Duotame tekste Lietuvos literatūrologų diskusijoje, filologas R.

Tamošaitis išsako savo požiūrį į populiariosios literatūros

suviešėjimą Lietuvoje bei jos įtaką ir reikšmę visuomenei. Tekste atskleidžiama dvejopa filologo nuomonė apie
popliteratūrą.

Pirmiausia, R. Tamošaitis populiariąją literatūrą vertina kaip visos mūsų kultūros dalį, nuo kurios negalime atsiriboti bei jos
ignoruoti. Filologas teigia, jog tokia literatūra yra ypatingai svarbi šiuolaikiniam žmogui, kadangi, skirtingai nei daugelis
kitų literatūros rūšių, ji padeda atsipalaiduoti, mėgautis skaitymu ir pasinerti, kaip teigė pats literatūrologas, cituoju „juslinių
projekcijų pasaulį“. Popliteratūra suteikia galimybę atsiriboti nuo kasdienybės, kuri neretai yra skurdi, kelianti įtampą ar
nepasitenkinimą. R. Tamošaitis tekste vartodamas personifikaciją, cituoju „psichiką taip pat reikia papenėti“ tvirtina, kad
žmogui reikalingos ne tik fizinės, bet ir emocinės pramogos, kurias gali suteikti būtent populiarioji literatūra. Šiame tekste
atskleidžiama ir menkinamoji R. Tamošaičio nuostata į pramoginę literatūrą.. Nors ir pritardamas, kad tokia literatūra yra
reikalinga visuomenei, filologas teigia, jog dažniausiai ji yra lėkšta, paviršutiniška, banali, nekokybiška. Tokia literatūra
beveik visuomet stinga meniškumo, estetikos, gilumo bei profesionalumo. Literatūrologas išreiškia pasipiktinimą, kodėl
šiuolaikinė visuomenė renkasi skaityti tokią nekokybišką, banalią literatūrą, ribojančią bei bukinančią žmogaus sąmonę.
Filologas tvirtina, esą šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau rašytojai kuria bei rašo beverti niekalą, bandydami įtikti
visuomenei ir tokiu būdu įgyti materialinės gerovės, tačiau tikroji problema atsiranda tuomet, kai tokia bevertė literatūra
yra išaukštinama ir prilyginama tikram menui.

Aš pritariu Regimanto Tamošaičio nuomonei, jog populiarioji literatūra visuomenei yra svarbi ir reikalinga. Visiškai
pritariu, jog tokio tipo literatūra padeda atsipalaiduoti ir pailsėti, o svarbiausia – mėgautis skaitymu, ko skaitant rimtus
kūrinius dažniausiai nelieka. Ir pati laisvalaikiu norėdama pailsėti nuo sudėtingų, dažnai sunkiai suprantamų, elitinių
privalomosios literatūros sąrašo knygų, renkuosi perskaityti popliteratūrai atstovaujančius kūrinius, kurie nereikalauja
didelio įsiskaitymo ar suvokimo ir leidžia elementariai pasinerti į knygos paviršutinišką siužetą bei juo pasimėgauti, o tuo
pačiu ir pailsėti. Manau, jog kartas nuo karto, sakingai, kiekvinas galime sau leisti skaityti net ir nereikšmingą, saviugdos
neskatinančią, paprasčiausią literatūrą ir tokiu būdu, kaip ir anksčiau minėjau „papenėti savo psichiką“. Manau, jog
visuomenėje turėtų vyrauti balansas, kaip teigė viena iš diskusijos pašnekovių Jūratė Sprindytė, cituoju: „Kas skaito
populiariosios literatūros knygas, tas nepažįsta elitinių autorių, ir atvirkščiai. Gal jau turėtume būti universalesni ir
pakantesni?”. Manau, jog visuomenė neturėtų apsiriboti vien popliteratūros ar vien elitinės literatūros skaitymu. Domintis
bei skaitant abi šias literatūros šakas, suteikiame sau galimybę atsipalaiduoti, pailsėti bei pasimėgauti knyga, tačiau tuo
pačiu neužmiršti tikrųjų, garsiausių bei autentiškiausių autorių kūrinių, ugdančių sąmonę bei pasaulėžiūrą. Tokiu būdu, kaip
teigė J. Sprindytė, formuojame savo asmenybės universalumą bei daugiapusiškumą.

Nepaisant populiariosios literatūros naudos visuomenei, tvirtai sutinku ir su skeptiška R. Tamošaičio nuomone į
popliteratūrą. Pritariu filologo nuomonei, jog populiarioji literatūra dažniausiai yra banali, paviršutiniška, lėkšta,
neprofesionali, jos autoriai dažniausiai pasižymi neprofesionalumu ir negebėjimu paveikti skaitytojo vidų. Manau, jog
menas, nesvarbu ar tai būtų paveikslas, skulptūra ar knyga, turi būti prasmingas ir vienokiu ar kitokiu būdu veikti žmogaus
sielą bei dvasią. Tokį požiūrį į meno prasmę bei kūrėjo galią prasiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį, išsako ir tragedijoje
„Faustas“, prologe „Teatre“ aprašomas poetas, teigiantis, cituoju „Kur slypi kerinčios kūrėjo galios?/Kokiais keliais jos
prasismelkia lyg širdies?/Argi ne sąskambiais, kuriais siela poeto/Su šiuo pasauliu geba susiliet?“ Poetas teigia, jog menas
turi būti jausmingas, paliesti žmogaus širdį ir priversti pažvelgti į savo vidinį pasaulį. Būtent tokios funkcijos populiarioji
literatūra ir neatlieka, kadangi neretai visuomenė elementariai tingi bei nesugeba skaityti ir perprasti tokios literatūros,
vietoje to ji renkasi paviršutiniškus, lengvus, menkaverčius popliteratūros kūrinius, kuriais autoriai dažniausiai tik siekia
materialinio pelno bei įtikti bukam, ribotam skaitytojui. Ir pati skaitydama popliteratūrą, nepaisant jos teikiamo malonumo
bei atsipalaidavimo, jaučiu, jog perskaičius knygą atmintyje išlieka nebent lėkštas ir bereikšmis jos siužetas ar pasakojama
istorija, kuri niekaip nepaveikia mano vidaus bei nepriverčia susimąstyti ar pasimokyti. Tikras menas turi paveikti mūsų
vidų, priversti svarstyti egzistencinius klausimus, mokyti ir suteikti galimybę pasisemti tam tikros išminties ar vertybių.

Taigi, Regimantas Tamošaitis, aptardamas populiariosios literatūros suviešėjimo įtaką bei reikšmę visuomenei, į šią
literatūrą žvelgia tiek kaip į naudingą, visuomenei reikalingą atsipalaidavimo, pramogos bei atsiribojimo įrankį, tiek kaip į
banalią, menką, lėkštą, žmogaus vidinio pasaulio neveikiančią literatūros šaką. Vis dėlto, galime teigti, jog populiarioji
literatūra vis vien yra neatsiejama visuomenės dalis ir nepaisant jos paviršutiniškumo ar neprofesionalumo, ji kaip ir kitos
literatūros rūšys, atlieka svarbią funkciją šiuolaikiniame pasaulyje bei yra reikalinga palaikant balansą tarp rimtos bei
saviugdą skatinančios literatūros, bei poilsį ir malonumą teikiančių kūrinių. Tad populiariąją literatūrą galime laikyti ir ypač
svarbiu įrankiu, ugdančiu asmens universalumą.