Tiesiog išklausyk manes. Dabar tu manęs paklausyk...Tu buvai pati didžiausia meilė mano gyvenime...

Ir tai, kas pas mane buvo tavim, su niekuo

kitu niekada nebuvo... Kadangi man tavęs pamiršti neišeis, o atleisti juo labiau... tai gal bent jau negadinkime prsiminimų. Ko tu man dabar rašai?
Tu turėjai šansa, viska ištaisyti, bet tu juo nepasinaudojai. Aš turiu daug minusu ir aš iš vis "NIEKAM NEREIKALINGA" kaip tu sakai. Tu gi
mane palikai, Nes ale dažnai tau p*sdavqu prota ir ne darydavau taip kaip tu norėjai ir dar daugiau.....O dabar gaunas tu prasitusnai ir nusprendęi
grįšti pas ta lieva mane kuri tave tikrai mylėjo. O dabar įsivaizduok, jog aš turiu kita gyvenima, kuriame taves nėra. Aš šypsausi, aš laiminga, aš
turiu daug pažįstamu, draugų ir pasirodo aš daug kam reikalinga. Aš laisva, aš džiaugiuosi, aš pagaliau baigiau santykius kurie man keldavo
skausma... Reikėjo man rašyti, suigražinti tada kai aš sėdėdavau namie savaitaitėm namie tarp keturiu senu ir verkdama o ne dabar kai pas mane
viskas gerai, ir ramu.

Prieš pora savaičių atrodė kad vos galiu išgyventi diena… Vis
klausdavau: ,,kodėl aš ? Ir svarbiausia, už ką ” Kiekvieną dieną tekdavo
taikytis su noru mileti… kai jau viskas atrodė prarasta gyvenimas
nebeturi prasmės… Jis tsg išslydo man iš po kojų į mano gyvenimą
pasibeldė žmogus kurio dėka aš dabar esu laiminga ir galiu drąsiai
kalbėti apie tai ką man teko išvyventi… Šis, vienintelis žmogus neleidęs
man pasiduoti… Nežinau kas bus rytoj, poryt ar po metų… Bet kol šis
žmogus yra šalia manes, kad ir kiek kartų aš suklupsiu niekad
nepasiduosiu… be galo myliu šį žmogų… net sunku tai apsakyti… Sunku
apsakyti kaip gera yra būti to žmogaus glebyje…. Ir kaip yra sunku
įsivaizduoti kas nutiktu jei jis pasitrauktu iš mano gyvenimo. O tas
žmogus esi TU. Net ašaros ištryško. Niekad nesijaučiau tokia laiminga
kokia esu dabar… Be galo myliu mano pasauliuk.

Tiesiog ilgai galvojau ir ieškojau į klausimus atsakymų. Kai

perskaičiau knygute kur rašydavau tavo ir savo ilgas žinutes. Ir ten radau
keletas klausimu atsakymus. Kuriu man reikėjo. Tai supratau kad nekur
mano jausmai nedingo jie vis yra. Gal nebetoks stiprus jausmas bet jis
yra. Atrodo imk ir vėl kažka meginti. Bet to bijau. Nenoriu jokiu
vilčiu tau duoti. Nes bijau. Ko bijau gal kad vėl įskaudinsi o gal ne gal
kad vel pririšiu prie taves o gal ne. Nžinau ko aš bijau. Kartais pagalvoju
gal geriau likti draugais. Bet ne draugais mes negalime likti. Aš sau
neliesu nes tai yra sunku . Nes tai yra sunku likti draugais. Arba niekas
nesėja mus arba sieja daugiau. Bet bijau kad sietu daugiau.…. Jau
atrodė kad gyvenu vėl viena bet jutau kad kažko trūksta kažko reikia.
Jau nebesupratu aš saves ko bijau ko man trūksta ir kas su manimi
darosi.

Prieš pora savaičių atrodė kad vos galiu išgyventi diena… Vis
klausdavau: ,,kodėl aš ? Ir svarbiausia, už ką ” Kiekvieną dieną tekdavo
taikytis su noru mileti… kai jau viskas atrodė prarasta gyvenimas
nebeturi prasmės… Jis tsg išslydo man iš po kojų į mano gyvenimą
pasibeldė žmogus kurio dėka aš dabar esu laiminga ir galiu drąsiai
kalbėti apie tai ką man teko išvyventi… Šis, vienintelis žmogus neleidęs
man pasiduoti… Nežinau kas bus rytoj, poryt ar po metų… Bet kol šis
žmogus yra šalia manes, kad ir kiek kartų aš suklupsiu niekad
nepasiduosiu… be galo myliu šį žmogų… net sunku tai apsakyti… Sunku
apsakyti kaip gera yra būti to žmogaus glebyje…. Ir kaip yra sunku
įsivaizduoti kas nutiktu jei jis pasitrauktu iš mano gyvenimo. O tas
žmogus esi TU. Net ašaros ištryško. Niekad nesijaučiau tokia laiminga
kokia esu dabar… Neminėsiu kas tas žmogus kam reiks tas supras…
Noriu tam žmogui pasakyti tik vieną… Be galo myliu mano pasauliuk.