PLATONAS

Valstyb

Vilnius
pradai
2000
UDK 1(38)
Pl-31

Antras pataisytas leidimas

Pirmas leidimas - 1981 m.

Iš senosios graik kalbos vert

JONAS DUM IUS

© Vertimas lietuvi kalb -

Jono Dum iaus, 2000
© Baigiamasis straipsnis -
Kristinos Rickevi i t s, 2000
ISBN 9986-943-26-4 © „Pradai", 2000
 AŠTUNTA KNYGA

- Gerai. Šituos dalykus mes, Glaukonai, jau su- 543

tar me - nustat me, kad m s pavyzdingai sutvar-
kytoje valstyb je žmonos bus bendros, vaikai ben-
dri, aukl jimas bendras; taip pat bendri bus kari-
niai ir taik s užsi mimai, o karaliaus tie, kurie bus
labiausiai pasižym j filosofijoje ir karo mene.
- Sutar me, - pasak jis.
- Sutar me ir d l to, kad, kai tik bus paskirti b
valdovai, jie nuves karius b stus, apie kuriuos anks-
iau kalb jome, ir ten juos apgyvendins; niekas ne-
tur s privataus namo, nes vis namai bus bendri.
Sutar me, kad bus sutvarkyta ir j nuosavyb , ne
tik namai, - jei prisimeni, mes apie tai kalb jome.
- Prisimenu, - tar jis. - Mes sak me, kad n
vienas iš j negal s tur ti priva ios nuosavyb s, ko-
ki turi kiti žmon s: kaip karo atletai ir sargybiniai,
jie gaus iš kit pilie i atlyginim - maisto atsarg c
vieneriems metams - ir už tai prival s r pintis ir
savo pa i , ir valstyb s saugumu.
- Teisingai kalbi, - tariau. - Kadangi š klausi-
m jau užbaig me, prisiminkime, kurioje vietoje nu-
krypome šal , kad gal tume v l gr žti t keli .
- Visai nesunku prisiminti, - pasak jis. - Pakal-
b j s apie valstyb tu pasakei maždaug t pat , kaip
 ir dabar: tu pasakei, kad laikai tobula toki valsty-
d be, koki tu tada aptarei, o žmogumi - t , kuris
atitinka t valstyb , nors b tum gal j s mums nu-
rodyti dar tobulesn valstyb ir dar tobulesn žmo-
544 g . Apie kitas valstybi santvarkas, kiek prisime-
nu, sakei, kad m sišk gera, o kitos - blogos. Tu
min jai keturias kitas santvark r šis; vert t jas
aptarti ir ištirti j ydas, taip pat vert t aptarti ir
jas atitinkan ius žmones, kad juos visus apžvelg ir
nustat , kuris yra geriausias ir kuris - blogiausias,
gal tume pasvarstyti, ar geriausias žmogus yra lai-
mingiausias, o blogiausias - nelaimingiausias, ar yra
b kitaip. Kai aš tav s paklausiau, kokios yra tos ketu-
rios santvarkos, sikišo Polemarchas su Adeimantu,
ir tu, pasigav s j iškelt j klausim , at jai iki tos
vietos, kur dabar esame.
- T u labai gerai atsimeni, - tariau.
- Tad panašiai kaip imtynininkas v l stok t
pa i kovos pad t ir, kadangi aš pateikiau t pat
klausim , pam gink atsakyti tai, k tada ketinai.
- Jei tik stengsiu, - atsakiau.
- Aš labai noriu sužinoti, kokios tos keturios san-
tvarkos, kurias min jai, - pasak jis.
c - Visai nesunku šitai pasakyti, - tariau. - Aš
kalbu apie tas, kurios yra gerai žinomos ir turi pa-
vadinimus: pirmoji yra labai giriama - tai kretiško-
ji, arba lakedaimoniškoji, santvarka; antroje vietoje
pagyrim atžvilgiu yra oligarchija, labai ydinga san-
tvarka; toliau eina pastarajai visai priešinga san-
tvarka - demokratija, o kilnioji tironija, kuri skiria-
si nuo vis kit , - tai ketvirtoji ir sunkiausia vais-
ei tyb s liga. Ar tu dar randi koki kit santvarkos
form , kuri sudaryt atskir r š ? Juk paveldima
valdžia ar už pinigus gyjama karaliaus valdžia ir
kitos panašios santvarkos eina šias keturias san-
tvarkas; tarp barbar j pasitaiko ne re iau negu
tarp graik .
- Pasakojama apie visokias ir labai keistas san-
tvarkas, - pasak jis.
- O ar žinai, - tariau, - kad ir žmoni b d yra
keturios r šys, kaip ir valstyb s santvark ? Negi
manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medži ar
uol ? Jos kilo iš pilie i papro i , kurie lemia visa e
kita, nes turi persvar .
- Tikrai jos kilo iš papro i , o ne iš ko kito, -
pritar jis.
- Jeigu yra penkios valstybi r šys, tai ir paski-
r žmoni sielos sandar taip pat turi b ti penkios
r šys.
- Be abejo.
- Mes jau aptar me aristokratij atitinkant žmo-
g ir pagr stai sakome, kad jis yra geras ir teisingas.
- Aptar me. 545
- Ar po jo nereik t apžvelgti blogesniuosius: pir-
miausia t , kuris trokšta pergal s ir garb s - jis
atitinka lakedaimonie i santvark , paskui - oligar-
chijos, demokratijos ir tironijos žmog ? Pastat ne-
teisingiausiai prieš teisingiausiai , gal sime tiksliai
nustatyti, kaip grynasis teisingumas, palyginti su
grynuoju neteisingumu, atsiliepia laimei to, kam jis
b dingas, ir nelaimei to, k a m jis neb dingas. Tada
mes arba paklausysime Trasimacho ir sieksime ne-
teisingumo, arba, remdamiesi m s svarstymo išva- b
domis, - teisingumo.
- Iš tikr j reikia taip ir daryti, - pritar jis.
- Kadangi mes pirmiau prad jome nagrin ti vals-
tyb s, o ne paskir žmoni papro ius, nes valstyb je
jie labiau išryšk ja, tai ir dabar pirmiausia aptarki-
m e valstyb s santvark , grindžiam garb s troški-
m u (kito pavadinimo, kuris b t vartojamas, netu-
 riu - galb t j reik t vadinti „timokratija" arba1

„timarchija"); paskui aptarsime j atitinkant paski-

c r žmog , po to - oligarchij ir oligarchin žmog ;
paži r j demokratij , tirsime demokratin žmog ;
pagaliau, nuvyk ketvirt j santvark - tiron val-
dom valstyb - ir ištyr j , pažvelgsime tironišk
siel . Tada pam ginsime tinkamai atsakyti m s
iškelt j klausim .
- Visai teisingai apžvelgsime ir spr sime, - pasa-
k jis.
- Na, - tariau, - tai pam ginkime paaiškinti, ko-
kiu b du iš aristokratijos atsiranda timokratija. Ar-
gi neaišku, kad kiekviena santvarka pasikei ia tik
d d l valdan iosios grupuot s, kai tarp valdan i j kyla
nesutarim ir vaid ? Juk jeigu valdantieji, nors j
b t ir labai nedaug, sutars tarpusavyje, santvarka
bus nepajudinama.
- Tai tiesa.
- O kas gi, Glaukonai, gal t išklibinti m s vals-
tyb ? - tariau. - D l ko kils nesantaika tarp pad -
j j ir valdov ? O gal, sekdami Homeru, melskime
e m z a s , kad pasakyt mums, kaip pirm kart kilo
2

nesantaika, ir prašykim, kad jos , su mumis tarsi su

vaikais žaisdamos, kalb t iškilmingu tragedijos to-
nu, tarsi tai b t rimta kalba.
- Kaip kalb t ?
546 — Maždaug šitaip: „Sunku išklibinti taip sutvar-
kyt valstyb , kaip j sišk . Bet kadangi visa, kas
atsirado, turi ž ti, tai ir šitokia santvarka neišliks
amžinai - ir ji tur s iširti. O suirs štai kaip: ne tik
žem šaknis leidusi augal , bet ir ant žem s
gyvenan i gyv b tybi sielos ir k nai patiria vai-
singumo ir nevaisingumo periodus; j kaita sudaro
uždar besisukant rat , kiekvienai r šiai skirtin-
g , - trumpaamži b tybi šis ratas mažas, ilgaam-
žiu - didelis; kai ratas užsidaro, ciklas prasideda iš
naujo. O tie iš j s u gimin s, kuriuos išugd te b ti
valstyb s valdovais, nors ir gab s b dami, remda- b
miesi poj iais grindžiamu samprotavimu vis d lto
nesugeb s geriau skirti vaisingumo ir nevaisingumo
periodu ir kartais gimdys vaikus tada, kai nereik tu
gimdyti. Dievišk j palikuoni gimimo period nu-
sako tobulas skai ius, o žmoni - skai ius, kuria-
m e - pirmajame iš vis - d l k limo kvadratu ir
kubu, turin iais tris tarpus ir keturias ribas (pana-
š jimas ir nepanaš jimas, did jimas ir maž jimas),
visa gyja bendr mat ir tampa racionaliai išreiš- c
kiama. Keturi tre daliai t skai i , sujungti su pen-
ketu ir triskart padauginti, sudarys du harmonin-
gus derinius - vien lygiakrašt , sudaryt iš šimto,
paimto šimt kart , kit - to paties ilgio, bet pailg ;
kitaip sakant, penketo racionali skersmen skai-
ius imamas šimt kart , kiekvien kart išskai-
iuojant po vien , o iš iracionali išskai iuojama po
dvejet , ir jie imami šimt kart trejeto kubu. Visas
šis skai ius yra geometrinis, ir jis turi toki gali , d
kad lemia geresni ar blogesni palikuoni gimim . 3

Jeigu j s sargybiniai, nežinodami šito d snio, ne-

laiku suporuos jaunikius su nuotakomis, gims nega-
b s ir iš prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji
sargybiniai geriausius iš t vaik padarys valstyb s
valdovais, bet šie, b dami neverti, per m iš savo
t v valdži nesir pins mumis, nors ir b dami sar-
gybiniai. Jie mažiau vertins m z men , o v liau ir
gimnastik . Tod l jaunoji karta bus mažiau išsilavi-
nusi. Iš jos išeis nekokie valdovai, nelabai tinkami e
b ti sargybiniais, nemokantys skirti Hesiodo kart ,
kurios bus ir pas jus: auksin , sidabrin , varin ir
geležin ; susimaišius geležiai su sidabru, o variui
4
54
su auksu, atsiras neatitikim ir nukrypim , o kur
 tik jie atsiranda, sukelia karus ir neapykant . Tai
tokia nesantaikos kilm visur, kur tik ji kyla."
- M zos mums kalb jo teisingai ir gražiai, - pa-
sak jis.
- Taip joms ir pridera - juk jos m zos.
b - O k paskui m zos kalba? - paklaus jis.
- Kilus nesantaikai, - tariau, - dvi gimin s -
geležin ir varin - m traukti žmones pasipelny-
m , žem s, nam , auksiniu ir sidabrini daikt
sigijim , o kitos dvi gimin s - auksin ir sidabrin , -
nepatyrusios skurdo, bet iš prigimties tur damos
turtingas sielas, steng si vesti doryb ir senovin
santvark . Abiem pus ms kovojant tarpusavyje ir
tempiant kiekvienai save, pagaliau buvo susitarta
žem ir namus pasidalyti ir padaryti priva ia nuo-
c savybe, o tuos pilie ius, kuriuos iki tol jie saugojo
kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, paversti
vergais, padaryti juos perioikais ir tarnais; patys
5

jie nusprend ir toliau užsiimti karu ir saugoti kitus.

- Be abejo, - tar jis, - šis pasikeitimas kilo d l to.
- A r šita santvarka nebus vidurys tarp aristokra-
tijos ir oligarchijos? - paklausiau.
- Tikriausiai.
- Šitaip pasikeis santvarka, o kaip ji pasikeitusi
tvarkysis? Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji m g-
ti džios ankstesni j santvark , kai kuriais - oligar-
chij , nes ji yra vidurys tarp j , o kai k tur s ir
visai savita.
- Taip, - tar jis.
- B dami gyn jai, jie gerbs valdovus, susilaikys
nuo žem s darb , amat ir visoki kitoki pelning
užsi mim , steigs bendr vis maitinim , gimnas-
tikos ir karines pratybas, - visais šiais dalykais ši
santvarka primins ankstesni j .
- Taip.
 - Bet jie bijos išmintingiems žmon ms patik ti e
valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdži ir
tvirt žmoni , o tik mišraus b do; jie m gs tik smar-
kius ir paprastesnio b do žmones, iš prigimties dau-
giau tinkamus karui negu taikai, laikys garbingais 548
dalykais klast ir apgaul , kuri griebiamasi karo
metu, ir vis laik kariaus. Štai kokie bus tos san-
tvarkos saviti bruožai.
- Taip.
- Tokie žmon s trokš turt , - tariau, - kaip pras-
ta oligarchijoje. Tarsi laukiniai jie garbins tamsoje
auks ir sidabr , tur s sireng savo priva ius san-
d lius ir lobynus, savo namus apsups sutvirtinimais;
jie gyvens pasisl p tuose savo lizduose ir leis pini-
gus moterims ir kam tik panor s. b
- Tikra teisyb , - pritar jis.
- J ie bus šykšt s, nes labai garbins turtus ir juos
sigys slapta, bet eikvos svetimus turtus, tenkinda-
mi savo aistras. Jie m gausis slaptais malonumais,
stengdamiesi pab gti nuo statymo kaip vaikai nuo
t vo, nes jie buvo aukl jami ne tikin jimu, o prie-
varta, nepais tikrosios m zos - dialektikos ir filo-
sofijos m zos - ir labiau vertino gimnastik negu c
m z men .
- Tu kalbi apie santvark , kurioje g ris sumiš s
su blogiu, - tar jis.
- Ji iš tikr j maišyta, - tariau. - Ji turi vien
ypa ryšk bruož , atsiradus d l to, kad ten viešpa-
tauja aistringasis pradas, - garb s troškim ir jos
vaikym si.
- Šis bruožas labai ryškus, - pasak jis.
- Tokia yra ir taip atsirado ši santvarka, - ta-
riau. - Aš nupiešiau tik jos a p m a t u s , o ne užbaigt
6

paveiksl , nes norint pamatyti, koks žmogus bus tei- d

singiausias ir koks - neteisingiausias, užtenka ir
 apmat ; aptarti visas santvarkas ir visus žmoni
b dus nieko nepraleidžiant b t neapr piamas dar-
bas.
- Teisyb , - sutiko jis.
- O koks bus t santvark atitinkantis žmogus?
Kaip jis išaukl tas, koks jo b das?
- Aš m a n a u , - tar Adeimantas, - kad jis yra
gana panašus Glaukon
7
- bent jau d l garb s
vaikymosi.
e - Tuo atžvilgiu galb t, - tariau, - bet štai bruo-
žai, kuriais jis jau skiriasi.
- Kokie tie bruožai?
- Jis yra smarkesnis, - tariau, - mažiau išprus s
ir, nors vertina išprusim ir mielai klausosi kit
549 kalb , bet pats visai nemoka kalb ti. Toks žmogus
vergams yra labai kietas, nors j neniekina kaip
tas, kuris gavo pakankam išsilavinim ; jis yra švel-
nus laisviesiems ir labai paklusnus valdovams, m gs-
ta valdži ir garb , bet jau iasi vertas b ti valdovu
ne d l iškalbos ir kit panaši dalyk , o d l karin s
veiklos ir karini gabum , m gsta gimnastik ir me-
džiokl .
- Šitoks b das tinka tokiai santvarkai, - tar jis.
- Jaunyst je toks žmogus gal ir niekins turtus, -
b pasakiau, - bet sendamas jis vis labiau juos pa-
m gs, nes tur s savo prigimtyje gobšumo daig , o jo
doryb n ra gryna - juk j paliko jo geriausias sargas.
- Koks sargas? - paklaus Adeimantas.
- Protas, susijung s su m z menu, - tariau. -
Tik šitai išsaugoja doryb per vis gyvenim , jeigu
žmogui ji b dinga.
- Gražiai kalbi.
- Tai toks yra tas garb s trokštantis jaunuolis,
panašus timokratin valstyb , - pasakiau.
 - Tikrai panašus. c
- Štai kaip jis pasidaro toks: kartais tai b na
suaug s gero t vo s nus, kai t vas gyvena blogai
tvarkomoje valstyb je ir tod l vengia garb s, val-
džios viet , byl ir kitokio panašaus triukšmo, ver-
iau nusileidžia, kad tik išvengt nemalonum .
- Tai kaip jis pasidaro toks? - paklaus Adei-
mantas.
- Pirmiausia, - t siau, - jis girdi motin skun-
džiantis, kad jos vyras nes s valdžioje ir d l to ji
mažiau vertinama kit moter draug je; kad ji ma- d
tanti, jog vyras nesir pin s praturt ti, nekovoj s ir
nesipl stas nei priva iai teismuose, nei liaudies su-
sirinkimuose, bet lengvai paken i s žeidin jimus ir
kitas panašias nuoskaudas; kad ji pastebinti, jog jis
vis laik galvoj s tik apie save, o j pa i nei ger-
bi s, nei negerbi s. Ji piktinasi visu tuo ir sako s -
nui, kad jo t vas es s ne vyras, o lepš , ir kitus
panašius dalykus, kuriuos žmonos m gsta porinti e
apie savo vyrus.
- Taip ir panašiai jos zyzia, - tar Adeimantas.
- Tu žinai, - t siau, - kad kartais ir toki vyr
tarnai, kurie atrodo es jiems palank s, slaptai pa-
sakoja s nums tokius dalykus ir jeigu mato, kad
skolininkas negr žina skolos, o t vas jos neišreika-
lauja arba nenubaudžia kito skriaudiko, ragina vai-
k , kad užaug s atkeršyt jiems už tai ir pasirodyt
vyriškesnis už savo t v . Iš j s iš nam , jaunuolis 550
mato ir girdi t pat : tie, kurie dirba tik savo darb ,
yra laikomi ir vadinami kvailiais, o tie, kurie užsi-
ima ne savo reikalais, yra gerbiami ir giriami. Jau-
nuolis, visa tai gird damas ir matydamas, o kita
vertus, gird damas t vo žodžius ir iš arti siži r da-
mas jo užsi mimus, visai priešingus kit užsi mi-
m a m s , patiria štai k : j tempte tempia save abi
b pus s - t vas gaivina ir stiprina proting j jo sielos
prad , o anie kursto jo sielos geidžiant j ir aistrin-
g j pradus; kadangi jis n ra blogas žmogus, tik pa-
kliuv s prast draugij , jis pasirenka vidur tarp
t dviej poži ri ir savo siel valdyti patiki tam
viduriui - garb s troškimui ir aršumui, - ir tampa
išdidus ir garb troška.
- Tu puikiai išd stei, kaip susiformuoja jo b -
das, - pasak jis.
c - Taigi, - tariau, - jau aptar me antr j valsty-
b s santvark ir antr j žmog .
- Aptar me, - pritar jis.
- Po šito reik t kartu su Aischilu kalb ti apie
tai, kad „prie kito miesto stovi kitas v y r a s " , o gal
8

ver iau, laikydamiesi savo metodo, iš pradži kalb -

kime apie valstyb ?
- Visai teisingai, - ta' jis.
- Po šios santvarkos, - tariau, - eina oligarchija.
- Koki santvark tu vadini oligarchija? - pa-
klaus jis.
- Tai santvarka, paremta turto cenzu, - valdo
d turtingieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme, - atsa-
kiau.
- Suprantu.
- Ar nereik t paaiškinti, kokiu b du iš timar-
chijos pereinama oligarchij ?
- Reik t .
- Iš tikr j net ir aklas mato, kaip pereinama.
- Kaip?
- Kai kiekvienas susikrauna turtus, - tariau, —
tai ir pražudo santvark . Pirmiausia jie susiranda
prog išlaidauti, tada tuo tikslu pakei ia statymus
ir nebeklauso j - nei jie patys, nei j žmonos.
- Tikrai, - pritar jis.
 - O paskui, - t siau, - ži r dami kitus ir steng- e
damiesi su jais susilyginti, jie visus pilie ius padaro
panašius save.
- Suprantama.
- N u o tada, - tariau, - eidami tolyn turt jimo
keliu, kuo labiau jie vertina turt , tuo mažiau ger-
bia doryb . Turtas ir doryb yra tokie skirtingi, kad,
užd jus juos abu ant svarstykli l kš i , jie traukia
l kštes visai priešingas puses.
- Teisyb .
- Jei valstyb je garbinamas turtas ir turtingieji, 551
tada joje negerbiami gerieji ir pati doryb .
- Aišku.
- Kas yra gerbiama, tuo ir užsiimama, o kas ne-
gerbiama, tuo nesir pinama.
- Taip yra.
- Šitaip ambicingieji ir garb troškos tampa go-
d s pinig ir trokšta turt , jie giria turting j , juo
žavisi, sodina valdžios vietas, o vargš niekina.
- Tai tiesa.
- Tada jie išleidžia statym , kuris nustato, kad b
turto cenzas yra oligarchin s santvarkos norma: kuo
santvarka labiau oligarchin , tuo cenzas didesnis,
kuo mažiau oligarchin - tuo mažesnis. Tiems, ku-
rie neturi nustatyto turto, neleidžiama dalyvauti val-
džioje. Toki santvark jie veda arba ginklu, arba
iš anksto baugin pilie ius. Ar ne taip?
- Taip.
- Tai maždaug tokia yra toji santvarka.
- Taip, - pasak jis. - Bet kokie yra tos santvar-
kos papro iai ir kokias ydas jai priskyr me? c
- Pagrindin yda, - tariau, - tai pats jos pagrin-
das. Tik pagalvok, kas atsitikt , jei šitaip b t ski-
riami laiv vairininkai - pagal turto cenz , o varg-
 šui, net jei jis b t tinkamesnis vairininkas, neleis-
t juo b ti.
- Nelabai kur nuplauktum tokiu laivu, - pasak
jis.
- Ar ne panašiai b t ir su kiekviena kita val-
džia?
- Aš manau, kad panašiai.
- A r išskyrus valstyb s valdym , ar j taip pat
ia priskirsi?
- Priskirsiu, nes j valdyti sunkiausia ir svar-
biausia.
d - Tai pirmoji ir labai didel oligarchijos yda.
- Atrodo, kad taip.
- Na, o šita yda ar mažesn ?
- Kokia?
- Tokia valstyb nebus vieninga, joje bus dvi vals-
tyb s - turting j ir vargš , gyvenan i toje pa ioje
vietoje ir nuolat rezgan i vieni kitiems pinkles.
- Prisiekiu Dzeusu, ši yda n kiek ne mažesn , -
tar jis.
- Yra ir kitas nepatogumas - oligarchai negal s
e kariauti: arba jie bus priversti labiau bijoti apgin-
kluotos minios negu prieš , arba neapginkluos mi-
nios ir pasirodys kovoje es tikri oligarchai; be to,
d l šykštumo jie nenor s mok ti reikalingos pinig
sumos.
- Tai tikrai negerai.
- Na, o kaip su šimtadarbiškumu, kur mes anks-
552 iau peik me? Kai šitokioje santvarkoje tie patys ir
žem dirbs, ir užsiims pelningais darbais, ir kariaus,
ar tau atrodo, kad bus gerai?
- Jokiu b du ne.
- O dabar ži r k, ar iš vis blogybi didžiausioji
nebus šita - ji pirmiausia b dinga oligarchijai.
- Kokia?
 - Laisv parduoti vis savo nuosavyb , o kitam -
t parduot j nuosavyb sigyti, ir pardavus gyventi
valstyb je nepriklausant jokiam pilie i luomui -
nei verslinink , nei amatinink , nei raiteli , nei hop-
lit , - ir b ti tais, kuriuos vadina skurdžiais ir varg-
šais.
- Pirmoji t yd turi oligarchija, - tar jis. b
- Oligarchijose toks dalykas n ra draudžiamas,
nes kitaip vieni neb t pertek turt , o kiti - visiški
skurdžiai.
- Teisyb sakai.
- Pažvelk dar štai k : kai turtingas žmogus
švaisto savo turt , ar jis b na naudingas tokiai vals-
tybei ta prasme, kaip mes k tik kalb jome? Jis at-
rod es s iš t , kurie valdo, o iš tikr j nebuvo nei
valdantysis, nei patarnautojas, bet tik savo turt
eikvotojas.
- Iš tikro jis toks atrod , o buvo tik eikvotojas, - c
pasak jis.
- A r nenori, - tariau, - kad mes j pavadintume
tranu namuose ir nelaime valstybei, panašiai kaip
atsirad s tranas yra nelaim spie iui?
- Teisingai, Sokratai, - pasak jis.
- Adeimantai, visus skraidan ius tranus dievas
suk r be gyli , o r pliojan ius - vienus su gyliais,
kitus - be gyli . I senatv iš tran be gyli atsiran-
da elgetos, o iš t , kurie su gyliais, - niekad jai. d
- Labai teisingai sakai.
- Tod l, - tariau, - kurioje valstyb je pamatysi
elget , žinok, kad ten yra ir pasisl pusi vagi , pi-
nigini pjaustytoj , šventvagi ir kitoki nedor li .
- Aišku, - tar jis.
- Argi nematai, kad oligarchin se valstyb se yra
elget ?
 - Išskyrus valdan iuosius, ten beveik visi yra el-
getos, - atsak jis.
e - Tad ar nemanysime, kad ten yra ir daug nedo-
r li , turin iu gylius, kuriuos valdantieji j ga sulai-
ko nuo nusikaltimu?
- Tikrai taip manome .
- A r nesakysime, kad šitokie žmon s atsiranda
d l netikusio aukl jimo, neišprusimo ir blogos vals-
tyb s santvarkos?
- Sakysime.
- Štai kokia yra oligarchin valstyb ir kiek joje
yra yd - o gal ir dar daugiau.
- Galb t.
553 - Taigi jau aptar me ir t santvark , kuri vadi-
nama oligarchija. Joje valdantieji parenkami pagal
turto cenz . Dabar pažvelkime ir j atitinkant žmo-
g - kaip jis atsiranda ir koks jis yra.
- Pažvelkime, - tar jis.
- Ar ne šitokiu b du timokratinis žmogus tampa
oligarchiniu?
- Kokiu?
- Timokrato s nus iš pradži seka t vo p domis
ir j pam gdžioja, o paskui pamato, kad t vas staiga
b pal žo atsitrenk s valstyb tarsi uol , išleido vis
savo turt ir pats išsieikvojo - ar jis buvo karo va-
das, ar jo valstyb je kokias nors kitas aukštas pa-
reigas, - paskui buvo patrauktas teism ir puola-
mas sikofant , ir arba žuvo, arba buvo ištremtas,
9

arba neteko pilietyb s ir viso savo turto.

- Taip b na.
- Visa tai matydamas ir išgyvendamas, prarad s
turt ir netgi, manau, baimindamasis jis tuojau iš-
c meta iš savo sielos sosto žemyn galva garb s troški-
m ir išdidum . Pažemintas skurdo, jis griebiasi ko-
kio nors pelningo užsi mimo ir visokiais b dais tau-
pydamas ir dirbdamas susikrauna turt . Argi šitoks
žmogus nepasodins savo sielos sost gobšumo ir
šykštumo ir nepadarys j didžiuoju karaliumi su tia-
r a ant galvos, su v riniu ir trumpu persišku kardu
1 0

už diržo?
- Tikriausiai.
- O protingum ir aršum jis patupdys ant že- d
m s iš abiej sosto pusi ir, pavert s juos vergais,
vienam iš j nieko neduos galvoti, tik ži r ti, kaip
b t galima padidinti turt , o kitam neleis nieko
kito gerbti, niekuo kitu g r tis, tik turtu ir turtuo-
liais, ir lieps nieko kito nelaikyti garbe, kaip tik
turt sigijim ir visa tai, kas padeda j sigyti.
- N ra kito kelio, kuris garb s trokštant jaunuo-
l taip greitai ir tvirtai vest gobšum , - tar jis.
- Tai ir bus oligarchinis žmogus, - pasakiau. e
- Taip pasikei ia žmogus, atitik s santvark , iš
kurios atsirado oligarchija.
- Dabar paži r kime, ar jis atitinka t santvark .
- Paži r kime. 554
- Pirmiausia jis yra panašus j tuo, kad turtus
laiko garbingiausiu dalyku.
- Be abejo.
- Jis panašus j ir tuo, kad yra taupus ir darbš-
tus, tenkina tik b tiniausius savo norus, o vis kit
išlaid atsisako ir visus kitus troškimus tramdo kaip
tuš ius.
- Iš tikr j jis taip elgiasi, - tar jis.
- Jis vaikš ioja paniur s, iš visko daro pinigus ir
juos krauna savo lobyn . Tokius žmones minia gi- 6
ria. Argi šitoks žmogus nepanašus ši santvark ?
- Man atrodo, panašus. Ir tokia valstyb , ir toks
žmogus labiausiai vertina pinigus.
- Toks žmogus, manau, nekreipia d mesio išsi-
lavinim .
 - Tikriausiai, nes kitaip jis neb t pasirink s ne-
regio vadovauti chorui ir taip labai jo negarbint , -
11

pasak jis.
- Gerai, - tariau. - Pagalvok dar štai apie k . A r
nesakysime, kad d l išsilavinimo stokos j a m kyla
c tran troškim - tiek b ding elgetoms, tiek nedo-
r liams, - tik r pindamasis savo interesais jis juos
j ga sutramdo?
- Taip.
- Ar žinai, - tariau, - k ži r damas išvysi j
nedorybes?
- \ k ? - paklaus jis.
- \ tai, kaip jie globoja našlai ius arba daro k
nors panašaus, kur jie gali nevaržomi nedorai elgtis.
- Tavo teisyb .
- Argi iš to neaišku, kad kit verslini siparei-
gojim atveju toks žmogus gyja garbingo žmogaus
vard , nes jis atrodo es s teisingas? Mat dar išliku-
d si ger savybi d ka jis sutramdo savo blogus troš-
kimus, bet ne d l sitikinimo, kad b t geriau t
troškim nepatenkinti, ir ne d l to, kad proto ska-
tinamas juos numalšint , o tik ver iamas baim s,
nes jis dreba d l viso kito savo turto.
- Tikrai taip yra, - pasak jis.
- Prisiekiu Dzeusu, mielas drauge, - tariau, -
kai reikia leisti svetim turt , daugelyje toki žmo-
ni tu rasi troškim , giminišk tran troškimams.
- Labai giminišk , - pritar jis.
- Tok žmog draskys nuolatiniai vidiniai nesu-
tarimai - tai jau bus ne vienas, o du žmon s: vienos
e aistros kovos su kitomis, bet dažniausiai nugal s
gerosios aistros.
- Tai tiesa.
- Tod l toks žmogus atrodys padoresnis už kitus,
bet tikroji doryb , kuri sudaro sielos harmonija ir
santarv , bus toli nuo jo pab gusi.
 - Ir man taip atrodo.
- Šis taupus žmogus bus blogas varžovas, kai
reik s asmeniškai su kitais pilie iais varžytis d l
pergal s ar kokio kito garbingo dalyko, nes jis neno- 555
r s leisti pinig vien d l garb s arba kokioms nors
panašioms varžyboms laim ti; jis bijos, kad nesuža-
dint savyje turt švaistymo aistros ir nepadaryt
jos s jungininke pergalei pasiekti; kaip oligarchas,
jis kovos ne visomis savo paj gomis ir dažniausiai
pralaim s, bet išsaugos savo turtus.
- Tai tiesa, - pasak jis.
- Tad ar galima dar abejoti, kad šis šykštuolis ir
turtuolis yra panašus oligarchin valstyb ? b
- Jokiu b du negalima, - atsak jis.
- Dabar, kaip atrodo, reikia aptarti d e m o k r a t i j -
kokiu b du ji atsiranda ir kokia ji yra; paskui pa-
nagrin kime demokratinio žmogaus b d , kad gal -
tume spr sti apie j .
- Mes eisime mums prastu keliu, - tar jis.
- A r ji neatsiranda iš oligarchijos štai kaip: kai
žmon s nepasisotina siekiamu g riu - pasidaryti kuo
turtingesniems?
- Kokiu b du?
- Mano nuomone, valdantieji, kurie valdo valsty- c
b tik tod l, kad turi didžiausius turtus, nenori pa-
tvirkusiems jaunuoliams statymu uždrausti švais-
tyti savo turt ir jo netekti, nes patys, supirkin da-
mi toki jaunuoli turtus ar skolindami jiems už
pal kanas pinigus, tikisi dar labiau praturt ti ir pa-
sidaryti dar labiau gerbiami.
- Kaip tik to jie siekia.
- Argi neaišku, kad valstyb se ne manoma kartu
ir turt garbinti, ir b ti pakankamai nuosaikiam, - d
b tina vienu iš t dviej dalyk r pintis, o kitu
nesir pinti.
 - Gana aišku, - tar jis.
- Oligarchijose valdantieji nekreipia d mesio iš-
tvirkavim ir leidžia jam klest ti, tod l kartais ir
kilnius žmones priver ia tapti skurdžiais.
- Tikrai taip b na.
- Mano nuomone, šitokie žmon s gyvena valsty-
b je apsiginklav ir apsir pin gyliais - vieni iš j
brid skolas, kiti netek pilietini teisi , dar kitus
ištiko ir viena, ir kita b da; jie neken ia ir rezga
pinkles tiems, kurie sigijo j turtus, taip pat ki-
e tiems, ir trokšta perversmo.
- Taip b na.
- O pal kininkai vaikš ioja susig ž , tarsi j ne-
matydami, - jie domisi kitais ir, rad kur nuolai-
desn , sužeidžia suleisdami jam gyl - pinigus - ir
lupdami už paskolintus pinigus pal kanas, kurios
556 daug kart viršija skol , pagausina valstyb je tran
ir elget .
- Iš tikro labai pagausina, - tar jis.
- Kai valstyb je siliepsnoja toks blogis, jie neno-
ri jo gesinti nei uždrausdami jaunuoliams elgtis su
savo turtu kaip kam patinka, nei išleisdami kit
statym .
- Kok ?
- statym , kuris paremt pirm j ir priverst
b pilie ius siekti doryb s. Juk jeigu statymas sakyt
žmon ms daugum sutar i sudaryti savo pa i ri-
zika, valstyb je b t mažiau beg diško lupikavimo
ir sumaž t t blogybi , apie kurias kalb jome.
- Tikrai sumaž t , - pritar jis.
- O dabar, - tariau, - d l vis ši priežas i
valdantieji kaip tik šitaip ir nuteikia valdinius vals-
tyb je, o patys leidžia sau ir savo vaikams palaidai
gyventi: jaunuoliai leidžia laik be darbo, pasiduoda
k no ir sielos suglebimui, tampa vang s, nesugeba c
išk sti nei skausm , nei džiaugsm .
- Kitaip ir negali b ti.
- O patys t vai, niekuo daugiau nesir pindami,
kaip tik turt jimu, n kiek ne daugiau domisi dory-
be negu skurdžiai.
- N kiek.
- Kai šitaip nusiteik valdovai ir valdiniai susi-
tinka vieni su kitais kelion se ar kitokiuose susib -
rimuose, ar lankydamiesi kartu švent se, ar karo
žygiuose, ar plaukdami drauge laivu, ar kaip kariai, d
ar pavojuose stebi vieni kitus, tada turtuoliai varg-
š jau neniekina; dažnai vargšas, išdži v s, deg s
saul je, stov damas rikiuot je šalia pav syje užau-
gusio turtuolio, užsiauginusio per daug riebal , ma-
to, kaip šis šniokštuoja ir nežino, k daryti. Ar tu
manai, kad jis nepagalvos, jog tokie žmon s yra tur-
tingi tik d l vargš bailumo, ar, b dami vieni savo
tarpe, jie neims kalb ti vienas kitam: „Tie žmon s
nuo m s priklauso, jie yra niekingi"? e
- Žinau, kad jie taip ir mano, - tar jis.
- Panašiai kaip liguistam k nui užtenka mažo
išorinio sukr timo, kad apsirgt , o kartais ir be iš-
orini priežas i jis pats sutrinka, taip ir panašioje
b kl je esanti valstyb d l mažiausios dingsties su-
serga ir kovoja pati su savimi, kai vieni pasikvie ia
pagalb iš oligarchin s valstyb s, o kiti - iš demo-
kratin s; ta iau kartais vidaus karas kyla ir be iš-
orinio sikišimo.
- Ir smarkus karas. 557
- Demokratija, mano nuomone, sigali tada, kai
vargšai, nugal j savo priešus, vienus iš j išžudo,
kitus ištremia, o su visais kitais dalijasi valstyb s
reikalus ir valdžios vietas - valdžios vietos demo-
kratijoje dažniausiai skirstomos burtais.
 - Taigi šitaip vedama demokratija - arba gin-
klu, arba iš baim s pab gus turtingiesiems, - tar
jis.
- Kaip šie žmon s tvarko valstyb ir kokia yra
b toji santvarka? Aiškus dalykas, kad žmogus, kuris
j atitiks, pasirodys es s demokratinis žmogus.
- Aišku.
- Pirmiausia tai yra laisvi žmon s, valstyb je si-
gali visiška laisv ir kiekvienam pilie iui leidžiama
daryti, k tik jis nori.
- Bent jau taip sakoma, - tar jis.
- K u r yra laisv , ten kiekvienas gali susikurti
tok privatu gyvenim , koks j a m patinka.
- Aišku.
c - Tad, aš manau, tokioje santvarkoje žmon s bus
labai vair s.
- Ku r nebus!
- Atrodo, - tariau, - kad tai yra gražiausia iš
vis santvark - Kaip visokiomis spalvomis išmar-
gintas apsiaustas, taip ir ši santvarka, išmarginta
visokiais papro iais, atrodo gražiausiai. Galimas
daiktas, kaip vaikai ir moterys g risi ži r dami
išmargintus daiktus, taip ir šit santvark daug kas
laiko gražiausia.
- Daug kas j tokia laiko, - pritar jis.
d - Mielas drauge, - tariau, - dabar pritinka joje
ieškoti santvarkos.
- K tu turi galvoje?
- Mat, - tariau, - d l laisv s joje gl di visos san-
tvark r šys. Atrodo, kad tas, kuris nori kurti vals-
tyb , kaip mes k tik dar me, b tinai turi nuvykti
demokratiškai tvarkom valstyb ir ia išsirinkti
santvark , kuri jam labiausiai patiks, - tarsi jis nu-
vykt vis santvark mug , ten išsirinkt geriau-
si santvark ir tada kurt valstyb !
 - Tikriausiai jam netr kt pavyzdži . e
- Toje santvarkoje niekas tav s never ia b ti val-
dovu, nors ir b tum tinkamas tam darbui, never ia
paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja,
arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori taikos. Kita
vertus, jei statymas ir draudžia tau valdyti arba
teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik tau 558
ateis galv tokia mintis. Argi iš pirmo žvilgsnio
toks gyvenimas neatrodo dieviškas ir saldus?
- Iš pradži galb t, - atsak jis.
- Na, o švelnumas nuteist j atžvilgiu? Argi tu
nesi mat s, kaip šitokioje santvarkoje žmon s, nu-
teisti mirti arba ištremti, vis tiek pasilieka valstyb -
je ir sukin jasi tarp žmoni , vaikš ioja tarsi hero-
j a i - niekam jie ner pi, niekas j nemato?
- Daug toki ma iau, - tar jis.
- Šitas atlaidumas - tai ne kokia nors demokra- b
tin s santvarkos smulkmena, o panieka d sniams,
kuriuos mes su tokiu rimtumu nustat me, kai k r -
me valstyb , - b tent kad jei kas netur s nepapras-
t gabum , niekuomet negal s tapti šauniu žmogu-
mi, o ir b damas gabus netaps šaunus, jei iš pat
mažens nežais su gražiais dalykais ir nesimokys vi-
s ger moksl . Kaip išdidžiai demokratija, pamy-
nusi visa tai, visai nesir pina, kokiais užsi mimais
žmogus pasiruoš eiti politin gyvenim , bet jei tik
kas pasisako es s palankus liaudžiai, tuoj j pagerbia, c
- Tikrai puiki santvarka! - tar jis.
- Tai tokie ir kiti juos panaš s yra demokratijos
privalumai. Kaip atrodo, tai tikrai maloni santvar-
ka - tam tikr lygyb ji lygiai teikia ir lygiems, ir
nelygiems.
- Tu kalbi visiems žinomus dalykus, - tar jis.
- Paži r k, - tariau, - kaip atrodo paskiras žmo-
gus. O gal pirmiausia reikia aptarti, kaip jis atsi-
randa, panašiai kaip mes aptar me pa i santvark ?
 - Taip.
- Ar ne šitokiu b du: šykštuolis oligarchas tur s
d s n , išaukl t t vo prieži roje ir pagal jo papro-
ius.
- Suprantama.
- Kaip ir t vas, jis prievarta slopins tuos savo
troškimus, kurie skatina švaistyti pinigus, o ne kaup-
ti turt , - žinoma, kiek be j galima apsieiti.
- Aišku, - tar jis.
- Kad aiškiau susikalb tume, jei nori, pirmiausia
apibr žkime, kurie troškimai yra reikalingi, o kurie
ne.
- Noriu, - atsak jis.
- Reikalingais turb t teisingai vadinsime tuos,
e kuri ne manoma atmesti, ir tuos, kurie b na nau-
dingi, jei juos patenkini. Ir vienus, ir kitus paten-
kinti siekia pati m s prigimtis.
- Teisyb .
559 - Vadinasi, juos teisingai gal tume pavadinti rei-
kalingais?
- Teisingai.
- O tuos troškimus, kuri galima atsikratyti, jei
iš pat vaikyst s pratinsies, ir kurie neteikia jokios
naudos, bet dažnai net veikia priešingai, pavadin
nereikalingais turb t pasielgtume teisingai?
- Teisingai.
- Dabar imkime vien ir kit troškim pavyz-
džius, kad susidarytume bendr j vaizd .
- Sitai reikia padaryti.
- Ar troškimas valgyti tiek, kiek yra naudinga
b sveikatai ir k no stiprybei, duonos ir m sos noras
n ra reikalingas?
- Manau, kad reikalingas.
- Duonos noras yra reikalingas d l dviej prie-
žas i - jis yra naudingas ir reikalingas gyvybei
palaikyti.
 - Teisyb .
- O priedo prie duonos, tai yra m sos ar žuvies,
noras taip pat yra reikalingas, jei padeda išlaikyti
k no stipryb .
- Suprantama.
- Na, o noras dar ir kitoki , prašmatnesni , val-
gi , kurio dauguma žmoni gali atsikratyti, jei iš
mažens bus prie to pratinami ir taip aukl jami, yra
žalingas ir k nui, ir sielai protingumo ir nuosaiku-
m o atžvilgiu. Argi jis reikalingas? c
- Tikriausiai nereikalingas.
- Šituos norus gal tume vadinti brangiai atsiei-
nan iais, o pirmuosius - pravar iais ir naudingais,
nes jie padeda veikti.
- Be abejo.
- Panašiai sakysime ir apie meil s bei kitus troš-
kimus.
- Panašiai.
- Tas, kur pavadinome tranu, bus žmogus, pil-
nas geiduli ir aistr , valdomas nereikaling troški-
m , o tas, kur sak me esant valdom reikaling d
troškim , bus šykštus ir oligarchinis.
- Be abejo.
- Dabar gr žkime atgal, - tariau, - ir paži r ki-
me, kaip iš oligarcho pasidaro demokratas. Dažniau-
siai b na šitaip.
- Kaipgi?
- Kai jaunas žmogus, užaug s, kaip sak me, be
aukl jimo, o tik pratintas taupyti, paragauja tran
medaus ir bendrauja su tais aistringais ir žalingais
padarais, galin iais suteikti jam vairiausi , viso-
kiausi smagum , tada jo viduje prasideda pasikei-
timas - per jimas nuo oligarchinio b do prie demo- e
kratinio.
- B tinai prasideda, - pritar jis.
 - Kaip valstyb pasikei ia, kai viena iš jos dali
gauna išorin param d l paži r giminiškumo, taip
ir jaunuolis pasikei ia, kai viena j a m b ding troš-
kim dalis gauna iš išor s giminišk troškim para-
m .
- Tikrai taip.
- O jeigu jo oligarchinis pradas gaus koki nors
pagalb , kuri atsvers priešing pagalb , - jeigu j
560 pamokys t vas ar kuris kitas iš namiški ir prie-
kaištaus j a m , tada jo viduje prad s grumtis dvi vie-
na kitai priešingos j gos, ir jaunuolis ims kovoti pats
su savimi.
- Be abejo.
- Tokiu atveju kartais demokratinis pradas pasi-
traukia oligarchiniam iš kelio, kai kurie troškimai
išnyksta arba išvejami, jaunuolio sieloje atsiranda
g da ir viskas v l susitvarko.
- Kartais taip b na, - tar jis.
- Bet paskui vietoj išvyt j slapta išauga kiti
jiems giminiški troškimai, o kadangi t vas d l neiš-
b siaukl jimo nesugeba s naus paveikti, j atsiranda
daug ir stipri .
- T a i p atsitinka gana dažnai.
- Tada jie tempia jaunuol tas pa ias draugijas
kaip anks iau, ir slapta bendraujant randasi daug
nauj troškim .
- Suprantama.
- Gal gale jie užima jaunuolio sielos akropol ,
nes pajuto, kad jis tuš ias: ten n ra nei moksl , nei
kilni užsi mim , nei teising kalb - geriausi pro-
to saugotoj ir gyn j diev mylim žmoni širdyse.
c - Tikrai geriausi .
- Tada j viet urmu užima klaidingi ir pagyr -
niški žodžiai bei nuomon s.
- Tai neišvengiama, - tar jis.
 - Tada jis v l sugr žta pas l o t o f a g u s ir atvirai
12

ten apsigyvena. Ir jeigu jo sielos taupiajam pradui

ateina kokia pagalba iš artim j , tai pagyr niški
žodžiai uždaro jo viduje esan ios karališkos tvirto-
v s vartus, ne sileidžia nei atvykusios pagalbos, nei
pasiuntini - ger senesni žmoni žodži ir patys d
nugali ir valdo; pavadin g d kvailyste, jie išstu-
mia j lauk ir g dingai ištremia, o nuosaikum pa-
vadina lepšiškumu ir, apdrabst purvais, išmeta
lauk; sant rum ir saiking išlaidavim jie vadina
storžieviškumu ir žemum ir išveja už šalies rib , -
jiems padeda daugyb nenauding troškim .
- Taip b na.
- Ištuštin ir apval nuo ši dorybi j valdom
siel , jie atveria jai didži sias paslaptis, o paskui e
parveda atgal ž lum , anarchij , išlaidum ir be-
g diškum , išpuoštus ir apvainikuotus, didelio cho-
ro lydimus. Garbindami juos, jie ž lum pagražin-
dami vadina geru išsiaukl jimu, anarchij - laisve,
išlaidum - didžiadvasiškumu, beg diškum - nar-
sumu. Argi ne šitokiu b du jaunuolis, kur aukl jo 561
reikalingi troškimai, pereina prie nereikaling , ža-
ling troškim , palaido ir laisvo gyvenimo?
- Aišku, - tar jis, - taip b na.
- Tada šitoks žmogus gyvena nereikalingiems
troškimams skirdamas n kiek ne mažiau pinig ,
darbo ir laiko negu reikalingiems. Jei, laimei, jis
nevisiškai pasineria ištvirkavimo siautul , bet, kai
su amžiumi praeina didžiausios aistros, v l silei-
džia savo siel dal išvyt j troškim ir nevisiškai b
pasiduoda siveržusioms aistroms, tada jo sieloje
atsiranda lyg ir tam tikra pusiausvyra: tada jis savo
siel paveda valdyti pirmam pasitaikiusiam malo-
numui, o kai jo prisisotina, atsiduoda kitam, n vie-
no neniekindamas, visus laikydamas lygiais.
 - Taip b na.
- Bet vis d lto, - tariau, - jis nepriima teisingo
samprotavimo, ne sileidžia jo savo tvirtov , ir jei
c kas nors jam sakys, kad štai šitie malonumai kyla
iš kilni ir ger troškim , o anie - iš blog ir kad
šituos reikia puosel ti ir gerbti, o anuos - užgniauž-
ti ir pavergti, jis visk atmes ir sakys, jog visi troš-
kimai yra lyg s ir tod l visus reikia lygiai gerbti.
- Toks žmogus iš tikr j taip elgiasi, - pritar
jis.
- Toks žmogus, - tariau, - diena iš dienos gyvena
pataikaudamas bet kokiam pasitaikiusiam troškimui:
vien dien jis girtauja grojant fleitai, kit dien
geria tik vanden ir lies ja, vien kart mankština-
d si, kit kart nieko neveikia ir niekuo nesir pina.
Kartais, kaip jam atrodo jis net pasineria filosofij ,
dažnai užsiima politika: pašok s pasako kalb , kas
tik jam užeina ant liežuvio, ir veikia. Kartais jis
žavisi karingais žmon mis ir pasuka ta kryptimi, o
kartais linksta pelno siekim arba nukrypsta kur
nors kitur. J o gyvenime n ra jokios tvarkos, jo ne-
valdo jokia b tinyb ; bet jis tok gyvenim vadina
maloniu, laisvu ir laimingu, tod l taip ir gyvena vi-
s laik .
e - Tu puikiai apsakei lygyb m gstan io žmogaus
gyvenim , - pasak jis.
- Aš parodžiau, - tariau, - kad šis žmogus yra
labai vairus, margas ir turi daugelio žmoni bruo-
ž , - jis toks, kaip ir toji valstyb s santvarka. Dau-
gelis vyr ir moter pavydi šitokio gyvenimo, kuria-
me derinasi daugyb visokiausi santvark ir pa-
pro i .
- Taip, tai tiesa, - pasak jis.
562 - Šitok žmog , kuris atitinka demokratij , tei-
singai gal tume pavadinti demokratiniu žmogumi.
 - Teisingai.
- M u m s liko apžvelgti gražiausi santvark ir
gražiausi savybi žmog - tironij ir tiron .
- Tikrai.
- Mielas drauge, kokia b na tironija? Mat ji kilo
iš demokratijos, tai aišku.
- Aišku.
- Ar ne panašiai kaip iš oligarchijos atsiranda
demokratija, taip iš demokratijos - tironija? 6
- Kokiu b du?
- G ris, - tariau, - d l kurio atsirado oligarchija,
buvo per didelis turtingumas, ar ne?
- Taip.
- Taigi nepasotinamas turt troškimas ir nesir -
pinimas niekuo kitu pražud oligarchij .
- Tikrai, - tar jis.
- Argi ir demokratijos nepražudo nepasotinamas
troškimas to, k ji laiko g riu?
- O koks yra tas g ris, apie kur tu kalbi?
- Laisv , - tariau. - Demokratin je valstyb je tu
visus gird si kalbant, kad tai yra gražiausias daly- c
kas ir kad laisvas gim s žmogus tik demokratijoje
gali gyventi.
- Dažnai gali gird ti taip kalbant, - pritar jis.
- J a u aš ir ketinau sakyti, - tariau, - kad nepa-
sotinamas šito g rio troškimas ir nesir pinimas ki-
tais dalykais ir šit santvark kei ia ir ruošia dirv
tironijai.
- Kaip tai atsitinka? - paklaus jis.
- Kai laisv s ištroškusi demokratin valstyb tu-
ri blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria ne- d
atmieštos laisv s, o valdan iuosius, jeigu jie pasiro-
do es nenuolaid s ir neduoda visiškos laisv s, ap-
kaltina ir baudžia kaip nusikalt lius ir oligarchus.
- Taip ir b na, - tar jis.
 - Pilie ius, kurie pakl sta valdantiesiems, ap-
drabsto purvais ir vadina vergiškais ir niekam tiku-
siais, o valdan iuosius, kurie yra panaš s valdi-
nius, ir valdinius, kurie yra panaš s valdan iuo-
e sius, giria ir priva iai, ir viešai. Argi dar reikia abe-
joti, kad tokioje valstyb je paplis visokios laisv s?
- Be abejo, taip bus.
- Ta laisv siskverbia paskiras šeimas ir gal
gale pasiekia net gyvulius.
- Kaip suprasti tavo žodžius? - paklaus jis.
- Pavyzdžiui, - tariau, - t vas pranta savo s n
laikyti sau lygiu ir ima bijotis vaik , o s nus lygi-
nasi su t vu ir nejau ia pagarbos ir baim s savo
563 gimdytojams, nes nori b ti laisvas, m e t e k a s susi-
13

lygina su pilie iu, o pilietis - su meteku, taip pat ir

su svetimšaliu.
- Taip b na.
- Be šit , - tariau, - b na dar visoki mažesni
iškrypim : mokytojas bijosi mokini ir pataikauja
jiems, mokiniai nekreipia d mesio mokytoj ir auk-
l toj . Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais
ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o še-
fe niai, nor dami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir
žaismingi, m gdžioja jaunuolius, kad neatrodyt ni -
r s ir valdingi.
- Tikrai taip b na, - sutiko jis.
- O didžiausias piktnaudžiavimas laisve tokioje
valstyb je, mano nuomone, yra tai, kad pirktieji vy-
rai ir pirktosios moterys n kiek ne mažiau yra lais-
vi negu j pirk jai. Mes dar b tume užmirš pasa-
kyti, koki lygyb ir laisv ten turi moterys, paly-
ginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis.
c - Ar nedarysim taip, kaip sako Aischilas: „saky-
sim, kas mums užeis ant liežuvio" ? - paklaus jis.
14
 - Taigi aš taip ir kalbu, - tariau. - Kad žmogui
tarnaujantys gyvuliai ši ia yra laisvesni negu kur
kitur, tuo niekas nenor t tik ti, kas pats n ra ma-
t s. ia ir kal s, kaip sako priežodis, yra panašios
savo šeimininkes, arkliai ir asilai ia yra prat lais-
vai ir išdidžiai vaikš ioti gatv mis ir užkliudyti pra-
eiv , jei šis nepasitraukia iš kelio. Visur ia pamaty- d
si per daug laisv s.
- Tu pasakoji mano sapn , - pasak jis, - kada
tik einu laukus, vis m a n taip atsitinka.
- O kai visa tai sudedi kr v , tai svarbiausias
dalykas - tu ir pats šitai supranti - yra tas, kad
pilie i siela pasidaro tokia jautri, jog kai tik kas
užsimena apie k nors panašaus prievart , jie
piktinasi ir negali pak sti. Gal gale pats žinai, jog
jie neži ri net statym - nei rašyt , nei nerašyt , -
kad tik netur t sau jokio valdovo. e
- Žinau, kad taip yra, - pasak jis.
- Tokia, mano drauge, graži ir žavinga b na pra-
džia, iš kurios, kaip man atrodo, išauga tironija, -
pasakiau.
- Tikrai žavinga, - tar jis. - O kas vyksta pas-
kui?
- Ta pati liga, - tariau, - kuri, atsiradusi oligar-
chijoje, pagaliau j pražudo, ia kilusi iš laisv s, iš-
sivys iusi ir sustipr jusi pavergia pa i demokra-
tij . Iš tikr j kiekvienas kraštutinumas paprastai
sukelia pasikeitim priešing pus - or , augal , 564
k n b kl s ir dažnai net santvarkos.
- Suprantama, - tar jis.
- Mat per didel laisv - ir paskiro žmogaus, ir
valstyb s - paprastai virsta per didele vergija.
- T a m yra pagrindo, - pasak jis.
- Taigi, - tariau, - suprantama, kad tironija at-
siranda ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš
 demokratijos - iš per didel s laisv s turi atsirasti
didžiausia ir žiauriausia vergija.
- Suprantama, - sutiko jis.
- Bet, - tariau, - man atrodo, tu man s ne šito
b klausei, o kokia yra toji liga, kuri, išsikerojusi ir
oligarchijoje, ir demokratijoje, pastar j pavergia.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- A š tur jau galvoje tam tikros r šies žmoni ,
tingini ir švaist n , atsiradim , - tariau; - vieni iš
j narsesni, tie vadovauja, kiti - bailesni, tie seka
paskui anuos. Mes juos palyginome su tranais, iš
kuri vieni turi gyl , o kiti - neturi.
- Teisingai, - sutiko jis.
- Ir vieni, ir kiti, atsirad bet kurioje valstyb je,
c sukelia tokius pat sutrikimus, kaip k ne gleiv s ir
tulžis. Ir geras gydytojas, ir statym leid jas, pana-
šiai kaip išmintingas bitininkas, turi jau iš tolo ži -
r ti, kad šiuodvi nelaim s visai neatsirast , o jeigu
jau atsiranda, tai reikia kuo grei iausiai išpjauti jas
kartu su koriais.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - taip ir reikia
daryti.
- Štai kaip eikime prie reikalo, kad aiškiau su-
prastume.
- Kaip?
- Mintimis demokratin valstyb padalykime
d tris dalis - ji iš tikr j susideda iš trij dali . Viena
iš t dali bus tranai; j ia d l palaidumo atsiran-
da n kiek ne mažiau negu oligarchijoje.
- Tai tiesa.
- Tik ia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje.
- Kod l?
- Oligarchijoje jie neišsivysto ir lieka silpni, nes
ten jie niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O
demokratijoje jie - su mažomis išimtimis - beveik
valdo valstyb : nuodingiausieji tranai sako kalbas ir
veikia, o kiti s di aplink trib n , m u r m a ir nepa-
ken ia, jei kas pam gina kitaip kalb ti. Taigi toje
santvarkoje visk , išskyrus tik nedaugel dalyk , e
tvarko tokie žmon s.
- Tikrai taip yra, - tar jis.
- Yra ir kita grup žmoni , kuri išsiskiria iš
minios.
- Kokia?
- Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties
yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingiausi.
- Suprantama.
- Iš j , manau, tranai gauna daugiausiai medaus
ir lengviausiai j iš iulpia.
- Kaipgi j iš iulpsi iš t , kurie jo mažai turi?
- D l to šie turtingieji, mano nuomone, ir vadina-
mi tran ganykla.
- Teisingai.
- Tre i j grup sudaro liaudis - darbininkai ir 565
tie, kurie neužsiima verslais; jie turi nedidel turte-
l . Susirink kr v , jie demokratijoje sudaro gau-
siausi ir galingiausi grup .
- Taip, - tar jis, - bet jie nelabai nori eiti
susirinkimus, nebent jiems pasi lo dal medaus.
- Jiems duoda tiek medaus, - pasakiau, - kiek
gali duoti valdantieji, kai atima turtus iš turting j
ir padalija - žinoma, didžiausi j dal pasilikdami
sau.
- Jie gauna toki dal . b
- Turtingieji, kai juos apipl šia, yra priversti gin-
tis, jie kalba liaudžiai ir daro visa, k tik gali.
- Kaip nedarys!
- O jei jie ir nieko nedaro, juos vis tiek kaltina
s mokslo prieš liaud rengimu ir oligarchiškumu.
- Taip jau b na.
 - Gal gale matydami, kad liaudis, šmeižik ap-
gauta, ne iš blogos valios, o d l nežinojimo puola
c jiems bloga daryti, jie norom nenorom pasidaro tik-
rais oligarchais, nors ir ne savo valia, - tai viena iš
blogybi , kuri juos suleidžia gyl turintys tranai.
- Tikra tiesa.
- Tada vieni kitus skundžia, kelia bylas, vieni su
kitais grumiasi.
- Tikrai taip b na.
- Liaudis paprastai kur nors vien žmog išsi-
renka vadovu, j ugdo ir padaro galing .
- Taip b na.
- Tod l, - tariau, - visiškai aišku, kad jeigu iš-
d auga tironas, jis išdygsta tik iš valdovo šaknies.
- Visiškai aišku.
- Kaip tas liaudies valdovas pradeda virsti tiro-
nu? Aišku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda
daryti t pat , kas pasakojama mite apie Dzeuso
Likie io šventykl Arkadijoje.
- Kas gi pasakojama tame mite? - paklaus jis.
- Kad tas, kuris paragauja žmogaus širdies, plau-
i ir kepen , smulkiai supjaustyt ir maišyt
e aukojam gyvuli m s , b tinai virsta vilku. Ar ne-
gird jai šito pasakojimo?
- Gird jau.
- Panašiai atsitinka ir liaudies vadovui. Tur da-
mas savo žinioje paklusni mini , jis ne stengia su-
silaikyti nuo savo gentaini kraujo. Jis, kaip pa-
prastai b na, neteisingai apkaltina žmones ir pa-
traukia juos teism , ir, atimdamas iš žmogaus gy-
vybe, suteršia savo s žin žmogžudyste: savo nešva-
ria burna ir liežuviu jis ragauja nužudyt j tautie-
i krauj . Baugindamas tremtimi ir mirtimi, jis si lo
566 panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žem . Argi
šitokiam žmogui n ra likimo lemta arba ž ti nuo
prieš rankos, arba tapti tironu ir iš žmogaus pasi-
daryti vilku?
- Tikrai lemta, - tar jis.
- Taigi, - pasakiau, - jis sukelia kar prieš tuos,
kurie turi turto.
- Taip, sukelia.
- O jeigu ištremtas jis v l sugr š, nors tam ir
priešinsis jo priešai, argi jis netaps jau tikru tironu?
- Aišku.
- O jeigu priešai ne stengia jo nei išvyti, nei nu- b
žudyti, nors ir šmeižia j pilie iams, tada jie sp s
sp stus, kad slapta j nužudyt .
- Taip dažnai b na, - pasak jis.
- Tie, kurie yra jau toli paženg tironijos link,
sugalvoja gars j tiron prašym - jie prašo liau-
dies paskirti jiems asmens sargybinius, kad valdo-
vas b t sveikas ir gal t tarnauti liaudžiai.
- Tikrai taip b na, - tar jis.
- Ir liaudis jam duoda juos, nes, manau, b gš-
tauja d l jo likimo, o pati kol kas jau iasi rami.
- Taip ir b na. c

- Kai šitai pamato žmogus, turintis turt ir d l

to tariamas es s liaudies priešas, jis, mano drauge,
elgiasi taip, kaip orakulas nurod Krezui:
prie žvirgžd tojo Hermo
B ga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt. 15

- Antr kart jam jau netekt g dytis savo bai-

lumo, - pasak jis.
- Jeigu j pagaut , - tariau, - jis neišvengt mir-
ties.
- Jokiu b du.
- O tasai liaudies vadovas, aišku, neguli „išsitie-
s s kaip m i l ž i n s " , bet, išžud s daug savo prieš , d
16

stovi valstyb s vežime, iš vadovo tap s tikru tironu.

 - Kurgi jis nestov s! - pritar jis.
- Dabar, - tariau, - patyrin kime tokio žmogaus
ir tokios valstyb s, kurioje atsiranda toks mirtinga-
sis, laim .
- Patyrin kime, - sutiko jis.
- Argi, - tariau, - pirmomis savo valdymo dieno-
mis jis nesišypso visiems ir nesveikina kiekvieno su-
e tiktojo? Ar nesigina es s tironas? Argi nepasižada
daug k padarysi s ir paskiriems pilie iams, ir visai
valstybei? Argi nepanaikina skol ? Argi nepadalija
iš naujo žem s liaudžiai ir savo artimiesiems? Argi
neapsimeta es s švelnus ir malonus?
- Jis b tinai taip elgiasi, - pasak jis.
- O kai jis susidoroja su išoriniais priešais — su
vienais susitaiko, kitus nugali - ir kai jie nurimsta,
jis pirmiausia sukelia kitus karus, kad liaudžiai b -
t reikalingas vadas.
- Suprantama.
567 — Be abejo, ir d l to, kad pilie iai, mok dami di-
delius mokes ius, nuskurst ir b t priversti diena
iš dienos pl ktis, - tada jie mažiau sp st jam sp st .
- Aišku.
- O jeigu jis taria, kad kai kurie pilie iai m sto
laisviau ir nenori pasiduoti jo valdžiai, surad s dings-
t jis juos pražudo duodamas priešams. Tod l tiro-
nas visada turi kurstyti kar .
- Be abejo.
b - Bet šitaip elgdamasis jis užsitraukia pilie i
neapykant .
- Kaipgi neužsitrauks!
- Argi neb na taip, kad ir kai kurie iš t , kurie
pad jo jam paimti valdži - bent jau dr siausieji iš
j , - b dami takingi, atvirai kalba su juo ir tarp
sav s ir kritikuoja tai, kas vyksta?
- Be abejo.
 - Jei tironas nori valdyti, jis turi juos visus su-
naikinti ir taip elgtis tol, kol gal gale nei iš draug ,
nei iš prieš neliks n vieno bent kiek vertesnio
žmogaus.
- Aišku.
- Tod l jis turi labai gerai žvelgti, kas narsus,
kas didžiadvasis, kas protingas, kas turtingas. Jis
yra toks laimingas, kad yra priverstas nori nenori c
b ti jiems priešu ir visiems regzti pinkles tol, kol
apvalys nuo j valstyb .
- Nieko sau apvalymas! - pasak jis.
- Taip, - tariau, - jis priešingas tam, kur nau-
doja gydytojai: šie pašalina iš k no visa, kas blo-
giausia, o palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tiro-
nas elgiasi priešingai.
- Žinoma, jei nori valdyti, jis privalo taip elgtis.
- Jis yra supan iotas laimingos b tinyb s - arba d
gyventi kartu su menkaver iais žmon mis, ir dar jo
neken ian iais, arba visai negyventi!
- Tikrai supan iotas, - tar jis.
- Bet kuo labiau jis sipyks pilie iams šitaip elg-
damasis, tuo daugiau ir tuo ištikimesni sargybini
jam reik s.
- Be abejo, reik s.
- O kas tie ištikimieji? Iš kur juos ims?
- Jie patys l kte atl ks, - tar jis, - jei tik jiems
mok s atlyginim .
- Po šimts! - pasakiau. - Tu, atrodo, v l kalbi e
apie kažkokius tranus, atvykusius iš svetur, iš visur.
- T a u teisingai atrodo, - tar jis.
- O vietini ar nenor t ?..
- Kaipgi?
- Atimti iš pilie i vergus, paleisti juos laisv ir
padaryti savo sargybiniais?
- Tikriausiai, - tar jis, - nes jie bus ištikimiausi.
 - Tu kalbi, - pasakiau, - apie tikrai laiming
568 tirono gyvenim , jeigu jis apsistatys tokiais ištiki-
mais draugais, o ankstesniuosius draugus pražudys!
- Jis tikrai tur s tokius draugus.
- Šitie jo draugai, - tariau, - juo g r sis, su
šitokiais naujaisiais pilie iais jis gyvens, nes senieji
jo neapk s ir vengs.
- Aišku, kad taip bus.
- Ne be reikalo giriama tragedija kaip išminties
mokytoja, - tariau, - o ypa didysis jos meistras
Euripidas.
- Kod l?
- Už tai, kad jis yra pasak s toki gili mint :
b „Tironai, draugaudami su protingais, tampa protin-
g i " . Matyt, jis protingais pavadino tuos, su kuriais
17

tironas gyvena.
- Jis išgarbina tironij kaip dievišk d a l y k 18
ir
dar kitaip, - pasak jis. - Taip elgiasi ir kiti poetai.
- B dami išmintingi, tragedij rašytojai atleis
m u m s ir visiems tiems, kuri poži ris valstyb s
santvark artimas m s poži riui, už tai, kad mes
nepriimsime j savo valstyb , nes jie liaupsina ti-
ronij .
c - Aš manau, kad jie m u m s atleis, - tar jis, -
bent jau protingiausieji.
- Vaikš iodami po kitas valstybes, jie suburia mi-
nias ir, pasisamd atlik jus su gražiais, stipriais ir
sp dingais balsais, tempia santvarkas tironij ir
demokratij .
- Jie taip daro.
- Be to, už tai jie dar gauna atlyginim ir yra
gerbiami, ypa , suprantama, tiron , o po j - demo-
kratij . Bet kuo aukš iau jie pakyla prie valdžios
d virš ni , tuo labiau m žta j garb , tarsi lipant jai
pritr kt kvapo.
 - Tikrai taip yra.
- Bet mes, - tariau, - ia iškrypome iš kelio.
Gr žkime atgal prie tirono kariaunos. Iš ko jis išlai-
kys t graži , gausi , marg , nuolat besikei ian i
savo sargyb ?
- Aišku, kad jeigu valstyb je bus šventykl tur-
t , jis juos išeikvos, ir kol išlaidoms padengti užteks
parduodam švent daikt , jis sumažins pilie iams
užkraunamus mokes ius.
- O kaip bus, kai ši ištekli pritr ks? e
- Aišku, kad tada ir jis pats, ir jo puotos bendrai,
draugai ir draug s gyvens iš savo t v palikimo, -
pasak jis.
- Suprantu, - tariau. - Liaudis, kuri pagimd
tiron , turi ir maitinti j su visais jo draugais.
- B tinai turi.
- K tu sakai? - paklausiau. - O jeigu liaudis
piktinsis ir sakys, jog yra neteisinga, kad t vas mai-
tint suaugus s n , bet, priešingai s nus tur t
maitinti t v , jog ne tam j pagimd ir atidav jam
valdži , kad jam užaugus pati, vergaudama jo ver- 569
gams, maitint ir j pat , ir jo vergus, ir visus iš
visur suplaukusius jo pasek jus, bet tam, kad jo va-
dovaujama išsivaduot nuo turtuoli ir vadinam j
garbing valstyb s pilie i , taigi dabar sakys jam
nešdintis iš valstyb s su visais savo draugais, pana-
šiai kaip t vas išveja iš nam s n kartu su jo ky-
riais sug rovais?
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - tada liaudis pa-
matys, kok vaik ji pagimd , glamon jo ir užaugi-
no, ir supras, kad, b dama silpnesn , veja už save b
stipresnius.
- K tu sakai? Argi tironas išdr s panaudoti prie-
vart prieš savo t v ir, jei šis nepaklus, muš j ?
- Taip, at m s iš jo ginkl , - tar jis.
 - Išeit , - pasakiau, - kad tironas yra t važudys
ir netik s savo gimdytoj karšintojas, kad tironija
yra tokia, kaip apie j kalba žmon s, ir kad liaudis,
c b gdama, kaip s a k o m a , nuo vergavimo laisviems
žmon ms d m , pakliuvo verg despotizmo ugn ir
vietoj besaik s ir netvarkingos laisv s gavo sunkiau-
sios ir kar iausios vergijos vergiškus drabužius.
- Deja, taip b na, - pasak jis.
- Tai k ? - tariau. - Ar mes negal sime sakyti,
kad jau aptar me, kokiu b du iš demokratijos atsi-
randa tironija ir kaip ji atrodo?
- Labai gerai aptar me, - pasak jis.
 DEVINTA KNYGA

- Beliko aptarti tironiškos santvarkos žmog , -571

tariau, - kaip jis atsiranda iš demokratinio žmo-
gaus, koks jis yra ir kaip gyvena - vargingai ar
laimingai.
- Beliko j aptarti, - pasak jis.
- Ar žinai, ko, mano manymu, dar tr ksta?
- Ko gi?
- Man rodos, mes nepakankamai aptar me troš-
kimus - kokie jie yra ir kiek j . Šito neišsiaiškinus, b
nebus visiškai aiškus m s tyrin jimas^""
- Kaip tik dabar laikas tai išsiaiškinti, - pasak
jis.
- Teisingai. Ži r k, k aš noriu apie juos išsiaiš-
kinti. Ogi štai k : man atrodo, kad kai kurie nerei-
kalingi malonumai ir troškimai yra nedori. Jie b -
dingi visiems žmon ms, bet, statym ir geresni j
troškim tramdomi, padedant protui kai kuriuose
žmon se jie visai išnyksta arba susilpn ja, ir j lie-
ka nedaug; ta iau kituose žmon se j lieka daugiau c
ir stipresni .
- Apie kokius troškimus tu ia kalbi? - paklaus
jis.
- Apie tuos, - tariau, - kurie sukyla miegant, kai
sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas mie-
 ga, o gyvuliškasis ir laukinis pradas, prisisotin s
valgio ir g rimo, šokin ja ir, nust m s šal mieg ,
d ieško laisv s ir nori patenkinti savo troškimus. Tu
žinai, kad tada jis gali išdr sti visk , nes b na atsi-
krat s bet kokios g dos ir proto. Kaip manoma , jis
nesibijo santykiauti su motina ar su bet kuriuo iš
žmoni , diev arba gyvuli , gali susitepti bet kokio-
mis žudyn mis, valgyti bet kok valg - vienu žo-
džiu, jis nevengia jokios kvailyst s, jokios beg dyst s.
- Tikr teisyb sakai.
- Bet kai žmogus b na sveikai nusiteik s ir nuo-
saikus ir, eidamas miegoti pažadin s savo sielos pro-
ting j prad ir pavaišin s j gražiomis mintimis ir
samprotavimais, pasineria vidinius apm stymus;
e kai jis apmalšina geidžiant j prad , neversdamas jo
nei badauti, nei persisotinti, kad jis miegot ir savo
572 džiaugsmais bei li desiu nedrumst geriausiojo sie-
los prado ir šis gal t vienas ir visiškai grynas m -
ginti surasti ir pajusti tai, ko jis nežino arba iš pra-
eities, arba iš dabarties, arba iš ateities; kai jis nu-
tildo ir aistring j prad ir eina miegoti nurimusia
širdimi, ant nieko neširsdamas; kai nuramin s tuos
du sielos pradus ir išjudin s tre i j , kuriam b din-
ga išmintis, jis atsiduoda poilsiui, - tu žinai, kad
b tada jis labiausiai pasiekia ties , o tie nedori sapnai
rodosi mažiausiai.
- Aš visiškai tikiu, kad taip yra, - pasak jis.
- Bet mes nuklydome šal , kalb dami apie tai.
Juk mes norime pabr žti štai k : kiekviename iš
m s slypi baisi , laukini , nesuvaldom troškim
r šis - net ir tuose žmon se, kurie atrodo labai pa-
dor s. Tai rodo sapnai. A r tau atrodo, kad aš sakau
ties ir ar tu sutinki su manimi?
- Sutinku.
 - Dabar prisimink, k sak me apie demokratin c
žmog . Iš mažens jis buvo aukl jamas priži rint
šykš iam t vui, kuris vertino tik pelno troškim , ki-
tus troškimus laik nereikalingais, o tuos troškimus,
kurie siekia žaidim ir pasipuošimo, niekino.
- Taip.
- Bet bendraudamas su mantresniais žmon mis,
pasidavusiais troškimams, kuriuos jau min jome, jis
puola nežabot palaidum ir, neapk sdamas t vo
šykštumo, perima j gyvenimo b d , ta iau b da-
mas iš prigimties geresnis už savo tvirkintojus, tem-
piamas abi puses jis sustoja per vidur tarp ši
dviej gyvenimo b d ir gyvendamas, kaip jam at-
rodo, nuosaikiai, jis ragauja abiej ir gyvena nei
nedor , nei iškrypusi gyvenim , - taip iš oligarcho d
jis tampa demokratu.
- Toki nuomon apie j susidar me tada, tokia
ji yra ir dabar.
- sivaizduok, - tariau, - kad šis žmogus, jau e
senstel j s, turi s n , kur išaugino pagal savo pa-
pro ius.
- sivaizduoju.
- sivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat,
kas ir jo t vui: jis pasineria palaid gyvenim , kur
jo tvirkintojai vadina visiška laisve. T vas ir namiš-
kiai skatina jo nuosaikius troškimus, bet jo tvirkin-
tojai elgiasi priešingai. Kai tie gab s ker tojai ir
tiron k r jai nesitiki kokiu nors kitu b du išlaiky-
ti jaunuol savo rankose, jie diegia jo šird meil ,
dyk nišk ir švaist nišk troškim vadov - didel 573
sparnuot tran . Ar gali b ti kas nors kita toki
žmoni meil ?
- Negali b ti kas nors kita, - atsak jis.
- Kiti troškimai, zvimbdami aplink meil lydimi
smilkal , miros, vainik , vyno ir kit tokioms ben-
 drijoms prast palaid smagum , j peni ir be galo
išaugina, o paskui diegia tam tranui aistros gyl ;
b tada tasai sielos valdovas, apimtas beprotyb s, d ks-
ta kaip pamiš lis, ir jeigu jis aptinka jaunuolio sie-
loje nuomoni ar troškim , laikom dorais ir dar
turin iais šiek tiek g dos, užmuša juos ir išmeta
lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo savo siel nuo
nuosaikumo ir pripildo j iš svetur atpl dusios be-
protyb s.
- T u nupasakoji, kaip atsiranda tironiškas žmo-
gus, - tar jis.
- Argi ne d l šit dalyk Erotas ir vadinamas
1

tironu? - paklausiau.
- Atrodo, kad taip, - atsak jis.
c - A r ne d l to girtas žmogus turi tirono bruož ? -
tariau.
- Taip, turi.
- Na, o apimtas š lo ir išprot j s žmogus tariasi
ir viliasi gal s valdyti ne tik žmones, bet ir dievus.
- Iš tikr j .
- Kilnusis drauge, - tariau, - žmogus virsta tik-
ru tironu tada, kai jis arba d l savo prigimties, arba
d l pro i , arba ir d l vieno, ir d l kito pasidaro
girtuoklis arba simyl j lis, arba beprotis.
- Tikra teisyb .
- Atrodo, šitaip ir atsiranda tironiškas žmogus.
O kaip jis gyvena?
d — T a u atsakysiu žaidimo žodžiais: „Tu man pasa-
kysi" .
2

- Gerai, - tariau, - pasakysiu. Paskui prasideda

j puotos, švent s, pasilinksminimai, heteros ir kiti
panaš s dalykai, kuriuos visus valdo Erotas, tiro-
nas, gyvenantis sieloje ir tvarkantis visus sielos j u -
desius.
- Tikrai taip b na, - tar jis.
 - Kas dien ir kas nakt šalia meil s gimsta dau-
gyb nauj stipri troškim , reikalaujan i juos pa-
tenkinti.
- Tikrai daugyb .
- Taigi jei buvo koki pajam , jos greitai ištirpsta.
- Kurgi neištirps!
- Tada jie skolinasi ir švaisto t v palikim . e
- Be abejo.
- O kai viskas išeikvojama, tada gaus s, stipr s
ir giliai sišaknij troškimai pradeda r kti, ir žmo-
gus, genamas visokiausi troškim , o ypa Eroto,
vadovaujan io visiems kitiems tarsi sargybiniai j
lydintiems troškimams, pradeda gelti ži r damas,
kas k turi ir k galima atimti apgaule arba prie- 574
varta.
- Tikrai.
- J a m reikia grobti iš visur arba kent ti bais
nerim ir skausm .
- B tinai reikia.
- Panašiai kaip v lesnieji malonumai tokiam žmo-
gui nustelbia senuosius ir juos apipl šia, taip jis pats,
b damas jaunesnis už savo t v ir motin , iššvais-
t s sav j dal , nori t vus nustelbti ir apipl šti, ir
eikvoti t vo palikim .
- Tikriausiai jis taip elgsis, - tar jis.
- Jeigu t vai neleis jam šito daryti, argi jis ne- b
prad s iš pradži iš j vogti ir juos apgaudin ti?
- Aš manau, kad jis taip elgsis.
- O jeigu negal s pavogti, argi jis nepaims iš j
j ga?
- Tikriausiai.
- O jeigu jo senas t vas ir sena motina priešinsis
ir kovos, argi jis ži r s, kad nepasielgt su jais kaip
tironas ir j gail sis?
 - Bijau, - tar jis, - kad nuo tokio žmogaus t vai
gali labai nukent ti.
- Bet, vardan Dzeuso, Adeimantai, jeigu jis susi-
ras nauj drauguž , nereikaling meiluž , kaip jis
elgsis su savo sena ir reikalinga drauge - motina? O
jei pasitaikys jaunas gražus berniukas, visai nerei-
c kalingas draugas, kaip jis elgsis su seniausiu ir rei-
kalingu draugu - t vu? Argi toks žmogus j nemuš
ir neprivers tarnauti savo mylimiesiems, jeigu juos
parsigabens savo namus?
- Prisiekiu Dzeusu, jis taip elgsis, - atsak jis.
- Kokia didel laim , - tariau, - pagimdyti s n
tiron !
- Labai didel .
d - Na, o jeigu šitokiam pritr ks t vo ir motinos
turt , ta iau jo sieloje bus susispiet s ištisas malo-
n u m spie ius, tai ar jis pirmiausia nepam gins iš-
laužti kokio nors namo sienos arba nakt nutraukti
praeivio apsiaust , o paskui ar ne sibraus ir šven-
tykl ? J a m šitaip elgiantis, teisingomis laikomos se-
nosios nuomon s apie tai, kas gražu ir kas šlykštu,
perimtos dar vaikyst je, tur s užleisti viet toms
nuomon ms, kurios neseniai buvo išlaisvintos iš ver-
e gijos, - jos sudaro Eroto palyd ir kartu su juo nu-
gal s sen sias nuomones. Kol jaunuolis dar buvo
statym ir t vo valdžioje, o vidujai buvo demokra-
tas, tos nuomon s išsilaisvindavo tik jam miegant,
sapnuose; dabar, kai j užvald Erotas, jis vis laik
yra toks, koks tik retkar iais b davo sapne: jis jau
nebesusilaikys nuo joki žudyni , nuo jokio valgio,
575 nuo jokio nedoro darbo. Erotas, kuris viešpataujant
visiškai anarchijai ir palaidumui kaip tironas gyve-
na jo sieloje, b damas vieninteliu valdovu, ves t ,
kuris j turi savo širdyje, tarsi tironas valstyb
visokias ž lias nedorybes, kad išsimaitint pats ir
išlaikyt triukšming troškim palyd , kuri suda-
ro troškimai, užpl d žmog iš išor s, bendraujant
su blogais žmon mis, ir kil jo paties viduje iš anks-
tesni j tos r šies troškim , kuriuos jis dabar palei-
do laisv . Argi ne šitaip gyvens toks žmogus?
- Aišku, kad šitaip, - tar jis.
- Kai šitoki žmoni valstyb je b na nedaug, o
dauguma pilie i yra nuosaik s, jie išvyksta iš vals-
tyb s ir tampa kokio nors tirono palyda arba parsi- b
samdo kariais ten, kur vyksta karas; o jeigu visur
viešpatauja taika ir ramyb , tai jie, pasilik savo
t vyn je, daro aibes visoki maž šunybi .
- Apie kokias šunybes tu kalbi?
- Pavyzdžiui, vagia, silaužin ja namus, nupjaus-
tin ja pinig kapšus, nurengin ja praeivius, švent-
vagiauja, pardavin ja žmones vergij , kartais ne-
teisingai skundin ja, o jei sugeba gerai kalb ti -
neteisingai liudija, ima kyšius.
- Ir tu tai vadini mažomis šunyb mis, kai toki c
žmoni b na nedaug?
- Šunyb s b na mažos, - tariau, - tik palyginti
su didel mis blogyb mis, o visos šitos nelaim s, pa-
lyginti su tironijos niekšyb mis ir valstybei atneša-
momis nelaim mis, yra tik menkniekis. O kai vals-
tyb je atsiranda daug toki žmoni ir didelis j se-
k j b rys ir kai jie pamato savo gausum , tai kvai-
lai liaudžiai remiant iš j tarpo ir atsiranda tiro-
nas - kaip tik tas, kurio sieloje t no didžiausias ir
kie iausias tironas. d
- Suprantama, - tar jis, - kad toks žmogus ge-
riausiai tinka b ti tironu.
- Tada pilie iai pasiduoda savo noru; o jei vals-
tyb pasipriešins, tai kaip anks iau tironas baud
savo t v ir motin , taip dabar jis baus t vyn , jei
tik stengs: jis sives naujuosius draugus, ir kadaise
 jam buvusi brangi „motinyn " (untpiSa), kaip sa-
ko kretie iai - tai yra t vyn , - privers vergauti
tiems žmon ms ir laikys j kaip verg . Toks yra
šitokio žmogaus troškim galutinis tikslas.
e — Tikrai toks, - pritar jis.
- Ar ne panašiai tokie žmon s elgiasi ir asmeni-
niame gyvenime, dar prieš ateidami valdži : iš pra-
dži jie, nesvarbu, su kokiais žmon mis bendraut ,
arba draugauja su pataik nais, visada pasirengu-
siais jiems visur patarnauti, arba, jei jiems ko nors
prireikia, patys šliaužioja prieš kitus, visokiais b -
576 dais apsimesdami j draugais, bet kai tik pasiekia
savo tiksl , iškart atsuka jiems nugar .
- Tai tiesa.
- Tokie žmon s per vis gyvenim neturi drau-
g - jie arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios
draugyst s ir laisv s tironiška prigimtis niekada ne-
paragauja.
- Tikrai.
- Ne be reikalo tokius žmones vadiname nepati-
kimais.
- Kaip nevadinsi!
- Ir pa iais neteisingiausiais, jei mes anks iau
b teisingai nutar me, kalb dami apie teisingum .
- Mes teisingai nutar me, - pasak jis.
- Glaustai kalbant, - tariau, - nedoriausias žmo-
gus yra tas, kuris dienos metu elgiasi taip, kaip
sak me kai k elgiantis sapnuojant.
- Teisyb .
- Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties b damas
labai tironiškas, valdo pats vienas, ir kuo ilgiau jis
išbus tironu, tuo bus tironiškesnis ir blogesnis.
- B tinai taip bus, - pasak Glaukonas, sijung-
damas pokalb .
 - Ar tasai, - tariau, - kuris atrodo nedoriausias,
nebus ir nelaimingiausias? Kuo ilgiau žmogus vai- c
dys ir kuo didesn bus jo valdžia, tuo ilgiau ir labiau
jis bus iš tikr j nelaimingas. Bet minia apie tai
mano vairiai.
- B tinai taip bus.
- Ar tironiškas žmogus atitinka tirono valdom
valstybe, o demokratinis - demokratin valstyb ir
panašiai kitais atvejais?
- Kur neatitiks!
- Ir koks yra valstyb s santykis su kita valstybe
doryb s ir laim s atžvilgiu, toks yra ir paskiro žmo-
gaus santykis su kitu žmogumi tuo pa iu atžvilgiu.
- Kaip nebus! d
- O koks yra santykis doryb s atžvilgiu tarp ti-
rono valdomos valstyb s ir karaliaus valdomos vals-
tyb s, kuri aptar me anks iau?
- Jos yra viena kitai visiškai priešingos - šita yra
pati geriausia, o ana - pati blogiausia.
- Aš neklausiu, - pasakiau, - kuri iš j geriau-
sia, - šitai ir taip aišku. O laim s ir nelaim s atžvil-
giu ar ne panašiai vertinsi, ar gal kitaip? Nesileis-
kime apstulbinami tirono - jis yra vienas, jo sek jai
taip pat negaus s; bet kadangi mums reikia apžvelgti
vis valstyb , tai išvaikš iokime j vis , siži r ki- e
m e ir tada pasakykime savo nuomon .
- Teisingai ragini, - tar jis. - Bet juk kiekvie-
nam aišku, kad n ra nelaimingesn s valstyb s už
tirono valdom ir laimingesn s - už karaliaus val-
dom .
- Ar nereik t panašaus atsargumo reikalauti ir
sprendžiant apie paskirus žmones ir laikyti tinka-
m u spr sti apie juos tik t , kuris yra pakankamai 5 7 7
protingas, kad gal t siskverbti žmogaus b d ir
pažvelgti j iš arti, o ne susižav t kaip vaikas
 išoriniu blizgesiu, kur tironas paskleidžia nor da-
mas padaryti sp d minioms, bet b t pakankamai
žvalgus. Aš m a n a u , kad m u m s visiems reik t iš-
klausyti nuomon s to, kuris sugeba spr sti, tai yra
kuris b t gyven s su tironu po vienu stogu ir b t
mat s vis jo privat gyvenim ir kaip jis elgiasi
namie su saviškiais - tarp j j geriausiai b t ga-
b ima matyti tarsi nuog , be tragedijos aktoriaus dra-
buži . Be to, jis steb t jo elges ir valstybei pavo-
jingomis akimirkomis. Paprašykime, kad visa tai pa-
mat s jis m u m s pasakyt , ar tironas yra laimingas,
ar nelaimingas, palyginti su kitais žmon mis.
- Tavo reikalavimas b t labai teisingas, - tar
jis.
- Gerai, - pasakiau. - sivaizduokime, kad mes
esame iš t , kurie sugeba spr sti, arba kad jau su-
tikome galint spr sti žmog . Tada jau b t kam
atsakyti m s klausimus.
- sivaizduokime.
c - Na, - tariau, - daryk štai kaip: prisimink, kad
valstyb ir paskiras žmogus yra panaš s. Tod l ži -
r k pakaitomis vien ir kit iš eil s kiekvienos
savyb s atžvilgiu ir pasakyk, kokie yra viena ir kitas.
- O koki savybi atžvilgiu?
- Pirmiausia, - tariau, - prad k nuo valstyb s ir
pasakyk, ar tirono valdoma valstyb yra laisva, ar
pavergta.
- Aišku, kad pavergta - ir dar kaip!
- Bet joje tu matai valdovus ir laisvus žmones.
- Matau, bet j nedaug. Apskritai galima sakyti,
kad beveik visi geri pilie iai yra paversti negarbin-
gais ir nelaimingais vergais.
d - Jei paskiras žmogus yra panašus valstyb , tai
j a m e turi b ti panašiai kaip valstyb je: jo siela ku-
pina vergijos ir žemumo, geriausios jos dalys ver-
gauja, o maža dalel - blogiausia ir beprotiškiau-
sia - valdo.
- B tinai taip yra, - tar jis.
- Kaip pavadinsi toki siel - laisva ar verge?
- Be abejo, verge.
- Pavergta ir tirono valdoma valstyb negali da-
ryti, k nori.
- Negali.
- Tad ir tirono valdoma siela, kaip visuma, nega- e
l s daryti, k nor s: gelian ios aistros prievarta trau-
kiama, ji bus pilna nerimo ir nusiminimo.
- Aišku, taip bus.
- Ar tirono valdoma valstyb bus turtinga, ar
nuskurdusi?
- Nuskurdusi.
- Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir al- 578
kana.
- Taip.
- Ar tokia valstyb ir toks žmogus nebus pilni
baim s?
- B tinai bus.
- Ar kurioje kitoje valstyb je rasi daugiau skun-
d , vaitojim , raud ir skausmo?
- Niekur kitur nerasi.
- Ar kuris nors kitas žmogus patiria toki daly-
k daugiau negu tironiškas žmogus, š lstantis nuo
troškim ir aistr ?
- Kur tau daugiau!
- Matydamas visas šitas ir kitas nelaimes, argi b
šitos valstyb s tu nelaikai nelaimingiausia iš vis ?
- Argi aš neteisingai nusprendžiau? - paklaus
jis.
- Labai teisingai, - tariau. - O k tu pasakysi
apie tironišk žmog , pasteb j s jame visas šias blo-
gybes?
 - Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias iš vis .
- ia tu jau neteisingai sakai, - tariau.
- Kod l?
- M a n o nuomone, jis dar n ra nelaimingiausias
iš vis .
- Tai koks jis yra?
- Šitas galb t tau atrodys dar nelaimingesnis.
- Kuris?
c - Tas, - tariau, - kuris, iš prigimties b damas
tironiškas, gyvens ne privat gyvenim , bet d l ko-
kios nors nelaim s taps tironu.
- Iš to, kas buvo pasakyta, sprendžiu, kad sakai
ties , - tar jis.
- Taip, - tariau, - bet ia reikia ne sp lioti, o
remiantis samprotavimais daryti išvad . Juk ia kal-
bama apie tai, kas svarbiausia, - apie ger ir blog
gyvenim .
- Tu teisus, - tar jis.
- Kaip tau atrodo, ar aš teisingai sakau? Mano
d manymu, š klausim reikia prad ti svarstyti štai
nuo ko...
- Nuo ko?
- Nuo kiekvieno valstyb je gyvenan io turtuolio,
turin io daug verg . Jie labai panaš s tironus tuo,
kad valdo daugel žmoni , - skirtumas tik tas, kad
verg b na mažiau.
- Taip, skirtumas tik tas.
- Ar žinai, kad jie gyvena ram s ir nesibijo savo
verg ?
- O ko jiems bijotis?
- Nieko, - tariau. - Bet kod l?
- Juk kiekvienam pagelb t visa valstyb .
e - Gerai sakai, - tariau. - Na, o jei kuris nors
dievas žmog , turint penkiasdešimt ar daugiau ver-
g , kartu su žmona ir vaikais pakelt aukštyn iš
valstyb s ir nuleist kur nors dykum su visu tur-
tu ir visais vergais, kur j a m niekas iš laisv j nega-
l t pagelb ti, koki didel ir baisi baim jis pajus-
t ir d l sav s, ir d l žmonos, ir d l vaik , kad j
nenužudyt vergai!
- Tai b t išg stis! - tar jis.
- Argi jis neb t priverstas kai kuriems vergams 579
meilikauti, visko pažad ti, kai kuriuos neprašomas
išlaisvinti, - žodžiu, pataikauti savo paties vergams?
- Jis iš tikro tur t taip elgtis arba ž t , - tar
jis.
- O jeigu aplinkui dievas apgyvendint daug kai-
myn , kurie nepak st , jei kas nors nor t valdyti
kitus, ir tok pagav nubaust žiauriausia bausme?
- Tada jo pad tis b t dar blogesn , nes iš vis b
pusi jis b t saugomas prieš , - pasak jis.
- Argi ne panašiame kal jime s di supan iotas
tironas, iš prigimties b damas toks, kok mes j ap-
raš me, pilnas visoki baimi ir aistr ? Nors iš pri-
gimties b t smalsus, tik jis vienas iš vis valstyb s
pilie i negali niekur iškeliauti, negali pamatyti to,
k pamato kiti laisvi pilie iai. Dažniausiai jis t no
užsidar s savo namuose tarsi moteris ir pavydi ki- c
tiems pilie iams, kurie išvyksta svetimas šalis ir
pamato k nors domaus.
- Iš tikr j jie taip gyvena, - pritar jis.
- Tokios nelaim s ištinka žmog , kuris blogai val-
do savo siel , - j tu k tik pavadinai nelaimingiau-
siu; tai tironiškas žmogus, kuris, užuot gyven s pri-
vat gyvenim , kokio nors atsitiktinumo b na pri-
verstas tapti tironu ir, nemok damas valdyti sav s
paties, imasi valdyti kitus. Panašiai esti, kai ser-
gantis žmogus, užuot susivald s ir s d j s namie,
b na priverstas vis gyvenim kovoti ir rungtis su d
kitais.
 - Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir vi-
siškai atitinka ties , - pasak jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - tai visiškai nelai-
mingas žmogus - tirono gyvenimas yra nelaimin-
gesnis nei to, kur tu nusprendei esant nelaimin-
giausi .
- Tikrai, - sutiko jis.
- Taigi tikras tironas, nors kai kuriems žmon ms
e taip ir neatrodo, iš tikr j yra vergas, žemiausias
tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmon ms; jis
negali patenkinti savo troškim , jam labai tr ksta
daugelio dalyk - tai tikras skurdžius, jei kas suge-
ba pažvelgti vis jo siel . Jis vis gyvenim visko
baiminasi, j nuolat kankina skausmai ir traukuliai,
jei iš tikr j jis yra panašus valstyb , kuri valdo.
Ar ne taip?
- Taip, - pritar jis.
580 - Be šit nelaimi , priskirsime jam dar ir kitas,
kurias anks iau min jome, - nelaimes, kurios jam
neišvengiamai b dingos ir kurios dar labiau išsike-
roja, kai jis valdo, - jis pasidaro pavydus, neištiki-
mas, neteisingas, nedraugiškas, nedoras, palaiko ir
puosel ja visokias ydas. D l vis t dalyk jis tam-
pa nelaimingiausiu žmogumi, o paskui padaro ne-
laimingus ir savo artimuosius.
- N vienas protingas žmogus tau neprieštaraus, -
pasak jis.
b - O dabar, - tariau, - panašiai kaip vyriausias
teis jas paskelbia nuosprend , taip ir tu paskelbk,
kuris, tavo nuomone, yra pirmas pagal laimingum ,
kuris antras ir taip toliau iš eil s apie visus pen-
kis - karališkosios santvarkos žmog , timokratijos,
oligarchijos, demokratijos ir tironijos.
- Lengva nuspr sti, - pasak jis. - Aš ir aptarsiu
juos tarsi chorus taip, kaip jie išeina scen , pagal
doryb ir nedoryb , laim ir nelaimingum .
 - Na, t i nusisamdykime šaukl ! - tariau. - Arba
aš pats paskelbsiu, kad Aristono s nus nusprend ,
jog geriausias ir teisingiausias žmogus yra laimin-
giausias - tai yra karališkiausias žmogus, valdantis c
pats save, o blogiausias ir neteisingiausias žmogus
yra nelaimingiausias - toks yra tironiškiausias pats
sau ir valstybei, kuri valdo.
- Gerai, paskelbk, - sutiko jis.
- Aš dar pridursiu, kad visai nesvarbu, ar visi
žmon s ir dievai žino, kad jis toks, ar nežino.
- Paskelbk ir š pried , - pasak jis.
- Gerai, - tariau. - Tai bus pirmasis rodymas. O
štai antrasis, jei jis tau atrodys geras. d
- Koks tas rodymas?
- Kaip valstyb yra suskirstyta tris luomus,
taip ir kiekvieno žmogaus siela dalijama tris pra-
dus. Iš to išplaukia kitas rodymas.
- Koks?
- Štai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai,
man atrodo, juos atitinka trys malonumu r šys -
kiekvien prad atskira r šis; panašiai skirstomi ir
troškimai bei j valdymas.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Vienu pradu mes vadiname t , kuriuo žmogus
mokosi, kitu - t , kuriuo širsta, o tre iojo d l jo
vairumo negal jome pavadinti vienu tinkamu var- e
du, tod l pavadinsime j pagal tai, kas jame yra svar-
biausia ir stipriausia, - geidžian iuoju pradu, nes
jis pasireiškia stipriu valgio, g rimo, meil s smagu-
m ir kit panaši dalyk troškimu; mes j vadina-
me ir turto trokštan iu pradu, nes tokiems troški-
m a m s patenkinti dažniausiai reikalingi pinigai. 581
- Teisingai, - pasak jis.
- Jei pinig teikiam malonum ir meil jiems
priskirsime siekimui pralobti, tai tuo paremsime sa-
 vo nusistatym t sielos prad pavadinti pagal tai,
kas jame svarbiausia, ir kiekvien kart , kai tik
pamin sime tos sielos dalies vard , mes tur sime
aišk vaizd ; tad turb t nesuklysime vadindami š
prad pinig ir pelno m g ju.
- Ir m a n taip atrodo, - tar jis.
- Na, o apie aistring j prad turb t sakysime,
kad jis iš vis j g siekia valdyti, nugal ti ir pelnyti
garb .
b — Teisingai.
- Tod l j teisingai pavadintume trokštan iu per-
gal s ir garb s.
- Labai teisingai.
- O d l to prado, kurio d ka paž stame, visiems
yra aišku, kad jis visada siekia tik pažinti ties to-
ki , kokia ji yra, o pinigai ir garb j a m mažiausiai
r pi.
- Tikrai.
- Ar pavadindami j m gstan iu moksl ir filoso-
fij pasielgtume teisingai?
- Žinoma.
c - Vien žmoni siel valdo vienas pradas, kit -
kitas, kaip kur išeina.
- Taip jau yra.
- Tod l sakome, kad ir žmoni yra trys pagrindi-
n s r šys - filosofai, garb troškos ir pelno m g jai.
- Teisingai.
- Ir malonum yra trys r šys, atitinkan ios tris
žmoni r šis.
- Tikrai yra.
- Ar žinai, - tariau, - kad jeigu kiekvieno iš t
trij r ši žmoni iš eil s paklaustume, kurio iš j
gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirt s -
ri v j . Pelno m g jas pasakyt , kad garb s arba mokslo
teikiami malonumai yra niekis, palyginti su pelnu,
nebent ir iš j b t galima pasipelnyti.
 - Teisyb sakai.
- Na, o garb troška? - paklausiau. - Jis pinig
teikiam malonum laiko žemu, mokslo - taip pat:
kadangi mokslas neteikia garb s, jis jam yra tik tušti
niekai.
- Taip yra, - pasak jis.
- Na, - tariau, - o kuo, m s nuomone, filosofas
laikys kitus malonumus, palyginti su malonumu pa- e
žinti ties toki , kokia ji yra, ir nuolat pl sti savo
pažinim ? Ar jis nemanys, kad kiti malonumai yra
labai toli nuo tikrojo malonumo? Jis juos vadins rei-
kalingais tik tod l, kad jeigu neb t b tino reikalo,
jis j visai atsisakyt .
- Tikrai.
- Kai gin ijamasi d l vairi malonum r ši ir
d l paties gyvenimo ir ži rima ne to, kuris gyveni-
mas yra garbingesnis ar g dingesnis, blogesnis ar
geresnis, o tik to, kuris yra malonesnis ir teikia ma- 582
žiausiai skausmo, kaip gal sime sužinoti, kuris iš t
trij žmoni sako ties ?
- Aš ne steng iau nustatyti, - tar jis.
- Tada pagalvok štai apie k : kuo reikia remtis
sprendžiant, jei norime, kad sprendimas b t ge-
ras? Argi ne patirtimi, protu ir rodymu? O gal yra
koks geresnis matas?
- Kur tau bus! - atsak jis.
- Tai pasvarstyk, kuris iš ši trij žmoni yra
labiausiai prityr s visuose m s min tuose malonu-
muose! Ar tu manai, kad pelno m g jas, jeigu jis
pažins ties toki , kokia ji yra, bus labiau prityr s
mokslo teikiamuose malonumuose, negu filosofas - b
teikiamuose pasipelnymo?
- Jokiu b du ne, - atsak jis. - Filosofas bus
labiau prityr s, nes jis jau iš mažens buvo privers-
tas paragauti ir kit r ši malonum , o pelno m g -
 jas, jeigu jis panor s ištirti daikt esm , neb tinai
pajus šio malonumo saldyb ir neb tinai taps prity-
rusiu net ir labai nor damas, nes tai yra nelengva.
- Taigi, - tariau, - abiej r ši malonum paty-
rimu filosofas pralenks pelno m g j .
c - Gerokai pralenks.
- Na, o garb troška? A r filosofas bus mažiau pa-
tyr s garb s teikiam malonum , negu garb troš-
ka — mokslo teikiam malonum ?
- Jei kiekvienas gerai atliks t darb , kurio m -
si, j b tinai lyd s garb . Juk minia gerbia ir turtuo-
l , ir narsuol , ir išmin i , tod l visi yra patyr gar-
b s teikiam malonum . O kok didel malonum
teikia b ties pažinimas, to niekas n ra paragav s,
išskyrus filosof .
d - Tod l, - tariau, - d l savo patyrimo jis iš t
trij žmoni geriausiai gali spr sti.
- Tikrai geriausiai.
- Tik jis vienas su patyrimu gali sujungti prot .
- Žinoma.
- T rank , kuriuo naudojam s spr sdami, turi
ne pelno m g jas ir ne garb troška, o tik filosofas.
- Koks tas rankis?
- Juk sak me, kad spr sti reikia remiantis rody-
mais, ar ne?
- Taip.
- O rodymas kaip tik yra filosofo rankis.
- Be abejo.
- Jeigu geriausiai b t sprendžiama pagal turt
e ir peln , tai pelno m g jo pagyrimai ar išpeikimai
b tinai b t teisingi.
- Žinoma.
- O jei b t sprendžiama remiantis garbe, perga-
le ir narsumu, tai garb troškos ir pergali m g jo
nuomon atitikt ties .
- Aišku.
 - Bet kadangi sprendžiama remiantis patirtimi,
protu ir rodymais...
- Tai tiesa turi b ti tai, k sako filosofas - rody-
m u m g jas.
- Taigi iš trij malonum r ši didžiausias m a - 583
lonumas yra tas, kuris b dingas paž stan iajai sie-
los daliai; žmogus, kuriame ši sielos dalis viešpatau-
ja, gyvena maloniausi gyvenim .
- Kitaip ir negali b ti, - tar jis. - Juk kai išmin-
ius giria savo gyvenim , jam pakanka išmanymo
apie tai spr sti.
- O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams
m s teis jas paskirs antr j viet ?
- Aišku, jog tai bus kario ir garb troškos gyveni-
mas, nes jis yra artimesnis jam negu pelno m g jo
gyvenimas.
- Paskutin viet , kaip atrodo, atduosime pelno
m g jui.
- Be abejo.
- Taigi iš eil s vyko tarsi dvejos varžybos, ir abu 6
kartus teisingas žmogus nugal jo neteising j . Da-
bar bus tre ios varžybos, olimpin s, Dzeuso Olim-
pie io garbei. sid m k: išskyrus išmin iaus malo-
num , vis kit žmoni malonumai n ra nei visiš-
kai tikri, nei visiškai gryni - tai tik tarsi malonum
apmatai, kaip gird jau sakant vien išmin i . Šitai
bus svarbiausias ir didžiausias neteisingojo pralai-
m jimas.
- Taip, bet paaiškink tai.
- Paaiškinsiu, - tariau, - jei man pad si atšaki- c
nedarnas.
- Na, tai klausk.
- Sakyk, - tariau, - ar skausmas n ra priešingas
malonumui?
- Žinoma, priešingas.

'.m
 - Ar n ra tokios b senos, kai nejauti nei skaus-
mo, nei malonumo?
- Yra.
- B dama vidurys tarp dviej kraštutinum , ji
atspindi tam tikr sielos ramyb . A r ne taip?
- Taip, - atsak jis.
- Ar prisimeni, - tariau, - k sako ligoniai ken-
t dami?
- O k ?
- Kad nieko n ra malonesnio už sveikat , bet kol
d buvo sveiki, jie nepasteb jo, kad tai yra maloniau-
sias dalykas.
- Prisimenu, - pasak jis.
- O ar nesi gird j s, kaip tie, kurie ken ia dide-
lius skausmus, sako, jog b t užvis maloniausia, jei
praeit skausmas?
- Esu.
- Be abejo, esi pasteb j s, kad ir daugeliu kit
panaši atvej , kai žmon s ken ia skausm , kaip
maloniausi dalyk jie giria ne džiaugsm , bet ra-
myb , kai praeina skausmai.
- Tokiais atvejais ramyb tampa maloniausiu da-
lyku.
e - O kai džiaugsmas baigiasi, - tariau, - tada
ramyb teikia skausm .
- Turb t, - pasak jis.
- Taigi ramyb , kuri sak me esant vidur tarp
skausmo ir malonumo, b na ir viena, ir kita - ir
skausmas, ir malonumas.
- Taip išeit .
- Ar gali tas pats dalykas b ti ir viena, ir kita,
o kartu neb ti nei viena, nei kita?
- M a n atrodo, negali.
- Ir sieloje atsirandantis skausmas, ir malonu-
mas yra tam tikri judesiai.
 - Taip.
- O kai n ra nei malonumo, nei skausmo, tada 584
b na ramyb , kuri yra vidurys tarp'j .
- Taip išeina.
- Tad argi b t teisinga sakyti, kad skausmo
nebuvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas -
skausmas?
- Jokiu b du.
- Taigi, - tariau, - ramyb n ra malonumas; ji
tik atrodo esanti malonumas, palyginti su skausmu,
ir atrodo esanti skausmas, palyginti su malonumu;
bet palyginti su tikru malonumu, tai yra tik nesvei-
kos iliuzijos, apgaul .
- Tai rodo m s samprotavimas, - tar jis.
- Dabar, - pasakiau, - pažvelk malonumus, ku- fc»
rie atsiranda ne po skausmo, kad nemanytum, jog
malonumas yra skausmo nebuvimas, o skausmas -
malonumo nebuvimas.
- Apie k tu kalbi? - tar jis. - Apie kokius ma-
lonumus?
- J daug ir, be to, labai vairi ; bet ypa tokie
yra kvap teikiami malonumai. Jeigu nori juos
atkreipti d mes , jie atsiranda staiga ir b na nepa-
prastai stipr s; prieš juos neb na jokio skausmo, o
kai jie išnyksta, nepalieka jokio skausmo.
- Tikra teisyb , - pritar jis.
- Tod l m e s netik sime, kad grynas malonumas c
yra išsivadavimas nuo skausmo, o skausmas - išsi-
vadavimas nuo malonumo.
- Netik sime.
- Bet - tariau, - malonumai, kuriuos siela pati-
ria per k n - juos daugeliu atvej ir vadiname
malonumais, - o ypa stipriausieji iš j yra kaip tik
tos r šies malonumai - išsivadavimas nuo skausmo.
- Jie tokie ir yra.
 - T pat galima pasakyti ir apie tuos išanksti-
nius malonumus ir skausmus, kuriuos sukelia b si-
m j malonum ir skausm laukimas.
- T pat .
d - A r žinai, - tariau, - kokie yra šie malonumai ir
k jie labai panaš s?
- \ k ? - paklaus jis.
- Ar sutinki, kad gamtoje yra tai, k m e s vadina-
m e „aukštai", „žemai" ir „viduryje"?
- Sutinku.
- Jei kas nors kyla iš apa ios vidur , tai galima
sakyti, kad jis kyla aukštyn? Sustoj s viduryje ir
žvelgdamas ten, iš kur pakilo, jis manys, kad yra
aukštai, nes jis nemat to, kas iš tikr j yra aukštai.
- Prisiekiu Dzeusu, jis tikrai nemanys kitaip.
e - O jeigu jis krist atgal, tai manyt , kad leidžia-
si žemyn, ir teisingai manyt .
- Žinoma!
- Jis taip manyt tod l, kad neturi patyrimo apie
tai, kas iš tikr j yra aukštai, kas viduryje ir kas
žemai.
- Aišku.
- Argi reikia steb tis, jei žmon s, nežinantys tie-
sos, susidaro klaiding nuomon apie daugel daly-
k , tarp j ir apie malonum , skausm ir tai, kas
yra viduryje tarp j ? Kai jie nubloškiami skaus-
m , tai mano, kad tai yra tikras skausmas, ir iš
585 tikr j ken ia, o kai jie iš skausmo pereina tarpin
b sen , tada b na sitikin , jog pasiek malonumo
pilnatv ir džiaugsm ; panašiai kaip žmon s, neži-
nantys baltos spalvos, pilk spalv lygina su juoda,
taip jie lygina skausm su jo nebuvimu, nes nepa-
ž sta malonumo, ir apsigauna.
- Prisiekiu Dzeusu, aš labiau steb iausi, jeigu
b t kitaip, - pasak Glaukonas.
 - Pagalvok štai apie k , - tariau: - ar alkis, troš- 6
k lys ir panaš s dalykai n ra kažkokios tuštumos
jutimas k ne?
- Be abejo.
- O nežinojimas ir nesupratimas - ar tai ne tuš-
tumos jutimas sieloje?
- Iš tikr j .
- Ta tuštuma pašalinama pripildant k n mais-
to, o siel - proto.
- Žinoma.
- O kas iš tikr j pripildo - ar tai, kas labiau
tikra, ar tai, kas mažiau?
- Aišku, tai, kas labiau tikra.
- O kuri daikt r šis, tavo nuomone, labiau su-
sijusi su gryn ja b timi? A r ta, kuri sudaro duona,
g rimai, m sa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios nuo-
mon s, žinojimo, proto ir apskritai visoki dorybi c
r šis? Štai kaip spr sk apie tai: ar tau neatrodo,
kad tas, kas susij s su amžinai tapa ia, tikra ir ne-
mirtinga b timi, kas pats yra toks pat ir atsiranda
tokiame pa iame, yra tikresnis negu tas, kas susij s
su amžinai kintan ia, mirtinga b timi, pats yra toks
pat ir atsiranda tokiame pa iame?
- Daug tikresn yra nekintama b tis, - atsak
jis.
- O ar amžinai kintanti b tis labiau susijusi su
b timi negu su pažinimu?
- Jokiu b du ne.
- O su tiesa ar ji labiau susijusi?
- Irgi ne.
- O jei ji mažiau susijusi su tiesa, tai mažiau ir
su b timi?
- B tinai mažiau.
- Vadinasi, k nui palaikyti reikaling dalyk r - d
šis mažiau susijusi su tiesa ir b timi negu sielai
palaikyti reikaling dalyk r šis?
 - Žymiai mažiau.
- A r ne panašiai ir k nas mažiau susij s su b -
timi negu siela?
- Panašiai.
- Vadinasi, tas, kas prisipildo tikresni dalyk ir
pats yra tikresnis, prisipildo tikriau negu tai, kas
prisipildo mažiau tikr dalyk ir kas pats yra m a -
žiau tikras.
- Suprantama.
- Taigi jeigu yra malonu prisipildyti tavo prigim-
t atitinkan i dalyk , tai tas, kas prisipildo tikriau
e ir tikresni dalyk , tikriau ir patikimiau džiaugiasi
tikruoju malonumu, o tas, kas gauna mažiau tikr
dalyk , prisipildo ne taip tikrai ir stipriai ir patiria
mažiau patikim ir tikr malonum .
- B tinai, - tar jis.
586 - Tad žmon s, kurie nepaž sta išminties ir dory-
b s, pasin r puotas ir kitus panašius malonumus
nusileidžia, kaip atrodo, apa i , o paskui v l pasi-
kelia iki vidurin s srities ir taip vis gyvenim kla-
joja iš vienos srities kit . Jie neperžengia ši rib ,
nepakelia aki tikr sias aukštybes ir niekad ne-
m gina jas kopti, niekada tikrai neprisipildo b -
ties, neparagauja tikro ir gryno malonumo; tarsi gy-
vuliai jie pasilenk vis laik ži ri žem ir stalus,
gausiai prisikemša pašaro, joja vieni ant kit , vaidi-
b jasi d l gausesnio maisto, bado vieni kitus geleži-
niais ragais, spardo kanopomis, užmušin ja vieni ki-
tus negal dami pasotinti savo aistr , - mat jie ne-
valgo tikro maisto ir nepripildo tikrai tos savo da-
lies, kuri tikrai egzistuoja ir gali sulaikyti maist .
- T u , Sokratai, tarsi koks pranašas pieši daugu-
mos žmoni gyvenim , - pasak Glaukonas.
- Argi tuos malonumus neišvengiamai ne si-
maišo ir skausmo? Juk tai neišvengiama, nes j malo-
numai bus tik tikrojo malonumo atvaizdai ir apma-
tai, kurie šioki toki spalv gyja tik tada, kai ma-
lonumai ir skausmai gretinami vieni su kitais, -
tada jie taip sustiprina vieni kitus, kad kursto ne-
protingu žmoni š lstan ias aistras, ir jie net kovoja c
vieni su kitais: pavyzdžiui, pasak Stesichoro, Trojoje
vyrai kov si tik d l Elenos šeš lio, nes jie nežinojo
tiesos . 3

- B tinai turi b ti kažkas panašaus, - pasak

jis.
- Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia
panaši dalyk ? Žmogus panašiai elgiasi arba iš pa-
vydo, nes trokšta garb s, arba griebiasi smurto no-
r damas ž tb t laim ti, arba iš pyk io, kuris kyla
d l jo nesugyvenamo b do, - tada jis beprasmiškai
ir neprotingai siekia tik vieno tikslo: prisisotinti gar- d
b s, pergal s ir niršio. *
- Ir šiuo atveju visa tai neišvengiama, - tar jis.
- Na, o ar m e s išdr sime pasakyti, kad ir pelno
bei garb s troškimai, jeigu jie pakl sta pažinimui ir
protui ir kartu su jais siekia malonum , kuriems
vadovauja protingasis pradas, pasieks tikruosius ma-
lonumus, kiek iš viso manoma juos pasiekti, nes jie
seka paskui ties , - ir pasieks kaip tik jiems b din-
gus malonumus, jei tiesa, kad tai, kas kam nors yra
geriausia, yra ir labiausiai tam b dinga? e
- Taip, labiausiai b dinga, - pritar jis.
- O kai visa siela pakl sta filosofiniam pradui ir
tarp jos dali nekyla vaid , tada kiekviena sielos
dalis daro savo darb ir elgiasi teisingai, ir kiekvie-
na patiria geriausius ir, kiek tai manoma, tikriau-
sius malonumus. 587
- Be abejo.
- O kai siel užvaldo kuris nors kitas pradas, jis
nesuranda jam b ding malonum ir priver ia ki-
tas sielos dalis siekti svetim ir netikr malonum .
 - Taip b na.
- Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto,
tuo labiau šitaip atsitinka.
- Tuo labiau.
- O kuo labiau kas nutolsta nuo proto, tuo labiau
nutolsta ir nuo statymo ir tvarkos.
- Aišku, kad taip.
- Ar ne labiausiai b na nutol meil s ir tironiški
troškimai?
- Labiausiai.
- O mažiausiai b na nutol karališki ir saikingi
troškimai.
- Taip.
- Taigi tironas bus labiausiai nutol s nuo tikr j
malonum , o karalius - mažiausiai.
- B tinai taip bus.
- Taigi, - tariau, - tironas gyvens nemaloniau-
siai, o karalius - maloniausiai.
- B tinai taip bus.
- Ar žinai, - tariau, - kiek kart nemaloniau
gyvena tironas negu karalius?
- Jei pasakysi, žinosiu, - atsak jis.
- Kaip atrodo, yra trys malonum r šys: viena iš
j tikra, dvi - netikros. Tironas, perženg s netikr
malonum srities ribas, pab g s nuo statym ir pro-
to, gyvena su visa kažkoki vergišk malonum pa-
lyda. Kiek kart jo malonumai b na žemesni už ki-
tus, net sunku pasakyti, nebent štai kokiu b du...
- Kokiu? - paklaus jis.
- Po oligarcho tironas yra tre ioje vietoje, o tarp
j yra demokratinis žmogus.
- Taip.
- Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi jau
tre ios eil s tikrojo malonumo atvaizd - jei m s
ankstesni išvedžiojimai teisingi.
 - Teisingai.
- O ir pats oligarchinis žmogus yra tre ioje vie- d
toje po karališkosios santvarkos žmogaus, jeigu pas-
tar j sutapatinsime su aristokratiniu.
- Taip, tre ioje vietoje.
- Taigi, - tariau, - tironas yra nutol s nuo tikro-
jo malonumo triskart po tris kartus.
- Taip atrodo.
- Taigi atrodo, kad tirono malonumo šeš lio ilgu-
mas gali b ti išreikštas plokštumos skai iumi.
- Teisingai.
- T skai i reikia pakelti kvadratu, o paskui
kubu, kad pamatytume, kaip labai tironas nutol s
nuo karaliaus.
- Kas moka skai iuoti, tam bus aišku.
- Ir atvirkš iai, jei kas nor s sužinoti, kiek kara- e
lius yra nutol s nuo tirono patiriamo malonumo tik-
rumo prasme, tai suskai iav s pamatys, kad jis gy-
vena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad ti-
ronas gyvena tiek pat kartu nelaimingiau.
- Kok stulbinant skai i , parodant m u m s skir- 588
tum tarp t dviej žmoni - teisingo ir neteisin-
g o - malonumo ir skausmo atžvilgiu, tu m u m s pa-
teikei! - pasak jis.
- Sis skai ius yra tikslus, - tariau, - ir atitinka
juodviej gyvenimus, jeigu juos viskas atitinka - die-
nos, naktys, m nesiai ir metai .4

- Tikrai atitinka, - tar jis.

- Jeigu geras ir teisingas žmogus tiek pralenkia
blog ir neteising žmog malonumais, tai kiek kar-
t jis pralenks j gyvenimo padorumu, gražumu ir
doryb mis!
- Prisiekiu Dzeusu, sunku suskai iuoti, kiek daug
kart ! - pasak jis.
b - Gerai, - tariau. - Kadangi jau prad jome kal-
b ti apie tai, gr žkime atgal prie to, k anks iau
nustat me ir d l ko pri jome š tašk . Sak me, kad
visiškai neteisingam žmogui, jei tik jis atrodo es s
teisingas, neteisingumas yra naudingas.
- Sak me.
- Dabar, - tariau, - kai jau žinome, k reiškia
elgtis teisingai ir neteisingai ir koki padarini turi
teisingo ir neteisingo žmogaus veikla, pakalb kime
su tuo, kuris taip teigia.
- Kaip mes šitai padarysime? - paklaus jis.
- Sukurkime mintyse sielos atvaizd , kad tas žmo-
gus sužinot , k jis kalb jo . 5

- Kok atvaizd ? - paklaus jis.

c - Tok , - tariau, - kokios buvo, kaip pasakojama
mituose, Chimaira, Skila, K e r b e r a s ir daugelis ki-
6

t baidykli , suaugusi iš keli pavidal vien

k n .
- Taip pasakojama.
- Taigi padaryk baidykl - marg žv r su dau-
geliu galv ; tos galvos - namini gyvuli ir laukini
žv ri - išsid s iusios ratu; pabaisa gali jas keisti ir
išauginti iš sav s pa ios.
d - ia reikia gero lipdytojo, bet kadangi mintimis
yra lengviau lipdyti negu iš vaško, tarkime, kad toks
žv ris jau sukurtas!
- Sukurk dar ir kitus pavidalus - vien li to,
kit žmogaus. Pirmasis tegul b na daug didesnis, o
antrasis - mažesnis už pirm j .
- Šitai lengviau: teb nie jie jau sukurti! - pasak
jis.
- Visus tris pavidalus sujunk vien taip, kad jie
suaugt vien k n .
- Jau sujungiau, - tar jis.
- Dabar visas tas pabaisas apgaubk vieno žmo-
gaus pavidalu, kad tas, kuris negal s pažvelgti
vid ir matys tik išorin apvalkal , manyt , jog prieš e
j yra tik viena b tyb - žmogus.
- J a u apgaubiau.
- Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam žmogui nau-
dinga b ti neteisingam, o b ti teisingam - nenau-
dinga, pasakykime, kad jis teigia ne k kita, kaip
tai, jog yra naudinga pen ti ir stiprinti daugialyp
žv r ir li t su jo palyda, o žmog marinti badu ir 589
silpninti, kad anie du žv rys gal t tempti j kur
panor j , ir jis, užuot pratin s tuos žv ris draugiš-
kai sugyventi, leist jiems kandžiotis, pjautis ir sti
vienas kit .
- Tikrai šitaip sakyt tas, kuris giria neteisingu-
m , - tar jis.
- O tas, kuris 'teigia, jog naudinga b ti teisin-
g a m , tvirtina, jog reikia taip elgtis ir taip kalb ti,
kad žmogaus viduje esantis žmogus b t kuo stip- b
resnis ir valdyt t daugiagalv ^pabais ,ir maitint
j panašiai kaip žemdirbys, kuris augina ir puosel -
j a geros veisl s augalus, o laukin ms žol ms trukdo
augti, li t padaryt savo s jungininku, r pint si
visais ir pratint juos sugyventi tarpusavyje ir su
j u o pa iu.
- Tikrai taip sakyt tas, kuris giria teisingum .
- Šiap ar taip, tas, kuris giria teisingum , teisin-
gai kalba, o tas, kuris giria neteisingum , klysta. Ar c
pažvelgsi ger vard , ar malonum , ar naudin-
gum , giriantis teisingum sakys ties , o peikiantis
j nepasakys nieko protingo - jis ir pats nežinos, k
peikia.
- Man rodos, jis tikrai nieko nežinos, - pritar
jis.
- Pam ginkime jam švelniai nurodyti jo klaid ,
nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: „Lai-
mingasis žmogau! Gražius dalykus mes pagr stai
 skiriame nuo bjauri tod l, kad graž s dalykai žmo-
d gui - tikriau sakant, dievui - pajungia gyvulišk j
m s prigimties dal , o bjaur s dalykai švelni j
m s prigimties dal pajungia laukinei daliai." A r
jis su tuo sutiks? Jei ne, tai k sakys?
- Jei man s paklausys, s u t i k s , - atsak jis.
- Jei su tuo sutiks, - tariau, - tai ar kam nors
b t naudinga neteisingu b du iš kieno nors paimti
pinigus? J u k tokiu atveju atsitikt štai kas: imda-
mas pinigus, jis kartu geriausi j savo dal pajung-
t blogiausiajai. Arba jeigu už pinigus žmogus par-
e duot vergij laukiniams ir žiauriems žmon ms
savo s n ir dukter , ar j a m b t naudinga taip
daryti net ir už labai didelius pinigus? O jeigu jis
dieviškiausiai savo paties dal be jokio gailes io pa-
jungt bedieviškiausiai ir nedoriausiai, argi jis ne-
590 b t nelaimingas ir, leisdamasis paperkamas auk-
su, argi neužsitraukt dar žiauresn s praž ties ne-
gu Erifil , kuri sigijo v rin už vyro g y v y b ?
7

- Jis užsitraukt daug žiauresn praž t , atsaky-

siu tau už j , - tar Glaukonas.
- Argi ne d l to peikiamas nesusivaldymas, kad
jam pasiduodamas žmogus per daug atleidžia va-
džias tai baisiai daugialypei baidyklei?
- Žinoma, d l to, - tar jis.
b - O arogancija ir nesugyvenamas b das ar ne d l
to yra peikiami, kad tada labai išauga ir per daug
išsiple ia ta žmogaus dalis, kuri panaši li t ir
gyvat ?
- Kaip tik d l to.
- O prabangus gyvenimas ir ištižimas ar ne d l
to smerkiami, kad jie žmog padaro išglebus ir
bail ?
- Be abejo.
 - O pataik niškumas ir dvasios menkumas ar ne
d l to yra peikiami, kad aistring j sielos prad pa-
jungia tam nerimstan iam žv riui ir d l nepasotina-
m o turt troškimo j pažemina ir pratina iš li to
virsti beždžione?
- Tikriausiai d l to, - tar jis. c
- O kod l su panieka ži rima amatus ir rank
darb ? Ar ne d l to, kad geriausioji sielos dalis b na
tokia silpna, jog ne stengia valdyti jos viduje esan-
i žv ri - priešingai, pataikauja jiems ir nieko
l^ito negali išmokti, kaip tik šliaužioti prieš juos?
- Atrodo, kad taip, - tar jis.
- Jei norime, kad ir šitok žmog valdyt pradas,
panašus t , kuris valdo geriausi žmog , mes tei- d
giame, jog jis turi tapti geriausiojo žmogaus, kuria-
m e viešpatauja dieviškasis pradas, vergu. Bet mes
nemanome, kad vergija j a m b t žalinga, kaip ma-
n apie valdinius Trasimachas, - priešingai, mes
manome, kad visiems yra geriau b ti valdomiems
dieviško ir išmintingo prado, arba gl din io m s
pa i viduje - tai b t geriausia, - aroa valdan io
iš išor s, idant mes visi, kiek tai manoma, taptume
panaš s vieni kitus ir draugai, valdomi to paties
prado.
- Visai teisingai, - tar jis.
- To paties tikslo siekia ir statymas, kuris yra e
vis pilie i s jungininkas, - pasakiau. - D l to mes
valdome ir vaikus, neduodami jiems laisv s tol, kol
juose, tarsi valstyb je, nesudarysime valdžios ir, pa-
dedami savo pa i geriausiojo prado, neišugdysime
j geriausiojo prado ir nepadarysime jo j sargu ir 591
valdovu, panašiu mus, - tik tada paleidžiame juos
laisv .
- Tai akivaizdu, - tar jis.
 - Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes gal tu-
m e sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, ne-
sivaldyti ir daryti g dingus dalykus? Juk nuo to žmo-
gus pasidarys tik nedoresnis, nors ir sigyt dau-
giau turt ir tapt galingesnis.
- N ra kuo remtis, - atsak jis.
- O kokia nauda b t nedorai elgtis nepasteb -
b tam ir išvengti bausm s? J u k nepasteb tas nusikal-
t lis tampa dar nedoresnis! Susekto ir nubausto nu-
sikalt lio žv riškasis pradas apraminamas ir prijau-
kinamas, šveln s polinkiai išlaisvinami, ir visa jo
siela, nukreipta ger j pus , prisipildo nuosaiku-
m o , teisingumo ir išmintingumo ir pasijunta esanti
garbingesn je pad tyje negu k nas, gij s j g , gro-
ž ir sveikat , - tuo garbingesn je, kuo siela yra
garbingesn už k n .
- Visiškai teisingai.
c — Tad argi protingas žmogus negyvens visomis
j gomis siekdamas šio tikslo? Pirmiausia jis vertins
tuos mokslus, kurie jo siel padarys toki , o kit
nevertins.
- Žinoma, - pritar jis.
- Be to, savo k no b kl s ir jo maitinimo jis ne-
pajungs gyvuliškam ir beprasmiui malonumui, kreip-
damas savo d mes tik ta linkme. Jis net nelabai
ži r s sveikatos, nesieks tapti labai stiprus, sveikas
d ir gražus, jeigu d l to nepasidarys nuosaikesnis, bet
visuomet r pinsis k no harmonija, derindamas j
su sielos darnumu.
- Iš tikro jis taip elgsis, jei nor s tapti m z
meno meistru, - pasak jis.
- Argi ir sigydamas turtus jis netur s prieš akis
to paties tikslo - tvarkos ir darnumo? Argi jis, nu-
sileisdamas minios paži roms - minios, kuri žavisi
turtingumu, - kraus turtus be jokio galo ir patirs
daugyb nelaimi ?
- Nemanau, kad jis taip daryt , - atsak jis.
- Jis r pinsis savo vidine santvarka, - tariau, - e
ir ži r s, kad turto perteklius arba jo stoka jos ne-
pažeist ; jis pagal t santvark tvarkys savo turt ,
tai š t prid damas, tai š t išleisdamas.
- Be abejo, jis taip elgsis, - pasak jis.
- Panašiai jis ži r s ir garbingas vietas: vienas 592
priims ir mielai jomis naudosis - tomis, kurios, jo
nuomone, daro j geresn , o t , kurios gal t su-
drumsti jo sielos b sen , vengs ir priva iame, ir vie-
šajame gyvenime.
- Tada jis atsisakys politin s veiklos, jeigu r pin-
sis tokiais dalykais, - pasak jis.
- Kad tave šunys! - tariau. - Savo paties vals-
tyb je jis užsiims politika, tik galb t ne savo t vy-
n je - nebent dieviškas likimas taip lemt .
- Suprantu - tu kalbi apie valstyb , kuri k tik
k r me; ji egzistuoja tik m s kalbose, nes niekur
pasaulyje, mano nuomone, jos n ra. b
- Bet, - tariau, - galb t danguje yra jos pavyz-
dys. Kas nors gali j pažvelgti ir pagal j ^ kurti
sav j valstyb . Nesvarbu, ar ji kur nors yra, ar kur
nors bus. Tik šitos valstyb s reikalais užsiimt šis
žmogus - jokios kitos.
- Taip ir turi b ti.