Medicina (Kaunas) 2004; 40(9) 825

APŽVALGINIAI STRAIPSNIAI
Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės
Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis
Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedra

Raktažodžiai: medicinos tikslai, medicinos vertybės, sveikatos priežiūros tikslai, sveikatos

priežiūros siejimas su medicina.

Santrauka. XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu suaktyvėjo diskusijos dėl medicinos ir sveikatos

priežiūros tikslų. Tai nulėmė riboti sveikatos priežiūros resursai, esminiai pokyčiai medicinos
technologijų srityje, vartotojiškas požiūris į sveikatą, taip pat rinkos santykių įsigalėjimas
medicinoje ir sveikatos priežiūroje. Nuo seno medicina siekė trijų svarbiausių tikslų: išsaugoti
gyvybę ir pailginti gyvenimo trukmę, kovoti su ligomis ir malšinti skausmą. Dėl medicinos pažangos
šie tradiciniai tikslai tapo problemiški. XX amžiaus antrosios pusės technologinis medicinos
progresas suformavo tikėjimą, kad medicina gali neribotai pratęsti žmogaus gyvenimą. Senėjanti
visuomenė ėmė tikėtis iš medicinos ne tik išsaugoti gyvybę ir pagerinti sveikatą, bet ir pailginti
gyvenimą, nors ilgaamžiškumas ne tiek medicinos, kiek socialinė ekonominė problema. Šiandieninė
diskusija dėl sveikatos priežiūros tikslų kyla iš abejonių, ar medicinai keliami klausimai iš tiesų
yra iš medicinos srities. Dažnai visuomenė bando pabėgti nuo didelių socialinių problemų jas
siedama su medicina. Žmogaus dvasinės ir socialinės problemos neretai traktuojamos kaip
medicininės, todėl reikia siekti atskirti svarbiausius medicinos tikslus, atspindinčius jos vertybes
bei uždavinius, nuo antrinių, susijusių su socialine ar individualia gerove, nusikalstamumu, skurdo
ar moralės dilemomis. Straipsnio tikslas – atskleisti medicinos ir sveikatos priežiūros pamatines
vertybes, kurios ir nulemia medicinos ir sveikatos priežiūros tikslus.

Įvadas
Medicina yra viena iš visuomenės posistemių,
kurios tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatingumą.
Medicinos tikslų ir vertybių santykių problema visais
laikais buvo aktuali. Medicina tarnavo kilniems žmo-
nių tikslams ir neprotingoms žmonių aistroms, ji buvo
nepakeičiama krikščioniškojo mielaširdingumo nešėja
ir kartu ne vieno nusikaltimo bendrininkė. XX a. ant-
rojoje pusėje vertybinės problemos paaštrėjo dėl glo-
balizacijos veiksnių įtakos. Pagrindinės globalizacijos
varomosios jėgos yra technologiniai pokyčiai, poli-
tiniai, ekonominiai ir ideologiniai veiksniai. Jų po-
veikio mechanizmai gana sudėtingi, pradedant pasau-
line rinka, turinčia įtakos sveikatos populiaciniu lyg-
meniu ir baigiant namų ūkio ekonomika, nulemiančia
sveikatos riziką individo lygmeniu (1). Nedaugelis
žmonijos istorijos permainų gali prilygti toms, kurias
atnešė biomedicinos mokslas ir medicinos praktika
XX a. antrojoje pusėje – pailgėjo žmogaus gyvenimo
trukmė, beveik likviduota daugelis infekcinių ligų, ge-
netinės anomalijos gali būti diagnozuojamos dar vai-
Adresas susirašinėjimui: I. Jakušovaitė, KMU Filosofijos ir socialinių mokslų katedra, A. Mickevičiaus 9, 44307 Kaunas
El. paštas: filosof@kmu.lt
siui, transplantuojami organai, kontroliuojamas gims-
tamumas, malšinamas skausmas ir žmogui grąžinama
sveikata daugeliu priemonių, kurios buvo neįsivaiz-
duojamos prieš šimtą metų. Jei prie medicinos pa-
siekimų dar pridėtume tas permainas, kurios pagerino
mūsų mitybą, darbo ir gyvenimo sąlygas bei užtikrino
saugumą, tai galime drąsiai teigti, kad daugelyje pa-
saulio šalių žmogaus gyvenimas pasikeitė iš esmės.
Tai pakeitė žmonių požiūrį į gydymą, ligą ir mirtį,
taip pat į sveikatos priežiūros tikslus.
Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo diskusijos dėl
sveikatos priežiūros tikslų – tai susiję su trimis aplin-
kybėmis. Pirma, per praėjusį dešimtmetį labai išaugo
sveikatos priežiūros apimtys, o finansinės galimybės
labai ribotos, todėl atsirado būtinybė įvertinti sveikatos
priežiūros apimtis ne tik medicininiu ir ekonominiu,
bet ir etiniu aspektu. Antra, sveikatos priežiūros medi-
cininimo tendencijos skatina iš naujo įvertinti medi-
cinos tikslus. Augančios sveikatos technologijų gali-
mybės ir išsiplėtusi sveikatos priežiūros organizacinė
826 Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis
ir vadybinė sistema kelia nemažai socialinės etikos
problemų, susijusių su sveikatos priežiūros misija ir
vizija. Trečia, sveikatos kultas. Daugelio pomodernių
visuomenių vartotojiškoje kultūroje atsiranda žmo-
gaus kūno ir sveikatos kultas. Medicinos žinios ir
šiuolaikinės sveikatos technologijos įgalina kurti naują
sveikatos įvaizdį, besiremiantį žmogaus lūkesčiais ir
troškimais. Dėl agresyvaus vartotojiško požiūrio į
sveikatą ir kūną sveikatos priežiūrai kyla grėsmė tapti
vartojimo objektu. Todėl svarbu pabrėžti, kad disku-
sija dėl medicinos ir sveikatos priežiūros tikslų kartu
yra ir etikos diskusija, nes ji susijusi su vertybėmis,
t. y. tuo, kas individui yra asmeniškai ir socialiai pras-
minga. Formuojant tikslus, vertybės įgyja institucinę
formą. Tokioje institucijoje, kaip sveikatos priežiūra,
vertybės, virtusios tikslais, įgyja konkrečią operacinę
formą, ir atvirkščiai – iš sveikatos priežiūros tikslų
galima išvesti pamatines vertybes. Šiame straipsnyje
bandoma atskleisti medicinos ir sveikatos priežiūros
vertybių pokyčius.
Metodai
Taikant aprašomąjį-analitinį metodą, atlikta moks-
linės literatūros, kur aprašoma ir konceptualiai pagrin-
džiama medicinos ir sveikatos priežiūros tikslų są-
veika, analizė.
Tradiciniai ir šiuolaikiniai medicinos tikslai
Medicina paprastai apibrėžiama kaip ligos diagno-
zavimo, gydymo ir sveikatos palaikymo mokslas ir
menas. Tačiau šis paprastas apibrėžimas neatspindi
viso medicinos įvairialypiškumo ir kompleksiškumo,
nes medicina turi labai daug tikslų ir uždavinių. Nuo
seno medicina siekė trijų svarbiausių tikslų: išsaugoti
gyvybę ir pailginti gyvenimo trukmę, kovoti su ligo-
mis, malšinti skausmą ir švelninti kančias. Dėl medi-
cinos pažangos šie tradiciniai tikslai tapo problemiški.
XX amžiaus antrosios pusės technologinis medicinos
progresas suformavo tikėjimą, kad ji gali neribotai pra-
tęsti žmogaus gyvenimą. Senėjanti visuomenė ėmė
tikėtis iš medicinos ne tik išsaugoti gyvybę ir pagerinti
sveikatą, bet ir pailginti gyvenimą, nors igaamžišku-
mas ne tik ir ne tiek medicinos, kiek socialinė ekono-
minė problema. D. Callahan yra pasakęs (2), kad medi-
cina turėtų gerinti individo gyvenimo kokybę, bet nesi-
stengti jį tęsti bet kokia kaina. Medicina geba palaikyti
beviltiškai sergančiųjų gyvybę, bet ar turi būti riba,
kai gydymą reikia nutraukti. Jei taip, tai kada? Lėtinių
ligų daugėjimas yra netiesioginė medicinos galios
išsaugoti gyvybę tiems, kurie anksčiau būtų mirę,
pasekmė. Bet, negalėdama išgydyti daugumos lėtinių
ligų, medicina atsiduria akligatvyje. Tuomet naudoja-
mos brangios, bet neretai neefektyvios technologijos.
Kaip ilgai medicina turėtų palaikyti vos rusenančią
gyvybę? Ar medicina privalo būti senėjimo ir mirties
priešu?
Kitas tradicinis medicinos siekis – kovoti su ligo-
mis ir saugoti sveikatą. Kyla klausimas, ar žmogus
niekada neturėtų susitaikyti su liga ir negalia? Me-
dicina išmoko už didelę kainą išsaugoti gyvybę nau-
jagimiui, sveriančiam mažiau kaip 500 g, ir senam,
kuris gyvena daugiau kaip šimtą metų. Kur yra teisėta
medicinos įtakos riba, kurios pagrįstai negalima per-
žengti? Sveikata turėtų turėti skirtingą reikšmę įvai-
riais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Ne mažiau dis-
kutuotinas klausimas, ar medicinos uždavinys domėtis
socialine prievarta, aplinkos pavojais ir kitais gyve-
nimo aspektais, kurie nepriklauso įprastai ligos samp-
ratai, tačiau pastebimai žaloja sveikatą.
Trečias tradicinis medicinos tikslas visuomet buvo
skausmo malšinimas ir kančios sumažinimas. Šiuo-
laikinės anesteziologijos pasiekimai įgalina valdyti
skausmo pojūtį. Tačiau paradoksas yra tas, kad būtent
galimybei šiuolaikinėmis priemonėmis valdyti skaus-
mą dažnai kaip alternatyva laikoma eutanazija. Ar tai
reiškia, kad eutanazija ir gydytojo asistuojama savi-
žudybė taps visiems priimtina medicinos dalimi? Ne-
aišku, ar medicina turėtų bandyti farmakologinėmis
priemonėmis spręsti kasdieninio gyvenimo ir dvasines
problemas, slopinti egzistencinį ir psichologinį ne-
rimą.
Taigi tradicinių medicinos uždavinių įvardijimas
leidžia teigti, kad šiuolaikinė medicina yra Renesanso
tikėjimo žmogaus proto galia ir pasišventimo moks-
liniam progresui pasekmė. Pasiryžusi beribiam pro-
gresui tyrimų lygmenyje, medicina buvo nepaprastai
agresyvi, tarsi persmelkta įsitikinimo, jog, turėdama
pakankamai pinigų ir mokslinių potencijų, ji galės
įveikti visas ligas ir negalavimus. Ekonominiame lyg-
menyje medicina tapo pinigų, pelno ir darbo šaltiniu.
Daugelyje valstybių ji virto savarankiška ekonomine
jėga. Dėl ypatingos medicinos svarbos visuomenės
progresui ir didelių finansinių resursų poreikio me-
dicinos vieta sveikatos priežiūroje yra nuolatinis dis-
kusijų objektas.
Prieš 10 metų keturiolikos pasaulio valstybių atsto-
vai paskelbė tarptautinio projekto dėl medicinos tikslų
duomenis. Dokumente teigiama, kad šiandieninė
medicina turi keturis tikslus: užkirsti kelią ligoms ir
traumoms, padėti gerinti ir išsaugoti sveikatą; pa-
lengvinti ligų sukeliamą skausmą ir kančias; prižiūrėti
ligonius ir padėti jiems pasveikti bei rūpintis tais li-
goniais, kurių negalima išgydyti; išvengti ankstyvos
mirties ir siekti orios mirties (3). Projekte pabrėžiama,
Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)
 Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės
kad šiuolaikinei medicinai būdinga greita mokslo ir
technologijų raida, naujų išradimų taikymas diag-
nostikoje ir terapijoje. Gydytojai mokomi naudoti nau-
jas technologijas, instrumentus, o farmacijos industrija
jas gamina ir tobulina, sveikatos priežiūros sistema
labiausiai užsiėmusi jų populiarinimu ir pinigų inves-
tavimu į jas. Daugeliui žmonių naujų technologijų nau-
dojimas įvairioms likimo negandoms įveikti yra vilties
ir nusiraminimo pagrindas. Todėl būtent tokia medi-
cina yra labiausiai vertinama išsivysčiusiame pasau-
lyje ir labiausiai trokštama besivystančiose šalyse.
Tačiau šios technologijos labai padidina medicinos
paslaugų ir sveikatos priežiūros kainas.
Kitas aspektas, pabrėžiamas projekte, yra visuo-
menės senėjimas. Naujausi duomenys rodo dramatišką
gyvenimo trukmės pailgėjimą XXI amžiuje ir vaikų
mirtingumo sumažėjimą besivystančiose šalyse – visa
tai pranoks visus XX amžiaus lūkesčius. Per keletą
ateinančių dešimtmečių išsivysčiusiose šalyse bus du-
kart daugiau 65 metų ir vyresnių, triskart daugiau 85
metų ir vyresnių žmonių. Yra duomenų, jog senėjanti
žmonija pati savaime nesukels didesnio sveikatos
priežiūros kainų kilimo, tačiau realią įtaką darys di-
dėjantis intensyvios medicinos priežiūros, socialinės
rūpybos ir slaugos poreikis. Jei skubios medicininės
pagalbos kainos yra gana mažos ir prieinamos, tai
ilgalaikė slauga namuose gali būti nepakeliama eko-
nominė našta. Biologiniai barjerai pagyvenusių žmo-
nių sveikatos gerinimui neišvengiamai skatina moks-
linius tyrimus, teikia vilties, bet kartu kelia nepasiten-
kinimą esama padėtimi, kuri vertinama kaip neadek-
vati atsižvelgiant į galimybės, pavyzdžiui, pasiekimai
mažinant jaunų žmonių mirtingumą nuo vėžio didina
nepasitenkinimą senų žmonių, kuriems tie pasiekimai
ne visada prieinami.
Kita svarbi kultūrinė vertybė, ypač šalyse, kur vi-
suomenė orientuota į rinką, yra būtiniausių poreikių
tenkinimas. Medicina jau nėra tik priemonė įveikti
negalavimą ar ligą, kaip buvo įprasta, bet ir būdas
išplėsti žmogaus galimybes bei pasirinkimo įvairovę.
Didelė medicinos galia keisti ir tobulinti žmogaus kūną
atveria naujas biologines galimybes, skatina tuo nau-
dotis kuo dažniau. Medicinos priemonės ir metodai
iš esmės jau seniai naudojami pildyti daugybei žmo-
gaus norų. Atliekamos kosmetinės operacijos kūnui
gražinti, šalinami riebalai, naikinamos raukšlės, didi-
namos arba mažinamos krūtys ir t. t. Reprodukcijos
technologijos taikomos norui turėti vaikų. Žinoma, šie
praktinio taikymo atvejai nereiškia, kad medicinos
tikslas – tenkinti individualius norus. Paciento noras
(išreiškiamas sutikimu) yra būtina, bet nepakankama
medicininio gydymo sąlyga. Kodėl autonomiškų indi-
Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)
827
vidų poreikių, troškimų ir prioritetų tenkinimas negali
būti medicinos tikslas? Medicinos paskirtis nėra pri-
sidėti prie individų autonomijos ar ją didinti. Suteik-
dama galimybę arba padėdama vystytis individualiai
autonomijai, medicina virsta norų medicina. Vienin-
telis būdas sustabdyti šią tendenciją yra formuluojant
medicinos tikslus aiškinti apie sveikatą ir ligas, o ne
apie individualius poreikius bei troškimus (4). Porei-
kiai yra ne tik beribiai, bet ir dažnai subjektyvūs, todėl
vargu ar jie gali būti kriterijus skirstant ribotus me-
dicinos resursus. Todėl mokslinėje literatūroje plačiai
diskutuojama, kad reikia kreipti dėmesį ne į tai, kokios
priežiūros žmonės nori, o į gydymo būdo ar paslaugos
būtinumą ir efektyvumą žmonių fizinei ir psichinei
gerovei (5). Tik tokiu būdu galima suvaldyti ekono-
minį nestabilumą, socialinį nepasitenkinimą, atsira-
dusį dėl nerealių visuomenės lūkesčių, kurie kol kas
negalimi, nes viršija visuomenės ekonomines ir socia-
lines galimybes.
Manome, kad medicinos uždavinys palengvinti
kančias taip pat yra ribotas. Ne kiekviena žmogaus
patiriama kančia yra medicinos veiklos objektas.
Skausmas ir kančios medicinos objektu turėtų būti
tiek, kiek juos sukelia liga ar sužalojimas. Dažnai in-
dividualios žmogaus dvasinės ir socialinės problemos
traktuojamos kaip medicininės, nes tai patraukia
visuomenės dėmesį, neretai tampa prielaida geresniam
finansavimui. Taigi reikėtų atskirti svarbiausius me-
dicinos tikslus, atspindinčius jos vertybes bei užda-
vinius, nuo antrinių, susijusių su socialine ar indivi-
dualia gerove, nusikalstamumu, skurdo ar moralės
dilemomis.
Pavojus tradicinėms medicinos vertybėms kyla ir
dėl rinkos santykių formavimosi medicinoje. Medicina
virsta verslo rūšimi, įprastos tampa tokios sąvokos,
kaip „sveikatos gamintojai“ ir „sveikatos vartotojai“.
Rinka tampa svarbiu medicinos inovacijų varikliu, ji
greitina technologinį procesą, individui galima
pasirinkti, o esant atvirai konkurencijai, ji gali
patenkinti vis daugiau asmeninių poreikių (2).
Žmogaus prigimtyje yra labai daug bendra tarp
rinkos teorijos ir pagrindinio gamtos instinkto – „ko-
vok už save“. Žmogus yra amžinas materialistas,
amžinas naudos ieškotojas. Ar gali būti kas nors
savanaudiškiau už sveikatos troškimą? Kokia žmogaus
veiklos sritis turėtų būti labiau skatinama rinkos, jeigu
ne medicina? Taigi į sveikatą galima žiūrėti kaip į
prekę, kuriai turi būti nustatyta kaina. Vis dėlto reikėtų
pabrėžti, kad sveikata yra unikali ir ypatinga prekė. Ji
garantuoja prasmingą žmogaus egzistenciją, bet ne
kiekvienas pajėgus nupirkti sveikatos priežiūros pa-
slaugas. Akivaizdūs rinkos santykių pavojai, t. y.
828 Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis
sumažėjus valstybės atsakomybei, gali būti negaran-
tuota medicinos pagalba visiems, gali būti neužtikrinta
profesinių standartų ir kontrolės kokybė. Iškyla pa-
vojus, kad medicinoje dominuos ekonominės vertybės,
nors istoriškai medicinai buvo artima filantropija ir
altruizmas, o ne komercija. Nepaisant rinkos ideo-
logijos, paciento pasirinkimo laisvė rinkos sąlygomis
gali mažėti, didės praraja tarp pagalbos, kurią gali
gauti turtingi ir neturtingi žmonės. Daugiau gali būti
skatinamos pelningos sveikatos technologijos negu
mažiau technologiška ligų profilaktika ir pirminės
sveikatos priežiūros programos. Nesubalansuota me-
dicinos komercializacija bei privatizacija gali suardyti
medicinos vientisumą ir kelti grėsmę medicinos tiks-
lams, nes rinka negali parinkti socialinių prioritetų ir
taikytis prie medicinos tikslų. Nors paprastai pabrė-
žiama, kad visa medicinos pažanga orientuota į var-
totoją ir jo poreikius, tačiau E. Freidson, M. Foucault
ir kt. atlikti tyrimai rodo, kad taip nėra. Medicinos
praktika gali realizuoti veiklą, orientuotą ne į vartotojo
poreikius (6).
Sveikatos priežiūros tikslai
Atrodytų visiškai paprasta apibūdinti, kas yra svei-
katos priežiūra, ir nurodyti, kokios konkrečios veik-
los rūšys sudaro šią priežiūrą. Tačiau kaip nustatomi
sveikatos priežiūros tikslai? Tikslų nustatymas turi ryšį
su vertybėmis. Lietuvos Respublikos Sveikatos sis-
temos įstatyme įvardyta sveikatos priežiūros veikla ir
tikslai. Remiantis minėtu įstatymu, asmens sveikatos
priežiūra – tai valstybės licencijuota fizinių ir juridinių
asmenų veikla, kurios tikslas – laiku diagnozuoti as-
mens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, pa-
dėti atgauti ir sustiprinti sveikatą, o visuomenės svei-
katos priežiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių,
techninių, socialinių bei medicinos priemonių, pade-
dančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsau-
goti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma (7).
Įstatymas pabrėžia, kad gyventojų sveikata yra di-
džiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė,
kad sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia
ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės
socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų
užimtumas ir pakankamos jų pajamos, apsirūpinimas
būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos prie-
žiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gam-
tinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti
sveikatą.
Taigi galėtume teigti, kad sveikatos priežiūros tiks-
las ir yra visuomenės sveikatos užtikrinimas. Sveikata
diskusijoje dėl sveikatos priežiūros tikslų užima svar-
biausią vietą. Tačiau ką reiškia sveikata? Šiuolai-
kiniam žmogui sveikata yra neribota vertybė. Kad ir
ką bedarytume jos labui, iš esmės niekada nebus per
daug, visada yra ką dėl jos dar padaryti. Tačiau žmo-
gus, kaip biologinė būtybė, niekada neišvengs senė-
jimo, nykimo ir mirties. Žmogus pirmiausia turi save
išreikšti kaip asmenybė. Tai nereiškia nesirūpinti savo
natūralia būkle, bet puoselėti ją prasminga tik tada,
jei tai skatina išreikšti ir tobulinti save kaip asmenybę.
Taigi sveikatai reikia išorinio tikslo, tikslo už jos pa-
čios ribų. Sveikata pirmiausia yra instrumentinė ver-
tybė, o ne vertybė savaime (8). Ji yra priemonė ir są-
lyga siekti kitų gyvenimo vertybių. Jei kiekvienas
žmogus turėtų gauti tokią priežiūrą, į kokią pagal savo
paties pasirinktus tikslus manytų turintis teisę, atsi-
durtume aklavietėje. Šiuolaikinėje Vakarų visuome-
nėje individualizmas ir moralinis pliuralizmas yra
drauge atsakingi už sveikatos priežiūros problemas.
Gera sveikata svarbu, bet tik tada, kai ji derinama su
kitomis vertybėmis, ne mažiau svarbiomis žmogaus
gyvenimo prasmei, tokiai kaip švietimas, kultūra, spor-
tas ir poilsis, tinkamos gyvenimo sąlygos (9). Šiame
kontekste iškyla socialinio teisingumo principas ir jo
vaidmuo formuojant sveikatos priežiūros tikslus. Šiuo-
laikinės analitinės moralės filosofijos autorių tyrimai
rodo, kad plačiai diskutuojama, ar moraliniams spren-
diniams apskritai galima priskirti teisingumo ir klai-
dingumo reikšmes. Problemiškas yra ne tik moralinių
sprendinių statusas, bet ir pamatinių moralės kate-
gorijų turinio objektyvaus apibrėžimo galimybė (10).
Kai stokojama teorinių galimybių vienareikšmiškai
apibrėžti moralinių terminų reikšmes ir pagrįsti objek-
tyvų moralinių vertybių statusą, sunku paaiškinti mo-
ralinio privalėjimo kilmę ir socialinio teisingumo
problemą. Sprendžiant šiuos klausimus, akivaizdūs
liberalizmo ir utilitarizmo metodologiniai skirtumai.
Utilitarinio mąstymo esmę aiškiausiai atskleidžia
klasikinėje utilitarizmo doktrinoje suformuluotas
Sidgwicko principas, kad visuomenė yra teisingai
reguliuojama, todėl teisinga tuomet, kai jos pagrin-
dinės institucijos yra organizuotos taip, kad užtikrintų
didžiausią interesų patenkinimo pusiausvyrą, kuri
sudaroma atsižvelgiant į visų tai visuomenei pri-
klausančių individų interesų sumą. J. Rawls nuomone,
utilitarizmo principas atrodo teisingas todėl, kad leng-
vai kyla pagunda manyti, jog tai, kas atrodo pakanka-
mai racionalu, svarstant apie atskiro individo interesus,
galėtų pagrįstai būti taikoma ir individų bendrijai.
Taigi pagrindinį utilitarizmo principą J. Rawls vertina
kaip individualaus mąstymo projekciją į visuomenę,
vadinasi, žmonių bendrijos prioritetinių interesų ten-
kinimo principas interpretuojamas kaip atskiro indi-
vido prioritetų pasirinkimo principo išplėtimas visuo-
Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)
 Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės
menei. J. Rawls pabrėžia prigimtines žmogaus teises
ir teigia, kad teisinga įstatymų leidyba turi būti orien-
tuota į prigimtinių žmogaus teisių garantavimą, o ne
tik į visuotinę gerovę (11).
Žmogus vertina savo paties ir kitų veiklą ir bando
nustatyti, ar teisingi socialiniai mainai tarp jų. Tai va-
dinama paskirstomuoju teisingumu, kurį reglamen-
tuoja lygybės, skirstymo pagal poreikius ir skirstymo
pagal nuopelnus principai. Lygybės principas, nepai-
sant akivaizdaus savo patrauklumo, ne visada užtikrina
socialinį teisingumą, nes žmonių pradinės pozicijos
ne visada yra lygios. Tai ypač akivaizdu medicinoje.
Mes visi dalyvaujame gamtos loterijoje. Vieni iš pri-
gimties yra sveiki ir jiems reikia mažiau medicinos
paslaugų, kiti serga lėtinėmis ligomis, kurioms rei-
kalingas ilgalaikis gydymas ir priežiūra. Griežta
lygybė reikštų paradoksalią situaciją – radikalią ne-
lygybę. J. Rawls išplečia teisingumo sąvoką ir kelia
klausimą, kokią atsakomybę turime prieš tuos, kurie
laikinai arba visam laikui (dėl ligos ar nelaimės) ne-
tenka tokių galių (11). Atsakymas vienareikšmis –
sveikatos apsaugos priemonėmis reikia siekti paveikti
žmones taip, kad jie vėl galėtų būti visaverčiai vi-
suomenės nariai. Ypač svarbu pabrėžti J. Rawls ke-
liamą lyginamojo paskirstymo principą, pagal kurį
socialinė bei ekonominė nelygybė būtų reguliuojama
taip, kad ji būtų kuo naudingiausia blogiausioje situa-
cijoje esantiems visuomenės nariams. Tai ypač aktualu
sveikatos politikai tiek globaliu, tiek lokaliu mastu.
Sveikatos politikos etinė norma – tai sveikatos neto-
lygumų šalinimas nacionaliniu mastu, kuris remiasi
teisėtumo ir socialinio teisingumo principu. Socialinis
teisingumas sveikatos politikoje – tai lygios teisės,
dėmesys labiausiai pažeidžiamoms gyventojų gru-
pėms ir sveikatos priežiūros bei medicinos pagalbos
prieinamumas (12).
Apibendrinę aukščiau išdėstytas mintis, galime
daryti išvadą, kad sveikatos priežiūros tikslai turi būti
analizuojami socialinės etikos kontekste. Kiekviena
sistema, kurios patikimumą turi užtikrinti tik nuola-
tinis raginimas aukotis, o ne teisinių, ekonominių, po-
litinių interesų balansas anksčiau ar vėliau deformuo-
jasi.
Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslų sąveika
Kaip minėta, sveikatos priežiūros tikslas yra vi-
suomenės sveikatos užtikrinimas. Šiandieninė disku-
sija dėl sveikatos priežiūros tikslų kyla iš abejonių, ar
medicinai keliami klausimai iš tiesų yra medicininiai.
Taigi ar skiriasi visuomenės sveikatos ir medicinos
tikslai? Pagrindinis skirtumas yra tai, kad visuomenės
sveikata orientuojasi į visuomenės, bet ne į individo
Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)
829
sveikatą. Daugelis medicinos tikslų ir jos bendroji
praktika orientuota į sergančiųjų gydymą, nors svei-
katos stiprinimas ir ligų prevencija visada užėmė svar-
bią vietą medicinoje. Visuomenės sveikata neieško
ligų gydymo metodų, nors dažnai dirba kartu su tais,
kurie tai daro. Ji neturi ekvivalentiškos medicinos
funkcijos, tačiau yra svarbiausia priemonė, kad būtų
galima išvengti dažno lankymosi pas gydytojus bei
gydymo ligoninėse. Jei visuomenės sveikatos priežiūra
yra efektyvi, ji gali sumažinti sergamumą pirminės
sveikatos priežiūros grandyje.
Medicina istoriškai yra pirminė institucija, o jos
tikslai buvo griežtai apibrėžti daugelyje šalių žymiai
anksčiau negu atsirado pati sveikatos priežiūros są-
voka. Su visuomenės sveikatos problemų atsiradimu
bei susiformavusia organizuota socialine ir politine
sistema joms spręsti atsirado būtinybė kalbėti apie
sveikatos priežiūrą, kaip pastangų visumą, orientuotą
į sveikatos išsaugojimą bei stiprinimą. Tačiau medi-
cina vis dar išlieka sveikatos priežiūros pamatu, nes
ji kol kas vienintelė aiškina biologines ligų priežastis.
Pradėjus plačiai tyrinėti socialinius ir ekonominius
sveikatos ir ligų aspektus, jų reikšmę sveikatai, keitėsi
sveikatos priežiūros ir medicinos santykio samprata,
kuri turėjo įtaką ir šių institucijų tikslų skirtumams.
Yra įdomus atvejis, kai viena iš institucijų (medicina)
su konkrečiais tikslais, integruota kitoje institucijoje
(sveikatos priežiūroje), kurios tikslai reliatyvesni ir
kintantys.
Mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojamas klau-
simas – sveikatos priežiūros struktūra ir medicinos
vieta joje. L. Nordenfelt sveikatos apsaugos plėtros
sferoje išskiria dvi dideles veiklos sritis: sveikatos
priežiūrą (angl. health care) ir sveikatos stiprinimą
(angl. health promotion). Paveiksle pateikti trys skir-
tingos apimties medicinos apibrėžimai: tradicinis, iš-
plėstas ir visaapimantis (13).
Nors tradicinis tikslas – kovoti su ligomis, esant
diagnostinėms ir terapinėms galimybėms bei šiuolai-
kinei medicinai, labai svarbus, tačiau šiandien medi-
cinos veikla yra daug platesnė. Pirmiausia prevencine
veikla stengiamasi išvengti ligų ir apriboti jų pasek-
mes. Daug vilčių sveikatos stiprinimui teikia sveikatos
mokymas, pavojingo elgesio pasekmių analizė (1 pav.).
Manome, kad L. Nordenfelt suformuluotas medi-
cinos apibrėžimas yra per platus ir sąlygoja sveikatos
priežiūros medicininimą. Gali būti, kad L. Nordenfelt
pavyko nustatyti medicinos ribas, tačiau sveikatos
priežiūros ir sveikatos stiprinimo sritys yra tiek iš-
plėstos, kad, ko gero, nebus veiklos, kuri negalėtų būti
pateiktos schemos dalimi. Jei medicinos apibrėžimo
kriterijus yra tikslai ir visuomenės lūkesčiai, galima
830 Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis

Sveikatinimo plėtra
(Health enhancement)

Sveikatos stiprinimas Sveikatos priežiūra

(Health promotion) (Health care)

Aplinkos Teisinė Sveikatos Medicininė Medicininis Slauga Reabili- Socialinė

priežiūra sveikatos mokymas ligos aptarnavimas/ tacija priežiūra
apsauga prevencija priežiūra
(diagnozė ir
(Environ- (Legal (Health (Medical gydymas) (Nursing) (Rehabi- (Social
mental health education) disease litation) care)
care) protecion) prevention) (Medical care)

Medicina I

Medicina II

Medicina III

1 pav. Tradicinis, išplėstas ir visaapimantis medicinos apibrėžimas (Medicina III)

teigti, kad beveik bet kuris tikslas gali būti laikomas
kaip kieno nors sveikatos gerinimas (14). Taigi turė-
tume dar griežčiau apibrėžti sveikatos priežiūros ribas,
o ne plėsti jas, nes tada bet kuri veikla ar paslauga
patenka į sveikatos priežiūros ir sveikatos stiprinimo
veiklos sritį. Šios išvados gana grėsmingos, nes gy-
vename tokioje kultūroje, kur gera sveikata daugeliui
yra pagrindinė vertybė ir svarbiausias žmonių veiksmų
tikslas, kuriam įgyvendinti reikia didelių investicijų.
Atrodo, natūraliai kyla klausimas, kas neleidžia pa-
didinti sveikatos priežiūros dalies iš bendrojo naciona-
linio produkto? Iš tiesų, Lietuvos Vyriausybė galėtų
skirti daugiau lėšų sveikatos priežiūrai, tačiau tai
neišvengiamai būtų daroma kitų visuomeninių pa-
slaugų sąskaita. Gera švietimo sistema, švari aplinka,
tinkamos gyvenimo sąlygos ir pakankamos pajamos
yra ne mažiau svarbu gyventojų sveikatai negu, pa-
vyzdžiui, pažangių medicinos ir sveikatos technolo-
gijų kūrimas bei jų įdiegimas. Pavyzdžiu gali būti JAV,
kur apie 16 proc. BNP skiriama sveikatos priežiūrai,
bet Vyriausybė atitinkamai mažiau pinigų skiria ap-
linkai, socialinėms paslaugoms ir infrastruktūrai (8).
Nepaisant didžiulių pinigų, skirtų JAV sveikatos prie-
žiūrai, pagal gyvenimo trukmę JAV gyventojų sveika-
tos būklė atsilieka nuo tokių šalių, kaip Didžioji
Britanija ar Japonija, kur sveikatos priežiūra, palyginti
su JAV, nesudaro nė pusės pirmųjų skiriamos BNP
dalies. Taigi, skiriant daugiau pinigų sveikatos prie-
žiūrai, tai neužtikrins savaime geresnės priežiūros.
Todėl visame pasaulyje didelis dėmesys skiriamas
sveikatos priežiūros prioritetams nustatyti (2 pav.
pateikti esami ir nauji sveikatos prioritetai) (15).
Visuomenės sveikatos vertybės ir principai yra
sveikatos politikos pagrindas, kuris per institucinę ir
teisinę sveikatos priežiūros valdymo struktūrą gali
užtikrinti medicinos ir sveikatos priežiūros tikslų įgy-
vendinimą.
Išvados
1. Pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje daug
diskutuojama dėl sveikatos priežiūros tikslų. Tai susiję
su trimis aplinkybėmis. Pirma, per praėjusį dešimtmetį

Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)

 Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės 831

Visuomenės sveikatos vertybės ir principai

Sveikatos politika

Teisumas Paskirstymo Techninis Bendruomenės Priežiūros

efektyvumas efektyvumas pasitenkinimas kokybė

Dinamiškos Techniniai Įvykdomumo

determinantės Esami kriterijai reikalavimai Nauji sveikatos
sveikatos
Sveikatos prioritetai Sveikatos Sveikatos prioritetai
priežiūros būklė sistemos
poreikis galimybės
Intervencijų
Politinis kaina – Finansinės
spaudimas efektyvumas sveikatos
sektoriaus
Tarptautinės Pirmenybė Prioritetų
prognozės
agentūros, bendruomenei
prioritetai Politinis taikymas
Biudžetinė
inercija susitarimas
Kita

Institucinė ir teisinė sveikatos priežiūros valdymo struktūra

2 pav. Sveikatos prioritetų nustatymo kitimas

labai išaugo sveikatos priežiūros apimtys, o finansinės
galimybės tapo labai ribotos. Antra, sveikatos prie-
žiūros medicininimo kritika skatina iš naujo įvertinti
medicinos tikslus. Trečia – sveikatos kultas. Šiuolaiki-
niam žmogui sveikata yra savaiminė vertybė, nors
sveikata pirmiausia yra instrumentinė vertybė, lei-
džianti siekti kitų gyvenimo vertybių.
2. Šiandieninė diskusija dėl sveikatos priežiūros
tikslų kyla iš abejonių, ar medicinai keliami klausimai
iš tiesų priklauso medicinai. Dažnai visuomenė bando
pabėgti nuo didelių socialinių problemų jas medici-
nindama. Žmogaus dvasinės ir socialinės problemos
neretai traktuojamos kaip medicininės, todėl nereikėtų
atskirti svarbiausių medicinos tikslų, atspindinčių jos
vertybes bei uždavinius, nuo antrinių, susijusių su so-
cialine ar asmenine gerove, nusikalstamumu, skurdo
ar moralės dilemomis.
3. Sveikatos priežiūros tikslai turi būti analizuoja-
mi socialinės etikos kontekste. Kiekviena sistema,
kurios patikimumą turi užtikrinti ne teisinių, eko-
nominių ar politinių interesų balansas, o tik nuolati-
nis raginimas aukotis, ankščiau ar vėliau deformuoja-
si.
4. XX a. svarbus tuo, kad sėkmingai sprendė įsi-
senėjusias medicinos problemas išsivysčiusiose ša-
lyse, tačiau XXI a. medicinos laukia nauji sunkumai:
ekonominis nestabilumas, didėjantis skirtumas tarp
turtingųjų ir vargšų ir jiems suteikiamų paslaugų ko-
kybės, nesureguliuotos investicijos į sveikatos ir so-
cialinę apsaugą, socialinis nepasitenkinimas dėl ne-
tikrų ir nerealių visuomenės lūkesčių, kurie viršija
visuomenės ekonomines ir socialines galimybes bei
etikos normas. Politinis siekis užtikrinti efektyvią ir
tinkamą sveikatos priežiūrą bus problematiškas.

Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)

832 Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis

Values and goals of medicine and health care

Irayda Jakušovaitė, Žilvinas Darulis

Department of Philosophy and Social Sciences, Kaunas University of Medicine, Lithuania

Key words: goals of medicine, values of medicine, goals of health care, medicalization of health care.

Summary. Discussions about the goals of medicine and health care have significantly increased through
the last decade of the past century. This was determined by the highly increased extent of health care, scarce
health care resources, fundamental changes of health care technologies and well-established market relation-
ships in health care. For a long time medicine attempted to achieve three main goals: to save and prolong life,
fight and prevent diseases, reduce pain and sufferings. In the result of development of medicine the previous
goals became rather problematic. Technological progress of medicine of the second half of the 20th century
has implemented the believing, that medicine is able to prolong the life of human without restrictions. Ageing
population has started expecting from medicine not only the saving of life and health enhancement, but also
prolonging of life, since the mentioned is tended to be more socioeconomic, not medical, problem. Nowadays
discussion about the goals of health care comes from the doubts, if the questions for medicine really have
medical background. Often the society tries to escape from number of social problems medicalizing them.
Spiritual and social problems of human are often supposed to be as medical ones, thus it is crucial to separate
the main goals of medicine, which represent its values and targets, from the secondary ones, related to social
or individual welfare, crime, dilemmas of poverty or morality. The aim of the article is to reveal the key values
of medicine and health care, which determine the goals of medicine and health care.

Correspondence to I. Jakušovaitė, Department of Philosophy and Social Sciences, Kaunas University of Medicine,
A. Mickevičiaus 9, 44307 Kaunas, Lithuania. E-mail: filosof@kmu.lt

Literatūra
1. Dollar D. Is globalization good for your health? Bull World
Health Organ 2001;79(9):121-5.
2. Callahan D. Medicine and the market. In: Krizova E, Simek
J, editors. Health care reforms in the Central and Eastern
Europe: outcomes and challenges. Prague; 2000.
3. The goals of medicine. Special supplement. Hastings Cent
Rep 1996;11-12:3-11.
4. Mordacci R. The desire for health and the promises of medi-
cine. Med Health Care Philos 1998;1:21-30.
5. Nunes R. Evidence-based medicine: a new tool for resource
allocation? Med Health Care Philos 2003;3:297-301.
6. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. (Medicine and philo-
sophy.) Kaunas; 2001.
7. Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo
įstatymas. 1998 m. gruodžio 1 d. Nr. VIII-946. (A changed
Health system law of Republic of Lithuania. December 1,
1998, No. VIII-946.) 1998; Vilnius.
8. Have HAM, Meulen RHJ, Leeuwen E. Medicinos etika.
(Medical ethics.) Vilnius: Charibdė; 2003.
9. Callahan D. Ends and means: the goals of health care. Ethical
dimensions of health policy. New York: Oxford University
Press; 2002.
10. Norkus Z. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius;
2003. p. 258-61.
11. Rawls J. Politinis liberalizmas. (Political liberality.) Vilnius;
2002. p. 74.
12. Grabauskas V. Lietuvos sveikatos politika XXI amžiuje. III
Nacionalinė sveikatos politikos konferencija. (Lithuanian
health policy in 21st century. III Conference of a National
Health Policy.) Vilnius; 2000. p. 3.
13. Nordenfelt L. On medicine and health enhancement – towards
a conceptual framework. Med Health Care Philos 1998;1:5-
12.
14. Have HAM. Medicine and health care – a commentary to
Lennart Nordenfelt. Med Health Care Philos 1998;1:13-4.
15. Saltman RB, Figueras J. European health care reform. Analysis
of current strategies. Copenhagen: WHO Regional Office for
Europe; 1997. p. 106.

Straipsnis gautas 2004 04 08, priimtas 2004 06 28

Received 8 April 2004, accepted 28 June 2004

Medicina (Kaunas) 2004; 40(9)