Viduramžių valstybės

Cronologija: V-X a. – ankstyvieji viduramžiai;

XI-XIII a. – vidurinieji (brandieji) viduramžiai;
XIV-XV a. – vėlyvieji viduramžiai;
829 m. – Anglijos valstybės susidarymas;
843m. – Prancūzijos valstybės susidarymas;
1215 m. – priimama Didžioji laisvių chartija Anglijoje;
1265m. – Anglijoje sušaukiamas parlamentas;
1302m. – Prancūzijoje sušaukiamas parlamentas.

VIDURAMŽIAI. Viduramžiais vadinamas laikotarpis nuo V a. (Vakarų Romos imperijos

žlugimo 476 m.) iki XV a. pabaigos (Amerikos atradimas). Šį terminą XV a. pirmieji
pavartojo italai. Viduramžiai smulkiau skirstomi į : 1) ankstyvuosius viduramžius ( V - X
a.); 2) viduriniuosius arba brandžiuosius viduramžius (XI - XIII a.); 3) vėlyvuosius
viduramžius (XIV - XV a.).
Būdingi viduramžių laikotarpių bruožai: 1) ankstyvieji viduramžiai; jiems būdinga:
ekonominis nuosmukis, Europoje egzistuoja tik viena didelė ir stipri valstybė – Frankų
valstybė, feodalinių santykių formavimasis ir įsigalėjimas, laikotarpio pabaigoje atsiranda
daugiau valstybių visoje Europoje; 2) vidurinieji viduramžiai; jiems būdinga: patobulėjus
įrankiams išaugo žemės ūkio produkcijos gamyba, padaugėjo gyventojų, plėtėsi seni ir
kūrėsi nauji miestai, didžiausią galią pasiekė Katalikų bažnyčia, atsirado daugiau ir
geriau organizuotų valstybių; 3) vėlyvieji viduramžiai; jiems būdinga: maro epidemijos,
gyventojų skaičiaus sumažėjimas, amatų ir prekybos sąstingis, ekonominiu ir kultūriniu
Europos centru tapo Šiaurės Italijos miestai.

Vasaliniai santykiai arba feodaliniai laiptai, arba feodalinė piramidė. Jos esmė: visi
valstybės feodalai (ir karalius) yra susiję tarpusavyje globos - paklusnumo ryšiais. Už
pagalbą karalius (vadinamas siuzerenu, t.y. aukščiausiuoju senjoru) arba feodalas
(vadinamas senjoru) duodavo smulkesniam feodalui žemės (feodą), o tas feodalas
(vadinamas vasalu) prisiekdavo klausyti savo senjoro ir atlikti jam karinę tarnybą. Be to,
iš savo senjoro vasalai gaudavo vadinamus imuninius (lot. immunis - laisvas nuo
prievolių) raštus, suteikiančius teisę savo valdose rinkti mokesčius, vykdyti
administracijos ir teisėjo funkcijas. Vasalinius santykius įtvirtino specialūs ritualai
(vadinami investitūra) ir sutartis (vadinama omažu).

Luomai. Luomais buvo vadinamos gyventojų grupės, turinčios paveldimas, papročiais

ar įstatymais nustatytas teises, pareigas arba privilegijas (naudotis atskirais teismais,
mokėti mažesnius mokesčius arba jų visai nemokėti, tarnauti kariuomenėje, dalyvauti
valstybės valdyme ir kt.). Buvo 3 privilegijuoti luomai: dvasininkai, bajorai ir miestiečiai.
Dauguma luomų teisių ir privilegijų buvo paveldimos, tačiau luomai nebuvo visiškai
uždari.
PRANCŪZIJA. Prancūzijos valstybės susiformavo 843 m. vakarinėje suskilusios Frankų
imperijos dalyje. IX a. Prancūzija buvo susiskaldžiusi į daug stambių feodalų valdomų
valstybėlių. Nors formaliai stambieji feodalai buvo karaliaus vasalai, tačiau faktiškai jie
buvo nepriklausomi, nes daugelio jų valdos buvo didesnės už karaliaus. Tik karaliaus
kariuomenė buvo didesnė, negu feodalų. Prancūzijoje buvo keletas labai didelių ir stiprių
feodalų valdų: Normandijos kunigaikštystė, kuri vedybų keliu atiteko Anglijos karaliui ir
užėmė teritoriją nuo La Manšo sąsiaurio iki Pirėnų kalnų; Tulūzos grafystė, kuriai
priklausė didelė pietų Prancūzijos dalis.
Viena iš Prancūzijos centralizacijos priežasčių buvo nuolatiniai karai su Anglija, nes
iki XII a. apie 2/3 Prancūzijos žemių priklausė Anglijai. XII - XIII a. Prancūzija pradėjo
atsiiminėti savo sritis. 1215 m. jie užvaldė Normandiją, Anžu, didžiąją dalį Akvitanijos,
pietines Prancūzijos žemes.
Karaliai stiprino savo valdžią:
1) Liudvikas IX Šventasis (1214-70 m.) Paryžiuje įsteigė teismo rūmus, kurie vėliau
buvo pavadinti parlamentu („Paryžiaus parlamentas“), visoje valstybėje pradėjo
galioti tik karaliaus kaldintos monetos, karaliaus išleisti įstatymai tapo privalomi
visai valstybei, uždraudė feodalų tarpusavio karus, skyrė pareigūnus, kuriems
mokėjo algą;
2) Pilypas IV Gražusis (1268-1314 m.) įvedė dūmo mokestį, kuris buvo imamas nuo
kiekvieno valstiečio kiemo, apmokestino bažnytines žemes, 1302 m. pirmą kartą
sušaukė Generalinius luomus (dvasininkų, bajorų (feodalų) ir miestiečių luomų
atstovų suvažiavimą, nes kovojant su priešais karaliui reikėjo kuo didesnės
gyventojų paramos, Generaliniai luomai Prancūzijoje netrėjo didelio
savarankiškumo, buvo šaukiami nereguliariai, negalėjo smarkiai paveikti karaliaus
politikos, bet vis dėlto ribojo jo valdžią.;
ANGLIJA. Anglijos valstybė susikūrė 829 m., susijungus anglosaksų
karalystėms. XI a. Angliją valdė danų karalius Kanutas. Po jo mirties Anglija
atgavo savarankiškumą, bet kilo kovos dėl sosto. 1066 m. Normandijos hercogas
Vilhelmas Hastingso mūšyje sumušė anglų kariuomenę ir tapo Anglijos karaliumi
Vilhelmu I Užkariautoju. Jis ir pradėjo Anglijos centralizaciją. XII a. karaliaus
valdžia jau buvo gana stipri, visi laisvi gyventojai galėjo ginti savo teises,
teisingumu rūpinosi karaliaus teisėjai, o ne stambieji feodalai. Feodalams vietoje
karinės tarnybos buvo įvestas skydo mokestis samdomai kariuomenei išlaikyti.
Tai pakirto feodalų karinę galią. Grafystėms valdyti karalius skirdavo šerifus.
Karalius turėjo tik sau pavaldžią samdytą kariuomenę.
Karaliaus valdžios stiprinimas labai priklausė nuo karaliaus asmeninių savybių.
XIII a. pradžioje Angliją valdė karalius Jonas Bežemis, kuriam prastai sekėsi stiprinti
savo valdžią. Jis prarado dalį anglų valdų Prancūzijoje, buvo priverstas tapti popiežiaus
vasalu. Tai kėlė didelį nepasitenkinimą šalyje. Po feodalų sukilimo 1215 m. jis buvo
priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją. Joje buvo išvardintos laisvųjų Anglijos
gyventojų teisės. Karalius pažadėjo, kad feodalų valdos bus paveldimos, o mokesčiai už
jas nebus didinami. Nustatyta, kad nei vienas laisvas Anglijos gyventojas nebus suimtas
ir nubaustas be teismo sprendimo. Buvo garantuota prekybos laisvė ir miestų savivalda.
Karalius įsipareigojo neįvesti naujų mokesčių be Didžiosios Tarybos, kurią sudarė
stambūs feodalai, pritarimo. Iš šios tarybos išsivystė parlamentas, kuris 1ąkartą buvo
sušauktas 1265 m.. Į parlamentą rinkosi 3 luomų - dvasininkų, bajorų ir miestiečių
atstovai, kurie svarstė įstatymus. XIV a. parlamentas pasidalijo į Lordų ir Bendruomenių
rūmus. Lordų rūmų narius iš stambiųjų feodalų ir dvasininkų tarpo kviesdavo karalius, o
į Bendruomenių rūmus buvo renkama po 2 atstovus nuo kiekvienos grafystės ir miesto.
Anglijos parlamentas turėjo daugiau įtakos valstybės valdymui, negu Prancūzijos
Generaliniai luomai.