ROBERT

A.DAHL

BEMOKRATIJA
IR JOS KRITIKAI

IS anglij kalbos

verte

ARVYDAS SLIOGERIS

Amzius
 PIRMAS SKYRIUS

Pirmoji transformacija:
\ demokratinj
miest^-valstyb?

Pirmoje penktojo amziaus pr. Kr. puseje Graikijoje ir Romoje

jvyko politiniij idejij ir institucij'4 transformacija, kuri del savo istori-
nes svarbos lygintina su rato isradimu ar Naujojo Pasaulio atradimu. Si
permaina atspindejo naujq pasaulio ir jo galimybhj supratim^,
Tai, kas atsitiko, paprasciausiai galime apibudinti taip: keletas miestq-
valstybhj, nuo neatmenarmj laik\j valdomi} jvairiij nedemokratiskij val-
dovij, aristokratij, oligarchy, monarchy ar tiromj, buvo transformuoti j
sistemas, kuriose daugelis laisvij suaugusi^ vyrij buvo igalioti kaip
piliefiiai tiesiogiai dalyvauti valdyme. Is sios patirties ir suja susijushj
idejn iSaugo nauja galimos politines sistemos vizija. Sioje sistemoje
suvereni liaudis ne tik jgaliota valdyti pati, bet kartu turi visus resursus
ir institutus, reikalingus tai padaryti. Si vizija yra modernhjji} demo-
kratijos idejij serdis ir toliau formuoja demokratinius institutus bei
demokratin? praktik^.
Taciau moderniosios demokratijos idejos ir institutai aprepia daug
daugiau uz si^ paprast^ vizij^. Kadangi moderniosios demokratijos
teorijos bei praktika atsirado ne tik i§ senoves miestq-valstybhj liau-
dies vyriausybes palikimo, bet ir is kitq istorinii} patirci^, tiek evoliu-
cini\i, tiek revoliucinuj, jos yra sunkiai derancii} elementi^ amalgama.
Todel nudiene demokratijos teorija ir praktika pasizymi nenuoseklu-
mais bei priestaravimais, kurie kartais sukelia didelius sunkumus.
Kad pade£iau suprasti, kaip atsirado amalgama, kuri4 mes vadiname
"deirfokratija", noriu atskleisti keturis jos svarbiausius §altinius. Kar-
tu nuzymesiu kelet^ problem^, kurios pareikalaus demesio tolesniuo-
se skyriuose.
 30 Modern iosios demokratijos Sal tin iai
Tie keturi Saltiniai - tai klasikine Graikija; respublikoniSkoji tradi-
cija, kilusi labiau i§ Romos ir Viduramziij bei Renesanso Italijos mies-
ti}-valstybi\4 negu i5 demokratiniij Graikijos miestq-valstybiij; atsto-
vaujamosios valdzios ideja ir institutai; ir politines lygybes logika. §io
skyriaus objektas yra pirmas Saltinis.
GRAIKI§KOJI PERSPEKTYVA
Nors moderniosios demokratijos praktika tik labai jmgnkai
panasi j klasikines Graikijos politinius institutus. musi| u^as,Jcaip
sakiau jvaae, Kad graikq demo-
kratines idejoijtakingesnes negu institucijos, yra savotiSka ironi-
ja, nes tai, mes zinome apie jij idejas, ateina ne tiek iS demokrati-
jos salininkij rasty ar kalbij, kurii{ iSliko tik fragmentai, kiek iS j'4
kritilnj. 1 Pastarieji jvairuoja nuo Svelniij prieSininkq, tokii} kaip Ari-
stotelis, nemegfs skurdziij viespatavimo, kurj, kaip j is mane, demo-
kratijos ekspansija daro neiSvengiam^, iki Platono, radikalaus opo-
nento, pasmerkusio demokratija kaip nemoksq valdzi^ ir vietoj jos
gynusi amzinai patraukli^ tinkamiausi^ valdyti zmonin vieSpatavimo
sistem^.2
Kadangi mes neturime graikiskos demokratijos teorijos, lygiavertes
Locke'o Antrajam traktatui ar Rousseau Visuomenes sutarciai, ne-
jmanoma pateikti tikslaus Saltinio, atskleidzianCio graikit demokrati-
nes idejas. Kad demokratia tam tikru budu apeme lygyb?, neabejotina.
' Bet koki^ gi lygyb? i§ tikrqjxj? Iki zodis "demokratia" tapo populiarus,
atenieciai jau apeliavo \ tam tikr^ lygyb? kaip geidautin^ politines
sistemos bruoz^: j visit pilieCii} lygyb? tureti teis? kalbeti liaudies
susirinkimuose (isegoria) ir lygyb? prie§ jstatym^ (isonomia) (Sealey
1976,158). §ie terminai isliko, buvo vartojami ir daznai laikomi "de-
mokratijos" bruozais. Taciau pirmoje penktojo amziaus puseje, kai
"liaudis" {demos) laipsniskai buvo pripazinta vieninteliu teisetu val-
dymo autoritetu, zodis "demokratija" - liaudies valdzia, - atrodo,
kartu buvo pTiimtas kaip tinkamiausias naujos sistemos pavadinimas.
Nors daugelio graikij demokratijos idejij ir demokratinds praktikos
niuansq mes nezinome ir gal niekada nesuzinosime, istorikai atskleidd
pakankamai faktq, jgalinanfiiy pamatuotai rekonstruoti penktojo am-
Pirmoji transformacija 25
ziaus pr. Kr. pabaigos, tarkime 400 pr. Kr., Atemj demokrato paliuras.
Si patogi data zenklina laik% kai po Kleistenio reform^, pastumejusni
Atenus j demokratija, praejo truputj daugiau nei Simtmetis; kai praejo
desimtmetis po 411 metij (tais metais buvo v61 atkurta panaikintoji
demokratija); ketveri metai po to, kai trumpas, ziaurus ir despoti§kas
TrisdeSimties tiromi valdymas buvo pakeistas demokratija ir vieneri
metai liko iki Sokrato teismo bei mirties.
Demokratas, graikas, jau galejo buti perem^s tam tikrus jsitikini-
mus, kurie tikriausiai buvo placiai paplit? tarp graikij, m^stan£i\t apie
politinio gyvenimo esm?, ypaC apie polj; paplit? net tarp antidemokra-
tij, tokiij kaip Platonas, ir nuosaikii} kritiki}, tokiij kaip Aristotelis.
Taigi galime jsivaizduoti musij atenietj, vaikgtindjantj po agor^ su
biciuliu, kuriam jis desto savo paziuras.
Polio prigimtis3
Zinoma, mes jsitikin? (taip sako musi| atenietis), kad tik per
s^sajas su kitais galime tiketis tapti pilnateisiais zmonemis arba, tai
jau visiskai aisku, kaip zmones jgyvendinti savo nuostabius sugebeji-
mus. Pati svarbiausia asociacija, kurioje kiekvienas iS musi{ gyvena,
auga ir br?sta, naturalu, yra musij miestas - polis. Ir taip yra visiems,
nes mes i§ prigimties esame socialines butybes. Nors kart^ ar du aS
girdejau kazk^ tvirtinant, - galbut tik tam, kad sukelty diskusij^, - kad
geras zmogus gali gyventi uz polio ribij, nors savaime suprantama, jog
nedalyvaudamas polio gyvenime joks asmuo niekada neisskleis ar
neparodys t\j dorybiij ir savybi\j, kurios zmones skiria nuo gyvuliij.
TaCiau geram zmogui reikalingas ne tik polis, bet ir geras polis.
Sprendziant apie miesto savybes, nera nieko svarbesnio u i tas aukS-
ciausias savybes, kurias savo pilieciuose skatina miestas. Nereikia ne
sakyti, kad geras miestas yra toks, kuris ugdo gerus pilieCius, didina jij
laim? ir skatina juos elgtis teisingai. Musq laimei, Sie tikslai harmo-
ningai derinasi; juk tik doras zmogus bus laimingas, ir n6 vienas,
manau, negali buti i§ tiknyij laimingas, jei jis kartu n6ra doras.
Tas pat su teisingumu. Dorybe, teisingumas ir laimd yra ne prieSai,
o draugai. Kadangi teisingumas yra tai, kas skatina bendrq interest,
geras polis turi buti teisingas; ir kaip tik tod61 jis turi siekti iSaukldti
30 Modern iosios demokratijos Sal tin iai Pirmoji transformacija 26
tokius piliedius, kurie siekia bendro gerio. Kadangi tas, kuris vadovau-
Demokratijos prigimtis
jasi tik savo interesu, negali buti geras pilietis, geras pilietis yra tas,
kuris viesuose reikaluose visada siekia bendro gerio. Zinau, kad taip
Polis, kurio siekiame mes, demokratai (taip gaiety toliau Sne-
sakydamas galiu pasirodyti reikalauj^s nejmanomij dalykij, kurty da2-
k6ti mus^ atenietis demokratas), visij pirma turi buti geras polis; o kad
nai mes nerasime nei Atenuose, nei kituose miestuose. TaCiau negali
polis buty geras, privalo tureti k^ tik mano aptartas savybes. Tuo
buti geresnio pilietines dorybes mato uz SitokJ: vieSuose dalykuose
tikime mes visi. Bet, kad butij. geriausias polis, jis turi buti, kaip
visada atsizvelgiama j miesto gerov?.
Atenai, demokratinis polis.
Kadangi vienas miesto tiksty - ugdyti gerus piliecius, mes negalesi-
Tam, kad demokratinio,polio pilieCiai siekty bendro gerio, mums
me atiduoti jij aukleti atsitiktinumui ar vien tik Seimoms. Musq gyve-
nereikia, jog visi buty panaSus, neturety savij interest ar paskirty savo
nimas polyje yra auklejimas, ir gyvenimas musij mieste turi mus for-
gyvenim^ tik poliui. Kas gi yra polis, jei ne toji vieta, kur pilieciai gali
muoti taip, kad mes patys, is savo vidaus, siektume visuotines gero-
pilnateisiSkai gyventi, o ne tik nuolat buti spiriami atlikti savo pilieti-
ves. Taigi musij isoriniai veiksmai atspindes mus^ vidin? prigimtj. Be
nes pareigas? Toks spartieCty gyvenimo budas. Bet ne musij. Miestui
to, pilietines dorybes turi stiprinti miesto tvarka bei istatyimi dorybds
reikalingi batsiuviai ir laivadirbiai, murininkai ir skulptoriai, ukinin-
ir socialine santvarka, jgalinanti teisingumq. Juk didingumas nebtity
kai, priziurintys alyvmedzty giraites kaime, ir gydytojai, besirupinan-
jmanomas, jeigu kas nors turety elgtis neteisingai tam, kad buty geras
tys savo pacientais mieste. Kiekvienas pilietis gali siekti dalyk^, ku-
pilietis, ar turety buti blogas pilietis tam, kad elgtysi teisingai.
rty nesiekia kiti. Todel vieno is musq geris nebutinai turi buti toks pat
Todel manau, kad geriausiame polyje pilieciai yra kartu dori, teisin-
kaip kito.
gi ir laimingi. Ir kadangi kiekvienas siekia visq geroves, o miestas nera
Taciau must} skirtumai niekada neturi buti tokie dideli, kad mes
padalintas j mazesnius turtingiy^ ir skurdziij ar tikinfity skirtingais
negaletume sutarti, kas geriausia miestui, taigi kas yra geriausia vi-
dievais miestus, visi pilieciai gali kartu gyventi santarvfeje.
siems, o ne tik kai kuriems. §tai kodel kaip ir bet koks geras polis,
Nemanau, kad visa, apie kq kalbu, tinka Atenams ar kitam realiam
demokratinis polis neturi skilti j du miestus, turtingiyij miesty ir skur-
miestui. Visq tai as laikau modeliu, kurj mes {zvelgiame musq proto
dzty miest^, kurty kiekvienas siekty savo gerio. Neseniai girdejau
akimi, kai giriame savo miest^ uz jo dorybes ar peikiame uz ydas.
Platon^ Snekant apie Sj pavoji|, ir nors jis nera musij ateniSkos demo-
Zinoma, tai, k^ sakiau, yra tik visq musxj tikejimas. Net jaunasis
kratijos draugas, bent jau Siuo klausimu mes sutariame. Juk toks mies-
Platonas negalety su tuo nesutikti. Matai, a§ esu girdej$s jj sumaniai
tas buty pasmerktas konfliktui, pilietiniai vaidai sunaikinty vieSqji
kalbant - ir giriantis, kad jis destqs Sokrato mintis, - apie tai, kaip
ger[. Galbut kaip tik todel, kad Atenuose pradejo augti du miestai, ir
kvaila tiketis, kad paprasti zmones valdyty ismintingai, ir kad Ate-
turtingiyq mazuma pradejo nek?sti miesto, valdomo skurdzty daugu-
nams buty daug geriau, jei jie buty valdomi iSmintingvj filosoty -
mos (ar tokty, kuriuosskurdziais laike turtingieji), turtingesniiyij mies-
manau, tokty, kokiu jis pats save Jsivaizduoja. TaCiau aS manau, kad
tas Saukesi Trisdesimties tironi| valdzios.
netgi tas, kuris niekina demokratij^ kaip Platonas, sutikty su tuo, aS
Be to, demokratija turi buti nedidele, ne tik tokia, kad visi piliettai
pasakiau iki §iol. Taciau neabejoju, kad jis nesutikty su tuo, k^ toliau
gSllty susitikti susirinkime ir Sitaip veikti kaip miesto valdovai, bet ir
teigsiu. Jj palaikyty kiti, nuolat kritikuojantys demokratij^ d6l jos
tokia, kad visi pilie£iai gaiety pazinti vienas kity. Kad siekty visuoti-
trukumij, tokie kaip Aristofanas ir, nereikia ne sakyti, kaip visi tie
nes geroves, piliefiiai turi pajegti jvertinti kiekvieno gerov? ir sugebtti
atenieSiai, kurie pareme Trisdesimt tironij.
suprasti bendty gerj, kurj kiekvienas dalijasi su kitais. Bet kaipgi
pilieCiai gaiety aprepti visa, kq jie turi bendrai, jei jii miestas buty toks
didelis, o jit demas toks gausus, kad zmon6s nebegalety pazinti vienas
kito arba apzvelgti savo miesto kaip visumos? Persia imperija kelia

28 Moderniosios demokratijos Saltiniai
pasibjaurejim^ ne tik todel, kad ji despotiSka, bet ir todel, kad, savo
milziniSkais mastais apribodama kiekvien^ asmenj, ji iS viso negali
buti nedespotiSka.
BugStauju, kad net Atenai pernelyg iSaugo. Sakoma, kad musij demas
dabar apima apie keturiasdeSimt tukstan£iij piliecShj.4 Kaip galime pa-
Sinti vienas kit^, jei musij tiek daug? PilietSiai, ignoruojantys Asamb-
lejos susirinkimus (o taip daro daugelis), neatlieka savo pilietiniij
pareigij. TaCiau jeigu kiekvienas pilietis visada lankytij Asamblej^,
musij butij per daug. Musij susirinkimo vieta ant Pnikso kalvos musij
visij nesutalpintq. Net jei galetij sutalpinti, is keturiasdeSimties tuks-
tan£iij tegaletij kalbeti tik keletas oratorio, be to, koks oratorius apdo-
vanotas tokiu griausmingu balsu, kad j j iSgirstq tokia daugybe? Kaip
nusipenej^s atletas praranda savo greitum^ bei judrum^ ir nebegali
dalyvauti zaidynese, taip ir mus^ demo gausa netinka demokratijai.
Juk kaip miestas gaiety buti demokratiSkas, jeigu visi jo pilieCiai
negaletij daznai susirinkti, kad jgyvendinti} savo suvereni^ valdzi^,
tvarkydami miesto reikalus? Girdejau, kaip keletas Atemj pilie5iij
skundesi, kad nepaprastai sunku vilktis j Pnikso kalv^ keturiasdeSimt
kartij per metus, o tai mes privalome daryti. Susirinkimai pradedami
anksti ryt^ ir daznai uztrunka iki sutemij, o kai kurie i§ musij turi Cia
atkeliauti iS tolimi} Atikos kampeliij iS vakaro ir sugrjzti j savo tikius
tik kitq. dienq. Tadiau nezinau, kaip mes galetume sutvarkyti reikalus,
susirinkdami reciau. Be to, kartais mums prireikia net nepaprastiyi}
sesijij.
Taciau Atenus mes valdome ne tik per Asamblejq. Miesto reikalus
taip pat tvarkome paeiliui dalyvaudami Taryboje, rengiancioje Asamb-
lejos dienotvark?, prisiekushjj;} teismuose ir beveik nesuskai£iuoja-
mose magistraturose. Mums demokratija yra ne tik svarbiij sprendiimj
ir jstatyrmj priemimas Asamblejoje, bet ir tarnyba pareigybese.
Taigi polis nebutij tikras ir niekada negaletij buti demokratinis, jeigu
jo pilietinis korpusas ir teritorija butij didesne negu musiSkio, - o butij
geriau, kad jis butij dar mazesnis. Puikiai suvokiu pavojij: mes galime
pralaimeti karq didelei valstybei. AS turiu galvoje ne kitus miestus-
valstybes, tokius kaip Sparta, bet gigantiSkas imperijas, tokias kaip
Persija. Na, Cia mes turime rizikuoti, ir - kq labai gerai zino persai -
sudar? sqjungq su kitais graikais, buvome jij verti varzovai ir net Sis tas
daugiau.
Pirmoji transformacija 29
Nors mums gali prireikti sqjungininkij karo metu, net tada mes neat-
sisakytume savo nepriklausomybes. Kai kas sako, kad mes ir must}
sqjungininkai galetume sudaryti nuolatin? sandraugq, kuriai atsiradus
iSrinktume bendrapilieCius mums atstovauti tam tikroje taryboje, spren-
dzianCioje karo ir taikos reikalus. Bet aS nezinau, kaip mes galfctume
atiduoti savo jgaliojimus tokiai tarybai ir vis dar iSsaugoti demokratija
ar net likti tikru poliu. Juk mes nebegaletume jgyvendinti suverenios
valdzios nei savo Asamblejoje, nei savo mieste.
PrieS trisdeSimt metq mano tevas dalyvavo kare su Sparta kritusiij
pilie5iij laidotuvese, ir ten jis klaus6si Periklio, kuris buvo iSrinktas
pasakyti kalbq mirusiij didvyriij garbei. Veliau jis taip dainai man
pasakojo, kq tq dienq pasake Periklis, kad net Siandien aS jauCiuosi,
tarsi pats ten bu5iau buv^s.
Periklis kalbejo, kad musij santvarka nemegdiioja kaimyniniij val-
stybiij jstatymij; mes veikiau esame pavyzdys kitiems negu pam6g-
dziotojai. §i santvarka palaiko daugumq, o ne mazumq; Stai kod6l ji
vadinama demokratiSka. Jei zvilgteresime i jstatymus, matysime, kad
jie vienodai teisingi visiems, nepriklausomai nuo asmeniniij skirtumij;
kai ddl socialines paddties, tai kilimas vieSojo gyvenimo laiptais pri-
klauso nuo gabumij nulemtos reputacijos, o klasiniij pozymiij nelei-
dziama painioti su nuopelnais; net skurdas nera kliutis iSkilti, nes
jeigu zmogus sugeba tarnauti valstybei, jam netrukdoma tai daryti del
jo nezymios padeties. Laisve, kuria mes naudojamds valdydami, ap-
ima ir musij kasdienj gyvenimq. Nesiekdami pavydziai sekti vienas
kitq, mes nesijauCiame turj teis? pyktis su savo kaimynu del to, kad jis
daro tai, kas jam patinka, ir net neziurime j j j piktai. TaCiau visas Sis
privataus gyvenimo laisvumas nepaver£ia must) pilieCiais, nesilaikan-
ciais jstatymij. Pagrindine musij garantija pries jstatymij nesilaikym^
yra pagarba jstatymams, ypaC tiems, kurie saugo skriaudziamuosius.
Ir visai nesvarbu, ar tie jstatymai yra uzraSyti knygoje, ar priklauso
tam kodeksui, kurio, nors ir neraSyto, negalime sulauzyti neuzsitrauk-
dami negarbes.
Periklis kalbejo, kad musij politikai, be politikos, turi tvarkyti savo
priva5ius reikalus, o musij paprasti pilieSiai, nors uzsiem? gamyba,
yra garbingi vieSijjij reikalij teisejai. U2udt vertin? diskusij^ kaip kliutj
veiksmui, mes manome, kad ji butina, kaip bet kokio iSmintingo veiks-
mo prielaida.
30 Modern iosios demokratijos Saltin iai Pirmoji transformacija 31

Trumpai tariant, pasakd Periklis, kaip miestas, mes esame Helad6s goms rasems, kulturoms arba (kaip mes sakome Siuo metu) etni-
mokykla (Thucydides 1951, 104-106).
nems grupems.
3. Pilietinis korpusas turi buti visai mazas, idealiu atveju net maies-
nis uz keturiasdesimt ar penkiasdegimt tukstanfity Periklio laik^ at-
Bendra vizija
eniecty. Nedidelis demas reikalingas del trijvj. prieiasity. Jis padeda
isvengti heterogenigkumo, vadinasi, ir disharmonijos, kuri atsirasty
Demokratijos idealas, apraSytas must} jsivaizduojamo at6nie-
jam ple5iantis ir apimant, kaip Persijoje, zmones su skirtingomis kal-
5io, yra tokia didinga ir zavi politind vizija, kad dabarties demokratas
bomis, religijomis, skirtinga istorija ir etnine priklausomybe, taigi
sunkiai atsispirtyjos kerams. Graikq demokratijos vizijoje pilietis yra
neturincius beveik nieko bendra. Jis butinas ir del to, kad pilieciai savo
pilnavertis asmuo, kuriam politika - naturali socialind veikla, grieZtai
miesty bei bendrapiliecius pazinty, remdamiesi tiesioginiu stebejimu,
neatskirta nuo likusio gyvenimo, ir kuriam valdiia bei valstyb6 - ar,
patirtimi ir diskusija, leidzianSia jiems suprasti, koks yra bendras geris
veikiau, polis - nera tolimos bei svetimos nuo jo atsiskyrusios esybds.
ir atskirti jj nuo privacty ar asmeninty interest Ir pagaliau maias
Politinis gyvenimas yra tik harmoningas asmeninds egzistencijos t$si-
dydis svarbus, jei pilieciai turi susirinkti, kad gaiety veikti kaip suve-
nys. Vertybes ne fragmentigkos, o susijusios: laim6 neatskiriama nuo
renus miesto valdovai.
dorybes, dorybe nuo teisingumo, o teisingumas nuo laimds.
4. Kalbant toliau, pilieciai privalo tureti galimyb? susirinkti ir tiesio-
Nezitirint to, apie gi$ demokratijos sampraty reikia pasakyti du daly-
giai priimti jstatymus ir politinius sprendimus. §io jsitikinimo buta
kus. Pirma, kaip vizijos ar idealios tvarkos, jos neturime tapatinti su
tokio stipraus, kad graikai sunkiai suvoke atstovaujam^ valdzi^, dar
grailty politinio gyvenimo tikrove, kaip kartais atsitinka. Kaip ir pride-
sunkiau galejo priimti j^ kaip teiset^ tiesiogines demokratijos alterna-
ra kritusiijj^ didziajame kare pagerbimui, net garsioji Periklio oracija
tyv^. Zinoma, laikas nuo laiko buvo kuriamos miesty-valstybty lygos ir
per laidotuves - kaip ir Lincolno kalba Gettysburge panaSia proga -
konfederacijos. Bet tikros federalines sistemos su atstovaujamomis
buvo tik idealizuotas atvaizdas. Kai ateis laikas, aS g| pasakysiu apie
valdziomis graikai neiSvyste, i§ dalies, atrodo, del to, kad atstovavimo
tikrov?. Antra, negalima spr^sti apie gios vizijos reik§m$ moderniajam
ideja negalejo sekmingai varzytis su giliu jsitikinimu, kad teiseta ir
(ar postmoderniajam) pasauliui, jeigu nesuvokiame, kaip radikaliai ji
reikalinga yra tik tiesiogine valdzia, veikianti per pilie£ty susirinkim^.5
skiriasi nuo aStuonioliktajame amiiuje prad6justy vystytis demokrati-
5. Ta5iau piliecty dalyvaVimas valdzioje neapsiribojo tik Asambl6-
jos idejij ir su jomis susijusios demokratin6s praktikos.
jos susirinkimais. Jis apeme aktyvq miesto administravim^. Buvo ap-
Kaip k^ tik mat6me, graikij poziuriu, demokratind tvarka turi atitikti
skai£iuota, kad Atenuose pilieciai uzimdavo per tukstantj pareigy-
bent jau SeSis reikalavimus:
bty - j kai kurias buvo renkama, bet j daugumq patenkama burty keliu.
1. Pilieity interesai turi buti pakankamai harmoningi, kad pilieCiai
Beveik j visas gias pareigybes pilieciai buvo renkami vieneriems me-
gaiety tur6ti bendty aiSkij visuotinio g6rio jausm^ ir siekty to gdrio,
tams, tik karty per gyvenim^. Net esant santykinai "dideliam" Atenij
labai nepriegtaraujancSio ji} asmeniniams tikslams ir interesams.
demui, kiekvienas pilietis buvo beveik tikras, kad metams bus iSrink-
2. IS gio pirmojo reikalavimo iSplaukia antrasis: pilieCiai turi
tas j kokty nors pareigyb?, o daugelis taps labai svarbios Penkty Simty
buti labai homogenigki tam tikru poZymiu, kuris prieSingu atveju
tarybos, riustatinejusios Asamblejos dienotvark?, nariais.6
gali sukelti politinj konflikt^ ir smarkius nesutarimus d61 viegojo
6. Pagaliau bent jau idealiai miestas-valstybe tur6jo likti visai auto-
gerio. SnuTpoSiuriu jokia valstyb6 negali tikdtis buti geru poliu,
nomigkas. Lyg^, konfederacij^ ir sgjungij kartais galejo prisireikti
jeigu jos pilie£ty ekonomin6 paddtis labai nelygi ar jeigu jie iS-
gynybai ar karui, bet joms nebuvo leidziama gauti pirmenybes teis?
paijsta skirtingas religijas, Sffeka skirtingomis kalbomis, iymiai
prie§ aukg&ausi^ miesto-valstybes autonomij^ ir susirinkimo suvere-
skiriasi savo iSsilavinimu, ar, akivaizdu, jei jie priklauso skirtin-
nitet^ tos valstybes viduje. Taigi ig principo kiekvienas miestas turi
30 Modern iosios demokratijos Sal tin iai
buti sau - pakankamas ne tik politiSkai, bet kartu ekonominiu ir kari-
niu poiiuriu. IS tiknjjij jis privalo tureti visas sqlygas, reikalingas
geram gyvenimui. Ta5iau, kad butij iSvengta pernelyg zymios priklau-
somybes nuo uzsienio prekybos, geras gyvenimas butinai turi buti
nuosaikus gyvenimas. Taip demokratija buvo susijusi su nuosaikumo
doryb&mis, o ne su pertekliumi.
Kiekvienas iS Siij reikalavimij labai prieStarauja moderniosios de-
mokratijos, susijusios ne tiek su miestu-valstybe, kiek su nacionaline
valstybe ar Salimi, realybei. Skirtingai nuo mazo demo ir graikij jsi-
vaizduojamos teritorijos, Salis, net maza, apima didziulj skai£ii( pilie-
6iij, pasklidusiij beribeje - pagal graikiSkus standartus - teritorijoje.
Del to pilietinis korpusas daug heterogeniSkesnis negu, graikij nuomo-
ne, reiketij. Ir iS tiknyi| daugelyje Saliij pilieSiai nepaprastai skiriasi -
religija, iSsilavinimu, kultura, etniniupofciuriu, rase, kalba ir ekonomi-
ne padetimi. §itie skirtumai neiSvengiamai ardo graikij idealo harmo-
nijq; ne harmonija, o politinis konfliktas yra modernios demokratin6s
valstybes skiriamasis zenklas. Ir, aiSku, pilie£iij per daug, kad jie
gaiety susirinkti. Kaip kiekvienam Zinoma, ne tik nacionaliniu, bet
paprastai ir regioniniu, provincijos, valstyb6s bei municipaliniu mastu
vyrauja ne tiesiogin6 demokratija, o atstovaujamoji valdzia. Ir apskri-
tai pilieCiai negali uzimti administraciniij pareigybiij. Pastarosios mu-
sij dienomis, kaip jprasta, yra etatiniij profesionalij, uzsiimanSiij vie-
Suoju administravimu, rankose. Pagaliau visose demokratinese Salyse
laikoma savaime suprantamu dalyku, jog tokie valdymo vienetai, ku-
rie pernelyg smulkus, kad leistij kazkq panaSaus j tiesioginj dalyvavi-
(kuris buvo graikij idealas), negali buti autonomiSki, bet, prieSin-
gai, turi priklausyti didesnei sistemai; ir negal6dami visiSkai kontro-
liuoti savo dienotvarkes pilieSiai Siuose mazuose vienetuose geriau-
siu atveju gali kontroliuoti labai nedaug reikalij, kuriij ribos yra nusta-
tytos didesn6s sistemos.
Taigi skirtumai yra tokie zymus, kad jeigu musij hipotetinis Atenij
pilietis kazkaip atsidurtij Salia musij, jis tiktai nutartij, kad, viskq sudd-
jus, modernioji demokratija iSvis nera demokratija. Kaip ten bebutij,
gyvendami visai skirtingame pasaulyje, diktuojanfiiame visai kitokiq
ribij ir galimybiij visumq, mes galime tik svarstyti, kokiu mastu graikij
demokratijos vizija tinka musij laikams ar jivelgiamai ateiSiai, ir ar
apskritai ji dar tinka. AS paliesiu l j klausimq tolesniuose skyriuose.
Pirmoji transformacija 33
RIBOS
Pagrjsta butij prieiti daug kam priimtinq isvad^, kad Atenij ir,
matyt, daugelio kitij demokratiniij miestij-valstybiij valdzia, politika ir
politinis gyvenimas, bent jau zvelgiant j j j iS demokratines perspekty-
vos, yra daug pranasesnis uz nesuskaittuojamus nedemokrafinius re-
zimus, kuriuose per mums zinomq istorijsj gyveno dauguma zmonitj.
Net jeigu Antikos miestai-valstybes buvo tik mazos saleles beribeje
zmogiSkos patirties juroje, Siaip ar taip jos parode, kad zmogaus suge-
bejimai smarkiai virsija vargingus standartus, taikytus slogioje daugu-
mos politiniij sistemij praktikoje.
Ta£iau mes neturime leisti, kad Sis jspudingas pasiekimas mus ap-
akintij ir trukdytij matyti jo ribas. Be abejones, jam budingi jprasti
plySiai tarp politinio gyvenimo tikroVes ir idealo, kuriij nuolatind prie-
zastis yra visos pernelyg zmogiSkos savybes. Kokia buvo toji tikrove?
Deja, atsakymo dideliu mastu mes nezinome ir galbut niekada nesuzi-
nosime. Egzistuoja tik jrodymij Sukes.7 Jos duoda daugiausia ziniij
apie Atenus, kurie buvo tik vienas, nors ir pats svarbiausias, iS keleto
Simtij miestij-valstybiij. Kadangi klasikos tyrinetojai - kaip ir antropo-
logai, atkuriantys visq primatsj pagal zandikaulio nuoskiljj - yra pri-
versti graikij demokratija rekonstruoti iS labai SykSCiij faktij, jij inter-
pretacijos bei vertinimai neisvengiamai yra labai subjektyvus.
Tafiiau esama nemazai jrodymij, kad graikij, kaip ir kitij ano bei
velesnio laiko zmoniij, politinis gyvenimas buvo zymiai proziSkesnis
uz politinius idealus. Vargu ar reiketij tai pabrezti, jeigu musij nejtako-
tij kai kuriij istorikij poiiuris, kad savo nepajudinama istikimybe vie-
§ajam geriui At6mj pilietis gali buti laikomas pavyzdziu visiems lai-
kams.*
Kiek galima spr?sti is fragmentiskq faktij, politika Atenuose, kaip ir
kituose miestuose, buvo atkaklus, rustus zaidimag, kuriame reikalai
buvo daznai palenkiami asmeninems ambicijoms. Nors politin6s par-
tijos moderniqja prasme neegzistavo, klikos, grindziamos giminystes
ir draugystes rygiais, akivaizdziai leme labai daug. Tariamai aukStesni
bendro gerio reikalavimai praktiniame gyvenime nusileisdavo stipres-
. niems Seimos ir draugij reikalavimams.' Klikij vadai nesidrovedavo
pasinaudoti ostrakizmubalsuojant susirinkime, kad igtremtij savo opo-
nentus deSimfiiai metij.10 Nebuvo negirdetas dalykas, kai politiniai
• 3^—697
30 Moderniosios demokratijos Sal tin iai
lyderiai atvirai iSduodavo valstyb?, kaip garsiuoju Alkibiado atveju
(Thucydides 1951, 353-392).
Nors (bait jau Atenuose) pilieCty dalyvavimas vieSajame valdyme
buvo iSskirtinai aktyvus pagal visus rodiklius, nejmanoma nustatyti
pilie£ii| bendro politinio intereso ir angaiuotumo lygio ar skirting!}
sluoksnty dalyvavimo masto. Esama pagrindo tikdti, kad tik ma£esn6
dalis pilie£ii| lank6 Asambl6jos susirinkimus." Neimanoma pasakyti,
kokiu mastu Si maiuma atstovavo visam demui. Be abejonts, lyderiai
bandydavo uisitikrinti, kad r6m£jai dalyvauty, ir Asamblijos susi-
rinkimus daugiausia gal6jo lankyti kaip tik tokie rdmfejai. Kadangi
penktajame amiiuje Sitie r6m6jai susid6davo iS giminystds irdraugys-
t6s rySiais grindiiami) grupty koalicijit, galbat susirinkinty nebuvo
link? lankyti skurdesni ir labiau izoliuoti pilie&ai.12 Labai panaSu, kad
daugiausia kalbq Asambl6joje pasakydavo palyginti nedaug lyderty -
gcros rcputacijos imonty, puikty oratorty, kurie buvo pripaiinti demo
vadai ir tod61 nusipeln6, kad klausytysi."
Taigi buti) klaidinga manyti, kad demokratiniuose miestuose-valsty-
b6se graikai iymiai maiiau rupinosi savo privaCiais interesais ir buvo
labiau atsidav? vieSajam gdriui negu moderniiyii demokratinis Salty
pilieciai. Zinoma, taip galejo buti, taCiau tokios iSvados nepagrindiia
turimi jrodymai.
TaSiau man atrodo svarbesn6s ne tiek imogiSkos silpnybfes, demon-
struojamos politiniame gyvenime, kiek ribotumai, gluddj? padios grai-
ln| demokratijos teorijoje ir praktikoje. Ribotumai, kuriiios, dideliam
raSytojq, grailty demokratija laikantty pavyzdine visiems laikams,
susierzinimui, turi {veikti modernioji demokratijos teorija ir praktika.
Nors galima prieStarauti, kad vertinti graikii demokratija matais, nega-
liojusiais tuo metu, neteisinga, aiSku, jog mes negalime nustatyti,
kokiq reikSm$ jq patirtis turi musit laikams, netaikydami mums priim-
tinii matt).
fcvelgiant iS Siuolaikin6s demokratinis perspektyvos, didelis graikii
demokratijos teorijos ir praktikos trukumas buvo tas, kad pilietybi
buvo veikiau iSskirianti negu priskirianti (pastarasis bruoias bfidin-
gas moderaiajai demokratijai). Zinoma, graikii demokratija buvo la-
biau priskirianti u i kitus to meto reiimus, ir demokratai, savo santvar-
lo| lygin; su kitomis, tikdjo, kad ji turi priskirianti pobudj. Toki^
nuostaty jie iSreiSkt gerai iinomu santvark^ skirstymu {tokias, kur
Pirmoji transformacija 34
valdo vienas, kur valdo maiuma ir kur valdo dauguma. IS tiknyi}
"daugumos" valdiia iSskirdavo daugum*. Taiiau, kiek galima spr?s-
ti, grailty demokratai savo demokratijos uidarumo nelaikfc rimtu trfi-
kumu. IS tikrqji}, kadangi demokratai mate tik vieno valdiios ir ma2u-
mos valdiios alternatyvas, jie galdjo paprasdiausiai nepasteb&i, kiek
daug asmeni| faktiikai buvo iSskirti iS "daugumos".
Tiek teorijoje, tiek praktikoje graikij demokratija buvo iSskirianti
dvejopa prasme: iS vidaus ir iSoriSkai. Miesto-valstyb6s viduje didelei
daliai suaugustyty gyventojij buvo nepripaijstama pilna pilietybd, t.y.
teisd dalyvauti politiniame gyvenime lankantis liaudies susirinkimuo-
se ir tarnaujant vieSose pareigybdse. Kadangi Atenif gyventojq sud6tis
yra labai neaiSki, vertinimai procentais nepatikimi ir labai skiriasi.
TaSiau iSskirtyty kategorijai priklausd ne tik moterys (kaip 2inoma, jos
buvo iSskirtos ir v6lesnese demokratijose iki XX amiiaus), bet ir
nuolat gyvenantys svetimSaliai (metekai) bei vergai. Kadangi nuo 451
m. pr. Kr. s^lyga Ateni} pilietybei gauti buvo ta, kad abu tevai turfejo
buti Attmj pilieSiai, pilietyb* praktiSkai buvo paveldima privilegija.
grindiiama pirmykSCiHiFgTmTnystes rySiais (nors pilna pilietybfe buvo
privilegija, paveldima tik vynj). Tod6l nei metekas, nei jo palikuonys
negal6jo tapti pilietiais, nors daug meteki) Seimij gyveno Atenuose iS
kartos j karUj ir daug dav6 Ateni| intelektualiniam bei ekonominiam
gyvenimui p«hktajame ir ketvirtajame amliuje (Fine 1983,434). Nors
metekai neturdjo pilieiSty teisty, be to, bent jau Atenuose, jiems buvo
uidrausta tapti iem6s ar namii savininkais, jiems buvo uid6ta daug
pilietinty pareig^ (435).14 Jie dalyvavo socialiniame, ekonominiame ir
kulturiniame gyvenime kaip amatininkai, pirkliai ir intelektualai, tur6-
jo teismo ginamas teises, kartais buvo turtingi ir u26m£ tam tikr^
visuomenin; pad6t{.
Kitaip buvo su vergais, kurie netutejo ne tik pilietinty, bet ir
apskritai jokty jstatymu jtvirtinty teisty. JstatymiSkai vergai buvo
tik ju Seimininko nuosavybe be jokty teisty. Vergov6s mastas ir
pobudis klasikindje Graikijoje yra rimtos diskusijos objektas (pig.
Finley 1980 ir Ste. Croix 1981), taiiau demokratiniai miestai-val-
stybds buvo vergij visuomen6s tam tikra substancine prasme. Jeigu
net beturCiai pilieCiai, nebudami beteisiai, buvo Siek tiek apsaugoti
nuo piktnaudiiavimi), jeigu metekus apsaugodavo galimyb6 laisvai
jud6ti, vergai buvo neapsaugoti. Nors kai kuriuos vergus Seiminin-
36 Moderniosios demokratijos saltiniai

kai iSlaisvindavo, jie tapdavo ne pilieCiais, o metekais (skirtingai

ANTRAS SKYRIUS
nuo Romos).15
Be to, kaip mateme, graikij demokratij a ir isoriskai veikiau buvo iSski-
rianti negu priskirianti. IS tikrqjn taip graikq demokratija neegzistavo.
Ji egzistavo ir graikij poiiuriu galejo egzistuoti tik tarp to paties polio
{ antr^j^ transformacija:
nariij. Sis poziuris buvo jsiSaknij$s taip giliai, kad jis fataliSkai silpnino respublikonizmas,
pastangas suvienyti jvairius miestus j didesnius darinius.
Tai, kad graikij demokratija buvo veikiau iSskirianti negu priskirian-
atstovavimas ir
ti, buvo susijf su kitu svarbiu jij teorijos ir praktikos ribotumu: jie lygybes logika
nepripazino, kad laisves, lygybes, teisiij (tiek politiniij, tiek ir pla-
ciau - zmogaus teisiij) reikalavimai gali buti universalus. Laisvjbuvo
nario - ne zmoniij gimines, o atskiro miesto nario (t.y. pilieCio) -
pozymis.16 "Graikij "laisves" samprata neiSeidavo uz pa£ios bendruo-
men6s ribij: laisve savo nariams neimplikavo nei civilines laisves Neziurint nepaprastos klasikines Graikijos jtakos demokrati-
svetimiesiems, gyvenusiems bendruomeneje, nei politines laisves ki- jos raidai, moderniosios demokratines idejos ir institutai buvo sufor-
tij, priklausomij, bendruomeniij nariams" (Finley 1972, 53). Net de- muoti ir daugelio kitij veiksniij, iS kuriij ypafi svarbus yra trys: respub-
mokratiniame polyje "laisve reiSkd jstatymo valdziq ir dalyvayimq pri- likine tradicija, atstovaujamijjij valdziij raida ir tam tikros iSvados,
imant sprendimus, o ne neatimamij teisiij turejimq" (78).17 isplaukiantios iS tikejimo politine lygybe.
Tre5ia: kaip dviejij pirmijjij trukumij padarinys, graikij demokratija
buvo esmingai susijusi su mazomis sistemomis. Nors mazas graikij i
demokratijos mastastturejo kai kuriij iSskirtiniij privalumij (pvz., tie- RESPUBLIKINE TRADICIJA
sioglnio daly va vimo*galimybe), jai buvo nepasiekiama daug didelio
masto politines sistemos privalumij. Kadangi graikai neturdjo demo- Respublikine tradicija aS vadinu nenuosekliq ir nesistemin?
kratiniij priemoniij jstatymo valdziq isplesti anapus ankStij miesto-
minties visum^kuriQi pradmenys siejasi ne tiek su klasikin6s Grai-
valstybes sienij, iSoriniij santykiij poziuriu miestai-valstybes egzista-
kijos demokratine teorija ir praktika, apraSyta ankstesniame skyriu-
vo hobsiSkoje prigimtineje bukleje, kur vieSpatavo ne jstatymas, o
je, kiek su ^ i a u s i u ^ r a i k q d e m a k p ^ ^ Nega-
prievarta. Jiems buvo sunku susivienyti net prieS iSorin? agresijq.
na to, jgyvendindamas savo politinius idealus, respublikonizmas
Neziurint karinio miklumo sausumoj e ir juroj e, leidusio j iems apsigin-
orientuojasi ne tiek j Atenus, kiek j jij prieSq - Spartq, ir dar la-
ti nuo gausesnitj persij pajegij, jie savo jegas gynybiniams tikslams
biau - j Romq ir Venecijq. Pagrjsta Aristotelio, suformuota ilgaam-
galejo suvienyti tik silpnai ir neilgam. Todel galiausiai graikus suvie-
zio respublikines Romos ir Venecijos respublikos patyrimo, jvairiai
nijo jij uzkariautojai, makedonieciai ir romenai.
ir net priestaringai interpretuota velyvajame Renesanse tokiij Flo-
Po dviejij tukstantmeciij, kai lojalumo ir politines tvarkos svorio
rencijos autoriij, kaip Francesco Guicciardini ir Niccolo Machiavel-
centras buvo perkeltas j daug didesn? national in? valstyb?, demokra-
li, respublikind tradicija buvo permqstyta, performuota ir perinter-
tijos apribojimas mazomis sistemomis buvo laikomas nepagydomu
pretuota septynioliktojo ir aStuonioliktojo amziaus Anglijoje ir Ame-
defektu. Demokratijos teorija ir praktika iSsprogdino siauras polio
rikoje. Nors Siame vyksme keletas svarbiij klasikinio respublikoniz-
ribas. Ir nors demokratine mintis neprarado graikij vizijos, pakeit6
mo temij prarado savo ankstesn? svarbq ar buvo visai atmesta, kitos
nauja platesnes demokratijos, dabar apimanfiios didziul? nacionalines
valstybes erdv?, vizija. iSsaugojo savo gyvastingumq.1
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Antroji demokratine
transformacija:
nuo miesto-valstybes
prie nacionalines valstybes

Moderniosios demokratijos idejos ir demokratine praktika yra

dviejij didiityi} politinio gyvenimo transformacijij padarinys. Pirmoji,
kaip mateme, jsismelke j senoves Graikij^ bei Rom$ V a. pr. Kr. ir
iSnyko iS Vidurzemio civilizacijos prieS prasidedant krik§5ioniskajai
erai. Po tukstanfiio metij keletoje Viduramiiij Italijos miestij-valstybiij
taip pat atsirado liaudies valdzia, kuri sunyko Renesanso epochoje.
Abiem atvejais demokratiniij ir respublikoniskq idejij bei atitinkamos
praktikos vieta buvo miestas-valstybe. Abiem atvejais liaudies valdzia
galiausiai iStirpo imperiniame ar oligarchiniame valdyme.
Antra didzioji transformacija, kurios paveldetojai esame ir mes, pra-
sidejo demokratijos idejai laipsniSkai persikeliant iS miesto-valstybes j
kitq. istorin? vietq - platesn? nacijos, Salies ar nacionalines valstybes
sritj, 1 Kaip politinis judejimas, o kartais ir kaip jsigalejusi tikrove, ne tik
kaip ideja, XIX a. Si antroji transformacija jgavo didelj pagreitj Europo-
je ir angliskai kalbanciame pasaulyje. XX a. demokratijos ideja jau tapo
nebe siaura doktrina, pripazinta tik Vakaruose, mazos pasaulio gyven-
tojij dalies, ir keletq Simtmetiij gyvavusi tik nezymioje iemes rutulio
dalyje. Nors toli grazu nejsigalgjusi visame pasaulyje, antroje Sio am-
ziaus puseje demokratija Siuolaikine prasme tapo universalia jega kaip
politine ideja, kaip siekinys ir kaip ideologija.

ANTROJI TRANSFORMACIJA

TaCiau Sis antrasis su demokratijos idejomis ir demokratine

praktika susij$s pakitimas smarkiai transformavo demokratinio proce-
286 Demokra tijos ribos ir ga limyb es
so igyvendinimo sampraty. Galingiausia (nors ne vienintele) sios tran-
sformacijos priezastis - tai jos perslinkis is miesto-valstybes j nacio-
nalin? valstyb?. O dabar, be nacionalines valstybes, yra galimybe
atsirasti net didesnems, labiau priskirianiioms antnacionalin&ms poli-
tinems asociacijoms. Nors ateitj numatyti sunku, politines santvarkos
apimties iSaugimas jau sukure m o d e r n i ^ demokratin? valstyb?, visai
skirting^ nuo miesto-valstybes demokratijos.
Daugiau negu du tukstancius mety - nuo klasikines Graikijos iki
XVIII a. - viena pamatine Vakari} politines minties prielaida buvo ta,
kad demokratinese ir respublikinese valstybese pilie£ty korpusas bei
valstybes teritorija turi buti nedideli - pagal siuolaikinius standartus
netgi mikroskopiniai. Paprastai buvo manoma, kad demokratine ar
respublikine valdzia tinka tik mazoms valstybems.2 Taigi polio - ma-
zo vieningo giminaicty ir biciulhj miesto-valstybes - ideja ir idealas
gyvavo ir po to, kai patys miestai-valstybes visai iSnyko kaip istorijos
reiskinys.
Neziurint jspudingo persi} pralaimejimo graikams, mazas miestas-
valstybe negalejo ilgai varzytis su didesniu imperinio tipo kaimynu, k^
aiskiai parode Makedonija ir Roma. Daug veliau nacionalines valsty-
bes iskilimas, daznai lydimas isplestos nacionalumo koncepcijos, is-
stume miestus-valstybes ir mazytes kunigaikstystes. Tik keletas isim-
cii4, tokty kaip San Marinas ir Lichtensteinas, isliko iki sixj dieni} kaip
|stabus dingusios praeities palikimas.
jD&jaagjflnalinty valstybty iskilimo, apytikriai nuo XVII a~.-demo-
kratijos ideja nebutyjurejusi atehies, jeigu jos vieta nebati^peisike-
lusi Is miesto-valstybes j nacionalin? valstyb?. Visuomenes sutartyje
(1762) Rousseau buvo vis dar istikimas liaudies, savo rankose turin-
cios galutin? valstybines valdzios kontrol?, vizijai; tokia valstybe,
pakankamai maza tiek gyventoj^ skaiciumi, tiek teritorija, duoda ga-
limybe visiems pilieciams susirinkti kartu tam, kad jgyvendinty savo
suverenitety per vienatinj liaudies susirinkim^. Bet nepraejo ne simt-
metis, kai isitikinimas, kad nacija ar Salis yra "naturalus" suverenios
valdzios junginys, tapo toks savaime suprantamas, kad savo Svarsty-
muose apie atstovaujamqjq valdziq Johnas Stuartas Millis, vienu sa-
kiniu konstatuodamas tai, kas jam ir jo skaitytojams buvo priimtina
kaip savaime akivaizdi tiesa, atsisake jprastines daugiau nei dvicj'4
tukstantmecty isminties, atmesdamas prielaid^, kad savivalda butinai
Antroji demokratine transformacija 287
reikalauja tokio nedidelio junginio, jog gaiety susirinkti visas piliecty
korpusas (Mill [1861] 1958, 55).
Taciau net Millis iki galo nesuvoke, kaip radikaliai didelis masto
isaugimas neisvengiamai transformuos demokratijos institucijas ir de-
mokratine praktik^. Sis epochinis demokratijos vietos pasikeitimas
sukele maz\j maziausiai astuonis svarbius padarinius. Visi kartu jie
leidzia jzvelgti didziulj kontrasty tarp moderniosios demokratines val-
stybes ir senium demokratinty bei respublikinty valdzty ideaty ir prak-
tikos. Del Sios priezasties moderniyj demokratines idejos palikuonj
kankina protevty prisiminimas, nuolat lydimas liudnos dejones, kad
dabarties praktika labai nutolo nuo senoves ideaty. (Uzmirstama, kad
pati senoves praktika menkai atitiko senoves idealus.)
a S t u o n i PADARINIAI
Trumpai apibendrinsiu svarbiausius milzinisko masto isaugi-
mo padarinius. Tolesniuose skyriuose kelety ji} aptarsiu ir detaliau.
1. Atstovavimas
Zinoma, akivaizdziausia permaina yra ta, kad atstovai pakeite
senovines demokratijos piliecty susirinkim^. (Minis vienu sakiniu
nubraukia tiesiogin? demokratija traktate apie atstovaujamqjq val-
dziq.) As jau paaiskinau, kaip atstovavimas, is pradzty nedemokratine
institucija, buvo pertvarkytas j esminj moderniosios demokratijos ele-
menty (2 skyrius). Dar keletas zodzty gali padeti suprasti atstovavim^.
Kaip priemone, padedanti demokratizuoti nationality valstybty val-
dziq, atstovavimas gali buti suprastas tiek kaip istorinis reiskinys, tiek
kaip lygybes logikos pritaikymas didelio masto politinei sistemai.
Pirmos sekmingos pastangos demokratizuoti nacionalin? valstyb?
dazniausiai pasirode salyse, turinciose jstatymij leidziamuosius insti-
tutus, kurie turejo atstovauti tam tikriems aiskiai diferencijuotiems
socialiniams interesams: aristokraty, prastuomenes, zemvaldzty, ko-
mercinj interest ir pan. Todel, kai judejimai uz didesn? demokratiza-
cij^.sustiprejo, "atstovaujamosios" jstatymij leidybos projektas netu-
286 Demokra tijos ribos ir ga limyb es
Antroji demokratine transformacija 288
rejo buti nuaustas iS abstrakSiij demokratiniij idejij voratinkliniij siu-
laisvi.3 Skandinavijos Salyse, kur kaip ir Anglijoje jstatymij leidiia-
lij: jau egzistavo konkreCios, nors ir nedemokratinds jstatymij leidzia-
mieji korpusai egzistavo nuo Viduramiiij, iSkilo uidavinys ministry
mosios bei atstovaujamosios valdiios. Todel reformos Salininkai, ku-
pirmininkq padaryti priklausomq nuo parlamento (o ne nuo karaliaus),
rie ankstyvosiose stadijose retai kada turdjo bent menkiausiij tikslq
ir iSplfesti balsavimo teis? parlamento rinkimuose. Tas pat buvo Olan-
sukurti priskirian£iq demokratija egzistuojandiij jstatymij leidziam^jq
dijoje ir Belgijoje. Nors nuo 1789 m. Revoliucijos iki 1871 m. TreCio-
valdziq sieke padaryti labiau "atstovaujama", igplesdami balsavimo
sios Respublikos Prancuzijos kelias buvo kiek kitoks (balsavimij tei-
teis?, jvesdami tokisj rinkimij sistemij, kuri jgalintij narius geriau atsto-
s6s pl6timq paprastai lydgjo vykdomosios valdzios despotizmas), tai,
vauti e l e k t o r a t ^ r uztikrindami, kad rinkimai butij laisvi ir sijziningi.
ko reikalavo demokratiniai jud6jimai, nesiskyrg nuo to, kas vyko visur
Be to, jie sieke uztikrinti, kad aukSCiausioji vykdomosios valdzios
grandis (prezidentas, ministras pirmininkas, kabinetas ar valdytojas) kitur. Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos politin6s instituci-
butij iSrinkta jstatymij leidziamosios valdzios (ar Bendruomeniij ru- jos buvo suformuotos remiantis jij paCiij kolonijine patirtimi, kuri
mij) daugumos arba viso elektorato. ap6m£ svarbius parlamentines valdSios elementus, ir Britanijos bei
Amerikos konstitucindmis sistemomis.
Nors Sis trumpas bendro kelio j demokratizacijsj apraSas negali jver-
Sios nedideles istorijos tikslas - pabr6zti, kad juddjimai, sieke de-
tinti daug svarbiij variacijij kiekvienoje Salyje, apytikriai kazkas pana-
mokratizuoti nacionaliniij Europos ir Amerikos valstybiij valdiias,
Saus vyko pirmose demokratiziiojamose nacionalinese valstybese. Pa-
neprasiddjo nuo tuSCios vietos. Salyse, kurios nuo XVIII a. pabaigos
vyzdziui, tai vyko ikirevoliucinese Amerikos kolonijose - pusantro
iki (apytikriai) 1920 m. buvo pagrindiniai sdkmingos demokratizaci-
Simto metij protodemokratinio vystymosi laikotarpis, kurio svarba da2-
jos centrai, jstatymij leidybos strukturos, atstovavimo sistemos ir net
nai nejvertinama,- ir, iSsikovojus nepriklausomyb?, trylikoje Ameri-
rinkimai jau buvogerai zinomos institucijos. Todel kai kurios budin-
kos valstijij. Zinoma, po nepriklausomybes paskelbimo projektuodami
giausios moderniosios demokratijos institucijos, neiSskiriant ne pa-
Konfederacijos sutartj Amerikos lyderiai turejo sukurti nacionalinj
2ios atstovaujamosios valdzios, buvo ne tik abstrakfiiij samprotavimij
kongresjj faktiSkai iS nieko; ir netrukus po to JAV Kongresas jgavo
apie demokratinio proceso reikmes padarinys. Jos atsirado specifiSkai
patvaresnj pavidalsjJ787 m. Konstituciniame suvaziavime. Taciau
ir nuosekliai modifikuojant jau egzistuojanCias politines institucijas.
sudarinedami KonstTtucijq delegatai j konvencijjj kaip iSeities taSk%
Jeigu jos butij sukurtos tik demokratijos Salininkij, besiremianCiij vien
visada eme specifinius britij konstitucines sistemos bruozus, - ypaC
abstrakCiais demokratinio proceso metmenimis, rezultatai veikiausiai
karaliij, dviejij rumij parlamento, ministry pirmininkq ir kabinetq, -
butij buv? kitokie.
nors jie ir pakeitd britij modelj, pritaikydami prie naujij ssjlygij, esanCiij
TaCiau butij klaidinga egzistuojan£iij jstatymij leidybos institucijij
Salyje, sudarytoje iS trylikos suvereniij valstybiij ir neturincioje nei
demokratizavimq interpretuoti tik kaip egzistuojanSiij institucijij adap-
monarcho kaip valstybes galvos, nei paveldimijjij perij, reikalingij
tacijq ad hoc*. Kai demokratijos vieta persik616 j nacionalin? valstyb§,
Lordij rumams. Nors laikui begant paaiSkejo, kad jij priimtas pagrindi-
p o l i t i c s lygybds logika, dabar taikoma Salims, daug didesn6ms u i
nio vykdomosios valdzios subjekto problemos sprendimas - rinkejij
miestq-valstyb?, aiSkiai implikavo, kad didSiumq jstatymij leidybos
kolegija - neatitinka to meto demokratiniij impulsij, netrukus prezi-
dabar turi vykdyti ne susirink? pilieiiai, o jij iSrinkti atstovai.4 Juk
dentas buvo pradetas realiai rinkti tokiu budu, kurj praktiskai galima
tada, kaip ir dabar, buvo aiSku, kad, jei pilieiiij skaitius virSija mazq,
laikyti visuotiniais rinkimais.
nors ir netikslij skaiCiij pilieCiij, galinfiiij susirinkti j vienq vietq (ar net
Britanijoje XVII a. pabaigoje, kur ministras pirmininkas jau tapo jei jie ir gali tai padaryti, turinCiij galimyb? dalyvauti kitaip negu tik
priklausomas nuo parlamentines daugumos pasitikejimo, svarbiausias balsuojant) proporcija neiSvengiamai turi vis mai6ti ir mai6ti. Netru-
demokratiniij judejimij tikslas nuo 1832 m. buvo iSpIesti balsavimo
teis? Parlamento nariams ir uztikrinti, kad jo rinkimai butij sqziningi ir • Siuo atveju (lot. k.) - Red.
•9—697
290 Demokratijos ribos ir galimybes
kus as detaliau aptarsiu dalyvavimo problem^. O dabar noriu pabrezti,
kad atstovaujamoji valdzia nebuvo jskiepyta j demokratin? idej^ pa-
prasciausiai del egzistuojancii} institucijit inercijos ar iprastumo. Tie,
kurie emesi modifikuoti tas institucijas, gerai suprato, kad, norint
pritaikyti politines lygybes logik^ didelio masto nacionalinei valsty-
bei, "tiesiogine"' pilieciv} demokratija reikia pakeisti (ar bent jau papil-
dyti) atstovaujamosiomis valdziomis. Tai buvo pastebeta daug sykty,
kol Millis galutinai neuzfiksavo sio dalyko kaip savaime suprantamo.
Net sveicarai, turej? ilg^ susirinkinty valdzios tradicij^ savo senovi-
niuose kantonuose, pripazino, kad nacionaliniai referendumai negali
gerai atlikti nacionalinio parlamento funkcijvj.
Taciau, kaip teisingai numate Rousseau Visuomenes sutartyje, at-
stovavimas neisvengiamai turejo pakeisti pilietybes ir demokratinio
proeeso prigimti. Kaip matysime, didelio masto demokratija neturi kai
kurty mazo masto demokratijos galimybty. Taciau daznai nepastebi-
ma, kad toks pat teisingas yra ir priesingas dalykas.
2. Neribotas pletimasis
Kai atstovavimas tapo priimtinu sprendimu, kliutys, susij? su
demokratinio junginio dydziu, nulemtu miesto-valstybes susirinkimo
ribi}, buvo pasalintos. Is pripcipo jtstovaujamajai valdziai jokia salis
negali buti per plati, joks gyventojij skaicius per didelis. 1787 m.
Jungtines Valstijos turejo apie keturis milijonus gyventoji}. Toks skai-
cius jau buvo gigantiskas pagal idealaus graik^ polio matus. Kai kurie
Konstitucinio suvaziavimo delegatai dtysiai numate busimas Jungti-
nes Valstijos, turesiancias simty milijon^ ar daugiau gyventojq, ir sis
skaicius buvo galiausiai virsytas 1915 m. 1950 m., kai Indija jvede
savo respublikinf parlamentin? sistem^, joje gyveno apie 350 mln.
zmonty ir jij vis daugejo. Iki siol nejmanoma nustatyti auksciausios
teorines ribos.
3. Dalyvaujamosios demokratijos ribotumai
Taciau kaip didesnio masto jiadarmjs^ tam tikros politinio
dalyvavimo formos poliarchijose yra is esmes labiau ribotos-negu jos
Antroji demokratine transformacija 291
buvo miestuose-valstybese. Nenoriu pasakyti, kad demokratiniuose ar
respublikiniuose miestuose-valstybese dalyvavimas is tikriyi} pasieke
kazk^ panasaus j dalyvavimo galimybty ribas. Taciau teoriskai dauge-
lyje Antikos ir Viduramzty miesty-valstybty egzistavo tokios galimy-
bes, kurty demokratineje salyje, net palyginti mazoje salyje, nera del
didelio jos piliecty korpuso ir (tai ne taip svarbu) del jos teritorijos.
Efektyvaus politinio dalyvavimo teorin$ riba, net naudojantis moder-
niomis elektronines komunikacijos priemonemis, sparciai mazeja di-
, T MA n I „ IUUM
dej ant mastui. Del to vidutinis Jungtinty Valstij^ ar net Danijos pilietis
politiniame gyvenime negali dalyvauti taip pat visapusiskai kaip vidu-
tinis daug mazesnio demo piliccty skaicius daug mazesneje valstybe-
je. Prie sio klausimo as noreciau sugrjzti kitame skyriuje.
4. {vairove
Nors priklausomybe tarp masto ir jvairoves nera tiesiogine,
galima sakyti, kad juo didesnis ir labiau priskiriantis PQlltinigJapgi-
nys, juo labiau j o gyventojams budinga politinio gyvenimo ivairove,
kuri^ sudaro lokalinis ir regioninis prieraisumas, etnine ir rasine tapa-
tybe, religija, politiniai jsitikinimai ir ideologijos, uzsiemimai, gyve-
nimo budas ir t.t. Piliecty, kuriuos vienija bendras prisirisimas prie
miesto, kalbos, rases, istorijos, mity, dievif ir religijos, santykinai
homogeniska populiacija, buvusi ryskia Antikos miesto-valstybes de-
mokratines vizijos dalimi, dabar tampa praktiskai nebejmanoma. Bet,
kaip mes galime dabar pastebeti, tampa jmanoma politine sistema,
esanti uz ikimodernty liaudies valdzios salininkij koncepcijos ribij.
Tai atstovaujamoji valdzia, apimanti priskiriancius elektoratus ir pla-
cid asmens teisty bei laisvty skal?, egzistuojanti didelese salyse, ku-
rioms budinga ypatinga jvairove.
5. Konfliktas
Taciau, kaip ivairoves padarinys, .pa&flgia Jtolitinis susiskal-
dymas; politinis konfliktas tampa neatskiriama politinio gyvenimo
dalimi ir politine teorija bei praktika priima konfliktq kaip normaty, o
ne kaip nuo normos nukrypstantj politikos bruoz^.
286 Demokra tijos ribos ir galimybes
RySkus tokios permainos simbolis yra Jamesas Madisonas, Ameri-
kos Konstituciniame suvaiiavime 1787 m. ir v6liau jq gindamas Fede-
ralist raStuose (The Federalist Papers), tiesiai atmet6 istorinj poiiu-
rj, atsispinddjusj antifederalistindse nuostatose, pagal kurias pastanga
suformuoti tokio groteskiSko masto demokratine respublikq kaip tryli-
kos valstijij federalind sqjunga yra absurdiSka ir ydinga. Genialioje
polemikoje Madisonas tvirtino Stai kq: kadangi interest konfliktai
budingi imogaus bei visuomen6s prigimiiai, o Siij konfliktij raiSkos
negalima nuslopinti nenuslopinant laisvds, geriausias vaistas nuo skal-
dymosi yra masto didinimas. Tokiu poiiuriu, prieSingu tradiciniam,
pozityvus didelio masto nacionalines valstybds respublikinds valdiios
pranaSumas yra tas, kad Siuo atveju esama tikimybds, jog politiniai
konfliktai nepereis j smarkij pilietinj vaidq, kaip tai btidavo siauresn6-
se miesto-valstybes ribose.
Taigi prieSingai klasikiniam poiiuriui, pagal kurj galima tikdtis,
kad homogeniSkesnis pilie£iij korpusas turds gana vienodq bendrojo
gdrio supratimq, dabar bendrojo gdrio sgvoka atskiedliamh tam, kad
ji galdtij apimti heterogeniSkus prisiriSimus ir jsitikinimus, susifor-
mavusius jvairiij pilie&iij bendruomenfeje, kuriai budinga daugybe
prieStaravimij ir konfliktij. FaktiSkai Si sqvoka yra tiek atskiesta, kad
mes esame priversti kelti klausimq, ar bendrojo g6rio ideja dabar
n£ra tik gyvas senovines vizijos priminimas. Negrjfctamos permainos
Siq vizijq padar6 visai netinkam? moderniojo ir postmoderniojo poli-
tinio gyvenimo sqlygomis. Prie Sios problemos sugrjSime 20 ir 21
skyriuje.
6. Poliarchija
§ie masto pasikeitimai ir jo padariniai - atstovaujamoji val-
dzia, didesnd jvairove ir konfliktij bei skaldymosflSaugimas - padejo
atsirasti sistemai tokiij politiniij institucijij, kurios, kartu padmus, mo-
derni^jo atstovaujamqjq demokratija skiria nuo visit kitij politiniij sis-
temij, tiek nuo nedemokratiniij reiimij, tiek nuo ankstesniij demokrati-
j i i Tokio tipo politine sistema buvo pavadinta poliarchija. §j terming
aSdainai vartoju. 5 , Nors ir ne taip tiesiogiai susij?s su masto pasikeitimu, vienas
Jnliarr.hijagali buti suprasta keleriopainkaip pastangij demokrati-
Antroji demokratine transformacija 293
| zuoti ir liberalizuoti nacionaliniij valstybiij politines institucijas isto-
rinis padarinysykaip ypatingas politines santvarkosar politinio reiimo
tipas, labai skirtingas ne tik nuo visij ruSiij nedemokratiniij mtemij,
betirnuo ankstesniijma^o masto demokratiiujfeaiDpolitines kontrolds
sistema (tokia, koki% vaizdavo Schumpeteris), kurioje aukSCiausi val-
stybinds valdiios pareigunai priversti elgtis taip, kad laimttij rinkimus
politiSkai variydamiesi su kitais kandidatais, kitomis partijomis ar
grupuotdmis^kaip politiniij teisiij (aptartij anks£iau, 11 skyriuje) siste-
ma^arba kaip sankaupa institucijij, reikalingij didelio masto demokra-
tiniam procesui. Nors tokie poliarchijos interpretacijos budai yra skir-
tingi jdbmiais ir svarbiais aspektais, jie neprieStarauja vieni kitiems.
PrieSingai, jiepapildo vienas kitq. Jie paprasSiausiai pabr£2ia skirtin-
gus aspektus ar padarinius tij institucijij, kuriomis remiantis poliarchi-
n? politin? santvarkq galima atskirti nuo nepoliarchiniij.
Netrukus aS nagrin&siu poliarchija paskutiniuoju aspektu, kaip siste-
__ mq politiniij institucijij, reikalingij didelio masto demokratijai. Toles-
niuose skyriuose matysime. kaip poliarchijos raida priklauso nuo tam
tiknj esminiij sqlygij; kaip, nesant vienai ar daugiau tij sqlygij, poliar-
chija gali suilugti; ir kaip po pilietiniij vaidij ir autoritarinio valdymo
poliarchija kartais gali buti atkurta. Mes taip pat apsvarstysime dabar-
tin? poliarchijos vietq pasaulyje ir jos ateities gaiimybes.
7. Socialinis ir organizacinis pliuralizmas
Kita didesnio masto politinf santvarkq ir nurodytus padari-
nius - jvairov?, konfliktq bei poliarchija - lydinti aplinkybe yra po-
jiarchijoje egzistuojantis didelis skaifiius socialiniij grupiijbei organi-
zacijij, kurios yra santykinai autonomiSkos viena kitos ir valdzios
ativilgiu. Tai priimta vadinti pliuralizmu, arba, tiksliau, socialiniu ir
organizaciniu pliuralizmu.'
8. Individo teisiij ekspansija
rySkiausiij skirtumij tarp poliarchijos ir ankstesniij demokratiniij bei
286 Demokra tijos ribos ir galimybes
respublikiniij sistemij yra stulbinanti individo teisiij ekspansija, pasi-
reiskusi salyse, turinciose poliarchin? valdzi^.
Kaip mateme 1 skyriuje, klasikineje Graikijoje laisve buvo atskiro
miesto, kuriame pilieciai buvo laisvi jstatymo virsenybes ir teises
dalyvauti priimanciame sprendimus susirinkime deka, narystes atribu-
tas (zr. p. 36 ir p. 455-456; pastaba 16 ir 17). Galima argumentuoti,
kad mazoje ir santykinai homogeni§koje grupeje pilieciij, susijusiij
giminystes, draugystes, kaimynystes, rinkos ir pilietinio tapatumo ry-
siais, dalyvavimas kartu su bendrapilieciais priimant visus sprendi-
mus, veikiancius visij bendrq gyvenim^, ir sitaip jgyvendinama ben-
druomcnes savivalda isreiskia toki^ pamatin? ir reiksming^ laisv?,
kad kitos teises ir laisves tampa nebe tokios svarbios. Taciau kad
atsvertume sj idealizuot^ vaizd^, reikia pridurti, kad mazos bendruo-
menes paprastai pasizymi ne savo laisve, o savo prievarta, ypac non-
konformistij atzvilgiu. Net Atenai nebuvo nusitcikq toleruoti Sokrato.
Tokio isskirtinio asmens kaip Sokratas atzvilgiu viespatavo jsitikini-
mas, kad jis neturi "konstitucines teises" skelbti disidentiniij paziurij.
Ir priesingai, kaip parodziau 13 skyriuje, salyse, turinciose poliar-
chin? valdzi^, jstatymo apibreztij ir veiksmingai saugormj individo
teisiij skaicius bei jvairove laikui begant isaugo. Be to, kadangi pilie-
tybe poliarchijose issiplete taip, kad apima beveik visus suaugusius
gyventojus, faktiskai visi suaugusieii turi pirmines politines teises;
vergai, metekai ir mot«rys^graikij-4emokratijose isskirti is pilnos
pilietybes^ visi gavopilietines teisesjnodcrniose demokratinese saly-
se jGaliausiai daug individo teisiij (tokiij kaip teise j s^zining^ teismo
process) taikoma ne tik pili;ciams; jos apima ir kitus, tam tikrais
atvejais - visus salies gyventojus.
Butij absurdiska sitokj nepaprast^ individo teisiij issipletim^ po-
liarchijose paprasciausiai sieti su isaugusio masto padariniais. Taciau
net jeigu didesnis visuomenes mastas yra tik viena is keletos priezas-
ciij, ir veikiausiai ne pati svarbiausia, jis be abejones siek tiek pavei-
ke individo teisiij issiplctimq. Visij pirma, didelio masto demokratija
reikalauja poliarchiniij institucijij, ir, kaip mateme, sios institucijos
neisvengiamai apima pirmines politines teises - teises, gerokai pra-
nokstancias tas, kurias pilieciai turejo ankstesnese demokratinese ir
respublikinese santvarkose. Negana to, didesnis mastas veikiausiai
skatina atidum^ teisems, kaip dalyvavimo priimant kolektyvinius
Antroji demokratine transformacija 294
sprendimus alternatyvai. Juk isaugus visuomenes mastui, kiekvienas
asmuo neiSvengiamai pazjsta vis mazesn? visij zmoniij dalj ir savo
ruoztu j j pazjsta vis mazesne zmoniij dalis. Kiekvienas pilietis tampa
svetimas vis didesnei kitij pilieSiij daliai. Socialinius saitus ir asme-
nin? pazintj tarp pilieciij iSstumia socialinis nutolimas ir anonimiSku-
mas. Tokiomis aplinkybemis asmens teises, susietos su pilietybe, -
arpaprasfiiausiai su asmenybe, - gali jtvirtinti asmenines laisves
sritj, ko negali padaryti dalyvavimas priimant kolektyvinius sprendi-
mus. Toliau, augant jvairovei bei politiniam susiskaldymui, konku-
renciniam politiniam konfliktui tampant normaliu ir pripazintu politi-
nio gyvenimo aspektu, individo teises gali buti vertinamos kaip poli-
tinio konsenso pakaitalas. Jei galetij egzistuoti visuomene, kurioje
nebutij interesij konfliktij, niekas per daug nepasigestij asmeniniij
teisiij: ko nori atskiras pilietis, toi noretij kiekvienas. Nors jokia vi-
suomene niekada nebuvo tokia homogeniska ar konsensine, visuo-
meneje, kurioje konsensas yra tvirtas (nors netobulas), didzioji dau-\ 6
guma zmoniu galetu tiketis prij^ausyti daugumaj taip daznai^ kad
priimant kolektyvinius sprendimus jij pamatiniai interesai butij visa-
da apsaugoti. Bet jeigu interesij konfliktai yra normalus dalykas ir
sprendimij padariniai yra labai netikri» .asmmines jeises kiekvienam
jduoda galimybs jizsiJikriiiti tam tikr% erdve, kurios negali lengvai
pazeisti paprasti politiniai sprendimai ;
POLIARCHIJA_
~~ " -)
Placiausia savo prasme poliarchija yra politine santvarka, pa-
sizyminti dviem bendrais bruozais(T^ilietybe apima santykinai dide-
1? suaugusiijjij dalj ic'lTpilietybes teises apima galimyb? stoti opozi-
cijon auksciausiems valdzios pareigunams ir juos pasalinti balsuojantj
Pirmasis bruozas poliarchija skiria nuo labiau isskiriancii} valdymo
sistemij, kur - nors opozicija toleruojama - valdzia ir legali opozicija >
apribota maza grupe, kaip buvo Britanijoje, Belgijoje, Italijoje ir kito-
se salyse pries jvedant visuotin? rinkimij teis?. Antrasis bruozas po-
liarchija skiria nuo tij rezimij, kur - nors dauguma suaugusiijjij yra
pilieciai - pilietybe neapima teises priesintis valdziai ir pries bal-
suoti, kaip yra moderniuose autoritariniuose rezimuose.
286 Demokra tijos ribos ir ga limyb es Antroji demokratine transformacija 296

Poliarchijos institucijos Poliarchija ir demokratija

Apibr62iant konkreSiau ir iSskleidiiant ty dviejq bendnj bruo- Tafiiau akivaizdu, kad poliarchija mes domim6s ne tik tod61,
turinj, poliarchija galima apibudinti kaip t o k i | politine santvark^, kad ji yra politin6s santvarkos tipas, budingas moderniajam pasauliui.
kuriai budingos septynios institucijos; jos visos turi egzistuoti, kad Cia ji mus domina visij pirma d61 jos santykio su demokratija. Taigi
valdity buty galima laikyti poliarchine. kaip poliarchija yra susijusi su demokratija?

1. Renkamipareigunai. Valdzios politinty sprendiimj kontrole konsti- 15.1 lentele. Poliarchija ir demokratinis procesas
tuciSkai jtvirtinama per renkamus pareigunus. Institutai... reikalingi tam, kad buty
2. Laisvi ir sqziningi rinkimai. Renkami pareigunai yra iSrenkami per patenkinti tokie kriterijai
daznus ir sqiiningus rinkimus, kuriems apskritai nebudinga prievarta. 1. Renkami pareigunai
3. Priskirianti balsavimo teise. PraktiSkai visi suaugusieji turi teise 2. Laisvi ir s^iiningi rinkimai I. Balsavimo lygybi
balsuoti renkant pareigunus.
4. Teise balotiruotis. PraktiSkai visi suaugusieji turi teise siekti renka- 1. Renkami pareigunai
3. Priskirianti balsavimo teis6
imjjij pareigybty valdzioje, nors siekiant renkamos pareigyb6s am-
4. Teis6 balotiruotis
iiaus riba gali buti aukStesne negu igyjant rinkimij teise. 5. iodiio laisvi
5. Zodzio laisve. Nesibijodami grieitos bausmes pilieCiai turi teise 6. Alternatyvi informacija
laisvai reikSti savo nuomone apie ivairiausius politinius reikalus - 7. Asociacind autonomija II. Efektyvus dalyvavimas
kritikuoti pareigunus, vyriausybe, rezimq, socioekonomine santvar-
5. lodiio laisvi
k^ ir vielspataujanSi^ ideologij^.
6. Alternatyvi informacija
6. Alternatyvi informacija. PilieCiai turi teise ieSkoti alternatyvty in- 7. Asociacini autonomija III. ApsiSviet^s supratimas
formacijos Saltinii). Be to, alternatyvty informacijos Saltinty egzi-
stavimas yra saugomas jstatymij. 1. Renkami pareigunai
7. Asociacine autonomija. Kad jgyvendinty jvairias savo teises, jskai- 2. Laisvi ir s^iiningi rinkimai
3. Priskirianti balsavimo teise
tant ir paminetas anksciau, piliefiiai taip pat turi teise steigti santy-
4. Teise balotiruotis
kinai nepriklausomas asociacijas ar organizacijas, jskaitant nepri- 5. lodiio laisvi
klausomas politines partijas ir interest siejamas grupes. 6. Alternatyvi informacija
7. Asociacini autonomija IV. Dienotvarkes kontrole
Svarbu suprasti, kad sie teiginiai apibudina realias. o ne tik nomina-
3. Priskirianti balsavimo teise
as t^jses. jnstitnrjj^s bei procesus. Faktiskalpasaulio SalysgaH buti
4. Teisi balotiruotis
apytikriai klasifikuojamos pagal tai, kokiu mastu kiekviena is sty 5. todiio laisvi
institucijij igyvendinama realiai. Todel sios institucij os gali buti laiko- 6. Alternatyvi informacija
mos kriterijais, pagal kuriuos sprendziama, kurios salys valdomos 7. Asociacine autonomija V. Priskyrimas
poliarchiSkai Siuo metu arba buvo taip valdomos anks£iau. Kaip maty-
sime veliau, toks skirstymas rangais ir tokios klasifikacijos gali buti Trumpai tariant, poliarchijos institutai yra butini didelio masto, ypa£
panaudotos iStirti tas s^lygas, kurios skatina arba slopina poliarchijos moderniosios nacionalines valstybes masto, demokratijai. Problem^
egzistavimo tikimybe- suformulavus Siek tiek kitaip, visi poliarchijos institutai butini di-
286 Demokra tijos ribos ir galimybes
dziausiam jmanomam demokratinio proceso jgyvendinimui kokios
nors salies valdzioje. Sakyti, kad butini visi septyni institutai - dar
nereiskia sakyti, kad ji} pakanka. Tolesniuose skyriuose noreciau pa-
nagrineti tam tikras poliarchiskai valdormj saliij tolesnio demokratiza-
vimo gaiimybes.
Rysys tarp poliarchijos ir demokratinio proceso kriterijij parodytas
15.1 lenteleje.
POLIARCHIJOS IVERTINIMAS
Demokratams, gyvenantiems Salyse, valdomose autoritariniij
rezimij, btidinga karsta viltis, kad jij salis vien^ grazi$ dien$ priartes
prie,poliarchijos. Demokratams, gyvenantiems salyse, ilg^ laik^ val-
f dqtaose poliarchiskai, budingas jsitikinimas, kad poliarchij a yra nepa-
•^ankamai demokratiska ir tuff"buti paversta demokratiskesne. Taciau,
norsllemokratai pat&kTa skirfingij tokia turetij
x rios teoriskai egzistavo (nors daznai nebuvo visiskai jgyvendina-
buti aukstesne demokratizacijos pakopa, kol kas jokia salis nezenge
auksciau uz poliarchija, ant "aukstesncs" demokratijos pakopos.
r * Nors demokratinio saliq, kur poliarchij a be pertrukio egzistavo kelo-
id kartij ar dar ilgiau, intelektualai daznai persisotina jos institucijomis
ir niekina jos trukumus, nesunku suprasti, kodel siij institucijij neturin-
, tys demokratai jas laiko labai pageidautinomis, neziurint jij trukumij.
I Juk poliarchij a zmogui duoda labai daug teisiij ir laisviij. Siuo poziuriu
jai negali prilygti jokia rcaliamc pasaulyje egzistuojanti alternatyva.
v Nttoj^jci^M^neatskirmM.BtetiJaisy^s i r . . M ^ a l & . ^ B a J g » r i o s
I negalima grubiai pazeisti, nesugriaunant pacios poliarchijos. 0 kadan-
gi, kaip mateme, demokratiniij Saliij zmones siekia ir kitij teisiij, lais-
viij bei jgaliojimij, ta esmingoji zona dar labiau issiplecia. Nors poliar-
chijos institutai neuztikrina nei tokio lengvo ar aktyvaus pilicciij daly-
vavimo, koks gali is principo egzistuoti mazame mieste-valstybeje,
nei to, kad valdzi^ atidziai kontroliuotij pilieciai ar kad politika visada
atitiktvj daugumos pilieciij siekius, jie uzkertQ keli^ kitam krastutinu-
| mui, kai valdzia ilg^ laikq vykdo politik^, giliai jzeidzianft^ pilieciij
daugum^. Negana to, sios institucijos dazniausiai neleidzia valdziai
vykdyti tokios politikos, kuriai daug pilieciij priestarauja ir stengiasi
jai pasipriesinti, energingai naudodamiesi savo teisemis ir galimybe-
Antroji demokratine transformacija 298
mis. Nors pilie&q jgyvendinama kolektyviniu sprendimu kontrole yra
silpnesne negu ta stipri kontrole.Jkuri^ jie galet^jgyyeMinti,jeigu
tiesiogines demokratijos svajone kada nors virstij tikrove, pilieciij
galia vetuoti pareigunij perrinkima ir iSrinktij pareigumj politikj yra
labai didele ir daznai sekmingai kliudo pareigunams vykdyti politikq,
nepriimtin^ daugeliuipilieciij.
(
Taigi lyginant su istorinemis ir dabartinemis alternatyvomis, poliar-
chya yra vienas nuostabiausiij zmogaus kiiriniij. Taciau, be abejones,
J i ne visrikaijjyvendina demokratinj process DemokraHniu poHuriu
galfma iskelti daug proble^mi^lieFranciij siandien egzistuojancias di-
delio masto demokratines institucijas nacionalineje valstybeje. Mano
galva, svarbiausios problemos, kurioms bus skirta likusi knygos dalis,
yra tokios:
1. Kaip moderniajame ir postmoderniajame pasaulyje jmanoma (jei
isvis jmanoma) jgyvendinti politinio dalyvavimo gaiimybes, ku-
mos praktikoje) nedidelio masto demokratijose ir respublikose?
2. Ar poliarchija suponuoja tokias sglygas, kuriij neturi ir netures
dauguma saliij? Ar del to dauguma Saliij nera tinkamos poliarchi-
jai ir linkusios j demokratijos zlugimq arba autoritaring valdziij?
3. Ar didelio masto demokratija apskritai jmanoma kaip realus fak-
tas? O gal biurokrartines bei oligarchies tendencijos neisvengia-
mai panaikina jos esm§ ir teisetumq?
4. Ar pliuralizmas, budingas didelio masto demokratijai, lemtingai
nesusilpnina jos galimybiij jgyvendinti bendnyj gerj? Ir apskritai,
ar bendrasis geris kiek zymesniu mastu egzistuoja realiai?
5. Ir pagaliau ar butij jmanoma perzengti istorinj poliarchijos slenk-
stj ir pasiekti tobulesnj demokratinj process? Trumpai tarus, ar
realiai jmanoma trecioji transformacija, atsizvelgiant j musij pa-
saulio ribas ir gaiimybes?