VĖJO EROZIJA

Vėjo erozija - tai natūralus dirvožemio pernešimo ir nusėdimo procesas,

kurį sukelia vėjas. Tai įprastas reiškinys, dažniausiai pasitaikantis sausuose,
smėlinguose dirvožemiuose arba visur, kur dirvožemis yra purus, sausas ir
smulkiagrūdis. Vėjo erozija kenkia žemei ir natūraliai augmenijai, nes iš
vienos vietos išnešamas dirvožemis ir nusėda kitoje. Pagrindinis vėjo
erozijos mechanizmas - vėjas varo smėlį ir purvą, sukeldamas eroziją.

Pagrindiniai vėjo erozijos procesai vyksta dėl korazijos ir defliacijos.

KORAZIJA
Uolienų gremžimas vėjo pakeltomis
smulkiomis uolienų dalelėmis.
Veikiant vėjo korazijai vėjo pakeltos
dulkės, smiltys daužo, zulina žemės
paviršiuje pasitaikančias uolas, akmenis,
išdildo mažiau atsparias vietas ir sukuria
įmantrias reljefo formas (pvz., grybo
pavidalo uolas).
DEFLIACIJA
Smulkiausių dirvožemio dalelių arba
dykumų dulkių ir smėlio išpustymas.
Vykstant defliacijai, vėjas nupučia
smulkias uolienų dalelytes, jas perneša ir
sukloja naujoje vietoje.
Ryškiausia defliacija dykumose ir
smėlinguose pajūriuose. Nuolatinės
defliacijos vietose susidaro defliacinės
gremžės, daubos.

Didžiausia pasaulyje – al Kattaros defliacinė dauba yra Libijos dykumoje (Egipte), susidarė
neogene.
Denudacija - egzogeniniai procesai (dūlėjimas, defliacija, erozija, abrazija, egzaracija), kurių
metu uolienų dūlėsiai patenka iš dūlėjimo vietos į kaupimosi vietą ir Žemės paviršiaus
reljefo formos ilgainiui išsilygina. Denudacijos sparta ir pobūdis priklauso nuo klimato,
endogeninių veiksnių, paviršiaus uolienų struktūros, reljefo formų. Sparčiausiai denudacija
vyksta drėgno klimato kalnuose ir vandeningų upių baseinuose, lėčiausiai – aridinėse
srityse. Kai denudacija trunka ilgai, reljefas išsilygina, susidaro denudacinis paviršius.