Stephenie Meyer Sielonese

8/10/2019 Stephenie Meyer - Sielonešė
http://slidepdf.com/reader/full/stephenie-meyer-sielonese 1/686
sielonešė
S T E P H E N I E M E Y E R
Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė
A.Ima littera
VIL NIU S / 2010
UDK 820(73)-3 Versta iš: Stephenie Meyer

Me71 THE HOST
Little, Brown and Company,
New York, 2008
ISBN 978-9955-38-548-6
Copyright © 2008 by Stephenie Meyer

This edition published by arrangement with Little,
Brown and Company, New York, USA.
Ali rights reserved.
<o Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2010
© Leidykla „Alma littera“, 2010
Skiriu savo motinai Kendei, išmokiusiai, kad

svarbiausias bet kurios istorijos motyvas yra meilė.
Klausimas
Kūnas mano namai

mano žirgas ir mano skalikas
kas man daryti
jei tu esi kritęs
Kuras miegosiu
Kaip josiu
Ir ką medžiosiu
Kur keliausiu
be savo žirgo
greito ir nekantraus
Kaip aš suvoksiu
tankmėj begalinėj
tyko pavojai ar turtai
Kai kūnas dar sveikas
tik nebegyvas skaistus šuo
Kaip gi ten bus

gulėt danguje
be stogo be durų
be vėjo akims
Už debesies besimainančio
kaip pasislėpsiu?
May Svvenson (vertė Liudvikas Jakimavičius)
PROLOGAS
ĮKŪNIJIMAS
Gydytoją vadino Brydžiu Giliame Vandenyje.

Kaip ir visos sielos, jis buvo tobulas iš prigimties: taurus, paslaugus,
sąžiningas, mokantis atjausti ir nepaprastai geros širdies. Brydis Gilia
me Vandenyje nežinojo, kas yra nerimas.
Retai kas matė gydytoją suirzusį. Deja, Brydis Giliame Vandenyje
gyveno žmogaus kūne, tad kartais neišvengiamai susierzindavo.
Girdėdamas operacinės kampe šnabždantis būrelį studentų, bū
simų gydytojų, Brydis tvirtai sučiaupė lūpas. Buvo keista ir neįpras
ta matyti gydytoją apniukusį, nes jis beveik niekada nepaliaudavo
šypsotis.
Darenas, ilgametis Brydžio padėjėjas, pastebėjo gydytojo veide
šmėstelint nepasitenkinimą ir draugiškai paplekšnojo jam per petį.
- Brydi, jiems paprasčiausiai smalsu, - tyliai pratarė.
- Argi įkūnijimas tokia jau reta ir įdomi procedūra? Prireikus ją
gali atlikti bet kuri siela. Jie erzeliuoja veikiau iš tuščio smalsumo. Iš to,
ką šiandien pamatys, tikrai neišmoks nieko nauja, - pridūrė Brydis ir
nustebo išgirdęs ledinę visuomet ramaus savo balso gaidelę.
- Jie dar nėra matę suaugusio žmogaus, - Darenas mėgino užtarti
studentus.
Brydis kilstelėjo antakį.
- Ar jie akli ir nemato vienas kito? O gal neturi veidrodžių?
- Tu puikiai supranti, ką norėjau pasakyti. Laukinio, nepavergto
žmogaus. Besielio maištininko.
SIELONEŠĖ • 7
Brydis pasisuko į operacinį stalą. Ten ant pilvo gulėjo jaunutė mer
gina be jokių gyvybės ženklų. Prisiminė, koks buvo sumaitotas belais
vės kūnas, kai ieškotojai ją atgabeno į ligoninę, ir širdis suvirpėjo iš
gailesčio. Kiek vargšelei teko iškentėti...
Dabar kūnas atrodė nepriekaištingai, sužalojimų nelikę nė pėdsako.
Brydžio tai nestebino.
- Ji atrodo kaip bet kuri iš žmonių, - gydytojas murmtelėjo Dare-
nui. - Iš pažiūros mes niekuo nuo jų nesiskiriame. O kai atsigaus, jau
bus mūsų rūšies.
- Suprask, studentai jaudinasi, tik tiek.
- Siela, kurią šiandien įkūnysime, nusipelnė didesnės pagarbos.
Nenorėčiau, kad jie taip spoksotų į būsimos sielonešės kūną. Vargšė
siela ir taip turės rūpesčių, kol apsipras šiame pasaulyje, nereikia dar
labiau jos skaudinti, - sakydamas „skaudinti44Brydis galvoje turėjo ne
smalsius studentų žvilgsnius. Jo balsas vėl tapo šaltas kaip ledas.
Darenas dar kartą patapšnojo jam per petį.
- Viskas bus gerai. Ieškotojai reikia informacijos ir...
Brydis, išgirdęs minint ieškotoją, tokiu žvilgsniu perliejo Dareną,
kad šiam užsinorėjo prasmegti skradžiai žemę. Padėjėjas iš netikėtumo
loštelėjo ir nervingai sumirksėjo.
- Atleisk, - atitokęs atsiprašė Brydis. - Nemaniau, kad taip susier
zinsiu. Tai vis dėl šios sielos... Ko gero, per daug imu į širdį.
Gydytojo akys nukrypo į šalia stalo pastatytą kriogeninį konteinerį.
Nemirkčiojanti raudona lemputė reiškė, kad jis užimtas ir siela jame
kietai užmigdyta.
- Ji specialiai buvo atrinkta šiai užduočiai, - Darenas ramindamas
priminė Brydžiui. - Ji išskirtinė, narsesnė už daugelį iš mūsų. Prisi
mink buvusius šios sielos gyvenimus. Neabejoju, jei tik galėtume jos
atsiklausti, pati priimtų šį iššūkį.
- Ar bent vienas iš mūsų atsisakytų padirbėti dėl visuotinės gero
vės?! Juk kalbame visai ne apie tai! Ar šiuo atveju reikia tokios aukos?
Ar tai taip būtina? Turiu omeny ne savanorišką jos sutikimą, o apskri
tai, ar iš sielos - bet kurios - galima to reikalauti?
8 • ST EP HE NI E MEYER
Studentams nuo liežuvių irgi nenuėjo kriogeniniame konteineryje

mieganti siela. Būrelis stengėsi kalbėti tyliai, bet jaudulys buvo stipres
nis, tad Brydis aiškiai girdėjo kiekvieną jų žodį.
- Kalba, kad ji gyvenusi šešiose planetose.
- O aš girdėjau, esą septyniose.
- Sako, ji niekada nepraleido dviejų gyvenimų tos pačios rūšies kūne.
- Ar tai išvis įmanoma?
- Daug kuo ji buvo! Gėle, lokiu, voru...
- ...reginčia jūržole, šikšnosparniu...
- ...net slibinu!
- Septyniose planetose?! Nė už ką nepatikėsiu.
-- Eik
Mažiausiai septyniose! Gimė Ištakose - sielų planetoje.
jau?! Ištakose?
- Prašau tylos! - šurmulį nutraukė Brydis. - Jei nesilaikysite tvar
kos, būsiu priverstas jus išprašyti iš operacinės.
Sugėdintas šešetukas akimirksniu nuščiuvo ir išsisklaidė pakampiais.
- Darenai, galim pradėti.
Viskas jau buvo parengta: ant stalelio šalia merginos išdėlioti
reikalingi įrankiai ir vaistai, ilgi, tamsūs belaisvės plaukai sukišti po
chirurgine kepuraite, kad aiškiai matytųsi jos liaunas kaklas. Rami
namųjų paveikta mergina kvėpavo ramiai ir vienodai. Saulėje įdegusi
jos oda buvo skaisti ir lygi, be jokio įbrėžimo, be jokių... šiurpaus
kritimo pėdsakų.
- Darenai, gali pradėti atšildyti sielą.
Žilaplaukis padėjėjas jau stovėjo prie kriogeninio konteinerio už
dėjęs ranką ant jungiklio. Atidarė apsauginį dangtelį ir pasuko diską.
Raudona lemputė nedidelio pilko konteinerio viršuje sumirkčiojo ir
pradėjo pulsuoti, kas sekundę vis stipriau, pamažu keisdama spalvą.
Brydis sutelkė visą dėmesį į nejudantį kūną. Paėmė skalpelį, įgudu
siai perpjovė sprando odą ir skubiai užpurškė vaistų, kad sustabdytų
plūstantį kraują.
tino ir gilino Stengdamasis
pjūvį, kol subolavonepažeisti
viršutiniaikaklo raumenų
stuburo atsargiai pla
slanksteliai.
- Siela parengta, Brydi, - pasakė Darenas.
SIELONEŠĖ • 9
- Puiku. Duokš ją čia.

Kartu juodu dirbo daugelį metų, todėl nė nepasižiūrėjęs Brydis ži
nojo, kad už nugaros laukia Darenas ir ištiestoje rankoje laiko sielą.
Gydytojas praskėtė pjūvį.
- Nagi, mieloji, metas namo, - sumurmėjo jis.
Prieš akis pasirodė Dareno ranka, delne sidabru blykstelėjo bun
danti siela.
Kiekvieną kartą, matydamas apnuogintą sielą, Brydis negalėdavo
nesižavėti įstabiu jos grožiu.
Baltų operacinės lempų šviesoje maža būtybė sužėrėjo tarsi bran
gakmenis, ryškiau nei sidabrinis skalpelis jo rankoje. Siela mainė
si ir ribuliavo tarsi gyva stulbinamo grožio juosta, tiesėsi ir virpėjo
iš džiaugsmo, kad pagaliau išsilaisvino iš ankšto kalėjimo. Liaunos
plunksniškos galūnės - gal koks tūkstantis - bangavo tarsi vėjo
plaikstomi šviesiai sidabriški plaukai. Nors gydytojui visos sielos
atrodė pasakiškai gražios, šioji iš kitų išsiskyrė neapsakomu dailu
mu - ji buvo kerinti.
Ne vienas Brydis taip gėrėjosi: gydytojas išgirdo, kaip šalia palai
mingai atsiduso Darenas, iš operacinės gilumos atsklido susižavėjusių
studentų murmesys.
Užgniaužęs kvapą, atsargiai tarsi krištolą Darenas įleido mažą švy
tinčią būtybę į Brydžio prapjautą plyšį. Siela noriai įslydo į jai pasiūlytą
vietą ir iškart pradėjo tyrinėti svetimą kūną. Brydis Giliame Vandenyje
žavėdamasis stebėjo, kaip sumaniai ji stengiasi užvaldyti naują kūną,
paversti jį savais namais. Daugybė čiuptuvėlių akimirksniu prisitvirti
no prie nervų centrų, kur reikia, tįso, kad pasiektų atokiausias vieteles,
ten, kur Brydžio akis jau negalėjo matyti, iš viršaus ir apačios apipynė
smegenis, įsiskverbė į regos ir klausos nervus, sau pajungė visus pojū
čius. Siela veikė greitai ir tiksliai. Netrukus plyšyje tebuvo matoma tik
mažytė spindinčio jos kūnelio dalelė.
- Puikiai padirbėjai, - sušnibždėjo Brydis sielai, nors ir žinojo, kad
ji negali girdėti. Šis pojūtis atgis kartu su merginos kūnu, o belaisvė kol
kas kietai miegojo.
10 • S T E P H E N I E M E Y E R
Teliko užbaigti smulkmenas. Gydytojas išvalė žaizdą, užpurškė
vaistų, nuo kurių pjūvis akimirksniu aklinai užsitraukė, - ir siela liko
įkalinta kūne. Tada ant rando užbėrė glotniklio miltelių, kad jis grei
čiau išnyktų.
- Tobula, kaip visada, - patikino padėjėjas. Iki šiol Brydis nesupra
to, dėl ko Darenas pasiliko žmogaus, į kurį įsikūnijo, vardą.
Gydytojas atsiduso.
- O aš šiandien gailiuosi dėl to, ką padariau.
- Tu tik atlikai savo kaip gydytojo pareigą.
- Širdis man sako, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai gydydamas
gali tik pakenkti.
Darenas
Brydis nesumojo,padarė
paprasčiausiai ką atsakyti, ir pradėjojo tvarkytis
tai, ko reikalavo profesija,operacinėje.
todėl Dare-
nui nekilo jokių klausimų.
Bet Brydis Giliame Vandenyje, skirtingai nei Darenas, buvo gydy
tojas iš prigimties, gydė iš pašaukimo, tačiau po šios operacijos jį kaž
kodėl apniko liūdnos mintys. Jausdamas nuoširdžią širdgėlą jis žvelgė
į ramiai alsuojančią merginą: žinojo, kad jai prabudus ta ramybė suduš
į milijoną šukių kaip trapus stiklas, kad paskutinių jos gyvenimo mi
nučių siaubą teks išgyventi ir šiai nekaltai sielai, kurią jis savo ranko
mis ką tik įkūnijo žmoguje.
Brydis palinko prie merginos ir iš visos širdies trokšdamas, kad sie
la viduje jį išgirstų, į ausį sušnibždėjo:
- Linkiu tau sėkmės, mažoji klajokle. Kaip norėčiau, kad naujame
gyvenime tau viskas klotųsi gerai.
1 S K Y R I US
PRISIMINIMAI
Žinojau, kad viskas prasidės nuo pabaigos. Ir kad žiūrint šiomis

akimis pabaiga reikš mirtį. Mane perspėjo.
Jau negaliu vadinti jų šiomis akimis. Dabar tai mano akys. Mano.
Nuo šiol tai esu aš.
Kalba, kuria suvokiau mąstanti, man pasirodė keista, nors ir gebėjo
perteikti esmę. Kapota, aštri, keistai ištempta ir tiesmuka. Lyginant su
kitomis kalbomis, kurias aš mokėjau, per daug suvaržyta ir iškreipta,
tačiau nepraradusi lankstumo ir išraiškingumo. Kai kada net savotiškai
graži. Dabar tai mano kalba. Mano gimtoji kalba.
Pasinaudojusi svarbiausiu sielų instinktu kaip dėlė įsisiurbiau į
naujo kūno mintis, įsiskverbiau į kiekvieną ląstelę, užvaldžiau kiek
vieną oro gurkšnį, atodūsį, visus jausmus ir pojūčius, kol nedalomai
susiejau su juo savo esybę. Nuo šiol nebeegzistuoja dvi atskiros esy
bės - vien aš.
Nebėra dviejų kūnų - vien mano.
Pajutau, kad migdomųjų poveikis pamažu sklaidosi ir mintys ima
skaidrėti. Su nerimu laukiau galingos pirmųjų prisiminimų griūties,
tiksliau, paskutinių šio kūno išgyventų minučių - priešmirtinių aki
mirkų. Jau sakiau, kad įspėjo, kas manęs laukia, ypač dėl žmonių jaus
mų - jie būsią nepalyginamai stipresni ir gyvybingesni už kitų rūšių,
kuriose buvau įsikūnijusi. Stengiausi būti pasirengusi.
Atmintis grįžo staiga. Prisiminimai užgriuvo kaip galinga banga -
vargu ar tam įmanoma pasirengti, nors ir buvau perspėta.
Mane nutvilkė sodrios prisiminimų spalvos ir žeidžiamai šaižus

skambesys. Nuo šalčio pašiurpusi jos oda, galūnes gręžiantis skausmas,
nemalonus metalo prieskonis burnoje. Ir dar... įgavau naują - penk
tą - pojūtį, iki šiol mano nepažintą: ore plūkaujančias daleles jis jungė
į visumą, iš jų kurpė keistus darinius ir siuntė mano smegenims. Jie
buvo malonūs ir perspėjantys, kartais grėsmingi. Kvapai. Naujas pojū
tis blaškė ir trikdė, kėlė sumaištį - man, nes atminčiai kvapai nerūpė
jo - ją buvo apėmęs neapsakomas siaubas.
Išgąstis laikė sukaustęs kiekvieną merginos kūno ląstelę, nuo jo
apsunko ir sustabarėjo kojos, kartu tas siaubas nenumaldomai ginė į
priekį. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis - bėgti, sprukti iš visų jėgų.
„M on galas."
Ta svetima atmintis prisikėlė su tokia jėga ir taip aiškiai, kad ne

galėjau jos suvaldyti, mus skirianti riba akimirksniu išsitrynė, nebea-
trinkau, kur tik prisiminimai, o kur aš, ir pragaištinga lavina nubloškė
mane į paskutinių merginos gyvenimo minučių pragarą. Aš tapau ja ir
mudvi bėgome.
Kaip tamsu. Aš nieko nematau. Neįžiūriu grindų, į priekį ištiestų rankų.

Bėgu aklinoje tamsoje. Žinau, persekiotojai netoli, jaučiu juos, bet ne
girdžiu žingsnių - viską nustelbia garsūs širdies dūžiai.
Kaip šalta. Dabar neturėčiau galvoti apie šaltį, bet jis žeidžia. Aš su
stirusi į ledą.
Įsitempiau: mergina tiesiog užuodė aplink tvyrantį pavojų. Šis po

jūtis akimirkai atskyrė mane nuo jos atminties. Bet tik trumpam, pas
kui vėl nugrimzdau į šį siaubą ir mano akys prisipildė baimės ašarų.
Aš žuvusi, mes žuvę. Viskas baigta.

Jie jau netoli, lipa man ant kulnų, aiškiai girdžiu jų žingsnius. Kiek jų
daug! O aš viena. Man galas.
SIELONEŠĖ • 13
Ieškotojai mane šaukia. Nuo jų balsų bjauriai nudiegia pilvą, šleikš
tulys sliuogia gerkle aukštyn. M an e tuoj supykins.
-Viskas gerai, viskas gerai, - meluoja viena, bandydama mane nura
minti, sustabdyti. Balsas dreba nuo greito bėgimo.
- Būkite atsargi! - perspėdam as šaukia kitas.
- Jūs galite susižeisti! - maldau jamai dudena trečias. Susirūpinęs.
Cha, rūpinasi!
Man užvirė kraujas, nuožmi neapykanta vos neuždusino.

Užplūdęs jausmas buvo toks stiprus, kokio nėra tekę patirti nė vie
name iš savo gyvenimų. Kitą sekundę, neatlaikiusi įtampos, vėl atsisky
riau
aidu nuo merginos
supulsavo atminties.
galvoje, Šaiži,
užkimęs kurtinanti
garsas rauda pervėrė
veržėsi kvėpavimo ausis
takais aukšir
tyn, it aštrus skaudulys žeidė gerklę.
„Tai šauksmas, - paaiškino man kūnas. - Tu šauki."
Pastėrau iš nuostabos, balsas užlūžo ir šauksmas liovėsi.
Tai jau ne prisiminimai.
Mano kūnas... ta mergina... ji mąstol Ji su manimi kalbasil
Tą akimirką atmintis vėl užgožė nuostabą.
- Saugokitės! - šaukia jie. - Priekyje pavojus!

„Pavojus man už nugaros!"- rėkiu mintyse. O priekyje jau regiu tai,
dėl ko jie bando mane sustabdyti: blausią, vos įžiūrimą šviesą korido
riaus gale.Tai ne ištisinė siena, ne užrakintos durys - ne aklavietė, kurios
bijojau ir kurią nujaučiau esant. Prieš mane atsiveria juoda praraja.
Lifto šachta. Apleista ir tuščia, pasmerkta kaip visas šis pastatas. Kaž
kada buvusi slaptavietė dabar virs kapu.
Nesustoju. Apsisprendusi iškart pajuntu palengvėjimą.Tai mano ke
lias. Jei lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
„Ne, ne, ne!“

prisiminimų, Karštligiškai
tik veltui - mes subandžiau išsivaduoti
ja buvome nedalomasiš kankinamų jos
vienis. Drauge
nuskriejome prie bedugnės krašto - tiesiai į pražūtį.
- Stokite! - šaukia nevilties apimti persekiotojai.
Man norisi nusikvatoti, nes suprantu, kad aš jiems per greita, kad
spėsiu. Įsivaizduoju, kaip jų rankos per kelis colius už nugaros taikosi
mane pastverti. Baigiasi grindys, bet aš nė nestabtelėjusi šoku ir pra
smengu juod oje bedugnėje.
Mane praryja tuštuma. Kojos vis dar bėga - be jokio tikslo. Rankomis
graibau orą tuščiai bandydama rasti ką nors, už ko galėčiau užsikabinti.
Pro ausis švilpia ledinis vėjas, stiprus tarsi viesulas.
Pirmiausia išgirstu dunkstelint, tik tada pajuntu... Vėjas nurimo...
Liko tik skausmas... Vien skausmas.
Kada jis liausis.
„Per žemai", - šnabždu veriama skausmo.

Kada jis baigsis? Kada...
Baisias kančias prarijo juoduma, ir aš atsipalaidavau dėkodama at

minčiai, kad pagaliau tai baigėsi. Tamsa viską nugalėjo, ir dabar aš lais
va. Kad nusiraminčiau, giliai įkvėpiau - tai buvo vienas iš mano naujo
kūno įpročių. Mano kūno.
Netikėtai spalvos vėl atgijo ir atmintis grįžo su nauja jėga.
Ne! Siaubingai išsigandau, kad vėl teks išgyventi tą šaltį, skausmą,
bet labiausiai bijojau pačios baimės.
Tik šįkart prisiminimai man parodė visai ką kita, tarsi jie būtų ap
nuoginę pačią slapčiausią atmintį - baigiamąjį prisiminimą lyg pasku
tinį oro gurkšnį. Šio paveikslo ryškumas ir sužadinti jausmai nė iš tolo
neprilygo net pačiam pirmajam.
Tamsa jau buvo prarijusi viską, išskyrus viena, - žmogaus veidą.
Jis man pasirodė niekuo neišsiskiriantis - tokie naujajam kūnui at
rodytų gyvatiški paskutinio mano sielonešio čiuptuvai. Žmonių veidai
man nebuvo naujiena: rengdamasi šiam pasauliui peržiūrėjau jų dau
gybę. Iš pirmo žvilgsnio visi daugmaž vienodi, gal tik nežymiai sky
rėsi
nuo spalvos ir forma,
kito, ir tai pagal
tik geriau tai ir buvo
įsižiūrėjus. galima
Kūną atskirti vieną
užbaigdavo individą
ovali galva su
priekine dalimi - veidu, jo viduryje stirksodavo atsikišusi nosis, abipus
S I E L O N E Š Ė • 15
jos - akys, po nosimi siauras brūkšnys - burna. Galvos šonuose kyšo
davo ausys. Taigi visi pojūčiai, išskyrus lytėjimą, buvo sutelkti vienoje
vietoje. Kaulai aptraukti oda, viršugalvį dengdavo plaukai, plonytė, iš
gaubta jų linija eidavo virš akių. Kai kurių veidų apačia irgi apaugusi
plaukais - tik vyriškosios lyties individų. Odos atspalviai įvairuodavo
nuo šviesiai rausvo iki tamsiai rudo, beveik juodo. Jei ne šios smulkme
nos, kaip reikėtų juos atskirti vieną nuo kito?
Tačiau šitą veidą būčiau atskyrusi iš milijonų.
Kampuotas, ryškiai atsikišę skruostikauliai, oda šviesiai ruda, auk
so atspalvio. Plaukai vos tamsesni už odą, išskyrus kelias išblukusias
gelsvas sruogas. Tokios pat spalvos plaukelių linijos viršuje rėmino
akis. Baltuose
ir plaukai jų obuoliuose
išmarginta ryškiai
šviesiomis išsiskyrė
gijomis. darapipynęs
Akis tamsesnėšviesių
rainelė,raukš
kaip
lelių voratinklis. Jos atmintis man pašnibždėjo, kad taip būna tada, kai
žmogus dažnai juokiasi įsaulyje arba žiūri prisimerkęs.
Nieko neišmaniau apie šių būtybių grožio suvokimą, vis dėlto tvir
tai žinojau - šis veidas nuostabiai gražus. Troškau žiūrėti į jį amžinai.
Vos tai supratau, veidas išnyko.
„Mano", - sukirbėjo galvoje priešiška, nežinia iš kur atsiradusi
mintis.
Vėl nustėrau, buvau priblokšta. Juk be manęs čia nieko nebuvo. Pa
prasčiausiai negalėjo būti. Tik ta mintis - tokia stipri, tokia tikroviška!
Neįmanoma. Nejau ji, ta mergina, tebeegzistuoja? Juk dabar čia tu
rėjau būti tik aš.
y,Mano, - nenusileidau jai. Visos galios ir valdžia dabar priklausė
tik man, norėjau, kad ji tai vienąkart ir visiems laikams suprastų. - Da
bar čia viskas mano. “
„Tai kodėl tada aš su ja kalbuosi?“- paklausiau savęs. Tą akimirką
mintis nutraukė pašaliniai balsai.
2 SKYRIUS
POKALBIS
Kažkas tyliai šnekėjosi - visai šalia. Tik dabar juos išgirdau, nors
pokalbis, matyt, jau buvo įpusėjęs.
- Bijau, kad ji viso to gali nepakelti, - tarė vyras žemu ir švelniu
balsu. - Bet kam to būtų per daug. Tiek prievartos! - ištarė bjaurė
damasis.
- Ji sušuko tik kartą, - išgirdau aukštoką, spigų moters balsą. Tai ji
pasakė beveik neslėpdama piktdžiugos, tarsi šis teiginys jų pokalbyje
būtų buvęs lemiamas.
- Žinau, - sutiko vyras. - Ji labai stipri. Kiti sugniuždavo ir daug
lengvesnėmis aplinkybėmis.
- Neabejoju, kad ji susitvarkys, kaip jums ir sakiau.
- Galbūt jums reikėjo pasirinkti kitą profesiją, - tarė vos tvardyda
masis vyras. „Sarkazmas", - įvardijo mano atmintis. - Tapti gydytoja
kaip ir aš.
Moterį tai pralinksmino. Juokas. Ji juokėsi.
- Nemanau. Mes, ieškotojai, kitaip „gydome" pasaulį.
Mano kūnui buvo pažįstamas žodis ieškotojas. Išgirdus jį, nugara
perbėgo šiurpas. Reakcija, likusi iš ano - mano kūno - gyvenimo. Ži
noma, ano, nes man ieškotojų nėra ko baimintis.
- Žinot, kas mane visuomet domino: ar jūsų profesijos atstovai
taip jau tvirtai atsispiria žmogiškoms silpnybėms? - garsiai mąstė vy
ras, o balse buvo juntamas susierzinimas. - Prievarta ir smurtas - ne
atskiriama jūsų darbo dalis, net tai žinodama vis tiek pasirinkote jį.
S I E L O N E Š Ė • 17
Nejau įgimti jūsų kūno polinkiai taip jus veikia, kad galite mėgautis
visu tuo siaubu?
Nustebau, nes tai panėšėjo į kaltinimą. Pokalbis veikiau priminė...
ginčą. Tas priešiškumas, kad ir vos nujaučiamas, mano sielonešei buvo
gerai pažįstamas, bet man... Iki šiol nieko panašaus nebuvau patyrusi.
Moteris ėmė gintis.
- Prievartos imamės ne savo noru, tik kai esame priversti. Tik tada
duodame atkirtį. Turėtumėte džiaugtis, kad yra kas dirba tokį... ne
malonų darbą. Patikėkite, mums reikia nemažos stiprybės. Be mūsų
ramus jūsų pasaulėlis būtų sudaužytas į šipulius.
- Tai buvo seniai. Dabar pasaulis kitoks. Manau, jūsų profesija grei
tai bus atgyvena.
- Jūs klystate, ir įrodymas guli ant šios lovos.
- Viena žmogiška būtybė, viena mergina, ir ta beginklė, - atsakė
ir dar ironiškai pridūrė: - Sutinku, sielų visuomenei tai išties rimta
grėsmė.
Moteris sunkiai iškvėpė. „Atodūsis."
- Bet iš kur ji atsirado? Kaip atsidūrė vidury Čikagos, kur seniai
nerasi nė vieno žmogaus? Per šimtus mylių nuo čia maištininkų nelikę
nė pėdsakų! Nejau ji veikė viena?
Ieškotoja bėrė klausimus vieną po kito, nelaukdama atsakymo, lyg
kalbėdama pati su savimi.
- Tai jau jūsų bėda - ne mano, - atsakė vyras. - Mano pareiga - pa
dėti šiai sielai apsiprasti, kad patirtų kuo mažiau skausmo ir traumų
naujos sielonešės kūne. O jūs, čia būdama, tik trukdote.
Pamažu grįžau iš nebūties, vangiai apsiprasdama su naujojo pasau
lio pojūčiais, todėl tik dabar suvokiau, kad juodu kalba apie mane. Ta
siela esu aš. Šis žodis, kad ir ką jis iki šiol reiškė mano sielonešei, dabar
įgis naują, visai kitą reikšmę. Kiekvienoje planetoje mes pasivadin
davome vis kitaip. Siela. Vykusiai parinktas pavadinimas. Nematoma
jėga, valdanti kūną.
- Mano
tolesni jūsų klausimai,
planai. turint galvoje šią sielą, ne mažiau svarbūs nei
- Dėl to būtų galima ir pasiginčyti.
- Pirmosiomis užėmimo dienomis jums čia nelabai būtų patikę.

- Kaip jums nepatinka dabartinė taika.
Pašnekovė dirbtinai, be jokio linksmumo nusijuokė. Mano protas
jau neblogai prisitaikė, nes iš jųdviejų intonacijų ir užuominų nesun
kiai supratau pokalbio esmę.
- Jūs nelabai įsivaizduojate, ką mes veikiame iš tikrųjų. Dažniausiai
ilgas valandas prakiurksome prie kompiuterio ar žemėlapių. Iš esmės
tai darbas biure su krūva popierių. Ne taip dažnai, kaip manote, tenka
dalyvauti antpuoliuose ar gaudynėse ir griebtis prievartos.
- Šiaip ar taip, prieš dešimt dienų ginkluoti vaikėtės šią merginą ir
jai neliko kito pasirinkimo, kaip nusižudyti.
- Patikinu jus, kad tai greičiau išimtis nei taisyklė. Nepamirškite,
jei ieškotojai nebūtų budrūs, tie ginklai, kuriais taip bjauritės, būtų nu
kreipti prieš mus. Žmonės gavę progą žudo mus su didžiausiu malonu
mu. Sielos, kurioms bent kartą yra tekę susidurti su priešu, laiko mus
didvyriais.
- Kalbate taip, lyg vis dar vyktų kova.
- Išlikę žmonės tebekovoja.
Šie žodžiai kažkodėl man pasirodė ypač svarbūs. Kūnas įsitempė,
širdis ėmė daužytis, kvėpavimas padažnėjo. Šalia lovos stovintis apara
tas sureagavo į kūno pokyčius ir pradėjo tyliai pypsėti, bet gydytojas ir
ieškotoja buvo pernelyg įsitraukę į ginčą, todėl nieko nepastebėjo.
- Kova seniai pralaimėta, net jie patys turėtų tai suprasti. Kiek žmo
nių sugebėjo išgyventi iki šių dienų? Vienas milijonui mūsiškių? Ma
nau, puikiai žinote skaičius.
- Neneigiu, mūsų duomenimis, sielų persvara labai žymi, - neno
rom sutiko ji.
Gydytojas, regis, buvo patenkintas atsakymu, nes daugiau nebesi
ginčijo. Trumpam stojo tyla.
Pasinaudojau tuo, kad įvertinčiau padėtį. Dabar man daug kas pa
aiškėjo.
Aš esu ligoninėje
sielonešiu, po įkūnijimo
buvo sunkiai sužalotas. operacijos.
Neabejoju,Kūnas,
kad ikikuris tapo mano
įkūnijimo jį vi
siškai išgydė. Nepagydomai sužalotą sielonešį privalu sunaikinti.
20 • STEP HEN IE MEYER

Mąsčiau apie gydytojo ir ieškotojos - šį kartą dviejų priešiškų pu

sių - pokalbį. Jei tikėčiau informacija, kurią gavau prieš apsispręsdama
atvykti čia, gydytojas buvo teisus.
Kova beveik baigėsi, pasaulyje likę vos keli maištininkų židiniai.
Planeta, vadinama Žeme, dabar buvo tyli ir rami, kokia ir atrodė iš
kosmoso. Svetingai žydra ir žalia, droviai prisidengusi nekenksmingų
garų ūku - debesimis. Kaip visuose pasauliuose, kur apsigyvendavo
sielos, čia viešpatavo visuotinė darna.
Todėl gydytojo ir ieškotojos pokalbis man pasirodė ypač keistas.
Kaip sieloms, pernelyg agresyvus, panašus į barnį. Tai stebino. Nejau
tie pašnibždomis perpasakojami gandai, bangomis vilniję mūsų minti
mis toje planetoje, kur buvau įsikūnijusi į... į..., buvo tiesa?
Mintys susijaukė: stengiausi prisiminti paskutinio savo sielonešio
vardą, bet veltui. Mes turėjome savo vardą, buvau tuo tikra, tačiau atsi
skyrusi nuo bet kurio sielonešio amžiams pamiršdavau ir jo vardą. Ta
kalba buvo daug paprastesnė nei ši, planetos gyventojus siejo nebylus
minties ryšys, jungęs atskirus individus į vieną milžinišką, mąstantį or
ganizmą. Gyvybiškai svarbi savybė, kai visą gyvenimą esi prikaustytas
prie vienos vietos, amžiams įleidęs šaknis į drėgną, juodą dirvą.
Dabar jau galėjau šią rūšį nupasakoti savo naująja - žmonių - kalba.
Mes gyvenome bekraščio vandenyno dugne, jis dengė visą planetą. Ji
irgi kažkaip vadinosi, bet dabar niekaip negalėjau prisiminti kaip. Visi
turėjome po šimtą rankų ir po tūkstantį akių, tarpusavy bendravome
mintimis, taigi kad ir kokie neaprėpiami buvo vandenys, kiekvienas
žemės lopinėlis mums buvo kaip ant delno. Gyvenome nedrumsčia
moje tyloje, todėl ir klausyti neturėjome kuo. Gebėjome jausti vandens
skonį, matyti, ir to pakako, kad suvoktume supantį pasaulį. Saulių-
daugybės šviesulių virš vandens - skonį paversdavome maistu. Tai ir
buvo svarbiausias mūsų gyvybės šaltinis.
Keista, kad galėjau apie mus papasakoti, bet nesugebėjau įvardy
ti. Atsidusau ilgėdamasi prarasto žinojimo ir vėl mintimis grįžau prie
slapta nuklausyto
Sielos pokalbio.
negali kalbėti nieko kita - tik tiesą. Ieškotojams, be abejo, tai
komos tam tikros išlygos, nes to reikalauja profesija, tačiau viena siela
sielonešė • 21
kitai niekada nemeluoja - tam paprasčiausiai nėra priežasties. Kai gy

venau vandenyno dugne sujungta mintimis su kitais, nebūčiau galėjusi
sumeluoti net ir labai norėdama. Kadangi judėti negalėjome, nuobo
dulį blaškydavome pasakodamos istorijas. Mokėjimas pasakoti buvo
didi ir nepaprastai vertinama dovana, nes klausytis mėgo visos.
Kartais faktai taip susimaišydavo su pasakotojų pramanais, kad
būdavo sunku atrinkti, kur tiesa, o kur ne, tačiau melu to nebūtum
pavadinęs.
Mąstydavome apie naują planetą - Žemę: tokią sausą ir atšiaurią,
tokią margą ir neįprastą, ir bandydavome iš gandų įsivaizduoti jos
gyventojus - negailestingus barbarus, mirties nešėjus, kokių regėti
nesame regėjusios,
jaudulys. Visos kalbosir siaubą dažnai nustelbdavo
iškart pradėdavo suktis apiesmalsumo sukeltas
naują bauginamą
dalyką - kovą. „Kova! Kova! Mūsų rūšis rengiasi kautis!" - buvo iškil
mingai pranešama, iš pradžių stengiantis kuo tiksliau išdėstyti faktus,
bet ilgainiui visi pasakojimai būdavo pagražinami, iškraipomi ir apaug
davo nebūtomis fantazijomis. Kai pasakojimai neatitikdavo oficialios
informacijos, aš, savaime suprantama, buvau linkusi tikėti gandais.
Puse lūpų buvo kalbama, esą žmonės sielonešiai tokie stiprūs, kad
įkūnytos sielos yra priverstos juos palikti. Neva sielos negalinčios nu
slopinti jų minčių, neva jie primetantys mums savo asmenybę, o ne
priešingai. Nesibaigiančios istorijos. Nebūtos paskalos, išgalvotos nuo
girdos, vienas už kitą spalvingesni gandai. Beprotybė.
Tačiau gydytojas kalbėjo tarsi kaltindamas...
Išmečiau iš galvos šią mintį. Veikiausiai pasibjaurėjimą jam kėlė
pati ieškotojų profesija, tą jautė daugelis iš mūsų. Kas savo noru rink
tųsi agresijos ir smurto kupiną gyvenimą? Kas norėtų dirbti tokį nie
kingą darbą: persekioti ir gaudyti maištininkus? Kas galėtų ištverti
kasdienius susidūrimus su žiauriais barbarais, žudančiais lengvai ir
nesigailint? Čia, šioje planetoje, ieškotojai tapo savotiška... „armija" -
nežinomos sąvokos atitikmenį.pašnibždėjo
tik menkai civilizuotos, naujasissielos,
prasčiausiai išsivysčiusios protas.kokių
Manding,
buvo
vienetai, galėjo rinktis ieškotojo kelią.
22 • STE PHE NI E MEYER

slinko Čikagos gatvėmis, drebėdama iš šalčio, bergždžiai siausdamasi
į palaikį paltą.
Ji irgi ieškojo. Dairėsi tokių pat kaip ji, bent jau tikėjosi jų čia rasti.
Ypač vieną žmogų. Draugą... ne, kažką iš artimųjų. Seserį? Ak, taip,
pusseserę.
Kad ir kaip stengiausi, vis sunkiau traukiau iš atminties reikiamus
žodžius. Iš pradžių nesupratau kodėl. Nejau jie išsitrynė? Ar dėl to, kad
ji buvo taip arti mirties? O gal aš dar ne visai atsigavau ir todėl mąstau
taip vangiai? Sutelkiau dėmesį tikėdamasi, kad protas praskaidrės. Ko
dėl tokia sunki galva? Ar gali būti, kad kūną vis dar veikia migdomieji?
Pati jaučiausi gana žvaliai, bet protas atsisakė dirbti ir aš niekaip nega
lėjau rasti atsakymų

Pabandžiau į savo
eiti kitu klausimus.
keliu, nes vyliausi, kad šįkart pasiseks. Koks
buvo jos tikslas? Ji turėjo surasti... Šeron - pagaliau pasisekė prisiminti
pusseserės vardą - ir jos ketino...
Vėl aklavietė.
Jokių prisiminimų, jokio atsakymo. Švarus lapas. Ėmiau sukti ratus
aplink, bet vis patekdavau į tuštumą. Atrodė, kad informaciją, kurios
ieškojau, kažkas lyg būtų ištrynęs.
Tarsi šios smegenys būtų buvusios pažeistos.
Staiga kūną supurtė įsiūtis, laukinis, nevaldomas. Aiktelėjau iš
nuostabos - tokios reakcijos nesitikėjau. Buvau girdėjusi, kad žmonių
kūnams būdinga jausmų kaita, tačiau tokio galingo pykčio protrūkio
tikrai nelaukiau. Ką ten kalbėti, nieko panašaus nebuvau patyrusi per
visus aštuonis savo gyvenimus.
Kraujas mušė į smilkinius ir užgulė ausis. Pirštai nevalingai susi-
gniaužė.
Aparatas prie lovos užfiksavo padažnėjusį pulsą. Ieškotoja su gydy
toju palatoje sujudo: išgirdau, kaip skubriai prie lovos atkaukšėjo mo
teris, jai iš paskos beveik negirdimai prisiartino ir vyras.
- Sveika atvykusi į Žemę, Klajokle, - suskambo moteriškas balsas.
3 SKYRIUS
PASIPRIESINIMAS
Gydytojas sumurmėjo:
- Ji nesuvoks naujo vardo.
Netikėtai mano dėmesį patraukė visai kas kita. Ieškotojai prisiarti
nus, nosį pakuteno švelnus, malonus, kaip suvokiau, kvapas. Jis stipriai
išsiskyrė sterilioje ligoninės palatoje, kur nieko neužuodžiau. „Tai kve
palai", - pašnibždėjo naujasis protas. Sodrūs, dvelkiantys gėlėmis.
- Ar girdite mane? - paklausė ieškotoja nutraukdama mano min
tis. - Ar jau atgavote sąmonę?
- Neskubėkite, - tuoj įsikišo gydytojas. Jo balsas buvo daug švelnes
nis nei prieš akimirką.
Tebegulėjau užsimerkusi. Bandžiau susikaupti ir nenorėjau, kad
mane blaškytų. Smegenys greitai rado reikalingus žodžius ir intonaciją,
padėsiančius trumpai ir aiškiai perteikti tai, ką ketinau pasakyti.
- Ar norėdama gauti reikalingą informaciją įkūnijote mane į pa
žeistą sielonešį? - kreipiausi tik į ieškotoją.
Išgirdau aiktelėjimą, atmieštą nuostaba ir panieka, tada kažkieno
šilti pirštai suėmė mano ranką.
- Žinoma, ne, Klajokle, - ramino vyras. - Net ieškotojai jaučia ribą.
Moteris vėl aiktelėjo. „Sušnypštė iš pykčio", - pataisė protas.
- Kodėl tada šios smegenys neveikia taip, kaip reikia?
Tyla.
- Skenavimas neparodė jokių trūkum ų, - tarė ieškotoja ne ram in
dama mane, o primygtinai teigdama, kad esu neteisi. Ar ji ketina ir
s ie l o n e š ė • 25
su manimi ginčytis? - Kūnas visiškai sveikas, nelikę jokių sužalojimo

pėdsakų.
- Po tik per plauką nepavykusio bandymo nusižudyti? - iškošiau
pro dantis vis dar negalėdama suvaldyti pykčio. Nebuvau prie jo pratu
si, tad jaučiausi bjauriai.
- Kaip jau sakiau, viskas atlikta be priekaištų...
Įsiterpė gydytojas:
- Kas jums kelia nerimą? - paklausė jis. - Matau, kad jau puikiai
kalbate.
Atmintis. Bandžiau sužinoti tai, ko reikia ieškotojai.
Nors abu tylėjo, kambaryje kažkas pasikeitė. Slogumas, stojęs po
mano mesto kaltinimo, išsisklaidė, įtampa atslūgo. Nustebau, kad gebu
tai jausti. Ramybės nedavė įkyri mintis, kad aplinką suvokiu daug aiš
kiau, nei gali padėti penki pojūčiai, kad esu apdovanota dar vienu, be
veik nepastebimu, iki šiol nepažintu jausmu. Nuojauta? Beveik tinka
mas žodis. Tarytum bet kuriai gyvai būtybei neužtektų turimų penkių.
Ieškotoja kostelėjo ketindama kažką sakyti, bet gydytojas ją aplenkė.
- Ak, - pradėjo jis, - nesijaudinkite dėl tam tikrų atminties... sutri
kimų. Nors, atvirai kalbant, tai ne visai įprasta, bet taip gali būti.
- Nesuprantu, ką norite pasakyti.
- Jūsų sielonešė priklausė maištininkams, - ieškotojos balsas virp
telėjo, vadinasi, ji truputį jaudinasi. - Žmones, kurie žinojo apie mus
iki įkūnijimo, daug sunkiau nugalėti. Jūsų sielonešė vis dar priešinasi.
Abu nutilo, laukė, ką atsakysiu.
Priešinasi? Sielonešė neleidžia man prieiti prie prisiminimų?
Mane dar kartą supurtė siautulingas pyktis ir aš vėl negalėjau sulai
kyti nuostabos.
- Ar tikrai įkūnijimo procedūra praėjo sėkmingai? - paklausiau žo
džius košdama pro dantis.
- Taip, - patvirtino gydytojas. - Visos aštuoni šimtai dvidešimt
septynios sąsajos
Šis protas prisitvirtino
pareikalavo kur tinkamiausiuose taškuose.
kias daugiau mano sugebėjimų nei bet
kurio ankstesnio sielonešio, laisvas liko tik šimtas aštuoniasdešimt
2 6 • S T E P H E N I E M E Y ER
vienas čiuptuvas. Galbūt tiek aktyvių taškų ir lėmė, kad jausmai buvo
tokie aiškūs.
Nusprendžiau atsimerkti. Laikas patikrinti, ar gydytojas teisus, ar
visos kitos organizmo dalys veikia kaip reikiant.
Šviesa. Ryški, akinama. Nevalingai užsimerkiau. Praėjusiame gy
venime šviesos spinduliai mane pasiekdavo tik prasiskverbę pro ma
žiausiai šimtą sieksnių vandens. Tačiau šitos akys matė daug ryškes
nę šviesą ir buvo prie jos pripratusios. Vos vos kilstelėjau vokus, kad
blakstienos bent kiek užstotų šviesą.
- Gal norėtumėte, kad užgesinčiau šviesą?
- Ne, gydytojau. Mano akys greitai pripras.
- Puiku, - tarė jis, ir aš supratau, kad jam patiko ištartas savybinis
įvardis „mano".
Abu kantriai laukė, kol plačiai atsimerksiu.
Protas iškart atpažino patalpą - įprastas ligoninės kambarys. Pala
ta. Lubos išklijuotos baltomis plytelėmis su tamsiais taškeliais, tarp jų
vienodais tarpais įmontuotos tokio pat dydžio stačiakampės lempos.
Sienos nudažytos šviesiai žalia spalva - ji ramino, bet kartu siejosi su
ligonine.
Žmonės „Prastas pasirinkimas",
buvo daug - nejučia
įdomesni nei pagalvojau.
kambarys. Gydytojas - suskambo
galvoje, žvilgsniui sustojus ties vyru. Jis dėvėjo laisvus mėlynai žalius
marškinius trumpomis rankovėmis ir plačias kelnes. Mediko drabu
žiai. Veidas buvo apaugęs retos, neįprastos spalvos plaukeliais. Atmin
tis pavadino juos rudais.
Ruda! Jau tris gyvenimus nebuvau mačiusi jokios spalvos. Regint šį
pusiau vario, pusiau imbiero plaukų atspalvį mane apėmė nostalgija.
Šis veidas niekuo neišsiskyrė iš kitų, bet atmintis jį apibūdino kaip
malonų.
Mano dėmesį patraukė nekantrus ieškotojos alsavimas.
Kokia smulkutė! Jei būtų elgusis tyliai, dar ilgai nebūčiau pastebė
jusi jos stovint šalia gydytojo. Maža, nekrintanti į akis, tamsi dėmė ryš
kiai apšviestoje
sikinio palatoje. Nuopogalvos
kirpimo kostiumėlis, iki kojų
juo golfas. apsirengusi
Plaukai juodai
irgi juodi, - kla
iki pečių,
užkišti už ausų, oda tamsaus gymio - daug tamsesnė už gydytojo.
SIELONEŠĖ • 27
Abu puikiai tvardėsi, iš nežymiai pasikeitusių veidų neįstengiau iš

skaityti minčių. Vis dėlto mano atmintis sugebėjo apibūdinti, ką tuo
metu išgyveno moteris. Juodi antakiai virš kiek išverstų akių buvo tru
putį suraukti. Tokia mina man pasirodė pažįstama. Tai ne pyktis. Vei
kiau įtampa ir susierzinimas,
- Kaip dažnai tai atsitinka? - paklausiau gydytojo.
- Nedažnai, - pasakė jis. - Pastaruoju metu retai gauname suaugu
sių sielonešių. Nesubrendę individai lengviau pasiduoda įtakai. Tačiau
jūs pageidavote suaugusio...
- Taip.
- Dauguma sielų, priešingai, pirmenybę teikia kuo jaunesniems
sielonešiams.
rūšių, Žmogaus
su kuriomis buvotegyvenimo
susidūrusitrukmė daug trumpesnė už visų tų
anksčiau.
- Aš puikiai susipažinusi su faktais, gydytojau. Sakykite, ar jums
pačiam anksčiau yra tekę susidurti su... maištininkais?
- Asmeniškai tik kartą.
- Papasakokite man, - pajutau, kad mano žodžiai nuskambėjo gana
šiurkščiai, tad pridūriau: - Prašau.
Gydytojas atsiduso.
Ieškotoja stovėjo sunėrusi rankas ir barbeno pirštais. Matyt, nekan
trauja kuo greičiau išpešti iš manęs reikalingą informaciją.
- Tai atsitiko prieš ketverius metus, - pradėjo gydytojas. - Siela
pageidavo suaugusio sielonešio, vyriškosios lyties. Kaip tyčia, pirmas
tinkamas žmogus gyveno kartu su maištininkais nuo pirmųjų užkaria
vimo dienų. Jis... žinojo, kas atsitiks, jeigu jį sučiups.
- Kaip ir manasis sielonešis.
- Hm, taip, - kostelėjo jis. - Gyvenimas Žemėje tai sielai buvo an
tras. Ji atkeliavo iš Aklojo pasaulio.
- Aklojo pasaulio? - paklausiau kilstelėdama galvą.
- O, atleiskite, jūs juk nežinote mūsų vietinio žargono. Kažkada ten
gyvenote, ar ne?
ką - ir greitai - jis išsitraukė
permetė iš kišenės
akimis ekraną. mažutį
- Taip, prietaisą
septintoji jūsų- delninu-
planeta.
Aštuoniasdešimt pirmame sektoriuje.
Gydytojas pasakojo toliau.

- Paskui kai kas atsitiko ir buvo nuspręsta...
- Kas atsitiko?
Jis žiūrėjo į žemę ir tylėjo.
- Kas atsitiko? - perklausiau, šį kartą įsakmiau. - Manau, turiu teisę
žinoti?
Gydytojas sunkiai atsiduso.
- Taip. Kevinas... užpuolė gydytoją, kai... buvo praradęs save, - vy
ras susiraukė, tarsi tie žodžiai jį būtų žeidę. - Netekęs nuovokos jis
smogė gydytojai kumščiu ir, kai toji apalpo, atėmė skalpelį. Keviną ra
dome irgi be sąmonės. Manome, kad sielonešis ketino tiesiog išpjauti
sielą iš savo kūno.
Praėjo šiek tiek laiko, kol atsikvošėjau ir vėl galėjau kalbėti. Balsas
buvo toks silpnas, kad labiau priminė atodūsį.
- Kaip viskas baigėsi?
- Laimei, sielonešis nesugebėdavo išbūti aktyvus tiek ilgai, kad su
keltų rimtą pavojų. Kevinas buvo perkeltas į kitą sielonešį, daug jau
nesnį. Maištingas kūnas buvo pripažintas netinkamu naudoti ir sunai
kintas.
- Dabar Kevinas yra septynerių skaičiuojant žmonių metais, vi
siškai normalus... Tiesa, jis pasiliko senąjį vardą. Jo prižiūrėtojai įdėjo
daug pastangų, kad atsiskleistų muzikiniai Kevino talentai, taigi šiuo
metu jam puikiai sekasi... - paskutinę frazę gydytojas ištarė perdėtai
linksmai, tarsi ši džiugi žinia stebuklingai galėtų ištrinti viską, kas yra
nutikę praeityje.
- Kodėl... - turėjau kostelėti, kad balsas skambėtų tvirtai ir aiš
kiai, - kodėl neperspėjote manęs apie galimą pavojų?
- Tiesą sakant, - įsiterpė ieškotoja, - visose verbavimo brošiūro
se labai aiškiai parašyta, kad įsikūnyti suaugusiuose sielonešiuose yra
rizikinga, palyginti su jaunais individais. Tai savotiškas iššūkis. Visur
siūloma rinktis nesubrendusį kūną..
- Pasakymas „savotiškas iššūkis" toli gražu neperteikia Kevino isto
rijos esmės, - sušnibždėjau aš.
30 • STEPH ENI E MEYER

- Šiaip ar taip, jūs į šias rekomendacijas neatsižvelgėte, - ji taikiai

skėstelėjo rankas. Mano raumenys, priešingai, iš pykčio įsitempė taip,
kad net subraškėjo krakmolyta siauros lovos paklodė. - Iš dalies aš jus
suprantu: vaikystė - gana nuobodus gyvenimo tarpsnis. O jūs neabe
jotinai esate išskirtinė siela. Esu įsitikinusi, kad puikiai susitvarkysite
ir su subrendusiu organizmu. Tai tik naujas sielonešis, jums - vienas iš
daugelio. Neabejoju, kad greitai visiškai jį užvaldysite ir prieisite prie
slapčiausių jo proto kertelių.
Kiek jau spėjau pažinti ieškotoją, nustebau, jog ji apskritai turi
kantrybės laukti, štai kad ir mano asmeninio pritapimo. Pajutau, kaip
ji nusivylė iškart iš manęs negavusi to, ko norėjo, ir mane vėl apėmė
pyktis.
- Jei ši informacija jums tokia svarbi, kodėl pati nepabandėte įsikū
nyti šiame sielonešyje? - paklausiau įniršusi.
Ieškotoja nustėro.
- Aš jums ne žiogas.
Nustebusi pakėliau antakius.
- Tai dar vienas mūsų žargonas, - paaiškino gydytojas. - Taip vadi
name tuos, kurie pasirinkto sielonešio kūne neišbūna viso gyvenimo.
Aš supratingai linktelėjau. Mano buvusiuose pasauliuose šį reiškinį
irgi savaip vadindavo, tiesa, kitaip, tačiau visur į tokias sielas buvo žiū
rima paniekinamai. Taigi lioviausi uždavinėjusi ieškotojai beprasmius
klausimus ir paklusniai išklojau, ką pavyko sužinoti.
- Jos vardas Melani Straider. Gimė Albukerkėje, Naujojoje Meksi
koje. Pirmą kartą apie sielų invaziją sužinojo gyvendama Los Andžele.
Kelerius metus sėkmingai slapstėsi negyvenamose vietovėse, kol suti
ko... hmm... atleiskite, šioje vietoje atmintyje atsiranda balta dėmė, gal
pabandysiu vėliau. Jai dvidešimt metų. Atvyko į Čikagą iš... - papur
čiau galvą. - Keliavo keliais etapais, kartais ne viena. Vogtu automobi
liu. Ji ieškojo pusseserės, vardu Šeron, tikėjosi, kad ji vis dar žmogus.
Melani pastebėjo dar nespėjusią ką nors rasti ar su kuo nors susitikti.
Bet... - nutilau išvydusi dar vieną akliną sieną. Įtempiau visas jėgas. -
Manau... nors nesu tikra... kad ji kažkur paliko raštelį...
SIELONEŠĖ • 31
Kad ir ne mano ištarti, žodžiai nuskambėjo taip natūraliai, tarsi bū

čiau klaususi aš. Ieškotoja nieko neįtarė.
- Pusseserę? Ne, daugiau jokio žmogaus jie nerado, - atsakė ji, ir
mano kūnas iškart atsipalaidavo. - Merginą pastebėjo įeinant į tą pas
tatą. Visi žinojo, kad jis negyvenamas, ir ją pamačiusiam piliečiui tai
pasirodė įtartina. Jis pranešė mums, todėl pradėjome pastatą stebėti,
laukėme, ar kas nors pasirodys. Kai tapo aišku, kad ji veikia viena, įsi-
veržėme vidun. Ar galite sužinoti sutartą susitikimo vietą?
Pabandžiau.
Kiek prisiminimų! Kokie spalvingi ir ryškūs! Pamačiau šimtus vie
tų, kuriose nebuvau buvusi, pirmąkart išgirdau jų pavadinimus. Na
mas Los Andžele, apsuptas išlakių medžių. Netoli prie Vinslou Ari
zonoje miško pievelė, joje pastatyta palapinė ir dega laužas. Nuošalus
akmenuotas paplūdimys Meksikoje. Kažkur Oregone ola, kurios įėji
mą slepia vandens uždanga. Palapinės, lūšnos, nemokšiškai sukaltos
pastogės. Kuo toliau, tuo vardai ir vietovės darėsi vis miglotesni: arba ji
nelabai gaudėsi, kur esanti, arba jai buvo vis vien.
Man, sielai, vardu Klajoklė, šie prisiminimai tiko tarsi būtų buvę
mano pačios. Nuo jos skyriausi tik tuo, kad klajoklės dalią pasirinkau
savo noru. Visi jos prisiminimai buvo užnuodyti baimės - būti pagau
tai. Ji ne klajojo, o bėgo.
Pajutau, kad dar kiek, ir imsiu jos gailėtis. Todėl sutelkiau dėmesį
tik į savo užduotį. Man neįdomu, kur ji lankėsi anksčiau, svarbu, kur
ketino eiti ir su kuo susitikti. Pabandžiau atrinkti prisiminimus, susiju
sius su Čikaga, tačiau prieš akis sukosi tik atsitiktiniai padriki vaizdai.
Išplėčiau paiešką aprėpdama laiką ir vietą aplink Čikagą. Šaltis. Aiškiai
pajutau šaltį ir keistą nerimą.
Kur ta vieta? Pabandžiau prasibrauti į priekį - ir vėl prieš akis iš
kilo siena.
Sunkiai atsidusau.
nuo- gyvenamų
Kažkur užmiestyje... parke... ten
vietų. Ji anksčiau viename iš valstybinių
nėra buvusi, parkų,
bet žino, kaip toli
nu
sigauti.
SIELONEŠĖ • 33
4 SKYRIUS
SAPNAS
Čia per tamsu, kad būtų taip karšta, arba per karšta, jog bū tų taip tam
su. Vienas su kitu niekaip nedera.
Susigūžiu tamsoje slėpdamasi už retų geltonųjų keimarių krūmokš
nių, prakaitas srūte srūva, tarsi dykuma norėtų iš kūno išsiurbti paskuti
nę drėgmę. Jau praėjo penkiolika minučių, kai iš garažo išvažiavo auto
mobilis. Viduje nedega jokios šviesos. Sustumiamieji vartai liko praviri
maždaug per du colius, girdžiu, kaip viduje ūžia oro kondicionierius,
jsivaizduoju iš jo plūstant drėgną, vėsų orą ir nieko taip netrokštu, kaip
atsidurti po tuo srautu.

Sugurgia pilvas. Spaudžiu jį ranka. Čia taip tylu, kad net kvėpavimas
gali mane išduoti.
Aš tokia alkana.
Tik mane gena kitkas - tamsiame urve, toli nuo čia, alkiu kam uoja
si dar viena būtybė. Tas kitas laukia vienas ankštoje kalnų oloje, tap u
sia mums laikinais namais. Ką jis darytų, jei negrįšiu? Kaip išgyventų?
Aš jam kaip motina, ir ta motinystės našta tokiai kaip aš, neturinčiai
nei žinių, nei patirties, nepakeliamai sunki. Jaučiuosi visiškai bejėgė.
Džeimis alkanas.
Namas stovi atokiai, aplink nematyti jokių kitų pastatų. Pradėjau jį ste
bėti dar dieną, danguje plieskiant iki baltumo įkaitusiai saulei, taigi kiūtau
čia jau ilgiau nei pusdienį. Prie namų nepastebėjau ir jokio šuns.
Nuo tupėjimo maudžia kojas. Atsistoju, bet kūprinuosi, kad neišlįs-

čiau virš krūmų. Netoli namo eina sena upės vaga, balta smėlio juosta,
vos matoma žvaigždžių šviesoje. Kelyje nesigirdi jokių automobilių.
SIELONEŠĖ • 35
Žinau, kad grįžę jie iškart susigaudys, kas čia lankėsi. Pabaisos, atro
dantys kaip nekalta penkiasdešimtmetį perkopusių sutuoktinių pora.
Jie tiksliai žinos, kas aš, ir paieškos vėl prasidės. Vadinasi, iki tol jau turiu
būti toli nuo čia. Tikiuosi, kad jie išvažiavo į miestą pasilinksminti ir grįš
vėlai. Regis, šiandien penktadienis. Jie taip uoliai perėmė žmonių įpro
čius, kad beveik nesiskiria nuo mūsų. Kaip tik dėl to jie ir laimėjo.
Tvora aplink namą siekia juosmenį. Ją peršoku lengvai, tyliai. Kie
mas žvyruotas, todėl atsargiai statau kojas, kad nesuklupčiau. Atsiduriu
plytelėmis grįstoje terasoje užpakalinėje namo dalyje.
Žaliuzės neužtrauktos. Nors vieninteliai šviesuliai šią minutę yra
žvaigždės, to užtenka, kad suprasčiau, jog name nieko nėra. Šeima gy
vena gana spartietiška!, todėl pajuntu jiems savotišką dėkingumą. To

kiuose apytuščiuose kambariuose viskas matyti kaip ant delno. Tiesa,
čia man irgi sunkiai pavyktų išlikti nepastebėtai, bet jei reikalai pasisuk
tų taip, kad prireiktų slapstytis, aišku kaip dieną, būčiau žuvusi.
Atsargiai praveriu tinklines duris nuo mašalų, tada stiklines lauku
jės. Abejos atsidaro be jokio garso. Slenkstį peržengiu tyliau už šmėklą,
greičiau iš įpročio, nes esu tikra, kad namie nėra nė gyvos dvasios.
Vėsa. Dangiška palaima.
Virtuvė kairėje. Matau blizgant granitinius stalviršius.
Nusiimu nuo pečių drobinį krepšį ir puolu prie šaldytuvo. Trukteliu
už rankenos, viduje iškart užsidega lemputė. Ši akimirka man išsitęsia
iki amžinybės - tokia esu išalkusi. Apžilpinta šviesos iš pradžių nieko
nematau, bet nelaukiu, kol apsipras akys, ir griebiu viską, kas pasitaiko
po ranka.
Pienas, pjaustytas sūris, maisto likučiai plastikiniame indelyje. Vi
liuosi, kad tai tas patiekalas iš vištienos ir ryžių, kurį mačiau juos taisan
tis vakarienei. Dabar tai bus mūsų naktipiečiai.
Sultys, krepšelis obuolių, morkos - šitie išsilaikys iki ryto.
Skubu į maisto sandėliuką. Man reikia ilgai negendančių produktų.
Akys jau apsiprato, todėl šluoju lentynas ir viską iš eilės kemšu į krep
šį. Mmm, sausainiai su šokoladu.Taip maga atplėšti pakelį, bet susitvar-
dau. Vėl reikliai suurzgia pilvas, sugriežiu dantimis, kad jo negirdėčiau.

Krepšys sveria ranką, vos nulaikau. Šito mums užteks tik savaitei,
net jei labai taupysime. Tik vargu ar pavyks ką sutaupyti, greičiausiai
surysime viską iš karto ir tebesijausime alkani. Prisigrūdu pilnas kišenes
javainių batonėlių.
Vos nepamiršau. Skubu prie praustuvės ir pripildau gertuvę. Tada
pasilenkiu prie srovės ir godžiai geriu tiesiai iš čiaupo. Vanduo liejasi į
tuščią skrandį keistai skambėdamas.
Viskas, daugiau čia nėra ko veikti. Staiga, nei iš šio, nei iš to, mane
apima panika. Noriu kuo greičiau iš čia ištrūkti. Iš šios žudančios civili
zacijos.
Eidama atgal žiūriu sau po kojomis ir svarstau, kaip reikės partempti
tokį sunkų krepšį, todėl iškart nepamatau terasoje išdygusios tamsios

žmogystos. Atitokstu tik suėmusi durų rankeną.
Girdžiu, kaip šešėlis pusbalsiu nusikeikia. Netikėtai užklupta suspie
giu it paskutinė kvailė. Apsisuku ir lekiu prie paradinių durų, nes viliuo
si, kad jos nebus užrakintos, o jei taip - kad spyna lengvai pasiduos.
Bet nespėju žengti nė dviejų žingsnių, kai tvirtos, šiurkščios rankos su
griebia mane už pečių ir trūkteli į save. Tai ne moteris - būtų per daug di
delė ir stipri. Kaip atsakas į mano mintis pasigirsta vyriškas sodrus bosas.
- Dar vienas garsas - ir tu lavonas, - grėsmingai suurzgia. Po kaklu
pajuntu aštrų, šaltą plieną, ir kojos atsisako klausyti.
Nesuprantu. Man leidžia pasirinkti? Kas šitas siaubūnas? Negirdėjau,
kad bent vienas iš jų kada nors būtų sulaužęs taisykles. Galvoje sukasi
tik vienas galimas atsakymas.
- Pirmyn, - iškošiu pro dantis. - Daryk, ką privalai! Nenoriu būti
šlykščių parazitui
Laukiu, kol peilis smigs man į gerklę, prisimenu mažą būtybę kal
nų oloje ir širdis apsipila krauju, galvoje skamba vienas vardas: Džeimi,
Džeimi, Džeimi. Kas bus su tavimi?
- Gudru, - sumurma vyras kažkur į šoną, tarsi kalbėtų ne su mani
mi. -Vadinasi, esi ieškotoja ir čia spąstai. Iš kur jie sužinojo? - jis atitrau
kia peilį man nuo gerklės, bet vietoje jo ant kaklo pajuntu tvirtą ranką.
Sugniaužia taip stipriai, kad vos galiu kvėpuoti.
SIELONEŠĖ • 37
Akimirkai netenku žado. Dar niekas gyvenime nėra manęs bučiavęs.

Taip bučiavęs. Aišku, tėvai kartais pakštelėdavo į skruostą ar kaktą, bet
tai visai kas kita ir buvo taip seniai. Nemaniau, kad dar kada nors teks tai
patirti. Taip apstulbstu, kad negaliu apsakyti, ką tuo metu jaučiu. Klaiki
panika, siaubas, priešmirtinė adrenalino dozė ir... tas bučinys.
Sulenkiu koją ir iš visų jėgų trenkiu jam keliu.
Vyras sugargia iš skausmo ir paleidžia mane. Užuot bėgusi prie pa
radinio išėjimo, kaip jis tikėjosi, praneriu jam po ranka ir sprunku pro
atviras užpakalines duris. Viliuosi, kad būsiu už jį greitesnė net su tokiu
nešuliu. Girdžiu, kaip jis vis dar stena ir aimanuoja. Dabar sėkmė mano
pusėje. Aš gerai žinau kelią ir nepaliksiu jokių pėdsakų, tamsoje jis ma
nęs tikrai neras. Ir maisto nepalikau - puiku. Tik javainių batonėlius iš-
barsčiau. Gaila.
- Palauk! - išgirstu šaukiant pavymui.
„Užsičiaupk", - galvoju bėgdama.
Jis vejasi. Balsas artėja.
- Aš jiems nepriklausau!
„Kurgi ne." Žiūriu vien į smėlį po kojomis ir lekiu iš visų jėgų. Tėvas
sakydavo, kad bėgioju kaip gepardas. Pati eikliausia lengvaatlečių ko
mandoje, valstijos čempionė. Kaip seniai tai buvo - dar prieš pasaulio
pabaigą.
- Paklausyk! - rėkia jis visa gerkle. - Sustok! Aš galiu įrodyti! Tik
sustok, maldauju! Pažvelk į mane!
„Nė už ką." Išsuku iš senvagės ir Skuodžiu dykuma nardydama tarp
algarobų.
- Nem aniau, kad išgyveno dar kas nors iš mūsų! Prašau, man reikia
su tavimi pasikalbėti!
Nustebau - jis jau netoli.
- Atleisk, kad pabučiavau tave! Aš tikras kvailys! Tiesiog taip ilgai
buvau vienas!
- Užsičiaupk, - sumurmu pusbalsiu, bet neabejoju, kad jis girdi. Vy

ras jau visai šalia. Manęs dar niekas nėra pralenkęs. Dumiu pirmyn kiek
įkabindama.
SIELONEŠĖ • 39
Jis irgi. Tai suprantu iš sunkaus, trūkčiojančio kvėpavimo per kelias
pėdas už nugaros.
Tvirtas kūnas atsitrenkia į mane, todėl griūvu lyg pakirsta. Burnoje
sugrikši smėlis. Regis, ant manęs užvirto visas kalnas ir prislėgė taip, kad
negaliu kvėpuoti.
- Palauk. Tik minutėlę, - šniokščia jis.
Vyras nuslenka nuo manęs ir apverčia aukštielninką. Apžergia per
krūtinę ir keliais prispaudžia rankas prie žemės. Mano maistas. Jis jį su
traiškys! Sugriežiu dantimis ir pradedu pasiutusiai rangytis - turiu ž ūt
būt išsilaisvinti.
- Palauk! Žiūrėk, žiūrėk! - padrikai beria žodžius.Tada iš kelnių kiše
nės ištraukia nedidelį cilindrą. Tamsą perskrodžia šviesos spindulys.

Jis nukreipia žibintuvėlį sau į veidą.
Dirbtinėje šviesoje jo oda atrodo geltona, abipus ilgos, plonos no
sies išryškėja atsikišę skruostikauliai, smakras kampuotas. Jis šypsosi,
lūpos virtusios plonyte linija, bet matau, kad kaip vyro jos gana storos.
Antakiai ir blakstienos išblukę nuo saulės.
Tačiau jis man rodo visai ne tai.
Jo akys, dabar ochros spalvos, blizga tik tiek, kiek gali blizgėti žmo
gaus akys. Jis pavedžioja spindulį nuo kairės akies prie dešinės.
- Matai? Matai? Aš toks kaip tu.
- Parodyk kaklą, - sakau įtariai. Nė už ką nepatikėsiu, kad čia ne
spąstai. Nors nesuprantu, kas dabar vyksta, esu tikra, kad tai apgaulė.
Išsigelbėti nėra jokios vilties.
Jo lūpos persikreipia.
- Gerai... tik kam to reikia? Ar neužtenka akių? Juk matai, kad aš ne
vienas iš jų.
- Kodėl nenori parodyti kaklo?
- Nes jis su randu, - prisipažįsta vyras.
Vėl pabandau išslysti iš po jo, bet rankos tik dar stipriau primygia
mano pečius prie žemės.

- Pats pasidariau tą randą, - paaiškina jis. - Tikiuosi, išėjo paken
čiamas, nes skausmas buvo pragariškas. Kaip matai, aš neturiu tokių
gražių plaukų, kad galėčiau prisidengti kaklą. Su randu lengviau išlikti
nepastebėtam.
- Nulipk nuo manęs.
Jis kiek padvejoja, tada lengvai, nepasiremdamas strykteli ant kojų.
Ištiesia man ranką.
- Prašau, nepabėk. Ir... hm... nespirk daugiau man į tarpkojį.
Aš guliu kaip gulėjusi. Jei bandysiu sprukti, jis mane pagaus.
-K as tu? - sušnibždu.
Vyras plačiai nusišypso.
- Mano vardas Džaredas Houvas. Jau dveji metai, kai nesu kalbėjęs
su jokiu žmogumi, nenuostabu, kad pasirodžiau tau kiek trenktas. Pra
šau, pamiršk tai ir... pasakyk, kuo tu vardu.

- Melani, - vos girdimai ištariu.
- Melani, - pakartojo jis. - Nemoku apsakyti, kaip džiaugiuosi tave
sutikęs.
Stipriai spaudžiu savo krepšį ir nenuleidžiu nuo vyro akių. Vis dar
ištiesęs ranką jis lėtai lenkiasi prie manęs.
Suimu ją.
Tą akimirką, kai susiliečia mudviejų pirštai, suprantu, kad tikiu juo.
Jis padeda man atsistoti, bet rankos nepaleidžia.
- Ką toliau darysime? - atsargiai paklausiu.
- Negalime ilgam čia likti. Ar grįši su manimi į tą namą? Palikau
savo krepšį. Daugiau man ten nėra ko veikti - ištuštinai šaldytuvą pir
ma manęs.
Papurtau galvą.
Regis, jis supranta, kaip arti ribos esu, kiek nedaug reikia, kad pa-
lūžčiau.
- Tada palauk manęs čia, gerai? - švelniai taria. - Aš greitai grįšiu.
Mums reikės daugiau maisto.
- Mums?
- Nejau manai, kad leisiu tau dingti? Seksiu paskui tave kad ir kur
eitum, nori tu to ar ne.
Aš irgi nenoriu su juo skirtis.
SIELONEŠĖ • 41
- Aš... - kaip galiu nepasitikėti kitu tikru žmogumi? Juk mes kaip vie
na šeima, abu priklausome baigiančiai išnykti rūšiai. - Aš skubu. Kelias
tolimas ir... manęs laukia Džeimis.
-T u ne viena, - susipranta jis. Pirmą kartą vyro balsas tam pa neryž
tingas.
- Jis mano brolis. Jam tik devyneri. Likęs vienas labai bijo. Praeis
pusė nakties, kol grįšiu. Tikriausiai galvoja, kad mane pagavo. Ir... jis la
bai alkanas , - tarsi patvirtindamas mano mintį pilvas garsiai suurzgia.
Tai išgirdęs Džaredas šypteli, linksmiau nei pirma.
- Galiu pavežti.
- Pavežti?
- Susitarkim taip: tu palauki manęs čia, aš parūpinu daugiau maisto

ir tada savo džipu nuvešiu tave kur tik panorėsi. Vis greičiau nei bėgte,
kad ir kaipdumtum.
-T u ri automobilį?
- Žinoma. Manai, tokią tolybę atpėdinau pėsčiomis?
Pagalvoju apie tas šešias valandas, kurias keliavau iki čia, ir susiraukiu.
- Nespėsi mirktelėti, kai būsime pas tavo brolį, - pažada jis. - Stovėk
čia ir niekur neik, gerai?
Linkteliu.
- Ir būk gera, suvalgyk ką nors. Nenoriu, kad tavo gurgiantis pilvas
mus išduotų, - nusišypso jis. Apie akis susimeta mielos raukšlelės.
Mano širdis stipriai sutvaksi. Žinau, kad lauksiu jo čia visą naktį, ir
dvi, ir tris, tiek, kiek reikės.
Vyras tebelaiko suėmęs mano ranką. Pamažu atgniaužia pirštus, bet
nenuleidžia nuo manęs akių. Žengia žingsnį atgal ir sustoja.
- Tik prašau, nespirk dar kartą, - sako lenkdamasis prie manęs. Švel
niai suima smakrą ir pabučiuoja dar kartą. Dabar pajuntu visą bučinio
saldybę, gerte geriu ją iš jo lūpų. Jos švelnesnės nei rankos ir karštesnės
už dar naktį neatvėsusią dykumą. Man pakerta kojas. Nevalingai ištiesiu
rankas ir paliečiu jo šiltus, apšepusius skruostus, pirštus sukišu į šiurkščius

plaukus. Apkabinu per kaklą ir užčiuopiu po pakaušiu iškilų rumbą.
Sušunku.
42 • ST EPH EN IE MEYER
Pabudau šlapia nuo prakaito. Pirštus laikiau ant savo kaklo ir ban
džiau rasti randą, likusį po įkūnijimo. Plonytę, vos užčiuopiamą rausvą
liniją. Vaistai, kuriais patepė gydytojas, puikiai atliko savo darbą. Pjū
vis beveik nematomas.
Visai kitoks nei prastai sugijęs Džaredo randas, kurio neįmanoma
nuslėpti.
Spustelėjau šalia lovos įtaisytą jungiklį ir uždegiau šviesą. Palau
kiau, kol atgausiu kvapą ir liausis daužytis širdis - per daug tikroviškas
buvo sapnas.
Naujas, bet nedaug kuo skyrėsi nuo kitų sapnų, neduodančių man
ramybės pastaraisiais mėnesiais.
Ne, tai ne sapnas. Tai neabejotinas prisiminimas.
Lūpas degino Džaredo bučinys. Rankos prieš mano valią išsitiesė
ir pradėjo naršyti po susiglamžiusią paklodę tarsi kažko ieškodamos
ir nerasdamos. Tada nusviro, tokios tuščios ir suglebusios. Nevilties
iškankintą širdį pervėrė neapsakomas skausmas.
Akyse ėmė tvenktis ašaros. Tankiau sumirkčiojau, kad nepravirkčiau.
Nežinau, kiek dar įstengsiu visa tai ištverti. Kaip galima išgyventi šiame
pasaulyje, šiuose kūnuose, kurių atmintis tokia didelė ir stipri, kad neiš
sitenka praeityje? Ką daryti su jų jausmais, kurių neištrina nei laikas, nei
erdvė, kurie užvaldo taip, kad galiausiai pati nesuprantu, ką jaučiu aš.
Žinojau, kad rytoj jausiuosi išsekusi, bet po šio sapno išlakstė visi
miegai. Prireiks kelių valandų, kol aprimsiu. Išnaudosiu šį laiką, kad
atlikčiau savo pareigą. Gal tai padės nukreipti mintis nuo dalykų, apie
kuriuos anksčiau retai susimąstydavau.
Išsiropščiau iš lovos ir nušlitiniavau prie kompiuterio. Išskyrus jį,
stalas buvo visiškai tuščias. Po kelių sekundžių ekranas nušvito, dar
kelias užtrukau, kol atsidariau elektroninį paštą. Nesunkiai radau ieš
kotojos adresą, nes adresų knygelėje tebuvo keturi asmenys: ieškotoja,
gydytojas, naujasis darbdavys ir jo žmona, mano guodėja.
„Kartu su mano sieloneše Melani Straider buvo dar vienas žmogus."

Pradėjau laišką nesivargindama pasilabinti.
SIELONEŠĖ • 43
„Jos brolis. Jis vard u D že im is S traideris."
Rašydama suvokiau, kaip stipriai ji kontroliuoja savo atmintį, ir

mane trumpam apėmė panika. Praėjo tiek laiko, o aš nė neįtariau ją
turint brolį, ir ne dėl to, kad jis nebūtų rūpėjęs, kaip tik priešingai, pri
siminimus apie brolį ji saugojo taip atkakliai, nuožmiau nei visas kitas
paslaptis. Ar ji turi dar svarbesnių paslapčių ir už šią? Tokių šventų,
kad net sapnuose neaptinku užuominų apie jas? Nejau ji tokia stipri?
Perduodant likusią informaciją mano pirštai drebėjo.
„Spėju, kad dabar jis paauglys. Gal trylikos. Jie gyveno laikinoje stovyklavietėje,
regis, kažkur į šiaurę nuo Keiv Kriko, Arizonoje. Bent jau prieš kelerius metus.
Galite palyginti žemėlapį su tomis linijomis, kurias buvau prisiminusi anksčiau.
Jei sužinosiu ką nors dar, iškart pranešiu."
Išsiunčiau laišką ir tą pačią akimirką mane sukaustė baimė.

„O, Viešpatie! Tik ne Džeimis!"
Jos balsas galvoje suskambo taip aiškiai, tarsi pati būčiau suvaitojusi
balsu. Nugara perbėgo šiurpas.
Kol bandžiau
kreiptis į ieškotojąatgauti savitvardą,
ir atsiprašyti, kad mane apėmė
prirašiau liguistas
kliedesių. noras vėl
Prisipažinti,
kad rašiau pusiausnūda, nelabai skirdama sapną nuo tikrovės, ir neap
sižiūrėjusi išsiunčiau tą laiškelį.
Tik tas noras buvo ne mano.
Išjungiau kompiuterį.
„Nekenčiu tavęs", - galvoje suurzgė balsas.
- Tai gal išnyksi? - atšoviau balsu. Supratusi, kad vėl kalbuosi su ja,
sudrebėjau.
Pirmosiomis mano buvimo čia akimirkomis ji su manimi neben
dravo. Akivaizdu, kad bėgant laikui ji vis stiprėja. Kaip ir jos sapnai.
To užteko, kad apsispręsčiau, - rytoj būtinai turiu apsilankyti pas
guodėją. Vos apie tai pagalvojau, iš akių pabiro nusivylimo ir pažemi
nimo ašaros.
Grįžau į lovą, veidu įsikniaubiau į pagalvę ir pasistengiau apie nieką
negalvoti.
5 SKYRIUS
PAS GUODĖJĄ
Mindžikavau ant guodėjos kabineto slenksčio ir nesiryžau žengti

vidun.
- Sveika, Klajokle! Užeikite, sėskitės. Jauskitės kaip namie.
Ji nusišypsojo, veikiau kilstelėjo lūpų kampučius. Pakankamai gerai
išmaniau žmonių mimiką: keli mėnesiai stebint veido išraiškas, kar
tais tik nuspėjamas ar intuityviai pajuntamas, nepraėjo veltui - galėjau
perprasti ir įvardyti net menkiausią raumenų krustelėjimą. Supratau,
kad mano drovumas jai atrodė juokingas, tačiau kartu jautėsi nejaukiai
matydama mano užslėptą nenorą bendrauti.
Tyliai atsidusau supratusi, kad pokalbio neišvengsiu, ir įžengiau į
nedidelį ryškiai dažytą kabinetą. Atsisėdau į minkštą raudoną fotelį -
savo mėgstamiausią, nes stovėjo toli nuo guodėjos krėslo.
Ji stipriai susičiaupė.
Kad išvengčiau guodėjos žvilgsnio, pasisukau į pravirą langą ir įsi
spoksojau į dangumi plaukiančius debesis. Vėjas atnešė sūrsvą vande
nyno kvapą.
- Nuo mūsų paskutinio susitikimo prabėgo nemažai laiko, ar ne,
Klajokle?
Mudviejų akys susitiko ir aš kaltai nulenkiau galvą.
- Palikau jums žinutę. Juk paaiškinau, kodėl anąkart negalėjau susi
tikti. Vienam studentui turėjau skirti daugiau laiko, nei tikėjausi...
-Guodėja,
Žinau, - jau
ji vėl šykščiai vyptelėjo.
pagyvenusi - Gavau
moteris, buvo ganajūsų žinutę.Plaukų neda
išvaizdi.
žė, todėl su amžiumi jie įgavo šviesų sidabrinį atspalvį, greičiau baltą
SIELONEŠĖ • 45
nei žilą, ilgas sruogas nešiojo laisvai surištas į uodegėlę. Akys spindėjo
ypatinga žalia spalva, tokių nemačiau turint kurį nors kitą.
- Aš atsiprašau, - sumurmėjau, nes ji nenuleido nuo manęs akių -
laukė atsakymo.
- Gerai, pamirškim. Suprantu, jums nelengva pas mane lankytis.
Visada sunku pripažinti, kad neišsiverti be guodėjo. Juk anksčiau jums
manęs neprireikė, ar ne? Ir jus tai gąsdina.
Sėdėjau bukai įbedusi akis į grindis.
- Taip, guodėja.
- Juk prašiau vadinti mane Kete.
- Taip, Kete.
Moteris
- Matau,skambiai
kad visnusijuokė.
dar nepriprantate prie žmonių vardų, ar ne,
Klajokle?
- Ne. Jei atvirai, man tai panašu... į kapituliaciją.
Pakėliau galvą ir pamačiau ją lėtai linktelint.
- Galiu suprasti, kodėl jums - ypač jums - taip atrodo.
Tai išgirdusi garsiai gurktelėjau seiles ir vėl įsispoksojau į grindis.
- Gerai, pakalbėkime apie ką nors lengviau, - nusileido Kėtė. - Ar
jums patinka jūsų darbas?
- Taip, - ši tema išties buvo „lengvesnė". - Prasidėjo naujas semes
tras. Maniau, kad bus nuobodu vėl kartoti tą patį kursą, bet ne, iki šiol
nenusibodo. Ateina kiti studentai, užduoda naujų klausimų, taigi...
- Kurtas apie jus labai gerai atsiliepia. Sako, jūsų paskaitos - vienos
populiariausių universitete.
Išgirdus tokį pagyrimą skruostus nudažė švelnus raudonis.
- Džiugu girdėti. Kaip laikosi jūsų partneris?
- Kurtui gerai sekasi, dėkui. Mūsų sielonešiai, atsižvelgiant į jų
amžių, yra puikios formos. Manau, mudviejų laukia ilgas ir gražus
gyvenimas.
Mankitame
kūnys buvo žmoguje
smalsu, arsielonešyje,
atėjus tamarlaikui, ji liks
išvyks. šiame
Tačiau pasaulyjeužduo
privengiau ir įsi
ti klausimą, galintį pokalbį pasukti prie ankstesnės temos.
46 • STE PH ENI E MEYER

- Man patinka dėstyti, - pasakiau, užuot paklaususi. - Šis darbas

panašus į tą, kuo užsiėmiau Reginčiųjų jūržolių planetoje, todėl ir se
kasi geriau, nei būčiau pasirinkusi visai kitą profesiją. Aš dėkinga Kur
tui, kad pasikvietė pas save.
- Jie taip pat negali atsidžiaugti jumis, - šiltai nusišypsojo Kėtė. -
Ar žinote, kiek mažai istorijos profesorių gali pasigirti tuo, kad gyveno
dviejose planetose?! O keliose jūs gyvenote - beveik visose! Net Išta
kose! Šioje planetoje nėra tokios mokymo įstaigos, kuri nenorėtų jūsų
nuvilioti. Užtat Kurtas ir apkrovė jus darbais, kad neturėtumėte laiko
nė pagalvoti apie perėjimą kitur.
- Garbės profesorių, - pataisiau ją.
Kėtė nusišypsojo ir tuoj sunkiai atsiduso. Šypsena dingo.
- Taip seniai buvote pas mane, kad pamaniau, jog jūsų bėdos sa
vaime išsisprendė. Bet paskui pagalvojau, kad gali būti ir priešingai:
nesilankote, nes reikalai tik blogėja.
Žiūrėjau į savo rankas ir tylėjau.
Jos buvo šviesiai rudos - tas įdegis niekada nenusitrins, nesvarbu,
būsiu saulėje ar ne. Ant kairės rankos, tiesiai virš riešo, tamsavo apga
mas. Nagus visuomet kerpuosi trumpai. Nemėgstu ilgų, nes tokie man
atrodo grėsmingi. Be to, mano pirštai ir taip ilgi ir ploni, tad su ilgais
nagais jie atrodytų keistokai. Net žmogui.
Tylą nutraukė Kėtė.
- Jei gerai suprantu, mano intuicija neapvylė.
- Kėtė... - lėtai ištariau. - Kodėl pasivadinote žmogaus vardu? Ar
taip jaučiatės... vientisesnė? Su savo sieloneše, turiu omenyje.
Norėjau to paties pasiteirauti ir apie Kurtą, tačiau nutylėjau, nes su
pratau, kad tai asmeniška. Būtų negarbinga klausti ne Kurto, o ko nors
kito, - net jo žmonos. Būgštavau, ar ir taip nebūsiu peržengusi pado
rumo ribos, tačiau guodėja tik nusijuokė.
- Ką jūs, Klajokle, žinoma, ne! Ar aš jums nepasakojau? Hm. Gal
ir ne, matote, toks jau mano darbas - daugiau klausytis, o ne kalbėti.
Daugumai sielų, su kuriomis bendrauju, nereikia tokios pagalbos kaip
jums. Ar žinote, kad į šią planetą atvykau viena pirmųjų? Žemės gy
http://slidepdf.com/reader/full/stephenie-meyer-sielonese
SIELONEŠĖ • 47 47/686
ventojai tada nė neįtarė, jog įsiveržėme. Mus supo vien žmonės. Keletą
metų mudu su Kurtu privalėjome apsimesti savo sielonešiais. Nors ar
timiausios teritorijos jau buvo mūsų, vis tiek reikėjo būti atsargiems -
niekada nežinojai, kada šalia gali atsirasti žmogus. Taigi aš tapau Kete.
Beje, ankstesnis mano vardas buvo iš keturiolikos žodžių ir gražiai jo
nesutrumpinsi, - šyptelėjo moteris.
Saulės apšviestos jos akys sutvisko ir ant sienos šoktelėjo sidabriškai
žalias atspindys. Akimirkai smaragdinės akių rainelės sutvisko visomis
vaivorykštės spalvomis.
Tiesą sakant, nė neįtariau, kad ši švelni, maloni moteris buvo viena
pirmųjų užkariautojų. Tik po minutės tai suvokiau. Pažvelgiau į ją nu
stebusi, net su tam tikra pagarba. Anksčiau niekada rimtai nežiūrėjau
į guodėjus, tiesiog neturėjau su jais jokių reikalų. Tik silpnos, vidinių
prieštaravimų draskomos sielos turėdavo guodėjus, todėl gėdinausi,
kad dabar pati tokia tapau. Sužinojusi Ketės istoriją pasijutau daug
drąsiau. Ji gerai žinojo, kokie stiprūs yra žmonės.
- Ar jums nebuvo sunku apsimesti viena iš žmonių? - paklausiau.
- Ne, nelabai. Matai, įsikūnijus žmoguje sielonešyje prie daug ko
teko priprasti - tada mums viskas buvo nauja. Ypač jausmai... Jie tokie
stiprūs ir įvairūs... Todėl iš pradžių įstengėme mėgdžioti vien įprastą
elgseną.
- O Kurtas... Likote gyventi su savo sielonešės sutuoktiniu? Net kai
planeta buvo visiškai užkariauta?
Šis klausimas palietė jautrią temą. Kėtė iš karto tai suprato. Ji pa
togiau įsitaisė kėdėje: susikėlė kojas ir parietė po savimi. Susimąsčiusi
įbedė akis į vieną tašką kažkur man virš galvos.
- Taip, aš pasirinkau Kurtą, kaip ir jis mane. Iš, pradžių, aišku, toks
pasirinkimas buvo užduoties dalis. Mus daug kas siejo, beveik visą
laiką praleisdavome kartu, dalijomės pavojais, ir tai mudu labai suar
tino. Kurtas, kaip universiteto rektorius, turėjo ryšių. Mūsų namuose
buvo įkūnytapobūvius,
rengdavome daug sielų. Garsėj ome
arbatėles, kaip svetingi
vakarėlius, šeimininkai,
pas mus lankydavosinuolat
daug
žmonių. Jie išeidavo jau tapę mūsų rūšies individais. Dirbti reikėjo ty
48- S T E P H E N I E M EY ER
liai ir greitai, juk žinote, kokie tie žmonės agresyvūs. Gyvenome su

vokdami, kad bet kurią akimirką galime žūti. Baimė ir jaudulys buvo
kasdieniai mūsų palydovai. Tiek kartu patyrę, su Kurtu nusprendėme
nesiskirti ir po to, kai pavojaus nebebuvo ir nereikėjo slapstytis. Aišku,
nenorėdama jūsų dar labiau trikdyti, galėčiau sumeluoti ir pasakyti,
kad tai ir buvo svarbiausia priežastis. Tačiau... - ji papurtė galvą, nu
grimzdo krėsle ir įsmeigė į mane skvarbias akis. - Per tiek tūkstantme
čių žmonės taip ir neperprato, kas yra meilė. Ar ji egzistuoja materia
lioje plotmėje ar dvasinėje? Ar ji randasi atsitiktinai, ar skirta mums
likimo? Kodėl iš pažiūros idealios poros išsiskiria, o dvi priešingybės
puikiai sutaria ir pragyvena ilgus metus? Lygiai kaip ir jie, aš nežinau
atsakymo. Meilė tiesiog yra, ir viskas. Mano sielonešė mylėjo Kurto
sielonešį, ir ši meilė nemirė net pasikeitus sąmonei.
Guodėja įdėmiai mane nužvelgė ir pamačiusi, kad gūžiuosi, vos vos
susiraukė.
- Melani vis dar ilgisi Džaredo, - konstatavo ji.
Visai to nenorėdama linktelėjau.
- Jūs ilgitės jo.
Užsimerkiau.
- Ar tie sapnai kartojasi?
- Kiekvieną naktį, - sumurmėjau.
- Papasakokite man juos, - guodėjos balsas buvo švelnus, įtiki
namas.
- Nenoriu apie tai galvoti.
- Žinau. Bet pabandykite. Tai gali padėti.
- Kaip? Kaip gali padėti, jei papasakosiu, kad jo veidą matau kie
kvieną kartą, kai tik sumerkiu akis?! Kad prabundu ir verkiu, nes jo
nėra šalia! Kad tie prisiminimai tokie stiprūs, jog jau negaliu atskirti,
kurie jos ir kurie mano!
Tai išrėkusi taip staigiai susičiaupiau, kad net dantys kaukštelėjo.
Kėtė išsitraukė iš kišenės baltą nosinaitę ir ištiesė ją man. Aš nepa
judėjau, todėl ji pati atsikėlė, priėjo prie manęs ir padėjo nosinaitę ant
kelių. Tada prisėdo ant fotelio atkaltės. Jaučiau, kad ji laukia.
SIELONEŠĖ • 49
Dar kokią minutę kiūtojau nejudėdama. Tada niršdama sugriebiau

mažą keturkampę audinio skiautelę ir nusišluosčiau akis.
- Nekenčiu ašarų.
- Pirmaisiais metais verkia visi. Žmogiški jausmai dažnai būna ne
pakeliami. O dėl ašarų... visi mes esame truputį vaikai, norime to ar
ne. Pavyzdžiui, aš verkdavau kaskart, kai pamatydavau gražų saulėlydį.
Kartais paragavusi riešutų sviesto, - ji paglostė man galvą, švelniai per
braukė už ausies užkištą plaukų sruogą.
- Tokie gražūs blizgantys plaukai, - pastebėjo ji. - Kiekvieną kartą,
kai čia ateinate, jie vis trumpesni. Kodėl? Nemėgstate ilgų plaukų?
Sėdėjau šlapia nuo ašarų, varvančia nosimi ir supratau, kad nesuge
bėsiu oriai gintis. Iki šiol sakydavau, kad taip lengviau juos prižiūrėti,
bet daugiau meluoti nenorėjau. Galų gale atėjau išsikalbėti ir pasiguos
ti - turiu pagaliau su tuo susidoroti!
- Ją tai erzina. Jai patinka ilgi plaukai.
Keista, Kėtė nenustebo. Guodėja puikiai išmanė savo profesiją. Pra
bilo tik po minutės ir klausimas veikiau priminė užuominą.
- Jūs... Ji... ji vis dar... egzistuoja?
Pasiryžau iškloti viską. Tik balsu ištarta tiesa pasidarė dar baisesnė.
- Kada pati to nori. Mūsų istorija jai neįdomi, todėl dažniausiai nu
rimsta tada, kai dirbu. Bet aš vis tiek ją jaučiu. Kartais taip pat tikroviš
kai kaip save pačią, - baigiau jau šnabždėdama.
- Klajokle! - sušuko baisėdamasi Kėtė. - Kodėl man nepasakėte,
kad taip blogai?! Ir kiek tai tęsiasi?
- Kasdien vis blogiau. Užuot išnykusi, ji tik stiprėja. Vis dėlto ne
sijaučiu taip prastai, kaip mano gydytojo pasakotu atveju. Pamenate,
minėjau jums Keviną? Ji neužvaldys mano sąmonės. Neleisiu jai to pa
daryti! - vos nespiegiau. - Niekada!
- Žinoma, kad taip neatsitiks, - patikino guodėja. - Žinoma, kad
to neįeisite. Tačiau jei taip... kenčiate, turėjote pasisakyti man anksčiau.
Reikia parodyti
Buvau jus gydytojui.kad ne iš karto supratau, apie ką ji kalba.
taip susijaudinusi,
- Gydytojui? Norite perkelti mane į kitą sielonešį?
- O jei ir taip, Klajokle, tokio jūsų žingsnio niekas nepasmerktų. Tai

suprantama, jei šis sielonešis pasirodė esąs su trūkumais...
- Su trūkumais? Ji nėra su trūkumais. Tai aš su trūkumais. Aš per
silpna šiam pasauliui! - nebegalėdama ilgiau tverti tokio pažeminimo
veidą užsidengiau delnais. Iš akių vėl paplūdo ašaros.
Kėtė apkabino mane per pečius. Iš paskutiniųjų stengiausi susitvar
dyti, todėl nenumečiau jos rankos, nors šis jos gestas man pasirodė per
daug intymus.
Melani tai irgi nepatiko, tiksliau - ateivio prisilietimas jai buvo
koktus.
Be abejo, dabar Melani atgijo, buvo patenkinta kaip niekada, nes
galų
davogale pripažinau
sunkiau jos galią.kai
ją sutramdyti, Džiūgavo nesislėpdama.
užvaldydavo Mandabar.
jausmai kaip visada bū
Pasistengiau nusiraminti - privalau jai parodyti, kur jos vieta.
„Tai mano kūnas, tai tu užėmusi mano vietą.“ Mintis buvo silpna,
bet gana aiški. Mano reikalai nekokie, jeigu ji jau tokia stipri, kad gali
kalbėtis su manimi kada panorėjusi. Jaučiausi bjauriai, kaip pirmosio
mis prabudimo minutėmis.
„Tu įsibrovėlė. Nešdinkis iš mano kūno.“
„Niekada."
- Ak, Klajokle, žinoma, ne. Jūs nesate silpna, ir mes abi tai puikiau
siai žinome.
-Hm.
- Paklausykite manęs. Jūs stipri. Stebėtinai stipri. Mūsų rūšies in
dividai dažniausiai nedaug skiriasi vienas nuo kito, bet jūs esate išim
tis. Jūs daug pranašesnė už kitus. Tokia drąsi, kad negaliu nesistebėti.
Ankstesni jūsų gyvenimai tai tik patvirtina.
Ankstesni gal ir patvirtina, bet šis?! Kur dabar dingo mano stiprybė?
- Žmonių asmenybės daug ryškesnės už mūsų, - tęsė Kėtė. - Jos
labai įvairios, vienos daug galingesnės už kitas. Esu tikra, kad jei į Me
lani būtųNežinau,
dienas. įsikūnijusi kitaatsitiktinumas
ar tai siela, ta mergina ją būtų sunaikinusi
ar likimas, per kad
bet man regis, kelias
šį
kartą stipriausia iš sielų buvo įkūnyta į stipriausią iš žmonių.
SIELONEŠĖ • 51
- Ir šis atvejis tikrai nėra naudingas sieloms, ar ne?

Guodėja suvokė nepageidaujamą mano žodžių potekstę.
- Ji nelaimėjo, Klajokle. Jūs esate ši miela būtybė, sėdinti šalia ma
nęs. Ji tik šešėlis toliausioje jūsų sąmonės kertelėje.
- Ji kalbasi su manimi, Kete. Ji tebeturi savų minčių ir paslapčių.
- Bet nekalba už jus, ar ne? Abejoju, ar aš jūsų vietoje būčiau galė
jusi pasakyti tiek daug.
Aš nutylėjau. Jaučiausi siaubingai.
- Manau, turėtumėte pagalvoti apie persikūnijimą.
- Kete, jūs ką tik sakėte, kad kitą sielą ji sunaikintų. Nežinau, ar
galima tikėti jūsų žodžiais, veikiausiai jūs tik dirbate savo darbą ir sten
giatės iš tikrųjų
įkūnytimane paguosti.
ją į kitą sielonešįBet jeigu
vien dėl jito, kad man tokia stipri,jos
nepasisekė ar užvaldyti?
sąžininga
Kokiai sielai užkrautumėte tokią naštą?
- Mieloji, pasakiau tai ne todėl, kad norėčiau jus paguosti.
- Tada kodėl?
- Nemanau, kad šis sielonešis būtų panaudotas dar kartą.
-O !
Nugara perbėgo šiurpas. Ši mintis pribloškė ne mane vieną.
Iš karto atmečiau tą mintį. Aš ne iš tų, kurie nebaigia, ką yra pra
dėję. Ankstesnėje planetoje, Reginčiųjų jūržolių, kaip ją čia vadino,
pragyvenau daugybę ilgų sukimosi aplink Saules ciklų, ir visą tą laiką
kantriai laukiau. Nors augti viename lopinėlyje įgriso iki gyvo kaulo,
nepaisant to, kad reginčių piktžolių gyvenimas matuojamas šios pla
netos šimtmečiais, aš nepalikau savo sielonešio, kol jis buvo gyvas.
Antraip tai būtų buvę negarbinga ir nedora. Taip pasielgusi būčiau
paneigusi pačią sielų būties esmę. Kiekvieną pasaulį mes stengėmės
padaryti geresnį - tokia esminė sielų taisyklė, antraip nenusipelnytu
me juose gyventi.
Ir mes išties buvome geresnės. Kad ir ko imdavomės, viską pada
rydavome greičiau,pykčiu,
rumu ir nežabotu gražiauvieni
ir taikiai. O žmonės...
kitus žudė Jie kad
taip dažnai, išsiskyrė
veikiaižiau
tai
tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. Ką jau kalbėti apie tuos šiur
pius kankinimo būdus, kuriuos sugalvojo žmonija, ir tai tik per kelis
pastaruosius tūkstantmečius! Mane apimdavo siaubas net klausantis
glaustų ataskaitų. Karai griaudėjo beveik visuose žemynuose. Teisėtos,
kruopščiai suplanuotos ir negailestingos masinės žudynės. Tie, kurių
tai nelietė, gyveno sau taikiai ir sočiai, apsimesdami, kad nemato, jog
kaimynystėje iš bado ir nuo kančių miršta milijonai. Nors planetoje
gausu išteklių, juos dalijo toli gražu ne po lygiai. Tačiau blogiausia, kad
jų palikuonys - jaunoji karta, kurią mano rūšis kone garbino dėl jų
pažadų, - per daug dažnai tapdavo siaubingų nusikaltimų aukomis. Ir
žūdavo ne tik nuo svetimų rankos, bet ir nuo tų, kuriems buvo patikėta
jais rūpintis. Dėl žmonių aplaidumo, besaikio godumo ir klaidų visas
Žemės rutulys atsidūrė pavojuje. Nė vienas, palyginęs dabartinį pasaulį
su buvusiu, nepaneigs, kad planeta mūsų dėka pasidarė geresnė.
„Išžudote ištisas rūšis ir dėl to manote esą verti pagyrimo."
Mano rankos susigniaužė į kumščius.
„Nepamiršk, kad galiu tave sunaikinti", - priminiau jai.
„Tad ko lauki? Pirmyn!"
Aš, lygiai kaip ir Melani, gąsdinau apgaulingai.
Ji buvo įsitikinusi, kad nebijo mirties - juk tada šoko į lifto šachtą.
Tačiau tą sykį mergina buvo apimta panikos ir neturėjo kitos išeities.
Visai kas kita mąstyti apie mirtį ramiai, sėdint patogiame fotelyje. Pa
jutau, kaip man pradėjus galvoti apie persikėlimą į nuolankesnį kūną,
jos kraują užkaitino iš baimės plūstelėjęs adrenalinas.
Kaip būtų puiku vėl pasijusti vienai! Tik su savo mintimis. Koks
nuostabus ir turtingas šis pasaulis, kiek naujų, malonių pojūčių manęs
dar laukia! Norėčiau geriau jį pažinti ir suprasti, jei netrukdytų ši pikta,
pagiežinga būtybė, greičiau fikcija nei tikrovė. Kodėl ji negali susiprasti
ir išnykti.
Kai pabandžiau viską protingai apsvarstyti, Melani susigūžė ato
kiausiame mano proto kamputyje. Gal man reikėtų tiesiog pasiduoti...
Krūptelėjau nuo tokios minties. Kad aš, Klajoklė, pasiduočiau? At
sisakyčiau savo užduoties? Susitaikyčiau su nesėkme ir sutikčiau persi
kelti į silpną, bestuburį sielonešį, su kuriuo neturėčiau jokio vargo?
SIELONEŠĖ • 53
Papurčiau galvą. Niekada! Vien nuo tokios minties man darėsi bloga.
Ir... šis kūnas mano. Pripratau prie jo ir jis man patiko. Maloniai
jaučiau, kaip juda kaulus jungiantys raumenys, kaip lankstosi sąnariai,
įsitempia sausgyslės. Patiko žiūrėti į save veidrodyje: į saulės nuauksin
tą odą, pailgą veidą ryškiais skruostikauliais, trumpų raudonmedžio
atspalvio plaukų kupetą, žaliai rudas akis - tai buvau aš.
Patikau sau nuo galvos iki kojų. Neleisiu, kad tai, kas priklauso
man, būtų sunaikinta.
6 SKYRIUS
PERSEKIOJAMA
Lauke beveik sutemo. Diena, kovo mėnesiui per karšta, ištįso iki
begalybės ir vis nesibaigė, tarsi norėdama, kad aš amžinybę kiurkso-
čiau šitame kambaryje.
Nusišnypščiau ir nežinodama, ko imtis, gniaužiau nosinaitę.
- Kete, jūs tikriausiai turite ir kitų pareigų. Kurtas nerimaus, kad
taip ilgai užtrukote.
- Jis supras.
- Negaliu čia sėdėti amžinai. Be to, šis pokalbis neduoda jokios
naudos, mes neradome atsakymo nė į vieną klausimą.
- Greiti sprendimai ne mano būdui. Kaip suprantu, jūs nenorite
keisti sielonešio...
- Taip.
- Vadinasi, taip greitai jūsų problemų neišspręsime.
Iš nevilties sugriežiau dantimis.
- Viskas vyktų daug greičiau, jei neatsisakytumėte pagalbos iš šalies.
- Pažadu, kad ateityje pasistengsiu nepraleisti mūsų susitikimų.
- Sutinku, susitikimai irgi svarbu, ir džiaugiuosi, kad tai suprantate,
tačiau aš ne visai tai turėjau omenyje.
- Tada apie kokią pagalbą kalbėjote... ne apie save? - susigūžiau pa
galvojusi, kad reikės susitikti su dar viena svetima siela. - Esu tikra, jog
savo darbą išmanote ne blogiau už kitus guodėjus - netgi geriau.
- Kalbėjau ne apie kitą guodėją, - ji pasirąžė ir kitaip atsisėdo. - Ar
daug turite draugų?
SIELONEŠĖ • 55
- Galvoje turite bendradarbius? Su daugeliu dėstytojų matomės

kiekvieną dieną. Taip pat yra keletas studentų, su kuriais pasikalbame
po paskaitų koridoriuje ar...
- O ne universitete?
Pažvelgiau j ją nesuprasdama, kur link suka.
- Žmonėms priimta bendrauti. Susipažinkite, pradėkite vaikščioti į
svečius. Jūs nepratusi prie vienatvės, mieloji. Jūs dalijotės mintimis su
visa planeta...
- Tik į svečius ten nevaikščiodavome, - pajuokavau, tiesa, nelabai
vykusiai.
Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:
- Jūs taip pasinėrusi į savo rūpesčius, kad daugiau nieko aplink ne
matote. Gal nereikėtų to taip sureikšminti. Sakėte, jog kai dirbate, Mela
ni pradeda nuobodžiauti ir nėra tokia aktyvi. Galbūt, jei užmegztumėte
daugiau ryšių su savo aplinkos žmonėmis, ji paliktų jus ramybėje.
Susimąsčiau. Melani, pavargusi nuo pastangų išsikovoti viršenybę,
anaiptol nesusižavėjo šia mintimi.
Kėtė linktelėjo.
- Gyvenkite savo gyvenimą ir pasistenkite kuo mažiau galvoti apie ją.
- Jūs teisi.
- Be to, šie kūnai turi ir fizinių poreikių, ir pagal stiprumą jiems
neprilygsta niekas. Vienas iš stipriausių instinktų, kurį mes, pirmieji
ateiviai, turėjome nugalėti, buvo dauginimosi. Patikėkite, jeigu jo ne
įveiksite, žmonės tai pastebės, - ji vyptelėjo ir užvertė akis į lubas lyg
kažką prisiminusi. Kai pamatė, kad mano reakcija visai ne tokia, ko
kios tikėjosi, atsiduso ir nervingai sunėrė ant krūtinės rankas. - Ak,
liaukitės, Klajokle, nejau nieko panašaus nesate pajutusi?
- Na... taip, žinoma, - sumurmėjau aš. Melani sunerimo. - Manau,
taip... aš juk pasakojau jums apie sapnus...
- Aš kalbu ne apie prisiminimus. Ar tikrovėje nesutikote nieko, į ką
jūsųSusikaupusi
kūnas būtųapmąsčiau
sureagavęs...
joskaip čia pasakius... fiziologiškai?
klausimą.
- Nemanau. Bent jau aš nepajutau.
- Patikėkite manimi, - sausai tarė Kėtė, - jei taip būtų buvę, iškart
būtumėte supratusi, - ji papurtė galvą. - Gal vertėtų plačiau atsimerkti
ir gerai apie tai pamąstyti, turint omenyje tai, ką jums ką tik pasakiau.
Jums tai išeitų į naudą.
Mano kūnas nuo tokios minties net sudrebėjo. Pajutau, kaip pasi
bjaurėjo Melani, aš... taip pat.
Kėtė suprato, kas man darosi.
- Neleiskite jai kištis, kai bendraujate su savo rūšies individais, Kla
jokle. Neleiskite jai valdyti.
Mano šnervės suvirpėjo. Mane apėmė laukinis pyktis, kokio iki šiol
nebuvau jautusi, ir tik po šiek tiek laiko jį sutramdžiau.
- Ji manęs nevaldo.
Kėtė pakėlė antakius. Dabar pyktis suspaudė man gerklę ir pritrū
kau kvapo.
- Jūs savo dabartinio partnerio toli neieškojote. Ar tokį savo pasi
rinkimą pati valdėte?
Guodėja apsimetė nepastebinti mano įtūžio ir ramiai apgalvojo
klausimą.
- Galbūt, - galiausiai pratarė. - Sunku pasakyti, - ji nulenkė galvą
ir pradėjo pašioti palaidinukės apykaklę, paskui, suvokusi, kad ven
gia mano žvilgsnio, pakėlė akis ir vėl ryžtingai susidėjo ant krūtinės
rankas. - Kas žino, kokią įtaką bet kurioje iš planetų mūsų gyvenimui
turi mums skirtas sielonešis? Kaip jau sakiau, atsakyti padės tik laikas,
jums - taip pat. Kas žino, gal pamažu ji apsiramins ir leis jums pasi
rinkti ką nors kitą, o ne Džaredą, o gal... Šiaip ar taip, ieškotojai gerai
dirba. Jie jau paskelbė jo paiešką ir... galbūt prisiminsite dar ką nors,
kas padėtų jį rasti.
Suvokusi jos žodžių prasmę sustingau. Sėdėjau praradusi amą, tik
ji, regis, to nepastebėjo.
- Galbūt jie suras Melani meilę ir jūs galėsite būti kartu. Jeigu jo
jausmas toks pat stiprus kaip jos, naujoji siela galbūt bus paklusnesnė.
- Ne! - taip ir nesupratau, kuri iš mūsų sušuko. Galėjau ir aš. Abi su
Melani pašiurpome iš baimės.
SIELONEŠĖ • 57
Pašokau, kojos tirtėjo. Nors pastaruoju metu pravirkdavau dėl kie

kvieno menkniekio, šįkart akys buvo sausut sausutėlės. Sugniaužtos
rankos drebėjo.
- Kas jums, Klajokle?
Apsisukau ir puoliau prie durų iš paskutiniųjų tvardydamasi, kad
nepasakyčiau to, kas sukosi ant liežuvio galo. Žodžių, kurie nebūtų to
kie ypatingi, jei priklausytų jai, bet jie buvo mano. Tai neįmanoma.
Tokių žodžių aš nė už ką nebūčiau galėjusi ištarti. Balsu.
„Tai jį nužudys! Jis mirs! Man reikia Džaredo, o ne ateivio jo kūne!
Kūnas be jo nieko nereiškia!"
Paknopstom išlėkiau į gatvę. Užpakaly girdėjau Ketės balsą, šau
kiantį grįžti.
Gyvenau visai netoli guodėjos kabineto, tačiau gatvėje buvo taip
tamsu, kad praradau nuovoką. Pralėkiau du kvartalus, kol suvokiau,
kad pasukau ne ta kryptimi.
Žmonės gręžiojosi man pavymui. Buvau be sportinio kostiumo, vi
sai nepanaši į merginą, išėjusią pabėgioti. Aš ne bėgau - sprukau, tarsi
ant kulnų būtų mynę persekiotojai. Laimei, niekas nebandė manęs su
laikyti, tik mandagiai
bintys. Tikriausiai nusukdavo
spėjo, akis ir apsimesdavo
kad esu naujokė nieko nepaste
ir bandau apsiprasti su savo
sielonešiu. Kad džiaugiuosi juo kaip vaikas nauju žaislu.
Sulėtinau žingsnį ir pasukau į šiaurę, kad galėčiau lanku apeiti Ke
tės biurą.
Tebeėjau sparčiai, pusiau bėgte. Tylioje naktyje aidėjo trankūs
žingsniai, tarsi būčiau šokusi ant šaligatvio ritmingą šokį: dunkst,
dunksty dunkst Skubėjau persekiojama to duslaus garso. Ką jis man
primena? Būgną? Ne, ritmas per daug sunkus, kupinas pykčio ir prie
vartos. Dunksty dunkst, dunkst. Supratau: panašiai skamba smūgiai. Su
drebėjau nuo siaubingo vaizdo, iškilusio prieš akis.
Jau mačiau lempelę virš savo buto durų. Po minutės būsiu namie.
Tik nežinia kodėl sustojau kitapus gatvės ir negalėjau pajudėti.
Man pasidarė
kuždėjo, kad manebloga. Nors niekada
tuoj supykins. Kaktąnebuvau
išmušė vėmusi, atmintisbur
šaltas prakaitas, pa
noje ėmė rinktis seilės.
Prie šaligatvio augo veja, čia pat stovėjo gatvės žibintas. Iš vienos
pusės jį juosė dailiai nukirpta gyvatvorė. Nebuvo kada ieškoti kitos
vietos. Nusvirduliavau į šviesos ratą ir atsirėmiau į stulpą, kad nepar-
virsčiau. Šleikštulys atsinaujino, akyse staigiai aptemo. Dar sekundė ir
susivemsiu.
- Klajokle, tai jūs? Jums bloga?
Miglotai suvokiau, kad balsas pažįstamas, tik niekaip negalėjau pri
siminti, kieno jis. Dar blogiau: supratusi, kad apgailėtiną mano padėtį
kažkas mato, pajutau kylant naują šleikštulio bangą ir pasilenkusi virš
gyvatvorės paleidau ant žemės pietų likučius.
- Kas jūsų gydytojas? - paklausė balsas. Ausyse ūžė, todėl atrodė,
kad jis sklinda iš kažkur toli. Kažkieno ranka palietė nugarą. - Gal iš
kviesti greitąją pagalbą?
Sukosėjau ir papurčiau galvą. Ištuštėjus skrandžiui nebepykino.
- Man jau geriau, - pasakiau atsitiesdama, bet stulpo nepaleidau.
Atsisukau norėdama sužinoti, kas mato mano gėdą.
Ieškotoja iš Čikagos laikė rankoje mobilųjį telefoną ir negalėjo apsi
spręsti, kokios pagalbos pirmiausia šauktis. Ją pamačiusi vėl užsikvem
piau ant krūmų - tuščias skrandis ar ne, ji buvo paskutinė būtybė Že
mėje, kurią dabar norėjau matyti.
Tampoma traukulių staiga suvokiau, kad ji čia neatsitiktinai.
„O ne! O ne, ne, ne, ne, ne, ne!“
- Kodėl? - išstenėjau aš, apimta panikos ir blogumo, beveik prara
dusi balsą. - Kodėl jūs čia? Kas atsitiko? - galvoje išplaukė visai neguo-
džiantys guodėjos žodžiai.
Kelias sekundes bukai spoksojau į dvi rankas, įsikibusias į juodo
ieškotojos švarkelio apykaklę, kol suvokiau, kad tos rankos mano.
- Liaukitės! - sušuko ji. Akys svaidė žaibus, balsas drebėjo.
Purčiau ją iš visų jėgų.
Atsikvošėjusi paleidau apykaklę ir užsidengiau rankomis veidą.
- Atleiskite, - iškvėpiau. - Atsiprašau. Pati nežinau, kas man užėjo.
Ieškotoja perliejo
- Jūs blogai mane
jaučiatės. Aššaltu žvilgsniu ir pasitaisė švarkelio priekį.
jus išgąsdinau?
- Nesitikėjau jus čia išvysti, - sušnibždėjau. - Kodėl jūs čia?
SIELONEŠĖ • 59
- Pirmiausia leiskite nuvežti jus į ligoninę, tada pakalbėsime. Gal

jums gripas, tada reikia skubiai gydytis. Negalima leisti, kad liga nua
lintų kūną.
- Nėra man jokio gripo. Aš sveika.
- Gal ko užvalgėte? Nešviežio maisto? Jei taip, turite pasakyti, kur
tai atsitiko.
Jos įkyrumas pradėjo erzinti.
- Nieko aš nevalgiau. Aš sveika.
- Kodėl nenorite pasirodyti gydytojui? Skenavimas ilgai netruktų.
Turite rūpintis savo sielonešiu. Priešindamasi apžiūrai elgiatės labai ne
atsakingai. Ypač turint omeny, kad gydymas toks greitas ir veiksmingas.
Turėjau giliai
ti. Ieškotoja buvoįkvėpti, kad mažesnė
visa galva nusiraminčiau ir vėl
už mane. Jeinepulčiau jos purty
tektų kautis, įveik
čiau ją be vargo.
Kautis? Nusisukau ir skubiai nužingsniavau namo. Mano pyktis da
rėsi nevaldomas, bijojau, kad galiu nesusitvardyti. Privalau nusiramin
ti, kol nepadariau ko nors, dėl ko vėliau tektų gailėtis.
- Klajokle! Palaukite! Gydytojas...
- Nereikia man jokio gydytojo, - mestelėjau per petį. - Aš tiesiog...
trumpam praradau jausminę pusiausvyrą. Dabar jaučiuosi puikiai.
Ieškotoja nieko nesakė. Kažin, kokią išvadą ji padarė išgirdusi tokį
atsakymą? Girdėjau už nugaros kaukšint aukštus jos kulniukus, taigi
palikau duris praviras, nes neabejojau, jog ji veršis iš paskos. Priėjau
prie praustuvės ir prisipyliau stiklinę vandens. Aišku, ieškotoja įėjo į
kambarį ir tylėdama laukė, kol išsiskalausiu burną. Baigusi pasirėmiau
į stalviršį ir įbedžiau akis į praustuvę.
Jos kantrybė netrukus baigėsi.
- Taigi, Klajokle... ar vis dar tebesivadinate šiuo vardu? Nenorėjau
jūsų įžeisti, jei kartais suklydau.
Nė nežvilgtelėjau į jos pusę.
-- Taip,
Įdomu.tebesivadinu Klajokle. savo vardą.
Maniau, pasirinksite
- Aš ir pasirinkau - Klajoklę.
60 • STEP HE NI E MEYER
Man jau seniai buvo aišku, kad tas nedidelis ginčas, kurį nuklau
siau vos prabudusi ligoninėje, įvyko dėl ieškotojos kaltės. Tai buvo pati
karingiausia siela, kokią yra tekę sutikti per devynis savo gyvenimus.
Pirmasis mano gydytojas, Brydis Giliame Vandenyje, kad ir koks ra
mus, malonus ir išmintingas, bendraudamas su ieškotoja irgi prarado
kantrybę. Ko tuomet norėti iš manęs? Tai mane paguodė.
Atsisukau į ją. Ieškotoja sėdėjo ant nedidelės sofutės, patogiai atsi
lošusi, tarsi ketindama pasilikti ilgam. Atrodė patenkinta savimi, kiek
išsprogusios akys spinduliavo džiaugsmu. Pasistengiau likti rami.
- Kodėl jūs čia? - paklausiau dar kartą. Kalbėjau santūriai pasiža
dėjusi sau, kad jos akyse daugiau nė už ką neprarasiu savitvardos.
- Jau seniai iš jūsų negavau jokios žinios, tad nusprendžiau aplan
kyti. Turiu pasakyti, kad mes vis dar trypčiojame vietoje.
Pirštais stipriai įsikibau į stalviršį, tačiau širdyje pajutau palengvėjimą.
- Kokia jūs maloni. Nereikėjo šitaip vargintis. Beje, praėjusią naktį
išsiunčiau jums žinutę.
Ieškotoja kaip įprastai suraukė antakius, dėl to žvilgsnis pasidarė
piktas ir irzlus, tarsi ne ji pati, o aš būčiau kalta, kad ji niršta. Nedelsda
ma išsitraukė delninuką ir kelis kartus palietė ekraną.
- O, tikrai, - tepratarė, - šiandien dar netikrinau savo pašto.
Tylomis perskaitė tai, ką buvau parašiusi.
- Išsiunčiau labai anksti, - pasakiau, - kaip reikiant neišsibudinusi.
Todėl nesu tikra, kad visa tai nėra prisiminimas ar sapnas, rašiau pu-
siausnūda, tad dėl nieko negaliu būti garantuota.
Mano lūpos tarė Melani žodžius, negana to, pabaigoje, kad būtų
įtikinamiau, nerūpestingai nusijuokiau. Elgiausi nedorai. Gėdingai.
Tačiau negi galėjau ieškotojai prisipažinti, kad esu silpnesnė už savo
sielonešį.
Bent kartą Melani nedaviau progos pajusti, kad yra už mane prana
šesnė. Jaučiau, jog jai palengvėjo ir kokia ji dėkinga, kad neišdaviau -
vien dėl man vienai suprantamų priežasčių.
- Įdomu, - sumurmėjo ieškotoja. - Dar vienas žmogus laisvėje, - ji
krestelėjo galvą. - Visuotinės taikos ir ramybės tenka laukti vis ilgiau.
SIELONEŠĖ - 61
Mintis, kad taikai iškilo pavojus, regis, jos visai negąsdino, priešin
gai, netgi patiko.
Taip sukandau lūpą, kad net suskaudo. Melani vėl ragino mane su
abejoti laiško turiniu, patikinti, kad berniukas - tėra sapno dalis. „Ne
būk kvaila, - sustabdžiau ją, - jei perlenksime lazdą, ji viską supras."
Ginčydamasi suvokiau, kad nejučia perėjau į Melani pusę, - tokia at
grasi man buvo ieškotoja.
„Nekenčiu jos", - sušnibždėjo Melani mirtinai nekęsdama ieš
kotojos.
„Žinau, žinau." Kad ir kaip norėjau, negalėjau nuslėpti, jog jau
čiu... tą patį. Neapykanta - bjaurus, nedovanotinas jausmas, sieloms
visiškai svetimas. Tačiau ieškotoja... sunku buvo ją mėgti, tiksliau,
neįmanoma.
Mano vidinį dialogą nutraukė ieškotoja.
- Taigi, išskyrus naują vietą, kurią dar reikia patikrinti, daugiau nie
ko vertinga nesužinojote. O kaip dėl kelių žemėlapio?
Pro mano ausis nepraslydo kritiškas jos tonas ir kūnas iškart su
reagavo.
- Niekada nesakiau, kad tos linijos yra kelių žemėlapis. Tai jūsų
prielaida. Jūs teisi, daugiau nieko nauja nesužinojau.
Ji triskart caktelėjo liežuviu.
- Tačiau jūs sakėte, kad tos linijos yra nuorodos.
- Tai aš taip manau. Vis dėlto tiksliai negaliu pasakyti.
- Kodėl? Vis dar neužvaldėte to žmogaus sąmonės? - ir pagiežingai
nusikvatojo. Tiesiai man į akis.
Atsukau jai nugarą ir pasistengiau nusiraminti. Bandžiau įsivaiz
duoti, kad jos čia nėra. Kad stoviu visai viena savo asketiškoje virtuvėje
ir žiūriu pro langą į mažą žvaigždėto dangaus lopinėlį, į tris ryškiai
mirksinčias žvaigždes.
Vienui viena, kokia buvau visada.
Kol žiūrėjau į mirguliuojantį nakties skliautą, mano galvoje keistais,
nesusijusiais fragmentais vėl iškilo linijos, tiek kartų matytos sapnuose
ir prisiminimuose.
Pirma: lėtai kylanti, kiek dantyta kreivė, staigiai pasisukanti į šiaurę,

paskui posūkis atgal, tada vėl į šiaurę, ši atkarpa kiek ilgesnė, ir staigus
nuolydis į pietus, pereinantis į dar vieną pamažu žemėjančią išlanką.
Antra: dantyta, su keturiais smailiais vingiais, primenančiais ser
pantiną, penktasis kažkoks bukas, tarsi būtų nulaužtas.
Trečia: sklandus vingis, nuo kurio atsišakoja plona, ilga tarsi pirštas
atšaka, einanti iš pradžių į šiaurę ir atgal.
Nesuprantamos linijos, iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmės. Ta
čiau Melani jos labai svarbios. Tai žinojau nuo pat pradžių. Nes šią in
formaciją ji slėpė taip pat kruopščiai kaip apie berniuką, savo brolį.
Iki praėjusios nakties sapno ničnieko apie jį nežinojau. Svarsčiau, kas
privertė ją atsiskleisti. Galbūt stiprėjant jos balsui galvoje kai kurių pa
slapčių pasidarė nebeįmanoma nuslėpti?
Tikiuosi, kad vieną kartą ji praras budrumą, apsauginė siena su
grius, ir aš sužinosiu, ką reiškia tos keistos linijos. Tikiu, kad jos nėra
bereikšmės. Tai kelias ir jis kažkur veda.
Staiga mano protas nušvito: ausyse dar tebeskambant įžeidžiam ieš
kotojos juokui supratau, ką jos reiškia ir kodėl yra tokios svarbios.
Tai kelias atgal pas Džaredą, be jokios abejonės. Kelias pas juos abu:
Džaredą ir Džeimį. Kas gi daugiau? Kuri kita vieta galėtų jai tiek daug
reikšti? Paskui supratau dar viena: jokio „atgal" nėra, nes nė vienas iš jų
tuo keliu nėra ėjęs anksčiau. Šios linijos Melani buvo tokia pat paslaptis
kaip ir man, kol...
Melani vėl atsitverė aklina siena, tik šįkart daug lėčiau, nes visą dė
mesį buvo sutelkusi į ieškotoją. Visą tą laiką ji neišleido ieškotojos iš
akių ir iš to, kaip sielonešė įsitempė, supratau, jog moteris artėja.
Ji atsiduso.
- Prisipažinsiu, iš jūsų tikėjausi daugiau. Jūsų profesinių gebėjimų
sąrašas toks įspūdingas.
- Labai gaila, kad pati negalite atlikti šios užduoties. Neabejoju, kad
jei į maištininką būtumėte įsikūnijusi jū s , reikiamą informaciją suži
noti jums būtų buvęs tik vaikų žaidimas, - tariau, bet nesiteikiau į ją
pažvelgti. Balsas skambėjo lygiai ir ramiai.
SIELONEŠĖ • 63
- Apgailestauju, bet daugiau niekuo negaliu jums padėti, - pasa
kiau tvirtai, kad neliktų jokių abejonių. Aiškiai daviau suprasti, jog
noriu pabūti viena. „Dviese", - įsiterpė Melani. Atsidusau: ji vėl kelia
galvą. - Jums tikrai nevertėjo trenktis tokią tolybę.
- Toks mano darbas, - gūžtelėjo pečiais ieškotoja. - Kol kas jūs
mano vienintelė užduotis. Kol nerasime likusių, norėčiau kuo dažniau
matytis su jumis. Vis dar neprarandu vilties, kad man pasiseks.
7 SKYRIUS
AKISTATA
Apsidžiaugiau pamačiusi pakeltą ranką.

- Klausau, Saulės Garbintojau.
Bent trumpam galėsiu nutraukti paskaitą: šiandien ant katedros
nesijaučiau taip tvirtai kaip visada. Didžiausia mano galia, didžiau
sias mano - ir tik mano - privalumas buvo asmeninė pačios patirtis,
nes Melani, nuo pat mažumės priversta slapstytis, taip ir neįgijo jo
kio išsilavinimo. Dėstydama visuomet rėmiausi savo patirtimi kaip
pirm iniu žinių šaltiniu. Šį semestrą pirmą kartą kalbėjau apie istoriją
pasaulio, kuriame negyvenau, todėl negalėjau vadovautis savo prisi
minimais. Neabejoju, kad studentai pastebėjo skirtumą ir vargu ar
buvo tuo patenkinti.
- Atsiprašau, kad įsiterpiu, tačiau... - ir žilaplaukis vyras nutilo
galvodamas, kaip aiškiau suformuluoti klausimą, - man ne visai aiš
ku. Ar ugnies rijikai iš tikrųjų... rijo degančių vaikščiojančių gėlių dū
mus? Tai yra... vartojo juos kaip maistą? - kad ir kaip stengėsi neišsi
duoti, balsas virpėjo iš jaudulio ir siaubo. Ne sielai teisti kitą sielą, bet
aš žinojau, kad vienas iš jo gyvenimų praėjo Gėlių planetoje, todėl
nenustebau, jog šis studentas taip skausmingai sureagavo į panašios
gyvybės formos likimą.
Man visuomet atrodė keista, kad kai kurios sielos taip paskęsta sa
vojo pasaulio rūpesčiuose, jog likusią Visatos dalį laiko tuščia vieta. Ta
čiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tuo metu, kai Ugninis pasaulis
taip liūdnai pagarsėjo, Saulės Garbintojas galėjo būti užmigdytas.
- Taip, iš šių dūmų jie gaudavo visas reikiamas maisto medžiagas.

Dėl to ir kilo esminė Ugninio pasaulio dilema, kartu ir svarbiausias
prieštaravimas - taigi ir pagrindinė priežastis, dėl ko planeta vis dar
priima naujus kolonistus, nors laiko ją galutinai apgyvendinti buvo iš
ties per akis. Čia užfiksuota viena didžiausių migracijų. Atradus Ugninį
pasaulį iš pradžių buvo manoma, kad vyraujanti jo rūšis, ugnies rijikai,
buvo vienintelė protinga gyvybės forma. Ugnies rijikai vaikščiojančių
gėlių nelaikė sau lygia rūšimi veikiausiai dėl įsisenėjusių kultūrinių
prietarų, todėl po pirmosios apgyvendinimo bangos praėjo nemažai
laiko, kol sielos suvokė, kad žudo protingas būtybes. Nuo tada Ugni
nio pasaulio mokslininkai sutelkė visas jėgas, kad rastų pakaitalą, pa
tenkinsiantį
vorai, tačiau ugnies
planetasrijikų maisto
skiria poreikius.
keii šimtai Jiems įKai
šviesmečių. pagalbą jau išsiųsti
šis atstumas bus
įveiktas, tikiuosi, tai atsitiks gana greitai, bus galima pajungti ir vaikš
čiojančias gėles. O kol kas planetoje uždrausta daug žiaurių akcijų,
kaip... hm... gyvų individų deginimas ir kiti panašūs dalykai.
- Kaip jie gali... - Saulės Garbintojo balsas užlūžo ir jis nutilo vidu
ry sakinio.
Jo mintį užbaigė kitas studentas:
- Kaip suprantu, tos planetos ekosistema labai žiauri. Kodėl mes jos
nepaliekame?
- Šis klausimas jau svarstytas, Robertai, ir ne kartą. Tačiau tai nėra
taip lengvą. Daugeliui sielų Ugninis pasaulis jau tapo namais. Nega
lime sielų iškeldinti prieš jų valią, - aš įnikau sklaidyti savo užrašus
vildamasi, kad taip baigsime šią keblią temą.
- Bet taip elgiasi tik barbarai!
Robertas buvo jaunesnis už daugumą studentų, pagal amžių ne
daug skyrėsi nuo manęs, tačiau kitu aspektu priminė vaiką. Žemė buvo
pirmasis jo pasaulis, jo motina prieš savo noru atsiduodama lemtingai
motinystei taip pat gyveno Žemėje, todėl Roberto pažiūros nebuvo to
kios plačios
įdomu, kaip vyresnių,
ką reiškia daugiau
gimti žmogaus pasaulių
kūne, mačiusių sielų.
apdovanotame tokiu Man buvo
pojūčių ir
jausmų kvaituliu, neturinčiame jokios patirties, būtinos pusiausvyrai
sielonešė • 67
išlaikyti. Nenuostabu, kad jam sunku išlikti objektyviam. Tai turėdama

galvoje apsišarvavau kantrybe ir pasistengiau kalbėti kuo ramiau.
- Kiekvienas pasaulis yra savitas. Kol jame nepagyvenai, neįmano
ma suprasti kodėl...
- Tačiau jūs niekada negyvenote Ugniniame pasaulyje, - nedavė
man baigti. - Turėtumėte jausti tą patį... O gal dėl tam tikrų priežasčių
aplenkėte šią planetą? Juk beveik visose kitose buvote.
- Planetos pasirinkimas labai asmeniškas dalykas, Robertai, kada
nors tai suvoksi, - tariau aiškiai duodama suprasti, kad tema baigta.
„Kodėl nepasakai jiems? Juk tu taip pat manai, kad toks elgesys bar
bariškas, žiaurus ir neteisingas. Situacija gana ironiška, mano nuomo
ne, norsRobertui,
pritari tu, aišku,nes
niekada josžmoniškesnis
jis daug nepaisai. Kasužtaukitus?"
darosi? Gėdiniesi, kad
Melani darėsi visiškai nepakenčiama. Kaip galiu susikaupti darbui,
kai galvoje nuolat dūzgia jos įkyrios mintys?!
Kėdėje už Roberto sujudėjo tamsus šešėlis.
Ieškotoja. Apsirengusi juodai kaip visada. Pastebėjau, kad ji palinko
į priekį, matyt, pirmą kartą pokalbio tema ją sudomino.
Vos susilaikiau neperliejusi ieškotojos lediniu žvilgsniu. Bet ne
norėjau, kad Robertas, jau ir taip sumišęs, pagalvotų, jog tas žvilgsnis
skirtas jam. Melani suniurnėjo. Ji tikėjosi, kad neatsispirsiu pagundai.
Tai, kad ieškotoja sekė kiekvieną mūsų žingsnį, Melani buvo gera pa
moka: iki šiol ji manė, jog nėra kitos sielos, kurios galėtų nekęsti taip
stipriai, kaip manęs.
- Mūsų laikas baigiasi, - pasakiau su palengvėjimu. - Man malo
nu pranešti, kad kitą antradienį pas mus viešės svečias. Tikiuosi, jis
atsakys į visus tuos klausimus, į kuriuos negalėjau atsakyti aš. Lieps
nos Sergėtojas į mūsų planetą atvyko visai neseniai ir sutiko pasidalyti
mintimis apie Ugninio pasaulio apgyvendinimą. Tikiuosi, kad svečią,
nors jis ir jaunas, priimsite taip pat pagarbiai, kaip priėmėte mane. Vi
siems dėkoju irpradėjo

Auditorija iki kito tuštėti,
susitikimo.
nors studentai neskubėjo skirstytis ir
naudojosi proga pasišnekučiuoti vieni su kitais. Prisiminiau Ketės

žodžius, kad man reikėtų daugiau bendrauti, įsigyti draugų, bet ne

jaučiau jokio noro prisidėti prie kurios nors grupelės. Man jie buvo
svetimi.
Tik ar šis nenoras buvo mano ar Melani? Sunku pasakyti. Gal aš
iš prigimties nelinkusi bendrauti. Mano gyvenimo istorija tai tik pa
tvirtina. Nė vienoje planetoje prie nieko neprisirišau taip, kad būčiau
pasilikusi ilgiau nei vienam gyvenimui.
Pamačiau, kad Robertas su Saulės Garbintoju sustoję auditorijos
tarpdury apie kažką karštai ginčijasi. Spėjau, apie ką.
- Apie esminius Ugninio pasaulio prieštaravimus.
Krūptelėjau.
Šalia stovėjo ieškotoja. Paprastai smailių jos kulniukų kaukšėjimą
išgirsdavau iš tolo. Žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau, kad šiandien ji avi
minkštus sportinius batelius, be abejo, juodus. Be tų kelių papildomų
centimetrų ji atrodė visai mažutė.
- Ši tema nėra viena mano mėgstamiausių, - nenoriai pasakiau. -
Per paskaitas man labiau patinka dalytis savo patirtimi.
- Šiaip ar taip, studentus sudominti sugebėjote.
- Taip.
Ji viltingai dėbsojo į mane tarsi laukdama kai ko daugiau. Susirin
kau užrašus ir nusisukau dėti į krepšį.
- Regis, pati taip pat nelikote abejinga.
Dėliojau sąsiuvinius, paskui tvarkingai sukišau juos į krepšį, kad tik
kuo ilgiau nereikėtų atsisukti.
- Man keista, kad neatsakėte į studento klausimą.
Ir vėl įkyrus, laukiantis žvilgsnis. Aš tylėjau.
- Vis dėlto... kodėl jam neatsakėte?
Atsisukau neslėpdama susierzinimo.
- Nes jis nesusijęs su paskaita, nes Robertui nepakenktų pasimokyti
gerų manierų ir dar dėl to, kad tai ne jo ar ko nors kito reikalas.
Užsimečiau
plačiai, krepšį
todėl, kad ant peties
neatsiliktų, ir pasukau
ieškotoja turėjoprie durų.
beveik Tyčia
bėgti. žengiau
Tylėdamos
perėjome koridorių. Ieškotoja prabilo tik mums atsidūrus lauke. Ore
SIELONEŠĖ • 69
skraidė smulkios dulkelės, nuauksintos ryškios popiečio saulės. Įkvė

pėme sūraus oro.
- Kaip manote, ar jūsų klajonės kada nors baigsis? Ar kada apsisto
site vienoje vietoje? Galbūt šitoje planetoje? Regis, jums artimas šis...
jausmingas pasaulis.
Užgaulūs žodžiai pasiekė tikslą. Nežinau, ar ji norėjo mane įskau
dinti, ar taip išėjo atsitiktinai, bet pasijutau įžeista. Melani įtūžo.
- Nelabai suprantu, apie ką jūs kalbate.
- Pasakykite man štai ką, Klajokle. Jums jų gaila?
- Ko? - paklausiau abejingai. - Vaikščiojančių gėlių?
- Ne, žmonių.
per Sustojau. Įsibėgėjusi

kelis kvartalus ieškotoja
nuo mano namų,vos
ašneatsitrenkė į mane. Buvome
skubėjau tikėdamasi tik
jos atsikra
tyti, nors įtariau, kad ketina įsiprašyti į svečius. Jos klausimas išmušė
mane iš vėžių.
- Žmonių?
- Taip. Ar jums jų gaila?
- O jums ne?
- Ne. Jie įrodė esą gana žiaurūs. Keista, kad iki šiol vieni kitų
neišžudė.
- Jūs kalbate apibendrintai. Tačiau ne visi žmonės blogi.
- Ši yda užkoduota jų genuose. Polinkis į žiaurumą - neatskiriama
žmonių savybė. Bet jums jų gaila, tai akivaizdu.
- Jie turi ką ginti. Apsižvalgykite, - ir plačiu mostu parodžiau, kas
yra aplink mus. Stovėjome parką primenančioje vietovėje, tarp dviejų
gebenėmis apriestų studentų bendrabučių. Tamsžaliai, vešlūs augalai
dailiai išryškėjo išblukusių raudonų plytų fone. Nuo paskutinių saulės
spindulių geltonas oras buvo švelnus kaip aksomas, saldus, medingas
žydinčių krūmų kvapas sumišęs su sūria vandenyno gaiva. Vos jun
tamas vėjelis glaustėsi prie rankų. - Ar kituose gyvenimuose yra tekę
patirti ką nors
tai atimta? tokio įstabaus
- ieškotojos veidas irišliko
didinga? Argi negaila
bejausmis. tų, išjąkurių
Pabandžiau visa
išjudinti,
kad pažvelgtų kitomis akimis. - Kokiuose dar pasauliuose gyvenote?
Ji sekundę dvejojo, tada gūžtelėjo pečiais.

- Jokiuose. Žemė - vienintelė mano planeta.
Prisipažinsiu - apstulbau. Vadinasi, jos patirtis tokia pat kaip Roberto.
- Vienintelė planeta? Ir jau pirmame gyvenime pasirinkote ieško
tojos profesiją?
Moteris linktelėjo.
- Aišku, tai tik jūsų reikalas, - griežtai tariau ir patraukiau pirmyn.
Galbūt, jei gerbsiu jos privatumą, ji atsakys man tuo pačiu?
„Arba ne“, - pasišaipė Melani.
- Kalbėjausi su jūsų guodėja.
- Ką? - nustėrau.
- Supratau,
gauti kad turite Ar
man informacijos. didesnių problemų
negalvojate nei vien
pakeisti tai, jogĮnegalite
sielonešio? paklus
nesnį? Guodėja jums tai pasiūlė, ar ne?
- Kėtė negalėjo jums to pasakyti! - sušukau.
Ieškotoja buvo patenkinta savimi.
- Jai ir nereikėjo nieko sakyti. Aš puikiai moku skaityti iš veidų. Ga
liu nesuklysdama atspėti, kuris iš mano klausimų trikdo pašnekovą.
- Kaip jūs drįstate? Ryšys tarp sielos ir jos guodėjo...
- Yra šventas ir neliečiamas, žinau. Aš puikiai išmanau teoriją.
Tačiau jūsų atveju priim tini būdai neduoda naudos, todėl turiu veikti
kūrybiškai.
- Manote, kad kažką nuo jūsų slepiu? - pareikalavau pasiaiškinti
akivaizdžiai bjaurėdamasi. - Ir kad tai išpasakoju savo guodėjai?
Mano įtūžis jos nenustebino. Veikiausiai, turint omeny keistą ieško
tojos būdą, ji buvo pripratusi prie tokios reakcijos.
- Ne. Manau, kad pasakojate man viską, ką žinote... Tačiau lygiai
taip pat manau, kad nesistengiate, neišnaudojate visų savo galimybių.
Jau esu su tuo susidūrusi. Jūs pradedate jausti simpatiją sielonešei ir ji
vis stiprėja. Nors ir nesąmoningai, leidžiate jos prisiminimams valdy
ti savopagalvoti
rimtai pačios norus.
apie Jei taip, tada
sielonešio jau per vėlu.
pakeitimą. Manau,
Gal kam norsjums
kitamreikėtų
su ja
pasisektų geriau.
SIELONEŠĖ • 71
- Cha! - įžūliai nusikvatojau. - Kitam? Jau matau, kaip Melani su-

valgo jį gyvą!
Ieškotojos veidas išliko ledinis.
Ji nė neįtarė, kas vyksta, kad ir ką įsivaizdavo pasikalbėjusi su Kete.
Manė, kad Melani veikia per prisiminimus, pasąmonės lygmenyje.
- Įdomu, kad apie ją kalbate esamuoju laiku.
Štai ir prasitariau. Nutylėjau tikėdamasi, jog ieškotoja to nepastebės.
- Jei manote, kad kitai sielai geriau pavyks atskleisti jos paslaptis,
klystate.
- Yra tik vienas būdas sužinoti.
- Ar jau turite ką nors numatę? - paklausiau šlykštėdamasi.
Ji išsiviepė.
- Aš gavau tam leidimą. Neilgam. Per tą laiką dabartinę sielonešę
jie palaikys man.
Giliai įkvėpiau, kad neapalpčiau. Kūnas drebėjo it drugio krečia
mas. Melani užsidegė tokia neapykanta, kad prarado kalbos dovaną.
Mintis, jog šiame kūne, mano kūne, atsidurs ieškotoja, nors aš tada jau
nebūsiu su juo susijusi, man pasirodė klaikiai pasibjaurėtina. Pajutau,
kad mane vėl supykins kaip praėjusią savaitę.
- Bijau, kad jūsų tyrimui gali kliudyti viena smulkmena - aš nesu
žiogas, nors juo mane laikote.
Ieškotojos akys susiaurėjo.
- Taip, dėl to mūsų bendravimas gali užsitęsti. Istorija niekada manęs
per daug nedomino, tačiau dabar matau, kad teks išklausyti visą kursą.
- Ką tik sakėte, kad jau per vėlu iš jos prisiminimų sužinoti ką nors
daugiau, - stengiausi kalbėti ramiai. - Kodėl jums tiesiog nepalikus
visko taip, kaip yra?
Ji truktelėjo pečius ir vangiai šyptelėjo.
- Esu tikra, kad per vėlu... savanoriškai išgauti informaciją. Jeigu jūs
nenorite bendradarbiauti, ji nuves pas juos mane.
- Jus?
- Kai
sielą, ji perima
buvusią Dainąkontrolę,
Skrajūnę,jūs tampate
dabar ne geresnė
Keviną. už tąjį?silpnavalę
Prisimenate Tą, kuris
užpuolė gydytoją?
Žiūrėjau į ją išplėtusi akis, šnervės trūkčiojo iš neapykantos.

- Ir tai veikiausiai tik laiko klausimas. Ar guodėja nesupažindino
jūsų su statistika? Net jei taip, žinokite, kad ji neturi paskutinių duo
menų, kuriais naudojamės mes. Tokių situacijų kaip jūsų, kai žmogus
sielonešis pradeda priešintis, ilgalaikės sėkmės atvejai sudaro mažiau
nei dvidešimt procentų. Ar bent nutuokiate, kokie prasti šie skaičiai?
Dabar naujiems kolonistams suteikiama visai kita informacija. Įsikūni
jimui daugiau nenaudojami suaugę sielonešiai. Per didelė rizika. Pra
randame daug sielų. Netrukus ji pradės kalbėtis su jumis, paskui kalbės
už jus, o dar vėliau ims valdyti jūsų sprendimus.
Aš nesujudėjau, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis. Ieškotoja
palinko į priekį, pasistiebė ir prisikišo visai prie pat manęs. Prabilo ra
miu, žemu balsu, matyt, kad būtų įtikinamiau.
- Ar jūs to norite, Klajokle? Pralaimėti? Išnykti, leisti, kad kita są
monė jus ištrintų? Pavirsti sielonešio kūnu?
Man trūko oro.
- Jūsų reikalai eina vis prastyn. Greitai jūs jau nebebūsite jūs. Ji jus
įveiks ir tada išnyksite. Nebent kas nors netrukus apsižiūrėtų ir perkel
tų jus kaip Keviną. Tapsite maža mergaite Melani, žaislinius automobi
lius mėgstančia labiau už muziką.
- Sakėte, sėkmės procentas mažesnis nei dvidešimt? - sušnibždėjau.
Ji linktelėjo stengdamasi užgniaužti šypseną.
- Jūs prarandate savo esybę, Klajokle. Visi pasauliai, kuriuos matėte
ir pažinote, visa jūsų patirtis bus prarasta - negrįžtamai. Jūsų byloje
perskaičiau, kad esate potenciali motina. Jei pasiaukotumėte motinys
tei, visa tai bent jau kam nors būtų perduota. Gal užuot visiškai susi
naikinusi pagalvotumėte apie vaikus?
Aš atšokau, veidą išmušė raudonis.
- Atleiskite, - sumurmėjo ieškotoja, nes irgi pasijuto nejaukiai. -
Pasielgiau nemandagiai. Pamirškite, ką sakiau.
- Aš einu namo. Nenorėčiau, kad sektumėte iš paskos.
-- Negaliu, Klajokle.
Kodėl jums Toks
taip rūpi tie mano darbas.
keli likę žmonės? Kodėl? Nejau manote,
kad šiuo atveju jūsų darbas toks svarbus? Juk mes laimėjome! Gal lai
SIELONEŠĖ • 73
kas apsiprasti su taika, prisidėti prie visuomenės ir pagaliau nuveikti

ką nors naudinga?!
Nei mano klausimas, nei prastai užmaskuoti kaltinimai jos nesu
trikdė.
- Ten, kur susiduria žmonių ir sielų pasauliai, mirtis neišvengia
ma, - nors kalbėjo ramiai, akimirkai pavirto visai kita būtybe. Nuste
bau supratusi, kaip stipriai ji tiki tuo, ką daro. Pasąmonėje sukirbėjo
mintis, kad šią profesiją ieškotoja pasirinko neatsitiktinai - veikiau
siai norėdama patenkinti savo užslėptą polinkį į prievartą. - Jei dėl
jūsų Džaredo ar Džeimio žūtų bent viena siela, ir tai būtų per daug.
Kol šioje planetoje neįsivyraus absoliuti taika, mano darbas bus rei
kalingas. Kol pasaulyje bus bent vienas Džaredas, dėsiu visas pastan
gas, kad apsaugočiau savo rūšį. Kol bent viena Melani vedžios sielas
už nosies...
Atsukau jai nugarą ir plačiais žingsniais pasileidau link namų - jei
nori spėti paskui, tegul pabėgioja.
- Nepraraskite savęs, Klajokle! - sušuko man pavymui. - Laikas -
jūsų priešas! - ir patylėjusi vėl riktelėjo, tik daug garsiau: - Praneškite,
kai pradėsite vadintis Melani!
Atstumui tarp mūsų didėjant jos balsas silpo. Supratau, kad ji vis
dėlto seka iš paskos, tik savo tempu, neskubėdama. Ši savaitė košma
riška: kasdien paskutinėse auditorijos eilėse matau jos veidą, išėjusi iš
universiteto girdžiu sekantį jos kulniukų kaukšėjimą! Tada dar neįta
riau, kad, palyginti su tuo, kas manęs laukė, tai tėra vieni niekai. Ieško
toja buvo pasiryžusi mano gyvenimą paversti pragaru.
Galva ūžė ir braškėjo, tarsi Melani iš vidaus būtų karštligiškai dau-
žiusis į kaukolę.
„Įkiškime ją už grotų. Jos viršenybei pasakykime, kad ji padarė ką
nors neleistina. Užpuolė mus. Mes prieš ją...“
„Dabartiniame žmonių pasaulyje, - priminiau jai, beveik nuliū
dusi, kad šis planas neįvykdomas, - nėra viršenybių. Visi dirba kartu
kaip lygūs su lygiais. Tiesa, yra saujelė sielų, kurioms visi atsiskaito,
tačiau tik tam, kad reikia surinkti ir sutvarkyti informaciją. O tarybos,

remdamosi gautomis žiniomis, priima sprendimus. Niekas negali ieš

kotojos atitraukti nuo šios užduoties, jeigu ji pati to nenori. Matai, šis
mechanizmas veikia kaip..."
„Kam rūpi, kaip kas veikia, jei mums iš to jokios naudos? Sugalvo
jau - imkim ir nužudykim ją!"
Mintyse iškart iškilo vaizdas: mano rankos gniaužia ieškotojai kaklą.
„Štai dėl ko bus geriau, jei šiam pasauliui vadovaus mano rūšis.M
„Gal pagaliau nusileisi iš padebesių? Tau tai suteiktų lygiai tiek pat
džiaugsmo kaip ir man."
Vėl pamačiau save smaugiant ieškotoją, dabar jos veidas buvo pa
mėlęs. Ir išties kūną užplūdo malonumas.
„Čia tu tiesą,
Sakiau džiaugiesi - ne aš.“
man nuo to vaizdo pasidarė bloga. Bet po akimirkos
suvokiau, kad pati save apgaudinėju: labiau už viską pasaulyje troškau
atsikratyti šios atgrasios būtybės, kad mano akys jos daugiau neregėtų!
„Ką darysime? Aš neketinu pasiduoti. Tu irgi. Šita prakeikta ieško
toja taip pat nepasiduos - nė už ką!“
Nieko jai neatsakiau. Paprasčiausiai nežinojau, ką atsakyti.
Kelias minutes galvoje buvo tylu. Koks neapsakomas malonumas!
Troškau tik vieno - kad ta tyla tęstųsi kuo ilgiau. Ir kartu puikiai su
vokiau, kad tėra vienintelis būdas atgauti ramybę. Ar aš pasirengusi
mokėti tokią kainą? O ar turėjau iš ko rinktis?
Melani pamažu rimo. Peržengiau namų slenkstį ir užsirakinau,
nors pirma to nedariau - sielų pasaulyje raktų ir spynų nereikėjo. Tuo
metu Melani įtemptai mąstė.
„Niekada anksčiau nesvarsčiau, kaip pas jus viskas sutvarkyta. Ne
žinojau, kad taip“
„Taip, išties, į šį klausimą žiūrime labai rimtai, rimčiau, nei gali
įsivaizduoti. Ačiū, kad pasidomėjai", - ji apsimetė neišgirdusi aiškios
mano balso ironijos.
Kai vis
Melani įjungiau kompiuterį
dar mąstė ir pradėjau dalyką.
apie ją sudominusį žiūrinėtiTikskrydžių
po kiek grafikus,
laiko pa
stebėjo, kuo aš užsiimu.
SIELONEŠĖ • 75
„Kur keliausime?" - paklausė neslėpdama baimės. Pajutau, kaip ji
puolė naršyti mano smegenis, tarsi kutenti juos švelniomis plunksno
mis. Aha, stengiasi sužinoti, ką nuo jos slepiu.
Nusprendžiau Melani nekankinti.
„Ruošiuosi skristi į Čikagą."
Baimė stiprėjo.
„Ko?"
„Ruošiuosi pasimatyti su gydytoju. Ja aš nepasitikiu. Prieš priimda
ma sprendimą noriu pasikalbėti su juo."
Trumpa tyla.
„Kokį sprendimą? Mane nužudyti?"
„Taigi."
8 SKYRIUS
MYLIMOJI
Jos balsas išdavė ir nuostabą, ir pašaipą:

- Jūs bijote skristi? Jūs, kuri aštuonis kartus skrodėte kosmoso pla
tybes, bijote skristi į Tusoną Arizonoje?
- Pirma, aš nebijau. Antra, kosmosu keliavau būdama nesąmonin
gos būsenos, užmigdyta kriogeniniame konteineryje. Trečia, mano sie-
lonešę skrendant pykina.
Ieškotoja suirzusi užvertė akis į lubas.
- Tai išgerkite vaistų! Ką būtumėte dariusi, jei gydytojas Brydis ne
būtų persikėlęs į Sent Merį? Į Čikagą važiuotumėte automobiliu?
- Ne. Tačiau jei galima pasirinkti, aš renkuosi automobilį. Norėčiau
pamatyti daugiau pasaulio. Dykuma turėtų būti labai graži...
- Dykuma klaikiai nyki.
- Be to, aš niekur neskubu. Turiu daug ką apmąstyti, todėl mielai
kurį laiką pabūsiu vienumoje , - tardama paskutinį žodį iškalbingai nu
žvelgiau ieškotoją.
- Vis tiek nesuprantu, kam jums reikia trenktis pas savo senąjį gy
dytoją. Čia irgi apstu puikių specialistų.
- Man patinka gydytojas Brydis, aš juo pasitikiu. Jis jau buvo su
sidūręs su panašiais atvejais, be to, nesu tikra, kad turiu visą reikiamą
informaciją, - ir vėl apdovanojau ją daugiareikšmiu žvilgsniu.
- Jūs turite per mažai laiko, Klajokle, kad neskubėtumėte. Aš puikiai
atpažįstu artėjančios nelaimės požymius.
- Atleiskite, tačiau nemanau, kad jūsų nuogąstavimai yra pagrįsti.
SIELONEŠĖ • 77
Per tą laiką gana gerai perpratau žmonių elgesį, tad suprantu, kada ma
nimi manipuliuoja.
Ieškotoja rūsčiai į mane sužiuro.
Kalbėjomės stovėdamos prie mano išnuomoto automobilio. Kro-
viausi kuklią kelionės mantą. Pasiėmiau tik tiek drabužių, kad apsi
eičiau be skalbyklos, ir būtinas higienos priemones. Nors išsivežiau
nedaug, bute palikau dar mažiau. Per tuos kelis mėnesius Žemėje ne
sukaupiau beveik jokio turto. Mano mažučio butuko sienos tebebuvo
plikos, lentynos tuščios. Tikriausiai giliai pasąmonėje neketinau čia
ilgam pasilikti.
Ieškotoja stovėjo ant šaligatvio ir buvo atsirėmusi į atidarytą baga
žinę. Kiekvieną
klausimais kartą manKuo
ir pastabomis. priėjus ko tuo
toliau, norsman
įdėti, apiberdavo
darėsi aiškiau, kandžiais
kad ji su
manė sekti iš paskos. Tik į Tusoną skris lėktuvu, taip elgdamasi manė
sugėdysianti ir mane. Man kaip akmuo nuo širdies nusirito. Įsivaiz
davau, kokiu pragaru būtų tapusi mano kelionė: kiekvieną kartą ma
tyti ją šmėžuojant šalia sustojus pavalgyti, lūkuriuojančią man užbė
gus į tualetą pakelės degalinėje, atsakinėti į įkyrius klausimus kaskart
stabtelėjus prie šviesoforo. Vien pagalvojus apie tai nupurtė šiurpas.
Jei pakeitusi kūną atsikratyčiau šitos ieškotojos... Gal ir verta apie tai
pamąstyti?
Turėjau ir kitą pasirinkimą. Galėjau palikti šį pasaulį ir iškeliauti
į dešimtąją planetą, dabartinį gyvenimą pamiršti kaip nepasisekusią
galimybę. Žemė būtų likusi viso labo juoda dėmelė mano nepriekaiš
tingoje biografijoje.
Tik kur keliauti? Į planetą, kurioje jau gyvenau? Mano mėgstamiau
sias buvo Dainuojantysis pasaulis, tačiau reikėtų regėjimą iškeisti į aklą
tamsą. Ir Gėlių planeta labai graži... Bet vėl tapti chlorofilu mintančia
gyvybės forma, beveik neturinčia jausmų... Ir tas gėlių gyvenimo ri
tmas... palyginti su žmonių pasauliu, nepakeliamai lėtas ir nuobodus.
Tad galrasti
į naują planetą, paskutinį
sivarginę geresnio palyginimo, sielų atradimą? pavadino
jos sielonešius Čia, Žemėje, nepa-
delfinais,
nors šios būtybės labiau priminė laumžirgius, o ne jūrų žinduolius. La
bai išsivysčiusi rūšis, nepaprastai judri, tačiau po tiek laiko, praleisto

su reginčiomis jūržolėmis, vien mintis apie dar vieną vandens planetą
man kėlė pasibjaurėjimą.
Kiek dar nepamačiau, nesužinojau, nepatyriau šioje planetoje! Viso
je Visatoje nebuvo kito pasaulio, kuris būtų mane taip sužavėjęs - kad
ir šis ūksmingas, žaluma užvešėjęs kiemelis tylioje gatvėje. Arba švaru
tėlis, žydras dykumos dangus iš Melani prisiminimų. Turiu jį pamatyti
savo akimis.
Melani tylėjo. Nuo tada, kai nusprendžiau pasimatyti su Brydžiu
Giliame Vandenyje, savo pirmuoju gydytoju, ji tarsi pranyko. Nesu
pratau, kodėl ji taip staiga užsisklendė. Apsimeta esanti ne tokia pavo
jinga, nenori
susitaikyti su būti naštaArba
mirtimi? ar rengiasi ieškotojos
rengiasi kovai su įkūnijimui? O galperimti
manimi? Ketina bando
vadovavimą?
Jos planai taip ir liko man neaiškūs, ji tūnojo kažkur smegenų ker
telėje neduodama apie save žinoti, nors jaučiau, kad yra budri ir akylai
mane stebi.
Dar kartą nuėjau namo apsidairyti, ar ko nepalikau. Ištuštėjusiuose
kambariuose liko tik keli būtiniausi baldai, ir tie priklausė ne man, o
paskutiniam nuomininkui.
Indaujoje buvo keletas lėkščių, ant kiekvieno stalo stovėjo po lem
pą, lovoje netvarkingai mėtėsi pagalvėlės. Taigi jei negrįžčiau, kitam
nuomininkui nereikėtų daug vargti įsikuriant.
Man žengiant pro duris suskambo telefonas. Apsisukau ketindama
pakelti ragelį, bet nespėjau, nes iš vakaro buvau nustačiusi atsakiklį
taip, kad atsilieptų po pirmo skambučio. Žinojau, ką skambintojas iš
girs: miglotą mano paaiškinimą, kad išvykstu, kad nebūsiu visą likusį
semestrą ir mano paskaitos atšaukiamos, kol nebus rasta, kas mane
pakeičia. Ir jokios įtikinamos priežasties. Pažvelgiau į laikrodį ant te
levizoriaus. Dar labai anksti, vos kelios po aštuonių. Buvau tikra, kad
skambina
kurį Kurtas,
išsiunčiau tikriausiai
naktį. peržiūrėjo paštą
Jame pasistengiau bent irkiek
radosuprantamiau
elektroninį laišką,
viską
paaiškinti. Jaučiausi kalta, kad neįvykdžiau savo įsipareigojimų jam,
SIELONEŠĖ • 79
kad išvykstu taip netikėtai, tarsi bėgčiau. Supratau, jog šis poelgis, pa
sitraukimas iš darbo - tai pirmas žingsnis kito mano apsisprendimo
link, mano didžiosios gėdos. Nuo šios minties nemaloniai nusmelkė
paširdžius. Kad ir nelabai skubėjau, nepanorau išklausyti žinutės at
sakiklyje.
Paskutinį sykį apžvelgiau tuščią butą ir galutinai įsitikinau, kad su
juo manęs nesieja jokie šilti prisiminimai. Galvoje sukirbėjo mintis: šiai
planetai - ne tik Melani, bet visam pasauliui - aš esu svetima, nors ir
koks svarbus jis būtų man. Sunkiai įsivaizdavau, kad čia galėčiau įleisti
šaknis. Apie tai pagalvojusi kreivai šyptelėjau. Kvaili prietarai, ir tiek.
Nė vienas iš ankstesnių mano sielonešių nebuvo toks išsivystęs, kad
tikėtų
o pats prietarais. Įdomus Nugara
lieka nematomas. jausmas.perbėgo
Tarsi žinotum, kad tave kažkas stebi,
šiurpuliukai.
Tvirtai uždariau buto duris ir nesivarginau jų užrakinti. Nemanau,
kad kam nors jis parūptų, nebent grįšiu pati ar jį išnuomos kitam.
Nežiūrėdama į ieškotoją įlipau į automobilį. Nesu patyrusi vairuo
toja, kokia, beje, nebuvo ir Melani, todėl truputį nervinausi. Vyliausi,
kad greitai įgusiu.
- Lauksiu tavęs Tusone, - tarė ieškotoja. Man paleidus variklį ji už
sikvempė ant praviro lango.
- Neabejoju, - sumurmėjau aš.
Apčiuopiau duryse lango mygtuką ir paspaudžiau. Ieškotoja atšoko,
o aš negalėjau nuslėpti šypsenos.
- Gal... - suriko ji pro stiklą bandydama perrėkti variklio riaumoji
mą, - gal ir aš sugalvosiu važiuoti automobiliu! Tada susitiktume kelyje!
Ir piktdžiugiškai išsiviepė.
Manau, kad tai pasakė vien norėdama mane paerzinti. Pasistengiau
neišsiduoti, bet savo tikslą ji pasiekė. Įsmeigiau akis į kelią priešais save
ir atsargiai pavažiavau nuo šaligatvio.
Visai nesunkiai išvairavau į greitkelį ir sekdama kelio ženklus išva
žiavau iš Sankad
tinių kelių, Diego.
būtųNetrukus neliko nei
galima išklysti, nukreipiančių
- vien skydų,juosta.
plati autostrados nei šalu
Po
aštuonių valandų būsiu Tusone. Ne taip jau ilgai. Gal vertėtų pakeliui
80 • STE PH ENI E MEYER

sustoti nakvynei? Kokiame nors mažame miestelyje. Jei būčiau tikra,

kad ieškotoja vis dėlto apsisprendė skristi ir nekantraudama lauks Tu
sone, tikrai neatsispirčiau pagundai.
Pajutau, kad vis dažniau žvilgčioju į galinio vaizdo veidrodėlį: tikri
nau, ar manęs tikrai niekas neseka. Skirtingai nei kiti, važiavau gana
lėtai, nes visai netroškau greičiau atvykti į vietą. Pakeleivingi automo
biliai lenkė mane vienas po kito, laimei, iki koktumo įgrisusio veido
tarp jų nebuvo. Neverta rimtai žiūrėti į ieškotojos paistalus, raminausi,
ji tik pajuokavo, ne jos būdui keliauti tokiu lėtu transportu. Ir vis dėl
to... nesilioviau žvalgytis.
Jau buvau lankiusis vakaruose, prie vandenyno, iš šiaurės į pietus
išmaišiau
vo nuostabią
nepažintas kraštas.Kalifornijos pakrantę, liko
Netrukus civilizacija tačiau
tolirytai man tebebu
užnugary, aplink
driekėsi tik neišvaizdžių kalnų grandinės ir pavienės uolos - pirmieji
bevaisės dykumos pranašai.
Kuo labiau tolau nuo civilizacijos, tuo geriau jaučiausi, ir man tai
kėlė šiokį tokį nerimą. Sielai nedera taip džiaugtis vienatve. Mes - so
cialios būtybės, kartu, petys į petį gyvename, dirbame ir tobulėjame vi
siškoje santarvėje. Visos sielos daugmaž vienodos: taikios, draugiškos,
doros. Tad kodėl atsiskyrusi nuo jų bendruomenės taip gerai jaučiuosi?
Ar tai Melani įtaka?
Susidomėjau, kur ji, tačiau Melani tyliai kiūtojo mano galvoje.
Taip puikiai jaučiausi tik tada, kol ji nebuvo pradėjusi su manimi
kalbėtis.
Mylios greitai skriejo. Tamsias, gruoblėtas uolas keitė dulkini, var
ganais krūmokšniais apaugę tyrai, už šių vėl kilo uolos, ir taip, regis, be
galo. Atsitokėjau, kad važiuoju dideliu greičiu. Čia nebuvo nieko, kas
patrauktų dėmesį, dėl ko norėtųsi pristabdyti automobilį ar stabtelėti
apsidairyti. Išsiblaškiusi mąsčiau, kodėl Melani dykuma tokia spalvin
ga, įdomi ir kerinti. Susiliejau su jos sąmone, kad beveidę plynę pama
tyčiau kitomis
Ir išties akimis.
Melani dykuma toli gražu nebuvo nyki, atšiauri ir be gyvy
bės, savo prisiminimuose ji garbino ją kaip įstabią, magišką vietą - ke
SIELONEŠĖ • 81
rinčiai raudoną, išvagotą vaizdingų kanjonų. Šį kartą Melani neatsitvė-

rė aklina siena. Negana to, atrodė, kad iš vis nepastebi manęs. Man vėl
pasidarė įdomu, kodėl ji tokia tyki, kodėl agresyviais išpuoliais neban
do išvesti manęs iš pusiausvyros. Elgėsi taip, tarsi būtų susitaikiusi su
mirtimi.
Netrukus supratau: ji persikėlė į geresnį pasaulį, į savo prisimini
mus, tarytum stengėsi išnaudoti jai dar likusį laiką. Pirmą kartą man
parodė šią vietą - iki šiol čia manęs neįsileido.
Išmoningai suręsta mažytė trobelė, įsprausta tarp raudono smiltai
nio uolų, pavojingai arti potvynio linijos. Nesvetinga, atšiauri vietovė,
toli nuo bet kokio kelio ar takelio. Ir kas galėjo tokioje vietoje pasistatyti
namą? Aišku, apie kokius nors šiuolaikinius patogumus negalėjo būti
nė kalbos. Pirmiausia išgirdau juoką: mergina skambiai kvatojosi palin
kusi prie lomos smėlyje, į kurią kažkas pumpavo gruntinį vandenį.
- Geriau nei vandentiekis, - sako Džaredas ir suraukia antakius, o kakto

je įsirėžia gili raukšlė. Mano juokas jį nuliūdina. Galvoja, kad man nepa
tinka? -T a ip nelieka jokių pėdsakų, kad mes čia buvome.
- Man patinka, - skubiai patikinu jį. - Tikrai. Kaip senuose filmuose.
Nuostabu.
Šypsena, niekada nedingstanti nuo jo veido, net kai miega, sušvinta
dar plačiau.
- Na, kai kurių gyvenimiškų smulkm enų filmuose nepamatysi. Eime,
parodysiu tau, kur išvietė.
Iš siauro kanjono ataidi Džeimio juokas. Berniukas bėga priekyje
mūsų. Vėjas plaiksto juodus jo plaukus. Jis nenustygsta vietoje, nuolat
straksi, šokinėja, laksto kaip jaunas kumeliukas. Liesas, įdegęs saulė
je - gyvas sidabras. Pažiūrėjęs nė už ką nepagalvotum, kad sunki našta
teko šiems liauniems pečiams. Šalia Džaredo berniukas atkuto ir pra
linksmėjo, būtų rūpesčių neliko nė ženklo. Dabar jo veidas, kaip ir Dža
redo, nuolat spinduliavo šypsena. Mes abu atsigavome daug greičiau,

nei maniau.
- Kas pastatė šitą trobelę?
- Mano tėvas ir vyresnieji broliai. Dirbau ir aš, na, daugiau trukdžiau.
Tėvas širdyje visuomet jautėsi vienišius, atsiskyrėlis, kuriam buvo nusi
spjaut į visuomenę ir jos įstatymus. Taip niekada ir nepasidomėjo, kam
priklausė ši žemė, juo labiau nebandė jos įteisinti, nes jam tai atrodė
tuščias laiko gaišimas, - Džaredas atkragina galvą ir skambiai nusijuo
kia, saulė išryškina išblukusias jo plaukų sruogeles. - Oficialiai ši vieta
neegzistuoja. Ir mums tai tik į naudą, ar ne? - jis ištiesia ranką ir švelniai
spusteli mano pirštus.
Jam prisilietus kūnu nuvilnija karšta banga. Širdis apsąla, krūtinę už
lieja keistas maudulys.
Džaredas nuolat mane liečia, tarsi norėdamas įsitikinti, kad aš esu
čia, kad niekur nedingau. Ar bent nutuokia, ką jaučiu, kai va šitaip užde
da šiltą delną man ant rankos? Ar jam lygiai taip pat užkaista kraujas? Ar
tai tik paprastas žmogaus džiaugsmas radus kitą žmogų?
Einame nedidele tuopų alėja susikibę pirštais ir siūbuojame ranko
mis. Vešli medžių žaluma ryškiai išsiskiria raudonų uolų fone, nuo spal
vų man žilpsta akys, svaigsta galva, mintys šokinėja. Čia jis laimingesnis
nei kur kitur. Aš irgi. Laimė! Keistas jausmas, nieko panašaus iki šiol nesu
išgyvenusi.
Nuo tos nakties, kai surikau apčiuopusi randą jam ant kaklo, daugiau
jis manęs nebandė pabučiuoti. Kodėl? Nejau nenori? Gal man pirmai jį
pabučiuoti? O jei tai Džaredui nepatiks?
Jis žvelgia į mane ir vėl nusišypso, aplink akis susimeta smulkios
raukšlelės. Įdomu, ar jis tikrai toks gražus, ar tik man taip atrodo? Gal
dėl to, kad, be manęs ir Džeimio, jis vienintelis žmogus pasaulyje?
Ne, jis išties pasakiškai gražus.
- Apie ką galvoji, Mel? - klausia. - Atrodai tokia rimta, tarsi mąsty
tum, kaip išgelbėti pasaulį, - ir vėjavaikiškai nusijuokia.
Nerūpestingai gūžtelėju pečiais, bet širdis plasta kaip paukštelis.
-Č ia labai gražu.
Jis apsidairo.
-Taip. Argi namuose galėtų būti kitaip?
- Namuose, - tyliai pakartoju. - Namuose.
SIELONEŠĖ • 83
- Mel, tu tik keliais centimetrais mažesnė už mane. Eik ir bent sykį
patogiai išsimiegok. Kitą kartą, kai trauksiu maisto, pasidairysiu sulanks
tomos lovelės ar ko nors panašaus.
Man nepatinka jo žodžiai dėl kelių priežasčių. Jis ketina išeiti? Kada?
Ar ims ir mus? Ar ši trobelė nėra nuolatiniai jo namai?
Jis apkabina mane per pečius ir prisitraukia. Slenkuosi arčiau ir po
širdimi vėl pradeda keistai mausti.
- Ko tokia susiraukusi? - klausia.
- Kada tu... kada mes turime išvykti?
Džaredas patrauko pečiais.
- Prisigrobėme keliems mėnesiams. Jei nori čia pabūti ilgiau, galėsiu
kiek vėliau paslankioti kur nors netoliese. Juk pavargai nuo slapstymosi
ir kilnojimosi iš vietos į vietą?
- Pavargau, - sutinku ir giliai įkvepiu, kad įgaučiau drąsos. - Bet jei
eisi tu, eisiu ir aš.
Jis dar stipriau m ane apkabina.
- Gerai. Džiaugiuosi, kad taip nusprendei. Vien nuo minties, kad tu
rėčiau su tavimi išsiskirti, nors ir tr u m p a m ...-jis tyliai nusijuokia. - Ar
palaikysi mane bepročiu, jei pasakysiu, kad geriau mirčiau? Kaip melo
dramoje, ar ne?
-Visai ne. Aš suprantu, ką jauti.
Jis jaučia tą patį, ką ir aš! Nebūtų to pasakęs, jei žiūrėtų į mane tik
kaip į dar vieną žmogų, o ne kaip į moterį.
Pamaniau, kad pirmąkart esame vieni, išskyrus tą naktį, kai susitiko
me, kad tik dabar nuo miegančio Džeimio mudu skiria durys. Kartu pra
leidome daugybę bemiegių naktų pašnibždomis pasakodami vienas
kitam savo gyvenimų nuotrupas, kartais laimingas, kartais šiurpias, tik
visada šalia būdavo Džeimis, miegodavo padėjęs galvą man ant kelių.
Pagalvojusi apie uždarytas duris pradedu tankiau alsuoti.
- Galime apsieiti ir be sulankstomos lovelės, dėl to tau nereikia nie
kur eiti.
Jaučiu, kad jis klausiamai žiūri į mane, bet neprisiverčiu pakelti akių.
Sutrikau, bet jau per vėlu: žodis ne žvirblis, pasakęs nebesugausi.
SIELONEŠĖ • 85
- Nesijaudink, čia dar pabūsime, bent jau kol baigsis maistas. Esu
miegojęs ir blogesnėse vietose nei trumpa sofutė.
- Aš ne tai turėjau omeny, - sakau akis įsmeigusi į grindis.
- Lovoje miegosi tu, Mel. Tikrai neapsigalvosiu.
- Aš ne apie tai, kaip nesupranti, - šnabždu vos girdimai. - Sofutė
bus kaip tik Džeimiui. O aš galėčiau lova dalytis su... tavimi.
Tyla. Noriu pažvelgti jam į veidą, sužinoti, ką galvoja, bet kaklas tarsi
sustingęs. O jei ši mintis jam atgrasi? Kaip tada žiūrėsiu jam į akis? Die
ve, kokia aš kvailė, dabar jis pavarys mane šalin.
Šiltais, šiurkštokais pirštais jis paliečia man smakrą. Mūsų akys susi
tinka ir širdis vėl suplazda kaip plaštakė.
- Mel, aš... - šį kartą jis nesišypso kaip įprastai.

Bandau nusukti veidą, tačiau jis tvirtai laiko už smakro. Nejau nejau
čia, kokiu karščiu alsuoja mano kūnas? Tarsi tarp mūsų abiejų pliekstų
suspausta saulė, kaip gėlės žiedas tarp storos knygos puslapių, įkaitęs
tiek, kad pradegintų popieriuje skylę. O gal jam visa tai svetima? Gal
mintis apie artum ą jam kelia pasibjaurėjimą?
Po akimirkos Džaredas nusisuka, tačiau jo pirštai vis dar tvirtai spau
džia man smakrą. Jis prabyla, bet taip tyliai, kad žodžiai veikiau primena
vėjo šnaresį.
-Tu neprivalai to daryti, Melani.Tu man nieko neskolinga.
Man suspaudžia gerklę, negaliu įkvėpti oro.
- Aš ne dėl to... Ne dėl to, kad jausčiausi esanti skolinga. Ir tu... taip
pat. Pamiršk, ką sakiau.
- Kažin, Mel. Kažin, ar galėsiu tai pamiršti.
Jis atsidūsta. Trokštu išnykti, prasmegti skradžiai žemėn. Esu pasiry
žusi net paaukoti savo protą ateiviams, kad galėčiau ištaisyti šią ap mau
džią klaidą. Atsisakyti svajonių, ateities, padaryti bet ką - kad tik am
žiams ištrinčiau iš atminties šias dvi gėdingas minutes.
Džaredas sunkiai atsidūsta. Tebesėdi nudelbęs akis į grindis, kietai
susičiaupęs.
- Mel, tai neturi būti... šitaip. Vien dėl to, kad mus suvedė likimas,
kad mes ga lbūt paskutiniai vyras ir moteris Žemėje... - jis sunkiai renka

žodžius. Dar nesu jo tokio mačiusi. - Noriu pasakyti, kad neprivalai da

ryti nieko, ko nenori. Aš ne iš tų, kurie būtinai tikisi... Tu tikrai neturi...
Jis toks prislėgtas, vis suka akis į šalį, jog nesusilaikau, prašnenku
visai to nenorėdama, nors puikiai suprantu - kad ir ką dabar sakyčiau,
tai bus tik dar viena didžiulė klaida, begalinė mano gėda.
- Tu ir vėl manęs nesupratai, - nedrąsiai pradedu. - Kai kalbėjau
apie mus, neturėjau omeny jokių įsipareigojimų, jokių privalėjimų ar
turėjimų. Aš nemanau, kad tu „esi iš tų". Ne. Dieve mano, žinoma, ne.
Pasakiau, nes...
Nes aš jį myliu. Kad nenusižeminčiau dar labiau, sukandu dantis. Pri
kąsk liežuvį, pagalvoju, kol nesugriovei visko, ką turi.
- Nes?.. - nutęsia jis.

Jaučiu, kaip ima kauptis asaros, noriu nusukti veidą, bet jo pirštai
nepaleidžia m ano smakro.
-Mel?
Stipriai trūktelėjusi išsilaisvinu ir piktai papurtau galvą.
Džaredas palinksta prie manęs ir jo veidas keičiasi tiesiog akyse. Suvo
kiu, kad jo viduje šėlsta audra ir, nors iki galo neperprantu tų jausmų, ži
nau, jog nesu jam atgrasi, anaiptol. Ašaros išdžiūsta, žvilgsnis sušvelnėja.
- Melani, prašau, netylėk, - šnabžda jis. Ant skruosto jaučiu jo alsa
vimą ir žemė slysta man iš po kojų.
Jis žvelgia į mane taip įdėm iai ir nuolankiai, kad tas glostantis žvilgs
nis ištirpdo visą ryžtą tylėti.
- Jei iš visų pasaulio žm on ių reikėtų pasirinkti vieną, su kuo norė
čiau likti negyvenamoje planetoje... rinkčiausi tik tave. Tik tave vieną, -
šnibždu žiūrėdama jam į akis. Oras tarp mūsų taip įkaista, kad, regis,
tuoj sprogs. - Visuomet norėjau būti su tavimi. Ir ne tik dėl to... dėl to,
kad kalbėtumės. Kai mane lieti... - įsidrąsinu ir švelniai perbraukiu per
šiltą jo odą, mano pirštų galiukai ant jo rankos pražysta aksominiais
liepsnos žiedais. Jis stipriai suspaudžia m an e glėbyje. Ar jis irgi jaučia tą
kaitrą? - Nesustok, - noriu pasakyti aiškiau, taip aiškiai, kad jam nelik
tų jokių abejonių, bet pritrūkstu žodžių. - Nebent jei pats to nenori. Aš
suprasiu, tikrai.
SIELONEŠĖ • 87
Melas.
- Ak, Mel, - jo alsavimas degina plaukus. Džaredas suima mano vei
dą ir atsuka į save.
Jo šiurkščios lūpos karštesnės už ugnį, žeidžia. Sąmonė aptemsta,
bet tai nesvarbu, trokštu iki galo pajusti tą akimirkos saldybę, išgerti iki
paskutinio lašo. Jo pirštai panyra į plaukus ir širdis, atrodo, tuoj sustos.
Man trūksta oro, aš negaliu kvėpuoti. Aš nenoriu kvėpuoti.
Jo lūpos nuslenka link ausies, labiau už viską trokštu, kad jos grįžtų
atgal, bet jis stipriai laiko suėmęs m ano veidą.
-Tai stebuklas, Melani, kad tave radau, daugiau nei stebuklas. Net jei
man reikėtų pasirinkti tarp tavęs ir ankstesnio pasaulio, negalėčiau tavęs
atsisakyti. Iš penkių milijardų gyvybių man būtum svarbi tiktu viena.

- Bet tai neteisinga.
- Neteisinga, bet taip yra.
- D ža re dai,- iškvepiu. Bandau surasti jo lūpas, bet jis atsitraukia tarsi
ketindamas kažką pasakyti. Kokie žodžiai dabar galėtų turėti prasmę?
- Bet...
„Bet?" Kokie dar gali būti „bet"? Nuo šito„bet" tarp mūsų liepsnojan
ti saulė akimirksniu virto ledu.
- Bet tau tik septyniolika, Melani. O man dvidešimt šešeri.
- Ką tu kalbi?
Jis neatsako. Stambios, grubios ir kartu švelnios plaštakos lėtai slen
ka mano rankomis palikdamos liepsnojantį pėdsaką.
- Tu tikriausiai juokauji? - lūpomis priglundu prie veido. - Stovi ant
pasaulio pabaigos slenksčio ir jaudiniesi dėl padorumo?
Prieš prabildamas jis nugurgia seiles.
- Toks jau aš esu, Mel. Paskui kaltinčiau save, kad pasinaudojau
aplinkybėmis. Tu labai jauna.
- Šiandien nėra jaun ų ir nejaunų. Bet kuris, išgyvenęs iki dabar, yra
šimtametis senis.
Jis šypteli puse lūpų.

-Tikriausiai tu teisi. Vis dėlto mums nereikėtų taip skubėti.
- O ko laukti, Džaredai? Ko?
Jis ilgai galvoja.

- Na, pirmiausia mums reikėtų apsvarstyti kelis... praktiškus klausimus.
Nejau bando nukreipti temą? Nori atvėsti? Veikiausiai taip. Pakeliu
vieną antakį. Negaliu patikėti, kad viskas taip pasisuko. Ką jis sugalvojo?
Jei iš tiesų manęs trokšta, toks elgesys tiesiog nepaaiškinamas.
- Paklausyk, - neryžtingai prabyla. Nustembu, kad jis parausta, tai
matyti net pro aukso spalvos įdegį. - Šita vieta... nem aniau, kad kada
nors čia sulauksiu... viešnios. Norėjau pasakyti, kai kaupiau atsargas... -
jis droviai užtilo, bet tuoj išpyškino: - Atleisk, bet mes neturim e nieko,
kas užtikrintų saugų seksą.
- O! - susiraukiu aš.
Akimirkai šypsena dingsta nuo jo veido, jį iškreipia toks nuožmus

pyktis, kokio anksčiau nebuvau mačiusi. Džaredas virsta pavojingu žvė
rimi, nė nenumaniau, kad gali toks būti.
- Ne tokiam e pasaulyje norėčiau susilaukti vaikų.
Jo žodžiai sminga man giliai į širdį. Susigūžiu įsivaizduodama ma
žytį, nekaltą kūdikį, plačiai atmerktomis akimis besidairantį aplink. Iki
šiol, žinodama, kas Džeimio laukia šiame gyvenime, net geriausiomis
įmanomomis aplinkybėmis, negaliu be širdgėlos žvelgti jam į akis, o ką
jau kalbėti apie mažylį.
Po sekundės Džaredas vėl tampa savimi, nusišypso ir aplink akis su
simeta mielos raukšlelės.
- Šiaip ar taip, mes turim e marias laiko... kad pamąstytume apie
tai, - vėl išsisukinėja, pamanau. - Ar pagalvojai, kaip trum pai mes esa
me kartu? Susitikome vos prieš keturias savaites.
Apstulbstu.
- Negali būti.
- Prieš dvidešim t devynias dienas. Aš skaičiuoju.
Grįžtu mintimis atgal. Negali būti, kad nuo tada, kai Džaredas pakei
tė mūsų gyvenimą, praėjo tik dvidešimt devynios dienos. Man atrodo,
kad jis šalia buvo dvejus trejus metus, visą tą laiką, kai su Džeimiu liko
me vieni, be artimųjų.
- Mes turim e gražaus laiko, - pakartoja Džaredas.
SIELONEŠĖ • 89
Nei iš šio, nei iš to mane apima bloga nuojauta. Juodas artėjančios
nelaimės šešėlis akimirkai atima kalbos dovaną. Jis sunerimęs žiūri į pa
sikeitusį mano veidą.
- Niekada negali žinoti, - neviltis, išnykusi po susitikimo su Džaredu,
vėl atgyja ir šnioja skaudžiai lyg botagas. - Niekada negali žinoti, kiek
laiko mums liko: keli mėnesiai, kelios dienos, o gal tik valandos.
Jis nuoširdžiai nusijuokia ir pabučiuoja į mano kaktoje susimetusią
nerimo raukšlelę.
- Nesijaudink, Mel. Stebuklai atsitinka ne tam, kad štai taip išnyktų.
Aš niekada neprarasiu tavęs. Niekada neleisiu tau manęs palikti. Nieka
da niekam tavęs neatiduosiu.
Melani grąžino mane į dabartį - prieš akis vėl vingiavo siaura greit
kelio juosta, perpus dalijanti neaprėpiamas Arizonos platybes, negyvai
išdegintas skaudžios popiečio saulės. Grąžino nepalikdama kelio atgal.
Žiūrėjau į tuštumą priešais ir jaučiau, kaip ta pati tuštuma negailestin
gai plečiasi viduje.
Galvoje akimirksniui šmėstelėjo jos pasakyta mintis: „Niekada ne
gali žinoti, kiek laiko mums liko.“
Ir man iš akių pasipylė ašaros - mūsų abiejų nevilties ašaros.
9 SKYRIUS
ATRADIMAS
Visu greičiu lėkiau judria kelių sankirta, į galinio vaizdo veidrodėlį

spigino besileidžianti saulė. Važiavau nesidairydama į šalis, vien akies
kampučiu mačiau priekyje šmėsčiojant baltas ir geltonas kelio linijas,
vieną kitą žalią ženklą, rodantį rytų kryptį. Aš skubėjau.
Skubėjau pati nelabai suprasdama kodėl. Gal taip maniau pabėg
sianti nuo savęs. Nuo skausmo, liūdesio, širdgėlos dėl beviltiškos ir pa
smerktos meilės. Ar tai reiškia, kad ir nuo šito kūno? Kito atsakymo
nebuvo. Aišku, aš būtinai susitiksiu su gydytoju, tačiau giliai širdyje
jaučiau, kad sprendimą jau priėmiau. Silpnavalė. Bėglė. Žiogas. Karto
jau ir kartojau šiuos žodžius, kad apsiprasčiau su ta mintimi.
Jei tik rasčiau būdą, kaip išgelbėti Melani nuo ieškotojos. Bet tai
neįmanoma.
Vis dėlto privalau pabandyti.
Tai pažadėjau Melani, bet ji manęs nesiklausė. Vis dar nardė savo
svajose atitrūkusi nuo manęs. Ji pasiduoda, pagalvojau, per vėlai suma
nė pasiduoti, dabar jos tai neišgelbės.
Kad ir kaip stengiausi negalvoti apie raudoną kanjoną, vėl ten at
sidūriau. Kad išsiblaškyčiau, pabandžiau sutelkti dėmesį į pro šalį
švilpiančius automobilius, erdvėlaivius, skrendančius uosto link, net
pavienius debesis virš galvos, viskas veltui - mane vėl įtraukė jos prisi
minimai. Prieš akis vis iškildavo Džaredo veidas, tūkstančiais įvairiau
sių rakursų, vienas už kitą įstabesnių. Mačiau, kaip sparčiai stiebiasi
Džeimis, vis toks pat liesas - vien oda ir kaulai. Rankos ilgėjosi jų abie
SIELONEŠĖ • 91
jų, iki skausmo - aštraus, negailestingo, žeidžiančio tarsi ašmenys. Ak,

nebegaliu ilgiau to tverti. Turiu iš to išsivaduoti.
Skriejau siauru dviejų juostų plentu beveik nežiūrėdama pirmyn.
Abipus driekėsi dar negyvesnė ir skurdesnė dykuma - lygūs, bespal
viai tyrai. Jei ir toliau taip lėksiu, Tusoną pasieksiu dar iki vakarienės.
Prisiminiau, kad šiandien nieko nevalgiau, tai patvirtindamas garsiai
suurzgė pilvas.
Ieškotoja tikriausiai jau laukia manęs Tusone. Nuo šios minties vi
duriuose tarsi kažkas apsivertė, alkis dingo ir mane vėl ėmė pykinti.
Nejučia atleidau greičio pedalą.
Sugraibiau ant gretimos sėdynės numestą žemėlapį ir greitosiomis
pažiūrėjau.
vietovė Netrukus
vadinosi turiu
Pikačio privažiuoti
Pikas. nedidelę
Gal ten bus pakelės
užkandinė degalinę.
ir galėsiu Ta
ramiai
pavalgyti? Bent kiek atitolinčiau susitikimą su ieškotoja.
Išgirdusi šį man negirdėtą pavadinimą Pikačio Pikas, Melani su
judo. Keista. Nejau yra čia buvusi? Pasirausiau prisiminimuose ieš
kodama pažįstamų vaizdų ir nieko neaptikau. Pikačio Pikas. Melani
vėl smalsiai sukluso, bet sąmoningai nuslopino susidomėjimą. Ar šis
pavadinimas jai žinomas? Tačiau ji, aiškiai vengdama su manimi ben
drauti, vėl pasinėrė į prisiminimus,
Keistas jos elgesys sužadino mano smalsumą, todėl nuspaudžiau
greičio pedalą nekantraudama kuo skubiau ten nukakti. Vyliausi, kad
pamačiusi tą vietą ji išsiduos.
Horizonte iškilo vieniša viršūnė - nelabai aukšta, tačiau ryškiai iš
siskirianti iš žemų, dantytų kalvų. Koks keistas neįprastos formos kal
nas. Mums artėjant jis staigiai aukštėjo. Melani neatitraukė nuo jo akių,
nors bandė apsimesti, kad jos tai nė kiek nedomina.
Kodėl vaidina abejingą, juk aiškiai matyti, kad jai tai svarbu? Paban
džiau įsiskverbti į jos mintis ir apstulbau, su kokia jėga ji mane atstūmė.
Žaibiškai atsitverė nuo manęs aklina, nepraeinama siena, dar tvirtesne
nei Pasistengiau
anksčiau. O aš jau maniau,
nekreipti kad tarp
į Melani mūsųPrisipažinsiu,
dėmesio. neliko jokių užtvarų.
man nepati
ko, kad ji vėl atgijo ir darosi stipresnė. Ėmiau apžiūrinėti viršūnę, per

bėgau akimis jos kontūrus, ryškiai išsiskiriančius iki baltumo įkaitusio

dangaus fone. Kuo ilgiau spoksojau, tuo labiau neapleido mintis, kad
vaizdas man pažįstamas, kad jau esu jį mačiusi. Nors galėjau prisiekti,
kad nė viena iš mūsų anksčiau čia nėra buvusi.
Netikėtai Melani, tarsi bandydama nukreipti mano dėmesį, vėl nėrė
į ryškius prisiminimus apie Džaredą.
Plona striukė nė kiek nešildo, drebu įsmeigusi akis į raudonus vakaro
gaisus, vos įžiūrimus pro tankiai suaugusius medžius. Veltui kartoju, kad
nėra taip šalta, kaip man atrodo. Tiesiog mano kūnas prie to nepratęs.
Pečius apglėbia tvirtos rankos. Neišsigąstu, nors vieta nepažįstama
ir negirdėjau nieko prisiartinant. Šitas šiurkščias, šiltas rankas atpažin-
čiau iš milijonų.
- Prie tavęs lengva prisėlinti.
Iš balso suprantu, kad net dabar šypsosi.
- Tau dar nežengus žingsnio, jau žinojau, kad ateini, - sakau neatsi
sukdama. -Tu riu akis pakaušyje.
Šilti pirštai perbraukia skruostą ir vėl įkaitina kraują.
- Atrodai kaip tarp med žių besislapstanti driadė, - šnibžda man į

ausį. - Tu tokia graži, tarsi atėjusi iš pasakų pasaulio.
-Vad inas i, turime aplink trobelę pasodinti daugiau medžių.
Jis sukikena. Aš užsimerkiu ir nejučia išsiviepiu.
- Nebūtina, - taria jis. - Tu visur taip atrodai.
- Šitaip sako paskutinis Žemės vyras paskutinei Žemės moteriai jų
išsiskyrimo valandą.
Kalbantis mano šypsena išnyksta. Čia nėra vietos džiaugsmui.
Džaredas atsidūsta. Jo alsavimas sušildo mano skruostą, sužvarbusį
vakarinio miško šaltyje.
- O jei tai išgirdęs Džeimis įsižeis? Nebijai?
- Džeimis tik berniukas. Prašau, pažadėk, kad jis bus saugus.
-T ad a susitarkim, - pasiūlo D ža re da s.-Tu pažadėk, kad saugosies
pati, o aš dėl Džeimio padarysiu viską, ką galėsiu. Antraip nesutinku.

Jis, aišku, juokauja, tik man visai nejuokinga. Jei išsiskirsime, ką gali
me vienas kitam pažadėti? Nieko. Ničnieko.
sielonešė • 93
- Kad ir kas atsitiktų, pažadėk, - spyriojuos.

- Nieko neatsitiks. Nesijaudink. Pažadu, - suprantu, kad tai tik tuš
ti žodžiai. Nuo mūsų niekas nepriklauso. Tačiau man malonu girdėti jo
balsą, kad ir ką jis kalbėtų.
- Gerai.
Jis atsuka mane veidu į save. įsikniaubiu jam į krūtinę ir traukiu jo
kvapą, savitą, nepakartojamą, kurio su niekuo nesupainiosi - tarsi kve
pėtų kadagys ar dykuma po lietaus.
- Mes niekada nesiskirsime, - pažada jis. - Aš visada tave susira
siu, kad ir kaip sumaniai slėptumeisi, - nebūtų Džaredas, negali išbūti
rimtas ilgiau nei porą sekundžių. - Žinok, vaikystėje žaidžiant slėpynes
man nebuvo lygių.

- Ar leisi man suskaičiuoti iki dešimt?
- Cha, cha, - nusikvatoja, - ir pažadu nežvilgčioti pro pirštus.
- Tau metas, - murmu. Stengiuosi neišsiduoti, nes gerklę gniaužia
ašaros.
- Nebijok, viskas bus gerai. Tu stipri, greita ir sumani, - tokiais žo
džiais veikiau bandė įtikinti save.
Kodėl turime išsiskirti? Kodėl palieku jį? Juk tikimybė, kad Šeron vis
dar žmogus, - viena iš milijono. **
Nors tada, pamačiusi jos veidą per žinias, tuo neabejojau.
Tai buvo įprastas reidas, vienas iš tūkstančio. Jei švarinamame bute
ar name jausdavomės gana saugūs, įsijungdavome televizorių. Tada
išklausėme orų prognozę, nes kitos parazitų žinios būdavo klaiki nuo
bodybė - viskas gerai, viskas gražu ir taip toliau. Staiga mano dėmesį
patraukė ekrane šmėstelėję plaukai - ryškiai rudi, ugniniai, beveik rau
doni, per visą gyvenimą tokius mačiau turint tik vieną žmogų.
Teberegiu jos žvilgsnį, paskubom, vien akies krašteliu mestą į ka
merą. Žvilgsnį, kuris sakyte sakė: „Nežiūrėkit į mane, aš noriu būti ne
pastebima." Mačiau, kaip ji stengėsi ištirpti minioje, kaip iš paskutiniųjų
tvardėsi, kad nepasiduotų pagundai ir neimtų bėgti.

To nesuvaidinsi, nė vienas iš kūnų grobikų negali jausti nieko pa
našaus.

- Man baisu, - vėl sako jis.
Turiu būti drąsi. Privalau.
- Pažadu, kad viskas bus gerai. Pažadu - aš grįšiu. Juk žinai, Džeimi,
visuomet tesiu duotą žodį. Tau negalėčiau sumeluoti. Niekada.
Jis tiki manimi. Drebulys aprimsta.
Vėl prisiminimai, tik dabar visai kiti.
Girdžiu juos aukštu žemiau. Sėlinančius kaip šešėliai. Kelios minutės,

gal net sekundės, ir jie mane suras. Ant purvinos laikraščio skiautės pa-
keverzoju kelis žodžius. Raštas beveik neįskaitomas, tačiau jei laiškelį
ras Džaredas, jis supras.

„A/e tokia greita . Myliu tave ir Džeimį. Neikite na mo "
Maža to, kad sudaužysiu jiems širdis, dar atimsiu ir prieglobstį. Ma
tau mūsų mažytę trob elę kanjone, šaltą ir apleistą, dar blogiau - vir
tusią kapu. Matau savo kūną, vedantį paskui save ieškotojus, matau,
kaip džiugi šypsena iškreipia negyvą mano veidą-juk mes juos su
gavome...
- Užteks, - pasakiau garsiai, gūždamasi tąip, tarsi mane plaktų bo

tagu. Nežmoniškas skausmas nusmelkė širdį. - Gana! Jau pakankamai
prišnekėjai! Dabar aš negaliu be jų gyventi, ar supranti tai?! Patenkinta?
Tik ar pagalvojai, kad neturiu iš ko rinktis? Man telieka viena - atsikra
tyti tavęs. Nori, kad mano vietoje atsidurtų ieškotoja?! - ir nusipurčiau
nuo tos minties, tarsi aš būčiau kūnas, turėsiąs ją priglausti.
„Yra dar viena galimybė", - vos girdimai atsiliepė Melani.
- Tikrai? - niūriai paklausiau. - Kokia gi? Parodyk man ją.
„Žiūrėk ir pamatysi."
Tebežiūrėjau į kalną, apsuptą pažeme besidriekiančių krūmynų,
veržliai dangun įsirėžusią dvigubą viršūnę. Kalnas akivaizdžiai domi
navo
Melanivisame aplinkiniame
paraginta dar kartąkraštovaizdyje, todėl apylinkes,
įdėmiai apžvelgiau nevalingai paskui
traukė akį.
me
tras po metro ištyrinėjau dvidantę kalno keterą.
Lėtai kylanti kiek dantyta kreivė staigiai pasisuka į šiaurę, paskui

posūkis atgal, tada vėl į šiaurę, ši atkarpa kiek ilgesnė, ir staigus nuoly
dis į pietus, pereinantis į dar vieną pamažu žemėjančią išlanką.
Iš Melani prisiminimų nuotrupų ne taip buvau supratusi šią tra
jektoriją - tai, ką maniau vingiuojant į pietus ir šiaurę, iš tikrųjų buvo
aukštyn ir žemyn.
Pirmoji linija buvo kalno kontūras. Šio kalno.
Linija, rodanti kelią pas Džaredą ir Džeimį. Pirmoji linija, pradinis
taškas.
Jei taip, aš galiu juos rasti.
„Mes galime juos rasti, - pataisė mane. - Tu viena nežinai nei
krypties, nei kelio. Niekada nepasakiau tau visko iki galo - kaip ir
apie trobelę."
- Nesuprantu. Kaip? Kaip kalnas gali parodyti kryptį ar kelią? - ir
nevalingai širdis ėmė plakti tankiau. Supratau - Džaredas arti. Ir Džei
mis... taip arti, kad ranka gali pasiekti.
Ir Melani parodė man atsakymą.
-Tai tik linijos. O dėdulė Džebas tėra senas beprotis. Kuoktelėjęs kaip ir
visa tėvo giminė, - bandau ištraukti albumą Džaredui iš rankų, bet jis,
regis, to nepastebi.
- Kuoktelėjęs kaip Šeron mama? - Džaredas nepaleidžia seno nuo
traukų albumo. Įnikęs studijuoja pieštuku prikraigaliotą terlionę pasku
tiniam e album o viršelyje. Vienintelis daiktas iš namų, kurio nepamečiau
per visus bėgimo ir slapstymosi metus. Dabar net šitos pamišėliškos ke
verzonės man yra neįkainojamas prisiminimas.
- Hm, tu laimėjai, - sumurmu po nosimi.
Jei Šeron vis dar gyva, tai tik todėl, kad jos motina, kvanktelėjusi
tetulė Megė, galėjo varžytis su dėdule Džebu dėl didžiausio iš didžiau
sių Straiderių giminės pamišėlių titulo. Mano tėvą Straiderių beproty
bė palietė visai nedaug: skirtingai nei kiti, jis neturėjo užpakaliniame

kiem e įsirengęs slapto bunkerio ar panašiai. Kiti - jo sesuo Meg ė ir
broliai Džebas su Gajumi - buvo prisiekę sąmokslo teoretikai. Dėdė
SIELONEŠĖ • 97
- Dėdulė Džebas ir mano tėvas ginčijosi. Dėdė bandė jį įtikinti, kad

aplink dedasi keisti dalykai ir kad jis niekuo nepasitikėtų. Tėtis, girdėda
mas tokias kalbas, tik juokėsi jam į akis. Džebas sugriebė ant žurnalinio
staliuko padėtą nuotraukų albumą ir ėmė braižyti taip mygdamas pieš
tuką, kad piešinys atsispaudė galiniame albumo viršelyje. Tai pamatęs
tėvas suirzo ir pasakė, kad mama dėl to labai supyks. Džebas lyg negir
dėdamas tęsė toliau:„Sakei, Lindos mama pakvietė jus į svečius? Ar tau
tai neatrodo keista? Nei iš šio, nei iš to, po tiekos metų. įsivaizduoju,
kaip ji nulius pamačiusi, kad atėjo viena Linda. Pasakysiu tiesiai šviesiai,
Trevai, nemanau, kad grįžusios Lindos galvoje bus likę bent kiek nuo
savo protelio. Žinoma, ji elgsis kaip niekur nieko, bet tu tikrai pastebėsi
skirtumą." Tuo metu mes dar nesupratome, ką jis nori pasakyti, bet tėtį
jo žodžiai užpykdė. Jis liepė dėdei išeiti. Iš pradžių Džebas spyriojosi. Vis
bandė mus perspėti, kad nelauktume, kol bus per vėlu. Paskui sugriebė
mane už peties ir nusitempė į šalį. „Neleisk jiems tavęs užvaldyti, mie
loji, - sušnibždėjo. - Eik palei šias linijas. Pradėk nuo pradžios ir laikykis
linijų. Dėdė Džebas parengė tau saugią vietelę." Po šių žodžių tėvas pa
rodė jam duris.
Džaredas linkteli ir vis dar įdėmiai tyrinėja piešinį.
- Nuo pradžios... Pradžia... Tai turėtų kažką reikšti.
- Iš tiesų? Džaredai, čia tik paika keverzonė. Tai ne žemėlapis, pažiū
rėk, tos linijos net nesijungia viena su kita.
- Mel, įsižiūrėk į pirmąją kreivę. Ji man kažką prim ena. Galiu prisiek
ti, kad esu ją matęs.
Aš atsidustu.
- Gal jis paaiškino tetai Megei? Gal ji daugiau žino?
- Gal, - sako jis neatitraukdamas akių nuo dėdės Džebo kraigalionių.
Paskui Melani perkėlė mane laiku atgal, į daug senesnius prisimi

nimus, kuriuos jau buvo primiršusi. Nustebau suvokusi, kad ji pati tik
visai
Jau poneseniai susiejo šiuos
to, kai atsiradau prisiminimus
aš. Štai kodėl leido- senus ir daug naujesnius.
man pamatyti šias linijas,
nors tai buvo viena didžiausių jos paslapčių - nes pati jų nesuprato.
SI E L O N EŠ Ė • 99
Senuose, gerokai išblankusiuose prisiminimuose Melani sėdėjo tė

vui ant kelių laikydama tą patį albumą, tik dar beveik naują. Mergytė
mažytėmis rankutėmis, trumpais ir storais pirštukais. Negalėjau pati
kėti, kad šis kūnas kažkada irgi buvo vaiko.
Juodu žiūrėjo pirmą albumo puslapį.
- Ar prisimeni, kur tai yra? - klausia tėtis baksnodamas pirštu į seną,

papilkėjusią nuotrauką puslapio viršuje. Jos popierius atrodo plonesnis
nei kitų, beveik kaip laikraščio, matyt, nuotrauka daryta labai seniai, gal
proprosenelio, ir nuo dažno žiūrėjimo sudilinta kone iki skivytų.
-T a i Straiderių gimtinė, - atsakau, nes taip esu išmokyta.
- Teisingai. Čia senoji Straiderių ranča. Vieną kartą esi ten buvusi,
bet dedu galvą, kad nieko neprisimeni. Tau tada buvo, berods, aštuo
niolika mėnesių, - nusijuokia tėtis. - Šitos žemės nuo neatm enam ų lai
kų priklausė Straideriams...
Štai ir pati nuotrauka. Vaizdas, į kurį ji buvo žvelgusi tūkstančius

kartų taip nieko ir nematydama. Nespalvotas, papilkėjęs nuo senumo.
Nedidelis medinis namelis dykynės pakraštyje, priekyje žardis, o jame
išplaukę keli arklių siluetai. Už namelio... dantytas, gerai pažįstamas
kontūras...
Nuotraukos viršuje ant balto kraštelio pieštuku užrašyta:
„Straiderių ranča, 1904, ankstus ryt^s šalia..."
- Pikačio Pikas, - tyliai pasakiau.
„Jis irgi tai suprato, net jeigu jie niekada ir nerado Šeron. Žinojau,
kad Džaredas susies šiuos dalykus. Jis protingesnis už mane, be to,
turi nuotrauką. Tikriausiai rado atsakymą daug anksčiau nei aš. Jis
turi būti netoli..."
Nuo šios minties jos širdis prisipildė begalinio ilgesio ir jaudulio,
aklina mus skyrusi siena akimirksniu išnyko.
misDabar išvydau
naktimis visą jų kraštą
pervažiavo kelionę. Mačiau,
vogtu kaip ji, Džaredas
paprastutėliu ir Džei
automobiliu. Jie
užtruko kelias savaites. Pamačiau, kur jie išsiskyrė: Melani juos pa
1 00 • S T E P H E N I E M E Y E R
liko miškingame draustinyje šalia miesto, kuris kaip diena nuo nak
ties skyrėsi nuo jų įprastos -vietos - karštų dykumos platybių. Buvo
nuspręsta, kad Džaredas su D žeim iu jos lauks pasislėpę miške. Šalta,
nepažįstama vietovė baugino savo garsais ir kvapais, bet tankiai su
augusios šakos ir vešli lapija bus jiems geresnė priedanga nei spy
gliuoti dykumos kr ū m o k šn iai.
Tada reikėjo išsiskirti. Šie prisim inim ai taip gailino širdį, kad krūp-
čiodamos juos prašokome. Ir* štai mes apleistame pastate, kur pasislė
pusi Melani stebėjo namą kitapus gatvės. Ten ji tikėjosi rasti Šeron,
tūnančią kokiame nors sla p ta m e kambaryje ar rūsyje.
„Neturiu teisės parodyti ta.u tos vietos, - pasakė Melani. Tylus, vir
pantis balsas
prievarta išdavė nuovarg
ją išsekino. į. Prisiminimų
- Tu pasakytum jiems, antplūdis, įkalbinėjimai
kur jos ieškoti. Pražudy-ir
tum ir ją.“
- Taip, - ištariau garsiai. — Aš privalau atlikti savo pareigą.
„Kodėl? - sumurmėjo t a r s i negyva. - Kas tau iš to? Nejau dėl to
būtum laimingesnė?"
Nenorėjau su ja ginčytis, t a d tylėjau.
Važiavome greitai ir kalnas sparčiai artėjo, vis aukščiau kilo virš
horizonto. Dar valandžiukė i r būsime jo papėdėje. Priekyje pamačiau
stovėjimo aikštelę, šalia nedidelę savitarnos parduotuvę ir užkandinę.
Greta buvo net kempingo vieta - pilka, išbetonuota aikštelė. Poilsiau
tojų matėsi vos vienas kitas — vasaros karščiai ne pats geriausias metas
keliauti per dykumą.
Ką daryti? Sustoti pavalgyti? Ar prisipilti pilną baką benzino, va
žiuoti iki Tusono ir kuo greičiau iškloti naujienas ieškotojai?
Pastaroji mintis man pasirodė tokia kokti, kad vėl pajutau kylant
šleikštulį, nors skrandis b u v o tuščias. Turėjau stipriai sukąsti dantis,
kad nesusivemčiau. Nė n ep aju ta u , kaip staigiai nuspaudžiau stabdžius
ir automobilis skardžiai su žviegęs sustojo vidury kelio. Laimė, užpaka
ly
sis.nebuvo mašinų,
Ir nereikėjo antraip su
bendrauti k a spaslaugiais
nors neabejotinai būtų kuriems
vairuotojais, į mane trenkę-
žūtbūt
maga sustoti ir įpiršti savo pagalbą. Kelias buvo tuščias. Prie įkaitusio
S I E L O N E Š Ė • 101
asfalto oras mirguliavo, kelias tarpais visiškai išskysdavo, dėl to vaizdas
priminė miražą.
Juk tai nėra išdavystė - privalėjau vykdyti savo tikrąją ir vienintelę
teisingą misiją. Sielų kalboje, kuria kalbėjomės Ištakose, nebuvo žo
džių „išdavystė" ar „išdavikas". Kaip ir žodžio „ištikimybė", nes nesant
priešybės pats žodis prarado prasmę.
Pagalvojusi apie ieškotoją pajutau aštrią graužatį. Jai negalima pasa
koti visko, ką žinau, antraip tai būtų neteisinga. Bet kodėl? Neteisinga
stovėti čia ir klausytis viliojančių Melani pasiūlymų - štai kur tikroji
išdavystė. Aš negaliu taip pasielgti. Tai neįmanoma. Juk esu siela.
Kad ir ką dabar pati sau kalbėjau, puikiai supratau, ko iš tikrųjų
trokštu, aistringai,
tuonis savo nenumaldomai,
gyvenimus. labiau,prisimerkus
Kiekvieną kartą nei esu geidusi per visus
dėl ryškios aš
saulės
akyse iškildavo Džaredo veidas, ne paveikslas iš Melani prisiminimų, o
mano, tik mano, kurį visai nesigėdindama pavogiau iš jos. Aš pati troš
kau jį išvysti. Melani vis dar tūnojo pasąmonės užkaboriuose ir laukė
užgniaužusi kvapą, kol apsispręsiu.
Kaip galėjau atsiriboti nuo šio kūno troškimų? Mes su Melani tapo
me nedalomos, daug artimesnės, nei galėjau įsivaizduoti. Todėl sunku
pasakyti, kuri - ji ar aš - dabar taip veržėsi pas tą vyrą. Ir apskritai - ar
dabar tai svarbu?
Mano dėmesį patraukė saulės blyksnis galinio vaizdo veidrodėlyje.
Veikiausiai iš paskos važiuoja automobilis.
Spustelėjau greičio pedalą ir lėtai nuvairavau link parduotuvėlės
kalno šešėlyje. Dabar man tapo aišku, kad turiu tik vieną išeitį.
„Vanduo dykumoje svarbiau nei maistas, turime neštis tik tiek..."

„Aš alkana, - atkirtau jai. - Be to, jie nedaug sveria."
„Kaip žinai, neši tu, - nenorom nusileido, tada paliepė: - Paimk že
mėlapį."
Ant prekystalio padėjau topografinį apygardos žemėlapį, tokį, ko
kio ji norėjo. Tai tik dar viena priemonė jos mįslei įminti.
Žilaplaukis kasininkas, matyt, visada besišypsantis, aparatu nuskai-
tė brūkšninius kodus.
- Sumanėte pakeliauti? - maloniai pasiteiravo.
- Taip, kalnas labai gražus.
- Turistų takas prasideda visai netoli nuo čia, - mostelėjo ranka.
- Rasiu, - burbtelėjau paskubom nuo prekystalio traukdama butelius.
- Iki sutemstant būtinai susiraskite vietą nakvynei, mieloji. Antraip
galite pasiklysti.
- Būtinai.
Melani mintyse keiksnojo senyvą vyrą.
„Jis mielas. Nuoširdžiai rūpinosi manimi", - ėmiau ginti pardavėją.
„Jūs visi pabaisos! - gižiai atrėžė ji. - Nejau nesupranti, kad mums
negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais?"
„Tarp mano rūšies individų nėra nepažįstamųjų", - atsakiau ir paju
tau, kad širdį nudiegė kaltės jausmas.
„Negaliu priprasti, kad už nieką nereikia mokėti, - tarė ji pakeisda
ma temą. - Kam tada nuskaito?"
„Dėl apskaitos. Kaip kitaip jis atsimins, ką pirkome, iš kur žinos,
kokių prekių užsakyti? Kai visi sąžiningi, pinigai nereikalingi, - ir nu
tilau, nes šį kartą kaltė pervėrė taip aštriai, kad net suskaudo. - Visi,
išskyrus mane."
Pajutusi, kokia nuožmi kova vyksta manyje, Melani vėl nutilo, bijo
jo suerzinti, kad tik neapsigalvočiau. Mintimis persikėlė kitur - į kelio
nės tikslą. Jos svajos užkrėtė ir mane, todėl paspartinau žingsnį.
Pirkinius nuvilkau prie automobilio ir sustačiau ant žemės prie ke
leivio durelių.
- Leiskite jums padėti.
sielonešė • 105
Net pašokau iš netikėtumo pamačiusi šalia stovint tą kitą pirkėją iš

parduotuvės, negana to, jis jau laikė mano butelių pakuotę.
- O... dėkoju, - išstenėjau. Širdies tvinksniai dundėjo net ausyse.
Palaukėme, kol jis įkėlė pirkinius į automobilį. Melani įsitempė tarsi
ketindama bėgti.
„Tau nėra ko bijoti. Jis mums nepadarys nieko bloga."
Bet ji nesiliovė įtariai dėbsojusi į vyrą.
- Ačiū, - dar kartą padėkojau jam uždarius dureles.
- Ką jūs, džiaugiuosi galėdamas padėti.
Ir neatsisukdamas nužingsniavo prie savo automobilio. Klestelėjau
ant sėdynės ir iškart griebiau už bulvių traškučių.
„Kol kas nevažiuok, apsimesk, kad žiūrinėji žemėlapį, - tarė Mela
ni. - Palauk, kol jis dings iš akių."
„Niekas mūsų neseka, neišsigalvok", - raminau ją, bet atsidususi vie
na ranka vis dėlto išlanksčiau žemėlapį. Kita glemžiau traškučius. Aišku,
dirstelėti į žemėlapį neprošal, bent jau susigaudysiu, kur keliaujame.
„Kur mes traukiame? - paklausiau jos. - Pradinį tašką jau radome,
kur dabar?"
„Apsidairyk, - paliepė ji. - Jei iš čia jos nematyti, kalną apeisime iš
pietų pusės."
„Nematyti ko?"
Vaizduotėje ji parodė man gerai pažįstamą antrąją liniją: dantytą, su
keturiais smailiais vingiais, primenančiais serpantiną, penktasis kažkoks
bukas, tarsi būtų nulaužtas. Pagaliau išvydau tą vaizdą taip, kaip seniai
turėjau pamatyti - ne horizontaliai, o vertikaliai: rantytą kalno keterą su
penkiomis viršūnėmis, keturios smailios, penktoji nusklembta.
Atsisukau į šiaurę ir apžvelgiau horizontą iš rytų į vakarus. Galėjau
lengvai apsirikti, nes vaizdinys mano sąmonėje tikslias formas įgavo
tik po to, kai pamačiau patį kalną, išsiplėtusį per visą horizontą šiaurės
rytuose.
„Štai jis! - vos neuždainavo iš džiaugsmo Melani. - Eime greičiau!"
Ji norėjo, kad tučtuojau lipčiau iš mašinos ir pėsčia leisčiausi link
jo. Papurčiau galvą ir vėl įknibau į žemėlapį. Matėsi, kad kalnų virtinė
gana toli, negalėjau net apytikriai pasakyti, kiek mylių mus skiria. Eiti
tokią tolybę per negyvenamą dykumą? Brr, nebent neturėčiau kito pa
sirinkimo.
„Būkime protingos", - mąsčiau pirštu vesdama per žemėlapį išilgai
plonos linijos, žyminčios kelią. Žemėlapis rodė, kad už kelių mylių į
rytus nuo magistralės atsiskyrė bevardis kelias ir ėjo kaip tik link tos
kalnų virtinės.
„Gerai, - netikėtai nusileido ji, - pavažiuokime. Kuo greičiau, tuo
geriau."
Gan lengvai radome tą neasfaltuotą keliuką, greičiau siaurą su
tremptos žemės juostą, vingiuojančią tarp retų krūmokšnių, tokią
siaurą, kad
vietoje, kur vargu ar prasilenktų
augalija du nenaudojamas
vešlesnė, toks automobiliai. Pagalvojau,
kelias būtų kad kitoje
seniai už
žėlęs, tačiau dykumoje tik per kelis dešimtmečius augalai tiek išsiple
čia. Įvažiavimą užtvėrė surūdijusi grandinė, vienas jos galas priveržtas
prie medinio stulpo, kitas laisvai apvyniotas aplink tokį pat baslį kito
je keliuko pusėje. Iššokusi paskubom atvyniojau grandinę, numečiau
šalia stulpo ir vėl stryktelėjau į automobilį baimindamasi, kad niekas
nesustotų ir nepasisiūlytų padėti. Įvažiavusi į keliuką atsisukau: laimei,
greitkelis buvo tuščias. Kuo greičiau vėl užkabinau grandinę.
Kai autostrada liko toli užpakaly, abi lengviau atsikvėpėme. Džiau
giausi, kad daugiau neliko nė vieno, kam reikėtų meluoti, nesvarbu, bal
su ar mintyse. Būnant vienumoje manoji išdavystė ne taip badė akis.
Melani, patekusi į dykumą, džiūgavo tarsi būtų grįžusi namo. Ji ži
nojo visų dygliuotų augalų pavadinimus ir tyliai juos niūniavo tarsi
sveikindamasi su senais draugais.
„Keimaris, gairuvis, lazduvis, opuncija, algarobas..."
Vairavau atsargiai, nes automobilį baisiai kratė. Mašina žemu du
gnu nebuvo pritaikyta pasivažinėjimams tokia vietove ir tai primin
davo kiekviena duobė. Toli nuo greitkelio, nuo civilizacijos spąstų dy
kuma įkvėpė
greičiau, Melani
nei eiti, ji visnaujam gyvenimui.
tiek troško pėdomisNors ir žemę,
jausti suprato, kad straksėti
bėgti, važiuoti
per išdegintą ir skurdžią, bet saugią dykumą.
S I E L O N E Š Ė • 10 7
Veikiausiai greitai mums iš tikrųjų teks palikti automobilį ir eiti

pėsčiomis. Tik kažin, ar ir tada ji bus patenkinta. Kiekviena kūno ląste
le jaučiau, kad Melani nenustygsta vietoje, kad trokšta būti laisva, pati
valdyti savo kūną, keliauti kaip įpratusi plačiais, skubriais žingsniais.
Pabandžiau įsivaizduoti, kokia kančia yra gyventi be kūno, būti gyvam
įkalintam kažkieno viduje ir negalėti veikti. Kaip spąstuose. Kai neturi
jokio pasirinkimo.
Kad pamirščiau tą siaubą ir gailestį, sutelkiau dėmesį į duobėtą ke
lią. Nė vienas ankstesnis sielonešis neprivertė jaustis tokia kalta dėl to,
kas esu. Žinoma, ankstesni mano sielonešiai nebuvo tokie gyvybingi.
Saulė jau auksino vakarinių kalvų viršūnes, kai mudvi pirmą kartą
susiriejome. Ilgi šešėliai kelią išmargino keistais dryžiais, todėl vargiai
jame įmačiau pavienius akmenis ir duobes.
„Štai jis!“ - sukrykštė Melani rytuose pastebėjusi dar vieną kalnų
masyvą: gražus vingis, nuo kurio atsišakoja plona, ilga tarsi pirštas at
šaka, nukreipta į dangų. Trečioji gairė.
Jai magėjo tuoj pat išsukti iš keliuko ir lėkti prie to kalno tiesiai per
brūzgynus, nesvarbu, ar galėtų ten pravažiuoti automobilis ar ne.
„Gal iš pradžių važiuokime prie pirmesnio orientyro?" - tariau.
Mūsų keliukas vingiavo daugmaž reikiama kryptimi ir man išties
nesinorėjo iš jo išklysti. Jei išsukčiau, kaip prireikus rasčiau kelią atgal
į civilizaciją? Ar aš neketinu grįžti?
Saulė slydo už tamsios, vingiuotos vakarinio kalnagūbrio linijos ir
aš prisiminiau ieškotoją. Ką ji pagalvos nesulaukusi manęs Tusone?
Piktdžiugiškai nusikvatojau. Melani taip pat pralinksmino įsiutusios
ieškotojos paveikslas. Kažin, ar greitai ji suvoks, kad visa ši kelionė
tebuvo gudrybė, sumanyta norint jos atsikratyti? Aišku, pirmiausia ji
strimgalviais lėks atgal į San Diegą. Ir pamatys, kad manęs ten nėra.
Galiausiai manęs niekur nebus. Ką tada darys?
Tik pati nelabai suvokiau, kur aš būsiu tuo metu.
„Žiūrėk, išdžiūvusi senvagė. Gana plati, tikrai pravažiuosime. Suk
tenai", - ragino Melani.
„Gal kol kas neišsukime iš kelio."
„Greitai sutems ir turėsime sustoti. Tu tik gaišti laiką!" - iš nevilties

ji pradėjo nebyliai šaukti.
„Arba priešingai - sutaupysiu mums laiko. Beje, juk tai mano lai
kas, ar ne?"
Ji nieko neatsakė. Man pasirodė, tarsi ji keistai temptųsi mano gal
voje nenorėdama nutolti nuo upės vagos.
„Tik aš viena galiu dabar ką nors nuveikti, todėl elgsiuosi taip, kaip
man patinka."
Melani tylėjo, bet jaučiau, kad kunkuliuoja iš pykčio.
„Kodėl neparodai man likusių linijų? - paklausiau. - Iki tamsos ga
lėtume apsidairyti, gal ką pamatytume."
„Ne! - atrėžė
„Vaikų ji. - Aš irgi elgsiuosi taip, kaip man patinka."
darželis."
Ji vėl pratylėjo. Važiavau link keturių smailių viršūnių, o ji ir toliau
tylėdama tūžo.
Kai saulė užlindo už kalnų, naktis iškart pasiglemžė dykumą, vieną
minutę aplink plytėjo oranžiniai tyrai, kitą - juodžiausia tamsa. Sulėti
nau greitį ir pagraibiau po prietaisų skydelį norėdama įjungti lempas.
„Visai pakvaišai? - sušnypštė Melani. - Dykumoje automobilio
šviesos matytųsi kaip ant delno. Kas nors būtinai mus pastebėtų!"
„Tai ką mums daryti?"
„Tikiuosi, sėdynės atsilenkia."
Kol kas neišjungiau variklio. Mąsčiau, ar turime kitą pasirinkimą,
nei nakvoti mašinoje apsuptoms neperregimos dykumos nakties. Me
lani kantriai laukė: jai ir taip buvo aišku, kad nieko doro nesugalvosiu.
„Juk supranti, kad tai beprotybė, - pasakiau išjungdama variklį. -
Visa ši kelionė. Čia nieko nėra ir mes nieko nerasime. Tik pasiklysime."
Aiškiai suvokiau, koks tai sunkus išbandymas, kiek pavojų teks pa
tirti, juk nežinia, kiek laiko reikės klaidžioti svilinant saulei, neturint
jokio atsarginio plano ir aiškios galimybės grįžti. Neabejojau, kad Me
laniGresiantys
tai supranta daug geriau
pavojai už mane,
ir sunkumai, bet jos
regis, ji tylėjo.
nė kiek negąsdino, taigi
ir į mano nuogąstavimus jai buvo nusispjaut. Puikiai ją supratau: Me-
S I E L O N E Š Ė • 10 9
lani mieliau visą likusį laiką klaidžiotų po dykumą visiškai viena, nei
rinktųsi manąjį gyvenimą. Net jei nebūtų ieškotojos ir jos siaubingo
plano.
Iki galo atlenkiau sėdynę, bet vis tiek buvo nepatogu. Abejojau, ar
šiąnakt apskritai sudėsiu bluostą. Antra vertus, šiuo metu buvo tiek
dalykų, apie kuriuos draudžiau sau net užsiminti, kad galva tuoj iš
tuštėjo ir pasidariau viskam abejinga. Melani taip pat nedrumstė man
ramybės.
Nemėnesėta naktis buvo tokia tamsi, kad užsimerkusi nepajutau jo
kio skirtumo. Jau kitą akimirką nugrimzdau į bejausmę užmarštį.
tiek nuo kuprinės tampymo, kiek nuo to, kad visą naktį pramiegojau
nepatogiai persikreipusi. Pripratus nešulys neatrodė toks jau sunkus.
„Dabar paslėpk mašiną", - paliepė ji ir vaizduotėje parodė, kaip n u
laužti dygliuotas keimarių ir parkinsonijų šakas, o tada dėti ant sida
brinio automobilio stogo.
- Kam?
Iš jos tono supratau, kad mane laiko paskutine kvaile.
„Kad mūsų niekas nerastų."
„O jei aš noriu, kad rastų? Jei netrokštu amžiams likti čia, vidury
šios išdegintos dykynės! Kaip mes grįšime namo!"
„Namo? - paklausė ji ir mestelėjo keletą apgailėtinų vaizdų: tuščią
butą Sanžemėlapyje...
tį tašką Diege, iki koktumo įsipykusį
Ir trumpam priešieškotojos
akis iškiloveidą,
jaukusTusoną žymin
raudono kan
jono paveikslas. - Ką tu vadini namais?"
Nusisukau nuo automobilio apsimesdama, kad jos negirdžiu. Ir
taip nuėjau per toli. Negaliu atsisakyti paskutinės vilties grįžti. Ką gali
žinoti, gal kas nors suras automobilį, o tada ir mane. Bet kuriam gel
bėtojui lengvai paaiškinsiu, ką veikiau taip toli dykumoje. Išklydau iš
kelio... praradau nuovoką... pamečiau galvą.
Pirmiausia plačiais žingsniais patraukiau senvage. Ilgos kojos iškart
perėmė įprastą ritmą. Jis visai kitoks nei vaikštinėjant išgrįstais šaliga
tviais į universitetą ir atgal - dabar ėjau ne aš, o ji. Melani kūnas geriau
*
žinojo, kaip judėti nelygia vietove, tad leidausi jo nešama ir sparčiai,
net pati nustebau, traukiau pirmyn.
- O jei nebūčiau važiavusi šia autostrada? - balsu kalbėjausi pati su
savimi droždama tolyn į dykumą. - Jei gydytojas Brydis vis dar gyven
tų Čikagoje? Jei kelias nebūtų atvedęs taip arti jų?
Tada vėl pagalvojau, kad Džaredas su Džeimiu gali būti kažkur čia,
šioje dykynėje. Vien nuo šios minties mano abejonės išsisklaidė, širdis
užsidegė troškimu ir kojos ėmė pačios kilnotis.
„Aš irgitiknesu
pabandyti, tikra,tau- atsiverti,
bijojau prisipažinokolMelani. - Žinojau,
aplink sukiojosi kadsielos.
kitos privalau
Aš
vis dar bijau. Pasitikėdama tavimi galiu juos pražudyti."
Nuo tokios minties abi krūptelėjome.

„Bet jeigu jau mes atsidūrėme taip arti... jei jau viskas taip susiklos
tė, turiu... privalau pabandyti. Prašau... - netikėtai jos mintyse pykčio
ir apmaudo neliko nė ženklo, ji ėmė nuolankiai ir gailiai maldauti: -
Prašau, neišduok jų. Meldžiu tavęs."
„Aš pati to nenoriu... Neįsivaizduoju, kad galėčiau jiems pakenkti.
Jau verčiau..."
Verčiau ką? Mirsiu? Susinaikinsiu, nei atiduosiu kelis besislapstan
čius žmones ieškotojams?
Abi vėl krūptelėjome. Pajutusi mano pasibaisėjimą ji lyg ir apsira
mino. O mane tai veikiau išgąsdino.
Netrukus senvagė pasuko į šiaurę. Melani spyrėsi palikti šį daugmaž
lygų, sumintą taką ir traukti nosies tiesumu link trečiojo orientyro, ry
tuose dunksančio smailaus kalno, primenančio į dangų ištiestą pirštą.
Išdžiūvusios vagos nenorėjau palikti lygiai kaip ir automobilio. Pri
reikus galėčiau ja grįžti iki keliuko, o šis išvestų į greitkelį. Puikiai su
pratau, kad nuo jo dabar mane skiria mylių mylios ir reikės ne vienos
dienos, kol ten nusigausiu, tačiau nutolti nuo šios smėlio juostos reiškė
atsiduoti likimo valiai.
„Neprarask vilties, Klajokle. Mes surasime dėdulę Džebą. Arba jis
mus suras."
„Jei tik jis gyvas, - leptelėjau ir atsidususi žengiau iš senvagės į dy
kumos brūzgynus, kur pažvelgsi - vien aštrūs dygliai. - Viltis - man
nepažįstama sąvoka. Manęs ja nepapirksi."
„Tada paprasčiausiai pasitikėk."
„Kuo? Tavimi?" - nusijuokiau. Gerklę nudegino karštas dykumos
oras.
„O tu pabandyk, - nenusileido ji. - Galbūt jau šį vakarą juos pam a
tysime."
Abi kamavo begalinis ilgesys, širdies akimis regėjome du iki skaus
mo pažįstamus veidus - vyro ir vaiko. Paspartinau žingsnį - ir šį kartą
mane ginėkopiant
Saulei viltis. aukštyn kaitra darėsi nepakeliama. Šlapi plaukai pri
siplojo prie viršugalvio, gelsvi sportiniai marškinėliai įmuro prakaitu
S I E L O N E Š Ė . 11 3
ir šleikščiai lipo prie kūno. Po pietų pakilo vėjas ir svilinantys gūsiai

ėmė nešti į akis smėlį. Sausas oras išdžiovino prakaitą, smiltelių pilni
plaukai nykiai šiugždėjo, marškinėliai išsipūtė kaip burė: vėjas lindo po
druskos prisigėrusiu audiniu ir jis šnarėjo it pergamentinis popierius.
O aš ėjau ir ėjau.
Gėriau daug dažniau, nei to norėjo Melani. Ji skaičiavo kiekvieną
gurkšnį ir vis primindavo, kad rytoj troškulys kamuos dar stipriau. Bet
aš ir vėl nekreipiau dėmesio, nes šiandien jau ir taip jai daug nusilei
dau. Gėriau, kai išdžiūdavo burna, kitaip tariant, ištisai.
Žingsniavau stebėtinai sparčiai. Monotoniškas girgždančių batų
garsas liūliavo tarytum lopšinė.
du Akių paganyti
vandens nebuvo įvienas
lašai panašūs ką - vien susisukę,
į kitą. trapūs
Nuo tokio krūmokšniai,
bodaus kaip
vaizdo galva
keistai ištuštėjo ir mane apėmė savotiškas transas. Mačiau tik aplinkinių
kalnų kontūrus, atsispaudusius išblukusiame danguje, eidama begalę
kartų apžiūrėjau kiekvieną, kol įsiminiau visas viršūnes, įlinkius ir iškili
mus taip tiksliai, kad būčiau galėjusi nupiešti juos užrištomis akimis.
Jokio judesio, vien sustingusi dykuma. Nepalioviau dairytis, tar
si žengus kelis žingsnius vaizdas galėtų pasikeisti. Ieškojau ketvirtos
gairės, kurią Melani parodė tik šįryt: didelės kupolo pavidalo viršūnės
nusklembtu, tarsi iškąstu šonu. Tikėjausi, kad tai paskutinė užuomina.
Mums ir taip pasisekė, kad nukeliavome taip toli, nors širdies gilumoje
jaučiau, jog Melani atskleidė ne visas kortas ir galutinis kelionės tikslas
daug toliau, nei įsivaizduoju.
Po pietų užkrimtau javainių batonėlių. Buvau tokia išalkusi, kad
grūdau burnon vieną po kito, o kai atsipeikėjau, pamačiau, jog su-
šlemščiau visus.
Saulei nusileidus akies mirksniu užgriuvo naktis. Melani buvo tam
pasirengusi, tad jau ieškojo vietos nakvynei.
„Čia, - pasakė ji. - Turime įsitaisyti kuo toliau nuo lazduvių. Tu
blaškaisi per miegus."

Blėstančioje šviesoje dėbtelėjau į šalimais stūksantį kaktusą, taip tan
kiai apaugusį spygliais, kad priminė kailiniuotą pabaisą, ir sudrebėjau.
„Nori, kad miegočiau ant žemės? Tiesiog čia?"

„Turi kitų pasiūlymų? - atrėžė. Tačiau pajutusi mano baimę, kiek
švelniau, sakyčiau, netgi su gailesčiu pridūrė: - Pagalvok, juk čia geriau
nei automobilyje - bent jau lygu. Be to, gana karšta, taigi tavo kūno
temperatūra neprivilios jokių dykumos gyvių ir..."
- Gyvių? - sužvigau. - Kokių gyvių?
Jos prisiminimuose trumpam šmėstelėjo šlykštūs vabzdžiai ir besi-
rangančios gyvatės.
„Nesijaudink, - guodė Melani pamačiusi, jog stiebiuosi, kad tik bū
čiau kuo toliau nuo smėlyje tūnančių baisūnų, ir įbedu akis į tamsą bevil
tiškai ieškodama išsigelbėjimo. - Nieko tau neatsitiks, jei pirmoji jų ne
suerzinsi. Maža to, tu daug didesnė už kiekvieną dykumos gyventoją."
Dar vienas atminties blyksnis - vidutinio dydžio šunį primenantis
maitėda. Kojotas.
- Puikumėlis, - išstenėjau susiriesdama ant smėlio į kamuolėlį, nors
tamsoje beveik neįžvelgiama žemė vis dar kėlė panišką baimę. - Mane
sugrauš laukiniai šunys. Kas galėjo pagalvoti, kad taip... nykiai baigsiu
gyvenimą. Kaip banalu. Aštrianagis Ūkų planetos žvėris - sutinku, ši
tas būtų visai kas kita. Bent jau mirtis ištiktų garbinga.
Išgirdusi Melani balso toną įsivaizdavau, kaip ji užverčia į dangų akis.
„Liaukis elgusis kaip vaikas. Niekas nesirengia tavęs sugraužti. Gul
kis ir pasistenk užmigti. Rytojus bus dar sunkesnis."
- Paguodei, - suniurzgiau. Ji darosi tikra tirone. Nevalingai prisi
miniau girdėtą posakį: „Duok pirštą ir atkąs visą ranką." Bet vos iš
sitiesiau ant gruoblėtos, kietos žemės, iškart sumerkiau akis, matyt,
buvau labiau pavargusi, nei įsivaizdavau.
Regis, tik sudėjau-bluostą, o saulė jau vėl ridinėjosi dangumi ir dy
kuma tvoskė žudančiu karščiu. Jaučiau, kad vėl esu šlapia nuo prakaito.
Oda ir drabužiai aplipo žemėmis ir žvirgždu. Nugulėjau dešinę ranką ir
visiškai jos nejaučiau, pakračiau, kad atitirptų, tada ėmė nemaloniai dilg
čioti pirštus. Nesąmoningai ištiesiau ją prie kuprinės paimti vandens.
rio Melani vėlkartą

paskutinį susiraukė - tegul.
malšinau Ieškojau
troškulį. pusiau nugerto
Apgraibiau butelio,
visus tuščius iš ku
ir pilnus
butelius. Nusmelkė negera nuojauta.
SIELONEŠĖ • 115
Pradėjau skaičiuoti ir pasibaisėjau. Norėdama įsitikinti dar kelis

kartus perskaičiavau. Pilnų butelių buvo dviem mažiau nei tuščių. Va
dinasi, per vieną dieną išmaukiau daugiau nei pusę vandens atsargų.
„Sakiau, kad tu per daug geri."
Nutylėjau. Kuprinę užsiverčiau taip ir nesuvilgiusi lūpų. Klaikiai iš
džiūvusioje burnoje buvo kartu, tarp dantų grikšėjo smėlis. Stengiausi
nekreipti į tai dėmesio, bet vis tiek negalėjau liautis šiurkščiu kaip švi
trinis popierius liežuviu be perstojo laižytis smėlėtų dantų. Atsidusau
ir žengiau į priekį.
Saulė vis kilo. Kepino it krosnyje, kad ir kaip būtų keista, troškulį
pamažu nustelbė alkis. Pilvo neapgausi: kiek vandens bepiltum, valgyt
vis tiek norisi. Skrandis kuo toliau, tuo garsiau urzgė, pilvas prilipo
prie strėnų. Po pietų erzinantis alkis virto nepakeliamu.
„Nieko, - „paguodė" Melani. - Man yra tekę ir ilgiau pabadauti."
- Tau gal ir teko, bet ne man! - atkirtau garsiai. Dabar mažiausiai
norėjau klausytis istorijų apie jos ištvermę.
Jau buvau bepuolanti į neviltį, bet reikalai netikėtai pakrypo į gera.
Dar kartą apatiškai akimis apmečiau horizontą ir toli šiaurėje, vidury
neaukšto, dantyto kalnagūbrio išvydau išgaubtą kupolą. Žiūrint iš šios
vietos „iškąsta" dalis buvo tik vos įžiūrimas įdubimas.
„Beveik atėjome, - nudžiugo Melani pajutusi, kad artėjame prie
tikslo. Ji jaudinosi ne mažiau už mane. Plačiais žingsniais nudrožiau
į šiaurę. - Atidžiai dairykis kito ženklo", - pasakė ir parodė dar vieną
gairę. Ištempiau kaklą ir ėmiau viltingai gręžiotis aplink, nors puikiai
nujaučiau, kad taip greitai naujo orientyro nepamatysiu.
Jis turėtų būti rytuose. Šiaurė, rytai, vėl šiaurė. Tokia seka.
Džiaugsmas dėl to, kad radome dar vieną ženklą, suteikė man naujų
jėgų, todėl ėjau nelėtindama žingsnio, nors nuovargis darė savo - kojas
vis labiau maudė. O čia dar Melani negailestingai ginė mane pirmyn:
skubindavo ir bambėdavo, kai tik pradėdavau vilktis, primindavo Dža-
redą su Džeimiu, jei imdavau judėti pernelyg vangiai. Stengiausi nesu
stoti ir gėriau tik tada, kai neprieštaraudavo Melani. Burna išdžiūvo,
galiausiai perkalto taip, kad, regis, nuėjo pūslėmis.
Reikia pripažinti, kad didžiavausi savimi, nes niekad nemaniau,

jog esu tokia ištverminga. Netikėtai priekyje išvydau dulkiną keliūkš
tį - atlygį už visas savo kančias. Jis vingiavo į šiaurę, ten link, kur aš ir
traukiau. Tačiau Melani kažkodėl sunerimo ir ėmė spyriotis.
„Man nepatinka, kaip jis atrodo", - bugščiai išlemeno.
Keliukas greičiau priminė gelsvą liniją ir iš viso kraštovaizdžio iš
siskyrė tik tuo, kad buvo neįprastai tiesus ir neapaugęs krūmokšniais.
Senos padangų žymės, dvi provėžos, tarpais susieinančios į vieną juos
tą, - štai ir visas išlikęs pėdsakas.
„Jei pasisuks kita kryptimi, neisime juo, - kalbėjau jau žingsniuoda
ma tarp provėžų. - Vis greičiau nei nardytume tarp keimarių ar - dar
blogiau - brautumėmės per lazduvius."
Melani neatsakė, vis dėlto jos nerimas persidavė ir man. Akylai dai
riausi po apylinkes ieškodama kito orientyro - kalno, beveik tiksliai
atkartojančio „M" raidę, su dviem vienodomis viršūnėmis, ir kartu aš
triu žvilgsniu tyrinėjau dykumą, ar netyko kur pavojus.
Kadangi ėjau įtempusi akis, netrukus tolumoje išvydau pilką dėmę,
tik kol kas negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas tai. Iš pradžių pamaniau, jog
man jau vaidenasi. Keliskart tankiai sumirksėjau, kad praskaidrėtų
dulkių aptemdytas žvilgsnis. Tai ne uola - dėmė kitokios spalvos, ir
ne medis - per daug masyvus. Žiūrėjau į tą pusę markstydamasi nuo
ryškios saulės ir spėliojau, kas ten galėtų būti.
Pamažu pilka dėmė įgavo kontūrus. Ji buvo daug arčiau, nei atrodė
iš pradžių. Aiškiai kažkoks statinys - namas ar panašiai, nedidelis, nuo
saulės ir dulkių išblukęs iki dulsvai pilko.
Melani puolė į paniką ir aš nėriau iš siauro keliuko į skurdžių krū
mokšnių tankumyną, tarsi jie galėtų mus paslėpti.
„Įsižiūrėk, - tariau. - Tas pastatas negyvenamas."
„Iš kur žinai?" - būgštavo ji ir iš visų jėgų ėmė trauktis atbula. Tik
didžiulėmis valios pastangomis priverčiau kojas judėti į priekį.
me „Kas galėtų čia apsistoti?

bendruomenėmis", - manoTokioje
žodžiainuošalėje? Mes, sielos,
buvo persmelkti gyvena
kartėlio, juos
užnuodijo tuštuma, kurioje dabar atsidūriau, - tiesiogine ir perkelti
S I E L O N E Š Ė • 11 7
dijusi praustuvė, kelios eilės spintelių, dauguma be durelių, ir aukštas

atlapotas šaldytuvas, viduje juodas nuo pelėsių. Kitame kambario gale,
prie sienos dūlavo sofa, veikiau tik jos karkasas, be jokių pagalvėlių.
Virš jos kabojo paveikslas, kiek persikreipęs, vaizduojantis pokerį žai
džiančius šunis*.
„Jauku, - pagalvojo Melani. Jai atsipalaidavus balse atsirado sarkaz
mas. - Daiktų daugiau nei tavo namuose", - pašaipiai pridūrė.
Puoliau link praustuvės.
„Pasvajok", - karktelėjo ji.
Žinoma, iš kur tokiame Dievo užmirštame užkampyje galėtų būti
vandentiekis. Sielos daug reikšmės skiria smulkmenoms, todėl iškart
būtų pastebėjusios tokį nenormalų reiškinį. Vis tiek kaip beprotė su
kiojau senovines čiaupo rankenėles, kol viena, kiaurai suėsta rūdžių,
liko mano rankose.
Reikia apžiūrėti spinteles. Priklaupiau ant bjauraus kilimo. Atida
rydama dureles atsilošdavau, jei kartais viduje būtų įsitaisęs koks nors
nuodingas dykumos padaras.
Pirmoji buvo tuščia ir be užpakalinės sienelės, nes matėsi sienos
lentelės. Kita neturėjo durelių, viduje pūpsojo senų laikraščių krūva,
storai apnešta žemėmis. Susidomėjusi ištraukiau vieną, nupurčiau ir
pasižiūrėjau į datą.
„Dar iš žmonių laikų", - pastebėjau, buvo aišku ir be datos.
Antraštė rėkė: „Vyras sudegino savo trejų metukų dukrytę", po ja -
baltapūkės angeliško veidelio mergaitės nuotrauka. Atkreipiau dėmesį,
jog straipsnis ne pirmame puslapyje, vadinasi, istorija nebuvo tokia
šiurpi, kad nusipelnytų vietos laikraščio pradžioje. Apačioje nuotrauka
kito vyro, ieškomo dėl prieš dvejus metus nužudytos žmonos ir dvie
jų vaikų, po ja išspausdintos kelios eilutės, neva jis pastebėtas kažkur
Meksikoje. Neblaivus vairuotojas padarė avariją, du žmonės žuvo ir
trys sužeisti. Atliekamas tyrimas dėl žinomo vietinio bankininko suk
* Kalbama apie žymaus Amerikos dailininko K. M. Kulidžo (Cassius Marcellus Coolidge,

1844-1934) paveikslą, vieną iš ciklo, vaizduojantį antropomorfizuotus šunis (vert. past.).
čiavimo ir, kaip įtariama, savižudybės. Neužtenkant įkalčių paleistas

vaikų prievartautojas. Šiukšlių konteineryje rasti žiauriai nugalabyti
naminiai gyvūnai.
Susigūžiau ir švystelėjau laikraštį kuo toliau į murgliną spintelę.
„Tai greičiau išimtys, o ne kasdienybė", - ramiai paaiškino Melani
neleisdama mano siaubui aptemdyti prisiminimų apie jos laikus.
„Dabar supranti, kodėl užkariaudami Žemę manėme, jog veikiame
dėl kilnaus tikslo - šį pasaulį padaryti geresnį? Kad tikėjome - ir, sutik,
ne be pagrindo - jog jūs nenusipelnote viso to, ką gali duoti ši planeta!"
Jos balsas buvo kupinas pagiežos:
„Jeigu jau taip troškote iš planetos išvalyti blogį, būtų buvę papras
čiau ją susprogdinti."
„Kad ir ko prisigalvojo jūsų moksliniai fantastai, mes neturime to
kių galingų technologijų, - pabandžiau pajuokauti, tik jai tai nepasirodė
šmaikštu. - Be to, - tęsiau surimtėjusi, - kam tiek gero paleisti vėjais.
Tokio neapsakomo grožio planetą! Išskyrus šią siaubingą dykumą."
„Ar žinai, kada supratome, kad jūs čia? - paklausė ji mintimis grįž
dama prie kraują stingdančių antraščių. - Kai vakaro žiniose liko vien
uždegantys patriotiniai straipsniai, kai prievartautojai, narkomanai ir
kitos atmatos trokšdami pasitaisyti ir pasveikti išsirikiavo prie gydy
mo įstaigų, kai pasaulis tarsi mostelėjus burtų lazdele tapo tobulas. Štai
kada pasidarė aišku, kad čia kažkas ne taip."
- Išties šiurpios permainos! - pašaipiai burbtelėjau po nosimi lįs
dama į kitą spintelę.
Atplėšusi užrūdijusias dureles aptikau tikrą lobį.
- Trapučiai! - sužvigau griebdama nublukusią ir pusiau sutraiškytą
sūrių sausainių dėžutę. Už jos gulėjo dar viena pakuotė, atrodanti taip,
tarsi ant jos būtų užmynęs dramblys. - Biskvitai! Su kremu! - sukrykš-
čiau iš džiaugsmo.
„Žiūrėk!" - sujudo Melani mintyse rodydama į tris apdulkėjusius
baliklio butelius tolimiausiame spintelės kampe.
„Kam tau baliklis? - paklausiau plėšdama trapučius. - Ruošiesi
šliūkštelėti kam į akis? Ar trenksi buteliu per galvą?"
SIELONEŠĖ • 121
Dideliam mano džiaugsmui, dėžutė buvo pilna trapučių, tvarkingai
supakuotų į čežantį celofaną, nesvarbu, kad viduje likę vieni trupiniai.
Praplėšiau vieną paketėlį ir godžiai susibėriau į burną. Guriniai taip
ir nuslydo gerkle žemyn, nereikėjo nė kramtyti, ir gerai - troškau kuo
greičiau prisikimšti pilvą.
mano„Atidaryk butelį- irMano

kandų toną. pauostyk,
tėvas -garaže
pamokė ji nekreipdama
tokiuose laikydavodėmesio
vandenį.į
Baliklio likučiai dezinfekuoja skystį."
„Palauk minutėlę", - tuo metu kaip tik plėšiau antrą pakelį. Kad ir
paplėkę, palyginti su kartumu mano burnoje, trapučiai atrodė gardūs
kaip medus. Tik kai trečio paketėlio trupiniai dingo pilve, pajutau, kad
druska skaudžiai graužia suskirdusias lūpas ir burnos kampučius.
Išsitraukiau vieną baliklio butelį vildamasi, kad Melani neklydo.
Rankos virpėjo ir buvo tarsi vatinės, vos įstengiau jį pakelti. Mums
abiem tai kėlė nerimą. Kiek dar galėsime ištverti, ar toli nueisime?
Dangtelis niekaip nepasidavė, pamaniau, kad nuo karščio bus pa-
silydęs ir prilipęs prie butelio kaklelio. Galiausiai šiaip ne taip atsu
kau dantimis. Atsargiai, bijodama apalpti nuo kenksmingų garų, pa-
uosčiau.
kartą. Skystis vosviduje
Neabejotinai vos atsidavė
vanduo. chemikalais.
Užsistovėjęs,Patraukiau nosimi
sudvisęs, bet dar
vis dėlto
vanduo. Siurbtelėjau gurkšnelį. Ne vėsi kalnų versmė, tačiau gaivina.
Puoliau godžiai gerti.
„Gal jau liaukis?" - perspėjo Melani, teisi kaip visada. Jeigu pasisekė
rasti šią slaptavietę, būtų neprotinga iš karto viską susikimšti. Druskai
baigus graužti lūpas vėl užsimaniau ko nors sotesnio. Paėmiau dėžutę
su biskvitais ir išsilupau tris pyragaičius, beveik suplotus į blyną.
Paskutinė spintelė buvo tuščia.
Apmalšinusi alkį vėl pajutau, kad Melani nekantrauja. Nesipriešin
dama skubiai sukroviau radinį į kuprinę. Pirma, kad padaryčiau vietos,
išėmiau tuščius butelius ir sumečiau į praustuvę. Nors vanduo ir svėrė,
šią naštą nešiau su malonumu. Jei šiąnakt vėl prisieis miegoti ant kietos
žemės, bent jau nebūsiu ištroškusi ir tuščiu pilvu. Cukrus netrukus vir
to energija, sustiprėjęs kraujas plūstelėjo gyslomis ir aš guviai iššokau į
saulės nušviestą popiečio dykumą.
12 SKYRIUS
PRALAIMĖJIMAS
Netikėdama savo akimis spoksojau į tolumą ir jaučiau, kad neviltis

virsta siaubu.
- Tai neįmanoma! Tu viską supainiojai! Jo čia nėra ir niekada ne
buvo!
Vakar ryte pusryčiams suvalgiau paskutinį sumaigytą biskvitą.
O po pietų suradau dvigubą viršūnę ir vėl pasukau į rytus. Melani man
parodė, kaip surasti kitą orientyrą, ir pažadėjo, kad jis paskutinis. Tai
išgirdusi vos neėmiau šokinėti iš džiaugsmo. Vakar vakare išgėriau pa
skutinį šlakelį vandens. Šiandien jau ketvirta diena, kai mes klaidžio
jame po dykumą.
Šį rytą prisimenu miglotai: tik akinamą saulę ir karštligišką viltį.
Laikas bėgo, o aš vis šmirinėjau akimis po horizontą tuščiai ieškodama
paskutinio orientyro. Panika augo kaip ant mielių. Kad ir kiek dairiau
si, nemačiau nieko panašaus į ilgą, plokščią stalkalnį, kuriam iš abie
jų pusių tarsi budrūs sargai styrotų dvi bukos viršūnės. O ir tinkamos
vietos nebuvo. Tokiam stalkalniui reikia erdvės, o dabar ir rytuose, ir
šiaurėje dunkso vien aštriomis viršukalnėmis nusmaigstyti gūbriai.
Kur tarp jų galėtų tilpti didžiulis stalkalnis?
Rytas dar tik įpusėjo, bet saulė jau negailestingai spigino man į akis.
Stabtelėjau pailsėti. Jėgos baigė apleisti ir tai mane gąsdino. Skaudėjo
ir maudė visus raumenis, ir ne tik nuo ėjimo - prisidėjo ir įtampa, ir
miegas ant kietos žemės. Ir dar - kūnas džiūte džiūvo, o tai buvo sun
kiausia pakelti. Jaučiau, kad greitai negalėsiu žengti nė žingsnio.
SIELONEŠĖ • 123
Nusigręžiau į kitą pusę, kad bent minutei pailsinčiau veidą nuo de

ginančių spindulių.
Ir staiga pamačiau tai, ko ieškojau. Ilgą, plokščią stalkalnį su dviem
šonuose stūksančiomis viršūnėmis. Štai kur jis, vakaruose, ir taip toli
nuo mūsų, kad mirguliuojantis jo siluetas veikiau priminė miražą,
tamsiu debesimi plevenantį virš dykumos. Kiekvienas įveiktas metras,
kiekvienas kankinamas žingsnis dykuma tik tolino mus nuo jo. Nuo
paskutinio orientyro mus skyrė didesnis atstumas, nei praėjome per
visą savo kelionę.
- Negali būti, - sušnibždėjau.
Melani pastėro, buvo visiškai pritrenkta, jos galva ištuštėjo, mintys
išsitrynė, ji aiškiai atsisakė
atsigaus, nenuleisdama akiųsuvokti
nuo to tai, kas Masyvas
kalno. buvo akivaizdu. Laukiau,
neabejotinai kol
tas. Pa
galiau Melani atitoko, jos suvokimas ir širdgėla mane taip prislėgė, kad
neatlaikiusi suklupau. Ji nesigindama pripažino ir prisiėmė visą kaltę -
nuoširdi atgaila tik dar labiau sustiprino mano skausmą. Man pradėjo
trūkti oro, gokčiodama pravirkau be ašarų. Saulė negailestingai svilino
nugarą, tamsūs mano plaukai nuo karščio prikepo prie viršugalvio.
Kai pagaliau susiėmiau ir pažvelgiau žemyn, mano šešėlis tebuvo ma
žytė dėmelė man prie kojų. Dejuodama pakilau. Į kelių odą skaudžiai
įsispaudė aštrūs akmenėliai, bet neturėjau jėgų jų nubraukti. Žiūrėjau
į vakaruose plevenantį kontūrą ir galvojau, kad visas šias ilgas, karštas,
kankinamas dienas tas prakeiktas kalnas šaipėsi man už nugaros.
Galiausiai, pati nesuvokdama kodėl, ryžtingai žengiau į priekį. Tik
aš viena iš mudviejų įstengiau judėti, tik mano kojos galėjo mus išgel
bėti. Iš Melani tebuvo likęs mažytis skausmo gumulėlis, supratau, kad
nėra prasmės iš jos tikėtis pagalbos.
Čiūžty čiūžt- sunkiai vilkau kojas perdžiūvusia žeme. Taip eina
mirtininkai.
- Jis buvo tik senas beprotis, - murmėjau dėliodama sustingusias
kojas. Krūtinę
kosuliu. supurtėkosėjau
Springdama keistasvis
drebulys ir išsiveržė
smarkiau, gerklę
tik kai akys ėmėdraskančiu
dilgčioti
nuo nesamų ašarų, supratau - kvatojuosi kaip beprotė.
- Čia niekada... niekada... nieko nebuvo! - šūkčiojau apimta isteri

jos priepuolio. Svirduliavau į šonus tarsi girta. Smėlyje liko vinguriuo
janti pėdsakų šliūžė...
„Ne, - gūdžiai atsiliepė Melani, išnirusi iš savo liūdesio. - Tai aš
kažką supainiojau. Tai tik mano kaltė."
Dabar juokiausi iš jos. Svilinantis vėjas pagavo pamišėlišką mano
kvatojimą ir nunešė tolyn į dykumą.
„Palauk, palauk, - įtemptai mąstė ji bandydama priversti mane ne
galvoti, kad tai viso labo pokštas. - Juk nemanai... Noriu pasakyti, ar
manai, kad jie irgi bandė eiti šiuo keliu?"
Staigi jos baimė užčiaupė mane vidury isterijos priepuolio. Užsprin-
gau karštu oru, krūtinę supurtė drebulys. Kai vėl įstengiau normaliai
kvėpuoti, liguistas juokas buvo išgaravęs negrįžtamai. Akys dar kartą
instinktyviai apibėgo tuščią dykumą ieškodamos ženklo, rodančio, kad
ne mano pirmos gyvybę ji pasiglemš. Dykynė buvo neaprėpiama, bet
aš, stačiai paklaikusi iš sielvarto, vis tiek nesilioviau šmaižioti po ją aki
mis, šįkart dairydamasi... palaikų.
„Ne, to negali būti, - kartojo Melani guosdama greičiau save nei
mane. - Džaredas per gudrus. Jis niekada nekeltų čia kojos, jei nebūtų
tikras, kad pasiseks, - ne taip kaip mes. Jis niekada nesivestų Džeimio
ten, kur gresia pavojus."
„Tu teisi, - pasakiau pamąsčiusi. Norėjau tuo tikėti taip, kaip tikėjo
jinai. - Esu tikra, kad visoje Visatoje nerasi tokių paikšių kaip mes. Be
to, jis veikiausiai nė nebandė čia ieškoti. Galbūt net neperprato tų gai
rių. Tik tau galėjo šauti į galvą tokia kvaila mintis, deja."
Kojos tebenešė pjrmyn, nors pati jau sunkiai suvokiau, ką darau.
Kai priešais matai tokį neįveikiamą atstumą, viskas tampa beviltiška.
Net jei per stebuklą atsidurtume prie to stalkalnio, kas tada? Aišku
kaip dieną - ten tuščia, ten niekas mūsų nelaukia ir nėra mums išsi
gelbėjimo.
- Mes mirsime, - tariau. Nustebau, kad gergždžiančiame balse ne
sigirdėjo jokios baimės. Tai faktas, neišvengiamybė, kaip Visatos dės
nis, kurio nepakeisi. Saulė karšta. Dykuma sausa. Mes mirsime.
SIELONEŠĖ • 125 125/686
„Taip", - ramiai atsakė Melani. Su mirtimi ji susitaikė lengviau nei

su tuo, kad mūsų pastangos buvo vien beprotybė.
„Nebijai?"
Prieš atsakydama ji akimirką pagalvojo.
„Bent jau žinosiu, kad miriau bandydama ką nors daryti. Ir aš lai
mėjau: neišdaviau jų, nepasmerkiau beprasmiškai egzistencijai. Padariau
viską, kad juos rasčiau. Kad tesėčiau savo pažadą... Aš mirštu dėl jų."
Suskaičiavau devyniolika žingsnių, tik tada galėjau atsakyti. Devy
niolika vangių, bergždžių žingsnių per šiugždantį smėlį.
- O dėl ko mirštu aš? - paklausiau garsiai ir man vėl ėmė peršėti
akys, tik verkti neverkiau - dykuma išdžiovino ašaras. - Tikriausiai už
tai, kad praradau save? Taip?
Suskaičiavau trisdešimt keturis žingsnius, tik tada išgirdau atsaky
mą į savo klausimą.
„Ne, - lėtai tarė ji. - Man taip neatrodo. Manau... kad galbūt... tu
miršti dėl to, jog nori tapti žmogumi, - tarsi mačiau, kaip ji šypsosi tai
sakydama, taip kvailai ir dviprasmiškai nuskambėjo šie žodžiai. - Tu
matei tiek planetų, pergyvenai tiek sielonešių ir pagaliau radai vietą ir
kūną, dėl kurių gali mirti. Tu galų gale radai savo namus, Klajokle."
Dešimt žingsnių.
Jėgų visai neliko, neįstengiau net lūpų pakrutinti.
„Tad ar negaila, kad man nelemta ilgiau čia pagyventi?"
Nebesupratau, ką ji atsakė. Gal bandė mane paguosti? Atsidėkoti už
tai, kad atvedžiau ją čia numirti? Ir ji laimėjo, nes grūmėsi iš paskuti
niųjų, kad niekada neišnyktų.
Dar po kelių žingsnių ėmiau klupinėti. Iškamuotas kūnas šaukte
šaukė pasigailėti - tarsi būčiau galėjusi palengvinti jo kančias. Jei ne
Melani, krisčiau kur stoviu, bet ji kaip visada pasirodė ištvermingesnė
už mane.
Užuot tūnojusi sąmonės kamputyje, ji užvaldė kūną ir ėmė varinėti
galūnėmis kraują. Mano žingsnis praplatėjo, pati išsitiesiau, sutvirtė-
jau. Tik nenusakomos valios jėga ji, galima sakyti, prikėlė mane iš mi
rusiųjų ir vėl stumtelėjo neįmanomo tikslo link.
Kova su likimu, nors ir beprasmė, mums abiem suteikė džiaugsmo.

Melani troško vėl jausti savo kūną, o aš buvau per daug nusilpusi, kad
priešinčiausi, pagaliau ji privertė visas organizmo funkcijas paklusti
sau. Pajutusi laisvę sukrykštė iš džiaugsmo, metėsi pirmyn veržliai ki
lodama kojas ir mojuodama rankomis, nors ir suprato, jog ten mūsų
niekas nelaukia. Dabar ji negalvojo apie tikslą, paprasčiausiai mėgavosi
akimirkos palaima - veikti. Ir tas džiaugsmas užgožė net širdgėlą dėl
artėjančios lėtos mirties.
„Kaip manai, kas yra anapus? - paklausė ryžtingai žengdama pasi
tikti mirties. - Ką išvysi tada, kai mes numirsime?"
„Nieko, - mano balsas suskambo aidžiai, atšiauriai ir tvirtai, tarsi
būtų buvęs
galutine tuščias kaip ir ištartas žodis. - Kaip tik dėl to ją vadiname
mirtimi."
„Ar sielos netiki pomirtiniu gyvenimu?"
„Mes ir taip nugyvename daug gyvenimų. Kažin, ar galima dar...
ko nors tikėtis. Palikdamos sielonešį kiekvieną kartą patiriame kažką
panašaus į mirtį. Ir atgimstame perkeltos į naują kūną. Bet jei mirsiu
čia, man tai bus visa ko pabaiga."
Stojo ilga, mąsli tyla, sunki našta užgulė ir kojas - jos vis lėčiau
kilnojosi.
„O tu? - prabilau pirmoji. - Vis tiki, kad po šio gyvenimo yra dar
kažkas?" - ir peržvelgiau jos mintis apie žmonių pasaulio galą.
„Manau, kad kai kurie dalykai niekada nemiršta."
Prieš akis vėl iškilo jų veidai - taip aiškiai ir ryškiai, tarsi abu stovėtų
šalia. Meilė, kurią jautėme Džaredui ir Džeimiui, iš tikrųjų buvo nemari.
Tą akimirką išties abejojau, kad mirtis galėtų sunaikinti tokį gyvybingą
ir stiprų jausmą. Galbūt jos meilė visuomet bus kartu su ja, persikels į
kokį nors pasakų pasaulį - už perlais išdabintų vartų. Tik ne mano.
Ar išsivadavusi iš šios meilės apžavų pajusiu palengvėjimą? Vargu.
Jaučiausi taip, tarsi tai, kas dabar vyksta man, būtų neišvengiama, skir
ta paties likimo.
Ištvėrėme dar kelias valandas. Net milžiniška Melani dvasios stipry
bė negalėjo daugiau reikalauti iš šio mirtinai nukamuoto kūno. Akys
SIELONEŠĖ • 12 7
apsitraukė migla. Sausas oras, kad ir kiek siurbėme į plaučius, regis,

neturėjo deguonies ir nepalaikė gyvybinių galių. Skausmas išsiveržė
pro suskirdusias lūpas ir virto gailia dejone.
„Prisipažink, tau niekada nebuvo taip blogai", - bandžiau ją paer
zinti svirduliuodama link išdžiūvusio medžio, per kelias pėdas iškilu
sio virš žemų krūmokšnių. Jeigu jau lemta mirti, bent pavėsis bus virš
galvos, kad ir koks menkas.
„Taip, - prisipažino ji. - Taip blogai dar nėra buvę."
Šešėlis labiau priminė skylėtą voratinklį, bet priėjusios jį kojos
galutinai atsisakė klausyti. Kniūbsčiomis išsitiesėme ant žemės, kad
daugiau nejaustume svilinančios saulės, galvą vos pasukome į šoną ir
ėmėme
sojome įburna
dulkesgaudyti paskutinius
per kelis colius nuodeginančio oro gurkšnius.
veido ir klausėmės Spok-
gokčiojančio
kvėpavimo.
Dar po kiek laiko, daug ar mažai jo praėjo, nežinia, užmerkėme
akis. Žiūrint iš vidaus vokai švietė ryškiu raudoniu. Išdžiūvusios šakos
nė kiek negelbėjo nuo saulės, o gal šešėlis nusisuko.
„Kaip ilgai dar kankinsimės?" - paklausiau jos.
„Nežinau, man dar nėra tekę mirti."
„Valandą? Daugiau?"
„Galiu tik spėlioti kaip ir tu."
„Kur tie kojotai... kai jų iš tikrųjų reikia?"
„Brr... tikiuosi, kad mirsime ne nuo laukinių padarų nagų... ar ge
luonių..." - jos padrika mintis nutrūko.
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarėme viena kitai. Smege
nys išskydo, daugiau negalėjome suregzti nė sakinio. Skausmas išsiplė
tė iki begalybės ir viską užgožė. Raumenis ėmė tampyti priešmirtiniai
traukuliai, kūnas trūkčiojo, bangavo tarsi priešindamasis neišvengia
mai pabaigai.
Mes nekovojome. Plūkavome ties gyvybės ir mirties riba, laukėme.
Iš prisiminimų
viską padrikai
baigiančioje prarytiiškildavo atskiri
juodumoje. Kolfragmentai ir vėl neaptemo,
protas galutinai išnykdavo
mintyse niūniavome lopšinę. Tą, kurią dainuodavome Džeimiui, kai
vietoj minkšto patalo po šonu būdavo tik kieta žemė, kai šaltis smelk
davosi iki kaulų smegenų arba kai bijodavome taip, kad negalėdavome
užmigti. Abi tarsi pajutome, kad Džeimis padeda galvą mums ant pe
ties ir priglunda prie šono kaulėta vaikiška nugara, paskui išvydome
save, įkniaubusią veidą į plačią vyrišką krūtinę, ir galvoje suvinguriavo
nauja lopšinė: ji guodė, liūliavo ir ramino užmarštin nugramzdindama
visas kančias.
Vokai pajuodo. Ne, tai dar ne mirtis, tik naktis nusileido ant dykumos
ir be galo mus nuliūdino: atvėsus trokštama mirtis ne taip greitai ateis.
Laikas ir erdvė išnyko, mus apgaubė tamsa ir tyla. Staiga toje tuštu
moje pasigirdo kažkoks garsas.
MirtiesArba
pasirodė. užliūliuotas protas
tai kojotas nė nekrustelėjo.
laukia Veikiausiai
savo puotos valandos. mums
Gerai tai tik
ar
blogai? Nežinia. Mintis nutrūko tamson nusinešdama ir neatpažintą
garsą.
Kažkas mus papurtė, paskui timptelėjo už sustingusių rankų. Apsi
džiaugėme - vis dėlto kojotas, vadinasi, greitai mūsų kančios baigsis.
Į kūną susmigs aštrūs dantys. Bet keista - užuot traukęs, tas maitėda
ėmė stumti, versti ant nugaros.
Ant veido pasipylė drėgna, vėsi srovė. Tai neįmanoma - mes kliedi-
me. Gaivūs lašai varvėjo ant skruostų ir plovė smėlį. Vokai suvirpėjo.
Patekusios į akis smiltelės nežmoniškai graužė, bet kas tas smėlis!
Smakras išsirietė, pakilo, burna ėmė žiopčioti tarsi aklo, bejėgio, ką tik
išsiritusio paukštyčio ir karštligiškai gaudė vandens lašus.
Ar mums pasirodė, ar išgirdome atodūsį.
Gaivinanti versmė pasipylė tiesiai į burną. Springdamos ir gokčio-
damos godžiai rijome vandenį, nusilpusios rankos lyg drugio krečia
mos ėmė graibyti orą. Kažkas stipriai padaužė per nugarą, atsikosėjo
me ir vėl galėjome normaliai kvėpuoti. Rankos vis dar šmirinėjo ore
ieškodamos vandens.
Šį kartą tikrai
Gerklėn išgirdome
vėl pasipylė atodūsį.
vanduo. Dabar gėrėme atsargiau, kad vėl neuž-
springtume, kad vėl neatimtų vandens.
SIELONEŠĖ • 129
Gėrėme tol, kol pilvas išsipūtė kaip būgnas ir ėmė skaudėti. Gy

vybės srovė silpnėjo ir virto pavieniais lašais - nepatenkintos kimiai
suniurzgėme. Prie lūpų prigludo kitas kaklelis. Ir tą vandenį išgėrėme
vienu mauku.
Pilvas išpampo, dar gurkšnelis - ir sprogs, bet sumirksėjusios, kad
prašviesėtų akys, dairėmės tik vieno - vandens. Dar vandens. Kur rasti
daugiau vandens. Tik aplink buvo aklina tamsa, nė mažiausios žvaigž
delės danguje. Praskaidrėjus žvilgsniui pastebėjome, kad šešėlis virš
mūsų daug tirštesnis, dangų užstojo kažkieno siluetas, juodesnis už
pačią naktį.
Sušnarėjo audinys, po kažkieno kojomis sušiugždėjo smėlis: juodas
siluetas
veik atsitraukė.
kurtinantis Nakties
- tas kažkastylą perplėšė
atitraukė aštrus garsas, dreskiantis, be
užtrauktuką.
Į akis rėžė šviesa, žeidžianti skaudžiau už ašmenis. Aiktelėjome iš
skausmo ir žaibiškai prisidengėme veidą ranka, bet ji spigino net per
delną, per užmerktus vokus. Suvaitojome ir akinamas spindulys išny
ko, ir tas kažkas atsiduso trečiąkart - šį atodūsį ne tik išgirdome, bet ir
pajutome ant veido.
Atsargiai atsimerkėme, bet apžilpusios akys menkai tematė. Si
luetas sėdėjo veidu į mus ir tylėjo. Pajutome užslėptą grėsmę, nors
apdujęs protas viską priėmė labai miglotai, tarsi tai vyktų ne mums,
o kažkam kitam. Galvoje sukosi viena mintis - vanduo. Iš kur gauti
daugiau vandens. Kvaila galvoti apie vandenį, kai sprendžiamas tavo
gyvybės ir mirties klausimas. Visą dėmesį sutelkėme į paslaptingą
gelbėtoją. Kas jis?
Pirmiausia į akis krito šviesi dėmė žemiau veido, baltų gijų debesis,
toks ryškus juodos nakties fone. Tik po geros valandėlės suvokėme,
kad tai barzda, visai kaip Kalėdų Senelio. Prisiminimai atgijo staiga,
iš atskirų tarsi dėlionės gabaliukų iškart susidėjo pažįstamas veidas.
Viskas stojo į savo vietas: stambi nosis, su vos įskeltu galiuku, platūs
skruostikauliai,
užgriuvusios akys.vešlūs
Norsbalti antakiai,
tamsoje įdubusios,
veido bruožų giliomis
beveik raukšlėmis
nesimatė, atmin
tis parodė jį taip aiškiai, tarsi būtų apšviestas saulės.
- Dėdule Džebai, - sugargėme apstulbusios, - tu suradai mus.
Jis buvo pritūpęs šalimais, o išgirdęs savo vardą iš netikėtumo at
sisėdo.
- Mat kaip... - mąsliai nutęsė. Šiurkštus jo tembras vėl prikėlė bėga
lę prisiminimų. - Štai jums ir dovanėlė.
13 SKYRIUS
NUOSPRENDIS
Klausimas siūbtelėjo tarsi vanduo, atkosėtas iš skenduolio plaučių:

- Ar jie čia?
Po vandens tai buvo antras gyvybiškai svarbus dalykas.
- Ar jiems pavyko?
Tamsoje nebuvo galima įskaityti dėdės Džebo išraiškos.
- Kas? - paklausė jis.
- Džeimis! Džaredas! - šnabždesys draskė išdžiūvusią gerklę it bū
čiau šaukusi. - Džaredas su Džeimiu! Mūsų broliu! Ar jie čia? Ar jie
atėjo? Ar radai juos kaip mus?
''Stojo tyla.
- Ne, - iškart atsakė jis. Ryžtingai kaip kirviu nukirto. Balse jokio
gailesčio, apskritai jokio jausmo.
- Ne... - sušnabždėjome mes.
Tas „ne“ buvo ne aidas, o mūsų atsakas gyvenimui. Kokia prasmė
gyventi? Vėl užsimerkėme ir, kad ne taip sopėtų širdis, įsijautėme į
kūno skausmą.
- Hm... - kiek patylėjęs sumykė dėdė Džebas. - Aš... čia turiu kai ką
padaryti. Tu pailsėk... truputį... aš tuoj grįšiu.
Kad ir girdėjome jį kalbant, žodžiai mums buvo tik tuščias garsas,
be jokios prasmės - kaip vėjo ošimas. Jo žingsniai nutolo, o mes likome
gulėti užsimerkusios. Kur jis nuėjo? Kodėl? Vis viena. Viskas vis viena.
Jų nėra. Ir nėra jokios vilties rasti. Džaredas su Džeimiu pradingo,
išnyko - tai jie mokėjo puikiai. Daugiau mes jų niekada nepamatysime.
darkytų veidų. Jų lūpos persikreipė nuo vos tramdomos neapykantos,

pro jas bolavo stipriai sukąsti dantys - kaip laukinių žvėrių. Net su
raukti antakiai nepaslėpė įsiūčio aptemdytų akių.
Dvi moterys ir šeši vyrai, beveik visi stambesni už mane, keli ypač
aukšti ir raumeningi. Stovėjo atkišę į priekį sugniaužtas rankas, kie
kvienas spaudė ginklą. Kai tai suvokiau, veide neliko nė lašo kraujo.
Keletas buvo ginkluoti peiliais: vieni trumpais, kokius ir aš naudojau
virtuvėje, kiti ilgesniais. Vieno ašmenys atrodė itin dideli ir aštrūs, ko
kių virtuvėje nepamatysi. „Mačetė", - pašnibždėjo Melani.
Treti laikė ilgas metalines arba medines lazdas. „Tai vėzdai", - pa
aiškino Melani.
Būrelio
nantį didelįvidury
smailųatpažinau dėdęnebuvau
peilį. Tokio Džebą. Jis irgi turėjo
mačiusi ginklą,
tikrovėje - tikprime
Me
lani prisiminimuose. Tai buvo šautuvas. „Graižtvinis šautuvas", - vėl
paslaugiai padėjo mano sielonešė.
Žiūrėjau į juos baisėdamasi, o Melani, priešingai, netvėrė džiaugs
mu pamačiusi, kiek jų daug. Aštuoni išsigelbėję žmonės! Ji manė, kad
išgyveno vien dėdė Džebas, geriausiu atveju, su juo būtų buvę dar du.
Matydama tiek gyvų saviškių ji krykštavo iš laimės.
„Kvaiša, - pasakiau. - Pažiūrėk į juos. Praregėk pagaliau."
Ir priverčiau pažvelgti mano akimis, pajausti grėsmę ir pyktį, sklei
džiamus tų brutalių būtybių, mūvinčių purvinus džinsus ir vilkinčių
išblukusius, nuo dulkių parudavusius medvilninius marškinėlius. Gal
kažkada jie ir buvo žmonės, tokie, kaip suprato Melani, bet dabar to
žmogiškumo nelikę nė lašo. Prieš mus stovėjo pabaisos, barbarai. Iš
troškę kraujo laukiniai.
Kiekvieno akyse švietė mirties nuosprendis.
Tada jai nuo akių irgi nukrito valktis. Nors ir nenoromis, Melani
turėjo pripažinti, kad aš teisi. Šią akimirką jos dievinami žmonės stojo
prieš mus kaip blogio įsikūnijimas - kaip iš to laikraščio, kurį radome
apleistoje
Reikėjotrobelėje. Prieš mus stovėjo
būti išmintingesnėms žudikai.
ir numirti dar vakar.
Kodėl dėdė Džebas išgelbėjo mums gyvybę?
Mane apėmė nevaldoma panika. Perkračiau galvoje istorijas apie

nesuskaičiuojamas žmonių žiaurybes. Kūną supurtė siaubas ir pasi
bjaurėjimas. Mąstyk, įsakiau sau, susikaupk. Kodėl žmonės palieka
savo priešus gyvus, kad ir trumpam? Tam turi būti priežastis. Ko jiems
iš manęs reikia? Proto ar jų kūno...
Staiga, lyg mostelėjus burtų lazdele, suvokiau baisią tiesą - jiems
reikia vienos vienintelės, didžiosios mano paslapties. Tos, kurios aš
jiems niekada nė už ką neišduosiu. Kad ir ką man darytų. Mirsiu, bet
neišduosiu.
Net Melani jos neatskleidžiau. Vos atgavusi sąmonę po įkūnijimo
pasinaudojau jos pačios gynybos būdais ir aklina siena atitveriau ma
žytę sąmonės kertelę, kur sudėjau slapčiausias savo mintis. Pirmą kartą
atgimusi naujame kūne. Pirmą kartą per visus aštuonis savo gyveni
mus. Niekada anksčiau to nebuvo reikėję.
Melani liko abejinga mano užtvaroms ir nebandė pro jas prasibrau
ti: turėjo daug svarbesnių rūpesčių, nei širsti dėl to, kad ne ji viena turi
paslapčių.
Tik ar buvo prasmės tai nuo jos slėpti? Dėl jos neabejojau - ji stipri,
atlaikys visus kankinimus. O aš? Kiek aš galėčiau iškęsti, kol išduočiau
viską, ko jie nori?
Pagalvojau apie savižudybę ir širdis akimirksniu apsunko. Pasibjau
rėtina ir neįmanoma išeitis - juk tada tapčiau dar ir žmogžude. Kad ir
ką man lemta iškęsti - kankinimus ar mirtį - Melani kentės su mani
mi. Palauksiu. Kol daugiau neturėsiu jokio pasirinkimo.
„Ne, jie to nedarys. Dėdė Džebas neleis jiems manęs skriausti."
„Dėdė Džebas nežino, kad tu dar esi čia", - priminiau jai.
„Tai pasakyk jam!"
Įsižiūrėjau į senyvo vyro veidą. Dalį slėpė tanki balta barzda, todėl
sunkiai perpratau jo išraišką, bet akyse nedegė tokia nuožmi neapy
kanta kaip kitų. Keli vyrai nusisuko nuo manęs ir klausiamai sužiuro į
jį. Laukė
garos. atsakymo
Dėdė Džebasį tebežiūrėjo
tą klausimą,į kurį
manepirmučiausia ir išgirdau
nekreipdamas dėmesio už nu
į nirš
tančius bendrus.
S I E L O N E Š Ė • 1 35
„Negaliu to padaryti, Melani. Jis nepatikės. Jei tik jie pajus, kad me
luoju, neabejotinai palaikys mane ieškotoja. Jie užtektinai yra matę, kad
suprastų: tik ieškotojas išdrįs ateiti čia prisidengęs melu, tik ieškotojas
įstengs sukurpti įtikinamą istoriją, galinčią juos apmulkinti."
Melani suprato, kad aš teisi. Vien nuo žodžio „ieškotojas" ji persi
kreipė iš pasibjaurėjimo. Tad ko norėti iš žmonių?
„Ieškotoja aš ar ne, jokio skirtumo. Aš siela, ir jiems to pakanka."
Vyras su mačete, stambiausias iš visų, varno juodumo plaukais ir
prie jų visai nederančia šviesia oda bei mėlynomis akimis, purkštelė
jo ir šlykštėdamasis nusispjovė. Tada žengė pirmyn keldamas mirtinai
aštrią geležtę.
Tebūnie. Geriau anksčiau nei vėliau. Verčiau žūti nuo grubios ir tai
klios barbaro rankos, nei nusižudyti pačiai. Bent žinosiu, kad netapau
žudike, kad nesu kalta dėl Melani kraujo.
- Palauk, Kailai, - Džebas kalbėjo ramiai, netgi nerūpestingai, bet
stambus vyras iškart sustojo ir susiraukęs atsisuko į jį.
- Ko čia laukti? Juk sakei, kad esi tikras, jog ji - viena iš jų!
Atpažinau tą balsą: tas pats Džebo klausė, kodėl davė mums vandens.
- Kas tiesa, tas ne melas, ji tikrai viena iš jų. Tik šįkart ne viskas taip
paprasta.
- - O kas kitaip? - paklausė kitas vyras, stovintis šalia plačiapečio,
tamsiaplaukio Kailo. Abu panašūs kaip du vandens lašai, veikiausiai
broliai.
- Matai, ji mano dukterėčia.
- Jau nebe! - atrėžė Kailas. Jis vėl nusispjovė ir žengė link manęs
skrosdamas mačete orą. Iš karingai priekin palinkusios povyzos pasi
darė aišku, kad daugiau jokie žodžiai jo nesustabdys. Užmerkiau akis.
Dukart spragtelėjo metalas, kažkas aiktelėjo. Aš prasimerkiau.
- Aš pasakiau - ne, Kailai, - dėdė Džebas vis dar kalbėjo atsainiai, tik
dabar šautuvo vamzdis buvo nukreiptas vyrui į nugarą. Kailas sustingo
vos-per kelis žingsnius
Džebai, nuo manęs,
- pasibaisėjęs pratarėmačetė pakibo
tas kitas, kurį man viršesant
spėjau galvos.
broliu. -
Ką darai?
136 • STEPHENI E M EY E R
Burnoje pajutau kraujo skonį, iš vidaus prakirstas skruostas ėmė

skaudžiai peršėti.
„Daugiau taip nedaryk, - subariau Melani. - Juk sakiau, ką jie
pagalvos."
Melani buvo per daug sukrėsta, kad atsilieptų.
- Liaukis, Mege, - bandė nuraminti moterį Džebas.
- Nedrįsk manęs tildyti, senas kvaily! O jeigu ji atsivedė paskui save
visą legioną?! - moteris atsitraukė nuo manęs ir atsistojo greta savo
brolio, bet nenuleido budraus žvilgsnio, tarsi aš būčiau pasirengusi
kirsti gyvatė.
- Tai kad nematau jokio legiono! - atkirto dėdė. - Ei! - staiga skar
džiai suriko, taip, kad krūptelėjau iš netikėtumo - ir ne aš viena. Kaire
ranka Džebas ėmė energingai mosikuoti ore, tarpais net pasišokėda
mas, nors iš dešinės nė akimirkai neišleido ginklo. - Čionai! Mes čia!
- Užsičiaupk, - suniurzgė Megė voždama jam į krūtinę. Kaip jau
įsitikinau, ji buvo ne pagal metus tvirta, bet Džebas nė nesusvyravo.
- Ji viena, Meg. Kai ją radau, buvo greičiau mirusi nei gyva, tikrai
ne tokia gyvastinga kaip dabar. Šimtakojai niekada neleistų saviems
taip kentėti. Būtų išgelbėję ją anksčiau nei aš. Kad ir kas ji būtų, ji čia
viena.
Vaizduotėje iškilo ilgas, daugiakojis gyvis, tik niekaip nesupratau,
kodėl Džebas apie jį prašneko.
„Jis kalba apie jus \ - paaiškino Melani. Ir šalia švytinčios sidabriš
kos sielos parodė šlykštų nariuotakojį. Neįžvelgiau jokio panašumo.
„Įdomu, iš kur jis žino, kaip jūs atrodote", - išsiblaškiusi pagalvojo
Melani. Tikrąją sielų išvaizdą jai parodžiau aš ir galiu prisiekti, kad ji
tai matė pirmą kartą.
Bet man dabar mažiausiai rūpėjo Melani spėlionės. Džebas artinosi
prie manęs, už jo glaudžia siena slinko visi kiti. Kailo ranka pakibo
Džebui virš peties - sunku pasakyti, ar jis norėjo jį sustabdyti, ar nu
stumti
Dėdėsauperėmė
nuo kelio.
šautuvą į kairę ranką, o dešinę ištiesė man. Susigūžusi
žvilgtelėjau į ją laukdama dar vieno smūgio.
138 • STEPHENI E M EY ER
- Eime, - lipšniai pakvietė. - Jei būčiau galėjęs tave nunešti taip

toli, dar vakar būčiau pargabenęs namo. Nori nenori, turėsi šiek tiek
pasivaikščioti.
- Na jau ne! - suurzgė Kailas.
- Ji eis su mumis! - atkirto senis, pirmą kartą pakeldamas balsą, ir
ryžtingai atstatė smakrą. Buvo aišku, kad jis nenusileis.
- Džebai! - užprotestavo Megė.
- Tai mano vieta, Meg, aš čia šeimininkas. Todėl darysiu, ką norėsiu.
- Senas kvailys! - vėl purkštelėjo ji.
Džebas pasilenkė, suėmė mano plaštaką, kietai sugniaužtą ir prispaus
tą prie šlaunies, ir vienu trūkiu pastatė ant kojų. Jis nenorėjo būti šiurkš
tus, tiesiog reikėjo skubėti. Vis dėlto ar gali būti didesnė blogybė nei išgel
bėti gyvybę - tik trumpam - dėl to siaubingo tikslo, kurį yra sumanęs?
Susverdėjau. Nejaučiau kojų, vien erzinantį dilgčiojimą - tekantis
kraujas gaivino užtirpusius raumenis.
Jam už nugaros išgirdau priešiškai šnypščiant balsus. Įtūžusių buvo
daugiau nei vienas.
- Paklausyk, kad ir kas tu būtum, - draugingai tarė Džebas. - Turi
me dingti iš čia, kol žemė neįkaito kaip keptuvė.
Vyras, kurį spėjau esant Kailo broliu, sugriebė dėdei už rankos.
- Džebai, negalima parodyti parazitui, kur gyvename.
- Koks skirtumas! - šiurkščiai riktelėjo Megė. - Nemanau, kad šitas
padaras galės kam nors ką papasakoti.
Džebas atsiduso ir nusirišo nuo kaklo skarelę, kurios per barzdą
iškart nepastebėjau.
- Kvaila, - sumurmėjo ir purviną, nuo prakaito sukietėjusią skepetą
sulankstė kaip raištį.
Kol jis rišo man akis, stovėjau nejudėdama. Baimė užėmė kvapą -
dabar negalėsiu matyti savo priešų.
Kad ir aklomis, žinojau, jog mane veda Džebas: nė vienas nebūtų
buvęs toks švelnus.
Spėjau, kad patraukėme į šiaurę. Iš pradžių visi tylėjo, girdėjau vien
smėlio šiugždesį. Mano sumedėjusios kojos net lygioje vietoje pynėsi
S I E L O N E Š Ė • 1 39
kas kelintas žingsnis. Dėdė buvo kantrus ir apskritai elgėsi kilniai: kie
kvienąkart man kluptelėjus tvirta ranka prilaikė už nugaros.
Jaučiau, kad kyla saulė. Išgirdau, jog keli iš žmonių pagreitino
žingsnį ir netrukus, kaip numaniau iš garso, atsidūrė toli priekyje. Su
manimi ir Džebu jų liko visai nedaug. Neatrodžiau pavojinga: iš bado
ir nuovargio mane mėtė į šonus, tuščia galva svaigo ir ūžė.
- Juk neketini jam pasakyti, ar ne?
Megė... Ji ėjo užpakaly manęs. Klausimas nuskambėjo kaip kal
tinimas.
- Jis turi teisę žinoti, - spyriojosi Džebas.
- Pasielgsi žiauriai, Džebedija.
-Svarsčiau,
Toks gyvenimas, Magnolija.
kuris iš jųdviejų man kelia didesnę baimę: ar Džebas, ne
žinia kodėl atkakliai besistengiantis išsaugoti man gyvybę, ar Megė,
pirmoji pasiūliusi daktarą. Vien išgirdus šį žodį mane apėmė instink
tyvi šleikštulį kelianti baimė.
Tylėdami ėjome kelias valandas. Kai kojos visai atsisakė klausyti,
Džebas pasodino mane ant žemės ir, kaip praėjusią naktį, prispaudė
prie lūpų gertuvę.
- Pasakyk, kai vėl galėsi eiti, - pratarė jis. Kalbėjo maloniai, tik ne
tikėjau juo nė per nago juodymą.
Kažkas nekantriai atsiduso.
- Kodėl taip elgiesi, Džebai? - paklausė vyriškas balsas. Girdėjau jį
ir anksčiau, kalbėjo vienas iš brolių. - Dėl Doko? Tuomet galėjai Kailui
taip ir pasakyti. Kam reikėjo baksnoti į jį vamzdžiu.
- Vamzdis Kailui tik į naudą - kuo dažniau, tuo geriau, - sumur
mėjo Džebas.
- Tik nesakyk, kad iš gailesčio parazitui, - tęsė vyras. - Po viso to,
ki) tau teko išgyventi...
- Jei po viso to, ką patyriau, nesugebėčiau užjausti, nebūčiau vertas
nudilusiobent
Jausčiau skatiko. Bet darau
kruopelę tai nebūčiau
gailesčio, iš gailesčio.
leidęs Jei
jamšiam vargšui padarui
numirti.
Nors karštis tvoskė kaip iš krosnies, mane nupurtė drebulys.
- Tada dėl ko? - spyrė atsakyti Kailo brolis.

Ilgam stojo tyla, ant peties vėl pajutau dėdės ranką. Įsikibau į ją, kad
galėčiau atsikelti. Kai atsistojau, kita ranka jis prilaikė mane už nugaros
ir stumtelėjo pirmyn rodydamas kryptį.
- Iš smalsumo, - atsakė Džebas.
Nė vienas nepratarė žodžio.
Eidama apgalvojau tai, ką sužinojau: aš nebuvau pirmoji jų sugauta
siela. Tas Dokas bandė išgauti informaciją jau iki manęs.
Vadinasi, jo bandymai nebuvo sėkmingi. Jei bent viena siela, netu
rėjusi drąsos nusižudyti, vėliau būtų neištvėrusi kankinimų, jiems ma
nęs nereikėtų. Jau būčiau mirusi greita ir maloninga mirtimi.
Keista, bet ta greita ir maloninga mirtis niekaip neišėjo man iš gal
vos, net svarsčiau, ar pačiai jų nepaskatinus. Visai paprasta, nereikėtų
nė piršto pajudinti. Tereikia sumeluoti, apsimesti ieškotoja, pasakyti,
kad įtūžę ir grėsmingi mano bendražygiai jau seka karštomis mūsų pė
domis. Arba atskleisti tiesą: kad Melani tebėra gyva, manyje, ir kaip tik
ji atvedė mane čionai.
Ir šioje tiesoje jie įžiūrėtų melą: mintis, kad žmogus gali išgyventi
po įkūnijimo, jiems pasirodytų tokia neįtikėtinai viliojanti ir geidžia
ma - tarsi stebuklas, jog iškart ją atmestų. Tada tikrai palaikytų mane
ieškotoja, šis įrodymas būtų svaresnis net už savanorišką mano prisi
pažinimą. O įtarę spąstus nedelsdami atsikratytų manimi ir susirastų
kitą slaptavietę, toli nuo čia.
„Greičiausiai tu teisi, - sutiko Melani. - Kaip tik taip aš ir pasielgčiau."
Tačiau kol niekas manęs neskriaudė, nekankino, sunku buvo ryžtis
žudytis. Suveikė išgyvenimo instinktas - tiesiog surakino man lūpas.
Atminty iškilo paskutinis susitikimas su guodėja: atrodė, kad nuo to
ramaus ir saugaus laiko nutekėjo daugybė vandens, tarsi būčiau gy
venusi visai kitoje planetoje. Prisiminiau, kaip pasidavusi savižudybės
impulsui Melani metė man iššūkį: ragino mane ją nužudyti tikindama,
kad nebijo mirties. Tik dabar supratau, kad ji melavo, kad tik bandė
mane - galvoti apie baigtį sėdint jaukioje kėdėje toli gražu nėra tas pat,
kas žvelgiant mirčiai į akis.
SIELONEŠĖ • 141
Praėjusią naktį aš su Melani irgi troškome mirties. Ji tikrai buvo

prisėlinusi labai arti - taip, kad jautėme nuodingą jos alsavimą. Bet pa
vojus praėjo ir aš ėmiau mąstyti visai kitaip.
„Aš irgi nenoriu mirti, - sušnibždėjo Melani. - Gal tu klysti. Galbūt
visai ne dėl to jie paliko mus gyvas. Nesuprantu, kodėl jiems reikėtų... -
ir nebaigė minties, matyt, nedrįso pagalvoti apie tai, ką jie galėtų mums
padaryti. Neabejojau, kad geriau pažindama žmones ji viską įsivaizduoja
dar baisiau negu aš. - Bet kokią paslaptį jie taip nori iš tavęs išgauti?"
„Niekada to nepasakysiu nei tau, nei kuriam kitam žmogui."
Hm... tik dabar aš tokia drąsi, kol niekas manęs nekankino...
Praėjo dar viena valanda - saulė plieskė tiesiai į pakaušį, jaučiausi
taip, tarsi galvąPobūtų

sai pasikeitė... vainikavusi
mano ir Džebougnies karūna.
kojomis Staiga aplinkos
tebegurgždėjo smėlis,gar
bet
priekyje einančių žingsniai ėmė aidžiai skambėti. Vadinasi, įžengėme
į visai kitą erdvę.
- Būk atsargi, - perspėjo Džebas. - Saugok galvą.
Sutrikusi sustojau: nesupratau, ko turiu saugotis, ypač kai esu už
rištomis akimis. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir spustelėjo žemyn
parodydamas, kad reikia pasilenkti. Medinis kaklas visai neklausė, tad
visa pasvirau į priekį.
Džebas vėl uždėjo ranką man ant nugaros ir stumtelėjo. Kuo toliau,
tuo mūsų žingsniai darėsi aidesni. Po kojomis nejaučiau nei klampaus
smėlio, nei pavienių akmenų - žengiau lygiu paviršiumi.
Saulė irgi dingo - karštis nesvilino odos ir nekepino viršugalvio.
Žengiau dar vieną žingsnį ir pajutau, kad pasikeitė net oras: tapo
tirštas ir nejudantis, panirau kaip į vandenį. Sausas dykumos vėjas nu
rimo, aplink pasidarė tyku ir vėsu. Vos atsidavė drėgme ir pelėsiais,
jaučiau jų kvapą ir skonį.
Galvoje sukosi klausimų spiečius. Melani irgi degė smalsumu. Jai
magėjo kalbėti, klausti, sužinoti, bet aš tylėjau. Mums nevalia prabilti,
kad- irGerai,
ką pasakytume, viskas būtų
dabar gali išsitiesti, prieš mus.
- pasakė Džebas.
Atsargiai pakėliau galvą.
142 • STEPHENIE M EY ER
Nors akys buvo užrištos, vis tiek galėjau pasakyti, kad aplink aklinai
tamsu. Po raiščiu neprasiskverbė joks spindulėlis. Girdėjau, kad už nu
garos nekantriai šnopuoja kiti laukdami, kol pajudėsime pirmyn.
- Čionai, - suburbėjo dėdė ir stumtelėjo. Žingsnių aidas atsimu
šęs tuoj grįždavo atgal, vadinasi, erdvė ankšta. Instinktyviai palen
kiau galvą.
Dar už kelių metrų takas staigiai pasisuko ir man pasirodė, kad
grįžtame, iš kur atėję. Paskui kelias pakrypo žemyn, statėjo kas žings
nis. Paslaugus Džebas padavė man sugrubusią ranką, kad neparkris-
čiau. Nežinau, kiek laiko slidinėdama ir klupinėdama bridau tamsoje.
Kelionė prailgo dar ir dėl to, kad baimė kiekvieną sekundę vertė m inu
te, oPominutę - valanda.

dar vieno posūkio takas pradėjo kilti įkainiui. Vos vilkau sun
kias, it švino pripiltas kojas, todėl kiekvienąkart priėjus statesnį paki
limą Džebui tekdavo mane vilkte vilkti. Oras vis labiau trenkė drėgme
ir pelėsiais, bet šviesiau nepasidarė. Tylą drumstė tik mūsų žingsniai ir
trumpas jų aidas.
Pagaliau kelias praplatėjo, užtat pradėjo sukiotis ir rangytis kaip
gyvatė.
Galų gale pro raiščio viršų ir apačią prasiskverbė blausi šviesa. Iš
kart prabudo smalsumas, norėjau, kad raištis netyčia nuslystų, nes pati
nusitraukti bijojau. Jaučiau, kad nieko baisaus neatsitiks, jei pamatysiu ,
kur esu ir kas šalia manęs.
Pamačiusi šviesą išgirdau ir triukšmą: keistą, duslų, lyg burbuliavi
mą, lyg murmesį, panašų į krioklio.
Einant į priekį tas garsas stiprėjo, bet vis mažiau priminė vandenį.
Vientisas gausmas suskilo į daugybę aukštų ir žemų tembrų, jie tai su
siliedavo, tai vėl išsiskirdavo. Jei ausies nebūtų rėžusi ūžesio nedarna,
būčiau pamaniusi, kad tai muzika, kokia mane lydėjo gyvenant Dai
nuojančiajame pasaulyje. Raištis ant akių tik sustiprino įspūdį, kad te
besuMelani
Aklajame pasaulyje.
greičiau už mane perprato tą erzinantį triukšmą, juk aš
anksčiau nebuvau susidūrusi su žmonėmis.
SIELONEŠĖ • 143
Minia. Kitaip nepavadinsi - gyva galybė žmonių stovėjo suakme
nėję ir tylėjo. Ir visi iki vieno gręžė mane neapykanta degančiais žvilgs
niais, kaip priešaušriu žvelgė tas aštuonetas dykumoje.
Apstulbusi Melani nesugebėjo nieko daugiau, tik skaičiuoti lyg
užsukta. Dešimt, penkiolika, dvidešimt... dvidešimt penki, dvidešimt
šeši, dvidešimt septyni...
Man buvo vis vien, kiek jų. Pabandžiau ir ją paprotinti. Kad
mane - mus abi - nužudytų, nereikės nė dvidešimties. Kaliau jai į
galvą, kad mūsų gyvybė kabo ant plauko, bet ji nesiklausė, ištirpo
tarp žmonių, visa esybe persikėlė į savo pasaulį, kurį iki šiol manė
pradingus amžiams.
sia Nuo minios

nukrypo į joatsiskyrė
rankas -vyras
kokįirginklą
žengė turi?
į priekį,
Betmano akys tuščios,
jos buvo pirmučiautik
sugniaužtos.
Jau buvau apsipratusi su šviesa ir iškart atpažinau tą išskirtinį saulės
nuauksintą odos atspalvį.
Netikėtai atgijusi viltis man užėmė kvapą. Dusdama pažvelgiau tam
vyrui į veidą.
14 SKYRIUS
GINČAS
Nemoku apsakyti, ką abi išgyvenome išvydusios jį gyvą ir sveiką,

nes jau buvome susitaikiusios su mintimi, kad niekada daugiau jo ne
pamatysime, nes neabejojome, jog jo netekome amžiams. Aš sustin
gau, kojos įaugo į žemę. Norėjau atsisukti ir paklausti dėdės Džebo,
kodėl taip žiauriai pasielgė su mumis dykumoje, kodėl tada sumelavo,
bet praradau kalbos dovaną, kūnas suakmenėjo ir negalėjau nė kruste
lėti. Tik stovėjau ir rijau akimis Džaredo veidą.
Melani reakcija buvo visai kitokia.
- Džaredai! - suriko ji, bet man iš išdžiūvusios gerklės teišsiveržė
neaiškus gargimas.
Ji stumtelėjo mane į priekį lygiai kaip tada dykumoje, pasinaudojo
tuo, kad netekau amo, ir perėmė valdymą į savo rankas. Tik šį kartą aš
buvau prieš.
Deja, nespėjau jos sulaikyti.
Melani verčiama paėjau kelis žingsnius į priekį, rankos prieš mano
valią pakilo siekdamos jį apkabinti. Surikau bandydama jai sutrukdyti,
bet ji manęs neklausė. Tą akimirką ji apskritai pamiršo, kad aš esu.
Niekas nebandė sustabdyti link Džaredo svirduliuojančios Melani.
Niekas, tik aš. Ji stovėjo jau visai prie pat, jau buvo jį bepaliečianti, ir vis
tiek nematė to, ką mačiau aš. Nematė, kaip per tuos ilgus išsiskyrimo
mėnesius pasikeitė jo veidas, koks atšiaurus ir svetimas tapo. Nematė,
kad ta švytinti šypsena iš prisiminimų dabar negrįžtamai dingo. Tik
vieną kartą Melani regėjo jį aptemusiomis akimis ir pavojingą, bet tą
miną buvo galima pavadinti nekalta, palyginti su dabartine. Jis nieko

nematė, o gal nenorėjo matyti.
Jo rankos buvo greitesnės už mano.
Nespėjus Melani jo paliesti, Džaredas užsimojo ir atgalia ranka iš
visų jėgų trenkė man per veidą. Smūgis buvo toks stiprus, kad kojos at
siplėšė nuo žemės ir aš, nuskriejusi porą žingsnių, tėškiausi ant žemės.
Pirmiausia skambiai barkštelėjau galva į akmenį, tik tada išgirdau dus
liai žnektelint kūną. Išgirdau, nes nieko nejaučiau. Akys, regis, atsidū
rė pakaušyje, o ausyse lyg spengė, lyg tilindžiavo nematomas varpelis.
Galva ėmė temti, ne juokais išsigandau, kad galiu prarasti sąmonę.
„Kvailė, bukaprotė, - inkšdama plūdau Melani. - Juk sakiau to
nedaryti!"
„Džaredas čia, Džaredas gyvas, Džaredas čia", - kaip užsukta karto
jo Melani, tarsi dainuodama nuobodžio dainelę.
Pabandžiau sutelkti išplaukusį žvilgsnį, bet trikdė ta keista nuo lubų
sklindanti šviesa. Nusisukau. Man sujudėjus sumuštas skruostas ėmė
dilgčioti tarsi varstomas tūkstančiu adatėlių. Iš paskutiniųjų stengiausi
nepravirkti.
Tik vienas smūgis, o aš vos galiu tverti skausmą. Kaip tada iškęsiu
ilgus, gerai apgalvotus kankinimus?
Šalimais sušnarėjo žingsniai, instinktyviai susigūžiau laukdama dar
vieno smūgio. Bet greta stovėjo dėdė Džebas. Vieną ranką beveik ištie
sė man, tačiau dvejojo žiūrėdamas kažkur į šalį. Sukandau dantis, kad
nesudejuočiau, kilstelėjau galvą ir pažvelgiau į tą pačią pusę.
Džaredas ėjo link mūsų ir jo veidas niekuo nesiskyrė nuo tų aštuo
nių barbarų dykumoje. Bet net apimtas įtūžio man jis atrodė veikiau
gražus nei bauginantis. Širdis suvirpo, paskui ėmė blaškytis ir plastėti -
panorau balsu pasijuokti pati iš savęs. Kas iš to, kad gražesnio už jį nėra
visame pasaulyje, kas iš to, kad aš jį myliu labiau už viską pasaulyje, jei
dabar jis ateina manęs nužudyti?
nis Žiūrėjau
už protą,į kad
mylimas žudiko akis bet,
jis nesusivaidys, ir vyliausi,
matyt, kad
manimpulsas
nebuvo bus stipres
lemta mirti
lengvai.
Džebas ir Džaredas ilgam sukryžiavo žvilgsnius. Džaredo veido

raumenys pradėjo trūkčioti iš įtampos, o senis išliko ramus. Nebyli
kova baigėsi dėdės naudai: Džaredas tūžmingai iškvėpė ir žingtelėjo
atgal.
Džebas padavė man ištiestą ranką, kita suėmė per liemenį ir padėjo
atsikelti. Galva sukosi ir ūžė, skrandį pradėjo tampyti traukuliai. Gerai,
kad pastarąsias dienas badavau, antraip vėl būčiau susivėmusi. Kojos
buvo kaip vatinės, nors ir rėmiausi jomis į žemę, atrodė lyg kyburiuo
čiau ore. Dėdulė prilaikė mane už alkūnės, kol atgavau pusiausvyrą.
Džaredas spoksojo laukinio akimis, kaip žvėris iššiepęs dantis. Me
lani tikriausiai visai pametė galvą, nes vėl puolė veržtis prie jo. Bet man
nevaldomas
lani nepasiseksdžiaugsmas jau praėjo
manęs nugalėti. ir tapaująišmintingesnė.
Nugrūdau Šįkart Me
į tamsiausią sąmonės ker
telę, atitveriau sienomis ir užrakinau visomis įmanomomis spynomis.
„Sėdėk ir tylėk. Nejau nematai, kaip jis manimi bjaurisi? Kad ir ką
sakysi, bus tik blogiau. Mudvi žuvusios/4
„Užtat Džaredas gyvas, Džaredas čiau, - Melani vėl užtraukė savo
pamišėlišką dainelę.
Staiga tyla oloje sprogo, žmonės visuose pakampiuose pradėjo
šnibždėtis vienu metu, tarsi pagal sutartą ženklą, kurio aš nepastebė
jau. Tame gyvatiškame šnypštesy nesupratau nė vieno žodžio.
Šmirinėjau akimis po minią: vien suaugusieji, nė vieno mažesnio
ar jaunesnio. Iš nevilties suspaudė širdį, Melani bandė kažko paklausti,
bet aš ją užčiaupiau. Čia nieko nėra - tik pykčio sudarkyti nepažįsta
mųjų veidai, vien neapykantos aptemdytos Džaredo akys.
Per ūžiančią minią į priekį prasibrovė dar vienas vyras, aukštas ir
toks liesas, kad ryškiai išsišovę kaulai matėsi net per drabužius. Plaukai
išblukę, šviesiai kaštoniniai - o gal šiaudų atspalvio, tik vos vos tam
sesni. Prie pusšviesių plaukų ir liauno kūno sudėjimo tiko švelnūs ir
smulkūs veido bruožai. Jis žvelgė be jokio pykčio, todėl ir patraukė
manoTamdėmesį.
iš pažiūros kukliam ir nepavojingam žmogui einant per minią
visi skyrėsi tarsi prieš viršesnįjį. Tik Džaredas, regis, jo tokiu nelaikė,
Džaredas tebešnairavo į mano pusę, tačiau, kad ir kaip būtų keista,

šiek tiek atlyžo. Suraukė antakius, atrodė kiek sutrikęs.
Aukštasis vyras nuleido rankas ir atsitraukė. Paskui kietai susičiau
pė, akys užsidegė iššūkiu.
- Ji atrodo visai sveika. Gal kiek išsekusi, tikriausiai ilgai bada
vo ir neteko daug skysčių. Manau, jai davėte pakankamai vandens ir
skysčių pusiausvyra jau turėtų būti susitvarkiusi. Dėl to bėdos nebus.
Puiku, - ir jis nesąmoningai patrynė rankas tarsi plaudamas. - Gali
me pradėti.
Staiga man viskas pasidarė aišku: ir jo žodžiai, ir trumpa apžiūra.
Supratau, kad šis malonus vyras, kuris ką tik žadėjo nepadaryti man
nieko bloga,
Dėdė buvosunkiai
Džebas daktaras.
atsiduso ir užsimerkė.
Daktaras ištiesė delną ir laukė, kol paduosiu jam savo. Bet aš užki
šau rankas už nugaros ir sugniaužiau kumščius. Jis vėl įdėmiai mane
nužvelgė: pro jo akis nepraslydo tai, kad mano veidą perkreipė siaubas.
Daktaro lūpų kampučiai nusviro, bet ne dėl to, kad būtų buvęs kuo
nors nepatenkintas. Jis mąstė, ką daryti toliau.
- Kailai, Janai! - pašaukė ir ištiesęs kaklą ėmė dairytis tų, kuriuos
kvietė. Du juodaplaukiai broliai ryžtingai žengė į priekį, tai pamačius
man pradėjo tirtėti keliai.
- Reikia jūsų pagalbos. Gal galėtumėte nunešti... - buvo besakąs
daktaras. Šalia Kailo jis neatrodė toks aukštas.
-Ne.
Visi atsisuko degdami smalsumu, kas išdrįso prieštarauti. Aš iškart
pažinau tą balsą. Be to, beveik visą laiką težiūrėjau tik į jį vieną.
Suraukti Džaredo antakiai užgriuvo ant akių ir beveik jas paslė
pė, lūpos keistai persikreipė. Tą akimirką jo veidas išdavė tikrą jaus
mų maišatį: pyktį, nenorą paklusti, sutrikimą, neapykantą, baimę... ir
skausmą.
Daktaras sumirksėjo,
- Džaredai? Ar kas nejotaip?
veidas ištįso iš nuostabos.
- Taip.
das užraudo, kai išsižiojo, sausgyslės ant kaklo išsipūtė tarsi šaukiant,
bet aš nieko negirdėjau. Džebas paleido mano ranką. Akies krašteliu
pamačiau, kaip šalia manęs pakyla šautuvo vamzdis. Atšlijau nuo gin
klo, nors jis buvo nukreiptas ne į mane. Ir iškart praradau pusiausvyrą:
erdvė pamažu ėmė krypti į vieną pusę.
- Džeimis, - iškvėpiau temstant akyse.
Visai šalia išplaukė Džaredo veidas, jo akyse teįžiūrėjau pyktį ir nie
ko daugiau.
- Džeimis? - paklausiau sukaupusi paskutines jėgas. - Kur Džeimis?
Iš tolybės atsklido gergždžiantis Džebo balsas.
- Berniukas sveikas ir gyvas. Džaredas atsivedė jį kartu.
Žvelgiau
- Ačiū, - įsušnibždėjau.
iškankintą Džaredo veidą, tirpstantį akis traukiant miglai.
Ir nugrimzdau į juodžiausią tamsą.
15 SKYRIUS
APSAUGOTOS
Šį kartą atgavusi sąmonę puikiai žinojau, kur esu, todėl iškart ne

atsimerkiau ir kvėpavau lygiai, apsimesdama, kad tebesu be nuovokos.
Norėjau suprasti, kas vyksta aplinkui.
Mane kamavo alkis. Skrandis susitraukė, pilvas prikepė prie strėnų
ir piktai gurgė, veikiausiai skundėsi visą tą laiką, kol buvau apalpusi.
Bijojau, kad jis mane išduos.
Galva plyšo iš skausmo. Sunku pasakyti, kiek dėl to buvo kaltas
nuovargis ir kiek sutrenkimas.
Gulėjau ant kažko kieto, šiurkštaus ir... nelygaus. Žemė po manimi
buvo keistai įdubusi tarsi tysočiau negilaus, išgaubto indo dugne. Per
kreipta nugara ir klubai maudė, tvinkčiojo, ko gero, taip išgulėjau ilgai.
Šis skausmas veikiausiai mane ir pribudino, jaučiausi visai nepailsėjusi.
Ir neatsimerkusi supratau, kad mane gaubia tamsa. Gal buvo ne
aklina juoduma, bet gana tamsu.
Oras dar stipriau trenkė pelėsiais - drėgnas ir šiltas, su aitriu lyg
rūdžių prieskoniu, nuo kurio ėmė smarkiai graužti gerklę. Daug vėsiau
nei dykumoje, bet dėl ėdžios drėgmės ta vėsa neteikė jokio malonumo.
Mane stipriai pylė prakaitas, Džebo sugirdytas vanduo sunkėsi pro vi
sas poras.
Įsiklausiusi pastebėjau, kad alsavimas už kelių pėdų atsimuša į
kliūtį ir aidu grįžta atgal. Veikiausiai gulėjau arti sienos arba apskritai
ankštoje patalpoje. Įtempiau ausis: tikrai - aidas akimirksniu grįžo ir
iš kitos pusės.
S I E L O N E Š Ė • 15 3
išlikti ramus - jei norėdavo, galėdavo tapti tykesnis už šmėklą. Nenuos

tabu, kad negirdėjau jo sėdint visai čia pat ir saugant mano vienutę.
Bet palaukit - iš kur tas grėsmingas garsas... Vos apie tai pagalvo
jau, Džaredas ištiesė ranką: vėl išgirdau džeržgesį. Pažvelgiau žemyn:
prie kojų gulėjo plastiko nuolauža, atstojanti padėklą. O ant jo...
Paknopstom puoliau prie butelio su vandeniu. Man buvo tas pats,
kad Džaredas susiraukė matydamas, kaip godžiai, springdama siurbiu
iš kaklelio vandenį. Žinojau, kad vėliau dėl to graušiuosi, bet dabar
man terūpėjo vanduo. Kas žino, gal tai paskutiniai lašai mano gyveni
me? Neabejojau, kad mano dienos, o gal net valandos šiuose urvuose
jau suskaitytos.
Džaredas
tą. Greta pradingo
jo, matyt, apskritoje
stovėjo angoje
žibintas - temačiau
ir skleidė blausią,jokeistą,
rankovės kraš
dirbtinai
melsvą šviesą.
Kai išmaukiau pusę butelio, nosis užuodė naują kvapą: vanduo ne
buvo vienintelės vaišės. Vėl sužiurau į padėklą.
Maistas. Jie mane maitina?
Ant plastiko pūpsojo tamsus netaisyklingos formos duonos kepa
liukas - jis ir skleidė tą gardų kvapą, šalia stovėjo dubuo su skaidriu
skysčiu, atsiduodančiu svogūnais. Pasilenkiau arčiau ir įžiūrėjau ant
dugno nusėdusius tamsius skridinėlius. Greta kėpsojo trys balti, pailgi
šakniastiebiai - kažkokios man nepažįstamos daržovės.
Kol nužvelgiau padėklo turinį, užtrukau tik kelias sekundes, bet
skrandis kone iššoko per burną, kad tik greičiau pasiektų maistą.
Suleidau dantis į duoną. Rupi ir jau sužiedėjusi, bet gardi ir kvapi,
įmaišyti sveiki grūdai vėlėsi burnoje ir lindo į tarpdančius. Jau neprisi
miniau, kada valgiau ką nors gardesnio, net sumaigyti biskvitai nega
lėjo jai prilygti. Maliau dantimis taip uoliai, kad įsiskaudo žandikauliai,
skubėjau taip, tarsi kas būtų ketinęs ją iš manęs atimti, pusę kepalėlio
nurijau nė nekramčiusi. Jaučiau, kaip stambūs kąsniai nuslenka stem
ple ir krintaPilvas,
go sotumo. į susitraukusį skrandį.
taip ilgai buvęs Deja, pavalgiusi
tuščias, apsunko nepajutau išganin
ir ėmė nemaloniai
burbuliuoti, net diegti.
SIELONEŠĖ • 155
Bet negalėjau sustoti: stvėriau indą su skysčiu - tai buvo sriuba.

Skystas maistas nuslinko daug lengviau. Nepaisant aštraus svogūnų
kvapo, pati sriuba pasirodė švelni, žali gabalėliai dugne minkšti ir po
rėti. Užsiverčiau dubenį ir ištuštinau vienu mauku, troškau, kad indas
būtų kuo didesnis. Galiausiai dar palaikiau jį virš burnos, kad nė vienas
lašas nenueitų perniek.
Baltos beskonės daržovės maloniai traškėjo tarp dantų. Kažkokie
šakniavaisiai. Nors ir negaivino kaip sriuba ir nebuvo tokie gardūs kaip
duona, džiaugiausi, kad jų daug. Nesijaučiau soti, nė kiek, būčiau galė
jusi sugraužti net padėklą.
Kol valgiau, galva nedirbo. Numalšinus alkį vėl iškilo tas pats klau
simas: kodėl jie mane maitina? Vadinasi, Džaredas pralaimėjo tą ginčą
su daktaru. Bet jei taip, tai tada kodėl mane saugoti patikėjo Džaredui,
o ne kam kitam?
Atstūmiau padėklą ir krūptelėjau nuo šaižaus garso. Likau prisiplo
jusi prie olos sienos, kai Džaredas įlindo jo paimti. Šįkart jis nė nepa
žvelgė į mane.
- Ačiū, - sušnibždėjau jam pavymui.
Jis neatsiliepė, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis. Ir vėl atsi
sėdo prie įėjimo. Dabar nemačiau net jo rankovės kraštelio, bet buvau
tikra, kad jis ten.
„Negaliu patikėti, kad jis man sudavė", - mąstė Melani ne pasipikti
nusi, o greičiau apstulbusi. Bet manęs tai nestebino: jis sudavė man.
„O aš jau ėmiau nerimauti, kur tu dingai. Būtų negražu iš tavo pusės
užvirti tokią košę ir palikti ją srėbti man vienai."
Ji apsimetė negirdinti gižaus mano tono.
„Niekada nemaniau, kad jis galėtų taip pasielgti. Nežinau... kad ir
kas atsitiktų. Aš pati niekada neįstengčiau jam trenkti."
„Dar ir kaip įstengtum. Jeigu jis žiūrėtų negyvomis akimis, atspin
dinčiomis svetimą protą, padarytum tą pat. Jūs, žmonės, visi iš prigim
ties esate žiaurūs."
Prisiminiau,
seniai - gal prieškaip
kelismintyse ji smaugė
mėnesius, ieškotoją.
nors iš tikrųjų Regis,viena
tepraėjo tai buvo
kita taip
die
na. Stebėtina, kaip per tą laiką aš sugebėjau įklimpti į tokią bėdą.
Melani susimąstė.
„Nemanau . Tik ne Džaredui... ir Džeimiui, nenuskriausčiau jų, kad
ir kas atsitiktų, net jeigu jie būtų..." - ir nutilo pasibjaurėjusi.
Pripažinau, kad ji teisi. Net jei tas vaikas būtų virtęs kažkuo... kitu -
nei ji, nei aš nebūtume galėjusios pakelti prieš jį rankos.
„Tai visai kas kita. Tu jam kaip... motina. O motinos visuomet vado
vaujasi ne protu, bet širdimi. Motinystė paremta vien jausmais."
„Motinystė visuomet kupina jausmų - net jums, sieloms."
Nieko jai neatsakiau.
„Kaip manai, kas dabar bus?"
„Tai tu esi žmonių žinovė, ne aš, - priminiau jai. - Tai, kad jie mane
maitina, nežada nieko gera. Į galvą ateina tik viena priežastis, kodėl
jiems reikia, kad išlikčiau stipri."
Galvoje susipynė istoriniai faktai, bylojantys apie žmonių žiaurumą,
ir straipsnių, kuriuos prieš kelias dienas perskaičiau sename laikraš
tyje, nuotrupos. Paimkim kad ir ugnį: ji skleidžia gyvybingą šilumą,
bet gali būti ir mirtina kankinimo priemonė. Kažkada per žioplumą
Melani nusidegino dešinės rankos pirštų galiukus, nes griebė keptuvę
pamiršusi, kad ji karšta. Prisimenu tą skausmą: trenkė lyg žaibas, toks
buvo aštrus ir staigus.
Aišku, tai tik kvailas atsitiktinumas. Ledas, tepalas ir vaistai greitai
užgydė žaizdas. Visai kas kita rafinuotos kančios: nuo trumpo, šleikštulį
keliančio skausmo iki begalinio, vis stiprėjančio, temdančio protą...
Iki šiol nė vienoje planetoje, kol sielos nebuvo užgrobusios pasaulio,
nesidėjo tokie kraują stingdantys dalykai. Ir vis dėlto ši planeta neabe
jotinai buvo viena nuęstabiausių, iš mano mėgstamiausių: nepaprasti
pojūčiai, karščiausi jausmai... ir patys šiurpiausi troškimai, juodžiausi
poelgiai. Galbūt taip ir turi būti. Nenugrimzdęs į patį dugną nepasieksi
aukštumų. Ar sielos - šios taisyklės išimtis? Ar jų nešama šviesa turėtų
prasmę, jei šis pasaulis nebūtų toks tamsus?
„Kai jis tau trenkė, aš... kai ką pajutau", - mano mintis nutraukė
Melani. Sunkiai, vieną po kito rinko žodžius, tarsi jie būtų jai kėlę be
galinį skausmą.
SIELONEŠĖ • 157
Jei turėčiau jį palikti, geresnio žmogaus nerasčiau... Tikiuosi, kad jį dar

pamatysiu."
„Bijau apie tai net užsiminti!" - susigūžiau įsivaizduodama, kas
būtų, jei išdrįsčiau.
Nors visą tą laiką siaubingai troškau savo akimis išvysti berniuką.
Norėjau įsitikinti, kad jis tikrai čia, kad saugus, kad jie rūpinasi juo
taip, kaip niekada daugiau negalės rūpintis Melani. Taip, kaip norėjau
juo rūpintis aš - niekam nebuvusi motina. Ar prieš miegą jam kas nors
paniūniuoja lopšinę? Ar paseka pasaką? Ar naujasis pykčio pavergtas
Džaredas pagalvoja apie tokias smulkmenas? Ar vaikas turi prie ko pri
siglausti, kai jį apima baimė?
„Kaip manai, ar pasakys jam, kad aš čia?" - paklausė Melani.
„O kaip tu manai? Ar jam nuo to būtų geriau ar blogiau?" - atsakiau
klausimu į klausimą.
„Nežinau... - sušnibždėjo ji. - Norėčiau, kad jis žinotų, jog tesėjau
savo pažadą."
„Žinoma, kad tesėjai, - nustebusi papurčiau galvą. - Niekas nedrįs
jam pasakyti, kad negrįžai."
„Ačiū tau už tai."
Ji vos girdėjosi. Taip ir nesupratau, už ką man dėkojo: už šiuos žo
džius ar už tai, kad atvedžiau ją čionai.
Staiga pajutau iš kojų verčiantį nuovargį. Melani taip pat buvo iš
sekusi. Pilvo traukuliai pagaliau aprimo, alkis ir skausmas apmalšo ir
mane pradėjo stipriai lenkti į miegą. Labai norėjau išsitiesti, bet bi
jojau sukelti triukšmą. Pagaliau ryžausi: judėdama tyliau už pelę pa
sistengiau toje visiškai apskritoje oloje susirasti kuo patogesnę vietą,
rangiausi taip ir anaip, kol išdrįsau išsitiesti, nors ir teko iškišti pėdas
pro olos angą. Baiminausi, kad Džaredas išgirs šnaresį ir pagalvos, jog
noriu pabėgti, tačiau jis elgėsi taip, tarsi manęs išvis nebūtų. Po sveiku
skruostu pasikišau vieną ranką ir, stengdamasi nekreipti dėmesio į nu-
garon įsirėžusius nelygumus, užsimerkiau.
Lyg ir buvau užmigusi, bet veikiausiai trumpam ir nekietai. Mane
pažadino tylūs žingsniai, sklindantys toli nuo čia.
S I E L O N E Š Ė • 1 59
Išsibudinau akimirksniu. Niekas nepasikeitė: pro apskritą angą te

besklido blanki melsva šviesa, saugančio Džaredo irgi nesimatė. Kaž
kas ėjo į šitą pusę - žingsniai garsėjo. Tylutėliai įtraukiau pėdas ir su-
sigūžiau toliausiame olos kampe. Būtų gerai, jei galėčiau atsistoti, tada
jausčiausi ne tokia pažeidžiama, pasirengusi susitikti su pavojumi akis
į akį. Tačiau dėl žemų lubų galėjau tik klūpoti.
Pro vienutės angą mačiau, kaip kitapus kažkas sušmėžavo. Džare
das be garso atsistojo: nes dabar mačiau jo pėdą.
- Ak, štai kur tu, - pasigirdo vyriškas balsas. Prie tylos pripratu
sioms mano ausims jo kalba suskambo taip garsiai, kad krūptelėjau.
Pažinau tą balsą: vieno iš brolių, kurį pirmąkart pamačiau dykumoje.
To,Džaredas
su mačete.tylėjo.
Kailo.
- Mes to neleisime, Džaredai, - prakalbo kitas daug ramiau. Vei
kiausiai jaunesnis brolis - Janas. Abiejų balsai panašūs, gal visai ne
atskirtum, jei Kailas nuolat nekalbėtų pusiau šaukdamas, nuo įtūžio
drebančiu balsu. - Visi esame praradę sau brangių žmonių. Po velnių,
mes praradome juos visus! Ko tu sieki? Elgiesi kaip idiotas!
- Parazitas, jeigu jo neatiduosi Dokui, turės mirti, - pridūrė Kailas,
balsas veikiau priminė žvėries urzgimą.
- Negali jo laikyti šioje oloje, - tęsė Janas. - Galiausiai jis pabėgs ir
mus visus išduos.
Džaredas nieko nesakė, tik žengė žingsnį į šalį ir užstojo įėjimą į
vienutę.
Išgirdus, ką kalbėjo broliai, širdis suvirpo iš džiaugsmo. Džaredas
laimėjo! Manęs nekankins. Manęs netgi nenužudys, bent kol kas. Dža
redas laiko mane nelaisvėje.
Atsižvelgiant į aplinkybes šis žodis suskambo kaip gražiausia
muzika.
„Sakiau, kad jis mus apsaugos."
- Neapsunkink
riškas balsas. - Tai,visko, Džaredai,
kas turi - pasigirdo
būti padaryta, manbūti
privalės nepažįstamas
padaryta. vy
Džaredas tylėjo.
160 • STEPHENIE MEYER

- Nenorime su tavimi pyktis, Džaredai. Čia, urvuose, turime gy
venti kaip broliai. Bet jei tu ir toliau spyriosies, kaltink save, - iš balso
supratau, kad Kailas nejuokauja. - Pasitrauk.
Džaredas stovėjo nepajudinamas kaip uola.
Širdis sutvaksėjo dar greičiau, paskui ėmė daužytis taip, tarsi kas
būtų stuksenę į šonkaulius plaktuku, iš jaudulio ėmiau dusti. Melani
apmirė iš baimės, nesugebėjo net logiškai mąstyti.
Jie trokšta kraujo. Ketina pakelti prieš Džaredą ranką. Mažiausiai.
Tie pamišėliai žmonės ketina pulti vieną iš savų.
- Džaredai, prašau, pasitrauk, - tarė Janas.
Jo lūpos buvo surakintos.
gis.Išgirdau
Vienas išsunkius žingsnius
jų aiktelėjo, paskui- sugargaliavo
kažkuris puolė
lygį dusdamas.
priekį. Duslus smū
- Ne! - sušukau ir puoliau iš olos.
Siaurą patalpą apšvietė ant žemės pastatytas nedidelis žibintas. Nuo

šios lempelės ant veidų gulė keistas šešėlis ir taip juos iškreipė, kad
vyrai priminė kraugeriškus monstrus.
Vėl žengiau link jų ir atsistojau priekiu į trijulę, nugara į Džaredą.
- Jums reikia manęs, - pasakiau žvelgdama Kailui tiesiai į akis. -
Palikite jį ramybėje.
Praėjo minutė. Visi tylėjo.
- Suktas, šunsnukis, - galiausiai sumurmėjo Janas ir jo akys išsiplė
tė iš baimės.
- Sakiau, drožk atgal į olą, - sušnypštė už manęs stovintis Džaredas.
Pusiau atsisukau į jį vengdama paleisti Kailą iš akių.
- Nenoriu, kad nukentėtum gindamas mane.
Džaredo veidas persikreipė. Jis ištiesė ranką ketindamas įstumti
mane į olą.
Atšokau į šalį - vos ne tiesiai į nagus tiems, kurie norėjo mane
nužudyti.
Janas griebė man už rankų ir užlaužė už nugaros. Priešinausi kaip įma
nydama, bet jis buvo nepalyginamai stipresnis. Suvaitojau iš skausmo.
- Paleisk
Kailas ją! -Džaredą
puolė suriaumojo Džaredas.
ir paspaudęs jo galvą po pažastimi ėmė lenkti
prie žemės. Tas trečiasis sulaikė smūgiui pakeltą Džaredo ranką.
- Nemuškite jo! - sukliegiau. Ir pradėjau daužytis kaip paklaikusi,
stengdamasi išsivaduoti iš tvirtų Jano gniaužtų.
Laisva alkūne Džaredas trenkė Kailui į pilvą. Šis žioptelėjo ir at
laisvino rankas. Džaredas išsisuko ir atšokęs iš visų jėgų kumščiu vožė
Kailui tiesiai į nosį. Tamsiai raudonas kraujas patiško aplink, net ant
sienų ir žibinto.
- Janai, pribaik tą parazitą! - nesavu balsu subliuvo Kailas. Jis nir-
čiai palenkė galvą, puolė Džaredą ir nubloškė jį ant to kito vyro.
- Ne! - surikome kartu su Džaredu.
Janas paleido mano rankas ir griebė už gerklės, ilgi jo pirštai suėmė
kaklą ir užveržė
į rankas, kaip per
tik jie buvo virvė. Iškartir pristigau
trumpi oro.Janas
silpni kovai. Nagais įsikirtaukaklą
suspaudė jam
taip, kad sutraškėjo slanksteliai, mano kojos pakilo nuo žemės.
S I E L O N E Š Ė • 16 3
Tvirtos rankos baigė užsmaugti, plaučiai plyšo be deguonies. Kūną

pradėjo purtyti priešmirtiniai traukuliai. Rangiausi kaip beprotė ban
dydama išsivaduoti iš žudančių rankų ir to nepakeliamo skausmo.
Klik, klik.
Nors šį garsą buvau girdėjusi tik vieną kartą, atpažinau jį iš karto,
vyrai taip pat. Visi sustingo. Janas vis tiek nepaleido mano kaklo.
- Kailai, Janai, Brandtai - visi atgal! - suriko Džebas.
Nė vienas nekrustelėjo, tik mano nagai giliau susmigo į užpuoliką,
o kojos tebetrūkčiojo ore.
Džaredas, nieko nelaukęs, pranėrė po sustingusia Kailo ranka ir
puolė prie manęs. Išvydau artėjant jo kumštį ir užsimerkiau.
Per kelis ant
žnektelėjau colius virš galvos
akmeninių išgirdau
grindų. garsų bumpt.
Susmukau Janas
jam prie sustugo.
kojų Aš
ir ėmiau
karštligiškai žiopčioti. Džaredas perliejo mane tūžmingu žvilgsniu ir
atsitraukęs atsistojo šalia Džebo.
- Jūs čia tik svečiai, vaikinai. Nepamirškite to, - suniurzgė Dže
bas. - Ar nesakiau jums čia neslankioti? Kol kas ji tokia pat mano vieš
nia kaip ir jūs ir aš nepakęsiu, kad vieni mano svečiai žudytų kitus.
- Džebai, - dusliai sudejavo Janas, matyt, burną buvo prisidengęs
delnu. - Džebai, tai beprotystė.
- Ką tu sumanei? - spyrėsi Kailas. Jo veidas buvo kruvinas, raudo
niu pasruvusios akys svaidė žaibus. Balse jokio skausmo, vien tram
domas įtūžis. - Mums reikia žinoti. Turime nuspręsti, ar ši vieta dar
saugi, ar laikas nešdintis. Taigi... ar ilgai laikysi parazitą vietoje nami
nio gyvūnėlio? Ir ką darysi su juo, kai liausiesi vaidinęs dievą? Mes
nusipelnome žinoti.
Keisti Kailo žodžiai aidu atsimušė širdies tvinksnių užgultose ausy
se. Naminis gyvūnėlis? Prisiminiau, kaip Džebas pavadino mane savo
viešnia... Ar tai kitas kalinio pavadinimas? Ar gali būti, kad du žmonės
nenori mano mirties ar kankinimais išgautos išpažinties? Jei taip, tai
stebuklas, kitaip
- Neturiu tau nepavadinsi.
ko pasakyti, Kailai, - tarė Džebas, - nes tai priklauso
ne nuo manęs.
Nemanau, kad koks kitas dėdulės atsakymas būtų juos labiau ap

stulbinęs. Keturi vyrai - Kailas, Janas, nepažįstamasis ir net Džaredas -
nieko nesuprasdami išpūtė akis. Aš vis dar raičiojausi springdama prie
Jano kojų ir svarstydama, kaip nepastebėtai nušliaužti į olą.
- Ne nuo tavęs? - atkartojo Kailas, visiškai išmuštas iš vėžių. - Tai
nuo ko tada? Jei nori, kad mes balsuotume, tai visi jau yra pareiškę savo
nuomonę. Janas, Brandtas ir aš kaip tik atėjome vykdyti jų valios.
Džebas vos matomai papurtė galvą, kad nė sekundei nenukreiptų
akių nuo įniršusio žaliūko priešais.
- Šį kartą lems ne balsavimas. Nepamirškite, kad čia vis dar mano
namai.
- Tai kas tada? - suriko kantrybės netekęs Kailas.
Džebo akys probėgšmais stabtelėjo ties vienu iš jų ir vėl grįžo prie
Kailo.
- Spręs Džaredas.
Visi, įskaitant ir mane, įsistebeilijo į Džaredą.
Jis žioptelėjo pritrenktas ne mažiau už kitus ir atsisukęs į Džebą taip
sugriežė dantimis, kad visi išgirdome. Galiausiai siaubingos neapykan
tos kupinu žvilgsniu perliejo mane skaudžiau nei botagu.
- Nuo Džaredo? - perklausė Kailas netikėdamas savo ausimis. - Tai
kvailystė! - jis visai prarado savitvardą ir apimtas pykčio rėkė taip, kad
tiško seilės: - Jis artimesnis tam parazitui nei kuris nors kitas! Kaip jis
gali spręsti?!
- Džebai, aš nega... - sumurmėjo Džaredas.
- Nuo šiol tu už ją būsi atsakingas, Džaredai, - tvirtai pareiškė Dže
bas. - Jei kils panašių rūpesčių, aš, aišku, tau padėsiu, jei reikės, pagelbė
siu pasaugoti ar dar kuo nors. Bet galutinį sprendimą turėsi priimti tu.
Kailas žiojosi prieštarauti, bet Džebas rankos mostu jį nutildė.
- Pažvelk į tai iš kitos pusės, Kailai. Jei kas nors per reidą būtų suga
vęs tavo Džodę ir atvesdinęs čionai, ar norėtumei, kad jos likimą spręs-
tume aš, Dokas ar balsavimas?
- Džodė negyva, - sušnypštė Kailas ir nusispjovė krauju. Tada nu
tvilkė mane dar niršesniu žvilgsniu nei ką tik Džaredas.
SIELONEŠĖ • 165
- Gerai, bet jeigu jos kūnas būtų atsidūręs čia, ar norėtum, kad
taip būtų?
- Bet dauguma...
- Mano namai, mano taisyklės! - šiurkščiai nutraukė jį Džebas. -
Daugiau nenoriu nieko girdėti. Jokių ginčų! Jokių balsavimų! Jokių
bandymų įvykdyti bausmę! Jūs trys perduosite kitiems, kad nuo šiol
bus taip ir ne kitaip. Tai nauja taisyklė!
- Dar viena? - pusbalsiu sumurmėjo Janas.
Džebas apsimetė negirdėjęs.
- Jei dar kartą, nors tai mažai tikėtina, atsitiks kas panašaus, spren
dimą priims tas, kam priklauso kūnas, - ir Džebas grėsmingai atsuko
šautuvo vamzdį į Kailą, paskui pakreipė jį kelis centimetrus į šalį, į tu
nelį jam už nugaros. - Dabar nešdinkitės iš čia. Ir kad daugiau nematy
čiau sukiojantis apie šią vietą. Kitiems perduokite, kad šiuo koridoriumi
vaikščioti draudžiama. Nė vienam iš jūsų, išskyrus Džaredą, čia nėra ko
veikti, aišku?! Ir jei pagausiu kurį trainiojantis aplink, aš už save neatsa
kau. Visi supratote? Dabar lauk, - ir vėl nukreipė ginklą į Kailą.
Išsproginusi akis žiūrėjau, kaip trys žudikai, nesipriešindami ir ne
skersakiuodami į Džebą ar mane, paskubom traukėsi koridoriumi.
Nuoširdžiai norėjau tikėti, kad mosuodamas tuo šautuvu Džebas
tik gąsdina.
Dėdulė nuo tada, kai jį išvydau, visuomet elgėsi maloniai. Niekada
nepastūmė, nesudavė, nė karto priešiškai nepažvelgė. Dabar galutinai
įsitikinau, kad jis yra vienas iš tų dviejų - tik dviejų - čia esančių žmo
nių, kurie nelinki man bloga. Džaredas kovėsi dėl mano gyvybės, tačiau
akivaizdu, kad dėl to sprendimo, kurį turi priimti, jį drasko vidiniai
prieštaravimai. Jaučiau, jog bet kurią akimirką Džaredas gali pakeisti
savo nuomonę. Iš jo veido supratau, kad jis kartu norėtų kuo greičiau
viską užbaigti, ypač dabar, kai Džebas užkrovė ant jo pečių tokią atsa
komybę. Kol mąsčiau, jis kelis kartus nudelbė mane pasišlykštėjimo
kupinu žvilgsniu.
Nors ir kaip vyliausi, kad Džebas tik tuščiai gąsdina ginklu, išvy
dusi, kaip klusniai trys tvirti vyrai pradingsta tamsiame koridoriuje,
166 • S T E P H E N I E M EY E R
supratau klystanti. Veikiausiai po geruolio kauke slepiasi toks pat žiau

rus ir pavojingas barbaras kaip visi kiti. Aišku, kad ir anksčiau jis yra
naudojęs šautuvą - ir žudė, o ne gąsdino - antraip jo nebūtų klausę.
„Žūtbūtiniai laikai - arba tu, arba tave, - sušnibždėjo Melani. -
Tame pasaulyje, kokį jį padarėte, nėra vietos gailestingumui. Mes bė
gliai, nykstanti rūšis. Todėl lieka tik viena - išgyventi bet kokia kaina
arba mirti."
„Patylėk. Dabar ne laikas ginčytis. Turiu susikaupti."
Džaredas stovėjo veidu į Džebą, kumščiai bejėgiškai nusvirę žemyn.
Dabar, kai kiti pasišalino, abu šiek tiek atsipalaidavo. Dėdė net šyptelė
jo pro savo tankią barzdą, tarsi mojuoti šautuvu jam būtų buvę savotiš
ka pramoga.
- Džebai, Keistas
prašau, žmogus.
neužkrauk man to, - ištarė Džaredas. - Kailas tei
sus - aš negaliu priimti teisingo sprendimo. Tik ne dėl šito kūno.
- Niekas neverčia tavęs skubėti. Ji niekur nedings, - ir Džebas pa
žiūrėjo į mane vis dar šypsodamasis į barzdą, nemačiom mirktelėjo
man ta akimi, kurios Džaredas nematė. Negalėjau patikėti: jis man
mirktelėjo? - Ypač kai tiek iškentėjo, kol atsidūrė čia. Turi marias laiko,
kad gerai viską apgalvotum.
- Nėra čia ko galvoti. Melani negyva. Bet aš negaliu... negaliu, girdi,
Džebai, negaliu tiesiog taip... - ir Džaredas užsikirto vidury sakinio.
„Pasakyk jam."
„Nenoriu mirti šią pat sekundę."
- Tada pamiršk tai, - tarė Džebas. - Gal vėliau pasidarys aiškiau.
Neskubėk.
- Bet kur mes jį dėsime? Negalime saugoti kiaurą parą!
Džebas papurtė galvą.
- Kaip tik tuo ir užsiimsime, bent jau pradžioje. Patikėk seniu,
aistros po truputį nurims. Praėjus kelioms savaitėms net Kailas ne-
betrokš kraujo.
Kelioms savaitėms? Negalime kelias savaites žaisti sargų! Yra ir

kitų- reikalų...
- Žinau, žinau, - atsiduso Džebas. - Ką nors sugalvosiu.
S I E L O N E Š Ė • 1 67
- Ir tai tik pusė bėdos, - Džaredas vėl pažvelgė j mane, viena kaktos
kraujagyslė ėmė stipriai tvinkčioti. - Kur mes jį laikysime? Juk neturi
me kalėjimo kamerų.
Džebas vėl apdovanojo mane šypsena.
- Juk neketini mums pridaryti nemalonumų, brangute, ypač dabar,
ar ne?
Spoksojau į jį nežinodama, ką atsakyti.
- Džebai, - sumurmėjo suirzęs Džaredas.
- Dėl to nesijaudink. Pirma, neišleisime jos iš akių. Antra, ji pati
niekada neras kelio iš čia, klaidžios tol, kol susidurs su kuo nors iš mū
siškių. Taigi paaiškėja ir trečia: ji ne tokia kvaila, - ir atsisukęs į mane
pakėlė vieną tankų, baltą antakį. - Juk nenori papulti Kailui ar kam
kitam į rankas? Neatrodo, kad bent vienas iš jų trykštų meile tau.
Tylėdama stebeilijau į jį, lengvas ir žaismingas dėdės tonas šią aki
mirką man pasirodė įtartinas.
- Man nepatinka, kad su parazitu šnekiesi kaip su žmogumi, - su
burbėjo Džaredas.
- Aš seno auklėjimo, vaike. Tada mes visi buvome pripratinti elgtis
mandagiai. Kitaip nemoku, - ir draugiškai paplekšnojo Džaredui per
petį. - Klausyk, išbudėjai visą naktį. Aš tave pakeisiu. Eik, numik nors
mažumėlę.
Iš pradžių Džaredas lyg ir ketino prieštarauti. Vėl rūsčiai sužvaira-
kiavo mano pusėn. Bet, regis, apsigalvojo.
- Kaip nori, Džebai. Ir... aš ne... aš neprisiimsiu atsakomybės dėl šio
padaro likimo. Nužudyk jį, jei manysi, kad taip geriausia.
Krūptelėjau.
Tai pamatęs Džaredas susiraukė, šiurkščiai atsuko man nugarą ir
nuėjo tuo pat keliu kaip ir kiti. Dėdulė žiūrėjo jam pavymui. Kol jis taip
stovėjo, nemačiom įropojau į olą.
Išgirdau, kaip Džebas atsisėdo ant žemės prie angos. Atsiduso ir
pasirąžė sutraškindamas senus sąnarius. O po kelių minučių pradėjo
nerūpestingai švilpauti
Atsiguliau ant šono, linksmą melodiją.
susiriečiau į kamuoliuką, apsikabinau kelius ir
nugara prisispaudžiau prie įdubimo olos gale. Kūną pradėjo krėsti dre
bulys, iš pradžių ties juosmeniu, paskui kilo nugara aukštyn, kol apėmė
mane visą. Nors buvo tvanku, rankos tirtėjo, net dantys tyliai barškėjo.
- Kad ir kas būtų, reikia gerai išsimiegoti, - tarė Džebas, tik nesu
pratau, ar sau, ar man, - rytojus nežada nieko gera.
Po kiek laiko, gal po pusvalandžio, drebulys liovėsi. Įtampai atslū
gus pasijutau be galo pavargusi. Džebas teisus - kad ir kas būtų. Nors
dabar olos grindinys atrodė dar kietesnis ir akytesnis, užmigau per ke
lias sekundes.
Mane pažadino maisto kvapas. Prasimerkiau, galvoje zvimbė ir ne

labai susigaudžiau, kur esu. Dar kaip reikiant neprabudus suėmė ins
tinktyvi panika ir vėl pajutau tirtant rankas.
Prie kojų buvo padėtas tas pats padėklas, ant jo - toks pat maistas.
Mane vis dar saugojo Džebas, mat skirtingai nei Džaredas, jis buvo
girdimas ir matomas: sėdėjo ties anga pasisukęs šonu, žvelgė priešais
save į ilgą koridorių ir tyliai švilpiniavo.
Atsisėsti privertė stiprus troškulys: godžiai griebiau atsuktą butelį
vandens.
- Labas rytas, - pasisveikino Džebas ir maloniai linktelėjo.
Sustingau apgniaužusi butelį ir taip sėdėjau, kol jis nusisuko ir vėl
ėmė švilpiniuoti savo melodiją.
Tik iki soties atsigėrusi pagalvojau, kad vandens skonis kažkoks
keistas, nemalonus. Aitrumas kiek priminė troškų orą, tik buvo daug
stipresnis. Gižumas ilgam liko burnoje ir niekaip neišsivadėjo.
Greitai prarijau viską, kas buvo ant padėklo, sriubą pasilikau pa
baigai. Šiandien skrandis jau mieliau priėmė maistą, iš dėkingumo net
ėmė tyliai murkti.
Soti ir atsigėrusi prisiminiau, kad kūnas turi ir kitų poreikių. Pa
sidairiau po tamsią, ankštą olą. Jokios tinkamos vietos. Reikia pasi
prašyti, laimei, kad čia draugiškas, tegul ir keistas Džebas, bet užteko
pagalvoti, jog reikės kalbėti, ir vėl apėmė baimė.
Lingavau
lėjimo pirmyn
susirietus, atgalkitaip
bet kaip nesiryždama.
įsitaisysiKlubus skaudėjooloje.
šioje apvalioje nuo ilgo gu
- Kchm... - sukrenkštė Džebas.
S I E L O N E Š Ė • 1 69
Jis vėl žiūrėjo į mane, baltų plaukų apgaubtas veidas atrodė tamses
nis nei visada.
- Jau seniai nebuvai iš olos kojos iškėlusi, - tarė jis. - Tikriausiai tau
reikia... laukan?
Linktelėjau.
- Man ir pačiam neprošal pasivaikščioti, - guviai pritarė jis ir ste
bėtinai mitriai pašoko.
Keturiomis atropojau prie angos bailiai dirsčiodama į jį.
- Parodysiu mažytę mūsų tupyklą, - tęsė jis. - Tik žinok, turėsime
pereiti per... na, lyg ir pagrindinę mūsų aikštę, jei taip galima pavadinti.
Bet tau nėra ko jaudintis. Neabejoju, kad iki šiol jau visi žino naująją
taisyklę, - bet vis tiek meiliai paglostė šautuvą.
Perpildytą šlapimo pūslę skausmingai spaudė, kažin, ar toli ta tu
pykla ir kaip reikės iki jos nusigauti. Tvardydamasi be perstojo rijau
seiles. Kaip įstengsiu praeiti pro vietą, kur lyg avilyje dūzgia spiečius
įtūžusių žudikų? Ar jis negali paprasčiausiai atnešti man kibiro?
Džebas mąsliai stebėjo, kaip mano akys prisipildo siaubo. Nejučia
ėmiau ropoti atgal į olą. Jis kietai sučiaupė lūpas, apsisuko ir žengė į
tamsų koridorių.
- Sek paskui mane, - šūktelėjo per petį neatsigręždamas pažiūrėti,
ką aš darau.
Galvoje iškilo gyvas paveikslas - ateina Kailas ir randa mane čia vie
ną. Nepraėjus nė daliai sekundės, jau buvau išsiropštusi iš savo kalėjimo
ir spėriai, kiek leido sustingusios kojos, klibikščiavau paskui Džebą. Aš
vėl stovėjau išsitiesusi visu ūgiu: buvo ir baugu, ir nuostabu. Nors rau
menis pervėrė aštrus skausmas, kartu nepaprastai palengvėjo.
Koridoriaus gale jau lipau Džebui ant kulnų. Pro aukštą, dantytą
ovalo formos išėjimą sklido tamsa. Mane vėl apėmė baimė, ėmiau grę
žiotis į nedidelę lempelę, kurią Džebas paliko ant grindų. Vienintelė
šviesa tamsiame urve. Gal reikėtų ją pasiimti?
Jisirišgirdo,
bintą kad sustojau,
klausiamai pažvelgiau ir įgrįžtelėjo
jį. per petį. Parodžiau galva į ži
- Palik jį. Aš žinau kelią, - ir ištiesė man laisvą ranką. - Nuvesiu tave.
Ilgokai stebeilijau į atkištą delną. Apsispręsti padėjo pilna pūslė:

pirštais atsargiai prisiliečiau prie jo rankos, lygiai taip būčiau lietusi
gyvatę, jei kada gyvenime būtų tekęs toks išbandymas.
Džebas greitai, užtikrintai vedė mane per tamsą. Praėjome ilgą tu
nelį, po jo prasidėjo daugybė pinklių vingių į priešingas puses. Kai už
pakaly liko dar vienas staigus V raidę primenantis posūkis, galutinai
susipainiojau. Buvau tikra, kad Džebas taip veda tyčia, dėl to ir nepaė
mė lempos. Nenorėjo, kad žinočiau kelią iš šio labirinto.
Man pasidarė smalsu, kaip ši vieta atrodo, kaip Džebas ją rado ir
kaip čia atsidūrė kiti. Tačiau tik kietai susičiaupiau. Dabar protingiau
sia tylėti. Ko aš tikėjausi? Nežinau. Dar kelių dienų gyvenimo? Atokvė
pio nuo
noriu kančių?
mirti, kaip Ar apskritai
neseniai buvoMelani,
sakiau ko tikėtis?
mano Žinojau tik viena:
išgyvenimo aš ne
instinktas
pasirodė toks pat stiprus kaip bet kurio paprasto žmogaus.
Užsukome už dar vieno kampo ir priekyje pagaliau suspindo blausi
šviesa. Pro aukštą siaurą plyšį sklido visai kitoks švytėjimas nei prie
mano vienutės. Toks baltas, toks tyras.
Plyšys buvo siauras, tad pralįsti galėjome tik vienas po kito. Džebas
ėjo pirmas ir tempė mane iš paskos. Kai išnirome kitoje pusėje, kur vėl
galėjau matyti, ištraukiau pirštus Džebui iš rankos. Jis neparodė, kad
būtų tuo nepatenkintas, ir laisva plaštaka vėl suėmė šautuvą.
Atsidūrėme trumpame tunelyje, jo gale pro dantytą arkinę angą
skverbėsi dar ryškesnė šviesa. Sienos buvo tokios pat: porėta, tamsiai
raudona uoliena.
Netoliese išgirdau balsus, tik tylius, ne tokius audringus, kaip tada,
kai pirmą kartą teko susidurti su minia žmonių. Šiandien mūsų niekas
nelaukė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jie sutiks mudu su Džebu. Delnai
vėso ir drėko, užuot kvėpavusi, ėmiau žiopčioti lyg ant kranto išmesta
žuvis. Šliejausi arčiau senio, tik stengiausi neprisiliesti.
- Ramiai, - sumurmėjo jis neatsisukdamas. - Jie tavęs bijo labiau
nei Abejojau.
tu jų. Net jei taip ir buvo, ta baimė žmonių širdyse jau seniai
virtusi neapykanta ir kraujo troškimu.
SIELONEŠĖ • 171
- Niekam neleisiu tavęs skriausti, - sududeno Džebas stovėdamas

po arka. - Galų gale jums visiems teks prie to priprasti.
Norėjau paklausti, ką jis turėjo omeny, bet dėdulė jau žengė į kitą
patalpą. Sliūkinau iš paskos neatsilikdama nė per žingsnį, kad jo kūnas
paslėptų mane nuo visų kitų. Kad ir kaip buvo baugu eiti pirmyn, dar
labiau bijojau atsilikti nuo Džebo ir likti viena.
Mums pasirodžius stojo kraupi tyla.
Atsidūrėme milžiniškame, šviesiame urve, tame, į kurį mane atve
dė pirmą kartą. Kaip seniai tai buvo? Neturėjau supratimo. Iš viršaus
liejosi akinama šviesa, per ryški, kad suprasčiau, kas tai. Anksčiau ne
pastebėjau, kad ir šio urvo sienos nebuvo vientisos - jose matėsi tuzi
nai netaisyklingos formos plyšių, vedančių į šalutinius tunelius. Vienos
angos buvo didžiulės, pro kitas vos galėjo pralįsti žmogus, ir tai tik
susilenkęs. Aiškiai matėsi, kurie plyšiai gamtos darbas, o kurie, jei ne
iškirsti, tai bent žmogaus praplatinti ar paaukštinti.
Iš tų ertmių į mus sužiuro keletas žmonių. Jie, kad ir ką veikė, taip
ir sustingo. Didžiajame urve krutėjo daugiau siluetų, bet išvydę mus
jie irgi suakmenėjo. Viena moteris rišosi batų raištelius - taip ir liko
pasilenkusi, kitas vyras, matyt, kažką svarstęs su draugais ir karštai
gestikuliavęs, liko iškėlęs ranką, dar vienas, kažkur skubėjęs, staigiai
sustojo kaip įkastas ir minutę pasvirduliavęs, kad atgautų pusiausvyrą,
vis tiek plojosi ant žemės - visiškoje tyloje pasigirdo duslus bumbtelė
jimas. Bilsmas aidu atsimušė į sienas.
Aš, siela, kuri iš esmės bjaurisi ginklais, šią akimirką pajutau dėkin
gumą tam gelžgaliui Džebo rankose... Jei ne šautuvas, nė neabejojau,
kad seniai būtume užpulti. Šių žmonių, jei tik jie įstengtų prisikasti
iki manęs, nesulaikytų mintis, kad gali sužeisti Džebą. Kas žino, gal
jų neapykanta stipresnė net už ginklo baimę - juk vienu metu Džebas
nušautų tik vieną iš jų.
Per kelias minutes prisigalvojau tokių baisybių, kad nebegalėjau
tverti. Reikia nukreipti dėmesį, mąstyti apie ką nors kita, tik apie ką?
Aplink mačiau
Džebas vien blogį.
stabtelėjo ir laikydamas ginklą prie juosmens, vamzdžiu
į priekį, apsidairė po urvą, visus grėsmingai, įspėjamai nužvelgė. Per
tą laiką juos suskaičiavau - mažiau nei dvidešimt. Patenkintas savi

mi Džebas pasuko prie kairės sienos. Nusekiau iš paskos kaip šešėlis,
kraujas tvinkčiojo taip, kad užgulė ausis.
Jis nėjo tiesiai per urvą, bet laikėsi sienos. Nusistebėjau, kodėl ne
patraukėme trumpiausiu keliu - skersai. Bet staiga pačiame vidury pa
mačiau gana didelį juodos, purios žemės lopinį. Ant jo nesimatė nė
vieno žmogaus. Buvau per daug įsibaiminusi, kad perprasčiau šią ano
maliją, net nebandžiau spėlioti.
Kol sukome ratą, žmonės pamažu atitoko: pasilenkusi moteris išsi
tiesė ir nulydėjo mus akimis, mosikavęs vyras rankas susinėrė ant krū
tinės. Visų akys susiaurėjo iš pykčio, veidai sugriežtėjo. Bet nė vienas
nepuolė, net nepajudėjo į mūsų pusę, nė vienas nepratarė žodžio. Kad
ir ką Kailas ir tuodu bus papasakoję kitiems apie susikirtimą su Džebu,
regis, tai suveikė, kaip dėdė ir tikėjosi.
Vieno plyšio angoje pastebėjau į mus skersakiuojančias Šeron ir
Mėgę. Abiejų veidai dvelkė lediniu šalčiu. Jos nežiūrėjo į mane, tik į
Džebą. Senis apsimetė jų nematąs.
Kol pasiekėme toliausią urvo galą, regis, praėjo keleri metai. Džebas
žengė link vieno išėjimo, vidutinio dydžio, žiūrint iš šviesos, aklinai
juodo. Žmonių žvilgsniai degino man pakaušį, bet atsisukti nedrįsau.
Visi tylėjo. Nerimavau dėl to, kad jie gali pasekti iš paskos. Lengviau at
sidusau tik tada, kai įnėrėme į man nepažįstamo tunelio tamsą. Džebas
suėmė mane už alkūnės ir ėmė vesti. Balsų už nugarų nesigirdėjo.
- Viskas praėjo geriau, nei tikėjausi, - sumurmėjo Džebas vairuo
damas mane į priekį. Jo žodžiai nustebino, laimei, nenutuokiau, ką jis
manė atsitiksiant. Pajutau, kad takas leidžiasi. Netrukus priekyje subo
lavo blausi šviesa.
- Lažinuosi, kad nesi mačiusi nieko panašaus į šiuos urvus, - Dže
bas prabilo garsiau, balse vėl atsirado žaismingų gaidelių. - Puiki vie
telė, ar ne?
Jis trumpam nutilo, matyt, tikėjosi mano atsakymo, bet nesulaukęs
kalbėjo toliau:
- Radau ją dar aštuntajame dešimtmetyje. Tiksliau, tai ji rado mane.
Klajodamas po kalnus įkritau pro skylę didžiojo urvo skliaute, kitas,
S I E L O N E Š Ė • 1 73
ne toks diržingas kaip aš, būtų užsimušęs. Prireikė nemažai laiko, kol
radau išėjimą. Pamenu, kad taip išalkau, jog buvau beketinąs graužti
akmenį. Tada rančoje jau gyvenau vienas, todėl nebuvo kam šio urvo
parodyti. Ištyrinėjau kiekvieną plyšį, kiekvieną užkaborį ir pamačiau,
kokia ši vieta nepaprasta. Pamaniau, kad tokį kozirį reikia pasilikti,
maža kada kas gali atsitikti. Tokie jau mes, Straideriai, esame - mėgs
tame būti viskam pasirengę.
Praėjome nedidelį šviesos pluoštelį, sklindantį iš kumščio didumo
skylės skliaute, po juo ant žemės bolavo ratas. Kai jis liko už nugaros,
toli priekyje pamačiau kitą šviesos lopinėlį.
- Tau tikriausiai įdomu, kaip čia viskas atsirado, - ir vėl pauzė, tik
trumpesnė.
domėjau šia -vieta.
Numanau, kadtuneliai,
Tai lavos taip, mangaliirgi būtų smalsu.
įsivaizduoti? Truputį
Kadaise čia pasi
buvo
ugnikalnis. Manau, kad dabar jis snaudžia, kaip netrukus įsitikinsi.
Visi šie urvai ir skylės - tai oro burbulai, sustingę vėstančioje lavoje.
Per kelis paskutinius dešimtmečius aš čia daug ką pakeičiau. Kai ką
lengvai, tarkim, norint sujungti tunelius, tereikėjo paplušėti po prakai
tu. Kitur teko pasitelkti vaizduotę. Matei skliautą didžiajame urve? Kad
žinotum, kiek metų prie jo dirbau!
Knietėjo paklausti, kaip jis tai padarė, bet negalėjau prisiversti pra
šnekti. Tyla - gera byla.
Nuokalnė ėmė statėti. Žemėje buvo iškirsti laipteliai, gana grubūs,
bet pakankamai patogūs ir saugūs. Džebas tvirtu žingsniu vedė mane
žemyn. Kuo toliau, tuo darėsi karščiau ir drėgniau.
Apmiriau priekyje išgirdusi balsus. Dėdulė ramindamas vėl pa
plekšnojo man per ranką.
- O dabar - įdomiausia dalis. Tau patiks. Visiems patinka, - paža
dėjo jis.
Pro plačią, aukštą arką sklido šviesa, ji buvo tokios pat spalvos kaip
didžiajame urve - tyra ir balta, tik mirguliavo tarsi šokdama. Viskas ši
tame kalne,
- Štai ir ko nesupratau,
atėjome, mane gąsdino
- džiaugsmingai - taip pat
pranešė ir šokanti
Džebas šviesa.
ir stumtelėjo
mane pro arkinį įėjimą. - Na, ką manai?
17 SKYRIUS
SUSITIKIMAS
Pirmiausia į veidą tvoskė karštis, dusinanti tvankuma, lyg būčiau

atsimušusi į balzganą sieną, tiršti, troškūs garai sėdo ant odos ir virto
lašeliais. Kad įkvėpčiau, turėjau išsižioti. Kvapas irgi sustiprėjo - atsi
davė tuo pačiu metalo prieskoniu kaip gertas vanduo, kurio aitrumą
dar jaučiau burnoje.
Aplink buvo pilna balsų: daugybės bosų ir sopranų. Jie sklido iš kie
kvieno kampo ir atsimušę į sienas grįžo atgal, todėl urvas tyliai mur
mėjo. Sunerimusi akimis gręžiau tirštą ūką ir bandžiau susigaudyti, iš
kur eina tie garsai. Čia buvo šviesu: iš viršaus liejosi akinama baltuma
kaip ir didžiajame urve, tik šio skliautas buvo daug žemesnis. Šviesa
šoko kiekviename garų lašelyje ir kūrė mirguliuojančią, skaudžiai žil-
pinančią uždangą. Pradėjau tankiai mirksėti, mane vėl apėmė panika.
Stipriai suspaudžiau Džebui ranką.
Keista, kad šįkart mums pasirodžius tas murmesys nenutilo. Gal jie
mūsų dar nepastebėjo?
- Čia tvankoka, - tarsi atsiprašydamas pasakė Džebas ir priešais
save sklaidė garus. Kalbėjo ramiai, bet žodžiai suskambo itin garsiai,
net krūptelėjau. Šnekėjo taip, tarsi būtume vieni. Daugybės balsų kle
gesys sklido kaip sklidęs, vadinasi, niekas nesureagavo į dėdulės balsą.
- Nemanyk, aš nesiskundžiu, - tęsė jis. - Be šitos vietelės jau būčiau
miręs kelis kartus. Dar tą patį pirmą kartą, kai čia įstrigau. Jei ne šis
urvas, nebūtume galėję čia taip ilgai slapstytis. O išlindę iš slėptuvės
visi jau seniai būtume buvę negyvi, supranti?
S I E L O N E Š Ė • 1 75
Ir suokalbiškai kumštelėjo man alkūne.

- Viskas išdėstyta itin patogiai, net pats nebūčiau geriau sugalvojęs.
Dėdulė nusijuokė, jo juokas išsklaidė aplink mus susitvenkusius ga
rus ir aš pagaliau išvydau, kur mudu esame.
Drėgname urve po aukštoku kupolu tekėjo dvi upės. Štai iš kur tas
murmesys! Vanduo maloniai gurgėjo per purpurinę uolą savo vaga ir
skverbėsi į kiekvieną aidžią tuštumą. Todėl Džebas ir kalbėjo garsiai,
nes mes buvome vieni.
Tikra upe pavadinčiau tik vieną iš jų, antroji tebuvo nedidelis upe
lis. Jo negili, siaura sidabrinė juosta almėjo kiek arčiau. Tviskėdamas iš
viršaus krintančioje šviesoje upeliūkštis vinguriavo tarp seklių akme
ninių krantų,
Švelnus, tyrastokių žemų, kad
čiurlenimas atrodė,
priminė jog vanduo
moterišką tuoj išsilies iš krantų.
balsą.
Didžioji upė dudeno vyrišku bosu, žemai gausdami jai atitarė tiršti
garų debesys, kylantys iš netoli galinės sienos žiojėjančių skylių. Juoda,
galinga tėkmė grumėjo uoliena beveik per visą urvą, veržliai plukdė
savo vandenis į nematomą ir paslaptingą tikslą, jos kelią rodė išgrauž
tos plačios, apskritos kiaurymės, juodi ir pavojingi duburiai. Nuo upės
tvoskė karščiu, paviršiuje vertėsi garų tumulai, atrodė, kad vanduo tuoj
užvirs, - burbuliavimas tik sustiprino šį įspūdį.
Nuo skliautų buvo nutįsę keli ilgi, siauri stalaktitai, nuo jų lašantis
vanduo apačioje augino stalagmitus. Trys poros jau susijungusios ir
virtusios juodomis, plonomis kolonomis, atskiriančiomis abu vandens
srautus.
- Būk atsargi, - tarė Džebas, - didžiosios upės srovė labai karšta ir
stipri. Jei įkrisi - žūsi. Kartą taip jau buvo, - prisiminus tą įvykį jo galva
nusviro ir akyse šmėstelėjo liūdesys.
Stiprūs, juodi požeminės upės verpetai man kėlė siaubą. Įsivaizda
vau, kaip mane įtraukia ta plikinanti versmė, ir sudrebėjau.
Džebas ramindamas palietė man petį.
- Nebijok.
paklausyk, Tiesiog
- tarė žiūrėk, kur
rodydamas statai kojas,
į toliausią kampą,ir viskas bus gerai.
kur negilus Dabar
upeliukas
tekėjo į tamsų urvą, - pirmasis urvas nuo čia yra mūsų maudykla. Pa
kasėme jį ir išėjo visai gražus, gilus duburys maudytis, beveik kaip ba

seinas. Esame sudarę prausimosi grafiką, nors, tiesą sakant, jis nebūti
nas - ten tamsu nors į akį durk. Urve šilta ir gera, nes jis netoli karštųjų
versmių, bet vanduo ne toks deginantis. Už pirmojo urvo yra kitas. Į jį
įeinama pro plyšį. Tarpas buvo labai siauras, taigi teko praplatinti, kad
būtų patogiau vaikščioti. Upelis ten nugarma po žeme. Štai tau ir iš
vietė. Patogu ir higieniška, - patenkintas užbaigė Džebas, tarsi gamtos
nuopelnas priklausytų jam. Antra vertus, tai jis atrado ir patobulino šią
vietą, vadinasi, išties gali pelnytai didžiuotis.
- Stengiamės be reikalo neeikvoti baterijų, dauguma iš mūsų žino
kelią net užsimerkę. Tačiau tu čia esi pirmą kartą, todėl pasišviesk
šituo.
Iš kišenės ištraukė žibintuvėlį ir padavė man. Tą patį, kuriuo pliski-
no į akis radęs mirštančią dykumoje. Švietė, kad įsitikintų, kas aš esu.
Nežinau kodėl, bet šis prisiminimas mane nuliūdino.
- Ir neprisigalvok kvailysčių, neva tas upelis galėtų tave išplukdyti
į laisvę ar panašiai. Po žeme nugarmėjęs vanduo neiškyla į paviršių, -
perspėjo mane.
Kadangi dėdulė laukė atsakymo, linktelėjau. Lėtai paėmiau žibintu
vėlį, stengiausi nedaryti staigių judesių, kad jo nesupykdyčiau.
Džebas drąsindamas šyptelėjo.
Laikydamasi jo nurodymų nuskubėjau į urvą, nes girdėdama čiur
lenant vandenį vos laikiausi neapsišlapinusi. Džebui dingus iš akiračio
vėl apėmė baimė. O jei ten kas nors slepiasi, nes neabejoja, kad anks
čiau ar vėliau vis tiek čia ateisiu? Ar per vandens šniokštimą dėdulė
išgirstų, jei grumtumės?
Apšviečiau visas maudyklos kerteles, kad įsitikinčiau, jog nėra jo
kios pasalos. Keistai mirguliuojantys šešėliai nebuvo jaukūs, bet nepa
mačiau nieko, dėl ko reikėtų gąsdintis. Džebo nupasakotas duburys dy
džiu prilygo mažam plaukimo baseinui, vanduo jame buvo juodas kaip
rašalas. Jei kas nors sugalvotų jame pasislėpti, galėtų likti nepastebėtas,
kol sugebėtų išbūti nekvėpavęs... Kratydamasi šiurpių minčių greitai
šmurkštelėjau pro siaurą plyšį urvo gale. Būdama toli nuo Džebo vos
nepamišau iš baimės: negalėjau normaliai kvėpuoti, širdis dundėjo it

būgnas, užgulė ausis. Atgal į urvą pas dėdulę ne ėjau, o bėgau.
Džebą radau stovintį ten pat, tokia pat poza - ir vieną, o tai mano
pakrikusiems nervams buvo kaip balzamas. Iškart pradėjau lygiau kvė
puoti, širdis nustojo daužiusis. Stebėjausi, kad šis kvaištelėjęs vyras taip
mane ramina. Pamaniau, jog Melani buvo teisi kalbėdama apie „žūt
būtinius laikus".
- Ne taip ir vargana, ar ne? - paklausė jis ir vėl lyg puikuolis nusi
šypsojo.
Linktelėjau ir atidaviau žibintuvėlį.
- Šitie urvai tikra Dievo dovana, - tarė mums grįžtant į tamsųjį
tunelį. - Be jų tiek daug žmonių nebūtų galėję išgyventi. Magnolija su
Šeron visai neblogai - netgi labai gerai - buvo įsikūrusios ir Čikagoje,
bet jos tebuvo dvi. Smagu vėl atsidurti tarp žmonių. Antraip galima
visai sulaukėti.
Kai priėjome statų pakilimą su iškirstais laiptais, jis vėl suėmė mane
už alkūnės.
- Atleisk, kad... hm... įkišome tave į tokią nepatogią olą. Tai sau
giausia vieta, kokią esu radęs. Net nustebau, kad tie vaikinai taip greitai
tave atsekė, - atsiduso Džebas. - Na, Kailas turi rimtų... priežasčių. Bet
manau, kad tai tik į gera. Greičiau prie visko pripras. Galbūt netrukus
rasime tau patogesnę vietelę. Reikės pasukti galvą... O kol saugau aš,
tau nėra reikalo tūnoti toje ankštoje skylėje. Gali sėdėti koridoriuje,
kartu su manimi, jei nori. Nors dėl Džaredo... - ir jis nutilo.
Klausiausi ir netikėjau savo ausimis - nejau jis manęs atsiprašo?
Džebas per tą laiką man parodė daugiau gerumo, nei galėjau svajoti,
daugiau atjautos, nei apskritai maniau žmones turint savo priešams.
Vos vos paplekšnojau per mane prilaikančią jo plaštaką - parodžiau,
kad supratau ir kad nekelsiu jam vargo. O Džaredas, neabejojau, neno
rės manęs akyse regėti.
Džebas nesunkiai suprato nebylų mano atsaką.
- Gera
Dokas tegulmergaitė, - tarėžmonių
kol kas gydo jis. - Manau,
giminę. kaip
Bent nors viską kad
aš manau, išspręsime.
tu daug
įdomesnė gyva.
Mudu ėjome beveik susiglaudę ir jis pajuto, kad aš tirtu.

- Nebijt)k. Dokas tavęs kol kas nelies.
Bet drebulys nesiliovė. Vadinasi, Džebas galėjo pažadėti tik „kol
kas“. Bet kurią akimirką Džaredas gali nuspręsti, kad mano paslaptis
svarbesnė už Melani kūną. Jei man skirtas toks likimas, jau geriau Ja
nas būtų mane pasmaugęs praėjusią naktį. Nugurgiau seiles ir pajutau,
kad peršti visą kaklą, ypač gerklę.
„Niekada negali žinoti, kiek laiko mums liko", - prisiminiau Melani
žodžius, ištartus, regis, prieš šimtą metų, kai mano pasaulis dar nebuvo
beviltiškai sugriuvęs.
Jos žodžiai vis dar skambėjo ausyse įžengus į didįjį urvą, pagrindinę
Džebo žmonių susibūrimo vietą. Dabar čia buvo knibždėlynas. Visi
susmeigė į mus akis: į Džebą smerkiančias ir tūžmingas, kraujo ištroš
kusias - į mane. Visą kelią ėjau dėbsodama į grindis. Akies kampučiu
mačiau, kad dėdulė vėl nešasi parengtą šautuvą.
Tai tik laiko klausimas. Kada nors kunkuliuojanti jų neapykanta ir
baimė prasiverš. Ilgai Džebas nesugebės manęs apsaugoti.
Pagaliau pralindome pro siaurą plyšį ir atsidūrėme pinkliame, juo
dame labirinte, vedančiame į ankštą mano slėptuvę. Apėmė didžiulis
palengvėjimas, kad vėl liksiu viena.
Mums išėjus iš didžiojo urvo pavymui atsklido aršus šnypštimas,
lyg kas būtų sujudinęs gyvačių lizdą. Išgirdusi tą garsą panorau, kad
Džebas vestų mane greičiau.
Dėdulė tyliai sukikeno. Kuo ilgiau laiko su juo praleidau, tuo keis
tesnis jis atrodė. Jo humoro jausmas man buvo mįslė, kaip, beje, ir prie
žastys, dėl ko šitaip su manimi elgiasi.
- Žinai, gyvenimas čia kartais pasidaro gana nuobodus, - sumur
mėjo jis lyg man, lyg sau - kas tą Džebą sugaudys. - Galbūt kada liausis
ant manęs širdę, supras, kad šis įvykis paįvairino jų dienas, ir padėkos
seniui.
Takas tamsoje vinguriavo kaip gyvatė. Man jis pasirodė visai ne
pažįstamas.
suklaidintų. Tikriausiai atgal Džebas
Šįkart klaidžiojome ilgiau,pasirinko kitą kelią,
bet galiausiai kad mane
už posūkio pa
mačiau melsvos lempelės skleidžiamą šviesą.
S I E L O N E Š Ė • 1 79
Kažin, ar Džaredas vėl bus ten? Nejučia įsitempiau: jei taip, neabe
jojau, kad šį kartą ne juokais pasius. Jam tikrai nepatiks, kad Džebas iš
sivedė mane pasivaikščioti, ir nesvarbu, jog man primygtinai reikėjo.
Vos užsukome už kampo, iškart pastebėjau šalia lempos stypsant
kažkieno figūrą. Žmogus stovėjo atsirėmęs į sieną, link mūsų tįso ilgas
šešėlis - jis tikrai ne Džaredo. Iš baimės čiupau Džebui už rankos.
Tik tada išdrįsau apžiūrėti laukiantį žmogų. Jis buvo žemesnis už mane,
štai kodėl buvau tikra, kad tai ne Džaredas, ir laibas. Smulkus, bet kartu
gana aukštas ir raumeningas. Net blausioje lempelės šviesoje mačiau, kad
jis rudai įdegęs saulėje, susivėlę juodi plaukai beveik siekė pečius.
Mano kojos sulinko.
Bijodama parvirsti pakibau Džebui ant rankos.
- Dėl Dievo! - sušuko suirzęs Džebas. - Nejau šiuose namuose
niekas negali išlaikyti liežuvio už dantų ilgiau nei dvidešimt keturias
valandas? Kad tave griausmas, kaip mane tai siutina! Liežuvautojų šu
tvė... - ir įtūžęs nutilo vidury sakinio.
Bet man buvo vis vien, ką kalba Džebas: manyje virė nuožmiausia
kova, tokios nebuvau patyrusi per visus ankstesnius gyvenimus.
Kiekvieną kūno ląstelę užvaldė Melani. Pajutusios jos jaudulį nervų
galūnės ėmė dilgčioti, raumenys trūkčiojo laukdami nurodymų, lūpos
virpėjo pasirengusios prabilti. Nenugalimos jėgos genama ėmiau svirti
link koridoriuje stovinčio berniuko, kūnas geidė jį apkabinti, bet ran
kos... liko nusvirusios.
Melani per tuos kelis kartus, kai jai nusileidau ir praradau kontrolę,
daug ko išmoko. Ji taip priešinosi, kad norėdama ją sutramdyti įtem
piau visas jėgas, o kakta išrasojo smulkiais lašeliais. Laimei, šį kartą
nesivadavau mirtimi dykumoje, nebuvau sutrikusi ir silpna, kaip tada,
kai pamačiau Džaredą, kurį maniau amžiams praradusi, - šito susitiki
mo aš laukiau. Todėl greitai atsigavau, jau po akimirkos jaučiausi stipri
ir gyvybinga. Kūno tvirtumas sustiprino valią ir ryžtą: išgujau Melani
iš visų savo
sąmonės galūnių, vijau
užkaborius iš visur, devyniomis
ir užrakinau kur ketino įsitvirtinti,
spynomis.įgrūdau atgal į
Šį sykį ji iš karto pasidavė. „ Aaak“, - gailiai suvaitojo.
Keista, bet nugalėjusi ją pasijutau kalta.

Visuotnet žinojau, kad Melani man reiškia daugiau nei sielonešė
maištininkė, nors ir pavertė mano gyvenimą pragaru. Kartu išgyvenu
sios pastarųjų savaičių įvykius mudvi tapome draugės, netgi labai ar
timos. Prie to pati nežinodama prisidėjo ir ieškotoja - tai ji paskatino
abi susivienyti kovai prieš ją kaip bendrą priešę. Dykumoje, virš galvos
pakibus Kailo mačetei, džiaugiausi, kad jeigu turime mirti, ne aš būsiu
kalta dėl Melani žūties, nes jau tada ji man nebuvo vien paprastas kū
nas. Dabar mūsų ryšys dar labiau sutvirtėjo: aš nuoširdžiai gailėjausi,
kad ją įskaudinau.
Tai buvo būtina, tik ji to nesuprato. Netinkamas žodis, neapgalvotas
veiksmas - ir abi žuvusios. Privalėjau Melani sustabdyti, nes laukiniai,
nežaboti jos jausmai būtų neabejotinai prišaukę mums nelaimę.
„Privalai pasitikėti manimi, - pasakiau jai. - Aš tik stengiuosi iš
gelbėti mudviejų gyvybę. Žinau, tau skaudu matyti, kad tavo žmonės
tokie žiaurūs..."
„Bet tai Džeimis..." - sušnibždėjo ji. Melani širdis veržėsi prie bro
lio taip stipriai, kad mano kojos vėl sulinko.
Pasistengiau pažvelgti į jį iš šalies, kaip į paprastą berniuką: atsirė
męs į sieną ir sunėręs ant krūtinės rankas gunksojo paniuręs paauglys.
Sukau galvą, kaip jį sutikti, o gal apsimesti, kad nepastebiu? Kad ir kaip
stengiausi, nieko iš to neišėjo. Priešais stovėjo Džeimis, mano gražusis
berniukas. Rankos - mano, ne Melani - labiau už viską troško jį ap
kabinti. Iš akių viena po kitos ėmė veržtis ašaros ir riedėti skruostais.
Vyliausi, kad blausioje šviesoje to niekas nepamatys.
- Džebai, - šiurkščiai burbtelėjo Džeimis. Probėgšmais dėbtelėjo į
mane ir nusuko akis.
Kaip suvyriškėjo balsas! Kada jis spėjo taip suaugti?! Aš pražiop
sojau keturioliktąjį jo gimtadienį, pagalvojau, ir širdį pervėrė dvejopa
kaltė. Melani priminė man tą dieną - tąkart pirmąkart jį susapnavau.
Dienomis Melani pernelyg uoliai slėpė savo skausmą, kaip liūtė saugo
jo prisiminimus apie berniuką, kol galų gale jie vis tiek išplaukė - sa
pne. Tą naktį atsikėlusi parašiau elektroninį laišką ieškotojai.
SIELONEŠĖ • 181
slinkau pro Džebą prie kitos koridoriaus sienos ir susmukau ant že

mės. Susiriečiau į kamuoliuką, apglėbiau rankomis kelius, kad būčiau
kuo mažesnė, o dar geriau - išvis nematoma.
Džeimis įtariai nužvelgė mane ir lėtai žengė keturis žingsnius į prie
kį. Jis atsidūrė visai greta. Dar kartą sušnairavo Džebo pusėn, bet šis
nekrutėjo, sėdėjo kaip sėdėjęs, užsimerkęs, ir berniukas pagaliau išdrį
so priklaupti man prie šono. Jis surimtėjo ir akimirksniu vaikas virto
suaugusiu, liūdesys neatpažįstamai jį pasendino. Tai matant mano šir
dis apsipylė krauju.
- Tu ne Melani, - pasakė žemu balsu.
Buvo sunku ištylėti, nes iš tikrųjų tai aš labiau už viską troškau su
juo -pasikalbėti. Kiek padvejojusi
Tu esi jos kūne, ar ne? tik papurčiau galvą.
Vėl tik linktelėjau.
- Kas tavo... jos veidui?
Aš gūžtelėjau. Nežinojau, kaip atrodė mano veidas, nors galėjau įsi
vaizduoti.
- Kas tave taip sumušė? - neatstojo jis. Paskui nedrąsiai palietė
skruostą. Aš nė krust, neatšlijau, šitos rankos, nors ir kaip keista, visai
nesibaidžiau.
- Teta Megė, Džaredas ir Janas, - lyg niekur nieko išvardijo Džebas.
Išgirdę jo balsą abu pašokome, nes senis vis dar sėdėjo nejudėdamas
ir užsimerkęs. Atrodė toks ramus ir atsipalaidavęs, tarsi būtų kalbėjęs
per miegus.
Džeimis kiek palaukė, tada vėl atsisuko į mane nutaisęs rimtą miną.
- Tu ne Melani, bet žinai visus jos prisiminimus ir mintis, ar ne?
Linktelėjau.
- Ar žinai, kas aš?
Kad ir kaip bandžiau nuryti žodžius, jie nuslydo nuo liežuvio prieš
mano valią:
- Tunegalėjau
Nieko Džeimis,sau
- ištariau vardą taip saldžiai, kad net pati išsigandau.
padaryti.
Jis sumirksėjo išsigandęs, kad pagaliau prakalbau. Tada linktelėjo.
SIE LON EŠĖ • 183

- Teisingai, - tarė puse lūpų.

Abu sužiurome į Džebą, vis dar tysantį be gyvybės ženklų, tada -
vienas į kitą.
- Vadinasi, prisimeni ir tai, kas jai atsitiko? - paklausė.
Aš susiraukiau ir dar kartą pakinkavau galva.
- Aš noriu žinoti, - sušnibždėjo.
Šį sykį papurčiau galvą.
- Noriu tai žinoti, - pakartojo Džeimis. Jo lūpos virptelėjo. - Aš jau
ne vaikas. Gali man papasakoti.
- Tai... baisu, - atsidusau, nes negalėjau neišpildyti jo prašymo. Ne
duoti šiam berniukui to, ko jis nori, ne mano jėgoms.
Jis pakėlė tiesius, juodus antakius, iš po jų į mane žvelgė didelės,
rimtos akys.
- Prašau, - vėl sušnibždėjo.
Dirstelėjau į Džebą. Man pasirodė, kad jis šnairuoja pro blakstie
nas, bet nebuvau tuo tikra.
Prabilau taip tyliai, kad balsas veikiau priminė vėjo dvelksmą.
- Kažkas pastebėjo ją draudžiamoje zonoje. Jie suprato, kad čia kaž
kas ne taip, ir iškvietė ieškotojus.
Išgirdęs šį žodį berniukas krūptelėjo.
- Ieškotojai norėjo, kad ji pasiduotų. Mergina pradėjo bėgti. Kai
ieškotojai užspeitė į kampą, ji įšoko į atvirą lifto šachtą.
Prisiminimai taip aštriai pervėrė, kad dar labiau susiriečiau. Džeimio
veide, atrodė, neliko nė lašo kraujo, net tamsus įdegis to nepaslėpė.
- Ji nemirė? - sušnibždėjo jis.
- Ne. Mūsų gydytojai labai patyrę. Sužalotą kūną visiškai išgydė.
Tada įkūnijo mane. Tikėjosi, jog papasakosiu jiems, kur ir su kuo ji
slapstėsi, kad taip ilgai išgyveno.
Supratau pasakiusi per daug, tad iškart užsičiaupiau. Toks mano
atvirumas, regis, praslydo pro Džeimio ausis, užtat Džebas prasimerkė
ir įbedė į mane smalsias akis. Daugiau nekrustelėjo nė vienas jo rau-
menėlis, tadneleidote
- Kodėl Džeimis to
jainepastebėjo.
numirti? - ir vis rijo seiles, kad sutramdytų
verksmą.
Supratau, kad verkia ne vaikas, bijantis visko, kas nežinoma, šalia

klūpėjo subrendęs žmogus, kuris puikiai suvokė, kas vyksta, ir dėl to
ilgiau nebegalėjo pakelti savo širdgėlos. Siaubingai kentėjau. Laikiausi
iš paskutiniųjų, kad nepaglostyčiau jam skruosto. Norėjosi priglausti
jį prie krūtinės ir liūliuoti tol, kol liausis liūdėjęs. Todėl tik stipriai su
gniaužiau kumščius ir, kad užsimirščiau, ėmiau mąstyti, ką jam atsa
kius. Džebas paskersakiavo į mano rankas ir vėl įsistebeilijo į veidą.
- Tai ne aš nusprendžiau, - sumurmėjau. - Kai tai atsitiko, skridau
kosmosu toli nuo čia, užmigdyta kriogeniniame konteineryje.
Džeimis suklapsėjo akimis iš nuostabos. Tokio atsakymo jis nesiti
kėjo, supratau, kad kovoja su nauju, iki šiol nepatirtu jausmu. Pažvel
giauToks
į Džebą, jo akys degė
pat smalsumas, tiksmalsumu.
kiek atsargesnis, įveikė Džeimio baimę.
- O iš kur jūs atvykote? - paklausė jis.
Matydama, kad berniukas nuoširdžiai domisi, nei iš šio, nei iš to
nusišypsojau.
- Iš labai toli. Net iš kitos planetos.
- Kokia tai... - žiojosi Džeimis, bet jį šiurkščiai nutraukė.
- Kas, po velniais, čia vyksta? - sukriokė Džaredas išnirdamas iš už
posūkio, buvo net pabalęs iš įsiūčio. - Prakeikimas, Džebai! Juk susi
tarėme ne...
Džeimis pašoko.
- Džebas man nieko nesakė. Bet tu privalėjai tai padaryti.
Dėdulė atsiduso ir lėtai atsikėlė, ginklas iškrito jam iš rankų ir pa
riedėjęs žeme sustojo tik per kelis colius nuo manęs. Išsigandusi atšo
kau ir ėmiau trauktis atatupsta.
Džaredas žaibiškai metėsi link manęs, keli žingsniai ir stovėjo šalia.
Prisispaudžiau prie sienos, rankomis užsidengiau veidą. Pro alkūnes
mačiau, kaip jis pripuolęs prie šautuvo stveria jį nuo žemės.
- Ar nori, kad mes visi mirtume?! - beveik staugė ant Džebo įbedęs
šautuvą seniuiDžaredai,
- Atvėsk, į krūtinę. - pavargęs tarstelėjo dėdulė ir ištiesęs ranką
atėmė ginklą. - Ji nepaliestų šautuvo, net jei palikčiau jį čia visai nak
S I E L O N E Š Ė • 1 85
čiai. Nejau nematai? - jis nukreipė vamzdį į mane ir aš vos nesulindau
į sieną. - Ji ne ieškotoja, tik ne ji.
- Užsičiaupk, Džebai! Girdi, užčiaupk srėbtuvę!
- Palik jį ramybėje! - sušuko Džeimis. - Jis nepadarė nieko bloga.
- Tu! - suriko ir Džaredas sukdamasis į liesą, įtūžusią figūrėlę. -
Tučtuojau nešdiniesi iš čia arba aš už save neatsakaul
Berniukas sugniaužė kumščius - jis neketino nusileisti.
Džaredo pirštai irgi susigniaužė.
Suakmenėjau iš siaubo. Kaip jie gali šaukti vienas ant kito? Juk jie
šeima, jų ryšys stipresnis ir už kraujo. Džaredas negali pakelti rankos
prieš Džeimį - to negali būti! Reikia ką nors daryti, kartojau sau, tik
nesumojau ką. Jei atkreipsiu į save jų dėmesį, abu tik dar labiau įsius.
Šįsyk Melani buvo daug ramesnė už mane.
„Jis nesuduos Džeimiui, - buvo įsitikinusi ji. - Tai neįmanoma."
O mane, pamačius tą laukinį priešiškumą jų akyse, vėl apėmė baisi
panika.
„Nereikėjo mums čia ateiti. Pažiūrėk, ką padarėme, kaip jie ken
čia", - sudejavau.
tis. -- Tu neturėjai
Ir dar teisės kad
pasigailėsi, to nuo manęs slėpti,
ją sumušei, - iškošė Džeimis
- atgniaužęs pro dan
kumštį pirštu pa
rodė man į veidą.
Džaredas nusispjovė.
- Tai ne Melani. Ji niekada negrįš, Džeimi.
- Tai jos veidas, - nenusileido Džeimis. - Ir jos kaklas. Argi tos
žymės ne ant jos kūno?
Džaredas nuleido rankas. Užsimerkė ir sunkiai atsiduso.
- Arba tu išeini, Džeimi, - dabar pat, arba aš priversiu tave tai pada
ryti. Nejuokauju. Man ir taip bėdų iki kaklo. Dar viena - ir aš už save
neatsakau. Pasikalbėsime vėliau. Prašau, - kai atsimerkė, jo akys buvo
pilnos skausmo.
Džeimis įsižiūrėjo į jį, ilgai taip stovėjo ir pyktis jo veide pamažu
atslūgo.
- Atleisk, - sumurmėjo po sekundės. - Aš išeisiu... bet negaliu pri
žadėti, kad negrįšiu.
- Dabar nenoriu apie tai galvoti. Prašau, eik.
Džeimis gūžtelėjo pečiais. Dar kartą atidžiai nužvelgė mane ir išėjo.
Matant, kaip jis žengia plačiais, tvirtais žingsniais, man vėl susopo šir
dį. Kiek laiko praradau...
Džaredas pasisuko į Džebą.
-Dėdulė
Tu irgiišpūtė
eik, - akis.
lėtai pasakė.
- Tiesą sakant, neatrodai pailsėjęs. Pasaugosiu ją...
-Eik.
Džebas susiraukė: akivaizdu - mąsto.
- Gerai. Jei jau taip nori, - netikėtai nusileido ir ramiai nužings
niavo.
- Džebai? - šūktelėjo Džaredas jam pavymui.
- Taip?
- Jei paprašyčiau tavęs dabar nušauti parazitą, ar galėtum?
Džebas ėjo kaip ėjęs, net neatsisuko, tačiau žodžiai suskambo tvirtai
ir aiškiai.
- Taip. Aš laikausi savo taisyklių. Todėl tuščiai neklausinėk.
Ir dingo tamsoje.
Džaredas nulydėjo jį akimis. Kol stovėjo nusisukęs, greitai įslinkau
į savo nepatogią olą ir susigūžiau gale.
18 SKYRIUS
NUOBODULYS
Likusią dienos dalį, neskaitant trumpos pertraukos, praleidau vi
siškoje tyloje.
Praėjus kelioms valandoms Džebas atnešė Džaredui ir man paval
gyti. Dėdamas padėklą prie olos angos tarsi atsiprašydamas šyptelėjo.
- Ačiū, - sušnibždėjau.
- Nėra už ką, mergyt, - atsakė jis.
Tai išgirdęs Džaredas piktai suniurnėjo.
Ir viskas, daugiau per visą dieną neišleido nė garso. Kad vis dar yra
ten, išdavė vos girdimas alsavimas.
Diena ankštoje oloje ištįso iki begalybės. Nieko nevyko ir aš ėmiau
nuobodžiauti. Varčiausi ir sukiojausi, išbandžiau visas pozas, bet nie
kaip negalėjau visa išsitiesti. Bjauriai gėlė nugarą.
Abi su Melani visą tą laiką galvojome tik apie Džeimį, nerimavome,
ar atėjęs čia jis nepakenkė sau, ar pasirodžiusios urvuose nepridėjome
jam kančių. Kažin, ar vertėjo tesėti pažadą tokia žūtbūtine kaina?
Laikas prarado prasmę. Čia, giliai po žeme, buvo vis vien, ar lauke
saulėlydis, ar aušra. Daug kalbėjomės viena su kita, kol nebeliko ką
pasakyti. Kažkelintą kartą peržvelgėme bendrus prisiminimus, atrodė,
tarsi būtume maigiusios televizoriaus pultelį, bet nė ties vienu kanalu
nestabtelėjome. Aš prisnūdau, deja, ilgėliau pamiegoti ant tokių gum
bų nesugebėjau.
Kai grįžo Džebas, iš džiaugsmo galėjau išbučiuoti susiraukšlėjusį jo
veidą. Dėdulė įkišo galvą į olą ir išsišiepęs iki ausų paklausė:
188* S T E P H E N I E M E YE R
- Kaip žiūri į dar vieną pasivaikščiojimą?

Entuziastingai sulinksėjau.
- Aš ją nuvesiu, - suurzgė Džaredas. - Duok šautuvą.
Sustingau olos prieangyje nesiryždama išeiti. Džebas drąsindamas
pamojo.
- Eik, nebijok, - paragino jis.
Ėmiau rangytis iš sprindinės vienutės, sustirę ir nelankstūs raume
nys visai neklausė, laimei, Džebas vėl paslaugiai ištiesė ranką. Džare
das bjaurėdamasis goktelėjo ir nusisuko. Visą tą laiką jis taip stipriai
spaudė ginklą, kad net krumpliai pabalo. Šautuvas jo rankose man kėlė
nerimą, visai kitaip, nei būnant su Džebu.
Džaredas elgėsi anaiptol ne taip maloniai kaip dėdulė. Nužirgliojo į
tamsų tunelį nė nežvilgtelėjęs, ar aš spėju paskui jį, ar ne.
Šįkart sunkiai stūmiausi į priekį: Džaredas žengė tyliai ir nesiteikė
kaip Džebas manęs prilaikyti, todėl slinkau viena ranka grabaliodama
tamsą priešais save, kita braukiau per tunelio sieną, kad neatsitrenk
čiau į kokį nors išsikišimą. Dukart suklupau ant nelygios žemės. Dža
redas nė sykio nepadėjo atsikelti, tik palaukė, kol iš garso galėjo spręsti,
kad aš vėl ant kojų ir galiu toliau eiti. Kartą, tiesioje tunelio atkarpoje
pasivijau jį ir aklomis makaluodama ore paliečiau nugarą, pirštais net
braukiau per pečius, kol supratau, kad tai ne siena. Jis piktai sušnypštė
ir kaip kulka šovė į priekį, kuo toliau nuo manęs, tarsi būčiau apsikrė
tusi raupsais.
- Atsiprašau, - sušnibždėjau. Mano skruostai užkaito iš gėdos ir
pažeminimo, laimė, kad buvo tamsu.
Jis neatsakė, tik paspartino žingsnį, vos spėjau iš paskos.
Nustebau pamačiusi priekyje šviesą. Ar mes einame kitu keliu? Ne
pro akinamai apšviestą didįjį urvą? Pro angą sklido prislopinta, blyš
ki, sidabriška migla. Bet galėjau prisiekti, kad siauras plyšys buvo tas
pats... Tik patekusi į milžinišką, aidų urvą viską supratau.
Dabar naktis, urvas skendėjo balzganame ūke, primenančiame m ė
nesieną. Apsidžiaugusi, kad šviesa neakina, smalsumo genama pakė
liau akis į paslaptingą skliautą. Aukštai virš galvos spindėjo koks šimtas
S I E L O N E Š Ė • 1 89
mažyčių mėnulių, tai susibūrę nedidelėmis, netvarkingomis grupelė

mis, tai pavieniui, ir žemyn liejo blausią šviesą. Pakraipiau galvą: vis
tiek nieko nesupratau.
- Žygiuok! - piktai suniurzgė Džaredas, sustojęs per kelis žingsnius
prieky manęs.
Krūptelėjau ir paklusniai nuskubėjau iš paskos. Gailėjausi, kad už
sižiopsojau į skliautą, mačiau, ką jam reiškia man pasakyti bent žodį.
Nebuvo ko tikėtis, kad einančiai į tamsų urvą su dviem upėmis Dža
redas duotų žibintuvėlį. Šįkart ši vieta, kaip ir didysis urvas, buvo blau
siai apšviesta - skliaute suskaičiavau dvidešimt su trupučiu mėnulių.
Džaredas, man einant pro jį į maudyklą su juodu kaip rašalas duburiu,
sukando
lėčiau dantis irį akis
ir įkritusi įsmeigė
karštąją į lubas.
versmę Spėjau, kad
nugarmėčiau po jei tuo Džaredas
žeme, metu slyste
tai
būtų palaikęs maloningu likimo pirštu ir lengviau atsikvėpęs.
„Nekalbėk taip, jis sielvartautų", - įsikišo Melani man slenkant pa
lei maudyklos sieną.
„Abejoju. Gal jam ir būtų sunku dar kartą išgyventi tavo netektį,
užtat kaip džiaugtųsi atsikratęs manęsl"
„Nes jis tavęs nepažįsta", - sušnibždėjo Melani ir išnyko tarsi susi
drovėjusi savo atvirumo.
Apstulbau. Ar man pasirodė, ar Melani ką tik mane pagyrė?
- Judinkis, - viauktelėjo Džaredas iš gretimo urvo.
Viską pasistengiau atlikti kuo greičiau, nors buvo tamsu ir kaustė
baimė. Kai grįžome, mūsų lūkuriavo blausios lempelės apšviestas Dže
bas. Prie jo kojų gulėjo keletas daiktų: du ritiniai ir du gumburiuoti
stačiakampiai. Anksčiau jų čia nepastebėjau, vadinasi, mums nesant
Džebas suvaikščiojo jų atnešti.
- Ar šiąnakt tu čia miegosi, ar aš? - nerūpestingai paklausė dėdulė.
Džaredas sužiuro į sudėtus daiktus.
- Aš, - šiurkščiai atrėžė. - Man užteks vieno kilimėlio.
Džebas pakėlė iš
- Jis ne vienas tankų antakį.
mūsų, Džebai. Tu užkrovei atsakomybę man, taigi
nesikišk.
- Ji juk ne gyvulys, vaike. Net su šunimi taip nesielgtum.

Džaredas nieko neatsakė, tik sugriežė dantimis.
- Niekada nemaniau, kad tu toks žiaurus, - švelniai tarė Džebas.
Vis dėlto paėmė už diržo vieną kilimėlį ir persimetė per petį, o pagalvę
pasikišo po pažastimi.
- Atleisk, mieloji, - pasakė eidamas pro mane ir draugiškai paplekš
nojo per petį.
- Gal baigsi taip su juo kalbėjęs?! - suriaumojo Džaredas.
Džebas gūžtelėjo ir ramia senatviška eisena išlingavo iš koridoriaus.
Kol jis dar nebuvo dingęs iš akių, skubiai nėriau olon. Pasislėpiau tam
siausiame kampe ir susiriečiau į kamuoliuką - vėl troškau, kad manęs
iš viso nebūtų.
Šį kartą, užuot tyliai ir nematomas tūnojęs koridoriuje, Džaredas
išsivyniojo kilimėlį tiesiai priešais vienutės angą. Kelis kartus papureno
pagalvę tarsi norėdamas pasakyti: „Štai, žiūrėk, aš turiu, o tu ne.“ Išsi
tiesė ant kilimėlio ir susidėjo rankas ant krūtinės. Tik tiek ir tegalėjau
matyti pro siaurą, apskritą angą - sudėtas rankas ir dalį pilvo.
Jo oda buvo tokio pat rusvai auksinio atspalvio, kokią paskutinį
pusmetį kasnakt sapnuodavau. Buvo keista savo sapnų herojų matyti
tikrovėje, vos per penkias pėdas nuo savęs.
- Ir nemanyk, kad galėtum pro mane prasmukti, - perspėjo jis.
Balsas buvo daug švelnesnis nei anksčiau, mieguistas. - Jei pabandy
si... - jis nusižiovavo, - nudėsiu.
Aš tylėjau. Jo perspėjimas mane veikiau įžeidė, nei išgąsdino. Bėgti?
Kur? Tiesiai į nagus tiems barbarams, kurie to tik ir laukia? Ar, jei per
stebuklą pavyktų pro juos praslysti, vėl į dykumą, kur paskutinį kartą
vos neiškepiau gyva? Svarsčiau, ko jis bijo? Kam, jo nuomone, galėčiau
ryžtis, kad sugriaučiau jų mažą pasaulį? Nejau atrodau tokia galinga?
Argi jis nemato, kokia esu apgailėtinai bejėgė?
Iš Melani prisiminimų žinojau, kada Džaredas būna kietai įmigęs:
tada jis kartkartėmis neramiai trūkčioja. Taip miega tik tada, kai grau
žia koks nors rūpestis. Stebėjau, kaip jo pirštai susigniaužia ir vėl išsi
tiesia, ir pagalvojau, kad, matyt, sapnuoja, jog mane smaugia.
s i e l o n e š ė • 191
Kitos dienos - kiek jų buvo, pamečiau ir skaičių - praėjo labai ra

miai. Džaredas it tyli siena stovėjo tarp manęs ir likusio pasaulio - gero
ir blogo. Ištisą amžinybę negirdėjau nieko, tik savo alsavimą ir šnaresį
vartantis, temačiau juodą olą ir blausios šviesos ratą koridoriuje, tą patį
padėklą su vienodu maistu ir vogčiomis mestus Džaredo žvilgsnius,
jaučiau vien akytą akmenį po savimi, gėriau tik karstelėjusį vandenį,
valgiau vien kietą duoną su prėska sriuba ir sumedėjusias šaknis. Kie
kvieną dieną tas pat ir tas pat.
Keistas derinys: nuolatinis siaubas, iki skausmo įgrisusi ankštuma,
kietas akmuo ir ta kankinama nykuma. Iš visų trijų sunkiausiai pakė
liau mirtiną nuobodulį. Šis akmeninis kalėjimas man buvo tarsi pojū
čių slopinimo kamera.
Ir aš, ir Melani ėmėme ne juokais nuogąstauti, kad išeisime iš proto.
„Abi galvoje girdime balsus, - tarė ji. - Tai blogas ženklas."
„Mudvi pradedame pamiršti, kaip kalbėti, - išsigandau. - Kiek lai
ko jau negirdėjome žmogaus balso?"
„Prieš keturias dienas Džebui padėkojai, kad atnešė valgyti, ir jis
pasakė, jog nėra už ką. Regis, prieš keturias dienas. Mažiausiai prieš
keturias ilgas dienas ir kankinamas naktis, - man pasirodė, kad ji atsi
duso. - Baik kramtyti nagus - ne vienus metus kračiausi šio įpročio!"
Ilgi, suskilinėję nagai mane erzino.
„Kažin, ar mums verta jaudintis dėl blogų įpročių - greitai tai netu
rės jokios reikšmės."
Džaredas neleido Džebui nešioti mums maisto. Kažkas padėdavo
padėklą koridoriaus gale, o iš ten jį paimdavo mudviejų sargas. Du kar
tus per dieną gaudavau to paties - duonos, sriubos ir daržovių. Džare-
dui retkarčiais atnešdavo ir kai ko geriau. Pamačiau pakuotes su gerai
pažįstamomis etiketėmis: „Red Vines", „Snickers", „Pop-Tarts". Iš kur
šie žmonės gauna tokių skanėstų?
tik Nesitikėjau, kad tais

susimąstydavau, ar jisgardumynais dalytųsi
bent pagalvoja, su manimi,
jog slapčia žinoma,
to tikiuosi. ne,
Viena
iš mano pramogų buvo klausytis, kaip jis šlamščia tuos skanumynus,
nes visuomet valgė perdėtai triukšmingai, veikiausiai norėdamas pa

brėžti savo pranašumą, kaip tą naktį, kai prieš olą pureno pagalvę.
Kartą jis gavo pakelį „Cheetos“. Atsisėdęs prie angos lėtai jį praplėšė
ir sodrus sūrio kvapas pripildė mano olą... svaigus, viliojantis, kokiam
neįmanoma atsispirti. Išsitraukė vieną traškutį ir pamažu sutriauškė
mažais kąsneliais.
Mano pilvas garsiai sugurgė ir aš nejučia pati iš savęs pasijuokiau.
Seniai taip juokiausi, pabandžiau prisiminti paskutinį kartą ir neįsten
giau - vien tą keistą, makabrišką isterijos priepuolį dykumoje, kurio juo
ku nepavadinsi. Apskritai mano gyvenime nebuvo daug progų kvatotis.
Bet tai - kad šią akimirką už vieną mažą traškutį su sūriu būčiau
atidavusi viską
nau. Pirmieji - man kažkodėl
beprotystės pasirodė
pož)Tniai, juokinga, todėl vėl sukrize
ne kitaip.
Nesupratau, kodėl mano juokas suerzino Džaredą. Jis atsistojo ir
dingo. Po ilgos tylos vėl išgirdau jį valgant traškučius, tik toli nuo olos.
Vogčiomis žvilgtelėjau pro angą ir pamačiau sėdintį pačiame korido
riaus gale, nugara į mane. Greitai įtraukiau galvą atgal, kad atsisukęs
netyčia nepamatytų manęs spoksančios, bijojau, jog tada vėl įsiustų.
Nuo šio sykio visą laiką sėdėdavo tenai, tik nakčiai, kaip visada, išsi
tiesdavo kilimėlį priešais olos angą.
Dukart per dieną, tiksliau, dukart per naktį, nes niekada neišves-
davo manęs, kol didžiajame urve būdavo žmonių, eidavome į urvą su
dviem upėmis. Kad ir kaip bijodavau, man tai būdavo didis įvykis, vie
nintelė proga išlįsti iš ankštos olos ir išsitiesti visu ūgiu. Kaskart, kai
grįžus reikėdavo lįsti atgal, kūnas vis labiau maištaudavo.
Tris kartus per šią savaitę, dažniausiai naktį, kažkas buvo atėjęs
mūsų patikrinti.
Pirmasis buvo Kailas.
Džaredas staigiai pašoko, todėl ir aš pabudau.
- Nešdinkis iš čia, - perspėjo keldamas ginklą.
siai- irTik patikrinau,

šiurkščiai, lyg- lodamas,
burbtelėjotodėl
Kailas. Nors stovėjo
neabejojau, toli,nekalbėjo
kad tai gar-
jo brolis.
Vis tiek ištaikysiu, kada čia tavęs nebus arba kietai miegosi.
SIEL ONEŠĖ • 193

Džaredas nieko nesakė, tik laikė į Kailą nukreipęs šautuvą.

Išgirdau, kaip šis nueidamas nusijuokia.
Kas buvo atėjęs kitus du kartus, taip ir nesupratau. Gal vėl Kailas
arba Janas, o gal dar kas nors, ko nepažinojau. Abu sykius pabudau iš
girdusi, kad Džaredas stryktelėja. Kas kartą šautuvą atsukdavo į įsibro
vėlį. Jokių kalbų, jokių klausimų. Kad ir kas buvo atėjęs „tik patikrinti",
nepanoro kalbėtis. Jiems išėjus, Džaredas vėl greitai užmigdavo, o man
reikėdavo ilgokai laukti, kol nurims išsigandusi širdis.
Ketvirtas kartas buvo kitoks.
Dar nebuvau įmigusi, kai Džaredas pabudo ir staigiai atsiklaupė.
Pašoko jau su ginklu rankose ir keikdamasis.
-- Ramiau,
Papasakok- kažkas sumurmėjo
bobutei, iš tolo.
- suniurzgė - Ateinu ne pyktis.
Džaredas.
- Noriu tik pasikalbėti, - balsas artėjo. - Kiūtai čia pasilaidojęs gy
vas, nedalyvauji bendruomenės gyvenime... Mums tavęs trūksta.
- Neabejoju, - kandžiai burbtelėjo Džaredas.
- Dėl Dievo, nuleisk tą šautuvą. Jei norėčiau su tavimi susigrumti,
atsivesčiau keturis vyrukus.
Trumpa tyla. Galiausiai Džaredas prabilo:
- Kaip laikosi tavo brolis? - paklausė akivaizdžiai šaipydamasis ir
atsisėdo, atsirėmė į sieną taip, kad nugara pusiau uždengė angą. Ginklo
nenuleido.
Man pradėjo peršėti kaklą, tarsi būčiau nujautusi netoliese esant jį
smaugusias rankas.
- Vis dar keikia tave dėl sumuštos nosies, - išdavė Janas. - Nekreipk
dėmesio, ne pirmas kartas, kai jam sugurina marmūzę. Pasakysiu, kad
gailiesi.
- Nė velnio nesigailiu!
- Žinau. Nė vienas, užvažiavęs Kailui į srėbtuvę, dėl to nesigaili.
Abu, tarsi du geri draugai, tyliai nusijuokė. Man tai pasirodė be galo
keista, ypačsupratau,
tra vertus, todėl, kadkokie
Džaredas tebelaikė
stiprūs nukreipęs
saitai sieja į Janą šautuvą.
šioje beviltiškoje An
vietoje
gyvenančius žmones. Stipresni už kraujo ryšį.
Janas prisėdo ant kilimėlio šalia Džaredo. Mačiau jo veidą iš šono,

tamsų siluetą melsvos lempelės šviesoje. Negalėjau nepastebėti, kokia
tobula jo nosis - tiesi, ereliška, panaši į tas, kokias matydavau žymių
meistrų skulptūrose. Ar tai reiškė, kad jis yra sukalbamesnis už brolį,
kurio nosis nuolat nukenčia? Ar tik tai, kad jis vikresnis ir sugeba iš
vengti smūgių?
- Tai ko atėjai, Janai? Tik nesakyk, kad atsiprašytum už Kailą!
- Ar Džebas tau nepasakojo?
- Nesuprantu, link kur suki.
- Jie nutraukė paieškas. Net ieškotojai.
Džaredas nieko nepasakė, užtat taip įsitempė, kad net aš pajutau.
- Atidžiai juos stebėjome, neatrodė pernelyg susirūpinę. Sukiojosi
tik apie tą vietą, kur paslėpėme jo automobilį, ir paskutinėmis dieno
mis ieškojo veikiau kūno, o ne gyvo parazito. Prieš dvi naktis mums
netikėtai nusišypsojo laimė: ieškotojų būrys neužkasė šiukšlių ir kvapo
privilioti kojotai apsupo pagrindinę stovyklą. Vienas iš parazitų vėlai
naktį grįžo į stovyklą ir išgąsdino kojotus. Jie užpuolė ieškotoją. Kol
kiti išgirdo riksmą ir suskubo nelaimėlį gelbėti, plėšrūnai nusitempė jį
gerą šimtą metrų į dykumą. Ginkluoti parazitai greitai nuvijo kojotus.
Užpultasis itin nenukentėjo, bet po šio įvykio jiems, regis, pasidarė vi
siškai aišku, kaip mūsų viešniai baigėsi pasivaikščiojimas dykumoje.
Klausiausi įtempusi ausis ir mąsčiau, kaip jie sekė ieškotojus, kad
tiek daug sužinojo. Pasijutau lyg bejėgis vabzdys po didinamuoju sti
klu. Į galvą niekada nebuvo atėjusi mintis, kad žmonės galėtų stebėti
sielas, o patys likti nematomi. Sielas, kurių nekenčia visa širdimi. Nuo
šios minties nugara puėjo pagaugais.
- Taigi jie susirinko daiktus ir dingo. Ieškotojai nutraukė opera
ciją. Visi savanoriai irgi grįžo namo. Dabar jo niekas neieško, - Jano
galva pasisuko į mane ir aš dar labiau susigūžiau vildamasi, kad olos
tamsa mane paslėps, kad jam atrodysiu tik juoda dėmė kaip jo veidas
man. - Veikiausiai šis parazitas bus oficialiai paskelbtas mirusiu, jeigu
jie tuos reikalus tvarko panašiai kaip mes. Džebas visiems, kas netingi
klausytis, kaip užsuktas kartoja: „Ar aš nesakiau/4
S I E L O N E Š Ė • 1 95
Džaredas kažką numykė, išgirdau tik dėdės vardą. Tada atsiduso ir

nukirto:
- Tada gerai. Spėju, kad dabar viskas baigta.
- Atrodo, taip, - sutiko Janas ir kiek padvejojęs pridūrė: - Išsky
rus... Bet gal tai nieko nereiškia.
Džaredas vėl įsitempė. Jam nepatiko, kad tai dar ne pabaiga.
- Sakyk.
- Nė vienas, išskyrus Kailą, per daug nesuka dėl to galvos, bet tu
pažįsti Kailą.
Džaredas pritariamai burbtelėjo.
- Tu geriausiai iš mūsų nujauti, todėl ir atėjau sužinoti tavo nuo
monės. Kaip matai,savo
ny - rizikuodamas net įgyvybe
uždraustą zoną išdrįsau
, - pašaipiai pabrėžėįžengti,
Janas,turėk ome
bet tuojau
vėl tęsė visiškai rimtai: - Supranti, ten buvo vienas ieškotojas... be jo
kios abejonės, nes turėjo „Gloką“. Tiksliau, ieškotoja, moteris.
Ne iš karto supratau, kas tas „Glokas“. Melani irgi nežinojo. Netru
kus suvokiau, kad jis kalba apie tam tikrą ginklą. Išgirdus, kaip ilgesin
gai ir pavydžiai Janas šneka apie tą ginklą, man pasidarė silpna.
- Kailas pirmasis pastebėjo, kad ji skiriasi iš kitų - niekaip negalėjo
nusiraminti. Neatrodė, kad kiti būtų labai kreipę į ją dėmesį, matyt,
sprendimus priimdavo ne ji. Ieškotoja užsispyrusi kažką siūlė, tik nie
kas jos neklausė. Gaila, kad negalėjome girdėti, ką ji kalba...
Kūnas pašiurpo it žąsies oda.
- Šiaip ar taip, - tęsė Janas, - kai jie atšaukė paiešką, anai toks
sprendimas baisiai nepatiko. Žinai, kad tie parazitai iki šlykštumo ma
lonūs. Todėl buvo keista matyti, kad dėl kažko nesutaria. Ginču to ne
pavadinsi, nes nė vienas jai neprieštaravo, tačiau tas parazitas atrodė
toks nepatenkintas, tarsi būtų akivaizdžiai nesutikęs su kitais. Kaip jau
sakiau, pagrindinė ieškotojų grupė to parazito neklausė ir pasišalino.
- O ką darė nepatenkintoji ieškotoja? - paklausė Džaredas.
- Ji įsėdo į automobilį ir sukorė pusę kelio iki Finikso. Tada grįžo į
Tusoną. Paskui vėl nuvažiavo į vakarus.
- Vis ieško...
19 SKYRIUS
AP LEI STA
Neiškentęs rėkte išrėkė klausimą:

- Kas tas juodai apsirengęs ieškotojas? Kodėl jis vis dar ieško? - jo
šauksmas, atsimušęs į sienas, aidu grįžo iš visų pusių ir mane kone
apkurtino.
Laukiau smūgio - užsidengiau veidą rankomis.
- E... Džaredai? - sumurmėjo Janas. - Gal leistum man...
- Nesikišk!
Išgirdau brazdant akmenis - Janas bandė įsisprausti paskui Džare-
dą į mažutėlę olą, kur jau ir taip nė uodas nosies neįkištų.
- Ar nematai, jis per daug išsigandęs, kad išlementų bent žodį.
Palik jį...
Džaredas apsisuko bruoždamas akmenį. Smūgis. Janas nusikeikė.
Dirstelėjau pro pirštus: Džaredas tupėjo į mane nugara, o Jano nesima
tė, tik girdėjau, kaip jis spjaudosi ir dejuoja.
- Tai jau antras kartas, - suniurzgė.
Supratau, kad man skirtas smūgis atiteko taip ne laiku įsikišusiam
Janui.
- Galiu užvožti ir trečią, - burbtelėjo Džaredas, bet palikęs jį ramy
bėje vėl atsigręžė į mane, tik ranka prigriebė lempelę, vienišai spingsin
čią prie įėjimo. Dabar ola atrodė lyg užlieta vidurdienio saulės.
Ryški šviesa mušė man į veidą. Neatitraukdamas akių Džaredas vėl
uždavė klausimą, lėtai ir aiškiai iškošė kiekvieną žodį:
- Kas... tas... ieškotojas.
S I E L O N E Š Ė • 1 99
įkišo Janas, jo gyvos mėlynos akys irgi išsiplėtė iš nuostabos. Ant blyš
kių lūpų tamsavo dėmės - kraujas.
- Pabėgai nuo ieškotojos? Bet juk tu viena iš jų! - sušuko Džaredas
netekęs amo, bet greitai susitvardė ir vėl ėmė mane kvosti: - Kodėl ji
tave seka? Ko ji nori?
Nenatūraliai garsiai gurktelėjau susikaupusias seiles.
- Jai reikia tavęs. Tavęs ir Džeimio.
Jo veidas sustingo.
- Ir tu bandei atvesti ją čionai?
Pakračiau galvą.
- Ne... aš... - kaip jam paaiškinti? Jis niekada nesupras tiesos.
-Ką?
- Aš nenorėjau jai sakyti. Ji man nepatinka.
Jis sumirksėjo visiškai sutrikęs.
- Argi nėra taip, kad jūs visi visiems patinkate?
- Turėtų būti taip, - atsakiau nuraudusi.
- Kas tau papasakojo apie šią vietą? - paklausė Janas per Džaredo
petį. Šis susiraukė, bet vis tiek nenuleido nuo manęs akių.
- Aš nežinau... negaliu pasakyti... mačiau tik linijas. Linijas iš albu
mo. Perpiešiau jas ieškotojai... bet mes nežinojome, ką jos reiškia. Ji vis
dar galvoja, kad tai kelių žemėlapis, - žiūrėjau jam į akis ir jaučiau, lyg
mane kas trauktų už liežuvio. Ėmiau atsargiai rinkti žodžius, kad tik
vėl neprasitarčiau.
- Nesuprantu. Kaip tai nežinojote, ką jos reiškia. Juk tu čia, - Dža
redas ištiesė link manęs ranką, bet pusiaukelėje ji nusviro.
- Aš... aš nesusitvarkau su savo... su... su jos atmintimi. Aš nesu
prantu... negaliu prieiti prie visų prisiminimų. Ten visur sienos. Štai
kodėl man buvo priskirta ieškotoja, ji laukė, kol galėsiu sužinoti likusią
informaciją.
Per daug, pernelyg daug pasakyta. Prikandau liežuvį.
JanasNetikėjo
girdėję. su Džaredu susižvalgė.
manimi ir kartuIki šiol juodu troško,
karštligiškai nieko panašaus nebuvo
kad tai būtų tie
sa. Troško taip stipriai, kad patys to išsigando.
SIELONEŠĖ • 201
Šiurkštus Džaredo balsas čaižė kaip botagas:

- Ar tau leido pamatyti mano trobelę?
- Labai trumpai.
- Ir tada pasakei ieškotojai.
-Ne.
- Ne? Kodėl?
- Nes... kai sužinojau... jau nenorėjau jai to sakyti.
Janas išpūtė akis ir žiūrėjo nemirksėdamas.
Džaredo balsas pasikeitė: sušvelnėjo, pasidarė žemas ir duslus. Tik
toks jis man atrodė pavojingesnis nei šaukdamas.
- Kodėl nenorėjai jai pasakyti?
Stipriai
didžioji manosukandau dantis.
paslaptis, Kąpaslaptis,
vis tiek galėjau atsakyti?
kurią jamNors
teks tai ir nebuvo
mušte iš ma
nęs išmušti. Šį kartą nusprendžiau laikyti liežuvį už dantų - ne tiek dėl
savisaugos instinkto, kiek dėl kvailo, juokingo išdidumo. Niekada , nė
už ką neprisipažinsiu šiam vyrui, taip atvirai manęs nekenčiančiam,
kad jį myliu.
Jis pastebėjo maištą mano akyse ir suprato, kad taip lengvai nepa
vyks ištraukti atsakymo. Todėl nusprendė pakeisti temą. Veikiausiai
grįš prie jos vėliau, pasiliks pabaigai, kai būsiu taip išsekusi nuo tardy
mo, jog nesuvoksiu, ką kalbu.
- Kodėl negalėjai prieiti prie visų prisiminimų? Ar tai... normalu?
Šitas klausimas taip pat buvo labai pavojingas. Pirmą kartą per savo
gyvenimą pasakiau, kas buvo visiškas melas.
- Ji krito iš labai aukštai. Kūnas buvo stipriai sužalotas.
Meluoti man sekėsi prastai, supratau, kad susimoviau. Abu, Dža
redas ir Janas, iškart pajuto apgaulingą mano balso gaidą. Džaredas
pakreipė galvą, vienas Jano rašalo juodumo antakis pakilo.
- Kodėl šita ieškotoja nenurimsta kaip kiti? - paklausė Janas.
Staiga pasijutau išsėmusi paskutines jėgas. Supratau, kad jie neat
stos, kad klausinės

sakinėjusi, ir galiausiai aš vis klausinėtų
visą naktį, visą naktį,
tiek išsiduočiau. jei nesiliaučiau
Susmukau atsirėmusiatį
sieną ir užsimerkiau.
202 • STE PH EN IE MEYER

- Aš nežinau, - sušnibždėjau. - Ji nepanaši į kitas sielas. Ji... užknisa.

Janas garsiai nusikvatojo ir išgąsdino mane.
- O tu... tu panaši į kitas... sielas? - paklausė Džaredas.
Ilgai žiūrėjau jam tiesiai į akis. „Koks kvailas klausimas", - pagal
vojau. Tada vėl užsimerkiau, nunarinau galvą ant kelių ir apglėbiau
rankomis.
Arba Džaredas suprato, kad daugiau neišgaus iš manęs nė žodžio,
arba įsižeidė dėl to, jog taip įžūliai atsisakiau su juo kalbėtis, tik išgir
dau, kaip keliskart suniurnėjęs atbulas išsispraudė laukan. Išsinešė ir
lempelę. Tiesdamasis vos girdimai suvaitojo.
- Neįtikėtina, - puse lūpų tarė Janas.
Nors- Dedu
silpnai, galvą, kadtiek
bet vis meluoja, - vos
girdėjau, girdimai
ką juodu šnibžtelėjo
kalba. Aišku, jieDžaredas.
to nenu
jautė, nenumanė, kad urvuose gerai sklinda garsas. - Tik... niekaip ne
galiu suprasti, ką jis sugalvojo, kur link suka.
- Nemanau, kad jis meluoja. Išskyrus tą vieną kartą. Pastebėjai?
- Išimtis tik patvirtina taisyklę.
- Džaredai, ar esi matęs bent vieną parazitą, kuris apskritai galėtų
meluoti? Išskyrus ieškotojus, aišku.
- Tada šitas ir yra ieškotojas.
- Tu rimtai?
- Kito paaiškinimo nematau.
- Ji ...jis nepanašiausias į ieškotoją, kiek esu jų matęs. Jei ieškotojas
būtų turėjęs bent menkiausią supratimą, kur mus rasti, čia jau siautėtų
iš paskos atkeliavusi armija.
- Ir jie nieko nerastų. Bet ji... jis mus rado?
- Pustuzinį kartų vos jo nenužudėme...
- Tačiau jis vis dar gyvas, ar ne?
Abu nuščiuvo ir tylėjo taip ilgai, kad pradėjau svarstyti, ar man
neišsitiesus, bet bijojau sukelti net mažiausią triukšmą. Vyliausi, kad
Janas kraują,
nėjęs greit išeis, tada pabandysiu
pajutau, užmigti.paskutinės
jog mane apleidžia Kai adrenalinas
jėgos. liovėsi vari-
- Manau, man reikia pasikalbėti su Džebu, - galiausiai tarė Janas.
SIELONEŠĖ • 203
- Nuostabi mintis, - neslėpė pašaipos Džaredas.

- Ar pameni tą pirmą naktį? Kai jis puolė tarp tavęs ir Kailo? La
bai keista.
- Jis tik bandė rasti būdą, kaip išlikti gyvam, kaip pabėgti...
- Savo noru leisdamasi... leisdamasis Kailui užmušti? Genialus gel
bėjimosi planas.
- Bet tai padėjo.
- Padėjo Džebo ginklas. Iš kur ji galėjo žinoti, kad jis pakeliui?
- Per daug apie tai mąstai, Janai. Ir jau dėl nieko nesi tikras. Kaip
tik to jis ir siekia.
- Tu neteisus. Nežinau kodėl, bet... nemanau, kad ji apskritai norė
tų, jog dėl jos laužytume galvas, - išgirdau, kad jis atsistojo. - Ir žinai,
kas keisčiausia, sakyčiau, net nenormalu? - sumurmėjo šįkart nepritil-
dydamas balso.
- Kas gi?
- Aš jaučiuosi kaltas - velniškai kaltas matydamas, kaip ji krūpčioja
nuo kiekvieno mūsų garso ar judesio, regėdamas tamsius savo pirštų
atspaudus ant jos kaklo.
- Nejau jis tave apkvailino? - sutriko Džaredas. - Juk tai ne žmo
gus. Pamiršk tas nesąmones.
- Manai, vien dėl to ji nesijaučia įskaudinta? - paklausė jau nueida
mas Janas. - Kaip bet kuri mergina, kurią sumušė... sumušėme mes?
- Nenusišnekėk, - sušnypštė Džaredas jam pavymui.
- Iki, Džaredai.
Janui išėjus Džaredas niekaip negalėjo nurimti: ilgai vaikščiojo po
urvą pirmyn atgal, galiausiai atsisėdo ant kilimėlio ir užstojo man švie
są, ilgai, nerišliai kažką murmėjo po nosimi. Man pabodo laukti, kol jis
užmigs, todėl išsitiesiau ir pasistengiau patogiau įsitaisyti, jei ant tokios
išlenktos aslos tai išvis buvo įmanoma padaryti. Išgirdęs šnaresį jis pa
šoko, bet veikiai apsiramino ir vėl ėmė pusbalsiu murmėti.
- KaltaSy tik pamanykit! - išgirdau paniekinamai niurzgiant. - Ir
šitas leidosi apmulkinamas. Kaip Džebas, Džeimis. Ne, ilgiau taip tęstis
negali. Tik paskutinis kvailys galėtų palikti jį gyvą.

Mano rankos pašiurpo. Pasistengiau nekreipti dėmesio į jo kalbas.

Jei iš baimės alpčiau kiekvieną kartą, kai jis užsimano mane nugala
byti, neturėčiau nė minutės ramybės. Apsiverčiau ant pilvo, kad kitaip
išsiriesčiau. Džaredas vėl pašoko, po sekundės klestelėjo ant kilimėlio.
Neabejoju, kad man užmigus, dar ilgai mąstė.
Kai pabudau, Džaredas sėdėjo toje pačioje vietoje, iš kur gerai jį ma

čiau, alkūnes padėjęs ant kelių, ant vieno kumščio nusvarinęs galvą.
Spėjau, kad miegojau ne ilgiau kaip valandą dvi, tačiau kūną taip
maudė, jog nesitikėjau dar bent valandžiukei sudėsianti bluostą. Prablai
vėjus galvai ėmė lįsti įkyrios mintys: kas bus, jei išsigandęs keistos Jano
reakcijos
nas pradėjoDžaredas iš viso
trimituoti apieprie
savomanęs
kaltėsnieko neprileis?
jausmą? Jei ne kurių galųanądien
Džebas, tas Ja
šis jautruolis būtų mirtinai mane pasmaugęs. Melani Jano elgesys irgi
supykdė, ji taip pat ne mažiau baiminosi dėl jo išpažinties padarinių.
Po kelių minučių neramias mūsų mintis nutraukė pašalinis garsas.
- Tai tik aš, - išgirdau sakant Džebą. - Nusiramink.
Džaredas pakėlė šautuvą.
- Šauk, vaike, nesidrovėk. Pirmyn, - nors vamzdis ir buvo atstaty
tas, Džebo balsas kaskart tariant žodį artėjo.
Džaredas atsiduso ir nuleido šautuvą.
- Prašau, išeik.
- Man reikia su tavimi pasikalbėti, - tarė dėdulė ir šniokštuodamas
atsisėdo priešais Džaredą. - Sveikutė, - linktelėjo man.
- Džebai, žinai, kaip to nepakenčiu, - sumurmėjo Džaredas.
- Ehm...
- Janas papasakojo man apie ieškotojus...
- Žinau. Ką tik su juo šnekėjau.
- A. Ko nori?
- Svarbu, ne ko noriu aš, o ko reikia mums visiems. Baigiasi mūsų
maisto
- O!atsargos. Verkiant
- sumurmėjo reikia jas
Džaredas, papildyti,
šiuo metu jam ir kuo greičiau. rūpėjo.
tai mažiausiai
Po trumpos pauzės ištarė: - Pasiųsk Kailą.
s i e l o n e š ė • 205
- Kada manai iškeliauti?

- Nežinau, - sumurmėjo Džaredas.
Stojo ilga tyla. Po kelių minučių Džebas pradėjo padrikai švilpauti.
Galiausiai Džaredas garsiai atsiduso.
- Šiąnakt.
Iš balso supratau, kad jis nusileido, susitaikė su tuo, kas neišvengia
ma, ir kad apsisprendus jam nepaprastai palengvėjo. Balsas pasikeitė,
pasidarė ne toks atžarus, koks būna ginantis. Tarsi laikas būtų atsisukęs
atgal ir prieš mane vėl stovėtų ankstesnis Džaredas. Jis noriai nusimetė
vieną atsakomybę, pernelyg sunkią net jo tvirtiems pečiams, ir užsi
krovė kitą, šiomis aplinkybėmis nepalyginamai lengvesnę.
Jis pasidavė,
teismo atiduodamas
rankas. Kai grįš, būsiumano gyvybę
negyva. Ir jisįdėl
likimo ar veikiau
to nebus kaltas,į minios
niekas
nebus kaltas, ir nė vienas manęs nepasiges ir dėl manęs neliūdės. Štai
ką man reiškė tas žodis.
Buvau girdėjusi, kad kalbėdami apie didžiulį sielvartą žmonės sako
„plyšta širdis“. Melani pati yra taip sakiusi! Visuomet maniau, kad šie
žodžiai perdėti, tarsi hiperbolė, kuri yra toli nuo tikrovės ir neturi jokio
fiziologinio pagrindo, kaip, pavyzdžiui, „pažaliavęs iš pykčio“. Ir kaip
nustebau pajutusi, kad krūtinę pervėrė skausmas. Nežinau, ko laukiau,
gal pykinimo, ar kad vėl pradės trūkti oro, arba akyse ims kauptis aša
ros. Tačiau ta aštri, nepakeliama gėla krūtinėje, ten, kur širdis... lyg ji iš
tikrųjų būtų plyšusi. Bet taip negali būti.
Skausmas ėmė pulsuoti ir plėstis, kol apėmė visą kūną. Melani šir
dis irgi kraujavo, bet jos gėla tarsi atsiskyrė nuo manosios, nes dviem
sielvartams vienos širdies per maža. Dvigubam protui - dviguba širdis.
Ir dukart stipresnis skausmas.
„Jis išeina, - raudojo ji. - Daugiau mes jo nepamatysime." Tai, kad
mudvi mirsime, jos visiškai nejaudino.
Šią akimirką labiau už viską norėjau pulti į ašaras, išverkti visą susi
kaupusią širdgėlą, tačiau nors viena iš mūsų turėjo išlikti blaivaus pro
to. Sukandau ranką, kad nuslopinčiau besiveržiančią aimaną.
- Manau, taip bus geriausia, - tarė Džebas.
SIELONEŠĖ • 207
- Man reikia susiruošti... - Džaredo mintys jau buvo toli nuo šio
ankšto, klaustrofobiją keliančio koridoriaus.
- Aš viskuo pasirūpinsiu. Saugios tau kelionės.
- Ačiū. Pasimatysim, kai pasimatysim, Džebai.
- Taigi...
Džaredas atidavė Džebui ginklą, atsistojo ir brūkštelėjo dulkes nuo
drabužių. Skubriai nuėjo koridoriumi, jo mintys jau buvo toli nuo čia.
Išėjo net nepažvelgęs mano pusėn, galutinai išmetęs mano likimą iš
galvos.
Klausiausi jo žingsnių, kol viskas nutilo. O tada, visai pamiršusi, kad
čia yra Džebas, užsidengiau veidą rankomis ir daviau valią ašaroms.
20 SKYRIUS
LAI SVĖ
Džebas leido man išsiverkti, tad šnarpščiau ir gokčiojau. Tik kai nu

siraminau ir oloje kokį pusvalandį buvo tylu, jis mane užkalbino:
- Ei, vis dar nemiegi?
Tylėjau. Nekalbėjimas man jau tapo įpročiu.
- Gal nori išlįsti? Bent išsitiestum, - pasiūlė jis. - Vien pagalvojus
apie tą bjaurią skylę man ima mausti nugarą.
Keista, praėjusią savaitę vos iš proto neišsikrausčiau nuo vienatvės
ir nuobodulio, o dabar visai netroškau draugijos. Bet tokio pasiūlymo
negalėjau atsisakyti. Nespėjus kaip reikiant pagalvoti rankos ir kojos
jau pačios nešė link angos.
Džebas sėdėjo ant kilimėlio sukryžiavęs kojas. Pakračiau rankas ir
kojas, pabraškinau visus sąnarius ir vis stebėjau, ką jis darys, tačiau
dėdulės akys buvo tvirtai užmerktos. Kaip ir tada, kai buvo atėjęs Džei
mis, jis atrodė kietai įmigęs.
Kiek laiko praėjo nuo tada, kai mačiau Džeimį? Ir ką jis dabar vei
kia? Mano skausmo nukamuota širdis susopo dar stipriau.
- Na, kaip? Ar geriau jautiesi? - paklausė Džebas atsimerkęs.
Gūžtelėjau pečiais.
- Viskas bus gerai, - jis plačiai nusišypsojo. - O dėl to, ką kalbėjau
Džaredui... Negaliu pasakyti, kad melavau, čia kaip pažiūrėsi: viena
vertus, kiekvienas žodis buvo tiesa, antra vertus - tai nebuvo visiškai ta
tiesa, kurią jam reikėtų žinoti.
Suklapsėjau akimis nesuprasdama, ką jis čia sumalė.
SIELONEŠĖ • 209
Šį sykį daug greičiau susitvardžiau. Kai nusišluosčiau veidą ir šypte

lėjau, jis padrąsinamai linktelėjo.
- Gera mergaitė, - tarė ir vėl paglostė petį. - Dabar dar kiek patu
pėsime čia, kol Džaredas išeis, - ir suokalbiškai mirktelėjo. - Ot tada
tai pasilinksminsime!
Kiek pamenu, jo linksmybės nė karto neapsiėjo be ginklo.
Pamatęs mano miną dėdė sukikeno.
- Dėl to nesijaudink. O kol laukiame, pabandyk išsimiegoti. La-
žinuosi, kad net šitas nudrengtas kilimėlis dabar tau pasirodys kaip
minkščiausia lova.
Pažiūrėjau į kilimėlį ant grindų ir vėl pakėliau akis į Džebą.
- Gulkis, - tarė jis. - Tau verkiant reikia gardžiai išsimiegoti. O aš
pasaugosiu tavo sapnus.
Buvau jam tokia dėkinga, kad vėl sudrėko akys. Išsitiesiau ant ki
limėlio ir padėjau galvą ant pagalvės. Nors Džebas ir perspėjo, kad
ji kietoka, man pagalvė pasirodė dieviškai minkšta. Išsitiesiau visu
kūnu, subraškinau net kojų pirštų sąnariukus. Paskui atpalaidavau
visus raumenis ir suglebusi tiesiog išdrykau. Nugrimzdau kaip į pūkų
patalus, kurie liūliuoja ir išgydo visas įsisenėjusias sopes. Palaimingai
atsidusau.
- Džiaugiuosi, kad nors kuo padėjau, - sumurmėjo Džebas. - Ži
nojimas, kad po tavo stogu kas nors kenčia, ir negalėjimas jam pagel
bėti, prilygsta niežuliui, kurio negali pasikasyti.
Jis įsitaisė ant žemės už kelių metrų ir tyliai užniūniavo. Nespėjo
baigti pirmojo posmelio, o aš jau kietai miegojau.
Pabudusi supratau, kad šįsyk išmiegojau ilgai - tiek urvuose nesu
pūtusi į akį nė karto. Nebuvo maudžiančio skausmo, gąsdinančių įsi
brovėlių. Būčiau jautusis puikiai, jei ne pagalvė, primenanti, kad Dža
redo nėra. Pagalvė vis dar kvepėjo juo. Kvepėjo gardžiai, ne kaip aš.
„Ir vėl mums liko tik sapnai", - beviltiškai atsiduso Melani.
Savo sapną prisiminiau lyg per miglas, bet tikrai žinojau, kad jame
buvo Džaredas. Visada jį sapnuodavau, kai tik miegodavau pakanka
mai ilgai.
SIEL ONE ŠĖ • 21 1
Tik ne juos man rodė Džebas. Pusėje didžiulio kvadrato vešėjo

skaisti žaluma - gležni pavasariniai daigeliai. Tikrai nuostabu. Ir ne
įtikėtina.
Dabar supratau, kodėl tame plote iki šiol nemačiau nė vieno žmo
gaus. Čia buvo daržas.
- Morkos? - sulemenau pašnibždomis.
- Ta pusė, kur sužaliavo, - garsiai atsakė Džebas. - Kitoje pusėje
pasėti špinatai. Turėtų sudygti po kelių dienų.
Žmonės vėl palinko prie savo darbų ir tik retkarčiais mesdavo vie
ną kitą atšiaurų žvilgsnį mano pusėn. Supratus, kad čia daržas, buvo
nesunku atspėti, ką jie dirbo, kam reikalinga ta didelė statinė su ratais
ir tos žarnos.
- Tai laistymui? - paklausiau puse lūpų.
- Visai teisingai. Tokiame karštyje žemė labai greitai išdžiūsta.
Išties: nors dar anksti, jau buvau suprakaitavusi. Akinamas spinde
sys iš viršaus skleidė tokį karštį, kad urve buvo kaip pirtyje - tvanku ir
trošku. Vėl norėjau pažiūrėti, iš kur sklinda šviesa, ir vėl nieko nesu
pratau, tik akys paskaudo.
Patampiau Džebą už rankovės ir parodžiau smakru į palubę:
- Kaip?
Seniokas nusijuokė, jam akivaizdžiai patiko mano klausimas.
- Taip pat, kaip tai daro magai - su veidrodžiais, vaikeli. Šimtai vei
drodžių. Patikėk, užtruko ne dieną ir ne dvi, kol juos ten sukėliau. Kai
ateina laikas juos valyti, kiekvienąkart džiaugiuosi neatsidžiaugiu, kad
yra daugiau rankų! Šiame skliaute tebuvo tik keturios nedidelės angos,
jų šviesos nebūtų užtekę tam, ką buvau sumanęs. Na, ką manai?
Ir jis išdidžiai atstatė krūtinę.
- Genialu, - sušnibždėjau. - Protu nesuvokiama.
Džebas išsiviepė ir linktelėjo, atrodė baisiai patenkintas.
- Žygiuojam toliau, - pasiūlė. - Šiandien dar daug reikia nuveikti.
Ir nuvedė mane į naują tunelį, platų, gamtos sukurtą koridorių, iš
einantį iš didžiojo urvo. Čia dar nebuvau. Iš baimės raumenys vėl su
stingo, kojos pasidarė kaip medinės, keliai nesilankstė.
SIELONEŠĖ • 213
Ir Džebas nuvedė mane atgal per didįjį urvą su daržu. Šį sykį ėjome
palei priešingą sieną. Iš urvo išlindome pro plačiausią tunelį. Laistyto
jai, kai žingsniavome pro juos, sustingo ir atsisuko negalėdami pakęsti,
kad esu jiems už nugaros.
Tunelis buvo gerai apšviestas, ryškūs plyšiai žiojėjo beveik vieno
dais tarpais, todėl sprendžiau, kad čia neapsieita be žmogaus rankos.
- Ši atšaka dar arčiau paviršiaus. Čia sausa, užtat daug karščiau.
Iškart tai pastebėjau. Užuot šutę tvankumoje, dabar baigėme iš
kepti. Oras buvo ne toks troškus ir priplėkęs. Net užuodžiau dykumos
dulkes.
Priekyje pasigirdo daugiau balsų. Privalau nusiraminti, kartojau
sau, elgiasi
bas vis tieksureikės susitikti
manimi kaip...sukaip
žmonėmis, tai neišvengiama.
su žmogumi, Jeigu
kaip su viešnia, Dže
teks su
tuo susitaikyti. Nėra ko kiekvieną kartą baimintis iki šleikštulio. Ir vis
dėlto mane vėl pradėjo pykinti.
- Tai kelias į virtuvę, - pasakė Džebas.
Iš pradžių pagalvojau, kad atsidūrėme dar viename koridoriuje,
kažkodėl prisigrūdusiame žmonių. Prisispaudžiau prie sienos, kad kuo
mažiau krisčiau į akis.
Tik šitas ilgas, aukštas koridorius, irgi gerokai aukštesnis nei platus,
lygiai kaip mano naujasis kambarys, ir buvo virtuvė. Iš viršaus liejosi
ryški ir karšta šviesa. Vietoje siaurų plyšių uolos skliaute bolavo di
džiulės atviros skylės.
- Dieną, aišku, gaminti negalime. Dūmai, ir visa kita. Todėl, kol
sutemsta, ši patalpa mums atstoja valgomąjį ir poilsio kambarį.
Visi šnekantieji akimirksniu nuščiuvo. Džebo žodžiai nuskambėjo
kapų tyloje. Jis drąsiai žengė į priekį, o aš tursenau beveik prisiplojusi
prie jo, nes bandžiau pasislėpti už nugaros.
Mes sutrukdėme jiems pusryčiauti, o gal pietauti - aš nesigau-
džiau laike.
Žmonės,mane
jų tirštuma gal koks dvidešimt,
gąsdino - visai sėdėjo susispaudę
kitaip nei vienas
didžiajame prie
urve. Iš kito.
baimėsIr
įbedžiau akis į grindis, bet nemačiom neramiai žvalgiausi. Dėl visa ko.
216 • STE PHE NIE MEYER

Pajutau, kaip įsitempė kūnas, pasirengęs bet kurią sekundę sprukti, tik
neturėjau supratimo kur.
Abiejose koridoriaus pusėse dunksojo tvarkingai sukrautų akmenų
eilės: daugiausia iš šiurkščių raudonų vulkaninių luitų, supintų švieses
nės medžiagos - gal cemento? - siūlėmis. Jos, matyt, akmenis sutvirti
na ir taip susidaro viena keista konstrukcija. Ant tų mūrų buvo uždėti
kitokie akmenys - rudesni ir plokšti. Šie irgi buvo sutvirtinti šviesiai
pilku skiediniu. Visa tai priminė stalus gana lygiu paviršiumi. Ant jų ir
valgė, ir gamino maistą.
Žmonės buvo išsisklaidę po visą virtuvę, ant vienų stalų sėdėjo, į
kitus stovėjo atsirėmę. Mus pamačius visų rankos pakibo ore, spėjau
pamatyti, kad jie laiko duonos kepalėlius. Džebo ir mano pasirodymas
jiems buvo staigmena.
Kai kuriuos iš jų jau pažinojau. Arčiausiai sėdėjo Šeron, Megė ir
daktaras. Melani pusseserė ir teta perliejo Džebą tūžmingais žvilgs
niais, bet į mane nežiūrėjo. Pagalvojau, kad šios dvi moterys nesiteiktų
į mane pažvelgti, net jei atsistočiau ant galvos ar iš visų plaučių imčiau
rėkti kokią mėgstamą Melani dainą, o daktaras atvirai, net perdėtai
maloniai smalsaudamas mane nužvelgė. Nuo tokio žvilgsnio kaulus
nusmelkė ledinis šaltis.
Kai virtuvės gale pamačiau aukštą vyrą rašalo juodumo plaukais,
širdis vos nesustojo. Maniau, jog Džaredas ketino abu karingus brolius
išsivesti, kad Džebui būtų lengviau mane saugoti. Laimei, tai buvo jau
nesnis brolis Janas, kuriam pavėluotai prabilo sąžinė. Aišku, geriau nei
Kailas, bet vis tiek menka paguoda - širdis plakė kaip pašėlusi.
- Ko sėdite išsižioję? Jau pavalgėte? Taip greitai? - garsiai pasišaipė
Džebas.
- Praradome apetitą, - sumurmėjo Megė.
- O tu ar nori valgyti? - paklausė sukdamasis į mane.
Per patalpą nuvilnijo priešiškas murmesys.
Vos vos, bet ryžtingai papurčiau galvą. Pati nesupratau, ar noriu
valgyti, ar ne, užtat žinojau viena: spoksant šitai miniai, kuri mane pa
čią su malonumu sutaršytų, neįstengčiau praryti nė kąsnio.
SIELONEŠĖ • 217
- O aš išalkęs, - suniurnėjo Džebas ir nuėjo tarp stalų. Aš likau

stovėti kur stovėjusi. Buvo baisu pagalvoti, kad galėčiau atsidurti taip
arti jų, per ištiestą ranką. Prisiplojau prie sienos, įmanydama būčiau
gyva į ją sulindusi. Džebas nužingsniavo prie plastikinės dėžės, padė
tos ant vieno stalo, ir pasiėmė kepalėlį duonos. Dėdulę akimis nuly
dėjo tik Šeron ir Megė, visi kiti stebeilijo į mane. Neabejojau, kad jei
būčiau bent krustelėjusi, jie būtų puolę mane negalvodami. Lioviausi
net kvėpavusi.
- Ką gi, judam toliau, - grįžęs prie manęs pilna burna susniaukrojo
Džebas. - Atrodo, kad nė vienas negali valgyti, kol mes čia. Išsižiojėlių
kompanija.
Čia patekusi vien žiūrėjau, ar kuris nekrustelės ketindamas pulti, ir
visai nemačiau veidų, tik vėliau atkreipiau dėmesį į kelis pažįstamus.
Todėl Džeimį pastebėjau tik tada, kai jis atsistojo.
Buvo visa galva žemesnis už suaugusiuosius prie šono, augesnis tik
už du mažus vaikus, sėdinčius ant stalo priešais jį. Jis lengvai pašoko ir
nužingsniavo paskui Džebą. Veidas rimtas, mąslus, tarsi sudėtingą lyg
tį sprendžiančio žmogaus. Sekė paskui senį mindamas jam ant kulnų ir
vis akies krašteliu stebėjo mane. Dabar ne aš viena užgniaužiau kvapą.
Kitų akys irgi išgąstingai lakstė nuo manęs prie Melani brolio ir atgal.
„Ak, Džeimi", - išlemeno Melani. Ji nekentė tos liūdnos suaugusio
žmogaus išraiškos jo veide. Bet mano širdis sopėjo dar labiau, nes ne ji
buvo dėl to kalta.
„Jei galėtume grąžinti jam ankstesnį vaikiško gyvenimo džiaugs
mą", - atsiduso ji.
„Per vėlu. Ką, pasakyk, galėtume padaryti dabar?"
Paklausiau grynai retoriškai, tačiau netrukus pagavau save ieškant
atsakymo, jaučiau, kad Melani mąsto apie tą patį. Aišku, per tas kelias
minutes, kurias turėjome, nieko nesugalvojome, jokio atsakymo ir ne
galėjo būti. Tik žinojau, kad pasibaigus šitai kvailai ekskursijai ne kartą
prie jo grįšime. Jei tik mums bus lemta tiek ilgai išgyventi.
- Ko reikia, vaike? - paklausė Džebas neatsigręždamas.
- Norėjau paklausti, ką jūs čia veikiate?
Džeimis nevykusiai bandė apsimesti esąs nerūpestingas. Dėdulė

sustojo tik priėjęs prie manęs, tada pasisuko į Džeimį ir paaiškino:
- Aprodau urvus kaip ir kiekvienam naujam atvykėliui.
Ir vėl nepatenkintas murmesys.
- Ar galiu eiti su jumis? - paklausė Džeimis.
Įsiutusi Šeron ėmė kratyti galvą, bet Džebas neva to nematė.
- Dėl manęs... jei tik gražiai elgsiesi.
- Prižadu, - linktelėjo Džeimis.
Stipriai sugniaužiau kumščius. Taip troškau nubraukti Džeimiui
nuo akių neklusnius plaukus ir apsikabinti jį per kaklą, net bijojau, kad
galiu nesusilaikyti. O juk nieko gera tai neduotų.
-IrKeliaujam, - tarėtuo
nusivedė atgal Džebas
pačiumums
keliu,abiem.
kuriuo atėjome. Iš vienos pu
sės žengė Džebas, iš kitos Džeimis. Jis dėjosi žiūrįs į grindis, bet
negalėjo susilaikyti nedirsčiojęs man į veidą, aš irgi visą laiką pro
bėgšmais šnairavau į jį. Kai mūsų akys susitikdavo, abu skubiai jas
nusukdavome.
Buvome pasiekę pusiaukelę iki didžiojo urvo, kai už nugaros išgir
dau žingsnius. Instinktyviai, žaibiškai mečiausi prie sienos, viena ranka
nugrūdau Džeimį sau už nugaros, kad atsidurčiau tarp jo ir artėjančio
pavojaus.
- Ei! - pasipriešino jis, bet rankos nenumetė.
Džebas irgi nesnaudė: nespėjome nė mirktelėti, o ginklas jau buvo
jo rankose.
Janas ir daktaras pakėlė rankas virš galvos.
- Mes irgi pasižadame gražiai elgtis, - tarė daktaras. Buvo sunku
patikėti, kad šis maloniai kalbantis mielo veido vyras buvo lyg ir vieti
nis budelis, tačiau kaip tik dėl to, kad atrodė toks Dievo avinėlis, kėlė
dar didesnę grėsmę. Gūdžią naktį kiekvienas yra budrus ir pasirengęs
pavojui. Tačiau giedrą, saulėtą dieną? Kas slėptųsi nenujausdamas jo
kiosDžebas
grėsmės?
nukreipė šautuvą į Janą.
- Neketinu pyktis, Džebai. Elgsiuosi gražiai kaip Dokas.
SIELONEŠĖ • 219
21 SKYRIUS
VARDAS
Ėjau šalia Džebo, net truputį priekyje, kad būčiau kuo toliau nuo tų
dviejų vyrų, sekančių iš paskos. Džeimis žingsniavo tarp mūsų, tarsi
neapsispręsdamas, į kieno pusę pereiti.
Manęs visiškai nebedomino tolesnė ekskursija. Tik probėgšmais
mačiau, kad praeiname dar vieną sklypą: po alpų karštį skleidžiančiais
veidrodžiais vešėjo iki juosmens išstybę kukurūzai. Paskui Džebas pa
rodė kitą erdvų, bet žemą urvą, kurį pavadino žaidimų kambariu. Šis
buvo giliai po žeme ir skendėjo aklinoje tamsoje. Džebas paaiškino,
kad norėdami pažaisti jie atsinešą šviesos. Ką jis turėjo omenyje sa
kydamas „pažaisti"? Ar saujelei užguitų, įsiutusių pabėgėlių, kuriems
nuolat gresia pavojus, gali rūpėti žaidimai? To paklausti nedrįsau.
Urvo gale gurguliavo mažas, sieringas upelis. Džebas paaiškino, kad
kartais šią vietą jie naudoja kaip dar vieną išvietę, nes upelio vanduo
netinkamas gerti.
Žingsniuodama nė akimirkai neišleidau iš akių vyrų užpakaly ir
berniuko prie šono;
Janas ir daktaras elgėsi nepriekaištingai, kaip ir buvo žadėję. Nė
vienas nebandė užpulti manęs iš nugaros, nors sekdama kiekvieną jų
krustelėjimą ilgainiui ėmiau jaustis taip, tarsi mano akys būtų atsidūru
sios pakaušyje. Abu žingsniavo ramiai, retkarčiais tyliai persimesdavo
žodžiu kitu. Minėjo man negirdėtus vardus, daiktų, šių urvų ir išorės
vietų pavadinimus, matyt, pačių sugalvotus ir vartojamus bendraujant
tarpusavyje, todėl iš to pašnekesio nieko nesupratau.
SIELONEŠĖ • 221
ko nors įžeidžiama. Sunku perprasti tą Džebą. Priešiškas ir įtarus kitų

žmonių elgesys man buvo aiškus ir suvokiamas. Bet Džebo? Kokia jo
logika? Nenumaniau.
Pažintinė mūsų ekskursija baigėsi visiems išlindus į didįjį urvą su
daržu. Keturkampiame sklype ryškiai žaliavo liauni morkų daigai.
- Pasivaikščiojimas baigtas, - Džebas šiurkščiai tarė Janui su dakta
ru. - Eikite prie darbų.
Janas vyptelėjęs pažvelgė į daktarą, bet abu nesipriešindami apsisu
ko ir nužingsniavo prie didesnio išėjimo, kiek pamenu, vedančio į vir
tuvę. Džeimis dvejojo: žiūrėjo jiems pavymui, bet iš vietos nesijudino.
- Tu eisi su manimi, - tarė jam Džebas, šįkart ne taip grubiai. - Tu
riu tau darbo.
- Gerai, - pakluso Džeimis. Jam patiko, kad dėdė pasirinko jį.
Mes patraukėme atgal link olų, kur buvo įrengti miegamieji. Džei
mis vėl žingsniavo šalia. Kai pasukome trečiu koridoriumi iš kairės,
jis nenustebo, vadinasi, žinojo, kur einame, ir tai man pasirodė keista.
Nors dėdė pėdino atsilikęs per kelis žingsnius, Džeimis sustojo kaip
tik prie žalios uždangos, užstojančios įėjimą į septintą olą. Praskleidė
audeklą, bet įvėl
- Sutinki vidų nėjo.
kiek patūnoti urve? - paklausė Džebas.
Linktelėjau, nes buvau dėkinga už galimybę pasislėpti nuo visų.
Nėriau pro uždangą ir sustingau per kelias pėdas nuo įėjimo, mat ne
sumojau, ką daryti toliau. Melani priminė, kad čia yra knygų, o aš jai -
savo pažadą nieko neliesti.
- Aš turiu darbų, vaike, - tarė dėdė Džeimiui. - Kaip žinai, maistas
pats nepasitaiso. Ar gali pasargauti?
- Aišku, - atsakė Džeimis patenkintas, išpūsdamas liesą krūtinę.
Išsproginusi akis žiūrėjau, kaip Džebas įduoda šautuvą nekantrau
jančiam Džeimiui į rankas.
- Ar išproto išsikraustei? - sušukau taip garsiai, kad iš pradžių pati
nepažinau savo balso. Tiek laiko prašnabždėjusi jau maniau, kad kitaip
kalbėti nemoku.
Apstulbę Džebas su Džeimiu akimis įsisiurbė į mane. Nespėjo abu
nė mirktelėti, aš jau stovėjau koridoriuje šalia jų.
SIELONEŠĖ • 225
Siekiau šalto metalinio vamzdžio, dar sekundė ir būčiau išlupusi jį

Džeimiui iš rankų. Bet sustingau pusiaukelėje. Žinojau, kad palietusi
ginklą pasirašyčiau mirties nuosprendį, bet mane sulaikė ne tai: tą aki
mirką aiškiai suvokiau, kokia, palyginti su žmonėmis, esu silpna - net
norėdama išgelbėti berniuką negalėjau prisiversti paliesti šautuvo.
Pasisukau į Džebą.
- Ką sau galvoji? Duodi ginklą vaikui! Juk jis gali netyčia nusišauti!
- Džeimis jau per akis matęs, kad jį galėtume pelnytai vadinti vyru.
Jis žino, kaip elgtis su šautuvu.
Dėdulės pagirtas berniukas išdidžiai atstatė krūtinę ir tvirčiau su
spaudė ginklą.
Džebo bukumas mane pritrenkė.
- O jeigu jie ateis manęs ir ras čia stovint šitą vaiką? Kaip manai, kas
atsitiks? Čia ne juokai! Norėdami prisikasti iki manęs nesustos prieš
nieką! Jie jį sužeis!
Džebas išliko ramus, veide nė šešėlio nerimo.
- Nemanau, kad šiandien galėtų atsitikti kas nors panašaus.
Dedu galvą.
- Užtat aš nesu tokia tikra! - nepajutau, kad vėl šaukiu. Balsas nu
aidėjo toli koridoriumi, kas nors galėjo išgirsti, bet tuo metu man ne
tas buvo galvoje. Geriau tegul ateina, kol Džebas čia. - Jei manai, kad
nieko neatsitiks, kam tada mane saugoji? Tegul būna, kas būna. Nelei
siu rizikuoti Džeimio gyvybe!
- Ar išties taip nerimauji dėl vaiko, ar bijai, kad jis gali nukreipti
ginklą į tave? - nerūpestingai paklausė Džebas.
Suklapsėjau vokais, pyktis iškart išgaravo. Tokia mintis man nebu
vo atėjusi į galvą. Pašnairavau į Džeimį, jis irgi spoksojo nustebęs: su
pratau, kad dėdulės žodžiai išmušė jį iš vėžių ne mažiau nei mane.
Po minutės atsitokėjau. Nė už ką neketinau nusileisti, bet Džebo
mina tiesiog akyse pasikeitė: jis mąsliai žvelgė į mane kietai sučiaupęs
lūpas, tarsi būtų įminęs paskutinę jį kamavusią mįslę.
- Gali atiduoti tą ginklą Janui ar bet kuriam kitam, man tas pat, -
pasakiau tvirtai ir aiškiai. - Tik nepainiok čia berniuko.
226 • STEP HE NIE MEYER

Džebas netikėtai plačiai išsiviepė, atrodė patenkintas kaip pelę su

gavęs katinas.
- Čia mano namai, vaike, ir juose darau ką noriu. Visada.
Tada jis nusisuko ir tyliai švilpiniuodamas palengva nulingavo ko
ridoriumi. Išsižiojusi stebėjau tolstantį dėdę. Kai dingo iš akių, pasisu
kau į Džeimį, niūriai dėbsantį į mane iš padilbų.
- Aš ne vaikas, - sumurmėjo tyčia storesniu balsu, karingai atkišda
mas smakrą. - O dabar... dabar eik vidun.
Įsakymas greičiau priminė prašymą, bet padariau, kas buvo liepta.
Supratau, kad šią kovą gėdingai pralaimėjau.
Atsisėdau prie angos ir nugara atsirėmiau į sieną. Slepiama pusiau
praskleistos uždangos galėjau žiūrėti į Džeimį ir pati likti nepastebima.
Rankomis apsikabinau kelius ir panirau į nuolatinę savo būseną - ne
rimą. Nuo tada, kai atsidūriau tokioje pamišėliškoje padėtyje, jis nė
minutei nebuvo manęs apleidęs.
Išplėčiau akis ir įtempiau ausis - sekiau kiekvieną garsą ir šmėstelė
jimą, ar tik iš kurios nors pusės nesiartina pavojus. Nesvarbu, ką sakė
Džebas, nė už ką neleisiu, kad Džeimiui pirmajam tektų priimti iššūkį,
turiu pasiduoti anksčiau, nei jie to pareikalautų.
„TaipK, - trumpai pritarė Melani.
Džeimis kelias minutes mindžikavo prie įėjimo tvirtai gniaužda
mas šautuvą: nelabai išmanė, ką turėtų veikti tikras sargybinis. Kelis
kart pražingsniavo pirmyn atgal, per daug nenutoldamas nuo angos,
bet netrukus šis užsiėmimas jam pačiam pasirodė kvailas. Tad atsisėdo
ant grindų šalia praskleistos uždangos. Galiausiai ginklas atsidūrė ant
sukryžiuotų kojų, o^berniukas pasirėmė smakrą rankomis ir ilgai taip
sėdėjo. Po kiek laiko balsiai atsiduso: sargybinio darbas nepasirodė
toks įdomus, kokio tikėjosi.
Tik man neatsibodo į jį žiūrėti.
Po valandos ar dviejų jis irgi pradėjo slapčiomis žvairuoti mano pu
sėn. Keliskart lyg žiojosi kažką sakyti, tačiau taip ir neprabilo.
Padėjau galvą ant kelių ir kantriai laukiau, kol jis apsispręs. Ir štai
pagaliau man už kantrybę buvo atlyginta.
SIELONEŠĖ • 227
- Ta planeta, iš kurios atkeliavai, kol nebuvai įsikūnijusi į Mela

ni... - ryžosi jis. - Kokia ji? Ar panaši į Žemę?
Tiesą sakant, nesitikėjau tokio klausimo.
- Ne, - atsakiau gana garsiai, nes būdama viena su Džeimiu nema
čiau reikalo šnabždėti. - Ne, ji buvo visai kitokia.
- Ar papasakosi man apie ją? - paklausė pakreipdamas galvą - taip
visada darydavo, kai kuri nors iš Melani pasakų prieš miegą jam būda
vo išties įdomi.
Ir aš pradėjau.
Papasakojau apie Reginčiųjų jūržolių planetą - milžinišką vande
nyną. Apie dvi saules, elipsišką orbitą, pilkus vandenis, amžiais vienoje
vietoje pasmerktas augti šaknis, stulbinamus tolius, stebimus tūkstan
čių akių, nesibaigiančius milijonų nebylių balsų pokalbius, kuriuos ga
lėjome girdėti kiekvienas iš mūsų.
Berniukas klausėsi išplėtęs akis ir šypsojosi iš susižavėjimo.
- Ar tai vienintelė kita planeta? - paklausė man nutilus, matyt, vy
lėsi, kad gal ką nors pamiršau. - Ar reginčios jūržolės - vieninteliai
ateiviai?
telė-ateivė
TikraiŽemėje.
ne. Būtų tokia pat netiesa, jei sakyčiau, kad aš esu vienin
- Papasakok.
Paporinau jam apie Dainuojančiojo pasaulio šikšnosparnius, ku
riems aklumą atperka dieviška muzika, koks jausmas apima skraidant.
Apie ledinę Ūkų planetą ir jos gyventojus, turinčius storą baltą kailį ir
keturias širdis, kad kraujas būtų karštas, kaip nepakliūti į nagus aštria-
nagiam žvėriui.
Paskui perėjau prie Gėlių planetos, jos nenusakomų spalvų ir švie
sos, bet Džeimis mano pasakojimą nutraukė netikėtai paklausęs:
- Ar ten yra mažų žalių žmogeliukų trikampėmis galvomis ir dide
lėmis juodomis akimis? Vienų tokių laivas sudužo Rosvelyje*. Ar tai
jūsiškiai?
* 1947 m. Rosvelyje, Naujojoje Meksikoje, neva buvo rasta sudužusio kosminio laivo
nuolaužų ir ateivių kūnų (vert. past.).
- Ne, ten buvome ne mes.

- Tai visa ta istorija tik apgaulė?
- Nežinau - gal taip, gal ne. Visata didelė ir joje apstu įvairiausių
gyvybės formų.
- O kaip jūs čia patekote? Jeigu jūs ne tie maži žali žmogeliukai, tai
kas tada? Juk turite turėti kūnus, kad galėtumėte judėti, ar ne?
- Teisingai, - sutikau ir nustebau, kad taip greitai perprato esmę.
Nors neturėjau stebėtis: juk žinojau, koks Džeimis nuovokus, žinias
siurbdavo tarsi išdžiūvusi kempinė. - Pačioje pradžioje naudojomės
vorų kūnais.
- Vorų?
Papasakojau apie vorus - nepaprastą rūšį. Nuostabūs, neįtikėtini
protai, kokių tik yra tekę sutikti, kiekvienas voras jų turi net tris. Tre
jos smegenys, po vienerias kiekvienam kūno segmente. Nebuvo tokios
užduoties, kurios jie nebūtų galėję mums įvykdyti, vorams nebuvo
neišsprendžiamų problemų. Tačiau tie protai buvo tokie šalti, analiti
niai, kad vorai retai imdavosi užduoties, jeigu ji jų nesudomindavo. Iš
visų sielonešių vorai mus sutiko labiausiai džiaugdamiesi. Iš pradžių
jie beveik nepajuto skirtumo, o kai susivokė, noriai leido mums vado
vauti. Kelios sielos, kurioms teko geriau susipažinti su Vorų planeta
iki įkūnijimo, pasakojo, kad ji šalta ir pilka, tad nenuostabu, jog vorai
mato nespalvotą vaizdą ir beveik niekaip nereaguoja į temperatūros
pokyčius. Vorų gyvenimas trumpas, tačiau naujai gimusiems indivi
dams perduodama visa tėvų patirtis ir žinios, taigi įgyta informacija
neprarandama.
Toje planetoje aš pragyvenau vieną trum pą voro gyvenimą ir išvy
kau neturėdama jokio noro grįžti. Nepaprastas minčių aiškumas, at
sakymai, atsirandantys galvoje be jokių pastangų, kad ir koks sudėtin
gas būtų klausimas, skaičių sekos ir dėlionės negalėjo atstoti jausmų ir
spalvų, pati to nesuvokdama ilgėjausi jų. Neįsivaizdavau, kaip apskritai
sielos gali tenkintis tokiu gyvenimu, tačiau planetos užkariavimas pa
siteisino: kolonistams,
naujiems nors tai buvones
prieš tūkstančius
vorai dauginasiŽemės metų, ji- jų
labai greitai viskokonuose
dar atvira
bręsta nesuskaičiuojama daugybė kiaušinėlių.

Džeimiui pradėjau pasakoti, kaip užgrobėme Žemę. Vorai pasiro

dė esą talentingi inžinieriai - jų sukonstruoti kosminiai laivai vikriai,
nepastebimai nardė tarp žvaigždžių ir įveikė didžiulius atstumus. Jų
kūnai buvo ne mažiau naudingi nei protai: kiekvienas segmentas turė
jo keturias ilgas kojas, štai dėl ko Žemėje jie ir buvo pavadinti vorais,
ant kiekvienos kojos - rankos su dvylika pirštų. Šiais plonais ir tvir
tais it plieninė viela pirštais su šešiais sąnariais vorai galėjo nudirbti
smulkiausius darbus. Žemi ir liesi, nors svėrė ne mažiau už galvijus,
vorai be jokio vargo Žemėje įkūnijo pirmąsias sielas. Jie buvo stipresni
ir protingesni už žmones, be to, pasirengę, ko nepasakysi apie Žemės
gyventojus...
kantNutilau vidury
krištolinį lašelį.sakinio, nes pamačiau Džeimiui ant skruosto tvis-
Nereginčiomis akimis jis žiūrėjo tiesiai priešais save, stipriai sučiau
pęs lūpas. Į mane atsuktu skruostu lėtai ritosi stambi ašara.
„Kvailė, - subarė mane Melani. - Ar pagalvojai, ką jam reiškia tavo
pasakojimas?"
„Tai kodėl neperspėjai manęs anksčiau?“
Ji neatsakė. Neabejojau, kad irgi klausėsi išsižiojusi.
- Džeimi, - sumurmėjau. Pamačius tą ašarą gerklėje įstrigo kamuo
lys. - Džeimi, atleisk. Aš nepagalvojau.
Berniukas papurtė galvą.
- Neatsiprašinėk. Juk aš pats paklausiau. Norėjau sužinoti, kaip vis
kas vyko, - kalbėjo šiurkščiai, stengdamasis nuslėpti skausmą.
Taip troškau prisiliesti prie jo ir nušluostyti tą ašarą. Bandžiau atsi
spirti tam impulsui - juk aš ne Melani. Tačiau ašara taip ir sustingo ant
skruosto tarsi amžinas priekaištas. Džeimis tebežiūrėjo priešais save,
jo lūpos virpėjo.
Jis sėdėjo taip arti, ranka pasiekiamas, ir aš neatsilaikiau, pasidaviau
pagundai: pirštais perbraukiau per skruostą, ašara pasklido ant odos
ir išnyko. Dabar
paglosčiau šiltą jo atitraukti
skruostą. ranką jau buvo ne mano jėgoms - delnu
Akimirką berniukas sėdėjo sustingęs.
2 3 0 • S T E P H E N I E M E Y ER
Paskui užsimerkęs palinko prie manęs ir ištiesė rankas. Prisispaudė

man prie šono, padėjo galvą ant peties ir pravirko.
Raudojo ne vaikas, o suaugęs žmogus. Kartu su ašaromis liejosi be
galinis sielvartas, o išverktos man matant jos tapo beveik šventos. Taip
verkia subrendęs vyras laidodamas visą savo šeimą.
Negrabiai ir nemokšiškai rankomis apsivijau tirtantį jo kūnelį ir
taip pat ėmiau nevaldomai kūkčioti.
- Atleisk, atleisk, - kartojau nesustodama, į tą vieną žodį sudėjusi
visą savo atgailą. Prašiau atleidimo už tai, kad radome šią planetą. Kad
ją pasirinkome. Kad aš įsikūnijau į jo seserį. Kad atvedžiau ją čia ir
sukėliau jam tiek skausmo. Kad mano žiaurūs pasakojimai privertė jį
šiandien verkti.
Berniukas pamažu aprimo, bet nepaleidau jo iš glėbio - papras
čiausiai negalėjau. Miglotai suvokiau, kad mano kūnas tokio artumo
alko nuo pat pradžių, tik nesupratau, kas gali numalšinti tą begalinį
troškimą. Kol neapglėbiau tirtančių Džeimio pečių. Spausdama jį savo
glėbyje perpratau tą slėpiningą motinos ir vaiko ryšį, kuris šioje plane
toje buvo toks stiprus. Nėra galingesnių saitų už tuos, kai dėl kito ne
galvodamas gali paaukoti gyvybę. Žinojau šią tiesą ir anksčiau, tik ne
supratau, kodėl taip yra. Dabar suvokiau, kodėl motina, suteikusi savo
vaikui gyvybę, nesvarstydama gali atiduoti už ją savąją, ir tai amžiams
pakeitė mano požiūrį į Visatą.
- Ar to tave mokiau, vaike?
Abu krūptelėjome ir atsiplėšėme vienas nuo kito. Džeimis pašoko,
o aš susigūžiau ir prisispaudžiau prie sienos.
Džebas pasilenkė ir paėmė nuo žemės šautuvą, kuris pamirštas gu
lėjo ant grindų.
- Turi atsakingiau elgtis su ginklu, Džeimi, - švelniai pasakė ir mei
liai pataršė neklusnius Džeimio plaukus.
Berniukas palenkė galvą atšlydamas, veidas užraudo iš gėdos.
bet -žengęs
Atsiprašau, - sumurmėjo
žingsnį jis ir pasisuko
sustojo ir pažvelgė į mane.lyg norėdamas
- Aš nežinau, išbėgti,
kuo tu
vardu.
SIELONEŠĖ • 231
- Jie mane pavadino Klajokle, - sušnibždėjau.
- Klajokle?
Linktelėjau.
Džeimis irgi linktelėjo atsakydamas ir skubiai pasišalino. Jo spran
das plieskė skaisčiu raudoniu.
Kai berniukas dingo iš akių, Džebas atsirėmė į sieną, ten, kur sėdėjo
Džeimis, ir slydo žemyn, kol atsisėdo ant aslos. Kaip ir Džeimis, ginklą
pasidėjo ant kelių.
- Tikrai įdomų vardą gavai, - pasakė. Regis, vėl panoro plepėti. -
Gal kada nors papasakosi, kodėl tave taip pavadino? Lažinuosi, išgirs
čiau puikią istoriją. Tik vardas kiek per ilgas, kaip manai, Klajokle?
Spoksojau
- O jei taveį vadinčiau
jį. Klaja, kad būtų trumpiau? Tu nieko prieš?
Šį kartą jis akivaizdžiai laukė atsakymo. Galiausiai gūžtelėjau pe
čiais. Man tas pat, kaip jis mane vadins - „vaiku" ar kokia kita keista
žmonių pravarde. Kad tik elgtųsi maloniai, kaip iki šiol.
- Puiku, Klaja, - nusišypsojo patenkintas savo išradingumu. -
Džiaugiuosi, kad vienas kitą suprantame. Kaip seni geri draugai.
Ir išsišiepė iki ausų. Aš nesusilaikiau ir taip pat plačiai išsiviepiau,
nors mano šypsena buvo veikiau pasigailėtina nei džiugi. Juk turiu jį
laikyti savo priešu. Be to, visiems jis atrodo kuoktelėjęs. Bet šis senis
iš tikrųjų mano draugas. Nesitikiu, kad reikalams pakrypus į blogąją
pusę jis manęs nenužudytų, bet manau, jog tai padarytų prieš savo va
lią. Ar galima iš žmogaus tikėtis dar nuoširdesnės draugystės?
- Visi mūsiškiai mano, jog tu suradai mus vien tam, kad atiduotum
ieškotojams.
Paskutinis žodis nukrėtė stipriau nei elektros srovė, skaudžiai įsi
kandau į liežuvį. Burnoje pajutau kraujo skonį.
- Kokia dar galėtų būti priežastis? - tęsė jis nematydamas, kad
pastėrau, ar vėl apsimetė nepastebintis. - Tik ko norėti iš tų kietakak
čių, jų priešas - ribotas protas. Man vienam amžinai kyla klausimų...
Pavyzdžiui, koks tai galėtų būti velniškai suktas planas - nuklysti taip
toli į dykumą, iš kur nėra galimybės grįžti, - ir jis sukikeno. - Klajo
nės. .. juk tai tavo būdui, ar ne, Klaja?
Dėdė pasilenkė prie manęs ir kumštelėjo alkūne. Sutrikau ir ne
žinojau, kurnusijuokė.
grindis. Jis dėti akis: dirsčiojau tai į grindis, tai jam į veidą, tai vėl į
- Dar kiek ir šitą tavo pasivaikščiojimą po dykumą būtų buvę gali
ma pavadinti nusisekusia savižudybe, štai ką aš manau. Taip pat dedu
galvą, kad tu visiškai neišmanai, kaip dirba ieškotojai. Taigi aš čia pa
rymojau, pakrutinau smegenis. Logika, vaikeli, vien logika. Jei tu ne
turėjai jokio užnugario, o taip ir buvo, ir nežinojai, kaip grįžti atgal,
vadinasi, tavo tikslas buvo visai kitas. Nuo tada, kai patekai pas mus,
nebuvai labai šneki, prakalbai tik dabar, su šiuo vaiku, ir aš įsidėmėjau
kiekvieną tavo žodį, nuo pat pradžių. Pasakysiu štai ką: bet kokia kaina,
net savo gyvybės, tu siekei surasti šį vaiką ir Džaredą, ir tetrenkia mane
perkūnas, jei klystu.
Užsimerkiau.
- Tada pasvarsčiau, kodėl tai turėtų rūpėti kaip tik tau ? - kalbėjo
Džebas nesitikėdamas jokio atsakymo. - Štai kaip man, seniui, viskas
atrodo: arba tu esi geniali aktorė, tobula ieškotoja, veikiausiai kokios
nors naujai išvestos rūšies, kuri niekšiškumu nė iš tolo neprilygsta savo
sėbrams, ir surezgei tokį neperkremtamą planą, kurio net aš negaliu
perprasti, arba tu iš viso nevaidini. Pirmasis variantas per daug su
dėtingasTačiau
mesti. ir nevisiškai paaiškina keistą -tavo
jei tu neapsimetinėji... dėdėelgesį,
nutilo.taigi
Po aš linkęs
kiek laikojį vėl
at
pradėjo: - Patikėk, jau daug laiko neišleidžiu iš akių jūsų rūšies. Vis

laukiau, kada jie pasikeis, supranti, juk daugiau jiems nereikėjo mėg
džioti žmonių, nebuvo prieš ką apsimetinėti. Stebėjau ir laukiau, tačiau
jie vis tiek elgėsi kaip žmonės. Gyveno savo sielonešių šeimose, geru
oru traukdavo iškylauti, sodino gėles, tapė paveikslus ir taip toliau. Jau
buvau bepradedąs galvoti, ar jūs tik nesužmogėjote. Gal mes jus galu
tinai pakeitėme, o ne atvirkščiai?
Jis palaukė duodamas man laiko atsakyti. Aš tylėjau.
- Prieš kelerius metus teko stebėti vieną porą, pamenu juos iki
šiol. Tai buvo seni vyras ir moteris, tiksliau, juodviejų kūnai. Kar
tu pragyveno labai ilgai, net suvytusi pirštų oda vestuvinius žiedus
apkrito taip, kad šių beveik nesimatė. Abu nuolat vaikščiojo susi
kibę už rankų,
nukaisdavo jis bučiuodavo
raudoniu. ją į skruostąkad
Tada ir pagalvojau, ir jūs
raukšlėtas jos veidas
išgyvenate tokius
pat jausmus kaip mes, nes iš tikrųjų jūs ir esate mes, o ne sąmonė,
valdanti marionetes.
- Taip, - sukuždėjau. - Mes tą patį jaučiame. Žmogiškus jausmus.
Viltį, skausmą ir... meilę.
- Tada... jei tu nevaidini... prisiekiu, myli juos abu. Tu, Klaja, ne
Melani kūnas.
Nuleidau galvą. Supratau, kad tyla reiškė prisipažinimą, bet man
buvo vis vien. Negalėjau ilgiau laikyti to savyje.
- Vadinasi, atspėjau. Bet aš galvoju ir apie savo dukterėčią. Kas at
sitiko jai? Kas atsitiktų man, jei... Kai jie įkiša į galvą kažkokį padarą,
ar mūsų... nelieka? Išnykstame? Tarsi būtume mirę? Ar tik laikinai
kietai užmiegame? Ar suvokiame, kas vyksta aplink? O sielonešis ar
jaučia mūsų buvinją? O gal įstringame savo kūne kaip spąstuose ir
šauk nešaukęs?
Sėdėjau bijodama pajudėti, nekrustelėjo nė vienas veido raumuo.
- Galbūt prisiminimai, elgsena, įpročiai lieka praeity. Tačiau sąmo
nė... Manau, kad kai kurie žmonės negali pasiduoti be kovos. Po vel
nių,
Aš - bent jau aš tikrai
kovotojas. kaučiausi
Visi, kas iš paskutiniųjų,
išgyveno, taiIrtau
yra kovotojai. bet kas
žinai, pasakys.
duodu galvą
nukirsti, kad Mel irgi nė už ką nepasiduos.
SIELONEŠĖ • 235
Jis man šiltai nusišypsojo, iš akių liko tik siauri pusmėnuliai.

- Kaip tu ten sakei - trejos smegenys?
Linktelėjau.
- O kiek akių?
- Dvylika, ten, kur susijungia kojos ir kūnas. Mes neturėjome vokų,
tik tankų plaukelių tinklą, primenantį vielines blakstienas, jis ir apsau
gojo akis.
Džebas linktelėjo, akys linksmai sužybsėjo.
- Ar jie buvo gauruoti kaip tarantulai?
- Ne... greičiau šarvuoti, tarsi su kietais žvynais kaip ropliai ar
žuvys.
Patogiau atsirėmiau
Bet Džebui, regis, taiį buvo
sieną,nėnes supratau,
motais. kad pokalbis
Klausimai bus ilgas.
sekė vienas po kito,
pamečiau jų skaičių. Jam magėjo sužinoti visas smulkmenas: kaip vo
rai atrodė, kaip elgėsi ir kaip užvaldė Žemę. Užgrobimo detalės dėdei
nepasirodė kraupios, priešingai, šita dalimi jis labiausiai domėjosi. Ne
spėdavau atsakyti į vieną klausimą, o jis užduodavo naują, ir visą tą lai
ką šypsnys beveik nedingo nuo jo veido. Kai po kelių valandų ištraukė
iš manęs viską apie vorus, perėjo prie gėlių.
- Man regis, kad apie jas tu ne viską papasakojai, - priminė.
Išklojau viską, ką žinojau apie šią gražiausią ir taikiausią planetą.
Vos nutildavau, kad atsikvėpčiau, dėdulė jau turėjo naują klausimą.
Dažnai užbėgdavo man už akių ir pabandydavo pats atspėti atsakymą,
ir visai nesinervindavo, jei nepataikydavo.
- Jos mito musėmis kaip, pavyzdžiui, musėkautas ar saulašarė? La-
žinuosi, kad taip - tu irgi - o gal neatsisakydavo ir stambesnio kąsne
lio, tarkim, paukščio? Kokio pterodaktilio, a?
- Ne, mes mitome Saulės šviesa kaip dauguma augalų.
- Va tai tau... maniau, kad bus įdomiau, - ir vėl nusišypsojo.
Prajukau ir aš.
Kai pradėjome kalbėti apie slibinus, pasirodė Džeimis su vakarie
ne trims.
- Sveika, Klajokle, - pasilabino kiek sumišęs.
SIELONEŠĖ • 237
Apkabinau per pečius.
Dar po kiek laiko Džebas skaniai nusižiovavo ir užkrėtė mus su
Džeimiu.
- Puikiai pasakoji, Klaja, - ištarė Džebas, kai visi išsitiesėme.
- Kaip tik tai ir dariau... anksčiau. Aš buvau dėstytoja, San Diego
universitete dėsčiau istoriją.
- Tu buvai dėstytoja! - jausmingai sušuko Džebas. - Argi nenuos
tabu? Mums tai labai praverstų. Megės dukra Šeron moko tris mūsų
vaikus, tačiau daugelio dalykų ji neišmano. Geriausiai jai einasi mate
matika ir panašiai. O istorija...
- Bet aš dėstau tik mūsų istoriją, - nutraukiau jį, kol per daug ne-
įsijautė.
mokslų. - Jums iš manęs būtų mažai naudos. Juk aš nebaigiau jokių
- Kad ir jūsų istorija - vis geriau nei nieko. Žmonės privalo žinoti,
kokioje Visatoje gyvena, kad joje gyvybės rūšių daugiau, nei įsivaiz
davome.
- Bet aš nesu profesionali mokytoja, - spyriojausi. Nejau jis iš tikrų
jų mano, kad kas nors norėtų klausytis mano balso, jau nekalbant apie
mano istorijas. - Esu garbės profesorė, tai lyg jūsų kviestinė lektorė. Jie
pasikvietė mane tik dėl... hm, dėl gandų, kurie gaubia mano vardą.
- Kaip tik to ir rengiausi paklausti, - patenkintas sududeno Dže
bas. - Apie tavo kaip mokytojos sugebėjimus pakalbėsime vėliau. Sa
kyk, kodėl jie tave pavadino Klajokle? Esu girdėjęs kvailiausių vardų,
kaip antai Sausasis Vanduo, Pirštai Danguje, Krintantis Aukštyn, aiš
ku, neapsieita ir be Pamelų ar Džimų. Atleisk, bet mane smalsumas
smaugte smaugia. ^
Palaukiau, kol baigė, tada tęsiau:
- Priimta, kad siela pabando pagyventi vienoje ar dviejose plane
tose, vidutiniškai dviejose, paprastai to pakanka, kad rastų mėgstamą
vietą. Kai sielų kūnai būna arti mirties, jos toje pačioje planetoje įsi
kūnija į naują
kūną painu tos pačios Dauguma
ir sudėtinga. rūšies sielonešį.
sielų toPersikelti
nekenčia.į Kai
visaikurios
kitos rūšies
sielos
niekada neišvyksta iš planetos, kurioje gimė. Pasitaiko, kad viena kita
s i e l o n e š ė • 239
„Galvojau visai ne apie tave! - atrėžiau jai. - O apie tuos permai

ningus jausmus, dėl kurių nuolat išsiduodu. Tačiau tam tikra prasme
tu mane išties puoli - nuolat grudi savo atsiminimus."
„Man tai gera pamoka", - patikino santūriai. Žinojau, kad dabar
jai skaudu jausti mano delne gulinčią Džeimio ranką. Jos širdyje budo
keistas jausmas, kurio nesugebėjau įvardyti: kažkas panašaus į pyktį,
vos juntamą troškimą ir aiškią neviltį.
„Tai pavydas", - apšvietė ji mane.
Džebas vėl nusižiovavo.
- Atleisk, bet aš tikras storžievis ir nenuovoka. Tu tikriausiai virsti
iš kojų, visą dieną tampiau tave po urvus, o dabar neduodu užmig
tinors
pusę nakties.
truputį Turėčiau būti svetingesnis. Eime, Džeimi, tegul Klaja
pasnaudžia.
Tikrai buvau visiškai išsekusi. Man praėjusi diena truko amžinybę,
kaip supratau iš Džebo tono, jiems irgi.
- Gerai, dėde Džebai, - Džeimis lengvai pašoko ir ištiesė ranką seniui.
- Dėkui, vaike, - išstenėjo keldamasis. - Ir tau ačiū, - pridūrė žvelg
damas į mane. - Įdomesnio pokalbio nesu turėjęs per pastaruosius...
hm, ko gero, per visą gyvenimą. O dabar pailsink balso stygas, Klaja,
nes mano smalsumas nepasotinamas. O, štai ir jis! Kaip tik laiku.
Tik dabar išgirdau artėjant žingsnius. Instinktyviai prisispaudžiau
prie sienos ir nuslinkau kuo toliau nuo įėjimo, bet pasijutau tik blo
giau, nes atsidūriau ryškios mėnesienos rate, matoma kaip ant delno.
Man pasirodė keista, kad tik dabar kažkas susiruošė miegoti, nors
nakvynės vietų čia buvo keletas.
- Atleisk, Džebai. Užsikalbėjau su Šeron, paskui primigau, ir, regis,
būsiu pavėlavęs.
Negalėjau neatpažinti šio švelnaus, ramaus balso. O varge, mane vėl
pradėjo pykinti, o aš ką tik pavalgiau!
- Mums visai neprailgo laikas, Dokai, - tarė Džebas. - Klaja mus
linksmino pasakojimais.Tik
klausysi neatsiklausysi. Galnekada
dabar.nors ir tau vos
Vargšelė nusišypsos ši laimė
laikosi ant kojų iš-
nuovargio. Pasimatysime rytoj.
SIELONEŠĖ • 241
Daktaras pasitiesė kilimėlį ties įėjimu, lygiai kaip Džaredas.

- Nenuleisk nuo jo akių, - liepė Džebas guldydamas šalia kilimėlio
šautuvą.
- Klaja, ar gerai jautiesi? - paklausė Džeimis. - Tu visa drebi.
Nepastebėjau, kad tirtu kaip drugio krečiama. Gerklę surakino
mėšlungis, neįstengiau išspausti nė žodžio.
- Na, na, - nuramino mane Džebas. - Paprašiau Doko, kad mus
pakeistų. Tau nėra ko bijoti. Jis garbingas žmogus.
Daktaras mieguistai nusišypsojo.
- Nepadarysiu tau nieko bloga... Klaja, juk dabar taip tave vadina?
Pažadu. Atėjau tik tam, kad pasaugočiau tavo miegą.
Prikandau lūpą, bet drebulys nesiliovė.
Džebas apsidairė ir, matyt, nusprendė, kad viskas gerai.
- Saldžių sapnų, Klaja. Labanakt, Dokai, - palinkėjo pasisukęs eiti.
Bet Džeimis mindžikavo nenuleisdamas nuo manęs susirūpinu
sių akių.
- Gali pasitikėti Doku, - pakuždom patvirtino.
- Eime, vaike, jau velniškai vėlu!
Ir Džeimis nukurnėjo paskui Džebą.
Jiems dingus nė akimirkai nenuleidau nuo daktaro akių, nes tikė
jausi tik vieno - klastos. Bet jis knapsojo pusiausnūda atsirėmęs į sieną
ir nė nemanė liesti ginklo. Paskui išsitiesė ant kilimėlio kiek ilgas, tik
pėdos ir blauzdos ilsėjosi ant plikos žemės. Gulintis atrodė daug smul
kesnis, liesas kaip šiaudas.
- Labos nakties, - sumurmėjo.
Aš, aišku, neatsakiau. Stebėjau, kaip blankioje mėnesienoje kilnoja
si jo krūtinė, ir matavau laiką išgąstingais širdies dūžiais. Jo alsavimas
rimo ir gilėjo, galiausiai išgirdau, kad daktaras ėmė tyliai knarkti.
Jis galėjo ir apsimesti, bet net jei taip - ką aš įstengčiau padaryti?
Tyliai kaip pelė nuslinkau gilyn į olą, kol po savimi pajutau čiužinį.
Pažadėjau sau, kad nieko čia neliesiu. Bet kas atsitiks, jei susiriesiu ko
jūgalyje?
LygusŽemė tokia
daktaro kieta ir gruoblėta.
šnarpštimas ramino. Gal kaip tik to jis ir siekė, užtat
tamsoje bent jau žinojau, kur jis.
Ką dabar beveiksi, gyvensiu ar mirsiu, reikia pasistengti užmigti.
Kaip pasakytų Melani, buvau nusivariusi lyg šuo. Užsimerkiau ir prisi
glaudžiau prie čiužinio - nuo tada, kai čia atsiradau, minkštesnio guo
lio nebuvau turėjusi. Atsipalaidavau ir ėmiau grimzti į...
Staiga išgirdau, kaip kažkas tyliai sučežėjo - olos viduje, visai šalia.
Išpūčiau akis ir virš savęs pamačiau tamsuojantį šešėlį. Daktaras ra
miai šnopavo prie įėjimo.
23 SKYRIUS
PRISIPAŽINIMAS
Šešėlis pasirodė milžiniškas ir šiurpiai iškreiptas. Jis palinko virš

manęs, toks neproporcingai didelis, uždengė visą skliautą ir sviro vis
arčiau veido.
Norėjau rėkti, bet klyksmas įstrigo gerklėje. Tik cyptelėjau kaip
viščiukas.
- Ššš, čia aš, - sušnibždėjo Džeimis. Kažkas stambus, apvalus nu
sirito jam nuo pečių ir minkštai šleptelėjo ant aslos. Vidury kambario
mėnesienos užlietas stypsojo trapus, berniukiškai smulkus Džeimio
siluetas.
Susiėmusi kaklą springdama įkvėpiau kelis oro gurkšnius.
- Atleisk, - sušnibždėjo sėsdamasis ant čiužinio krašto. - Aš tikras
mulkis. Stengiausi nepažadinti daktaro ir visai nepagalvojau, kad iš
gąsdinsiu tave. Ar jau nusiraminai? - Džeimis patapšnojo man per
kulkšnį, nes ji buvo arčiausiai jo.
- Aha, - sušvokščiau vis dar neatgaudama kvapo.
- Dar kartą atsiprašau, - vėl sumurmėjo jis.
- Ką čia veiki, Džeimi? Ar neturėtum dabar miegoti?
- Dėl to ir atėjau. Dėdė Džebas knarkia taip, kad net sienos dreba.
Su juo negalėjau ilgiau išbūti nė minutės.
Manęs jo atsakymas neįtikino.
- Argi tu miegi su dėde Džebu?
Džeimis nusižiovavo. Atrišo ir išvyniojo ant grindų numestą didelį
kilimėlį.
244 * STEPH ENI E MEYER

- Ne, paprastai miegu su Džaredu. Jis neknarkia. Na, tu žinai.

Taip, aš žinojau.
- Tai kodėl neini į Džaredo miegamąjį? Ar vienas bijai? - paklau
siau ir puikiai jį supratau. Aš pati nė sekundei nesugebėjau atsikratyti
baimės jausmo.
- Bijau? - suniurzgė įsižeidęs. - Nieko aš nebijau. Čia ir yra Džare
do miegamasis. Ir mano.
- Ką? - žioptelėjau iš nuostabos. - Džebas apgyvendino mane Dža
redo urve?
Negalėjau tuo patikėti. Džaredas mane užmuš. Ne, pirmiausia jis
nudės Džebą, o jau tada mane.
- Nepamiršk, čia ir mano kambarys. Tai aš Džebui pasakiau, kad
gali čia apsistoti.
- Džaredas pasius, kai sužinos, - sušnibždėjau.
- Jau sakiau tau, kad čia ir mano ola ir galiu priimti į ją ką noriu! -
maištingai atrėžė Džeimis, bet iškart prikando lūpą. - Mes Džaredui
nesakysime. Nėra ko jam tai žinoti.
- Nebloga mintis, - linktelėjau.
- Juk tu ne prieš, jei aš čia pernakvosiu. Dėdė Džebas tikrai kriokia
taip, kad net ausis užgula.
- Ne, Džeimi, aš ne prieš. Tik, nemanau, kad tau derėtų čia būti.
Jis susiraukė stengdamasis išlikti šaltas, neparodyti, kad jam skaudu
tai girdėti.
- Kodėl?
- Nes čia nesaugu. Kai buvau įkalinta anoje oloje, kelias naktis kaž
kas buvo atėję patikrinti.
Jis išpūtė akis.
- Patikrinti?
- Džaredas turėjo ginklą, taigi jie iškart išsinešdindavo.
- Kas jie?
- Nežinau.
šiuose urvuose.Kailas. Bet neabejoju, kad ir kitų buvo, ir jie dabar lindi
Jis linktelėjo.
SIELONEŠĖ • 245
- Kaip tik todėl ir turėčiau pasilikti. Daktarui gali prireikti pagalbos.

- Džeimi...
- Aš jau ne vaikas, Klaja. Galiu pasirūpinti savimi.
Supratau, kad jei imsiu ginčytis, jis dar labiau užsispirs.
- Gerai, tada tu miegok ant čiužinio, - nusileidau. - O aš ant grin
dų. Juk tai tavo ola.
- Taip būtų neteisinga. Tu mano viešnia.
Aš tyliai purkštelėjau.
- Na jau ne, guolis tavo.
- Nė nepradėk, - jis išsitiesė ant kilimėlio ir tvirtai sunėrė ant krū
tinės rankas.
Dar kartą
paveiksiu. Ne įsitikinau,
bėda, šitai kad įkalbinėdama
nesunkiai ištaisysiu,ir kai
ginčydamasi Džeimiomie
jis įmigs. Džeimis ne
godavo kaip užmuštas. Tada Melani pernešdavo jį kur tik norėdavo.
- Paimk mano pagalvę, - tarė jis ir paplekšnojo per tą, kuri gulėjo
ant patalo mano pusėje. - Kam spaudiesi čiužinio gale?
Atsidusau ir nuropojau link galvūgalio.
- Šaunuolė, - pagyrė mane. - Gal gali man pamėtėti Džaredo pa
galvę?
Aš lūkuriavau, niekaip nesiryžau paliesti tos kitos pagalvės, todėl jis
pašoko, persilenkė per mane ir pats ją pasiėmė. Aš vėl atsidusau.
Kelias minutes pragulėjome tylėdami, klausydamiesi, kaip kitapus
angos ramiai šnopuoja daktaras.
- Daktaro šnarpštimas visai netrukdo, ar ne? - sušnibždėjo
Džeimis.
- Taip, galėsi ramiai išsimiegoti, - sutikau.
- Pavargai?
- Labai.
- Aa...
Tikėjausi, kad berniukas ką nors pasakys, bet jis tylėjo.
- Ar ko nors norėjai? - pati paklausiau.
Jis ne iš karto atsakė, jaučiau, kad nori paklausti ir kovoja su savimi,
todėl kantriai laukiau.

- Jei tavęs kai ko paklausčiau, ar pasakytum tiesą?

Dabar aš delsiau nesiryždama prižadėti.
- Aš nežinau visko pasaulyje, - bandžiau išsisukti.
- Šitai žinosi. Džebas, kai mudu išėjome, man kai ką pasakė. Kad jis
taip mano... bet aš nežinau, ar jis teisus.
Melani akimirksniu atgijo.
Džeimis prabilo tyliai tyliai, ne garsiau už mano kvėpavimą.
- Dėdė Džebas mano, kad Melani nemirė. Kad ji gyva tavyje.
„Mano Džeimis", - atsiduso Melani.
Nė vienam neatsakiau.
- Neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Ar taip gali būti? - jo balsas už
lūžo,
mažasgirdėjau,
berniukas,kadkad
iš paskutiniųjų tramdoo raudą.
verktų dėl niekų, Džeimis
aš šiandien jau jau nebuvo
antrą kartą
sugebėjau jį pravirkdyti. Skausmas sukaustė krūtinę.
- Ar tikrai, Klaja?
„Pasakyk jam. Prašau, pasakyk, kad jį myliu."
- Kodėl tyli? - dabar Džeimis jau iš tikrųjų verkė, tik stengėsi ne
išsiduoti.
Nuropojau prie jo, įsispraudžiau į siaurutį tarpą tarp čiužinio ir ki
limėlio, apkabinau virpančius berniuko pečius. Priglaudžiau galvą jam
prie plaukų ir pajutau kaklu riedant dar šiltas ašaras.
- Klaja, ar Melani tebegyva? Maldauju, atsakyk man.
Veikiausiai jis tebuvo įrankis, Džebo pasiųstas manęs iškamantinė
ti. Senis pakankamai sumanus ir matė, kaip lengvai Džeimis pralaužia
visas mano apsaugas. Dėdulė troško patvirtinti savo teoriją ir tam jam
atrodė priimtinos visos priemonės, įskaitant ir berniuką. Ką Džebas
darys sužinojęs, kad jo spėjimas teisingas? Ko imsis išgirdęs šią pavo
jingą tiesą? Nemanau, kad norėtų man pakenkti, bet gal klystu? Žmo
nės sukti ir klastingi. Sunku numatyti apgaulingas jų užmačias, turint
omeny, kad mano rūšis net meluoti nemoka.
Džeimis tirtėjo- prisiglaudęs
„Jis kenčia!" man prie
pravirko Melani šono.
veltui daužydamasi į apsauginę
mano užtvarą.
SIELONEŠĖ • 247
Jei šis prisipažinimas pasirodytų didžiulė klaida, negalėčiau kaltinti

Melani. Puikiai supratau, kuri iš mudviejų dabar kalba.
- Juk ji pažadėjo grįžti, ar ne? - švelniai sumurmėjau. - Argi Melani
kada nors netesėjo pažado?
Džeimis apsivijo mane per liemenį ir tvirtai prisispaudė. Taip išbu
vome kelias minutes, paskui jis sukuždėjo:
- Aš myliu tave, Mel.
- Ji taip pat tave myli. Ir be galo laiminga, kad tu čia ir esi saugus.
Jis ilgai tylėjo. Man ant odos išdžiūvo jo ašaros ir virto švelniomis,
druskingomis dulkelėmis.
- Ar su visais taip būna? - sušnibždėjo Džeimis po geros valandė
lės. O aš maniau, kad seniai užmigo. - Ar visi išgyvena?
- Ne, - liūdnai pripažinau. - Ne. Melani ypatinga.
- Ji stipri ir drąsi.
- Labai.
- Kaip manai... - jis nutilo ir sušnirpštė. - Kaip manai, gal ir tėtis
gyvas?
Veltui bandžiau nuryti ašarų gniutulą.
- Ne, Džeimi. Vargu. Bent jau ne taip, kaip Melani.
- Kodėl?
- Nes jis atvedė pas jus ieškotojus. Tiksliau, tai padarė jame tūnanti
siela. Tavo tėvas nebūtų taip pasielgęs, jei būtų likęs gyvas. Melani ne
leido man pamatyti, kur yra jūsų trobelė, labai ilgai nežinojau, kad tu
apskritai esi. Ji neparodė man kelio čia, kol nebuvo tikra, kad nepada
rysiu tau nieko bloga.
Ar vėl nebūsiu išplepėjusi per daug? Staiga suvokiau, kad negirdžiu
daktaro šnarpštimo. Kvaiša, plūdau save.
- Oho! - tarė Džeimis.
Kad daktaras negirdėtų, į ausį sušnibždėjau:
- Taip, ji labai stipri.
Džeimis susiraukė ir sužiuro į tamsų koridorių. Tikriausiai pa
galvojo tą patį ką ir aš, nes prigludo man prie ausies ir dar tyliau
sukuždėjo:
248 - ST EP HE NI E MEYER
- Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl neišduodi mūsų? Argi ne to sieki?

- Ne. Aš nenoriu jūsų skriausti.
- Kodėl?
- Tavo sesuo ir aš... kartu praleidome daug laiko. Kartu galvodavo
me apie tave ir... aš... irgi... tave pamilau.
- Ir Džaredą?
Sugriežiau dantimis - nesitikėjau, kad jis taip lengvai susies šiuos
dalykus.
- Žinoma, nenoriu, kad ir Džaredui atsitiktų kas nors bloga.
- Jis tavęs nekenčia, - pasakė Džeimis nuoširdžiai sielvartaudamas.
- Taip. Čia visi manęs nekenčia, - atsidusau. - Negaliu dėl to jų
kaltinti.
- Tik ne Džebas ir ne aš.
- Tu irgi pradėsi manęs nekęsti, kai geriau viską suprasi.
- Bet kai sielos užkariavo Žemę, tavęs čia nebuvo. Juk tu neužval-
dei mano tėčio ar mamos, ar Melani. Tu tada buvai atvirame kosmo
se, ar ne?
- Taip, bet aš esu, kas esu, Džeimi. Elgiausi taip, kaip privaloma
sieloms. Iki Melani turėjau daug sielonešių ir niekas manęs nesustab
dė... atiminėjau vieną gyvybę po kitos. Vieną po kitos. Štai koks mano
gyvenimas.
- Ar Melani tavęs nekenčia?
Turėjau pamąstyti.
- Dabar ne taip smarkiai kaip anksčiau.
„Ne. Aš nejaučiu tau neapykantos. Daugiau nebe."
- Ji sako, kad daugiau nejaučia man neapykantos, - sumurmėjau.
- Kaip... kaip ji laikosi?
- Ji laiminga būdama čia. Be galo laiminga, kad gali matyti tave. Jai
net nerūpi, kad jie ketina mus nužudyti.
Pajutau, kaip Džeimis įsitempė.
-„Tu
Jie vėl
negali to padaryti!
jį skaudini, Juk Melani vis
- nepatenkinta dar gyva!Melani. - Nereikėjo
suniurnėjo
jam to sakyti."
SIELONEŠĖ • 249
„Kažin, ar bus geriau, jei jis nieko nežinos."

- Žmonės tuo nepatikės, Džeimi, - atsakiau pakuždomis. - Pagal
vos, kad tau meluoju, kad noriu apgauti. Jeigu jiems pasakysi, susti
prinsi jų troškimą mane nužudyti. Nes meluoja tik ieškotojai.
Nuo šio žodžio jį nukrėtė drebulys.
- Bet tu nemeluoji. Aš jaučiu, - tarė po akimirkos.
Tik gūžtelėjau pečiais.
- Neleisiu jiems jos nužudyti.
Jo balse, ne garsesniame už alsavimą, nuskambėjo nuožmus ryžtas.
Vien nuo minties, kad jis vis labiau įsipainioja į šią situaciją, kad prisi
riša prie manęs, man pasidarė bloga. Pagalvojau apie barbarus, su ku
riais berniukas gyvena. Ar jie atsižvelgs į jo amžių, jei Džeimis bandys
mane apsaugoti? Abejojau. Ėmiau sukti galvą, kaip jį atkalbėti, - ir taip,
kad dar labiau neužsispirtų.
Džeimis prabilo man nespėjus ką nors pasakyti, staiga jis apsirami
no, tarsi būtų aiškiai suvokęs atsakymą.
- Džaredas ką nors sugalvos. Jis visada sugalvoja.
- Džaredas tavimi taip pat nepatikės, kaip ir visi kiti. Jis labiausiai
iš visų įsius.
- Net jei ir nepatikės, vis tiek apsaugos Melani. Dėl visa ko.
- Pagyvensim - pamatysim, - sumurmėjau. Vėliau rasiu tinkamų
žodžių, atkalbėsiu jį taip, kad net pats nesupras.
Džeimis nutyko - mąstė. Galiausiai jo kvėpavimas tapo vienodas,
lūpa atvipo. Dar kiek palaukiau, kad būčiau visiškai tikra, jog kietai
. įmigo, perlipau per jį ir labai atsargiai nuo žemės perkėliau ant čiuži
nio. Jis buvo daug sunkesnis nei anksčiau, bet šiaip ne taip susitvar
kiau. Berniukas neprabudo.
Džaredo pagalvę padėjau į vietą ir išsitiesiau ant kilimėlio.
„Ką gi, - pasakiau sau, - šįkart man pavyko sausai išlipti iš van
dens." Apie rytojų negalvojau, buvau per daug pavargusi. Po kelių se
kundžių jau miegojau.
Kai pabudau, pro plyšius lubose liejosi ryški šviesa. Kažkas netolie
se švilpavo.
250 • STEPH EN IE MEYER

Švilpavimas liovėsi.
- Pagaliau, - sumurmėjo Džebas, kai mano vokai krustelėjo.
Pasiverčiau ant šono, kad galėčiau jį matyti. Man sujudėjus nuo
rankos nuslydo Džeimio plaštaka. Vadinasi, naktį jis vis dėlto bandė
prie manęs prisiglausti. Ne prie manęs - savo sesers.
Džebas stovėjo angoje atsirėmęs į akmens sieną, rankas laikė sudė
jęs ant krūtinės.
- Labas rytelis, - pasisveikino. - Ar išsimiegojote?
Pasirąžiau. Jaučiausi pailsėjusi, todėl linktelėjau.
- Ak, gal baigsi tuos tylėjimo įžadus! - suruko jis.
- Atsiprašau, - sumurmėjau. - Išsimiegojau puikiai, ačiū.
Išgirdęs
- Klaja? mano
- buvobalsą sukrutėjo
pirmas ir Džeimis.
jo žodis.
Tas kvailas vardas, ištartas mieguisto berniuko, maloniai pakuteno
širdį.
- Taip, Džeimi?
Šis suklapsėjo akimis ir nusibraukė nuo kaktos susitaršiusius plaukus.
- O, dėdė Džebas. Sveikas.
- Tai manoji ola tau netinka, a, vaike?
- Tu labai garsiai knarki, - atsakė Džeimis ir nusižiovavo.
- Argi nemokiau tavęs mandagiai elgtis? - užsipuolė jį Džebas. -
Nuo kada leidi svečiui, ir dar damai, miegoti ant grindų?
Džeimis šast atsisėdo ir nieko nesuprasdamas apsidairė. Susiraukė.
- Nebark jo Džebai, - įsiterpiau. - Jis primygtinai spyrėsi miegoti
ant kilimėlio. Perkėliau ant čiužinio, kai užmigo.
Berniukas purkštelėjo:
- Mel irgi visada taip darydavo.
Aš iškalbingai, perspėdama žvilgtelėjau į jį.
Džebas sukikeno. Pasisukau į dėdę: jo mina vėl buvo tarsi žaidžian
čio katę ir pelę, lygiai tokia pati, kokią mačiau vakar. Tarsi mintų dar
vieną mįslę. Jis priėjo

- Pramiegojai priepamoką,
rytinę čiužiniovaike.
ir paspyrė
Šeronjo tai
kraštą.
nepatinka. Mikliai
kelkis ir drožk tenai.
SIELONEŠĖ • 251
- Šeron nuolat kas nors nepatinka, - burbtelėjo Džeimis, bet vikriai

pašoko.
- Viena koja šen, kita ten, berneli.
Džeimis dar kartą pažvelgė į mane, tada apsisuko ir dingo kori
doriuje.
- Tai va, - prabilo Džebas, vos likome vieni, - manau, kad tas kvai
las žaidimas auklėmis per ilgai užsitęsė. Aš užsiėmęs žmogus. Visi mes
čia užsiėmę - pernelyg užsiėmę, kad dykinėtume vaidindami sargybi
nius. Todėl šiandien eisi su manimi, kur reikės, kol nudirbsime visus
darbus.
Išsižiojau.
Jis kuo rimčiausiai žiūrėjo į mane.
- Nespoksok taip - juk ne į kartuves vedu, - suniurzgė. - Nieko
tau neatsitiks, - ir meiliai patapšnojo ginklą. - Reikia dirbti, brangioji.
Mano namai - ne vaikų darželis.
Jis buvo teisus. Triskart greitai giliai įkvėpiau, kad apsiraminčiau.
Kraujas mušė į galvą, garsiai ūžė ausyse, todėl kai Džebas vėl prabilo,
vos jį išgirdau.
- Eime, Klaja. Diena ne amžina.
Jis apsisuko ir išstybrino iš olos.
Akimirką mindžikavau vietoje, paskui kuo greičiau išsvirduliavau
pavymui. Jis nejuokavo - kai išlindau į koridorių, jau buvo bedingstąs
už pirmo kampo. Nubėgau paskui išsigandusi, kad galiu ką nors susi
tikti, juk koridorius gyvenamas. Džebą pavijau dar nepasiekus didžio
jo tunelių išsišakojimo. Prisiartinau ir derindamasi prie jo sulėtinau
žingsnį. Dėdė net nežvilgtelėjo į mane.
- Laikas apsėti sklypą šiaurės rytuose. Pirmiausia įdirbsime dirvą.
Tikiuosi, nebijai susipurvinti rankų. O tada bus galima pagalvoti ir
apie maudynes. Tau neprošal nusiprausti, - ir reikšmingai patraukęs
nosimi nusikvatojo.
Pajutau, kad užkaito sprandas, bet pašaipą nuleidau negirdom.
- Aš nebijau susipurvinti rankų, - sumurmėjau. Kiek prisiminiau,
šiaurrytinis laukas buvo gana atokiai. Tikėjausi, kad ten būsime vieni.

Išnirus į didįjį urvą, kelyje vienas po kito ėmė painiotis žmonės.

Visi svaidėsi įniršio kupinais žvilgsniais - kaip visada. Po truputį urvo
gyventojus pradėjau įsiminti: pirmiausia pamačiau vidutinio amžiaus
moterį, žilus plaukus susipynusią į kasą, - vakar ji triūsė kartu su lais
tytojais. Šalia stovėjo žemaūgis, raudonskruostis vyras išretėjusiais
smėlio spalvos plaukais ir storu pilvu. Paskui išvydau dailaus stoto m o
terį karameline oda - tą pačią, kuri rišosi bato raištelį, kai lankiausi čia
aną kartą. Netoliese sukiojosi dar viena tamsiaodė moteris storomis
lūpomis ir mieguistomis akimis - ją anąsyk mačiau virtuvėje, prie jos
glaustėsi du juodaplaukiai vaikai. Gal ji jų motina? Praėjome pro Mėgę:
ji piktai sušnairavo į Džebą ir demonstratyviai nusisuko nuo manęs.
Paskui prasilenkėme su išblyškusiu, ligotos išvaizdos vyru žilais plau
kais - jo anksčiau nebuvau mačiusi, tuo neabejojau. Galiausiai susiti
kome Janą.
- Sveikas, Džebai! - linksmai šūktelėjo jis. - Kur trauki?
- Einame ruošti dirvos rytiniame lauke, - burbtelėjo Džebas.
- Gal reikia pagalbos?
- Kad moki prie stalo, mokėk ir prie darbo, - sumurmėjo dėdulė.
Janas tai suprato kaip sutikimą ir nužirgliojo iš paskos mindamas
man ant kulnų. Jaučiau į nugarą įbestą jo žvilgsnį, todėl visas kūnas
pašiurpo it žąsies oda.
Prasilenkėme su jaunuoliu, pagal metus nedaug vyresniu už
Džeimį, virš juodos kaktos styrojo tamsūs plaukai, primenantys vie
linį šepetį.
- Labas, Vėsai, - pasisveikino Janas.
Vesas tylėdamas nulydėjo mus akimis. Janą jo išraiška nuoširdžiai
prajuokino.
Paskui praėjome pro daktarą.
- Sveikas, Dokai, - tarė Janas.
- Janai, - linktelėjo daktaras. Rankose laikė didžiulį tešlos gniutu-
lą, marškiniai buvo nubarstyti tamsiais, rupiais miltais. - Labas rytas,
Džebai. Sveika, Klaja.
- Labas rytas ir tau, - atsakė Džebas.
SIELONEŠĖ • 253
Aš bugščiai linktelėjau.
- Iki, - burbtelėjo Dokas ir nuskubėjo tolyn su savo nešuliu.
- Klaja? - sukluso Janas.
- Aš sugalvojau, - paaiškino jam Džebas. - Jai tinka, ar ne?
- Mm, įdomu, - numykė Janas.
Galiausiai atsidūrėme šiaurrytiniame lauke. Mano viltys žlugo.
Sklype buvo daugiau žmonių, nei sutikome eidami - penkios mo
terys ir devyni vyrai. Visi liovėsi dirbę ir ėmė svilinti mane nuožmiais
žvilgsniais.
- Nekreipk į juos dėmesio, - burbtelėjo Džebas ir patraukė link arti
miausios sienos, kur kėksojo netvarkingai į krūvą suversti įrankiai. Paė
mė Jam
kauptuką ir du
nutolus kastuvus.
pasijutau Ant peties
visiškai vis dar
nesaugi kabaldavo šautuvas.
ir pažeidžiama. Janas nesi
traukė nė per žingsnį, nugara jaučiau jo kvėpavimą. Kiti vis dar stovi
niavo laidydami mano pusėn tūžmingus žvilgsnius, spaudė įrankius,
bet nieko nedirbo. Man iš galvos nėjo mintis, kad kapliai ir kauptukai,
be vargo plėšantys žemę, lygiai taip pat lengvai gali įsmigti ir į kūną.
Atidžiau nužvelgus jų veidus pasidarė aišku, kad tokia mintis į galvą
šovė ne man vienai.
Grįžo Džebas ir padavė man kastuvą. Suėmiau lygią, daugybės ran
kų nugludintą medinę rankeną. Jaučiau įrankio svorį. Aplink maty
dama tiek krauju pasruvusių akių negalėjau apie jį negalvoti kaip apie
ginklą, nors ir kokia atgrasi man buvo ši mintis. Abejojau, ar galėčiau
pakelti jį prieš žmogų net norėdama smūgį atremti.
Janas gavo kauptuką. Aštrus, žemėtas metalas jo rankose man atro
dė kaip mirtinas ginklas. Sutelkiau visą valią, kad nepulčiau bėgti.
- Pradėkime nuo toliausio kampo.
Džebui užteko išminties mane nusivesti į tą urvo dalį, kur triūsė
mažiausiai žmonių. Stojome prie darbo: priekyje žengė Janas ir kapojo
sukepusią žemę, aš ją verčiau, o Džebas iš paskos tol trupino grumstus
kastuvo briauna,šviesa
Veidrodžių kol liko puri dirva. kepino. Po kelių sekundžių Janas
negailestingai
nusiplėšė marškinius, jo nugara ritosi stambūs prakaito lašai. Užpakaly

sunkiai šnopavo Džebas. Supratau, kad man jie tyčia paliko lengviau
sią darbą. O aš norėjau sunkaus, paties sunkiausio, kad iš nuovargio
aptemtų akys ir nematyčiau priešiškų akių. Kiekvienas žmonių kruste
lėjimas vertė mane krūpčioti ir gūžtis.
Janui negalėjau padėti: neturėjau tokių raumeningų rankų, kad
įveikčiau kietą žemę, todėl nusprendžiau bent Džebui palengvinti
dalią ir ėmiau grumstus trupinti į smulkesnius gabalėlius. Dabar akys
buvo užimtos ir nuvargau tiek, kad iš galvos išdulkėjo visos pašalinės
mintys.
Kelis kartus Janas atnešė mums vandens. Čia buvo viena moteris,
nedidukė, šviesiaplaukė, regis, vakar ją irgi mačiau virtuvėje. Jai reikė
jo visus
mūsų aprūpinti vandeniu,
vandennešiu tapo Janas.tačiau mus ji piktybiškai
Jis atitempdavo apeidavo.
tiek, kad Todėl
užtekdavo vi
siems trims. Šio vyro nuomonė apie mane visiškai pasikeitė, todėl man
tai kėlė nerimą. Ar jis nebetrokšta mano mirties? O gal paprasčiausiai
laukia geresnės progos? Vanduo čia visuomet buvo keisto skonio: su
dvisęs ir atsidavė siera, šiandien jis man pasirodė ypač įtartinas. Sten
giausi įtikinti save, kad tai viso labo paranoja.
Plušėjau iš peties, kad tik akys nelakstytų į šalis ir galva išliktų tuš
čia, todėl nė nepastebėjau, kai baigėme paskutinę eilę. Lioviausi tik
tada, kai priekyje sustojo Janas. Jis išsitiesė, abiem rankomis virš galvos
iškėlė kauptuką ir pabraškino sąnarius. Atšlijau nuo iškelto kauptuko,
bet Janas to nepastebėjo. Kiti irgi baigė savo darbus. Apsižvalgiau: visas
laukas įdirbtas, juodavo šviežiai supurenta žemė.
- Puikiai padirbėta, - skardžiai, kad visi girdėtų, pagyrė Džebas. -
Rytoj mes lauką apsėsime ir palaistysime.
Po akimirkos tyliai šnekučiuodami ir barškindami įrankiais žmo
nės palengva patraukė prie galinės sienos ir ten bet kaip metė juos į
krūvą. Vieni kalbėjo nerūpestingai, kiti įsitempę - dėl manęs. Janas iš
tiesė ranką prie mano kastuvo ir aš nesipriešindama jį atidaviau. Ir taip
prasta mano
mas apie nuotaika
rytojų tapo dar „mes“
ir sakydamas prastesnė. Be jokios
Džebas abejonės,
omenyje turėjo kalbėda
ir mane.
Rytojus nebus lengvesnis.
SIELONEŠĖ • 255
Gailiai pažvelgiau į Džebą, o jis atsakydamas tik nusišiepė. Atrodė
neapsakomai patenkintas savimi. Spėjau, kad nujaučia, apie ką galvoju,
matė, kokia aš sutrikusi, - ir tai kažkodėl jį džiugino.
Netrukus mano kvaištelėjęs draugas netikėtai mirktelėjo. Ir vėl pa
galvojau, kad tai geriausia, ko galiu tikėtis iš draugystės su žmogumi.
- Iki rytojaus, Klaja, - šūktelėjo Janas per visą urvą ir sukrizeno sau
po nosimi.
Visi išlupo į mane akis.
24 SKYRIUS
Į TAMP A SLŪGSTA
Džebas buvo teisus sakydamas, kad man neprošal nusiprausti. Aš

dvokiau.
Jau nesuskaičiavau, kiek dienų praleidau urvuose - savaitę? dau
giau? ilgiau nei dvi? Ir visą tą laiką neišsinėriau iš drabužių, kuriuos vil
kėjau per savo pragaištingą kelionę dykuma. Medvilniniai marškinėliai
buvo prisigėrę tiek druskos ir taip apskretę purvu, kad susiraukšlėjo
ir styrojo standžiomis klostėmis tarsi armonika. Kažkada gelsvi dabar
nuo dulkių pasidarė purvinai raudoni kaip urvo gruntas. Trumpuose
plaukuose šiugždėjo smėlis, jie sulipo kuokštais ir stirksojo į visas pu
ses, ant viršugalvio buvo susišiaušęs pempės kuodas. Nors jau seniai
nemačiau savo veido, bet įsivaizdavau, kad jis irgi purvinai raudonas
nuo dulkių ir dėl gyjančių mėlynių.
Trūks plyš turėjau išsimaudyti ir persirengti, antraip prausimasis
nueitų šuniui ant uodegos. Džebas pasiūlė ką nors paimti iš Džeimio
drabužių, kol manieji džius, bet nenorėjau ištampyti tų kelių, kuriuos
jis turėjo. Laimei, seniui užteko proto nepasiūlyti pasirausti Džare
do daiktuose. Galop išsirinkau senus, bet švarius flanelinius Džebo
marškinius nukirptomis rankovėmis ir išblukusias, skylėtas treningo
kelnes. Jos, matyt, neturėjo šeimininko, nes jau keli mėnesiai nė vie
nas žmogus jų nepasigedo. Per vieną ranką persimetusi palaikes dra
panas, kitoje laikydama bjauriai dvokiančių gurinių gumulą - Dže
bas tvirtino, kad tai naminis kaktusų muilas, - tipenau paskui jį į
dviejų upių urvą.
SIELONEŠĖ • 257
Ir vėl nebuvome vieni, todėl baisiausiai nusivyliau. Trys vyrai ir ži-

lakasė moteris stovėjo prie mažesnio upelio ir pylėsi į kibirus vandens.
Iš maudynių urvo sklido garsus teškenimas ir juokas.
- Palauksime savo eilės, - pasakė Džebas.
Dėdė atsirėmė į sieną. Aš sustingau šalia ir žiūrėjau į tamsią, karštą
upę, burbuliuojančią po koryta uoliena. Kad ir nesidairiau, visą laiką
jaučiau įsmeigtas keturias poras priešiškų akių.
Po valandėlės iš maudyklės išniro trys moterys šlapiais, ant marš
kinėlių išsidraikiusiais plaukais: daili mulatė karameline oda, jauna
blondinė - ją mačiau pirmą kartą, ir Melani pusseserė Šeron. Vos mus
išvydus nuoširdus juokas liovėsi.
- Sveikos,
ranką gražuolės,kilstelėti
tarsi ketindamas - pasilabino Džebasskrybėlę.
nematomą prisidėdamas prie kaktos
- Džebai, - sausai burbtelėjo mulatė.
Šeron ir ta kita mergina nieko nesakė.
- Na, Klaja, - kreipėsi Džebas, kai moterys nutolo, - maudyklė
tavo.
Niūriai dėbtelėjusi atsargiai nustypinau į juodą urvą.
Pabandžiau prisiminti, kur ir kas čia yra: buvau tikra, kad stoviu per
kelias pėdas nuo duburio krašto. Nusiaviau batus, kad galėčiau pirštų
galiukais pajusti vandenį.
Kaip čia tamsu! Akyse vėl iškilo rašalo juodumo sietuva: pagalvojusi
apie tai, kas gali tūnoti nepermatomame vandenyje, ėmiau nevaldomai
drebėti. Reikia susiimti: juo daugiau delsiu, tuo ilgiau turėsiu čia prabū
ti. Taigi švarius drabužius pasidėjau šalia batų ir pamažiukais slinkau į
priekį, kol užčiuopiau duburio kraštą. Nešiausi ir dvokiantį muilą.
Palyginti su anuo prigaravusiu urvu, vanduo buvo gana vėsus. Pa
jutau didžiulį malonumą. Baimė neapleido nė akimirkai, tačiau vienu
moje bent kiek atsipalaidavau ir galėjau mėgautis pojūčiais. Kaip seniai
nejaučiau vėsos. Iki juostos įbridau nenusivilkusi purvinų drabužių.
Aptekėdama duburį
čia ne stovinčio srovėtelkinys:
vandens maloniaitiek
glaustėsi
purvo,apie
kiekkulkšnis.
buvo antGerai,
manęs,kad
iš
karto būtų jį užteršę.

Pritūpiau, kad panirtų pečiai, ir kruopščiai šiurkščiu muilu išmui

linau kiekvieną drabužių lopinėlį - nusprendžiau, jog taip geriausiai
juos išskalbsiu. Muilui patekus ant odos jaučiau silpną dilgčiojimą.
Muiluotus drabužius nusivilkau ir panardinusi į vandenį ėmiau
energingai trinti ir grandyti. Galiausiai rūpestingai išskalavau - kartą,
kitą, trečią, kad neliktų nė pėdsako prakaito ir ašarų, stipriai išgręžiau
ir ištiesiau ant uolos šalia tos vietos, kur spėjau esant batus.
Muilas skaudžiai degino nuogą odą, bet kantriai kenčiau - ko nepa
darysi dėl švaros. Peršėjo visą kūną, o galva ir veidas degė tarsi nupli
kyti. Supratau, kad taip dilgčioja sumuštos vietos, vadinasi, žaizdos dar
neužsitraukusios. Pagaliau padėjau tą bjaurų rūgštinį muilą ant dubu
rio krašto ir palaimingai atsidususi panėriau į vėsų vandenį - kartą,
kitą, trečią, kaip dariau skalaudama drabužius.
Kai galiausiai varvanti išlipau ant kranto, jaučiausi tarsi iš naujo
gimusi. Vanduo teikė neapsakomą malonumą, buvo gera liesti šva
rią, nors ir dilgčiojančią odą. Kad ir nenorom, vis dėlto palikau gaivią
vėsą - užteks maudytis: mane tebebaugino neperžvelgiama tamsa ir
tai, kas gali joje slėptis. Ilgokai grabaliojau uolą, kol radau sausus dra
bužius, paskubomis juos užsitempiau, tada į batus sugrūdau nuo van
dens susiraukšlėjusias pėdas. Viena ranka suglobiau šlapius drabužius,
kitos dviem pirštais atsargiai suėmiau likusį muilo gniutulą.
Man pasirodžius pro Džebo akis nepraslydo tai, kad atsargiai nešu
muilą, ir jis suokalbiškai sukrizeno.
- Degina bjaurybė? Vis bandome jį kaip nors pagerinti, - dėdė
įtraukė ranką į marškinių rankovę ir paėmė iš manęs tą gniutulą.
Nieko neatsakiau,ynes buvome ne vieni: išsirikiavę Džebui už nuga
ros kantriai laukė penki žmonės, kartu dirbę žemę.
Pirmasis eilėje stovėjo Janas.
- Daug geriau atrodai, - mestelėjo, tik iš jo tono negalėjau suprasti,
ar tai jį stebina, ar erzina.
kau,Ilgais, blyškiais
jo ranka pirštaisnusviro.
pusiaukelėje Janas siekė mano kaklo. Suvirpėjau ir atšo
- Apgailestauju dėl to, - sumurmėjo.
SIELONEŠĖ • 259
Dėl ko? Ar kad mane išgąsdino, ar dėl ant kaklo paliktų pirštų žy
mių. Tik jau ne dėl to, kad bandė mane nužudyti: neabejojau, jog jis
vis dar trokšta mano mirties. Neketinau aiškintis, ką jis turėjo omeny.
Patraukiau iš ten ir Džebas nusekė iš paskos.
- Manding, ne taip blogai šiandien viskas buvo, - tarė Džebas mums
žingsniuojant tamsiu koridoriumi.
- Sutinku, - tyliai atsakiau. Galų gale manęs bent jau nenužudė.
O tai šioks toks laimėjimas.
- Rytoj bus dar smagiau, - pažadėjo jis. - Labai mėgstu sėti. Man
panašu į stebuklą, kad iš pirmo žvilgsnio negyvos sėklos netrukus
kelia gyvybę. Jaučiuosi taip, tarsi aš, sukriošęs senis, dar turėčiau pa
kankamai parako! Tegul jo užtenka tik laukui patręšti! - ir nusijuokė

iš savo sąmojo.
Kai priėjome didįjį urvą su daržu, Džebas suėmė mane už alkūnės
ir nuvairavo ne į vakarus, o į rytus.
- Tik nesakyk, kad visą dieną mosavusi kastuvu neišalkai! - tarė
jis. - Žinok, į mano pareigas neįeina nešioti tau maistą. Taigi nuo šiol
valgysi kartu su visais.
Nepakeldama akių nuo grindų skausmingai susiraukiau, bet lei
dausi nuvedama į virtuvę.
Laimei, maistas buvo kaip ir visada, nes jei per stebuklą ant stalo
būtų atsiradęs nugarinės žlėgtainis ar pakelis „Cheetos“, vis tiek nebū
čiau pajutusi jų skonio. Bijojau net krustelėti, kramčiau ir rijau tyliai
kaip pelė, kad nė menkiausiu garsu nesudrumsčiau tos mirtinos tylos,
kuri stojo vos man pasirodžius. Žmonių virtuvėje nebuvo daug - vos
dešimt sėdėjo ar stovėjo atsišlieję į stalus ir valgė sriubą užsikąsdami
kieta duona. Kaip jau sakiau, man įžengus nerūpestingas klegesys nu
trūko. Kažin, kiek dar laiko taip bus?
Ogi tiksliai keturias dienas.
Lygiai tiek laiko man prireikė suprasti, kodėl Džebas taip elgiasi,
kodėl
Kitąstaiga
dienąmalonus
padėjaušeimininkas virtotąpiktu
apsėti ir laistyti diktatoriumi.
patį lauką. Šiandien čia triūsė
kiti žmonės nei anąkart. Supratau, kad urvo gyventojai pasikeisdami
Dienai įpusėjus Džebas susiruošė išeiti.

- Turiu atnešti daugiau miltų, - pasakė žaisdamas šautuvo diržu.
Trys tylios moterys, šalia minkančios duoną, nepakėlė akių. Buvau
iki alkūnių aplipusi tešla, tad ėmiau skubiai grandytis ją nuo rankų, nes
ketinau eiti su dėde.
Džebas išsiviepė, dirstelėjo į užsiėmusias moteris, tada į mane ir pa
purtė galvą. Apsisuko ir man nespėjus atsitokėti nėrė iš virtuvės - tiek
jį temačiau.
Sustingau iš baimės, nedrįsau net kvėpuoti. Pastėrusiomis akimis
spoksojau į moteris: jauną blondinę iš maudyklės, žilakasę ir motiną
apsunkusiais vokais. Laukiau, kol jos susipras. Štai puiki proga mane
nužudyti! Nėra nei Džebo, nei ginklo, mano rankas supančiojusi tąsi
tešla - jokių kliūčių.
Bet moterys dirbo kaip dirbusios: minkė tešlą ir darė kepalus, regis,
nesuvokdamos šios akivaizdžios tiesos. Dar kiek pastovėjau užgniau
žusi kvapą ir vėl ėmiausi tešlos. Jei stovėsiu tirtindama kojas, jos grei
čiau susiprotės nei tuomet, kai dirbsiu lyg niekur nieko.
Džebas dingo visai amžinybei. Gal jis norėjo pasakyti, kad turi pri
malti daugiau miltų. Tada būtų aišku, kodėl dingo kaip į vandenį.
- Užtrukai, - grįžusiam burbtelėjo žilakasė, vadinasi, man ne
pasirodė.
Džebas dunkstelėjo ant žemės maišą.
- Pakilok, kiek jis sveria! Pažiūrėčiau, kaip pati atitemptum tokią
sunkenybę, Trude.
- Neabejoju, kad iš taip toli nešdamas keliskart sustojai pailsėti, -
purkštelėjo ši.
- Tai jau tikrai, - išsiviepė Džebas.
Mano širdis, kuri visą laiką, kol nebuvo dėdės, plazdėjo kaip paukš
telis, po truputį rimo.
Kitą dieną grandėme veidrodžius urve, kuriame augo kukurūzai.
Džebas paaiškino, kad valyti reikia nuolat, antraip nuo drėgmės ir
dulkių jie visiškai apsitrauktų ir augalams neužtektų šviesos. Kartu
vėl triūsė Janas: jis ropštėsi išklerusiomis medinėmis kopėčiomis, o

mes su Džebu prilaikėme jas iš apačios. Užduotis nebuvo iš lengvų

jų, turint omeny Jano svorį ir tai, kad nuo menkiausio krustelėjimo
savadarbės kopėčios gailiai girgždėjo ir svyravo į šalis. Dienai bai
giantis mano rankos drebėjo iš nuovargio, ištampytus raum enis suko
ir gėlė.
Tik kai baigėme ir patraukėme į virtuvę, pamačiau, kad Džebui ant
peties nėra šautuvo.
Garsiai aiktelėjau, iškart pakirto kojas kaip išgąsdintam kumeliu
kui. Susverdėjau ir sustojau.
- Kas tau, Klaja? - apsimestinai nekaltai paklausė Džebas.
Būčiau pasakiusi, jei jam už nugaros nebūtų stovėjęs Janas iš nuos
tabos išpūtęs ryškiai mėlynų akių.
Todėl tik priekaištingai, nepatikliai dėbtelėjau į Džebą ir lėtai nu
žingsniavau į priekį laikydamasi kuo arčiau senio. Eidama purčiau gal
vą, nes negalėjau tuo patikėti. Dėdulė sukikeno.
- Kas jai pasidarė? - paklausė Janas, tarsi manęs čia nė nebūtų ar
būčiau kurčia.
- Neturiu supratimo, - patikino Džebas. Melavo, kaip tik žmonės
sugeba, - nė nemirktelėdamas.
Melavo puikiai, nieko nepasakysi. Aš pradėjau svarstyti: ar tai, kad
šiandien jis kažkur „pametė" ginklą, kad vakar paliko mane vieną su
moterimis, ir tos atkaklios pastangos suvesti su žmonėmis nėra būdas
pastūmėti mane į mirtį pačiam nesusitepant rankų? O ta draugystė,
kuria jis mane beveik įtikino? Dar vienas melas?
Šiandien vėl valgiau virtuvėje - jau ketvirtą dieną.
Džebas, Janas ir aš įžengėme į ilgą, prikaitusią patalpą, kurioje jau
sėdėjo daug žmonių ir šnekučiavosi apie praėjusios dienos įvykius. Ir
nieko neįvyko.
Niekas nepasikeitė.
Jokios staigiai stojusios tylos. Jokių dygių žvilgsnių. Atrodė, kad jie
mūsų apskritai nepastebi.
Džebas nusivedė mane prie tuščio stalo ir nuėjo mums trims pa
imti duonos. Janas prisėdo šalia, nusisuko į merginą sau iš kito šono
SIELONEŠĖ • 263
- Taip?
- Džebai... - delsiau ieškodama žodžių, kad jo neįžeisčiau. - Aš...
Suprantu, gal elgiausi kvailai, bet maniau, kad esame draugai.
Įdėmiai žvelgiau jam į veidą ieškodama bent menkiausių užuomi
nų, išduosiančių, kad ketina sumeluoti. Jo žvilgsnis buvo mielas ir ne
kaltas, bet iš kur man žinoti, kokios gali būti melagių akys?
- Žinoma, kad esame, Klaja.
- Tai kodėl elgiesi taip, tarsi norėtum mano mirties?
Iš nuostabos jis suraukė tankius antakius.
- Kodėl taip nusprendei, mieloji?
Išvardijau įrodymus:
- Šiandien
su tomis nepasiėmei ginklo. O vakar palikai mane virtuvėje vieną
moterimis.
Dėdulė išsiviepė.
- Maniau, kad nekenti to šautuvo.
Laukiau, kol jis pasiaiškins.
- Klaja, jei trokščiau tavo mirties, jau pirmą dieną būtum buvusi
negyva.
- Žinau, - sumurmėjau ir sutrikau pati nesuprasdama kodėl. - At
leisk, viskas taip painu.
Džebas nusikvatojo.
- Patikėk, tikrai nenoriu, kad mirtum! Tai ir yra visa esmė, vaike.
Tik siekiau, kad žmonės, kuo dažniau tave matydami, priprastų ir il
gainiui liautųsi apie tai galvoję. Kaip su ta varle verdančiame puode.
Suraukiau kaktą: dar viena mįslė?
Džebas paaiškino:
- Varlė, jeigu ją įmestum į verdantį vandenį, akimirksniu iššoktų.
Bet jei įdėtum į drungną vandenį ir pamažu kaitintum, varlė nesupras
tų, kas vyksta, paskui jau būtų per vėlu - ji paprasčiausiai išvirtų. Šios
istorijos pamokymas toks: reakcija į staigius pokyčius yra visai kitokia
nei Minutę
į pamažu vykstančius
apie reiškinius.
tai mąsčiau. Prisiminiau, kad šiandien per pietus žmo
nės nekreipė į mane dėmesio. Džebas pripratino juos prie manęs. Tai
SIELONEŠĖ • 265
suvokusi vėl atgavau viltį. Nors mano padėtyje paika ko nors tikėtis,
ne veltui sakoma, kad viltis - kvailių motina: ji iš naujo pripildė mano
esybę nuspalvindama ateitį džiugesnėmis spalvomis.
- Džebai?
- Taip?
- Aš varlė ar vanduo?
Jis nusijuokė.
- Šitai paliksiu spręsti tau pačiai. Tau, kaip sielai, bus naudinga pa
siknaisioti savyje, - jis vėl nusikvatojo, šį kartą daug garsiau, ir pasisu
ko eiti. - Aš rimtai.
- Palauk! Dar kai ko noriu paklausti.
tave- klausimais.
Žinoma. Būtų kiauliška neatsakyti, kai tiek laiko pats kankinau
- Kodėl esi mano draugas, Džebai?
Jis prikando lūpą - svarstė, ką atsakyti.
- Matai, esu smalsus žmogus, - pradėjo, o aš pritardama linktelė
jau. - Per pastaruosius metus iki valios prisižiūrėjau sielų, bet nė kar
to nėra tekę su jomis kalbėtis. Kuo toliau, tuo daugiau man kildavo
klausimų, ir jie vis kaupėsi, kaupėsi... Be to, visuomet maniau, kad
jei žmogus nori, puikiausiai gali sutarti su bet kuo. Mėgstu patikrinti,
ar mano teorijos nėra vien teorijos. Ir štai atsirandi tu, viena iš mie
liausių merginų, kokias esu sutikęs. Įsivaizduok, kaip velniškai įdomu
susidraugauti su siela. Man pasisekė ir aš nepaprastai tuo didžiuojuosi,
negana to - jaučiuosi išskirtinis.
Jis mirktelėjo, žemai nusilenkė ir išėjo.
Vien dėl to, kad dabar sužinojau Džebo planus, nepasidarė lengviau.
Daugiau dėdė niekada ir niekur nesinešiojo šautuvo. Neturėjau su
pratimo, kur jis paslėptas, bet buvau dėkinga bent jau už tai, kad Džei
miui nereikia miegoti pasidėjus jį prie šono. Iš pradžių nervinausi, kad
berniukas
suvokiau, lieka šalia
jog kai manęs
nėra be jokios
šautuvo, apsaugos,
ir pavojus bet geriau
mažesnis. pagalvojusi
Niekam nešaus į
galvą skriausti beginklį vaiką, kai jis pats niekam nekelia grėsmės. Be
266 • S TE P H E N I E M E Y E R
pamatyti kelias atverstas knygas ir krūvas, rietuves, šūsnis popierių,

kuriuose, regis, buvo vien eskizai.
Grįžtant smalsumas nugalėjo baimę.
- Janai? - kreipiausi pirmą kartą sunkiai tardama jo vardą.
- Taip? - atsiliepė nustebęs, kad užkalbinau.
- Kodėl manęs dar nenužudėte?
Jis sušnarpštė.
- Tiesmukas klausimas.
- Žinai, kad gali tai padaryti. Džebas įsiustų, bet vargu ar tave nu
šautų.
Ką aš kalbu? Nuskambėjo taip, tarsi pati pirščiau jam tą mintį. Pri-
kandau liežuvį.
- Žinau, - ramiai atsakė jis.
Kurį laiką ėjome tylėdami, tunely girdėjosi vien mūsų žingsniai,
vienodi ir duslūs.
- Man tai neatrodo teisinga, - galiausiai paaiškino Janas. - Daug
apie tai mąsčiau ir nemanau, kad tavo nužudymas ką nors pakeistų.
Tai lyg įvykdyti mirties bausmę eiliniui už generolo padarytus karo
nusikaltimus. Aš netikiu tom pamišusiom Džebo teorijom - aišku, no
rėtųsi patikėti, tačiau koks nors dalykas vien dėl to, kad jo labai trokšti,
netampa tiesa. Teisus jis ar ne, nežinau, bet man neatrodo, kad lin
kėtum mums blogo. Turiu pripažinti, kad atrodo, jog esi nuoširdžiai
prisirišusi prie to berniuko. Labai keista tai matyti. Šiaip ar taip, kol
nesukėlei mums jokio pavojaus, būtų lyg ir... žiauru tave žudyti. Viena
nepritapėle bus daugiau, ir tiek.
Akimirką mąsčiau apie žodį „nepritapėlė". Ko gero, tai tiksliausias
mano apibūdinimas, kokį kada esu girdėjusi. Ar kur nors buvau iš tiesų
pritapusi?
Keista, kad iš visų žmonių kaip tik Janas pasirodė esąs tokios kilnios
širdies. Nemaniau, kad žiaurumas jam gali kelti pasibjaurėjimą.
Jis
- Jeitylėdamas laukė, kol
neketini manęs apgalvosiu
žudyti, jo žodžius.
kodėl pasišovei lydėti? - pasiteiravau.
Janas kiek patylėjo ir atsakė:
268 - S T E P H E N I E MEYER
25 SKYRIUS
P ASAKOJI MAI
Praėjo dar savaitė, gal dvi - nemačiau prasmės skaičiuoti dienų, lai
kasKiekvieną
čia slinko sava
dienątėkme.
dirbauIrkartu
kuo toliau, tuo keisčiau
su žmonėmis, viskas
dažnai klostėsi.Kai
be Džebo.
kada šalia būdavo Janas, kitąkart daktaras, retkarčiais vien Džeimis. Ra
vėjau daržus, minkiau duoną, šveičiau stalus, nešiojau vandenį, viriau
svogūnienę, skalbiau drabužius toliausiame juodo duburio gale ir ėsdi-
nausi rankas gamindama kaktusų muilą. Kiekvienas atliko savo pareigas,
o aš, kadangi jaučiausi neturinti teisės čia būti, atsidėkodama plušėjau už
du. Nenusipelniau šios vietos, todėl stengiausi niekam nebūti našta.
Po truputį, dažniausiai klausydamasi pokalbių, vis geriau pažinau
aplinkinius. Bent jau įsiminiau visų vardus. Moteris karamelės spalvos
oda buvo vardu Lilė, kažkada gyveno Filadelfijoje. Ji išsiskyrė keistu
humoro jausmu: nesuprasi, kada kalba rimtai, o kada juokauja. Lilė
puikiai sutarė su visais, nes niekada nepykdavo ir nesišiaušdavo. Jau
nuolis juodais, tankiais šeriais, Vesas, nuolat sekiojo jai iš paskos ne
nuleisdamas geidulingų akių, bet šiai jo merginimas, regis, buvo nė
motais. Vesui tebuvo devyniolika, kai pabėgo iš Jurikos Montanoje.
Motiną apsimiegojusiu žvilgsniu vadino Liusina, o du jos berniukus -
Izaju ir Laisvūnu, mat šis gimė urvuose, jį priėmė daktaras. Šią trijulę
retai matydavau, atrodė, kad motina stengėsi vaikus laikyti kuo toliau
nuo manęs,
rodė kiek leido
esąs Trudės vyrasšiDžefris.
ankšta Šalia
erdvė.jųPlinkantis raudonskruostis
beveik visada pasi
sukiojosi kitas se
nyvas vyras, vardu Hitas, dar nuo vaikystės geriausias Džefrio draugas.
Šeron toli gražu nebuvo ta mergina, kurią mačiau Melani prisimi

nimuose. Gal tie metai, pragyventi vienumoje su griežta motina, dukrą
pavertė šios kopija. Nors Šeron santykiai su daktaru užsimezgė vėliau,
nei šiame pasaulyje atsiradau aš, nauja meilė nesuminkštino jai širdies.
Apie jų santykius sužinojau iš Džeimio, nes Šeron ir Megė niekada
neužsimiršdavo ir man būnant šalia kalbėdavosi labai atsargiai. Abi iki
šiol buvo didžiausios mano priešės, vienintelės, kurios net nekreipda
mos dėmesio sugebėjo skleisti nirčią neapykantą.
Džeimio paklausiau, kaip Šeron su Mege atsidūrė urvuose: ar at
keliavo anksčiau už jį ir Džaredą, ar pačios susirado Džebą. Berniu
kas iškart suprato, kad aš iš tiesų klausiau, ar Melani ne veltui bandė
jas surasti.
Pasirodo, ne. Džaredas parodęs jam paskutinę Melani žinutę ir pa
sakęs, kad ji žuvo, - praėjo akimirka, kol Džeimis vėl galėjo kalbėti, iš
jo veido perskaičiau, ką ši žinia reiškė jiems abiem, - tada abu nuėję
ieškoti Šeron. Džaredas buvęs per plauką nuo mirties, nes kol viską aiš
kinęs, Megė laikiusi jam į krūtinę įrėmusi senovinio kardo smaigalį.
Megė su Džaredu greitai įminusi Džebo mįslę. Jie keturiese pasiekę
urvus dar prieš man išvažiuojant iš Čikagos į San Diegą.
Su Džeimiu šnekėti apie Melani pasirodė ne taip sunku, kaip ma
niau. Ji visuomet buvo mūsų pokalbių dalis, malšindavo jo skausmą,
drąsindavo mane, nors mažai šnekėjo. Melani su manimi nuo šiol retai
bendravo, o jei ką ir sakydavo, tai taip blankiai, kad retkarčiais susipai
niodavau, ar iš tikrųjų ją girdžiu, ar tik pagalvoju, kad ji turėtų taip pa
sakyti. O štai dėl Džeimio labiau stengėsi. Jei kalbėdavo aiškiai, tai tik
su juo. Jeigu nieko nesakydavo, abu visuomet jautėme ją esant šalia.
- Kodėl dabar Melani tokia tyli? - kartą vėlai vakare parūpo
Džeimiui.
Šį sykį jis nekankino manęs klausimais apie vorus ir ugnies rijikus.
Diena buvo ilga - rovėme morkas ir abu kaip reikiant nusivarėme nuo
kojų. Maža
- Jai to, kalbėti.
sunku man juosmenį surakino
Tam Melani turidiegliai.
įdėti kur kas daugiau pastangų
nei tu ar aš. O gal dabar neturi pasakyti ko nors labai svarbaus.

- Ką ji visą laiką veikia?

- Manau, klausosi. Tik spėju, bet tiksliai nežinau.
- O dabar ar girdi ją?
-Ne.
Aš nusižiovavau. Jis tylėjo, pamaniau, kad užmigo. Man taip pat
pradėjo lipti akys.
- Ar manai, kad ji mirs? Kad visiškai išnyks? - staiga sušnibždėjo
Džeimis. Tariant paskutinį žodį jo balsas užlūžo.
Nemokėjau meluoti. Net jei mokėčiau, negalėčiau Džeimiui pa
sakyti netiesos. Stengiausi negalvoti apie painius savo jausmus jam.
Antraip kaip gi čia išeitų: stipriausią meilę, kokios nejaučiau per visus
devynis gyvenimus, pirmąjį tikrą šeimos, artumo, motinystės jausmą
pajutau kitos rūšies individui? Geriau apie tai negalvoti.
- Nežinau, - pasakiau jam. Bet netrukus tiesos dėlei pridūriau: -
Tikiuosi, kad ne.
- Ar tu ją myli kaip ir mane? Ar nekenti jos, kaip ji nekenčia tavęs?
- Mano jausmas jai kitoks nei tau. Be to, niekada nejaučiau jai tikros
neapykantos, net pačioje pradžioje. Labai Melani bijojau. Ir pykau, kad
dėl jos negaliu būti tokia kaip visos sielos. Tačiau visuomet žavėjausi
stipriomis asmenybėmis, o Melani yra stipriausia iš visų, kokias kada
nors buvau sutikusi.
Džeimis nusijuokė.
- Tujos bijojai?
- Manai, kad tavo sesuo negali bauginti? Prisimink tą kartą, kai
užlipai iki paties kanjono viršaus ir vėlai grįžai namo, kaip, pasak Dža
redo, ji „velniais perkūnais trankėsi".
Tai prisiminęs Džeimis sukrizeno. O aš apsidžiaugiau, kad daugiau
nereikės kalbėti šia skausminga tema.
Kaip galėdama stengiausi taikiai sugyventi su visais naujais pažįsta
mais. Maniau, kad esu pasirengusi padaryti bet ką, nors ir koks sunkus
ar dvokiantis būtų darbas, bet, pasirodo, klydau.
- Tai va... aš ir galvoju, - tarė Džebas vieną dieną, maždaug po
dviejų savaičių, kai „viskas aprimo".
SIELONEŠĖ • 273
- Niekas nebaigta, kol esame mes! - atšovė ir išsiviepė aiškiai mane

erzindamas. - Nesitikiu, kad tapsi išdavike ar padėsi mums ant lėkštu
tės kokį nors neregėtą ginklą prieš saviškius. Tiesiog manau, kad turė
tume daugiau žinoti apie pasaulį, kuriame dabar gyvename.
Krūptelėjau išgirdusi žodį „išdavikas".
- Negalėčiau duoti jums jokio ginklo, Džebai, net jei norėčiau. Mes
neturime silpnų vietų, jokių Achilo sausgyslių. Išmaišyk visą kosmosą
ir nerasi jokio mirtino mūsų priešo, kuris atskubėtų jums į pagalbą,
nėra tokio viruso, kuris nušluotų mus nuo Visatos paviršiaus palikda
mas gyvus tik jus. Atleisk.
- Nesirūpink, - jis sugniaužė pirštus į kumštį ir žaismingai paba-
kino man į Pamatysi,
bodžiauja. ranką. - Tu
jiegal nustebsi
norės sužinojusi,
pasiklausyti tavo kad žmonės
istorijų daugčia nuo
labiau,
nei manai.
Žinojau, kad Džebas nenusileis. Kažin, ar jis iš viso mokėjo susitai
kyti su pralaimėjimu? Abejojau.
Valgydama paprastai sėdėdavau su Džebu ir Džeimiu, jei tik šis ne
būdavo pamokose ar užsiėmęs kuo nors kitu. Janas visuomet trynėsi
kur nors netoliese, nors prie mūsų stalo nesėdo. Vis dar negalėjau pri
prasti prie minties, kad jis savo noru sutiko mane sergėti. Atrodė per
daug neįtikėtina, kad būtų tiesa, vadinasi, pagal žmonių filosofiją, čia
slypėjo kažkokia apgaulė.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai atmečiau Džebo pasiūlymą mo
kyti žmones „jų labui", per vakarienę šalia manęs prisėdo daktaras.
Šeron liko sėdėti kur sėdėjusi - toliausiame kampe nuo mano įpras
tinės vietos. Šiandien ji buvo viena, be motinos. Daktarui pasukus link
manęs, nė negrįžtelėjo pažiūrėti. Jos ryškūs plaukai buvo susukti į storą
kuodą, todėl pastebėjau, kad nors ir stengėsi sėdėti tiesiai, ištempusi
kaklą, pečiai buvo pakumpę, prislėgti įtampos ir skausmo. Tai maty
dama norėjau pašokti ir išbėgti, kol daktaras dar neprasižiojo ką nors
sakyti, - kad
Tačiau tik sėdintis
šalia ji nepamanytų,
Džeimisjogiškart
su juo rezgu mano
pamatė kokį nors sąmokslą.
akyse augančią
paniką ir stipriai suėmė už rankos. Jis kažkaip iš anksto sugebėjo nu
SIELONEŠĖ • 275
- Kuo jie panašūs? - bakino mane daktaras.

Pavarčiau akis suprasdama, kad šitai vyksta ne be Džebo malonės,
bet kalbėjau toliau:
- Jie daug kuo primena žinduolius: šiltakraujai, apaugę kailiu. Jų
kraujas ne visai toks kaip jūsų, tačiau iš esmės jo paskirtis ta pati. Jie iš
gyvena tokius pat jausmus, poreikį bendrauti, kūrybinius polinkius...
- Kūrybinius? - daktaras susižavėjęs - ar tik apsimesdamas - pa
linko į priekį. - Kaip tai?
Pažvelgiau į Džeimį.
- Džeimi, tu tai žinai. Papasakok daktarui.
- Galėjau ką nors ne taip suprasti.
- Tu viską supratai.
Berniukas sužiuro į daktarą, šis linktelėjo.
- Matote, jų stulbinamos letenos, - užsidegęs puolė aiškinti Džei
mis. - Per sąnarius jos gali lankstytis į abi puses, - ir išbandė savo pirš
tus, tarsi jie taip pat galėtų atsilenkti atgal. - Viena letenų pusė minkšta
kaip mano delnas, kita aštri, tarsi skustuvais apaugusi! Išorine letenų
puse jie kerta ledą, iš jo daro skulptūras. Stato krištolo skaidrumo pilių
miestus ir jie niekada neištirpsta! Jos neregėto grožio, kaip iš pasakų,
ar ne, Klaja? - ir atsisuko į mane pritarimo. '
Aš pritardama linktelėjau ir tęsiau toliau:
- Lokiai kitaip nei mes mato spalvas - ledas jiems tviska vaivorykš
tėmis. Savo statytais miestais jie be galo didžiuojasi. Ir nesiliauja jų gra
žinę. Pažinojau vieną lokį, jo vardas buvo... kažkas panašaus į Žėrintį
Audėją, tik jų kalba skamba daug gražiau. Nepaprastas meistras: tarsi
pats ledas jo letenose būtų žinojęs, ko iš jo norima, ir įgaudavo lokio
sapnuose regėtą formą. Buvau kartą jį sutikusi ir mačiau jo šedevrus.
Tai vieni iš nuostabiausių mano prisiminimų.
- Jie sapnuoja? - tyliai paklausė Janas.
Kreivai šyptelėjau.
- Ne taip ryškiai kaip žmonės.
- Iš kur jūsų gydytojai semiasi žinių apie naujų rūšių fiziologiją? Juk
į naują planetą atkeliauja jau pasirengę. Stebėjau pačią pradžią - ma
SIELONEŠĖ • 277
čiau, kad mirtinai sergantys pacientai išeidavo iš ligoninės visiškai... -

žemoje daktaro kaktoje susimetė „V“ formos raukšlė. Jis nekentė už
puolikų, tačiau, skirtingai nei kiti, ir pavydėjo jiems.
Man praėjo noras pasakoti. Dabar visi klausėsi įtempę ausis, o tai
toli gražu ne įstabi pasaka apie lokius, kuriančius ledo skulptūras. Tai
istorija apie žmonių pralaimėjimą.
Daktaras laukė. Raukšlė jo kaktoje taip ir neišsilygino.
- Jie... jie turėdavo pavyzdžių, - sumurmėjau.
Janas supratingai išsišiepė:
- A, skraidančios lėkštės ir pagrobti žmonės.
Apsimečiau, kad negirdėjau.
Daktaras
- Logiška.kietai sučiaupė lūpas.
Virtuvėje stojo kraupi tyla - kaip tada, kai pirmą kartą čia pasi
rodžiau.
- Iš kur atsirado sielos? - paklausė Dokas. - Ar prisimeni? Turiu
omeny, ar žinai, kaip vystėsi jūsų rūšis?
- Iš Ištakų, - atsakiau linktelėdama. - Mes vis dar ten gyvename.
Aš ten... gimiau.
- Tai ypatingas atvejis, - pertarė mane Džeimis. - Kitur retai sutiksi
Ištakose gimusią sielą, ar ne? Dauguma jų stengiasi nepalikti gimto
sios planetos, taip, Klaja? - ir tratėjo toliau nelaukdamas patvirtinimo.
Jau pradėjau gailėtis, kad kasnakt taip išsamiai atsakinėjau į jo klausi
mus. - Siela, kuri išvyksta, tampa lyg ir... garsenybe. Tarsi kokiu kara
liškos šeimos nariu.
Pajutau, kad man kaista skruostai.
- Tai vėsus pasaulis, - bėrė Džeimis neužsičiaupdamas. - Daugybė
debesų, sugulusių įvairiaspalviais sluoksniais. Tai vienintelė planeta,
kur sielos labai ilgai gali išgyventi be sielonešio. Ištakose sielonešiai
nepaprastai gražūs, su savotiškais plunksniškais sparnais, daugybe
čiuptuvėlių
Daktarasirsėdėjo
didelėmis sidabrinėmis
pasirėmęs akimis.
rankomis smakrą ir kaip užburtas vis
linko į priekį.
- Ar sielos prisimena, kaip susiformavo sielonešio ir parazito santy

kiai? Kaip prasidėjo kolonizacija?
Šį kartą Džeimis patraukė pečius ir sužiuro į mane.
- Mes visuomet taip elgėmės, - atsakiau lėtai ir nenorom. - Bent jau
visą sąmoningą savo gyvenimą. Mūsų planetą atrado kita rūšis - grifai,
taip juos daugiau dėl asmeninių savybių nei išvaizdos vadina Žemė
je. Jie buvo... atgrasūs. Netrukus supratome, kad galime susijungti su
jais kaip su gimtaisiais sielonešiais. Išmokę juos valdyti perpratome jų
technologijas. Grifų planetą užgrobėme pačią pirmą, tada paskui juos
nusekėme į Slibinų planetą ir Vasaros pasaulį - mielas vietas, kur grifai
irgi elgėsi nelabai... gražiai. Taip prasidėjo kolonizacija, mūsų sielo-
nešiai dauginosi kur kas lėčiau nei mes ir jų gyvenimo trukmė mums
pasirodė per trumpa. Pradėjome toliau tyrinėti Visatą...
Aš nutilau veidu jausdama daugybę žvilgsnių. Tik Šeron žiūrėjo
į šalį.
- Kalbi taip, lyg pati ten būtum buvusi, - ramiai pastebėjo Janas. -
Kiek laiko tai jau trunka?
- Dinozaurai jau buvo išnykę, bet žmonių dar nebuvo. Galiu kai ką
atkurti iš savo motinos motinos motinos prisiminimų.
- O kiek metų tau ? - smalsiai palinko link manęs Janas, spindinčios
mėlynos akys gręžte gręžė.
- Jei Žemės metais... aš nežinau...
- Maždaug, - mygo jis.
- Greičiausiai tūkstančiai metų, - gūžtelėjau pečiais. - Pamečiau
skaičių, kai buvau užmigdyta.
Janas apstulbęs atšlijo.
- Vaje, kokia sena, - iškvėpė Džeimis.
- Tačiau iš tikrųjų esu jaunesnė už tave, - sumurmėjau jam. - Ne
turiu nė vienų metų. Visą laiką jaučiuosi kaip vaikas.
Džeimio lūpų kampučiai linksmai pakilo: jam patiko būti vy
resniam.
- Kaip jūsų rūšis sensta? - nekantravo daktaras. - Kokia įprasta sie-
lų gyvenimo trukmė?
SIELONEŠĖ • 279
- Tokios nėra. Kol sielonešis sveikas, galime gyventi nors ir amži

nai, - paaiškinau.
Iš visų urvo pašalių atsklido tylūs balsai - pyksta? gąsdinasi? bjauri
si? Supratau, kaip neišmintingai pasielgiau, ką šie žodžiai reiškė jiems,
ir prikandau liežuvį.
- Nuostabu, - žemu balsu iškošė įtūžusi Šeron, bet ir dabar ne
atsisuko.
Džeimis, pamatęs mano akyse kylant paniką, vėl suspaudė pirštus,
šįkart švelniai, bet aš ryžtingai juos ištraukiau.
- Ačiū, aš jau soti, - sušnibždėjau, nors priešais gulėjo vos pra
laužtas duonos kepalėlis. Pašokau ir laikydamasi pasienio išbėgau iš
virtuvės.
Džeimis puolė paskui mane. Pasivijo didžiajame urve ir įbruko pa
liktą duoną.
- Buvo labai įdomu, tikrai, - patikino mane. - Nesigraužk, nema
nau, kad labai juos nuliūdinai.
- Tai Džebas prikalbino Doką, ar ne?
- Tu gražiai pasakoji. Kai apie tai sužinos ir kiti, klausysis išsižioję,
pamatysi. Kaip mudu su Džebu.
- O jei aš nenoriu pasakoti?
Džeimis paniuro.
- Na, tada... nepasakok. Bet man tu pasakojai viską.
- Tai visai kas kita. Tu mane mėgsti, - norėjau pasakyti, „tu ne
trokšti mano mirties", tačiau pagalvojau, kad šie žodžiai jį nuliūdintų.
- Jei kiti geriau tave pažintų, irgi pamėgtų. Kaip Janas su Doku.
- Janas ir Dokas manęs nemėgsta, Džeimi. Jie tiesiog liguistai
smalsūs.
- Klysti.
- Uuf, - atsidusau. Stovėjome prie savo miegamojo slenksčio. Pra-
skleidžiau uždangalą ir griuvau ant čiužinio. Džeimis prisėdo šalia, tik
ne taip energingai, ir apsikabino kelius.
- Baik siusti, - paprašė jis. - Džebas žino, ką daro.
Tik graudžiai sudejavau.

- Liaukis, nėra taip blogai.
- Ar dabar pasirodžius virtuvėje Dokas kiekvieną kartą ims mane
tardyti? Taip!?
Džeimis suglumęs nunėrė akis.
- Arba Janas. Arba Džebas.
- Arba tu.
- Mums visiems smalsu.
Vėl atsidusau ir apsiverčiau ant pilvo.
- Ar Džebas kiekvieną mielą kartelį pasiekia savo?
Džeimis pasikasė galvą ir kiek patylėjęs patikino:
- Echm... beveik visada.
Dantimis atsiplėšiau didžiulį duonos gabalą. Sučiaumojusi burb

telėjau:
- Nuo šiol valgysiu čia.
- Tada žinok, kad rytoj tavęs klausinės Janas - kai ravėsite špinatus.
Ir Džebas čia nesikišo - jis pats norėjo.
- Nuostabu.
- O tu kandi. Nemaniau, kad parazitai... norėjau pasakyti, sielos,
gali būti tokios aštrialiežuvės. Jūs visada tokios mieeelos.
- Sielos Žemėje daug ko išmoko, vaike, o mes mokomės greitai.
Džeimis nusijuokė ir paėmė mane už rankos.
- Juk tau čia patinka? Juk nesi nelaiminga, ar ne?
Išplėtęs dideles šokolado rudumo akis jis neramiai laukė atsakymo.
Prispaudžiau jo delną sau prie veido.
- Nesijaudink, man viskas gerai, - ir šią akimirką kalbėjau gryną
tiesą.
26 SKYRIUS
SUGRĮŽIMAS
Kad ir kaip ne prie širdies man buvo ta mintis, ėmiau skaityti pas
kaitas, kaip to norėjo Džebas.
Mano „studentus" greičiau galėjai vadinti laisvaisiais klausytojais:
kas norėdavo, susirinkdavo po vakarienės virtuvėje ir klausinėdavo, o
aš atsakinėdavau. Supratau, kad kol tam neprieštarausiu, Janas, Do
kas ir Džebas bent jau dienomis paliks mane ramybėje, kad galėčiau
netrukdoma atsidėti kasdieniams darbams. Pasakodama visuomet ką
nors dirbau - dažniausiai kepdavau duoną. Jei kas užduodavo itin ke
blų klausimą arba jei nenorėdavau su kuo susitikti akimis - nesunkiai
rasdavau progą padaryti pertraukėlę. Mano galva, vienas kitam tai ne
trukdė, priešingai - jei kartais mano atsakymai nuliūdindavo klausyto
jus, tai rankos visąlaik triūsė jų labui.
Deja, turiu pripažinti, kad Džeimis klydo. Žmonės ir toliau manęs
akivaizdžiai nemėgo. Kaip kitaip, juk aš nebuvau viena iš jų. Kas kita
Džeimis - jo jausmais neabejojau, bet dėl to greičiau buvo kalta toji
keista cheminė reakcija, žmonių pasaulyje vadinama jausmais, o ne
sveikas protas. Džebas manęs irgi nesišalino, bet visi jį laikė kvaištelė
jusiu. O štai kitų žmonių elgesio tuo negalėjau pateisinti.
Ne, jie tikrai manęs nemėgo. Vis dėlto, pradėjus pasakoti, reikalai
po truputį ėmė keistis.
Pirmąį daktaro
kinėjau kartą taiklausimus.
pastebėjau Maudynių
kitą rytą pourve
to, kartu
kai persuvakarienę atsair
Trude, Lile
Džeimiu skalbiau drabužius.

- Klaja, gal galėtum paduoti muilą? - paprašė Trudė.

Išgirdus savo vardą iš tos moters lūpų kūną tarsi elektra nupurtė.
Tylėdama padaviau jai muilą ir nusiploviau peršulį.
- Ačiū, - padėkojo ji.
- Nėra už k-ką, - sumurmėjau. Tariant paskutinį žodį mano balsas
užlūžo.
Kitą dieną ėjau kviesti Džeimio vakarienės ir koridoriuje susiti
kau Lilę.
- Klaja, - linktelėjo prasilenkdama.
- Lile, - atsakiau ir gerklė akimirksniu išdžiūvo.
Netrukus klausimai vakarais pasipylė ne tik iš Jano ir Doko. Nu
stebau,
kai kad šnekiausias
papilkėjusiu veidu, išjisvisų pasirodė
galėjo esąs paliegėliskamantinėti
neužsičiaupdamas Valteris nesvei
apie
šikšnosparnius iš Dainuojančiojo pasaulio. Hitas, paprastai tylėdavęs
ir leisdavęs pasireikšti Trudei su Džefriu, irgi bėrė klausimus vieną po
kito. Jį ypač žavėjo Ugninis pasaulis ir, nors apie jį nemėgau kalbėti,
Hitas tardė mane tol, kol išpešė kiekvieną smulkmeną. Lilę kažkodėl
labai domino mechanika: ji norėjo viską žinoti apie laivus, skraidinan
čius mus iš planetos į planetą, jų pilotus ir netgi kurą. Tai jos prašoma
paaiškinau apie kriogeninius konteinerius, mat visi buvo juos matę,
bet tik keli suprato, kam jie skirti. Droviam Vesui, paprastai sėdėda-
vusiam šalia Lilės, nerūpėjo kitos planetos, tik ši. Kaip taip gali būti?
Jokių pinigų, jokio atlygio už darbą - kaip sielų visuomenė nesuyra?
Paaiškinau, kad ji nedaug kuo skiriasi nuo gyvenimo urvuose. Argi
mes nedirbame už dyką ir nesidalijame darbo vaisiais po lygiai?
- Taip, - nenorom sutiko jis. - Tačiau čia kita tvarka: pabandytum
dykinėti - Džebas tuoj ima mojuoti šautuvu.
Žmonės atsisuko į senioką, šis šelmiškai mirktelėjo ir visi nusijuokė.
Džebas į virtuvę ateidavo kiekvieną vakarą. Tik pasiklausyti, nes
nieko nekalbėjo, vien mąslus kiurksodavo kur nors kampe ir retkar
čiaisJisnusišypsodavo į barzdą.
ir vėl buvo teisus manydamas, kad žmonėms tokie vakarai bus
puiki pramoga. Keista, bet susiklosčiusi situacija man priminė Regin
SIELONEŠĖ • 283
čiųjų jūržolių pasaulį, nors čia visi ir galėjo judėti. Jame mokėjimas
linksminti buvo laikomas profesija ir net turėjo savo vardą, kaip čia
guodėjas, gydytojas ar ieškotojas. Aš buvau viena iš pasakotojų , todėl tai,
kad Žemėje tapau dėstytoja, profesine prasme nebuvo toks jau didelis
pokytis. Sutemus gyvenimas virtuvėje tekėjo jau nusistovėjusia vaga: iš
krosnies tumulais virsdavo dūmai, nosis kutendavo kepamos duonos
kvapas. Šie žmonės, lygiai kaip jūržolės vandenyno dugne, buvo savo
tiškai prikaustyti prie vietos. Ir todėl mano pasakojimus priėmė kaip
netikėtą pramogą, praskaidrinančią įgrisusią kasdienybę: tuos pačius
sunkius, nesibaigiančius darbus, tuos pačius trisdešimt penkis veidus ir
skausmingus prisiminimus apie prarastus artimuosius, tą pačią baimę
ir neviltįpilna
žėdavo - nuolatines
virtuvė. Išjųvisų
palydoves.
išsiskyrėManęs pasiklausyti
tik Šeron su Mege -kaskart prigu
jos nesirodė.
Ėjo ketvirta mano keisto dėstymo savaitė, kai gyvenimas urvuose
vėl pasikeitė.
Tą vakarą virtuvė vėl prisigrūdo sausakimša - uodui nenutūpti. Be
dviejų aršiausių mano priešių, trūko tik Džebo ir Doko. Ant stalo šalia
manęs buvo padėtas metalinis padėklas su tamsiais tešlos kepalėliais,
išsipūtusiais beveik dvigubai. Pats laikas jiems į krosnį, bet laukėme,
kol lauk trauksime jau pašautą duoną. Trudė kas kelios minutės tikri
no, kaip ji kepa, kad, ginkdie, nesudegtų.
Dažnai prašydavau Džeimį mane pakeisti - jei tik žinojo tą ar kitą
istoriją. Man patiko žiūrėti, kaip džiaugsmingai užsiplieskia jo veidas,
kaip įsijautęs į pasakojimą ima rankomis piešti ore paveikslus. Šį vaka
rą Heidei parūpo delfinai, todėl Džeimio paprašiau, kiek išgalės, atsa
kyti į jos klausimus.
Žmonės visuomet liūdėdami klausydavosi apie naujas mūsų kolo
nijas. Delfinai jiems priminė juos pačius pirmaisiais invazijos metais.
Tamsios Heidės akys, žvelgiančios iš po nederančių prie jų šviesių
kirpčiukų, - mane tas visuomet trikdė - dabar buvo kupinos gailesčio
ir užuojautos.
- Jie panašesni į didžiulius laumžirgius nei į žuvis, ar ne, Klaja? -
Džeimis nuolat manęs perklausdavo, nors visuomet tarškėjo toliau
nesulaukdamas atsako. - Jų kūnai padengti tarsi oda. Atsižvelgiant į

amžių, jie turi tris, keturias arba penkias eiles sparnų, taip? Delfinai
gali skrieti vandeniu, nes tai ne visai vanduo, jis lengvesnis už mūsų,
ne toks tirštas. Jie turi penkias, septynias arba devynias kojas - žiūrint,
kokios yra lyties, ar ne, Klaja? Delfinai būna trijų skirtingų lyčių. Jų
rankos ilgos, tvirtais pirštais, todėl jie be vargo sukuria daugybę įvairių
daiktų. Po vandeniu stato didžiulius miestus iš ten pat augančių tam
prių, diržingų augalų, primenančių mūsų medžius. Tačiau delfinai nėra
tokie išsivystę kaip mes - teisingai, Klaja? - nes neturi kosminių laivų
ar, tarkim, telefoninio ryšio. Žmonės daug toliau pažengę į priekį.
Trudė ištraukė iš krosnies padėklą su traškia duona, o aš pasilen
kiau į įkaitusią, rūkstančią angą naujų kepaliukų pašauti. Turėjau kiek
pasitursinti, kad kišdama padėklą krosnin išlaikyčiau pusiausvyrą.
Kol prakaitavau priešais ugnį, kažkur toli, koridoriaus gilumoje iš
girdau triukšmą. Sunku buvo spręsti, kas tai ir iš kur sklinda, nes urvų
labirintas iškreipdavo visus garsus ar atstumą.
- Valio! - sušuko Džeimis ir puolė iš virtuvės. Atsisukusi tepama
čiau jo pakaušį.
Atsitiesiau ir instinktyviai jau žengiau paskui jį.
- Palauk, - tarė Janas. - Jis grįš. Dar ką nors papasakok apie delfinus.
Jis sėdėjo ant stalo šalia krosnies - pati tokio karščio nebūčiau iš
tvėrusi - taip arti manęs, kad pasilenkęs galėjo paliesti riešą. Krūptelė
jau ir kiek atšlijau, bet likau sėdėti kur sėdėjusi.
- Kas ten vyksta? - paklausiau. Vis dar girdėjau sąmyšį, iš kurio
išsiskyrė susijaudinęs Džeimio balsas.
Janas gūžtelėjo.
- Kas žino? Gal Džebas... - jis vėl truktelėjo pečius, tarsi jam būtų nė
motais. Nors stengėsi atrodyti nerūpestingai, akyse įžvelgiau įtampą.
Neabejojau, kad netrukus viskas paaiškės, todėl pakraipiusi galvą
pradėjau aiškinti nepaprastai sudėtingus šeimyninius delfinų santy
kius ir kartu padėjau Trudei dėlioti šiltą duoną į plastikines dėžes.
- Šeši iš devynių... senelių, taip sakant, pirmojoje lervų vystymosi
stadijoje paprastai lieka su jomis, tuo metu trys tėvai su šešiais savo
SIELONEŠĖ • 285
seneliais prie šeimos būsto pristato naują sparną, kuriame gyvens pa

augusi, jau galinti judėti jaunoji karta, - kalbėjau kaip visada nežiū
rėdama į klausytojus, o spoksodama į kepalėlius savo rankose. Staiga
virtuvės gale išgirdau kažką aiktelint. Apsidairiau susidomėjusi, ką taip
galėjo sujaudinti delfinų istorija, ir kartu toliau pasakojau: - Kiti trys
seneliai dažniausiai užsiima...
Tik šiuo metu žmonėms nerūpėjau nei aš, nei mano šnekos. Vi
sos galvos žiūrėjo į koridorių, kaip tik į tą pusę buvau pasisukusi ir aš.
Mano žvilgsnis nuslydo jų viršugalviais ir sustojo ties tamsiu įėjimu.
Pirmiausia išvydau liekną Džeimio figūrėlę, įsikibusią kažkieno
rankos. Ta nuo galvos iki kojų dulkina stovyla beveik nesiskyrė nuo
urvo sienos. Per aukšta, kad būtų Džebas, be to, po akimirkos pastebė
jau Džeimiui už nugaros boluojant senioko barzdą. Net iš toli mačiau,
kad Džebas stovi prisimerkęs ir suraukęs nosį, lyg nerimaudamas - re
tai jį tokį išvysi. Džeimio veidas, priešingai, spindėjo džiaugsmu.
- Tokios tokelės, - užbaigė mano pasakojimą Janas ir niūriai pri
dūrė: - Prasideda, - ugnis sutraškėjo taip garsiai, kad vos išgirdau, ką
jis pasakė.
Purvinas vyras žengė į priekį, Džeimis nesitraukė nuo jo nė per
žingsnį. Viena vyro ranka nesąmoningai pakilo į viršų ir susigniaužė.
Tada jis prabilo - Džaredo balsu, bejausmiu, be jokių intonacijų.
- Džebai, ką visa tai reiškia?
Mėšlungis suspaudė man gerklę, negalėjau nuryti seilių, net oro
įkvėpti. Širdis ėmė daužytis kaip būgnas - bum, bum, bum.
„Džaredas! - linksmai suskardeno Melani, iš tylenės akimirksniu
virtusi karšta įsimylėjėle. - Džaredas grįžo!"
- Klaja pasakoja mums apie Visatą, - springdamas išpyškino Džei
mis. Keista, kad nepastebėjo, koks Džaredas įsiutęs, matyt, buvo per
daug susijaudinęs, jog atkreiptų dėmesį.
- Klaja? - pakartojo Džaredas grėsmingu, žemu balsu, veikiau pri
menančiu urzgimą.
Virtuvės prieigose grūdosi dar kelios purvinos figūros. Jas pastebė
jau tik tada, kai pritardamos Džaredui, irgi įtūžusios suklego.
Iš suakmenėjusios auditorijos atsiskyrė šviesi galvutė - ant kojų pa

šoko Peidžė.
- Endi! - sušuko ji ir kliūdama už ją apspitusių žmonių puolė link
būrelio atėjusiųjų. Vienas dulkinas vyras žengė į priekį, apėjo Džaredą
ir laiku pagavo Peidžę, jau begriūvančią ant Vėso.
- Ak, Endi! - kūkčiojo ji. Balsas priminė Melani.
Peidžės jausmų protrūkis akimirksniu pakeitė atmosferą. Baugiai
nuščiuvusi minia ėmė džiugiai murmėti, dauguma stojosi ir ėjo pa
sveikinti sugrįžusių vyrų. Stebėjau jų veidus: žmonės kreivai šypsojosi
ir vogčiomis dėbčiojo mano pusėn. Kol supratau, ką reiškia tokia jų
išraiška, praėjo kankinamai ilga sekundė, laikas tarsi sustingo sukaus-
tydamas ir mane. Kaltė.
- Viskas bus gerai, Klaja, - sukuždėjo Janas.
Perliejau jį laukiniu žvilgsniu ieškodama kaltės ir jo veide. Janas
prisimerkęs spoksojo į atvykėlius - išraiškingose mėlynose akyse tebu
vo vien pasiryžimas ginti.
- Kokia čia velniava, žmonės? - sududeno kitas balsas.
Kailas, dėl ūgio nesunkiai atpažįstamas net per storą purvo sluoks
nį, prasibrovė pro Džaredą ir pasuko tiesiai link... manęs.
- Ar jums visiems smegenys suminkštėjo, kad leidžiate jam muilin
ti akis? O gal čia jau buvo ieškotojai ir jūs visi parazitai?
Žmonės susigėdę nuleido akis. Tik keli liko stovėti išdidžiai iškėlę
galvas: Lilė, Trudė, Hitas, Vesas ir... trapusis Valteris.
- Raminkis, Kailai, - tarė Valteris silpnu balsu.
Kailas nekreipė į jį dėmesio. Plačiais žingsniais drožė link manęs,
jo akys, paprastai kobalto mėlynumo kaip brolio, pasruvo krauju. Bet
man rūpėjo ne Kailas, nusisukau ir įsistebeilijau į purviną Džaredo vei
dą - gal suprasiu jo mintis.
Iš mano akių tarsi užtvanką pralaužęs ežeras liejosi galinga Melani
meilė. Tas jausmas buvo stipresnis už viską, aš net pamiršau įniršusį
barbarą, žaibiškai artėjantį prie manęs.
Akiratykaklą,
Ištempiau išdygopasistiebiau,
Janas, jis ryžtingai žengė į priekį
kad tik neišleisčiau ir užstojo
Džaredo iš akių,mane.
- tai
būtų buvę ne mano jėgoms.
SIELONEŠĖ • 287
- Kol tavęs nebuvo, brolau, kai kas pasikeitė.

Kailas sustojo kaip įbestas ir išsižiojo negalėdamas patikėti tuo, ką
išgirdo.
- Vadinasi, vis dėlto buvo atėję ieškotojai, taip, Janai?
- Ji mums nepavojinga.
Kailas sugriežė dantimis, akies kampučiu mačiau, kad kišenėje kaž
ko ieško.
Tai privertė mane atsitokėti. Susigūžiau neabejodama, kad ginklo.
Užsikirsdama išlemenau:
- Janai, nesikišk.
Maldaujantis mano balsas nenumaldė jo ryžto. Nustebau, kaip sti
priai dėl jo nerimauju, kaip bijau, kad neatsitiktų kas nors bloga. Tai
nebuvo tas instinktyvus, iki kaulų smegenų įaugęs poreikis apsaugoti,
kokį jaučiau Džeimiui ir net Džaredui. Tiesiog suvokiau, kad būtų be
galo neteisinga, jei Janas nukentėtų gindamas mane.
Kai Kailas ištraukė ranką iš kišenės, lengviau atsidusau: joje buvo ži
bintuvėlis. Akimirkai jis nukreipė šviesą Janui į veidą. Šis žvelgė ramiai.
- Tada kas? - nesusigaudė Kailas ir nugrūdo žibintuvėlį atgal į
kišenę. - Tu ne parazitas. Kaip jis sugebėjo tave apmulkinti?
- Nusiramink. Leisk tau viską paaiškinti.
-Ne.
Prieštaravo ne Kailas, balsas atsklido jam iš užnugario. Žiūrėjau,
kaip pro tylinčius žmones link mūsų lėtai žengia Džaredas, Džeimis
vis dar nepaleido jo rankos ir sumišęs dairėsi. Dabar jau aiškiai mačiau
Džaredo veidą, nors ir kaip storai jį slėpė dulkės. Net Melani, alpstanti
iš laimės, ir ta negalėjo suklysti - jo veide atsispindėjo vien nuožmi
neapykanta ir neapsakomas pasidygėjimas.
Džebas stengėsi ne dėl tų žmonių. Nesvarbu, kad dabar su manimi
kalbėjosi Trudė ir Lilė, kad Janas, gindamas mane, stojo prieš savo bro
lį, kad Šeron su Mege bent jau atvirai nerodė priešiškumo ženklų. Tas
vienintelis, kurį ir reikėjo įtikinti, ką tik galutinai apsisprendė.
- Nematau
Džebai, reikalo
- tęsė jis, nusiraminti, - atsisukti
nepasivargindamas pro dantis iškošė Džaredas.
ir pažiūrėti, ar senis at-
ėjo iš paskos, - duok ginklą.

Po jo žodžių stojo tokia tyla, kad net ausyse skaudžiai spengė.

Pamačiusi jo veidą supratau - viskas baigta. Žinojau, ką turiu dary
ti, ir Melani man neprieštaravo. Kuo ramiau žingtelėjau į šalį ir atgal,
kad atitolčiau nuo Jano. Tada užsimerkiau.
- Tai kad aš jo neturiu, - tingiai ištarė Džebas.
Pro siaurą akių plyšelį pamačiau, kaip pritrenktas Džaredas staigiai
pasisuko į senį. Galiausiai įkvėpė net pasišvilpdamas.
- Puiku, - sumurmėjo ir žengė dar vieną žingsnį link manęs. - Tada
tai užtruks ilgiau. Būtų daug žmoniškiau, Džebai, jei greitai rastum tą
ginklą.
- Džaredai, prašau, pirma pasikalbėkim, - paprašė Janas koja už
tverdamas jam kelią, nors ir taip žinojo atsakymą.
- Gana tų kalbų, - suniurzgė Džaredas. - Džebas paliko spręsti
man, aš taip ir padariau.
Dėdė garsiai atsikrenkštė. Džaredas pusiau pasisuko į senio pusę.
- Kas? - paklausė. - Juk pats sukūrei šią taisyklę, Džebai.
- Aš ir nesiginu.
Džaredas vėl atsigręžė į mane.
- Janai, traukis man iš kelio.
- Ehm... palauk sekundėlę, - įsikišo Džebas. - Jei prisimeni, tai
spręsti turi tas, kam priklauso kūnas.
Džaredui ėmė stipriai tvinkčioti smilkinių kraujagyslės.
-Ir?
- Mano galva, atsirado dar kai kas, turintis ne mažiau teisių į tą
kūną nei tu. Gal net daugiau.
Džaredas bukai spoksojo priešais save ir apmąstė išgirstus žodžius.
Po akimirkos suvokė", nes rūsčiai suraukė antakius. Pažvelgė į berniu
ką, vis dar įsitvėrusį jam į ranką.
Džiaugsmą nuo Džeimio veidelio kaip šluote nušlavė, iš siaubo jis
net išblyško.
- Tu negali, Džaredai, - vapėjo nerišliai. - Tu to nepadarysi. Klaja
gera. Ji mano draugė! Ir Mel! O kaip Mel? Tu negali nužudyti Mel! Pra
šau! Tu turi... - ir jis nutilo, veidą iškreipė pragariška kančia.
SIELONEŠĖ • 289
Aš vėl užsimerkiau stengdamasi neįsileisti į pasąmonę sielvartau

jančio berniuko vaizdo. Vos tvėriau prie jo nepriėjusi, tik nežmoniško
mis valios pastangomis prisiverčiau nejudėti, nes supratau, kad antraip
jam būtų tik blogiau.
- Matai, - prabilo Džebas, šį kartą toli gražu ne atsainiai, - Džei
mis mano kitaip. Per tą laiką supratau, kad jo žodis reiškia ne mažiau
nei tavo.
Ir vėl ilga tyla. Neiškentusi atsimerkiau.
Džaredas žvelgė Džeimiui į veidą, papilkėjusį iš sielvarto ir baimės,
ir jo paties akys išsiplėtė iš siaubo.
- Džebai, kaip galėjai leisti, kad taip atsitiktų? - tyliai suvaitojo jis.
- Sakau tau, reikia pasišnekėti, - atsakė Džebas. - Kodėl tau pirma
neatsipūtus? Gal būsi sukalbamesnis, kai nusiplausi tą purvą, a?
Džaredas nutvilkė senį sielvartingu ir kartu lediniu žvilgsniu - ši
išdavystė jį sukrėtė iki širdies gelmių. Kiek žinau, per visą žmonijos
istoriją taip žvelgė tik dvi asmenybės: Cezaris į Brutą ir Jėzus į Judą.
Kita nepakeliamos tylos minutė man buvo begalinė. Džaredas kres
telėjo ranką, kad Džeimis atitrauktų savąją.
- Kailai, - amtelėjo apsisukdamas ir išdrožė iš virtuvės.
Šis dar pažvelgė į brolį tarsi atsisveikindamas visiems laikams ir nu
sekė iš paskos.
Kiti apskretę reido dalyviai tylėdami iškiūtino pavymui, kartu su
jais ir Peidžė, meiliai prigludusi Endžiui prie peties.
Visi tie, kurie degė iš gėdos, kad priėmė mane į savo bendruomenę,
tyliai vienas po kito iškurnėjo iš virtuvės. Liko Džeimis, Džebas ir Ja
nas, dar Trudė, Džefris, Hitas, Lilė su Vešu ir Valteris.
Niekas neištarė nė žodžio, kol nenutilo išėjusiųjų žingsnių aidas.
- Uf, - atsikvėpė Janas. - Tik per plauką išvengėme bėdos. O tavo
smegeninė dirba, Džebai.
- Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Tik čia dar ne pabaiga, - at
sakė- dėdė.
Lyg nežinočiau! Tikiuosi, nepalikai ginklo voliotis kur nors
ant akių?

- Ne. Numačiau, kad greitai gali taip atsitikti.

- Tai gerai.
Kitiems pasitraukus prie įėjimo vienišas ir apleistas liko drebėti
Džeimis, o aš sėdėjau apsupta draugų. Kad ištaisyčiau tokią neteisybę,
tekina pasileidau link jo. Berniukas apsikabino mane per liemenį ir aš
ėmiau drebančiomis rankomis glostyti jam nugarą.
- Viskas gerai, - tyliai melavau jam į ausį. - Viskas gerai, - kartojau
ir kartojau puikiai suprasdama, kad net kvailių kvailys pajustų netikru
mą mano balse. O Džeimis toli gražu nebuvo toks.
- Jis tavęs nenuskriaus, - kimiai pareiškė Džeimis. Pilnos ašarų
akys iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti. - Aš jam neleisiu.
- Ššš, - raminau.
Buvau nejuokais išsigandusi, veide sustingo siaubas. Džaredas buvo
teisus - kaip Džebas galėjo leisti, kad taip atsitiktų? Jeigu jie būtų nu
žudę mane pirmą dieną, kol dar nesutikau Džeimio... Arba pirmą sa
vaitę, kai Džaredas laikė mane uždarytą nuo visų, kol mes su Džeimiu
netapome draugai... Arba jei nebūčiau išplepėjusi jam apie Melani...
Dabar jau per vėlu. Stipriai spaudžiau drebantį kūnelį prie savęs.
Melani buvo priblokšta ne mažiau už mane.
„Mano vargšas berniukas."
„Sakiau, kad nereikia jam visko pasakoti", - priekaištavau jai.
„Kas bus su juo, kai mes mirsime?"
„Bijau net pagalvoti. Jam tai bus mirtinas smūgis. Ar įsivaizduoji,
ką jam teks iškentėti.
Melani mano mintis nutraukė:
„Gana. Šitai žinau ir be tavęs. Geriau pagalvokim, ką galime pa
daryti'."
„Tik viena - nemirti."
Abi su Melani perkratėme visas galimybes išlikti gyvoms ir suprato
me, kad nėra jokios vilties.
Priėjęs Janas taip paplekšnojo Džeimiui per nugarą, kad net aš
pajutau.
- Nesikankink taip vaike, - tarė. - Šioje kovoje tu ne vienas.
SIELONEŠĖ • 291
- Jiems buvo per daug netikėta, štai ir viskas, - atpažinau Trudės altą
sau už nugaros. - Jei tik gautume progą viską paaiškinti, jie suprastų.
- Supras? Kailas? - sušnypštė kažkuris.
- Žinojom, kad taip atsitiks, - sumurmėjo Džebas. - Dabar svarbu
išlaukti. Kol praeis audra.
- Gal tau reikėtų susirasti tą ginklą, - ramiai pasiūlė Lilė. - Ši naktis
bus ilga. Klaja gali likti su Heide ir manimi.
- Geriau ją apnakvydinti kur nors kitur, - nesutiko Janas. - Gal pie
tiniuose tuneliuose? Aš ją pasaugočiau. Džebai, ar padėsi man?
- Galima pas mane, ten jos tikrai niekas neieškos, - vos girdimai
pasiūlė Valteris.
Jo balsą nustelbė Vesas:
- Aš eisiu su tavimi, Janai. Juk jie šešiese.
- Ne, - galiausiai atgavau amą. - Ne. Tai neteisinga. Jūs negalite
kariauti tarpusavyje. Jūs čia gyvenate, turite būti visi kaip vienas. Jokios
kovos, tik ne dėl manęs.
Atplėšiau Džeimio rankas nuo juosmens. Pajutusi, kad priešinasi,
stipriai suėmiau už plaštakų.
- Man reikia viską apgalvoti, - pasakiau jam nekreipdama dėme
sio į kitų žvilgsnius. - Turiu pabūti viena, - ir apsidairiau ieškodama
Džebo. - O jūs galėsite viską aptarti be manęs. Negalima svarstyti stra
tegijos girdint priešui.
- Ak, Klaja, liaukis, - tepasakė dėdulė.
- Džebai, duok man laiko viską apmąstyti.
Atsitraukiau nuo Džeimio, jo rankos bejėgiškai nusviro. Tą akimir
ką kažkas palietė man petį ir aš iš netikėtumo krūptelėjau.
Vėl Janas.
- Vargu ar dabar tau derėtų vaikščioti vienai.
Pasilenkiau prie jo, kad neišgirstų šalia stovintis Džeimis.
- Kam atidėlioti tai, kas neišvengiama? Kaip manai, ar jam nuo to
bus lengviau ar tik sunkiau?
Buvau tikra, kad žinau atsakymą. Prasmukau pro Jano ranką ir iš
bėgau iš virtuvės.

- Klaja! - sušuko pavymui Džeimis.
Kažkieno balsas jį nutildė. Niekas nesekė man iš paskos. Tikriausiai
jie suprato, kad išmintingiausia leisti man išeiti.
Koridorius buvo tamsus ir tuščias. Jei pasisektų, gal niekieno nepa
stebėta pakraščiu apeičiau didįjį daržą.
Kiek buvau urvuose, negalėjau rasti vienintelio dalyko - išėjimo.
Išvaikščiojau visus tunelius ir nebuvo angos, kurios nebūčiau ištyrinė
jusi. Kur jis, svarsčiau slinkdama tamsiausiais didžiojo urvo užkabo
riais. Kur galėtų būti tas išėjimas? O jei netikėtai jį rasčiau? Ar tikrai
galėčiau palikti šią vietą?
Kas manęs laukė anapus urvų, jau nekalbant apie mylių mylias ply
tinčią dykumą,
gyvenimas, - ieškotoja,
kuris dabar mangydytojas ar lėkštas?
atrodė toks mano guodėja?
Viskas,Tas
kas ankstesnis
man išties
rūpėjo, buvo čia. Džeimis. Džaredas, nors jis ir ketina mane nužudyti.
Negalėjau savęs įsivaizduoti be nors vieno iš jų.
Ir Džebas. Janas. Dabar aš turėjau draugų: daktarą, Trudę, Lilę, Vėsą,
Valterį, Hitą. Keistus žmones, kurie nepaisydami to, kas esu, nepanoro
manęs nužudyti. Galbūt kaltas smalsumas, bet vis dėlto jie stojo mano
pusėn ir tam tikra prasme nusisuko nuo bendruomenės. Apgraibom
slinkdama palei gruoblėtą sieną papurčiau galvą: tai daugiau nei keis
ta - neįtikėtina.
Kitame urvo gale girdėjau balsus, bet nesustojau - čia jie negali ma
nęs matyti. Radau plyšį, kurio ieškojau.
Galų gale tai vienintelis galimas kelias. Net jei per stebuklą būčiau
aptikusi išėjimą iš urvų, jis galėjo eiti tik per ten. Įšliaužiau į juodžiau
sią, kokią tik galima įsivaizduoti, tamsą ir nuskubėjau į priekį.
27 SKYRIUS
NERYŽTINGASIS
Aš grįžau į savo vienutę.
Jau daug
Džaredas savaičių
išėjo į reidąnėjau šiuo koridoriumi,
ir Džebas negrįžau
mane išlaisvino. čia nuo
Supratau, kadtada, kai
kol esu
gyva ir urvuose yra Džaredas, kitos vietos man neliko.
Šį kartą manęs nepasitiko blausi, melsva lempelės šviesa. Vis dėl
to buvau tikra, kad pasiekiau galinį urvą, nes gerai prisiminiau visus
posūkius ir vingius. Pamažu slinkdama į priekį kaire ranka braukiau
pažeme per sieną: ieškojau įėjimo į apskritą olą. Dar nenusprendžiau,
ar lįsiu į vidų , tačiau radusi įėjimą bent jau žinosiu, kad tikrai esu ten,
kur norėjau būti.
Užčiuopusi angą supratau, kad negrįšiu ten nė už ką pasaulyje.
Kol pirštais braukiau per ruplėtą angos viršų, koja už kažko užkliu
vo ir aš suklupau. Negrabiai plestelėjau ant kelių. Saugodamasi ištie
siau rankas ir atsirėmiau į kažką traškantį, čežantį ir trapų - rankos
perėjo kiaurai. Kas tai? Tikrai ne akmuo.
Tas šaižus garsas ir netikėtas radinys mane nustebino ir kartu iš
gąsdino. Nejau pasukau ne tuo keliu ir atsidūriau kitame urve? Gal
šitoje oloje kas nors gyvena? Mintimis perbėgau kiekvieną šios kelio
nės žingsnį ir stebėjausi, kaip galėjau pasiklysti. Kol svarsčiau, įtempu
si ausis ir užgniaužusi kvapą klausiausi, kokie bus triukšmingo mano
kritimo padariniai.
Bet aplink tvyrojo mirtina tyla - nei judesio, nei garso. Tik aklina tam
sa, tvankus ir drėgnas oras kaip visada. Čia buvau vienut viena, ne kitaip.

\ Atsargiai, tyliau už pelę apčiupinėjau žemę aplink save.
\Mano rankos buvo prasmegusios kažkokiame daikte. Atsitiesiau ir
apč|upinėjau jo kontūrus: lyg kartoninė dėžė, aptraukta plona, traškia
plėvele, tai ji man užgriuvus praplyšo ir sukėlė tiek triukšmo. Pirštus
sukišau vidun ir ten radau sluoksniais suguldytas mažas plyteles, suvy
niotas dar braškesniu plastiku, todėl paliestos šaižiai sučežėjo. Greitai
atitraukiau rankas bijodama, kad kas neišgirstų.
Prisiminiau, kad buvau radusi vienutės angą ir vėl ją pamečiau.
Ranka pamakalavau sau iš kairės ir aptikau dar daugiau kvadratinių
kartoninių dėžių, kelias krūvas. Kad pasiekčiau vienos viršų, turėjau
atsistoti - dėžės buvo sukrautos stirtomis man virš galvos. Pagraibiusi
vėl apčiuopiau
maniau ją esant.sieną, paskui galutinai
Norėdama ir olos angą, kaip tik
įsitikinti, toje vietoje,
pabandžiau kur ir
įsispraus
ti vidun, kad pajusčiau išgaubtą dugną, tačiau toliau įėjimo negalėjau
žengti nė žingsnio - visa ola buvo prikimšta dėžių dėžučių.
Apstulbusi iššliaužiau atgal. Pabandžiau paropoti į kitą pusę, bet vėl
į kažką atsimušiau - visas urvas beveik iki pat tunelio pradžios buvo
užgrūstas mįslingomis dėžėmis.
Grabinėdama žemę aptikau kažką kita nei dėžes: šiurkštaus audinio
krepšį, pritutintą iki viršaus ir neatkeliamai sunkų. Pabaksnojau audinį
ir viduje kažkas vos girdimai sušnarėjo. Dar kartą be baimės pamaigiau
krepšį abiem rankomis: tykus šnaresys nekėlė tokio pavojaus kaip traš
ki plėvelė.
Netrukus man viskas paaiškėjo: padėjo uoslė. Rankas sukišau krep
šin ir panardinau į kažką šiugždantį lyg smėlis, nosį nelauktai pakuteno
gerai pažįstamas kvapas. Jo dvelksmas akimirksniu nukėlė mane į as
ketišką mano virtuvę San Diege, prieš akis iškilo žema spintelė praus
tuvės kairėje: pakelis ryžių, plastikinis matavimo indas, kurį naudojau
jiems seikėti, už jo eilėmis išrikiuotos skardinės su maistu...
Žarsčiau išbirusius ryžius. Vadinasi, atėjau ten, kur reikia. Argi Dže
bas nesakė,
Džaredas kąkad
tik šią vietąišjieilgos
negrįžo naudoja kaip maisto
kelionės? atsargųką
Dabar viskas, sandėlį? Argi
jie prigrobė
per tas savaites, buvo suversta šioje atokioje vietoje, ir laukė savo eilės.

Vienu metu mano galvoje suūžė spiečius minčių. /

Pirmiausia supratau, kad aplink kalnai maisto. Ne kieta kaip pus
padis duona ir skysta svogūnų sriuba, o tikras maistas. Kažkur sjose
krūvose turėtų būti riešutų sviesto. Sausainių su šokoladu ir razinopiis.
Bulvių traškučių. „Cheetos". /
Vos įsivaizdavau, kaip randu šiuos gardėsius ir prisikemšu pilną
burną - pirmą kartą po to, kai palikau civilizaciją, - iškart pradėjo
graužti sąžinė. Džaredas rizikavo gyvybe, ištisas savaites vogė ir slaps
tėsi ne dėl to, kad pamaitintų mane. Šios gėrybės skirtos kitiems.
Nerimą kėlė ir dar kai kas: o jei tai ne visas grobis? Jei dar yra ne-
suneštų dėžių? Jeigu jas atitemps Džaredas su Kailu? Geriau negalvoti,
kas būtų, jei atgabenę produktus juodu čia rastų mane.
Tik ar ne dėl to čia atėjau? Ar tikrai taip norėjau pabūti viena ir
viską apgalvoti?
Atsirėmiau į sieną. Iš krepšio išsitraukiau vieną ryžių pakelį - visai
pakenčiama pagalvė. Užsimerkiau, nors tokioje tamsoje to nė nereikė
jo daryti, ir nusprendžiau pasitarti.
„Gerai, Mel. Kas toliau?"
Apsidžiaugiau, kad ji budri ir energinga. Pavojus sustiprina jos ga
lias. Ji nutyla tik tada, kai viskas gerai.
„Reikia paprasčiausiai nuspręsti, kas mums svarbiau, - tarė ji. -
Likti gyvoms ar Džeimis."
Ji žinojo atsakymą.
„Džeimis", - patvirtinau garsiai atsidusdama. Mano atodūsis atsi
mušė į nebylias juodas sienas ir šnabždesiu grįžo atgal.
„Sutarta. Gal kurį laiką ir išgyventume, jei leistume Džebui ir Janui
mus saugoti. Bet ar tai pagelbėtų Džeimiui?"
„Galbūt. Nelygu, kas jam skaudžiau: ar kad iškart pasiduotume, ar
temptume laiką. Galiausiai vis tiek sulauktume galo, tai, regis, neiš
vengiama."
Melani tai nepatiko. Jaučiau, kad ji nenori pasiduoti, kad ieško kitų
galimybių.
„Gal bandom pabėgti?" - pasiūliau.

„Vargu ar pavyks, - atsiliepė ji. - Be to, ką tada veiksime? Ką pasa

kysime jiemsV'
Pabandėme abi drauge tai įsivaizduoti - kaip saviškiams paaiškin
siu, kur buvau prapuolusi kelis mėnesius? Galiu sumeluoti, sukurpti
kokią nors istoriją, ar pasakyti, kad neprisimenu. Tačiau pagalvoju
si apie skeptišką ieškotojos veidą, įtarias išverstas akis, supratau, kad
mano apgailėtinai neišmanėliški bandymai gudrauti nueis šuniui ant
uodegos.
„Jie neabejoja, kad perėmiau valdžią, - sutiko Melani. - Todėl jie
pakeis tave j a “
Aš susiriečiau į kamuoliuką ir kūną supurtė drebulys. Užbaigiau
Melani mintį:
„Ji papasakos jiems apie šią vietą ir užsiundys ieškotojus."
Siaubas užpildė kiekvieną kūno ląstelę.
„Teisingai, - tęsiau aš. - Vadinasi, pabėgimas atpuola."
„Taigi", - sušnibždėjo Melani, nuo gausybės jausmų jos mintys ėmė
šokinėti.
„Telieka nutarti viena... anksčiau ar vėliau. Dėl ko jam būtų ne taip
skaudu?"
Pasirodė, kad bent jau spręsdama praktinius klausimus sugebėjau
likti vien šaltai dalykiška. Melani perėmė mano toną.
„Nesu tikra. Viena vertus, logiška, kad kuo ilgiau visi trys išbūsime
kartu, tuo sunkiau jam bus su mumis išsiskirti. Antra vertus, jei nekovo
sime, jei iškart pasiduosime... jis gali mumis nusivilti. Jausis išduotas."
Apsvarsčiau abi jos išdėstytas galimybes stengdamasi neprarasti
sveiko proto.
„Vadinasi... pirmasis variantas - kuo greičiau, tuo geriau. Bet turi
me padaryti viską, kad beprasmiškai nežūtume."
„Tada pirmyn į kovą!" - niūriai paragino ji.
„Kova. Nuostabu."
Pabandžiau
keltą tai įsivaizduoti:
smūgiui. Lengva pasakyti,smurtas prieš smurtą.
tačiau mano Savo
vaizduotė ranką, pa
neįstengė net
tokio paveikslo sukurti, ką jau kalbėti apie veiksmą.
SIELONEŠĖ • 297
„Tu įstengsi, - drąsino mane ji. - Aš tau padėsiu."

„Ačiū, bet ne. Turi būti kitas kelias."
„Nesuprantu tavęs, Klaja. Tu visiškai nusivylei savo rūšimi, esi pa
sirengusi mirti dėl mano brolio, myli tą patį vyrą kaip ir aš, kuris, beje,
rengiasi mus nužudyti, bet negali atsisakyti kvailų savo įpročių, kurie
dabar reikalingi kaip šuniui penkta koja."
„Esu tokia, kokia esu, Mel. Negaliu nieko padaryti, nors viskas
aplink pasikeistų. Tu elkis kaip tinkama ir leisk man daryti tą patį."
„Tačiau jei mes ketiname..."
}i nemanė nusileisti. Staiga abi nuščiuvome: išgirdau, kad korido
riumi kažkas eina vos girdimai brūkšėdamas batais į uolą.
Sustingau - kiekvienas raumuo, net širdis sutrūkčiojo ir sustojo.
Įtempiau ausis. Akimirką dar vyliausi, kad man pasigirdo, bet ne - ty
lūs žingsniai subrūžavo daug arčiau.
Melani išliko rami, o aš vos neapalpau iš baimės.
„Stokis!" - įsakė ji.
„Kam?"
„Jei nenori kovoti, turi bėgti. Daryk ką nors - dėl Džeimio."
Jos paraginta atgavau žadą, vėl pradėjau kvėpuoti - kuo tyliau ir
ramiau, kad neišsiduočiau. Lėtai pasvirau į priekį ir atsistojau kaip bė
gikas ties starto linija. Į raumenis plūstelėjo adrenalinas, jie pasidarė
lengvi ir lankstūs. Lėksiu greičiau už bet kurį užpuoliką, kad ir kas jis
būtų. Tik... kur man bėgti?
- Klaja? - išgirdau tyliai šnabždant. - Klaja? Ar tu čia? Tai aš...
Balsas užlūžo, bet spėjau jį pažinti.
- Džeimi! - sugergždžiau. - Ką čia veiki? Juk sakiau, kad man rei
kia pabūti vienai.
Jis atsiduso su palengvėjimu ir jau garsiau prabilo:
- Visi tavęs ieško. Tiksliau, Trudė, Lilė ir Vesas - tik jie. Niekam
daugiau nieko nesakėme. Niekas nežino, kad tu dingai. Džebas pasiė
mė ginklą. Janas pas Doką. Kai daktaras atsilaisvins, pasikalbės su Dža-
redu ir Kailu. Jo visi klauso. Tau nėra ko slapstytis: dabar visi užsiėmę,
o tu tikriausiai pavargusi...
- Džeimi, kas vyksta? - neatstojau.

- Negaliu tau pasakyti, - sumurmėjo. - Atleisk, - jis apsikabino
mane per liemenį ir prisiglaudė veidu prie krūtinės. - Viskas bus ge
rai, - pažadėjo kimiu balsu.
Paglosčiau jam nugarą, paskui pirštais perbraukiau susivėlusius
karčius.
- Gerai, - pasakiau susitaikydama, kad berniukas tyli. Galų gale,
pamaniau, aš irgi turiu savų paslapčių. - Nesisielok, Džeimi. Kad ir kas
vyktų, viskas galiausiai išeis tik į gera. Tau viskas klosis puikiai.
Kaip troškau, kad tai būtų tiesa!
- Jau nebežinau, ko tikėtis, - sušnibždėjo jis.
Bukai spoksojau priešais save į tamsą ir mąsčiau, ką jis galėtų slėpti,
kai mano žvilgsnį patraukė silpna švieselė koridoriaus gilumoje, bet ji,
nors ir blausi, ryškiai išsiskyrė juodumoje.
- Ššš, - sušnypščiau užgniauždama kvapą. - Kažkas ateina. Greitai
slėpkis už dėžių.
Džeimis įsispitrėjo į gelsvą šviesą, ryškėjančią su kiekviena sekun
de. Kad ir kaip klausiausi, neišgirdau jokių žingsnių.
- Aš neketinu slėptis, Klaja, - tyliai atsakė jis. - Stokis už manęs.
-Ne!
- Džeimi! - suriko Džaredas. - Žinau, kad tu čia!
Mano kojos įaugo į žemę. Kodėl atėjo Džaredas! Džeimiui būtų
daug lengviau, jei mane nužudytų Kailas.
- Eik šalin! - sušuko jam Džeimis.
Geltona šviesa ėmė artėti dar greičiau ir galiausiai virto ratu ant
galinės sienos.
Iš tamsos išniro Džaredas. Rankoje laikomo žibintuvėlio šviesa
šmirinėjo pirmyn atgal akmeniniu grindiniu. Kelionės purvo nelikę nė
ženklo, dabar jis vilkėjo išblukusius raudonus sportinius marškinėlius.
Buvau gerai juos įsidėmėjusi - kabojo kambaryje, kur praleidau tiek
naktų.patJopasibjaurėjimas
toks veidas irgi buvoiriki skausmo pažįstamas:
neapykanta, jamepirmą
kokį pamačiau sustingo lygiai
kartą pa
sirodžiusi čia.
300 • S T E P H E N I E MEYER
Žibintuvėlio spindulys smigo man į veidą ir visiškai apžilpino. Su

pratau, kad už akiduobių glūdintis sidabras ryškiai suspindo ant grin
dų, nes Džeimis pašoko - tik trumpas baimės akibrokštas - paskui vėl
tvirtai atsistojo ant kojų.
- Traukis nuo parazito! - suriaumojo Džaredas.
- Užsičiaupk! - suriko Džeimis. - Tu jos nepažįsti! Palik ją ra
mybėje!
Bandžiau atkabinti berniuko rankas, bet jis tik dar tvirčiau įsikibo
į mane.
Džaredas puolė prie mūsų kaip įsiutęs bulius. Viena ranka čiupo
Džeimį už marškinėlių ir iš visų jėgų trūktelėjo į save. Suėmęs drabužį
purtė berniuką rėkdamas visa gerkle:
- Tu kvailys! Ar nematai, kad jis tavimi naudojasi!
Instinktyviai prasibroviau į priekį, įsispraudžiau tarp jųdviejų ir
delnais įsirėmiau Džaredui į krūtinę. Kaip ir tikėjausi, tai išvydęs jis
paleido Džeimį. Netikėtai sustingau negalėdama daugiau apie nieką
galvoti - gerai pažįstamas kvapas apsvaigino ir pažadino jausmus, ran
komis jaučiau besikilojančią plačią krūtinę.
- Palik Džeimį ramybėje, - pasakiau, šį kartą nuoširdžiai trokšda
ma būti tokia, kokią mane norėjo matyti Melani - kad mano kumštis
būtų stiprus, o balsas tvirtas ir ryžtingas.
Viena ranka jis sugriebė man už riešų ir sviedė nuo savęs. Tėškiausi
į akmenį. Nesitikėjau tokio smūgio, žagtelėjau ir pradėjau dusti. Kitą
akimirką kaip kamuolys atšokau nuo sienos ir nuvirtau ant grindų, vėl
tiesiai ant dėžių. Tvarkingai sukrautos krūvos ėmė griūti, dėžės iro,
plastikiniai maišeliai plyšo garsiai traškėdami.
Negrabiai persikreipusi išsipleikiau ant išvirtusių dėžių, kraujas
mušė į galvą, užgulė ausis, akyse šokinėjo keistos liepsnelės.
- Bailys! - suriko Džeimis. - Ji greičiau gyvybę paaukotų, nei tave
įskaudintų! Kodėl nepalieki jos ramybėje?
Subraškėjo dėžės ir ant rankos pajutau Džeimio pirštus.
- Klaja! Kaip tu, Klaja?
- Gerai, - sušvokščiau nepaisydama tvinkčiojimo galvoje. Kaip per
SIELONEŠĖ • 301
miglą žibintuvėlio šviesoje - Džaredas jį numetė ant žemės - mačiau

virš savęs palinkusį sunerimusį berniuko veidą.
- Turi dingti, Džeimi, - sušnibždėjau. - Bėk.
Džeimis nirtulingai pakratė galvą.
- Atsitrauk nuo jo! - subliuvo Džaredas nežmonišku balsu.
Mačiau, kaip jis sugriebė berniuką už pečių ir vienu trūkiu pastatė
ant kojų. Išjudintos dėžės virto ant manęs it lavina. Nusiritau į šoną ir
rankomis užsidengiau galvą. Viena sunki dėžė trenkė tiesiai į tarpu-
mentį. Sudejavau iš skausmo.
- Liaukis ją skriaudęs! - sustugo Džeimis.
Duslus smūgis. Kažkas aiktelėjo.
Sukaupusi
rėmusi paskutines
ant alkūnių jėgas išsivadavau
apsidairiau. Akyse sukosi. iš po sunkios dėžės ir pasi
Džaredas viena ranka laikė užsiėmęs nosį, per lūpas tekėjo tamsi
srovelė. Išpūtęs akis spoksojo į berniuką priešais. Džeimis stovėjo su
gniaužęs kumščius, įsiūčio perkreiptu veidu.
Apstulbęs Džaredas neatitraukė nuo jo akių. Pamažu Džeimio pyk
tis ėmė slūgti, skausmas užėmė jo vietą. Skausmas ir išdavystė permai
nė berniuko veidą, dabar jis atrodė kaip Džaredas virtuvėje.
- Tu ne toks, kokiu tave laikiau, - sušnibždėjo Džeimis. Jis žvelgė į
Džaredą taip, tarsi tas būtų toli toli, tarsi tarp jų būtų iškilusi neperžen
giama siena - Džeimis vienoje jos pusėje, Džaredas kitoje.
Paskui berniuko žvilgsnis išplaukė ir jis nuleido galvą susigėdęs, kad
Džaredo akyse pasidavė silpnumo akimirkai. Tada apsisuko ir greitais,
nelygiais žingsniais išėjo.
„Mes bent jau pabandėme", - liūdnai ištarė Melani. Jai širdis plyšo
iš skausmo dėl vaiko, tačiau akys nenumaldomai troško vėl matyti savo
svajonių vyrą. Ir aš nusileidau.
Džaredas stovėjo į mane nugara. Tebespausdamas ranka nosį ste
beilijo į tamsą, kur ką tik pradingo Džeimis.
- Prakeikimas!
Jokio atsako.
- sumurmėjo ir sušuko: - Džeimi! Grįžk!
Atsisukęs Džaredas dar nutvilkė mane lediniu žvilgsniu - susigū-
žiau, nors mačiau, kad jo įtūžis išblėso, - sugraibė žibintuvėlį ir išlėkė
paskui Džeimį tūžmingai paspyręs po kojomis pasipainiojusią dėžę.
- Aš atsiprašau, girdi?! Neverk, vaike! - bėgdamas šaukė, tik grei
čiau piktai nei apgailestaudamas. Kai užsuko už kampo, likau gulėti
visiškoje tamsoje.
Kelias minutes tysojau įstengdama tik kvėpuoti. Visą dėmesį sutel
kiau į oro gurkšnius, tarsi iš naujo mokyčiausi alsuoti: įkvėpt, iškvėpt,
vėl įkvėpt... Kai ritmas sunormalėjo, pabandžiau atsikelti. Kojos ne
klausė, lyg būčiau pamiršusi, kaip vaikščioti, linko per kelius ir dre
bėjo. Išsigandusi, kad vėl susmuksiu, prisėdau ir atsirėmiau į sieną.
Švininė galva palengva sviro žemyn, kol atsirėmė į ryžių pagalvę. Jėgos
visiškai mane apleido. Gulėjau juodžiausioje tamsoje ir galvojau apie

tai, kas atsitiko.
Laimei, niekas nelūžo, nebent Džaredui nosis. Lėtai pakraipiau gal
vą. Nemaniau, kad Džeimis galėtų suduoti Džaredui. Aš jiems sutei
kiau vien kančias ir skausmą. Atsidusau ir apsičiupinėjau šonus. Nu
gara pulsavo kaip vienas didžiulis, tvinkčiojantis skaudulys, skruostas,
kuriuo trenkiausi į sieną, buvo nubruožtas ir bjauriai peršėjo, palietusi
pajutau ant pirštų lipnų skystį. Kiti sumušimai ar įbrėžimai nebuvo to
kie skaudūs.
Tai supratus apėmė didžiulis palengvėjimas.
Aš gyva. Džaredas galėjo mane nužudyti, bet to nepadarė. Užuot
nužudęs, išbėgo paskui Džeimį išsiaiškinti santykių. Vadinasi, kad ir
kaip pakenkiau jų draugystei, ta žala nėra nepataisoma.
Kokia ilga ši diena! Dar iki pasirodant Džaredui ir kitiems jau buvo
prailgusi, regis, nuo» tada praėjo visa amžinybė. Užsimerkiau ir pato
giau įsitaisiusi ant ryžių pagalvės nugrimzdau į slogų miegą.
28 SKYRIUS
PASLAPTYS
Buvo keista pabusti visiškoje tamsoje. Pastaruoju metu jau buvau

įpratusi, kad laiką keltis pakuždėdavo saulė. Iš pradžių pamaniau,
kad dar naktis, tačiau skruosto peršulys ir nugaros skausmas primi
nė, kur esu.
Šalimais išgirdau tylų, lygų alsavimą. Neišsigandau, nes iškart atpa
žinau tą garsą: vis dėlto Džeimis grįžo ir miegojo kartu su manimi.
Gal jis pajuto, kad pasikeitė mano kvėpavimas, galbūt tiesiog atėjo
laikas pakirsti iš miego, nes sukrutėjo ir vos girdimai aiktelėjo.
- Klaja? - sukuždėjo.
- Aš čia.
Jis lengviau atsiduso.
- Kaip čia tamsu, - paniuro berniukas.
- Taip.
- Kaip manai, ar dar pusryčių metas?
- Neturiu supratimo.
- Aš alkanas. Eime, pažiūrėsim.
Tylėjau.
Jis teisingai suprato mano nebylų atsisakymą.
- Tau nereikia slapstytis, Klaja, - nuoširdžiai pasakė kiek palau
kęs. - Vakar vakare kalbėjau su Džaredu. Jis liausis kabinėjęsis prie ta
vęs - tai man pats pažadėjo.
Vos nesusijuokiau: kabinėjęsis prie manęs.
- Eime kartu, - spyrėsi Džeimis. Jo delnas vėl atsidūrė manajame.
Todėl lengviau atsidusome išgirdusios, kad iš koridoriaus, vedan

čio į virtuvę, sklinda įprastas valgytojų triukšmas. Nenorėjau matyti
nė vieno iš jų, tik liguistai troškau išvysti Džaredą. Tie tušti tuneliai ir
mintis, kad kažkas nuo manęs slepiama, man kėlė didžiulį nerimą.
Virtuvė buvo apytuštė. Tokiu ryto metu tai atrodė gana keista. Ta
čiau šią smulkmeną greit užmiršau, nes visas mintis užgožė iš akmeni
nės krosnies sklindantis kvapas.
- Ooo! - nudžiugo Džeimis. - Kiaušinienė!
Jis paspartino žingsnį iš paskos tempdamas ir mane. Aš nesiprieši
nau. Gurgiant pilvams nukuduliavome prie stalo, kur stovėjo Liusina
laikydama plastikinį samtį. Per pusryčius dažniausiai apsitarnaudavo
me Moteris
patys - juk paprastaižiūrėjo
kalbėdama gaudavome vien sužiedėjusios duonos.
tik į berniuką.
- Prieš valandą kiaušinienė buvo daug skanesnė.
- Nieko, man bus gardi ir dabar, - linksmai patikino Džeimis. - Ar
jau visi pavalgė?
- Beveik. Manau, maistą jie nusinešė pas daktarą ir kitus... - Liusi
na nuščiuvo ir pirmą kartą vogčiomis dirstelėjo į mane. Džeimis pada
rė tą patį. Nesupratau moters veide šmėstelėjusio jausmo - per greitai
jis dingo. Dabar Liusina akylai tyrinėjo mano veido sumušimus.
- Kiek dar liko? - dirbtinai nekantriai paklausė Džeimis.
Moteris nusisuko į krosnį ir samčio kaušu ištraukė keptuvę.
- Kiek nori, Džeimi? Dar yra sočiai, - tarstelėjo neatsigrįždama.
- Įsivaizduok, kad aš Kailas, - pajuokavo berniukas.
- Supratau, Kailo porciją, - pasakė atsisukusi Liusina ir nusišypso
jo, tačiau liūdesys iš akių nedingo.
Moteris sriubos dubenį kaupinai pridėjo purios kiaušinienės, išsi
tiesė ir padavė Džeimiui.
Tada vėl paskersakiavo į mane ir aš puikiai supratau, ką reiškia toks
žvilgsnis.
nos-stalo.
Sėskimės čia, Džeimi, - pasiūliau stumdama jį toliau nuo Liusi-
Berniukas išpūtė akis.
- Tu nevalgysi?
- Ne, aš... - jau norėjau sakyti „nealkana", bet pilvas prieštarauda
mas garsiai suurzgė.
- Klaja? - Džeimis pasižiūrėjo į mane, tada į moterį, rūsčiai stovin
čią, susidėjusią rankas ant krūtinės.
- Man užteks duonos, - sumurmėjau vėl stumtelėdama jį nuo Liu-
sinos stalo.
- Ne. Liusina, ar kas negerai? - jis įbedė į moterį akis. Ši nepajudė
jo. - Jeigu jau susitvarkei, aš galiu tave pakeisti, - pasisiūlė berniukas.
Tai pasakęs prisimerkė ir ryžtingai papūtė lūpas.
Moteris gūžtelėjo pečiais ir padėjo samtį ant stalo. Tada nežiūrėda
ma -į mane lėtai- nuėjo.
Džeimi, skubiai sumurmėjau, - šis maistas skirtas ne man.
Džaredas ir kiti ne tam rizikavo savo gyvybe, kad pusryčiams kirsčiau
kiaušinienę. Tikrai, man užteks ir duonos.
- Nebūk kvaila, Klaja, - purkštelėjo Džeimis. - Tu dabar čia gyveni,
tavo tokios pat teisės kaip visų kitų. Niekas nesuko galvos, kai skalbei
jų drabužius ar kepei jiems duoną. Be to, kiaušinienė greitai suges. Jei
nevalgysi, ją reikės išmesti.
Pajutau, kad visi virtuvėje esantys žmonės akimis gręžte gręžia man
nugarą.
- Gal kiti norės pakartoti, - pasakiau dar tyliau. Taip, kad girdėtų
tik Džeimis.
- Pamiršk, - suniurzgė jis. Prišokęs prie stalo prikrovė dar vieną
dubenį kiaušinienės ir padavė man. - Turėsi suvalgyti viską iki pasku
tinio kąsnelio, - tvirtai pareiškė.
Pažvelgiau į dubenį. Burna pažliugo seilėmis. Vis dėlto pastūmiau
kiaušinienę per kelis sprindžius nuo savęs ir sunėriau ant krūtinės
rankas.
Džeimis susiraukė.
- Ak, taip! -irtarė
tu, nevalgysiu aš, -jistaiirišgirdęs
taip pat jo
atstūmė
pilvas savo dubenį.
graudžiai - Jei nevalgysi
sugurgė. Džeimis
irgi stipriai sunėrė rankas ant krūtinės.
SIELONEŠĖ • 307
Dvi ilgas minutes stebeilijome vienas į kitą. Vos įtraukdavome die

viško kiaušinienės kvapo, abiejų pilvai pradėdavo groti maršus. Kelis
kartus nesusilaikęs berniukas akies krašteliu dirstelėjo į savo dubenį.
Ilgesingas alkano vaiko žvilgsnis mane ir pribaigė.
- Gerai, - sušnypščiau. Pastūmiau Džeimio porciją jam po nosimi
ir prisitraukiau savąją. Jis palaukė, kol prarysiu pirmą kąsnį. Pajutusi
ant liežuvio maisto skonį vos nesuvaitojau iš malonumo. Žinojau, kad
esu valgiusi ir skaniau nei pravėsusi guminė kiaušinienė, bet šią aki
mirką nebuvo už ją didesnio gardėsio. Kūnas trumpam viską pamiršo
ir mėgavosi dieviška puota.
Džeimis kiaušinienę kimšo į burną taip greitai, kad stebėjausi, jog
dar Aš
randa laiko
tyčia kvėpuoti.
valgiau Akies
lėčiau: krašteliu
tikėjausi sekiauištuštinusiam
dubenį jį, kad neužspringtų.
berniukui
įpiršti savo porcijos likutį.
Tik kai apvaliai pūpsantys pilvai privertė pamiršti mažytį mūsų ne
sutarimą, atkreipiau dėmesį į tai, kas vyksta virtuvėje.
Maniau, kad tiek mėnesių valgius prėską maistą kiaušinienė vi
siems bus didelė šventė, tačiau virtuvėje buvo slogu ir nyku, žmonės
kuždėjosi, ir tai nenorom. Ar taip yra dėl vakarykštės scenos? Ėmiau
įdėmiai dairytis.
Kai kurie valgytojai išties skersakiavo mano pusėn, kitiems aš bu
vau nė motais, bet ir jie susirūpinę šnabždėjosi. Niekas neatrodė piktas,
kaltas ar įsitempęs - nė vieno iš tų jausmų, kurių maniau sulauksianti.
Ne, žmonės buvo aiškiai liūdni. Visų veidus užgulusi neviltis.
Paskutinę pamačiau Šeron, ji valgė toliausiame kampe, kaip visa
da vengė draugijos. Ramiai kilojo šaukštą prie burnos, todėl tik po
kiek laiko pastebėjau, kad skruostais teka ašaros ir laša į dubenį, o ji
to visai nemato.
- Ar kas negerai daktarui? - paklausiau Džeimio pakuštomis, išsi
gandusi. Gal man tiesiog paranoja, gal tai neturi nieko bendra su ma
nimi? Visuotinis
dija, dėl kurios ašliūdesys, regis,Arbuvo
niekuo dėta. susijęs
dėl to su kita
visi buvo taipšiųužsiėmę?
žmonių Nejau
trage
atsitiko kokia nelaimė?
Džeimis pažvelgė į Šeron ir prieš atsakydamas sunkiai atsiduso.

- Ne, Dokui viskas gerai.
- Tada teta Megė? Ji sužeista?
Jis papurtė galvą.
- O kur Valteris? - vis dar pašnibždom primygtinai klausinėjau to
liau. Išsigandau, ar kurį iš žmonių nebus ištikusi nelaimė, nelinkėjau
bloga net manęs nekenčiantiems.
- Nežinau. Bet ir jis gerai laikosi, esu tikras.
Tik dabar pamačiau, kad Džeimio akys irgi sklidinos sielvarto.
- Kas yra, Džeimi? Kodėl tu toks liūdnas?
Berniukas nunarino akis į kiaušinienę, paknebinėjo ją šaukštu ir
nieko neatsakė.
Daugiau per pusryčius jis neištarė nė žodžio. Pabandžiau jam įpiršti
tai, kas buvo likę mano dubenyje, tačiau Džeimis dėbtelėjo taip nuož
miai, kad prisitraukiau kiaušinienę ir nesipriešindama viską suvalgiau
iki paskutinio trupinėlio.
Savo dubenis sudėjome į didelę plastikinę dėžę, skirtą nešvariems
indams. Ji buvo pilnutėlė, taigi nukėliau nuo stalo. Nežinau, kas šian
dien vyksta urvuose, bet negi kas nutiks, jei išplausiu indus.
Džeimis ėjo kartu. Visą kelią jo akys budriai šmirinėjo į šalis, ir
man tai nepatiko. Dabar kaip niekad nenorėjau, kad vaidintų mano
sargybinį. Laimei, žingsniuojant didžiojo urvo pakraščiu nežinia iš kur
išdygo Janas.
Jis buvo siaubingai purvinas, nuo galvos iki kojų apsinešęs rusvo
mis dulkėmis, kai kur jos tamsavo nuo prakaito. Ir labai pavargęs, to
nepaslėpė net purvo dryžiai ant veido. Toks pat nusiminęs kaip ir visi
kiti, bet manęs tai jau nestebino. Tik dulkės - ne tamsiai raudonos kaip
urvuose. Vadinasi, šįryt Janas buvo išėjęs iš slėptuvės.
- Štai kur jūs, - sumurmėjo pamatęs mus. Skubriai, neramiai pri-
žirgliojo prie mūsų, nė nestabtelėjęs čiupo mane už alkūnės ir nusitem
pė pirmyn.
- Įlįskime čia minutėlei.
Nespėjus man prasižioti įstūmė į siaurą tunelį, vedantį link rytinio
SIELONEŠĖ • 309
lauko, kur baigė nokti kukurūzai. Tačiau toli nėjome, tik kol pasislė
pėme tamsoje, kur iš didžiojo urvo niekas negalėjo mūsų matyti. Kita
ranka jaučiau lengvą Džeimio delną.
Nepraėjo nė minutė ir iš urvo atsklido duslūs balsai - ne gyvi ir
triukšmingi, kaip paprastai, veikiau gedulingi, kaip tie veidai, kuriuos
mačiau šįryt. Žmonės praėjo visai arti plyšio, kur tūnojome mes, ir Ja
nas stipriau suspaudė man alkūnę, skaudžiai mygo pirštais. Atpažinau
Džaredo balsą. Ir Kailo. Melani prieš mano valią, kuri iškart pasida
rė sudilusio skatiko neverta, ėmė veržtis link jų. Abi troškome išvysti
Džaredą. Gerai, kad Jano gniaužtai buvo tokie tvirti.
- ...nežinau, kodėl jo nesustabdome. Tie bandymai... Regis, jis
niekaip negali susitaikyti su pralaimėjimu, - kalbėjo Džaredas.
- Šį kartą neabejojo, kad pasiseks. Buvo toks tikras... Ką dabar.
Reikia nenuleisti rankų, ką žinai, gal vieną dieną jis išsiaiškins, - ne
sutiko Kailas.
- Gal, - purkštelėjo Džaredas. - Gerai, kad radome tą brendį. Jei ir
toliau taip gers, iki vakaro išplemps visą dėžę.
- Cha, manau, greitai atsijungs, - sukriūkė Kailas. Jo balsas pradėjo
tolti. - Būtų gerai, kad Šeron... - toliau nieko nebesupratau.
Janas palaukė, kol balsai visiškai nutilo, paskui dar kelias minutes, ir
tik tada paleido mano ranką.
- Džaredas pažadėjo, - sumurmėjo jam Džeimis.
- Taip, užtat Kailas ne, - atsakė Janas.
Abu grįžo į šviesą. Visiškai sutrikusi lėtai nusekiau iš paskos.
Tik dabar Janas pamatė, ką laikau rankose.
- Kol kas jokių indų, - perspėjo mane. - Pirma tegul visi nusiprau
sia ir išsivaikšto.
Norėjau paklausti, kodėl jis toks purvinas, tačiau numaniau, kad iš
sisuks nuo atsakymo kaip ir Džeimis. Susimąsčiusi pažvelgiau į tunelį,
einantį link upių.
Janas piktai suniurzgė.
Išsigandusi atsisukau ir supratau, kas jį taip supykdė, - pamatė
mano veidą.
Janas panoro suimti man už smakro, bet aš atšokau ir jo ranka nu

sviro nepasiekusi tikslo.
- Mane nuo to jau vemti verčia, - tarė jis, o balsas suskambo taip,
tarsi jį išties pykintų. - Bet dar baisiau suvokti, kad jei būčiau išėjęs į
reidą, tą pat būčiau galėjęs padaryti ir aš...
Papurčiau galvą.
- Nieko baisaus, Janai.
- Man taip neatrodo, - sumurmėjo jis ir pasisuko į Džeimį. - O tu
grįžk į mokyklą. Bus geriau, jei viskas kuo greičiau stos į savo vėžes.
- Šeron šiandien bus tikras košmaras, - sudejavo berniukas.
Janas nusišypsojo.
- Gal jau laikas su ja susidraugauti, vaike? Nepavydžiu tau.
Džeimis atsiduso ir paspy rė grumstą.
- Prižiūrėk Klają.
- Būtinai.
Jis tolo nenoriai vilkdamas kojas, kas kelios minutės vis gręžiojosi
atgal, kol dingo kitame tunelyje.
- Gerai, duokš juos man, - pasakė Janas. Nespėjau atsitokėti, kai
išlupo indus man iš rankų.
- Jie nesunkūs, galiu panešti, - bandžiau spyriotis.
Jis vėl nusišypsojo.
- Kvailai jaučiuosi stovėdamas šalia tuščiomis rankomis, kai tu
tampai tokį griozdą. Pratinkis prie galantiškumo, juk vienaip ar kitaip
esi mergina. Eime, rasime kokią atokią vietelę, atsipusime, kol atsilais
vins maudykla.
Jo žodžiai mane išgąsdino, tad nusekiau iš paskos tylėdama. Galan
tiškumas? Mergina? Ką jis norėjo pasakyti?
Janas ėjo tuneliu iki galo, o kai išnirome kukurūzų lauke, nužings
niavo tarpuvagiu tarp stiebų. Klusniai pėdinau jam iš paskos. Kai pa
siekė vidurį, sustojo, dėžę padėjo ant žemės ir šalimais išsitiesė pats.
- Atokesnę vietelę
sukryžiuodama kojas.vargu
- Tik ar
ar rastum, - pasakiau
neturėtume dirbti? sėsdamasi šalia jo ir
- Tu ir taip sunkiai dirbi, Klaja. Tu vienintelė pluši be laisvų dienų.
s i e l o n e š ė • 311
lio. Kokia prasmė jį laikyti? Kliūtimi galėjo būti ir protinė kūno būsena,
pavojingi psichikos polinkiai, žalingi įpročiai, piktavališki troškimai ar
kiti trūkumai, kurių neįmanoma išgydyti ir kurie kelia grėsmę kitiems.
Arba pats protas, jei yra per stiprus, kad išnyktų be pėdsakų. Tokie
atvejai išaiškėjo tik šioje planetoje.
Tik dabar, žiūrėdama Janui į akis, supratau, kaip niekingai klydau
nepalaužiamą asmenybės tvirtybę laikydama yda.
- O jeigu jie sugautų tave? - vėl paklausė jis.
- Jeigu jie susivoktų, kas aš tokia... jei manęs kas nors dar ieško... -
pagalvojus apie ieškotoją mane irgi nupurtė drebulys kaip ką tik Janą. -
Jie perkeltų mane į kitą sielonešį. Jauną ir paklusnų. Tikėtųsi, kad tada
vėl galėčiau būti savimi. Arba išskraidintų mane iš planetos - kuo to
liau nuo blogos įtakos.
- Ir tu vėl galėtum būti savimi?
Mūsų žvilgsniai susitiko.
- Aš ir esu savimi. Dėl Melani nepraradau savo esybės. Jausiu tą patį
ką ir dabar, nesvarbu, kas būčiau ateityje - lokys ar gėlė.
- Tai jie tavęs nesunaikintų?
- Tik ne kaip sielą. Sielos netaiko mirties bausmės. Tiesą sakant,
kitų bausmių irgi. Jei ką ir darytų, tai tik norėdamos mane išgelbėti.
Iki šiol taip ir maniau, kol pati savo elgesiu nepaneigiau šios teorijos.
Neabejoju, kad dabar geriausia išeitis būtų mane sunaikinti. Juk aš iš
davikė, ar ne?
Janas sučiaupė lūpas.
- Sakyčiau, veikiau perbėgėlė. Į kitą stovyklą. Tu paprasčiausiai pa
likai jų visuomenę ir daugiau jai nepriklausai.
Vėl stojo tyla. Norėjau tikėti, kad tai, ką jis pasakė, yra tiesa. Ausyse
skambėjo žodis „perbėgėlė". Griebiausi jo kaip šiaudo mėgindama save
įtikinti, kad nėra blogiau.
Staiga Janas garsiai atsiduso, aš krūptelėjau.
- Kai
ištiesė Dokas
ranką išsipagirios,
ir suėmė nueisime,
už smakro. kadleidausi
Šį kartą apžiūrėtų tavo veidą,
apžiūrima. - jis
Pasuko
galvą į šoną norėdamas geriau matyti žaizdą.

- Nesijaudink, nėra taip blogai.

- Tikiuosi, nes atrodo baisiai, - pasakė jis ir staigiai atsistojo. - Ma
nau, užtektinai prasislapstėm. Kailas dabar tikriausiai švarus ir saldžiai
knarkia. Padėti tau su indais?
Janas neleido mazgoti indų upelyje, kaip visuomet darydavau. Pri
mygtinai reikalavo eiti į tamsią maudynių patalpą, kur manęs niekas
negalės matyti. Šveičiau lėkštes ir dubenis sekliame juodo duburio
užutekyje, o jis grandėsi purvą, likusį po paslaptingų darbų. Tada pa
dėjo išplauti likusius indus.
Paskui palydėjo mane į virtuvę. Žmonės pamažu rinkosi pietų. Ant
stalo akis masino dar daugiau greitai gendančių gardumynų: minkštų
baltos duonos riekių, aštraus čederio gabalų, svaiginamai kvepiančių
Bolonės dešros ringių. Žmonės rijo springdami, bet neviltis nebuvo
dingusi - tai išdavė pakumpę pečiai ir slogi tyla, kurios nenuskaidrino
nei šypsena, nei atsitiktinis pokštas.
Džeimis sėdėjo prie mūsų įprasto stalo. Priešais pūpsojo dvi krūvos
sumuštinių, bet jis nevalgė - ant krūtinės susidėjęs rankas laukė ma
nęs. Janas įdėmiai nužvelgė berniuko veidą, bet nieko nepasakęs nuėjo
pasiimti maisto.
Matydama tokį berniuko užsispyrimą garsiai atsidusau ir atsikan-
dau sumuštinio. Džeimis iškart suleido dantis į savąjį. Netrukus grįžo
Janas ir visi trys tylėdami papietavome. Per daug gardžiai valgėme, kad
dar būtume galėję malti liežuviais ar užsiimti kuo nors kitu, kas būtų
trukdę kramtyti.
Aš pasisotinau dviem sumuštiniais, bet Džeimis su Janu kimšo tol,
kol abiejų pilvai stirksojo kaip būgnai. Janas dvėsavo ir vartė akis, atro
dė, kad jį tuoj ištiks smūgis.
- Grįžk į mokyklą, vaike, - išstenėjo jis.
Džeimis akimirksniu įvertino padėtį: ar nepasinaudojus Jano bejė
giškumu?
-- Eik
Gal įšįmokyklą,
kartą galiu ne... įsikišau. Šiandien jam geriau laikytis kuo
- greitai
toliau nuo manęs.
SIELONEŠĖ • 315
- Vėliau pasimatysime. Nesijaudink dėl... dėl nieko.

- Gerai, - vienažodis melas ne toks akivaizdus. O gal man vėl užėjo
kandumo priepuolis?
Kai Džeimis išėjo, atsisukau į mieguistą Janą.
- Eik, pailsėsi. Dėl manęs nesijaudink - pasislėpsiu, kur manęs nie
kas neras. Tarp kukurūzų ar dar kur.
- O kur miegojai praėjusią naktį? - paklausė jis. Kad ir pusiaumir-
kas, žvilgsnis išliko aštrus.
- Kodėl klausi?
- Galėčiau ir aš ten miegoti, o tu būtum pasislėpusi ir šalia manęs.
Kalbėjomės tyliai, vargu ar kas galėjo mus išgirsti. Tik niekam mes
nerūpėjome.
- Negali visą laiką sekioti paskui mane.
- Lažinamės?
Truktelėjau pečius ir pasidaviau.
- Grįžau į... savo olą. Kur mane laikė pačioje pradžioje.
Janas susiraukė - jam tai nepatiko. Vis dėlto atsistojo ir nupūškavo
link tunelio, vedančio į maisto sandėlį. Didžiajame urve vėl virė gyve
nimas: darže krutėjo gal pusė žmonių, tik visų veidai buvo niūrūs, akys
įsmeigtos į žemę.
Kai juodame tunelyje likome vienu du, vėl pabandžiau atvesti jį į
protą.
- Janai, kam visa tai? Ar Džeimiui nebus skaudžiau, jei išgyvensiu
dar dieną, dvi, tris... Galų gale, ar jam nebūtų geriau, jei...
- Baik vieną kartą šias nesąmones, Klaja. Mes ne žvėrys. Tavo mir
tis mums nereikalinga.
- Nemanau, kad tu žvėris, - tyliai sumurmėjau.
- Ačiū bent už tai. Taip pasakiau ne dėl to, kad priekaištaučiau. Ne
kaltinčiau tavęs, net jei manytum kitaip.
Čia mūsų pokalbis ir baigėsi: priekyje, iš už posūkio pamatėme
sklindant
- Ššš, -blausiai
iškvėpėmėlyną
Janas. -švieselę.
Palauk čia.
Jis spustelėjo man petį duodamas suprasti, kad nejudėčiau iš vietos.
Tada plačiais žingsniais nužirgliojo pirmyn, tyčia nesistengdamas eiti
tyliai, ir dingo už posūkio.
- Džaredai? - išgirdau jį sakant tarsi nustebusį.
Širdis apsunko ir nusirito į kulnus, veikiau iš skausmo - ne iš
baimės.
- Žinau, kad jis su tavimi, - tarė Džaredas keldamas balsą, kad galė
tų išgirsti bet kas, esantis tarp didžiojo urvo ir šios vietos. - Pasirodyk,
kad ir kur būtum, - pašaipiai, šaltai pašaukė mane.
Tai priėmiau kaip retorinį klausimą.
- Kodėl tau neprisėdus? - paklausė plekšnodamas per kilimėlį ša
lia savęs.
Akimirką pasvarsčiusi atsisėdau ir atsirėmiau į sieną, tik ne šalia jo,
o kitame kilimėlio gale, prie olos angos. Melani tai nepatiko: ji troško
būti arčiau to vyro, uosti jo kvapą, jausti jo kūno šilumą.
Užtat aš nenorėjau. Ne todėl, kad būčiau bijojusi, jog vėl sumuš, -
šiuo metu jis neatrodė įtūžęs, tik pavargęs ir įsitempęs. Matyti jį šalia
žinant, kaip manęs nekenčia, buvo ne mano jėgoms. Negaliu apsakyti,
kaip tą akimirką kentėjau.
Jis įdėmiai žiūrėjo į mane kiek palenkęs galvą į šoną, todėl prabė
gom- dirstelėjusi
Atsiprašau jam į akis iškart
dėl praėjusio nusukau
vakaro. Dėlžvilgsnį.
tavo veido. Man nederėjo
taip elgtis.
Spoksojau į savo stipriai sugniaužtas rankas skreite.
- Tau nėra ko manęs bijoti.
Linktelėjau nežiūrėdama į jį.
Jis kostelėjo.
- Vadinasi, nori su manimi pasikalbėti?
Tylėjau. Jo neapykanta gniuždė, negalėjau išsižioti, lūpos buvo kaip
surakintos.
Išgirdau, kad jis sujudėjo: pasislinko kilimėliu, kol atsidūrė visai ša
lia manęs - taip, kaip troško Melani. Taip arti, kad susijaukė mintys,
ėmė trūkti oro, bet neradau savy jėgų atsitraukti. Melani staiga suirzo.
Keista, juk pati to norėjo.
„Kas atsitiko?" - paklausiau išgąsdinta stipraus jos jausmo.
„Man nepatinka, kad jis sėdi taip arti tavęs. Man nepatinka, kad tu
dėl to džiaugiesi."
Pirmą kartą nuo tada, kai apleidome civilizaciją, pajutau išjos sklin
dant priešiškumo bangas. Apstulbau. Taip nesąžininga.
-Džaredas
Noriu tavęs kai ko įpaklausti.
vėl žiūrėjo mane, įdėmiai ir skvarbiai. Atsitraukiau - kad
būčiau kuo toliau nuo tiriančių jo akių ir Melani apmaudo.
- Tikriausiai nujauti, koks tai klausimas. Džebas ir Džeimis visą

naktį plovė man smegenis...
Laukiau, kol jis užbaigs savo mintį, ištars balsu, ir stebeilijau į ryžių
maišelį, ant kurio praėjusią naktį ilsinau galvą. Akies krašteliu išvydau,
kad jis pakelia ranką, ir drebėdama prisispaudžiau prie sienos.
- Nebijok, nieko tau nedarysiu, - vėl patikino suirzęs. Šiurkščiais
pirštais suėmė man už smakro ir atsuko į save.
Kai Džaredas prisilietė prie odos, maniau, kad širdis iššoks iš krūti
nės, akis iškart aptraukė ašaros. Sumirksėjau, bet migla neišnyko.
- Klaja, - lėtai, aiškiai prisiversdamas, pavadino mane vardu, kal
bėjo ramiai, be jokio jausmo. - Pasakyk man tiesą - ar Melani tebegy
va?Melani
Ar ji tavo dalis?
puolė mane su tokia baisia jėga, kad sukėlė fizinį skausmą.
Ten, kur bandė prasiveržti, galvą pradėjo tarsi grąžtu gręžti, lyg užėjus
staigiam migrenos priepuoliui.
„Liaukis! Nejau nematai?"
Stipriai sučiauptos Džaredo lūpos ir paniurusios akys išdavė viską:
jam nebuvo svarbu, ką aš ar ji pasakysim.
„Jo akyse aš jau melagė, - bandžiau atvesti Melani į protą. - Jam
nereikia tiesos, jis tik ieško įrodymų, savotiško patvirtinimo, kad aš
apgaudinėju, kad esu ieškotoja. O tada pasistengs tuo įtikinti Džebą ir
Džeimį, kad gautų leidimą mane nužudyti."
Melani nė nemanė atsakyti ar tikėti manimi. Turėjau pasitelkti visą
savo valią, kad priversčiau ją nutilti.
Džaredas stebėjo, kaip mano kakta nurieda prakaito lašeliai, kaip
kūnu perbėga keistas virpulys, ir jo akys vėl susiaurėjo. Tebelaikė sti
priai suspaudęs už smakro, kad nenukreipčiau žvilgsnio.
„Džaredai, aš tave myliu! Ar girdi? - iš paskutiniųjų stengėsi išrėkti
Melani. - Aš čia!"
Mano lūpos nė nekrustelėjo. Nustebau, kad jis negali to išskaityti
man iš akių.
Laikas sustojo, jis laukė atsakymo, o aš, žiūrėdama į tas įstabias, vie
ninteles, nepakartojamas akis ir matydama vien pasibjaurėjimą, nie
SIELONEŠĖ • 321
kaip negalėjau apsispręsti. Maža to, viduje aršiai, piktai mane graužė
Melani. Nuodingi jos pavydo syvai įsigėrę į kraują ir akimirksniu išse
kino visą kūną.
Sekundės tekėjo kaip smiltelės laikrodyje, nevilties ašaros vis kau
pėsi. Nebegalėjau ilgiau jų sulaikyti. Prapliupau verkti ir sūrūs upeliai
nubėgo tiesiai Džaredui į delną. Jo veidas nė kiek nesušvelnėjo.
Pajutau, kad man gana. Užsimerkiau ir staigiai trūktelėjusi išsi
vadavau iš jo pirštų, bet, užuot smogęs, jis tik bejėgiškai nusvarino
ranką.
Paskui sunkiai atsiduso, tarsi būtų žlugę visi jo planai.
Tikėjausi, kad jis išeis. Vėl nuleidau akis ir kantriai laukiau širdies
dūžiais
Aš irgi. matuodama
Nevirptelėjo slenkančias
nė vienas jo minutes. Tačiau kad
raumuo, atrodė, Džaredas nejudėjo.
šalia manęs sėdi
iš akmens iškalta skulptūra. Jam tiko taip tylėti. Tiko prie naujos, rūs
čios jo išraiškos, titnago kietumo žvilgsnio.
Melani įdėmiai stebėjo šį Džaredą ir lygino su tuo, kokį buvo įpra
tusi matyti. Prisiminė vieną iš niekuo neišsiskiriančių dienų, kai klajo
jo trise...
- O! - apmaudžiai surinka Džaredas su Džeimiu.

Džaredas drybso ant odinės sofos, o berniukas išsitiesęs priešais
ant kilimo. Plačiame televizoriaus ekrane abu žiūri krepšinio rungtynes.
Parazitai, gyvenantys šiame name, išėję į darbą. Mes jau prisigrūdome
džipą tiek, kad jis vos galės pavežti. Kol reikės dingti, dar turime kelias
poilsio valandas.
Du žaidėjai, sustoję ties šonine linija, mandagiai ginčijasi. Operato
rius filmuoja stambiu planu, todėl girdime, ką jie kalba.
- Manau, kad paskutinis jį paliečiau aš, todėl kamuolys tavo.
- Nesu tuo tikras. Nenoriu būti pranašesnis nesąžiningai. Neper-
imsiu kamuolio, kol visko iki galo neišsiaiškinsime. Tegul teisėjai per
žiūri juostą.
Žaidėjai paspaudžia vienas kitam rankas, paplekšnoja per pečius.
- Ooo! - suriaumoja Džaredas netekęs kantrybės.
- Negaliu daugiau į tai žiūrėti, - antrina Džeimis tiksliai atkartoda

mas Džaredo toną. Berniukas kasdien vis labiau į jį panašėja - Džaredas
jo didvyris. - Ar daugiau nieko nerodo?
Džaredas perbėga per kanalus. Per vieną rodo lengvosios atletikos
varžybas. Kaip tik dabar Haityje vyksta olimpinės parazitų žaidynės.
Ateiviams tai didžiulis įvykis. Ant daugelio namų plevėsuoja olimpi
nės vėliavos.Tik da bar viskas kitaip nei anksčiau. Visi parazitų žaidynių
dalyviai laimi po medalį, kaip sakoma, svarbu ne laimėti, o dalyvauti.
Apgailėtina.
Rodo šimto m etrų bėgimą - čia dar pusė bėdos. Parazitai labiau
mėgsta individualias sporto šakas, kai varžantis nereikia stoti vienam
prieš kitą. Atskiras bėgimo takelis jiems kaip tik - matyti, kad rungty
niauja apimti tikro azarto.
- Mel, atsipalaiduok pagaliau. Eikš, - pakviečia Džaredas.
Aš iš papratimo stoviu prie galinių durų. Ne dėl to, kad ketinčiau
bėgti. Ne dėl to, kad bijočiau. Tiesiog įprotis.
Einu prie Džaredo. Jis pasisodina mane ant kelių ir priglaudžia galvą
sau prie krūtinės.
- Ar nusiraminai? - klausia.
-Taip, - atsakau. Būnant jo glėbyje išgaruoja visas nerimas. Jaučiuo
si visiškai saugi. Net parazitų namuose.
Mano tėvas vartojo aibę juokingų posakių, tarsi būtų kalbėjęs
sava kalba, - iš kur juos ir traukė?„Kudašių nešti",„jaunas, žalias, kaip
iš vandens ištrauktas", „smalsus kaip katė prie pieno", „šviežias kaip
pernykštis sniegas", „aukštakuodis", „keturiais vėjais išėjo" ir kažką
apie šuns balsą įr dangų. Vakarais, užrakinęs namų duris, tėvas pa
plekšnodavo per spyną ir sakydavo „saugu kaip po užraktu", šį posa
kį perėmė visa šeima.
Kai mokiausi važinėti dviračiu, mama stovėdavo tarpduryje ir kar
todavo sau: „Nusiramink, Linda, šioje gatvėje saugu kaip po užraktu."
Arba kai reikėdavo įtikinti Džeimį, kad nebijotų miegoti be šviesos,

sakydavo:„Čia saugu kaip po užraktu, sūnau, mylių mylias aplink nėra
jokių pabaisų."
SIELONEŠĖ • 323
Per vieną naktį pasaulis mums su Džeimiu apsivertė aukštyn kojo

mis. O su juo ir mėgstamas tėčio posakis: dabar didžiausi pavojai kaip
tik tykojo po užraktu, parazitų namuose.
Paskui sekė nesibaigiantys slapstymaisi retuose pušynuose. Stebė
dami, kaip iš kokio nors atokaus namo garažo išvažiuoja automobilis,
svarstydavome, ar galime ten eiti maisto, ar per daug rizikinga.
- Kaip manai, ar parazitai ilgam išvažiavo?
- Ne, ten neisime, ten saugu kaip po užraktu. Nešdinamės iš čia.
O dabar sėdžiu viename iš tokių namų ir, lyg laikui atsisukus pen
kerius metus atgal, kaip niekur nieko žiūriu televizorių, tarsi kitame
kambaryje būtų mama su tėčiu, tarsi mums su Džeimiu niekada ne
būtų tekę praleisti nakties kanalizacijos vamzdyje su tuntais žiurkių,

kol žibintuvėliais pasišviesdami aplink naršė būrys kūnų grobikų. Jie
tada ieškojo vagių, pasprukusių su maišeliu pupelių ir dubeniu šaltų
spagečių.
Žinau, kad net jei mudviem su Džeimiu būtų pavykę išgyventi nors
ir dvidešimt metų, be Džaredo tas saugumo jausmas niekada nebūtų
grįžęs. Daugiau nei saugumo - laimės. Saugumas ir laimė - maniau, jų
niekada nebepatirsiu.
Džaredas šią neįkainojamą dovaną mums grąžino be jokių ypating ų
pastangų - užteko vien jo buvim o šalia.
Uodžiu jo odos kvapą, jaučiu tvirto kūno šilumą.
Su juo visur ir visada saugu, su juo aš visur ir visada laiminga. Net
po užraktu.
„Net dabar jaučiuosi saugi, - prisipažino Melani gerdama šilumą,

kurią skleidė jo ranka vos per pusę sprindžio nuo manosios. - Nors jis
nė nežino, kad esu čia.“
Aš toli gražu taip nesijaučiau. Niekas šiame pasaulyje man nekėlė
didesnės grėsmės kaip meilė Džaredui.
Įdomu,
dabar, - ne artąmudvi su Melani
besišypsantį būtume
vaikiną įsimylėjusios
iš mūsų Džaredą
prisiminimų, tokį kaip
tą, kuris pa
dovanojo Melani pilnas rieškučias vilties ir stebuklų. Ar ji būtų sekusi

paskui atšiaurų ir cinišką vyrą? Jei netekus linksmuolio tėvo ir didžiu

lių, laukinių brolių jo širdis būtų virtusi ledo gabalu, kaip atsitiko pra
radus Melani?
„Žinoma, - nė sekundės nesuabejojusi atsakė Melani. - Mylėčiau
Džaredą bet kokį. Man nėra už jį brangesnio, kad ir koks jis būtų.“
O kaip aš? Ar būčiau jį įsimylėjusi, jei Melani prisiminimuose kara
liautų dabartinis Džaredas?
Tą akimirką mano mintis nutraukė. Jis prabilo staiga ir šnekėjo tarsi
toliau tęsdamas pokalbį.
- Tavo dėka Džebas ir Džeimis įsitikinę, kad žmogui įmanoma iš
saugoti sąmonę po to ... kai jį sugauna. Jie abu deda galvas, kad Melani
vis Jis
darlengvai
čia ir tebesipriešina.
pabilsnojo kumščiu man į galvą. Aš krūptelėjusi atšlijau.
Džaredas, regis, susiprato ir klusniai sunėrė rankas ant krūtinės.
- Džeimis tiki, kad ji su juo kalbasi, - ir pašaipiai pavartė akis. - Ne
visai dora taip mulkinti vaiką, tačiau, kaip suprantu, kalbėti apie sąžinę
ar dorovę su tavimi tėra tuščias laiko švaistymas.
Susiėmiau pečius.
- Bet... iš dalies Džebas teisus - o tai mane labiausiai ir siutina!
Kas, po galais, tu tokia? Ko sieki? Sprendžiant iš to, ką matėme, ieš
kotojų darbas buvo blogai organizuotas... arba... jie ne itin stengėsi.
Atrodo, kad jie ieškojo tik tavęs - ne mūsų. Vadinasi, jie... galėjo ir
nežinoti tavo planų. Gal tu kokia nors itin slapta agentė, turinti atlikti
specialią užduotį, ar kas nors panašaus? Arba...
Girdėdama tokias nesąmones nusprendžiau, kad geriausiai bus ne
kreipti į jį dėmesio. Nunarinau galvą ir ėmiau apžiūrinėti savo kelius,
kaip visada purvinus, išmargintus juodai raudonomis dėmėmis.
- Šiaip ar taip, galbūt jie ir teisūs - gal nėra prasmės tave žudyti.
Netikėtai jis švelniai perbraukė man per ranką, pašiurpusią nuo pa
skutinių jo žodžių. Kai vėl prabilo, balsas skambėjo daug meiliau.
- Niekas
krėsi... neketina pečiais.
- ir patraukė tavęs skriausti.
- Gal irBent jau kol
galėčiau jaispati ko nors
patikėti, gal,neiš-
va
dovaujantis kažkokia nesveika jų logika, žudyti tave būtų neteisinga.
SIELONEŠĖ • 325
Galbūt išties nėra jokios pateisinamos priežasties tave... Išskyrus,

kad Džeimis...
Pakėliau galvą. Jis tiriamai žvelgė į mane laukdamas mano reakcijos.
Pasigailėjau parodžiusi, kad susidomėjau, ir vėl įsistebeilijau į kelius.
- Mane gąsdina tai, kad jis vis stipriau prisiriša prie tavęs, - sumur
mėjo Džaredas. - Nereikėjo jo čia palikti, turėjau išsivesti drauge...
Niekada neįsivaizdavau... Ir dabar nežinau, kaip elgtis. Jis įsitikinęs,
kad Melani gyva. Kas bus jam, kai...
Pro ausis nepraslydo tai, kad pasakė „kai“, o ne „jeigu4. Nesvarbu,
ką yra pažadėjęs Džeimiui, - jo manymu, man nebuvo skirta ilgai
gyventi.
- Keisčiausia tai, kad tau pasisekė apkvailinti Džebą, - mąsliai pa
reiškė keisdamas temą. - Jis senas, gudrus lapinas. Klastą ir apgaulę
užuodžia per mylią. Bent jau iki šiol taip būdavo.
Valandėlę apie tai mąstė.
- O tu ne itin kalbi, ar ne?
Vėl ilga tyla.
Staiga Džaredas pratrūko:
- Bet žinai, kas labiausiai veda mane iš proto? O jeigu jie teisūs? Iš
kur, po velniais, aš galiu žinoti? Kartais jų logika man atrodo visai su
prantama ir dėl to baigiu iškvaišti. Nes tai neįmanoma. Turi būti koks
nors kitas paaiškinimas.
Melani vėl ėmė grumtis verždamasi kalbėti, tik šį kartą ne taip nir-
čiai, mažai tikėdama, kad pasiseks. Mano lūpos buvo surakintos, ran
komis tvirtai laikiau suėmusi pečius.
Džaredas atsitraukė nuo sienos ir visu kūnu pasisuko į mane. Ste
bėjau jį akies krašteliu.
- Kodėl tu čia? - sušnibždėjo jis.
Vogčiomis dirstelėjau į jį. Švelnus ir malonus, beveik toks, kokį
prisiminė Melani. Pajutau, kad prarandu savitvardą, lūpos ėmė tirtėti.
Visos mano stiprybės dabar pakako tik tam, kad Aš išlaikyčiau rankas
to norėjau. su
Melani
nertas. Labiau už viską troškau paliesti jo veidą.
vėl ėmė siusti.

\ „Neleidi man kalbėti, - sušnypštė ji. - Todėl nedrįsk duoti valios

rankoms."
„Stengiuosi. Atleisk", - aš iš tiesų gailėjausi, žinojau, kaip jai skau
du. Mes abi kentėjome, tik kančia buvo skirtinga. Ir nežinia, kuriai šią
akimirką buvo blogiau.
Džaredas smalsiai stebėjo, kaip mano akyse vėl sužiba ašaros.
- Kodėl? - lipšniai paklausė. - Supranti, Džebas įsikalė į galvą, kad
atėjai čia dėl manęs ir Džeimio. Kažkokia nesąmonė...
Jau buvau besižiojanti, bet laiku prikandau lūpą.
Džaredas palengva palinko prie manęs ir abiem rankom suėmė vei
dą. Užsimerkiau.
- Kodėl nepasakai man?
Stipriai papurčiau galvą. Nebuvau tikra, kuri iš mudviejų tai padarė
me: ar aš, sakydama, kad nenoriu, ar Melani, parodydama, kad negali.
Jis tvirčiau suspaudė man skruostus. Atsimerkiau ir pamačiau, kad
jo veidas vos per sprindį nuo manojo. Širdis suspurdo ir apmirė, bergž
džiai bandžiau įkvėpti, plaučiai atsisakė klausyti.
Jo ketinimą perskaičiau akyse. Žinojau, kaip viskas bus: kaip jis pri
silies, kokios bus jo lūpos. Tik kai jos prisispaudė prie manęs, supratau,
kad anksčiau nesu išgyvenusi nieko panašaus, kad tai pirmasis mano
bučinys, nepamirštamas ir sukrečiantis iki širdies gelmių.
Maniau, kad Džaredas tenori švelniai mane pabučiuoti, tačiau vos
mūsų kūnai susiglaudė, viskas pasikeitė. Jis šiurkščiai įsisiurbė man į
lūpas, pirštais tarsi replėmis surakino veidą, bučinys darėsi vis skubres
nis ir godesnis, visai kitoks nei prisiminimuose, jis nebeprašė - rei
kalavo užkaitindamas kraują iki sąmonės netekimo: mintys susijaukė,
galva apsvaigo, žemė ėmė slysti iš po kojų.
Aistra atūžė kaip lavina, kūnas pabudo lyg pažadintas iš letar
go miego. Dabar jis valdė mane nustumdamas šalin net Melani, liko
vien galingas, viską užgožiantis troškimas. Mūsų alsavimai susiliejo:
mano - tankus
Rankos ir trūkčiojantis,
jau nebepakluso jo apkabinau
protui: - nirtus, primenantis
jį per pečius,urzgimą.
kaire perbrau
kiau per veidą, paskui panardinau į plaukus ir juose paklaidinau pirštus.
SIELONEŠĖ • 327
Dešinė pasirodė vikresnė. Tik ją valdžiau ne aš. /

Melani kumštis smogė Džaredui į pasmakrę ir atkragino jo gaUrą.
Jos kūnas, ryžtingas ir įsiutęs, netikėtai stojo prieš jo.
Nors smūgis nebuvo stiprus, Melani savo pasiekė - mūsų lūpos at
siskyrė. Džaredas atsitraukė tolėliau. Pašiurpusiose jo akyse išvydau
siaubo apimtą savo veidą.
Netekusi žado žiūrėjau į savo vis dar sugniaužtą kumštį - taip juo
bjaurėjausi, tarsi ant jo būčiau pamačiusi skorpioną. Aiktelėjau iš pyk
čio ir kaire ranka griebiau už dešinės karštligiškai stengdamasi sulaiky
ti Melani nuo dar vieno smurto protrūkio.
Pažvelgiau į Džaredą. Jis irgi stebeilijo į mano pačios suturėtą kumštį,
bet siaubas
visos jo akyse
gynybinės pamažu
Džaredo nyko,irjįaš
užtvaros keitė nuostaba.
be vargo Šią sekundę
perskaičiau griuvo
jo mintis.
Šito jis nesitikėjo. Tikruosius Džaredo lūkesčius aiškiai perskaičiau
veide. Jis ketino mane patikrinti ir rezultatais nė kiek neabejojo: buvo
tikras, kad žino, kuo tai baigsis. Ir liko pritrenktas.
Ar tai pergalė, ar pralaimėjimas?
Ir vėl tas skausmas krūtinėje. Nenustebau, jau žinojau, kad plyštanti
širdis - ne tušti žodžiai.
Jei reikėdavo rinktis, ar kovoti, ar bėgti, man niekada nekildavo
klausimų - aš visą laiką bėgau. Kadangi dabar kelią į tunelį užstojo
Džaredas, apsisukau ir nėriau į aklinai užgrūstą savo vienutę.
Mano svorio prie sienų ir žemės priplotos dėžės trūko, plyšo ir ski
lo graudžiai traškėdamos. Rangydamasi tarp didesnių ir triuškindama
mažesnes bandžiau įlįsti ten, kur uodas nosies neįkištų. Džaredas dar
pamėgino sugriebti mane už kulkšnies, bet jo pirštai nuslydo pėda.
Nieko nelaukusi kita koja paspyriau vieną didelę dėžę ir užverčiau pra
ėjimą. Džaredas sukriokė, o man iš sielvarto užspaudė gerklę. Nenorė
jau sukelti jam skausmo, nenorėjau smogti. Tik bandžiau pabėgti.
Buvau kaip apdujusi - nieko nemačiau ir negirdėjau, kol toliau
slinkti nebuvo
stojo tyla, kur irkad
supratau, kolvisu
nenutilo
balsu kurtinantis dėžių
verkiu, raudu kaiptraškesys. Tik kai
beprotė, springs-
tu ir gokčioju. Apmiriau iš siaubo.
Kokia gėda, koks pažeminimas. Pašiurpau, kad galėjau taip pasi
elgti, kad leidau smurtui, sąmoningai ar ne, užvaldyti kūną... tik ne
tai draskė man širdį. Verkiau todėl, kad tai tebuvo išbandymas, o aš,
kvailė, dukart, triskart kvailė, pasidaviau jausmams ir įsivaizdavau, jog
tai tikra.
Melani irgi raitėsi iš sielvarto. Nebuvo įmanoma sveiku protu per
prasti to dvigubo skausmo. Aš vos nemiriau iš širdgėlos, nes bučinys
buvo netikras, o Melani mirtinai sužeidė tai, kad jai jis pasirodė kuo
tikriausias. Nuo tada, kai prieš visą amžinybę sugriuvo jos pasaulis, ji
prarado beveik viską, tik niekada anksčiau nesijautė išduota. Kai Mela
ni tėvas pas vaikus atvedė ieškotojus, ji žinojo, kad tai ne jis. Tai nebuvo
išdavystė, veikiau
Džaredas gyvas nepataisomaesybės.
ir nepraradęs nelaimė. Jos tėvas buvo miręs. Tačiau
„Niekas tavęs neišdavė, kvaile", - koneveikiau ją. Norėjau, kad Me
lani liautųsi graužusis. Negalėjau pakelti dar ir jos skausmo, užteko
savo pačios.
„Kaip jis galėjo? Kaip?" - sriūbavo ji nekreipdama į mane dėmesio.
Ir vėl ėmėme nevaldomai raudoti.
Vienas žodis mus išgelbėjo nuo isterijos.
Nuo olos angos atsklido žemas, šiurkštus Džaredo balsas, palūžęs
ir keistai vaikiškas:
-Mel?
30 SKYRIUS
NELAIMĖ
Džaredas dar kartą šūktelėjo:
- Mel?
Taip - ir prieš
netikėtai jo valiąsukrėtimui
atslūgus balse suskambo viltis. dar vienas verksmo
kvapą užėmė
priepuolis.
- Juk žinai, kad tai buvo skirta tau, Mel. Negali nežinoti. Ne jai...
parazitui. Juk žinai, kad negalėčiau jo bučiuoti.
Dabar kūkčiojimas virto dejone, ašaros ėmė upeliais srūti. Ar aš, po
galais, liausiuosi? Pabandžiau sulaikyti kvapą.
- Jei tu čia, Mel... - ir jis nutilo.
Melani tas „jei“ stačiai įsiutino. Plaučius vėl supurtė galinga rauda,
aš vos neuždusau, tik per didžiausią vargą įstengiau įkvėpti oro.
- Aš tave myliu, - pasakė Džaredas. - Net jei tavęs čia nėra, net jei
tu negirdi manęs. Myliu tave, Mel.
Vėl sulaikiau kvapą ir iki kraujo įsikandau į lūpą. Tik fizinis skaus
mas nenustelbė kančių, kaip tikėjausi.
Koridoriuje stojo tyla, aš irgi tykiai tūnojau oloje nekvėpuodama,
kol pamėlau. Klausiausi ištempusi ausis, ką dar jis pasakys. Tačiau joks
garsas nebesudrumstė kapų tylos.
Gulėjau siaubingai nepatogiai: galva žemiau kūno, dešiniu skruostu
prisispaudusi prie korėto akmens, perkreipti pečiai įremti į kietą dėžės
briauną,
už dešinį,dešinys aukščiau
viena blauzda už kairį,
bruožėsi klubai,
į olos viršų.priešingai,
Šliauždamakairys aukščiau
skaudžiai su
sitrenkiau kelias vietas, jaučiau, kad sumušimai tvinksta ir veikiausiai
mėlynuoja. Žinojau, kad teks Janui su Džeimiu aiškintis, kažkaip juodu

įtikinti, jog pati susižeidžiau, tik ką tokio jiems pasakysiu? Ar apsivers
liežuvis prisipažinti, kad Džaredas pabučiavo mane tenorėdamas iš
bandyti, panašiai kaip laboratorijose bando žiurkes: paleidžia stiprią
elektros srovę ir stebi reakciją.
Kiek dar ketinu taip išgulėti? Bijojau sujudėti, kad nesukelčiau
triukšmo, bet pajutau, jog stuburas gali perlūžti kiekvieną minutę.
Kaulus maudė vis stipriau, vos galėjau tverti. Ilgai taip neišbūsiu. Maža
to, jaučiau, kaip gerkle vėl kyla rauda.
Melani nesiteikė su manimi bendrauti, viena bandė susidoroti su ją
apėmusiu palengvėjimu ir įsiūčiu. Džaredas kalbėjo su ja, galiausiai pri
pažino jos egzistavimą. Pasakė, kad ją myli. Tačiau pabučiavo mane. Ji
stengėsi save įtikinti, kad nėra ko taip sielvartauti, kad bučinys nebuvo
toks, koks jai pasirodė. Nežiūrint visų pastangų, sekėsi sunkiai. Girdėjau
jos mintis, nors šįkart kalbėjosi pati su savimi, piktybiškai atsiribojusi
nuo manęs tikrąja to žodžio prasme. Pasijutau kaip gavusi šalto dušo.
Ir ne juokais įširdau ant jos - pirmą kartą. Ne taip, kaip iš pradžių,
kai bijojau ir troškau, kad išnyktų iš mano sąmonės. Ne, dabar pati
jaučiausi išduota. Kaip po viso to, kas atsitiko, ji drįsta pykti ant manęs?
Tai nesuvokiama. Ar aš kalta, kad įsimylėjau princą iš jos prisiminimų,
kuriuos pati man brukte bruko? Arba kad mane nugalėjo šis nesuval
domas kūnas? Jos kūnas! Aš išgyvenau dėl to, kad ji sielvartauja, o jai į
mano skausmą buvo nusispjaut. Net džiaugėsi tai matydama. Kokie tie
žmonės žiaurūs!
Ir iš akių vėl ėmė tyliai kapsėti ašaros. Šį kartą iš pykčio, kad taip
nedorai su manimi.elgiamasi.
Netrukus sumušta, iškreipta nugara taip įsisopo, kad ilgiau nega
lėjau išgulėti nė sekundės. Kaip sako žmonės, lašas po lašo ir akmenį
pratašo.
- Ai, - suvaitojau, kai pabandžiusi spraustis atbula skaudžiai įsirė-
miau į akmenis ir dėžes.
Dabar man nebuvo svarbu, ar sukelsiu triukšmą, ar ne, troškau kuo
greičiau išlįsti. Prisiekiau sau, kad daugiau nė už ką nekelsiu kojos į
SIELONEŠĖ • 331
šitą prakeiktą skylę - geriau mirsiu. Tiesiogine to žodžio prasme, tu

rint omeny aplinkybes.
Išlįsti buvo sunkiau, nei įlįsti. Rangiausi ir sukinėjausi, bet galutinai
įstrigau, susilenkiau taip, kad tapau panaši į kreivašonę riestę. Nesusi
laikiau ir vėl pradėjau verkti, visai kaip vaikas, nes šįkart išsigandau,
kad niekada neištrūksiu į laisvę.
Melani atsiduso.
„Užsikabink pėda už angos krašto ir pabandyk prisitraukti", - pa
tarė ji.
Nekreipiau į ją dėmesio, pūkšdama bandžiau išsilenkti taip, kad ne-
siremčiau į tą aštrų kampą, kuris baigė sulįsti man tarp šonkaulių.
„Nebūk
„Iš tokiostokia kietakaktė", - suniurnėjo ji.
pat girdžiu."
„Žinau, - kiek padvejojusi pasidavė ji. - Gerai, atleisk. Esu tikra
kvailė. Aš tik žmogus, supranti. Klysti žmogiška. Tokie jau mes esa
me: ne visada elgiamės teisingai ar išgyvename tuos jausmus, kuriuos
derėtų."
Pyktis nepraėjo, tačiau dabar Melani bent jau stengėsi atleisti ir pa
miršti, kad aš ką tik išdaviau ją su jos vienintele meile, aišku, žiūrint
jos akimis.
Pėda užsikabinau už olos krašto ir prisitraukiau. Keliai įsirėmė į
žemę ir jais pasinaudojusi kaip svertu pagaliau pajudėjau iš mirties
taško. Dabar gana lengvai išlaisvinau antrą koją ir užsikabinusi abie-
jomis dar kartą prisitraukiau. Galiausiai rankomis atsirėmiau į grindis
ir išropojusi atbulomis be jėgų nuvirtau ant tamsiai žalio kilimėlio. Se
kundę pagulėjau ant pilvo bandydama atgauti kvapą. Buvau tikra, kad
Džaredo jau neliko nė kvapo, todėl nė nesidairiau. Giliai kvėpavau tol,
kol pajutau, kad galiu pakelti galvą.
Buvau viena. Žinoma, kad viena. Pirmiausia reikia atsipalaiduoti ir
nusiraminti. Nėra ko sielotis dėl to, kad išlindusi nieko neradau. Gerai,
kadSusirangiau
jo nėra. Nebus
ant taip gėda. ir veidą prispaudžiau prie suplėkusio au
kilimėlio
dinio. Miego nenorėjau, tik pailsėti. Atstumta Džaredo jaučiausi taip,
tarsi širdį būtų prislėgęs milžiniškas akmuo, ir tai atėmė visas jėgas.
Užmerkiau perštinčias akis ir pabandžiau galvoti apie ką nors, dėl ko
nereikėtų verkti. Apie bet ką, tik ne apie išsigandusį Džaredo žvilgsnį,
kai atšoko nuo manęs...
Ką dabar veikia Džeimis? Aš jis žino, kad aš čia, gal jau ieško ma
nęs? Janas dar ilgai miegos, nes atrodė mirtinai išvargęs. O Kailas? Gal
jau pabudo? Ir ateina manęs? Kur šiuo metu Džebas? Visą dieną jo
nemačiau. Nejau daktaras iš tikrųjų prisigėrė iki sąmonės netekimo?
Tai taip nepanašu į jį...
Pasirodo, buvau užmigusi. Budau labai iš lėto, pažadino garsiai urz
giantis pilvas. Dar kelias minutes tyliai pagulėjau bandydama susigau
dyti laike. Dabar diena ar naktis? Kiek laiko pramiegojau čia vienui
viena?
Pilvas birbė taip įkyriai, kad supratau, jog reikia keltis, ir apsivertusi
atsiklaupiau. Jei spėjau taip išalkti, vadinasi, miegojau ilgai - ko gero,
praleidau vieną valgymą ar du.
Iš pradžių nusprendžiau pasiieškoti ko nors čia, oloje, galų gale aš
jau praplėšiau tiek maišų ir sulaužiau tiek dėžių dėželių. Vos taip pa
galvojau, prislėgė tokia kaltė, kad rankos nekilo ko nors imti. Verčiau
nueisiu į virtuvę duonos.
Nepaisant širdį draskančios gėlos, jaučiausi truputėlį įskaudinta,
kad tiek laiko čia pratūnojau ir niekas neatėjo manęs ieškoti. Kokia
niekinga mintis, pagalvojau, kodėl kažkam turėčiau rūpėti? Vis dėlto
nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai prie įėjimo į didįjį urvą pamačiau Džei
mį. Jis sėdėjo atsukęs nugarą žmonių pasauliui - neabejotinai lūkuria
vo manęs.
Mano akys nušvito, jo veidas irgi pragiedrėjo iš palengvėjimo. Ber
niukas mitriai pašoko.
- Tau nieko neatsitiko, - pasakė atsidūsėjęs. Kaip norėjau, kad tai
būtų tiesa. Tuoj prapliupo kaip užsuktas, greitai ir padrikai bėrė žo
džius:
jog - Tu negalvok,
tu neva aš nemanau,
norinti pabūti kad Džaredas
viena, o Džebas pridūrė,melavo, betreikalo
kad nėra jis pasakė,
pas
tave lakstyti ir likčiau čia, iš kur jis matys, jog paslapčiom nesugalvojau
SIELONEŠĖ • 333
prasmukti pas tave. Tačiau net jei aš negalvojau, kad tu sužeista ar pa

našiai, kaip galėjau būti tikras, supranti...
- Man viskas gerai, - nutraukiau jo tratėjimą. Pasiilgusi žmogiš
kos šilumos ištiesiau rankas ir apkabinau jį. Džeimis iškart apglėbė
mane per liemenį ir savo nuostabai pamačiau, kad stovint jo galva
siekia man pečius.
- Tavo akys raudonos, - sušnibždėjo berniukas. - Ar jis blogai su
tavimi elgėsi?
- Ne, - juk bandymai su žiurkėmis irgi atliekami ne iš žiaurumo, o
dėl kilnaus tikslo.
- Kad ir ką tu jam pasakei, manau, dabar jis mumis tiki. Na, žinai...
apie Mel. Kaip ji jaučiasi?
- Jai smagu tai girdėti.
Džeimis patenkintas linktelėjo.
-Otų?
Dvejojau svarstydama, ką atsakyti, kad nesumeluočiau.
- Kalbėti tiesą man lengviau, nei ją slėpti.
Kad ir koks miglotas buvo mano atsakymas, jį, regis, tai patenkino.
Daržas Džeimiui už nugaros skendėjo rausvoje blunkančio saulėly
džio šviesoje, vadinasi, dykumą jau gaubia prieblanda.
- Išalkau, - prisipažinau vaduodamasi iš jo glėbio.
- Kur ten neišalksi. Laikau tau kai ką gardaus.
- Bus gerai ir duona, - atsidusau.
- Gal vienąkart baigsi, Klaja? Teisingai sakė Janas, kad tu per daug
aukojiesi dėl kitų, užuot rūpinusis savimi.
Susiraukiau.
- Manau, jis teisus, - sumurmėjo Džeimis. - Net jei visi norėtume,
kad būtum su mumis, vis tiek jaustumeis svetima, kol pati nenuspręs-
tum kitaip.
- Aš niekada nebūsiu jums sava. Niekam čia aš nereikalinga, Džeimi.
- Man reikalinga.
Nesiginčijau,
ką kalba. nors supratau,
Tik iš tikrųjų kad ne
jam reikėjo klysta. Jis onemelavo,
manęs, nesdartikėjo
Melani. Jis tuo,
neišmo
ko mūsų skirti.
Virtuvėje Trudė su Heide kepė duoną ir dalijosi skaisčiai žaliu, sul

tingu obuoliu - kando paeiliui.
- Džiaugiamės tave matydamos, Klaja, - maloniai prašneko Trudė
prisidengdama burną, nes kaip tik čiaumojo savo kąsnį. Heidė linkte
lėjo pasisveikindama ir suleido dantis į obuolį. Džeimis man suokal-
biškai kumštelėjo, atseit, žiūrėk, žmonės tave mėgsta. Jis nesuprato, kad
tai tik įprastas mandagumas.
- Ar atidėjote jai vakarienę? - nekantriai paklausė.
- Aha, - sukruto Trudė. Ji pasilenkė prie krosnies ir atsitiesė su
skarda rankoje. - Laikiau šiltai. Jau bus ne tokia skani ir kietoka, bet
vis geriau nei paprastai.
Skardoje gulėjo didžiausias mėsos gabalas. Burną užtvindė seilės,
tačiau aš ryžtingai atstūmiau man skirtą porciją.
- Tiek nesuvalgysiu.
- Privalai suvalgyti, antraip reikės išmesti - juk suges, - įkalbinėjo
mane Džeimis. - Pirmosiomis dienomis visi šveičia išsijuosę, kol vos
nesprogsta, taip esame įpratę.
- Tau reikia baltymų, - antrino jam Trudė. - Mes visi per ilgai mi-
tome vien urviniu
Galiausiai maistu.
priprašė: Nuostabu,
godžiai kaip
puoliau priedarbaltymų,
neapėjome ligomis.saka
o Džeimis
lo akim stebėjo, kad visa mėsa atsidurtų mano burnoje. Norėdama jį
pamaloninti klusniai viską suvalgiau, nors skrandis išsitempė kaip bū
gnas ir jį ėmė raižyti.
Kai buvau bebaigianti, virtuvėje pradėjo rinktis žmonės. Keletas at
sinešė po obuolį, valgė ne pavieniui, o su kuo nors dalijosi. Ne viena
pora smalsių akių nužvelgė skaudulį ant mano veido.
- Ko čia reikia tiems žmonėms? - baimingai pasiteiravau Džeimio.
Lauke tamsu, tokiu metu visi jau seniai būdavo pavakarieniavę.
Džeimis iškalbingai dėbtelėjo į mane tarsi sakydamas, kokia esu ne
supratinga.
- Paklausyti tavo paskaitos, - ir ne žodžiais, bet veido išraiška pri
dūrė: - „Žinoma."
- Tu juokauji?
- Sakiau tau, kad niekas nepasikeitė.
s i e l o n e š ė • 335
Apsidairiau po ankštą virtuvę. Daug ko trūko: nebuvo daktaro ir nė

vieno grįžusio iš reido, taigi ir Peidžės. Nei Džebo su Janu, nei Valterio.
Ir dar kelių: Treviso, Kerol ir Rūtos Anos. Ir vis dėlto suėjo daugiau,
nei galėjau tikėtis. Keista, kad po tokios neramios dienos kažkas išvis
laikėsi kasdienių įpročių.
- Ar galime grįžti prie delfinų? Ar papasakosi toliau? - paprašė Ve-
sas nutraukdamas mano mintis. Supratau, kad ryžosi paklausti vien
todėl, jog kažkas turi pradėti. Pirmiau nepastebėjau, kad jį būtų labai
dominęs ateivių gyvenimas.
Visi sužiuro į mane. Gyvenimas išties nepasikeitė taip smarkiai,
kaip maniau.
Paėmiau
krosnį. iš Heidės
Pradėjau skardą
kalbėti su duona ir nusisukau pašauti į akmeninę
dar neatsisukusi.
- Taigi... hm ... apie ką m es... a, taip, apie likusius tris senelius...
Jie paprastai stengiasi būti naudingi bendruomenei dirbdami ką gali.
Čia, Žemėje, būtų lyg šeimos maitintojai, kurie rūpinasi šeimos iš
laikymu. Dauguma iš jų fermeriai, augina kultūras, iš kurių sunkia
gyvasakius...
Gyvenimas tęsėsi.
Džeimis bandė mane atkalbėti miegoti atsargų urvo koridoriuje,
bet jo žodžiai skambėjo kažkaip vangiai ir neįtikinamai. Kitur man ne
liko vietos. Užtat atkakliai užsispyrė nakvoti kartu su manimi. Įsivaiz
davau, kad Džaredui tai nepatiks, tačiau nei tą vakarą, nei kitą dieną jo
nemačiau, todėl nežinojau, kas dedasi jo galvoje.
Vėl pasinėriau į sunkius kasdienius darbus. Nuolat susidurdavau
su šešiais iš reido grįžusiais grobikais. Viskas kaip tada, kai Džebas
pirmą kartą išvedė mane į visuomenę - priešiški žvilgsniai, slogi tyla.
Tik jiems šį kartą sekėsi sunkiau nei man - aš prie to jau buvau pri
pratusi. Kitų elgesys su manimi juos ir trikdė, ir siutino. Anądien ma
čiau, kaip Endis išvertė akis, kai nuimant kukurūzų derlių Lilė šypso
damasi priėmė
su Trude iš manęs
ir Heide kaupinąeilės
belaukiant pintinę ir padėkojo.
nusiprausti, Kitą kartą,
pastaroji kartu
ėmė žaisti
mano plaukais. Jie augo nesuvaldomai, lindo į akis ir aš jau planavau
artimiausiomis dienomis vėl nusikirpti trumpai. Heidė vartė sruogas

į vieną ir į kitą pusę ieškodama man tinkančios šukuosenos, o Trudė
gardžiai juokėsi iš to varnų lizdo, kurį Heidė sukrovė man ant galvos.
Tuo metu iš maudyklos išėjo Brandtas su Aronu - šis buvo vyriausias
iš reide dalyvavusių vyrų, iki tol apskritai neprisiminiau jį susitiku
si, - ir viską pamatė. Abu vos pastebimai pažaliavo ir tyliai praslinko
net nepažvelgę į mūsų pusę.
Aišku, tai buvo tik smulkmenos ir jos nieko nereiškė. Po urvus bas
tėsi įsiutęs Kailas ir, nors jam buvo įsakyta palikti mane ramybėje, jo
išraiška sakyte sakė, kad nesitaikstys su jokiais įsakymais. Laimei, ke
liskart, kai susikirto mūsų keliai, aš nebuvau viena. Ar vien dėl to jis
manęs nelietė? Tik nutvilkydavo šiurpiu žvilgsniu ir nevalingai gniau
žė drūtus kumščius taip, kad net nagai lįsdavo į odą. Mane vėl apėmė
panika kaip pirmosiomis savaitėmis. Ilgainiui gal būčiau jai pasidavu
si, pradėjusi slapstytis nuo žmonių, tačiau kitą vakarą atsitiko kai kas
svarbaus, kas išstūmė iš galvos net žudančius Kailo žvilgsnius.
Virtuvė vėl buvo pilna. Nežinau, kas žmones čia labiau atviliojo -
mano istorijos ar Džebo dalijamas šokoladas. Dalį savojo atidaviau
Džeimiui paaiškinusi, kad negaliu vienu metu kramtyti ir pasakoti,
tačiau įtariau, jog vieną plytelę jis vis dėlto užslėpė - užsispyręs kaip
visada. Janas vėl įsitaisė prie ugnies, atėjo net Endis, sėdėjo nepatikliai
dairydamasis aplink, o šalia murkdama glaudėsi Peidžė. Kitų reido
vyrų nesimatė, Džaredo, aišku, irgi. Daktaro taip pat nebuvo, gal jis vis
dar girtas arba pagiriojasi? Ir dar - pasigedau Valterio.
Šį vakarą man pirmą kartą klausimą uždavė Trudės vyras Džefris.
Nors stengiausi to neparodyti, buvo malonu, kad jis papildė man pa
lankių žmonių gretas. Tik gaila, kad nieko doro negalėjau jam pasaky
ti, nes jis, kaip ir daktaras, klausė apie gydymą.
- Beveik nieko apie tai neišmanau, - prisipažinau. - Nuo tada,
kai... patekau į Žemę, daugiau nesilankiau pas savo gydytoją. Nebuvo
priežasties: aš niekuo nesirgau. Žinau tik tai, kad negalime rinktis pla
netos, kol neperprantame sielonešių fiziologijos. Nėra ligos ar negala
vimo, kurio negalėtume išgydyti - pradedant paprasčiausiu įsipjovimu

ar sulaužytu kaulu ir baigiant mirtina liga. Vienintelė mirties priežastis

gali būti amžius, ir tai labai senas. Ilgai išgyventi gali tik visiškai sveiki
žmonių kūnai. Aišku, kad pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų, nors sielų
pasaulyje taip retai būna. Mes labai atsargios.
- Ginkluotų žmonių nepavadinsi nelaimingu atsitikimu, - kažkas
sumurmėjo. Tuo metu kaip tik traukiau iš krosnies duoną, todėl nema
čiau, kas tai pasakė, balso irgi nepažinau.
- Taip, tai tiesa, - ramiai pritariau.
- Taigi tu nežinai, kaip jie išgydo ligas? - mygo mane Džefris. - Iš
ko sudaryti jūsų vaistai?
Papurčiau galvą.
- Atleisk,
pėjo. nežinau.
Bijau, kad Nors ir galėjau
nepriekaištingą sužinoti,
sveikatą man kaip
priėmiau tai visiškai
savaimenerū
su
prantamą dalyką. Kiekvienoje planetoje, kur gyvenau, tai yra viena
iš būtinų sąlygų.
Raudoni Džefrio skruostai užsiplieskė ryškiau nei visada. Jis nu
delbė akis ir piktai sučiaupė lūpas. Ką tokio pasakiau? Kas jį taip su
pykdė?
Hitas, sėdėjęs šalia Džefrio, paplekšnojo jam per ranką. Visi reikš
mingai nutilo.
- Hm... papasakok apie grifus, - dirbtinai nekantriai prabilo Janas,
aiškiai tyčia, kad tik pakeistų temą. - Arba aš pražiopsojau, arba tu taip
ir nepaaiškinai, ką reiškia „elgėsi nelabai... gražiai".
Buvau tikra, kad šito iš viso neaiškinau, lygiai taip pat neabejojau,
jog jam į tai buvo nusispjaut. Janas tiesiog paklausė pirmo į galvą šo
vusio dalyko.
Mano paskaita baigėsi anksčiau nei visada. Žmonės klausinėjo van
giai, dažniausiai Džeimis ir Janas. Po Džefrio klausimų visi tapo keistai
tylūs ir mąslūs.
- Gerai, rytoj visiems anksti keltis - reikės nurauti kukurūzų stie
bus... - sumykė
suprasti, Džebas baigtas.
kad susiėjimas po dar vienos
Žmonėsslogios
stojosi,pertraukos. Taigi
rąžėsi, tyliai davė
kuždėjo
si, o tai buvo gana neįprasta.
- Ką aš pasakiau? - sušnibždėjau Janui.

- Nieko. Jų protus užnuodijo mirtis, - atsiduso jis.
Akimirksniu mano sąmonė nušvito, tarsi būčiau aiškiaregė, žmo
nės tai vadino nuojauta.
- Kur Valteris? - paklausiau ryžtingai, tik vis dar pašnibždomis.
Janas vėl atsiduso.
- Pietiniame sparne. Jis... prastai jaučiasi.
- Kodėl niekas man nepasakė?
- Pastaruoju metu tau pačiai nebuvo lengva, taigi...
Nekantriai papurčiau galvą.
- Kas jam?
Šalia sėdintis
- Valteriui Džeimis
lūžo keletaspaėmė mandaug
kaulų, per už rankos.
trapūs buvo, - paaiškino vos
girdimai. - Dokas įsitikinęs, kad tai vėžys, sako, paskutinė stadija.
- Iki šiol Valteris niekam neprisipažino, kad kenčia tokius skaus
mus, - niūriai pridūrė Janas.
Aš susiraukiau.
- Ir nieko negalima padaryti? Visiškai nieko?
Janas papurtė galvą nenuleisdamas nuo manęs gražių savo akių.
- Tik ne mums. Net jei nesislapstytume urvuose, dabar jam jau nie
kas nepadėtų. Žmonės dar neišmoko gydyti vėžio.
Man ant liežuvio galo iškart ėmė suktis pasiūlymas, bet laiku pri-
kandau lūpą. Žinoma, Valteriui dabar jau niekuo nepadėsi. Kiekvienas
iš jų geriau mirs lėtai ir kančiose, nei paaukos protą tam, kad išgydytų
kūną. Dabar tai supratau... visiškai aiškiai.
- Jis klausė apie tave, - tęsė Janas. - Noriu pasakyti, retkarčiais pa
minėdavo tavo vardą, sunku suprasti, ką norėjo pasakyti: Dokas girdo
jį brendžiu, kad numalšintų skausmą.
- Doką graužia sąžinė, kad pats tiek daug išgėrė, - pridūrė Džei
mis. - Viskas taip susidėjo...
-Janas
Ar galiu jį pamatyti?
susiraukė - paklausiau. - Ar kiti nesutiktų?
ir purkštelėjo:
- Koks kieno reikalas. O jei tai paskutinis Valterio noras...
SIELONEŠĖ • 339
- Teisingai, - pritariau. Išgirdus žodį „paskutinis", ėmė peršėti

akys. - Jei Valteris tikrai nori mane pamatyti, tada man nesvarbu, ką
mano kiti, tegul kad ir mirtinai pasiunta.
- Nesijaudink, niekam neleisiu tavęs skriausti, - ir Janas kietai su
čiaupė blyškias lūpas.
Pajutau nerimą, tarsi vėluočiau į labai svarbų susitikimą, nevalin
gai norėjosi dirstelėti į laikrodį. Nors laikas jau seniai liovėsi man ką
nors reiškęs, dabar supratau, kad galiu nespėti ir kad ši klaida būtų
nepataisoma.
- Ar dabar negalime jo aplankyti? Tikriausiai nevalia drumsti jam
ramybės?
- Jis dabar gyvena savo laiku. Pabandykim.
Iškart pašokau ir vos ne bėgte pasileidau pirmyn tempdama pas
kui save Džeimį, tebelaikantį mane už rankos. Mintis apie negrįžtamai
bėgantį laiką ir neišvengiamą baigtį ginė mane į priekį. Janas ilgomis
kojomis netruko mus pasivyti.
Mėnesienos užlietame darže sukiojosi keletas žmonių, tačiau niekas
neatkreipė į mus dėmesio: pastaruoju metu gana dažnai vaikščiojau su
Džeimiu ir Janu, todėl jiems nebebuvo įdomu, nors šįkart pasukome
visai į kitą tunelį nei paprastai.
Tik ne Kailas. Pamatęs brolį šalia manęs sustingo žengdamas, pro
akis nepraslydo ir tai, kad ėjome susikibę su Džeimiu. Jis suurzgė ir
visai kaip žvėris iššiepė dantis.
Tai išvydęs Janas karingai atstatė krūtinę, veidas persikreipė iš pyk
čio lygiai kaip Kailo. Jis tyčia susirado kitą mano ranką ir stipriai su
spaudė pirštus. Kailas garsiai sugokčiojo tarsi vemdamas ir demonstra
tyviai atsuko mums nugarą.
Kai mus paslėpė ilgo pietinio tunelio tamsa, pabandžiau išsivaduoti
iš Jano pirštų, bet jis tik dar tvirčiau sugniaužė ranką.
- Nenoriu, kad jį pykdytum, - sumurmėjau.
- Kailas neteisus. Tai jau tampa įpročiu. Jis visuomet vėliau už kitus
ateina
- Ašį protą, tačiau
jo bijau, tai nereiškia,
- pratariau kad turime
vos girdimai. su tuo taikstytis.
- Nenoriu, kad pradėtų dar
labiau manęs nekęsti.
340 • ST EP HEN IE MEYER

Nekenčiau šios patalpos. Tirštoje prieblandoje, išmargintoje keistų
melsvų šešėlių, ji atrodė dar šiurpesnė. Pasikeitė ir kvapas - atsidavė
lėtai yrančiu kūnu, stipriai dvokė alkoholiu ir tulžimi.
Dviejose lovose gulėjo po žmogų. Nuo vienos krašto karojo nusvi
rusi daktaro koja, atpažinau vos girdimą jo knarkimą. Kitoje tysojo
atsimerkęs Valteris, siaubingai sulysęs ir persikreipęs. Jis žiūrėjo, kaip
mes artinamės.
- Ar priimsi svečius, Valteri? - sušnibždėjo Janas, kai šio akys nu-
krypo į jį.
- Ooo... - suvaitojo Valteris. Jo veidas buvo suglebęs ir įdubęs, ap
atinė lūpa atkarusi, ant kaktos spindėjo prakaito lašeliai.
kiau- Gal tau ko

pirštus, nors
deja, reikia?
mano - sumurmėjau.
rankos Norėjau taip
bejėgiškai sustingo jį paliesti, ištrau
ir nepasieku
sios Valterio.
Liguistas Valterio žvilgsnis blaškėsi po tamsą. Priėjau arčiau.
- Ar galime tau padėti? Kuo nors?
Valterio akys klaidžiojo tol, kol rado manąsias. Staiga alkoholio ir
skausmo valktis dingo, jos tapo skaidrios ir aiškios.
- Pagaliau, - tarė ir netrukus sunkiai, gargdamas ir švokšdamas, jis
iškvėpė žodžius: - Žinojau, kad jei lauksiu ir būsiu kantrus, tu ateisi.
Ak, Gledise, tiek turiu tau pasakyti.
Jis galvos mostu parodė man, kad paimčiau ieškančius Valterio

pirštus.
Jo oda buvo kreidos baltumo, beveik peršviečiama. Aiškiai mačiau,
kaip pamėlusiomis plaštakos venomis pulsuoja kraujas. Prisiminiau,
ką sakė Džeimis apie trapius Valterio kaulus ir atsargiai pakėliau jo
ranką. Ji buvo lengvutė it plunksna, tarsi po oda nebūtų buvę nei kaulų,
nei raumenų.
- Ak, Glede, kaip aš tavęs ilgėjausi. Čia puiki vieta, pamatysi. Tau
patiks... net jei liksi viena, be manęs. Susipažinsi su mano draugais,
jie geri žmonės. Galėsi kalbėtis apie viską, juk tu tokia pleputė... - ir
balsas vėl dingo, nesupratau nė vieno žodžio, nors lūpos vis dar siuntė
žmonai
simerkė mintis,
ir galvataip ilgai įneišsakytas.
nusviro šoną. Jos krutėjo net tada, kai akys už
Janas rado drėgną skepetą ir ėmė šluostyti suprakaitavusį Valterio
veidą.
- Aš nemoku... apgaudinėti, - sukuždėjau nenuleisdama akių nuo
vapančių Valterio lūpų, kad būčiau tikra, jog jis manęs negirdi. - Ne
noriu jo įskaudinti.
- Tau nereikia nieko sakyti, - ramino Janas. - Jo protas aptemo, jis
nebesuvokia, kas vyksta.
- Ar aš panaši į ją?
- Nė kiek - mačiau jos nuotrauką. Gledisė - kresna raudonplaukė.
- Leisk man.
Janas padavė man skiautę audinio ir aš ėmiau šluostyti prakaitą Val
teriui nuo kaklo. Ką nors veikdama visuomet jaučiausi tvirčiau. Valte
ris vis dar nerišliai vebleno. Lyg ir išgirdau jį sakant:
- Ačiū Glede, kaip miela.
Užsiėmusi nepastebėjau, kad negirdžiu knarkiant daktaro. Staiga
už nugaros suskambo gerai pažįstamas balsas, per daug švelnus, kad
išgąsdintų.
-- Klejoja,
Kaip jis jaučiasi?
- sušnibždėjo Janas. - Tik neaišku, nuo brendžio ar iš
skausmo.
š
- Manau, iš skausmo. Dešinę ranką atiduočiau už dozę morfijaus.

- Gal Džaredas padarys dar vieną stebuklą, - viltingai ištarė Janas.
- Gal... - atsiduso Dokas.
Rankos toliau braukė ligoniui per veidą, bet aš pati įsitempiau ir
pastačiau ausis. Tik daugiau apie Džaredą jie neužsiminė.
„Jo čia nėra", - paaiškino Melani.
„Ieško vaistų Valteriui.“
„Vienas4, - pridūrė ji.
Pagalvojau apie paskutinį kartą, kai jį mačiau - tą bučinį, tą viltį...
„Tikriausiai norėjo pabūti vienumoje."
„Tikiuosi, išėjo ne todėl, kad dar kartą pabandytų įtikinti save, jog
tu esi labai puiki aktorė ieškotoja."
„Kas žino, gal ir taip."
Melani tyliai sudejavo.
Janas su daktaru retkarčiais persimesdavo žodeliu kitu, daugiausia
kalbėjo Janas - pasakojo, kas pastaruoju metu vyko urvuose.
- Kas Klajos veidui? - nors Dokas klausė pašnibždom, girdėjau kuo
puikiausiai.
- Tas pat, - pro dantis iškošė Janas.
Daktaras nepatenkintas kažką suniurnėjo ir keliskart caktelėjo
liežuviu.
Paskui Janas trumpai paporino apie nenusisekusį šiandienos vaka
rinį pasisėdėjimą, Džefrio klausimus.
- Įsivaizduok, jei į Melani būtų įkūnytas gydytojas. Kaip mums da
bar tai padėtų! - susimąstęs ištarė Dokas.
Krūptelėjau. Juodu stovėjo už manęs ir veikiausiai to nepastebėjo.
- Mums pasisekė, kad tai Klaja, - burbtelėjo Janas gindamas
mane. - Niekas kitas...
- Žinau, - neleido baigti daktaras, kaip visada geraširdiškai sutik
damas. - Tik gaila, kad pati Klaja taip mažai domėjosi medicina.
- Atsiprašau,
puikia - sumurmėjau.
sveikata visai Kokia
nekvaršindama buvau
galvos, lengvabūdė:
kodėl taip yra. džiaugiausi
Ant peties pajutau tvirtą ranką.
SIELONEŠĖ • 345
- Tau nereikia dėl nieko atsiprašinėti, - patikino Janas.

Staiga suvokiau, kad negirdžiu Džeimio. Apsidairiau ir pamačiau jį
susirangiusį ant kušetės, kur ką tik snaudė Dokas.
- Jau vėlu, - pastebėjo daktaras. - Valteris šiąnakt niekur nedings,
o jums reikia pailsėti.
- Mes grįšime, - pažadėjo Janas. - Pasakyk, ko atnešti.
Atsargiai ant lovos padėjau Valterio ranką ir švelniai paglosčiau
pirštus. Jis atsimerkė, žvilgsnis buvo daug aiškesnis nei anksčiau.
- Išeini? - sušvokštė jis. - Ar kur skubi?
Spėriai vėl suėmiau jo ranką.
- Ne, Valteri, aš niekur neskubu.
Valteris
stipriai nusišypsojo
sugniaužė ir vėl nuleido vokus. Trapūs pirštai neįtikėtinai
manuosius.
Janas atsiduso.
- Tu gali eiti, - pasakiau jam. - Aš pasiliksiu. Nunešk Džeimį į jo
lovą.
Janas apsidairė po palatą.
- Palauk sekundėlę, - tarė jis. Griebė arčiausiai esančią lovą ir len
gvai kilstelėjęs pristūmė ją prie Valterio. Bijojau bent kiek sujudinti
merdėjantį draugą, todėl kiek galėdama atsitraukiau, taip ištiesiau ran
ką, kad net sąnariai trakštelėjo, ir Janas į tarpą įstūmė lovą. Tada taip
pat nesunkiai pakėlė mane ir pasodino ant jos. Valterio vokai nesuju
dėjo. Tyliai aiktelėjau apstulbinta, kad taip paprastai Janas paėmė mane
ant rankų - tarsi žmogų.
Jis mostelėjo smakru į Valterio ranką, spaudžiančią mano plaštaką.
- Kaip manai, ar galėsi taip miegoti?
- Taip, galėsiu, nesirūpink.
- Linkiu saldžių sapnų, - nusišypsojo ir pasisukęs į gretimą lovą
suglobė Džeimį. - Keliaujam, vaike, - sumurmėjo nešdamas berniuką
lengvai lyg plunksnelę. Po truputį Jano žingsnių aidas slopo, kol visiš
kai Daktaras
nutyko. nusižiovavo ir nuėjęs atsisėdo prie stalo, kurį buvo pasi
dirbdinęs iš medinių dėžių ir aliuminio durų, pasiėmė ir blankią lem
pelę. Valterio veidas paniro į tamsą, bruožai išskydo, ir tai mane erzino.
Tarsi jau būtų iškeliavęs. Guodė vien pirštai, vis dar stipriai laikantys
manuosius.
Dokas pradėjo šlaminti kažkokius popierius, veik negirdimai niū
niuodamas sau po nosimi. Beklausant švelnaus lapų šnaresio ėmė ma
rinti miegas.
Ryte Valteris mane atpažino.
Pabudo tik pasirodžius Janui. Šis atėjo išsivesti manęs: reikėjo nu
rauti senus kukurūzų stiebus. Daktarui pažadėjau, kad pirmiausia at
nešiu jam pusryčius, ir atsargiai iš Valterio gniaužtų ištraukiau nutir
pusius pirštus.
Jis atsimerkė.
- Klaja, - sušnibždėjo.
- Valteri? - nebuvau tikra, ar ilgai mane pažins, ar prisimena praė
jusią naktį. Jis beviltiškai grabaliojo orą. Ištiesiau kairę ranką, nes deši
nioji buvo visai sustingusi.
- Tu atėjai manęs aplankyti. Kaip miela. Žinau... kitiems grįžus...
tau nebus lengva... Tavo veidas...
Mačiau, kad jam sunku dėlioti lūpas, akys klaidžiojo neįstengda
mos sutelkti žvilgsnio. Net dabar Valteris išliko savimi, - pirmiausia
rūpinasi kitais.
- Viskas gerai, Valteri. Kaip tu jautiesi?
- Ak, - tyliai suvaitojo. - Nekaip... Dokai?
- Aš čia, - sumurmėjo daktaras man prie ausies.
- Ar dar liko brendžio? - drebančiu balsu paklausė Valteris.
- Žinoma.
Daktaras stovėjo jau pasiruošęs. Prispaudė prie suglebusių Valterio
lūpų storo stiklo butelį ir atsargiai, mažomis porcijomis supylė į burną
tamsiai rudą skystį. Su kiekvienu gurkšniu Valteris krūptelėdavo: alko
holis skaudžiai degino gerklę. Keli lašai nutekėjo smakru ir susigėrė į
pagalvę. Aštrus kvapas užspaudė man nosį.
- Ar geriau?
Valteris - pasiteiravo
sumykė, tik vargudaktaras praėjus valandėlei.
ar pritardamas. Paskui bejėgiškai užsi
merkė.
SIELONEŠĖ • 347
- Dar? - paklausė daktaras.

Valterio veidas persikreipė, iš lūpų išsiveržė aimana.
Dokas patyliukais nusikeikė.
- Po velnių, kur tas Džaredas? - sumurmėjo.
Sustingau išgirdusi šį vardą. Melani krustelėjo, bet po akimirkos vėl
atsitraukė.
Valterio veidas sudubo. Galva bejėgiškai atkrago.
- Valteri? - sušnibždėjau.
- Jis neteko sąmonės: skausmas pernelyg stiprus. Palik jį ramybė
je, - tarė Dokas.
Man suspaudė gerklę.
- Ką galėčiau padaryti?
Daktaro balsas buvo tuščias ir bejausmis:
- Ką ir aš - nieko. Visiškai nieko. Iš manęs jokios naudos.
- Nekalbėk taip, - išgirdau sakant Janą. - Tai ne tavo kaltė. Pasaulis
dabar ne toks, kokiame gyvenome mes. Tu padarei viską, ką galėjai.
Susigūžiau: pečius užgulė nepakeliama kaltė. Taip, dabar žmonių
pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.
-Linktelėjau
Eime, - sušnibždėjo
ir dar kartąJanas glostydamas
pabandžiau ranką.
išlaisvinti pirštus.
Valteris užvertė akis, vėl aptrauktas užmaršties valkčiu.
- Glede? Tu čia? - sušniokštė maldaudamas.
- Hm... taip, aš čia, aš su tavimi, - netvirtai pasakiau leisdama pirš
tams pačiupti ranką.
Janas mindžikavo vietoje.
- Atnešiu jums abiem užkąsti, - galiausiai sušnibždėjo ir išėjo.
Nekantriai laukiau jo grįžtant: Valteris visiškai nesigaudė laike ir er
dvėje ir galutinai išmušė mane iš vėžių. Gledės vardas nėjo jam iš lūpų.
Iš manęs jam, regis, nieko nereikėjo, ir dėl to jaučiausi dėkinga. Gal
po pusvalandžio išgirdau tunelyje Jano žingsnius. Nusistebėjau, kad jis
taip ilgai užtruko.
Daktaras,
tą laiką visiškai
praleido sugniuždytas,
prie savo beviltiškai
stalo. Stovėjo nusvarinęs
ir spoksojo priešaispečius,
save į visą
nie
kur. Mačiau, kaip stipriai jis kenčia dėl tokio savo bejėgiškumo.
Ir tada išgirdau dar kai ką - ne žingsnius.

- Kas ten? - pakuždom paklausiau daktaro. Valteris gulėjo tykiai,
veikiausiai be sąmonės, nenorėjau jo pažadinti.
Dokas pažvelgė į mane ir pakreipęs galvą įsiklausė.
Triukšmas priminė keistą tratėjimą, greitus, švelnius smūgius. Iš
pradžių garsas lyg stiprėjo, bet betrukus ėmė tilti.
- Hm... - sumykė Dokas. - Panašu į... - ir nutilo suraukęs kak
tą, stengdamasis prisiminti. Per tą laiką nepažįstamas garsas beveik
nutyko.
Klausėmės pastatę ausis, todėl abu aiškiai išgirdome žingsnius, nors
žmogus buvo dar labai toli, tunelio gale. Janas ėjo ne taip kaip visa
da - ramiai ir lygiai. Jis bėgo, kone paknopstom lėkė link mūsų.
Dokas tai suprato kaip blogą ženklą. Pašokęs iš vietos metėsi pasi
tikti Jano. Nekantravau sužinoti, kas atsitiko, bet nenorėjau vėl sutrik
dyti Valteriui ramybės - jo nejudrūs pirštai stipriai tebespaudė man
riešą. Likau sėdėti iš baimės drebančia širdimi.
- Brandtai? - išgirdau nustebusį daktaro balsą.
- Kur jis? Kur jis? - be kvapo subliuvo kitas vyriškis. Skubrūs žings
niai akimirkai nuščiuvo, paskui vėl pasigirdo, tik ne tokie greiti.
- Kas? - nesuprato Dokas.
- Parazitas! - nekantriai sušnypštė Brandtas kaip vėjas įlėkdamas
pro arkinį įėjimą.
Brandtas negalėjo pasigirti ūgiu kaip Kailas ar Janas: buvo tik ke
liais coliais aukštesnis už mane, užtat kresnas ir tvirtas it raganosis. Jis
perbėgo akimis palatą. Akimirkai įtūžęs žvilgsnis apsistojo ties mano
veidu, paskui nukrypo į be nuovokos tysantį Valterį, dar kartą apskrie
jo urvą ir grįžo prie*manęs.
Brandtas jau buvo bežengiąs mano pusėn, bet jį sustabdė Dokas
ilgais pirštais įsikirsdamas žaliūkui į petį.
- Ką darai? - beveik suurzgė daktaras. Niekada negirdėjau jo taip
kalbant.
Brandtui
kundes iš vosnespėjus
girdimoišsižioti grėsmingas
virto kurtinamu garsas
ir vėl atgijo,Tratėjimas
nutyko. per keliaskai
se
taliojosi taip greitai, kad iš baimės netekome amo. Duslūs smūgiai
SIELONEŠĖ • 349
dundėjo be perstojo, kai priartėdavo, buvo tokie galingi ir garsūs, kad

drebino orą.
- Kas čia - sraigtasparnis? - pašnibždom paklausė daktaras.
- Taip, - atsakė Brandtas. - Tai tas parazitas, ieškotojas, kur matė
me anksčiau, tas, kuris ieško jo, - ir mostelėjo smakru į mane.
Man užėmė kvapą, gerklė susitraukė nepraleisdama oro. Iškart ėmė
svaigti galva.
„Ne. Tik ne dabar. Prašau."
„Kodėl, po velnių, ji nenurimsta? - suniurzgė Mel. - Kodėl nepalie
ka mūsų ramybėje?"
„Negalime leisti jai... Negalime sukelti jiems pavojaus!"
„Bet kaip jąTaisustabdyti?"
„Nežinau. vis mano kaltė!"
„Ir mano, Klaja. Ir mano. Mes abi kaltos."
- Tikrai? - paklausė Dokas.
- Kai sraigtasparnis pakibo virš kalno, Kailas gerai apžiūrėjo jį pro
žiūronus. Sakau tau, tai tas pats parazitas.
- Ar jis ieško c/a? - daktaro balsas užlūžo iš siaubo. Jis pusiau pasi
suko į įėjimą, akys lakstė į šalis. - Kur Šeron?
Brandtas papurtė galvą.
- Ne, tiesiog šukuoja vietovę. Pradėjo nuo Pikačio, paskui ėmė sukti
ratus aplink. Neatrodo, kad būtų nusižiūrėjęs šią vietą. Pasisukiojo virš
griovio, kur įvertėme automobilį.
- Kur Šeron? - pakartojo Dokas.
- Ji su vaikais ir Liusina. Kol kas pavojus jiems negresia. Berniukai
pakuoja daiktus, jei kartais šiąnakt turėtume išsinešdinti, bet Džebas
sako, kad kažin ar reikės.
Daktaras lengviau atsiduso, nužingsniavo prie stalo ir sunkiai užsi
kvempė, tarsi ką tik būtų nubėgęs ilgą distanciją.
- Tada nieko nauja, - sumurmėjo jis.
- Ne.
Jis vėl Keliasšmirinėti
pradėjo dienas turėsime
akimis poramiai pratūnoti,
patalpą - raminorūsčiai
ir kiekvienąkart Brandtas.
nu
žvelgdavo mane.
- Gal turi po ranka kokią virvę? - paklausė Doko. Paskui nutraukė

nuo tuščios lovos paklodę ir apžiūrėjo.
- Virvę? - pakartojo daktaras nesuvokdamas.
- Parazitui. Kailas atsiuntė mane jo pasaugoti.
Mano raumenys nevalingai susitraukė, nejučia taip stipriai su
gniaužiau Valteriui pirštus, kad jis suunkštė. Ramindama paglosčiau
jam ranką, bet nenuleidau akių nuo įsiutusio Brandto. Šis lūkuriavo
klausiamai žvelgdamas į Doką.
- Atėjai Klajos pasaugoti? - griežtai prabilo daktaras. - Kodėl ma
nai, kad to reikia?
- Baik, Dokai. Nebūk kvailas. Čia pilna didelių vėdinimo angų ir
glotnaus, atspindinčio
sienos. - Tu metalo, - ir mostelėjo
sekundei užsižropsosi, ranka
o jis jau duos į spintą
ženklą prie galinės
ieškotojams.
Oro gurkšnis užstrigo gerklėje. Springdama garsiai sugokčiojau, ty
lioje palatoje tai nuskambėjo garsiau už varpo dūžį.
- Matai? - sukriūkė Brandtas. - Atspėjau jo planus.
Šią akimirką būčiau sutikusi palaidojama kur po dideliu akmeniu,
kad tik pasislėpčiau nuo išverstų, negailestingų ieškotojos akių, o jis
įsivaizdavo, jog noriu atvesti ją čia. Parodyti jai kelią, kad nužudytų
Džeimį, Džaredą, Džebą, Janą... Vos neuždusau.
- Gali eiti, Brandtai, - šaltai iškošė Dokas. - Aš prižiūrėsiu Klają.
Brandtas klausiamai pakėlė vieną antakį.
- Klausyk, kas jums pasidarė? Tau, Janui, Trudei, kitiems? Jūs visi
kaip apsiuostę. Jei dabar nematyčiau tavo akių, pagalvočiau...
- Gerai, Brandtai, galvok ką tik nori. Tik nešdinkis iš čia. Ir kuo
greičiau.
Šis papurtė galvą".
- Turiu padaryti savo darbą.
Dokas žengė link Brandto ir sustojo atsidūręs tarp mūsų. Tylėda
mas sunėrė rankas ant krūtinės.
- Nebandyk
Tolumoje vėljospasigirdo
liesti. sraigtasparnio tratesys. Užgniaužę kvapą
laukėme, kol jis nutilo.
SIELONEŠĖ • 351
Brandtas vėl pakratė galvą. Nieko nesakęs nuėjo prie daktaro stalo
ir pasičiupo kėdę. Nusinešė ją prie spintos ir trinktelėjęs į žemę išsidrė
bė joje. Nuo tokio svorio plonos metalinės kojelės graudžiai cypdamos
pačiuožė akmeniu. Brandtas palinko į priekį ir įsirėmė rankomis į ke
lius. Tada įbedė į mane krauju pasruvusias akis: kaip grifas, laukiantis,
kol dvesiantis kiškis išleis paskutinį kvapą.
Daktaras iš įsiūčio net kaukštelėjo dantimis.
- Gledise, - sumurmėjo Valteris, po truputį vaduodamasis iš kvai-
taus snaudulio. - Tu čia.
Skvarbus Brandto žvilgsnis mane tarsi paralyžiavo, užspaudė ger
klę, todėl nieko neatsakiau, tik švelniai paglosčiau Valteriui ranką. Ap
niukusios jo akys ieškojo mano veido, kad dar kartą išvystų taip trokš
tamus bruožus.
- Kaip skauda, Glede. Kaip skauda.
- Žinau, - sušnibždėjau. - Dokai?
Jis jau stovėjo šalia su brendžiu rankoje.
- Išsižiok, Valteri.
Vėl tyliai sutukseno sraigtasparnis, nors ir tolokai, bet gana arti, kad
priverstų mus krūpčioti. Daktaro ranka sudrebėjo ir man ant riešo nu
krito keli brendžio lašai.
Siaubinga diena. Baisiausia šioje planetoje, klaikesnė už pirmą

mano dieną urvuose, net už paskutines valandas karštoje, išdžiūvusio
je dykumoje, kai buvau per plauką nuo mirties.
Sraigtasparnis vis suko ir suko ratus tai priartėdamas, tai vėl nutol
damas. Po kiekvienos tylos valandos jau manydavau, kad viskas baigė
si. Bet įkyrus garsas grįždavo ir tomis minutėmis galvoje vėl iškildavo
užsispyrusios ieškotojos veidas, jos skvarbios akys, šmirinėjančios po
tuščią dykumą, ieškančios bent kokio žmonių pėdsako. Pabandžiau
valios pastangomis išsiųsti ją iš čia, įsivaizdavau vien negyvą, bespalvę
dykumą,
lėčiau tarsi taip
įtikinti, galėčiau
jog čia niekopriversti
nėra, kadją tik
matyti savo akimis,
ji dingtų, kad tiktarsi taip ga
negirdėčiau
to žudančio sparnų tratėjimo.
Brandtas nė minutei neatplėšė nuo manęs akių. Nors pati į tą pusę

nežiūrėjau, visą laiką jaučiau jo žvilgsnį. Laimei, netrukus pasirodė
Janas, nešinas pusryčiais ir pietumis. Buvo visas purvinas: padėjo pa
kuotis, jei kartais reikės išsikraustyti - kad ir ką tai reikštų. Ar jie turėjo
kur eiti? Kai Brandtas kapotais sakiniais ėmėsi aiškinti, kodėl jis čia,
Janas taip įtūžo, kad tapo kaip du vandens lašai panašus į Kailą. Paskui
prisitraukė prie manęs kitą tuščią lovą ir atsisėdo taip, kad užstotų nuo
Brandto žvilgsnio.
Tik dabar nei sraigtasparnis, nei gręžiantis Brandto žvilgsnis nebu
vo didžiausios blogybės. Įprastą dieną - jei apskritai tokia dar egzista
vo - abu šie dalykai man būtų prilygę priešmirtinei kančiai. Šiandien
visaPotaipietų
niekoDokas
nereiškė.
sugirdė Valteriui paskutinę porciją brendžio. Atro
do, tepraėjo kelios minutės, o vargšas vėl raitėsi, vaitojo ir gaudė orą.
Jo pirštai laužė manuosius ir spaudė iki mėlynių, bet vos atitraukdavau
ranką, dejonės virsdavo šiurpiais klyksmais. Vieną kartą buvau trum
pam išbėgusi į išvietę, Brandtas nusekė man iš paskos, taigi pavymui
suvaikščiojo ir Janas. Kai grįžome, nors ir bėgte, Valterio klyksmai
vargiai priminė žmogaus. Daktaro veidas atrodė tuščias, nežmoniškos
draugo kančios numarino visus jo jausmus. Išgirdęs mano balsą Val
teris akimirkai nutyko, nes manė, kad šalia mylima žmona. Nekaltas,
šventas melas. Suirzęs Brandtas kažką suniurnėjo po nosimi, tačiau aš
nekreipiau dėmesio - dabar ne laikas pykti. Matant Valterio kančias
niekas nebebuvo svarbu.
Ligonis nesiliovė inkštęs ir raitęsis. Brandtas nekantriai žirgliojo
pirmyn atgal neišlįsdamas iš savo kampo, kad tik būtų kuo toliau nuo
šiurpių garsų.
Manęs ieškoti atėjo Džeimis ir atnešė maisto keturiems. Pro vėdini
mo angas jau liejosi oranžinė vakaro šviesa. Nenorėjau, jog berniukas
čia liktų, todėl paprašiau Jano palydėti jį atgal į virtuvę, pavalgydinti
ir prižiūrėti per naktį, kad nesumanytų paslapčiomis grįžti. Pajudinęs
sulaužytą koją Valteris klaikiai sukliegdavo. Tai buvo tiesiog nepake
liama. Nereikia, kad ši naktis išliktų ir Džeimiui atmintyje, nes mes
SIELONEŠĖ • 353
su daktaru jos niekada nepamiršime. Brandtas veikiausiai irgi, nors iš

paskutiniųjų stengėsi nekreipti į Valterį dėmesio, tarpais net užsikimš
davo ausis ir tyliai, bjauriai nepataikydamas niūniuodavo kažkokią
melodiją.
Dokas nesistengė atsiriboti nuo nežmoniškų Valterio kančių, prie
šingai, savo noru kentėjo kartu su juo. Ilgainiui ligonio riksmai daktaro
veide sumetė gilias raukšles, tarsi kas jį būtų suraižęs nagais.
Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad žmonės gali taip nuoširdžiai užjausti.
Ypač daktaras. Po to, kai pamačiau, kaip stipriai jis išgyvena Valterio
skausmą, supratau, kad negalėsiu žiūrėti į jį kaip anksčiau. Jo begalinė
kančia badė akis, tarsi matyčiau kraujuojančią jo širdį. Šią akimirką nė
už ką nebūčiau
kankintojas patikėjusi,
ir budelis. kad priešprisiminti,
Pabandžiau mane stovikodėl
žiaurus, negailestingas
susidariau apie jį
tokią nuomonę. Ar kas tiesiogiai jį tuo apkaltino? Ne. Tikriausiai ap
imta siaubo pati prisigalvojau nebūtų dalykų.
Po šios košmariškos nakties negalėsiu nepasitikėti Doku. Nors ligo
ninė man visuomet liks viena iš šiurpiausių vietų.
Kai išblanko paskutiniai dienos gaisai, nutilo ir sraigtasparnis. Sė
dėjome tamsoje bijodami užsidegti net blankią melsvą lempelę. Turime
palaukti dar keletą valandų, tik tada galėsime būti tikri, kad medžioklė
baigėsi. Pirmasis tai pripažino Brandtas, palatos jis jau buvo sotus iki
kaklo.
- Dedu galvą, kad jis nuskrido, - murmėjo žirgliodamas iš urvo. -
Naktį nieko nepamatysi. Paimsiu tavo žibintuvėlį, Dokai, kad naminis
Džebo parazitas negalėtų ko nors iškrėsti. Ehm... tai aš jau eisiu.
Daktaras nieko neatsakė, net nepažvelgė į jo pusę ir Brandtas pa
niuręs išsinešdino.
- Ak, Glede, padaryk, kad tai liautųsi! Maldauju, numalšink skaus
mą! - rypavo Valteris ir stebėtinai stipriai maigė man pirštus, o aš
šluosčiau ir šluosčiau prakaitą jam nuo veido - daugiau nieko negalė
jau Laikas
padaryti.
sulėtėjo, paskui ir visai sustojo. Man pasirodė, kad ši naktis
niekada nesibaigs. Valteris šūkčiojo vis dažniau, garsiau ir šiurpiau.

Jis nurimo unkšdamas kaip mažas vaikas. Tūkstantąjį kartą per

braukiau drėgnu rankšluosčiu Klajai per kaktą. Valteris liovėsi verkšle
nęs ir sunkiai atsiduso.
- Kas čia vyksta? - sumurmėjo Džaredas.
- Ji geriausia skausmo malšintoja, kokią būčiau galėjęs rasti, - nu
vargusiu balsu ištarė daktaras.
- Turiu tau kai ką geriau nei prijaukinta ieškotoja.
Man vėl suspaudė širdį, o Melani sušnypštė:
„Kvailas užsispyrėlis, aklas bukaprotis! - niurzgė ji. - Nepatikėtų,
net jei pasakytum, kad saulė leidžiasi vakaruose!"
Bet daktarui dabar nerūpėjo Džaredo panieka man.
- Tu kažką parnešei?!
- Morfijaus - bet nedaug. Jau seniai būčiau grįžęs, jei ne ta prakeik
ta ieškotoja - pratupėjau pasislėpęs iki tamsos.
Daktaras iškart puolė veikti. Girdėjau, kaip sušlamina kažką panašų
į popierių, paskui džiaugsmingai šūkteli.
- Džaredai, tu tikras stebukladarys!
- Dokai, palauk...
Bet daktaras jau stovėjo man prie šono. Išsekęs jo veidas švietė vil
timi, rankose laikė nedidelį švirkštą. Įbedė plonytę adatą Valteriui į
ranką ties alkūnės linkiu, į tą pačią, kuria jis laikėsi įsikibęs į mane.
Nusisukau. Negalėjau žiūrėti, kaip žmogui į odą sminga smailus me
talinis daiktas.
Morfijus suveikė žaibiškai. Po pusės minutės Valterio kūnas nuri
mo, virto suglebusia mase ant plono kušetės čiužinio. Šaižus, trūkčio
jantis kvėpavimas išsilygino, ligonis ėmė alsuoti ramiai ir tyliai. Ranka
nusviro ir paleido mano pirštus.
Dešine ranka ėmiau masažuoti savo kairę, kad išjudinčiau kraują
pirštų galiukuose. Netrukus po oda pajutau švelniai dilgčiojant.
- Hm... Dokai... jo nepakaks, kad... - sumurmėjo Džaredas.
Pakėliau akis nuo pagaliau ramybe spinduliuojančio Valterio veido.
Džaredas į mane stovėjo nugara, tačiau daktaras buvo atsisukęs, todėl
mačiau, kaip iš nuostabos plečiasi jo akys.
- Nepakaks? Neketinu taupyti jo juodai dienai, Džaredai. Žinau,

greitai prireiks kitos injekcijos, bet neleisiu Valteriui raitytis baisiausio
se kančiose, kai galiu padėti!
- Aš ne tai turėjau omeny, - pasakė Džaredas. Kai prabilo, supratau,
kad kiekvienas jo žodis apmąstytas vienumoje, ilgai ir sunkiai. Kalbėjo
lėtai, tyliai, tarsi atkartodamas Valterio kvėpavimą.
Daktaras sumišęs suraukė kaktą.
- Morfijaus užteks, kad skausmą numalšintum tris, gal keturias die
nas, tik tiek, - pasakė Džaredas. - Jei duosi mažomis dozėmis.
Man jo žodžių prasmė liko neaiški, bet daktaras iškart viską suprato.
- O, Dieve, - iškvėpė jis. Daktaras atsisuko į ligonį ir pamačiau,
kad ant apatinių blakstienų sužimba ašaros. Išsižiojo ketindamas kažką
sakyti, bet taip nieko ir neištarė.
Apie ką jie? Norėjau paklausti, bet neišdrįsau: pasirodžius Džaredui
vėl praradau kalbos dovaną.
- Dokai, tu neišgelbėsi jam gyvybės. Užtat gali išvaduoti nuo
kančių.
- Taip, - sutiko daktaras ir jo balsas užlūžo bandant užgniaužti rau
dą. - Tu teisus.
„Kas čia vyksta?" - paklausiau Melani, kol ji vėl nenulindo į ato
kiausius užkaborius.
„Juodu ketina numarinti Valterį, - sausai paaiškino ji. - Tereikia
suleisti mirtiną dozę. Kol yra užtektinai morfijaus."
Tyliai aiktelėjau, bet tuščiame urve dejonė nuskambėjo nedovanoti
nai garsiai. Man nebuvo svarbu, kaip į mane pažiūrės daktaras su Dža-
redu, todėl palinkau prie Valterio pagalvės ir daviau valią ašaroms.
„Ne, - nenorėjau pasiduoti. - Ne. Tik ne dabar."
„Ar geriau, kad jis mirtų baisiai kankindamasis?"
„Aš tik... negaliu susitaikyti su visiška, galutine baigtimi. Su tuo, kas
nepataisoma. Juk daugiau niekada nepamatysiu savo draugo."
„O anksčiau? Ar daug turėjai draugų, Klajokle, su kuriais dabar no
rėtum pasimatyti?"
„Tokių kaip čia - niekada."
SIELONEŠĖ • 357
Draugai iš kitų planetų vos šmėkščiojo atmintyje, sielos buvo tokios

panašios, kad kartais išvis negalėjai atskirti. Bet Valteris... jis ypatingas.
Jei mirs, man jo niekas nepakeis.
Liūliavau rankose to merdėjančio vyro galvą kaip lopšyje, jam
ant veido viena po kitos kapsėjo mano ašaros. Nors ir kaip mėginau
tvardytis, nepalioviau kūkčioti balsu: aš paskutinį kartą apraudojau
draugą.
„Suprantu tave. Tai dar vienas tavo pirmas kartas", - sušnibždėjo
Melani atjausdama. Užuojauta? Man? Tai irgi buvo pirmą kartą.
- Klaja, - kreipėsi daktaras.
Papurčiau galvą nepajėgdama išspausti nė žodžio.
šiltą- jo
Turanką.
jau užtektinai padėjai, - tarė jis. Pajutau ant peties lengvą ir
- Eik pailsėti.
Aš priešindamasi vėl pakračiau galvą.
- Tu pavargusi, - pastebėjo jis. - Eik, nusiprausi, ištiesi kojas. Su
valgyk ką nors.
Rūsčiai nužvelgiau daktarą.
- Ar Valteris dar bus čia, kai grįšiu? - sumurmėjau pro ašaras.
Jis prisimerkė.
- Ar tikrai to nori?
- Noriu atsisveikinti. Jis mano draugas.
Daktaras paplekšnojo man per ranką.
- Žinau, Klaja, žinau. Mano irgi. Aš neskubu. Eik, atsipūsk truputį
ir grįžk. Valteris kol kas miegos.
Įdėmiai nužvelgiau papilkėjusį daktaro veidą - jis kalbėjo nuoširdžiai.
Linktelėjau ir atsargiai paguldžiau Valterio galvą ant pagalvės. Gal
būt išėjus iš šios vietos skausmas atslūgs. Nenumaniau, kaip visa tai
išgyventi - man dar nėra tekę su kuo nors atsisveikinti amžiams.
Prieš išeidama pažvelgiau į Džaredą - kitaip negalėjau. Mylėjau jį,
nors ir be atsako. Mel irgi troško pamatyti jo akis, bet dar labiau - kad
manęs šią akimirką

Jis irgi čia nebūtų.
žiūrėjo į mane. Jaučiau, kad jau seniai nenuleidžia akių. Vei
das išliko šaltas ir bereikšmis, bet pro mano akis nepraslydo vos paste
bima nuostabos ir įtarumo užuomina. Tai atėmė man paskutines jėgas.
Ar jis kada praregės? Kokia prasmė net būnant talentingiausia melage
apsimetinėti mirties akivaizdoje? Kam man mulkinti Valterį - dabar,
jeigu jis daugiau niekada manęs negins?
Vieną ilgą sekundę žvelgiau Džaredui į akis, tada nusisukau ir nu
bėgau juodu koridoriumi - net ir šis buvo šviesesnis už jo veidą.
32 SKYRIUS
P ASALA
Saulė dar nepakilo. Kalne buvo tylu ir tamsu, tik didžiojo urvo vei
drodžiuose jau nedrąsiai spindo aušra.
Tie keli mano drabužiai buvo likę Džeimio ir Džaredo kambaryje.
Negirdimai įsmukau vidun džiaugdamasi, kad Džaredas dabar kitur.
Džeimis garsiai šnirpštė čiužinio galvūgalyje, susisukęs į kamuoliu
ką. Paprastai jis miegodavo plačiai išsikėtojęs, tik šįkart neturėjo kur:
skersai čiužinio parpė Janas, ilgas rankas ir kojas atmetęs į visas ketu
rias puses, net ant žemės iškišęs.
Kažkodėl tas vaizdas man pasirodė baisiai juokingas. Turėjau už
sidengti burną, kad nesukikenčiau. Paskubom sugriebiau senus, iš
blukusius sportinius marškinėlius, šortus ir išgriuvau į koridorių vos
sulaikydama juoką.
„Tu kvaištelėjai, - pasakė man Melani. - Turi pamiegoti."
„Išsimiegosiu vėliau. Kai..." - žodžiai užstrigo gerklėje. Mintis apie
palatą ir merdėjantį draugą akimirksniu išvaikė visus juokus.
Į maudyklą beveik bėgau. Pasitikėjau daktaru, tačiau... O jeigu jis
persigalvos? Jei Džaredas jį perkalbės? Privalau skubėti, kad kuo grei
čiau grįžčiau atgal.
Kai perbėgau aštuonkojišką tunelių sankirtą, kur susiėjo miegamų
jų koridoriai, lyg išgirdau užpakaly kažką sukrebždant. Atsisukau, bet
tirštoje prieblandoje nieko negalėjau įžiūrėti. Žmonės tikriausiai jau
keliasi.
kukurūzų Greitai pusryčių
stiebai metas, jųreikės
jau sutvarkyti, laukiapurenti
eilinė sunki
žemędarbo diena.lau
rytiniuose Jei
kuose. Gal ir aš prisidėsiu... vėliau...
Mano kojos įaugo į žemę. Negalėjau pajudėti. Nevaliojau net kvė

puoti.
Jau anksčiau buvau pastebėjusi, bet per tą ilgą laiką, kol Kailo nebu
vo urvuose, spėjau pamiršti, kad abu broliai ne tik labai panašūs, bet ir
kalba vienodais balsais, jei tik Kailas nekriokia kaip visada.
Nuo įtampos ir baimės ėmiau dusti. Stovėjau užspeista į kampą šioje
juodoje skylėje, angoje dūlavo masyvi Kailo figūra - bėgti nebuvo kur.
„Ša! Tylėk!" - suklykė Melani man galvoje.
Paklusau: vis tiek gerklę spaudė taip, kad neįstengiau šauktis pagalbos.
„Klausykis!"
Padariau kaip liepta: pastačiau ausis, nors galvoje iš siaubo ėmė
dilgčioti
Jokio milijonas skambančių
įtartino šnaresio. ledo adatėlių.
Ar Kailas prie išėjimo? Laukia, kol išsiduo-
siu? Ar patyliukais sėlina per urvą link manęs? Grumanti upė užgožė
visus garsus.
„Čiupk akmenį! Greitai!" - įsakė Melani.
„Kam?"
Išvydau save akmeniu traiškančią Kailui galvą.
„Aš negaliu to padaryti!"
„Tada mes mirsime! - šaukė ji. - Aš galiu! Leisk man!"
„Turi būti kita išeitis", - sudejavau, bet prisivertusi sulenkiau su
medėjusias kojas. Aklomis pagraibiau po žemę ir radau didelį, dantytą
akmenį. Į kitą saują prisiėmiau smulkių akmenėlių.
Kovok arba bėk.
Karštligiškai bandžiau sulaužyti užtvaras ir išleisti Melani, bet vel
tui - jaučiau tik savo rankas, kurios bejėgiškai spaudė akmenis, nieka
da jose nevirsiančius ginklais.
Kažką išgirdau. Tylų teškenimą, tarsi kas bristų per nedidelį upeliūkš
tį, ištekantį iš duburio į išvietę. Vos per kelis žingsnius nuo manęs.
„Atiduok man mano rankas!"
„Nežinau kaip! prie
Prisispaudžiau Pati sienos
pasiimk!"
ir atbula ėmiau slinkti link išėjimo. Mela
ni vis bandė išsivaduoti, bet niekaip negalėjo ištrūkti iš savo kalėjimo.
Vėl šnaresys. Dabar visai iš kitos pusės. Aiškiai išgirdau, kaip ties
išėjimu kažkas atsiduso. Sustingau.
„Kur jis?“
„Nežinau!"
Dundanti upė nustelbė visus garsus. Ar Kailas ne vienas? Ar yra dar
kažkas, kas tykos manęs prie išėjimo, kol tas kraujo ištroškęs žaliūkas
vaikysis mane aplink duburį? Ir kur dabar Kailas?
Rankų ir kojų plaukeliai atsistojo piestu. Oras sutirštėjo nuo įtam
pos, regis, net per atstumą jaučiau tylius užpuoliko judesius. Reikia
trauktis. Palengva pradėjau slinkti atgal, kuo toliau nuo angos, kur iš
girdau atodūsį.
Kailas
kurią ilgai nelauks.
akimirką Trumpa
į maudyklą jo šneka
gali kas davė suprasti,
nors užeiti. Tik man kad
nuoskuba. Bet
to ne len
gviau: žinojau, kad vos keli žmonės stotų jam skersai kelio - visiems
kitiems tokia baigtis atrodytų pati geriausia. O jei ir išdrįstų su Kailu
susigrumti - kažin ar kam pavyktų jį sustabdyti. Tokią galią teturėjo
Džebo šautuvas. Gal tik Džaredas jėga nenusileido Kailui, bet... Kailas
dabar kaip apsėstas. Vargu ar Džaredas jį nugalėtų.
Vėl šnaresys. Ar girdėjau žingsnius ties anga? Ar tik pasivaideno?
Kiek dar tęsis šita kraupi nežinomybė? Neturėjau supratimo, kiek pra
ėjo laiko - sekundės? minutės?
„Būk pasirengusi." Melani suprato, kad tai tik trumpas atokvėpis
prieš puolimą. Ir privertė mane tvirčiau sugniaužti akmenį.
Tik aš, kaip visada, pirmiausia bandysiu bėgti. Prasta iš manęs ko
votoja. Kailas, ko gero, sveria dukart daugiau už mane ir jo letenos
nepalyginamai ilgesnės.
Sviedžiau akmenėlius išvietės pusėn. Tikėjausi, kad garsas nuvilios
jį į kitą urvo galą ir aš per tą laiką spėsiu pabėgti. Akmenėliai barškė
dami atsimušė į sieną, o aš tyliai šmurkštelėjau link angos.
Ten vėl kažkas sušnopavo ir lengvais žingsniais pasileido link mano
mesto
„O masalo. Tyliau už pačią tylą nuslinkau palei sieną į kitą pusę.
jeigu jų du?"
„Nežinau."
SIELONEŠĖ • 363
Buvau beveik prie išėjimo. Jei tik atsidurčiau tunelyje, jis manęs ne
pavytų. Aš daug vikresnė ir greitesnė...
Dabar labai aiškiai išgirdau žingsnius: kažkas brido per vandenį
urvo gale. Delsti nėra kada.
Įtemptą tylą sudrebino garsus pliūkštelėjimas, lyg į vandenį kas
būtų įmetęs stambų akmenį. Didžiulė banga tėškė į sieną, keli lašai už
tiško man ant veido. Nesusiturėjusi aiktelėjau.
„Jis brenda per duburį! Bėk!“
Dvejojau tik sekundę, bet to užteko: pajutau, kaip drūti pirštai
sugriebia kulkšnį. Iš visų jėgų kapstydamasi stipriai trūktelėjau koją.
Neišlaikiusi pusiausvyros suklupau ir išsitiesiau ant žemės, jo pirštai
nuslydoliko
batelis įsitverdami tik į sportinį batelį. Mitriai nusispyriau apavą ir
Kailo rankoje.
Išgirdau, kad jis irgi brinktelėjo ant akmeninės aslos. Išlošiau šiek
tiek laiko. Kabindamasi rankomis ir kojomis puoliau šliaužti į priekį, į
aštrius akmenis skaudžiai bruožiau kelius.
Kailas suurzgė, dar spėjo sučiupti už pliko mano kulno, bet šla
pia, glotni pėda išslydo jam iš rankos. Išsilaisvinusi mečiausi pirmyn:
skuodžiau kiek įkabindama, nespėjusi kaip reikiant atsistoti ant kojų,
panarinusi galvą, kiekvieną sekundę rizikuodama vėl nugriūti. Tik iš
paskutinių jėgų įstengiau išlaikyti pusiausvyrą.
Laimei, Kailas buvo vienas, prie išėjimo manęs netykojo joks ben
drininkas. Lėkiau kiek kojos nešė, adrenalinas ir viltis įkaitino krau
ją. Paknopstom išbėgau į urvą su dviem upėmis, galvoje sukosi viena
mintis - kuo greičiau į tunelį. Užpakaly girdėjau sunkų Kailo alsavimą,
supratau, kad jis gerokai atsiliko. Su kiekvienu žingsniu mano šuolis
platėjo ir Kailo šnopavimas sparčiai tolo.
Staiga koją pervėrė aštrus skausmas, pajutau, kaip ji linksta prieš
mano valią.
Net per garsiai gurguliuojantį vandenį išgirdau, kad ant žemės
dunkstelėjo du Sutrenkta
sviedė į mane. sunkūs akmenys: mano irlaikytas
koja pakrypo ir kitas,
aš negrabiai kurį Kailas
apsisukusi nu
kritau ant nugaros, tą pačią sekundę jis užgriuvo ant manęs.
Mano galva skambiai kaukštelėjo į akmenį, ausyse sutilindžiavo

varpeliai, nuo Kailo svorio jaučiausi lyg būčiau suplota į blyną. Viskas.
Dabar neištrūksiu.
„Rėk!“
Suspiegiau kaip sirena, kurtinamas garsas apstulbino mus abu. Klie-
giau iš visų plaučių - tai paskutinė mano viltis. Tegul kas nors išgirsta.
Tegul tas kažkas būna Džebas. Džebas su šautuvu.
- Hrr! - suurzgė įsiutęs Kailas ir užspaudė burną, platus delnas už
dengė visą veidą ir uždusino riksmą.
Staiga jis pradėjo ristis. Man tai buvo taip netikėta, kad nespėjau
sugalvoti, kaip tuo galėčiau pasinaudoti. Riedėjome taip greitai, kad
akyse viskas ėmė plaukti, galva susisuko: atsidūrusi viršuje nespėdavau
įkvėpti, kai mane vėl prislėgdavo dusinantis jo svoris. Taip sutrikau,
kad jo kėslus supratau tik tada, kai veidu tėškiausi į vandenį.
Sunki it akmuo Kailo ranka suėmė sprandą ir panardino galvą į
vėsų upelį. Per vėlu sulaikyti kvapą: jau įtraukiau į plaučius kelis gerus
gurkšnius vandens.
Ėmiau dusti. Kūną supurtė panikos priepuolis. Paklaikusi iš baimės
pradėjau daužytis rankomis ir spardytis kaip beprotė. Tokio pasiprieši
nimo Kailas, matyt, nesitikėjo, nes jo gniaužtai atsileido. Atsitokėjęs vėl
mėgino mane sugriebti, tačiau vedama kažkokio nepaaiškinamo instink
to aš, užuot stūmusis tolyn, ko jis ir tikėjosi, ėmiau trauktis atbula ir vis
labiau plotis prie Kailo. Pasislinkau gal tik per pusę pėdos, bet to užteko:
burna išniro iš upelio, aš iškosėjau dalį vandens ir spėjau įkvėpti.
Kailas vėl užgulė mane visu sunkumu, grūdo galvą į vandenį, bet
aš ir toliau įnirtingai rangiausi atgal, vis labiau lįsdama po juo: dabar
mane paskandinti trukdė jo paties svoris. Plaučiuose dar liko vandens,
todėl be perstojo kosėjau, kūną tampė mėšlungis.
- Užteks! - suriaumojo Kailas.
Įsiutintas nesėkmės jis nusirito nuo manęs. Iš paskutinių jėgų ėmiau
kepurnėtis
- O ne, įneišdegsl
šalį. - iškošė pro dantis.
Man galas. Staiga tai suvokiau visiškai aiškiai.
SIELONEŠĖ • 365
Koja buvo sužeista daug stipriau, nei maniau. Ji sustingo ir nebe

klausė. Įstengiau tik šliaužti kabindamasi dviem rankomis ir spirdama-
si sveikąja pėda. Kaip tyčia užėjo smarkus kosulio priepuolis ir dar la
biau surakino vietoje. Nesugebėjau nei pajudėti, nei šauktis pagalbos.
Kailas griebė mane už riešo ir staigiu trūkiu atplėšė nuo žemės.
Prislėgta savo pačios svorio nesveika koja sulinko ir aš susmukau jam
į glėbį.
Viena ranka jis suspaudė abu mano riešus, kita apkabino per lie
menį ir prisispaudęs prie šono ėmė nešti kaip maišą miltų. Iš visų jėgų
spyriau jam sveikąja koja, bet užkabinau tik orą.
- Baigiam tą mėšliną reikalą, - suniurzgė jis.
prieVienu šuoliu peršoko

artimiausios upelį
bedugnės ir nusitempė
skylės. mane linktiršti,
Veidą nuplikino didžiosios upės,
deginantys
garai.
Jis sumanė įmesti mane į vieną tos juodos, karštos upės akivarų,
kad išvirčiau ten gyva.
- Ne, ne! - šaukiau kaip pamišusi, bet iš gerklės išsiveržė tik kimi
aimana.
Pradėjau karštligiškai blaškytis. Keliu atsitrenkiau į vieną iš stalak
titų, užsikabinau už jo koja ir stipriai prisitraukiau stengdamasi išsiva
duoti iš žudiko letenų. Jis sukriokė ir kiek atleido gniaužtus.
Bent jau tiek, kad galėjau pajudėti. Jei tai išgelbėjo mane prieš kelias
minutes, turi suveikti ir dabar: užuot veržusis iš jo glėbio, persisukau
ir kojomis apsivijau Kailo liemenį, vos nesukaukiau balsu - taip aštriai
susopo sumuštą koją. Iš skausmo sukandusi dantis surakinau kulkšnis
jam už nugaros, sveikąja prispausdama sužalotą koją.
- Atsikabink nuo manęs, tu... - įsiuto jis ir ėmė lupti mane nuo sa
vęs. Per tą laiką spėjau išlaisvinti vieną ranką. Apsivijau jam apie kaklą
ir sugriebiau už tankių plaukų. Jei aš lėksiu į tamsią upę, tegul skrieja
kartu su manimi.
Kailas sušnypštė
Aiktelėjau ir trumpam
iš skausmo, paleidęs mano
bet nepasidaviau: kojąranka
ir kita smogėįsikirtau
į šoną. jam
į plaukus.
Kailas stipriai suspaudė mane abiem drūtom letenom, tarsi būtume
glėbesčiavęsi, o ne mirtinai kovęsi. Tada suėmė už liemens ir iš visų
jėgų trūktelėjo į viršų, kad atsikabinčiau.
Saujose liko jo plaukų kuokštai, tačiau Kailas tik sukriūkė iš skaus
mo ir ėmė mane plėšti dar smarkiau.
Mirtina srovė grumėjo čia pat, po mumis. Garai dusinamais tumulais
virto aukštyn, pro tirštą rūką teįžiūrėjau Kailo veidą. Pykčio sudarkyti
bruožai pavertė jį sužvėrėjusiu laukiniu padaru, nežinančiu gailesčio.
Supratau, kad luoša koja ilgai neatlaikys. Pabandžiau tvirčiau ap
sivyti Kailą per liemenį, tačiau brutali jo jėga buvo stipresnė už mano
neviltį. Po akimirkos jis išsilaisvins ir aš amžiams pradingsiu šnypš
čiančių garų verpete.

„Džaredai! Džeimi!"
Priešmirtiniame klyksme susiliejo mūsų abiejų - Melani ir mano -
balsai. Jie niekada nesužinos, kas atsitiko. Nei Janas, nei Džebas, nei
daktaras, nei Valteris - nė vienas. Aš dingsiu net neatsisveikinusi.
Kailas negrabiai pašoko ir sunkiai dunkstelėjo ant žemės. Pasiekė
savo: mano kojos atsikabino.
Bet jam nespėjus tuo pasinaudoti, atsitiko kai kas netikėta.
Išgirdau kurtinantį pokštelėjimą. Žemė po mumis galingai sudre
bėjo, pamaniau, kad skradžiai smenga visas urvas.
Kailas aiktelėjo ir atšoko kartu su manimi, nes aš nė už ką nepa-
leidau jo plaukų. Garsiai poškėdamas ir girgždėdamas akmuo po jo
kojomis ėmė eižėti.
Trapi atbraila virš skylės neatlaikė mūsų dviejų svorio. Kailas sun
kiai ėmė slinkti atbulas, bet uola trupėjo greičiau.
Po akimirkos jam iš po kojų atskilo stambus luitas ir nugarmėjo
žemyn. Kailas it maišas dunkstelėjo ant žemės. Slegiamas dar ir mano
svorio, stipriai vožėsi galva į akmeninę koloną. Rankos iškart suglebo
ir mane paleido.
Akmuokaip
ir jaučiau, ir toliau iro šiurpiai
po manimi drebapoškėdamas. Gulėjau
stambus Kailo kūnas.jam ant kojos
Mūsų krūtinės
ta
balavo ant prarajos krašto, panirusios balzganuose it pienas garuose.
SIELONEŠĖ • 367
- Kailai?
Jis neatsiliepė.
Bijojau net krustelėti.
„Greičiau lipk nuo jo, kvaiša! Ar nematai, kad jūs abu per sunkūs!
Atsargiai! Laikykis už kolonos ir šliaužk nuo skylės."
Suinkščiau iš baimės. Pati net mąstyti negalėjau, taip buvau išsigan
dusi, todėl uoliai dariau tai, ką liepė Melani. Ištraukiau pirštus Kailui iš
plaukų ir prisilaikydama už kolonos atsargiai nuropojau suglebusiu jo
kūnu. Stalaktitas atrodė gana tvirtas, o uola po manimi ir toliau byrėjo
gailiai braškėdama.
Atsargiai, remdamasi vien delnais ir keliais, nuropojau į kitą ko
lonos pusę. Iškart pajutau atsidūrusi ant tvirto pagrindo, bet dėl visa
ko ir toliau repečkojau. Kad tik pasiekčiau išėjimą į tunelį! Ten būsiu
saugi.
Garsus pokšt užgulė ausis. Atsigręžiau. Nuo uolos atsiskyrė dar vie
nas didžiulis luitas ir nugarmėjo į prarają. Viena Kailo koja nusviro į
bedugnę. Apačioje išgirdau pliaukštelint - riedulys tėškėsi į upės van
denį ir sudrebino žemę.
„Jis nukris", - susivokiau.
„Taip jam ir reikia!" - atšovė Melani.
„Bet..."
„Jei nukris, daugiau nebandys mūsų nužudyti, Klaja. Jei ne, ne kartą
mėgins."
„Aš negaliu taip..."
„Dar ir kaip gali. Dink iš čia. Ar nori mirti?"
Ne, mirti aš nenorėjau. Dabar kaip niekada troškau gyventi.
Kailas gali išnykti. Jeigu jis mirs... gal daugiau niekas nesikėsins ma
nęs nužudyti. Bent jau nė vienas iš čia esančių žmonių. Aišku, dar lieka
ieškotoja, tačiau vyliausi, kad vieną dieną ji nuleis rankas, pamirš mane
ir galėsiu likti čia visam laikui - kad ir kiek man jo būtų atseikėta - su
žmonėmis, kuriuos myliu...
Nutirpusi koja atgijo ir pradėjo bjauriai tvinkčioti. Nuo lūpų lašėjo
šiltas skystis. Lyžtelėjau - kraujas.
„Dink iš čia, Klaja. Aš noriu gyventi. Ar neturiu tam teisės?"
Pajutau, kaip žemė po manimi vėl sudrebėjo: dar vienas luitas nu
garmėjo į upę. Kailo svorio centras persikėlė ir jis dar per sprindį pa
sislinko link skylės.
„Palik jį, tegul prasmenga skradžiai."
Melani geriau žinojo, ką kalba. Tai buvo jos pasaulis. Jos taisyklės.
Žvelgiau į veidą žmogui, gulinčiam ant mirties slenksčio, žmogui,
kuris norėjo mane nužudyti. Netekęs sąmonės Kailas nebepriminė
kraujo ištroškusio žvėries. Atrodė atsipalaidavęs, beveik taikus.
Toks pat kaip jo brolis.
„Ne!" - suriko Melani.
Lėtai,
Prieš remdamasi
dėdama vien delnais
koją rūpestingai ir keliais, ropojau
apsičiupinėdavau atgal
aplink prieKitapus
žemę. Kailo.
kolonos šliaužti nedrįsau, todėl sveika koja kaip kabliu apsivijau stala
gmitą ir kiek leido jėgos pasilenkiau į priekį. Pakišau rankas po Kailu
ir suėmusi už pažastų sunėriau pirštus jam ant krūtinės.
Trūktelėjau taip stipriai, jog maniau, kad išnirs sąnariai, tačiau
dramblotas Kailo kūnas nė krust. Žemė po juo be paliovos trupėjo,
smulkūs akmenėliai šnarėdami biro žemyn, lyg smiltelės smėlio laikro
dyje matavo paskutines sekundes.
Įsiręžiau ir iš visų jėgų timptelėjau dar kartą, kūnas tik vos pasislin
ko iš vietos. Bet to užteko, kad akmuo po juo pradėtų eižėti dar grei
čiau.
Tą pat akimirką iš po Kailo atskilo didžiulis gabalas ir šlumštelėjo į
upę. Jau ir taip kabėjęs ant plauko vyras pasviro ir pradėjo slinkti link
prarajos.
- Ne! - sukliegiau staiga atgavusi balsą. Prisiplojau prie kolonos ir
dar stipriau surakinusi rankas jam ant krūtinės prispaudžiau prie ma
syvaus stalagmito iš kitos pusės. Ištempti raumenys plyšo iš skausmo.
- Padėkit! - suklykiau. - Kas nors! Padėkit!
33 SKYRIUS
ABEJONĖS
Dar vienas luitas nugarmėjo į vandenį. Atrodė, kad Kailo svorio

ištemptos rankos tuoj trūks.
- Klaja? Klaja!
- Padėkit! Kailas! Žemė trupa! Padėkit!
Klūpėjau veidu prisiplojusi prie kolonos, akimis į įėjimą. Jau išaušo,
pro plyšius vidun liejosi švelni rytmečio šviesa. Sulaikiau kvapą. Ran
kas neištveriamai skaudėjo.
-Klaja! Kur tu?
Janas įšoko pro angą su šautuvu rankoje, jau pakeltu ir nutaikytu.
Šią akimirką buvo kaip du vandens lašai panašus į Kailą.
- Saugokis! - šaukiau jam. - Asla lūžta! Aš negaliu ilgiau jo iš
laikyti!
Janui prireikė dviejų ilgų sekundžių, kad suprastų, kas vyksta: tikė
josi išvysiantis visai ką kita - Kailą, bandantį mane nužudyti. Taip ir
buvo, vos prieš kelias akimirkas.
Jis metė šautuvą ir plačiais šuoliais pasileido link manęs.
- Gulkis - paskirstyk savo svorį!
Jis griuvo ant keturių ir greitosiomis atropojo iki manęs, akys degė
ryto šviesoje.
- Tik nepaleisk, - perspėjo jis.
Sukriokiau iš skausmo.
Dar sekundės jam prireikė, kad įvertintų situaciją, tada prisispau
dė prie manęs iš nugaros priplodamas prie kolonos taip, kad netekau
kvapo. Kaip gerai, kad Jano rankos tokios ilgos: ištiesė jas į priekį ir
net per mane sugebėjo pasiekti brolį. Janas tvirtai sunėrė aplink Kailą
rankas.
- Viens, du, trys, - suniurnėjo jis.
Ir grubiai, iš visų jėgų trūktelėjo Kailą į save, mano veidas trenkėsi į
stalagmitą. Žaizdota puse. Ką gi, bent naujų randų neatsiras.
- Ketinu pertempti jį į šitą kolonos pusę. Ar gali išlįsti iš po manęs?
- Pabandysiu.
Įsitikinusi, kad Janas tvirtai laiko brolį, paleidau Kailą. Vos neat-
sidusau balsu, taip palengvėjo, tarsi nuo pečių būtų akmenį nuritinę.
Rangydamasi išsispraudžiau iš po Jano, bet nesistojau - per daug ne
tvari atrodė žemė po kojomis. Ropomis atsitraukiau atbula - tik per
kelias pėdas, kad spėčiau pagriebti Janą, jei pradės slysti.
Šis stenėdamas vilko šimtapūdį brolį į kitą kolonos pusę, staigiais
trūkiais, kaskart pasislinkdamas per pėdą. Triokštelėjęs atskilo dar vie
nas akmens gabalas, bet kolona išliko sveika. Praraja žiojėjo maždaug
per dvi pėdas nuo stalaktito pagrindo.
Janas repečkojo atgal kaip aš - keturiomis, mažais žingsneliais, at
sargiai ne tiek raumenų, kiek valios pastangomis tempdamas paskui
save brolį. Po minutės visi trys buvome saugūs. Pasiekę išėjimą abu su
Janu sudribome karštligiškai gaudydami orą.
- Kas... po velnių... čia atsitiko?
- Mūsų svoris... buvo per didelis... ir akmuo įtrūko.
- Ką tu veikei... prie tos skylės? Su Kailu?
Nuleidau galvą ir visą dėmesį sutelkiau į kvėpavimą.
„Pasakyk jam.“ *
„Ir kas tada?a
„Pati žinai kas. Kailas sulaužė taisykles. Džebas jį nušaus ar išmes
lauk. Arba Janas atitvatys taip, kad tas mulkis išleis paskutinę dvasią.
Tai būtų linksma pažiūrėti."
Melani nerimtai kalbėjo - bent jau aš taip maniau. Ji vis dar siuto
ant manęs, kad rizikavau mūsų gyvybėmis gelbėdama tą, kuris vos ne
tapo mudviejų žudiku.
SIELONEŠĖ • 371
Visa tai man atrodė labai keista.

- Nuridensiu jį atgal ir savo rankomis nustumsiu nuo tos prakeik
tos atbrailos!
Ėmiau karštligiškai purtyti galvą. Sujudėjus ją pervėrė aštrus
skausmas.
-Ne!
- Tik sutaupysime laiko. Džebas labai aiškiai išdėstė taisykles. Jei
urvuose kas pasikėsina į kito gyvybę, už tai gresia bausmė. Kailą svars
tys tribunolas.
Pabandžiau atsitraukti, bet jis tik tvirčiau apglėbė mane. Nebijojau -
juk tai ne Kailo gniaužtai. Tik sutrikau, nes kūnas ėmė droviai virpėti.
- Ne. Tu
si svorio to nepadarysi.
įtrūko atbraila, štaiJokia taisyklė nebuvo sulaužyta. Neišlaikiu
ir viskas.
- Klaja...
- Jis tavo brolis.
- Jis žinojo, ką daro. Taip, jis mano brolis, tačiau pasielgė taip, kaip
pasielgė, o tu... tu mano draugė.
- Jis nieko nepadarė. Jis tiesiog žmogus, - sušnibždėjau. - Tai jo
namai, ne mano.
- Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Tavo požiūris į žmones skiriasi
nuo manojo. Tau žmogus yra... blogybė. Man būti žmogumi yra garbė,
aš tuo didžiuojuosi. O po to, kas įvyko, tikru žmogumi veikiau galima
laikyti tave. Kailas suteršė žmogaus vardą.
- Aš nežiūriu į žmones kaip į blogybę, spėjau gerai jus pažinti. Bet,
Janai, juk jis - tavo brolis.
- Ir man dėl to gėda.
Vėl pabandžiau atsitraukti nuo jo. Šįkart jis mane paleido. Pajudi
nusi koją garsiai suvaitojau: taip aštriai nusmelkė.
- Kas tau?
- Nieko baisaus. Turime surasti daktarą. Tik... nežinau, ar galėsiu
paeiti.
Iš joAš... aš krisdama
gerklės išsiveržė susitrenkiau koją.
duslus urzgesys.
- Kurią? Parodyk.

Pabandžiau ištiesti sužeistą dešinę ir vėl suvaitojau. Jis pačiupinėjo

kulkšnį, paskui spaudydamas perėjo visus kaulus, sąnarius. Tada atsar
giai pakreipė pėdą į vieną, kitą pusę.
- Aukščiau. Štai čia, - uždėjau jo ranką ant šlaunies iš užpakalinės
pusės, kiek virš kelio linkio. Jam spustelėjus skaudamą vietą vėl išsiver
žė aimana. - Nemanau, kad būtų lūžęs kaulas. Tik stipriai sumušta.
- Didelė kraujosruva, ko gero, užgauti giluminiai raumenys, - su
murmėjo jis. - Ir kaip tai atsitiko?
- Tikriausiai... krisdama pataikiau ant aštraus akmens.
Jis atsiduso.
- Gerai, nunešiu tave pas daktarą.
-- Kailui
Vis tiekjo reikia
labiausurasti
reikia. Doką ar kokią nors pagalbą. Vienas Kailo
taip toli nenunešiu. Užtat tave galiu. Oi, luktelėk čia.
Jis staigiai apsisuko ir nėrė į urvą su upėmis. Nusprendžiau su juo
nesiginčyti. Norėjau pamatyti Valterį, kol dar... Daktaras pažadėjo
man, kad palauks. Kažin, ar morfijus jau baigė veikti? Man sukosi gal
va. Manęs dar laukia tiek rūpesčių, o aš jau tokia pavargusi. Adrenali
nas išsivadėjo, jaučiausi visiškai išsunkta.
Janas grįžo su šautuvu. Susiraukiau: prisiminiau, jog norėjau, kad
kas jį čia atsineštų. Pasibjaurėjau pati savimi.
- Keliaujam.
Ir negalvodamas įdavė šautuvą man. Šaltas metalas nugulė ant iš
tiestų mano delnų. Spoksojau į ginklą negalėdama prisiversti jį suimti.
Tai bausmė. Už tai, kad panorau ginklo. Dabar turėsiu jį nešti.
Janas sukrizeno.
- Ir kaip žmonės gali tavęs bijoti... - sumurmėjo sau po nosimi.
Jis lengvai mane pakėlė ir žengė man nespėjus kaip reikiant jo įsi
tverti. Stengiausi sužeistomis vietomis: pakaušiu, sumušta koja - kuo
mažiau liestis prie jo.
čio -didumo
Kodėl tavo
angądrabužiai šlapi? -irpaklausė.
tunelio lubose aš spėjauPraėjome
pamatyti,pro
kadvieną kumšjo
blyškias
lūpas perkreipė niūri grimasa.
- Nežinau, - sumurmėjau. - Gal garai?

Vėl panirome į tamsą.
- Tu pametei batą.
-O...
Praėjome dar vieną šviesos lopinėlį, dabar jo akys spindėjo vaiskiu
safyru. Šį kartą jis rimtai ir mąsliai žvelgė man į veidą.
- Aš... labai džiaugiuosi, kad likai gyva sveika, Klaja. Galėjo baigtis
daug blogiau.
Nieko jam neatsakiau. Nenorėjau, kad nors vieną ištartą žodį vėliau
panaudotų prieš Kailą.
Džebas surado mus prieš įeinant į didįjį urvą. Čia buvo pakanka
mai šviesu, todėl pro mano akis nepraslydo, kaip smalsiai pakilo jo
antakiai pamačius mane Jarui ant rankų, kraujuojančiu veidu, vis dar
tebelaikančią šautuvą.
- Vadinasi, buvai teisus, - suniurnėjo Džebas. Nors degė iš smalsu
mo, balsas dvelkė šalčiu. Net per tankią barzdą mačiau, kaip stipriai jis
sukando žandikaulius. - Negirdėjau šūvio. Kur Kailas?
- Jis be sąmonės, - paskubom atsakiau. - Turite visus perspėti -
dalis akmeninio pagrindo virš didžiosios upės sutrupėjo ir prasmego.
Nežinau, ar tvirta likusi žemė. Gelbėdamasis Kailas stipriai susitrenkė
galvą. Jam reikia daktaro.
Dabar Džebas vieną antakį pakėlė taip aukštai, kad jis beveik palin
do po išblukusia skarele, kurią šiandien ryšėjo.
- Kaip tau šita pasakėlė, Džebai? - burbtelėjo Janas nė nebandy
damas slėpti, kad nemano manimi tikėti. - Akivaizdu, kad ji laikysis
jos iki galo.
Dėdė nusikvatojo.
- Leisk, paimsiu jį, - pasakė man.
Su džiaugsmu atidaviau jam ginklą. Matydamas pašiurpusį mano
veidą Džebas vėl prapliupo juoku.
- Surasiu Endį ir Brandtą, kad padėtų pernešti Kailą. Netrukus at
eisime.
- Tik jei atgaus sąmonę, nenuleiskite nuo jo akių, - rūsčiai pasakė
Janas.
SIELONEŠĖ • 375
- Būk ramus.
Džebas palengva nugūrino ieškoti pagalbos. Janas nešinas manimi
nuskubėjo link daktaro.
- Kailas rimtai sužeistas... Džebui derėtų paskubėti.
- Nesijaudink, Kailo makaulė kietesnė už akmenį.
Ilgas pietinis tunelis dabar pasirodė dar ilgesnis. Nejau Kailas mirs?
Aš taip stengiausi... O gal jau atsitokėjo ir vėl medžioja mane? Kaip
Valteris? Dar miega... o gal mirė? Ar ieškotoja liovėsi šniukštinėjusi, ar
su šviesa vėl grįš?
„Ar Džaredas dar pas Doką? - Melani prie klausimų virtinės pridė
jo dar vieną. - Ar pamatęs tave vėl įsius? Ar vis dar pažins mane?"
Netrukus
tą laiką pasiekėme
Džaredas su Dokusaulės
būtųužlietą pietinį
atsitraukę nuourvą. Neatrodė,
Valterio. Abu kad per
rymojo
užsikvempę ant savadarbio daktaro stalo ir žiūrėjo į miegantį vyrą. Pa
latoje buvo visiškai tylu.
Janui įžengus su tokiu netikėtu nešuliu abu pašoko ir išsprogino akis.
Jis paguldė mane ant lovos šalia Valterio ir atsargiai ištiesė dešinę koją.
Valteris ramiai šnarpštė. Išgirdusi lygų jo alsavimą apsiraminau.
- Kas dabar atsitiko? - piktai paklausė daktaras ir palinkęs virš ma
nęs ėmė valyti nuo skruosto kraują.
Džaredo veidas ištįso iš nuostabos, bet tuoj susivaldė: daugiau joks
jausmas neprasimušė pro tą akmeninę kaukę.
- Kailas, - paaiškino Janas.
O aš tuo pat metu pasakiau:
- Žemė...
Daktaras sumišęs pažvelgė į vieną, paskui į kitą.
Janas atsiduso ir suirzęs pavartė akis, lengva jo ranka švelniai pri
gludo man prie kaktos.
- Žemė ties pirmąja upės skyle įtrūko ir nugarmėjo į vandenį. Kai
las neišlaikė pusiausvyros, pargriuvo ir trenkėsi galva į akmenį. Klaja
išgelbėjo jo niekam
taip pat nukrito, - irtikusią
Janasgyvybę. Ji sako,
reikšmingai kad uolai
pažvelgė pradėjus
į Doką. trūkinėti
- Kažkas ,-
pridūrė su netvardomu įtūžiu, - stipriai užvožė jai per pakaušį, - ir
376 * ST EP HE NI E MEYER
pradėjo vardyti: - Jai iš nosies bėga kraujas, bet manau, kad nelūžusi.
Be to, čia stipriai sumušti raumenys, - ir palietė skaudančią šlaunį. -
Nubruožti keliai... ir veidas toje pačioje vietoje, bet tai galėjau padaryti
ir aš, kai bandžiau ištraukti Kailą iš prarajos. Reikėjo leisti tam mulkiui
nuburbėti po vandeniu, - paskutinį sakinį sumykė sau po nosimi.
- Kas nors dar? - paklausė daktaras čiupinėdamas man šoną. Jo
pirštai kaip tik spustelėjo vietą, kur Kailas smogė kumščiu. Nesusival-
džiusi aiktelėjau.
Daktaras pakėlė mano marškinėlius ir išgirdau, kad Janas su Dža-
redu švilpteli.
- Leisk, atspėsiu, - iškošė Janas. - Tu užvirtai ant dar vieno aštraus
akmens.
- Taip taip, - atsakiau sulaikiusi kvapą. Daktaras vis spaudinėjo
šoną ir aš iš paskutiniųjų stengiausi neapsižliumbti.
- Gali būti, kad sulaužytas šonkaulis, bet tiksliai negaliu pasakyti, -
sumurmėjo daktaras. - Norėčiau duoti ko nors nuo skausmo, deja...
- Dėl to nesirūpink, - sušvokščiau. - Man viskas gerai. Kaip Valte
ris? Ar jis buvo pabudęs?
- Ne, miegos, kol veiks dozė, - pasakė daktaras. Suėmęs mano ran
ką pradėjo lankstyti per alkūnę, riešą.
- Man viskas gerai, - pakartojau.
Mūsų žvilgsniai susitiko: šiltos jo akys spinduliavo švelnumą.
- Taip, Klaja, tu atsigausi. Tik reikės pagulėti. Aš tavimi pasirūpin
siu. O dabar pasuk galvą.
Padariau kaip prašoma ir susiraukiau, kol jis apžiūrinėjo skruostą.
- Tik ne čia, - sumurmėjo Janas.
Daktaro veido nemačiau, bet pastebėjau, kad jis su Janu greitai su
sižvalgė.
- Jie atneša Kailą. Klajai su juo negalima likti vienoje patalpoje.
Daktaras linktelėjo.
- Tu teisus.
- Surasiu jai kokią vietą. Palaikyk Kailą čia, kol... kol mes nuspręsi
me, ką su juo daryti.
SIELONEŠĖ • 377
Aš žiojausi kalbėti, bet Janas pirštais užspaudė man lūpas.

- Gerai, - sutiko daktaras. - Jei nori, galiu jį pririšti.
- Jei to reikės. Ją galima išnešti? - ir Janas neramiai dirstelėjo į
tunelį.
Daktaras dvejojo.
- Ne, - suburbuliavau, nes Jano pirštai vis dar dengė burną. - O
Valteris? Aš noriu būti su juo.
- Šiandien jau užtektinai išgelbėjai gyvybių, Klaja, - švelniai ir kar
tu liūdnai pasakė Janas.
- Aš tik noriu... atsisveikinti.
Janas linktelėjo. Tada pažvelgė į Džaredą.
- Ar galiu tavimi pasitikėti?
Džaredo veidas užsiplieskė pykčiu, jis žiojosi kažką sakyti, bet Janas
nutildė kilstelėdamas ranką.
- Džaredai, suprask, negaliu jos palikti be apsaugos, - pasakė Ja
nas. - O jei Kailas jau bus atgavęs sąmonę? Jei prieis iki to, kad Džebui
teks jį nušauti? Ji labai sielosis. Dviese galėsite jį sutramdyti, bet jei
Dokas turės stoti prieš Kailą vienas, be šautuvo neapsieisite. Ir patikėk,
Džebo ranka nesudrebės.
Džaredas košte iškošė kiekvieną žodį:
- Nebijok, Dokas vienas neliks.
Janas dvejojo.
- Per pastarąsias dienas jai teko išgyventi tikrą pragarą. Nepa
miršk to.
Džaredas linktelėjo. Vieną kartą, vis dar stipriai sukandęs dantis.
- Aš ja pasirūpinsiu, - užtikrino Dokas.
Abu susižvalgė.
- Gerai.
Janas palinko prie manęs ir meiliai pažvelgė įstabiai žiburiuojan
čiomis akimis.
-- Nebijosiu.
Aš greitai grįšiu. Nebijok.
Jis pasilenkė ir prispaudė lūpas man prie kaktos.

Nė vienas taip nenustebo kaip aš, nors girdėjau, kad Džaredas irgi
tyliai kostelėjo. Janas apsisuko ir kaip vėjas išlėkė iš urvo, o aš likau
gulėti išsižiojusi.
Dokas atsiduso stipriai sukandęs dantis, pasišvilpdamas.
- Na, na, - tepasakė.
Abu ilgai spoksojo į mane. Bet aš buvau tokia išvargusi ir nuka
muota skausmo, kad man buvo nusispjaut, ką juodu dabar galvoja.
- Dokai... - Džaredas paskubom buvo kažką besakąs, bet jį nutrau
kė triukšmas tunelyje.
Angoje vos negriūdami išdygo penki vyrai. Pirmasis įžengė Džebas,
nešinas kaire Kailo koja, Vesas šniokšdamas tempė dešinę. Iš paskos
įšvokštė
tabalavo Endis su Aronu
nusvirusi Endžiuilenkiami prie žemės Kailo liemens. Jo galva
ant peties.
- Po paraliais, jis sveria šimtą pūdų, - sukriūkė Džebas.
Džaredas su daktaru puolė į pagalbą. Po kelių minučių dūsavimų
ir keiksmų Kailas buvo paguldytas ant lovos, tik per kelias pėdas nuo
manęs.
- Klaja, kiek laiko jis išbuvo be sąmonės? - paklausė daktaras. Jis
pakėlė Kailo vokus, kad saulė apšviestų vyzdžius.
- Hm... - greitosiomis perkračiau atmintį. - Tiek, kiek esu čia, pri
dėkim dar dešimt minučių, maždaug tiek užtruko Janas, kol mane at
nešė, plius dar kokios penkios minutės.
- Taigi iš viso apie dvidešimt minučių, ar ne?
- Taip, daugmaž.
Kol mes aiškinomės, Džebas nustatė savo diagnozę. Niekas nepa
stebėjo, kaip jis priėjo prie Kailo lovos galvūgalio. Niekas nekreipė į
senį dėmesio, kol jis neatsuko butelio su vandeniu ir nesuvertė Kailui
ant veido.
- Džebai, - papriekaištavo daktaras nustumdamas jo ranką.
Bet Kailas netikėtai ėmė kosčioti ir spjaudytis. Tada suklapsėjo aki
mis- ir Kas
suaimanavo.
atsitiko? Kur jis dingo? - ir ėmė keltis žvalgydamasis. -
Žemė... slysta...
SIELONEŠĖ • 379
Išgirdusi Kailo balsą pirštais įsikirtau į lovos kraštus, širdis apmirė,
kūnas ėmė drebėti. Koją nusmelkė aštrus skausmas. Gal dar galėčiau
pasprukti? Kad ir šlubuodama... Kažin...
- Nusiramink, viskas gerai, - sumurmėjo kažkas. Ne, ne kažkas, tą
balsą pažinčiau net prikelta iš numirusių.
Džaredas nemačiom atsistojo tarp mano ir Kailo lovų, nugara į
mane, veidu į galiūną Kailą. Šis stenėdamas kraipė galvą į šonus.
- Tau niekas negresia, - tyliai sumurmėjo Džaredas nežiūrėdamas
į mane. - Nebijok.
Atsikvėpiau su palengvėjimu.
Melani alpo, taip norėjo jį paliesti. Džaredo ranka rėmėsi į lovos
kraštą, beveiknereikia,
„Prašau, glaudėsi- prie mano.jai. - Man jau ir taip nepakenčiamai
pasakiau
skauda veidą."
„Jis nesuduos tau."
„Tai tu taip manai. Aš daugiau nenoriu rizikuoti."
Melani atsiduso, ji siaubingai ilgėjosi Džaredo prisilietimų ir kanki
nosi neįstengdama be mano valios nieko padaryti. Ką galėjau jai atsa
kyti, jei pati aistringai troškau to paties.
„Duok jam laiko, - maldavau jos. - Tegul pripranta prie mūsų. Pa
lauk, kol jis tikrai patikės."
Ji vėl atsiduso.
- O velnias! - sugriaudėjo Kailas. Pasisukau į jo pusę ir pro Džare
do alkūnę pamačiau į mane įsmeigtas ryškiai mėlynas akis. - Jis nenu
krito! - apimtas nevilties iškošė Kailas.
34 SKYRIUS
LAIDOTUVĖS
Pamačiau, kaip Džaredas staigiai palinko į priekį, po sekundės pasi

girdo skambus smūgis: Džaredo kumštis rėžėsi Kailui į veidą.
Šio galva atkrago, iš akių liko vieni baltymai, lūpa atvipo.
Kelias sekundes ligoninėje tvyrojo tyla.
- Hm, kaip medikas nesu tikras, kad dabar jam tokia terapija tinka
miausia, - ramiai konstatavo daktaras.
- Užtat aš jaučiuosi daug geriau, - niūriai sududeno Džaredas.
Daktaras nusišypsojo greičiau įsivaizduojama šypsena.
- Tikėsimės, kad dar kelios minutės be sąmonės jo nenumarins.
Ir daktaras vėl ėmėsi tikrinti Kailo pulsą, vyzdžius...
- Kas atsitiko? - ties mano galva pusbalsiu sušneko Vesas.
- Kailas norėjo nužudyti parazitą, - aplenkė mane Džaredas. -
Anokia staigmena.
- Nenorėjo, - sumurmėjau.
Vesas įsmeigė akis į Džaredą.
- Atrodo, kad šertį mus melu jam atsibodo, dabar nutarė aukotis, -
burbtelėjo Džaredas.
- Gal vieną kartą baigsi? Tu užknisū - rėkte išrėkiau. Staiga visiškai
netekau kantrybės. Kiek laiko praėjo nuo to, kai paskutinį kartą miego
jau? Išvargintą galvą maudė dar smarkiau nei koją, kiekvienas įkvėptas
oro gurkšnis kaip peiliu raižė sumuštą šoną. Jaučiausi velniškai įsiutusi,
kad ir kaip mane tai stebino. - Matau, kad tau tai teikia malonumą,
taigi žinok - savo pasiekei!
SIELONEŠĖ • 381
Džaredas su Vešu išsprogino į mane akis. Kitų veidų nemačiau, bet

neabejojau, kad atrodė taip pat. Gal tik Džebo ne. Jis kaip niekas kitas
meistriškai gebėjo slėpti savo jausmus.
- Aš esu moteriškos lyties! - niršau toliau. - Ir visi tie „jis" ar „para
zitas4man įgriso iki gyvo kaulo, supratai?
Džaredas suklapsėjo akimis visiškai išmuštas iš pusiausvyros. Bet
greitai atitoko ir vėl nutaisė rūsčią miną.
- Kodėl taip nusprendei? Kad pasigviešei moters kūną?
Vesas piktai dėbtelėjo jo pusėn.
- Dėl to, kad aš esu aš, - sušnypščiau.
- Čia pagal ką?
- Kad Ar
likuonių. ir pagal jus. Aš esukad
to nepakanka, viena iš tų sielų,
galėčiau kurios
vadintis gali susilaukti pa
moterimi?
Tai užčiaupė jam burną. Likau patenkinta.
„Liuks! Taip jam ir reikia! - suplojo rankomis Melani. - Tie vyrai!
Amžinai elgiasi kaip paskutinės kiaulės."
„Ačiū."
„Mes, mergaitės, turime palaikyti viena kitą."
- Šito tu mums nesakei, - sumurmėjo Vesas, kol Džaredas sprogda
mas iš įsiūčio bandė susitaikyti su pralaimėjimu. - Kaip tai vyksta? - ir
tamsus Vėso veidas užraudo, tarsi būtų supratęs, kad paklausė to, ko
nederėjo. - Aš... eee... neprivalai atsakyti, jei klausimas pernelyg sta
čiokiškas.
Nusijuokiau. Nuotaika keitėsi kas sekundę. „Vėjavaikė", - būtų pa
sakiusi Melani.
- Ne, nepaklausei nieko... nederama. Mūsų dauginimasis nėra toks
sudėtingas ar... nepatogus kaip jums, - nusijuokiau, bet pajutau kals
tant veidą. Per daug aiškiai atsiminiau, kokie „nepatogumai" mane už
griuvo susidūrus su tuo žmogaus kūne.
„Gal liausiesi galvojusi apie visokias nešvankybes?" - sukrizeno
Melani.
„Tai tavo protas", - priminiau jai.
- Ir... - klausiamai nutęsė Vesas.
Aš atsidusau.
- Labai mažai sielų turi šią išskirtinę duotybę... tapti motinomis. Ne
visai motinomis, ne taip, kaip pas jus. Mus tik taip vadina, tai greičiau
apibrėžia potencialą... - pradėjus apie tai kalbėti apėmė liūdesys. Sie
lų pasaulyje neliko nė vienos motinos, nė vienos gyvos motinos, vien
prisiminimai apie jas.
- O tu turi tą duotybę ? - šaltai paklausė Džaredas.
Žinojau, kad visi klauso pastatę ausis. Net daktaras atsitraukė nuo
Kailo krūtinės ir stovėjo sulaikęs kvapą.
Nieko jiems neatsakiau.
- Mes... truputį panašūs į jūsų skruzdės ar bites, kur daug belyčių
narių ir motinėlė...
- Motinėlė? - pakartojo Vesas keistai žiūrėdamas į mane.
- Ne visai ta prasme. Panašu tik tuo, kad pas mus penkiems ar de
šimčiai tūkstančių individų tenka viena motina. Kartais mažiau. Tai
nėra griežtai apibrėžta.
- O kiek tranų? - pasmalsavo Vesas.
- O, ne, tranų nėra. Juk sakiau tau, kad mūsų dauginimasis daug
paprastesnis.
Visi laukė, kad paaiškinčiau. Sunkiai atsidusau. Nereikėjo pradėti.
Neturėjau jokio noro apie tai jiems pasakoti. Ir kurių galų užsiplies-
kiau? Ar jau taip baisu, kad Džaredas vadina mane „juo“?
Jie vis dar laukė. Kad ir kaip nesinorėjo, teko atsakyti.
- Motinos gali... pasidalyti. Kiekviena... ląstelė, kiek žinau, taip jas
vadinate, nors mūsų sandara ir skiriasi nuo jūsų, tampa nauja siela.
Kiekviena nauja siela turi dalelę motinos atminties.
- O kiek tų ląstelių? - smalsiai pasiteiravo daktaras. - Kiek naujų
individų atsiranda?
- Gal milijonas. Maždaug... - gūžtelėjau.
Tos akys, kurias mačiau, išsiplėtė tiek, kad atrodė tuoj išlips ant kak
tos. Net nepaėmiau į širdį, kai Vesas baikščiai atsitraukė nuo manęs.
Daktaras tyliai švilptelėjo. Kaip supratau, jį vienintelį dar domino
šio pasakojimo tęsinys. Aronas ir Endis atrodė kaip niekad įsitempę
SIELONEŠĖ • 383
ir pakraupę. Iki šiol jie nebuvo klausęsi mano pasakojimų. Niekada
negirdėjo manęs tiek daug kalbant.
- Kada tai atsitinka? Ar yra koks katalizatorius? - paklausė daktaras.
- Lemia vien motinos pasirinkimas. Savanoriškas, - paaiškinau. -
Tai vienintelis atvejis, kai mes savo valia pasirenkame mirtį. Tai tarsi
mainai, auka dėl naujos kartos.
- Ir tu gali kad ir dabar pasirinkti pasidalyti į ląsteles? Taip paprastai?
- Na, tai nėra taip paprasta, bet iš esmės taip.
- Ar šis procesas sudėtingas?
- Sunkiau priimti sprendimą. O procesas... skausmingas.
- Skausmingas?
Kodėl tai- jįpurkštelėjo

„Vyrai", taip nustebino? Ar žmonių pasaulyje kitaip?
Melani.
- Taip, kankinamas, - patvirtinau. - Mes visi atsimename, ką tuo
metu jautė mūsų motinos.
Daktaras susimąstęs kasėsi smakrą.
- Įdomu, kaip turėtų evoliucionuoti rūšis, kad sukurtų tokią visuo
menę... su savižudėmis motinėlėmis, - ir nutilo sutrikęs.
- Besąlygiškas pasiaukojimas, - sumurmėjo Vesas.
- Hmm, - numykė Dokas. - Kaip tik taip.
Užsimerkiau gailėdamasi, kad apskritai pravėriau burną. Man svai
go galva. Iš nuovargio arba dėl sumušimų.
- O, - atitoko daktaras, - Klaja, tu juk miegojai mažiau nei aš. Turi
būtinai pailsėti.
- Ne, jaučiuosi gerai, - burbtelėjau neatmerkdama akių.
- Nuostabu, - sumurmėjo kažkas patyliukais. - Tai bent dovanėlę
turime - prakeiktą ateivių motinėlę, kuri bet kurią minutę gali sprogti
ir pažerti milijoną tų suknistų parazitų.
-Ššš.
- Jie nepadarytų tau nieko bloga, - pasakiau tam kažkam neprasi
merkdama.
ma - Be sielonešių
tą nepakeliamą širdgėlą.jie greitai žūtų,
Milijonai - sudrebėjau
smulkučių, bejėgiųįsivaizduoda
sielų, mažu
tyčių sidabrinių kūdikėlių, tyliai mirštančių užmarštyje...
Visi tylėjo, tačiau įtampa atslūgo.

Kaip aš pavargau! Man jau nerūpėjo, kad per tris pėdas nuo manęs
guli Kailas. Man nerūpėjo, kad du iš čia esančių vyrų neabejotinai stos
Kailo pusėn, kai tik jis atsigaus. Daugiau niekas nerūpėjo. Tetroškau
užmigti.
Ir žinoma, kaip tik dabar prabudo Valteris.
- Aaa, - suvaitojo tykiai. - Glede?
Aimanuodama atsigręžiau į jį. Skausmas taip nutvilkė koją, kad vos
nepašokau. Supratau, jog visa pasisukti negalėsiu, todėl tik ištiesiau
ranką ir suėmiau jo pirštus.
- Aš čia, - sušnibždėjau.
- Ak, - Valteriui palengvėjo.
Keli vyrai žiojosi prieštarauti, bet daktaras mikliai juos užčiaupė.
- Klaja atsisakė poilsio ir ramybės, kad padėtų jam iškęsti skaus
mus. Jos rankos nusėtos mėlynių, kurias paliko Valterio pirštai. O jūs?
Ką jūs dėl jo padarėte?
Ligonis vėl sudejavo. Tyli gomurinė aimana virto spigiu inkštimu.
Daktaras susiraukė.
- Aronai, Endi, Vėsai... gal galite padaryti man paslaugą... pakvies
kite čia Šeron. Prašau.
-Visi?
- Nešdinkitės, - aiškiau pasakė Džebas.
Vietoje atsako išgirdau sutrepsint ir trijulė dingo.
- Klaja, - sušnibždėjo daktaras man į ausį, - Valteris apimtas skaus
mo. Nenoriu, kad praeitų visus pragaro kančių ratus.
Pasistengiau kvėpuoti lygiai.
- Taip, bus geriau, jeigu jis manęs nepažins. Jei vis dar manys, kad
su juo Gledė.
Apsidairiau. Džebas jau stovėjo Valterio galvūgalyje.
- Lik sveikas, Valteri, - tarė Džebas. - Pasimatysime anapus.
Ir žengė žingsnį atgal.
- Tu geras žmogus. Mums tavęs trūks, - sumurmėjo Džaredas.
Daktaras krapštėsi su morfijaus pakuote. Sutraškėjo popierius.
SIELONEŠĖ • 385
- Glede? - sukūkčiojo Valteris. - Ak, kaip skauda.

- Ššš. Daugiau tau nereikės kankintis. Dokas pasirūpins tavimi.
- Glede?
- Taip?
- Aš tave myliu, Glede. Mylėjau visą gyvenimą.
- Žinau, Valteri. Aš... Ir aš tave. Tu žinai, kaip stipriai aš tave myliu.
Valteris atsiduso.
Užsimerkiau pamačiusi, kad Dokas palinko prie Valterio su švirkštu.
- Ilsėkis ramybėje, drauge, - sumurmėjo daktaras.
Valterio pirštai atsipalaidavo, nusviro prarasdami paskutinį ryšį su
šiuo pasauliu. Tebelaikiau juos - dabar aš buvau įsikibusi į jį.
mas,Ėjo
visminutės, o aplink tvyrojo
labiau trūkčiojantis kapų tyla, girdėjosi
ir springstantis, tik mano
kol galiausiai kvėpavi
ėmiau tyliai
kūkčioti.
Kažkas paplekšnojo man per petį.
- Jis mirė, Klaja, - pasakė Dokas niūresniu už debesį balsu. - Paga
liau išsivadavo nuo kančių.
Daktaras paėmė mano ranką ir atsargiai pavertė ant sveiko šono,
kad ne taip sopėtų sumuštą vietą. Tik nepajutau jokio palengvėjimo.
Dabar, kai žinojau, kad Valterio nepažadinsiu, susiėmiau skaudančią
vietą ir prapliupau verkti.
- O taip, pirmyn. Antraip nepasijusi laiminga, - pagiežingai iškošė
Džaredas. Norėjau atsimerkti, bet vokai buvo tarsi švino pripilti.
Ranką pervėrė aštrus skausmas. Neprisiminiau, kad būčiau ją susi
žeidusi. Ir tokioje neįprastoje vietoje - ties alkūnės linkiu, iš vidaus...
„Morfijus", - sušnibždėjo Melani.
Keistas jausmas - tarsi plaukčiau pasroviui. Jau buvau beišsigąstan-
ti, bet šmėstelėjęs nerimas dingo tą pat akimirką. Švelni tėkmė liūliavo,
migdė nešdama toli toli nuo čia...
„Nė vienas nepasakė man sudie", - praskriejo blausi mintis. Iš Dža
redo„Niekas
nebuvonemiršta,
ko tikėtis... bet Džebas...
- nutraukė manoDokas... ir Jano nebuvo
atsisveikinimą Melani.šalia.
- Šįkart
tik truputėlį pamiegosime..."
Kai atitokau, iš viršaus liejosi blyški žvaigždžių šviesa. Vadinasi,

naktis. Kiek žvaigždžių! Kur aš? Jokių juodų užtvarų, jokio skliauto
virš galvos. Vien žvaigždės, milijonai žvaigždžių...
Padvelkė vėjelis. Kvepėjo... dulkėmis ir... kažko trūko. Sudvisusių
pelėsių smarvės. Sieros kvapo. Oras buvo sausut sausutėlis.
- Klaja? - kažkas sukuštėjo švelniai paliesdamas sveikąjį skruostą.
Vėjas?
Prieš akis išplaukė palinkęs Jano veidas, baltas baltas žvaigždžių
šviesoje. Jo vėsus delnas ant skruosto išties gaivino kaip vėjas, tik sau
sas oras slėgė ir dusino. Kur aš?
-- Klaja? Ar prabudai?kaip
Ko? - sušnibždėjau Jie negali
ir jis. ilgiau laukti.
- Jau prasideda. Žinau, kad norėsi ten būti.
- Ji atsigauna? - paklausė Džebo balsas.
- Kas prasideda? - nesuvokiau.
- Valterio laidotuvės.
Pabandžiau atsistoti, bet kūnas neklausė, galūnės buvo it guminės.
Janas uždėjo delną man ant kaktos neleisdamas pakilti.
Nekreipdama dėmesio į jo ranką pasukau galvą į šoną apsižvalgyti.
Aš buvau lauke.
Lauke.
Man iš kairės dunksojo netvarkingai suvirtusi riedulių krūva, apau
gusi skurdžiais krūmokšniais, lyg miniatiūrinis kalnas. Dešinėje, kiek
tamsoje užmatė akys, plytėjo dykuma. Tiesiai priešais save išvydau
susispietusius žmonos. Atviroje plynėje jie atrodė akivaizdžiai sutrikę.
Supratau, kad jaučiasi nesaugūs.
Vėl pabandžiau atsikelti. Norėjau prisidėti prie jų, bet mane vėl su
laikė Jano ranka.
- Atsargiai, - tarė jis. - Tau negalima stotis.
-- Klaja?
Padėk man, - maldaujamai
- išgirdau pakėliau
Džeimio balsą, akis.pamačiau ir jį patį: pla
paskui
čiais šuoliais bėgo link manęs, vėjo sušiaušti plaukai krito ant akių.

Pirštų galiukais pabraukiau po savimi ir supratau, kad guliu ant ki

limėlio. Kaip aš atsidūriau čia, po žvaigždėmis?
- Jie nenorėjo ilgiau laukti, - pasakė Džeimis Janui. - Greitai baigs.
- Padėk man atsikelti, - paprašiau.
Džeimis ištiesė ranką, bet Janas prieštaraudamas pakratė galvą.
- Paimsiu ją ant rankų.
Atsargiai, kad neužgautų skaudamų vietų, pakišo po manimi ran
kas. Kai pakėlė nuo žemės, galva ėmė suktis kaip laivas audros verpete.
Suvaitojau.
- Ką Dokas man padarė?
- Suleido kiek likusio morfijaus, kad galėtų geriau apžiūrėti žaizdas.
Tau vis tiek reikėjo pamiegoti.
Aš nepatenkinta suraukiau kaktą.
- O jei vaistų prireiks kam nors kitam?
- Ša, - nutildė mane. Netoliese išgirdau balsą. Pasukau galvą į tą
pusę.
Žmonės būriavosi prie nedidelės, tamsios ertmės po bet kaip su
mestais rieduliais. Stovėjo netvarkinga eile, veidais į šešėlio dengia
mą grotą.
Atpažinau Trudės balsą.
- Valteris visur matė tik šviesiąją gyvenimo pusę. Man jo trūks.
Pamačiau, kaip ji žengė į priekį, vėjas kedeno žilas sruogas. Užsi
mojusi metė į tamsą saują smėlio, smiltelės pabiro pro pirštus ir tyliai
šnarėdamos pažiro ant žemės.
Trudė žengė atbula ir atsistojo greta vyro. Džefris paėjėjo kelis
žingsnius link juodos skylės.
- Dabar jis susitiks savąją Gledę. Anapus jis bus laimingesnis, - ir
sviedė dar vieną žemės saują.
Janas prinešė mane prie žmonių ir atsistojo jiems iš dešinės, kad ga
lėčiau iš arčiau pažvelgti į tamsų urvą. Jos vidury žiojėjo stačiakampė
duobė, aplink ją netvarkingu pusračiu mindžikavo visa bendruomenė.
Visi buvo
Į priekį čia - visi
išlingavo iki vieno.
Kailas.
Aš sudrebėjau ir Janas švelniai prispaudė mane prie krūtinės.
Kailas nežiūrėjo į mūsų pusę. Jo veidą mačiau tik iš šono, dešinė

akis buvo visai užgriuvusi, likęs tik mažytis plyšelis.
- Valteris mirė žmogumi, - pasakė Kailas. - Nė vienas negalime
norėti daugiau, - ir švystelėjo į duobę didžiulę saują žemių.
Tada grįžo prie kitų.
Džaredas žengė kelis žingsnius pirmyn ir sustojo ties Valterio kapu.
- Valteris buvo geras žmogus. Geras iki kaulų smegenų. Mums vi
siems toli iki jo, - duobėn pažiro jo mestas smėlis.
Atėjo Džeimio eilė. Prasilenkdamas su berniuku Džaredas paplekš
nojo jam per petį.
- Valteris buvo drąsus, - prakalbo Džeimis. - Jis nebijojo mirti, ne
bijojo gyventi ir... turėjo narsos tikėti. Visuomet spręsdavo pasikliau
damas širdimi ir niekada neklydo, - į duobę pabiro saujelė smilčių.
Eidamas atgal Džeimis nenuleido nuo manęs akių.
- Dabar tu, - sušnibždėjo atsistojęs šalia.
Link duobės jau stybrino Endis su kastuvu rankose.
- Palauk, - sustabdė jį Džeimis. Nors kalbėjo tyliai, slogioje tyloje
balsas suskambo įsakmiai. - Klaja ir Janas dar neatsisveikino.
Žmonės ėmė nepatenkinti murmėti. Galvoje viskas susijaukė.
- Elkitės pagarbiai, - pasakė Džebas pakėlęs balsą. Man jis nugriau
dėjo kaip trenksmas.
Pirma mintis buvo pamoti Endžiui, kad nesustotų, pradėtų darbą, ir
paprašyti Jano nunešti mane atgal. Juk tai žmonių gedulas, ne mano.
Bet aš irgi gedėjau. Ir turėjau ką pasakyti.
- Janai, padėk man pasisemti žemių, - tariau sukaupusi visą drąsą.
Janas priklaupė, kad galėčiau prisižerti rieškučias smulkaus žvirgž
do. Paskui, perkėlęs, mano svorį ant vieno savo kelio, pats prisisėmę
saują. Atsistojęs prinešė mane prie kapo duobės.
Nedrįsau pažvelgti žemyn. Po akmenine atbraila žiojėjo tamsa, ka
pavietė atrodė labai gili.
Janas prakalbo pirmas duodamas man laiko susikaupti.
- Valteris
pasakė turėjo
ir subėrė viską,
smėlį kas Praėjo
į duobę. žmogaus yralaiko
geras geriausia
tarpas,ir kol
šviesiausia,
išgirdau jį-
atsimušant į dugną.
SIELONEŠĖ • 389
Paskui akys sužiuro į mane.

Tyla. Net vėjas nurimo. Vien nebyliai spingsančios žvaigždės dan
guje. Kalbėjau pakuždomis, bet buvau tikra, kad mano balsą girdi visi.
- Tavo širdyje nebuvo neapykantos, - išliejau savąją širdį. - Pažinu
si tave supratau, kokie neteisūs mes buvome. Neturėjome teisės atimti
iš tavęs šio pasaulio, Valteri. Tikiuosi, kad tavo gyvenimo pasaka bus
su laiminga pabaiga. Kad tu sutiksi Gledę.
Klausiausi, kaip smulkūs akmenėliai šnarėdami srūva pro pirštus ir
tyliai subilda ant Valterio kūno gilios, tamsios duobės dugne.
Nespėjus Janui žingtelėti atgal, Endis jau pradėjo mosuoti kastu
vu: plačiais grybšniais sėmė žemes iš krūvos, supiltos per kelias pėdas,
ir žėrė į duobę.
dundėjo žemyn. Kastuvas
Tas garsasšvytuote
privertėšvytavo jo rankose, grumstai piktai
mane susigūžti.
Prie Endžio prisidėjo Aronas. Janas patyliukais pasitraukė nuo kapo
padarydamas jiems vietos. Už nugaros gūdžiai aidėjo į kapą krintanti
žemė. Žmonės tyliai kuždėjosi: susibūrę aptarinėjo laidotuves.
Pirmą kartą kaip reikiant apžiūrėjau Janą tada, kai grįžome prie
mano kilimėlio, tamsios dėmės vidury tuščios dykumos. Jo veidas
buvo išvargęs, išvagotas šviesaus purvo dryžių. Jau esu jį tokį mačiusi,
tik negalėjau prisiminti, nei kur, nei kada. Janas vėl paguldė mane ant
kilimėlio, ir tai išblaškė mano mintis. Ką jie sugalvojo? Kad miegočiau
šioje dykumoje? Mums už nugaros išdygo daktaras ir abu su Janu atsi
klaupė į dulkes šalia manęs.
- Kaip jautiesi? - paklausė Dokas čiupinėdamas man šoną.
Norėjau atsisėsti, tačiau Janas švelniai, bet tvirtai prispaudė mane
prie kilimėlio.
- Gerai. Manau, kad galėsiu eiti...
- Nėra ko skubėti. Tegul tavo koja kelias dienas pailsi, gerai?
Daktaras užsimiršęs užvertė aukštyn vieną akies voką ir apšvietė
žibintuvėliu vyzdį. Jam ant veido krito ryškus sidabrinis atspindys. Do
kas prisimerkė
peties ir atsitraukė
nė nevirptelėjo. Mane per kelis sprindžius. Jano ranka man ant
tai nustebino.
- Hmm. Vargu ar tai padės nustatyti diagnozę, - numykė dakta
ras. - Kaip tavo galva?
- Truputį sukasi. Manau, kad tai dėl vaistų, kuriuos man suleidai,
ne dėl sutrenkimo. Man jie nepatinka, jau verčiau kęsiu skausmą.
Daktaras susiraukė. Janas irgi.
- Kas yra? - reikliai paklausiau.
- Ketinu tau suleisti dar vieną injekciją, Klaja. Atleisk.
- Bet... kodėl? - sukuštėjau. - Nesu tokia ligonė. Nenoriu...
- Turime įnešti tave atgal, - neleido baigti Janas. Kalbėjo labai ty
liai, lyg nenorėdamas, kad kiti išgirstų. Užpakaly šurmuliavo prislo
pinti balsai ir aidu atsimušė į uolas. - Mes pažadėjome... kad tuo metu
būsi be sąmonės.
- Tai užriškite
Daktaras akis kaip
išsitraukė aną kartą.
iš kišenės nedidelį švirkštą, jau paruoštą. Mor
fijaus jame likę vos ketvirtis. Atšlijau atgal ir atsirėmiau į Janą. Jo ranka
stipriai prispaudė mane prie kilimėlio.
- Dabar per daug gerai žinai urvus, - sumurmėjo daktaras. - Jie
nenori, kad turėtum bent mažiausią galimybę atspėti...
- Bet kur aš eičiau? - apimta nevilties suvaitojau. - Net jei rasčiau
kelią? Ir ko?
- Jeigu jiems taip ramiau... - Janas laikėsi savo.
Daktaras suėmė mano riešą. Aš nesipriešinau. Negalėjau žiūrėti,
kaip adata sminga į odą, nusisukau į Janą. Jo akys tamsoje buvo juo
desnės už naktį. Mano akyse atsispindėjo daugiau nei priekaištas - kal
tinimas išdavyste, ir jis neišlaikęs nukreipė žvilgsnį.
- Atleisk, - sumurmėjo. Daugiau nieko nebegirdėjau.
35 SKYRIUS
TRIBUNOLAS
Sudejavau. Galva sukosi, visiškai nesigaudžiau erdvėje, negana to,

smarkiai pykino.
- Pagaliau, - atsiduso kažkas su palengvėjimu. Janas. Žinoma, Ja
nas, kas gi daugiau. - Ar išalkai?
Pagalvojusi apie maistą nevalingai sugokčiojau ir prisidengiau
burną.
- O. Pamiršk. Dar kartą atleisk. Turėjome tai padaryti. Žmonės sta
čiai... paklaiko, kai suprato, kad ketiname išnešti tave iš urvų.
- Viskas gerai, nesirūpink, - atsidusau.
- Gal bent vandens išgersi?
-Ne.
Atsimerkiau bandydama tamsoje sutelkti žvilgsnį. Pro plyšius vir
šuje spingsėjo dvi žvaigždės. Vis dar naktis. Ar jau vėl naktis?
- Kur aš? - pasiteiravau. Plyšiai skliaute man buvo nepažįstami.
Galiu prisiekti, kad anksčiau šitų lubų nebuvau mačiusi.
- Tai tavo miegamasis, - paaiškino Janas.
Norėjau pažvelgti jam į akis, bet tokioje tamsoje galėjau išskirti tik
juodą galvos siluetą. Apsičiupinėjau po savimi: gulėjau ant tikro čiu
žinio. Galva ilsėjosi ant pagalvės. Grabaliodama paliečiau Jano ranką,
nespėjau atitraukti delno, kai jis stipriai suspaudė man pirštus.
- O iš tikrųjų kieno šis kambarys?
- Tavo.
- Janai...

- Iki šiol priklausė mums su Kailu. Kailui... kol kas teks pagulėti
ligoninės sparne, kol bus nuspręsta kas ir kaip. O aš galiu persikelti
pas Vėsą.
- Negaliu užimti tavo kambario. Ir ką turėjai omeny sakydamas,
„kol bus nuspręsta kas ir kaip“?
- Sakiau, kad Kailui gresia tribunolas.
- Kada? '
- Kodėl nori žinoti?
- Nes jei išties ketinate jį teisti, turiu būti ten. Kad paaiškinčiau.
- Kad meluotum.
- Tai kada? - griežtai paklausiau.
- Su pirmaisiais spinduliais. Aš tavęs nesivesiu.
- Tada nueisiu pati. Esu tikra, kad galėsiu atsikelti, kai tik liausis
sukusis galva.
- Eisi? Rimtai?
- Taip. Kailo atžvilgiu bus nesąžininga, jei neįeisite man kalbėti.
Janas atsiduso. Paleido mano ranką ir lėtai atsistojo. Girdėjau, kaip
trakši sustingę jo sąnariai. Kiek laiko jis išsėdėjo tamsoje šalia manęs
nejudėdamas, laukdamas, kol pabusiu?
- Aš greitai grįšiu. Tu gal ir nealkana, bet aš mirštu iš bado.
- Ši naktis buvo ilga.
- Taip.
- Jei pradės švisti, aš tavęs nelauksiu.
Jis sukrizeno.
- Neabejoju. Nė nesitikėk, grįšiu anksčiau ir padėsiu tau nueiti.
Jis atvertė įėjimą užstojančias duris, pralindo pro plyšį ir paleido:
garsiai taukštelėjusios jos vėl užrėmė angą. Susiraukiau: su viena sveika
koja nebus lengva iš čia išsikepurnėti. Vyliausi, kad Janas laiku grįš.
Neturėdama ką veikti įbedžiau akis į dvi žvaigždes, pamažu svaigu
lys ėmė rimti. Tie žmonių vaistai išties koktūs. Fui. Maudė visą kūną,
tačiau užvisslinko
Laikas labiaulėtai,
erzino
betbesisukanti galva. Pastarąsias dvidešimt ke
miego nenorėjau.
turias valandas ir taip beveik nieko nedariau, tik miegojau. Ko gero,
SIELONEŠĖ • 393
aš irgi buvau išalkusi, bet kol skrandį varstė vaistų sukelti traukuliai,
sunku buvo suprasti.
Janas grįžo dar neprašvitus, kaip ir žadėjo.
- Na, kaip jautiesi? Geriau? - paklausė vos įėjęs.
- Manau, kad taip. Nors galvos dar nejudinau.
- Čia tu taip reaguoji į morfijų, ar Melani kūnas?
- Mel sunkiai pakelia visus vaistus nuo skausmo. Suprato tai prieš
dešimt metų, kai buvo susilaužiusi riešą.
Jis kokią minutę mąstė.
- Kaip... keista. Dvi būtybės viename.
- Keista, - sutikau.
- Dar neišalkai?
Nusišypsojau.
- Vadinasi, man nepasivaideno - tikrai užuodžiu duoną? Taip,
skrandis jau atsigavo.
- Tikėjausi, kad taip atsakysi.
Vyro šešėlis išdygo šalia. Janas sugraibė mano ranką, atlenkė pirštus
ir įdėjo į saują pažįstamą apvalų duonos kepalėlį.
- Nepadėsi man atsikelti?
Jis atsargiai pakišo delną man po mentėmis ir lėtai, kad kuo mažiau
sujudintų sumuštą šoną, atkėlė sustingusią nugarą. Toje vietoje pajutau
kažkokį svetimkūnį, standų ir kietą.
- Ačiū, - padėkojau pūtuodama. Galva vis dar truputį svaigo. Lais
va ranka paliečiau sumuštą vietą. Po marškinėliais prie odos buvo kaž
kas prilipinta.
- Ar man lūžo šonkauliai?
- Dokas tiksliai nežino. Bet patikėk - padarė, ką galėjo.
- Jis taip stengiasi.
- Taip, Dokas šaunus vaikinas.
- Man nesmagu... kad anksčiau jo nemėgau, - apgailestavau.
Janas nusijuokė.
- Aš tave suprantu. Keista, jog apskritai ką nors iš mūsų mėgsti.
- Tavo dėka aš pakeičiau savo nuomonę, - burbtelėjau ir suleidau

dantis į duoną. Sukramčiau ir nurijusi ėmiau laukti, kaip maistą priims

skrandis.
- Sutinku, ne kažin koks skanėstas, - pasakė Janas.
Gūžtelėjau.
- Tiesiog noriu įsitikinti, ar pykinimas tikrai praėjo.
- O jei ko gardesnio...
Suklusau apimta smalsumo, bet negalėjau įžiūrėti jo veido išraiškos.
Staiga šaižiai sučežėjo plėšiama plėvelė... ir ore pasklido neapsakomas
kvapas.
- „Cheetos“! - sušukau. - Negali būti? Man?
Kvapus traškutis palietė lūpas ir aš suleidau dantis į dievišką ska
nėstą.
- Kaip ilgai apie tai svajojau, - atsidusau triaukšdama.
Tai Janą prajuokino. Jis įdavė pakelį man į rankas.
Mikliai jį ištuštinau, paskui sukimšau likusią duoną, daug gardesnę
dėl vos juntamo sūrio prieskonio. Nespėjus man pagalvoti jis jau tiesė
butelį su vandeniu.
- Neįsivaizduoji, kokia aš tau dėkinga. Ne tik už „Cheetos", ne. Už
kur kas daugiau.
- O tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad galiu tau padėti, Klaja.
Pažvelgiau į tamsos prigesintas mėlynas akis bandydama suvokti,
ką jis norėjo pasakyti - man tai pasirodė daugiau paprastas mandagu
mas. Staiga supratau, kad regiu jo akių spalvą, užverčiau galvą į plyšius
ir pamačiau, jog žvaigždės dingo, o dangus pilkšvai rausvas. Aušta. Su
pirmaisiais spinduliais...
- Ar tikrai nori ten eiti? - pasitikslino Janas, nors jau buvo pusiau
ištiesęs rankas, pasiruošęs mane pakelti.
Ryžtingai linktelėjau.
- Tau nereikės manęs nešti. Mano kojai jau geriau.
- Tuoj pamatysim.
Prilaikydamas
persimetė už liemens padėjo man atsistoti, vieną mano ranką
sau per pečius.
- Atsargiai. Na, kaip?
SIELONEŠĖ • 395
Šlubčiodama žengiau vieną žingsnį. Skaudėjo, bet pakenčiamai.

- Puiku. Galime eiti.
„Man regis, tu Janui labai patinki."
„Labai patinku?" - buvo keista girdėti Melani taip aiškiai. Pastaruo
ju metu taip kalbėdavo tik tada, kai šalia būdavo Džaredas.
„Beje, aš irgi čia. Ar jam tai visai nerūpi?"
„Žinoma, kad tu jam rūpi. Po Džeimio ir Džebo jis tiki tavimi la
biau nei bet kas kitas."
„Aš ne tai turėjau omeny."
„O ką tu turėjai omeny?"
Bet ji jau buvo dingusi.
Užtrukome ilgai. Net nustebau, kaip toli reikia eiti. Maniau, kad
viskas vyks didžiajame urve ar virtuvėje - įprastose susirinkimų vie
tose. Tačiau mes perėjome rytinį lauką ir žingsniavome dar toliau, kol
pasiekėme didelį, juodą urvą giliai po žeme. Pirmąkart aprodydamas
teritoriją Džebas jį pavadino žaidimų kambariu. Nuo tada nebuvau čia
buvusi. Mane pasitiko kvapą gniaužiantis sieringos versmės kvapas.
Skirtingai nei kiti urvai, žaidimų kambarys buvo išsitęsęs daugiau
į plotį nei į aukštį. Blausiai mėlynos švieselės dabar kabojo paluby, to
dėl galėjau gerai apžiūrėti urvą. Slegiantis skliautas prasidėjo vos per
pusmetrį man virš galvos - savo aukščiu patalpa prilygo įprastam buto
ar namo kambariui. Sienų nesimatė, matyt, lempelių šviesa jų nesiekė.
Neregėjau ir dvokiančios versmės, tik girdėjau ją nedarniai gurguliuo
jant kažkur atokiausiame kampe.
Kailas sėdėjo ryškiausiai apšviesto rato viduryje, ilgomis rankomis
apglėbęs kelius. Bejausmis veidas priminė kaukę. Kai Jano padedama
įšlubčiojau vidun, jis nepakėlė akių.
Jam iš abiejų pusių stovėjo Džaredas ir Dokas, tiesūs, prie šonų lais
vai nuleidę rankas, budrūs ir susikaupę. Tarsi... sargybiniai.
Džebas su šautuvu ant peties mindžikavo šalia Džaredo. Atrodė at
sipalaidavęs,
ranka bet žinojau,
buvo įsitvėręs... ne,kaip
tai jogreitai
riešą jis gali pasikeisti.
stipriai Džeimis
spaudė Džebo viena
pirštai, ir
Džeimiui tai aiškiai nepatiko. Pamatęs mane įeinant nusišypsojo ir pa

mojavo laisvąja ranka. Paskui giliai įkvėpė ir rūsčiai nudelbė Džebą. Šis
paleido berniuką.
Prie daktaro šono glaudėsi Šeron, šalia jos stovėjo teta Megė.
Janas privedė mane arčiau. Čia buvo ir daugiau žmonių, bet jie spie
tėsi už šviesos rato, todėl veidų neįžiūrėjau, vien šešėlius.
Man pasirodė keista, kad Janas be jokio vargo atlydėjo mane tokį
tolimą kelią, perėmęs ant savęs vos ne visą mano svorį, o dabar staiga
pailso, vos nulaikė suglebusią ranką man ant liemens. Atsitraukiau nuo
jo ir mažais žingsneliais, remdamasi sveikąja koja, nušlubčiojau ten,
kur jis vedė. Janas pasodino mane ant grindų ir pats įsitaisė šalia.
- Ak! - aiktelėjo kažkas nuoširdžiai užjausdamas.
ris, Atsigręžiau ir išvydau

daug nelaukęs ir Hitas.Trudę. Ji atbruzdėjo iki mūsų, iš paskos Džef-
- Atrodai prastai, - susijausminusi pareiškė ji. - Ar tau stipriai
kliuvo?
Patraukiau pečiais.
- Ne, jaučiuosi gerai.
Dabar supratau: Janas tyčia apsimetė pavargęs, kad man šlubčiojant
visi pamatytų, kaip smarkiai esu sužeista, kad be žodžių liudyčiau prieš
Kailą. Piktai dėbtelėjau jo pusėn, bet jis sėdėjo kaip niekur nieko, nu
taisęs nekalčiausią miną.
Priėjo Vesas su Lile ir prisėdo šalia papildydami mažą mano są
jungininkų grupelę. Po kelių sekundžių urve pasirodė Brandtas, jam
pavymui Heidė ir Eridis su Peidže. Paskutinis įžengė Aronas.
- Dabar visi, - pasakė jis. - Liusina liko su vaikais. Nenorėjo, kad jie
čia dalyvautų, liepė eiti be jos.
Aronas atsidrėbė Endžiui prie šono ir trumpam stojo tyla.
- Gerai, - prabilo Džebas, garsiai, kad girdėtų visi. - Paaiškinsiu
taisykles. Balsavimas atviras, lems dauguma. Jei daugumos nuomonė
man netiks, galutinį sprendimą kaip visada priimsiu aš, - ir pacitavo
savo- „...mano
žodžius: -namai",
„Nes čia...“
- choru užbaigė keli balsai. Kažkas sukrizeno,
bet staigiai užsičiaupė. Čia jau ne juokai. Žmogus teisiamas už tai, kad
SIELONEŠĖ • 397
bandė nužudyti ateivį. Neabejoju, kad ši diena įsirėš jų atmintin kaip

viena baisiausių.
- Kas kalbės prieš Kailą? - paklausė Džebas.
Janas sujudo keltis.
- Ne! - pakraupusi sušnibždėjau ir įsikirtau jam į alkūnę.
Jis nusipurtė mane ir atsistojo.
- Viskas labai paprasta, - pradėjo. Norėjau pašokti ir užspausti jam
burną, tik kažin, ar pati būčiau sugebėjusi atsistoti. - Mano brolis buvo
perspėtas. Ir jis puikiai žino Džebo nuomonę šiuo klausimu. Klaja yra
mūsų bendruomenės narė - jai galioja tos pačios taisyklės ir apsauga
kaip bet kuriam iš mūsų. Džebas Kailui labai aiškiai pasakė, kad jeigu
jis negalįs gyventi su Klaja po vienu stogu, turįs palikti urvus. Kailas
nusprendė pasilikti. Jis žinojo tada, kaip žino ir dabar, kokia gresia
bausmė už nužudymą urvuose.
- Tai kad jis gyvas, - suniurzgė Kailas.
- Štai kodėl aš nereikalauju mirties bausmės, - atrėžė Janas. - Ta
čiau ilgiau čia gyventi tu negali. Todėl, kad širdies gilumoje tebesi
žudikas.
Broliai kelias akimirkas žiūrėjo vienas į kitą, tada Janas atsisėdo ant
žemės greta manęs.
- O jei Kailą sugaus! Mes juk nieko nežinosime! - šoko piestu
Brandtas. - Jis atves čionai ieškotojus ir jie susems visus mus dar šiltus,
nespėsime nė mirktelėti!
Kambaryje kilo piktas murmesys.
Kailas dėbtelėjo į Brandtą.
- Gyvo jie manęs nepaims. Niekada.
- Taigi, šiaip ar taip, mirtis, - sumurmėjo kažkas tuo pat metu, kai
Endis ištarė: - Tu negali to garantuoti.
- Kalbėkite po vieną, - įsikišo Džebas.
- Aš ir anksčiau sugebėjau išgyventi be jūsų slėptuvės, - iškošė pro
dantis Kailas.
Iš tamsos pasigirdo dar vienas balsas:
- Mes rizikuojame.
Negalėjau atpažinti kieno, nes iš visų pusių sklido piktas šnypšti

mas. Prabilo dar kažkas:
- Ką bloga padarė Kailas? Nieko.
Džebas žengė žingsnį link tą pasakiusio ir rūsčiai į jį pažvelgė.
- Mano taisyklės.
- Ji ne viena iš mūsų, - užprotestavo kitas.
Janas vėl ėmė stotis.
- Ei! - pratrūko Džaredas. Taip garsiai, kad visi krūptelėjo. - Ne
Klają mes šiandien teisiame! Ar kas nors turite jai ką prikišti - pačiai
Klajai? Tada reikalaukite dar vieno tribunolo! Visi žinome, kad nė vie
nam iš mūsų ji nepadarė nieko bloga. Priešingai, ji išgelbėjo jam gyvy
bę, - ir bedė
pajutęs dūrį. pirštu į Kailą.
- Kelios Šio pečiai
sekundės po to,pakumpo, tarsiįstumti
kai jis bandė vyras būtų
Klająfiziškai
į upę,
ji rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų Kailą nuo tokios pat baisios mirties.
Ji puikiai žinojo, kad jei būtų leidusi jam nukristi, jos gyvenimas būtų
tapęs saugesnis. Ir vis tiek išgelbėjo jį. Ar kuris nors iš jūsų būtumėte
taip pasielgę - gelbėję savo priešą? Kailas norėjo ją nužudyti - ir ką? Ar
dabar ji bent žodį pasakė prieš jį?
Visų akys susmigo į mane, nes Džaredas atsisuko mano pusėn ir
ištiesė ranką delnu į viršų tarsi kviesdamas:
- Klaja, ar liudysi prieš jį?
Žiūrėjau į Džaredą išplėtusi akis, pritrenkta, kad jis gina mane, kad
kalba su manimi, vadina vardu. Melani visai sutriko, ją draskė prieš
taringi jausmai: matant malonų jo žvilgsnį, švelnumu spindinčias akis
jai norėjosi šokinėti iš džiaugsmo, tokį Džaredo žvilgsnį jau spėjome
pamiršti. Tačiau jo lūpos tarė mano vardą...
Praėjo kelios sekundės, kol atitokau.
- Visa tai tik nesusipratimas, - ištariau pakuždomis. - Akmuo po
mumis įskilo ir abu ėmėme kristi. Štai ir viskas, - tikėjausi, kad šnabž
dėdama neišsiduosiu, jog meluoju, bet man užtilus Janas sukrizeno.
Niuktelėjau
Džaredasjam alkūne
atvirai į pašonę, bet jis nesiliovė vaipęsis.
juokėsi.
- Matote. Kad jį apgintų, ji net bando meluoti.
SIELONEŠĖ • 399
- Gerai pasakyta - bando, - pridūrė Janas.

- Kas sako, kad parazitas meluoja? Kas gali tai įrodyti? - šiurkščiai
paklausė Megė žengdama į priekį ir stodamasi šalia Kailo. - Kas gali
patvirtinti, kad tai ne tiesa? Ar vien dėl to, kad iš jo lūpų tai skamba
kaip apgaulė?
- Meg... - pradėjo Džebas.
- Džebedija, užsičiaupk - dabar kalbu aš! Nebuvo jokio reikalo
mums čia rinktis. Joks žmogus nebuvo užpultas. Šis klastingas padaras
niekuo nesiskundžia. Mes tik gaištame laiką.
- Pritariu, - ištarė Šeron aiškiai ir garsiai.
Daktaras dėbtelėjo į ją su skausmu akyse.
Pašoko Trudė. gyventi po vienu stogu su žudiku! Negalime sėdėti

- Mes negalime
rankų sudėję ir laukti, kol jam pasiseks!
- Žmogžudystė - subjektyvi sąvoka, - sušnypštė Megė. - Bent jau
mano nuomone, žmogžudystė įvyksta tada, kai nužudomas žmogus.
Pajutau, kad Janas apglėbia mano pečius. Nesuvokiau, kad drebu
kaip epušės lapas, kol neatsirėmiau į tvirtą jo kūną.
- Žmogus - taip pat subjektyvi sąvoka, Magnolija, - atsiliepė Dža
redas nutvilkydamas ją rūsčiu žvilgsniu. - Bent jau mano nuomone,
žmogumi gali vadintis tas, kas turi nors kruopelę gailesčio ar atjautos.
- Tuomet balsuokim, - prabilo Šeron nespėjus jos motinai atsikirs
ti. - Pakelkite rankas tie, kas galvoja, kad Kailas gali pasilikti čia, be
jokių bausmių už šį... nesusipratimą, - pakartojusi mano žodį ji su-
skersakiavo ne į mane, o į šalimais sėdintį Janą.
Žmonės pradėjo balsuoti. Stebėjau, kaip kylant rankoms niaukiasi
Džaredo veidas.
Aš irgi sukrutau balsuoti, bet Janas tik tvirčiau apglėbė prispaus
damas mano rankas prie šonų ir suirzęs sušnarpštė. Vis tiek pakė
liau - tegul tik plaštaką, užtat kuo aukščiau. Tiesa, mano balsas ne
buvo reikalingas.
- Dešimt... penkiolika... dvidešimt... dvidešimt trys, - garsiai skai
čiavo Džebas. - Akivaizdi dauguma.

Nesidairiau, kad pamatyčiau, kas balsavo už. Užteko, kad visi
aplink mane sėdėjo tvirtai sunėrę rankas ant krūtinių, įbedę į Džebą
viltingas akis.
Džeimis paliko Džebą ir atėjęs prie mūsų įsispraudė tarp manęs ir
Trudės. Ir taip pat uždėjo ranką man ant pečių, kiek žemiau Jano.
- Gal jūsų sielos ir teisios dėl žmonių, - pasakė man aukštu, tvirtu
balsu, pakankamai garsiai, kad išgirstų visi. - Dauguma ne geresni už...
- Ša! - sušnypščiau jam.
- Gerai, - tarė Džebas. Visi tylėjo. Dėdė nuleido akis į Kailą, paskui
pažvelgė į mane, tada į Džaredą. - Gerai, - pakartojo, - šį kartą aš lin
kęs sutikti su dauguma.
-- Džebai... - kartu
Mano namai, riktelėjo
mano Džaredas
taisyklės, su Janu.
- nukirto Džebas. - Niekada to ne
pamirškite. O dabar, Kailai, paklausyk manęs. Taip pat įsidėmėk ir tu,
Magnolija, gerai įsidėmėk. Bet kas, kas dar kartą pabandys nuskriausti
Klają, teisiamas nebus. Jis bus laidojamas, - ir, kad būtų tikriau, pa
plekšnojo per šautuvo buožę.
Sudrebėjau kaip drugio krečiama.
Magnolija pažvelgė į brolį - ją degino neapykanta.
Kailas linktelėjo tarsi priimdamas naują sąlygą.
Dėdė apžvelgė padrikai išsibarsčiusius žmones, visus iki vieno, iš
skyrus grupelę aplink mane.
- Tribunolas baigtas, - pranešė Džebas. - Kas norėtų pažaisti?
36 SKYRIUS
P ASI TI KĖJI MAS
Visi susirinkusieji iškart atsipalaidavo, ėmė džiugiai šurmuliuoti.

Pažvelgiau į Džeimį. Jis stipriai sučiaupė lūpas ir skėstelėjo rankomis.
- Džebas tiesiog nori, kad viskas kuo greičiau grįžtų į normalias
vėžes. Paskutinės dienos buvo nekokios. Valterio laidotuvės...
Sudrebėjau.
Džebas plačiai išsiviepė Džaredui. Šis, kiek pasiraukęs, atsiduso ir
pavartė akis tarsi sakydamas, ką su tavimi, kvaištelėjusiu seniu, daryti.
Tada apsisuko ir greitai išžirgliojo iš urvo.
- Džaredas turi naują kamuolį? - kažkas paklausė.
- Šaunu, - sučepsėjo Vesas šalimais.
- Žaisti? Dabar? - sumurmėjo Trudė ir sutrikusi papurtė galvą.
- Jei tai nuims įtampą, - tyliai atsiliepė Lilė ir gūžtelėjo - atseit, ko
dėl gi ne.
Jos kalbėjo patyliukais, todėl galėjau girdėti ir ką šneka kiti, stovin
tys gerokai toliau.
- Klausyk, bičiuli, šį kartą atsargiau su kamuoliu, - Aronas tarė
Kailui tiesdamas ranką.
Kailas suėmė ją ir lėtai atsistojo. Išsitiesęs visu ūgiu beveik siekė
paluby kabančias lempeles.
- Tai kad kamuolys buvo niekam tikęs, - išvogravo Kailas džiugiai
nusiviepdamas.
- Siūlau Endį kapitonu! - kažkas sušuko.
- O aš Lilę! - išrėkė ant kojų pašokęs Vesas ir saldžiai pasirąžė.
- Vadinasi, Endis ir Lilė.

- Taip, Endis ir Lilė.
- Imu Kailą, - suskubo Endis.
- Aš renkuosi Janą, - atsišaukė Lilė.
- Džaredą.
- Brandtą.
Vargšelis Džeimis net pasistiebė - taip norėjo, kad jį pastebėtų.
- Peidžę.
- Heidę.
- Aroną.
- Vėsą.
buvoAtranka tęsėsi.
išrankioti, Lilėtiesiog
ir jis šūktelėjo Džeimį,
nušvito. Net kai
Megėpusė
su suaugusiųjų jau
Džebu tapo ko
mandų nariais. Kiekvienoje buvo po lygiai žaidėjų. Netrukus pasiro
dė Liusina su Džaredu, lydimi dviejų mažų berniukų, straksinčių iš
susijaudinimo. Džaredas nešėsi naują, tviskantį futbolo kamuolį. Įė
jęs iškėlė jį, o Izajas, vyresnis iš broliukų, šokinėdamas bandė išmušti
jį Džaredui iš rankų.
- Klaja? - kreipėsi Lilė.
Papurčiau galvą rodydama sužalotą koją.
- Ak, taip. Atleisk.
„Aš gerai žaidžiu futbolą, - suniurnėjo Melani. - Tiksliau, žai-
džiau.“
„Man sunku net vaikščioti**, - priminiau jai.
- Šį kartą tik pažiūrėsiu, - tarė Janas.
- O ne, - nukabino nosį Vesas. - Jų komandoje Kailas ir Džaredas.
Be tavęs mus sutrins į miltus.
- Eik, žaisk, - stumtelėjau jį. - Aš... skaičiuosiu įvarčius.
Jis pažvelgė į mane ir kietai suspaudė lūpas.
- Neturiu noro.
- Jiems tavęs reikia.
Jis purkštelėjo.
- Nagi, Janai, - kvietė Džeimis.
SIELONEŠĖ • 403
- Janai, prašau, taip noriu pažiūrėti rungtynes, - ėmiau zirzti. - Bet

koks įdomumas, jei viena komanda bus kur kas pranašesnė?
- Klaja, - atsiduso Janas, - tu išties prasčiausia melagė, kokią esu
sutikęs.
Tačiau vis tiek atsistojo ir ėmė rąžytis kartu su Vešu.
Peidžė pažymėjo vartus - stulpelių vietoje išdėliojo keturis žibintus.
Sėdėjau pačiame lauko vidury, todėl suskubau keltis, kol kiti neap
sižiūrėjo. Žmonės nekreipė į mane dėmesio, visi nekantriai mindžika
vo laukdami rungtynių. Džebas buvo teisus: kaip tik to jiems ir reikėjo,
nors man tai ir atrodė keista.
Šiaip ne taip atsistojau ant keturių remdamasi vien sveikąja pėda,
sužeistąja tebeklūpojau. Skaudėjo. Reikia atsispirti sveika koja ir stai
giu trūkiu atsiplėšti nuo žemės, pamaniau, bet tą akimirką sužalotą
vietą taip nudiegė, kad neišlaikiau pusiausvyros ir pradėjau virsti.
Stiprios rankos sugavo mane nespėjus tėkštis veidu į žemę. Kiek
susigėdusi pakėliau galvą padėkoti Janui ir žodžiai užstrigo gerklėje:
prieš mane stovėjo Džaredas.
- Tau tereikėjo paprašyti pagalbos, - paprastai pasakė Džaredas.
- Aš... - kostelėjau, kad pravalyčiau gerklę. - Maniau, susidorosiu
pati. Nenorėjau...
- Atkreipti į save dėmesio? - ištarė taip, tarsi jam išties būtų smalsu.
Balse nebuvo jokio kaltinimo. Džaredas padėjo man nušlubčioti prie
išėjimo.
Papurčiau galvą.
- Nenorėjau... kad kas nors padėtų vien iš mandagumo, prieš savo
valią, - nors nuskambėjo miglotai, bet jis, regis, suprato mano mintį.
- Net Džeimis ar Janas? Manai, jie nebūtų ištiesę tau pagalbos rankos?
Dirstelėjau į juos pro petį. Urve buvo tamsoka, todėl niekas nepa
stebėjo, kad aš pasitraukiau. Žmonės mušinėjo kamuolį galvomis ir
prapliupo juoktis, kai Vesas užsižiopsojęs gavo per veidą.
- Matai, jiems
Džaredas linksma.
įdėmiai Nenorėjau
tyrinėjo trukdyti.
mano veidą. Staiga suvokiau, kad švel
niai jam šypsausi.
- Tu labai rūpiniesi berniuku, - pratarė jis.

- Taip.
Jis linktelėjo.
- Ir Janu?
- Taip... Jis manimi tiki. Saugo. Jis išties labai mielas... kaip žmogus.
Jis beveik kaip siela, norėjau pasakyti. Bet pagalvojau, kad žmonėms
tai neatrodytų pagyrimas.
- Kaip žmogus, - piktai purkštelėjo Džaredas. - Pamažu pradedu
suprasti skirtumą.
Ir atsargiai nuleido mane ant atsikišusio akmens lyg ant žemo suo
lelio. Įsitaisiau daug patogiau nei ant žemės.
- Ačiū, - padėkojau. - O juk Džebas nusprendė teisingai, sutinki?
- Ne, nesutinku, - jo balso tonas buvo švelnesnis nei žodžiai.
- Ir... ačiū tau už tai, kad gynei mane. Nereikėjo to daryti.
- Kiekvienas žodis buvo tiesa.
Nudelbiau akis į žemę.
- Taip, aš niekada nenuskriaudžiau ir nenuskriausiu nė vieno čia
esančio žmogaus, tas tiesa. Sąmoningai. Todėl labai atsiprašau, kad pa
sirodžiusi čia tau suteikiau tiek skausmo. Ir Džeimiui. Neįsivaizduoji,
kaip dėl to gailiuosi.
Jis prisėdo visai šalia ir susimąstė.
- Jei atvirai... - ir nutilo dvejodamas. - Berniukas tikrai atgijo tau
pasirodžius. Jau buvau pamiršęs, kaip užkrečiamai jis juokiasi.
Kaip tik tą akimirką Džeimis prajuko: skardus, vaikiškas jo balsas
ryškiai išsiskyrė iš kitų.
- Ačiū, kad pasakei man tai. Dėl jo man labiausiai skaudėjo širdį.
Tikiuosi, kad nieko nepataisomai nesugadinau.
- Kodėl?
Pakėliau akis nustebinta klausimo.
- Kodėl tu jį myli? - paklausė jis. Smalsiai, bet primygtinai.
Prikandau lūpą.
- Gali man pasakyti. Aš... aš galiu... - ir pritrūko žodžių. - Man gali
pasakyti, - pakartojo.
SIELONEŠĖ • 405
Prabilau nepakeldama galvos.

- Iš dalies todėl, kad jį myli Melani, - pajutau, kaip krūptelėjo išgir
dęs jos vardą. - Tiek laiko mačiau jį prisiminimuose Melani akimis...
tai išties mane stipriai paveikė. Paskui, kai jį pamačiau... - truktelėjau
pečius. - Jau negalėjau jo nemylėti. Tai dalis mano... ši meilė jau užko
duota mano ląstelėse, ji mano esybė. Nė vienas ankstesnis sielonešis
neturėjo man tokios įtakos. Gal taip veikia tik žmonių kūnai? O gal tik
Melani?
- Ji su tavimi kalbasi? - nors balsas išliko ramus, bet pajutau, kaip
įsitempė kūnas.
- Taip.
-- Kai
Dažnai?
pati to nori. Kai jai įdomu.
- O šiandien?
- Nedaug. Ji... kiek užsiutusi ant manęs.
Jis garsiai nusikvatojo.
- Užsiutusi? Kodėl?
- Dėl... - ir nutilau išsigandusi. O jei mano žodžiai vėl užtrauks tą
pačią grėsmę? Kailui? - Nieko tokio.
Jis iškart suprato, kad meluoju, ir pats susigaudę kas ir kaip.
- A, Kailas. Ji norėjo, kad tas šunsnukis gautų ko nusipelnė, - ir
Džaredas vėl skambiai nusijuokė. - Ji tai sugeba.
- Ji gali būti... žiauri, - sutikau. Ir nusišypsojau, kad nenuskambėtų
per daug užgauliai.
Bet jis neįsižeidė.
- Tikrai? Kodėl taip manai?
- Ji norėjo, kad kaučiausi su juo, duočiau atkirtį. Bet aš... negaliu.
Esu prasta kovotoja.
- Matau, - ir pirštų galiukais atsargiai palietė sumuštą veidą. - At
leisk.
- Nieko. Bet kas būtų taip pasielgęs. Suprantu, ką tuo metu iš
gyvenai.
- Nesupranti...

- Jei būčiau žmogus, suprasčiau. Be to, aš visai negalvojau apie tai...

Tada prisiminiau ieškotoją.
Džaredas sustingo.
Aš vėl nusišypsojau ir jis kiek atsipalaidavo.
- Mel norėjo ją uždusinti. Ji siaubingai nekenčia tos ieškotojos. Ir
aš... ją suprantu.
- Ji vis dar ieško tavęs. Nenustebk, jei tą sraigtasparnį dar išgirsime.
Užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius bandydama išlaikyti lygų
kvėpavimą.
- Anksčiau jos nebijojau, - sušnibždėjau. - Nežinau, kodėl dabar
man ji kelia tokį siaubą. Kur ji?
- Nesijaudink. Vakar trankėsi greitkeliu pirmyn atgal. Ji nesuras

tavęs.
Linktelėjau tarsi patikindama save, kad taip ir bus.
- O dabar... dabar ar girdi Mel? - sumurmėjo jis.
Sėdėjau stipriai užsimerkusi.
- Aš... ją jaučiu. Ji įdėmiai klausosi.
- Ką ji galvoja? - balsas buvo tylesnis už vėjo dvelksmą.
„Mel, tai tavo proga, - tariau jai. - Ką norėtum jam pasakyti?"
Kad ir kaip keista, šį kartą ji elgėsi labai atsargiai. Mano kvietimas
ją sutrikdė.
„Kodėl? Kodėl jis patikėjo tavimi?"
Atsimerkiau ir pamačiau, kad Džaredas įdėmiai, net užgniaužęs
kvapą žvelgia man į veidą.
- Ji nori žinoti, kodėl tu... pakeitei savo nuomonę? Kodėl tiki mumis?
Akimirką jis delsą - mąstė.
- Tiesiog... tiek visko įvyko. Tu buvai tokia... gera Valteriui. Išskyrus
Doką, nepažinau nė vieno, kas mokėtų taip atjausti. Tu pagailėjai Kailo,
kai dauguma iš mūsų būtų leidę jam nukristi, jei tai būtų išgelbėję juos
pačius. Be to, tu išvis nemoki meluoti, - ir vėl nusijuokė. - Iki šiol vis
bandžiau save prabudęs

žino, gal rytoj įtikinti, kad tai kažkokio
atsitokėsiu ir vėldidžiulio
galvosiu sąmokslo
taip pat. dalis. Kas
Abi su Mel krūptelėjome.
SIELONEŠĖ • 407
- Tačiau šiandien... kai jie ėmė tave pulti... manyje kažkas tarsi ap
sivertė. Išvydau juos turint tai, ko gėdijausi savyje. Suvokiau, kad tikiu
visu tuo, tik nenoriu pripažinti vien dėl kvailo užsispyrimo. Ar žmo
giško žiaurumo. Žinai, man regis, širdyje patikėjau dar tą pirmą naktį...
na, tik suvokiau kiek vėliau... kai tu atsistojai tarp manęs ir Kailo ban
dydama mane apsaugotu - ir Džaredas nusišypsojo, tarsi Kailas būtų
koks nupiepęs vaikėzas, kuris negali būti pavojingas. - Bet aš geresnis
melagis nei tu. Tiek laiko sugebėjau meluoti net sau.
- Mel viliasi, kad nepakeisi savo nuomonės. Bijo, kad nepersi
galvotum.
Jis užsimerkė.
- Mel.
Širdis ėmė plakti smarkiau nei visada: tai Melani džiaugsmas ėmė
varinėti kraują, ne mano. Manau, jis susivokė, kad aš irgi jį myliu. Po
to, kai paklausė apie Džeimį. Turėjo susivokti.
- Pasakyk jai... kad taip neatsitiks.
- Ji tave girdi.
- Kaip... jūs susijusios?
- Ji girdi tai, ką girdžiu aš, ir mato tą patį.
- Ir jaučia, ką jauti tu?
- Taip.
Jis susiraukė ir vėl palietė man veidą - švelniai, tarsi glamonė
damas.
- Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš gailiuosi.
Ten, kur jo pirštai prisilietė prie skruosto, oda saldžiai užkaito, ta
čiau patys žodžiai degino skaudžiau už ugnį. Jis atgailavo dėl to, kad
įskaudino ją. Kaip kitaip galėtų būti? Man jo širdyje nėra vietos. Priva
lau su tuo susitaikyti.
- Ei, Džaredai! Ar ateisi pagaliau?
Pakėlėme akis. Šaukė Kailas. Atrodė ramus ramutėlis, tarsi ne jis ką
tik buvo
viskas teisiamas
pasisuks kaipirtik
ne taip.
jo gyvybė
O gal kabėjo ant plauko.
gebėjo greitai Gal numanė,
užsimiršti. kad
Jo žvilgsnis
slydo per mane kiaurai, tarsi šalia Džaredo aš būčiau tuščia vieta.
408 • STEPHEISUE MEY ER

Užtat kiti mus pastebėjo.

Džeimis vis dirsčiojo į mūsų pusę išsišiepęs iki ausų. Matydamas
mane drauge su Džaredu jis netvėrė džiaugsmu, jam tai atrodė kaip
laiminga pabaiga. Tik ar taip?
„Ką tu turi omeny?"
„Ką jis mato žiūrėdamas į mus? Savo šeimą, kuri vėl suėjo draugėn?"
„Argi ne taip?"
„Tik su vienu nepageidaujamu nariu."
„Vis tiek geriau, nei buvo vakar."
„Gal..."
„Ne gal, o taip, - patvirtino ji. - Džiaugiuosi, jog Džaredas pagaliau
suprato,
„O aškad aš čia...
alpstu nuo joTikprisilietimų,
negaliu pakęsti, kai jis
- veidas tave liečia."
sudilgčiojo ten, kur ką tik
glostė jo pirštai. - Atleisk."
„Nekaltinu tavęs. Bent jau suprantu, kad neturėčiau kaltinti."
„Ačiū."
Džeimis nebuvo vienintelis, nenuleidžiantis nuo mūsų akių.
Džebas smalsiai žvelgė mūsų pusėn, net nusišypsojo lūpų kampu
čiais pakrutindamas barzdą.
Šeron ir Megė varstė mus ugningais žvilgsniais. Pagalvojau, kad Še
ron kaip du vandens lašai panaši į suniurusią savo motiną, negelbėjo
net jaunatviška oda ir ryškūs plaukai.
Janas aiškiai nerimavo: nenuleido nuo manęs skvarbių akių, buvo
pasirengęs bet kurią akimirką pulti į pagalbą. Nusišypsojau, kad pati
kinčiau jį, jog viskas gerai, jog Džaredas tikrai nepadarys man nieko
bloga. Užuot atsakęs tuo pačiu, jis tik sunkiai atsiduso.
„Jį erzina visai kas kita‘\ - bandė paaiškinti Melani.
- O dabar ar girdi ją? - Džaredas atsistojo, bet vis dar nenuleido
nuo manęs akių.
Jo klausimas užklupo taip netikėtai, kad nespėjau pasiteirauti pa
čios- Melani.
Taip.
- Ką ji sako?
S IE L ONE Š Ė • 409
- Jai įdomu, ar pastebėjai, kaip kiti reaguoja į tai, kad... staiga pakei
tei savo nuomonę, - mostelėjau galva link Melani tetos ir pusseserės.
Abi vienu metu atsuko man nugaras.
- Kieti riešutėliai, - pripažino jis.
- Kaip sau nori, - sududeno Kailas ir nusisuko į kamuolį, numestą
labiausiai apšviestame rate. - Ir be tavęs suriesime juos į ožio ragą!
- Ateinu! - Džaredas metė į mane - į mus - ilgesingą žvilgsnį ir
nubėgo nekantraudamas pradėti žaidimą.
Skaičiuoti taškus pasirodė ne taip paprasta. Iš ten, kur sėdėjau, ir
dar tokioje tamsoje, ne visada galėjau pamatyti įvartį. Net žaidėjus, jei
nutoldavo nuo šviesos ratų, sunkiai įžiūrėjau. Tada pradėjau skaičiuo
ti pagal Džeimio šūksnius. Jei džiaugsmingai sukrykšdavo, vadinasi,
įmušė jo komanda, jei aiktelėdavo širdį draskančiu balsu - be abejo,
kita. Deja, aimanavo dažniau nei džiūgavo.
Žaidė visi. Megė stovėjo Endžio komandos vartuose, Džebas - Li
lės, ir, kas mane išties nustebino, abudu buvo itin miklūs. Vartus žy
minčios lempelės pakankamai gerai apšvietė juos abu: tiek vienas, tiek
kitas judėjo taip lanksčiai ir lengvai, tarsi būtų buvę keliais dešimtme
čiais jaunesni. Džebas nesusimąstydamas griūdavo ant žemės, jei tik
taip galėdavo atmušti įvartį, o Megei ir to nereikėjo: ji traukė kamuolį
tarsi magnetas. Kiekvieną kartą, kai Janas ar Vesas smūgiuodavo į var
tus... bumptl - ir po akimirkos kamuolys jau Megės rankose.
Maždaug po pusvalandžio Trudė su Peidže paliko žaidimų aikštelę
ir linksmai čiauškėdamos išėjo iš urvo. Sunku buvo patikėti, kad rytas
prasidėjo nuo teismo, o dabar visiems rūpėjo tik žaidimas. Lengviau
atsidusau.
Ilgai netrukusios abi moterys grįžo pilnais glėbiais dėžučių. Javainių
batonėliai - su vaisiniu įdaru! Rungtynės baigėsi akimirksniu. Džebas
paskelbė pertrauką ir visi atkurnėjo pusryčių.
Ilgai nelaukus gardumynai buvo išdėlioti ant vidurio linijos, žmo
nės šurmuliuodami susispietė aplink. Pamačiau, kaip nuo minios atsi
skiria Džeimis
- Štai, Klaja!ir -pastriuokom pasileidžiašalia.
pasakė klestelėdamas link manęs.
Rieškučios buvo kaupi-
nos javainių, po pažastimis spaudė po butelį vandens.

- Ačiū. Ar smagu buvo?

- O, taip! Gaila, kad tu negali žaisti.
- Kitą kartą, - pažadėjau.
- Štai kur jūs, - priėjo Janas su pilnomis saujomis gardumynų.
- Pavėlavai, - įgėlė jam Džeimis.
- O! - sutriko Džaredas išdygęs Džeimiui iš kitos pusės. Jis irgi
buvo pasigriebęs batonėlių daugiau, nei galėjo suvalgyti.
Janas su Džaredu sausai susižvalgė.
- Kur dingo maistas? - išgirdau griaudėjant Kailą. Stovėjo prie tuš
čios dėžės ir dairėsi aplink ieškodamas kaltininkų.
- Gaudyk! - šūktelėjo Džaredas ir vieną po kito metė jam kelis ba
tonėlius tarsi svaidydamas peilius.
Kailas lengvai sugaudė juos ore, bet vis tiek atšuoliavo prie mūsų
patikrinti, ar Džaredas ko neužslėpė.
- Štai, - burbtelėjo Janas ir nežiūrėdamas į brolį įbruko jam pusę
laimikio. - Dabar eik.
Kailas apsimetė, kad negirdi. Pirmą sykį šiandien jis pažvelgė į mane,
iš viršaus, tiesiai į akis. Šviesa krito jam iš nugaros ir skaisčiai mėlyni
vyzdžiai virto grėsmingai juodais. Negalėjau perprasti jo išraiškos.
Gūždamasi ėmiau trauktis atbula ir vos nesuvaitojau: taip stipriai
suskaudo sumuštus šonkaulius. Prikandau lūpą.
Džaredas ir Janas iškart atsistojo priešais uždengdami mane nepra
einama užtvara.
- Girdėjai? Dink iš čia, - suurzgė Džaredas.
- Pirma noriu kai ką pasakyti, - suniurnėjo Kailas. Ir skvarbiai pa
žvelgė į mane pro plyšį tarp dviejų vyrų.
Janas su Džaredu iylėjo.
- Aš dėl nieko nesigailiu, - prabilo jis. - Ir vis dar manau, kad el
giausi teisingai.
Janas stipriai pastūmė brolį. Kailas susverdėjo ir kiek atsitraukė ata
tupstas, bet paskui vėl žengė žingsnį pirmyn.
-- Palauk,
Baigei, aš dar nebaigiau.
- patikino Džaredas ir taip sugniaužė kumščius, kad pa
balo krumplių oda.
SIELONEŠĖ • 411 411/686
Žmonių linksmumas akimirksniu išgaravo, visi tylomis sužiuro į mus.
- Ne, nebaigiau, - Kailas iškėlė rankas aukštyn tarsi rodydamas,
kad neketina muštis, ir tęsė: - Nemanau, kad elgiausi blogai. Tačiau
tu išgelbėjai man gyvybę. Nežinau kodėl, bet tu tai padarei. Taigi nu
sprendžiau - tebūnie gyvybė už gyvybę. Daugiau nebandysiu tavęs nu
žudyti. Skolas reikia atiduoti.
- Tu bukas avigalvi, - įsiuto Janas.
- Cha! - drėbė Kailas. - Kuris iš mūsų įsimylėjo kažkokį kirminą,
brol? Ir dar vadini avigalviu mane?
Janas sugniaužė kumščius taip, kad sutraškėjo sąnariai, ir palinko
į priekį.
- Paaiškinsiu
Užtat tau kodėl,Janas
savo pasiekiau: - įsiterpiau daug su
ir Džaredas garsiau,
Kailu nei norėjau.
atsisuko į mane
išpūtę veizolus, pamiršę, kad ką tik rengėsi muštis.
Trys poros gręžiančių akių išmušė mane iš pusiausvyros. Sutrikusi
kostelėjau.
- Neleidau tau nukristi, nes... aš nesu tokia kaip tu. Kalbu ne apie
žmones... apskritai, Nes tarp jūsų yra daug gerų ir mielų žmonių: tavo
brolis, Džebas ar Dokas. Neabejoju, kad mano vietoje jie būtų pasielgę
taip pat. Norėjau pasakyti, kad nesu tokia kaip tu, Kailai, asmeniškai.
Kailas kokią minutę spoksojo netekęs žado, paskui pašaipiai sukri
zeno.
- Oi, oi! - išspaudė juokdamasis. Tada nusisuko, nes buvo pasakęs
viską, ką norėjo, ir nužirgliojo atgal pasiimti vandens. - Gyvybė už gy
vybę, - šūktelėjo nueidamas.
Nemaniau, kad juo galima pasitikėti. Tiksliau, buvau tikra, kad pa
sitikėti negalima. Žmonės tokie melagiai.
37 SKYRIUS
GEIDŽIAMA
Pergalę lėmė tai, kas ir su kuo žaidė. Neabejotinai laimėdavo tie, į

kurių komandą papuldavo Džaredas su Kailu. Arba Džaredas su Janu.
Man susidarė įspūdis, kad Džaredas nenugalimas - kol nepamačiau,
kaip kartu žaidžia abu broliai.
Iš pradžių, Janui su Kailu suėjus į krūvą, pamaniau, kad nieko gero
iš to neišeis, abu atrodė įsitempę, ypač Janas. Tačiau kelias minutes pa-
spardę kamuolį abu viską pamiršo ir ėmė žaisti petys į petį - kraujo
ryšys, egzistavęs amžinybę iki man pasirodant šioje planetoje, buvo
stipresnis už viską.
Janui nespėjus pagalvoti, Kailas jau žinojo, ką šis darys, ir priešin
gai. Abu suprato vienas kitą be žodžių. Nepadėjo nė tai, kad Džaredas
subūrė aplink save stipriausius žaidėjus: Brandtą, Endį, Vėsą, Aroną,
Lilę ir Mėgę vartuose - Kailui su Janu neprilygo niekas.
- Gerai, gerai, - po kurio laiko tarė Džebas, viena ranka pagavęs
Arono spirtą kamuolį ir kišdamas jį po pažastimi. - Manau, nugalė
tojai ir taip aiškūs. Nenoriu būti užknisantis nuobodžius, bet šiandien
visų laukia daug darbų... - ir nusiviepęs pridūrė: - Negi prisipažinsiu,
kad iš manęs jau naudos kaip iš žilo ožio - visai nusivariau.
Vienas kitas nepatenkintas šūktelėjo, keli sielvartingai sudejavo,
bet diduma ėmė linksmai kvatotis. Nė vienas rimtai nenuliūdo dėl
to, kadgalvas
keliais pramoga baigėsi.
stengėsi Žmonės
atgauti kvapą.sėdosi ten, kur
Akivaizdu, kadstovėjo ir parėmę
nusiplūkė ne vie
nas Džebas.
SIELONEŠĖ • 413
Visi pradėjo skirstytis, kas grupelėmis, kas po du ar tris - veikiau

siai traukė į virtuvę. Spėjau, kad greitai pietūs, nors šioje juodoje skylė
je sunku buvo susigaudyti laike. Prisiplojau prie vienos išėjimo sienos,
kad netrukdyčiau išsivaikščioti. Pro tarpus tarp žmonių stebėjau Kailą
su Janu.
Kai rungtynės baigėsi, Kailas ištiesė penkis, bet Janas išdidžiai pras-
typino pro šalį tarsi nepastebėdamas draugiško brolio gesto. Kailas
griebė Janą už peties ir staigiai atsuko į save. Šis nubloškė Kailo ranką.
Aš įsitempiau: vėl pakvipo kova. Iš pradžių taip ir atrodė. Kailas užsi
mojo kumščiu Janui į pilvą, bet šis lengvai išsisuko nuo smūgio. Tik
tada supratau, kad jie nerimtai. Tai patvirtindamas Kailas nusijuokė ir
ištiesęs ilgiausią leteną pabaksnojo krumpliais Janui per viršugalvį. Šis
nustūmė brolio ranką šalin ir puse lūpų nusišypsojo.
- Cha, brolau, neblogai sužaidėme, - sududeno Kailas. - Matau,
meilė nevisiškai aptemdė tau protą.
- Koks tu mulkis, Kailai, - atsakė Janas.
- Kam protas, brol, o kam išvaizda, - išsiviepė Kailas.
Jis dar kartą nestipriai niuktelėjo broliui. Šį kartą Janas nesitrau
kė - staigiai paspaudė brolio galvą po pažastimi ir prilenkė prie žemės.
Nuoširdžiai prajuko, o Kailas keikėsi ir krizeno kartu su juo.
Širdis neramiai plakė, kol juodu stebėjau: nesupratau tokių juokų,
grumtynės man atrodė kaip tikros, šiurkščios ir žiaurios. Tuo metu
prieš akis iškilo vienas iš Melani prisiminimų: ant žolės voliojasi trys
maži šunyčiai. Visi piktai kiauksi ir šiepia dantis, tarsi trokšdami tik
viena - kuo greičiau perplėšti broliams gerkles.
„Jie tik kvailioja, - patvirtino Melani. - Jie nenuskriaus vienas kito,
broliški saitai stipresni už viską.44
„Teisingai, taip ir turi būti. Jei Kailas išties nesirengia mūsų žudyti...
Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jie susitaikė/4
„Jei../4- niūriai ištarė Melani.
- Išalkai?
Pakėliau
plakusi. galvą
Užteko ir vienąDžaredui
pažvelgti skausmingai saldžią
į akis, akimirką širdis
kad suprasčiau, nustojo
jog jis tebe
tiki mumis.

Papurčiau galvą, per tą laiką atgavau amą ir jau galėjau kalbėti.

- Greičiau nuvargau. Keista, juk nieko nedariau, vien sėdėjau.
Jis padavė man ranką.
„Atvėsk, - iškošė Melani. - Jis tik stengiasi būti mandagus."
„Manai, pati nesuprantu?"
Tiesdama ranką iš paskutiniųjų stengiausi, kad ji nesuvirpėtų.
Džaredas atsargiai pastatė mane ant kojų, tiksliau, ant vienos. Svir
duliavau remdamasi viena pėda ir neišmaniau, ką daryti toliau. Jis irgi.
Vis dar laikė mane už rankos, bet mus skyrė platus tarpas. Pagalvojau,
kaip kvailai atrodysiu it varlė šokuodama per urvus, ir pajutau, kad
kaista sprandas. Nors ir nesirėmiau į Džaredą, pirštais tebesilaikiau įsi
tvėrusi
- Kurjo nori
rankos
eiti?ir neįstengiau atsitraukti.
- A... - numykiau susiraukdama. - Tiksliai nežinau. Manau, kad
prie oi... tikriausiai maisto sandėlyje tebeguli kilimėlis.
Jis paniuro. Ši mintis jam nepatiko, kaip ir man.
Staiga kažkieno tvirta ranka apglėbė mane per liemenį ir perėmė
visą svorį.
- Aš nuvesiu ją, - pasakė Janas. - Ten, kur reikės.
Džaredo žvilgsnis vėl pasidarė atsargus. Ir budrus. Taip žiūrėdavo
į mane, kai nenorėdavo, kad sužinočiau, ką galvoja. Dabar lygiai taip
pat žvelgė į Janą.
- Kaip tik svarstome, kur būtų geriausiai. Jai reikia pailsėti. Gal į
ligoninę...
Abu su Janu vienu metu papurtėme galvas. Tiek laiko be jokios
priežasties, vien prisigalvojusi nebūtų dalykų baiminausi ligoninės, bet
dabar... po tų siaubingų dienų, praleistų šalia mirštančio draugo, palata
man kėlė panišką baimę, ypač tuščia Valterio lova... Abejojau, ar kada
galėsiu įkelti ten koją.
- Radau geresnę vietą, - sausai ištarė Janas. - Ligoninės lovos kie
tesnės už akmenį,
Džaredas o visas
tebelaikė jos kūnas
mano ranką.- vienos mėlynės.
Ar jaučia, kad stipriai spaudžia
pirštus? Net skauda. Ko gero, ne, bet aš neketinau skųstis.
SIELONEŠĖ • 415
- Kodėl tau nepapietavus? - pasiūlė Džaredas Janui. - Nesakyk, kad

neišalkai. O aš nuvesiu ją, kur pasakysi...
Janas nusijuokė žemu, gūdžiu balsu.
- Manimi nesirūpink. Jei atvirai, Džaredai, Klajai reikia didesnės
pagalbos nei ištiesta ranka. Nežinau, ar tu... kai taip viskas susiklostė...
galėsi duoti jai tai, ko reikia. Supranti... - Janas nutilo ir pasilenkęs m i
kliai paėmė mane ant rankų. Nuo staigaus judesio skaudžiai nudiegė
šoną ir aš nesusilaikiusi aiktelėjau. Džaredas nepaleido mano rankos.
Pirštų galiukai ėmė rausti. - Šiandien Klaja jau užtektinai prisivaikš
čiojo. Gali pats eiti į virtuvę.
Jie sukryžiavo žvilgsnius, ilgam, o mano pirštai tirštai nuraudo ir
ėmė- tvinkčioti.
Galiu ją nunešti, - galiausiai tyliai ištarė Džaredas.
- Manai, gali? - kaip iššūkį metė Janas. Ir ištiesė mane jam.
Arba - arba.
Džaredas minutę žiūrėjo man į akis. Tada atsiduso ir paleido mano
ranką.
„Dieve!" - suaimanavo Melani. Ne dėl suspaustų pirštų, o staigios
gėlos, it ietis pervėrusios širdį.
„Atleisk. Bet ką aš galiu padaryti?"
„Jis ne tavo."
„Taip. Žinau."
„O, ne! Aš to neištversiu!"
„Dovanok man."
- Eisiu kartu, - iškvėpė Džaredas, kai Janas, vos pastebimai perga
lingai šypsodamasis apsisuko ir patraukė link išėjimo. - Noriu apie kai
ką su tavimi pakalbėti.
- Kaip žinai.
Tamsiame tunelyje Džaredas nepratarė nė žodžio. Ir išvis žengė taip
tyliai, kad suabejojau, ar dar yra su mumis. Tačiau kai išlindome į švie
są kukurūzų
Džaredas lauke, pamačiau
neprakalbo jį šalia.
ir einant per didįjį urvą, kol neįsitikino, kad
aplink nieko nėra, tik mes trys.

- Ką manai dėl Kailo? - paklausė Jano.

Šis purkštelėjo.
- Jis tvirtai mano laikąsis duoto žodžio ir tuo labai didžiuojasi. Iki
šiol tikėjau jo pažadais. Bet dabar... Šiaip ar taip, neišleisiu jos iš akių.
- Gerai.
- Nesijaudink dėl manęs, Janai, - nuraminau jį. —Aš nebijau.
- Tau nėra ko bijoti. Prisiekiu - nieko panašaus daugiau neatsitiks.
Niekam neleisiu tavęs skriausti. Noriu, kad jaustumeis visiškai saugi.
Kaip užburta žvelgiau į žiburiuojančias jo akis. Kad ir ką dabar sa
kytų - viskuo patikėčiau.
- Taip, - pritarė Džaredas. - Gali jaustis saugi.
Jis žingsniavo per pusę pėdos atsilikęs nuo Jano, todėl nemačiau jo
veido.
- Ačiū, - sušnibždėjau.
Daugiau nė vienas nepratarėme žodžio. Galiausiai Janas sustojo
prie dvejų durų - raudonų ir pilkų, dengiančių įėjimą į jo urvą.
- Gal padėsi? - paklausė Džaredo galva mostelėdamas į duris.
Šis nesujudėjo. Kadangi Janas kiek pasisuko, vėl galėjau matyti Dža
redo veidą - jis buvo atsargus ir budrus kaip anksčiau.
- Tavo urvas? Tai čia ta geresnė vieta? - šiurkščiai paklausė jis.
- Nuo šiol čia jos kambarys.
Prikandau lūpą. Norėjau pasakyti Janui, kad čia joks mano kamba
rys, bet nespėjau - mane aplenkė Džaredas.
- O kur apsistojo Kailas?
- Pas Vėsą, kol kas.
- O tu?
- Dar nežinau.
Abu įbedė viens į kitą įtarias akis.
- Janai, tai... - žiojausi sakyti.
- O, - atgijo jis, tarsi tik dabar prisiminęs, kad ir aš čia, lyg būčiau
lengva it plunksna, jog net pamiršo mane laikąs. - Tu juk išvargusi, ar
ne, o mes čia plepam... Džaredai, gal patrauksi pagaliau tas suknistas
duris!
SIELONEŠĖ • 417
Netardamas nė žodžio Džaredas nukėlė raudonas duris ir atrėmė

į pilkąsias.
Pro siaurus lubų plyšius sruvo skaisti popiečio saulė ir aš pirmą kar
tą galėjau kaip reikiant apžiūrėti Jano urvą. Vis dėlto čia nebuvo taip
šviesu kaip pas Džeimį su Džaredu. Ir kambarys daug žemesnis, ma
žesnis, proporcingesnis. Apvalus, panašiai, kaip mano buvusi ola, tik
gal dešimtkart erdvesnis. Ant grindų dunksojo du visiškai vienodi čiu
žiniai. Jie buvo pristumti prie priešingų sienų, o per vidurį likęs siauras
takelis. Prie galinės sienos stovėjo ilga, žema medinė komoda, ant jos
kairiame krašte pūpsojo krūva drabužių, šalia dvi knygos ir kortų mal
ka. Dešinė pusė buvo tuščia, tik žymės dulkiname paviršiuje rodė, kad
čia neseniai kažko būta.
Janas atsargiai paguldė mane ant čiužinio dešinėje, rūpestingai iš
tiesė koją ir po galva pakišo pagalvę. Džaredas stovėjo tarpdury nusi
sukęs į koridorių.
- Ar patogu? - paklausė manęs Janas.
- Taip.
- Atrodai visai nusikamavusi.
- Neturėčiau, juk pastaruoju metu nieko neveikiau, tik miegojau.
- Tavo organizmas reikalauja miego - kad greičiau pasveiktum.
Linktelėjau. Akys lipte lipo.
- Vėliau atnešiu pavalgyti. Ir dėl nieko nesijaudink.
- Ačiū tau. Janai?
- Taip?
- Tai tavo urvas, - sumurmėjau. - Todėl tu irgi čia miegok.
- Tu ne prieš?
- Žinoma, ne.
- Ko gero, taip bus geriausiai - tada būsiu tikras, kad tu saugi. O da
bar miegok.
- Gerai.
Jau buvau užsimerkusi. Jis paglostė ranką, netrukus išgirdau, kad at
sistojo. Po kelių sekundžių į akmenį tyliai dunkstelėjo medinės durys.
„Ką tu sau manai?" - griežtai paklausė Melani.

„Ką? Ką dar padariau?"

„Klaja, tu... suprask, tu dabar beveik nesiskiri nuo žmogaus. Kaip
manai, ką pagalvos Janas, išgirdęs tavo kvietimą?"
„Kvietimą? - po truputį pradėjau suvokti jos mintis. - Aš visai ne
tai turėjau omeny. Čia jo miegamasis. Ir čia du čiužiniai. Urvuose nėra
tiek vietos, kad gaučiau atskirą kambarį. Aišku, kad turime dalytis. Ja
nas irgi tai supranta."
„Cha. Klaja, praregėk pagaliau. Jis pradeda tave... Kaip tau paaiškin
ti... Jis pradeda jausti tau tą patį... ką tu jauti Džaredui. Nejau nematai?"
Man prireikė laiko susivokti.
„Tai neįmanoma ", - galiausiai pasakiau.
- Aš dėl
jie nebus Arono su- tyliai
pavojingi? Brandtu... KaipJanas
paklausė manai, ar podurų.
kitapus to, kas įvyko šįryt,
- Dėl to, kad Kailas nusiplovė rankas?
- Aha. Iki šiol jiems nereikėjo nė piršto pajudinti. Ir taip buvo aiš
ku, kad visą juodą darbą už juos padarys Kailas.
- Suprantu, ką nori pasakyti. Aš pakalbėsiu su jais.
- Manai, to pakaks? - paklausė Janas.
- Juodviem aš išgelbėjau gyvybę. Jie man skolingi. Jeigu jų ko pa
prašysiu, padarys.
- Ar gali lažintis ir dėl jos gyvybės?
Tyla.
- Nenuleisime nuo jos akių, - galiausiai pasakė.
Abu vėl ilgam nutilo.
- Tai ar ketini eiti valgyti? - paklausė Džaredas.
- Ne, pabūsiu čia... O tu?
Džaredas neatsakė.
- Kas yra? - paklausė Janas. - Džaredai, ar nori man kažką pasa
kyti?
- Ta mergina viduje... - neryžtingai pradėjo Džaredas.
-- Taip?
Tas kūnas jai nepriklauso.
- Ką turi galvoje?
SIELONEŠĖ • 419
Dabar Džaredo balsas buvo tvirtesnis už plieną:

- Nekišk prie jos nagų!
Janas tyliai sukikeno.
- Ką, Houvai, pavydi?
- Aš ne apie tai.
- Nejaugi? - nusišaipė Janas.
- Klaja, kaip suprantu, daugiau ar mažiau skaitosi su Melani. Ir tarp
jų, regis, susiklostė... gana draugiški santykiai. Tačiau akivaizdu, kad
sprendimus priima Klaja. Įsivaizduok, jei būtum Melani vietoje? Jei
tavo kūną kažkas būtų... pasisavinęs. O tu liktum viduje tarsi spąstuose
ir tas kažkas nurodinėtų kūnui, kaip elgtis? Jei negalėtum savarankiš
kai net kalbėti? Nejau nenorėtum, kad kiti irgi gerbtų tavo norus - nors
tiek, kiek juos galima nuspėti? Bent jau kiti žmonės.
- Gerai, gerai. Supratau. Turėsiu tai omeny.
- Ką, po velnių, reiškia tas tavo „turėsiu tai omeny"? - įsiuto
Džaredas.
- Tai reiškia, kad pagalvosiu apie tai.
- Čia nėra ko galvoti, - atkirto Džaredas. Įsivaizdavau, kaip jis da
bar atrodo: dantys sukąsti, žandikauliai išsišovę. - Kūnas ir mergina,
įkalintajame, priklauso man.
- Ar esi tikras, kad Melani vis dar jaučia...
- Melani amžinai liks mano. Ir aš amžinai priklausysiu tik jai.
Amžinai.
Melani ir aš iškart atsidūrėme ties priešingų kraštutinumų riba - ji
skrajojo iš džiaugsmo, o aš nugrimzdau į sielvarto bedugnę.
Juodu vėl nuščiuvo, o mes nekantriai laukėme, kas bus toliau.
- O jei tu būtum Klajos vietoje? - jau nebe pakuždom paklausė
Janas. - Jei tave įkištų į žmogaus kūną ir paleistų svetimoje planetoje,
kur veikiai susivoktum, jog jau nebepriklausai savo rūšiai? Jei bū
tum tokios geros širdies, kad bandytum sugrąžinti prarastą gyvenimą
žmogui, iš kurio
sis suvesti jį su jįjoatėmei? Ir tik
mylimais per plaukąKaip
žmonėmis? liktum gyvas stengdama
jaustumeisi atsidūręs
tarp žiaurių barbarų, kurie tavęs nekenčia, tave muša, bando nužudy

ti - ir ne vieną kartą, o vėl, ir vėl, ir vėl? - jo balsas ėmė trūkčioti. - Ir

jei vis tiek padarytum viską, ką gali, kad išgelbėtum šiuos žmones?
Kad padėtum jiems? Nejau ir tuomet neturėtum teisės gyventi? Ne
jau nenusipelnytum to?
Džaredas tylėjo. Jaučiau, kad akyse tvenkiasi ašaros. Nejau Janas
iš tiesų taip galvoja? Nejau tikrai mano, kad aš užsitarnavau teisę čia
gyventi?
- Ar dabar supratai? - spyrėsi Janas.
- Aš... aš apie tai pagalvosiu.
- Pagalvok.
- O kol kas...
Janas
- Dėl garsiai atsiduso.
to gali nesijaudinti. Klaja nėra visai žmogus, nors kūnas žmo
gaus. Neatrodo, kad ji atsilieptų į... vyro prisilietimus kaip moteris.
Dabar nusijuokė Džaredas.
- Čia tu taip sugalvojai?
- Kas čia juokinga?
- Ji puikiai geba atsiliepti į vyro prisilietimus, - pareiškė vėl surimtė
jęs Džaredas. - Šiuo atžvilgiu ji užtektinai žmogiška. Bent jau jos kūnas.
Pajutau, kad rausta skruostai.
Janas tylėjo.
- Ką, O’Ši, pavydi?
- Tiesą sakant... taip. Kad ir kaip būtų keista, - Jano balsas įsitem
pė. - O iš kur tu žinai?
Dabar užtilo Džaredas. Kiek padvejojęs atsakė:
- Tai buvo savotiškas... bandymas.
- Bandymas?
- Tik jis nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjausi. Melani užvožė man
per veidą, - iš balso supratau, kad tai prisiminęs šypsosi, ir prieš akis
iškilo smulkios raukšlelės aplink jo akis.
-- Melani... tau... ne
Tai jau tikrai užvožė?
Klaja. Būtum matęs jos veidą... Ką? Ei, Janai,
žmogau, raminkis!
SIELONEŠĖ • 421
- Ar bent sekundei susimąstei, ką jai reiškia tokie bandymai? - su
šnypštė Janas.
-A r Mel?
- Ne, kvaily, Klajai!
- Klajai? - Džaredas suglumo.
- O, bent
manęs, nešdinkis iš čia.
kelioms Eik pavalgyti ar dar kur nors. Ir kuo toliau nuo
valandoms.
Nelaukęs atsakymo Janas atstūmė duris, šiurkščiai ir kartu tylutė
liai, šmurkštelėjo vidun ir vėl užrėmė įėjimą.
Atsisukęs pamatė į jį įsmeigtas mano akis. Ištįsęs veidas išdavė, kad
nesitikėjo rasti mane nemiegančią. Nustebo ir sutriko. Akys plykstelė
jo, bet greit užgeso. Janas kietai suspaudė lūpas.
Klausydamasis pakreipė galvą į vieną šoną. Aš irgi pastačiau ausis:
Džaredas pasišalino be jokio garso. Janas dar kiek palūkuriavo, paskui
atsiduso ir išsidrėbė savajam čiužinio krašte.
- Spėju, kad kalbėjomės ne taip tyliai, kaip tikėjausi, - ištarė jis.
- Urvuose garsas gerai sklinda, - sušnibždėjau.
Jis linktelėjo.
- Taigi... - galiausiai numykė. - Ir ką manai?
38 SKYRIUS
GLAMONĖS
Nesupratau:
- Apie ką?
- Apie... mūsų pokalbį už durų, - dusliai patikslino Janas.
Ką manau apie pokalbį? Nežinojau, ką jam atsakyti.
Kažkaip Janas sugebėjo į viską pažvelgti mano, ateivės, akimis. Jis
tikėjo, kad aš nusipelniau teisę gyventi.
Ir kartu... pavyduliavo? Džaredo?
Juk žinojo, kas aš. Kad tesu viso labo mažytė būtybė Melani sme
genyse. Kirminas, kaip sakė Kailas. Bet net šiam buvo aišku, kad Ja
nas pametė dėl manęs galvą. Kad įsimylėjo. Mane? Juk tai neįmanoma.
Taip negali būti. Paprasčiausiai negali būti.
Ne, jis tikriausiai nori sužinoti, ką jaučiu Džaredui. Ką išgyvenau
tada, per tą, anot Džaredo, bandymą. O gal kaip reagavau į jo prisilie
timus - viską, iki smulkmenų. Nusipurčiau.
Kas dar jį galėtų dominti? Mano nuomonė apie Melani? Ar tai, ką ji
mano apie juodviejų pokalbį? Ar aš sutinku su Džaredu dėl jos teisių?
Tik aš apskritai neturėjau žalio supratimo nei apie viena ar antra,
nei apie penkta ar dešimta.
- Aš tikrai nežinau, - pakartojau dar kartą.
Jis vėl linktelėjo.
- Suprantu, - lyg pritarė, lyg paguodė.
- Tik tu
Janas gali viską
pažvelgė taip suprasti.
į mane ir nusišypsojo. Buvo keista matyti, kad jo
žvilgsnis gali būti toks ugningas ir kartu švelnus. Ypač kai šaltai mė
SIELONEŠĖ • 423 423/686
lyną jo akių spalva labiau priminė ledą. Šią akimirką jos buvo nuos
tabiai šiltos.
- Tu man labai patinki, Klaja.
- Tik dabar tai pastebėjau. Manau, kad esu kiek lėtapėdė.
- Man pačiam tai netikėta.
Abu susimąstėme.
Jis vėl suspaudė lūpas.
- Ir... spėju, kad... dėl to nesuvoki, ką jauti?
- Ne. Norėjau pasakyti, taip, aš... nežinau. Aš... aš...
- Viskas gerai. Juk neturėjai laiko apie tai pamąstyti. Be to, tai...
gana keista.
Sutikau su juo.
- Taip. Daugiau nei keista. Tai neįmanoma.
- Pasakyk man kai ką, - prabilo Janas po minutės.
- Jei tik žinosiu, ką atsakyti.
- Klausimas nesudėtingas.
Tik jis nieko neklausė. Mus skyrė mažas tarpelis. Ištiesęs ilgas ran
kas Janas lengvai pasiekė mano pirštus. Suėmė abiem delnais ir pa
laikė minutę, paskui kairiosios pirštais švelniai, lėtai braukė nuo riešo
iki peties. Lygiai taip pat lėtai glostydamas grįžo atgal. Janas nežiūrėjo
man į veidą, tik į glamonėjamą kūną. Pro akis nepraslydo, kad nuo pri
silietimo išdavikiškai šiurpsta mano oda, kad pirštai ant rankos palieka
aiškų pėdsaką.
- Sakyk, ką jauti? Malonu, ar ne?
„Bjauru", - spyrė mane Melani.
„Kodėl? Juk neskauda", - paprieštaravau.
„Jis ne to klausia. Kai sakė „malonu", jis... O, Dieve, su tavimi kaip
su vaiku!"
„Juk žinai, kad man nėra ir metų. Ar jau yra?" - kažkodėl jaučiausi
visiškai sutrikusi, negalėjau net savo amžiaus prisiminti.
Melani nepasidavė.
„Jei pasakysi „malonu", jis supras, kad jauti tą patį, ką tada, kai mus
liečia Džaredas, - ir ji parodė man vieną iš ankstyvų prisiminimų. Me-
424 * STE PHE NI E MEYER

lani stovi magiškame kanjone, nužerta saulėlydžio šviesos, Džaredas

glaudžia ją iš nugaros, pirštai lėtai slenka nuo pečių iki riešų ir atkarto
ja kiekvieną linkį. Paprastas prisilietimas, tik kodėl nuo saldumo man
taip susvaigo galva? - Nejau nematai, kad Janas elgiasi taip pat?“
„or
- Klaja?
- Melani sako, kad ne, - sušnibždėjau.
- O ką manai tu ?
- Aš... aš nežinau.
Žvelgiau jam į veidą, į šilumą spinduliuojančias akis ir nesumojau,
ką galvoti.
- Atleisk, nemaniau, kad tai tave taip sutrikdys.
Jis vėl viską suprato. Nuo pečių kaip akmuo nusirito.
- Taip. Aš sutrikusi.
Jo pirštai vėl ėmė glostyti ranką.
- Ar norėtum, kad liaučiausi?
Dvejojau.
- Taip, - nusprendžiau galų gale. - Kai... mane lieti... man sunku mąs
tyti. Ir Melani... pyksta ant manęs. Todėl man dar labiau susisuka galva.
„Aš nepykstu ant tavęs. Pasakyk, kad jis išeitų."
„Janas - mano draugas. Nenoriu, kad jis išeitų."
Jis atsitraukė ir susidėjo rankas ant krūtinės.
- Spėju, kad ji nepaliks mūsų vienų. Nė minutei.
Aš nusijuokiau.
- Bijau, kad ne.
Janas pakreipė gąlvą, regis, kažką sumanė.
- Melani Straider?! - kreipėsi į ją.
Išgirdusios šį vardą abi krūptelėjome.
- Norėčiau su Klaja pasikalbėti asmeniškai, jei tu nieko prieš, - tęsė
jis. - Ar galima tai kaip nors padaryti?
„Ar jis visai kuoktelėjo?! Po velnių! Pasakyk, kad nesulauks! Nieka
da! Man jis nepatinka!"
Suraukiau nosį.
SIELONEŠĖ • 425
- Ką ji sako?
- Ji sako, kad ne, - pasistengiau jos žodžius perteikti kuo švelniau. -
Ir kad tu... jai nepatinki.
Janas nusijuokė.
- Gerbiu jos nuomonę. Ir gerbiu j#. Vis tiek nesigailiu pabandęs, -
jis atsiduso. - Aišku, kai tiek pašalinių, mano viltys mažėja.
„Kokios, po perkūnais, viltys?" - suriaumojo Melani.
Mano veidas persikreipė. Negalėjau pakęsti jos pykčio.
„Pratinkis."
Janas pridėjo delną man prie skruosto.
- Noriu, kad apie tai pasvarstytum, gerai? Kad susivoktum, ką jauti.
Pasistengiau
Man... malonu. įvertinti jo prisilietimą.
Bet ne taip, Delnas toksKitaip
kai liečia Džaredas. minkštas, švelnus.
nei tada, kai
mane apkabina Džeimis. Visai kitaip.
- Man reikia laiko. Supranti, man dar nėra tekę...
Jis suokalbiškai išsiviepė.
- Suprantu.
Žiūrėdama į jo šypseną, į tas įstabiai mėlynas akis suvokiau, kad
noriu jam patikti. Dėl kitko - delno prie skruosto, pirštų ant ran
kos - nebuvau tokia tikra. Tik troškau ir toliau jausti tą šiltą žvilgsnį,
norėjau, kad jis saugotų ir gintų mane. Štai kodėl buvo sunku pasa
kyti jam tiesą.
- Žinai... - sukuštėjau, - man regis, kad visa tai tu jauti ne man.
Šitas kūnas... Ji daili, ar ne?
Jis linktelėjo.
- Taip. Melani labai daili. Ji gražuolė, - dabar jo delnas nuslinko
prie sužeisto skruosto ir švelniai perbraukė per šiurkščią, surandėjusią
odą, - nors ir sudarkiau jai veidą.
Normaliomis aplinkybėmis iškart būčiau puolusi jam prieštarauti.
Priminčiau, kad subjaurotas veidas - ne jo kaltė. Tačiau mintys sūku
riavo verpetais, buvau tokia sumišusi, kad negalėjau suregzti rišlaus

sakinio.
Kodėl mane erzina, kai girdžiu jį sakant, kad Melani gražuolė?
„Hm“, - mano jausmai jai buvo tokie pat migloti kaip ir man pačiai.
Janas nubraukė man nuo kaktos plaukus.
- Vis dėlto, kad ir kokia graži būtų, man ji svetima. Man rūpi...
ne ji.
Širdis atlėgo. Ir dėl to tik dar labiau sutrikau.
- Janai, tu ne... Niekas čia neskiria mūsų taip, kaip turėtų. Nei tu,
nei Džeimis, nei Džebas, - tiesa, daug atviresnė, nei tikėjausi, veržte
išsiveržė man iš lūpų. - Aš negaliu tau patikti. Jei dabar savo rankose
laikytum mane - mane - pasibjaurėjęs išmestum pačią pirmą akimir
ką ir sutraiškytum koja.
Jis taip suraukė juodus antakius, kad blyškioje kaktoje jie susiėjo į
vieną liniją.
- Ne... niekada... Jei žinočiau, kad tai tu.
Nusijuokiau.
- Iš kur galėtum žinoti? Tu neatskirtum vienos sielos nuo kitos!
Jo lūpų kampučiai nusviro.
- Tai tik kūnas, - pakartojau.
- Tu klysti, Klaja, - nesutiko Janas. - Aš matau ne veidą, o jo iš
raišką. Girdžiu ne balsą, o tai, ką tu kalbi. Mane žavi ne kūnas, o jo
poelgiai. Tai tu esi gražuolė.
Kalbėdamas jis arčiau pasislinko, priklaupė prie čiužinio ir abiem
rankom suėmė manąją.
- Niekad nepažinau ko nors panašaus į tave. Tu stebuklas.
Atsidusau.
- Janai, o jei būčiau pasirodžiusi Magnolijos kūne?
Jis suniuro, paskui nusijuokė.
- Sutinku, geras klausimas. Nežinau.
- Arba Vėso?
- Bet tu moteris - tu pati.
- Ir todėl kiekvienoje planetoje prašau moteriškosios lyties kūno,
kad ir kaip ta lytis būtų išreikšta. Man tai atrodo... teisingiau. Bet lygiai
taip pat sėkmingai galėjau būti įkūnyta ir į vyrišką sielonešį.
- Bet nesi.
SIELONEŠĖ • 427
- Matai? Tą ir noriu tau pasakyti. Kūnas ir siela. Mano atveju tai du

skirtingi dalykai.
- Bet man nereikia kūno be tavęs.
- Tau nereikia manęs be šio kūno.
Jis vėl prisilietė prie skruosto. Nykščiu švelniai paglostė smakrą.
- Bet šis kūnas dabar yra dalis tavęs. Dalis tavo esybės. Ir taip bus
visados, kol nepersigalvosi ir mūsų visų neįduosi.
Ak, štai kokia bus visa ko pabaiga. Taip, aš mirsiu šiame kūne. Mir
siu galutinai.
„O aš niekada nesusigrąžinsiu savo kūno", - skausmingai sušnibž
dėjo Melani.
„Nė
„Ne.viena
Kaipiširmūsų neįsivaizdavome
nė viena tokios ateities,
neįsivaizdavome, ar ne?“ jokios
kad neturėsime
ateities/4
- Dar vienas vidinis pokalbis? - spėjo Janas.
- Mes mąstome apie tai, kad esame mirtingos.
- Jei paliksi mus, galėsi gyventi amžinai.
- Taip, galėsiu, - atsidusau. - Kad ir kaip būtų gaila, žmonės gyvena
trumpiau nei bet kuri kita rūšis, į kurias buvau įsikūnijusi. Išskyrus
vorus. Jūs turite tiek mažai laiko.
- Tada... ar tau neatrodo... - Janas nutilo ir prisislinko taip arti,
kad iki smulkmenų mačiau jo nuostabias akis, visus jų atspalvius -
nuo sniego baltumo iki safyro ir sodraus rašalo mėlio. - Kad turėtum
geriau išnaudoti tą laiką, kuris tau skirtas? Kad turėtum gyventi, kol
esi gyva?
Tai, kas atsitiko paskui, man buvo dar netikėčiau nei tada su Džare
du. Aš ir Janas nebuvome artimi - toli gražu. Melani pirmoji susivokė,
kur link viskas krypsta, o aš - gal tik šimtąją dalį sekundės iki jo lū
poms paliečiant manąsias.
„Ne!“
Jano buvau
geismą, bučinys...
kaipnėapdujusi.
kiek nepriminė Džaredo.
Nuo Džaredo Tada jaučiau
prisilietimo begalinį
akimirksniu
užsiplieskiau siautulinga liepsna, kaip nuo mažytės kibirkšties įsipleška

sausi dykumos krūmokšniai. Dabar net nesupratau, ką jaučiu. Mintys

susijaukė tarsi drumstas vanduo.
Šiltos ir minkštos, vos pravertos Jano lūpos atsargiai prigludo prie
manųjų. Jos judėjo taip švelniai, kad veikiau priminė ramaus vakario
vėjo dvelksmą.
- Ar malonu? - sušnibždėjo neatsitraukdamas.
„Bjauru! Bjauru! Bjauru!"
- Aš... nežinau... neįstengiu mąstyti, - kiek atsilošiau, kad galėčiau
kalbėti, bet Janas pasviro kartu su manimi.
- Vadinasi... malonu.
Jis vėl lūpomis prisispaudė prie manęs, dabar daug godžiau ir ne
kantriau,
Melaninutvilkydamas karštujam
inkštė, taip norėjo alsavimu.
suduoti - labiau nei Džaredui. Troš
ko nublokšti Janą ant žemės ir išspardyti jam veidą. Krūptelėjau. Tas
šiurpus vaizdas apnuodijo bučinio saldumą.
- Prašau, - sudejavau.
- Klaja...
- Prašau, liaukis. Man svaigsta galva. Labai prašau.
Jis staigiai atšlijo ir sunėrė rankas ant krūtinės.
- Gerai, - pasakė tyliai.
Rankomis užsidengiau veidą trokšdama vieno - kad Melani baigtų
tūžusi.
- Na, man bent jau niekas neužvožė, - nusiviepė Janas.
- Ji norėjo... ir dar kaip. Uf. Negaliu pakęsti, kai ji užsiunta. Mane tai
žeidžia. Plyšta galva. Pyktis toks... atgrasus.
- Tai kodėl ji nesudavė?
- Todėl, kad aš nepraradau savitvardos, nedaviau jai valios. Ji išsi
laisvina tik tada, kai aš... kai jausmai aptemdo man protą...
Pasitryniau kaktą. Janas įdėmiai žiūrėjo į mane.
„Apsiramink, - maldavau jos. - Jis jau nebeliečia manęs."
„Arčia!"
Aš irgi tas mulkis pamiršo, kad ir aš čia? Ar jam nusispjaut? Ei, aš čia!
„Bandžiau jam tai paaiškinti."
SIELONEŠĖ • 429
„O tu? Jau pamiršai Džaredą?"

Ir ji vėl kaip pačioje pradžioje panardino mane į prisiminimus,
tiksliau, užpjudė daugybe trumpų atminties blyksnių. Nuo kiekvieno
krūpčiojau lyg gavusi per veidą: tūkstančiai Džaredo šypsnių, jo akys,
apipintos raukšlelių, mūsų lūpos, susiliejusios aistringai bučiuojantis,
jo rankos ant odos, iš malonumo pašiurpusios...
„Aišku, ne. O tu? Jau pamiršai, kaip siutai dėl to, kad jį myliu?"
- Ji su tavimi kalba.
- Ji šaukia ant manęs, - pataisiau.
- Dabar jau matau. Galiu pasakyti, kada susitelki pokalbiui. Iki šiol
to nepastebėdavau.
-- Ji ne visuomet
Melani, tokia balsinga.
aš atsiprašau , - pasakė jis. - Suprantu, kad tau sunku.
Ir vėl pamačiau, kaip vaizduotėje ji spiria į tobulą Jano nosį, spardo
tol, kol gurinama nosis susikreivoja kaip Kailo.
„Pasakyk, tegul susikiša savo atsiprašinėjimus į..."
Krūptelėjau.
Janas kreivai išsiviepė.
- Ji neatleidžia.
Papurčiau galvą.
- Vadinasi... ji gali išsilaisvinti? Kai jausmai užvaldo tavo protą?
- Kartais... kai užklumpa netikėtai ir aš būnu per daug... užsimir
šusi. Jei atsiduodu jausmams, negaliu susikaupti. Bet dabar jai... daug
sunkiau tai padaryti. Lyg mus skirtų užrakintos durys. Nežinau kodėl.
Bandžiau išleisti ją, kai Kailas... - nutilau vidury sakinio ir sugriežiau
dantimis.
- Kai Kailas bandė tave nužudyti, - šaltai užbaigė Janas. - Norėjai
ją išlaisvinti? Kodėl?
Nebyliai žiūrėjau į jį.
- Kad duotų jam atkirtį? - spėjo jis.
Ir toliau tylėjau.
Janas atsiduso.
- Gerai, gali nesakyti. Kodėl manai, kad... durys užrakintos?

Suraukiau kaktą.
- Nežinau. Gal tiesiog eina laikas... Mus tai gąsdina.
- Tačiau anąkart ji išsiveržė. Kai sudavė Džaredui.
- Taip, - suvirpėjau prisiminusi, kaip mano kumštis trenkė jam
į žandą.
- Nes tada... kaip tu sakei? Jausmai aptemdė tau protą?
- Taip.
- Kas ten vyko? Jis tave pabučiavo, ir viskas?
Linktelėjau.
Jis sudrebėjo ir mąsliai prisimerkė.
- Kas? - paklausiau. - Kas nors ne taip?
- Vadinasi, kai tave bučiavo Džaredas, tau nuo jausmų aptemo protas?
Jo balsas privertė mane suklusti. Melani netvėrė džiaugsmu:
„Taigi!"
Janas atsiduso.
- O kai bučiavau aš... tu net nežinojai... ar patinka, ar ne? Tu nebu
vai... apimta jausmų.
- O, - atsidusau. Janas akivaizdžiai pavyduliavo. Koks keistas šis
pasaulis. - Atleisk.
- Neatsiprašinėk. Jau sakiau, kad duosiu tau laiko susivokti. Lauk
siu tiek, kiek reikės. Bet...
- Kas yra, Janai? - paklausiau jausdama, kad kažkas jam slegia širdį.
Jis giliai įtraukė oro ir išpoškino:
- Mačiau, kad myli Džeimį. Tai buvo akivaizdu nuo pat pradžių.
Turėjau susiprasti, kad myli ir Džaredą. Gal tiesiog nenorėjau. Logiška.
Tu čia atėjai dėl jų abiejų. Ir myli juos abu taip, kaip mylėjo Melani.
Džeimį kaip brolį. Ir Džaredą kaip...
Janas įsispoksojo į sieną man virš galvos. Aš įbedžiau akis į saulės
spindulį ant raudonų durų.
- Pasakyk, ar šie jausmai... tik Melani? Tik jos? - panoro sužinoti jis.
- Aš nežinau. Ar ne vis vien?
Jis atsakė taip tyliai, kad vos išgirdau:

- Ne. Man ne vis vien, - nežiūrėdamas į mane ir, regis, to nepaste

bėdamas Janas vėl suėmė mano ranką.
Kokią minutę tvyrojo mirtina tyla. Net Melani nuščiuvo. Pagaliau.
Staiga, tarsi pabudęs iš apžavų, jis vėl virto ankstesniuoju Janu ir
nusijuokė.
- Kaip sakoma, kenčiančiam dangus, - pasakė išsiviepęs. - Laikas
parodys. Vis tiek čia gyvensime iki dienų galo. Pamatysi, kada nors pati
pagalvosi: ir ko tas mulkis Džaredas taip krito man į akį!
„Pasvajok, asile."
Nusijuokiau kartu su Janu, nes buvau laiminga, kad jis vėl pokštauja.
- Klaja? Klaja, ar galiu įeiti? - ataidėjo Džeimio balsas iš korido
riaus. Skubrūs žingsniai nutilo kitapus durų.
- Žinoma, Džeimi.
Berniukas dar plūkėsi su durimis, o aš jau tiesiau link jo ranką. Pas
taruoju metu taip mažai jį mačiau! Nė akimirkai nesilioviau jo ilgėju-
sis - net būdama sužeista ar ties sąmonės netekimo riba.
- Sveika, Klaja! Sveikas, Janai! - Džeimis įšuoliavo į urvą išsiviepęs
iki ausų, neklusnūs plaukai šokčiojo ir lindo į akis. Jau buvo beimąs
ištiestą mano ranką, bet kelią užtvėrė Janas. Džeimis prisėdo ant čiuži
nio krašto ir uždėjo delną man ant kojos. - Kaip jautiesi?
- Jau geriau.
- Dar neišalkai? Šiandien pietums vytinta jautiena ir kukurūzų bur
buolės! Nori, atnešiu?!
- Kol kas ne. O kaip tu? Taip seniai tave mačiau.
Džeimis apniuko.
- Šeron buvo palikusi mane po pamokų.
Nusišypsojau.
- Ką iškrėtei?
- Mane pakišo, - burbtelėjo, bet supratęs, kad niekas juo netiki nė
per nago juodymą, greitai pakeitė temą. - Žinai ką? Džaredas sakė, kad
negražu išvyti tave iš kambario, kuriame jau esi apsipratusi, sakė, geri
šeimininkai taip nesielgia. Tu gali grįžti pas mane! Nors tuojau pat! Argi
ne puiku? Norėjau pirmas tau pasakyti ir jis leido! Sakė, kad tu pas Janą.
- Kurgi ne, - burbtelėjo šis.

- Ką manai, Klaja? Mes vėl gyvensime kartu, viename kambaryje!
- Gerai, Džeimi, o kur dėsis Džaredas?
- Oi, palauk, leisk, atspėsiu, - pasišaipė Janas. - Dedu galvą, kad jis
pasakė, jog urve išsiteks ir trise. Taip?
- Taip, - loštelėjo Džeimis. - Iš kur žinai?
- Žvirblis pačirškė.
- Puiku, ar ne, Klaja? Vėl gyvensime visi trys kaip anksčiau!
Tai išgirdus širdį tarsi kas skustuvu perrėžė - toks aštrus ir aiškus
buvo skausmas. Mano veidas patamsėjo iš širdgėlos, ir tai nepraslydo
Džeimiui pro akis. Jis nuščiuvo ir minutėlę įdėmiai žvelgė į mane.
- O! Ne, atleisk, kad nepriskaičiavau tavęs! Žinoma, kad ir tu būsi
kartu! Visi keturi! Nuostabu, ar ne?
Kreivai vyptelėjau, antraip ilgiau nebūčiau ištvėrusi to skausmo.
Janas suspaudė man ranką.
- Visi keturi, - sukuždėjau. - Puiku.
Prasispraudęs pro Janą Džeimis atropojo čiužiniu iki manęs ir pa
kibo ant kaklo.
- Atleisk. Neliūdėk.
- Aš neliūdžiu, tikrai.
- Juk žinai, kad aš tave irgi myliu.
O dangau, kas per planeta! Kaip išgyventi tuos aštrius, veriančius
jausmus, tai nusviedžiančius į pragarą, tai pakylėjančius iki debesų.
Džeimio žodžiai išvaikė visą širdgėlą. Mano temperatūra iškart pakilo
keliais laipsniais.
„Nusviedžiančius į pragarą", - aidu atsišaukė Melani gūždamasi
nuo savo pačios skausmo.
- Ar grįši? - meldė Džeimis padėjęs galvą man ant peties.
Nesumojau, ką jam atsakyti.
- Ko nori Melani? - paklausė jis.
- Ji nori gyventi su tavimi, - sušnibždėjau. Net nesivarginau jos
klausti - juk ir taip aišku.
- O tu? Ar sutinki?
SIEL ONEŠ Ė • 433

- O norėtum, kad grįžčiau?
- Juk žinai, kad taip, Klaja. Prašau.
Vis dar tylėjau.
- Prašau...
- Jei to nori, Džeimi, gerai.
- Valio! Juhūū! - subliuvo tiesiai man į ausį. - Šaunu! Bėgu pasakyti
Džaredui! Ir atnešiu tau užkąsti, gerai? - jau buvo pašokęs ir strykčiojo
ant čiužinio taip, kad tai jaučiau kiekvienu šonkauliu.
- Gerai.
- O tu, Janai? Ar nori ko?
- Žinoma, vaike. Perduok Džaredui, kad jis paskutinis šunsnukis.
-Ką?
- Nieko. Eik ir atnešk Klajai ko užvalgyti.
- Gerai. Ir paprašysiu Vėso čiužinio, nes jis turi atliekamą. Kailas
dabar gali grįžti atgal, ir viskas bus kaip buvę. Kaip ir turi būti! Na,
lekiu!
- Nuostabu, - iškošė Janas. Nors nežiūrėjau jo pusėn, įsivaizdavau,
kaip užverčia akis į lubas.
- Nuostabu, - pakartojau aš ir vėl širdyje pajutau skustuvo ašmenis.
39 SKYRIUS
NERIMAS
Pati sau suniurnėjau:

- Nuostabu. Tiesiog nuostabu.
Buvo pietų metas. Akies krašteliu mačiau, kaip plačiai šypsodama
sis prie manęs ateina Janas. Vėl bandys mane... pralinksminti.
„Ar tau neatrodo, kad pasidarei per daug kandi?" - pastebėjo
Melani.
„Turėsiu galvoje."
Pastarąją savaitę retai girdėjau jos balsą. Prastos dabar buvo iš mūsų
pašnekovės. Kai tokie reikalai, liežuvis neapsivertė bendrauti nei su ki
tais, nei tarpusavy.
- Sveika, Klaja, - pasilabino Janas ir užšoko ant stalo šalia manęs.
Vienoje rankoje laikė dubenį dar tebegaruojančios pomidorų sriubos.
Mano porcija stovėjo šalia, pusiau nuvalgyta ir jau atšalusi. Atbulais
nagais knebinėjau duonos kepalėlį ir trupinau mažais gurinukais.
Nieko jam neatsakiau.
- Na, nesisielok,*- ir uždėjo ranką man ant kelio. Melani pasiprie
šino, bet vangiai. Pastaruoju metu jai taip dažnai teko iškęsti Jano pri
silietimus, kad jau neįstengė nė dorai supykti. - Jie grįš šiandien. Prieš
saulėlydį, pamatysi.
- Tą patį sakei prieš tris dienas. Ir užvakar, ir vakar, pameni?
- Šiandien jų tikrai sulauksime. Jaučiu. Na, nebūk tokia surūgu
si - tai taip žmogiška, - erzino jis.
- Aš ne surūgusi.
SIELONEŠĖ • 435
Melas. Neišpasakytai kankinausi, nesugebėjau galvoti apie nieką kitą.

Taip nerimavau, kad vietos sau neradau, niekam daugiau neliko jėgų.
- Čia ne pirmas Džeimio reidas.
- Oi, kaip man palengvėjo! - piktai atrėžiau. Ir vėl ironija. Melani
buvo teisi, darausi tikra aštrialiežuvė.
- Nebijok, su Džaredu, Džefriu ir Trude jam nieko bloga nenutiks.
Ir Kailas - gyva bėda - liko čia, - nusijuokė jis.
- Nenoriu apie tai kalbėti.
- Kaip žinai.
Jis užgulė sriubą ir paliko mane vieną su slogiomis mintimis. Dėl to
Janas buvo neprilygstamas - visuomet pasielgdavo taip, kaip noriu aš,
net jei mano

stengiasi manenorai būdavo mums
prablaškyti, abiem neaiškūs.
kad galutinai Štai ir dabar
nenugrimzčiau jis uoliai
į neviltį. Tik
šį kartą man nereikėjo jo gerumo. Aš norėjau jaudintis, tyčia auginau ir
puoselėjau savo nerimą, kol viskas aplink neteko prasmės.
Jau mėnuo praėjo nuo tada, kai persikėliau į Džeimio ir Džaredo
urvą. Tris savaites praleidome keturiese. Džaredas miegojo ant čiuži
nio, įsprausto mano ir Džeimio patalo galvūgalyje.
Per tą laiką taip pripratau prie bendro mūsų gyvenimo, ypač na
kvynių, kad dabar, tuščiame urve likusi visai viena, kasnakt sapnavau
košmarus. Man trūko kitų dviejų kūnų alsavimo.
Gera buvo nubudus žinoti, kad Džaredas šalia. Vis dėlto kiekvieną
kartą prieš atsakydama į rytinį jo pasveikinimą nejaukiai sustingdavau.
Mačiau, kad jis irgi sutrikęs, nors ir stengėsi to neparodyti. Gal dėl to
elgėsi perdėtai mandagiai. Mes abu buvome iki šleikštulio mandagūs.
Kiekvieną rytą ta pati scena, tarsi būtume kartoję gerai išmoktus
vaidmenis.
- Labas rytas, Klaja, kaip miegojai?
- Ačiū, gerai, o tu?
- Puikiai, dėkui. O... Mel?
- Ji irgiDžeimio
Užtat jaučiasi puikiai, ačiū. neblėso. Smagus ir nepaliaujamas jo
džiaugsmas
čiauškėjimas ne kartą prasklaidydavo slogią atmosferą. Jis taip dažnai
kalbėjo apie Melani - ir su ja, kad ilgainiui net Džaredas liovėsi krūp
čioti išgirdęs minint jos vardą. Pamažu įtampa slūgo, ledai ėmė tirpti,
ir aš pradėjau mėgautis gyvenimu.
Mes jautėmės... beveik laimingos. Melani ir aš.
O prieš savaitę Džaredas iškeliavo į dar vieną trumpą reidą, nes
mums verkiant reikėjo naujų įrankių, mat senieji beveik visai sulūžo -
ir pasiėmė Džeimį.
- Ar labai pavargai? - pasiteiravo Janas.
Atsipeikėjau: pasirodo, tryniau akis.
- Nelabai.
- Vis dar blogai miegi?
- Per daug tylu.
- Galėčiau aš panakvoti su tavimi... O, Melani, dėl Dievo, nusira
mink pagaliau! Tu žinai, ką turiu galvoje.
Janas visuomet pastebėdavo, kai Melani puldavo priešintis, nes iš
skausmo suraukdavau kaktą.
- Pats sakei, kad šiandien jie grįš! - atšoviau.
- Tu teisi. Ko gero, nėra prasmės kilnotis.
Atsidusau.
- Gal pailsėk šią popietę?
- Nebūk kvailas! - atrėžiau jam. - Energija liejasi per kraštus, galiu
dirbti.
Jis patenkintas išsišiepė, lyg tokio atsakymo ir būtų laukęs.
- Tada puiku. Man į galvą šovė viena mintis. Prireiks tavo pagalbos.
- Ką sumanei?
- Tuoj paaiškinsiu. Jau pavalgei?
Linktelėjau.
Žengdamas iš virtuvės paėmė mane už rankos. Šitas dėmesio žen
klas irgi buvo toks įprastas, kad Melani veik nesipriešino.
- Einame į rytinį lauką? - paklausiau nustebusi. Manding, ten vis
kas sutvarkyta: šįryt kartu su kitais patys jį palaistėme.
Janas neatsakė. Žingsniavo išsišiepęs iki ausų kaip geležėlę radęs.
Netrukus už mūsų liko ir rytinis tunelis, ir gaivia drėgme alsuojantis
SIELONEŠĖ • 437
Kad ir Melani: prieš minutę buvo paskendusi liūdesy, o dabar spir

gėjo iš džiaugsmo.
„Jau aną kartą nežaidėme, - zirzė ji. Jos tvirtas, lankstus kūnas buvo
išsiilgęs judėjimo, ji troško lėkti, šokinėti, bėgioti savo malonumui. Kai
už nugaros nejauti karšto persekiotojų alsavimo. - Paklausyk, jei sė
dėsime rankas sudėjusios, jie negrįš anksčiau. Bent kiek prasiblašky
sime", - ir Melani kaip tikra žaidėja ėmė vertinti priešininkus, mąstyti
apie strategiją.
- Ar žinai taisykles? - pasidomėjo Lilė.
- Taip, prisimenu, - linktelėjau.
Nejučia sulenkiau koją, iš nugaros suėmiau už čiurnos ir patem
piau atgal,
įprastus, kadišmoktus
gerai pratampyčiau
judesius.raumenis - kūnas iškartkitą
Paskui pramankštinau prisiminė
koją ir
apsidžiaugiau, kad nejaučiu jokio skausmo. Mėlynė ant šlaunies pa
geltonavo ir baigė išnykti, šono irgi neskaudėjo, vadinasi, šonkauliai
nebuvo sulaužyti.
O veidas... jį mačiau prieš dvi savaites, kai valiau didžiojo urvo vei
drodžius. Skruosto žaizda užsitraukė ir virto tamsiai raudonu randu
sueižėjusiais, atsišerpetojusiais kraštais, dydžio sulig delnu. Kad ir kaip
keista, Melani dėl to jaudinosi labiau nei aš.
- Aš priimsiu įvartį, - tarstelėjo Janas žirgliodamas link vartų. Lilė
atsitraukė praleisdama Vėsą. Šis puolė į priekį mitriai varydamasis
kamuolį. Stiprus priešininkas. Melani džiūgavo, nes jai patiko rung
tyniauti.
Žaidimui prasidėjus neliko laiko galvoti: Vesas perdavė kamuolį Li
lei ir išsiveržęs pirmyn apibėgo mane, kad galėtų perimti smūgį. Dabar
gelbėjo tik reakcija ir nuojauta: štai, Lilė pakeitė pozą - kur skries jos
spirtas kamuolys? Aha, reikia atakuoti Vėsą - ką, nesitikėjai iš manęs
tokio greitumo! Dabar turiu kamuolį perduoti Janui ir - mikliai į kitą
aikštės galą. Akies krašteliu mačiau, kad Lilė gerokai atsitraukusi nuo
vartus
buvau žyminčių
greitesnė: lempelių. Abispyriu
Janas taikliu lenktyniaudamos
perdavė manpuolėme
kamuolįprie jų ir aš
ir įmušiau
pirmą įvartį.
SIELONEŠĖ • 439
Pagaliau ir aš pajutau žaidimo malonumą: raumenys pasidarė

tvirti ir lankstūs, kūnas suprakaitavo - nuo sveikos įtampos, ne nuo
dusinamo karščio. Su Janu buvome puiki komanda: mano greitis ir
nenugalimas jo spyris. Vėso entuziazmas išgaravo prieš Janui įmu-
šant trečią įvartį.
Lilė sustabdė rungtynes, kai mudu turėjome surinkę dvidešimt vie
ną įvartį. Ji sunkiai gaudė orą. Aš, priešingai, jaučiausi puikiai, treni
ruotas kūnas nekantravo žaisti toliau.
Vesas norėjo dar vieno kėlinio, bet Lilė išsikvėpė.
- Pripažink, jie geresni už mus.
- Mus apmovė.
-- Niekas
Niekas nesakė,
nesakė, kad
kad jiji nemoka žaisti.
tikra profė.
Jo žodžiai širdžiai buvo medus. Patenkinta nusišypsojau.
- Ak, Vėsai, nebūk šmikis, reikia mokėti pralaimėti, - švelniai su
murkė Lilė ir žaismingai pabaksnojo kumščiu jam į pilvą. Vesas su
griebė pirštus ir Lilę prisitraukė arčiau. Mergina pradėjo juoktis steng
damasi ištrūkti, bet Vesas suspaudė ją glėbyje ir skambiai pakštelėjo į
praviras lūpas.
Janas ir aš priblokšti greitai susižvalgėme.
- Gerai jau gerai, dėl tavęs sutinku pralaimėti garbingai, - sukikeno
Vesas paleisdamas ją.
Glotnūs, karameliniai Lilės skruostai ir kaklas išraudo. Ji vogčiomis
dirstelėjo į mane ir Janą bandydama perprasti mūsų reakciją.
- Ką gi, - linksmai pareiškė Vesas, - traukiu pastiprinimo. Pažiū
rėsim, kaip tavo neprilygstamoji atsilaikys prieš Kailą! - ir atsivedėjęs
sviedė kamuolį į toliausią urvo kampą. Išgirdau pūkštelint vandenį.
Janas paknopstom puolė gelbėti kamuolio, o aš smalsiai tebežiūrė
jau į Lilę.
Pamačiusi mano išraišką ji nusijuokė kiek drovėdamasi, nors tai jai
nebuvo būdinga.
- Žinau, žinau.
- Ir kiek... tai tęsiasi? - paklausiau.
Ji susiraukė.
- O, atleisk, tai ne mano reikalas.
- Neatsiprašinėk, anokia čia paslaptis. Antra vertus, argi čia galima
išlaikyti paslaptį? Tiesiog... man pačiai tai staigmena. Tai tu kalta, -
pridūrė ji ir nusišypsojo duodama suprasti, kad tik erzina mane.
Vis tiek pasijutau nejaukiai.
- Ką tokio padariau? - paklausiau sumišusi.
- Nieko, - skubiai patikino. - Tiesiog pats Vesas... kai pamačiau,
kaip jis elgiasi su tavimi... Tai atvėrė man akis. Nemaniau, kad jis tokios
kilnios širdies. Iki tol jo net gerai nepažinojau. Sutinku, jis man per
daug jaunas, bet ar tai čia svarbu, - ir ji vėl nusijuokė. - Meilė nenuspė
jama, kaip ir gyvenimas. Tikrai to nesitikėjau.
- Taip, tikrai keista, - sutiko Janas. Negirdėjau, kaip jis prisiartino.
Priėjęs iškart apkabino mane per pečius. - Ir kartu nuostabu. Ar žinai,
kad Vesas pakvaišo dėl tavęs vos tik čia atkakęs?
- Jis taip sakė. Aš nepastebėjau.
Janas nusijuokė.
- Tada buvai vienintelė tokia. Na, Klaja, gal sužaidžiam vienas prieš
vieną? Kol laukiame Vėso, a?
Pajutau, kaip Melani ėmė krykštauti be žodžių.
- Gerai.
Janas leido man atakuoti pirmai, o pats atsitraukė prie vartų. Spy
riau ir kamuolys pralėkė tarp jo ir žibinto. Pirmas įvartis. Jis pradėjo
nuo vidurio linijos, bet aš atėmiau kamuolį ir nusivariau jo vartų link.
Dar vienas įvartis.
„Jis mums nuolaidžiauja", - suniurnėjo Melani.
- Nagi, Janai, pradėk pagaliau žaisti.
- Aš ir žaidžiu.
„Pasakyk jam, kad žaidžia kaip merga."
- Tu žaidi kaip merga.
Jis nusijuokė, o aš tuo pasinaudojusi vėl atgavau kamuolį. Nusitai
kiusi spyriau tiesiai į vartus. Kas žino, gal tai paskutinis įvartis, kurį jis
man leis įmušti, nes aš kai ką sugalvojau.
„Man nepatinka tavo sumanymas", - paprieštaravo Mel.
„Lažinuosi, kad tai jį išjudins."
Kamuolį padėjau centriniame rate.
- Jei laimėsi, galėsi nakvoti mano urve - kol jie grįš, - juk reikia ir
man pagaliau išsimiegoti.
- Gerai, žaidžiam iki dešimto įvarčio, - atsikrenkštęs taip stipriai
spyrė kamuolį, kad šis pralėkė pro mano vartus, atsimušė į tolimą, ne
matomą sieną ir grįžo atgal.
Pažvelgiau į Lilę.
- Pataikė?
- Tiksliai per vidurį.
-Jam
Vienas - trys,
prireikė - pranešėminučių.
penkiolikos Janas. Užtat pajutau tikrą žaidimo sko
nį. Net sugebėjau įmušti dar vieną įvartį ir dėl to labai didžiavausi. Kai
galingo Jano smūgio pasiųstas kamuolys dešimtą kartą atsidūrė mano
vartuose, aš vos gaudžiau kvapą.
O jis net neatrodė uždusęs.
- Dešimt - keturi, aš laimėjau.
- Puikus žaidimas, - sušniokščiau.
- Pavargai? - paklausė nekaltai paploninęs balsą. Juokdarys. Janas
pasirąžė. - Oi, kaip norėčiau dabar išsitiesti lovoje! - ir geidulingai su
šnairavo į mane.
Aš krūptelėjau.
- Juokauju, juokauju, Mel, baik purkštauti. Būk gera mergaitė.
Suglumusi Lilė iš padilbų spoksojo į mus.
- Džaredo Melani ant manęs pyksta, - paaiškino Janas ir šelmiškai
mirktelėjo.
Lilė pakėlė antakius.
- Tikrai? - numykė nesuprasdama.
- Hm, kur tas Vesas pasidėjo? - sumurmėjo Janas nekreipdamas į
Lilę dėmesio. - Gal einam jo paieškoti? - nekantriai paklausė. - No

riu gerti.
- Ir aš, - pritariau.
Abiem rankom sugriebiau Džeimį už pečių ir prispaudžiau prie

krūtinės.
- Ak, Džeimi!
- Ar pasiilgai manęs?
- Tik truputėlį, - nusišypsojau laiminga. - Kur kiti? Ar visi grįžo?
Niekas nesužeistas? - iš tų, kurie buvo išvykę, temačiau Trudę ir, žino
ma, Džeimį. Liusina, Rūta Ana, Kailas, Trevisas, Violeta, Ridas - jie tik
pasitiko grįžusiuosius.
- Taip, grįžome visi, sveiki gyvi, - nuramino mane Trudė.
Akys klaidžiojo po urvą.
- Kur jie?
- Kas prausiasi...
Viską kas iškrauna
būčiau atidavusi, grobį...
kad tik dabar atsidurčiau šalia Džaredo,
troškau pamatyti jį savo akimis, įsitikinti, jog jam viskas gerai. Norėjau
pasisiūlyti padėti, bet žinojau, jog neleis, kad nesužinočiau, per kur
įnešamas laimikis.
- Tau ne pro šalį nusiprausti, - pasakiau Džeimiui nepaleisdama iš
glėbio ir taršydama jo purvinus, susivėlusius plaukus.
- Dabar jam geriau pagulėti, - leptelėjo Trudė.
- Trudey- sumurmėjo Džeimis perverdamas ją reikšmingu žvilgsniu.
Moteris greitosiomis žvilgtelėjo į mane ir nusuko akis.
- Pagulėti? - įbedžiau akis į Džeimį, paskui kiek atsitraukiau norė
dama geriau apžiūrėti. Neatrodė pavargęs - akys blizgėjo, lengvas rau
donis prasimušė net pro įdegį. Įdėmiai nužvelgiau nuo galvos iki kojų
ir mano akys sustojo ties dešine koja.
Džinsuose, per kelis colius virš kelio, pamačiau atsišerpetojusią
skylę. Audinys aplink ją buvo patamsėjęs. Didelė grėsminga purvinai
raudona dėmė.
„Kraujas", - su siaubu suvokė Melani.
- Džeimi! Kas atsitiko?
-- Ačiū, Trude.
Ji ir taip būtų pastebėjusi. Eime, pasišnekėsite, kol šlubčiosi iki
savo guolio.

Trudė paėmė jį už parankės. Džeimis slinko pamažu, remdamasis

tik kaire koja.
- Džeimi, ar pasakysi pagaliau, kas atsitiko?! - iš kitos pusės apka
binau per liemenį ir stengiausi perimti kuo daugiau svorio.
- Kvailiau ir būti negali. Pats dėl to kaltas. Taip galėjo atsitikti ir čia.
- Sakyk gi, po galais!
Jis atsiduso.
- Turėjau rankoje peilį ir... pargriuvau...
Sudrebėjau.
- Ar mums nereikėtų į kitą pusę? Turime parodyti tave daktarui.
- Jau buvau. Mane iš karto nuvedė pas jį.
- Ką jis sakė?
- Kad nieko baisaus. Išvalė žaizdą, sutvarstė ir liepė pagulėti.
- Ir tu sukorei tokį kelią atgal? Kodėl nelikai ligoninėje?
Džeimis susiraukė ir dirstelėjo į Trudę tarsi nežinodamas, ką atsakyti.
- Džeimiui bus patogiau savo lovoje, - paaiškino ji.
- Aha, - skubiai pritarė jis. - Tos ligoninės lovos klaikios, brr...
Pasižiūrėjau į jį, paskui atsigręžiau atgal. Žmonės jau buvo išsiskirs
tę. Jų balsai aidėjo pietiniame koridoriuje.
„Ką tai galėtų reikšti?" - sunerimo Melani.
Trudė buvo ne geresnė melagė nei aš. Prisiminiau, kaip neužtikrin
tai skambėjo jos balsas, kai aiškino, kad kiti prausiasi ir krauna grobį.
Kalbėdama vogčiomis dirsčiojo dešinėn, į tunelio gilumą.
- Labas, Trude! Sveikas, vaike! - mus pasivijo Janas.
- Labas, Janai! - abu pasisveikino vienu metu.
- Kas tau nutiko?
- Parkritau ant peilio, - burbtelėjo Džeimis nunarindamas galvą.
Janas nusijuokė.
- Nematau čia nieko juokinga, - pasakiau šaltai. Paklaikusi iš neri-
flfco Melani vaizduotėje skėlė Janui antausį. Nekreipiau į ją dėmesio.
- Bet kam gali atsitikti, - tarstelėjo Janas ir lengvai niuktelėjo Džei
miui į ranką.
- Taip, - sumurmėjo šis.

- Kur kiti?
Akies krašteliu stebėjau Trudę.
- Jie... hm... dar ne viską sunešė, - ėmė mikčioti ji.
Nukreipusi žvilgsnį nuo Jano Trudė suokalbiškai, beveik nemačiom
dirstelėjo į pietinį tunelį. Jano veidas iškart surimtėjo ir kokią sekundę
buvo matyti, kad tūžta. Trudė grįžo akimis prie manęs ir suprato, kad
viską mačiau.
„Nukreipk jų dėmesį", - sušnibždėjo Melani.
Greitai nusisukau į Džeimį.
- Tu tikriausiai alkanas? - paklausiau jo.
- Kaip šuo.
- Ar kada
išsilygino. Jambuvo kitaip? - sekėsi
apsimetinėti paerzino Janas.
geriau neiPykčio
Trudei.raukšlės veide jau
Įėjęs į urvą Džeimis sunkiai sudribo ant mūsų čiužinio.
- Ar tikrai gerai jautiesi? - dar kartą paklausiau.
- Nieko baisaus. Tikrai. Dokas sakė, kad po kelių dienų pasveiksiu.
Linktelėjau, nors jis manęs ir neįtikino.
- Einu, nusiprausiu, - sumurmėjo Trudė.
Janas atsirėmė į sieną ir sustingo neketindamas niekur eiti.
„Kai meluosi, nuleisk akis", - liepė Melani.
- Janai, - pasakiau nudelbusi žvilgsnį į kruviną Džeimio koją. - Gal
galėtum atnešti mums ko pavalgyti? Aš irgi išalkau.
- Taip. Ir paieškok ko skanesnio.
Jaučiau, kad Janas žiūri į mane, bet galvos nepakėliau.
- Gerai, - patylėjęs sutiko jis. - Grįšiu po sekundės, - pasakė pa
brėždamas paskutinį žodį.
Sėdėjau nunarinusi galvą, įbedusi akis į žaizdą, kol jo žingsniai
nutolo.
- Tu ant manęs pyksti? - paklausė Džeimis.
- Aišku, ne.
-- Svarbiausia,
Žinau, kad nenorėjai,
kad tu jaujog eičiau
namie su niekas
ir tau Džaredu.
negresia, - išsiblaškiusi
paplekšnojau jam per ranką. Tada atsistojau ir nulenkiau galvą taip,
kad plaukai, dabar beveik siekiantys pečius, apkristų veidą. - Greitai

grįšiu, pamiršau Janui kai ką pasakyti.
- Ką? - paklausė jis sutrikdytas mano virpančio balso.
- Ar pabūsi vienas?
- Žinoma, - sutiko vis dar sumišęs.
Nėriau pro uždangą, kol dar ko nors nepaklausė.
Koridoriuje buvo tuščia, Jano nesimatė. Reikia skubėti. Žinojau,
kad jis kažką įtaria. Jis pastebėjo, kaip žiūrėjau į Trudę, kai ši nerišliai
viską aiškino. Janas ilgai neužtruks.
Greitai perėjau didįjį urvą, vos susilaikiau nebėgusi. Žengiau ryž
tingai nutaisiusi veidą, tarsi skubėdama su neatidėliotina užduotimi.
Didžiajame urve buvo tik keli žmonės: Ridas ėjo į maudyklą, prie ryti
nio koridoriaus šnekučiavosi Rūta Ana ir Heidė, Lilė su Vešu susikibę
už rankučių stovėjo nugara į mane. Niekas neatkreipė dėmesio. My-
niau nudelbusi akis, nė karto nepažvelgusi į pietinį tunelį. Į jį įsukau
tik paskutinę sekundę.
Slepiama tunelio tamsos pradėjau bėgti.
Nuojauta kuždėjo, kad dabar vyksta tas pat kaip aną kartą, kai Dža
redas su kitais grįžo iš reido, kai visi vaikščiojo ištįsusiais veidais lyg
žemes pardavę, o Dokas prisigėrė iki sąmonės netekimo ir niekas ne
norėjo atsakyti į mano klausimus. Dabar tai kartojasi - tai, apie ką, kitų
nuomone, man negalima žinoti. Ar, kaip sakė Janas, geriau nežinoti.
Pajutau, kad kūnas nueina pagaugais. Gal aš išties nenoriu to žinoti?
„Ne, privalai išsiaiškinti. Mes abi to norime."
„Aš bijau."
„Ir aš."
Apgraibomis, kuo tyliau nubėgau juodu tuneliu.
SIELONEŠĖ • 447
40 SKYRIUS
SI AUBAS
Žingsnį sulėtinau tik išgirdusi balsus. Tikrai ne daktaro, nes li

goninė dar toli - tai kiti grįžo atgal. Prisispaudžiau prie uolos. Nuo
greito bėgimo sunkiai šniokštavau, todėl delnu užsidengiau burną,
kad neišsiduočiau.
- ...kodėl mes vis bandome? - kažkas pasiskundė.
Nenuspėjau, kas tai pasakė. Tas, ko gerai nepažinojau. Gal Violeta?
Kalbėjo taip pat sielvartingai kaip ir aną kartą. Ta gaida tik patvirtino,
kad aš nieko neišsigalvoju.
- Dokas nenorėjo. Šį kartą užsispyrė Džaredas.
Bjaurėdamasis kalbėjo Džefris. Reide jis buvo kartu su Trude. Juo
du niekur nėjo vienas be kito.
- Anksčiau jis negalėjo pakęsti šito mėšlo.
Spėjau, kad tai Trevisas.
- Dabar... turi tam priežasčių, - atsakė Džefris. Nors šnekėjo tyliai,
supratau, kad jis stipriai įpykęs.
Būrelis pragūžino pro mane vos per pusę pėdos. Lindėjau tarp dvie
jų atsikišusių uolų bijodama net kvėptelėti.
- Mane nuo viso to jau vemti verčia, - sumurmėjo Violeta. - Tai
nieko neduos.
Prislėgti liūdesio jie lėtai nusliūkino.
Violetai niekas neatsakė. Kol girdėjau, nė vienas nepratarė žodžio.
Kiek pastovėjau nejudėdama, kol jų žingsniai aptilo. Ilgiau laukti nega
lėjau: Janas jau tikriausiai apsižiūrėjo, kad manęs nėra.

Pradėjau eiti. O kai supratau, kad niekas neišgirs, vėl pasileidau

bėgte.
Pagaliau priekyje, iš už posūkio išvydau sklindant blyškų dienos
šviesos atšvaitą. Atsargiai, dabar reikia sulėtinti žingsnį: už arkos
prasideda daktaro valdos. Užsukau už kampo ir šviesa pasidarė dar
ryškesnė.
Ėmiau slinkti mažais žingsneliais, atsargiai stačiau koją už kojos.
Priekyje buvo tylu. Akimirką pagalvojau, kad man viskas pasivaideno
ir kad čia nieko nėra. Netrukus išvydau dantytą įėjimą, pro jį nevar
žomai liejosi skaistūs spinduliai ir ryškiai krito ant priešingos tunelio
sienos. Išgirdau kažką tyliai kūkčiojant.
Pirštų galiukais
Raudojimas prisėlinau
nesiliovė. Jamprie angoskitas
antrino ir sustingau ištempusiritmiškai
balsas, švelnus, ausis.
dudenantis.
- Na, na, - jausmingai ramino tas kitas. Džebas. - Nusiramink, Do
kai, nurimk. Neimk taip giliai į širdį.
Prislopinti žingsniai. Kelios poros kojų perėjo per urvą. Sušiugždė
jo audinys, paskui pasigirdo čiūkšt, čiūkšt, tarsi kas šluotų. Ką?
Ligoninės prieigose tvyrojo keistas kvapas, kitoks nei visada. Lyg
atsiduotų metalu, nors tai ne metalas, ne. Tą kvapą traukiau pirmą kar
tą - buvau tikra, kad anksčiau niekada nebuvau jo uodusi, - ir kartu
pasąmonėje kirbėjo nuojauta, tarsi jis turėtų būti man pažįstamas.
Baimė pakirto kojas, nedrįsau išlįsti iš už kampo.
„Ką baisiausia jie galėtų mums padaryti? - bandė spėti Melani. -
Atskirti?"
„Tu teisi."
Jei tai blogiausia, ko dabar galiu baimindamasi tikėtis iš žmonių,
vadinasi, reikalai gerokai pasikeitė.
Giliai įkvėpiau: nosin vėl mušė tas keistas, grėsmingas kvapas. Išsi
lenkusi aštrios praėjimo briaunos tyliai įsmukau į ligoninę.
Niekas
Daktaras manęs nepastebėjo.
klūpojo ant grindų, veidą dengė delnai, pečius purtė rau
da. Šalia stovėjo Džebas ir guosdamas plekšnojo jam per nugarą.
SIELONEŠĖ • 449
Dvi kušetės buvo išstumtos į vidurį urvo. Džaredas su Kailu šalia

vienos guldė grubiai sukaltus neštuvus. Per tą laiką, kol buvo išėjęs,
Džaredas stipriai pasikeitė: veidas vėl virtęs ankstesne atšiauria, negy
va kauke.
Ant tų lovelių, skirtingai nei visada, kažkas gulėjo. Abi aklinai už
dengtos tamsiai žaliomis antklodėmis, o po jomis... tos ilgos, netaisy
klingos formos, jų aptakūs kontūrai man pasirodė pažįstami...
Prie lovūgalių šviesiausioje vietoje dunksojo pristumtas savadarbis
daktaro stalas. Jo paviršius mirguliavo nuo daugybės sidabriškai bliz
gančių skalpelių ir kažkokių pasenusių medicininių įrankių, kuriuos
mačiau pirmąkart. Bet šitą tviskesį nustelbė tikras akinamai švytintis
sidabras: spindintys segmentai, sudarkyti, išdraskyti gabalais ir iškėtoti
per visą stalą... plonyčiai sidabriniai pluošteliai, apnuoginti, išpašyti,
sumaitoti... skystu sidabru aptaškytas stalas, antklodės, net sienos...
Skambanti ligoninės tyla sudužo nuo kurtinamo mano klyksmo.
Sueižėjo ir sutrupėjo visas urvas. Jis sudrebėjo ir ėmė suktis, pašėlusiai
greitai skrieti aplink mane. Norėjau bėgti, ištrūkti iš šios pragariškos
vietos, bet tirštai sidabru apdrėbtos sienos apsupo glaudžiu žiedu, jis
vis siaurėjo, spaudė, ir man ėmė trūkti oro.
Kažkas išrėkė mano vardą, tik balso nepažinau, jį prarijo bepro
tiškas šauksmas. Man plyšo galva. Akmeninės sienos, išterliotos lėtai
srūvančiu sidabru, užgriuvo ir pritrėškė. Pajutau, kad virstu, bet mane
spėjo nutverti kažkieno didelės rankos.
- Dokai, padėk!
- Kas jai?
- Jai priepuolis?
- Ką ji matė?
- Nieko. Nieko! Kūnai buvo uždengti!
Melas! Jie atidengti! Klaikiai išmėsinėti, išdrabstyti gabalais ant
tviskančio stalo... Sužaloti, subjauroti, iškankinti kūneliai, supjaustyti
ir suplėšyti į smulkiausius
Akyse stovėjo suglebę skutelius...
smulkučiai čiuptuvėliai, atsišakojantys nuo
apkapoto mažyčio priekinio segmento. O dangau, tai vaikas! Kūdikis!

Gležnas padarėlis, neatpažįstamai sumaitotas, suraižytas į gabalus, dar

srūva tyras sidabrinis kraujas...
Pilvą pradėjo raižyti spazmai, viduriai ėmė vartytis ir suktis kaip
apterštos sienos, pajutau, kad gerkle lipa ėdanti rūgštis.
- Klaja? Ar girdi mane?
- Ar ji be sąmonės?
- Man regis, ją tuoj supykins.
Paskutinis balsas atspėjo. Tvirtos rankos prilaikė galvą, kol iš skran
džio liejosi nuodinga tulžis.
- Ką darysime, Dokai?
- Stipriai laikyk - antraip ji ką nors pasidarys.
Aš kosėjau ir raičiausi bandydama ištrūkti. Pagaliau gerklė išsivalė.
- Paleiskit! - sukliegiau atgavusi balsą. - Pasitraukit nuo manęs! Jūs
pabaisos! Išgamos! Budeliai!
Spiegiau be žodžių, rangydamasi mane suėmusiose rankose.
- Raminkis, Klaja! Ššš! Ramiai, ramiai, - kažkas murmėjo. Džare
das. Tik dabar man buvo vis vien.
- Žudikas! Išsigimėlis! - suklikau springdama.
- Jai isterija, - pasakė daktaras. - Nepaleisk jos.
Pajutau stiprų, aštrų smūgį į veidą, tarsi kas būtų perliejęs botagu.
Kažkas atokiau stovintis nuo viso šio chaoso garsiai aiktelėjo.
- Ką tu darai? - suriaumojo Janas.
- Jai priepuolis ar kažkas panašaus, Janai. Dokas bando atgaivinti.
Ausyse ėmė spengti. Ne, ne nuo smūgio. Nuo sienomis varvan
čio sidabrinio kraujo kvapo. Sielų kraujo. Patalpa išsikreipė, pradėjo
banguoti, raitytis tarsi gyva. Šviesa ir šešėliai susipynė keistai šok
dami, jie liejosi ir traukėsi įgaudami šiurpių mano praeities šmėklų
formas. Lėtai sparnus skleidžiantis grifas... aštrianagis žvėris, švytuo
jantis prieš veidą milžiniškomis geležtėmis... plačiai išsišiepęs Dokas,
tiesiantis link manęs ilgus savo pirštus, nuo kurių varvėjo sidabriniai
lašai...
Urvas apsisuko dar kartą, jau lėčiau, ir galiausiai viskas nugrimzdo
į juodą klampią bedugnę.
SIELONEŠĖ • 451
Nebūtis ilgam manęs nepasigrobė: po kelių sekundžių galva ėmė

blaivėti. Protas kaip tyčia pasidarė šviesus ir aiškus, nors troškau tik
viena - amžinai užsimiršti.
Sūpavausi visiškoje tamsoje, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laimei,
daugiau nejaučiau siaubingo kraujo tvaiko. Priplėkęs, drėgnas urvų
oras dabar atrodė kaip dieviškas balzamas.
Gerai prisiminiau tas tvirtas ir švelnias rankas, tą liūliavimą tarsi
lopšyje. Pirmą savaitę po to, kai Kailas mane sužalojo, Jano glėbyje ap
keliavau pusę urvų.
- ...maniau, ji nujautė, kas čia dedasi. Atrodo, klydau, - murmėjo
Džaredas.
- Sakai, dėl to taip atsitiko? - tyliame tunelyje Jano balsas suskambo
ypač aštriai. - Kad ji išsigando pamačiusi, jog Dokas bando atskirti
sielas? Nes pamanė, kad tas pats laukia ir jos?
Džaredas vėl prakalbo po geros minutės.
- O tu taip nemanai?
Janas dusliai sugargė.
- Ne, Džaredai, nemanau. Kai supratau, kad tu vėl parvilkai... aukų
Dokui, dabar, supranti, dabar, mane net supurtė iš pasibjaurėjimo. Bet
ją pritrenkė kitkas. Kaip gali būti toks aklas? Ar įsivaizduoji, kaip visa
tai atrodė jos akimis?
- Tikrai žinau, kad mes uždengėme kūnus, prieš...
- Ne tuos! Ne tuos kūnus, Džaredai! O, aišku, Klaja be proto susi-
graužtų pamačiusi ir žmonių lavonus: šita gera ir švelni būtybė atėjo iš
pasaulio, kuris nežino nei smurto, nei mirties. Ar supranti, ką ji išgy
veno išvydusi kūnus ant daktaro stalo?!
Džaredui vėl prireikė minutės susivokti.
- O Dieve.
- Taigi. Įsivaizduok, kad tu ar aš netyčia pamatytume mėsinėj amą
žmogų: gabalais
meis?! Mums sukapotas
tai nekeltų kūnas,
tokio visur
siaubo kaipklanai kraujo!
jai, nes su tuoKaip jaustu
jau buvome
susidūrę ir prieš invaziją, kad ir netiesiogiai, siaubo filmuose ar pa
našiai. Supranti? Lažinuosi, kad Klajai per visus gyvenimus nėra tekę
regėti nieko panašaus. Ji net įsivaizduoti neįsivaizdavo tokių baisybių.
Man vėl pasidarė bloga. Kol klausiausi jo žodžių, prieš akis dar kar
tą iškilo tas neapsakomas košmaras. Vaizdas. Kvapas. Nepakeliamas
siaubas.
- Paleisk mane, - sušnibždėjau. - Pastatyk ant žemės.
- Nenorėjau tavęs pažadinti. Atleisk, - paskutinis žodis nuskambė
jo iš pačios širdies. Supratau, kad Janas atsiprašo ne dėl to, jog mane
pažadino. Už daug daugiau.
- Paleisk mane.
- Tu dar neatsigavai. Nunešiu tave į miegamąjį.
- Ne. Pastatyk mane ant žemės.
- Klaja...
- Paleisk mane! - surikau. Nirčiai spardydamasi atsistūmiau nuo
Jano krūtinės. Tai, kaip nuožmiai pasipriešinau, jį nustebino. Janas at
gniaužė rankas ir aš pusiau susirietusi nudribau ant grindų.
Pašokau ir puoliau bėgti.
- Klaja!
- Tegul.
- Patrauk rankas! Klaja, grįžk!
Iš garsų supratau, kad juodu grumiasi, bet ir tai manęs nesustab
dė. Žinoma, kad grumiasi. Juk jie žmonės. Prievarta jiems saldesnė už
medų.
Nesustojau net įbėgusi į gerai apšviestą didįjį urvą, lėkiau nepakel
dama akių nė į vieną iš pabaisų, triūsiančių jame. Jaučiau nustebusius
jų žvilgsnius, bet man^buvo vis vien.
Kaip buvo vis vien, kur lėkti. Kur nors, kad tik likčiau viena. Aplen
kiau tunelius, kuriuose galėjau sutikti žmonių, ir nėriau į pirmą pasi
taikiusį tuščią koridorių.
Rytinis tunelis. Šiandien jau antrą kartą juo bėgu. Paskutinį sykį
genama džiaugsmo, dabar apimta siaubo. Jau neprisiminiau, ką jaučiau
tada, kai sužinojau, kad jie grįžo, viską prarijo tamsa ir kankinamas
siaubas. Dabar šiurpą kėlė net nebylūs akmenys.
SIELONEŠĖ • 453
Gerai, kad čia pasukau, šiuo metu žmonėms šioje vietoje nėra ko
veikti. Ir išties pakeliui nesutikau nė gyvos dvasios.
Bėgau iki galo, kol atsidūriau tuščiame žaidimų kambaryje, sken-
dinčiame tamsoje. Nejau vos prieš valandą lyg niekur nieko su jais
žaidžiau? Šypsojausi atsakydama į jų šypsenas, nematydama viduje
tūnančių žvėrių...
Apgraibomis slinkau pirmyn, kol suklupau ir iki kulkšnių panardi
nau koją į troškų, dvokiantį upelio vandenį. Ištiesiau ranką ir žingtelė
jau atgal bandydama rasti sieną. Apčiuopiau aštrų korėtos uolos kyšulį.
Palindau po juo ir susiriečiau į kamuoliuką.
„Mes klydome. Dokas nežaloja vien tam, kad pasismagintų, jis tie
siog bando išgelbėti..."
„DINK! IŠNYK! NEŠDINKIS IŠ MANO GALVOS!" - sukliegiau.
Rėkdama kaip pamišėlė įbrukau Melani į atokiausią pasąmonės
kertelę, kad tik nereikėtų klausytis, kaip ji bando išteisinti tą mėsininkų
šutvę. Ir tik tada supratau, kaip ji nusilpo per šiuos mūsų draugystės -
ar pakantumo? - mėnesius. Kiek daug man leido. Kaip mane palaikė.
Kaip lengva buvo ją nutildyti. Kad taip būtų buvę nuo pat pradžių.
Dabar valdžia akivaizdžiai priklausė man, Melani tarsi ištirpo. Tik
aš ir tas neaprėpiamas skausmas ir siaubas, nuo kurių niekada neiš
sivaduosiu. Niekada neatsikratysiu to vaizdo. Niekada jo nepamiršiu.
Jis persekios mane visą gyvenimą, amžiams liks neatsiejama mano
dalimi.
Neįsivaizdavau, kaip jų gedėti. Vargšės, prarastos sielos, kurių vardų
niekada nesužinosiu! Tas išniekintas mažylis ant šalto metalinio stalo!
Negalėjau jų apraudoti taip, kaip rauda žmonės.
Ištakose man nėra tekę gedėti, nežinojau, kaip tai daroma ten, gim
tojoje mano planetoje. Kaip man jų liūdėti čia? Todėl prisiminiau, kaip
sielvartaudavome šikšnosparnių pasaulyje, juk dabar aš irgi tūnojau
juodžiausioje tamsoje, kur net nenorom galėjai pasijusti neregiu. Mi
rus draugui tobulos šikšnosparnių dainos nutildavo ištisoms savaitėms,
kol mirtinos tylos sukelta tuštuma ir muzikos ilgesys tapdavo skaudes-
ni net už artimos sielos netektį. Tenai man teko išgyventi praradimo
skausmą: per nelemtą atsitiktinumą žuvo mano draugė. Kartą naktį ją

prislėgė nuvirtęs medis, o kai radome, jau buvo per vėlu atskirti nuo
sutraiškyto sielonešio kūno. Įvijomis Kylanti Harmonija - taip skam
bėtų jos vardas žmonių kalba. Ne visai tikslu, bet arti to. Tik jos mirtis
nebuvo persmelkta siaubo - vien širdgėla. Paprasčiausias nelaimingas
atsitikimas.
Upelis klagėjo per daug šaižiai ir nedarniai, kad galėtų priminti
šikšnosparnių dainas. Bet net jis man nesutrukdė: klausydamasi atgra
saus jo burbuliavimo atsidaviau savo sielvartui.
Stipriai susiėmiau pečius ir pradėjau gedėti vaikelio ir tos kitos sie
los, kuri mirė kartu su juo. Mano giminė. Mano kraujas. Jei būčiau
radusi
diškai kelią iš šios
išniekinti prakeiktos
palaikai dabarvietos ir perspėjusi
nesivoliotų ieškotojus,
tame kraujais jų begė
paplūdusia-
me urve.
Norėjosi išsiverkti, raudoti balsu, kol užspringsiu ašaromis. Bet taip
gedi žmonės. Todėl tik stipriai sučiaupiau lūpas ir susigūžusi tamsoje
užrakinau skausmą savyje.
Bet veikiai mano nebylų gedulą, mano šventas apeigas nutraukė.
Jie pasirodė po kelių valandų. Išgirdau, kaip dairosi, šniukštinėja
manęs, susišaukia kokčiais balsais, dar labiau iškreiptais ilgų tunelio
sienų. Pašaukdavo vardu ir trumpam nuščiūdavo laukdami atsilie
piant. O nesulaukę atsinešė šviesų. Ne blausiai melsvų lempelių, kurios
niekada neištrauktų iš tamsos mano slaptavietės po kyšuliu, o skaisčius
prožektorius, juodumą pjaustančius it skalpeliai. Prožektorių pėdsakai
šmaižiojo sienomis, žeme kairėn ir dešinėn, pirmyn ir atgal tarsi švy
tuoklės. Bet net tada jie aptiko mane tik iš trečio karto. Kodėl jie negali
palikti manęs ramybėje?
Pagaliau ryškus spindulys išplėšė mane iš tamsos. Išgirdau palen
gvėjimo atodūsį.
- Ji čia! Pasakyk kitiems, kad grįžtų vidun. Ji niekur nepabėgo!
Pažinau tą balsą, tik jo vardas dabar man nieko nereiškė. Dar viena
pabaisa.
- Klaja? Klaja? Kaip tu?
SIELONEŠĖ • 455
Nepakėliau galvos ir neatsimerkiau. Aš gedėjau.

- Kur Janąp?
- Kaip manai, gal pakviesti Džeimį?
- Jis nepajėgs taip toli ateiti.
Džeimis. Sudrebėjau išgirdusi šį vardą. Mano Džeimis. Jis irgi pa
baisa. Jis irgi toks kaip jie. Mano Džeimis. Pagalvojusi apie jį pajutau
fizinį skausmą.
-K u r ji?
- Ji čia, Džaredai. Ji... nejuda.
- Mes jos nelietėm.
- Gerai, duokit man prožektorių, - susniaukrojo Džaredas. - O da
bar nešdinkitės iš čia. Visi. Paieškos baigėsi. Atsitraukit, leiskit jai atsi
gauti, gerai?!
Sušnarėjo kojos, bet kiek paėję jie sustojo.
- Žmonės, aš rimtai. Daugiau jūs niekuo nepadėsit. Eikit.
Vėl pasigirdo žingsniai: iš pradžių vangūs, paskui skubresni. Girdė
jau juos tolstant žaidimų kambariu ir pradingstant tunelyje.
Džaredas palaukė, kol stojo visiška tyla.
- Klaja, visi išėjo, likome tik tu ir aš.
Jis tikėjosi, kad atsiliepsiu.
- Klausyk, manau, kad išties... buvo siaubinga. Tikrai nenorėjome,
kad tai pamatytum. Man labai gaila.
Gaila? Džefris sakė, kad tai buvo Džaredo mintis. Jis norėjo išpjauti
mane, suraižyti mažais gabalėliais, mano krauju aptaškyti sienas. Galė
tų lėtai, mėgaudamasis sukapoti milijonus tokių kaip aš, kad tik rastų
būdą, kaip susigrąžinti savo numylėtą pabaisą. Sutraiškyti mus visus,
sutrinti į dulkes.
Jis tylėjo ilgai, vis dar neprarasdamas vilties, kad atsiliepsiu.
- Matau, kad nori pabūti viena. Suprantu tave. Gerai, pasaugosiu
įėjimą, jei nieko nenori matyti.
Nesujudėjau.
Kažkas palietė petį. Dar labiau susigūžiau, skaudžiai prisiplojau
prie aštrių akmenų.

- Atleisk, - sumurmėjo jis.
Išgirdau, kad jis atsistoja. Šviesa, pro vokus raudona, jam tolstant
pamažu blėso.
Ties įėjimu į urvą Džaredas kažką susitiko.
- Kur ji?
- Klaja nori pabūti viena. Palik ją ramybėje.
- Nestok man vėl skersai kelio, Houvai.
- Manai galėsiąs ją paguosti? Būdamas žmogus?
- Aš nepritariau jūsų šlykščiam sumanymui...
Džaredas atsakė dar tyliau, bet garsas urvuose toli sklinda.
- Šį kartą tai neturi reikšmės. Tu vienas iš mūsų, Janai. Jos priešas.
Ar girdėjai,
bar kąJai
pavirtom. ji tada pasakė?
nereikia tavoJipaguodos.
šaukė „pabaisos". Štai kuo mes jai da
- Duok prožektorių.
Daugiau juodu nekalbėjo. Po minutės išgirdau, kad vienas iš jų lėtai
ateina link manęs. Užmerktas akis vėl nutvilkė šviesa ir vokus nudažė
raudonai.
Dar stipriau susigūžiau, nes maniau, kad jis mane palies.
Janas tyliai atsiduso. Išgirdau, kad atsisėda ant akmeninių grindų,
ne šalia, kaip spėjau, o netoliese.
Prožektorius spragtelėjęs užgeso.
Laikas slinko, o aš įsitempusi laukiau, kad Janas ims mane kalbinti,
bet jis sėdėjo toks pat nebylus kaip ir aš.
Galiausiai lioviausi laukusi ir vėl ėmiau gedėti. Janas netrikdė man
ramybės. Sėdėjau didžiulėje juodoje skylėje, kažkur kalno viduriuose,
ir apraudojau mirusias sielas. Su žmogumi pašonėje.
41 SKYRIUS
DINGUSI
Tris dienas Janas prasėdėjo su manimi tamsoje.

JeiBet
dens. išeidavo, tai tik man
valgė vienas, trumpam:
kąsnisatnešdavo ko norsIrištaivirtuvės
nelindo burnon. ir van
tik iš pradžių:
supratęs, kad prie maisto nesiliečiu ne dėl to, jog neturiu apetito, Janas
daugiau irgi neprarijo nė trupinėlio.
Jam išėjus subėgiodavau prispausta reikalo. Gerai, kad šalia garmė
jo stipriai dvokiantis sieringas šaltinis. Vėliau, užsitęsus mano badme
čiui, nebereikėjo ir to.
Bet be miego negalėjau ištverti, praėjo laikas ir akys ėmė negailes
tingai merktis. Išsitiesiau ant pliko akmens ir nugrimzdau į slogų sa
pną. Prabudusi pajutau, kad mano galva ir pečiai guli Janui ant kelių.
Suvirpėjau iš pasibjaurėjimo ir atšlijau - daugiau jis nebandė manęs
liesti. Susmukau ant akmenų ir vėl neramiai užmigau. Pakirdusi susi-
riesdavau į kamuoliuką ir toliau gedėjau mirtinoje tyloje.
- Prašau, - sušnibždėjo Janas trečią dieną, bent jau aš maniau, kad
trečią, nes šitoje juodoje, tylioje skylėje laikas tekėjo nenuspėjama vaga.
Tada buvo pirmas kartas, kai jis prakalbo.
Žinojau, kad prieš mane stovi padėklas su maistu. Janas pristūmė jį
artėliau ir padėklas įsirėmė man į koją. Krūptelėjusi atsitraukiau.
- Prašau, Klaja. Suvalgyk ką nors.
Delnu palietė
- Prašau, manmanęs
nereikia ranką,nekęsti.
bet pajutęs,
Aš taipkad drebu, Jei
gailiuosi. atitraukė.
tik būčiau žino
jęs... Būčiau nė už ką neleidęs... viską padaręs, kad tik juos sustabdyčiau.

Jis niekada jų nesustabdys. Jis tik vienas iš daugelio. Ir, kaip sakė
Džaredas, anksčiau tam neprieštaravo. Aš buvau priešas. Net patys gai
lestingiausi žmonės tą mažytę kruopelę malonės ir atjautos, kuri jiems
duota, palieka saviems.
Neabejojau, kad daktaras sąmoningai niekada nesukeltų skausmo
kitam žmogui. Dabar, žinodama, koks jis jautrus, abejojau, ar gebėtų į
tai net žiūrėti. Bet aš kirminas, šimtakojis. Kodėl jam turėtų rūpėti kaž
kokių ateivių agonija? Juk jie svetimi, jie ne žmonės. Kas galėtų suturėti
jo budelišką ranką, pasirengusią lėtai, gabalėlis po gabalėlio supjaustyti
juos į dalis? Net jei tai būtų nekaltas kūdikis. Juk jis neturi žmogiškos
burnos, kad išrėktų savo kančią.
- Turėjau tau pasakyti, - sušnibždėjo Janas.
Negi tai dabar svarbu? Ar kas būtų kitaip, jei būčiau pirmiau apie tai
išgirdusi iš jo, o ne savo akimis pamačiusi sumaitotus sielų palaikus?
Ar dabar ne tiek kentėčiau?
- Maldauju, pavalgyk.
Vėl stojo tyla. Dar kokią valandą abu nekrutėdami pratūnojome
tamsoje.
Tada Janas atsistojo ir lėtai išėjo.
Visi jausmai nusilpo ir išsitrynė netekdami prasmės. Tą akimirką
nekenčiau kūno, prie kurio buvau pririšta. Nejau ta tuštuma atsivėrė
dėl to, kad išėjo Janas? Juk pagaliau gavau tai, ko taip troškau, - vie
natvę. Tai kodėl liūdžiu? Aš norėjau, kad tas žmogus, ta pabaisa grįžtų
atgal, ir kartu suvokiau, kaip tai siaubinga.
Mano vienatvė ilgai netruko. Nežinau, ar Janas ir patraukė ieškoti
mūsų pakvaišusio išminčiaus, ar Džebas pats lūkuriavo prie išėjimo,
bet netrukus išgirdau artėjant nerūpestingą senioko švilpavimą.
Švilpčioti nustojo keli žingsniai nuo manęs, kitą sekundę kažkas
garsiai spragtelėjo ir akis nudegino ryškiai geltona šviesa. Apžilpinta
bejėgiškai sumirksėjau.
Džebas padėjo prožektorių ant žemės spindulį nukreipdamas į vir
šų. Ant lubų išryškėjo aiškiai apibrėžtas geltonas apskritimas, o mes
abu atsidūrėme plačiame išsklaidytos šviesos rate.
SIELONEŠĖ • 459
Džebas prisėdo šalia manęs ir senatviškai pūkšdamas atsirėmė į

sieną. -*
- Ketini numarinti save badu? Ar toks tavo genialusis planas?
Sėdėjau nuleidusi akis į akmenines grindis.
Nenorėjau net pačiai sau pripažinti, kad mano gedulas baigėsi. Už
tektinai prisisielvartavau. Nepažinojau nei to vaiko, nei tos kitos sielos,
atsisveikinusių su gyvenimu siaubo urve. Negaliu amžinai liūdėti tų,
kurių nepažinojau. Mane apėmė pyktis.
- Jei nori mirti, yra lengvesnių ir greitesnių būdų.
Lyg aš to nežinočiau.
- Tai atiduokite mane daktarui, ko laukiate? - pagiežingai sukvarkiau.
sau,Džebas
lyg to irnenustebo
tikėjosi. išgirdęs tokius mano žodžius. Linktelėjo pats
- Nejau manei, kad mes taip paprastai pasiduosime, Klajokle? -
Džebo balsas skambėjo rūsčiai ir rimtai kaip niekada. - Žmonių išgy
venimo instinktas stipresnis už viską. Privalome rasti būdą, kaip susi
grąžinti savo protą. Vieną dieną zombiu gali virsti bet kuris iš mūsų.
Ar įsivaizduoji, kiek žmonių, kuriuos mylėjome, jau praradome? Ir ne
galvok, kad mums lengva. Anaiptol, - tęsė jis. - Dokas vos gali ištverti
eilinę nesėkmę, tu pati matei. Tačiau tokia mūsų tikrovė, Klaja. Toks
pasaulis. Mes pralaimėjome kovą. Galima sakyti, kad jau neegzistuoja
me. Mes paprasčiausiai norime išsigelbėti.
Pirmą kartą Džebas kalbėjo su manimi kaip su siela, nieko bendra
neturinčia su žmogumi. Pamaniau, kad jis visada jautė tą skirtumą. Na
ir kas, jis vienas iš daugelio, dar viena pabaisa, tik pagarbi.
Šiaip ar taip, negalėjau paneigti, kad tai, ką jis kalbėjo, yra tiesa ar
bent jau turi prasmę. Patirtas sukrėtimas praėjo ir aš vėl tapau savimi.
Sąžiningumas buvo užkoduotas mano prigimtyje.
Keli žmonės vis dėlto matė pasaulį mano akimis, bent jau Janas.
Vadinasi, aš irgi galiu juos suprasti. Jie pabaisos, taip, bet gal pabaisų
elgesį irgi galima

Aišku, kova užpateisinti?
gyvenimą jiems reiškė vien jėgą ir prievartą. Dantis
už dantį, akis už akį. Jie tiesiog neįsivaizduoja, kad gali būti kitas kelias.

Tik ar galima juos dėl to kaltinti? Kad tik tokia išeitis užprogramuota
jų genuose?
Kostelėjau, bet dėl ilgo tylėjimo gerklė buvo tarsi apkerpėjusi.
- Kūdikių mėsinėjimas nieko neišgelbės, Džebai. Dabar jie visi
negyvi.
Kokią minutę jis tylėjo.
- Mes negalime atskirti jūsų jauniklių nuo suaugusiųjų.
- Taip, žinau.
- Tavo rūšis mūsų vaikų nesigaili.
- Tačiau mes jų nekankiname. Mes niekada niekam sąmoningai ne-
sukėlėme skausmo. Niekada.
- Jūsų nusikaltimas daug šiurpesnis. Jūs juos sunaikinate.
- Jūs darote abu nusikaltimus.
- Taip, tiesa. Nes tai vienintelis mums žinomas būdas. Turime ban
dyti. Privalome kovoti. Kovoti arba nuleisti rankas ir mirti, - ir pasi
sukęs į mane kilstelėjo vieną antakį tarsi sakydamas, kad kaip tik taip
dabar elgiuosi aš.
Atsidusau ir paėmiau vandens butelį, kurį rūpestingasis Janas buvo
palikęs man prie kojų. Užsiverčiau ir išgėriau vienu mauku, tada dar
kartą atsikrenkščiau.
- Taip jūs nieko nepasieksite, Džebai. Galite ir toliau pjaustyti mus į
gabalus, tačiau tik išžudysite vis daugiau mąstančių būtybių. Jūsiškių ir
mūsiškių. Nors mes sąmoningai nežudome, tačiau nesame silpni, toli
gražu. Gal mūsų čiuptuvai ir atrodo plonyčiai kaip sidabriniai plaukai,
tačiau jie stipresni už jūsų organus. Nejau nesupranti? Daktaras pjaus
to į gabalėlius mūsiškius, o jų galūnės sudrasko jūsų smegenis.
- Lieka gabalas varškės, - sutiko Džebas.
Tai įsivaizdavusi užsidengiau burną, kūną stipriai sutampė.
- Patikėk, mane nuo viso to irgi pykina, - sutiko jis. - Dokas baigia
palūžti. Kiekvieną kartą, kai jau mano radęs atsakymą, viskas nueina
šuniui
nevirstųantkoše.
uodegos. Jis sielų
Bet jūsų išbandė viską,narkozė...
neveikia kas tik įmanoma, kad smegenys
net nuodai.
Iš siaubo mano gerklė vėl pasidarė gargždi kaip smėlio pripilta.
SIELONEŠĖ • 461
- Žinoma, ne. Mūsų cheminė sandara visiškai kitokia.

- Kartą vienas jūsiškis, regis, suvokė, kas jo laukia. Dokui nespėjus
žmogaus apsvaiginti, sidabrinis padaras sudraskė jo smegenis. Aišku, to
nesužinojome, kol Dokas neatvėrė kaukolės. Vaikinas tiesiog susmuko.
Prisipažinsiu, nustebau. Maža to, toks poelgis mane pribloškė. Ta
siela tikriausiai buvo labai drąsi. Aš niekada neturėjau tiek narsos, net
kai patekau į urvus ir galvojau, kad jie ketina mane kankinti. Vis dėlto,
kad ir kokių baisybių buvau prisigalvojusi, niekada neįsivaizdavau, jog
jie bandys atsakymą gauti taip primityviai - skalpeliu. Šis būdas, mano
akimis, buvo toks beprasmis, kad net neatėjo į galvą.
- Džebai, mes palyginti mažos būtybės, visiškai priklausomos nuo
sielonešių, dažniausiai priešiškai nusiteikusių. Negalėtume išgyventi
taip ilgai, jei neturėtume apsaugos.
- Neneigiu, tai jūsų teisė. Tik sakau tau, kad mes nenuleisime ran
kų, kad kovosime, kaip sugebėsime ir kiek leis mūsų jėgos. Patikėk,
mes irgi nežudome iš malonumo ar tuščio smalsumo. Paprasčiausiai
siekiame savo tikslo. Ir atmink: mes kovosime, eisime iki galo.
Mūsų žvilgsniai susikirto.
- Tada turite mane atiduoti Dokui. Kuo dar naudinga galėčiau
jums būti?
- Na, na, Klaja, nenusišnekėk. Mes, žmonės, negalime pasigirti to
kia geležine logika kaip jūsiškiai. Palyginti su jumis, Dievulis dosniai
mums visko atseikėjo - ir gėrio, ir blogio. Hm, gal blogio ir daugiau.
Aš linktelėjau, bet jis kalbėjo toliau nekreipdamas į mane dėmesio.
- Žmogų mes vertiname už jo individualumą. Tiesą sakant, gal net
per daug. Kiek žmonių, kalbant abstrakčiai, gali... paimkime kad ir Pei-
džę... kas žino, kiek žmonių ji paaukotų, kad tik Endis liktų gyvas? Tik
to niekad nesuprasi, jei į žmoniją žiūrėsi kaip į minią beveidžių indi
vidų. O taip, kaip į tave žiūrime mes... - tęsė jis. - Vėlgi, jei žvelgtume
visos žmonijos akimis... tai, aišku, atrodytų visiška beprotybė. Tačiau
čia yra žmonių, kurie nelaiko tavęs paprasta ateive... Jiems svarbi tavo
individualybė. Prisipažinsiu, aš esu vienas iš jų. Laikau tave savo drau
ge, Klaja. Bet vėlgi, jei tu manęs nekenti... tuomet tai viską keičia.
- Taip nėra, Džebai, aš nejaučiu tau neapykantos. Tik...

- Taip?
- Tik neįsivaizduoju, kaip galėsiu toliau čia gyventi žinodama, kad
gretimame urve jūs ir toliau mėsinėjate sielas. Ir pabėgti negaliu. Ar
supranti, ką noriu pasakyti? Aš neturiu kitos išeities, tik gultis po dak
taro peiliu, - ir suvirpėjau.
Džebas labai surimtėjo.
- Sutinku su tavimi. Tikrai būtų negarbinga prašyti, kad taikstytu-
meisi su ta skerdykla.
Mano širdis nusirito į kulnus.
- Tada, Džebai, jei galiu rinktis, prašau tik vienos malonės - nušau
kiteSenukas
mane, - nusijuokė.
sušnibždėjau.
- Nusiramink, mieloji. Niekas čia nešaudo mano draugų. Ir ne
pjausto. Žinau, kad tu nemeluoji, Klaja. Jei pasakei, kad mūsų bandy
mai beviltiškai pasmerkti, vadinasi, turime daug ką permąstyti. Pa
sakysiu vaikinams, kad daugiau neneštų naujų sielų. Be to, ir Doko
nervai įtempti. Ilgai jis to neištvertų.
- O jei dabar meluoji tu? - paklausiau įtariai. - Iš kur man žinoti?
- Tada tau nelieka nieko kita, kaip pasitikėti manimi. Nesiruošiu
tavęs nušauti. Kaip ir neketinu leisti tau badauti. Suvalgyk ką nors, vai
ke. Tai įsakymas.
Giliai įkvėpiau ir pabandžiau viską apgalvoti. Taip ir nesupratau, ar
mes susitarėme, ar ne. Gyvendama šiame kūne aš jau dėl nieko negalė
jau būti tikra. Per daug prisirišau prie mane supančių žmonių. Laikiau
juos savo draugais. Pabaisas, kurių apimta jausmų jau nebegalėjau ne
šališkai vertinti.
Džebas paėmė storą kukurūzų duonos abišalę, permirkusią prisi
vogtu medumi, ir įdavė man.
Duona suiro į mažus gurinius ir jie nemaloniai aplipo pirštus. Dar
kartą sunkiai
- Gera atsidususi
mergaitė! Štaiėmiau laižytisdarmedų
ir įveikėme vienąnuo rankos.
kliūtį! Matai, panorėjus
galima išspręsti bet kokį sunkumą. Tik neprarask vilties.
SIELONEŠĖ • 463
- Neprarask vilties, - sumurmėjau lasiodama saldžius trupinius

nuo delno ir netikėdama papurčiau galvą. Tik Džebas...
Grįžo Janas. Kai įžengęs į apšviestą ratą mano rankoje pamatė duo
ną, jo veidą nutvieskė begalinis džiaugsmas ir palengvėjimas. O mane
ėmė graužti^sąžinė.
Tvirtai žinojau, kad tyčia nieko negalėčiau įskaudinti ar tuo labiau
suteikti fizinių kančių, bet dabar supratau, kaip sielvartavo Janas - vien
dėl to, kad aš buvau nelaiminga. Pati to nenorėdama įskaudinau jį iki
širdies gelmių. Kokie keisti tie žmonių jausmai, susipynę, susiraizgę
tarsi siūlų kamuolys - nei pradžios, nei galo. Kokia painiava!
- Štai kur tu, Džebai, - tarė prislopintu balsu ir atsisėdo prie senu
ko. - Džaredas taip ir manė, kad rasiu tave čia.
Pasislinkau per pusę pėdos link Jano, raumenis gėlė nuo ilgo sėdė
jimo nejudant, ir uždėjau pirštus jam ant rankos.
- Atleisk, - sušnibždėjau.
Jis apsuko ranką delnu į viršų ir stipriai suspaudė man pirštus.
- Tau nereikia manęs atsiprašinėti.
- Turėjau susivokti. Džebas teisus. Žinoma, kad jūs kovosite. Kaip
galėjau jus kaltinti?
- Tau čia atsiradus viskas pasikeitė. Tai turi liautis.
Tik man atrodė kitaip: man čia atsiradus jie turėtų dar uoliau ieško
ti atsakymo į savo klausimus. Kaip išplėšti mane iš šio kūno ir atgauti
Melani. Kaip mane sunaikinti, kad ji vėl būtų kartu su jais.
- Kare viskas galima, - sumurmėjau bandydama išspausti šypseną.
- Ir meilėje. Pamiršai kitą posakio dalį, - vos vos šyptelėjo Janas.
- Gerai, balandėliai, užteks burkuoti, - įsiterpė Džebas. - Aš dar
nebaigiau.
Smalsiai sužiurau į jį. Ko dar neapkalbėjome?
- Pirmiausia, - sunkiai atsiduso jis, - pažadėk, kad neprarasi galvos.
Sustingau ir stipriai suspaudžiau Janui pirštus.
Šis neramiai dėbtelėjo į Džebą.
- Nori jai pasakyti? - paklausė.
- Kas dar? - aiktelėjau aš. - Kas dar atsitiko?
pažįstami, tie, kuriuos laikiau savo draugais. Ir Džeimio. Kodėl jie čia?
Nejau jam taip blogai, kad rūpestis neleidžia atsitraukti?
- Klaja, - pasakė kažkuris. Heidė. - Klaja atėjo.
- Praleiskite ją, - paliepė Vesas. Ir paplekšnojo Džebui per petį. -
Šaunuolis.
Praslinkau pro susibūrusius žmones nė nežvilgtelėdama į juos. Jie
prasiskyrė praleisdami mane, antraip būčiau užlipusi tiesiai ant jų. Nie
ko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko negalvojau, tik judėjau į priekį
kaip marionetė.
Pro aukštus urvo skliautus sruvo ryški šviesa. Urve, be Džeimio,
buvo daktaras ir Džaredas. Abu nieko daugiau neleido vidun. Džaredą
pastebėjau ne iš karto.
rankas už nugaros. TaipJisstovėdavo
gunksojotik
atsišliejęs
tada, kaiį būdavo
galinę sieną,
išties sunėręs
suneri
męs. Dokas klūpojo prie didžiojo čiužinio, ant kurio tysojo Džeimis -
ten, kur jį ir palikau.
Ak, kodėl jį palikau?
Liguistai išraudęs Džeimio veidas rasojo stambiais prakaito lašais.
Dešinė kelnių klešnė buvo nurėžta, tvarstis nuimtas. Pati žaizda ne
atrodė nei didelė, nei baisi - dviejų colių pjūvis lygiais kraštais. Tik
jos pakraščiai buvo grėsmingai užraudę, audiniai aplink ištinę, oda ne
sveikai žvilgėjo.
- Klaja, - iškvėpė Džeimis pamatęs mane. - Tau nieko neatsitiko...
Kaip aš džiaugiuosi, - sušnibždėjo jis.
Susmukau šalia jo ant kelių parklupdydama ir Janą. Paglosčiau
Džeimiui skruostą: oda po mano delnu degte degė. Netyčia alkūne už
gavau daktarą ir jis supratingai atsitraukė. Nė nežvilgtelėjau į jį, man
buvo vis vien, kokius jausmus dabar išduoda jo veidas - pasibjaurėji
mą ar kaltę.
- Džeimi, mielasis, kaip jautiesi?
- Kvailai, - atsakė išsišiepdamas. - Kaip paskutinis mulkis. Ar gali
patikėti? - mostelėjo
Ant pagalvės į koją.
gulėjo - Ir atsitik
drėgnas tu manPradėjau
rankšluostis. taip. šluostyti įkaitu
sią Džeimio kaktą.
SIELONEŠĖ • 467
- Tu pasitaisysi, - pažadėjau jam. Nustebau, kaip ryžtingai, net

nuožmiai suskambo mano balsas.
- Žinoma. Menkniekis. Tik Džaredas neleido tavęs aplankyti... - jo
veidas apniuko. - Aš viską žinau... Klaja, aš...
- Ššš. Daugiau negalvok apie tai. Džeimi, atleisk, nežinojau, kad
taip sergi, būčiau daug anksčiau atėjusi.
- Aš nesergu. Tik šiaip... truputį negaluoju. Kvailas užkrėtimas.
Džiaugiuosi, kad atėjai. Siaubinga buvo gulėti čia ir nežinoti, kaip tu.
Gerklėje įstrigo gumulas, niekaip negalėjau jo nuryti. Pabaisa?
Mano Džeimis? Niekada. Tai neįmanoma.
- Girdėjau, kad pamokei Vėsą tądien, kai grįžome, - išsiviepė Džei
mis kone iki ausų. - Velnias, gaila, kad nemačiau! Įsivaizduoju, kaip
džiūgavo Melani.
- Tikrai, - patvirtinau irgi plačiai nusišypsodama.
- Kaip ji? Ar labai jaudinosi?
- Aišku, kad jaudinosi, - sumurmėjau staiga nustėrusi. Žiūrėjau,
kaip Džeimio kakta slenka drėgnas rankšluostis, tarytum ne mano
ranka jį laikytų.
Melani. Tik dabar suvokiau, kaip seniai ją girdėjau. Kur ji?
Perkračiau galvą ieškodama pažįstamo balso. Tyla. Vien spengian
ti tyla. Kur ji dingo? Kodėl nekalba su manimi? Džeimio oda degino
pirštus. Ar ji nejaučia šito liguisto karščio? Kodėl tada nepuola į paniką
kaip aš?
- Klaja, kas tau? - paklausė Džeimis. - Tau bloga?
- Aš... paprasčiausiai pervargau, Džeimi. Atleisk. Aš tik... kiek
nesava.
Jis neramiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Prastai atrodai.
O dangau, ką aš padariau? Kaip jam paaiškinsiu?
- Viskas gerai, Džeimi, man tik reikia nusiprausti ir...
- Klaja, dėl manęs nėra ko nerimauti, tikrai. Tau reikia pailsėti. Ir
pavalgyk, gerai? Tu labai išbalusi.
- Dėl manęs nesijaudink.

- Aš ko nors atnešiu, - pasakė Janas. - O tu, vaike, tikriausiai irgi

išalkai?
- A... nelabai...
Nustebusi žvilgtelėjau į Džeimį. Nelabai? Juk jis visuomet būdavo
alkanas.
- Pasiųsk ką nors kitą, - pasakiau Janui stipriau suspausdama jam
ranką.
- Gerai, - nors veidas išliko ramus, balse pajutau nuostabą ir neri
mą. - Vėsai, suvaikščiok į virtuvę. Ir atnešk ko nors Džeimiui, gerai?
Dedu galvą, kad kai grįši, jis bus alkanas kaip vilkas.
Įdėmiai nužvelgiau Džeimio veidą. Paraudęs, bet akys aiškios. Nie
ko neatsitiks, jei paliksiu kelioms minutėms.
- Džeimi, ar nesupyksi, jei trumpam atsitrauksiu? Noriu bent veidą
nusiprausti. Jaučiuosi... bjauriai.
Vis dėlto jis pajuto netikrumo gaidelę balse. Susiraukė, tačiau atsa
kė nesupyksiąs.
Pakilau, vėl trūktelėjau ir Janą.
- Grįšiu po minutės. Gali nusistatyti laiką.
Jis nusijuokė iš nevykusio mano pokšto.
Išeidama ant pakaušio pajutau įdėmų žvilgsnį. Džaredo arba
Doko - nežinau. Man buvo tas pats.
Koridoriuje stoviniavo vienas Džebas, visi kiti išsiskirstė, matyt,
įtikinti, kad Džeimis sveiksta. Dėdulė smalsiai pakreipė galvą ban
dydamas perprasti, kas čia vyksta, aiškiai nustebęs, kad taip greitai ir
netikėtai atsitraukiau nuo Džeimio. Neabejojau, kad irgi suprato, jog
apsimetinėju.
Nuskubėjau koridoriumi, kuo toliau nuo tiriančio jo žvilgsnio. Ži
noma, iš paskos tempiau ir Janą.
Netrukus atsidūrėme urve, kur susiėjo visi miegamųjų tuneliai, bet,
užuot pasukusi link didžiojo urvo, nėriau į vieną tamsų koridorių -
pirmą pasitaikiusį. Laimei, jis buvo tuščias.
- Klaja, kas...
- Janai, man reikia tavo pagalbos, - balsas virpėjo nuo įtampos.
SIELONEŠĖ • 469
- Ko tik paprašysi. Juk žinai.
Abiem rankomis suėmiau jo veidą ir pažvelgiau j akis. Koridoriaus
tamsoje vos galėjau įžiūrėti įstabų jų spindesį.
- Noriu, kad mane pabučiuotum, Janai. Dabar. Labai prašau.
42 SKYRIUS
PRIVERSTA
Iš netikėtumo Janui atvipo žandikaulis.

- K-ką?
- Paskui paaiškinsiu. Tai nesąžininga tavo atžvilgiu, bet... prašau.
Tiesiog pabučiuok mane.
- Ir nepradėsi dėl to krimstis? O Melani? Ar nepasius?
- Janai! - pyktelėjau. - Prašau!
Apstulbęs jis apkabino mane per liemenį ir prisitraukė prie savęs. At
rodė toks sutrikęs, kad ėmiau abejoti, ar visa tai duos naudos. Man dabar
mažiausiai rūpėjo romantika, tačiau jis veikiausiai kitaip jautėsi.
Janas užsimerkė ir ėmė pamažu lenktis prie manęs - įprotis. Vos
prisilietęs lūpomis prie manųjų atsitraukė ir pažvelgė dar labiau neri
maudamas.
Niekas nepasikeitė.
- Ne, Janai, ne taip. Pabučiuok mane iš tikrųjų. Taip... kad užsidirb
tum antausį. Ar supranti?
- Ne. Nesuprantu. Kas tau yra?
Apsivijau rankomis jo kaklą. Jaučiausi keistai, tarsi žengčiau į dar
nepažintą žemę. Pasistiebiau ir lenkiau jo galvą žemyn, kol mūsų lūpos
vėl susilietė.
Su kitomis rūšimis nieko gera iš to nebūtų išėję: niekas nebūtų leidę
kūnui nustelbti proto. Kitų rūšių elgesio normos aiškiai apibrėžtos ir
suskirstytos pagal svarbą.
Bet Janas buvo žmogus. Ir jo kūnas atsakė į mano bučinį.
SIELONEŠĖ • 471
Stipriai prisispaudžiau lūpomis prie jo ir pajutusi, kad sutrikęs ke

tina mane atstumti, dar tvirčiau apglėbiau kaklą. Prisiminiau, kaip jis
pats bučiavo mane aną kartą ir pabandžiau jį lygiai taip pat įkaitin
ti. Nors ir nenorom, jo lūpos prasivėrė - supratau, kad jis pasidavė,
kad laimėjau, ir kūną užliejo svaigus virpulys. Sukandau apatinę lūpą
ir išgirdau, kaip Janui iš gerklės išsiveržia sunkiai slepiamas laukinis
urzgesys.
Daugiau nereikėjo jo vilioti. Viena ranka suėmė mano smakrą, kita
apkabino per liemenį ir taip prisispaudė, kad ėmė trūkti oro. Tyliai su
vaitojau ir Janas atsakė tuo pačiu, tik jo dejonė buvo dusli ir gili kaip
iš bedugnės. Mūsų atodūsiai susipynė, kvėpavimas susiliejo. Praradęs
savitvardą jis užgulė mane dar stipriau, pajutau, kad į nugarą skaudžiai
įsiremia aštrus akmuo. Janas viską pamiršo ir apimtas nepasotinamos
aistros vis labiau spaudėsi. Jaučiau jį kiekviena savo kūno ląstele.
Visame pasaulyje likome tik mudu du, niekas, jokia jėga nebūtų pa
jėgusi mūsų išskirti.
Tik aš ir Janas.
Tik mes vienu du.
Ir nieko daugiau.
Janas iškart pajuto, kai aš atvėsau. Tikriausiai pasąmonėje to laukė.
Vadinasi, neužsimiršo taip, kaip įsivaizdavau. Užgeso vos pajutęs, kad
mano rankos suglebo, tačiau veido neatitraukė, nosies galiuku švelniai
kuteno man nosį.
Mano rankos nusviro ir jis sunkiai atsiduso. Paleido mano liemenį
ir švelniai apglėbė kaklą.
- Dabar paaiškink, - tepasakė.
- Jos nėra, - sušnibždėjau, balsas iš jaudulio vis dar virpėjo. - Ne
galiu jos rasti. Net dabar.
- Melani?
- Negirdžiu jos! Janai, kaip galiu grįžti pas Džeimį? Jis supras, kad
meluoju! Negaliu prisipažinti, kad pamečiau jo seserį! Jis serga! Kaip
jam tai pasakyti?! Iš sielvarto jis dar labiau įsiligos. Aš...
Janas prispaudė pirštus man prie lūpų.
472 * STE PHE NI E MEYER

- Ššš, nusiramink. Pagalvok, kada paskutinį kartą girdėjai ją kalbant.

- Ak, Janai! Po to, kai pamačiau... kai pamačiau visa tai ligoninėje.
Ji bandė juos apginti... aš pradėjau ant jos rėkti... ir... liepiau dingti,
išnykti! Nuo tada jos negirdėjau. Aš jos nerandu!
- Ša, Klaja, nusiramink, - meiliai sušnibždėjo glostydamas spindin
čiomis akimis. - O dabar gerai pamąstyk, ko iš tikrųjų trokšti. Žinau,
kad nenori nuliūdinti Džeimio, tačiau jis pasitaisys, nors ir kas būtų.
Todėl pasvarstyk, ar nebūtų geriau, bent jau tau, jei...
- Ne! Aš negaliu sunaikinti Melani! Negaliu. Tai būtų siaubinga.
Tapčiau tokia pat pabaisa!
- Gerai, gerai, suprantu. Ššš. Vadinasi, turime ją rasti.
Pradėjau
- Tada... -kaip pamišusiatsiduso.
jis sunkiai kinkuoti- galva.
Tada... reikia, kad jausmai aptem
dytų tau protą, ar ne?
- Nesuprantu tavęs.
Puikiai supratau, tik bijojau tai pripažinti.
Bučiuoti Janą yra viena. Tuos bučinius netgi pavadinčiau maloniais,
jei dabar manęs taip nekamuotų nerimas. Tačiau sudėtingesniam iš
bandymui aš nebuvau pasirengusi. Ir kaip galėčiau? Melani stačiai pa
siustų, jei taip pasinaudočiau jos kūnu. Ar tikrai tai vienintelis būdas ją
susigrąžinti? O Janas? Juk tada jį be galo įskaudinčiau.
- Grįšiu po sekundės, - pažadėjo Janas. - Niekur neik.
Dėl tikrumo dar prispaudė mane prie sienos ir išnyko tunelio
tamsoje.
Vos susilaikiau nenubėgusi jam pavymui. Troškau sekti iš paskos,
kad žinočiau, kur eina ir ką ketina daryti. Pirmiausia reikėjo pasikal
bėti, viską apmąstyti. Bet neturėjau tam laiko. Manęs laukė Džeimis ir
anksčiau ar vėliau jis paklaus apie Melani. Nesugebėsiu jam sumeluoti.
Ne, iš tikrųjų jis laukė visai ne manęs, o Melani. Ką aš padariau? O jei
gu ji dingo? Visiems laikams?
jam- reikalinga.
Mel! Ak, Mel,
Mel, grįžk! Melani,
jis serga. tu reikalinga
Ar girdi mane, Mel?Džeimiui.
Ar girdi, Ne aš - tu
ką sakau?!
Jis serga!
SIELONEŠĖ • 473
Kalbėjau su savimi, žodžius sugėrė slopi tunelio tyla.

Rankos tirtėjo iš baimės ir įtampos. Ilgiau laukti neturėjau jėgų.
Nerimas vis kaupėsi ir nuodijo ląstelę po ląstelės. Jei dar kiek čia pas
tovėsiu, išprotėsiu.
Tą akimirką išgirdau žingsnius. Ir balsus: Janas grįžo ne vienas. Su
trikau taip, kad apskritai apie nieką negalėjau mąstyti.
- Tiesiog galvok, kad tai dar vienas... bandymas, - išgirdau sakant
Janą.
- Gal kuoktelėjai? - subliuvo Džaredas. - Ar čia vienas iš tavo ne
sveikų juokelių?
Širdis nusirito į kulnus.
Kad jausmai aptemdytų protą. Štai ką jis turėjo omeny.
Kraujas suplūdo į skruostus, užkaitau smarkiau nei karštinės ka
muojamo Džeimio veidelis. Kodėl Janas taip su manimi elgiasi? Vos
susilaikiau nepabėgusi, nepasislėpusi kur nors, kur niekas manęs ne
rastų. Niekas niekada, kur iš užmaršties neištrauktų joks prožektoriaus
spindulys. Bet kojos drebėjo taip, kad negalėjau žengti nė žingsnio.
Janą su Džaredu pamačiau vos jiems įžengus į aštuonkojišką tune
lių sankirtą. Jano veidas buvo tarsi iškaltas iš akmens, vieną ranką laikė
uždėjęs Džaredui ant peties ir beveik stumte stūmė į priekį. Šis piktai ir
nepatikliai spoksojo į Janą.
- Čionai, - tarė Janas vesdamas Džaredą prie manęs. Prisispaudžiau
prie uolos, įmanydama būčiau į ją sulindusi.
Pamatęs mane, apmirusią iš baimės, Džaredas sustojo.
- Klaja, kas čia dedasi?
Priekaištingai dėbtelėjau į Janą ir pabandžiau pažvelgti Džaredui
į akis.
Bet nesugebėjau. Vietoje to įsispoksojau į jo pėdas.
- Aš pamečiau Melani, - sukuštėjau.
- Pametei?
Linktelėjau apimta siaubo.
- Kaip tai atsitiko? - jo balsas buvo ledinis ir aštrus kaip šiaurės
vėjas.
- Nežinau. Norėjau, kad ji užtiltų... bet ji visuomet grįždavo... iki

šiol visada... o dabar... aš jos negirdžiu... ir Džeimis...
- Ji dingo? - kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo nuslėpti kančios. Ji
buvo baisi.
- Nežinau. Aš jos nejaučiu.
Sunkus atodūsis.
- Kodėl Janas mano, kad turėčiau tave pabučiuoti?
- Ne mane, - sušnarėjau vos girdimai. - Pabučiuok ją. Tada, kai
bučiavai mus... pirmą kartą... ji taip įsiuto... buvo tokia gyva... Galbūt...
Ne. Neprivalai to daryti. Pabandysiu pati ją rasti.
Vis dar žiūrėjau į jo kojas ir pamačiau, kad jis žingtelėjo artyn.
- Manai, jeigu
Negalėjau ją pabučiuosiu...
net linktelėti. Oras įstrigo gerklėje.
Iki skausmo pažįstamos rankos perbraukė per kaklą ir apglėbė pe
čius. Širdis ėmė garsiai daužytis, išsigandau, kad Džaredas gali išgirsti.
Degino gėda, kad jis taip yra priverstas mane liesti. O jei Džaredas
mano, kad viską sugalvojo ne Janas, o aš?
O Janas? Nejau stovi ir žiūri? Kaip jis gali tai ištverti?
Viena ranka - atmintinai žinojau, ką jis darys, - nuslydo žemyn iki
riešo palikdama liepsnojantį pėdsaką. Kitos pirštais - taip, kaip būda
vo visada, - suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą.
Prisiglaudė vienu skruostu, kraujas užkaito, ir sušnibždėjo tiesiai
į ausį:
- Melani. Žinau, kad tu čia. Grįžk pas mane.
Jo skruostas nučiuožė žemyn. Džaredas kiek pakreipė mano veidą
ir lūpomis užspaudė burną.
Jis stengėsi bučiuoti švelniai. Tikrai stengėsi. Tačiau jo ketinimai
kaip ir aną kartą nuėjo perniek.
Tas prisilietimas buvo tarsi žiežirba: mano kūnas, išsiilgęs jo gla
monių, akimirksniu užsiliepsnojo. Džaredas buvo visur, tarsi sakingas
balzamas pripildė
braukė, oda įkaito kiekvieną ląstelę.
taip, kad liko Jo pirštaipėdsakas.
žioruojantis buvo kaip
Jo dagčiai - kur
goslios lūpos
skanavo mano veidą tarsi medų, kiekvieną jo lopinėlį. Aštrus akmuo
SIELONEŠĖ • 475
vėl įsirėžė į nugarą, bet dabar nejaučiau skausmo - viską užgožė lieps
nojanti aistra.
Panėriau pirštus jam į plaukus ir stipriai sugniaužusi dar arčiau pri
sitraukiau jo veidą. Pamiršusi gėdą kojomis apsivijau liemenį. Mūsų
liežuviai susipynė lyg dvi gyvatės ir mano protas pasidavė aistrai, bega
liniam mane apsėdusiam troškimui.
Atsiplėšęs nuo mano lūpų jis vėl prigludo prie ausies.
- Melani Straider! - sugrumėjo lyg pavasarinis griaustinis. - Tu
nepaliksi manęs! Jei mane myli, pasakyk tai! Įrodyk! Po velnių, Mel!
Grįžk! Aš negaliu be tavęs gyventi!
Ir vėl įsisiurbė man į lūpas kaip siautulingas gaivalas.
„Ak“,aš- jos
Bet vosnepasitikau.
girdimai sudejavo kažkur sąmonės
Ir nepasveikinau - degiauužkaboriuose.
apimta nevaldo
mos liepsnos.
Ir ta liepsna pradegino taką net iki Melani, iki to mažutyčio kampe
lio, kur ji merdėjo netekusi jėgų.
Abiem rankomis sugniaužiau Džaredo marškinėlius ir sukėliau
aukštyn. Dabar jos man sakė, ką daryti. Geležiniai jo gniaužtai susira-
kino man už nugaros taip stipriai, kad atėmė kvapą.
„Džaredai?" - sušnibždėjo Melani. Bandė susivokti, kur esanti, tik
kad bendras mūsų protas buvo toks susidrumstęs, jog vargiai ką besu-
sigaudysi.
Delnais jaučiau, kaip įsitempia jo pilvo raumenys, jis vis smarkiau
spaudėsi prie manęs, vos netraiškė plaštakų.
„Kas? Kur..." - kamavosi Melani pamažu nirdama iš užmaršties.
Akimirkai atsiplėšiau nuo jo, kad įkvėpčiau oro, ir jo lūpos nuslydo
kaklu žemyn. Degantį veidą panardinau Džaredo plaukuose ir gėriau į
save jo kvapą negalėdama pasisotinti.
„Džaredai! Džaredai! NE!"
Leidau jai užvaldyti savo rankas pasąmonės dalele blankiai suvokda
ma, kad kaipkartu

atitekėjusio tik tosudabar reikia.
krauju, nagaiRankos
įsikirtoantį odą,
jo liemens pritvinko
skaudžiai pykčio,
perdrėskė. Aš
taip Džaredą stūmiau, kad jis net kelis žingsnius palėkė atgal.
- NE! - mano lūpomis sušuko ji.

Prišokęs Džaredas suėmė rankas ir pajutęs, kad manęs nebelaiko
kojos, atrėmė į sieną. Ėmiau smukti nebeištverdama esybę draskančių
prieštaravimų.
- Mel! Mel!
- Ką tu darai?
Džaredas suvaitojo dusliu, gomuriniu balsu - jam palengvėjo.
- Žinojau, kad tu esi! Kad negalėjai išnykti. Ak, Mel.
Džaredas vėl įsisiurbė jai į lūpas, jai - ne man, nes dabar ji buvo
stipresnė už mane. Abi pajutome sūrsvą jo ašarų skonį.
Tada ji jam įkando.
Džaredas
Po minutės atšoko ir ašjįbe
išgirdau jėgų sukniubau ant grindinio.
juokiantis.
- Mano mergaitė! Vis dėlto tu radai ją, Klaja.
- Taip, - iškvėpiau.
„Kas per velnias, Klaja!" - suriko ji ant manęs.
„Kur tu buvai? Ar bent nutuoki, kokį pragarą turėjau praeiti, kad
tave surasčiau?"
„O taip, matau, kaip tu kentėjai."
„Patikėk, dar prisikentėsim. Abi", - pažadėjau jai. Buvęs sielvartas
vėl sėlino atgal į širdį.
Ji greitai perbėgo mano mintimis.
„Džeimis?"
„Kaip tik tai ir bandžiau tau pasakyti. Jam tavęs reikia."
„Tai kodėl mes ne su juo?"
„Jis dar per jaunas* kad matytų panašius vaizdus."
Ji dar kartą peržiūrėjo nesenus prisiminimus.
„O, čia dar ir Janas. Gerai, kad šią dalį praleidau."
„Aš taip nerimavau. Nežinojau, ką daryti..."
„Cha, nieko tokio. Einam."
-- Mel?
Ji čia. -Tik
paklausė
siunta.Džaredas.
Ir nekantrauja pamatyti Džeimį.
Džaredas apkabino mane per liemenį ir pakėlė nuo žemės.
SIELONEŠĖ • 477
- Gali siautėti, kiek nori, Mel. Tik neišnyk.

„Kiek laiko buvau pradingusi?"
„Tris dienas."
Dabar jos balsas sušnarėjo tyliau už vėją.
„O... kur aš buvau?"
„Tu nežinai?"
„Aš nieko... neprisimenu."
Mes sudrebėjome.
- Ar gerai jautiesi? - paklausė Džaredas.
- Pusė bėdos.
- Ar tai ji pirma... kalbėjo su manimi... taip garsiai rėkė?
- Taip.
- Ar ji... ar gali leisti jai dar pakalbėti?
Atsidusau. Buvau ties išsekimo riba.
- Pabandysiu, - ir užsimerkiau.
„Ar gali praeiti pro mane, išsiveržti į paviršių? - paklausiau jos. -
Ar gali su juo pasikalbėti?"
„Aš... Kaip? Pro kur?"
Mintyse susitraukiau į kamuoliuką palikdama jai laisvą kelią.
- Eikš, - sumurmėjau. - Pro čia.
Melani įtempė visas jėgas, bet nerado jokio tako.
Staiga mane vėl užgulė dusinančios Džaredo lūpos. Nustėrusi at
simerkiau. Ir pamačiau, kad jo akys atmerktos, auksu išmarginti vyz
džiai visai šalia, įbesti į mane.
Ji atkragino mano galvą su tokia jėga, kad jei ne Džaredas, būčiau
nugriuvusi.
- Liaukis ją bučiavęs! Neliesk jos!
Jis išsišiepė ir apie akis vėl susimetė mielos raukšlelės.
- Sveika, mažule.
„Nejuokinga."
Šiaip ne taip atgavau kvapą.
- Ji sako, kad
Džaredas tai nejuokinga.
tebelaikė mane apkabinęs per liemenį. Mus per liemenį.
Urve, kur susijungia visi tuneliai, buvo tuščia. Janas dingęs.
- Perspėju tave, Mel, - pasakė Džaredas vis dar plačiai šypsodama

sis. Supratau, kad erzina. - Geriau lik čia, nes aš už save neatsakau.
Nežinau, ko negalėčiau padaryti, kad tik tave susigrąžinčiau.
Tai išgirdusi sudrebėjau iš jaudulio.
„Pasakyk, kad jei dar kartą taip tave palies, aš jį pasmaugsiu."
Melani grasinimas irgi tebuvo pokštas.
- Ji grasina pasmaugsianti tave savo rankomis, - persakiau. - Ma
nau, juokauja.
Džaredas nusikvatojo apsvaigęs iš laimės.
- Klaja, kokia tu rimtuolė!
- Tavo pokštai nejuokingi, - sumurmėjau. Tik ne man.
Jis
„Ak,vėl- gardžiai nusikvatojo.
pasakė Melani. - Dabar matau, kad tu kenti."
„Negalėjau leisti, kad Džeimis tai sužinotų."
„Ačiū, kad sugrąžinai mane."
„Aš niekada nesunaikinsiu tavęs, Melani. Atleisk, kad negaliu duoti
daugiau."
„Dėkui."
- Ką ji sako?
- Šiaip... bandom susitaikyti.
- Kodėl ji neprakalbo anksčiau, kai leidai?
- Nežinau, Džaredai. Gal dėl to, kad mums dviem čia iš tikrųjų per
ankšta. Regis, aš negaliu visiškai pasitraukti jai iš kelio. Kad tai įvyktų,
turėčiau tarsi... sulaikyti kvapą... ne, ne tai... veikiau sustabdyti širdį.
Bet aš negaliu liautis egzistavusi. Nežinau kaip.
Jis neatsakė. Man širdį užgulė sunkus akmuo. Įsivaizduoju, kaip jis
apsidžiaugtų, jei rasčiau būdą tai padaryti.
Melani pabandė... ne, ji nepuolė man prieštarauti, bet pasistengė
mane nuraminti, paguosti, atsargiai rinko žodžius, galėsiančius sušvel
ninti mano kančią. Tik žodžiai buvo ne tie.
„O Janas?
tu turi Jis to neištvertų. Ir Džeimis tavęs pasiilgtų. Ir Džebas. Čia
tiek draugų."
„Ačiū."
SIELONEŠĖ • 479
Džiaugiausi, kad pagaliau grįžome į savo kambarį. Užuot pradėjusi
žliumbti, privalėjau galvoti ir apie kitką. Dabar ne laikas savęs gailėtis.
Šią akimirką buvo daug svarbesnių dalykų nei mano širdis, ir vėl su
daužyta į šipulius.
43 SKYRIUS
NEVI LTI S
Iš išorės atrodžiau suakmenėjusi kaip statula: stovėjau susidėjusi

rankas ant krūtinės,
nesikilnojo krūtinė. bejausmiu veidu, kvėpavau taip silpnai, kad net
O viduje šėlo audra: viskas vertėsi ir sukosi pašėlusiai greitai, tarsi
atomai būtų įgiję priešingą poliškumą ir stūmę vienas kitą su neįsivaiz
duojama jėga. Jaučiau, kad greitai plyšiu pusiau.
Tai, kad sugrąžinau Melani, Džeimio neišgelbėjo. Padariau viską,
ką galėjau, tik tas viskas prilygo niekam.
Koridoriuje šalia mūsų miegamojo grūdosi minia. Džaredas, Kailas
ir Janas ką tik grįžo iš žūtbūtinio reido - tuščiomis rankomis. Pilna
ledo šaltdėžė - tik tiek teparnešė tris dienas rizikavę savo gyvybe. Tru
dė darė kompresus ir dėjo juos Džeimiui ant kaktos, kaklo, krūtinės.
Galbūt ledas ir atvėsins įsisiautėjusį karštį, tačiau kiek užtruks, kol
šaltdėžė ištuštės? Valanda? Daugiau? Mažiau? Po kiek laiko jis vėl ims
merdėti?
Aš turėčiau keisti ledą, bet negalėjau pajudėti. Jei dabar bent krus
telėčiau, suirčiau į milijonus mikroskopinių dalelyčių.
- Nieko? - sumurmėjo daktaras. - Ar ieškojote...
- Visur, kur tik įmanoma, patikėk, - nedavė baigti Kailas. - Tai ne
nuskausminamieji, ne narkotikai, kuriuos žmonės slėpė. Antibiotikai
buvo laikomi lengvai prieinamose vietose, nenuostabu, kad juos visus
sunaikino. Jų paprasčiausiai neliko, Dokai.
Džaredas iš viršaus nebyliai spoksojo į išraudusį berniuko veidą.
SIELONEŠĖ • 481
Janas stovėjo šalia manęs.

- Nesikankink taip, - sušnibždėjo jis. - Džeimis išsikapstys. Jis iš
tvermingas.
Nevaliojau suregzti atsakymo. Tiesą sakant, net sunkiai suvokiau,
ką jis kalbėjo.
Daktaras priklaupė šalia Trudės ir palenkė Džeimio smakrą žemyn.
Nuo šaltdėžės dugno dubenėliu pasėmė truputį ledinio vandens ir su
varvino berniukui į burną. Jis sugargė ir sunkiai nurijo, tačiau akių
nepramerkė.
Sustingau taip, kad negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Regis,
dar kiek ir įaugsiu į uolą. Šią minutę troškau virsti šaltu, bejausmiu
akmeniu.
Jei plynoje dykumoje jie iškas Džeimiui duobę, turės ir mane pa
guldyti šalia.
„Kokio velnio jie sėdi rankas sudėję", - suurzgė Melani.
Aš buvau beprarandanti viltį, o ji niršo.
„Jie bandė. Norėjo..."
„Gerais norais pragaras grįstas! Džeimis negali mirti. Jie turi ban
dyti dar kartą."
„Beprasmiška. Net jei ir rastų pasenusių antibiotikų, vargu ar iš jų
būtų naudos. Šie vaistai niekam tikę, kiek žinau, ir anksčiau ne kiekvie
nam pagelbėdavo. Džeimiui jie nepadės. Jam reikia kažko daugiau. Ko
nors iš tiesų veiksminga."
Staiga galvon šovė mintis. Iš jaudulio ėmiau kvėpuoti giliai ir tankiai.
Jam reikia mūsų vaistų.
Mel ir aš netekome žado - tokia paprasta ir akivaizdi buvo ši išeitis.
Kaip anksčiau apie tai nepagalvojome?
Pravėriau sustingusias lūpas.
- Džeimiui reikia tikrų vaistų. Tokių, kokius naudoja sielos. Žūtbūt
turime jų gauti.
Daktaras
- Bet messkausmingai susiraukė.
neturime žalio supratimo, nei kokių vaistų reikia, nei
kaip jie veikia.

- Argi tai svarbu? - mano balsą užgožė Melani įniršis. - Jie veikia
ir jį išgelbėtų.
Džaredas įbedė į mane akis. Jano, Kailo ir kitų kambaryje žvilgsniai
irgi nukrypo į mane. Bet aš mačiau tik Džaredą.
- Klaja, mes negalime jų gauti, - pasakė Džebas. Balsas išdavė, kad
pralaimime. Net jis prarado viltį. - Tik atokiose vietose galime pasi
rodyti. O ligoninės knibždėte knibžda jūsiškių. Dvidešimt keturias
valandas per parą. Per daug pašalinių akių. Jei mus pagaus, Džeimiui
nepadėsime.
- Įsivaizduoju, - suurzgė Kailas, - su kokiu džiaugsmu šimtakojai
išgydytų jo kūną, kai tik prisikastų iki mūsų. Ir padarytų vienu iš savų.
Juk tu to ir sieki?
Atsisukusi rūsčiai dėbtelėjau į Kailą. Jo patyčios mane įsiutino, įsi
tempiau ir palinkau į priekį. Janas stabdydamas uždėjo ranką man ant
peties. Kažin, ar būčiau išdrįsusi pulti Kailą, bet kas žino: pastaruoju
metu visai nesitvardžiau.
Kai prakalbau, mano balsas buvo šaltesnis už ledą, be jokio jausmo.
- Tai galėtų jį išgelbėti.
Džaredas susimąstęs linktelėjo.
- Gal mažoje ligoninėje ir pavyktų. Ginklas sukeltų per daug triukš
mo, tačiau jei mūsų būtų gerokai daugiau, galėtume panaudoti peilius.
- Ne, - sustabdžiau jį apimta baimės, rankos bejėgiškai nusviro. -
Aš ne tai turėjau galvoje. Jokių žudynių...
Bet manęs niekas nesiklausė. Džebas ginčijosi su Džaredu.
- Ne, vaike. Tai tiesus kelias į mirtį. Kas nors vis tiek praneštų ieš
kotojams. Net jei ir pavyktų pabėgti, jie sukeltų ant kojų visas pajėgas,
ir mes anksčiau ar vėliau pakliūtume jiems į nagus.
- Palaukit. Ar galit...
Nė vienas nekreipė į mane dėmesio.
- Aš irgi nenoriu, kad vaikas mirtų, tačiau negalime dėl vieno rizi
kuoti
kurtasvisų gyvybėmis,
pasaulis. - pasakė
Negalime Kailas.
visi kišti galvą-į Žmonės miršta,
kilpą vien taipišgelbė
tam, kad jau su
tume vieną berniuką.
SIELONEŠĖ • 483
Išgirdusi taip ramiai ištartą nuosprendį Džeimiui, norėjau pasmaugti

Kailą. Aš to norėjau, ne Melani. Aš troškau išvysti, kaip melsta jo veidas,
kaip bejėgiškai jis žiopčioja gaudydamas paskutinį oro gurkšnį. Melani
jautė tą patį, tik dabar aiškiai skyriau, kiek įtūžio sklido iš mano širdies.
- Privalome jį išgelbėti, - pasakiau dar kartą, dabar daug garsiau.
Džebas pasisuko į mane.
- Mieloji, mes negalime kaip niekur nieko įžengti į ligoninę ir pa
prašyti tų vaistų.
Kaip tik tada man paaiškėjo dar viena paprasta ir akivaizdi tiesa.
- Jūs - ne. Aš galiu.
Kambaryje stojo mirtina tyla.
Galvoje
prastas išryškėjęs
atrodė. planas
Pasidalijau juoapstulbino,
su Melani.tarsi užbūrė
Ji buvo mane -Tai
sužavėta. tokstikrai
pa
padės. Mes išgelbėsime Džeimį.
- Niekas nieko neįtars. Sielos nežino, kas yra melas, net jei meluosiu
išsijuosusi, jos viską priims už gryną pinigą. Joms nė į galvą neateis,
kad galėčiau meluoti - juk aš viena iš jų! Sielos padarys viską, kad man
padėtų. Pasakysiu, kad susižeidžiau keliaudama po dykumą ar pana
šiai... O tada rasiu būdą likti viena ir paimsiu vaistų tiek, kiek įstengsiu
paslėpti. Tik pagalvokit! Parnešiu tiek, kad galėsime išgydyti visus čia
esančius. Jų užteks daugeliui metų. Mes išgydysime Džeimį! Ir kodėl
man anksčiau tai neatėjo į galvą? Būtume išgelbėję ir Valterį.
Pakėliau spindinčias akis. Argi nenuostabu?!
Man ši tiesa atrodė tokia akivaizdi ir paprasta, kad apimta jaudu
lio ne iš karto pamačiau, kokiais žvilgsniais jie mane varsto. Būčiau
klejojusi padebesiais dar ilgiau, jei ne Kailas, kurio jausmai buvo su
rašyti kaktoje.
Neapykanta. Įtarumas. Baimė.
Net Džebas, kaip niekas kitas mokėjęs slėpti mintis, žvelgė nepasi
tikėdamas.
Žmonių akysepamišo?
„Ar jie visai įskaičiauNejau
vienintelį atsaką
nemato, kad- tai
ne. jiems visiems galėtų
padėti?"

„Jie netiki manimi. Mano, kad ketinu juos išduoti. Išduoti Džeimį!“
- Prašau, - sušnibždėjau. - Tik taip galėsime jį išgelbėti.
- Kantri, bjaurybė! - nusispjovė Kailas. - Išlaukė savo progos.
Šį kartą tik per plauką susilaikiau neėmusi jo smaugti.
- Dokai, - sušnibždėjau maldaudama.
Jis nepakėlė akių.
- Net jei ryžtumės tave išleisti, Klaja... aš negaliu pasitikėti vaistais,
kurių nežinau. Džeimis ištvermingas. Jis susitvarkys.
- Mes surengsime dar vieną išpuolį, - guodė mane Janas. - Tikrai
surasime ką nors tinkama. Negrįšime, kol nerasime.
- To nepakaks.
Veidu ritosi ašaros. Akimis susiradau vienintelį žmogų, kurio kan
čia galėjo prilygti manajai.
- Džaredai. Tu juk žinai. Žinai, kad niekada neišduočiau Džeimio.
Ir kad galiu jį išgelbėti. Prašau.
Jis ilgai žiūrėjo į mane. Tada apžvelgė visą urvą trumpam sustoda
mas ties kiekvienu: Džebu, daktaru, Kailu, Janu, Trude. Ir tais, kurie
stovėjo už durų įtarumo užnuodytais veidais: Šeron, Violeta, Liusina,
Ridu, Džefriu, Hitu, Heide, Endžiu, Aronu, Vešu, Lile ir Kerol. Draugai
susimaišė su priešais ir visi kaip vienas žvelgė į mane Kailo akimis.
Džaredo žvilgsnis perbėgo antra susibūrusių žmonių eile, kurios aš ne
mačiau. Tada nuleido akis į Džeimį. Visi laukė užgniaužę kvapą.
- Ne, Klaja, - ištarė tyliai. - Ne.
Žmonės lengviau atsiduso.
Kojos sulinko per kelius, ėmiau svirti į priekį, prieš tai ryžtingai nu-
bloškusi įkyrias Jano rankas, vėl bandančias mane suturėti. Atropojau
prie Džeimio ir alkųne nustūmiau Trudę. Daugybė porų akių nebyliai
stebėjo mane. Nuėmiau ligoniui nuo kaktos kompresą ir uždėjau ant jo
dar aptirpusio ledo. Nugara jaučiau, kad jie visi įdėmiai žiūri į mane,
bet pati neregėjau nieko, akys aptemo nuo ašarų.
- Džeimi, Džeimi, Džeimi, - pradėjau rypuoti pusbalsiu. - Ak,
Džeimi,
NejauDžeimi, Džeimi.
man teliko aimanuoti tarsi užkeikimą kartojant jo vardą ir
keisti ledo kompresus?
SIELONEŠĖ • 485
Žmonės grupelėmis pradėjo skirstytis. Girdėjau koridoriumi tols

tant piktus balsus, jų žodžiai virto beprasmiu garsų kratiniu ir dar ilgai
aidėjo ausyse.
„Džeimi, Džeimi, Džeimi..."
- Džeimi, Džeimi, Džeimi...
Kai kambarys beveik ištuštėjo, šalia priklaupė Janas.
- Žinau, kad tu nerimtai... Bet noriu perspėti: jei pamėginsi, jie tave
nužudys, - sušnibždėjo jis. - Žmonės mano, kad po to, kas atsitiko...
ligoninėje, tu turi rimtą priežastį mus sunaikinti... Jis pasveiks, pama
tysi. Turi tuo tikėti.
Nusisukau. Kiek palaukęs, jis išėjo.
- Atleisk, irgi
Džaredas vaike, - sumurmėjo
išėjo. išlinguodamas
Nors negirdėjau žingsnių, Džebas.
iškart pajutau, kad jo
čia nėra. Ko gero, jis pasielgė teisingai. Jis nemylėjo Džeimio taip kaip
mes su Melani. Ir tai įrodė. Aišku, jis išėjo, kitaip ir būti negali.
Daktaras pasiliko. Kam? Kad bukai stebėtų mūsų kančią? Tiesą sa
kant, koks skirtumas, tedaro ką nori.
Popiečio šviesa ėmė blėsti, nuraudo, ją pakeitė pilka sutemų marš
ka. Ledas pamažu tirpo. Šaltdėžė liko tuščia. Jaučiau, kad Džeimis po
mano rankomis ima degti gyvas.
- Džeimi, Džeimi, Džeimi... - balsas ėmė gergžti ir trūkinėti, bet
negalėjau liautis aimanavusi. - Džeimi, Džeimi, Džeimi...
Urve sutemo taip, kad negalėjau įžiūrėti berniuko veido. Nejau ši
naktis jam paskutinė? Nejau paskutinį kartą matau jo veidą, jo gyvą
veidą?
Džeimio vardas lūpose pamažu virto šnabždesiu, vis tylesniu ir ty
lesniu, kol jį užgožė ramus Doko šnarpštimas.
Braukiau ir braukiau drungnu rankšluosčiu Džeimiui per veidą,
kaklą. Garuodamas vanduo vėsino kūną ir karštis kiek atlėgo. Pradė
jau tikėti, kad šiąnakt jis nemirs. Bet ilgai jo neišlaikysiu. Anksčiau ar
vėliau
Džeimiojis man
pasiduos. Ir išeis.
nėra ko Rytoj ar kitą dieną. Tada mirsiu ir aš. Be
gyventi.
„Džeimi, Džeimi, Džeimi", - vaitojo Melani.
„Džaredas mumis netiki", - vienu metu iš dviejų širdžių išsiveržė

dejonė.
Aplink buvo tylu. Spengianti kapų tyla. Joks garsas nedrumstė
mano sielvarto. Joks garsas nepranešė apie pavojų.
Staiga daktaras sušuko. Prislopintai, tarsi būtų įkniaubęs veidą į
pagalvę.
Tamsoje sunkiai jį įžiūrėjau. Dokas sumataravo rankomis, jo silu
etas keistai padidėjo, persikreipė - jis tapo panašus į pabaisą su daug
rankų. Mane apėmė siaubas. Tik šįkart neketinau bėgti: užguliau ne
judrų, bejėgį Džeimio kūnelį, kad apsaugočiau nuo visų pavojų. Širdis,
rodėsi, iššoks iš krūtinės.
Netrukus besiblaškančios rankos nurimo. Daktaras vėl ėmė knarkti,
tik garsiau ir storiau nei pirma. Kai Doko kūnas susmuko ant grindų,
nuo jo atsiskyrė šešėlis. Kažkieno siluetas minutę dunksojo tamsoje
nejudėdamas ir netardamas nė žodžio.
- Eime, - išgirdau Džaredo balsą. - Negalime gaišti laiko.
Širdis vos neplyšo iš džiaugsmo.
Jis tiki!
Atsistojau sunkiai ištiesdama sustingusius sąnarius.
- Ką padarei Dokui?
- Chloroformas. Greitai jis atsipeikės.
Atsisukusi paskubomis apipyliau Džeimį drungnu vandeniu, sušla
pinau drabužius ir čiužinį. Ligonis nė nekrustelėjo. Tikiuosi, kad tai
berniuką atvėsins ir jis atsilaikys, bent kol pabus daktaras.
- Sek paskui mane.
Lipau jam ant kulnų. Pusiau bėgom judėjome pirmyn: be garso, be
veik liesdamiesi pečiais. Džaredas laikėsi arčiau sienų, aš sekiau jį.
Jis stabtelėjo tik tada, kai atsidūrėme mėnesienos apšviestame dar
žo urve. Čia buvo tuščia ir tylu.
Tik dabar gerai jį apžiūrėjau. Ant peties kabojo šautuvas, prie diržo
buvo pritvirtintas
rankas. Jose laikė dėklas, iš jo kyšojo
tamsų audinį. Iškart peilio rankena. Džaredas pakėlė
supratau.
- Sutinku, užrišk man akis, - sukuštėjau nuolankiai.
SIELONEŠĖ • 487
Jis linktelėjo. Užsimerkiau, kol man ant akių juosė skepetą. Pasiža
dėjau, kad visą kelią neprasimerksiu.
Džaredas greitai ir tvirtai užmezgė mazgą. Kai baigė, kelis kartus
apsisukau aplink...
Mane sustabdė jo rankos.
- Pakaks, - tarė jis. Tvirtai apglėbė ir pakėlęs nuo žemės persimetė
mane per petį. Tyliai aiktelėjau iš nuostabos. Mano galva ir krūtinė
atsidūrė jam ant nugaros, veidu beveik liečiau šautuvą. Džaredas pri
sispaudė mano kojas prie krūtinės ir veržliai pasileido pirmyn, pusiau
bėgte. Aš kračiausi jam ant peties, kas žingsnis žandu bruožiau per jo
marškinėlius.
Neturėjau
spėti, mąstyti arsupratimo, kuriuo
nujausti. Visą keliu sutelkiau
dėmesį traukiame,į jobet ir nesistengiau
bėgimą, kad nesi-
blaškyčiau, net ėmiau skaičiuoti žingsnius. Dvidešimt, dvidešimt vie
nas, dvidešimt du, dvidešimt trys...
Takas tai leidosi, tai kilo: jaučiau iš to, kaip jo kūnas palinksta į prie
kį arba atsilošia. Stengiausi išmesti iš galvos visas kelio detales.
Keturi šimtai dvylika, keturi šimtai trylika, keturi šimtai keturiolika...
Pagaliau veidą nugairino sausas, tyras dykumos vėjas: mudu išniro
me iš urvų. Nors artėjo vidurnaktis, oras tebebuvo įkaitęs.
Džaredas nusikėlė mane nuo peties ir pastatė ant žemės.
- Čia lygu. Ar galėsi bėgti užrištomis akimis?
- Taip.
Jis stipriai suėmė mane už alkūnės ir be jokio gailesčio kiek įkabin
damas leidosi pirmyn. Lengva nebuvo. Iš pradžių keliskart vos nepar
griuvau, bet Džaredas spėdavo pagauti. Netrukus įgudau ir atsistojusi
ant iškilumo ar įmynusi į nedidelę duobutę neprarasdavau pusiausvy
ros. Bėgome tol, kol abu vos galėjome atgauti kvapą.
- Jei... nusigausime iki... džipo... būsime saugūs...
Džipo? Pajutau keistą nostalgiją. Melani nematė džipo nuo tada, kai
leidosi
- O įjei...
tą pražūtingą kelionę Čikagon, net nežinojo, kad jis išliko.
ne? - paklausiau.
- Jie mus sugaus... nužudys tave. Janas... nemelavo...
488 * S T E P H E N I E M E Y E R
Ėmiau bėgti dar greičiau. Ne dėl savo gyvybės stengiausi - buvau

vienintelė, galinti išgelbėti Džeimį. Vėl suklupau.
- Nuimsiu... raištį. Tada galėsi... bėgti greičiau.
- Tu... gerai pagalvojai?
- Nesidairyk... aplink. Gerai?
- Pažadu.
Jis trūktelėjo mazgą man ant pakaušio. Kai skepeta nukrito, nulei
dau akis į pėdas ir visą kelią žiūrėjau tik į žemę.
Iškart pajutau didžiulį skirtumą. Skaisčios mėnesienos nutviekstas
dykumos smėlis buvo blyškus ir lygus it gerai išgrįstas kelias. Džaredas
nuleido rankas ir puolė bėgti dar greičiau. Nesunkiai spėjau paskui jį.
Ilgi nuotoliai man nebuvo naujiena, netrukus jau skuodžiau taip, kaip
buvau įpratusi, - maždaug mylia per šešias minutes. Ilgai tokio tempo
neišlaikysiu, bet stengsiuosi iš paskutiniųjų.
- Ar ką girdėjai? - paklausė jis.
Įtempiau ausis. Tik dviejų porų kojų žingsniai.
-Ne.
Jis pritariamai suniurnėjo.
Spėjau, kad kaip tik dėl to ir pavogė šautuvą. Be ginklo jie negalės
mūsų sustabdyti, bent jau iš toli.
Bėgome kokią valandą. Tik ne taip greitai - abu pavargome. Išdžiū
vęs liežuvis prikepė prie gomurio.
Visą laiką risnojau nunarinusi galvą į žemę, todėl krūptelėjau, kai
iš tamsos išnirusi Džaredo ranka uždengė akis. Sustojau kaip įkasta.
Susverdėjau ir vos neparpuoliau. Toliau ėjome.
- Dabar mes saugūs... Pirmyn...
Tebelaikydamas ranką ant akių stumtelėjo mane į priekį. Po kojo
mis pajutau lygų pagrindą, žingsniai ėmė aidėti, vadinasi, dykumos
smėlynai baigėsi.
- Eik vidun.
Jis atitraukė ranką.
Tamsoje jaučiausi kaip užrištomis akimis. Dar vienas urvas. Tik ne
toks erdvus. Jei atsisukčiau, pamatyčiau išėjimą. Bet neatsisukau.
SIELONEŠĖ • 489 489/686
Džipas stovėjo atgręžtas į tamsą. Tikrovėje šio automobilio niekada

nebuvau mačiusi, bet atrodė visai kaip prisiminimuose. Pradariusi du
reles susmukau į sėdynę.
Džaredas jau sėdėjo viduje. Pasilenkė prie manęs ir vėl užrišo akis.
Nė nekrustelėjau, kad tik jam netrukdyčiau.
Garsiai suriaumojęs variklis mane išgąsdino. Jis galėjo prišaukti pa
vojų. Tiek daug žmonių troško mus surasti.
Išvažiavome atbuli ir veidą nugairino stiprus vėjo šuoras. Už
mūsų girdėjosi kažkoks keistas garsas, kokio Melani prisiminimuose
nebuvo.
- Važiuosim į Tusoną, - pasakė jis. - Iki šiol ten niekada neplėšda-
vome - per daug

vieną nedidelę arti. Bet dabar neturime laiko. Miesto pakrašty žinau
ligoninę.
- Ne į Sent Merį?
Mano balse jis išgirdo nerimą.
- Ne, o kodėl būtinai į Sent Merį?
- Aš ten kai ką pažįstu.
Jis minutę patylėjo.
- Ar tavęs neatpažins?
- Ne. Niekas nežino mano veido. Mes, skirtingai nei žmonės, ne
skelbiame... ieškomų asmenų sąrašo ar kažko panašaus.
- Supratau.
Vis dėlto susimąsčiau - apie savo pasirodymą. Nespėjau išsakyti
savo dvejonių, kai jis suėmė mano ranką ir į delną įspraudė mažą, aps
kritą daikčiuką.
- Turėk prie savęs.
- Kas tai?
- Jeigu jie supras, kad tu... su mumis, jeigu jie ketins... į Melani įkū
nyti ką nors kitą, įsidėk į burną ir stipriai sukąsk.
- Nuodai?
-Pagalvojusi
Taip. apie nuodus isteriškai nusijuokiau. Nuo nerimo nervai
visai pakriko.
- Aš nejuokauju, Klaja, - supyko jis. - Jei negalėsi to padaryti, tu

rėsim traukti atgal.
- Ne ne, aš galėsiu, - pasistengiau susivaldyti. - Neabejoju, kad ga
lėsiu. Dėl to ir juokiuosi.
- Nesuprantu, - šiurkščiai burbtelėjo jis.
- Nesupranti? Net dėl milijono saviškių nebūčiau to padariusi. Vi
suomet paniškai bijojau mirti. Galutinai išnykti. Negalėjau tam ryžtis
net dėl savo pačios... vaikų. Bet galiu mirti dėl vieno žmonių berniu
ko, - ir vėl nusijuokiau. - Kaip keista. Bet tau nėra ko jaudintis. Aš
galiu mirti, kad apsaugočiau Džeimį.
- Tikiu tavimi.
Minutę abu tokia,
- Džaredai, tylėjome,
kaippaskui pagalvojau
atrodau apie savo
dabar, negaliu išvaizdą.
įžengti į ligoninę.
- Geresnių drabužių rasime... kitame automobilyje. Jis ne taip krin
ta į akis. Kaip tik ten dabar ir važiuojame. Būsime maždaug po penkių
minučių.
Ne visai tai turėjau omeny, bet dėl aprangos jis teisus: mano dra
bužiai buvo siaubingi. Apie kitką pakalbėsiu vėliau. Pirmiausia reikia
apsižiūrėti.
Džipas sustojo ir jis nuėmė raištį.
- Jau gali žvalgytis, - pasakė pastebėjęs, kad vėl nudūriau akis
žemyn. - Čia nėra nieko, kas mus išduotų. Net jei šią vietą kada ir
surastų.
Šįkart atsidūriau ne urve. Mes buvome akmenų nuobiryno viduje.
Keli dideli rieduliai rūpestingai išimti, o atsiradusi ertmė užmaskuota
taip sumaniai, kad pašalinė akis niekaip nebūtų įtarusi, jog apačioje
gali būti dar kažkas, ne vien žemė ir mažesni akmenys.
Čia buvo taip ankšta, kad negalėjau atidaryti džipo durelių, turė
jau išlipti per galą. Prie užpakalinio bamperio pamačiau pritvirtintas
grandines ir du purvinus, apspurusius brezento gabalus.
nio -užČionai, - pasakė

jį patį plyšio tarpDžaredas
akmenų.irNukėlė
nuvedėdulkėtą
prie tamsaus,
brezentąkiek žemes
ir pasirausė
po juo suverstoje krūvoje. Ištraukė sportinius marškinėlius, minkštus
SIELONEŠĖ • 491
ir švarius, dar su etikete. Nuplėšė ją ir sviedė marškinėlius man. Dar

pagrabaliojęs surado rusvai žalsvas kelnes, pažiūrėjo dydį ir taip pat
švystelėjo man.
- Apsivilk.
Mindžikavau vietoje, o jis laukė nesuprasdamas, ko delsiu. Parau
dau ir atsukau jam nugarą. Per galvą nusitraukiau sudriskusius marški
nėlius ir užsimečiau naujus taip greit, kiek leido sustingę pirštai.
Džaredas kostelėjo.
- Aš... hm... einu, atvarysiu automobilį.
Jo žingsniai nutolo. Nusimoviau nukirptas treningo kelnes ir pa
sipuošiau naujomis, gurgždančiomis. Batus irgi būtų ne pro šalį pasi
keisti,
mėgstamabet jie bent
pora: visinežino,
taip jog
kritopatogius
į akis. Jei ką,ne
batus apsimesiu, kadrasti.
taip lengva čia mano
Atgijo dar vienas variklis. Šis birbė daug tyliau nei džipo. Iš tamsaus
šešėlio po didžiuliu rieduliu išvažiavo kuklus, paprastas sedanas. Dža
redas išlipo, nuo džipo atkabino sudriskusius brezento gabalus ir gran
dinėmis pritvirtino prie užpakalinio sedano bamperio. Automobiliui
priartėjus pamačiau, kad sunkus audinys visiškai panaikina padangų
pėdsakus.
Džaredas persisvėrė per keleivio sėdynę ir atidarė man dureles. Ant
jos gulėjo tuščia kuprinė, suplota kaip blynas. Linktelėjau mintyse.
Taip, man jos prireiks.
- Važiuojam.
- Palauk.
Palenkiau galvą, kad galėčiau apsižiūrėti šoniniame veidrodėlyje.
Nieko gero. Sužeistą skruostą apgaubiau plaukais, bet ne kažin ką
padėjo. Paliečiau odą ir prikandau lūpą.
- Džaredai. Negaliu ten eiti tokiu veidu, - bakstelėjau pirštu į ilgą,
dantytą randą.
- Ką? - nesuprato jis.
- Nė viena
tai tikrai sukelssiela neturi
įtarimą. tokioklausinėti,
Pradės rando. Seniai būtų jį tiek
kur buvau užgydę.
laiko.Sieloms
Jis iš pradžių išplėtė akis, paskui paniuro.
- Gal derėjo apie tai pagalvoti, kol nebuvau tavęs pagrobęs? Jei da
bar grįšime, jie pagalvos, kad šį žygį sumanėme tam, jog įsimintum
kelią.
- Mes negrįšime be vaistų Džeimiui, - mano balsas buvo tvirtesnis
už jo.
Džaredas dar atšiauriau prakalbo:
- Ką siūlai, Klaja?
- Reikia akmens, - atsidusau. - Turėsi man trenkti.
44 SKYRIUS
I ŠGYDYTA
Džaredas suglumo:
- Klaja...
- Mes neturime laiko. Susižeisčiau pati, bet galiu tiksliai neapskai
čiuoti smūgio. Kito pasirinkimo nėra.
- Aš... nežinau... ar galėsiu.
- Dėl Džeimio, Džaredai, - pasakiau ir sveikąja veido puse stipriai
prisispaudžiau prie sėdynės atlošo. Užsimerkiau.
Džaredas laikė mano surastą delno dydžio akmenį aštriomis briau
nomis, gal penkias minutes neryžtingai svėrė jį rankoje.
- Turi nubruožti viršutinį odos sluoksnį. Kad paslėptum randą.
Nagi, Džaredai, turime skubėti. Džeimis...
„Pasakyk, kad liepiu tai padaryti. Ir tegul pasistengia."
- Mel sako, kad negaištum. Trenk iš visų jėgų, kad nubruožtum iš
pirmo karto.
Tyla.
- Po galais, Džaredai!
Jis sunkiai atsiduso. Pajutau, kad suvirpo oras: jis užsimojo. Stipriai
sumerkiau akis.
Trinkt! Iš pradžių išgirdau tik šliuksėjimą ir nieko nepajutau, skaus
mas užgriuvo vėliau, kai nuslopo smūgio sukeltas šokas.
„Aaa!“ - sugriežiau dantimis. Iš paskutiniųjų laikiausi, kad nesuai
manuočiau balsu:
Iš akių pabiro supratau,
ašaros, kaip jam
užsikosėjau, sunku.
kad Tik ar šitam
užgniaužčiau kūnui Apsvai
verksmą. įsakysi!
gusi galva ūžė.

- Klaja? Mel? Aš taip gailiuosi!

Jo rankos mus apkabino ir prispaudė prie krūtinės.
- Viskas gerai, - suveblenau pro ašaras. - Nekreipk dėmesio. Ar
nubruožei randą?
Jis suėmė man už smakro ir pasuko galvą.
- O! - iškvėpė pasibaisėjęs. - Nunešiau pusę veido. Dieve! Klaja,
atleisk man!
- Tai gerai. Labai gerai. Važiuojam.
- Ak, taip, - jo balsas vis dar drebėjo, bet greitai susitvardė: atsar
giai atlošė mane ant sėdynės ir paleido variklį.
Į veidą tvoskė ledo šaltumo oro gūsis, bjauriai užgėlė sužeistą
skruostą. Jau buvau

Atsimerkiau. pamiršusi,
Važiavome kassenvage,
lygia yra oro kondicionierius.
per daug lygia. Akivaizdu,
kad ne vien gamtos čia padirbėta. Kelias rangėsi kaip gyvatė, spėriai
vinguriavo tarp krūmų, todėl negalėjau matyti toli į priekį.
Nulenkiau apsauginį skydelį nuo saulės ir apsižiūrėjau veidrodė
lyje. Mėnesienoje veidas atrodė juodai baltas - juodas per visą dešinį
skruostą. Tamsi srovelė tekėjo per smakrą, kaklu ir gėrėsi į naujų, šva
rių marškinėlių apykaklę.
Nuo tokio vaizdo manęs vos nesupykino.
- Geras smūgis, - pagyriau.
- Ar labai skauda?
- Nelabai, - sumelavau. - Be to, ilgai neskaudės. Ar Tusonas dar
toli?
Priekyje sublizgo lygi asfalto juosta. Keista, bet vėl atsidūrusi civi
lizacijoje klaikiai išsigandau. Kol dar neišlindome iš krūmų, Džaredas
sustabdė automobilį. Išlipo, nuo užpakalinio bamperio nukabino bre
zentą su grandinėmis ir sumetė į bagažinę. Palengva išvažiavome į ke
lią. Džaredas ištempė kaklą, apsidairė į visas puses. Tik įsitikinęs, kad
magistralė visai tuščia, rengėsi įjungti šviesas.
- Palauk,
jaučiausi tokia- sustabdžiau jį pašnibždom.
nesaugi, matoma ir girdima.Neišdrįsau kalbėtiman.
- Leisk vairuoti garsiau:
Jis pažvelgė į mane.

- Negaliu paplūdusi kraujais lyg niekur nieko ateiti į ligoninę pės

čiomis. Per daug kiltų klausimų. Turiu atvažiuoti. Pasislėpk ant užpa
kalinės sėdynės ir sakysi, kur sukti. Ar turėsi kuo užsidengti?
- Gerai, - lėtai prakalbo jis ir atbulomis įvairavo atgal į krūmus. -
Aš pasislėpsiu. Bet jei tu pasuksi ne ten, kur sakysiu...
„O Dieve!" - neištvėrė Melani. Jo abejonės žeidė skaudžiau už peilį.
Mus abi.
- Galėsi mane nušauti, - atsakiau ramiai.
Jis nieko nesakė. Išlipo palikęs variklį dirbantį. Persliuogusi tarpą
klestelėjau į jo sėdynę. Trinktelėjo bagažinės dangtis.
Džaredas pasirodė nešinas storu pledu ir įsitaisė užpakaly.
- Suk į dešinę, - pasakė jis.
Nors automobilis buvo su automatine pavara, tačiau taip seniai sė
dėjau prie vairo, kad nebuvau tikra, jog sugebėsiu. Iš lėto pajudėjau į
priekį ir apsidžiaugiau, kad nepraradau įgūdžių. Greitkelyje tebebuvo
tuščia. Užriedėjau ant asfalto. Išnirus iš krūmokšnių tankumyno širdis
vėl išgąstingai suvirpėjo.
- Šviesas, - priminė Džaredas. Balsas sklido kažkur iš apačios.
Kiek pagraibiusi įjungiau šviesas. Prie tamsos pripratusioms akims
jos pasirodė siaubingai ryškios.
Netrukus priekyje išvydau dangų nutvieskusius Tusono žiburius.
- Galėtum važiuoti ir greičiau.
- Važiuoju didžiausiu leistinu greičiu, - paprieštaravau.
Jis sekundę patylėjo.
- Ar sielos niekada neviršija greičio?
Nusijuokiau. Kiek isteriškai.
- Mes laikomės visų taisyklių, tarp jų ir eismo.
Gelsvas miesto švytėjimas virto atskirais žiburiais. Žali kelio žen
klai rodė galimas kryptis.
- Suk į Inos kelią.
Padariau kaip liepiama. Džaredas kalbėjo pusbalsiu, nors tokioje
sandarioje mašinoje galėjome net šaukti, niekas nebūtų išgirdęs.
Nepažįstamas miestas baugino: nesuskaičiuojama daugybė skais

čiai apšviestų namų, parduotuvių ir visur pilna sielų. Pabandžiau įsi

vaizduoti, kaip jaučiasi Džaredas. Bet jo balsas skambėjo neįtikėtinai
ramiai: reidai jam ne naujiena, toli gražu. Ne taip kaip man.
Kelyje ėmė rastis vienas kitas automobilis. Šviesoms nutvieskus
priekinį stiklą, kaskart susigūždavau iš siaubo.
„Klaja, neištežk. Turi būti stipri. Dėl Džeimio. Jei pasiduosi, jam
galas."
„Aš stipri. Aš galiu."
Pradėjus galvoti apie Džeimį rankos ant vairo liovėsi virpėjusios.
Džaredo vedama sukau iš vienos snaudžiančios gatvelės į kitą. Mūsų
ieškoma ligoninė išties buvo nedidukė, labiau priminė gydymo įstaigą
su privačiais kelių gydytojų kabinetais nei tikrą kliniką. Dauguma langų
degė, pro stiklinį priimamojo įėjimą irgi liejosi šviesa. Prie registratūros
stalo stovėjo moteris. Mums važiuojant pro šalį ji nepasuko galvos. Nu
vairavau į tamsiausią automobilių stovėjimo aikštelės kampą.
Perkišau rankas per kuprinės rankenas. Nors buvo nenauja, atrodė
padoriai. Puiku. Liko dar vienas dalykas.
- Džaredai, duok man peilį. Paskubėk.
- Klaja... Žinau, kaip myli Džeimį, bet peilis... Nemanau, kad įsteng
si juo pasinaudoti. Tu ne kovotoja.
- Ne jiems, Džaredai - man. Man reikia žaizdos.
Jis aiktelėjo.
- Jėzau. Pažiūrėk į savo veidą! Jis - viena žaizda!
- Reikia durtinės žaizdos, tokios kaip Džeimio. Aš nieko neišma
nau apie gydymą, turiu tiksliai matyti, ką jie darys. Būčiau įsipjovusi
anksčiau, bet nebuvau tikra, kad tada galėčiau vairuoti.
- O, ne. Tik ne dar kartą.
- Greičiau duok peilį. Kas nors pastebės, kad ilgai neišlipu, ir gali
ateiti pažiūrėti.
Džaredui užteko sekundės. Džebas buvo teisus - jis geriausias. Jo re
akcija visuomet būdavo žaibiška ir teisinga: jis žinojo, kaip elgtis, ir veikė
greitai. Išgirdau skambtelint plieną - Džaredas ištraukė ginklą iš dėklo.
- Būk atsargi. Nedurk giliai.
SIELONEŠĖ • 497
- Gal tu nori?
Jis švykšdamas įkvėpė.
-Ne.
- Kaip žinai.
Bjaurėdamasi suėmiau peilį masyvia rankena, aštrų, į galą staigiai
smailėjantį.
Ilgai negalvojau, tik kol apsisprendžiau, kas geriau - ranka ar koja.
Kad nebūtų laiko išsigąsti. Tebūnie ranka. Keliai ir taip nusėti randais,
jei dar ir juos tektų slėpti brozdinant odą...
Ištiesiau kairę ranką, pirštai drebėjo. Plaštaką atrėmiau į automobi
lio dureles ir pasukau galvą, kad galėčiau įsikąsti į atlošą. Dešine ranka
negrabiai, bet stipriai suėmiau peilio rankeną. Įrėmiau smaigalį į dilbį,
kad plienas nepraslystų pro šalį, ir užsimerkiau.
Džaredas sunkiai kvėpavo. Jei nesuskubsiu, jis mane sustabdys.
„Įsivaizduok, kad tai kastuvas sminga į žemęa, - pasakiau sau.
Ir staigiai suvariau peilį į ranką.
Sėdynės atlošas prislopino riksmą, bet aimana vis tiek nuaidėjo ne
dovanotinai garsiai. Peilis iškrito iš rankos, skaudžiai užkabino žaizdą
ir barkštelėjo ant grindų.
- Klaja! - kimiai sugergždė Džaredas.
Negalėjau praverti burnos, o tai vėl sudejuočiau. Gerai, kad anks
čiau nesusižeidžiau.
- Leisk man pažiūrėti!
- Sėdėk, kur sėdi, - iškošiau. - Nejudėk.
Nepaisant mano draudimo sušiugždėjo pledas. Kairę ranką prispau
dusi prie krūtinės dešine trūktelėjau durų rankeną. Man lendant į lauką
nugarą palietė Džaredo ranka: jis nenorėjo sulaikyti, tik paguosti.
- Greitai grįšiu, - iškosėjau ir koja užtrenkiau dureles.
Nusverdėjau per aikštelę iš paskutiniųjų valdydamasi, kad nesusi-
vemčiau ir nepulčiau į paniką. Vienas jausmas atsvėrė kitą, todėl šiaip
ne taip neapalpau ir nepraradau nuovokos. Skausmas neatrodė toks
baisus. O gal visus kitus pojūčius nuslopino šokas? Kiek skausmo ats
palvių, kaip jie sumišę ir susipynę. Šiltas skystis varvėjo pirštais ir la-
sėjo ant asfalto. Vienu metu išsigandau, ar išvis galėsiu juos pajudinti.
Nedrįsau patikrinti.
Priimamajame moteris, vidutinio amžiaus, šokoladine oda ir juo
dais kaip anglys plaukais, perpintais kelių sidabrinių sruogų, pašoko
vos pamačiusi mane įeinant pro automatiškai atsidarančias duris.
- O ne! Mieloji! - ji čiupo mikrofoną ir kiti jos žodžiai jau triskart
garsiau nuskambėjo iš lubų. - Gydytoja Jungte! Jūs reikalinga priima
majame! Kritinis atvejis!
- Nieko baisaus, - bandžiau kalbėti ramiai, nors mane stipriai mėtė
į šonus. - Tiesiog nelamingas atsitikimas.
Ji metė mikrofoną ir puolė man į pagalbą, viena ranka apglėbė per
liemenį.
- Brangute, kas nutiko?
- Aš tokia netikša, - sumurmėjau. - Buvau žygyje... po pietų mazgo
jau indus ir paslydau ant šlapių akmenų... rankoje kaip tik laikiau peilį...
Laimei, mano vapaliones ir drebantį balsą ji priskyrė patirtam su
krėtimui. Nenudelbė manęs įtariu žvilgsniu, nenusijuokė, kaip da
rydavo Janas, pagavęs meluojant. Moters akys bylojo vien nuoširdų
rūpestį.
- Vargšė mergaitė! Kuo tu vardu?
- Stiklo Vija, - pasivadinau savo genties lokių planetoje vardu.
- Gerai, Stiklo Vija. Štai ateina gydytoja. Netrukus būsi sveika.
Mano baimė akimirksniu išgaravo. Maloni moteris raminamai
glostė man nugarą. Taip švelniai, taip rūpestingai. Ji niekada nepada
rys man nieko bloga.
Gydytoja pasiradė esanti jauna moteris. Jos plaukai, oda ir akys
buvo šviesiai rudi. Dėl to ji atrodė keistai vienspalvė, kaip senose nuo
traukose. Rusvi gydytojos drabužiai dar labiau sustiprino įspūdį.
- O, - pasakė ji bejausmiu balsu. - Aš gydytoja Ugninė Jungtė. Nu
siraminkite, tuoj jus pagydysime. Kas atsitiko?
Dar kartą išmikčiojau savo istoriją ir abi moterys nuvedė mane ko
ridoriumi. Įėjome pro pirmas duris. Mane paguldė ant klijuote užties
tos kušetės.
SIELONEŠĖ • 499 499/686
Kambarys pasirodė pažįstamas. Pati panašioje vietoje buvau tik

vieną kartą, bet Melani vaikystės prisiminimuose tokių vaizdų radau
apsčiai. Eilė dvivėrių spintų, praustuvė, kurioje šiuo metu gydytoja
Ugninė Jungtė plovėsi rankas, akinamai baltos, švarios sienos...
- Pradėsime nuo pradžių, - guviai pratarė Ugninė Jungtė ir atidarė
spintą. Išpūčiau akis, kad tik nieko nepraleisčiau. Spinta buvo grūste
prigrūsta mažų, baltų cilindrinių konteinerių. Gydytoja neieškodama,
net nežiūrėdama, išėmė vieną indelį, matyt, tiksliai žinojo, kur kas su
dėta. Ant mažo indelio buvo etiketė su užrašu, bet iš toli negalėjau per
skaityti. - Pirmiausia jums sugirdysiu kai ką nuo skausmo. Truputis
nuskausminamųjų nepakenks, kaip manote?
Jai atidarant dangtelį vėl pamačiau etiketę. Du trumpučiai žodžiai.
Nuo skausmo. Tik tiek? Taip, kaip ji ir pasakė?
- Išsižiokite, Stiklo Vija.
Paklusau. Ji paėmė mažą, ploną kvadratėlį, primenantį servetėlę ir
padėjo po liežuviu. Skiautelė iškart ištirpo. Jokio skonio. Automatiškai
nurijau seiles.
- Geriau? - paklausė gydytoja.
Ir tikrai - man išties pagerėjo. Iškart. Galva praskaidrėjo, mintys
pasidarė šviesios ir aiškios. Tas mažytis popierėlis sugėrė visą skausmą.
Jis išnyko. Apstulbusi suklapsėjau akimis.
- Taip.
- Žinau, kad jaučiatės gerai, tačiau prašau nejudėti. Jūsų žaizdų dar
neišgydžiau.
- Žinoma.
- Žydraine, ar galite atnešti vandens? Jos burna visai išdžiūvusi.
- Tuojau pat, gydytoja Jungte.
Pusamžė moteris išėjo iš palatos.
Nusisukusi gydytoja atidarė kitą spintą. Šioji taip pat buvo pilna
konteinerių.
- Aha, štai kur jie, - niurnėjo nuo viršutinės lentynos imdama du
indelius: vieną iš
Ieškodama kairės
tyliai pusės,vaistų
vardijo kitą išpavadinimus
dešinės. - tarsi norėdama pa
lengvinti man užduotį.
5 00 - S T E P H E N I E M E Y E R
- Valiklis - vidaus ir išorės... gydiklis... sandariklis. Ir... kurgi jis... a,

štai... glotniklis. Juk nepaliksime rando ant tokio mielo veidelio, ar ne?
- A... ne.
- Nesijaudinkite, vėl būsite daili kaip uoga.
- Ačiū.
- Nėra už ką, mieloji.
Ji pasilenkė prie manęs su kitu cilindru rankoje. Šis atsidarė tyliai
pokštelėdamas, po dangteliu pamačiau purkštuką. Pirmiausia ji pa-
purškė man ant dilbio: oda pasidengė tyra, bekvape migla.
- Tikriausiai malonu būti gydytoja, - mano balsas suskambo taip,
kaip reikia: su susidomėjimo gaidele, bet ne per stipria. - Ligoninėje
nebuvau
- Taip,nuo
manįkūnijimo.
patinka, -Čia taipmigla
vaistų įdomu.pasklido man ant veido.
- Ką dabar darote?
Gydytoja nusišypsojo: tikriausiai smalsių sielų jos praktikoje dažnai
pasitaiko.
- Tai valiklis. Jis naikina mikrobus, dabar būsime tikros, kad žaiz
doje neliko jokių nešvarumų ar užkrato.
- Valiklis, - pakartojau sau.
- Ir vidaus valiklis, jei kartais infekcija jau būtų pranikusi į jūsų
sistemas. Prašau, įkvėpkite.
Ji laikė siaurą buteliuką su kiek kitokiu antgaliu. Man virš veido vėl
pasklido ūkas. Mėtų skonio. Įkvėpiau jo kartu su oru.
- O čia gydiklis, - tęsė Ugninė Jungtė atsukdama kito konteinerio
dangtelį, indas užsibaigė ilgu vamzdeliu. - Jis padės audiniams atsikur
ti ir tinkamai suaugti.
Gydytoja užlašino kelis skaidraus skysčio lašus tiesiai ant žaizdos ir
suspaudė pjūvio kraštus. Jutau jos prisilietimą, bet neskaudėjo.
- Dabar laikas užsandarinti žaizdą, - pasakė ji atidarydama lanks
čią tūbelę ir ant piršto išspaudė storą bespalvio gelio ringę. - Šie vaistai
kaip dirbti
lėtų klijai,savo
- paaiškino,
darbą, --irjielipnią
sulipina žaizdosmasę
drebutinę kraštus, kad gydiklis
įgudusiai užtepė ga
ant
žaizdos. - Štai ir viskas. Jūsų ranka sveika.
Pakėliau ją norėdama apžiūrėti. Po spindinčiu geliu matėsi blyški

raudona linija. Aplink pjūvį dar nespėjęs išdžiūti kraujas, o žaizdos ne
belikę. Šlapiu rankšluosčiu gydytoja nuvalė kraują.
- O dabar atsukite man veidą. Hm, išties stipriai susitrenkėte. Čia
viena košė.
- Taip, nukritau tikrai nevykusiai.
- Gerai, kad dar sugebėjote pati vairuoti, - ji atsargiai užlašino gydi-
klio man ant skruosto ir pirštų galiukais išsklaidė. - Ak, mėgstu žiūrėti,
kaip veikia šie vaistai. Atrodote daug gražiau. Gerai... dar truputėlį ant
kraštų, - ir nusišypsojo pati sau. - Gal padengsiu dar vienu sluoksniu.
Noriu, kad randas visai išnyktų, - ir užtruko dar minutę. - Nuostabu.
- Štai ir vanduo, - pasakė nuo tarpdurio pusamžė moteris.
- Dėkoju, Žydraine.
- Jei dar ko prireiks, tik pasakykit. Būsiu priimamajame.
- Ačiū.
Žydrainė išėjo. Pamaniau, ar tik ji nebus iš Gėlių planetos. Žydros
gėlės nepaprastai gražios ir retos - nenuostabu, kad kažkas nusprendė
pasivadinti jų vardu.
- Jau galite sėstis. Kaip jaučiatės?
Pasirąžiau.
- Puikiai, - ir tai buvo tiesa. Jau seniai nesijaučiau tokia gyvybinga.
Ką tik alpau nuo aštraus skausmo, o dabar tryškau sveikata, ir tai dar
labiau sustiprino stebuklo įspūdį.
- Taip ir turi būti. O dabar užbarstykime truputį glotniklio.
Ji atsuko paskutinio cilindro dangtelį ir sau ant delno užbėrė vaivo
rykštinių miltelių. Paplekšnojo pudruotu delnu man per skruostą, kitą
žiupsnį užbarstė ant rankos.
- Plonytė linija ant dilbio vis dėlto išliks, - tarsi atsiprašinėdama
pasakė ji. - Kaip ir ant kaklo. Per gili žaizda... - gydytoja patraukė pe
čiais. Užsigalvojusi nubraukė man nuo sprando plaukus ir apžiūrėjo
rausvą randą. - Puikiai padirbėta. Kas jūsų gydytojas?
- Aa...
vieno Saulės
iš savo Garbintojas,
studentų. - leptelėjau
- Tai buvo Jurikoje,pirmą į galvąNemėgstu
Montanoje. atėjusį vardą,
šal
čio. Todėl greitai persikrausčiau į pietus.

Melavau išsijuosusi. Giliai širdyje kažkodėl pajutau kylant nerimą.

- O aš pradėjau Meine, - pasakė ji nepastebėjusi netikrumo mano
balse. Kalbėdama šluostė kraują man nuo kaklo. - Man ten irgi buvo
per šalta. Kuo jūs užsiimate?
- Hm... Aš padavėja. Meksikietiškame restorane... Finikse. Man pa
tinka aštrūs patiekalai.
- Man taip pat, - jos žvilgsnyje nepastebėjau jokio įtarumo. Dabar
ji valė man skruostą. - Puiku. Galite nesijaudinti, Stiklo Vija. Jūsų vei
das atrodo nuostabiai.
- Ačiū, gydytoja.
- Prašau. Gal norite dar vandens?
- Taip, norėčiau, - buvau suplanavusi išmesti stiklinę ant grindų,
bet nevaliojau sustoti, kol neišmaukiau visko iki dugno. Vanduo buvo
toks skanus.
- Gal dar?
- O... taip, būtų puiku. Ačiū.
- Netrukus grįšiu.
Vos ji atsidūrė už durų, aš jau čiaužiau nuo lovelės. Klijuotė garsiai
subraškėjo. Sustingau vietoje, bet gydytoja negrįžo. Negalėjau gaišti.
Žydrainė užtruko kelias minutes. Vyliausi, kad ir gydytoja neapsisuks
greičiau. Gal šaltas, tyras vanduo toli nuo šio kambario. Gal.
Nusitraukiau nuo pečių kuprinę ir atrišau virvutę. Pradėjau nuo
antrosios spintos. Čia stovėjo tvarkingai sukrauta gydiklio indelių rie
tuvė. Sušlaviau visus į kuprinės dugną.
O jeigu ji užtiks mane vagiant? Kokiu melu tada prisidengsiu?
Perėjau prie pirmosios spintos ir greitosiomis įsimečiau abiejų rūšių
valiklio, tada dvi krūveles nuo skausmo. Buvau besiekianti sandariklio,
bet mano dėmesį patraukė šalia stovinčių indelių etiketės.
Vėsiklis. Karštinei? Jokių instrukcijų, tik etiketė. Paėmiau ir šitų. Nė
vienas iš jų žmogaus organizmui nepakenks. Tuo buvau visiškai tikra.
Sugriebiau sandariklio ir dvi dėžutes glotniklio. Daugiau neerzin
siu likimo.
sitiesiau antTyliai uždariau
kušetės, spintas
o ji vėl ir užsimečiau
garsiai subraškėjo. kuprinę ant pečių.
Pasistengiau Iš
atrodyti
atsipalaidavusi.

Jos vis dar nebuvo.
Dirstelėjau į laikrodį. Praėjo viena minutė. Ar tas vanduo taip toli?
Dvi minutės.
Trys minutės.
Nejau vis dėlto įtarė mane meluojant?
Kakta pradėjo rasoti iš baimės. Skubiai nusibraukiau prakaitą.
O jeigu ji grįš su ieškotojais?
Drebančia ranka išsitraukiau iš kišenės mažytę piliulę. Aš galiu tai
padaryti, dar kartą pakartojau. Dėl Džeimio.
Ir tada išgirdau koridoriuje tylius žingsnius. Dviejų žmonių.
45 SKYRIUS
SĖKMĖ
Pro duris sykiu įžengė gydytoja Ugninė Jungtė ir Žydrainė. Gydy

toja man padavė pailgą stiklinę vandens. Tik dabar nejaučiau jo gai
vinamo šalčio: mano pačios pirštai suledėjo iš baimės. Žydrainė laikė
plokščią stačiakampį su rankena.
- Pagalvojau, kad norėsite pamatyti, - šiltai nusišypsojusi pasakė
Ugninė Jungtė.
Įtampa dingo. Sielų, paskyrusių savo gyvenimą gydymui, veiduose
neįžvelgiau nei įtarumo, nei baimės. Tik begalinį gerumą ir atjautą.
Žydrainė padavė man veidrodį. Pažvelgiau ir vos susilaikiau neaik
telėjusi.
Veidas atrodė kaip San Diego laikais. Dešinio skruosto oda vėl buvo
lygi ir glotni, persiko spalvos. Tik gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti, kad
ji truputį šviesesnė ir rausvesnė nei kairėje pusėje.
Į mane žvelgė Klajoklė. Siela. Jos vieta buvo čia, šioje civilizacijoje,
kur nėra prievartos ir siaubo.
Supratau, kodėl šioms malonioms būtybėms taip lengva meluoti:
bendraudama su jomis jaučiausi tvirtai, nes žinojau jų pasaulio taisy
kles. Sielų pasaulyje bet koks melas galėjo... veikiau, turėjo būti priim
tas kaip tiesa. Kažkur čia, Žemėje, buvo ir man skirta vieta, universite
to dėstytojos ar padavėjos meksikietiškame restorane. Taikus, ramus,
nerūpestingas gyvenimas, mažytis lašas į visuotinę gerovę.
- Apie ką galvojate? - paklausė gydytoja.
- Kad atrodau labai gražiai. Ačiū jums.
SIELONEŠĖ • 505
- Džiaugiuosi galėdama jums padėti.

Dar kartą įdėmiai apžiūrėjau save veidrodyje: dabar į akį krito
smulkmenos, kurių anksčiau nepastebėjau ir kurios visai nederėjo prie
sveikata trykštančio veido. Plaukai susivėlę į kaltūną, purvini, išsiša
kojusiais galais, praradę spindesį. Dėl to kalti namų darbo muilas ir
bloga mityba. Kaklas, nors gydytoja nuo jo kruopščiai nuvalė kraują,
liko murzinas nuo tamsraudonių dulkių.
- Tikriausiai reikės baigti su tuo stovyklavimu gamtoje, - sumur
mėjau. - Bent jau dabar nieko taip netrokštu, kaip nusiprausti.
- Ar dažnai keliaujate?
- Visą laisvalaikį... hm, pastaruoju metu. Nežinau... dykuma mane
traukia...
- Jūs labai drąsi. Man labiau patinka miestas.
- Ne drąsi - tik kiek kitokia.
Veidrodyje mačiau gerai pažįstamą riešuto spalvos rainelę. Tamsiai
pilkas apskritimas iš išorės, samanų žalumo per vidurį ir karamelinis
aplink lėliukę. Pro vyzdį sklinda vos pastebimas sidabrinis švytėjimas.
„Džeimis", - priminė Melani. Ji jau pradėjo nerimauti. O aš jau
čiausi kaip namie, iš kur nesinori niekur eiti. Ji suprato, koks gundantis
yra tas kitas kelias, ir tai ją gąsdino.
„Nesijaudink, aš nepraradau savęs", - pasakiau jai.
Sumirksėjau ir vėl atsisukau į du draugiškus veidus šalia.
- Ačiū jums, - dar kartą padėkojau gydytojai. - Man laikas.
- Jau vėlu. Jei norite, galite pernakvoti čia.
- Aš nepavargusi. Jaučiuosi... puikiai.
Gydytoja nusišypsojo.
- Jus veikia nuskausminamieji. Tie vaistai išties nuostabūs.
Žydrainė palydėjo mane iki priimamojo. Man žengiant pro duris, ji
staiga uždėjo ranką ant peties.
Širdis apmirė. Nejau pastebėjo, kad mano kuprinė, anksčiau buvusi
plokščia kaipatsargesnė,
- Būkite blynas, dabar pūpso
mieloji, išsipūtusi?
- pasakė ji ir paplekšnojo per ranką.
- Būtinai. Daugiau jokių žygių po dykumą, ypač tamsoje.

Ji nusijuokė ir grįžo prie savo stalo.

Eidama per stovėjimo aikštelę vos susilaikiau nepradėjusi bėgti.
O jei gydytojai kaip tik dabar ko nors prisireikė vaistų spintose? Jeigu
ji pastebės, kad jos pustuštės?
Automobilis stovėjo ten, kur ir palikau, - tamsiame ruože tarp
dviejų elektros stulpų. Tuščias. Iš jaudulio ėmiau kvėpuoti greitai ir ne
lygiai. Palauk, raminausi, jis ir turi atrodyti tuščias. To mes ir siekėme.
Bet plaučiams vis tiek stigo oro, kol dirstelėjusi pro šoninį langą nepa
mačiau ant užpakalinės sėdynės po pledu dūluojant neaiškų kontūrą.
Atidariau dureles ir nusviedžiau kuprinę ant keleivio sėdynės. Ji
garsiai barkštelėjo tarsi patvirtindama sėkmingą žygio baigtį. Įlipusi
užtrenkiau
buvo dureles. Baisiai norėjosi jas užrakinti, bet susilaikiau - ne
jokio reikalo.
- Kaip tu? - sušnibždėjo Džaredas, vos tik durys užsidarė. Jo bal
sas vargiai priminė įprastą, iš nerimo ir įtampos gergždė kaip surūdiję
vyriai.
- Ššš, - pasakiau nejudindama lūpų. - Palauk.
Pravažiavau pro apšviestą įėjimą ir viena ranka atsakiau į Žydrainės
atsisveikinimo mostą.
- Spėjai susidraugauti?
Pagaliau įsukome į tamsų kelią, kur niekas mūsų negalėjo matyti.
Atsipalaidavusi tiesiog susmukau sėdynėje. Rankos ėmė drebėti. Da
bar, kai viskas baigta, kai mums neabejotinai pavyko, galėjau atsipūsti.
- Visos sielos yra draugai, - atsakiau netildydama balso.
- Kaip jautiesi? - smalsiai paklausė jis.
- Visiškai sveika. *
- Galiu pažiūrėti?
Pakėliau kairę ranką rodydama jam plonytę rausvą liniją.
Jis nustebęs įkvėpė - stipriai, net pasišvilpdamas.
Pledas sujudėjo: Džaredas atsisėdo, paskui tarp sėdynių persliuogė
į priekį. Pakilnojo
Važiuojant kuprinę irstulpą
pro elektros pasidėjo ant kelių.
Džaredas aiktelėjo.
- Tavo veidas!
SIELONEŠĖ • 507
- Jį irgi užgydė, savaime suprantama.

Jis kilstelėjo ranką, bet taip ir nesiryžo paliesti - delnas pakibo ore
per centimetrą nuo skruosto.
- Neskauda?
- Žinoma, ne. Tarsi niekada ir nebūčiau buvusi sužeista.
Pagaliau jo pirštai švelniai paglostė skruostą. Nuo jo prisilietimo
oda sudilgčiojo. Kol aš alpėjau, Džaredas jau kalbėjo apie reikalus.
- Ar jie nieko neįtarė? Kaip manai, praneš ieškotojams?
- Ne. Juk sakiau, kad manimi patikės. Net neapžiūrėjo akių. Aš bu
vau sužeista, todėl iškart puolė gelbėti, - ir patraukiau pečiais duoda
ma suprasti, kad kitaip ir būti negalėjo.
-- Ko gavai?
Visko, - paklausė
ko reikia nekantriai
Džeimiui... traukdamas
jei spėsime grįžti...kuprinės virvutę.
- dirstelėjau į prie
taisų skydelio laikrodį, tarytum jis galėtų pasakyti, ar Džeimis dar gy
vas. - Ir kitiems, ateičiai. Ėmiau tik tai, apie ką nusimaniau.
- Mes spėsime, - pasakė tvirtai kilnodamas baltus konteinerius. -
Glotniklis?
- Šitų gal ir neprireiks. Tačiau pati juos išbandžiau, todėl...
Jis linktelėjo ir vėl kone sulindo į kuprinę po nosimi niurnėdamas
pavadinimus.
- Nuo skausmo? Ir jie veikia?
Nusijuokiau.
- Ir dar kaip! Jie stulbinami. Jei dabar persipjautum ranką, parody
čiau... Pokštas.
-Hm.
Jis taip pažvelgė į mane, kad išraiškos negalėjau perprasti. Spoksojo
išplėtęs akis, tarsi būtų nepaprastai nustebęs.
- Kas yra? - nejau mano pokštas buvo toks nevykęs.
- Tau pavyko, - suvapėjo apimtas susižavėjimo.
- Argi ne to važiavome?
-- Taip, bet...Tada
Nebuvai? manau, kad nebuvau
kodėl... iki galo
Kodėl man tikras, jog mums pasiseks.
padėjai?
Jis atsakė taip tyliai, kad žodžius ne tiek išgirdau, kiek atspėjau.

- Nusprendžiau geriau žūti bandydama išgelbėti Džeimį, nei gy

venti be jo.
Akimirkai netekau amo, sukilę jausmai gumulu užstrigo gerklėje.
Melani irgi atėmė žadą. Tą minutę mes visi buvome viena neišskiriama
šeima. Visi mes.
Užsikosėjau. Nėra ko guostis jausmais, kurie neturi ateities.
- Buvo visai nesunku. Bet kuris iš jūsų būtų galėjęs padaryti tą patį,
svarbiausia - natūraliai elgtis. Tiesa, gydytoja apžiūrėjo mano spran
dą, - nevalingai paliečiau pjūvio vietą. - Tokio kaip tavo randas profe
sionalas nepaliktų. Tačiau su tais vaistais, kuriuos turime, Dokas leng
vai jį užgydys.
- Abejoju, ar kuris nors iš mūsų būtų sugebėjęs elgtis taip natūraliai.
Linktelėjau.
- Taip. Man lengva. Aš žinau, ką jie mano, - ir nusijuokiau iš sa
vęs. - Aš viena iš jų. Jei patikėtumėte manimi, gaučiau viską, ko pa
norėtumėte, viską šiame pasaulyje, - ir vėl nusijuokiau. Tai tik įtampa
slūgsta, pasakiau sau, dėl to man taip svaigsta galva. Ar jis suprato, kad
lygiai tą patį padaryčiau ir dėl jo? Ko panorėtų, viską šiame pasaulyje?
- Aš tikiu tavimi, - tyliai pratarė jis. - Prisiekiu visų mūsų gyvybėmis.
Jis manimi tikėjo taip, kad į mano rankas atidavė kiekvieno žmo
gaus gyvybę. Savo, Džeimio ir visų kitų.
- Ačiū, - atsakiau vos girdimai.
- Tau pavyko, - pakartojo dar kartą, tarsi niekaip negalėdamas pa
tikėti.
- Mes jį išgelbėsime.
„Džeimis nemirs! Džeimis nemirs! - džiūgavo Melani. - Ačiū tau,
Klaja."
„Juk žinai, kad dėl šių žmonių padaryčiau viską", - pasakiau. Ir at
sidusau supratusi, kad tai gryniausia tiesa.
Kai privažiavome senvagę, Džaredas vėl prie užpakalinio bampe
rio pritvirtino
galėjo važiuotibrezentą ir perėmė
daug greičiau. Kai vairą. Jis gerai
atsidūrėme prie žinojo kelią,mažos
neįtikėtinai todėl
slėptuvės po rieduliais, Džaredas mane išlaipino ir įvairavo automobilį
SI EL ONEŠ Ė • 509
vidun. Beveik neabejojau, kad išgirsiu, kaip metalą bruožia akmuo, bet
jis meistriškai įspraudė mašiną į tą mažutytį tarpą.
Sulipome į džipą ir nuskriejome per naktį. Automobilis smagiai
kratėsi atvira dykuma. Džaredas pergalingai juokėsi ir vėjas nešė jo
balsą toli atgal.
- Kur raištis? - paklausiau.
- O kam?
Įbedžiau į jį akis.
- Klaja, jei būtumei norėjus mus išduoti, jau turėjai tam progą. Kas
po viso šito išdrįs pasakyti, kad tu ne viena iš mūsų?
Susimąsčiau.
- Manau, kai kurie vis dar gali. Bus geriau, jei užriši akis.
- O aš manau, kad tiems kai kuriems reikia pagaliau prasiplauti akis.
Pagalvojau apie mūsų pasirodymą urvuose ir papurčiau galvą.
- Džaredai, nesitikėk, kad mus sutiks išskėstomis rankomis. Įsivaiz
duok, kokios mintys dabar sukasi jų galvose. Ko jie laukia...
Jis neatsakė, tik prisimerkė tarsi įtemptai mąstydamas.
- Džaredai... o jeigu jie nenorės mūsų išklausyti... jei pakeitė savo
nuomonę... - staiga nusileidau iš padebesių. Kalbėjau greitai, kad spė
čiau viską paaiškinti, kol dar ne vėlu. - Pirmiausia duok Džeimiui nuo
skausmo, padėk po liežuviu. Tada vidaus valiklio, jam tereikia jo įkvėp
ti. Tau reikės Doko, kad...
- Ei, ei! Pati pasakysi jam, ką daryti...
- Leisk man baigti...
- Ne, Klaja. Aš šito taip nepaliksiu. Šausiu į kiekvieną, kas bent pirš
tu tave palies.
- Džaredai...
- Nebijok. Taikysiuos į kojas, o tu paskui juos išgydysi šitais savo
daikčiukais.
- Jei tai pokštas, man nejuokinga.
- Aš nejuokauju, Klaja.
- Kur raištis?
Bet jis užsispyrė - ir viskas.
Laimei, po ranka turėjau senus savo marškinėlius - nudrengtas

Džebo drapanas. Jie tiks.
- Taip jie lengviau mus įsileis, - pasakiau lankstydama juos į storą
raištį. - O tai reiškia, kad greičiau grįšime pas Džeimį, - ir ant pakau
šio užsirišau tvirtą mazgą.
Kurį laiką buvo tylu. Džipas pasišokinėdamas riedėjo nelygia žeme.
Prisiminiau panašias naktis, kai šalia jo sėdėdavo Melani...
- Važiuoju tiesiai prie urvų. Ten yra vieta, kur vienai dviem die
noms galima saugiai paslėpti džipą. Sutaupysime laiko.
Linktelėjau pritardama. Dabar svarbiausia laikas.
- Beveik atvažiavome, - pasakė po minutės. Paskui suniurzgė: - Jau
laukia.
Pagrabaliojo šalia manjs. Dzingtelėjo metalas: nuo užpakalinės sė
dynės paėmė ginklą.
- Tik nieko nenušauk.
- Negaliu pažadėti.
- Stok! - suriko kažkas. Šauksmas nuskriejo nuringavo tuščia dy
kuma.
Džaredas išjungė variklį: džipas ėmė lėtėti ir galiausiai sustojo.
- Čia mes, - pasakė į tamsą. - Taip taip, pažvelk. Matai? Aš vis dar
esu aš.
Pajutau ore tvyrant dvejonę.
- Tik noriu pastatyti džipą į slėptuvę, gerai? Mes gavome Džeimiui
vaistų, turime skubėti. Man nerūpi, ką tu galvoji, girdi? Šiandien geriau
nestok man skersai kelio.
Džipas vėl pajudėjo. Garsas pasikeitė, pasidarė aidus, vadinasi, įva
žiavome į slėptuvę"
- Gerai, Klaja. Dėl nieko nesijaudink. Eime.
Kuprinė jau buvo man ant pečių. Atsargiai lipau iš automobilio,
nes neįsivaizdavau, kaip arti siena. Džaredas pagavo mano ieškančias
rankas.
- Opapa, - pasakė jis ir vėl persimetė mane per petį.
Šį kartą ant Džaredo nugaros nesijaučiau taip tvirtai kaip anksčiau.
SI ELO NEŠ Ė • 511

ir Džeimiui prie kaktos spaudė drėgną rankšluostį. Pyktis neatpažįs

tamai iškreipė jos veidą. Kitapus Džeimio sėdėjusi Megė mus pama
čiusi ėmė keltis.
Berniukas tysojo ant pakloto suglebęs ir raudonas, užsimerkęs,
krūtinė vos kilnojosi.
- Tfu! - nusispjovė Šeron ir atsistojusi kaip katė metėsi prie Džare
do ketindama nagais įsikibti jam į veidą.
Džaredas sugriebė Šeron rankas ir apsukęs užlaužė už nugaros.
Megė jau buvo bepuolanti gelbėti dukros, bet Džebas apėjo besi
grumiančius Džaredą su Šeron ir užtvėrė seseriai kelią.
- Paleisk ją! - sukriokė daktaras.
Džaredas apsimetė negirdėjęs.
- Klaja, imkis darbo!
Daktaras atsistojo tarp manęs ir Džeimio.
- Dokai, - suvapėjau springdama. Tas pyktis, grumtynės šalia neju
dančio berniuko man kėlė paniką. - Padėk man. Prašau. Dėl Džeimio.
Daktaras nesujudėjo, nenuleido akių nuo Šeron ir Džaredo.
- Nagi, Dokai, - įsiterpė Janas. Urvas buvo sausakimšas žmonių ir
man pradėjo trūkti oro, o čia dar Janas priėjo ir uždėjo ant peties ran
ką. - Kas tau svarbiau - išdidumas ar vaiko gyvybė?
- Tai ne išdidumas. Tu nežinai, kaip tie ateivių vaistai gali jį paveikti!
- Manai, jam gali būti dar blogiau?
- Dokai, - kreipiausi, - pažvelk į mano veidą.
Daktaras ne vienintelis sureagavo į mano žodžius: atsisuko ir Dže
bas, ir Janas. Net Megė įbedė į mane akis, paskui nesusilaikiusi žvilg
telėjo dar kartą ir greitai nukreipė žvilgsnį supykusi ant savęs, kad pa
sidavė smalsumui.
- Kaip tai gali būti? - nustebo Dokas.
- Aš parodysiu. Prašau. Džeimis nenusipelnė tokių kančių.
Daktaras dvejojo nenuleisdamas akių nuo sveiko mano veido, pas
kui sunkiai atsiduso.
- Janaspatraukė
daktaras teisus - pečiais
blogiau irvaikui jau nebus.
sukumpo Bet jei taisunkios
lyg prislėgtas jį nužudys...
naštos.-
Tada žingtelėjo į šalį ir mane praleido.
SIELONEŠĖ • 513
- Neįtikėtina, - iškvėpė daktaras.
- Karštis atslūgo, bet kojoje galėjo likti užkratas. Dokai, padėk man
sutvarkyti žaizdą.
- Šeron, gal gali paduoti... - pradėjo išsiblaškęs. Tada pakėlė akis. -
O, Kailai, jei nesunku, paduok man krepšį. Jis tau prie kojų.
Paropojau kelis žingsnius atbula ir palinkau prie raudono, pabrin
kusio pjūvio. Janas nukreipė žibintuvėlį tiesiai į žaizdą. Abu su daktaru
vienu metu ėmėme naršyti po savo krepšius. Jis atsisuko su sidabriniu
skalpeliu rankoje. Pamačius peilį nugara perbėgo šiurpas. Susitvar
džiau ir atsukau didesnį valiklio indelį.
- Ar jis tikrai nieko nepajus? - neryžtingai perklausė daktaras.
- Ei,po- urvą,
rinėjo sugargė
kolDžeimis. Jau buvo
pamatė mane. plačiai
- Sveika, atsimerkęs
Klaja. Kas čia irvyksta?
akimisKodėl
šmi
čia tiek žmonių?
46 SKYRIUS
ŠEI MA
Džeimis pabandė atsisėsti.

- Ne taip greitai, vaike. Kaip jautiesi? - Janas suėmė jį už peties ir
vėl paguldė.
- Ee... labai gerai, tikrai. Ką čia visi veikia? Aš neprisimenu...
- Tu sirgai. Gulėk ramiai, kad galėtume baigti tvarkyti žaizdą.
- Ar galiu atsigerti?
- Žinoma, vaike. Štai, imk.
Daktaras spoksojo į Džeimį kaip užkerėtas, netikėdamas savo akimis.
O man džiaugsmas užėmė gerklę, negalėjau išspausti nė žodžio.
- Jį veikia vaistai nuo skausmo, - sumurmėjau. - Jis jaučiasi nuos
tabiai.
- Kodėl Džaredas užlaužęs Šeron rankas? - pakuždom Džeimis pa
klausė Jano.
- Ji... prastos nuotaikos, - pašnibždom, bet gana garsiai, kad girdė
tų Šeron, paaiškino Janas.
- Džeimi, dabar nejudėk, - perspėjo daktaras. - Norime... išvalyti
tavo žaizdą. Gulėk ramiai, gerai?
- Gerai, - atsiliepė Džeimis silpnu balseliu. Jis pamatė daktaro ran
kose skalpelį ir neramiai sušnairavo mūsų pusėn.
- Pasakyk, jei ką pajusi, - paprašė Dokas.
- Jei tau skaudės, - pataisiau jį.
Įgudusia ranka daktaras vienu moju perrėžė žaizdą skalpeliu. Abu
sužiurome į Džeimį. Jis gulėjo įbedęs akis į tamsias lubas.

- Keistas jausmas, - pasakė jis. - Bet neskauda, tikrai ne.

Daktaras linktelėjo ir įpjovė dar kartą - skersai išilginio pjūvio. Iš
gilios žaizdos ėmė verstis kraujas ir geltoni pūliai.
Vos Dokas atitraukė ranką, ant kraujuojančios kryžmos žaizdos už-
purškiau valiklio. Vaistai nusėdo ant pūlingų išskyrų ir jos čirkšdamos
ėmė nykti. Taip panašiai vandens čiurkšlė nuplauna muilo putas. Susi
jaudinęs daktaras tankiai alsavo.
Neįtikėtin ay - dar kartą pakartojo.
-
Dėl visa ko žaizdą dar kartą apipurškiau. Nesveika, tamsiai raudona

dėmė aplink pjūvį išnyko, liko tik ištekėjusio kraujo pėdsakai.
- Dabar gydiklio, - murmėjau po nosimi. Susiradau reikalingą
konteinerį ir plona srovele vaistų užvarvinau tiesiai ant abiejų pjūvių.
Skaidrus skystis sutekėjo į žaizdą ir spindinčia plėvele aptraukė atvirus
audinius. Gydiklis iškart sustabdė kraujavimą. Ant kojos užpyliau vos
ne pusę indelio, gal dukart daugiau, nei reikėjo.
- Gerai, Dokai, dabar suspausk žaizdos kraštus.
Daktaras nieko neatsakė, tik plačiai išsižiojęs darė, ką liepiau. Abiem
rankomis suglaudė pjūvių puses.
Džeimis nusijuokė.
- Kutena.
Dokas išsprogino akis.
Ant kryžminio pjūvio užtepiau sandariklio ir neišpasakytai pa
tenkinta stebėjau, kaip sulimpa kraštai, o iš žaizdos lieka tik rožinis
brūkšnelis.
- Ar galiu pažiūrėti? - paklausė Džeimis.
- Paleisk jį, Janai. Mes beveik baigėme.
Berniukas pasirėmė ant alkūnių, aiškios akys degė smalsumu. Su
prakaitavę, purvini plaukai stirksojo sulipę į kaltūną, bet ar tai svarbu
matant, kad skruostai atgavo pirmykštį spindesį ir tryško sveikata?
- Žiūrėk, užbarstau šito, - pasakiau užsijodama ant pažeistos vie
tos saują žaižaruojančio glotniklio, - ir iš rando lieka tik plonytė linija.
Kaip čia, - randai

- Argi ir parodžiau jam vyrų?
nepuošia savo ranką.
Patikčiau merginoms, - nusijuokė
Džeimis. - Kur gavai šių buteliukų? Primena fokusus.
SIELONEŠĖ • 517
- Surengėme su Džaredu išpuolį.
- Tikrai? Nuostabu.
Daktaras pirštu palietė švytinčių miltelių likučius ant mano rankos
ir prisikišo prie nosies.
- Būtum ją matęs, - pasakė Džaredas. - Ji buvo pritrenkianti.
Krūptelėjau išgirdusi jo balsą prie pat ausies. Nevalingai atsisu
kau ieškodama Šeron: spėjau pamatyti tik tarpdury dingstant ugninių
plaukų kupetą. Megė iškurnėjo jai iš paskos.
Kaip liūdna. Kaip baisu. Kiek neapykantos turėjo susikaupti jų šir
dyse, kad nesugebėtų džiaugtis išgijus mirtinai sergančiam vaikui... Ką
reikėjo joms išgyventi, kad taip žemai pultų?
- Ji nudrožė
paprašė išgydytiį žaizdas.
ligoninęOtiesiai
kai tieprie kitų ateivių
nusisuko, ir lygiki
apšvarino niekur nieko
paskutinio
siūlelio! - išpoškino Džaredas žavėdamasis kaip vaikas. Džeimiui bai
siausiai patiko šita istorija, klausėsi išsišiepęs iki ausų. - Iš ten išėjo
prisigrūdusi vaistų tiek, kad mums visiems užteks daug metų į priekį.
O išvažiuodama dar pamojavo vienam šunsnukiui priimamajame, -
nusijuokė Džaredas.
„Aš nebūčiau galėjusi jiems to duoti, - staiga susigraužė Melani. -
Tu vertingesnė už mane."
„Ša! - supykau. Dabar ne laikas liūdėti ar pavydėti. Turime džiaug
tis. - Be tavęs aš nebūčiau čia atsiradusi ir negalėčiau jiems padėti. Tu
irgi jį išgelbėjai."
Džeimis žiūrėjo į mane išplėtęs susižavėjusias akis.
- Nieko čia ypatinga, tikrai, - pasakiau jam. Jis paėmė mano ranką,
o aš suspaudžiau jo. Meilės ir dėkingumo kupina širdis netilpo krūti
nėje. - Nėra ko žiūrėti į mane kaip į didvyrę: galų gale aš viena iš tų
šunsnukių.
- O, aš nenorėjau... - puolė atsiprašinėti Džaredas.
Nusišypsojau ir numojau ranka.
- Kaip paaiškinai,
jie nepaklausė, kad tau ant veido randas? - paklausė Dokas. - Ar
kodėl neišsigy...
- Privalėjau turėti naujų žaizdų, antraip būčiau sukėlusi jiems įtari
mą. Pasakiau, kad pargriuvau laikydama peilį, - ir kumštelėjau Džei
miui alkūne. - Bet kam gali taip atsitikti.
Aš skraidžiau padebesiais. Pasaulis aplink regėjos nutviekstas iš vi
daus - daiktai, veidai, net sienos. Kambaryje ir už jo esantys žmonės
ėmė šurmuliuoti, uždavinėti klausimus, bet mano ausyse tas triukš
mas virto melodingu skambesiu - tarsi kažkur tilindžiuotų varpelis.
Net oras tviskėjo ir mainėsi. Tikrovė man susitraukė iki siauro mylimų
žmonių būrelio - Džeimio ir Džaredo, Jano, Džebo. Šią įstabią akimir
ką mylėjau net daktarą.
- Naujų žaizdų? - paklausė Janas negyvu balsu.
Nustebau pamačiusi, kad jo akys aptemo iš pykčio.
- Tai buvo būtina. Privalėjau paslėpti randą ant veido. Be to, netu
rėdama tokios žaizdos kaip Džeimio nebūčiau išmokusi jos gydyti.
Džaredas suėmė mano kairę ranką ir perbraukė pirštu per vos ma
tomą rausvą liniją, esančią keli coliai virš riešo.
- Buvo siaubinga, - pasakė jis. Jo linksmumas išgaravo akies mirks
niu. - Vos peiliu nenunešė sau plaštakos, maniau, kad jau niekad ne
galės valdyti tos rankos.
Iš siaubo
- Tu Džeimioranką?
persipjovei akys pasidarė kaip lėkštės.
Stipriai spustelėjau jam pirštus.
- Nesijaudink - vos įsidūriau, ir tiek. Juk žinojau, kad žaizdą netru
kus išgydys.
- Reikėjo ją pamatyti, - tyliai pasakė Džaredas vis dar glostydamas
man dilbį.
Janas perbraukė pirštais skruostą ir neatitraukė rankos. Prisilieti
mas buvo malonus ir aš stipriau prigludau prie jo delno. Nežinau, kas
taip veikė - nuskausminamieji ar džiaugsmas, kad Džeimis pagaliau
sveikas, bet jaučiausi tarsi pasakoje, viskas aplink švytėjo neįtikėtino
mis spalvomis.
- Daugiau niekur tavęs neleisiu, į jokius reidus, - sumurmėjo Janas.
das.- -JiJanai,
eis, irji dar kaip, nė tobula.
nepaprasta, kalbos Turėjai
negali būti, - garsiaikad
tai pamatyti, pasakė Džare
suprastum.
Aš tik dabar pradedu suvokti visas galimybes...
SIELONEŠĖ • 519
- Galimybes? - Jano delnas nuslydo mano kaklu ir apglėbė pečius.

Prisitraukė mane prie savęs, kuo toliau nuo Džaredo. - Ar pagalvojai,
kiek jai tai kainavo? Tu leidai jai beveik nusipjauti plaštakę! - kalbėda
mas jis stipriai pirštais suėmė man riešą.
Šitas pyktis visai netiko šiame spindinčiame pasaulyje.
- Ne, Janai, viskas buvo ne taip, - įsiterpiau. - Tai buvo mano min
tis. Turėjau tai padaryti.
- Žinoma, kad tavo, - suurzgė Janas. - Dėl šitų dviejų tu pada
rytum bet ką... peržengtum visas ribas... Bet Džaredas privalėjo tave
sustabdyti...
- Paklausyk, Janai, o ką dar galėjome padaryti? - nenusileido Dža
redas. - Turėjai pasiūlyti ką geriau? Tarkim, Klaja nebūtų savęs sužei
dusi. Manai, dabar būtų laimingesnė matydama Džeimį mirusį?
Krūptelėjau išgirdusi šią kraupią tiesą.
Janas priešiškai atsakė:
- Ne. Aš tik nesuvokiu, kaip galėjai sėdėti ir žiūrėti į visa tai, - ir
pasibjaurėjęs nusipurtė. Džaredo pečiai sukumpo. - Koks žmogus...
- Praktiškas, - neleido baigti Džebas.
Visi pakėlėme akis. Senukas stovėjo šalia mūsų ir laikė didžiulę kar
toninę dėžę.
- Štai kodėl Džaredas geriausias. Štai kodėl jis kiekvieną kartą gau
na to, ko mums reikia. Nes daro tik tai, ką privalo. Ir puikiai supran
ta, kad kai kada belieka žiūrėti. Net jei tai daug sunkiau, nei veikti.
Taigi aš ir pagalvojau, - tęsė Džebas be jokių skrupulų pakeisdamas
temą, - nors dabar veikiau pusryčių metas nei vakarienės, bet daugelis
jūsų jau seniai kąsnio burnoje neturėjote. Kaip manai, vaike, ne pro šalį
užkrimsti, a?
- Eee... nežinau, - numykė Džeimis. - Pilvas tuščias, bet nesijau
čiu... blogai.
- Tai vis nuskausminamieji, - patikinau aš. - Turi pavalgyti.
- Ir atsigerti, - pridūrė daktaras. - Tau reikia skysčių.
Džebas šlumštelėjo gremėzdišką dėžę ant čiužinio.
- Manau, nusipelnėme nedidelės šventės. Pulkit.
5 2 0 * S T E P H E N I E M E Y ER
- Oho, skanumėlis! - šūktelėjo Džeimis rausdamasis po dailiai su

pakuotus turistų pusryčius. - Spagečiai! Niam, niam!
- Man palikit viščiuko su česnakais, - pasakė Džebas. - Baisiai pa
siilgau česnakų. Oi, ir nieko nenoriu girdėti apie gaivų burnos kvapą.
Džebas pasirūpino viskuo, ko reikėjo puotai: atsinešė vandens ir dvi
nešiojamas krosneles. Žmonės ėmė burtis aplink vaišes, spraudėsi j jau
ir taip sausakimšą urvą. Sėdėjau suspausta tarp Džaredo ir Jano, Džei
mį užsikėliau ant kelių. Jis neprieštaravo, nors ir buvo tam per didelis.
Jautė, kad mums su Mel reikia jo artumos, - abiem neužteko matyti jį
gyvą ir sveiką, turėjome apkabinti, suspausti glėbyje.
Švytinti erdvė plėtėsi apgaubdama keisto naktinio pokylio daly
vius, šią akimirką
kol Džebas pataisysvisi jie tapogardumynų.
nelauktų mano šeima.Baimę
Žmonės kantriai
išstūmė laukė,
palengvė
jimas ir džiaugsmas. Šventės nesugadino net Kailas, atsidrėbęs Janui
iš kito šono.
Melani palaimingai atsiduso: virpėjo jausdama berniuko kūno šilu
mą ir mylimojo glamones. Džaredas vis dar švelniai glostė man ranką.
Net Jano plaštaka man ant peties jos neerzino.
„Vadinasi, vaistai nuo skausmo paveikė ir tave44, - pasišaipiau.
„Ne vaistai. Ne dėl jų mes tokios laimingos/4
„Tu teisi. Tai daugiau, nei kada esu turėjusi/4
„O aš visa tai praradau.44
Kokia slėpininga jėga glūdi toje žmonių meilėje, jei dėl jos atsisa
kiau visos savo rūšies? Ar todėl, kad ji kaskart nenuspėjama ir vienin
telė tokia? Sielos savo meilę ir palankumą dalija visiems po lygiai. Ar aš
troškau didesnio iššūkio? Žmonių jausmai painūs ir sudėtingi, čia ne
galioja jokios taisyklės. Vienų meilę gali pelnyti nė už ką - kaip atsitiko
su Džeimiu, Jano meilę reikėjo ilgai ir sunkiai užsitarnauti. O Džaredą
man lemta mylėti beviltiškai, be jokio atsako, kol aistra išdegins širdį
baisiau nei dykumos saulė.
O gal
jiems tai tik ir
nesvetima į gera? Jei žmonės -moka
kita kraštutinybė gal jietaip karštai
ir myli taipnekęsti, galbūt
pat aistringai,
visiškai atsiduodami?
SIELONEŠĖ • 521
Nežinau, kodėl taip karštligiškai siekiau šios meilės. Ir dabar, kai

visa tai turėjau, žinojau tik viena: kad nieko nesigailiu, kad buvo verta
iki galo, iki paskutinio lašo iškentėti ir pavojų, ir tą skausmą. Atlygis
buvo toks nuostabus, apie kokį negalėjau net svajoti.
Aš turėjau viską. Visą pasaulį.
Pasibaigus puotai ir atslūgus džiaugsmui visus apėmė nuovargis.
Buvo jau vėlu - ar veikiau anksti. Lenkiami miego žmonės palengva
skirstėsi: limpančiomis akimis, klupinėdami ir svyruodami. Jiems išė
jus pasidarė lengviau kvėpuoti.
Vietos atsirado užtektinai, todėl pradėjome patogiau taisytis, kol
galiausiai išsitiesėme ten, kur sėdėjome. Galvą padėjau Džaredui ant
pilvo, jo pirštai
ant krūtinės kartkartėmis
ilsėjosi švelniaiberniukas
Džeimio galva, paglostydavo manapsivijo
rankomis plaukus.kaklą.
Man
Viena ranka apglėbiau jo pečius. Janas paguldė galvą man ant pilvo,
vieną mano ranką glaudė sau prie veido. Šalimais jaučiau tysant ilgą
Doko koją, jo batas rėmėsi man į klubą. Jis jau miegojo - girdėjau, kad
tyliai šnirpščia. Kažkur netoliese sunkiai pūtavo ir Kailas.
Džebas išsitiesė ant kito čiužinio ir atsirūgo. Kailas sukikeno.
- Visai nebloga naktelė. Tikrai geresnė, nei tikėjausi, - mąsliai pa
sakė Džebas. - Mėgstu istorijas su laiminga pabaiga. Ačiū, Klaja.
- Mmm, - sumurkiau pusiau miegodama.
- Kitą kartą, kai ji eis... - pradėjo Kailas kažkur iš kitos Džaredo
pusės ir nebaigęs gardžiai nusižiovavo. - Kitą kartą, kai ji eis į reidą, aš
irgi nepasiliksiu.
Ji niekur neis, - garsiai pasakė Janas ir jo kūnas įsitempė. Ramin
dama paglosčiau jam skruostą.
- Žinoma, kad neisiu, - sumurmėjau jam. - Niekur neisiu, kol ti
krai to neprireiks. Man pačiai geriau likti čia.
- Klaja, negalvok, kad noriu tave uždaryti kaip kalėjime, - suirzęs
atšovė Janas. - Dėl manęs gali eiti kur nori, kad ir palakstyti greitkeliu.
Tik-ne
Ji įmums
reidą. reikalinga,
Noriu, kad -būtum saugi. Džaredas. Jo balsas buvo daug
nenusileido
sausesnis ir atšiauresnis, nei tikėjausi.

- Iki tol puikiai apsiėjome be jos.

- Puikiai? Be jos Džeimis būtų miręs! Ji gali gauti to, ko neįstengtu
me nė vienas iš mūsų.
- Ji gyva būtybė, Džaredai, ne įrankis.
- Žinau. Nesakau, kad...
- Klaja nuspręs, - nutraukė juos Džebas ištardamas tai, ką pati ren
giausi pasakyti. Dabar aš spaudžiau Janą prie čiužinio, be to, jaučiau,
kad Džaredas po manimi irgi sujudėjo ketindamas keltis. Bet išgirdę
Džebo žodžius abu sustingo.
- Negali leisti spręsti jai vienai! - užginčijo Janas.
- Kodėl ne? Regis, ji turi savo protą. Ar jums atrodo, kad jūs už ją
išmintingesni?
- Pasakysiu kodėl, - suniurnėjo Janas. - Klaja?
- Taip, Janai?
- Ar nori dalyvauti reiduose?
- Jei tik galėsiu padėti, žinoma, kad eisiu.
- Klaja, aš klausiu ne to.
Tylėjau: mąsčiau bandydama suvokti, ką supratau ne taip.
- Matai, Džebai? Ji niekada negalvoja apie savo pačios norus, savo
laimę, net savo sveikatą. Ji padarys viską, ko paprašysite, net jeigu tai
kainuotų jai gyvybę. Nesąžininga prašyti jos to, ko mes įpratę prašyti
vieni kitų. Nes mes pirmiausia pagalvosime apie save. Ji - ne.
Stojo tyla. Niekas Janui neatsakė. Kai tyla pasidarė nepakeliama, su
pratau, kad laikas prabilti man.
- Netiesa, - pasakiau, - aš visuomet galvoju apie save. Ir aš... no
riu padėti. Ar to jums pakanka? Neįsivaizduojate, kokia šiąnakt buvau
laiminga galėdama padėti Džeimiui. Ar turiu teisę tapti laiminga taip,
kaip noriu aš?
- Dabar suprantate, ką turėjau omeny? - atsiduso Janas.
- Šiaip ar taip, negaliu jai uždrausti elgtis taip, kaip nori ji pati, -
gūžtelėjo Džebas. -jos
- Bet neturime Ji daugiau nėra mūsų kalinė.
to prašyti.
Džaredas visą tą laiką tylėjo. Kaip ir Džeimis. Berniukas miegojo,
SIELONEŠĖ • 523
dėl to buvau tikra, bet Džaredas ne, jo pirštai teberašė raštus ant mano
skruosto. Švytinčius, kaitinančius odą.
- Jums nereikia prašyti, - pasakiau, - aš sutinku savo noru. Tai... vi
sai nepavojinga. Sielos tokios malonios. Aš jų nebijau. Tai išties... buvo
labai lengva.
- Lengva? Pjauti sau...
Skubiai užčiaupiau Janui burną.
- Šį kartą nebuvo kito pasirinkimo. Daugiau to neprireiks, - pasa
kiau. - Juk neprireiks? - paklausiau veikiau ramindamasi.
Janas tyliai suvaitojo.
- Jeigu ji eis, aš lydėsiu, - pasakė niūriai. - Kažkas turi ją apsaugoti
nuo- pačios
Aš irgisavęs.
eisiu, kad apsaugočiau visus kitus nuo jos, - sukikeno Kai
las. - Ai! - sukriūkė.
Buvau per daug pavargusi, tad nepakėliau galvos, kad pamatyčiau,
kas liežė Kailui į pašonę.
- O aš eisiu, kad visi grįžtume gyvi, - sumurmėjo Džaredas.
47 SKYRIUS
REIDAS
Kailas pasiskundė:
- Fui, kaip paprasta. Jokio malonumo.
- Pats norėjai važiuoti, - atrėžė Janas.
Jis su Janu sėdėjo uždaro furgono gale ir rūšiavo ilgai negendančius
produktus, būtiniausias namų apyvokos prekes, kurias ką tik išnešiau iš
parduotuvės. Buvo pats vidurdienis, Vičitos padangėje ridinėjosi ryški
saulė. Vis dėlto ne taip karšta kaip Arizonos dykumoje, daug drėgniau.
Ore čiulkinį šoko būrys mažyčių muselių.
Džaredas važiavo link greitkelio, einančio iš miesto, ir iš paskuti
niųjų stengėsi neviršyti greičio. Mačiau, kad jo kantrybė baigia išsekti.
- Dar neatsibodo apsipirkinėti, Klaja? - pasiteiravo Janas.
- Ne, man visai nesunku.
- Tu visuomet sakai tą patį. Ar yra kas nors, kas tau sunku?
- Man sunku... būti toli nuo Džeimio. Ir sunku... išeiti iš urvų. Tru
putėlį. Ypač dieną. Tai lyg atvirkštinis klaustrofobijos variantas. Per
daug atvirų erdvių. Ar tau taip nebūna?
- Kartais. Tiesą sakant, dieną mes mažai kada išlendame.
- Tiek laiko pratupėjusi urvuose bent kojas pramankštins, - su
murmėjo Kailas. - Nesuprantu, ko jai skųstis.
- Kad ir dėl įvairovės, - atrėžė Janas. - Jos niekada negirdėjau skun
džiantis, o tavo zirzimas jau baigia užknisti.
Apsimečiau, kad negirdžiu: jeigu jau Janas su Kailu ėmė ginčytis,
galo nelauk. Išlanksčiau žemėlapį.
SIELONEŠĖ • 525
- Ačiū už pagalbą.
- Nėra už ką, man buvo malonu. Apsilankykite dar kartą.
Pati sielą užkalbinau tik vieną kartą. Tai buvo vaistininkas Solt Leik
Sityje. Po to jau žinojau, ko dar mums visiems reikia urvuose.
Drovi šypsena.
- Nesu tikra, kad tinkamai maitinuosi. Niekaip negaliu atsisakyti
nesveiko maisto. Šis kūnas toks smaližius.
- Turite būti išmintinga, Tūkstantlape Gėle. Žinau, kad lengva pa
siduoti pomėgiams, bet privalote žiūrėti, ką valgote. Jums pravers šie
maisto papildai.
„Sveikata". Užrašas ant buteliuko buvo toks aiškus, kad daugiau ne
turėjau, ko klausti.
- Kokio skonio norėsite - žemuogių ar šokolado?
- O galiu pabandyti abiejų?
Ir maloni siela, vardu Žemėje Gimęs, padavė man du didelius bu
teliukus.
Nieko baisaus, nieko pavojinga. Baimė apimdavo tik tada, kai pa
galvodavau apie mažą cianido piliulę, kurią nuolat nešiojausi lengvai
pasiekiamoje kišenėje. Dėl visa ko.
- Kitame mieste pasirūpink naujais drabužiais, - pasakė Džaredas.
-Vėl?
- Šitie jau kiek susiglamžė.
- Gerai, - sutikau. Nemėgau bereikalingai apsikrauti daiktais, bet
nešvarūs drabužiai, sumesti furgono gale, nenueis perniek: Lilės, Hei-
dės ir Peidžės dydis buvo kaip mano ir jos tikrai apsidžiaugs galėdamos
atsinaujinti aprangą. Iki šiol vyrams reiduose mažai rūpėjo tokie nie
kniekiai. Kiekvienas išpuolis grėsė mirtimi - kokie jau ten drabužiai.
Kaip ir kvapūs muilai, šampūnai, kuriuos kiekvienoje parduotuvėje
šlaviau nuo lentynų.
- Ir... tau reikėtų nusiprausti, - pasakė Džaredas ir atsiduso. - Bijau,
kad šiąnakt teks nakvoti motelyje.
Anksčiau išvaizda niekam nerūpėjo. Ir tai suprantama: dabar aš
vaikščiojau dienomis šalia kitų sielų ir turėjau atrodyti taip, tarsi bū
SIELONEŠĖ • 527
čiau šios civilizacijos dalis. Vyrai po senovei dėvėjo džinsus ir tamsius

sportinius marškinėlius, šie drabužiai nekrito į akis, jei trumpam juos
kas ir pamatytų.
Jie nekentė nakvynių pakelės moteliuose - pačioje priešų širdyje.
Būti sučiuptiems miegant, be kovos, jiems buvo baisiau už viską. Anot
Jano, verčiau akis į akį susitiktų su ginkluotais ieškotojais.
Kailas apskritai atsisakė kelti iš furgono koją: dieną miegodavo, o
naktį eidavo sargybą.
O man tai buvo taip pat lengva kaip apsipirkti. Užregistruodavau
mus viešbutyje, priimamajame dar paplepėdavau su registratoriumi.
Paporindavau istoriją apie savo partnerį fotografą ir kartu keliaujantį
draugą (jei kartais kas pastebėtų į kambarį įeinant mūsų trijulę). Pa
sivadindavau įprastais ne itin žinomų planetų vardais. Kartais šikš
nosparnių - Žodžio Saugotoja, Dainų Daina ar Padangių Lizdaviete,
kartais reginčių jūržolių - Besisukančia Akimi, Visaregiu Vyzdžiu ar
Antrąja Žara. Kiekvieną kartą pasisakydavau vis kitą vardą, kad neliktų
jokių pėdsakų. To norėjo ir Melani, taip ji jautėsi saugesnė. Jai tai pri
minė senus gerus filmus apie šnipus.
Bet man buvo neramu dėl kitko. Tik prie Kailo, žinodama, kad jis
laukia progos manimi suabejoti, to niekada nebūčiau išdrįsusi pripažin
ti, - už viską, ką gauni, kada nors reikės atsilyginti. Anksčiau, apsipirki-
nėjant parduotuvėse San Diege man nekilo tokia mintis: ėmiau tik tai, be
ko negalėjau apsieiti, paskui eidavau į universitetą ir atsimokėdavau ben
druomenei dalydamasi savo žiniomis. Gal šis darbas ir nelabai sunkus,
tačiau jam atidaviau visą save. Kartkartėmis, kaip ir visos sielos, imda
vausi kitų darbų - kokią dieną rinkdavau šiukšles ar valydavau gatves.
O dabar aš diena iš dienos šlaviau lentynas - ir nieko už tai. Man tai
atrodė savanaudiška ir nedora.
„Juk tu ne sau - kitiems", - mano mintis nutraukė Mel.
„Vis tiek taip negalima. Net tu tai jauti, ar ne?"
„Nėra ko apie tai galvoti", - tėškė saliamonišką sprendimą.
Guodė tik viena - kad mūsų kelionė eina į pabaigą. Rytoj dar kar
tą užvažiuosime į sparčiai pilnėjantį tarpinį sandėlį - sunkvežimį, pa
slėptą dienos atstumu nuo mūsų kelio. Dar kelios dienos, vienas kitas
miestas pakeliui iš Oklahomos į Naująją Meksiką, o tada tiesiu taiky
mu, be sustojimų, iki Arizonos.
Ir būsime namie. Pagaliau.
Kai nakvodavome ne pilname furgone, o moteliuose, stengdavomės
apsistoti po saulės laidos ir išvykdavome dar neišaušus, kad sielos ne
galėtų mūsų gerai apžiūrėti. Tik tam nebuvo jokios būtinybės.
Pamažu Džaredas ir Janas pradėjo tai suprasti. Šį vakarą sustojome
anksti: furgonas buvo pilnas iki kraštų, gale vos išsiteko vienas Kailas,
be to, Janui pasirodė, kad aš ganėtinai išvargusi. Kai grįžau su plastiki
ne numerio kortele, saulė dar kabojo danguje.
Mažas
bario. viešbutėlis
Džaredas buvo
su Janu apytuštis.
išlipo Mašiną
iš furgono pasistatėme
ir nudelbę akisprie pat kam
į žemę pen
kiais ar šešiais ilgais žingsniais atsidūrė viduje. Plonyčiai, rausvi randai
ant sprandų buvo jų priedanga. Džaredas nešė pustuštę kuprinę. Nie
kas neatkreipė dėmesio nei į juos, nei į mane.
Sunkios kambario užuolaidos buvo užtrauktos ir vyrai lengviau
atsikvėpė.
Janas išsitiesė ant būsimos jo su Džaredu lovos ir ėmė maigyti te
levizoriaus pultelį. Džaredas padėjo kuprinę ant stalo, ištraukė mūsų
vakarienę - džiūvėsėliuose apvoliotus ir jau atšalusius vištienos keps-
nelius, kuriuos paėmiau paskutinės parduotuvės kulinarijos skyriuje, ir
paleido per rankas. Atsisėdau prie lango ir valgydama pro plyšelį tarp
užuolaidų žiūrėjau į besileidžiančią saulę.
- Sutik, Klaja, mes, žmonės, dabar rastume ir geresnių pramogų, -
ėmė erzintis Janas.
Televizoriaus ekrane dvi nepriekaištingos laikysenos sielos aiškiais
balsais dėstė naujausias žinias. Nesunkiai supratome, apie ką jos kalba,
nes visos sielų istorijos buvo stebėtinai panašios. Pranešėjos pasakojo
apie dvi po ilgo išsiskyrimo susitikusias sielas. Vyriškosios lyties indivi
dui buvo
Žemę, nesskirta
spėjo,gyventi
kad joReginčiųjų
partnerė iš jūržolių planetoje,
Ūkų planetos buvobet jis pasirinko
įkūnyta viena
me iš čionykščių šiltakraujų sielonešių. Ir - o stebukle! - jis ją surado!
SIELONEŠĖ • 529
Sielų istorijos man priminė žmonių pasakas - visados su laiminga

pabaiga.
- Nepamiršk, kokiems žiūrovams tai skirta.
- Teisybė. Ech, norėčiau pamatyti senų gerų pramoginių laidų, - jis
vėl perbėgo per kanalus ir susiraukė. - Kelias dar ne taip seniai rodė.
- Tos laidos buvo per daug... žiaurios. Todėl jas pakeitė kitomis, kur
mažiau... smurto.
- Ar „Breidžių šeimynėlė"?
Nusijuokiau. Gyvendama San Diege keliskart mačiau šį serialą, Me
lani irgi prisiminė jį iš savo vaikystės.
- Jame taikstomasi su agresija. Prisimenu vieną seriją, kai mažas
berniukas
poelgis. Tam smogė
vaikuikitam mušeikai,
iš nosies ir tai buvo pateikta kaip teisingas
bėgo kraujas.
Janas netikėdamas pakraipė galvą ir vėl ėmė žiūrėti laidą, kurios au
torius buvo reginti jūržolė. Juokėsi kaip tik tose vietose, kurios turėjo
išspausti ašarą.
O aš vėl nusisukau į langą: lauke pamačiau kai ką įdomiau nei iš
anksto nuspėjamos istorijos per televiziją.
Salia viešbučio, kitapus kelio plytėjo nedidelis parkas. Vienoje pu
sėje jis šliejosi prie mokyklos, kitoje prasidėjo pievos, kuriose ganėsi
karvės. Parke tarp kelių jaunų medelių buvo įrengta senamadė žaidimų
aikštelė su smėlio dėže, čiuožykla, laipyne ir rankomis sukama karuse
le. Ir, be abejo, sūpynėmis: kaip tik jos šiuo metu ir buvo užimtos.
Parkelyje vėsiu vakaro oru mėgavosi nedidelė šeima. Tėvo smilki
niai jau buvo padengti sidabru, mama atrodė daug jaunesnė. Raudoni
moters plaukai buvo surišti į uodegėlę ir jai judant linksmai šokčiojo
aukštyn žemyn. Sūpynėse krykštavo mažylis, ne daugiau kaip vienų
metų. Tėvas stovėjo sūneliui už nugaros, mama priekyje. Vyrui stumte
lėjus sūpynes ji pagaudavo berniuką, kiekvienąkart pasilenkusi pabu
čiuodavo į kaktą ir paleisdavo atgal. Vaikas kleketavo ir gageno, putlus
jo
juo.veidelis užraudo
Tai supratau iš iš
to,džiaugsmo. Laiminga
kaip virpa jos nugai‘amama irgi kvatojo
ir šokinėja kartu su
uodegytė.
- Į ką taip žiūri, Klaja?
530 • S T E P H E N I E MEYER
Paklausė be nerimo, nes užsižiūrėjusi į tą šeimą švelniai šypsojausi.

- Į tai, ko nemačiau per visus savo gyvenimus. Aš žiūriu į... viltį.
Džaredas atsistojo man už nugaros ir dirstelėjo per petį.
- Apie ką tu? - jis greitosiomis akimis permetė pastatus, kelią ir
nesustojo ties žaidžiančia šeima.
Suėmiau už smakro ir pasukau į žaidimų aikštelę. Man netikėtai
prisilietus Džaredas neatsitraukė, tik vos krūptelėjo, ir nuo to krūtinę
užliejo keista šiluma.
- Pažvelk, - pasakiau.
- Ką turiu pamatyti?
- Tai vienintelė viltis išgyventi sielonešiams, kitų aš nežinau.
- Kur? - kad
Pajutau, paklausė
Janas jis
irgisuglumęs.
čia, klausosi ištempęs ausis.
- Matai? - mostelėjau į besijuokiančią motiną. - Matai, kaip ji myli
savo vaiką - žmogų.
Tą akimirką mama pastvėrė sūnelį nuo sūpynių ir stipriai suspaudė
glėbyje, veidelį apibėrė bučiniais. Jis ulbėjo ir mosikavo rankytėmis -
paprastas mielas mažylis. Ne miniatiūrinė suaugėlio kopija, koks būtų,
jeigu jau priklausytų mano rūšiai.
Džaredas aiktelėjo.
- Tas vaikas - žmogus ? Kaip? Kodėl? Ar ilgam?
- Nežinau. Niekada anksčiau to nesu mačiusi. Ji neatidavė jo įkūny
ti. Ir nemanau, kad kas nors galėtų ją... priversti. Sielos motinystę kone
garbina - beveik taip, kaip jūs Dievą. Jeigu ji nenorės... - pakraipiau
galvą. - Neturiu supratimo, kaip bus elgiamasi. Taip atsitinka toli gra
žu ne visur. Žmonių jausmai daug stipresni už logiką.
Atsigręžiau į Džaredą ir Janą. Abu stovėjo išsižioję, neatitraukdami
akių nuo keistos dviejų rūšių šeimos parkelyje.
- Ne, - sumurmėjau pati sau. - Niekas negali versti tėvų atiduoti
vaiko, jeigutėvas
jie patys pažvelkit į juos.
Dabar laikėtoglėbyje
nenori.irTik
mamą, ir vaiką. Reikėjo pamatyti, su
kokiu begaliniu švelnumu jis žvelgė į biologinį savo sielonešio sūnų.
SIELONEŠĖ • 531
- Išskyrus mūsų, ši yra pirmoji planeta, kurios rūšis dauginasi

gyvais individais. Jūsų sistema išties pakankamai sudėtinga ir ne itin
produktyvi. Nežinau kodėl: ar dėl to, kad jūsų jaunikliai tokie silpni ir
bejėgiai, ar dėl kitų priežasčių... Visur kitur dauginimasis vyksta įvai
riausiomis kiaušinėlių ar sėklų formomis. Mano tėvai net niekada ne
matė savo vaikų. Man įdomu... - nutilau nugrimzdama į spėliones.
Atsisukusi į savo išrinktąjį moteris pakėlė veidą ir jis pabučiavo jai į
lūpas. Mažytis žmogutis sukrykštavo iš laimės.
- Hmm. Galbūt kada nors jūsiškiai ir maniškiai, ar bent dalis jų,
išmoks gyventi drauge. Ar tai atrodytų... keistai?
Abu vyrai negalėjo atplėšti akių nuo stebuklo kitapus kelio.
Šeima susiruošė išeiti. Motina nusipurtė nuo džinsų smėlį, tėvas
paėmė berniuką ant rankų. Susikibusios pirštais, mojuodamos ranko
mis dvi sielos - vyras ir moteris - palengva nužingsniavo link namų
nešdamos savo žmogiškąjį vaiką.
Janas garsiai nugurkė seiles.
Visą likusį vakarą pratylėjome: kiekvienas mąstė apie tai, ką matė.
Anksti nuėjome gulti, kad rytoj atsikeltume su aušra ir grįžtume prie
savo darbų.
Miegojau tolesnėje nuo durų lovoje - viena. Ir dėl to jaučiausi
nejaukiai. Du dideli vyrai spaudėsi kitoje, jiems dviem aiškiai per
ankštoje. Įmigęs Janas mėgdavo išsikėtoti ir tada Džaredas negailes
tingai niuksėdavo jam į pašonę. Abu geriau pailsėtų, jei vienas kuris
lova dalytųsi su manimi. Aš snaudžiau susirietusi į kamuoliuką. Gal
dėl to, kad visą dieną tekdavo prabūti bauginamose atvirose erdvėse,
o gal taip miegoti įpratau furgone, kur reikėjo išsitekti ant grindų
mažyčiame plotelyje už keleivio sėdynės, ir jau pamiršau, jog lovoje
galima plačiai išsitiesti.
Žinojau, kodėl nei Janas, nei Džaredas nepasiūlė susikeisti su jais
vietomis. Motelyje buvome priversti nakvoti pačią pirmą naktį, kai
vyrai suprato, kad man verkiant reikia nusiprausti. Vos įžengėme į
kambarį, abu iškart nugrūdo mane į dušą, bet, nors ūžė ventiliatorius,
girdėjau visą jų pokalbį.
- ...nesąžininga prašyti jos, kad pasirinktų, - tarė Janas. Kad ir sten

gėsi šnekėti tyliai, viešbučio kambariukas buvo pernelyg mažas ir ven
tiliatoriaus dūzgesys neužgožė balsų.
- Kodėl ne? Ar geriau, jei patys pasakysime jai, su kuo miegoti? Ar
ne mandagiau...
- Kam nors kitam gal ir galėtume nurodyti. Bet Klaja nesugebės pa
sirinkti, norės įtikti mums abiem ir kankinsis negalėdama to padaryti.
- Vėl pavydi?
- Šį kartą ne. Tiesiog žinau, ką ji mano.
Abu nutilo. Janas buvo teisus. Jis išties skaitė mano mintis. Duotų
Džaredas bent menkiausią užuominą, kad jis to nori labiau, ir aš jau
gulėčiau šalia jo. šalia
redas nesijaučia Paskui negalėčiau
manęs užmigtiirgalvodama,
nelaimingas, ar tikrai
kamuočiausi, Dža
kad užda
viau Janui širdį.
- Gerai, - atkirto Džaredas. - Bet jei bandysi naktį mane apkabinti,
O’Ši... kaltink save.
Janas sukikeno.
- Nenoriu girtis, Džaredai, bet jeigu būčiau nusiteikęs, galėčiau pa
daryti ir kai ką daugiau.
Kad ir jaučiausi kalta, jog tiek tuščios vietos nueina perniek, turėjau
pripažinti, kad viena geriau išsimiegodavau.
Ši nakvynė viešbutyje buvo paskutinė. Pastaruoju metu diena ginė
dieną, tarsi pats laikas norėjo, kad kuo greičiau grįžtume namo. Kie
kvieną sekundę jaučiau, kad mane traukia namo, į vakarus. Mes visi
nekantravome pagaliau atsidurti tamsiuose, sausakimšuose urvuose.
Net Džaredas prarado budrumą.
Buvo vėlu, nuraudusios kalnų keteros vakaruose išblėso ir dengėsi
tamsia nakties marška. Mes su Džaredu riedėjome pirmi, pakaitomis
sėsdami prie furgono vairo. Kailas su Janu paeiliui vairavo didžiulį, gė
rybių pilną sunkvežimį. Perkrauta mašina riedėjo sunkiai, todėl kart
kartėmis
pradingo jie
už atsilikdavo, štai ir dabar jų šviesos pamažu tolo, kol visai
staigaus posūkio.
Tusonas liko užpakaly. Beliko įveikti paskutinę tiesią kelio atkarpą
SIELONEŠĖ • 533
ir būsime namie. Po kelių trumpų valandėlių pamatysiu Džeimį. Įsi
vaizdavau, kaip apsupti švytinčių veidų iškrauname grobį. Tikras grį
žimas namo.
Mano - pirmasis.
Kaip šis kartas skyrėsi nuo kitų! Jokios baimės, jokių pasmerktų
įkaitų - vien džiaugsmas.
Negalėjau galvoti apie nieką kitą - gyvenau vien laukimu. Kelias
priekyje vyniojosi pernelyg lėtai, kad ir kokiu greičiu dabar būtume
važiavę, man vis tiek atrodytų, jog beveik stovime vietoje.
Už mūsų išniro sunkvežimio šviesos.
- Tikriausiai Kailas už vairo, - sumurmėjau. - Jie mus vejasi.
Staiga
tvisko naktįveidrodžiuose,
visuose perrėžė raudonos ir mėlynos
mirgantys švyturėlių
atspindžiai šviesos.
šokinėjo antJos su
lubų,
sėdynių, suakmenėjusių mūsų veidų. Mano žvilgsnis sustojo ties grei
čio rodykle prietaisų skydelyje: mes dvidešimčia mylių per valandą vir
šijome leistiną greitį.
Dykumos tylą perskrodė sirenų kauksmas.
48 SKYRIUS
SULAIKYTI
Raudonos ir mėlynos šviesos sukosi vienu ritmu su pulsuojančia

sirena.
Iki sieloms užkariaujant žemę, šios šviesos ir garsas reiškė tik viena:
įstatymo ir tvarkos sergėtojus, baudžiančius visus, kurie jų nesilaikė.
Dabar mirguliuojantys švyturėliai ir įtūžęs žviegsmas irgi reiškė
viena: tokius pat tvarkos sergėtojus, tokius pat baudėjus.
Ieškotojus.
Sielų pasaulyje tokios šviesos ir sirenos buvo retenybė. Policija buvo
reikalinga daugiau tam, kad padėtų avarijų ar kitų nelaimingų atsiti
kimų atvejais, o ne priverstų vykdyti įstatymą. Dauguma valstybės
pareigūnų net neturėjo transporto priemonių su sirenomis, išskyrus
greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius.
Ši žema, glotniai blizganti mašina užpakaly akivaizdžiai buvo skirta
ne ką nors gelbėti, o persekioti ir bausti. Nors iki šiol tokių automobilių
nebuvau mačiusi, žinojau, kam jie skirti.
Džaredas neteko žado, jo koja sustingo ant greičio pedalo ir vis sti
priau jį spaudė. Jis iš paskutiniųjų stengėsi ką nors sugalvoti. Tarsi skai
čiau jo mintis. Ką daryti? Bėgti šiuo sutrešusiu furgonu? Neįmanoma.
Bandyti paslėpti platų, baltą automobilį žemuose, retuose dykumos
krūmokšniuose? Vargu. Privalome padaryti viską, kad tik neatvestume
ieškotojų pas kitus. Kad tik neišduotume savo draugų. Urvai taip arti...
Tenai, savo miegamuosiuose ramiai snaudžia mums brangūs žmonės
ir nieko neįtaria...

Po dviejų sekundžių karštligiško mąstymo jis išpoškino sprendimą:

- Atleisk, Klaja, - sušnibždėjo, - aš viską sugadinau!
- Džaredai?
Jis suėmė mano ranką ir atleido greičio pedalą. Automobilis pra
dėjo stoti.
- Ar turi piliulę? - ištarė smaugiamas nevilties.
- Taip, - sušnibždėjau.
- Ar Mel mane girdi?
„Taip." Ji kūkčiojo.
- Taip, - aš irgi vos laikiausi nepravirkusi.
- Myliu tave, Mel. Atleisk.
-Trumpa,
Ji irgi tave myli. Labiau
slegianti už viską
tyla. Ir aštri, pasaulyje.
žudanti neviltis.
- Klaja... tu man irgi rūpi. Tu gera, Klaja. Nusipelnei geresnės atei
ties. Ne tokios. Tai aš dėl visko kaltas.
Delne jis irgi spaudė neįtikėtinai mažytę piliulę, keista, kad toks žir
nelis gali būti mirtinas.
- Palauk, - dusliai išstenėjau.
Jis negali mirti.
- Klaja, mes neturime išeities. Mes negalime nuo jų atsiplėšti, tik ne
šiuo senu griozdu. Jei bandytume bėgti, tūkstančiai jų spiečiumi pasi
leis mums iš paskos. Pagalvok apie Džeimį.
Furgonas riedėjo vis lėčiau, Džaredas pasuko į kelkraštį.
- Leisk man dar kartą pabandyti, - maldavau. Greitai susiradau ki
šenėje piliulę. Suspaudžiau ją nykščiu ir rodomuoju pirštu ir iškėlusi
parodžiau jam. - Dar kartą sumeluoti. Gal tai mus išgelbės. Jei pama
tysiu, kad pralaimėjau, iškart prarysiu šitą.
- Tu niekada neapgausi ieškotojų!
- Privalome pabandyti. Greitai! - atsisegiau saugos diržą ir pasi
lenkusi atsegiau jo. - Keičiamės vietomis! Staigiai, jie jau arti ir gali
pamatyti.
- Klaja...
- Tik vienas bandymas. Paskubėk!
Ne veltui jis buvo geriausias. Kad apsispręstų, užteko šimtosios se

kundės dalies. Žaibiškai persliuogęs per mane klestelėjo ant sėdynės, o
aš atsisėdau prie vairo.
- Diržą! - įsakiau virpančiu balsu. - Užsimerk. Nusigręžk.
Jis padarė kaip lieptas. Nors buvo tamsu, šitaip pasisukus jo rausvas
randas buvo matomas gana aiškiai.
Prisisegiau diržą ir padėjau galvą ant atlošo.
Mano kūnui tereikia tinkamai sumeluoti: kiekvienu žodžiu, kie
kvienu judesiu, kiekvienu atodūsiu. Suvaidinti. Kaip aktorei televizijo
je, tik dar geriau. Kaip žmogui.
„Padėk man, Mel“, - sumurmėjau.
„Negaliu
Išgelbėk padėtikad
jį. Žinau, tau geresne siela, Klaja. Bet tu gali tai padaryti.
būtigali."
Geresne siela. Man tiesiog reikia būti savimi.
Jau vėlu. Aš pavargusi. Štai ką turiu suvaidinti, štai kokia sumany
mo esmė.
Atsipalaidavau: nuleidau vokus ir suglebau ant sėdynės.
Graužatis. Turiu atrodyti susigraužusi. Turiu tai pajusti, kad suvai
dinčiau.
Kvailai išsiviepiau, tarsi būčiau suglumusi.
Ieškotojų automobilis nesustojo už mūsų, kaip tikėjosi Melani. Jis
kiek užvažiavo mums iš priekio ir prigludo prie priešingo kelkraščio
atsisukęs į priešpriešinį eismą. Automobilio lange įsižiebė akinama
šviesa. Sumirksėjau ir tyčia lėtai pakėliau ranką prisidengdama veidą
nuo ryškių spindulių. Pro delno apačią mačiau, kaip ant asfalto ėmė
šokinėti sidabrinių mano akių atspindys.
Trinktelėjo automobilio durelės. Išgirdau asfaltu link mūsų artėjant
sunkius žingsnius - vienos poros kojų. Negirdėjau gurgždant akme
nėlių ar čežant smėlio, vadinasi, ieškotojas išlipo iš keleivio pusės. Tai
reiškė, kad jų mažiausiai du, bet tik vienas išėjo su manimi pakalbėti.
Geras ženklas, akys

Švytinčios vadinasi,
buvojiemano
mumis pasitiki.
alibi. Tarsi kompasas, kuris neapvils,
tarytum negęstanti Šiaurinė žvaigždė.
SIELONEŠĖ • 537
Supratau, kad mano kūnui neprisieis meluoti. Viską, ką sakysiu, jie

priims už tiesą. Aš turėjau kai ką bendra su kūdikiu parke: tokios kaip
aš iki šiol nebuvo.
Ieškotojas užstojo žilpinančią šviesą ir aš vėl galėjau matyti.
Tai buvo vyras. Veikiausiai vidutinio amžiaus, sunku pasakyti, nes
bruožai nederėjo vienas su kitu: plaukai visiškai žili, o veidas lygus, be
jokios raukšlelės. Dėvėjo sportinius marškinėlius ir šortus, diržą svėrė
sunkus pistoletas. Vieną ranką laikė ant ginklo rankenos, kitoje spaudė
užgesintą prožektorių. Kol kas jo nejungė.
- Ar kas atsitiko? - paklausė priartėjęs per kelias pėdas. - Važiavote
per greitai, tai kelia grėsmę jūsų saugumui.
Neramios akys įsisiurbė man į veidą. Greitai įvertino išraišką, vy
liausi, kad mieguistą, perbėgo per furgoną, įsmigo į tamsą už mūsų,
paskui nužvelgė kelio juostą priekyje, nutviekstą furgono šviesų, ir grį
žo prie mano veido. Tada dar kartą akimis apvedė tą patį ratą.
Mačiau, kad jis susirūpinęs. Mano delnai sudrėko, iš paskutiniųjų
stengiausi, kad balsas išliktų ramus.
- Ak, atleiskite, - atsiprašiau garsiai šnibždėdama. Ir dirstelėjau
į Džaredą, tarsi saugočiausi, kad jo nepažadinčiau. - Hm... atsipra
šau, bijau, kad būsiu užsnūdusi prie vairo. Nemaniau, jog esu tokia
pavargusi.
Ir pabandžiau gailiai nusišypsoti. Jaučiau, kad šypsena išėjo dirbti
nė, kaip aktorės iš saviveiklos teatro.
Ieškotojas vėl įdėmiai apžvelgė mus ir furgoną, šį kartą sustojo prie
Džaredo. Širdis ėmė stipriai daužytis. Suspaudžiau piliulę.
- Prisipažįstu, kad elgiausi tikrai neatsakingai, nederėjo vairuoti
taip ilgai nemiegojus, - tęsiau vėl bandydama išspausti šypseną. - Ma
niau, galėsiu nuvažiuoti iki Finikso ir tenai pailsėsiu. Man labai gaila.
- Kuo jūs vardu?
Jis nešiurkščiai kalbėjo, antra vertus, negalėčiau pasakyti, kad ma
loniai. Vis dėlto pasekęs mano pavyzdžiu irgi pritildė balsą.
- Lapais Aukštyn, - pasisakiau vardą, kuriuo pasivadinau paskuti
niame motelyje. Jei kartais sumanytų patikrinti.
- Apverstoji Gėlė? - ir vėl įdėmus žvilgsnis aplink.

- Taip, buvau.
- Mano partnerė irgi. Ar gyvenote saloje?
- Ne, - atsakiau skubiai. - Tik žemyne. Tarp dviejų didžiųjų upių.
Jis linktelėjo kiek nusivylęs.
- Gal man vertėtų grįžti į Tusoną? - paklausiau. - Dabar jau tikrai
neužmigsiu. O gal valandėlę nusnūsti tiesiog čia, kaip manote?
- Ne! - nukirto daug garsiau.
Išsigandusi net pašokau, mažytė piliulė išslydo man iš pirštų ir tyliai
dzingtelėjo ant metalinių grindų. Klinkt! Pajutau, kad veide neliko nė
lašo kraujo.
- Nenorėjau jūsų išgąsdinti, - skubiai atsiprašė jis. Akys neramiai
suko vis tą patį ratą. - Bet čia nakvoti negalite.
- Kodėl? - paklausiau pakuždom. Tušti pirštai ėmė mėšlungiškai
trūkčioti.
- Čia... neseniai kai kas dingo.
- Nesuprantu. Dingo?
- Gal tai viso labo nelaimingas atsitikimas... o gal... - ir jis nutilo
dvejodamas, ar kalbėti toliau. - Šiose vietose gali būti žmonių.
- Žmonių? - sucypiau. Per daug garsiai. Neabejojau, kad pastebėjo
baimę mano balse, tik suprato ją savaip.
- Kol kas nėra jokių įrodymų, Lapais Aukštyn. Jokių ženklų ar pėd
sakų. Jums nėra ko nerimauti. Tačiau patariu važiuoti iki Finikso ir
geriau niekur nesustokite.
- Supratau. O gal verčiau grįžti į Tusoną? Jis arčiau.
- Tiesą sakant, nėra jokio tikro pavojaus. Neverta keisti kelionės
maršruto.
- Jeigu jūs tikras, ieškotojau...
- Visiškai tikras. Tik nesumanykite pasivaikščioti po dykumą, Gėle, -
nusišypsojo jis. Šypsenos sušildytas veidas atrodė beveik mielas. Kaip ir
visų sielų,
dinosi su kuriomis teko bendrauti. Ne aš jam kėliau nerimą, jis jau
dėl manęs. Jis nesiklausė, meluoju aš ar ne. O jei ir būtų klausęsis,
tikrai nebūtų atpažinęs. Dar viena maloni siela, kokių tūkstančiai.
SIELONEŠĖ • 539
- Ką jūs, net į galvą neatėjo, - atsakiau taip pat šiltai šypsodama
si. - Pažadu, kad būsiu atsargesnė. Dabar jau tikrai neužsnūsiu, - pro
Džaredo langą mečiau išgąstingą žvilgsnį į dykumą vaidindama, jog iš
baimės man išlakstė visi miegai. Staiga mano veidas persikreipė - šo
niniame veidrodėlyje pastebėjau artėjant dvi šviesas.
Džaredo nugara įsitempė. Nors liko gulėti kaip gulėjęs. Nenatūrali
poza ėmė rėžti akis.
Pažvelgiau į ieškotoją.
- Galiu jums padėti, - kalbėjo vis dar šypsodamasis, laimei, buvo
nuleidęs galvą, nes kažko ieškodamas rausėsi kišenėje.
Jis nepastebėjo, kad mano veidas persimainė. Iš paskutiniųjų sten
giausi
sunkiaisusivaldyti ir atpalaiduoti
sekėsi - visos įsitempusius
mintys sukosi apie šviesasskruostų
už mūsų.raumenis, bet
Galinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kad šviesos artėja.
- Dažnai jų nevartokite, - tęsė ieškotojas, dabar naršydamas kitoje
kišenėje. - Nebijokite, vaistai nekenksmingi, antraip gydytojas nebūtų
mums jų išrašęs. Tačiau dažnai vartojant gali sutrikti miego ritmas...
Ak, štai kur jie. „Pabusk".
Automobilis užpakaly sulėtino greitį.
„Važiuokite pro šalį. Tik nesustokite, tik nesustokite", - kartojau
kaip užkeikimą.
„Kad tik už vairo būtų Kailas", - pridūrė Melani žodžius tardama
tarsi maldą.
„Nesustokite. Važiuokite pirmyn. Nesustokite. Tik pirmyn."
- Panele?
Sumirksėjau bandydama susikaupti.
- Hm. „Pabusk"?
- Paprasčiausiai įkvėpkite jo, Lapais Aukštyn.
Jis laikė ploną, baltą aerozolio buteliuką. Tiesiai man prieš veidą
išpurškė į orą miglos debesėlį. Aš paklusniai palinkau į priekį ir garsiai
šnarpšdama įkvėpiau,
- Greipfrutų skonio,tuo pat metu
- pasakė slapčia dirstelėjau
ieškotojas. - Miela, arį veidrodėlį.
ne?
- Labai miela, - protas iškart pasidarė blaivus ir aiškus.
Didžiulis sunkvežimis sustojo kaip tik mums už nugarų.

„Ne!“ - surikome abi su Melani. Trumpai žvilgtelėjau į grindis vil
damasi, kad pamatysiu piliulę. Bet negalėjau įžiūrėti net savo kojos.
Ieškotojas išsiblaškęs dirstelėjo į sunkvežimį ir mostelėjo, kad pra
važiuotų.
Aš irgi pažvelgiau atgal, išspausdama šykščią šypseną. Negalėjau
įžiūrėti, kas vairuoja. Priekinių sunkvežimio lempų atšvaitai, atsispin
dėję mano akyse, blyškiais spinduliais krito ant asfalto.
Sunkvežimis delsė.
Ieškotojas mostelėjo dar kartą, šį kartą įsakmiau.
- Važiuokit, kurių galų, - sumurmėjo sau po nosimi.
„Važiuokit!
Džaredo Važiuokit!
ranka Nagi!"
šalia manęs susigniaužė į kumštį.
Sunkvežimyje įsijungė pirma pavara, graudžiai sugirgždėjęs jis lėtai
praslinko tarp mūsų ir ieškotojų automobilio. Ieškotojo prožektorius
apšvietė du siluetus, du juodus akmeninius profilius, žvelgiančius tie
siai priešais save. Ir kumpą vairuotojo nosį.
Melani ir aš atsidusome iš palengvėjimo.
- Kaip jaučiatės?
- Žvali kaip niekada, - pasakiau ieškotojui.
- Išsivadės po kokių keturių valandų.
- Ačiū.
Ieškotojas sukrizeno.
- Ačiū jums. Lapais Aukštyn. Kai išvydome jus lekiant greitkeliu,
pagalvojome, kad pagaliau pričiupome tuos žmones. Mane net prakai
tas išpylė ir, patikėkite, tikrai ne nuo karščio.
Sudrebėjau.
- Nesijaudinkite. Viskas bus gerai. Jei norite, galime palydėti jus iki
Finikso.
- Jaučiuosi puikiai. Jums nebūtina taip apsisunkinti.
mu -savo
Buvopartnerei
smagu susipažinti.
papasakosiu,Kai
kadbaigsis mano pamaina,
buvau sutikęs dar vienąsužaliąją
malonugė
lelę. Ji taip apsidžiaugs!
SIELONEŠĖ • 541
- Hm... perduokite jai, kad linkiu „šviesesnės saulės, ilgesnės die

nos", - taip žmonių kalba skambėjo Gėlių planetos pasisveikinimas.
- Būtinai. Geros kelionės.
- O jums ramios sargybos.
Jis žengė į šoną ir prožektorius ieškotojų automobilyje vėl apžilpino
man akis. Stipriai sumirksėjau.
- Išjunk jį, Henkai, - pasakė ieškotojas prisidengdamas veidą. Ap
sisuko ir lėtai grįžo prie savo automobilio. Viską vėl užklojo tamsa, bet
aš dėl visa ko išspaudžiau dar vieną šypseną, šįkart skirtą nematomam
ieškotojui, vardu Henkas.
Drebančiomis rankomis paleidau variklį.
Ieškotojai buvo greitesni. Nedidukas juodas automobilis su gremėz
dišku šviesų stovu ant viršaus suburzgė, atgijo, mitriai išraitė ant kelio
kilpą, ir tiek jį temačiau. Liko tik užpakalinių žibintų šviesos, sparčiai
tolstančios nakty, veikiai išnyko ir jos.
Užvažiavau ant kelio. Širdis dundėjo kaip griaustinis, venos smilki
niuose išpampo. Pulsuojantis kraujas įkaitino net pirštų galiukus.
- Jie nuvažiavo, - pasakiau kalendama dantimis.
Džaredas springdamas įkvėpė oro.
- Dabar tikrai galėsiu pasakyti, kad žiūrėjau mirčiai į akis.
- Jau maniau, kad Kailas sustos.
- Aš irgi.
Nors pavojus praėjo, nė vienas neišdrįsome kalbėti garsiai.
- Ieškotojai patikėjo.
Jo dantys irgi barškėjo.
- Taip.
- Manęs nebūtum apgavusį. Tu prasta aktorė.
Gūžtelėjau pečiais, bet sutrūkčiojo visas kūnas: raumenys buvo tar
si akmeniniai.
- Jie negali manimi netikėti. Tai, kas aš esu... taip neįmanoma. To
kių dalykų nebūna, paprasčiausiai negali būti.
- Tu išties neįtikėtina, - sutiko jis. - Tu stebuklas.
Nuo Džaredo pagyrų kūną kaustęs ledas akimirksniu ištirpo.
- Ieškotojai nedaug kuo skiriasi nuo kitų sielų, - sumurmėjau

sau. - Nėra ko jų per daug bijoti.
Jis lėtai pakraipė galvą.
- Klausyk, ar yra pasaulyje kas nors, ko negalėtum padaryti?
Nežinojau, ką jam atsakyti.
- Dabar, kai tu su mumis, viskas pasikeis, - daugiau sau vapėjo už
gniaužęs kvapą.
Pajutau, kaip nuliūdo Melani girdėdama tokius Džaredo žodžius.
Tik dabar nepyko, paklusniai tai priėmė kaip neišvengiamybę.
„Tu gali jiems padėti. Gali apsaugoti geriau nei aš“, - atsiduso ji.
Priekyje pasirodė lėtai judančios užpakalinių žibintų šviesos, bet
mūsų tai
variau neišgąsdino,
furgoną greičiau,žinojome, kienokad
tik truputėlį, jos.neviršyčiau
Lengviau atsidusau ir pa
leistinos ribos.
Norėjau juos pralenkti.
Džaredas iš dėtuvės ištraukė žibintą. Supratau kam - kad nuram in
tų Janą su Kailu.
Kai susilyginome su sunkvežimio kabina, Džaredas nukreipė šviesą
sau į akis. Pažvelgiau pro jo langą. Kailas kartą linktelėjo ir sunkiai
atsikvėpė. Janas persisvėrė per jį ir įbedė į mane neramų žvilgsnį. Pa
mojavau ir jis kreivai šyptelėjo.
Artėjome prie savo slaptavietės.
- Gal dėl visa ko suvažinėti iki Finikso?
Džaredas pagalvojo.
- Ne. Jie gali mus pamatyti grįžtančius ir vėl sustabdyti. Nemanau,
kad sektų iš paskos. Juk stebi kelią.
- Ne, jie tikrai mūsų neseks, - neabejojau.
- Tada namo.
- Namo, - nuoširdžiai pritariau jam.
Išjungėme šviesas, tą patį padarė Kailas už mūsų.
Važiuosime tiesiai prie urvų - abiem automobiliais, kad iki ryto
juos
įėjimuiškrautume ir nuvairuotume į saugią vietą. Nedidelis kyšulys ties
abiejų nepaslėps.
Mintimis nuklydau prie didžiosios Džebo paslapties, mįslių mįs
SIELONEŠĖ * 543
lės, kurios viena niekaip nebūčiau atspėjusi, - įėjimo į urvus. Dėdulė

ir vėl pasirodė esąs genijus, tikras pinklių minklių meistras. Lygiai to
kia pat mįslė buvo ir nuorodos, kurias jis buvo davęs Mel, - ant seno
nuotraukų albumo iškeverzotos linijos. Jos iš viso nevedė į Džebo
urvus, jomis sekęs žmogus buvo priverstas marširuoti pirmyn atgal
priešais slaptavietę, kol Džebas pats nenuspręsdavo, ar jį pakviesti
pas save, ar ne.
- Kaip manai, kas čia atsitiko? - paklausė Džaredas nutraukdamas
mano mintis.
- Apie ką tu?
- Ieškotojas sakė, kad čia neseniai kažkas dingo.
Suklapsėjau akimis.
- Ar jis kalbėjo ne apie mane?
- Nemanau, kad tu dingai neseniai, Klaja. Be to, kai išvažiavome,
greitkelio niekas nesekė. Atsitiko dar kažkas. Ir dabar jie ieško mūsų.
Kaip tik čia.
Jis susimąstęs prisimerkė, kai mano akys tuo metu išsiplėtė iš
nuostabos.
- Ką, po velnių, jie iškrėtė? - staiga pratrūko Džaredas ir trenkė
kumščiu į automobilio skydelį. Aš pašokau.
- Manai, kol mūsų nebuvo, Džebas ir kiti galėjo...
Jis neatsakė niauriomis akimis stebeilydamas į žvaigždžių nutvieks
tą dykumą.
Nesupratau. Kodėl, kažkam dingus dykumoje, ieškotojai tyko
ja žmonių? Kad ir kokios atsargios buvo sielos, mūsų gyvenime irgi
užteko nelaimingų atsitikimų. Kodėl jie nusprendė, kad čia įsimaišę
žmonės?
Ir kodėl Džaredas taip įsiuto? Žmonės urvuose tikrai nepadarys
nieko, kad atkreiptų į save dėmesį. Negana to, jie kojos nekels iš urvų,
kol tai tikrai nebus būtina.
Nebent... suvokė, kad atidėlioti negalima. Kad reikia veikti ne

delsiant.
Nejau daktaras su Džebu pasinaudojo tuo, kad manęs nėra?
54 4- S T E P H E N I E ME YE R
Džebas pažadėjo man sustabdyti žmonių ir sielų skerdynes tol, kol

po tuo pačiu stogu esu aš. Vadinasi, kitu metu...
- Ar gerai jautiesi? - paklausė Džaredas.
Gerklę užspaudė nerimas, nieko negalėjau jam atsakyti, tik pa
purčiau galvą. Iš akių pasipylė ašaros ir nutekėjusios skruostais krito
ant kelių.
- Gal duosi vairuoti man?
Vėl pakračiau galvą. Kad ir pro ašaras, kelią mačiau pakankamai
gerai.
Jis nesiginčijo.
Vis dar tyliai verkiau, kai privažiavome prie nedidelio kalno, sle
piančio mūsų urvyną.

neišsiskiriančią Jis veikiau
vulkaninių priminė
uolienų kalvąant
atodangą, - niekuo
kuriosiškur
aplinkinių
ne kur
augo pavieniai išstypę keimariai ir plokščianarės opuncijos. Tūkstan
čiai mažų vėdinimo angų, išsimėčiusių tarp tamsraudonių akmenų,
daugybės plyšių ir ertmių, atsitiktinei akiai praktiškai buvo nemato
mos. Pro kelias iš jų slepiami juodos nakties tamsos ir išeidavo juodi
mūsų krosnies dūmai.
Išlipau iš furgono ir atsirėmusi j dureles nusišluosčiau akis. Džare
das priėjo ir atsistojo šalia. Kiek padelsęs uždėjo delną ant peties.
- Atleisk. Nemaniau, kad jie tam ryšis. Net tokia mintis neatėjo į
galvą. Jie neturėjo...
Netikėjau juo: taip kalbėjo tik todėl, kad šį kartą jie įkliuvo.
Už mūsų sustojo sunkvežimis. Trinktelėjo dvejos durys ir dvi poros
kojų bėgte atbėgo iki furgono.
- Kas atsitiko? - paklausė Kailas atskuodęs pirmas.
Janas jau stovėjo jam už nugaros. Vos pažvelgęs į mano miną, šla
pius skruostus, Džaredo ranką ant peties, puolė prie manęs ir abiem
rankomis apkabino per liemenį. Prispaudė prie krūtinės ir ėmė liū
liuoti kaip vaiką. Nežinau kodėl, bet pradėjau žliumbti dar smarkiau.
Įsikniaubiau jam į Tu
- Viskas gerai. marškinėlius ir liejau
tikra didvyrė. ašaras
Viskas tol, kol jie permirko.
jau praėjo.
- Ne dėl ieškotojų ji verkia, Janai, - pasakė Džaredas įsitempęs. Jo
SIELONEŠĖ • 545
ranka vis dar gulėjo man ant peties, nors dėl to jam reikėjo gerokai
pasilenkti į priekį.
-Ką?
- Jie ne veltui stebi kelią. Atrodo, kad mums nesant Dokas vėl...
ėmėsi darbo.
Sudrebėjau, akimirką man pasirodė, kad galugerkly vėl jaučiu sida
brinio kraujo skonį.
- Prakeikimas! Kodėl šitie... - pyktis atėmė Janui žadą ir jis nutilo
nebaigęs sakinio.
- Puiku, - iškošė pasibjaurėjęs Kailas. - Idiotai. Išvykome vos kelioms
savaitėms, o jie jau prisišaukė ieškotojus. Reikėjo paprašyti mūsų...
- Užsičiaupk,
svarbu. Kailai!
Turime greitai - šiurkščiai
viską iškrauti. riktelėjo
Kas žino,Džaredas. - Dabar
kiek jų dabar musne tai
seka.
Griebiam po dėžę ir einam ieškoti padėjėjų.
Išsivadavau iš Jano glėbio, kad galėčiau padėti. Ašaros vis dar sruvo
skruostais. Janas neatsitraukė nė per žingsnį. Pamatęs, kad paėmiau
sunkią pakuotę su konservuotos sriubos skardinėmis, atėmė ir įdavė
didelę, bet lengvą makaronų dėžę.
Nuožulniu taku patraukėme į vidų. Džaredas žengė pirmas. Neper
regima tamsa manęs seniai nebaugino. Šis takas, nors jo dar gerai neži
nojau, nebuvo labai painus. Tiesiai žemyn, tiesiai aukštyn.
Buvome nuėję pusę kelio, kai iš tolumos atsklido pažįstamas balsas.
Lūžinėdamas ir išsikreipdamas tuneliu nuaidėjo šauksmas.
- Jie grįžo... grįžo... grįžo! - rėkė Džeimis.
Veidą patryniau į pečius, kad nusivalyčiau ašaras, bet skruostai vis
tiek liko drėgni.
Priekyje pasirodė mėlyna švieselė, šokčiojanti Džeimio rankose.
Pagaliau išvydome ir jį patį.
Jo veidas mane pritrenkė.
Žinodama, kaip jis džiaugsis mums grįžus, pasistengiau būti kuo
linksmesnė.
ir įsitempęs, Bet
akysDžeimis jau buvo
paraudusios. prislėgtas
Dulkini sielvarto.
skruostai Veidelis
išmarginti ašarųbaltas
pėd
sakų.
- Džeimi! - vienu metu sušukome abu su Džaredu ir dėžes palei
dome ant žemės.
Jis pribėgo tiesiai prie manęs ir pakibo ant kaklo.
- Ak, Klaja! Džaredai! - kūkčiojo jis. - Vesas negyvas! Jis mirėl Ieš
kotoja jį nužudė!
49 SKYRIUS
AKISTATA
Tai aš nužudžiau Vėsą.

Žvelgiau į savo rankas: subraižytos, apdaužytos karštligiškai iškrau
nant mašinas, aplipusios purvinai raudonomis dulkėmis, man jos at
rodė pasruvusios krauju.
Vesas negyvas, ir aš kalta ne mažiau, nei tuo atveju, jei pati būčiau
paspaudusi gaiduką.
Kai iškrovėme laimikį, visi susirinko virtuvėje - trūko tik penkių.
Žmonės kimšo greitai gendančius gardėsius, kurių pririnkau pasku
tinėje parduotuvėje: sūrį ir šviežią duoną, užsigėrė pienu. Džebas su
daktaru aiškino Džaredui, Janui ir Kailui, kas atsitiko.
Aš įsitaisiau atokiau nuo kitų, veidą slėpiau delnuose. Buvau per
daug apdujusi iš širdgėlos ir kaltės, kad būčiau galėjusi klausinėti ar
apskritai ką nors kalbėti. Džeimis sėdėjo šalia ir glostė man nugarą.
Vėsą jau palaidojo. Tamsioje grotoje šalia Valterio. Jis mirė prieš
keturias dienas, tą vakarą, kai Džaredas, Janas ir aš stebėjome šeimą
parkelyje. Daugiau niekada nepamatysiu savo draugo, niekada neiš-
girsiu jo balso...
Ašaros nepaliaujamai biro ant žemės. Džeimis stipriai abiem ran
kom mane apkabino.
Su mumis nebuvo Endžio ir Peidžės.
Jie nuvairavo sunkvežimį ir furgoną į slėptuves. Iš ten džipu atva
žiuos iki nuolatinės jo buveinės, paskui dar galą kelio iki urvų pareis
pėsčiomis. Turi grįžti iki išauštant.
Lilės irgi nebuvo.

- Ji... sirguliuoja, - sumurmėjo Džeimis pamatęs mano ieškantį
žvilgsnį. Neklausinėjau, ir taip viskas buvo aišku.
Trūko ir Arono su Brandtu.
Pastarąjį puošė naujas, rausvas, apskritas randas po kairiuoju rak
tikauliu. Kulka, perėjusi per plauką virš širdies ir plaučių, įstrigo men
tėje. Ją ištraukė ir petį sėkmingai sugydė. Daktaras sunaudojo didžiąją
dalį gydiklio, užtat dabar Brandtas buvo visiškai sveikas.
Vesui skirta kulka buvo taiklesnė: pervėrė aukštą tamsią kaktą ir
išlėkė per pakaušį. Net jei Dokas būtų buvęs šalia ir turėjęs galoną gy
diklio, niekuo nebūtų galėjęs padėti.
Po šiokurį
trofėjus, lemtingo susirėmimo
jis išdidžiai nešiojosiBrandtui atiteko
dėkle prie diržo.masyvus, blizgantis
Jis su Aronu budė
jo tunelyje prie maisto sandėlio. Kur būtume krovę savo grobį, jei urvas
nebūtų buvęs užimtas - jei nebūtų vėl paverstas kalėjimu.
Tarsi neužtenka to, kad praradome Vėsą.
Bet urvų gyventojų skaičius išliko toks pat - trisdešimt penki gy
vieji. Kokia siaubinga neteisybė! Vėso su Valteriu nebėra, jų vietą už
ėmiau aš.
O dabar dar ir ieškotoja.
Mano ieškotoja.
Jei būčiau važiavusi tiesiai į Tusoną. Jei pasilikusi San Diege. Arba
aplenkusi šią planetą ir pasirinkusi kitą pasaulį. Ar jei būčiau pasiau
kojusi motinystei, kaip priimta elgtis po penktos ar šeštos planetos. Jei,
jei, jei... Jei nebūčiau atsiradusi čia, jei nebūčiau ieškotojai parodžiusi tų
linijų, Vesas būtų gyyas. Kad susigaudytų, jai prireikė daugiau laiko nei
man, bet kai susivokė, puolė paskui mane stačia galva, pamiršusi bet
kokį atsargumą. Atlėkė per smėlį visureigiu, vis arčiau ir arčiau urvų
suko ratus, trapų dykumos paviršių vagojo naujais, giliais randais.
Jie turėjo ką nors daryti. Turėjo ją sustabdyti.
Aš nužudžiau
„Klaja, Vėsą.
jeigu jie nebūtų manęs sugavę... Tai aš atvedžiau juos čia,
. «
ne tu.
SIELONEŠĖ • 549
Buvau per daug nelaiminga, kad ką atsakyčiau.

„Be to, jei ne mes, Džeimio jau nebūtų gyvo. Ir Džaredo. Jei ne tu,
jis būtų šiąnakt miręs."
Vienaip ar kitaip mirtis. Kur bepažvelgčiau - vien mirtis.
„Kodėl ji mane persekioja? - nebyliai dejavau. - Juk aš kitoms sie
loms nepadariau nieko bloga. Priešingai, neleidau daktarui daryti savo
pražūtingų bandymų, gelbėjau jų gyvybes. Kodėl ji nepalieka manęs
ramybėje?"
„Kam jie ją laiko? - suniurzgė Mel. - Kodėl iškart nenužudė? Arba
nepasmerkė lėtai mirčiai - man nerūpi kaip! Kodėl ji iki šiol gyva?"
Baimė užvaldė visą mano esybę. Ieškotoja gyva. Ji čia.
Kodėl aš taip jos bijau?
Aišku, jos pėdomis gali atsekti kiti ieškotojai. Šito bijojo kiekvienas
iš mūsų. Žmonės, slapta stebėdami mano paieškas, matė, kaip karštai ji
gynė savo nuomonę. Kaip žūtbūt stengėsi įtikinti kitus, kad šioje dyky
nėje slapstosi žmonių. Nė vienas nepriėmė jos kalbų už rimta. Paieškos
buvo nutrauktos, tik ji negalėjo nurimti.
O dabar ji dingo per patį paieškų įkarštį. Tai viską keičia.
Jos automobilį žmonės nugabeno toli nuo čia ir paliko dykumoje
kitapus Tusono. Kad visi galvotų, jog ji dingo kaip ir aš: netoliese išmė
tė jos krepšio skutelius, daiktus, praplėštas užkandžių pakuotes. Tik ar
sielos patikės tokiu atsitiktiniu sutapimu?
Visi supratome, kad nepatikės. Arba ne visai patikės. Todėl jie ieš
ko. Šįkart, ko gero, rimtai.
Tačiau bijoti pačios ieškotojos... Kvailystė. Ji buvo smulki, ūgiu gal
net mažesnė už Džeimį. Aš stipresnė ir greitesnė už ją. Mane supa
draugai ir sąjungininkai, o ji, bent jau šiuose urvuose, visai viena. Kie
kvieną akimirką į ją gali būti nukreipti du šautuvai: Džebo graižtvinis
ir jos pačios „Glokas", ginklų ginklas, dėl kurio seniai alpėja Janas ir
kuris nužudė mano draugą Vėsą. Ji buvo palikta gyva tik dėl vienos
priežasties, ir tai tik trumpam. Labai trumpam.
Džebas
Man manė,
grįžus kad norėsiu
ieškotojos su ja pasikalbėti.
valandos Štai irnesvarbu,
buvo suskaitytos, viskas. ar kal-
bėsiuosi su ja, ar ne.
Tai kodėl širdin įsimetė nerimas ir graužia it kirminas? Iš kur ta

keista nuojauta, kad ji laimės šią akistatą?
Dar nenusprendžiau, ar noriu su ja susitikti. Bent jau taip pasakiau
Džebui.
Iš tiesų nenorėjau jos akyse matyti. Man darėsi baisu vien pagalvo
jus apie tą veidą, kurio negalėjau įsivaizduoti išsigandusio, nors ir kaip
stengiausi.
Bet jei pasakysiu jiems, kad nenoriu kalbėti su ieškotoja, Aronas ją
nušaus. Mano sprendimas bus tolygus įsakymui. Tarsi pati paspausčiau
gaiduką.
Arba dar blogiau - daktaras pabandys ją atskirti nuo žmogaus kūno.
Prieš akis vėl iškilo sidabriniu krauju išteptos jo rankos. Krūptelėjusi
išgujau tas mintis iš galvos.
Melani neramiai pasimuistė stengdamasi atsiriboti nuo mano
kančių.
„Klaja? Neimk taip į galvą. Jie paprasčiausiai ją nušaus, ji nesi-
kankins.“
Tik manęs tai nė kiek neguodė. Akyse tarsi gyvas stovėjo vaizdas:
Aronas nuleidžia ranką, joje dar rūksta ieškotojos ginklas, jos kūnas
lėtai susmunka ant žemės, aplink pamažu plečiasi kraujo klanas...
„Tau nebūtina žiūrėti."
Tai nieko nekeičia.
Melani ėmė siusti.
„Klausyk, argi netroškome, kad ji mirtų? Ką? Ji nužudė Vėsą! Ji ne
gali likti gyva! Nė už ką!"
Melani buvo teisi. Kiekvienas jos žodis. Ieškotojos negalima palikti
gyvos. Jei įkalinsime, ji anksčiau ar vėliau ras būdą, kaip pabėgti. O jei
ištrūks į laisvę, mūsų visų laukia tik viena - mirtis.
Ji nužudė Vėsą. Tokį jauną ir taip mylimą. Jo mirtis neišdildoma
kančia nusėdo visų mūsų širdyse. Gyvybė už gyvybę - toks buvo žmo
nių Aš
nuosprendis.
pati troškauIrjos
jie mirties.
teisūs.
- Klaja? Klaja?
s i e l o n e š ė • 551
Džeimis purtė mane už rankos. Prireikė minutės, kad suvokčiau,

jog kažkas šaukia mane vardu. Ne pirmą ir ne antrą kartą.
- Klaja? - pakartojo Džebas.
Pakėliau akis. Dėdė stovėjo prie manęs. Vėl tas bejausmis veidas.
Negyva išorė aiškiai slėpė viduje kunkuliuojančius jausmus.
- Vaikinai nori žinoti, ar ko nors klausi ieškotojos?
Persibraukiau delnu kaktą tarsi norėdama išguiti visas nerimastin
gas mintis.
- O jei ne?
- Jie pavargo saugoti. Mums visiems dabar sunku. Jie nori būti šalia
savo draugų.
Linktelėjau.
- Gerai. Tada geriau... pasimatysiu su ja tuojau pat.
Atsispyriau sienos ir atsistojau. Kad virpantys pirštai neišduotų jau
dulio, sugniaužiau juos į kumščius.
„Tu neturi ko klausti."
„Sugalvosiu."
„Kam atidėlioti tai, kas neišvengiama?"
„Nežinau."
„Tu bandai ją išgelbėti", - negailestingai tėškė Melani.
„Aš negaliu jos išgelbėti."
„Taigi. Negali. Tu irgi nori, kad ji mirtų. Tada leisk jiems ją nušauti."
Susigūžiau.
- Ar gerai jautiesi? - paklausė Džeimis.
Linktelėjau bijodama prasižioti, nes žinojau, kad balsas irgi išdavi
kiškai drebėtų.
- Neprivalai to daryti, - pasakė Džebas akylai žvelgdamas man
į veidą.
- Taip... aš suprantu... - sušnibždėjau.
Džeimis pirštais suėmė man ranką. Nupurčiau juos.
- Lik čia, Džeimi.
- Eisiu su tavimi.
- Ne, neisi, - griežtai pasakiau.
Akimirką žvelgėme vienas kitam į akis, ir aš laimėjau. Jis užsispyręs

atkišo smakrą ir nustyrino atgal prie sienos.
Janas irgi pasišovė traukti kartu, bet užteko vieno žvilgsnio ir jis
sustojo vidury žingsnio. Džaredas nulydėjo mane akimis, o mina tapo
neįskaitoma.
- Jos niurzgimas baigia išvaryti iš proto, - pasiskundė Džebas
mums einant link vienutės. - Kai prisimenu, kokia tylenė buvai tu...
Šitai vis kažko trūksta - tai maisto, tai vandens, tai pagalvių... Ir nuolat
grasina... „Ieškotojai visus jus išgaudys!" - ir taip toliau. Brandtui taip
ir niežti nagai ją nukepti.
Linktelėjau. Manęs niekas nestebino.
- Bet pabėgti nebando. Tik be perstojo mala liežuviu. Užtenka pa
kelti ginklą ir iškart lenda į kampą.
Susiraukiau bjaurėdamasi.
- Jai velniškai norisi gyventi, - sumurmėjo Džebas po nosimi.
- Ar tu tikras, kad čia... saugu ją laikyti? - paklausiau mums įėjus į
juodą, vingiuotą tunelį.
Džebas sukikeno.
- Tu neradai išėjimo, - priminė man. - Geriausia slėptuvė yra ta,
kuri matyti kaip ant delno.
- Nepamiršk, kad ji labiau suinteresuota pabėgti nei aš, - šaltai at
sakiau.
- Nėra ko jaudintis. Vaikinai nenuleidžia nuo jos akių.
Beveik atėjome. Tunelis staigiai pasisuko išsiriesdamas „V“ raidės
forma.
Kiek kartų aklinoje tamsoje slinkau pro šitą kampą braukdama
ranka per smailą kyšulį? Ir visada palei vidinę sieną. Niekad neatėjo į
galvą laikytis išorinės sienos: atgrasydavo jos gruoblėtas, aštrių kampų
pilnas paviršius, ypač kai mano kūnas ir taip buvo nusėtas mėlynių. Be
to, eidama palei vidinę sieną sutrumpindavau kelią.
Kai jie pirmąkart parodė, kad „V“ raidės smaigalys nesibaigia akla
viete, pasijutau paskutinė kvailė. Sankirta veikiau priminė raidę „Y“:
šioje vietoje dvi atšakos susiėjo į dar vieną tunelį, tąykuris vedė iš urvų.
SIELONEŠĖ • 553
Kaip sakė Džebas, tai, kas akis bado, dažniausiai yra nematoma. Pri
simenu, kad keliskart, apimta nevilties, išties buvau rimtai užsikepusi
pabėgti iš urvų, bet tokia mintis nė karto neatėjo į galvą. Aš buvau ka
lėjime, vadinasi, tamsiausioje, atokiausioje urvų vietoje. Kur kitur būtų
galima įrengti vienutę?
Net Mel, daug gudresnė už mane, niekada nepagalvojo, kad mes
įkalintos vos per kelis žingsnius nuo išėjimo.
Urvuose buvo dar viena laukan vedanti anga: tik ja reikėjo šliaužti.
Puikiai prisiminiau, kad į urvus įžengiau stačiomis, todėl kitokio iš
ėjimo net neieškojau. Be to, niekada nebandžiau išžvalgyti ligoninės
užkaborių, šios vietos vengiau nuo pat pradžių.
Mano
dė lyg mintis
iš kito nutraukė gerai pažįstamas balsas, nors dabar jis atro
pasaulio.
- Stebiuosi, kad šitaip maitindamiesi jūs dar neišdvėsėte! Fui!
Žeme barškėdamas nučiuožė plastikinis daiktas. Padėklas.
Apėjusi paskutinį kampą pamačiau spingsint blankiai mėlyną
švieselę.
- Nežinojau, kad žmonėms gali užtekti proto ir kantrybės numa
rinti ką nors iš bado. Jūsų bukoms galviūkštėms toks planas per su
dėtingas.
Džebas sukikeno.
- Ar nesakiau? Stebiuosi, kaip vaikinai iki šiol jos nenudėjo.
Įžengėme į apšviestą koridorių, kuris baigėsi aklaviete. Brandtas su
Aronu sėdėjo prie įėjimo į urvą, kuo toliau nuo ieškotojos, abiejų gin
klai parengti. Pamatę mus lengviau atsikvėpė.
- Pagaliau, - sumurmėjo Brandtas. Jo veide aštriomis raukšlėmis
įsirėžė širdgėla.
Urvo gale pirmyn atgal marširavo ieškotoja. Mus pamačiusi sustojo
kaip įbesta.
Mane nustebino sąlygos, kokiomis ją laikė.
Jai nereikėjo
vaikštinėjo spaustis
po urvą. ankštoje
Ant grindų prieoloje kaipsienos
galinės man -gulėjo
ieškotoja laisvai
kilimėlis ir
pagalvė. Maždaug per urvo vidurį, prie sienos buvo padėtas plastikinis
padėklas, šalia mėtėsi keli šakniavaisiai ir apvirtęs dubenėlis sriubos. Į

žemę baigė susigerti paskutiniai skysčio šlakeliai. Štai kas subarškėjo
prieš mums įeinant - ji paspyrė padėklą su maistu. Geriau įsižiūrėjusi
supratau, kad prieš jį nusviesdama, didžiąją dalį vakarienės vis dėlto
suvalgė.
Žiūrėjau į šią palyginti žmogišką situaciją ir pajutau, kad ima maus
ti skrandį.
„Ką mes nužudėme, kad su mumis elgėsi kaip su gyvuliu?" - niūriai
sumurmėjo Melani. Ją tai irgi įskaudino.
- Nori minutei pasilikti su ja? - paklausė Brandtas.
Paširdžiuose suskaudo. Ar mane jis kada nors pavadino moterišku
įvardžiu? Džebo požiūrį į ieškotoją dar galėjau suprasti, bet kitų?
- Taip, - sušnibždėjau.
- Būk atsargi, - perspėjo Aronas. - Šita kalė, nors maža, bet velniš
kai įsiutusi.
Linktelėjau.
Vyrai liko sėdėti kur sėdėję. Koridoriumi nuėjau viena.
Vos įstengiau pakelti akis. Dar nematant ieškotojos žvilgsnio man
jau ėmė spausti gerklę, tarsi kas būtų smaugę šaltais pirštais.
Ieškotoja įbedė į mane aštrias akis, veidą iškreipė panieka. Niekada
anksčiau nebuvau mačiusi tokio sielos veido.
- Sveika, Melani , - įgėlė akivaizdžiai mėgaudamasi. - Kur taip ilgai
užtrukai? Laukiau nesulaukiau, kol teiksiesi su manimi pasimatyti.
Nieko neatsakiau. Tylėdama žengiau link jos bandydama save
įtikinti, kad ta nuožmi neapykanta, svilinanti mano kūną, priklauso
ne man.
- Nejau tavo menkystos draugai mano, kad kalbėsiuosi su tavimi ir
atskleisiu visas paslaptis? Vien dėl to, kad galvoje nešioji pusdvėsę sie
liūkštę, iš kurios likę ne daugiau kaip atspindys akyse? - ir ji kandžiai
nusikvatojo.
Sustojau per du plačius žingsnius nuo jos ir kūnas iškart įsitempė
norėdamas sprukti. Nors ji nesirengė pulti, net nesujudėjo, negalėjau
atsipalaiduoti. Kalbėtis su ja toli gražu ne tas pat kaip su tuo ieškotoju
S IE LONE Š Ė • 555
greitkelyje, nesijaučiau saugi kaip bendraudama su kitomis sielomis. Ir

vėl galvoje šmėstelėjo pranašinga mintis, kad ši gyvens dar ilgai po to,
kai aš būsiu mirusi.
„Nebūk juokinga. Klausk. Ar jau ką sugalvojai?"
- Tai ko atėjai, Melani? Ar savo rankomis manęs nužudyti? - su
šnypštė ieškotoja.
- Čia mane vadina Klaja, - pasakiau.
Kai pravėriau lūpas, ji vos pastebimai virptelėjo: akivaizdžiai tikėjo
si, kad imsiu šaukti. Ramus balsas ieškotoją apvylė.
Tyrinėjau jos veidą, kol spoksojo į mane išvertusi akis. Purvinas,
išmargintas raudonų dulkių ir išdžiūvusio prakaito dėmių. Jokių muši
mo pėdsakų. Širdį vėl nudiegė keistas skausmas.
- Klaja, - pakartojo ji bejausmiu balsu. - Tai ko lauki? Gavai leidi
mą ar ne? Ir ką nusprendei: pasmaugsi plikomis rankomis ar nušausi?
- Ne žudyti tavęs atėjau.
Ji gižiai nusiviepė.
- Tai apklausti? O kur kankinimo įrankiai, niekinga žmogiūkšte?
Susiraukiau.
- Neketinu tavęs kankinti.
Akimirkai jos akyse šmėstelėjo dvejonė, bet greitai ją vėl užgožė
pašaipa.
- Kam tada jie mane laiko? Tikisi prijaukinti? Paversti tokia pat
apgailėtina kambarine siela kaip tu?
- Ne. Jie tiesiog... nenorėjo žudyti tavęs... nepasitarę su manimi. Juk
galiu užsimanyti su tavimi pakalbėti.
Išsprogusios akys prisimerkė.
- O tu turi ką pasakyti?
Sunkiai atsidusau.
- Taip... - turėjau tik vieną klausimą, kuris nesiliovė manęs kanki
nęs visą tą laiką. - Kodėl? Kodėl negali palikti manęs ramybėje, pripa
žinti mirusia kaip kitos sielos? Kodėl taip atkakliai mane medžioji? Aš
niekam nepadariau nieko bloga. Nenuskriaudžiau nė vienos sielos. Aš
tik norėjau... eiti savo keliu, gyventi savo gyvenimą.
Ji pasistiebė ir prikišo prie manęs veidą. Man už nugaros kažkas

sujudėjo, bet daugiau nieko neišgirdau, nes ieškotoja ėmė šaukti tie
siai į akis.
- Nes aš buvau teisil - suspigo ji. - Daugiau nei teisi! Pažvelk į juos
visus! Šlykštus žudikų lizdas, tik ir laukia, kol galės ką nugalabyti! To
ir tikėjausi, ne, ne to - jie dar siaubingesnil Žinojau, kad tu čia, su jais!
Kad tapai viena iš jų! Juk sakiau kitiems ieškotojams, kad mums gresia
pavojus! Sakiau!
Ji nutilo uždususi ir skubiai žingtelėjo atgal įbedusi akis kažkur man
virš peties. Nereikėjo atsisukti, kad suprasčiau, kas privertė ją atsitrauk
ti. Kaip sakė Džebas, užtenka pakelti ginklą ir ji iškart lenda į kampą.
Kol ieškotoja švokšdama gaudė orą, nenuleidau akių nuo jos veido.
- Bet jie tavęs nepaklausė. Atėjai čia viena.
Ieškotoja tylėjo. Žengė dar vieną žingsnį atgal ir veide vėl šmėste
lėjo abejonės šešėlis. Sekundę atrodė keistai pažeidžiama, tarsi mano
žodžiai būtų pakėlę apsauginį šydą, kuriuo ji dangstėsi.
- Aišku, jie tavęs ieškos, bet jei atvirai, jie taip tavimi ir nepatikė
jo, ar ne? - pasakiau ir neviltimi degantis jos žvilgsnis tik patvirtino
kiekvieną mano žodį. Pasijutau daug tvirčiau. - Todėl paieškos ilgai
nesitęs. Po kiek laiko jiems atsibos ir pamažu sielos tave pamirš. O mes
būsime atsargūs kaip visada. Jūs mūsų niekada nerasite.
Dabar jos akyse išvydau tikrą baimę. Pirmą kartą. Ieškotoja suvo
kė, kad sakau tiesą. Lengviau atsidusau. Vis dėlto aš buvau teisi: mano
draugams, mano šeimai niekas negresia. Jie saugūs. Tik ne aš. Vos pa
galvojau apie save, širdį vėl prislėgė neaiški nuojauta.
Daugiau neturėjau jos ko klausti. Kai išeisiu, ji mirs. Ar jie bent pa
lauks, kol nueisiu toliau, kad negirdėčiau šūvio? Tik kažin, ar urvuose
išvis buvo toks atokus kampelis.
Žiūrėjau į įtūžusį, baimės sudarkytą ieškotojos veidą ir suvokiau,
kaip stipriai jos nekenčiu. Labiau už viską troškau niekada daugiau jos
neregėti - per visus ateinančius savo gyvenimus.
Ir kartu su siaubu suvokiau, kad kaip tik ši neapykanta neleis jai
mirti.
SIELONEŠĖ • 557
- Aš nežinau, kaip tave išgelbėti, - sušnibždėjau tyliai, kad neišgirs

tų žmonės. Kodėl šie žodžiai man nuskambėjo kaip melas? - Nesugal
voju jokios išeities.
- Kodėl turėtum to norėti?! Tu viena iš jų! - drėbė ji, bet akyse
blykstelėjo vilties kibirkštėlė. Džebas buvo teisus. Tie jos grasinimai,
tušti žodžiai... Ji tik labai norėjo gyventi.
Išgirdusi jos kaltinimą linktelėjau, kiek atsainiai, nes įtemptai
mąsčiau.
- Bet likau savimi, - sumurmėjau. - Ir aš nenoriu... Nenoriu, kad...
Kaip pabaigti sakinį. Nenoriu, kad ieškotoja mirtų? Ne. Tai netiesa.
Nenoriu... nekęsti ieškotojos? O gal nekęsti taip stipriai, kad net
trokščiau jos mirties?
mano neapykanta Kad
taptų josjimirties
mirtų man jos nekenčiant? Išeitų taip, lyg
priežastimi.
Bet jei išties netrokštu jos mirties, ar galiu rasti būdą ją išgelbėti?
Gal kaip tik mano neapykanta ir neleidžia pamatyti atsakymo? Nejau
kaltė dėl jos mirties kris ant mano sąžinės?
„Tu išprotėjai?" - įsiterpė Melani.
Ji nužudė mano draugą, vidury dykumos ištaškė jam smegenis, su
daužė Lilei širdį. Ji užtraukė pavojų mano šeimai. Ir tol, kol ieškotoja
gyva, ta grėsmė nepraeis. Janui, Džeimiui, Džaredui. Ji padarys viską,
kas jos galioje, kad juos nužudytų.
„Jau geriau", - pritarė Melani mano mintims.
Bet jeigu ji mirs, o aš žinosiu, kad galėjau ją išgelbėti... ir to nepada
riau... Kaip vėliau įstengsiu gyventi? Kas aš būsiu po viso to?
„Būk išmintinga, Klaja. Tai karas. Turi apsispręsti, kieno pusėje esi."
„Tu žinai."
„Žinau. Štai kas tu esi, Klaja."
„Bet... bet jei yra kokia nors išganinga išeitis? Jei galiu išgelbėti jai
gyvybę ir kartu padaryti taip, kad visi čia esantys išliktų saugūs?"
Staiga širdį tarsi kas suspaudė įkaitintomis replėmis: aš išvydau at
sakymą,pati
kundę tokį aiškų, tokįkad
nesuvokiau, paprastą.
jis gali Ir tokį neišvengiamą. Dar prieš se
būti.
Vienintelė siena, likusi tarp manęs ir Melani, sutrupėjo į dulkes.
„Ne! - aiktelėjo Mel. O tada suriko iš visų plaučių: - NE!M
Vienintelis tikras atsakymas, kurį širdies gilumoje žinojau kada
nors rasianti. Atsakymas, paaiškinantis keistą mano nuojautą.
Aš galiu išgelbėti ieškotoją. Galiu. Tik... kokia kaina. Kaip ten sakė
Kailas? Gyvybė už gyvybę?
Ieškotoja žvelgė į mane pagiežos sklidinomis akimis.
50 SKYRIUS
AUKA
Kol mes su Melani ginčijomės, ieškotoja nė akimirkai nenuleido

nuo manęs skvarbių akių.
„Ne, Klaja, maldauju, ne!“
„Nebūk kvailė, Mel. Tu labiau nei bet kuris žmogus turi suvokti šio
pasirinkimo naudą. Argi ne to trokšti?"
Bet.,, net ši neįtikėtinai laiminga pabaiga neužgožė viso mano pasi
rinkimo siaubo. Juk tai didžioji, šventa mano paslaptis - turėčiau ver
čiau mirti, nei ją atskleisti. Neišduoti jos niekam niekada, kad ir kokius
kankinimus tektų ištverti.
Tik ne tokių kankinimų tikėjausi: sąžinės graužatis dėl to, kad meilė
žmonių šeimai pasirodė stipresnė už viską, buvo nepakeliama.
Jei žengsiu šį žingsnį, negalėsiu guostis, kad esu perbėgėlė. Tapsiu
išdavike. Pačia tikriausia, tikresnių ir būti negalėtų.
„Tik ne dėl jos, Klaja! Tik ne dėl jos!" - aimanavo Melani.
„O ko laukti, Mel? Kol jie sugaus dar vieną sielą? Nekaltą sielą, kuri ne
nusipelnė tokios baigties? Anksčiau ar vėliau turėsiu priimti sprendimą."
„Tik ne dabar! Palauk! Turi viską gerai apgalvoti!"
Širdį vėl tarsi kas būtų suspaudęs, turėjau susilenkti, kad galėčiau
giliai įkvėpti. Kad galėčiau kalbėti toliau.
- Klaja? - susirūpinęs pašaukė Džebas.
„Mel, taip pasielgti būtų lengviausia. Galėčiau leisti jai mirti, jeigu
ji būtų viena iš tų daugybės nekaltų sielų. Tada leisčiau ją nužudyti.
Būčiau tikra, kad priėmiau teisingą sprendimą."
„Bet ji siaubinga, Klaja! Mes jos nekenčiame!"

„Todėl šį kartą dėl nieko negaliu būti tikra. Matai, aš vos nepražiop
sojau lemtingojo atsakymo..."
- Klaja, ar gerai jautiesi?
Ieškotoja man pro petį dirstelėjo į Džebą.
- Gerai, Džebai, - balsas lūžinėjo. Pati nustebau, kaip dirbtinai
atsakiau.
Tamsios ieškotojos akys ėmė nepatikliai blaškytis tarp mūsų. Ji at
šoko nuo manęs ir prisispaudė prie sienos. Prisiminiau šią pozą - pati
taip pratūnojau ne vieną dieną.
Man ant peties švelniai nusileido vyriška ranka ir apsuko aplink.
-- Kas tau, duokit

Džebai, mieloji?man
- paklausė dėdė.- pasakiau sulaikiusi kvapą. Pa
dar minutę,
žvelgiau tiesiai jam į išblukusių džinsų spalvos akis ir pasakiau tai, kas
tikrai nebuvo melas. - Man reikia kai ką... išsiaiškinti. Tik minutėlę. Ar
galit... palaukti?
- Žinoma, palauksim. Pagalvok.
Linktelėjau ir taip greitai, kiek leido sustingusios kojos, išklibikščia-
vau iš kalėjimo. Po kelių žingsnių išsijudinau ir pro Aroną su Brandtu
praskubėjau vos ne bėgte.
- Kas atsitiko? - sutrikęs Aronas pašnibždom paklausė Brandto.
Man reikėjo kur nors pasislėpti ir viską ramiai apmąstyti. Tik kur?
Kojos pačios nunešė į mano miegamąjį. Vyliausi, kad jis bus tuščias.
Tunelyje buvo tamsu, pro skliauto plyšius švietė vos viena kita
žvaigždė. Lėkiau paskendusi savo mintyse ir staiga ant kažko užmy
niau - gyvo kamuoliuko, susirietusio koridoriaus viduryje. Lilė.
Sunkiai atpažinau nuo ašarų užputusį veidą. Lilė išplėtė akis nelabai
suvokdama, kas aš tokia.
- Kodėl? - paklausė ji manęs.
Žvelgiau į ją ir žodžiai užstrigo gerklėje.
- Sakiau,
Kodėl kad meilė nenuspėjama
taip nenuspėjamai kaip
jie susiklostė? gyvenimas.
Kokia Bet kodėl
dabar prasmė taip?
gyventi?
- Aš nežinau, Lile. Aš nežinau, kokia viso to prasmė.
SIELONEŠĖ • 561
„Ne, Klaja!"
„Nejau nenori būti laisva?"
Ilga tyla.
„Negaliu tavęs to prašyti, - galiausiai pasakė ji. - Niekada to ne
padarysiu - kaip tik dėl tavęs. Ir jau tuo labiau dėl tos prakeiktos ieš
kotojos!"
„Tau ir nereikia prašyti. Manau, kad galiausiai... vis tiek būčiau tam
ryžusis."
„Kodėl taip elgiesi?" - paklausė ji. Iš balso supratau, kad vos laikosi
neapsiverkusi. Mane tai sujaudino. Maniau, ji apsidžiaugs.
„Iš dalies dėl jų - Džaredo ir Džeimio. Galiu jiems grąžinti visą pa
saulį, viską, ko jie trdkšta. Galiu jiems grąžinti tave. Tikriausiai... vieną
dieną pati būčiau tai supratusi. Kas žino, gal Džaredas būtų to manęs
paprašęs. Ir tu žinai, kad aš negalėčiau jam atsakyti."
„Janas buvo teisus. Tu per daug linkusi aukotis. Tu nejauti ribos!
Turi būti riba, Klaja!"
„Janas", - sudejavau aš. Krūtinę vėl pervėrė aštrus skausmas. Šį kar
tą prie pat širdies.
„Tu atimsi iš jo visą pasaulį. Viską, ko jis trokšta."
„Su Janu ir taip nieko nebūtų išėję. Tik ne šitame kūne, kas, kad jis
jau spėjo jį pamilti. Šis kūnas myli ne jį."
„Klaja, aš..." - sutrikusi Melani pritrūko žodžių. Ji nesidžiaugė, nė
kruopelytės, kaip tikėjausi. Ir vėl mane tai sujaudino. - Aš neleisiu tau
to padaryti. Tu svarbesnė už mūsų norus. Tiesą sakant, tu gali jiems
duoti kur kas daugiau nei aš. Tu gali jiems padėti, gali išgelbėti. O aš -
ne. Privalai likti."
„Nematau kito kelio, Mel. Stebiuosi, kaip anksčiau to nesuvokiau.
Juk tai akivaizdu. Žinoma , kad turiu išnykti. Žinoma , kad turiu tave
grąžinti pačiai tau. Dabar suprantu, kokios neteisios buvome mes, sie
los, užkariaudamos Žemę. Man nelieka nieko kita, kaip ištaisyti šią
klaidą, ir pradingti. Jūs visi anksčiau sugebėjote išgyventi be manęs,
sugebėsite ir toliau. Iš manęs tu tiek daug sužinojai apie sielas, kad ti
krai galėsi jiems padėti. Nejau nesupranti? Juk tai laiminga pabaiga.
SIELONEŠĖ • 563
Kaip tik taip ši istorija ir turi baigtis, tai geriausia išeitis. Visiems. Aš
galiu suteikti jiems viltį. Tik... ne ateitį. Veikiausiai ne. Todėl padarysiu
nors tiek, kiek galiu. Viską, ką galiu."
„Ne, Klaja, ne."
Melani pradėjo raudoti kažką padrikai vapėdama. Jos skausmas
persidavė ir man, iš akių pasipylė ašaros. Niekada negalvojau, kad tiek
daug jai reiškiu. Beveik tiek pat, kiek ji man. Iki šiol nesupratau, kaip
mes mylėjome viena kitą.
Net jei Džaredas niekada nebūtų manęs to prašęs, net jei Džare
do iš viso nebūtų buvę... Jei tik būčiau išvydusi šį kelią, eičiau juo iki
galo - dėl jos. Taip stipriai ją mylėjau.
Nenuostabu,
valdyti kad kūnus.
maištininkų čia, Žemėje,
Kokia sieloms taip retai
viltis galėjo likti pasisekdavo už
mums, sieloms,
kai išmokome mylėti savo žmogiškuosius sielonešius? Mes negalime
egzistuoti skaudindamos tuos, kuriuos mylime. Tik ne siela. Ji negali
taip gyventi.
Apsiverčiau ant nugaros ir žvaigždžių šviesoje apsižiūrėjau kūną.
Rankos purvinos ir subraižytos, bet vis tiek nepaprastai gražios.
Oda dailaus, saulės nuglostyto medaus atspalvio, kurio neišblukino
net blyški mėnesiena. Nagai, kad ir nukramtyti iki gyvuonies, lygūs
ir sveikai spindintys, su mažyčiais baltais pusmėnuliais. Suplazdenau
pirštais stebėdama, kaip grakščiai juda raumenų valdomi kaulai. Plaš
takas iškėliau į dangų ir leidau vingriems pirštams, juodiems žvaigž
džių šviesoje, šokti paslaptingą savo šokį.
Paskui pirštus panardinau į plaukus. Dabar jie jau siekė pečius. Mel
tai patiks. Kelias savaites patrinkus brangiais viešbučių šampūnais ir
pagėrus „Sveikatos" piliulių jie vėl buvo minkšti ir blizgantys.
Ištiesiau rankas, tempiau sausgysles, kol ėmė traškėti sąnariai. Sti
prios rankos: kabindamasi jomis galėjau užkilti į kalną, nešioti sunkiau
sius nešulius, dirbti žemę. Ir kartu tokios švelnios. Mačiau jas sūpuojant
kūdikį, guodžiant
Sunkiai draugą,
atsidusau, glamonėjant...
iš akių Tik visaašaros
upeliais pasruvo tai skirta ne man.
ir nuriedėjusios
smilkiniais gėrėsi į plaukus.
Įtempiau kojų raumenis: pilnos jėgos, nekantrauja bėgti, varžytis

su pačiu vėju. Kaip troškau dabar pasileisti tekina per atviras pla
tybes, vien tam, kad iki valiai pasimėgaučiau greičiu. Basomis, kad
jausčiau žemę. Kad priešpriešinis vėjas kedentų man plaukus. Kad
bėgant prapliuptų lietus ir galėčiau uosti palaimingą drėgnos dyku
mos kvapą.
Ėmiau lankstyti pėdas atkartodama kvėpavimo ritmą. Įkvepiu ir iš
kvepiu: pėdos susilenkia ir išsitiesia. Nuostabus jausmas.
Pirštų galiukais persibraukiau veidą. Kokia šilta ir glotni oda! Kaip
smagu, kad galėsiu grąžinti Melani veidą toks, koks buvo. Užsimerkiau
ir paglosčiau vokus.
Gyvenau
no taip tiekoje kūnų,
nebranginau. bet nė
Žinoma, kadvieno
turiunemylėjau taip,atiduoti
jo atsisakyti, kaip šio.jį Nė vie
tikrajai
šeimininkei.
Ši dviprasmiška mintis sukėlė man juoką ir aš visą dėmesį sutelkiau
į pojūčius: mažyčiai oro burbuliukai linksmai gurgėdami kilo iš krūti
nės gerkle aukštyn. Juokas buvo tarsi šviežias vėjelis: jis prapūtė, išvalė
visą kūną ir aš pasijutau daug geriau. Ne, nė viena rūšis neturėjo tokio
paprasto ir veiksmingo vaisto.
Paliečiau lūpas ir prisiminiau, kaip jas bučiavo Džaredas, kaip jos
pačios bučiavo Janą. Ne kiekvienam lemta bučiuoti tiek kitų nuostabių
kūnų. O man teko ši laimė, net per tokį trumpą laiką.
Kiek nedaug aš pragyvenau! Gal tik metus, jau gerai ir neprisimi
niau. Tik vienas mėlynai žalios planetos apsisukimas aplink niekuo
neišsiskiriančią geltoną žvaigždę. Trumpiausias iš visų mano buvusių
gyvenimų.
Trumpiausias ir pats svarbiausias, suteikęs daugiausia širdgėlos.
Gyvenimas, leidęs man atrasti tikrąją save, amžiams pririšęs prie vie
nos žvaigždės, vienos planetos, vienos mažos maištininkų šeimos.
Jei turėčiau dar truputį Žemės laiko... Ar tai būtų taip neteisinga?
„Ne, - sušnibždėjo Melani. - Tu tikrai nusipelnei - dar trupučio
laiko."
„Niekada negali žinoti, kiek laiko tau liko", - atsakiau pakuštomis.
SIELONEŠĖ • 565
Sulėtinau žingsnį. Nenorėjau išgąsdinti įpuldama paknopstom, kad

nepagalvotų, jog vėl kas nors sužeistas.
Bet išvydęs mane angoje uždususią, nuo bėgimo paraudusiais
skruostais jis vis tiek krūptelėjo.
Pašoko nuo stalo. Knyga, kurią skaitė, išslydo iš rankų.
- Klaja? Kas nutiko?
- Nieko, Dokai, nieko nenutiko, - skubiai patikinau jį. - Viskas gerai.
- Ar kam reikia mano pagalbos?
- Tik man, - ir šykščiai nusišypsojau.
Jis apėjo stalą ir žengė manęs pasitikti, akys išsiplėtė iš smalsumo.
Sustojo per pusę žingsnio nuo manęs ir pakėlė vieną antakį.
Daktaras nusiramino, pailgas veidas švietė gerumu. Nesuprantu,
kaip seniau galėjau matyti jį kaip pabaisą.
- Tu visada laikaisi žodžio, - pradėjau.
Jis linktelėjo ir žiojosi kažką sakyti, bet aš tildydama pakėliau ranką.
- Ir aš ketinu tai patikrinti. Kaip niekas iki šiol, - perspėjau.
Dokas sumišęs laukė, akys prisipildė nerimo.
Giliai įkvėpiau. Pajutau, kad dar truputis, ir plyš plaučiai.
- Žinau, kaip padaryti tai, dėl ko tu atėmei tiek gyvybių. Aš žinau
atsakymą, Dokai. Žinau, kaip atskirti sielas nuo sielonešių kūnų nė vie
nam nepakenkiant. Visuomet tai žinojau. Visos sielos tai moka, jei kar
tais susidurtume su nenumatytais atvejais. Vieną kartą, būdama lokiu,
net esu tai dariusi.
Įdėmiai žiūrėjau jam į akis ir laukiau atsakymo. Daktaras ne iš karto
suvokė mano žodžius. Kas sekundę jo akys darėsi vis labiau laukinės.
- Kodėl man tai sakai? - pagaliau iškvėpė.
- Nes aš... nes ketinu tave to išmokyti, - vėl pakėliau ranką. - Bet
tik jei pažadėsi, kad mainais išpildysi tai, ko noriu aš. Tik dar kartą
perspėju: tau išpildyti savo pažadą bus ne lengviau nei man savąjį.
Jo veidas iškart pasidarė svetimas ir atšiaurus, kokio niekuomet ne
buvau mačiusi.
-- Tu
Sakyk savo sąlygas.
nežudysi sielų, kurias atskirsi. Privalai duoti žodį, turi paža
dėti, prisiekti visu kuo, kas tau švenčiausia. Privalėsi pasirūpinti jų
SIELONEŠĖ • 567
saugumu ir suteikti joms galimybę pragyventi kitus gyvenimus. Tai

bus susiję su tam tikrais pavojais: jums reikės kriogeninių konteinerių,
turėsite atskirtas sielas nugabenti iki kosminių erdvėlaivių, išskrendan
čių iš planetos, kad galėtumėte išsiųsti jas į kitus pasaulius. Tada jums
negrės joks pavojus: kai tos sielos pasieks kitą tolimą planetą, bus mirę
net jūsų anūkai.
Ar šios sąlygos bent kiek sumažins mano kaltę? Tik jei daktaras lai
kysis savo žodžio.
Kol kalbėjau, jis įtemptai mąstė. Akylai jį stebėjau bandydama per
prasti mintis. Dabar jis neatrodė piktas, nors akys išliko laukinės.
- Nenori, kad nužudytume ieškotoją? - pasiteiravo.
Nieko jam neatsakiau, vargu ar jis būtų supratęs mano atsakymą -
aš norėjau, kad jie ją nužudytų. Čia ir buvo svarbiausia problema. Pa
aiškinau kiek kitaip:
- Tebūnie ji pirmoji, kaip eksperimentas. Kol aš dar čia, noriu būti
tikra, kad jums pavyks. Pati atskirsiu ją nuo sielonešio. Kai ji bus saugi,
parodysiu tau, kaip tai padaryti.
- Kaip?
- Pagrobsite sielų. Kaip anksčiau. Tik negaliu užtikrinti, kad žmo
nių protai atsikurs. Aš nežinau, ar tai, kas ištrinta, gali būti sugrąžinta.
Pamatysime su ieškotoja.
Daktaras sumirksėjo įtemptai mąstydamas.
- Ką turėjai omeny sakydama, kol tu dar čia? Ketini mus palikti?
Žiūrėjau į jį laukdama, kol pagaliau susivoks. Bet iš akių mačiau,
kad mano žodžių prasmė jam vis dar neaiški.
- Nejau nesupranti, ką noriu tau duoti? - sušnibždėjau.
Galiausiai daktaro veidas pasikeitė - pagaliau suvokė.
Dabar svarbu kalbėti greitai, kad jis negalėtų prasižioti.
- Tai ne viskas, ko noriu tavęs paprašyti, Dokai. Aš nenoriu... aš
neturiu būti išsiųsta į kitą planetą. Tai mano planeta, tik dabar galutinai
supratau. Bet... man nėra čia vietos. Ir... žinau, kad kai kam toks mano
pasirinkimas gali... nepatikti. Nesakyk jiems, jei manai, kad jie to ne
leis. Sumeluok, jei to reikės. Aš noriu būti palaidota kartu su Valteriu
ir Vešu. Ar gali tai padaryti dėl manęs? Aš neužimsiu daug vietos, - ir

vėl šyptelėjau puse lūpų.
„Ne! - ne savu balsu sustugo Melani. - Ne, ne, ne, o Dieve, ne...“
- Ne, Klaja, - paprieštaravo sukrėstas Dokas.
- Prašau tavęs, - sušnibždėjau raukydamasi dėl vis stiprėjančio bal
so galvoje. - Nemanau, kad Vesas ar Valteris būtų prieš.
- Aš ne tai turėjau galvoje! Aš negaliu tavęs nužudyti, Klaja! O Vieš
patie! Man jau bloga nuo mirčių, nebegaliu daugiau žudyti savo drau
gų, nebegaliu... - ir jis pravirko.
Guosdama paglosčiau jam ranką.
- Žmonės miršta, taip jau sukurtas pasaulis, - kažkada pasakė
Kailas. Juokinga, kad šiąnakt jau antrą kartą pakartoju kaip tik jo
žodžius.
- O kaip Džaredas su Džeimiu? - paklausė daktaras trūkčiojančiu
balsu.
- Jie atgaus Melani. Jiems viskas bus gerai.
- O Janas?
- Be manęs jam bus tik geriau, - pasakiau vos girdimai.
Daktaras papurtė galvą ir nusišluostė akis.
- Man reikia pagalvoti, Klaja.
- Mes neturime laiko. Jie nekantrauja nužudyti ieškotoją ir ilgai ne
lauks.
- Kalbėjau ne apie tai. Dėl ieškotojos aš sutinku. Tik nemanau, kad
galėsiu nužudyti tave.
- Viskas arba nieko, Dokai. Turi nuspręsti dabar. Ir... - supratau,
kad nepasakiau dar vienos sąlygos. - Apie paskutinę mūsų susitarimo
dalį neturi niekam pasakoti. Niekam. Dabar pasakiau viską. Rinkis:
priimi mano sąlygas ar ne. Ar nori žinoti, kaip atskirti sielą nuo žmo
gaus kūno?
Daktaras vėl papurtė galvą.
-- Tu
Leisk
jauman
žinaipamąstyti.
atsakymą, Dokai. Ar ne to taip ilgai ieškojai?
Jis vis dar purtė galvą.
s i e l o i s Te Sė • 569
Bet aš nekreipiau į tai dėmesio: abu žinojome, kad jis priėmė
sprendimą.
- Pasikviesiu Džaredą, - pasakiau. - Surengsime nedidelį reidą ir
parvešime kriogeninių konteinerių. Nuramink kitus. Pasakyk jiems...
pasakyk tiesą. Pasakyk, kad ketinu padėti tau atskirti ieškotoją nuo
jos kūno.
51 SKYRIUS
PASIRENGIMAS
Džaredą su Džeimiu radau mūsų urve laukiančius manęs. Abu

kiurksojo iš nerimo ištįsusiais veidais. Džaredas tikriausiai jau kalbė
josi su Džebu.
- Tau viskas gerai? - paklausė Džaredas. Džeimis pašoko ir kaip
visada apsikabino mane per liemenį.
Nesumojau, ką atsakyti.
- Džaredai, man reikia tavo pagalbos.
Nespėjau baigti sakinio, o jis jau stovėjo. Džeimis atkragino galvą
ir klausiamai pažvelgė į mane. Nusukau akis, nežinia, ar ilgai būčiau
galėjusi atlaikyti jo žvilgsnį.
- Ką turėčiau daryti? - pasiteiravo Džaredas.
- Aš ruošiuosi į reidą. Man pravers... dar viena pora tvirtų rankų.
- Ko ieškosime? - paklausė staiga surimtėjęs. Mačiau, kad jau mąs
to apie užduotį.
- Paaiškinsiu pakeliui. Neturime laiko.
- O aš? Noriu eiti kartu! - šoko Džeimis.
- Ne! - vienu metu sušukome su Džaredu.
Džeimis susiraukė ir paleido mane. Klestelėjo ant čiužinio, sukry
žiavo kojas ir užsidengė veidą rankomis. Širsta. Sprukau iš miegamojo
nudelbusi akis kaip nusikaltėlė, iš paskutiniųjų stengdamasi į jį nežiū
rėti. Antraip dar sekundė ir būčiau prisėdusi šalia, stipriai apkabinusi,
pamiršusi viską pasaulyje ir atsisakiusi visų savo planų.
Nuskubėjau pietiniu tuneliu. Džaredas tylėdamas sekė iš paskos.
SIELONEŠĖ • 571
- Klausiu ne dėl to, kad tavimi abejočiau, - pasakė jis. - Tiesiog

noriu būti tikras, kad viską gerai apgalvojai.
Džaredo žodžiai nuskambėjo dviprasmiškai, bent jau mano ausiai.
- Taip, aš gerai viską apgalvojau.
- Tada pirmyn.
Ligoninėje daktaro nebuvo, nesutikome jo ir pakeliui. Spėjau, kad
šiuo metu jau kalbasi su Džebu. Tikriausiai nulėkė pas jį vos išėjau.
Įdomu, kaip šią žinią priims kiti? Tikėjausi, kad jiems užteks proto šios
naujienos nesvarstyti girdint ieškotojai. Baiminausi, kad perpratusi
mano planus ji nesudraskytų savo sielonešio smegenų. Žinojau, ką ieš
kotoja pagalvotų: kad galutinai išdaviau saviškius. Kad nesipriešinda
ma Bet
duosiu
argižmonėms visa,nežinia,
ne taip? Dar ko jiemsar reikia.
daktaras laikysis duoto žodžio, kai
manęs nebus.
Bet jis pažadėjo ir buvau tikra, kad stengsis. Tikėjau juo. Privalėjau
tikėti. Tačiau vienas lauke ne karys. O ar atsiras, kas jam padeda?
Išsiropštėme laukan pro ankštą, juodą vėdinimo angą, atsiveriančią
pietinio kalno šlaito viduryje, tiesiai po neaukšta viršūne. Nors dyku
mą dar gaubė pilkos sutemos, rytuose ties horizontu jau žioravo vos
matoma rausva linija, plonytis brūkšnelis, skiriantis dangų nuo uolų.
Leisdamasi šlaitu įdėmiai žiūrėjau sau po kojomis: nebuvo jokio
tako, vien netvarkingai sukritę, pavojingai judantys akmenys. Tačiau
net jei būčiau žengusi lygiausiu šaligatviu, abejoju, ar būčiau galėjusi
pakelti akis. Pečius tarsi sunkus akmuo slėgė kaltė.
Išdavikė. Ne perbėgėlė, ne pritapėlė ar klajoklė. Pati tikriausia išda
vikė. Romių sielų gyvenimus atiduodu į piktas ir kerštingas savo žmo
giškos šeimos rankas.
Puikiai suprantu, kad mano žmonės turi teisę nekęsti sielų. Tai ka
ras, ir aš ketinu įduoti jiems į rankas galingiausią ginklą. Būdą žudyti
patiems liekant nenubaustiems.
Mąsčiau
ieškotojų apie tai,dar
paieškos kol nesibaigė
bėgome link brėkštančios
ir dieną aušros.
atviruose Bėgome,
tyruose buvo nes
per
daug pavojinga.
SIELONEŠĖ • 573
Kojos pačios nešė pirmyn ir aš pasinėriau į slogias mintis: o jei šį

mano apsisprendimą lėmė ne pasiaukojimas, jei žmonėms perduosiu
šį ginklą vien norėdama išgelbėti ieškotojos gyvybę? Ne, aš puikiai su
vokiau, kad tai neteisinga, ir, jei taip elgčiausi vien dėl ieškotojos, nea
bejotinai ateitų akimirka, kai apsigalvočiau. Ji neverta, kad statyčiau į
pavojų kitų sielų gyvybes. Net ji pati man pritartų.
Ar nepritartų. Susimąsčiau. Ieškotoja nebuvo panaši į... kokį ten
žodį pavartojo Džaredas, kai kalbėjo apie mane? Pasiaukojimas. Vi
sos sielos iš prigimties buvo linkusios aukotis. Tik ne ji. Pagalvojau,
kad savo gyvybę ji, ko gero, brangino labiau nei daugelio mūsų kartu
sudėjus.
Pernelyg vėlu apsigalvoti. Aš gerai viską apmąsčiau ir mano planai
siekė daug toliau, nei vien išgelbėti ieškotoją. Jei to nepadarysiu, sker
dynės tęsis. Žmonės, jei nesuteiksiu jiems kitos galimybės, ir toliau žu
dys kiekvieną po ranka pasipainiojusią sielą. Be to, aš ketinu išgelbėti
Melani, o ji tikrai nusipelnė tokios aukos. Ir kartu Džaredą su Džeimiu.
O jei taip, verta išgelbėti ir bjauriąją ieškotoją.
Pats sielų atsiradimas Žemėje buvo didelė ir nepataisoma klaida.
Mano žmonės nusipelnė savo pasaulio. Negaliu jiems jo grąžinti, bet
atskleisdama savo paslaptį suteiksiu vilties. Jei tik būčiau tikra, kad
žmonės nebus žiaurūs.
Daktaras davė man žodį, turiu juo pasitikėti.
Bet reikia išgauti pažadą dar iš kelių savo draugų - dėl visa ko.
Kiek žmonių gyvenimų išgelbės šis mano apsisprendimas? Kiek
sielų gyvybių galėčiau išsaugoti? Tik savo pačios - ne.
Garsiai atsidusau, nustelbiau net sunkų mūsų abiejų kvėpavimą.
Džaredas sukluso. Akies krašteliu mačiau, kad jis pasisuko ir įdėmiai
mane nužvelgė, bet aš bėgau kaip bėgusi nepakeldama galvos.
Džipo slėptuvę pasiekėme saulei dar nespėjus pakilti, nors dangus
virš rytinių viršūnių jau buvo skaisčiai mėlynas. Vos įsmukome į žemą
urvą, dykumos smėlį nuauksino pirmieji spinduliai. Džaredas pagraibė
ant
man.užpakalinės sėdynės
Pats atsirėmė ir surado
į sieną, vienu du butelius
mauku vandens,
išsiurbė pusę vieną mestelėjo
butelio, atgalia
ranka nusišluostė lūpas ir tik tada prakalbo.
574 * STE PH EN IE MEYER

- Suprantu, kad tau norisi kuo greičiau prasukti visą reikalą, bet jei
planuoji rimtą išpuolį, turime palaukti tamsos.
Nugurkiau dar vieną gurkšnį vandens.
- Gerai. Neabejoju, kad jie mūsų palauks.
Džaredas įdėmiai žvelgė man į veidą.
- Mačiau tavo ieškotoją, - pasakė man nenuleisdamas akių. - Ji la
bai... energinga.
Linktelėjau.
- Ir balsinga.
Jis nusijuokė ir užvertė akis į viršų.
- Jai, matote, nepatiko gyvenimo sąlygos.
Vėl nunarinau galvą.
- Galėjo būti ir blogiau, - sumurmėjau. Balse netikėtai suskambo
skaudus pavydas.
- Tiesa, - sutiko jis.
- Kodėl jie taip gražiai su ja elgėsi? - sušnibždėjau. - Juk ji nu
žudė Vėsą.
- Tiesą sakant, tai tu kalta.
Įbedžiau
vypso į Džaredą pašiurpusias akis ir pamačiau, kad linksmai
- erzino.
- Aš?
Jo šypsena išblėso.
- Jie nebenorėjo atrodyti kaip pabaisos, stengėsi ištaisyti savo kaltę,
tik... reikėjo susiprotėti anksčiau ir ne su ta siela. Atleisk, negalvojau,
kad tave... tai įskaudins. Maniau, tau bus malonu išgirsti.
- Taip ir yra, - patikinau jį. Nenorėjau, kad jie apskritai ką nors
skriaustų. - Gerumu visada daugiau padarysi nei piktumu. Aš tik... -
lengviau atsidusau, - taip, dabar, kai man paaiškinai... džiaugiuosi...
tikrai...
Vadinasi, jų malonė buvo skirta man - ne jai. Nuo pečių iškart nu
sirito akmuo, akyse prašviesėjo.
- Žinai,
darai, nelabainesijaustum
kad paskui smagu išgirsti, kad- jis
kaltas, pabaisa
esi vėl . Reikia galvoti,
nusišypsojo. Tada gar ką
džiai nusižiovavo. Ir aš užsikrėčiau žiovuliu.
SIELONEŠĖ • 575
- Ši naktis buvo ilga, - pratarė jis. - Ir dar sunkesnė laukia. Mums

reikia numigti.
Tai išgirdusi apsidžiaugiau. Žinojau, kiek klausimų jam kėlė šis ne
tikėtas reidas. Ir kiek daug jis jau pats atspėjo. O aš neturėjau jokio
noro ką nors aiškinti.
Išsitiesiau šalia džipo ant lygaus smėlio lopinėlio. Nustėrau pajutusi,
kad Džaredas priėjo ir atsigulė šalia manęs, visai prie pat. Susirangė
man už nugaros.
- Palauk, - pasakė. Pakišo pirštus man po veidu ir kilstelėjęs gal
vą padėjo sau ant rankos tarsi ant pagalvės. Kita ranka apkabino per
liemenį.
Tik po kelių sekundžių atitokau.
- Ačiū, - suvapėjau.
Džaredas vėl nusižiovavo, šiltas jo kvapas kuteno man sprandą.
- Pailsėk, Klaja.
Kaip visuomet greitai užsnūdo laikydamas mane savo glėbyje. Gu
lėjau tamsoje jausdama jo kūno šilumą ir dar ilgai nesudėjau bluosto,
nors ir kaip stengiausi atsipalaiduoti.
Iš to apkabinimo supratau, kiek daug jis jau atspėjo.
Galvoje sukosi įkyrios mintys, bet po kiek laiko ir aš pamažu ėmiau
grimzti į miegą. Džaredas neklydo - ši naktis išties buvo ilga. Tik ne
man - troškau, kad ji būtų dar ilgesnė. Nes likusios mano dienos ir
naktys - ar net valandos - jau suskaičiuotos.
Regis, vos užsimerkiau, o Džaredas jau budino mane purtydamas
už peties. Ankštas urvas skendėjo blausioje oranžinėje šviesoje. Sau
lėlydis.
Džaredas vienu trūkiu pastatė mane ant kojų ir padavė turisto pus
ryčius. Džipe visuomet buvo maisto atsargų. Tylėdami pavalgėme, pas
kui išgėrėme likusį vandenį. Džaredas buvo rimtas ir susikaupęs.
- Tai skubame? - paklausė sulipus į džipą.
Ne. Aš niekur neskubėjau, troškau, kad laikas išvis sustotų.
- Taip, - atsakiau. Kokia prasmė atidėlioti? Jei užtruksime, ieškoto
ja ir jos kūnas mirs, o aš vis tiek nepakeisiu savo apsisprendimo.
- Traukiame į Finiksą. Nemanau, kad šįkart mums grėstų didelis

pavojus. Net jeigu jie ir susizgribtų, kad dingo keli konteineriai, vargu
ar tai susietų su žmonėmis. Kam mums vogti jūsų konteinerius. Kam
galėtume juos panaudoti?
Ir tai nebuvo vien retorinis klausimas. Jaučiau, kad jis įdėmiai žiūri
į mane, bet aš dėbsojau į uolą priekyje ir nesiteikiau atsakyti.
Kol sukeitėme automobilius ir išvažiavome į greitkelį, užtrukome
dar valandėlę, per tą laiką visiškai sutemo. Kiek patūnojome krūmuose
nesiryždami uždegti šviesų. Pro šalį tolydžio vis prašvilpdavo automo
biliai, suskaičiavau gal dešimt. Tik kai kelias visiškai ištuštėjo, Džare
das išriedėjo į autostradą.
Kelionė
tingai iki kad
žiūrėjo, Finikso truko vosleistino
neviršytume valandą. Visą kelią
greičio. LaikasDžaredas
bėgo visrūpes
grei
čiau, lyg Žemė sparčiau būtų ėmusi suktis apie savo ašį.
Įsiliejome į tvarkingai judančių automobilių srautą. Greitkelis su
kosi aplink plačiai išsidriekusį miestą. Netrukus šalia kelio išvydau
nedidelę ligoninę. Neskubėdami nusekėme paskui kitą automobilį,
riedantį ten link.
Džaredas nuvairavo į automobilių stovėjimo aikštelę.
- Kur dabar? - paklausė įtemptu balsu.
- Pažiūrėkim, ar iš čia neįvažiuotume į galinį kiemą. Konteineriai
turėtų būti kažkur ten.
Pamažu slinkome į priekį. Aplinkui sukiojosi daug sielų, zujo pir
myn atgal, į ligoninę ir iš jos, kai kurios su personalo apranga. Gydyto
jai. Niekas nekreipė į mus dėmesio.
Iš pradžių kelias ėjo palei šaligatvį, paskui pasisuko aplenkdamas
pastatų kompleksą iš šiaurinės pusės.
- Žiūrėk. Erdvėlaivių sunkvežimiai. Vairuok tenai.
Pralindome tarp kažkokių žemų pastatų ir garažų. Keletas sun
kvežimių, be jokios abejonės, atgabenę medicininių preparatų, atbuli
stovėjo įvažiavimo
perskaitomomis angose. Permečiau akimis dėžes - visos su aiškiai
etiketėmis.
- Važiuok toliau... kelias iš šių dėžių reikės prigriebti grįžtant.
SIELONEŠĖ • 577
Matai - gydiklis... vėsiklis... o čia kas? „Ramybė"? Įdomu, kas per vie
nas šis paskutinis vaistas.
Gerai, kad vaistai buvo su etiketėmis ir jų niekas nesaugojo. Kai
išeisiu, mano šeima bent jau neliks be būtiniausių vaistų. Kai aš išei
siu - šie žodžiai dabar neišvengiamai lydėjo kiekvieną mano mintį.
Apvažiavome dar vieną pastatą. Džaredas spustelėjo greičio pedalą
nenuleisdamas akių nuo kelio: priekyje keturi žmonės kaip tik iškrovė
sunkvežimį. Pro mano akis nepraslydo, kaip rūpestingai jie nešiojo ne
dideles dėžes: nemėtė jų kaip papuola, o atsargiai dėliojo ant betoninės
maždaug pusės žmogaus aukščio pakylos.
Ir taip buvo aišku, kas tame sunkvežimyje. Tarsi patvirtindamas
mano užrašą.
juodą mintį, vienas iš krovikų pasuko dėžę ir aš aiškiai perskaičiau
- Kaip tik čia mums ir reikia. Jie iškrauna pilnus konteinerius.
Taigi ir tušti neturėtų būti toli... O! Matai, štai ten, kitoje pusėje! Tas
angaras prikrautas beveik iki pusės. Dedu galvą, kad užrakinti anga
rai yra pilni.
Nedidindamas greičio Džaredas užsuko už pastato kampo.
Jis tyliai kostelėjo.
- Kas? - paklausiau.
- Užrašas. Matai?
Ir mostelėjo smakru link užrašo ant pastato.
Tai buvo Gimdymo skyrius.
- O, - tepasakiau. - Tu visada randi, ko reikia, ar ne?
Jis trumpam dirstelėjo man į veidą, paskui vėl nukreipė žvilgsnį
į kelią.
- Turime kiek palaukti. Atrodo, jie jau baigia.
Džaredas dar kartą apsuko ligoninę, tada įvairavo į didžiausią sto
vėjimo aikštelę ir sustojo galinėje eilėje, kuo toliau nuo šviesų.
Išjungė variklį ir išsitiesė pasostėje. Paskui palinko prie manęs ir
suėmė už rankos. Žinojau, kad dabar užduos savo klausimą, ir susi

kaupiau.
- Klaja?
- Taip, Džaredai.
- Tu ketini išgelbėti ieškotoją, ar ne?
- Taip, atspėjai.
- Dėl to, kad taip teisinga? - spėjo jis.
- Tai viena iš priežasčių.
Kelias akimirkas jis tylėjo.
- Tu žinai, kaip atskirti sielą nenužudant kūno?
Širdis stipriai sutvaksėjo, turėjau keliskart įkvėpti, tik tada įstengiau
jam atsakyti:
- Taip. Jau esu tai dariusi. Įvyko nelaimingas atsitikimas ir aš netu
rėjau kitos išeities. Ne šioje planetoje.
- Kur? - paklausė jis. - Ir kas ten atsitiko?
Šitos istorijos žmonės dar nežinojo - dėl akivaizdžių priežasčių.
Būtų buvęs vienas iš gražiausių mano pasakojimų, kupinas įtampos ir
veiksmo. Džeimiui patiktų. Ką gi, dabar jau galiu papasakoti.
- Ūkų planetoje. Buvau su savo draugu Prieraišiąja Šviesa ir vedliu.
Gaila, kad neprisimenu to vedlio vardo. Tenai mane vadino Gyvenan
čia Žvaigždėse. Jau tada buvau užsitarnavusi gerą vardą.
Džaredas tyliai sukikeno.
- Keliavome per ketvirtą didįjį ledyną aplankyti vienos žymios vie
tos - garsaus krištolinio miesto. Galvojome, kad kelias saugus, - štai
kodėl išėjome tik trise. Aštrianagiai žvėrys mėgdavo užsirausti snie
ge ir visiškai taip pasislėpti. Tokios olos niekaip nepamatysi. Mirtini
spąstai keliautojams. Vieną akimirką aplink plytėjo lygūs, bekraščiai
sniegynai, o kitą laukas atrodė taip, tarsi jį kas būtų išsprogdinęs iš vi
daus. Balti stulpai kilo net iki dangaus. Vidutinis suaugęs lokys sveria
maždaug kaip buivolas. Subrendęs aštrianagis žvėris didumu prilygs
ta mėlynajam banginiui, o šitas buvo daug stambesnis už vidutinį.
Pamečiau iš akių vedlį. Aštrianagis žvėris iššoko tarp mūsų snukiu
atsisukęs į mudu su Prieraišiąja Šviesa. Lokiai greitesni už aštriana-
gius žvėris, bet šis mus užpuolė iš pasalų. Man nespėjus susigaudyti,
kas vyksta, jo akmens kietumo žnyplės smigo žemyn ir Prieraišiąją
Šviesą perkirto perpus.

Stovėjimo aikštelės pakraščiu lėtai pravažiavo automobilis. Apmi-

rėme ir nesujudėjome tol, kol jis nedingo iš akių.
- Sustingau nežinodama, ką daryti. Reikėjo sprukti, bet mano
draugas... nejau paliksiu jį galuotis mirtimi šiuose bekraščiuose tyruo
se... Jei būčiau dar kiek ten pastovėjusi, būčiau žuvusi ir aš... bet staiga
aštrianagio žvėries dėmesį kažkas nukreipė. Tik vėliau supratau, kad
tai buvo mūsų vedlys - kaip norėčiau prisiminti jo vardą! - jis įsikibo
aštrianagiam žvėriui į uodegą tikėdamasis, kad per tą laiką spėsime pa
bėgti. Pabaisa įsiuto ir puolė vedlį. Sukėlė tokią pūgą, kad nieko nebu
vo matyti per ištiestą ranką. Vargšas vedlys manė, kad tai padės mums
išsigelbėti. Jis nežinojo, kad jau per vėlu, kad Prieraišioji Šviesa jau nie
kur negali
antrąja kairepabėgti. Aštrianagis
koja. Abu nusviedė žvėris
toli nuosukosi
savęs. įViršutinė
vedlį ir mus užkliudė
Prieraišiosios
Šviesos kūno dalis nukrito šalia, sniegas aplink nusidažė raudonai.
Nutilau. Mane krėtė drebulys.
- Tai, ką dariau toliau, buvo beprasmiška... nes neturėjau Prieraišia
jai Šviesai kūno. Buvome pusiaukelėje tarp dviejų miestų, per daug toli
nuo vieno ir kito. Laiku nebūčiau jų pasiekusi net bėgdama. Vėlgi, kaip
atskirti jį neturint jokių nuskausminamųjų. Per daug žiauru. Bet nega
lėjau leisti sielai mirti tame sumaitotame kūne. Rėžiau išorine letenos
puse, ta, kuria kirsdavome ledą... Pamenu, kokia plati buvo geležtė...
kaip sužalojo lokio kūną... Vyliausi, kad Prieraišioji Šviesa bus be są
monės ir nepajus siaubingo skausmo. Prieraišiąją Šviesą suėmiau švel
niais vidiniais pirštais, atsargiai atskyriau ir ištraukiau lokiui iš smege
nų. Man pasirodė, kad siela vis dar gyva. Bet negaišau laiko, kad tuo
įsitikinčiau. Paslėpiau Prieraišiąją Šviesą kiaušindėtėje giliai savo kūne
tarp dviejų karščiausių širdžių. Čia jis bent jau nemirs nuo šalčio. Ta
čiau jei negaus naujo kūno, išgyvens vos kelias trumpas minutes. O kur
šioje dykynėje rasti naują sielonešį? Iš pradžių pagalvojau apie save, ar
neprarasiu sąmonės bandydama jį įsidėti į galvą? O kas paskui? Netu
rėjau reikalingų
Su tiek vaistų.labai
širdžių lokiai Neužsigydžiusi žaizdos Aštrianagis
greitai nukraujuoja. būčiau greitai mirusi.
žvėris su
riaumojo ir įsiutęs trypė milžiniškomis letenomis drebindamas žemę.

Nežinojau, kur mūsų vedlys, ar išvis dar gyvas. Kiek laiko praeis,
kol aštrianagis žvėris pamatys mus pusiau užpustytus? Stovėjau šalia
sužalotos, kraujais paplūdusios lokio dalies. Raudona dėmė sniege ne
trukus patrauks pabaisos dėmesį. Ir tada man atėjo į galvą viena be
protiška mintis.
Nutilau ir tyliai nusijuokiau.
- Negalėjau Prieraišiajai Šviesai duoti kito lokio kūno. Savojo taip
pat. Vedlys veikiausiai irgi buvo negyvas arba pabėgo. Tačiau šiuose
lediniuose tyruose buvo dar vienas kūnas. Supratau, kad tai beproty
bė, bet tą akimirką tegalėjau galvoti vien apie Prieraišiąją Šviesą. Mes
nebuvome itin artimi draugai, bet jaučiau jį lėtai mirštant tarp dviejų
širdžių, ir tai buvo
Per tirštą sniegonepakeliama.
miglą išgirdau griausmingą aštrianagio žvėries
riaumojimą ir mečiausi į tą pusę. Netrukus pro sniego tumulus jau
įžiūrėjau baltą, tankų jo kailį. Pribėgau prie trečiosios kairės jo kojos
ir puoliau ropštis aukštyn. Tvirtai kabindamasi visomis šešiomis le
tenomis, skustuvų pusėmis, pasiekiau jo šoną. Jis sumaurojo ir ėmė
kaip vilkutis, tarsi šuo gaudydamas savo uodegą suktis vietoje bergž
džiai bandydamas manimi atsikratyti. Aštrianagių žvėrių smegenys
ne didesni už aguonos grūdą - toks ir protelis. Užsikoriau jam ant
nugaros ir nubėgau dvigubu nugarkauliu stipriai kabindamasi ge
ležtėmis, kad negalėtų manęs nukratyti. Po kelių sekundžių jau bu
vau žvėriui ant galvos. Ir čia susidūriau su pirmąja kliūtimi. Mano
ledo kapokliai buvo ne ilgesni... galbūt nei tavo ranka nuo riešo iki
alkūnės. Aštrianagio žvėries oda pasirodė besanti dukart storesnė.
Suleidau ašmenis kuo giliau, bet tik prakirtau kailį ir viršutinį odos
sluoksnį, vos užkabinau membraną. Aštrianagis žvėris sustugo ir at
sistojo piestu. Vos nenukritau.
Užsimojau iš visų jėgų ir keturiomis letenomis dar stipriau įsika
binau į jį - žvėris klaikiai sukaukė ir ėmė blaškytis. Kitomis dviejomis
geležtėmis,
ir kieta, kadsukdamasi ratu, visar gilinau
pradėjau abejoti, pjūvį. Betpasiekti
išvis sugebėsiu oda buvo tokia stora
smegenis. Aš
trianagis žvėris įsiuto ir pradėjo nirčiai purtytis, todėl kurį laiką tik lai
SIELONEŠĖ • 581
kiausi įsikibusi visomis letenomis. Bet Prieraišiajai Šviesai buvo brangi

kiekviena minutė. Sukišau letenas į plyšį ir pabandžiau jį praplėšti.
Ir tada aštrianagis žvėris plojosi aukštielninkas į suledėjus} sniegą.
Jei tuo metu jis nebūtų buvęs virš savo irštvos, duobės, kurią buvo iš
sikasęs, iš manęs būtų telikęs blynas. Nuo smūgio vos nepraradau są
monės, bet dabar šis šuolis man tik padėjo. Mano skustuvai jau buvo
žvėries sprande. Kai pabaisa atsimušė į irštvos dugną, jo paties svoris
suvarė geležtes po oda. Daug giliau, nei man reikėjo. Abu su žvėrimi
gerokai prisitrenkėme, o aš vos neužtroškau prispausta. Žinojau, kad
negaliu delsti, bet buvau tokia apsvaigusi, jog iš galvos išlėkė, ką turiu
daryti. Laimei, po akimirkos apdujęs aštrianagis žvėris apsivertė ir aš
įkvėpiau šviežio oro. Galva iš karto praskaidrėjo ir prisiminiau Prier
aišiąją Šviesą.
Suspaudusi jį švelniąja letenų puse, kad mirtinai nesušaltų, ištrau
kiau iš kiaušindėtės ir įkišau į pjūvį žvėries sprande. Aštrianagis žvėris
atsistojo ant užpakalinių kojų ir vėl ėmė nirtulingai spardytis. Šįkart
jam pavyko mane nukratyti. Paleidau Prieraišiąją Šviesą iš rankų, bet
siela jau buvo viduje. Aštrianagis žvėris putojo iš įsiūčio: nors žaizda jo
galvoje nebuvo mirtina, bet siaubingai jį suerzino.
Po akimirkos sniego pūga nurimo ir aš atsidūriau kaip ant delno.
Negana to, buvau kiaurai permirkusi krauju. Lokių kraujas skaisčiai
raudonas, daug ryškesnis už jūsiškį. Pabaisa pakėlė žnyples ir smeigė į
mane. Supratau, kad man galas, guodė tik tai, jog bent jau pabandžiau.
Žnyplės sulindo į sniegą per centimetrą nuo manęs. Bet... to negali
būti? Jis negalėjo nepataikyti. Pakėliau akis į milžinišką, baisų žvėries
snukį ir vos... negaliu pasakyti, kad nesusijuokiau, nes lokiai nesijuo
kia, bet jaučiausi panašiai. Atgrasus pabaisos snukis atrodė sutrikęs,
nustebęs ir susigėdęs. Joks aštrianagis žvėris nesugebėtų nutaisyti to
kios minos.
Prieraišioji Šviesa per kelias minutes įsitvirtino aštrianagio žvėries
galvoje. Žinant, kokia

savo čiuptuvėlius. ji žvėrį
Dabar milžiniška, tikriausiai
valdė siela. turėjo ikipabaisos
Nors mažyčiai galo ištempti
sme
genys mąstė vangiai, bet to pakako, kad suvoktų, jog esu jo draugas.
Nujojau ant aštrianagio žvėries iki krištolinio miesto. Visą tą laiką, kol
pasiekėme gydytoją, stipriai laikiau užspaudusi žaizdą ant jo sprando.
Mieste sukėlėme tikrą sąmyšį. Sielos davė man naują vardą - Sutram
džiusi Žvėrį. Bet man jis nepatiko, todėl išsireikalavau, kad vadintų
kaip seniau - Gyvenančia Žvaigždėse.
Pasakodama visą laiką žiūrėjau tiesiai priešais save, į ligoninės švie
sas ir aplink šmirinėjančias sielas. Tik baigusi pažvelgiau į Džaredą. Jis
spoksojo į mane išplėtęs akis ir net išsižiojęs.
Tai išties buvo viena geriausių mano istorijų. Reikės išpešti iš Mel
pažadą, kad papasakotų Džeimiui, kai aš...
- Tikriausiai jau baigė iškrauti konteinerius, kaip manai? - skubiai
paklausiau.
grįžti namo. - Baigiame visa tai. Turime skubėti, reikia kuo greičiau
Jis dar kelias sekundes nenuleido nuo manęs akių, tada lėtai pakin
kavo galva.
- Taip, baigiame visa tai, Klajokle, Gyvenanti Žvaigždėse, Sutram
džiusi Žvėrį. Ką tau reiškia pavogti kelis nesaugomus konteinerius?
Vieni niekai, ar ne?
52 SKYRIUS
ATSKYRIMAS
Laimikį įsinešėme pro pietinę vėdinimo angą. Džipą palikome prie

urvų, vadinasi, iki aušros jį reikės paslėpti. Šįkart pagrindinį įėjimą
aplenkėme, nenorėjome, kad ieškotoja išgirstų automobilio triukšmą.
Nežinia, ar ji susiprotėjo, ką ketinu daryti. Baiminausi, kad jai nešautų
į galvą nusižudyti ir kartu pasmerkti myriop savo sielonešį. Man iš gal
vos nėjo Džebo papasakota istorija apie vieną iš savo belaisvių - vyrą,
kurio smegenis siela sudraskė į skutelius, kuris tiesiog susmuko jų aky
se be jokių išorinių sužalojimo žymių.
Pūkšdama prasispraudžiau pro paskutinį vėdinimo angos susiaurė
jimą. Daktaras jau buvo vietoje: rengėsi operacijai. Ant paruošto stalo
stovėjo neuždegta dujinė lempa - ryškiausia šviesa, kokią turėjome.
Tvarkingai išdėlioti skalpeliai spindėjo melsvoje saulės baterijomis
maitinamų lempelių šviesoje.
Žinojau, kad daktaras sutiks su mano sąlygomis, bet pamačiusi jį
užsiimant parengiamaisiais darbais sudrebėjau ir pajutau, jog mane vėl
iš baimės ima pykinti. O gal šleikštulį tebekelia prisiminimai apie tą
siaubingą dieną, kai užtikau jį sidabriniu krauju suteptomis rankomis.
- Pagaliau, - lengviau atsikvėpė. Supratau, kad jaudinosi dėl mūsų,
kaip ir visi žmonės, kai kas nors palikdavo saugų urvų prieglobstį.
- Atvežėme tau dovanų, - sustenėjo Džaredas sunkiai lįsdamas už
manęs. Paskui ištraukė dėžę. Plačiu mostu apsuko ją taip, kad matytųsi
ant šono prilipinta etiketė.
- Gydiklis! - nušvito daktaras. - Ar daug pavyko gauti?
5 84 * S T E P H E N I E M E Y E R
- Dvi dėžes. Radome daug geresnį būdą, kaip papildyti savo atsar
gas, dabar Klajai nereikės pjaustytis rankų.
Bet daktaro šis pokštas nepralinksmino. Jis atsisuko ir įdėmiai pa
žvelgė į mane. Abu pagalvojome tą patį: „Labai gerai, pravers, kai Kla
jos nebus šalia."
- Ar atvežėte kriogeninių konteinerių? - dusliai paklausė.
Džaredui pro akis nepraslydo nei mąslūs mūsų žvilgsniai, nei įtam
pa. Jis atsisuko į mane nutaisęs nesuvokiamą išraišką.
- Taip, - atsakiau. - Net dešimt. Daugiau netilpo į automobilį.
Man bekalbant Džaredas trūktelėjo virvę už savęs. Ant grindų barš
kėdama nukrito antra gydiklio dėžė, iš paskos išdundėjo keli pavieniai
akmenys, o tada išburbėjo ir konteineriai džergždami kaip metalas,
nors buvo pagaminti iš Žemėje nežinomos medžiagos. Buvau jam sa
kiusi, kad su tuščiais konteineriais galima nesiterlioti: jie taip padaryti,
kad atlaikytų kur kas didesnes katastrofas nei čiuožimas akmenine kal
no anga. Ir išties suvirtę ant grindinio konteineriai tviskėjo kaip nauji,
tarsi nebūtų nei vežti, nei mėtyti, nei išsivolioję raudonose dulkėse.
Daktaras vieną atrišo nuo virvės, pakėlė ir pasukiojo rankose.
- Dešimt? - skaičius jį nustebino. Mano, kad tai per daug? Ar per
mažai? - Ar jais sudėtinga naudotis?
- Ne. Lengviau nebūna. Parodysiu kaip.
Daktaras linktelėjo vis dar tyrinėdamas ateivių išradimą. Jaučiau,
kad Džaredas žiūri į mane, bet nenuleidau akių nuo Doko.
- Ką pasakė Džebas ir Brandtas su Aronu? - pasmalsavau.
Daktaras prikaustė žvilgsnį prie manęs.
- Jie... sutinka su tavo sąlygomis.
Linktelėjau, nors jis manęs neįtikino.
- Šiaip ar taip, nieko tau neparodysiu, kol nebūsiu tuo tikra.
- Savaime suprantama.
Džaredas klausėsi visiškai sutrikęs.
-- Ką
Kadjam pasakei?
ketinu - neramiai
išgelbėti paklausė
ieškotoją, daktaras.
- pasisukau į Džaredą, bet taip ir
neišdrįsau pažvelgti jam į akis. - Dokas pažadėjo, kad jei parodysiu, kaip
SIELONEŠĖ • 585
atskirti sielą nuo kūno, jūs pasirūpinsite, jog visos sielos būtų išgabentos
į kitą planetą, kur galės pradėti naują gyvenimą. Kad nežudysite jų.
Džaredas mąsliai linktelėjo.
- Aš sutinku. Ir pasirūpinsiu, kad kiti taip pat laikytųsi šios sąlygos.
Spėju, kad jau sugalvojai, kaip tai padaryti?
- Tai lygiai taip pat lengva, kaip pavogti konteinerius. Tik dabar,
užuot paėmę, turėsite padėti ten, kur reikia.
- Gerai.
- O kada... tai turi įvykti? - paklausė daktaras. Nors stengėsi kalbėti
atsainiai, aiškiai mačiau, kad jis nekantrauja.
Daktaras tetrokšta kuo greičiau gauti atsakymą, kurio taip ilgai ieš
kojo, patikinau
- Turiu save.džipą
nuvaryti Ne dėlį to, kad norėtų
slėptuvę. mane nužudyti.
Ar palauksite manęs? Norėčiau
visa tai pamatyti.
- Žinoma, Džaredai, - sutiko daktaras.
- Ilgai neužtruksiu, - pažadėjo sprausdamasis į vėdinimo angą.
Neabejojau, kad jis neužgaiš.
Abu su daktaru palaukėme, kol angoje nutilo krebždesys.
- Nepasakei jam apie... Melani? - švelniai paklausė.
Papurčiau galvą.
- Bet įtariu, kad jis nujaučia, ką sumaniau. Greičiausiai jau bus pats
viską atspėjęs.
- Ne viską. Ne iki galo. Antraip neleistų...
- Ne jis čia sprendžia, Dokai, - rūsčiai tariau. - Viskas arba nieko,
pameni?
Daktaras atsiduso. Patylėjęs pasirąžė ir pažvelgė į pagrindinį įėjimą.
- Einu pas Džebą. Reikia ruoštis.
Nuo stalo paėmė butelį. Chloroformas. Neabejojau, kad sielos turi
kai ką geriau. Kol aš dar čia, reikia pamėginti Dokui gauti tų vaistų.
- Kam pasakei apie mano planus?
- Tik Džebui,žinojau,
Nenustebau: Aronui kokie
ir Brandtui. Visi norisupamatyti
įtarūs Aronas Brandtu.operaciją.
- Tik niekam daugiau nesakyk. Bent jau ne šiąnakt.
586 * ST EP HEN IE MEYER

Jis linktelėjo ir dingo koridoriaus tamsoje.

Atsisėdau, atsirėmiau į sieną, kuo toliau nuo švariai užtiestos ligo
ninės kušetės. Netrukus ateis ir mano eilė ant jos atsigulti.
Rymojau gododama savo slogias mintis, kai staiga suvokiau, kad
jau seniai girdėjau Melani. Nuo tada, kai... Kada ji paskutinį kartą kal
bėjosi su manimi? Kai išgavau iš daktaro pažadą? Ji net šiąnakt tylėjo,
kai miegojau prie džipo Džaredo glėbyje. Supratau gerokai pavėluotai.
Ir vėl ne juokais sunerimau.
„Mel?"
Tyla.
Bet kitokia nei anksčiau, ir tai mane paguodė. Jaučiau, kad ji čia,
kartu su manimi,
„Mel? tik... nenori kalbėtis. Kas jai darosi?
Kas atsitiko?"
Užsispyrusi netarė nė žodžio.
„Tu pyksti ant manęs? Atleisk dėl tos nakties šalia džipo. Juk matei,
aš nė piršto nepajudinau. Būtų nesąžininga iš tavo pusės..."
Ji suirzusi neleido man baigti.
„Ak, nepliurpk tų nesąmonių. Aš nepykstu ant tavęs. Palik mane
ramybėje."
„Tai kodėl su manimi nekalbi?"
Jokio atsako.
Smarkiau spustelėjau Melani, stengiausi įsibrauti į jos mintis. Ji
pasipriešino, pabandė atsitverti nuo manęs siena kaip anksčiau, bet,
matyt, jau primiršo, kaip tai daroma, ir aš nesunkiai perpratau jos ke
tinimus.
Pasistengiau nepamesti galvos.
„Ar visai su protu išsiskyrei?"
„Tam tikra prasme taip", - nusišaipė, bet vangiai.
„Manai, jei priversi save išnykti, tai mane sustabdys?"
„Ką dar galiu padaryti? Jei sugalvojai ką geriau, būčiau dėkinga, jei
pasidalytum."
„Nesuprantu tavęs, Melani. Nejau nenori jų susigrąžinti? Nenori vėl
būti kartu su Džaredu? Ir Džeimiu?"
SIELONEŠĖ • 587
Ji net susirietė iš skausmo, nes atsakymas, aiškesnis nei aiškus,

badė akis.
„Taip, bet... Aš negaliu... - turėjo nusiraminti, kad galėtų kalbėti to
liau. - Aš supratau, kad negaliu susitaikyti su tavo mirtimi, Klaja. Aš to
paprasčiausiai neištversiu/4
Nuo jos skausmo man sugėlė širdį ir iš akių pasipylė karčios nevil
ties ašaros.
„Melani, aš irgi tave myliu. Dabar žinau tai aiškiai kaip niekada.
Bet mums abiem čia nėra vietos. Šiame kūne, šiuose urvuose, jų gy
venime..."
„Tu klysti..."
„Klausyk, liaukis save kankinusi, gerai? Nes jei patikėsiu, kad gali
tai padaryti, liepsiu daktarui atskirti mane dar šiandien. Arba pasiskų
siu Džaredui. Įsivaizduoji, kam jis tada ryšis?"
Ir šypsodamasi pro ašaras parodžiau jai tą vaizdinį.
„Prisimeni, ką jis sakė? Jog nežinia ką galėtų padaryti, kad tik tave
susigrąžintų."
Pagalvojau apie tuos karštus bučinius tamsiame tunelyje... visus
kitus bučinius ir naktis, matytus jos prisiminimuose. Mano skruostai
paraudo.
„Tu kovoji negarbingai."
„Žinau."
„Aš nenusileisiu."
„Aš tave perspėjau. Tik pabandyk vėl pradingti! Noriu, kad kalbė-
tumeis su manimi."
Abi mintimis nuklydome prie ne tokių skaudžių dalykų. Pavyzdžiui,
kur išsiųsti ieškotoją. Po mano vakarykštės istorijos Mel ėmė dievinti
Ūkų planetą, bet man atrodė, kad Gėlių planeta ieškotojai labiau tiktų.
Visoje Visatoje nebuvo mielesnės vietos. Ieškotoja nusipelnė ilgo, ra
maus ir gražaus gyvenimo, kur nors, kur daug saulės ir šilumos.
nesPaskui abi vėl

ledo pilis, išgyvenome
nakties muziką irgražiausius mano prisiminimus:
spalvotas saules. Melani visa taikrištoli
atrodė
kaip iš pasakų pasaulio. Vėliau ji pasekė man keletą žmonių pasakų:
apie Pelenę ir krištolinę kurpaitę, Miegančiąją Gražuolę ir užnuodytą

obuolį, Undinėlę, kuri troško tapti žmogumi...
Tik neturėjome daug laiko pasakoms sekti.
Jie grįžo visi kartu. Vadinasi, Džaredas į urvus įėjo pro pagrindinį
įėjimą. Per daug spėriai apsisuko, spėjau, kad džipą nuvairavo į šiauri
nę kalno pusę ir paslėpė po uolos atbraila.
Jau iš tolo išgirdau artėjant jų balsus: prislopintus ir rimtus, iš to,
kaip kalbėjosi, supratau, kad ieškotoja yra su jais. Netrukus žengsiu
pirmą žingsnį į savo mirtį.
„Ne."
„Atidžiai viską stebėk. Turėsi padėti jiems atskirti sielas, kai aš..."
„Ne!"
Ji vėl priešgyniavo - tik ne dėl mano prašymo, o nutylėtos minties...
Džaredas įžengė pirmas. Jis nešė ieškotoją. Iš paskos Aronas su
Brandtu, abu laikė parengtus ginklus. Keistuoliai, tikriausiai mano, kad
ieškotoja tik dedasi esanti be sąmonės, kad netikėtai pašoks ir puls juos
savo mažais kumšteliais. Jiems pavymui pasirodė Džebas su daktaru.
Kaip ir tikėjausi, šiltos Džebo akys iškart įsmigo į mane. Neabejojau,
kad būdamas apdovanotas nenuspėjama, pamišėliškai išmintinga įž
valga jis jau daug ką numanė.
Nesileisk išblaškoma, pasakiau sau, sutelk mintis vien į pirmą
užduotį.
Džaredas išskirtinai švelniai paguldė jokių gyvybės ženklų nero
dančią ieškotoją ant kušetės. Anksčiau tai būtų mane įsiutinę, tačiau
dabar maloniai paglostė širdį. Supratau, kad taip daro dėl manęs, gailė
damasis, jog tokio švelnumo pačioje pradžioje neparodė man.
- Dokai, kur nuskausminamieji?
- Tuoj paduosiu, - sumurmėjo jis.
Kol laukiau, žiūrėjau ieškotojai į veidą ir mąsčiau, kaip jis atrodys, kai
sielonešio kūnas taps laisvas. Kas atsitiks su buvusia to žmogaus savasti
mi? Ar jo sąmonė liks tuščia kaip baltas lapas, ar ją vėl užims teisėtas šei
mininkas, prisikėlęs kaip feniksas iš pelenų? Ar tas veidas man neatrodys
toks atgrasus, kai jo akimis žvelgs visai kita sąmoninga būtybė?
SIELONEŠĖ • 589
- Štai, - tarė daktaras brukdamas į rankas baltą konteinerį.

- Ačiū.
Ištraukiau vieną ploną, servetėlę primenantį kvadratėlį ir grąžinau
jam buteliuką.
Vos prisiverčiau paliesti ieškotoją. Sukandusi dantis padariau tai,
kas priklauso: greitai ir ryžtingai pražiodžiau suėmusi už smakro ir
nuskausminamuosius padėjau po liežuviu. Jos veidas buvo toks ma
žutis, kad mano rankos prie jo atrodė kone gremėzdiškos. Taip ir ne
sugebėjau priprasti prie ieškotojos smulkumo, ypač žinodama geležinį
jos charakterį.
Užčiaupiau burną, vaistai greit ištirps.
- Džaredai,
Padarė gal galėtum
ko prašomas - irapversti ją ant pilvo?
vėl neišpasakytai - paprašiau.
švelniai. Kažkas uždegė
dujinę lempą. Urvą iškart užliejo ryški šviesa, visai kaip saulėtą dieną.
Instinktyviai dirstelėjau viršun: bet kol mūsų nebuvo, daktaras viskuo
pasirūpino, net brezentu užkamšė didžiąsias skyles, kad laukan nepra
siskverbtų nė spindulėlis.
Urve tvyrojo mirtina tyla. Aiškiai girdėjau ieškotojos kvėpavimą -
ramų ir tolygų. Už nugaros susispietę vyrai, apimti įtampos ir smal
sumo, alsavo greitai ir garsiai. Kažkuris iš jų nekantriai mindžikavo
girgždindamas smėlį. Jaučiau į pakaušį įbestus įdėmius jų žvilgsnius.
Kostelėjau, kad nedrebėtų balsas.
- Dokai, man reikia gydiklio, valiklio, dar sandariklio ir glotniklio.
- Tuojau.
Nuo kaklo nubraukiau šiurkščius juodus ieškotojos plaukus, ati
dengiau ploną rausvą liniją ant sprando. Žiūrėjau į tamsią jos odą ir
negalėjau pakelti rankos.
- Dokai, gal tu galėtum įpjauti. Aš nega... Aš nenoriu.
- Žinoma, Klaja.
Priėjęs daktaras atsistojo šalia manęs, mačiau tik jo rankas. Ant ku
šetės, ieškotojai prie peties išrikiavo baltus cilindrus su vaistais. Švieso
je žybtelėjus skalpeliui mano veidu perbėgo sidabrinis atšvaitas.
- Prilaikyk plaukus.
Abiem rankomis suėmiau plaukus, kad daktaras nekliudomas galė
tų prieiti prie rando.
- Gaila, kad nenusiploviau rankų, - sumurmėjo daktaras po nosi
mi, nes aiškiai jautėsi ne kaip reik pasirengęs.
- Tai nebūtina. Juk turime valiklio.
- Žinau, - atsiduso. Nepaisant visko, jis vis dar negalėjo atsikratyti
senų įpročių - įprasta rutina jį ramino.
- Kokio ilgio pjūvis turi būti? - paklausė laikydamas skalpelį smai
galiu žemyn per colį nuo odos.
Užsimiršę vyrai prisislinko dar arčiau, nugara jutau jų kūnų šilumą.
Nors ir degė smalsumu, stengėsi neprisiliesti prie mūsų su daktaru,
kad-nesutrukdytų.
Pakaks tokio kaip randas.
Jis dvejojo.
- Tikrai?
- Taip. Oi, luktelėk!
Daktaras staigiai atsitraukė.
Aš ne nuo to pradedu. Tai suvokus rankos ėmė drebėti. Juk aš ne
gydytoja, iš kur man žinoti?! Neatitraukdama akių nuo ieškotojos pa
prašiau:
- Džaredai, gal gali atnešti kriogeninį konteinerį?
- Aišku.
Išgirdau žingsnius, paskui duslų skambesį - Džaredo imamas kon
teineris trinktelėjo į kitus.
- Kas toliau?
- Vidury dangčio yra apskritas mygtukas. Spustelk jį.
Kriogeninis konteineris įsijungė: išgirdau, kaip ėmė tyliai dūgzti.
Vyrai sumurmėjo ir baimingai atsitraukė kojomis garsiai brūžuodami
į akmenines grindis.
- Gerai, iš kitos pusės turi būti jungiklis... kažkas panašaus į cifer
blatą. Matai?
- Taip.
- Pasuk jį žemyn. Iki galo.
SIELONEŠĖ • 591
- Jau.
- Kokia spalva lempelė dega viršuje?
- E... raudona, ne melsta, jau ryškiai mėlyna. Dabar žydra.
Lengviau atsidusau. Vadinasi, konteineriai veikia.
- Puiku. Atidaryk dangtį ir lauk.
- Kaip jis atsidaro?
- Po atbraila yra užraktas.
- Supratau, - spragtelėjo užraktas ir suzvimbė įsijungdamas me
chanizmas. - Iš vidaus eina šaltisl
- Taip ir turi būti.
- Kaip jis veikia? Iš kur ima energiją?
Vėl atsidūsėjau.
- Žinojau, kai buvau voras. Dabar viską pamiršau. Dokai, gali pra
dėti, aš pasirengusi.
- Uf, tepadeda mums Dievas, - atsiduso daktaras ir mikliai, beveik
gracingai skalpeliu perrėžė odą. Kaklo šonu nutekėjo srovelė kraujo ir
susigėrė į rankšluostį, kurį daktaras apdairiai buvo paklojęs apačioje.
- Truputėlį giliau. Iki pat kauk...
- Aha, suprantu, - jaudindamasis daktaras pradėjo tankiau kvė
puoti.
Pro kraujo raudonį suspindo sidabrinis švytėjimas.
- Puiku. Dabar tu prilaikyk plaukus.
Daktaras vikriai susikeitė su manimi vietomis. Tikras profesiona
las. Galėtų būti geru sielų gydytoju.
Nebuvo reikalo nuo jo slėpti, ką dariau. Mano pirštai judėjo grei
čiau už žaibą, vis tiek nebūtų spėjęs nieko įžiūrėti. Buvau rami: jis tikrai
nieko nesupras, kol pati nepaaiškinsiu.
Po mažytės sidabrinės būtybės kūneliu atsargiai įkišau piršto ga
liuką ir stūmiausi vis gilyn, kol visas pirštas dingo karštame pjūvyje,
atvertame sielonešio kakle. Suradau priekinius čiuptuvėlius jausdama
sąsajų gijų pluoštus, tvirtus tarsi arfos stygos, nutįsusius iki giliausių
smegenų sluoksnių.
Pirštą apsukau pagalvėle aukštyn, užčiuopiau pirmąjį segmentą ir
nuslinkau kūnelio apačia išilgai kito gijų pluošto. Tvirtos, standžios gi

jos priminė šepečio šerius.
Atsargiai apčiupinėdama kiekvieną mažytį stygų jungimosi mazge
lį - visi buvo ne didesni už smeigtuko galvutę - nuslinkau beveik treč
daliu kūnelio. Dėl tikslumo jungtis reikėjo skaičiuoti - privalėjau rasti
du šimtai septynioliktąją, bet tam neturėjau laiko. Žinojau greitesnį
būdą, kaip ją aptikti. Štai jis, gūbrelis, kurio man reikia, kiek stambes
nis už kitas jungtis, ne smeigtuko galvutė, o mažytis perliukas. Piršto
pagalvėle aiškiai jaučiau iškilią ir glotnią jo keterą.
Švelniai spausdama pamasažavau. Sielą galima paveikti tik gerumu.
Jokiu būdu ne prievarta.
- Atsipalaiduok, - sušnibždėjau.
Siela pakluso, nors ir negirdėjo manęs. Tamprios stygos atsipalai
davo ir subangavusios pradėjo trauktis, smulkutis sidabrinis kūnelis,
suimdamas į save ištįsusius čiuptuvėlius, išbrinko. Jis atsiskyrė stai
giai - vos per du širdies tvinksnius. Sulaikiau kvapą: po mano pirštais
virpėjo visiškai laisva siela.
Palaukiau, kol ji pasislinko arčiau pjūvio ir švelniai pirštais apglėbu
si mažytį, trapų kūnelį ištraukiau. Paskutiniams kraujo lašams nuvar
vėjus nuo glotnaus apvalkalo siela sutvisko akinamu sidabru. Suspau
džiau ją delne.
Ji buvo nuostabi. Ribuliavo mano rankose tarsi sidabrinis debesėlis,
mielas, plunksniškas, švytintis padarėlis. Gaila, kad taip ir nesužinosiu
jos vardo...
Tokios ieškotojos negalėjau nekęsti, žiūrint į ją mane užliejo kone
motiniška meilė.
- Ramaus tau miego, mažyle, - sukuštėjau.
Man po kairei tyliai burzgė parengtas kriogeninis konteineris. Dža
redas laikė jį pakeltą rankos aukštyje ir reikiamai pasuktą, todėl po aki
mirkos atskirta siela paniro į stingdantį šaltį, garų tumulais virstantį iš
angos. Rūpestingai užrakinau konteinerio dangtį.
prieAtsargiai
krūtinės.paėmiau
Sandariaitalpą su sielakonteineris
uždarytas Džaredui išneskleidė
rankų ir jokio
priglaudžiau
šalčio.
Apglėbiau jį rankomis tarsi motina kūdikį.
SIELONEŠĖ • 593
Pažvelgiau į nepažįstamąją ant kušetės. Dokas jau barstė ant užver

tos žaizdos glotniklio miltelių. Iš mūsų išėjo puiki komanda: vienas
rūpinosi siela, kitas - kūnu.
Daktaras pakėlė nuostabos ir džiaugsmo sklidinas akis.
- Nuostabu, - sumurmėjo jis. - Neįtikėtina.
- Puikiai padirbėjai, - pagyriau jį.
- Kaip manai, kada ji atsigaus? - paklausė daktaras.
- Žiūrint, kiek įkvėpė chloroformo.
- Ne per daugiausia.
- Jei tik ji išvis dar egzistuoja. Palauksim ir pamatysim.
Džaredas švelniai pakėlė bevardės moters kūną nuo kušetės, apver
tė ant nugaros ir nunešė į kitą švariai paklotą lovą. Jo švelnumas manęs
nebejaudino. Jis taip elgėsi dėl žmogaus, dėl Melani...
Daktaras nuėjo iš paskos, patikrino moters pulsą, pakėlė vokus.
Nukreipė žibintuvėlį į akis, nerodančias jokių gyvybės ženklų, ir pati
krino, ar nuo šviesos susitraukia vyzdžiai. Daugiau nuo jų neatsispin
dėjo akinama sidabriška šviesa. Abu su Džaredu susižvalgė.
- Jai išties pavyko, - dusliai išstenėjo Džaredas.
- Taip, - sutiko daktaras.
Negirdėjau, kaip šalia atsirado Džebas.
- Na ką, vaike, viskas praėjo kaip sviestu patepta, - sumurmėjo jis.
Gūžtelėjau.
- Kaip jautiesi? Mažumėlę sutrikusi, ar ne...
- Taip... Aš irgi, brangute, aš irgi.
Man už nugaros pakeltais, iš jaudulio virpančiais balsais kalbėjosi
Aronas su Brandtu: vienam nebaigus sakinio jau šnekėjo kitas.
Abu džiūgavo, naiviai, atvirai, kaip vaikai.
- Įsivaizduoji, kas dėsis, kai visi sužinos!
- Pagalvok apie...
-- Aš
Reikia gauti daugiau...
pasirengęs kad ir dabar...
- Prikąskit liežuvius, - užčiaupė Džebas tuo metu tratėjusį Brand-

tą. - Jokių sielų grobimų, kol šitas konteineris neatsidurs kosmose. Kol
nebus saugus. Taip, Klaja?
- Taip, - atsakiau tvirtai, stipriau spausdama konteinerį prie
krūtinės.
Brandtas ir Aronas rūgščiai susižvalgė.
Man reikėjo daugiau sąjungininkų. Kol kas mane palaikė tik trys -
Džaredas, Džebas ir daktaras. Nors jie ir buvo įtakingiausi bendruo
menės nariai, didesnė paspirtis jiems nepamaišys.
Žinojau, ką tai reiškė.
Privalau pasikalbėti su Janu.
Su kitais, žinoma, irgi, bet su Janu pirmiausia. Širdis apsunko tary
tum akmuo.
prieš Atsidūrusi
savo valią, tarp žmonių
bet nė vienas poelgisdaugkart buvauširdies,
taip neuždavė priversta
nė elgtis
karto
manęs nekankino tokia aštri gėla. Kai apsisprendžiau iškeisti savo gy
vybę į ieškotojos, man irgi nebuvo lengva - anaiptol! Viduje žiojėjo
milžiniška žaizda, tačiau su tuo beribiu sopuliu dar valiojau susidoroti,
nes žinojau, kad tai darau dėl kilnesnio tikslo. Dabar, kai atėjo laikas
atsisveikinti su Janu, širdį ėmė raižyti it aštriais skustuvo ašmenimis,
ir tas mirtinas skausmas aptemdė net didįjį tikslą. Kaip norėjau, kad
jam nereikėtų išgyventi tokių pat kančių. Kad būtų koks nors būdas jį
išgelbėti. Bet kito pasirinkimo neturėjau.
Sunkiau bus išsiskirti su Džaredu, žinojau, kad mano širdis tada
virs viena kraujuojančia žaizda. Nes jis nejaus jokio skausmo. Tą mažy
tę gailesčio kruopelę man greitai užgoš begalinis džiaugsmas.
Džeimiui iš viso neketinau nieko sakyti.
- Klaja! - daktaro balsas suskambo neįprastai aštriai.
Nuskubėjau prie kušetės, virš kurios palinkęs mindžikavo daktaras.
Jau bėgdama pastebėjau, kad nuo lovos krašto nusviręs smulkutis tam
sus kumštelis keliskart susigniaužė ir atsigniaužė.
- A! - sudejavo žmogaus kūnas gerai pažįstamu ieškotojos bal
su. Urve
- Ak!stojo kapų tyla. Visi spoksojo į mane, tarsi aš geriau už juos
pažinočiau žmones.
SIELONEŠĖ • 595
Abiem rankomis tebelaikiau konteinerį, todėl alkūne padrąsinamai
kumštelėjau daktarą.
- Pašnekink ją, - sušnibždėjau.
- E... Labas... Ar mane girdite... ponia? Dabar jūs saugi. Ar supran
tate mane?
- Aaa, - vėl suaimanavo ji. Vokai suvirpėjo ir atsimerkė, aiškus
žvilgsnis apsistojo ties daktaro veidu. Neatrodė, kad jaustųsi blogai, sie
lų nuskausminamieji kaip visada veikė puikiai. Akys spindėjo onikso
juodumu. Moteris žvilgsniu greitai apmetė kambarį ir pamačiusi mane
rūsčiai susiraukė. Vadinasi, atpažino. Tada nukreipė akis į daktarą.
- Kaip smagu vėl turėti aiškią galvą, - garsiai, skambiai pasakė. -
Ačiū.
53 SKYRIUS
P ASMERKTA
Ieškotojos sielonešę vadino Leise - gražiu, maloniu, moterišku var

du. Leisė. Mano nuomone, jis prie moters asmenybės taip pat nederėjo
kaip ir kūno smulkumas. Tas pats kaip pitbulį šaukti Pūkučiu.
Leisė buvo vienodai triukšminga kaip ieškotoja - ir tokia pat
niurzga.
- Atleiskite, kad kalbu neužsičiaupdama, bet turite mane supras
ti! - reikalavo ji nepalikdama mums pasirinkimo. - Įsivaizduojate,
kiek metų šaukiau uždaryta toje galvoje, neturėdama galimybės kalbėti
pati. Dabar privalau iššnekėti viską, kas susikaupė.
Kaip mums pasisekė! Pradėjau beveik džiaugtis, kad greitai išnyksiu.
Dabar jau galėjau atsakyti į savo klausimą - ne, šis veidas išliko toks
pat atgrasus, net jei šitomis akimis dabar žvelgė visai kita būtybė. Nes
ji, tiesą sakant, nedaug skyrėsi nuo ankstesniosios.
- Štai dėl ko mes tavęs nemėgstame, - pareiškė man jau pirmąją
naktį nepastebėdama, kad vis dar kalba esamuoju laiku ir daugiskai
ta. - Kai ji suvokė, kad tu girdi Melani taip, kaip ji girdi mane, la
bai išsigando. Pagalvojo, kad tu tai pastebėsi. Aš buvau jos didžioji,
juodoji paslaptis, - ir šaižiai nusijuokė. - Ji negalėjo priversti manęs
užsičiaupti. Štai kodėl tapo ieškotoja: tikėjosi rasti būdą, kaip suval
dyti maištininkus sielonešius. Paskui pasiprašė priskiriama prie ta
vęs, kad galėtų stebėti, kaip tvarkaisi tu. Ji tau pavydėjo, cha, argi ne
apgailėtina? Norėjo būti tokia pat stipri kaip tu. Mintis, kad Melani
laimėjo, mums buvo tarsi smūgis į veidą. Nors aš netikėjau, kad taip
SIELONEŠĖ • 597
galėjo atsitikti. Manau, laimėjai tu. Pasakyk man, ko čia atėjai? Kodėl
padedi maištininkams?
Paaiškinau, kad ir nenoriai, jog mes su Melani susidraugavome. Jai
tas nepatiko.
- Kodėl? - kvotė mane.
- Ji geras žmogus.
- Bet kodėl ji mėgsta tave?
„Dėl tos pačios priežasties."
- Ji sako, kad dėl tos pačios priežasties.
Leisė suprunkštė.
- Kaip matau, neblogai išplovei jai smegenis?
„Fui, ši dar
„Tikrai, baisesnė
- sutikau aš.už- Dabar
ankstesniąją."
suprantu, kodėl ieškotoja buvo tokia
bjauri. Įsivaizduoji, ką reiškia visą laiką galvoje turėti tokią žiežulą?"
Leisė bjaurėjosi toli gražu ne vien manimi.
- Nejau neradote geresnės vietos kaip šie urvai? Fui, kaip čia purvi
nai Nejau netoliese nėra kokio namo? Ką turite omeny sakydami, kad
dalijatės kambariais? O darbų grafikas? Aš turėsiu dirbti? Ne, tai jūs
nesuprantate...
Kitą dieną Džebas išsivedė ją aprodyti urvų, sukandęs dantis aiš
kino, kaip mes čia gyvename. Kai abu užėjo j virtuvę, kur tuo m etu su
Janu ir Džeimiu valgiau ir aš, Džebas metė į mane iškalbingą žvilgsnį,
sakantį, kurių galų neleidau Aronui jos nušauti, kol dar buvo tokia
galimybė.
Visą tą laiką juos supo būrys žmonių. Kiekvienas norėjo savo aki
mis išvysti šį stebuklą. Bjaurus naujokės būdas, regis, daugumai buvo
nė motais. Ją sveikino, džiaugėsi, negana to - priėmė kaip brangiau
sią viešnią. Ir aš vėl pajutau pavydo kartėlį. Aišku, tai buvo kvaila. Juk
ji žmogus. Ji simbolizavo viltį. Čia jos vieta. Ji bus čia dar ilgai po to,
kai aš...
„Tau gerai",
Janui - nusišaipė
ir Džeimiui Melani.
paaiškinti tai, kas čia įvyko, nebuvo taip sudėtinga
ir sunku, kaip įsivaizdavau.
dėl švytinčio konteinerio Janu galiu pasitikėti labiau nei bet kuo kitu.
Prireikus tik jam vienam galėjau patikėti savo brangų nešulį. Tik jis
vienas suvokė, kad ta mažytė gyvybė konteineryje turi būti apsaugota,
tik jis galėjo galvoti apie ją kaip apie draugą, būtybę, nusipelniusią mei
lės. Janas buvo geriausias mano sąjungininkas. Už visa tai jaučiau jam
begalinį dėkingumą, taip pat ir už jo nenuovokumą, kuris bent jau kol
kas išgelbėjo jį nuo kančių.
Turėjome skubėti, jei kartais neapgalvotas Kailo poelgis mus visus
pražudytų. Mes vėl patraukėme į Finiksą, į vieną iš daugybės ben
druomenių, išsidėsčiusių atokiau nuo miesto centro. Pietryčiuose,
Mėsos miestelyje, buvo didelis erdvėlaivių pakilimo laukas, o netoli
nuo jo ir keletas ligoninių. Kaip tik to man ir reikėjo - norėjau prieš
palikdama šį pasaulį duoti jiems tiek, kiek galėjau. Jei pagrobtume
gydytoją, galbūt pavyktų sielonešio kūne išsaugoti jo profesines ži
nias. Žmogus, viską išmanantis apie vaistus ir jų naudojimą, žinantis,
kur saugomos medikamentų atsargos, urvų bendruomenei būtų ne
įkainojamas. Daktarui tai patiktų. Įsivaizdavau, kiek klausimų per tą
laiką prisikaupė jo galvoje, kaip jis nekantrauja kuo greičiau gauti į
juos atsakymus.
Bet pirmiausia erdvėlaivių pakilimo laukas.
Nuoširdžiai gailėjausi, kad viso to nepamatys Džebas, guodė tik tai,
jog ateityje jis turės dar ne vieną progą. Nors buvo naktis, vieni mažy
čiai, riestanosiai erdvėlaiviai nesibaigiančia vora grakščiai leidosi ant
žemės, tuo metu kiti vienas paskui kitą kilo.
Aš vairavau seną furgoną, visi kiti sėdėjo užpakalyje, Janas, aiš
ku, prižiūrėjo konteinerį. Apsukau lauką laikydamasi kuo toliau nuo
vietinio terminalo, kur virė gyvenimas. Nesunkiai atskyriau kelis di
džiulius, baltus, žvilgančius kosminius laivus, paliksiančius planetą.
Kosminiai laivai skraidė ne taip dažnai kaip mažesni erdvėlaiviai.
Visi, kiek mačiau, kol kas stovėjo angaruose ir neatrodė, kad greitu
laiku ketintų kilti.
- Nepamirškite, kad visur yra užrašai, - paaiškinau žmonėms, sle
piamiems furgono kėbulo tamsos. - O dabar paklausykit, tai svarbu.
SIELONEŠĖ • 601
Venkite laivų į šikšnosparnių planetą ir ypač į Reginčiųjų jūržolių. Ši

planeta yra gretimoje sistemoje, kelionė į ten ir atgal tetrunka dešimt
metų. Per trumpas laikas. Toliausiai yra Gėlių planeta, taip pat Delfi
nų, lokių ir Vorų - prireiks mažiausiai šimto metų sukarti kelią į vieną
pusę. Konteinerius siųskite tik tenai.
Lėtai artėjau prie laivų.
- Nebus sunku. Čia pilna visokiausių automobilių ir mes nepas
tebimai įsimaišysime tarp jų. O! Antai sunkvežimis su konteineriais,
pameni, Džaredai, lygiai tokį matėme iškraunant prie ligoninės. Štai
tas vyras apžiūri konteinerius... Deda juos ant transporterio. Rengia
si juos pakrauti... - pradėjau važiuoti dar lėčiau, kad geriau įsižiūrė
čiau, - ...taip,
padėsiu į šį laivą. Tiesiai
savo konteinerį, kai tas pro
vyrasatidarytą liuką.
įeis į laivą, Aš apsuksiupro
- pravažiavau ratą ir
šalį,
galinio vaizdo veidrodėlyje dar kartą apžvelgiau visą sceną. Šalia kori
doriaus, jungiančio laivo priekį su terminalu, išvydau apšviestą ženklą.
Nusišypsojau perskaičiusi atvirkščią užrašą. Laivas skrido į Gėlių pla
netą. To mums ir reikėjo.
Vyrui pradingus laive lėtai apsisukau.
- Pasirenkite, - sušnibždėjau. Privažiavau prie gretimo milžiniško
kosminio laivo ir pasislėpiau cilindrinio jo sparno šešėlyje. Stovėjau tik
per tris keturis metrus nuo sunkvežimio su konteineriais. Ties kosmi
nio laivo, skrendančio į Gėlių planetą, priekiu krapštėsi keletas techni
kų, dar kelis pastebėjau kiek tolėliau, ant seno pakilimo ir nusileidimo
tako. Būsiu tik dar vienas tamsoje judantis siluetas.
Išjungiau variklį ir nušokau nuo vairuotojo sėdynės stengdamasi
atrodyti nerūpestingai, tarsi dirbčiau įprastą darbą. Nuėjau į furgono
galą ir vos pradariau duris. Konteineris stovėjo prie pat krašto, švieselė
jo viršuje degė blausiai raudona šviesa - vadinasi, užimtas. Atsargiai jį
apglėbiau ir uždariau duris.
Link atidaryto sunkvežimio stengiausi eiti lygiai, ramiai. Tik kvė
pavimas išdavikiškai
pavojus nei ligoninėje,padažnėjo. Šį kartąAr
todėl jaudinausi. man grėsė
galiu kur kas
tikėtis, kad didesnis
kitąkart
mano žmonės ryšis tokiam rizikingam žingsniui?
„Aš būsiu čia. Aš pati tai padarysiu. Pažadu, jei tu vis dėlto neper
sigalvosi ir mus paliksi."
„Ačiū, Mel."
Vos susilaikiau nedirstelėjusi per petį į atidarytą liuką, kur ką tik
įėjo tas vyras. Atsargiai įdėjau konteinerį į sunkvežimį, pastačiau ant
artimiausios kolonos viršaus. Konteinerių čia buvo šimtai, niekas ne
pastebės, kad vienu padaugėjo.
- Lik sveika, - sušnibždėjau. - Tikiuosi, kad su kitu sielonešiu tau
pasiseks geriau.
Kuo lėčiau nužingsniavau prie furgono.
Kol atbula išvažiavau iš po laivo sparno, furgone buvo tylu. Pasu
kau tuo keliu, kuriuo atvažiavome. Širdis kalė kaip kūjis. Kiek mačiau
galinio vaizdo veidrodėlyje, laivo liuke tas vyras taip ir nepasirodė. Ga
liausiai kosminis laivas dingo man iš akių.
Janas persiropštė ant keleivio sėdynės.
- Neatrodo labai sunku.
- Šiandien mums pasisekė, atvažiavome kaip tik laiku. Gali būti,
kad kitą kartą tinkamos progos teks palaukti ilgiau.
Janas pasilenkė prie manęs ir paėmė ranką.
- Tai tu atnešei mums sėkmę. Tu kaip talismanas.
- Ar dabar, kai ji saugi, geriau jautiesi?
- Taip.
Akies krašteliu mačiau, kad jis staigiai pasisuko į mane: jautri Jano
ausis pagavo netikėtai išsprūdusią netikrum o gaidelę. Neįstengiau pa
žvelgti jam į akis.
- O dabar laikas gydytojams, - sumurmėjau.
Tą trumpą kelio atkarpą iki ligoninės Janas pratylėjo nugrimzdęs
savo mintyse.
Maniau, kad antroji užduotis bus tikras iššūkis, daug sunkesnė ir
pavojingesnė. Planas buvo toks: pabandyti, jei susiklostys palankios
aplinkybės, išsivilioti vieną ar du gydytojus iš ligoninės ta dingstimi,
kad mano furgone guli sužeistas draugas. Ne kažin kokia gudrybė, bet
SIELONEŠĖ • 603
žinant, kokios neįtarios ir patiklios sielos, ypač gydytojai, gali pavykti.

Tačiau man ir vėl pasisekė: neprisireikė net į vidų eiti. Į ligoninės
teritoriją įvažiavau kaip tik tuo metu, kai į automobilį sėdosi du vidu
tinio amžiaus gydytojai, vyras ir moteris, vilkintys violetiniais medikų
drabužiais. Jų pamaina baigėsi ir jie traukė namo. Gydytojų automobi
lis stovėjo už kampo ir nuo įėjimo jo nesimatė. Daugiau aplink nebuvo
nė vieno žmogaus.
Janas įsitempęs linktelėjo.
Furgoną sustabdžiau prie pat jų automobilio. Gydytojai nustebę pa
kėlė akis.
Atidariau duris ir išslydau laukan. Mano balsas buvo užkimęs nuo
ašarų, veidas ištįsęs iš sielvarto - apkvailinau juos iš karto.
- Ten, viduje, mano draugas - jis labai blogai jaučiasi, nežinau, kas
atsitiko.
Kaip ir tikėjausi, jie iškart sukruto, veiduose ryškėjo nerimas. Nu
bėgau atidaryti užpakalinių durų, o gydytojai nedelsdami nuskubėjo
iš paskos. Janas apėjo automobilį iš kitos pusės. Džaredas jau laukė su
chloroformu.
Nusisukau, kad nematyčiau.
Po kelių sekundžių viskas buvo baigta. Džaredas įvilko bejausmius
kūnus į furgoną, o Janas greitai užtrenkė duris. Sekundei jo žvilgsnis
stabtelėjo ties mano užtinusiomis nuo ašarų akimis, tada nusisuko ir
sėdo prie vairo.
Įsitaisiau keleivio vietoje. Janas vėl paėmė mano ranką.
- Atleisk, Klaja. Suprantu, kaip tau sunku.
- Taip, - tik jis nė įsivaizduoti neįsivaizdavo, koks akmuo dabar
slėgė mano širdį ir kiek tam buvo skirtingų priežasčių.
Jis suspaudė man pirštus.
- Bent jau dabar viskas praėjo puikiai. Tu tikras stebuklas.
Per daug puikiai. Abi užduotis atlikome greitai, be jokių kliūčių.
PatsJislikimas skubino
išvažiavo mane.Netrukus priekyje pamačiau ryškų, gerai pa
į greitkelį.
žįstamą ženklą. Sunkiai atsidusau ir nusišluosčiau ašaras.
dingimai irgi nelaimingas atsitikimas. Veikiausiai jų galvose tai jau

virto savotiška taisykle: jei ilgai vienas klajosi po dykumą, tai anks
čiau ar vėliau tau atsitiks kas nors blogai. Ūkų planetoje irgi buvo
panašus priežodis: kas vienas patraukia per ledlaukių tyrus, kada
nors atsiduria aštrianagio žvėries pilve. Tik lokių kalba tai skambėjo
nepalyginamai gražiau.
Mus sutiko visas būrys.
Puse lūpų nusišypsojau savo draugams: Trudei, Džefriui, Hitui ir
Heidei. Su skausmu turėjau pripažinti, kad tikrų mano draugų suma
žėjo: neliko Valterio ir Vėso. Ir Lilės nėra... Prisiminus ją širdį nusmel
kė liūdesys. Gal aš paprasčiausiai nenoriu ilgiau gyventi šioje liūdnoje
planetoje, kur tiek daug

Mane nuliūdino ir darmirčių? Gal geriau išnykti
viena smulkmena: nebūtyje?
būrelio priekyje nenusty
go Leisė, jai iš vieno šono stovėjo Liusina, iš kito Ridas ir Violeta - visi
gyvai šnekučiavosi. Leisė ant rankų laikė Laisvūną. Nors vaikas sveti
mame glėbyje ir neatrodė labai patenkintas, bet jam patiko, kad suaugę
leidžia klausytis, ką kalba, todėl kiurksojo ramiai.
Man Liusina nė iš tolo neleido prisiartinti prie šio vaiko, o Leisę...
jie jau laikė sava. Ta, kuria galima pasitikėti.
Patraukėme tiesiai į pietinį tunelį. Džaredas ir Janas ant pečių tem
pė gydytojus. Blyškiu Jano veidu jau riedėjo stambūs prakaito lašai:
jam teko sunkesnis nešulys - vyras. Džebas, dar tunelio prieangyje iš
vaikęs visus žioplinėtojus, nusekė mums iš paskos.
Daktaras jau laukė ligoninėje. Išsiblaškęs trynė vieną į kitą rankas
lyg plaudamas.
Delsti negalėjome. Vėl buvo uždegta ryškioji lempa. Gydytojai
gavo po porciją „Nuo skausmo" ir abu buvo paguldyti ant kušečių
veidais į apačią. Džaredas parodė Janui, kaip paruošti konteinerius.
Abu laikė talpas parengtas. Janas drebėjo nuo ledinio šalčio. Daktaras
atsistojo prie moters su skalpeliu rankoje, reikalingi vaistai jau buvo
išrikiuoti šalia.
- Klaja? - paklausė.
Širdis skausmingai susitraukė.
606 * S T E P H E N I E M E Y E R
- Dokai, ar prisieki? Kad išpildysi visas mano sąlygas. Ar prisieki

savo gyvybe?
- Taip. Išpildysiu visas tavo sąlygas, Klaja. Prisiekiu.
- Džaredai?
- Taip. Daugiau jokių žudynių. Niekada.
- Janai?
- Saugosiu juos, net jei man tai kainuotų gyvybę, Klaja.
- O tu, Džebai?
- Tai mano namai. Bet kas, kas nesilaikys šio susitarimo, bus išspir
tas lauk.
Aš linktelėjau, akys buvo pilnos ašarų.
- Gerai, užbaikime tai, ką pradėjome.
Daktaras, vėl apimtas jaudulio, prarėžė gydytojai audinius, kol gilu
moje sušvito sidabras. Tada greitai padėjo skalpelį.
- Kas toliau?
Uždėjau savo ranką ant jo.
- Užčiuopk užpakalinę briauną. Radai? Pajusk segmentų formą.
Link priešakinės dalies jie smulkėja. Gerai, pačiame gale turi užčiuopti
tris mažus gūbrelius. Aptikai?
- Taip, - iškvėpė jis.
- Gerai. Tai priekiniai čiuptuvėliai. Ties šia vieta labai atsargiai pa-
kišk pirštus po kūneliu. Surask gijų pluoštus. Jie tamprūs tarsi guma.
Daktaras linktelėjo.
Jo ranką stūmiau trečdaliu kūnelio aiškindama, kaip skaičiuoti
jungtis, jei nepasikliautų vien lytėjimu. Dabar neturėjome laiko skai
čiuoti, nes kraujas iš žaizdos tekėjo upeliais. Buvau tikra, kad gydytoja,
jeigu ji atgaus sąmonę, galės mums pagelbėti, - turi būti kraujavimą
stabdančių vaistų. Padėjau jam rasti stambiausią gūbrelį.
- O dabar švelniai jį spustelėk ir pamaigyk tarsi masažuodamas.
Daktaras prabilo plonu iš panikos balsu:
-- Puiku,
Jis juda.vadinasi, viską atlikai, kaip reikia. Duok sielai laiko atka
binti čiuptuvėlius. Palauk, kol jie įsitrauks, tada suimk kūnelį.
SIELONEŠĖ • 607
- Gerai, - jo balsas drebėjo.

Pasisukau į Janą.
- Duok man ranką.
Pajutau, kad jo pirštai suima man riešą. Atkabinau juos, padariau
rieškučias ir pristūmiau prie pat operacinio stalo.
- Perduok sielą Janui - tik, prašau, labai atsargiai.
Iš Jano išeis nepamainomas padėjėjas. Kas kitas su tokia meile rū
pinsis mano mažaisiais broliais ir seserimis, kai manęs nebus?
Daktaras įdėjo sielą Janui į rankas ir iškart nusisuko žmogui žaizdos
sutvarkyti.
Janas spoksojo į sidabrinę ribuliuojančią būtybę delnuose ir jo vei
de nebuvo
širdį užliejonėšiluma.
ženklo pasibjaurėjimo - vien nuostaba. Tai matant mano
- Ji graži, - sušnibždėjo sutrikęs. Kad ir ką jautė man, veikiausiai
neabejojo, jog pamatys parazitą, šimtakojį pabaisą. Aišku, kad nesi
tikėjo išvysti tokio grožio, juk anksčiau vien valė daktaro sumaitotus
sielų kūnus.
- Taip, ji nuostabi. Įleisk ją į konteinerį.
Janas dar sekundę palaikė sielą rieškučiose tarsi norėdamas įsi
minti tą vaizdą ir jausmą. Tada kuo švelniausiai leido jai įslysti į ga
ruojantį šaltį.
Džaredas parodė, kaip užrakinti dangtį.
Man nuo pečių tarsi akmuo nukrito.
Viskas. Padaryta. Dabar jau vėlu pakeisti nuomonę. Ir tai neatrodė
taip siaubinga, kaip tikėjausi, nes buvau daugiau nei tikra, kad šie ke
turi žmonės pasirūpins sielomis taip, kaip rūpinčiausi aš. Kai manęs
nebus.
- Saugokitės! - staiga sušuko Džebas. Jis stvėrė ginklą ir nukreipė
kažkur mums už nugarų.
Visi atsigręžėme į tą pusę, iš kur grėsė pavojus. Džaredo konteineris
skambiai
čio barkštelėjo
lovelėje ant grindų:
ir spoksančio jis puolė
į mus siaubo prie vyro
apimtomis gydytojo,
akimis. Januiklūpin-
užteko
proto nepaleisti konteinerio iš rankų.
- Chloroformo! - šaukė Džaredas, užgriuvęs gydytoją ir spausda
mas jį prie kušetės. Bet buvo per vėlu.
Gydytojas pažvelgė tiesiai į mane, suglumęs veidas atrodė visai kaip
vaiko. Žinojau, kodėl jis neatitraukė nuo manęs akių: lempos šviesa,
atsimušusi į mano ir jo vyzdžius, metė ant sienų šokančius šešėlius.
- Kodėl? - paklausė jis manęs.
Tada jo veidas sudubo, akys pasidarė bejausmės ir kūnas lyg vatinis
susmuko ant kušetės. Iš nosies ištekėjo dvi kraujo srovelės.
- Ne! - sušukau palinkusi virš nejudančio kūno, nors aiškiai suvo
kiau, kad jau per vėlu. - Ne!
54 SKYRIUS
PAMIRSTOS
Vis klausinėjau:
- Elžbieta? Ana? Karen? Kuo jūs vardu? Nagi. Žinau, kad turite jį
prisiminti.
Gydytojos kūnas gulėjo ant kušetės suglebęs, be jokių gyvybės
ženklų. Praėjo daug laiko, net nesuskaičiavau, kiek valandų. Saulė jau
aukštai danguje, o aš dar nenumigau nė valandėlės. Daktaras buvo iš
siropštęs į paviršių ir atkamšė plyšius, skaisti šviesa linksmai liejosi pro
plyšius ir šildė odą. Moters veidą pasukau taip, kad ryškūs spinduliai
jos neakintų.
Švelniai paglosčiau skruostus, paskui nubraukiau nuo kaktos švel
nius kaštoninius plaukus, ataustus žilomis sruogomis.
- Džulė? Britanė? Andžela? Patricija? Ar panašu? Pasakykit ką nors.
Prašau.
Visi jau prieš kelias valandas paliko ligoninę. Tik daktaras saldžiai
snaudė ant kušetės tamsiausiame urvo kampe. Kažkas palaidojo sie-
lonešį, kurį praradome. Susigūžiau prisiminusi sumišusį jo veidą, tą
klausimą ir kaip staiga sudubo jo veidas.
„Kodėl?" - klausė jis manęs.
Labiau už viską troškau, kad ta siela būtų dar kiek palaukusi, kad
būtų davusi man galimybę pasiaiškinti. Galbūt ji būtų mane supratusi.
Juk kas gali būti svarbiau už meilę? Argi meilė sielai nėra visa ko kerti
nis akmuo? O meilė ir būtų buvusi mano atsakymas.
Jei tik būtų palaukusi bent minutėlę, galbūt būtų supratusi, kad aš
teisi. Ir jei išties būtų tai suvokusi, nebūtų savo sielonešiui atėmusi
gyvybės.
Tik vargu ar ji įžvelgė atskyrimo prasmę. Tą kūną siela priėmė kaip
savoy o ne atskirą organizmą. Taigi ir į savo poelgį žiūrėjo ne kaip į
žmogžudystę, o kaip į savižudybę. Jos suvokimu, nutraukė tik vieną
gyvenimą. Ir iš dalies ji buvo teisi.
Nes abi sielas mes išgelbėjome. Konteineris su vyro gydytojo siela
stovėjo šalia moters gydytojos, abiejų viršuje spingsėjo blausiai raudo
na švieselė. Mano žmonės išgelbėjo šios sielos gyvybę, ar galėjau tikėtis
dar svaresnio įrodymo, kad jie tesės savo pažadą?
- Meri? Margarita? Siuzana? Džilė?
Daktaras kietai miegojo. Nors tam tikra prasme buvau ligoninėje
viena, tebejaučiau tvyrant įtampą, likusią išėjus kitiems.
Ir tam buvo priežastis: chloroformas jau seniai išsivadėjo, bet mote
ris neatgavo sąmonės. Tysojo nejudėdama, nors kvėpavo ir širdis plakė
normaliai, tačiau visi daktaro bandymai ją atgaivinti liko bevaisiai.
Ar jau per vėlu? Nejau ją praradome? Negi jos protas negrįš? Nejau
ji mirė kaip ir vyro kūnas?
Ar tokia pat dalia laukia visų žmonių? Nejau sugebėjo išlikti tik
keli: Leisė, ieškotojos sielonešė, ir Melani - vien maištininkai ir rėks
niai? Negi tik juos dar galime susigrąžinti? O kiti žmonės? Negrįžta
mai išnyko?
Ar Leisės atvejis yra veikiau išimtis nei dėsnis? Kaip tada Melani?
Ar sugebėsime ją susigrąžinti, ar tai irgi... neaišku?
„Bet aš niekur nedingau. Aš čia“, - deja, net jos balse išgirdau dve
jonę. Ji aiškiai nerimavo.
„Taip, tu čia. Ir tu išliksi", - tvirtai pažadėjau.
Ir atsidususi vėl atsisukau į moters kūną. Nejau mano pastangos jį
atgaivinti pasmerktos?
- Žinau, kad turite vardą, - kalbinau gydytoją. - Gal jūs Rebeka?
Aleksandra? Olivija? Ne, tikriausiai vadinatės paprasčiau... Džeine?
Džine? Džoana?
Vis geriau nei nieko, pagalvojau niūriai. Bent jau parodžiau jiems
būdą, kaip išsigelbėti, jei kada nors būtų sugauti. Bent jau padėsiu
maištininkams, jei negaliu padėti kitiems.
Bet man to buvo negana.
- Tu nelabai man padedi, ar ne? - sumurmėjau. Abiem delnais
suėmiau jos ranką ir švelniai patryniau. - Labai mane nudžiugin
tum, jei bent kiek pasistengtum. Mano draugai nerimauja dėl tavęs,
o jiems ir taip sunku. Jie nekantrauja išgirsti gerą žinią. O dar Kailas
negrįžta... Žinai, kaip sunku bus visus evakuoti, ypač jei dar tu būsi
neatsigavusi. Žinau, kad nori padėti. Juk šie žmonės čia - tai tavo
šeima, suprask. Jie tokie kaip ir tu. Jie labai mieli, tikrai. Dauguma.
Pamatysi, jie tau patiks.
Švelnių
bruožai kontūrų,
niekuo ovalus veidas
neišsiskyrė, tačiau nerodė jokių gyvybės
buvo taisyklingi, ženklų. todėl
simetriški, Nors
veidas buvo savotiškai gražus. Jai galėjai duoti maždaug keturiasdešimt
penkerius, gal kiek mažiau ar daugiau. Žiūrint į nejudrų veidą sunku
pasakyti.
- Jiems jūsų reikia, - šnekinau toliau beveik maldaudama. - Jūs ga
lite jiems padėti. Žinote tiek daug, kiek aš niekada nežinojau. Daktaras
taip stengiasi. Jis nusipelno nors trupučio pagalbos. Jis geras žmogus.
Tiek laiko buvote gydytoja ir rūpinotės kitais. Esu tikra, kad jūsų širdy
je liko bent kruopelė atjautos. Jums patiks mūsų daktaras, tikrai.
- Ar jūs vardu Sara? O gal Emilė? Kristina?
Paglosčiau aksominį jos skruostą, bet ji gulėjo kaip gulėjusi, todėl
vėl suėmiau suglebusią ranką. Nukreipiau akis į mėlyną dangų, prasi
šviečiantį pro skliauto plyšius. Mintys klajojo.
- Ką jie darys, jei Kailas taip ir negrįš atgal? Ar ilgai galės čia slaps
tytis? Ar turės išsikraustyti kitur, į naujus namus? Jų tiek daug... Len
gva tikrai nebus. Norėčiau jiems padėti, tačiau net jei galėčiau pasilikti,
vargu ar žinočiau, ką daryti...
O gal jiems neprireiks niekur išsikraustyti... Gal Kailas neužtrauks
jiems
ašaras.bėdos,
Kailas-nenebent įvyktų stebuklas,
iš atsargiųjų. pagalvojau
Šiaip ar taip, kol viskasir nenurims,
nusijuokiau
aš pro
bū
siu reikalinga. Jei kartais karštomis pėdomis atsektų ieškotojai, mano

patikimos sidabru spindinčios akys būtų žmonių apsauga. Tai gali už

trukti, vadinasi, man atseikėtas laikas pailgės. Ši mintis sušildė labiau
nei odą glostanti saulė. Net pajutau Kailui dėkingumą - už tai, kad jis
toks savanaudis ir karštakošis. Kiek laiko praeis, kol būsime tikri, kad
pavojus dingo?
Žinote, kas dar man įdomu? Kas bus, kai atšals orai? Jau beveik ne
prisimenu, kada paskutinį kartą jaučiau šaltį. O kada pradės lyti? Juk
čia kada nors lyja? Skliautuose tiek plyšių, kad urvuose turėtų telkšoti
balos. Kur tada visi miega? - ir atsidusau. - Gal dar pavyks tai pama
tyti? Nors lažintis negaliu. Nejau jiems neįdomu? Jei tik atgausite są
monę, neabejotinai visa tai patirsite. O man labai smalsu. Galbūt reikia
paklausinėti Janą. Įsivaizduoju,
Juk vasara nesitęs amžinai. kaip viskas čia pasikeis... Smagu, ar ne?
Staiga pajutau, kad virptelėjo jos pirštai.
Tuo metu klaidžiojau mintimis toli nuo čia, buvau bepradedanti
grimzti į melancholiją, kaip dažnai atsitikdavo šiomis dienomis, todėl
ne iš karto suvokiau, kas įvyko.
Įdėmiai ją nužvelgiau, niekas nepasikeitė - ranka suglebusi gulėjo
mano delnuose, veidas vis dar buvo bejausmis. Gal man tik pasirodė?
- Ar pasakiau kažką, kas jums įdomu? Apie ką aš kalbėjau? - greitai
perkračiau mintyse paskutinius sakinius nenuleisdama akių nuo mo
ters veido. - Apie lietų? Ar apie pokyčius? Juk jūsų ateityje laukia dideli
pokyčiai, ar ne? Tik pirmiausia turite atsibusti, mieloji.
Veidas išliko tuščias, ranka nejudėjo.
- Vadinasi, pokyčiai jums nerūpi. Suprantu jus. Aš irgi nenoriu jo
kių pokyčių. Matote,, kokios mes panašios? Jūs irgi norėtumėte, kad
vasara nesibaigtų?
Jei nebūčiau prikausčiusi žvilgsnio prie jos veido, tikrai nebūčiau
pastebėjusi vos virptelint vokų.
- Jums patinka vasara, ar ne? - viltingai paklausiau.
Jos lūpos sutrūkčiojo.
- Vasara?
Ranka sudrebėjo.
s i e l o n e š ė • 613
- Ar toks jūsų vardas - Vasara? Vasara? Koks gražus vardas.

Moteris sugniaužė kumštį, prasižiojo.
- Metas grįžti, Vasara. Žinau, kad galite. Vasara? Paklausykite ma
nęs. Vasara, atmerkite akis.
Ji greitai sumirksėjo.
- Dokai! - sušukau per petį. - Dokai, kelkis!
- A! Ką?
- Man regis, ji atsigauna! - vėl atsisukau į moterį. - Laikykitės, Vasa
ra. Jūs galite. Žinau, kad sunku. Ak, Vasara, Vasara. Nagi, atsimerkite.
Jos veidas persikreipė - nejau iš skausmo?
- Dokai, greičiau nešk nuskausminamųjų!
Moteris
telkti suspaudė
žvilgsnio, man ranką
sumišusios ir atsimerkė.
akys klaidžiojo po Iš pradžiųurvą.
apšviestą negalėjo su
Įsivaiz
duoju, kokia keista ir netikėta jai pasirodė ši vieta.
- Viskas gerai, Vasara. Jūs atsigavote. Dabar viskas klosis puikiai. Ar
girdite mane, Vasara?
Jos akys vėl grįžo prie manęs, vyzdžiai susitraukė. Paskui ji įsisiurbė
žvilgsniu man į veidą. Tada susigūžė ir ėmė trauktis nuo manęs, net pa
sivertė ant šono rengdamasi bėgti. Iš gerklės gilumos išsiveržė žemas,
gargždus, panikos kupinas šauksmas.
- Ne, ne, ne! - rėkė. - Tik ne tai!
- Dokai!
Jis jau stovėjo šalia, kitoje lovelės pusėje kaip per operaciją.
- Ponia, viskas gerai, - patikino ją daktaras. - Niekas nesiruošia
jūsų skriausti.
Moteris stipriai užsimerkė ir susirietusi į kamuoliuką prisispaudė
prie nudrengto čiužinio.
- Man regis, ji vardu Vasara.
Jis metė mano pusėn reikšmingą žvilgsnį.
- Klaja, tavo akys, - atsiduso.
Tankiai sumirksėjau suvokusi, kad saulė krinta tiesiai man ant

veido.
- O! - sumurmėjau sutrikusi ir paleidau moters ranką.
- O, ne, - maldavo moteris. - Tik ne vėl.

- Ššš, - raminamai sumurmėjo daktaras. - Vasara? Žmonės vadina
mane Doku. Niekas neketina jūsų skriausti. Viskas bus gerai.
Aš nemačiom atsitraukiau nuo jų į šešėlį.
- Nevadinkit manęs taip! - kūkčiojo moteris. - Tai ne mano vardas,
o jos - jos! Negaliu jo girdėti!
Aš atspėjau - tik ne tą vardą.
Melani pabandė mane paguosti.
„Tu nekalta. Juk toks yra ir moters vardas - Vasara."
- Žinoma, ponia, - pažadėjo daktaras. - O kuo vardu jūs?
- Aš... aš... aš nežinau! - sudejavo ji. - Kas atsitiko? Kas aš buvau?
TikJinieko man nedarykite,
karštligiškai nenoriu
blaškėsi ant vėl tapti kuo nors kitu!
kušetės.
- Nusiraminkite. Pažadu, kad viskas bus gerai. Niekas neprivers
būti jus kuo nors kitu. O netrukus prisiminsite ir savo vardą. Jūsų at
mintis grįš.
- Kas jūs? - reikliai paklausė. - Kas ji? Ji tokia... tokia, kokia buvau
aš. Mačiau jos akis!
- Aš daktaras. Toks pat žmogus kaip ir jūs. Matote? - jis pasisuko
į šviesą ir sumirksėjo. - Mes abu esame savimi. Čia gyvena ir daugiau
žmonių. Jie labai apsidžiaugs galėdami su jumis susipažinti.
Moteris vėl susigūžė.
- Žmonės! Aš bijau žmonių.
- Ne, jūs nebijote. Tai... ji, ta būtybė, kuri buvo jūsų kūne, bijojo
žmonių. Ji siela, prisimenate? O kas buvote prieš tai, iki jos, ar pame
nate? Jūs buvote žmogus ir dabar vėl juo tapote.
- Negaliu prisiminti savo vardo, - pasakė pakraupusi.
- Žinau. Bet jūsų atmintis grįš.
- Ar jūs daktaras?
- Taip.
- Aš...
saros ji irgi
Daina. Kasbuvo...
aš? Tik mane vadino gydytoja. Jos vardas buvo Va
- Mes sužinosime. Pažadu.
SIELONEŠĖ • 615
Aš pasukau link išėjimo. Daktarui gali padėti ir Trudė. Ar Heidė.

Kas nors, kieno veidas šiai moteriai nekels siaubo.
- Bet ji ne žmogus, - skubiai sušnibždėjo daktarui baugiu žvilgsniu
nulydėdama mane.
- Ji draugė, nebijokite. Padėjo man susigrąžinti jus.
- O kur Vasaros Daina? Ji taip išsigando. Ten buvo žmonių...
Kol ji nežiūrėjo į mane, staigiai nėriau į tunelio tamsą.
Bet dar spėjau išgirsti, ką atsakė daktaras.
- Ji keliauja į naują planetą. Ar prisimenate, kur siela gyveno prieš
atsidurdama čia?
Numaniau, ką moteris atsakys, - iš sielos vardo.
nu...- Ji buvo...
tačiau tai šikšnosparnis? Ji galėjo
buvo... ne čia. Kur skraidyti... dainuoti... aš prisime
aš esu?
Nuskubėjau ieškoti pagalbos daktarui. Netrukus priekyje suspindo
akinama didžiojo urvo šviesa. Nustebau - ten buvo keistai tylu. Pa
prastai jau iš tolo išgirsdavai balsus. Buvo vidudienis - pats darbyme
tis, tokiu metu čia visada kas nors sukiodavosi.
Įžengiau į saulės spindulių užlietą urvą. Jis buvo tuščias.
Lauke augo melionai, tamsiai žali jų stiebai driekėsi išdžiūvusia
žeme. Nors šalia stovėjo laistymo statinė, provėžose tysojo išvedžiotos
žarnos, dirva buvo sausut sausutėlė. Savadarbė laistymo mašina dunk
sojo pamiršta lauko pakrašty.
Sustojau ir įtempiau ausis. Didžiuliame urve tvyrojo spengianti,
grėsminga tyla. Kur visi dingo?
Nejau išsikraustė be manęs? Širdį nudiegė aštrus skausmas, nevalin
gai sudrebėjau iš baimės. O kaip daktaras? Bėjo žmonės negalėjo išeiti.
Jie niekada nepaliktų Doko. Pajutau nenumaldomą norą kuo greičiau
vėl atsidurti ligoninėje, kad įsitikinčiau, jog daktaras vis dar ten.
„Kvaile, mūsų jie irgi niekada nepaliktų. Nei Džaredas su Džeimiu,
nei Janas niekada neišeitų be mūsų."
„Tu teisi. tyliu
Nubėgau Teisi.koridoriumi
Gal... pažiūrėti
vis virtuvėje?"
labiau nerimaudama, nes negirdėjau
nieko, išskyrus garsius savo pačios širdies tvinksnius. Gal man užgulė
ausis? Turi būti koks nors garsas. Privalau nusiraminti, guodžiau save,
jei imčiau kvėpuoti lygiau, tikrai išgirsčiau balsus.
Bet virtuvėje irgi buvo tuščia. Nė gyvos dvasios. Ant stalų paliktos
pusiau nuvalgytos pietų porcijos: voliojosi apkramtytos baltos duonos
riekės, apteptos riešutų sviestu, ir prakąsti obuoliai, stovėjo atidarytos
skardinės su išsivadėjusiu mineraliniu vandeniu.
Burzgiantis pilvas priminė, kad šiandien dar nieko nevalgiau, bet
dabar man ne tas buvo galvoj. Baimė nustelbė visus kitus pojūčius.
„O jei... jei visi išsikėlė, o mes nespėjome?"
„Ne! - aiktelėjo Melani. - Ne, būtume ką nors girdėjusios. Kas nors
turėjo... Jie vis dar čia, ieško mūsų. Jie tikrai nebūtų išėję, kol neapieš
kotų kiekvieno užkaborio. To negali būti."
„Nebent jie vis dar mūsų ieško."
Atsisukau į duris ir įbedžiau akis į koridoriaus tamsą.
Privalau skubiai perspėti Doką. Turime kuo greičiau dingti iš urvų,
jei čia likome vienu du.
„Ne! Jie negalėjo išnykti!" Džeimis, Džaredas... Jų veidus mačiau
taip ryškiai, tarsi būtų atsispaudę vidinėje vokų pusėje.
Ir Janas... papildžiau jos paveikslą. Džebas, Trudė, Lilė, Hitas,
Džefris.
„Mes juos susigrąžinsime, - prisiekiau. - Suseksime, vieną po kito,
ir susigrąžinsime! Neleisiu jiems iš manęs atimti mano šeimos!"
Jei iki šiol dar abejojau, kieno pusėje esu, šią akimirką dingo pasku
tinės dvejonės. Niekada nebuvau taip įtūžusi. Per visus savo gyveni
mus. Garsiai sugriežiau dantimis.
Ir tada koridoriaus gilumoje išgirdau triukšmą, aidas atnešė dau
gybę klegančių balsų. Šis garsas dabar man prilygo dieviškai muzikai.
Sulaikiau kvapą ir prisispaudusi prie sienos ištirpau šešėlyje. Įtem
piau ausis.
„Didžiajame urve. Galima spręsti iš aido."
„Atrodo, jų daug."
„Taip. Bet kas jie: taviškiai ar maniškiai?"
„Mūsiškiai ar svetimi", - pataisė mane ji.

Nuslinkau koridoriumi laikydamasi tamsiausių šešėlių. Dabar bal

sai suskambo daug garsiau, kai kuriuos atpažinau. Tik ar tai ką keičia?
Kažin, ar daug laiko prireiktų patyrusiems ieškotojams paversti žmogų
sielonešiu?
Buvau prie pat įėjimo į didįjį urvą. Dabar jau aiškiai girdėjau balsus
ir man nuo širdies akmuo nusirito: lygiai toks triukšmas pasitiko mane
pirmąkart įžengus į urvus. Mirtinai įtūžusios minios.
Taip šaukti gali tik žmonės.
Vadinasi, grįžo Kailas.
Paknopstom pasileidau į saulės nutviekstą urvą nekantraudama su
žinoti, kas atsitiko. Širdis atlėgo, tik palengvėjimą greit išstūmė skaus
mas. Džiaugiausi, kad mano žmonėms negrėsė pavojus, bet jei Kailas
saugiai grįžo atgal, vadinasi...
„Tu vis tiek jiems reikalinga, Klaja. Daug labiau nei aš.“
„Mel, neabejoju, kad galėčiau rasti daugybę pasiteisinimų. Visuo
met bus kokia nors priežastis."
„Tada pasilik."
„Ir neišlaisvinti tavęs iš šio kalėjimo?"
Liovėmės ginčytis, nes vos įžengusios į urvą patekome į patį aistrų
sūkurį.
Kailas išties grįžo. Iškart jį pamačiau: visa galva aukštesnį už kitus,
vienintelį pasisukusį veidu į mane. Įnirtusi minia laikė jį prispaudusi
prie galinės sienos. Žmonės grūdosi, rėkė pykčio pakeistais balsais, o
Kailas, visados toks griausmingas, dabar, priešingai, neatrodė įsiutęs.
Žvelgė nuolankiai, beveik maldaudamas. Rankas laikė išskėtęs, delnais
atgal, tarsi bandydamas apginti kažką stovintį sau už nugaros.
- Nusiraminkite, gerai, - dudeno sodriu bosu. - Džaredai, atsi
trauk, tu ją gąsdini!
Jam iš už alkūnės akimirkai šmėstelėjo juodų plaukų kupeta - vei
das nematytas, juodos, pastėrusios, iš siaubo išplėstos akys šmirinėjo
po minią.
Arčiausiai Kailo stovėjo Džaredas. Net iš čia mačiau, kad jo spran
das įkaitęs iki raudonumo. Džeimis, įsikibęs jam į vieną ranką, tempė
atgal. Džaredui iš kitos pusės stypsojo Janas susidėjęs rankas ant krū
tinės. Raumenys pūpsojo, vadinasi, vos laikėsi nepuolęs. Už jų grūdosi
visi kiti, kone lipdami vienas ant kito ir rėkdami vienu metu. Nebuvo
tik daktaro ir Džebo.
- Ką sau manei?
- Kaip drįsti?
- Kurių velnių išvis grįžai?
Pamačiau ir Džebą. Jis stovėjo atokiau, kaip visada stebėjo.
Mano akį patraukė ryškūs Šeron plaukai. Nustebau pamačiusi ją
su Mege būrio viduryje. Nuo tada, kai mes su daktaru išgydėme Džei
mį, jos atsiskyrė ir beveik nedalyvavo bendruomenės gyvenime. Keista
buvo jas karas,

„Tai matyti-pačiame įvykių
pasakė Mel. sūkuryje.
- Laimė jų neguodžia, vien pyktis yra jų
duona."
Veikiausiai ji vėl teisi. Kaip... graudu.
Tarp kitų išgirdau ir gerai pažįstamą spigų balsą. Leisė, kaip gi kitaip.
- Klaja? - pro šurmulį prasiskverbė Kailo balsas. Pakėlusi galvą pa
mačiau, kad jo sodrios, mėlynos akys įsmeigtos tiesiai į mane. - Paga
liau atėjai! Prašau, padėk man.
55 SKYRIUS
PRI ERAI SU MA S
Džebas šautuvo vamzdžiu išstumdė žmones į šonus ir praskyrė man

taką lyg būtų piemuo, o įsiutusi minia viso labo banda avių.
- Pakaks! - užriaumojo ant kelių, itin audringai reiškusių nepasi
tenkinimą. - Galėsite vėliau atšutinti jam kailį. Visiems nagai niežti.
Bet pirmiausia išsiaiškinkim, gerai? Praleiskite mane.
Akies krašteliu mačiau, kad Šeron su Mege atsitraukė į minios pa
kraštį. Kuo toliau nuo manęs, ne kitaip. Sukandusios dantis abi nenu
leido nuo Kailo įtūžusių akių.
Paskutinius Džebas nustūmė Džaredą ir Janą. Eidama pro šalį pa
liečiau abiem rankas, kad nors kiek nuraminčiau.
- Gerai, Kailai, - pasakė Džebas plekšnodamas šautuvo vamzdžiu
sau per ranką. - Ir nebandyk teisintis, nes tavo elgesys nepateisinamas.
Man beprotiškai maga tave pamokyti, tik neapsisprendžiu kaip - iš
spirti lauk ar nudėti.
Iš po Kailo alkūnės vėl šmėstelėjo smulkus veidelis, gaubiamas
puošnių, ilgų, garbanotų plaukų. Taip išbalęs, kad net tamsus gymis
to nesugebėjo paslėpti. Merginos lūpa buvo atvipusi iš siaubo, tamsios
akys paklaikusios. Man pasirodė, kad tose akyse pastebėjau blyškų švy
tėjimą, sidabrinį lanką, juosiantį tamsų vyzdį.
- Bet iš pradžių visi nurimkite! - Džebas atsisuko į minią ir pri
spaudė prie klubo vamzdžiu aukštyn nukreiptą šautuvą. Dabar atrodė
taip, tarsi saugotų Kailą ir tą mažą būtybę už jo nugaros. Rūsčiai nu
žvelgė susirinkusiuosius. - Kailas parsivedė viešnią, o jūs? Išgąsdinote
ją vos ne iki sąmonės netekimo. Kur jūsų svetingumas? A? O dabar visi

skirstotės! Marš prie darbų! Mano melionai baigia išdžiūti, o jūs čia
dykaduoniaujate! Judinkitės, slunkiai!
Jis palaukė, kol murmėdami žmonės išsiskirstys. Mačiau, kad dau
guma jau atsikvošėjo, atlyžo. Tikrai neblogai turint omeny, ką jiems
teko iškentėti per pastarąsias dienas. Aišku, Kailas paskutinis mulkis,
galvojantis tik apie save, - tai buvo parašyta jiems ant kaktų, tačiau jis
grįžo, niekas nenukentėjo. Nereikėjo nei išsikelti iš urvų, nei slapstytis
nuo ieškotojų. Ne didesnė grėsmė nei paprastai. Jis atsivedė dar vieną
kirminą, bet argi pastarosiomis dienomis jų nebuvo pilni urvai? Vienu
daugiau ar mažiau.
Žmonių
Daugumajaugrįžo
niekas
prienegąsdino kaip anksčiau.
nebaigtų pietų, kiti patraukė link laistymo sta
tinės, treti išsivaikščiojo po kambarius. Netrukus šalia liko tik Džare
das, Janas ir Džeimis. Džebas dėbtelėjo į trijulę ir jau žiojosi pavaryti
šalin, bet Janas spėjo paimti man už rankos, o berniukas įsikabino į
kitą. Po akimirkos ant riešo, virš Džeimio rankos, pajutau dar vienus
pirštus. Džaredo.
Pamatęs, kaip visi trys įsikirto į mane, kad tik nebūtų išvyti, Džebas
pašaipiai pavartė akis ir nieko nesakęs atsuko mums nugarą.
- Ačiū, Džebai, - pasakė Kailas.
- Po perkūnais, Kailai, užsičiaupk. Jei dar pražiosi savo plačią srėb
tuvę, niekingas šūdžiau, prisiekiu, nukepsiu nemirktelėjęs. Man jau
seniai rankos niežti.
Būtybė Kailui už nugaros gailiai suinkštė.
- Sutinku, Džebai. Galėsi mosuoti savo šautuvu kiek tinkamas, bet
kai liksime vieni, gerai? Ji ir taip išsigandusi. Juk prisimeni, kaip tokios
šnekos šiurpindavo Klają, - ir Kailas man nusišypsojo. Prisipažinsiu -
apstulbau. Tada taip švelniai nužvelgė atsivestą merginą, kaip nė karto
nesu mačiusi jo šitaip žiūrint. - Matai, Saule? Čia Klaja, aš tau apie ją
pasakojau.
nei manęs. Ji mums padės, neleis niekam mūsų skriausti - nei tavęs,
Mergina - ar moteris - pažvelgė į mane iš siaubo išplėtusi akis. Ji
SIELONEŠĖ • 621
buvo smulkutė, tik apvalainos formos leido spėti, kad gali būti kiek
vyresnė. Kailas apkabino ją per liemenį ir ji leidosi priglaudžiama prie
šono. Drebėdama spaudėsi prie jo tvirto kaip kolona stoto, tarsi jis
būtų jos vienintelė priedanga nuo pavojų.
- Kailas teisus, - niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors tai
pasakysiu. - Niekam neleisiu tavęs skriausti. Ar tu vardu Saulė? - ma
loniai paklausiau.
Išgąstingos merginos akys vėl nukrypo į Kailą.
- Viskas gerai. Klajos nėra ko bijoti. Ji tokia kaip tu, - ir atsisukęs
į mane atsakė už merginą: - Jos tikrasis vardas daug ilgesnis, kažkas
apie ledą.
- Pro Ledą Prasiskverbusi Saulės Šviesa, - sušnibždėjo ji.
Džebo akyse vėl blykstelėjo nepasotinamas smalsumas.
- Bet ji neprieštarauja, jei vadinsime tiesiog Saule. Sakė, kad tai gra
žus vardas, - skubiai patikino Kailas.
Saulė linktelėjo. Jos žvilgsnis nukrypo į mane, paskui vėl į Kailą.
Kiti vyrai stovėjo nepraverdami burnų, nė vienas nekrustelėjo. Tyla ir
malonūs žodžiai viešnią kiek apramino, veikiausiai ji pajuto, kad ais
tros blėsta. Nė vienas iš mūsų nebuvo jai priešiškas.
- Aš irgi buvau lokiu, Saule, - pasakiau, kad nesijaustų tokia sveti
ma. - Jie mane vadino Gyvenančia Žvaigždėse. O čia - Klajokle.
- Gyvenanti Žvaigždėse! - sušnibždėjo Saulė ir jos akys dar labiau
išsiplėtė, nors atrodė, kad daugiau neįmanoma. - Sutramdžiusi Žvėrį!
Užgniaužiau aimaną.
- Spėju, kad gyvenai antrame krištoliniame mieste?
- Taip. Daug kartų girdėjau tą istoriją...
- Ar tau patiko būti lokiu, Saule? - paskubom uždaviau klausimą.
Dabar neturėjau jokio noro knaisiotis savo praeityje. - Ar buvai ten
laiminga?
Ji vėl prikaustė akis prie Kailo ir nei iš šio, nei iš to susigraudino,
akyse sužibo ašaros.
- Atleisk, - puoliau atsiprašinėti nieko nesuprasdama ir klausiamai
pažvelgiau į Kailą.
Jis ramindamas paplekšnojo merginai per ranką.

- Nebijok. Niekas tavęs nenuskriaus. Pažadu.
- Man čia patinka, - sušnibždėjo tyliai. - Nenoriu gyventi kitur.
Tai išgirdus man gerklėje užstrigo ašarų kamuolys.
- Žinau, Saule, žinau, - Kailas priglaudė jos galvą sau prie krūtinės
taip švelniai, kad man ėmė dilgčioti akys.
Džebas garsiai kostelėjo. Saulė iškart krūptelėjo ir susigūžė. Įsivaiz
davau, kokie įtempti jos nervai. Sielos negalėjo pakelti nei prievartos,
nei siaubo.
Prisiminiau, kaip kažkada seniai mane kamantinėjo Džaredas: jis
paklausė, ar aš panaši į kitas sielas. Aš buvau kitokia, lygiai kaip ir ta
kita siela, su kuria jiems teko susidurti po manęs, - mano ieškotoja. Ta
čiau Saulė perteikė pačią švelnios, baikščios mano rūšies esmę. Žiūrint
į ją buvo aišku, kad užkariaujant kitas rūšis svarbiausias sielų pranašu
mas buvo jų skaičius.
- Atleisk, Saule, - atsiprašė Džebas. - Tikrai nenorėjau tavęs išgąs
dinti. Gal mums reikėtų pereiti kitur?
Jis apmetė akimis urvą: keliose tunelių angose pastebėjo kyšant
žmonių galvas, vėpsojo į mus išpūtę akis. Rūsčiu žvilgsniu Džebas per
liejo Ridą su Liusina ir tuodu nelaukdami nukurnėjo į virtuvę.
- Sakau, gal traukiam pas daktarą? - atsiduso Džebas ir liūdnai nu
žvelgė įsibaiminusią merginą: įsivaizdavau, kaip jis troško išgirsti iš jos
naujų istorijų. Deja.
- Teisingai, - pritarė Kailas ir tvirčiau apglėbęs liauną Saulės lieme
nį stumtelėjo ją link pietinio tunelio.
Aš pasekiau pavymui drauge tempdamasi ir trijulę, vis dar įsikibu
sią į mane.
Staiga Džebas sustojo ir mes vos neužvirtome ant jo. Jis bakstelėjo
šautuvo buože Džeimiui į klubą.
- Ar neturėtum būti pamokose, vaike?
- O ne, dėde Džebai, prašaul Būk geras! Nenoriu praleisti...
- Greitai gailiai
Džeimis drožk įpažvelgė
mokyklą.į mane, bet šįkart dėdė buvo teisus: tokie
vaizdai ne vaikų akims. Ryžtingai papurčiau galvą.

- Gal pakeliui užbėgtum pas Trudę? - paprašiau. - Tegul ateina,

daktarui prireiks jos pagalbos.
Džeimio pečiai pakumpo ir jis baisiai nenorom atitraukė nuo ma
nęs ranką. Džaredo pirštai iškart nuslydo riešu žemyn ir užėmė ber
niuko delno vietą.
- Aš viską praleisiu, - graudžiai suvebleno Džeimis, bet vis dėlto
pasuko atgal.
- Ačiū, Džebai, - sušnibždėjau, kai berniukas negalėjo manęs iš
girsti.
- Aha.
Einant tuneliu, net per atstumą jaučiau nuo merginos priekyje
sklindančią baimę, dėl to kelias pasirodė ilgesnis nei visada.
- Nebijok, - tyliai murmėjo jai Kailas. - Tau neatsitiks nieko bloga,
aš būsiu šalia.
Negalėjau atsistebėti, kaip jis pasikeitė, tarsi būtų virtęs visai kitu
žmogumi. Ar jie patikrino jo akis? Nejau šis didžiulis, amžinai įniršęs
vyras slėpė tiek švelnumo?
Tikriausiai taip jį paveikė Džodės artumas, viltis, kad greitai susi
grąžins mylimą merginą. Bet labiausiai mane glumino ne tai: net su
prasdamas, jog iš Džodės liko tik kūnas, jis sugebėjo taip meiliai elgtis
su siela jame. Maniau, jis išvis nesugeba atjausti.
- Kaip gydytoja? - paklausė Džaredas.
- Ji atsibudo, visai neseniai, kaip tik po to ir išėjau jūsų ieško
ti, - pasakiau.
Visi su palengvėjimu atsikvėpė.
- Bet ji dar nelabai gaudosi ir stipriai įsibaiminusi, - atšaldžiau jų
džiaugsmą. - Neprisimena savo vardo. Daktaras bando atgaivinti at
mintį. Kai ateisime, elkitės ramiai ir tyliai, kad jus pamačiusi ji dar la
biau neišsigąstų, gerai?
- Taip taip, - paklusniai suskambo balsai.
- Ir, Džebai, gal galėtum paslėpti tą ginklą? Ji vis dar baidosi žmonių.
- A, hm, gerai, - sutiko dėdė.
- Bijo žmonių? - sumurmėjo Kailas.
- Juk mes blogiukai, - priminė jam Janas spausdamas man ranką.

Pamaloninta šiltų, tvirtų pirštų prisilietimo stipriau suėmiau jo
plaštaką.
Ar ilgai man dar lemta jausti žmogaus rankų šilumą? Kada paskuti
nį kartą eisiu šiuo tuneliu? Gal dabar?
„Ne. Dar ne“, - sušnibždėjo Melani.
Staiga kūną nukrėtė drebulys. Janas dar tvirčiau suėmė riešą, Dža
redas irgi.
Kelias akimirkas žingsniavome tylėdami.
- Kailai? - baikščiai kreipėsi Saulė.
- Taip?
-- Tau
Aš nenoriu grįžtiGalėsi
ir nereikės. pas lokius.
keliauti kur nors kitur.
- Ar negaliu likti čia?
- Ne. Atleisk, Saule.
Jos alsavimas sutrūkčiojo. Džiaugiausi, kad tunelyje tamsu, nes man
iš akių pasipylė ašaros. Abi rankas spaudė vyrų pirštai, todėl negalėjau
nusišluostyti ir ašaros gėrėsi į mano marškinėlius.
Pagaliau pasiekėme tunelio galą. Pro angą liejosi saulės šviesa ir nu
tvieskė ore plevenančias smulkias dulkeles. Išgirdau, kaip viduje tyliai
kalba daktaras.
- Labai gerai, - šnekėjo jis. - Galvokite apie smulkmenas. Jau pri
siminėte savo buvusį adresą, neabejoju, kad tuoj atmintyje išplauks ir
vardas. Ką jaučiate? Ar ne aiškiau?
- Elkitės atsargiai, - sušnibždėjau.
Kailas stabtelėjo ties įėjimu, Saulė nė akimirkai neatlipo nuo jo
šono, ir mostelėdamas galva parodė man eiti pirmai.
Sunkiai atsidususi pamažu įžengiau į daktaro valdas. Stengiausi
kalbėti kuo tyliau.
- Sveiki.
Gydytojos
- Čia tik aš,sielonešė sukrūpsėjo
- patikinau ją. ir vos girdimai aiktelėjo.
- Tai Klaja, - priminė Dokas.
SIELONEŠĖ • 625
Moteris jau buvo atsisėdusi, šalia įsitaisęs daktaras laikė ją už

rankos.
- Tai siela, - nerimastingai sušnibždėjo moteris.
- Taip, bet ji draugė.
Ji nepatikliai dirstelėjo mano pusėn.
- Dokai? Su manimi atėjo dar keli. Ar jie gali įeiti?
Daktaras klausiamai pažvelgė į moterį.
- Nebijokite, tai draugai. Jie gyvena čia su manimi. Nė vienas iš jų
niekada nepadarytų jums nieko bloga. Ar jie gali užeiti?
Moteris kiek padvejojo, tada įsitempusi linktelėjo.
- Gerai, - sukuštėjo.
bas,- -Tai
abuJanas,
vienas- po
pasakiau stumtelėdama
kito įžengė į kambarįjįirį atsistojo
priekį. - šalia
Džaredas,
manęs.Dže
-O
čia Kailas ir... hm, Saulė.
Pamatęs į kambarį {linguojantį Kailą su prie šono prisiklijavusia
Saule, daktaras išpūtė akis.
- Ar čia yra ir daugiau žmonių? - sušnibždėjo moteris.
Daktaras atsikrenkštė, kad išloštų laiko.
- Taip. Mūsų čia daug. Visi... hm, beveik visi žmonės, - pridūrė
stebeilydamas į Saulę.
- Tuoj ateis Trudė, - pasakiau daktarui. - Gal ji... - greitosiomis
žvilgtelėjau Saulės ir Kailo pusėn, - ...suras jai vietą, kur galėtų... pail
sėti? - pasakiau omeny turėdama atsigavusią gydytoją.
Daktaras supratingai linktelėjo vis dar išsproginęs akis.
- A... gerai.
- Kas ta Trudė? - pašnibždom paklausė atsigavusioji.
- Labai miela moteris. Ji tavimi pasirūpins.
- Ar ji žmogus, ar tokia kaip ji? - linktelėjo mano pusėn.
- Ji žmogus.
Regis, moteriai palengvėjo.
- A! - aiktelėjo
Atsisukusi Saulė kad
pamačiau, manjiuž nugaros.
spokso į kriogeninius konteinerius, sto
vinčius ant daktaro stalo, abiejų lempelės viršuje švytėjo blausiai rau
donai - juose gydytojų sielos. Po stalu ant žemės netvarkingai į krūvą
sumesti dar septyni konteineriai.
Saulės akyse vėl sutvisko ašaros ir ji įsikniaubė Kailui į krūtinę.
- Aš nenoriu išvykti! Noriu likti su tavimi, - maldavo šio didžiulio
vyro, kuriuo, regis, visiškai pasitikėjo.
- Žinau, Saule. Atleisk man.
Saulė neištvėrė ir ėmė gailiai raudoti.
Tankiai sumirksėjau, kad irgi nepravirkčiau. Priėjau prie jos ir pa
glosčiau juodas šilkines garbanas.
- Kailai, leisk man minutėlę su ja pasikalbėti, - sumurmėjau.
Jis susirūpinęs linktelėjo ir švelniai stumtelėjo merginą nuo savęs.
-- Nebijok,
Ne, ne, - -ėmė sriūbauti- ji.
pažadėjau, jis niekur nedings. Aš tik noriu tavęs kai
ko paklausti.
Kailas apsuko Saulę ir ji baugiai įsikibo į mane abiem rankomis.
Nusivedžiau ją į atokų urvo kampą, kuo toliau nuo bevardės moters.
Nenorėjau, kad nugirdusi mūsų pokalbio nuotrupas gydytojos sielone
šė dar labiau sutriktų ar išsigąstų. Kailas nusekė iš paskos neatsilikda-
mas nė per žingsnį. Atsisėdome ant žemės ir nusisukome į sieną.
- Po perkūnais! - sumurmėjo Kailas. - Išties negalvojau, kad viskas
taip pasisuks. Regis, įklimpau į tikrą mėšlą.
- Kur tują radai? Kaip pagrobei? - paklausiau. Mergina nesiklausė
mūsų pokalbio, tik garsiai kūkčiojo įsikniaubusi man į petį. - Kas atsi
tiko? Kodėl ji taip... keistai elgiasi?
- Iš pradžių ketinau vykti į Portlandą, bet paskui pamaniau, kad ji
galėtų būti Las Vegase, taigi patraukiau tenai. Džodė buvo labai prisiri
šusi prie savo mamos, o Doris gyveno Las Vegase. Na... aš stebėjau tave
ir Džaredą... ir tą vaiką... ir pagalvojau, kad gal ji grįžo pas tėvus net
nebūdama Džode. Ir neklydau. Visi jie gyveno tame pačiame sename
name: Doris, jos vyras Vorenas, tik dabar jie vadinosi kitais vardais,
gerai jų nenuklausiau,
ir Saulė nuėjo į senąjį ir Saulė.kambarį.
Džodės Namą stebėjau visą kol
Palaukiau, dieną,
visikol sutemo
sumigo, ir
įsmukau tenai. Pastvėriau Saulę, persimečiau per petį ir iššokau pro
S I E L O N E Š Ė • 627
- Ką nori sužinoti? - sumurmėjo Saulė.

- Ar ji... ar ji su tavimi? Ar girdi ją?
Saulė sušnirpštė ir pažvelgė į mane.
- Nesuprantu, apie ką kalbi.
- Ar kada nors galvoje girdėjai jos balsą? Jos mintis?
- Tu kalbi apie mano... kūną? Sielonešės mintis? Ji neturi minčių.
Dabar čia esu tik aš.
Lėtai linktelėjau.
- Ar tai blogai? - sušnibždėjo Kailas.
- Tiksliai nežinau. Bet manau, kad nieko gera.
Kailas sustingo.
-Ji Kiek laiko įtemptai
susiraukė praleidaimąstydama.
Žemėje, Saule?
- Kailai, kiek? Penkerius metus? Šešerius? Tu dingai prieš man grįž
tant namo.
- Šešerius, - burbtelėjo Kailas.
- O kiek tau metų? - kamantinėjau toliau.
- Dvidešimt septyneri.
Nustebau: jos smulkumas klaidino, atrodė visai jaunutė. Negalėjau
patikėti, kad ji net šešeriais metais vyresnė už Melani.
- Kokią tai turi reikšmę? - paklausė Kailas.
- Nesu tikra, bet... atrodo, kad kuo ilgiau žmogus pragyveno iki į
jį įkūnijant, tuo lengviau jis atsigauna. Spėju, kad tai priklauso nuo to,
kiek prisiminimų jis turi sukaupęs, kaip stipriai buvo prisirišęs prie
kitų žmonių, kiek laiko girdėjo vadinant save žmogišku vardu... bet
tiksliai nežinau.
- Ar dvidešimt septynerių metų pakaks? - nevilties slegiamu balsu
paklausė jis.
- Tikiuosi, tai sužinosime.
- Taip nesąžininga! - suaimanavo Saulė. - Kodėl tada tu pasilieki?
Kodėl
Mantauvėlgalima, o man
suspaudė ne?
gerklę.
- Sutinku, tai būtų nesąžininga. Bet aš nepasilieku, Saule. Aš irgi
turiu išvykti. Ir labai greitai. Galbūt mes iškeliausime kartu, - gal ji
pasijus laimingesnė manydama, kad išskrisiu pas delfinus drauge su
ja. O kai sužinos tiesą, jau turės kitą sielonešį, su kitais jausmais, ne-
siejančiais jos su šiuo žmogumi šalia manęs. Galbūt. Šiaip ar taip, tada
jau bus per vėlu ką nors pakeisti. - Aš irgi turiu palikti šį pasaulį, Saule,
kaip ir tu. Privalau grąžinti savo sielonešei jos kūną.
- Ką pasakei? - griežtas ir aštrus Jano balsas tarsi botagu perkirto
tylą.
56 SKYRIUS
AMŽINAI
Janas nužvelgė mus tris toks įtūžęs, kad Saulė sudrebėjo iš siaubo.
Keista buvo tai matyti - tarsi Janas su Kailu būtų susikeitę vietomis, tik
Jano veidas, net perkreiptas pykčio, išliko gražus.
- Janai, kas atsitiko? - suglumęs paklausė Kailas.
Janas košte košė mano vardą:
- Klaja, - suurzgė ir ištiesė ranką. Vos laikėsi jos nesugniaužęs.
„Ooo“, - nutęsė Melani.
Širdį suspaudė neviltis. Kad ir kaip atidėliojau atsisveikinimą su
Janu, supratau, jog tas laikas atėjo. Privalėjau tai padaryti. Negalėjau
išnykti kaip vagis tamsią naktį ir palikti šią naštą Melani.
Janas, pavargęs laukti, griebė man už rankos ir pastatė. Saulė, vis
dar prilipusi man prie peties, pakilo kartu. Įsiutęs Janas ėmė mane pur
tyti ir purtė tol, kol ji atsikabino.
- Kas tau darosi? - jau griežtai paklausė Kailas.
Janas atsivedėjo ir iš visų jėgų keliu smogė Kailui į veidą.
- Janai! - sušukau.
Kailas užsiėmė nosį delnu ir bandė stotis. Saulė nieko nelaukusi
puolė priešais jį ir užstojo smulkiu kūneliu. Kailas prarado pusiausvyrą
ir sudejavęs nuvirto ant grindinio.
- Eime, - suniurzgė Janas ir jėga nusitempė mane nė neatsisukdamas.
- Janai...
Jis šiurkščiai vilko mane tolyn neleisdamas nė žodžio ištarti. Gal ir
gerai, nes šią akimirką neišmaniau, ką galėčiau jam pasakyti.
Išsigandusių ligoninėje esančių žmonių veidai susiliejo į vieną ne

aiškią dėmę. Baiminausi, kad šiurkštus Jano elgesys neišgąsdintų be
vardės moters. Ji nebuvo pratusi prie įsiūčio ir prievartos.
Staiga Janas sustojo: kelią mums užtvėrė Džaredas.
- Janai, gal proto netekai? - sušuko piktai sukrėstas tokio vaizdo. -
Kaip su ja elgiesi?
- Tu žinojai? - subliuvo Janas jam į akis, paskui netikėtai stumte
lėjo mane link Džaredo ir stipriai supurtė už pečių. Užpakaly išgirdau
šniurkščioj ant. Janas visus pašiurpino.
- Ką darai? Tu ją skaudini!
- Ar žinojai, ką ji sumanė? - riaumojo Janas.
Džaredas minutę spoksojo į Janą ir jo išraiška darėsi vis neįskaito-
mesnė ir svetima. Jis neatsakė.
To Janui užteko.
Jo kumštis žaibiškai rėžė Džaredui į veidą, net nepastebėjau smūgio,
tik pajutau, kad Jano kūnas pasviro į priekį ir Džaredas svirduliuoda
mas nuskriejo į tamsų tunelį.
- Janai, liaukis, - maldavau jo.
- Tai tu liaukis, - suurzgė jis.
Ir nutempęs mane pro tunelio arką nuskubėjo į šiaurę. Žengė pla
čiai, turėjau mažne bėgti, kad neatsilikčiau.
- O’Ši! - pavymui atsklido Džaredo šauksmas.
- Tai aš ją skaudinu? - subliuvo Janas pro petį nelėtindamas žings
nio. - Aš? Tu veidmainiška kiaule!
Jam niekas neatsakė, už mūsų buvo tylu ir tamsu. Klupinėdama ris-
nojau į priekį.
Ilgais pirštais Janas nesunkiai apkabino mano ranką virš alkūnės ir
sugniaužė taip stipriai, kad ji užtirpo ir ėmė tvinkčioti.
Paklaikęs iš įsiūčio jis vis greitino žingsnį ir tempė mane iš paskos.
Aš nesusilaikiusi gailiai sudejavau.
Tai privertė jį atsipeikėti. Janas sustojo dusliai alsuodamas tamsoje.
- Janai, Janai, aš... - ir nutilau užsikirtusi. Prisiminus pykčio per
kreiptą jo veidą visi žodžiai išgaravo.
SIELONEŠĖ • 633
Janas šiurkščiai trūktelėjo mane į viršų, kojos sutabalavo ore ir pa

jutau, kad griūnu, bet jis spėjo laiku pagauti ir pakėlęs ant rankų ėmė
bėgti. Jo rankos, ką tik tokios grubios ir piktos, dabar meiliai glaudė
mane prie krūtinės.
Jis pralėkė didįjį urvą nekreipdamas dėmesio į nustebusius ir
atsargius žvilgsnius. Darže triūsę žmonės: Violeta, Džefris, En
dis, Peidžė, Aronas, Brandtas ir kiti, kurių veidų nespėjau įžiūrėti,
baugščiai nulydėjo mus akimis - per daug nesuprantamų ir paslap
tingų dalykų dabar vyko urvuose. Pamatę Janą pykčio sudarkytu
veidu, kaip žaibas skriejantį pro šalį su manimi ant rankų, jie aiškiai
sunerimo.
Po akimirkos
dviejų urvas liko
durų, saugančių už įmūsų.
įėjimą Janasmiegamąjį.
jo ir Kailo sustojo, kaiVienu
atsidūrėme
spyriuprie
nu
bloškęs raudonąsias duris, šios, skambiai trinktelėjo ant grindų, sviedė
mane ant čiužinio.
Pats liko stovėti, krūtinė kilnojosi nuo įtampos ir pykčio. Sekundei
nusisuko durų užremti. O tada įsistebeilijo į mane.
Atsidusau ir atsiklaupiau ištiesusi rankas delnais į viršų, tarsi tikė
damasi, kad štai juose atsiras burtų lazdelė, kad įvyks stebuklas ir aš
galėsiu duoti jam tai, ko jis trokšta, kad rasiu žodžius, nuraminsiančius
širdį. Tačiau mano delnai buvo tušti.
- Tu nepaliksi manęs, - jo ryškios akys dabar liepsnote liepsnojo,
svaidėsi mėlynais žaibais, dar nebuvau jų tokių mačiusi.
- Janai, - sušnibždėjau, - nejau nesupranti, kad... kad aš negaliu
pasilikti. Privalai mane suprasti.
- Ne! - sušuko jis.
Išsigandusi atšlijau, o tada jis negrabiai suklupo ant kelių, įkniaubė
galvą man į skreitą ir apkabino rankomis liemenį, su gaivališka jėga
spaudėsi prie manęs. Jo kūnas nevaldomai drebėjo, iš gerklės išsiveržė
kimus, trūkčiojantis verksmas.
nei -pyktis.
Ak, Janai, prašau,tavęs,
- Meldžiu liaukis, - maldavau. Jo kančia mane žudė labiau
neverk.
- Klaja, Klaja, - pro ašaras vapėjo skausmo palaužtu balsu.

- Janai, nesielvartauk taip, man plyšta širdis. Prašau. Man taip gaila,
atleisk man.
Aš irgi prapliupau raudoti tirtėdama jo glėbyje.
- Tu negali išeiti.
- Aš turiu. Taip reikia, - kūkčiojau.
Ir mes abu ilgai tylėdami liejome savo skausmą.
Jis liovėsi pirmas. Atsitiesė ir stipriai apglėbė mane. Palaukė, kol aš
irgi apsiraminsiu ir galėsiu kalbėti.
- Atleisk, - sušnibždėjo jis. - Aš tave išgąsdinau.
- Ne, ne. Tai tu man atleisk. Turėjau iškart tau paaiškinti, o ne lauk
ti, kol susiprotėsi. Aš... tiesiog negalėjau... Nenorėjau tau sakyti, ne
norėjau tavęstikra
elgiausi kaip įskaudinti, nes... nes tada pati būčiau kentėjusi. Atleisk,
savanaudė.
- Mums reikia apie tai pasikalbėti, Klaja. Aš to taip nepaliksiu. Tik
ne tokia pabaiga, ne.
- Tai jau nuspręsta.
Jis papurtė galvą ir sugriežė dantimis.
- Kada? Kada tai sugalvojai?
- Kai sugavo ieškotoją, - prisipažinau tyliai.
Jis linktelėjo, regis, ir taip žinojo atsakymą.
- Ir pamanei, kad mainais už jos gyvybę turi atskleisti savo di
džiąją paslaptį. Bet tai nereiškia, kad turi kažkur išvykti. Vien dėl to,
kad Dokas dabar žino, kaip... Bet tai nieko nereiškia. Jei bent trumpai
būčiau susivokęs, kuo tai baigsis, nebūčiau leidęs tau parodyti, kaip
tai daroma. Niekas negali priversti tavęs gultis ant prakeikto operaci
nio stalo! Tegul tik pabando tave paliesti! Prisiekiu, sulaužysiu Dokui
rankas!
- Janai, prašau...
- Jie tavęs neprivers, Klaja! Girdi mane? - jis vėl ėmė šaukti.
- Janai, niekas manęs neverčia. Daktarui parodžiau, kaip atskirti,
visai ne tiesiog
do, aš... dėl to, kad išgelbėčiau
aš greičiau ieškotoją, - sušnibždėjau.
apsisprendžiau. Janai, tai darau- dėl
Kai Melani.
ji atsira
Jo šnervės suvirpėjo.

- Ji uždaryta manyje kaip spąstuose, ar gali tai suprasti? Kaip ka

lėjime, dar blogiau, nemoku net apsakyti. Ji tarsi šmėkla. O aš galiu ją
išlaisvinti. Galiu grąžinti jai pačią save.
- Klaja, bet tu irgi nusipelnai gyvenimo. Prašau, pasilik.
- Janai, aš ją myliu.
Jis užsimerkė. Blyškios lūpos pasidarė dar baltesnės, kaip negyvėlio.
- O aš myliu tave, - sušnibždėjo jis. - Ar tai nieko nereiškia?
- Reiškia. Labai daug. Nejau nesupranti? Dėl to kuo greičiau viskas...
Jis atsimerkė ir plačiai išsprogino akis.
- Nejau mano meilė tau tokia nepakeliama? Ar dėl to nusprendei...
Klaja, aš tylėsiu, tikrai, daugiau apie tai nekalbėsiu. Gali būti su Džare-
du, -jei
Ne,to Janai!
trokšti.- ir
Tikabiem
pasilik. Pasilik,suėmiau
rankomis meldžiujotavęs.
veidą. Jaučiau, koks jis
įsitempęs. - Ne. Aš... aš irgi tave myliu. Aš, mažytis sidabrinis kirminas
jos galvoje. Bet... tik ne šis kūnas. Būdama šiame kūne niekada negalė
siu tavęs mylėti. Mano širdis plyšta pusiau. Aš to nepakelsiu.
Aš dar būčiau pajėgusi tai ištverti. Bet negalėjau matyti, kaip dėl
mano kūno bejėgiškumo kenčia jis. Tai buvo ne mano jėgoms.
Jis užsimerkė. Tankios, juodos blakstienos blizgėjo nuo ašarų.
„Ak, - atsiduso Melani. - Daryk, ką privalai. Aš... aš netrukdysiu.
Išeisiu kur nors... į kitą kambarį", - sausai pridūrė ji.
„Ačiū."
Apsivijau Janui kaklą ir lenkiau tol, kol mano lūpos susilietė su jo.
Jis tvirtai apglėbė mane, priglaudė prie krūtinės ir mūsų lūpos susi
liejo bučinyje. Tą akimirką atrodė, kad šitas bučinys niekada nesibaigs,
kad stovėsime taip amžinai gerdami vienas kito meilę ir niekada nesi
skirsime. Pajutau ašarų skonį - mūsų abiejų.
Kažkas pradėjo keistis.
Kai Melani kūną liesdavo Džaredas, tai buvo panašu į gaisrą, neval
domą liepsną, besiritančią išdžiūvusia dykuma, išdeginančią viską, kas
pasitaiko kelyje.
Jano prisilietimai sukėlė visai kitokių jausmų, nes Melani kūnas ne
mylėjo jo taip kaip aš. Jano aistra buvo lėtesnė ir švelnesnė, tarsi po
Žemės pluta tekėtų išsilydžiusi magma. Per daug giliai, kad pajustum
jos kaitrą, bet toje iš pažiūros ramioje tėkmėje slypėjo nenumaldoma
jėga, pakeičianti pačius planetos pamatus.
Mano kūnas stojo tarp mūsų tarsi rūko siena, bet užtektinai skaidri,
kad galėčiau ją permatyti kiaurai, kad suvokčiau, kas vyksta.
Tas bučinys pakeitė mane, ne ją. Tarsi pačioje Žemės šerdyje siau
čianti žaizdro ugnis būtų išlydžiusi mano vidų, o Janas tuo ilgu, neper
traukiamu bučiniu, lyg auksarankis kalvis tik būtų užbaigęs šį kūrinį ir
naują mano esybę, nenugludintą, dar karštą ir šnypščiančią, įmetęs į
šaltą vandenį, kur ji užsigrūdino ir tapo tvirtesnė už plieną.
Aš vėl pravirkau deginančiomis ašaromis, nes supratau, jog šis bu
činys negrįžtamai pakeitė ir jį, vyrą, tokį švelnų, kad galėjo būti siela, ir
kartu tokį tvirtą, koks gali būti tik žmogus.
Janas užspaudė lūpomis man vokus, bet buvo per vėlu. Viskas baigta.
- Neverk, Klaja. Neverk. Tu lieki su manimi.
- Aštuoni gyvenimai, - šnibždėjau prigludusi jam prie skruosto. -
Aštuoni išbaigti gyvenimai ir per tą laiką neradau nieko, dėl ko būtų
vertėję pasilikti planetoje, nė vieno, paskui ką būčiau sekusi, kad ir kur
jis eitų. Aš taip ir neradau savo išrinktojo. Kodėl dabar? Kodėl tu? Tu
net ne siela. Kaip man tave mylėti?
- Keista ta Visata, - sumurmėjo jis.
- Bet tai nesąžininga, - pasiskundžiau kaip aidas atkartodama Sau
lės žodžius. Ir tai išties buvo neteisinga: pagaliau suradau savo vienin
telę meilę ir jau turiu ją palikti? Todėl, kad taip pat stipriai pamilau
Melani ir kad dėl to mano kūnas ir siela negali susitaikyti?
Kodėl Janas turi taip kentėti? Jis nusipelnė būti laimingas labiau nei
bet kuris kitas. O aš pasmerkiau jį kančioms ir tai man atrodė neišpa
sakytai nedora, neteisinga, net... nenormalu. Kodėl jį?
- Aš tave myliu, - sušnibždėjau.
- Nekalbėk taip tarsi atsisveikintum amžinai.
Taip ir buvo.
- Aš, siela, vardu Klajoklė, myliu tave, žmogau Janai. Ir tai niekada
nepasikeis, kad ir kas būčiau, - atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose
SIELONEŠĖ • 637
nebūtų melo. - Nesvarbu, kas būčiau: delfinas, lokys ar gėlė. Visada
mylėsiu tik tave ir prisiminsiu tik tave, kol gyva būsiu. Tu mano išrink
tasis, mano vienintelė meilė.
Įtampa persidavė jo rankoms - vėl stipriai ir grubiai suspaudė mane
glėbyje. Vos galėjau kvėpuoti.
- Tu daugiau niekur neklajosi. Tu pasilieki čia.
- Janai...
Jo balsas vėl tapo sausas - ne piktas, ne, veikiau dalykiškas. Jis ėmė
mane įkalbinėti.
- Ne tik dėl manęs. Esi šios bendruomenės dalis ir niekas negali
tavęs išvaryti, kol visi to neapsvarstysime. Tu per daug svarbi mums vi
siems - netniekas
- Janai, tiems, manęs
kurie niekada
nevaro. to nepripažins. Tu mums reikalinga.
- Net jei tas kažkas esi tu pati, Klajokle.
Jis vėl mane pabučiavo - šiurkščiau ir nekantriau, dabar jo lūpas
valdė sukilęs pyktis. Paskui sugniaužęs plaukus atitraukė mano veidą
nuo savęs.
- Malonu ar ne? - pareikalavo atsakymo.
- Malonu.
- Taip ir maniau, - suurzgė jis.
Ir vėl įsisiurbė man į lūpas. Rankos susiveržė kaip branktas, vos ne
triuškindamos šonkaulius, jo burna vis nirčiau spaudėsi prie mano ir
degino įsišėlusią aistra. Man trūko oro, protas atsisakė klausyti, gerte
gėriau kiekvieną jo atodūsį, vis labiau svaigau iš malonumo. Paskui jo
gniaužtai atsilaisvino, lūpos nuslydo prie ausies.
- Eime.
- Kur? Kur eime? - man buvo aiškiau nei aišku, kad neturiu kur eiti.
Bet galvoje kažkodėl šmėstelėjo išdavikiška viltis ir širdis ėmė plakti
tankiau - o jei vis dėlto yra kur eiti? Bet kur, kad tik su Janu. Savo Janu.
Jis priklausė tik man, kaip niekada nepriklausys Džaredas. Lygiai kaip
šis kūnas niekada

- Klaja, nepriklausys
neaitrink Janui.
man širdies. Aš jau ir taip prie išprotėjimo ri
bos, - pasakė Janas stodamasis ir pastatydamas mane.
- Kur? - neatlyžau.
- Tu eisi rytiniu tuneliu, pro lauką, ir iki pat galo.
- Į žaidimų kambarį?
- Taip. O tada lauksi ten, kol aš surinksiu visus kitus.
- Kam? - negi kuoktelėjo? Nori pažaisti? Kad panaikintų įtampą?
- Nes tai reikia apsvarstyti. Aš šaukiu tribunolą, Klajokle, ir tu pa
klusi jo sprendimui.
57 SKYRIUS
UŽBAIGIMAS
Šįkart tribunolas buvo visai negausus, ne taip kaip anąkart, kai

sprendėsi Kailo likimas. Janas atsivedė Džebą, daktarą ir Džaredą.
Džeimio, aišku, nebuvo. Janui nereikėjo aiškinti, kad vaikui ne vieta
tokiuose susirinkimuose.
Gerai. Tegul su juo už mane atsisveikina Melani. Nebūčiau įstengu
si jam to pasakyti, tik ne Džeimiui. Tegul pasirodysiu kaip bailė, man
vis vien. Tai ne mano jėgoms.
Tik viena melsva lempelė, vienas blausus ratas ant akmeninės aslos.
Susėdome jo pakraštyje, ties tamsos ir šviesos riba. Vienoje rato pusėje -
aš, keturi vyrai - kitoje. Džebas net atsitempė šautuvą, tarsi koks teisėjas
plaktuką, lyg ginklas mūsų mažyčiam teismui priduotų svarumo.
Užuodusi sieros kvapą vėl prisiminiau skausmingas gedulo dienas.
Kai kurių žemiškų prisiminimų tikrai nesigailėsiu.
- Kaip ji? - skubiai paklausiau daktaro prieš jiems įsitaisant savo
vietose. Šis teismas man atrodė tik tuščias laiko gaišimas. Juk man jo
liko tiek nedaug. Dabar man rūpėjo kur kas svarbesni dalykai.
- Kuri? - pasitikslino nuvargusiu balsu.
Kelias sekundes spoksojau į jį ir mano akys išsiplėtė.
- Atskyrėte Saulę? Jau?
- Kailas nusprendė. Sakė, per žiauru tempti laiką, kai ji taip kanki
nasi. Ji atrodė tokia... nelaiminga.
- Taip norėjau su ja atsisveikinti, - sumurmėjau sau. - Ir palinkėti
geros kloties. Kaip Džodė?
640 • ST EPH ENI E MEYER

išgyventi, ji gyvybiškai svarbi mums visiems - mūsų bendruomenei,

galų gale žmonijai. Dėl tokio tikslo galima paaukoti vieną žmogų.
„Jis teisus."
„Niekas tavęs neklausia."
Prabilo Džaredas:
- Klaja, ką sako Mel?
„Cha", - nusikvatojo ji.
Pažvelgiau Džaredui į akis ir atsitiko keisčiausias dalykas. Visos
mano dvejonės, svarstymai ir neryžtingumas ėmė tirpti, trauktis, kol
teliko mažytis gumulėlis atokiausioje kūno kertelėje, kurią fiziškai už
ėmiau aš pati. Visas kūnas veržėsi prie Džaredo su ta beprotiška jėga,
tuo
čia. karštligišku alkiu, kurį pajutau
Šis kūnas nepriklausė nei man,nuo
neipirmos
Melanisekundės voskai
- nuo tada, išvydau
Džarejį
das pareiškė į jį savo teises.
Mums abiem čia nebuvo vietos.
- Melani nori, kad grąžinčiau jai kūną. Ji trokšta atgauti savo pra
rastą gyvenimą.
„Melagė. Pasakyk jiems tiesą."
„Ne."
- Melagė, - pakartojo Janas. - Mačiau, kad ginčijaisi su ja. Laži-
nuosi, ji stojo mano pusėn. Melani geras žmogus. Ji supranta, kokia tu
mums reikalinga.
- Melani žino viską, ką žinau aš. Ji padės jums. Ir gydytojos kūnas.
Ta moteris žino daugiau, nei kada nors žinojau aš. Jėigu jos padės, jums
viskas bus gerai. Juk tiek laiko puikiai apsiėjote ir bė mahęs - išgyven
site ir toliau. \
Džebas garsiai, kone išstumdamas orą, atsiduso ir susiraukė.
- Klaja, aš nežinau. Janas teisus.
Rūsčiai nužvelgiau senąjį vyrą, akies krašteliu mačiau, kad Džare
das irgi gręžia jį nuožmiu žvilgsniu. Nusisukau, kad nematyčiau tos
kryžminės
Jis pakėlėdvikovos, ir niūriai
į mane akis ir veidasdėbtelėjau į daktarą.
net pajuodo nuo skausmo, suprato, kad
primenu jam duotą žodį. Jis pažadėjo. Ir šitas teismas nieko nepakeis.
6 42 • S T E P H E N I E MEYER
Janas įbedė akis į Džaredą - jis nepastebėjo, kad mes su daktaru

susižvalgėme.
- Džebai, - šoko piestu Džaredas, - čia gali būti tik vienas sprendi
mas, ir tu jį žinai.
- Taip manai, vaike? O man atrodo, kad jų galybė.
- Bet tai Melani kūnas!
- Ir Klajos.
Džaredas žagtelėjo išgirdęs tokį atsakymą, bet neketino pasiduoti.
- Tu negali palikti Mel uždarytos savo kūne kaip spąstuose - tai
tolygu žmogžudystei, Džebai.
Janas palinko pirmyn, šviesos rate pamačiau, kad jo veidą vėl iš
kreipė
- O įtūžis.
kas bus su Klaja, Džaredai, jei tu susigrąžinsi Melani!? Ar pa
galvojai? O su mumis visais!
- Nė velnio tau nerūpi visi kiti! Tu nori išsaugoti sau Klają! Bet ko
kia kaina - net paaukodamas Melani! Į visus kitus tau nusispjaut!
- O tu dėl Melani nori paaukoti Klają! Tau irgi nusispjaut į viską! Tai
gi lygu, vienas prieš vieną! Vadinasi, turime žiūrėti, kas geriau visiems!
- Ne! Reikia galvoti apie tai, ko nori Melani! Tai jos kūnas!
Abu šaukdami vis linko į priekį, kol beveik atsistojo, kumščiai dre
bėjo, veidai išraudo iš pykčio.
- Atveskit, vaikinai! Nusiraminkit pagaliau! - įsakmiai riktelėjo
Džebas. - Tai tribunolas, todėl pasistenkite išlikti ramūs ir neprarasti
sveiko proto. Turime apsvarstyti visas galimybes.
- Džebai... - žiojosi Džaredas.
- Užsičiaupk! - subliuvo Džebas. Paskui kokią minutę susimąstęs
kramtė lūpą. - Gerai. Štai kaip viskas atrodo man. Klaja teisi...
Janas pašoko.
- Palauk! Sėskis. Leisk baigti.
Džebas palaukė, kol Janas nenoriai klestelėjo į vietą, nuo įtampos
jam- ant kaklo
Klaja ryškiai
teisi, išsišovėDžebas.
- pakartojo sausgyslės.
- Mel reikia grąžinti kūną. Bety -
skubiai pridūrė pamatęs, kad Janas vėl buvo bešokąs nuo žemės, - dėl
SIELONEŠĖ • 643
kitko aš nesutinku. Klaja, manau, kad tu mums reikalinga. Mirtinai

reikalinga. Mūsų ieško, o su ieškotojais gali pasikalbėti tik tu. Nė vienas
iš mūsų negalime to padaryti. Tu gelbsti gyvybes. Pirmiausia aš priva
lau galvoti apie savo šeimą.
- Tada rasime jai kitą kūną, - pro dantis iškošė Džaredas. - Aiškiau
ir būti negali.
Daktaro veidas pragiedrėjo. Balti, vikšriški Džebo antakiai irgi pa
kilo kone iki plaukų linijos. Janas išplėtė akis ir tvirtai suspaudė lūpas.
Dėbsojo į mane svarstydamas...
- Ne! Ne! - kaip pamišusi ėmiau purtyti galvą.
- Kodėl, Klaja? Kodėl ne? - paklausė Džebas. - Man tai atrodo visai
nebloga mintis.
Nurijau seiles ir giliai įkvėpiau, kad neimčiau isteriškai rėkti.
- Džebai, paklausyk manęs atidžiai. Aš pavargau būti parazitu. Su
pranti? Aš nenoriu persikelti į kitą kūną ir vėl pradėti viską iš naujo. Ar
nori, kad amžinai kankinčiausi atiminėdama vieną gyvybę po kitos?
Kad vėl graužčiausi, jog štai dar kažkas manęs nekenčia? Aš jau nebesu
ta ankstesnė siela, vargu ar išvis esu siela - per daug myliu jus, žmones.
Žiaurias, negailestingas būtybes. Suprantu, kad man čia ne vieta, ir tai
mane gniuždo.
Dar kartą įkvėpiau ir prakalbau jau pro ašaras, kurios nesiliauda-
mos tekėjo skruostais.
- O jei kas nors nepavyks? Jei perkelsite mane į kitą kūną, atimsite
dar vieną gyvybę ir kas nors pasisuks ne taip? Jei mano kūnas nuvilios
mane prie kitos meilės? Atgal pas sielas? Jei daugiau negalėsite manimi
pasitikėti? Jei tas kitas kūnas taip pakeis mane, kad jus išduosiu? Aš
nenoriu užtraukti jums pavojaus!
Pirma dalis buvo gryna, nenudailinta tiesa, o viskas, ką pasakiau to
liau, - vien melas. Vyliausi, kad jie to nepastebės. Nes į pabaigą vapėjau
beveik nesuprantamai, pavienės ašaros virto gailia rauda. Aš niekada
jų neišduočiau
kiekvieną - šiekūnelio
mažyčio žmonėsląstelę.
pavertė manejeivisai
Tačiau kita mintį,
pakišiu būtybe,kadpakeitė
galiu
kelti jiems grėsmę... Gal jie leis man išeiti.
Ir mano melas suveikė - pastebėjau, kaip Džaredas su Džebu nera

miai susižvalgė. Jie nepagalvojo, kad galiu tapti nepatikima ir užtraukti
jiems pavojų. Janas prisislinko prie manęs ir stipriai apkabino. Įkniaubiau
veidą jam į krūtinę ir daviau valią ašaroms, net jo marškinėliai sušlapo.
- Viskas gerai, mieloji. Tau nereikės tapti kuo nors kitu. Niekas ne
pasikeis.
- Palauk, Klaja, - pasakė Džebas ir išmintingos jo akys aštriai žyb
telėjo. - Sakei, kad nori išvykti į kitą planetą. Kaip tavo išvykimas visa
tai išspręs? Juk ten būsi toks pat parazitas, vaike.
Janas, išgirdęs tą įžeidžiamą žodį, krūptelėjo.
Aš irgi sudrebėjau, nes Džebas kaip visada buvo genialiai įžvalgus.
Jie laukė
mą, kurioatsakymo,
jie niekadavisi, išskyrus
neišgirs. daktarą,
Bent nes jį lūpų.
jau iš mano ir taip žinojo. Atsaky
Atsargiai rinkau žodžius, kad tik juose nebūtų melo.
- Ten viskas kitaip, Džebai, ten nėra jokio pasipriešinimo. Ir pa
tys sielonešiai labai skiriasi. Jų individualybės ne taip ryškiai išreikš
tos kaip žmonių, jie neišgyvena tokių karštų jausmų. Iki šiol niekada
nesijaučiau atimanti kam nors gyvybę. Bent jau ne taip kaip čia. Ten
nebus kam manęs nekęsti. O aš būsiu toli ir negalėsiu jums pakenkti.
Jūs liksite saugesni...
Paskutinis sakinys labiau priminė melą nei tiesą, todėl skubiai pri-
kandau liežuvį.
Džebas įdėmiai tyrinėjo mano veidą. Neištvėrusi nuleidau galvą.
Kad ir kaip stengiausi nežiūrėti daktarui į akis, nesusilaikiusi grei
tosiomis žvilgtelėjau, nes norėjau įsitikinti, jog jis suprato. Skausmo
sklidinos Doko akys buvo įbestos į mane, vadinasi, jam po senovei vis
kas aišku.
Paskubom nuleidau galvą, bet pro mane nepraslydo, kad Džare
das įdėmiai spitrija į Doką. Ar jis pastebėjo mūsų suokalbišką susi
žvalgymą?
Džebas atsiduso.
- Tai bent mįslių mįslė... - nutęsė dėdulė, net persimainė veidas,
taip įtemptai mąstė.
SIELONEŠĖ • 645
- Džebai... - kartu pradėjo Janas su Džaredu, bet abu nutilo ir tūž

mingai susižvalgė.
Tai tik tuščias laiko gaišimas. Kai teturėjau suskaičiuotas valandas.
Tik kelias brangias valandas, dabar tai supratau visiškai aiškiai.
- Džebai, - ištariau švelniai ir tyliai, balsą beveik užgožė upelio
čiurlenimas. Visi atsisuko į mane. - Niekas mūsų neverčia nuspręsti
tiesiog dabar. Daktarui reikia patikrinti, kaip ten Džodė, aš irgi norė
čiau ją pamatyti. Be to, visą dieną nė kąsnio burnoje neturėjau. Nėra ko
taip skubėti. Galime pasikalbėti rytoj. Turime marias laiko gerai viską
apgalvoti.
Melas. Pastebės jie tai ar ne?
- Gera Žinoma,
pertrauką. mintis, Klaja. Manau, kad
eik, pavalgyk. mums visiems
Pasikalbėsime rytoj.reikia
Rytaspadaryti
gudres
nis už vakarą.
Kalbėdama su daktaru stengiausi jokiu būdu nepažvelgti jam j akis.
- Kai pavalgysiu, Dokai, ateisiu padėti tau su Džode. Pasimatysime
vėliau.
- Gerai, - prislėgtu balsu sutiko daktaras.
Susiraukiau išgirdusi, kad suvirpėjo jo balsas. Nejau nesugeba dorai
sumeluoti? Juk jis žmogus!
- Išalkai? - sumurmėjo Janas. Linktelėjau ir jis stipriai suspaudė
man ranką. Supratau, kad nuo šiol jos nepaleis nė sekundei. Bet aš ne
sijaudinau. Jis kietai miegojo, visai kaip Džeimis.
Išeidama iš tamsiojo kambario jaučiau į nugarą įbestas kažkieno
akis, tik nesupratau kieno.
Man teliko sutvarkyti vos kelis reikalus. Tiksliau, tris. Tris paskuti
nius neužbaigtus reikalus.
Pirmiausia turiu pavalgyti.
Tegul prabudusi Melani nejaučia alkio. Nuo tada, kai ėmiau važinėti
į reidus, valgėme nepalyginamai skaniau. Dabar, žinodami, kad nerei
kės Jano
springti vien rupia
paprašiau duona,
atnešti manvisi su malonumu
maisto, traukdavo buvusiame
o pati pasislėpiau į virtuvę.
kukurūzų lauke, kur dabar stiebėsi pusaugiai kviečiai. Kad nesukelčiau
Janui įtarimo, turėjau pasakyti tiesą: aš vengiau susitikti Džeimį. Ne

norėjau jo skaudinti. Berniukui bus sunkiau visa tai iškęsti nei Janui ar
Džaredui, nes jam netektis bus dviguba - jis mus abi mylėjo.
Janas neprieštaravo. Pavalgėme tylėdami. Visą tą laiką jis nepaleido
manęs iš glėbio.
Tada turėjau pasimatyti su Saule ir Džode.
Maniau ant daktaro stalo rasianti tris švytinčius kriogeninius
konteinerius, bet nustebau pamačiusi tik du - su gydytojų sielomis.
Daktaras su Kailu stovėjo palinkę virš lovos, kurioje gulėjo nejudrus
Džodės kūnas. Nuskubėjau prie jų nekantraudama sužinoti, kur Sau
lė, ir tik tada pamačiau, kad viena ranka Kailas laiko apglėbęs kon
teinerį.
- Elkis su ja švelniai, - sumurmėjau.
Daktaras laikė suėmęs Džodei už riešo ir skaičiavo pulsą. Išgirdęs
mano balsą tvirtai sučiaupė lūpas: supratau, kad pametė skaičių, nes
tyliai murmėdamas sau po nosimi pradėjo iš naujo.
- Taip, Dokas man pasakė, - atsiliepė Kailas neatitraukdamas žvilgs
nio nuo Džodės. Po jo akimis pastebėjau brinkstant mėlynes. Kažin, ar
Kailo nosis vėl sulaužyta? - Aš labai atsargus. Nenorėjau... ten palikti
jos vienos. Ji buvo tokia liūdna ir... miela.
- Ji apsidžiaugtų, jei tik galėtų suvokti.
Jis linktelėjo neatitraukdamas akių nuo Džodės.
- Ar aš galiu ką dėl jos padaryti? Kuo nors padėti? - paklausė jis.
- Kalbėk su ja, kuo dažniau tark jos vardą, papasakok jai ką nors iš
praėjusio gyvenimo. Šnekėk ir apie Saulę. Tai padėjo atsigauti gydyto
jos sielonešei.
- Mendei, - pataisė daktaras. - Ji sakė, kad jos vardas labai panašus,
nors ne visai toks.
- Mendė, - pakartojau aš. Šito vardo man visai nebūtina įsimin
ti. - Kur ji?
- Su Trude. Gerai, kad pakvietei kaip tik ją. Manau, ji nusivedė ją

miegoti.
- Puiku. Vadinasi, dėl Mendės nėra ko nerimauti.
SIELONEŠĖ • 647
- Tikiuosi, - daktaras šyptelėjo, bet jo veidas nepragiedrėjo. - Turiu
jai krūvą klausimų.
Žiūrėjau į smulkutę merginą negalėdama patikėti, kad ji vyresnė už
mano kūną. Jos veidas buvo tuščias ir negyvas. Mane tai kiek išgąsdi
no - su Saule viduje jis švietė gyvybe. Ar Mel...
„Aš vis dar čia.“
„Žinau. Tau viskas bus gerai."
„Kaip Leisei?“ - ji krūptelėjo, aš irgi.
„Mel, tu niekada nebūsi panaši į Leisę.“
Paglosčiau Džodei ranką. Ji tokia panaši į Leisę: smulkutė, tamsaus
gymio, juodaplaukė. Abi galėtų būti seserys - beveik: mielas, blankus
Džodės
Kailasveidelis niekada
tylėdamas laikėneatrodys toks atstumiantis.
ją už rankos.
- Štai taip, Kailai, - ir vėl švelniai perbraukiau merginai per ran
ką. - Džode, Džode, ar girdi mane? Kailas tavęs laukia, Džode. Pabusk.
Ar žinai, kaip jis rizikavo, kad surastų tave ir atsivežtų čia? Kaip visus
jsiutino? Dar ir dabar jiems niežti rankos jį prilupti.
Ir šelmiškai vyptelėjau žaliūkui Kailui. Jo lūpų kampučiai suvirpėjo,
bet vyras nepakėlė į mane akių.
- Tik kažin, ar tau tai naujiena, - pridūrė šalia stovintis Janas. - Vis
kas po senovei, ar ne Džode? Argi kada buvo kitaip? Džiaugiuosi tave
matydamas, brangioji. Nors tu tikriausiai nelabai. Veikiausiai galvoji,
kaip gerai gyvenai tuos metus nematydama šito kvailio.
Kol Janas neprabilo, Kailas nepastebėjo brolio, stipriai įsikirtusio
man į ranką.
- Džode, prisimeni Janą? Nevykėlis kokių reta, nuolat tąsydavosi iš
paskos veltui bandydamas mane mėgdžioti. Ir vis dar bando. Klausyk,
Janai, - pridūrė jis neatplėšdamas nuo Džodės akių, - daugiau nieko
nenori man pasakyti?
- Tai kad jau viską pasakiau.
-- Ilgai
Gal bent atsiprašysi?
laukęs dar palauk.
- Ar gali patikėti, Džode, kad jis spyrė man į veidą? Už nieką!
- Kažin kuriam čia reikėtų atsiprašinėti, kaip manai, Džode?

Buvo smagu klausytis, kaip jie erzinasi. Šalia Džodės abu nedrįso
rimtai bartis, tik šiaip galando liežuvius - nepiktai, net juokingai. Aš
jau būčiau pabudusi, būčiau pradėjusi šypsotis...
- Šaunuolis, Kailai, tu viską darai teisingai. Nesustok, - sumurmė
jau jam į ausį. - Ji tuoj atsigaus, pamatysi.
Labai norėjau susipažinti su Džode, pamatyti, kokia ji iš tikrųjų.
Dabar jos veide man vis šmėžavo Saulės išraiškos.
Įdomu, kaip urvų žmonės pirmąkart sutiks Melani? Ar priims ją
kaip anksčiau, tarsi nieko nebūtų nutikę? Ar jie suvoks, kad manęs
nėra, ar Melani paprasčiausiai niekuo nesiskirs nuo manęs?
O gal ji jiems pasirodys visai kitokia. Ir jiems reikės iš naujo prie jos
priprasti? Arba Melani iškart taps jiems sava, kokia aš niekada nebu
vau. Įsivaizdavau ją draugiškų žmonių būryje - lyg ten būčiau aš pati.
Su Laisvūnu ant rankų, apsuptą svetingų, besišypsančių veidų, tarp
žmonių, kurie taip ir nesugebėjo įsileisti manęs į savo širdį.
Kodėl apie tai pagalvojus akyse ėmė tvenktis ašaros? Nejau aš jiems
tiek mažai reiškiau?
„Ne, - patikino mane Melani. - Jie ilgėsis tavęs, tuo neabejoju. Visi
geriausi žmonės liūdės tave praradę."
Kalbėjo taip, tarsi būtų galutinai susitaikiusi su mano sprendimu.
„Nė velnio aš nesusitaikiau, - suniurzgė Melani. - Tik nematau
kito kelio, kaip tave sustabdyti. Jaučiu, kad viskas greitai baigsis, ir
mane tai gąsdina. Keista, ar ne? Aš visiškai sutrikusi, aš siaubingai
to bijau."
„Vadinasi, mes ab; išgyvename tą patį."
- Klaja? - kreipėsi Kailas.
- Taip, Kailai.
- Atleisk man.
- Mm... dėl ko.
- Dėl to, kad norėjau tave nužudyti, - tiesiai šviesiai išklojo. - Da
bar supratau, kad buvau neteisus.
Janas buvo pritrenktas.
SIELONEŠĖ • 649
- Oi, laikykit mane, - sustenėjo jis. - Dokai, ar neturi kartais po

ranka diktofono?
- Taigi kad ne, Janai, pats gailiuosi.
Janas papurtė galvą.
- Šią akimirką reikia įamžinti. Negalvojau, kad išgyvensiu iki die
nos, kai Kailas O’Ši pripažins esąs neteisus. Nagi, Džode. Kelkis, o tai
praleisi tokį įvykį.
- Džode, mažute, nejau neapginsi manęs. Pasakyk tam asilui, kad
iki šiol visada buvau teisus, —ir jis sukikeno.
Kaip miela. Tikrai apsidžiaugiau sužinojusi, kad prieš išnykdama
užsitarnavau Kailo palankumą. Tikrai to nesitikėjau.
grįšDaugiau
Džodė armanne, čia nebuvo komano
tai nepakeis veikti. Nėra prasmės tempti laiką. Su
apsisprendimo.
Laikas pereiti prie trečio, paskutinio, dalyko. Ir tam turėjau su
meluoti.
Žengiau žingsnį atgal ir giliai įkvėpusi pasirąžiau.
- Janai, aš taip pavargau, virstu iš kojų, - pasakiau.
Tik ar melavau? Balsas skambėjo nuoširdžiai. Paskutinė mano die
na išties buvo ilga. Prisiminiau, kad visą naktį nesumerkiau akių. Grį
žus iš reido taip ir neteko pamiegoti, tad turėjau jaustis išsekusi.
- Kur jau ten, - linktelėjo Janas. - Juk visą naktį prasėdėjai su gydy...
Mendės kūnu.
- Taip, - nusižiovavau.
- Labos nakties, Dokai, - šyptelėjo Janas stumdamas mane link iš
ėjimo. - Sėkmės, Kailai. Ryte pasirodysim.
- Labanakt, Kailai, - sumurmėjau. - Iki, Dokai.
Daktaras suskersakiavo į mane, bet niekas to nepastebėjo: Janas
stovėjo nugara į jį, o Kailas neatitraukė akių nuo Džodės. Atsisukusi
nusmelkiau Doką tvirtu žvilgsniu, kad neliktų jokių abejonių.
Janas žingsniavo šalia juodu tuneliu nepratardamas nė žodžio.
Džiaugiausi,
viduje siautė kad dabar
audra, jismintys
mano nenusiteikęs
jaukėsikalbėti. Negalėčiau susitelkti:
ir pynėsi.
Baigta. Visi mano reikalai sutvarkyti. Tereikėjo išsilaikyti dar valan

dėlę ir pasistengti neužmigti. Kad ir kaip buvau nuvargusi, tikėjau, jog

išlauksiu. Širdis plakė taip smarkiai, lyg iš vidaus kas kumščiu daužytų
šonkaulius.
Nėra ko gaišti. Teįvyksta tai šią naktį. Ir Mel viską puikiai suprato.
Pamačiusi šiandienę Jano reakciją suvokiau, kad delsti negalima. Kuo
ilgiau čia užsibusiu, tuo daugiau bus kančių, ašarų ir nesutarimų. Jei
delsiu dar, aš ar kas kitas galime išsiduoti, ir Džeimis supras tiesą. Tegul
jam viską paaiškina Melani, vėliau, kai nebebus galima ką nors pakeis
ti. Taip bus geriausia.
„Labai ačiū", - išgirdau galvojant Melani, iškvėpė žodžius vienu sy
kiu. Nors bandė įgelti, baimė užgožė sarkazmą.
„Atleisk.
„Kaip galiu Tikiuosi, tu mane
nepalaikyti, palaikysi."
Klaja? - atsiduso ji. - Padarysiu viską, ko
manęs paprašysi."
„Pasirūpink jais, kaip rūpinausi aš."
„Savaime suprantama."
„Ir Janu."
„Jei tik jis leis. Neatrodo, kad degtų meile man", - vėl įgėlė ji.
„Vis tiek išpildyk mano prašymą."
„Klaja, padarysiu dėl jo viską, ką galėsiu. Pažadu."
Janas sustojo ties raudonomis ir pilkomis savo kambario durimis.
Klausiamai pakėlė antakius ir aš linktelėjau. Tegul galvoja, kad aš vis
dar slapstausi nuo Džeimio. Galų gale, tai tiesa.
Jis nustūmė raudonas duris ir aš nukritau ant čiužinio iš dešinės.
Susisukau į kamuoliuką, prispaudžiau drebančias rankas prie spurdan
čios širdies.
Janas atsigulė šalia ir stipriai apsikabino, priglaudė prie krūtinės.
Nieko baisaus, žinojau, kad kai tik užmigs, išsikėtos per visą čiužinį.
Kad tik nepajustų, jog aš drebu.
- Viskas bus gerai, Klaja. Mes ką nors sugalvosime.
- Janai,
su juo aš taip tave
atsisveikinti. myliu,
Vėliau - kaip
jis viską kitaip nesukeldama
prisimins įtarimo
ir supras, bet... galėjau
- Myliu tave
visa širdimi. Taip, kaip nemylėjau nieko per visus savo gyvenimus.
SIELONEŠĖ • 651
- Aš irgi tave myliu, mano Klajokle, labiau už viską pasaulyje.
Jis pasitrynė į mane veidu, kol rado lūpas, ir ėmė bučiuoti, lėtai,
švelniai. Vėl panirau į tą išsilydžiusią magmą, tekančią giliai po Žemės
pluta, ir mano drebulys pamažu ėmė rimti.
- Miegok, mylimoji, aš saugosiu tavo sapnus. Viskas palauks.
Linktelėjau ir atsidususi prisiglaudžiau jam prie skruosto.
Janas irgi buvo išvargęs. Ilgai laukti nereikės. Pro plyšį skliaute žiū
rėjau į dangų: iš pradžių jame spingsojo tik dvi žvaigždės, vėliau išlindo
dar viena. Mirkčiojo ir mainėsi, šaltos ir svetimos. Nenorėjau ten, ne
norėjau jokios kitos žvaigždės.
Abi Jano rankos atkrito vienu metu. Jis saldžiai atsidrėbė ant nu
garos
nutės. irNes
tyliai murmėjo
būčiau sapnuodamas.
pasidavusi pagundaiIlgiau negalėjau
užmigti šalia irdelsti nė mi
pavogti sau
dar vieną dieną.
Kėliausi labai atsargiai, bet nerimauti nebuvo ko - jis miegojo kaip
užmuštas. Kvėpavo giliai ir lygiai - iki ryto tikrai neprabus.
Paliečiau lūpomis kaktą, tada atsikėliau ir išslinkau pro duris.
Nebuvo labai vėlu: urvai dar nenurimę. Tai šen, tai ten girdėjau ai
dint žmonių balsus, bet kol neišėjau į didįjį urvą, nieko nesutikau. Ten
susidūriau su Džefriu, Hitu ir Lile, jie traukė iš virtuvės. Apsidžiaugiau
matydama Lilę, bet pasilabinau tik greitosiomis mesdama žvilgsnį ir
vėl nuleidau akis. Vis dėlto spėjau pamatyti, kad jos pečiai atsitiesė,
kad skausmo našta jau ne tokia sunki. Lilė stipri. Kaip Melani. Ji susi
tvarkys.
Nėriau į pietinį tunelį. Atsidūrusi visiškoje tamsoje lengviau atsi
kvėpiau. Tik sekundei, paskui palengvėjimą vėl užgožė baimė. Dabar
jau tikrai viskas baigta.
„Aš bijau. Taip bijau4, - suunkščiau.
Bet nespėjus Melani atsakyti, ant pečių nusileido kažkieno sunki
ranka.
- Kur susiruošei?
58 SKYRIUS
PABAIGA
Pastarosiomis dienomis buvau tokia sudirgusi, kad suspigau iš siau

bo. Balsas užlūžo ir aš tik gailiai cyptelėjau.
- O, atleisk, - sumurmėjo Džaredas ir ramindamas perbraukė per
nugarą. - Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
- Ką čia veiki? - griežtai paklausiau vis dar neatgaudama kvapo.
- Seku tave. Sekiau visą naktį.
- Tada liaukis.
Net be žodžių pajutau, kad jis dvejoja. Ranka ant peties nesujudėjo.
Pritūpiau ir pranėriau pro apačią, bet jis spėjo sugriebti man už riešo ir
stipriai sugniaužė. Dabar taip lengvai jo neatsikratysiu.
- Ketini pasimatyti su Doku? - paklausė be jokių užuolankų. Buvo
aišku, kad kalba ne apie draugišką apsilankymą.
- Žinoma, - sušnypščiau, kad neišgirstų panikos mano balse. - Ką
daugiau galėčiau daryti po to, kas šiandien įvyko? O toliau bus dar blo
giau. Ir čia jau ne Džebui spręsti.
- Žinau. Aš tavo pusėje.
Jo žodžiai vis dar mane veikė, skaudino ir žeidė taip, kad akyse su
tvisko ašaros. Tai supratusi supykau ant savęs. Stengiausi galvoti apie
Janą: jis mano inkaras, visa ko pagrindas, koks Saulei buvo Kailas, bet
šilti Džaredo pirštai laikė už riešo, užuodžiau jo kvapą ir man buvo
sunku susikaupti. Tai prilygsta bandymui išgirsti švelnų smuiką tran
kiai pliekiant visam mušamųjų orkestrui...
- Tada leisk man eiti, Džaredai. Palik mane ramybėje. Aš noriu
SIELONEŠĖ . 653
Melani sulaikė kvėpavimą. Vėl pasistengė pasislėpti kuo toliau, iš

nykti, duoti man laisvę, kad galėčiau visiškai atsiduoti šių paskutinių
minučių saldybei. O gal bijojo klausytis šito melo? Tokie prisiminimai
jai nereikalingi.
- Pasilik, Klaja. Pasilik su mumis. Su manimi. Nenoriu, kad tu iš
eitum. Prašau. Aš nežinau, kaip be tavęs gyventi. Neįsivaizduoju. Aš...
nežinau, kaip... kaip... - ir jo balsas užlūžo.
Puikiai melavo. Ir turėjo būti labai labai tikras dėl manęs, jei ryžosi
pasakyti tokius dalykus.
Leidau sau užsimiršti jo glėbyje, bet tik akimirkai, nes laikas nenu
maldomai ginė mane į priekį. Laikas baigėsi. Mano laikas baigėsi.
- Ačiū tau, - sušnibždėjau ir pabandžiau išsilaisvinti.
Bet jis tik tvirčiau priglaudė mane.
- Aš dar nebaigiau.
Mūsų veidus skyrė tik vienas sprindis tamsos. Jis pasilenkė dar ar
čiau ir dabar, kai šioje planetoje buvo suskaičiuoti net mano atodūsiai,
aš negalėjau neatsakyti į jo bučinį. Aistra įsiplieskė akimirksniu - spro
go tarsi išsiveržus ugnikalniui.
Šis bučinys buvo kitoks. Tai jaučiau kiekviena ląstele. Jis buvo skir
tas man. Tai mano vardą jis iškvėpė glausdamas šį kūną, galvojo apie jį
kaip apie mano. Jis mąstė apie mane. Vieną akimirką Visatoje likome
tik mes, vienu du, Klajoklė ir Džaredas, degantys siautulingos, visa iš
gryninančios aistros liepsnoje.
Niekas nemelavo geriau nei Džaredo kūnas šiomis paskutinėmis
minutėmis, niekas niekada, ir už tai buvau jam dėkinga. Negalėsiu išsi
nešti šių prisiminimų, nes ten, kur iškeliauju, jokių prisiminimų nėra,
bet jie palengvins man išsiskyrimo skausmą. Aš patikėjau šiuo melu.
Patikėjau, kad ilgėsis manęs taip, jog tas ilgesys net aptemdys susitiki
mo su Melani džiaugsmą. Nederėjo taip galvoti, nederėjo guostis tuš
čiomis viltimis, tačiau tas tikėjimas praskaidrino mano sielvartą.
Ilgiau
je. Net delstiaistros
apimta negalėjau, minutės
jaučiau, kad seko
laikastarsi smiltelės smėlio
nepalenkiamai veja laikrody
mane to
lyn nuo šio kaitros ir jausmų kvaitulio, į grėsmingą koridoriaus tamsą.
SIELONEŠĖ • 655
Tik sutelkusi visas jėgas įstengiau atsiplėšti nuo jo lūpų. Abu tankiai
alsavome ir ant veidų jautėme šiltą vienas kito kvapą.
- Ačiū, - padėkojau dar kartą.
- Palauk...
- Ne. Aš negaliu... ilgiau laukti. Aš neištversiu. Supranti?
- Gerai, - sušnibždėjo jis.
- Prašau tavęs: leisk man tai padaryti vienai.
- Jei... jei tu tikra, kad to nori... - jis nutilo dvejodamas.
- Taip reikia, Džaredai.
- Tada aš liksiu čia, - kimiai sušvokštė jis.
- Atsiųsiu daktarą, kai viskas bus baigta.
Bet jo rankos vis dar spaudė mane glėbyje.
- O juk Janas nudės mane dėl to, kad tau leidau tai padaryti. Ko
gero, taip bus geriausia. Nes ir Džeimis... Jis niekada neatleis nė vienam
iš mūsų.
- Atleisk, bet dabar man rūpi kitkas. Leisk man praeiti. Prašau.
Lėtai, aiškiai prieš savo valią Džaredas nusvarino rankas, ir tas jo
nenoras sušildė ledinę tuštumą manyje.
- Aš myliu tave, Klaja.
Atsidusau.
- Ačiū, Džaredai. Tu žinai, kaip aš tave myliu. Visa savo širdimi.
Širdis ir siela. Mano atveju - du skirtingi dalykai. Per daug ilgai
buvau susidvejinusi. Laikas tas dvi puses sujungti į vieną esybę. Vieną
asmenybę. Net jei ta asmenybė bus be manęs.
Iš galvos nėjo byrančių smiltelių vaizdas. Kai jis mane paleido,
kūną sukaustė šaltis. Žingsnis po žingsnio tolau nuo Džaredo, ir šal
tis virto speigu.
Tai tik vaizduotė, guodžiau save. Juk dabar vasara. Mano prisimini
muose čia visuomet bus vasara.
- Džaredai, o ką darote, kai pradeda lyti? - paklausiau. - Kur žmo
nės miega?
Jis uždelsė,
- Mes... o kai prabilo,
- atsikrenkštė jis,pajutau, kad jį smaugia
- mes persikeliame ašaros. kambarį. Ir
į žaidimų
miegame ten visi kartu.
Linktelėjau. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis tiek skirtin

gų asmenybių, priverstų spiestis vienoje ankštoje erdvėje. Ar jie pyks
tasi? O gal būna visai linksma? Tarsi vyktų koks pižamų vakarėlis.
- Kodėl klausi? - sumurmėjo jis.
- Tik norėjau... įsivaizduoti. Kaip tai turėtų atrodyti.
Gyvenimas Žemėje tekės savo vaga. Žmonės džiaugsis, pyksis
ir mylės vienas kitą. Tegul ir be manęs. Ir ta mintis pripildė širdį
džiaugsmo.
- Lik sveikas, Džaredai. Melani sako, kad greitai pasimatysite.
„Melagė."
- Klaja... Palauk...
Bet aš jaumelo,
užburiančio nuskubėjau tuneliu,
gundančio lėkiau kol
pasilikti, kuouž
toliau nuo jo
nugaros pažadų,
liko nuo
vien gūdi
tamsa ir tyla.
Jo skausmas taip neuždavė širdies kaip Jano sielvartas. Džaredo
širdgėla greitai baigsis. Jo didysis džiaugsmas, jo laiminga pabaiga jau
visai šalia.
Šį kartą pietinis tunelis man pasirodė vos kelių metrų ilgio. Prie
kyje jau mačiau degant blausią lempelę. Žinojau, kad daktaras manęs
laukia.
Susigūžusi įžengiau į ligoninės urvą, ši patalpa iki šiol man kėlė
šiurpą. Daktaras jau buvo pasirengęs. Tamsiausiame kampe pamačiau
stovint dvi sustumtas loveles. Kailas šnarpštė apsikabinęs nejudantį
Džodės kūną. Kita ranka spaudė prie savęs Saulės konteinerį. Jai tai
patiktų. Kaip norėjau jai tai pasakyti.
- Dokai, - sušnibždėjau įėjusi.
Daktaras pakėlė akis nuo stalo, ant kurio dėliojo instrumentus. Jo
skruostais jau ritosi ašaros.
O aš staiga pasijutau neįtikėtinai drąsi. Širdis ėmė plakti lygiai, kvė
pavau giliai ir atsipalaidavusi. Sunkiausia jau praeityje.
Juk esu tai
grimzdavau dariusi.Žinodama,
į nebūtį. Daugybę kartų. Tiesiog užsimerkdavau
kad visuomet atmerksiu kitasirakis.
nu-
Nieko nauja. Nėra ko bijoti.
SIELONEŠĖ • 657
Užšokau ant lovelės ir įsitaisiau sėdomis. Pasiėmiau buteliuką su

užrašu „Nuo skausmo" ir atsukau dangtelį. Padėjau po liežuviu mažytį
popierinį kvadratėlį ir palaukiau, kol ištirps.
Nieko nepajutau. Šį kartą man ir taip nieko neskaudėjo. Jei neskai
tysime širdies.
- Dokai, visuomet norėjau sužinoti. Kuo tu vardu?
Kažkodėl prieš išeidama norėjau gauti atsakymus į visus labiausiai
knietėjusius klausimus, kad ir kokie keisti ar juokingi jie būtų.
Daktaras sušnarpštė ir atgalia ranka nusibraukė akis.
- Eustachas. Tai kaip šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.
Kaip matai, mano tėvai buvo gana žiaurūs...
Aš nusijuokiau. Paskui atsidusau.
- Džaredas laukia ties įėjimu į didįjį urvą. Pažadėjau, kad praneši
jam, kai viskas bus baigta. Tik neik, kol... aš visiškai sustingsiu, gerai?
Tada jis jau negalės nieko padaryti.
- Klaja. Man nekyla rankos.
- Žinau. Ačiū tau už tai, Dokai. Bet aš neatleidžiu tavęs nuo pažado.
- Prašau. Maldauju.
- Ne. Tu davei žodį. Aš savo pažadą tesėjau, juk taip?
- Taip.
- Dabar tavo eilė. Leisk man amžiams atsigulti šalia Valterio ir
Vėso.
Liesas jo veidas persikreipė nuo pastangų sulaikyti ašaras.
- Ar tau... skaudės?
- Ne, Dokai, nesirūpink, - sumelavau. - Aš nieko nejausiu.
Vis laukiau, kol mane apims euforija, kol nuskausminamieji nušvies
viską aplink kaip paskutinį kartą. Bet niekas nepasikeitė.
O gal tada taip suveikė ne vaistai nuo skausmo, o meilė? Aš vėl at
sidusau.
Įsitaisiau kušetėje ant pilvo ir pasukau veidą į daktaro pusę.
- Pradėk, Dokai.
Išgirdau, kad atidaro buteliuką, kad sukratęs užpila ant skudurėlio
vaistų.
- Tu kilniausia, tyriausia būtybė, kokią kada nors buvau sutikęs. Be
tavęs Visata bus tuščia ir nyki, - sušnibždėjo jis.
Tai buvo žodžiai, ištarti prie mano kapo duobės, mano epitafija, ir
man buvo malonu, kad galėjau juos išgirsti.
„Ačiū tau, Klaja, seserie mano. Aš niekada tavęs nepamiršiu."
„Būk laiminga, Melani. Džiaukis gyvenimu. Ir už mane taip pat."
„Būsiu", - pažadėjo ji.
„Lik sveika", - pagalvojome abi kartu.
Daktaro ranka švelniai prispaudė skudurėlį man prie veido. Aš gi
liai įkvėpiau stengdamasi nekreipti dėmesio į troškų, nemalonų kva
pą. Įkvėpdama antrą kartą akies krašteliu vėl išvydau virš galvos tris
žvaigždes.
man išeiti, Jos nekvietė
palikti Visatą,manęs,
kuriojespingsėjo
praleidaušaltos ir svetimos,
tiek daug jos leido
gyvenimų, ir iš
nykti nebūties užmarštyje. Ėmiau grimzti į juodumą ir palengva tamsa
darėsi vis šviesesnė ir šviesesnė. Kol tapo nebe juoda, o mėlyna. Šilta,
ryški, spinduliuojanti... Pasinėriau į ją be jokios baimės.
59 SKYRIUS
PRISIMINIMAI
Pradžia bus tokia pat kaip pabaiga. Aš buvau perspėta.

Tik šį kartą pabaiga buvo daug didesnė staigmena nei visada. Di
desnė, nei išgyvenau per visus devynis savo gyvenimus. Didesnė nei
šuolis į lifto šachtą. Nesitikėjau jokių prisiminimų, jokių minčių. Kodėl
ši pabaiga taip skiriasi nuo kitų?
Leidžiasi saulė - viskas aplink nutvieksta rožinėmis spalvomis ir tai man

primena mano draugę... Kaip čia skambėtų jos vardas? Kažkas apie...
Vilneles? Vilnys, Vilnelės... Ji buvo nuostabi gėlė. Čia gėlės tokios bejė
gės ir nuobodžios. Užtat kaip gardžiai kvepia! Kvapai - įstabiausia šios
planetos dalis.
Žingsniai už nugaros. Nejau vėl Debesų Audėja? Ji mane persekioja!
Man nereikia apdangalo. Čia šilta - pagaliau! - ir aš noriu savo oda jaus
ti švelnų, aksominį orą. Apsimesiu, kad jos nematau. Gal susiprotės ir
paliks ramybėje. Ji tikrai nuoširdžiai rūpinasi manimi, bet aš jau didelė.
Negalima visą gyvenimą čiūčiuoti manęs kaip mažo vaiko.
- Atsiprašau, - ištaria kažkas. Šito balso aš nepažįstu.
Pasisuku į ją, bet veidas irgi nematytas. Ji labai daili.
Prisiminimuose išplaukę bruožai grąžino man atmintį. Tai buvo

mano veidas! Bet kodėl aš neprisimenu...
- Labas, - sakau aš.
- Sveika. Mano vardas Melani, - sako ji ir nusišypso. - Aš visai nese
niai šiame mieste ir... man regis, pasiklydau.
- O! O kur tau reikia? Aš tave nuvešiu. Mūsų automobilis kaip tik už...
- Ne, tai netoli. Išėjau pasivaikščioti ir dabar nežinau, kaip grįžti į
Bekerio gatvę.
Nauja kaimynė - kaip miela. Man patinka nauji draugai.
- Tai visai šalia, - sakau jai. - Jei eitum pirmyn, būtų už antro posū
kio, bet gali sutrumpinti kelią - štai šiuo siauru skersgatviu. Atsidursi
kaip tik ten, kur reikia.
- Gal galėtum mane palydėti? Atleisk, kuo tu vardu?
- Žinoma! Eime! Aš vadinuosi Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedla

pis, bet šeima m ane vadina trumpiau - Žiede. Iš kur tu, Melani?
Ji nusijuokia.
-T u klausi apie San Diegą ar Dainuojantįjį pasaulį, Žiede?
- Ir tą, ir aną, - sakau ir taip pat nusijuokiu. Man patinka jos šyp
sena. - Šioje gatvėje gyvena du šikšnosparniai. Štai tam e gelto name
name, apsuptame pušų.
- Reikės kada užeiti susipažinti, - sumurma ji, bet balsas pasikeičia,
įsitempia. Ji vis žvilgčioja į prieblandos gaubiamą skersgatvį tarsi kažko
laukdama.
Ir iš tikrųjų ten kažkas yra. Du žmonės, vyras ir berniukas. Šis vis
braukia pirštais per ilgus, juodus plaukus lyg dėl kažko nerimaudamas.
Galbūt jis irgi pasiklydo. Jo nuostabios akys plačiai išplėstos iš susijau
dinimo. Vyras atrodo visai ramus.
Džeimis. Džaredas. Širdis sutuksėjo, bet tas jausmas kažkoks keis

tas, ne toks kaip anksčiau. Tarsi ji ne plaktų, o... švelniai plazdėtų kaip
m ažytis drugelis.
- Čia mano draugai, Žiede, - sako man Melani.

- O! Sveiki! - ir ištiesiu ranką vyrui, nes stovi arčiau.
Jis suima mano delną. Kokie tvirti pirštai.
SIELONEŠĖ • 661
Vyras prisitraukia mane artyn, visai prie savęs. Nesuprantu. Jaučiuo
si keistai. Man tai nepatinka.
Širdis pradeda plakti dar greičiau, staiga aš išsigąstu. Niekada dar
taip stipriai nebijojau. Aš nieko nesuprantu. Kas čia vyksta?
Jo ranka pakyla link mano veido ir aš aikteliu. Iš delno pasklinda mi
gla, įkvepiu ir man ima suktis galva. Sidabrinis debesis kvepia avietėmis.
- K-ka... - noriu paklausti, bet jie visi dingę. Aš nieko nematau...
Liko vien tuštuma.

- Klaja? Ar girdi mane, Klaja? - paklausė pažįstamas balsas.
Juk tai ne mano vardas... ar mano? Mano ausims jis buvo svetimas,
bet giliaiŽiedlapis?
džiantis viduje kažkas krustelėjo.
Ne Žiede? KienoTai
tasašvardas?
ne Mėnesienoje
Dabar ir jisPrasisklei
pasirodė
man svetimas. Širdis sutvaksėjo greičiau, tai vėl ta baimė iš prisimini
mų. Akyse iškilo moteris rudais, vietomis žilstelėjusiais plaukais, mei
liai žvelgianti į mane žaliomis akimis. Kur mano motina? Bet... juk ji
ne mano motina?
Išgirdau balsą, šaukiantį mane. Tylų tarsi aidėtų iš kažkur toli.
- Klaja. Grįžk. Mes neleisime tau išeiti.
Koks pažįstamas balsas ir kartu koks svetimas! Jis skambėjo kaip...
mano?
Kur dingo Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis? Negalėjau jos
rasti. Vien tūkstančiai nieko nesakančių prisiminimų. Tarsi name vai
duoklyje, iš kurio išsikėlė žmonės, liko vien nuotraukos.
- Panaudok „Pabusk", - pasakė kitas balsas. Nepažįstamas.
Kažkas, lengvas tarsi migla, palietė man veidą. Atpažinau šitą kva
pą. Jis kvepėjo greipfrutais.
Įkvėpiau dar giliau ir protas akimirksniu praskaidrėjo.
Pamažu ėmiau susivokti aplinkoje. Aš gulėjau lovoje... Bet... pojūtis
visai kitas. Tarsi būčiau... keistai maža, susitraukusi.
Rankos
Mano atrodė delnai
smulkučiai šiltesnės nei visas
pradingo kūnas:rieškučiose.
didelėse kažkas laikė jas suėmęs.
Ore tvyrojo keistas kvapas - troškus ir atsidavė pelėsiais. Prisimi
niau šį kvapą... bet neabejojau, kad anksčiau gyvenime niekada nebu

vau jo uodusi.
Kol kas temačiau vien savo vokus, blausiai raudonus iš vidaus. No
rėjau atsimerkti. Kaip tai daroma? Pabandžiau surasti tinkamus rau
menis.
- Klajokle? Mes laukiame tavęs, brangioji. Atsimerk.
Šis balsas, šitas šiltas alsavimas, kutenantis ausį, buvo dar pažįsta-
mesnis. Jį išgirdus kūną pradėjo varstyti adatėlės. Ir vėl - tiksliai žino
jau, kad anksčiau nieko panašaus nesu išgyvenusi. Tas balsas užėmė
man kvapą, pirštai ėmė virpėti.
Labiau už viską troškau pamatyti kalbančiojo veidą.
Iš atminties
ki švytinti gelmių,
mėlyna iš praėjusio
- ir prikėlė manegyvenimo tolių
iš nebūties. iškilo
Visa spalva
Visata buvo- ryš
nu
tvieksta tviskančio mėlio...
Pagaliau prisiminiau savo vardą. Taip, tai mano vardas. Klajoklė. Aš
esu Klajoklė. Arba Klaja. Dabar tikrai tai prisiminiau.
Pajutau šiltą dvelksmą ant veido - kažkas švelniai prisilietė prie
lūpų, vokų. Ak, štai, kur jie, juk ketinau atsimerkti. Tas prisilietimas
grąžino man akis, atsimerkiau ir tankiai suplazdenau vokais.
- Ji atsibunda! - kažkas sukrykštė iš džiaugsmo.
Džeimis. Tai Džeimis. Jis čia. Širdis vėl vos juntamai virptelėjo.
Prireikė kelių sekundžių, kol sutelkiau žvilgsnį. Ta ryški mane pa
žadinusi spalva irgi atrodė kitaip - per daug blyški, per daug išblukusi.
Ne tas gyvas, žiburiuojantis mėlis, kurį norėjau išvysti.
Ranka palietė veidą.
- Klajokle?
Pasisukau į tą balsą. Kai pajudinau kaklą ir galvą, vėl apėmė keistas
jausmas - tarsi niekada nebūčiau to dariusi ir kartu tiksliai žinojau,
kaip judės mano kūnas.
Ieškančios akys pagaliau susitiko su taip laukta mėlyna spalva. Safy
ras,- sniegas
Janai? irJanai,
pusiaunakčio
kur aš? - tamsa.
gerklėje užgimęs balsas mane išgąsdino.
Toks aukštas ir virpantis. Pažįstamas, bet ne mano. - Kas aš?
SIELONEŠĖ • 663
- Tu esi tu, - pasakė Janas. - Ir esi ten, kur ir turi būti. Tu namie,
mieloji.
Ištraukiau vieną delną iš milžiniškos saujos. Norėjau paliesti veidą,
bet pamačiau link manęs besitiesiančią kitą ranką ir sustingau.
Toji ranka irgi sustingo virš manęs.
Norėjau užsidengti veidą, ranka virš manęs irgi pajudėjo. Pradėjau
drebėti ir tie pirštai taip pat suvirpo.
°!
Sugniaužiau ir atgniaužiau pirštus nenuleisdama nuo rankos akių.
Ar tai mano ranka, tokia smulkutė? Ji ne didesnė už vaiko, jei ne
skaitysime ilgų, rausvų, išpuoselėtų nagų. Šviesi oda, su keistu sidabrišku
atspalviu ir visiškaisidabro
Tas neįprastas prie jo irnetinkančiomis
aukso derinysauksinėmis strazdanomis.
vėl pažadino atmintį: prieš
akis iškilo veidrodis ir jame atsispindintis veidas.
Tas prisiminimas akimirkai išmušė mane iš vėžių: nebuvau pratusi
prie civilizacijos, ji mane trikdė, bet vėl... jaučiausi taip, tarsi visą laiką
būčiau joje gyvenusi.
Puošnus tualetinis staliukas, nustatytas mielais, dailiais niekučiais.
Daugybė trapių stiklinių buteliukų, kiekviename vis kitas, mano mėgs
tamas kvapais. Mano? Ar jos? Orchidėja vazonėlyje. Sidabrinių šukų
rinkinys.
Didelis, apskritas veidrodis, apipintas metalinėmis rožėmis. Jame
atsispindi veidas, veikiau apvalainas, ne ovalus. Smulkutis. Oda to pa
ties kaip ir ranka sidabriško atspalvio, primenančio balzganą mėnesie
ną, viršunosė tirštai pritaškyta auksinių strazdanų. Didelės, pilkos akys
apjuostos auksinių blakstienų, iš po blyškios rainelės vos pastebimai
švyti sielos atspindys. Blyškiai rausvos lūpos, putlios, apvalios kaip vai
ko. Dantys smulkūs, balti ir lygūs. Smakras su duobute. Ir kupeta auk
sinių, garbiniuotų plaukų, švytinčia aureole gaubiančių veidą ir stam
biomis bangomis krintančių žemyn, kur jau nesiekė veidrodis.
Tai
Tas mano
veidasveidas ar jos?tiko Naktinei Gėlelei, tarsi vaizdinis to vardo
nuostabiai
vertinys iš gėlių kalbos į žmonių.

- Kur ji? - reikliai paklausiau aukštu, beveik spigiu balsu. - Kur

Žiede?
Tai, kad jos nebuvo, mane išgąsdino. Niekada nemačiau bejėgiškes
nės būtybės nei ši pusiau mergaitė, pusiau mergina mėnesienos atspal
vio veidu ir auksaspalviais plaukais.
- Ji čia, - patikino mane daktaras. - Jau konteineryje ir pasirengusi
išvykti. Laukėme tavęs, kad pasakytum, kur geriausiai ją išsiųsti.
Pažvelgiau į tą pusę, iš kur sklido balsas. Pamačius vyrą, nutviekstą
saulės šviesos, su švytinčiu konteineriu rankose, mane akimirksniu už
griuvo prisiminimai iš praėjusio gyvenimo.
- Dokai! - aiktelėjau savo trapiu, plonu balsu. - Dokai, juk tu paža
dėjai! Tu pervėrė Eustachaū Kodėl? Kodėl nesilaikei duoto žodžio?
prisiekei,neišmatuojama
Širdį gėla ir skausmas. Šiam kūnui iki šiol
nėra tekę patirti tokių kančių. Jis susigūžė kaip gavęs smūgį.
- Net pats sąžiningiausias žmogus kartais suklumpa neišlaikęs iš
bandymų naštos, Klaja.
- Išbandymų naštos? - sukrizeno dar vienas iki skausmo pažįsta
mas balsas.
- Argi peilis prie gerklės nėra pats tikriausias išbandymas? Ar, tavo
akimis, ne, Džaredai?
- Tu juk žinojai, kad aš niekada nebūčiau... kad tik grasinau.
- Nieko aš nežinojau. Atrodė labai įtikinamai.
- Peilis? - mano kūnas sudrebėjo.
- Ššš, viskas gerai, - iškvėpė Janas ir man ant veido užpūtė kelias
plaukų sruogas. Jas iškart įgudusiai nubraukiau. - Nejau išties galvojai,
kad galėsi tiesiog taip imti ir palikti mus, Klaja!? - vėl atsiduso jis, bet
šį kartą atodūsis buvo džiaugsmingas.
Janas švytėjo iš laimės. Tai matant mano nerimas atslūgo, kančia
pamažu ėmė mažėti.
- Juk sakiau, kad nenoriu būti parazitu, - sušnibždėjau.
- Praleiskite,
veidas, stiprus ir -ryžtingas,
įsakė senas mano oda,
įdegusia balsas. Akiratyje
juodi, atsidūrė
tiesūs kaip mano
strėlė an
takiai virš migdolinių, šviesiai rudų akių, aštrūs, išsišovę skruostikau
SIELONEŠĖ • 665
liai... Žvelgiau į jį kitomis akimis, ne kaip į savo atspindį, kaip buvau

įpratusi matyti anksčiau.
- Paklausyk, Klaja. Aš kaip niekas kitas žinau, kuo tu nenori būti.
Tačiau mes žmonės. Mes savanaudžiai ir ne visada elgiamės taip, kaip
derėtų. Tu mums reikalinga ir mes niekur tavęs neišleisime. Nori ar
nenori, tau teks su tuo susitaikyti.
Tai, kaip ji kalbėjo, ne pats balsas, o jo intonacija ir ritmas, vėl pa
žadino prisiminimus: nebylius mūsų pokalbius, tą jausmą, kad aš ne
viena, kad ji kartu su manimi - mano sesuo.
- Mel? Mel, tu atsigavai?!
Ji nusišypsojo ir palinkusi prie manęs švelniai apkabino pečius.
Man ji pasirodė didesnė nei prisiminimuose.
- Žinoma, atsigavau. Kokia tada būtų buvusi prasmė? Tau irgi vis
kas puikiai klosis. Mes ne tokie kvaili: žinok, kad ilgai mąstėme prieš
išrinkdami tau kūną, nestvėrėme pirmo pasitaikiusio.
- Aš jai papasakosiu, leiskit man! - šalia Melani išdygo Džei
mis. Aplink prasidėjo tikra spūstis. Trapi ligoninės kušetė gailiai
sugirgždėjo.
Suėmiau jo delną ir suspaudžiau pirštus. Mano ranka atrodė tokia
maža ir suglebusi. Ar jis ką nors pajuto?
- Džeimi!
- Labas, Klaja! Tu dabar mažesnė už mane! Jėga! - ir pergalingai
išsiviepė.
- Užtat vyresnė. Man jau beveik... - bet nutilau ir greitai pakeičiau
temą. - Už dviejų savaičių mano gimtadienis.
Gal šiuo metu dar nelabai gaudžiausi erdvėje ir laike, gal buvau su
trikusi, tik ne kvaila. Melani patirtis nedingo be pėdsakų, iš jos daug ko
išmokau. Janas buvo toks pat garbingas kaip Džaredas, jei ne daugiau,
ir aš nenorėjau, kad man tektų nusivilti kaip tada Melani, kai jos am
žius taip ne laiku pakišo jai koją...
Taigi sumelavau pridėdama sau vienus metelius:
- Man bus aštuoniolika.
Akies krašteliu mačiau, kaip Melani ir Janas sustingo iš nuostabos.
666 • ST EP HE NIE MEYER

Šis kūnas, nors jau stovėjo ant septyniolikto gimtadienio slenksčio, at

rodė daug jaunesnis.
Ta mažytė gudrybė, kuria aš iš anksto pareiškiau teises į savo išrink
tąjį, galutinai viską sustatė į vietas, net pačiai man - aš pasilieku. Lieku
su Janu ir visa savo šeima. Gerklėje užstrigo ašarų kamuolys.
Džeimis paglostė man skruostą nekantraudamas atkreipti mano dė
mesį į save. Dabar buvo mano eilė nustebti - kokia didelė jo plaštaka!
- Džaredas su Melani man leido eiti į reidą kartu. Tavęs.
- Žinau, - sušnibždėjau. - Aš prisimenu... Tiksliau, Žiede prisimena.
Ji tave matė, - ir piktai dėbtelėjau į Mel, bet ji tik skėstelėjo rankomis.
- Mes stengėmės jos neišgąsdinti, - skubiai patikino mane Džei
mis. - Ji atrodė tokia... trapi, supranti? Ir miela. Rinkomės visi kartu,
bet galutinis žodis buvo mano! Matai, Mel pasakė, kad reikia jaunos
merginos ir tokios, kuri jau seniai buvo paversta siela. Ir kartu ne per
jaunos. Mel žinojo, kad tu nenori atgimti vaiku. Be to, Džaredui pa
tiko šis veidas, jis pasakė, kad žvelgiant į jį negalima nepasitikėti. Tu
atrodei tokia bejėgė, nekalta, visai nepavojinga. Džaredas sakė, kad bet
kas tave pamatęs iškart norės apginti nė pats to nesuvokdamas, tiesa,
Džaredai? Bet galutinai nusprendžiau aš, o aš ieškojau merginos, kuri
atrodo kaip tu. O ji ir atrodė kaip tu: tarsi auksaplaukis angelas, tokia
gera. Ir graži. Aš žinau, kad tu turi būti nuostabiai graži, - ir išsišiepė
nuo ausies iki ausies. - Janas su mumis nėjo. Liko sėdėti čia, su tavimi,
sakė, kad jam visiškai tas pats, kaip tu atrodysi. Niekam nedavė tavo
konteinerio nė pirštu paliesti, net man ar Mel. Tik šį kartą daktaras lei
do man žiūrėti. Tai bent! Griūk negyvas! Nesuprantu, kodėl anksčiau
tu man uždraudei.tai pamatyti. Bet jie nesutiko, kad jiems padėčiau.
Janas nieko neprileido prie tavęs artyn.
Janas suspaudė man ranką ir panardinęs veidą į auksinių plaukų
debesį sukuždėjo taip tyliai, kad girdėjau tik aš:
- Aš laikiau tave savo rankose, Klajokle. Tu pasakiškai graži.
Mano akys sudrėko ir prieš savo valią pradėjau šniurkščioti.
- Ar tau patinka šis kūnas? - paklausė sunerimęs Džeimis. - Juk tu
nepyksti? Juk be tavęs ten daugiau nieko nėra, ar ne?
SIELONEŠĖ • 667
- Ne, Džeimi, žinoma, kad nepykstu, - sušnibždėjau. - Ir aš... aš

išties daugiau nieko neradau, tik Žiedės prisiminimus. Ji buvo čia nuo
tada, kai... mano prisiminimuose tik ji. Neaptinku jokio kito vardo.
- Dabar tu tikrai ne parazitas, - tvirtai pasakė Melani glostydama
man plaukus. Suėmė vieną sruogą ir leido jai slysti tarp pirštų. - Šis
kūnas daugiau nepriklauso nei Žiedei, nei niekam kitam. Mes pakan
kamai laukėme, kad įsitikintume, Klaja. Ilgai bandėme ją pažadinti,
beveik tiek, kiek Džodę.
- Džodė? Kas atsitiko Džodei? - mano aukštas balselis iš baimės
dar labiau suplonėjo, todėl sučirškiau kaip žvirblis. Sukrutau norėda
ma atsisėsti. Janas iškart atėjo į pagalbą, būtų pakėlęs mane vienu pirš
tu - toks smulkutis buvo šis kūnas. Po akimirkos jau sėdėjau prilaiko
ma iš nugaros plačios Jano rankos. Dabar mačiau visų veidus.
Daktaras, jau išdžiūvusiomis akimis. Jam iš už peties dirsčiojo Dže
bas, patenkintas ir kaip visada degantis smalsumu, šalia jo moteris. Iš
pradžių jos nepažinau, bet ne dėl to, kad anksčiau su ja mačiausi labai
trumpai: moters veidas neatpažįstamai persimainė ir spinduliavo gy
vybe. Mendė, buvusi gydytoja. Šalia manęs mindžikavo Džeimis, vis
dar plačiai išsišiepęs, prie jo Džaredas, laikantis glėby Melani. Žinojau,
kad jo rankos, tiek laiko alkusios mylimo kūno, - mano kūno! - vargu
ar kada pasisotins, kad nuo šiol ir iki dienų galo jis nesitrauks nuo jos
nė per žingsnį ir nekęs kiekvieno sprindžio, įsiterpusio tarp jų. Širdį
pervėrė toks aštrus skausmas, kad trapi, mažytė mano krūtinė sudre
bėjo. Šiam kūnui dar nėra tekę išgyventi tokių jausmų, jis nežinojo, ką
reiškia „plyštanti širdis".
Sielvartaudama turėjau pripažinti, kad tebemyliu Džaredą. Nega
lėjau išsivaduoti nuo to jausmo, negalėjau nepavydėti jo tam kūnui,
kurį jis myli. Paslapčiom dirstelėjau į Melani ir pastebėjau, kaip liūdnai
nusviro jos lūpų kampučiai, lūpų, kurias buvau pratusi laikyti savo
mis, - ji viską suprato.
Greitosiomis
lėjęs, perbėgau
atsakė į mano akimis kitus veidus, kol daktaras, kiek paty
klausimą.
Trudė ir Džefris, Hitas, Peidžė ir Endis. Net Brandtas buvo čia.
6 68 • S T E P H E N I E MEYER
- Džodė neatsigavo. Mes laukėme tiek ilgai, kiek galėjome.
Vadinasi, Džodės nebėra? Mano nepatyrusią širdį tarsi kas replėmis
suspaudė. Vargšas gležnas kūnas - kiek kančių jį užgriuvo vos pramer
kus akis!
Heidė ir Lilė. Ši nusišypsojo man skausmo aptemdyta šypsena...
- Galėjome tik girdyti ją vandeniu, nebuvo kaip pamaitinti. Bijojo
me, kad be maisto raumenys ir smegenys gali atrofuotis...
Mano liauną širdį draskė nepakeliamas skausmas - dėl moters, ku
rios niekada nepažinojau, o akys nesiliovė blaškytis po glaudžiu ratu
mane apstojusius veidus. Ir staiga...
Prisišliejusi Kailui prie šono stovėjo Džodė ir įdėmiai žvelgė man
į akis.
Ji nedrąsiai nusišypsojo. Iškart ją pažinau.
- Šaule!
- Matai, aš pasilikau, - pasakė ji kiek pasipūtusi. - Kaip tu, - ir
pakėlė akis į Kailą. Jis atrodė keistai bejausmis, ne toks, kaip visada,
ir Saulės balse suskambo liūdesys: - Bet aš stengiuosi, aš jos ieškau,
tikrai. Ir toliau ieškosiu.
- Supratęs, kad gali prarasti Džodę, Kailas liepė grąžinti Saulę, - ty
liai tęsė daktaras.
Priblokšta kelias akimirkas spoksojau į Saulę ir Kailą, tada nukrei
piau žvilgsnį į kitus.
Janas įdėmiai žiūrėjo į mane, jo akyse keistai pynėsi džiaugsmas ir
nerimas. Veidas atrodė stambesnis, nei turėjo būti, nei aš buvau įpra
tusi. Tik akys išliko tokios pat: ryškiai mėlyna bedugnė. Mano viltis,
mano inkaras, amžiams prikaustęs mane prie šios planetos.
- Kaip jautiesi? - paklausė jis.
- Aš... aš nežinau, - turėjau pripažinti. - Labai... keistai. Lyg būčiau
įsikūnijusi į kitą rūšį. Daug keisčiau, nei įsivaizdavau. Aš... aš nežinau.
Kai pažvelgiau į jo mėlynas akis, širdis vėl suplazdėjo, ir ją suvirpi
no ne prisiminimai
kvėpuoti. iš ano
Ten, kur jo rankagyvenimo.
lietė manBurna išdžiūvo,
nugarą, kraujas pasidarė
užkaito irsunku
ėmė
tekėti greičiau.
SIELONEŠĖ • 669
- Klaja, juk tu ne prieš pasilikti? Gal galėsi su visu tuo susitaiky

ti? - sumurmėjo jis.
Džeimis sugniaužė man pirštus, Melani uždėjo ranką ant jo plaš
takos. Ir nusišypsojo, kai ant viršaus nugulė platus Džaredo delnas.
Trudė paplekšnojo man į pėdą. Džefris, Hitas, Heidė, Endis, Peidžė,
Brandtas ir Lilė glostė veidą gerumu spinduliuojančiomis šypsenomis.
Net Kailas prisislinko arčiau ir meiliai išsiviepė. Saulė irgi nusišypso
jo - suokalbiškai.
Kiek šįkart daktaras man sugirdė „Nuo skausmo"? Švytėjo visa
ligoninė.
Janas nubraukė man nuo veido auksinių plaukų debesį ir delną
pridėjo
kone pusęprieveido,
skruosto. Jo plaštaka
nuo smakro buvo Nuo
iki kaktos. tokiajodidelė, kad uždengė
prisilietimo sidabri
nė oda ėmė dilgčioti, kūnu perbėgo elektros srovė ir privertė stipriau
plakti širdį.
Mano skruostai užkaito švelniu raudoniu. Širdis, iki šiol nepažinusi
kančios, nežinojo ir džiaugsmo, tokio, kuris nuskraidintų iki debesų.
Aš kažkodėl susigėdau ir turėjau palaukti, kol atgausiu kvapą.
- Manau, kad galėsiu, - sušnibždėjau. - Jei tu būsi laimingas.
- To negana, - paprieštaravo Janas. - Svarbu, ar tu būsi laiminga.
Nepajėgiau atlaikyti jo žiburiuojančio žvilgsnio ilgiau nei kelias
sekundes, susidrovėjusi ir susigėdusi, o tai man buvo nauja ir stipriai
trikdė, nuleidau akis.
- Aš... manau, kad taip, - sumikčiojau. - Manau, kad galėsiu būti
labai, labai laiminga.
Laiminga ir liūdna, apimta džiaugsmo ir slegiama skausmo, saugi ir
išsigandusi, mylima ir nekenčiama, gera ir pikta, rami ir įtūžusi, kupi
na gyvenimo pilnatvės ir nualinta kančios... - viskas kartu. Man lemta
iki galo išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. Savo gyvenimo.
Janas švelniai suėmė veidą ir šį kartą aš neatitraukiau akių. Skruos
tai vėl užsiplieskė.
- Vadinasi, tu pasilieki, - palaimingai iškvėpė jis ir pabučiavo vi
siems matant. Abu išvis pamiršome šalia kažką esant. Širdy tapo len
gva ir gera, jokių užtvarų, jokios gėdos, jokių prieštaravimų, tik Janas
ir aš, tik išsilydžiusi magma, kurios kaitra dabar persmelkė naują kūną,
išsklaidė paskutines abejones ir dar kartą sujungė mus nenutraukia
mais saitais.
- Aš pasilieku.
Taip prasidėjo dešimtasis mano gyvenimas.
EPILOGAS
GYVENIMAS TĘSIASI
Gyvenimas ir meilė paskutinėje žmonių slėptuvėje - Žemėje - to

liau tekėjo savo vaga, tačiau ne viskas liko kaip buvę.
Aš pasikeičiau.
Tai buvo pirmasis mano atgimimas tos pačios rūšies kūne ir turiu
pasakyti, kad šį kartą persikūnyti daug sunkiau, nei pakeisti planetą,
ypač kai jau turi patirtį būti žmogumi ir kai iš naujo gyvenimo tiek
daug tikiesi. Be to, nemažai paveldėjau iš Mėnesienoje Prasiskleidžian
čio Žiedlapio ir ne visi prisiminimai buvo malonūs.
Kaip palikimą gavau didžiulę širdgėlą išsiskyrus su Debesų Audėja.
Ilgėjausi motinos, kurios niekada nepažinojau, gedėjau jos ir be galo
liūdėjau, kad ji dabar irgi kenčia. Tikriausiai šiame pasaulyje nelemta
išgyventi nė vienos džiaugsmo akimirkos, prieš tai tiek pat neatken-
tėjus, tarsi egzistuotų nematomos svarstyklės, kontroliuojančios pu
siausvyrą.
Be to, naujasis kūnas turėjo daug trūkumų. Buvau pripratusi prie
stiprios, greitos ir aukštos Melani, kuri be vargo galėjo nubėgti mylias,
ilgai išgyventi be maisto ir vandens, kiloti sunkius daiktus ir pasiekti
aukščiausias lentynas. Šis kūnas buvo silpnas - ir ne tik fiziškai. Vos
imdavau abejoti savimi, o taip pastarosiomis dienomis atsitikdavo daž
nai, mane sukaustydavo kažkoks liguistas drovumas.
Pasikeitė ir mano padėtis mažytėje bendruomenėje: dabar žmonės
nešiojo už mane daiktus, mandagiai praleisdavo pirmą, skirdavo tik
lengviausius darbus ir nespėjus nė įpusėti jau puldavo dirbti vietoje

manęs. Bet blogiausia, kad be jų pagalbos nebūčiau išties galėjusi iš

siversti. Raumenys buvo silpni ir suglebę, visai nepratę prie darbų. Aš
greitai pavargdavau, o mano pastangos tai paslėpti visiems kėlė šypse
ną, Ko gero, be poilsio nebūčiau nubėgusi nė mylios.
Tačiau žmonių požiūris pasikeitė ne tik dėl trapaus kūno. Buvau
pripratusi, kad, nepaisant dailaus ankstesnės sielonešės veido, žmonės
žvelgė į jį su baime, nepasitikėjimu, net neapykanta. Naujasis veidas
niekam nekėlė tokių jausmų.
Žmonės nuolat tai plekšnodavo man per skruostą, tai glostydavo
galvą. Kad galėtų pažvelgti man į akis, turėdavo suėmę už smakro kils
telėti, nes aš buvau žemiausia iš visų, jei neskaitysime vaikų. Negana
to, žmonės be paliovos kedeno mano auksinius plaukus, iš pradžių tai
be galo erzino, bet ilgainiui pradėjau to nepastebėti. Tie, kurie anks
čiau manęs nepripažino, dabar rodė palankumo ženklus - dažniau nei
draugai. Net Liusina, ir ta burbėjo tik dėl akių, kai jos vaikai pradėjo se
kioti mane kaip du šunyčiai. Laisvūnas, vos nutaikęs progą, ropšdavosi
man ant kelių ir krizendamas slėpdavo veidelį plaukuose. Izajas buvo
jau per didelis, kad taip rodytų savo prieraišumą, užtat tarškėdamas
apie vorus ir slibinus, futbolą ir reidus įprato laikyti mane už rankos,
nė kiek ne didesnės už jo. Melani vaikai po senovei vengė, matyt, m oti
na buvo tiek juos prigąsdinusi, kad dabar nepadėjo jokie įkalbinėjimai,
jos berniukai lenkėsi iš tolo.
Net Megė ir Šeron atsileido ir, nors vis dar stengėsi manęs nepaste
bėti, būdamos šalia nespinduliavo tokio nuožmaus priešiškumo kaip
anksčiau.
Pasikeičiau ne tik aš. Pagaliau, kad ir pavėluotai, dykumoje prasidė
jo liūčių sezonas, ir aš džiūgavau kaip vaikas.
Pirmiausia, iki šiol taip ir nežinojau, kaip lietuje kvepia gelto
nieji keimariai, liko tik blankios Melani prisiminimų nuotrupos.
Prapliupus lyti atminties nuotrupos atgijo: sodrus kvapas įsiveržė į
troškius
Tas urvus,
kvapas pripildė
įsigėrę man į juos gaivos
plaukus su maloniu,
ir lydėjo aitriu
visur, kur ėjau,prieskoniu.
jaučiau jį
net sapnuose.
SIE LO NEŠ Ė • 673

Antra, Mėnesienoje Prasiskleidžiantis Žiedlapis visą gyvenimą pra

leido Sietle, todėl vaiskiai mėlynas dykumos dangus ir alpinantis karš
tis mano organizmui buvo didžiulis išbandymas, lygiai taip bet kuriam
iš šių dykumos gyventojų būtų sunku priprasti prie švininių, slegiančių
šiaurės platumų debesų. Negalėjau atsigėrėti debesimis. Po išblukusio,
nuobodaus, kaip iššluoto dangaus jie buvo tikra atgaiva mano akims:
purūs, nuolat judantys, keičiantys formą, tarpais susidėliojantys į fan
tastiškus paveikslus.
Džebo urvuose prasidėjo didelės permainos. Persikėlimas į erdvų
žaidimų kambarį, dabar tapusį bendru visų miegamuoju, buvo tik pir
mas žingsnis.
Padidėjus
pėdą, bendruom
todėl laisvų enei neliko.
kambarių teko išnaudoti
Vis dėltokiekvieną tinkamą
į Vėso urvą žemės
sutiko per
sikelti tik naujokai: Kendė, kuri pagaliau prisiminė tikrąjį savo vardą,
ir Leisė. Sužinojusi, kad Kendei teko tokia kambario draugė, iškart
ėmiau jos gailėtis, bet buvusi gydytoja, regis, tokia kaimynyste visiš
kai nesibodėjo.
Kai lietūs baigsis, Džeimis persikels į Brandto ir Arono urvą, ten
dar liko neužimtas kamputis. Prieš man atgimstant Žiedės kūne, Me
lani su Džaredu be jokių ceremonijų išspyrė jį pas Janą. Džeimis jau
buvo pakankamai didelis, kad reikėtų ką nors aiškinti.
Kailas visą laiką praleisdavo platindamas nedidelę olą, anksčiau
priklausiusią Valteriui. Vienam toje oloje gal ir būtų užtekę vietos,
bet Kailas nesirengė gyventi vienas. Pasibaigus lietui jis ketino ten
parsivesti Saulę. Žaidimų kambaryje ji miegodavo susirietusi Kailui
ant krūtinės - kaip katytė, susidraugavusi su milžinišku rotveileriu,
kuriuo besąlygiškai pasitikėjo. Saulė nė per žingsnį nesitraukė nuo
Kailo. Nuo tada, kai atmerkiau sidabriškai pilkas akis, niekada ne
mačiau jų atskirai.
Kailas dėl šių neįmanomų santykių atrodė visiškai išmuštas iš vėžių,
vaikščiojo kaip apdujęs,

vilties susigrąžinti Džodę,nieko aplinkjam
bet dabar nematydamas. Vis darSaulė
prie šono spaudėsi neprarado
ir jis
savo gremėzdiška letena meiliai glaudė ją prie savęs.
674 • ST EPH ENI E MEYER

Dar neprapliupus lyti visos vietos jau buvo užimtos, todėl aš likau
su daktaru ligoninėje. Daugiau ši patalpa manęs negąsdino. Miegojau
kietoje ir nepatogioje kušetėje. Ligoninėje nuolat dėjosi kas nors įdo
maus. Kendės atmintis grįžo: kad ir kaip būtų keista, Vasaros Dainos
gyvenimą ji prisiminė aiškiau nei savo pačios. Daktaro urvas nuo šiol
tapo ta vieta, kur vyko stebuklai.
Po liūčių Dokas irgi išsikels iš ligoninės. Jau pirmą naktį žaidimų
kambaryje Šeron nieko neaiškindama atsitempė savo čiužinį prie dak
taro. Gal apsispręsti ją paskatino tai, kaip daktaras žavėjosi gydytoja,
nors aš abejojau, ar jis pastebėjo, kokia graži ši pagyvenusi moteris, - jį
traukė vien neišsemiamos jos žinios. O gal Šeron pagaliau rado savy
stiprybės atleisti ir pamiršti? Vyliausi, kad taip. Norėjosi tikėti, kad lai
kas gali suminkštinti net kiečiausias širdis.
Aš irgi neketinau likti ligoninėje.
Reikia pripažinti, kad jei ne Džeimis, mūsų lemiamas pokalbis
su Janu gal taip niekad ir nebūtų įvykęs. Vos apie tai pagalvodavau,
mano burna išdžiūdavo ir delnai imdavo prakaituoti. O jei tas jaus
mų antplūdis ligoninėje, tos kelios įstabios tikrumo minutės po to,
kai prabudau, buvo tik iliuzija? Jei atmintis mane apgauna ir aš ne
taip supratau Jano elgesį? Žinojau, kad mano jausmai jam nepasikei
tė, bet kaip galėjau būti tikra, jog jis jaučia tą patį? Juk kūnas, kurį jis
įsimylėjo, vis dar čia!
Spėjau, kad jis bus sutrikęs, - mes visi išgyvenome tą patį. Jei net
man, sielai, pripratusiai prie tokių pokyčių, buvo sunku atgauti pu
siausvyrą, ką kalbėti apie žmones!
Iš paskutiniųjų s t e ngi a us i atsikratyti prieštaringos meilės Džare
dui, vis dar rusenančios mano širdyje, ir pavydo. Man jie nereikalingi,
nenorėjau, kad stotų tarp manęs ir Jano, tikrojo ir vienintelio mano
išrinktojo. Tačiau kartais vis tiek pagaudavau save ilgesingai žiūrint
į Džaredą ir sumišusi užsiplieksdavau išdavikišku raudoniu. Ne sykį
mačiau, kaip Melani, netyčia prisilietusi Jano rankos, atšlydavo lyg
nuplikyta, staiga prisiminusi, kas ji buvo. Džaredas turėjo mažiau
siai priežasčių kuo nors abejoti, tačiau pažvelgusi jo pusėn retkarčiais
SIELONEŠĖ • 675
pagaudavau atsakantį, smalsų jo žvilgsnį ir droviai nuleisdavau akis.

O Janas... Jam visų sunkiausia. Ir aš jį supratau.
Mes irgi buvome neišskiriami - beveik kaip Kailas su Saule. Janas
nuolat liesdavo man veidą, glostydavo plaukus, nepaleisdavo mano
rankų. Bet ar kiti nesielgė lygiai taip pat? Gal ir jis, kaip ir visi kiti, man
jautė vien platonišką meilę? Tada aišku, kodėl daugiau nė karto nepa
bučiavo manęs taip, kaip pirmąją dieną.
Galbūt šitame kūne jis niekada negalės manęs mylėti, gal jis jam
visai neatrodė toks angeliškai gražus kaip kitiems.
Štai kokių abejonių graužiama pirmąją naktį traukiau į didelį, tamsų
žaidimų kambarį, o Janas nešė mano kušetę. Aš, aišku, jos nepakėliau.
Tądien kaip tik ėmė lyti - pirmą kartą per šešis mėnesius. Žmonės
juokdamiesi ir niurnėdam i rinkosi vietas nakvynei ir dėliojo čiuži
nius, daugelis jų jau buvo permirkę. Nusišypsojau pamačiusi Šeron
šalia Doko.
- Klaja, čionai! - šūktelėjo Džeimis ir pamojo. Jis kaip tik tiesė savo
čiužinį šalia Jano. - Užteks vietos mums trims.
Džeimis vienintelis elgėsi su manimi taip, kaip anksčiau. Aišku, jis
irgi pataikavo ir nuolaidžiavo geibiam mano kūnui, tačiau niekada ne
nustebdavo pamatęs mane įeinant į kambarį ir nekrūptelėdavo išgirdęs
šiomis putliomis lūpytėmis kalbant Klajoklę.
- Kurių galų tau ta lova, Klaja? Puikiausiai išsiteksime ant šitų dvie
jų čiužinių, jeigu juos sustumsime, - jis suokalbiškai nusiviepė ir man
nespėjus išsižioti vienu spyriu suguldė juos greta. - Kiek tu čia tos vie
tos užimi.
Džeimis ištraukė lovelę Janui iš rankų ir pastatė šalia savęs, toliau
nuo praėjimo. Tada išsitiesė ant savo čiužinio kraštelio ir atgręžė mums
nugarą.
- Tiesa, Janai, vos nepamiršau, - pridūrė neatsisukdamas. - Kalbė
jau su BrandtuLabanakt,
ir nusivariau! ir Aronu,bičiuliai.
po lietų persikelsiu pas juos. Oi, na šiandien
Ilgai žiūrėjau į nejudantį Džeimio siluetą. Janas irgi stovėjo nekrus
telėdamas. Jaučiau, kad ir jis išsigandęs. O gal tiesiog įtemptai mąstė,

kaip išsisukti iš šios keblios padėties?
- Gesinam šviesą, - užbaubė Džebas ant viso urvo. - Visi užčiau-
piat srėbtuves ir kad nė čiūkšt! Man, seniui, reikia pamiegoti.
Žmonės dar kiek pakrizeno, bet veikiai nuščiuvo, nes Džebo žodis
urvuose visiems buvo šventas. Viena po kitos užgeso keturios lempos
ir žaidimų kambarys paniro į akliną tamsą.
Šilti Jano pirštai susirado mano ranką. Mane pylė šaltas prakaitas.
Kažin, ar jis tai jaučia?
Jis atsiklaupė ant čiužinio ir švelniai trūktelėjo mane žemyn. Paklu
sau ir išsitiesiau per vidurį ant dviejų sustumtų čiužinių. Jis nepaleido
mano rankos.
- Ar patogiai įsitaisei? - sušnibždėjo. Kiti aplink irgi kuždėjosi, ty
liai ir švelniai, balsai tirpo ištirpo sieringo upeliūkščio gurgesy.
- Taip, Janai, ačiū, - atsakiau.
Džeimis apsivertė ir netyčia atsitrenkė į mane.
- Oi, Klaja, atleisk, - sumurmėjo jis, paskui garsiai nusižiovavo.
Aš savaime pasislinkau į kitą pusę. Janas gulėjo daug arčiau, nei
maniau, ir aš įriedėjau tiesiai jam į glėbį. Aiktelėjau. Jau norėjau at
sitraukti, bet jis ištiesė ranką ir apsivijęs per liemenį prispaudė mane
prie savęs.
Kai jo ranka štai taip - toli gražu neplatoniškai - apglobė mano
kūną, mane apėmė keisčiausias jausmas* Kažkodėl prisiminiau tą pir
mą kartą, kai gavau dozę nuskausminamųjų. Lyg būčiau blaškiusis
priešmirtinėje agonijoje pati to nesuvokdama, o jo prisilietimas būtų
numalšinęs visą skausmą.
Ir išvijęs bet kokią gėdą ir drovumą. Pasisukau veidu į Janą ir jo
rankos apglėbė dar tvirčiau.
- O tau patogu? - tyliau už alsavimą pakartojau jo klausimą.
Jis pabučiavo man į kaktą.
- Daugiau nei patogu.
Kelias minutes gulėjome tylėdami. Dauguma žmonių aplink jau
saldžiai pūtė į akį.
SIELONEŠĖ • 677
Prisiminiau, kaip įžūliai sumelavau apie savo amžių, ir suvirpėjau iš

jaudulio.
Lietūs kada nors baigsis, tada mes su Janu pagaliau iš tikrųjų būsime
kartu —jis ir aš, vyras ir moteris. Šiuo bučiniu aš daviau pažadą, kokio
nebuvau davusi per visus savo gyvenimus, tarsi antspaudu sutvirtinau
savo įsipareigojimą jam - vieninteliam mylimajam iki savo dienų galo.
Pagalvojus apie tai mane apėmė džiaugsmas ir nerimas, gėdijausi ir
nekantravau vienu metu - visai kaip žmogus.
Mes su Janu tapome neatskiriami. Todėl atėjus laikui patikrinti,

kaip mano angelišką veidelį priims kitos sielos, jis, aišku, susiruošė ke
liauti kartu.
Į šį reidą troškau vykti kcdp niekada, jis bus tikras atokvėpis po ilgų
nevilties ir dvejonių savaičių. Užtat kaip nustebau išgirdusi, kad jie ne
gali apsispręsti, ar leisti mane, ar ne: urvuose iš šio silpno kūno nebuvo
jokios naudos, o reidui jis tiko kaip niekas kitas.
Džeimiui pasirinkus Žiedę, pats Džaredas nedvejodamas tam pri
tarė, nes, anot jo, tokiu atviru, mielu, nekaltu veideliu negalima neti
kėti, nes tokio trapaus kūno neįmanoma neginti, tačiau kai atėjo laikas
tai patikrinti praktiškai, jis ėmė mindžikuoti vietoje. Buvau tikra, kad
šiame reide man seksis taip pat puikiai kaip anksčiau, bet Džaredas,
Džebas, Janas ir kiti, išskyrus Džeimį su Melani, ginčijosi kelias dienas
bandydami rasti kitą išeitį. Man tai atrodė daugiau negu kvaila.
Iš pradžių jie dairėsi į Saulę, bet ji buvo nepatikrinta, vargu ar tokia
siela galima pasitikėti. Be to, pati Saulė neturėjo nė menkiausio noro
kelti koją iš urvų. Jau pats žodis „reidas" jai kėlė baimę. Kailas su mu
mis irgi neis: vos apie tai užsiminė Saulei, jai užėjo isterijos priepuolis.
Galiausiai viršų paėmė sveikas protas. Be manęs, jiems nebuvo ką
siųsti.
Džiaugiausi, kad tebesu reikalinga.
Atsargos beveik išseko, vadinasi, kelionė bus ilga ir sudėtinga. Va
dovavo, kaip visada, Džaredas, taigi buvo aišku ir be žodžių, kad vyksta
ir Melani. Aronas su Brandtu pasisiūlė savanoriais nė dėl to, kad mums
SIELONEŠĖ • 679
būtų trūkę raumeningų rankų ir tvirtų pečių, jiems paprasčiausiai mir

tinai nusibodo tupėti uždarytiems.
Buvo nuspręsta vykti toli į šiaurę. Aš džiaugiausi, kad pamatysiu
naujų vietų, kad vėl pajusiu šaltį.
Naujajam kūnui sunkiai sekėsi suvaldyti jaudulį. Visą naktį, kol va
žiavome iki akmenų nuobiryno, kur buvo paslėpti furgonas ir didysis
sunkvežimis, iš nekantrumo neradau sau vietos. O kai krovėme į fur
goną drabužius ir kitus niekniekius, ėmiau straksėti ir šokinėti kaip
kamuolys. Janas nusijuokęs stipriai suėmė mane už rankos: kad neatsi-
durčiau padebesiuose, pasakė jis.
Nejau per garsiai triukšmavau? Nejau neatsargiai elgdamasi prišau
kiau mums
pakeisti. nelaimę?
Spąstai buvoNe, mano kaltės
paspęsti čia nebuvo,
iš anksto jau nieko negalėjome
ir mes pakliuvome į juos vos
atvažiavę į vietą.
Aštrūs šviesos spinduliai perskrodė dykumą ir išplėšė iš tamsos
Džaredo su Melani veidus. Visi apmirė. Sidabrinės mano akys, vienin
telės, dabar galėjusios mus išgelbėti, liko nematomos: mane užstojo
plati Jano nugara.
Stovėdama šešėlyje, kur nesiekė akinama prožektorių šviesa, aiškiai
mačiau blyškios mėnesienos užlietus ieškotojus: jų buvo daugiau - aš
tuoni prieš mus šešis. Apdujusi žiūrėjau, kaip jie pakelia rankas, kaip
jose sublyksi ginklai. Šautuvų vamzdžiai nukrypo į mus - Džaredą ir
Mel, Brandtą ir Aroną, ir vienas tiesiai Janui į krūtinę. O mūsų ginklas,
net neišimtas iš dėklo, tuo metu gulėjo mašinoje.
Kodėl leidau Janui eiti su manimi? Kodėl dabar turės mirti dar ir
jis? Galvoje suskambo nevilties persmelktas Lilės balsas: „Kodėl meilė
ir gyvenimas tokie nenuspėjami?"
Mano trapi, mažytė širdis subiro į tūkstančius šukių, ranka ėmė
karštligiškai grabinėti po kišenę ieškodama piliulės.
- Nusiraminkite, girdite, jums nėra ko jaudintis, - sušuko vyras,
stovintis
liulių! Poieškotojų viduryje. - Palaukit,
velnių, paklausykit! palaukit,
Tpfu, norėjau žiūrėkit! savo pi
tik nelieskite
pasakyti,
Ir vyras nukreipė šviesą sau į akis.
Veidas įdegęs, aštrių bruožų, tarsi vėjo nugairinta uola. Tamsūs

plaukai, pražilę ties smilkiniais, aplink ausis susigarbiniavę ir juo
kingai pasišiaušę. O akys... rudos. Tiesiog rudos, be jokių sidabriškų
atspindžių.
- Matote? - pasakė jis. - Viskas, susitariam: jūs nešaudote į mus,
mes nešaudome į jus. Gerai? - ir nuleido į žemę ginklą. - Na, vaiki
nai, - paragino jis ir visi ėmė slėpti ginklus į dėklus: prie juosmens, ant
kulkšnių, už nugaros... Kiek ginklų!
- Netyčia aptikome jūsų slėptuvę, turiu pasakyti, meistriškai įreng
ta, mums tiesiog pasisekė, kad ją radome, ir nusprendėme jūsų paty
koti. Baisiai norėjosi susipažinti. Ne kiekvieną dieną žmogus randi dar
vieną maištininkų irštvą, - ir patenkintas nusikvatojo žemu, gomuri-
niu juoku. - Matytumėte dabar savo veidus! Ką? Manėte, jūs vieni su
gebėjote išnešti sveikus pasturgalius? - ir vėl nugriaudėjo juokas.
Nė vienas iš mūsų nepajudėjo.
- Pažiūrėk į juos, Natai. Tikriausiai iš baimės liežuvius prarijo, - pa
sakė kitas vyras.
- Mes mirtinai juos išgąsdinome, - pasigirdo moteriškas balsas. -
Ko tu tikėjaisi?
Jie laukė brūžuodami kojomis žemę, o mes vis dar stovėjome su
stingę į akmenį.
Pirmas atsipeikėjo Džaredas.
- Kas jūs? - sušnibždėjo jis.
Jų vadas vėl nusikvatojo.
- Aš Natas. Džiaugiuosi jus matydamas, nors neatrodo, kad jūs ga
lėtumėte pasakyti tą patį, cha, cha. Na, užteks drebinti kinkas. Čia Ro-
bas, Evanas, Bleikas, Tomas, Kimas ir Reičel, - pristatė savo palydovus
apvesdamas ranka, kiekvienas, ištarus jo vardą, santūriai linktelėjo. Už
jų pastebėjau dar vieną vyrą - su juo Natas nesupažindino. Jis buvo
kone visa galva aukštesnis už kitus ir į akis pirmiausia krito smulkiai
susigarbiniavę, ryškiai rudi, beveik oranžiniai plaukai, tankiu lanku
juosiantys galvą lyg aureolė. Jis vienintelis neturėjo ginklo. Vyras įdė
miai spoksojo man į akis, todėl nukreipiau žvilgsnį.
SIELONEŠĖ • 681
- Iš viso mūsų dvidešimt du, - baigė Natas ir ištiesė ranką.

Džaredas giliai įkvėpė ir žengė į priekį. Mes visi atsidusome su pa
lengvėjimu.
- Aš Džaredas, - jis papurtė Natui ranką ir veidas nušvito ta gerai
pažįstama šypsena. - O čia Melani, Aronas, Brandtas, Janas ir Klaja.
Mūsų trisdešimt septyni.
Džaredui paminėjus mano vardą Janas kiek pasislinko, kad visiškai
užstotų mane nuo kitų žmonių žvilgsnių. Tik dabar supratau, kad jei
čia vis dėlto ieškotojai, man gresia ne mažesnis pavojus nei visiems ki
tiems. Kaip pačioje pradžioje. Nutilau it pelė po šluota.
Tai išgirdęs Natas suklapsėjo akimis.
- Oho! Na, brolyčiai, jūs visus pralenkėte.
Dabar atėjo eilė nustebti Džaredui.
- Visus? O ką, yra ir kitų?
- Yra dar trys atskiros grupuotės. Bent jau tiek mums žinoma.
Vienuolika su Geilu, septyni su Raselu, o pas Maksą net aštuoniolika.
Palaikome ryšius, viskuo mainomės, kartais net bendruomenės na
riais, - ir vėl griausmingas juokas. - Va, pupytė Elena iš Geilo drau
gijos panoro praskaidrinti mano Evanui vienatvę ir dabar gyvena su
mumis, o mūsų Karlosą nuviliojo Raselo Sindė. Ir, žinoma, visi neiš-
siverčiame be Dago, - jis staiga nutilo ir sumišęs apsidairė, tarsi būtų
pasakęs kažką, ko nederėjo. Greitosiomis dirstelėjo į rudaplaukį vyrą
už savęs, bet šis tebespoksojo į mane.
- Vis tiek reikės pasakyti, - tarė neaukštas tamsiaodis vyras, stovin
tis šalia Nato.
Šis įtariai nužvelgė nedidelę mūsų grupelę.
- Gal tu ir teisus, Robai. Gerai, - ir giliai įkvėpė. - Tik perspėju, nu
leiskite garą ir išklausykite iki galo. Nes tai, ką išgirsite, vargu ar jums
patiks. Paprastai ši žinia žmones siutina.
- Kiekvieną kartą, - sumurmėjo sau po nosimi vyras, pavadintas
Robu. Pastebėjau, kad jis uždėjo ranką ant ginklo.
- Apie ką tu? - paklausė Džaredas.
Natas atsiduso ir mostelėjo ranka į aukštaūgį vyrą ryškiai rudais
plaukais. Šis, kreivai šyptelėjęs, žengė į priekį. Jis buvo strazdanotas

kaip aš, tik gal tūkstantį kartų tirščiau. Strazdanų buvo tiek daug, kad
iš toli atrodė esąs tamsaus gymio, nors iš tikrųjų jo oda buvo baltut bal
tutėlė. Akys mėnesienoje irgi atrodė tamsios, veikiausiai mėlynos kaip
audringa jūra. Jis vis dar neatitraukė nuo manęs žvilgsnio.
- Tai Dagas. Tik nepradėkite psichuoti, dabar jis vienas iš mūsų, jau
seniai. Dagas geriausias mano draugas, šimtą kartų išgelbėjo man gy
vybę. Jis mūsų šeimos narys. Todėl perspėju, bet kas, kas jį bent pirštu
palies, turės reikalų su mumis.
Moteris lėtai išsitraukė ginklą ir suspaudė rankoje vamzdžiu žemyn.
Rudaplaukis prakalbo neįtikėtinai maloniu tenoru:
- Nurimk,
pirštu Natai. Janas
tiesiai į mane. Pažvelk. Matai?- Jie
įsitempė. irgi turinesavo
Pasirodo, sielą,tapau
aš vienas - ir bedė
vie
tiniu gyventoju.
Dagas šiltai man nusišypsojo ir žirgliodamas per neutralų plotą
tarp dviejų grupuočių jau tiesė ranką.
Išlindau iš už Jano nekreipdama dėmesio į perspėjamą jo šnypšti
mą. Jaučiausi visiškai saugi ir užtikrinta.
Man patiko tai, ką pasakė Dagas: „Tapau vietiniu gyventoju."
Dagas sustojo priešais mane ir pamatęs, koks tarp mūsų ūgių skir
tumas, kiek nuleido svetingai ištiestą ranką. Suėmiau plaštaką: ji buvo
tvirta, šiurkšti, su nuospaudomis, tai ne mano šilko švelnumo oda, ir
pakračiau.
- Gyvųjų Gėlių Degintojas, - pasisakė savo vardą. - Bet visi mane
vadina Dagu.
Išgirdus jo vardą mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Siela iš liūdnai
pagarsėjusio Ugninio pasaulio - kaip netikėta.
- Klajoklė, - pasakiau jam. - Visi mane vadina Klaja.
- Koks... netikėtas susitikimas, Klajokle. O aš maniau, kad iš sielų
esu vienas toks.
- NeGalbūt
Saulę. vienas.mes
Ir ne
nemudu du, retenybė,
tokia jau - pridūriau prisiminusi
kaip maniau. urvuose likusią
Jis nustebęs kilstelėjo antakį.
SIELONEŠĖ • 683
- Iš tiesų? - paklausė. - Na, tada šiai planetai dar ne viskas prarasta.
- Keistas šis pasaulis, - sumurmėjau greičiau sau nei kitai Žemę
pamėgusiai sielai.
- Pats keisčiausias, - sutiko jis.
Meyer, Stephenie
Me71 Sielonešė : [romanas] / Stephenie Meyer ; iš anglų kalbos
vertė Rita Kaminskaitė. - Vilnius : Alma littera, 2010. - 688 p.
ISBN 978-9955-38-548-6
Žemę užvaldo ateiviai - sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų
protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis - sielonešiais. Žemėje
telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.
Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš
atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški
jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai.
Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko... Pavergtoji užverčia sielos
mintis prisiminimais apie savo mylimąjį - Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda
tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi
turi tikslą - žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų
ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar
gali viena siela išgelbėti pasaulį?
Viena iš išskirtiniausių mūsų laikų rašytojų Stephenie Meyer dovanoja mums
jaudinamą ir nepamirštamą istoriją apie nemarią meilę, priverčiančią susimąstyti,
kokia neįkainojama dovana yra būti žmogumi.
UDK 820(73)-3
Stephenie Meyer
SIELONEŠĖ
nglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė

Redaktorė Lina Kaminskienė
Korektorė Rasa Praninskienė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Išl id l id kl Al Tiražas
li 5000
1 Ul egz 2 LT 08245 Vil i

Stephenie Meyer Sielonese

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Stephenie Meyer Sielonese

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

8/10/2019 Stephenie Meyer - Sielonešė

Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė

UDK 820(73)-3 Versta iš: Stephenie Meyer

Copyright © 2008 by Stephenie Meyer

Skiriu savo motinai Kendei, išmokiusiai, kad

Kūnas mano namai

Kaip gi ten bus

May Svvenson (vertė Liudvikas Jakimavičius)

Gydytoją vadino Brydžiu Giliame Vandenyje.

Studentams nuo liežuvių irgi nenuėjo kriogeniniame konteineryje

- Puiku. Duokš ją čia.

Žinojau, kad viskas prasidės nuo pabaigos. Ir kad žiūrint šiomis

Mane nutvilkė sodrios prisiminimų spalvos ir žeidžiamai šaižus

Ta svetima atmintis prisikėlė su tokia jėga ir taip aiškiai, kad ne

Kaip tamsu. Aš nieko nematau. Neįžiūriu grindų, į priekį ištiestų rankų.

Įsitempiau: mergina tiesiog užuodė aplink tvyrantį pavojų. Šis po

Aš žuvusi, mes žuvę. Viskas baigta.

Man užvirė kraujas, nuožmi neapykanta vos neuždusino.

- Saugokitės! - šaukia jie. - Priekyje pavojus!

„Ne, ne, ne!“

„Per žemai", - šnabždu veriama skausmo.

Baisias kančias prarijo juoduma, ir aš atsipalaidavau dėkodama at

- Pirmosiomis užėmimo dienomis jums čia nelabai būtų patikę.

20 • STEP HEN IE MEYER

Mąsčiau apie gydytojo ir ieškotojos - šį kartą dviejų priešiškų pu

kitai niekada nemeluoja - tam paprasčiausiai nėra priežasties. Kai gy

22 • STE PHE NI E MEYER

lėjau rasti atsakymų

- Sveika atvykusi į Žemę, Klajokle, - suskambo moteriškas balsas.

su manimi ginčytis? - Kūnas visiškai sveikas, nelikę jokių sužalojimo

Abu puikiai tvardėsi, iš nežymiai pasikeitusių veidų neįstengiau iš

Gydytojas pasakojo toliau.

30 • STEPH ENI E MEYER

- Šiaip ar taip, jūs į šias rekomendacijas neatsižvelgėte, - ji taikiai

Kad ir ne mano ištarti, žodžiai nuskambėjo taip natūraliai, tarsi bū

atsidurti po tuo srautu.

Nuo tupėjimo maudžia kojas. Atsistoju, bet kūprinuosi, kad neišlįs-

vena gana spartietiška!, todėl pajuntu jiems savotišką dėkingumą. To

36 • STEPH ENI E MEYER

tokį sunkų krepšį, todėl iškart nepamatau terasoje išdygusios tamsios

Akimirkai netenku žado. Dar niekas gyvenime nėra manęs bučiavęs.

- Užsičiaupk, - sumurmu pusbalsiu, bet neabejoju, kad jis girdi. Vy

nės ištraukia nedidelį cilindrą. Tamsą perskrodžia šviesos spindulys.

mano pečius prie žemės.

šau, pamiršk tai ir... pasakyk, kuo tu vardu.

- Susitarkim taip: tu palauki manęs čia, aš parūpinu daugiau maisto

rankas ir paliečiu jo šiltus, apšepusius skruostus, pirštus sukišu į šiurkščius

„Kartu su mano sieloneše Melani Straider buvo dar vienas žmogus."

Rašydama suvokiau, kaip stipriai ji kontroliuoja savo atmintį, ir

Išsiunčiau laišką ir tą pačią akimirką mane sukaustė baimė.

Mindžikavau ant guodėjos kabineto slenksčio ir nesiryžau žengti

46 • STE PH ENI E MEYER

- Man patinka dėstyti, - pasakiau, užuot paklaususi. - Šis darbas

liai ir greitai, juk žinote, kokie tie žmonės agresyvūs. Gyvenome su

Dar kokią minutę kiūtojau nejudėdama. Tada niršdama sugriebiau

- O jei ir taip, Klajokle, tokio jūsų žingsnio niekas nepasmerktų. Tai

- Ir šis atvejis tikrai nėra naudingas sieloms, ar ne?

- Galvoje turite bendradarbius? Su daugeliu dėstytojų matomės

Pašokau, kojos tirtėjo. Nors pastaruoju metu pravirkdavau dėl kie

- Pirmiausia leiskite nuvežti jus į ligoninę, tada pakalbėsime. Gal

Pirma: lėtai kylanti, kiek dantyta kreivė, staigiai pasisukanti į šiaurę,

Apsidžiaugiau pamačiusi pakeltą ranką.

- Taip, iš šių dūmų jie gaudavo visas reikiamas maisto medžiagas.