Krikščionybės atsiradimas ir paplitimas

o Teritorija, kurioje atsirado krikščionybė – Palestina.

o Valstybė, kurioje atsirado krikščionybė – Senovės Roma.
o Krikščionybės kilmė:

Krikščionybė kilusi iš Judaizmo religijos vienos iš atšakų. Iš Judaizmo išeina 3 atšakos: fariziejai,
sadukėjai, esėjai/esenai. Iš pastarųjų susiformavo krikščionybė.
o Svarbu suprasti, krikščionybę sukuria žydai (nes jie judėjai). Jėzus yra žydas. Jėzų
nukryžiuoja ne žydai, o senovės romėnai. Nukryžiuojamas kaip politinis veikėjas, ne
religinis.
o Taigi, judaizmas jau nebėra vientisa religinė srovė, jis skaidosi, ir iš vienos iš tų atšakų
atsiranda krikščionybę.

Jėzus Kristus – Dievo sūnus ar žmogus?

o Žmogaus versija  Jėzaus Kristaus (Ješua iš Nazareto) istoriškumą patvirtina Romos
istorikų Plinijaus, Tacito, žydų istoriko Flavijaus duomenys apie jo egzistavimą. Jie teigia,
kad „valdant imperatoriui Tiberijui Judėjoje atsirado didis mokytojas, kuris 3 metus
klaidžiojo po kraštą ir Poncijui Pilotui atėjus į valdžią, jie sukontaktavo Jeruzalėje, jis buvo
apkaltintas valstybės išdavimu ir nukryžiuotas.“ Manoma, kad jis galėjo būti iš esėjų sektos,
kuriai vadovavo Jonas krikštytojas. (Esėjai tikėjo, kad galima atgimti per krikštą). Tik,
greičiausiai, Ješua iš Nazareto nebuvo tik pasekėjas, jis tapo mokytoju ir išsivedė jam
prijaučiančius mokinius, jau kaip atskirą religinę bendruomenę. Apibendrinimas: faktų tikrai
yra, kad toks žmogus buvo ir egzistavo, o ar jo likimas buvo toks, koks aprašytas
evangelijose (2 biblijos dalyje), tai neaišku.
o Dievo sūnaus versija  pats Jėzus Kristus save vadino Dievo sūnumi ir teigė, kad yra dievo
siųstas mokyti žmones ir aukotis dėl jų, kad išgelbėtų žmoniją nuo blogio.
Vardas „Ješua“ reiškia – Dievas yra išsigelbėjimas. Žodis „Kristus“ reiškia – pateptasis.
Jonas Krikštytojas krikštijo savo sektos narius, tai Kristus irgi gavo krikštą, buvo pateptas
šventu aliejumi. Čia – religinė žodžio reikšmė.
Svarbus akcentas, kad kai vėliau krikščionybė pradėta persekioti ir Jėzus yra įskundžiamas,
įsakoma jį nubausti mirties bausme. Kristus nukryžiuojamas ant Golgotos kalno. Galbūt čia
būtų ir pasibaigusi visa ši religija, jei ne Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Tai sustiprina
krikščionybe, tikima, kad Jėzus – tikrai dievo sūnus.
Kodėl Jėzus iš Nazareto neįtiko žydams ir romėnams?
 Romėnai nesuprato ir nemėgo monoteizmo. (Jie – politeistinės civilizacijos atstovai
ir jiems nei žydų, nei krikščionių religija yra nesuprantama – kaip galima tikėti vieną
dievą, visagalį, įsivaizduojamą dvasią... Jiems tai nesuprantama, tad tai ir atmeta,
ignoruoja.)
 Žydai bijojo, kad romėnai nesupras naujosios dievo karalystės ir jų rūstybė atsisuks
prieš visą žydų tautą. (Kristus kalbėjo apie naująją dievo karalystė – ateinančią
karalystė, į kurią pateks tik pilnai save apvalę, nuodėmių atsikratę žmonės ir pnš.
Žydai tai supranta pažodžiui – mano, kad juos ragina kovoti dėl valstybės atkūrimo,
 nes žydai buvo pavergti romėnų. Jie patys išsigando, kad tokios jo kalbos ragina
kovoti, tai supykdys romėnus ir jie visi skaudžiai nukentės. Dėl to jį ir paaukoja.)
 Dangaus karalystės doktrina reikalavo visiškai pasikeisti ir apsivalyti tiek iš vidaus,
tiek iš išorės. (Tai nesuprantama karinės visuomenės atstovams. Krikščionybė kalba
apie tokius dalykus, kurie visiškai skiriasi nuo karinės visuomenės atstovų
pasaulėžiūros. Pvz: krikščionybė sako – gavai į skruostą – atsuk kitą. Romėnų
mąstymas toks: gavai, tai duok atgal. Ir sunku jiems suprasti, kaip taip įmanoma
pasikeisti.)
 Kristus nepalaikė išrinktosios tautos idėjos, jam ir jo Dievui nebuvo jokių tautinių
skirtumų. (Tai žydams nepatiko, jie manė, kad dievas juos parinko išrinktaisiais.)
 Pasisakė Kristus prieš turtą, socialinius skirtumus, globojo atstumtuosius ir vargšus,
jo aplinkoje aukštą vietą užėmė moterys.
 Krikščionys atvirai atsisako garbinti imperatorių, tai romėnams nepriimtina. Buvo
tradicija – imperatoriui įvažiavus į miestą pro triumfo arką, visi privalo nusilenkti.
Krikščionys likdavo stovėti, nes jiems jų valdovas – danguje.

Krikščionybės raida
1. Jėzaus Kristaus gyvenimas ir veikla. Mokymas (12 apaštalų, kuriems dėsto idėjas, teorijas),
gydymas (pats gydė), pamokslavimas (ne tik tą 12 mokinių mokė, bet ir skleidė savo idėjas
tarp žmonių, kurie rinkdavosi jo klausyti), stebuklų darymas.
2. Nazariečių mokymas – po Kristaus mirties, likę jo mokiniai sprendžia ką daryti – ar viską
užbaigti, ar laikytis Jėzaus paliktų nurodymų ir perduoti ateities kartoms. Nazariečiai
nusprendžia griežtai laikytis Jėzaus nurodymų, tęsti, skelbti jo idėjas ir toliau, neužgesinti
krikščionybės, gyventi pagal tas idėjas (o tai reiškia išsižadėjimą savęs, turto ir pnš). Platino
tikėjimą Sirijoje, Judėjoje.
3. Šv. Pauliaus veikla. Žmogus sukūręs krikščionybę. Antrasis asmuo po Kristaus. (Kristus
nepaliko krikščionybės, tik idėjas). Paulius yra tas, kuris visas tas idėjas suvedė į vieną
sistemą ir sukūrė vieną religiją/teologinę sistemą – krikščionybę. Tas aiškumo įvedimas
padeda krikščionybei plisti. Ją platina kelionių metu, laiškų forma.
4. Apaštalų epocha. Krikščionybė įgauna visas ritualines formas – teikiami sakramentai,
krikštijama, skelbiama evangelija, dalinama eucharistija ir t.t. Pradeda formuotis bažnytinė
hierarchija. Didėja įtampa tarp judėjų ir krikščionių, pastarieji priversti palikti Palestiną.
5. Persekiojimo laikotarpis – krikščionys tiesiogiai kaltinami kanibalizmu, smerkiami už
neapykantą žmonijai, nesidžiaugia gyvenimu, tiki pasaulio pabaiga (pradininkas Neronas).
Viskas prasideda nuo progromų. Viešos egzekucijos. Krikščionys to nebijojo, kaip tik ramiai
reagavo į visas kančias, tai stiprino ir dar labiau paskleidė krikščionybės galią.
6. Imperatorius Konstantinas 313m. Milano ediktu legalizavo krikščionybę.
7. Idėjinis krikščionybės skilimas. 325m. Nikėjoje vadovaujant Konstantinui buvo priimtas
Tikybos išpažinimas, kuriame buvo patvirtinta trejybės dogma.
8. Imperatorius Teodisijus 392m. krikščionybę paskelbė valstybine religija. Tai parodo pagonių
maldos namų uždarymas, jų persekiojimas ir pnš.
 Naujasis testamentas – parašytas I a po Kr. senovine graikų kalba, išskyrus evangeliją pagal
Matą, kuri parašyta aramėjų kalba. Nėra šio veikalo originalų.
 Jį sudaro: 4 evangelijos (gerosios naujienos); apaštalų darbai: 21 laiškas (14 Šv. Pauliaus, 7
visuotiniai, kurių autorius neaiškus); Apreiškimas Jonui – apokalipsė.
1. Evangelija pagal Morkų – pati seniausia, joje mažai pamokslų.
2. Evangelija pagal Matą – pritaikyta mokyti ir mokytis.
3. Evangelija pagal Luką – pats Lukas – iš pagonių kilęs krikščionis, gydytojas. Evangelija skirta
dar neišpažįstantiems krikščionybės, taikomas pagonių pasauliui.
4. Evangelija pagal Joną – jis buvo mylimiausias Jėzaus mokinys. Vienintelė evangelija, kurioje
cituojami Jėzaus žodžiai. Manoma, kad pats, ko gero, galėjo girdėti ir tada tai užrašyti.
Ginčijamasi dėl šios evangelijos autorystės – ar tikrai parašė Jonas.
5. Apokalipsė (apreiškimas Jonui) – čia jau pranašaujama pasaulio pabaiga ir t.t. Visi
pesimistiniai dalykai. Joje išdėstomi tokie tikėjimo dalykai, kaip mirusiųjų prisikėlimas,
paskutinio teismo diena, rojus, pragaras.