B.

Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje

“Dievų miškas!” – taip ši vietelė iš senų senovės vadinosi […].

Gyvenź ten tik lietuviškų dievų palikuonys.
B.Sruoga
1943m. hitleriniai okupantai suėmė B.Sruogą (1896 – 1947),
Kauno universiteto profesorių, ir kaip įkaitą išvežė į Štuthofo mirties
stovyklą, netoli Gdansko. Ten jis patyrė fašistų sugalvotus žmonių
naikinimo sistemos žiaurumus, tačiau nepasidavė nevilčiai, nepaliovė
tikėjęs žmogumi ir jo galia. Laiškuose jis rašė: “Nors aš ir sėdžiu
lageryje, mano dvasia tebėra gyva ir laisva…”. Rašytojo valią ir ryžtą
gerai apibūdina toks faktas: per visą savo buvimo stovykloje laiką
Sruoga nenešiojo kalinio kepurės, kad nereikėtų jos nuolat nusiimti, t.y.
žemintis prieš budelius. Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą jis
parašė memuarų knygą “Dievų miškas”. Knygoje remiasi savo
stebėjimais ir patirtimi, gausu konkrečių faktų. Koncentracijos
stovykloje žmogus patenka į prievartos pasaulį, kurį B.Sruoga vadina
“labai sudėtingu giltinės malūnu”. Stovyklos budeliai, menko
išsilavinimo ir proto žmonės, praeityje dažniausiai buvę kriminaliniai
nusikaltėliai, yra didžiuliai sadistai. Jiems žmonių kankinimas,
tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. ˇmogui atsidūrusiam šiame
giltinės malūne, sunku išlikti žmogumi. Koncentracijos stovyklų
sistema buvo pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų
sąžinę, bet kokį padorumą, pats žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas.
Mirtis lageryje nebetenka savo prasmės. Taip žalojama žmogaus
psichika, palaužiama jo valia. Kalinys stovykloje “reiškė mažiau, negu
bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Labai ryškūs, šaržuoti
budelių paveikslai: lagerio viršininkas – “apsigimęs banditas”, “budelis
– mėgėjas Vacelis Kozlovskis”, “mušimo ideologas” Zelionkė ir t.t.
Prievartos pasaulis baisus: kalinius muša “lazdomis, pagaliais,
specialiais tam tikslui pritaikytais vielų rimbais…”. Kiekvienas laisvojo
pasaulio žmogus čia turi užmiršti savo vardą, pavardź, dirbti
nereikalingus darbus: “darbo vaisiai visiškai nesvarbu – svarbu tiktai,
kad visą laiką judėtum, vargtum, kankintumeisi…”. Baisų žmogaus
paniekinimo pavyzdį rašytojas pateikia vaizduodamas klipatas. Tai jau
nebe žmonės, o kaip sako autorius, “išniekintas žmogaus vaizdas”.
Memuarai išsiskiria ironišku autoriaus santykiu su pasakojamais
reiškiniais, net su savo kančia. Nežmonišku žiaurumo akivaizdoje
autorius juokiasi, bet tai yra juokas pro ašaras. Juokas – iššūkis
nežmoniškumui, žinant, kad kito ginklo toje situacijoje žmogus neturi,
žinant, kad verkšlenimas teiks malonumo budeliui. Pasakojo
išgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad, kai
nevertinama žmogaus mirtis, kalbėti apie savo jausmus yra neįmanoma,
barakų šalies nusikaltėliai nesupras žmogaus kančios. Tačiau B.Sruoga
parodo, kad ir šioje mirties karalystėje žmogus sugeba išlikti žmogumi.
Ir pats rašytojas, dirbdamas lagerio raštinėje, sugebėjo išgelbėti daug
žmonių nuo mirties, ir jį patį bei jo draugus globojo kiti – patys
paprasčiausi žmonės, kuriems taip pat buvo labai sunku. Budeliams
nepavyko sutrypti žmoniškumo, paversti žmogų žvėrimi. Žmogus
prievartos pasaulyje net ir neįmanomomis sąlygomis turi išlikti
žmogumi, - teigia rašytojas. Tačiau, rašytojo nuomone, jokia ideologija
negalima pateisinti smurto, prievartos, žudymo. Tų, kurie siuntė
žmones į lagerius, “jokios politinės, jokios religinės, jokios
pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins!”.