VI.

KRIKŠČIONYBĖS
ATSIRADIMAS
IR PLITIMAS
I TŪKSTANTMEČIO
I-OJE PUSĖJE
K rikščionybės atsiradimas neatsiejamas nuo judėjiškos I a. po Kr. kultūros, socialinių
ir istorinių realijų. 63 m. pr. Kr. Romos imperija prisijungė judėjišką Hasmonėjų
karalystę, kurioje iškilo filosofinės religinės mokyklos, skirtingai aiškinusios Toros
įstatymus, įsakymus ir potvarkius, palaikiusios skirtingus santykius su Hasmonėjų val­
dančiuoju sluoksniu, Jeruzalės šventykla, liaudies tikėjimais ir papročiais. Buvo žmo­
nių, laukiančių Dievo siųsto Mesijo, kuris išlaisvintų Izraelį iš svetimųjų priespaudos ir
sugrąžintų biblinių Dovydo ir Saliamono laikų didybę, atkurtų prideramą Šventyklos
dievų garbinimą, panaikintų socialinę priespaudą, atneštų taiką ir pan. To tikėjosi ir
mesianistinis Jėzaus Nazariečio pasekėjų judėjimas. Sis tikėjimas rėmėsi mintimi, kad
Mesijas (graikiškai - Kristus) buvo prikeltas ar prisikėlė iš numirusiųjų. Iš pradžių jis
sklido tarp aramėjiškai ir graikiškai kalbančių judėjų Galilėjoje, Samarijoje, Judėjoje
ir helenistinėse judėjų diasporose Romos imperijos didžiuosiuose miestuose, tačiau
ilgainiui įtraukė ir judėjiškai kultūrai prijautusius Romos imperijos gyventojus. Ga­
liausiai I a. po Kr. pabaigoje buvo visiškai atsiribota nuo judėjų ir susikūrė atskira
krikščionių religinė bendruomenė.
IV a. pradžioje, valdant Konstantinui Didžiajam, krikščionybė tapo teisėta reli­
gija, Bažnyčia buvo pertvarkyta pagal Romos imperijos administracinį modelį, o į
teologiją kišosi politinės valdžios atstovai (imperatoriai). Po ilgų diskusijų IV a. an­
trojoje pusėje 325 m. Nikėjos susirinkime suformuluotas krikščioniškasis tikėjimo iš­
pažinimas (Jėzus Kristus paskelbtas Dievu), o visi kiti mokymai paskelbti eretiškais.
IV a. pabaigoje, valdant imperatoriui Teodosijui, krikščionybė tapo valstybine Romos
imperijos religija, o pagonis imta persekioti (buvo griaunamos šventyklos, uždraustos
Olimpinės žaidynės).