Pagrindinės sąvokos:

 Pažinimas (cognition) - sensorinių, percepcinių, atminties, kategorizavimo, problemų sprendimo,

samprotavimo, kalbos generavimo ir supratimo procesų visuma. Kitaip tariant, tai psichikos procesai,
kuriais priimama, apdorojama ir laikoma informacija.
 Sąvokos - apie tam tikrą objektų grupę sukauptos žinios (L.Barsalau)
 Sąvokos - tai “proto objektai”, kuriais gali būti manipuliuojama taip, kaip ir realiais objektais.
 Kategorizacija -tai procesas, kurio metu idėjos ir objektai yra pažįstami, diferencijuojami ir
suprantami. Gebėjimas kategorizuoti laikomas visuotiniu, būtinu ir vienu reikšmingiausių žmogaus
pasiekimų.
 Samprotavimas- Plačiąja prasme - prilygsta terminui “logiškas nuoseklus mąstymas”, siaurąja prasme
- išvadų iš turimos informacijos darymo procesas. Siaurąja prasme dažniau vartojamas empiriniuose
tyrimuose, norint atskirti nuo kitų proto procesų, pvz.: asociacijų, kai vienos idėjos prisiminimas
iššaukia kitą idėją
 Kiti autoriai dar prideda, kad samprotavimas - į tikslą nukreiptas, iškylančias kliūtis įveikiantis
procesas (Leighton, Sternberg, 2003).

Mąstymo apibrėžimai:
Mąstymo samprata skiriasi psichologijoje, filosofijoje, kasdienėje žmogaus veikloje. Filosofija į mąstymą
supranta plačiau, nei psichologija, prilygindama mąstymą “sąmonės”, “proto” sąvokoms.
Psichologijoje “mąstymas” taipogi suprantamas įvairiomis prasmėmis. Dažnai terminas vartojamas siauresne
prasme, norint pabrėžti aukštesniųjų psichikos funkcijų veikimą.
 Mąstymas - tai vidiniai, išoriškai nepastebimi procesai, operuojantys ženklinio arba simbolinio
pobūdžio informacija, apie kuriuos sprendžiama netiesiogiai iš išorinių reakcijų.
 Mąstant operuojama žiniomis - suvokta, išmokta, prisimenama informacija, kuri reprezentuojama
vaizdiniais, propozicijomis, sąvokomis, scenarijais, mintiniais modeliais ir kita (Rimkutė, 2008).
 Mąstymas - tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu bei perteikimu (D.
Myers)
 Mąstymas - tai sugebėjimas reprezentuoti objektus, reiškinius atmintyje ir operuoti tomis
reprezentacijomis.

Mąstymo samprata filosofijoje:

Platonas buvo racionalistas, t.y. jis tikėjo, kad tikrosios žinios gaunamos logiškai analizuojant,
samprotaujant. Aristotelis buvo empiristas, jis tikėjo, kad mes įgauname žinias per empirinius įrodymus, t.y.
mes gauname žinias per patyrimus ir stebėjimus. Vėliau iš Aristotelio ir Platono idėjų išsivystė asocianizmas,
struktūralizmas, funkcionalizmas - kryptys, kurios stipriai įtakojo tolimesnę psichologijos raidą.
Descartes (XVII a.) – racionalistas; Locke (XVII a.) – empiristas; Kant (XVIII a.) - apjungė abu požiūrius.

Logikos indėlis į mąstymo tyrimus:

Logika pirmoji pradėjo mąstymo nagrinėjimus. Logika tiria, kaip “reikia mąstyti”, kad gautume teisingus
rezultatus. Skirtingai nuo psichologijos, logika tiria teisingą mąstymą. Psichologiją domina ne tik teisingi, ją
domina visi mąstymo atvejai. Iš logikos į psichologiją perėjo daug sąvokų, kurios yra suvokiamos kaip
mąstymo operacijos (analizė, sintezė, abstrahavimas, konkretizavimas ir kt.)

Empirinių mąstymo tyrimų pradžia:

Franciscus Donders (1868). Reakcijos laiko eksperimentas. Donders - Olandų fiziologas. Norėjo pažiūrėti,
kiek laiko užtrunka sprendimo priėmimas. Nustatė, kad kai duodi pasirinkimą, paspausti mygtuką užtrunka
0,1 sekundės ilgiau.Reakcijos laikas ir dabar dažnai naudojamas tyrimuose.
Donders eksperimentas labai svarbus tuo, kad parodė principą, jog proto operacijų (pvz.: sprendimo
priėmimo) negalima matuoti tiesiogiai, reikia apie jas spręsti netiesiogiai iš tiriamųjų elgesio.
Helmholtz tyrimai (kai kažkas uždengia kažką)
Ebbinhaus atminties tyrimai (1885) (kuo ilgiau tempiam, tuo daugiau užmirštam).

Empirinių mąstymo tyrimų pradžia - W. Wundt:

Wilhelm Wundt empirinės psichologijos programa ir pirmoji psichologijos laboratorija yra laikomi
mokslinės psichologijos pradžia (1879 metai Leipcigo universitete). Wundt įsivaizdavimu, laboratoriniai
eksperimentai turėjo būti skirti psichinių reiškinių struktūrai atskleisti. Tyrimo objektas - sąmonė. Pagrindinis
taikomas metodas buvo introspekcija, kuria Wundt siekė nustatyti smulkiausius mąstymo elementus ir juos
siejančias asociacijas.
Su savo mokiniais jis matavo reakcijos laikus, kai kuriuos pojūčius (daugiausia klausos ir regos).
Wundt’as buvo struktūralistas. Struktūralizmas teigia, kad bendra mūsų patirtis yra nulemta pagrindinių
elementų (pojūčių) visumos. Laboratorinių tyrimų esmė ir buvo nustatyti tuos smulkiausius elementus, kurie
sudaro žmogaus mąstymą. Wundt’as siekė sukurti kažką panašaus į Mendelejevo lentelę, pritaikytą žmogaus
protui.Kad būtų aiškiau - struktūralistas, žiūrėdamas į gėlę, analizuotų savo pojūčius atskirai, pagal spalvas,
geometrines figūras, kvapus ir t.t.
Wundt skyrė elementarias (jutimas, reakcija į dirgiklius) ir aukštąsias psichikos funkcijas (valingas
prisiminimas, samprotavimas, kalba). Wundt’o požiūriu, aukštesniųjų psichikos funkcijų negalima tirti
laboratorijoje kontroliuojamos introspekcijos būdu. Mąstymo struktūrą, dėsningumus galima tirti tik
analizuojant kultūros produktus, pvz.: kalbą ir kitas žinias.

Empirinių mąstymo tyrimų pradžia - W. James:

Wiliam James 1890 metais išleido knygą “Psichologijos pagrindai”. W. James išskyrė produktyvumą, kaip
mąstymo ypatybę. Produktyvumas -proto sugebėjimas padaryti naują išvadą, orientuotis, susidūrus su naujais,
anksčiau nepatirtais dalykais, prisitaikyti (adaptacija). James buvo funkcionalistas, t.y. bandė suprati ne tik
ką, bet ir kodėl žmonės daro.
Naudodamasis silogizmais, James bando aprašyti sąlygas ir veiksnius, kurie yra būtini, kad žmogus galėtų
padaryti naują išvadą:
 suskaidyti reiškinį ar objektą į dalis ar požymius
 išskirti iš jų tokius, kurie yra esminiai situacijai, nes nėra absoliučiai visiems atvejams esminių
požymių, t.y. į tą patį dalyką skirtingose situacijose galime žvelgti skirtingai.

Wurzburgo mokykla (Kulpe, Ach, Messer ir kt). tyrė mąstymą sistemingos introspekcijos būdu. Jos
atstovai laikomi laboratorinių mąstymo tyrimų pradininkais. Tiriamiesiems pateikdavo nesudėtingus
uždavinius, kuriuos spręsdami jie turėjo stebėti savo sąmonę. Savo tyrimais jie nustatė, kad kartais tiriamieji
neišskiria nei žodžių, nei vaizdinių, susijusių su sprendimu, t.y. kad galimos “grynos” mintys.
Jie buvo irgi funkcionalistai, t.y. domėjosi ne struktūra, o psichinių reiškinių funkcijomis.
Sistemingą introspekciją, nes ji buvo laisvesnė ir rėmėsi ne fiziniais dirgikliais, o nesudėtingų uždavinių
sprendimuSavo darbais paneigė asocianizmo idėjas.
Šios mokyklos darbus užbaigė O.Selz, 1913 metais paskelbęs pirmą neasociacinę mąstymo teoriją. Jis manė,
kad uždavinys - tai probleminis kompeksas su spragomis. Spragos užpildomos, kai uždavinys išsprendžiamas,
o sprendimui reikalingi tam tikri veiksmai arba operacijos.
Šie pirmieji tyrimai leido suprasti, kad:
• uždavinio sprendimo procesas nėra visiškai įsisąmoninamas ir kad bendriausio struktūralistinio
(smulkiausių sudedamųjų dalių) nagrinėjimo principas nėra pagrįstas
 • Iškėlė mąstymo kryptingumo klausimą ir inspiravo aiškinimus, grindžiamus užduoties ir tikslo
analize
• Į psichikos aktyvumą, kuris neprieinamas introspekcijai, imta žiūrėti kaip į proto veiklą, kurią
tirti galima tik ją rekonstruojant ir interpretuojant tyrėjui, kuris tai atlieka remdamasis tam
tikromis prielaidomis ir lygindamas tiriamųjų atsakymus.

Mąstymo samprata ir tyrimai geštaltpsichologijoje:

Geštaltpsichologijos atstovai teigė, kad yra visybės, arba geštalto principas. Veikiant aplinkai, mes
pirmiausia “pagauname” visumą, o tik po to išskiriame sudedamąsias jos dalis. Visuma yra daugiau, nei ją
sudarančių dalių suma, ją lemia ir dalių tarpusavio santykiai.
Apie 1920 tapo aišku, kad introspekcija netinka tirti mąstymui. Atsirado biheviorizmas, psichoanalizė,
geštaltpsichologija ir kitos kryptys. Tame tarpe ir psichologinius fenomenus mes suprantame geriausiai, kai
žiūrime į juos kaip į gerai organizuotą visumą. Mes negalėsime suprasti elgesio, jei suskaidysime jį į smulkias
dalis. Kad suvoktume, ką mums reiškia gėlė, turime žiūrėti į ją visą, o ne atskiras sudedamąsias jos dalis.
Geštaltpsichologijos atstovai atliko labai daug darė suvokimo tyrimų. Suvokimas, anot jų, yra vienas
svarbiausių ir pamatinių psichikos reiškinių, juo remiantis galima aiškinti mokymosi, atminties, problemų
sprendimo procesus. Teigė, kad problemos suvokimas, jos struktūros įžvelgimas turi itin svarbią reikšmę jos
sprendimui.
Problemos sprendimą jie matė kaip jos perstruktūravimą tokiu būdu, kad sprendimas taptų akivaizdus.
Kiti geštaltininkai tyrė įvairias problemas. pvz.: Kohler tyrė beždžiones, nustatė, kad kai tik jos supranta
užduotį, sprendimas ateina labai greitai (insaitas, arba įžvalga). Insaitą jos demonstravo įvairiose situacijose:
kai reikia surasti aplinkinį kelią, panaudoti įrankius ir pan.
Duncker darė ir kūrybiškumo reikalaujančius eksperimentus. Pvz.: tyrimas su žvakės ir dėžutės problema,
kur pateikia vinių, degtukų, tris mažas dėžutes ir tris žvakes. Reikia pritvirtinti žvakes prie durų, kad jos
šviestų viena šalia kitos. Sunkiau, kai dėžutės pateikiamos pilnos (juose yra daiktai), tada tiriamieji ne taip
greitai sugeba jas panaudoti kaip atramas ir prikalti prie durų (dėžutės tampa “funkciškai fiksuotomis”).

Bihevioristinis požiūris į mąstymą:

John Watson, 1913 metais paskelbęs savo knygą “Psichologija bihevioristo požiūriu”, yra laikomas
biheviorizmo pradininku. Watson: atmeta introspekciją kaip metodą; eliminuoja sąmonę kaip tyrimų sritį;
siūlo, kad psichologijos pagrindiniu studijuojamu dalyku būtų elgesys.Introspekciją atmeta, nes jos rezultatai
labai skiriasi skirtingiems tiriemiesiems ir juos sunku patikrinti, nes kalbame apie “nematomus”, vidinius
proto procesus.
Biheviorizmas - tai lyg “ekstremali” asocianizmo atmaina. Biheviorizmas vyravo apie 50 metų ir buvo
ypatingai populiarus JAV.
Kai biheviorizmas tapo dominuojančia sritimi, psichologai perėjo nuo protinių procesų, prie elgesio
aiškinimų (stimulas - reakcija). Tai reiškė, kad: genetiniai veiksniai yra ne tokie svarbūs, kaip aplinkos;
mokymasis yra pagrindinė problema, kurią turi nagrinėti psichologija, t.y. buvo plėtojama mokymosi teorija,
nagrinėjanti įvairius dėsnius, elgesio pastiprinimą ir t.t.
Watson stangėsi parodyti, kad įvairius proto, sąmonės reiškinius galima aiškinti kaip elgesį, besireiškiantį
smulkiais, ne visada pastebimais judesiais (net lygino su pastangomis žaidžiant golfą ar tenisą). Kalba juos
domino ypatingai, nes pasireiškė aiškiais kalbos organų judesiais. Watsono nuomone, tos pačios raumenų
grupės aktyvios ir mąstant, tad mąstymas yra paprasčiausias kalbėjimas. Kadangi mąstome visu kūnu, galimas
ir nežodinis mąstymas. Žodžiai - tai reakcijos, susiformavusios į tam tikrus objektus, o mąstant tie žodžiai
tariami sau vidine, begarse kalba.

B. F. Skinner dar agresyviau stojo prieš mentalizmą ir teigė, kad visus su protu, valia susijusius dalykus
galima apibūdinti ir paaiškinti elgesio terminais (operantiniu sąlygojimu). Jis teigė, kad daug svarbiau yra ne
bausmė, o teigiamas paskatinimas. Anot jo, tai labiau keičia elgesį. Skinner knyga Verbal Behavior (1957)
prisidėjo prie biheviorizmo žlugimo.

J. Piaget ir L. Vygotskij indėlis į mąstymo sampratą:

Piaget proto ontogenezės darbai svarbūs keliais atžvilgiais:
 Svarbu tai, kad Piaget teigė, jos psichologija negali paaiškinti suaugusio žmogaus mąstymo,
nežinodama apie jo raidą
 Reikšminga pati teorija, kuri giliau nei bihevioristai aiškino raidą: analizavo proto struktūrų
formavimąsi, žinių raidą.
 Piaget išskyrė proto operacijas, kaip kertinę sąvoką kalbant apie intelektą, rodančią individo
kognityvinių gebėjimų lygmenį.

Vygotskij laikomas vienu ryškiausių socialinio kultūrinio požiūrio psichologijoje atstovu. Skiria aukštesnes
ir žemesnes funkcijas. Aukštesnės funkcijos (valingas dėmesys, sąvokinis mąstymas) yra aukštesnio lygmens
“kultūrinės” funkcijos, susiformavusios iš žemesnio lygmens “natūralių” funkcijų. Vaikai perima aukštesnes
funkcijas bendraudami su suaugusiais, per psichologinius įrankius (svarbiausia čia - kalba). Šie įrankiai
pakeičia psichines funkcijas, todėl suaugusiojo mąstymas iš esmės yra kalbinis, o svarbiausias jo analizės
vienetas - žodžio reikšmė.

Modernioji mąstymo psichologija: kognityvinė psichologija:

“Oficiali” pradžia - U. Neisser ir jo knyga “Kognityvinė psichologija” (1967 m.), nors tyrimai prasidėjo
gerokai anksčiau. Kompiuterių atsiradimas padarė didelę įtaką tolimesniai psichologijos raidai. Vienas iš
pagrindinių terminų tapo informacija. Atsirado bandymų kompiuterių terminais paaiškinti proto veiklą:
pažinimas - tai informacijos priėmimas, apdorojimas ir naudojimas.
Daugelio autorių vadinama kognityvinė revoliucija prasidėjo apie 1956 metus, kai padaugėjo tyrimų, kurie
tyrė ne elgesį, o kitus pažinimo procesus, kaip dėmesys. Šeštajame dešimtmetyje sugrįžo tikėjimas, kad
pažinimai procesai vaidina svarbiausią vaidmenį žmogaus būtyje. Jis reikalavo kitokio metodologinio
požiūrio nei amžiaus pradžioje...
Išplito požiūris, pavadintas informacijos apdorojimo požiūriu (sutapo su pirmųjų “plačiajai publikai”
prieinamų IBM kompiuterių atsiradimu 1954 metais). Mokslininkams kilo mintis, kad kompiuteris ir žmogaus
mąstymas gali būti labai panašūs.

Informacijos apdorojimo požiūris padėjo suprasti, kad kognityviniai procesai realūs, gali būti nagrinėjami
atskirai nuo raumenų judesių ar fiziologinių organizmo reakcijų. Buvo pradėti taikyti laboratoriniai tyrimai
mąstymui tirti. Pvz.: Newell ir Simon programa “GPS - general problem solver”, kurią sukūrę jie teigė, kad
sumodeliavo kažką panašaus į žmogaus mąstymą imituojančią programą. Kilo klausimas, ar galima tokius
rezultatus taikyti realybėje, už laboratorijos sienų? Buvo manoma, kad tik turint žinių apie kontroliuojamomis
sąlygomis vykstančius procesus, galima pereiti prie realaus gyvenimo proto veiklos.

Kognityvinis mokslas:Psichologja; lingvistika; antropologija; neurologija; informatika; filosofija.

Modernioji mąstymo psichologija: socialinis kultūrinis požiūris:

Išryškėjo palyginti nesenai, devintajame dešimtmetyje. Jie įjungė į tyrinėjimus socialinių ir kultūrinių
veiksnių svarbą. Pradininkai - J. Bruner ir P. Dodwell. Bruner teigimu, įvairios ženklų sistemos, tame tarpe ir
kalba, yra reikšmingos tik dėl to, kad jos turi vienodą reikšmę visiems bendruomenės nariams.
Šio požiūrio atstovai mano, kad neužtenka vien tyrimų, kuriuose tiriami standartiniai europiečiai, reikia
tarpkultūrinių mąstymo ir kalbos problematikos tyrimų. Labiausiai nuo kognityvinės psichologijos juos skiria
laboratorinių sąlygų atsisakymas ir realaus gyvenimiško konteksto naudojimas. Šias dvi kryptis vienija
funkcionalizmas - idėja, kad psichologija turi analizuoti ne psichikos ar elgesio struktūrą, o jų turinius arba
veiksmus.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Kognityvinės psichologijos pradžioje tyrinėtas tik informacijos apdorojimo lygmuo, kaip ir DI tyrimuose.
Žmogaus mąstymas toks sudėtingas, kad jei jį sugebėsime imituoti, tai suprasime, kaip jis veikia Su kokiomis
problemomis susidursime, jei taikysime tokį požiūrį? Kognityvinis neuromokslas (cognitive neuroscience) -
“protas yra tai, ką daro smegenys”. Negalime visiškai atskirti “hardware” nuo “software”. Jei studijuosime ne
tik soft’ą, bet ir hard’ą, tai gausime papildomos informacijos apie tai, kaip mašina veikia.
Duomeų rinkimas, duomenų analizė, torijų formulavimas, hipotezių formulavimas, hipotezių tikrinimas,
prataikomumas platesniame kontekste.

Metodai:
Visi naudojami metodai turi privalumų ir trūkumų. Svarbu yra tai, kad jie turi skirtingus privalumus ir
trūkumus. Pvz.: smegenų veiklos skenavimo metodai - vieni yra greiti, kiti parodo labai tikslią aktyvacijos
vietą smegenyse ir pan. Derindami metodus, mes galime atsakyti į skirtingus klausimus apie tą patį fenomeną.
To paties dalyko patvirtinimas keliais metodais kognityvinėje psichologijoje yra labai svarbus. Vieno metodo
privalumai gali kompensuoti kito metodo trūkumus.

Ko ieškome?
Dauguma metodų stengiasi pasiekti 2 tikslus:
1. Disociacija - kažkokio kintamojo buvimas/nebuvimas veikia vienos užduoties (ar jos aspekto) atlikimą,
bet ne kitos. Disociacija parodo, kad toks procesas apskritai ezistuoja kaip atskiras. Dviguba disociacija -
kai koks nors veiksnys paveikia vieną procesą, bet ne kitą, ir atvirkščiai - kokio nors kito veiksnio
buvimas veikia antrąjį procesą, bet ne pirmąjį (pvz.: verbalinės informacijos apdorojimą, bet ne
vaizdinės). Dviguba disociacija yra laikoma rimtu įrodymu, kad egzistuoja skirtingi procesai. Ją galima
pasiekti daugeliu psichologijos metodų.
2. Asociacija - vieno kintamojo buvimas/nebuvimas veikia kelių procesų (uždavinių) atlikimą. Parodo, kad
tam tikri procesai dalinasi bendrais “resursais”.
Dviguba disociacija - Alan Baddley ir darbinė atmintis (vizualinis loop’as ir verbalinis loop’as). Kai reikia
atsiminti kelią pažiūrėjus į žemėlapį, reikia vienos atminties, kai norim atsiminti telefoną trumpam - reikia
kitos. Skaičiavimas atgal paveiks vieną procesą, bet ne kitą, o bandymas praeiti labirintą - atvirkščiai.
Asociacija - pvz.: ar žmogus su smegenų pažeidimu negalintis atpažinti veidų turi ir kitokių trūkumų? Ar jis
gali įsivaizduoti veidus?

Elgesiu paremti metodai:

Matuoja matomą elgesį, pvz.: reakcijos laiką, ir iš to bando įžvelgti po tuo elgesiu besislepiančius procesus.
Pvz.: Shepard ir Metzler (1971) mintinio sukimo eksperimentas
MATAVIMAS PAVYZDYS PRIVALUMAI TRŪKUMAI
Kiek teisingų
atsakymų Objektyvus
“Lubų” efektas,
Tikslumas tiriamasis pateikia efektyvumo
“Grindų” efektas
silogizmų matavimas
vertinime
Objektyvus
Laikas, reikalingas Jautrus tyrėjo
mąstymo procesų
atsakymui apie lūkesčiams.
Atsakymo laikas matavimas, įtraukia
silogizmo Greičio - tikslumo
ir neįsisąmonintų
validumą, pateikti kompromisas
procesų trukmę
Įvertinkite, kaip Matuoja
gerai jums sekėsi subjektyvias Sąžiningumas,
Subjektyvūs
spręsti pateiktus reakcijas. Lengva nežinojimas, kaip
vertinimai
uždavinius 7 balų surinkti, mažai vertinti.
skalėje kainuoja
Protokolai (pvz.: Garsiai svarstoma Gali atskleisti Negalime pastebėti
mąstymo balsu) sprendžiant mąstymo procesų daugumos
pateiktą užduotį eiliškumą kognityvinių
procesų, kurie
 trunka pernelyg
trumpai

Kokybiniai tyrimai
Stebėjimo metodas mąstymo tyrimuose:
• Stebėjimas natūraliomis sąlygomis
• Stebėjimas tyrėjo sudarytomis sąlygomis (pvz.: pagalbos suteikimas susižeidusiam)
• Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose (laboratorijoje)
• Stebėjimas dalyvaujant
Eksperimentas ir koreliacinis tyrimas tinka atskiriems tiksliems aspektams matuoti, tačiau kitokie metodai
reikalingi, norint tirti mąstymą platesniame kontekste. Tai gali būti stebėjimas, pokalbis, savistaba (self-
report), atvejų analizė. Eksperimentas geras tikrinti hipotezes, tuo tarpu kiti metodai padeda jas kelti.
Labai populiarus metodas, kai tiriamieji yra vaikai. Stebėdami vaiko verbalinį elgesį, žaidimus galime daryti
išvadas apie vaiko mąstymo ypatumus. Piaget sensomotorinio intelekto tyrimai atlikti stebėjimo metodu.
Stebėjimai, ypač laboratorijose, dažnai taikomi ir suaugusių mąstymo tyrimuose, dažnai derinant su pokalbiu.
Stebėjimas natūraliomis sąlygomis ir atskirų atvejų analizė (pvz.: išskirtinių gabumų turinčių individų
tyrimai) puikiai papildo eksperimentų duomenis. Jų duomenys gali būti lengviau pritaikomi platesniame
kontekste. Stebėjimas nepaaiškina priežasčių, tik konstatuoja faktus

Pokalbio metodas:
• Buvo plačiai taikoma geštaltpsichologijoje. Tiriamieji sprendžia uždavinius ir sako balsu visas
savo mintis, net ir tas, kurios tiesiogiai nesusiję su problemos sprendimu. Naudojo šį metodą, pavyzdžiui,
šachmatininkų tyrimams (de Groot, Chase). Geras tuo, kad kaip ir kiti savistabos metodai, leidžia pažvelgti į
procesus, kurių kitaip neaptiktume...
Pagrindinis savistabos metodų trūkumas - protokolų neišsamumas. Jis atsiranda, nes:
1. kai kurie mąstymo procesai lieka už sąmonės ribų ir negali būti atvaizduoti protokole
2. kai kurie elementai, nors ir suvokiami, negali būti išsakyti dėl greitos minčių tėkmės
3. kai kurie procesai neatspindimi dėl verbalizacijos problemų
4. kai kada vienas ar keli sprendimo etapai gali būti nuslopinti (taip nutinka, kai tiriamasis pastebi, jog jo
svarstomas variantas klaidingas)

Veiklos produktų analizė kaip mąstymo tyrimo metodas:

• Vienas iš būdų - tirti žmogaus dienoraščius, vertinimus, laiškus ir kt.
• Žmogaus sukurtų produktų, kultūros analizė.
• Tokių duomenų patikimumas daug žemesnis, nei gaunamų stebint tiriamuosius eksperimento
metu.
• Suteikia duomenų, kurie būtų sunkiai prieinami kitais metodais.

Atvejų analizė:
Galima tirti, pavyzdžiui, išskirtinių gabumų turinčius žmones arba žmones, turinčius tam tikrus smegenų
pažeidimus. Duoda labai detalią informaciją, kurią galima taikyti specifinėms grupėms.

Kiekybiniai tyrimai
Eksperimentiniai mąstymo tyrimai:
Tai tyrimas, kai manipuliuojama nepriklausomu kintamuoju ir stebima jo įtaka priklausomam kintamajam
bei pagal išgales kontroliuojami šalutiniai kintamieji. Gali paaiškinti priežasties - pasekmės ryšius, todėl labai
gerai tinka hipotezėms tikrinti. Maksimaliai kontroliuojami šalutiniai kintamieji. Šiuo metu laboratorijose tiria
analogijų panaudojimus, pastabumą, patirties įtaką, dėmesingumą, reakcijos laikus ir t.t.
Nepriklausomais kintamaisiais, kuriais manipuliuojama, gali būti situacijos, užduoties arba pačių dalyvių
savybės. Situacijos kintamieji gali būti vieno ar kito stimulo ar užuominos buvimas/nebuvimas. Užduotis gali
būti pateikiama garsu arba raštu (supratimo užduotys) Dalyvių charakteristikos gali skirtis pagal amžių, lytį
(tokiu atveju tyrimas vadinsis koreliaciniu)
 Trūkumai
 ne visada galima pritaikyti laboratorijose gautus rezultatus platesniame kontekste
 sudėtinga atlikti lauko sąlygomis
 kai kuriais atvejais, pvz.: tiriant amžiaus įtaką, negalima taikyti eksperimento, nes neįmanoma suskirstyti
tiriamųjų į atsitiktines grupes.
 didelės sąnaudos

Koreliaciniai tyrimai:
Skirti nustatyti ryšį tarp dviejų kintamųjų, tačiau neparodo priežastingumo ryšio. Paprastesni, nei
eksperimentai, nes nereikalauja atsitiktinio tiriamųjų paskirstymo į grupes. Leidžia tirti amžiaus ir kitų
demografinių kintamųjų ryšį su pažinimo procesais. Tarp vyrų plikimo ir jų santuokos trukmės yra teigiama
koreliacija

Biologiniai tyrimai
Biologiniai: Koreliaciniai smegenų aktyvumo tyrimai:
Smegenų skenavimo technikų pateikti duomenys yra koreliaciniai, t.y. jie neparodo priežastingumo. Vienos ar
kitos zonos aktyvacija dar nereiškia, kad ta zona būtinai atsakinga už šią funkciją.
Leidžia aptikti disociacijas ir asociacijas:
 Jei dvi užduotys aktyvuoja skirtingas zonas, tai bus disociacija, parodanti, kad bent jau iš dalies tie
procesai yra atskiri.
 Asociacija - jei keli procesai aktyvuoja vieną zoną, vadinasi, jei bent iš dalies dalinasi tais pačiais
mechanizmais. Pvz.: Deheane ir kt. (1999) - “mental number line” (ta pati zona aktyvuojama vertinant
skaičių dydžius ir erdvinius vaizdus). Vėliau patvirtinta daugelyje kitų tyrimų.

ERDVINIS LAIKO
METODAS PAVYZDYS INVAZIŠKUMAS KAINA
VAIZDAVIMAS VAIZDAVIMAS
Miego fazių
matavimas
Maža
(EEG),
įrangos
Elektriniai smegenų Menkas (apie 3,5
Labai greitas Žemas kaina, maža
(EEG, ERP) atsakas į cm)
naudojimosi
naujus
kaina
stimulus
(ERP)(ERP)
Aukšta
įsigijimo
kaina (reikia
izoliuotos
Vizualinės
nuo
Magnetinė žievės
Puikus magnetinio
encefalografija atsakas į Geras (apie 1 cm) Žemas
(milisekundės) lauko
(MEG) skirtingus
patalpos),
stimulus
vidutinė
naudojimo
kaina
(šaldymas)
Nustatyti
Pozitronų Aukšta
smegenų Geras (apie 1 cm, Prastas (1
emisijos įsigijimo ir
aktyvumą, teoriškai galimi ir atvaizdas per 40 Aukštas (radiacija)
tomografija naudojimo
kai žmonės geresni rezultatai) sek.)
(PET) kaina
kalba
 Aukšta
Magnetinis
įsigijimo
rezonansas MRI -
Puiki (milimetrų kaina
(MRI), smegenų Priklauso nuo
tikslumu). fMRI - (izoliuotas
funkcinis struktūrai rezoliucijos, Žemas
mažiau nei 0,5 kambarys),
magnetinis tirti, fMRI - kelios sekundės
mm vidutinė
rezonansas kaip PET
naudojimo
(fMRI)
kaina
Žemi
priklauso nuo
Optinis Kol kas prastas įsigijimo ir
Kaip PET rezoliucijos, Žema (šviesa)
vaizdavimas (apie 2 cm) naudojimo
kelios min.
kaštai

• EEG/ERP

• MEG

• PET (Radioaktyvus deguonis, 3D vaizdas. Radiacijos labai nedaug, 10 skenavimų - kaip pilotas
per 1,5 metų. Laikas, min. 40 sek. nuotraukai. Labai brangu, radioaktyvų deguonį reikia gaminti vietoje ir
iškart prieš naudojimą.)

Smegenų aktyvumo matavimo trūkumai:

 Ar daugiau aktyvumo = daugiau informacijos apdorojimo? Geras bėgikas nubėgs kilometrą daug greičiau
ir sunaudos mažiau energijos, nei profesionalus čipsų ir alaus mėgėjas.
 Tos pačios funkcinės sritys gali turėti kiek kitas vietas skirtingų tiriamųjų smegenyse, tad sunku
apibendrinti tyrimų rezultatus.
 Smegenys niekada nemiega. Vienintelis būdas matuoti - tai matuoti aktyvumo pokyčius darant užduotį.
 Jei nėra aktyvacijos skirtumo, tai gali reikšti, kad tam tikras procesas buvo aktyvus abiejose užduotyse, nė
vienoje, arba kad skirtumas buvo pernelyg silpnas, kad būtų užfiksuotas. Kraujagyslės plečiasi labai
ribotai, tad “daugiau informacijos apdorojimo” nebūtinai reiškia “daugiau kraujo smegenų daliai”.
 Sunku atskirti kai kuriuos procesus smegenyse, nes neuronai (zonos) išsidėstę greta, ir “suvidurkinus”
PET ar fMRI tyrimų duomenis (jų tikslumas nedidelis) skirtumų galime nepastebėti.

Modeliai
• Labai populiarūs kogintyvinėje psichologijoje. Paaiškina tam tikrą fenomeną, pvz.: Attkinson ir
Shifrin modelis (1968)
Mąstymo operacijos samprata:
Mąstymo operacijos - tai minties veiksmai. Mintinis veiksmas gali būti vadinamas mąstymo operacija, kai yra
jam priešingas veiksmas, kuris pirmąjį veiksmą tikrina ir koreguoja. Mąstymo operacijos perėjo į psichologiją
iš logikos. Mąstymo operacijos yra taikomos sprendžiant įvairius mąstymo uždavinius. Sprendžiant
uždavinius, svarbu ne tik atskiros operacijos, bet ir ryšiai tarp jų.

O.Selz mąstymo opercijų samprata:

Tyrimams naudojo uždavinio sprendimo modelį. Selz nuomone, uždavinys - tai probleminis kompleksas su
tam tikromis spragomis, kurios užpildomos jį išsprendus. Sprendimas reikalauja proto veiksmų, arba
operacijų. Operacijas Selz bando išskirti iš tiriamųjų introspekcinių ataskaitų. Otto Selz buvo Wuzburgo
mokyklos atstovas, 1913 metais paskelbęs pirmąją neasociacinę mąstymo teoriją. Selz turėjo didelę įtaką
vėlesniems mąstymo tyrimams, tiek geštaltpsichologijos, tiek biheviorizmo atstovams. Didelę reikšmę skiria
užduoties supratimui, kurį sąlygoja pateiktos medžiagos apdorojimas, ypatingą reikšmę turi santykių tarp
elementų nustatymas. Užduoties sprendimas randamas specifinių intelektualinių operacijų pagalba.
Pagrindinės operacijos yra: komplekso papildymas; abstrahavimas; panašumo nustatymas.
Pagrindinės mąstymo operacijos:
 Analizė - objekto, reiškinio suskaidymas į sudėtines dalis, t.y. atskirų jo apsektų, elementų, savybių
išskyrimas. Analizė svarbi tuo, kad leidžia mums geriau pažinti, suprasti mus supančius daiktus ar
reiškinius - išsamesnis objekto pažinimas prasideda nuo mintinio suskaidymo į sudėtinius elementus.
 Pagrindinės mąstymo operacijos. Analizė mums padeda pažinti tiriamo objekto atskirus elementus,
tačiau neleidžia pamatyti visumos. Norint įgauti vientisą supratimą apie objektą, reikalinga priešinga
analizei operacija - sintezė
 Sintezė - daikto ar reiškinio komponentų sujungimas mintyse į visumą. Sintezė mums leidžia geriau
pažinti, parodo objekto ar reiškinio bendrą vaizdą, prasmę. Sintezė ir analizė yra priešingos, viena kitą
papildančios operacijos. Sintezė negalima, kol objektas nėra išanalizuotas, tačiau norint atlikti analizę,
būtinas daikto, kaip visumos, supratimas.Kiekvienas bent kiek sudėtingesnis mąstymo procesas
reikalauja ir sintezės, ir analizės.
 Abstrahavimas (atsiejimas, abstraction) - bendriausių, esminių daiktų ar reiškinių savybių, ypatumų
išskyrimas mintyse bei jų atskyrimas nuo neesminių, antraeilių savybių. Abstrahavimas labai
reiškmingas kasdieniame gyvenime: padeda suvokti informacijos esmę, ją analizuoti, sintezuoti,
klasifikuoti.
 Pagrindinės mąstymo operacijos. Abstrahavimas jungia analizę, sintezę, lyginimą, apibendrinimą.
Abstrahavimas padeda sukurti klasifikacijas, teorijas, modelius. Priešinga operacija abstrahavimui –
konkretizavimas.
 Konkretizavimas - tai perėjimas nuo bendrybės prie atskirybės, t.y. nuo bendrų, “stambių” bruožų,
prie individualių, su visomis specifinėmis savybėmis reiškinių ar objektų. Konkretizavimas padeda
suprasti visumą, siejant ją tiesiogiai su jutimu. Konkretizuoti - tai pateikti pavyzdį, iliustruoti faktu ir
pan. Konkretizavimas padeda geriau suprasti tiek apibendrintą teorinę medžiagą, tiek jutiminiu
pažinimu gaunamą informaciją apie tai, kas bendra.
 Palyginimas - tai operacija, kurios metu nustatomas daiktų ar reiškinių panašumas ar skirtumas.
Palyginimas naudojamas norint nustatyti ryšius, kuriais objektai siejasi vieni su kitais. Palyginimą
sudaro 2 priešingos operacijos: skirtumo ir panašumo tarp reiškinių ar objektų nustatymas. Lyginimo
operacijomis pasireiškia analizės ir sintezės tarpusavio ryšys. Lyginimas yra traktuojamas kaip viena iš
analizės ir sintezės formų. Rasti objekto skirtumus paprastai yra lengviau, nei panašumus.
 Apibendrinimas - perėjimas nuo siauresnių sąvokų ir teiginių prie platesnių, nusakant bendruosius
teiginius, dėsningumus, principus. Apibendrinimai gaunami analizės, sintezės, palyginimo duomenų
pagrindu, todėl apibendrinimas yra ir mąstymo operacija, ir mąstymo rezultatas.
 Pagrindinės mąstymo operacijos
 Sisteminimas - tai veiksmas, kai elementai jungiami į vieną visumą, sukuriant tarpusavio ryšius,
apjungiant stambesnius vienetus į grupes, klases. Sisteminant naudojama lyginimo, apibendrinimo
operacijos.
MO kilmė ir formavimasis: J.Piaget
Anot Piaget - intelektas yra operacijų visuma. Operacijos formuojasi vaikui bręstant, jų pradžia yra
išoriniuose veiksmuose. Mąstymo operacijos - interiorizuoti, tarpusavyje suderinti atvirkštiniai veiksmai,
susijungę į pastovias ir kartu dinamiškas struktūras. Piaget teorija - kognityvinė. Interiorizacija - iš išorinių
tapę vidiniais. Vaikai iki 2 metų viską atlieka iš tikrųjų, vėliau veiksmus pradeda atlikti viduje, be matomų
išorinių judesių. Kartojamas ne visas veiksmas, o tik jo schema, t.y. kas iš to veiksmo gali būti perkelta ir
apibendrinta atliekant veiksmą kitomis aplinkybėmis. Kuo toliau, tuo labiau schema įjungiama į aukštesnes,
platesnio diapazono sistemas. Piaget laikėsi požiūrio, kad logika yra idealus mąstymo modelis, ja remiasi ir
mokslinis mąstymas. Būtent į tai Piaget ir kreipė didžiausią dėmesį.
Pagrindiniai psichiniai procesai, lemiantys pažintinę raidą:
 Adaptacija - reiškinys, kuriantis pusiausvyrą tarp organizmo poveikio aplinkai ir grįžtamojo aplinkos
poveikio. Veikia per asimiliaciją ir adaptaciją.
 Asimiliacija - naujų elementų įjungimas į jau egzistuojančias elgesio schemas, struktūras.
 Akomodacija - tai turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti.
 Asimiliacijoje nauja info pridedama prie jau esančios struktūros, nereikia keisti esančių schemų
Vykstant akomodacijai, pasikeičia esama intelektualinė organizacija, kad galėtų priimti naują idėją. Pvz.:
žaidimuose vyrauja asimiliacija. Vaikas nesistengia traktuoja pasaulį pagal savo ego, nesistengia derinti
vidinių vaizdinių su aplinkos reikalavimais. Mėgdžiojimas, atvirkščiai, yra akomodacija. Pusiausvyros
principas labai svarbus. Jis įgalina adaptaciją per asimiliaciją ir akomodaciją. Taigi, vaikui vystantis vyksta
dvejopi procesai: naujas uždavinys pritaikomas turimai veiksmo schemai ir keičiama pati schema pagal naujo
uždavinio ypatybes. Šie procesai susijungia per adaptaciją, kuri pasibaigia pusiausvyra (tarp adaptacijos ir
organizmo santykio su aplinka). Anot Piaget, intelekto turinys gali keistis, tačiau funkcijos (asimiliacija,
akomodacija) išlieka nepakitę. Intelektas suteikia geriausią, subtiliausią galimybę mums prisitaikyti prie
supančios aplinkos, nekeičiant pačios aplinkos.

Piaget skyrė 4 pagrindines intelekto raidos stadijas:

 Sensomotorinė (iki 2 metų)
 Priešoperacinė stadija (2 - 7 metai)
 Konkrečių operacijų stadija (7 - 11 metų)
 Formalių operacijų stadija (11 - 16/18 metų)

Sensomotorinė stadija (iki 2 metų):

 Pažįsta aplinką per veiksmus (griebimas, čiulpimas, vaikščiojimas). Prasideda refleksais, baigiasi pilna
veiksmų koordinacija.
 Vaikas supranta, kad objektai egzistuoja tada, kai jis jų nemato (objektų pastovumo supratimas).
 Pradeda prisiminti ir įsivaizduoti (protinė reprezentacija)
 Atsiranda kalba

Priešoperacinė stadija (2 - 6 metai):

 Simbolinis mąstymas - geba vartoti žodžius ir vaizdinius objektų, kurių tuo metu nėra akiratyje, t.y.
pereina prie manipuliavimo atminties vaizdiniais.
 Egocentriškas mąstymas - nesugebėjimas suprasti įvykių kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone.
Stadijos pabaigoje egocentriškumas mažėja.
 Būdinga centracija, t.y. susitelkimas ties atskiru požymiu, ignoruojant kitus požymius.
 Nesupranta priežasties - pasekmės ryšio
 Mano, kad mąstymas yra negrįžtamas.
Animizmas, kad vaikas visus daiktus laiko gyvais.
Artifikalizmas - kai galvoja, kad daugelis gamtos objektų sukurta žmogaus.
Realizmas - sudaiktina psichinius įvykius, mintis, daiktus.
Centracija būdinga, t.y. dalykus apibūdina vienu požymiu. Nesupranta, kad močiutė gali būti kam nors ir
mama ir pan. Nesugeba decentruotis nuo požiūrio, kuris lemia jo poziciją.
Pradeda klasifikuoti: šeimos nariai ir pan, tačiau retai suvokia kategorijas ir subkategorijas.
Nesupranta tvermės dėsnio (vanduo, plastilinas ir t.t.). Aiškina viską per suvokimus, pvz.: čia vanduo
aukščiau, todėl jo turi būti daugiau.
Nesupranta eksperimentų su kamuoliukais (visi mediniai, 15 rudų, 5 balti. Klausia, kurių daugiau - medinių ar
rudų? - rudų. T.Y. nesupranta santykio A+A’=B.

Konkrečių operacijų stadija(7-11 metų):

 Supranta logines operacijas ir principus ir taiko juos savo elgesiui aiškinti. Supranta, kad protiniai
veiksmai grįžtami (yra priešingas veiksmas).
 Nesupranta hipotetinių, abstrakčių problemų.
 Mokosi suprasti tvermės dėsnius ir kitas sąvokas.
Sunku suprasti hipotetines, abstrakčias problemas. “Operuojama realybe”
Sunkiai sprendžia žodinius uždavinius, nors lengvai atlieka veiksmus su daiktais (pvz.: sudėk 2 ir 5).
Didėja erdviniai gebėjimai.
Klasifikavimas. Supranta, kad tarp konkrečių kategorijų yra hierarchiniai ryšiai (pvz.: aplesinai yra vaisiai).
Ima suprasti tvermės dėsnius. Vaikų paaiškinimai: skysčio kiekis nepakito, pakeitus indo formą; mintyse gali
perpilti atgal į prieš tai buvusį indą; supranta, kad 2 savybės gali viena kitą kompensuoti, t.y. pailgėjimas
kompensuoja susiaurėjimą. Skysčio tvermę supranta 7 metų, masės - 9, apimties - 11 metų vaikai.
Pradeda suprasti priežasties ryšius.

Formalių operacijų stadija:

 Mąstymas teiginiais. Nebereikalingos sąsajos su konkrečiomis situacijomis.
 Svarbi tampa teiginių forma, kuri nebepriklauso nuo turinio, t.y. teiginio teisingumas nustatomas
remiantis ne konkrečia patirtimi, o išvedamas iš kitų teiginių teisingumo
 Atsiranda teorinis samprotavimas. Remiantis bendra teorija, formuluojami konkretūs numatymai ir
patikrinama visų galimų kintamųjų įtaka nagrinėjamam dalykui.
Svarbiausias akcentas - mąstymas teiginiais, abstrakčiai, o ne konkrečios patirties pagrindu.
Prie 2 punkto, pavyzdys: “pieštukas yra arba žalias, arba nežalias” - teisingas, o “pieštukas yra žalias ir
nežalias” yra klaidingas.

Piaget teorijos kritika:

 Pernelyg griežtai siejamas mąstymo vystymasis su amžiumi.
 Nepakankamai įvertinamas aplinkos (šeimos bei visuomenės) bei mokymo poveikis.
 Teorija apima trumpą periodą, t.y. tik iki paauglystės.

MO kilmė ir formavimasis: L.Vygotskij

Akcentuoja socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaką vaiko kognityviniam vystymuisi. Skirtinga aplinka sukuria
skirtingas vystymosi sąlygas. Vygotskio nuomone, aplinka”perima” žmogaus kognityvinės sistemos kontrolę,
nulemdama žinių ir pažinimo vystymąsi. Dėl tokio žinių perėmimo būdo atsiranda daug erdvės kūrybiškumui,
nes, anot Vygotskio, žmogus ne tik pasyviai priima informaciją, bet ir ją bet ir derina prie savo turimos, taip
sukurdamas naujus sprendimus.
Piaget daugiau akcentuoja paties vaiko aktyvų dalyvavimą vystantis jo mąstymo operacijoms, tuo tarpu
Bruner ir Vygostkij daugiau žiūri į tai, kaip aplinkiniai padeda vaikui išvystyti žinias apie socialinę, kultūrinę
aplinką.
Vygotskis, kaip ir Piaget, stengėsi paaiškinti “aukštesnį” žmogaus mąstymo lygmenį (hipotetinį - deduktinį,
arba kaip Bruner’is pasakytų “paradigmatic”, o ne “narrative” (pasakojamasis, kuris būdingas paprastoms
visuomenėms)).
Vygotskio vystymąsis gali būti traktuojamas kaip “iš išorės į vidų”, Pieget - “iš vidaus į išorę”
Vygostkis teigia, kad pagrindas vystymosi yra vaiko bendravimas su labiau patyrusiais žmonėmis, pvz.:
tėvais. Tokie žmonės padeda spręsti problemas, kurių pats vaikas neišspręstų, taip jį mokydami.
2. - pažinimo vystymasis tai tam tikra kopija socialinių interakcijų. Socialinis pasaulis yra visų vaiko sąvokų,
minčių, nuostatų ir t.t. šaltinis.

Kognityviniai procesai vystosi per socialinę interakciją, panaudojant įvairius socialinius “įrankius”.
Kultūriniai įrankiai turi reikšmę ir logiką, pagal kurią turi būti naudojami (pvz.: skaičiavimo sistemos).
Svarbiausias kultūrinis įrankis - kalba. Vaikas, pažįsdamas atskirus daiktus, gauna gerokai daugiau, nei
izoliuotas savybes (svorį, dydį). Objektas įgauna daugelį socialinių ryšių (reikšmių), kurias “įjungia” pats.
1 - žmonės naudoja daug “kultūrinių instrumentų”, kurie padeda geriau prisitaikyti. “Įrankiais” Piaget laikė
daugelį dalykų: išradimus minčių pasidalinimui (skaičių sistemos, kalba, raštas), bendrų veiksmų planai,
socialinės taisyklės ir t.t.
Iš “įrankių” vaikai gauna socialinio elgesio pavyzdžius, kuriuos vėliau taiko. Pvz.: mokydamasis valgyti
šaukštu. Pradžioje vaikas su šaukštu žaidžia, tačiau padedamas suaugusiųjų, jis išmoksta naudotis šaukštu,
kaip valgymo priemone.

Pažintinius gebėjimus galima paspartinti mokant. Vaiką reikia orientuoti į vis sudėtingesnius dalykus, kad jis
tobulėtų.Artimiausios plėtros sritis - skirtumas tarp to, ką vaikas gali padaryti vadovaujamas mokytojo ir to,
ką gali padaryti savarankiškai. Egzistuoja optimalūs tam tikro dalyko mokymosi periodai, kai mokymas duoda
didžiausią naudą.
Optimalus periodas, pvz.: kalba. 1,5 metų vaikas lengviau mokosi, nei 3
2 - turbūt įtakingiausia Vygotskio idėja, liečianti mokymą. Bandyta ir vis dar bandoma plačiai taikyti,
Bruner’is su savo idėjomis irgi prisideda nemažai.
Taigi, Piaget turėjo idealą formaliąją logiką, kuria jis rėmėsi, Vygotskis vaiką patalpino socialiniame
kontekste, tačiau dėl trumpo Vygotskio gyvenimo jo darbai liko tam tikra prasme “eskizais”.
Jų teorijose yra daug panašumo: abu tiki kokybiniais pasikeitimais mąstyme, abu norėjo paaiškinti
subrendusio žmogaus mąstymą ir mokslinį mąstymą abu teigia, kad vystymasis yra tam tikrų struktūrų
priėmimas, organizavimas viduje.
Kaip bebūtų, skirtumų daugiau. Piaget mokosi iš vidaus, sukurdamas pusiausvyrą su išore. Socialinės žinios,
simboliai yra tiesiog kita žinių forma arba “atrama” mąstymui (pvz.: padeda atsiriboti nuo konteksto”).
Vygotskis mato socialinį pasaulį kaip pagrindą mąstymui, o ne trukdymą jam. Panašu tai, kad abu mato
būtinybę internalizuoti išorinio pasaulio dalykus, t.y. ne pasyviai priimti, o suorganizuoti savo, naujas formas.

MO kilmė ir formavimasis: J. Bruner:

Kitaip nei Piaget, labai didelę įtaką skyrė kalbai. Mano, kad mąstymo pagrindas yra kalba, kad nuo kalbos
išsivystymo priklauso beveik kiekvienas vaiko mąstymo ir elgesio aspektas. Išskyrė kultūros svarbą pažinimo
procesams. Teigia, kad kalba ir kultūra ne tik atspindi patirtį, bet ir ją formuoja.
Bruner buvo labai stipriai įtakotas Piaget ir Vygotskij darbų.

Bruner į mokymąsi žvelgia kaip į aktyvų procesą, kuriame dalyvauja pats besimokantis. Žinios, anot Bruner,
yra organizuojamos kognityvinėse struktūrose (kategorijose, schemose, modeliuose). Mokytojas turi padėti
mokiniams atrasti įvairias taisykles patiems. Kitaip nei Piaget, manė, kad vaikai gali išmokti labai daug, jei tik
mokymas bus organizuotas tinkamai (nereikia laukti tam tikros stadijos)
1 - besimokydamas vaikas priima info, integruoja ją į jau turimą savo žinių struktūrą,
2 - Kognityvinės struktūros leidžia “nueiti toliau”, nei tiesiog leistų žinios.
3 - spiralės principas, kad naujos žinios konstruojamos ant jau esančių, kurias mokinys turi.
Pabrėžia socialinio konteksto svarbą kognityviniam vystymuisi, su bendradarbiais daug dirbo tirdamas ir
lygindamas tradicinių visuomenių ir vakarų kultūros vaikų mąstymo skirtumus. Bruner nuomone,
kultūriniame kontekste mokymasis vyksta stebėtinai lengvai, kitaip nei mokykliniame mokyme, kuriame pilna
plačiai paplitusių problemų. “Natūralus” auklėjimas vyksta socialiniame kontekste, jis “įjungia” motyvaciją
mokytis.
Bruner ir Ross teigia, kad natūraliame kontekste mokymas vyksta per “patirties suorganizavimo” metodą, o ne
didaktinį mokymą. Vaikams tobulėjant, vis mažiau ir mažiau pagalbos reikia iš suaugusiųjų, todėl mokykloje
svarbu sukurti aplinką, kurioje būtų “provokuojamos artimiausios plėtros sritys”.

Mąstymo raida informacijos apdorojimo teorijos požiūriu:

Domisi atskirų procesų, tokių kaip dėmesys, ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis vystymusi. Domisi, kokią įtaką
mokymasis, brendimas turi informacijos apdorojimui, problemų sprendimui. Pvz.: Atkinson - Shiffrin
modelis. Pradžioje tyrė suaugusius, nustatė, kad trumpalaikė atmintis laiko ribotą informacijos kiekį (5-7) ir
labai ribotą laiką (15-30 sek.). Vėliau pradėjo domėtis, kaip yra su vaikais.

Selektyvus dėmesys pasireiškia nuo pat gimimo. Vaikui augant, jis gali vis labiau koncentruotis, jį mažiau
blaško pašaliniai stimulai. Trumpalaikė atmintis taipogi gerėja vaikui bręstant. Vyresni vaikai naudoja
daugiau mnemonikos priemonių (pvz.: kartojimas, grupavimas į kategorijas). Ilgalaikė atmintis, tiek
atpažinimas, tiek atsiminimas, tiek rekonstrukcija taipogi gerėja bręstant. Tyrimas su paveikslėliais, kai 6-12
metų vaikai turėjo atsiminti fono spalvą, o ne kas nupiešta. 12 metų vaikai - OK, 6 metų vardino, kas nupiešta.
Wilson pademostravo selektyvų dėmesį IV, VI ir VIII klasių mokiniams duodamas įsiminti žodžius, kurie
buvo įvertinti pinigais. Daugiau prisimena “brangiausių” žodžių.
Dažnai tiriama lyginant išsivysčiusių šalių ir tradicinių visuomenių vaikų mąstymo ypatumus. Labai daug šios
srities tyrimų atliko Greenfield, Bruner, Cole, Lurija ir kiti tyrėjai

Viena iš svarbiausių išvadų, kurių priėjo Bruner ir jo bendradarbiai - kad mokyklinis lavinimas turi didelę
įtaką mąstymo vystymuisi. Be mokyklinio lavinimo kognityvinis vystymasis greitai sustoja. Mokyklą lankę
vaikai geriau sprendžia klasifikavimo uždavinius, sąvokų formavimo uždavinius, sugeba lengviau analizuoti,
anksčiau supranta tvermės dėsnius. Teigia, kad jei nėra reikiamos intelektualinės treniruotės, individas
išlavina tas protinės veiklos formas, kurios reikiamos konkrečių uždavinių sprendimui, bet netinka
abstrakčioms, apibendrinimų reikalaujančioms problemoms.

Veiksminis mąstymas:
Remiasi praktiniais pažinimo veiksmais, kuriais žmogus keičia pažinimo objektą. Vaiko iki 3 metų mąstymas
yra konkretus, veiksminis. Vaikai manipuliuoja daiktais, analizuoja juos. Piaget nuomone, vaiko mąstymas
darosi sudėtingesnis dėl jo sąveikos su aplinka. Veiksmus su daiktais vaikas atlieka praktiškai, juos liesdamas,
ardydamas ir pan.
Istoriškai buvo žiūrima taip...
Galima sakyti, kad tai yra paprasčiausia mąstymo rūšis. Piaget labai už buvo šią mąstymo rūšį.
Vėlesniame etape, dažniausiai su kalba, formuojasi ir sudėtingesnis mąstymo tipas - vaizdinis mąstymas.
Vaikas perkelia veiksmus, kuriuos darė tikrovėje, į savo vidų, tačiau vis dar yra priklausomas nuo konteksto.

Veiksminis mąstymas: kas ir iš kur?

Ar fizinės, motorinės reakcijos gali būti iššaukiamos įsivaizduojamų stimulų?
Veiksminis mąstymas (motor cognition) - tai protinis procesas, kurio metu mūsų motorinė sistema planuoja ir
vykdo veiksmus, remdamasi atmintyje saugoma informacija, bei numato, prognozuoja ir interpretuoja kitų
veiksmus. Anksčiau buvo sutariama, kad veiksminis mąstymas yra naudojamas vaikų prieš išsivystant
abstrakčiam sąvokiniam mąstymui. Dauguma tyrimų šioje srityje atlikta su vaikais. Įsivaizdavimas kito
žmogaus veiksmų, net ir netikro asmens veiksmų, aktyvuoja tuos pačius protinius procesus, kaip kad mes
įsivaizduotume save arba iš tiesų atliktume tokį veiksmą. Veiksminis mąstymas labai glaudžiai siejasi su
vaizdiniu mąstymu, kad padarytų “protinius scenarijus” to, kas “atsitiks, jei aš padarysiu...”
• Judesys - kūno dalies pajudinimas
• Veiksmas - serija judesių, skirtų tikslui pasiekti.
• Mes galime įsivaizduoti, apdoroti judesius mintyse naudodami panašius į judėjimo
mechanizmus, net jei ir neplanuojame atlikti jokio fizinio veiksmo.
• Veiksminis mąstymas apima visus protinius procesus, reikalingus planuojant, ruošiant, atliekant
savo veiksmus bei prognozuojant kitų atsakus.
• Planavimo - įvykdymo ciklas (pvz.: lipimas laiptais)
• Veiksminis mąstymas glaudžiai siejasi su suvokimu.

Veiksminis mąstymas: įsivaizdavimas ir atlikimas:

Veiksminis mąstymas pasižymi bendromis motorinėmis reprezentacijomis (shared motor representations),
t.y. panašiai kaip žodžiai kalboje, tam tikri kitų žmonių judesiai įgyja prasmę. Šios reprezentacijos leidžia
suprasti kitų veiksmus ir atsakyti į juos.
Motorinis įsivaizdavimas (motor imagery) - norimo veiksmo įsivaizdavimas prote iš tiesų jo nedarant - turi
teigiamą įtaką to veiksmo atlikimui ateityje (Feltz ir Landers, 1983)
 Veikia net mokantis atlikti sudėtingus veiksmus.
 Padeda netgi sustiprinti raumenis (Yue ir Cole, 1992) - treniruojami pirštai +30%, įsivaizduojamas
treniravimas - +22%
 Vien įsivaizdavimas, kad bėgi, padidina širdies ritmą ir kvėpavimo dažnumą (Decety et al, 1991).
Kaip įrodyti motorinių reprezentacijų buvimą? Motorinės užuominos (motor priming) - judesio stebėjimas
palengvina tokio paties judesio atlikimą
 Strummer et al. (2000) - rankos griebimo judesys ir išplėtimas (Stroop efektas)
  Castiello et al. (2002) - žmonės labiau reaguoja į žmogaus rankos judesius, nei į roboto.

Sturmer et el. (2000) - dalyviai turėjo sugniaužti kumštį arba išplėsti pirštus priklausomai nuo kortelės
spalvos, o ne nuo piešinuko. Greitesni tiriamųjų atsakymai kai sutapo reikiama spalva ir pavaizduotas judesys.
Vien stebėdami elgesį, mes jau iššaukiame tam tikrą atsaką į jį. Kitų žmonių judesių stebėjimas ir paties
judesių atlikimas dalinasi reprezentacijomis. Tas reprezentacijas gali iššaukti įvairūs dalykai: pasakojimai,
stebėjimas kitų ir pan.

Motorinė programa - iš anksto suplanuota veiksmų seka (pvz.: pajudėjimas sankryžoje užsidegus žaliai
šviesai)
 Planavimas (gali būti ir simuliavimas prote) + įvykdymas
Naudojam tiek judėjimui, tiek mąstydami apie judėjimą (Kokias pasekmes turės mano veiksmas? Ką darys
kitas žmogus?) - dalinasi tomis pačiomis smegenų zonomis.
 Chaminade ir kt. (2001) - taškas ekrane, judantis lyg kas nors rašytį arba rodytų į taikinį. Jei raštas -
aktyvuojama dalis, susijusi su rašymu.
 Iš tiesų atliekant veiksmą (liečiant nykštį ir smilių) ir įsivaizduojant veiksmą, aktyvuojamos tos pačios
zonos (Roth et al., 1996)

Veiksminis mąstymas: išmokimas ir imitavimas:

Imitavimas - tai sugebėjimas suprasti kito veiksmus ir juos pakartoti.
 Piaget (1953) - 8-12 mėn. atsirandantis gebėjimas.
 Meltzoff ir Moore (1977) - jau naujagimiai sugeba imituoti kai kurias veido išraiškas.
 Su amžiumi didėja gebėjimas tiek imituoti veiksmus, tiek ir veido išraiškas (Barr et al., 1996)
 Meltzoff (1995) - labiau imituojami žmonių veiksmai, nei mašinų (18 mėn. kūdikiai)
 Imituojami tie veiksmai, kuriuos kūdikiai gali suprasti (Mandler ir McDonough, 2000). 15 mėn.
kūdikis dažniau imituoja paukščio paguldymą į lovą, nei mašinos.
 Prasmingus veiksmus lengviau imituoti nei beprasmius dėl darbinės atminties apkrovos (Rumiati ir
Tessari, 2002); Skirtingos zonos aktyvuojamos stebint prasmingus/beprasmius veiksmus (Decety,
1997).

• Ką mes gauname imituodami?

 Ne tik elgesį. Mes gauname įrankius, kuriuos galime panaudoti vėliau kurdami naują elgesį siekdami savo
tikslų.
 Gergely et al. (2002) - 14 mėn. kūdikiai matė žmogų, išjungiantį šviesą galva, o ne ranka. Jei tam buvo
priežastis (pvz.: rankos užimtos), jie jungiklį jungdavo kaip paprastai. Jei priežasties nebuvo -
naudodavosi galva.
 Tomasello (1999), Frye (1991) - bendros reprezentacijos savo veiksmų planavimui ir kitų veiksmų
supratimui yra galingas įrankis paties vaiko vystymesi. Jei vaikai naudoja informaciją apie savo pačių
veiksmus kitų žmonių veiksmas interpretuoti, tai vaikų sugebėjimas interpretuoti veiksmus priklauso nuo
jų išsivystymo lygio.
Visi šie tyrimai parodo, kad suvokimo - veiksmo ciklas yra svarbus suprantant ir interpretuojant kitų
veiksmus. Net kūdikiai turi šį gebėjimą. Be to, duomenys dar kartą patvirtina, kad mes galime turėti fizinių
veiksmų reprezentacijas, kurias gauname iš aplinkinių ir vėliau naudojame savo elgesiui / kitų veiksmams
paaiškinti.

Vaizdinis mąstymas
Konkretus, remiasi suvokimu ir vaizdiniais, jų pertvarkymu mintyse. Formuojasi ikimokykliniame amžiuje
(3-7 metais). Išlieka svarbi praktinė veikla su daiktais, tačiau tokie vaikai vis daugiau naudojasi savo
sukauptais vaizdiniais apie daiktus, reiškinius. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mąsto konkrečiais vaizdiniais,
remdamasis tiesioginiu suvokimu.
Pvz.: žaisdami vairuoja įsivaizduojamas mašinas ir pan.
Vaizdinis mąstymas skatina aukštesnę mąstymo veiklą, t.y. vaikas, operuodamas vaizdais, apibendrina,
sistemina savo turimas žinias apie tikrovės reiškinius.
Vaizdinis mąstymas bręstant vaikui yra labai svarbus, tačiau jis negali atspindėti sąvokų, kurios nėra
išreikštos vaizdiniais (laisvė, jėga ir pan.), toks pažinimas galimas tik abstrakčiu loginiu mąstymu.
Vaizdinis mąstymas mums būtinas ne tik vaikystėje, bet ir vėliau, suaugus, atliekant daugelį užduočių...

Shepard ir Metzler tyrimai parodė, kad pasukti objektą mintyse (trimatėje arba dvimatėje erdvėje) arba
nustatyti, ar objektas yra “normalus”, ar “veidrodinis atspindys” yra sunkiau, kai objektas pasuktas didesniu
kampu. Lygiai tas pats ir su tikrais objektais: kuo didesniu kampu pasuktas objektas, tuo daugiau laiko reikia
jį atsukti atgal.

Kosslun, ball and Reiser tyrimo metodika (1978)- Įsimindavo, kol galėdavo tiksliai nupiešti. Tada liepdavo
mintimis susirasti tam tikrą objektą ir “nukeliauti” iki kito. Laikas tiesiogiai proporcingas atstumui. Kiti
tyrėjai (Pinker, Denis) aptiko, kad skenavimas galioja ir 3D (į gylį).

Kosslyn (1978) tyrimas - daug lengviau atsakyti į klausimą apie triušį, kai jis užima didesnę įsivaizduojamo
piešinėlio dalį.
Mental Scaling (Kosslyn) - ar triušis turi ūsus?
Finke, Pinker ir Farah liepė studentams įsivaizduoti didžiąją raidę J po apversta puse greipfruto. Studentai, net
ir be tokių instrukcijų, teigė matantys skėtį.
Gestai mums padeda įsivaizduoti. Rausher, Krauss ir Chen 1996 metais teigė, kad kai kalbame apie erdvinius
dalykus, mums labai padeda gestai. Jei liepi tiriamajam pasakoti ir nejudinti rankų (ant jų sėdėti), kalba
“suplokštėja”. Net akli gestikuliuoja, kai kalba apie erdvinius dalykus.

Sąvokinis mąstymas:
Remiasi sąvokų siejimu, pertvarkymu, ieškant daiktų ar reiškinių ryšio. Sąvokinis mąstymas yra abstraktus,
atsietas nuo konteksto. Būdingas vyresniems moksleiviams bei suaugusiems.
Tai mąstymas, kai įvaldomos sąvokos apie faktus, dėsningumus, priežasties ir pasekmės ryšius, neprieinamus
konkrečiu veiksminiu ir vaizdiniu mąstymu.
Neišnyksta ir kitų mąstymo rūšių reikšmė, susiformavus sąvokiniam mąstymui.
Tiek Piaget, tiek Bruner, tiek Vygotskij laikė, kad tai yra aukščiausia mąstymo “rūšis”.
Bet... Jeigu vaikas nemoka spręsti kokio nors uždavinio, nemanipuliuodamas realiais objektais, reiškia, kad
vaikas nereprezentuoja to vidiniame plane? Ne, nes jei nereprezentuotų, tai išviso nespręstų jokio uždavinio,
t.y. tai jam būtų neįveikiama užduotis. Išoriniai objektai - tai tik pagalba vaikui.

Savokos ir kategorijos
Žinios ir jų pateiktis
Žinios:
Žinios dažnai suprantamos kaip tam tikrų faktų, taisyklių ir procedūrų rinkinys, kurį mes įgyjame iš
aplinkinės kultūros (krepšinio statistika, Žalgirio mūšio data, užsakymo pateikimas restorane); Žinios veikia
daug platesne prasme ir dažniausiai mūsų yra net nepastebimos; Žinios plačiąja prasme yra mūsų atmintyje
saugoma informacija apie pasaulį, nuo kasdienės informacijos iki formalių žinių; Tikėtina, kad jūsų turimos
žinios yra teisingos (arba bent jau jūs taip manote); Be pradinių žinių bet koks protinis veiksmas būtų labai
neefektyvus arba neįmanomas.

Žinios leidžia:
 Leidžia kategorizuoti
 Leidžia numanyti daugiau, nei tik pateikta informacija
 Leidžia imtis veiksmų, reaguoti
 Veikia mūsų suvokimą ir dėmesį
  Leidžia suprasti kalbą ir kalbėti
 Leidžia mąstyti

Sąvokos samprata psichologijoje:

 Sąvoka - tai proto objektas, kuriuo galima manipuliuoti kaip ir realiu objektu (K. Nelson)
 Sąvoka - apie tam tikrą pasaulio objektų grupę sukauptos žinios (L. Barsalau)
 Sąvoka - tai psichinė kategorijos reprezentacija (D. Medin ir E. Heit)Sąvokos susiję su daugybe
psichologijos funkcijų: atmintimi, mąstymu, kalbos supratimu ir kalbėjimu.
 Kategorizacija yra labiausiai mokslininkų tyrinėtas sąvokų aspektas.
 Kategorija yra sąvoka, kurios funkcija yra išskirti bendrus kitų sąvokų aspektus, paremtus bendrais
bruožais ar panašumu į tam tikrą prototipą. Kategorijos įtraukia įvairaus tipo informaciją apie stebimą
objektą, kurios jūs tiesiogiai negalite stebėti, jos leidžia jums daryti naudingas prielaidas ir atlikti
protingus veiksmus (“go beyond the information given”, Bruner, 1957).

Tas pats dalykas gali atspindėti ir sąvoką, ir kategoriją. Pvz.: obuolys gali būti kategorija, jei paimsime
kolekciją skirtingų rūšių obuolių. Bet jis gali būti ir sąvoka, jei imsime visus vaisius.
Visos žinios, kurias mes turime, sudaro tam tikras sistemas, arba yra kategorizuojamos, t.y. bet koks
objektas ar veiksmas dažniausiai suvokiamas kaip tam tikros objektų, veiksmų rūšies atstovas.
Kategorijos - ne tik patogus metodas klasifikuoti objektus. Kategorijos yra instrumentai, kurie būtini mūsų
pasaulio supratimui.
Sąvokos visada sudaro hierarchines sistemas, joms būdingi loginiai - hierarchiniai ryšiai. Geriausiai tai
atspindi taksonomija (pvz.: augalų ar gyvūnų skirstymai - augalas - medis - pušis)
Kategorijos leidžia mums žinoti ne tik tiesiogiai suvokiamas daikto ypatybes, bet ir tas savybes, kurių savo
jutimais nejaučiame tuo metu, tačiau žinome, kad tos klasės objektai tokiomis savybėmis pasižymi.
Sąvokos visada atspindi ne vieną objektą, bet tam tikrą objektų grupę. Pvz.: katė - turim info ne apie vieną
katę, o visas kates ir galim pasakyti, ar gyvūnas yra katė, ar ne. “Instrumentas” - gali būti daktaro, gali būti
staliaus...

Sąvokų funkcijos:
 Sąvokos aktyviai dalyvauja suvokimo procese: gautos informacijos interpretavimas vyksta pasitelkiant
turimą sąvokų sistemą. Neturėdami vienos ar kitos sąvokos, tą informaciją ignoruojame arba
priskiriame kitoms sąvokoms
 Sąvokos yra žmogaus numanomų išvadų šaltinis, t.y. jos leidžia mums įžvelgti daugiau, nei gaunama
informacija mums leistų.
 Sąvokos leidžia daryti indukcinius apibendrinimus, kurie dažniausiai padeda mums veiksmingiau
apdoroti informaciją, t.y. žinios apie vieną kategorijos narį gali būti perkeltos kitam.
 Sąvokos atlieka klasifikavimo funkciją. Tai leidžia daryti išvadas apie naujus kategorijos narius,
koreguoti pačias kategorijas.
 Jei nebūtų sąvokų sistemos, būtų neįmanoma bendrauti perduodant lingvistinę informaciją.
Galima sakyti, kad sąvokos - proto statybinė medžiaga... Jomis operuojama mokantis, kalbant, samprotaujant.
Prie 2 - tai pateikia mums daugybę informacijos. Yamauchi ir Markman (2000) teigė, kad sąvokos ir
kategorijos yra “žinių rodyklės”, taigi, iškart, kai tik sužinai, kad vienas ar kitas dalykas yra katė, degalinė,
universitetas ir t.t., tu iškart žinai daug bendrų dalykų apie jį ir tai leidžia susikoncentruoti ties kitais, labiau
specifiniais dalykais. Pvz.: pamatai žmogų, kurio veidas išdažytas žaliai ir baltai, gali spėti, kad jis Kauno
Žalgirio fanas, o ne šiaip klounas
Prie 3 - Paprastai tai yra gerai, nes, pvz.: žinodami, kad lauko pelės serga tam tikra liga, galime spėti, kad ir
naminės pelytės ja serga. Kartais gali būti ir nelabai gerai visada gerai. Mes, pvz.: galim galvoti, kad visi
šunys geri...
Prie 4 - Vaikas sužino, kad yra valgomos/nevalgomos uogos ir pan.
Apskritai, jei nebūtų sąvokų ir kategorijų, gyvenimas taptų tikru pragaru... Įsivaizduokite, kad kiekvieną kartą,
kai pamatytumėte naują objektą, jūs apie jį nieko nežinotumėte.
Psichologinė sąvokų problematika:
 Psichologijai tapus savarankišku mokslu, psichologai perėmė iš kitų sričių ir sąvokų tyrimus
(sąvokomis domėjosi logika, filosofija, lingvistika).
 Psichologai formavo savo uždavinius, kuriais galėtų remtis jų empiriniai tyrimai. Vadovaujantis
klasikiniu požiūriu, daugiausia tyrimų buvo atliekama su klasifikavimo metodikomis.
 Gausėjant tyrimams ir įrodymams, pradėtos formuluoti kitokios sąvokų formavimąsi ir kategorizavimą
nagrinėjančios hipotezės.
 Susiformavus kognityvinei psichologijai, paplito tyrimai, nagrinėjantys semantinės atminties struktūrą,
t.y. kaip sąvokos yra laikomos atmintyje, kokie tarp jų ryšiai.
Prie 2 - kadangi klasikinis reiškia, jog sąvoka turi turėti būtinus ir pakankamus požymius, tai reiškia, kad
žinodamas sąvoką, žmogus gali klasifikuoti. Klasifikavimas lengvai gali būti stebimas išoriškai, tad ir buvo
tirtas daugiausia.

Sąvokų struktūra
Sąvokų struktūra: klasikinis požiūris
 Klasikiniu vadinamas požiūris buvo pradėtas minėti dar Aristotelio laikų filosofų.
 Kiekviena sąvoka turi būtinus ir pakankamus požymius, pagal kuriuos galima nuspręsti, ar objektas
yra sąvokos narys, ar ne. Šie požymiai vadinami apibrėžiamaisiais ir paprastai išvardinami sąvokos
apibrėžimuose (pvz.: trikampis - tai geometrinė figūra, turinti 3 kraštines, kurios vidinių kampų suma
sudaro 180 laipsnių)
 Pagal šį modelį, esi sąvokos narys, jei atitinki apibrėžimą.
Būtini ir pakankami požymiai (singly necessary and joinlty sufficient), t.y. kiekvienas požymis atskirai yra
būtinas, o visi kartu - pakankami, kad būtum sąvokos nariu.
Pvz.: viengungis. Turi turėti 3 požymius: būti vyras, suaugęs ir nevedęs. Jei nors vienas iš šių bruožų
netinka mūsų apibūdinamam objektui, jis nebus viengungis (kiekviena savybė atskirai yra būtina). Jei asmuo
turi visas 3 paminėtas savybes, jis yra viengungis (t.y. kartu paimtos visos savybės yra pakankamos, kad
laikyti šį žmogų sąvokos nariu, t.y. viengungiu).
Hull dirbtinių sąvokų tyrimo metodika (1920). Atseit, su kiekvienu kartu sekasi geriau, nes išmoksta
abstrahuotis esminius požymius. Kritikuotas už tai, kad pasyvus buvo tiriamasis, išmokdavo tik bandymų ir
klaidų metodu.
Bruner, Goodnow ir Austin (1956) tyrimas. Geriau, nes galėjo vertinti skirtingas strategijas, kurias nadojo
tiriamieji, jų veiksmingumą. Anyway, gavo kritikos, kad negalima perkelti to į tikrą gyvenimą.
 Modelis puikiai tinka kai kuriems daiktams (pvz.: geometrinėms figūroms), tačiau netinka daugeliui
natūralių objektų (paukščiai, augalai ir t.t) ar žmogaus sukurtiems objektams (kėdėms, automobiliams
ir t.t.). Ar visi šie objektai atitinka “kėdės” apibrėžimą?
 Daugelio sąvokų apskritai negalime apibūdinti pagal būtinus ir pakankamus požymius. Pvz.: filosofas
Wittgenstein (1953) pateikė kaip pavyzdį sąvoką žaidimas.
 Kokius galite išskirti žaidimo požymius?
Wittgenstein teigia, kad nėra bendrų žaidimo požymių visiems žaidimams. Yra panašumai, ryšiai, bet ne
būtini požymiai. Jis pasiūlė skirstyti daiktus pagal panašumą, nes pateikti apibrėžimus visiems sąvokos
nariams ne visada išeina...
Family reassemblance (šeimyninis panašumas)
Lygiai tas pats su paukščiais. Dažnai galvojama, kad gebėjimas skraidyti - būtinas. Bet stručiai ir daug kitų
paukščių neskraido... Dėl to Rosch, Malt ir Smith, Mervis ir kiti tyrėjai pradėjo domėtis, kodėl vienas ar kitas
sąvokos narys atrodo “geresnis” nei kiti.
Psichologams prisireikė naujo modelio, kuris geriau paaiškintų, kaip žmonės reprezentuoja žinias... Čia ir
gimė prototipinių bruožų modelis bei pavyzdžių modelis, kurie abu paremti tuo, kad mes remiamės tam tikrais
pavyzdžiais, kalbėdami apie sąvokas ir kategorizuodami.

Sąvokų struktūra: prototipinių bruožų modelis

 Empirinius tyrimus pradėjo Eleonora Rosch. Kitaip dar vadinamas tikimybiniu požiūriu.
  Kategoriją sudarantiems nariams būdingi tam tikri dažnai pasitaikantys, tipiški, tačiau nebūtini
požymiai. Kuo daugiau tokių požymių turi kategorijos narys, tuo labiau tipinis jis yra tai kategorijai.
 Tipiški kategorijos nariai buvo pavadinti prototipais.
 Sąvokų struktūra: prototipinių bruožų modelis
 Prototipas yra suformuojamas “suvidurkinant” kategorijos narius, kuriuos mes matėm praeityje
(Rosch, 1973). Tai reiškia, kad prototipas gali būti panašus į tos kategorijos narius, tačiau nėra
konkretus tos kategorijos narys (jis yra tam tikras “vidutinis” narys)

 Rosch (1975) prašė tiriamųjų įvertinti paukščių ir baldų kategorijų narius pagal tai, kiek jie atitinka
kategorijos pavadinimą (1 - labai mažai, 7 - labai gerai).
 Rezultatai rodo, kad telefonas buvo blogesnis baldas, nei sofa, šikšnosparnis ne toks geras paukštis,
kaip žvirblis ar net pingvinas.
 Rosch ir Mervis (1975) parodė, kad prototipiniai objektai yra panašesni ir jiems sugalvojama daugiau
bendrų bruožų
 Smith ir kt. (1974) aptiko tipiškumo efektą, t.y. į teiginius apie labiau prototipinius objektus tiriamieji
atsako greičiau, nei į ne tokius prototipinius.
 Tipiškesni kategorijų nariai klasifikuojami greičiau (Rosch, 1975) ir tiksliau (Posner ir Keele, 1965).
 Mervis ir kt. (1976) nustatė, kad prototipiniai objektai įvardinami pirmiau, jie tiriamųjų prašoma
išvardinti tam tikros kategorijos narius.
 Rosch (1975) nustatė, kad prototipinius objektus labiau veikia priminimo efektas (priming effect, t.y.
kai vieno stimulo parodymas iššaukia kito stimulo atsiradimą)
1 - tyrimas su kėde, sofa, veidrodžiu ir telefonu. Kuo panašesnis į sąvokos protipą, tuo daugiau turi bendrų
bruožų.
2 - obuolys yra vaisius, granatas yra vaisius. Obuolys greičiau identifikuojamas.
3 - pirmiau įvardinsim žvirblį, gerokai vėliau - pingviną.
Rosch aiškina, kad kai girdim žodį “žalia”, mes įsivaizduojam gerą žalią, o ne blankią ir neaiškią, todėl gera
žalia yra labiau prototipinė.
Taigi, Rosch ir jos kolegų tyrimai pateikė daug empirinių įrodymų, kad sąvokų nariai nėra vienodi ir negali
būti griežtai apibrėžti “būtinais ir pakankamais” požymiais. Tačiau yra dar vienas požiūris, pavyzdžių
požiūris, kuris taipogi paaiškina faktus, kodėl tokie skirtingi daiktai gali būti priskirti vienai kategorijai.

Sąvokų struktūra: pavyzdžių modelis

 Pagal pavyzdžių modelį, sąvokas apibūdiname ne požymių visuma, o lyginandami su kitais tos
sąvokos atstovais (pvz.: norėdamas nustatyti, gyvūnas yra paukštis, žmogus jį lygina su kitais sau
žinomais paukščiais).
 Kiekvieną kartą sutikę naują objektą, jį įtraukiamą į tam tikrą kategoriją.
 Palankiai vertinamas bihevioristų, nes atsakymai, kurie buvo išmokti anksčiau, gali būti lengvai
pritaikyti naujoje situacijoje.
 Leidžia klasifikuoti objektus, apie kuriuos turime mažai informacijos, o vėliau tą klasifikaciją tikslinti.
Kuo daugiau turime įvairių pavyzdžių, tuo lankstesnė gali būti sąvoka (Ross ir Spalding).
Nuo prototipų požiūrio skiriasi tuo, kad lygyname ne su :”standartiniu, vidutiniu” nariu, o su realiais
sąvokos pavyzdžiais.
Šis požiūris gali paaiškinti daugelį Rosch tyrimų, kuriais ji grindė savo prototipinių bruožų modelį. Pvz.:
tipiškumo efektas (obuolys yra vaisius) paaiškinamas tuo, kad objektai, kurie panašesni į daugiau kitų
pavyzdžių, yra greičiau ir atpažįstami.
Geras tuo, kad nelyginam su prototipu (pvz.: pingvinas - paukštis), bet su pavyzdžiais. Tai gali būti
lengviau, nes turim pavyzdžių, kurie neskraido. Lengviau paaiškina ir žaidimo atvejį, nes sunku būtų
sugalvoti žaidimo prototipą...
Allen ir Brooks (1991) - kasėjai ir statybininkai. ilgos arba trumpos kojos, apvalus arba kampuotas kūnas, su
taškeliais arba be. Taisyklė tokia: gyvūnas yra statybininkas, jei jis pasižymi dviejomis arba trejomis iš šių
savybių: ilgos kojos, kampuotas kūnas, taškai; kitu atveju tai kasėjas.
 Gyvūnas yra statybininkas, jei jis pasižymi dvejomis arba trejomis iš šių savybių: ilgos kojos,
kampuotas kūnas, taškai; kitu atveju tai kasėjas.
 Tiriamieji klasifikuoja pagal taisyklę, ir kai išmoksta tasi daryti be klaidų, gauna “siurprizą” -
paveikslėlį, kurio iki tol nebuvo matę ir kurį parodęs tyrėjas nebepasako jiems, ar paveikslėlis atitinka
kategoriją.
 Alan ir Brooks tikėjo, kad nors ir klasifikuodami pagal taisyklę, tiriamieji vis viena nesąmoningai
saugos ir pavyzdžius.
 Kaip tai nustatyti?
 Jei tiriamieji nesaugo pavyzdžių, tada jiems bus vienodai lengva nustatyti, ar gyvūnas yra
statybininkas, ar kasėjas, pritaikius taisyklę. Paveikslėlių atitikimas (pozitive match) ar neatitikimas
(negative match) neturės įtakos.
 Rezultatai?

 Alan ir Brooks (1991) antra grupė tiriamųjų gavo tuos pačius paveikslėlius, tačiau nežinojo taisyklės,
t.y. mokėsi iš patirties.
 Gavo tas pačias poras įvertinimui, kaip ir pirmoji grupė
 Rezultatai?
Veikia ne tik pavyzdžiai, svarbios ir taisyklės.
Patalano ir kt. (2001) patvirtino šiuos duomenis skenuodami smegenų aktyvumą. Kai tiriamieji turi tik
pavyzdžius, aktyviausia regimoji žievės dalis. Kai žino taisyklę - priekinė motorinės žievės dalis (tiriamieji
kartojo taisyklę sau).
Taksonomija. Visos iki šiol tyrinėtos kultūros, nesvabu, kiek jos “tradicinės” ar ne, turi taksonomijas (Malt,
1995)

Kategorijų lygiai:
• Rosch iškėlė dar vieną svarbią idėja: katogorijos turi hierarchinius lygius, o vienas iš šių lygių
yra bazinis. Mažiau apibendrintas lygmuo vadinamas subordinuotu, labiau apibendrintas - superordinuotu.
Kategorijų lygiai. Tyrėjai ilgai ginčyjosi, ar yra kažkoks “bazinis”, “geresnis” kategorijų lygmuo, nei kiti.
Kategorijos dažniausiai yra hierarchines (baldas - stalas - virtuvinis stalas). Rosch pasiūlė bazinį lygmenį, nes
virš jo (superordinuotas lygmuo) netenkama daug informacijos, po juo (subordinuotas) gaunama ne tiek daug
naujos informacijos.

Bazinis lygmuo ypatingas tuo, kad:

 Šio lygmens kategorijos nariai turi daugiausia bendrų bruožų tarpusavyje ir nedaug bendrų bruožų su
kitų kategorijų objektais. Superordinuoto lygmens kategorijos turi mažiau bendrų bruožų.
Subordinuoto lygmens bruožų yra šiek tiek daugiau (Rosch, Mervis ir kt., 1976).
 Šį lygmenį atitinkantys žodžiai dažniausiai vartojami įvardinti objektus (dažniau sakome kėdė, nei
supamoji kėdė ar baldas, Rosch, Mervis ir kt., 1976).
 Bazinio lygmens kategorijų nariai greičiausiai identifikuojami (Rosch, Simpson ir kt., 1976).
 Bazinio lygmens sąvokas anksčiausiai išmoksta vaikai
1 - baldai ir kėdės Rosch ir Mervis tyrimas, kuriame turėjo pasakyti kaip galima daugiau bendrų bruožų
baldams, stalams ir virtuvės stalams.

Nustatė, kad daug dažniau naudojamės bazine kategorija, kai reikia pavadinti daiktus (gitara, o ne elektrinė
gitara arba muzikos instrumentas).
Kitame tyrime Rosch, Simpson ir kt (1976) darė atvirkščiai. Sako sąvoką, reikia pasakyti, ar paveikslėlis yra
jos narys, ar ne. Greičiau reaguojama, kai pasakoma bazinio lygmens kategorija (automobilis, o ne transporto
priemonė).
 Ar visiems žmonėms bazinis lygmuo yra vienodas?

Žinių pateiktis: (Analoginė, simbolinė, veikmenys, schemos, scenarijai, mintiniai modeliai)

Žinių pateiktis (reprezentacija): samprata ir formos

 Pateiktis (reprezentacija) - tai, kas žymi, simbolizuoja ar atstovauja kokiam nors objektui.
 Pateiktis gali būti išorinė (objekto piešinys, žodis, žymintis objektą) ir vidinė (informacijos apie
objektą “įrašas” psichikoje).
 Reprezentaciją galime skirti į paprastąją (analoginė, analitinė arba simbolinė, veikmenų) ir sudėtingąją
(schemos, scenarijai, mintiniai modeliai)
 Paprastoji pateiktis

Analoginė pateiktis
 Teigia, kad suvokimo metu sudaromas objekto vaizdas ir atmintyje saugomas vaizdas yra panašūs.
 Ypač daug klausimų kėlė vaizdinės informacijos saugojimas. Tyrėjai domėjosi, ar panašūs atminties
vaizdinių ir percepciniai procesai bei ar vienodos mintinės operacijos naudojamos vaizdiniams ir
realiems objektams.
 Nemažai tyrimų šioje srityje atliko Shepard, Paivio, Kosslyn, Farah, Finke (mintinis sukimas,
skenavimas, pritraukimas ir kt.)
Bet kurie jutimai gali būti koduojami analogine forma, t.y. uoslė, garsas, lytėjimas ir t.t., tačiau daugiausia
tirta sritis - vaizdinis mąstymas.
Ektremalus požiūris - kad viską koduojam analogine forma. Iš tiesų taip nėra. Kosslyn teigia, kad
smegenims tai būtų nepakeliama našta. Paivio yra vienas iš dvejybinio kodo teorijų atstovų (dual-code
theory), kuri teigia, kad saugom info vaizdais ir simboline pateiktimi.
Dar - Paivio (1963, 1965) tyrimas su žodžių įsiminimu. Tiriamieji geriau įsidėmi ir atpažįsta žodžius,
kuriuos galima įsivaizduoti, nei tuos, kurių įsivaizduoti negalima (pvz.: teisybė ir valtis).

 Analoginę pateiktį tyrė ir kiti tyrėjai. Pavyzdžiui, Paivio prašydavo įsivaizduoti laikrodį ir pasakyti,
kurio laikrodžio kampas tarp rodyklių bus didesnis: rodančio 12:05, ar 1:40?
Kuo didesnis skirtumas tarp rodyklių, tuo lengviau ir greičiau tiriamieji atsakydavo.

 Šis Chalmers & Reisberg (1985) tyrimas parodė, kad sunkiau manipuliuoti protiniais vaizdiniais, nei
tikrais objektais.
 Kiti tyrimai su panašiais paveikslėliais rodo, kad mes visgi galime manipuoliuoti paveikslėliais (Finke,
1989) arba manipuliuoti dviprasmiais paveikslėliais, jei mums duodamos užuominos (Mast &
Kosslyn, 2002).
 M.G.S. atvejis (Farah et al., 1992).
Pašalinus vieną pusę regimosios žievės, vaizdų dydis taip pat turėtų sumažėti pusiau.

 Nesaugome tikslių “paveikslėlių”, skiriasi jų detalumas, ryškumas.

 Skirtingi tiriamieji išsaugo skirtingas vietas kaip “ryškiausias”
 Dėmesio įtaka ryškiausioms detalėms (Coltheart, 1998)
 Protiniai atvaizdai yra interpretuojami, t.y. nėra tikslios kopijos, kaip nuotrauka (Chalmers &
Reisberg, 1985, 1992)

Analitinė arba simbolinė pateiktis

 Teigia, kad atmintyje išlaikome ne tikslius sakinius ar įvykius su visomis percepcinėmis ypatybėmis, o
jų turinius, protinę reprezentaciją
 Propozicijos yra abstraktus reikšmės vienetas, nusakantis semantinį dviejų ar daugiau sąvokų ryšį.
Lingvistinės informacijos atveju, šie santykiai yra semantiniai ryšiai tarp sakinio žodžių ir tarp atskirų
sakinių.
  Propozicijų teorija (Anderson & Bower, 1973, Pylyshin) teigia, kad analoginio kodavimo apskritai
nėra
Sachs (1967) tyrimas apie tai, kaip pateiki tekstą ir po to klausi, ar buvo vienas ar kitas sakinys tame tekste.
Kur prasmė neatitinka teksto, dauguma pasako teisingai, tačiau jei prasmė vienoda, tikslios gramatinės formos
neatsimename - renkasi vienodai visus sakinius. Šio tyrimo išvados rodo, kad neatsimenam tiksliai
informacijos, o kažkaip koduojam jos prasmę.
Kognityviniams psichologams šis pateikties modelis buvo labai patogus, todėl bent jau pradžioje dėl jo daug
diskusijų nekilo... Juk toks kodavimas gali paaiškinti bet kokius santykius tarp objektų bet kokiame kontekste.
Propozicijų teorija gali paaiškinti, kaip mes koduojame veiksmus, daiktų požymius, priklausymą klasei ir kt.
Sudėtingos propozicijos gali paaiškinti sudėtingesnius reiškinius, santykius ar paveikslus. Pagrindinė idėja -
kad mes nekoduojame nei analoginės informacijos (vaizdų), nei žodinės informacijos. Mes koduojame ir
saugome abstrakčias formas, kurios atspindi tas žinias, t.y. propozicijas, turinčias tam tikrą reikšmę (Clark &
Chase, 1972).
 Finke, Pinker & Farah (1989):
Tyrimas parodė, kad vaizdiniais galime manipuliuoti tiesiogiai, nenaudodami propozicinio kodo. Abu sudėti
paveikslėliai gaunasi daugiau, nei tiesiog suma H ir X, gauname trikampius. Tyrimas rodo, kad propozicijos
ne taip smarkiai veikia mūsų analoginį kodą, kai dalyviai patys susikuria vaizdą galvoje.
Apskritai, propozinio kodo šalininkai sugalvojo, kaip paaiškinti daugumą rezultatų, gautų vaizdinio
mąstymo tyrimais. Pvz.: mental scanning, mental scaling ir pan. Jie aiškino, kad mes žinome, kaip turėtų būti
tikrovėje, todėl ir per tyrimus elgiamės taip pat. Mano dabar pavaizduotas pavydzys rodo, kad yra ne visai
taip, kaip jie sako - vaizdinis mąstymas yra šiek tiek daugiau, nei tiesiog propozicijos. Yra tam tikras
analoginis komponentas.

Simboliai VS analoginis kodavimas

Simbolinė
Vaizdai saugomi kaip
paveikslėliai
Vaizdinė atmintis panaši į
suvokimą
Numanomi ryšiai
Skirtingos reprezentacijos
skirtingiems jutimams
Dabar populiarėja ir naujas požiūris - statistinis, t.y. kad saugome informaciją panašiai, kaip kompiuteris (0 ir
1, arba neuronai aktyvūs - ne).
Analoginė
Vaizdai saugomi kaip žodinis
kodas
Vaizdinė atmintis - kaip
paveikslo aprašymas
Tikslūs ryšiai
Vienodos reprezentacijos
skirtingiems jutimams

Veikmenys
 Atlikties žinios - tai žinojimas, kaip kažką daryti. Jos sieja mintis ir veiksmus.
 Reikalingos ne tik fiziniams veiksmams, bet ir protiniams veiksmams atlikti.
 Anderson teigia, kad veikmenys - tai paprasta jei - tai taisyklė (jei galioja sąlyga X, reikia atlikti
veiksmą Y).
 Visos žinios gaunamos deklaratyvia forma, tačiau praktikuojamos tampa atlikties žiniomis, t.y. visi
veiksmai tampa vienu vienetu, kurį atliekame automatiškai (Anderson)

Sudėtingoji pateiktis (svhemos, scenarijai, mintiniai modeliai)

Schemos:
 Schema - tai abstrakti žinių struktūra, kurią sudaro objektams ir įvykiams pastoviai būdingi ypatumai
(Barsalou, 1992).
  Schema - tai protinis modelis, kuris “organizuoja” žinias. Ji sukuria svarbias struktūras iš atskirų
sąvokų.
 Schema panaši į kategoriją tuo, kad apjungia kelias sąvokas. Skiriasi tuo, kad saugo informaciją ne
apie kategorizavimą, o apie įvykius, kurie supa kategoriją.
 Rumelhart ir Ortony išskyrė šiuos schemų požymius:
1. jas sudaro kintamieji, kurie gali turėti skirtingas reikšmes
2. schemos siejasi tarpusavyje ir sudaro hierarchines struktūras
3. schemos reprezentuoja įvairaus abstraktumo žinias
4. schemos yra lanksčios, tikimybinio pobūdžio, todėl leidžia priimti informaciją, kuri ne visada atitinka
turimą schemą
Įtakoja mūsų pažintinius procesus:
 Suvokimą. Pvz.: matydami tipinius dalykus, mes tikimės pamatyti tam tikras objektų
konfigūracijas (Biederman, 1981)
 Veikia atmintį. Atsimename arba “pridedame” tai, kas tinka schemai.
 Veikia samprotavimo gebėjimus (analogijos, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas).

Scenarijai:
 Scenarijai reprezentuoja žinias apie mums įprastą, nuolat pasikartojančių kai kurių įvykių eigą (ėjimas
į biblioteką, naktinį klubą ir pan.)
 R. Schank ir R. Abelson sukūrė modelį, kuris aiškina tokių scenarijų reprezentaciją. Anot jų,
scenarijus sudaro veikėjai, veiksmai, ramsčiai.
 Scenarijus gali sudaryti scenos, kurias sudaro atskiri veiksmai. Veiksmus sieja laiko bei priežasties
ryšiai.
 Scenarijai padeda interpretuoti patiriamus dalykus, numatyti, taisyti klaidas...
Veikėjas - lankytojai ir padavėjai
veiksmas - užakymas, valgymas, susimokėjimas
ramsčiai - valgiaraštis, maistas, prekės, pinigai ir t.t. Ramstis - kuo remiasi, atlikdamas veiksmą.
Padeda taupyti laiką, pvz.: užtenka pasakyti, kad buvai klube, visi įsivaizduoja, kaip tai atrodo.

Bower, Black ir Turner (1979) tiriamiesiems davė 18 nedidelių istorijų. Perskaitę istorijas, tiriamieji turėjo:
 arba atgaminti, ką skaitė (čia dažnai “prisimindavo” tai, ko nebuvo istorijoje, tačiau kas telpa į tos
istorijos scenarijų),
 arba turėjo pažinti sakinius (ar buvo jie pateikti, ar ne, turėjo įvertinti savo tikrumą 7 balų sistemoje).

Mintiniai modeliai:
 Mintinis modelis primena schemą, tačiau įjungia ne tik reprezentuojamą informaciją, bet ir jos
apdorojimo būdą.
 Mintinis modelis - tai priežastingai ir specifiškai vienas kitą veikiančių dalių ar procesų konfigūracija,
panaši į tą išorinės realybės dalį, kurią ji reprezentuoja.

Samprotavimas
 Siejamas su logika
 Logika nagrinėja formalų mąstymo būdą ir išvadų teisingumą, t.y. ne mąstymo turinį, o jo formą,
minčių struktūrą ir jų jungimo būdus.
 Turėjo didelę įtaką psichologijai: racionalaus mąstymo sampratai, mąstymo tyrimo kryptims
 Psichologai domisi kognityviniais mąstymo procesais, individualiais samprotavimų gebėjimo
skirtumais, užduoties pobūdžio ir kitų kintamųjų įtaka samprotavimui

Samprotavimų rūšys: dedukcinis ir indukcinis samprotavimas

  Samprotavimas - logiškas nuoseklus mąstymas (plačiąja prasme) arba išvadų iš turimos informacijos
darymas (siaurąja prasme)
 Dedukcija - kai iš to, kas žinoma, ar tikima, kad yra teisinga, padaroma būtinai iš to išplaukianti
išvada. T.y. jei prielaidos teisingos, išvada bus teisinga (prielaidų teisingumo logika nenagrinėja)
 Indukcija - tai procesas, kai iš specifinių faktų ar pastebėjimų daroma tikėtina išvada, kuri gali
paaiškinti faktus.
Išvada - tai sprendinys iš žinomų faktų, prisiminimų, teiginių. Siaurąja prasme dažniau naudojamas
psichologijoje, taip išskiriant samprotavimą iš kitų pažinimo procesų. Kai kurie autoriai eina dar toliau ir
stengiasi atskirti samprotavimą ir nuo problemų sprendimo, kuris daugiau nukreiptas į tikslą, iškylančių
problemų įveikimą (pvz.: Sternberg).
Indukcija leidžia prognozuoti ateities įvykius. Svarbiausia, kad indukciniame samprotavime mes niekada
negalime padaryti 100 proc. validžios išvados.

Dedukcinio samprotavimo apibūdinimas

 Dedukcinis mąstymas svarbus, nes jis leidžia žmonėms apjungti įvairius teiginius ir daryti iš to
išvadas.
 Aristotelis laikomas dedukcinio mąstymo pradininku. Jis pirmasis pasiūlė silogizmo sąvoką.
 Silogizmus sudaro 2 teiginiai, vadinami premisomis, kuriuos seka trečias teiginys, vadinamas išvada.
 Silogizmų sprendimo tyrimai buvo vienas iš svarbių įrankių, padėjusių psichologams tirti žmonių
mąstymą, racionalumą.
 Validumas priklauso nuo silogizmo formos, o ne turinio
 Teisingumas priklauso nuo turinio
 Galima sukurti tokius dedukcinius argumentus, kurie bus logiškai teisingi, tačiau tikrame pasaulyje
atrodys absurdiškai.
 Žmonės nesunkiai palaiko nelogiškus silogizmus logiškais, jei silogizmo išvados yra teisingos.

Dedukciniai samprotavimai susideda iš : sąlyginio silogizmo, kategorinio silogizmo, linijinio silogizmo.

Silogizmai: sąlyginiai
 Sąlyginiai silogizmai nagrinėja jei - tai propozicijas.
 Jei p, tai q
 t.y. jei bus įvykdyta sąlyga p, tai ją seks įvykis q.

 Dažniausiai pasitaikantis validus sąlyginis silogimas - Jei p, tai q. q. Vadinasi p.

 Pavyzdžiui. Jei praleisi daug valandų skaitykloje, pagerės tavo mokslo rezultatai. Praleidau daug
valandų skaitykloje. Vadinasi, pagerėjo rezultatai.
Pavyzdys logiškai yra teisingas, nors išvada ir yra neteisinga, nes klaidinga pati premisa (neužtenka leisti laiką
skaitykloje, reikia ir skaityti, mokytis).
Yra keli būdai, kaip galima spręsti tokius silogizmus.
Galimi 4 sąlygininių silogizmų tipai: patvirtinti antecedentą, paneigti antecentą, patvirtinti konsekventą,
paneigti konsekventą.(skaidrese zet)
Konsekvento patvirtinimas:
Jei tai šernas, tai žvėris. Tai žvėris. Todėl tai yra šernas.
Antecedento neigimas:
Jei tai šernas, tai žvėris. Tai ne šernas. Todėl tai ne žvėris.

 Dauguma žmonių pradedant mokykliniu amžiumi lengvai sprendžia modus ponens uždavinius, tačiau
daugumai sunku spontaniškai pažinti ir spręsti modus tolens uždavinius.
 Sunkiai atpažįstamas ir antecedento paneigimas bei konsekvento patvirtinimas, kaip loginio mąstymo
klaidos. Šias klaidas daro net logikos kursus baigę žmonės.
 Antecedento patvirtinimas (Modus ponens) beveik visada teisingai yra identifikuojami ir gyvenime. Netgi
beprasmiai silogizmai sprendžiami pakankamai lengvai.Konsekvento paneigimas (Modus tollens) daug
sunkiau sprendžiama. Taipogi sunku spręsti nevalidžius silogizmus.
Gali būti, kad tos klaidos kyla dėl to, jog žmonės tiesiog susiduria su panašiomis situacijomis. Pvz.: “Jei
pirksite šią knygą, gausite 5 baksų vertės dovanų kuponą.” Dauguma teisingai supras, kad jei nepirksiu
knygos, tai negausiu ir kupono, tačiau antecedento paneigimas yra blogas logikos požiūriu. Pats sakinys nieko
nesako apie tai, kas bus, jei nepirksi knygos. Lygiai tas pats gali būti ir su konsekvento patvirtinimu, t.y. jei
gavai 5 baksus, tai daugelis gali sakyti, kad pirkai knygą. Tai gali būti netiesa - juk mes nežinome, už ką dar
galima gauti tuos 5 baksus... Abu šie pavyzdžiai yra netinkami logikos požiūriu, tačiau atrodo ganėtinai
tinkami kasdieniame gyvenime.

 Wason 4 kortelių uždavinys buvo naudojamas tam, kad patikrinti, kokie yra skirtumai tarp abstraktaus
sąlyginių silogizmų sprendimo ir konkrečių situacijų. EK47. Jei balsis, kitoje pusėje lyginis skaičius.
Jei p (balsis), tai q (lyginis skaičius)
Atsakymai:
E - p (97 proc.) Modus ponens
K - ne p (16 proc.) Antecedento paneigimas
4 - q (62 proc.) Konsekvento patvirtinimas
7 - ne q (25 proc.) Modus tolens

Kiti eksperimentai su 4 kortelių problema:

 Griggs ir Cox (1982) tyrimas su alumi (73 proc. teisingų sprendimų, nė vienas dalyvių teisingai
neišsprendė abstraktaus uždavinio).
 Johnson - Laird ir kt (1972) tyrimas su pašto ženklais (81 proc. anglų sprendė teisingai, nors tik 15
proc teisingai sprendė abstraktų uždavinį)

 Formalios logikos taisyklės nėra svarbios kiekvienam žmogui, dažnai žmonės naudojasi taisyklėmis,
kurios liečia realias situacijas.
 Pragmatinio samprotavimo schemos (Cheng ir Holoyak) apima tam tikrus gyvenimo aspektus,
tokius kaip leidimai, prieštaravimai, priežastingumas.
 Pragmatinio mąstymo schemos yra būdas suprasti priežastinius ryšius, kuris yra išmoktas kasdienėje
veikloje.
 Šios schemos nėra abstrakčios, jos yra pakankamai laksčios ir gali būti pritaikytos labai plačiam
kontekstui.

 Tokios schemos naudingos evoliuciniu požiūriu (Cosmides 1989).

 Schemos leidžia greitai mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų.
 Cosmides išskyrė 2 pagrindines schemas: kainos - naudos (cost - benefit) ir sukčiavimo atpažinimo.
 Cosmides ir Toody (1992) atliko keturių kortelių tyrimus, kuriuose naudojo tiriamiesiems
nepažįstamas situacijas (išgalvotą kultūrą). Jie aptiko, kad sukčiavimo atveju tiriamieji geriau
sprendžia sąlyginius silogizmus, nei tais atvejais, kai sukčiavimo įžvelgti negalima.

Silogizmai: linijiniai
 Ryšys tarp terminų yra linijinis, rodantis kokybinius ar kiekybinius tų terminų palyginimus.
 Kai linijinis silogizmas logiškai validus, jo išvada seka iš premisų. Išvada, kuri yra logiškai validi,
nebūtinai bus objektyviai teisinga.
 Pvz.: Jūs protingesnis nei jūsų kambariokas. Kambariokas protingesnis už Joną. Kuris iš jūsų
protingiausias?

Kaip mes sprendžiame linijinius silogizmus? Yra keli aiškinimai:

 Susikuriame erdvinį modelį (DeSoto, London ir Hendel, 1965)
  Naudojame semantinius modelius (arba propozicijas, pvz.: [protingesnis(tu;tavo kambariokas)])
(Clark, 1969)
 Naudojame ir erdvinius, ir semantinius modelius (Sternberg, 1980).
Kaip žmonės sprendžia tokius silogizmus? Erdvinio modelio pagalba (įsivaizduoja, DeSoto, London ir
Handel, 1965), naudoja semantinius modelius, kurie jungia propozicines reprezentacijas (Clark, 1969), arba
jungia ir erdvinius, ir semantinius modelius (Sternberg). Yra duomenų, kad vieni naudoja daugiau vienus
metodus, kiti kitus.

Silogizmai: kategoriniai
• Kategorinių silogizmų atveju, premisos teigia kažką apie terminų priklausymą kategorijai.
• Galimas priklausymas - visi, kai kurie, nė vienas.
• Pvz.: “Idealus” Aristotelio silogizmas:
• Visi A yra B
• Visi B yra C
• Taigi, visi A yra C
Pavyzdys rodo vadinamą “idealų Aristotelio silogizmą”, beveik iš karto aišku, kad jis yra teisingas.
Visi psichologai yra keistuoliai.Visi keistuoliai yra menininkai.Taigi, visi psichologai yra
menininkai...Logiškai teisingas teiginys, tačiau jis falsifikuotas, nes premisos neteisingos.

Iš viso įmanoma sudaryti 512 silogizmų (dvi premisos ir išvada). Iš jų tik 27 yra validūs (Johnson-Laird ir
Steedman, 1998).
Svarbu yra tai, kad logikoje “kai kurie” reiškia nuo 1 iki visų, t.y. skiriasi nuo kasdienio vartojimo, kur “kai
kurie” neapima termino “visi”.

Silogizmų validumas nustatomas remiantis šiais principais:

 Jei abi premisos teisingos, validaus silogizmo išvada taipogi bus teisinga
 Silogizmo validumas nustatomas tik iš jo formos, ne turinio
 Kad silogizmas būtų validus, išvada turi išplaukti iš visų galimų derinių. Jei yra nors viena išimtis,
silogizmas bus nevalidus.
Apsvarstomos visos galimos abiejų premisų išvados ir interpretacijos Apsvarstomi ir įvertinami visi galimi
didžiosios ir mažosios premisų reikšmių deriniai Nustatoma, ar visos galimos išvados reikšmės derinasi su
visais premisų deriniais. Jei galima nors viena išvados interpretacija, kuri neišplaukia iš premisų reikšmių
derinio, išvada yra nevalidi

Kad kategorinis silogizmas būtų validus, jis turi tenkinti šias sąlygas:
 Jei viena iš prielaidų neigiama, išvada taipogi bus neigiama
 Vidurinis terminas turi būri suskirstytas (taikomas visiems klasės elementams) bent vienoje prielaidoje
 Bet kuris terminas, kuris yra suskirstytas išvadoje turi būti suskirstytas bent vienoje prielaidoje
 Jei abi prielaidos dalinės, išvada negali būti validi
 Jei viena iš prielaidų dalinė, išvada turi būti dalinis teiginys
 Kad būtų galima padaryti išvadą, bent viena iš prielaidų turi būti teigiama

 “Idealus” silogizmas yra sprendžiamas be klaidų, tuo tarpu kitų kategorinių silogizmų atveju, klaidų
skaičius gali išaugti iki 70 - 80 proc.
 Pagrindinės klaidos, sutinkamos literatūroje: atmosferos efektas, įsitikinimų efektas, nepagrįstas
pakeitimas.

Silogizmų sprendimo tyrimai

 Silogizmų tyrimų metu manipuliuojama įvairiais kintamaisiais (konkretumu/abstraktumu, empirinio
fakto tikėtinumu, loginių ryšių sudėtingumu).
  Galime tyrimus su silogizmais skirti į 2 pagrindines dalis: produkcijos (kei reikia sugalvoti išvadą iš
premisų) ir įvertinimo (kai reikia įvertinti, ar išvada logiškai seka premisas).
Daug tyrimų atliko Evans, Johnon-Laird, Grigs ir kt.
Pagrindinės išvados: didelę įtaką daro empirinio fakto tikėtinumas / netikėtinumas (t.y. turimos žinios),
tačiau kai kurie silogizmai, nepriklausomai nuo turinio, beveik visada sprendžiami teisingai (pvz.: modus
ponens).

Dedukcinio samprotavimo klaidos: nepagrįstas pakeitimas

 Dažnai manoma, kad teiginys visi A yra B yra tolygus visi B yra A, nors tai netiesa. Nepagrįstas ir
pakeitimas kai kurie A yra B į kai kurie B yra A.
 Pvz.: Visi žmonės yra žinduoliai = visi žinduoliai yra žmonės???
 Kartais toks pakeitimas yra galimas. Galime apgręžti neigiamus ir dalinius teigiamus teiginius, pvz.:
Nė vienas A nėra B gali būti pakeistas į Nė vienas B nėra A
Chapman ir Chapman: Visi žmonės yra protingi. Kaip apversti tokį teiginį? Pvz.: Tarp protingų būtybių yra
ir žmonės.
Klaida gali atsirasti dėl to, kad tapatiname tokius apvertimus su sutartiniais teiginiais, pvz.: visi 90 laipsnių
kampai yra statūs.

Dedukcinio samprotavimo klaidos: atmosferos efektas

 Dvi premisos su vienodais kvantoriais “visi”, “kai kurie”, “nė vienas” sukuria tam tikrą “nuotaiką” ar
“atmosferą” ir įtakojo sprendimus
 Galimi 3 pagrindiniai atmosferos efekto variantai:
1. Du visi skatina išvadą visi
2. Vienas arba du nė vienas skatina nė vienas išvadą
3. Vienas arba du kai kurie skatina kai kurie išvadą.
Formos klaida.
Aptiko Woodwards ir Sells (1936)
 Nė vienas žmogus nėra šuo
 Nė vienas šuo nėra gydytojas
 Nė vienas žmogus nėra gydytojas?

Dedukcinio samprotavimo klaidos: atitikimo klaida

 Atitikimo klaida (matching bias) - mes priimame išvadą kaip validžią, jei jos sintaksinė struktūra
atitinka premisų arba joje yra paminėti premisose esantys terminai.
 Pvz.: Wason 4 kortelių uždavinys.
 Kodėl darome atitikimo klaidą ir kodėl atsiranda atmosferos efektas?
 Evans (1989) manymu, mes tikimės, kad informacija, kurią gauname, mums bus svarbi (naudinga).
 Darbinės atminties apribojimai. Dauguma dabartinių teorijų pripažįsta darbinės atminties svarbą.

Dedukcinio samprotavimo klaidos: įsitikinimų efektas

 Mūsų įsitikinimai daro įtaką samprotavimams, nors pagal logikos taisykles to ir neturėtų būti.
 Jeigu silogizmo išvada yra teisinga arba sutampa su asmens įsitikinimais, tai padidina tikimybę, kad
silogizmas bus vertinamas kaip validus.
 Taip pat jei išvada neatitinka įsitikinimų, greičiausiai silogizmas bus įvertintas kaip nevalidus.
• Visi studentai (A) pavargę (B)
• Kai kurie pavargę (B) žmonės yra susierzinę (C)
• Kai kurie studentai (A) yra susierzinę (C)

• Nė vienos cigaretės (A) nėra pigios (B)

• Kai kurie pripratimą sukeliantys dalykai (C) yra pigūs (B)
• Kai kurie pripratimą sukeliantys dalykai (C)nėra cigaretės (A)

• Nė vienas pripratimą sukeliantis dalykas (A) nėra pigus (B)

• Kai kurios cigaretės (C) yra pigios (B)
• Kai kurios cigaretės (C) nesukelia pripratimo (A)
Atrodo OK, bet pakeiskim “studentus” į vyrus, o “susierzinusius” į moteris...
Antras silogizmas: 90 proc sako, kad validus, ir jie yra teisūs. Trečias silogizmas - tik kiek daugiau nei 50
procentų sako, kad silogizmas validus, nors jo forma nesiskiria nuo antrojo… (Evans & Feeney, 2004; Klauer
et al., 2000)
Evans (1983) aptiko, kad logikos dėsnius dažniau taikome tiems silogizmams, kurie mums atrodo neįtikimi,
nei tiems, kurie mums atrodo teisingi. Evans tyrimo duomenys rodo, kad sprendimas apie validumą apskritai
nesiskiria validiems ir nevalidiems silogizmams, jei jie yra įtikinami.
Įsitikinimų įtaka yra vienas iš labiausiai tyrinėtų aspektų dedukciniame mąstyme.
Dar papildomos klaidos: overextention (vieno sprendimo variantą perkeliam kitam silogizmui), foreclosure
effect (kai nepilnai išnagrinėjam silogizmą, ne visus variantus pražiūrim ir manom, kad teisingas),
confirmation bias.

Kaip pagerinti savo samprotavimo gebėjimus?

 Ilgiau mąstyti. Gerais gebėjimais pasižymintys žmonės prieš priimdami sprendimą peržiūri daugiau
variantų (Galotti, Baron ir Sabini, 1986).
 Mokymasis ir praktika. Cheng su bendradarbiais (1986) nustatė, kad mokymasis padeda gerinti
įgūdžius, ypač jei tai susiję su praktine veikla (pvz.: teise, medicina ir pan.). Mokymosi efektas
mažesnis sprendžiant abstrakčias problemas.
 Būkite surūgę ir blogos nuotaikos :(~ Schwartz ir Skurnik (2003) nustatė, kad blogai nusiteikę žmonės
atidesni detalėms, todėl jie geriau sprendžia samprotavimo uždavinius.

Taisyklių teorijos
Rips (1994), O’Brein ir Braine (1991)
Samprotaudami žmonės remiasi formaliomis taisyklėmis, kurias taiko tam tikra tvarka ir per kelis nuosekliai
atliekamus žingsnius. Žmonės turi universalius mechanizmus, padedančius spręsti logines problemas.
Panašios nuomonės laikėsi Piaget (loginis mąstymas - galutinis raidos etapas)
Kiti autoriai teigia, kad mes naudojamės ne visomis, o tik kai kuriomis taisyklėmis (modus ponens, modus
tolens ir pan.)
Taisyklių teorijos
Taisyklių teorijos aiškina, kad įsitikinimų įtaka atsiranda dėl darbinės atminties trūkumo.
Rips (1994) nuomone, kai kurių silogizmų sprendimas pareikalautų pernelyg didelių pastangų, todėl laikui
bėgant mes pradėjome naudoti euristinį modelį. Dažniausiai įtikininami silogizmai būna teisingi.

Johnson - Laird mintinių modelių teorija

 Mintinis modelis - tai analoginė problemos reprezentacija mūsų prote (Johnson-Laird, 1983; Johnson-
Laird ir Byrne, 1991)
 Mes sukuriame modelį (sukuriame jį pagal duotas premisas), padarome “bandomąsias išvadas” ir
tikriname, ar modeliui gali būti išimčių. Jei ne - modelis būna priimamas kaip validus.
 Visi aktoriai yra bitininkai
 Kai kurie bitininkai yra chemikai
 Kai kurie aktoriai yra chemikai?
Semantinė teorija, t.y. remiasi reikšmėmis, o ne “sintakse”, arba taisyklėmis, kaip logika.
Johnson - Laird teigia, kad žmonės nesinaudoja nei Venn diagramomis, nei Eulerio skrituliais spręsdami
silogizmus, ypač jei jų niekas to nemokė
Naudodami visas premisas, sukuriame mintinį modelį. Tada tikriname, ar yra jį paneigiančių variantų, ir, jei
jų nerandame, priimame modelį.
Žmonės skiriasi pagal gebėjimą konstruoti mintinius modelius, todėl skiriasi ir jų gebėjimas spręsti
silogizmus.

• Visi aktoriai yra bitininkai

• Kai kurie bitininkai yra chemikai
• Kai kurie aktoriai yra chemikai?
Johnson - Laird mintinių modelių teorija
• Nė vienas aktorius nėra bitininkas
• Visi bitininkai yra chemikai
• Kai kurie chemikai nėra aktoriai?

Tada susikuriam mintinį modelį, kur vaikštom po ABC susirinkimą. Sutinkam įvairius žmones, bet pirmiausia
- Alisą, kuri yra aktorius ir ne bitininkas ir Beechem’ą, kuris yra bitininkas ir chemikas (pagal premisas). Tada
suformuluojam pirmąjį modelį: nė vienas aktorius nėra chemikas.
Turime ieškoti, kas galėtų paneigti mūsų modelį. Vaikščiodami toliau, sutinkame Cyart’ą, kuris yra chemikas
aktorius, taigi pirmasis modelis jau netinkamas. Palyginę jį su kitais sutiktais, padarom naują modelį: kai
kurie chemikai nėra aktoriai.
Toliau ieškom, kas paneigtų taisyklę, tačiau randame tik Clarą, kuri yra chemikė. Ji nepaneigia modelio, tad
antrasis modelis yra tinkamas.

Johnson - Laird mintinių modelių teorija

 Teorija patraukli, nes nereikalauja jokio papildomo mokymo ar paruošimo, kad būtų galima spręsti
silogizmus.
 Gerai paaiškina tiek formos, tiek konteksto klaidas.
 silogizmai, reikalaujantys daugiau modelių, yra sunkiau sprendžiami (Buciarelli ir Johnson-Laird,
1999)
 lengviau sprendžiami silogizmai, kuriuos lengviau įsivaizduoti (Clement ir Flamagne, 1986)
 darbinė atmintis riboja sprendimo galimybes (Grilhooly, 2004) ir t.t.
 Patirtis gali apriboti mūsų pastangas kuriant mintinius modelius, todėl tie modeliai, kurie atrodo
įtikinami, mažiau tikrinami (Johnson-Laird, 1983)
Grilhooly įdomus tyrimas - pateikia tiriamiesiems silogizmus, vieni pavaizduoti piešinuku, kiti žodžiu.
Žodžiu pateikti apkrauna darbinę atmintį (reikia saugoti premisas), todėl rezultatai suprastėja. Kitas Grilhooly
tyrimas parodė, kad kai apkraunam darbinę atmintį kitomis užduotimis, suprastėja sprendimas silogizmų
žymiai.
Clement ir Flamagne (1986) - kai kurie menininkai dailininkai. Kai kurie dailininkai piešia juodais dažnais.
VS Kai kurie tekstai yra proza. Kai kuri proza yra gerai parašyta.

R. Flamagne požiūris į dedukcinius samprotavimus

 R. Flamagne bando suderinti abu šiuos požiūrius.
 Sudarant mintinius modelius, kurie reprezentuoja reikšmę, atsižvelgiama į sintaksines bei logines
savybes.
 Mintiniam modeliui sukurti nepakanka vaizduotės, būtina suprasti sakinio logiką.
 Loginės žinios tvarko dedukcinę programą, o vaizduotė jai padeda

Tikimybiniai samprotavimai
 Tikimybiniai samprotavimai - tai samprotavimai, kai iš teisingų prielaidų gauname išvadas, kurios su
tam tikra tikimybe yra teisingos.
 Indukciniai samprotavimai, samprotavimai pagal analogiją, tikimybių tikrinimas gali būti priskirti
tikimybiniams samprotavimams.
Indukcinis samprotavimas: pagrindiniai bruožai
 Dedukcinis samprotavimas remiasi faktais (pvz.: visi žvirbliai yra paukščiai), indukcinis - stebėjimu
(visi mano matyti žvirbliai pilki. Vadinasi, visi žvirbliai pilki).
 Indukcinio mąstymo metu iš dalinės informacijos generuojamos bendros išvados, arba nuo teiginių
apie dalį tam tikros rūšies įvykių pereinama prie teiginių apie visus.
 Indukcinis samprotavimas teikia tikėtinas išvadas, t.y. net jei premisos yra teisingos, išvadų
teisingumas yra siejamas su tam tikru tikėtinumo laipsniu
Gyvenime mes nuolatos taikome indukciją, apibendriname savo patirtį. Kiekvieną kartą, kai remiamės
savo mintimis apie tai, kas buvo, kai prognozuojame tai, kas bus, mes darome indukcinius apibendrinimus
(pvz.: dėstytojas praeitą semestrą buvo kirvis, tai reikia labai ruoštis šio semestro egzaminui...).
Indukcinius metodus taikome net nepastebėdami, pvz.: kiekvieną kartą išeidami iš namų negalvojate, kaip
nulipti laiptais nepargriuvus, arba netikrinate, ar kėdė nesulūš jums atsisėdus.

 Bruner, Goodnow ir Austin (1956) - dirbtinių sąvokų tyrimo metodika.

 3 * 3 * 3 * 3 = 81
 Viena sąlyga (pvz.: 3 rėmeliai) lengvai aptinkama, konjunkcinės sąvokos (“kvadratukai ir mėlyna
spalva”) aptinkama
 Sunkiausia aptikti disjunkcines sąvokas (kvadratukai arba mėlyna spalva), neigiamas sąvokas (ne
mėlyna spalva), disjunkcines neigiamas sąvokas (ne kvadratukai arba ne mėlyna spalva)

 Kodėl vienos sąlygos sunkiau sprendžiamos nei kitos?

 Nuoseklaus skenavimo (successive scanning) strategija - keičiame po vieną požymį
 Požymių lošimo (focus gambling) strategija - keičiame visus kortelės požymius, išskyrus vieną.
 Abi strategijos remiasi hipotezių apie vieną iš požymių tikrinimu, tad nenuostabu, kad eksperimento
dalyviai lengvaiu aptikdavo su vienu požymiu susietas taisykles.

 Indukcinio samprotavimo metu mes netiriame validumo, čia svarbesnis tampa argumento stiprumas
(tikėtinumo laipsnis).
 Argumento stiprumą lemia:
 stebėjimų reprezentatyvumas
 stebėjimų skaičius
 įrodymų stiprumas (pvz.: jei galime remtis moksliniais duomenimis, statistika).
stebėjimų reprezentatyvumas - kiek gerai atspindi mūsų stebėti objektai visus kategorijos narius
Apskritai, indukcinis mąstymas yra šaltinis įvairių mokslinių hipotezių, teorijų. Pvz.: stebime eksperimento
duomenis ir po to apibendriname tam tikrai populiacijai rezultatus, arba renkame apklausą, kas laimės seimo
rinkimus. Sukūrę teoriją, dažnai ją tikriname dedukciniais metodais.
Rips tyrimas su gyvūnais saloje. Jei serga laukinės pelės, ar sirgs ir šunys? Kuo tipiškesnis gyvūnas sąlygoje
ir kuo jie artimesni, tuo labiau linkę sakyti, kad sirgs...

Psichologai sutinka, kad indukcinis mąstymas:

 padeda mums suprasti mus supančią aplinką
 padeda prognozuoti ateities įvykius, taip sumažindamas jų netikėtumą.
Domimės ne kodėl jis reikalingas, o kaip tai veikia.
Kaip mes tai darom? Mes nepasižymim stebėtinai gerais skaičiavimo gebėjimais. Mes nesinaudojam tik
naujais, ką tik įvykusiais įvykiais. Mes ieškom “shortcut’ų”, euristikų.
Algoritmai VS Euristikos

 Patvirtinimo klaida (confirmation bias) - tai predispozicija vertinti informaciją taip, kad išvados
sutaptų su mūsų išankstiniais įsitikinimais.
  Per pilnatį padidėja nusikalstamumas
 Visi vyrai kiaulės
 Dabartinis jaunimas linkęs į žiauresnius nusikaltimus
 Wason 2, 4, 6 tyrimas.
 Žmonės gali nesunkiai įveikti šią klaidą. Dunbar (1997, 1999) nustatė, kad mokslininkai retai ieško tik
savo įsitikinimus atitinkančios informacijos.
Confirmation bias - kad ieškom info, kuri patvirtintų mūsų turimas žinias, o ne jas paneigtų. Wason tyrimas
su skaičių sekomis ir Charles Lord (1979, ) su tyrimu apie mirties bausmę ir priešingais įsitikinimui
argumentais.

Euristikos
 Žymiausi tyrėjai - D.Kahneman ir A.Tversky
 Euristika - tai palengvinimas indukciniams samprotavimui. Nors ir žinome problemos sprendimo
algoritmus, mes naudojamės euristikomis.
 Euristiniai samprotavimai naudojasi tik dalimi iš galimų argumentų
 Jie palengvina sprendimą, tačiau yra labai pažeidžiami įvairių klaidų

Tipiškumo euristika
 Sprendžiama pagal tai, kiek įvykis atrodo tipinis didesnei populiacijai.
 Tipiškumo euristika rodo, kad tikimybė, jog įvykis A kyla iš B, atspindi tai, kiek A yra panašus į B.
 Kodėl naudinga? Tipiniai bruožai paprastai būna patys dažniausi
 Kodėl klaidina? Žmonės neatsižvelgia į proporcijas, daro konjunkcijos klaidą, mažas imtis laiko
reprezentatyviomis, daro “lošėjo klaidą” ir kt.
Prie 1 - kiek atspindi tam tikro proceso ryškiausius bruožus, jei kalbam apie procesą.
Primena Rosch darbus, parodo, kad tikimybiniai samprotavimai gali būti nulemti panašumo, t.y. kaip ir
prototipinių bruožų modelio.

 Proporcijų ignoravimas
 Antanas yra smulkaus kūno sudėjimo, su akiniais, daug skaito. Kokia didesnė tikimybė: kad Antanas
yra ūkininkas, ar kad jis bibliotekininkas?
 Dauguma tiriamųjų Antaną palaikytų bibliotekininku, nors iš tiesų ūkininkų yra gerokai daugiau, nei
bibliotekininkų... (Kahneman ir Tversky, 1974)
 Net jei tiriamiesiems pateikiami objektyvūs duomenys apie žmonių populiacijoje santykį, jie yra linkę
tokius duomenis ignoruoti ir remtis aprašymu

Konjunkcijos klaida
Tai tikėjimas, kad konjunkcinis teiginys yra labiau tikėtinas nei bet kuris iš šių teiginių atskirai. Tai
aiškinama tuo, kad konjunkcinis teiginys atrodo labiau tipiškas kategorijos narys.
Tversky ir Kahneman (1983) atliko tyrimą su Lindos problema. Net tiriamųjų 85 proc. atsakė klaidingai.

 Imties dydžio klaida. Žmonės dažnai nesuvokia, kad didesnės imtys geriau atspindi populiaciją, o
mažesnės - blogiau (Kahneman ir Tversky, 1974).
 Lošėjo klaida. Sunkiai vertiname atsitiktinių įvykių tikimybes, t.y. manome, kad prieš tai vykę įvykiai
turi įtaką kitam atsitiktiniam įvykiui.

tyrimas apie ligonines ir gimimų skaičių, jei niekas neužsimins...

HHHSSS
HHHHH
HSSHHS
Kodėl taip yra? Kodėl žmonės galvoja, kad 7 kartus išmetus herbą, 8 kartą didesnė tikimybė išmesti skaičių?
Juk tai visiškai nepriklausomi įvykiai... Taip yra dėl to, kad tipiškesnis atvejis, kai iškrenta “miksuota” eilė.
Dar - “karštos rankos” klaida, kai galvoja, kad vieną kartą pataikęs žaidėjas pataikys ir kitą.
Taipogi klaida, pavadinimu “pažįstu žmogų, kuris...”
Taipogi - “framing effect”, t.y. kaip pateikiam teiginius veikia atsakymus.

Prieinamumo (pasiekiamumo) euristika

 Tai įvykio tikimybės įvertinimas pagal tai, kiek lengvai prisimenami tų įvykių ar objektų pavyzdžiai.
 Pvz.: lėktuvu skristi saugiau, nei važiuoti automobiliu, bet dauguma žmonių geriau atsimena iš
žiniasklaidos matytus vaizdus apie aviakatastrofas ir saugiau vertina automobilius.
 Kodėl ji naudinga? Nes dažnesni įvykiai lengviau prisimenami.
 Kodėl klaidina? Nes ne tik dažnumas įtakoja, ar lengva atsiminti:
 Informacijos atgaminimo lengvumas (lengva įvardinti žodžius, kurie prasideda R, sunku, kurių R
tračioji raidė)
 Įvykio naujumas (žinios, reklama)
 Žinojimas, pažįstamumas (kiek % žmonių baigia aukštąjį mokslą?)
Tyrimai, pvz.: Lichtenstein ir kt (1978) tyrimas apie mirties priežastis, kai amerikonai sako, kad didesnė
tikimybė mirti nuo tornado, nei nuo astmos.
500 kartų didesnė tikimybė žūti autokatastrofoje, nei avia...

 Stuart McKelvie (1997) tyrimas. Tiriamieji skaito sąrašus iš 26 žmonių vardų ir pavardžių.
 A grupė: kai kurie vyrai įžymūs (12 žinomų vyrų pavardžių, 14 moterų pavardžių)
 B grupė: kai kurios moterys įžymios (12 žinomų moterų pavardžių, 14 vyrų pavardžių)
 Rezultatai: A grupėje 77 proc. tiriamųjų sakė, kad yra daugiau vyrų, B grupėje 81 proc. - kad daugiau
moterų.

Netikros koreliacijos (illusory correlations)

 Tokios koreliacijos kyla, kai mums atrodo, jog įvykiai yra susiję, nors iš tiesų taip nėra arba ta
koreliacija yra labai maža.
 Dažniausiai atsiranda dėl:
 stebimų duomenų
 mūsų “teorijų” ir įsitikinimų
 stereotipų
 Pvz.: gėjai yra moteriški, čigonai yra vagys, aukštasis išsilavinimas garantuoja didesnes pajamas ir t.t.
stereotipas - pernelyg supaprastintas apibendrinimas apie grupę žmonių, dažnai negatyvus. Stereotipai
pritraukia dėmesį prie tam tikrų bruožų ir mes lengvai pastebime, kai toks elgesys atsiranda, o tai sustiprina
stereotipą.
Duomenys, pvz.: įvykiai seka vienas kitą.
Teorijos - tikim,kad taip turi būti, tai ir pasitvirtinam arba pervertinam. Be to, lengviau pastebime ir
įsimename duomenis, kurie atitinka mūsų požiūrį.

Prisirišimo ir prisiderinimo euristika (anchoring and adjustment heuristics)

 Žmonės linkę:
 Pernelyg pasitikėti inkaru (pradine reikšme)
 Per mažai derinti turimą informaciją su nauja, net jei žino, kad inkaras yra neinformatyvus
 Pvz.: derybos dėl kainos. Mums priimtiniau pirkti, kai nuo didelės sumažina iki mažesnės, nei kai nuo
mažesnės pakelia, net jei kainos vienodos.
1x2x3x...x8 - mediana 2250
8x7x......x1 - mediana 512
Tendencija priimti sprendimą nuo pradinio spėjimo, vėliau jį derinant prie naujos informacijos. Teisingas
atsakymas - 40320

Analoginis samprotavimas
  Nustačius objektų panašumą vienais požymiais, daroma išvada, kad jie panašūs ir kitais požymiais

 A ir B turi savybę S
 A turi savybę P
 Todėl B turi savybę P
Labai daug praktinių pavyzdžių: kognityvinė psichologija ir kompai ir pan.
Daug naudoja testuose: Raveno, Amthauer’io IST ir pan (proporcinės analogijos, A:B::C:?)

Sprendimų pagal analogiją perkėlimas į kitas situacijas

 Analoginis samprotavimas - tai vienos srities žinių (šaltinio) panaudojimas kitoje (užduočiai spręsti).
 Procesas, kurio metu lyginama užduotis ir šaltinis, vadinamas atitikdinimu (mapping).

 Gick ir Holyoak (1980, 1983) tęsė Dunker (1945) tyrimus su auglio sunaikinimu. Jie pateikdavo
analogišką užduotį (pilies puolimo istoriją) ir matavo, kiek vienos istorijos žinojimas padeda spręsti
kitą problemą.
 Jie nustatė, kad originalią Dunker užduotį išspręsdavo tik 10 proc. tiriamųjų. 30 proc. tiriamųjų, kurie
žinodavo pilies istoriją, išspręsdavo Dunker problemą. Jei tyrėjai pateikdavo užuominų, net 75 proc.
tiriamųjų sugebėdavo teisingai išspręsti Dunker problemą.

 Gick ir Holyoak išskyrė šiuos sprendimo pagal analogiją žingsnius:

1. Šaltinio pasirinkimas, arba pastebėjimas, kad tarp užduoties ir šaltinio yra panašumų. Gick ir Holoyak
teigia, kad šis žingsnis sunkiausias. Panašumai gali būti paviršiniai ir struktūriniai.
2. Atitikdinimas (mapping). Kai sugretinamas šaltinis su užduotimi, žiūrima, kiek jie sutampa.
3. Analogijos pritaikymas ir įvertinimas
 Holyoak ir Kyunghee Koh (1987) pastebėjo, kad žmonės geriau taiko analogijas, kai paviršiniai
požymiai yra panašūs
 Holyoak ir Thagard (1990) nustatė, kad kai paviršiniai požymiai panašūs, analogiją pritaikyti sugeba
90 proc. tiriamųjų.
Atitikdinimas - atitinkami elementai lyginami, išoriniai požymiai, ryšiai.
Tyrimas su lempute ir virinimu. Dunker problemą žinojusieji išsprendė 85 proc., tik 10 proc. iš nežinojusių
Prie Gick ir Holyoak išskirtų žingsnių Gentner ir Markman (1997) pridėjo absktrahavimą (izoliavimą
išorinių panašumų nuo struktūrinių) bei prognozavimą (kaip elgsis jūsų “užduotis”, jei pritaikysite analigiją.

 Analogijos reliame gyvenime. Kevin Dunbar (2001) pasiūlė vadinamą analogijos pradoksą -
eksperimentų metu dalyviai kreipia dėmesį į paviršinį panašumą, tačiau gyvenime remiasi gilesniais,
struktūriniais panašumais.
 Dunbar padarė savo išvadas naudodamas in-vivo metodą (stebėjimą), t.y. įrašinėjo realias problemas
sprendusių grupių diskusijas.
 Dunbar tyrimų duomenys rodo, kad biologai ir imunobiologai naudojo analogijas kas 3-15 minučių 1
valandos trukmės susirinkime. Christensen ir Schunn (2007) nustatė, kad įrengimus projektuojantys
dizaineriai naudojo analogijas kas 5 minutes.
Blanchette ir Dunbar (2001) - studentai taiko analogijas to net nepastebėdami.

Kritinis mąstymas ir argumentavimas

Kritinis mąstymas
 Kasdienėje veikloje tenka vertinti ne tik ryšius tarp teiginių, bet ir pačių teiginių teisingumą.
 Argumentų logika vertina argumentų validumą ir stiprumą
 Nedaug tyrinėta psichologijoje

Argumentavimas
  Agumentas - tai dviejų ir daugiau teiginių grupė, kur vienas teiginys yra išvada, o kiti - jį paremiančios
prielaidos (premisos).
 Maistas yra per brangus, todėl aš mečiau valgyti.

Argumentų vertinimas
 Atpažinimas. Argumentus pažinti vientisame tekste nėra paprasta. Gali būti įvairiai išdėstomi (išvada
eina prieš premisą ar po jos, tarp premisų įsiterpia kitos teksto dalys ir t.t.).
 Dažnai naudojamos retorinės gudrybės, kurios ne įrodo, o tiesiog verčia patikėti. T.Bowel ir G.Kemp
(2002) išskiria tokias pagrindines priemones: rėmimasis populiarumu, gailesčiu, žavingumu,
seksualumu, statusu, baime, nežinojimu ir pan.
 Argumento rekonstravimas. Tai tekste pateikto, ne visada aiškaus argumento išgryninimas.
 Vertinimas. Vertinama loginė struktūra ir argumento validumas; premisų teisingumas.
Vertindami turėtume nustatyti, kokio tipo tai yra argumentas (indukcinis, dedukcinis, analogija) ir įvertinamas
premisų teiginių teisingumas. Kitaip nei logikoje, čia svarbus teiginių teisingumas.
Pagrindinės sąvokos:
 Problema kyla tada, kai yra kliūtis tarp dabartinės situacijos ir tikslo bei iš karto neaišku, kaip tas
kliūtis įveikti (Lovett, 2002).
 Apibrėžtos problemos paprastai turi teisingus sprendimus, kuriuos galima sužinoti pritaikius tam tikras
procedūras.
 Neapibrėžtos problemos dažnesnės kasdienėje veikloje ir nebūtinai turi teisingus sprendimus
 Kas yra problemos sprendimas?
 Mes apžvelgsime 2 pagrindinius požiūrius į problemų sprendimą: Geštaltpsichologijos požiūrį
(problemos perstruktūravimas) ir kognityvinės psichologijos požiūrį (atsakymo paieška)
Psichologijos tyrimai dažniausiai buvo daromi su gerai apibrėžtomis problemomis. Labai geri pvz. -
Hanojaus bokštas, Hobitai ir Orkai.
Neapibrėžtas problemas sunku spręsti, nes joms sunku sukurti “sprendimo planą”. Dažnai jos vadinamis
“insaito” problemomis, kai reikia pažvelgti kitaip, kad išspręstum problemą.
Tyrimų metu naudotos problemos: nepažįstamos, neturime susijusios info, visa info pateikiama užduotyje,
aiškūs reikalavimai.
Tikros problemos gyvenime: pažįstamos, reikalauja patirties ir žinių, nebūtinai pateikiama visa informacija,
neaiškus tikslas (arba tikslus galutinis atsakymas).

Problemos sprendimo ciklas:

1.Problemų identifikacija; 2.problemos apibrėžimas; 3.sprendimo strategijos sukūtimas; 4.turimos info
nagrinėjimas; 5.resursų paskirstymas; 6.preoblemos sprendimo priežiūra; 7.problemos sprendimo vertinimas.
Galima lanksčiai žiūrėti. Galim praleisti žingsnius, galim prijungti naujų. Tai, kaip žmonės sprendžia
problemas, priklauso nuo to, kaip jie jas supranta (Whitten ir Graesser, 2003).
Įtakos turi motyvacija ir daug kitų dalykų problemų sprendimui.
2. - blogai apsibrėžę, turim daug mažiau šansų išspręst...
3. - Strategija įjungia analizę, sintezę, divergentinį, konvergentinį mąstymą.
4. kartais problema neišsprendžiama, nes žmonės nepanaudoja visos info arba nesupranta, kaip ji siejasi su
problemos sprendimu.
5. Resursai - laikas, pinigai, etc.
7. vertinimo metu dažnai iškeliamos naujos problemos. Jei blogai prižiūrėjom, galim grįžt ir prie pirmos
stadijos iš naujo :)

Geštaltpsichologijos tyrimai
 Domino 2 pagrindiniai problemų sprendimo aspektai:
1.Kaip problema reprezentuojama prote
2.Kaip, spręsdami problemą, mes reorganizuojame ir restruktūruojame jos reprezentaciją
 Mąstymą skyrė į reproduktyvų ir produktyvų
  Reproduktyvus - panaudojama jau turima patirtis (gali būti naudingas ir nenaudinga)
 Produktyvus - sukuriamas naujas, iki šiol nežinomas sprendimas.
 Žymiausi tyrėjai: Kohler, Werteimer, Dunker
Pratęsė Wurzburgo mokyklos darbus. Pradžioje - primatai, vėliau vis sudėtingesni procesai iki mokslinių
atradimų pagrindo.
Reproduktyvus - žinomus veiksmus pritaikai problemai spręsti.
Produktyvus - kai sukuriama kažkas naujo, sprendimas, kurio nežinojai. Produktyvus mąstymas labiausiai
domino, išplėtojo tyrimus Wertheimer.

Geštaltpsichologijos tyrimai: W.Kohler

Tyrė gyvūnus. Iš tyrimų nustatė, kad:
1. gyvūnas uždavinį išsprendžia, jei “pagauna” ryšius tarp objektų
2. ryšiai suvokiami staiga (“insaitas”, nušvitimas)
3. uždavinio sprendimas - tai uždavinio perstruktūravimas, situacijos elementų perorganizavimas
4. sprendžiant problemą, įvyksta struktūros “supratimas”, “pamatymas”, kaip visos problemos dalys
derinasi ir atitinka tikslo reikalavimus.

Insaitas dažnai suvokiamas kaip kažkas staigaus, tačiau dažniausiai tai yra prieš tai padaryto darbo rezultatas.
Kohler, 1929. Resrtuktūravimas svarbus šiame uždavinyje, t.y. pamatyti, kad x yra stačiakampio dalis.
Taigi, x=r

Geštaltpsichologijos tyrimai: M.Wertheimer

 Supratimas - svarbiausias protingų veiksmų bruožas. Suvokiami vidiniai, esminiai ryšiai.
 Struktūra - beveik prilygsta geštaltui, apima ne tik atskiras dalis, bet ir jų ryšius, santykius, funkcijas.
 Perstruktūravimas - kai defektyvi, probleminė struktūra pakeičiama kita, efektyvia
Kritikuoja asocianizmą, teigia, kad neįmanoma mąstymo paaiškinti fomaliosios logikos dėsniais, nes taip
nepaaiškinamas kūrybingumas, “minčių polėkis”.
Supratimas - taip skiriasi nuo paviršinių asociacijų.
Struktūra - probleminės sit. struktūra neužbaigta (kaip Selz).
Perstruktūravimas - kaip ir Kohlerio insaitas arba “aha” išgyvenimas

Geštaltpsichologijos tyrimai: K.Duncker

 Naudojo mąstymo balsu tyrimo metodiką, kai tiriamųjų prašydavo sakyti visas mintis, kurios kildavo
sprendžiant problemas.
 Žymiausias - uždavinys su X spinduliais.
Duncker naudojo apie 20 uždavinių, kurie buvo panašūs į realias gyvenimiškas situacijas, todėl jis pradėjo
domėtis, kokia yra ankstesnės patirties įtaka problemų sprendimui.

Problemų sprendimo sunkumai

• Funkcinė fiksacija (Duncker, Meier)
• Proto nuotata (LUchins)
Tyrė šiuos aspektus, nes manė, kad jie padės atskleisti mąstymo mechanizmus.

Funkcinė fiksacija
Duncker tyrimas su funkcine fiksacija. Žmonės naudoja dėžutę pagal pagrindinę paskirtį ir nemato, kaip ją
galėtų panaudoti pagal kitą paskirtį, neįprastu būdu.
Duncker (1945) funkcinės fiksacijos tyrimo rezultatai. Žmonėms sunku panaudoti dėžutes kaip laikiklius,
tačiau, anot Adamson (1952) tyrimų rezultatų, kai dėžutės duodamos tuščios, jas lengviau panaudoja, kaip
laikiklius.
60 proc. neišspręsdavo, nes nesugebėjo panaudoti žirklių kaip svarmens.
Kai Meier “atsitiktinai” užkabindavo virvelę išeidamas, 23 iš 37 tiriamųjų, kurie neišsprendė problemos per
10 minučių, tai padarydavo per mažiau nei minutę.

Proto nuostata
Proto nuostata - tai polinkis spręsti uždavinį anksčiau taikytu, nors naujam uždaviniui ir nelabai tinkamu
metodu.
Apibendrinant visus praeities įtakos tyrimus: plačios žinios labai gerai, padeda spręsti daugelį problemų;
tačiau labai konkrečios žinios naudingos tik ten, kur jas taikyti galima beveik tokiu pat būdu, kitaip jos tampa
kliūtimi.

Insaitas. Egzistuoja ar ne?

 J. Metclafe ir D.Weibe (1987) mėgino atskirti insaito reikalaujančias ir nereikalaujančias problemas.
 Tyrimo idėja - kad insaito atveju tiriamieji nejaučia, kad artėja prie sprendimo (vertino “šilta - šalta” 7
punktų skale kas 15 sekundžių)
Geštaltpsichologai insaitą apibūdino kaip “kažką”, kas nepanašu į paprastą mąstymą (“užtrumpinimas”,
pagreitintas mąstymas, nesąmoningaas mąstymas), todėl kilo abejonių, ar jis apskritai egzistuoja.

 Metcalfe ir Weibe insaito nereikalaujančios problemos:

 Išspręskite lygtį: (1/5)x+10=25
 Išskaidykite: 16y²-40yz+25z²

Kognityvinės psichologijos požiūris į problemos sprendimą

 A.Newell ir H.Simon
 Problemos sprendimas - tai veikla, kuri yra nukreipta į tam tikro tikslo siekimą.
 Problemos erdvė - Visi galimi variantai (tarpiniai būviai) tarp pradinio būvio ir tikslo būvio.
 Operatorius - tai teisėtas žingsnis, atliekamas problemos sprendimo metu (pagal taisykles)
Bandė objektyviai patikrinti tai, ką Geštaltpsichologai nustatė pusiau intuityviai.
Pirmiausia buvo pertvarkyta sąvokų sistema.
Problema sprendžiama tyrinėjant vidinį išorinio pasaulio modelį, t.y. vidines reprezentacijas.
Problemos erdvė gali būti labai didelė, gaunama informacija ją mažina. Spręsdami problemą, mes ieškome,
kaip per problemos erdvę nukeliauti nuo pradinio būvio į tikslo būvį.
Problemos erdvė atitinka tai, ką geštaltai vadino problemos įsisąmoninimu.

 Newell ir Simon požiūriu, problemos sprendimas turi pradinę būseną ir tikslo būseną. Operatoriai
padeda pasiekti tikslo būseną.
 Kompiuterio modeliavimas (programa) turėtų padėti sukurti tikslesnę mąstymo teoriją.
Newell ir Simon požiūris dar vadinamas problemos erdvės teorija. Sprendimas = paieška.

Algoritminis problemų sprendimo būdas

 Tai teisinga veiksmų eilė, kuri visada garantuoja problemos sprendimą.
 Algoritmą sudaro tam tikros taisyklės, pvz.: aritmetinės taisyklės.
 Daugeliui problemų vienintelis sprendimas - ieškojimas, bet jei problemos erdvė didelė, tai sunkiai
atliktų net kompiuteris

Euristinis problemų sprendimo būdas

 Tai atrankinis kelio ieškojimas problemos erdvėje.
 Sprendimą galime rasti greičiau, tačiau negarantuojama, kad sprendimas bus rastas.
  Pagrindinės euristikos: generavimo ir bandymo, priemonių ir tikslo analizė, atgalinis ieškojimas,
laipsniškas gilinimas, analogija

Generavimas ir bandymas (bandymo ir klaidų metodas)

 Generavimas ir bandymas (bandymų ir klaidų kelias) - taikom atsitiktinį sprendimo būdą ir tikriname,
ar pasiektas tikslas. Pasiteisina, kai bandoma nedaug skirtingų variantų.
Pvz.: turim atspėti, kuris raktas rakina spyną

Priemonių ir tikslo analizė

 Nustatome skirtumą tarp esamo būvio ir tikslo (arba dalinio tikslo), randame bei pritaikome
operatorių, kuris skirtumą mažina.
 Labai dažnai taikomas kasdienėje veikloje (skaidome didelius tikslus į mažesnius).
 A.Newel ir H.Simon rėmėsi šia euristika kurdami kompiuterio programą Bendrasis problemų
sprendėjas (General Problem Solver, GPS)
GPS sprendžia įvairių tipų programas, viena iš pirmųjų programų, kurios buvo skirtos imituoti tam tikrus
(daugiausia reproduktyvinius) žmogaus mąstymo aspektus. Naudoja veikmenų modelį (JEI - TAI).
Programa gana gerai imituoja kai kuriuos žmogaus problemų sprendimo būdus, tačiau ji turi neribotą
darbinę atmintį...
Welsh, Satterlee-Cartmen ir Stine (1999) naudojo panašią į Hanojaus bokštą užduotį (Londono bokštas) ir
nustatė, kad darbinė atmintis paaiškina nuo 25 iki 36 proc. dispersijos problemų sprendimo sugebėjimų.
“Mąstymo greitis” neturėjo įtakos...

Atgalinis ieškojimas
 Susitelkiame į tikslo būvį ir mėginam atrasti veiksmus, kurie galėtų atvesti iš sąlygos į tikslo būvį.
 Kai kuriais avejais tai yra patogiausias būdas spręsti problemas (pvz.: matematinių teoremų įrodymai).

Laipsniškas gilinimas
 Tai pakartotinas įvertinimas tų žingsnių, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių anksčiau buvo
atsisakyta.
 Dažnai naudoja šachmatininkais, mokslininkai, geri specialistai.

Analogija
 M. Gick ir K. Holoyak tyrimai (pilies užėmimas - auglio gydymas)

Uždavinio vidinė pateiktis

 Kai kurios problemos lengviau sprendžiamos, kai jos reprezentuojamos konkrečiai (pvz.:
įsivaizduojame situaciją vaizdiniais), kitos - kai reprezentuojamos abstrakčiai
 K. Kotovsky ir bendradarbių (1985) tyrimas: Akrobato problema. Normaliom sąlygom (kai mažas
akrobatas stovi ant didelio) sprendimas trunkdavo apie 5,63 minutės, o kai didelis akrobatas turi
stovėti ant mažo - 9,51 minutės.
ATRODYTŲ, KAD VISKAS LABAI AIŠKU SU PROBLEMOS ERDVE, TAČIAU TAIP NĖRA... YRA
TYRIMŲ, KURIE RODO, JOS 2 PROBLEMOS SU TA PAČIA PROBLEMOS ERDVE GALI BŪTI
SPRENDŽIAMOS NEVIENODAI LENGVAI.
Katovsky tyrimą aiškino tuo, kad mažas akrobatas, išlaikantis didelį, neatitinka mūsų pasaulio vaizdo. Be to,
taip juos sunkiau įsivaizduoti.
Pateiktis labai gerai iliustruojama šachmatų lentos ir domino kauliukų problema.

Kotovsky akrobato problema

• Trys akrobatai atlieka įspūdingą numerį - jei šokinėja vienas ant kito pečių, taip suformuodami
bokštus iš žmonių. Šis numeris atliekamas akrobatams stovint ant aukštų polių. Triuką dar įspūdingesnį daro
akrobatų svoriai: didžiausias sveria 700 svarų, vidurinysis - 200, mažiausias tik 40. Atlikdami triuką, jie
laikosi šių saugumo taisyklių:
1. Vienu metu šokti gali tik vienas akrobatas
2. Kai 2 akrobatai stovi ant to paties polio, vienas stovi kitam ant pečių
3. Akrobatas negali šokti, jei kitas akrobatas stovi jam ant pečių
4. Didesnis akrobatas negali stovėti ant mažesniojo pečių*
• Vaidinimo pradžioje, vidurinysis akrobatas yra kairėje, didžiausias akrobatas viduryje,
mažiausias - dešinėje. Pabaigoje jie stovi išsirikiavę iš kairės į dešinę taip: mažiausias, vidurinis, didžiausias.
Kaip jie tai padarė, laikydamiesi taisyklių?
• * - apversta problema - mažesnis akrobatas negali stovėti ant didesniojo pečių
Tokios problemos vadinamos izomorfinėmis (struktūra ta pati, skiriasi tik turinys)

Uždavinio vidinė pateiktis

 Šie tyrimai atskleidė, kad net ir su visiškai vienoda problemos erdve problemos sprendžiamos
skirtingai
 problemų sprendimą visada įtakoja paviršiniai problemos formulavimo ypatumai, mūsų žinios ir kt.
 Problemų sprendimo mes negalime paieška “problemos erdvėje”. Šis modelis tinka tik gerai
apibrėžtoms problemoms, kurios realybėje pasitaiko labai retai...

Šiuolaikiniai problemų sprendimo tyrimai

 Populiarėja tyrimai, kuriuose tiriamos realios tam tikros srities problemos (matematika, fizika,
šachmatai, vadyba).
 Lyginami ekspertų ir naujokų problemų sprendimo būdai.
 Nagrinėjamas problemų radimas ir formulavimas, reprezentacija, individualūs gebėjimų skirtumai,
žinių įtaka, socialinio konteksto įtaka ir kt.
Ekspertų - naujokų tyrimai leidžia pažvelgti giliau į mūsų problemų sprendimo skirtumus, procesus.

Ekspertai VS naujokai
 Ekspertai turi daugiau žinių savo srityje (Chase ir Simon tyrimas su šachmatų situacijomis, 1973; De
Groot tyrimai).
 Svarbus ne tik žinių kiekis, bet ir jų struktūra, kuri leidžia lengviau atgaminti ir panaudoti informaciją.
Ekspertai kategorizuoja pagal giluminę struktūrą, naujokai - pagal paviršinius panašumus (Chi ir kt,
1981)
 Ekspertai daugiau laiko skiria problemos nagrinėjimui, naujokai - sprendimui.
 Eksperai dažniau tikrina savo sprendimų strategijas nei naujokai ir rečiau naudoja atgalinio ieškojimo
euristiką.
Chi - tyrimas su fizikais.
2 - schemos skiriasi. Ekspertai turi dideles, labai susietas tarpusavyje schemas. Naujokų schemos menkai
siejasi ir yra smulkios, paremtos išoriniu panašumu.
Dėl geros žinių schematizacijos, ekspertai naudojasi ir automatizacija. Tai leidžia jiems atlaisvinti darbinę
atmintį.
Būnant ekspertu, dažnai būna, kad sunku rasti naujus, inovatyvius kelius spręsti vieną ar kitą problemą. Dėl to
jauni mokslininkai dažai padaro daugiau atradimų.
Dar - ekspertai naudoja kitokius sprendimo būdus.
Naujokai dažnai naudoja atgalinį ieškojimą, ekspertams tai - tik atsarginis variantas.
Ekspertai labiau linkę tikrinti savo problemų sprendimo strategijas, nei naujokai.

 Ekspertai dažniausiai nebūna geresni specialistai kitose srityse, kur neturi daugiau ir geriau
organizuotų žinių (Bedard ir Chi, 1992)
 Eksperai kartais pasižymi mąstymo rigidiškumu ir sunkiai gali prisitaikyti prie pasikeitusių taisyklių.
Pavyzdžiui, Frensch ir Sternberg (1989) aptiko, kad geri bridžo žaidėjai sunkiau prisitaiko prie
taisyklių pakeitimo, nei naujokai.
KŪRYBINIO MĄSTYMO SAMPRATA:

 Kūrybinio mąstymo bruožai: inovatyvus mąstymas, naujų idėjų generavimas, naujų ryšių tarp jau
esančių idėjų sudarymas, sukuriant kažką naujo.
 Kūrybiškumas: tai gebėjimas sukurti kažką naujo (pvz originalaus) ir vertingo.
 Kūrybinis mąstymas psichologijoje dažnai nagrinėjamas kartu su problemų sprendimu ir suprantamas
kaip problemų, kurioms išspręsti netinka “standartiniai”, išmokti algoritmai, sprendimas.
Kūrybinės problemos Paprastos problemos
Neaiškios Gerai apibrėžtos
Būtini nauji sprendimai Pakanka konvergentinio mąstymo, pritaikome jau
žinomus sprendimus
Aktyvus, cikliškas procesas, dažnai Išmoktas pritaikymas
neišprendžiamas iš pirmo karto
Turima info restruktūruojama, apjungiama Info suprantama jos neperstruktūruojant

Teorinės koncepcijos:
1. Psichometrinis požiūris (Guilford, Torrence)
2. Kūrybinis mąstymas geštaltpsichologijoje
3. Kognityvinės psichologijos požiūris (Finke, Weisberg, Smith)
4. Asmenybės ir motyvacijos požiūriai
5. Socialinės aplinkos, socialinis požiūris (Csikszentmihalyi)
6. Komponentinės teorijos (Amabile, Sternberg)

1.Psichometrinis požiūris:
Pabrėžiamama atlikimo svarba kai kuriems kūrybiškumo aspektams. Atlikimą galima matuoti testais. Čia yra
išskiriamos 2 mąstymo rūšys:
 Divergentinis mąstymas- galutinis mąstymo produktas priklauso ne vien nuo turimos info, atviras,
neturi „teisingo“ atsakymo;
 Konvergentinis mąstymas- ieškoma sprendimo problemai, kuri turi teisingą atsakymą. Pritaikomi
teisingi būdai spręsti problemai.
Divergentinis mąstymas padeda mums „atitrūkti“ nuo to, kas žinoma, kurti. Po to, panaudodami konvergentinį
mąstymą, sukuriame galutinius produktus.

E. Torrence sukūrė testus kūrybiškumui pagal Guilford idėjas (12 užduočių žodiniam ir vaizdiniam
kūrybiniam mąstymui). Atviri klausimai, pvz.: kaip galima panaudoti sąvaržėlę ir tušinuką, plytą? Užbaigti
piešinius, kai duoti tik pradiniai stimulai.
S. Mednick testas veikia kitu pagrindu - nustatyti ryšius tarp skirtingų objektų.
F. Barron Simbolinio lygiavertiškumo testas (gebėjimas “įvaizdinti” idėją).

Guilford išskyrė 3 kūrybinio mąstymo matmenis: idėjų gausumas, lankstumas ir originalumas

 Gausumas - gebėjimas lengvai ir greitai teikti atsakymus (pieštuku galima piešti, rašyti, konspektuoti
paskaitą ir t.t.)
 Lankstumas - gebėjimas nurodyti skirtingas funkcijas (kai funkcijos skirtingos minimos, pvz.: rašymo
priemonė, pakaba, kotas vėliavai ir t.t.)
 Originalumas - idėjų netikėtumas, neįprastumas, tinkamumas
Guilford požiūris svarbus tuo, kad matuoti pradėjo kūrybiškumą apskritai. Be to, jis įtakojo “kūrybiškos
asmenybės” požiūrio atsiradimą, komponentines teorijas.

2.Kūrybinis mąstymas geštaltpsichologijoje:

  Produktyvus mąstymas (Wertheimer) - sukūrimas kažko, kas iki šiol nebuvo sukurta
 Reproduktyvus mąstymas nėra kūrybos šaltinis. Tai tiesiog atkartojimas, pritaikymas to, kas jau
žinoma.
 Insaito (įžvalgos) svarba, nesąmoningo informacijos apdorojimo svarba. O fiksacija trukdo
kūrybiškumo.

3.Kognityvinis požiūris:
 Į kūrybiškumą žiūri kaip į kognityvinį procesą. Tiria kartu su kitais procesais: intelektu, problemų
sprendimu, atmintimi.
 Pavyzdžiui, intelektas būtinas, norint pastebėti ir išskirti problemas, darbinės atminties įtaka
(analizavimui, lyginimui), gebėjimas generuoti naujas idėjas (divergentinis mąstymas), žinios
(susijusios su problema).
 Kognityvinės psichologijos atstovai kūrybine veikla laikė neaiškiai suformuluotų uždavinių
sprendimą.
 Jei kūrybiškumas yra “nieko ypatingo”, paprastas protinis procesas, tai jis turėtų būti vienodas ir
Ensteinui, ir pradinukui.
 Įgalina tyrėjus tyrinėti kūrybiškus procesus laboratorijoje, kaip ir kitus procesus.
 Weisberg požiūriu, kūrybiški žmonės nuo kitų skiriasi tik tuo, kad yra savo srities ekspertai, kurie gali
“nukrypti”, naujai pažiūrėti į savo sritį. Kitaip tariant, kūrybiškumas yra “nieko ypatingo”, tiriamas
kaip ir naujokų - ekspertų lyginimas
 Weisberg ir Alba (1981) tyrė 9 taškų problemą ir net tada, kai pateikdavo “insaitą”, kad reikia išeiti už
ribų, daugelis vis tiek neišspręsdavo uždavinio. Daro prielaidą, kad insaito nepakanka išspręsti šiai
problemai.
 Finke pasiūlė geneplore modelį. Finke teigia, kad pradžioje mes susikuriam “konvergentinį insaitą”
(susidėliojam turimą informaciją), tada naudojam “divergentinį insaitą”, ieškodami kažko naujo
turimoje informacijoje. Bpttpm-up, tai yra naįtraukia žinių ir kt.

4.Asmenybės ir motyvacijos įtakos požiūris:

 Motyvacijos įtaka kūrybiškumui (Amabile). Skiriamos 2 motyvacijos rūšys: išorinė (šlovės, atlygio
troškimas) ir vidinė (pasitenkinimas kūryba, noras spręsti problemą). Amabile į savo požiūrį įtraukia
ne tik motyvacijos, bet ir kitus faktorius: srities žinias ir įgūdžius, su kūrybiškumu susijusius įgūdžius.
 Daugelis pripažįsta vidinę motyvaciją kaip būtiną kūrybiškumui. Amabile tyrimai rodo, kad žmogus
yra kūrybiškesnis, kai jo nevaržo rūpesčiai dėl kitų pritarimo, laikas. Pvz.: prašė studentų paruošti
koliažus, pusė iš jų galvojo, kad koliažai bus vertinami. Tų, kurių koliažai neturėjo būti vertinami,
įvertinimai buvo geresni.
 Asmenybės požiūris domisi tik motyvacija ir asmenybe, neliesdamas kognityvinių procesų, kurie slypi
po kūrybiškumu.

Pagrindiniai kūrybiškos asmenybės bruožai, kuriuos galima aptikti literatūroje (Feist):

 Atvirumas patirčiai
 Pasitikėjimas savimi
 Saviakcepcija
 Impulsyvumas
 Ambicingumas
 Polinkis dominuoti

5.Socialinės teorijos:
 Csikszentmihalyi požiūriu, kūrybiškumo negalima atskirti nuo socialinės aplinkos. Csikszentmihalyi
skiria dėmesį sričiai (egzistuojančios tam tikros srities žinios) ir aplinkai (kiti srities atstovai, platesnė
aplinka, pvz.: tam tikros institucijos).
  Csikszentmihalyi teigia, kad pasinaudodami kultūriniais produktais (raštu ir kt.), mes perduodam savo
kūrybą kitoms kartoms ir kitiems žmonėms įvertinti.

6.Komponentinės teorijos:
 Sternberg ir Lubart (1991) pasiūlė teoriją, kuri apima daugelį asmenybinių ir socialinių faktorių.
 Teorija vadinama investavimo teorija (buy low, sell high)
 Teorija jungia intelekto gebėjimus, žinias, mąstymo stilių, asmenybės bruožus, motyvaciją, aplinkos
įtaką.
Labai kūrybiški žmonės pasitaiko itin retai, nes reikia begalybei faktorių sukristi į vieną krūvą, kad tas
kūrybiškumas atsiskleistų ir būtų pripažintas.

Su problema - žinios, techniniai įgūdžiai, talentas

Kūrybinis mąstymas - asmeninės savybės, mąstymo būdas, euristikų žinojimas
Motyvacija - jau kalbėta.

KŪRYBOS PROCESO AIŠKINIMAS:

Kūrybos proceso analizė:

G.Wallas išskyrė 4 fazes (1926):
 Pasirengimas. Sąmoningai siekiama užsibrėžto tikslo, tačiau dažnai, ypač jei problema sudėtinga, jo
nepavyksta pasiekti.
 Inkubacija. Daroma kūrybinė pauzė (latentinis laikotarpis)
 Nušvitimas, “aha” išgyvenimas, kai netikėtai atrandamas sprendimas. Lydi emocinis pakilumas,
įsitikinimas teisingumu.
 Patikrinimas, verifikacija sprendimo.
H. Poincare (matematikas, 1908) pasakė, kad daugumą atradimų padaro staiga, kai užsiima kuo nors kitu ar
ilsėdavosi, o ne spręsdavo problemą. Wallas apibendrino požiūrį, išskirdamas 4 etapus. Inkubacija - sąmonėje
ar pasąmonėje viskas vyksta? Dažnai siejama su tam tikra frustracija.

Kiti požiūriai:
 Israeli - kūryba yra seka kūrybinio ir kritinio mąstymo sąveikų
 Finke - geneplore modelis. Generavimas (atmintis, asociacijos, sintezė, transformacijos), kuris leidžia
 sukurti “priešišradimines” struktūras, kurios vėliau vertinamos ir iš jų vystomos idėjos.
 Brophy - sąveika tarp divergentinio (ideation) ir konvergentinio (įvertinamojo) modelių.
Kūrybiškumas retas bruožas, nes žmonės nuolatos persijunginėja tarp vieno ir kito procesų.
 Getz ir Lubart (2000) - skirtingas idėjas mums padeda susieti “emocinis rezonansas” (Emotional
resonanse). Kartais visiškai vienas nuo kito nutolę dalykai gali turėti panašią emocinę prasmę ir mes
galime pastebėti ryšius, kuriuos sunkiai pastebės kiti žmonės.
Pagal šiuos požiūrius buvo atliekami tyrimai, siekiant išsiaiškinti kūrybinio mąstymo procesus: problemos
formulavimą, divergentinį mąstymą, sintezę, euristikų panaudojimą.

Goor ir Sommerfeld (1975) lygino “kūrybiškų” ir “nekūrybiškų” studentų mąstymo procesus kūrybinio
proceso metu (mąstymo balsu metodika) Protokolai buvo suskirstyti į trumpus intervalus. Išskirtos kelios
elgesio stadijos: naujų idėjų generavimas, savęs patikrinimas, tylos pauzės. Buvo pastebėti keli grupių
skirtumai: aukšto kūrybiškumo studentai ilgiau generavo idėjas ir jas vertindavo. Įvertinę idėjas jie taip pat
generuodavo naujas, o žemo kūrybiškumo studentai darydavo tylos pauzes.

Lubart (1994) domėjosi idėjų vertinimo procesu. Jis yra svarbus, nes nurodo idėjų privalumus ir trūkumus,
naujumą. Natūraliomis sąlygomis žmonės naudoja kelias strategijas idėjų vertinimui: vertina anksti procese,
proceso pabaigoje, arba kelis kartus proceso eigoje. Lubart prašė studentų piešti arba rašyti istorijas, vienų
prašydavo įvertinti savo progresą jo pradžioje, kitų pabaigoje, trečių - reguliariais tarpais. Kotrolinė grupė
nebuvo skatinama jokiam vertinimui. Geriausia strategija buvo vertinimas darbo pradžioje.

Kaboratoriniai tyrimai:
 Pradėjo geštaltpsichologijos atstovai, siejo su produktyviu mąstymu, kurį galima tirti laboratoriniais
metodais. Tiriama buvo:
1. bendros populiacijos žmonės
2. naudojamos vienodos užduotys, nereikalaujančios specifinių žinių, bet atskleidžiantis tiriamus procesus
3. rezultatas - teisingo atsakymo atradimas, kuris nebuvo žinomas tiriamajam.
 Kognityvinės psichologijos atstovai kūrybine veikla laikė neaiškiai suformuluotų uždavinių
sprendimą. Dar labiau įtvirtino paprastų žmonių tyrimus.
 Tiria ir kitus kūrybiškumą įtakojančius veiksnius, pvz.: Amabile ir kolegų išorinės ir vidinės
motyvacijos tyrimai. Tiriama intelekto, žinių, motyvacijos, analogijų panaudojimo ir kitų veiksnių
įtaka kūrybiškumui.

Kiti tyrimo metodai:

 Subjektyvūs pasakojimai (pvz.: Kekule ir benzenas). Kelia rimtų abejonių, nes dažnai užrašomi
praėjus daug laiko po problemos sprendimo, dažnai abejotinas autentiškumas, detalumas ir t.t.
 Biografinės studijos (Gardner (1993) studija, kurioje jis analizavo S.Freud, A.Enstein, P.Picasso,
I.Stravinsky, M.Graham, T.S.Eliot, M.Gandhi darbus ir gyvenimus)
 Istorinės atvejų analizės. Pvz.: Gruber (1981) Darwin’o evoliucijos teorijos analizė. Gruber analizavo
ne Darwin’o biografiją, o jo teorijos vystymąsi (iš užrašų, knygų ir kt.).
 Stebėjimas (“In vivo”, arba tikrų kūrybines problemas sprendžiančių komandų stebėjimas). Dunbar
(1995, 2001) stebėjo tikras, realias problemas sprendžiančias molekulinės biologijos mokslininkų
grupes. Pvz.: aptiko, kad mokslininko savo darbo vertinimas gali radikaliai pasikeisti, kai rezultatai
aptariami darbo grupėje.

Asmens Kūrybingumo Veiksniai:

Kūrybingumas - tai gebėjimas kurti naują vertingą produktą. Kūrybingu laikomas žmogus, kuris ne tik geba,
bet ir iš tiesų kuria.
 Intelekto įtaka
 Žinių įtaka
 Mąstymo stilius
 Asmenybės savybių įtaka
 Motyvacijos įtaka

Intelektas ir Kūrybiškumas:
Buvo domėtasi, kiek intelektas koreliuoja su kūrybiniais laimėjimais (Barron ir Harrington, Lubart, Getzels ir
kt.). Jie nustatė, kad:
 Kūrybingiems žmonėms būdingas aukštesnis nei vidutinis intelektas - dažnai virš 120
 Virš 120 IQ koreliacija su kūrybiškumu mažėja
 IQ ir kūrybiškumo koreliacija nėra vienoda, ji kinta nuo silpnos iki vidutinės, priklausomai nuo
matuojamo kūrybiškumo aspekto (pvz.: muzika ar matematika)

Žinios ir Kūrybiškumas:
  Viena vertus, žinios yra “statybinė medžiaga”, būtina kūrybiškumui. Žiniomis paremiame savo proto
procesus, jos leidžia suprasti problemą.
 Žinios reikalingos ir tam, kad neišradinėtume jau atrastų dalykų.
 Žinios leidžia mums pastebėti naujus dalykus, nes išlaisvina kai kuriuos kognityvinius procesu, pvz.:
darbinę atmintį
 Kita vertus, žinios kartais lemia rigidiškumą ir nesugebėjimą efektyviai panaudoti savo žinių. Pvz.:
 Frensch ir Sternberg (1989) nustatė, kad profesionalūs bridžo žaidėjai sunkiau nei naujokai adaptuojasi
prie taisyklių pakeitimų.
 Nepatyrę buhalteriai lengviau prisitaiko prie mokesčių pakeitimų, nei didelę patirtį turintys buhalteriai
(Marchant ir kt., 1991).
Aukštas žinių lygis ne visada padeda mums kūrybiškai spręsti problemas. Kartais jis apriboja mūsų problemos
sprendimą labai ribotoje problemos erdvėje. Paradoksas tame, kad dažniausiai tos apribotos erdvės mums
pilnai pakanka, tačiau kūrybinis mąstymas siejamas su “atsiplėšimu” nuo to, kas yra žinoma.

Mąstymo stilius ir Kūrybiškumas:

 Mąstymo stiliai (cognitive styles) - būdai, kuriais mes linkę priimti, organizuoti, apdoroti informaciją -
susiję su kūrybiškumu.
 Lubart ir Sternberg (1995) nustatė teigiamą koreliaciją tarp intuityvaus stiliaus, matuojamo MBTI
testu, ir kūrybinių užduočių sprendimo (pvz.: pasakojimo, piešimo).
 Noppe (1996) duomenimis, kūrybiškumas siejasi su gebėjimu prisitaikyti prie konkrečios užduoties.
Panašius duomenis rodo ir Guastello (1998) tyrimas, kuriame nustatyta, kad žmonės, naudojantys
daugiau nei vieną mąstymo stilių, gauna aukštesnius kūrybiškumo įvertinimus.

Asmenybės savybių įtaka ir Kūrybiškumas:

 MacKinnon (1962) lygino 3 architektų grupių asmenines savybes:
1. kolegų įvertinti kūrybiški specialistai
2. architektai, kurie nebuvo įvertinti kaip kūrybiški kolegų, bet vertinant kitais metodais, nedaug skyrėsi nuo 1
grupės
3. “vidutiniai” architektai
 Kūrybiški architektai labiau individualistai, spontaniški, mažiau konformistiški, žemesni jų
socializacijos įverčiai.
 Dudek ir Hall (1991) ištyrė likusius gyvus tos pačios grupės architektus (70 iš 83). Jie nustatė, kad
asmeninės savybės ir karjeros pasiekimai nepakito, todėl daroma prielaida, kad yra ryšys tarp
asmeninių savybių ir kūrybiškumo.

Barron ir kiti tyrėjai išskyrė pagrindines savybes, kuriomis pasižymi kūrybinga asmenybė:
 individualizmas
 rizikos tolerancija
 atvirumas patirčiai
 užsispyrimas
 neapibrėžtumo toleravimas

 Feist (1999) atlikta metaanalizė rodo, kad kūrybiški žmonės atviri patirčiai, save priimantys,
impulsyvūs, ambicingi, linkę dominuoti, agresyvūs.
 Eysenck (1995) nurodo teigiamą koreliaciją tarp kūrybiškumo ir psichotiškumo (matuojamas EPQ)
menininkų imtyje

rizikos toleranciją pabrėžia ir Sternberg ir Liubart (1995). Anot jų, dauguma žmonių yra linkę vengti rizikos, o
ne jos siekti, o tai riboja jų kūrybinį potencialą.
EPQ - Eysenck Personality Questionnaire.
Csikszentmihalyi (1999) pasiūlė idėją, kad kūrybiškiausi tie, kurie neturi griežtai išreikštų bruožų.
Feist (1993) išskyrė kūrybiškiems profesionalam būdingą “arogantišką mąstymo stilių” (t.y. tendenciją dirbti
vieniems ir mažiau klausyti aplinkinių nuomonės ir komentarų).

Motyvacijos įtaka ir Kūrybiškumas:

 Išorinės motyvacijos įtaka kūrybiškumui dažnai vertinama kaip neigiama, tačiau dabartiniai tyrimai
rodo, kad tai ne visada yra tiesa. Kartu su vidine motyvacija išorinė motyvacija gali skatinti kūrybinius
sprendimus (Amabile, 1997). Pvz.: Eisenberg, Amabile savo tyrimuose aptiko, kad išorinė motyvacija
teigiamai veikia vaikų kūrybiškumą.
 Ankstesni duomenys rodo, kad išorinė motyvacija gali slopinti kūrybiškumą. Pvz.: Amabile, Hennessy
ir Grossman (1986) duodavo vaikams pažaisti su Polaroid fotoaparatu. Vienų prašė už tai papasakoti
istoriją pagal paveikslėlius, kitų tiesiog paprašydavo papasakoti istoriją (t.y. nebuvo “kontrakto”, arba
sutarimo, kad už pažaidimą bus atsilyginama istorija) Rezultatai rodo, kad kūrybiškesnes istorijas
pasakojo grupė “be kontrakto”.
 Sternberg ir Lubart požiūriu, vidinė motyvacija yra būtina, jei ji aukšta, tai pats problemos sprendimas
jau yra atlygis. Išorinė motyvacija gali veikti dvejopai - vieniem padėti palaikyti aukštą vidinės
motyvacijos lygį, kitiems trukdyti, nes jie sutelkia dėmesį į atlygį, o ne problemą.

Aplinkos Įtaka Kūrybiškumui:

 Fizinė aplinka, šeima, mokykla, kultūrinė aplinka veikia kūrybiškumą
 Turtinga aplinka, bendravimas su skirtingomis kultūromis skatina kūrybiškumą
 Laiko apribojimai, konkurencija, išorinis vertinimas mažina kūrybinių sprendimų kiekį (Amabile,
1996)
 Kultūrinė aplinka skatina kūrybiškumą tokiose srityse kaip menas, tačiau slopina jį kitose srityse, kaip
religija (Lubart, 1999)
KALBA IR KALBĖJIMO SAMPRATA:

Pagrindinės sąvokos:
 Kalba - tai komunikacijos sistema, naudojanti garsus ir simbolius, leidžianti mums išreikšti savo
jausmus, mintis, idėjas, patyrimus.
 Kalba - tai abstrakti ženklų sistema
 Kalbėjimas (šneka) - tai sakymo, klausymo procesai.
Žmonių kalba yra
 hierarchinė (susideda iš komponentų, kuriuosgalime sujungti į stambesnius vienetus)
 valdoma taisyklių (taisyklės nurodo, kaip kalboskomponentai siejami).

 Kalba yra stipriausias instrumentas, padedantis mums perteikti savo mintis, jausmus, žinias.
 Reikia skirti žmonių ir gyvūnų kalbą, gyvūnų kalba nėra tokia pati, kaip žmonių. Savo kalba mes
galime gerokai daugiau, nei gyvūnai, kurie sugeba perspėti apie pavojų, prašo maisto ir pan. Mes
galime išreikšti nuo paprasčiausių sakinių iki tekstų, kurių niekas niekada prieš tai nebuvo sakęs.
Gyvūnai paprastai reiškia tik savo būsenas, reakcijas į objektus.
 Chomsky nuomone, kalba yra tai, kas atspindi žmogaus proto esmę, savitumą. Pinker sako, kad “kalba
yra brangakmenis pažinimo karūnoje”.
 Diamond teigia, kad kai mes pradėjome vartoti sudėtingus garsus, tai tapo didžiuliu šuoliu į priekį
evoliucijoje. Kalba leidžia mums perteikti patirtį ir žinias iš kartos į kartą, iš kultūros į kultūrą.
 Hierarchinė - garsai, žodžiai, frazės, sakiniai, pasakojimai ir t.t. Taisyklės ir hierarchija mums leidžia
išreikšti praktiškai bet ką, ką mes norime.

Clark ir Clark išskirtos kalbos savybės:

 Komunikacijos (leidžia bendrauti)
  Naudojami sutartiniai simboliai (sutariama dėl kalboselementų ir jų reikšmės)
 Struktūruota (tik tam tikros struktūros simbolaii turiprasmę. Skirtinga struktūra turės kitokią reikšmę)
 Hierarchinė struktūra (galima skaidyti į skirtingostambumo elementus)
 Generatyvinė (gali būti sudaryta begalė naujųjunginių)
 Dinamiška (nuolat sudaromi nauji žodžiai, taisyklės).
Simboliai - visi žodžiai yra simboliai. Simbolizuoja ką nors, sąvoką, reiškinį.

Kalbos struktūra:
Lingvistai išskiria 3 kalbos posistemes: fonologiją, sintaksę, semantiką.
 Fonema - tai mažiausias garsinės sistemos vienetas, leidžiantis atskirti vieną žodį ar jo dalį nuo kito.
Pvz.: V-O-R-A-S ir CH-O-R-A-S.
 Skirtingos kalbos turi skirtingą skaičių fonemų: anglų - 40 (iš 9 sudaryta daugiau nei pusė žodžių),
lietuvių - 56, Havajų čiabuvių kalboje - 11-13., vokiečių - 45.

Fonologija - sistema, kuri apima kalbos garsų ir jų ryšių ypatumus ir skirtumus

Sinatksė - gramatika
Semantika - prasmė
Fonemomis galima vadinti pagrindinius garsus. Fonemos keičia žodžio reikšmę.
Skirtingose kultūrose augę žmonės skritingai supranta fonemas. Pvz.: anglui juokingi vokiečio bandymai
pasakyti th (this), vokiečiui - anglo ch (ich). Japonai sunkiai skiria R ir L.
Fonemos yra garsai, o ne raidės!!!

 Morfemos - tai mažiausi kalbos vienetai, turintys reikšmę ir atliekantys gramatines funkcijas.
 Dauguma morfemų - tai dviejų ir daugiau fonemų junginys. Kai kurios jų yra žodžiai (pvz.: dar),
tačiau dauguma - žodžių dalys. Pvz.: žodį “knygynas” sudaro 3 morfemos: šaknis “knyg”, priesaga
“yn”, galūnė “as”.
 Morfema ir fonema gali sutapti, pvz.: anglų kalboje I (aš), artikelis a, lietuvių kalboje jungtukas o.
Pvz.: table - viena morfema, tables - jau 2 (s reiškia daugiskaitą)

Morfemas jungiame į žodžius. Žodžius, savo ruožtu, į sakinius. Žodžių jungimą į sakinius kontroliuoja
semantika ir sintaksė.
 Sintaksė - tai taisyklės, kuriomis remiamėsdėstydami žodžius sakinyje.
 Semantika - tai taisyklės, kuriomis remdamiesi suprantame morfemų, žodžių, sakinių prasmę.

Žodžiai yra pagrindiniai vienetai kalboje, juos vienodai traktuoja ir mokslininkai, ir paprasti žmonės.
Semantika - pvz.: žinome, kad jei yra priešdėlis į, tai reiškia veiksmo kryptį į vidų.
denotacija - žodžio ryšys su sąvoka kaip žodyne.
konotacinė (numanoma) reikšmė, susijusi su emocijomis, subjektyvi, santykinai nepastovi

Kalbos Funkcijos:
Reprezentacinė, komunikacinė, patirties raiškos (vidinė kalba)
 Reprezentacinė ir komunikacinė nagrinėta jau senai, patirties raiškos kiek naujesnis dalykas, nėra labai
daug dar nagrinėtas “pasakojamasis” mąstymas (narrative).

Reprezentacinė kalbos funkcija:

Reprezentacijos funkcija - tai kalbos atstovavimas tam tikriems pasaulio objektams. Tai leidžia mums mąstyti
sąvokomis, suvokti, kas yra už tiesioginio jutimo ribų.

Žymiklis
Interpretantas
Objektas (žyminys)
C.Pierce (trikampis)

Žymiklis - tai žymima dalis, ženklas.

Objektas, kuriam atstovauja žymiklis, gali būti fizinis, realus, įsivaizduojamas objektas, rieškinys ar kitas
ženklas.
Interpretantas - jo pažintiniai procesai “tarpininkauja” tarp žymiklio ir žyminio.

 Žodžio ryšys su žymimu objektu vadinamas referencija, pats objektas - referentu

 Žodžio ryšys su sąvoka vadinamas denotacija, t.y. visų galimų tam tikro termino panaudojimo
galimybių žinojimas.
 Konotacinė reikšmė - tai asociacijos ar idėjos, kurias tam tikras žodis leidžia numanyti. Šios reikšmės
siejasi su emocijomis, kultūra, vertybėmis, kontekstu ir t.t.

 S. Langer nuomone, simbolizavimo esmė - kadvaizdiniams, objektams, kurie nėra biologiškai ar

praktiškai reikšmingi, suteikiama reikšmė ir tie objektai gali pritraukti dėmesį ar sukelti emocinį
atsaką.
 Pagal Langer požiūrį, pirmiausia žodis įgyja konotacinę reikšmę, tik po to - denotacinę. Tik įgijęs
denotacinę reikšmę, jis tampa atsiejamas nuo konkretaus konteksto, t.y. įgyja reprezentacinę funkciją.
Pvz - Aleliuja.
Kalbos elementu žodis tampa tik tada, kai įgyja tikrą denotacinę reikšmę, t.y. stipriai susisieja su sąvoka ir
žymimu objektu.
Žodis gali turėti ir perkeltinę, metaforinę reikšmę, pvz.: skaidrus konkursas, nuversti valdžią. Žodžiai gali
turėti daugiau prasmių, nei numato jų reikšmės.

Komunikacinė kalbos funkcija:

 Kalba yra žmogaus sąvasties, asmeninės patirties raiškos priemonė, svarbiausia komunikavimo
priemonė. Plačiai nagrinėta ne tik psichologų, pvz.: telekomunikacijų inžinierių.
 Fiske teigia, kad daugiausia domimasi pranešimo perdavimo procesu, komunikacijos veiksmais
(psichologija) ir komunikacijos dirbiniu, arba tekstais, reikšmėmis (semiotika)

Vidinė kalba:
 Buitinės psichologijos požiūriu, kokia kalba žmogus mąsto, tokiai tautybei jis ir priklauso.
 Mokslinėje psichologijoje ilgą laiką vidinė kalba taipogi buvo priimama kaip universalus sąmonės
mechanizmas. Buvo laikoma, kad kalba atskiria sąmoningus procesus nuo nesąmoningų.
Vidinė kalba reiškiasi:
 Savireguliacija (Vygotskis). padeda sutelkti dėmesį į atliekamą veiksmą, numatyti planą, stiprina
motyvaciją. Ji skirta tik sau, todėl yra nerišli, trumpesnė, primena telegramų stilių.
 Savianalize, savęs pažinimu. A.Morrin ir J.Everett teigia, kad tokia kalba padeda diferencijuoti
asmeninę patirtį. Tai tarsi “vidinis dialogas”

Vidinė kalba - tai tylusis kalbėjimas, kalbėjimas su savimi.

Vygotskis teigia, kad Piaget išskirta egozentrinė kalba yra tarpinė stadija išorinei kalbai pereinant į vidinę.
Egocentrinė kalba padeda sutelkti dėmesį į atliekamą veiksmą, numatyti planą, stiprina motyvaciją.
Vidinė kalba sunkiai tiriama, bet kartais prasiveržia, kai darome ką nors sudėtingo, mokomės. Tai dažnai būna
kaip instrukcijos sau (“Susikaupk”, “Padaryk tą ir tą”).
Savianalizė: vidinis dialogas su savimi, su menamais kitais, jų požiūriais, vertinimais. Mažai empiriškai
tyrinėta.

Kalba Psichologijoje:

XX a. pirma pusė - W.Wundt idėjos apie kalbą:

  Daug dėmesio skyrė kalbai savo veikale “Volkerpsykologie”.
 Sakinį laiko pagrindiniu kalbos vienetu.
 Sakiniai turi vidinę ir išorinę formą.
 Vidinė forma siejama su kognityviais procesais, kurie“sutvarko” mintis, parengia jas išorinei formai.
Iš išorinės kalbos klausantysis supranta prasmę.

Skiriasi nuo to metu populiaraus asocianizmo, kuris teigia, kad kalba arba sakinys yra tiesiog asociacijų
rinkinys.
Sakinio sudarymas prasideda nuo bendros idėjos, kuri yra skaidoma į smulkias dalis. Klausantysis -
atvirkščiai, nuo smulkių dalių prie idėjos.

XX a. pradžia - K.Buhler kalbinės komunikacijos lauko modelis:

 Kitaip nei Wundt, rėmėsi laboratoriniai tyrimais ir paskelbė savo teoriją - kalbinės komunikacijos
lauko modelį.
 Pagrindiniai modelio elementai - sakantysis, klausantysis ir faktai, apie kuriuos kalbama.
 Buhler kalbą supranta kaip sudėtingą sistemą, nes ji yra:
★Simbolis (reprezentuoja objektus, situacijas)
★Simptomas (išreiškia kalbančiojo vidines būsenas)
★Signalas (nukreiptas į klausytoją ir reguliuoja jo būsenas ar elgesį)

 Wurzburgo mokyklos atstovas.

 Kalba, anot jo, yra įrankis, padedantis pasiekti įvairių tikslų.
 Domėjosi ir Vygotskis (jau kalbėjau apie vidinę kalbą), bihevioristai, kurie manė, kad kalba tai
verbalinės reakcijos į įvairius dirgiklius.
 Apskritai pirmojoje amžiaus pusėje kalba buvo domimasi tik kaip šneka (kalbėjimu), nekreipiant
dėmesio į kalbą, kaip į žinių sistemą.

Frazių - struktūros gramatika:

 XX a. pradžioje lingvistai analizavo, kaip sakiniai gali būti skaidomi į atskiras frazes. Taisyklės, pagal
kurias yra sudaromas sakinys, yra vadinamos frazių taisyklėmis.
 Dažnai sakiniai būdavo analizuojami naudojant panašius medžius. Jie leidžia pamatyti, kad sakinys ne
tik tvarkingai sudėliotas žodžių rinkinys, jis turi tam tikrą hierarchinę frazių struktūrą.
 Chomsky pastebėjo, kad tokia analizė nėra visiškai tiksli: panašūs savo prasme sakiniai gali turėti labai
skirtingą struktūrą ir atvirkščiai. Pradėtas kreipti dėmesys ne tik į frazių struktūras, bet ir į ryšius tarp
jų.

N.Chomsky generatyvinės - transformacinės gramatikos teorija:

 Chomsky teorijos viena pagrindinių idėjų – kad kiekviena kalba, disponuodama baigtiniu elementų
 kiekiu, gali sudaryti neribotą kiekį prasmingų sakinių. Tai įgalina gramatika.
 Generatyvinė gramatika - kiekvienai kalbai būdinga taisyklių sistema, kuri leidžia sakyti ir suprasti
sakinius.
 Transformacinė gramatika - tai taisyklės, leidžiančios vieno sakinio pertvarkymą į kitą.

 1953 metais, po konferencijos, kurioje buvo pirmą kartą įvardinta psicholingvistika, buvo padarytas
didelis proveržis kalbos tyrimuose. Tiria šneką, arba kalbinį elgesį, siedami ją su kalba, kaip ženklų
sistema, struktūra, gramatika. Aiškinasi, ko reikią šnekai, kaip naudojamės kalbos žiniomis.
Psicholingvistika iš esmės domisi, kaip mes suprantam, generuojam ir įvaldom kalbą. To laiko
tyrimai iš esmės buvo skirti tam, kad patikrinti, kiek pagrįstos Chomsky mintys.
  Chomsky nuomone, kalba užkoduota genuose, t.y. kaip žmogus privalo išmokti vaikščioti, taip ir turi
išmokti kalbėti. Chomsky taip manė, nes kalbų yra labai daug, o jų mechanizmai iš esmės labai
panašūs.
 Kritikuodamas Skinner knygą, sakė, kad vaikai sako sakinius, kurių niekada nėra girdėję, pvz.:
“Mama, aš tavęs nekenčiu”. Sakinį laiko pagrindiniu vienetu kalbos.

Daugiausia dėmesio skyrė sintaksei. Sakinius vaizdavo kaip hierarchinę struktūrą, kreipė dėmesį į frazių
struktūras ir tai, kaip atskiros frazės siejasi tarpusavyje.
Struktūros komponentas, arba tai, kaip frazės sudėliotos, atitinka giliąją sakinio struktūrą (kitaip sakant, pagal
taisykles, kurios panaudotos, nusprendžiame). Čia slypi loginė sakinio struktūra.
Transformacinis komponentas giliąją struktūrą perdaro į paviršinę, t.y. leidžia gauti paprastą, klausiamąjį,
neigiamą sakinį ir t.t.
Kartais paviršinė struktūra gali būti dviprasmiška, pvz.: Vaikų stebėjimas buvo nepatikimas.
Kartais 2 sakiniai su skirtinga paviršine struktūra turi vienodą giliąją struktūrą (tėvo namas)
Fonologinis komponentas prie sakinio prideda tam tikrą intonaciją. Semantinis komponentas suteikia sakiniui
reikšmę, pasinaudodamas giliąją ir paviršine struktūromis.

Kiekvienas sakinys turi giliąją struktūrą ir paviršinę struktūrą. Gilioji struktūra - tai sakinio sintaksinė
struktūra, kuri sieja pagrindines frazes. Pritaikius transformacines taisykles, giliąją struktūrą galima perdaryti į
keletą skirtingų paviršinės struktūros variantų. Gilioji struktūra nėra sakinio prasmė!

Šita schema vaizduoja visus gramatikos dėmenis ir jų tarpusavio ryšius. Chomsky įvardino kalbinę
kompetenciją, t.y. kiek žmogus žino taisykles, kad suprastų kalbą IR kalbos aktyvumas (performance), t.y.
procesai, kurie realizuoja kalbinę kompetenciją veikloje. Tyrėjai domėjosi, ar teisingos Chomsky mintys.
Tyrė:
 Kaip žmogus skaido sakinius į dėmenis ir ar tai sutampa su lingvistų numatymu
 ar sitnaksiškai sudėtingą sakinį sunkiau suprasti, nei mažiau sudėtingą
 kaip, apdorojant informaciją, išryškėja giliosios ir paviršinės struktūrų santykiai.
Tyrimų rezultatai rodo, kad visgi didesnę įtaką daro semantika, nei sintaksinė forma (pasyvios formos sakinys
ne visada sunkiau suprantamas nei aktyvios, neigiamas sakinys ne visada sunkiau suprantamas nei teigiamas).
Paaiškėjo, kad veikia ir vidinės būsenos sakančiojo ir klausančiojo, išorinė situacija ir t.t.

Teksto lingvistika:

 Chomsky teorija pradėta kritikuoti už tai, kad mažai dėmesio kreipia semantikai.
 7-8 dešimtmačiuose iškyla teksto lingvistika, sritis, kuri domisi pasakojimo (istorijos) gramatika.
Siekiama formaliai apibūdinti istorijos struktūrą ir sąrangą.

Kalbos pragmatika ir jos tyrimai:

 Susiformuoja 8 dešimtmečio pabaigoje.

 Tiria, kaip vartojama kalba įvairiose socialinėse situacijose. Koncentruojasi į verbalinę komunikaciją,
arba pokalbio metu perteikiamų ir suprantamų reikšmių tyrimą.
 Gebėjimas perteikti ir suprasti sakytojo reikšmes vadinamas pragmatine kompetencija. Ji apima ir
tokias sritis, kaip mandagumas, socialinių taisyklių laikymąsi ir pan

J.Austin teigia, kad kalba dažniausiai įkūnija tam tikrus veiksmus arba ketinimus. Tai reiškia, kad reikia
atskirti žodžių reikšmes ir šnekos aktus, kurie įkūnija kalbančiojo norus, ketinimus, nuomones ir t.t. J.Austin
išskyrė 3 akto lygmenis:
 lokucinis (taisyklingo, prasmingo posakio ištarimas)
 ilokucinį (atliekamo veiksmo, pvz.: prašymo)
  perlokucinį (poveikis klausytojui)
Net, pvz.: kai sakai, kad tavo namas turi terasą. Tai reiškia: pranešu, kad mano namas turi terasą.
Pvz.: Čia labai tvanku - lokucinis (pasako, ką jaučia), ilokucinis (galbūt paprašo atidaryti langą), perlokucinis
(stengiasi kitą įtikinti atidaryti langą)

P.Grice nagrinėjo sėkmingos komunikacijos sąlygas. Svarbiausiu jis laikė kooperacijos principą, kurio turi
laikytis visi kalbantieji. Šios taisyklės žinomos kaip Grace Maksimos:
 Kiekybės maksima (tiek informatyvu, kiek reikia. Ne daugiau ir ne mažiau)
 Kokybės maksima (sakyk tik tai, kuo tiki ir žinai, kad tai yra tiesa)
 Reikšmingumo maksima (teiginiai turi atitikti pokalbio temą, nesakyk to, ką kiti jau žino)
 Būdo maksima (manner) (kalbėk kaip galima aiškiau, nebūk dviprasmiškas)

Mastymas ir Kalba:

Nuomonės apie mąstymo ir kalbos ryšį:

 Locke, anglų filosofas, teigė, kad žodžiai yra idėjų jutiminiai ženklai, t.y. jie leidžia išreikšti mintis,
kurios yra paslėptos ir kitiems neprieinamos.
 Kalbų yra labai daug, tad Locke mano, kad atskirų žodžių parinkimas idėjai buvo visiškai atsitiktinis.
 Kitaip tariant, mąstymas nepriklauso nuo kalbos

 J.Watson nuomone, mąstymo procesai yra “gerklų motoriniai įgūdžiai”. Šis teiginys sąlygojamas
biheviorizmo idėjų, kad nėra tarpinių grandžių tarp stimulo ir reakcijos.
 Hadamard rinko duomenis iš žymių mokslininkų. Jo nuomone, mąstymo metu žodžiai nenaudojami.
 Pinker nuomone, kalba nėra mąstymo įrankis ir nelemia mūsų mąstymo. Kalba yra produktas

Vygotskio ir Piaget požiūriai į mąstymo ir kalbos santykį:

 Piaget nuomone, mąstymo ir kalbos vystymesi yra jų “suartėjimo” ir “nutolimo” periodų.

 Mąstymo pradžia - žaidimas, kalba tam neturi didelės įtakos. Vėliau kalba padeda mąstymo
struktūroms integruotis į sistemas.
 Vygotskis kalbą tyrė stebėjimu (vaiko egocentrinė kalba, vidinė kalba). Iki 3 metų kalba ir mąstymas
yra nepriklausomi. Vėlesniame amžiuje, kai susiejami sakomi garsai su reprezentuojamais dalykais,
mąstymas ir kalba tampa priklausomi.

Van der Waerden ir Buyssnes teigia, kad užtenka tik vizualių ir motorinių įgūdžių, norint suprasti tokias
sąvokas kaip skritulys, lygybė, tiesė. Tačiau, kai galime naudotis formulėmis, mums daug lengviau mąstyti
apie tuos daiktus.
Buyssens teigia, kad kalba negali būti nei mąstymo įrankiu, nei minčių išraiškos priemone, nes žodžiai
išreiškia abstrakčias reikšmes, o mintys yra individualios ir konkrečios. Pvz.: mano tėvas serga. Gali daug ką
reikšti, o sakančiajam tai yra viena reikšmė....

Sapir - Whorf lingvistinio reliatyvumo hipotezė:

 Edward Sapir (antropologas) ir Benjamim Whoft (lingvistas) sukūrė hipotezę, kuri teigia,
 kad kalba veikia žmonių mąstymą.
 Ši hipotezė tapo pagrindine, kalbant apie mąstymo ir kalbos ryšį.
Ar kalba riboja mąstymą?
Ar mes galim galvoti apie idėjas, kurių mūsų kalba neįvardina?
Sapir nuomone, būtų neteisinga teigti, kad mūsų prisitaikymo prie aplinkos neveikia kalba, kad ji yra tik
atsitiktinė priemonėproblemoms spręsti. “Realusis pasaulis” yra kuriamas tam tikrų kalbinių normų pagrindu,
kalba veikia mūsų pasaulio interpretaciją.

Hipotezę galima skaldyti į 2 teiginius:

 lingvistinis realizmas, t.y. žmonės suvokia ir mąsto apie pasaulį priklausomai nuo kalbos, kuria kalba
(pvz.: spalvų pavadinimai įtakoja spalvų suvokimą)
 lingvistinis determinizmas, t.y. pažinimo procesų skirtumai determinuojami kalbos skirtumų. Pvz.:
kalba leidžia mums išreikšti unikalius mūsų kultūrai reiškinius, sąvokas, kurių kitų kultūrų atstovai
nesupras.

Whorf nuomone, pažinimą lemia ir leksika (žodynas), ir gramatika.

Pati hipotezė turi silpną ir stiprų variantus:

 Stiprusis: kalba determinuoja (nulemia) mąstymo ir elgesio pobūdį. Nuo kalbos ypatumų priklauso
kognityvinės kategorijos, t.y. kai kuriomis kalbomis kalbantys žmonės negali mąstyti apie tam tikras
kategorijas.
 Silpnasis: yra tendencija, kad kalba gali sąlygoti suvokimo aspektus, t.y. kai kuriose kalbose lengviau
naudoti kai kurias mintis.

Stiprusis variantas nelabai turi šalininkų. Net pats Whorf niekada netikėjo stipriuoju variantu ir neteigė, kad
kalba gali visiškai nulemti mąstymą. Tyrimai domisi kaip kalba veikia mąstymą, o ne tuo, ar ji nulemia
mąstymą.

 Japonai turi kelis žodžio duoti variantus, kuriuos vartoja priklausomai nuo to, ar duodantysis užima
aukštesnę ar žemesnę padėtį, ar yra draugas, ar šeimos narys.
 Eskimai turi keletą žodžių sniegui pavadinti. Anot Whorfo, tai jiems leidžia geriau suvokti sniego
 skirtumus, kurių kitomis kalbomis kalbantys gali nepastebėti.
 Hopi indėnai neturi veiksmažodžių būtojo laiko. Todėl, anot Whorfo, jiems sunkiau mąstyti apie
praeitį
 Skirtingose kalbose yra skirtingas kalbų pavadinimų skaičius, todėl žmonės turėtų sunkiau suvokti
tokių spalvų skirtumus (Whorf)

Hopi indėnams veiksmažodžiai nusako veiksmo trukmę, o ne jo laiką.

Čia kaip droodle - kai pamatom vieną prasmę, sunkiai bematom kitą. T.y., jei turim žodį, kuriuo galim kažką
įvardinti, sunkiai galim pamatyti kitokią to dalyko/reiškinio prasmę...

 Kritikuojantys šį požiūrį teigia, kad kalba daugiau atspindi mąstymo būdą, nei jį formuoja. Pvz.:
eskimams reikia pažinti daug sniego rūšių, nes tai jiems svarbu gyvenant šiaurėje. Slidininkai taipogi
skiria daugiau sniego rūšių nei kiti, nors neturi jam įvardinti reikiamų atskirų terminų.
Net jei neturim ekvivalento tam tikram žodžiui, dažniausiai jį suprantame ir galime išreikšti kitais žodžiais,
versdami į kitą kalbą.
Kalba yra fragmentinė, netiksli, originali mintis daug detalesnė.
Daugiaprasmiai žodžiai

Ankstyvieji empiriniai tyrimai (kalba mažai įtakoja mąstymą):

 Brown and Lenneberg (1954) aptiko, kad kalba nedaug veikia spalvų atpažinimą
 Dani (Naujoji Gvinėja) gentis turi tik 2 spalvų pavadinimus: mota (tamsios spalvos) ir mili (šviesios
spalvos). Skiria spalvas taip pat gerai, kaip ir europiečiai, tačiau sunkiai įsimena jų pavadinimus
(Rosh, 1974).
  Berlin ir Kay (1969) teigia, kad spalvos vienodai suvokiamos visame pasaulyje, nesvarbu, ar yra joms
įvardinti skirti terminai
Brown and Lenneberg - net neturint spalvos pavadinimo, spalva pažįstama panašiai, kaip ir vakarų europiečių.
Rosh - spalvas skiria, “geriausios spalvos” pasirinkimas taipogi panašus į Europos gyventojų.

Berlin ir Kay (1969), Kay (1975) spalvų lygiai:

juoda, balta; raudona; geltona, žalia, mėlyna; ruda; violetinė, rožinė, oranžinė, pilka
 Studijavo 20 kalbų kalbančius žmones, tačiau buvo kritikuoti už tai, kad per maža buvo imtis (po 1
arba kelis kiekviena kalba kalbančius) ir už tai, kad rinkosi tik industrializuotų šalių žmones.

Kiti tyrimai:
 Roberson, Davies ir Davidoff (2000) nustatė, kadkalba įtakoja kaip žmonės vadina spalvas. Lygino,
kaip britai ir berinmo (Naujoji Gvinėja) įvardina spalvas. Britai naudoja 8 spalvų pavadinimus
(mėlyna, žalia, geltona, rožinė, raudona, ruda, oranžinė ir violetinė), berinmo - 5 (wap, wor, mehi, kel,
nol). Berinmo vadina wor daugelį spalvų, kurias britai vadina geltona, oranžinė, žalia ir ruda.

Roberson prašė 100 skirtingų kalbų kalbančių žmonių išsirinkti “geriausias” spalvas. Dauguma rinkosi
spalvas, kurios buvo labai panašios į europiečių...

Roberson, Davies ir Davidoff (2000) tyrimas parodė, kad Berinmo įsimena spalvas taip, kaip jų kalboje
įprasta, o ne taip, kaip Britai (kaip kad teigė Rosch tyrimo rezultatai)
Metodas:
 įvardinamos visos spalvotos kortelės
 pasižiūrima į kortelę
 kortelę paimama (30 sek.)
 reikia parodyti spalvų masyve, kuri kortelė buvo rodyta

Kiti tyrimai:
 Roberson su bendradarbiais atliko dar vieną tyrimą, kuriuo siekė nustatyti, ar skiriasi spalvų
suvokimas.
 Naudojo kategorinio suvokimo metodą, kur reikėjo pasakyti, ar tam tikros spalvos skiriasi, ar yra
vienodos.
Buvo tokios ribos: mėlyna - žalia (tik anglų), geltona - žalia (tik anglų), nol - wor (tik berinmo), žalia - žalia
(nėvienoje kalboje neskiria skirtingų spalvų).
Duodavo 3 vienos, 3 kitos kategorijų spalvas, pasakydavo kurios yra kurios. Liepdavo suskirstyti naujai
duotas korteles į kategorijas ir tęsdavo, kol išmoksta. Rezultatai rodo, kad kalbiniai skirtumai įtakoja
mokymosi greitį ir klaidų skaičių, taigi spalvų suvokimas priklauso ne tik nuo fiziologijos, bet ir nuo kalbos
(Davidoff, 2001).

Yra ir daugiau tyrimų: Chiu (1972) tyrimas parodė, kad amerikiečiai ir kinai skirtingai grupuoja šiuos
objektus. Tai gali būti susiję su kalba (kinai kalba apie situacijas ir karvė su žole eina visada kartu).
 Majid ir kt. (2004) parodė, kad yra 3 būdai erdviniams santykiams nusakyti: absoliutus (šiaurė/pietūs
ir pan.), santykinis (į kairę nuo..., dešinėje, viršuje ir t.t.) ir vidinis (intrinsic) (šakutė yra prie
šaukštelio galo). Šie skirtingi erdvinių santykių nusakymo būdai gali būti nulemti kalbos skirtumų.
 Casagrande lyginimo navachų ir angliškai kalbančius vaikus, nustatė, kad navachai greičiau išmoksta
skirti formą, nei anglakalbiai, nes navachų kalboje reikia vartoti skirtingą veiksmažodžio formą,
priklausomai nuo daikto, kuriuo manipuliuojama, savybių (formos). Taigi, yra pakankamai įrodymų,
kad kalba gali turėti įtakos mąstymui, t.y. patvirtinamas silpnasis hipotezės variantas.
KALBOS SUPRATIMAS:

Žodžiai
  Kaip mes suprantame atskirus žodžius? Žodžiai sakinyje tariami vienu garsiniu signalu, t.y. tarp jų
nėra tarpų.
 fonologinė analizė (pirmos 150 ms), tada įsijungia sintaksinė ir leksinė analizė.

 Identifikuoti padeda kontekstas - Irwin Pollack ir J.M. Pickett (1964) pademonstravo, kad net pusė
žodžių, išimtų iš konteksto, yra ištarti nesuprantamai, net jei juos pasakei pats.
 Identifikuoti padeda žodžių prasmės žinojimas Tam tikros žodžių sudarymo taisyklės, pvz.: nėra
žodžių, prasidedančių rk-, daug žodžių baigiasi - as ir pan. Labai maži vaikai jau gali išmokti šias
taisykles - “statistical learning” (Gomez ir Gerkin, 1999)
 Pollack ir Pickett - įrašinėjo tyrimo laukiančių žmonių pokalbius ir atskirus jų fragmentus pateikdavo
jiems atpažinimui.


Waren (1970) - fonemų restauracijos efektas

 It was found that the *eel was on the axle
 It was found that the *eel was on the shoe
 It was found that the *eal was on the table
 It was found that the *eel was on the orange
Word superiority effect (lengviau pažįsta, ar buvo raidė sakinyje, kai ji pateikta žodyje) ir sentence-superiority
effect (Cattell, 1986), kai žodį geriau pažįsta sakinyje. Efektas buvo aptiktas, kai tiriamųjų paprašė
identifikuoti, kurioje sakinio vietoje buvo sukosėta. Dauguma tiriamųjų nesugebėjo to padaryti, nes
automatiškai “užpildydavo” trūkstamas raides. Tai įrodo, kad kalbos supratimą įtakoja “top-down”
procesai, kai mūsų žinios ir patirtis turi įtakos supratimui. Wheel, heel, meal, peel

Žodžių supratimui įtakos turi:

 žodžių dažnumas. Dažnus žodžius perskaitome ir suprantame greičiau (Savin, 1963, Rayner, 2003).
 konteksto įtaka. Žodžiai, kurie tinka kontekstui, greičiau suprantami, nei žodžiai, netinkantys
kontekstui
 daugiaprasmiškumas. Kaip suprantame žodžius blakė, kasa, akys (Swiney, 1979)...
Pvz.: “home” anglų kalboje vartojamas 547 kartus iš milijono, “hike” - tik 4 iš milijono.

 Žodžių dažnumo efektas (word-frequency effect) buvo pademonstruotas Savin (1963). Tiriamieji
greičiau atpažįsta dažnesnius žodžius nei retesnius.
 Akių judesių tyrimai pademonstravo, kad skaitydami prie retų žodžių mes sustojame ilgiau (pvz.:
Reyner, 2003)
Rayner ir bendradarbių tyrimas, 2003. Retus žodžius perskaitome lėčiau tiek normaliame tekste, tiek tekste,
kuris išnyksta po 60 ms (metodas - akių judesių fiksacija).

 Konteksto įtaka - mes nuolatosstengiamės “nuspėti” sakinio prasmę ir greičiau suprantame žodžius,
kurie tinka kontekstui. Pvz.: Marsle - Wilson (1990) Eskimus išgąsdino jūrų vėplys Bankininkus
išgąsdino jūsų vėplys Jūrų vėplys - angl. Walrus
 Daugiaprasmių žodžių supratimas (Swinney, 1979, lexical priming). Eksperimentas parodė, kad kelios
daugiaprasmių žodžių prasmės labai trumpam iššaukiamos į atmintį, pvz.: blakė - pasiklausymo
įrenginys ar vabalas? Efektas galiojo tik apie 200 ms po žodžio išgirdimo.

Sakinio supratimas:
Osterhaut ir bendradarbiai, 1997- Semantika ir sintaksė suvokiami atskirais mechanizmais Kiti įrodymai, kad
suprantama skirtingais mechanizmais - smegenų pažeidimų tyrimai, parodę, kad semantikos ir sintaksės
supratimas siejasi su skirtingomis smegenų dalimis (pvz.: Breedin ir Saffran, 1999).
  Gramatinis nagrinėjimas (parsing) padeda suprasti sakinio prasmę nagrinėdamas atskirų žodžių
reikšmes ir tai, kaip jie yra sugrupuoti į frazes
 Dviprasmės sintaksės sakiniai gali turėti daugiau nei vieną prasmę, kuri priklauso tik nuo gramatinio
sakinio nagrinėjimo. Tokie sakiniai itin svarbūs nagrinėjant sintaksės įtaką sakinio supratimui.
Sintaksinis daugiaprasmiškumas:
 The spy saw the man with the binoculars (šnipas pamatė žmogų su žiūronais);
 Miesto valdžia nedavė leidimo skustagalvių mitingui, nes jie bijojo neramumų
Tokie sakiniai iliustruoja sintaksinį daugiaprasmiškumą, kai žodžiai yra vienodi, o reikšmės skiriasi. Su šnipu
žmonės dažniau renkasi reikšmę, kad šnipas pamatė žmogų. Kodėl? Kas eina pirmiau - sintaksės, ar
semantikos supratimas?

Sintaksinis daugiaprasmiškumas:
 jis perskaitys laikraštį kurį gavo rytoj
 the student knew the answer to the question was wrong

Sakinio supratimas: sintaksinis požiūris:

 Gramatinis nagrinėjimas (parsing) pradedamas nuo sintaksės. Sakinio nagrinėjimas remiasi tam tikrais
principais.
 Vėlyvo uždarymo (late closure) principas: kai išgirstamas naujas žodis, jis priskiriamas prieš tai
buvusiai frazei
Kartais vadinamas “garden-path model”, o ne sintaksiniu požiūriu.

Mūsų gramatinio nagrinėjimo mechanizmas “a mile” priskiria prie prie prieš tai buvusios frazės, tačiau šis
žodis yra naujos frazės pradžia.

Pagal sintaksinį požiūrį, semantika į sakinio nagrinėjimą įsijungia tada, kai sintaksinis naginėjimas neduoda
norimų rezultatų, pvz.: kai reikia suprasti daugiaprasmius sakinius.
Sintaksinis mechanizmas naudojasi tam tikromis euristikomis, „geriausiu spėjimu“. Pvz.: vėlyvo uždarymo
principas yra “geriausias spėjimas”, nes dažniausiai jis būna tinkamas ir teisingas.

Sakinio supratimas: sąveikos požiūris:

Tiek semantika, tiek sintaksė naudojama suprasti sakinio prasmę (Altmann, 1998).
Svarbu ne ar semantika veikia, bet kada ji įsijungia. Pvz.:
 Šnipas pamatė žmogų su žiūronais
 Žvirblis pamatė žmogų su žiūronais
Michael Tanenhaus ir bendradarbių (1995) akių judesių tyrimas
Šnipas ir Žvirblis - ne ar, o kada įsijungia semantika. Su žvirbliu mums nekyla jokių problemų - sakinys turi
tik 1 prasmę.

Tanenhaus (1995) tyrimo sąlygos ir tiriamųjų akių judesiai. Judesiai parodo, kad pirmu atveju tiriamieji
rinkosi, kurį obuolį (“ant rankšluosčio reiškia imti obuolį, kuris yra ant rankšluosčio”). Kai buvo tik vienas
obuolys, iškarto buvo galvojama kur padėti obuolį (“put the apple on the towel...”). Svarbu tai, kad pirmu
atveju tiriamieji iškarto pakeisdavo savo nuomonę, kai tik išgirsdavo “in the box”. Tai rodo, kad jie iškarto
suvokė ir semantiką, ir sintaksę.

Teksto supratimas:

Požiūriai į teksto supratimą:

 Konstruktyvizmas
 Minimalizmas
Tekstas, Istorija, Diskursas, Pokalbis
Sakiniai ir žodžiai retai sutinkami izoliuoti. Dažnai jie būna didesnių tekstų dalis arba turi bent jau tam tikrą
kontekstą. Išvados dažniausiai nebūna pateikiamos tekste.
Gali būti, kad sakančiojo ir klausančiojo išvados nesutampa...

 Semantinis nagrinėjimas - prasmė

 Referentinis nagrinėjimas - ką žodis ar frazė reiškia tame tekse?

 Teksto dalys derinamos tarpusavyje, atrandami jų ryšiai (coherence)

Gernbacher (1990) ryšių rūšys:
 Referentiniai ryšiai (kas pasakė ir ką pasakė)
 Laiko ryšiai (kada ir apie ką kalbėta)
 Vietos ryšiai (kur vyksta įvykiai)
 Priežastingumo ryšiai (kodėl vyksta)
Išvadų (inference) iš teksto darymas.
Kada ir kodėl mes darome išvadas?

Išvadų iš teksto darymas:

Teksto atsiminimui svarbu:
 Atminties “triukai”
 Teksto svarba
 Patirtis (turėta informacija)
 Anaforos (arba anaforinė referencija - jis, ji, sinominai ir pan.)
 Išvados (mūsų pačių daromos išvados)

Atmintis:

 Atsimename tekstus ne tiksliai, tikslią teksto fomuluotę pamirštame labai greitai.

Sachs (1967):
(1) He sent a letter about it to Galileo, the great Italian scientist.
(Original)
(2) He sent Galileo, the great Italian scientist, a letter about it.
(Formal word order change)
(3) A letter about it was sent to Galileo, the great Italian scientist.
(Syntactic change)
(4) Galileo, the great Italian scientist, sent him a letter about it.
(Semantic change)
 Tyrimo dalyviai labai greitai pamiršta tikrą formuluotę ir negali identifikuoti skirtumų tarp pateikto
sakinio ir 2, 3, tačiau jei greitai identifikuoja prasmės pokyčius 4

 Sintaksinė sakinio forma ne visada yra pamirštama.

 Yekovich ir Thorndike (1981) - mes galime atsiminti tikslią formuluotę bent jau valandą po pateikimo.
 Sintaksinis priniminimas. Iškart po sakinio ar teksto įsiminimo, atkartojame jį panašia forma, kaip
skaitėme.
 Kintsch ir Bates (1977) - studentai gerai pamena kai kurias paskaitų detales po 2 dienų, gerokai
sunkiau - po 5. Tačiau… pamena dažniausiai juokelių ir kitų “emocinių” dalykų formuluotes, o ne tai,
kas svarbu paskaitai
 Kodėl kartais įsimename gramatinę formą, nėra žinoma.

Teksto svarba:

Kuo svarbesnis yra teiginys, tuo geriau jis yra atsimenamas. Kodėl?
  Ilgiau skaitome (t.y. daugiau informacijos apd. laiko.)
 Britton, Muth ir Glynn (1986) apribojo skaitymo laiką, tačiau svarbiausios vietos vis tiek geriau
pamenamos. Vadinasi, jos kažkaip “žymimos” atmintyje
 Idėja svarbi daugeliui teksto supratimo modelių.
 Galbūt apie jas nuolat galvojame, klausydami ar skaitydami?

Jei balionai sprogtų, garsas pranyktų, nes visa tai būtų per
toli nuo grindinio. Uždarytas langas taip pat trukdytų
Patirtis (turėta informacija):

Bransford ir Johnson (1973) tyrimo rezultatai (tyrimas kur reikejo atgaminti tekstą, tada duotas paveikslelis ir
vel atgaminti tekstą):
 Be konteksto - 3,6 idėjų iš 14
 Konkestas po - irgi 3,6 idėjos iš 14
 Kontekstas prieš - 8 iš 14

 Kartais užtenka vien žinoti pavadinimą, ir istorija jau įgauna kitą prasmę.
 Anderson ir Pichert (1978): Pakeitus kontekstą, pasikeičia ir atgaminamos teksto detalės. Pvz.: užtenka
pateikti pavadinimą, kad būtų atsimenamos kitokios teksto detalės
 Apibendrinant - mūsų turima patirtis ir informacija veikia labai stipriai mūsų gebėjimą atsiminti ir
suprasti kalbą.

Išvados (inference):

Kas veikia?:
 Pradinės žinios
 Kuo daugiau žinai, tuo geriau atsimeni
 Kartai mūsų išlaidos mus pačius klaidina
Kada išvados daromos?:
 Reprezentuojant tesktą (konstrukcionizmas), t.y. Kai žinom diskursą ir lipdom viską apie jį
 Minimalistinis požiūris (McKoon ir Ratcliff, 1992) - kuriam automatiškai minimalų kiekį. Išvados yra
kiek įmanoma paprastesnės ir remiasi tik pateikta informacija.

Referencija, koreferencija ir dviprasmiškumas:

 Su kuo susiję žodžiai sakinyje (referencija)

 Koreferencija - kai 2 žodžiai susiję su vienu dalyku.
 Anaforos ir antecedentai

Kaip sprendžiamas anaforinis dviprasmiškumas:

Paralelinė funkcija, pagal padėtį sakinyje (Sheldon, 1974). Kartais sukelia sunkumų, pvz.:
 Vlad sold Dirk his broomstick because he hated it.
 Vlad sold Dirk his broomstick because he needed it.
Kai netinka paralelinė funkcija, sprendžiame pagal prasmę ir jų rolę sakinyje arba priklausomai nuo diskurso.
Lyties informacija anaforose suprantama automatiškai.
 Arnold (2000) tyrimas su akių judesiais ir Mickey Mouse + Minnie Mouse arba Mickey Mouse +
Donald Duck.
 Rigelleau ir Caplan - įvardžiai gali būti automatiškai siejami su visai įmanomais antecedentais.

Teksto supratimas:
  W. Kintscho konstravimo ir integravimo modelis (W.Kintsch ir T. van Dijk) - teksto bazė ir
situacijos modelis. ( saugome atmintyje propozicijas, jas jungiame į didesnes, svarbesnes
makropropozicijas, kurios atspindi teksto esmę (teksto bazė). )
 Kontekstas svarbus teksto supratimui. Panašus yra praktiškai tuo pačiu metu - apie 1983 metus,
pasirodęs Johnson-Laird mintinių modelių požiūris.

W. Kintscho konstravimo ir integravimo modelis

 Teksto bazė - tai jo įvestis, paviršinė struktūra (raštu arba žodžiu pateikiamas tekstas)
 Teksto bazė yra semantinė pateikiamo teksto pateiktis darbinėje atmintyje.
Makrostruktūra
 Mikrostruktūra - propozicijų tinklas, kur kiekvienas kvardatukas atspindi atskirą propoziciją, kurią
mes susidarome apdorodami išgirstą tekstą.
 Makrostruktūrą sudaro makropropozicijos, jos jungiamos į sekas, didesnes struktūras. Su teksto
paviršine struktūra jos neturi nieko bendro, saugoma tik prasmė.

W. Kintscho konstravimo ir integravimo modelis (W.Kintsch ir T. van Dijk):

 Situacijos modelis - tai rekonstruotas pranešimas, susikurtas jo vaizdas.
 Kintsch (1984) tyrimas, kuriame lygintos “daug žinančių” ir “mažai žinančių” tiriamųjų grupės,
pateikdami jiems nuoseklų mokslinį tekstą ir ne tokį nuoseklų.
 “Mažai žinantys” geriau atsako į klausimus po nuoseklaus teksto skaitymo (30 ir 17 proc.)
 “Daug žinantys” geriau atsako po nenuoseklaus teksto skaitymo (46 ir 61 proc.)

 Situacinis teksto supratimo modelis nagrinėja ne kaip mes suprantame tekstą kaip atskirų sakinių
junginį, bet kaip mes suformuojame mintinius modelius to, ką perskaitėme (Greasser ir Wiemer-
Hastings, 1999, Zwaan, 1999)
 Modelis teigia, kad dažniausiai susikuriame modelį iš pagrindinio veikėjo (protagonisto) pozicijos

William Horton ir David Rapp (2003) tyrimas:

Melanie nubėgo žemyn ir išsidrėbė ant sofos Per televizorių rodė labai įdomų siaubo filmą Ji pasiėmė
traškučių pakelį ir pasinėrė į filmą Ji žiūrėjo, kaip vampyras puola bejėgę auką Ji niekada nebuvo mačiusi šio
filmo anksčiau
1. Melanie mama pasirodė priešais televizorių Ji pasakė jai nepamiršti namų darbų
2. Melanie motina pasirodė už televizoriaus. Ji pasakė jai nepamiršti namų darbų
Greičiau mergaite suragavo į klausimą, kai mama buvo priešais TV
PASISAKYMO GENERAVIMAS

Pasisakymo charakteristika:
1. Tai mokėjimas lengvai ir sklandžiai artikuliuoti reikšmę turinčias garsų sekas.
2. Socialinis veiksmas, kuriuo siekiama tam tikrų tikslų.
3. Kalbą valdo asmuo, su savo emocinėmis būsenomis, ypatumais, asmeniniais bruožais ir pan.
4. Sakymas - tai asmens minčių išraiška,vartojant retorikos ir stilistikos priemones

Svarbiausios psicholingvistinės prielaidos:

 Žmogus turi lingvistinę kompetenciją, kuri padaro jo sakinius suprantamus ne tik kalbančiam,
bet ir aplinkiniams
 Proto žodyne saugoma informacija apie žodžių, morfemų reikšmes, sintaksines kategorijas.
Proto žodynas svarbus ir sakant, ir suprantant tekstą.
 Pagrindinis šaltinis, padedantis tirti kalbą - kalbos klaidos, užsikirtimai, pauzės.

Kalbėjimo planavimas ir išpildymas:

 Kalbėjimas gali būti suskirstytas į 2 aktyvumo tipus: planavimą ir išpildymą.
  Planas išpildomas ištariant fonemas, žodžius, sakinius, t.y. išreiškiant plano turinį.
 Atskirti planavimą nuo išpildymo labai sunku: žmogus planuoja, ką sakyti toliau, tuo pačiu
sakydamas, ką suplanavo prieš tai

Lingvistiniai sakymo modeliai: W.Levelt, M.Garrett:

• W.Levelt išskyrė 3 pagrindines sakymo dalis: konceptualizacija, formulavimas ir artikuliavimas.

W.Levelt: konceptualizacija:

 Numatomos sakymo intencijos ir sąvokos, kurios turės būti išreikštos.

 Spėjama, kad pradžioje yra ikikalbinis, semantinis komponentas, kuris numato sakymo turinį. Vieni
teigia, kad tai tiesiog suaktyvintos sąvokos ar propozicijos, kiti (Schlesinger, 1977) - kad tai yra
pagrindinis semantinis komponentas (I rodyklė, intencijos rodyklė ir pan.).
 Sprendimas, apie ką kalbama, sudėtingėja, ilgėjant šnekai. Tuomet konceptualizacija vyksta dalimis,
kalbėjimo metu.

W.Levelt: formulavimas:

 Apima sakinio sintaksinės struktūros numatymą, tinkamų žodžių iš proto žodyno ieškojimą ir jų
artikuliavimo parengtį.
 Sakymo formulavimą plačiai nagrinėja M.Garett lingvistinis modelis

1. Numatoma, apie ką bus kalbama ir suaktyvinimos kai kurios propozicijos

2. Pereinama prie semantinio apibūdinimo, funkcinių ryšių (veikėjas, veiksmas, objektas)
3. Kuriami sintaksiniai rėmai sakiniui
4. Iš proto žodyno ieškoma pagrindinių žodžių fonologinė pateiktis
5. Žodžiai įterpiami į sintaksinius rėmus, nustatoma galutinė jų vieta sakinyje
6. Konkretinami pagalbiniai žodžiai ir kiti gramatiniai elementai
7. Artikuliacinė programa

W.Levelt: artikuliavimas:

 Daugelis autorių, tame tarpe Levelt, Garrett plačiai nenagrinėja šio etapo. Čia išryškėja visi
neįsisąmoninti procesai, klaidos ir pan.
 Sudėtingas procesas, nes reikalauja ritmikos, pauzių, intonacijų, loginių kirčių ir t.t.

Artikuliacinė programa:

 Tai programa, kuri nurodo kada ir kaip funkcionuoti artikuliaciniams raumenims.

 Paprastai ji saugoma darbinėje atmintyje.

Apsirikimų tipai:

 Viena iš technikų tirti kalbos atsiradimą yra apsirikimų tyrimas.

 Freud manė, kad tokie apsirikimai - pasąmoninių motyvų išraiška.
 Šiuolaikiniai tyrėjai nesidomi pasąmoniniais motyvais, domisi tuo, kaip galimybe atskleisti kalbos
mechanizmus (Bock, 1995; Dell, 1995; Garrett, 1975, 1980).
 Tirti sunku, nes pasitaiko tik 1-2 kartus iš 1000 žodžių.

Ką jie gali pasakyti apie kalbos mechanizmus? Tyrėjai atkreipė dėmesį į apsirikimų dažnumą (jie rodo
pagrindinius kalbos vienetus) ir apsirikimų modelius (apsirikimai neatsitiktiniai, galima skirti fonemų
apkeitimus ir žodžių apkeitimus)

 Fonemų apkeitimas, pvz.: “maltas bamas” vietoj “baltas namas”.

 Klaida iliustruoja balsės - priebalsės taisyklę, t.y. tik to paties tipo fonemos apkeičiamos.

 Žodžių apkeitimas. Pvz.: “Kai įeinu pro langą, prašau uždaryti duris”; “Kai ką nors baigiu, negaliu
pradėti”.
 Čia galioja sintaksinių kategorijų taisyklė: keičiamos tos pačios sintaksinės kategorijos (veiksmažodis
su
 veiksmažodžiu, daiktavardis su daiktavardžiu).
 Net jei žodžiai sukeičiami vietomis, jie sudaro taisyklingą sakinį.
 Sakinio loginis kirtis lieka nepakitęs. Tai rodo, kad jis būna numatytas anksčiau, nepriklauso nuo
žodžių.
 Klaida rodo, kad sakinio sintaksinis planavimas vyksta anksčiau, nei semantinis.

 Žodžių pakeitimas. Pvz.: “Projektorius atsistojo ir pradėjo savo kalbą” (vietoj “Prorektorius”).
 Tokie pakeitimai atsiranda, kai pakeisti žodžiai kuo nors susiję, pvz.: skambesys, reikšmė, vieta, laikas
sieja sukeistus daiktavardžius.

Apsirikimai:

Garrett modelis sako, kad klaidos gali atsirasti tik tada, kai jos susiję su vienu kuriuo nors sakinio planavimo
lygiu. Tai rodo, kodėl kai kurių klaidų niekada nebūna. Pvz.: turinio žodžiai niekada nebus sukeičiami su
veikėjais.

Pokalbis:
 Pokalbį sunku apibrėžti, tačiau jis aiškiausiai įkūnija komunikacinę kalbos funkciją
 Pokalbis apima tiek supratimo, tiek ir sakymo procesus.
 Čia prisideda pragmatika ir kt. Dalykai

Veiksmingo pokalbio taisyklės pagal H.Grice:

 Grice išskyrė 2 tipus išvadų, kurias gali padaryti klausytojas: konvekcionali (loginė, kurią jis pasidaro
iš turimos informacijos) ir šnekamoji (nebūtinai logiškai teisinga)
 Grice maksimos, arba sėkmingo pokalbio taisyklės (reikšmingumas, kiekybė, kokybė ir būdas)
 Kartais šios maksimo sąmoningai pažeidžiamos, taip išreiškiant ironiją, sarkazmą.

Kalbos aktai:
Maksimų vaidmuo dažnai siejamas su kalbos aktais. J.Searl išskyrė šiuos kalbos aktus:
1. Tvirtinimas. Siekiama, kad klausytojas patikėtų, kad kalbėtojas turi nuomonę kalbamu klausimu
2. Nurodymas. Siekiama, kad klausytojas kažką padarytų.
3. Įsipareigojimas. Pažadas kažką padaryti ateityje.
4. Išraiška. Reiškiami tam tikri jausmai klausančiojo atžvilgiu, pvz.: padėka. Reikalingi socialiniam
bendravimui palaikyti.
5. Paskelbimas. Dažniausiai siejami su įvairiomis institucijomis (teismas, bažnyčia ir t.t.).

Semantinis koordinavimas:
  Kognityvinė psichologija taipogi domisi pragmatika.
 Kai pokalbio metu turime bendros informacijos, pokalbis dažniausiai būna gerokai
sklandesnis.
 Ashcraft (2002) tyrimai parodė, kad mes nesąmoningai prisideriname prie pašnekovo žinių
lygio, pvz.: vartojame jam suprantamus žodžius.

Fenomenas “ant liežuvio galo”:

 Kai atmintyje ieškomas žodis, kuris yra tikrai žinomas, bet žmogus niekaip negali jo pasakyti
(tip of the tongue)
 Gali pasakyti, ar kiti žmonės teisingai jam sufleruoja.
 Dažniau pasitaiko su sudėtingesniais, retesniais žodžiais.

R.Brown ir D.McNeil (1966) tyrimas, kuriame pateikdavo retų žodžių apbrėžimus. Pvz.: “Navigacinis
prietaisas, vartojamas kampiniams dydžiams matuoti, ypatingai dažnai saulės, mėnulio, žvaigždžių aukščiui,
plaukiant laivui”
Jei tiriamasis patirdavo “ant liežuvio galo” fenomeną, jo klausdavo:
1. Kiek skiemenų turi žodis? (57% teisingai)
2. Kokia raide prasideda žodis? (62% teisingai)
3. Kurie žodžiai panašiai skamba?
4. Kurie žodžiai panašūs pagal prasmę? (kompasas, astroliabija ir pan.)

2 teorijos:
 dalinė aktyvacija (Brown, 1970). Negalime pasiekti žodžio, nes jis silpnai siejasi su kitais
 blokavimas (Woodworth, 1938). Reikiamą žodį blokuoja kiti, stipresni žodžiai.
INTELEKTO SAMPRATA

Bendra intelektinių gebėjimų charakteristika:

 Intelektas - tai gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis.

 Intelektas - tai sugebėjimas prisitaikyti prie supančios aplinkos, mokytis iš patirties, naudojantis
metakognityviniais procesais, skatinančiais išmokimą (Sternberg, 2007)
 Kiekvienas iš mūsų turime savo supratimą apie intelektą. Dažniausiai mes pripažįstame, kad skirtingi
žmonės, skirtingos kultūros gali demonstruoti ir vertinti skirtingas intelekto rūšis.
 Sattler (2002) peržvelgė daugiau nei 100 intelekto apibrėžimų ir išskyrė 3 bendriausius bruožus:
gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, abstraktų mąstymą ir problemų sprendimą

1921 metais vienas psichologijos žurnalas paklausė žymiausių psichologų, kas yra intelektas. Jų atsakymai
skyrėsi, bet įtraukdavo 2 dalykus: mokymąsi iš praeities ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.
1985 metais psichologai taipogi panašiai apibūdino intelektą, pridėdami dar ir metakogniciją, t.y. žmogaus
supratimą ir gebėjimą kontroliuoti savo protinius procesus. Dabartiniai mokslininkai prideda ir kultūros
svarbą.
Kinai į intelekto sąvoką įjungia savęs ir kitų supratimą (Yang ir Sternberg, 1997), Kenijos kaimų gyventojai į
intelekto sampratą įjungia ir moralines vertybes (Grigorenko ir bendradarbiai, 2001). Džiunglėse labai svarbu
atskirti, kurie augalai valdomi, kurie nuodingi. Vakarų pasaulyje pastaruoju metu stipriai išpopuliarėjo EQ
sąvoka, apimanti tarpusavio santykius, emocijų pažinimą ir valdymą.

Intelektinių gebėjimų matavimas:

Intelekto testas - tai būdas individo protiniams gebėjimams įvertinti ir juos palyginti su kitų žmonių
gebėjimais, remiantis skaitiniais įverčiais,
F.Galton:
 F.Galton: Charles Darwin pusbrolis. Diferencinės psichologijos pradininkas. Koreliacija, regresija
buvo jo į eksperimentinę psichologiją įvesti dalykai. Pradėjo eugenikos sąjūdį, norėjo, kad daugintųsi
tik gabiausi žmonės, todėl siekė juos atrinkti. Manė, kad žmonių bruožai yra paveldimi, kaip ir ūgis.

 Fancis Galton (1822-1911) tikėjo, kad intelektas siejasi su tam tikromis fizinėmis charakteristikomis.
 Siekė nustatyti psichofizines charakteristikas, kurios sietųsi su intlelektu. Naudojo testus, kuriuose
reikėjo
 nustatyti nedidelius svorio skirtumus, garso tono pokyčius, matavo fizinę jėgą, kūno proporcijas.
 Nei Galtonui, nei jo pasekėjams (Wissler) nepavyko nustatyti bendrų psichofizinių charakteristikų,
kurios sietų aukštą intelektą turinčius žmones. Jų rezultatai neprognozavo ir mokyklos rezultatų.
 Intelektinius gebėjimus matuoti buvo bandoma pagal fizines charakteristikas ir matuojant aukštesnius
procesus.
 Galtono darbo rezultatai - keli statistiniai metodai, naudojami iki šiol, ir idėja, kad intelektą galima
išmatuoti kiekybiškai.

A.Binet ir T.Simon:
Afred Binet (1857-1911) buvo paprašytas sukurti testą, kuris padėtų atskirti normalius vaikus nuo protiškai
atsilikusių vaikų. Binet žiūrėjo į intelektą kaip į 3 atskirus elementus: kryptis (nurodymas, direction),
adaptacija ir kritiškumas.
 Kryptis - tai žinojimas, ką reikia padaryti ir kaip tai padaroma
 Adaptacija - tai galimybė lanksčiai pritaikyti sprendimo strategiją, pataisyti ją, jei prireikia
 Kritiškumas - tai gebėjimas kritikuoti savo paties mintis ir veiksmus.

Darbą pradėjo tada, kai Prancūzijos valdžia priėmė įstatymą, kad visi vaikai privalo lankyti mokyklą. Kai
kurie iš jų sunkiai gebėjo mokytis pagal įprastą programą, todėl jiems reikėjo įrankio, kuris tokius mokinius
identifikuotų.
1. Taigi, Binet ir jo kolegos Simon požiūris į intelektą buvo praktinis: jie žiūrėjo į intelektą kaip į vieną iš
gebėjimų, padedančių mokytis.
2. Jų požiūris labai artimas dabartiniam, net ir metakognityviniai procesai įtraukti.

 Savo testais jie stengėsi nustatyti, kiek konkretaus amžiaus vaikas yra panašus į kitus to paties
chronologinio amžiaus vaikus.
 Išskyrė protinio amžiaus sąvoką. Protinis amžius - tai vidutinis protinio išsivystymo lygis, kurį
pasiekia atitinkamo chronoliginio amžiaus žmogus.

9 metų vidutinių gabumų vaiko protinis amžius ir yra 9, tačiau kai kurių 9 metų vaikų protinis amžius gali būti
didesnis ar mažesnis už 9.
Tyrė testais normalius ir atsilikusius vaikus ir sudarydavo uždavinius, kuriuos turėjo išspręsti normalus to
amžiaus vaikas.
Jie visiškai nesidomėjo, kodėl vienas ar kitas vaikas demonstruoja tokius rezultatus. Binet daugiausiai aiškino
tai aplinkos įtaka.
Binet tikėjosi, kad jo testas padės vaikams, kuriems reikia daugiau pagalbos. Jis labai bijojo, kad testas nebūtų
naudojamas “etiketėms klijuoti”, bet būtent taip atsitiko....

Lewis Terman:
 Adaptavo Binet testą Amerikai (1916), pavadino testą Stanford - Binet testu.
 Matavo “Įgimtą intelektą”
 Sukūrė testus imigrantų, šauktinių testavimui
Jis adaptavo Binet testą amerikai, nes neatitiko įverčiai. Terman nuomone, IQ reikia matuoti tam, kad
suskirstyti vaikus pagal prigimtinius gebėjimus ir profesinį tinkamumą.
Pradžioje Stanfordo - Binet testas buvo naudojamas ir diksriminavimui kitų grupių, pvz.: siekiant įrodyti, kad
baltieji yra pranašesni, kad Vakarų Europos imigrantai protingesni už Rytų Europos ir pan.

W.Stern:
William Stern (1912) pasiūlė matuoti žmogaus intelektą naudojant intelekto koeficientą (IQ, intelligence
quatient).
 IQ = PA/ChA*100 PA - protinis amžius ChA - chronologinis amžius

Protinis amžius gerai tiko lyginti vienodo amžiaus vaikus (devynemčius su devynmečiais), tačiau visai netiko
lyginti skirtingų chronologinių amžių vaikus.
Kiti šaltiniai IQ autorystę priskiria L.Therman, kuris pritaikė Simon-Binet testus Amerikoje.
Taigi, jei vaiko amžius 5 metai, ir jo protinis amžius atitinka 5 metų vaiko lygį, jo IQ bus lygus 100: IQ =
5/5*100

Problema iškilo tada, kai pagal šią formulę skaičiuojamas vyresnių žmonių IQ, nes apytikriai nuo 16 metų
protinis vystymasis sulėtėja. Taigi, jei jūs, būdami 40 metų, testą išspręsite kaip 20-metis, jūsų IQ bus 50?

 Šiuo metu naudojamas kitas IQ matavimo modelis, dar vadinamas nuokrypio IQ (deviation IQ)

 Šiuo metu intelekto testai sudaromi taip, kad populiacijos IQ vidurkis būtų 100, standartinis nuokrypis
15. Tarp 85 ir 115 yra 68 proc. visos populiacijos, tarp 70 ir 130 - 95 proc.
 Flynn efektas: IQ testų rezultatai pastoviai gerėja, todėl juos reikia standartizuoti iš naujo kas keletą
metų. Jei dabar mūsų IQ yra 100, tai ketvirtajame dešimtmetyje būtume gavę apie 114.

Intelektinių gebėjimų matavimas: populiariausi testai:

 Šiuo metu labiausiai paplitusios intelekto matavimo metodikos yra Stanford – Binet testas ir Wechsler
testai.
 WAIS = Wechsler Adult Intelligence Scale
 WISC = Wechsler Intelligence Scale for Children
 WPPSI = Wechsler Preschool and Primary Scale of Intelligence

Stanford - Binet testas sukurtas Lewis Terman iš Stanfordo universiteto. Wechsler testas turi 3 skales -
verbalinę, neverbalinę (konstrukcinę, arba performance scale) ir bendrą intelektą. Wechsler surpato intelektą
plačiau, nei matuoja testai, įskaitant ir jo testą. IQ, anot Wechsler’io, yra ne viskas. Mes ne tik sprendžiame
testus, bet ir taikom savo intelektą praktiškai: bendraudami su žmonėmis, dirbdami, tvarkydami gyvenimą
apskritai.

Lietuvoje adaptuoti testai:

WISC-III (vaikų intelekto matavimui)
Intelekto struktūros testas I-S-T 2000R (suaugusiems)
Wilde intelekto testas - WIT (suaugusiems)
Raveno spalvotųjų progresuojančių matricų testas (vaikų intelekto matavimui)

Intelektas kaip bendrasis gebėjimas:

  Charles Spearman (1963-1945) atliko faktorinę analizę ir nustatė, kad intelektas gali būti suprastas 2
faktorių tipais: bendruoju faktoriumu “g” (general) ir smulkesniais faktoriais, kuriais domėtis neverta.
 Nemažai psichologų iki šių dienų pritaria šiai Spearman idėjai
 Smulkesniais domėtis neverta, nes jie pernelyg smulkūs.

Louis Thurstone (1887 - 1955) manė, kad intelektas nėra vienas faktorius. Jis išskyrė 7 atskirus faktorius:

1. Verbalinis supratimas - matuojamas žodyno testais

2. Kalbos sklandumas (verbal fluency) - per ribotą laiką reikia sugalvoti kaip galima daugiau žodžių,
prasidedančių duota raide.
3. Indukcinis mąstymas - analogijų sprendimas, skaičių sekų testai
4. Erdvinė vaizduotė - mintinio sukimo testai
5. Skaitinis - artimetiniai uždaviniai
6. Atmintis - paveikslėlių atgaminimas ir žodžių atgaminimas
7. Suvokimo greitis - testai, kurių metu reikai rasti skirtumus paveikslėliuose ar išbraukyti kai kurias
raides atsitiktinėse raidžių eilutėse.
Viename jei esi geresnis, gauni geresnius įvertinimus ir kituose subtestuose.

Intelektas kaip IQ:

 Pagal intelekto testų rezultatus galime “išrikiuoti” žmones pagal jų intelekto stiprumą, protines galias.
Tačiau labai tikėtina, kad tikrojo intelekto šie testai nematuoja.
 Iki šiol netyla klausimai, ar galime naudoti IQ, kad įvertintume bendruosius protinius gebėjimus. Ar
šie testai yra taikytini ir nešališki?
 IQ nėra kažkoks daiktas, kaip daugelis nori pasakyti. Iš tiesų, atrodo, kad mokymosi gebėjimai labai
svarbūs, tačiau asmeninis išmanymas kasdienės veiklos nėra matuojamas intelekto testų, nematuojama
motyvacija, charakteris, bendravimo įgūdžiai, menininiai ar sporto gabumai, emocinė branda...

IQ teigiamai koreliuoja su:

 Akademiniais rezultatais
 Vėlesne sėkme darbe, karjeroje (Kuncel ir kt, 2004, Brody, 1997)
 Ilgaamžiškumu (Hart ir kt.., 2003)
Hart tyrimas - 1932 metais surinkę daugiau IQ balų tiriamieji gyveno ilgiau, mažiau sirgo plaučių vėžiu,
širdies ligomis. Aišku, kad veikia daugybė kitų faktorių: motyvacija, asmenybė, dedamos pastangos karjeros
sėkmei.

Flynn efektas:

 Intelekto testų rezultatai nuolat gerėja (Flynn, 1987, 1999).

 Kas lemia? Mityba (būtume ne tik protingesni, bet ir aukštesni) Lavinimas? Skatinanti aplinka?
 IQ testai nuolat peržiūrimi, iš naujo sudaromos jų normos. Pvz.: prieš 80 metų vidutinio IQ asmuo
dabartiniais testais gautų tik 76 balus.

Intelektas ir kultūros įtaka:

 Kas yra protinga, o kas ne, priklauso nuo kultūros. Ar galime sakyti, kad tie patys dalykai bus
svarbiausi Naujosios Gvinėjos čiabuviui, vadybininkui, nusikaltėliui ir sportininkui?
  Kai kurie autoriai teigia, kad intelektas padeda prisitaikyti ir sėkmingai veikti bet kokioje aplinkioje.
(Baron, 1985). Jie teigia, kad jei žmogus gerai sprendžia abstrakčias testo užduotis, tai jis jas spręs
gerai bet kokioje kultūrinėje aplinkoje.

Amerikos juodaodžių IQ rezultatai 15 balų žemesni nei baltųjų. Yra skirtumai tarp Naujosios Zelandijos
maorių ir baltųjų, Izraelio žydų ir arabų, Europos ir Artimųjų rytų žydų, Barakuminų mažumos Japonijoje ir
kitų etninių grupių (Steele, 1990, Zeidner, 1990). Ar tai gali lemti paveldimumas? Ne, nes aplinka vis tiek
lems, kiek vienas ar kitas požymis pasireikš (pavyzdys su sėklomis augalų ir jų aukščio skirtumu: nors ir
skiriasi genetiškai, vidutinis aukščio skirtumas priklauso nuo aplinkos skirtumo).
Ar galima sakyti, kad Japonai protingesni už amerikiečius? Lygino jų vaikus (Harold Stevenson, 1986, 1990).
Iki 5 klasės, azijos vaikų įverčiai 1 standartiniu nuokrypiu geresni, nei amerikiečių (tarp 100 geriausių buvo 1
amerikietis, tarp 100 blogiausių - 67 amerikiečiai). Iš tiesų, skirtumus gali lemti aplinka: japonai turi 30 proc.
Didesnį mokymosi dienų skaičių, daugiau turi namų darbų.
Juodaodžių amerikiečių IQ rezultatai susilygina, jei jie yra įvaikinami pasiturinčių baltųjų šeimų (Scarr ir
Weinberg, 1976).
Scarr taipogi nustatė, kad “grynesni” juodieji neturėjo prastesnių IQ įvertinimų kaip “mišrūs”, ko buvo galima
tikėtis.
Imigrantų grupės kai kurios buvo laikomos “kvailomis” (italai, rusai amerikoje), tačiau antros kartos italų
imigrantai yra šiek tiek aukščiau šalies vidurkio (Ceci, 1991, Goddard).
Kartais tai, kas atrodo skirtumai tarp atskirų grupių IQ, gali būti tiesiog kultūriniai skirtumai, pvz.: tarp
kolektyvistinių ir individualistinių visuomenių. Cole ir bendradarbių tyrimas su Kpelle genties žmonėmis ir
rūšiavimu į kategorijas (1971). Kpelle rūšiuoja funkciškai, o mes hierarchiškai. Jiems tai atrodo kvaila, tačiau
kai kuriuose IQ testuose yra panašių kategorizavimo užduočių.

IQ grupių skirtumai:

 Egzistuoja skirtumai tarp skirtingų rasių rezultatų JAV. Baltaodžių IQ vidurkis 100, juodaodžių - 85.
 Iki 5 klasės Azijos mokinių IQ įverčiai per 1 std. geresni nei Amerikiečių (Stevenson, 1990).
 Moterys iškalbingesnės, jų kalba sklandesnė. JAV baigus mokyklą, tik 30 proc. vaikinų kalba geriau,
nei vidutinė moteris (Lubinski ir Benbow, 1992).
 Moterys geriau įsimena objektų išsidėstymą erdvėje (Halpern, 2000)
 Mergaičių ir berniukų matematikos pažymiai JAV nesiskiria arba mergaitės mokosi geriau, tačiau
uždavinius vyrai sprendžia geriau (Bronner, 1998). Pvz.: SAT testo rezultatai JAV - berniukai geresni
45 taškais.
 Vyrų erdviniai gebėjimai geresni (pvz.: mintinis sukimas, Halpern 2000).
Dėl lyčių skirtumų, yra nuomonių, kad tai lemia stereotipinė aplinka (pvz.: Crowford, 1995). Juk niekas
neklausia, “Kiek vyras turi gabumų akademinėje srityje, kur vyrai sudaro mažumą” (kad ir psichologijoje)
(Halpern, 2005).

Intelektas kaip informacijos apdorojimo greitis:

 Informacijos priėmimo greitis ir IQ. Nettelbeck (1987), Deary ir Stough (1996) nustatė, kad
trumpesnis informacijos priėmimo laikas koreliuoja su aukštesniais WAIS testo įvertinimais.
 Nettelbeck tyrimas: pateikiamos 2 linijos, 25 ir 35 mm. Reikia atsakyti, kuri ilgesnė. Laikas
trumpinamas tol, kol 20 proc. klysta.
Intelektas ne kaip reakcijos, o kaip informacijos apdorojimo greitis.
Informacijos priėmimo greitis - tai laikas, per kurį mes priimam informaciją ir galim apie ją nuspręsti, duoti
atsakymus. Pvz.: pateikiam 2 linijas ekrane: 25 ir 35 mm. Reikia pasakyti, kuri buvo ilgesnė. Nettelbeck
trumpino stimulo pateikimo laiką iki tol, kol mažiau kaip 80 proc. atsakymų buvo teisingi.
  Pasirinkimo reakcijos laikas (laikas tarp lemputės užsidegimo ir “home” mygtuko paleidimo) ir IQ.
Arthur Jensen nuomone, aukštesnio intelekto žmonės grečiau apdoroja informaciją (priima
sprendimą).
 Jensen su kolegomis aptiko, kad ir paprastas reakcijos greitis teigiamai koreliuoja su IQ įverčiais.
Čia reakcijos laikas suprantamas kaip choise reaction time, t.y. kai reikia pasirinkti teisingą atsakymą iš duotų
alternatyvų. Tame tyrime reakcijos laikas - tai laiko tarpas tarp lemputės užsidegimo ir home mygtuko
paleidimo. Per tą laiką priimamas sprendimas (kurį mygtuką spausti), tačiau yra prieštaraujančių tam ir
teigiančių, kad sprendimą žmonės gali priiminėti ir “pakeliui” nuo home mygtuko iki uždegtos lemputės.
Reed, Jensen ir kitų tyrėjų nuomone, yra teigiama koreliacija tarp intelekto ir reakcijos greičio, tačiau čia yra
labai daug šalutinių kintamųjų: matymo kampas (Bors, MacLeodr Forrin, 1993) ir pan. Taigi, ryšys tarp IQ ir
reakcijos laiko neaiškus.

Žodyno prieinamumo(atkūrimo) greitis (lexical-access speed). Earl Hunt (1983) nuomone, intelektas susijęs
su mūsų gebėjimu atgaminti informaciją apie žodžius, saugomus ilgalaikėje atmintyje (greitesnis RT,
aukštesni verbalinio intelekto įverčiai):
 Ar vienodos raidės: “A A”, “A a” ir “A B”
 Ar vienodi žodžiai: wink, sink
Intelektas siejamas ir su gebėjimu padalinti dėmesį (Hunt ir Lansman). Tiriamieji sprendžia uždavinį ir išgirdę
signalą turi nuspausti mygtuką.
Yra duomenų, kad siejasi ir su darbine atmintimi (Ar (3*5)-6=7? STALAS), Turner ir Engle, 1989)

Žodyno greitis: “A A”, “A a” ir “A B” - ar vienoda prasmė. Kita užduotis - ar vienodai atrodo patys stimulai
(t.y. “A A” ir “A a”). Skirtumas tarp pirmos ir antros užduoties ir yra tas lexical-access speed. Koreliuoja su
verbaliniu intelektu.
Hunt ir Lansman - sprendžia tiriamieji uždavinį ir tuo pat metu turi klausytis signalo, o kai jį išgirsta -
paspausti mygtuką. Aukštesnio intelekto tiriamieji geriau sugeba
atlikti 2 užduotis vienu metu.
Kaip bebūtų, nors šie tyrimai ir rodo koreliacijas, dar nereiškia, kad tie ryšiai tikrai svarbūs. Pvz.: jie neturi
įtakos ilgalaikiam mokymuisi. Reikalingi papildomi tyrimai šioje srityje.

Intelekto kraštutinumai:

 Protiškai atsilikusiais žmonės galima pavadinti tik tada, kai jų IQ įvertis žemesnis nei 70 ir jiems
sunku prisitaikyti.
 Tokių sutrikimų turi mažiau nei 1 proc. žmonių. Vyrų tarp jų 50 proc. daugiau nei moterų.
 Dauguma tokių žmonių gali lengvai gyventi padedami kitų. Ryškių sutrikimų turi tik 4 proc.
atsilikusiųjų.

Kitas kraštutinumas - aukštas IQ.

 Stanley (1997) teigė, kad vaikai, kurių IQ didesnis nei 135, kitaip nei teigia stereotipai yra gerai
prisitaikę, jiems gerai sekasi mokslai, jie yra sveiki.
 Winner (2000) nuomone, išskirtiniais gabumais apdovanoti vaikai būna labiau atsiskyrę, intravertiški,
pasinėrę į savo pačių pasaulį, tačiau laimingi.
Ugdant vaikus IQ įverčiai nėra tiek svarbu, svarbu pamatyti kiekvieno talentus ir stiprias puses ir jas vystyti
(pvz.: Sternberg ir Grigorenko).

Intelekto kitimas ir jo veiksniai:

 Intelekto testai ir elgesio stebėjimas iki 3 metų parodo tik atsilikusius vaikus ir ne pagal amžių
subrendusius vaikus (Humpreys ir Davey, 1988).
  Nuo trejų metų vaiko įverčiai jau koreliuoja su vėlesniame amžiuje gaunamais rezultatais.
 Nuo septynerių metų amžiaus intelekto įverčiai tampa dar pastovesni (Bloom, 1964).
Bandė visaip matuoti kūdikius, nieko nesigavo :) Daugelis tyrėjų manė, kad neįmanoma sukurti testo, kuris
parodytų ateities intelektinius gebėjimus kūdikiams, tačiau Joseph Pagan, Marc Bornstein parodė, kad
kūdikiai, kuriems greitai nusibosta rodomas paveikslėlis ir kurie žiūri į naują paveikslėlį, jei tik turi galimybę,
po kelerių metų demonstruoja didesnius IQ įverčius.
Vieno tyrimo metu buvo apklausti 187 vaikų, kurie gavo labai aukštus SAT rezultatus, tėvai. Gauta, kad
daugiau nei pusė šių vaikų pradėjo skaityti jau būdami 4 metų, o 5 metų jau patys skaitė (Van Tassel-Baska,
1983). Darželio IQ rezutlatai gali rodyti mokyklos rezultatus...
Augant vaikui, didėja įverčių pastovumas.

 Tyrimai rodo, kad sudėtingus uždavinius vyresni žmonės prendžia lėčiau. Yra sutinkama, kad
kognityviniai procesai lėtėja senstant (Cerella, 1991, Sakthouse, 1994, 1996 ir kt.)
 Sugebėjimas prisiminti žodžių sąrašus blogėja su amžiumi, tačiau gebėjimas atpažinti, ar žodis buvo
sąraše, nėra įtakojamas amžiaus (Schonfield ir Robertson, 1966).
 Iki 6-ojo dešimtmečio buvo manoma, kad intelektas silpnėja su amžiumi (lygindavo skerspjūvio
metodu). Vėlesni longitudiniai tyrimai tai paneigė, t.y. įrodė intelekto pastovumą.
 Ian Deary ir kolegos (2004) pasiekė longitudinio tyrimo rekordą: lygino 1932 metų ir 2000 metų tų
pačių tiriamųjų IQ rezultatus. Koreliacija buvo +0,66.
Gebėjimas mokytis beprasmę medžiagą prastėja su amžiumi, tačiau prasmingą informaciją vienodai gerai
mokosi ir vyresni, ir jauni žmonės (atminties silpnėjimą kompensuoja gausios žinios, padedančios pagauti
prasmę).

 Dabartiniai tyrimai skiria tvirtąjį intelektą (sukauptos žinios, žodynas) ir lankstųjį intelektą
(abstraktaus mąstymo gebėjimai).
 Tyrimai rodo, kad tvirtasis intelektas (crystlized intelligence) didėja su amžiumi, o lankstusis
intelektas (fluid intelligence) mažėja nuo 30-40 metų amžiaus (Horn ir Cattell, 1966).
Mažėja įverčiai tų IQ testų, kuriuose vertinamas greitis.
Lanskstusis intelektas didėja iki 20-40 metų, vėliau ima mažėti. Tvirtasis didėja visą gyvenimą.
Yra 3 išvados, kurias galima pasakyti apie amžių ir intelektą:
1. Lankstusis intelektas mažėja su amžiumi, bet jį kompensuoja tvirtasis intelektas
2.Nors ir lėtėja informacijos apdorojimo procesai, yra daug rezervų, kurie leidžia suaugusiam padidinti savo
inf. apdorojimo greitį, ypač jei jis yra motyvuotas
3.Kai suaugę praranda dalį greičio dėl fiziologinių priežasčių, jie kompensuoja tai praktinėmis žiniomis,
patirtimi ir t.t.

Genų ir aplinkos įtaka intelektui:

 Tiek genai, tiek aplinka veikia intelektinius sugebėjimus.

 Genetiniai faktoriai gali nulemti viršutinę ribą, kurią gali pasiekti žmogus.
 Socialinė aplinka daro didelę įtaką intelekto įverčiams.
Galtonas sakė, kad intelektas yra paveldimas.
Kaip ir ūgis - gali būti nulemtas genų, bet aplinka vis tiek padaro galutinę įtaką.
Lemia ir socialinė aplinka, pvz.: įvairios diskriminuojamos grupės, kaip vietiniai Maoriai Naujojoje
Zelandijoje, Burakumin Japonijoje (juos testuojant Amerikoje, skirtumų nesigauna nuo paprastų Japonų), ar
Europos žydų ir Arabijos žydų vaikų skirtumai.
Dvynių tyrimai (Bouchard, 1996): Tapatūs kartu auginti dvyniai - beveik tokia pati koreliacija, kaip ir vieno
žmogaus dviejų testų rezultatų. Atskirai auginti tapatūs dvyniai taipogi turi labai aukštą koreliaciją.

 Įvaikintų vaikų tyrimai rodo, kad įvaikintų vaikų intelekto įverčiai panašesni į jų biologinių tėvų, o ne
į įtėvių. Kuo vyresni vaikai, tuo įverčiai panašesni į biologinių tėvų (Fulker ir kt., 1988, Loehlin ir kt.,
1989).
  J.McVicker Hunt (1982) dirbo su Teherano našlaičių prieglaudos vaikais. Tipiškai šios prieglaudos
vaikai iki 2 metų nesėdėdavo, o iki 4 nevaikščiodavo. Pradėjus su šiais vaikais žaisti, dauguma pradėjo
greitai mokytis kalbos, pagerėjo fizinis vystymasis.
Nuo 50 iki 60 proc. intelekto skirtumų gali būti aiškinami paveldimumo įtaka.
Huntas išmokė prieglaudos darbuotojus žaisti, kalbinti vaikus. Dauguma pramoko kalbėti (iki 22 mėnesių - 50
žodžių), dauguma tų vaikų įvaikino.
Aplinka turi didelę įtaką: aplinkos turtingumas/skurdumas, maisto kokybė, mokytojų kvalifikacija (turtingų
vaikų ir vargšų mokyklose).

 Ar gali ypatingas auklėjimas ir lavinimas padidinti intelektą? Sandra Scarr sako, kad tokių duomenų
nėra.
 Aplaidaus auklėjimo padariniai gali būti skaudūs, tačiau ar įmanoma išugdyti “aukštą intelektą” taip ir
lieka neaišku.
 Hunt nuomone, normalioje aplinkoje augantiems vaikams papildomas ugdymas nedaro daug įtakos.
Nėra didelio skirtumo tarp normalioje ir “praturtintoje” aplinkoje augusių vaikų.
Nors ir kabina žaisliukus ant lovų daugiau IQ turintys tėvai, veda į teatrą, bet vis tiek neaišku, kas turi daugiau
įtakos - paveldėjimas ar aplinka. Geri tėvai suteikia ir tą, ir tą, todėl atskirti tuos dalykus nepaprastai sunku...
Scarr nuomonė - “Tėvai, kurie labai stengiasi suteikti savo kūdikiams ypatingą mokymą, tik veltui gaišta
laiką”

Intelekto lavinimo galimybės:

 Daugelis autorių mano, kad žmogaus intelektas yra lankstus ir gali būti padidintas mokant (Sternberg
ir kiti, 1997). Sternberg nuomone, net ir paveldimumas neturi daug įtakos intelekto lavinimo
galimybėms
 Head-Start programa (apie 1965) ikimokyklinio amžiaus vaikams. Programoje dalyvavę vaikai suaugę
gavo geresnius įvertinimus nei kontrolinės grupės tiriamieji, jie geriau mokėsi, turėjo mažiau elgesio
problemų.
 Turtinga namų aplinka skatina intelektą (Abecederian Project neturtingų šeimų vaikams).
Head-start programą sugalvojo Hunt. Daugiausia buvo skirta šeimoms, gyvenančioms skurdžiai. Tikėjosi, kad
teigiamas poveikis ankstyvoje vaikystėje gali padėti vaikams lengviau integruotis į visuomenę, geriau
mokytis. Iš tiesų, tokie vaikai mažiau būdavo paliekami kartoti klasę, turėjo mažiau elgesio problemų. Tačiau
vėliau tie privalumai išsisklaido, jei poveikis netęsiamas. Kiek tas poveikis ilgalaikis- kol kas nesutariama.

 Instrumental Enrichment Program (Reuven Feuerstein, 1980) mokė vaikus abstraktaus mąstymo
įgūdžių, pasiekė gerų rezultatų
 Odyssey programa padėjo Venesualos vaikams (primųjų klasių mokiniams).
 Intelligence Applied Program padeda patobulinti insaito įgūdžius, naujų žodžių reikšmių išmokimą iš
konteksto, padidina praktinį intelektą.
INTELEKTO STRUKTŪRA

Galima skirti psichometrinius modelius ir kognityvinius modelius. Psichometriniuose modeliuose IQ struktūra

apibūdinama faktorinės analizės pagalba. Tam naudojami 2 etapai:
1. Didelei žmonių grupei pateikiamas IQ testas
2. Tarp testo duomenų nustatinėjami koreliacijos koeficientai
Tarp psichometrinių modelių galime išskirti tokias grupes: 1 lygio (Guilford, Thurstone) ir hierarchiniai
(Vermon, Spearman ir kt.).

Ch. Spearman (1863-1945) modelis:

 Yra vienas faktorius g, arba bendrasis intelektas, kuris apima visas intelekto rūšis. Ši mintis vis dar
labai populiari psichologų tarpe.
  Net jei turime stipriai išreikštą vieną dalį, pvz.: verbalinius sugebėjimus, tai dažniausiai gauname
aukštesnius ir kitų testo dalių įverčius.
 Nuo bendrojo faktoriaus priklauso visa mūsų veikla: nuo sėkmės mokykloje iki orientavimosi miške.
Faktorinės analizės išradėjas. Modelis irgi sukurtas remiantis faktorinės analizės rezultatais.
Psichometrinis modelis
Spearman domėjosi profesiniais testais ir pastebėjo, kad jei žmogus gerai atlieka vieną testą, tai greičiausiai jis
sėkmingai pasirodys ir kituose testuose.

 Sėkmė priklauso nuo bendrojo faktoriaus (g) ir specifinių faktorių (būdingų tai konkrečiai veiklai)
G - tai bendra protinė energija, sugebėjimas surasti ryšius tarp užduoties elementų ir savo žinių. Jo vaidmuo
maksimaliai svarbus sprendžiant sudėtingas užduotis, skaičių sekų užduotis, paveikslėlių supratimą,
klasifikuojant ir t.t.
g nesvarbus sensomotoriniams veiksmams (minimali svarba) Mažos apkrovos reikalaujančiuose testuose
daugiausia pasireiškia specifiniai faktoriai, todėl Spearman jais nesidomėjo.

L.Thurstone modelis:

 Louis Thurstone (1887 - 1955) manė, kad intelektas nėra vienas faktorius. Thurstone buvo vienas
pirmųjų Spearman oponentų.
 Kaip ir Spearman, modelis kurtas faktorinės analizės pagalba.
 Iš 56 skirtingų grupių buvo sukurtos 7 pirminių protinių gebėjimų grupės.

Jis išskyrė 7 atskirus faktorius:

1. Verbalinis supratimas - matuojamas žodyno testais
2. Kalbos sklandumas (verbal fluency) - per ribotą laiką reikia sugalvoti kaip galima daugiau
žodžių, prasidedančių duota raide.
3. Indukcinis mąstymas - analogijų sprendimas, skaičių sekų testai
4. Erdvinė vaizduotė - mintinio sukimo testai
5. Skaitinis - artimetiniai uždaviniai
6. Atmintis - paveikslėlių atgaminimas ir žodžių atgaminimas
7. Suvokimo greitis - testai, kurių metu reikai rasti skirtumus paveikslėliuose ar išbraukyti kai
kurias raides atsitiktinėse raidžių eilutėse.
Iš tiesų, jei pranoksi kitus viename testo įverčių, gauni didesnius įvertinimus ir kituose testo dalyse... T.y.
šiame modelyje yra dalis patvirtinimo Spearman modeliui.

Intelekto struktūra pagal Guilford:

 Guilford intelekto struktūros modelis.

 Įjungia iki 150 faktorių intelekto faktorių. Intelektą galima pavaizduoti kaip kubą, kuriame susikerta 3
dimensijos: operacijos, turinys ir produktai.
 Operacijos - tai proto procesai, tokie kaip atmintis, įvertinimas (teiginio, įvykio), konvergentinis ir
 divergentinis mąstymas ir kt.
 Turinys - kuo išreiškiama problema (semantika arba žodžiais, vaizdine informacija ir pan.)
 Produktai - tai reikiami atsakymai. Produktai gali būti vienetai (žodžiai, skaičiai, paveikslai), klasės
(hierarchijos), numanomos reikšmės (implikacijos)

Operacijos - tai psichiniai procesai ar jų komponentai:

1. Pažinimas (pateiki stimulą, reikia atpažinti, kas tai, pagal neapibrėžtą siluetą)
2. Konvergentinis produktyvumas (kai žmogus ieško vienintelio tinkamo sprendimo, kai pateikta
užduotis, pvz.: apibūdinti kelias sąvokas vienu žodžiu).
 3. Divergentinis produktyvumas (kūrybinis mąstymas, paieška keliomis kryptimis, kai galimi
daugelis teisingų variantų. Pvz.: išvardinti kaip įmanoma daugiau kokio nors daikto
panaudojimo variantų)
4. Įvertinimas. Sprendimas apie pateiktos situacijos teisingumą ar klaidingumą. Pvz.: rasti
paveikslėlyje loginį neatitikimą
5. Atmintis. Informacijos įsiminimas ir atgaminimas, pvz.: skaičių sekos. Turinys priklauso nuo
pateiktos medžiagos pobūdžio. Gali būti konkretus (daiktai ar jų atvaizdai), simbolinis (raidės,
skaitmenys, ženklai), semantinis (žodžiai, etc), elgesio (pvz.: nustatyti žmogaus poreikius)

Rezultatai, arba produktai:

1. Objektų elementai (pvz.: įrašyti trūkstamas raides)
2. Objektų klasės (pvz.: surūšiuoti į grupes)
3. Santykių, ryšių tarp objektų nustatymas
4. Sistemos (nustatyti objektų ar klasių sudarymo principus)
5. Transformacija (pakeisti duotą medžiagą)
6. Implikacijos (nustatyti situacijoje, “kas bus jeigu...”)

 Kritikuojamas dėl pernelyg didelės gausos faktorių, kuriuos išskyrė. Daugumos neįmanoma
tiksliai apibūdinti ar įrodyti.
 Pats Guilford vėliau pripažino, kad faktorių yra per daug ir kai kuriuos gabumus galima
paaiškinti platesniais faktoriais.
 Didžiausią įtaką psichologijai padarė išskirdamas dimensijas.

Hierarchiniai intelekto modeliai: Cattell:

 Bendrasi sintelektas susidaro iš kristalizuoto intelekto (abstraktaus mąstymo greitis ir tikslumas,

ypatingai naujoms, nesutiktoms problemoms) ir fluidinio intelekto (sukauptos žinios ir žodynas)
Hierarchiniai modeliai yra “taupesnis” būdas išreikšti daugybę faktorių, kurie įeina į intelekto struktūrą.
Cattell modelis teorinis, nors testai ir turėjo nemažą įtaką šio modelio atsiradimui. Faktorinę analizę darė,
išskyrė 2 faktorius, kurie labai panašūs į Spearman g.
Kristalizuotas IQ - kaip gerai žmogus jau yra įvaldęs kultūros teikiamas vertybes, žinias, galimybes, problemų
sprendimo būdus.
Stipriai koreliuoja su verbaliniais ir aritmetiniais gebėjimais, svarbus, kai sprendžiamos išmokimo
reikalaujančios užduotys. Įtakotas aplinkos
Fuidinias IQ koreliuoja su kristalizuotu (0,4-0,5). Jis apibūdina nervų sistemos biologines galimybes.
Pagrindinė funkcija – tiksliai ir greitai apdoroti informaciją. Nepriklauso nuo turimo žinių lygio. Smegenų
funkcionavimo galimybes atspindi.
Yra duomenų, kad su amžiumi fluidinis intelektas mažėja (pasiekia maksimumą tarp 20-30-40 metų), o
kristalizuotas intelektas didėja arba lieka nepakitęs.

Hierarchiniai intelekto modeliai: Vernon:

 Bendrasis intelektas susidaro iš verbalinio-mokslinio ir praktinio-mechaninio intelektų
Primena Wechler’io idėjas apie intelektą, kur skirstomi gebėjimai į verbalinus ir neverbalinius
(konstrukcinius) gebėjimus.
Verbalinis įtakojamas įgytų gebėjimų, žinių. Neverbalinis - daugiau psichofizinės savybės.
Vernon išskyrė daugybę smulkesnių faktorių.

Hierarchiniai intelekto modeliai: Carroll:

 Bendrasis intelektas (g) (trečias sluoksnis) susidaro iš fluidinio, kristalizuoto ir atminties ir mokymosi
intelektų (antras sluoksnis). Žemiau dar eina pirmasis sluoksnis.
Trečias sluoksnis: labai panašu į bendrąjį intelektą, arba tą patį Spearman’o g.
Antram sluoksnyje Carroll įjungia mokymosi ir atminties gebėjimus, vaizdinį ir garsinį mąstymą (gebėjimus),
kūrybiškumo gebėjimus, informacijos apdorojimo ir sprendimų priėmimų greitį.
Pirmas sluoksnis: siauri, specifiniai sugebėjimai (samprotavimo greitis, rašymo ar skaitymo gebėjimai,
skaičiavimo gebėjimai ir t.t.)
Šis modelis turbūt plačiausiai pripažįstamas tarp psichometrinių modelių. Atsirado dėl to, kad Spearman’o
specifiniai gebėjimai labai dažnai koreliavo vieni su kitais, tad buvo suskirstyti į stambesnes grupes.
Nors modelis ir nėra labai originalus ar naujoviškas, jis buvo pasiūlytas išanalizavus labai platų tyrimų ratą
(daugiau kaip 460), visuose juose dalyvavo per 130000 įvairių žmonių.

Intelektų įvairovė pagal H.Gardner:

 Viena iš pagrindinių šiuolaikinių teorijų

 Intelektas susideda iš 8 nepriklausomų konstruktų, o ne vieno faktoriaus.
 Kiekviena iš šių intelekto dalių funkcionuoja atskirai, nors jų veikla dažnai persidengia.
Gardner ir Sternberg modeliai gali būti vadinami kognityviniais. Remiasi problemų sprendimo analize, ją
sudarančiais komponentais.
Kitaip nei Thurstone, kurio nepriklausomos intelekto dalys sudaro vieną intelektą, Gardner kalba apie visiškai
nepriklausomas intelekto rūšis.
Kai veikla persidengia, mes paprastai matom tai, ką laikom “protingu elgesiu”, t.y. kažkokį rezultatą.
Intelektą reikia tirti ne eksperimentai, o longitudiniais stebėjimais natūraliomis sąlygomis. Reikia stebėti ir
vaikus, ir suaugusius, ir genijus, ir sutrikimų turinčius.

Iintelekto tipas Užduotys, kurias jis sprendžia

Intelekto tipas Užduotys, kurias jis sprendžia
Lingvistinis Skaitymas, šnekos supratimas, rašymas (knygos,
kursinio darbo ir pan)

Loginis matematinis Loginis mąstymas, matematinės užduotys,

finansų tvarkymas

Erdvinis Orientavimasis erdvėje (aplinkoje), orientavimasis

žemėlapyje, manipuliavimas daiktais mintyse.
Muzikinis Dainavimas, muzikos kūrimas, grojimas
instrumentu, gebėjimas įvertinti muziką
Kinesterinis (kūno valdymas) Šokis, dauguma sporto rūšių (bėgimas, kamuolio
varymas ir metimas ir t.t.)

Tarpasmeninis (žmonių pažinimo) Santykiai su kitais žmonėmis, gebėjimas surasti jų

jausmus, motyvus, emocijas

Asmenybės/savęs pažinimo Savęs supratimas: kas aš esu, tikslai, motyvai,

gebėjimas keistis, pomėgiai ir pan.

Natūralistinis Gebėjimas suprasti gamtos reiškinius

Lingvistinis - ir sugebėjimas panaudoti kalbą norint sukelti įspūdį. Itin reikia poetams, rašytojams,
žurnalistams.
Loginis - matematinis - klasifikavimas, santykių, ryšių radimas.
Erdvinis - daiktų sudėjimas į lagaminą ar lagaminų į bagažinę, žinojimas, kaip nusigauti iš vienos vietoj į kitą,
gebėjimas kurti regimuosius vaizdinius. Itin reikia architektams, chirurgams...
Kinestetinis - ne tik sportas, bet ir rankų darbo reikalaujantys darbai (staliai ir pan.) Gardner nuomone, IQ
testai matuoja lingvistinius, loginius - matematinius gebėjimus, kitų ne...
Nors tarpasmeninis ir savęs pažinimo intelektai gali atrodyti, kad sudaro vieną bendrą “emocinį intelektą”,
pats Gardneris taip neteigia. Jo nuomone, emocinis jautrumas, motyvacija, kūrybiškumas ir kt yra atskiri nuo
intelekto aspektai ir to nereikėtų sieti su intelekto sąvoka (jei viską sietume su intelektu, būtų visiškai
nebeaišku, kas tas intelektas yra...).

Gardner nenaudojo faktorinės analizės rinkdamas duomenis apie savo intelektų rūšis. Pagrindiniai duomenų
šaltiniai, kuriais naudojosi Garnder:
1. Smegenų pažeidimai
2. Išskirtinių gabumų individai (“genijaus” sindromas)
3. Galima nustatyti svarbiausias operacijas kiekvienam intelekto tipui
4. Nepriklausomas intelektų vystymasis nuo naujoko iki eksperto
5. Skirtinga intelektų evoliucijos istorija
6. Eksperimentinių tyrimų duomenys
7. Psichometrinių testų duomenys
8. Simbolinės sistemos (kalba, matematikos taisyklės, natų atsiradimas), kinestetinio intelekto apraiškos
(teatras, sportas ir pan.)
Gardner teorija gali atrodyti kaip faktorinė, tačiau jis visiškai atskiria intelekto rūšis. Neigia, kad yra kažkoks
bendras faktorius. Kiekvienas intelektas yra kaip atskiras vienetas.

1. Smegenų pažeidimai: atskirų vietų pažeidimas gali pažeisti kažkurią konkrečią intelekto rūšį (pvz.:
sukelti afaziją ar kitus sutrikimus)
2. Žmonės, turintys išskirtinių gebėjimų (arba trūkumų) vienoje srityje, dažnai neturi gabumų kitose
srityse.
3. Pvz.: muzikiniam intelektui reikalingas gebėjimas skirti muzikos tonus.
4. Skirtingas vystymasis ir skirtingas rezultatas, t.y. vėlesni pasiekimai vienoje ar kitoje srityje. Skiriasi,
kaip kiekvienas iš mūsų lavina vieną ar kitą gebėjimą, ir vėliau tai duoda skirtingą elgesį toje srityje.
5. Vienos ar kitos intelekto rūšies išsivystymas galėjo duoti geresnes galimybes prisitaikyti prie
supančios aplinkos. Skirtingos intelekto rūšys išsivystė skirtingu metu.
6. Pvz.: skirtingi gebėjimai skirtingose užduotyse (erdvinio mąstymo vs žodinės informacijos
apdorojimo ar atsiminimo žodžių sekų). Skirtingos užduotys, reikalaujančios tos pačios rūšies
intelekto, atliekamos panašiais rezultatais.
7. Skirtingi testai rodo skirtingus sugebėjimus atskirose intelektų srityse (pvz.: erdviniai sugebėjimai ir
verbaliniai sugebėjimai)
8. Svarbu tai, kad mes tiems dalykams esame imlūs. Garnderis neneigia, kad galima naudoti naudoti
testus intelektui matuoti, tačiau jo teorija remiasi ne testų ir jų faktorinių analizių duomenimis.

Gardner teorija yra modulinė, t.y. jis teigia, kad už skirtingus intelektus yra atsakingos skirtingos smegenų
sritys. Tokių teorijų šalininkai teigia, kad reikia ieškoti atskirų smegenų sričių, kurios konkrečiai atsakingos
už vieną ar kitą sritį.
Yra mokslininkų, kurie kritikuoja tokias teorijas. Pvz., jie teigia, kad “specialisto” sindromą turinčių žmonių
demonstruojamas intelektas gali būti visai ne intelektas...

• Teorija sulaukia kritikos už tai, kad intelekto rūšių yra per daug ir jos nepatvirtintos statistiniais tyrimais.
• Ar visos Gardnerio intelekto rūšys yra intelektas? Ar jie vienodai svarbūs kaip protiniai gebėjimai
(verbaliniai, matematiniai)? Gal tai tiesiog talentai?