Bibliogra nė informacija pateikiama Lietuvos integralios

bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-490-184-3

Angela Marsons
DEADLY CRY
Bookouture, London, 2020

Copyright © Angela Marsons, 2020

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rasa Dirgėlė, 2022
© UAB „Jotema“, 2023

Redaktorė Lina Čekauskaitė

Korektorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Viršelio fotogra ja iš www.shutterstock.com
El. knygos (EPUB 3.0) gamyba Elvyra Laipanova

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. +370 37 337695

Kitos ANGELOS MARSONS knygos

Knyga dedikuojama Lyndai Allen,
mano sesei ir draugei
 PROLOGAS

— Mamyte, mamyte, žiūrėk! — šaukiu ir iškeliu ranką.

Bandau sulaikyti ašaras, bet viena jau ritasi skruostu.
Džiaugiuosi, kad mamą spėjau sulaikyti prie išėjimo.
— Tik ne dabar, angelėli. Vėluoju į darbą, — atsako ji net
neatsisukdama į mane.
— Prašau, mamyte, pažiūrėk, man skauda, — vėl tiesiu jai
ranką, — ant rankos net raudona dėmė liko.
Mama padeda rankinę ir šiurkščiai sugriebia mano ranką. Jos
veidas įtūžęs. Aš ją sunervinau. Dėl to man taip pat skauda, tik
kitaip.
— Kur? — piktai klausia ji, ir aš nuo jos net kiek atsitraukiu.
— Č... čia, — rodau.
Ji įdėmiau pažiūri.
— Čia nieko nėra. Baik elgtis kaip kūdikis.
Ašaros pasipila iš akių, pradedu kūkčioti. Noriu apsikabinti
mamos kojas ir neleisti jai išeiti. Man tikrai skauda. Vis dar gelia
rankos odą nuo ją neseniai gnaibiusių pirštų.
Mama paleidžia mano ranką ir švelniai stumteli mane nuo
savęs.
— Ir nekvaršink tėveliui galvos su savo nesąmonėmis. Jam
šįryt svarbus konferencinis skambutis.
Ji kurį laiką dar žiūri į mane, tarsi svarstydama, gal prieš
išeinant pasilenkti ir mane pabučiuoti. Širdis viltingai trankosi.
 Aš laukiu.
Bet tada matau, kaip mama užsimiršta, ir daugybė tądien
suplanuotų reikalų pradeda skrieti jos mintimis. Ji šypteli, tarsi
kažką supratusi, tada apsisuka, išeina ir tyliai uždaro už savęs
duris.
Grįžtu į kambarį, jaučiu tuštumą, tarsi kas būtų iškabinęs
man vidų.
Neilgai trukus pasirodys naujos žymės. Kiek kartų dar turėsiu
aiškinti?
Nes ji manęs neklauso.
Niekas niekada manęs neklauso.
 1

— Oi, Brajentai, priversk juos tai išjungti, — suaimanavo

Kima, dengdamasi rankomis akis.
Jai pakaktų dešimties minučių. Kima paprašė Brajento
sustoti priešais kavinę ir nupirkti jai latės, kurios mirtinai
reikėjo po Brajerli Hilyje išklausyto kultūros įvairovės suvokimo
seminaro.
Kima ir taip žinojo, kad, nepaisant odos spalvos, amžiaus,
rasės ar lyties, su visais žmonėmis reikia elgtis vienodai, dėl to
jai buvo gaila šio ryto, sugaišto spoksant į „Powerpoint“
pristatymą. Šiaip Kima niekam nejautė nei priešiškumo, nei
didelės meilės ir iš esmės su visais buvo šiurkšti.
— Brajentai, maldauju, — tarė ji detektyvui seržantui, vėl
atsisukdama į televizorių.
Atrodė, kad visur, kur tik ji pasirodydavo, kalbėjo Taira
Bruks, kuri išgarsėjo permiegojusi su žymiu vedusiu
futbolininku ir apie šį savo nuotykį parašė knygą.
Visos vietinės televizijos laidos be perstojo kalbėjo apie
artėjantį Tairos knygos pristatymo turą ir kvietė šios savaitės
pabaigoje užsukti į knygyną viename Heilsoveno prekybos
centre.
Net ir čia, pustuštėje kavinukėje nuošalioje Brajerli Hilio
gatvėje, kažkokia nedidelė televizija vis kartojo tos merginos
istoriją, protarpiais įterpdama vyresniąją inspektorę Leną Vaili
iš Vakarų Mersijos, raginančią visus laikytis tvarkos per tuos
devynis renginius, suplanuotus Midlandse.
— Oi, tos „Naujojo amžiaus“ įžymybės, — pasakė Brajentas,
bandydamas į save atkreipti kavinės savininko, kuris stovėjo į
juos nugara ir žiūrėjo naujienas, dėmesį. — Šiais laikais per
televiziją — vien pokštai, seksas ir realybės šou. Atsimenu dar
tuos laikus, kai turėdavai bent kažką išmanyti, kad...
— Gerai jau, dinkime iš čia, — paragino Kima baigdama
gerti kavą.
Kolegai ji neprieštaravo, tiesiog nebuvo nusiteikusi
diskutuoti šia tema.
Brajentas ilgesingai pažvelgė į savo likusį sumuštinį ir nusekė
paskui ją pro duris.
— Kas per?.. — nustebo Kima, kai vos neatsitrenkė į kažkur
skubantį uniformuotą parduotuvės apsaugos darbuotoją.
Kitas apsauginis bėgo per gatvę su radijo stotele rankoje.
Kima žinojo, kad daugelis aplinkinių parduotuvių priklausė
mažmeninės prekybos stebėjimo tinklui, kuriame galėjo dalintis
informacija apie vietinius nusikaltėlius. Informacija apie
pasirodžiusius jau žinomus parduotuvių vagišius ir kitokius
ramybės drumstėjus sparčiai pasklisdavo tame tinkle, kad visos
parduotuvės galėtų iš anksto apsisaugoti nuo galimų rūpesčių.
Kima apsisukusi leidosi paskui jį.
— Viršininke...
— Akivaizdus policijos reikalas, Brajentai, — pasakė ji
spartindama žingsnį.
Iš patirties Kima žinojo, kad parduotuvės apsaugininkas gali
palikti saugomas patalpas tik iš tinklo sulaukęs skubios pagalbos
prašymo, o taip paprastai nutikdavo susidūrus su smurtaujančiu
vagišiumi, kam nors kitaip sutrikdžius viešąją tvarką arba kai
incidentai būdavo susiję su vaikais.
Kima nubėgo paskui apsauginius iki „Shop N Save“
parduotuvės, įsikūrusios tarp banko skyriaus ir labdaros
krautuvės „Blue Cross“. Čia jai teko manevruoti siaurais tarpais
tarp ilgų lentynų, prikrautų pigių ir nukainotų prekių, tarp
kurių galėjai rasti įvairiausių namų apyvokos daiktų, žaislų ir
net maisto produktų.
Parduotuvės gale buvo įrengta kasos aparatų eilė.
Artindamasi prie ten stovinčio būrelio žmonių Kima neišgirdo
riksmų ar grumtynių garsų.
— Pasitraukite, — paliepė ji apsaugininkams, o Brajentas
jiems parodė pareigūno pažymėjimą.
Būriui prasiskirsčius, Kima pamatė mažą mergaitę, ketverių
ar penkerių, rankose spaudžiančią nedidelį pilką meškiuką,
kuris akivaizdžiai buvo paimtas nuo prekių lentynos greta kasų.
— Kas čia vyksta? — paklausė Kima žengdama prie
mergaitės.
— Ji neranda mamos, — paaiškino parduotuvės darbuotoja,
klūpanti prie kėdės, ant kurios sėdėjo maža mergaitė.
Mergaitė pažvelgė į Kimą savo paraudusiomis,
išsigandusiomis akimis. Jos skruostukai buvo išvagoti ašarų
upelių, bet Kima vis tiek su palengvėjimu atsiduso. Vis dėlto
geriau, kai dingsta tėvai, o ne vaikai.
— Kiek laiko praėjo? — paklausė ji.
Paprastai tokie išsiskyrimai neužtrukdavo ilgiau nei kelias
minutes — tėvai ir vaikai greitai vėl būdavo kartu.
— Beveik penkiolika minučių.
— Galite ją apibūdinti? — paklausė Kima.
— Su džinsais ir mėlynu švarku, — pasakė parduotuvės
darbuotoja.
 Mergaitė dar tvirčiau prisispaudė meškutį prie savo ašaroto
veiduko. Mažas jos kūnelis periodiškai sutrūkčiodavo nuo vis
prasiveržiančio kūkčiojimo.
Pasirodė kita darbuotoja su saldainių maišeliu.
Mergaitė papurtė galvą ir pabandė paslėpti veiduką
meškučio šone. Kima kiek atsitraukė, rankos mostu paragino
Brajentą padaryti tą patį. Mergaitę buvo apspitę per daug
žmonių.
— Džimis nuėjo patikrinti vaizdo stebėjimo kamerų įrašų,
— pasakė viena iš darbuotojų, žvelgdama kažkur už Kimos.
Iš veido buvo galima suprasti, kad moteriai palengvėjo. Kima
atsisukusi pamatė artėjančius du uniformuotus policininkus,
Brajentas tuo metu atsiliepė į skambutį.
Vienas policininkas klausiamai pažvelgė į Kimą: ką
detektyvai veikia prie parduotuvėje pasimetusio vaiko?
— Tiesiog ėjome pro šalį, — paaiškino Kima, kai pasirodė
dar pora policininkų.
Brajentas baigė pokalbį telefonu.
— Vudis nori, kad kuo greičiau grįžtum į nuovadą.
Kima žinojo, kad kviesdamas sugrįžti į nuovadą viršininkas
retai kada skambindavo jai asmeniškai, paprastai tokiais atvejais
skambėdavo kolegos telefonas. Galbūt Vudis suprato, kad Kima
gan laisvai interpretuoja jo raginimą „kuo greičiau“, o štai
Brajentas į prašymą sureaguodavo nedelsdamas.
Kima atsisuko į arčiausiai jos stovinčią parduotuvės
darbuotoją.
— Patraukite tuos žmones. Vaikui reikia...
— Viršininke... — paragino ją Brajentas, taip įrodydamas,
kad Kima dėl jo ir Vudžio neklydo.
Kima pasitraukė nuo būrio parduotuvės darbuotojų,
apsaugininkų ir policininkų. Dingusios mergaitės mamos
ieškoti susirinko daugiau nei pakankamai žmonių.
Ji pritariamai linktelėjo savo pareigingam kolegai ir nuėjo
prie parduotuvės durų.
Šis nedidelis incidentas išties neturi su ja nieko bendra.
 2

Kima įdėmiai žiūrėjo į vyriausiąjį detektyvą inspektorių

Vudvardą, gerą minutę laukdama, kada jis detaliau paaiškins
savo žodžius.
Iš nemirksinčio viršininko žvilgsnio buvo sunku ką daugiau
suprasti.
— Su didžiausia pagarba, pone, kas per?.. Norėjau pasakyti,
jūs turbūt juokaujate?
— Ne, Stoun, nejuokauju. Nepaprastųjų situacijų prevencijos
komanda susitinka šiandien ketvirtą popiet, noriu, kad ten
būtum.
Kima gerai žinojo tą komandą, paprastai ji susirinkdavo
prieš visus svarbiausius renginius, kurių metu tikėtini incidentai
gali paveikti visuomenę. Jie susitikdavo prieš kiekvieną
planuojamą Anglijos gynybos lygos demonstraciją, kai
reikėdavo aptarti kylančią terorizmo grėsmę ar kitus galimus
reikšmingus incidentus, bet skubiai susitikti dėl kažkokio
sumauto modelio, kuri sumanė atvykti ir pasirašyti kelias
knygas, galėjo reikšti tik viena — jie tikriausiai daugiau nelabai
turi ką veikti.
— Suprantu, kad Kriminalinių tyrimų skyrius paprastai
tokiuose susirinkimuose nedalyvauja, bet daugiau niekas negali.
— Pone, mano darbo stalas užverstas...
— Neabejoju, kad bent valandą visi reikalai palauks, o šiaip
turėtum rimčiau pradėti galvoti apie šitą stalą, — pasakė Vudis,
tapšnodamas per savo darbo vietą. — Į pensiją man dar ne
metas, bet ta diena artėja...
— Neįsižeiskite, pone, bet šis darbo stalas jums puikiai tinka,
o man aktyvesnės pareigos — gaudyti nusikaltėlius, kurie daro
blogus darbus, — labiau prie širdies, nei dalyvauti...
— Man atrodo, atėjo laikas išmokti sutarti su daugiau
žmonių nei tik su savo komanda.
Kima garsiai nusijuokė.
— Vertinu jūsų pasitikėjimą manimi, bet, jei atvirai,
nesugebu būti meili netgi savo šuniui, kuris yra mano geriausias
draugas. Tikrai negalite į tą susirinkimą išsiųsti Brajento? Jam
daug geriau sekasi bendrauti su žmonėmis.
— Suprantu, Stoun, bet šiuo atveju turime siųsti inspektorių.
Kiek žinau, Vakarų Mersija yra parengusi planus, kuriuos
perduos mums, o per šį susirinkimą bus baigtos derinti detalės,
kad vėliau šią savaitę planą būtų galima išbandyti praktiškai.
— Ar tikrai reikia tiek daug planuoti, kad buvęs modelis
galėtų nueiti į knygyną pasi...
— Stoun, daug kas tos moters nekenčia. Daugelis ją kaltina
išardžius šeimą, dėl šios priežasties Rojal Lemington Spa mieste
netgi kilo pora muštynių. Niekas nenori, kad per jų pamainą kas
nors panašaus nutiktų. Kai Vakarų Mersija perduos tą reikalą
mums, moters saugumas taps mūsų problema.
Kaip visada Kimai buvo sunku nesistebėti dvigubais
standartais. Žmonai neištikimas buvo futbolininkas, tačiau
puldinėjo su juo permiegojusią moterį, nors ne ji sulaužė antrai
savo pusei duotus įžadus.
— Jei reikia siųsti inspektorių, gal galime likusiai dienos
daliai paaukštinti Brajentą, — viltingai pasiūlė Kima. — Jei
norite, netgi vadinsiu jį bosu, — desperatiškai pridūrė.
Tokiuose susirinkimuose jai sekdavosi nekaip.
Vudvardas papurtė galvą, jo veide ėmė ryškėti nuobodulys.
Viskas baigta.
Šią kovą ji pralaimėjo.
 3

— Gerai, žmonės, kuo užsiimate? — paklausė Kima,

padėjusi gėrimų skardines ant laisvo rašomojo stalo.
Ji tikėjosi šitaip pažadinti savo komandą iš popiečio
snaudulio, kuris akivaizdžiai visus juos kankino.
— Tvarkau bylas, — atsiliepė detektyvas Penas.
— Peržiūriu pakartotiniam tyrimui siūlomas bylas, —
pasakė Steisė.
— Mąstau apie gyvenimą, — pareiškė Brajentas, ramiai sau
sukdamas nykščius vieną aplink kitą.
Smagu žinoti, kad jos komanda taip darbingai nusiteikusi.
Paskutines kelias dienas buvo keistai ramu. Rimtas užpuolimas
Holitryje buvo perduotas Brajerli Hiliui, nes nukentėjo vienas jų
informatorius. Seksualinės prievartos tyrimą teko nutraukti, nes
moteris prisipažino, kad tuo metu buvo girta ir tikriausiai pati
sutiko santykiauti, o byla dėl kanapių perduota Narkotikų
skyriui.
Iš dalies toks neapkrautas darbo grafikas visai neblogai,
mąstė Kima žiūrėdama į Peną, kuris tvarkė ant darbo stalo
susikaupusias šūsnis dokumentų. Tas vyras praeitą savaitę
palaidojo savo motiną, bet kitą dieną po laidotuvių jau
primygtinai norėjo grįžti į darbą.
Nors Kima gerai suprato, kad jos komandą sudaro savimi
pasirūpinti galintys suaugę žmonės, žvilgtelėjus į Peno pusę vis
tiek pasidarydavo neramu. Jokių emocinės būklės pokyčių ji
nepastebėjo. Kima žinojo, kad tiek pats Penas, tiek jo brolis jau
seniai buvo susitaikę su tuo, kas neišvengiama — jų motinai
nepagydomas plaučių vėžys diagnozuotas prieš kelis mėnesius.
Moteris iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą gerokai ilgiau, nei
daktarai žadėjo. Broliai galėjo spėti pasiruošti jos mirčiai, bet
Peno reakcija vis tiek atrodė keistai neteisinga. Kima pastebėjo,
kad tarp jo ir Steisės darbo vietų vis dar nesimato įprasto
plastikinio indelio su Džaspero kepiniais. Buvo akivaizdu, kad
Peno brolis po laidotuvių kelio atgal į virtuvę dar nespėjo rasti.
Dauno sindromą turinčiam penkiolikmečiui maisto gaminimas
buvo svarbiausias dalykas gyvenime ir jis kasdien aprūpindavo
visą jų komandą skaniausiomis vaišėmis. Kimą apėmė liūdesys,
ant stalo nepamačius plastikinio indelio.
Steisė Vud, priešingai nei priešais ją sėdintis Penas, buvo
apimta jaudulio ir įtampos, nes ruošėsi artėjančioms savo
vestuvėms mėnesio gale. Kima žinojo, kad detektyvė konsteblė
stengiasi pernelyg akivaizdžiai nerodyti džiaugsmo iš pagarbos
savo gedinčiam kolegai.
Kima žvilgtelėjo dešinėn. Brajentas buvo Brajentas. Priėmęs
kelis nelengvus sprendimus vienoje senoje byloje, jis pateko į
pilkąją teisingumo zoną, ir tai jį kaip reikiant slėgė. Bet po
truputį jau sugrįžta į sau įprastą būseną, o prieš kelias dienas net
pakvietė juos visus į aikštelę parodyti savo naujojo automobilio.
Su senuoju teko atsisveikinti po to, kai per paskutinės rimtos
bylos tyrimą jis pranėrė su juo kiaurai metalinę tvorą. Jie visi
trys entuziastingai nuėjo pažiūrėti Brajento naujo brangaus
pirkinio, bet pamatę kurį laiką tiesiog stovėjo ir sutrikę šnairavo
vienas į kitą.
— Na... čia „Astra Estate“, — konstatavo Kima, nutraukdama
nepatogią tylą. — Visiškai tokia pati kaip ankstesnė.
Brajentas papurtė galvą.
— Nea, ši yra pusantro litro trijų cilindrų modelis su turbo...
Kima nutraukė jį skambiu garsiu juoku:
— Turi turbo? Nors greitkelyje vos išspaudi aštuoniasdešimt?
Labai gerai, Brajentai, bet tai vis tiek tiesiog „Astra Estate“, ir
netgi tokios pačios spalvos.
— Na, ne visai, ši tamsiai pilka...
Kima daugiau net nesiklausė, apsisuko ir sugrįžo į nuovadą.
Nors ir keleriais metais naujesnis, automobilis iš esmės buvo
toks pats. Ja žavėjosi vienintelis Brajentas.
Kima užkalbino Steisę:
— Yra kokių įdomių bylų, kurias vertėtų pakartotinai
peržiūrėti?
Vudis prieš trejus metus pradėjo iniciatyvą, pagal kurią
Dadlio rajono komandos perduodavo kelias savo neišaiškintas
bylas kitai komandai, kad ši šviežiu žvilgsniu įvertintų tyrimo
eigą ir galbūt pasiūlytų naują tyrimo perspektyvą. Iš dvidešimt
septynių tokių bylų kitoms komandoms pavyko išaiškinti
devynias, ir šis faktas tik patvirtino jos viršininko iniciatyvos
vertę. Kad ir kaip Kimai nepatiko, kad jos žmonės turėjo raustis
po kitų detektyvų bylas, ji palaikė visus pasiūlymus, kurie
padėjo sugaudyti nusikaltėlius.
— Gerai, Penai, tvarkykis toliau; Steise, tu gilinkis į bylas,
mums perduotas pakartotiniam įvertinimui, o kad tavo nykščiai
nepervargtų, Brajentai, gali palydėti mane į susirinkimą.
Pasiėmusi švarką Kima nuėjo prie durų.
— Ei, viršininke, — Brajentas kreipėsi į Kimą, kai jie nuėjo
nuo detektyvų kambario tiek, kad niekas negalėtų girdėti, —
manai, Penui viskas gerai?
 — Jei jis taip sako, turime tikėti, — pasakė Kima.
Nulipę laiptais jie sutiko Džeką, nuovados seržantą, pilnomis
rankomis saldumynų pakelių iš aparato.
— Velniai griebtų, Džekai, cukraus lygis kraujyje nukrito? —
paklausė Kima.
— Turime mažą lankytoją iš „Monaghan“ prekybos
miestelio. Kiek anksčiau šiandien mergaitė pasimetė nuo
mamos...
— Jos mama neatsirado? — paklausė Kima, žiūrėdama į
susirūpinusias kolegos akis.
Džekas papurtė galvą.
Kima nutilo. Ji norėjo grįžti ir sužinoti, ar mergaitei viskas
gerai, bet prisivertė eiti toliau link pastato išėjimo.
Tai juk niekaip nėra su ja susiję.
 4

Prieš prabildama Steisė kokią minutę žiūrėjo į savo kolegą.

— Ei, Penai, klausyk, jei norėtum...
— Man viskas gerai, Steise, — pasakė jis net nepakeldamas
akių nuo tvarkingų dokumentų krūvelių, kurios toliau augo ant
jo darbo stalo.
Tokio atsakymo Steisė sulaukdavo kiekvienąkart
pasiteiravusi, kaip jaučiasi Penas.
Jos žiniomis, Penas neturėjo daug draugų, galbūt dėl to, kad
periodiškai jam tekdavo persikraustyti, be to, didžiąją savo
laisvo laiko dalį turėjo skirti Džasperui, nors viena buvusi Peno
bendradarbė, Lina iš Vakarų Mersijos, dalyvavo jo motinos
laidotuvėse. Steisė vylėsi, kad Penas bent jau jai išsipasakos apie
jį prislėgusį sielvartą, jei nenori kalbėti su kitais.
— Kaip Džasperas? — paklausė ji, ilgesingai žiūrėdama ten,
kur paprastai būdavo sausainiai ir keksiukai.
— Puikiai.
— Galėčiau užsukti ir...
— Ką įdomaus turi tarp peržiūrimų bylų? — paklausė Penas,
paleisdamas visas jos pastangas vėjais.
Steisė seniai žinojo, kad kolega nėra linkęs demonstruoti
emocijų, o iš jo trumpų atsakymų suprato, kad jau ir taip jį
suerzino, Penas tiesiog nenorėjo jai piktai atsikirsti.
Šios užuominos pakako.
 — Tai va, klausyk. Turiu prieš dvejus metus įvykdytą
ginkluotą apiplėšimą iš Volverhemptono. Komanda įtarė, kad
apiplėšimas susijęs su gaujomis, nes vienas jiems žinomas
gaujos narys buvo pastebėtas toje teritorijoje likus pusvalandžiui
iki incidento. Nusikaltimo braižas būdingas būtent tai gaujai, tik
tyrėjams nepavyko rasti liudininkų.
Penas papurtė galvą.
— Negaišk laiko. Volverhemptonas savo gaujų kultūrą
pažįsta geriau nei tu, tad jei jų informatoriai jiems nieko
naudingo nepasakė, tau ką nors išsiaiškinti — jokių šansų.
Perskaičiusi bylą Steisė kaip tik taip ir suprato. Jei savo
rajoną puikiai išmanantys Volverhemptono pareigūnai nerado į
ką besti piršto, byla buvo pasmerkta nesėkmei net nepradėjus
gilintis į jos detales. Niekas fiziškai nenukentėjo, apiplėšta
degalinė toliau sėkmingai veikė, taigi Steisei mažiausiai norėjosi
kištis į šitą reikalą. Ji užvertė bylą ir padėjo į šoną.
— Gerai, kita. Beveik prieš dvejus metus prie užkandinės
trys nežinomi asmenys užpuolė aštuoniolikmetį. Pjautinės
žaizdos, mėlynės ant kūno, bet kaulai nelūžę, užpuolikai
nepagauti. — Steisė atsivertė bylą. — Ji iš Dadlio.
— Kokie paskutiniai įvykiai užfiksuoti?
Steisė pravertė lapus iki bylos galo, perskaitė paskutinius
įrašus.
— Motinos apsilankymas nuovadoje ir skambutis — ji
domėjosi, kaip vyksta tyrimas.
Penas papurtė galvą.
— Tik gaištum savo brangų laiką...
— Negalima jų visų atmesti vien dėl to, kad atrodo per daug
sudėtingos. Jei būtų paprastos, jau būtų išaiškintos, —
užprotestavo Steisė.
 Užsiminusi apie šią bylą, ji pilve pajuto kylantį karštį, nes
vaikiną užpuolikai gana stipriai sužalojo.
— Suprantu, bet tam vaikinui dabar jau dvidešimt. Tokiam
jaunam žmogui dveji metai — ištisas gyvenimas. Tėvams
tikriausiai labiau rūpi sugauti nusikaltėlius nei jam; vaikinas, ko
gero, sau ramiai gyvena toliau, nors jis tikriausiai būtų
geriausias informacijos šaltinis.
Steisė puikiai suprato Peną. Atnaujinant bet kokios senos
bylos tyrimą tikimasi rasti naujos informacijos, kuri padėtų
išaiškinti nusikaltimą, dėl to jai tektų ne tik pasikliauti aukos
atmintimi, bet ir tikėtis, kad ji turės pakankamai noro ir
entuziazmo bendradarbiauti.
Steisė padėjo bylą į šoną, paėmė kitą, dvejų metų senumo.
— Čia seksualinės prievartos atvejis. Jis labai panašus į kitą
jau išaiškintą nusikaltimą, kurį įvykdęs žmogus buvo nuteistas,
tik šiuo atveju Brajerli Hiliui nepavyko surinkti ir Karališkajai
prokuratūrai pateikti pakankamai įrodymų, kad antroji byla
būtų išspręsta analogiškai.
— Taip, šita, — pakėlęs galvą galiausiai pasakė Penas.
— Kad nieko doro apie ją tau dar nepapasakojau, — nustebo
Steisė, bet džiaugėsi bent tuo, kad pagaliau vietoj kolegos
viršugalvio gali matyti jo veidą.
Penas gūžtelėjo.
— Čia išžaginimo byla, nė vienas žagintojas negali likti
nenubaustas.
Steisė turėjo jam pritarti, nes peržiūrėjusi gautas bylas
suprato, kad šios tikrai norėtų imtis. Labiau pasigilinusi pamatė,
kad antroji byla Karališkosios prokuratūros apskritai niekada
nepasiekė. Ji vėl ėmė skaityti detales.
Leslė Skipton buvo išžaginta, kai ėjo namo po šventės Himli
Holo parke, kurią organizavo Dadlio taryba. Šventė baigėsi
pirmą nakties. Dvidešimt dvejų mergina nukrito be sąmonės
nuo smūgio į pakaušį. Atsigavusi suprato, kad iš nugaros
užgulęs vyriškis žagina ją neaiškiu daiktu. Jos veidas buvo
įspaustas į žemę, žagintojas nepasakė nė žodžio.
Steisė akimirką mąstė, kaip siaubingai turėjo jaustis mergina.
Brajerli Hilio komanda įtarė vietinį statybininką, kuriam
buvo kritę įtarimai dėl prieš kelias dienas įvykdytos seksualinės
prievartos, bet fizinių įrodymų jiems rasti nepavyko.
Pirmo išžaginimo byla pasiekė teismą: Šonas Felousas buvo
nuteistas už Gemos Hornli išžaginimą. Leslė Skipton iki šiol
laukė teisingumo.
Teoriškai buvo akivaizdu, kad Šonas Felousas taip pat
užpuolė ir Leslę. Taip tuo metu galvojo tyrėjų komanda, taip
dabar atrodė ir Steisei.
Steisei ramybės nedavė tik vienas klausimas: ar ji sugebės
įrodyti ir teisybė, kurios Leslė Skipton nusipelnė, galiausiai
triumfuos?
 5

Brajentas sustabdė automobilį prie „Copthorne“ viešbučio

paradinių durų likus dviem minutėms iki šešioliktos valandos.
— Žinai, Brajentai, bent kartą galėjai pavėluoti, —
suaimanavo Kima, išsilaisvindama iš saugos diržo.
Brajento ramus vairavimo stilius visada nervino Kimą, kai jie
važiuodavo į nusikaltimo vietą arba apklausti liudininkų ir kai
buvo svarbi kiekviena minutė. O štai į šitą susirinkimą ji mielai
būtų pavėlavusi.
— Pasilinksmink ir neskriausk kitų vaikų, — šelmiškai
šypsodamasis pajuokavo Brajentas.
Kima užtrenkė automobilio dureles ir patraukė prie įėjimo į
viešbutį.
Viešbutis buvo pastatytas devintajame dešimtmetyje
„Waterfront“ komplekso pakraštyje. Tuo metu jis buvo
tviskantis ir naujas, turėjo vidinį baseiną ir visą konferencijoms
reikalingą įrangą.
Praėjus trims dešimtmečiams plika akimi matėsi pastato
nuovargio ženklai. Fojė atrodė tamsesnis nei anksčiau, kreminės
spalvos dažai metams bėgant sutrūkinėjo ir patamsėjo tiek, kad
joks valymas negalėjo padėti.
Vidutinio amžiaus moteris registratūroje klausiamai žiūrėjo į
ją.
Kima parodė savo pažymėjimą.
 — Aš į ekspertų susitikimą.
Moteris parodė į dvivėres medines duris su stiklu. Kima
linktelėjo. Jai ne kartą čia teko naudotis konferencijoms
skirtomis patalpomis.
„Hackett Suite“ buvo mažiausia iš devynių viešbučio
konferencijų salių, jos durys buvo plačiai atvertos, o viduje jau
būriavosi žmonės su nedideliais baltais puodeliais rankose.
Tokių puodelių stirta stovėjo prie aukšto sidabrinio termoso.
Kai kurie dalyviai nusišypsojo ar draugiškai linktelėjo Kimai,
prieš jos akims nukrypstant prie paskubomis surašytų kortelių
su pavardėmis. Kortelės buvo sudėtos ant stalo priešais
kiekvienam dalyviui skirtą kėdę. Prie kiekvienos kortelės gulėjo
susirinkimo darbotvarkė su kitais reikalingais dokumentais.
Kima nusprendė kavos negerti, užuodusi ore tvyrantį pigų
kartumą, nuo kurio neišgelbėtų nei pienas, nei cukrus. Atsisėdo
prie kortelės, ant kurios buvo užrašyta „VM policija“. Jie
nežinojo, kas atvyks, dėl to negalėjo užrašyti jos pavardės. Be
savosios, ant stalo suskaičiavo dar šešias korteles. Kima pabandė
susieti stovinčius žmones su pavardėmis ant kortelių.
Nikita Džekson, rūsti moteris trumpai kirptais plaukas,
atstovavo Vakarų Midlandso greitosios medicinos pagalbos
tarnybai. Ji stovėjo prie stambaus vyriškio, kuris, Kimos
žiniomis, buvo Klaivas Jangas iš ugniagesių tarnybos. Juos abu
kviesdavo į visus susirinkimus, skirtus aptarti saugumą
masiniuose renginiuose, kuriuose galima tikėtis sužalojimų arba
kitokių nelaimingų atsitikimų. Ir jie nuspręsdavo, kokių
pajėgumų reikia planuojamo renginio saugumui užtikrinti.
Bilas Platas, Dadlio tarybos renginių vadovas, paskubomis
pakartotinai pylėsi karštą skystį iš sidabrinio termoso, vis
stumčiodamas aukštyn nuo nosies smunkančius akinius.
 Kitų dviejų salėje esančių žmonių Kima anksčiau nebuvo
sutikusi. Į sieną atsirėmęs vyras žiūrinėjo kažką savo
mobiliajame telefone. Kima spėjo, kad jis Kristoferis Manlis,
vienos privačios saugos tarnybos įkūrėjas. Jo įmonė teikė vaizdo
stebėjimo, komercinių ir privačių pastatų apsaugos bei privačių
asmenų ir renginių apsaugos paslaugas. Prieš trejus metus jie
laimėjo konkursą teikti renginių apsaugos paslaugas Dadlio
tarybai. Kima tikėjosi, kad įmonės savininkas bus vyresnis, bet
jam tikrai nebuvo nė keturiasdešimties.
Kima atmetimo būdu spėjo, kad moteris su krintančiomis
ant veido įspūdingomis šviesiomis garbanomis buvo Keitė Sevel,
garsiosios Tairos Bruks agentė.
Salėje, kitoje stačiakampio konferencijų stalo pusėje, buvo
dar vienam žmogui skirta vieta.
Visų galvos atsisuko į duris, kai pro jas įėjo Vakarų Mersijos
vyresnioji inspektorė Lena Vaili.
Kima nė kiek nenustebo, kad sutikta gyvai moteris atrodė
tokia pati valdinga, kaip ir prieš kokią valandą matyta nedidelio
televizoriaus ekrane kavinėje.
Lena Vaili buvo panašaus ūgio kaip Kima ir savo išvaizda
išties traukė dėmesį. Antsvorio ji neturėjo, bet fiziškai buvo
tvirta. Tas tvirtumas nebuvo vyriškas, labiau spinduliuojantis
užtikrintumą ir pasitikėjimą savimi.
Išskyrus porą gandų, Kima apie moterį nieko daug nebuvo
girdėjusi. Sklandė vienas juokelis, kad Lenos Vaili asmeniniai
asistentai gaudavo leidimą statyti automobilį tik savaitei, nes pas
Leną jie tiesiog ilgiau neužsibūdavo. Kima iš personalo kaitos
Vakarų Midlandse puikiai žinojo, kad dėl tokio dalyko kaltinti
vieno žmogaus negalima. Dar ji buvo girdėjusi, kad vyresnioji
inspektorė darbe rodė puikius rezultatus ir nebijojo valdžios.
Kimos požiūriu, visai neblogos savybės.
Vyresnioji inspektorė Vaili linktelėjo, priversdama visus
suklusti, tada nekreipdama dėmesio į korteles su pavardėmis
atsisėdo stalo gale.
Kima pastebėjo, kaip dėl to susierzino tarybos renginių
planuotojas, kurio darbas buvo koordinuoti tiek susirinkimą,
tiek per jį aptariamą renginį.
— Atleiskite, kad vėluoju, — atsiprašė Lena, kai visi susėdo
ant arčiausiai jų buvusių kėdžių.
Apsaugos įmonės savininkas dabar sėdėjo tiesiai priešais
Kimą.
Tarybos atstovas Platas sukosėjo:
— Ačiū visiems, kad atvykote. Kaip žinote, ketvirtadienį
vyks renginys...
— Jei pagrindinės renginio detalės nuo paskutinio
susitikimo pernelyg nepasikeitė, esu tikra, kad įžangą galime
praleisti, — jį nutraukė Lena Vaili. — O ankstesniame
susirinkime nedalyvavę asmenys susipažins su esama situacija iš
raštiškai jiems pateiktos informacijos.
Visų akys salėje susmigo į policijos atstovę. Kimą. Platas
išraudo.
— Žinoma, bet...
— Siūlyčiau peržvelgti veiksmų planą, kaip numatyta, o tada
atsakyti į kilusius klausimus.
Nors tolesnė jos pauzė rodė, kad Vaili laukia tarybos atstovo
pritarimo, visi salėje suprato, kas vadovauja susirinkimui.
Kima įtarė, kad Lena Vaili gavo turimas pareigas tikrai ne
būdama pastumdėlė, o jei šios moters požiūris padės jai iš
susirinkimo į tikrąjį darbą ištrūkti greičiau, dėl to tik džiaugsis
ir tikrai palaikys Vaili.
 — Gerai, — pasakė Lena, pirštu baksnodama per
informacinius dokumentus, bet jų nė neketindama atversti. —
Panelės Bruks apsauga bus perduota mums ketvirtadienį,
tryliktą valandą. Palydėsime ją į „Kingfisher“ prekybos centrą
Rediče, kur ji kokią valandą dalins autografus, o tada...
— Arba kol minia išsiskirstys, — įsiterpė Keitė Svel. — Taira
tikrai pasirašys knygą visiems norintiems.
Lena piktai pašnairavo į Keitę, bet nieko nepasakė dėl to, kad
buvo nutraukta.
— Tada vyks susitikimas su gerbėjais...
— Nebus susitikimo su gerbėjais, — Keitė vėl ją nutraukė.
Lena šįkart į ją dėbtelėjo dar pikčiau, paskui ėmė
demonstratyviai vartyti susirinkimo dokumentus.
— Ir kada tai buvo pakeista?
Keitė abejingai gūžtelėjo:
— Nusprendėme, kad susitikimas su gerbėjais nereikalingas
saugumo sumetimais.
— Buvo kokių nors tiesioginių grasinimų? — prisimerkdama
paklausė Lena.
Visi žinojo, kad tokiems kaip Taira asmenims niekada
netrūksta tų, kurie juos myli, ir tų, kurie jų nekenčia. Daug
jaunų merginų žavėjosi įspūdingos išvaizdos modeliu, kuris
instagrame turėjo daugiau nei du milijonus sekėjų, bet buvo ir
pykstančių ant jos, kad išardė vietinės futbolo legendos šeimą.
— Ne, tiesiogiai niekas negrasino, — paskubomis atsakė
Keitė.
Kimai su Kristoferiu Manliu greitas jos atsakymas pasirodė
įtartinas.
— Tiesiog daugiau knygų parduoti jis vis tiek nepadės.
Lenai, regis, Keitės atsakymas tiko, tad ji tęsė susirinkimą.
 — Važiuosime paskui Tairos vairuotoją, kol ji bus vežama iš
Vusteršyro į Heilsvoveną. Perduosiu operaciją inspektoriui
Plantui ties tarnybiniu įėjimu į pastatą prekybos centro kieme.
Lena pažvelgė į Kimą, kad įsitikintų, ar ji nenori nieko
pridurti.
Kima papurtė galvą. Čia ne jos reikalas. Ji tik darė, ko buvo
paprašyta — atėjo ir sėdėjo.
Lena nuslopino kylantį susierzinimą ir vėl atsivertė
susirinkimo dokumentų aplanką. Ji pažvalgė į Bilą Plantą, kuris
tik pakreipė galvą, tarsi sakydamas: „Pati norėjai to susirinkimo,
jį ir turi.“
Lena akimis bėgo per dokumentus.
— Kiek supratau, norint išvengti nepageidaujamo
susidūrimo su gerbėjais, inspektorius Plantas palydės Tairą
Bruks tarnybiniais prekybos centro koridoriais iki
darbuotojams skirto įėjimo į knygyną, — ji žvilgtelėjo į
Kristoferį Manlį, net nesistengdama slėpti paniekos. —
Svarbiausias vietas prižiūrės apsauginiai, kurie...
— Pareigūnai, — tyliai burbtelėdamas Kristoferis nutraukė
Leną.
Kima pažinojo nemažai apsaugos įmonių vadovų, kurie
šiaušėsi prieš terminą „apsauginiai“. Šiais laikais apsaugos
darbuotojai turėjo laikyti egzaminus, daug mokytis ir išlaikyti
testus. Dauguma buvo baigę pirmosios medicinos pagalbos
kursą, mokėjo padaryti širdies masažą ir naudotis
defibriliatoriumi. Tie laikai, kai prie durų buvo galima pastatyti
uniformą vilkintį eilinį vyruką, seniai praeityje.
— Kiek jūsų apsauginių dirbs šiame renginyje? — praleidusi
pro ausį Kristoferio pastabą, paklausė Lena.
— Septyni, — pasakė jis nė nežvilgtelėjęs į ją.
 Kima žinojo, kad dauguma policijos pareigūnų su panieka
žiūri į apsaugos įmonių darbuotojus, nes jie, jų nuomone, taip ir
nesugebėjo tapti tikrais policininkais. Daug kas nenorėjo, kad
apsauginiai saugotų viešuosius renginius, bet, Kimos nuomone,
šitaip nuo policininkų buvo nuimama nereikalinga pareiga ir
suteikiama proga dirbti darbą, už kurį jiems mokamas
atlyginimas. Vakarų Midlandso policijos pajėgos atsisakė Dadlio
tarybai skirti reikalingą skaičių žmonių, todėl jiems neliko kito
pasirinkimo, kaip tik pasisamdyti apsaugos tarnybą. Niekas
nenorėjo, kad kas nutiktų įžymybei per jų pamainą.
Kristoferiui Manliui pradėjus pasakoti, kaip bus išsidėstę jo
pareigūnai, Kima kišenėje pajuto vibruojantį telefoną.
Lena Vaili bandė sutramdyti žiovulį. Kima klausėsi Manlio
planų. Jai net nereikėjo žiūrėti į prekybos centro planą su
pažymėtais ant jo kryželiais — ji puikiai pažinojo šitą teritoriją,
nes ne kartą buvo ten kviesta įvykus įvairiems incidentams, kai
dar dirbo konsteble.
Telefonas Kimos kišenėje nustojo vibruoti. Duokite man bent
minutę ramybės, pagalvojo ji.
— Na, ačiū jums, pone Manli. Džiaugiamės sužinoję, kur
konkrečiai visi jūsų apsauginiai stovės ir...
— O kaip devinta laiptinė? — Leną nutraukė pirmą kartą
susirinkime prabilusi Kima.
Dabar jau Lena gavo progą savo nepasitenkinimą nukreipti į
Kimą.
Nekreipdama į Leną dėmesio, Kima klausiamai pažvelgė į
Kristoferį Manlį, kuris stengėsi sutramdyti šypseną.
Jis vėl žvilgtelėjo į savo planus.
— Brėžinyje devintos laiptinės nėra.
— Hmm... atsiprašau, — įsiterpė Lena, — gal šiuo klausimu
judu pasitarsite kitoje...
— Ji štai čia, — nukirto Kima, nekreipdama dėmesio į
vyresniąją inspektorę ir lenkdamasi virš stalo prie plano.
Ji bakstelėjo pirštu į vietą, kuri plane buvo pažymėta kaip
mūrinė siena.
— Iki renovacijos čia buvo tarnybiniai laiptai. Ten
tebelikusios durys, vedančios link apleistų sandėliavimo patalpų
ir koridoriaus, kuriuo galima patekti į atnaujintą pastato dalį.
Kima visa tai žinojo, nes kartą ten buvo pasiklydusi, kai
žmogaus sužalojimu įtariamas asmuo staiga dingo jai iš akių.
Kristoferis dėkingai nusišypsojo ir Kimos parodytą vietą
pažymėjo kryželiu, tada pažvelgė į susirinkime dalyvaujantį
tarybos narį.
— Vadinasi, bus aštuoni žmonės.
Bilas Platas papurtė galvą, rodydamas, jog didesnio biudžeto
tikrai nebus.
Kristoferis pažvelgė į Kimą, kurios kišenėje ir vėl suvibravo
telefonas.
— Bet kokiu atveju ten stovės žmogus, — patikino jis.
— Ačiū jums už šitą smagų pasiplepėjimą, — pareiškė Lena,
— bet dabar gal jau galėtume...
Kima siekdama telefono kišenėje nebegirdėjo jos. Tie
žmonės, kurių skambučiai jai buvo svarbiausi, žinojo, kad jos
trukdyti negalima. Vudis ją čia atsiuntė, o Brajentas laukė prie
pastato.
Vadinasi, galėjo skambinti tik vienas asmuo, o jis niekada to
nedarydavo be reikalo.
Lena griežtai dėbtelėjo, trumpam nutilo. Visi sužiūro į Kimą.
Du praleisti Kitso skambučiai.
— Hmm... pareigūne, gal galėtumėte dabar telefonu
nesinaudoti.
Nekreipdama į ją dėmesio Kima atsistūmė kėdę.
Lenos Vaili veidas iš įniršio buvo išraudęs.
— Turite išvykti?
Kima nuėjo prie durų net neatsiprašiusi, tik per petį
mestelėjo:
— O taip, regis, esu reikalinga kitoje vietoje kur kas labiau
nei čia.
 6

Steisė barbeno pirštais į stalą, laukdama, kada detektyvas

Maiklasas atsilieps į jos skambutį, ir bandydama bent kiek
apraminti į galvą lendančias įkyrias mintis. Gal tos bylos tikrai
nevertėtų imtis, jei iki šiol su ja dirbusi komanda nesugebėjo jos
perduoti Karališkajai prokuratūrai.
— Maiklasas, — išgirdo ji žemą griaudžiantį balsą kitame
ragelio gale.
— Detektyvė konsteblė Vud iš Heilsoveno, — prisistatė
Steisė.
— Atleisk, brangute, kad teko palaukti, buvau nusišikti.
Steisė papurtė galvą. Kai kas niekada nesikeičia, o ji neturi
laiko aiškintis su senamadiškais mizoginiškais pareigūnais.
— Supratau, ačiū. Gal rastumėte minutėlę pasikalbėti apie
Leslės Skipton išžaginimą?
Tyla.
— Jūs vadovavote bylos prieš...
— Žinau, kas ji tokia, brangute, man tik įdomu, kodėl
apskritai nori apie ją kalbėti.
Bet kartais kantrybė Steisei trūkdavo.
— Mano vardas Steisė, jokia aš jums ne brangutė. Nesu jums
dukra ar dukterėčia. Man buvo perduota jūsų tirta byla.
— Jie net tą išsiuntė? — Maiklasas taip nustebo, kad net
nesureagavo į Steisės priekaištą.
 Dabar jau ji buvo nustebusi, kad jis nustebo.
Steisė žinojo, kad dėl bylų perdavimo sprendžia ne su jomis
dirbę pareigūnai. Tokį sprendimą priimdavo vyriausiasis
detektyvas inspektorius arba net aukštesnes pareigas užimantis
asmuo.
— Kodėl taip nustebote?
— Maniau, jie perduoda tokias, kurias išaiškinti dar yra
šansų.
Steisė pajuto, kad susidomėjimas byla išblėsęs. Žinoma,
policijai buvo svarbu išaiškinti kuo daugiau nusikaltimų, nes tai
itin praversdavo, kai nacionalinėje statistikoje buvo lyginami
skirtingų teisėsaugos institucijų nuopelnai, bet pačiai Steisei
išaiškinti bylas buvo svarbu dėl to, kad surastų nusikaltėlius ir
apgintų jų aukas.
— Manote, bylos neįmanoma išaiškinti?
— Ne, žinoma, galima. Manau, mes ją net išaiškinome,
tiesiog ji niekada nepateks į teismą.
Steisė vis labiau irzo. Ji neapkentė pasiduodančių žmonių.
Jos ankstesnės abejonės išnyko. Taigi imsis bylos, nesvarbu, ką
Maiklasas jai dar pasakys.
— Esate tikri, kad Šonas Felousas išprievartavo Leslę
Skipton? — paklausė ji.
— O taip, esame tikri, kad būtent jis užpuolė Leslę. Visa
laimė, pavyko jį pasodinti už Gemos Hornli išžaginimą, nes
kitaip tas šunsnukis vis dar būtų laisvėje.
— Nieko nesuprantu, — pasakė Steisė, bandydama suvokti,
ko Maiklasas, regis, nenorėjo sakyti.
— Klausyk, žinai kaip ir aš, kad norint, jog išžaginimo byla
patektų į teismą, reikia aukos. Teisėjui visai nesvarbu, ką dar ten
turite — jei jam neparodysite sužalotos aukos, bet kokie fiziniai
įrodymai reiškia tiesiog seksą.
— Ir ką?
— Leslė negalėjo liudyti teisme.
Steisė buvo šokiruota. Byloje nieko nerašoma, kad Leslė
atsisakė liudyti.
— Ji persigalvojo?
— Vis tiek nieko nesupranti, brangute. Negalėjome jos leisti į
teismą dėl to, ką ji ten ketino pasakyti.
— Pavyzdžiui?
Maiklasas trumpam nutilo.
— Susitik su ja, Steise, — paragino jis, galiausiai
kreipdamasis vardu. — Pasikalbėk, kas nutiko, tada suprasi,
kodėl nenorėjome, kad ji liudytų teisme.
 7

Atvykusi į nusikaltimo vietą, Kima pirmiausia pastebėjo

mėlyną aukos švarką ir džinsus: būtent taip buvo apibūdinta
moteris, kurios dukra neseniai pametė mamą parduotuvėje.
Ištrūkusi iš beprasmio apsaugos planavimo susirinkimo,
Kima perklausė Kitso balso pranešimą, kurį jis paliko po antro
skambučio. Kitsas tik informavo, kad rasta nužudyta moteris, ir
nurodė radimo vietą.
Filderio gatvė atsišakojo nuo pagrindinės Brajerli Hilio
magistralės. Prieš įsikuriant „Asda“ prekybos centrui, čia buvo
kelios nedidelės mėsinės ir maisto prekių krautuvėlės. Šešios tos
parduotuvėlės dabar stovėjo užkaltais langais, dvi buvo
nugriautos, čia Kitsas ir liepė jai atvažiuoti.
Kimos smegenims neprireikė nė sekundės, kad suvoktų, jog
nusikaltimo vieta yra mažiau nei už šimto metrų nuo
parduotuvės „Shop N Save“, kurioje šiandien kiek anksčiau jau
lankėsi.
Dabar ji žiūrėjo žemyn į šviesiaplaukę moterį, stulbinamai
panašią į mažą mergytę, nerandančią savo motinos.
Liūdesio šešėlis praslinko Kimos veidu prisiminus, kaip
mergytė glėbyje spaudė pardavėjų jai duotą meškutį, glaudė jį
prie savęs vietoj mamos, kuri daugiau niekada neturės
galimybės ją meiliai apkabinti. Dar šįryt ta maža mergaitė
gyveno įprastą gyvenimą, apsipirkinėjo su motina kaip
tūkstantis kitų. Kima dažnai stebėdavosi, kaip netikėtai tokia
įprasta diena gali virsti blogiausia gyvenime. Kodėl nebuvo
jokio įspėjamojo signalo? Jokio pranešimo, kad ši diena kažkada
ateityje bus tavo gyvenime reikšmingesnė nei kitos?
— Ar kūnas jau judintas? — paklausė patologo Kima.
Kitsas papurtė galvą ir rankos mostu parodė į paprastą juodą
rankinę, gulinčią prie moters.
— Rankinėje radome asmens dokumentą. Ketė Nok, čia jos
adresas, — pasakė jis ir padavė popieriaus lapelį Brajentui. —
Dvidešimt penkerių.
Kima spėjo, kad Kitsas šią informaciją sužinojo iš moters
vairuotojo pažymėjimo, kuris netrukus kartu su visa rankine ir
jos turiniu bus supakuotas ir išsiųstas į laboratoriją.
Detektyvė apėjo kūną, kad įvertintų jo padėtį.
Moteris gulėjo veidu į žemę, sulenktomis per kelius kojomis,
dešinė galvos pusė rėmėsi į plytų ir betono nuolaužas. Aplink
mėtėsi vinys ir varžtai. Kima pajuto viduje besikaupiantį pyktį:
moteris nužudyta ir palikta purve tarp šiukšlių — sugriauto
pastato liekanų, kurių niekam nebereikėjo, — apleistoje,
nenaudojamoje teritorijoje. Vien šis faktas daug bylojo apie ją
nužudžiusį asmenį.
— Akivaizdžių sužalojimų yra? — paklausė Kima,
nustumdama tas mintis šalin. Jos vis tiek dabar aukai
nebepadės.
Ant kūno nesimatė durtinių žaizdų ar kitokių sužalojimų,
aplink nebuvo ir kraujo balų. Atrodė, kad moteris tiesiog
prigulė pamiegoti tarp statybinių atliekų.
Kitsas papurtė galvą.
— Spėju, kad jai sulaužytas kaklas. Patvirtinti galėsiu tik po
to, kai pasirūpinsiu, kad ji atsidurtų morge.
 Kima dar kartą nužvelgė kūno padėtį ir įsivaizdavo, kaip
moteris dar būdama gyva klūpo, o žudikas stovi jai už nugaros.
Pakako vieno tvirto suktelėjimo. Staigi mirtis, ir negyvas kūnas
susmuko ant žemės.
Greitas, praktiškas nužudymo būdas, kad nereikėtų daug
terliotis. Ant kūno nesimatė mėlynių, durtinių ar pjautinių
žaizdų. Jokių seksualinės prievartos požymių. Moters drabužiai
atrodė tvarkingai.
Tad kam to reikėjo? Kur šuo pakastas? Koks motyvas
paskatino nužudyti su vaiku išėjusią apsipirkti jauną moterį?
— Sakyčiau, mirė prieš dvi penkias valandas, — patikslino
Kitsas, nors Kima to net neklausė.
Suprato ir pati.
Buvo vėlyva popietė, tad ji spėjo, kad skrodimas bus atliktas
tik kitądien.
— Pats pirmas, — Kitsas perskaitė jos mintis.
— Jėzau, pažįstu tą miną, — jiems einant link automobilio
tarė Brajentas. — Kas nutiko?
— Ji neturėjo mirti, — pasakė Kima ir nustebo, iš kur tie
žodžiai galėjo išsprūsti.
— Na, kažkas norėjo, kad ji mirtų, nes pati sau sprando juk
nenusisuko...
— Sunku paaiškinti, — Kima vėl atsigręžė į nusikaltimo
vietą. — Viskas atlikta taip šaltakraujiškai, Brajentai. Nesijaučia
nei aistros, nei neapykantos, nei įtūžio, nėra nei žinutės, nei
noro kažką įrodyti, ir auka palikta tokiame šiukšlyne. Jei Ketė
Nok, žmona ir motina, negyveno dvigubo gyvenimo, esu tikra,
kad ši moteris tikrai neturėjo mirti.
Kima mintyse vėl sugrįžo prie mažo vaiko, kurio gyvenimas
šiandien pasikeitė amžiams. Ir šią baisią žinią turės pranešti ji.
 8

Keitė Sevel uždarė automobilio dureles, užmetė akį į savo

„Hermes“ rankinę, kurią nusipirko už pinigus, gautus iš puikaus
knygos leidybos sandorio, sudaryto tarp jos klientės ir vienos iš
penkių didžiausių leidyklų.
Taira Bruks nebuvo jos tipinė klientė, o artėjant
keturiasdešimtmečiui Juodasis kraštas1 nebuvo ta vieta, kurioje
ji norėjo gyventi. Kita vertus, tai buvo būtina, kartojo sau
moteris.
Joms abiem vienai kitos reikėjo.
Sulaukus dvidešimt aštuonerių, Tairos sėkmingo modelio
darbo dienos jau buvo suskaičiuotos. Kai pradėjo blėsti
susidomėjimas jos fiziniu kūnu, dešimt metų Tairai atstovavusi
agentūra atsisakė su ja dirbti. Kaip tik tuo metu Keitė neteko
savo paskutinio pelningiausio kliento, kurį nusiviliojo kita
agentūra, prižadėjusi jo vidutinišką aktoriaus talentą kilstelėti į
naują lygį ir pasirūpinti jo žinomumu. Sėkmės, tuo metu
pagalvojo Keitė. Rajenas Hardvikas buvo simpatiškas
arogantiškas vyriškis, kuris gerokai pervertino savo
sugebėjimus. Be to, jis sąmoningai gadino savo karjerą —
paniškai bijojo sėkmės, dėl to atsiradus galimybei gauti bent
kiek padoresnį vaidmenį iškart drastiškai padidindavo
suvartojamo alkoholio kiekį. Ne, jo karjerą stabdė tikrai ne ji, o
jis pats, bet Keitė naujai jo agentūrai paliko išsiaiškinti viską
pačiai.
Nors Rajenas turėjo trūkumų, jo periodiniai darbai bei
pustuzinis kitų klientų, kuriuos Keitė galiausiai metė, palaikė jos
verslo gyvybę. Tačiau ir dabar moteris vis dar buvo pasinėrusi
iki ausų į darbus, nes Taira lygiai taip pat pervertino savo
galimybes kaip ir Rajenas.
Vienintelis žmogus, kuris nesuvokė, kad Tairos karjera jau
eina į pabaigą, buvo pati Taira. Net jos paputlintos lūpos ir
padidinta krūtinė daugiau nebedomino nieko, bet Tairai vis tiek
atrodė, kad tik laiko klausimas, kada ji ir vėl bus viršūnėje. O šis
nuosmukis trumpalaikis. Trumpa sausra. Taira nesuvokė, kad
po kiekvienos plastinės operacijos darosi vis mažiau panaši į
save, o milžiniška krūtinė apskritai ją kardinaliai pakeitė. Keitė,
pasisiūliusi atstovauti Tairai, tikėjosi per metus ar dvejus
užsidirbti iš paskutinių moters karjeros likučių bent tiek, kad
turėtų iš ko mokėti paskolą, kol atsiras nors pora padoriau
uždirbančių klientų.
Taip viskas ir klostėsi, kol Taira kartą atskleidė, kad
padauginusi alkoholio viename Birmingamo bare „netyčia“
permiegojo su labai garsiu futbolininku. Visų detalių Keitė
tiksliai nežinojo. Jai buvo nesuvokiama, kaip galima netyčia su
kuo nors permiegoti, tačiau iškart suprato, kokia tai puiki proga
užsidirbti.
Jos kartu sukurpė planą, kaip kuo plačiau paskleisti visą šią
istoriją, ir pradėjo rinkodaros kampaniją, mėtydamos
užuominas socialiniuose tinkluose ir Tairos jutubo kanale. Ore
tvyrant skandalo kvapui, Tairos sekėjų skaičius visose
platformose patrigubėjo, o Keitė parinko tobulą momentą
atskleisti futbolininko tapatybę. Jam pradėjus viską neigti, buvo
paviešintos jo ir Tairos nuotraukos iš merginos telefono, ir
socialiniai tinklai sprogo. Dėl kruopščiai parinktų grotažymių
Tairos istorija ilgai išsilaikė populiarumo viršūnėje. Pasiūlymai
pasipylė iš visų pusių: televizijos laidos, radijo interviu,
tinklalaidės. Tairos interviu išspausdinus vienam nacionalinės
reikšmės laikraščiui, trys leidyklos pareiškė norą išleisti knygą,
kurioje būtų detaliai aprašyta visa istorija. Dėmesys dar labiau
sustiprėjo, kai Taira pateikė užuominą, kad jis buvo toli gražu ne
vienintelis jos lovoje gulėjęs garsus vyras. Buvo pasirašyta
sutartis, o Tairos prisiminimus vienas Keitės pažįstamas
rašytojas pavertė knyga.
Darbo buvo neįtikėtinai daug. Keitė dirbo po septyniolika
valandų per dieną ištisus mėnesius. Iš to laiko daugybę valandų
jai teko skirti savo klientės vis labiau besipučiančio ego masažui,
o ši tik mėgavosi rampos šviesa ir troško sukurti kuo daugiau
dramos.
Bet banga po truputį ėmė slūgti. Keitė jautė. Orus išduotos
žmonos tylėjimas trukdė jų kampanijai. Dviejų raganų viešas
santykių aiškinimasis Keitei būtų buvęs kur kas naudingesnis.
Nejausdama, kaip pasikeitė kai kurių jai adresuotų žinučių
tonas, Taira toliau mėgavosi susiklosčiusia situacija, tačiau
reiškėsi vis daugiau prieš ją nusiteikusių žmonių, o jos vardas
buvo minimas vis su didesniu pykčiu. Kompiuterinių kovotojų
už teisybę atsiųsti grasinimai mirtimi buvo pasitinkami
vienodai: ignoruojami ir blokuojami. Tas kandžias ir žiaurias
savo parašytas žinutes jų siuntėjai tuoj pat pamiršdavo. Piktas
dėmesys buvo neišvengiamas. Viskas, kas atsidurdavo
viešumoje, kaip magnetas traukė neapykantos skleidėjus.
Tokioje situacijoje Keitė buvo atsidūrusi ne pirmą kartą, tad
iš patirties žinojo, kad nekenčiami veikėjai paprastai uždirbdavo
daugiau.
 Susirinkime jos paklausė, ar Taira Bruks sulaukė tiesioginių
grasinimų, ir ji atsakė ne.
Dabar ji žvilgtelėjo į savo mobilųjį telefoną, kuris buvo įdėtas
į laikiklį.
Ji melavo.
1
JK Vakarų Midlandso teritorija, kurioje prasidėjo pramonės revoliucija (angl.
Black Country).
 9

Steisė luktelėjo prieš belsdama į Leslės Skipton duris. Ar ji

tikrai teisingai elgiasi su ta moterimi, versdama ją viską
išgyventi iš naujo, nors tikimybė užbaigti bylą itin menka?
Kaip išprievartavimo aukai Leslei ir taip daug teko patirti. Ne
tik fizinį užpuolimą, bet ir kas buvo po jo.
Per pastaruosius dvidešimt metų išžaginimų bylų tyrimai
smarkiai pasistūmėjo į priekį, bet vis dar atsiranda netikinčių
arba abejojančių nukentėjusiųjų papasakota įvykių versija
policijos pareigūnų, medikų, teisininkų, teisėjų, o kai kuriais
atvejais — net ir draugų ar šeimos narių.
Steisė iš patirties žinojo, kad išžaginimas — vienintelis
nusikaltimas, kurį įvykdžius itin dažnai bandoma ieškoti
pateisinimų. Gal ji buvo girta? Gal pati išprovokavo? Gal jos
sijonas buvo trumpas? Pati prisiprašė? Kažkodėl niekas
nekaltina gatvėje apvogtos aukos, kad ji mojavo pinigine, arba
žmogaus, kurio namus apiplėšė, kad jis pro savo langus
demonstravo žemiškas gėrybes. Tik lytinių nusikaltimų aukos
verčiamos jaustis taip, tarsi būtų gavusios, ko nusipelnė. Steisei
buvo sunku įsivaizduoti, ką moteris turėtų padaryti, kad
nusipelnytų patirti visą lytinio nusikaltimo siaubą.
Ne, nusprendė Steisė belsdama į duris, ji tikrai neklysta,
bandydama padėti išprievartavimo aukai. Ir visai nesvarbu, jog
pirmoji tyrėjų komanda manė, kad jai padėti niekuo negali. Per
visus tuos metus Steisė išmoko iš savo viršininkės, kad negalima
pasiduoti vien dėl to, jog yra sunku.
Durys prasivėrė, bet labai nedaug, už jų stovėjo mergina, jos
šviesūs plaukai buvo surišti į uodegą, tik kelios palaidos sruogos
įrėmino dailų veidą, akivaizdžiai įraudusį nuo aktyvios fizinės
veiklos. Mergina vilkėjo sportinę aprangą, iš kurios buvo galima
suprasti, kad ji prieš ateinant Steisei sportavo.
Steisė pakėlė pažymėjimą virš antrosios duris saugančios
grandinėlės.
— Ar galiu užeiti?
Leslė susiraukė.
— O kam?
Steisė norėjo Leslei viską paaiškinti viduje, bet ji puikiai
suprato moters nenorą į namus įsileisti nepažįstamą žmogų.
— Esu iš Heilsoveno policijos nuovados, noriu iš naujo
peržiūrėti jūsų bylą.
— Mano bylą tyrė Brajerli Hilis, — paaiškino ji ir prisimerkė,
tarsi būtų prigavusi ją meluojant.
— Galite paskambinti į Heilsoveno nuovadą ir pasitikslinti,
aš palauksiu, — pasakė Steisė ir atsitraukė per žingsnį nuo durų.
Leslė uždarė duris, užrakino jas.
Žengusi dar vieną žingsnį atbula, Steisė pastebėjo nedidelę
vaizdo stebėjimo kamerą sau virš galvos. Žalias šiukšlių
konteineris kairėje durų pusėje buvo pilnas suplėšytų kartotinių
dėžių, kokiose paprastai pristatomos siuntos. Priešais konteinerį
stovėjo du tušti stikliniai pieno buteliai.
Steisė išgirdo atrakinamą spyną, o tada durys vėl atsivėrė, tik
šįkart plačiau.
— Tebūnie, sakote tiesą, bet vis tiek nesuprantu, kodėl jūs
čia.
 — Gal galėčiau užeiti ir paaiškinti?
Leslė atsiduso, pasitraukė į šoną.
Steisė žengė vidun ir vos neužkliuvo už „Jane’s Kitchen“ —
vietinio sveiko maisto tiekėjo — dėžės.
— Atsiprašau, ką tik gavau, — paaiškino Leslė ir paėmusi
dėžę nunešė ją į virtuvę, o tada palydėjo Steisę į svetainę.
Steisė iškart pastebėjo, kad kambaryje labai mažai baldų.
Vienas milžiniškas fotelis ir keli išmėtyti sėdmaišiai. Priešais
langą stovėjo dviratis treniruoklis su prijungtu nešiojamuoju
kompiuteriu.
— Prašau, prisėskite, — pasiūlė Leslė, atjungdama
kompiuterį nuo dviračio. — Kasdienė „Peloton“ treniruotė, —
paaiškino ji.
Steisė buvo mačiusi nuotolinių treniruočių reklamą per
televiziją; vien nuo minties apie jas ją išpildavo prakaitas. Prieš
kokį mėnesį pati ketino pradėti vaikščioti į sporto klubą, nes
labai norėjo iki vestuvių numesti bent šiek tiek svorio, bet
galiausiai nusprendė, kad neverta mokėti už tai, kas jai
nepatinka ir ką ji vargiai lankys.
Leslė atsisėdo ant vieno sėdmaišio, Steisė — ant kito, kurį
pasiūlė šeimininkė.
— Manęs paprašė dar kartą peržvelgti jūsų bylą, — trumpai
paaiškino, kaip veikia bylų perdavimo procesas.
Kalbėdama Steisė matė Leslės veidą užliejančias emocijas.
Viena jų akivaizdžiai buvo baimė.
— Kodėl pasirinkote mano bylą? — tampydama už
medvilninio sėdmaišio atplaišos paklausė Leslė.
— Nes noriu, kad nusikaltimą padaręs asmuo neliktų
nenubaustas.
Leslė trumpam nuleido galvą, tada pakėlė. Steisė suprato,
kad mergina nusimetė kaukę — kruopščiai emocijas slėpusi
Leslė dingo, priešais ją liko sėdėti tikroji Leslė.
Ji papurtė galvą.
— Atsiprašau, bet nemanau, kad dar kartą ištversiu. Jūs
tikrai nesuprasite.
— Pasikalbėkime, — pasiūlė Steisė.
Ji stengėsi suprasti, ką pareigūnai iš Brajerli Hilio sužinojo,
kad nusprendė Leslės nekviesti liudyti. Negi Leslei atėjus į
teismo salę galėjo sumažėti tikimybė nuteisti Šoną Felousą? Dvi
aukos kaip tik turėjo reikšti, kad nusikaltėlis sulauks teisingos
bausmės.
Priešais save Steisė matė išvaizdžią, iškalbingą jauną moterį,
kuri teismo salėje tikrai sugebėtų kalbėti įtikinamai ir aiškiai.
— Visko tiesiog per daug, — Leslė papurtė galvą. — Tie visi
klausimai, abejonė žmonių akyse, kai jiems pasakoji apie
siaubingiausią savo gyvenimo įvykį; gėda dėl to, kad tai
apskritai nutiko. Atleiskite, bet ne, negaliu dar kartą to patirti.
Užpuolimas įvykdytas beveik prieš dvejus metus. Prašau,
susiraskite kitą bylą. Prisiverčiau viską pamiršti, toliau gyvenu...
— Bet juk sakote netiesą, argi ne? — atsargiai paklausė
Steisė. — Ant jūsų durų — dvi grandinėlės, virš jų — stebėjimo
kamera, kad matytumėte visus atėjusius. Maistas jums
pristatomas į namus, beveik viską perkate internetu per
„Amazon“. Pienininkas aprūpina pagrindiniais maisto
produktais, net sportuojate nuotoliniu būdu, naudodamasi
internetu, — Steisė nutilo. — Kada paskutinį kartą buvote
išėjusi iš namų?
Leslė kurį laiką žiūrėjo į ją, o tada pradėjo raudoti.
Steisei pasidarė įdomu, ar Leslė supranta, koks nenormalus
yra jos gyvenimas. Už namų durų ji ėmė slėptis palaipsniui ar
iškart po užpuolimo nebesugebėjo prisiversti iš jų išeiti?
Ar ji suprato, kad iš jos buvo atimta pamatinė teisė laisvai
judėti.
Steisė ryškiai prisiminė vieną įvykį. Jai buvo trylika, jos
mokyklos komanda su kitos mokyklos komanda žaidė netbolo
rungtynes. Jos komanda laimėjo, Steisė pataikė lemtingą
metimą žaisdama puolėjos pozicijoje. Po rungtynių trys
merginos iš kitos mokyklos sekė ją iki pat namų užgauliodamos
ir pravardžiuodamos. Steisei pasukus pro vartelius į savo kiemą,
ištįsusi raudonplaukė pagrasino, kad jos palauks, kol Steisė išeis
iš namų, ir tada sumuš. Dar dabar ji prisiminė, kaip kitas dvi
valandas kas kelias minutes bėgo laiptais į antrą aukštą pažiūrėti
pro langą, kad įsitikintų, ar mergaitės vis dar ten jos laukia.
Galiausiai joms atsibodo ir jos išėjo, daugiau Steisė jų niekada
nematė, bet tas porą valandų ji jautėsi visiškai bejėgė,
išsigandusi ir papuolusi į spąstus, nors iš tiesų jos niekas nė
pirštu nepalietė.
Steisė švelniai palietė Leslės ranką.
— Prašau, Lesle, labai norėčiau pabandyti padėti.
 10

— Ei, viršininke, tikiuosi, nesiruoši apklausti tos mažos

mergaitės? — paklausė Brajentas, kai sustabdė automobilį prie
siauro blokuotojo namo „Merry Hill“ prekybos komplekso
pakraštyje.
Kima tokią galimybę svarstė, bet perspėjimo gaidelė Brajento
balse privertė ją persigalvoti.
— Velniai rautų, Brajentai, kokiu monstru mane laikai?
Brajentas pašnairavo į Kimą.
— Bet juk ruošeisi?
Išlipdama iš automobilio Kima piktai suurzgė. Kartais jis
supranta ją net per gerai.
Buvo beveik pusė septynių vakaro, saulė leidosi, palikdama
praeityje liūdną ir niūrią dieną. Po to, kai Kima su Brajentu išėjo
iš detektyvų kambario, Endriu Nokas paskambino į policijos
nuovadą, atpažino dukrą ir pasiėmė ją namo. Nuovados
seržantas Džekas pasirūpino vaiko perdavimu, patikrino
vyriškio asmens dokumentą ir, svarbiausia, įžvelgė teigiamą
mergaitės reakciją pamačius tėvą. Džekas nežinojo visų įvykio
detalių, tad tiesiog informavo vyriškį, kad pareigūnai vėliau su
juo susisieks.
Vyriškis, kuris iš nuovados išėjo nė nenutuokdamas, kas
nutiko jo žmonai, atidarė savo namų duris dar nespėjus Kimai
su Brajentu prie jų prieiti.
 — Radote ją? — paklausė jis viltingai.
Kima į jo klausimą neatsakė, tik pasiteiravo, ar jie galėtų
užeiti vidun.
— Prašom, eime į virtuvę, — tyliai pasakė Endriu.
Eidama paskui jį Kima pamatė ir mažąją mergaitę, kuri
susisukusi į kamuoliuką miegojo ant sofos, glėbyje vis dar
spausdama parduotuvėje gautą pliušinį meškiuką.
— Mija pervargusi, — paaiškino Endriu ir uždarė virtuvės
duris.
— O, sveiki, — Kima pasisveikino su moterimi, šluostančia
virtuvės stalviršį.
— Ela, mano sesuo, — vyriškis pristatė moterį. —
Paskambinau jai norėdamas paklausti, ar kartais nematė Ketės,
ir ji iškart atvažiavo.
Kimai net nebūtų reikėję aiškinti, kas juos sieja, jei moteris
būtų atsisukusi bent sekundę anksčiau.
Sesuo ir brolis turėjo tokius pačius šviesius šiaudų spalvos
plaukus ir kampuotą žandikaulį. Kima įtarė, kad Ela bent
dešimčia metų vyresnė už savo dvidešimt devynerių brolį.
— Ar Ketei viskas gerai? — paklausė Ela.
Kima iš jos skaidrių mėlynų akių matė, kad moteris nujaučia,
jog galėjo nutikti kažkas negero, o štai brolio veide vis dar buvo
galima įžvelgti nervingą viltį.
— Pone Nokai, prašau prisėsti, — pasiūlė Kima.
Nedidelėje virtuvėlėje jiems visiems stovint buvo kiek
ankštoka.
— Tik pasakykite...
— Pone Nokai, jei tik jūs...
— Sėskis, Endi, — griežtu tonu paliepė vyriškio sesuo, tarsi
nujausdama, kas jų laukia.
 Endriu Nokas atsisėdo, Kima taip pat. Brajentas nuėjo prie
durų, kad būtų kiek daugiau vietos.
Ela nusišluostė rankas į languotą rankšluostėlį.
— Pone Nokai, man labai gaila, bet turiu jums pranešti, kad
jūsų žmonai kai kas nutiko, ji...
— Žinojau, kad turėjau jai to neleisti, — pareiškė jis
braukdamas ranka sau per plaukus. — Mačiau iš jos nuotaikos,
kad jai bus sunku, bet mes kaip visada laikėmės mums įprastos
tvarkos ir...
— Kokios tvarkos? — pasidomėjo Kima.
Ji ketino pasakyti, kad jo žmona negyva, bet suvokė, jog po
šios žinios, tikėtina, nebegalės sužinoti to, ką vis dar galėjo
išsiaiškinti dabar.
— Mano žmona turi problemų, pareigūne. Ją kankina
nerimas, depresija. Ji atsisako gerti vaistus, bet paprastai jaučiasi
gerai, tvarkosi puikiai. Tačiau šįryt mačiau, kaip pusryčiams
paėmė iš indaplovės nešvarias lėkštes.
— Taigi, kokios tvarkos? — dar kartą paklausė Kima.
Ji suabejojo, ar pati retkarčiais netyčia nepasiima nešvarių
lėkščių iš indaplovės, nors jos nekankina nei depresija, nei
nerimas, bet galva būna pernelyg užimta mintimis apie tuo
metu atnaujinamą kokį nors motociklą arba tiriamą bylą.
— Paprastai ji visada mane perspėja prieš kur nors eidama, o
aš jai kas porą valandų skambinu.
Tarsi nujausdamas kitą Kimos klausimą, Brajentas iš kišenės
išsitraukė užrašų knygelę.
— Kur jūsų žmona šiandien turėjo važiuoti?
— Dešimtą ji turėjo būti pas gydytoją, paskui šį tą nusipirkti
„Asda“ ir „Shop N Save“ parduotuvėse Brajerli Hilyje. Po to
turėjo Miją nuvesti į „Ball Factory“ žaidimų kambarį.
 — Jūs jai skambinote?
— Iš ryto kokius tris kartus, bet po pietų su ja nepavyko
susisiekti. Paskambinau Elai, o tada išvažiavau pats jos ieškoti.
Vaikštinėjau po parduotuves, bet niekur jos nemačiau, dėl to
paskambinau į ligoninę ir policiją — norėjau įsitikinti, ar
nenutiko kas blogo. Jai kažkas nutiko? — galiausiai paklausė
Endriu sunerdamas plaštakas. — Gal ji pati ką blogo padarė?
Po akimirkos norėsite, kad taip būtų nutikę, pagalvojo Kima ir
giliai įkvėpė.
— Pone Nokai, man labai gaila, bet turiu jums pranešti, kad
jūsų žmona negyva.
Nesvarbu, kokia buvo sakinio pradžia, paskutinis žodis vis
tiek privalėjo nuskambėti iš jos lūpų, ir kaip nors sumažinti
smūgio nebuvo įmanoma.
Vienintelis judantis daiktas kambaryje buvo tik iš Elos rankų
išslydęs ir ant grindų krintantis languotas rankšluostėlis.
Endriu Noko akys buvo įsmeigtos į Kimą, jis nesąmoningai
ėmė purtyti galvą. Žvilgsnis nuslinko prie durų, už kurių
miegojo dukra.
Kima matė, kaip emocijos perkreipė vyro veidą.
Pirmoji į naujieną sureagavo Endriu sesuo:
— Kaip?.. Tiesiog...
Kimai pasirodė, kad Ela nusprendė, jog Ketė pati save
sužalojo. Todėl jai pasidarė negera nuo minties, kad jie pasijus
dar blogiau, kai praneš likusią naujienos dalį. Buvo mačiusi
pačių įvairiausių savižudybės būdų, bet sulaužyti sau sprandą
net jai buvo naujiena.
— Atsiprašau, turiu jums pranešti, kad Ketė buvo nužudyta.
— Ne... ne... ne... — suaimanavo Endriu.
Kima gerai suprato jo skausmą. Iškart po pirmo sprogimo ji
ištraukė saugiklį iš antros granatos. Vyriškis toliau purtė galvą, o
iš jo veido matėsi, kad vis dar negali patikėti tuo, ką išgirdo.
Ašarų jo akyse dar nebuvo, bet Kima žinojo, kad jos pasirodys,
kai įsisąmonins jos žodžius.
— Čia kažkokia klaida. Aš sapnuoju košmarą. Kažkas
nesiriša. Trūksta logikos. Kas galėtų norėti nužudyti Ketę?
Endriu žiūrėjo į Kimą taip, tarsi ši žinotų atsakymą, nors iš
tiesų tai ji tikėjosi atsakymą sužinoti iš jo.
— Tą ir norime išsiaiškinti, — pasakė Kima, o jos žvilgsnis
šokinėjo nuo Endriu prie jo sesers. — Gal pažįstate ką nors, kas
galėtų jausti neapykantą Ketei? Ar gal kas nors neįprasto jai
buvo nutikę pastaruoju metu?
Abu papurtė galvas, tarsi būtų bandę įtikti, kol ji nepasakė
jiems tiesos.
Išgirdusi Brajento kostelėjimą Kima suprato, apie ką ir pati
jau svarstė: jiems abiem reikia duoti erdvės ir laiko šiai baisiai
žiniai suvokti.
— Paliksime jus kuriam laikui, bet šeimos palaikymo
pareigūnas jau pakeliui. Jis atsakys į jums rūpimus klausimus, o
tada mes vėl sugrįšime pasikalbėti.
Kima atsistojo.
Endriu Nokas toliau žiūrėjo kažkur į priekį, tarsi nebūtų jos
išgirdęs. Kima norėjo surasti žodžius, kurie palengvintų jo
kančias, bet tokie tiesiog neegzistavo. Valandoms slenkant jis
suvoks, kad šis košmaras yra realybė. Pasipils ašaros, širdį
suspaus skausmas, o paskui — dar daugiau ašarų, kai reikės
nuspręsti, kaip savo mažylei pranešti, kad jos mama daugiau
niekada nesugrįš namo.
— Išlydėsiu jus, — pasisiūlė Ela.
Kima išėjo pro virtuvės duris į svetainę, kur miegojo
mergaitė, ir jai suspaudė širdį. Kai prabus, Mijos gyvenimas
daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau.
— Reikės atpažinti kūną, pareigūne? — paklausė Ela ir giliai
įkvėpė.
Kima suprato, kokia tvirta ši moteris priešais ją — vienas iš
tų žmonių, kurie nepalūžta net baisiausių gyvenimiškų tragedijų
akivaizdoje. Žmogus, kuris galėjo bet kam padėti ištverti tokią
tragediją kaip ši.
— Taip, kai tik jūsų brolis...
— Galiu ir aš, — pasisiūlė ji.
Kima sudvejojo.
— Manau, būtų naudinga, jei tai padarytų jūsų brolis — taip
lengviau susitaikytų su netektimi, — paaiškino Kima, kai
atsisukusi pamatė, kad Endriu toliau stovi nejudėdamas.
— Pažiūrėsiu, kaip jis jausis vėliau, — globėjišku tonu pasakė
Ela.
Kimos nenustebino moters noras prisiimti atsakomybę.
Kartais žmonėms tokiu sunkiu metu to reikėdavo.
— Ir dar, inspektore, — pridūrė Ela, ranka laikydama durų
rankeną, — šeimos palaikymo pareigūną atšaukite, mano brolis
turi mane, nieko daugiau jam nereikia.
 11

— Viskas įvyko maždaug pusę antros nakties, — pasakė

Leslė žiūrėdama kažkur į tolį.
Steisė įtarė, kad šis Leslės prisiminimas buvo paskutinis iš tų
laikų, kai ji dar buvo nerūpestinga ir nieko nebijojo.
— Koncertui pasibaigus apsauginiai mus ragino greičiau
išeiti pro vartus. Nors buvo vėlu, pakelėje išsirikiavę stovėjo
taksi ir tėvų automobiliai. Gyvenau palyginti netoli, todėl nieko
nepaprašiau manęs atvažiuoti. Atsisveikinau su bičiuliais, kurie
susėdę į skirtingus automobilius išvažinėjo po namus. Ausyse
vis dar bumbsėjo grupės ritmas, tikriausiai dėl to neišgirdau,
kad už manęs kažkas eina.
Leslė nutilo, kai viena paskui kitą jos galvoje ėmė slinkti
mintys „jei tik...“.
— Buvau nuėjusi maždaug pusę kelio iki namų, kai man
siaubingai suskaudo pakaušį, — pasakė ji ir dešine ranka palietė
tą vietą. — Tuo metu nesupratau, kad man kažkas trenkė.
Supratau tik atgavusi sąmonę, bet netgi tada pirmiausia pajutau
kvapą, o ne akinantį skausmą.
— Kvapą? — paklausė Steisė.
Leslė linktelėjo.
— Gulėjau veidu į žemę kažkieno kieme. Mano galvą kažkas
laikė prispaudęs prie žemės tarp pelargonijų; niekada
nepamiršiu jų kvapo. Dar ir dabar jį užuodusi noriu verkti.
 Steisė žinojo, kad aukoms tam tikros nusikaltimo detalės dar
ilgai gyvenime gali žadinti prisiminimus, net jei apie patį įvykį
sąmoningai negalvoja. Gali būti specifinis transporto priemonės
garsas, automobilio signalas, užpuoliko pavartoti žodžiai ar
frazės. Leslei tai buvo šleikštus pelargonijų kvapas.
— Pajutau tą dusinantį kvapą dar anksčiau, nei galvą pervėrė
baisus skausmas ar suvokiau, kas apskritai vyksta. Užpuolikas
ranka man spaudė galvą toje vietoje, kur trenkė, ir prievartavo iš
nugaros. Vos krustelėjus perverdavo skausmas, nuo kurio
supykindavo. Galvojau, kad užspringsiu savo pačios vėmalais.
Atrodė, kad mirsiu, — sušnabždėjo Leslė ir intensyviai
mirksėdama bandė sulaikyti ašaras.
Steisė linktelėjo, bet nieko nepasakė. Ji nenorėjo skubinti
Leslės. Mergina turėjo papasakoti visą istoriją sau tinkamu
tempu ir būdu.
— Tik tada suvokiau, kas man daroma. Jaučiau, kaip kažkas
šaltas ir kietas stumdomas pirmyn atgal mano vagina. Šortai ir
kelnaitės buvo nutraukti iki kulkšnių, prievartautojas gulėjo
man iš kairės, vieną ranką buvo uždėjęs ant galvos, o kita... na...
Steisė linktelėjo stengdamasi išlaikyti abejingą veidą, nors
viduje augo pyktis. Jai nereikėjo, kad mergina tai kartotų.
Istoriją išklausyti net ir vieną kartą buvo nemalonu.
— Bandžiau rėkti, bet mano burna buvo purve. Bandžiau
išsivaduoti, bet kūnas buvo išsekęs — atrodė, kad visas galūnes
laiko švininiai svarmenys. Viskas tęsėsi dar bent kelias minutes,
tada baigėsi. Tebeužuodžiau pelargonijas, o galvą spaudžiančios
rankos nebeliko, bet aš vis tiek negalėjau jos pakelti. Net
nesuvokiau, kad verkiu — ašaros maišėsi su purvu. Staiga
supratau, kad aplink visiškai tylu.
Steisė laukė.
 — Galiausiai sugebėjau nušliaužti iki greta esančio namo
durų ir į jas pabelsti. Iš pradžių ten gyvenantis vyresnio amžiaus
vyriškis pamanė, kad aš girta, ir pagrasino iškviesti policiją. Aš
tik sukriokiau, kad mane išprievartavo. Jis iškvietė policiją,
atsisėdo greta taip, kad nesiliestų prie manęs, ir vis kartojo, kad
manę nepaliks ir kad policija jau važiuoja. Po dešimties minučių
ji pasirodė.
Leslė išraiškingai skėstelėjo rankomis, tarsi sakydama „tai
tiek“.
Leslei bekalbant Steisė mintyse formulavo klausimų sąrašą.
Bent jau kol kas ji nesuprato, kodėl šitai moteriai nebuvo
suteikta galimybė liudyti teisme. Ji kalbėjo aiškiai, glaustai ir
gerai prisiminė įvykius, kuriuos atpasakoti galėjo visiškai
ramiai.
Steisė žinojo, kad tie patys klausimai Leslei buvo
uždavinėjami iškart po užpuolimo, tačiau dabar atkūrus įvykius
galbūt ji prisimins kokią svarbią detalę.
— Užpuolikas jums ką nors sakė?
Leslė papurtė galvą.
— Nė žodžio.
— Dar ką nors konkretaus užuodėte, be gėlių?
Mergina giliai atsiduso, tarsi gailėdamasi, kad neturi ką
daugiau pasakyti.
— Ne.
— Ir jūs nieko nematėte?
Leslė vėl papurtė galvą.
— Užpuolikui dingus nejudėjau labai ilgai, nes bijojau, kad
sugrįžęs jis mane nužudys. Maniau, kad mirsiu, bijojau net akis
pakelti.
— Gal numanote, kokį daiktą jis naudojo jus žagindamas?
 — Atsiprašau, bet ne. Tas daiktas buvo tvirtas ir lygus, bet ne
toks šaltas kaip stiklas.
Steisė žinojo, kad nusikaltimo vietoje nieko nebuvo rasta.
— Ataskaitoje rašoma, kad vagina sužalota nesmarkiai,
mėlynių beveik nebuvo.
Būtent dėl šio fakto tyrimo pradžioje kilo abejonių merginos
papasakota istorija.
— Jis nebuvo grubus.
— Atsiprašau? — apstulbusi paklausė Steisė.
Visa užpuolimo istorija jai atrodė siaubinga.
— Užpuolikas nebuvo šiurkštus. Nesupraskite neteisingai,
taip, aš buvau pažeminta, pikta, įskaudinta, man buvo gėda. Dėl
to, ką tas bjaurybė padarė, pasikeičiau visam likusiam
gyvenimui. Tikriausiai niekada nebegalėsiu pasitikėti vyrais, bet
jūs taip ir nepaklausėte manęs, ar jo elgesys nepasirodė keistas.
— O jums jis pasirodė keistas?
Leslė linktelėjo.
— Man pasirodė, kad ne jis sprendė, ką turi daryti, jis tarsi
net nenorėjo to daryti.
Steisė atsilošė, stengdamasi neparodyti nuostabos veide, bet
pagaliau ji suprato, kodėl Leslės Skipton nebuvo galima kviesti į
teismo salę liudyti.
 12

Aš tai padariau. Nužudžiau ją — su pasimėgavimu nusukau

sprandą, ir mane tuo metu užliejo liguistas pasitenkinimas. Gaila,
kad ji visiškai nesipriešino, kita vertus, priešinimasis nieko nebūtų
pakeitęs. Ji vis tiek būtų mirusi.
Žudymo procesą sudaro daug skirtingų džiaugsmą teikiančių
etapų. Planuoji, kaip ir kur tą padarysi, o galiausiai, ką žudysi.
Pajunti galią, kai sprendi, kieno gyvybę nutrauksi. Mėgaujuosi
tuo laukimu, galimybe dominuoti. Įsivaizduoju, kaip tie žmonės
gyveno ir kiek skausmo jų mirtis sukels. Noriu, kad auka ir jos
šeima patirtų kuo daugiau skausmo.
Pats žudymo veiksmas tikriausiai yra maloniausia dalis.
Įsivaizdavau, kaip ji mirs, gerokai iki tada, kai paliečiau ją. Tiesą
sakant, teko šiek tiek nusivilti. Nusukti žmogui sprandą kur kas
sunkiau, nei maniau. Net kai viena ranka laikiau už smakro, o
kita už viršugalvio, negirdėjau to kaklo trakštelėjimo, kuris
filmuose pasigirsta neva trūkus stuburo smegenims. Man būtų
patikę išgirsti tą garsą. Ji tiesiog susmuko ant manęs su kažkur
aukštyn abejingai spoksančiomis akimis.
Turėčiau pasistengti negalvoti apie tokius dalykus; džiaugsmas
nublanksta susidūrus su praktika, dėl to man patinka viską
prisiminti taip, kaip įsivaizdavau iš anksto. Kad ir kaip būtų,
viskas įvyko greitai, švariai, be to, niekas niekada neišsiaiškins,
kas tai padarė. Štai kas svarbiausia.
 Mačiau tavo veidą ir vėl. Kiekvieną kartą išvystu, kai atimu
gyvybę. Apsimetu, kad žudau tave, o ne auką, ir man patinka, nes
taip galiu tave žudyti milijonus kartų vis iš naujo.
Taip, man patinka visi žudymo etapai, bet niekas neprilygsta
mėgstamiausiai daliai.
Geriausia dar priešaky, pagalvoju ir išsitraukiu telefoną.
 13

— Kaip sakei? — paklausė Kima, kai Steisė jai papasakojo

apie perduotą tirti bylą.
— Ji pajuto užpuolikui simpatiją, — pakartojo Steisė. —
Netgi buvo dėkinga, kad po visko jis užtraukė jai šortus ir ją
pridengė. Dabar suprantu, kodėl jie negalėjo Leslės kviesti į
teismo salę, — prisipažino ji.
Kima šitai taip pat suprato.
— Tokia liudininkė būtų labiau tikusi gynybai. Užpuoliko
advokatas būtų galėjęs laisvai ja pasinaudoti, kad pasiektų
abipusį susitarimą.
— Būtent, viršininke, be to, būtų nukentėjusi pirmosios
aukos, Gemos Hornli, byla. Užpuolikas galiausiai būtų likęs
nenubaustas už abu nusikaltimus.
Kima jai pritarė.
— Na, kadangi turime tirti naują žmogžudystę...
— O gal galiu pasilikti ir šią bylą, viršininke? — paklausė
Steisė. — Ta mergina vis tiek yra auka, o teisingumo nesulaukė
tik todėl, kad atvirai viską papasakojo.
Kima prasižiojo norėdama prieštarauti, bet tada suvokė
Steisės žodžių ironiją. Tiesai ir teisingumui ne visada pakeliui,
bet dabar jos bent jau gavo progą pabandyti viską ištaisyti.
— Gerai, bet jei man tavęs prireiks, kol mes su Brajentu...
— Na... aš visada pasiruošęs, viršininke, — pareiškė Penas,
pakeldamas aukštyn ranką ir taip parodydamas, kad prireikus
galėtų perimti visus Steisės darbus.
— Supratau, — pasakė Kima.
Nors Penas pasisiūlė pats, Kima atsižvelgė į jo netektį ir
nenorėjo pernelyg apkrauti darbais. O jis jokių nuolaidų
neprašė. Dabar jam vienam teko rūpintis broliu, o prie to
priprasti, tikėtina, jiems abiem prireiks laiko.
— Gerai, komanda, dėl Ketės nužudymo šiandien vis tiek
nieko nebenuveiksime, tad keliaukime namo, išsimiegokime ir
sugrįžkime rytoj lygiai septintą.
Buvo beveik aštuonios, taigi jie gavo vienuolika valandų
atsikvėpti.
Tik ne Kima. Jai dar reikėjo informuoti Vudį apie
susirinkimą, bet tai padariusi ji daugiau tikrai niekaip nebus
susijusi su savaitės pabaigoje vyksiančiu renginiu.
 14

Penas pravėrė savo namų duris ir giliai įkvėpė.

Jam teko nuryti nusivylimą. Jį būtų nudžiuginę gardūs brolio
kepinių aromatai, kurie užpildydavo namus, kai šis gamindavo.
Džasperui buvo uždrausta ruošti maistą, jei namuose nieko
nebūdavo, nuo to laiko, kai kartą tirpdant sviestą užsiliepsnojo
keptuvė, nes jo geriausias draugas Bilis jam atsiuntė nuorodą į
kažkokius vaizdo įrašus jutube. Džasperui, visa laimė, pakako
sveiko proto nubėgti pas kaimynę paprašyti pagalbos.
Į pensiją išėjusi buvusi mokytoja Lilė užgesino ugnį ir
pasakė, kad kitąkart, kai būdamas namie vienas jis nuspręs ką
gaminti, ji mielai užsuks ir taps Džaspero degustatore.
Kiekvienąkart skambindamas namo perspėti, kad grįš vėliau,
Penas tikėdavosi, jog brolis pasinaudos Lilės pasiūlymu ir vėl
imsis savo mėgstamo užsiėmimo.
Panašu, kad Steisei rytoj ryte ir vėl teks nusivilti. Brolis
nebuvo įkėlęs kojos į virtuvę nuo jų motinos laidotuvių. Tiesą
sakant, jis apskritai beveik nebeišeidavo iš savo kambario.
Penas užlipo laiptais ir tyliai pabeldė į duris, kurios dabar
visada būdavo uždarytos.
Neaiškus burbtelėjimas buvo vienintelis atsakymas, kurio
sulaukė.
Prieš žengdamas į kambarį Penas nutaisė šypseną.
— Ei, drauguži, ar norėtum išbandyti mano rastą naują sūrio
pyragėlių receptą? — paklausė jis taršydamas broliui plaukus.
Džasperas atsitraukė, papurtė galvą.
Penas nusprendė nekreipti dėmesio į šį gestą — brolis
kentėjo, o jo pareiga buvo stengtis išsaugoti su juo kuo
normalesnius santykius.
— Nagi, drauguži, leisiu tau net sutarkuoti sūrį.
Džasperas tik papurtė galvą ir toliau susikaupęs žaidė.
— Gerai, o kas, jei tau leisčiau?..
— Nereikia, Ozi, — susierzinęs atšovė brolis.
Džasperas pykdavo retai, todėl Penas žinojo, kada geriau jo
nespausti.
— Gerai, tuomet ką nori valgyti?
— Aš ne alkanas.
— Drauguži, turi ką nors suvalgyti, — nenusileido Penas.
Jis matė, kad brolis jau netekęs bent poros kilogramų, o tai
tik įrodė, ką Penas visada žinojo — Džasperas valgydavo tik
tada, kai pats gamindavo.
— Gal skrebučio su pupomis?
Ne pats sveikiausias maistas, bet Džaspero mėgstamiausias,
be to, šiltas, Penas dabar pats mielai tokį sušveistų.
Džasperas papurtė galvą.
— Bičiuli...
— Valgiau makaronų.
Penas prasižiojo ketindamas toliau ginčytis, bet susilaikė.
Džasperas, kuriam netrukus turėjo sueiti šešiolika, labiausiai
nemėgo, kai su juo elgdavosi kaip su mažu vaiku. Jis visais
klausimais turėjo savo nuomonę, tad Penas bent retkarčiais
privalėjo gerbti jo teisę rinktis.
— Gerai, bičiuli, būsiu apačioje, jei prireiktų, — pasakė
išeidamas ir palikdamas duris kiek praviras.
 Nulipęs pusę laiptų išgirdo, kaip Džasperas jas užtrenkė.
Penas įsijungė virdulį arbatai, užmetė akį į šiukšliadėžę.
Pačiame viršuje gulėjo pustuštis plastikinis greitai paruošiamų
makaronų indelis. To, žinoma, Džasperui buvo per mažai, bet jis
negalėjo versti vaiko valgyti.
Jei atvirai, buvo kiek sutrikęs. Kasdien jautė, kaip trūksta
mamos. Ne vieną mėnesį jie žinojo, kad ji miršta, bet šitai
neparuošė netekčiai.
Tarp jų trijų nutikdavo visko. Mama buvo griežta, bet švelni
Džasperui, visada su juo rasdavo bendrą kalbą, o Penas buvo tas
vyresnysis brolis, kuris Džasperą prajuokindavo, padrąsindavo
imtis naujų veiklų, bet drauge saugojo nuo gyvenimo sunkumų.
Tiek Penas, tiek mama buvo svarbūs Džaspero gyvenime,
vaidino svarbų vaidmenį jo vystymuisi. Tačiau koks dabar
vaidmuo teko Penui? Jis turėtų būti linksmas mylintis brolis ar
griežtas tėtis? Jei ir viena, ir kita, kaip suderinti? Žinojo tik tiek,
kad dėl brolio privalo būti stiprus, toks Penas ir ketino būti.
Penui įsipylus į puodelį užvirusio vandens, suskambo
telefonas. Pamatęs, kas skambina, nusišypsojo.
— Labas, Lina, — atsiliepė jis.
— Sveiks, drauguži, — pasisveikino ji.
Šitaip Lina sveikindavosi su juo, kai abu dirbo Vakarų
Mersijoje.
Penas buvo dėkingas jai už paramą per motinos laidotuves,
nuo tada ji jau ne pirmą kartą skambina pasidomėti, kaip jis
laikosi.
— Kas pas tave gero? — paklausė Penas, džiaugdamasis
galimybe girdėti jos balsą.
— Aš po ilgos pamainos, tad norėjau paklausti, gal jūs,
vyrukai, norėtumėte man padėti suvalgyti picą, kuri sveria
tikriausiai tiek pat kiek aš?
— Kur Saimonas? — paklausė Penas.
Lina jau beveik penkerius metus buvo susižadėjusi su
buhalteriu.
— Ėėė... skvošo treniruotėje. Net nežinau, kam jam tos
treniruotės, bet tikriausiai nepakenks.
Penas garsiai nusijuokė. Buvo gera. Lina visada sugebėdavo jį
prajuokinti.
— Tad ką manai, drauge?
Mintis pavalgyti ir paplepėti su sena kolege net labai viliojo.
Jie visada rasdavo apie ką kalbėti. Jiems patiko tokie patys
filmai, o Linos muzikos kolekcija buvo eklektiška kaip ir jo.
Nors Penas labai vertino jos paramą, atrodė, kad šįvakar jiedu
su Džasperu niekam netiktų į draugiją.
— Ačiū už pasiūlymą, Lina, bet gal kitą kartą?
— Jokių problemų, bičiuli. Tik duok ženklą, kai norėsi
susitikti. Lauksiu skambučio.
— Viso, bičiule, — atsisveikino Penas užbaigdamas pokalbį.
Vos padėjus ragelį ta trumpai jo nuotaiką praskaidrinusi
šviesa užgeso. Linos draugija tikrai būtų pravertusi, bet giliai
širdyje Penas nenorėjo būti garbės svečiu iš gailesčio
surengtame vakarėlyje.
Žinojo, kad daugelis jį užjaučia dėl susiklosčiusio gyvenimo.
Jis neturėjo tiek laisvės kaip dauguma kitų jo amžiaus vyrų, o po
motinos mirties vienas liko atsakingas už Džasperą, kuris jam
visada bus svarbiausias.
 15

Lina bandė nuvyti šalin nusivylimą, kuris suspaudė skrandį,

kai telefonas prie ausies nutilo. Visą dieną nekantraudama
laukė, kada galės bent porą valandų praleisti su senu geru
kolega.
Ji žinojo, kad pasiilgs Peno, kai jį perkėlė iš Vakarų Mersijos.
Jų sklandus bendras darbas buvo peraugęs į tvirtą draugystę,
kurią ji labai vertino ir norėjo išsaugoti. Darbo diena gerokai
prailgdavo netekus patikimo bendradarbio.
Lina liūdnai nusišypsojo prisiminusi tuos metus, kai jie
dirbo kartu. Nors Penas buvo puikus policininkas, jis kartais
nepastebėdavo akivaizdžiausių dalykų sau prieš akis.
Ne vienus metus Lina stebėjo, kaip jis kankinasi
nesiryždamas palikti savo senosios komandos ir grįžti namo pas
sergančią motiną. Matė, koks atsidavęs savo jaunesniam broliui,
nors už tai nereikalavo nei palaikymo, nei pagyrų.
Sunkesnėmis dienomis ji nusivesdavo jį išgerti.
Tik jam pakeitus darbo vietą Lina suprato, kad anksčiau į
darbą ji norėjo labiau nei namo, o svarbiausia to priežastis buvo
Penas.
Norėjo susitikti su juo ir šįvakar, nes vylėsi, kad galbūt jis ją
pagaliau pastebės.
Norėjo, jog Penas suprastų, kad jo draugija jai reikalinga ne
iš gailesčio — ji nuoširdžiai troško su juo praleisti daugiau laiko.
Norėjo parodyti jam savo naują šukuoseną, be to, šiandien buvo
pasidariusi makiažą, kuriuo retai puošdavosi eidama į darbą.
Bet labiausiai Lina norėjo, kad jis pastebėtų, jog ant jos piršto
nebeliko sužadėtuvių žiedo. Taip, dalis jos troško pamojuoti jam
kairiąja ranka prieš veidą, bet kita abejojo — o kas, jei jis nieko
nejaučia? Jei ji sugriaus tvirtą draugystę ir praras jį visiems
laikams? Šito Lina nenorėjo. Jei Penas ką nors jaučia, jai tereikia
palaukti, kada pats suvoks savo jausmus.
Bet tai tikrai neįvyks šįvakar, mąstė stebėdama, kaip jo
miegamojo lange įsižiebia šviesa.
Lina užvedė automobilį, pažvelgė į dėžes su picomis ant
keleivio sėdynės ir lėtai pajudėjo nuo šaligatvio.
 16

Buvo beveik vidurnaktis, kai Kima pagaliau sugrįžo namo.

— Ei, berniuk, — pasisveikino ji ir pasilenkė paglostyti
Barniui galvos.
Netoliese gyvenantis Čarlis parvežė jį apie septintą vakare,
taip parašė atsiųstoje Kimai žinutėje su liežuvį iškišusio šuns
jausmaženkliu. Buvo kiek keista, kad į septintą dešimtmetį
įkopusį vyriškį gali sudominti jausmaženkliai.
— Ar gerai praleidai dieną, šaunuoli? — paklausė Kima, kai
Barnis nusekė paskui ją į virtuvę.
Barnio diena prasidėjo pasibėgiojimu po parką šeštą valandą
ryto, kol parke dar nebuvo nė gyvos dvasios. Barnis nuolat
pykdavosi su kitais šunimis, bet Kima dėl to nesuko galvos. Jai
su žmonėmis sutarti taip pat sekėsi sunkiai, o visos pastangos ją
pakeisti tik žadino pyktį ir agresiją, visai kaip ir jos šuniui.
Barnis daug mieliau bendraudavo su žmonėmis, o Kima
nesiruošė prarasti šuns pasitikėjimo, versdama jį pasikeisti.
— Gerai praleidai popietę su Čarliu?
Kima galėjo prisiekti, kad jis linktelėjo.
Susitarimas su Čarliu buvo naudingas visoms pusėms. Čarlis
neteko savo mylimo šuns prieš kelerius metus ir jam nuolat
trūko jo draugijos, bet jis nebenorėjo važinėti pas veterinarą ir
rūpintis šunimi šiam apsirgus. Iš pradžių Čarlis užsukdavo
išvesti Barnį trumpai pasivaikščioti, bet laikui bėgant jų
pasivaikščiojimai po kvartalą jau užtrukdavo visą popietę, o po
jų Čarlis dar parsivesdavo Kimos šunį į savo namus, kur kelias
valandas jį lepindavo, ir atgal parvesdavo tik vakarop. Kima
įsivaizdavo, kad būtent taip ji elgtųsi su savo sūnėnais ir
dukterėčiomis, jei tik turėtų. Pasinaudotų tuo, ką vaikai teikia
geriausio, neprisiimdama jokios atsakomybės. Be to, Čarlis
neprieštaravo, kad iškilus poreikiui Barnis pernakvotų pas jį.
Apie tai Kima pagalvojo dar šįvakar būdama darbe, bet
mintis, kad teks sugrįžti į tuščius namus, sulaikė ir neleido jai
skambinti Čarliui.
— Eikš, dički, — paragino ji Barnį, sėsdamasi ant grindų.
Darbo diena buvo ilga ir sunki, tad jai reikėjo bent kelių
minučių atsikvėpti nuo visų galvoje susikaupusių rūpesčių.
Barnis nubėgo į virtuvę ir sugrįžo su pliušinio žaislo, kurio
vidurius iškabino prieš porą dienų, kailiu. Šitas kailis dabar
buvo jo naujas geriausias draugas.
— Atiduok, — paprašė Kima ir timptelėjo už to, kas
anksčiau buvo žaislo uodega, o gal ausis.
Barnis timptelėjo atgal vizgindamas uodega ir spygsodamas į
ją savo gyvomis, blizgančiomis akimis.
— Mano, — pareiškė Kima ir pajuto, kaip per dieną
susikaupęs stresas atslūgsta, jai juokais bandant iš šuns atimti jo
mėgstamą žaislą.
Po kelių minučių Barnis numetė žaislą ir įsitaisė prie Kimos.
— Ar šito nori? — paklausė ji ir panardinusi ranką į tankų jo
kailį pradėjo kasyti šunį. — Pats metas perduoti tave į tetulės
Don rankas, mano berniuk.
Barnis jau buvo apsipratęs su šunų kirpėja, kuri periodiškai
ateidavo jo pasiimti darbo dienos pabaigoje, kad Barnis
nesusitiktų kitų jos klientų.
 Šuo nosimi pabaksnojo Kimą, tada pažvelgė į spintelę, ant
kurios ji laikydavo jo pavadį.
— Gerai, vaikine, tik iš pradžių man reikia išgerti kavos, —
pasakė stodamasi.
Kima dėl viso pikto pravėrė užpakalines duris, jei Barniui
prireiktų nusilengvinti.
Jis gerai žinojo tvarką. Nesvarbu, kaip vėlu būdavo, Kima
prieš pasivaikščiojimą visada išgerdavo puodelį kavos.
Miego ekspertai purtytų galvomis matydami ją taip darant,
bet Kima ir pati žinojo, kad jai ne į naudą skaičiuoti valandas,
kada galės grįžti į darbą. Taip pat ir prieš miegą gerti šviežiai
užplikytą kavą ar vidurnaktį vaikščioti su šunimi. Vienu metu ji
bandė viso to nedaryti, bet niekas nepadėjo. Atpalaiduojantys
garso įrašai siaubingai erzino, o miego higienos taisyklių
rinkinys tiesiog nelipo.
Ją visiškai atpalaiduoti galėjo tik vienas dalykas, pagalvojo
Kima atverdama duris, kurios skyrė virtuvę nuo garažo.
Paskutinį jos restauruotą motociklą prieš savaitę nupirko
vienas japonas kolekcionierius. Gauti pinigai jau buvo
„Enterprise Electronics“ sąskaitoje, kad už juos būtų atnaujinta
komunikacinė įranga, reikalinga Liusei Pein, protingai ir drąsiai
paauglei, kenčiančiai nuo raumenų distrofijos. Su ja Kima
susipažino tirdama vieną pirmųjų didesnių jos komandai
priskirtų bylų. Pati mergaitė ir jos tėvas nežinojo, kas
anonimiškai aukojo tuos pinigus, bet Kimai taip tiko.
Tačiau garažo darbinė erdvė dabar buvo tuščia, o įrankiai
švarūs, tvarkingi ir savo vietose. Kimos klasikinės muzikos pilną
„iPod“ dengė plonas dulkių sluoksnis, ir šis vaizdas buvo vienas
liūdnesnių jos gyvenime.
Kima uždarė duris, sugrįžo į virtuvę ir išsitraukė mobilųjį
telefoną.
Atsiliepė tik po ketvirto signalo, balsas buvo prikimęs nuo
miego:
— Kas per?..
— Dobi, ar gavai man tą rėmą? — paklausė Kima.
Dobis buvo vietinis metalo laužo prekeivis, kuris jai dažnai
parūpindavo motociklų rėmų.
— Prakeikimas. Ar supranti, kiek dabar valandų?
— Taip, bet aš geriausia tavo klientė. Sakyk, ar gavai?
Kima buvo prašiusi Dobio gauti rėmą planuojamam nuo
nulio atkurti „Vincent Black Shadow“ motociklui.
— Eik šikt, tu mane persekioji, pati turbūt supranti.
— Kol kas ne, bet visko gali nutikti, taigi...
— Jo, žinai, čia tas pats, kas žiemą ieškoti žibučių, bet gal
rytoj kas nors ir pavyks. Paskambinsiu kokiu padoresniu laiku.
— Kaip ir tarėmės, trys šimtai svarų? — paklausė, norėdama
dar kartą patvirtinti jų sutartą kainą.
— Jo jo, o dabar eik...
Kima padėjo ragelį, kol Dobis nespėjo dar kartą jos pasiųsti.
Imdama Barnio pavadį Kima viltingai nusišypsojo.
Motociklų restauracija padėdavo jai išsaugoti sveiką protą.
Užimdavo laisvą laiką. Leisdavo daug ką ramiai apmąstyti. Taip
Kima nuleisdavo darbe susikaupusią įtampą. Ši veikla padėdavo
jai suvaldyti bjaurų charakterį ir įgimtą agresiją.
Ji labai tikėjosi, kad Dobis netrukus paskambins.
Visiems aplink būdavo ramiau, kai ji turėdavo ką restauruoti.
 17

— Gerai, vaikučiai, prie darbo, — paragino Kima.

Ji prisėdo ant nenaudojamo rašomojo stalo kampo ir greta
pasidėjo kavos puodelį.
Apsidžiaugė pamačiusi, kad Ketės bylos pagrindinės detalės
jau buvo surašytos ant lentos. Jos komanda žinojo, kaip Kimai
svarbu identifikuoti auką. Tokiu laiku vakar jie dar nieko
nebuvo girdėję apie Ketę Nok. Dabar jos byla buvo prioritetinė,
o jų santykis su ja ypatingas. Jie žinojo, kur ji gyveno, ir viską
apie jos šeimą, o baigę tirti bylą žinos, kas moterį nužudė. Visos
aukos turėjo savo tapatybę ir istoriją.
— Ačiū, Brajentai, bet iš kur tas mažas apskritimas virš e
Ketės varde? — paklausė Kima.
Brajentas išsišiepė.
— Bandžiau rašyti kaip Steisė, kad tave supainiočiau.
Kima kilstelėjo antakį.
— Jei mane būtų taip lengva apgauti, visiems būtų labai
sunku! Taigi, ką galvojate apie mūsų aukos nužudymą ar
žudiką? — paklausė ji sunerdama ant krūtinės rankas.
— Nieko nesuprantu, viršininke, — Steisė papurtė galvą. —
Apsipirkti su vaiku išėjusi jauna moteris. Ji nesistengė patraukti
dėmesio, nebuvo susidėjusi su prasta draugija. Kiek žinome,
priešų taip pat neturėjo, o pats nužudymas labai tvarkingas.
Kima jai pritarė. Buvo keista, kad nusikaltimo vietoje nebuvo
kraujo, žudiko pykčio ar smurto ženklų.
— Sakyčiau, nieko asmeniško, — pastebėjo Penas.
— Bet tada kodėl ji? — paklausė Brajentas. — Jei kažkas
būtų norėjęs tiesiog kažką nužudyti, Brajerli Hilyje vakar po
pietų tikrai būtų galėjęs rasti lengvesnių taikinių.
— O kaip dėl to, kad žmogžudystė įvykdyta dieną? —
paklausė Kima.
Iš patirties ji žinojo, jog dauguma žmogžudysčių įvykdomos
tamsiuoju paros metu.
— Tikrai keistas laikas, — Steisė jai pritarė. — Visur aplink
žmonės — pirkėjai, potencialūs liudininkai. Gal koks
ekstremalių pojūčių mėgėjas?
Kima papurtė galvą:
— Nužudymas nėra demonstratyvus.
— Tad gal vis dėlto jis susijęs su pačia Kete? — paklausė
Penas. — Gal norėjo nužudyti būtent šią moterį?
— Gal, — Kima neprieštaravo.
Jos komanda žodžiais įvardijo visas mintis, kurios sukosi
Kimos galvoje ir nedavė ramybės visą praėjusią naktį. Kam be
reikalo rizikuoti ir žudyti jauną motiną vidury dienos, jei
žudikui ta moteris visai nerūpėjo?
— Gerai, Penai, tu atsakingas už skrodimą, dabar jis mums
svarbiausias.
— Valio, — apsidžiaugė jis trindamas rankas.
Kima jau buvo pripratusi prie entuziastingo Peno požiūrio į
šiurpiausią jų darbo dalį. Jis netroško siaubą keliančių patirčių,
jam skrodimas patiko moksliniu požiūriu. Dėliojant bendrą
nusikaltimo dėlionę, Penui buvo įdomu sužinoti, kokios naudos
duos aukos skrodimas.
— Steise, patikrink Ketės sveikatos duomenis. Ji sirgo
depresija. Turime išsiaiškinti, ar labai rimtos buvo jos sveikatos
problemos. Ir dar, iš inspektoriaus Planto gauk liudininkų
parodymus.
Pareigūnų komandai buvo pavesta pasikalbėti su
parduotuvių personalu ir visais potencialiais liudininkais.
Abu šiuos darbus Steisė privalės atlikti tebesiaiškindama
dieną prieš apsiimtą išžaginimo bylą. Kima buvo tikra, kad
konsteblė sugebės tinkamai susidėlioti darbus.
— O ką mes? — paklausė Brajentas.
Pačiai Kimai dar daug kas buvo neaišku kalbant apie šią
žmogžudystę.
— O mes, Brajentai, grįšime į nusikaltimo vietą.
 18

Steisė nusprendė iš pradžių imtis viršininkės jai paskirtų

užduočių, o paskui tęsti Leslės Skipton, apie kurią jos mintys
sukosi beveik visą praeitą naktį, išžaginimo tyrimą.
Ji vis bandė suvokti Leslės jausmus prievartautojui. Steisė
buvo ganėtinai daug skaičiusi apie Stokholmo sindromą, kad
suprastų, kaip auka psichologiškai gali prisirišti prie pagrobėjo.
Žinoma ne viena tokia byla, iš kurių garsiausia tikriausiai
buvo JAV leidybos magnato Viljamo Randolfo Hersto anūkės
Patrisijos Herst pagrobimas. Patrisiją 1974 metais pagrobė
Simbioniška išlaisvinimo armija. Po devyniolikos nelaisvėje
praleistų mėnesių moteris buvo suimta už tai, kad kartu su savo
pagrobėjais įvykdė ne vieną rimtą nusikaltimą.
Dar labiau stulbinantis Kolinos Sten atvejis. Ją, stabdančią
pakeleivingą mašiną, 1977 metais pagrobė vyras su žmona,
Kameronas ir Dženisė Hukeriai. Moteris buvo laikoma namuose
kaip sekso vergė dėžėje po poros lova septynerius metus ir nė
karto nebandė pabėgti. Kai Dženisė galiausiai ją paleido, Kolina,
kaip jos pagrobėjai ir prašė, niekam nieko nepapasakojo apie
pagrobimą.
Bet visi Steisės girdėti Stokholmo sindromo atvejai
pasireikšdavo aukai ganėtinai daug laiko praleidus su pagrobėju,
ir tas prisirišimas bėgant metams, mėnesiams, savaitėms vis
labiau stiprėdavo. Jai dar neteko girdėti, kad toks sindromas
būtų pasireiškęs išžaginimo aukoms.
Tarpduryje pasirodžius konstebliui, Steisė nustūmė visas
mintis šalin.
— Pirmus parodymus turėsime po poros valandų, — pasakė
jis, ant laisvojo stalo mesdamas tądien gautą paštą.
— Ačiū, Džonai, — padėkojo Steisė jam nueinant.
Steisė parašė elektroninį laišką Ketės šeimos gydytojui ir
paspaudė mygtuką „siųsti“. Seniai buvo praėję tie laikai, kai
medicininę informaciją ji galėdavo gauti telefonu.
Darbai atlikti, tad Steisė ėmėsi Leslės Skipton bylos, nors iš
tiesų dabar ji labiausiai norėjo pamatyti Gemos Hornli bylą.
Šios ji nebuvo gavusi, nes nusikaltimas išaiškintas, o Šonas
Felousas atlikinėjo jam paskirtą bausmę.
Pabandė surasti bylą elektroninėje duomenų bazėje. Jei
Šonas Felousas iš tiesų išprievartavo abi merginas, kodėl pirmoji
auka nejautė nieko panašaus, ką jautė Leslė?
Steisė perskaitė pradinius Gemos parodymus, kuriuos ji davė
užpuolimo vakarą.
Mergina išėjo iš naktinio klubo Haglyje ir vėlgi patraukė į
netoliese esančius namus. Visai kaip Leslė ji pajuto smūgį į
pakaušį ir krito be sąmonės, buvo nutempta į kažkieno kiemą.
Atgavusi sąmonę Gema suprato, kad jos galvą kažkas laiko
prispaudęs prie žemės, o į vaginą grubiai įkištas nežinomas
daiktas.
Steisė atsivertė medicininę ataskaitą, kurioje buvo aprašyta
Gemos būklė po išprievartavimo. Ant vaginos ir šlaunų rasti
nubrozdinimai ir mėlynės, kurios akivaizdžiai liko po brutalaus
užpuolimo.
Kaip ir Leslės užpuolimo atveju, užpuolikas aukai nieko
nesakė, bet buvo vienas esminis skirtumas. Išprievartavęs
merginą Šonas Felousas išsitraukė peilį ir juo keliskart įpjovė
Gemai sėdmenis. Žaizda buvo vos poros centimetrų ilgo, ją
sudarė keli negilūs įpjovimai. Kodėl Šonas Felousas to paties
nepadarė Leslei?
Kuo daugiau Steisė skaitė apie Gemos užpuolimą, tuo
painiau viskas atrodė. Abi bylos panašios, bet kartu ir
skirtingos.
Šoną Felousą atpažino pati Gema Hornli. Ji pasimylėjo su
juo tą patį vakarą kiek anksčiau naktinio klubo tualete. Jai
išeinant jis priėjo prie jos ir prašė dar kartą pasimylėti, bet
Gema atsisakė, dėl to jis supyko. Stebėjimo kameros užfiksavo
piktą jųdviejų barnį, po kurio Gema išlėkė pro naktinio klubo
duris, o Felousas nusekė paskui ją.
Gema buvo tikra, kad ją užpuolė Felousas, tuo neabejojo nei
policija, nei teisėjas.
Steisei staiga kilo keista mintis, kurios Brajerli Hilis, regis,
net nesvarstė — gal Šonas Felousas apskritai nesusijęs su Leslės
Skipton užpuolimu? Gal jie visi buvo nusitaikę ne į tą žmogų?
Steisė suprato, kad jai reikia pasikalbėti su Gema, pirmąja
Felouso auka. Su Lesle jau kalbėjosi, taigi bus paprasčiau
palyginti abiejų moterų užpuolimus.
Ji priminė sau, kad Gemos byla jau išaiškinta, dėl to žmonės
iš Brajerli Hilio nuovados tikrai neapsidžiaugs, kai ji pradės
domėtis ir klausinėti apie vieną iš jų aukų.
Nepaisydama nieko Steisė vis tiek tai padarys.
 19

— Štai ir ji, — tarė Kima besdama pirštu į ekraną.

„Shop N Save“ parduotuvės apsaugos darbuotojas maloniai
sutiko jiems įrašyti į diską reikalingus vaizdo stebėjimo kamerų
epizodus, kuriuos dabar jie ir peržiūrėjo.
Matė, kaip Ketė Nok su dukra įėjo į parduotuvę ir Mija iškart
pradėjo tampyti motinai už rankos, ragindama eiti ten, kur
pačiame gale buvo sudėti žaislai. Ketė, regis, protestavo vos
kelias sekundes, bandydama apžiūrėti atvirukų stovą ties įėjimu,
bet tuomet pasidavė ir nusekė paskui dukrą ten, kur kameros
nesiekė.
Vaizdo kamerų operatorius neturėjo priežasties nukreipti
kameros į jas, todėl po kelių sekundžių abi dingo iš ekrano.
Vaizdas ekrane trumpam užgeso, kol kompiuteris perjungė
kitą įrašą. Šįkart motina su dukra apžiūrinėjo žaislus, bet vaizdo
įrašo centre dabar buvo paauglys, vilkintis džemperį su gobtuvu
ir laisvus džinsus.
— Gerai padirbėta, — pasakė Brajentas, ir Kima iškart
suprato jo mintį.
Operatorius peržiūrėjo daugybę vaizdo kamerų įrašų ir
išrinko jiems tik tas vietas, kuriose matėsi Ketė ir Mija. Jo
pastangos sutaupė daugybę valandų Steisės ir Peno darbo.
Kamera nusisuko nuo motinos ir vaiko, nes operatorius ja
nusekė gerai žinomą parduotuvių vagišių, kuris išėjo pro duris.
 Akimirką kamera rodė tą patį vaizdą, ir Kima įsivaizdavo,
kaip tuo metu parduotuvės apsaugos darbuotojas radijo ryšiu
perduoda žinią kitoms parduotuvėms apie šio tipelio
pasirodymą. Po to kamera buvo nukreipta atgal beveik per visą
parduotuvę prie jai įprasto vaizdo prie kasų.
— Atsuk paskutinį gabaliuką, — paprašė Kima.
Brajentas atsuko ir sulėtino vaizdą. Vaizdui grįžtant prie
kasų, kamera spėjo užfiksuoti, kaip Ketė įdėmiai apžiūrinėja
kūno kosmetikos lentynas, o Mija toliau džiaugiasi žaislais.
Kima gerai įsižiūrėjo. Ketė su niekuo nebendravo, niekas jai
nerodė jokio įtartino dėmesio.
Vaizdas ekrane vėl pranyko, kol buvo paleistas paskutinis
įrašas. Šįkart nufilmuotas parduotuvės įėjimas. Ketė rinkosi ir
skaitinėjo sveikinimo atvirukus prie stovo greta durų. Jos
pirkinių krepšelis buvo padėtas ant grindų, jame matėsi kelios
smulkios prekės. Padėjusi vieną atviruką į vietą, ji pažvelgė pro
stovo viršų į kitą parduotuvės pusę.
— Žiūri, kaip sekasi Mijai, — pastebėjo Brajentas.
Nusiraminusi, kad dukrai viskas gerai, Ketė ištiesė ranką prie
kito atviruko, bet tada stabtelėjo, pasuko galvą ir pažiūrėjo
kažkur pro parduotuvės duris.
— Sulėtink, — paprašė Kima.
Sulėtinus vaizdą atrodė, kad Ketė klausėsi kažko, kas su ja
kalbėjo už parduotuvės durų.
Moteris linktelėjo ir rankomis pradėjo kažką rodyti.
Kimai norėjosi pakreipti kamerą ir pamatyti, kas stovi už
parduotuvės durų, bet vaizdas jau buvo įrašytas, jo pakeisti
neįmanoma.
— Rodo kryptį, — nusprendė Kima iš Ketės judesių. —
Žmogus paklausė, kaip kažkur nueiti.
 Kima stebėjo, kaip Ketė, paskutinį kartą užmetusi akį į žaislų
lentynas, išėjo iš parduotuvės.
Jai kilo noras riktelėti ir sustabdyti moterį — perspėti Ketę,
kad nežengtų tų kelių paskutinių žingsnių, kurie baigsis jos
mirtimi.
Kima mintyse šaukė Ketei, kol ši žengė išėjimo link.
Moteris žengė pro duris ir dingo jiems iš akių.
Kima suprato, kad ji ką tik tapo liudininke, kai Ketę Nok kas
nors paskutinį kartą matė gyvą.
 20

— Ėėė... gal galėtum kiek pasitraukti, Penai, — paprašė

Kitsas, eidamas prie svarstyklių su inkstu rankose.
— Taip, žinoma. — Penas žengtelėjo nuo Ketės Nok kūno.
— Nuoširdžiai sakau, kad džiaugiuosi, jog tave šitaip domina
mano darbas, labai retai atsiranda norinčių iš taip arti stebėti šį
procesą.
Penas gūžtelėjo. Jei patologas taip netiesiogiai norėjo
pavadinti jį keistuoliu, jis tai girdėjo jau ne pirmą kartą. Bet dėl
to nė kiek nesijaudino.
Jo analitinį protą labiausiai domino mechaninė dalis — kaip
sujungus atskiras detales susidaro kažkas visiškai naujo. Penas
gerai atsiminė, kaip per vieną mokyklinį žygį jo bičiulis iškrito
iš medžio. Aplink jį susirinko susirūpinę vaikai ir mokytojai,
tarp jų buvo ir Penas. Kai iš Džimio riksmo Penas suprato, kad
draugas gyvas, jis ėmė įdėmiai apžiūrinėti atsikišusius lūžusių
galūnių kampus — jį užbūrė lūžusių kaulų sudraskyto kūno
vaizdas, mintyse netgi įsivaizdavo plika akimi nematomus
persisukusius Džimio raumenis ir sausgysles. Peną taip įtraukė
priešais matomas vaizdas, kad net kažkiek nusivylė, kai
paramedikai Džimį išvežė į ligoninę.
Toks susidomėjimas visai nereiškė, kad Penas nejautė
užuojautos aukoms, tiesiog jis niekada pernelyg nesigilindavo į
tuos dalykus, kurių negalėjo pakeisti.
 Jei būtų galėjęs apsaugoti Džimį Rilandą nuo kryčio iš
medžio, tikrai taip būtų ir pasielgęs. Jei turėtų galią atgaivinti
Ketę Nok ir išsiųsti ją namo pas šeimą, tą pačią akimirką taip ir
padarytų. Bet jis negalėjo, todėl geriausia, ką šioje situacijoje
įstengė nuveikti — kuo daugiau išsiaiškinti, kad jie greičiau
sučiuptų žudiką ir suteiktų bent kiek ramybės ją mylėjusiems
žmonėms.
Visa laimė, Penas niekada nebuvo pernelyg jautrus, dėl to
ramiai galėjo žiūrėti į vaizdą priešais — į kūno dalis, kurios
sujungtos įspūdingai sudėtinga seka kadaise veikė kaip vienas
gyvas organizmas.
Kitsas užsirašė svarstyklių parodytą skaičių, tada atsargiai
padėjo inkstą atgal į kūną. Jei būtų kilę abejonių dėl mirties
priežasties, Kitsas būtų ėmęs kiekvieno organo pavyzdžius ir
siuntęs juos į laboratoriją ištirti.
— Visiškai normalus, — įvertino Kitsas.
Kaip ir visa kita, pagalvojo Penas. Bent jau kol kas viskas
Ketės Nok buvo normalu. Jos fizinė būklė gera, visi pagrindiniai
organai funkcionavo tinkamai. Ji niekada nerūkė, visi kaulai ir
dantys sveiki, o pusryčiams buvo suvalgiusi dubenėlį dribsnių.
Kraujo ir šlapimo pavyzdžiai buvo išsiųsti toksikologiniams
tyrimams, kad nustatytų narkotikų, vaistų ir kūnui įprastų
cheminių elementų kiekius, bet Penas buvo tikras, jog ir šie
tyrimai nieko išskirtinio neparodys.
Jo galvoje be perstojo sukosi žodis „švaru“. Viskas, kas susiję
su šia žmogžudyste, buvo švaru. Pats nužudymo būdas visiškai
švarus: Kitsas patvirtino, kad aukai lūžęs kaklas, ir paaiškino,
jog kaklui lūžus ties kaukole įvyksta trys dalykai — nebegali
judėti, nustoji kvėpuoti, kūnas praranda gebėjimą kontroliuoti
širdį — ir dėl to ištinka staigi mirtis.
 — Kita vertus, viskas nėra taip paprasta, kaip rodoma
filmuose, — paaiškino Kitsas. — Kaklo kaulai ir raumenys gana
tvirti, dėl to norint šitaip nužudyti žmogų reikia turėti
pakankamai daug fizinės jėgos.
Penas buvo matęs panašių mirtinų sužalojimų eismo
įvykiuose, bet niekada nebuvo susidūręs su tokiu nužudymo
atveju.
Nusikaltimo vietoje neliko kraujo, ant kūno nebuvo žaizdų
ar mėlynių, jokių kančių, jokių emocijų. Visiškai kitokia
žmogžudystė: tvarkinga ir apgalvota. Jokio nereikalingo smurto.
Jokios netvarkos.
— Gerai, Penai, dabar ją užsiūsiu, — Kitsas nutraukė Peno
mintis.
Penas nusiėmė veido kaukę.
— Gerai, Kitsai, ačiū...
— Kad baigėme, rodos, nesakiau, — tarė patologas, įgudusiai
siūdamas kūną su burine adata ir virvele, kuri buvo kur kas
šiurkštesnė, nei įprasti žmonių žaizdoms skirti siūlai.
Galutinis vaizdas Penui visada primindavo beisbolo
kamuoliuką.
— Na, smalsuti pabiruti, — pajuokavo jis žvilgtelėdamas į
Peną.
O, kaip Penui patikdavo tas katės ir pelės žaidimas, kurį jie
žaisdavo.
— Šiandien mane kiek spaudžia...
— Dėl šitų nesu tikras.
Kitsas padėjo adatą ant Ketės krūtinės ląstos ir Penui parodė
įbrėžimus, kuriuos buvo pastebėjęs ant kairio Ketės riešo netoli
laikrodžio.
— Maniau, sakei, kad jie gali būti likę nuo laikrodžio, —
nustebo Penas.
Tuos įbrėžimus jis pastebėjo pirmus pačioje procedūros
pradžioje, tik į juos numojo kaip į nesvarbius.
— Iš pradžių maniau, kad kažkuriuo momentu moteris buvo
sugriebta už riešo, bet man įdomu dar juos patyrinėti.
Penas stebėjo, kaip patologas išsitraukia rankinį didinamąjį
stiklą ir pro jį apžiūri įbrėžimus ant aukos rankos, nors jie gerai
matėsi ir plika akimi.
— Hmm... — sumykė jis apžiūrinėdamas aukos rankas
įvairiausiais kampais.
Penas žinojo, kad geriau patologo neskubinti, o palaukti,
kada baigs, tad tiesiog žiūrėjo jam per petį. Jam taip pat atrodė,
kad keli nedideli tiesūs bei lenkti įbrėžimai turėjo atsirasti
stipriai sugriebus už laikrodžio ant rankos ir nieko rimčiau
nereiškė.
— Hmm... — pakartojo Kitsas. — Regis, klydau.
— Būtinai perduosiu viršininkei, — pajuokavo Penas.
Kitsas dėbtelėjo į Peną virš akinių, tada tęsė:
— Dabar jau esu tikras, kad įbrėžimai atsirado tikrai ne nuo
laikrodžio.
Penas laukė.
— Neabejoju, šitie įbrėžimai atsirado po mirties.
Kitso žodžiai privertė Peną susimąstyti. Įbrėžimai ir žymės,
atsiradusios ant aukos kūno prieš užpuolimą, iš esmės
nereikšdavo nieko. Per užpuolimą atsiradusios žaizdos reiškė
kovą, fizinį kontaktą, judesį. Žaizdos, atsiradusios po aukos
mirties, reiškė visai ką kita. Jos galėjo būti kam nors skirta
žinutė.
Pagaliau. Pajutęs keistą palengvėjimą, Penas ėmė rengtis
apsauginius drabužius, kuriuos Kitsas privertė jį apsivilkti.
Paaiškėjo, kad ši žmogžudystė ne tokia ir švari.
 21

Kima stovėjo visiškai ten pat, kur stovėjo Ketė, kai kažką
rodė rankomis. Brajentas liko prie parduotuvės įėjimo, toje
vietoje, į kurią, kaip jie matė iš vaizdo įrašo, tuo metu žiūrėjo
Ketė.
Kima, lygiai taip pat kaip ir Ketė, žengė link parduotuvės
durų, apsižvalgė. Pamatė į kitas parduotuves einančius ir iš jų
išeinančius žmones, kurių dauguma buvo nuleidę akis žemyn,
žiūrėjo į kelią arba į savo telefonus. Kodėl čia? Kodėl Ketė? Kima
susimąstė kokį šimtąjį kartą.
Ji atsistojo viduryje praėjimo tarp parduotuvių, apsisuko
trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu ir pamatė, ko vakar
nepastebėjo: tarp „Shop N Save“ parduotuvės ir vaistinės greta
buvo siauras įėjimas, kuris slėpėsi už senų baltų vartų. Vartai
šiuo metu buvo uždaryti.
— Eime, Brajentai, — paragino Kima praverdama vartus ir
žiūrėdama į įėjimą tarp pastatų.
Tolumoje pamatė gerai pažįstamo balto furgono galą.
Kriminalistų furgonas.
— Prakeikimas.
Brajentas nusekė paskui ją. Kima iškėlė ranką, kad jį
sustabdytų.
— Luktelėk minutėlę. Suvaidinkime situaciją, — pasiūlė ji
Brajentui ir grįžo prie parduotuvės įėjimo. — Tu būsi Ketė.
 Kima vaidino žudiką, kuris gerai žinojo, ką turi daryti.
Brajentas buvo auka, kuri neįsivaizdavo, kas dedasi Kimos
galvoje.
Brajentas išėjo iš parduotuvė, žengė porą žingsnių link
Kimos mostaguodamas rankomis, kaip vaizdo įraše darė Ketė.
Vos Brajentui išėjus iš parduotuvės, Kima sugriebė jį už
alkūnės, jėga nusitempė iki išėjimo tarp parduotuvių ir užtrenkė
už savęs vartus.
— Viršininke, kas per?.. aaa, — pasakė Brajentas, kai Kima
žvilgsniu parodė į toliau stovintį Mičą, kuris kažką ėmė iš savo
furgono.
Brajentas nenumanė, ką Kima darys jam išėjus iš
parduotuvės, dėl to jai pakako trijų žingsnių nusitempti jį į
šalutinį išėjimą, kur jų niekas nebegalėjo matyti. Nepaisant
fizinės jėgos skirtumo, netikėtumo faktorius buvo Kimos pusėje.
— Net nežinojau, kad čia yra išėjimas, — pasakė Brajentas,
kol abu artinosi prie Mičo, kuris gerokai nustebo pamatęs, iš kur
jie ateina.
— Jis taip pat nežinojo, — pastebėjo Kima, kai Brajentas
patapšnojo Mičui per ranką ir parodė ta kryptimi.
Mičas pasiėmė ritinį ribojančios juostos ir linktelėjo jiems
praeidamas.
— Regis, bus viskas, — glostydamas savo neseniai tvarkingai
apkirptą barzdą, pasakė Mičas.
— Žiūrėk, neprisižaisk, dar nukris, — patraukė per dantį
Kima.
— Mama kartą vaikystėje irgi taip sakė. Tiesą sakant, dabar
jau galvoju, kad tai niekaip nebuvo susiję su mano barzda.
Brajentas suaimanavo, papurtė galvą.
— Tikiuosi, atėjote ne dėl manęs, — Mičas parodė į
skaidraus plastiko įkalčių dėžes. — Tuščios. Kol kas nieko
įdomaus neradome.
Kima girdėjo susierzinimą jo balse. Pakako piršto atspaudo
dalies ar netyčia nukritusio siūlo norint nuteisti žmogų, dėl to
Kima pernelyg ir nesitikėjo, kad šioje vietoje pavyks ką vertingo
rasti. Jei Mičas pasakė, kad nieko nėra, vadinasi, nieko nėra.
— Kai kas labai stengėsi po savęs nepalikti jokių įkalčių, —
apgailestaudamas pasakė jis.
Jie visi žinojo apie Lakano apsikeitimo principą, todėl gerai
suprato, kad šie jo žodžiai nėra teisingi. Kita vertus, nuo kažko
reikėjo pradėti.
Ar daug nusikaltėlis paliks įkalčių ant aukos kūno, priklausė
nuo daugybės faktorių: kiek laiko žudikas praleido su auka,
daug ar mažai fiziškai su ja kontaktavo ir ar nusikaltimas buvo
paskatintas emocijų.
Kima atsisukusi pažvelgė į vartus, pro kuriuos jie su Brajentu
atėjo. Jos vertinimu, žudikas su auka drauge turėjo praleisti ne
daugiau kaip dvi minutes. Sugriebė, nusitempė, nusuko sprandą
— auka mirusi. Kimos vertinimu, tokia žmogžudystė prilygo
greitajam pasimatymui.
Kol kas šis nusikaltimas atrodė kaip atsitiktinumas. Nežinia
kodėl pasirinkta auka. Nors rizika didelė, ja tapo jauna moteris,
išėjusi apsipirkti su mažu vaiku, tačiau viskas atlikta taip, kad
niekas nematytų.
Kai kas šioje byloje kėlė įtarimų, kad Ketė buvo išsirinkta tik
kaip priemonė tikslui pasiekti, nors Kima žinojo, jog statistiškai
tokia tikimybė labai maža.
Tyrimai rodė, kad maždaug aštuoniasdešimt procentų aukų
nužudydavo jų pažįstami žmonės.
Bet ką tokio galėjo padaryti Ketė? — paklausė savęs Kima,
galvoje sukantis toms pačioms mintims.
Kad galėtų nuspręsti, ar Ketė buvo pasirinkta tikslingai,
Kimai reikėjo daugiau sužinoti apie tą moterį.
Ir ji žinojo, kur galėtų išgirsti sąžiningą nuomonę.
 22

Paskubomis išdėsčiusi Penui instrukcijas, Steisė išskubėjo

pro duris murmėdama kažką apie tai, kad jai reikia pasikalbėti
su antra išprievartavimo auka.
Penui įstrigo žodžiai „medicininiai duomenys“, „vaizdo
stebėjimo kameros“ ir „parduotuvės“.
Jis žinojo, kad Steisė jau išsiaiškino, jog iš ryto Ketė lankėsi
pas savo šeimos gydytoją, kaip jos vyras ir minėjo, ir paprašė
atsiųsti Ketės medicininius duomenis. Penas spėjo, kad ji
tikriausiai nori, jog jis toliau rinktų duomenis, tad paskubomis
parašė elektroninį laišką — priminimą dėl šių duomenų. Jiedu
su Steise dažnai vienas kitam padėdavo, kai kitam prireikdavo
atlikti kokius šalutinius darbus.
Vėliau jis išsiuntė elektroninius laiškus greta nusikaltimo
vietos esančioms parduotuvėms ir paprašė visų iš jų patalpų
filmuotų vaizdo įrašų su Kete Nok.
Patenkintas, kad atliko du iš trijų Steisės pavestus darbus,
Penas galiausiai susikaupė ir paskutiniam. Po Steisės
elektroniniu paštu išsiųstų prašymų jie jau buvo gavę stebėjimo
kamerų įrašus iš „Asda“ parduotuvės Brajerli Hilyje ir žaidimų
kambario „Ball Factory“. Kima jau matė „Shop N Save“
parduotuvėje darytą įrašą, bet dabar Penas turėjo jo kopiją,
kurią peržiūrės iš naujo — galbūt pavyks pastebėti tą patį
asmenį skirtingose vietose, o tai reikštų, kad Ketę kažkas sekė.
 Jis žinojo, kad jo laukia ilgas ir sunkus darbas, dėl to jau
buvo spėjęs užsukti į valgyklą, kur sušveitė lėkštę bulvyčių su
padažu, o jei kartais vėliau pritrūktų energijos, parsinešė
keksiuką. Dabar dar pasidarys kavos iš aparato ir tada jau bus
visiškai pasirengęs ilgam pasinerti į darbą.
Penas pasidėjo puodelį ant savo darbo stalo, iš stalčiaus
pasiėmė ausines, kurias visada užsidėdavo, kai norėdavo
susikaupti.
Dar užmetė akį į laisvąjį stalą, ant kurio buvo padėtas
šiandien gautas paštas. Paprastai jis arba Steisė peržiūrėdavo jį
iki pietų.
Užsidėjęs ausines paleido pirmą vaizdo įrašą.
Penas buvo tikras, kad tarp šiandien gauto pašto tikrai nėra
nieko tokio, kas negalėtų palaukti.
 23

Kimą labiausiai nustebino, koks tvarkingas buvo šis

Viktorijos laikų blokuotųjų namų kvartalas. Namai iš abiejų
gatvės pusių išpuošti vazonais su svyrančiomis fuksijomis,
besidžiaugiančiomis paskutiniais šios dienos saulės spinduliais.
Visi nedideli privatūs žemės ploteliai priešais namus išskirtinai
tvarkingi ir gražūs. Prie Elos namo nesimatė nei stovinčių, nei
kabančių vazonų su gėlėmis, ir to namo durys atsidarė Kimai su
Brajentu nė nespėjus į jas pabelsti.
Ela vilkėjo džinsus ir kreminės spalvos džemperį, rankoje
laikė du maišelius.
— O... — pasakė nustebusi, jos žvilgsniui šokinėjant nuo
Kimos prie Brajento.
— Gal galėtume pasikalbėti? — paklausė Kima.
— Kaip tik ėjau...
— Užtruksime tik minutėlę, — pasakė Kima atsistodama
tiesiai priešais Elą.
Ela dvejodama padėjo maišelius ant grindų. Kima
nusprendė, kad Ela planuoja juos nešti į brolio namus, nors ji
pati abejojo, ar kas nors, kas yra tuose maišeliuose, dabar galėtų
broliui pataisyti nuotaiką.
Moteris pasitraukė į šoną, ir Kima įėjo pro duris į nedidelį
koridorių, už kurio matėsi erdvus valgomasis, apšviestas iš
vidinio kiemo sklindančios šviesos.
 Kima prisėdo prie nedidelio apskrito valgomojo stalo, kuris
jai pasirodė jau matytas.
— Kartais jūsų brolio namuose ne toks pat stalas?
Ela nusišypsojo.
— Mano ąžuolinis, jo tik iš „Argos“ pirkta kopija.
— A, aišku, — tepasakė Kima, sulaukusi daugiau
informacijos, nei jai reikėjo.
Ela demonstratyviai pažiūrėjo į savo laikrodį. Šis jos gestas
suerzino Kimą. Jos brolis tikrai niekur nedings, tuo labiau jo
sielvartas.
— Stengiamės kuo mažiau trukdyti jūsų brolį, tad tikimės,
kad apie Ketę kiek daugiau galėsite papasakoti jūs. Kaip ją
apibūdintumėte?
— Paplaukusi. Ji nuolat buvo išsiblaškiusi, susimąsčiusi, tarsi
skraidytų padebesiais. Nė kiek nesistebiu, kad nuėjo kažkur
viena palikusi Miją...
— Nėra priežasčių manyti, kad Ketė padarė ką negero. Mijai
nebuvo kilęs joks pavojus, — Kima pajuto, kad turėtų apginti
nužudytą moterį.
Ela gūžtelėjo taip, tarsi Kimos žodžiai jai nieko nereikštų.
— Ketė sirgo depresija?
Ela užvertė akis.
— Pastaruosius kelerius metus vis keitė vaistus, bet šiuo
metu nieko nevartojo. Ketė nustojo gerti visas tas tabletes dėl jų
šalutinio poveikio, bandė gyventi be vaistų. Maniau, sprendimas
buvo teisingas: chemija viską tik dar labiau gadino. Liepiau jai
mesti vaistus ir verčiau susirasti kokį užsiėmimą.
Kima smarkiai suabejojo, ar mezgimas būtų galėjęs padėti
sutvarkyti cheminių elementų pusiausvyrą Ketės smegenyse.
— O kaip jūsų brolis reagavo į žmonos ligą? — paklausė
Kima akcentuodama paskutinį žodį.
— Oi, mano nuomone, jis per daug ją lepino. Kai ji itin
blogai jausdavosi, jis net pasiimdavo laisvadienius,
skambindavo jai daugybę kartų per dieną, kad sužinotų, kaip
jaučiasi.
Atrodė, kad būtent taip ir turėtų elgtis mylintis vyras,
gyvenantis su depresija sergančia žmona.
— Panašu, kad jų santuoka buvo laiminga? — paklausė
Kima.
— Jiems gal ir laiminga.
— Atsiprašau?
— Manau, laiminga ir sveika yra du visiškai skirtingi dalykai,
tad taip, jie tikriausiai buvo laimingi, nors tie santykiai buvo
visiškai nelygiaverčiai ir disfunkciniai.
Kima suprato, kada Ela savo nuomonę visiems aplink
įteikinėjo kaip dovaną.
Jos net nereikėjo raginti kalbėti toliau:
— Endriu bendraudamas su ja buvo stulbinamai kantrus. Jie
turėjo nedaug draugų, nes Ketei sunkiai sekėsi bendrauti su
mažiau artimais žmonėmis. Socialiai jie nebuvo aktyvūs.
— Jiems patiko būti dviese? — patikslino Kima.
Ji manė, kad jei santykiai tinka abiem žmonėms, jie tikrai
nėra disfunkciniai.
— Manau, galima ir taip sakyti, — kiek susierzinusi sutiko
Ela.
Buvo akivaizdu, kad Elos nuomonei visi turėjo pritarti.
— Endriu nepykdavo ant žmonos? — paklausė Kima, nes jai
tas vyras jau ėmė atrodyti kaip koks šventasis.
— Visko būdavo, kaip kitaip. Nuolatinė pareiga rūpintis
žmona labai vargino: jis visą laiką nerimavo dėl Ketės ir Mijos,
nors stengėsi to neparodyti.
— Jis jums išsipasakodavo?
Ela susiraukė.
— Žinoma, aš juk jo sesuo. Jis viską man pasakodavo. Siūliau
jam kuriam laikui išsiųsti Ketę. Taip abu būtų galėję pailsėti, bet
Endriu nenorėjo nieko girdėti.
Kimai Endriu Nokas patiko vis labiau, o Ela Nok — vis
mažiau, kiekvienąkart šiai moteriai pravėrus burną.
— Norėjote Ketę išsiųsti į psichiatrijos ligoninę? —
pasitikslino Kima.
— Taip, bet Endriu buvo tikras, kad jie išsikapstys ir be jos.
Situacija kiek pasitaisė gimus Mijai, bet aš manau, kad
nusprendusi gimdyti Ketė pasielgė labai neatsakingai. Vaikas
nebuvo planuotas. Na, kam tau vaikas, jei iš ryto pačiam sunku
apsirengti?
Kimai pasidarė įdomu, ar, Elos vertinimu, Ketė bent dėl ko
nors nebuvo kalta, nes Endriu, žinoma, su žmonos nėštumu
niekaip nesusijęs.
— Tačiau kaip jau sakiau, Ketei labai pagerėjo gimus Mijai,
todėl tik pasitvirtino mano teorija, kad jai reikia daugiau
veiklos.
Kima stengėsi slėpti susierzinimą. Ji buvo tikra, kad Elos
žodžiuose mažai tiesos. Jos pačios nuomone, užsiėmę žmonės
taip pat dažnai kenčia nuo depresijos.
— Kai Mijai suėjo dveji, viskas prasidėjo iš naujo: nauji
vaistai, ištisos dienos lovoje. Nesuprantu, kaip Endriu užteko
kantrybės.
— O vakar, kai Endriu nerado žmonos, jis pirmiausia
paskambino jums?
— Kaip kitaip, jis buvo lyg nesavas. Išsigando, kad ji galėjo
padaryti ką nors kvailo ir...
— Padaryti ką nors kvailo? Kada nors anksčiau Ketė bandė
save žaloti?
Ela padvejojusi linktelėjo.
— Tie jos bandymai nebuvo rimti, man jie buvo panašesni į
dėmesio reikalavimą, bet Endis nenorėjo jos išsiųsti.
Kima jautė, kad šie nuolat kartojami Elos žodžiai ją tuojau
išves iš kantrybės. Ketė juk nebuvo koks sugedęs daiktas, kuriuo
būtų galima atsikratyti, kol jis pasitaisys.
— Ketė ligoninėje niekada nebuvo atsidūrusi?
Ela papurtė galvą.
— Juk sakiau...
— Endriu nenorėjo net girdėti, — užbaigė Kima, o Ela dar
kartą demonstratyviai pakėlė kairę ranką ir pažiūrėjo į laikrodį.
— Kaip suprantu, jums buvo neramu dėl brolio? — paklausė
Kima, nekreipdama dėmesio į moters gestą.
Buvo akivaizdu, kad brolis su seserimi nepaprastai artimi.
— Žinoma, bet jis nesiklausė, tad aš neturėjau kito
pasirinkimo, kaip susitaikyti su situacija.
— Gal numanote, kas galėjo norėti nužudyti jūsų brolienę?
Ela papurtė galvą.
— Pareigūne, nė neįsivaizduoju, be to, man nė kiek ir nerūpi.
Kima šįkart net neslėpė savo nuostabos.
— Tikrai?
Ela abejingai gūžtelėjo.
— Man pirmoje eilėje visada buvo ir bus brolis bei jo dukra,
kuriuos dabar turiu aplankyti, — pasakė ji eidama link durų.
— Ką gi, ačiū už skirtą laiką, — sarkastiškai padėkojo Kima,
nors Ela, kuri pasiėmusi maišelius tuo metu rakino duris, regis,
to net nepastebėjo.
 — Ką galvoji? — paklausė Brajentas, kol jiedu su Kima
stebėjo nuvažiuojančią Elą.
Kima neturėjo ką atsakyti į šį klausimą, tik suvokė, kad Ela
jos nė karto nepaklausė nei apie galimą žudiką, nei apie pačią
žmogžudystę.
 24

Steisė ryžtingai pabeldė į siauro blokuotojo namo

nedideliame Verdslio rajone duris, nors ir abejojo, ar jos
beldimą kas nors išgirs per sklindančią iš namo garsią muziką.
Jau norėjo belsti darkart, bet duris atidarė maždaug
dvidešimt penkerių moteris su kupeta skaisčiai raudonų plaukų
ant galvos, apsirengusi pilvo nedengiančius marškinėlius ir
džinsus.
Kairėje rankoje ji laikė cigaretę ir bokalą su aukso spalvos
skysčiu. Šypsenai išblėsus jos veide tapo aišku, kad laukė kažko
kito.
— Gema Hornli?
— Aš esu, esu ji, na, taip — tai aš, — pasakė, o tada garsiai
nusikvatojo. — Ne, rimtai, aš Gema.
Steisė iškėlė pažymėjimą.
— Gal galime pasikalbėti?
Gema iškišo galvą pro duris ir suriko taip, kad visa gatvė
girdėtų:
— Bertramai Dženingsai, tu — prakeiktas šunsnukis! Tik tą
ir daro, kad skundžiasi. Prisiekiu, jie bus negyvesni... už
negyvėlius. Žmonės negali pakęsti, kai kas nors linksminasi, bet
mes prisuksime garsą, kai tik...
— Nepažįstu Bertramo Dženingso, — paaiškino Steisė. — Ir
tai niekaip nesusiję su muzika.
 — A, aišku, — pasakė mergina kiek surimtėdama.
— Aš čia, nes noriu pasikalbėti apie Šoną Felousą.
— Jį išleidžia? — paklausė Gema susiraukdama.
— Dar ne, bet jei tik galėčiau...
— Užeikite, užeikite, — pasakė Gema ir plačiau atidarė
duris. Ji iškėlė aukštyn bokalą. — Gal pasiūlyti ko išgerti?
— Ėėė, ne, ačiū, — padėkojo Steisė.
Buvo vos antra dienos.
— Gerai, tik duokite man sekundėlę, — paprašė Gema ir
dingo svetainėje.
— Prisukite garsą, nususę triukšmadariai! — riktelėjo ji.
Po jos prašymo muzika pagarsėjo keliais decibelais.
— Šunsnukiai, — burbtelėjo Gema uždarydama kambario, iš
kurio sklido muzika, duris.
Ji galva parodė į virtuvę. Steisė nuėjo ten. Spintelės buvo
nukrautos tuščiomis pigaus sidro skardinėmis, tarp kurių matėsi
pora stipresnio alkoholio butelių.
Gema uždarė duris, bet net iš už dvigubos pertvaros
muzikos bumbsėjimas girdėjosi labai aiškiai.
— Ką nors švenčiate? — paklausė Steisė.
— Ne, šįvakar nusimato rimtas tūselis, todėl norime apšilti.
Varysime į miestą, o ten alkoholis velniškai brangus.
Steisė spėjo, kad tas miestas yra Birmingamas, ir jai pasidarė
įdomu, kiek ši kompanija dar planuoja apšilinėti. Ji galėjo
džiaugtis bent tuo, kad nereikės su jais kartu vėliau važiuoti
traukiniu ar autobusu.
Steisė akivaizdžiai matė, kaip skiriasi moteris, su kuria
susitiko vakar, ir ši, kurią dabar regėjo priešais. Tas pats
užpuolikas, to paties tipo lytinis nusikaltimas, bet pasekmės
visiškai kitokios. Viena bijojo išeiti iš namų, kita nenorėjo juose
būti. Viena, regis, beveik neturėjo draugų, kitos namuose
draugai vos tilpo. Vienai akivaizdžiai trūko pasitikėjimo savimi,
kitai jis tryško per kraštus. Steisei pasidarė įdomu, ar tai galėjo
lemti teismo sprendimas: diena teisme, nusikaltėlis nubaustas ir
galima judėti toliau. Galbūt jei Steisė sugebėtų teisingumo
pasiekti ir Leslės byloje, ji galėtų toliau gyventi taip, kaip gyvena
Gema.
— Neprieštarausite, jei užduosiu kelis klausimus apie
užpuolimą?
— O kam? — paklausė Gema, įdėmiai pažvelgdama Steisei į
akis.
Dingo net menkiausia užuomina, kad ji būtų gėrusi alkoholį.
— Tai susiję su kita auka, kurios atvejį bandau aiškintis.
— Bet jo neišleis?
Steisė papurtė galvą.
— Neketinama paleisti Felouso anksčiau laiko. Noriu
pasikalbėti apie patį užpuolimą, jei jums nebūtų per daug
skausminga.
Gema į perpildytą peleninę įmetė cigaretę, kuri, regis, tiesiog
nudegė. Mergina paėmė nuo stalo pakelį ir užsidegė naują.
Apsvaigimo nebebuvo likę, kai ji atgal ant stalo drebančia
ranka padėjo žiebtuvėlį. Kažkur dingo ta savimi pasitikinti,
džiaugsmu trykštanti jauna moteris su alkoholio taure rankoje.
Dabar Steisė priešais save matė lytinio nusikaltimo auką.
— Nuo ko norėtumėte, kad pradėčiau?
— Nuo pradžių. Nuo tos akimirkos, kai jus užpuolė, —
pasiūlė Steisė.
Ji nekantriai laukė merginos pasakojimo.
— Na, išėjau iš klubo ir patraukiau namo. Tuo metu gyvenau
kitur, čia tik vėliau persikėliau. Nebenorėjau ten gyventi. Tuo
keliu buvau ėjusi daugybę kartų. Niekada nekilo jokių
problemų. Kelias veda tarp namų, ne kokiais laukais, tamsiomis
gatvėmis ar užkampiais. Jį supa eilės namų. Nuėjusi maždaug
pusę kelio pajutau siaubingą skausmą pakaušyje. Tik tiek ir
prisimenu. Praradau sąmonę, o kai ją atgavau, jis gulėjo greta
manęs. Gulėjau veidu į žemę, burnoje jaučiau jos skonį.
Bandžiau ją iškosėti, kol pateko į gerklę. Užpuolikas ranka
stipriai spaudė tą sušiktai didelį gumbą man ant galvos. Aš vėl
praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau...
Virtuvės durys atsidarė, nustebindamos Gemą ir Steisę.
— Ei, Gema, gal turi?..
— Atsiknisk! — riktelėjo ji merginai, kuri įkišo galvą pro
duris.
Mergina pradingo.
Gema įtraukė ilgą cigaretės dūmą, lėtai jį išpūtė.
Tarsi pajutus, kad virtuvėje situacija rimta, muzika netikėtai
buvo pritildyta iki pakenčiamo lygio. Steisė buvo tikra, kad
Bertramas Dženingsas apsidžiaugė.
— Prašau, tęskite, kai būsite pasirengusi, — ji paragino
Gemą.
Gema giliai atsiduso.
— Jis kažką kaišiojo į mane. Tas daiktas buvo storas, tvirtas
ir šaltas. Atrodė, kad jis tuoj išlįs man pro burną. Skausmas
akino. Skaudėjo labiau nei nuo smūgio į galvą. Mintyse rėkiau
prašydama liautis. Atrodė, kad tas daiktas tuoj mane perplėš.
Su Gema jis elgėsi šiurkščiai.
Su Lesle toks nebuvo.
Kita vertus, abu nusikaltimai per daug panašūs, kad juos
būtų galėję įvykdyti skirtingi žmonės.
— Ir kas nutiko vėliau?
 — Ėmiau galvoti, kad galbūt miriau, nes skausmas dingo. Vis
dar jaučiau, kaip viskas viduje pulsuoja ir virpa, kaip maudžia
sužalojimus, bet tas akinantis skausmas buvo dingęs.
Gemos genitalijos buvo sužalotos.
Leslės ne.
— Tuomet pajutau kažką ant vieno nuogo sėdmens odos.
Kažką aštraus, bet skausmas nebuvo toks stiprus kaip anksčiau.
Tuo metu net nesupratau, kad užpuolikas man įpjovė. Tas
bjaurybė nusprendė įpjauti man sėdynę. Negalėjau sėdėti ištisas
savaites.
Gemai buvo įpjauta.
Leslei ne.
Būtent tai Steisei ir pasirodė keista, kai perskaitė šią bylą
pirmą kartą: labai daug panašumų, bet taip pat ir skirtumų.
— O tada?
— Jis nuėjo. Likau gulėti kažkokiame sumautame gėlyne ir
bandžiau atrasti jėgų pajudėti.
Gema užgesino į peleninę antrą cigaretę, kurios visos net
nesurūkė.
Steisė nebenorėjo kankinti tos moters, bet ji turėjo įsitikinti.
— Ar jis kažkuriuo metu su jumis elgėsi maloniai? —
paklausė ir iškart pajuto neapykantą savo pačios žodžiams, vos
jie išsprūdo iš lūpų, visgi privalėjo juos ištarti.
Gemos akys išsiplėtė.
— Turbūt juokaujate?
Steisė papurtė galvą.
— Ar iš to, ką papasakojau, panašu, kad jis buvo malonus?
Penkios siūlės ten apačioje, o dar tas nuliukų ir kryžiukų
žaidimas ant mano sėdynės.
Steisė jautė, kad Gema vis labiau niršta, ir jai teliko
apgailestauti, kad to priežastis buvo ji, nes tiesiog negalėjo išeiti
negavusi atsakymų į rūpimus klausimus.
— Nenoriu jūsų spausti, Gema, bet ar jums kažkuriuo metu
iš užpuoliko elgesio nepasirodė, kad jis visai nenori daryti to, ką
jums darė?
Gema atsistojo.
— Kalė. Man tas pats, kas tu tokia, tiesiog eik...
— Gema, aš nė kiek neabejoju jūsų papasakota istorija.
Žinau, kad buvote išnaudota seksualiai ir išsigandusi, be to...
— O jūs dar bandote tą šunsnukį vaizduoti kažkokia vargše
paklydusia siela. Jums nepavyks. Jis buvo grubus, elgėsi kaip
tikras sadistas, atrodė, kad mėgaujasi kiekviena akimirka. O
dabar nešdinkitės iš mano namų.
Steisė pakluso, tik šleikštulys, kylantis skrandyje dėl
padarytos žalos, vis stiprėjo.
 25

Grįžusi po susitikimo su Vudžiu Kima apsidžiaugė,

pamačiusi Steisę darbo vietoje, bet pastebėjusi ją kaustančią
įtampą nusprendė duoti laiko nusiraminti.
— Viskas gerai, Penai? — paklausė Kima, kai Brajentas jai
padavė iš valgyklos parneštus gėrimus. — Iš skrodimo kas nors
paaiškėjo?
— Kitsas yra bjaurybė.
— Gal kas nors, ko iki šiol nežinojau? — paklausė Kima, nes
tai niekam nebuvo naujiena.
— Bet velniškai geras patologas, — patikslino Brajentas.
Su Kitsu jiedu palaikė draugiškus ryšius jau ne vienus metus.
— Tas taip pat tiesa, — pritarė Kima.
Pastarasis faktas lėmė, kad niekas nesuko galvos dėl bjauraus
jo būdo.
— Mirties priežastis, kaip ir spėjome, tik...
— Tęsk, — paragino Kima.
— Ant jos riešų radome įbrėžimų.
— Jie atsirado besigrumiant su užpuoliku? — paklausė
Kima.
Atrodė visai logiškas paaiškinimas. Penas papurtė galvą.
— Atsirado po mirties. Išdidinau fotografiją ir pakabinau ją
ten, — pasakė rodydamas į magnetinę lentą. — Iš žaizdų kraujas
nebėgo, vadinasi, širdis jau buvo sustojusi.
 Kima įsižiūrėjo įdėmiau. Įbrėžimai nepriminė jokio
simbolio, nieko konkretaus, atrodė, kaip keli atsitiktiniai
brūkšneliai.
— Hmm... gerai, — pasakė ji ir grįžo prie laisvojo stalo.
Kol Penas kalbėjo, Kima paėmė ten gulintį paštą.
— Peržiūrėjau visus turimus stebėjimo kamerų įrašus, nieko
neįprasto nepastebėjau. Ketė kiek pakeitė savo planus ir iš
pradžių nuėjo į žaidimų kambarį, bet šiaip lankėsi visur, kaip jos
vyras ir sakė. Tik, viršininke, noriu dar kai ką pasakyti.
— Sakyk, — paragino Kima atplėšdama pirmąjį voką.
— Nepastebėjau nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad Ketė
būtų užmarši, sutrikusi ar sunkiai besiorientuojanti. Ji visada
žinojo, kur jos vaikas yra, todėl...
Kima supratingai linktelėjo. Ji irgi taip galvojo. Ketės mirties
priežastis niekaip nesusijusi su tuo, kad ji buvo aplaidi ar
užmarši motina.
— Kaip parodymai?
Penas papurtė galvą, bet, žinodama apie tą praėjimą tarp
parduotuvių ir kaip lengvai į jį galima bet ką nusitempti, Kima
nė kiek nenustebo.
— Steise, kaip tau sekasi? — paklausė traukdama popieriaus
lapą iš voko.
— Išgirdau dvi labai skirtingas išprievartavimo aukų
istorijas, viršininke. Jei galima, norėčiau...
Kima perskaitė pirmą laiško eilutę ir daugiau Steisės
nebegirdėjo.
Ji bandė tramdyti kylantį pyktį, bet ištarti žodžiai sudundėjo
kaip griaustinis, jos žvilgsniui bėgant per visus komandos
narius.
— Velniai rautų, kiek laiko mes jį jau turime?
 26

— Brajentai, duok man įkalčių maišelį. Steise, paskambink

Mičui, pakviesk, kad ateitų čia. Tučtuojau.
Brajentas su Steise puolė vykdyti viršininkės nurodymus, kol
Kima stovėjo iškėlusi gautąjį laišką už kairio viršutinio kampo.
Laisvąja ranka išsitraukusi telefoną, nufotografavo tekstą.
Popieriaus lapas buvo pats paprasčiausias, skirtas
spausdintuvams, neturėjo nei vandens, nei kitokių ženklų, dėl
kurių būtų kažkuo skyręsis nuo kitų lapų. Iš pirmo žvilgsnio
atrodė, kad tekstas parašytas mėlynu rašikliu. Nejudindama
nykščio ir smiliaus, Kima iš lėto apsuko lapą, tikėdamasi kitoje
pusėje išvysti ką nors, kas padėtų tyrimui. Plika akimi nesimatė
nieko neįprasto, bet kas žino, ką ant jo ras kriminalistai?
Kima įdėjo laišką į įkalčiams skirtą maišelį, kurį praskleistą
laikė kolega, tada apsisukusi nufotografavo voką ir taip pat
įmetė į maišelį prie laiško.
— Mičas jau važiuoja, — pasakė Steisė užbaigusi pokalbį
telefonu.
— Kiek laiko jis čia pragulėjo? — paklausė Kima ir nužvelgė
visus biure.
— Gal nuo dvyliktos, — pralemeno Steisė. — Buvau čia, kai
paštą...
— Ir tada aš tik užmečiau į jį akį, — nutraukė ją Penas.
Kima norėjo garsiai apšaukti juos abu. Žudiko parašytas
laiškas jų kabinete ant stalo pragulėjo keturias valandas.
Ji nurijo kilusį pyktį. Apibarusi pavaldinius, kad taip ilgai
neperžiūrėjo pašto, gal ir pasijustų geriau, kita vertus, paštu jie
retai kada gaudavo ką įdomaus.
— Laiškas nuo jo? — paklausė Penas, kol Kima elektroniniu
paštu siuntė laiško ir voko nuotraukas Steisei.
— Atspausdink jas, — paprašė eidama link spausdintuvo,
kuris tuo metu atgijo, ir Kima paėmė pirmą išlindusį lapą.
Atsirėmusi į stalą ėmė skaityti.

Detektyve Stoun,

turite mane sustabdyti, kad daugiau niekam

nepakenkčiau. Nenoriu vykdyti šitų baisių nusikaltimų.
Nenoriu nieko žudyti, bet neturiu kito pasirinkimo.
Privalote suprasti, kad neturiu galios liautis. Atsiprašau,
kad jai teko mirti, tiesiog negalėjau to sustabdyti.
Sustabdyti mane turite jūs. Turite išgirsti. Padėkite man,
kol manęs ir vėl neprivertė. Aš ir vėl tai padarysiu, nes
tiesiog neturiu kito pasirinkimo. Niekada jo neturėjau.

Nojus

Tada Kima garsiai perskaitė laišką kolegoms. Padavė jį

Brajentui, o pati ėmė apžiūrinėti voką.
— Išsiųsta iš Dadlio, laiškas paimtas vakar vakare per
paskutinį surinkimą.
— Po to, kai jis nužudė Ketę Nok, — pastebėjo Penas.
Kima gūžtelėjo.
— Kodėl žudikas nusprendė su mumis susisiekti tiesiogiai?
— Jei tiksliau, viršininke, jis pabandė su tavimi susisiekti
tiesiogiai, — atkreipė dėmesį Brajentas ir vėl pažvelgė į voką.
Dar viena priežastis, kodėl Kima nekentė kalbėti spaudos
konferencijose. Visi psichopatai tuo metu galėdavo žiūrėti į ją.
Kima trumpai pristatė bylą, neminėdama jokių vardų, po pietų
— po to, kai jos eigą aptarė su Vudžiu, ir ji jau patraukė dėmesį.
Dabar reikėjo apsvarstyti visus variantus, nes laišką galėjo
atsiųsti bet kas tiesiog juokais.
— Manai, laiškas tikrai nuo jo? — paklausė Penas, tarsi
skaitydamas Kimos mintis.
— Nėra jokių ženklų, tad sunku pasakyti, be to, spėju,
Brajento naujo automobilio vardas nėra Nojus, bet... — ji
atsisuko į Steisę.
— Jau ieškau, viršininke, — pasakė ji.
Kima dar kartą perskaitė laišką.
— Jei tai jis, jis akivaizdžiai nori, kad jį sustabdytume...
Kimą nutraukė suskambęs jos telefonas.
Skambino Kitsas.
Regis, jie jau pavėlavo.
 27

— Žinai, kad ji ant mūsų įsiutusi? — paklausė Steisė, kai

Mičas atėjo pasiimti Nojaus laiško.
Ji pamojavo jam, nors tuo metu ir kalbėjosi telefonu su
motina, kuri paprastai dienos metu niekada neskambindavo.
— Kaip suprasti, teta Abebė negalės iškepti torto? — nustebo
Steisė išklausiusi panikos apimtos motinos tiradą.
Teta Abebė buvo Steisės tėvo sesuo; ji atvyko į Jungtinę
Karalystę kartu su savo tėvais prieš trisdešimt ketverius metus.
Pragyvenimui užsidirbdavo kepdama autentiškus afrikietiškus
tortus vietinei nigeriečių bendruomenei. Laikui bėgant ji sukūrė
naujų receptų, kuriuos išbandė su draugais ir kaimynais. Dabar
Dadlio nigeriečių bendruomenėje retas renginys praeidavo be
tetos Abebės tortų. Steisė visada žinojo, kad jai tortą vestuvėms
iškeps teta Abebė.
— Ji turi rytoj išvykti į Lagosą. Dėdė Egbas sunkiai serga. Ji
be perstojo verkia, kad tave šitaip nuvylė.
Steisė iškart pasigailėjo dėl savo savanaudiškos reakcijos.
— Mama, prašau, paskambink jai ir pasakyk, kad nieko
tokio. Nenoriu, kad ji išvažiuodama blogai jaustųsi, bet ką reikės
mums daryti? — paklausė tikėdamasi, kad jos motina galbūt
turės atsakymą.
— Galėčiau pabandyti...
— Ne, to tikrai nebus, — paskubomis nukirto Steisė.
 Mama ir pati žinojo, kad tortų kepti nemoka. Ji gamino
nepaprastai skanų afrikietišką plovą ir batatų košę, bet tortai
buvo silpnoji jos vieta.
— Ką nors sugalvosime, brangute, — prieš padėdama ragelį
ramino Steisę motina.
Pats netinkamiausias metas dėl to nerimauti dabar, kai
reikėjo taisyti santykius su viršininke.
Steisė atspausdino dar kelias laiško kopijas ir padėjo jas ant
visų kolegų stalų.
— Puikiai suprantu jos pyktį, tas laiškas ten pragulėjo ne
vieną valandą, — tarė Penas.
— Jei atvirai, — Steisė pabandė apsiginti, — paprastai paštu
mes nieko įdomaus ar vertingo negauname.
— Pritariu, bet ateityje...
— Taip, tikrinsime tą prakeiktą paštą kuo greičiau, — už jį
užbaigė Steisė.
Ji nutilo ir pažvelgė kolegai į akis.
— O tai kartais nereiškia, kad oficialiai esame pastatyti į
kampą?
Penas garsiai nusikvatojo, buvo gera girdėti jo juoką.
— Gal jau pakaks tų nesąmonių, — pareiškė jis.
— Manai, laišką tikrai parašė žudikas? — paklausė Steisė.
— Sunku pasakyti, — atsakė Penas, — bet kartais žudikai
nori palaikyti ryšį su tyrėjais. Prieš kokius šešerius ar
septynerius metus su Trevisu tyrėme bylą Vakarų Mersijoje, kai
jis dar tik tapo detektyvu inspektoriumi. Lina tuo metu
prisijungė prie komandos kaip detektyvė konsteblė ir ji pradėjo
gauti keistus elektroninius laiškus. Be seksualinės potekstės,
juose buvo dar kažkas, dėl ko Lina nerimavo. Pirmoji
žmogžudystė — brutaliai peiliu subadyta trisdešimt trejų
egzotinių šokių šokėja, jai ant šlaunų buvo paliktos keistos
žaizdos. Elektroninių laiškų autorius laidė užuominas ir apie
Linos šlaunis, bet Trevisas nusprendė, kad tuos laiškus
tikriausiai rašo tik dėmesio ieškantis žmogus.
— Ir? — paklausė Steisė.
Ją nustebino žodžiai „pirmoji žmogžudystė“.
— Lina be Treviso žinios kreipėsi į kriminalistus ir susekė
siuntėją. Laiškai nebuvo niekaip persiuntinėjami — jų autorius
nė nebandė slėpti savo tapatybės. Laiškus rašė Nikolas Brevinas
iš Droitvičo.
— Penai, sakyk pagaliau, kas nutiko, negi turėsiu maldauti.
— Kol Trevisas abejojo dėl Linos įtarimų, nužudė dar vieną
merginą. Breviną atvesdino apklausai praėjus ne daugiau kaip
pusvalandžiui, kai buvo nužudyta antroji auka.
— Velniai griebtų.
— O taip, Lina dėl to kurį laiką jautėsi siaubingai —
apgailestavo, kad nesugebėjo priversti Treviso jos paklausyti,
nes tas vyrukas tiesiog maldaute maldavo būti surastas, —
gūžtelėjo Penas. — Tas pats gali būti ir su mūsų žudiku.
— Manai, jo vardas tikrai Nojus? — dvejodama paklausė
Steisė.
Penas papurtė galvą.
— Ne, bet turime patikrinti.
— Sistemoje suradau keturis Nojus, tačiau nė vienas nebuvo
areštuotas už smurtinius nusikaltimus, — pasakė Steisė.
— Visi žinome, kad Nojus buvo garsusis laivo statytojas,
kuris rūpinosi gyvūnais. Jau pradžia yra. Turėtume sužinoti, kas
jis toks, iki popietės.
— Kurgi ne — vieni juokai, — jam neprieštaravo Steisė.
Ji nusisuko į kompiuterį, bet beveik iškart vėl atsigręžė ir
garsiai ištarė, kas jai nedavė ramybės.
— Penai, Kitsas išsikvietė viršininkę. Tikriausiai jau yra ir
antras kūnas, — Steisė pažvelgė į A4 formato lapus, kuriuos
buvo išdėliojusi visiems ant stalų. — Nemanai, kad galėjome tai
sustabdyti, jeigu anksčiau būtume peržiūrėję paštą...
— Tikiuosi, ne, — pasakė Penas imdamas ausines.
Prakeikimas. Visai ne tas atsakymas, kurį Steisė norėjo
išgirsti.
 28

— Juk supranti, kad jie nepadarė nieko blogo? — paklausė

Brajentas, kai su Kima išvažiavo iš automobilių stovėjimo
aikštelės. — Jei čia antra jo auka, niekas nebūtų pasikeitę, net jei
gautą paštą būtų patikrinę anksčiau.
Kima žinojo, kad Brajentas teisus, bet mintyse vis regėjo ant
stalo gulintį laišką su pagalbos prašymu ir du savo kolegas,
kurie abejingi ramiai sėdėjo šalia.
— Tu bent tiki, kad laišką parašė jis? — paklausė Brajentas.
— Žinai, tu nuolat trauki visokius pamišėlius. Jie ypač
suaktyvėja, kai tave parodo per šeštos valandos vakaro žinias,
kurias tokių žiūri tikrai daug.
— Nesu dėl to tikra, Brajentai, bet turime elgtis taip, lyg
laišką būtų parašęs žudikas.
— Kodėl jis nusprendė pasivadinti Nojumi ir kodėl jis negali
liautis?
— Paklausk ko nors lengvesnio, Brajentai, — atsakė Kima.
Ji skaitė laišką vis iš naujo ir iš naujo kokias dešimt minučių,
ir šie klausimai be perstojo sukosi galvoje.
— Kas laimėjo aukso medalį šimto metrų bėgimo rungtyje
1994 metų olimpiadoje?
— Linfordas Kristis, — iškart atrėžė Kima.
Brajentas pašnairavo į ją.
— Žinojai?
 Kima užvertė akis.
— Tik tu uždavinėji man tokius klausimus, kurių atsakymų
pats nežinai. Galėjau bet ką atsakyti, — paaiškino ji, kai
Brajentas išsuko į Stivenso parką — čia jiems atvažiuoti liepė
Kitsas.
Pats parkas buvo kokių septynių hektarų ploto, jame netrūko
nei saulėtų vejų, nei jaukių paunksnių. Nuo seno parke buvo du
teniso kortai, sporto ir vaikų žaidimų aikštelės, o visai neseniai
įrengtas riedlenčių parkas. Kima žinojo, kad yra ir futbolo
aikštė, į kurią pažaisti dažnai užsukdavo vietinių mokyklų
komandos.
Brajentas sustojo už patrulių automobilio, už jų baltu
furgonu privažiavo Mičas.
— Turi laišką? — paklausė Kima, kai visi vienu metu išlipo iš
automobilių.
Mičas galva parodė į furgoną.
— Jis ten. Išvažiuodamas iš nuovados sulaukiau skambučio.
Norėjau kuo greičiau atvykti, bet užstrigau už vieno lėtapėdžio
su „Astra Estate“, kuris tikriausiai susiruošė į pikniką, o ne į
nusikaltimo vietą.
Kima su Miču kartu pažvelgė į minėtąjį „Astra Estate“
vairuotoją.
— Visada laikausi taisyklių, — be menkiausio
apgailestavimo paaiškino Brajentas.
Kima nuėjo į kitą sporto aikštynų pusę, kur būriavosi
pareigūnai, o Mičas ėmė rengtis apsauginį kombinezoną.
Eidama Kima negalėjo atsistebėti, koks didelis šis parkas jai
atrodė vaikystėje. Keitas ir Erika, kurie globojo ją nuo tada, kai
Kimai suėjo trylika, atsivesdavo ją čia pakūrenti laužą ir į
retkarčiais užsukantį atrakcionų parką, kol abi šios pramogos
nebuvo uždraustos. Anuomet Kimai atrodė, kad laužo liepsnos
yra už mylių nuo užkandžių ir pramogų kioskelių. Dabar savo
ilgais žingsniais ji galėjo pereiti visą tą teritoriją per kelias
minutes.
Priėjusi tolimąjį parko pakraštį, pamatė ant žolės sėdintį
prižiūrėtoją. Greta jo stovėjo konsteblis.
— Einu, viršininke, — pasekęs jos žvilgsnį, tarė Brajentas.
Pati Kima toliau ėjo link Kitso ir greta jo ant žemės gulinčios
figūros.
Ji linktelėjo Kitsui ir įdėmiau įsižiūrėjusi į aukos galvą, kuri
buvo persukta į priešingą pusę, kaip apuoko, akimirksniu
suprato, kad moteris nužudyta tokiu pačiu būdu kaip ir Ketė.
Kima spėjo, kad moteris maždaug trisdešimties. Ji mūvėjo į
apačią platėjančius džinsus, avėjo juodus aulinukus, vilkėjo
storą kardiganą, užsagstytą iki krūtinės vidurio. Tamsūs plaukai
buvo surišti į uodegą, makiažas neryškus. Tamsios rudos moters
akys spoksojo nieko nematančiu žvilgsniu kažkur aukštyn į
dangų. Balto aukso vestuvinis žiedas buvo vienintelis
papuošalas, kurį pastebėjo Kima. Dar viena kažkieno žmona.
Tikriausiai ir dar viena šeima, kuri neteko jaunos, energingos
moters.
— Viskas taip pat kaip vakar? — paklausė Kima apėjusi
aplink kūną.
Ir šįkart atrodė, kad moteris lytiškai nebuvo išnaudota.
Mičas pasirodė kaip tik laiku, kad išgirstų atsakymą.
— Regis, taip, — atsakė Kitsas, kai Mičas galvos linktelėjimu
leido kolegai pradėti fotografuoti kūną.
Į aikštelę atvažiavo dar daugiau automobilių, papildomos
teismo medicinos ekspertų pajėgos jau ėjo link jų.
— Akivaizdu, kad nulaužtas kaklas, jokių kitų sužalojimų
nematau.
Vadinasi, visai kaip Ketė Nok, pagalvojo Kima ir vėl
prisiminė laišką detektyvų kambaryje tarp šiandien gauto pašto.
Žmogžudystė, kurios tas žmogus nenorėjo įvykdyti, bet vis tiek
įvykdė. Ir dar praėjus tiek nedaug laiko po pirmosios.
— Ne seniau nei prieš valandą, — pasakė Kitsas ir linktelėjo
galva į vyriškį greta Brajento. — Prižiūrėtojas rado kūną per
paskutinį patikrinimą prieš uždarymą.
Kūnas buvo tiek toli nuo įėjimo į parką, kiek tik įmanoma.
Kima žengė kelis žingsnius iki parko pakraščio. Teritorija
buvo tankiai apaugusi medžiais, kurie atrodė kaip tvora, tačiau
medžiai akivaizdžiai neseniai buvo genėti, nes tarp šakų matėsi
plyšiai. Kima pro tuos plyšius laisvai galėjo matyti kitoje medžių
pusėje stovintį gyvenamąjį namą ir jo kiemą.
— Mičai, man atrodo, jis paspruko pro čia, — pasakė
atsitraukdama iš tos vietos, kad nesunaikintų potencialių
įkalčių.
Nusikaltėliui saugiau būtų buvę pasistatyti automobilį kur
nors už parko teritorijos, tada suprantama, kodėl aukos kūnas
paliktas arti pakraščio — galima greičiau pasprukti iš
nusikaltimo vietos.
— Ko nors akivaizdžiai trūksta? — paklausė Kima ir
linktelėjo į rankinę, gulinčią ant žemės moteriai iš kairės.
Kitsas papurtė galvą.
— Telefonas, piniginė, keli čekiai ir pustuštis sulčių
buteliukas.
Niekas nepaimta. Kaip ir Ketės atveju. Vagystė nebuvo
nusikaltimo priežastis; vis dėlto Kimai pasirodė keista, kad
paliktas telefonas, nes tai reiškė, kad žudikas žinojo, jog per
skambučių istoriją ar kontaktus telefone jo tikrai neįmanoma
susekti. Gal šioje žmogžudystėje auka apskritai nebuvo svarbi.
— Prižiūrėtojas surado ją čia pasibaigus rungtynėms. Jis
nuolat apeina parką vaikams išsiskirsčius, — paaiškino
Brajentas ir atsistojo greta Kimos.
— Rungtynėms?
— Žaidė dvi vietinės mokyklinės futbolo komandos.
— Dar kas nors įdomaus?
— Nieko, tik tiek, kad šis žmogus prižiūri parką jau trylika
metų, bet rytoj čia nebesugrįš.
— Mičai, — pasakė Kima ir galva parodė į gulinčią ant
žemės rankinę.
Mičas priklaupė su įkalčių maišeliu dešinėje rankoje.
Jis atvėrė aukos rankinę, išėmė iš jos vairuotojo pažymėjimą,
tuo tarpu Brajentas išsitraukė savo užrašų knygelę.
— Luiza Veb-Harvi, Čarlstono kelias 44, Volskotas.
— Ačiū, — padėkojo Kima, tada atsisuko į Kitsą, kuris atsakė
į rūpimą klausimą, jai nespėjus nė prasižioti.
— Iš ryto. Lygiai devintą. Atvažiuosi tu ar tas keistuolis?
— Ei, Kitsai, negi pasiilgai manęs? — šnairuodama į jį
paklausė Kima.
— Tikrai ne. Prašau, atsiųsk Peną — jis man patinka kur kas
labiau nei tu.
— Kitsai, tau visi labiau patinka nei aš, — pastebėjo Kima ir
nusisuko nuo jo.
— Gal vertėtų dėl to rimčiau susimąstyti?
— Kad man nelabai rūpi, — per petį atšovė Kima.
Brajentas ėjo šalia Kimos ir, regis, kaip visada, puikiai
suprato, kada verčiau patylėti — dabar Kimai būtina minutė kita
pabūti su savo mintimis.
Dvi jaunos ištekėjusios moterys nužudytos viena po kitos.
Metodas ir būdas visiškai tokie patys. Niekas nepaimta, nė viena
neišprievartauta. Jokios aistros ar pykčio. Tiesiog mirtis.
Kartais pasitaikydavo bylų, kuriose auka nebūdavo svarbi ir
viskas sukosi aplink žudiką. Gal ir Ketė su Luiza nepadarė nieko
blogo?
Bet tada Kimos mintys pakrypo kita linkme: jei šie
nusikaltimai niekaip nesusiję su aukomis, kodėl jie tokie
panašūs? Kodėl ne vyras, jaunesnis ar vyresnis? O gal abi
moterys tiesiog atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje?
Galbūt nusikaltėlis stebėjo jas ir pasirinko dėl priežasčių, kurių
Kima vis dar nežinojo?
Ir jei jų gautą laišką tikrai parašė žudikas, kodėl jis maldavo
sugauti jį, kol neįvykdė kito nusikaltimo, nors žinojo, kad antrą
auką nužudys šitaip greitai? Steisė su Penu Kimą supykdė, bet ji
gerai suprato, kad jie vis tiek nebūtų sugebėję užkirsti kelio šiai
žmogžudystei, net jei laišką būtų išplėšę laiškininkui iš rankų.
Jei ji greitai jo nesugaus, kaip sužinos, kas bus kita auka?
 29

Penui įėjus į kabinetą su glėbiu užkandžių, Steisė išjungė

vaizdo grotuvą.
Jau buvo po penkių, bet viršininkė paskambino ir pranešė
apie antrą auką, vadinasi, nė vienas iš jų dar ilgai iš darbo
niekur neis.
— „Monster Munch“ ir „Twix“, — pasakė ji apžiūrėjusi Peno
atsineštą grobį.
Po Kimos skambučio Penas iškart paskambino Džasperui, o
tada pasisiūlė iš užkandžių aparato sužvejoti dienos pabaigoje
dar likusius užkandžių likučius alkiui numalšinti.
Penas numetė Steisės užsakymą jai ant stalo, o pats pasiėmė
ausines.
— Džasperui viskas gerai? — pasidomėjo Steisė.
Ji pirmiausia atplėšė pakelį kukurūzų. Nors visavertės
vakarienės jie neatstos, kukurūzai skalsesnis maistas už saldų
batonėlį.
— Jam viskas gerai, — atsakė Penas ir suraukė nosį, kai
kolegė suleido dantis į traškantį marinuotų svogūnų skonio
monstro letenos formos kukurūzą.
— Nesuprantu, kaip tau jie gali patikti? — paklausė
purtydamas galvą.
Marinuotų svogūnų skonio kukurūzai buvo jos
mėgstamiausi, nors jų tvaikas nuo jos sklisdavo dar ne vieną
valandą.
— Devon nė nesiartina prie manęs žinodama, kad valgiau
šitų, bet kadangi jau įstrigau šičia, reikia naudotis proga. Ji
praeitą savaitę buvo išvažiavusi į kursus su nakvyne, tad spėk,
kuo aš tuo metu mitau?
— Steise, tu mane pribaigsi, — sukrizeno Penas.
— O ką?
— Tavo partnerė išvyksta nakčiai, o tu tą laiką leidi rydama
dvokiančius kukurūzus?
Jiedu kartu nusikvatojo. Taip, Penas tam tikra prasme teisus.
Bet vėlgi, jis pats nenorėjo pasinaudoti jos suteikta galimybe
pasikalbėti rimčiau. Steisė žinojo, kad Džasperas jau kurį laiką į
Peno klausimus atsakinėjo vienu žodžiu, o net jei pasakydavo
daugiau, Penas tikrai iš jo nesulaukdavo tų įprastų pajuokavimų,
nuo kurių nejučiomis nusišypsodavo.
Deja, bet Steisė galėjo nebent užjausti ir išklausyti — daugiau
nelabai kuo galėjo padėti.
— Tiesiog daryk, ką dariusi, Steise. Viskas bus gerai.
Penas užsidėjo ausines ir susitelkė į ekraną. Net jei ji būtų ką
atsakiusi, jis nebūtų girdėjęs.
Tebūnie, kaip pasakysi, pamanė Steisė ir atsisuko į savo
kompiuterį.
Penas ėmė analizuoti Ketės nužudymo liudininkų
parodymus, o Steisė turėjo surinkti informaciją apie antrą auką
— Luizą Veb-Harvi.
Nepaisant visų kitų rūpesčių, Steisės mintys vis tiek sukosi
aplink pradėtą nagrinėti lytinio nusikaltimo bylą. Pasikalbėjusi
su abiem aukomis ji suprato, kad norėdama rasti atsakymus į
visus kilusius klausimus dar turės pasikalbėti su pačiu
prievartautoju; deja, bet įprastu darbo laiku jai teks dirbti prie jų
komandos tiriamos dvigubos žmogžudystės.
Dėl to ji jau paprašė leidimo rytoj šeštą ryto apklausti Šoną
Felousą.
 30

Čarlstono alėja buvo aklagatvis Volskoto pakraštyje, kuris

užsibaigė žaliąja juosta. Dabar ši teritorija priklausė
Stauerbridžui, buvo maždaug už trijų kilometrų į rytus nuo jo
centro ir ribojosi su Heilsovenu. Dar prieš šimtą metų teritorija
buvo visiškai kaimiška, o vėliau virto tankiai apgyvendinta
gyvenviete su privačiais ir savivaldybei priklausančiais būstais.
Nusikaltimai čia nebuvo dažni, žmonės gyveno gana ramiai.
Pačioje alėjoje Kima suskaičiavo bent penkias poras
blokuotųjų namų su šlaitiniais stogais ir iš šonų prilipdytais
garažais. Blokuotųjų namų dvynių kiemus skyrė juosmenį
siekianti medinė tvora, einanti per bendros vejos vidurį. Visi
namai turėjo dviem automobiliams skirtus garažus. Kima
žinojo, kad namų kainos čia svyruoja apie ketvirtį milijono, o
šios gyvenvietės nuotrauka būtų puikiai tikusi kaip iliustracija
žodyne vidurinės klasės priemiesčio rajonui apibūdinti. Vieta,
kurioje gyvenančių šeimų abu sutuoktiniai dirbo ir paprastai
nieko neįprasto nevykdavo.
Bent jau iki šiol, pagalvojo Kima, kai Brajentas sustabdė
automobilį priešais blokuotuosius namus lenktos gatvės vidury.
Apynaujė „Toyota Corolla“ stovėjo prie garažo laukdama,
kada sugrįš ir šalia jos atsistos kito šio blokuotojo namo
gyventojo automobilis.
— Viršininke, nori, kad?..
 — Ne, — pasakė Kima, atmesdama jo pasiūlymą pranešti
blogą žinią.
Kad ir kas bus kitoje to namo paradinių durų pusėje, tam
žmogui tikrai nesvarbu, iš kieno lūpų išgirs sukrečiančias
naujienas. Visą likusį gyvenimą jis prisimins visai ne tai.
Kima giliai įkvėpė, pabeldė.
— Pamiršai savo?.. — prasiveriant durims pasigirdo
moteriškas balsas.
Draugiška šypsena moters veide išblėso, kai pamatė, kad už
durų stovi ne tas žmogus, kurio ji tikėjosi.
Kima iškėlė savo pažymėjimą.
— Čia Luizos Veb-Harvi namai?
Moteris linktelėjo, žvilgsniu šokinėdama nuo Kimos prie
Brajento.
— Taip, ji mano žmona, bet dabar jos čia nėra...
— Galime užeiti?..
— Robina, — prisistatė moteris pasitraukdama į šoną.
Koridoriumi praėjusi laiptus, Kima pateko į šviesią ir erdvią
virtuvę, apstatytą baltomis spindinčiomis spintelėmis, su salele
viduryje. Prikaistuvis ramiai kunkuliavo ant viryklės, o šviežiai
užplikytos kavos aromatas maišėsi su Bolonijos padažo kvapu.
Prie pjaustymo lentelės stovėjo pusiau nugerta vyno taurė, prie
atkimšto vyno butelio — dar viena taurė, tik tuščia. Viskas šioje
virtuvėje nekantriai laukė kažko sugrįžtant namo.
— Prašau, prisėskite, ponia Veb-Harvi.
— Robina, ir prašau nenurodinėkite, kada man sėstis mano
pačios namuose. Ar kas nutiko?
Kima atsisėdo prie valgomojo stalo tikėdamasi, kad moteris
paseks jos pavyzdžiu.
Ji nesėdo, tik atsirėmė į salelę virtuvės viduryje. Sukryžiavo
ant krūtinės rankas, ir Kima pamatė, kaip stipriai moteris
pirštais sau suspaudė nuogus žastus.
— Robina, labai atsiprašau, bet turime prastų žinių apie
Luizą. Įvyko nelaimė.
Robina apsižvalgė po virtuvę, ištiesė ranką prie savo
rankinės.
— Kur ji? Nuvažiuosiu pas ją.
Kima liko sėdėti, tik papurtė galvą.
— Kažkas su automobiliu? Liepiau jai pirkti ką nors
praktiškesnio ir patogesnio, bet...
— Ne, su automobiliu tai nesusiję, — nutraukė ją Kima. —
Man labai gaila, kad turiu jums pranešti, bet Luiza negyva.
Ir vėl tas slegiantis žodis.
Jokios reakcijos.
Kima žinojo, kad moteris ją išgirdo, bet dabar jos protas
bandė suderinti išgirstus žodžius su įprastai gaminama
vakariene ir tuščia vyno taure, kuri nekantriai laukė namo
sugrįžtant jos partnerės.
— Labai atsiprašau, bet norėčiau, kad išeitumėte, — pasakė
Robina, o jos veidas pradėjo blykšti.
Moteris įsivaizdavo, kad gali atsikratyti jų kartu su visomis
blogomis naujienomis. Ir tada ta žinia bus nebetikra.
— Ji nebegrįš, Robina. Man labai gaila, bet jūsų žmona buvo
nužudyta.
Moters žandikaulis atvipo, kojos sulinko. Brajentas specialiai
buvo priėjęs arčiau, tad laiku spėjo prilaikyti Robiną, kad
nenukristų.
— Nuž... žudyta.
— Deja, taip, — patvirtino Kima, kol Brajentas vedė Robiną
prie kėdės.
 Brajento dėmesį patraukė burbuliavimas ir šnypštimas ant
viryklės.
Ištiesęs ranką jis užsuko jungiklius.
Kima tęsė:
— Ją surado prižiūrėtojas Stivenso parke, kuris yra...
— Žinau, kur jis yra, — pasakė moteris, o jos akyse sužibo
netikėtai kilęs nerimas, tarsi būtų prisiminusi kažką, ką iki tol
buvo pamiršusi.
— O kur Arčis?
Kima atsisuko į Brajentą.
— Kas yra Arčis? — paklausė, o skrandį ėmė spausti vis
didėjantis nerimo kamuolys.
— Arčis — mūsų šešiametis sūnus.
 31

Netikėtai nubundu iš sapno.

Mano kūne kaupiasi oras. Jaučiuosi kaip per daug pripūstas
balionas, pilnas oro, kuris neturi kaip iš manęs išeiti.
Bandau jį iškvėpti, bet kažkas spaudžia veidą; nosis pilna
plunksnų, o burnos negaliu praverti.
Bandau bent jau pramerkti akis, kad suprasčiau, kas mane
dusina, tačiau akių vokai atsiremia į kažką, kas panašu į pagalvės
audinį, todėl matau tik dar daugiau tamsos.
Kojos pradeda trankytis į lovą, bet mane spaudžianti jėga
nepajudinama. Panikai ir baimei tekant venomis, apatinė kūno
dalis kratosi nuo konvulsijų, bet viršutinė ir toliau tvirtai
prispausta.
Praveriu burną, mėginu gaudyti orą, mėginu orą traukti pro
tą audinį, kuris prispaustas prie veido.
Prašau, padėkite kas nors, mano protas klykia, o išsprūdęs
šlapimo lašas nuteka koja.
Gėdą beveik iškart užmirštu, nes suvokiu, kad mirsiu. Pradeda
svaigti galva, joje šaudo fejerverkai.
Laiko nebeliko. Aš mirštu.
O tada viskas baigiasi. Spaudimas dingsta nuo veido. Įkvepiu
gryno oro, priverčiu jį tekėti iki plaučių. Kosėju ir springstu mane
gaubiančioje tamsoje. Žvaigždės tvinkčioja galvoje, sproginėja už
akių.
 Ausyse girdžiu kurtinantį savo širdies plakimą. Ta tyla už jo
kelia siaubą.
Guliu ramiai. Nedrįstu praverti akių, kad spaudimas
nesugrįžtų, nes tada aš vėl negalėsiu kvėpuoti.
Galiausiai mano širdis vėl ima normaliai plakti ir aš atmerkiu
akis, iš pradžių vieną, po to kitą, įdėmiai apžiūriu viską aplink.
Nieko nėra.
 32

— Pone, dar yra vaikas, — pasakė Kima, kai Vudis atsiliepė

telefonu.
— Kaip? — nustebo jis.
Fone girdėjosi tyliai kalbanti radijo stotis, kurią Vudis mėgo
klausytis grįžęs iš darbo, tai reiškė, kad jis jau namuose.
— Mūsų antroji auka Luiza Veb-Harvi buvo parke su
šešiamečiu sūnumi, žiūrėjo futbolo rungtynes. Jo niekas
neberanda.
— Teritoriją apieškojo?
— Taip.
— Prie automobilio jis negrįžo? — paklausė jis kaip vaikui
nurodymus dalijantis tėtis.
Kima pirmiausia taip ir padarė — policininkų paprašė
patikrinti šią teritoriją.
— Tikrinome, negrįžo, — atsakė ji.
Kai Robina paminėjo berniuko vardą, Kima paskambino į
nusikaltimo vietą ir pasikalbėjo su ten tuo metu dirbusiu
seržantu. Kriminalistai metę darbus ėmė ieškoti mažo berniuko,
o seržantas nuskubėjo patikrinti automobilio.
Visą tą laiką Kima nepadėjo ragelio ir sukryžiavusi laikė
pirštus.
Išgirdus „nieko, ponia“, jos skrandį sugniaužė vis stiprėjanti
baimė.
 Seržantas paskambino savo inspektoriui, ir dabar ten jau
buvo organizuojamasi šukuoti visą teritoriją.
— Ar kas nors yra namuose su aukos šeimos nariais?
— Taip, pone, Robinos brolis buvo netoliese, be to, po
valandos turi pasirodyti šeimos palaikymo pareigūnas.
— Gerai, Stoun, suorganizuosiu spaudos konferenciją, o tau
derėtų grįžti į nuovadą. Lauksiu tavęs ten.
Kima baigė pokalbį, kai Brajento automobilis pajudėjo nuo
Robinos namo. Šis šiurpus posūkis byloje sukėlė dar daugiau
klausimų. Dieną prieš su Kete taip pat buvo vaikas. Mija buvo
parduotuvėje vos už kelių žingsnių, bet liko nepaliesta.
Tai kam, velniai griebtų, dabar tam išgamai prireikė
šešiamečio berniuko?
 33

Tik pusę dešimtos vakare Kima galiausiai sulaukė skambučio

iš šeimos palaikymo pareigūno, esančio Veb-Harvi namuose.
Visiems Luizos giminėms nedelsiant buvo pranešta apie
nelaimę.
— Pone, mes pasiruošę, — pasakė Kima, paskambinusi
viršininkui jo darbiniu numeriu.
Už komunikaciją atsakinga komanda jau buvo sukvietusi
vietinės žiniasklaidos atstovus, kurie lūkuriavo už nuovados
durų.
— Matau Frost pačiame priekyje per vidurį, — pasakė
Brajentas žiūrėdamas pro langą, kol Kima pasiėmė švarką.
Nuėjusi prie detektyvų kambario durų Kima atsisuko,
nužvelgė savo komandos narius.
— Eikite visi namo, noriu, kad ryte sugrįžtumėte pailsėję.
Visi pritariamai linktelėjo.
Brajentas nulipo paskui Kimą į pirmą aukštą.
— Tu taip pat, — paragino jį Kima. — Dink iš čia, kol gali.
— Gal visai nebepažįsti manęs, viršininke? Išeinu tik tada,
kai tu išeini.
Pasirodė Vudis, tad Kima tik papurtė galvą. Tie vyrai kartais
būna labai užsispyrę.
— Gerai, Stoun, atsimeni, ką sakiau? — paklausė Kimos
viršininkas, kai jie susitiko prie nuovados išėjimo.
 Kima linktelėjo. Kalbės Vudis, o ji tyliai stovės jam pašonėje.
Dabar ne laikas bartis, pykti ar kitaip gadinti šitą paskubomis
suorganizuotą spaudos konferenciją, nes reikiamą tikslą pasiekti
bus tik sunkiau.
Viskas suderinta taip, kad niekas iš Luizos giminių nebūtų
šokiruotas, pamatęs vietinės naujienų tarnybos parengtas žinias.
Buvo neįmanoma kreiptis į visuomenę ir parodyti Arčio
fotografijos, neatskleidžiant jo motinos tapatybės.
Pranešimą dėl Arčio dingimo reikėjo paskelbti kuo greičiau.
— Telefonai išjungti? — paklausė Vudis jiems priėjus duris.
Kima su Brajentu įsijungė tylųjį režimą ir nusekė paskui
Vudį pro duris į nuovados kiemą.
Per tas kelias trumpas minutes, kurių jiems prireikė nulipti
laiptais, priešais duris atsirado ir pagrindinių naujienų tarnybos
kamera, o greta jos tebestovėjo Treisė Frost, kuri, žinoma,
neapleistų savo pozicijos, net jei miestą imtų niokoti uraganas.
— Pabūsiu fone, — pasakė Brajentas ir atsistojo už Vudžio
jam iš dešinės.
Naudinga kameroms leisti užfiksuoti profesionaliai
atrodančius žmones. Nors po keturiolikos valandų darbo
Brajentas nebuvo toks pailsėjęs ir žvalus kaip dienos pradžioje,
jo išvaizda vis tiek ramino ir teikė vilties.
Kima atsistojo greta savo viršininko, nutaisė neutralų veidą:
tokia išraiška jai puikiai tiko.
Nors spaudos konferencijų ji nekentė, neabejojo, kad puikiai
susitvarkytų ir šioje, kaip netrukus padarys Vudis.
— Ačiū, kad atėjote, — maloniai padėkojo Vudis,
nužvelgdamas visus susirinkusius reporterius.
Gerai jau, šitą dalį Kima tikriausiai būtų pamiršusi. Ir taip,
nebūtų bandžiusi užmegzti akių kontakto su jais visais.
 — Noriu iškart įspėti, kad klausimų uždavinėti galimybės
nebus. Esu tikras, jog suprasite mūsų norą kuo greičiau
pasidalinti su visuomene šia informacija.
Gražu. Įspėk nė nepradėjęs. Suvaldyk lūkesčius. Jei būtų
turėjusi užrašų knygelę, Kima tikrai būtų užsirašiusi šituos
svarbius patarimus.
— Stivenso parke šiandien buvo rastas moters kūnas. Galime
pasakyti tik tiek, kad moteris — trisdešimt vienų Luiza Veb-
Harvi. Reiškiame gilią užuojautą visai jos šeimai šiuo sunkiu
metu.
Kima buvo baigusi bendravimo su spaudos atstovais
mokymus ir gerai suprato, kaip svarbu pareikšti užuojautą, bet
šįkart ji buvo tikra, kad Vudis tuos žodžius pasakė iš širdies.
Ji dar prisiminė, kaip per mokymus buvo mokoma nustatyti
abejingą veidą, kai pasirodai prieš žurnalistus. Prieš kelerius
metus vienas aukšto rango inspektorius Birmingame ėmė
kikenti iš kolegos komentaro, likus kelioms sekundėms iki jo
pranešimo apie mirtinai sumuštą pagyvenusį vyrą. Įvykio
liudininkų rasti nepavyko, nes visuose straipsniuose daugiausia
dėmesio buvo skirta beširdžiam inspektoriui. Jis galiausiai buvo
priverstas atsistatydinti.
Kima matė, kad nustebę reporteriai žvilgčioja vienas į kitą.
Žinia apie rastą moters kūną pasklido jau prieš kelias valandas,
ir jiems, žinoma, buvo įdomu, kodėl taip greitai įvardinta aukos
tapatybė.
Vudis tęsė vis labiau improvizuodamas.
— Dirbsime dieną naktį, kad Luizos žudikas būtų suimtas,
bet dabar mums svarbiausia nustatyti Luizos šešiamečio sūnaus
Arčio, kuris yra dingęs, buvimo vietą. Žinome, kad berniukas
buvo su motina parke — žaidė futbolą, taigi prašome visų
liudininkų nedelsiant su mumis susisiekti.
Vudis iškėlė šviesiaplaukio berniuko, kuris nuotraukoje
plačiai šypsodamasis glostė savo augintinį triušį, fotografiją.
Frost neištvėrė:
— Ar ši žmogžudystė kaip nors susijusi?..
— Šiuo metu teritorija apieškoma, — tęsė Vudis, tarsi nė
nebūtų išgirdęs Frost.
Jis laikė iškeltą berniuko fotografiją pakankamai ilgai, kad
visi galėtų ją nufotografuoti fotoaparatais arba telefonais.
Vudžiui pradėjus kalbėti, spaudos tarnyba buvo pasirengusi
užtvindyti šia nuotrauka socialinius tinklus.
Kima pastebėjo nepatenkintą Frost veidą, kai ji suprato, kad
vienintelis šios spaudos konferencijos tikslas — visiems
parodyti Arčio nuotrauką, o ne atsakyti į jiems rūpimus
klausimus. Žinoma, tai visai nereiškė, kad ji nebandys tų
klausimų užduoti.
— Inspektoriau Vudvardai, ar tai serijinio?..
— Žinoma, mums visiems neramu dėl Arčio saugumo, todėl
norėtume kaip galima greičiau jį sugrąžinti šeimai. Bet kas,
žinantis, kur galėtų būti Arčis, turėtų užsukti į nuovadą arba
skambinti...
Kima nebesiklausė, kai Vudis diktavo telefono numerį. Jos
viršininkas teisingai elgėsi, minėdamas Arčio vardą kuo
dažniau. Jei vaiko pagrobėjas žiūrėjo, tai padės jam pažvelgti į tą
mažą berniuką kaip į asmenybę.
Vudžiui paskelbus visą būtiną informaciją ir ją apibendrinus,
Kima „Dadlio žvaigždės“ reporterės veide aiškiai pamatė
besikaupiantį pyktį, nes į jos klausimus nekreipta dėmesio, nors
Vudis spaudos konferencijos tvarką išdėstė pačioje jos
pradžioje.
 — Paskutinis klausimas! — šūktelėjo Treisė Frost, kai
viršininkas baigė dėkoti susirinkusiems už dalyvavimą.
Kimai net skrandis apsivertė. Treisės nuožmus, šaltas
žvilgsnis buvo įsmeigtas į Vudį.
— Ar tiesa, kad žudikas tiesiogiai jau susisiekė su?..
— Pakartosiu — ačiū visiems už sugaištą laiką, pasistenkime
kuo greičiau sugrąžinti Arčį namo, — pasakė Vudis ir nusisuko.
Tik dėl to, kad gerai pažinojo tą vyrą, Kima suprato, jog
pečius jam sukaustė įtampa, kilusi dėl Frost mesto klausimo.
Prakeikimas, pagalvojo Kima. Frost vos nesugadino spaudos
konferencijos, nukreipdama visų dėmesį nuo dingusio berniuko
paieškos prie to, kas turėjo būti slapta — po galais, kaip ji
apskritai sužinojo apie laišką?
Kimai teko sutelkti visas valios pastangas, kad išlaikytų ramų
veidą, kol ėjo paskui viršininką į nuovadą. Kai žurnalistai jų
nebematė, Vudis atsisuko į ją su grėsminga išraiška veide, ir
Kima gerai suprato kodėl. Jei jie būtų sureagavę į Frost
klausimą, žurnalistai jau būtų rašę straipsnius apie šią istoriją, o
ne rūpintųsi dingusiu vaiku.
— Kas per velniava čia ką tik buvo? Iš kur ji sužinojo apie
laišką?
Kima atbula atsitraukė nuo pykčiu kunkuliuojančio vyro,
kuris atvirai pykdavo labai retai ir dar rečiau keikdavosi.
— Pone, neįsivaizduoju, iš kur galėjo sužinoti.
— Na, Stoun, tuomet verčiau išsiaiškink, kurio pareigūno
karjera ką tik nutrūko dėl tos vietinės televizijos, — suriaumojo
Vudis, lėkdamas laiptais aukštyn.
— Žinoma, pone, — atsakė Kima, o tada apsisuko ir
išskubėjo iš nuovados.
Ji neleis šitaip elgtis su savo viršininku kažkokiai vietinės
reikšmės įpykusiai reporterei. Kima ketino nieko nelaukdama ją
kaip reikiant paauklėti.
Užuot ėjusi tiesiai prie Frost, kuri sukinėjosi aplink savo
„Audi TT“, Kima pasuko už nuovados pastato kampo, kur jos
niekas negalėjo matyti, ir išsitraukė mobilųjį.
Frost atsiliepė akimirksniu:
— Ko nori?
— Frost, laukiu tavęs už kampo, tuojau pat, — piktai
sukomandavo Kima.
Bus geriau, jei kiti spaudos konferencijos dalyviai nematys
jos barnio su Frost, kad moters užduotas klausimas nebūtų
pradėtas rimčiau aptarinėti.
Kima iš pradžių išgirdo artėjančių aukštakulnių kaukšėjimą,
o tada pamatė ir pačią reporterę. Moters šviesių plaukų uodega
intensyviai lingavo jai einant neįprastai greitai.
— Ką, velniai rautų, ten sugalvojai? — piktai suurzgė Kima.
— Tik dirbau savo darbą, Stoun, — atšovė Frost.
— Dingusio mažo berniuko paieškos sąskaita?
— Man jau atsibodo būti išnaudojamai, — pareiškė Frost
sunerdama ant krūtinės rankas.
Kima prisimerkė.
— Nuo kada mes tau skolingi, Frost? Pasakyk, kada reikėtų
atsižvelgti į jautriųjų žurnalistų poreikius bandant sugauti
nusikaltėlius?..
— Čia ir yra problema. Sužinome ką nors tik tada, kai jums
patogu — kaip morka pamojuojate mums prieš nosį, jei jums
kažko prireikia iš mūsų, bet nieko negauname, kai reikia mums.
— Man nesvarbu. Kur kas svarbiau, kad užsiminusi savo
straipsnyje apie žudiko siekį susisiekti su mumis gali sukelti
pavojų mažam berniukui. Jei kas nors nutiks Arčiui, prisiekiu...
 — Ai, atstok, Stoun. Supykau ant tavo viršininko, nes
nutraukė mane, kai bandžiau dirbti savo darbą, — Frost nutilo
ir patapšnojo sau per smakrą. — Turėtum suprasti, kad kai
kurie žmonės yra sukalbamesni nei jūs ir mielai dalijasi
informacija, bet gali būti tikra — jokių užuominų apie tai mano
straipsnyje nebus.
Nepaisydama viršininko prašymo, Kima nuslopino norą
tučtuojau išsireikalauti iš Frost jos informacijos šaltinį. Ji
negalėjo tiesiog imti ir paklausti reporterės. Taip pasielgusi tik
patvirtintų, kad tikrai yra kažką gavusi, ir niekada neišsiaiškintų
tiesos. Verčiau pabandys kitais būdais sužinoti, kaip informacija
pateko į reporterės rankas, pasinaudodama pačios Frost jai ką
tik duota užuomina.
— Ką gi, Frost, labai gaila, bet kažkas tave neteisingai
informavo.
— A, vadinasi, šitaip...
— Buvo malonu paplepėti, — nueidama pasakė Kima.
Frost patikino, kad savo pranešime ji nieko neužsimins, o
Kimai tik šito ir reikėjo.
— Stoun, iki šiol jau turėjai suprasti, kad su manimi geriau
draugauti nei pyktis.
— Su manimi, Frost, taip pat, — pasakė Kima kaip tik tuo
metu, kai suskambo jos telefonas.
 34

Džasperas virtuvėje skaičiavo atgal į vietas dedamus

sausainių tešlos ingredientus. Skaičiai jį ramino. Jie visada buvo
vienodi, nesikeisdavo. Jie buvo aiškūs ir patikimi.
Ne taip kaip sausainių tešla, galvojo jis.
— Vienas — miltai. Du — sviestas. Trys — kiaušiniai. Keturi
— razinos. Penki — cukrus. Šeši — kepimo milteliai. Septyni —
šokoladinis batonėlis, — pasakė jis garsiai viską sudėjęs į vietas.
Džasperas dar nebuvo apsisprendęs, ką keps, reikėjo leisti
rinktis Oziui, kuris nekantravo sugrąžinti jį į virtuvę. Pačiam
Džasperui nesinorėjo ten grįžti, bet Ozis buvo stiprus, dėl to ir
jis privalėjo būti stiprus.
Jis užsimerkė ir klausėsi „Eastenders“ pagrindinės melodijos.
Paprastai įjungdavo televizorių vien tam, kad išgirstų populiarių
serialų garso takelius. Tais vakarais, kai rodydavo bent kelis,
mama atsisėdusi perjunginėdavo kanalus, šokinėdama nuo
vienos muilo operos prie kitos, kol jiedu su Oziu ką nors
kepdavo virtuvėje. Po to mama ateidavo į virtuvę puodelio
arbatos ir kalbėdavo apie serialų veikėjus taip, tarsi jie būtų tikri
žmonės. Džasperas pašnairuodavo į Ozį, kuris šelmiškai jam
mirktelėdavo ir tyčia pradėdavo painioti siužetų linijas.
— Bet aš maniau, kad Šeron susitikinėja su Tomiu, o Geilė
ištekėjusi už Mičelo brolio.
Mama desperatiškai iškeldavo rankas aukštyn ir pradėdavo
aiškinti, kad jis painioja serialus, o Džasperas stengdavosi
nesusijuokti, kai ji kantriai Oziui aiškindavo serialų siužetus, kol
jis viską suprasdavo. Iki kito karto.
Džasperas suplojo rankomis ir nusijuokė iš to prisiminimo.
Ozis būdavo toks juokingas. Jis dažnai jį prajuokindavo.
Pakėlęs ranką sau prie skruosto Džasperas nustebo pajutęs,
kad jis šlapias. Jis net nesuprato, kad verkė. Piktai nusišluostė
veidą.
Jam negalima verkti. Jis turi būti stiprus dėl Ozio.
Džasperas užlipo laiptais aukštyn. Buvo aštuonios, vadinasi,
Bilis žais „Xbox“. Jie galėtų toliau žaisti tą žaidimą, kurį pradėjo
vakar vakare.
Stabtelėjo prie mamos kambario durų. Viskas jame atrodė
taip pat. Jie nieko nejudino nuo tada, kai ją išvežė į kažkokią
ligoninę primenančią vietą. Abu apsimetinėjo, kad mama kada
nors dar sugrįš. Džasperui atrodė, kad Ozis tikrai nebuvo tame
kambaryje nuo laidotuvių, bet jis pats užsukdavo čia kiekvieną
vakarą, prieš sugrįžtant Oziui iš darbo.
Džasperas palietė ant naktinio staliuko padėtus akinius.
Perbraukė ranka per paskutinę knygą, kurią mama skaitė, kol
skausmai dar buvo pakenčiami. Jis vis dar tebematė ją gulinčią
čia su akiniais ant nosies ir knyga ant krūtinės prieš užmiegant.
Vis dar regėjo ją prisiminimuose, bet jam norėjosi daugiau.
Perėjęs kambarį, atidarė drabužių spintos duris. Akimirksniu
užuodė mamos kvapą: levandomis kvepiantį audinių
kondicionierių ir vasariškus kvepalus, kuriais ji kvėpindavosi
visus metus.
Džasperą užplūdo prisiminimai apie keliones, į kurias jie
važiuodavo; žaidimus, kuriuos žaisdavo; vakarus, kuriuos
leisdavo žiūrėdami jo mėgstamiausius filmus.
 Jis palinko į spintą, kad įkvėptų gerai pažįstamo kvapo, tada
užsimerkė ir pabandė mamą įsivaizduoti šalia: ji klausia, kaip
jam sekėsi, pasilenkusi švelniai nubraukia nuo akių plaukų
sruogą.
Džasperas išskėtė rankas ir apkabino krūvą jos drabužių,
tada nuėmė juos nuo skersinio ir padėjo ant lovos.
Jautė besitvenkiančias ašaras. Jos jau veržė gerklę, bet nieko
tokio. Ozio čia nėra, todėl jam bent kol kas nereikia būti
stipriam.
Išsitraukė mamos žieminės striukės rankovę, apsikabino ją
— gulėjo tarp jos drabužių ir leido ašaroms ramiai tekėti.
 35

— Tikrai nepasakysi, ko važiuojame į morgą dešimtą

valandą vakaro? — paklausė Brajentas, kai jie su Kima jau
sėdėjo automobilyje.
— Negi bijai ten važiuoti tamsoje? — nustebo Kima.
Ji vis dar negalėjo pamiršti pokalbio su Frost.
— Jei atvirai, ta vieta mane gąsdina bet kuriuo paros metu,
— prisipažino Brajentas.
— Gal į partnerius man geriau pasiimti Peną, jam ta vieta
prilygsta atrakcionų parkui.
— Oi, viršininke, vien mintis, kad nori kito partnerio, mane
stipriai žeidžia. Galiu pradėti galvoti, kad tau nepatinku, juk
susiradai naujų draugų tame svarbiame susirinkime, — juokais
suinkštė Brajentas.
— Tai jau tikrai, tie žmonės tokie malonūs, kad nors prie
širdies dėk, tau tikrai ne konkurentai.
— Viskas gerai. Kaip nors ištversiu, — jis šyptelėjo, — bet jei
rimtai, ko mes ten važiuojame?
Kima gūžtelėjo.
— Žinai, Kitsui patinka mane laikyti nežinioje, kol
nuvažiuoju.
Iš Kitso kvietimo atvykti į morgą Kima suprato tik tiek, kad
ji būtinai turi kai ką pamatyti, o ir šiaip šiuo metu visos jos
mintys buvo užimtos to pokalbio su Frost.
 — Luktelėk minutėlę, — paprašė Kima išsitraukdama
telefoną.
— Man sakai? — paklausė Brajentas.
— Ne, tu ir toliau važiuoji taip, tarsi būtum įstrigęs spūstyje,
— paaiškino ji.
Jiems važiuojant per Dadlį kitų automobilių beveik nesimatė,
bet Brajentas vis tiek važiavo mažesniu už leistiną greičiu. Kimai
tušti keliai visada reiškė gundantį kvietimą kiek stipriau
paspausti greičio pedalą.
Ji praslinko kontaktų sąrašą telefone, spustelėjo vieną — jai
buvo tas pats, kad jis jau baigė darbą.
— Stoun?
— Mičai, iš tavo skyriaus nutekėjo svarbi informacija.
Išsiaiškink ir išspręsk. Žurnalistai žino, kad turime laišką, ir...
— Minutėlę, aš kaip tik... — pasakė Mičas, kai Brajentas
įvažiavo į Rasels Holo ligoninės stovėjimo aikštelę.
— Man nerūpi, Mičai, — nenusileido Kima.
— Klausyk, tiesiog....
— Suprantu, kad niekam nepatinka, kai jų departamente
nuteka informacija, bet nustok ginčytis su manimi ir...
— Po galais, Stoun, bandau tau pasakyti, kad kaip tik statau
automobilį už jūsų. Padėk tą prakeiktą telefoną.
— A, — numykė ji ir antrą kartą tądien atsisukusi pamatė už
Brajento automobilio baltą furgoną.
Brajentas paliko automobilį visai šalia įėjimo, Mičas —
dviem vietomis toliau.
— Turi išsiaiškinti, kas taip pasielgė, — Kima pratęsė
telefonu pradėtą pokalbį, kai jie abu išlipo iš automobilių.
— Kodėl manai, kad jis vienas iš mano žmonių? — paklausė
Mičas, kai jie visi trys patraukė link ligoninės įėjimo.
 — Frost užsiminė, kad negauna pakankamai informacijos iš
mūsų, tai reiškia iš policijos apskritai. Vieninteliai, kurie dar
žino apie laišką, yra Kitsas ir tavo žmonės.
— Prakeikimas, — nusikeikė Mičas glostydamasis sau
barzdą.
Kima kartais užmiršdavo, kad teismo medicinos specialistai
nėra policijos pareigūnai, juk be jų pagalbos neapsieina nė
vienas tyrimas. Kita vertus, jie buvo civiliai, kurie kartais
nesuprasdavo, kaip svarbu kai kurių klausimų neaptarinėti su
žurnalistais, o kartais, rodos, nesuprasdavo net to, kad kalbasi
su žurnalistais. Treisei Frost ryžto netrūko, kai reikėdavo
surinkti medžiagą, o keli gėrimai už reikalingą informaciją buvo
tik ledkalnio viršūnė lyginant su tuo, kam ji buvo pasiryžusi dėl
geros antraštės.
— Kitsas tave taip pat iškvietė? — paklausė Kima jiems
einant aidinčiais tuščiais ligoninės koridoriais.
Mičas turėjo nedidelę laboratoriją netoli Kitso kabineto, bet
dažniausiai dirbdavo Birmingame. Jis retai kada čia savo noru
atsidurdavo dešimtą valandą vakaro.
— Taip, kaip visada, Kitso paslaptingasis kvietimas, —
pasakė užversdamas akis.
Kima pajuto dar didesnę intrigą. Kitsas atvažiuoti pakvietė ir
Mičą, vadinasi, jis surado kažką tikrai svarbaus, bet Luizos
skrodimą planavo daryti tik kitą rytą.
Kima atidarė duris, už kurių buvo į morgą vedantis
koridorius. Jame apšvietimas daug blankesnis nei kituose
ligoninės koridoriuose, ir Kimai jis buvo lyg įspėjimas, kad
pasuko ne ten. Dink iš čia, kol nevėlu.
Mičas pro duris žengė pirmas, paskui jį sekė Brajentas. Kima
įėjo paskutinė ir tyliai uždarė duris. Su savo aulinukais už savo
kolegos ji galėjo eiti beveik negirdimai.
— Buu! — staiga suriko ji ir kepštelėjo Brajentui per nugarą.
Brajentas pašoko tarsi nutrenktas elektros srovės.
— Velniai griebtų, viršininke, visai nejuokinga.
Mičas bandė šypseną slėpti barzdoje, Kima taip pat vos
tvardė juoką, tad ji galėjo su Brajentu rimtai pasiginčyti. Diena
tikrai buvo ilga ir sunki.
— Gerai, Kitsai, kviestinė auditorija jau čia, — pareiškė Kima
įžengdama į laboratoriją.
Ji gerokai nustebo pamačiusi, kad ant stalo nėra kūno, net
neatrodė, kad Kitsas būtų ką rimto veikęs — laboratorija buvo
švarutėlė, ore nesijautė yrančio kūno kvapo. Akivaizdžiai buvo
praėję nemažai laiko nuo tada, kai jis savo paskutinį klientą
sukišo atgal į šaldytuvą.
Kima pastebėjo, kaip nerimastingai greta jos muistosi
Brajentas po to, kai paspaudė ranką patologui.
Ją nustebino Brajento reakcija į šį vėlyvą apsilankymą morge,
bet ir pati turėjo pripažinti, kad čia ne itin jauku, kai aplink
nebėgioja Kitso asistentai ir nesigirdi su šluotomis bei
skudurėliais besidarbuojančių valytojų.
— Nusiramink, Brajentai, jie išlenda pažaisti tik vidurnaktį,
— pasakė Kitsas, galva rodydamas į šaldytuvus kitoje
koridoriaus pusėje.
Kimai visai patiko, kad jos kolegą dabar ėmėsi erzinti Kitsas,
kita vertus, jie abu tądien jau buvo išdirbę beveik po penkiolika
valandų.
— Paskubėk, Kitsai, pasakok, ką turi.
— O, inspektore, paprastai būni smagiau nusiteikusi.
— Suauk, Kitsai, niekada nebūnu smagiai nusiteikusi.
Kitsas pakėlė akis aukštyn, pažvelgė kairėn.
— Taip, tiesą sakant, tu teisi.
Kitsas priėjo prie stalo ir paėmė nuo jo įkalčių maišelį.
— Šis iškrito iš aukos kelnių perkeliant ją nuo neštuvų.
Kima sustingo.
Maišelyje buvo popieriaus lapas.
Žudikas parašė dar vieną laišką.
 36

Kima atsirėmė į virtuvės spintelę ir išsitraukė telefoną.

Grįždama iš ligoninės ji susisiekė su Arčio paieškų
koordinatoriumi, kurio surinkti pareigūnai jau šukavo
reikalingą teritoriją, o dabar rengė paieškos planus, kurie bus
naudojami vos saulei patekėjus.
Kima jautėsi keistai neteisingai būdama namuose, kai vaikas
dingęs. Jeigu jai būnant biure Arčį galėtų greičiau surasti sveiką
gyvą, tą pačią minutę ten prisistatytų su miegmaišiu.
Surasti žudiką, surasti vaiką, be sustojimo sukosi Kimos
galvoje.
Taip, paieška jau buvo vykdoma, bet Kima nujautė, kad
vaikas tikrai nesislapsto kur nors krūmuose. Kitas svarbus
tokios paieškos tikslas buvo įkalčiai — surasti bet kokius žudiko
paliktus pėdsakus.
Kima skaudama širdimi prisiminė Robiną Veb-Harvi, kuri
prarado partnerę ir kurios vaikas dingo.
Skimbtelėjusi šeimos palaikymo pareigūnui ji sužinojo, kad
sielvarto prislėgta Robina nenuilstamai vaikšto pirmyn atgal po
namus, bandydama savyje sutalpinti skirtingas ją užliejusias
emocijas. Sielvartas slėgė kūną, bet nerimas dėl sūnaus neleido
nurimti nė akimirkai. Pareigūnas labai tikėjosi, kad moteris
pagaliau kaip nors sugebės pailsėti.
Šeimos palaikymo pareigūnas taip pat informavo Kimą, kad
visi artimiausi kaimynai prisijungė prie Arčio paieškos —
tikrino garažus ir sodus, nors jie buvo už kelių kilometrų nuo
vietos, kur paskutinį kartą matė Arčį. Žmonėms buvo svarbu.
Draugai ir kaimynai turėjo ką nors daryti, turėjo jausti, kad
prisideda, ir bent šitaip bandyti padėti.
Barniui sugrįžus į vidų, Kima uždarė užpakalines duris. Šuo
dabar sėdėjo priešais ją ir kantriai laukė savo naktinio
pasivaikščiojimo.
— Sekundėlę, berniuk, — pasakė ieškodama naujausio
elektroninio laiško telefone.
Ji atidarė Kitso laiško priedą — žudiko rašytą laišką, kurį jis
nufotografavo ir persiuntė jiems visiems.
Perskaitė laišką dar būdama morge, bet dabar norėjo labiau
pasigilinti į tekstą. Jai sutrukdė vėl suskambėjęs telefonas.
— Tikiuosi, turi gerų naujienų, Dobi. — Tiek man, tiek mano
kolegoms, pagalvojo Kima.
— Nu, kaip čia pasakius, ir taip, ir ne, — pareiškė jis.
— Paaiškink plačiau.
— Nu jo, gavau tą rėmą... tokį, kaip ir prašei.
Kima suprato du dalykus: Dobis bando kalbėti su ja kaip
rimtas verslininkas, o tas apsimestinis kuklumas balse reiškia,
kad problemos laukia jos, bet ne jo.
— Tęsk, — paragino Kima prisimerkdama.
— Turiu tą rėmą, tik...
— Turi mano rėmą, — patikslino Kima.
— Tai jo, tas ir yra — matai, žinau, koks retas yra tas rėmas.
Jau sulaukiau dviejų skambučių — žmonės už jį siūlo daugiau,
nei siūlei tu.
— Nieko aš tau nesiūliau, Dobi. Mes susitarėme.
Kima mintyse matė, kaip jis abejingai gūžteli.
 — Jo, bet žmogui gi reikia valgyti.
Tas žmogus svėrė pusantro šimto kilogramų — neatrodė,
kad jam taip sunkiai sekasi verslas, kad nebeturėtų iš ko
prasimaitinti.
— Tau sekasi puikiai, Dobi. Šis rėmas mano, netrukus
atvažiuosiu jo pasiimti...
— Hmmm... nežinau, ar man taip tinka... Bet žinau, kaip
galėčiau tau padėti.
Jis jai padės. Tas prakeiktas rėmas juk jos.
— Sakyk, Dobi, — tėškė Kima grieždama dantimis.
— Parduosiu rėmą rytoj septintą vakaro, kas už jį pasiūlys
daugiausia, tas ir gaus. Matai, leidžiu tau pakovoti tik todėl, kad
man patinki.
— Velniai rautų, priversi mane dalyvauti aukcione? —
nustebo Kima.
— Jo, taip bus teisingiausia, — pareiškė Dobis, o Kima jo
balse pajuto pašaipą.
Sunku buvo tverti tokį įžūlumą.
Kima pagalvojo apie tuos tūkstančius svarų, kuriais ji papildė
jo kišenes per pastaruosius metus, ir jau žiojosi norėdama
priminti, bet sustabdė save.
Ji neabejojo, kad rėmas tikrai toks paklausus, kaip Dobis
įsivaizdavo. „Vincent Black Shadow“ motociklai, kurių
maksimalus greitis 200 kilometrų per valandą, buvo gaminami
„Vincent HRD“ gamykloje Stiveneidže, Hartfordšyre, nuo 1948
iki 1955 metų. Išleistos trys tokių motociklų serijos. Oficialiais
duomenimis, „Black Shadow“ buvo pagaminta tik 1774 ir dar
15 „White Shadow“ modelių, kurių techninė specifikacija tokia
pati, tik jų variklis ne emaliuotas, o poliruotas.
Pasinaudojęs Kimos dvejone, Dobis nusprendė sėkmingai
užbaigti savo naują sandorį.
— Ei, šitie daiktai aukcionuose parduodami už šimtus
tūkstančių, todėl turiu...
— Už tokią kainą parduodami ne rėmai, Dobi, — pataisė jį
Kima užversdama akis. — Ir tikrai ne restauruoti modeliai.
Tokie beprotiški pinigai mokami už originalius modelius, kurie
penkiasdešimt metų buvo laikomi saugiai įvynioti į popierių ir
burbulinę plėvelę.
— Jo, bet...
— Dalyvausiu, Dobi, — pasakė Kima.
Suprato, kad kito pasirinkimo neturi. Rėmas juk buvo Dobio
rankose.
— Puikumėlis, ne kitaip, — apsidžiaugė Dobis.
Kima girdėjo, kaip jis čepsi lūpomis, rydamas iš nekantrumo
besikaupiančias seiles.
Ji patraukė telefoną toliau nuo ausies.
— Ir nedrįsk parduoti jo, kol nepasirodysiu! — riktelėjo ji
prieš baigdama pokalbį.
Kima nuslopino sukilusį pyktį. Su Dobiu išsiaiškins rytoj.
Dabar reikėjo patyrinėti antrą jai adresuotą žudiko laišką.
Ji vėl atsidarė laišką telefone — ekrane sušvito tekstas.

Detektyve Stoun,

rašiau jums, kad turite mane sustabdyti. Maldavau

jūsų. Rašiau, kad taip atsitiks. Neturėjau kito pasirinkimo.
Negi nesuprantate to? Nuvylėte mane, nuvylėte ir moterį,
kuri dabar negyva. Jūsų rankos suteptos jos krauju. Ji
negyva per jus, ir jums teks gyventi su ta kalte.
Ką gi, detektyve Stoun, bijau, kad daugiau nebegalėsiu
jums padėti. Jūs susimovėte. Nesugavote manęs. Prašiau,
 velniai griebtų, paklausyti manęs. Maniau, jūs kitokia.
Maniau, susitvarkysite, bet klydau. Tiek vilčių sudėjau į
jus, tikėjausi, kad jūs viską užbaigsite, bet, deja, klydau.
Esate tokia pati kaip kiti. Manęs nepaklausėte.
Nebeišduosiu jums, ką darysiu toliau, nes ir pats
nežinau.
Bet galite būti tikra, kad mirs dar daugiau žmonių.

Nojus

Kima jautė, kaip skyrėsi šio laiško tonas nuo pirmojo. Ji

turėjo reikalų su žudiku, kuris susitelkė į ją asmeniškai, ir dabar
tas žudikas kaip reikiant įsiutęs.
 37

Steisė pasilenkė ir pabučiavo Devon į skruostą.

— Ačiū, mano meile.
— Nori, kad palaukčiau?
Steisė papurtė galvą. Imigracijos tarnybos pareigūnė Devon
tik ką buvo grįžusi po naktinio reido. Ji įžengė pro duris ketvirtą
ryto ir buvo per daug įsitempusi, kad eitų iškart miegoti, dėl to
pasisiūlė nuvežti Steisę į kalėjimą. Steisė žinojo, kad turėtų pati
išsilaikyti vairavimo teises, bet, jei atvirai, kuo ilgiau tempė su
tuo reikalu, tuo baisiau jai darėsi.
Devon nusižiovavo.
— Galėčiau nusnūsti čia, kol tu...
— Ar tai nėra ženklas? — netikėtai paklausė Steisė.
— Koks kieno ženklas? — nustebo Devon, iš kurios žvilgsnio
buvo galima suprasti, kad ji negali patikėti tuo, ką išgirdo.
— Tortas, — paaiškino Steisė.
Nepaisydama nuovargio Devon plačiai atmerkė akis.
— Mažute, sėkmingai rezervavome fotografą, gėles,
patarnautojus, didžėjų ir maistą, bet tu nori viską atšaukti, nes
teta Abebė negali mums pagaminti torto?
Besišypsančios jos akys išdavė, kokia tolerantiška būdavo
Devon, kai Steisė prisigalvodavo keisčiausių dalykų.
Tiesa buvo ta, kad Devon retkarčiais vis dar negalėdavo
patikėti, jog ta graži, protinga, linksma moteris greta jos sutiko
su ja praleisti likusį savo gyvenimą.
Devon spustelėjo savo išrinktosios ranką.
— Mažute, tuokčiausi su tavimi viduryje greitkelio su
ramunių puokšte, fotografuočiau savo mobiliuoju telefonu ir
suvalgyčiau dienos pietus iš užkandinės, o desertui — spurgą su
džemu, jei tik žinočiau, kad tai reiškia, jog būsi mano žmona,
taigi...
— Po galais, moterie, myliu tave, o dabar važiuok namo ir
bent truputį pailsėk, — paragino Steisė ir pasilenkusi pabučiavo
savo partnerę į skruostą.
Devon į darbą reikėjo tik antrą popiet, taigi ji dar galėjo spėti
padoriai išsimiegoti lovoje.
— Taip, taip, — pasakė Devon, Steisei išlipant iš automobilio.
Steisė nuėjo prie įėjimo į kalėjimą, atsisukusi dar pažvelgė
atgal. Ji nė kiek nenustebo pamačiusi, kad „Clio“ variklis
išjungtas, o vairuotojo sėdynė smarkiai atlošta.
Devon laukė jos.
Steisė papurtė galvą, vėl pajutusi viduje įsižiebiantį gerai
pažįstamą šiltą jausmą. Jai tikrai labai pasisekė.
Įėjimas į vyrų kalėjimą pasirodė gana įprastas, nors čia ji
nebuvo dažna viešnia.
Federstono įkalinimo įstaiga buvo C kategorijos kalėjimas,
kuriame bausmę atliko maždaug septyni šimtai nuteistųjų.
Steisė kadaise skaitė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje šio
kalėjimo kaliniai buvo pričiupti gaminantys garsaus keramiko
Bernardo Ličo darbų klastotes. Tūkstantmečių sandūroje buvo
išaiškinta, kad šioje vietoje kali daugiausia narkotikus
vartojančių kalinių visoje Jungtinėje Karalystėje, o stulbinami
trisdešimt keturi procentai jų svaiginosi neaiškiais kvaišalais,
pavyzdžiui, iš „Marmite“ užtepėlės, vaisių ir daržovių
pasigamintu alumi. Steisė dažnai susimąstydavo, kiek naudos
toks verslumas galėtų duoti visuomenei, jei būtų nukreiptas
tinkama linkme.
Steisė įėjo pro kalėjimo duris, prisistatė apsaugos
darbuotojui, vardu Neitanas, kuris atrodė ne vyresnis nei
aštuoniolikos. Steisė sunkiai įsivaizdavo, kaip kas nors
paklusdavo jo nurodymams.
Ji žinojo, kad priimant vis naujas direktyvas kalėjimo
pareigūnų profesija metams bėgant smarkiai pasikeitė, tad
raumenys, agresija ir gebėjimas bauginti nebebuvo būtini
siekiant palaikyti tvarką ar suvaldyti kalinius. Kita vertus, ji vis
tiek abejojo, ar Neitanas būtų tas, kuriam pirmam įteiktum
riaušėms malšinti skirtas priemones.
Tą patį buvo galima pasakyti ir apie ją, pagalvojo Steisė, kol
Neitanas aiškino elgesio įkalinimo įstaigoje taisykles.
— Kadangi prašymas specialus, susijęs su vykdomu tyrimu,
patalpoje nebus kitų lankytojų, bet šalia visą laiką bus Deizė.
Gavusi komandą pasirodė grėsmingai atrodanti Deizė. Tik
šypsena Deizės veide sušvelnino įspūdį, kai Steisė išvydo metro
aštuoniasdešimties ūgio raumeningą moters kūną, kuris jai
turbūt būtų užstojęs saulę. Va, jai riaušių malšinimo įrangą
tikrai būtų galima patikėti, pagalvojo Steisė.
— Pasiruošusi? — maloniai paklausė Deizė.
Steisė linktelėjo, o Neitanas užrakino jos vertingus daiktus.
— Taigi koks jis? — paklausė Steisė žengdama greta Deizės.
Ši akivaizdžiai prilėtino sau įprastą tempą, kad nenuskubėtų
pirmyn.
— Nėra blogas, gal kiek pasikėlęs, greitai susinervina kaip
daugelis jų čia, aiškina, kad nekaltas. Na, kaip visi, — Deizė
užvertė akis, o Steisė nusišypsojo.
 — Prisiekiu, sekmadienio mišiose jokioje bažnyčioje
nerastum tiek nekaltų sielų.
Deizė atidarė kalėjimo lankytojų centro duris, pirma įėjo pro
jas.
Šviesiai pilką sportinį kostiumą vilkintis Šonas Felousas jau
sėdėjo prie stalo pačiame patalpos viduryje.
Steisė nebuvo susipažinusi su protokolu, kaip derėtų
sveikintis su nuteistu prievartautoju. Paprastai ką sutikusi ji
ištiesdavo ranką. Akivaizdu, šiuo atveju toks gestas nelabai
tiktų.
Jai einant artyn Šonas atsisuko ir vertindamas ją nužvelgė.
Buvo akivaizdu, kad paskubomis Steisės išvaizdą jis įvertino
prastai. Ji neįsižeidė. Gal dėl tų kelių nereikalingų kilogramų,
kuriuos priaugo; o gal dėl to, kad buvo juodaodė. Bet kokiu
atveju nė kiek nenusiminė, kad jos išvaizda netiko
prievartautojo skoniui.
Be to, jis jai taip pat nepatiko, tik dėl kitų priežasčių.
Steisė nebuvo tikra, kaip mintyse jį įsivaizdavo, nes buvo
mačiusi tik veidą, bet kažkodėl tikėjosi geresnio vaizdelio.
Nesimatė nei išskirtinių raumenų, nei tatuiruočių. Jo rudi
plaukai buvo nukirpti trumpai ir tvarkingai, o ūgis, Steisė spėjo,
turėjo būti apie metrą septyniasdešimt. Minioje tikrai
neatkreiptų į jį dėmesio, kita vertus, tikriausiai ne taip ir blogai.
— Ačiū, kad sutikote susitikti, — padėkojo Steisė, sėsdamasi
priešais jį kitoje stalo pusėje.
Jai net oda šiurpo nuo minties, ką šis vyras padarė toms
dviem nekaltoms moterims, bet žinojo, kad atvirai parodžius
jausmus tikrai nebus lengviau išgauti prisipažinimą dėl Leslės
Skipton išžaginimo. Galų gale, ji dėl to čia ir atėjo.
Šonas gūžtelėjo.
 — Tiesiog įdomu. Tikiuosi, kažkas suprato, kokia painiava
įvyko.
— Painiava? — nustebusi paklausė Steisė.
— Taip, nes esu nekaltas, o Gema Hornli kekšė ir prakeikta
melagė.
Steisė prikando lūpą, kad neparodytų tikrųjų savo jausmų.
Bus sudėtingiau, nei ji tikėjosi, jei jis net nepripažįsta padaręs
nusikaltimo, už kurį nuteistas. Kokia tuomet tikimybė, kad jai
pavyks padėti Leslei?
Nusprendė leisti jam kalbėti apie Gemą. Galbūt netyčia ką
pasakys, už ko ji galėtų užsikabinti.
— Norite man apie tai papasakoti?
— Žinoma, bet neįsitaisykite patogiai — čia ne kokia meilės
istorija. Pamačiau ją klube, ji man patiko, pašokome, už kampo
išdulkinau.
Šonas gūžtelėjo, tarsi čia istorija ir baigėsi, nors Steisės
žiniomis taip toli gražu nebuvo.
— O tada?
— Sugrįžome atgal į klubą, dar pašokome, po to prieš
išeidamas netyčia vėl pamačiau ir paklausiau, gal norėtų dar
kartą pasidulkinti.
Tikras džentelmenas, pagalvojo Steisė ir galvos linktelėjimu
paragino tęsti.
— Ji atsisakė, persimetėme dar keliais žodeliais ir išlėkė pro
duris.
Visose ataskaitose buvo rašoma, kad jie atvirai barėsi, o
Šonas buvo smarkiai įsiutęs.
— O kaip ji konkrečiai atsisakė? — paklausė Steisė. —
Tiesiog pasakė: „Ne, ačiū, nenoriu?“
— Nea, ta kalė pareiškė, kad ir pirmas kartas buvo nevykęs.
 — Įžeidė jūsų vyriškumą?
— Na, gal tiesiog prireikė daugiau laiko daikčiukui atsistoti.
Steisė stengėsi nereaguoti į jo netašytą kalbą.
— Pati paklausei, brangute.
— Ir jūs supykote?
— Žinoma, supykau, ji mane įžeidė.
— Dėl to nusprendėte sekti ją?
— Ne.
— Bet liudininkai matė, kaip nuėjote ta pačia kryptimi.
— Kaip ir penkiasdešimt kitų žmonių, kurie išėjo iš klubo
jam užsidarius. Gatvės pabaigoje pasukau į dešinę, visai ne į
kairę, kaip visi aiškino teisme.
— Ir jūs nešėtės butelį alaus?
— O ką, man jį reikėjo išpilti? — paklausė taip, tarsi tai būtų
kriminalinis nusikaltimas.
— To butelio niekas nerado?
— Po velnių, neatsimenu, kur jį numečiau.
— Taigi, tvirtinate, kad paskui Gemą nesekėte ir jos su alaus
buteliu nežaginote?
— Kam? Kažkokia sumauta nesąmonė. Nesu iškrypėlis.
— Bet...
— Ko tu nori, brangute? — paklausė jis įtariai
prisimerkdamas. — Ši informacija sena. Aš to nedariau,
prisiekusieji pareiškė, kad dariau, dėl to dabar sėdžiu čia vietoj
kažko kito. Kažkam pasisekė, man nelabai.
— Ir jūs niekada nesate sutikęs Leslės Skipton?
Išgirdęs pavardę Šonas spoksojo į Steisę kokias dvidešimt
sekundžių, kol jo galvoje į vietas dėliojosi mintys.
— A, tik dabar supratau, dėl ko visa tai, bet trumpai tariant
— atsiknisk. Niekada nebuvau jos sutikęs ir niekada jos
nedulkinau. Nei su pimpiu, nei su kuo kitu.
— Bet abu atvejai labai panašūs...
— Taip, taip, žinau. Manęs klausinėjo apie ją, bet negi rimtai
jūs visi galvojate, jog vien dėl to, kad keikiuosi, esu visiškai
bukas?
Steisė papurtė galvą.
— Gerai, nes tikrai nesu tiek kvailas, kad šitaip rizikuočiau.
— Kaip rizikuotumėte?
Šonas atsistūmė nuo stalo su kėde ir davė ženklą Deizei, kad
nori išeiti.
— Baigiau, dabar pusryčių metas, dėl tokių niekų tikrai jų
nepraleisiu, o jei nori sužinoti, ką turiu galvoje, pasižiūrėk į
prakeiktas datas, brangute. Žiūrėk į prakeiktas datas.
 38

— Gerai, komanda, pradėkime, — paragino Kima, kai Steisė

atsisėdo į savo darbo vietą.
Konsteblė atrodė kiek susimąsčiusi po savo ankstyvo
susitikimo kalėjime. Iš sutrikusio Steisės veido Kima spėjo, kad
Leslės Skipton išžaginimo byla greitu laiku nebus išaiškinta.
— Visi matėte antrą žudiko laišką. Ką manote? — paklausė
ji.
— Jis supyko, — pastebėjo Penas.
— Kodėl?
Penas gūžtelėjo.
— Nes jo nesustabdėme?
Kima sunėrė rankas.
— Taip ir aš iškart pagalvojau, bet dabar jau nesu tokia tikra.
— Jis supranta, kad negalėjome jo sustabdyti, — įsiterpė
Brajentas, — todėl nemanau, kad pyksta dėl to.
— Pritariu, — pasakė Kima.
— Vis dar pasirašinėja Nojaus vardu, — įsiterpė Penas.
— Taip, puikūs pastebėjimai, bet ką šie laiškai mums sako
apie žudiką?
Tyla.
— Gerai, sugrįšime prie to po kokios minutės. Penai, leisiu
tau pailsėti nuo skrodimų, šįkart važiuosime mes su Brajentu.
Noriu, kad nuvažiuotum į vietą, kur ieškomas Arčis. Jei jie ką
nors ras, noriu pirma sužinoti.
— Klausau, bose.
— Steise, išsiaiškink daugiau apie abiejų aukų šeimos narius.
— Tuoj pat imuosi, — pasakė Steisė pasižymėdama.
— Gerai, o dabar grįžkime prie laiškų. Nesame tikri, ar juos
tikrai parašė nusikaltėlis, bet manysime, kad jis. Todėl mums
būtina iš jų susirinkti visą įmanomą naudingą informaciją —
kalbu ne tik apie turinį, bet ir rašyseną. Steise, surask žmogų,
kuris man padėtų suprasti žudiką iš jo rašysenos.
— Gal kriminalistai turi kokį ekspertą Birmingamo
laboratorijoje? — paklausė Penas.
— Su jais, kol Mičas neišsiaiškino, kas nutekino informaciją,
noriu turėti kuo mažiau reikalų.
— Supratau, bose.
— Dabar pakalbėkime apie laiško turinį, — Kima kreipėsi į
Steisę.
Konsteblei pakako trijų sekundžių suvokti, kur link suka
viršininkė, o tada ji papurtė galvą.
— Ne, ji to nesiims, bose. Ji nedirbo su aktyvia byla nuo
tada, kai paskutinį kartą darbavosi su mumis. Dabar rašo knygą.
Elisona Lou buvo profiliuotoja, arba elgsenos specialistė,
kaip jai labiau patiko būti vadinamai, su kuria jie konsultavosi
tirdami porą svarbių bylų, kol prieš metus jai pradėjo grasinti
vienas Kima susidomėjęs žudikas.
— Ji vis dar rašo tą savo knygą? — pasidomėjo Kima.
Steisė linktelėjo.
Dirbdamos kartu Steisė su Elisona tapo geromis draugėmis
ir iki šiol palaikė ryšį.
— Regis, nemažai reikia susirinkti informacijos.
— Nori pasakyti, kad rašydama knygą ji tiesiog nuo visų
slepiasi?
— Gal, — patvirtino Steisė, — bet ji vis tiek šito nesiims.
Kadangi Elisona paprašė pašalinti ją iš galimų policijos
konsultantų sąrašo, Kima negalėjo prašyti Vudžio, kad ją
pakviestų, bet ji vis tiek labai norėjo sužinoti, ką ta moteris
galvoja.
— Sujunk mane su ja telefonu, — paprašė Kima.
Steisė išsitraukė telefoną iš kuprinės.
— Sakau, bose, ji tikrai šito nesiims.
— Įjunk garsiakalbį.
Ji pati norėjo išgirsti Elisonos pasiteisinimus.
Pasigirdo garsus sujungimo signalas ir visi sužiuro į telefoną.
— Jo, — atsiliepė Elisona.
— Ei, Elisona. Kaip tu?..
— Ne, — tiesiai šviesiai atkirto profiliuotoja.
— Dar net nežinai, dėl ko skambinu, be to, spėjau pasakyti
tik keturis žodžius, — užprotestavo Steisė.
— Man pakako tų keturių žodžių. Paprastai į mane
nesikreipi vardu ir nekalbi tokiu rimtu balsu. O aidintis tavo
balsas reiškia, kad kalbu per garsiakalbį. Dienos pradžia,
vadinasi, tu darbe, todėl spėju, kad dabar kalbu su jumis visais
keturiais. Labas rytas, bičiuliai.
Kima nesugebėjo sulaikyti šypsenos, aukštyn pakėlusios jos
lūpų kampučius.
Ji rankos mostu paragino Steisę tęsti.
— Elisona, prisiekiu, turime kai ką, į ką tau tikrai bus įdomu
užmesti akį. Turime du laiškus...
— Geras bandymas, Steise, bet nieko nebus. Kad ir Hanibalą
Lekterį turėtumėte kameroje, kuris norėtų susitikti, aš vis tiek...
Steisė nutraukė ją nenorėdama nusileisti:
 — Mums tik reikia, kad padėtum perprasti vieną...
— Ne, negi pamiršote paskutinį kartą, kai su jumis dirbau —
vos nemiriau, taigi, kalbėk ką nori, mano nuomonės nepakeisi.
Nieko daryti nebeprivalau.
Kima gerai suprato Elisonos baimę ir ją užjautė. Ta patirtis
išties buvo traumuojanti, todėl dabar ją reikėjo švelniai
stumtelėti, kad Elisona ir vėl užliptų ant savo arklio. Tam reikėjo
kantrybės, supratimo ir empatijos.
Kima pagriebė telefoną.
— Labas, Elisona, turime dvi negyvas moteris ir dingusį
šešiametį, taigi padaryk man paslaugą — būk didelė mergaitė ir
ateik padėti surasti už tai atsakingą niekšą.
 39

Detektyvų kambariui ištuštėjus, Steisė pabandė dar kartą

paskambinti Elisonai. Iš pradžių girdėjo jungimo signalą, paskui
įsijungė balso paštas. Ji įsivaizdavo, kaip Elisona žiūri į telefono
ekraną, o viduje kunkuliuoja iš pykčio. Steisė vėl pabandė
skambinti, bet iškart įsijungė balso paštas.
— Tiesiog puiku, — pasakė mesdama telefoną ant stalo.
Padarė viską, kad bičiulė ja nusiviltų, bet juk nežinojo, ką
Elisonai pasakys viršininkė, o net jei būtų žinojusi, visai gali
būti, kad ji pritarė Kimos išsakytai nuomonei.
Tiesa, jos tikrai tapo artimos per tą paskutinį bendrą tyrimą.
Susiskambindavo bent porą kartų per savaitę, bent kartą per
mėnesį susitikdavo išgerti kavos. Iš pradžių Steisė suprato
Elisonos poreikį atsitraukti nuo profesinės veiklos, todėl
sprendimas rašyti knygą atrodė kaip visai nebloga išeitis.
Elisona entuziastingai pradėjo rinkti medžiagą — ji turėjo kuo
užsiimti, jai buvo įdomu, tačiau per pastaruosius du jų
susitikimus Elisona beveik neužsiminė apie šį savo projektą.
Steisė taip pat manė, kad Elisonai vėl reikėtų imtis
konsultavimo darbo. Tik nebuvo tikra, ar su ja reikėjo kalbėti
taip, kaip kalbėjo Kima. Todėl nusprendė pabandyti
paskambinti savo bičiulei vėliau, kai ji bus bent kiek
nusiraminusi.
Atsisukusi į kompiuterį, pradėjo rinkti viršininkės prašytus
duomenis, o mintys toliau sukosi apie susitikimą su Šonu
Felousu.
Ką jis turėjo galvoje užsimindamas apie datas?
Po susitikimo su juo Steisė jautėsi dar labiau sutrikusi. Labai
norėjo išjudinti pradėtą Leslės Skipton bylos tyrimą, todėl
tikėjosi, kad Šonas pasakys ką nors, už ko galės užsikabinti ir
judėti toliau. Manė, kad sutikusi Šoną pajus pasibjaurėjimą juo,
bet nieko panašaus neįvyko.
Ji paėmė bylą, tuščią popieriaus lapą ir pradėjo
chronologiškai rašytis su ja susijusius įvykius.

Gegužės 3 d. — išžaginta Gema Hornli.

Gegužės 3 d. — apklaustas Šonas Felousas.
Gegužės 4 d. — išžaginta Leslė Skipton.
Gegužės 7 d. — apklaustas Šonas Felousas.
Gegužės 11 d. — Šonas Felousas areštuotas.
Gegužės 12 d. — Šonui Felousui pateikti kaltinimai.
Gegužės 13 d. — Šonas Felousas apklaustas dėl Leslės Skipton išžaginimo.
Gegužės 15 d. — Leslės Skipton byla pažymėta kaip neišaiškinta.

Steisė atsilošė, pažvelgė į pagrindines datas.

Negi manai, kad aš visiškas kvailys? — paklausė jos Šonas
Felousas. Dabar, žvelgdama į tvarkingai surašytas datas, Steisė
suprato, ką jis turėjo galvoje.
Negi jis tikrai šitaip greitai būtų prievartavęs kitą merginą po
to, kai jį apklausė policija?
 40

— Gerai, Kitsai, negaiškime laiko, — pasakė Kima, antrą

kartą per mažiau nei dvylika valandų eidama pro automatines
duris į morgą.
Ir kiekvieną tą prabėgusią valandą šešiamečiui Arčiui grėsė
pavojus.
Kima su kolega automobilyje kalbėjo mažai, nes Brajentas
spėjo ją sunervinti dar jiems neišvažiavus iš nuovados
automobilių aikštelės.
— Ar tikrai taip reikėjo kalbėti su Elisona? — pareiškė
Brajentas, kai jie įsėdo į automobilį.
— Jai reikėjo tai išgirsti.
— Manai, po šito ji mums dar kada nors padės?
Kima gūžtelėjo. Jei Elisona buvo tokia moteris, kokią Kima
įsivaizdavo, ji nustums savo ego šalin ir jiems tikrai padės. Kad
ir kuo Elisona bandė save įtikinti, jos aistra buvo analizuoti
įvykius ir žmones. Kažkas panašaus į situaciją, kai buvę
sportininkai tampa treneriais — mažai jų nesvajoja vėl būti
sportininkais.
— Be to, dar ir Steisę sunervinai.
— Jėzau, Brajentai, kokiu čia jausmų inspektoriumi šįryt
virtai? — atrėžė Kima pasimuistydama sėdynėje.
— Šiuo metu tvarkai kokį nors motociklą? — šnairuodamas į
ją paklausė Brajentas.
 — Ne tavo sumautas reikalas.
Brajentas suprato atsakymą, todėl tiesiog susitelkė į
vairavimą.
Tiesa buvo ta, kad Kimai nuoširdžiai rūpėjo žmonių jausmai.
Iki tam tikro lygio. Dingo šešiametis berniukas, dėl to jiems
reikėjo visos įmanomos pagalbos, kurią galėjo gauti, bet ji tikrai
neaiškins šito savo kolegai, kuris dienos metu eidamas į morgą
jautėsi kur kas ramiau.
— Aaa, kaip ir tikėjausi, aš buvau teisus, — atsisukdamas į
juos nuo plautuvės su triumfuojančia šypsena veide pasakė
Kitsas.
Ji nenutuokė, su kuo jam teko grumtis toje slaptoje kovoje,
bet džiaugėsi jo laimėjimu.
— Taip ir galvojau, kad šįryt vietoj Peno pasirodysi tu, taigi
leidau sau viską atlikti anksčiau. Sunku dirbti, kai tu stebi per
petį. Penas bent jau alsuoja man į ausį, nes jam patinka pats
procesas.
— Apie ką tu? — paklausė Kima ir atsirėmė į
nepriekaištingai švarų nerūdijančio plieno darbastalį.
Akimirką Kitsas mąstė.
— Apie skirtumą tarp septynių patiekalų degustacinio
meniu ir sumuštinio.
Kima atsisuko į kolegą.
— Girdėjai, Brajentai, Kitsas pavadino mane...
— Taip, tu esi sumuštinis, — patikslino Kitsas. — Penas stebi
procesą, užduoda klausimų, mokosi, o tu tiesiog pačiumpi ir
nueini.
— Ei, klausimų aš taip pat užduodu.
— Ne apie patį procesą, tik apie jo rezultatus.
Kimai sukirbėjo mintis, kad gilinimasis į procesą nepadėtų
jai surasti nusikaltėlio, bet to garsiai nepasakė. Kitsas
akivaizdžiai buvo suirzęs, o ji ir pati džiaugėsi, kad nereikės
stebėti skrodimo.
Kima pasitrynė rankas.
— Gerai, ką turime?
— Visiškai nieko, — atsakė Kitsas imdamas segtuvą su
gnybtuku, — kas jums būtų naudinga.
— Kažkieno taurė šiandien pustuštė, taip? — paklausė Kima.
— Jau žinote mirties priežastį. Moters kaklas nulaužtas visai
kaip Ketės. Nėra jokių lytinio nusikaltimo pėdsakų, aukos fizinė
būklė, sakyčiau, visai nebloga.
— Kaip toksikologiniai tyrimai?
— Ėminiai išsiųsti, bet nemanau, kad sulauksime kokių
pritrenkiančių rezultatų.
Kima sunėrusi rankas laukė.
Kitsas kilstelėjo antakį.
— Ko nors trūksta?
— Finalo, Kitsai. Tu kaip koks geras detektyvinis romanas:
visada, kas geriausia, pasilieki pabaigai.
— Inspektore, šįkart nieko įdomaus nepasiūlysiu.
— Suprantu, Kitsai, bet kaip pats kūnas? — nenusileido
Kima.
— Daugiau neturiu ko pridurti. Oficiali mano ataskaita jau
tavo elektroninio pašto dėžutėje, taigi dėkoju už dėmesį, galime
skirstytis, kol aplinkybės vėl neprivers susibėgti.
Kima užmetė akį į Brajentą, kuris jai tik gūžtelėjo.
Nelabai ką ir buvo sakyti.
Kima patraukė link durų jausdama, kad neuždavė visų
reikalingų klausimų.
Kitsas išvardijo panašumus tarp Ketės ir Luizos nužudymų.
Kima mintimis sugrįžo prie sąrašo ant magnetinės lentos
detektyvų kambaryje.
Ji sustojo kaip įbesta, kai automatinės durys atsidarė, kad ją
išleistų.
— O įbrėžimai? — paklausė apsisukusi. — Pastebėjai ant
Ketės odos tyčinių nubrozdinimų?
Kitsas papurtė galvą.
— Ant Luizos tokių nebuvo. Galiu garantuoti.
Kima susiraukusi išėjo iš morgo.
Antra žmogžudystė skyrėsi nuo pirmos tik tuo, kad jai kai ko
trūko. Ką tai galėtų reikšti?
Ką nors naudingo jai pagaliau pavyks sužinoti ar ne?
 41

Penas gerai pažinojo Stivenso parką. Jis nebuvo labai didelis.

Nei kalvelių, nei ežerėlių ar kokių kitokių gamtos grožybių. Palei
vieną parko pusę ėjo keturių juostų greitkelis, vedantis nuo
Kvori Banko iki Lajaus. Iš kitų pusių prie jo šliejosi pramoniniai
ir gyvenamieji pastatai.
Tai ne užmiesčio parkas, į kurį žmonės eina pasivaikščioti ir
pabūti gamtoje. Nėra jokių išskirtinių pramogų, dėl to labiausiai
jį mėgo vietos gyventojai, vedžiojantys čia šunis. Taip su parku
susipažino ir Penas.
Kai Džasperas dar buvo visai mažas, jie turėjo nedidelį
šuniuką, kažkokį mišrūną terjerą. Tėvams atrodė, kad
Džasperas pernelyg dažnai būna vienas, tad nusprendė, kad jam
reikia turėti, ką mylėti. Ir Džasperas jį mylėjo. Visi tą šunį
mylėjo, kol Matlis padvėsė dėl inkstų nepakankamumo.
Džasperas ilgai gedėjo šuns, ir kas yra mirtis, sužinojo būdamas
dar visai mažas. Supratęs, kad Matlis nebegrįš, Džasperas
pradėjo miegoti Matlio buvusiame guolyje. Ištisas savaites jis
verkė ir pyko, kad mirė jo mylimas šuo. Dėl to Penui buvo
neramu. Jis anksčiau jau buvo matęs brolį sielvartaujant, todėl
žinojo, kaip būtų, jei Džasperas leistų jį slegiančiam sielvartui
užplūsti. Tai, kas vyko dabar, nė kiek nepriminė anksčiau
vykusios dramos.
Tam reikia laiko, pasakė sau Penas, eidamas prie pažįstamo
pareigūno.
— Plantai, — kreipėsi į žilaplaukį vyriškį.
— Taip, tas pats inspektorius Plantas, mano berniuk, —
pasisveikino jis tiesdamas Penui ranką.
Penas ją šiltai paspaudė. Prieš Penui persikeliant į Vakarų
Mersijos kriminalinių tyrimų skyrių, šis žmogus buvo jo
seržantas.
— Padedate prižiūrėti tvarką? — šypsodamasis paklausė
Penas.
— Ne, rūpinuosi sklandžia komunikacija, — paaiškino
Plantas. — Skubus viršininko įsakymas.
— Suprantu, aš irgi darau, ką lieptas.
Penas žinojo, kad jo žodžiuose nėra jokios nuoskaudos. Bent
jau jam atrodė, kad jie kartu dirbo bendradarbiaudami ir
gerbdami vienas kitą.
— Ar yra žinių?
Inspektorius Plantas papurtė galvą.
— Šįryt susirinko nemažai savanorių, — pasakė jis
nepatenkintas.
Penas žinojo, kad savanoriai visada mielai padėdavo, ypač
kai kas nors nutikdavo vaikui. Tai buvo palaima ir prakeiksmas
viename. Kuo daugiau žmonių susirinkdavo, tuo daugiau vargo
būdavo juos koordinuoti ir instruktuoti.
— Kiek? — paklausė Penas, eidamas prie koordinavimo
centru tapusio Planto patrulių automobilio atvira bagažine.
— Iki šiol turime keturiasdešimt aštuonis, bet diena dar
nesibaigė, — pasakė tapšnodamas per pavardžių sąrašą. —
Visiems liepta vaikščioti poromis už parko teritorijos, o
kriminalistai ir policijos pareigūnai šukuoja parką ir jo
pakraščius.
 Penas paėmė savanorių sąrašą su žmonių pavardėmis ir
tiems žmonėms priskirtomis teritorijomis.
Jo žvilgsnis sustojo ties pavarde sąrašo viduryje.
Pavardė jam jau buvo girdėta.
 42

— O jis visai neblogai gyvena iš savo veiklos, — įvertino

Kima, kai Brajentas pasuko į medžiais apaugusią gatvę Kvintono
pakraštyje.
Nors buvo vos už trijų kilometrų nuo Heilsoveno, gyvenvietė
oficialiai priklausė Edžbastono rajonui, kuris ribojosi su
Harbornu ir Bartli Grynu ir užėmė vos penkis kvadratinius
kilometrus. Ji garsėjo aukščiausiu visame Birmingame pastatu
— Kristaus bažnyčia su smaile. Gyvenvietėje buvo išlaikyta
pusiausvyra tarp valstybinio ir privataus būsto, tačiau Brajentui
nuvažiavus kokį kilometrą ar du nuo centro Kima išvydo itin
retai, maždaug penkiasdešimties metrų atstumu, išsidėsčiusius
prabangius namus, tarp kurių augo brandūs medžiai ir kurių
kiemus skyrė aukštos tvoros su vartais.
— Kiek vertini? — paklausė Kima, prisiminusi jų dažnai
žaidžiamą žaidimą.
— Sakyčiau šeši septyni.
Brajentas spėjo gana tiksliai, tad Kima jam neprieštaravo.
— Ir visa tai tiesiog už rašysenos vertinimą, — pridūrė
Kima, kai jie įvažiavo pro vienintelius visoje gatvėje atvirus
vartus.
Pats namas buvo simetriško fasado, Viktorijos laikų,
nudažytas baltai, su mėlynos spalvos detalių apdaila prie langų.
Virš namo stūksantys medžiai sudarė stogelį, trukdantį
žemyn prasiskverbti šiandien ir taip silpniems saulės
spinduliams.
Kima išlipo iš automobilio, apsidairė.
— Steisė sakė, kad jis... o Viešpatie, — nustebo Kima, kai iš
už storo medžio kamieno pasirodė moteris su didelėmis sodo
žirklėmis rankose.
Trumpam ji pasijuto tarsi būtų atsidūrusi mažo biudžeto
siaubo filme, kurio visi aktoriai anksčiau ar vėliau sulaukia lėtos,
siaubingos mirties.
Kima dar kartą pašnairavo į žirkles, o moteris jai maloniai
nusišypsojo. Kima nusprendė, kad moteris maždaug
septyniasdešimties; įdegusi, tvirto kūno sudėjimo.
— Jūs tikriausiai iš policijos, — pasakė atremdama žirkles į
medį ir šluostydamasi rankas į džinsus. — Redžinaldas labai
laukia susitikimo su jumis, net jei jam pačiam taip neatrodo, —
pasakė ji ir žaismingai mirktelėjo, akyse atjaunėdama ne vienais
metais. — Jis verandoje, eikite paskui mane.
Kima nusekė paskui moterį. Jiems teko pereiti visą namą nuo
pagrindinio iki užpakalinio įėjimo ir daugybę jo šviesiomis
spalvomis nudažytų kambarių aukštomis lubomis. Kai atsidūrė
kitoje namo pusėje, pasijuto tarsi visai kitame pastate. Čia
silpnos saulės šviesos apšviesti kambariai atrodė daug jaukiau.
Moteris įžengė į verandą, nusidriekusią palei pusę namo ir
apstatytą pintais baldais bei augalais, regis, suneštais iš lauko,
kur jau buvo ganėtinai vėsu.
— Pone Vilkinsai? — tarė Kima, kai Brajentas jam ištiesė
ranką.
— Tiesiog Redžis, — pasakė jis ir padėjo į šalį knygą, rankos
mostu kviesdamas prisėsti.
— Kavos, arbatos? — paklausė tarpduryje likusi stovėti
moteris.
Kima su Brajentu papurtė galvas, Brajentas padėkojo.
Moteris švilpaudama nuėjo.
— Norite ar nenorite, vis tiek turėsite gerti, — pasakė Redžis
Vilkinsas, stebėdamas nueinančią moterį.
— Atsiprašau?
— Kol Henrieta nueis į virtuvę, ji pamirš, ką sakėte, ir vis
tiek paruoš kokį gėrimą, — vyriškis pašnairavo į augalus jam iš
kairės. — Šitie niekada neištrokšta.
— Ar ji?..
— Dar tik pati pradžia. Gana sėkmingai tvarkomės. O dabar,
kuo galėčiau jums padėti? Policija pagaliau atėjo į protą?
Kima nuslėpė šypseną. Kaip valstybinė institucija, prie
naujovių jie pratinosi lėtai, tad galimybe žmones vertinti iš jų
rašysenos kol kas pernelyg nesidomėjo.
— Labai įdomi sritis, kaip ja susidomėjote? — paklausė
Kima.
Redžis Vilkinsas garsiai nusikvatojo, lygūs balti dantys
sušvito kiek apžėlusiame jo veide po žilų plaukų kupeta.
— Rodos, paprastas nekaltas klausimėlis, kuriuo bandote
įvertinti mano sugebėjimus. Norite sužinoti, ar esu tinkamas
šitam darbui, nors patys atėjote pas mane, — pasakė jis
pažvelgdamas Kimai į akis. — Demencija aš nesergu, pareigūne.
O, kava — tiesiog puiku, — apsidžiaugė jis, kai į verandą įėjo
žmona su padėklu rankose.
Moteris padėjo padėklą ant kavos staliuko, o Kima
pagalvojo, kad labai gražu, jog vyras nusprendė nepriminti
žmonai, kad jie visi atsisakė kavos.
— Ačiū, — vienu metu padėkojo Kima su Brajentu.
Moteris linktelėjo ir išėjo.
 — Galite negerti, — pasakė Redžis pašnairuodamas į
augalus, — bet kava tikrai gera.
Brajentas jiems abiem įpylė po puodelį, kol Kima vėl
pažvelgė Redžiui į akis.
— Gerai, Redži, pakaks tuščių kalbų, kokia jūsų kvalifikacija?
— Taip daug geriau, — pasakė jis šypsodamasis, — o
atsakymas į jūsų klausimą toks: pradėjau studijuoti grafologiją
dar devintajame dešimtmetyje, kai mane atleido iš „British Steel
Corporation“. Studijavau Kembridžo grafologijos mokykloje,
priklausau Britanijos grafologų institutui, Britanijos grafologijos
akademijai ir...
— Gerai, ačiū, — Kima iškėlė aukštyn rankas.
— Dešimtajame dešimtmetyje sunkiai iš to pragyvendavau,
bet įžengus į naują tūkstantmetį darbų atsirado tiek, kad dienos
šviesos dažnai nebemačiau. Staiga visi verslai ir įmonės panoro
daugiau sužinoti apie įdarbinamus žmones.
Kima dabar jau suprato, kaip Redžis užsidirbo šiam namui.
Tuo metu įgavęs naujų įgūdžių jis atsidūrė tinkamoje vietoje
tinkamu laiku.
— Iki šiol kas nors yra konsultavęsis dėl kriminalinių
nusikaltimų? — pasidomėjo Kima.
Redžis papurtė galvą.
— Kaip suprantu, policija kol kas įtariai vertina šią sritį, —
jis nutilo, — ir, man regis, čia sėdi puikus to pavyzdys.
Kima atsisuko į kolegą, kuris klausėsi Redžio susiraukęs.
— Atsiprašau, nenoriu būti nemandagus, — pasakė
Brajentas, — bet, jei atvirai, man sunku patikėti šiuo mokslu —
mus visus juk rašyti išmokė pradinės klasės mokytojos.
Redžis nusišypsojo.
— Susitikite su buvusiais bendraklasiais ir pažiūrėkite, ar visi
dabar rašote vienodai.
Brajentas linktelėjo supratęs Redžio mintį.
— Minutėlę, — pasakė Redžis, tada atsistojo, atitraukė pinto
staliuko stalčiuką ir paėmęs iš jo popieriaus lapą bei rašiklį
padavė juos Kimai.
— Kol kalbamės su jūsų kolega, užrašykite, ko iš manęs
tikitės, — jis patapšnojo sau per smilkinį. — Mano atmintis
nėra labai gera.
Kima ėmėsi rašyti, o Redžis vėl atsisėdo ir tęsė pokalbį su
Brajentu:
— Kiekvienas esame unikalus. Visi atrodome, kalbame,
judame skirtingai. Taip pat ir rašome skirtingai. Raštas atspindi
mūsų vidų, jis keičiasi atsižvelgiant į mūsų nuotaiką...
— Tuomet, ką galima pasakyti iš rašto, jei?..
— Nes kai kurie komponentai nesikeičia niekada. Šio
mokslo pritaikymas begalinis. Jis reikalingas žmonėms keičiant
karjerą, norint sužinoti jų stiprybes ir silpnybes, gebėjimą
prisiderinti prie kitų. Jis gali padėti suprasti, kaip efektyviai
bendrauti su žmonėmis. Jis ne vieną dešimtmetį naudojamas
norint identifikuoti klastotes.
— Bet pats mokslas gana naujas? — susidomėjo Brajentas.
Redžis papurtė galvą.
— Jis buvo naudojamas senovės Graikijoje daugybę
šimtmečių, taip pat jį naudojo kinai. Net garsusis šveicarų
psichologas Karlas Jungas pripažino rašysenos analizės vertę.
Izraelyje, manoma, prieš priimant į darbą įvertinama
devyniasdešimt aštuonių procentų būsimų darbuotojų rašysena,
Europoje grafologija domimasi daugiausia ir ji čia naudojama
dažniausiai.
Kima atidavė Redžiui savo surašytus lūkesčius ir iš
užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė du laiškus.
— Gal užmestumėte akį į šituos?
Redžis padėjo Kimos lūkesčių sąrašą į šalį ir paėmė laiškus.
— A, kopijos.
— Ar dėl to kils problemų? — paklausė Brajentas.
— Geriau analizuoti originalų dokumentą, bet šios kopijos
geros, — pasakė Redžis įdėmiai apžiūrėjęs abi. — Taip, tikrai
galiu su jomis dirbti.
— O kodėl originalas geriau? — pasidomėjo Kima.
— Daug apie žmogų galima suprasti iš to, kaip smarkiai jo
raštas yra įspaustas į popieriaus lapą, bet nesvarbu, čia ir taip
turime daug medžiagos.
Jis pažvelgė Kimai į akis.
— Tuojau pat tikrai nieko negausite. Tokie dalykai
paskubomis nedaromi. Reikia identifikuoti daugiau nei šimtą
pagrindinių štrichų.
Kima nusivylė, kad nepavyks iškart nieko sužinoti apie
žudiką.
— Atsiprašau, žinau, ne tą norėjote išgirsti, bet kiekviena
rašysenos detalė: puslapio vieta, paraštės — plačios ar siauros,
abi vienodos ar ne, raidės — stambios ar smulkios, stipriai
įspaustos į popierių ar ne, tvarkingos ar ne, — ką nors reiškia,
tačiau tik kartu įvertinus atskirų raidžių rašybą, pavyzdžiui, kur
ant t uždedamas brūkšnelis, kokio ilgio apatinės raidžių kilpos,
apvalios raidės uždaros ar ne.
— Bet...
— Gerai, nesu koks fokusininkas, — pasakė jis imdamas
Kimos ką tik parašytą tekstą. — Hmmm... pareigūne, — pasakė
jis nužvelgęs popieriaus lapą, — galiu pasakyti, kad esate
ryžtinga. Nematau tik, ar kartais per šią savybę neturite bėdų.
 — Turi, — pasakė Brajentas palinkdamas į priekį.
— Gal jūs ne tik ryžtinga, bet dar ir karštakošė?..
— Taip, — vėl patvirtino Brajentas.
Kima piktai dėbtelėjo į jį.
— Ar esate užsispyrusi iki begalybės?
Kima dar kartą pažvelgė į Brajentą, ir šis užsičiaupė.
— O net nematęs jo rašysenos galiu pasakyti, kad jūsų
kolega ką tik pademonstravo atsargią drąsą. Sužinoję porą
asmenybės savybių vis tiek nieko nepešite, kol nepapasakosiu
jums, kaip tos savybės dera tarpusavyje.
Kima susitaikė su pralaimėjimu. Taip, atsakymo jai reikėjo,
bet jai jo reikėjo tikslaus.
— Kiek užtruks?
— Paprastai prašau trijų keturių dienų.
— Šūdas, — nusikeikė Kima, įsivaizduodama per tą laiką
besikaupiančius žudiko aukų kūnus.
— Bet atsižvelgdamas į faktą, kad jums informacijos reikia
skubiai, — tęsė Redžis, — paprašysiu dvidešimt keturių
valandų.
Kima suprato, kad greičiau gauti tikslaus žudiko
apibūdinimo jiems vis tiek nepavyks.
Ji atsistojo, atsisuko į duris, tada sudvejojo.
— Sakėte, nesate fokusininkas, bet kodėl ką tik vieną
parodėte? — paklausė ji.
Redžis galva mostelėjo į Brajentą.
— Nes noriu, kad sugrįžę rimtai vertintumėte, ką jums
pasakysiu. Daugiau savo pateiktos informacijos pagrįstumo
nebandysiu įrodinėti.
— Aišku, — tarstelėjo Brajentas ir pritariamai linktelėjo.
— Ačiū už... — Kimos žodžius nutraukė suskambęs jos
telefonas. — Atsiprašau, — pasakė ji tuo pat metu, kai Redžis
pradėjo pilti savo kavą ant vieno iš greta stovinčių augalo šaknų.
Kima nusisuko, išsitraukė telefoną.
Skambino Penas, kuris turėjo pasidomėti, kaip vyksta Arčio
paieška.
Prašau, Dieve, padaryk taip, kad Arčis būtų surastas,
pagalvojo Kima ir mintyse sukryžiavo pirštus.
Kima pridėjo prie ausies telefoną ir klausėsi, kol ėjo atgal per
Redžio namą prie paradinių durų, o jas priėjusi paklausė:
— Ką, velniai rautų, ji ten veikia?
 43

Buvo beveik vienuolikta, kai Brajentas sustabdė automobilį

prie Stivenso parko. Neseniai pradėjo krapnoti, pirmi lietaus
lašai krito ant priekinio automobilio stiklo.
Kima nuėjo tiesiai pas Peną, kuris stovėjo prie patrulių
automobilio atvira bagažine.
— Esi tikras, kad ten ji? — paklausė Kima, tęsdama pokalbį,
kurį jie pradėjo jai išeinant iš grafologo namų.
Penas iš automobilio bagažinės paėmė popieriaus lapą.
— Štai parašyta: Ela Nok atvyko 8.55 ryto, jai į porą buvo
paskirta Dorotė Berč, kad iš abiejų pusių apieškotų eismo salą
iki Kaledonijos.
— Ji dar negrįžo? — paklausė Kima.
Penas papurtė galvą, o lengvas krapnojimas virto smarkiu
lietumi.
— Štai ateina grupelė savanorių, — Penas parodė galva į
taką, vedantį pro pagrindinius parko vartus.
Keturios moterys ir du vyrai ėjo link koordinavimo centro
sparčiu, akivaizdžiai lietaus paskatintu žingsniu.
Kima tarp jų pastebėjo Elą, kuri prie kaklo laikė prispaudusi
striukės apykaklę.
Grupei prisiartinus prie automobilio, priėjo inspektorius
Plantas.
— Labai ačiū, kad atėjote padėti, — pasakė jis, kai trys poros
prisistatė ir patvirtino, kad jiems paskirtą teritoriją apieškojo.
— Ela, — tarė Kima žengdama pirmyn, — nustebau jus čia
pamačiusi.
Ela gūžtelėjo, kiti savanoriai nuėjo prie savo automobilių.
— Mažiausia, ką galiu padaryti, inspektore. Pamačiau per
žinias, kad dingo vaikas. Mums pasisekė. Mums bent jau Mija
liko...
— Netrukus surasime ir Arčį, — Kima kalbėjo užtikrinčiau,
nei iš tiesų jautėsi. — Tik maniau, kad broliui jūsų labiau reikia.
— Jis norėjo eiti kartu, bet liepiau likti namuose su Mija.
Mergaitė jau suvokė, kad mamytė daugiau niekada negrįš namo.
Kimai pasidarė įdomu, ar Endriu Nokas visada daro, ką jam
liepia sesuo.
— Kaip šiaip broliui sekasi?
Ela kilstelėjo antakį, tarsi nė nebūtų prasmės atsakinėti į tą
klausimą.
— Na, jei jau viskas, inspektore, norėčiau...
— Žinoma, — pastebėjusi prie galvos lietaus suplotus moters
plaukus, pasakė Kima.
Žiūrėdama į nueinančią Elą, Kima bandė gesinti viduje
rusenantį nemalonų jausmą. Ji juk tik moteris, kuri atliko
pilietinę pareigą ir pasisiūlė padėti, bet faktas, kad Ela buvo
susijusi su pirmąja auka, tam geranoriškam jos gestui suteikė
keistoko prieskonio.
Kima stebėjo, kol moteris įsėdo į automobilį ir nuvažiavo,
tada išsitraukė telefoną. Steisė atsiliepė beveik iškart.
— Skambinu dėl informacijos apie aukų šeimos narius,
kurios prašiau, Steise.
— Taip, bose.
— Perkelk Elą Nok į sąrašo viršų.
 44

Steisė nužvelgė aukų šeimos narių sąrašą ir žvaigždute

pasižymėjo Elą Nok, tuomet sugrįžo prie užrašinės puslapio su
naujausiais įrašais ir ką tik užsirašytu telefono numeriu.
Imsis Elos Nok pirmos, bet dabar reikia kai kam
paskambinti.
Peržiūrėjusi Šono Felouso teismo dokumentus, ji nepajuto
jokio palengvėjimo.
Iš teismo posėdžių protokolų Steisė suprato, kad Gema
Hornli kalbėjo įtikinamai, o po susitikimo su ja asmeniškai
suprato kodėl.
Šonas Felousas, sprendžiant iš protokolų, teismo
posėdžiuose buvo agresyvus ir piktas, teisėjas jį du kartus įspėjo
dėl nederamos kalbos ir liepė nusiraminti.
Taigi Steisė nesužinojo nieko, ko nežinojo iki tol. Nebuvo
minimi jokie papildomi įkalčiai, netikėti ar dramatiški
prisipažinimai teismo salėje, dėl to Steisei liko vienas didelis
klausimas, į kurį tikėjosi gauti atsakymą paskambinusi
užsirašytu numeriu.
Gauti informaciją apie prisiekusiuosius nebuvo sunku. Telma
Berd sutiko pasikalbėti su žurnalistais kitą dieną po
nuosprendžio paskelbimo. Jai nebuvo galima pasakoti, ką
svarstė prisiekusieji, bet ji daug kalbėjo apie Šono Felouso elgesį
teismo salėje. Straipsnyje paminėta, kad moteris buvo iš
Vilenholo regiono, taigi jos telefono numerį surado lengvai.
Moteris į skambutį atsiliepė paprastai ir draugiškai:
— Alio.
— Čia Telma Berd? — pasitikslino Steisė.
— Čia aš, — atsakė ji džiugiai.
Prisistačiusi Steisė pridūrė:
— Mane domina Šono Felouso byla, jis buvo nuteistas už
išžaginimą...
— O, gerai žinau, kas jis toks, brangute, — atsakė Telma, —
luktelėkite minutėlę.
Laukdama Steisė fone girdėjo kažką judant.
— Tik uždariau duris į poilsio kambarį. Habis miega. Kuo
galėčiau padėti?
Steisė svarstė daug variantų, kaip geriau suformuluoti
klausimą, bet jo įvilkti į malonesnę formą nebuvo įmanoma.
— Norėčiau sužinoti, kodėl nusprendėte, kad jis kaltas.
— Atsiprašau?
— Prašau, nesupraskite neteisingai, — pasakė Steisė,
nenorėdama įžeisti moters. — Nesakau, kad buvote neteisūs,
tiesiog man įdomu, kas lėmė tokį sprendimą. Aukos liudijimai?
— Iš dalies; auka kalbėjo labai užtikrintai ir įtikinamai. Bet iš
tiesų buvo dar kai kas.
— Gal kad Felousas teismo salėje pyko, o gal kad kažkas
matė, jog jis tą vakarą nuėjo ta pačia kryptimi kaip ir auka?
— Ne visai. Visi supratome, kad įrodymai buvo
netiesioginiai.
Steisė dar labiau sutriko. Iš esmės daugiau jokių įkalčių prieš
jį nebuvo.
— Tuomet...
— Tiesiog jis pats, jo manieros, požiūris. Pasipūtęs ir
arogantiškas, tarsi laisvai galėtų išsisukti nuo to, ką padarė
vargšei mergaitei. Dauguma išžaginimo bylų juk net nepasiekia
teismo, taip? — užtikrintu balsu paklausė Telma. — Aš
pasidomėjau, žinote, maždaug aštuoniasdešimt penki
tūkstančiai moterų kasmet patiria žiaurią lytinę prievartą ir tik
penkiolika procentų tų moterų praneša policijai. Labai mažai
tokių bylų pasiekia teismą, o ir už išžaginimą nuteisiama rečiau
nei už kitus nusikaltimus: tik maždaug penki procentai
įtariamųjų, jei teisingai atsimenu.
— Taigi jūsų sprendimą lėmė skaičiai? — paklausė Steisė.
— Ne patys skaičiai — tiesiog žinojome, kad priešais mus
sėdi žagintojas. Auka buvo įsitikinusi, kad tai padarė jis, policija
taip pat dėl to buvo tikra, Karališkoji prokuratūra irgi, visa tai
turi kažką reikšti. Jei byla pasiekė teismą nepaisant tokios
liūdnos statistikos, kaip galėjome tą vyrą paleisti?
Steisė vėl žvilgtelėjo į prisiekusiųjų demografinius duomenis.
Septynios moterys ir penki vyrai. Seserijos priimtas
sprendimas? Ar priimdami sprendimą jie paprasčiausiai rėmėsi
tikimybių teorija? Tikimybė didesnė, kad jis padarė nusikaltimą
ar nepadarė?
— Pasilieku prie savo sprendimo. Vis tiek manau, kad jis
kaltas, būtumėte mačiusi jo veidą, kai skaitė nuosprendį. Iškart
dingo pasipūtėliška šypsena.
Kaip kitaip. Steisė neabejojo, kad ji žino kodėl.
 45

— Kur tu, Stoun? — Kimai atsiliepus paklausė Vudis.

— Pakeliui į nuovadą, pone, — atsakė ji lietaus upeliams
toliau tekant jos kaklu.
Kima su Brajentu liko stovėti lietuje dar kelias minutes, kad
iš inspektoriaus Planto sužinotų daugiau apie Arčio paiešką.
Supratusi, kad ji ar jos komanda niekuo padėti negali, liepė
Penui po pietų taip pat sugrįžti į nuovadą. Visas naujienas jie
sužinos per inspektorių Plantą.
— Puiku, teks kiek išsukti iš kelio, jei nieko prieš.
Kima susiraukė.
— Kur?
— Į Heilsoveną: prekybos centrą, kur susirinks visa Tairos
Bruks renginio apsaugos planavimo komanda.
Kima negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
— Pone, juk žinote, kad turiu...
— Nenoriu daugiau nieko girdėti, Stoun. Sugaiši dešimt
minučių. Susirinks operatyvinis personalas, tikrai ilgai
neužtruksite.
Kima iš patirties žinojo, kad tokie susitikimai niekada
nebūna trumpi.
— Pone, tikrai manau...
— Stoun, gavote įsakymą, vykdykite.
Telefonas jos rankoje nutilo, kol Kimai ant lūpų dėliojosi dar
vienas protestas.
— Tiesiog nuostabu, — suurzgė ji ir įsikišo telefoną atgal į
kišenę.
— Kas nutiko? — pasiteiravo Brajentas. — Turėsi važiuoti
pažaisti su apsaugos planavimo komanda?
— Dėl šitos įžūlios šypsenos tavo veide turėsi važiuoti kartu,
— pareiškė Kima, kai jos kaklu nutekėjo dar viena čiurkšlė
lietaus vandens. Kima apsidairė. — Jėzau, Brajentai, negi šiame
automobilyje neturi nieko, su kuo galėčiau apsišluostyti?
— Ne, atleisk, atsisakiau spa centro automobilyje, nes užėmė
per daug vietos, — atšovė Brajentas, o tada sekundę pagalvojo,
— bet turiu šuns rankšluostį bagažinėje, jei norėtum.
— Brajentai, tu kartais tiesiog...
— Gal verčiau paskambink Steisei? — paklausė jis
nutraukdamas Kimą.
— Gera mintis.
Ji ir vėl išsitraukė iš kišenės telefoną.
— Labas, Steise, kiek vėluosime, bet prisijungsime prie tavęs
po kokio pusvalandžio, — kolegei atsiliepus paaiškino Kima.
— Supratau, bose.
— Kuo užsiimi pastarąsias dvidešimt minučių? — dar
paklausė nusprendusi, kad jai daug maloniau kalbėti su
konsteble nei su kolega automobilyje.
— Turėjau kai ką užbaigti...
— Steise, jau sakiau, kad dabartinė mūsų byla — aukščiausio
prioriteto. Kai paprašau tavęs ką nors padaryti, tikiuosi, kad...
— Žinau, bose, atsiprašau, bet išžaginimo byla dar labiau
komplikavosi.
— Kodėl? Nebemanai, kad tavo vyrukas išprievartavo antrąją
auką?
 — Jei atvirai, bose, viskas dar sudėtingiau — man atrodo, jis
neprievartavo nė vienos iš jų.
 46

— O, koks čia sujudimas, — pasakė Brajentas, įsukdamas į

prekybos centro tarnybinę automobilių aikštelę.
Kima mintyse svarstė, ką išgirdo iš Steisės. Ji pasakė
konsteblei, kad jos rimčiau pasikalbės vėliau, kai sugrįš į
nuovadą, bet jei Steisė teisi, daugeliui nepatiks, ką ji išsiaiškino,
taip pat ir jų kolegoms Brajerli Hilyje. Neišaiškintų bylų
perdavimo tikslas buvo išjudinti įstrigusias bylas, o ne atnaujinti
seniai pamirštas. Bent kartą Kima tikėjosi, kad kolegė klysta.
— Atrodo, šou jau prasidėjo, — pasakė Kima, aikštelėje
pamačiusi paramedikų ir gaisrininkų atstovus. Tarp jų stovėjo ir
vyresnioji inspektorė Lena Vaili.
Kima pabandė prakedenti savo lietuje permirkusius plaukus,
kad nors šiek tiek padoriau atrodytų.
— Velniai griebtų, viršininke, paprastai tau išvaizda nerūpi.
Kima dėbtelėjo į Brajentą.
— Nuskambėjo ne visai taip, kaip tikėjausi.
— Pakaks, eime, — paragino Kima ir išlipo iš automobilio
kaip tik tuo metu, kai prie jų sustojo juodas BMW.
Brajentas stabtelėjo pamatęs iš jo lipantį vyrą.
Kristoferis Manlis plačiai nusišypsojo ir ištiesė jam ranką.
Brajentas ją šiltai paspaudė.
— Ei, Krisai, girdėjau, tau neblogai sekasi.
Vyriškis pasiėmė automobilio gale kabantį švarką.
 — Neturiu kuo skųstis, bičiuli. Rūpinuosi, kad jums lengviau
būtų.
Brajentas garsiai nusijuokė.
— Kažkas turi tuo užsiimti.
Kriso žvilgsnis kurį laiką šokinėjo tarp Kimos ir Brajento.
— A, partneriai.
— Kolegos, — paskubomis paaiškino Brajentas, tada
apsižvalgė. — Ar kartais čia neįvyko joks incidentas?
Krisas nusišypsojo.
— O taip. Viena populiari vaikinų grupė turėjo surengti
koncertą muzikos įrašų parduotuvėje. Pasirodė prisigėrę iki
žemės graibymo, turėjo būti čia, iki koncertas prasidės. Grupės
lyderis sumąstė, kad reikia pasirūpinti, jog netrūktų juo
besižavinčių klykiančių gerbėjų, taigi socialiniuose tinkluose
parašė, kur jie koncertuos. Merginos sulėkė, sulaužė užtvaras,
apsupo jų autobusą.
— Ir kuo viskas baigėsi? — nustebusi paklausė Kima.
— Trys nerimti sužalojimai, renginys atšauktas, o jų
autobusui buvo liepta kuo greičiau išvažiuoti.
— Taip, tikrai, kažką girdėjau, — pasakė Brajentas.
— O tada galiausiai pasirodėte jūs, — kreivai šyptelėjo
Krisas.
Jis nužvelgė į susitikimą jau atvykusius kitus žmones.
— Na, manau, verčiau eikime, kol neužsitraukėme jos
didenybės rūstybės.
— Šaunus vyrukas, — pasakė Brajentas, galva linktelėdamas
į Kriso pusę. — Beveik vienas iš mūsų.
Kima nė kiek nenustebo. Daug apsaugoje dirbančių žmonių
anksčiau planavo tapti policijos pareigūnais, bet dėl įvairių
priežasčių tos minties atsisakė.
 — Pinigai? — paklausė ji.
Visi žinojo, kad policijos pareigūnų atlyginimas nebuvo
didelis, o Krisas labai padoriai gyveno iš savo apsaugos
paslaugas teikiančios įmonės.
— Ne, jis mokėsi. Pasirodė poroje pamainų, bet vieną vakarą
bare sumanė raminti besibarančią porelę, girtas vyrukas įpyko,
trenkė jam, kilo muštynės. Galiausiai jį padavė į teismą.
Policininko karjera buvo baigta.
— Gerai, pakaks, — pasakė Kima, bet pagalvojo, kad gaila,
jog žmogus prarado karjerą, nors nepadarė nieko blogo.
Ji vylėsi, kad jo įmonės finansinė sėkmė bent kiek sušvelnino
smūgį.
— Inspektore Stoun, ačiū, kad atvažiavote, — padėkojo Lena,
ir Kima suprato, kas pageidavo, jog ji čia būtų.
Lena nė nepažvelgė į Brajentą, taip tik dar kartą parodydama
nepagarbą žmonėms, kuriuos laikė už save menkesniais ir dėl to
nevertais dėmesio.
Krisas su Brajentu susižvalgė. Atrodė, Kriso pasirodymas
Lenai taip pat mažai rūpėjo.
— Gerai, pradėsime, — pasakė Lena ir parodė į barjerais jau
atitvertą įvažiavimą į tarnybinę aikštelę, kurioje jie ką tik paliko
automobilius. — Prekių pristatymas į šią teritoriją bus
sustabdytas likus valandai iki Tairos atvykimo. Ši teritorija
turėtų...
— Mano žmogus ją saugos nuo keturioliktos valandos, —
informavo Krisas, nė nežvilgtelėdamas į ją.
Lena apsisuko ratu.
— Abejoju, ar vieno apsaugos darbuotojo pakaks visai...
— Dar du patruliuos čia nuo pusės antros, — pridūrė
pavargusiu balsu, taip parodydamas, kad ne pirmą kartą tuo
užsiima.
— Nuostabu, — pasakė Lena ir atsisuko į paramedikų
atstovą. — Ši vieta jums tiks?
— Čia tikrai nieko niekam nenutiks, — įsiterpė Kima.
Medicininė pagalba buvo skirta į renginį atėjusiai publikai.
Susirinkus didelei miniai, žmonės gali būti suspausti, jiems gali
pasidaryti karšta ar apsvaigti galva, jie gali nualpti. O visa tai
įvyktų nebent pačiame prekybos centre.
— Būsime ties priešgaisriniu parduotuvės išėjimu, — pasakė
Nikita Džekson.
— Labai gerai, — atsakė Lena. — Taigi, Taira atvažiuos su
savo agente Keite Sevel. Aš po jų. Kai Taira saugiai bus nuvesta į
knygyną, mes su kolega pareigūnu išvyksime.
Kima akivaizdžiai išgirdo šių žodžių potekstę: kai baigsiu
darbą, man tas pats, kas vyks po to.
— Gal dabar galėtume nueiti visą kelią nuo čia iki
parduotuvės, man to pakaktų — viską užbaigtume ir būtume
tikrai pasirengę rytdienai.
Jie nuėjo iki tarnybinio įėjimo, už kurio buvo laiptai. Laiptais
lipo išsirikiavę po tris — Lena ėjo tarp gaisrininko ir
paramediko, Kima paskui juos tarp Brajento ir Kriso.
— Kodėl eidamas gale jaučiuosi taip, tarsi mes būtume kokie
padaužos vaikai? — paklausė Brajentas.
— Tyliau, nes kai ji išgirs, visi už bausmę turėsime po
pamokų perrašinėti tekstą, — perspėjo Krisas.
— Gyvai atrodo smulkesnė nei per televizorių, — pastebėjo
Brajentas.
— Gal tu jai į akis pasakyk, — Krisas plačiai išsišiepė.
— Taip, žinoma, per ilgus darbo metus sužinojau, kada
geriau laikyti liežuvį už dantų, kai būni greta raganos...
 — Hmm, — prunkštelėjo Kima.
— Greta stiprios moters, — pasitaisė Brajentas.
— Tavęs nenervina, kai ji šitaip elgiasi? — Kima pasiteiravo
Kriso.
Nieko blogo, kai stipri moteris užima aukštas pareigas,
Kimai gal tik norėjosi, kad tokios moterys būtų kiek
mandagesnės, kita vertus, pati buvo ne ką geresnė.
— Kaip elgiasi? — paklausė Krisas, kai jie priėjo
priešgaisrinio išėjimo duris.
— Kalba su tavimi kaip su kokia šiukšle arba reaguoja kaip į
tuščią vietą.
— Aš jau pripratęs, — pasakė jis gūžtelėdamas.
— Anksčiau teko su ja dirbti?
— Ne, aš apskritai kalbu. Vieni policijos pareigūnai vertina
mūsų darbą, kiti nelabai. Tie gerieji atsveria tokius kaip ji. Ir aš
nepamirštu, kad ji taip pat pradėjo nuo darbo apsaugoje.
— Tikrai? — nustebo Kima.
— Taip, saugojo svarbius žmones, — paaiškino Krisas
išplėsdamas akis.
Ta moteris tikrai turėjo suprasti, kokį nedėkingą ir sunkų
darbą dirba Krisas.
— Gal pagaliau nustosite plepėję ir paklausysite, — pareiškė
Lena Vaili ir pervėrė Krisą piktu žvilgsniu.
Nė vienas iš jų nepastebėjo, kad ji priėjusi duris sustojo.
— Štai apie šitas duris aš ir kalbėjau, — pasakė Kima,
nekreipdama dėmesio į Lenos pastabą ir galva parodydama į
dešinę, kur pasigirdo iš aukščiau besileidžiantis liftas.
Jam sustojus, išlipo valytojas su valymo priemonių
vežimėliu.
— Atkreipsiu dėmesį, — tarė Krisas, — čia taip pat budės
žmogus.
— Noriu, kad tie liftai būtų išjungti, kol Taira čia lankysis, —
nurodė Lena, nors jos atsakomybė turėjo baigtis Tairai nuėjus į
knygyną.
Lena sparčiu žingsniu užlipo laiptais aukštyn ir sustojo.
Vienodi belangiai koridoriai atrodė visiškai panašūs, dėl to
galėjai lengvai prarasti orientaciją.
— Nesu tikra, kuris...
— Leiskite padėsiu, — eidamas į grupės priekį, maloniai
pasisiūlė Krisas. — Mano komanda čia jau saugojo ne vieną
rašytoją, kuris pasirašinėjo knygą.
Lenos veidas išraudo, bet ji nieko nepasakė.
— Jei eisime į kairę, pateksime į kitą prekybos centro
tarnybinį kiemą. Koridoriumi dešinėje galima patekti į šioje
prekybos centro dalyje esančias viršutinio aukšto parduotuves.
Visi nusekė paskui Krisą.
— Pasukus štai čia, kairėje bus mums reikalingas knygynas.
— Paprasta, — kandžiai įgėlė Lena.
— Taip, bet nė vienas iš mūsų nežinojome kelio, ar ne? —
atkirto Kima.
Ją kiek suerzino toks nepagarbus moters elgesys. Krisas tikrai
nebuvo prastesnis žmogus vien dėl to, kad jis ne policijos
pareigūnas.
— Džiaugiuosi, kad galėjau padėti, — pasakė Krisas ir
sugrįžo į grupės galą, kur Brajentas kažką žiūrinėjo telefone.
— Taigi mums reikia galutinai apsispręsti dėl laikų...
— Oi, atleiskite, — atsiprašė Kima, kai suskambo jos
telefonas.
Ji nusisuko, atsiliepė, o Brajento telefonas tuo metu pradingo
jo kišenėje.
 — Pone, taip, jau važiuojam. Neužtruksim ilgai... kaip
sakote, tučtuojau?.. Žinoma, pone. Skubam, — pasakė ji,
užbaigdama pokalbį su Brajento kelnių kišene.
— Atleiskite, reikia lėkti, viršininko įsakymas.
— Ne per dažnai taip nutinka? — ironiškai paklausė Lena.
— Taip, žmogžudysčių aukos paprastai nelaukia, kol baigsis
apsaugos planavimo susirinkimai, — susiraukusi atkirto Kima.
— Bet buvo malonu susitikti, vyresnioji inspektore Vaili, —
padėkojo ji ir nusisukusi nuėjo.
— Brajentai, juk sakiau po penkių minučių, ne po pusantros
valandos.
— Praėjo tik penkios minutės, viršininke, — atsakė jis
šypsodamasis.
— Pasirodė ilgiau, — tarė Kima, eidama prie automobilio ir į
savo tikrąjį darbą.
Ji padarė, ką Vudis liepė. Dalyvavo, gražiai elgėsi ir parengs
viršininkui ataskaitą, kad jis galėtų perduoti reikalingą
informaciją atsakingiems asmenims.
Ir su tuo bus baigta.
 47

— Kažkoks prakeikimas, Steise, — pareiškė Kima, kai

konsteblė baigė kalbėti.
Kima tikėjosi, kad Steisė galbūt per daug audringai reaguoja
į savo surinktą naują informaciją, kad ją užvaldė emocijos ir ji
pasidavė to vyruko įtikinėjimams, jog jis nekaltas. Bet buvo
akivaizdu — surinkti faktai ir visi trys pokalbiai objektyvūs, be
emocijų.
— Rimtai, kažkoks prakeikimas, — pakartojo ji.
Dievaži, Kima neįsivaizdavo, kaip reikės pranešti Vudžiui. Jo
sugalvota tvarka iki šiol veikė ganėtinai gerai, o nuovados oriai
nustumdavo šalin išdidumą, jei kitai komandai pavykdavo iš
naujo atvertą bylą išjudinti iš mirties taško ar net ją išaiškinti.
Kimos žiniomis, iki šiol nė viena komanda dar nebuvo
atnaujinusi jau išaiškintų bylų, bet Kima turėjo sutikti, kad
kolegė užčiuopė kai ką įdomaus. Ji nežinojo, Šonas Felousas
kaltas ar ne, tik žinojo, kad jis tikrai neturėjo būti nuteistas.
— Atleiskite, bose, — pasakė Steisė.
— Neatsiprašinėk, kad dirbi savo darbą, Steise.
Kima susilaikė ir nepasakė, kad ir kokia nepopuliari dėl to
tampi, nes taip ir nutiks, kai sužinos Brajerli Hilis. Kai kam
tikrai pasišiauš plaukai.
— Bet kol kas turime palikti šią bylą ramybėje. Man reikia
tavo pagalbos. Yra du lavonai ir dingęs vaikas. Ponas Felousas
turės palaukti.
— Supratau, bose, — pasakė Steisė, atvėrė duris ir grįžo atgal
į detektyvų kambarį.
Be to, man dar teks sugalvoti, ką toliau su tuo daryti, mąstė
Kima eidama paskui Steisę.
— Šaunuolis, Brajentai, — pasakė pamačiusi garuojantį
šviežios kavos puodelį, kuris stebuklingai atsirado, kol jos
kalbėjosi su Steise.
— Padarysiu viską, kad tik tamstos gyvenimas būtų
lengvesnis, viršininke, — mestelėjo jis.
— Tuomet laukiu tavo atsistatydinimo, — pareiškė Kima ir
ištiesė ranką.
— Kur jau ne, — atšovė Brajentas.
Kima nuėjo prie spausdintuvo kabineto gale.
— Naujienų iš apieškomos teritorijos nėra? — paklausė ji
Peno.
— Dauguma savanorių išsiskirstė prasidėjus lietui, tad iki
man išvažiuojant nieko naujo nebuvo rasta.
Blogai, nuo Arčio dingimo jau praėjo beveik dvidešimt
keturios valandos. Parko kaimynystėje stovinčių namų
gyventojus jau apklausė, bet niekas nieko įtartino nematė.
Dienos pabaigoje į tuos namus užsuks dar kartą — pasikalbės su
šeimos nariais, kurių nebuvo per pirmąjį vizitą.
— Steise, žinau, kad buvai užsiėmusi, bet gal ką nors pavyko
sužinoti apie Elą Nok?
— Kol kas nieko įtartino. Policijos duomenų bazėje apie ją
įrašų nėra — moteris neturi net baudų už automobilio statymą
ar greičio viršijimą. Kaip ir brolis ji dirba pardavimų srityje, tik
pardavinėdama prabangias sūkurines vonias ir kubilus uždirba
turbūt dvigubai daugiau už jį. Endriu prekiauja rašaliniais
spausdintuvais įmonėms. Jam sekasi pusėtinai — dirba gerokai
daugiau valandų už seserį, bet gauna kur kas mažiau. Endriu du
kartus baustas už greičio viršijimą, tačiau teistas nėra. Kaip
supratau, abu studijavo universitetuose, sėkmingai juos baigė.
Mokykloje mėgo sportą, dalyvavo net nacionalinėse varžybose.
Sesuo — šuolio į tolį, brolis — triatlono.
— Kaip tėvai? — paklausė Kima, jausdama viduje
besikaupiantį nusivylimą.
— Abu gydytojai, mirę. Motina buvo ginekologė, prieš
septynerius metus mirė nuo aneurizmos, tėvas — širdies
chirurgas. Ironiška, bet jis praėjus ketveriems metams po
žmonos mirties mirė nuo infarkto.
Štai kodėl Endriu ir Ela tokie artimi, pagalvojo Kima. Gal
kiek ir keistoka, kad jų gyvenimai labai panašūs, bet tai tikrai
negalėjo būti žmogžudystės motyvas. Kita vertus, Kima viduje
vis tiek jautė keistą nerimą. Kažko trūko.
— Ieškok toliau, Steise.
— Gerai, bose, bet...
Steisė nutilo, tarpduryje pasirodžius gerai pažįstamai figūrai.
— Prakeikimas, nekenčiu, kai būni teisi, — sau po nosimi
burbtelėjo Brajentas.
Kimos registratūroje paliktas laikinas leidimas užeiti kabėjo
ant Elisonos Lou kaklo.
— Nieko panašaus, — pasakė Kima ir mostu pakvietė
lankytoją užeiti pro duris. — Užeik, Elisona. Žinai, kur sėsti.
— Žinojai, kad atvažiuosiu? — paklausė Elisona, sėsdama
prie laisvojo stalo ir rodydama virvelę ant kaklo.
— Taip, — patvirtino Kima.
Ją nustebino dabartinė moters išvaizda, kuri labai skyrėsi
nuo ankstesnės, kai jos pirmą kartą susitiko vykstant dviejų
mažų mergaičių pagrobimo bylos tyrimui. Tądien Elisona avėjo
batelius su dešimties centimetrų aukščio kulniukais, buvo
neįtikėtinai liekna, vilkėjo griežtą kostiumėlį, slepiantį bet
kokias jos asmenines savybes, o plaukai buvo surišti į tvirčiausią
Kimos kada nors regėtą uodegėlę. Tuo metu Elisonai buvo
trisdešimt vieni, bet ji atrodė bent dešimčia metų vyresnė.
Dabar priešais sėdinti moteris buvo apsirengusi nublukusius
džinsus ir džemperį su gobtuvu, jos palaidi plaukai laisvai krito
ant nugaros. Keli priaugti kilogramai Elisonai tiko, ir ji atrodė
savo amžiaus.
— Ačiū, kad nusprendei mums padėti.
— Gal turėčiau suprasti, kad pagaliau ėmei pasitikėti
elgsenos specialistais? — ironiškai šypsodamasi paklausė
Elisona.
— Tikrai ne, — atrėžė Kima, — galiu pasakyti tik tiek, kad
tavimi nepasitikiu mažiau nei kitais.
Elisona garsiai nusijuokė ir išsklaidė detektyvų kambaryje
tvyrančią įtampą, nors, kaip Kima pastebėjo, ji nė nežvilgtelėjo į
Steisę.
— Ji nenorėjo to daryti, Elisona, ilgai priešinosi.
Elisona tik linktelėjo galva.
Tai buvo vienintelis Kimos bandymas išgelbėti jų draugystę.
Jai kur kas svarbiau buvo, kad Elisona peržiūrėtų žudiko rašytus
laiškus, nei tų dviejų moterų draugystė.
Steisė atspausdino laiškus ir padėjo priešais Elisoną ant stalo.
Elisona pašnairavo į juos.
— Žudikas su jumis bendrauja tiesiogiai? — paklausė ji.
— Dvi žmogžudystės, du laiškai, — paaiškino Kima.
Elisona pradėjo skaityti.
— Ką manai? — paklausė Kima, kai ji, regis, jau buvo
perskaičiusi abu laiškus.
— Nori greito atsakymo?
— Žinoma.
— Tuomet sakau, kad juos parašė Brajentas, — Elisona galva
parodė į seržantą.
Kima atsisuko į kolegą.
— Brajentai, rimtai juos parašei?
Jis gūžtelėjo, gurkštelėjo kavos.
Elisona paėmė atspausdintus lapus.
— Žinai, kad man reikia daugiau informacijos. Nusikaltimų
ataskaitų, liudininkų pasakojimų, informacijos apie aukas.
Dabar jūs duodate tik lėkštę, bet maisto joje nėra.
Kima nė kiek nenustebo dėl tokio situacijos palyginimo su
maistu. Kartu dirbant prie paskutinės bylos visi sužinojo, kad
Elisona šveičia kaip tolimųjų reisų vilkikų vairuotojų būrys.
— Kiek laiko tau reikia?
Elisona nusišypsojo, papurtė galvą.
— O tu niekada nepasikeisi, ar ne?
Kima dėl to neįsižeidė.
— Stengiuosi būti nuosekli.
— Tiesa ta, kad nežinau.
— O tu taip pat nesikeiti. Vis atsisakai...
Kimą nutraukė suskambęs telefonas.
Jos širdis trumpam sustojo. Niekas nesukeldavo tiek emocijų
kaip Kitsas.
— Kitsai, turbūt juokauji, — pasakė ji, ir visi aplink
nuščiuvo.
— Tučtuojau atvažiuok į Ufmoro girią, bet kviečiu tikrai ne
pasivaikščioti.
 48

— Manai, dar viena? — Penas nutraukė slegiančią tylą

detektyvų kambaryje.
— Na, nemanau, kad Kitsas pasikvietė viršininkę išgerti
popiečio arbatos, — abejingai atsakė Steisė.
Elisona dar nė karto nepažvelgė jai į akis.
— Ei, Penai, gal atneši man kavos? — paprašė Steisė.
— Tu negeri kavos, — pasakė jis nė nepakeldamas akių.
— Na, tuomet suorganizuok dietinės kolos.
— Velniai griebtų, Steise, nuo kada aš tapau tavo
pasiuntinuku?
— Penai, Steisė nori, kad išeitum, ir ji galėtų manęs
atsiprašyti, — paaiškino Elisona.
Galiausiai Penas pakėlė akis, jo žvilgsnis nuslinko nuo
Steisės prie profiliuotojos.
— Supratau, — pasakė stodamasis, — vadinasi, tualeto
pertraukėlė.
Steisė giliai atsiduso.
— Klausyk, Elisona, aš tikrai...
— Tu — tikra rakštis subinėje, bet atsiprašinėti nėra už ką.
Žinau, kokia užsispyrusi tavo viršininkė, tad jei mane sočiai
maitinsite ir laikysite atokiau nuo aukštų pastatų, viskas gerai.
— Tarsi būtų įmanoma nuo tavęs nuslėpti maistą, — Steisė
patraukė Elisoną per dantį.
 — Tiesiog žinok, kad nebebūsiu tavo pamergė.
Steisė nusikvatojo.
— Niekada ir nežadėjai būti. Man jų net nereikia.
— Vadinasi, sutarta.
Steisė pakreipė galvą.
— O gal galėtum man iškepti tortą?
— Cha cha cha, kokia tu juokinga. Didelis riebus „ne“.
Bet tada Steisė prisiminė, ką Elisona jai kartą buvo sakiusi.
— Pala, kartą gyreisi, kad buvusio sužadėtinio gimtadieniui
iškepei trijų aukštų tortą „Raudonasis aksomas“, kurį jis labai
mėgo.
— Tikriausiai ne taip supratai, Steise. Aš tik pasakiau jo
motinai, kad iškepiau tortą, nes norėjau jai labiau patikti.
Nesuveikė: ji vis tiek manęs negalėjo pakęsti, bet iš tiesų
padariau tik tiek, kad paėmiau tortą iš kepyklos. O ką, kodėl
klausinėji?
Steisė prasižiojo, ketindama papasakoti bičiulei, kaip visos
vietinės kepyklėlės ir tortų parduotuvės nusijuokė iš jos noro
taip greitai gauti tortą, bet nusprendė verčiau patylėti. Kalbos
apie tortą ją slėgė. Panašu, kad tuoj liks vienintelė išeitis — lėkti
į prekybos centrą ir nusipirkti vaikų gimtadieniui skirtą tortuką
su animacinio filmuko personažu ant viršaus.
— Ai, nesvarbu, bet tu tikra, kad tarp mūsų viskas gerai?
Elisona tik iškišo jai liežuvį.
Vadinasi, viskas gerai.
Steisė tuo buvo tikra.
 49

Klento kalvų papėdėje ošianti Ufmoro giria užėmė

aštuoniasdešimt hektarų ir buvo vos už pusantro kilometro į
pietus nuo Heilsoveno. Ją pasiekdavai A456 keliu važiuodamas
Ufmoro kryptimi. Iš automobilių stovėjimo aikštelės, praėjus
gyvūnams prasmukti trukdančius vartelius, buvo galima
vaikštinėti aštuonis kilometrus besitęsiančiais pėsčiųjų takais.
Kima vasarą retkarčiais atsiveždavo čia Barnį pasivaikščioti
anksti ryte, nes vėliau į Klento kalvas sugužėdavo minios
besižavinčiųjų kerinčiais šių vietų vaizdais.
Nors girios teritorija pasižymėjo išskirtiniu gamtos grožiu,
patekimą į ją 2017 metais pradėta riboti dėl avių augintojų
skundų, krosinių motociklų lenktynių, dažnai sudaromų
narkotikų sandorių ir užsiiminėjimo seksu. Nieko nuostabaus,
kad ši giria buvo vadinama baisiausiu Britanijos mišku.
Kima nusekė paskui Brajentą pro automobilius iki pėsčiųjų
vartelių.
— Kitsas liepė eiti takeliu kokį puskilometrį, — pasakė ji,
peršokdama vieną iš daugelio šią vietovę raižančių upelių.
— Tai kas gi guoboje paliko Belą? — ironiškai paklausė
Brajentas.
— Brajentai, kas tau darosi?
Brajentas užvertė akis.
— Čia gyveni ir nesi girdėjusi šios istorijos? — sustojęs
paklausė Brajentas. — Tebūnie, nors ir neklausi, vis tiek
papasakosiu.
Kima nepatenkinta suurzgė, kai teko nuo veido nustumti
šiurkščią medžio šaką.
— Regis, kokiame penktajame dešimtmetyje keturi
berniukai netoliese esančiame Haglio miške ieškojo paukščių
lizdų ir vienos guobos tuščiame kamiene rado kaukolę.
Galiausiai buvo ištrauktas visas skeletas su vienu batu, auksiniu
vestuviniu žiedu ir keliais drabužių fragmentais. Patologas
nustatė, kad moters kūnas į medžio kamieną buvo įmestas dar
šiltas, nes po mirties sustingusio nebūtų įmanoma ten įkišti.
Moters burnoje buvo rasta taftos likučių, iš to nuspręsta, kad ji
tikriausiai buvo uždusinta. Nuo 1944 metų vis pasirodo
grafičiai, retoriškai klausiantys, kas paliko Belą guoboje, bet
nepaisant intensyvių tyrimų tikroji moters tapatybė nebuvo
nustatyta.
— Brajentai, gal tu lankai kokius specialius kursus, kuriuose
kalbama apie tokius dalykus? — paklausė Kima ties takelio
išsišakojimu pasukdama į kairę.
— Ne, tiesiog skaitau knygas, kuriose aprašomos vietinės
istorijos.
— Įtariu, dabar dar pradėsi aiškinti, kad šitas miškas yra
užkeiktas.
— Na, taip jau nutiko...
— Pakaks, — nukirto Kima, už kokių dešimties metrų nuo
takelio pastebėjusi sambrūzdį.
Ant suoliuko sėdėjo iš matymo jai pažįstamas jaunas
vyrukas, šalia stovėjo konsteblė.
Kima pirmiausia ir nuėjo prie suoliuko.
— Sveikas, Plinki, — ji kreipėsi į vyruką policijos pareigūnų
jam duota pravarde.
Jis buvo smulkus narkotikų prekeivis, už savo veiklą per
metus ne kartą įkliūdavo pareigūnams, bet ir vėl sugrįždavo prie
įprasto užsiėmimo. Atrodė, kad smegenys nebuvo stipriausia jo
kūno dalis.
— Susiruošei į popietinį pasivaikščiojimą?
— Jo, — pasakė vaikinas ir pakėlė į ją savo blizgančias akis.
Kima nesuprato, ar jis vis dar neatsigavęs nuo šoko, ar tik per
daug prisirūkęs savo platinamo produkto.
— Tikiuosi, nesukai čia kokio sandorio?
— Nea, tik ne aš.
— Ką nors matei? — paklausė Kima ir suabejojo, ar jis,
sprendžiant iš būklės, neleptelės, kad matė vienaragius ir fėjas.
— Nea, tik iškviečiau jus.
Narkotikų prekeivis, bet kaip visad ramus. Tiesiog ne toks
gudrus, kad meluotų.
— O lietei ką nors?
— Eik šikt, aš ne koks zoofilas.
— Nesinervuok, ačiū už išaiškinimą, bet kalbu ne apie seksą.
Ar nepaėmei pinigų arba telefono?
Jis papurtė galvą, o iš veido išraiškos buvo galima suprasti,
kad laiku apie tai nepagalvojo ir pražiopsojo šansą.
— Plinki, tu tikriausiai vienas sąžiningiausių mūsų žinomų
narkotikų prekeivių.
Išgirdęs komplimentą vyrukas vos pastebimai šyptelėjo.
— Gerai, dar su tavimi pasikalbėsime, bet pirmiausia šiam
šauniam policininkui parodyk, ką turi kišenėse.
Plinkis pyktelėjo.
— Tikrai nieko neėmiau ir nepadariau nieko blogo, o jūs vis
tiek elgiatės su manimi kaip su kokiu...
 — Po perkūnais, Plinki, stengiuosi tave kuo greičiau paleisti
namo, bet man reikia įsitikinti, ar tikrai neturi nieko daugiau,
nei turėjai prieš čia pasirodydamas.
Jėzau, šiais laikais nė vietiniam žolės prekeiviui negali
padaryti paslaugos, nesukeldamas įtarimų.
— Jei nori praleisti čia kokią valandą ar kitą, kol...
— Gerai jau, — nusileido jis.
Plinkis sutiko su viskuo, o nueidama Kima pamatė, kad jis
savo prekės neišmetė ar kur nepaslėpė, prieš pasirodant
policijai, ir suprato, kad vaikiui tikrai praverstų savimonės
pamokos.
Kima nuėjo prie Kitso ir likusios komandos.
— Ką čia turime, Kitsai? — paklausė ji.
— Moteris, beveik keturiasdešimties, dar neapžiūrėjome
rankinės, tad nežinome, kas ji tokia, tačiau...
— Prakeikimas, — tepasakė Brajentas, kai jo žvilgsnis
sustojo ties aukos veidu.
— Pažįsti ją? — paklausė Kima.
— O taip, gerai pažįstu.
 50

Elisona perskaitė abu žudiko rašytus laiškus bent po kelis

kartus. Ji norėjo geriau perprasti jo mąstyseną, kol Steisė dar
nepateikė bylos detalių.
Galiausiai susimąsčiusi įsispoksojo į lapą rankoje,
bandydama suprasti, kaip jaučiasi būdama čia ir darydama tai,
ką daro.
Praėjo beveik dvylika mėnesių nuo to laiko, kai ji buvo
paskirta asistente į komandą, turėjusią sugauti žudiką, kuris ne
tik bandė atskleisti traumuojančią Kimos vaikystės patirtį, bet ir
ją nužudyti.
Elisona turėjo įvardyti buvusius detektyvės Stoun
bendražygius, jaučiančius pakankamai neapykantos ir turinčius
motyvų vykdyti siaubingus nusikaltimus. Tokio žmogaus ji
nerado, tačiau žudikas surado ją ir įtraukė į siaubingą
kankinantį žaidimą, per kurį ji pati vos liko gyva. Tik detektyvės
Stoun fizinė jėga ir ryžtas ją išgelbėjo.
Elisoną nukrėtė šiurpas, kaip dažnai nutikdavo, ir ji
nusprendė mesti mintis iš galvos.
Tuos įvykius prisimindavo kasdien, ir net kai sąmoningai
apie juos negalvodavo, pasąmonėje jie vis tiek neduodavo
ramybės — naktimis dažnai nubusdavo nuo baisių košmarų,
išpilta prakaito ir smarkiai besitrankančia širdimi.
Elisona žinojo, kad policijos pareigūnams dažnai tenka
žvelgti mirčiai į akis ir kad jie po tokių patirčių atsigauna daug
greičiau nei ji. Bėda buvo ta, kad ji nebuvo policijos pareigūnė,
niekada tokia ir nenorėjo būti. Ji buvo konsultantė, prie
rašomojo stalo dirbanti biuro darbuotoja, kuri palaikė kolegas
dirbdama už fronto linijos. Jos darbas buvo tyrinėti žmones ir jų
elgesio bei įpročių, savybių bei motyvų modelius. Šitas darbas
Elisonai teikė pilnatvę, ji jautė jam aistrą ir ilgėjosi jo labiau, nei
pati suvokė.
Iškart po incidento negalėjo net pagalvoti, kad kada nors vėl
dirbs konsultante. Iš pradžių ją sužavėjo mintis rašyti knygą, dėl
to Elisona entuziastingai ėmė rinkti medžiagą. Nusprendė šitaip
pailsėti nuo aktyvios — ir, kaip jai tuo metu atrodė, pavojingos
— veiklos, toliau produktyviai dirbdama, kurdama kažką
reikšmingo.
Prieš kelis mėnesius surinkusi knygai reikalingą medžiagą
Elisona pasiekė tą etapą, kai turėjo užrašyti „Pirmas skyrius“, bet
tiesiog negalėjo prisiversti to padaryti. Skaityti apie senas
profiliavimo bylas ir seniau taikytas technikas buvo įdomu, bet
dabar ji viską jau žinojo. Neliko naujos informacijos, kurią
galėtų tyrinėti, o perpasakoti faktus ir gilintis į teorijas nenorėjo.
Elisona pamirksėjo, norėdama sulaikyti ašaras, nes suprato,
kad būtent dabar ji ir dirba, ką nori dirbti. Dabar yra ten, kur
nori būti. Elisona sutramdė sukilusias emocijas, kai Steisė ant
stalo priešais ją padėjo tris didelius aplankus su dokumentais.
— Žinai, matau, kaip jie sukasi.
— Kas? — paklausė Elisona.
— Sraigteliai tavo galvoje. Gali būti, kad juos dar reikia kiek
sutepti, bet jie tikrai jau sukasi.
— Taip, tik pradžiai turiu vieną, o gal du klausimus.
— Rėžk, — paragino Penas.
 — Kodėl Nojus?
Abu policininkai gūžtelėjo.
— Turime tą suprasti, nes jis galėjo pasivadinti bet kaip.
Arba jis taip save suvokia, arba duoda kažkokią užuominą. Mes
turime išsiaiškinti.
 51

— Ši moteris — Nikolė Sauthol, — pasakė Brajentas visiems,

kai jie staiga sužiuro į jį.
— Tavo pažįstama? — paklausė Kima.
Brajentas papurtė galvą.
— Niekada asmeniškai nesu jos sutikusi, bet ji gana garsi.
Kima susižvalgė su Kitsu, kuris taip pat gūžtelėjo. Bent kartą
jie buvo toje pačioje barikadų pusėje. Nors Brajentas teigė, kad
moteris buvo gana garsi, du trečdaliai jų kolektyvo nenutuokė,
kas ji tokia.
— Ji yra... jei tiksliau, buvo aktorė, prieš kokį dešimtmetį
vaidino vienoje garsioje muilo operoje, kuri net nebeprisimenu
kaip vadinosi, bet mano žmona ją žiūrėjo. Jai patiko pats
serialas, bet tos aktorės negalėjo pakęsti.
— Kodėl? — susidomėjo Kima.
Negyvos moters dailų veidą lygia oda įrėmino trumpa
šviesių plaukų šukuosena.
— Nes ji vaidino vaikų pagrobėją — seriale pavogė kažkieno
mažylį, nes pati negalėjo turėti vaikų. Atsimenu tik todėl, kad
Dženę turėjau raminti, kiekvienąkart šiai moteriai pasirodžius
ekrane. Yra žmonių, kurie nepaprastai įsitraukia į tokius
dalykus.
Kima žinojo, kad kai kas žiūri muilo operas taip, tarsi stebėtų
tikro gyvenimo įvykius; tarsi ten rezgamos intrigos iš tiesų
vyktų kokioje realioje gatvėje ar aikštėje. Brajento žmona Kimai
nebuvo panaši į tokį žmogų.
— Siužetas tikrai labai intriguojantis, viršininke, — pasakė
Brajentas, tarsi perskaitęs jos mintis. — Išsipildo kiekvieno
vaikų turinčio žmogaus baisiausias košmaras. Įsivaizduok, jei
kas įsilaužtų į tavo namus ir išsineštų Barnį...
— Suprantu, Brajentai, tik abejoju, ar tai kaip nors susiję.
— Sutinku, — Kitsas pritarė tądien jai jau antrąkart.
Kima jau rimtai svarstė paimti termometrą ir pamatuoti jam
temperatūrą. Akivaizdu, kad tas vyriškis nesveikuoja. Jis tęsė:
— Mirties priežastis ta pati kaip Ketės ir Luizos.
Kima jau suprato. Kol Brajentas kalbėjo, ji žvilgsniu ant
negyvos moters kūno ieškojo plika akimi matomų žaizdų ar
sužalojimų, o tada pamatė keistai perkreiptą jos kaklą.
Moteris buvo su tamsiais džinsais, sportbačiais, alyviniais
marškinėliais trumpomis rankovėmis ir storu vilnoniu
kardiganu; portfelį primenanti rankinė gulėjo ant žemės jai iš
kairės.
— Keista, — pasakė Kima, atsargiai dėdama koją prie moters
rankinės.
Brajentas nusekė jos žvilgsniu.
— Paprastai tokios rankinės nešiojamos persimetus per
kaklą, — pastebėjo Kima prisiminusi, kaip Steisė biure nuolat
panašią nusiiminėja per galvą. — Taip persimesti rankinę būtų
logiška išsiruošus pasivaikščioti į mišką, ką galima nuspėti iš
moters aprangos. Žudikui tikrai nebūtų reikėję jos nuimti,
norint nusukti sprandą, tad kaip ta rankinė atsidūrė greta
moters?
— Kas nors rankinę nufotografavo? — paklausė Kima.
Kitsas linktelėjo.
 Brajentas išsitraukė rašiklį ir ištiesė jai. Kima juo stumtelėjo
rankinę į šoną, palietė po ja žemę. Lygus plotelis buvo visiškai
sausas. Lyti pradėjo maždaug vienuoliktą, kai jie dar buvo
Stivenso parke, vadinasi, Nikolė Sauthol negyva mažiausiai tris
valandas.
— Spėju, tarp devintos ir vienuoliktos, — patvirtino Kitsas.
Kima gerai žinojo, kaip įvairūs gamtos reiškiniai gali
sugadinti po nusikaltimo likusius įkalčius. Nuo to laiko, kai
žudikas paliko kūną, tikėtina, sustiprėjęs ir smarkų lietų atnešęs
vėjas kartu išsklaidė ir įkalčius. Kima apžiūrėjo žemę aplink
kojas: svarbus įkaltis — plaukas, DNR — gali būti kažkur čia
pat. Galbūt net dabar pati to nežinodama ji stovi ant kažko, kas
galėtų susieti juos su žudiku — žmogumi, kuris turi Arčį.
Kima kuo atsargiau pabandė rašikliu atsegti moters rankinę.
Ji atsivėrė labai lengvai.
Kima pakėlė akis į Brajentą, kuris žiūrėjo į ją iš viršaus.
— Rankinė jau buvo atsegta, — pasakė skaitydamas jos
mintis.
— O, kokie žmonės, — pasakė Kima, pamačiusi nuo takelio
link jų pasukantį Mičą.
— Ohoho, taip pasveikintas gali pasijusti kaip tikra roko
žvaigždė, — jis pajuokavo eidamas prie Kimos.
— Ką gi, Bon Džovi, gal galėtum pirmiausia užsiimti rankine
ir jos turiniu? Man atrodo, žudikas ją lietė.
Tai reiškė, kad Kima daugiau nebenorėjo jos liesti.
Mičas iš savo rankinės išsiėmė baltą audinį ir jį patiesė. Po
kelių akimirkų jis jau buvo su pirštinėmis ir moters rankinę
atsargiai dėjo ant to audinio, kad iš jos būtų galima surinkti
viską, kas galėtų juos sudominti.
Jis pravėrė moters rankinę ir išėmė joje buvusius daiktus:
nedidelę piniginę, manikiūrinę, tris kvitus ir mėtinukų pakelį.
Kima atsisuko į patologą.
— Kitsai, turi ką pasakyti?
Jis papurtė galvą.
— Žudikas paėmė jos telefoną, — pasakė ji Brajentui.
— Kitų aukų telefonus jis paliko, — pastebėjo jis.
— Būtent, nes šitą auką jis jau pažinojo, — pridūrė
stodamasi Kima.
 52

Bateriją iš telefono išėmiau per penkias sekundes, kai ėjau nuo

jos be gyvybės ženklų gulinčio suglebusio kūno. Pasirinkti
pažįstamą žmogų pavojinga, bet man jaudulys patinka. Norėjau,
kad viskas būtų sudėtingiau.
Ne emocionaliai — su tuo seniai baigta. Galima sakyti,
susiliejau su savo auka. Ne, manęs jie nepagaus. Jie niekada
manęs nepagaus. Jie kelsis anksti ryte ir toliau uostys mano
paliktus pėdsakus.
Tas žaidimas paraštinis, skirtas tik prasiblaškyti, tarsi duonos
lazdelė, kurią ragaujate laukdami valgio. Jis smagus ir įdomus,
kol laukiu pagrindinio patiekalo. Bet restorane aš ne dėl šios
priežasties.
Ji gera, bet ne pakankamai. Ji tikrai nelaimės.
Nužudyti Nikolę Sauthol buvo visai kas kita. Anksčiau man
trūko jaudulio, kai sprendi, kas gyvens, o kas mirs, kai stovi, žiūri
ir žinai, kad tavo pasirinktas asmuo nenutuokia apie tavo
egzistavimą, nenumano, kad kažkas, ko jis niekada nebuvo
sutikęs, lems jo mirtį.
Bet reikėjo žengti žingsnį pirmyn. Nuolatinė eskalacija būtina;
reikia vis ko nors naujo. Nikolė Sauthol buvo priemonė tikslui
pasiekti, tinkama pažįstama, vienu žingsneliu aukščiau nei ta
ankstesnė auka. Ji turėtų didžiuotis, kad pasirinkau ją šiam
vaidmeniui — pagrindiniam vaidmeniui, apie kurį visada
svajojo. Šis vaidmuo nesukels neapykantos, pykčio ar įžeidinėjimų
— ji sulauks tik užuojautos, meilės ir gėlių. Nikolė vėl turės
publiką, kuri ja žavėsis, nes po mirties jai viskas bus atleista. Jei ji
galėtų bendrauti iš anapus, žinau, kad padėkotų man.
Techninė darbo dalis baigta, degu nekantrumu.
Atėjo metas svarbiausiam, ir ši dalis yra mano mėgstamiausia.
Laikas išsitraukti telefoną ir laukti, kas gi bus toliau.
 53

— Elisona, jau pusė trijų, tu čia visą valandą, ant tavo stalo
— jau trys tušti popierėliai nuo saldumynų, — pastebėjo Steisė.
— Žinau, mažinu.
— Nekenčiu tavęs, — pasakė Steisė.
Iki vestuvių ji bandė numesti bent kelis kilogramus ir tuo
metu jos nuotaika buvo kaip niekada bloga. Visa laimė,
galiausiai Steisė susitaikė, kad Devon ir jai pačiai ji patinka
tokia, kokia yra.
— Gerai, — atsilošdamas tarė Penas, — Dievas pasirinko
Nojų, kad iš siaubingo potvynio išgelbėtų daug įvairių gyvūnų.
Jis su šeima pastatė laivą.
— Visi tą žinome, Penai, — priminė jam Steisė ir atsisuko į
Elisoną. — Manai, kad žudikas nori pasakyti, jog pats Dievas jį
pasirinko šiai misijai?
— Tuomet jis būtų serijinis žudikas vizionierius, — pasakė
Elisona.
— Kas? — Steisė kilstelėjo antakį.
— Kadangi turime jau tris aukas, tą žmogų tikrai galima
vadinti serijiniu žudiku. Serijinių žudikų motyvai gali būti
keturių tipų: nulemti vizijos, turintys kokią nors misiją,
hedonistiniai ir skirti demonstruoti galią arba kontroliuoti.
— Tęsk, — paragino Steisė.
Dėl to jie čia Elisoną ir pasikvietė.
 — Gerai, vizijos vedinas serijinis žudikas kenčia dėl
psichinių atotrūkių nuo realybės, kartais įsivaizduoja, kad yra
kitas žmogus arba kad jį verčia žudyti tokios būtybės kaip
velnias ar Dievas. Atsiminkite Semo sūnų Davidą Berkovicą,
kuriam nurodymus neva duodavo kaimyno šuo.
— Tikrai panašu į mūsų žudiką.
Elisona papurtė galvą.
— Nemanau. Šiuose laiškuose nėra jokių psichozės požymių.
— O kaip antrasis tipas?
— Misijos vedinas žudikas paprastai tvirtina, kad savo
veiksmais bando pasaulį išvalyti nuo tam tikro tipo žmonių.
Paprastai jie neturi psichinių problemų, bet gali tvirtinti, jog
taip elgiasi iš pareigos. Siekia patobulinti pasaulį. Jų tikslu
tampa specifinės individų grupės. Jie dažnai yra perfekcionistai
ir labai ryžtingai siekia užsibrėžto tikslo. Psichologiškai stabilūs,
gerai uždirba ir dažniausiai būna ilgai pragyvenę toje
teritorijoje, kur žudo. Yra nepaprastai kruopštūs, žudo greitai ir
apgalvotai.
— Džozefas P. Franklinas, buvęs kukluksklano narys, 1980
metais buvo nuteistas už keturias žmogžudystes, įskaitant šūvius
į du juodaodžius, kurie bėgiojo kartu su baltaode moterimi. Jam
atrodė, kad rasių maišymasis yra nuodėmė Dievo akyse, kad
Dievas jam liepė įvesti tvarką.
Steisės veide pasirodė viltis. Jei išsiaiškintų, su kokio tipo
serijiniu žudiku turi reikalą, galbūt Elisona sudarytų jo profilį,
taip jie pagaliau gautų už ko užsikabinti ir galėtų pradėti jo
ieškoti.
— Ar čia mūsų žudikas?
Elisona ir vėl papurtė galvą.
— Aukos ne tokios. Nužudytos baltaodės moterys, dvi iš jų
turėjo vaikų. Įprastai tokių žudikų aukos būna benamiai,
prostitutės, juodaodžiai ar azijiečiai. Į priekį juos veda nuostata,
kad jie tobulina planetą.
— Tuomet hedonistas? — paklausė Steisė prarasdama viltį.
— Tikrai ne, — atsakė Elisona, — serijinių žudikų hedonistų
motyvas yra geismas, jaudulys, paguoda. Šiuo atveju nė viena
mūsų žmogžudystė į tokią nepanaši. Nėra jokio ritualo,
nepanašu, kad pats žudymas jam teiktų malonumą, o
sprendžiant iš paskutinės aukos apskritai atkrenta visi variantai,
nes savo galią norintys pademonstruoti serijiniai žudikai beveik
visada seksualiai išnaudoja aukas, tačiau ne dėl to, kad jų geistų,
labiau dėl to, kad parodytų savo viršenybę, kaip darė Tedas
Bandis, keliavęs po Jungtines Valstijas ieškodamas moterų,
kurias galėtų kontroliuoti.
— Tad koks tuomet mūsų serijinis žudikas? — sutrikusi
paklausė Steisė.
— Toks, su kokiu man anksčiau neteko susidurti, —
purtydama galvą pripažino Elisona.
— Bet jei jis serijinis žudikas, turėtų atitikti vieną iš tavo
išvadintų tipų, — užprotestavo Steisė.
— Palauk, pakeisiu tyrimų dešimtmečius, kad galėčiau
padėti.
— Supratau, labai tau ačiū, — padėkojo Steisė.
Ji jautėsi taip, tarsi būtų daug sužinojusi, tik iš to nepešusi
jokios naudos.
— Kiek dar apie Nojų norite išgirsti? — paklausė Penas, o iš
jo balso buvo galima suprasti, kad jis ne mažiau nusivylęs nei
Steisė.
— Kol kas nereikia, — pasakė Elisona, peržiūrinėdama ant
jos stalo sudėtus dokumentus. — Skaitau tuos laiškus, o prieš
akis vis iškyla Normanas Beitsas.
— Iš filmo „Psichopatas“? — pasitikslino Penas.
Elisona linktelėjo.
— Iš tos užuominos pirmame laiške, kad jį kažkas
kontroliuoja, galima spręsti, jog jis nusimeta bet kokią
atsakomybę, tarsi neturėtų laisvos valios. O jei galvoje tikrai
girdi kokį balsą — gal su juo kalbasi mirusi motina ar kažkas
panašaus?
— Neva, žudynėms vadovauja kitas asmuo? — paklausė
Steisė.
Elisonos mintis pasirodė kiek keistoka, bet, kaip žinia, jie
buvo matę ir keistesnių dalykų.
— Ir gal net ne vienas, — pridūrė Elisona.
— Daugiau nei vienas žmogus? — nustebo Penas.
Elisona linktelėjo.
— Panašių bylų yra daug, bet dabar prisiminiau Viljamą
Miliganą. Įvykdęs kelis nusikaltimus, tarp kurių buvo ir
ginkluotas apiplėšimas, jis buvo areštuotas už tris išžaginimus
Ohajo universiteto studentų miestelyje. Jam diagnozuotas
disociacinis asmenybės sutrikimas. Jo advokatai bandė įrodyti,
kad jis nepakaltinamas, nes nusikaltimus neva vykdė dvi kitos
jo asmenybės, pačiam Miliganui apie tai nieko nežinant.
— Turbūt juokauji? — paklausė Steisė.
— Jis buvo pirmasis, kuriam diagnozuotas toks sutrikimas,
siekiant jį išteisinti, ir pirmasis, kuris dėl to išvengė bausmės už
padarytą sunkų nusikaltimą. Jo taip ir nepasodino į kalėjimą, jis
praleido dešimtmetį psichiatrijos ligoninėje.
— Po velnių, Elisona, tavo galva prikimšta informacijos apie
visiškus keistuolius, — pasakė Steisė.
— Jaučiasi, kad atlikau nemenką tyrimą?
 — Tikrai taip, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu perskaityti
knygą.
Elisona atsiuntė jai oro bučinį.
— Tikrai manai, kad mūsų žudikas kenčia nuo disociacinio
asmenybės sutrikimo? — paklausė Penas.
— Gal ir taip, o gal ir ne, — imdama į ranką pieštuką,
mąsliai atsakė Elisona.
 54

Raselas Sautholas papurtė galvą ketvirtą kartą, norėdamas

paneigti, ką išgirdo.
Jie nuvažiavo į netoli nuo nusikaltimo vietos esančius
Nikolės namus, patogų penkių kambarių namą, kad trečią kartą
per tiek pat dienų perduotų siaubingą naujieną paskutinės jų
aukos partneriui. Ilgai laukė, kol jis suvoks šią naujieną, bet
vyriškis taip ir liko šoko būsenos.
Kima spėjo, kad vyras maždaug metro aštuoniasdešimties; jo
tamsūs plaukai aplink smilkinius jau pradėję žilti. Su tvarkingais
ūsais ir barzdele jo veidas atrodė mielas ir draugiškas. Akys
buvo persmelktos skausmo.
— Suprantame, kaip jums dabar sunku, pone Sautholai, ir,
žinoma, norime kuo greičiau sugauti už tai atsakingą asmenį, —
patikino Kima, kol jos žvilgsnis klaidžiojo po kambarį ir sustojo
ties trijų vaikų nuotrauka tarp dviejų miniatiūrinių motorolerių
„Vespa“ modelių.
Vaikai fotografijoje buvo nuo visai mažo iki beveik
suaugusio.
— Jūsų vaikai? — paklausė.
— Mano iš pirmos santuokos, — paaiškino jis. — Mes su
Nikole vaikų neturėjome. Susipažinome prieš daugelį metų,
paskui kuriam laikui buvome nutolę, — jis liūdnai nusišypsojo,
— bet prieš kokius vienuolika metų vėl susitikome vieno
bičiulio bare. Nė nenumaniau, kad ji tikra garsenybė. Man
rodos, jai patiko, — pasakė jis nusibraukdamas nuo akies ašarą.
— Tą pirmą vakarą apie tai net neužsiminėme. Kalbėjome apie
bendrus pažįstamus, ji norėjo daugiau sužinoti apie mano darbą
— aš gaminu iškabas. Net užgriuvusi šlovė jos nė kiek
nepakeitė. Jai vis dar patiko geros knygos, labai mylėjo kates,
mėgo teatrą ir kasdien ilgai vaikščiojo pėsčiomis.
Akimirką atrodė, kad vyriškis pamiršo neseniai išgirstą
baisią žinią, kol buvo pasinėręs į laimingus prisiminimus, bet
užsiminęs apie Nikolės pasivaikščiojimus vėl atsidūrė Ufmore ir
prisiminė, kad ji negyva.
Jis ir vėl papurtė galvą.
— Kas?.. Noriu pasakyti... Tiesiog nesuprantu...
— Jūsų žmona turėjo priešų? — paklausė Kima,
naudodamasi galimybe užduoti sielvartaujančiam vyrui
klausimą. — Jai kas nors grasino?
Nikolės telefonas buvo paimtas, tai galėjo reikšti, kad per jį
buvo galima susekti žudiką. Pirmų dviejų aukų telefonų žudikas
nepaėmė.
— Nebe, — atsakė jis purtydamas galvą. — Ta istorija seniai
pamiršta.
— Kas pamiršta?
Raselas Sautholas sunkiai atsiduso.
— Viskas pasikeitė, kai Nikolė gavo vaidmenį muilo operoje.
Iš pradžių buvo smagu, kad ji pagaliau sulaukė pelnyto
pripažinimo. Ėmė uždirbti neįtikėtinai daug, lyginant su tuo, iš
ko tekdavo gyventi anksčiau. Kurį laiką mėgavomės
aukštuomenės gyvenimu, kol scenarijaus autoriai sugalvojo tą
baisų siužeto vingį. Nikolės personažas pastojo ir neteko
kūdikio, susirgo depresija. Nikolė su džiaugsmu sutiko
suvaidinti tokią situaciją, džiaugėsi gautu iššūkiu. Ir ji suvaidino
puikiai, tiesiog per gerai.
Kima palinko į priekį.
— Tęskite.
— Jos personažas buvo populiarus, sulaukė daug žiūrovų
užuojautos ir palaikymo, bet paskui ji pagrobė kitos, dar
populiaresnės serialo veikėjos naujagimį. Per vieną naktį
žiūrovams Nikolė tapo nekenčiamiausiu žmogumi pasaulyje. Ją
įžeidinėjo gatvėje. Ji viena negalėdavo išeiti iš namų. Nikolė
bandė su tuo taikstytis, bet visko buvo tiesiog per daug. Ji
atsiribojo nuo visų socialinių tinklų, pradėjo maldauti
prodiuserių, kad jos personažo seriale neliktų.
Kima žinojo ne vieną atvejį, kai žiūrovai audringai sureagavo
į muilo operų personažų nuotykius, tarp jų buvo ir Deirdros
Barlou įkalinimas seriale „Karūnavimo gatvė“ — apie šį įvykį
savo kalboje užsiminė net pats ministras pirmininkas.
— Kuo viskas baigėsi?
— Scenaristai sutiko. Nikolės personažas seriale ėmė rodytis
vis rečiau, o kai jos galiausiai neliko ekrane, viskas po truputį
nurimo ir mes grįžome į normalų gyvenimą. Bet tai nutiko
beveik prieš dešimt metų. Juk nemanote, kad galėtų būti
susiję?..
— Kol kas nieko nežinome, bet tokios versijos atmesti
negalime. Gal žinote, ar Nikolei atvirai grasino? — paklausė
Kima.
Raselas Sautholas papurtė galvą.
— Viską tvarkė Nikolės agentė. Ji tuo metu viskuo rūpinosi.
— Nikolė turėjo agentę? — paklausė Kima, jausdama kylantį
susidomėjimą.
Tuo ji tikrai nebūtų sugalvojusi pasidomėti.
— Taip, jos pavardė Sevel. Keitė Sevel.
 55

— Tą moterį neseniai buvau sutikusi, — pareiškė Kima

Brajentui, kai jie sugrįžo į automobilį. — Pirmadienį Nikolės
agentė dalyvavo Tairos Bruks renginio apsaugos planavimo
susirinkime. Dabar ji Tairos Bruks agentė.
— Turbūt juokauji? — nustebo Brajentas, o tada geriau
pagalvojęs pridūrė: — Nors tikriausiai neturėtų stebinti —
nemanau, kad šiuose kraštuose yra daug talentų agentų,
tikriausiai čia joks atsitiktinumas.
— Vis tiek būtų įdomu su ja pasikalbėti, — pasakė Kima ir
išsitraukė iš kišenės telefoną.
— Manai, Nikolę nužudė kitas žmogus? — paklausė
Brajentas.
— Gal kas nors tik mėgdžioja, — Kima telefono ekrane
slinko prie Steisės vardo. — Pirmos dvi žmogžudystės buvo
aprašytos visuose naujienų pranešimuose. Nikolės buvusi agentė
tikrai turėtų žinoti, ar ankstesni grasinimai jos klientei negalėtų
būti susiję su jos nužudymu. Turime išsiaiškinti, ar žmogžudystė
nesusijusi su Nikolės vaidmeniu seriale, kad šią versiją
atmestume.
— Steise, — pasakė Kima, kai konsteblė pakėlė ragelį. —
Atsiunčiau tau Nikolės Sauthol telefono numerį. Gauk jos
skambučių ataskaitą, pasidomėk, su kuo ji pastaruoju metu
bendravo. Ir dar surask talentų agentės Keitės Sevel namų
adresą. Ačiū, negaliu ilgiau kalbėti.
Kimai vos baigus, telefonas ir vėl pyptelėjo. Ekrane pasirodė
Vudžio pavardė.
— Pone?
— Kur tu, Stoun?
Kimai dingtelėjo, ar tai nėra koks suktas klausimas. Ji
pranešė jam, kad rasta trečia auka, prieš eidama į Nikolės
Sauthol namus. Paprastai į Kimos tiriamas bylas viršininkas per
daug nesikišdavo, bet šįkart jos atsakymas, regis, apskritai
nebuvo svarbus, nes Vudis net nedavė jai laiko atsakyti.
— Man reikia, kad tučtuojau sugrįžtum į nuovadą.
Viršininkas retai kada suerzindavo Kimą, paprastai jis
turėdavo rimtų priežasčių savo veiksmams pagrįsti ir
sprendimams priimti, tad Kima pasitikėjo juo net tada, kai
siųsdavo ją į kokį beprasmį renginio apsaugos planavimo
susirinkimą.
— Pone, aš turiu...
— Nenoriu nieko girdėti, Stoun, noriu, kad tučtuojau
sugrįžtum. Mums reikia, kad kai ką padarytum, — pasakė jis ir
baigė pokalbį.
Jėzau, kaip jai reikės išaiškinti bylą, jei Vudis ir toliau ją
atitrauks su keistomis užduotimis, bet dar įdomiau, kas, velniai
rautų, tie „mes“?
 56

Steisei pavyko gauti Nikolės Sauthol paskutinių skambučių

sąrašą per dvidešimt minučių. Išgirdę apie dingusį vaiką, padėti
skubėjo dauguma, kurių ji paprašydavo.
Beveik visi Nikolės skambučiai buvo trumpi, moteris
dažniausiai skambindavo tuo numeriu, iš kurio sulaukdavo ir
daugiausia skambučių, o jis, Steisės žiniomis, buvo Nikolės vyro.
Atmetus skambučius draugams ir kitiems šeimos nariams, per
septyniasdešimt dvi valandas iki Nikolės nužudymo buvo likęs
tik vienas numeris. Iš to numerio buvusiai aktorei kažkas
paskambino tądien, devintą valandą ryto.
— O jai dėl to vaidmens teko daug iškentėti, — pasakė Penas
purtydamas galvą.
Penui buvo duota užduotis surinkti kuo daugiau
informacijos apie pačią Nikolę Sauthol.
— Taip, atsimenu, — įsiterpė Elisona.
Pati Steisė apie istoriją nieko nebuvo girdėjusi, nes jos tėvai
niekada nemėgo muilo operų. Elisona tęsė:
— Mano mama šaukdavo „prakeikta kalė“, kiekvienąkart jai
pasirodžius televizoriaus ekrane.
Penas jai pritarė:
— Mano taip pat. Žinau, kai kurie žmonės pernelyg įsijaučia
į tokius serialus. Mano mama žiūrėdavo juos visus, bet tokia
neapykanta išgalvotam personažui tikrai nenormali, per ją
Nikolei teko dingti iš viešumos, rodos, ji niekada nesugrįžo į
socialinius tinklus. Ji tiesiog dingo.
— Penai, kaip manai, kodėl žmonės žiūri tokius serialus? —
paklausė Elisona.
— Dramatiški siužetai, kurie tampa dar keistesni specialiai
Kalėdoms kurtose serijose.
Elisona nusijuokė, papurtė galvą.
— Ne, viskas dėl personažų. Žiūrovai įsijaučia į jų
gyvenimus.
Pamiršusi darbus Steisė klausėsi pokalbio. Jai visada buvo
įdomu išgirsti Elisonos įžvalgas apie žmogaus psichiką.
— Žiūrovai praleidžia nemažai valandų per savaitę su tais
personažais. Jie įsijungia televizorių ne tam, kad pažiūrėtų
serialą, jie žiūri, kad sužinotų, kaip gyvena jų gerai pažįstami
personažai. Jų gyvenimas jiems tampa svarbus. Jiems tai beveik
tas pats, kaip paskambinti tėvams ar kitiems šeimos nariams.
Žmonės įsirašinėja mėgstamiausių serialų serijas, kad tik neliktų
jų nematę. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau įsitraukia, todėl kai kas
nors negero nutinka kuriam nors jų mėgstamam personažui, jie
jaučiasi įskaudinti, pyksta. Tie personažai yra tikri žmonės,
todėl žiūrovams atrodo, kad pažįsta juos kaip draugus ar
gimines, — būtent tokio tikslo ir siekia tokių serialų scenarijų
autoriai. Jie nori, kad žiūrovas jaustų visas tas emocijas.
— Bet iki kokio lygio? — Steisė paklausė. — Kaip scenaristai
užtikrina, kad nebus peržengta riba tarp realybės ir
priklausomybės?
— Niekaip, jie nekontroliuoja emocijų intensyvumo ir jų
poveikio atskiram individui. Dauguma žiūrovų, tikėtina, kažką
pajus, gal net prisijungę prie socialinių tinklų padejuos kelias
minutes, o tada įsijungs kitą serialą, nueis guldyti miegoti vaikų
ar skaityti knygos. Kiti sureaguos asmeniškai, supykę galbūt
netgi imsis kažkokių veiksmų, — Elisona trumpam nutilo. —
1989 metais dvidešimt vienų aktorę Rebeką Šefer nužudė vienas
ją persekiojęs gerbėjas. Jis nušovė ją po ilgiau nei trejus metus
trukusio persekiojimo. Kalbant apie ne tokius tolimus įvykius,
prisiminkime Džilės Dando bylą — nušauta prie įėjimo į
namus, byla neišaiškinta.
— Manai, čia galėjo įvykti kažkas panašaus? Pamišęs muilo
operos gerbėjas susirado Nikolę ir ją nubaudė? — paklausė
Penas.
Elisona gūžtelėjo.
— Manau, šią versiją atmesti dar per anksti.
Steisė paėmė telefoną, kad paskambintų telekomunikacijų
bendrovei.
Jai reikėjo žinoti, su kuo bendravo Nikolė per tą tris minutes
trukusį pokalbį šįryt.
 57

— Eik, patikrink, kaip sekasi jaunimui, kol aš laižysiu

Vudžiui subinę, — pasakė Kima, kai su Brajentu grįžo į
nuovadą.
Buvo jau po ketvirtos, Kima nebeprisiminė, kada paskutinį
kartą ko nors gėrė. Atrodė, kad būtų praėjusios dvi dienos, o ne
šešios valandos nuo tada, kai jie paskutinį kartą su grafologu
mėgavosi kava. — Ir dar, Brajentai...
— Užkaisiu, — pasakė jis net nežvilgtelėjęs į jos pusę.
Kima nusišypsojo. Atrodė, kad greitai jai net nebereikės
atverti burnos.
Kimos ranka jau spaudė durų rankeną, bet prisiminė, kad
reikia belsti. Dėl jos įpročio eiti nesibeldus bosas kaip reikiant
pyko, ir, dideliam Vudžio nusivylimui, Kimai to įpročio
atsikratyti sekėsi itin sunkiai.
— Užeikite! — šūktelėjo jis po dviejų tvirtų belstelėjimų.
Kai įėjo, jai prireikė laiko įvertinti kitus du žmones, sėdinčius
greta Vudžio prie nedidelio apskrito posėdžių stalo, prie kurio
stovėjo nerimą kelianti tuščia kėdė. Kima jautė iš vidaus
bandančią ištrūkti aimaną. Jei susirinkimai vykdavo sėdint prie
stalo, jie paprastai trukdavo ilgai.
— Sėskis, Stoun, — pasakė Vudis balsu, kurį išgirdusi Kima
paprastai nesiginčydavo net tada, kai jie būdavo vieni, o dabar
juos stebėjo dar ir pašaliniai žmonės.
 — Neabejoju, kad pažįsti Florą, — Vudis galva linktelėjo sau
į kairę.
Flora Bridžis priklausė viešųjų ryšių komandai. Ji sprendė, ką
policininkai gali ir ko negali sakyti reporteriams. Moteris buvo
maždaug keturiasdešimt penkerių, pelės pilkumo plaukai
sugarbanoti chemiškai ir ji nuolat vilkėjo gerokai per siauras
palaidines. Ant virvelės pakabinti akiniai ir pažymėjimas ilsėjosi
ant putlios krūtinės, kuri tikrino susagstomų marškinių
elastingumą.
Beveik visi Kimos pažįstami pareigūnai nemėgo Floros.
Dauguma viešųjų ryšių komandos narių tiesiog pateikdavo
rekomendacijas, kokią informaciją pranešti ir kaip, bet tik ne
Flora. O ne, Flora savo griežtus nurodymus išdėstydavo raštu, ir
jie buvo panašūs į nurodymus teatro aktoriui — juose
netrūkdavo pastabų, kada padaryti pauzę arba kalbėti tyliau.
Florai patiko viską kontroliuoti.
Kima žvilgtelėjo į Vudžiui iš dešinės sėdintį žmogų.
— Čia Frederikas Hamondas, Ridžvudo laboratorijos
psichologas.
— Gerai, — pasakė nesuprasdama, ką šie du žmonės gali
turėti su ja bendro.
Ieškodama bent kokių užuominų, ji nužvelgė dokumentus
ant stalo. Priešais Frederiką Hamondą buvo padėtos žudiko
rašytų laiškų kopijos. Abu tekstai pilni raudonai surašytų
pastabų.
Priešais Florą gulėjo tik vienas popieriaus lapas su tvarkingai
atspausdintu tekstu be jokių ranka rašytų pastabų.
— Penktą valandą bus spaudos konferencija, — pranešė
Vudis.
Buvo likęs tik kiek daugiau nei pusvalandis, bet vis tiek —
kaip tai susiję su ja?
— Tu turėsi pasikalbėti su žurnalistais, — pareiškė Vudis,
atsakydamas į jos nebylų klausimą.
Jei jie būtų buvę vieni, ji iškart būtų paprieštaravusi. Kima
nemėgo kalbėtis su žurnalistais, ir Vudis tą žinojo.
Ji pabandė viršininko veide ieškoti galimybės susitarti.
Nerado.
Vudis linktelėjo į Frederiko pusę, ir šis ištiesė jai virš stalo
ranką.
— Malonu susipažinti, detektyve Stoun.
Nekreipdama dėmesio į ranką, Kima laukė. Susierzinimas
perbėgo jos viršininko veidu, bet Kimai nerūpėjo. Ji niekada be
reikalo neliesdavo žmonių.
Frederikas atitraukė ranką.
— Šie laiškai adresuoti tiesiogiai jums. Jis jumis pasitiki.
Prašo jūsų pagalbos. Nori, kad padėtumėte jam liautis.
Kima laukė. Tiek ji ir pati suprato.
— Jis žvelgia su viltimi į jus. Pyksta, kad jo nesustabdėte,
beveik kaip vaikas, kuris laukia, kol jam ribas nubrėš tėvai,
kurie...
— Pone? — paklausė Kima žiūrėdama į Vudį.
Garsiai neištartas klausimas kiek dar turėsiu šito klausyti?
pakibo tarp jų. Kima ir taip neturėjo laiko psichologams, o šis
vyrukas apskritai per daug mėgavosi savomis įžvalgomis.
Vudis prisimerkęs pažiūrėjo į Kimą, atsisuko į Frederiką.
— Jis prašė jūsų pagalbos pirmame laiške, pyksta ant jūsų
antrame. Kaip suprantu, kol kas su trečiąja auka susijęs laiškas
nerastas?
— Dar ne.
— Jis vis dar nori palaikyti ryšį su jumis, bet tikriausiai
jaučia, kad laiškai nepadeda, dėl to gali ieškoti kitokių būdų
savo nepasitenkinimui išreikšti. Jam gali pasirodyti, kad
ignoruojate jį, dėl to gali nuspręsti panaudoti šiuo metu turimą
galingiausią ginklą.
— Arčį? — sunerimusi paklausė Kima.
Frederikas linktelėjo.
— Jis gali sužaloti berniuką arba padaryti ką nors baisesnio,
kad atkreiptų jūsų dėmesį ir priverstų...
— Taip taip, suprantu, — nutraukė jį Kima.
Ji mažiausiai norėjo nešiotis tuos vaizdus galvoje.
— Visuomenei reikia pranešti apie trečią auką, taigi turi
puikią progą, — įsiterpė Vudis, vėl atkreipdamas dėmesį į save.
— Progą kam? — nesuprato Kima.
Jai darėsi neramu, kur viskas krypsta.
— Pasikalbėti su žudiku, atsakyti jam. Parodyti, kad jis
patraukė jūsų dėmesį, — paaiškino Frederikas, o Vudis piktai į jį
dėbtelėjo.
Paaugliška jos dalis ragino Frederikui parodyti liežuvį.
Supratęs, ko iš jo norima, Frederikas užsičiaupė.
— Jis ieško ženklo, kad jam pavyko su tavim susisiekti. Nori
sulaukti atsakymo iš tavęs. Jam reikia, kad pradėtum su juo
bendrauti, o mes turime padaryti viską, kad Arčis būtų saugus.
Kima nepasakė nieko, jai nepatiko, jog išvados padarytos
remiantis psichologo, kurio anksčiau ji niekada net nebuvo
sutikusi, rekomendacijomis.
Vudis linktelėjo Florai, ir ji Kimai pastūmė tą popieriaus
lapą, kuris gulėjo ant stalo priešais ją.
— Norime, kad pasakytum šitai.
Kima pradėjo skaityti. Ganėtinai standartinis tekstas, kurio
pradžioje paminėti žodžiai „moters kūnas...“, „užuojauta...“,
„bus padaryta viskas, kas įmanoma“, „visi teisėsaugos
pajėgumai...“, bet tada ji pasiekė trečią paragrafą.
— Jūs turbūt juokaujate?
Trys žmonės priešais ją papurtė galvas.
Frederikas pažvelgė į Vudį, prašydamas leidimo kalbėti.
Vudis linktelėjo.
— Atsižvelgdami į jums skirtų jo laiškų nuotaiką, manome,
kad taip būtų geriausia kreiptis.
— Norite, jog išplūsčiau jį, nors jis rankose vis dar turi
nekaltą berniuką?
— Esame tvirtai įsitikinę, kad šis vyras mato jus kaip žmogų,
į kurio žodžius įsiklausytų, žmogų, kuriuo žavisi ir gerbia.
Manome, kad jis deramai sureaguos į tokį griežtą pranešimą.
— O nemanote, kad galime sulaukti priešingos reakcijos? —
paklausė Kima ir pradėjo garsiai skaityti jai siaubą sukėlusį
paragrafą: — „Šį protu nesuvokiamą nusikaltimą įvykdė
žmogus, kuris neturi sąžinės... yra baisus... beširdis...
bejausmis... iškrypėlis... nusipelnė griežčiausios bausmės... ir
jokio pasigailėjimo...“
Kima trumpam nutilo.
— Nepanašu į norą vaiką nusiųsti miegoti be vakarienės. Gal
verčiau tiesiai šviesiai pasakyti, kad ruošiame jam elektros kėdę?
Flora palinko į priekį.
— Kadangi tai...
— Taip, Flora. Suprantu, kad to nesakysime, bet nors ir kaip
norėčiau jam į akis išrėžti viską ir dar daugiau, smarkiai abejoju,
kad šitie jūsų žodžiai turės norimą poveikį.
— Esame įsitikinę, kad turės, — pasakė Frederikas,
sunerdamas ant krūtinės rankas.
— Manau, turime ką nors daryti, Stoun, — pasakė Vudis. —
Trys moterys negyvos per tris dienas, vaikas dingęs. Privalai
kaip nors su juo užmegzti kontaktą.
Kima norėjo ginčytis, bet ginčas buvo bergždžias. Nepaisant
jos pačios nuogąstavimų, šie žmonės buvo ekspertai, ir kartais
jai tekdavo susitaikyti su tuo, kad kažkas kitas žino daugiau už
ją.
Ji tik nebuvo tikra, ar dabar buvo tas atvejis.
 58

— Kaip sekasi, komanda? — paklausė Kima įeidama į

detektyvų kambarį. — Kuo užsiimate?
Steisė prabilo pirma:
— Laukiu elektroninio laiško iš telekomunikacijų bendrovės
su informacija apie išankstinio mokėjimo numerį, iš kurio
Nikolei šiandien ryte devintą valandą buvo skambinta.
Bandžiau skambinti tuo numeriu kelis kartus, bet iškart
įsijungia balso paštas. Abejoju, kad tas žmogus atsilieps, bose.
Na, dar vienas bendravimo su žudiku būdų, kuris nesuveiks,
pagalvojo Kima, vis dar laikydama rankoje per susirinkimą
Vudžio kabinete gautą popieriaus lapą.
Pažvelgusi žemyn pro detektyvų kambario langą, ji pamatė
prie nuovados jau besibūriuojančius žurnalistus.
— Penai? — paklausė nusisukdama nuo lango.
— Ieškau visų tų bepročių, kurie kadaise kabinėjosi prie
Nikolės, noriu sužinoti, ar jie vis dar tokie pat kvaištelėję, bet
kol kas nieko įdomaus nepavyko sužinoti.
— Vežiojau tave visą dieną, o tada paruošiau kavos, —
pareiškė Brajentas.
— Labai svarbus darbas, — Kima gurkštelėjo iš puodelio,
kurį jis buvo palikęs prie spausdintuvo.
Ji pažvelgė į magnetinę lentą.
— O aš vis bandau suprasti, kodėl tie nusikaltimai skiriasi.
Pirmame — moteris nužudyta, bet vaikas paliktas. Antrame —
moteris nužudyta, vaikas pagrobtas. Trečiame — moteris
nužudyta, bet vaikų ji neturėjo, — Kima nutilo, pažvelgė į
Elisoną. — Kokių nors minčių turi?
— Kiek anksčiau svarstėme disociacinį asmenybės
sutrikimą, — pasakė Elisona, nors jos žodžiams ir trūko
tvirtumo, kurį jai norėjosi girdėti svarstant rimtą teoriją.
— Kokia tikimybė, kad žudiko viduje yra kita asmenybė,
kuri jam nurodinėja, ką daryti? — Kima spaudė savo komandą.
— Ar skirtumus tarp nusikaltimų būtų galima paaiškinti tuo,
kad abi jo asmenybės yra linkusios žudyti, bet kiekviena daro
kiek skirtingai?
Elisona papurtė galvą.
— Anksčiau su tuo nesu susidūrusi, net ir disociacinio
sutrikimo atveju yra dominuojanti ir paklūstanti asmenybė —
visada išlieka vienas aiškus balsas, kuris viską kontroliuoja, bet,
žinoma, apie psichinius sutrikimus nuolat sužinome ką nors
naujo.
— Ir kaip tu manai, Elisona, ką žudiko viena ar kelios
asmenybės pagalvos išgirdusios šitai? — paklausė Kima ir
numetė rankose laikytą popieriaus lapą Elisonai ant stalo.
Kima įdėmiai stebėjo tekstą skaitančios Elisonos veidą ir
matė, kaip ji susiraukė priartėjusi prie paskutinio paragrafo.
— Tavęs paprašė šitą perskaityti žurnalistams? —
pasitikslino Elisona.
Kima linktelėjo.
— Paprašė mano bosas, kažkoks psichologas ir viešųjų ryšių
specialistė. Ir taip, tikrai skamba kiek juokingai.
Elisona perskaitė tekstą dar kartą ir šįkart pasiekusi jo
pabaigą nebesusiraukė, tik vos pastebimai linktelėjo galva ir
ištiesė dokumentą Kimai atgal.
— Vertinant faktą, kad žudikas bendrauja su tavimi, logiška
tau priskirti motinos vaidmenį ir liepti jį iškoneveikti. Manau,
visai neblogas sprendimas. Jie tikisi, kad tavo žodžiai žudiką
šokiruos, dėl to jis liausis žudęs ir sugrąžins Arčį.
— Bet?.. — paklausė Kima.
— Jokių bet. Manau, kad planas solidus. Jis tikrai gali
suveikti.
— Gerai, ačiū tau, — padėkojo Kima, pašnairavo pro langą,
tada į savo telefoną.
Galiausiai atsistojo ir pasiėmė švarką.
— Manau, netrukus ir sužinosime.
Brajentas atsistojo, ketindamas eiti iš paskos.
— Viskas gerai, Brajentai, galiu ir viena, — pasakė Kima,
įvertindama tokį kolegos gestą.
Jis žinojo, kad ji nesijaučia tvirtai dėl to, ką yra verčiama
daryti.
— Gerai, eikite ir padarykite viena, viršininke, bet aš vis tiek
būsiu šalia.
 59

Elisona žiūrėjo žemyn į dokumentus ant stalo ir apsimetė,

kad juos skaito, bet žodžiai liejosi akyse ir neturėjo prasmės.
Jautėsi taip, tarsi apsukusi ratą būtų atsidūrusi ten, kur jai visai
nepatiko būti.
Vaikystėje ji niekada nemokėjo pakovoti už save. Nemėgo
ginčytis ir paklusdavo, jos nuomone, viršesniems ir turintiems
daugiau autoriteto. Galiausiai sugalvodavo šimtus pavyzdžių,
kad pagrįstų tokį savo požiūrį, bet tik po visko suvokdavo, jog iš
tiesų ir pati turėjo nuomonę.
Baigusi elgsenos psichologijos studijas ir įgijusi du
mokslinius laipsnius, ji ėmė pakankamai pasitikėti savo
žiniomis ir išsimokslinimu, kad išbandytų gyvenimą kitoje
barikadų pusėje. Sertifikatai ant jos sienos suteikė pasitikėjimo
išsakyti savo nuomonę entuziastingai ir užtikrintai, kai to
reikėdavo ir nereikėdavo.
Bet dabar ir vėl jautė kylantį tą gerai pažįstamą nemalonų
jausmą, kuris ją pirmą kartą apėmė, kai jos devynmetė
bendraklasė Doriana pasakė, kad vaikai, mokykloje gaunantys
nemokamą maitinimą, yra kvaili ir neturi tėvų. Elisona žinojo,
kad kaimynystėje gyvenanti Molė gauna nemokamą maitinimą,
bet taip buvo dėl to, jog jos tėtis papuolė į avariją ir kurį laiką
negalėjo dirbti. Molė nebuvo kvaila, be to, ir tėvus turėjo.
Elisona nepritarė Dorianai, bet kitiems vaikams pradėjus
pritariamai linkčioti suprato, kad visai nenori veltis į ginčą. Jos
nuomonė nepasikeitė, ji tiesiog nenorėjo prieštarauti.
Nemaloniam jausmui toliau kylant link gerklės, Elisona
pakėlė galvą ir pažvelgė į detektyvų kambaryje likusius du
žmones.
— Klausykite, man atrodo, kad ką tik susimoviau.
 60

Kima pajuto, kad jos begarsiu režimu įjungtas telefonas

pradeda vibruoti, kai ėjo iš nuovados pas žurnalistus. Brajentas
atsistojo toje pačioje vietoje kaip ir prieš porą dienų.
Vudžio kabinete gautas tekstas buvo Kimos užpakalinėje
kišenėje, bet Flora lai pasvajoja, kad ji išsitrauks jį ir skaitys
pažodžiui. Jei jau ją privertė kalbėtis su žurnalistais, tuomet
kalbės su jais deramai. Be to, jau beveik mintinai mokėjo tuos
žodžius, tad padaryti, ko jie prašė, nebus sunku.
Trumpam nurimęs Kimos telefonas vėl pradėjo vibruoti jai
priėjus prie žurnalistų būrio. Ji buvo tikra, kad skambina ne iš
jos komandos. Jie visi žinojo, ką ji dabar veikia. Vienintelis kitas
svarbus asmuo buvo Kitsas, ir Kima labai tikėjosi, kad skambina
tikrai ne jis. Neketino atsiliepti į patologo skambutį priešais šitą
būrį žmonių su galingais mikrofonais ir garsiakalbiais.
— Gerai, prieikite arčiau.
Kima luktelėjo, kad visi įsijungtų turimus įrenginius. Frost į
jos pusę atkišo savo „iPhone“.
Kima nustatė neutralią veido išraišką ir pradėjo kalbėti:
— Galiu patvirtinti, kad šiandien kiek anksčiau Ufmoro
girioje buvo rastas keturiasdešimt šešerių moters lavonas.
Kima trumpam nutilo. Kiekvienas jos ištartas žodis ją vis
labiau priartino prie trečio paragrafo, kuriam visiškai nepritarė.
Kita vertus, šį nurodymą davė Vudis.
 — Šeimos nariai informuoti, o mes, žinoma, giliai
užjaučiame artimuosius.
Florai ši idėja tiko.
— Kol kas per anksti spręsti, ar nusikaltimas susijęs su
kitomis dviem mūsų šiuo metu tiriamomis žmogžudystėmis,
tačiau, turiu pripažinti, šios galimybės kol kas neatmetėme.
Senajam gerajam Fredžiui ji taip pat tiko.
— Skrodimas bus atliktas rytoj, po jo atskleisime aukos
tapatybę ir pakviesime atsiliepti įvykio liudininkus.
Ir net Elisona jai pritarė.
— Norėčiau pasikartoti, kad surasime šį nusikaltimą
padariusį žmogų ir jį deramai nubausime. Naudodamasi proga
noriu jums priminti, kad mes vis dar neradome šešiamečio
Arčio. Jo šeima nekantriai laukia bet kokių naujienų apie
berniuką, kuris dabar yra dingęs jau daugiau nei dvidešimt
keturias valandas.
Pirma dalis baigta. Dabar antras paragrafas, kuriam pritarė
visi aplink ją buvę ekspertai. Visi.
— Dėkoju už jūsų sugaištą laiką, ponai ir ponios, daugiau
pranešime rytoj.
Kima atsuko visiems nugarą ir nuėjo į pastatą, traukdama iš
kišenės mobilųjį telefoną. Šis pranešimas nebuvo transliuojamas
tiesiogiai, bet įrašai pasieks internetą per maždaug trisdešimt
sekundžių. Likus pusei minutės iki tos akimirkos, kai jai
paskambins Vudis.
— Kas per velnias čia buvo? — paklausė Brajentas eidamas
paskui ją vidun.
— Minutėlę, — pasakė ji nustebusi, kad praleistas skambutis
buvo Steisės.
Ką gi, Steisei teks palaukti. Kima nuslinko prie jai reikalingo
telefono numerio, palaukė keturias sekundes, kol jo savininkas
atsilieps netvirtu abejojančiu balsu:
— Stoun, kas per?..
— Klausyk įdėmiai, Frost, susitikime vidiniame kieme dabar,
pasistenk, kad tavęs niekas nematytų.
— Stoun, einu į vidinius kiemus tik parūkyti arba
pasiglamonėti, nei vieno, nei kito nenoriu daryti su...
— Tiesiog ateik, Frost, — nutraukė ją Kima ir baigė pokalbį.
— Gerai, dabar aš nieko nebesuprantu, — prisipažino
Brajentas.
— Nueik, sužinok, ko nori Steisė, viską paaiškinsiu vėliau.
Kima įsikišo telefoną atgal į kišenę, suprasdama, kad tą pačią
akimirką, kai Vudis pamatys jos savo iniciatyva sutrumpintą
spaudos konferenciją, jis ims ieškoti atsakymų, bet nepaisant
gautų instrukcijų viešas nusikaltėlio išplūdimas Kimai šiuo
metu neatrodė kaip pati tinkamiausia taktika. Ji daug norėjo
pasakyti tam žmogui, pagriebusi į ranką iki raudonumo
įkaitintą žarsteklį, tačiau tik ne dabar, kai jo rankose mažas
berniukas.
Ji puikiai suprato, kad žudikas laukė iš jos kažkokio
atsakymo, tad jis tokį gaus.
Kima išgirdo ritmišką aukštakulnių kaukšėjimą, likus trims
sekundės iki Frost pasirodymo.
— Stoun, nežinau, kokį žaidimą žaidi, bet tie žmonės ten
labai nepatenkinti.
— Tik nereikia, Frost. Man reikia tavo paslaugos.
Frost veidas iškart surimtėjo.
— Nesijaudink, naudos gausi ir tu.
— Tęsk, — pasakė ji pakreipdama galvą.
— Noriu, kad parašytum straipsnį ir į jį įterptum kelias man
svarbias citatas.
Frost susiraukė.
— Galiu paminėti tavo pavardę?
— Privalai paminėti mano pavardę, — patvirtino Kima.
Frost išsitraukė užrašų knygelę.
— Gerai, Stoun, sakyk, ką sugalvojai.
— Noriu, jog parašytum, kad mes nerimaujame dėl nekalto
vaiko saugumo, kad Arčis turi likti sveikas ir gyvas, kad
suprantame, jog Arčis netyčia tapo nekalta auka. Dar, mes
žinome, jog pagrobėjas nenori jo skriausti, jis šitaip elgiasi dėl
rimtos priežasties, be to, mielai pasinaudočiau proga su juo
pasikalbėti.
— Eik tu šikt, Stoun, norėčiau, kad būtum tokia jautri
žmonėms, kurie nėra žudikai, — pakėlusi rašiklį pareiškė Frost.
Kima tikrai nejautė jokios užuojautos tam tipui, kuris per
tris dienas nužudė tris moteris. Tai buvo tik jos gerai
apskaičiuotas ėjimas. Šitam žmogui reikėjo globėjo, todėl Kimai
atrodė, kad grubūs, šalti nurodymai šiuo atveju netiks.
Tarsi gavęs komandą suzvimbė jos telefonas.
— Padarysi, Frost?
— Eee... na taip, išskirtinis turinys iš pagrindinės trijų
žmonių nužudymo bylos tyrėjos, žinoma, imsiuosi, bet kodėl
aš?
— Skaičiau vakarykštį tavo straipsnį internete, jame
neužsiminei apie žudiko rašytus laiškus.
Frost užvertė akis.
— Taip, kartais suskystu ir padarau, kas teisinga.
Kima džiaugėsi, kad Frost visą straipsnį paskyrė dingusiam
berniukui ir nebandė kurti sensacijų, bet jiems vis tiek dar
reikėjo sužinoti, kam palaidas liežuvis kainuos karjerą.
 — Klausyk, dėl to žmogaus, kuris tau pasakė...
Frost pašnairavo aukštyn, tada kairėn.
— Tiesiog perduok tam bičui Mičui, kad atsargiau nešiotų
įkalčius plastikiniuose maišeliuose. Supraskite, mano
fotoaparatas turi vaizdo priartinimą.
— Eik tu velniop, Frost, juk sakei, kad nutekėjo informacija...
— Na taip, nesu gera ir pūkuota, tiesiog tada mane
užknisote.
— Dabar jau atsiskaitėme? — paklausė Kima suprasdama,
kad jie naudojasi Frost, kai jiems reikia, bet bent kartą ir ji
padarė jiems kažką naudingo.
— Kol kas — taip, — atsakė Frost, kišdamasi į rankinę
užrašinę.
— Per kiek laiko parengsi straipsnį? — paklausė Kima.
— Internete straipsnis bus per valandą, o atspausdintas —
rytoj popiet.
Kima meldėsi, kad Nojus skaitytų internete skelbiamą
informaciją. Kiekviena praslinkusi valanda, per kurią ji
nesulaukdavo skambučio, pranešančio apie rastą berniuko
kūną, teikė vilties, kad jiems vis dėlto pavyks sugrąžinti Arčį
namo sveiką ir gyvą.
Kimos telefonas vėl suskambo primindamas, kad jai reikia
sugrįžti į nuovadą, kur bus išbarta.
Bet prieš tai ji pati kai ką išbars.
 61

— Elisona. Tučtuojau, — pasakė Kima, įeidama į detektyvų

kambarį.
— Viršininke, ji...
— Tik ne dabar, Steise, — nukirto Kima.
Jos pyktis tik stiprėjo belipant laiptais.
Elisona uždarė už savęs duris.
— Ką, velniai griebtų, įsivaizdavai daranti?
— Atleisk, suklydau, supratau tik tau išėjus...
— Bet juk viską supratai teisingai, Elisona, ar ne taip? Beveik
galėčiau atleisti tau už tai, nes žmonės klysta, bet tu perskaitei
pranešimą ir supratai, kad taip elgtis negalima. Žmogus, kuris
gilinasi į nusikaltimų tyrimus ir jų metodologiją, kuris yra
skaitęs ne vieną panašų laišką, žinojo, kad toks sprendimas nėra
teisingas, bet manęs dėl to neįspėjo.
Apgailestaujantis Elisonos veidas nė trupučio nesumažino
Kimos pykčio.
— Kaip manai, kas nutiktų Arčiui, man perskaičius tą
prakeiktą pranešimą? Esu beveik garantuota, kad jis mums būtų
sugrąžintas suknistame lavonmaišyje, ir esu tikra, kad tu žinojai.
Tikriausiai nori nuvažiuoti kartu su manimi pranešti jo šeimai,
nes toks mano darbas, Elisona. Tokios pasekmės laukia, kai
suklystu.
— Atleisk, aš bandžiau...
 — Per vėlu, Elisona. Man reikia tavo nuomonės, kai, velniai
griebtų, jos paprašau, o ne tada, kai žala jau padaryta. Prašiau
tavo pagalbos ne todėl, kad esi nevykėlė. Prašiau tavo pagalbos
tik todėl, kad tau visada pakakdavo drąsos įspėti mane, kai
klysdavau. Retai ko klausausi, bet tu bent jau sugebi apginti savo
nuomonę. O gal sugebėdavai, — Kima nutilo atsikvėpti, o
Elisonos veidą perkreipė dar stipresnis sielvartas.
— Suprantu, tau niekas nemoka už šitą darbą. Sutikai padėti,
dėl to šis pokalbis dar sunkesnis, bet nesvarbu, ar tau už jį
moka, ar ne, jei negalėsiu būti tikra dėl tavo kompetencijos,
tuomet nėra prasmės...
— Jei kas nors tam berniukui nutiks, aš niekada...
— Aš neperskaičiau jo, — prisipažino Kima ir pagaliau bent
šiek tiek palengvino Elisonos kančias.
— Tikrai?
— Man nepatiko šis sprendimas, dėl to nusprendžiau eiti
kitu keliu. Visa atsakomybė dabar tenka man, bet, rimtai,
Elisona, tik iš dalies įsitraukti į šitą reikalą negalima. Arba lipk
atgal ant savo žirgo, arba varyk apskritai lauk iš arklidžių.
Rinktis tau.
Kima pasakė viską, ką norėjo pasakyti, o dabar atėjo jos eilė
eiti pas Vudį, kur bus iškarštas kailis jai pačiai.
 62

Kima dar nebuvo suspėjusi sutramdyti savo pykčio, kai jai

teko susidurti su kito žmogaus į ją nukreipta siaubingo pykčio
banga. Ji pati niršo dėl to, kad žmogus nesugebėjo laiku priimti
sprendimo, kai štai į ją atsigręžusio įsiūčio priežastis buvo jos
priimtas sprendimas.
— Tikiuosi, mano išorinė ramybė tavęs neapgaus, nes viduje
tiesiog kunkuliuoju, — pareiškė Vudis pro duris įėjusiai Kimai.
— Pone, jei tik leisite...
— Ką tau dar leisti, Stoun? Pasirūpinti, kad būtų įvykdyta
dar viena žmogžudystė? Tyčia nepaklusti tiesioginėms
viršininko instrukcijoms? Pačiai spręsti, kaip elgtis,
neatsižvelgiant į ekspertų pateiktas rekomendacijas? Galvoti, jog
žinai viską geriau nei visi kiti tavo sutikti žmonės, nepaisant jų
išsilavinimo, patirties ir įgaliojimų? Ką konkrečiai tau dar
turėčiau leisti?
Sudėtinga situacija. Ar dabar ji turėtų išsakyti savo nuomonę
ir sprendimo logiką, ar leisti jam išsirėkti, o pasiaiškinti vėliau?
Kima nebuvo tikra, kuris variantas saugesnis. Bet geriau tegu
jis išsirėkia, o ji kol kas patylės ir nesiginčys. Taip bus geriausia.
— Jei atvirai, esu taip pat supykusi kaip ir jūs, pone, —
atšovė Kima.
Ji nebuvo pratusi laukti savo eilės.
Vudis atmetė galvą atgal, jo akys degė pykčiu.
 — Ir dėl ko gi tu pyksti?
— Kad kovai man buvo pateikti netinkami ginklai. Aš
išklausiau, supratau, nesutikau. Daug ko turėjau nedaryti
vaikystėje, bet dabar galiu tvirtai pasakyti, kad rimtas
pliaukštelėjimas per veidą manęs tikrai nebūtų sulaikęs nuo
tokio elgesio. Tiesą sakant, dėl šito būčiau iškrėtusi net ką
baisesnio.
— Kalbame ne apie tavo vaikystę, Stoun. Kalbame apie
atsakomybę, kurią turi prisiimti už savo veiksmus, nes jie gali
lemti...
— Bet dabar kalbamės apie tai, pone, tik todėl, kad jūs trise
nusprendėte, jog galimas tik vienas pasirinkimas. Neva žudiką
išgąsdins mano pyktis ir panieka. Nesusimąstėte, kad toks
elgesys gali lemti priešingą efektą. Galbūt šiuo atveju kaip tik
geriau nieko nesakyti, nei atvirai jį koneveikti.
— Vadinasi, padarei, kaip norėjai? Ignoravai tiesiogines
instrukcijas, paleidai vėjais puikią galimybę užmegzti...
— Ignoravau jūsų instrukcijas tik todėl, kad turėjau savo
planą. Bandau su žudiku susisiekti kitu būdu, ne taip atvirai, be
jokio priešiškumo, jei konkrečiai — per Frost.
Vudžio veidą perkreipė dar didesnis pyktis.
— Stoun, nori, kad imčiausi smurto? Kaip apskritai gali
pasitikėti Frost? Per ją jau turime du vidinius tyrimus, be to, ji
neatskleidė...
— Informacija nenutekėjo, — paaiškino Kima. — Frost
pamatė tą laišką, kai Mičas nešė jį skaidriame įkalčių maišelyje.
Ji pasakė, kad informacija nutekėjo, nes buvo supykusi, jog į ją
nekreipėte dėmesio per spaudos konferenciją.
Palengvėjimas Vudžio veide pasirodė tik trumpam.
— Mes nuolat sugrįžtame prie tos pačios problemos, kuri
mus kankina nuo seno, Stoun. Tu nesiklausai nurodymų
žmonių, kuriems mokama už tai, kad jie priimtų sudėtingus
sprendimus.
— Turėčiau vykdyti tokius nurodymus, nes tuomet
sprendžiate jūs, o aš atleidžiama nuo bet kokios atsakomybės?
Manote, laikysiuosi instrukcijų vien dėl to, kad galėčiau ramiai
miegoti naktimis, jei kartais viskas pasibaigtų ne taip, kaip
tikėtasi, nes sprendimas buvo ne mano? Negi manote, kad man
mažiau rūpėtų vaiko gyvybė ir būtų ramiau, jei tik vykdyčiau
kitų nurodymus? Pone, tikrai mane pažįstate geriau, dėl to...
— Primenu, Stoun, kad trys žmonės tau pasakė...
— Ir visi tie trys žmonės klydo.
Vudis piktai trinktelėjo kumščiu per stalą.
— Kaip drįsti! — suriko jis. — Ar nesupranti, su kuo kalbi?
Tu nuolat laužai taisykles, nurodymus ir procedūras ir būtum ne
kartą išlėkusi lauk, jei tavęs nebūčiau užstojęs, nes gerai žinau
tavo sugebėjimus. Ne kartą turėjau sunkiai kovoti, kad liktum
šiame darbe, o tu iki šiol nesupratai, jog egzistuoja viršesnis už
tave, kurio nurodymams turi paklusti, ir tas viršesnis esu aš.
Kima toliau stovėjo tvirtai, jos žvilgsnis nesujudėjo.
— Tai tiesa, bet jūs vis tiek klydote.
Kambarys prisipildė įtemptos tylos, tokią Kima pajuto pirmą
kartą gyvenime. Dar niekada anksčiau ji nebuvo sakiusi savo
viršininkui, kad jis priėmė neteisingą sprendimą. Taip, ji
nesutikdavo, prašydavo, maldaudavo, bet dar niekada tiesiai
šviesiai jam į akis nepasakė, kad jis klydo.
Kai jis pagaliau prabilo, balsas buvo tylus ir ramus:
— To šešiamečio labui tikiuosi, kad tu teisi ir mes tikrai
klydome, Stoun.
 63

— Tu kažkoks tylus, — pastebėjo Kima, kai jie su Brajentu

įlipo į automobilį.
— Viršininke, ką tik išpėrei Elisonai kailį, gavai barti nuo
Vudžio, o tada visai komandai liepei nebešvaistyti laiko veltui ir
pagaliau pradėti rimtai dirbti, tad pasakysiu tik tiek, kad gerai
žinau, kada verčiau palaikyti liežuvį už dantų.
— O jei būtum drąsesnis žmogus?
— Tuomet pasakyčiau, kad tiems žmonėms tikrai nereikėjo
to sakyti, nes jie ir taip dirba po dvylika valandų per parą.
— Brajentai, aš...
— Taip pat tikiu, kad pati tai žinai, dėl to nebekartosiu.
— Atsiknisk, Brajentai! — atšovė Kima ir nusisuko į langą.
— Klausau, viršininke, — pasakė jis vairuodamas automobilį
iš nuovados stovėjimo aikštelės.
Iki Keitės Sevel namų Belbrutone buvo apie dešimt
kilometrų, bet pirmiausia reikėjo sustoti dar vienoje vietoje —
Kima jau anksčiau buvo įspėjusi Brajentą, tad dabar ji tiesiog
važiuos ir tylės.
Vudžio ant jos išlietas pyktis nebuvo susijęs su tuo, kad ji
galiausiai išsiliejo ant savo komandos. Taip, įtampa tarp jos ir
viršininko buvo kaip niekad išaugusi. Retai, o gal nė karto jie iki
šiol šitaip nesibarė, bet komanda Kimą suerzino, nes nuo
pirmadienio, kai buvo įvykdyta pirma žmogžudystė, nepadarė
nieko, kad žudiko paieška pasistūmėtų į priekį. Per tą laiką
nužudytos dar dvi moterys.
Situacija nebuvo nauja, bet Kimą kankino keista nuojauta,
kad visas reikalingas užuominas jie jau turi, tik jos suspaustos
kaip dinamito lazdelė, laukianti, kada kas nors pagaliau uždegs
degiklį.
Kima tikėjosi, kad kuris nors jos komandos narys pagaliau
suras jiems reikalingą degtuką, kol nenužudė dar vieno
žmogaus.
— Gerai, esame vietoje, tik norėčiau sužinoti kodėl, —
pasakė Brajentas, stabdydamas automobilį prie įėjimo į Dobio
automobilių laužyną.
Buvo likusios lygiai trys minutės iki septintos vakaro.
— Tavo gyvenimas, tikėtina, netrukus gerokai palengvės, —
pasakė Kima lipdama iš automobilio. — O gal kaip tik
pasunkės, — pridūrė ji, prisiminusi susiklosčiusią situaciją.
Jei negaus to rėmo, jos komandai, tikėtina, teks pirkti
apsauginius šalmus.
— Jėzau, kas dabar? — paklausė Kima, kai jos telefonas
informavo apie naują iš „Google“ gautą pranešimą. — O, Frost
straipsnis jau internete, — pasakė ir spustelėjo nuorodą.
Skaitydama straipsnį Kima toliau lėtai ėjo pro sąvartyno
vartus. Tekste ji ieškojo frazių, kurias prašė paminėti Frost, ir jas
visas rado.
Šaunuolė, Frost, pamanė nuleisdama telefoną. Dabar jai liko
laukti.
— Ėmeisi naujo projekto? — viltingai paklausė Brajentas.
— O taip, — atsakė Kima eidama link laužyno
administracinės patalpos viduryje aikštelės.
Kai pastarąjį kartą su Brajentu čia lankėsi, jiems teko
apžiūrėti vienoje iš Dobio mašinų sutraiškytos žmogžudystės
aukos liekanas. Tik sveika ranka buvo išsikišusi pro stačiakampį
suglamžyto metalo gabalą, dėl to jie savo auką pavadino Rubiku,
kol buvo nustatinėjama jos tapatybė.
Tolėliau Kima matė du vyrus, vieną su kostiumu, kitą
apsirengusį kasdieniškai, ir Dobį su juodais marškinėliais bei
džinsais.
— Kas tie žmonės? — paklausė Brajentas.
— Potencialūs vagys, — paaiškino Kima. — Turėsi padaryti
man paslaugą. Kai tik statymai viršys tūkstantį, suvaidink, kad
bandai mane stabdyti aukščiau nekelti.
— Kas per?..
— Tiesiog daryk, kaip liepiu, — nukirto Kima, kai jie priėjo
prie Dobio kompanijos.
Du nepažįstami vyrukai vertinančiai ją nužvelgė, Dobis
žvilgtelėjo į savo laikrodį.
— Pagalvojau, kad nebeatvažiuosi, inspektore.
Abu vyriškiai nudelbė nuo jos žvilgsnius.
— Kaip galėčiau atsisakyti tokio pasiūlymo? — paklausė
Kima apžiūrinėdama motociklo rėmą, atremtą į pastato sieną.
— Visi atėjo pasiruošę? — pasidomėjo Dobis.
Kima patapšnojo per užpakalinę kelnių kišenę, kur laikė
susuktus banknotus.
— Gerai, — pasakė Dobis apsilaižydamas lūpas, — visi
žinote, ko čia susirinkome, tad pradėkime aukcioną nuo penkių
šimtų.
Dvi rankos pakilo aukštyn, Kima linktelėjo.
— Šeši šimtai?
Dvi rankos ir linktelėjimas.
— Septyni šimtai?
 Dvi rankos ir linktelėjimas.
— Aštuoni šimtai penkiasdešimt?
Dvi rankos ir linktelėjimas.
— Tūkstantis? — paklausė Dobis.
Jo akys blizgėjo iš džiaugsmo. Jau septyniais šimtais didesnė
suma, nei jis buvo sutaręs su Kima, o visi trys aukciono dalyviai
nė nesiruošė atsitraukti.
— Tūkstantis du šimtai?
— Viršininke, — įspėjo Brajentas Kimą, kai ji ir vėl
linktelėjo.
— Tūkstantis keturi šimtai?
Viena ranka ir linktelėjimas. Vyriškis su kostiumu papurtė
galvą.
Vienas krito.
— Tūkstantis šeši šimtai?
Viena ranka ir linktelėjimas, vyriškis su kostiumu nuėjo link
vartų.
— Tūkstantis aštuoni šimtai?
— Jėzau, viršininke, tikrai per...
— Šš, — sušnypštė Kima vėl linktelėdama.
— Du tūkstančiai? — paklausė Dobis, tarsi pats negalėdamas
patikėti.
Viena pakelta ranka ir linktelėjimas, bet ranka jau sudvejojo.
— Du tūkstančiai du šimtai?
Kima linktelėjo. Ranka jau svyravo, bet liko pakelta.
— Įsitikinę? — Dobis toliau juos spaudė.
Rankos savininkas kelias sekundes kankinosi dvejodamas,
bet galiausiai papurtė galvą. Ilgesingai nužvelgęs rėmą ir
susitaikęs su pralaimėjimu, jis išėjo iš aikštelės.
— Regis, jis vis dėlto mano, Dobi, — pasakė Kima, rankos
mostu liepdama Brajentui paimti rėmą.
Dobis apsilaižė lūpas, nusišypsojo.
— Jei sąžiningai, norėjau, kad jis liktų tau.
— O, ačiū, Dobi, tu toks mielas, — pasakė Kima kišdama
ranką į užpakalinę kišenę.
Putliai Dobio rankai pakilus aukštyn, Kima tėškė į ją pinigus.
— Kas čia? — sutrikęs ir suraukęs antakius paklausė Dobis.
— Tie trys šimtai svarų, dėl kurių susitarėme dar prieš
mėnesį, Dobi. Susitarimas yra susitarimas — mes sukirtome
rankomis. Tik tu galėtum bandyti apmauti policijos pareigūnę,
— pareiškė Kima, kai Brajentas nuėjo prie jų automobilio su
rėmu rankose. — Bet vakaras buvo smagus, tad ačiū, kad
pakvietei, — pridūrė nueidama, o jos veidą tądien pirmą kartą
papuošė nuoširdi šypsena.
O dabar metas važiuoti pasikalbėti su Nikolės agente.
 64

Žiūriu į užrakintas duris ir keikiu save už tą kvailą poelgį.

Ką dabar reikės daryti? Ką, velniai griebtų, galvojau, kai
pagrobiau berniuką? Man jo visai nereikėjo, neplanavau grobti,
jis tiesiog ten buvo, tik dėl kvailo impulso nusprendžiau
pasinaudoti proga. Supratau, kad tai gali reikšti pergalę. Šis
nusikaltimas bus labiau komplikuotas už Ketės nužudymą, nes
nepalikau vaiko. Aš vaiką pasiėmiau.
Bet ką dabar su juo daryti? Jis juk matė mano veidą. Galės
mane atpažinti.
Jaučiu, kad yra tik viena išeitis, kai mano delnas apglėbia
virtuvinio peilio kriaunas. Man baisu, bet negaliu leisti jam
gyventi.
Žingsnis po žingsnio artėju prie tų durų, jaučiu vis didesnę
įtampą, kuri gniaužia širdį, bet aš juk negaliu leisti jam visko
sugadinti.
Laisva ranka suimu durų rankeną. Giliai įkvepiu ir bandau
negalvoti apie tai, ką turėsiu padaryti. Dabar skaičiuosiu.
Trys.
Du.
Skimbteli telefonas — „Google“ pranešimas apie naują man
aktualų straipsnį. Gaunu pranešimus tik tuomet, kai parašoma
apie žmogžudystę arba detektyvę Stoun. Dėl ko šįkart mane
sutrukdė telefonas?
 Akimirką dvejoju. Negaliu atidėlioti to, ką privalau padaryti.
Vaikas negali likti gyvas. Paskutinį kartą giliai įkvepiu.
Trys.
Du.
Žmogžudystė ar detektyvė Stoun. Kuris?
Prakeikimas. Privalau pažiūrėti.
Perimu peilį į kitą ranką, išsitraukiu telefoną. Peilio nenoriu
padėti. Tai reikštų, kad pasidaviau. Bet aš galiu. Privalau
padaryti. Aš tuoj.
Straipsnyje minima detektyvė Stoun. Jos kalba cituojama
vienos vietinės reporterės straipsnyje. Treisė Frost iš „Dudley
Star“.
Perbėgu akimis tekstą. Manęs nedomina tie tušti žodžiai, tik
ieškau, ką pasakė ji. Man svarbu tik tai.
„... nerimaujame dėl nekalto vaiko saugumo...“
„... Arčis turi likti sveikas ir gyvas...“
„... Arčis per klaidą tapo nekalta auka...“
„... Jis nenori jo skriausti...“
„... rimta priežastis tam, ką jis daro...“
„... džiaugtųsi galimybe pasikalbėti...“
Jos empatija ir užuojauta stebina. Žinojau, kad verta ja
pasikliauti ir prašyti pagalbos. Ji viską supranta. Ji žino, kad
nenoriu skriausti berniuko, bet...
Telefone iššoka dar vienas pranešimas. Žmogžudystė.
Nuslenku prie straipsnio ir klykianti antraštė pasako viską, ką
man reikia žinoti.

VIETINĖ BUVUSI MUILO OPEROS ŽVAIGŽDĖ NUŽUDYTA MIŠKE

Padedu į šalį peilį, pasiimu telefoną. Savo kitą telefoną. Žinutė

jau čia, žinojau, kad ji bus.
 Dabar gerai žinau, ką turiu daryti. Vėl patraukiu link tų durų.
Suprantu, kad yra vienintelė logiška išeitis.
 65

— Tau viskas gerai? — paklausė Steisė, kai Penas išėjo iš

detektyvų kambario pasikalbėti telefonu su Džasperu.
Jau buvo po septynių, bet greitu laiku jie namo dar tikrai
neis.
— Man viskas gerai, Steise, — atsakė Elisona, nors tikrai
neatrodė gerai.
„Wagon Wheel“ sausainių pakelis gulėjo ant jos stalo
nepaliestas jau ilgiau nei valandą.
— Gali tiesiog atsistoti ir išeiti, — pasiūlė Steisė kaip bičiulė,
o ne kaip kolegė. — Visa tai tikrai nėra tavo problema.
Tą moterį šiandien apšaukė jau dukart, o jai už šitą darbą
niekas net nemoka. Kartą dėl to, kad atvirai nepasakė savo
nuomonės, o paskui dar kartą, kai viršininkė apšaukė juos visus
kolektyviai.
Steisė pati norėjo atsistoti ir išeiti, bet ji to nedarys, nes giliai
širdyje jautė, kad viršininkė teisi. Kažko jie vis nesugeba
pastebėti, nes tikriausiai nepakankamai stengiasi.
Bėda buvo ta, kad po dvylikos valandų darbo jie visi buvo
pervargę.
— Vis mąstau, kad kažko nesuprantame apie tą Nojų, —
sugrįžęs į detektyvų kambarį pasakė Penas. — Atrodo, per
medžius nematome miško, — tęsė jis vaikščiodamas pirmyn
atgal po biurą.
 — Gal tikrai į viską per daug sudėtingai žiūrime, pernelyg
gilinamės, — Steisė jam pritarė.
Penas trumpam stabtelėjo.
— Ponios, čiupkite telefonus ir eikite su manimi.
Steisė pažvelgė į Elisoną, kuri tik susiraukė.
Steisė gūžtelėjo ir pasiėmė telefoną. Jai ir taip atrodė, kad jos
sėdynė priaugs prie kėdės nuo sėdėjimo. Elisona padarė tą patį.
— Gerai, ponios, eisime pasivaikščioti, — pasakė Penas, kai
jie praėjo automatines duris. — Pravalysime voratinklius iš
galvos.
— Ėėė... ir kurgi mes eisime? — pasidomėjo Steisė.
Jie stovėjo prie betoninio pastato su automobilių aikštele.
Nieko panašaus į Klento kalvas.
— Pakvėpuosime grynu oru — pasivaikščiosime aplink
pastatą, kad kraujas vėl suplūstų į smegenis.
Steisė nesulaikė šypsenos. Jos kolega kartais elgdavosi tikrai
beprotiškai. Ji tvirčiau apsisiautė kardiganą. Saulė jau leidosi po
šaltos ir niūrios dienos.
— Palei ar prieš laikrodžio rodyklę? — paklausė ji.
— Prieš, — atsakė Penas, — pabūkime truputį maištininkais.
Visi trys apsisuko ir pradėjo eiti aplink nuovadą prieš
laikrodžio rodyklę su Penu per vidurį.
— Paanalizuokime situaciją atskiromis dalimis, — pasisukęs
į dešinę pasakė Penas. — Elisona, kas tave nustebino labiausiai
iš to, ką iki šiol sužinojai?
Elisona susikišo rankas į kišenes.
— Pirmos dvi žmogžudystės smarkiai skiriasi. Abi susijusios
su vaikais, bet žudikas pirmą vaiką paliko, antrą pasiėmė. Daug
žudikų eskaluoja savo nusikaltimus, tačiau modelis paprastai
išlieka tas pats. Eskalacija yra įprastas dalykas tokio tipo
nusikaltimuose, bet vaikai žudiką arba domina, arba ne. Su
tokiu atveju kaip šis anksčiau man neteko susidurti.
Elisona stabtelėjo, kad praleistų policininką, einantį prie
patrulių mašinos. Ji tęsė tik jam gerokai nutolus.
— Trečia žmogžudystė su vaiku nesusijusi, bet visa kita
kartojasi. Moteris, nulaužtas kaklas, be to, auka buvusi
garsenybė. Įdomu, ar tai ką nors reiškia? Kol kas neradome
jokio ryšio tarp aukų, jokių bendrų draugų, jokių bendrų
lankytų vietų. Tarp žmogžudysčių bendro tarsi daug, bet drauge
ir mažai, jei supranti, apie ką aš.
— Gerai, Steise, ką tu galvoji? — paklausė Penas, kai jie,
įpusėję pirmą ratą, ėjo pro atliekų konteinerius.
— Kodėl žudikas taip skuba? — paklausė ji. — Kodėl
nusprendė per tris dienas nužudyti tris moteris? Kas paskatino
jį pradėti žudyti?
Penas stabtelėjo, Steisė su Elisona ėjo toliau.
— O gal šie nusikaltimai nėra jo pirmi? — pasakė jis
prisivydamas koleges. — Gal jis anksčiau jau yra nusikaltęs?
Steisė suprato, kokia ji pavargusi, jei apie tai nepagalvojo
anksčiau. Ji atsisuko į kolegas, jiems praeinant pro automatines
įėjimo duris ir pradedant antrą ratą aplink pastatą.
— O ką tu galvoji? Kas tau neduoda ramybės?
— Įbrėžimai, — atsakė Penas. — Ant pirmos aukos kūno jie
yra, ant antros — ne.
Elisona papurtė galvą ir palaukusi, kol vilkikas keturių juostų
keliu pradundės pro nuovados automobilių aikštelę, kalbėjo
toliau:
— Matai, čia irgi nelogiška. Jei žudikas palieka žinutę,
norėdamas ką nors pranešti arba pasityčioti iš policijos,
paprastai ją palieka po kiekvieno savo nusikaltimo. Jie
nesirenka, kada tą daryti. Tai viso proceso dalis, svarbi dalis...
— Ooo, palaukite, — pasakė Steisė, kai jos telefonas
skimbtelėjo, pranešdamas apie gautą elektroninį laišką. —
Laiškas iš telekomunikacijų bendrovės, sužinosime, kam
priklauso numeris, su kurio savininku Nikolė šįryt bendravo.
Steisė atsisėdo ant automobilių stovėjimo aikštelės tvorelės ir
atsidarė prie laiško pridėtą dokumentą.
Dokumentas buvo trumpesnis, nei ji tikėjosi, ir konkretus.
Net labai konkretus.
— Keista, — pasakė Steisė, kai šalia jos atsisėdo Penas.
Elisona prisėdo iš kitos pusės.
— Keista, bet iš to numerio, neskaitant šio ryto skambučio
Nikolei, buvo susisiekta tik su dar vienu abonentu.
Penas pažvelgė į Steisės telefono ekraną.
— Iš viso aštuoni skambučiai ar žinutės tuo pačiu numeriu
per paskutinį mėnesį? — paklausė Penas, bandydamas geriau
įžiūrėti informaciją ekrane. — Niekas į jį neskambino ir nerašė?
Steisė pažvelgė į datas puslapio viršuje.
— Tai ne mėnesio ataskaita, Penai. Tai visa to išankstinio
mokėjimo numerio ataskaita per pastaruosius dvylika metų.
 66

Buvo beveik aštunta vakaro, kai Kima su Brajentu atvažiavo

prie Keitės Sevel namo, kuris gerokai skyrėsi nuo kaimyninių
namų. Eile išsirikiavę gražūs tvarkingi namukai su kruopščiai
prižiūrėtais kiemais ir žemomis baltomis tvoromis visi atrodė
vienodai, išskyrus devynioliktą numerį, privažiavimas prie
kurio buvo išklotas juodomis trinkelėmis.
Matyt, ji kaimynams labai patinka, pagalvojo Kima, kai
Brajentas užstatė prie namo stovinčią „Toyota Corolla“.
Belbrutono gyvenvietė buvo maždaug už pusseptinto
kilometro į pietus nuo Stauerbridžo, kadaise ji buvo Vusteršyro
šiaurėje įsikūrusio dalgių gamybos rajono centras. Belbrutone
gyveno kokie du tūkstančiai trys šimtai žmonių, ir garsėjo jis
kiekvieno rugsėjo pabaigoje vykstančiu kaliausių festivaliu. Šis
rajonas buvo turtingas ir ramus.
Namo durys prasivėrė po antro belstelėjimo.
Nuo pirmadienio Kimai pažįstamas veidas iškart susiraukė:
— Inspektore...
— Stoun, — Kima padėjo moteriai.
Kostiumėlį per paskutinį jų susitikimą vilkėjusi moteris
dabar buvo apsirengusi triko ir timpes. Moteriai už nugaros
Kima pastebėjo jogos kilimėlį.
— Joga numalšina stresą, — pasekusi Kimos žvilgsnį
paaiškino moteris, o kai ji vėl atsisuko, akyse suspindo baimė.
 — Tikiuosi, Tairai nieko nenutiko?
Kima papurtė galvą.
— Ne, mes čia kitu klausimu.
Palengvėjimas sušvito Keitės veide, kai ji pasitraukė į šoną,
kad juos įleistų vidun. Įėjęs pro pagrindines duris patekdavai į
vestibiulį, kuris atrodė kaip nedidelė svetainė.
— Kur norėtumėte prisėsti? Norite kavos, o gal?.. Atleiskite,
nežinau, kaip elgtis, kai policija apsilanko namuose taip vėlai
vakare.
Dar nebuvo nė aštuonių — tikrai toli iki vidurnakčio.
— Bijau, kad klausimas skubus, dėl to negalėjome palaukti
įprastų darbo valandų, kavos, ačiū, nereikia, galime sėsti ir čia,
— pasakė Kima, įsitaisydama ant baltos odinės sofos.
Brajentas atsisėdo ant fotelio, o Keitė — sukryžiavusi kojas
ant jogos kilimėlio. Keitė pasiėmė telefoną, pažvelgė į jo ekraną,
vėl jį padėjo.
Kima po ankstesnio susitikimo nespėjo susidaryti apie tą
moterį jokios nuomonės, to jai kaip ir nereikėjo, bet dabar ji jau
pradėjo formuotis.
— Kuo galėčiau padėti?
— Kaip žinome, anksčiau atstovavote Nikolei Sauthol?
Moteris susimąstė.
— Viešpatie, taip, bet tai buvo prieš kelerius metus, —
pasakė Keitė, imdama buteliuką su vandeniu. — Kodėl jus
domina Nikolė?
— Man nemalonu pranešti, bet Nikolė šiandien buvo
nužudyta, — pasakė Kima, nejausdama poreikio kaip nors
sušvelninti smūgį.
Tas moteris siejo tik verslo santykiai ir netgi jie jau gana
seniai buvo nutrūkę.
 Keitė sustingo viduryje gurkšnio.
— Negi tas miškuose rastas kūnas? Ta vieta gana arti...
— Taip, deja, ten buvo rastas Nikolės kūnas.
Keitė pradėjo vėl gerti vandenį, paskui užsuko buteliuką.
— Kas per velnias, vargšelė, — pasakė ji kaip žmogus,
apgailestaujantis dėl kažko, ką kadaise buvo sutikusi, bet seniai
pamiršo.
Kima matė, kad agentės galvoje vyksta pelno ir nuostolio
skaičiavimai: Nikolės mirtis nekėlė grėsmės jos pajamoms, tad
nuostolio ji neturėtų patirti. Šiai moteriai Nikolės mirtis
nerūpėjo.
— Tam tikrą laiką jai atstovavote? — paklausė Kima.
— Taip, dirbau su ja, kai Nikolė filmavosi reklamose. Ji gerai
atrodė per televiziją, buvo nebloga aktorė, tad tikėjausi, kad jai
seksis puikiai, bet niekada nemaniau, kad viskas išsivystys iki
nacionaliniu mastu rodomos muilo operos, — Keitė nusišypsojo
ir jos akys sušvito, prisiminus tą sėkmingą metą. — Buvo geri
laikai. Interviu žurnaluose, radijo laidose, fotosesijos, rytinė
BBC laida, bet... — ji ekspresyviai iškėlė rankas.
— Viskas pasikeitė dėl tos keistos vietos scenarijuje? —
paklausė Kima.
— O taip, istorija buvo išgalvota, bet neapykanta — net labai
tikra. Nikolę įžeidinėjo internete, ant jos spjaudė gatvėje, ji
tiesiog to nebegalėjo tverti. Kartojau jai, kad viskas baigsis ir ji
toliau galės sėkmingai uždirbti pinigus, bet buvo pernelyg
išsigandusi.
O tiksliau, jei ji būtų toliau dirbusi, tu būtum toliau sėkmingai
užsidirbusi pinigus, pagalvojo Kima.
— Ir ji viską metė?
— Sakyčiau, pasislėpė nuo viešumos. Jai paprasčiausiai
neužteko vidinės jėgos tai įveikti. Niekur neidavo viena,
pasirūpino apsauga, nebedalyvavo atrankose; dėl to galiausiai
mums, žinoma, teko išsiskirti.
Kai melžiama pinigų karvė užtrūko, pagalvojo Kima.
— Ar kas nors tiesiogiai grasino Nikolei?
Keitė susiraukė, išgėrė dar gurkšnį vandens.
— Manote, kas nors jos nekentė taip, kad galėjo nužudyti
praėjus tiek daug laiko?
— To negalima atmesti, jei buvo grasinimų mirtimi.
— Taip, buvo, bet jie neatrodė rimti. Žmonės dažniausiai
tiesiog išsiliedavo internete.
— Dažniausiai? — Kima toliau spaudė moterį.
— Buvo keletas ir baisesnių laiškų, bet jie rašyti prieš dešimt
metų.
— Ir ką padarėte su tais laiškais?
— Sudeginau — pagerbiau, kaip priklauso.
— O Nikolei pasakojote, kas vyko?
— Dažniausiai taip, bet nebuvo prasmės jos dar daugiau
gąsdinti.
— Ir jūs esate tikra...
Kimos žodžius nutraukė suskambęs telefonas, bet ne tas,
kuris gulėjo prie Keitės vandens buteliuko.
Keitė pašoko nuo kilimėlio, atsisuko į virtuvę.
— Atleiskite, turiu atsiliepti — klientės telefonas.
Kima atsistojo ir netikėtai prisiminė Keitės reakciją, kai jie
tik atvažiavo.
— Mus pamačiusi pirmiausia pagalvojote, kad kažkas nutiko
Tairai Bruks. Manote, jai gali nutikti kas negero?
Keitė ryžtingai atidarė paradines duris, kad juos išleistų, nes
telefonas virtuvėje toliau įkyriai skambėjo.
 — Ne, pareigūne, tikrai nemanau.
Kima prasižiojo norėdama suabejoti jos žodžiais, bet tada
nutiko du dalykai — jai prieš nosį užsidarė durys ir pradėjo
skambėti jos pačios telefonas.
— Tiesiog nuostabu, — pasakė Brajentas jiems einant prie
automobilio.
— Stoun, — atsiliepė Kima.
— Ponia, čia Kreigas Harisas, šeimos palaikymo pareigūnas,
skambinu iš Veb-Harvi namų.
Su šiuo pareigūnu Kima jau buvo dirbusi prieš kelerius
metus, todėl žinojo, kad jis tikrai tinka šiai šeimai.
— Klausau jūsų, — pasakė Kima, nesugebėdama sutramdyti
keistos vilties, kad Arčis atsirado gyvas ir sveikas.
— Skambinu dėl Robinos, ponia, ji tiesiog įsiutusi,
reikalauja, kad tučtuojau atvažiuotumėte.
— Šūdas, — tarė Kima ir baigė pokalbį.
Nors paprastai į žmonių reikalavimus ji nebuvo linkusi
reaguoti, šįkart padarys išimtį. Ji paprašė Brajento važiuoti į
Veb-Harvi namus.
Kur jai teks kai ką paaiškinti.
 67

Keitė bandė sutramdyti pyktį, žvelgdama į telefoną, kuris

neseniai nustojo skambėti, paskui vėl suskambo. Ji gerai žinojo,
kieno čia numeris — jo savininkas neturėjo jai skambinti. Ne
šitaip tvarkomi reikalai. Keitė norėjo vėl užsiimti joga, bet
žemyn žiūrinčio šuns poza tikrai nepalengvins įtampos, kuri
dabar susikaupė pečiuose.
Policijos vizitas ir pokalbis apie Nikolę Sauthol ją suerzino,
nes priminė, kaip viskas galėjo pasisukti, jei tik Nikolė būtų
buvusi psichologiškai tvirtesnė.
Keitė buvo sudariusi sandorį, pagal kurį Nikolė turėjo gauti
tūkstantį keturis šimtus svarų už serialo seriją su garantija, kad
per metus bus nufilmuota mažiausiai 100 serijų, plius
transliacijos mokesčius. Sandoris buvo puikus, jį jos atšventė
pakėlusios taurę kitą gėrimo su burbuliukais. Keitė viena šventė
dar smarkiau, kai sužinojo, kokie pokyčiai laukia Nikolės
personažo. Teigiami personažai uždirba neblogai, bet
nekenčiami — kur kas daugiau.
Bjauriausiems per televizijos ekranus rodomiems
personažams dėmesio niekada netrūksta — visos pokalbių
laidos nori imti iš jų interviu, visi laikraščiai nori rašyti apie juos
straipsnius, visi žurnalai siūlo fotosesijas.
Keitė turėjo galimybę gerai užsidirbti iš Nikolės interviu bei
jos pasirodymų viešumoje ir jau planavo, kaip abi pasinaudos ta
auksinius kiaušinius dedančia višta.
Ji per skausmingą patirtį išmoko per daug nepasakoti
klientams apie savo planus ir padarė didelę klaidą, kai savo
idėjomis pasidalino su Nikole. Vos tik Keitė atskleidė savo
planus, Nikolė palūžo dėl ją užgriuvusio serialo žiūrovų
priešiškumo.
Dėl to Keitė dabar jau žino, kad kuo mažiau klientai žino,
tuo geriau. Jie galės jai padėkoti vėliau, kai eis laimingi —
žinoma, kartu su ja — į banką.
Geriausia jų apskritai neįtraukti, mąstė Keitė imdama
telefoną, kai šis galiausiai nutilo. Ji nesiruošė kalbėti su
skambinusiuoju. Pokalbiai galėjo būti įrašomi.
Keitė paspaudė tekstinės žinutės piktogramą.
Ir parašė:

Liepiau neskambinti. Kas nutiko?

Atsakymas atėjo labai greitai:

Rtdn viskas paruošta?

Keitė numalšino susierzinimą dėl trumpinio žinutėje. Ir kiek

gi laiko žmonės sutaupo, vartodami į žodžius nepanašius
raidžių kratinius?
Ji parašė:

Jei kas nors pasikeistų, tikrai praneščiau!!!

Atsakymas:

Tik pasitikslinau iki rtdn

 Keitė atrašė:

Jokio iki, laikykis plano. Daugiau man neskambink.

Pasibjaurėjusi numetė telefoną ir giliai atsiduso.

Nerimas jai spaudė skrandį, o galvoje vis sukosi mintis, kad
kažkas nepavyks.
 68

— Ji Arčio miegamajame, — pasakė Kreigas atidarydamas

duris. Jis linktelėjo į laiptų pusę. — Antros durys kairėje.
Brajentas klausiamai pažvelgė į Kimą. Ji tik papurtė galvą.
Pasikalbės su Robina viena.
— Mes užplikysime arbatos, — tarė Brajentas ir nusekė
paskui Kreigą į virtuvę.
Kambario durys jau buvo atidarytos, Robina sėdėjo ant
lenktyninio automobilio formos lovos, panarinusi ant rankų
galvą.
Kima kostelėjo, kad Robina žinotų, jog ji atėjo.
— Jūs, — Robina užsipuolė Kimą, dešinę ranką tiesdama
prie savo telefono, — šitaip jūs bendraujate su žmogumi, kuris
nužudė mano žmoną ir pagrobė sūnų?
Ji numetė telefoną arčiau Kimos, tarsi norėdama, kad ji
perskaitytų.
— Robina, leiskite paaiškinti, — pasakė Kima žengdama į
kambarį.
Kambario sienos buvo nudažytos baltai, papuoštos rankomis
pieštais spalvingais animacinių filmukų herojais. Kimą staiga
aplankė vizija, kurioje Robina ir Luiza su darbiniais
kombinezonais ir teptukais rankose ruošiasi jų vaiko gimimui.
Nuo tos mintiems jai suspaudė širdį.
— Ką paaiškinsite? Kad suprantate, kodėl jis paėmė mano
vaiką? Kodėl nužudė mano žmoną ir man nieko nepaliko?
Kima prisitraukė nedidelę kėdutę, stovinčią po vaikišku
staliuku, ant kurio buvo sudėtos spalvinimo knygutės ir
kreidelės. Du suaugę žmonės dabar sėdėjo ant vaikams skirtų
baldų.
— Gal taip bandote susirasti naujų draugų, ką? Užsimanėte
patapšnoti jam per petį už tai, kad jis sugriovė mano suknistą...
— Robina, bandau išsaugoti jūsų sūnui gyvybę, — atsargiai
pasakė Kima.
Ji gailėjosi, kad anksčiau nepaaiškino Robinai, ko tuo
straipsniu siekia. Perskaičiusi straipsnį be įspėjimo, moteris
tikriausiai pasijuto taip, lyg jai kas būtų suvaręs peilį į širdį.
— Turėjau anksčiau su jumis pasikalbėti. Atleiskite, bet
egzistuoja toks metodas. Patikėkite, esame ne mažiau įpykę nei
jūs, bet tikime, kad švelnesnis požiūris leis pasiekti geriausių
rezultatų. Visi norime, kad Arčis saugiai grįžtų namo. Ir jis
sugrįš, — tvirtai pasakė Kima.
Atrodė, kad visas Robinos pyktis išgaravo, vos paminėjus jos
sūnaus vardą.
Kima laukė.
— Pirmadienio vakarą, — pasakė ji purtydama galvą ir
mintimis įsikabindama į kažką naujo. — Vos prieš dvi dienas
mes kalbėjome, kad norėtume, jog Arčis turėtų broliuką ar
sesutę. Dabar tai jau neįmanoma. Arčis yra biologinis Luizos
vaikas, bet jis vis dar...
— Žinoma, jis ir jūsų sūnus, — patvirtino Kima.
Ji net neabejojo, kad nors Arčį pagimdė Luiza, Robinai jis
visada buvo kaip tikras sūnus.
— Ne visi taip galvoja. Daugeliui atrodo, kad aš į jį apskritai
neturiu jokių teisių: mano brolis vienas iš tokių.
 — Turite brolį? — paklausė Kima nustebusi, kodėl jis dabar
ne čia ir nepalaiko sesers.
Ir apskritai, kur kiti artimieji?
— Jis bjaurybė, — atvirai pasakė Robina. — Dabar jis grįžta
iš konferencijos Ženevoje, bet jei sąžiningai, man labiau patiktų,
jei būtų pasilikęs ten. Jei jums vis dėlto teks su juo susitikti,
suprasite, ką turiu galvoje.
— Nesate labai artimi? — paklausė Kima.
Ji prisiminė savo brolį Mikį, kuris mirė ant jos rankų,
būdamas tokio pat amžiaus kaip Arčis. Ji būtų paaukojusi savo
gyvybę, kad jį išgelbėtų. Kima žinojo: jei jis būtų išgyvenęs,
nepaisant jų motinos nepriežiūros ir kankinimų, jie dabar būtų
tokie pat artimi, kokie buvo anuomet.
— Fui, — pareiškė Robina su pasišlykštėjimu, — su Robertu
neįmanoma suartėti. Jis konkuruoja su visais sutiktais
žmonėmis, o jei negali būti už juos geresnis, su jais nutraukia
bendravimą. Matomės retai, bet net ir per tuos susitikimus
būtinai išgirstu kokį bjaurų komentarą dėl mano pasirinkto
gyvenimo būdo, — pasakė ji, pirštais rodydama kabutes ties
paskutiniais žodžiais.
— Aaa, jis vienas iš tų, — Kima kilstelėjo antakį.
Robina šyptelėjo.
— O taip, tikrai vienas iš tų. Neva galėčiau gyventi normalų
heteroseksualų gyvenimą, jei tik panorėčiau. Jis tvirtina, kad
paprasčiausiai nori, jog būčiau laiminga.
— Vadinasi, jis nori gero? — supratingai paklausė Kima.
— Tikrai ne. Jis nori sesers, kuri turėtų normalią tradicinę
šeimą. Jam nepatinka, kaip mano lytinė orientacija veikia jo
gyvenimą — tarsi būčiau brokuota, dėl to visi ir apie jį galvoja,
kad yra suteptas to netobulumo. Robertui įvaizdis yra labai
svarbus. Jis perka patiktukus savo tekstilės verslui, kurį
reklamuoja visuose socialiniuose tinkluose.
— Perka patiktukus? — paklausė Kima.
Nors jai ir nebuvo labai įdomu, bet kuo ilgiau Robina
kalbėjo, tuo ramesnė darėsi.
— Taip, socialiniuose tinkluose galima nusipirkti „patinka“
paspaudimus, kad atrodytum populiaresnis, nei esi iš tiesų, ir
Robertas tą nuolat daro. Šitaip jaučiasi reikšmingesnis, o
galiausiai pats patiki, kada yra išties populiarus. Tiesiog
juokinga. Mes su Luiza nuolat iš to juokiamės... — Robinos
žodžiai nutrūko suvokus, kad trumpam jos protas leido
pamiršti dabartinės situacijos realybę.
— Jiedu gerai sutardavo? — pasidomėjo Kima.
Robina papurtė galvą.
— Aš augdama pripratau prie jo, išmokau nebereaguoti, nes
tuomet jis tik dar labiau užsidega. Luiza nuolat jam atsikirsdavo
ir traukdavo per dantį.
Kimai ėmė atrodyti, kad Luiza jai būtų patikusi. Staiga
pajuto, kaip ją užliejo liūdesio banga. Ji prisiminė, kaip vos
vakar užėjo į šiuos namus, įsibrovė į šią šeimą ir sugriovė
normalų jos gyvenimą, kuriame buvo gaminamas maistas ir į
taures pilstomas vynas. Ji atėjo ir sugriovė tą gyvenimą visiems
laikams.
— Nekenčiu to žmogaus, — pasakė Robina, tarsi skaitydama
jos mintis. — Kiekviena mano kūno ląstelė nori susitikti su juo
akis į akį, priversti jį kentėti taip, kaip dabar kenčiu aš. Noriu
atimti iš jo viską, kas jam gyvenime svarbiausia, ir sudaužyti į
gabalus.
— Visiškai normalu, — patikino Kima.
— Bet aš negaliu, — pasakė Robina ašarai riedant per
skruostą. — Negaliu tverti. Mano viduje tiek daug emocijų, kad
net nežinau, už kurių kabintis.
Kima gerai ją suprato. Ar įmanoma gedėti ir tuo pačiu metu
išsaugoti viltį? Robina negalėjo pasiduoti, privalėjo išlikti stipri.
Kaip jai apskritai reikėjo gyventi, kol jos sūnus vis dar dingęs?
Kima atsistojo ketindama išeiti. Daugiau ji nieko negalėjo
duoti Robinai.
— Kodėl? — suraukusi antakius netikėtai paklausė moteris.
Kima apsisuko, palaukė.
— Kodėl galvojate, kad elgiatės teisingai, nors ši praktika,
akivaizdu, nėra įprasta? Kas verčia jus tikėti, kad jis sureaguos į
tokią taktiką? — paklausė Robina demonstruodama, kad jos
protas vis dar susitelkęs.
Kad ir kaip Kima norėjo, kol kas negalėjo atskleisti, kokį
kontaktą su jais yra užmezgęs žudikas. Ji pasitikėjo Robina, bet
nepasitikėjo tais, su kuriais moteris nuspręs pasidalinti iš jos
sužinota informacija.
— Negaliu atsakyti į šį klausimą, Robina. Kol kas negaliu.
— Sugrąžinkite jį man, inspektore, — sušnabždėjo Robina,
pajutusi siaubingą nuovargį ir jos akims besimerkiant.
— Tą ir planuoju padaryti, — išeidama iš kambario tyliai
pasakė Kima.
 69

Steisė jautė, kaip nuovargio banga pasklinda detektyvų

kambaryje. Jie visi trys dangstėsi burnas, kad nuslopintų žiovulį.
Dešimties minučių pasivaikščiojimas aplink pastatą laikinai
atgaivino ją ir Peną, bet Elisoną paveikė priešingai — jos akys
merkėsi, vokai kas sekundę darėsi sunkesni.
— Elisona, eik namo. Tu čia neprivalai būti.
Kaip neapmokama konsultantė Elisona neprivalėjo laukti,
kada jai leis išeiti viršininkas. Ji galėjo išeiti kada panorėjusi.
— Ei, ta komanda, kuri dirba vieningai, lieka vieninga...
kažkas panašaus, — užprotestavo ji tramdydama žiovulį.
Steisei atsisukus į kompiuterį, laikrodis išmušė devintą
valandą vakaro, o nuo gretimo stalo pasigirdo garsus
trinktelėjimas.
— Tai buvo jos galva? — žvilgtelėjusi į stalą nustebo Steisė.
— Taip, — patvirtino Penas ir nuvažiavo su kėde prie
Elisonos.
Kai jis pabandė lengvai paliesti jai ranką, jį išgąsdino
netikėtai pasigirdęs garsus knarkimas.
Steisė jautė, kad tuoj pradės kikenti. Kuo ilgiau ji stebėjo
Peno pastangas švelniai pabudinti Miegančiąją gražuolę, tuo
juokingiau jai darėsi.
— Prakeikimas, ji atsijungusi rimčiau, nei ringe nokautą
gavęs boksininkas, — konstatavo Penas.
 Pasigirdus dar vienam Elisonos knarktelėjimui, Steisė
pratrūko juoktis. Net siaubingas nuovargis negalėjo sulaikyti
skruostais tekančių juoko ašarų.
— Liaukis, Penai, man net pilvą skauda, — pasakė ji
šluostydamasi akis.
— Steise, baik juoktis ir padėk ją pažadinti. Nenoriu
išgąsdinti.
Steisė prisivertė surimtėti ir užgniaužti juoką. Bent tą
trumpą akimirką ji jautėsi tikrai gerai.
— Gerai, Penai. Traukis, aš susitvarkysiu, — pareiškė ji.
Penas nudardėjo su kėde atgal prie savo stalo.
— Labas, viršininke! — suriko Steisė.
— Kas?.. Kur?.. — suvebleno Elisona ir staiga pakėlė galvą.
Steisė su Penu net nebandė tramdyti juoko, kai išvydo jos
supanikavusią veido išraišką.
— Elisona, rimtai, drožk namo, — paragino Steisė.
Moteris nusprendė nebesipriešinti, tiesiog ištiesė ranką prie
rankinės.
— Prisiekiu, jūs du...
— Pala, štai kas svarbiausia! — suriko Penas stodamasis ir
žiūrėdamas į Elisoną. — Jo vardas Nojus. Apsvarstėme visas
teorijas, išskyrus vieną — gyvūnai į arką buvo priimami po du,
tai yra poromis.
 70

— Ačiū, kad parvežei namo, Brajentai, — padėkojo Kima,

kai jis sustabdė automobilį prie jos namo.
Paskutinis susitikimas su Robina išgręžė likusius energijos
likučius. Ji ką tik išvažiavo iš namų, kurie dar prieš porą dienų
buvo visiškai normalūs, juose gyveno šeima, o dabar zujo
svetimi žmonės. Šią akimirką Kima norėjo tik karšto dušo,
stiprios kavos ir pasivaikščioti su šunimi.
Brajentas išjungė variklį.
— Norėčiau užeiti išgerti kavos — ačiū, kad pasiūlei.
— Tau viskas gerai? — paklausė Kima lipdama iš
automobilio.
Ji buvo pervargusi, bet jei Brajentui reikėjo su kuo nors
pasikalbėti, tikrai ras jėgų.
— Man viskas gerai, — pasakė jis ir nusekė paskui ją link
paradinių durų.
Kima atrakino duris, atidarė jas ir išvydo savo
mėgstamiausią vaizdą.
— Barni, mano berniuk.
Ji pasilenkė paglostyti šuns, o Brajentas apėjo ją.
— Įjungsiu virdulį.
— Kas gero? — paklausė Kima glostydama greta einančiam
Barniui galvą.
Ji atidarė užpakalines duris, kad išleistų Barnį pabėgioti.
Pasivaikščioti išeis naktį, kai išvažiuos Brajentas.
— Susibarei su žmona? — sunerimusi pasidomėjo Kima.
Jiedviem paprastai taip nenutikdavo, bet, kaip žinia, visose
santuokose, net ir tvirčiausiose, būna sunkių laikotarpių.
Brajento santuoka buvo geriausia, kokią jai teko matyti.
— Esame tavo namuose, todėl aš vis dar Brajentas, bet tu
dabar Kima, taip? — paklausė jis.
— Taip, — atsakė Kima.
Tokia buvo jos taisyklė.
— Ir mes oficialiai nesame tarnyboje po keturiolika valandų
trukusios darbo dienos?
— Brajentai... — perspėjo ji. Buvo tiesiog per vėlu tokiems
žaidimams. — Pakaks.
— Buvai siaubingai neteisi, taip kalbėdama su mūsų
komanda šiandien.
— Tu dėl Vudžio skambučio? — paklausė Kima imdama
morką, kai Barnis sugrįžo į vidų.
Viršininkas paskambino jai po to, kai jie išvažiavo iš Keitės
Sevel namų, nes norėjo paklausti, kodėl jos žmonės vaikštinėja
aplink nuovados pastatą.
Žinia privertė Kimą nusišypsoti ir liepti Brajentui paleisti
juos visus namo.
— Elisona neseniai išėjo, kiti du vapa kažką neaiškaus kaip
apimti karštinės, nesuprantu, kas ten darosi, — pasakė jis
imdamas puodelius, bet dar kartą pažvelgęs į specialiai jam
Kimos namuose rezervuotą puodelį padėjo jį atgal.
— Iš tiesų kavos visai nenoriu, tik norėjau užsukti ir
priminti, kad egzistuoja realus pasaulis.
— Kaip nori, bet aš kavą gersiu, — pasakė Kima ir atsisėdo į
sau įprastą vietą virtuvėje prie baro.
 Brajentas parimo alkūnėmis ant baro.
Tiesa buvo ta, kad jos kolega kiek pavėlavo su priekaištais.
Kima suprato savo klaidą jau prieš porą valandų, bet buvo
svarbu leisti jam išsikalbėti.
— Tavo komanda dėl tavęs padarytų bet ką. Sektų paskui
tave į patį pragarą. Jie nesitiki, kad patapšnosi jiems už tai per
petį, kad jie gaus po auksinę žvaigždę ar kad iškepsi jiems
sausainių. Jie nesitiki, kad juos pagirsi už gerą darbą, bet taip
pat nenori, kad ant jų šauktum, kai jie per dieną dirba šitiek
valandų ir stengiasi iš visų jėgų.
— Žinau.
— Taip pat jie nenori, kad išsilietum ant jų vien dėl to, jog
žudikas lenkia mus ant kiekvieno kampo.
— Visiškai pritariu.
— Penas ką tik neteko motinos. Steisė po dešimties dienų
išteka, o Elisona... Elisona, jei atvirai, nusipelnė pabarimo, bet
vis tiek neturėjai būti su ja tokia griežta.
— Kokia kalba tau pasakyti, kad suvoktum, jog viską puikiai
ir pati suprantu?
Brajentas nepasakė nieko, apie ką ji pati nebūtų pagalvojusi
nuo tada, kai jie išvažiavo iš nuovados.
Brajentas pakilo nuo baro.
— Kita vertus, atrodo, tavo pyktis juos paveikė teigiamai.
Penas papasakojo kai ką tikrai įdomaus, ką jie sugalvojo per tą
pasivaikščiojimą aplink nuovadą.
— Gal tu pagaliau apsispręsk — buvau teisi ar neteisi?
Dabar ji tiesiog žaidė su juo.
— Buvai teisi turinio, bet net labai neteisi pateikimo prasme.
— Gerai, supratau tave, o jei kalbėsime apie pateikimą, gal
pagaliau sugrąžink savo žmonai jos pusėtiną vyrą, kol
nesusirado padoraus. Man jau bloga darosi nuo tavo veido
šiandien.
Brajentas nusišypsojo.
— Patikėk, aš taip pat tavęs nebenoriu matyti, — jis pasuko
link durų. — Dabar ji visa tavo, — pridūrė tapšnodamas Barniui
per galvą.
— O, ir dar, Brajentai... — šūktelėjo Kima, kai jis priėjo lauko
duris.
— Ne, viskas gerai, nereikia dėkoti už atvirumą ir drąsą tau
pasakyti...
— Tik norėjau priminti, kad nepamirštum iš savo bagažinės
išimti mano motociklo rėmo, — pasakė Kima nutraukdama jį.
Brajentas uždarė jos lauko duris garsiai kvatodamas.
Kima nuėjo į kitą pusę baro, kad įsipiltų kavos, kurią buvo
užkaitęs Brajentas.
— Jėzau, kas dabar? — kreipėsi ji į Barnį, kai telefonas
skimbtelėjimu pranešė apie gautą žinutę.
Ją atsiuntė Frost.

Užmesk akį į mano straipsnį.

Kima parašė atsakymą:

Jau skaičiau. Ačiū!

Kima perskaitė straipsnį tą pačią akimirką, vos jis pasirodė

internete. Straipsnis buvo puikus, Frost pacitavo ją žodis žodin.
Kima nemanė, kad ši moteris už tai pageidauja patapšnojimo
per petį.
Kimai sugrįžo atsakymas.

[Užverstų akių jausmaženklis] Dar kartą užmesk akį!!!

 Trys šauktukai.
Kima susirado straipsnį ir atidarė jį telefono ekrane. Iš naujo
perskaitė. Niekas nepasikeitė, jis nebuvo atnaujintas. Skirtumas
buvo tik vienas. Prie straipsnio atsirado komentarų. Kima gavo
„Google“ pranešimą, kai straipsnis pasirodė internete, ir
perskaitė jį, kol dar nebuvo nė vieno komentaro. Dabar
straipsnis jų jau turėjo 133.
Kima nuslinko žemyn. Dauguma komentarų tokie, kokių ji
ir tikėjosi.

Prakeiktas šunsnukis.
Tikriausiai pedikas.
Sugaukite tą niekšą ir pakarkite.
Kas per velnias?
Stoun — prakeikta kalė.
Tas vaikas tikriausiai jau negyvas.
Ir tai turėtų padėti pagauti tą išsigimėlį?
Palikite mane su juo dešimčiai minučių, aš jį pamokysiu.
Ta suknista farė gal užsimanė jį išdulkinti, ar ką?
Kas per padlaižiavimas suknistam žudikui.

Įžeidinėjimai tęsėsi toliau, panašius Kima jau ne kartą buvo

mačiusi ir anksčiau, bet nuo apačios likus trims paskutiniams
komentarams buvo įrašas, nuo kurio jai vos nesustojo širdis.

Atleiskite, bet turiu nesutikti, tos pareigūnės nerimas, mano nuomone, reiškia
užuojautą ir supratimą. Kas sakė, kad šitie nusikaltimai vykdomi iš
neapykantos, ir kodėl į smurtą ji turėtų reaguoti agresyviai? Ar jums neatrodo,
kad jos apgalvotas ir objektyvus atsakymas ką tik išgelbėjo mažo berniuko
gyvybę?

Kimos širdis dar kartą virptelėjo pamačius, kad šio

komentaro autorius yra Nojus.
 71

Penas sustabdė automobilį priešais savo namą likus minutei

iki dešimtos ir kurį laiką tiesiog sėdėjo. Šviesos name degė, bet
eiti į vidų kažkodėl nenorėjo. Penas niekada nebūtų pagalvojęs,
kad jie su broliu po motinos mirties šitaip nutols.
Per tą laiką, kurį ji praleido hospise, jie tarsi turėjo pasiruošti
tam, kas laukė, bet taip nenutiko. Dabar abu liko jiems
nepažįstamoje teritorijoje, kurios žemėlapio jis neturėjo. Penas
suprato tik tiek, kad turi būti stiprus dėl savo brolio: stengtis
išlaikyti nusistovėjusią dienotvarkę ir elgtis nuosekliai, kad ir
kaip jam norėjosi pasiduoti. Ypač po tokios darbo dienos kaip
ši. Penas neturėjo kitos išeities — privalėjo susiimti.
Atidaręs lauko duris pirmiausia išgirdo juoką. Moters juoką.
— Lina? — nustebo Penas įeidamas į virtuvę.
Džasperas su jo buvusia kolege buvo išsikepę du padėklus
šokoladinių keksiukų.
— Džasperas man paskambino. Jis norėjo ką nors iškepti, —
paaiškino kiek sutrikusi Lina. Pamačiusi nustebusį Peno veidą,
ji išraudo. — Atsiprašau, gal neturėjau...
— Ne ne, viskas puiku, — pirmam šokui praėjus pasakė
Penas.
Džasperas žinojo, kad jam negalima gaminti vienam. Jis su
Lina susidraugavo per policijos renginius, į kuriuos Penas
nusivesdavo ir brolį.
 — Sveikas, drauguži, — tiesdamas ranką pasisveikino Penas,
norėdamas žaismingai pataršyti broliui plaukus.
Džasperas pasilenkė, kad išvengtų brolio rankos, jo veidas
surimtėjo.
Lina vis tiek apdovanojo jį plačia šypsena.
— Ei, bičiuli, gal nori baigti žaisti kompiuterinį žaidimą, kol
keksiukai atvės?
— Gerai, — tepasakė Džasperas ir net nenusirišęs prijuostės
išėjo iš virtuvės.
— Jis pyksta, nes aš ir vėl vėlai grįžau iš darbo, — Penas giliai
atsiduso.
— Jis piktas ne dėl to, — pasakė Lina nusirišdama prijuostę.
— Jis piktas, nes vaidini stiprų.
— Ką? — nustebo Penas sėsdamasis prie valgomojo stalo.
Staiga jį prislėgė visas darbo dienos nuovargis.
Lina prisėdo greta.
— Po velnių, Penai, esi protingas žmogus, bet dažnai
nematai, kas vyksta tau po nosimi.
— Pavyzdžiui? — paklausė jis.
— Nesvarbu, — tepasakė Lina purtydama galvą.
— Lina, ne...
— Koks yra Džasperas? — paklausė ji tokiu tonu, kokiu
paprastai kreipdavosi į mažus vaikus ir sunkiai sukalbamus
liudininkus. — Apibūdink jį.
— Jis mielas, geras, sumanus.
— Tikrai taip, o iš ko jis viso šito išmoko?
Penas gūžtelėjo.
Lina užvertė galvą, suaimanavo.
— Iš tavęs, sumautas idiote. Džasperas visą gyvenimą stebi ir
kopijuoja tave.
 — Bet aš...
— Atsimeni tą seniai įvykusią baisią avariją?
Penas linktelėjo. Jam net nereikėjo klausti, apie kokią avariją
Lina kalba. Tądien žuvo dvi šeimos, įskaitant tris vaikus.
— Aš ją iki šiol prisimenu, — pasakė Lina. — Kaip šiandien
regiu tą dieną: orą, aukas, sulamdytą metalą, degančių kūnų
kvapą ir dar kai ką.
— Ką?
— Kad tu visus pareigūnus išsiuntei pailsėti, o tik tada išėjai
pats.
Penas iki šiol mintyse regėjo įvykio vietoje dirbusių
pareigūnų perkreiptus veidus. Kai kurie jų taip pat turėjo vaikų.
— Nesakau, kad esi bejausmis, tiesiog atrodo, kad turi
papildomą jėgų rezervą, papildomą pavarą, kurią panaudoji, kai
tikrai prireikia.
Lina nutilo, duodama laiko Penui pergalvoti jos žodžius.
Penas tik papurtė galvą, nuovargis vis labiau slėgė jo kūną.
— Po velnių, Penai, panašu, tau diena buvo tikrai sunki.
Džasperas tiesiog stengiasi būti stiprus dėl tavęs.
— Bet jis ant manęs pyksta.
— Nes nori, kad pagaliau duotum laisvę savo jausmams. Jis
nori, kad leistum sau išsilieti. Džasperui reikia to, nes jam
pačiam būtina išsilieti.
— Oi... velniava, — pasakė Penas, braukdamas ranka per
savo garbanas.
— Džasperui reikia, kad kalbėtum apie ją, o ne
apsimetinėtum, jog ji niekada neegzistavo. Jis nori ją prisiminti
ir jos gedėti, — Linos ranka pasislinko arčiau Peno, bet visai
šalia sustojo. — Jums abiem to reikia.
Penas pirmą kartą pažvelgė Linai tiesiai į akis.
 — Susimoviau, taip?
Lina nusišypsojo. Tokia jos šypsena jam patiko. Jis pasiilgo to
meto, kai jie dirbo kartu.
— Taip, susimovei, bet dar nevėlu viską ištaisyti, — pasakė
Lina, galva rodydama į svetainės pusę.
Staiga Peną užliejo dėkingumas, kad ji čia buvo dėl
Džaspero, kad metusi viską atvažiavo padėti jo broliui.
— Klausyk, Lina, ačiū...
— Pamiršk tai, Penai. Taip elgiasi draugai. O dabar drožk
pasikalbėti su broliu. Išėjimą pati susirasiu.
Penas dėkingai linktelėjo ir nuėjo į svetainę.
Džasperas sėdėjo įsitvėręs į žaidimo valdymo pultelį, nors
ekrane niekas nejudėjo.
— Ei, drauguži, ką žaidi? — smagiai paklausė Penas, bet
iškart pamatė, kad broliui mažiausiai to reikia.
Penas atsisėdo ant sofos, atsirėmė alkūnėmis į kelius ir
suprato, kad nė vienas jų dar nesėdėjo tame fotelyje, kuriame
visada mėgo sėdėti mama.
Jis išgirdo, kaip išėjus buvusiai kolegei tyliai klaktelėjo lauko
durys. Akimirką panoro, kad ji vėl būtų virtuvėje, norėjo jausti
jos raminamą buvimą šalia, bet dabar privalėjo susitelkti ir
sutvarkyti savo santykius su broliu.
— Ei, drauguži, kai neliko mamos, namai pasikeitė, taip?
Penas pajuto, kad nuo užplūdusių emocijų jo balsas prikimo,
ir pirmą kartą po laidotuvių jis nesistengė jų tramdyti.
Nesistengė slėpti jaudulio.
— Kai ji gulėjo hospise, dar neatrodė, kad jos nebėra.
Džasperas vos pastebimai palinksėjo galvą.
— Vis dar galėdavome nuvažiuoti ir aplankyti, paliesti,
kalbėtis su ja ir gal net tikėtis, kad kada nors dar sugrįš namo.
 Penas nebandė stabdyti jo skruostais riedančių ašarų.
— Pasiilgsime jos, drauguži. Skaudės beprotiškai, ir net
nežinau, kaip ištversime, — pasakė nuleisdamas galvą ir
suimdamas ją rankomis.
Ašaros liejosi upeliais kartu su netekties ir sielvarto atviru
pripažinimu.
Jautė, kaip greta jo ant sofos visu kūnu drebėdamas prisėdo
Džasperas, ir išgirdo širdį plėšantį savo paties sielvartą. Penas
prisitraukė brolį arčiau, tvirtai jį apsikabino.
— Bet mes viską įveiksime, drauguži, pažadu. Turime vienas
kitą, ir tai niekada nepasikeis. Padėsime vienas kitam,
kalbėsimės ir prisiminsime, kokia nuostabi buvo mūsų mama. Ji
žinojo, kad mums pavyks, bičiuli, — pasakė Penas iš kišenės
traukdamasis nosinę.
Džasperas uždėjo ranką broliui ant nugaros, šlapiu nuo ašarų
skruostu prisiglaudė Penui prie peties.
— Mums pavyks, Ozi, tikrai pavyks.
 72

Kava jau buvo paruošta, todėl Kima tik stovėjo ir laukė, kada
jos komanda susirinks ir prasidės darbo diena.
Pirmas pasirodė Brajentas.
— Kas čia dabar? — paklausė jis nustebęs žiūrėdamas į savo
stalą.
— Sausainiai, — atsargiai paaiškino Kima. — Pati iškepiau.
— Jėzau, žinojau, kad geriau laikyti liežuvį už dantų.
Brajentas nusivilko švarką ir įdėmiai apžiūrėjo sausainius.
Paėmė vieną ir padaužė juo į lėkštę.
— Žinai, kai dar žaisdavau ledo ritulį, mes daužydavome kai
ką...
— Brajentai, jei neturi nieko gražaus pasakyti, patariu
užčiaupti srėbtuvę, — atkirto jam Kima, kai į detektyvų kambarį
sugužėjo likusi komandos dalis.
Kompanijoj bus saugiau.
— Ohoo, — Steisė vertinamai nužvelgė lėkštę su sausainiais.
— Oho, — pakartojo geriau įsižiūrėjusi.
— Prašau vaišintis, — pasiūlė Kima.
— Ačiū, nenoriu, bose, — pasakė Steisė.
— Ką tik pavalgiau, — paaiškino Penas.
— Aš dar nealkana, — leptelėjo Elisona.
— Žinau, kad tie žodžiai tikrai yra melas, Elisona, —
pastebėjo Kima, kol jie visi atsargiai nužiūrinėjo lėkštę, tarsi ši
netrukus ketintų juos pulti.
— Toliau mus baudi, bose? — pasidomėjo Steisė.
— Oi, žmonės, liaukitės, jums juk patinka pradėti dieną
nuo...
— Penai, gelbėk mus, dėl Dievo meilės, — pradėjo maldauti
Steisė.
Penas įkišo ranką į savo rankinę ir išsitraukė plastikinę
dėžutę, visų akys viltingai sužiūro į ją.
— Keksiukai, — paaiškino Penas nuimdamas dangtelį.
Akimirksniu biurą užliejo nuostabus aromatas.
— Džasperas iškepė? — pasitikslino Steisė.
Penas šypsodamasis linktelėjo. Steisė ilgesingai žiūrėjo į
dėžę.
— Neturiu jokių šansų konkuruoti su Džasperu, taip? —
paklausė Kima ir sunėrė ant krūtinės rankas.
Niekas jai neatsakė.
— Ar nė vienas neparagaus sausainių, kuriuos kepiau pirmą
valandą nakties?
— Elisona, pirmyn, juk paprastai valgai viską iš eilės, —
paragino Brajentas.
— Taip, jeigu tai iš tiesų valgoma, — atšovė Elisona.
Kima negalėjo atsistebėti tos moters medžiagų apykaita.
— Gerai jau, — Brajentas ištiesė ranką, — pasiaukosiu dėl
komandos.
Jis krimstelėjo sausainio, o likusį padėjo ant savo darbo stalo
toje vietoje, kur po juo buvo šiukšlių dėžė.
— Gerai jau, gerai, — Kima patraukė sausainių lėkštę.
Supratę tai kaip leidimą, visi kaip musės prie medaus puolė
prie Peno keksiukų. Kima dėl to nenusiminė. Keksiukus iškepė
Džasperas, ir net ji pati kiek vėliau vieną suvalgys.
 — Gerai, komanda, girdėjau, kad vakarykštis jūsų
pasivaikščiojimas aplink nuovadą davė neblogų rezultatų. Gal
norite papasakoti daugiau?
— Pagalvojome, kad žmogžudystės gali būti kaip nors
susijusios su poromis, bose, — pasakė Penas. — Tai vienintelis
dalykas, kurį mums pavyko susieti su Nojaus vardu.
— Tuomet pasidarė įdomu, gal yra kitokių nusikaltimų,
kurie buvo vykdomi po du, — pridūrė Elisona.
— Bet mes turime tris žmogžudystes, — pastebėjo Kima.
— Pirmos dvi buvo panašios: moterys su vaikais, —
paaiškino Penas.
— Bet šiek tiek skyrėsi, — tarė Kima ir atsisuko į Elisoną,
tikėdamasi išgirsti detalesnį paaiškinimą.
— Dar galvoju.
— O kaip ataskaita telefono, iš kurio vakar skambinta
Nikolei? — paklausė Kima.
— Telefono numeris per dešimt metų buvo panaudotas tik
aštuonis kartus, atmetus vakarykštį skambutį Nikolei.
— Jokių įeinančių skambučių ar žinučių?
— Nė vieno. Nieko net ir iš to numerio, su kuriuo buvo
palaikomas ryšys.
— Steise, aiškinkis toliau. Man įdomu viskas, ką tau pavyks
sužinoti. Penai, pasidomėk nusikaltimais, kurie buvo įvykdyti
poromis.
Abu pareigūnai supratingai linktelėjo.
— Elisona, noriu, kad apžiūrėtum įbrėžimus ant mūsų
pirmos aukos riešo. Ką jie galėtų reikšti ir koks jų tikslas?
— Supratau.
— Bet iš pradžių turi pažvelgti čia.
Kima paėmė nuo spausdintuvo lapus, kuriuose buvo
atspausdintas jos telefono ekrano vaizdas su sudominusiu
komentaru.
Vieną lapą padavė Elisonai, likusius išdalijo kitiems
komandos nariams.
— Mūsų žmogus? — nekantraudama paklausė Kima.
Elisona perskaitė komentarą, padėjo greta jo du žudiko
anksčiau parašytus laiškus.
Visi detektyvų kambaryje laukė tylėdami, kol Kima
nebeištvėrė:
— Ir ką?
— Nesu tikra.
— Neprašau tikslios informacijos, tiesiog tavo nuomonės.
— Mano nuomone, taip, galėtų būti mūsų žmogus.
— Kodėl? — nenusileido Kima.
— Ta pati sakinių struktūra — tiek ranka rašytų, tiek
kompiuteriu, — dėl to galima spėti, kad rašė tas pats žmogus, tai
reiškia, kad toks jo mąstymo, rašymo stilius. Nemažai žodžių
vartojami vienodai. Esu beveik garantuota, kad čia jis, o jei...
— Ačiū, Elisona, — padėkojo Kima, pasiėmė popieriaus lapą
ir pasuko prie durų, bet dar spėjo išgirsti paskutinį Elisonos
sakinį.
— Manau, ji išgelbėjo to mažo berniuko gyvybę.
 73

— Jeigu tai reiškia tą, ką tu galvoji, tau labai pasisekė, tačiau

niekaip nekeičia vakarykščių mano žodžių, — tris kartus
perskaitęs Nojaus komentarą pareiškė Vudis.
Jei toks buvo jo požiūris į Kimos vakar priimtą sprendimą,
tebūnie. Ji tik tikėjosi, kad suteikė vaikui šansą išgyventi, kol jie
suras tą niekšą.
Kima turėjo pripažinti, kad jai buvo neramu, kiek
temperatūra pakils šiandien šiame kabinete po karšto
vakarykščio ginčo. Paprastai bent kelias dienas po tokių
susidūrimų ji stengėsi būti nuolankesnė, bet šįkart situacija
kitokia. Kimai kai ko būtinai reikėjo iš Vudžio ir ji gerai nujautė,
koks bus jo atsakymas.
— Ar yra galimybė atsekti, kas parašė komentarą? —
paklausė jis.
Kima papurtė galvą.
— Komentaro nebėra, pašalintas praėjus pusvalandžiui po
paskelbimo. Jis davė man pakankamai laiko jį perskaityti, o tada
ištrynė.
— Ir ką?
— Jis nori palaikyti su manimi ryšį. Parašė atsakymą, kad jį
pamatyčiau. Žudikas nori, kad žinočiau, jog jis manęs klausosi,
kitaip tikrai nebūtų komentavęs straipsnio.
— Tęsk, — paragino Vudis atsilošdamas kėdėje.
 — Noriu dar kartą tai padaryti. Noriu per Frost vėl
pabandyti su juo susisiekti, kol niekas daugiau nenukentėjo.
— Gerai žinai, kad mano atsakymas yra ne, — pareiškė
Vudis. — Pirmą kontaktą su tavimi jis užmezgė be jokio
specialaus kvietimo. Šiame kabinete negalime nuspręsti bandyti
aktyviai versti žudiką bendrauti, nepasitelkę policijos išteklių, tu
gerai žinai.
Taip, tik visi policijos pajėgų ištekliai dieną prieš nedavė
jiems jokios naudos, bet velniop, Kima žinojo, kad Vudis taip
pasakys. Laikantis tvarkos turėjo susirinkti pilnas kabinetas
ekspertų, kurie ištyrinėtų kiekvieną jau turimą įkalčių elementą
ir galbūt suteiktų jai leidimą veikti savo nuožiūra. Tokia
procedūra gali užtrukti ne vieną dieną, be to, didelė tikimybė,
kad atsakymas būtų neigiamas. Kima taip ilgai laukti negalėjo.
Žmogžudystės buvo vykdomos kasdien, todėl ji privalėjo
atkreipti į save jo dėmesį.
— Pone...
— Atsakymas — ne, Stoun. Beje, kiek vėliau šiandien
rengiama spaudos konferencija, bet nemanau, kad dabar būtų
tinkamas laikas leisti tau kalbėti su žurnalistais.
Kima sutramdė ant lūpų beišsprūstančią šypseną. Kai kada
Vudis viršydavo net jos lūkesčius. Jai dabar reikėjo tik vieno
žodžio, ir jis jį ištarė. Žurnalistai.
Kaip visada, šitas žmogus buvo teisingas ir objektyvus,
teisingai įvertino naudą, kurios ji bandė siekti. Kaip visada, jis
nenuvylė jos.
— Pone, dėl vakar. Aš...
— Manau, geriau bus palikti viską, kaip yra, nemanai, Stoun?
— Nesutinku.
Nežymi šypsena perkreipė Vudžio lūpas.
 — Kodėl nė kiek dėl to nesistebiu?
— Neturėjau su jumis taip kalbėti, — nuoširdžiai pasakė
Kima.
Mažai ką ji gerbė taip, kaip tą vyrą, ir jai buvo svarbu, kad jis
žinotų.
— Daugiau nepasikartos, — pridūrė.
Vudis sunėrė pirštus priešais save.
— Labai to norėčiau, o tavo aistra ir įsitikinimais galima tik
žavėtis. Dažniausiai.
Kima apsisuko ketindama išeiti, tarp jų tvyrojusios įtampos
neliko. Vudis ant jos nepyko, nepyko ir ji.
Po ankstesnio jų pokalbio Vudžiui būtų buvę galima atleisti,
jei jis nenorėtų jos matyti, tuo labiau išklausyti ir pritarti.
Jei Kima turėjo kažkiek abejonių, Vudis jas išsklaidė vos jai
įžengus į kabinetą.
— Ir perduok mano linkėjimus Frost, jei su ja šiandien
susitiksi.
 74

— Džasperas pats iškepė? — pasidomėjo Steisė, kai bosė su

Brajentu išėjo iš kabineto.
Penas pajuto, kaip jo lūpų kampučiai pakilo, prisiminus
vakarykštį vakarą.
— Taip, jis pats iškepė su Lina, kol aš buvau darbe.
Peno nuotaika šiandien buvo pasitaisiusi. Atrodė, kad jį
slėgęs sielvartas gerokai palengvėjo.
Kai Lina išvažiavo, o jis liko su Džasperu, jie verkė ir
kalbėjosi, o tada vėl verkė. Jų dar laukė tolimas kelias, bet dabar
Penas jau žinojo, kad jiems pavyks jį įveikti.
— Lina? — nustebo Steisė. — Ne su ja kartu dirbai Vakarų
Mersijoje?
— Taip, Džasperas ir Lina susidraugavo vos susitikę.
— Nes tavo brolis nuostabus, — patikino Steisė, — bet
verčiau papasakok man daugiau apie Liną.
— Kad nėra ko pasakoti, smalsuole, verčiau grįžk prie darbo,
— pasakė jis traukdamas iš stalčiaus ausines.
Paklausiusi patarimo Steisė paėmė į ranką telefoną.
Užsidėjęs ausines Penas likdavo vienas su savo mintimis. Jis
turėjo pripažinti, kad vakar vakare sugrįžęs namo kiek nustebo,
pamatęs Liną virtuvėje šeimininkaujančią su jo broliu. Jam buvo
malonu išvysti jos besišypsantį veidą ir jautėsi dėkingas, kad ji
leido laiką su Džasperu.
 Tik gerokai vėliau, kai išvargęs Džasperas galiausiai užlipo
laiptais ir nuėjo miegoti, Penas sugrįžęs į virtuvę suprato, kad ji
atrodo tuštesnė nei įprastai. Jis teberegėjo už baro Liną,
pasirišusią jo prijuostę su nuogo vyro kūno atvaizdu, ir brolį,
kurie kartu džiaugėsi savo iškeptais keksiukais.
Penas jautė, kad ilgisi to meto, kai jie su Lina dirbo kartu. Jie
vienas kitą prajuokindavo ir jiems dažnai būdavo juokinga tai,
kas visai neprajuokindavo kitų. Su Lina galėdavo kalbėtis apie
viską, dėl to ilgainiui jie tapo tikrai gerais draugais.
Tik vakar vakare jis atkreipė dėmesį, kokios rudos jos akys ir
kaip kalbėdama ji šiek tiek pakreipia į šoną galvą.
Penas nusipurtė visų tų minčių. Lina buvo susižadėjusi.
Laiminga. Jos laukė visas gyvenimas: sėkminga karjera ir,
tikėtina, šeima. Penas žinojo, kad jis pats nėra trokštamiausias
jaunikis, o ir Džasperas visada jam bus svarbiausias.
Egzistavo daugiau nei viena priežastis, kodėl negalėjo toliau
kurti santykių su Lina, dėl to jis griežtai nustūmė visas mintis
šalin ir susitelkė į darbą.
 75

— Ei, Frost, kaip laikaisi? — pasidomėjo Kima, kai reporterė

atsiliepė.
— Kokio velnio dabar nori, Stoun? — tingiai paklausė Treisė.
Brajentas nusišypsojo iš tokios moters reakcijos, kai jos
atžarus balsas pasklido automobilyje per garsiakalbius.
— O, Frost, regis, kažkas šįryt ne ta koja išlipo iš lovos?
— Supranti, kad visai nejuokinga?
— Brajentui juokinga, ar ne, Brajentai? — paklausė Kima ir
prikišo telefoną arčiau jam prie lūpų.
— Velniškai juokinga, — patvirtino jis.
— Stoun, kokio velnio šitaip anksti ryte nori?
Kima iš triukšmo fone girdėjo, kad žurnalistė jau pakilo iš
lovos ir dabar kažkur vaikštinėja. Staiga ją aplankė keista mintis.
— Ėėė... Frost, juk nemiegi nuoga?
— Ne, tik man iš burnos siaubingai dvokia.
— Gerai, pakaks, Frost, ir taip jau per daug informacijos,
tarp kitko, galiu priminti, kad dabar jau beveik aštunta ryto.
— Taip, tikrai per ankstyvas metas kalbėti citatomis ir
aiškinti akronimus. Tiesiog sakyk, ko nori. Akivaizdu, tau kažko
iš manęs reikia, todėl geriau paskubėk, kitaip teks su manimi
eiti į dušą.
— Fui... ne, ačiū. Brajentas norėtų tau šįryt nupirkti kavos,
jei turėtum laisvą minutėlę.
 — Kodėl?
— Nes tu jo mėgstamiausia reporterė, be to...
— Stoun, dar per anksti tokioms nesąmonėms. Dėl Dievo
meilės, sakyk, ko nori.
Kima įvertino, kiek jai liks laiko tarp jos pirmo susitikimo
tądien ir dešimtą valandą numatyto Nikolės Sauthol skrodimo.
— Susitikime „Sam’s Bostin Bites“ Old Hilyje po devintos
penkiolika. O dabar, smirdale, eik praustis.
Brajentas sukikeno, o Kima baigė pokalbį.
— Manai, ji sutiks? — paklausė jis Kimos, kuri jau buvo
pasakiusi, ką suplanavo.
— Manau, taip, jei iš to gaus naudos.
Kima apie tai galvos vėliau, o dabar turi nuvažiuoti pažiūrėti,
kaip laikosi vienas likęs Luizos Veb-Harvi šeimos narys ir
suteikti bent truputį vilties.
 76

— Prakeikimas, — nusikeikė Steisė ir numetė telefoną.

— Kas vėl? — Elisona pakėlė galvą.
— Dėl kito išankstinio mokėjimo numerio telekomunikacijų
bendrovė nelabai nori padėti. Jie saugo savo klientų duomenis,
o tikimybė, kad numeris susijęs su kokiu nors nusikaltimu, labai
menka, — pasakė Steisė cituodama bendrovės asistentę, kuri jai
pažadėjo pasidomėti numeriu, o tai reiškė, kad pamirš tavo
skambutį vos padėjusi ragelį.
— Kas šitaip naudojasi telefonu? — paklausė Steisė
mojuodama vienu lapu.
— Prašei šio numerio skambučių ir žinučių detalesnės
informacijos?
— Ne, žinok, vakar prieš išeidama namo taip ir
neprisiruošiau to padaryti, — pareiškė Steisė ironiškai
šypsodamasi.
Ji paprašė tą pačią akimirką, kai suprato, jog telefono
numeris, atmetus skambutį Nikolei, buvo naudojamas tik rašyti
žinutėms. Labai norėjo sužinoti, kas, po galais, tose žinutėse, bet
telekomunikacijų bendrovė neskubėjo padėti.
— Steise, turi minutėlę? — paklausė Penas nusiimdamas
ausines.
— Deja, taip, — atsakė ji supratusi, kad savo sekamais
pėdsakais vis tiek niekur nepateks.
 — Gal gali pasidomėti Ronos Stabs nužudymo byla ir
sužinoti, ar joje nėra minimi kokie nors įbrėžimai? Ją nudūrė
prieš aštuonis mėnesius Volsle, taip pat ir Brajeno Tompsono,
kuris prieš šešerius metus buvo užpultas prie karšto maisto
kioskelio Kingsvinforde, byla.
— Velniai rautų, Penai, ką čia sugalvojai? Nori, kad lįsčiau
prie šešerių metų senumo bylos?
Penas abejingai linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo ekrano,
kažką užsirašė.
— Nesuprantu, kodėl apskritai susidomėjai tais įbrėžimais,
— nustebo Elisona. — Jie buvo rasti tik ant pirmos aukos, taigi
tendencijos nėra, be to, patys įbrėžimai, sakyčiau, taip pat nieko
nereiškia.
Kadangi Elisona buvo gavusi užduotį patyrinėti ant Ketės
Nok riešo rastus įbrėžimus, ji norėjo įspėti Peną, kad jis tik
švaisto savo laiką.
— O ką tu pats manai, Penai? — paklausė Steisė, nors ji
pritarė profiliuotojai.
— Turiu dar daug ką peržiūrėti, bet, man regis, ta porų
teorija gali pasitvirtinti — atrodo, ši nusikaltimų serija tęsiasi ne
vienus metus.
 77

— Robina kieme, — pasakė šeimos palaikymo pareigūnas

atidaręs duris.
— Kaip jai sekasi, Kreigai?
— Taip, kaip ir galima tikėtis. Vakar jums išėjus ji užmigo
ant Arčio lovos, bet prabudo prieš šešias. Ji tai verkia, tai nori
eiti ieškoti Arčio.
Visiškai normali reakcija, pagalvojo Kima.
— Tik vienas dalykas, — pasakė pašnibždomis pareigūnas ir
uždarė duris. — Robinos brolis čia nuo septynių ir jis...
— Kas ten, Kreigai? — paklausė griežtas vyriškas balsas iš
virtuvės.
Kima nepasakė nieko, tiesiog laukė, kada jos akiratyje
pasirodys balso savininkas.
— Detektyve Stoun, čia Robertas Harvis, — Kreigas pristatė
vyriškį. — Robinos brolis.
Kima matė, kad brolis šiek tiek panašus į Robiną, tik jo veido
bruožai gerokai šiurkštesni, aštresni. Vyriškis kaip ir Brajentas
buvo maždaug metro aštuoniasdešimties, tik kiek platesnių
pečių.
Vyriškis žengė prie Brajento tiesdamas jam ranką.
— Inspektoriau Stoun, mano sesuo...
— Detektyvė Stoun ten, bet vis tiek malonu susipažinti, —
pasakė Brajentas, pirmiau parodydamas į Kimą, paskui
paspaudė ištiestą jam ranką.
Vyriškis žvilgtelėjo į Kimą, bet už savo klaidą neatsiprašė,
Kima ir nesitikėjo.
— Turite kokių nors naujienų? — paklausė Robertas Harvis.
Jis stovėjo taip, kad Kima negalėtų eiti giliau į namus.
— Pone Harvi, atvažiavau pasikalbėti su jūsų seserimi, —
pasakė Kima ir ryžtingai žengė pirmyn.
Vyriškis nepajudėjo, tai reiškė, kad Kima dabar stovėjo visai
prie pat jo ir galėjo užuosti rausvų marškinių pažastyse
išplitusių prakaito dėmių kvapą.
— O aš pageidauju, kad visas naujienas pirma praneštumėte
man.
— Kadangi nesate susijęs su mūsų auka nei santuokiniais,
nei tiesioginiais giminystės ryšiais, to tikrai nebus, tad labai
prašau — pasitraukite.
— Auk... ak, kalbate apie Luizą. Pamaniau, jūs čia, nes norite
pranešti naujienas dėl Arčio dingimo, nes Luizai dabar jau vis
tiek nebepadėsite. Bus daug geriau, jei bet kokias naujienas savo
seseriai perduosiu aš, — pareiškė jis ir pagaliau pasitraukė į
šoną, nusprendęs, kad viską, ką norėjo, išaiškino ir jo žodis bus
lemiamas.
Kimą nustebino, kaip abejingai jis kalbėjo apie Luizą, jo
sesers žmoną.
— Visas naujienas iš pradžių perduosiu jūsų seseriai, —
nukirto Kima ir praėjo pro Robertą Harvį, — ją saugu palikti su
mumis, jei kartais norėtumėte pakvėpuoti grynu oru.
Kima toliau ėjo į kitą namo pusę prie užpakalinių durų,
nekreipdama dėmesio, kad Harvis seka paskui Brajentą.
Vyriškis nesuprato užuominos.
Išėjusi į kiemą Kima pamatė medinį sodo baldų komplektą,
kurį sudarė dvi kėdės, sujungtos trikampiu staliuku. Robina
sėdėjo ant vienos iš kėdžių, ant staliuko pasidėjusi puodelį.
Moteris vilkėjo didelį kardiganą, pasiglemžusį jos liekną kūną,
ant kurio Kima pamatė tuos pačius drabužius kaip vakar. Ilgi
rudi plaukai buvo surišti į netvarkingą uodegą.
Kimą sukrėtė vienišos moters, kuri tikriausiai galvojo, kad
gretimoje kėdėje daugiau niekada nesėdės jos žmona, vaizdas.
Robinos žvilgsnis buvo įsmeigtas į nedidelį žaidimų namelį
kiemo gale.
— Žinojome, kad Arčis jau išaugo jį, — tyliai pasakė Robina,
kai Kima priėjo, — bet vis tiek nenorėjome išmesti. Negalėjome
nieko išmesti. Suprantate, visur prisiminimai. Esu pasilikusi
visus Arčio drabužius. Suprantu, skamba beprotiškai, bet
kiekvienas drabužis primena kažką kita. Kažką, kas neleidžia
man daikto išmesti.
Kima atsisėdo ant kėdės kitoje staliuko pusėje, ir Robina
pagaliau atsisuko į ją. Kima trumpam net nustojo kvėpuoti. Ji
dar niekada nebuvo mačiusi abejingesnio žmogaus. Atrodė, iš
tos moters buvo iščiulpti visi jausmai.
— Žinote, nenoriu čia būti, — pasakė Robina ir vėl nusisuko.
— Robina, man reikia...
— Prašau, duokite man dar laiko, inspektore. Kalbu
nesustodama, nes bijau, ką gali ištarti jūsų lūpos man nutilus,
nesu tam pasiruošusi.
— Suprantu, kad...
— Ne, nesuprantate, — pasakė Robina griežtai, bet be
pykčio. — Iš manęs atėmė viską, ką šitame pasaulyje mylėjau;
mano žmona negyva, sūnus...
— Iš tiesų jis nėra tavo sūnus, — pareiškė tarpduryje
stovintis Robertas. — Na, bent jau ne biologinis.
 — Atsiknisk, Robai, — atkirto sesuo.
— Tiesiog bandau padėti.
— Kaip tai gali padėti? — paklausė Robina. — Manai, kad
mažiau jį myliu, nes ne pati pagimdžiau?
— Na, teoriškai...
— O gal tu teoriškai tiesiog atsiknisk, — atrėžė Robina, tada
pakilo nuo kėdės ir nusisuko.
Brajentas, kuris stovėjo arčiau jos brolio, pažvelgė į Kimą
laukdamas nurodymų. Jis turėtų įsikišti ar ne? Kima papurtė
galvą. Ji mielai pati būtų sureagavusi į to žmogaus nejautrų ir
žiaurų komentarą, bet kaip Robina jai prisipažino, anksčiau ji
retai kada pakovodavo už save — paprastai jų santuokoje
leisdavo tą daryti Luizai. Dabar Robinai pačiai reikėjo apsiginti,
norint pagaliau atgauti vidinę ramybę.
— Tau ji niekada nepatiko, negalėjai pakęsti, kad mes
gyvename kartu. Niekada mūsų santuokos nevertinai rimtai,
niekada su Arčiu nesielgei kaip su savo sūnėnu. Pažvelk į savo
veidą — tau net negaila, kad ji nebegyva.
Tarp sesers ir brolio tvyrojo tokia stipri įtampa, kad Kima
nusistebėjo, ką apskritai tas žmogus čia veikia. Buvo akivaizdu,
kad jie nėra artimi. Kimai pasirodė, jog Robina išgirdo jos
mintis, nes ji paklausė:
— Ko čia iš viso atėjai? Papasakoti apie savo tobulą žmoną ir
dar tobulesnes dukras? Atėjai pasidžiaugti, kokia apgailėtina ir
įskaudinta esu?
Robinos akys degė pykčiu, o Kima nustebo pamačiusi savimi
patenkinto žmogaus veido išraišką jos brolio veide.
— Visada norėjai būti geresnis. Visą gyvenimą su manimi
konkuravai dėl dėmesio. Nuolat norėjai nugalėti. Na štai,
džiaukis. Nebeturiu nieko, tad pasakysiu tik tiek, kad tavo
žmona yra kalė, o jūsų dukterys — bjaurybės.
— Tu, prakeikta karve, — pareiškė Robertas, o jo veidas
įraudo nuo pykčio, — nesugebėjai susirasti vyro, todėl
apsigyvenai su moterimi, o dabar pyksti ant manęs, nes mano
gyvenimas puikus, o tavo...
— Pone Harvi, man atrodo, dabar pats laikas jums išeiti, —
pasakė Brajentas ir žengė žingsnį link jo.
Vyriškis akimirką dar dvejojo, tada įpuolė į namo vidų.
— Atsiprašau, kad jums teko tai stebėti, — Robina susmuko
atgal į savo kėdę. — Kaip jau sakiau praeitą vakarą, mes su juo
niekada gerai nesutarėme. Apsimetinėdavome dėl tėvų, bet
dabar to daryti nebėra prasmės. Abu mūsų tėvai mirę, —
paaiškino ji.
Moteris giliai iškvėpė, kiek nusiramino.
— Tęskite, inspektore, esu pasiruošusi viskam, ką pasakysite.
— Robina, aš čia tik tam, kad paprašyčiau jūsų neprarasti
vilties. Mes tvirtai tikime, kad Arčis gyvas.
 78

Keitė užsitepė antrą lūpdažio sluoksnį ir įmetė jį atgal į

rankinę. Norėjo atrodyti kuo geriau.
Po pusvalandžio paims Tairą ir jos kartu vyks į paskutinius
knygos pristatymo turo renginius. Dar dvi vietos, kur Taira
pasirašys ant knygų, ir reikalas bus baigtas. Dviejų savaičių turas
praėjo sklandžiai, nepaisant kelių piktai rėkavusių žmonių,
kuriuos apsauga tuoj pat išvesdavo.
Tik praeitą vakarą Taira paprašė jos atsiųsti informaciją apie
knygos pardavimus. Keitė pažadėjo, kad šiandien kiek vėliau
galės pateikti tikslų skaičių, nors jį gavo greičiau nei per
valandą.
Knygų pardavimai nebuvo tokie, kokių Keitė ar leidėjas
tikėjosi. Labai greitai išpirktas pirmas knygos tiražas teikė daug
vilčių, bet praėjus dviem savaitėms pardavimai krito daugiau nei
aštuoniasdešimčia procentų. Keitė nesitikėjo, kad Tairos knyga
papuls į populiariausių „Sunday Times“ knygų sąrašą, bet ir
nenumanė, kad seksis taip prastai. Beveik dešimt svarų
kainuojanti elektroninė knyga taip pat nesulaukė dėmesio —
leidėjai, regis, nesuprato, kad skaitytojai neketina pakloti tokios
sumos už tai, ko fiziškai negali paimti į rankas.
Keitė turėjo vilčių, kad knygos pristatymo turas ir jo sukeltas
susidomėjimas garantuos sandorius dėl knygos ir jos vertimų
leidimo užsienyje. Dar prieš savaitę leidėjai iš Vokietijos,
Vengrijos ir Ispanijos domėjosi tokia galimybe, bet visi
pokalbiai nutrūko, elektroninių laiškų srautas išseko, Keitė į
savo laiškus nebesulaukdavo atsakymų. Tai, kas, panašu, buvo
tik laikinas susidomėjimas, galutinai išblėso — taip nutikdavo,
jei laiku nesugebėdavai pasinaudoti tau duota proga.
Publikos ir žurnalistų dėmesys taip pat sumenko. Prašymų
duoti interviu mažėjo ir netgi socialiniams tinklams Taira darėsi
nebeįdomi. Susižavėjimas buvusiu modeliu ir jos istorija blėso.
Bet savo namo duris užrakinusi Keitė žengė kaip niekada
entuziastingai, nes žinojo, kad iki dienos pabaigos situacija
tikrai pasikeis.
 79

— Atrodo, brolis nelabai palaiko seserį, — pastebėjo

Brajentas, kai jie su Kima jau sėdėjo „Sam’s Bostin Bites“
kavinėje Old Hilyje.
Kavinėje buvo sėdimoji erdvė ir bufetas, kuriame galima
įsigyti čia ruošiamų kulinarinių gaminių. Brajentas išsinešti
nusipirko porą škotiškų kiaušinių ir dvi bandeles su
raudonaisiais svogūnais bei dešrelių mėsa.
Brajento pateiktas Robinos ir Roberto santykių vertinimas
Kimai pasirodė kiek per švelnus.
Brajentas tęsė:
— Jis kiek...
— Tiesiog arogantiškas niekšas — regis, šitų žodžių ieškai, —
kolegai pabandė padėti Kima.
— Taip, bet čia dar ne viskas. Jis demonstravo viršenybę,
teisė seserį ir buvo abejingas jos kančiomis — atrodė, džiaugiasi
jos nelaime.
Kima pritariamai linktelėjo ir gurkštelėjo savo gėrimo.
— Kaip manai, ar vertėjo Robinai sakyti, kad tikime, jog
Arčis vis dar gyvas?
— Žinoma, moteriai reikėjo suteikti viltį.
— Tiki, kad sugebėsime Arčį sugrąžinti gyvą ir sveiką? —
paklausė Brajentas, o Kima galėjo prisiekti, kad jo klausime
išgirdo abejonę.
 — Netrukus sužinosime, — pasakė ji, kai Frost įėjo į kavinę
ir patraukė link jų kaukšėdama savo dešimties centimetrų
aukščio kulniukais.
Kadaise Kimai atrodė keista, kodėl ji avi batus aukščiausiais
įmanomais kulniukais, nors su tokiais bateliais jos eisena atrodo
itin kreiva ir keista, bet tada sužinojo, kad Frost viena koja
trumpesnė ir kad moteris visą gyvenimą kentė patyčias dėl
šlubčiojimo. Aukštakulniai buvo unikalus Frost sprendimas
nugalėti savo nevisavertiškumo jausmą, atkreipiant dar daugiau
dėmesio į savo eiseną.
— Malonu tave matyti, Frost, — pasisveikino Kima, kai
reporterė atsisėdo ir ant laisvos kėdės pasidėjo „Michael Kors“
rankinę su kniedėmis.
— Liaukis, Stoun, tu mane nervini. Negaliu pakęsti
perlenkto mandagumo, man labiau patinka, kai elgiesi kaip kalė.
Tokią tave pažįstu ir, tikiuosi, toliau tokia liksi.
— Frost, mes pagaliau bent vienu klausimu sutariame, —
įsiterpė Brajentas. — Mane taip pat gąsdina mandagiai
besielgianti Kima.
Kima piktai dėbtelėjo į jį.
— Noriu dar kartą padaryti tą patį, — pasakė Kima.
— Manai, ten buvo jis? — paklausė Frost, kuri iškart suprato
prašymą.
Kimai buvo sunku apsispręsti, kiek informacijos gali
atskleisti reporterei, bet labai reikėjo jos paslaugos. Ji tikėjosi,
kad žudikas geriau sureaguos į jam skirtą žinutę vietiniame
laikraštyje, o ne kokiame nacionaliniame dienraštyje. Šis
žudikas nesiekė šlovės, nenorėjo išgarsėti, jam buvo svarbu
užmegzti ryšį, o vietos laikraštyje paskelbta informacija
intymesnė ir asmeniškesnė. Nesvarbu, Kimai patiko ar ne, bet
Frost straipsniai buvo tarpininkas, per kurį ji turėjo galimybę
bendrauti su žudiku.
Taip pat Kima žinojo, kad bendrauti su tris moteris
nužudžiusiu žmogumi rizikinga. Juos siejantį ryšį nutraukti
galėjo vienas neteisingas žodis. Dėl to buvo neramu, nes taip jie
galėjo sukelti pavojų Arčio saugumui.
— Nori, kad internete paskelbčiau dar vieną straipsnį?
Kima linktelėjo.
— Duosi naujos informacijos? — viltingai paklausė Frost.
— Geras bandymas, bet ne, — Kima neketino suteikti jai
jokios išskirtinės informacijos. — Gal galėtum dabar parašyti ką
nors apibendrinančio paskutinius įvykius?
Frost kilstelėjo antakį.
— Patikėk, mano redaktorius labai patenkintas, kai rašau
vieną ir tą patį.
Kimai patiko šis Frost subtilus priminimas, kad ji taip pat
turi viršininką.
— Atleisk, Stoun, negaliu...
— Esi protinga moteris, žvelk giliau, — pasakė Kima, kurios
nė kiek nenustebino toks Frost atsisakymas. — Nieko negaliu
naujo tau duoti, bet noriu paprašyti paslaugos, tad gal vis dėlto
skirsi tam pasiūlymui apmąstyti bent minutėlę?
Frost veidą iš lėto nušvietė šypsena.
— Ar tai reiškia, kad liksi man skolinga?
Kima linktelėjo.
— Ir dar reiškia, kad skolą galėsiu atgauti kada panorėjusi?
— Nieko panašaus, — atkirto Kima, — bet aš tikrai skolinga
neliksiu, tu žinai.
Frost dvejojo tik akimirką, o tada ištiesė ranką prie savo
užrašų knygutės.
 — Sakyk, ką nori, kad parašyčiau — sukursiu ką nors.
— Parašyk, kad ne visi žudikai yra blogi ir kad panorėję
sustoti jie gali tai padaryti. Daugiau mirti niekas neprivalo,
visada galima sulaukti pagalbos...
— Po velnių, Stoun, ką čia sugalvojai — gal dar apkamšyk ir
paskaityk pasaką prieš miegą? Tas monstras nužudė tris moteris
ir...
— Darau viską, kad jis nenužudytų ketvirtos. Kas žino, gal
pasirinks tave, o aš tikrai nebūsiu...
— Gerai jau, tęsk, — paragino Frost purtydama galvą.
— Dar turi paminėti mano pavardę ir pabrėžti, kad daugiau
niekas neprivalo mirti. Supratai?
— Taip taip, tik nežinau, ar pavyks iš to sukurpti padorų
straipsnį.
— Tikiu tavimi, Frost, — pasakė Kima atsistumdama su
kėde.
— Eik šikt.
Frost išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį ir patogiai įsitaisė
prie kampinio kavinės staliuko.
Jiems išėjus iš kavinės, Kima atsisukusi pažvelgė į klaviatūra
bėgiojančius Frost pirštus.
Kad ir kokius žodžius ji nuspręs pasirinkti, tai bus prašymas
liautis žudyti, o kadangi nuo paskutinio nužudymo jau praėjo
beveik dvidešimt keturios valandos, Kimai teliko tikėtis, kad ji
dar nepavėlavo.
 80

— Penai, po perkūnais, ką čia dabar darai? — paklausė

Steisė, kai Penas intensyviai pradėjo kažką rašyti ant magnetinės
lentos.
— Duok man minutėlę, Steise, — pasakė neatsisukdamas.
— Atrodo, kad rašai atsitiktinius nusikaltimus, kurie neturi
nieko bendro su...
— Gerai jau, baigiau.
Penas atsitraukė nuo lentos.
Steisė nužvelgė jo aprašytą lentą, bandydama suprasti
pateiktą informaciją.

2010 m. gegužė — Apiplėšimas — Įbrėžimai ant bufeto

2010 m. gegužė — Apiplėšimas — Įbrėžimų nėra
2012 m. rugpjūtis — Seksualinis persekiojimas — Įbrėžimai ant palangės
2012 m. rugpjūtis — Seksualinis persekiojimas — Įbrėžimų nėra
2014 m. sausis — Užpuolimas — Įbrėžimai ant aukos rankos
2014 m. sausis — Užpuolimas — Įbrėžimų nėra
2019 m. vasaris — Žmogžudystė — Benamė moteris — Įbrėžimai ant rankos
2019 m. vasaris — Žmogžudystė — Benamė moteris — Įbrėžimų nėra
Dabar — Žmogžudystė 1 — Ketė Nok — Įbrėžimai
Dabar — Žmogžudystė 2 — Luiza Veb-Harvi — Įbrėžimų nėra
Dabar — Žmogžudystė 3 — Nikolė Sauthol — ???

Steisė permetė akimis visą sąrašą ir pažvelgė į Peną,

laukdama paaiškinimo.
 Elisona taip pat ne tik atrodė, bet ir jautėsi visiškai sutrikusi.
— Ieškojau neišaiškintų nusikaltimų, kurie būtų susiję su
įbrėžimais, panašūs tarpusavyje, be to, įvykdyti netoli vienas
nuo kito. Atlikęs didelę analizę gavau štai ką. Šiuos porinius
nusikaltimus skiria vos kelios dienos, ir visi jie neišaiškinti.
Jis nutilo, pažvelgė į lentą ir parodė į pirmus du
nusikaltimus.
— 2010 metų gegužę Vest Haglyje buvo įvykdytas
apiplėšimas. Ant spintelės, kurioje laikyti papuošalai, palikti
ryškūs išraižymai, kurių nepastebėti buvo neįmanoma. Antras
apiplėšimas įvykdytas labai panašiai, bet tik kiek tolėliau —
Pedmore. Įbrėžimų jokių nepalikta.
Steisė įdėmiai klausėsi, o Peno smilius nuslinko prie antros
nusikaltimų poros.
— 2012 metų rugpjūtį dvidešimt septynerių moteris Bilstone
pranešė policijai, kad maždaug dvidešimt trečią valandą už savo
miegamojo lango pastebėjo kažką ją stebintį. Ji gyveno viena,
dėl to labai išsigando. Kai parodė pareigūnams, kurioje vietoje
matė žmogaus figūrą, jie ant lauko palangės dažų rado keistus
šviežiai paliktus išraižymus, kurie buvo nufotografuoti, o
nuotrauka įdėta į bylą. Kitądien tas pats nutiko dvidešimt
penkerių moteriai Koslyje. Viskas vyko analogiškai, netgi tuo
pačiu laiku vakare. Auka pamatė, kad kažkas žiūri pro jos langą,
bet niekur nebuvo rasta jokių įbrėžimų. Manęs kas nors dar
klausosi? — pasidomėjo Penas.
Steisė su Elisona linktelėjo.
— 2014 metų sausį namo iš darbo įrankių gamykloje Volhite
einančiam trisdešimt devynerių vyrui buvo trenkta per galvą ir
jis prarado sąmonę. Ant vyro rankos rasti įbrėžimai, daugiau
jokių sužalojimų nepastebėta. Kitą naktį keturiasdešimt dvejų
Bariui Tompsonui kažkas irgi trenkė iš nugaros per galvą, jam
išėjus iš baro Kingsvinforde. Be žaizdos galvoje, nerasta jokių
išraižymų ar kitokių sužalojimų. Abu pasveiko, bet apie
užpuoliką neturėjo ką pasakyti.
— Prakeikimas, — Steisė nusikeikė.
Besiklausant Peno aiškinimų jai kilo įtarimas, kad Penas
pagaliau eina teisingu keliu.
— 2019 metų vasarį penkiasdešimt ketverių benamė
nužudyta vienu dūriu Volslo pakraštyje už visą parą dirbančios
degalinės. Nusikaltimo vietoje pareigūnai rado vieną nepilną
piršto atspaudą, bet nieko daugiau. Ant aukos dilbio buvo
palikti įbrėžimai. Kitą vakarą Rona Stabs, šešiasdešimt trejų
benamė, rasta nužudyta lygiai taip pat netoli esančioje
statybvietėje Greit Bridže. Šįkart nerasta nei pirštų atspaudų, nei
įbrėžimų. Vietos pareigūnų komandai buvo kilę įtarimų, kas
galėjo nužudyti Roną, nes toje statybvietėje nuolat šėlo vagys ir
vandalai, bet fizinių įrodymų nepakako kam nors pateikti
kaltinimus.
— Manai, kad Nojus įvykdė visus šiuos nusikaltimus, kurie
metams bėgant darėsi vis žiauresni? — paklausė Steisė.
— Visai įmanoma, — patvirtino Penas.
— Kodėl poros? — paklausė Elisona. — Kam tokį patį
nusikaltimą kartoti?
— Neįsivaizduoju.
— Ir kodėl įbrėžimai visada paliekami tik po pirmo
nusikaltimo? — susidomėjo Steisė.
— Neįsivaizduoju.
— Penai, bent jau kol kas tavo teorija kelia daugiau
klausimų, nei suteikia atsakymų.
— Žinau, — pasakė jis sėsdamasis ir žiūrėdamas į lentą.
 — Penai, atrodo, šitam sąrašui dar kažko trūksta, — pasakė
Elisona, lauždama per pusę „Kit Kat“ batonėlį. — Pažvelk į
eskalacijos etapus. Tarp porinių nusikaltimų panašūs laiko
tarpai, tik pereinant nuo užpuolimų prie žmogžudysčių laiko
tarpas yra per didelis.
— Ką tuo nori pasakyti? — paklausė Penas ir susiraukė.
— Noriu pasakyti, kad čia ne visi nusikaltimai. Dar tikrai
kažkas turi būti.
 81

— Kol kas nieko, — pasakė Kima, užmetusi akį į savo

telefoną, kai Brajentas įsuko į Rasels Holo ligoninės stovėjimo
aikštelę.
— Viršininke, praėjo vos dvidešimt minučių. Nespausk jos
taip. Jai reikia laiko parašyti straipsnį, kuriam medžiagos
akivaizdžiai pašykštėjai.
— Paprastai tokie dalykai Frost nesutrukdo sukurti kažką iš
nieko, — atkirto Kima.
— Prisiekiu, kartais...
Jie išlipo iš automobilio, ir Brajento mintis liko kabėti ore.
— Žinai, niekaip nesuprantu Frost, — pasakė Brajentas jiems
einant link ligoninės. — Aš vis spėlioju, ar ji padorus žmogus, ar
negailestinga, jokios moralės neturinti žurnalistė.
— Manyk, kad teisingas variantas antras, bet turėk viltį dėl
pirmo, — patarė Kima, kai jie artinosi prie morgo.
Šiuo klausimu ji jautėsi taip pat kaip Brajentas — dažnai pati
dėl to sudvejodavo.
Daugelį metų Frost jiems buvo tarsi rakštis subinėje, kuri
prašė, reikalavo, tykojo informacijos. Bet kitais kartais ji
pasielgdavo net labai teisingai ir, pavyzdžiui, nespausdindavo to,
ką išsiaiškindavo ar kas jai būdavo atskleista. Taip nutiko ir tada,
kai jai buvo perduota socialinės tarnybos byla apie Kimos
vaikystę. Tą bylą perdavęs žmogus nekentė Kimos taip, kad
pradėjo žudyti, siekdamas atgaivinti labiausiai traumuojančius
jos gyvenimo įvykius. Tiriant būtent tą bylą kilo pavojus ir
Elisonos gyvybei.
Kima nusipurtė nuo tų prisiminimų. Frost jai grąžino bylą
net neperskaičiusi. Kad ir ką ta moteris darytų, Kima niekada
neužmirš šio jos poelgio.
— Ei, Kitsai, pasiilgai manęs? — paklausė įeidama į morgą.
Nebuvo praėję nė dešimties valandų, kai jie paskutinį kartą
matėsi.
— Tai jau tikrai, patikėk, — pasakė jis net neatsisukdamas.
— Kur Penas?
— Po velnių, Kitsai, dar pagalvosiu, kad tau nepatinku po
šitiek kartu praleistų metų, kurie prabėgo gerbiant vienas kito
nuomonę ir įgūdžius.
Kitsas atsisuko į Brajentą.
— Ji kartais ne girta?
— Kitsai, man širdis iš skausmo tuoj plyš nuo tavo tokių
žodžių, — pareiškė Kima griebdamasi už krūtinės.
Į morgą tekdavo vykti dėl daugybės priežasčių, ir patraukti
Kitsą per dantį buvo viena iš jų.
— Inspektore, smarkiai abejoju, kad tokią turite.
Aha, dėl šito ji ir pati dažnai abejojo.
— Matau, pradėjai be mūsų, — pastebėjo Kima ir nužvelgė
ant skrodimo stalo gulintį kūną.
Y formos pjūvis jau buvo tvarkingai užsiūtas.
— Šios įstaigos vadovybės skelbiamas tvarkaraštis yra tik
patariamojo pobūdžio, jis gali keistis man panorėjus.
Kima prasižiojo norėdama pajuokauti, kad tikriausiai ir jo
nustatomas mirties laikas yra toks pats lankstus, bet susilaikė
pastebėjusi rūškaną Kitso veidą.
 — Ar kas nutiko, Kitsai?
— Du vaikai sudegė per gaisrą namuose.
Brajentas su Kima nuščiuvo. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip
du maži vaikai žūva tokiomis siaubingomis aplinkybėmis, ką jau
kalbėti apie jų palaikų tyrimą. Net Kima nebegalėjo prisiversti
juokauti — jos lūpos susičiaupė.
— Gerai, Kitsai, duok mums, ką turi, ir mes eisime.
— Ačiū. Kaip visada, visus svorius ir matavimų rezultatus
rasite mano oficialioje ataskaitoje, kurią gausite šiandien kiek
vėliau. Aukos sveikata, regis, buvo nebloga, be to, žinome, kad
žudikas nevaišino savo aukų prieš mirtį ir tikriausiai ši
informacija jums nelabai kuo padės, bet ta moteris paskutinį
kartą valgė kiaušinienę su kumpiu.
Įprastai Brajentas paklaustų, kokią tiksliai, o Kitsas ką nors
juokais atsakytų, bet dabar tam nebuvo tinkamas laikas. Du
negyvi vaikai, kurie laukė patologo dėmesio, sukaustė jų visų
protus.
— Naudos iš to tikrai mažai, Kitsai, jei...
— Inspektore, ne viena byla buvo išaiškinta, ištyrus aukos
skrandžio turinį.
Kitsas papurtė galvą ir ėmė aiškinti kaip dėstytojas, o Kima
turėjo penkias papildomas minutes jo mintims išklausyti.
— Du vyrai įsiveržė į kavinę Judžine, Oregone. Barmenas
pirmą įsibrovėlį nušovė, bet antrasis paspruko. Vaizdo kameros
neveikė, taigi kito kaukėto šaulio nebuvo įmanoma
identifikuoti. Atlikus pirmo įsibrovėlio skrodimą paaiškėjo, kad
jo suvalgytas maistas dar net nepradėtas virškinti, dėl to tyrėjai
nesunkiai išsiaiškino, kuriame vietiniame greitojo maisto
restorane tokį maistą tiekia. Vaizdo kameros užfiksavo tuos
vyrus ten valgančius ir besimatuojančius kaukes prieš
nusikaltimą. Pakliuvai.
— Pakliuvau? — Kima kilstelėjo antakį.
— Tik vartoju tau suprantamą žodyną.
— Ačiū tau, Kitsai, bet dabar...
— Nėra jokių ženklų, kad auka būtų kovojusi, — pasakė
Kitsas sugrįžęs prie esamos situacijos.
— Manome, kad ši auka pažinojo žudiką, — pasakė
Brajentas.
— O kitos dvi nepažinojo? — pasidomėjo Kitsas.
Kima papurtė galvą.
— Gerai, kadangi turiu mažai laiko, atskleisiu tik dar vieną
įdomią detalę, nors gal ji ir nėra kažkuo ypatinga.
— Turi nuotraukas ar parodysi?
— Ir nuotraukas turiu, ir parodysiu, — pasakė jis ir atsistojo
kairėje skrodimo stalo pusėje.
Kima taip pat priėjo arčiau kūno.
Kitsas paėmė aukos ranką ir ją apvertė, kad jie pamatytų
vidinę riešo pusę.
— Įbrėžimai, — pasakė Kima.
— Ant riešo nebuvo nei laikrodžio, nei papuošalų, taigi
įbrėžimus paliko tikrai ne jie, be to, akivaizdžiai padaryti po
mirties.
— Kaip ir Ketės atveju, — pastebėjo Brajentas. — Bet kodėl
ant riešo?
— Lengvai prieinama vieta, — paaiškino Kima. — Spalis,
šalta, visos mūsų aukos buvo šiltai apsirengusios. Atrodo,
žudikas nenorėjo išniekinti kūno, bet man keisčiausia ne tai.
— Jau patikrinau ir nieko neradau, — pasakė Kitsas
perskaitęs jos mintis.
Ką tie įbrėžimai reiškė ir kodėl jie buvo palikti tik ant dviejų
iš trijų aukų?
 82

Penas baigė pokalbį su viršininke ir prie Nikolės Sauthol

užsirašė pastabą „įbrėžimai“.
— Kodėl įbrėžimai tik ant kas antros aukos? — paklausė
Steisė žiūrėdama į lentą ir tikėdamasi šitaip sulaukti bent
kažkokio įkvėpimo.
Niekas jai neatsakė ir ji pajuto kabinete tvyrantį
susierzinimą.
— Ar, be manęs, dar kam nors atrodo, kad ant stalo turime
visas dėlionės dalis, tik nerandame kampų, nuo kurių būtų
galima ją pradėti dėlioti?
Elisona ir Penas liūdnai linktelėjo.
— Turime skrodimų ir nusikaltimų ataskaitas, žudiko
rašytus laiškus, nusikaltimų, kurie, kaip manome, gali būti
tarpusavyje susiję, datas ir dar turime... — Steisės žodžiai
nutrūko, galvoje netikėtai kilus visiškai naujai minčiai. —
Palaukite, — pasakė ji ieškodama vieno dokumento.
Steisė peržvelgė telefono, iš kurio Nikolei Sauthol skambino
praėjusį rytą, ataskaitą.
— Penai, ar turi nusikaltimų tikslias datas? — paklausė ji.
Peno ant lentos surašytų mėnesių nepakako tam, ką Steisė
norėjo patikrinti.
— Kažkur turiu, — pasakė jis. — O ką, svarbu?
— Gali būti, kad svarbu, — patvirtino Steisė žiūrėdama į
nusikaltimų sąrašą ant lentos ir dokumentą savo rankose.
— Gerai, ko tau konkrečiai?..
— Stokis su rašikliu prie lentos ir vardink datas.
— Tiesiog puiku, žinai, man labai patinka būti varinėjamam,
— Penas nusibraukė nuo akių garbanas. — Gerai, pirmas
apiplėšimas gegužės dvidešimt antrą.
— Pažymėk prie jo varnelę, — paprašė Steisė.
— Antras apiplėšimas gegužės dvidešimt trečią.
— Šitą pažymėk kryžiuku, — nurodė Steisė.
— Seksualinis persekiojimas, rugpjūčio vienuolikta.
— Varnelė.
— Seksualinis persekiojimas, rugpjūčio dvylikta.
— Kryžiukas.
— Pirmas užpuolimas sausio penktą.
— Varnelė.
— Antras apiplėšimas sausio šeštą.
— Kryžiukas.
— Pirmos benamės nužudymas, vasario devinta.
— Varnelė.
— Antros benamės nužudymas, vasario dešimta.
— Kryžiukas.
— Mūsų tiriama pirmoji žmogžudystė, spalio devyniolikta.
— Varnelė.
— Mūsų antra žmogžudystė, spalio dvidešimta.
— Kryžiukas.
— Mūsų trečia žmogžudystė vakar.
— Varnelė.
Penas atsitraukė nuo lentos.
— Antras nusikaltimas visada įvykdomas dieną vėliau, —
pastebėjo Elisona ir ji buvo teisi, bet Steisė bandė parodyti kitką.
 Ji iškėlė aukštyn rankoje laikomą atsakaitą.
— Iš to telefono numerio buvo siunčiamos SMS žinutės į
kažkokį numerį kiekvieną pirmojo nusikaltimo dieną, — Steisė
trumpam nutilo, kad kolegos spėtų įsisąmoninti jos žodžius. —
Bet į žinutę nebuvo atsakoma, be to, mums trūksta vienos datos,
— pastebėjo Steisė, peržvelgusi visus varnele pažymėtus įrašus.
— Žinutė iš išankstinio mokėjimo telefono taip pat buvo
išsiųsta 2018 metų gegužę, bet tą mėnesį įvykdytų nusikaltimų
savo sąraše neturime.
— Ši data yra tarp užpuolimų ir pirmos žmogžudysčių
poros, — žiūrėdama į lentą pasakė Elisona. — Sakiau, kad tarp
jų keistai didelis tarpas. Mums trūksta dar vienos nusikaltimų
poros.
Steisė vėl pažiūrėjo į datą savo sąraše, kuri liko nepažymėta.
Jos širdis pradėjo sparčiau plakti.
Ši data jai jau buvo pažįstama.
 83

— Straipsnis jau internete, — baigusi kalbėti su Penu pasakė

Kima.
— Taip, matau.
Brajentas slinko telefone per straipsnį.
— Kas per velnias? — pradėjusi skaityti nustebo Kima.
Toliau jie abu skaitė internete paskelbtą Frost straipsnį
tylėdami. Kima jautė su kiekvienu sakiniu vis stiprėjantį pyktį.
— Kas per antraštė? — sušvokštė ji. — „Ar policija nuo šiol
bus atlaidesnė?“ Viešpatie, neturėjau pasitikėti ta moterimi. Ji...
— Labai protinga, — užbaigė Brajentas.
Ne tą ketino sakyti Kima.
Brajentas toliau kalbėjo rodydamas į straipsnį savo telefone:
— Ji suformulavo antraštę kaip klausimą, pavartojo visus
žodžius, kuriuos prašei paminėti, kaip vieną argumento pusę, o
policijos brutalaus elgesio pavyzdžius pateikė kaip priešingą
argumentą.
— Taip, bet tai smerkiantis straipsnis.
Brajentas papurtė galvą.
— Nieko panašaus, viršininke. Reporterė taip tik bando
atrasti poziciją, kuria remdamasi galėtų parašyti straipsnį,
paminėdama tavo nurodytas citatas. Nedavei Frost jokių naujų
faktų apie bylą, kad ji galėtų jais apvyti tavo žodžius. Mano
kuklia nuomone, ji puikiai pasidarbavo per tokį trumpą laiką.
 — Eik tu sau, Brajentai, gal įsteik Frost fanų klubą.
— Ar mums apskritai svarbus straipsnio turinys? Juk mums
svarbiausi komentarai, ar ne?
— Taip, bet jų kol kas nėra, — atkirto Kima.
— Kantrybės, — pasakė Brajentas užvesdamas automobilį.
Toks tas Brajentas. Nuolat prašo jos ko nors neįmanomo. Ji ir
taip kantri. Praėjo dvidešimt keturios valandos, kai Redžinaldui
davė įvertinti du Nojaus rašytus laiškus, bet šiandien šeštą ryto
ji juk nebeldė į jo namų duris. Kaip Kimai, visai neblogas
progresas.
— Žinai, Brajentai, kartais tavo tos teisingos, pasvertos
mintys būna labai...
— Naujos, įtikinamos, tvirtos ir paveikios tavo atžvilgiu.
— Na, ketinau sakyti — erzinančios, bet jei...
Kima nutilo, nes į jos telefoną atėjo pranešimas.
Ji nuslinko prie Frost straipsnio komentarų.
— Nuo jo, — pasakė pamačiusi žodį „Nojus“ komentaro
viršuje.
— Perskaityk garsiai, — paragino Brajentas.
— „Smagu, kad policija pagaliau pradėjo galvoti apie
nusikaltimus vykdančius žmones, kurie šitaip elgtis gali dėl
labai skirtingų priežasčių. Taip, yra nusikaltėlių, kurie daro
baisius dalykus, nes kažko nesupranta arba siekia kažkokio
atpildo, bet yra ir tokių, kurie vykdo žiaurius nusikaltimus ne
savo noru, o tiesiog yra verčiami taip elgtis. Kai kurie jų netgi
nori būti sustabdyti, nori, kad juos suprastų. Nors egzistuoja du
žudikų tipai, juos abu sieja kai kas bendro. Jie tęs savo pradėtą
darbą tol, kol juos kas nors sustabdys.“
— Jėzau, viršininke, labai jau daug žodžių, — įvertino
Brajentas.
 Kima dar kartą perskaitė komentarą, nors tuo metu prie
straipsnio jau ėmė atsirasti naujesnių.
— Taip, Brajentai, tikrai daug žodžių bandant mums
perduoti vieną paprastą žinią.
— Ir kokia gi ji?
— Jis ketina žudyti toliau.
 84

— Tądien buvo išžaginta Gema Hornli, — paaiškino Steisė,

kai Penas į nusikaltimų sąrašą ant lentos įtraukė dar du naujus
nusikaltimus.
— Dabar viskas susidėliojo į vietas, — linktelėjo galva
Elisona. — Perėjimas nuo užpuolimų prie išžaginimų, o tada
prie žmogžudysčių yra logiškesnis nei tas, kurį turėjome
anksčiau.
— Tik tiek, kad dar yra toks vyrukas Šonas Felousas, kuris
šiuo metu įkalinimo įstaigoje atlieka septynerių metų bausmę
už Gemos Hornli išprievartavimą ir kurį prieš porą dienų
bandžiau priversti prisipažinti išžaginus Leslę Skipton.
— Jei mes teisūs, netrukus jis bus tavo naujas geriausias
draugas, — patikino Elisona.
Steisė norėjo čiupti telefoną ir paskambinti į Brajerli Hilio
nuovadą arba į Karališkąją prokuratūrą, ar dar kažkur. Bet
negalėjo. Nors mintis, kad Šonui Felousui kalėjime teks praleisti
dar bent minutę, siaubingai slėgė, jie privalėjo įsitikinti savo
iškeltos versijos tikrumu, prieš įsukdami tolesnius procesus.
Steisė stuktelėjo sau į kaktą.
— Prakeikti įbrėžimai. Gema buvo pirmoji išprievartavimo
auka, nusikaltėlis po visko peiliu jai taip pat subraižė odą.
Velniai griebtų, turėjau...
— Turi fotografijų? — paklausė Penas, kažką jau
spausdindamas Steisei už nugaros.
Steisė ištiesė ranką prie aplanko, kurį buvo pasidėjusi atskirai
nuo kitų dokumentų.
— Štai, — pasakė ji ir pastūmė atverstą aplanką ties tuo
puslapiu, kuris domino Peną.
Penas paėmė aplanką, pasidarė jo kopiją, tada grąžino atgal.
— Žinote, — staiga tarė Steisė, kai jai kilo dar viena netikėta
mintis, — jei mes teisūs, vadinasi, aš jau kalbėjausi su dviem
Nojaus ankstesnių nusikaltimų aukomis.
Penas su Elisona sužiuro į Steisę, o ji tęsė:
— Ir jų pasakojimai smarkiai skyrėsi. Gemos užpuolimas
buvo piktas, brutalus, ją suraižė peiliu. Leslei kažkodėl susidarė
įspūdis, kad užpuolikas nenorėjo jos žaginti, ji jautė jo
jausmingumą, švelnumą.
— Turbūt juokauji? — paklausė Elisona, ir netgi Penas
susiraukė.
— Žodžiai švelnumas ir išprievartavimas viename sakinyje
nedera.
— Būtent, bet kas mums iš to?
— Tik dar daugiau painiavos, — leptelėjo Elisona ir
nusisuko į savo užrašus.
 85

Jau pasimokiusi po pirmo vizito grafologo namuose dieną

prieš, Kima priėmė Redžio žmonos pasiūlymą paruošti kavos,
nes žinojo, kad vis tiek jos gaus.
— Gerai, pradėkime, — pasakė Redžis imdama užrašinę,
padėtą greta gausiai palaistyto augalo. — Pradėsime nuo raidės
t, kuri parodo daugiau asmeninių savybių nei bet kuri kita
abėcėlės raidė.
— Mūsų tiriamas asmuo yra ambicingas ir savimi
pasitikintis. Raidžių t horizontalūs brūkšneliai gana aukštai —
kai jie būna pačiame viršuje, žmogus yra pernelyg ambicingas,
turi sunkiai įgyvendinamų tikslų. Ryškesni už likusį tekstą t
brūkšneliai rodo žemesnę nei vidutinę valią. Mūsų tiriamas
asmuo...
— Jis, — įsiterpė Kima.
— Negarantuočiau dėl to, — pasakė Redžis, žiūrėdamas į ją
per akinių viršų.
— Nežinote tiksliai asmens lyties? — paklausė Brajentas.
Redžis papurtė galvą.
— Visi žmonės turi ir vyriškų, ir moteriškų savybių, tad galiu
tik spėti. Lygiai taip pat būdamas galerijoje gali spėti, kas nutapė
paveikslą — vyras ar moteris. Bet spėjimo tikslumu garantuotas
nesi. Analogiškai negalime nustatyti ir asmens amžiaus. Kai
kurie žmonės yra subrendę pagal amžių, kiti — ne.
 — Gerai, prašau, tęskite, bet manykime, kad asmuo vyriškos
giminės.
— Gerai, nors garantuoti ir negalime. Asm... atsiprašau... jis
nelinkęs dominuoti, nes t horizontalūs brūkšneliai nėra pasvirę,
ir nors jie gana ilgi, dar nerodo polinkio delsti. Šio žmogaus t
raidės rodo, kad jis gana iniciatyvus, bet į viršų gale užlenkti
brūkšneliai reiškia ir griežtą savikritiką. Jis linkęs kaltinti save
net dėl to, dėl ko nėra kaltas.
— Tikrai? — Kima sukluso pasilenkdama pirmyn.
— Neatrodo, kad jis būtų karšto būdo — brūkšneliai ant t
nėra pernelyg išlindę į dešinę. Kai t ir d vertikalūs brūkšniai
labai aukšti, žmogų valdo tuštybė ir ego, bet tos kilputės ant šių
vertikalių linijų rodo, kad jis jautrus kritikai.
Kima pašnairavo į Brajentą. Visa laimė, kad ji viešai neišbarė
Nojaus, kaip jai buvo liepta.
— O šitas platus tarpas apačioje tarp brūkštelėjimų žemyn ir
aukštyn raidėse t ir d rašant vertikalų brūkšnį reiškia, kad jis
užsispyręs.
— Bet jau minėjote, kad jam trūksta ryžto, — susiraukdama
priminė Kima.
Akimirką grafologas mąstė, bandydamas atrasti tinkamą
pavyzdį, bet tuo metu Henrieta atnešė padėklą su kava,
puodeliais ir dailiais „Batenburgo“ pyrago gabalėliais.
Visi trys jai padėkojo, o Brajentas palinko į priekį išpilstyti
kavos iš kavinuko.
Redžis iškėlė ranką, duodamas ženklą, kad kavos nenori.
— Gerai, klausykite, šiuo atveju ryžtas yra gebėjimas užlipti į
medį, kad nusiskintum gražiausiai atrodantį obuolį, net jei esi
pavargęs. Užsispyrimas yra atsisakymas pasitraukti, kad kitas
negalėtų pro tave praeiti pasiimti tokio obuolio.
 — Tebūnie, — Kima suprato skirtumą.
— Matote, kur t ir d vertikalūs brūkšniai braukiant žemyn
atkartoja aukštyn brėžtą liniją?
Kima linktelėjo.
— Ji rodo, kad jis nepaprastai kilnus žmogus.
Kažkodėl šis faktas Kimos nė kiek nenustebino, nors jis
nužudė tris moteris ir pagrobė vaiką.
— Jis rašo be didelių kilpų, todėl galima teigti, kad yra
vienišius. Bet pažiūrėkite čia, kur linijos persidengia. Šis žmogus
sutrikęs. Nėra aštuonetą primenančių sankirtų, vadinasi, jo
mintys gana nekonkrečios. Kaip jau sakiau, rašysena parodo,
kokias savybes žmonės turi, bet nereiškia, kad jie jas naudoja.
Kima linktelėjo.
— O dabar pažvelkite į mažąsias m ir n, iš jų galime suprasti
mąstymo stilių. Jų yra keturi: loginis, tiriamasis, aštraus
suvokimo ir analitinis. Šiuo atveju raidžių viršūs užapvalinti,
taigi jo mąstymas loginis, tik yra kelios nerimą reiškiančios
kilpos ant m ir n.
Kimai buvo įdomu viskas, ką tas žmogus kalbėjo — jos
galvoje jau ėmė formuotis portretas.
— Per tokį trumpą laiką pagal braižą galėjau nustatyti tik
tiek apie individualias asmenybės savybes.
Kima nuslėpė nusivylimą, nors jai ėmė atrodyti, kad žudiką
pažįsta vis geriau.
— Likusį laiką skyriau jo emociniam atsakui įvertinti, kuris
kritiškai svarbus, jei norime sužinoti, su kokio tipo žmogumi
turime reikalą.
Jis paėmė dar vieną pluoštelį popieriaus lapų.
— Ir tuomet pasidarė labai įdomu.
 86

Spustelėjęs informacijos atnaujinimo ženklelį elektroninio

pašto programoje, Penas, kaip ir tikėjosi, sąrašo viršuje išvydo
Kitso vardą. Jis vienuoliktą valandą ryto paprašė patologo
skubiai atsiųsti oficialią skrodimo ataskaitą, ir tos penkiolika
minučių beprotiškai prailgo.
Penas nuslinko prie pridėtų failų ir sustojo ties tuo, kuris
buvo pavadintas „Įbrėžimai“.
Išdidino fotografiją, apsuko ją, apžiūrėjo iš visų keturių
pusių. Matė tik kreivas ir tiesias linijas, nieko konkretaus.
— Tikrai kažkas turi būti, — pasakė jis garsiai.
Įbrėžimai turi kažką reikšti. Penas jautė, tik kaip juos
perprasti?
— Kas turi būti? — paklausė Elisona.
— Nesvarbu.
Jis išsidėliojo visus atspausdintus lapus priešais save ant stalo.
Iš lėto apžiūrinėjo, pasukinėjo. Ir jautė vis stiprėjantį
susierzinimą. Nieko nebus. Staiga kilo idėja. Visos įbrėžimų
nuotraukos kompiuteryje buvo išsaugotos tame pačiame
kataloge.
Atsidarė visus failus iš eilės ir išdidino iki A4 formato, tada
nuėjo prie spausdintuvo ir nekantriai per jį baksnojo, kol
atspausdino.
— Steise, minutėlei pasiskolinsiu viršininkės kabinetą...
 — Gerai, man tas pats, — pasakė ji abejingai numodama
ranka.
— Tau viskas gerai? — paklausė jis.
— Taip, ką tik iš telekomunikacijų bendrovės gavau
išankstinio mokėjimo numerio ataskaitą.
— Ir?
— Visos SMS žinutės trumpos ir visose parašyta tas pats.
— Kas būtent? — paklausė Elisona.
— Visose žinutėse parašyta: „Jau.“
 87

Redžis padavė Kimai ir Brajentui po du popieriaus lapus

kaip tik tuo metu, kai į kambarį vėl nešina kava įėjo Henrieta.
Kima neketino skųstis. Nesvarbu, kokia jos psichinė būklė,
moteris virė tikrai gerą kavą.
— Kas čia? — paklausė Kima.
Lapuose buvo atspausdinti Nojaus rašyti laiškai, o raidės
juose subraižytos kiek pakrypusiais vertikaliais brūkšneliais.
— Emocinis atsakas. Matote raides kiekvieno brūkšnelio
pabaigoje?
Kima linktelėjo, o Redžis nuo stalo paėmė plastikinį puslankį
su žymėmis pakraštyje.
— Daugelio žmonių tekstas būna pakrypęs netolygiai, tad
svarbu suskaičiuoti apytikslį pakrypimo procentą.
Kima nužvelgė ant matlankio krašto sužymėtas raides,
bandydama suprasti, ką jos galėtų reikšti.
— Ant matlankio septynios žymos, bet svarbiausios
emocinės reakcijos yra penkios. Kairėje pusėje esančios F ir FA
rodo žmogų, kurio emocinis atsakas menkas arba apskritai jo
neturi. Jie vienišiai, sunkiai užmezga ryšį su kitais. Tipinis
sociopatas būtų būtent toks.
— Galite suprasti žmogaus emocinę reakciją naudodamasis
plastikine liniuote? — dvejodama paklausė Kima.
Ji tikėjosi, kad mokslas bus techniškesnis už plastiko gabalą.
 Redžis pažvelgė į Brajentą.
— O aš maniau, kad didysis skeptikas jis.
Vyras padavė Brajentui dar vieną popieriaus lapą.
— Kai viską paaiškinsiu, pasakysite, ar tikslu, o tada galėsite
paaiškinti savo viršininkei.
Pažvelgęs į popierių Brajentas nusišypsojo. Kimai
pabandžius pažiūrėti, jis uždengė lapą nuo jos kaip vaikas,
nenorintis, kad jo atsakymus kas nusižiūrėtų per kontrolinį.
— Ir daug sutinkate žmonių, kurie patenka į F padalą? —
pasidomėjo Kima.
— Nedaug, bet gerai atsimenu, kaip manęs prieš kokius
dvidešimt metų paprašė išanalizuoti vienos vidutinio dydžio
investicinės kompanijos darbuotojų rašyseną. Kompanijos
savininkai norėjo sužinoti, kuris jų darbuotojas iš įmonės
nusisavina vis didesnes pinigų sumas, savo pėdsakus
maskuodamas elektroninėmis priemonėmis. Atlikus rašysenos
analizę tas darbuotojas iškart paaiškėjo. Jo vyraujančios savybės
buvo godumas, ego, ambicijos ir negailestingumas. Jo emocinis
atsakas buvo stipriausias, kokį man buvo tekę regėti F segmente,
ir rodė visišką emocinį atsiribojimą.
— Toks žmogus gali apgaudinėti kitus nejausdamas nė
menkiausios kaltės? — pasidomėjo Kima.
Redžis linktelėjo.
— Ir jis nerodytų nė menkiausių emocijų aptarinėdamas
kokią nors problemą susirinkime, kuriame dalyvautų pats
direktorius?
— Tam reikia tikrai šaltų nervų, — tarė Brajentas.
— Kuo viskas baigėsi? — paklausė Kima, norėdama išgirsti
likusią istorijos dalį.
— Gavę analizės duomenis kompanijos savininkai galėjo
pradėti apriboti atskirų darbuotojų veiklą. Vertinant jos ego
buvo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada ji ir vėl imsis
neleistinos veiklos.
— Jos?
— Taip, keturiasdešimt šešerių moteris, kuri kompanijoje
buvo išdirbusi penkiolika metų. Galima sakyti, nuo pat jos
įkūrimo. Iš pradžių sumos buvo nedidelės, bet po truputį augo
kartu su jos ego ir pasitikėjimu savimi.
— Ir? — nekantravo Kima.
Redžis nusijuokė.
— Jums kaip policininkei, žinoma, norisi išgirsti, kaip
baigėsi istorija. Moteris buvo apkaltinta įvykdžiusi
septyniasdešimt šešias nusikalstamas veikas ir turėjo praleisti
aštuonerius metus kalėjime. Visa laimė, tokių žmonių pasitaiko
labai retai.
— Vidurinės trys matlankio skiltys rodo dažniausiai
pasitaikančių žmonių tipus. AB tipo žmonės yra ramūs,
susitelkę, nesociopatiški, nuoseklūs ir patikimi. Tokios savybės
tobulai tinka oro erdvės kontrolieriams. BC tipo žmonės
emocionalesni: jie jautrūs, bet mąsto logiškai. Tobulas
viduriukas, visiška pusiausvyra. Puikūs patarėjai, nes jie gali ir
užjausti, ir likti objektyvūs. CD tipo žmonės atvirai
demonstruoja savo jausmus. Yra pernelyg emocionalūs, ne
visada priima logiškus sprendimus. Paskutinis tipas — DE ir E,
tai žmonės, kuriuos valdo tik emocijos. Jie šilti, empatiški, bet
per greitai susijaudina; jiems būdingi emocijų pliūpsniai, o
emocinis atsakas nėra logiškas. Jiems pakanka vieno žvilgsnio,
kad pravirktų arba pultų.
Redžis linktelėjo Brajentui.
— Dabar, kai jau viską žinote, pasakykite, kaip man sekasi?
 Brajentas užmetė akį į popieriaus lapą, kurį laikė rankoje, ir
nusišypsojo.
— Taip, prirėmėte mane prie sienos, pasiduodu.
— Kas per?.. — paklausė Kima čiupdama iš jo lapą.
Ji nė kiek nenustebo jame pamačiusi savo vakar rašytą tekstą.
Dar mažiau nustebo supratusi, kad yra AB tipo žmogus.
— Dar keli konfliktai su Vudžiu, ir galėsi ramiai dirbti oro
erdvės kontroliere, viršininke, — pasakė Brajentas paimdamas iš
jos lapą ir kišdamas jį į kišenę.
Nekreipdama į jį dėmesio ir remdamasi informacija, kurią
ką tik išgirdo iš Redžio, Kima bandė tyrinėti greta sudėtus du
Nojaus laiškus. Vėliau ji pasirūpins, kad Brajentas lapą
sunaikintų.
— Kaip suprantu, abiejuose laiškuose vyrauja BC ir CD
tipas, — padarė išvadą ji.
Redžis linktelėjo.
— Tikrai taip, jis emocionalus ir logiškas, kartais gali būti
net per daug emocionalus, bet turi pakankamai analitinių
gebėjimų emocijas tramdyti, kai to prireikia.
— Vertindamas informaciją, kurią sužinojote iš jo t
horizontalių brūkšnelių, kilpučių tekste ir šito, ar galite nupiešti
bendrą paveikslą? — paklausė ji mojuodama dviem lapais.
— Kad galėčiau atlikti išsamią charakterio analizę, reikėtų
savaitės, bet bendrai vertinant jis — taip sakote jūs, ne aš — yra
labai protingas, o jo ambicijos pagrįstos. Pasitiki savimi, bet
nėra išpuikęs. Nėra linkęs dominuoti ir atidėlioti. Ne
karštakošis, bet gali būti jautrus kritikai. Jo ego nėra pernelyg
išsipūtęs ir jis tikrai orus. Linkęs į vienišumą, kiek sutrikęs ir
jaučia kaltę. Supranta savo emocijas ir jas analizuoja, bet
neleidžia joms lemti jo sprendimų.
 Redžis nutilo.
— Sutikę jį gatvėje, tikėtina, pavadintumėte maloniu vyruku.
Taip, Kima tikrai ėmė jį įsivaizduoti būtent tokį, dėl to
atsakyti į galvoje tebekirbantį klausimą darėsi vis sunkiau.
Kodėl jis žudo nekaltas moteris?
 88

Penas visus atsispausdintus lapus su įbrėžimais išdėliojo ant

viršininkės kabineto grindų.
Žinojo, kad ji neprieštarautų, jei stalą ir kėdę jis nustumtų
prie sienos — reikėjo erdvės pamatyti bendrą aiškų vaizdą.
Jis sudėjo atspausdintus lapus nuo seniausio iki naujausio.
Dabar stovėjo prie septynių popieriaus lapų, kurių
kiekvienas buvo iš skirtingos nusikaltimų poros.
Penas iškart pamatė, kad įbrėžimai nėra identiški. Vienuose
daugiau kreivų, kituose — tiesių linijų. Vaikščiodamas aplink
kai kuriuose atrado panašumų, bet ne visuose.
Jis iš kišenės išsitraukė skarelę ir užsirišo ant kaktos, kad
prilaikytų garbanas, kurios išsivadavusios iš plaukų želės
gniaužtų krito į akis žiūrint žemyn.
Kuo ilgiau Penas tyrinėjo įbrėžimus, tuo labiau jo smegenys
buvo apkraunamos duomenų ir galimų variantų gausa. Jis paėjo
dar kiek į šoną, vėl pažvelgė į lapus. Kartais pakanka nusisukti
nuo susidariusios situacijos bent kelioms sekundėms, kad
pamatytum ją iš visiškai naujos perspektyvos. Bet šįkart Penui
naujų minčių nekilo.
Jis pasikasė smakrą supratęs, kad vienu metu bando išspręsti
septynis skirtingus galvosūkius.
Nuskenavęs paveikslėlius bandė pagal juos ieškoti vaizdinės
informacijos „Google“ — susieti su įvairiais senoviniais
simboliais ir hieroglifais, bet jokių atitikmenų nerado.
Galiausiai suprato, kad informacijos tiesiog per daug — jo
žvilgsnis be perstojo šokinėjo nuo vieno lapo prie kito. Ir tai
blaškė.
Surinko visus lapus ir padėjo ant stalo, rankoje pasiliko tik
vieną iš pirmo apiplėšimo prieš dešimt metų.
Žiūrint į vieną lapą Peno išvargusios smegenys pagaliau
galėjo lengviau atsikvėpti, bet vis tiek buvo kažkas ne taip. Jis
matė vieną nuo kito atskirtus įbrėžimus. Trūko dinamikos,
judėjimo.
Penui kilo nauja idėja.
— Steise, gal turi žirkles? — paklausė eidamas iš kabineto.
— Gyvenimas ne toks jau sunkus, — pasakė ji kišdama
ranką į stalčių, — yra lengvesnių būdų.
Penas paėmė žirkles ir sugrįžo atgal. Atsisėdęs ant grindų
iškirpo atskirus įbrėžimus, o nereikalingą popierių išmetė.
Dabar galėjo juos laisvai dėlioti — sudėti greta, apversti,
pasukti.
Penas vis keitė paveikslėlius kaip magas, rodantis po
puodeliu pradingstančio daikto triuką.
— Velniai griebtų, čia juk...
Jis nutilo, kai greta sudėjo pirmą ir paskutinę iškarpą. Dviejų
simbolių arkos suformavo tobulą nulį.
— Pala pala, — pasakė jis, o mintyse pradėjo dėliotis kitos
iškarpos.
Dabar žiūrėjo į tai, kas susiformavo iš iškarpų.
— Negali būti, — pasakė purtydamas galvą, nes viskas buvo
labai paprasta.
Jis atsistojo, paėmė likusius lapus ir pradėjo kaip galėdamas
sparčiau juos karpyti.
 89

— Kiek laiko jis jau ten? — paklausė Kima, žiūrėdama pro

stiklą į savo kabinetą.
Penas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant grindų ir
pasisveikindamas jai pamojo, tada vėl sugrįžo prie savo
projekto.
— Kokią valandą, — pasakė Steisė, — buvo išėjęs tik
pasiimti žirklių ir klijų.
— Kas per velnias?..
— Viršininke, žinote, koks jis tampa, kai bando išspręsti
galvosūkį.
Taip, ji gerai žinojo. Ir tik dėl to dabar nesiveržė į savo
kabinetą ir neišspyrė Peno su visu jo meno projektu lauk.
Detektyvų kambario pakraštyje Kima atsirėmė į spintelę, ant
kurios stovėjo spausdintuvas.
— Tikiuosi, kad baigęs savo rankdarbių būrelį jis galės mums
pasakyti, kaip surasti Nojų, kuris, regis, yra net labai mielas
vyrukas.
— Kuris nė neplanuoja sustoti, — pasakė Elisona,
perskaičiusi jo komentarą, kurio kopiją persiuntė Kima.
— Bet, bose, — įsiterpė Steisė, — mums pavyko kai ką
išsiaiškinti, dėl to su Elisona nusprendėme, kad susidūrėme su...
— Tai rezultatų lentelė! — išlėkęs iš Kimos kabineto pareiškė
Penas. — Jis su kažkuo lenktyniauja, — pridūrė skubėdamas su
pluoštu popierių į kitą kambario galą ir sėsdamas į savo darbo
vietą.
— Penai, kas per velnias?..
Elisona pritariamai linktelėjo.
— Atrodo visai logiška sprendžiant iš to, ką mes su Steise
prieš kokias penkias minutes supratome.
— Ir ką gi jūs supratote? — paklausė Kima, kol jos žvilgsnis
intensyviai šokinėjo nuo Steisės prie Elisonos.
— Kad turime reikalą su dviem žudikais, ne vienu.
 90

Kima pajuto, kaip susiraukė.

— Norite pasakyti, kad per tas kelias valandas, kol manęs
nebuvo, perpratote žudiką?
— Viskas logiška, — pareiškė Penas.
Jis stovėjo prie lentos su pluoštu popierių ir ant jos kažką
intensyviai rašė.
— Nojaus atveju viskas vyksta poromis, — Steisė nusprendė
paaiškinti situaciją Kimai. — Ant lentos surašytos nusikaltimų
poros, o telefonas, iš kurio vakar skambino Nikolei Sauthol,
periodiškai į kitą telefoną siųsdavo SMS su tekstu „jau“.
— Kas „jau“? — paklausė Brajentas.
— Man panašu į žaidimą, — pasakė Steisė, — kai iš pradžių
eina tavo partneris, o po to ateina laikas tau. Taip žaisdavau su
pusbroliais ir pusseserėmis vaikystėje. Po tos žinutės kitą dieną
įvykdomas analogiškas nusikaltimas. Žinutė — tarsi įspėjimas,
raginimas veikti. Į ją niekada neatsakoma.
— Gerai, supratau, — pasakė Kima, — bet kaip dėl
įbrėžimų?
— Ir SMS žinutė siunčiama, ir įbrėžimai paliekami tik po
pirmo nusikaltimo. Ir niekada po antro.
— O įbrėžimai reiškia štai ką, — pradėjo aiškinti Penas ir
padalijo kolegoms atspausdintus naujus lapus.
Kima pažvelgė į gautą lapą, ant kurio buvo parašyta 2-1.
 — Skaičiai vis didėja, — Penas parodė į lentą. — Po pirmo
apiplėšimo rezultatas buvo 1-0; po seksualinio persekiojimo —
2-1; po užpuolimo — 3-2 ir taip toliau. Pirmas žudikas
skaičiuoja rezultatą.
— Bet kodėl antras to nedaro? — paklausė Kima.
— Manau, Nojus yra mūsų antrasis žudikas, — įsiterpė
Elisona. — Atsimenate jo laišką, kurį gavome po pirmos
žmogžudystės? Jis nenužudė Ketės Nok prie „Shop N Save“
parduotuvės, bet žinojo, kad tai padarė jo partneris, nes gavo jo
žinutę. Kai išsiuntė mums laišką, Nojus dar nieko nebuvo
nužudęs, jis tikėjosi, kad jį sustabdysime, kol to nepadarė. Jis
žudo ne savo noru. Bet surasti jį laiku neturėjome galimybių,
dėl to Stivenso parke jis nužudė Luizą Veb-Harvi ir pasiėmė
mažąjį Arčį.
— Bose, — Steisė atkreipė į save Kimos dėmesį, — kalbėjausi
su abiem moterimis, kurias neva išžagino Šonas Felousas, ir
nors nusikaltimai panašūs, pirmasis buvo daug brutalesnis ir
žiauresnis, o štai Leslė pripažino, kad jos žagintojas tik
mechaniškai atliko judesius, tarsi to nebūtų norėjęs daryti.
Kima bandė suvokti visą išgirstą naują informaciją. Jai teko
pripažinti, kad beveik visi paaiškinimai atrodė net labai logiški.
Beveik visi, bet ne visi.
— Nesuprantu, kodėl jis tuomet nesiliauja žudyti, jei to
nenori daryti. Kodėl paklūsta kažkokiems nurodymams? Ši
dalis man visai neaiški.
— Bet tai akivaizdu, — pareiškė Elisona. — Nojus jaučiasi
taip, lyg neturėtų kito pasirinkimo. Jo valia priešintis, regis,
buvo palaužta. Tikrai nė vienas, patiriantis smurtą artimoje
aplinkoje, prabudęs ryte nenori būti sumuštas ar pažemintas. Jie
paslėpę mėlynes eina į darbus ir rūpinasi vaikais. Jie visada gali
išeiti. Fizinio barjero, kuris neleistų jiems to padaryti, paprastai
nebūna. Tie žmonės tiesiog toliau taip gyvena, nes susitaikė su
smurtu. Taip paprastai nutinka ne per naktį. O vyksta iš lėto,
palaipsniui.
— Tau primena smurto artimoje aplinkoje atvejį, kai vyras
smurtauja prieš žmoną?
Elisona papurtė galvą.
— Čia konkurencija. Panašu viskas: aukos, nusikaltimai,
eskalacija. Kiekvienas jų bando atlikti užduotį geriau už kitą.
— Vadinasi, žaidimas...
— Ne žaidimas, — paaiškino Elisona. — O kova dėl būvio.
Negali nusileisti priešininkui, privalai demonstruoti savo
sugebėjimus ir nugalėti konkurentą. Čia jokio žaidimo nėra. Ir
viskas baigsis tik tada, kai vienas iš jų mirs.
— Kažkokia labai iškreipta ir ilgai užsitęsusi konkurencija,
— pareiškė Kima rodydama į lentą.
— Taip, tikrai — tokia, kuri tęsiasi net labai ilgai.
 91

— Sakai, jie kažkaip susiję? — paklausė Kima sunerdama ant

krūtinės rankas.
Elisona giliai atsiduso.
— Matau iš tavo kūno kalbos, kad abejoji, bet paklausyk:
vienoje šeimoje gyvenančių vaikų — brolių ir seserų —
santykiai paprastai trunka ilgiausiai. Jie dažnai vertinami kaip
treniruotė prieš realų gyvenimą ateityje. Šioje aplinkoje
mokomasi dalintis, laukti savo eilės, mylėti ir rūpintis, pagrįsti
sprendimus ir spręsti problemas; kaip elgtis kažkuo nusivylus;
kaip atsigauti po pralaimėjimo. Konstruktyvūs vienoje šeimoje
gyvenančių vaikų konfliktai moko, kaip siekti savo tikslų be
agresijos.
Kima nusprendė kol kas garsiai nereikšti dvejonių, verčiau
palauks, kol bus įtikinta. Elisona turėjo savo nuomonę, ir Kima
ketino ją apsvarstyti.
— Brolių ir seserų santykiai šeimoje reikšmingai veikia
pagrindinius vaikų vystymosi aspektus. Taip įgyjami
bendravimo įgūdžiai, vystosi pažinimo funkcija,
emocionalumas ir socialumas.
— Bet pasaulyje gyvena milijonai tokių brolių ir seserų,
kurie tarpusavyje nekonkuruoja, — pastebėjo Kima.
— Pažvelk iš arčiau į kiekvieną atvejį ir visada pamatysi tam
tikro lygio konkurenciją, bet ji paprastai nebūna pavojinga, tik
parodo, kaip vaikų santykius kontroliavo tėvai.
— Paaiškink plačiau, — paprašė Kima visiems aplink
įdėmiai klausantis.
— Gerai, broliai ir seserys vaikystėje paprastai kartu
praleidžia daugiau laiko nei su tėvais. Tie santykiai sudėtingi ir
priklauso nuo gimimo eilės, asmeninių savybių, tėvų požiūrio ir
patirčių už šeimos ribų. Ypač konkurencija juntama, kai vaikai
panašaus amžiaus. Sulaukę metų vaikai jau jaučia ir jautriai
reaguoja į kitokį tėvų elgesį, o trejų gana gerai supranta
socialines taisykles, gali įvertinti savo santykį su broliais ir
seserimis, žino, kaip prisitaikyti prie šeimoje vyraujančios
tvarkos.
— Bet tai tikrai baigiasi vaikams užaugus? — paklausė
Brajentas.
Elisona papurtė galvą.
— Daugeliu atvejų būna dar blogiau. Paauglystėje tarpusavio
kova dėl tėvų dėmesio gali smarkiai sustiprėti. Atlikus tyrimą
paaiškėjo, kad didžiausia konkurencija tarp vaikų šeimoje, kai
jiems nuo vienuolikos iki penkiolikos metų. Dažnai ji tęsiasi ir
suaugus, nors dramatiškai gali pasikeisti metams bėgant dėl
tėvų ligos ar mirties, santuokos. Maždaug trečdalis suaugusiųjų
įvardija savo santykius su seserimis ar broliais kaip
konkurencingus ir atitolusius.
— Kiekvienas vaikas siekia save įtvirtinti kaip individą ir
nori parodyti, kad yra nepriklausomas nuo seserų ir brolių.
Situacija gali dar labiau komplikuotis, jei tėvai skirs vaikams
nevienodą dėmesį, skirtingai auklės ir reaguos į jų poreikius.
Kimai sunku buvo patikėti visa ta informacija.
— Elisona, net nežinau...
— Prašau mane išklausyti, o spręsti galėsi pati. Vaikai
šeimoje nori būti svarbūs. Asmenybės vystymąsi lemia vaikų
gimimo eiliškumas, amžius, lytis. Įprasta, kad šeimoje vyresnis
vaikas agresyviai reaguoja į jaunesnio gimimą.
Penas palinko į priekį ir pasakė:
— Juodojo vanago patelė padeda du kiaušinius. Pirmas
išsiritęs paukščiukas per pirmas kelias dienas negyvai užkapoja
jaunesnį.
Elisona linktelėjo.
— Tarp dėmėtųjų hienų palikuonių konkurencija prasideda
vos gimus antram mažyliui.
— Ir jei nuspręstume apie tai sukurti filmą, būtų labai
įdomu, tik...
— O kaip Kainas ir Abelis, Jokūbas ir Ezavas, Lėja ir Rachelė.
Kima susiraukė.
— Steise, nesu tikra, kad Biblija yra...
— Galima pavyzdžių rasti ir be Biblijos, — pridūrė Elisona.
— Seserys aktorės Olivija de Havilend ir Džoana Fonten —
buvo kalbama, kad jos negalėjo viena kitos pakęsti.
— Broliai Galageriai, — pridūrė Penas.
— Rudolfas ir Adolfas, — pasakė Elisona.
— Kas tokie? — nustebęs paklausė Brajentas.
— Dasleriai. Broliai iš Vokietijos. Siaubingai nesutarė —
vienas įkūrė „Puma“, kitas „Adidas“.
— Analogišką verslą? — pasitikslino Kima.
Elisona linktelėjo.
— Konkuruojantys broliai ir seserys paprastai pasirenka
panašią karjerą. Jie kovoja, nes vienas išstumia kitą. Daugelyje
Azijos šalių vaidmenis šeimoje lemia kultūrinės normos. Yra
tikimasi, kad vyresnis sūnus prisiims didesnę atsakomybę už
šeimos gerovę, dėl to gauna didesnę palikimo dalį.
 — Iš jaunesnių vaikų tikimasi, kad jie gerbs ir paklus
vyresniems broliams bei seserims, o už tai jais bus rūpinamasi ir
jiems padedama. Kitose kultūrose tėvai dažnai vyresniems
vaikams liepia rūpintis jaunesniais. Brolių ir seserų
konkurencija laikoma įprasčiausia patyčių forma.
— Kas ją lemia? — pasidomėjo Brajentas. — Nesu vienturtis,
bet su niekuo nekonkuruoju.
— Žinoma, labai priklauso nuo tėvų požiūrio. Jei šeimoje
nėra griežtos struktūros, stipresnės valdžios iš viršaus, šeimos
hierarchijos, vyrauja negatyvus požiūris į vaikus arba apskritai
jie apleidžiami, brolių ir seserų santykiai gali tapti tikrų
tikriausiu atrakcionų parku.
Elisona atsisuko į Brajentą.
— Jei vienas iš jūsų turėtų žaislą, o kitam jo reikėtų, kaip
reaguotų tavo tėvai?
— Mama paklaustų, kuris tą žaislą turėjo pirmas.
— Būtent. Paprastas sprendimas. Žaislą pasilieka tas, kuris jį
turėjo anksčiau. Kas nutiktų, jei mama lieptų patiems
išsiaiškinti?
— Tikriausiai susimuštume.
— Būtent, konkurencija turi išlikti sveika ir konstruktyvi.
Rekomenduojama nekreipti dėmesio į skundus, nelyginti vaikų,
leisti reikšti jiems jausmus nejaučiant dėl to kaltės, skatinti
dalintis, bet neversti to daryti, kiekvieną vaiką vertinti ir jam
skirti pakankamai laiko, sumažinti...
— Pakaks, — Kima iškėlė aukštyn rankas. — Tikrai
nemanau, kad sunkiai galą su galu sudurianti motina sugrįžusi
po aštuonių valandų darbo namo galvoja apie tokius dalykus, ji
tikriausiai džiaugiasi, kad vaikai vienas kito neužmušė.
Kima neturėjo laiko klausyti tobulos tėvystės patarimų.
Dažniausiai tokie patarimai atitrūkę nuo realybės, sunkiai
įgyvendinami, o juos išgirdę dauguma tėvų pasijunta
nevisaverčiai.
— Man įdomiau būtų išgirsti apie įspėjamuosius ženklus. Ar
galima pastebėti, kada konkurencija ima stiprėti?
— Brolių ir seserų konkurencija gali pereiti skirtingus
žiaurumo lygius, ji gali lemti nusikalstamą elgesį, problemas
paauglystėje, depresiją, nerimą, polinkį save žaloti.
— Nemažas sąrašas, — pripažino Kima, bet gilintis į sąrašą
jie neturėjo laiko. — Tik man vis tiek ramybės neduoda vienas
visos šios teorijos aspektas — suprantu, kad egzistuoja
konkurencija tarp brolių ir seserų, suprantu tavo paminėtus
pavyzdžius, bet kaip dažnai tokia konkurencija priveda prie
žmogžudysčių?
— Dvidešimt šešerių Čo Čen Hongą mirtinai subadė
dvidešimt trejų brolis, — pradėjo vardinti Elisona. —
Septyniolikmetis vaikinas Karnatakoje neseniai peiliu subadė
savo dešimtmetį brolį, nes pavydėjo...
— Bet čia smurtas vienas kito, ne kitų žmonių atžvilgiu.
Duok pavyzdžių, kuriuose...
— Bose, gal ir nėra labai svarbu, bet tiesiog prisiminkite, ką
Elisona sakė apie brolių ir seserų polinkį rinktis vienodą
karjeros kelią, ir to pakaks.
— Tęsk, — atsisukdama į Steisę paragino Kima.
— Kaip tik peržiūrėjau informaciją, kurią pavyko gauti apie
Elą ir Endriu Nok.
— Pirmos aukos vyrą ir jo seserį? — paklausė Brajentas.
— Taip, viršininkė liepė sužinoti daugiau apie Elą po to, kai ji
pasirodė Arčio paieškoje. Tarp brolio ir sesers tiek panašumų,
kad net nejauku; abu mokykloje buvo sportininkai, ėjo į tą patį
koledžą, abu įstojo į šachmatų klubą, abu dalį dienos kurį laiką
dirbo greitojo maisto užkandinėje, mokėsi tame pačiame
universitete ir abu dabar dirba pardavimų srityje.
Kima pažvelgė į Elisoną.
— Net ir tarpusavyje konkuruojantiems broliui ir seseriai to
jau gerokai per daug, — atsakė elgsenos specialistė.
— Bet ar čia tikrai tokia konkurencija, kuri galėjo įsibėgėti
taip, kad galiausiai tapo nekontroliuojama?
Prieš atsakydama Elisona rimtai pasvarstė.
— Manau, tai tikrai įma...
— Bose, man staiga kilo dar viena mintis, — žiūrėdama į tolį
pasakė Steisė.
Ji, regis, kažką bandė suvokti.
— Pirmyn, Steise, tau neblogai sekasi.
— Pirmas Nojaus laiškas turėjo būti išsiųstas pirmadienį ir
jis buvo adresuotas konkrečiai tau, taip?
— Taip, Steise, bet...
— Kad laišką gautum antradienį, jį turėjo išsiųsti pirmadienį
iki pusė šeštos vakaro.
Kima susiraukė. Ir kas iš to, kas nors jai gali paaiškinti?
— Kalbėjai su žurnalistais per spaudos konferenciją
pirmadienį, bet tik vėlai vakare.
Kima suprato, į ką jos dėmesį bando atkreipti Steisė. Nojus
negalėjo anksčiau pamatyti jos per televiziją ar spaudoje kaip
vyresniosios šios bylos tyrėjos, nes žinia apie nusikaltimą
pasirodė jau išsiuntus pirmą laišką, o tai galėjo reikšti tik viena.
Laišką išsiuntė kažkas, su kuo Kima jau buvo susitikusi.
Pavyzdžiui, Ela Nok.
 92

— Tikrai manai, kad vienas iš jų pagrobė Arčį? — paklausė

Brajentas, kai jie su Kima antrąkart pabeldė į Elos Nok duris.
Jei Ela buvo namuose, ji nenorėjo atidaryti, bet prie namo
nesimatė jos automobilio, tad Kima spėjo, kad namuose
tikriausiai nieko nėra.
Išklausę savo komandos Kima su Brajentu nuskubėjo prie
automobilio, kad surastų moterį, kuri, regis, kiek per daug
domėjosi Arčio užpuolimu ir akivaizdžiai buvo kontroliuojanti
vyresnioji sesuo.
— Nori įeiti? — paklausė Brajentas.
Kima akimirką mąstė, tada papurtė galvą ir išsitraukė
telefoną.
Steisė atsiliepė iškart.
— Steise, man reikia, kad judu su Penu tučtuojau
atvažiuotumėte į Elos Nok namus. Pasiimkite šturmo komandą,
kuri mano įsakymu įsiveržtų į jos namus.
— Jau važiuojame, viršininke.
— Viršininke, mes juk jau vietoje, — pasakė Brajentas ir vėl
atsisuko į Elos Nok namą.
— Taip, bet Elos namuose nėra, o mums reikia jos. Jei bent
pusė to, ką įtariame, tiesa, vadinasi, labai greitai bus nužudytas
dar vienas žmogus. Pirmyn, turime ją kuo greičiau surasti, —
paragino Kima Brajentą ir nuskubėjo atgal į automobilį. —
Paiešką pradėsime nuo jos brolio namų.
Automobiliui pajudėjus Kima atsisuko ir dar kartą pažvelgė į
Elos Nok namą. Jos nuojauta šnabždėjo, kad Arčio ten tikrai
nėra; Penas su Steise jau važiuoja — jie turi įgaliojimus įsilaužti
į vidų ir jo ieškoti.
Ji turėjo patikėti Nojumi, kuris patikino, kad Arčis tikrai
nebus sužalotas.
 93

— Velniai rautų, Penai, tai apskritai teisėta? — paklausė

Steisė, kai jie pajudėjo iš nuovados aikštelės; automobilis buvo
tikras laužas.
Ji jau spėjo pasikalbėti su inspektoriumi Plantu. Jis išsiuntė
šturmo būrį, su kuriuo susitiks prie Elos Nok namo ir kuris
turės raudoną šešiolikos kilogramų taraną, leidžiantį smūgiuoti
daugiau nei tris tonas siekiančia jėga.
— O taip, jam viskas gerai, patikrą praėjo puikiai.
— Ar mechanikas tavo geras bičiulis?
— Esi visiškai saugi, Steise, prisiekiu, — patikino Penas
staiga pasukdamas į kairę. — Nė nepastebėsi, kaip atsidursime
vietoje, o jei Arčis ten...
— Manai, jis ten? — paklausė Steisė ir tvirčiau įsikibo į
automobilio sėdynę.
Ji žinojo, kad Penas norėjo kuo greičiau nuvažiuoti į vietą,
bet smarkiai abejojo, ar įvykus avarijai išsiskleistų automobilio
oro pagalvės.
— Tiki, kad Ela Nok galėjo pagrobti Arčį?
— Mačiau ją trumpai Arčio paieškoje, buvo visiškai rami, bet
iš ko suprasti, ar žmogus sugebėtų pagrobti vaiką? Jei apie
tokius dalykus būtų galima spręsti pagal emocinį atsiribojimą,
mūsų bosės namai būtų pilni tokių vaikų.
— Net negaliu to įsivaizduoti, o tu? — paklausė Steisė, kai jie
pravažiavo sankryžą prieš pat užgęstant žaliam šviesoforo
signalui.
— Nesu tikras tik dėl vieno — žinome, kad Nojus turi Arčį,
taigi Nojus iš nusikaltimų poros turėjo įvykdyti antrą
žmogžudystę. Nojus turėtų būti tas, kurį erzino ir kuriam
nurodinėjo, bet Ela yra vyresnė sesuo, vadinasi, ji turėjo
įvykdyti pirmą žmogžudystę ir nužudyti brolio žmoną, be to...
— Ar įmanoma, kad Endriu Noko žmona guli morge, o jis
tęsia šias kruvinas varžybas? — negalėjo atsistebėti Steisė.
— Suprantu tave, bet, remiantis mūsų teorija, jei Ela
nenužudė savo svainės, tuomet Endriu nužudė savo žmoną.
Vienas iš dviejų.
— Kiek esame tikri savo teorija? — paklausė Steisė, kai Penas
staigiu judesiu pasuko į gatvę, kurioje gyveno Ela Nok.
Penas sustabdė automobilį taip jai ir neatsakęs.
Jiems einant prie namo Steisę tebekankino abejonė, ar,
nepaisydami visų įrodymų, jie kartais nepasuko klaidingu keliu,
bet vėlgi, jų teorija buvo gana logiška.
Ne, jie buvo teisūs. Turėjo būti teisūs.
Steisė nustūmė abejones šalin, kai Penas galvos linktelėjimu
leido šturmo būrio pareigūnams panaudoti raudonąjį taraną.
 94

— Pagavote jį? — atidaręs duris paklausė Endriu Nokas.

— Apgailestauju, bet turiu pranešti, kad kol kas nieko
neradome, — pasakė Kima žengdama į vyro namus. — Tačiau
judame pirmyn.
Jei Endriu su tuo nesusijęs, tuomet jai reikėjo pateisinti šį
vizitą, o jei susijęs, Kima turėjo būti atsargi ir neatskleisti jų
svarstomos teorijos.
— Nusprendėme užsukti, pažiūrėti, kaip jums sekasi. Elos
čia nėra? — pasidomėjo Kima, kai Endriu pakvietė juos užeiti į
svetainę.
Nors ji ir taip žinojo atsakymą — prie namo stovėjo vienas
automobilis. Tik norėjo paminėti moters vardą. Gali būti, kad
dabar ji sėdi priešais Nojų, dėl to rinkti žodžius reikėjo labai
atsargiai.
— Ela buvo čia kiek anksčiau užsukusi, bet kažką užsiminė,
kad važiuos apsipirkti. Man labai palengvėjo, jei atvirai, —
pasakė jis, savo žodžius sušvelnindamas šypsena.
— Jūs labai artimi? — naudodamasi proga paklausė Kima.
— Atsiprašau, — prieš atsisėsdamas Brajentas kreipėsi į
Endriu, — gal galėčiau pasinaudoti jūsų tualetu?
Endriu nesudvejojo.
— Jis viršuje, pirmos durys kairėje, tik prašyčiau tyliau —
Mija miega.
 Brajentas supratingai linktelėjo. Kiek vėloka popiečio miegui,
pagalvojo Kima, ypač jei tėtis nori, kad vaikas normaliai
miegotų naktį.
— Keistoka dienotvarkė? — pastebėjo Endriu tarsi perskaitęs
jos mintis. — Viskas pasikeitė po to, kai... pirmadienį, — jis vis
dar negalėjo ištarti tų žodžių. — Vėlai gulasi, anksti keliasi, tad
miega, kai pavargsta.
Kima jį puikiai suprato. Sielvartas į laikrodį nežiūrėjo.
— Kaip ji? — paklausė.
— Pradėjo vėl valgyti, taigi vienu rūpesčiu mažiau.
— Ela tikriausiai jums labai padeda, bet mes vis tiek
galėtume pasiūlyti šeimos...
— Viskas gerai. Nenoriu, kad nepažįstami žmonės sukinėtųsi
aplink Miją. Ela tikrai labai padeda, bet kartais noriu, kad ji
tiesiog dingtų.
— Vyresnės seserys įpratusios rūpintis, tik...
— Jos visada žino, kas geriausia, inspektore. Jos viską sugeba
geriau, — pareiškė jis su kartėliu balse.
— Net ir kaip rūpintis Mija?
Endriu užvertė akis.
— Ir kaip rūpintis Mija, ir visais kitais klausimais. Ji viską
žino; ji visada teisi, visada viską padaro geriau. Jei ką nusiperku,
ji nusiperka tą patį daiktą, tik geresnį. Ji labai konkuruojantis
asmuo.
— Taip buvo ir vaikystėje? — pasidomėjo Kima.
Endriu Nokui gal ir atrodė, kad jie tik šnekučiuojasi, bet
Kima jo klausinėjo to, ką jai buvo įdomu sužinoti, išgirdus
informaciją apie brolių ir seserų santykius iš Elisonos.
— O taip, mama mus augino be tėvo, todėl dažnai palikdavo
vienus. Paprastai dėl nieko nesutardavome, dažnai tekdavo
konfliktuoti ginant savo interesus. Amžiną atilsį mama nuolat
mus lygindavo. Niekada kaip šeima nieko drauge
neveikdavome, — jis nusišypsojo. — Mama nuolat kartodavo,
kad Ela tiesiog per trumpai išbuvo lopšy.
— Kaip tai?
Kima tikėjosi, kad šis pokalbis ir užplūdę prisiminimai
atitrauks Endriu dėmesį ir jis nesupras, kad Brajento jau ilgai
nėra kambaryje.
— Vos pagimdžiusi mama mus visus migdydavo lopšy, kuris
stovėjo jos miegamajame. Kai gimdavo kitas vaikas, vyresnis
buvo išsiunčiamas miegoti į gretimą kambarį.
Kimai pasidarė įdomu, kiek tokios ankstyvos vaikystės
patirtys galėjo paveikti žmogaus gyvenimą. Ar į tokį motinos
poelgį vyresnis vaikas galėjo sureaguoti kaip į atstūmimą, dėl
kurio imdavo neapkęsti jaunesnių?
— Kaip Ela su jumis elgdavosi vaikystėje? — paklausė Kima
kuo abejingesniu balsu.
Ji stengėsi, kad Endriu kuo ilgiau nesuprastų, kad pokalbis
neturi nieko bendro su byla.
Tuo metu į kambarį įėjo Brajentas ir vos pastebimai papurtęs
galvą pranešė jai, kad nerado nieko neįprasto. Kimai ir pačiai
atrodė, kad Arčio čia tikrai nėra.
— O, ji buvo valdinga ir kontroliuojanti. Jai reikėjo visų
geriausių žaislų, ji turėjo viską ir visus kontroliuoti. Jei kas nors
ką padarydavo, ji privalėdavo padaryti geriau.
Endriu šypsodamasis užvertė akis, ir Kimą apėmė keistas
nerimas. Šis žmogus tikrai nejaučia neapykantos seseriai. Taip,
Ela jį erzino, pykdė, bet Kima jautė, kad po tuo susierzinimu
glūdi gilus sluoksnis meilės. Šis vyras negalėjo žudyti žmonių
dėl sunkiai galva suvokiamos konkurencijos su seserimi. Visa jų
teorija nuėjo šuniui ant uodegos.
— Gerai, pone Nokai, ačiū... — Kima staiga nutilo kai ką
suvokusi. — Minėjote kažką tokio kaip „mus visus“?
Tai tikrai negalėjo reikšti „du“, pamanė Kima. Regis, jie
padarė vieną kvailą prielaidą.
— Kiek jūsų šeimoje buvo vaikų?
— Iš viso keturi. Ela vyriausia, aš — jauniausias, taigi mūsų
keliai retai susikirsdavo. Jei tikrai norite sužinoti, kokia bjauri ji
gali būti, turėtumėte pasikalbėti su mano vyresniu broliu. Jis
negali jos pakęsti, jie nesikalba jau daug metų.
 95

— Antrame aukšte nieko nėra, — pasakė Penas koridoriuje

sutikęs Steisę, — tik šeimininkų ir svečių miegamasis bei
nedidelis tamsus kambarėlis, į kurį sukišama viskas, kas netelpa
kituose dviejuose kambariuose. Jokių požymių, kad svečių
miegamasis pastaruoju metu būtų naudotas.
Penas net galėjo perbraukti pirštu per plonytį dulkių
sluoksnį ant spintelės prie lovos.
— Nieko ir pirmo aukšto kambariuose, bent jau kiek aš
matau, — pasakė Steisė. — Jokių ženklų, kad čia buvo vaikas,
nei popierėlių ar ko kito įtartino šiukšliadėžėse, iš kurių šiukšlės
akivaizdžiai neišneštos bent porą dienų.
Penas bandė malšinti stiprėjantį nerimą. Jis prisiminė tą
kartą, kai turėjo nuvežti automobiliu mamą su Džasperu į
ligoninę, nes jo broliukui į kojos piršto odą įaugo nagas. Mama
iš atminties sakė, kur važiuoti, ir nors ji buvo įsitikinusi savo
teisumu, jis jautė, kad važiuoja klaidingu keliu. Kiekvienas
nuvažiuotas metras tik dar labiau sustiprindavo jausmą, kad
pasuko neteisinga kryptimi, tolyn nuo ligoninės.
Nuo įtampos anuomet Penui pradėjo spausti skrandį — jie
turėjo nuvykti paskirtu laiku, o jis vis seko. Lygiai taip jautėsi ir
dabar.
Kažkuriuo metu kažkurioje vietoje jie pasuko ne ten — nors
buvo daug užuominų ir nuorodų, jie akivaizdžiai pasirinko
klaidingą kelią.
— Turime būti teisūs, Penai, — pasakė Steisė matydama jo
susirūpinusį veidą. — Daugiau variantų nėra.
Penas žinojo, kad Steisė kalba remdamasi faktais, o ne
nuojauta, bet dėl to ramiau nepasidarė.
Gal šįkart jo skrandis bando nuvesti klaidingu keliu.
Prisiminė, kaip Lina neseniai sakė, kad jis kartais nemato tiesiai
prieš nosį vykstančių dalykų.
— Gerai, Steise, apsikeiskime. Tu lipk aukštyn, o aš liksiu čia,
apačioje. Apžiūrėsime viską antrą kartą šviežiomis akimis.
Steisė jam pritariamai linktelėjo.
Kita žmogžudystė tikriausiai jau neišvengiama, o šešiametis
berniukas vis dar dingęs, dėl to jie privalo bent ką nors surasti.
 96

— Nejuokauju, bose, — pasakė Brajentas jiems įlipus į

automobilį, — ten nebuvo nieko...
— Žinau. Tikiu tavimi. Nemanau, kad Endriu ką nors galėjo
nužudyti. Jis ne tas vaikas. Jei Ela su kuo nors ir konkuruoja,
tikrai ne su juo. Endriu neužėmė jos vietos; tai padarė Stivenas,
kitas jų brolis.
— Kuris vėlgi yra pardavėjas ir parduoda brangius
vasarnamius, — prisiminė Brajentas, kai Kima išsitraukė
telefoną.
Endriu maloniai sutiko jiems duoti vyresnio brolio numerį.
— Balso paštas, — pasakė Kima išgirdusi žemą gilų balsą.
Ji išjungė skambutį.
— Nori, kad važiuočiau prie jo?..
— Ne, — pasakė Kima tapšnodama telefonu sau per kelį.
Endriu pasakė, kad Stivenas gyvena Bridnorto pakraštyje.
Nėra reikalo važinėti ratais ir jų ieškoti, tai vis tiek mums
nepadės.
— Bet, viršininke, regis, mes kažką jau aptikome.
Privalome...
— Žinau, Brajentai, — atkirto Kima.
Ji taip pat jautė pro pirštus byrantį smėlį. Laiko vis mažėjo.
Atsako į Nikolės Sauthol nužudymą ilgai laukti neteks.
— Gal mums reikėtų mažiau dėmesio kreipti į žaidėjus ir
labiau susitelkti į patį žaidimą, — pasiūlė Kima, prisiminusi
magnetinę rašymo lentą detektyvų kambaryje.
— Pasakok, — paragino Brajentas, išjungė variklį ir atsisuko
į Kimą.
— Nusikaltimai vykdomi poromis. Užpuolimas, išžaginimas,
žmogžudystė, visada po du. Nikolės Sauthol nužudymas buvo
pirmas poroje. Kaip sureaguos mūsų antrasis žudikas? Kokį
naują iššūkį sugalvos?
— Dar viena buvusi serialų žvaigždė? — susimąstė Brajentas.
— Galbūt, bet surasti tokią... — Kima nutilo kilus netikėtai
minčiai. — Gal net ne muilo operų aktorė, Brajentai, o visai kito
tipo žvaigždė, kuri šiuo metu visų dėmesio centre?
Jų žvilgsniai susitiko, kai Brajentas suprato, apie ką galvojo
Kima.
— Taira Bruks, garsaus futbolininko meilužė.
Kima žvilgtelėjo į savo laikrodį.
— Kuri pasirodys prekybos centre po dešimties minučių.
Brajentas akimirksniu užvedė automobilį ir pajudėjo nuo
šaligatvio.
 97

Nebeištversiu.
Man skauda vos ne kiekvieną kūno dalelę, bet niekas manęs
nesiklauso.
Aš daug meluoju. Pasakoju nebūtus dalykus. Elgiuosi
nerangiai. Save žaloju. Elgiuosi kaip kūdikis, nors nieko
panašaus. Tikrai nesu. Rimtai.
Stebiu, kaip naujausi raudoni dryžiai virsta violetinėmis
mėlynėmis, o įbrėžimai odoje aplimpa kraujo karoliukais.
Kiekvienąkart taip nutikus viliuosi, kad tai paskutinis kartas.
Meldžiuosi, kad man atsibostų arba kad rasčiau naują pomėgį,
susidomėjimo objektą. Kartais maldose net prašau mirties, nors
nežinau, kas tai yra. Kai močiutė Helena mirė, man pasakė, kad
niekada daugiau jos nepamatysiu, kad tai pabaiga, tad galbūt
mirties reikia, kad viskas pagaliau liautųsi.
Laukiu jau seniai, bet niekas nesikeičia.
Man baisu, bet aš turiu planą.
Vieną naktį nusprendžiu nemiegoti. Neleidžiu susimerkti
sunkiems akių vokams, bandau nuraminti tamsoje drebantį savo
kūną. Privalau pasistengti. Tai turi liautis.
Žinau, kad durys atsivers, kai visi nueis miegoti.
Taip nutiks, bet dabar aš turiu pasiruošti.
Žinau, kad atėjo metas pasipriešinti.
 98

— Čia turėtų budėti du žmonės, — pasakė Kima, kai jie su

Brajentu privažiavo užtvarą, saugančią įvažiavimą į prekybos
centro vidinį kiemą.
Stoviniavo tik vienas apsaugos darbuotojas.
— Kur policijos pareigūnas? — paklausė Kima atidariusi
automobilio langą.
Ji tikėjosi, kad konsteblis, kuris į renginį turėjo atlydėti Leną
Vaili, pasiliks prie užtvaros kartu su apsaugos darbuotoju.
Apsauginis gūžtelėjo.
— Buvo iškviestas, nubėgo į pastatą.
— Velniai rautų, įleisk mus, — pareikalavo Kima.
Kažkas keisto jau vyko.
— Man buvo liepta...
— Bičiuli, dėl savo paties saugumo, paspausk tą prakeiktą
mygtuką, — suurzgė Kima.
Apsaugos darbuotojas taip ir padarė — užtvara pradėjo kilti.
— Klausyk, nesiruošiu prisiimti kaltės už...
Brajentas nutraukė apsaugos darbuotojo žodžius, palįsdamas
po dar tebekylančia užtvara.
— Nusprendei atsikratyti automobilio? — paklausė Kima,
kai pamatė sau prieš akis baltos ir raudonos spalvos užtvarą
arčiau, nei jai norėjosi.
Nekreipdamas dėmesio į Kimos žodžius, Brajentas sustojo
už Vakarų Mersijos patrulių automobilio, kuris stovėjo iškart už
Tairos Bruks agentės Keitės Sevel mašinos. Prakeikimas, Kima
tikėjosi, kad Taira su agente bent kelias minutes pavėluos, bet
dabar jau įtarė, kad tai Lena Vaili pasirūpino tvarka.
— Tu taip pat vienas? — paklausė Kima prie įėjimo į
tarnybines patalpas stovinčio pareigūno.
Abi vietas turėjo saugoti po du žmones. Kima iš patirties
žinojo, kad pagal visas taisykles negalima palikti vieno žmogaus
ten, kur gali susidaryti potencialiai pavojingos situacijos, to
neleido nei policijos, nei privačių apsaugos įmonių kompanijų
darbo taisyklės, be to, šis klausimas buvo aptartas renginio
apsaugos planavimo susirinkimuose.
Taip galėjo nutikti nebent susiklosčius nenumatytoms
aplinkybėms.
— Taip, Dareną išsikvietė viršininkas. Kažkas susiję su vaiku,
kurį rado klaidžiojantį tarnybiniais koridoriais.
— Berniukas ar mergaitė? — sulaikiusi kvėpavimą paklausė
Kima.
— Ėėė... mažas berniukas, man rodos.
Kima pašnairavo į Brajentą, kuris atrodė toks pats sutrikęs
kaip ir ji.
— Berniuko vardo nežinote?
Vyriškis papurtė galvą.
— Tik girdėjau, kad valytoja rado berniuką, klaidžiojantį
koridoriais, tada visi ten nuskubėjo.
— Gal taip bandoma atitraukti dėmesį, viršininke? —
paklausė Brajentas, kai jie įėjo į pastatą ir nubėgo prie laiptų.
— Būtų gerai, kad suprasčiau, kas čia vyksta, — atkirto
Kima.
Lipant laiptais jos galvoje sukosi milijonas minčių. Ar gali
būti, kad jų žudikas pagrobė Arčį tam, kad panaudotų jį
dėmesiui nukreipti? Ar dėl to berniuką ir paliko gyvą?
Kimos širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai ji pabeldė į tarnybines
knygyno duris. Šias atidarė išvargusi pardavėja, ji nerimastingai
rankoje spaudė ant kaklo kabančią virvelę su kortele.
— Kur berniukas? — paklausė Kima rodydama pažymėjimą.
Jai reikėjo apgalvoti dar daug dalykų, bet dabar svarbiausia
sužinoti, ar berniukas tikrai yra Arčis, ir įsitikinti, kad jis
nesužalotas ir saugus.
— Jis knygyno vaikų skyriuje. Policija...
— Gerai, ačiū, — padėkojo Kima.
Ji skubėjo pro knygyno darbuotojams skirtas patalpas į
parduotuvės salę.
Knygynas buvo uždarytas ir paruoštas; į jį bus įleidžiami tik
knygą įsigyti norintys žmonės, kurie galės ją duoti Tairai
pasirašyti.
Eidama knygyno viduriu Kima pastebėjo vaikų kampelyje
ant sėdmaišio sėdintį berniuką, greta jo iš abiejų pusių stovėjo
darbuotojas ir policijos pareigūnas.
Jos širdis ėmė ramiau plakti, kai kūną užliejo palengvėjimo
jausmas. Ten buvo Arčis purvinais nuo ašarų skruostais ir jis
atrodė sveikutėlis.
— Nueik, pasikalbėk su jais, kol ieškosiu mūsų žvaigždės, —
Kima paliepė kolegai. — Pakviesk prie Arčio vieną iš apsaugos
darbuotojų ir paskambink Robinai. Ji turi žinoti, kad vaikas
saugus. Paskui liepk prekybos centro apsaugai peržiūrėti vaizdo
kamerų įrašus, kad išsiaiškintume, kaip Arčis papuolė į
tarnybinius koridorius.
Brajentas linktelėjo ir nuėjo prie vaiko.
Nors Kimos širdies ritmas sulėtėjo, mintys vis dar sukosi
beprotišku greičiu. Akivaizdu, kad Luizą Veb-Harvi Stivenso
parke nužudęs žmogus pagrobė ir laikė pas save Arčį. Ji turėjo
tikėti, kad tas žmogus buvo Nojus — žmogus, kuris prašė jos
pagalbos, — nes berniukas gyvas. Jis paklausė.
Jei tai tiesa, vadinasi, kažkuri Nojaus dalis nenorėjo ir vėl
žudyti. Kima turėjo pasirūpinti, kad daugiau niekas neprarastų
gyvybės.
Netoli įėjimo į knygyną tarp kelių pardavėjų Kima pastebėjo
Keitę Sevel, bet niekur nematė Tairos Bruks.
Kima stovėjo už kokių trijų metrų nuo susirinkusios gerbėjų
minios, kai suskambo jos telefonas.
Skambino Steisė, ji buvo pagrindinės įtariamosios Elos Nok
namuose.
— Steise?
— Taip, viršininke, turime problemų.
Kimos širdis suspurdėjo, bet tada prisiminė, kad Arčis gyvas
ir sveikas. Galbūt jie surado įrodymų, kad Arčis kažkuriuo metu
ten buvo.
— Pasakok.
— Ela Nok ką tik sugrįžo iš prekybos centro „Asda“ ir yra
labai nepatenkinta dėl tos skylės, kuri liko vietoj jos pagrindinių
durų.
Kas per velniava? — praplaukė Kimos galva ir jos mintys vėl
įsisuko. Jų pagrindinė įtariamoji namuose su pirkiniais.
— Steise, liepk jai apsivilkti megztinį ir atvažiuokite su Penu
į Heilsoveno knygyną. Čia vyksta keisti dalykai.
— Vaikui viskas gerai, — pasakė Brajentas priėjęs prie
Kimos. — Vienas iš Kriso vyrukų su juo, prekybos centro
apsauga jau peržiūri vaizdo įrašus.
Kima baigė pokalbį su Steise, o minčių šėlsmas galvoje tik
stiprėjo.
— Ela nėra Nojus, — pasakė ji, eidama prie personalo,
stoviniuojančio prie įėjimo į knygyną.
Kimos burna perdžiūvo, kai priėjusi arčiau suprato, kad
renginio žvaigždės vis dar nėra.
Jos akys įsmigo į Keitę, Tairos agentę. Kaip ji galėjo pamesti
savo klientę?
— Keite, kas, po perkūnais, čia dedasi?
Moters veidas išraudo, jį perkreipė kaltė.
— Ką jūs dabar?..
— Negi nesuprantate, kad kai ko trūksta? — nutraukė ją
Kima. — Kur, velniai rautų, Taira Bruks?
Keitė pažvelgė į ją taip, tarsi Kima būtų iš proto
išsikrausčiusi.
— Taira štai ten tarp gerbėjų. Ji norėjo pabendrauti, nors aš
ir...
— Parodykite kur, — paliepė Kima braudamasi į priekį.
Taira išties buvo čia: už kokių keturiasdešimties metrų ėjo
palei ilgą gerbėjų eilę, spaudė jiems rankas, šypsojosi.
Staiga Taira dingo tarp žmonių, eilė išsiformavo —
susivyniojo kaip gyvatė aplink tą vietą, kurioje paskutinį kartą
Kima ją matė.
— Prakeikimas, viršininke, ją įtraukė į minią! — suriko
Brajentas bėgdamas iš parduotuvės.
Kima jam nieko neatsakė, nes vienu metu suprato kelis
svarbius dalykus. Ji apsidairė, įvertino situaciją, o tada apsisuko
ir nubėgo priešinga kryptimi.
 99

Kima bėgo nuo visos tos sumaišties, kuri kilo prie įėjimo į
knygyną, nes nuojauta šnabždėjo, kad tikroji problema slypi
visai kitoje vietoje.
Atgal bėgdama tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, paskubomis
žvilgtelėjo į Arčį. Apsidžiaugė pamačiusi, kad jis ramiai čiulpia
ledinuką ir su pardavėja skaito knygelę, o už kokio metro nuo jų
stovi apsaugos pareigūnas.
Kima svarstė sustoti ir užduoti jam kelis klausimus, bet
nuojauta vertė bėgti toliau. Nė viena iš ankstesnių
žmogžudysčių nebuvo įvykdyta nei anksčiau, nei vėliau, tad ir
šiuo atveju nereikėjo tikėtis, kad kas nors pasikeis. Jei ji skubiai
neras Nojaus, mirs dar vienas žmogus.
Tą pačią akimirką, kai pamatė tarp gerbėjų Tairą, Kima
suprato, kad visa jų teorija sugriuvo kaip kortų namelis.
Apsižvalgiusi ir supratusi, kurių žmonių trūksta, Kima
suvokė, kad šis nusikaltimas, tikėtina, bus sunkesnis už
ankstesnį.
Jų žudiko nedomino privačias savo gyvenimo detales
pasakojanti žvaigždė. Taip, Taira vis dar žvaigždė, ne taip kaip
ankstesnė auka, buvusi serialų aktorė, bet ji tikrai nėra labiausiai
viliojantis taikinys. Kas gali būti geriau, jei ne viešumoje
matomas ir policijoje svarbias atsakingas pareigas užimantis
žmogus?
 Kima išlėkė pro tarnybinį knygyno išėjimą ir nubėgo laiptais
žemyn iki pareigūno, saugančio įėjimą į pastatą.
Tai buvo paskutinė vieta, kur juos galėjo pamatyti, o kieme ji
jau vos atvykusi pastebėjo Vakarų Mersijos patrulių automobilį.
Kima turėjo surasti juos kaip įmanoma greičiau, nes
nuojauta kuždėjo, kad žudikas nusižiūrėjo vyresniąją inspektorę
Leną Vaili.
 100

Brajentas nustebo supratęs, kad viršininkė nebėgo paskui jį,

kai prisiartino prie žmonių minios, kuri dabar supo Tairą
Bruks. Kimos čia, žinoma, mažiausiai reikėjo, norint išsklaidyti
žmones, nes prie knygyno tvarką stebėję apsaugos darbuotojai
jau skubėjo prie Tairos. Bet tuomet, velniai griebtų, kur ji dingo?
Brajentas kurį laikė svarstė apsisukti ir lėkti paskui viršininkę,
tačiau tiek jo nuojauta, tiek patirtis liepė tvarkytis su priešais
kilusiomis problemomis.
— Praleiskite! — šūktelėjo jis, stumdamas žmones į šalis, kad
prasibrautų iki milžinišką regbininkų sangrūdą primenančios
minios vidurio.
Jis atsisuko į atbėgusius apsaugos darbuotojus.
— Jūs abu grįžkite į savo postus, o tu pakviesk paramediką
štai iš to koridoriaus, o tada — savo viršininką.
Likęs apsaugos darbuotojas nusisuko ir ėmė kalbėti į radijo
stotelę, o Brajentas tuo metu pradėjo traukti į krūvą suvirtusius
žmones. Pačioje apačioje jis pamatė apglamžytą, susitaršiusią
Tairos Bruks figūrą. Brajentas ištiesė jai ranką ir padėjo atsistoti.
— Ar jums viskas gerai?
Taira linktelėjo ir nusišypsojo, kai prie jų priėjo Keitė. Keitė
nužvelgė aplink stovinčius žmones, o jos žvilgsnis sustojo ties
vienu vaikinu trumpais šviesiais plaukais ir auskaru ausyje.
— Viešpatie, Taira, kas atsitiko? — pasibaisėjusi paklausė
Keitė.
Brajentas girdėjo nerimą Tairos agentės balse, bet per savo
karjerą jis buvo kalbėjęs su daugybe nusikaltėlių, kad visa šita
situacija pasirodytų ganėtinai įtartina.
— Aš n-n-nežinau. Ėjau palei gerbėjų eilę ir spaudžiau
rankas, kai kažkas sugriebė mane ir įtraukė į minią.
Brajentas pastebėjo ploną kraujo srovelę, besileidžiančią
Tairos kaklu.
— Leiskite, apžiūrėsiu, — pasisiūlė jis pakeldamas merginai
plaukus.
Tairai už ausies raudonavo gilus kokių trijų centimetrų ilgio
įbrėžimas. Pasirodęs paramedikas nusivedė ją į šoną apžiūrėti.
— Gal kas nors matė, kas tai padarė? — kreipdamasis į
žmones paklausė Brajentas. — Sužalotas žmogus.
Jis matė, kaip šviesiaplaukis vaikinas iš lėto atsitraukia.
— Neskubėk, žmogau. Regis, buvai gana arti pagrindinio
veiksmo. Gal matei, kas tai padarė?
Vaikinas papurtė galvą, išraudo.
— Nieko baisaus, pareigūne, — tarė Keitė parsitempdama
Tairą atgal. — Tik įbrėžimas. Tau viskas gerai, Taira?
— M-m-manau, taip, — pralemeno ji ir vėl pradėjo tvarkytis
sutaršytus drabužius.
— Tik įbrėžimas, — patvirtino paramedikas. — Manau, jai
viskas gerai.
Keitė entuziastingai linktelėjo.
— Žinoma, jai viskas gerai, esu tikra, kad ji neketina nieko
dėl to paduoti į teismą. O dabar Taira turi padaryti tai, dėl ko
čia visi susirinkome.
Brajentui nepatiko šis Keitės entuziazmas.
Jis atsisuko į Tairą ir pasiteiravo:
 — Gal vis dėlto norite, kad apžiūrėtų paramedikas?..
— Man tikrai viskas gerai, ačiū jums.
Brajentas pasidžiaugė bent tuo, kad Tairos veidas pagaliau
atgavo normalią spalvą.
— Gerai, sugrįžkime į knygyną, — pasakė jis Tairai su Keite,
o tada uždėjo ranką ant jaunuolio peties.
— Jūs taip pat eikite su mumis.
 101

Kima sugrįžo prie įėjimo į pastatą. Vienas apsaugos

darbuotojas stovėjo tarp atvirų dvivėrių durų.
— Viskas gerai? — paklausė jis, ranka uždengdamas radijo
stotelę.
Kima girdėjo, kaip jo kolega prašo jo pagalbos.
— Neturiu teisės palikti posto, — paaiškino apsauginis jai.
— Niekur neikite iš šios vietos, — karštligiškai dairydamasi
aplink pasakė Kima. — Kas nors čia buvo atėjęs prieš penkiolika
minučių?
Vyresnioji inspektorė tikriausiai buvo pagrobta kažkur čia,
kilus neramumams prie knygyno.
Vyriškis gūžtelėjo.
— Nežinau. Buvau prie užtvaros, per radijo stotelę girdėjau
daug triukšmo. Atėjau pažiūrėti, kas vyksta, o pamatęs, kad čia
tuščia, likau budėti. Viršininkas liepė šį postą saugoti visą laiką,
tad niekur neisiu, net jei pasirodys pati Bijoncė.
Kima apsisuko ratu, viską aplink įdėmiai apžiūrėdama. Kur,
velniai griebtų, ji galėtų būti?..
Mintys nuklydo šalin, kai jos žvilgsnis sustojo prie durų, už
kurių buvo senoji laiptinė.
Devintoji laiptinė.
Spyna ant durų buvo sulaužyta.
— Šūdas, — nusikeikė Kima ir plačiai atvėrė duris.
 Ji bėgte pasileido laiptais, statydama kojas ant kas antros
pakopos. Laiptinę apšvietė tik kas šešis metrus įrengtos avarinės
lempos.
Seniai nebenaudojamo koridoriaus abiejose pusėse buvo po
kelerias duris, pats koridorius apie dvidešimties metrų ilgio ir
juo einant tolyn darėsi vis tamsesnis ir gūdesnis.
Kima eidama iš lėto sukiojosi kairėn ir dešinėn, tikrindama,
ar ant durų tebekabo spynos.
Ji ne tik tikrino spynas, bet ir stabtelėdavo prie kiekvienų
durų įdėmiai pasiklausyti, gal viduje išgirs kokį triukšmą.
Trumpam užsimerkdavo, kad išgirstų ką nors daugiau, ne tik
tolumoje girdimą gaudesį, keliamą po prekybos centro
parduotuves vaikštinėjančių žmonių. Rami muzika sklido iš
garsiakalbių, pakabintų kitoje sienos pusėje.
Koridoriaus galo avarinių lempų šviesa nesiekė, todėl čia
buvo beveik visiškai tamsu.
— Prakeikimas, — tyliai nusikeikė Kima, koja užkabinusi
kažkieno paliktą juodą šiukšlių maišą.
Plastikiniai maisto indeliai išsibarstė ant grindų.
Buvo likusios tik dvejos durys — abejos neužrakintos. Už jų
valytojų kambarėlis ir sena elektros skydinė.
Kima sustojo tarp tų dviejų durų ir įsiklausė, užblokavusi
kitus aplink ją sklandančius garsus.
Jos dėmesį patraukė keistas garsas kairėje. Kima žengė
žingsnį link senos elektros skydinės. Tą garsą ji atpažino.
Priėjo dar arčiau ir vėl įsiklausė.
 102

— Sėsk ir nejudėk, — paliepė Brajentas, uždarydamas už

savęs knygyno duris.
Jaunuolis atsisėdo prie stalo, prie kurio Taira turėjo
pasirašinėti knygas.
— Ir laikyk rankas taip, kad aš jas matyčiau.
Vaikinukas padėjo rankas ant stalo priešais save greta
krūvelės knygų, kurios laukė, kada jas pasirašys.
— Kas nutiko? — žengdamas prie jų paklausė parduotuvės
direktorius.
— Įvyko incidentas, — paaiškino Brajentas, kai Taira
pasitrynė odą už ausies.
— Bet mes čia turime...
— Viskas atšaukta, — abejingai pareiškė Brajentas.
— Negalite taip elgtis, — paprieštaravo susiraukusi Keitė,
braukdama nuo veido plaukus. — Neturite įgaliojimų...
— Kaip vyriausias pareigas iš čia esančiųjų užimantis
pareigūnas tikrai galiu. Rizika gali būti įvertinta vietoje. Buvo
pažeista viešoji tvarka, žmogus sužalotas renginiui dar net
neprasidėjus, per daug rizikinga leisti šiam renginiui tęstis.
— Man viskas gerai, — pakartojo Taira šnairuodama į knygų
stirtas.
Brajentas suprato, kad Taira galbūt nori tęsti renginį, be to,
neabejojo, jog to tikrai nori Keitė Sevel, tačiau dabar sprendžia
ne jos. Jei neatšauks renginio ir vėl įvyks incidentas, atsakingas
bus jis.
— Pasakykite visiems, kad renginio nebus, — pasakė galva
rodydamas į Tairos gerbėjus už knygyno durų.
Taip, jo viršininkė gal ir sulauks kelių nusiskundimų, bet ji
palaikys jo sprendimą. Buvo užpulta garsenybė — būtų aplaidu
leisti renginį tęsti.
Visi aplink žiūrėjo į Brajentą vildamiesi, kad jis pakeis savo
sprendimą. Bet jis nesirengė to daryti. Ir jei sprendimo žala bus
tik tokia, kad kai kas neteks kelių svarų, nes mažiau parduos
knygų apie svetimoteriavimą, vakare atsigulęs į lovą jis galės
ganėtinai ramiai miegoti.
Brajentas toliau įdėmiai žiūrėjo į knygyno duris, leisdamas
suprasti, kad nuomonės keisti neketina.
— Norėčiau sužinoti jūsų viršininkės pavardę, — pareiškė
Keitė, kurios veidas buvo persikreipęs iš pykčio.
— Detektyvė inspektorė Kima Stoun, kiek žinau, jau ne kartą
esate ją sutikusi, o jei ir jos pareigos jums nepakankamai
aukštos, kreipkitės į vyriausiąjį detektyvą inspektorių Vudvardą
Heilsoveno policijos nuovadoje, bet prieš tai norėčiau, kad
išsitrauktumėte savo telefoną.
— Atsiprašau? — nustebo Keitė.
Parduotuvės personalas, išėjęs pro knygyno duris, bandė
paaiškinti situaciją ten lūkuriuojantiems žmonėms.
Keitė susiraukė, o Brajentas iškėlė ranką.
— Tik trumpam.
Keitė įkišo ranką į rankinę ir padavė jam „iPhone“, tą patį,
kuris buvo padėtas greta jos ant jogos kilimėlio, kai Brajentas su
Kima lankėsi Keitės namuose.
— Ne, parodykite kitą, — paliepė Brajentas, galvoje
turėdamas telefoną, kuris skambėjo virtuvėje.
— Kito neturiu, — pamelavo Keitė.
Brajentas svarstė, ar nevertėtų pratęsti šito pokalbio
nuovadoje, bet jam reikėjo viską kuo greičiau išsiaiškinti ir eiti
ieškoti viršininkės.
Jis atsisuko į vaikinuką, kuris tebesėdėjo prie stalo.
— Duok man savo telefoną, vaiki.
Jis dvejojo.
— Bent jau kol kas tau gresia mažiau problemų nei jai.
Vaikinukas išsitraukė telefoną ir atrakino piršto atspaudu.
Brajentas nuslinko per žinutes, papurtė galvą, sugrįžo prie
pokalbių istorijos, spustelėjo trečią įrašą nuo viršaus.
Keitės rankinė pradėjo skambėti.
— Prašiau šito telefono.
— Nieko nesuprantu, — nustebo Taira. — Judu pažįstami?
— Jie ne tik pažįstami, bet ši ponia, kuri jumis labai uoliai
rūpinosi, aiškiai nurodė jam, ką reikės padaryti.
Taira papurtė galvą.
— Ne taip kažką supratote. Keitė niekada...
— Neprašytų nieko fiziškai jūsų sužaloti? Bijau, kad kaip tik
tai ji ir padarė, panele Bruks. Daugiau triukšmo, daugiau
viešumo, daugiau renginių, daugiau pinigų.
Taira apsiašarojusi atsisuko į savo agentę.
— Kaip galėjai?
Brajentas stebėjo, kaip ši jokios sąžinės neturinti moteris
bando suregzti nevykusį pasiaiškinimą. Supratusi, kad
nepavyks, tik gūžtelėjo.
— Taira, jei gulinėsi su šunimis, prisigaudysi blusų, —
pasakė Brajentas, dėdamas abu telefonus ant stalo. — Pratęsime
pokalbį nuovadoje.
 Dabar liko surasti žmogų, kuris pabus su jais trimis.
— Ei, Brajentai, reikia pagalbos? — išgirdo gerai pažįstamą
balsą už nugaros.
— Penai, ačiū Dievui, — apsidžiaugė pamatęs kolegą.
— Steisė nuėjo tiesiai į apsaugos kambarį tikrinti vaizdo
įrašų.
Kitaip ir būti negalėjo.
— Neišleisk šių žmonių iš akių, kol grįšiu.
Penas apsižvalgė.
— O kur viršininkė?
— Tą ir noriu sužinoti, — atsakė Brajentas ir apsisukęs nuėjo
sparčiu žingsniu.
 103

Per tas kelias sekundes, kurių prireikė triukšmo šaltiniui

nustatyti, Kimai pro akis prabėgo visa savaitė, o per ją surinkta
informacija ėmė dėliotis į vietas.
Išgirdusi radijo stotelės traškesį, Kima stumtelėjo ir atidarė
duris.
— Tikrai nenori to daryti, Krisai, — pasakė ji apsaugo
tarnybos vadovui, kuris sėdėjo greta surištos vyresniosios
inspektorės užkimšta burna.
Jo rankoje blizgėjo peilis.
Iš suvirpėjusių policijos pareigūnės vokų Kima suprato, kad
moteris dar gyva.
Krisas žiūrėjo į Kimą, kuri įžengė giliau į patalpą, bet ne per
toli. Ji nerimavo, kad išgąsdintas vyras nepadarytų ko
neapgalvoto, o jei pavyks palikti duris atviras, koridoriuje
matysis iš skydinės sklindanti šviesa.
— Nieko nesupranti.
Kimą nustebino nuolankus vyro balsas. Atrodė, kad jis
pasidavė. Tarsi jau įvykdė nusikaltimą ir laikė į priekį ištiestas
rankas, ant kurių bus uždėti antrankiai. Ji privalėjo išsklaidyti jo
įsitikinimą, kad įvykdė žmogžudystę, dėl to nebesvarbu, bus
panaudotas peilis ar ne.
— Krisai, tai dar ne pabaiga. Ji vis dar gyva, — pasakė Kima.
— Arčis taip pat, tu juk išsaugojai jam gyvybę. Daugiau niekas
neturi mirti.
Lenos akys šokinėjo tarp jų dviejų, ir Kimai pasidarė įdomu,
ar dabar moteris nesigaili, kad sutikusi šį vyrą anksčiau nebuvo
jam bent kiek malonesnė. Galbūt tuomet nebūtų tapusi jo
taikiniu.
— Nieko nesupranti, — pakartojo Krisas netekęs kantrybės.
Kima pritūpė. Ji privalėjo užmegzti su juo ryšį, priversti
sutelkti dėmesį į ją, o ne į įkaitę. Peilio ašmenys pavojingai arti
judėjo prie moters riešo.
— Suprantu, Krisai, viską suprantu, — pasakė Kima,
sėsdamasi ant grindų.
Prieš atsisėsdama turėjo sau už nugaros uždaryti duris, taigi
nebeliko jokių ženklų, kur ji dabar yra. Niekas neįtars, kad ji
devintojoje laiptinėje, o iš patirties žinojo, jog už aštunto
koridoriaus retai kas toliau eidavo.
— Suprantu, kad nenorėjai nieko sužaloti, kad parašei man
laišką po renginio apsaugos planavimo susirinkimo. Maldavai,
kad nebeleisčiau žudyti. Nenorėjai nužudyti tos moters parke,
bet tau metė iššūkį, privertė padaryti.
Krisas linktelėjo.
— Jis ten, supranti, balsas. Jis mano galvoje, visada ten, jis
sako man, ką daryti. Maniau, kad man pavyks jį užtildyti, bet
darosi vis blogiau.
Krisas užmerkė akis taip, tarsi bandytų užblokuoti tuos
garsus, o Kima pagalvojo, kad galbūt jie iš pat pradžių buvo
teisūs — balsai tikrai buvo jo galvoje. Ne pirmas kartas, kai jai
teko susidurti su asmenybės susidvejinimu, bet ankstesniais
kartais žudydavo viena iš tokių asmenybių. Kita apie tai nieko
nežinojo.
— Žinutės, — pasakė Krisas. — Aš vis gaudavau žinutes.
Atrodė, viskas jau baigta, bet tuomet gaudavau naują pranešimą.
Ar gali būti, kad jis siuntė SMS žinutes pats sau?
— Nusikaltimai darėsi vis sudėtingesni, ar ne, Krisai? —
paklausė Kima. — Iš pradžių buvo nusikaltimai, per kuriuos
niekas nenukentėdavo, o paskui prasidėjo smurtas. Tu išžaginai
Leslę Skipton, taip? Jai išeinant iš muzikos festivalio, kuriame
dirbo tavo komanda, — pasakė Kima prisiminusi nusikaltimo
detales. — Rona Stabs, benamė, kurią nužudei, rasta netoli
statybvietės, kuri buvo apiplėšta. Statybvietę taip pat saugojo
tavo žmonės.
Ši informacija praskriejo jos galva dar stovint už skydinės
durų, kaip ir faktas, kad Nojus turėtų būti žmogus, kurį ji sutiko
prieš pirmadienį vykusią spaudos konferenciją. Iš Nojaus laiškų
Redžinaldas suprato, kad juos parašęs asmuo padorus,
tvarkingas. Labai panašiais žodžiais Krisą apibūdino ir
Brajentas. Visą dėmesį sutelkę į Elą, jie visą laiką žiūrėjo ne į tą
pusę.
— Taip, rašiau laiškus, nes norėjau, kad man padėtum.
Tikėjausi, kad man padėsi. Žinojau, kad tu viena galėtum
sustabdyti...
Lena paspringo, ir Krisas liovėsi kalbėti.
Prakeikimas, viskas pernelyg ilgai trunka. Tai moteriai
sunku kvėpuoti.
Kima turėjo įtikinti jį ištraukti moteriai iš burnos kaištį.
Dabar Kimai mažiausiai rūpėjo, kad ji yra vyresnioji inspektorė,
be to, dar ir labai nemaloni. Ji buvo auka, kurios gyvybei grėsė
realus pavojus.
— Užsičiaupk, — paliepė Krisas inspektorei.
Jo akys degė pykčiu.
— Krisai, dar ne per vėlu. Daugiau neturi mirti nė vienas
nekaltas žmogus, — maldavo Kima.
Kriso veide išryškėjo su apgailestavimu sumišęs nusivylimas,
ir Kima suprato, kad praranda su juo kontaktą.
— Maniau, kad tu supranti.
Velnias, ir ką gi blogo ji pasakė?
Peilis Kriso rankoje palietė Lenos riešą. Akimirksniu
pasirodė kraujas.
— Prašau, atsargiai, Krisai, gali ją sunkiai sužaloti, — įspėjo
jį Kima.
Peilio ašmenys buvo grėsmingai arti arterijos.
Krisas suraukė antakius.
— Kodėl turiu būti atsargus, jei ji šitaip su manimi elgėsi visą
gyvenimą?
 104

— Klok jai viską, Lena, pasakok! — suriko Krisas,

atlaisvindamas raištį ant burnos.
Lena pažiopčiojo, sutrikusi papurtė galvą.
— Nesuprantu, apie ką kalbate, pone Menli, atvažiavau su
Taira Bruks, kilo kažkoks sąmyšis, ir tada jūs mane atsitempėte
čia.
Kimos akys šokinėjo nuo Lenos prie Kriso. Kas per velniava
vyksta?
Lena atsisuko į ją.
— Pareigūne, patariu nuginkluoti šitą...
Kima nekreipė dėmesio į jos žodžius.
— Pala, Krisai, nori pasakyti, kad Lena Vaili yra tavo sesuo?
Jis peiliu parodė į Leną, linktelėjo.
— Viskas turi pagaliau baigtis, o baigtis gali tik mirtimi.
— Baik tas nesąmones! — pagaliau atgavusi balsą suriko
Lena. — Visai išprotėjai. Tu mane surišai. Netikėkite nė vienu jo
žodžiu...
— Aš juo tikiu, — ramiai pasakė Kima, kai jos galvoje į
vietas sukrito paskutinės dėlionės dalys.
Pirma žmogžudystė įvykdyta pirmadienį, trečia —
trečiadienį. Abi tas dienas Lena buvo renginio apsaugos
planavimo susirinkimuose. Jos nepagarbus elgesys su Krisu per
tuos susirinkimus nebuvo susijęs su tuo, kad laikė jį už save
žemesniu. Lena paprasčiausiai jo nekentė.
Krisas jai sakė, kad beveik dešimt metų, prieš pradėdama
dirbti policijoje, Lena dirbo asmens sargybine. Ji tikriausiai
saugojo Nikolę Sauthol, kai šiai buvo grasinama mirtimi. Štai iš
kur pas ją Nikolės telefono numeris.
— Paskambinai Nikolei ir susitarei su ja susitikti. Žinojai,
kad ji sutiks, nes saugojai ją nuo smurto ir grasinimų praeityje.
Kima prisiminė, ką Elisona buvo sakiusi apie
konkuruojančius brolius ir seseris, kurie dažnai pasirenka tuos
pačius karjeros kelius. Lena dirbo policijoje, Krisas taip pat
bandė dirbti policijoje, tik turėjo mesti darbą po viešosios
tvarkos sutrikdymo, tada jis įkūrė savo apsaugos įmonę.
— Kokia dar Nikolė? — paklausė Lena toliau
apsimetinėdama, bet Kima jau matė akyse nerimą.
— Nuolat persekiojai Krisą. Išraižydavai simbolius, kad
užfiksuotum rezultatą, pabrėžtum, jog pirmauji, o paskui
siųsdavai jam SMS žinutę ir priversdavai įvykdyti dar vieną
nusikaltimą.
Kima atsisuko į Krisą, peilis trumpam buvo pamirštas.
— Kas, velniai griebtų, nutiko jums vaikystėje?
Kima toliau žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Lenos žvilgsnyje
užtikrintumo nebesimatė. Kima suprato apie juos daugiau, nei ji
tikėjosi.
— Aš nutikau, — paaiškino Krisas. — Gimiau, o Lenai tai
nepatiko. Ji erzindavo mane nuo tada, kiek galiu prisiminti.
Man gimus jai buvo beveik treji, ji gnaibydavo ir draskydavo
mane, kai buvau dar visai mažas, o kai ūgtelėjau, skriausdavo
naktimis atsėlinusi į mano kambarį. Bandydavo dusinti uždėjusi
pagalvę ant veido.
Krisas pažvelgė į Leną, tarsi laukdamas paneigimo, o ji tik
žiūrėjo į jį šaltos neapykantos pilnomis akimis.
— Mūsų tėvai nebuvo linkę demonstruoti meilės, bet
kūdikiai jiems patiko. Kai gimiau, Lena liko be tėvų dėmesio.
Bandžiau jiems sakyti, kaip baisiai ji su manimi elgiasi, bet jie
nesiklausė. Jie vadino mane nerangiu nevėkšla, beveik įtikino,
kad aš pats save žaloju. Jie nenorėjo patikėti, kad vienas jų
vaikas yra linkęs į smurtą ir gali nekęsti būdamas dar visai
mažas, ir net jei jie tikėjo manimi, regis, vylėsi, kad viskas kaip
nors savaime išsispręs.
— Ką tada darei? — paklausė Kima susidomėjusi, ką mažas
vaikas gali padaryti, kai sesuo jį nuolat fiziškai žaloja, o tėvai
nenori to matyti.
— Vieną naktį sulaukęs, kada ji ateis, trenkiau į veidą.
Maniau, po šito viskas liausis. Galvojau, jei pasipriešinsiu, paliks
mane ramybėje, bet to nenutiko. Tik kankinimų pobūdis
pasikeitė. Augdami iš pradžių konkuravome dėl dėmesio ir
visokių kvailų smulkmenų, tačiau Lena vis didino statymus. Ji
ką nors padarydavo, o tada mane ragindavo padaryti tą patį.
— Negalėjai paprasčiausiai pasitraukti?
Krisas papurtė galvą.
— Ne, nes aš taip pat norėdavau laimėti. Turėjau ją įveikti.
Siekiau parodyti, kad ji nėra padėties šeimininkė, nėra geresnė
už mane. Visą gyvenimą ji buvo ten, mano galvoje, persekiojo
mane. Tai nesibaigs, kol ji...
— O, tu apgailėtinas šūdo gabale, — nuobodžiu balsu
pareiškė Lena.
Kima nustebo — negi Lena pamiršo, kieno rankose peilis.
— Tu tiesiog juokingas, visada mane mėgdžiojai. Esi silpnas
ir neturi valios. Aš padėjau tau, nevykėli. Viską turi tik dėl
manęs. Aš tave sukūriau. Nulipdžiau tave. Būtų buvę juokinga,
jei kada būtum sugalvojęs man pasipriešinti. Nori, kad viskas
liautųsi? Esu vienintelis tau svarbus žmogus gyvenime. Neturi
nei žmonos, nei merginos, nei tikrų draugų, nes esi nematomas,
esi niekas. Niekas tavęs niekada neprisimena. Tu kaip stiklinė
vandens: bespalvė, beskonė, niekuo neišsiskirianti, greitai
pamirštama.
Kima tylėdama stebėjo, kaip Lenos paleistos strėlės pataiko į
taikinį. Krisas vis dar nepanaudojo peilio. Kima matė, kaip Lena
jį kontroliavo. Dabar tai buvo jų kova, o Kima nenumanė, kaip
neleisti Krisui pasinaudoti rankoje laikomu ginklu.
Lena tęsė:
— Aš įprasminu tave, nevykęs šunsnuki. Viską gyvenime
pasiekei tik per mane. Mėgdžiojai ir bandei konkuruoti visais
lygiais. Manai, esi geresnis už mane, nors nuolat tik mėgdžioji,
ką darau aš. Niekada nepirmauji.
— Pagrobiau berniuką, — pasakė Krisas vaikišku balsu.
— Ir sugrąžinai jį gyvą sveiką, tai kokia prasmė?
Barniui tarp brolio ir sesers besitęsiant, Kima suprato du
dalykus: koks buvo jų gyvenimas ir dar kai ką — Krisui reikėjo
vyresnės sesers pritarimo. O tada Kimai pasidarė aišku, kad jei
Lena vienintelė kreipė į jį dėmesį vaikystėje, vadinasi, jos
dėmesio ir pagyrimų jis troško ir dabar.
Ir jei Lenai pakaktų sveiko proto tai suprasti, jie visi trys
gautų šansą išeiti iš šios patalpos gyvi.
Kima dabar suprato, kodėl Krisas nusprendė su ja susisiekti:
ji pasipriešino jo seseriai per pirmą susirinkimą. Nedidelė dalis
jo troško, kad pats būtų tai padaręs prieš daugelį metų.
Kima tyliai meldėsi, kad Lena pasinaudotų savo įtaka ir
užtikrintų jų visų saugumą, nes bent jau kol kas niekas nežinojo,
kur jie yra.
 — Niekada manęs nenustebini, Krisai, — sunkiai
atsidusdama pasakė Lena. — Niekada neviršijai mano menkų
lūkesčių tavo atžvilgiu. Niekada neperėmei iniciatyvos ir
neįrodei, kad esi vertas meilės ir pagarbos.
Taip, Lena suprato. Lena žinojo, ko Krisas nori iš jos. Ji
galėtų pasinaudoti savo įtaka, kad užtikrintų visų jų saugumą.
Liepk jam mesti peilį, Kima mintyse ragino Leną. Jis paklausys.
— Niekada tau nepatikau, — suinkštė Krisas.
— Niekada nesuteikei tam priežasties. Esi minkštakūnis,
Krisai. Nuobodus ir nuspėjamas. Niekada nerizikuoji. Leidi, kad
tave vestų kiti, kad tavimi manipuliuotų. Esi nevykėlis. Dabar
turi progą padaryti kai ką įspūdingo, bet to net nesuvoki.
Neatrodė, kad Lena bandytų priversti jį numesti peilį. Jos
kalba labiau priminė dar vieną pasityčiojimą, kvietimą veikti,
nors tas veikimas būtų susijęs su ja pačia.
Vieni žmonės savo galias naudoja geriems tikslams, kiti ne.
Kima žinojo, kad ji privalo kažkaip sutraukyti šitą ryšį.
— Nesiklausyk jos, Krisai, — paragino ji.
Jis pažvelgė į Kimą, tarsi būtų pamiršęs, kad ji čia apskritai
yra.
— Tai tavo šansas, broli, parodyti man, iš kokio molio esi
drėbtas. Ieškojai dažnai viešai matomo policijos pareigūno, štai
ji. Viena. Nužudyk ją, mes dingsime, ir niekas...
— Nekreipk į ją dėmesio, Krisai. Lena tik daro tai, ką visada
darė. Bando...
— Galėtum sugrąžinti mums laisvę, Krisai. Jei paliksi ją
gyvą, praleisime likusį gyvenimą kalėjime. Aš būsiu saugi, bet
tokiam gražuoliui kaip tu gali būti sunku...
— Krisai, prabusk, — paragino Kima, bandydama išstumti iš
jo galvos tą vaizdinį. — Lena tik naudojasi tavimi, kad išsisuktų
nuo teisingumo už tai, ką...
— Kaip galėčiau negerbti mus išlaisvinusio žmogaus? —
Lena paklausė garsiau už Kimą.
Prakeikimas. Lena siūlo Krisui viską, ko jam visada iš jos
reikėjo. Dėmesį, pagarbą, net meilę.
Kima jam galėjo pasiūlyti nebent kalėjimą iki gyvos galvos. Ji
jau beveik pralaimėjo mūšį, bet dar buvo likęs vienas šūvis,
suprato Kima, kai Krisas žengė į patalpos vidurį ir atsidūrė tarp
Lenos bei jos tokiu pačiu atstumu, taip parodydamas, kad Lena
sudomino savo pasiūlymu.
Kima sėdėjo atsirėmusi į dvivėres duris ir žinojo, kad kelio iš
čia nėra. Jai buvo likusi vienintelė išeitis — sužaisti tą patį
žaidimą, kurį žaidė Kriso sesuo.
— Krisai, kreipeisi į mane, — švelniai prabilo Kima.
Empatija ir supratimas išsaugojo Arčiui gyvybę. Jei ji bandys
perrėkti Leną, nugalėtojas bus tik vienas.
— Tu nori viską užbaigti. Giliai viduje...
— Neklausyk jos, Krisai. Ji žino, kad jai gresia pavojus. Žino,
kad jai nepavyks...
— Dalis tavęs nori atsikratyti tos kontrolės. Matai, žinau apie
tave kai ką, ko nežino net tavo sesuo.
Kimos žodžiai sudomino Krisą.
— Žinau, kad nenorėjai skriausti visų tų žmonių, — pasakė
Kima, prisiminusi grafologo žodžius. — Esi padorus...
— Oi, užsikišk tu pagaliau! — suriko Lena. — Tiesiog užbaik
tai, Krisai. Bent kartą turi galimybę...
Kima bandė kalbėti garsiau už Leną, kad išlaikytų Kriso
dėmesį.
— Esi padorus, sąžiningas žmogus. Tau gaila savo aukų; tu
jas supranti...
 — Padaryk tai, Krisai! — užriko Lena. — Pasinaudok peiliu
ir padaryk tai. Kaip galėjau tave įveikti? Juk galiausiai tu vis tiek
laimėsi.
Krisas žengė arčiau.
— Nedaryk to, — Kima stengėsi išlikti rami. — Jei taip
padarysi, niekada neišsilaisvinsi nuo jos ir...
Staiga Krisas pasilenkė prie Kimos su atkištu peiliu. Kima
matė, kaip ašmenys artėja prie jos krūtinės, jo ryžtingą žvilgsnį.
Lena pasakė magiškus žodžius. Ji pasakė, kad jis gali
nugalėti.
Kima iškėlė rankas, kad prisidengtų nuo peilio.
Lena kažką dar kalbėjo, kol Kima lenkėsi prie grindų ir
sukosi, kad išvengtų Kriso rankos.
Krisas laisvąja ranka sugriebė Kimai už plaukų ir prispaudė
jos galvą prie šaltų betono grindų. Kima muistėsi, bet Krisas ją
laikė, o kai pabandė atsisėsti, suėmė už gerklės taip, kad
negalėtų pajudėti.
Darėsi sunku kvėpuoti, ji bandė nustumti Krisą nuo savęs ir
dengėsi rankomis krūtinę.
Krisas iškėlė peilį ir pažvelgė jai į akis.
— Atsiprašau, bet privalau laimėti.
Kima su siaubu žiūrėjo, kaip peilis leidžiasi link jos širdies.
Ji prasižiojo, bet žodžiai taip ir liko neištarti, nes staiga
pajuto siaubingą skausmą galvoje, ir viskas aplink užtemo.
 105

— Kas per?.. — paklausė Kima atmerkdama akis, prieš

kurias vyko intensyvus veiksmas.
Kai kažkas prie jos pasilenkė, apėmė panika. Krisas su peiliu
rankoje prie jos krūtinės.
Tik tas vyras buvo apsirengęs žaliais drabužiais.
Kima nustūmė nuo savęs paramediką.
— Traukis šalin! — pyktelėjo bandydama atsisėsti.
— Tik turiu patikrinti...
— Jai viskas gerai, — Kima sau už nugaros išgirdo Brajento
balsą.
— Jėzau, — pasakė trindamasi viršugalvį.
— Buvai labai arti durų, viršininke, — paaiškino Brajentas.
— Tu šitai padarei?
— Geriau nei peilis širdyje, bet nieko tokio, galėsi padėkoti
vėliau.
Antras Kimos bandymas atsisėsti buvo gerokai
sėkmingesnis.
— Kas per velniava nutiko? — paklausė ji, kol du
policininkai už pažastų statė ant kojų Kristoferį Menlį.
Brajentas nusisuko nuo Kimos, kad padėtų atsistoti Lenai
Vaili.
— Jums viskas gerai, vyresnioji inspektore? Leiskite...
— Brajentai, surakink tą kalę, — įsakė Kima, prisiminimams
užplūdus galvą.
Jos žodžiais pasibaisėjęs kolega atsisuko į Kimą.
— Viršininke, tas smūgis į galvą...
— Patikėk manimi, Brajentai. Ji yra Kriso sesuo. Surakink ją.
Brajentas sudvejojo, bet tuo metu tarpduryje pasirodė dar du
policininkai.
— Girdėjote inspektorės įsakymą, uždėkite jai antrankius.
Policininkai žengė į vidų, o Brajentas atsistojo prie Kimos.
— Kaip suradai mane? — paklausė ji trindamasi galvą.
— Paklausiau kieme budinčio pareigūno, ar tavęs nematė,
tada abu pradėjome ieškoti. Žinojau, kad turi būti kažkur netoli,
— pasakė jis iškėlęs telefoną. — Bandžiau skambinti, iškart
įsijungė balso paštas. Buvai ne ryšio zonoje. Koridoriuje
pamačiau šiukšlių maišą su išbarstytomis šiukšlėmis. Atidariau
elektros skydinės duris, kai išgirdau šaukiančią vyresniąją
inspektorę, bet apie tai, esu tikras, papasakosi man vėliau, kai
geriau pasijusi.
Kima linktelėjo, nurijo seilę, kad sutramdytų kylantį
šleikštulį, kai ant Lenos riešų klaktelėjo užrakinami antrankiai.
Kima atsistojo. Po to, ką neseniai patyrė, ji norėjo pažvelgti šiai
moteriai į akis.
Lena priėjo prie jos ir jų akys susitiko.
— Vis tiek laimėjau, žinai, — tepasakė Lena. — Jis ketino
tave nužudyti.
Kima stebėjosi matydama triumfuojančias moters akis. Netgi
dabar, kai surakintą iš pastato vedė policija, jai vis tiek
svarbiausias buvo žaidimas.
— Ką laimėjai, Lena? — paklausė Kima. — Negali įveikti
žaidime nedalyvaujančio žmogaus. Visą savo gyvenimą paskyrei
tam, kad triumfuotum prieš žmogų, kuris nė nesiprašė gimti,
tik todėl, jog pavydėjai jam. Anksčiau gerbiau tave kaip stiprią
moterį, kuriai pavyko daug pasiekti sudėtingoje srityje, bet
dabar matau, kad Krisas būtų buvęs daug geresnis policijos
pareigūnas. Jis sugebėjo išsaugoti bent kažkiek padorumo netgi
vykdydamas siaubingus nusikaltimus. Jis yra žmogus, tu į
žmogų nepanaši.
Lenos veidas išraudo.
— Negali kalbėti...
— Oi, užsičiaupk. Dar nebaigiau, o tu verčiau priprask, kad
nuo šiol paskutinis žodis priklausys ne tau. Savomis akimis
mačiau, kaip manipuliavai juo. Per tave mirė ne vienas nekaltas
žmogus, persigandęs berniukas buvo atplėštas nuo šeimos dėl
tavo pastangų laimėti, bet yra dar kai kas tokio, nepaprastai
iškreipto, ko net pati nesuvoki.
— Pavyzdžiui? — paklausė Lena ir išdidžiai atkišo smakrą,
nė kiek nesutrikusi dėl Kimos žodžių.
Viską ji ir taip jau žinojo.
— Viskas, ką pasakei apie brolį, lygiai tiek pat, o gal net dar
daugiau tinka ir tau. Esi apgailėtina ir desperatiška, nes skatinai,
kad žaidimas tęstųsi. Krisas tikrai būtų sustojęs, bet tu visad
būdavai pirma. Niekaip negalėjai atsitraukti. Tai tau reikėjo
brolio dėmesio, meilės, pripažinimo, kad tik galėtum
triumfuoti: pergalė, kuria mėgautis ir džiaugtis turėsi apsčiai
laiko ateinančius dvidešimt, o gal net trisdešimt metų.
— Mes dar pažiūrėsime...
— Eik tu šikt, Lena. Daugiau niekas nuo tavęs nebepriklauso,
nenoriu daugiau tavęs matyti. — Kima linktelėjo policininkams.
— Patraukite man ją iš akių.
— Man rodos, pradedu viską suprasti, — pasakė Brajentas,
kai Leną išvedė pro duris.
 — Neskubėk, — įspėjo Kima atsiremdama į sieną.
Dabar jau ištuštėjusi elektros skydinė Kimai prieš akis
apsisukdavo kas kokias dešimt sekundžių.
— Pasakok, viršininke, likome tik mes, — tarė Brajentas. —
Turėsi pripažinti — išgelbėjau tau gyvybę, argi ne?
— Palikęs mane be sąmonės?
— Bet esi gyva, o viskas vis tiek liks tik tarp mūsų, tad
pirmyn — sakyk.
O, kaip jis norėjo išgirsti tuos žodžius. Paprastas
apdovanojimas paprastam vyrui.
— Brajentai, tu... — Kima nutilo, — galėjai atsidurti čia kiek
anksčiau.
Brajentas garsiai nusijuokė, pažvelgė į Kimos pakaušį.
— Akivaizdu, jokios ilgalaikės žalos nebus.
Kima pakilo nuo sienos, žengė kelis atsargius žingsnius, nors
vos krustelėjus galvą perverdavo skausmas.
Brajentas ėjo greta ir, žinoma, nė nesiruošė siūlyti jai
pagalbos.
Galva nustojo svaigti, bet pyktis nepraėjo.
Dabar trims šeimoms Kima turės pasakyti, kad mylimų
žmonių jie neteko dėl kažkokio sumauto žaidimo.
 106

— Tau viskas gerai? — Kima paklausė Elisonos, kai jos

sugrįžo į automobilį.
— Tiesiog alergija, — pasakė elgsenos specialistė,
nusibraukdama ištryškusią ašarą.
— Ir niekaip nesusiję su Arčiu, kuris žaidė su krūva lego
kaladėlių, ir jo mama, kuri su meile ir palengvėjimu žiūrėjo į jį
sėdėdama ant sofos?
— Ne, tikrai nesusiję.
— Tu daug prisidėjai, kad ta scena virstų realybe, — tarė
Kima.
Kima visas tris šeimas ketino aplankyti viena, visgi Elisoną
pasiimti kartu nusprendė dėl dviejų priežasčių.
— Žinau, kodėl paprašei manęs važiuoti kartu, — Elisona
nutraukė Kimos apmąstymus. — Tikiesi, kad taip apsispręsiu
sugrįžti į nuolatinę tarnybą.
Kima papurtė galvą.
— Čia tik tavo sprendimas. Paprašiau tavęs važiuoti kartu,
kad galėtum išaiškinti tiems žmonėms brolių ir seserų
konkurencijos dinamiką, kad jie geriau suprastų, kas iš tiesų
įvyko.
Kima žinojo, jog jokie žodžiai nepalengvins tų žmonių
sielvarto, o Elisona galėjo tik paguosti juos, kad už tai atsakingi
asmenys suimti.
 — Ir tai vienintelė priežastis? — patraukdama nosinę nuo
akių paklausė Elisona.
— Gerai jau, norėjau, kad pati pamatytum savo darbo
vaisius. Žinau, šią savaitę buvau griežta su tavimi, o tu
neprivalėjai manęs klausyti, bet akivaizdu, jog tai davė rezultatų.
Kima norėjo, kad Elisona pamatytų, kokią ramybę jos darbas
suteikė aukų šeimoms, ir suprastų, koks vertingas jos indėlis ir
nuo jos priklauso net labai daug. Ji nuoširdžiai tikėjosi, jog
moteris iš naujo apsvarstys galimybę pradėti aktyviai dirbti ir
vėl konsultuos pareigūnų komandas, kuriems jos žinios labai
pravers.
— Nebuvau tiek įsitraukusi į žaidimą, kiek turėjau...
— Nenoriu to girdėti, Elisona. Būtent tu supratai įtampą ir
negailestingą konkurenciją, kurios vaisius matėme sau prieš
akis, nemanau, kad kuris kitas iš mūsų būtų sugebėjęs padaryti
tokią išvadą. Jei nebenori užsiimti konsultacijomis, tebūnie, bet
tik jei jauti, kad tau ši veikla nebepatinka, ir nori užsiimti
kažkuo kitu. Nenoriu, kad mėgintum save įtikinti, jog esi
nevykusi šios srities specialistė, nes tokia tikrai nesi.
Elisona stebėdamasi papurtė galvą.
— Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad po šitiek metų iš tavęs
išgirsiu tokius žodžius?
— Na taip, pasidžiauk jais, nes dar kartą jų tikrai neišgirsi, o
kaip profiliuotoja esi net labai nebloga.
— Elgsenos specialistė, — Elisona atkirto taip pat, kaip ir per
pirmą jų susitikimą.
Abi nusijuokė.
— Manai, kad ji palūš? — paklausė Elisona, o Kimai net
nereikėjo klausti, apie ką ji kalba.
Tardymai tęsėsi antrą dieną, Krisas jau viską atvirai pasakojo,
kitaip nei Lena Vaili, kuri iki šiol nepratarė nė žodžio. Nepaisant
Brajento ir Peno pastangų, Kima įtarė, kad niekas nepasikeis.
Kima papurtė galvą.
— Kaip ji galėtų pateisinti savo veiksmus? Tėvai vaikystėje
jiems skyrė mažai dėmesio, dėl to, Kriso teigimu, Lena
sistemingai žodžiu, fiziškai ir psichologiškai jį engė. Kaip ji tai
galėtų paneigti? — paklausė Kima.
Ar Lena galėtų paneigti visus tuos įpjovimus ir mėlynes,
gnaibymus ir daužymus? Ar galėtų paneigti brolio teiginius, kad
ji dažnai bandydavo jį dusinti pagalve arba laikyti jo galvą
panardintą po vandeniu vonioje?
— Jokie fiziniai sužalojimai šiuo atveju neprilygsta
psichologinei žalai, kurią Krisas patyrė per tuos metus, —
pasakė Elisona, Kimai užvedus automobilį.
Prievartos metodai, apie kuriuos Kima spėjo sužinoti,
psichologinis smurtas — nuolatiniai įžeidinėjimai ir žeminimai
be menkiausio pozityvumo atsvarai — buvo tikrai labiau
gniuždantys nei bet kokie fiziniai sužalojimai.
— Krisas beveik neužsiminė apie tėvus, — pastebėjo Kima.
— Atrodo, jam jie tarsi neegzistavo.
— Jei tėvai išties buvo taip atitolę nuo vaikų, Lenos ir Kriso
gyvenimas sukosi aplink vienas kitą, — paaiškino Elisona. — Jei
jie konkuravo nuo ankstyvo amžiaus, o tėvai konkurencijos
niekaip nekontroliavo, tuomet kaip vaikams suprasti, kur
konkurencijos ribos? — retoriškai paklausė elgsenos specialistė.
— Ribas mums nubrėžia tėvai, neturėdami jų blaškomės ir
susikuriame savąsias.
— Krisas papasakojo, kokia konkuruojanti buvo Lena, kaip
nuolat vertė jį įrodinėti, ko yra vertas, o spaudimas dar labiau
sustiprėjo tėvams žuvus per viešbučio gaisrą Filipinuose.
 Elisona linktelėjo.
— Tokie tragiški įvykiai dažnai tampa katalizatoriumi, dar
labiau sustiprinančiu vaikų konkurenciją. Lenos požiūriu,
tuomet ji prarado bet kokią galimybę sulaukti tėvų pripažinimo
ir dėmesio ir dėl to kaltino Krisą.
Vykstant tardymui Krisas, pasakodamas savo istoriją,
atskleidė ir Lenos. Nesąmoningai jis nutapė paveikslą, kuriame
buvo vaizduojama trimetė mergaitė, nustumta į šalį gimus
broliui; mergaitė pajuto neapykantą vos jį išvydusi. Kitaip
tariant, mergaitė norėjo, kad brolis dingtų. Ji norėjo, kad viskas
būtų kaip anksčiau. Kai nepavyko, įtikino save, kad privalo
visais atžvilgiais tapti geresnė už Krisą, nes tik taip susigrąžins
tėvų meilę. Ji privalėjo laimėti, bet Krisas nusprendė pakovoti
už save, ir tas karas tarp jųdviejų kilo, nes jis irgi siekė laimėti.
Nors Lenos vaikystė buvo sunki, Kima moteriai nejautė
beveik jokios užuojautos. Kima pati kadaise buvo vyresnė sesuo.
Žinoma, tik trumpus šešerius metus, o vyresnė buvo vos
dešimčia minučių už savo brolį dvynį Mikį, kurį norėjo tik ginti
ir mylėti.
Lena su nekaltais žmonėmis elgėsi daug brutaliau ir
agresyviau nei jos brolis. Ji mėgavosi galimybe juos žaloti ir
žudyti. Kimai atrodė, kad Krisas tikrai nėra visiškai praradęs
elementarų žmogiškumą.
Taip, Krisas stengėsi prilygti Lenai nusikaltimų skaičiumi, jis
dėl visko prisipažino, net atidavė telefoną, į kurį Lena jam
siųsdavo nusikaltimus daryti skatinančias žinutes, bet Kima
nepastebėjo, kad savo veiksmais jis būtų mėgavęsis ar
džiaugęsis. Jis ieškojo pagalbos ir paklausė jos, kai Kima paprašė
grąžinti berniuką.
Krisas prisipažino, kad nužudęs motiną iš pradžių neplanavo
paimti Arčio, bet galiausiai šis jo poelgis jam prilygo pergalei —
Lena to dar nebuvo padariusi; kažkokia iškreipta prasme Krisas
tiesiog nenorėjo palikti berniuko vieno.
Sugrįžęs į savo erdvų namą Molverne, Krisas pasirūpino
Arčiu. Jis berniuką pamaitino, išskalbė ir išdžiovino jo
drabužėlius, bandė prablaškyti su žaislais ir kompiuteriniais
žaidimais. Krisas prisipažino, kad vienu metu nežinodamas, ką
toliau daryti su berniuku, planavo jį nužudyti, bet tada išgirdo
Kimos prašymą neskriausti vaiko. Kai Lena nužudė Nikolę
Sauthol, Krisas apsisprendė nudėti seserį, o Arčiu pasinaudoti
dėmesiui nukreipti.
Arčis patvirtino Kriso pasakojimą, o būdamas su Krisu jis
fiziškai nenukentėjo, tik pasiilgo savo šeimos ir jautėsi sutrikęs.
— Truputėlį persistengei su Ela Nok, ar ne? — paklausė
Elisona, kai Kima sustabdė automobilį prie raudono šviesoforo
signalo.
— Manau, ta moteris nėra mano didžiausia gerbėja, —
pripažino Kima.
Kimai teko kaip reikiant pasistengti, aiškinantis ir dėl
išlaužtų Elos paradinių durų, ir apskritai dėl jiems kilusių
įtarimų. Ela kiek atsileido, kai Kima pasiūlė iš savo kišenės
apmokėti patirtą žalą. Iš tiesų ta moteris nuoširdžiai nerimavo
dėl dingusio Arčio. Praleidusi valandą su Endriu, Mija ir Ela,
Kima suprato, kokia artima ši šeima. Taip, Ela buvo valdinga ir
tiesmuka, be to, linkusi dominuoti, bet akivaizdu, ji be galo
mylėjo savo dukterėčią ir jaunesnį brolį.
Ela buvo malonesnė tokioje situacijoje, nei būtų buvusi jos
vietoje atsidūrusi Kima.
— Kaip baigėsi Šono Felouso istorija? — paklausė Elisona.
— Nes Lena vis dar neprisipažino dėl Gemos išžaginimo.
 — Tiek Brajerli Hilis, tiek prokuratūra sutiko iš naujo
peržiūrėti bylą, atsižvelgdami į tai, kiek mažai įrodymų buvo
surinkta prieš Šoną Felousą, ir gavę patikinimą, kad Krisas
liudys prieš savo seserį.
Steisė paskambino į Brajerli Hilio nuovadą tą pačią akimirką,
kai Krisas prisipažino išžaginęs Leslę Skipton, kad būtų imtasi
reikalingų procedūrų ir Šonas Felousas paleistas iš kalėjimo.
Steisė buvo teisi: kalėjime sėdintis vyras neužpuolė nei
Leslės, nei Gemos.
Deja, išleisti Šono skubos tvarka nebuvo galimybės, tačiau
buvo galima tikėtis, kad tai nutiks artimiausiomis dienomis.
— Kitoje sankryžoje į kairę, — įspėjo Elisona, kai Kima
pasuko į dešinę link Latli Milo. — Sustok čia, — pasakė
rodydama į stovėjimo aikštelę priešais nedidelį fabrikėlį, kurio
pastatas buvo paverstas butais. — Kaip suprantu, žudikai, kurių
profiliai domintų, suimti, aš nebebūsiu barama, nebeteks
vaikščioti aplink policijos nuovadą ir lankyti nukentėjusiųjų
šeimų. Ar tai reiškia, kad mes baigėme? — šelmiškai
šypsodamasi paklausė Elisona.
Kima nuoširdžiai tikėjosi, kad moteris rimtai pagalvos
sugrįžti į aktyvią tarnybą, ypač po to, ką pamatė šiandien, bet
dėl to turės nuspręsti pati.
— Taip, Elisona, viskas pagaliau baigta, — pasakė Kima,
Elisonai išlipant iš automobilio. — Iki kito karto! — prieš
nuvažiuodama dar šūktelėjo pro langą.
 107

Sukaupusi visą drąsą Steisė pakėlė telefono ragelį. Viršininkė

pasiūlė pasinaudoti jos kabinetu. Pokalbis buvo suderintas ir iš
anksto suplanuotas. Steisė norėjo, kad naujienos būtų perduotos
oficialiai, bet viršininkė primygtinai prašė skambinti pačiai.
Ji surinkto gautą mobiliojo telefono numerį. Žmogus
atsiliepė jau po antro signalo.
— Sveiki, — žemas balsas visai netiko žmogui, su kuriuo,
Steisė žinojo, dabar kalbėjo.
— Neitanai? — paklausė ji norėdama įsitikinti, ar tikrai
kalba su jaunu kalėjimo prižiūrėtoju, su kuriuo prieš kelias
dienas buvo susitikusi.
— Taip, čia aš.
— Skambina detektyvė konst...
— Žinau. Laukiau jūsų skambučio. Jis čia ir dar nieko
nežino.
Steisei šiurpo nuoga rankų oda nuo to jaudinančio laukimo,
kol klausėsi, kaip telefonas perduodamas Šonui Felousui.
— Kas, po velnių?..
— Šonai, čia Steisė Vud, — iškart prisistatė konsteblė.
Ji buvo tikra, kad Šonas nėra pratęs, jog kalėjimo
prižiūrėtojas jam duotų savo telefoną.
— Atsimenate, šią savaitę buvau užsukusi su jumis
pasikalbėti?
 — Taip, atsimenu, bet vis tiek kažkaip keista. Gal įsižiūrėjote
mane, ar ką?
Steisė nusijuokė.
— Ne, Šonai, tu ne mano tipo, bičiuli.
— O gaila, — pasakė jis, ir Steisė įsivaizdavo, kaip vyras
gūžteli pečiais. — Tai kas per?..
— Atsimeni, kaip sakei man, kad esi nekaltas? — paklausė
Steisė.
— O taip, kur čia užmirši. Dėbtelėjote į mane kaip visi kiti
šūdž... velnias, nenorėjau.
Steisė džiaugėsi, kad Šonas galvoja, ką kalba.
— Ką gi, paaiškėjo, kad buvai teisus.
Dešimties sekundžių tyla.
— Mane maustote?
— Ne, Šonai, tai tiesa.
— Skambinate norėdama pasakyti, kad manimi tikite? —
paklausė jis įtariai, tarsi Steisė būtų sumaniusi su juo pažaisti
kokį keistą žaidimą.
— Aš tavimi tikrai tikiu, Šonai, nes sulaikėme žmogų, kuris
iš tikrųjų tai padarė.
Vėl tyla.
Tyla.
— Šonai, tu dar ten?
— Rimtai, jūs mane maustote? — paklausė drebančiu balsu.
Steisė pajuto akyse besikaupiančias ašaras.
— Ne, nemaustau. Žinome, kad esi nekaltas, ir aukos žino,
kad esi nekaltas, todėl kai tik bus sutvarkyti dokumentai, galėsi
išeiti iš kalėjimo ir visiems, kas sutiks išklausyti, pats pasakyti,
kad esi nekaltas.
— Neg... Tai reiškia... Aš tik... tai rimta? — paklausė jis, ir
Steisė suprato, kad vyras apsiverkė.
Ji pajuto, kaip emocijos jai pačiai užgniaužė gerklę.
— Taip, Šonai, viskas rimta. Galėsi išeiti iš ten.
— Sunkiausia ne dėl to, kad turiu sėdėti kalėjime, žinote. Su
tuo dar susitaikytum, tiesiog...
— Sunkiausia, kai tave nuteisia dėl to, ko nepadarei. Kai tave
palaiko prievartautoju, nors tu tik bjaurus tipas, — Steisė
šypsodamasi baigė jo pradėtą sakinį.
— Nebesu toks ir bjaurus, — pridūrė Šonas pakimusiu balsu.
Per tą aroganciją jį ir nuteisė.
Kai Šonas susitvardė, Steisė pasidžiaugė, kiek daug ji pati
prie to prisidėjo. Net be Peno raginimų būtų paėmusi peržiūrėti
bylą vien dėl to, kad su Lesle Skipton buvo neteisingai pasielgta.
Steisė nežinojo, kad sekant bylos pėdsakais pavyks atskleisti dar
didesnę neteisybę. Daugumą policijos pareigūnų tokie atvejai,
kai tikrasis nusikaltėlis likdavo nenubaustas, pykdė ne mažiau
nei tie, kai nubaustas būdavo nekaltas žmogus. Svarbiausia
jiems buvo ne skaičiai, bet teisybė.
— Taigi, Šonai, rūpinkis savimi, sėkmės.
— Pasistengsiu, Steise. Ir... ačiū.
Steisė padėjo ragelį, nusišluostė ašaras ir išėjo iš viršininkės
kabineto.
 108

Kima stovėjo prie ištuštėjusio detektyvų kambario lango ir

žiūrėjo į nuovados automobilių aikštelę apačioje. Dauguma jos
komandos žmonių džiaugėsi laisvu nuo darbo laiku namuose
po fiziškai ir emociškai varginančios darbo savaitės. Dauguma,
bet ne visi.
Ji pati baigė pasakoti apie bylos tyrimą Vudžiui vos prieš
akimirką, jie aptarė daug temų.
Pasveikinęs ją Vudis pranešė, kad Vakarų Mersija rengia
spaudos pranešimą, kuriuo planuoja palaikyti savo buvusią
vyresniąją inspektorę ir kartu atsiriboti nuo jos. Kima nebuvo
tikra, kaip tokie nesuderinami dalykai įmanomi, bet žinojo, kad
policijos pajėgos negali niekuo apkaltini Lenos Vaili, kol to
nepadarė teisėjas, tad prieš ką nors pranešant visuomenei buvo
išsamiai konsultuojamasi su teisininkais.
Televizijos tuos įvykius jau buvo pamiršusios, bet vietos
laikraščiai, tiek Vakarų Midlandse, tiek Vakarų Mersijoje, vis
dar aprašinėjo kruvinas detales, bandydami išspausti iš istorijos
maksimalios naudos. Frost nebuvo išimtis, ir Kima nesistebėjo
— ji žinojo, kad ta moteris nėra tokia ir bloga, bet taip pat
žinojo, kai ji turi patenkinti viršininko poreikius ir skaitytojų
smalsumą.
Per susitikimą su Vudžiu ore buvo galima justi tvyrant
supratimą, kad Kima teisingai pasielgė, nusprendusi susisiekti
su Kristoferiu per vietinę žiniasklaidą. Nė vienas iš jų apie tai
neužsiminė, bet abu suprato, kad vertinant paskutinius įvykius,
jei konkrečiai, Kimos nenorą paklusti vadovybės nurodymui,
kuris jai pasirodė neteisingas, perspektyvos jai tapti vyresniąja
detektyve inspektore bent kol kas buvo menkos. Apie tai Kima
pati užsiminė viršininkui dar savaitės pradžioje.
Tuomet jie trumpai aptarė Kimos komandos narių karjeros
galimybes ir įvertino išskirtinį Steisės potencialą.
Dabar Kima ir mąstė apie Steisę. Tikrai buvo paprastesnių
bylų, kurias ji galėjo pasirinkti peržiūrėti, bet konsteblė
pasirinko sudėtingiausią, o šis faktas daug pasakė ir apie pačią
moterį, ir kokia policijos pareigūne ji tapo. Steisė ruošėsi pradėti
naują gyvenimo etapą su Devon ir negalėjo nustoti malti apie
tai liežuviu po to, kai Penas nudžiugino ją pasakęs, kad
Džasperas galėtų iškepti jų vestuvinį tortą.
Steisės sugebėjimai ir pasitikėjimas savimi seniai viršijo
Kimos lūkesčius. Tiriant kiekvieną naują bylą konsteblė
palikdavo jai vis geresnį įspūdį, mąstė ji, stebėdama į
automobilių aikštelę išėjusią Steisę.
Steisė paklausė, ar galėtų suorganizuoti Leslės Skipton
susitikimą su Krisu, jei abi pusės sutiktų. Ji jautė, kad taip Leslei
būtų lengviau pamiršti nemalonius praeities įvykius ir suprasti,
kodėl ją buvo apėmę keisti jausmai užpuolikui; po šito ji galbūt
net sugebėtų atversti naują gyvenimo puslapį.
Visos pusės pritarė susitikimui, kuris kaip tik pasibaigė.
Steisė nežinojo, kad Kima stebi, kaip ji apkabina Leslę, prieš
įsodindama ją į jau laukiantį taksi.
Kima žinojo, kad Steisė nė nenumanė, kiek ji patobulėjo per
tuos metus, kai jos dirbo kartu; per tą laiką konsteblės empatija,
žmogiškumas ir noras siekti daugiau drastiškai sustiprėjo. Steisė
iki širdies gelmių buvo tikra policininkė, velniškai gera
pareigūnė, nors pati dar to nesuprato.
Bet suprato Vudis ir Kima, todėl Kima, stebėdama, kaip
detektyvė konsteblė moja nuvažiuojančiam taksi, žinojo, kad
atėjo metas pokyčiams.
 LAIŠKAS NUO ANGELOS

Noriu visiems jums padėkoti, kad nusprendėte perskaityti

„Mirtiną šauksmą“, tryliktą serijos apie Kimą Stoun knygą, o
daugeliui dar ir už tai, kad nepamirštat detektyvės Kimos Stoun
bei jos komandos. „Mirtiną šauksmą“ su pasimėgavimu rašiau
nuo pat tos akimirkos, kai paėmiau į ranką rašiklį, tad viliuosi,
kad jis patiko ir jums.
Jei knyga patiko, būčiau dėkinga, jei parašytumėte
atsiliepimą. Man įdomu sužinoti, ką apie ją galvojate, o kartu
galbūt taip padėsite kitiems skaitytojams atrasti mano knygas. O
gal nuspręsite rekomenduoti ją savo draugams ar
giminaičiams... Jei norėtumėte būti informuotas apie naujausias
mano pasirodžiusias knygas, užsisakykite naujienlaiškį žemiau
nurodytu interneto adresu:
www.bookouture.com/angela-marsons

Šios knygos siužeto idėja kilo rašant ankstesnį romaną,

kuriame gilindamasi į genialių vaikų temą užkabinau ir brolių
bei seserų konkurenciją. Idėja užsiliko ir galiausiai ėmė kelti
įvairių klausimų. Kokios būna taip anksti gyvenime
prasidėjusios konkurencijos pasekmės? Kas ją paskatina tarp
vienoje šeimoje augančių žmonių? Kaip toli ir giliai tokia
konkurencija gali siekti?
Tiek rinkdama medžiagą kitoms knygoms, tiek ir šįkart kuo
daugiau skaičiau ta tema, tuo įdomesnė darėsi tokių šeimos
santykių dinamika ir psichologija.
Be to, seniai norėjau pasigilinti į grafologijos mokslą. Mano
pačios rašysena buvo išanalizuota jau dukart per kelerius metus,
ir analizės rezultatai atrodo bauginančiai tikslūs.
Man įdomu palaikyti su jumis ryšį, todėl visada laukiu jūsų
laiškų savo „Facebook“, „Goodreads“, „Twitter“ paskyrose arba
mano asmeninėje interneto svetainėje.

Labai ačiū jums už paramą, kuri yra labai svarbi.

Jūsų Angela Marsons

Interneto svetainė: www.angelamarsons-books.com

„Facebook“ paskyra: angelamarsonsauthor
„Twitter“ paskyra: @WriteAngie
 PADĖKA

Kaip visada, pirmiausia dėkoju savo partnerei Julie. Pamenu,

kaip rašydama šį romaną vienu metu kankinausi, nes siužeto
dalis, regis, netiko, bet ir išmesti jos nenorėjau. Apimta nevilties
pakviečiau Julie susitikti (prie kavos terasoje), kad galėčiau su ja
pasidalinti savo vargais. Ji išklausė, linktelėjo, o tada pateikė
pasiūlymą, kuris akimirksniu viską išsprendė. Laiminga puoliau
atgal prie rašomojo stalo su nauja energija ir entuziazmu. Šis
epizodas puikiai parodo, kiek daug prie knygos prisidėjo Julie ir
kodėl ji yra svarbi mano partnerė rašant detektyvus.
Dėkoju mamai ir tėčiui, kurie išdidžiai pasakoja apie mano
kūrinius visiems, kas tik jų klauso. Taip pat savo seseriai Lyn, jos
vyrui Clive’ui ir mano sūnėnams Matthew bei Christopoheriui
už jų palaikymą.
Ačiū Amandai ir Steve’ui Nicolams, kurie visapusiškai
palaiko mus, ir Kyle’ui Nicolui už tai, kad visur pastebi mano
knygas.
Noriu padėkoti „Bookouture“ komandai už jų nesibaigiantį
susidomėjimą Kima Stoun ir istorijomis apie ją, ypač Oliveriui
Rhodesui, kuris suteikė Kimai Stoun galimybę egzistuoti, ir
Jenny Geras, puikiai papildančiai jo darbą.
Ypatingas dėkui mano redaktorei Claire Bord, jos kantrybė ir
supratingumas man išskirtinai brangūs ir į ją galiu kreiptis tiek
asmeniniais, tiek profesiniais klausimais. Galiu išduoti, kad ne
kartą per mane jos vos neištiko širdies smūgis, kai
papasakodavau apie planuojamus siužeto vingius ir naujus
personažus. Bet džiaugiuosi jos pasitikėjimu manimi ir
galimybe pasakoti istorijas taip, kaip aš noriu. Jaučiuosi rami
žinodama, kad Claire neleis man prirašyti nesąmonių, o kartu
mes sukursime geriausią įmanomą knygos variantą.
Ačiū Kimai Nashai (Mamai Lokei), kuri nenuilstamai
reklamuoja mūsų knygas ir saugo mus nuo aplinkinio pasaulio.
Noelle’iui Holtenui už jo begalinį entuziazmą ir aistrą mūsų
darbui, Sarah Hardy už tai, kad sutiko būti svajonių komandos
dalimi.
Širdingai dėkoju Alexui Crow, Hannah Deuce ir Robui
Chilveriui už jų genialius sprendimus reklamuojant mano
knygas. Taip pat Natalie Butlin ir Caolinn Douglas, kurios
sunkiai dirba rengdamos knygų reklamines akcijas. Ninai
Winters, sunkiai dirbančiai su knygomis užkulisiuose, ir
Alexandrai Holmes už rūpestį knygų garso įrašų leidimu. Taip
pat ačiū Petai Nigthingale, kuri siunčia man neįtikėtinus
elektroninius laiškus.
Išskirtinę padėką skiriu Janette Curri — ji nuo pat pradžių
yra Kimos Stoun knygų serijos korektorė. Jos istorijos
išmanymas garantavo teksto stiliaus tęstinumą, už kurį esu itin
dėkinga. Taip pat negaliu nepaminėti Henry Steadmano (ir jo
šuns Arčio), pasirūpinančio įspūdingais viršeliais, kurie man be
galo patinka.
Ačiū Kimai Slater, ilgametei draugei, kuri mane labai
palaiko. Nors pati rašo išskirtinai įdomius romanus, visada
randa laiko paplepėti. Dėkoju Emmai Tallon, kuri net
neįsivaizduoja, kaip vertinu jos draugystę ir paramą. Taip pat
nuostabiosioms Renitai D’Silva ir Caroline Mirchell, be kurių ši
kelionė būtų buvusi neįmanoma. Ačiū vis labiau augančiai
„Bookouture“ autorių šeimai, ji toliau kasdien mane stebina,
drąsina ir įkvepia.
Amžinai liksiu dėkinga visiems puikiems tinklaraštininkams
ir apžvalgininkams, kurie nepagailėjo laiko susipažinti su Kima
Stoun ir toliau domisi jos istorija. Šitie nuostabūs žmonės
garsiai skelbia ir dalijasi informacija apie knygas ne dėl to, kad
toks jų darbas, bet todėl, kad knygos yra jų aistra. Nepavargsiu
dėkoti šiai bendruomenei už jų paramą tiek man, tiek mano
knygoms. Visiems jums labai ačiū.
Neįtikėtinai dėkinga savo nuostabiems skaitytojams, ypač
tiems, kurie nepagailėjo brangaus laiko ir aplankė mano
interneto svetainę, „Facebook“, „Goodreads“ ar „Twitter“
paskyras.