Baronienės įtaka Liudo Vasario gyvenime

Bet štai vieną vasarą baronas parvažiavo į dvarą su jaunute gražia žmona. Ponia baronienė
buvo lenkaitė ir katalikė, išauklėta religijos formose ir kartas nuo karto pasigendanti dvasiško
maisto. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas.
Tad ponai baronai, kada tik parvažiuodavo į dvarą, vizituodavo kleboną, gausiai aukodavo
bažnyčiai ir kviesdavo kunigus pietų arba vakarienės. Jeigu Kalnynų klebonas būtų buvęs
mažiau šykštus, o labiau kultūringas, tai santykiai su dvaru būtų, susidarę ne vien korektiški,
bet ir draugiški. II
Vasaris nužingsniavo tolyn. Šitas nepaprastas susitikimas pakėlė jo nuotaiką, ir jis visas
paskendo savo vaizduotėj, benarpliodamas naujos pažinties įspūdžius. Dvaras jam visuomet
atrodydavo apgaubtas romantiško paslaptingumo ir viliojančio grožio. Dvaras jį traukė kaip
kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir
žemčiūgus ir kalina gražuolę karalaitę. III
Vasaris, nekultūringo kaimo vaikas, apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir
dideliu įspūdingumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos,
kurioje pagyventi jį taip traukė, kaip paliegėlį traukia saulės šiluma ir sultingas šilo kvapas.
Jis žinojo, kad Lietuvos dvarai slepia didelius kultūros lobius, bet kad tie lobiai tebeglūdi
tobulai izoliuoti ir neprieinami jiem, išsiilgusiem kultūros šiaudinės pastogės vaikam. Tie
lobiai buvo užkeikti svetimu žodžiu. IV
Važinėdamas į seminariją ir iš seminarijos, pakelėj jis matydavo ne vieną dvarą - ir
kiekvienas žadindavo jo smalsumą ir vaizduotę. Beveik visi jie būdavo apžėlę aukštais
medžiais, - sodais ir parkais, beveik visų jų rūmai slėpdavosi tų medžių paunksmėse, beveik
visi jie atrodydavo tylūs ir apmirę. Apie dvarus jis buvo nuo mažens prisiklausęs visokių
pasakojimų dar iš baudžiavos laikų, o vėliau girdėjęs ir šiaipjau įvairių romantiškų nuotykių.
Pakliūti į dvarą buvo jo ilgametė svajonė.
Per tą laiką jis, tiesa, neparašė nė vieno eilėraščio, bet ir tas nerašymas ėjo daugiau iš talento
nuovokos negu iš negalės. Jis nerašė, nes dar nespėjo susivokti nei savyje, nei aplink save.
Jame nespėjo dar susikaupti naujo gyvenimo nuotaika, o seminarijos mūrų dvasia liko anapus
jo primicijų šventės. V
- Man būtų labai miela tamstai patarnauti. Aš, atvažiuodama į dvarą, visuomet atsivežu dėžę
knygų. Per keletą metų jų prisirinko visa rietuvė. Be to, ir nuo seniau dvaras turėjo didoką
biblioteką. Tamsta gali jas skolintis, net be pareigos grąžinti. Tačiau turiu įspėti, kad tai nebus
labai dorovingos knygos. Moderniški rašytojai, žinai, kunige, ne visuomet pasižymi kuklumu.
Bet tamsta rasi čia ir pirmaeilės vertės veikalų.
- O, būsiu labai dėkingas poniai baronienei, - nudžiugo kunigas. - Tikiuosi, kad ponios
knygos manęs neišves iš kelio. Aš būtinai noriu susipažinti ir su moderniąja literatūra.
- Prašau ateit kurį nors priešpietį, kai bus šviesu. Apžiūrėsime knygas, ir tamsta galėsi
pasirinkti, kas patiks. Visą šią savaitę aš būsiu namie.
VI
Ir ji, atsilošusi fotely, ėmė skaityti, į ritmą judindama koja, apauta šilkine kurpaite: Esi tu
didžiausia jėga, kuri viską pavergia, /o meile! /Gyvenimas - geismas, o tu iš geismų
galingiausia, / be geismo gyventi. Ji skaitė tą meilės himną, tą moteries kūno poeziją ir
plastiką, tokią svajingą ir kartu tokią ryškią, kad kunigui darėsi net drovu, klausant
tolimesnių, kaskart vis drąsesnių palyginimų ir paralelių. Be to, šitoj prabangos aplinkumoj
jis jautėsi kaip sugautas. VII
- Žinai, drauguže, turėjau svečią. Pagaliau atėjo tas jaunas kunigėlis. Aš jau tau sakiau, kad
buvau numačius truputį su juo pažaisti. Nėr nieko įdomiau, kaip observuoti kuklų kunigėlį,
kai jisai susitinka su moterim, nuo kurios gresia nuodėmė. Ak, tu būtum mačiusi, kaip jis
raudo, kai truputį per daug prasiskirdavo mano peniuaras!
- Ak, esi nepataisoma, mano drauge! - piktinosi ponia Sokolina.
- Atvirkščiai, chère amie, jau pasitaisiau. Pamačiau, kad tas kunigėlis turi didelių
aspiracijų, komplikuotą sielą ir sugeba save analizuoti. Jis turi artisto, poeto, menininko
prigimtį, o pakliuvo į sutaną. Ne, juo aš turiu rimtai susidomėti.
- A la bonne heure, chère amie!.. Aš visuomet sakydavau, kad tu esi labai linkusi į
dvasinius reikalus. VIII
Ponia baronienė, be to, jį, nuolatos besiblaškantį ir besigriaužiantį, traukė savo
nerūpestingumu, jumoru, giedria nuotaika, savim pasitikėjimu ir pastovumu. Tad nors
„kunigiškais" momentais jis pasiryždavo vengti pažinties su baroniene, kaip kadaise su Liuce,
šito pasiryžimo neištesėjo, nes širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią
valią. IX
- Viešpatie, koks tamsta dar vaikas, kunige Liudai! Man stačiai pikta ant tų šventų dvasiškų
tėvelių, kurie, patys linksmai praleidę savo jaunystę, kala į galvą jaunuoliam tokias siauras
pažiūras ir daro iš jų, prašau dovanoti, karikatūras. Juk ar tamsta žinai, kas esi, kunige?
Tamsta esi gabus ir net talentingas jaunas žmogus, prieš kurį tyso visas gyvenimas ir šimtai
visokių galimybių. Tamsta gali būti poetas, rašytojas, literatas, gali būti pralotas ar vyskupas,
- vis tiek tamstai reikia tas gyvenimas bent kiek pažinti. Argi sveikas manai taip ir ištūnėti
keturiose savo kambario sienose nuo ankstyvos jaunystės ligi karsto lentos?! Bet juk tai
absurdas! Į ką gi tamsta pavirsi, kunige Liudai? X
- Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas, o dvasiškis siauras kaip... Ne, aš nenoriu
tamstos įžeisti ir palyginimų vengsiu. Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies
jausmais ir aistromis žmoniškumo ribose, o kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta griežtomis
normomis ir dėsniais. Jam visuomet stoka arba kūrybinės medžiagos, arba meniško blaivumo.
Parėjęs namo, jis pervertė lietuvišką kunigiškąją literatūrą ir įsitikino, kad baronienės
žodžiuose buvo daug tiesos. Duonelaitis ir Valančius rašė didaktiniais tikslais. Baranausko
poezija, parašyta dar dvasiškos karjeros pradžioj, paskui negrąžinamai nutrūksta. Vasariui,
dabar jau skaičiusiam ne tik Mickevičių, Puškiną, Tiutčevą, bet ir Kasprovičių, ir Tetmajerį,
pradėjo aiškėti, kad visos tos mūsų kunigų poetų "sesutės", liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie
švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės, išgyvenimo ir išsireiškimo.
Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, "pažinti gyvenimą" dėl
kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai rašytoju
bus. Ir jeigu jau rašys, tai rašys drąsiai, tai, ką matys ir jaus. Įkrito jam noras rašyti taip, kad
jo raštuose nebebūtų daugiau "kunigiškos dvasios", didaktikos, sentimentalumo, patoso ir
visų to stiliaus pažymių.
 - Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų, - tarė jis sau, - ir visas savo luomo pareigas
atlikinėsiu gerai. Bet poezijoj aš būsiu vien tik žmogus. Beveik tuo pačiu metu ir kitas noras
nukrito į jo širdį, ir vis ponios baronienės dėka.
XI
Taip save įtikinėdamas, jis grimzdo į kurčią rezignaciją, išsižadėjimo ir apatijos bedugnę. Bet
jauno vyriškio paneigta teisė ir įžeista ambicija staiga vėl išmesdavo jį į viršų - graužtis ir
maištauti.
- Ech, likimas!.. Vienišo dalia!.. - graudenosi jis toliau. - Seminarijoj kankinausi dėl
Liucės. Ta ištekėjo už Brazgio - ir laiminga sau. Ir gerai, kad taip atsitiko. Negi aš ją būčiau
vedęs. Bet štai baronienė. Į jokį netinkamą flirtą aš su ja nesileidau. Ar man negalima
pasikalbėti ir pabendrauti su išlavinta, įdomia, gerų manierų moterim? Tačiau reikėjo tik
pasipainioti tuščiam dabitai - ir tu vėl vienas, niekam nereikalingas ir neįdomus...
Ir, prisiminęs jos svaidomus tam dabitai žvilgsnius ir šypsnius, vėl pradėdavo nuo pradžių
regzti savo protesto jausmus.Daug tą vakarą visokių sumetimų ir minčių atėjo į galvą kun.
Vasariui, tik neatėjo vienos paprasčiausios: kad jis baronienę yra jau įsimylėjęs, kad jame
sukilo pavydas dėl Kozinskio ir kad dėl to visos tos pastabos ir išvados buvo perdėtos ir
išpūstos. XII
- Cha cha cha!.. Tas tai man patinka!.. Mielas kun. Vasaris manęs pavydėjo Kozinskiui!.. Už
šitą naujieną aš jam turiu padėkoti.
Ji stvėrė jo galvą ir smarkiai pabučiavo į lūpas. Paskui nuogomis rankomis apsivyniojo
apie kaklą ir dar sykį pabučiavo - ilgai, svaiginamai. Paskui pagriebė nuo stalelio gaidas ir
išeidama šūktelėjo:
- Ateik ketvirtadienį po pietų! Atsisveikinsim! Labanakt!.. Pasapnuok mane!..
Kai jis suvokė, kas čia atsitiko, baronienės jau nebuvo kambary. Ant savo kaklo jis dar
jautė šiltą jos nuogų rankų prisilietimą, lūpose degė jos pabučiavimas, apie jį sklaidėsi
švelnus kvepalų aromatas, o ausyse skambėjo paskutiniai jos žodžiai.
XIII
Ji, matyt, įspėjo jo svajones, nes, paėmusi jo ranką, nusišypsojo ir pridėjo:
- Taip, mielas prieteliau. Aš tamstai berods jau sakiau, kad menas yra platus kaip
gyvenimas, o gyvenimas yra įvairus ir įdomus. Gyvenimas duoda turtingiausios kūrybai
medžiagos. Jeigu nori būt rašytojas - pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir joki
pasakojimai neatstos realybės. Nuo tamstos pasiryžimo ir drąsos pareis tamstos likimas.
XIV
Kun. Ramutis, perskaitęs eiles, susirūpino labiau negu kiti. Jam buvo aišku, kas ta Pilis ir ta
Nepažįstamoji. Ir kadangi jis turėjo aiškių davinių, jam atrodė, kad Vasariui gresia tikrai
didelis pavojus. Juk ta moteris pavasarį grįšianti. Ir vienose eilėse, kaip tyčia, buvo kalbama
apie Jos grįžimą - ir kokia tada būsianti didelė šventė... Kun. Ramutis nutarė veikti ir visa
savo įtaka traukti jauną konfratrą nuo pavojingo kelio. Juk ar jis negalėtų rašyti apie tėvynės
meilę, kaip Maironis, arba apie gamtos grožybes, kaip Baranauskas "Anykščių šilely"?
Geriausiai jam tiktų atsigaivinti Dievo meile ir Bažnyčios apeigų grožiu arba tikėjimo tiesų
kilnumu ir kurti religinę poeziją, giesmes. Tegu pagaliau rašytų poemas, tai bent apie kitus.
Bet dainuoti apie moterį ir meilę kunigui - tai jau mažų mažiausia netaktiška...
XV
- Nežinau. Man atrodo, kad poezijai nepakanka aprašinėti gamtos grožį. čia dar reikia
jausmo, širdies. Aš manau, kad santykiai su žmonėmis poetui duoda daugiau medžiagos negu
gamta. Dėl tų santykių ir pati gamta įgauna kitokios prasmės.
- Na, pats geriau žinai, - sutiko Ramutis. - Bet ar kartais neapsirinki, taip jau labai
vertindamas santykius su žmonėmis. Juk giliausi žmonijos protai bėgdavo nuo žmonių.
Manau, kad tas pat ir su dideliais poetais. Ar ne Horacijus yra pasakęs: „Odi prophanum
vulgus".
XVI
- O kodėl mudu negalime atvirai pasikalbėti kad ir apie tai? Kunigam naudinga pasikeisti
mintimis apie vienas kitą. Tokiu būdu mes galim išvengti daug nemalonių klaidų. Sakysime,
jeigu tu man duotum paskaityti savo eiles prieš siųsdamas į spaudą, būtų labai naudinga ir tau
pačiam. Jei kas netinkama, aš pastebėčiau, tu pataisytum, ir viskas būtų puiku. Mes, kunigai,
turime būti labai atsargūs, kai einame į viešumą. (kunigas Ramutis)
Prieš pat jo išvažiavimą skubiai atvyko keli kariškiai ir pranešė, kad yra įsakymas tučtuojau
susprogdinti bažnyčios bokštą. Klebonas su tarnais puolė kraustyti iš bažnyčios nors
brangiausius daiktus, nes nebuvo tikra, ar negrius ir visa bažnyčia. Pavojus grėsė ir
artimesniem namam. Visam bažnytkaimy kilo panika.
XVII
Vasaris išvažiavo keliu pro mišką į rytus.
Ant vieno kalnelio, nuo kurio paskutinį kartą buvo matyti Kalnynai, jisai liepė sustoti. Čia
buvo aukščiausia visoj apylinkėj vieta, ir jis norėjo atsisveikindamas pasigėrėti to krašto
reginiu. Kalnynai jau buvo likę toli, bet dar visai aiškiai buvo matyti ir dvaro parkas, ir
klebonijos trobos, ir aukštai viršuj šventoriaus liepų iškilęs bažnyčios bokštas.
Staiga kunigas pamatė, kaip bokšto viršūnė kryptelėjo į šoną ir smuko žemyn. Tuo pačiu
momentu pakilo į viršų milžiniškas dūmų ir dulkių debesys ir pridengė visą bažnytkaimį.
Siūbtelėjo trenksmas, nuo kurio sudrebėjo žemė.
Kaip ir kokį smūgį pajuto Liudas Vasaris savo krūtinėj. Griuvėsiais virto bokštas, su
kuriuo jungė jį jo kunigavimo pareigos, rūpesčiai ir sielvartai. Jam atrodė, kad griuvo ne vien
tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.
Ilgai jis negalėjo atitraukti akių nuo dūmais ir dulkėmis pasruvusio Kalnynų bažnytkaimio.
Pagaliau įsisuko į apsiaustą ir nuvažiavo tolyn.