VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

KŪRYBINIŲ INDUSTRIJŲ FAKULTETAS

KŪRYBOS KOMUNIKACIJOS KATEDRA

Gineta Rumševičiūtė, KIfino-20

P. BERGERIO KNYGOS „SOCIOLOGIJA“ KETVIRTO IR PENKTO

SKYRIAUS ANALIZĖ

Rašto darbas

Kūrybinių industrijų bakalauro studijų programa, valstybinis kodas 6121JX052

Komunikacijos studijų kryptis

Vilnius, 2020
 Ar visuomenė yra kalėjimas, kuriame mūsų pagrindiniai varikliai amžinai
konfliktuoja? Ar mes patys kaliniai esame bendrininkai dėl savo įkalinimo? O gal mes esame
visuomenės scenos veikėjai, turintys pasirinkimą, kaip atlikti savo scenarijus? Kitaip tariant, ar
galimas laisvės tikslas? Tai tik keli klausimai, su kuriais susiduria skaitytojas, kai Peteris L.
Bergeris savo klasikoje „Sociologija“ kviečia pažvelgti į sociologiją iš naujos perspektyvos.
Ketvirtame skyriuje „Visuomenė žmoguje“ P. Bergeris svarsto, kaip visuomenė
socializuoja žmogų ir įtraukia jį į socialinius vaidmenis bei pasaulėžiūrą. Pora citatų apibendrina šį
skyrių, kaip teigia autorius: „Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų
identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas“ ir „Visuomenės struktūros tampa mūsų sąmonės
struktūromis“.
Be nuorodų į gerbiamas teorijas ir šaltinius, knygoje naudojami įtikinėjimo įrankiai
apima emocinį patrauklumą ir humorą. Šie įrankiai gali sukurti palankesnį skaitytojų požiūrį į
knygos turinį, o tai leidžia skaitytojui labiau įvertinti autoriaus argumentus ir su jais sutikti.
Pavyzdžiui, aiškindamas normos sampratą ir atitikimą jai, autorius pateikia dvidešimties kanibalų
grupės pavyzdį, kuris ginčijasi su vienu ne kanibalu dėl kanibalizmo, ir teigiama, kad vienas ne
kanibalas greičiausiai sutiks galų gale su kitais.
Knygoje atsispindi daugybė teorinių perspektyvų, tačiau svarbiausia yra tokia pati
humanistinė perspektyva. Ši perspektyva pirmiausia rodo sociologijos nuolatinį bendravimą su
kitomis disciplinomis, kurios gyvybiškai susijusios su žmogaus būsenos tyrinėjimu.
Penktame skyriuje „Visuomenė žmoguje“ jis demontuoja šį požiūrį kritikoje,
parodydamas, kad visuomenė yra ne kalėjimas, o scena. Mes nesame marionetės, valdomos
nematomų stygų. Užtat mes esame dramos aktoriai ir savo socialinius vaidmenis atliekame nei
ištikimai, nei neištikimai. Trumpai tariant, nesvarbu, ar žinome apie savo dalyvavimą toje
schemoje, ar ne, mes leidžiame visuomenei įstrigti mumyse. „Laisvė“ pasiekiama suvokiant, kaip
esame įstrigę, nes šis suvokimas suteikia mums galios rinktis.
Autorius aiškina perspektyvą, lygindamas žmones su lėlėmis lėlių teatre: skirtingai nei
lėlės, žmonės sugeba ieškoti ir suvokti mašiną, kuria jie buvo judinami. Ši sociologijos, kaip
disciplinos, padedančios žmonėms judėti laisvės link, vizija šį mokslą daro humanistinį.
Tada Bergeris analizuoja keletą būdų, kuriuos žmonės panaudojo socialinėms
susiaurėjimams pakenkti, įskaitant manipuliavimą, atsiribojimą ir transformaciją. Vėlgi, norint
apibendrinti šio skyriaus santrauką, aktuali Bergerio citata: „Kad ir kokias laisvės galimybes
turėtume, jų negalėsime įgyvendinti, jei ir toliau manysime, kad šis „viskas gerai” visuomenės
pasaulis yra vienintelis. Visuomenė aprūpina mus šiltais, pakankamai patogiais urvais, kuriuose
galime spaustis kartu su draugais, garsiai mušdami būgnus, nustelbiančius hienas, gūdžiai
staugiančias mus supančioje tamsoje. “Ekstazė” - tai individo pasiryžimas vienam išlįsti iš urvo ir
pasitikti naktį.“

2
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Berger P. (1963). Sociologija. Humanistinis požiūris, New York