I DALIS.

VAKARŲ MODERNIZMAS

1. Prancūzų realizmas: pagrindiniai atstovai ir jų kūryba.

Prancūzų realizmas: susiformavimo prielaidos; tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai.

---G.Courbet vieni iš žymiausių darbų- ,,Laidotuvės Ornane”, ,,Autoportretas
(Desperatiškas žmogus)”, ,,Charles Baudelaire (Šarlis Bodleras)”, ,,Sveiki, ponas
Courbet”, ,,Kelio tiesėjai”.
-Honoré Daumier vieni iš žymiausių darbų - ,,Grafikos mėgėjai”, ,,Meno žinovai”, ,,3-os
klasės keleiviai”, ,,Skalbėja”.
-Jean-Francois Millet vieni iš žymiausių darbų - ,,Vakaro angelas”.
-S. Dali pagal Millet
-Millet – Van Goghas
-Edouard Manet - ,,Olimpija“, ,,Pusryčiai ant žolės“, ,,Foli – Berţer baras”, ,,Rašytojo
Emilio Zolia p-tas”, ,,Claude Monet savo valtyje dirbtuvėje”.
-Kabanelis - ,,Veneros gimimas“.

2. Impresionizmas, neoimpresionizmas, postimpresionizmas.

IMPRESIONIZMAS
- Klodas Monė - ,,Saulės patekėjimas. Įspūdis.”, ,,Pusryčiai ant žolės”, ,,Londono
parlamentas rūke.”, ,,Laivelis studija.”, ,,Uolos. Saulėlydis.”, ,,Šieno kupetos vasaros
pabaigoje.”.
-Edgar Degas - ,,Besišukuojanti plaukus.”, ,,Repeticija scenoje.”, ,,Keturiolikametė
šokėja.”, ,,Lenktynėse”.
-Ogiustas Rodenas - ,,Monumentas Balzakui.”, ,,Einantis žmogus.”.
NEOIMPRESIONIZMAS
- Paul Signac - ,,Upės krantas.”, ,,Valgomasis”.
- Žoržas Siora - ,,Modeliai.”, ,,Kabaretas”, ,,Sekmadienio popietė Grand ŽatoS saloje.”
Cirkas.”.
POSTIMPRESIONIZMAS
Vincentas Van Gogas,
Polis Gogenas,
Polis Sezanas,
Tulūz-Lotrekas

3. Simbolizmas. Dekadentizmo ir estetizmo idėjos, jų apraiškos mene. Fin de siècle epochos,

belle epoque, sidabrinio amžiaus sampratos.

Simbolizmas - XIX a, II pusės modernistinė literatūros ir vaizduojamosios dailės srovė,

susiformavusi kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui, natūralistų tikrovės kopijavimo
tendencijoms.

Dekadentizmas - būdinga nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika, skelbė elitinę

meno paskirtį, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, smerkė kultūrinį
neišprusimą, taip vadinamas bet koks menas, kai nepaisoma tradicinių estetinių ir dorinių normų
arba totalitarinių dogmų.

Modernizmo samprata, pagrindiniai bruožai, ištakos ir pirmtakai bei sklaida.

Estetizmas - tai labai svarbi meninė išraiška Anglijoje. Tai stilius, kuris buvo pagrįstas
įsitikinimu, kad menas sukasi tik apie daiktų patrauklumą.

Istorizmo ir eklektikos samprata dailėje ir architektūroje, pagrindinis tikslas visada buvo

išaukštinti daiktų grožį.

Fin de siècle epochos - 19 a. pabaigos kultūros ir meno tendencijų visuma, būdinga

ekscentriškas gyvenimo būdas, laisvamanybė, įprastų visuomenės normų nepaisymas,
misticizmo ir nusivylimo nuotaikos, nihilizmas, mirties poetizavimas, aukštintas asmenybės
individualizmas, domėtasi egzotiškomis kultūromis.

Belle epoque - Grožio, optimizmo, taikos bei gerbūvio epocha, tradiciškai kiek
ankstėliau gimusį Prancūzijoje ir išplitusį visame senajame žemyne.

Sidabrinio amžiaus sampratos - 19 a. pabaigos–20 a. pirmųjų 2 dešimtmečių laikotarpis,

realistinių meno formų atsisakymas, meninės formos suabsoliutinimas.

Autoriai: Odilon Redon, M.K.Čiurlionis, A.Galdikas, Antanas Ţmuidzinavičius, Ferdinand

Hodler, G. Klimtas.

4. Modernizmo samprata, pagrindiniai bruožai, ištakos ir pirmtakai bei sklaida.

Kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje. Būdinga naujumo ir originalumo siekis, tradicijų
neigimas, naujoviška stilistika, meno sričių ir rūšių specifikos paieškos. Akcentuota antinatūralizmas,
individualus braižas, dėmesys autonominei meno formai, neigta tikrovės vaizdavimo funkcija.
Subjektyviais raiškos būdais stengtasi perteikti pakitusio pasaulio žmogaus egzistencijos problemas.
Modernizmo teorine ištaka buvo neklasikinė (iracionalistinė) meno filosofija. (A.
Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche, H. Bergsonas, S. Freudas, C. G. Jungas).
Klostėsi Vakarų Europoje, vėlyvasis – JAV. Ryškiausiai atsiskleidė tapyboje. Modernizmo
krypčių pažiūros buvo dėstomos manifestuose, veikaluose, straipsniuose. Modernizmo dailės
teorijos pradininkais laikomi Ch. Baudelaire’as ir M. Denis.

5. Istorizmo ir eklektikos samprata dailėje ir architektūroje.

istorizmas, 19 a.–20 a. pradžios meno kryptis (daugiausia architektūros) pagrįsta praeities stilių formų
kartojimu. Istorizmas, anksčiau vadinamas eklektika, susiformavo veikiamas romantizmo idėjų. Skiriamos
istorizmo 3 pakraipos: vieno stiliaus atkūrimas (neogotika, neorenesansas, neobarokas), eklektiškas kelių
stilių derinimas ir kūrybiškas praeities stilių formų interpretavimas siekiant naujos raiškos (plytų stilius).
Gali būti skiriami istorizmo laikotarpiai: romantinis (19 a. pirma pusė), ankstyvasis (1850–60), brandusis
(1860–80) ir vėlyvasis (1880–1900).
Architektūroje: istorizmas siekė atkurti ne tik bendrą stiliaus įvaizdį, bet ir imituoti formas, detales.
Istorizmo laikotarpiu pastatų funkcija ir technologija lėmė naujus plano, tūrio, konstrukcijų
sprendimus, tad istoriniai motyvai dažniausiai taikyti tik fasadams dekoruoti. Didžiausia stilistinė
įvairovė būdinga gyvenamiesiems namams. Statyta prabangios rezidencijos

6. Meno ir amatų sąjūdžio (Art and Crafts) judėjimo idėjos dailėje ir architektūroje.

19 a. antros pusės menininkų judėjimas Anglijoje. Teigta, kad masinės gamybos dirbiniai dėl
pramoninio darbo nekūrybiškumo prarado estetinę vertę, kvietė grįžti prie rankų darbo, atgaivinti
amatus, tradicinius statybos metodus, vietinių medžiagų naudojimą architektūroje.

7. Moderno, art nouveau, sececijos, jugendo stilius dailėje ir architektūroje.

XIX a. pab. - XX a. pr.

Dailėje: būdingas tiesių linijų ir kampų atsisakymas, akcentuojant lenktas natūralias gamtos
linijas. Moderno laikotarpiu daug dėmesio skirta naujų technologijų, ypač architektūroje,
naudojimui. Moderno atstovai savo kūrybą siejo su individualizmo filosofija, elitine menas menui
teorija, siekė kurti naują organišką stilių, apimantį visas aplinkos estetinio formavimo sritis.
Kūryboje pabrėžta dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, kompozicijos asimetrija. Dažniausiai
naudoti motyvai – moters figūra, gėlės, paukščiai, svarbiausia raiškos priemonė – linija
(banguota, lanksti, asimetrinė). Tapybai būdinga plokščių kontrastingų spalvinių dėmių deriniai,
gausi ornamentika, dekoratyvumas.
Atstovai: M.K Čiurlionis (Vinjetė lietuvių liaudies dainai „Bėkit, bareliai“);

Architektūroje: siekta kurti naują meną iš naujų medžiagų (metalo konstrukcijos, stiklas,
keramika), ieškoti funkcijos ir formos vienovės. Statiniams būdinga plastiškumas, aptakios
linijos, augalinis dekoras. Moderno pastatai ir interjerai originalūs, būdinga raiškos formų
vienovė.
Pastatai: La Pedrera-Casa Milà Ispanija

8. Art deco dailė ir architektūra.

XX a. vid.

Dailėje: būdinga konstruktyvios formos, dinamiška kompozicija, kampuoti siluetai, ryškus lokalių
spalvų dekoras, egzotiškų kultūrų (ypač senovės Egipto, Afrikos, indėnų) elementai.Art deco
kūrinių formos dekoratyvios, geometrizuotos, konstruktyvios.

Atstovai: R. Buthaut; A. M. Cassandre’as; P. Chareau

Architektūroje: balansuota tarp konstruktyvumo ir dekoratyvumo, monumentalumo ir

žaismingumo, elegancijos ir puošnumo. Derinta ankstesnės architektūros stilių ir funkcionalizmo
konstrukcijos bei senovės civilizacijų puošybos elementai.

Pastatai: Kaune – viešbutis Lietuva (1925, architektas V. Dubeneckis); Vilniuje – banko pastatas
Gedimino prospekte 14 (1935, architektai S. Gałęzowskis, J. Pańkovskis)
 9. Fovizmas ir jo atstovai.

XX a. pr,

Meno kūrinys – tai ilgų apmąstymų rezultatas, turintis nepakartojamą pobūdį ir privalantis
išsiskirti giedrumu, atsisakė linijinės ir erdvinės perspektyvos. Atsisakę realistinio vaizdavimo,
tradicinio iliuzionizmo, plastinės formos modeliavimo, šešėliavimo efektų, dailininkai kūrė
sąlygiškus vaizdus, siekė ryškaus plastinio įspūdžio. Būdinga šventiški, dažnai egzotiški vaizdai,
vyrauja grynų, vaiskių spalvų koloritas, kontrastingi, ryškūs disonansiniai jų deriniai,
dekoratyvios plokščios formos, deformacija, emocingumas, ekspresyvi ritmika.

Atstovai: A. Derainas, R. Dufy, G. Braque’as, M. de Vlaminckas, G. Rouault

10. Ekspresionizmas dailėje. Tilto grupės narių kūryba

XX a. pab.
Dailėje: dailininkai siekė perteikti jausmus, nuotaikas, dramatiškus išgyvenimus (vienišumo,
nerimo būsenas). Vaizdavo laukinę gamtą su žvėrių ar apnuogintomis žmonių figūromis,
didmiesčio gyvenimą (gatves, kavinių scenas), kartais reiškė socialinę kritiką, antimilitaristines
nuotaikas. Kai kurių autorių kūryboje gausu religinių motyvų: krikščionių šventųjų ir Kristaus
atvaizdų, Šv. Rašto epizodų.
Ekspresionizmo tapybos (iš dalies ir grafikos) kompozicijoms būdinga vaizdo deformacija,
dinamiškos, supaprastintos, kartais sugeometrintos formos, ryškios kontrastingos spalvos,
formų modeliavimas spalva ir potėpiu; grafikoje populiari medžio raižinio technika.

Atstovai: E. Heckelis, E. L. Kirchneris, K. Schmidtas-Rottluffas, E. Nolde

Tiltas grupė: XX a. pr. vokiečių dailininkų ekspresionistų grupuotė. Atstovai ir įkūrėjai: F. Bleylis,
E. L. Kirchneris, E. Heckelis, K. Schmidtas-Rottluffas. Rėmėsi viduramžių (gotikinė vokiečių
grafika), primityviąja (Afrikos skulptūra) daile, V. van Gogho, E. Muncho kūryba. Nutapė
peizažų, portretų, figūrinių kompozicijų, sukūrė grafikos (litografijų, itin daug medžio raižinių).
Būdinga ekspresyvi raiška, grubokos supaprastintos geometrinės formos, baltų ir juodų, t. p.
lokalių spalvinių dėmių kontrastai, neramus linijų ritmas, dramatiškas ryškių spalvų koloritas,
platūs potėpiai, paryškinti kontūrai. Tilto dailininkai maištavo prieš meninį individualumą, siekė
vadinamojo grupinio stiliaus, vasaromis kartu tapė pleneruose Dresdeno, Oldenburgo
apylinkėse, Nidoje, Fehmarno saloje.

Kūriniai: E. Hekelis “Balti žirgai”; E. L. Kirchneris “Gatvė, Dresdenas” Max Pechstein

*Pechšteinas+. Pakrantė Nidoje su žvejų laivais.

11. Ekspresionizmas dailėje. Mėlynojo raitelio grupės žymiausi kūrėjai, jų kūriniai.

XX a. pab.
Dailėje: dailininkai siekė perteikti jausmus, nuotaikas, dramatiškus išgyvenimus (vienišumo,
nerimo būsenas). Vaizdavo laukinę gamtą su žvėrių ar apnuogintomis žmonių figūromis,
didmiesčio gyvenimą (gatves, kavinių scenas), kartais reiškė socialinę kritiką, antimilitaristines
nuotaikas. Kai kurių autorių kūryboje gausu religinių motyvų: krikščionių šventųjų ir Kristaus
atvaizdų, Šv. Rašto epizodų.
Ekspresionizmo tapybos (iš dalies ir grafikos) kompozicijoms būdinga vaizdo deformacija,
dinamiškos, supaprastintos, kartais sugeometrintos formos, ryškios kontrastingos spalvos,
formų modeliavimas spalva ir potėpiu; grafikoje populiari medžio raižinio technika.

Atstovai: E. Heckelis, E. L. Kirchneris, K. Schmidtas-Rottluffas, E. Nolde

Mėlynojo raitelio grupė: Miunchene veikusi ekspresionistų grupuotė. Įkūrė V. Kandinskis ir F.

Marcas. Nariai: G. Münter, A. Macke, A. Kubinas, P. Klee. Grupę siejo tikėjimas menininko
nevaržoma laisve bet kokia forma išreikšti kūrybines vizijas; siekta perteikti dvasinę būties
esmę, gamtą vaizduoti ne kaip išorinį reiškinį, bet susieti su ekspresija. Dailininkų tapybos ir
grafikos kompozicijose ryšku jausmingumas, abstrakčios formos, simboliškumas, misticizmas,
ekspresyvios spalvos.

Kūriniai: Franz Marc (1880–1916). “Pasaulio karvė”. „Mėlynojo raitelio“ almanachas

V.Kandinskis; F.Marc “Geltonoji karvė”; “Maži mėlyni žirgai”

12. Kubizmo raida, jo etapai ir kūrėjai.

XX a. pr. Pradininkai – P. Picasso ir G. Braque’as. Pirmąja kubizmo kompozicija laikomas P.

Picasso paveikslas Avinjono mergšės (1907). Kubistai savo ieškojimus siejo su P. Cézanne’o
kūryba; svarbus įkvėpimo šaltinis jiems buvo primityvioji dailė – Afrikos, Okeanijos, Pirėnų
pusiasalio genčių menas. Vieni pirmųjų paneigė Europos dailei būdingą gamtos mėgdžiojimo
principą, atsisakė geometrinės perspektyvos, gilinosi į vaizduojamų objektų struktūrą, siekdami
dvimatėje plokštumoje pavaizduoti trimačius tūrius, objekto vaizdą kūrė iš kelių žiūrėjimo taškų.
Skiriami du pagrindiniai kubizmo raidos laikotarpiai: analitinis (1910–12) ir sintetinis
(1912–14):
Analitinio kubizmo paveikslų (daugiausia natiurmortų) objektai dekonstruoti, išskaidyti į
smulkias sudedamąsias dalis, erdvinę objekto struktūrą formuoja skirtingu rakursu pavaizduoti
elementai. Modeliuojant formas būdavo pabrėžiamas apšvietimas, vengiant emocionalumo
apsiribota rusvų ir pilkšvų tonų koloritu, todėl skirtingų autorių paveikslai supanašėjo.
Sintetinis kubizmas pasižymi didesne raiškos įvairove ir dekoratyvumu – spalvai grąžinta jos
reikšmė, išplėstas spektras, siekiant paveikslo daiktiškumo pradėta taikyti koliažo techniką.
Susidomėjimas medžiagiškumu ir erdvės perteikimu skatino naujus plastinius eksperimentus,
kurie ilgainiui susiklostė į asambliažo techniką.
1906–09 laikotarpis apibūdinamas kaip prekubistinis, arba sezaninis. Šio laikotarpio kūriniai
turi P. Cézanne’o dailei būdingų bruožų: peizažai ir natiurmortai sugeometrintų formų, vyrauja
žalios ir ochros spalvų deriniai.

Atstovai: P. Picasso; Ž. Brakas; R. Delonė

13. Futurizmas dailėje ir architektūroje.

Futurizmo dailė reiškėsi 20 a. pradžioje Italijoje. Futurizmo pradininkas buvo F. T.

Marinetti. Futuristai siekė išreikšti modernaus miesto gyvenimo dinamizmą, ryšku
impresionizmo, neoimpresionizmo, simbolizmo, kubizmo, fovizmo, ekspresionizmo bruožai.
Būdinga kompozicijos fragmentiškumas, segmentinis vaizdo išskaidymas, įvairių žiūrėjimo
taškų derinimas, įstrižų linijų (šviesos spindulių) ritmas, vyrauja simultaniškai užfiksuota
figūrų judesių seka.
Trip pat ir futurizmo architektūra, reiškėsi 20 a. 2 deš. Pradininkai – architektai A.
Sant’Elia ir M. Chiattone. Savo pjorektuose išryškino urbanistinius darinius, kuriuose
monolitiniai dangoraižiaiyra sujungti tiltais, pėsčiųjų takais, terasomis. Teigė, jog naujam
amžiui reikalinga ir nauja architektūra, pastatai turi būti projektuojami iš naujausių
statybinių medžiagų, o statyboms naudojamos pažangiausios statybos technologijos.

14. Abstrakcionizmo samprata ir pradininkai, jų kūriniai. Sinestezijos samprata.

Abstrakčióji dailė, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Abstrakcionistai savo kūryboje

vengia ryšio su natūros formomis, siekia reikštis grynai dailės priemonėmis; tai, jų
požiūriu, progresyvu pasakojamosios, vaizduojamosios praeities dailės atžvilgiu.
Abstrakcionizmo raiška svyruoja nuo natūros formų supaprastinimo iki visiško jų
atmetimo. Abstrakcionizmas yra modernizmo viršūnė ta prasme, jog jis maksimaliai
išsivaduoja iš nespecifinės dailės kalbos elementų.

● Abstrakcionizmo pradininku laikomas V. Kandinskis,“Pirmoji abstrakti akvarelė.

1910” „Juodos linijos.“1913 „Kompozicija X“, 1939.
● Kazimiras Malevičius „Autoportretas“, 1910, „Peilio šlifuotojas (žvilgesio dėsnis)“,
1912 – 1913, „Suprematistinė kompozicija“, 1916 m.
● Frantisekas Kupka “Fugue in Two Colors” 1912, “Red and Blue Disks” 1911-1912,

Sinestezijos estetika – tai pirmiausia daugybiški, didžiąja dalimi neistoriški, juslių sąveikų
vektoriai, persmelkiantys žmogaus kuriamą kultūrą. XIX–XX a. tradicinėje estetikoje jie
dažniausiai atpažįstami meno ir skirtingų meno rūšių sąveikos plotmėje, bet ilgainiui
atrandama, jog jie aprėpia visą įkūnytą, įsisąmonintą arba neartikuliuotą gyvybinę žmonių
veiklą, kuri skleidžiasi jusliškai komunikuojant istorinių analogų neturinčiomis
megasociumo sąlygomis. Sinestezijos estetika taip pat apima įvairialypes, nebūtinai
homogeniškas, integruotos ir sąveikaujančios juslinės žmogaus plotmės apraiškas.
Tradicinėse, beveik iki XX a. pabaigos viešpatavusiose estetinėje mintyje sinestezijos
fenomeno interpretacijose daugiausia buvo aptarinėjami programiniai skirtingų menų
sąveikos atvejai. Tai buvo mėginimas sinesteziją palenkti ir apriboti Vakarų estetikos
tradicijoje kaip jos dar vieną, tegul ir prieštaringą, aspektą. Tačiau XXI a. išaugus
sinestezijos tyrimų masyvui, tokia sinestezijos padėtis tapo kvestionuotina, o sinestezijos
estetinis artikuliavimas ne tik pasislinko už meno ribų, apimdamas visą žmogaus veiklą
gyvenamame pasaulyje. Maža to, sinestezijos estetika apėmė pačią žmogaus savivoką,
pripažindama daugiasluoksnes juslių sąveikas natūraliu ir legitimiu pasaulio patyrimo
būdu, kuris individui visų pirma turi estetinę vertę.

15. Rusų avangardo dailė: neoprimityvizmas, lučizmas (rejonizmas), kubofuturizmas,

suprematizmas, rusų konstruktyvizmas.
 ● Neoprimityvizmas , 20 a. pradžios modernistinės rusų tapybos kryptis. Susiklostė
veikiamas priešistorės ir Sibiro tautų, rusų liaudies meno, ikonų tapybos, vaikų
kūrybos, amatininkų dirbinių ir miesto subkultūros. Žymesni atstovai: N.
Gončiarova, M. Larionovas, V. ir D. Burliukai, A. Ševčenko, K. Malevičius, M.
Chagallas, V. Tatlinas.
● Lučizmas (rejonizmas), 20 a. 2 dešimtmečio rusų avangardinės dailės kryptis, grįsta
spalvos skaidymu į susikertančias arba lygiagrečias įvairių spalvų spindulių
įstrižaines. Derino kubizmo, futurizmo ir orfizmo elementus. Lučizmo pradininkas –
M. Larionovas. Atstovai: N. Gončiarova, A. Ševčenko, T. Bogomazovas (1880–1930),
K. Zdanevičius (1892–1969), S. Romanovičius.
● Kubofuturizmas , 20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės dailės ir poezijos kryptis.
Beveik visi rusų avangardo poetai tapė ar piešė, o tapytojai rašė poeziją. Dailininkai
ir poetai vienijosi, bendradarbiavo ir eksperimentavo ieškodami platesnių raiškos
galimybių. Tapyboje siekta savito modernaus stiliaus, remtasi prancūzų kubizmo ir
italų futurizmo stilistiniais elementais, jų derme; būta ir kitų dailės krypčių
poveikio. Kubofuturistinių kūrinių sukūrė K. Malevičius (Peilių galąstojas 1912, I.
Kliuno portretas 1913), N. Gončiarova (Aeroplanas virš traukinio, Dviratininkas,
abu 1913), M. Larionovas (Venera bulvare 1913)
● suprematizmas, 20 a. 2 dešimtmečio–3 dešimtmečio pradžios rusų avangardizmo
dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos, dėstytos
dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje. Svarbiausias vaidmuo teiktas
ryškių, kontrastiškų spalvų deriniams. Plastinėmis priemonėmis siekta įkūnyti
greitį, skrydį, energiją, išreikšti vadinamosios grynosios, bedaiktės erdvės pojūtį.
Vengta psichologinio, socialinio, religinio turinio. Dailės kūrinys regėtas kaip
tikslinga, savarankiška abstrakčių formų konstrukcija. Krypties pradininkas ir
termino autorius – K. Malevičius.
● konstruktyvizmas, 20 a. 2–3 dešimtmetyje Rusijoje plėtota modernistinio meno ir
literatūros kryptis. Pradžia siejama su V. Tatlino (jis 1914 pirmasis pavartojo
konstruktyvizmo terminą) erdvinėmis kompozicijomis (1913–17) ir paminklo III
internacionalui projektu.

16. Dada idėjų sklaida Europos ir JAV dailėje.

DADA - dadaizmas, 1915-23 m. modernistų literatų ir dailininkų judėjimas. Dada

terminas, kilęs iš atsitiktinai žodyne rasto žodžio, pradėtas vartoti 1916 m. Dada susiklostė
Ciūriche, įvairiatautėje karo pabėgėlių bendruomenėje. Pradininkai: literatai Tristan
Tzara, Hugo Ball, dailininkai: Hansas Arpas, Maksas Ernstas, Marcel Janco.
Kitas karo laikotarpio dada židinys – Niujorkas, kuriame susibūrę Marselis Diušanas,
Francis Pikabija, Man Rėjus ir kt. plėtojo analogiškus principus. Baigiantis karui, dada
pasireiškė Barselonoje, Paryžiuje, įvairiuose Belgijos, Olandijos, Austrijos miestuose.

17. Metafizinės mokyklos tapyba ir atstovai. Siurrealizmo inspiracijų šaltiniai, būdingiausi

atstovai; technikos.

metafizinė tapyba, metafizinė mokykla, 20 a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos

kryptis. Pradininkas – G. de Chirico. 1917 prie jo prisijungė C. Carrà (1919 parašė knygą
Metafizinė tapyba). Metafizinė tapyba padarė įtaką modernizmo, daugiausia siurrealizmo,
naujojo daiktiškumo, postmodernizmo dailei.

siurrealizmas, 20 a. 2 dešimtmečio pabaigos–5 dešimtmečio meno ir literatūros srovė,

avangardizmo viena krypčių. Daugiausiai plito Prancūzijoje. Siurrealistinio meno esminis
principas yra alogiška realistinių vaizdų ar jų detalių jungtis, sukurianti naują sintetinį
vaizdinį, sunkiai iššifruojamą, gausiomis aliuzijomis pagrįstą metaforą. Teorinis
siurrealizmo estetikos pagrindas yra mokslas apie žmogaus pasąmonę. Žymiausi
siurrealistai: Salvadoras Dali, Maksas Ernstas, Žanas Arpas, Chuanas Miro, Renė
Magritas, Yvas Tangi. Siurrealistai menininkai kūrė iliuziją, jog siurrealistinio meno
kūrinys perteikia proto, estetinių, dorovinių ir kitų nuostatų nekontroliuojamą, laisvai
(automatiškai) besiliejančių asociacijų ir pasąmonės turinį. Stengiamasi naikinti visus
prasminius ryšius, semantiką, artėti prie sapno, haliucinacijų, jungti groteską, komizmą,
tragizmą, apnuoginti seksualinius troškimus, alogiškų vaizdų seka kurti baimės,
nesaugumo, aistros ir kitas nuotaikas.

18. Funkcionalizmo / internacionalinio stiliaus samprata architektūroje.

funkcionalizmas, 20 a. modernizmo architektūros ir dizaino kryptis. Pagrįstas nuostata,

kad objekto formą, struktūrą, konstrukcijas ir medžiagas lemia jo funkcija. Architektūrai
būdinga laisvas planas, išorės ir vidaus vienovė, abstrakčios paprastos formos; naudota
naujos statybinės medžiagos, gelžbetoninės konstrukcijos, atsisakyta puošybos.
Funkcionalizmas pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje kaip priešprieša eklektikos, istorizmo
architektūrai, kuriai būdinga dekoratyvumas, puošyba, formos ir konstrukcijos atotrūkis.
Siekta panaikinti prieštarą tarp senosios architektūrinės raiškos ir stilistikos bei naujų
statybos technologijų, pastatų tipų. Funkcionalizmo pagrindiniu centru tapo Bauhauso
mokykla Vokietijoje. Joje dirbę architektai W. Gropius (Vokietija), L. Miesas van der
Rohe. Funkcionalizmo centrai susikūrė ir Olandijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos
Valstijose, Rusijoje.

19. Bauhauzas, jo dėstytojai, mokymo programos.

Bauhaus tai architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m. Vokietijoje.
Šis terminas taip pat reiškia šios mokyklos ideologija pagrįstą ir sukurtą architektūros bei
dizaino stilių, kuris tapo viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių. Bauhauzo
programiniu pagrindu tapo nuosekliai ir dėsningai tęsiamos XIX amžiaus antrojoje pusėje
skleidžiamos meno ir amatų atgimimo, menų sintezės idėjos. Bauhauzo idėja užkoduota
modulinėse formose. Baltos gipsinės formos, leidžiančios kombinatorikos principu
suformuoti net keletą skirtingų arbatinukų gamybai, pateikti įvairesnį asortimentą. Tai
buvo programinė mokyklos nuostata rengiant pramonei dailininkus projektuotojus.
Būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programose plastiniai, vaizduojamieji menai
turėjo užimti svarbią vietą šalia architektūros, inžinerinių mokslų, praktinio darbo
dirbtuvėse, sudarant kuo platesnes specialistų pasirengimo galimybes. Veimare buvo
įkurta mokykla, atvėrusi duris visų moderniųjų meno krypčių kūrėjams. Čia rinkdavosi
įvairių ne tik meno, bet ir mokslo sričių pažangiausi atstovai - mokslininkas Albertas
Einšteinas, dvylikatonės muzikos pradininkas Arnoldas Schonbergas, tapytojas Oskaras
Kokoschka. Mokykloje dirbo architektai W. Gropius, L. Miesas van der Rohe. Dailininkas
Josefas Albersas, Wassilys Kandinskis, antrasis direktorius H. Meyeris (prieš der Rohe).
Herbertas Bayeris, Desau spaustuvės meistras, kuris paragino visus rašyti mažosiomis
raidėmis. Visuose laiškų blankuose viršuje buvo spausdinamas toks paaiškinimas: „mes
viską rašome mažosiomis raidėmis, nes taupome laiką”. Šia meno mokykla vienodai
domėjosi tiek moterys, tiek vyrai. Bauhauzo sienų tapybos meistras Oskaras Schlemmeris
šaipydavosi: „Ten, kur yra vilnos, atsiras ir audžianti moteris, net jei tai tėra laisvalaikio
užsiėmimas.“ Būtų klaidinga manyti, kad bauhauzas buvo rimtų avangardistų,
besidominčių tik geometrinėmis formomis ir abstrakčiomis formulėmis, tvirtovė. Bauhauzo
atstovai garsėjo ne tik paprastu ir tuo pat metu revoliucingu dizainu, bet ir legendiniais
teminiais ir kostiumų vakarėliais, taip pat šokių ir teatro pasirodymais. Ištisas savaites
būdavo siuvami ekstravagantiški kostiumai, daromi perukai, mokomasi šokių.

20. Paryžiaus mokyklos dailininkai ir jų kūryba.

Žymesni Paryžiaus mokyklos miniatiūrų kūrėjai: J. Pucelle’is (maldaknygė iš Belleville’io,

1323–26), J. Fouquet (Valandų knyga, 1450–58), broliai Limbourgai. Miniatiūrų sukūrė A.
Beauneveu, J. Fouquet, S. Marmionas. 15 a. miniatiūrų tapybos stiliui įtakos turėjo italų
protorenesanso tapyba (brolių Limbourgų miniatiūros rankraštiniam kalendoriui
Laimingiausios kunigaikščio de Berry valandos 1413–16).

Lietuvoje miniatiūros plito 14 a.–17 a. viduryje. Gotikos laikotarpiu miniatiūromis

dekoruota katalikų ir stačiatikių liturginės knygos, giesmynai. Susiklostė savitas puošybos
stilius, kuriam turėjo įtakos atvežtinės knygos, Vakarų Europos ir Bizantijos meno
tradicijos.

J. Oleškevičius. E. Rastaveckis jo portretus apibūdino taip: Oleškevičius portretų dirbo

daug; jie yra panašūs, malonaus akiai kolorito, tačiau paprastai juose mažai gyvumo,
išpildymo būdas manieriškas. J. Oleškevičius pristatomas kaip senosios mokyklos atstovas,
kuomet vertintas natūralumas, artimas minimaliam idealizmui. Galų gale dėl vienodos
modelio pozos, būdingos Ž. L. Davidui, jis sulaukdavo karčios kritikos.
Kiti dailininkai-Antuanas Žanas Grosas. Žanas Batistas Vikaras
II DALIS. LIETUVOS 20 a. PIRMOSIOS PUSĖS DAILĖ IR ARCHITEKTŪRA

1. Pirmosios lietuvių dailės parodos: organizatoriai ir dalyviai: tapytojai, skulptoriai ir

jų kūriniai.

Parodos atidarymas 1907m. sausio 9d.

Jonas Basanavičius, A. Žmuidzinavičius, Petras Vileišis, Antanas Vileišis, teisininkas
Jonas Vileišis, Kazys Puida, kunigai Juozapas Kutka ir Vladas Mironas, Sofija
Gimbutaitė, skulptorius P. Rimša.
Parodoje dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai ir architektai, tarp jų M. K. Čiurlionis,
A. Žmuidzinavičius, Kazimieras Stabrauskas, Jonas Danauskas, Antanas
Jaroševičius, Petras Kalpokas, P. Rimša, Juozas Zikaras bei Kazimieras Ulianskis. M.
K. Čiurlionio tapyba viešai eksponuota pirmą kartą. Taip pat parodoje dalyvavo 68
kaimo meistrai. Eksponuoti 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai,
architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Paroda veikė iki
1907 m. vasario 15 d.

2. Kauno meno mokykla, jos dėstytojai ir mokiniai.

Dailės mokykla, veikusi 1922- 1940 m. Vienintelė tuo metu dailės

mokykla Lietuvoje.
Žymesni dėstytojai: Vladas Didžiokas, Vladimiras Dubeneckis, Adomas
Galdikas, Jonas Janulis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Petras Kalpokas, Rimtas
Kalpokas, Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius, Kajetonas Sklėrius, Jonas Šileika,
Stasys Ušinskas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Mokiniai:

3. Justino Vienožinskio asmenybė ir kūriniai.

Vienožnskis Justinas 1886 06 29 - 1960 07 29, lietuvių tapytojas, dailėtyrininkas.

1903–05 mokėsi privačioje studijoje Maskvoje. 1905 grįžo į Lietuvą, už anticarinę veiklą
suimtas, 1906–08 kalintas. 1908–14 studijavo Krokuvos dailės akademijoje, tobulinosi
Vakarų Europos miestuose. Nuo 1939 gyveno Vilniuje. 1940–46 dėstė Vilniaus dailės
akademijoje (nuo 1944 Vilniaus dailės institutas); profesorius (1946). 1952–56 dirbo
Lietuvos dailės muziejuje.

Daugiausia nutapė peizažų (Krantas 1926, Medžiai ežero fone, Lietinga diena, Smėlėta
Salų ežero pakrantė, visi 1928) ir portretų (savo artimųjų, t. p. žymių kultūros ir meno
veikėjų, autoportretų; Autoportretas 1936, Motinos portretas, Dailės istorikas P.
Galaunė, abu 1928, A. Vienuolio, 1954). Kūriniai apibendrintų, tapybiškai traktuotų
formų (ankstyvieji dekoratyvesni), subtilaus santūrių spalvų kolorito. Žymi
postimpresionizmo įtaka. Parašė dailės kritikos straipsnių, juose kėlė dailės nacionalinio
savitumo problemą, aiškino plastinės raiškos svarbą, smerkė natūralizmą. Kūryba ir
 pedagoginė veikla padarė didelę įtaką vėlesnei lietuvių tapybos raidai.

4. M. K. Čiurlionio kūryba.

M. K. Čiurlionio kūrybą sudaro saviti, didelės fantazijos, gilios minties dailės, muzikos kūriniai.

Ciklai Laidotuvių simfonija 1903, Tvanas 1904, Para 1904–05, Pasaulio sutvėrimas 1905–06,
paveikslai Ramybė 1903–04, Himnas 1906, Tiesa 1905, Žinia 1904–05, Bičiulystė 1906–07

1907–09 tempera arba mišria technika nutapė savitai peizažinių ir simbolinių bei pasakų
tematikos paveikslų (ciklai Žiema, Vasara, abu 1907, Zodiakas 1906–07, Miestas 1908, triptikai
Raigardas, Pasaka, Mano kelias, visi 1907, paveikslai Rex, Lietuviškos kapinės, abu 1909)

Reikšmingiausią šio laikotarpio dailės kūrinių dalį sudaro sonatos: Sonata I (Saulės sonata),
Sonata II (Pavasario sonata, abi 1907), Sonata nr. 3 (Žalčio sonata), Sonata nr. 4 (Vasaros
sonata), Sonata nr. 5 (Jūros sonata), Sonata nr. 6 (Žvaigždžių sonata, visos 1908), Sonata nr. 7
(Piramidžių sonata 1909).

M. K. Čiurlionio grafikos kūriniams būdinga jo tapybos kūrinių tematika (fluorofortai Varpinė

1906, Auka 1908; kompozicijos tušu)

5. 20 a. 3 dešimtmečio tapyba: Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Varno, Petro

Kalpoko, Jono Šileikos, Justino Vienožinskio, Kajetono Sklėriaus ir kt. tapyba.

Antanas Žmuidzinavičius - daugiausia nutapė peizažų (Dzūkų kaimelis 1906, Nemunas prieš
audrą 1917, Tinklai džiūsta 1926, ciklas Čia bus Kauno jūra 1953–59), portretų (T. Daugirdo,
1910, P. Rimšos, 1911), buitinio žanro (Per kiaurą naktį 1906, Linų kūlimo talka Žemaitijoje
1926) ir religinių paveikslų. Paveiksluose idealizuojama gamta, vyrauja šiltų žemės spalvų
koloritas, stilizuotas piešinys, lyriška nuotaika.

Adomas Varnas - Ankstyvieji portretai ir portretinės kompozicijos (Porinis portretas /

Gamtininkas ir dailininkas 1911, Bangose 1912) psichologiški, alegoriški, peizažai (Žiema
Tatruose 1912) – monochrominių spalvų, elegiški, būdinga monumentali kompozicija, valerinė
tapyba, 2–4 dešimtmečio portretai (Panelės Š. portretas) ir peizažai (Rudens pragiedruliuose,
abu 1919) dekoratyvesni, jiems būdinga stilizacija, platus potėpis, ryškios spalvos.

Petras Kalpokas - Daugiausia nutapė peizažų (Auksiniai berželiai, Pavasario pradžia, abu 1907,
Saulė miške, apie 1912, Šveicarijos peizažas 1915, Miškas ir debesys 1926, Lieptas per Ronžę
Palangoje 1930), portretų (motinos, 1913, žmonos, 1933, autoportretai, 1910, 1921, 1938, J.
Šlapelio, 1924, J. Jablonskio, 1938, S. Nėries, 1945). Nutapė portretinių ir teminių kompozicijų
(Ramus gyvenimas 1926, Zuzana, Alkoholikas, abu 1935), sienų tapybos kūrinių (Prekybos,
pramonės ir amatų rūmų Kaune freskos, 1938, neišliko, Kretingos banko, dabar DNB banko
Kretingos skyrius, centrinės salės pano, 1938–39, Pažangos rūmų Kaune pano, 1932).
Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas,
portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas.

Jonas Šileika - Nutapė portretų (Bavarės portretas 1912), dažnai peizažo fone (V. Kudirkos,
1921, J. Basanavičiaus, J. Naujalio, abu 1924, B. Dauguviečio, 1927, Z. Petravičiaus, 1950),
Nemuno pakrantės vaizdų, Kauno panoramų (Nemuno krantai prie Vilkijos 1922, Nemunas ties
Brūže 1935), figūrinių kompozicijų (Gedimino medžioklė 1925). 1914 suprojektavo sieninį
laikrodį Maskvos Kazanės geležinkelio stočiai (su P. Rimša, architektu A. Ščiusevu). Kūriniai
realistiški, epiški, tikslaus, konstruktyvaus piešinio.

Justinas Vienožinskis - daugiausia nutapė peizažų (Krantas 1926, Medžiai ežero fone, Lietinga
diena, Smėlėta Salų ežero pakrantė, visi 1928) ir portretų (savo artimųjų, t. p. žymių kultūros ir
meno veikėjų, autoportretų; Autoportretas 1936, Motinos portretas, Dailės istorikas P. Galaunė,
abu 1928, A. Vienuolio, 1954). Kūriniai apibendrintų, tapybiškai traktuotų formų (ankstyvieji
dekoratyvesni), subtilaus santūrių spalvų kolorito. Žymi postimpresionizmo įtaka. Parašė dailės
kritikos straipsnių, juose kėlė dailės nacionalinio savitumo problemą, aiškino plastinės raiškos
svarbą, smerkė natūralizmą. Kūryba ir pedagoginė veikla padarė didelę įtaką vėlesnei lietuvių
tapybos raidai.

Kajetonas Sklėrius - Akvarele nuliejo peizažų: Akmenos pakrantės (1924), Venecija, Šv.
Morkaus aikštė (1929), Žiema Kaune (1931), portretų: žmonos (1914, 1921, 1926), Senukas
estas (1916), Ponios St. portretas (Staneikienės, 1931), figūrinių kompozicijų: Parke (1914),
Palangos pliažas (1931), interjerų, natiurmortų. Kūryba realistinė, su impresionizmo bruožais.
Ankstyvojoje tapyboje yra simbolizmo, postimpresionizmo požymių, vyrauja tikslus piešinys,
kruopšti formų modeliuotė, lokaliosios spalvos. Vėlyvosioms akvarelėms būdingi skaidrūs
laisvai lieto dažo sluoksniai, perteikiantys šviesos refleksus, kuriantys erdvės iliuziją.

Taigi visi šie tapytojai, gyvenę 3-iame dešimtmetyje daugiausia nutapė peizažų bei portretų,
kuriuose vyrauja tikslumas, kruopščios formos, ryškesnės spalvos.

6. Arsininkų parodos ir pažiūros. Antano Gudaičio, Viktoro Vizgirdos, Antano

Samuolio, Adomo Galdiko tapyba.
Parodos leidinyje dailininkai paviešino pareiškimą, tapusį pirmuoju lietuvių dailės manifestu. „Ars“
narių kūrybą vienijo naujai interpretuojamas lietuvių liaudies menas ir to meto Paryžiaus aukštųjų
mokyklų stilistika. Manifeste reiškiamas nepasitenkinimas esama lietuvių dailės padėtimi, jos
atsilikimu, sustabarėjimu, skelbiami naujos kartos estetiniai idealai ir uždaviniai.
Antanas Gudaitis (,,Žemaitė šventadienį”, ,,Muzikantai”, ,,Moteris su vaisiais”, ,,Naujakuriai”,
,,Natiurmortas su statulėle”, ,,Peizažas iš Žemaitijos”, ,,Motina su vaiku”.)
Viktoras Vizgirdas (,,Peizažas Višakio Rūdoje”, ,,Kaimo sodyba”, ,,Bernardinų bažnyčia nuo
Vilnelės”, ,,Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje”.)
Antanas Samuolis (,,Vizgirdos šaržas”, ,,Moteris su vaiku”, ,,Baltoji obelis”, ,,Sodyba”.)
Adomas Galdikas (,,Kaimas rudenį”, ,,Moters portretas”, ,,Moteris su raudona lelija”.)
 7. Arsininkų kūryba. Juozas Mikėnas.
Reikšmingiausia kūrybos sritis – skulptūra. Būdingas dokumentiškumas, modeliuotės
tikslumas, išryškėjo konstruktyvumas, formų geometriškumas, vienose skulptūrose ryškūs
postkubizmo, archaizacijos bruožai, kitose įvairių formų sintezė, stilizacijos elementai.
Lyrizmas, poetiškumas, polinkis į monumentalumą. Būdinga rimtis, apibendrintos aptakios
formos, dinamiškas siluetas ir linijų ritmas. Proporcijų harmonija, kompaktiškas siluetas,
vidinė rimtis ir darna su aplinka būdinga vėlyvosioms skulptūroms.
Darbai: (,,Aukojimas”, ,,Moteris su vaisiais”, ,,Lietuva”, ,,Rūpintojėlis”.)

8. Arsininkų grupės grafikai ir jų kūryba.

Jonynas Vytautas Kazimieras (,,Šv. Jurgis”, ,,Madona su kūdikiu”, ,,Prezidento Antano
Smetonos portretas”, ,,Šv. Kazmieras”, ,,Šv. Pranciškus”, ,,Nuėmimas nuo kryžiaus” - medžio
raižiniai, ,,Vytauto susipykimas su Vokiečių Ordino pasiuntiniais: - atvirukas, ,,Vilniaus paskolos
lakštas”.)
Kulakauskas Telesforas (oforto, sausosios adatos technika) estampų ,,Mergaitė su ožkomis”,
,,Moters galva”, plakatų, karikatūrų ,,A. Venclovos šaržas”, iliustravo, apipavidalino knygų A.
Schnitzlerio ,,Panelė Elzė”, K. Inčiūros ,,Obelys žydi”, V. Katajevo ,,Baltuoja burės tolumoj”, K.
Binkio ,,Atsiskyrėlis Antanėlis”, Just. Marcinkevičiaus ,,Grybų karas”, apipavidalino spektaklių
V. Krėvės ,,Žentas”.)
Jonas Steponavičius (,,Filatelijos suvenyras”, ,,Prezidento A. Smetonos II laidos 30 centų pašto
ženklas”. Spalvota litografija.)

9. 20 a. 3 dešimtmečio skulptorių – Juozo Zikaro, Petro Rimšos ir kt. kūryba.

Nepriklausomybės laikotarpiu suintensyvėjus skulptūros raidai kai kurie skulptoriai laikėsi realizmo
tradicijų, jas papildydami savitai modifikuoto akademizmo (J. Zikaro kūriniai) ir stilizuoto dekoratyvumo (P.
Rimšos skulptūrinės kompozicijos, portretiniai medaliai, medalionai) bruožais.

P. Rimša pradėjo linkti į dekoratyvią stilizaciją, kūrė plokščias, dvipuses skulptūras, pamėgo
abstraktesnes, simbolines temas. Svarbus kūrinių komponentas – grafišku ornamentu padengtas
paviršius, kuriame svarbu ritmas, linija, medžiagos lengvumas ir muzikalumas, yra liaudies ornamentikos
įtakos, secesinio meno bruožų.

J. Zikaro kūrybai būdinga realizmo, akademizmo (ankstyvajai – impresionizmo) bruožai, kūriniai

harmoningų formų, dažniausiai ekspresyvios lipdybos, jų pagrindinės temos – lietuvių tautos laisvės
idealai, kaimo žmonių gyvenimas.

10. Žymiausi 20 a pirmosios pusės Lietuvos paminklinė skulptūra: Juozo Zikaro, Vinco
Grybo, Petro Rimšos ir kt. kūriniai.

V. Grybas (S. Daukanto paminklas Papilėje, 1930)

J. Zikaras („Laisvė“ Kaunas, 1921 m.)
Petras Rimša (Paminklas „Lietuvos mokykla 1864-1904“)
 11. 20 a. pirmosios pusės grafika: estampai, knygų iliustracijos. Adomo Galdiko, Marcės
Katiliūtės, Mstislavo Dobužinskio, Viktoro Petravičiaus ir kt. kūriniai.
Adomas Galdiko
Ankstyvieji kūriniai (daugiausia grafikos ir tapyti Lietuvos peizažai) realistiniai, 3–4 dešimtmečio kūryboje
ryški ekspresionizmo, art deco ir tautodailės įtaka.
(iliustravo V. Krėvės, O. Milašiaus knygas)

Marcė Katiliūtė
Grafikės kūriniuose vyrauja moters gyvenimo, socialinė tematika, ryšku tautodailės įtaka, būdinga
konstruktyvios, apibendrintos formos, ekspresyvi raižysena, dramatiškos nuotaikos.
Sukūrė piešinių, eskizų, estampų (Motina, Žadina, Moteris su dviem vaikais, visi 1935, Bulves skuta, Urtė,
Sesers Stasės portretas, Autoportretas, visi 1936), iliustravo knygų (V. Tamulaičio Kiškelio užrašai 1935, P.
Cvirkos Napalys bailys, K. Jakubėno Riešutėliai, A. Vaičiulaičio Mūsų mažoji sesuo, visos 1936), sukūrė
iliustracijų I. Simonaitytės romanui Aukštujų Šimonių likimas

Mstislavas Dobužinskis
Rusijoje ir Lietuvoje apipavidalino ir iliustravo knygų, vadovėlių (iliustracijos dekoratyvios, ekspresyvios).
1933 dalyvavo kuriant lietuvių heraldiką – herbą, vėliavą, pašto ženklus.

Viktoras Petravičius
Kūrybos pradžioje sukūrė iliustracijas lietuvių liaudies pasakoms Gulbė karaliaus pati (1937 pasaulinės
parodos Paryžiuje Didysis prizas) ir Marti iš jaujos (1938), S. Kymantaitės‑Čiurlionienės apysakai
Šventmarė (1937), L. Janušytės romanui Korektūros klaida (1938). Miuncheno laikotarpio kūrybai būdinga
lyriškų prisiminimų ir tremties būties jungtis, pasitelkiant romantinius tautos istorijos, folkloro įvaizdžius,
krikščioniškus simbolius, vaizduota pabėgėlių kelionės momentai.

12. 20 a. pirmosios pusės architektai ir jų statiniai.

20 a. 3 dešimtmečio Lietuvos visuomeninėje architektūroje vyravo retrospektyvizmo tendencijos.

Pastatyta neoklasicistinių pastatų: Meno mokykla (1923) ir M. K. Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai (1925,
dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas, abiejų architektas V. Dubeneckis).

20 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvos architektūroje ieškota tautinio stiliaus: taikyta liaudies architektūros
formos, tautodailės dekoras (Šv. Onos bažnyčia Karmėlavoje, 1922, architektas V. Dubeneckis

20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje Lietuvos architektūroje plito modernizmas. Art deco stilistika būdinga
Ugniagesių (1930, architektai E. A. Frykas, Ji. Peras, A. Jokimas), Valstybės draudimo (1932, architektas
A. Gordevičius, dabar Kauno medicinos universitetas, fasade J. Zikaro skulptūros) rūmams.

13. Stasio Ušinsko kūryba.

Kūryboje ryšku istorinių epochų (Renesanso, baroko) ir modernizmo dermė, būdinga
konstruktyvi plastinė kalba, monumentalios architektoniškos kompozicijos, lokalios spalvos.
Pirmasis Lietuvoje sukūrė veidrodinių ir blokinių vitražų, ištobulino žemų temperatūrų glazūrų
technologiją.
Darbai: (,,Šeimyna”, ,,Besimaudančios moterys”, ,,Lakūno sapnas ” - paveikslai, sukūrė
plafonų projektų ,,Muzika”, vitražų bažnyčioms – Vytauto Didžiojo, Prisikėlimo, Lietuvaitė ir
Statybininkas Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, grafikos (piešinių, iliustracijų, plakatų),
taikomosios dailės (dekoratyvinių lėkščių, stiklo vazų) kūrinių.

14. Vytauto Kairiūkščio kūryba.

Natūros formos abstrahuotos, išryškinta geometrinių formų ritmika, siekiama vaizdo aiškumo,
racionalios harmoningos kompozicijos, kubistinis formos ir erdvės traktavimas, pabrėžiama
laužytos linijos, geometriškai suskaidytos formos, kontrastinių spalvų deriniai, būdinga subtili
formų modeliuotė, niuansuotų, švelnių spalvų deriniai. Kūryba išsiskiria intelektualumu,
eksperimentų drąsa, novatoriškumu, grynos formos siekiu; ji padarė didelę įtaką moderniosios
lietuvių dailės plėtotei.
Darbai: (,,Koncertas kavinėje”, ,,Pliažas”, ciklas ,,Moterys paplūdimyje”, ,,Vakaras Irkutske”,
,,Vasara prie Anykštos ežero”, ,,Pievos vasarą”, ,,Neris ties Vilniumi”, ,,Natiurmortas su geltona
vaza”.)

15. Mano mėgiamo tarpukario Lietuvos tapytojo /ės kūryba.

16. Mano mėgiamo tarpukario Lietuvos grafiko/ės kūryba.

17. Mano mėgiamo tarpukario Lietuvos skulptoriaus kūryba.

18. Mano mėgiamo tarpukario Lietuvos architekto kūryba.