See discussions, stats, and author profiles for this publication at: https://www.researchgate.

net/publication/347852440

Kauno gatvėvardžiai 1918–1940 m.

Article · January 2020

DOI: 10.7220/2335-8734.18.3

CITATION READS

1 434

1 author:

Mindaugas Balkus
Vytautas Magnus University
10 PUBLICATIONS 5 CITATIONS

SEE PROFILE

All content following this page was uploaded by Mindaugas Balkus on 14 February 2021.

The user has requested enhancement of the downloaded file.

 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2020/18
ISSN 1822-2617 (spausdintas) | ISSN 2335-8734 (internetinis)
https://doi.org/10.7220/2335-8734.18.3

Mindaugas BALKUS Kauno gatvėvardžiai

Vytauto Didžiojo universitetas
1918–1940 m.

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamas gatvė-

vardžių funkcionavimas Kauno mieste 1918–1940 m. Atskleidžiamos gatvių pavadinimų
kaitos aplinkybės, aptariama mieste galiojusi gatvėvardžių rašymo gatvių pavadinimų len-
telėse tvarka, pristatomos pagrindinės gatvių pavadinimų tipologinės grupės ir jų sąsajos su
atminties kultūra tarpukario Kaune.
1919 m. Kauno miesto valdyba nutarė leisti gatvėvardžius gatvių pavadinimų len-
telėse rašyti trimis kalbomis (lietuvių, lenkų ir jidiš). 1923 m. Miesto taryba priėmė nuta-
rimą, pagal kurį Kauno miesto gatvių pavadinimai turėjo būti rašomi tik lietuvių, t. y.
valstybine, kalba.
1918–1940 m. Kaune didžiausia gatvėvardžių tipologinė grupė buvo toponiminės
(vietovardinės) kilmės (152 iš 477). Istorinių asmenybių vardais pavadintos gatvės sudarė
maždaug penktadalį visų Kauno gatvių (98 iš 477). Daugiausia asmenvardinės kilmės
gatvėvardžių įamžino XIX a.–XX a. pr. lietuvių tautinei kultūrai nusipelniusius asmenis
(52) (kai kurie iš jų tarpukariu tebebuvo gyvi). Kauno miesto gatvėvardžiuose taip pat buvo
įamžinti XIII–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, Lietuvos kariuomenės
(1918–1940 m.) karininkai, kareiviai, savanoriai ir kt. Keliolika (13) gatvėvardžių buvo
skirti nelietuvių kilmės asmenims įamžinti.
Reikšminiai žodžiai: Kaunas, tarpukaris, gatvėvardžiai, gatvių pavadinimai,
gatvėvardžių kalba.

Įvadas

K
aip rodo Kauno miesto (ir
daugelio kitų Lietuvos miestų)
istorija, retai miesto gatvei
pavykdavo išsaugoti savo pavadinimą nuo egzistavimo pradžios. XX a. dauguma
Kauno miesto centrinės dalies gatvių pavadinimą keitė bent 3–4 kartus,1 t. y.
beveik kaskart, kai krašte pasikeisdavo politinė santvarka. Pasak tyrėjo iš Izra-
elio Maoz Azaryahu, moderniuose miestuose gatvių pavadinimai yra daugiau

1
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė, sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė (Kau-
nas: Kauno apskrities archyvas, 2007), 25–57.

KAUNO
ISTORIJOS 47
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

nei priemonė palengvinti erdvinę orientaciją. Dažnai jie turi papildomą sim-
bolinę reikšmę ir atspindi „pasaulio teoriją“, kuri priklauso nuo dominuojan-
čios socialinės ir moralinės tvarkos. Miesto gatvių pavadinimai apima vyrau-
jančias nacionalines vertybes, geografinius pavadinimus (kitų miestų, regionų,
upių, kalnų ir kt.) ir nacionalinės praeities vaizdavimą (didvyriai ir įvykiai).
Kai kuriais atvejais prisideda dar vienas simbolinis matmuo – gatvėvardžiuose
naudojama kalba(-os), kuri yra grupės tapatybės ženklas, todėl jai būdinga sim-
bolinė reikšmė2.
Didžiąją dalį vadinamojo tarpukario Kaunas buvo Lietuvos Respublikos
laikinoji sostinė – šalies miestas reprezentantas (1919–1939 m.). Kaune buvo
kuriama tarpusavyje susijusių ir vienas kitą papildančių kultūrinės atminties
simbolių sistema. Gatvių pavadinimai buvo jos dalis. Gatvėvardžiai buvo
daugiau negu tik paprasti (kultūriškai neutralūs) gatvių pavadinimai, bet jie
išreiškė tautos išpažįstamas vertybes, siekiamus idealus, gerbiamų asmenybių
atminimą ir pan.
Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti gatvėvardžių funkcionavimą Kauno
mieste 1918–1940 m. Šiam tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) aptarti
gatvių pavadinimų kaitos aplinkybes; 2) išsiaiškinti mieste galiojusią gatvėvar-
džių rašymo gatvių lentelėse tvarką; 3) nustatyti pagrindines gatvių pavadinimų
tipologines grupes ir jų sąsajas su atminties kultūra tarpukario Kaune.
Iki šiol pasirodę tyrimai neapėmė tarpukario Kauno gatvių pavadinimų
visumos, tačiau gatvėvardžiai bent iš dalies yra patekę į istorikų akiratį. Dangiras
Mačiulis viename iš savo tyrimų teigė, jog dauguma asmenvardinės kilmės tar-
pukario Kauno „gatvėvardžių įamžino lietuvių „tautinio atgimimo“ veikėjus
ar nepriklausomybės kovų herojus“3, Kitame savo darbe D. Mačiulis trumpai
paminėjo apie 1932 m. Kaune veikusios Gatvių pavadinimams peržiūrėti komi-
sijos veiklą4. Alvydas Nikžentaitis savo straipsnyje aptarė Kauno tarpukario
gatvėvardžius kaip kultūrinės atminties šaltinius, juos lygino su Vilniaus miesto
gatvėvardžiais (1990–2009 m.)5. Vladas Sirutavičius savo straipsnyje glaustai
paminėjo apie gatvėvardžių rašymą lentelėse Kaune XX a. 3-ojo dešimtmečio

2
Maoz Azaryahu, „The Purge of Bismarck and Saladin: The Renaming of Streets in East
Berlin and Haifa, a Comparative Study in Culture-Planning“, Poetics Today, Vol. 13,
No. 2 (Summer, 1992), 351.
3
Dangiras Mačiulis, Alvydas Nikžentaitis ir Vasilijus Safronovas, „Simbolinis
daugiakultūrio miesto užvaldymas: Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus atvejai“, in Naujasis
Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto
paveldas (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009), 113.
4
Dangiras Mačiulis, „Laikinosios sostinės kolektyvinės atminties kraštovaizdis“, Nuo
Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų
transformacija XX–XXI amžiuje, sud. Alvydas Nikžentaitis (Vilnius: LII leidykla, 2011),
142–143.
5
Alvydas Nikžentaitis, „Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių kultūrinės atmintys:
lyginamosios analizės bandymas“, Acta humanitarica universitetas Saulensis 9 (2009), 236–237.

KAUNO
48 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

pradžioje6. Mindaugas Balkus daktaro disertacijoje aptarė Kauno gatvėvardžių

lentelių kalbos problematiką7. Paminėtina autorių kolektyvo parengta knyga
Kaunas: gatvės ir žmonės8, kurioje išsamiau aprašomos Lietuvai ir Kaunui nusi-
pelniusios asmenybės, kurių atminimas įamžintas Kauno miesto gatvių pava-
dinimuose. Kauno senamiesčio gatvių istoriją, senuosius gatvėvardžius išsamiai
nagrinėjo Birutė Sabakonienė9. Stasys Samalavičius taip pat aptarė senuosius
Kauno gatvėvardžius (daugiausia Senamiesčio)10.
Straipsnis parengtas remiantis archyviniais ir publikuotais šaltiniais.
Pasinaudota archyviniais dokumentais iš Kauno regioninio valstybės archyvo
(KRVA) (Kauno miesto savivaldybės fondas f. 219 ir Kauno miesto statisti-
kos biuro fondas f. 100). Itin pravertė minėtuose fonduose saugomi Kauno
miesto tarybos posėdžių protokolai, bylojantys apie miesto tarybos sprendimus
suteikti pavadinimus tam tikroms miesto gatvėms, ir Kauno miesto savival-
dybės susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis gatvių pavadinimų sutei-
kimo reikalu bei Kauno miesto gatvių pavadinimų sąrašai. Rengiant straipsnį
taip pat remtasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Vidaus reikalų
ministerijos (toliau – VRM) Savivaldybių departamento fonde (f. 379) esan-
čiais dokumentais. Labai pravertė leidinyje Kauno miesto planai: XIX a.–XX a.
I pusė11 esanti Kauno gatvių pavadinimų ir jų pasikeitimų rodyklė, taip pat
buvo naudingi tame leidinyje esantys Kauno miesto planai, padėję nustatyti iki
šiol neišlikusių gatvių lokalizaciją mieste.

Gatvių pavadinimų kaitos

aplinkybės
XX a. pradžioje dauguma Kauno
gatvėvardžių žymėjo gatvėse buvusių objektų ar įvairių vietovių pavadinimus
(toponimus). Asmenvardinės kilmės gatvėvardžių nebuvo daug (Nikola-
jevski prospekt, Mickeviča, Puškinskaja ir kt.). 1918 m. okupacinė kaizerinės

6
Vladas Sirutavičius, „Kova už lietuvių kalbos teises“, arba dar kartą apie „murzintojų“
bylą (antisemitizmas ir jo raiška Lietuvos viešajame gyvenime 1922–1924 m.)“, Lietuvos
istorijos metraštis, 2010, 2 (2011), 59.
7
Mindaugas Balkus, Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.
[daktaro disertacija] (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017), 78–81.
8
Stanislovas Sajauskas, Rita Baltrušaitienė, Algis Markūnas, Lijana Birškytė, Kaunas: gatvės
ir žmonės (Kaunas: Aesti, 2001).
9
Birutė Sabakonienė, Kauno gatvių istorija [rankraštis] (Kaunas, 1978); Birutė Sabakonienė,
„Kauno senamiesčio gatvėvardžiai XVI–XX a.“, Architektūros paminklai 6 (1980), 43–49.
10
Stasys Samalavičius, „Kaip keitėsi Kauno gatvių vardai?“, in Vilniaus miestiečiai ir miestų
kultūra XVII–XVIII amžiuose (Vilnius: Edukologija, 2013), 94–98.
11
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė, sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė
(Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007).

KAUNO
ISTORIJOS 49
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

Vokietijos valdžia Kaune pakeitė daugumos gatvių pavadinimus, kai kuriuos

gatvėvardžius tik išvertė į vokiečių kalbą. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje
Kaune nebuvo daug gatvių, turėjusių ryškiai ideologizuotus pavadinimus. Iš
181 Kauno gatvės (gavusios pavadinimą iki 1919 m.) „ideologiškai jautrius“
pavadinimus, mūsų skaičiavimu, turėjo 29 gatvės, t. y. tik apie 16 proc. gatvių.12
1919 m. sausio mėn. pradžioje į Kauną persikėlė Lietuvos vyriausybė,
Lietuvos valstybės taryba ir kitos centrinės valdžios institucijos. Kaunas de facto
tapo Lietuvos valstybės laikinąja sostine. Pasak tyrėjo Jaroslav David, nauja
politinė galia naudoja vietovardžius kurdama naują tikrovę, net jei ši tikrovė yra
grynas mitinis konstruktas13. Tarpukario Kauno atveju gatvėvardžiai buvo pasi-
telkiami siekiant miesto toponimikoje atspindėti lietuvių tautinę kultūrą ir lie-
tuviškąjį Lietuvos istorijos vaizdinį. Centrinėse valdžios institucijose aukščiau-
sius postus ir didžiausią įtaką turėjo lietuviai, dauguma jų siekė (at. su) lietuvinti
Lietuvos miestus. Tuometinėje Kauno miesto savivaldybėje lietuviai anaiptol
neužėmė dominuojančių pozicijų. Antai, 1918 m. gruodžio mėn. vykusiuose
Kauno miesto savivaldos rinkimuose lietuviai buvo tik treti (gavo 12 vietų),
po lenkų (30 vietų) ir žydų (22 vietos) (iš viso išrinktas 71 miesto tarybos
narys)14. Tautinės mažumos nebuvo suinteresuotos, kad miesto gatvėms būtų
suteikti lietuviški pavadinimai. Iniciatyva keisti Kauno gatvių pavadinimus
kilo iš centrinės valdžios institucijų pusės. Jau pirmaisiais 1919 m. mėnesiais
centrinės valdžios institucijos rašė įvairius raštus miesto valdybai dėl lietuviškų
gatvių pavadinimų ir gatvių pavadinimų lentelių ant pastatų. Antai, vidaus rei-
kalų ministras Aleksandras Stulginskis savo rašte Kauno miesto valdybai teigė,
jog Hindenburgo gatvę reikėtų pavadinti K. Donelaičio vardu, Sodno gatvę –
Kęstučio ir t. t.15 Tačiau gatvių pavadinimų parinkimo klausimu Kauno miesto
valdyba nenorėjo savo sprendimų derinti su VRM struktūromis. Ji teigė, kad
pagal carinės Rusijos 1892 m. Miestų savivaldybių įstatymo 8 straipsnį miesto
gatvių pavadinimo klausimas buvo išimtinai Miesto tarybos teisė16.Naujus pava-
dinimus kai kurios Kauno gatvės gavo jau 1919 m. vasario–kovo mėnesiais17.
Pirmiausia buvo keičiami Kauno centrinės dalies (Senamiesčio ir Naujamiesčio)
pagrindinių gatvių pavadinimai (garsioji Laisvės alėja šį vardą gavo 1919 m.). Iš

12
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė, sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė
(Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007), 25–57.
13
Jaroslav David, „Commemorative Place Names – Their Specificity and Problems“,
Names, Vol. 59, No. 4 (2011), 218.
14
Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė, „Pirmeji Kauno Miesto tarybos rinkimai (1918 m.)“,
Kauno istorijos metraštis, t. 3 (2002), 112.
15
1919 03 24 vidaus reikalų ministro Aleksandro Stulginskio raštas nr. 651 Kauno miesto
valdybai, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 90, l. 8–8b.
16
1919 03 28 Kauno miesto valdybos prezidiumo nario raštas nr. 1449 Vidaus reikalų
ministerijai, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 90, l. 9.
17
1919 04 17 Kauno miesto valdybos prezidiumo nario raštas nr. 1790 Susisiekimo
ministerijos Plentų, vandens kelių ir uostų valdybai, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 34, l. 230.

KAUNO
50 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

pradžių buvo stengiamasi pakeisti tuos gatvių pavadinimus, kurie išreiškė prieš
tai kraštą valdžiusių svetimų imperijų (carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos)
palikimą (pvz., buvo keičiamos Vokietijos kariuomenės generolų pavardėmis
pavadintos gatvės: Hindenburgstrasse pavadinta K. Donelaičio vardu, Luden-
dorfstrasse – Gedimino gatve, Kochstrasse – Kęstučio gatve ir kt.).
Vos tik Kaunui tapus laikinąja sostine, buvo suskubta atsikratyti gatvių
pavadinimų lentelių vokiečių kalba. 1919 m. vasario mėn. buvo nuimtos vokiš-
kos gatvių pavadinimų lentelės, bet iškilo problema – tuomet mieste dar buvu-
sios vokiečių kariuomenės karininkai skundėsi, kad jiems buvo sunku orien-
tuotis mieste, dėl to netgi VRM prašė Miesto valdybos iškabas su vokiškais
Kauno gatvių pavadinimais vėl pakabinti į buvusias vietas18. 1919 m. gegužės
mėn. vokiški gatvių pavadinimai jau buvo nuimti, bet lietuviški dar nebuvo
užkabinti19.
Kauno gatvių pavadinimai nebuvo keičiami tokiu tempu, kokio norėjo
VRM įstaigos. Antai, 1920 m. Savivaldybių įstaigų departamentas Kauno
miesto valdybos prašė, kad visos Kauno miesto ir priemiesčių gatvės, kurios
iki tol dar neturėjo lietuviškų vardų, būtų pavadintos lietuviškai20. 1920 m.
rugpjūčio mėn. buvo išleistas VRM Savivaldybių departamento aplinkraštis nr.
3007, kuris numatė, kad „gatvės privalo būti užvardytos Lietuvos istorinių ar
šiaip brangių asmenų vardais, turinčiais nors vietinę vertę“21. Aplinkraštyje taip
pat pažymėta, jog nelietuviški gatvių pavadinimai turėjo būti pakeisti. Gatvių
pavadinimų projektai turėjo būti siunčiami patvirtinti VRM22.
1920 m. birželio mėn. Kauno miesto taryba sudarė Gatvių pervadinimo
komisiją, kuriai pirmininkavo Miesto valdybos narys Petras Radzevičius23. Ši
komisija nutarė išsiaiškinti, kokius pavadinimus prieš Pirmąjį pasaulinį karą
ir vokiečių okupacijos metais turėjo miesto gatvės, kurias numatyta perva-
dinti, bet neturėjo didelio noro imtis grandiozinių Kauno gatvių pervadinimo
darbų. Komisijos posėdžio metu buvo nutarta palikti tuos pačius gatvių pava-
dinimus, kurie buvo ir prieš karą, išskyrus tuos gatvėvardžius, kurie „nešioja
rusų valdymo palaikų žymias“24. Minėta komisija dideliu veiklumu nepasižy-
mėjo. 1920 m. spalio mėn. Kauno miesto priemiesčiuose, ypač Žemuosiuose

18
1919 02 19 Savivaldybių departamento vedėjo raštas nr. 7 Kauno miesto valdybai, LCVA,
f. 379, ap. 2, b. 81, l. 113.
19
„Kauno kronika“, Lietuva, gegužės 25 (1919), 3.
20
1920 04 26 VRM Savivaldybių įstaigų departamento raštas nr. 1528 Kauno miesto
valdybai, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 90, l. 19.
21
1920 m. rugpjūčio mėn. VRM Savivaldybių įstaigų departamento aplinkraštis nr. 3007
„Miesto gatvių sutvarkymui“, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 567, l. 255ab.
22
Ibid.
23
1920 06 17 Kauno miesto valdybos nario raštas nr. 3679 VRM Savivaldybių įstaigų
departamentui, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 90, l. 44.
24
1920(?) 06 11 Gatvių pervadinimo komisijos posėdžio protokolas, KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 90, l. 24.

KAUNO
ISTORIJOS 51
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

Šančiuose, vis dar buvo daug gatvių su vokiškais pavadinimais. Kauno miesto
milicijos vadas prašė Miesto valdybos, kad šios gatvės būtų pervadintos lietu-
viškais vardais ir lentelės su vokiškais pavadinimais būtų nuimtos25. 1921 m.
lentelės su vokiškais gatvių pavadinimais Šančiuose jau buvo nukabintos, bet
naujos dar nebuvo pritvirtintos26. Neskubėjimas keisti vokiškus gatvių pava-
dinimus gali būti aiškinamas jų patogumu Kauno vokiečių bendruomenei,
kurios nemaža dalis gyveno Žemuosiuose Šančiuose.
1921 m. nebuvo pervadinta nė viena miesto gatvė, o 1922 m. naujų pava-
dinimų susilaukė keliasdešimt miesto gatvių. VRM Savivaldybių departamen-
tas vis ragino Kauno miesto savivaldybę pakeisti tuos miesto gatvių pavadini-
mus, kurie buvo suteikti kaizerinės Vokietijos okupacijos laikais (pvz., Onos,
Marės, Petro gatvės), taip pat pakeisti ir tokius gatvėvardžius, kurie neturėjo
nieko bendro su Kaunu27.
Gatvių pavadinimų reikalai pajudėjo 1922 m. pabaigoje, kai tų metų
spalio 23 d. buvo sudaryta gatvių pavadinimų nustatymu turėjusi rūpintis komi-
sija. Į jos sudėtį įėjo miesto burmistras Jonas Vileišis, inžinierius Jonas Krasaus-
kis, kun. prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, mokytojas Kopelis Volockis,
prof. Eduardas Volteris ir Miesto statybos skyriaus vedėjas inž. Antanas
Jokimas28. Šioje komisijoje netgi buvo svarstoma galimybė gatves numeruoti
tam tikrais skaičiais ir raidėmis (kaip JAV), tačiau toks sprendimas buvo laiko-
mas sunkiai įgyvendinamu dėl miesto reljefo skirtingumo. Rinkdama gatvių
pavadinimus komisija atsižvelgdavo į istorinius ar geografinius vardus arba jau
nusistovėjusius tam tikrų gatvių pavadinimus. Taip pat buvo nuspręsta, jog
nereikėtų tų pačių gatvėvardžių suteikti miesto centre ir priemiesčiuose esan-
čioms gatvėms, taip pat nutarta vengti gatvių vardų, kurių vienas iš žodžių yra
„mažoji, senoji, didžioji29.
1923 m. birželio 4 d. Kauno miesto taryba patvirtino nemažai pakeistų
ir naujų gatvių pavadinimų30. Vis dėlto kai kurie gatvėvardžiai buvo tiesiog
išversti į lietuvių kalbą, pvz., Sodų gatvė vokiečių okupacijos laikais vadinosi
Gartenstrasse, o dar anksčiau – Sadovaja. Kalbant apie miesto gatvių perva-
dinimo spartą (ypač priemiesčiuose) reikėtų turėti omenyje, jog iki 1924 m.
oficialiai nebuvo nustatytos Kauno miesto teritorijos ribos, be to, priemiesčiai
nebuvo baigti planuoti, todėl nebuvo žinomas ir tikslus naujų gatvių tinklas.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes galima suprasti, kodėl gatvių pervadinimo ar
naujų pavadinimų suteikimo procesas taip užsitęsė.

25
1920 10 04 Kauno miesto milicijos vado raštas nr. 7925 Kauno miesto valdybai, KRVA,
f. 219, ap. 1, b. 90, l. 49.
26
„Kauno kronika“, Lietuva, vasario 5 (1921), 2.
27
[1922 m.?] raštas „Dėlei gatvių pavadinimo“, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 179, l. 97–99.
28
Ibid.
29
Ibid.
30
1923 06 04 Kauno miesto tarybos nutarimas nr. 54 „Kauno miesto gatvių pavadinimas“,
KRVA, f. 219, ap. 1, b. 187, l. 2–7.

KAUNO
52 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

1931–1932 m. Kauno miesto teritorija gerokai padidėjo (prie miesto buvo

prijungta didžioji dalis Aleksoto, Vilijampolės, Marvelės, Aukštieji Šančiai,
Aukštoji Panemunė su šilu, šiaurinės Žaliakalnio teritorijos). Iškilo poreikis nau-
jai prijungtų teritorijų gatvėms suteikti vardus. 1932 m. balandžio mėn. buvo
sudaryta gatvių pavadinimams peržiūrėti skirta komisija, į kurią įėjo Kauno
miesto burmistras Antanas Graurogkas, pedagogas Antanas Daniliauskas (komi-
sijos pirmininkas), miesto tarybos nariai Stasys Šilingas, Kazimieras Jokantas,
Joselis Roginskis, Sergejus Fanstilis, inžinierius Karolis Reisonas, matininkas
Jonas Salenekas ir Kauno miesto tarybos sekretorius Algirdas Penkaitis. Ši
komisija vėlgi atmetė gatvių numeravimo idėją, pasisakė už tai, kad gatvėms
būtų suteikiami joms tinkami pavadinimai (atsižvelgus į istorinę medžiagą).
Atkreiptas dėmesys į tai, jog reikėta keisti gatvių pavadinimus tik ten, „kur yra
pripuolami vardai“31. Kaip rodo Kauno regioniame valstybės archyve saugoma
šios komisijos veiklos byla, per keletą metų (iki 1934 m.) ji buvo numačiusi
pakeisti nemažai Kauno gatvių pavadinimų, tačiau veikiausiai buvo suvokta,
jog tokie kaitaliojimai padarytų tik daugiau painiavos nei atneštų realios nau-
dos miestui, ir dauguma komisijos siūlymų taip ir liko tik popieriuje. Vis dėlto
nemažai gatvių, esančių naujai prijungtose miesto dalyse, pavadinimus įgijo
1932–1934 m. Vėlesniais metais buvo pervadinamos tik pavienės gatvės, sutei-
kiami pavadinimai naujoms gatvėms.
Kauno gatvių pavadinimų keitimo procesai dažniausiai vykdavo kartu su
miesto teritorijos išplėtimu (jo įteisinimu). Gatvių pavadinimų keitimas vyko
gana nuosaikiai, buvo siekiama išlaikyti visuomenėje nusistovėjusius gatvėvar-
džius juos sulietuvinant, radikaliai buvo keičiami tik visiškai nepriimtini gatvių
vardai.

Gatvėvardžių lentelių kalbos

klausimas
XX a. 2–3 dešimtmečių sandūroje tautinės mažumos, turėjusios bene
lemiamą įtaką Kauno miesto savivaldybėje, siekė, kad jų kalbos būtų kuo pla-
čiau vartojamos viešojoje erdvėje. 1919 m. balandžio 16 d. Kauno miesto val-
dyba nutarė, kad gatvių pavadinimai lentelėse turi būti parašyti lietuvių, lenkų
ir jidiš kalbomis32. Remiantis šiuo nutarimu, trikalbėse lentelėse gatvėvardžiai
buvo verčiami į atitinkamą kalbą (pavyzdžiui, Laisvės alėja lenkiškai vadinosi
Aleja Wolnosći). Dėl tokios gatvių pavadinimų užrašymų įvairovės gyvento-
jams kildavo įvairių keblumų (nurodant oficialų adresą ir kt.). Tuomet miesto

31
1932 04 18 Komisijos gatvių pavadinimams peržiūrėti posėdžio protokolas, KRVA,
f. 219, ap. 1, b. 808, l. 24.
32
1919 04 16 Kauno miesto valdybos posėdžio protokolas, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 13,
l. 123b.

KAUNO
ISTORIJOS 53
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

valdyba nutarė, kad visi gatvių pavadinimai turėtų būti rašomi trimis kalbo-
mis, tačiau reikėjo palikti lietuvišką pavadinimo kamieną (pvz., Laisvės alėja
lenkiškai turėjo skambėti taip: ulica Laiswes Aleja)33. Pažymėtina, jog 1920 m.
rugpjūčio mėn. išleistas VRM Savivaldybių departamento aplinkraštis numatė,
kad gatvių pavadinimai lentelėse galėjo būti tik valstybine kalba34. Centrinė
valdžia gatvėvardžių kalbos klausimu laikėsi priešingos pozicijos negu Kauno
miesto savivaldybė, palaikiusi gatvėvardžių trikalbystę.
Lietuviškoje spaudoje Kauno miesto savivaldybės praktika leisti gatvių
pavadinimus rašyti trimis kalbomis buvo kritikuojama. Pavyzdžiui, Tėvynės
balse teigta, kad kitose valstybėse gatvių pavadinimai rašomi tik valstybine
kalba: „Mūsų gatvių pavadinimas trimis kalbomis yra nesąmonė dargi prak-
tikos atžvilgiu ir tik kenkia mums, duodamas svetimtaučių ir mūsų akyse
nelietuvišką žymę mūsų miestui“35. Trikalbės Kauno gatvėvardžių lentelės itin
stebindavo ir miesto svečius, atvykusius iš užsienio, pvz., 1922 m. Kaune viešė-
jusią JAV lietuvę Viktoriją Vencienę36.
Lietuvių visuomenės nepasitenkinimas dėl daugiakalbio gatvėvardžių
rašymo pasiekė ir Kauno valdžią. 1923 m. pradžioje gatvių pavadinimų rašymo
klausimą buvo pavesta išspręsti Miesto valdybai, bet ji dėl nuomonių skirtumų
to padaryti nesugebėjo. Išsiskyrė burmistro J. Vileišio ir kitų Miesto valdybos
narių – Mikalojaus Burbos ir Joselio Roginskio – nuomonės37. M. Burba ir
J. Roginskis manė, kad gatvėvardžius reikia rašyti trimis kalbomis38, o bur-
mistas J. Vileišis teigė, esą Kauno gyventojai per penkerius nepriklausomybės
metus jau priprato prie lietuviškų pavadinimų ir nebuvo reikalo gatvių lenteles
daryti keliomis kalbomis39. Klausimo dėl Kauno gatvių pavadinimų rašymo
vilkinimas sukėlė Kauno miesto ir apskrities viršininko nepasitenkinimą. Jis
primygtinai siūlė Kauno miesto valdybai šį klausimą išspręsti iki 1923 m. bir-
želio 15 d. ir perspėjo, kad jeigu savivaldybė to klausimo iki nurodyto laiko
neišspręs, tuomet jis pats imsiąs tą daryti40.
Galiausiai, gatvėvardžių lentelių kalbos klausimas buvo atiduotas spręsti
Miesto tarybai. Lenkų frakcija siūlė gatvių pavadinimų lenteles gaminti kaip iki
33
1923 07 09 Kauno informacijos biuro pranešimas nr. 189 „Kauno gatvių iškabos“,
KRVA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 79a–b.
34
1920 m. rugpjūčio mėn. VRM Savivaldybių įstaigų departamento aplinkraštis nr. 3007
„Miesto gatvių sutvarkymui“, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 567, l. 255ab.
35
J. M., „Patys save nutautiname“, Tėvynės balsas, rugpjūčio 1 (1922), 2.
36
Viktorija Vencienė, Amerikiečiai Lietuvoje (Boston (Mass.): „Sandaros“ spauda ir lėšos,
1922), 12.
37
1923 06 04 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas nr. 21, KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 251, l. 3b–4.
38
1923 07 09 Kauno informacijos biuro pranešimas nr. 189 „Kauno gatvių iškabos“,
KRVA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 79a–b.
39
1923 06 04 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas nr. 21, KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 251, l. 3b–4.
40
Ibid.

KAUNO
54 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

tol – trimis kalbomis. Atstovai iš žydų frakcijos bandė įrodinėti, kad Lietuvos
Konstitucija užtikrino tautinių mažumų gyventojų teises ir vietinių kalbų paša-
linimas iš gatvių pavadinimų lentelių būtų tautinių mažumų teisių pažeidimas.
Lietuvių frakcijos nariai teigė, kad gatvių pavadinimai turėjo būti rašomi tik
lietuvių kalba (valstybine kalba). Šis lietuvių frakcijos pasiūlymas buvo priimtas
29 balsais prieš 12 (posėdyje dalyvavo 13 lietuvių frakcijos narių, tad pasiūlymą
palaikė ir kitos Kauno miesto tarybos tautinės grupės)41. 1923 m. liepos 5 d.
Kauno miesto tarybos nutarimu nustatyta tvarka gatvėvardžius rašyti tik vals-
tybine kalba galiojo visą tolesnį nepriklausomybės laikotarpį.
Verta pastebėti, jog Panevėžyje gatvėvardžių kalbos klausimu situacija
buvo analogiška: 1919 m. Panevėžio miesto taryba nutarė gatvėvardžius rašyti
lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis42, o 1924 m. pradžioje gatvėvardžių lentelės
jau buvo tik lietuvių kalba43. Tai rodo, kad Kaune buvusi gatvėvardžių rašymo
praktika buvo taikoma ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose.

Kauno gatvėvardžių
tipologija
Pasirėmus leidinyje Kauno miesto pla-
nai: XIX a.–XX a. I pusė44 pateikta Kauno miesto gatvių abėcėline rodykle (api-
mančia gaves, buvusias Kauno miesto teritorijoje iki 1940 m.), žymių asmenų
(giminių) vardais Kaune buvo pavadintos 98 gatvės iš 477, t. y. 20,5 proc.
visų miesto gatvių. Palyginus su 1940 m. Vilniaus miesto plane45 pateiktu
428 gatvių sąrašu, asmenvardinės kilmės gatvėvardžių šiame mieste buvo 90,
t. y. apie 21 proc. (beveik identiškas procentas kaip Kaune). Iš jų 49 gatvė-
vardžius galima sieti su lietuvių kultūrai nusipelniusiais asmenimis (įskaitant
ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus). Tačiau šiuo atveju reikia turėti
omenyje, kad 1940 m. Vilnius Lietuvos Respublikos sudėtyje buvo tik kiek
daugiau negu pusmetį (nuo 1939 m. spalio mėn.), tad buvo suspėta pakeisti tik
kai kurių gatvių pavadinimus.

41
1923 07 09 Kauno informacijos biuro pranešimas nr. 189 „Kauno gatvių iškabos“,
KRVA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 79a–b.
42
Ermina Čižienė, „Elektros gatvė Panevėžio miesto plėtros ir kultūros kontekste“, in
Iš Panevėžio praeities: kultūros paveldas: konferencijos pranešimai, sud. Jūratė Gaidelienė,
Arūnas Astramskas (Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2010), 74.
43
„Naujos lentelės“, Panevėžio balsas, vasario 16 (1924), 1.
44
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė, sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė
(Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007), 25–57.
45
Vilniaus miesto planas: Vilniaus bažnyčios ir svarbesnės įstaigos. Vilniaus miesto gatvių sąrašas
(Vilnius: Aukuras, 1940 ).

KAUNO
ISTORIJOS 55
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

Daugiausia (52) asmenvardinės kilmės Kauno gatvių pavadinimų skirta

XIX–XX a. pr. lietuvių tautinei kultūrai nusipelniusiems veikėjams46, pvz.:
Jono Basanavičiaus g. (1924 m.), Vinco Kudirkos g., M. Jankaus g., Vydūno g.
(1924 m.), Petro Vileišio g.47, Povilo Višinskio g.48 (1926 m.), Vaižganto
(1931 m.) ir kt. Dauguma ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų įam-
žinti Žaliakalnio gatvėvardžiuose. Verta sutikti su A. Nikžentaičiu, jog „jau pir-
maisiais tarpukario Lietuvos Respublikos egzistavimo metais pastebėtina kultū-
rinės atminties Kaune orientacija į to meto dabarties ir nacionalistinės epochos
vaizdinius, susijusius [...] su tautiniu sąjūdžiu“49.
Tarpukario Kaune buvo nevengiama miesto gatves pavadinti tuo laikme-
čiu gyvenančių žymių asmenų vardais. Tarp savo vardo gatvių Kaune sulau-
kusių paminėtini: Jonas Mačiulis-Maironis, Adomas Dambrauskas-Jakštas
(1919 m.), Jonas Jablonskis (1923 m.), Vydūnas, Justinas Staugaitis (1924 m.),
Kipras Petrauskas (1929 m.), Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys
Grinius, Juozas Tumas-Vaižgantas (1931 m.), Vincas Čepinskis (1933 m.),
Petras Leonas, Jonas Bulota (1934 m.)50. Sprendimas pavadinti miesto gatves
šių (dar gyvų) žmonių vardais rodė deramą jų veiklos įvertinimą, bet kartu ir
didžiulį pasitikėjimą jais, kad tolesnė jų veikla nediskredituos jų gero vardo.
Kauno gatvėvardžiuose buvo įamžintas ir žymiųjų XIX a. Lietuvos istorikų
romantikų atminimas – S. Daukanto g. (1919 m.), J. Kraševskio g. (1924 m.)
ir T. Narbuto g. (1934 m.) (abu paskutinieji rašė lenkų kalba). Daugelis tuome-
tinėje Lietuvoje vyravusių romantizuotų istorinio pasakojimo vaizdinių būtent
ir buvo perimti iš jų darbų.
15 Kauno gatvėvardžių buvo įamžinti XIII–XV a. Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės valdovai (Gediminas, Kęstutis, Vytautas (1919 m.), Algirdas
(1924 m.), Mindaugas, Vytenis, Vaidotas (1931 m.), Traidenis (1932 m.)).
1931 m. viena Vilijampolės gatvė pavadinta mažai žinomo XIII a. gyvenusio
žemaičių kunigaikščio Erdvilos vardu. Miesto gatvėvardžiuose nebuvo įamžin-
tas Jogaila ir visi po Vytauto Didžiojo valdę Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tai
atskleidžia tuometinę visuomenėje besiformavusią nuomonę, jog lietuvių tautos
„aukso amžius“ buvo iki Vytauto Didžiojo mirties (1430 m.), o po to prasidėjo
palaipsnis Lietuvos valstybės saulėlydis (valstybės galios menkėjimas, kultūrinė

46
Daugiausia tai – žemaičių lituanistinio sąjūdžio (XIX a. I pusė) bei lietuvių tautinio
sąjūdžio (XIX a. II pusė – XX a. pr.) dalyviai.
47
1926 10 21 Kauno miesto tarybos nutarimo nuorašas, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 187, l. 11.
48
1926 10 19 Kauno miesto valdybos nutarimo nr. 2099 nuorašas, KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 479, l. 222.
49
Alvydas Nikžentaitis, „Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių kultūrinės atmintys:
lyginamosios analizės bandymas“, Acta humanitarica universitetas Saulensis 9 (2009),
236–237.
50
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė., sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė
(Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007), 25–57.

KAUNO
56 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

polonizacija ir kt.). 6 Kauno gatvėms buvo suteikti vardai, įamžinantys XVI–

XVIII a. veikėjus (M. Daukšos g. (1919 m.), L. Sapiegos g. (1933 m.) ir kt.).
Aukštojoje Fredoje, greta Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) uni-
versiteto Botanikos sodo esančioms gatvėms 1933 m. suteikti botanikos mokslui
nusipelniusių asmenų vardai – J. Pabrėžos g., Žiliberto g. (dab. Ž. E. Žilibero) ir
Jundzilų g. Visi jie XVIII a. pab.–XIX a. pr. dirbo Vilniaus universitete51.
Kauno miesto gatvėvardžiuose buvo įamžinti ir Lietuvos kariuomenės
(1918–1940 m.) karininkai, karieiviai bei savanoriai (11). Dar 1919 m. vie-
nai iš pagrindinių Senamiesčio gatvių (tuomet vadinosi Wilkomirstrasse, dab.
Šv. Gertrūdos g.) buvo suteiktas pirmojo žuvusio Lietuvos nepriklausomybės
kovose Lietuvos kariuomenės kareivio Povilo Lukšio vardas, 1922 m. centrinė
Žemųjų Šančių gatvė buvo pavadinta Antano Juozapavičiaus vardu – pirmojo
Lietuvos kariuomenės karininko, žuvusio ginant Lietuvos nepriklausomybę
(1919 m.), vardu. 1922 m. lapkričio 9 d. vykusiame gatvių pavadinimams
nustatyti komisijos posėdyje buvo nutarta Elenos gatvei Aleksote suteikti JAV
kariuomenės leitenanto Samuelio J. Hariso vardą, kuris 1920 m. greta tos
gatvės žuvo slopindamas Kauno įgulos kareivių sukilimą52. 1924 m. viena iš
Žaliakalnio gatvių gavo 1923 m. Klaipėdos sukilime žuvusio savanorio Algirdo
Jasaičio vardą, 1925 m. gatvelė Senamiestyje pavadinta 1919 m. prie „Metropo-
lio“ viešbučio žuviusio Lietuvos kariuomenės savanorio Prano Eimučio vardu.
1938 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga pagerbiant Lietuvos kariuomenės
kūrėjus savanorius Ukmergės plentui suteiktas Savanorių prospekto pavadini-
mas53. Galiausiai 1939 m. Karo ligoninės gatvę buvo nuspręsta pavadinti Lie-
tuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko vardu.
Tarpukariu pradėjo formuotis tradicija žuvusių lakūnų vardais pavadinti
kurią nors greta Aleksoto aerodromo esančią gatvę. 1922 m. viena iš Aleksoto
gatvių pavadinta pirmojo Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvusio lietuvių
karo lakūno Juozo Kumpio vardu54. 1933 m. viena iš pagrindinių Aleksoto
gatvių – Linksmakalnio – buvo pavadinta transatlantinių lakūnų Stepono
Dariaus (jis taip pat buvo ir Lietuvos kariuomenės karo lakūnas) ir Stasio
Girėno vardais55. Šis nutarimas buvo priimtas lakūnams dar gyviems esant ir
laukiant jų skrydžio į Lietuvą. 1934 m. Aleksoto gatvių pavadinimuose taip pat
buvo įamžinti karo lakūnų Vytauto Riaubos, Jurgio Dobkevičiaus bei Prano
Gudyno vardai, tačiau pastarasis žuvo ne skrydžio metu, bet per pasikėsinimą

51
1781–1797 m. vadinosi Lietuvos Didžiosios Kunigikštystės Vyriausiąja mokykla,
1797–1803 m. – Vilniaus vyriausiąja mokykla, 1803–1832 m. – Vilniaus imperatoriškuoju
universitetu.
52
[1922 m.?] raštas „Aleksoto gatvių pavadinimai“, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 179, l. 115–116.
53
„Kaunas gavo Savanorių prospektą“, Lietuvos aidas, rugsėjo 9 (1938), 4.
54
[1922 m.?] raštas „Aleksoto gatvių pavadinimai“, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 179, l. 115–116.
55
1933 05 18 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas nr. 10 (nutarimas nr. 310), KRVA,
f. 219, ap. 1, b. 867, l. 50b.

KAUNO
ISTORIJOS 57
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

(1929 m. gegužės 8 d.), saugodamas tuometinį Lietuvos Respublikos Ministrą

pirmininką Augustiną Voldemarą.
Keletas Kauno gatvių (7) buvo pavadintos senovės baltų religijos ir mitolo-
gijos veikėjų vardais (Perkūno al. (1929 m.), Patrimpo g. (1931 m.), Vaidilutės g.
(1932 m.) ir kt.). Pagonybė ir su ja susijusi tautos istorija (ar net priešistorė)
anuomet asocijavosi su laisvomis ir oriomis baltų gentimis. Pagoniška praeitis
buvo laikoma stiprios lietuvių tautos ištakomis, tad pagoniškos dievybės turėjo
priminti lietuviams jų senovę, garbingą praeitį ir pan.
1930 m. Lietuva šventė jubiliejines 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties
metines. Anuomet Kaune buvo kilusių visokiausių įdėjų, kaip kuo tinkamiau
įamžinti šio valdovo atminimą. Buvo netgi siūloma Šančių pavadinimą pakeisti
į Vytautogalą ar Vytautaičius. Galiausiai, minint 520-ąsias Žalgirio (kitaip
Griunvaldo) mūšio metines, 1930 m. liepos 16 d. Kauno miesto taryba nutarė
Smėlio gatvę pavadinti Griunvaldo vardu56.
Verta paminėti, jog tarpukariu viena Kauno gatvė buvo pavadinta
Jungtinių Amerikos Valstijų garbei. Šviesos gatvė 1939 m. pavadinta Marylando
gatve atsidėkojant JAV Marylando (dab. lietuviškai rašoma Merilando) vals-
tijai, kurios gubernatoriaus pastangomis 1935 m. gegužės 17 d. Marylando
valstijos Senatas priėmė rezoliuciją, kuria Lietuvos nepriklausomybės šventė
(Vasario 16-oji) buvo paskelbta viešąja švente Marylando valstijoje57.
Kauno gatvėvardžiuose buvo įamžinti ir šiam miestui nusipelnę asmenys
(dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas (1923 m.), pedagogas, mokyklų in-
spektorius Juozas Damijonaitis (1933 m.), architektas Edmundas Emiljonas Frykas
(1935 m.), pedagogas, Kauno miesto burmistras Jonas Vokietaitis (1931 m.).
Verta trumpai užsiminti ir apie pagrindinių Kauno aikščių vardus. Dar
1919 m. buvusi Paradų aikštė (Parade platz, Paradnaja) buvo pavadinta Rotu-
šės vardu. 1922 m. Naujamiestyje esančios aikštės gavo Vienybės ir Nepri-
klausomybės pavadinimus58. Šie vardai rodė esmines valstybinio gyvenimo
vertybes. Aikštė Žaliakalnyje, kurioje vykdavo kariuomenės paradai, 1926 m.
pavadinta lietuvių tautinio atgimimo veikėjo, kultūros mecenato, inžinieriaus
Petro Vileišio vardu59 (iki tol aikštė visuomenėje buvo vadinama Aušros vardu).
1931 m. nauja aikštė Vilijampolėje buvo pavadinta Sąjungos vardu (gal ketinta
taip įamžinti Lietuvių tautininkų sąjungą?). Šis ganėtinai abstraktus pavadi-
nimas vėliau neužkliuvo sovietams, priešingai negu kitų aikščių pavadinimai.
Paminėtinas įdomus kuriozas su Klaipėdos gatvės pavadinimu. Dabartinė
Nemuno gatvė tarpukariu garsėjo kaip prostitučių susitelkimo vieta. XX a.
56
1930 07 15 Kauno miesto tarybos nutarimas nr. 756 (nuorašas), KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 270, l. 130.
57
[nedatuotas] Raštas Miesto tarybai (nuorašas), KRVA, f. 219, ap. 1, b. 1108a, l. 140.
58
1922 02 13 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 567,
l. 48–50.
59
1926 10 21 Kauno miesto tarybos posėdžio nutarimai (nuorašas), KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 187, l. 11.

KAUNO
58 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

3-ojo dešimtmečio pradžioje šiai gatvei (tuomet ji vadinosi Mažąja Vilniaus

gatve) buvo suteiktas neseniai prijungto svarbaus Lietuvos miesto – Klaipė-
dos – vardas. Tačiau klaipėdiečiai neapsidžiaugė, kad viena iš Kauno gatvių ėmė
nešioti Klaipėdos vardą. Jie pasijuto įžeisti dėl šios gatvės reputacijos. Tad Klai-
pėdos atstovai Lietuvos Seime išreiškė nepasitenkinimą, jog viešnamių gatvė
Kaune buvo pavadinta Klaipėdos vardu. Todėl 1926 m. Miesto taryboje buvo
priimtas sprendimas tuometinę Klaipėdos gatvę pavadinti Nemuno gatve60.
Tarpukariu Kauno gatvėvardžiuose buvo įamžinta tik nedaugelis nelietu-
vių kilmės asmenų (13). Tai sietina su tuo, jog, anot Dangiro Mačiulio, „Kaune
nebuvo įtakingų oponuojančių etnosų elitų, kurie turėtų ir ambicijų, ir svertų
paveikti viešą kolektyvinės atminties materializavimą kitaip, nei to norėjo lie-
tuvių elitas“61. Iki XX a. 3-ojo dešimtmečio pabaigos, kuomet lietuvių elitas
Kaune galutinai įsitvirtino, tautinių mažumų atstovams pavyko miesto gatvė-
vardžiuose įamžinti keletą jiems svarbių asmenybių. 1919 m. Kurovskos gatvė
pavadinta lenkų rašytojos Elizos Ožeškienės vardu, Michaelstrasse gatvė gavo
žydų rašytojo Abraomo Mapu vardą62. 1922 m. tuometinei Nemuno gatvei
Aleksote suteiktas žymaus matematiko ir fiziko Hermano Minkovskio vardas
(tuomet gatvė vadinosi Minkausko g.). 1923 m. Pažų gatvė gavo esperanto kal-
bos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardą63. Tais pačiais metais, siekdama pažy-
mėti daktaro Izidoriaus Elijaševo nuopelnus žydų literatūrai, Miesto valdyba
nutarė Šaltkalvių gatvę (kurioje jis gimė) pavadinti jo vardu64. Totorių gatvė
1923 m. buvo pavadinta žymaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto vardu.
Kai kurios Kauno gatvės (10) pavadintos grožinėje literatūroje (Adomo
Mickevičiaus, Vinco Pietario ir kt. kūriniuose) išpopuliarintais vyriškais ir
moteriškais vardais (Algimanto g. (1932 m.), Gražinos g. (1931 m.) ir kt.).
Iš neasmenvardinės kilmės Kauno gatvėvardžių didžiausią tipologinę
grupę sudaro Lietuvoje ir kitose šalyse esančių vietovių, upių ir kt. pavadini-
mai (Akmenės g. (1934 m.), Aleksoto (1919 m.), Rygos g. (1923 m.), Vilei-
kos g. (1934 m.) ir kt.) (152). Gana daug Kauno gatvių (68) pavadintos atsi-
žvelgiant į gatvėje esantį (buvusį) objektą (Archyvo g. (1924 m.), Kapinių g.
(1925 m.) ir kt.). Kai kurioms miesto gatvėms suteikti augalų ir gyvūnų pava-
dinimai (Pupų g. (1923 m.), Elnių g. (1934 m.) ir kt.) (38), daiktų ir profesijų

60
1926 10 21 Kauno miesto tarybos posėdžio stenogramos, KRVA, f. 219, ap. 1, b. 479,
l. 242.
61
Dangiras Mačiulis, „Laikinosios sostinės kolektyvinės atminties kraštovaizdis“, Nuo
Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų
transformacija XX–XXI amžiuje, sud. Alvydas Nikžentaitis (Vilnius: LII leidykla, 2011),
141.
62
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė, sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė
(Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007), 41.
63
Ibid, 57.
64
1924 03 08 Kauno miesto valdybos nutarimas nr. 387 (nuorašas), KRVA, f. 219, ap. 1,
b. 180, l. 116.

KAUNO
ISTORIJOS 59
METRAŠTIS
STRAIPSNIAI

pavadinimai (Auklės g. (1931 m.), Spynų g. (1922 m.) ir kt.) (35). 22 Kauno
gatvės gavo tautų, etnografinių grupių pavadinimus (Aukštaičių g. (1923 m.),
Kapsų g. (1923 m.), Čekų g. (1922 m.) ir kt). Kai kurios miesto gatvės pava-
dintos abstrakčiais vardais (Erdvės g. (1935 m.), Grožio al. (1931 m.) ir kt.)
(21). 18 gatvių suteikti pavadinimai, turintys simbolinę prasmę lietuvių tautai
ir Lietuvos valstybei – Laisvės al. (1919 m.), Aušros g. (1924 m.), Varpo g.
(1924 m.) ir kt. 8 gatvės įgijo būdvardinės kilmės vardus (Aukštoji g. (1922 m.),
Kreivoji g. (1929 m.) ir kt.
Apibendrinant galima teigti, kad tarpukariu Kauno gatvėvardžiai tapo
beveik išimtinai lietuvių kultūrinės atminties raiškos priemone. Kitų tautų
paveldas gatvių pavadinimuose reiškėsi tik fragmentiškai. 1940 m. prasidėjus
pirmajai Lietuvos sovietinei okupacijai kai kurie ideologiškai angažuoti gatvių
pavadinimai buvo skubiai pakeisti kitais (pvz., 1940 m. A. Smetonos alėja tapo
J. Biliūno alėja). Ypač daug Kauno gatvėvardžių buvo pakeista pokario metais
(A. Juozapavičiaus pr. tapo V. Kapsuko pr. (1945 m.), Vytauto pr. – Lenino pr.,
Raudondvario pl. – K. Markso pr. (abu 1946 m.) ir kt.).

Išvados
1919 m. sausio mėn. Kaunui tapus
laikinąja Lietuvos valstybės sostine jau po kelių mėnesių vokiškus gatvių pava-
dinimus imta keisti lietuviškais. Pirmiausia buvo pakeisti pagrindinių Sena-
miesčio ir Naujamiesčio gatvių pavadinimai. Kitų Kauno gatvių pavadinimų
nebuvo itin skubama pakeisti dėl miesto teritorinių ribų neapibėžtumo. Dau-
guma Kauno gatvių naujų vardų sulaukė 1922–1924 m., kai buvo nustatytos
Kauno miesto teritorijos ribos. 1932–1934 m. buvo suteikta daug naujų vardų
toms gatvėms, kurios buvo į Kauno miesto teritoriją naujai prijungiamuose
priemiesčiuose (1931–1932 m.). Gatvių pavadinimai buvo keičiami gana nuo-
saikiai, siekta išlaikyti visuomenėje nusistovėjusius gatvėvardžius juos sulietuvi-
nant, radikaliai buvo keičiami tik visiškai nepriimtini gatvių vardai.
1919 m. balandžio mėn. Kauno miesto valdyba nutarė leisti gatvėvardžius
gatvių pavadinimų lentelėse rašyti trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš.
Gatvių pavadinimų užrašymų įvairovė gyventojams keldavo įvairių keblumų
(nurodant oficialų adresą ir kt.), didėjo lietuvių visuomenės nepasitenkini-
mas. 1923 m. liepos 5 d. Miesto taryba pritarė lietuvių frakcijos pasiūlymui
ir nutarė, kad Kauno miesto gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuvių
(valstybine) kalba. Šis nutarimas galiojo visą tolesnį nepriklausomos Lietuvos
valstybės gyvavimo laikotarpį.
1918–1940 m. Kaune didžiausia gatvėvardžių tipologinė grupė buvo
toponiminės (vietovardinės) kilmės (152 iš 477). Šiuose gatvėvardžiuose buvo
žymimos įvairios Lietuvos ir užsienio šalių vietovės. Istorinių asmenybių var-
dais pavadintos gatvės sudarė maždaug penktadalį visų Kauno gatvių (98 iš

KAUNO
60 ISTORIJOS
METRAŠTIS
 Mindaugas BALKUS

477). Daugiausia asmenvardinės kilmės gatvėvardžių įamžino XIX a.–XX a. pr.

lietuvių tautinei kultūrai nusipelniusius asmenis (52) (kai kurie iš jų tarpu-
kariu tebebuvo gyvi). Kauno miesto gatvėvardžiuose taip pat buvo įamžinti
XIII–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, Lietuvos kariuomenės
(1918–1940 m.) karininkai, kareiviai, savanoriai ir kt. Keliolika (13) gatvėvar-
džių buvo skirta nelietuvių kilmės asmenims įamžinti.

Literatūra
Azaryahu, Maoz. „The Purge of Bismarck and Saladin: The Renaming of Streets in
East Berlin and Haifa, a Comparative Study in Culture-Planning“. Poetics Today,
Vol. 13, No. 2 (Summer, 1992): 351–367.
Balkus, Mindaugas. Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.
[daktaro disertacija]. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017.
Čižienė, Ermina. „Elektros gatvė Panevėžio miesto plėtros ir kultūros kontekste“. In
Iš Panevėžio praeities: kultūros paveldas: konferencijos pranešimai. Sud. Jūratė Gai-
delienė, Arūnas Astramskas. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2010:
71–81, 102–103.
David, Jaroslav. „Commemorative Place Names – Their Specificity and Problems“.
Names, Vol. 59, No. 4 (2011): 214–228.
Kauno miesto planai: XIX a.–XX a. I pusė. Sud. Nijolė Ambraškienė, Vitalija Girčytė.
Kaunas: Kauno apskrities archyvas, 2007.
Mačiulis, Dangiras. „Laikinosios sostinės kolektyvinės atminties kraštovaizdis“. In Nuo
Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo Ribbentropo: atminties ir atminimo
kultūrų transformacija XX–XXI amžiuje. Sud. Alvydas Nikžentaitis. Vilnius: LII
leidykla, 2011: 133–156.
Mačiulis, Dangiras, Alvydas Nikžentaitis ir Vasilijus Safronovas. „Simbolinis daugia-
kultūrio miesto užvaldymas: Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus atvejai“. In Naujasis
Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto
paveldas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009: 105–129.
Morkūnaitė-Lazauskienė, Aistė. „Pirmeji Kauno Miesto tarybos rinkimai (1918 m.)“.
Kauno istorijos metraštis 3 (2002): 105–117.
Nikžentaitis, Alvydas. „Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių kultūrinės atmin-
tys: lyginamosios analizės bandymas“. Acta humanitarica universitetas Saulensis 9
(2009): 235–246.
Sabakonienė, Birutė. Kauno gatvių istorija [rankraštis]. Kaunas, 1978.
Sabakonienė, Birutė. „Kauno senamiesčio gatvėvardžiai XVI–XX a.“, Architektūros
paminklai 6 (1980): 43–49.
Sajauskas, Stanislovas, Rita Baltrušaitienė, Algis Markūnas, Lijana Birškytė. Kaunas:
gatvės ir žmonės. Kaunas: Aesti, 2001.
Samalavičius, Stasys. „Kaip keitėsi Kauno gatvių vardai?“. In Vilniaus miestiečiai ir
miestų kultūra XVII–XVIII amžiuose. Vilnius: Edukologija, 2013: 94–98.
Sirutavičius, Vladas. „Kova už lietuvių kalbos teises“ arba dar kartą apie „murzintojų“
bylą (antisemitizmas ir jo raiška Lietuvos viešajame gyvenime 1922–1924 m.)“.
Lietuvos istorijos metraštis. 2010, 2 (2011): 51–76.

KAUNO
ISTORIJOS 61
METRAŠTIS
 STRAIPSNIAI

Mindaugas BALKUS STREET NAMES IN

KAUNAS IN 1918–1940

Su m m a r y

The present article examines the functio-

ning of street names in Kaunas City in 1918–1940. It reveals the circumstances of the
change of street names, discusses the procedure of writing street names in the street
name tables and presents the main typological groups of street names and their con-
nections with the memory culture in interwar Kaunas.
In 1919, the Council of Kaunas City decided to allow street names to be written
in three languages: Lithuanian, Polish and Yiddish. In 1923, the Council of the city
adopted a resolution according to which street names had to be written only in Lithu-
anian, the state language.
In 1918–1940, in Kaunas, the largest typological group of street names was of
toponymic (place-name) origin (152 out of 477). Street names of personal name origin
accounted for about one-fifth of all Kaunas street names (98 out of 477). Most street
names of personal name origin referred to the people with high merits to the Lithu-
anian national culture in the 19th and 20th centuries (52); some of them were still alive
during the interwar period. The street names of Kaunas city also referred to the 13th –
15th century rulers of the Grand Duchy of Lithuania, officers of the Lithuanian Armed
Forces (1918–1940), soldiers, volunteers, etc. Some (13) street names commemorated
the persons of non-Lithuanian origin.
Keywords: Kaunas, interwar, street names.

KAUNO
62 ISTORIJOS
METRAŠTIS

View publication stats