Aurimas Švedas. Irena Veisaitė. Gyvenimas Turėtų Būti Skaidrus (2016)

mvhmu iw.niv.MMi.
mu -iltlIKilH NVIVIVS
Aurimas Švedas
Irena
Veisaitė • Gyvenimas turėtų
būti skaidrus
AUKSO ŽUVYS
VILNIUS
2016
Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba
VU Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2016-06-29 (protokolo nr. 9)

apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos šaltinio publikaciją
Recenzentai:
dr. Lara Lempertienė (Lietuvos Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka)
prof, (h p ) dr. Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas)
Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis
Knygoje panaudotos nuotraukos: Irenos Veisaitės asmeninio archyvo,

Algimanto Aleksandravičiaus (p. 10 ir viršelio atvartas), Dmitrijaus Matvejevo (p. 177),
Artūro Morozovo (p. 4,292), Antano Sutkaus (p. 268 ir viršelis),
Audriaus Zavadskio (p. 184), Mariaus Mikalajūno asmeninio archyvo (p. 153),
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo (p. 175),
leidėjo archyvo (p. 212,298,346).
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

ar archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
©Aurimas Švedas, 2016

© Irena Veisaitė, fotografijos, straipsniai, dokumentai, 2016
© Jokūbas Jacovskis, apipavidalinimas, 2016
© Laura Blynaitė, bibliografija, biograma, 2016
© Leidykla „Aukso žuvys“, 2016
isbn 978-609-8120-21-9
TURINYS
pratarm ė Atm inties ir istorijos akistatoje • • • 9
I pokalbis Gyvenimas turėtų būti skaidrus • • • 17

II pokalbis Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus • • • 47
m pokalbis Kas nutiko pasauliui? • • • 63
iv pokalbis Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė • • 73
v pokalbis Gyvenau tarp labai gražių žmonių • • • 99
vi pokalbis Man reikėjo naujo postūmio • • • 113
vii pokalbis Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją ••• 133
viii pokalbis Teatras puikiai atitinka mano interesus
ir temperamentą • • • 155
ix pokalbis „Salose“megzdavosi ypač glaudūs ryšiai ••• 191
x pokalbis Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu,
vis dėlto buvo išganytas? • • • 207
xi pokalbis Jutau ypatingą dvasinį ryšį su būties broliais • •• 221
xii pokalbis Nieko nesigailiu, tik mano sprendimų kaina buvo
iryra labai aukšta • • • 247
xiii pokalbis Pasijusti istorijos kūrėju, ko gero, galima tik vieną
kartą gyvenime • • • 267
vietoj epilogo Man kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų —
vis mažiau • • • 291
priedai Kalbanti praeitis • • • 297

Svarbiausi gyvenim o įvykiai • • • 352
Rinktinė bibliografija • • 356
Asmenvardžių rodyklė • • • 368
Atminties ir istorijos
akistatoje
Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas, paskutinis pokalbių maratono
epizodas 2015 m. gegužės mėn. Irenos Veisaitės namuose.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
ATMINTIES IR ISTORIJOS AKISTATOJE m es m ąstom e apie
žm ogaus likimą ir im am e pasakoti. Perfrazuojant anglų rašytoją
Graham ą Swiftą, taip elgdamiesi užpildom e egzistencinę tuštum ą
ir išblaškom e tam sos baim ę.1
Ši knyga gimė iš m ano, praeities tyrinėtojo, atstovaujančio m ū
zai Klėjai, noro kalbėtis su germ aniste, teatrologe bei ilgam ete
Atviros Lietuvos fondo vadove Irena Veisaite, šiuo atveju esančia
m ūzos M nem ės globoje. Per m ūsų pokalbius, kurie tęsėsi 2013-
2015 m etais, siekiau užduoti Irenai Veisaitei klausimus, kurie m an
padeda m ąstyti apie žm ogaus buvim o istorijoje prasm ę.
Kodėl aš, kaip istorikas, jaučiau būtinybę išgirsti Irenos Veisaitės
pasakojimą? Kol kas pam inėsiu tik keletą aspektų — tebūnie jie
tam tikros gairės būsim am šios knygos skaitytojui.
Irenos Veisaitės asm eninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į
keturias x x am žiaus epochas: tarpukarį, pirm osios sovietinės ir
nacių okupacijų laiką, sovietm etį ir Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrim o bei įtvirtinim o m etus. Šios knygos herojės gyvenim o
pasakojim as padeda interpretuoti m inėtas epochas ir tiesti tiltus
per jas skiriančias nesusikalbėjim o ir nesupratim o prarajas. Tad
m um s kalbantis aš ne tik užduodavau klausim ą „Kaip buvo iš tik
rųjų?“, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti „Ką, kaip ir kodėl
m es atsim enam e“.
N uolatinis Irenos Veisaitės dėm esys kultūros sferai sovietm e
čiu ir nepriklausom oje Lietuvoje leido m ano pašnekovei sukaupti
unikalios patirties apie žmones, reiškinius, procesus, kuriuos mes
dabar tegalim e pažinti skaitydami tekstus, sklaidydami nu o trau
kas, žiūrėdam i film uotą medžiagą ar... klausydam iesi gyvosios is
torijos pasakojimų. Suvokdamas tai, nuolat prašiau Ireną Veisaitę
1 Turiu omenyje Grahamo Swifto romaną Vandenų žemė (1983, liet. k. 2009),
kurio pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas Tomas Krikas, gyvenantis xx a.
aštuntojo dešimtmečio Londone, savo mokiniams pasakoja įvairias istorijas,
mažai ką bendra turinčias su mokyklos programa, tačiau skatinančias jo
auklėtinius nuolat užduoti klausimus: „Kodėl? Kokia to prasmė?“
Atminties ir istorijos akistatoje 11

dalytis p risim inim ais ir įžvalgom is apie Sovietų Sąjungos, Lie
tuvos ir Vidurio Europos teatro pasaulį, apie reikšm ingus spek
taklius ir pažintus režisierius, apie rašytojus ir kitų m eno sričių
žmones, nevengiau klausim ų, skatinančių subjektyvų vertinim ą
bei interpretacijas.
Irenos Veisaitės lemtis ir asm ens, išgyvenusio Holokaustą, etinė
pozicija leidžia prabilti apie visuotines traum ines Lietuvos bei Vi
durio Europos gyventojų patirtis. Esu įsitikinęs, kad tokių žm o
nių kaip Irena Veisaitė patirtis bei išsiugdytas gebėjimas suprasti,
atleisti ir gyventi toliau dirbant bendros Vidurio Europos ateities
labui yra itin reikalingas x x i am žiaus Lietuvos visuom enei. Todėl
m okym asis sugyventi su sudėtinga bei skaudžia istorija yra dar
vienas, labai svarbus šios knygos leitm otyvas.
Taigi, pats Irenos Veisaitės gyvenim as ir m ano pam inėti aspek
tai lėm ė pokalbių tem atiką bei knygos struktūrą.
Pirm oje ir antroje knygos dalyse Irena Veisaitė pasakoja apie
vaikystę, šeim ą, tarpukario Kauną, pirm ąją okupaciją ir Antrojo
pasaulinio karo pradžią.
Trečioje ir ketvirtoje dalyse atsiskleidžia itin dram atiški Irenos
Veisaitės gyvenim o epizodai: gyvenim as Kauno gete, pabėgim as
iš šios m irties teritorijos, bandym ai išlikti Vilniuje, susitikim as
su Stefanija Ladigiene bei jos šeima. Trečiasis pokalbis išsitenka
vos penkiuose puslapiuose, deja, tekstas negali perteikti tvyroju
sios atm osferos ir pokalbio dalyvius nuolat apgaubdavusios tylos,
šiuo atveju iškalbingesnės nei žodžiai.
Penkta ir šešta dalys skirtos pirm iem s pokario m etam s, m oks
lams Salomėjos Nėries gimnazijoje, studijom s Vilniaus, Maskvos
ir tuom etinio Leningrado universitetuose.
Septintoje knygos dalyje Irena Veisaitė dalijasi įžvalgomis apie
darbą V ilniaus valstybiniam e pedagoginiam e in stitu te, savo
įkurtos Teatro sekcijos veiklą ir kasm etinį renginį „Teatro m o
zaika“ — išskirtinį sovietm ečio Vilniaus sociokultūrinio gyve
nim o reiškinį.
12 P R A T A R M Ė
A štunta dalis skirta lietuviškojo teatro apžvalgai, pažinčiai su
ryškiausiom is jo asm enybėm is ir spektakliais.
Devintoje dalyje kalbam a apie skirtingas išgyvenimo strategi
jas nelaisvės sąlygomis bei intelektualinį gyvenimą, kuris soviet
m ečiu virte virė „salose“ — tuo m etu Vilniuje egzistavusiuose
uždaruose bendram inčių susibūrim uose.
Dešim ta ir vienuolikta dalys skirtos literatūrai — užsienio ir
lietuvių autoriam s bei jų knygoms, kurių idėjos egzistenciškai
svarbios Irenai Veisaitei.
Dvyliktoje dalyje brėžiam i asm eninės Irenos Veisaitės istori
jos kontūrai.
Tryliktoje dalyje pasakojama Atviros Lietuvos fondo įsteigim o
ir veiklos istorija.
Epilogas — m ėginim as įvertinti pokalbių „m aratoną“, kuris
galiausiai ir subrandino šią knygą.
Užbaigiamasis skirsnis — „Kalbanti praeitis“, kuriam e pateik
ta m edžiaga pratęsia, pagilina, įkontekstina pokalbiuose ap
tartu s klausim us. Taip skaitytojui bandom a suteikti dar vieną
galimybę į jau pažįstam os istorijos siužetus pažvelgti iš naujų
perspektyvų.
Skaitytojų teism ui atiduodam a knyga rašyta laikantis saky
tin ė s istorijos (oral history) žanro taisyklių: Irenos Veisaitės
pasakojim as redaguotas m inim aliai (siekiant išlaikyti kalbos
savitum ą, m ėginant perteikti prasm inius akcentus bei em oci
nes intonacijas); tam tikrus pokalbių m etu išsakytus teiginius ar
vertinim us stengtasi paaiškinti ar patikslinti rašant dalykinius
bei kontekstinius kom entarus.
Tekstą rengiant spaudai skaitytojo patogum ui n u ta rta n a u
doti dvejopą nuorodų sistemą: jeigu pokalbyje pam inėtas visas
knygos, filmo ar spektaklio pavadinim as, šalia jo laužtiniuose
skliaustuose rašom i kūrinio pasirodymo metai. Visais kitais atve
jais išsam i informacija pateikiam a kom entarų skiltyje, laikantis
akadem inės publikacijos rengim o ir citavim o taisyklių.
Atminties ir istorijos akistatoje 13

Tekste panaudotos nuotraukos atrinktos siekiant ne iliustruoti
pasakojimą, o m ėginant skaitytojui padėti įsivaizduoti istoriją.
Tikiuosi, kad šioje knygoje skelbiami m udviejų su Irena Veisaite
dialogai bei juos papildantys tekstai pasirodys prasmingi ir įdomūs
ne tik praeities tyrinėtojų bendruom enei, bet ir esm ingai naujais
štrichais papildys Yves’o Plasseraud pradėtą kurti šios išskirtinės
asm enybės paveikslą.2 Prancūzų teisininko ir ilgam ečio Irenos
Veisaitės draugo Yves’o Plasseraud knyga priskirtina pažintinio
teksto žanrui: autorius renkasi kalbėjim o būdą, orientuotą j skai
tytoją, kuris tarsi nieko nežino apie x x am žiaus Lietuvos ir žydų
bendruom enės istoriją ir pačią knygos heroję. O šios knygos au to
rius vienu iš svarbiausių savo tikslų laiko siekį su bendraautorės
pagalba apm ąstyti jos gyvenim o kelią, kurio daugelis atkarpų jau
žinom os ir įvairiais aspektais svarbios Lietuvos skaitytojui. Pasta
roji aplinkybė lėm ė kitokį, nei Yves’o Plasseraud knygoje, aptaria
m ų tem ų ratą ir užduodam ų klausim ų pobūdį.
Rašymas — tai vienatvėje praktikuojam a veikla, tačiau, ren
giant sakytinės istorijos knygą, ši taisyklė nustoja galiojusi. Pra
eities pažinim as per pokalbį, jos fiksavimas bei kom entavim as
tekste yra kolektyvinės pastangos išraiška. Suvokdam as tai, n o
riu nuoširdžiai padėkoti žm onėm s, be kurių ši knyga neb ū tų pa
rašyta: pirm učiausia, žinom a, Irenai Veisaitei — už bendravim ą,
dalijimąsi savo gyvenim o istorija ir galimybe atrasti dvasinę ben
drystę; taip p at Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktoran
tei Enrikai Žilytei, padėjusiai Irenos pasakojim us paversti tekstu;
istorikui Stanislovui Stasiuliui ir teatrologei Laurai Blynaitei, pa-
dėjusiem s rašan t dalykinius, kontekstinius kom entarus (Laura
taip pat sudarė Irenos Veisaitės rinktinės bibliografijos sąrašą ir
biogram ą); Godai Grigolytei-Lučiūnienei už dėm esingą ir kūry
bišką teksto redagavimą; knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui už
žodžių ir vaizdų derm ės sukūrim ą; profesoriam s Tomui Venclovai,
2 Yves Plasseraud, Irena Veisaite. Tolerance and Involvement, Brill | Rodopi, 2015.
14 P R A T A R M Ė
Sauliui Sužiedėliui, Šarūnui Liekiui, daktarei Larai Lempert ir m o
kytojui Mariui M ikalajūnui, skaičiusiems, kom entavusiem s ir re
cenzavusiem s knygos tekstą; leidėjai Sigitai Pūkienei ir visom s
kitom s „Aukso žuvim s“, kurių rūpestį rengiant knygą spaudai ju
tau nuolat.
Knygą palydint į skaitytojo rankas belieka pridurti, kad nepai
sant aukščiau išvardinto gausaus, m an visokeriopai padėjusio
talkininkų būrio už galutinį bendro darbo rezultatą esu atsakin
gas tiktai aš.
Aurimas Švedas
I POKALBIS
Gyvenimas turėtų būti

skaidrus
Irena Veisaitė, Kaunas, 1930 m. Irena laiko meškiną, su kuriuo susijusi „didelė
istorija". Irena labai norėjo turėti brolį ar seserį ir vieną kartą „kaip paslaptį“
pasakė savo draugėms, kad gimė jos broliukas. Kai draugės atėjo lankyti, Irena
parodė lovoje miegantį meškiuką, esą tai jos broliukas.
Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių
ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo
ir kai ką užfiksuoti popieriuje?
Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginam a tai daryti, tačiau tiesiog
negalėjau ir nenorėjau leistis į atsim inim us dėl labai įvairių prie
žasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliam a.
Aš gyvenu su šarvais. Kad suprastum ėte, ką reiškia ši m etafora,
papasakosiu vieną atsitikim ą. Kai su dviem savo buvusiom stu
dentėm , dabar jau labai artim om is draugėm is, Audra Žukaityte
ir Reda Pabarčiene nuėjom e žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Di
džioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane
pasakojam ą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasau
linio karo m etais Varšuvoje priėm iau visai ramiai. Žinoma, m an
pačiai kilo klausim as dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?" Tada ir
supratau labai aiškiai — gyvenu su šarvais.
Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsim inim ų ir niekuom et
nenorėjau to daryti, susijusi su m ano gyvenim o būdu, o gal ir cha
rakteriu. Aš visuom et gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl
šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Nuolat reikė
davo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies
ir laiko pareikalavo dėstym as, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl niekada nerašiau apie savo pa
tirtis... Man atrodo, kad rašydam as žm ogus tu ri pilnai atsiverti.
Jeigu toks atsivėrim as neįvyksta — rezultatas neįdom us. Soviet
m ečiu tai apskritai buvo neįm anom a! Aš kalbu ir apie giliai asm e
niškus atsivėrim us. Nem oku ir negaliu kalbėti apie kai kuriuos
labai privačius, asm eninius išgyvenimus. Suvokdama tai, esu pati
savęs paklaususi: „Jeigu negaliu rašyti visiškai atvirai — kam iš
viso rašyti?“ Kita vertus, savo požiūrį į daugelį dalykų, kurie m an
svarbūs, jau esu išsakiusi straipsniuose bei pranešim uose, ku
riuos skaičiau įvairiose konferencijose įvairiom s auditorijom s
Lietuvoje ir svetur.
Gyvenimas turėtų būti skaidrus 19

Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką... Po karo, kuom et per ste
buklą likau gyva, vienas iš didžiausių stim ulų eiti pirm yn m an
buvo noras papasakoti pasauliui, kas iš tiesų įvyko. Tačiau niekas
apie m ano ir kitų žm onių siaubingas patirtis nenorėjo klausytis.
Todėl kalbėti apie jas buvo visiškai beprasm iška...3 O be to, reikėjo
kabintis į gyvenim ą, ir m an gana greit tapo aišku, kad skaudžios
atm inties gaivinimas sekina. Po karo iš m ano tėvų kartos gyva liko
vienintelė m ano teta, m am os pusseserė Ona Štrom aitė4. Ji išgy
veno Kauno gete, o vėliau — išliko ir Štuthofe. Tetai Anuškai, kaip
ją visi vadino, gyvenim as po karo virto am žinu gedulu. Pasitrau
kusi iš viešojo gyvenim o (po karo nė karto nenuėjo nei į kiną, nei
j teatrą), ji gedėjo to, kas buvo sunaikinta ir prarasta. Galbūt dėl
to m ano teta labai anksti m irė. O aš norėjau gyventi! Gyvenimas
m ane traukė. Tačiau privalėjau kažkaip surasti jam e savo vietą ir
įsitvirtinti, susikurti gyvenim o tikslą ir prasm ę.
Kad pokalbis (į)vyktų, o dar ir pavyktų, klausiartčiajam labai

svarbu po truputį perprasti savąjį pašnekovą. Vieni geba
prisiminti menkiausias detales apie įvykius, nutikusius prieš
keliasdešimt metų; kiti meistriškai rekonstruoja bendriausius
praeities vaizdinius, neišskirdami juose detalių; tretiesiems
atminties atgaivinimui reikalingos nuotraukos ar dienoraščio
užrašų fragmentai. Kaip praeitis atkuriama jūsų mintyse?
3 Pokario tylą skatino sovietų vykdyta politika formuojant Antrojo pasaulinio

karo atminimą, kurios leitmotyvas —„kova prieš fašizmą", o atskirų tautų karo
netektys buvo paslėptos po „taikių tarybinių piliečių" aukų sąvoka. Šią politiką
puikiai reziumuoja istoriko Alfonso Eidinto komentaras: „Sovietai vadovavosi
savo gerai žinoma pozicija —yra žydai, bet nėra žydų klausimo. Holokausto
atžvilgiu tai supaprastina reikalą: daug žydų buvo fašistų nužudyta, tačiau
nebuvo jokio išskirtinio holokausto, karo eigoje vyko tarybinių piliečių masinis
naikinimas, tad visų tautybių asmenys pateko j bendrą nužudytųjų grupę."
Žr.: Alfonsas Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius: Vaga, 2002, p. 326.
4 Ona (Anuška) Štromaitė (1901-1967) —maisto krautuvėlės Kaune savininkė,
Irenos Veisaitės teta.
20 I P O K A L B I S
Ryškiausi m ano atm intyje atkuriam i vaizdiniai yra susiję su em o
cijomis. Galiu neprisim inti įvykio ar kūrinio turinio, kažkokių su
juo susijusių aplinkybių, tačiau visuom et gerai prisim enu emociją,
kurią jie m an sukėlė.
Galvodamas apie tai, kaip reikėtų apibūdinti Jūsų gyvenimą,

staiga prisiminiau per pirmą mūsų susitikimą nuskambėjusią
mintį, jog tiek Jums, tiek ir man artimas požiūris į gyvenimą
kaip į meno formą. Gal galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti,
kaip toks požiūris susiklostė?
Kiekvienas m eno kūrinys turi tu rė ti tam tikrą struktūrą ir pasa

kojim o ritm ą. Tik tokiu atveju m enas gali būti paveikus. Aš jaučiu,
kad savo gyvenim am s galėtum e pritaikyti analogiją su m eno kū
riniais, kuriem s privalu turėti struktūrą, ritm ą, jau nekalbant apie
aiškias idėjines ir vertybines gaires. Ypač tai pajutau, kai ištekėjau
antrą kartą už labai m ylimo savo vyro Grigorijaus5. Buvimas kartu
m an padėjo suvokti, kad kiekviena diena yra ypatinga, nes teikia
kai ką nauja, atveria galimybes kurti savo gyvenimą. Labai svarbu
pajusti laiko ritm ą ir neužtęsti įvykių ar procesų (kas labai dažnai
n u tin k a film uose ir spektakliuose). Kitaip sakant, gyventi kūry
bingai. Galiu duoti tokį pavyzdį... Mes nebuvom turtingi, tačiau
norėjom e vienas kitam padovanoti nors ir visą pasaulį. Pam atę
naują pastatą, įdom ų paveikslą, kraštovaizdį, gėlę ar perskaitę
prasm ingą knygą, vienas kitam sakydavome: „Aš Tau dovanoju šį
dalyką!“ Akivaizdu, kad tokios dovanos neturėjo jokios materialios
išraiškos, tačiau jos leido m um s prisiliesti prie grožio, pripildyti
buvim ą prasm ės.
5 Grigorijus Kromanovas (1926-1984) —Estijos teatro ir kino režisierius,

antrasis I. Veisaitės vyras. Plačiau apie G. Kromanovo asmeninę ir kūrybinę
biografiją žr.: Lavastaja Grigori Kromanov: mdlestused, artiklid, kirjad, paevikud
[Režisierius Grigorijus Kromanovas: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dieno
raščiai], sud. Irena Veisaitė-Kromanova, Tallinn: Eesti Raamat, 1995.

Tai gali nuskam bėti kiek didaktiškai, tačiau gyvenim as tu rėtų
būti skaidrus. Jo nereikia užteršti nei alkoholiu, nei kom prom isais.
O tai pasakius, galima eiti kiek toliau, nei leidžia m ūsų aptarta ana
logija. Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido m an
suvokti, kad gyventi irgi yra m enas, kad gyvenim ui irgi reikalinga
prasm ė, tem a ir ritm as. Galiu nekukliai pasigirti dedikacija, kurią
m an užrašė žym us sociologijos profesorius Zygm untas Bauma-
nas, dovanodam as savo knygą The Art of Life —„Mes — gyvenim o
m enininkai“ [2008]: „Irenai, didžiam gyvenim o meistrui.“ Man ta
dedikacija itin brangi.
Esate teatrologė, todėl mūsų pokalbiuose neišvengiamai vis

nuklysime į teatro sferą, tačiau teatras čia tikriausiai bus
svarbus ir kaip metafora. Drįsčiau teigti, jog Jūsų gyvenimas
x x amžiuje skleidėsi žiaurumo, absurdo, metaforų teatre.
Pastaroji m etafora gal kiek pritem pta, nors, kaip parašė Shakes-
peare'as „M akbete“:
Gyvenimas — tai bėgantis šešėlis,

Tai komediantas, kuris jam skirtą laiką
Papostringauja scenoj, pasimaivo,
Nueina ir nutyla amžinai...
Teatras m ano gyvenime reiškėsi labai įvairiomis form omis. Nuo
pat m ažum ės svajojau tapti dainininke. Namuose buvo daug plokš
telių, tarp kurių ir Fiodoro Šaliapino, ir Amelitos Galli-Curci, En
rico Caruso ir Josepho Schmidto, Kipro Petrausko įrašų. Kai Kaune
koncertuodavo žymūs m uzikantai, tokie kaip Davidas Oistrachas
arba Emilis Gilelsas, tėvai m ane vesdavosi į koncertus. Buvau ir
Šaliapino koncerte, kuris Kaune įvyko, atrodo, 1934-aisiais.6
6 Fiodoras Šaliapinas bičiuliavosi su Kipru Petrausku. Dėl šios bičiulystės 1934 m.

įvyko F. Šaliapino gastrolės Kaune, per kurias garsusis operos dainininkas
atliko Mefistofelio partiją Charles'io Gounod operoje „Faustas".
2 2 1 PO KALBIS
Taigi, m eno pasaulis m an nebuvo svetimas, ir aš, kaip jau m i
nėjau, svajojau tapti dainininke. Deja, Dievas m an nedavė geros
klausos. Ačiū tėvams — jie pasam dė muzikos mokytoją, ir jos dėka
m ano klausa ištobulėjo, tačiau m an, gal dešim tm etei, visgi teko
p riim ti „sunkų“ sprendim ą: „Gerai, nebūsiu dainininke, tačiau
tikrai tapsiu aktore!“ Turiu prisipažinti, kad tuo m etu buvau labai
ambicinga. Mūsų mokykloje kiekvienais m etais būdavo statom as
spektaklis, o aš visuom et siekiau gauti jam e pagrindinį vaidmenį!
O jeigu pagrindinis vaidm uo m an nebūdavo skiriamas, labai išgy
vendavau... Mano užsispyrim ą ir jaunatvišką m aksim alizm ą gali
pailiustruoti dar vienas pavyzdys: kartą savo tėvam s aš išrėžiau*.
„Jeigu netapsiu nei dainininke, nei aktore — nusižudysiu!“
Žinoma, m an labai patiko eiti į teatrą ir į kiną. Pirm as m ano m a
tytas spektaklis buvo Kazio Binkio „Atžalynas“7. Pam enu, kad jis
m ane sužavėjo. Tiesa, ilgainiui siužetas išbluko iš atm inties, liko
bendros nuotaikos pojūtis ir, atrodo, aktorės Vandos Lietuvaitytės,
atliekančios m okinės vaidm enį, įvaizdis. Kai neseniai vėl išvydau
„Atžalyną“, pastatytą Jono Vaitkaus, buvo labai sm agu pajusti, kaip
m anyje atgyja atsim inim ai.8
Su tėvais lankydavausi ir operose. Žavėjausi Kipru Petrausku.
Pam enu, kaip į Kauną gastrolių buvo atvykusios Valerija Barsova
ir Marija Maksakova. Sovietinė Rusija į užsienio šalis siųsdavo jos
kultūrą galėjusius reprezentuoti ir tokiu būdu pačią valstybę rekla
m uoti m enininkus. Tokie susitikim ai su didžiojo m eno atstovais
m ane, nors buvau dar labai jauna, nuoširdžiai jaudino.
Po karo, kuom et studijavau Maskvoje, taip pat intensyviai do
m ėjausi tuo, kas vyksta šio m iesto tea trų scenose, ypač dažnai
eidavau į klasikinės m uzikos koncertus. Stengiausi nepraleisti nė
7 „Atžalynas“ —rež. B. Dauguvietis, Valstybės teatras Kaune,

premjera 1938. Ši pjesė xx a. 5-ajame deš. buvo ypač populiari,
statyta Panevėžio, Kauno, Šiaulių teatruose.
8 „Atžalynas“ —rež. J. Vaitkus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
(toliau —lndt), premjera 2013.

vieno Oistracho, Gilelso, Safronickio, Heinricho Neuhauso, o ypač
Sviatoslavo Richterio koncertų. Jie m an davė nepaprastai daug.
Beje, ten išm okau įeiti į brangius koncertus be bilietų ir net įves
ti draugų. Pavyzdžiui, keturiese nusipirkdavom e vieną bilietą, aš jį
rodydavau kontrolieriui, ko nors jo užklausdavau, o m ano draugai
tu o m etu prasm ukdavo į salę. Dėl šitos apgavystės niekad nesi-
graužiau, atvirkščiai — didžiavausi ja. Mes gi nieko nenuskriaus-
davom e, niekad neužim davom e n et laisvų kėdžių — užgesus
šviesoms sėsdavom e ant laiptelių.
Dažnai bandydavau tą pačią m etodiką panaudoti ir teatruose.
Ne visada pavykdavo, tekdavo pirkti pigiausius bilietus. Sėdėdama
mchat'o9 spektakliuose niekada negalėjau pagalvoti, kad m ano
gyvenim as bus taip glaudžiai susijęs su teatru. Juk studijavau
germanistiką...
Kai grįžau į Lietuvą ir ėm iau dirbti Pedagoginiam institute,
m ano kelias į teatro pasaulį prasidėjo nuo darbo su knyga, prista
tančia Bertolto Brechto kūrybą, — „M otušė Kuraž“10. M ane sudo
m ino jo itin skirtingas nuo K onstantino Stanislavskio požiūris į
teatro ir vaidybos specifiką.11Brechtui rūpėjo ne atspindėti tikrovę,
o ją pakeisti. Jis kūrė vadinam ą „epinį teatrą“, kuris žiūrovui turėjo
tapti „gyvenim o m okykla“, priversti jį ne išgyventi, o galvoti. Visa
tai buvo nauja ir m ane intrigavo.
Pedagoginiam e institute teko dirbti vienoje katedroje su teat-
rologu ir puikiu šekspyrologu Dovydu Judelevičiumi. Buvome ar
tim i draugai. Jis m ano susidom ėjim ą teatru visokeriopai skatino
ir padėjo susiorientuoti teatro pasaulyje. Už tai esu jam am žinai
dėkinga.
9 mchat —Maskvos akademinis dailės teatras, įkurtas Konstantino

Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos, 1898.
10 I. Veisaitės straipsnį „Bertoltas Brechtas —minties teatro kūrėjas“ žr.:
Bertoltas Brechtas, Motušė Kuraž: pjesės, Vilnius: Vaga, 1964, p. 5-16.
11 Konstantino Stanislavskio sistema sudaryta iš dviejų dalių: „Aktoriaus
darbas su savimi“ ir „Aktoriaus darbas su vaidmeniu“ įvaldęs abi sistemos
dalis aktorius turi susilieti su vaidmeniu.
2 4 1 pokalbis
K albėdam a apie savo santykį su tea tru n en o riu leistis į in te
lektualius išvedžiojimus. Tik noriu pasakyti, kad dar ir šiandien
atėjusi į teatrą išgyvenu tą patį jausm ą kaip vaikystėje, kuom et
sėdėdam a salėje laukdavau, kada pakils uždanga ir scenoje nutiks
stebuklas. Nors uždanga jau seniai teatre nebenaudojam a, arba
labai retai, bet aš vis dar laukiu to stebuklo.
Deja n e visada jis įvyksta.
Teatras liko ta vieta, kur galiu m ąstyti apie gyvenim ą, žmogų,
kūrybą.
Pradėkime nuo Jūsų senelio iš mamos pusės Chielio Štromo,

kaip pati esate jį apibūdinusi, — pienininko iš Babtų, ir senelės —
Chajos Katz-Štromienės, kuri (vėl remiuosi Jūsų žodžiais) ant
savo pečių laikė keturis namų kampus. Žydai ūkininkai ne itin —
tradicinė situacija?..12
Šiuo atveju labai svarbu prisim inti, jog norm alus m ano bendravi
m as su seneliais nutrūko, kai m an buvo trylika m etų. Taigi, dau
gelis atsim inim ų apie senelius m ano atm intyje buvo suform uoti
tik vaikystėje. O galimybę iš naujo pažinti savuosius senelius m an
suteikė pusbrolio Valdemaro Ginsburgo knyga „...ir Kaunas verkė“
[2010], kurioje jie aprašyti.13
Apie šią knygą galėsime pakalbėti vėliau. O prisim indam a senelį
galiu pasakyti, jog m ane iš karto užplūsta jo nepaprasto gerum o,
kurį patyriau, banga. Senelis tiesiog švytėjo iš vidaus. Jis turėjo m ė
lynas akis ir buvo šviesiaplaukis, tiesa, prisim enu jį jau žilą... Mane
žavėjo, kad jis nebuvo fanatiškas. O m očiutė griežtai laikėsi košerio
12 Chielis Štromas (apie 1860/70-1944) —pienininkas, Irenos Veisaitės

senelis iš mamos pusės. Chaja Katz-Štromienė (apie 1870-1942) —
namų šeimininkė, Irenos Veisaitės senelė iš mamos pusės.
13 Valdemaras (Vai) Ginsburgas —Irenos Veisaitės pusbrolis, vienintelis
iš gausios keturiolikos žmonių šeimos, išgyvenęs Holokaustą. Išvykęs
gyventi į Angliją parašė prisiminimų knygą —And Kovno Wept,
(The Holocaust Centre, 1998). Ji 2010 m. išleista lietuvių kalba.

taisyklių.14 Kuomet senelis ateidavo j m ūsų nam us (kuriuose nesi
laikyta košerio), jam nebuvo galima valgyti. Bet nepaisydam as to,
jis kai ko užkąsdavo ir čia pat m anęs prašydavo, kad nepasakyčiau
to m očiutei. Man tai labai patiko. Turėjom e savo paslapčių.
Senelis m ū sų nam uose lankydavosi dažnai. M ano vaikystėje
šilum os ir jaukum o jausm ą kūrė visų pirm a seneliai, o ypač —
senelis. Religinių švenčių nam uose nešvęsdavom e, tačiau tėvai
kartu m ane ragino gerbti kitų žm onių įsitikinim us bei tikėjimą.
Tad m an ypač įsim inė Velykų ir Chanukos šventės15, kuom et kartu
su pusbroliais Aliuku ir Liovenka Štromais eidavom pas senelius.
Suaugę sėdėdavo prie stalo, o m es išdykaudavom e po stalu, pri
sigalvodavome visokių pokštų. Šios nepaprastai gražios šventės
yra bene vienintelis gilesnis m ano ryšys su žydiškomis religinė
mis tradicijom is. Jas pažinau tik senelių dėka, bet kad esu žydė,
niekada neabejojau.
Prisim enu savo išvyką su tėvu 1938-aisiais į Berlyną. Turėjome
lietuviškus pasus, todėl nebuvom e traktuojam i kaip žydai. Apsi
stojom e Kurjurstendamme — vienoje iš pačių garsiausių Berlyno
gatvių. Iki šiol pam enu, kokias skanias, šviežias bandeles su abri
kosų džem u m um s patiekdavo per pusryčius... Tačiau pam enu
ir kitus dalykus, apie kuriuos ir norėjau papasakoti, užsim inusi
apie savo santykį su žydiškum u. Vieną dieną tėtis nusivedė m ane
į Unterden Linden, pagrindinį Berlyno bulvarą, kuriam e buvo pa
statyti paprasti ir geltonai nudažyti suolai. Žydai, kaip tikriausiai
jau supratote, galėjo sėdėti tik ant tų geltonų suolų. Labai gerai pri
sim enu, kaip tėvas su m anim i atsisėdo ant tokio suolo ir pasakė:
14 Košer jidiš kalba —„tinkamas, tyras“ (hebr. kašer): viskas, kas pagaminta
ar paruošta pagal Halachos įstatymo) nuostatus ir galima naudoti.
15 Velykomis kasdienėje vartosenoje kartais vadinama ir žydų Pesach —
šventė, skirta išėjimui iš Egipto vergovės paminėti, ir dažnai sutampanti
su Velykomis. Chanuką —aštuonias dienas lapkričio arba gruodžio mėnesį
trunkanti žydų šventė, skirta paminėti Judėjos sukilėlių pergalei prieš
karalių Antiochą IV Epifaną, kuris bandė priversti žydus atsisakyti pamatinių
judaizmo principų ir priimti elinistinį politeizmą.
„Aš noriu, kad tu žinotum , jog Vokietijoje žydai yra išskirti. Mes
taip pat esam e žydai. Žinoma, m es neprivalom e čia sėdėti, nes
esam e Lietuvos piliečiai. Tačiau tu tu ri suprasti, koks tai yra jaus
m as — būti išskirtam /' Šiuo ekskursu į praeitį norėjau parodyti,
kad m ano tėvai puikiai suvokė, kas jie yra, ir niekada savosios ta
patybės nebandė išsižadėti arba jos paneigti. Tačiau jie nesilaikė
žydiškų papročių bei tradicijų, su kuriom is, kaip jau m inėjau, su
sipažinau tik senelių dėka.
Prisim indam a savo senelius tu riu pasakyti, kad senelė buvo ga
nėtinai silpnos sveikatos, tačiau ji kontroliavo situaciją, jeigu taip
galima pasakyti. Senelis jos bijodavo. Jis buvo žmogus, m ėgstantis
pafilosofuoti, pasvajoti... Tuo tarp u visus praktinius dalykus šei
m oje sprendė senelė. M ano seneliai turėjo dešim t vaikų, iš kurių,
m an gimus, buvo likę gyvi tik penki. Tarpukaryje, jau m an gimus,
m irė dar du m am os broliai, o 1941 m etais per pirm ą karo savaitę
buvo nužudytas m ano dėdė Jurgis Štrom as, liepos pabaigoje — ir
m am a. Galiausiai iš šios gausios šeim os liko tik viena teta, jau
m inėto m ano pusbrolio Valdemaro m otina Polia. Tačiau ir ji žuvo
karo m etais, stengdam asi padėti kitam žmogui: teta 1945 m etais
laivu buvo vežam a iš Štuthofo į Vokietijos gilumą. Ant denio ša
lia jos įsikūrusi m oteris pakėlė cigaretės nuorūką, n um estą žydus
saugojusio kareivio. Tai pastebėjęs SS karininkas norėjo šią vargšę
m oterį išm esti į jūrą. M ano teta bandė užstoti į nelaim ę patekusį
žmogų, m at ji mokėjo vokiečių kalbą, tačiau SS karininko širdies
nepavyko sum inkštinti. Jis tik vietoj tos m oters per laivo bortą iš
m etė m ano tetą. Ji nuskendo.
M ano senelių likimas yra toks... Senelė m irė gete, tikriausiai nuo
insulto. Vieną 1942 m etų ankstyvą rytą m es ją radom e negyvą ir
palaidojom e gete. Senelis vėliau pateko į Šančių koncentracijos
stovyklą16, kur per vadinam ą „senelių ir vaikų akciją“, įvykdytą
16 1943 m. rudenį dalis (apie 4 tūkst.) Kauno geto kalinių buvo paskirstyti į darbo
stovyklas Aleksote ir Šančiuose.

1944 m etų kovo 26-27 dienom is, buvo nugabentas į ix fortą ir ten
sušaudytas.
Esate minėjusi, kad senelių iš tėvo pusės nepažinojote.17

Tačiau gal apie juos yra pasakojęs tėtis Izidorius Veisas?
Galiu Jums parodyti savo senelio iš tėvo pusės nuotrauką... Kaip

m atote, jis buvo labai inteligentiškos išvaizdos vyras. Taip, aš jo
nepažinojau, nes senelis m irė 1926 m etais Kaune, dar m an negi
mus. Nepažinojau ir tėvo m otinos, savo senelės. Ji po vyro m irties
išvažiavo į Maskvą, kur gyveno du jos sūnūs ir dvi dukros. Senelė
m irė 1931 m etais. Taigi, visa, ką žinau apie savo senelius, m ane pa
siekė per kitų žm onių pasakojimus. Sužinojau, kad m ano senelis
caro laikais buvo sėkm ingas pirklys, priklausęs Antrajai gildijai18.
Beje, iki Pirm ojo pasaulinio karo jis gyveno Gardine, o po to per
sikėlė į Kauną. Seneliui ten priklausė Raudonojo Kryžiaus loterija.
Vėliau šį verslą paveldėjo m ano tėvas, kadangi visi kiti jo broliai ir
seserys gyveno Maskvoje. Senelio verslas lėm ė m ano tėčio karjerą
tarpukario Lietuvoje — jis ilgainiui (kartu su m ano m am os broliu
Jurgiu Štromu) tapo „Valstybės loterijos“ Vyriausiosios agentūros19
direktorium i.
17 Lazaris Veisas (m. 1926) —verslininkas, I. Veisaitės senelis iš tėvo pusės.

Aniuta Štein-Veis (m. 1931) —namų šeimininkė, I. Veisaitės senelė iš tėvo pusės.
18 Antrosios gildijos pirklys (rus. Kyneų emopoū zunbduu) — 1775 m. nustatytos
taisyklės, numatančios galimybes žydų tautybės asmenims įsijungti į vieną iš
trijų Rusijos imperijoje egzistavusių pirklių gildijų. Pagal 1824 m. patvirtintus
nuostatus, Trečiajai gildijai priklausė pirkliai, turintys ne mažesnį nei 8000,
Antrajai gildijai —ne mažesnį nei 20000, Pirmajai gildijai —turintys ne
mažesnį nei 50000 rublių kapitalą. 1863 m. įstatyminė bazė buvo pakeista —
pirklių bendruomenė padalyta į dvi gildijas. Pirmosios gildijos pirkliams buvo
leista užsiimti didmenine ir mažmenine prekyba bet kokiomis prekėmis be
jokių finansinių apribojimų. Antrosios gildijos pirkliai galėjo užsiimti mažme
nine prekyba, kurios apimtys buvo ribojamos iki 15 000 rublių.
19 Lietuvos valstybei pelningą loterijos verslą 1932 m. perėmus iš Raudonojo
Kryžiaus draugijos „Valstybės loterijos“ bilietus platino Vyriausioji agentūra ir
kelios kitos įstaigos.
Irenos Veisaitės senelis
Lazaris Veisas prieš Pirmąjį
pasaulinį karą.
Ką dar galėčiau pasakyti apie savo senelį iš tėvo pusės? Jis, kiek
žinau, buvo protingas, organizuotas, m okėjo tvarkyti savo gyve
nimą. Jis rūpinosi savo vaikais, visiems sudarė sąlygas gauti univer
sitetinį išsilavinimą. Tačiau visi Lazario Veiso sūnūs prieš Pirmąjį
pasaulinį karą prisidėjo prie revoliucionierių. Tad senelis buvo
priverstas nuolat bendrauti su caro policija, tu rb ū t duoti kyšių,
nes jo sūnūs būdavo suim am i, įkalinam i, tad reikėjo juos gelbėti.
Saugodamas savo jauniausiąjį sūnų, m ano tėvą, nuo revoliucinių
idėjų užkrato senelis išsiuntė jį m okytis į Vokietiją. Taip jis atsidūrė
Hamburgo gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas
nutraukė tėvo studijas ir jam teko grįžti nam o. Lietuvą jis pasiekė
labai vargingai — daug dienų keliavo pėsčiomis. Tik per stebuklą
tėčiui pavyko išlikti gyvam, kai rusų kareiviai palaikė jį vokiečių
šnipu ir norėjo sušaudyti. Šio incidento detalių nežinau: tėtį su
ėmė, bet, ačiū Dievui, vėliau paleido.

Bandydama prisim inti tėtį esu priversta pasakyti banalią tiesą,
su kuria, deja, susiduria daugum a žm onių. Šeimos istorija prade
dam e dom ėtis tuom et, kai jau nebeturim e, kieno paklausti.
O kaip susipažino Jūsų tėvai?
Man žinom a, kad m am ytė Sofija ar, kaip ją vadino, Sonia, dirbo
tėveliui priklausančioje „Valstybės loterijos" Vyriausiojoje agentū
roje. Turėjau nuotrauką, kurioje užfiksuota mama, sėdinti m inėtos
agentūros kontoroje su kitais darbuotojais. Deja, ji dingo. Mano
tėtis ją įsimylėjo. Tačiau tu o m etu m am a jau buvo susižiedavusi su
inžinierium i Tedi Bliumentaliu, gyvenusiu Paryžiuje. Jo svajonėms
vesti m am ą trukdė labai žemiškos priežastys — ponui Bliumen-
taliui vis nesisekė susirasti darbo. O tu o m etu, kaip Jums žinom a,
vyravo nuostata, jog vyras gali kurti šeim ą tik tuom et, kai jau tu ri
tvirtą finansinį pam atą po kojomis ir gali ją išlaikyti.
Tad m ano tėtis atkakliai siekė m am os palankum o. Pavyzdžiui,
išėjusios iš nam ų pasivaikščioti, gatvėje jos jau laukdavo vežikas
su „droške“20, pasiruošęs bet kur nuvežti. Tėtis jai nuolat siųsdavo
pačių įvairiausių ir brangiausių gėlių. Nuėjusi į m aisto parduotuvę,
ji staiga sužinodavo, kad už visus jos pirkinius iš anksto jau sum o
kėjęs gerbėjas. M ama pasakė tėčiui, kad jai toks pinigų švaistymas
yra atgrasus. Tada tėtis jos akivaizdoje įm etė į židinį stam bią pi
nigų sum ą, taip norėdam as parodyti savo abejingum ą finansinei
gerovei. Tai buvo ekscentriškas gestas, nors iš esm ės tėtis buvo
protingas, racionalus ir „išlaikytas" žm ogus. Taip pat gražus, ele
gantiškas, ir, žinom a, pasiturintis vyras. Pagal to m eto standartus
jis buvo tiesiog puikus jaunikis. M ano senelė labai kalbino m am ą
už jo tekėti. Neatsiliko ir kiti šeimos nariai, nuolat ragindam i „pasi
rinkti tinkam ą partiją".
20 Droškė —vežimaitis, pakinkytas arkliu, kuriuo tarpukario metais Kaune

buvo vežiojami keleiviai.
3 0 1 PO KALBIS
Ona Štromaitė, Eugenija Štromienė, Sofija Štromaitė-Veisienė. Kaunas, apie 1926 m.
Galiausiai, praėjus 3 m etam s, m am a apsisprendė ir pasakė „taip“.

Pam enu, jos album e buvo nuotrauka, kurią, sužinojęs, jog m am a
išteka, atsiuntė ponas Bliumentalis. Toje nuotraukoje užfiksuotos
tik labai liūdnos jo akys... Buvo ir kažkas užrašyta...
Prisim enant m am ą reikia pasakyti, jog ji turėjo didžiulį pasise
kim ą tarp vyrų.
Kalbėdama apie tėvus esate pasakiusi: „Jie buvo europiečiai.“
Kaip jau m inėjau, tėvai gerbė tradicijas, tačiau jų nesilaikė. Tėvų

santykį su europietiška kultūra galim a nusakyti įvairiais būdais.
Kaip antai, jie rengėsi ne kaip žydai, o kaip europiečiai; jie buvo
pasaulietiškai išsilavinę, m okėjo daug kalbų. Tiesa, m an o tėtis
niekur nestudijavo. Apie tokius žm ones anglai sako, self m ade
man — pats save sukūręs.
Tuo ta rp u m am a Berlyne baigė Prekybos m okyklą, Handels-
hochschule, kur studijavo ekonom iką. Apie 1930-uosius m etu s
ji įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Baigusi

tris kursus, studijas užm etė ir diplom o negavo. Jau po karo kal
bėjau su jos bendrakursiais. Jie prisim inė m am ą kaip labai gabią
studentę.
Kokia atmosfera tvyrojo Jūsų namuose?
Mes nebuvom tipiška žydų šeima, nesilaikėm religinių tradicijų,

buvom atviri pasauliui. Aš, pavyzdžiui, p er Kalėdas ir Naujuosius
m etus visada turėdavau eglutę. Atsim enu, kad m am ytė sakydavo,
jog perim ti iš kitų gražius papročius visada prasm inga.
Abu tėvai m anim i labai rūpinosi, skyrė m an daug dėmesio, ta
čiau m ūsų šeim oje atm osfera niekada nebuvo labai gera. Ir aš tą
aiškiai jutau. Emocinės šilum os m an suteikdavo seneliai ir teta
Anuška, kuri gyveno Kaune, Donelaičio gatvėje esančiam e, rodos,
16 n u m eriu pažym ėtam e nam e. Ji ten turėjo m ažą m aisto krau
tuvėlę, į kurią m ėgdavau ateiti. Teta Anuška labai m ane mylėjo ir
visaip lepino. Ji buvo labai protingas ir šiltas žmogus.
O m ūsų nam uose jautėsi akivaizdus tėvų nesutarim as. Vienas
šilčiausių m ano vaikystės prisim inim ų, — tada m an buvo penkeri
ar šešeri, — pasivaikščiojim as Laisvės alėjoje. Aš buvau tokia lai
minga, kad su m anim i eina abu tėvai!.. Aišku, kad tokios emocijos
leidžia suprasti — tai m ūsų šeim oje buvo neįprastas įvykis. Be to,
m ano tėvai labai daug laiko praleisdavo užsienyje, o aš tu o m etu
likdavau su guvernantėm is.
Pam enu, kaip būdam a d ar visai m ažytė, gal kokių 5 m etų, aš
atėjau į savo tėvų m iegamąjį, atsisėdau per vidurį dvigulės lovos
ir pasakiau: „Aš nenoriu, kad jūs pyktum ėtės ir išsiskirtum ėt. Aš
labai to bijau.“ Matyt, jaučiau, kad tai gali atsitikti.
M ano auklėjime didžiulį vaidm enį suvaidino tėvas. Duosiu Jums
keletą pavyzdžių, nors suprantu, kad šiandien jie gali nuskam bėti
aštrokai, o gal net kai ką šokiruoti... Štai einam e m es su tėčiu pasi
vaikščioti ir jis m an sako: „Irute, negalim a visą laiką eiti žvalgantis
į dangų, tu į ką nors atsitrenksi!“ Aš buvau ganėtinai užsispyręs
3 2 I PO KALBIS
vaikas ir ne visuom et atsižvelgdavau į tėvų pastabas bei prašymus.
Dėl šios priežasties nesureagavau ir į šį tėčio paraginim ą, o jis m a
nęs ir neįspėjo, kad tuoj pat atsitrenksiu į stulpą. Taip ir nutiko. Už
sižiūrėjusi į debesis aš skaudžiai užsigavau. Tėtis m anęs nebarė, tik
nuvedė į Bielskio vaistinę šalia Operos ir baleto teatro21. Ten m an
patepė vaistais susim uštą kaktą ir ant žaizdos užklijavo pleistrą.
Taip aš gavau skaudžią pamoką.
Kitas pavyzdys. Aš buvau labai godi šokolado. Žinoma, tėvai
stengėsi apriboti m ano apetitą, tačiau aš nuolat m ėgindavau jų
draudim us apeiti. Vieną dieną tėtis, m ano m am os siaubui, atnešė
kilogram ą šokolado ir pasakė: „Valgyk, kiek tik nori!“ Suvalgiau
viską ir susirgau. Kai m an palengvėjo, įvyko pokalbis su tėčiu.
Dar viena situacija. Aš labai nem ėgau aguročių sriubos ir jos
visaip vengiau. Kartą m an tėtis per pietus pasakė: „Tu tikriausiai
nealkana, jeigu nevalgai sriubos. Tad gali eiti į savo kambarį.“ Taip
m an o pietūs baigėsi n et neprasidėję. O vakare m anęs laukė ta
pati sriuba. Ją m an patiekė ir ryte, kol pagaliau, gerokai išalkusi,
ją suvalgiau.
M anęs niekada nebardavo ir niekada nem ušdavo. G im tadie
nio proga gavau dovanų lėlę, kuri m okėjo atm erkti akis. Kažkuri
iš m ano draugių norėjo pažaisti su ta lėle, tačiau aš jos nedaviau.
Tėvas m an pasakė: „Juk ši mergaitė yra tavo viešnia, tu turi jai duoti
savo lėlę, o po to jau galėsi žaisti pati.“ Aš nesureagavau. Tada tė
tis pats paėm ė lėlę ir padavė ją tai m ergaitei. Aš pradėjau šaukti,
verkti, tad buvau nuvesta į kitą kambarį. Kai nurim au, tėtis atėjo
ir vėl paaiškino: „Turi pagerbti savo viešnią, todėl ir prašiau tavęs
duoti mergaitei savo lėlę.“ Kai m ane užvaldžiusios emocijos visiš
kai atslūgo, m an buvo leista vėl sugrįžti pas svečius.
Taigi, m an visada būdavo ram iai aiškinam a, kodėl tu riu elgtis
vienaip ar kitaip. Ir, kaip jau m inėjau, niekada nebuvau nei m u
šama, nei apšaukiama.
21 Dabar —Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Tėtis, auklėdam as m ane, stengėsi, kad nepiktnaudžiaučiau tuo,
jog esu kilusi iš pasiturinčios šeim os, kad neišsiskirčiau iš kitų
vaikų. Todėl m anęs nevežiojo į pam okas m ašina, o eidam a j kiną
turėjau pirkti ne pačius brangiausius bilietus. Ta pati taisyklė ga
liojo ir einant į teatrą. Lankydamasi ten be tėvų visados sėdėjau
„galiorkoje“. Dabar esu dėkinga tėvui už šias pamokas.
Buvo ir kitokių epizodų. Kuomet atostogavom e prie jūros, tėtis
m ane užsikėlė ant pečių ir nuplukdė toli toli. Jis buvo labai geras
plaukikas. Jūs galite įsivaizduoti, kokia laim inga aš tu o m e t jau
čiausi! Taigi, nors tėtis m an nuolat duodavo skaudžių pam okų, aš
jį mylėjau ir netgi dievinau!
Deja, m ano tėvai išsiskyrė. Tai įvyko 1938-aisiais. M an tai buvo
didžiausia vaikystės tragedija. Aš juk girdėjau visus naktinius po
kalbius: prieš jiems išsiskiriant tėtis buvo persikraustęs nakvoti į
savo kabinetą, o jo kabinetas buvo šalia m ano kambario... Tie nak
tiniai pokalbiai m ane begaliniai skaudino. Prisim enu akim irkų,
kai buvau netgi pasiruošusi jį užmušti! Tuo m etu m an atrodė, kad
tėtis skriaudžia m am ą.
Po skyrybų tėtis išvyko iš Lietuvos. Tiesa, vieną kartą jis dar
buvo sugrįžęs 1939-aisiais, labai tru m p am . Tuo m etu aš sirgau
skarlatina. Pam enu, kaip jis priėjo prie m ano lovos... Nuo tada aš
jo nem ačiau trisdešim t m etų.
Išvykęs iš Lietuvos tėtis vedė vokietę, vardu Meri. Besiskirdami
m ano tėvai nutarė, kad vasaras aš leisiu su tėčiu, o visą kitą laiką —
su m am a Lietuvoje. 1938-ųjų vasarą tėtis išsivežė m ane į Vakarų
Europą. Mes daug keliavome. M ano pasakojim as apie tai, kaip sė
dėjom ant geltono suolo — iš šios vasaros įspūdžių. Per tą kelionę
pabuvojom e Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje.
M um s atvykus į Šveicariją, buvau įk u rd in ta pen sio n ate ku
rortin iam e m iestelyje Aroza. O tėtis su savo būsim a žm ona ap
sigyveno Engadine esančiam e viešbutyje. Tačiau aš nenorėjau
gyventi pensionate, m an rūpėjo būti su tėčiu. Todėl į skarelę su-
sirišau daiktus, nuėjau į traukinių stotį ir, nuvažiavusi į Engadiną,
34 I POKALBIS
pareiškiau: „Aš Arozoje nebūsiu!" Tėtis šį kartą nusileido — n u
sam dė m an kam barį tam e pačiam e viešbutyje, kur buvo apsisto
jęs ir jis pats; taip pat surado m an auklę Engadine, ir aš pagaliau
susipažinau su būsim a jo žm ona Tiesa, apie tėtės planus sukurti
kitą šeim ą jau žinojau. Jis m an apie tai buvo papasakojęs kiek
anksčiau. Tada jo paklausiau, ar jis ruošiasi tu rė ti vaikų. Jis at
sakė, kad ne, ir aš nurim au. Tiesa, nevisiškai. Tuo m etu m an buvo
dešim t m etų ir aš, žiūrėdam a į Meri, turėjau kai kurių abejonių.
Tėvo išrinktoji buvo labai rafinuota, itin daug dėm esio savo prie
žiūrai skirianti ponia.
N orėdam a išsklaidyti savo nerim ą ir abejones, vieną rytą n u ė
jau į Meri kambarį ir pasakiau: „Turiu jum s keletą klausimų. Ar jūs
mylite m ano tėvą?" Ji atsakė: „Taip." Tada aš uždaviau an trą klau
simą: „Ar jūs mylėsite m ano tėvą, jeigu jis taps neturtingas?" Ii ir
vėl atsakė: „Taip." Išgirdusi tai aš pasakiau: „Tada viskas gerai. Aš
rami." Ir grįžau į savo kambarį.
Pam enu, kaip atostogų Šveicarijoje m etu tėtė m an nupirko labai
gražią suknelę, ir aš pirm ą kartą gyvenim e, vieno pobūvio m etu,
buvau pakviesta šokti. Kodėl tai m an įstrigo į atmintį? Tėvas laikėsi
nuostatos, kad aš negaliu išsiskirti iš kitų bendraam žių, todėl m an
nebuvo perkam i kokie nors išskirtiniai drabužiai. Dėl šios priežas
ties tėčio dovaną — baltą, nepakartojam o grožio suknelę su žydru
šilkiniu pam ušalu — pam enu iki šiol. Ypač m ane sujaudino tai, kad
vienas ponas, pakvietęs m ane, dešim tm etę, šokti, pabučiavo m an
ranką. Tada m aniau, kad tai dėl m ano gražios suknelės...
Prasidėjus karui tėtis su savo antrąja žm ona gyveno Belgijoje,
Briuselyje. Jis turėjo Lietuvos valstybės piliečio užsienio pasą, ku
riam e nebuvo nurodyta tautybė ir religija.22 Niekas jo neišdavė,
jam pačiam taip pat pavyko neatkreipti į save dėmesio, ir per vo
kiečių okupaciją jis liko gyvas.
22 Lietuvos valstybės užsienio pasas būdavo išduodamas Piliečių apsaugos

departamento kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, vykstančiam
į užsienį. Iš tiesų šiame pase nebuvo žymų „tautybė" ir „religija“.

1951-aisiais tėtis apsisprendė išvykti į jav. Nežinau, kokia buvo
jo finansinė situacija po karo, juk jis buvo praradęs didžiąją turto,
likusio Lietuvoje, dalį. Pasiekęs jav tėtis su žm ona Meri nuvyko į
Kaliforniją ir apsistojo Los Andžele. Ten, San Fernando slėnyje, jis
įkūrė vištų ferm ą ir porą m etų vietiniam e universitete23 dėm esin
gai studijavo šio verslo ypatum us. Jo fermoje išaugintos vištos dėjo
aukščiausios kokybės kiaušinius San Fernando slėnyje.
Tėvo žm ona nenorėjo ferm erės gyvenim o, todėl jį paliko. Po
skyrybų jis turėjo Meri išm okėti didžiulę kompensaciją. Vėliau jis
m an pasakojo, kad darbas ferm oje buvo pats laim ingiausias jo gy
venim o laikotarpis, nes savo biznieriškos veiklos niekad nemėgo.
Tuo m etu, kai aš apsilankiau pas tėtį, jis jau buvo po sunkaus in
farkto, pardavęs savo fermą. Todėl jam teko nuvesti m ane pas savo
pažįstam ą ferm erį, kad galėčiau susidaryti įspūdį, kaip jis vertėsi.
Tėtis m an pasakė, kad iš vištų elgesio daugiau suprato apie žm o
nes, negu galima buvo tikėtis. Ypač m an įstrigo jo pasakojimas,
kad jeigu vištą įkelsi į svetim ą narvą, ją užkapos...
Tėtis m irė 1973-iaisiais jav.
Sovietmečiu užsienyje gyvenantis artimas giminaitis buvo

potencialus problemų šaltinis. Kaip Jūs išsisukote nuo galimų
nemalonumų?
N eišsisukau. Be k itų „n u o d ėm ių “ m an e ir dėl šios priežasties

1948 m etais ketino m esti iš Vilniaus universiteto. Apie tai m ane
įspėjo draugai. Tada ir išvažiavau į Maskvą. Tiesa, bėgau ir nuo so
vietinio saugum o persekiojim ų.
Buvau gera studentė. Maskvos universiteto paskutiniam e kurse
m an ruošėsi duoti Stalino stipendiją. Kad galėčiau ją gauti, tu rė
jau užpildyti įvairių biografinių d uom enų reikalaujančią anketą.
Ją užpildžius Stalino stipendijos klausim as savaime atkrito. Be to,
23 Turimas omenyje Los Andželo Kalifornijos universitetas.
Izidorius Veisas. Briuselis, 1949 m.
buvo atim ta ir Lermontovo vardo stipendija, kurią gaudavau, jeigu

teisingai prisim enu, nuo trečio kurso.
Tėvas rašyti m an nustojo 1949 m etais. M ūsų ryšys nutrūko, ir
aš nieko apie jį nežinojau. Jis taip nusprendė, nes m anė, kad su
sirašinėjim as su juo kels m an grėsmę. Beje, po karo jis m an buvo
atsiuntęs dvylika porų šilkinių kojinių. Didžiąją jų dalį išdalinau
savo draugėm s, — m ū sų buvo septynetas, — dar vieną porą pa
dovanojau globėjai ir tada suveikė rusiškas principas: „H m o u h o
ūobpoe ųeno H e ocraeTca 6 e 3 H a K a 3 a H H b iM .“24 Kitaip sakant, apie
m ane Vilniuje ėm ė sklisti gandai, jog esu pasakiškai turtinga. Ir tai
m an vėliau atsirūgo...
Ką turite omenyje? Kas nutiko?
Šilkinės m oteriškos kojinės po karo buvo didžiausia retenybė. Tai,

kad jas dalinau, pasilikusi sau tik dvi poras, sustiprino gandus, esą
24 Nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas. (Rus.)

aš kilusi iš buržujų. O tai jau leido m ane priskirti prie potencialių
liaudies priešų...
Kaip tuomet Jums pavyko išvykti į jav aplankyti savo tėvo?
M ano tėvas buvo „salioninis kom unistas“. Bent taip jį vadindavo.

Jis gyveno, tarybine25 term inologija, kaip buržujus, bet sim pati
zavo kom unistinėm s idėjoms apie visuom enės lygybę, m at turėjo
įgim tą teisingum o jausm ą ir norėjo padėti tiem s, kurie Sm etonos
Lietuvoje buvo skriaudžiam i, persekiojam i, kalinami. Žinau, kad
tėvas reguliariai rėm ė MOPR'ą26. Vienu m etu m ūsų nam uose at
sidūrė ir kurį laiką gyveno Antanas Sniečkus27. Man jis tada buvo
pristatytas kaip Petro Cvirkos pusbrolis.
' Po karo susipažinau su Sniečkum pati. Mat jis, karui pasibaigus,
savo šeim oje priglaudė m ano pusbrolį Aleksandrą Štromą, kurį iš
gelbėjo Vilijampolėje gyvenusi Macenavičių šeima28. Kaune pasiro
džius Tarybinei armijai, Aliukas nubėgo pažiūrėti į getą, gal ten dar
liko kas gyvas. Žinoma, prieš jo akis atsivėrė kraupus vaizdas: de
gantys namai, griuvėsiai, besim ėtantys lavonai ir nė gyvos dvasios...
Ten Aliukas ir susidūrė su Sniečkumi, kuris taip pat buvo atėjęs
apžiūrėti geto teritorijos. Sniečkus jį užkalbino, o paaiškėjus, kad
25 I. Veisaitė pramaišiui vartoja dvi sąvokas: pašnekovei įprastesnę, gyvenimo

primestą „tarybų" ir Nepriklausomybės metais visuotinai priimtą „sovietų“,
tad tekste palikti abu variantai.
26 m o p r (rus. M o n p ) —tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija,
įkurta 1922 m. Komintemo ketvirtojo kongreso sprendimu.
27 Plačiau apie Antaną Sniečkų žr.: Vytautas Tintinis, Sniečkus. 33 metai valdžioje
[Antano Sniečkaus biografinė apybraiža], Vilnius: Lietuvos karo akademija,
1995. Vakarų istoriografijoje iki šiol konceptualiausią A. Sniečkaus „faktoriaus“
sovietų Lietuvoje vertinimą yra pateikęs Walteris A. Kempas, Nationalism
and Communism in Eastern Europe and Soviet Union. A Basic Contradiction?,
London: MacMillan Press, 1999. A. Sniečkaus personalijai daug dėmesio savo
disertacijoje „Sovietų Lietuvos partinis elitas 1944-1974 metais", skiria Marius
Ėmužis (Vilniaus universitetas, 2016).
28 Marijos ir Antano Macenavičių šeima A. Štromą slėpė 1943-1944 m.
3 8 I P O K A L B I S
Aliukas yra Jurgio Štromo, kuris irgi palaikė ryšius su kairiaisiais
ir m okėjo įnašus mopr’ui, sūnus, Sniečkus jam pasakė: „Einam,
gyvensi pas mane." Taip Aliukas atsidūrė Sniečkų nam uose.
Aliuko dėka aš susipažinau su Sniečkum i ir jo šeim a iš arčiau.
N eužm iršo Sniečkus ir m ano tėvo. Kai tėčio sveikata susilpnėjo,
Sniečkus m an padėjo aplankyti tėvą jav 1968 ir 1971 m etais. Jis už
m ane laidavo, kad nepabėgsiu, ir kgb prie m anęs nekibo: m an iš
važiuojant nebuvo jokių prašym ų bendradarbiauti, ką nors stebėti,
o sugrįžus iš Amerikos niekas nevertė rašyti ataskaitų.
Papasakokite apie šią savo kelionę.
Pažintis su Amerika buvo, kaip sako anglai, a life time event — gyve
nimo įvykis. Penkis m ėnesius praleidau jav, dar vieną m ėnesį —
Didžiojoje Britanijoje, kur gyveno m an o pusseserė M argarita29
ir m an o vyriausias pusbrolis Valdemaras. J Vilnių aš grįžau per
Paryžių, kuris tu o m etu buvo pilnas policininkų ir m aištaujančių
studentų.
Kelionė pas tėtį į Ameriką m ane sukrėtė, atvėrė akis, paskatino
daug ką, labai daug ką perm ąstyti, naujai suprasti. Ir gal b ra n
giausia tai, kad pajutau laisvės30 skonį. Žavėjausi, kaip ten žm o
nės rengiasi, vaikšto, šoka, nevaržom ai reiškia m intis, diskutuoja.
Atsim enu savo pokalbį su Amerikos universitetiniu jaunim u apie
skirtum ą tarp žodžių Fun ir Joy. Mat ten visada girdėdavau have
fun, take it easy ir panašiai. Bandžiau jiem s išaiškinti, kad Fun yra
trum palaikis m alonum as, o ilgalaikį džiaugsmą gali suteikti ir sun
kiai atlikta pareiga. Apie viską galėjai kalbėti atvirai. Nors reikia
pasakyti, kad pati, bijodam a skundikų, dažnai vengiau nepažįsta
moj kompanijoj diskutuoti politiniais klausimais. Visai atsikratyti
kgb šešėlio m an nepavyko.
29 Turima omenyje Margarita (Mara) Štromaitė-Kagan.

30 Čia ir toliau žodžiai didžiosiomis raidėmis parašyti Irenos Veisaitės teksto
autorizavimo metu.

Bandau įsivaizduoti Jūsų įspūdžius...
Ameriką aš m ačiau kaip laisvės šalį. Tą jutau visur. Kita vertus,

kelionės m etu pastebėjau ir tai, kad am erikiečiai ypač didžiuo
jasi ir v ertina m aterialinę gerovę. Daugelis m an rodydavo savo
nam us, dažniausiai didžiulius, prabangiai įrengtus, visokeriopai
išpuoselėtus. Aš turėdavau apžiūrėti ne tik virtuves, svetaines ar
m iegam uosius, bet ir tualetus. Kaip žinote, prabangiai įrengtuose
nam uose prie kiekvieno m iegam ojo yra ir individualus tualetas
bei vonia... Galiausiai m an šios „ekskursijos“ įkyrėjo. Prisim inda
vau m ūsų chruščiovkes. Vienos nam o apžiūros m etu aš m andagiai
padėkojau ir pasakiau, kad į visus tualetus m anęs vesti nebūtina,
nes aš, esant reikalui, tiesiog nueisiu į vieną iš jų. Įsivaizduoju, ką
tie amerikiečiai apie m ane pagalvojo...
Beje, keliaudam a po jav aš verkiau trijose vietose.
Pirm ą kartą apsipyliau ašarom is nuėjusi į knygyną. Išvydus to
kią gausybę knygų, kurios visos m an siūlė absoliučiai naują, n a
m uose neprieinam ą informaciją, m ano viduje viskas ėm ė tiesiog
sproginėti. Kiek daug iš m anęs tarybų valdžia buvo atėm usi, tie
siog pavogusi! O juk visos tos knygos ir jose surašytos m intys pri
klausė ir m an!
Antrą kartą apsiverkiau batų parduotuvėje. Esu plokščiapadė, tad
visuom et kentėjau nuo blogų batų. Kentėjo ir visos m ano draugės.
Tėvas m an davė 6000 dolerių, kuriuos galėjau išleisti savo nuožiū
ra. Tada tai buvo dideli pinigai. Prisim enu, kad pripirkau batų ne
tik sau, bet ir savo draugėm s.
Trečia vieta, kurioje verkiau, buvo stom atologo kabinetas. Ten
apsilankiusi staiga supratau, kad dantis galim a gydyti nejaučiant
to baisaus skausmo, kuris lydėdavo m us nuėjus į tarybinę polikli
niką. Vien žodis „borm ašina“ keldavo siaubą.
O dabar dar vienas, su kelione susijęs aspektas. Dar būdam a jav
ėm iau galvoti, kaip apie savo įspūdžius reikės pasakoti grįžus į Lie
tuvą. Akivaizdu, jog su savo artim iausiais draugais aš galėsiu būti
atvira, bet viešai, su svetimais, juo labiau „tarnybų“ atstovais?.. Apie
ką galėčiau jiems pasakoti? Tai m an buvo tikras galvos skausmas.
Kaip pasakoti savo įspūdžius, p atirtu s Amerikoje, kad visos tos
„ausys“ n etu rėtų galim ybių prie m anęs prikibti? Pagaliau radau
išeitį. Kalbėsiu apie kalorijas ir dietas! Taigi, pasidariau lieknėjim o
ir kalorijų skaičiavimo „specialistė“. Anais laikais tokie dalykai, la
bai populiarūs jav, buvo beveik nežinom i Lietuvoje.
Sugrįžimo proga savo nam uose surengiau vakarėlį, atrodo, tai
buvo m ano gim tadienis. Visus vaišinau tuo m etu Lietuvoje dar
nežinom u kokteiliu Screwdriver —„Atsuktuvu“, kurio sudėtį dabar
gali pasakyti kiekvienas — degtinė ir apelsinų sultys. Tuo m etu
m ėgdavau pajuokauti, kad Screwdriver — tiesiausias kelias lai
m ės link: jeigu jautiesi blogai, išgerk ant tuščiųjų vieną kokteilį ir
jis tave „atrakins“. Prie visų valgių buvo padėta kortelė su užrašu,
kiek patiekale yra kalorijų. Dar savo svečiams perskaičiau trum pą
„paskaitą“, kiek kalorijų per dieną gali suvartoti žmogus, norintis
sveikai m aitintis ir prireikus sulieknėti. Aišku, kad viršijom visas
normas... Bet buvo labai linksma.
Jums tikriausiai dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, tačiau
grįždam a iš jav savo lagam inuose gabenau ne tik knygas ir batus,
bet taip pat ūkines ir kitokias prekes, kurių nebuvo galima įsigyti
Lietuvoje. Turėjau įsidėjusi ir du litrus apelsinų sulčių. Šios sul
tys, savaime aišku, buvo skirtos jau m inėto kokteilio Screwdriver
gam inim ui. Niekam nesakiau, kad apelsinų sultys atskiestos deg
tine. Tiesa, degtinės ir sulčių santykį buvau parinkusi ganėtinai
„hum anišką“, tad niekam nepradėjo pintis kojos ar liežuvis, tačiau
akim irksniu visi atsipalaidavo... Taigi, visi gėrė „Atsuktuvus“, valgė,
dabar jau puikiai suprasdam i, kad suvartos per daug kalorijų, ir
kalbėjosi apie lieknėjimą. Taip aš pristačiau savo kelionę į jav. Tai
buvo tu rb ū t linksm iausias m ano gimtadienis...
Žinoma, aš ne visą laiką ir tikrai ne su visais žm onėm is, prisi
m indam a savo viešnagę jav, kalbėjau vien tik apie m aistą ir kalo
rijas. Tačiau jeigu į m ūsų draugų kom paniją ateidavo bent vienas
Gyvenimas turėtų būti skaidrus Ą1

žmogus, dėl kurio nebuvau iki galo tikra, visi iš karto būdavo įspė
jami: „Šiandien atvirai nekalbėsim e!“
Na, ir dar viena detalė, dabar galinti pasirodyti tragikom iška:
kalbėdam i apie tokius dalykus, kurie nebuvo skirti pašalinėm s
ausims, m es visada uždėdavom e pagalvę ant telefono aparato, kad
m ūsų pokalbių nebūtų įm anom a pasiklausyti arba — blogiausiu
atveju — nepavyktų identifikuoti kalbančiųjų.
Tokios iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės kaip niekas

kitas padeda suvokti sovietmečio epochą ir žmogaus savijautą
joje. Klausydamasis Jūsų pasakojimo vis pagalvoju: „Kaip gerai,
kad visa tai baigėsi!"
Galiu tik pritarti lum s. Aš pati esu be galo laiminga, kad dabar gy
venu laisvoje visuom enėje, laisvoje Lietuvoje.
Beje, kelionė į javm an buvo svarbi ir dar vienu aspektu. Jos m etu
aš išm okau anglų kalbą. Iki išvykos pas tėtį kalbėjau rusiškai, vo
kiškai ir prancūziškai, tiesa, dar jidiš, bet ne angliškai. Prieš išskris-
dam a į Ameriką turėjau šešiolika anglų kalbos pamokų. Akivaizdu,
kad tai buvo labai mažas bagažas.
Pirm ą viešnagės pas tėtį dieną į m ano m iegamąjį jis atnešė tele
vizorių ir pasakė: „Tai pati geriausia kalbos m okym osi priem onė.
Pats kalbėti angliškai išm okau žiūrėdam as televizorių ir nuolat
klausydam as radijo laidų.“ Aš savo ruožtu paprašiau su m anim i
kalbėti tiktai angliškai. M an reikėjo žūtbūt išm okti anglų kalbą,
tačiau kaina, kurią sum okėjau priim dam a tokį sprendim ą, buvo
didelė. Vakarais m an norėdavosi verkti — taip aš būdavau pavar
gusi nuo tos anglų kalbos ir pasiilgusi lietuvių bei rusų kalbų!
Lūžis įvyko po dviejų m ėnesių, kuom et pagaliau prašnekau ang
liškai. Kaip žinote, vėliau m an anglų kalbos žinios labai pravertė.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, galėjau iš karto įsijungti į dia
logą su žm onėm is iš Vakarų, im tis įvairių tarp tautinių projektų.
Iš m ano kartos žm onių beveik niekas angliškai nemokėjo.
Kaip jautėtės grįžusi į Lietuvą? Ar turėjote vilčių dar kada nors
nuvykti j jav, o gal manėte, kad išnaudojote pirmą ir paskutinę
Jums skirtą progą pasimatyti su tėčiu?
M an tikrai neatrodė, kad su tėčiu atsisveikinau visiem s laikams.

Kaip jau m inėjau, dar kartą nuvykau į jav 1971-aisiais, kuom et at
vežiau jam parodyti savo dukrą Aliną — jo anūkę.
Jau tada pastebėjau, kad jis silpnėja. Taip ir m atau jį stovintį prie
nam o ir m ojuojantį m um s išvažiuojant. Sunku buvo jį palikti... Po
nepilnų dvejų m etų jis mirė. Jo pelenai išbarstyti Ramiajame van
denyne... Tokia buvo jo valia...
O dabar grįžkime į tarpukario Kauną. Kur gyveno Jūsų šeima

iki persikeldama į tėčio pastatytą namą?
Gyvenom e pačioje Laisvės alėjos pradžioje. Mūsų kaim ynas buvo

pulkininkas Jurgis Bobelis. Jis dažnai ateidavo pas m us lošti kor
tom is su m ano tėvais. Įtariu, kad jis buvo ir slaptas m ano m am os
gerbėjas. O aš draugavau su Bobelio dukra Laimute, kuri buvo
m ano m etų. 1936 m etais, kaip jau žinote, tėvas Kaune Trakų gat
vėje pasistatė nam ą. Tuom et bendravim as su Bobelių šeim a tapo
retesnis.
Kažkodėl n ep risim en u taip gerai m ū sų buto Laisvės alėjoje,
tačiau m ano atm intyje itin ryškūs atsim inim ai, susiję su nam u
Trakų gatvėje.31Tas nam as 1936 m etais gavo apdovanojim ą kaip
geriausias gyvenam asis nam as Kaune. Sovietai jį nacionalizavo.
Pirm uoju sovietm ečiu jam e gyveno Antanas Sniečkus, karo m e
tais buvo įsikūrę gestapo viršininkai.
Tai buvo nelabai didelis, bet jaukus nam as. P irm am e aukšte
įrengtas butas sargui, tačiau jame gyveno tėčio pusbrolis. Antrame
aukšte — du nu o m o jam i butai. Mes buvom e įsikūrę trečiam e
31 Trakų g. 18, dabar —Trakų g. 20.

nam o aukšte. Aš ten turėjau savo kam barį su atskira prausykla.
Šalia jo buvo m ėlynai išdažytas tėčio darbo kabinetas, kuriam e
m ėgdavau skaityti m ūsų nam ų bibliotekos knygas. Beje, esu įsiti
kinusi, kad biblioteka — labai svarbi kiekvienų nam ų dalis. Tėvų
biblioteka, kurioje buvo galim a rasti labai daug Vakarų ir rusų
literatūros aukso fondui priskiriam ų tekstų, atliko itin svarbų
vaidm enį m ano raidoje. Nors lentynose aš visų pirm a ieškojau
tokių knygų kaip „Dėdės Tomo trobelė“, tačiau kartu m ačiau ten
Moliėre'o, Shakespeare'o, Balzaco, Schillerio, Byrono, Flaubert'o,
Zola, Dostojevskio, Goethe's, Puškino, Thom o M anno tomus... Gal
todėl po karo ir jaučiau nuolatinį tokių knygų alkį...
Priešais m ano kam barį buvo tėvų m iegamasis, o šalia jo — la
bai m oderniai įrengta vonia ir tualetas. M ūsų bute, savaime aišku,
buvo ir valgomasis, virtuvė, o šalia jų — kambarys indam s. Iš val
gomojo buvo galima išeiti į didžiulį balkoną, kuris atliko ir terasos
funkciją. Vasaros m etu jam e buvo galim a valgyti, skaityti knygas,
degintis.
Pasakodama apie m ūsų namą, aš tiesiog m atau visus kambarius
bei juose esančius daiktus. Galėčiau visa tai nupiešti, jei turėčiau
bent m ažiausią tapytojos dovaną.
Tėtis buvo nusipirkęs dar du sklypus, kurie ribojosi su m ūsų
nam u ir kiemu, tačiau vėliau juos pardavė. Vieną įsigijo javvyriau
sybė ir pastatė ten nam ą, atlikusį atstovybės funkciją. Kitą sklypą
įsigijo ir jam e nam ą pasistatė daktaras Milvidas.
Tėvams išsiskyrus m es su m am a iš šio nam o išsikraustėm e ir ap
sigyvenom e trijų kam barių bute, esančiam e Vytauto prospekte32.
Tai irgi buvo tarpukariu statytas ir visais atžvilgiais patogus gy
venti nam as. Jį ir m ūsų butą, kuris, beje, irgi buvo trečiam e aukšte,
taip pat prisim enu, tačiau ne taip gerai, kaip tėčio statytą nam ą.
Atėjus sovietam s buvom e priverstos išsikraustyti iš buto Vy
tauto prospekte ir įsikelti į trijų kam barių kom unalinį butą Krėvos
32 Vytauto pr. 85.
44 1 pokalbis
gatvėje33. Tame pačiam e nam e, pam enu, gyveno ir dailininkas
Vytautas Jonynas. Šį butą dalinom ės kartu su žydais pabėgėliais
iš Lenkijos. Toks ponas Rabinavičius su žm ona buvo užėm ę vieną
kam barį, tuo tarpu virtuvė, vonia ir tualetas, kaip jau tikriausiai
supratote, buvo bendri. Tai vadinam a „kom unalka“.
O iš šio buto aš jau buvau priversta išsikraustyti į getą.
Papasakokite apie savo mokyklą, apie mokytojus. Esate

minėjusi, kad mokykloje buvote auklėjami „Šapokos dvasia“
Kuo pasireiškė toks auklėjimas?
M okėmės iš Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ [1936]. Beje, dide

lėje Štrom ų šeimoje aš buvau vienintelė lankiusi jidiš mokyklą —
Šolomo Aleichemo gimnaziją, įsikūrusią Gardino gatvėje34, nes
taip nusprendė tėtis — jis buvo įsitikinęs, kad būtent joje dirba ge
riausi Kauno mokytojai, todėl čia aš gausiu geriausią išsilavinimą.
Visi m ano pusbroliai ir pusseserė lankė lietuviškas mokyklas.
Neįskaitant religinių bendrijų, žydų visuom enę tarpukariu ga
lim a buvo padalinti m ažiausiai į dvi grupes: „sionistus“ ir „jidi-
šistus“. „Sionistai“ savo žvilgsnį buvo nukreipę į Palestiną, svajojo
apie žydų valstybės įkūrim ą ir m okėsi hebrajų kalbos. „Jidišistai“
tuo tarp u buvo orientuoti į Lietuvos valstybę, nes laikėsi nuosta
tos, kad kurti savo gyvenim ą reikia ten, kur gimei. Susipriešini
m as buvo akivaizdus.
Mokykloje nuolat pašiepdavom e „sionistus“, kurių m ąstysena
ir elgsena m um s atrodė nepriim tina. „Sionistai“ m um s atsilygin
davo tu o pačiu, nuolat sugalvodami, kaip iš m ūsų pasijuokti. Atsi
m enu, kad visaip, net nepadoriai, pravardžiuodavom e hebrajiškas
gimnazijas, o jie — m us.
33 Krėvos g. 11.
34 Šolomo Aleichemo gimnazija (įkūrimo metu vadinosi „Komercijos
gimnazija“) —žydų gimnazija, kur buvo dėstoma jidiš kalba, veikusi
1926-1940 m. Kaune, Gardino g. 16, dabar —Puodžių g.

Šolomo Aleichemo gimnazijoje iš tiesų dirbo puikūs mokytojai.
Su dideliu dėkingum u prisim enu lietuvių kalbos m okytoją Majero-
vičiūtę-Brikienę. Ji buvo kilusi iš Rokiškio, Kauno Vytauto Didžiojo
universitete baigė lituanistikos studijas. Ji išmokė m ane lietuvių
kalbos gramatikos, atskleidė lietuvių kalbos grožį. Kai Vilniaus uni
versitete I kurso pabaigoje laikiau egzam iną pas profesorių Juozą
Balčikonį, kirčiavimo diktante nepadariau nė vienos klaidos. Tiesa,
jis m an „penketuko“35 neparašė. Apie šį epizodą galėsiu Jums kada
nors papasakoti plačiau...
Taigi, istorijos m es buvom e m okom i iš Šapokos parengto vado
vėlio. Todėl m an buvo įdiegtas, jeigu taip galima pasakyti, lietuviš
kas vaizdinys apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir suform uotas
lietuviškas patriotizm o m odelis. Todėl nieko nestebino tai, kad
„jidišistų“ m okyklos auklėtiniai per pam okas dainuodavo „Mes
be Vilniaus nenurim sim !“36
Beje, m ano mylimiausias Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Kęs
tutis. Dabar jau bū tų sunku paaiškinti, kodėl jis tapo m ano hero
jumi. Buvau jį tiesiog įsimylėjusi. Gal tai dėl rom antiškos Kęstučio
ir Birutės meilės istorijos.
Atsigręžusi į savo jaunystę, jau galiu kritiškai įvertinti tuo m etu
m um s Šapokos form uotą istorijos supratim ą. Tačiau to kritinio
požiūrio atsiradim as m anęs n esk atin a im tis dekonstrukcijos
veiksmo. Juk lietuviškas požiūris į istoriją ir valstybę, kokį m an
įdiegė mokykloje, suform avo m ano santykį su gim tine Lietuva,
kuris net tragiškiausiom is aplinkybėmis išliko nepažeistas. Aišku,
didžiulis vaidm uo čia atiteko ir m ano tėvams, kurie įskiepijo ir su
tvirtino tolerancijos kitų tautybių, religijų bei kultūrų žm onėm s
jausmą. Šis jausmas lydi m ane visą gyvenimą ir kartu apsaugo nuo
didžiausių pavojų, ypač nuo neapykantos ir keršto troškim o. Juk
apsikrėtęs neapykanta pakenki visų pirm a sau.
35 Pagal tuometinę vertinimo sistemą, tai —geriausias įvertinimas.

36 P. Vaičiūno eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ buvo itin populiarus
tarpukaryje, kompozitorius A. Vanagaitis pagal šį eilėraštį sukūrė dainą.
4 6 I P O K A L B I S
II POKALBIS
Visiems buvo aišku,

kad Lietuva pateko
į spąstus
Irena Veisaitė. Kaunas, 1938 m. Ši nuotrauka 1943 m. rugsėjo 2 d.
buvo padovanota Jašai Braunsui, kuris norėdamas ją išsaugoti paslėpė —
užkasė Kauno geto teritorijoje. Po karo nuotrauka buvo surasta.
Duodama interviu žurnalui M oteris pasakėte, kad Jūsų mamą
„slėgė išsiskyrusios moters padėtis'7..1
Tarpukario visuom enė daugeliu aspektų tebegyveno vadovauda

m asi x ix am žiaus vertybėm is bei vaizdiniais. Tuo m etu vis dar
vyravo patriarchalinės šeim os sam prata. Vyras buvo šeim os gyve
nimą ir visuom enės m akrokosm osą kurianti bei organizuojanti
jėga. Skyrybos tarpukario epochoje buvo itin retas, tiesiog sunkiai
įsivaizduojamas dalykas. Bent jau tarp m ano gim inių, artim ųjų ir
pažįstam ų nebuvo nė vienos išsiskyrusios šeimos.
Jau pasakojau, kad m ano tėvas įsim ylėjo m am ą, tačiau ji tuo
m etu buvo susižiedavusi su kitu vyru. Jūs taip pat jau žinote, kaip
atkakliai m ano tėtis siekė m am os rankos. Galiausiai m am a ne
tik nusileido jo bei artim ųjų spaudim ui ir sutiko nutraukti sužie
duotuves su ponu Blium entaliu bei ištekėti už m ano tėvo, bet ir
pam ilo jį. Taigi, m am ai skyrybos buvo itin skaudžios ne tik socia
linių, bet ir em ocinių pasekm ių prasm e.
Ji dažnai verkė. Tai aš m ačiau pati. Man tai buvo skaudžiausia.
Jai atrodė, kad po skyrybų kai kurie vyrai pradėjo galvoti, jog ji
dabar taps jiems „prieinam esnė“. Ji jausdavosi pažem inta. Visi šie
dalykai slėgė, ir aš iki šiol dar nesu apsisprendusi, kiek apie juos
noriu ir galiu pasakoti.
Suprantu Jūsų abejones ir norą kai kuriuos dalykus pasilikti

sau, tačiau vieno klausimo negaliu neužduoti —jis padės
geriau suprasti Jūsų mamos likimą. Kiek žinau, ji turėjo galimybę
sudarytifiktyvią santuoką su vyru, kuris gyveno Švedijoje, ir
išvykti į jav. Kodėl mama šia galimybe nepasinaudojo?
Tai buvo lemtis... 1939-aisiais visiem s jau buvo aišku, kad Lietuva
pateko į spąstus. Mano tėtis išvyko į užsienį, tai padaryti norėjo
1 Virginija Majorovienė, „Stebuklas, kad išlikau“, Moteris, 2013, nr. 11, p. 184-190.
Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus 49

ir m am a. Ji prašė tėtės alim entus m okėti jai kokia nors užsienio
valiuta, kad galėtų su m anim išvykti ir gyventi ne Lietuvoje. Tėtis
dėl nežinom ų m an priežasčių atsisakė tai padaryti.
Tuo m etu m am a daug keliaudavo po Vakarų Europą, turėjo ten
draugų. Švedijoje ji susipažino su Vokietijos žydu, turėjusiu leidimą
išvykti j jav. Peteris, — tepam enu šio vyro vardą, — simpatizavo
m am ai, gal n et buvo ją įsimylėjęs, tačiau ji jautėsi nesan ti pasi
ruošusi naujiem s santykiam s. Tada Peteris pasiūlė m ano m am ai
sudaryti fiktyvią santuoką, kad ji galėtų kartu su m anim išvykti į
Ameriką. Mama sutiko, nes Kaune daugiau likti nebenorėjo.
Šį sprendim ą ji priėm ė būdam a ne Lietuvoje, o Stokholme. Aš
turėjau sėsti į lėktuvą, kuris skris m aršru tu Varšuva-Helsinkis ir
leisis tarpiniam sustojim ui Kaune. Helsinkyje m ane turėjo pasi
tikti buvęs Prancūzijos konsulas Lietuvoje ponas George’as Henris
Dum ėnilis ir palydėti iki Švedijos sostinės. M ano dėdė Jurgis Štro
m as sutvarkė visus kelionės form alum us.
Atėjus išvykos dienai dėdės lydima nuvažiavau į Kauno oro uostą.
Buvo 1939-ųjų rugsėjo 1 diena. Perėjau m uitinės patikrinim ą, kuris
šį kartą buvo itin nuodugnus. Tikriausiai m uitininkai galvojo, kad
aš į užsienį bandysiu išvežti kokias nors šeim os brangenybes, nes
apčiupinėjo kiekvieną daiktą, o talko pudros dėžutės turinį tikrino
besdam i į ją didžiulį peilį. Po šito patikrinim o drauge su kitais ke
leiviais ilgai laukiau lėktuvo, tačiau jis, savaime aišku, neatskrido.
Tą dieną nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis
pasaulinis karas. O m ano m am a netrukus sugrįžo į Lietuvą.
Apie šio lemtingo sprendimo pasekmes būsiu priverstas užduoti

Jums daugelį skaudžių klausimų artimiausiu metu, tačiau dabar
norėčiau iš 1939-ųjų rugsėjo 1dienos sugrąžinti Jus į tą laiką,
kai Lietuva ir Kaunas dar nebuvo pakliuvę į spąstus. Tai darau
norėdamas išgirsti apie nebeegzistuojantį tarpukario epochos
miestą, laikinąją Lietuvos sostinę. Koks buvo Jūsų Kaunas?
Kokį jį prisimenate?
5 0 II POKALBIS
Sofija Veisienė, Irena Veisaitė ir Aleksandras Štromas,
persikeliant per Nemuną prie Birštono, 1939 m.
M ano santykis su g im tuoju m iestu yra ypatingas. Kaunas yra

m ano kraujyje. Nepaisant tos aplinkybės, jog Vilniuje gyvenu jau
nuo 1943-iųjų, vis tiek esu linkusi save laikyti visų pirm a kauniete.
Galbūt m ano santykis su Kaunu yra šiek tiek panašus į Marcelijaus
M artinaičio santykį su jo gim tine, aprašyta nuostabioje autobio
grafinėje knygoje „Mes gyvenom e“ [2014].
Apibūdinti šiuos jausm us yra ganėtinai paprasta ir kartu keblu.
Aš Kauną iki šiol tiesiog jaučiu savo oda. Man užtenka pam atyti
nam ą su trijų dalių langais ir užplūsta prisim inim ai, nes tokie lan
gai m an asocijuojasi su m ano vaikystės ketvirtojo dešim tm ečio
Kaunu, su m ano tėvo nam u. To laikm ečio m iesto gatvės ir nam ai
išsaugojo daug labai gražių akim irkų — čia žaidžiau, išdykavau,
lankiau savo artim uosius ir draugus... Tačiau po karo, po Holo
kausto Kaunas m an tapo šešėlių m iestu. Aš ir dabar, vaikščiodama
šio m iesto gatvėmis, prisim enu, kokie žm onės kokiam e nam e čia
gyveno, bet tai dažniausiai skausm ingi prisiminim ai... Nepaisant
m ano ypatingo santykio su Kaunu, gyventi šiam e m ieste nebe
norėčiau.
Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko j spąstus 51

Kai Lietuva atgavo Nepriklausom ybę ir buvo pradėta grąžinti
nuosavybę, nuvažiavau pažiūrėti savo tėvo namo, kurį paveldėjau.
Užėjau į m ūsų butą, apėjau kam barius, kuriuose buvo tėvų m ie
gamasis, tėvo darbo kabinetas, svetainė, m ano kambarys... Nors
viskas buvo pasikeitę, perstatyta, tačiau vis dar prim inė m ano din
gusį pasaulį. Po šios išvykos į Kauną negalėjau atsigauti gal m ėnesį
laiko... Pati net neįtariau, kaip stipriai m ane paveiks prisim inim ai,
kuriuos atgaivino šeim os namas.
Beje, nam as jau buvo dalinai, bet neteisėtai privatizuotas, todėl
galėjau teism e ginčyti jau egzistuojančius sandorius ir ginti savo
teises į jį, tačiau to nepadariau. Šis sprendim as — sąm oningas.
Aš paėm iau tą m ažą kom pensaciją, kuri m an tu o m etu priklausė
pagal įstatym us ir teiškėliau vieną sąlygą — pinigai tu ri būti su
m okėti iš karto, o ne dalim is su keleto m etų intervalu, kaip tuo
m etu buvo įprasta.
Kodėl taip nusprendžiau? Viena pagrindinių priežasčių — neno
ras gyventi nuolat jaučiant pyktį, kuris neišvengiam ai m ane būtų
lydėjęs prasidėjus teism am s ir kovoms dėl namo. Be to, kaip m an
pasakė geras draugas, advokatas Vytautas Merkšaitis, tos bylos vis
tiek nelaim ėčiau, nes kyšių duoti nem oku.
Taigi, aš tiesiog nenorėjau gyventi blogų em ocijų perpildytam e
pasaulyje. Beje, ne visi suprato šį m ano sprendim ą. Kai kurie gi
m inės sm erkė m ane, kad atidaviau tėvo nam ą į svetim as rankas.
Bet aš to nesigailiu.
O į Jūsų klausim ą, koks buvo m ano Kaunas, galiu atsakyti, kad
tai buvo augantis ir gražėjantis m iestas.
Ketvirtajame dešim tm etyje jau buvo pastatytas Lietuvos bankas,
Karo m uziejus, Centrinis paštas, buvo statom a Prisikėlimo bažny
čia, m odernūs gyvenam ieji namai. Visa tai šiandien jau tarp tau ti
niu m astu yra įvertinta kaip išliekamąją vertę tu rin tis tarpukario
m oderno paveldas.
O aš pati, dabar atvykusi į Kauną, negaliu atsidžiaugti savo gim
tojo m iesto atsinaujinančiu grožiu.
5 2 II PO KALBIS
Miesto raidą sutrikdė okupacija. Kaip prisimenate šį laiką?
Kokie vaizdai ir emocijos atgyja mąstant apie tą metą, kai Jūsų
pasaulis ėmė byrėti?
Jau, tikriausiai, esu m inėjusi, kad m ano šeim os nariam s dar prieš
sovietinę okupaciją buvo visiškai akivaizdu — Lietuva atsidūrė
spąstuose. Su šiom is nuojautom is gyvenom e ne vieną m ėnesį,
net ne vienus m etus.
Į Kauną įžengusių Raudonosios arm ijos karių niekas iš m ano
šeim os nepasitiko su džiugesiu, visi suprato, kad atėjus sovietams
nieko gero nebus. Tačiau reikėjo gyventi toliau. Tėvo Lietuvoje tuo
m etu jau nebuvo, tu o tarpu m am a, kaip dabar prisim enu, sėdėjo
prie stalo susiėm usi galvą rankomis... M amytė nepritarė tiem s,
kurie į Kauno gatves išėjo Raudonosios arm ijos pasveikinti nešini
gėlėmis. Suprantu savo m am os em ocinę reakciją...
Visai kita atm osfera tvyrojo Šolomo Aleichemo gimnazijoje. At
ėjus sovietam s, „jidišistinė“ Šolomo Aleichemo gim nazija buvo
sujungta su „sionistine“ Švabės gim nazija2, kuri turėjo daug ge
resnį pastatą Nem uno krantinėje. Atėjus sovietam s visos hebrajų
m okyklos buvo uždarytos, o hebrajų kalba uždrausta, todėl pa
m okos vyko tik jidiš. Esu jau m inėjusi, kad m um s buvo skiepija
mos vertybės bei idėjos, brandinusios ir lietuvių visuom enę. Kita
vertus, Šolomo Aleichemo mokykla buvo ir kairuoliška, didžiąją
dalį m okinių sudarė netu rtin g ų Kauno žydų darbininkų bei am a
tininkų vaikai, o m okytojai simpatizavo Sovietų Sąjungai ir turėjo
nem ažai iliuzijų dėl kom unistų kuriam o „rojaus“.
Tuo m etu m an buvo dvylika m etų, tad į daugelį dalykų žvelgiau
dar ne suaugusio žmogaus akimis ir visų pirm a dom ėjausi tuo, kas
vyksta čia ir dabar. Mokykloje bem atant atsirado kom jaunim o ir
pionierių organizacijos. Pioniere tapau ir aš.
2 Kauno Švabės hebrajų gimnazija —žydų gimnazija, kur buvo dėstoma

hebrajų kalba, veikė 1927-1940 m. Kaune, įkurta Prieplaukos kranto g., dabar —
Karaliaus Mindaugo pr. 11. Gimnazijos steigėjas —Mošė Švabė.

P am enu m ūsų puikų m uzikos m okytoją, su kuriuo statėm e
operą. Joje buvo daina, kurios žodžiai, išvertus į lietuvių kalbą,
skam bėtų m aždaug taip: „Yra tokia šalis pasaulyje, kur rugiai ir
kviečiai nepriklauso ponui...“ Buvo ir kitų epizodų, apie kuriuos
m an šiandien net nem alonu pasakoti, nes mokyklos prosovieti
nės nuotaikos veikė ir m ane. Nelabai išgyvenau, kad buvom iškel
dinti iš m ūsų atskiro buto Vytauto prospekte į kom unalinį butą
Krėvos gatvėje.
Beje, tu o m etu patyriau ir kitokių išgyvenimų, nesusijusių su
sovietų atėjim u. Mokykloje prasidėjo tikras „karas“, kuriam e teko
dalyvauti ir m an — m at Šolomo Aleichemo gimnazijoje aš buvau
„pirm oji“ m okinė, tu o tarpu Švabės gimnazijoje „pirm asis“ m oki
nys buvo toks Buby Blumbergas — labai sim patiškas, šviesiaplau
kis ir mėlynakis, am bicingas berniukas. Jis labai išgyveno, kad aš
paveržiau iš jo „pirm ojo“ klasės m okinio statusą, tad nuteikė prieš
m ane savuosius draugus. Kaip antai, Ošia — Josifas Judelevičius,
gabus dailininkas, vėliau tapęs architektu, piešė ir platino m ano
karikatūras. Aš pati irgi netylėjau.
Buby Blumbergas per karą liko gyvas ir vėliau išvyko gyventi į
jav, tačiau liko m irtinai išgąsdintas Holokausto, todėl, kiek m an
žinom a, visą gyvenim ą slėpė savo žydišką kilmę. M ano kontaktai
su juo niekad neatsinaujino.
Kalbant apie pirm ąją sovietų okupaciją būtina suprasti, kad tuo
m etu etninių žydų ir etninių lietuvių egzistencinės situacijos buvo
labai skirtingos. Lietuviam s karo pradžia ir vokiečių okupacija
atrodė kaip išvadavimas nuo „raudonojo m aro“, nuo deportacijų
siaubo. Žydams, nors ir jie kartu su etniniais lietuviais gyvuli
niuose vagonuose buvo vežami į Sibirą, nacizm as reiškė m irtį, o
sovietai ir net deportacija — šiokią tokią galimybę išgyventi. Tai
suvokus reikėtų nustoti kaltinti vieniem s kitus.
Kaip Jūsų artimieji sprendė klausimą, jeigu karas paliečia

Lietuvą — kas tada, ką darytiL
54 11 POKALBIS
Niekas iš m ano artim ųjų nė akim irkos nesuabejojo tuo, kad ka
ras tikrai atsiris iki Lietuvos. Aš tą nerim ą nuolat jutau ir girdėjau
apie tai kalbant. Kartą sapnavau, kaip atsiduriu Adolfo Hitlerio
stovykloje ir m an pasakom a, jog tu riu eiti į jo palapinę, atsisėsti
jam ant kelių ir pasakyti jam papi. Tai m ažybinis tėvo įvardinim as
vokiečių kalboje. Mane tiesiog purtė iš baim ės ir įtam pos, aš net
sapne niekaip negalėjau ištarti šio žodžio ir galiausiai prabudau.
Tuo tarp u atsakym o į klausim ą „ką daryti?“ buvo ieškom a n u o
latos. Visus sukrėtė žm onių suėm im ai bei trėm im ai. Išvežtas tėvo
pusbrolis M aksikas Šteinas su šeim a, tėvų draugai Perelšteinai,
daugelis kitų. Labai sielojausi dėl H erm ano Perelšteino. Pam enu,
kokį įspūdį m an darė Haris, kuris turėjo ypatingų m uzikinių ga
b u m ų ir dainavo k o loratūriniu sopranu. Dažnai sužavėta klau
sydavausi jo dainavimo, įrašyto plokštelėje. Haris buvo už m ane
vyresnis ir atrodė m an kaip koks dievaitis. Sibire buvo sušaudytas
jo tėvas, lageryje m irė m am a, jis, ačiū Dievui, išgyveno ir grįžo į Lie
tuvą, vėliau tapo garsaus „Ąžuoliuko" choro steigėju ir vadovu.3
Sovietų okupacijos m etais niekas nežinojo, kam ir už ką gali
tekti patirt suim tojo ir trem tinio dalią. Tai gąsdino ir paralyžavo.
Hitleris apie savo tikslus kalbėjo atvirai, visiems buvo aišku, kad
jo taikinyje yra žydai, čigonai, hom oseksualai, nepilnapročiai, tuo
tarp u Stalinas buvo linkęs savo vykdom as baisybes apgaubti ty
los arba m elo skraiste. Pastarąjį faktą irgi reikėtų įvertinti kalbant
apie to m eto žydų savijautą. Beje, būtina įsigyventi į konkretų laiką
bei to m eto žm onių m ąstyseną, em ocinę būseną, v ertinant ir tar
pukario Lietuvoje veikusios kairuoliškos inteligentijos elgseną,
pvz., trečiafrontininkų.
Taigi, nem atuokim e kitos epochos rem dam iesi tik savojo laik
m ečio žiniom is, vertybėm is ir idėjomis. Iki tokio supratim o ėjau
ilgai. Perprasti šį principą m an padėjo garsus Rusijos istorikas
3 Haris Perelšteinas j Sibirą su tėvais ištremtas 1941 m., 1956 m. grįžo į Lietuvą,
o 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas", kuris vėlyvuoju sovietmečiu
virto Lietuvos kultūros reiškiniu.

Aronas Gurevičius ir jo knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“,
beje, išversta ir į lietuvių kalbą [1989].4 Jis tvirtina, kad kalbėdam i
apie neva „tam siuosius viduram žius“ m es labai klystame, nes ne
pakankam ai suvokiame to m eto žm onių m ąstysenos ir vertybių.
Viduram žių žm onės nėra blogesni ar žiauresni už m us, jie tik ki
taip su pranta Dievo žodžio reikšm ę ir prasm ę. Skandindam i ar
degindam i „raganą“ jie tiki, kad Dievas nė plaukui neleis nukristi
nuo nekalto žmogaus galvos. Vadovaujantis šia logika, jeigu ragana
laikom a m oteris yra nekalta, jos nesudegins ugnis ir nenuskan
dins prie jos kojų pririštas akmuo. Tokias paraleles galima išvesti ir
kalbant apie m ūsų santykį su x x amžiaus ketvirtojo dešim tm ečio
Lietuvos reiškiniais. Totalitarinės ideologijos yra tiek pat pavojin
gos kaip ir religinis fanatizm as.
Tai, ką Jūs pasakėte, viena vertus, istorikams yra gerai žinomi

dalykai, tačiau kita vertus, net ir suvokiant, kad tokia distancija
tarp tyrinėtojo ir praeities — būtina, pasipila klaidos ir praeitis
„apkrečiama“dabarties „virusais“. Todėl sovietmetis ne tik visuo
menei, bet ir kai kuriems tyrinėtojams tampa arba „tamsiaisiais
amžiais“, arba — keliems keistuoliams —„šviesos epocha“
Mūsų visuom enė, vertindam a įvairius istorijos įvykius, reiškinius,

personalijas, yra linkusi į kraštutinum us — lyg visa tegalim a n u
dažyti balta arba juoda spalva. Pam enu vieną savo diskusiją apie
Maironį ir Vincą M ykolaitį-Putiną su profesore Vanda Zaborskaite.
los nuom one, nevertėtų gilintis į tokių žm onių asm enines bio
grafijos detales, kurios galėtų sugriauti jų m itą.5 Aš niekaip ne-
4 Aronas Gurevičius —istorikas medievistas, Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje

nuosekliai propagavęs ir plėtojęs prancūzų mokyklos Annales idėjas,
jo kn yga Kamezopuu cpedHeeeKoeoū Kynbmypbi (MocKBa: McKyccTBO, 1972)
ta p o in te le k tu a lin iu įvyk iu .
5 Vanda Zaborskaite, 1968 m. išleidusi monografiją Maironis, ilgam tapo auto
ritetingiausia Maironio kūrybos tyrinėtoja Lietuvoje. Mokslininkės dėmesys
nuolat buvo nukreiptas ir į V. Mykolaičio-Putino personaliją bei kūrybą.
5 6 II P O K A L B I S
galėjau su tokiu požiūriu sutikti. Laikausi nuom onės, jog m es visi
esam e klystantys žm onės, turim e savo silpnybių, net genijai. Ta
čiau no rin t pažinti žmogų, o ypač kūrėją, nereikėtų jo sudievinti.
Jis tam pa m um s net artim esnis, suprantam esnis, paveikesnis, kai
atskleidžiam as visapusiškai.
Šioje diskusijoje esu linkęs palaikyti jūsų pusę. Tomas Venclova

yra labai tiksliai suformulavęs, kad tiesa yra svarbiau nei, tarkim,
vieno asmens ar net visos tautos garbė.
Visiškai sutinku, deja, tai pas m us suvokia tik nedidelė m ažum a.
Kad šis principas reikalingas, teoriškai tikriausiai sutiktų

daugelis, tačiau apsisprendimas laikytis tiesos juk neretai yra
skausmą sukeliantis veiksmas.
Taip, tačiau toks apsisprendim as nepažem ina žmogaus, neveda jo

j kartais net gėdingus kom prom isus. Atvirkščiai — žmogus išlieka
savimi. Tai nėra lengva, dažnai skausm inga Turiu prisipažinti, kad
ir m a n ne v isuom et pavykdavo elgtis principingai. Pavyzdžiui,
studijuodam a Maskvoje germ anistiką, buvau vienam e kurse su
Sim onu M arkišu — sūnum i garsaus žydų poeto Pereco Markišo.
Pastarasis buvo Stalino įsakym u sušaudytas kaip antifašistinio
kom iteto narys, o 1953 m etais visa šeim a ištrem ta į Sibirą. Simą
buvo labai talentingas vaikinas. A ntikinę literatūrą jam dėstęs
profesorius Radsigas yra pasakęs: „Tokie talentai klasikinių kalbų
studijose kaip Simonas gim sta kartą per šim tą metų."
Atrodo, 1950-uosius mes sutikom e kursiokės, sovietinės armijos
generolo dukters Tamaros Smaradinskajos, studijavusios prancūzų
kalbą, bute. Beje, ji po 1991 m etų Sausio 13-osios įvykių atvyko pas
m ane iš Maskvos, nupirko šim tą tulpių, padėjo jas Antakalnio ka
pinėse prie žuvusiųjų kapų ir atsiprašė už savo tėvynainius dėl
Sausio 13-osios ir M edininkų žudynių.

Tačiau grįžkim e į 1950-uosius... Kadangi visi glaudėm ės įvai
riuose bendrabučiuose, tai Tamaros pasiūlym as sutikti Naujus
m etus jos bute sukėlė visuotinį entuziazm ą. į pobūvį atėjo ger
m anistai, anglistai, prancūzų kalbos specialybės studentai. Atėjo
ir „klasikas" Simą, tu o m etu draugavęs su angliste Inna Bernštein,
kurią vėliau ir vedė. M ano studijų laikais tarp jaunim o buvo labai
m adinga įvairiom kalbom dainuoti užsienietiškas, ypač ispanų,
revoliucines dainas. Tada, laukdam i Naujųjų m etų, taip pat dai
navom e. Visų nuotaika buvo pakili, ir staiga Simą atsistoja, n u
eina į tarpdurį ir, viena ranka atsirėm ęs į durų rėmą, uždainuoja
liūdną dainą jidiš kalba. N eatsim enu, kokią, tačiau aš ją m okėjau
ir, savaime aišku, supratau dainos žodžius. Man ir dabar be galo
skaudu prisim inti šį epizodą, nes Simą dainavo visiškoje tyloje, o aš
neišdrįsau jam pritarti... Man iki šiolei dėl to labai gėda.
Galiu Jus suprasti, nes galvodamas apie aną laiką ne kartą esu
sau pripažinęs:„Tikriausiai nebūčiau iš tų, drąsiųjų...“
Niekas dėl to lūsų kaltinti negali, tačiau aš pati sau privalau pripa
žinti, kad tai buvo gėdingas, m oraline prasm e neteisingas poelgis.
Be to, juk niekas m ūsų už dainą n ebūtų nei persekiojęs, nei kaip
nors nubaudęs. Nepaisant to, neišdrįsau, m at antisem itinės n u o
taikos tu o m etu Sovietų Sąjungoje buvo itin stiprios!..
Beje, likimas darkart m us su Simą suvedė Lietuvoje. Ačiū Dievui,
trem tyje jam pavyko išlikti gyvam. Jis grįžo į Maskvą, o vėliau, pa
sitaikius galimybei, emigravo į Šveicariją, kur ir apsigyveno. Kuo
m et, praėjus gal penkiolikai m etų po m ūsų studijų, susitikom e
Vilniuje, Simą m anęs paklausė: „Kaip tu gali gyventi Lietuvoje?
Juk tai kruvina žemė!" Aš jam atsakiau labai paprastai: „Tai m ano
kraštas. Aš jį myliu, nepaisydam a nieko." Juk tėvai myli savo vaikus,
o vaikai — savo tėvus, kokie jie bebūtų... Be to, Lietuvoje m ačiau
ir m atau ne tik blogį, bet ir labai daug šviesos, gėrio, labai daug
nuostabių žm onių. Tačiau tai jau visai kita tem a.
58 II P O K A L B I S
Pasakojote, kad Jūsų tėtis simpatizavo kairiesiems. Arši aplin
kybė nebuvo lemtinga atėjus sovietams —juk Jūsų nepalietė
represijos, nors Jūsų šeima buvo pasiturinti, o tokie žmonės
į naujosios valdžios taikiklį pakliūdavo patys pirmi...
M ano tėtės jau nebuvo Lietuvoje. Savaime aišku, kad m am a nebe

galėjo tikėtis iš jo jokios finansinės param os ar alim entų. Todėl ji
buvo priversta dirbti. Įsidarbinusi Prekybos bei pram onės reikalų
narkom ate6, ji tapo Reikalų valdybos viršininke.
Tuom etinis Prekybos liaudies komisaras buvo M arijonas Grego-
rauskas. Jis jau buvo išsiskyręs su savo žm ona Kazimiera Kyman
taite ir įsimylėjo m ano m am ą. Jų santykiai buvo rim ti, nes m am a
m anęs klausė, ar aš neprieštarausiu, jeigu jie susituoktų. Atsakiau,
kad neprieštarausiu. Agnė G regorauskaitė m an yra sakiusi, kad
jos tėvas mylėjo m oteris, ir todėl aš neturėčiau rim tai vertinti to
epizodo. Nežinau, ar ji teisi.
Kaip bebūtų, žinau, kad Gregorauskas prasidėjus karui turėjo
trauktis k artu su bėgančia Raudonąja arm ija į Sovietų Sąjungą.
Sekmadienio vakare ar pirm adienio ryte jis atvažiavo į Raudonojo
Kryžiaus ligoninę pasiim ti m ano m am os. Tačiau m am a buvo per
silpna keliauti. Ją birželio 16 dieną operavo profesorius Kanauka —
pašalino gerybinį, bet labai didelį auglį, kuris buvo susiform avęs
ant inksto. Operacija pavyko puikiai ir m ano m am a turėjo visas
galimybes pasveikti. Tačiau, nors prognozės buvo geros, profeso
riaus Kanauka neleido m am ai keliauti. „Kelionės m etu ji tiesiog
nukraujuotų“, — pasakė jis. Gregorauskas turėjo išvykti be m ano
m am os, kaip talism aną palikęs jai nedidelę lėlytę... M anau, kad
jos ryšys su Gregorausku irgi yra viena iš priežasčių, dėl ko ją vė
liau suėm ė. O kodėl niekas iš m am os šeim os nebuvo deportuotas
1941 m etų birželį — nežinau...
6 Prekybos ir pramonės reikalų narkomatas —Lietuvos SSR Prekybos liaudies

komisariatas, atlikęs Prekybos ministerijos funkciją.

Ne kartą pasakojote, kad po to, kai Jūsų mamos suimti
atėjo lietuvis...
Taip. Tai buvo baltaraištininkas su šautuvu...7
...įvyko judviejų pokalbis, kuris vėliau turėjo didžiulės įtakos

Jūsų gyvenimui.
Apie ką Jūs kalbėjotės?
Apie tai esu ne tik pasakojusi įvairiuose interviu8, bet ir rašiusi.

Penktadienį, dar prieš m am ytę išvedant į kalėjimą, m es kalbėjo
m ės apie tai, ką privalau padalyti: pas kokius žm ones nueiti, ką
jiems pasakyti, kaip pasitvarkyti namuose...
M amytė vylėsi, kad viskas bus gerai. Tačiau tu o m et ji m an pa
sakė ir tokių dalykų, kurių reikšm ę su p ratau tik daug vėliau ir
kurie tikrai labai stipriai lėm ė tolesnį m ano gyvenim ą. Mamytė
m an prisakė b ū ti savarankiškai ir gyventi pagal savo galim y
bes; visuom et likti su tiesa, nes, kaip sakoma vokiečių patarlėje,
„melo tru m p o s kojos“; niekada nekeršyti, ypač asm eniniais su
m etim ais.
Tai buvo paskutinis m ūsų pasim atym as — daugiau jos nemačiau.
Sekm adienį baltaraištininkas ją išvedė į kalėjim ą Mickevičiaus
gatvėje Kaune. M an kažkas pasakojo, kad dar sekm adienio rytą ją
m atė išėjusią į ligoninės balkoną.
Beje, tai daktaras Kanauka neleido m am ytės išvežti suėm im o
dieną... „Kol ši m oteris serga, ji priklauso m an “, — taip gydytojas
pasakė baltaraištininkui. Už šį drąsų poelgį esu iki šiol labai dė
kinga profesoriui.
7 Baltaraištis —lietuvių istoriografijoje nusistovėjęs būtent toks terminas, tad

jis ir bus vartojamas komentaruose. Tai 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo
dalyviai, ant rankovės ryšėję skiriamąjį sukilėlių ženklą —baltą raištį.
8 Plačiau žr.: Elvyra Kučinskaitė, „Renkuosi meilę, (...)", Tapati, 2011, nr. 2, p. 6-12;
Virginija Majorovienė, „Stebuklas, kad išlikau“, Moteris, 2013, nr. 11, p. 184-190.
60 II P O K A L B I S
Irena su mama, Kaunas, 1938 m. Zinaidos Bliumental studija.
Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi nuo birželio iki rugpjūčio,

kai teko išsikelti į getą?
Kai m am a ir tėtis išsiskyrė, aš visaip stengiausi globoti savo mamą,

o ji m an keletą kartų yra sakiusi, kad aš dabar — lyg ir vyras na
m uose. Tėčio duotos savarankiškum o pam okos padėjo m an ne
kartą.
Atsisveikinusi su m am a grįžau į Krėvos gatvę, nes nenorėjau
palikti nam ų, kurie buvo arti Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Vis
dar tikėjausi pam atyti savo m am ytę. Tiesa, nuolat eidavau ir pas
savo senelius. Be to, prie pat Raudonojo Kryžiaus ligoninės gyveno
m ano teta Edia9, pas kurią taip pat lankiausi.
M ama m an buvo patarusi kreiptis pagalbos į Vladą Skorupskį
ir Jurgį Bobelį. Skorupskis atsisakė padėti, tada nuėjau pas Bobelį,
kuris tu o m etu buvo Kauno m iesto ir Kauno apskrities kom en
dantas. Jis sutiko pabandyti ištraukti m am ą iš kalėjimo, tačiau
9 Turima omenyje Eugenija (Edia, Ženia) Štromienė.
Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko j spąstus 6 l

perspėjo, kad įvairių žm onių papirkim ui bus reikalingi pinigai.
Nunešiau jam m am os brangenybes: deim antinį žiedą, deim antinę
segę, sidabrinį servizą. Deja, Bobelis m am os neišlaisvino, matyt,
jis negalėjo padėti, o aš po vieno incidento daugiau nebesilankiau
šio žm ogaus nam uose.
Kartu čia noriu p am in ėti ir dar vieną įvykį. Kai buvo gatvėje
sulaikyta ir saugum o rūm uose įkalinta m ano teta Ženia — Jurgio
Štrom o žmona, Aleksandro m am a, Bobelio nurodym u ją iš karto
paleido. Taigi, kaip m atote, viskas nėra taip vienareikšm iška ir
paprasta.
III POKALBIS
Kas nutiko pasauliui?

O dabar turime atsigręžti į bene patį sunkiausią ir baisiausią
Jūsų gyvenimo etapą — Holokaustą.
{sakymas kraustytis j getą buvo paskelbtas, atrodo, liepos m ė

nesio 15 dieną.1 M ano didžiausias rūpestis tuo m etu buvo, kur ir
kaip gauti m aisto. Norėjau padėti ir tetai Ediai, jos sūneliui Lio-
vinkai — savo jauniausiam pusbroliui. Jie jautėsi visai pasimetę...
Juk žydam s skirtose krautuvėse nebuvo praktiškai nieko, tik tu š
čios lentynos! Tekdavo nuo drabužių nusiim ti tuo m etu jau priva
lomą Dovydo žvaigždę2 ir eiti į lietuvių parduotuves. Mane gelbėjo
tai, jog puikiai kalbėjau lietuviškai. Nupirkusi duonos kepalą jį
nešdavau arba seneliam s, arba tetai. Dažniausiai nesklandum ų
nekildavo, tačiau keletą kartų teko išgirsti: „Žydelka, lauk iš čia!“
Prisim indam a tai, dabar galvoju, net be jokios ironijos, kad m an
pasisekė: nenušovė ir neatidavė į baltaraištininkų rankas...
Tuo m etu m es iki galo dar nesuvokėm e situacijos, į kurią pa
kliuvome, grėsm ingum o. M ano dėdė Jurgis Štromas nepasitraukė
į Rusiją, nes jo sūnus Aliukas buvo Palangoje pionierių stovykloje.
Be to, dėdė nenorėjo palikti savo senų tėvų ir m ano mam ytės, kuri
gulėjo ligoninėje po operacijos. Taigi, jis pasiliko.
Dėdė Jurgis buvo kooperatyvo „Param a“3 direktorius. Nors
Kauną jau pirm adienį akivaizdžiai buvo persm elkusios antisem i
tinės nuotaikos, jis nuėjo į kooperatyvą atiduoti raktų: „Juk žm o
nės norės valgyti, jiem s reikia d u o n o s“, — sakė jis. Vos tik dėdė
1 Kauno miesto komendanto J. Bobelio ir Kauno miesto burmistro Kazio

Palčiausko įsakymas dėl žydų perkėlimo į Vilijampolėje steigiamą getą buvo
išleistas 1941 m. liepos 10 d. įsakyme buvo nurodyta per mėnesį —nuo liepos
15 d. iki rugpjūčio 15 d. —visiems žydų tautybės asmenims persikelti į getą.
2 1941 m. liepos 10 d. Kauno miesto komendanto J. Bobelio ir Kauno miesto
burmistro įsakymu visiems Kaune gyvenantiems žydų tautybės asmenims
įsakyta nuo liepos 12 d. ant kairės krūtinės pusės segėti geltoną 8-10 cm dydžio
Dovydo žvaigždę.
3 Kooperatyvas „Parama“, kuriam vadovavo J. Štromas, valdė duonos kepyklą
Kaune ir visoje Lietuvoje veikiantį parduotuvių, kuriuos prekiavo „Paramos“
produkcija, tinklą.
Kas nutiko pasauliui? 65

Jurgis Štromas, Eugenija Štromienė, Margarita Štromaitė. Berlynas, apie 1936 m.
pasirodė darbe, iš karto buvo suim tas. Trečiadienį ar ketvirtadienį,

tai yra birželio 25 ar 26 dieną, visai atsitiktinai pam ačiau dėdę su
kitais suim tais žydais šalia Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Lais
vės alėjos pradžioje išvarytą dirbti kažkokių žemės darbų. Priėjusi
prie dėdės pasakiau jam: „Dėde, bėkim !“ Iš tiesų, pabėgti tą dieną
buvo labai lengva, tačiau jis atsisakė: „Aš negaliu, juk m us visus
suskaičiavo. Jeigu aš pabėgsiu — sargybinis turės nem alonum ų.
Mane ir taip paleis, juk n esu nieko blogo padaręs."
Kaip jau m inėjau, niekas neįsivaizdavo, koks pavojus pakibo virš
m ūsų galvų. Mano m ylimas, protingas dėdė taip pat. Jau penkta
dienį jis buvo žiauriai nužudytas „Lietūkio“ garaže.4 Apie tai su
žinojau tik po karo. M ūsų nam o sargas viską m atė savo akimis...
4 „Lietūkio“ garaže žydų žudynės įvykdytos 1941 m. birželio 27 d. Tikslus aukų

skaičius nėra žinomas, manoma, kad nužudyta kiek mažiau negu 60 žmonių.
Kaip teigia Christophas Dieckmannas ir Saulius Sužiedėlis, „ypatingas
rezonansas, kurį sukėlė „Lietūkio žudynės“, labiau atspindi nepaprastai žiaurų
viešo susidorojimo pobūdį, negu šių žudynių mastą". Plačiau žr.: Christoph
Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės
1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 32.
6 6 III PO K A LB IS
Aliukui, ačiū Dievui, pavyko saugiai grįžti iš Palangos į Kauną,
m at jis neišsidavė, buvo visiškai nepanašus į žydą, mokėsi ateiti
ninkų gimnazijoje. Tuo tarpu daugumai žydų vaikų iš tos pionierių
stovyklos sugrįžti į nam us nebuvo lemta...
Kauno geto istorija sukrečianti: 1941 metų rugpjūčio 18-ąją

surengta „inteligentų akcija“, rugsėjo 26-ąją —„1000 akcija“
o spalio 4-ąją likviduotas Mažasis getas.5 Vos per tris mėnesius
buvo sunaikinta pusė geto gyventojų. Tai viso labo tik pora
epizodų, nepretenduojančių į išsamią Kauno geto istorijos ap
žvalgą. Tačiau irsiu keliųfaktų pakanka tam, kad iškiltų klau
simas: kas likusiems gyviesiems padeda išlaikyti sveiką protą
ir nepalūžti išgyvenant tokias ribines egzistencines patirtis
kaip Holokaustas?
Sveiką protą tokiose situacijose pavyko išlaikyti tikrai ne visiems.

M ąstydama apie savo patirtis tegaliu pasakyti, kad tikriausiai daug
lėmė tai, kas paprastai vadinam a gyvybiniu instinktu: niekada ne
norėjau labiau gyventi, kaip būdam a gete. O norėdam as išgyventi
stengiesi susitelkti į tą m om entą, kuriam e esi, pavyzdžiui: „Reikia
susirasti ką nors pavalgyti, kad užtektų jėgų nueiti į darbą.“ Viena
svarbiausių paskatų ištverti buvo noras papasakoti pasauliui, ką
m an ir m ano artim iesiem s teko patirti. Juk sveiku protu tas besai
kis žudym as buvo nesuvokiamas...
Norą kabintis į gyvenim ą stiprino ir m eilė artim iesiem s.
Tiesą sakant, aš ir dabar, kalbėdam a su Jumis, pati ieškau atsa
kym ų į daugelį klausim ų. Beje, į kai kuriuos iš jų atsakym ų aš taip
ir neradau, nors ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip Aušvice dešim
ties tūkstančių kalinių m inia stovėjo ir žiūrėjo į kariam us vaikus?“
5 „Akcijomis" buvo vadinamos Kauno getų gyventojų žudynės, vykdytos

iv ir ix fortuose: 1941 m. rugpjūčio 18 d. per vadinamąją „inteligentų akciją“
nužudyti 534 žydai; rugsėjo 26 d. sudeginta geto ligoninė, o 1608 ligoniai
sušaudyti. Spalio 4 d., likviduojant Mažąjį getą, buvo nužudyti 1845 žydai.

Turiu omenyje Elie Wieselio apsakyme „Naktis“ aprašytą situaciją6.
Juk tiek žm onių gali įveikti ne vieną dešim tį esesininkų. Nepaisant
to, didžiulė m inia stovėjo bežadė ir nieko nedarė, kai buvo ka
riami trys išbadėję vaikai... Kažkurią akimirką pasigirdo klausimas:
„O kur dabar Dievas?“
Tikriausiai kiekvienas iš šioje m inioje stovinčių žm onių iki pat
paskutinės akim irkos gyveno viltimi, jog ben t jau jam pavyks iš
sigelbėti, tu o pat m etu suvokdam i, kad m aištas tokias viltis su
daužytų tuoj pat.
Tačiau visa tai tik spėjimas. Niekada nestovėjau prie duobės ir
nežinau, ką žm onės jaučia tokioje situacijoje. Kaltinti juos, kad
nesipriešino, yra, m ano m anym u, kvaila, ir n et žiauru.
Galvoju, kad m ūsų likimus lėm ė ir atsitiktinum ai. Gyvenome
nuolatinėje baimėje ir niekad negalėjome žinoti, kokias pasekmes
turės vienoks ar kitoks sprendimas. Gyvenimas tapo savotiška lote
rija. Kaip antai, per „inteligentų akciją“ m ano vyriausias pusbrolis
Valdemaras norėjo prisidėti prie esesininkų atrenkam ų 500 žydų,
kurie neva bus paskirti dirbti Kauno archyvuose, bet... jie buvo iš
karto sušaudyti. M ano pusbrolio nepaėm ė, nes pagal sąrašą jis
buvo, atrodo, 513. Taip jis per atsitiktinum ą liko gyvas.
Tokius atsitiktinum us paaiškinti taip pat sunku, kaip ir m ano m i
nėtą didžiulės m inios bejėgystę keliasdešimties, kad ir ginkluotų,
niekšų darom ų baisybių akivaizdoje.
Beje, jeigu jau pradėjau kalbėti apie atsitiktinum us, tai reikėtų
papasakoti ir dar vieną istoriją. Iš pradžių Kaune buvo du — Didysis
ir Mažasis — getai.7 Mažajame gete veikė Infekcinė ligoninė. Mano
draugo Jašos Braunso tėvas, Moisiejus Braunsas buvo gydytojas
6 Elie Wieselio knyga La Nuit (1957, liet. k. 2001) paremta atsiminimais

apie patirtis Aušvico ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose.
7 Didysis ir Mažasis getai buvo sujungti tiltu per Panerių gatvę. Mažasis getas
likviduotas 1941 m. spalio 4 d. Kauno getas 1943 m. rudenį pertvarkytas
į SS koncentracijos stovyklą. Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8-13 d. getas buvo
likviduotas —pastatai sudeginti, apie 1tūkst. jo gyventojų nužudyta; likę geto
gyventojai (apie 6-7 tūkst.) išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas.
6 8 III P O K A L B I S
infekcionistas. Eidamas į darbą jis dažnai kartu pasiimdavo ir savo
paauglį sūnų. Vieną rytą, tai yra 1941-ųjų spalio 4 dieną, jie abu ke
liom m inutėm pavėlavo, Mažojo geto vartai jau buvo uždaryti ir į
ligoninę jie nepateko. Tas atsitiktinum as išgelbėjo abiejų gyvybes,
nes kaip tik tą nelem tą dieną naciai sudegino ligoninę su visais
ten buvusiais ligoniais, visu gyvu personalu...8 Akivaizdu, kad eg
zistuoja kažkokia lem tis, tačiau jos veikim ą suprasti, o juo labiau
apie tai kalbėti, yra nepaprastai sudėtinga.
Buvo tokių atsitiktinum ų ir m ano gyvenim e. Galėjau dešim tis
kartų būti nušauta, bet patekdavau į tokių baltaraištininkų ar ese
sininkų rankas, kurie atim davo laikrodį, iškoneveikdavo, pažem in
davo, bet nenužudydavo...
Dar vienas baisus smūgis getui —„Didžioji akcija“įvykdyta

1941-ųjų spalio 28 dieną. Papasakokite, kaip jums pavyko išlikti
šios nežmoniškos „loterijos“su mirtimi metu.9
Prieš šią „akciją" darbingiem s ir dirbantiem s geto gyventojam s

buvo dalinam i vadinam i „Jordano pažym ėjim ai“10. Visi tikėjo, kad
šie pažym ėjim ai yra savotiška gyvybės išsaugojim o garantija ir
troško juos įsigyti, dėl jų tiesiog kovojo.
Paskelbus „Didžiąją akciją" į Dem okratų aikštę turėjo išeiti visi —
m aži ir suaugę, dirbantys ir pasiligoję — geto gyventojai. Stengda
m asi atrodyti kiek įm anom a vyresnė (tuo m etu m an buvo trylika
m etų), tai yra darbinga, apsirengiau m am os rūbais, užsisegiau jos
liem enėlę, į ją įsikišau keletą kojinių, kad krūtinė atrodytų kaip
suaugusios m oters.
8 Jokūbas (Jack) Braunsas yra parašęs atsiminimus apie Kauno getą,

žr.: Jack Brauns, Recollections and Reflections: How I Turned Despair into
an Appreciation of Life, Portland: Vallentine Mitchell, 2007.
9 „Didžioji akcija" —didžiausios žydų žudynės per nacių okupacijos laikotarpį,
įvykdytos 1941 m. spalio 29 d. ix forte, kurios metu sušaudyta 9200 žydų.
10 „Jordano pažymėjimas" —Kauno geto komendanto, SS hauptšturmfiurerio
Fritzo Jordano pažymėjimas, kurį išduodavo žydams amatininkams.

Broliai Mika ir Samuilas Garzonai. 1931 m. jie iš Rusijos atvyko j Lietuvą ir papasakojo
apie tikrąją padėtį sovietų valdomoje šalyje. Žuvo 194s m. Dachau, Vokietijoje.
Pam enu, kaip stovim e paskirstyti kolonom is dažniausiai pa

gal savo darbo vietas, o pro jas eidam as gestapininkas Helm utas
Rauca11 rodo, kurie žydai tu ri eiti į kairę, kurie — į dešinę. Kitaip
sakant, vieni buvo siunčiam i m irti, kitiem s dar suteikta laikina
galim ybė gyventi. Buvo labai šalta. Mes stovėjom e visą dieną
nuo pat ankstyvo ryto laukdami, kol Rauca ir jo bendrai ateis iki
m ūsų kolonos. M ūsų „rūšiavim as“ prasidėjo jau tem stant, apie
16 valandą. Mačiau, kaip Valdemaras, teta Polia ir dėdė Samuilas12,
tetos vyras, buvo pasiųsti į „gerąją pusę“, nes dar atrodė sveiki ir
darbingi.
M ano seneliam s jau buvo per septyniasdešim t. Jie atrodė ge
rokai paliegę, tačiau aš nepraradau vilties juos išgelbėti. Kuomet
11 Helmutas Rauca — SS karininkas ir karo nusikaltėlis, prisidėjęs prie

11584 žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų nužudymo Antrojo pasaulinio
karo metais Kaune. Baigiantis karui H. Rauca sugebėjo pasislėpti ir išvengti
atsakomybės už savo nusikaltimus. Jis buvo rastas 1982 m. Toronte, suimtas.
Mirė kalėjime, laukdamas teismo.
12 Turimas omenyje Samuilas Garzonas.
7 0 m P O K A L B IS
Irena Veisaitė Vingio
parke, 1947 m.
prie m ū sų priėjo Rauca, žiūrėjau jam tiesiai į akis tu rb ū t su to

kia hipnotizuojančia jėga, kad jis m ano senelių net nepastebėjo.
„Mergaitė turi gražias akis. Eik į dešinę!" — išgirdau jį sakant. Pa
m enu, kaip traukiau senelius, kaip bėgom e į dešinę ir kaip senelė
maldavo: „Vaikeli, neskubėk. Aš nebegaliu bėgti!" Bet aš vis tiek
tem piau ją ir senelį beveik su antgam tine jėga... Tą kartą m um s
dar buvo lem ta sugrįžti į savo geto būstą...
1941-ųjų lapkritis-1943-iųjų spalis, anot Valdemaro Ginsburgo,

parašiusio Jūsų jau m inėtų sukrečiančią atsim inim ų knygą
„...ir Kaunas verkė", buvo „santykinės ramybės" periodas.
Tačiau m um s bendraujant be įjungto diktofono esate išsitarusi
apie „aukštąsias geto akimirkas". Aršias akim irkas teko patirti
tos „santykinės ramybės" periodu, kai gete im ta organizuoti
kultūrinė veikla?
Kas nutiko pasauliui? JI

Mes buvom e jauni...
Apie 1942-uosius buvo įsteigtas geto orkestras. Aš tu rėjau
draugą, Buby Rozenbaumą, kuris labai m ėgo muziką. Mes su juo
eidavom e klausytis orkestro arba plokštelių jo nam uose ir tom is
akim irkom is aš vėl pasijusdavau žmogum i. Juk tos patirtys, apie
kurias Jums šiandien pasakojau, ne tik gąsdino ir slėgė, bet taip
pat priversdavo klausti: „Kas nutiko pasauliui? Kodėl žydai, taip
pat ir aš, tap o m e šitaip nuožm iai persekiojam ais žm onėm is?'"
Atsidūręs ribinėse situacijose norom nenorom pradedi galvoti:
„O ką, jeigu m um yse, žydų tautybės žm onėse, taip pat ir manyje,
iš tiesų yra kažkas tokio atstum iančio ar blogo, kas ir lėm ė dabar
tinę m ūsų situaciją?"
Kaip jau m inėjau, m uzika išsklaidydavo tokias m intis, prielai
das ir abejones. Kaip ir literatūra. Gete buvo įkurta pogrindinė
mokykla. Pamenu, kaip skaitėme joje Schillerio balades. Jose buvo
kalbam a apie draugystę, gėrį, meilę, dorą, tiesą ir ištikimybę. Skai
tydam a šias kilnias vokiečių poeto eilutes jaučiau, kaip manyje vėl
atgyja bei auga tikėjim as žm ogum i ir gyvenim u.
IV POKALBIS
Atleisti ir kurti
ateitį yra gyvųjų
priedermė
Irenos Veisaitės gelbėtojai Juozas Strimaitis ir Ona Bagdonavičiutė-Strimaitienė.
Briuselis, 1938 m.
pabar norėčiau išgirsti apie tai, kaip Jums pavyko pabėgti
iš Kauno geto.
Ugą laiką vyravo klaidingas įsitikinim as, kad jeigu m es būsim e

naudingi Reichui, tai m um s leis išgyventi. Laikui bėgant tapo vi
siškai aišku, kad visi žydai gete yra pasm erkti mirčiai, kad m ūsų
žūtis — tai tik laiko klausimas. Todėl visi pradėjo ieškoti išeičių.
Kai kurie jauni žm onės išėjo į partizanus. Nors, tiesą sakant, nie
kas jų ten išskėstom is rankom is nelaukė — viena iš būtinų sąlygų,
norint patekti į sovietinių partizanų būrį, buvo turėti ginklą. O iš
kur jį gauti? Kiti bandė sau arba savo vaikams prieglobstį susirasti
lietuvių šeim ose. Tai irgi buvo nelengva užduotis. Juk naciai su
versdavo į vieną duobę ir žydus, ir jų gelbėtojus... Be to, nacistinė
ir laf'o1 propaganda labai paveikė visuom enės nuostatas — į žy
dus buvo žiūrim a kaip į žmones, kurie kalti dėl visų Lietuvą išti
kusių nelaim ių.
Aš pati palikti geto nenorėjau. Dar gyvas buvo senelis, teta, kiti
giminės ir draugai. Tačiau 1943 m etų vasarą gavau laišką iš Onutės
Bagdonavičiūtės-Strimaitienės...
O nutė dirbo pas m ano tėvą „Valstybės loterijos“ Vyriausiojoje
agentūroje. Begaliniai ją mylėjau, pažinojau visą jos šeimą. Onutės
tėvas buvo Kudirkos Naum iesčio vargonininkas, retkarčiais pas
juos nuvykdavau vasarą paviešėti. Bendravau su O nutės broliais
ir seserim . Man buvo artim a visa jos šeima. O nutė ištekėjo 1938
m etais. Mes su m am a buvom e pakviestos į vestuves ir aš turiu ke
letą šios šventės nuotraukų. O nutės vyras Juozas Strim aitis buvo
1 laf —Lietuvių aktyvistų frontas —antisovietinio pasipriešinimo organizacija

(1940-1941), parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą, l a f suvienijo gan
skirtingas antisovietines pajėgas: Kaune l a f branduoliu tapo slaptai veikusi
studentų koalicija, Vilniuje —buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, Berlyne jį
įkūrė buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Dėl politinių motyvų
Berlyno l a f vadovybė bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba ir Vyriau
siąja ginkluotųjų pajėgų vadovybe, l a f ideologijoje buvo ryškių antisemitizmo
elementų.
Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė 75

Onos Bagdonavičiūtės ir Juozo Strimaičio vestuvės Juroje. Iš kairės: Irena Veisaitė,
Sofija Veisienė, Juozas Juodišius (kalba), Leokadija Juodišienė, 1938 m.
karininkas. Jis gavo siuntim ą studijuoti Belgijoje ir išvyko ten su

žm ona dar prieš pirm ąją sovietų okupaciją. Tokiu būdu jie nen u
kentėjo nuo deportacijų. Karas Juozą ir Onutę užklupo Briuselyje.
Į Kauną jie sugrįžo 1942-aisiais.
Darau prielaidą, kad Belgijoje jie bendravo su m ano tėveliu. Kaip
jau žinote, m ano tėtis tuo m etu gyveno Briuselyje su lietuvišku
pasu. Galvoju, kad bū ten t jis užsim inė jiems apie m ane.
Kaip ten bebūtų, grįžkime prie O nutės laiško. Jį m an perdavė
kažkuris iš m ieste dirbusių geto brigados darbininkų. Onutė pra
nešė, kad m an ruošiam i dokum entai, kad turiu bėgti iš geto, nes
čia m anęs laukia tiktai pražūtis. Perskaičiusi šį laišką ilgai svars
čiau — ką m an daryti? Nenorėjau palikti artim ųjų. Tiesa, Aliukas
ir Mara tuo m etu jau irgi ruošėsi pabėgti. Galiausiai visgi artimieji
m ane įkalbėjo ryžtis palikti getą sakydami, kad visiems kartu išeiti
iš geto yra neįm anom a, kad teks gelbėtis po vieną.
Pagaliau buvo n utarta, kad 1943-iųjų lapkričio 7 dieną aš su va
karine brigada išeisiu iš geto. Su žydų policininku buvo iš anksto
suderinta, kad m anęs nesuskaičiuos, kad nu siim siu n u o savo
7 6 IV P O K A L B I S
drabužių Dovydo žvaigždes, kurios bus ne prisiūtos, o tik priseg
tos, ir, išėjusi už vartų, pasitrauksiu iš kolonos.
Pam enu, kaip ilgai, rodos, policininkų namelyje prie geto vartų,
laukėm e brigados, nes tądien ji vėlavo. Paprastai vakarinė brigada
j darbus m ieste išeidavo ketvirtą, tu o tarp u šį kartą ji išėjo tik po
šešių. Jau buvo stipriai sutem ę. Koloną lydėjo vienas ginkluotas
baltaraištininkas, o gal lietuvis policininkas...2 Viskas lyg ir vyko
sklandžiai.
Patį baisiausią m om entą patyriau, kai reikėjo atsiskirti nuo ko
lonos. Jeigu sargybinis bū tų m ane pastebėjęs, jis, savaime aišku,
b ū tų m ane nušovęs vietoje. Pam enu, kaip iš kolonos žengiau
žingsnį šaligatvio link. Jaučiausi taip, lyg į m ano nugarą bū tų n u
taikytas prižiūrėtojo šautuvas. Lėtai ėjau link šaligatvio, o galvoje
tuo m etu nuolat sukosi ir sukosi tik viena m intis: „Nepanikuok!
Neskubėk! Ramiai! Neišsiduok!“ Ačiū Dievui, m ano pasitraukim o
sargybinis nepastebėjo, ir aš iš Krikščiukaičio gatvės pasukau į
Jurbarko gatvę, kuri vedė tilto link. Ant tilto m ane turėjo sutikti
Onutė, tačiau sutartoje vietoje jos neradau, nes, kaip jau m inėjau,
vėlavau į susitikim ą daugiau nei dvi valandas.
Kauną puikiai pažinojau, tad nuėjau ten, kur gyveno Onutė ir
Juozas. Lengvai susiradau m an reikalingą nam ą Donelaičio gatvės
pradžioje, tačiau staiga suvokiau, kad nežinau jų buto num erio.
Teko pasibelsti į pirm as pasitaikiusias duris ir, kaip vėliau pa
aiškėjo, susidūriau su nam o sargu. Šis susitikim as galėjo būti lem
tingas, nes tuo m etu didelė dalis n am ų sargų bendradarbiavo su
gestapu. Mane tikriausiai ir vėl išgelbėjo m ano švari lietuvių kalba.
Sargas nieko neįtarė, bet Onutė ir Juozas, sužinoję, kad prieš pasi-
belsdam a į jų buto duris buvau susidūrusi su nam o sargu, m irtinai
išsigando. Tikriausiai jie nem iegojo visą naktį, o anksti ryte mes
su Juozu išskubėjome į dyzelinį traukinį „Kaunas-Vilnius“. Taip aš
2 Yra žinoma, kad I. Veisaitės pabėgimo iš Vilniaus geto metu vadinamieji

baltaraiščiai jau buvo išformuoti (tai įvyko dar 1941 m. vasarą), tad vakarinę
brigadą, einančią į darbus mieste, tikriausiai lydėjo policininkas.

atsidūriau Vilniuje ir m ano gyvenim e prasidėjo Vilniaus periodas.
Nuo 1943-iųjų lapkričio 8-osios tapau vilniete.
Vilniuje Juozas nusivedė m ane pas savo seserį. Ji gyveno Žvė
ryne. Tai buvo be galo miela m oteris, tačiau ne be pagrindo pilna
baim ės, kad dėl m anęs papuls į bėdą. Tris naktis — visą tą laiką,
kol aš buvau jos nam uose, — ji nesudėjo bluosto. Buvo akivaizdu,
kad m an reikia prisiglausti pas ką nors kitą. Taip atsidūriau pas
Praną Bagdonavičių, Onutės brolį. Aš jį mylėjau dar nuo vaikystės.
Jis buvo nuostabus žmogus, nepaprastai geros širdies, su puikiu
hum oro jausm u. Iš profesijos chirurgas, Pranas turėjo ir rašytojo
talentą, gyvai domėjosi kitais menais, ypač teatru. Pas jį rinkdavosi
tikrai labai įdom ūs žmonės, kaip antai Antanas Škėma, Jeronimas
Kačinskas, Romualdas Juknevičius, Balys Lukošius. Mes gyvenome
Chodkevičių rūm uose, ten, kur dabar įsikūrusi Vilniaus paveikslų
galerija, o m ano kam baryje dabar yra Nacionalinio dailės m uzie
jaus vicedirektoriaus, buvusio m ano studento Vytauto Balčiūno
kabinetas. Visiems užklystantiem s pas Pranelį svečiams būdavo
pasakom a, kad aš esu iš kaim o atvykusi jo gim inaitė. Mane labai
dom ino, ką jie kalba, visada stengiausi prisiglausti kokiame kam
pelyje ir klausytis jų pokalbių. Gaila, kad nieko neužsirašiau...
Pas Pranelį jaučiausi labai gerai. Kartą jis m an davė pinigų, kad
pasidaryčiau „perm anentą“ — pusm etinį sušukavim ą, ir, anot jo,
atrodyčiau „kaip visos jaunos m ergaitės“. Bet tai buvo klaida, nes
su garbanotais plaukais tapau dar panašesnė į žydę.
Gyvenau pas Praną su Felikso Treigio, M arijampolės gimnazijos
direktoriaus, dukters Irenos dokum entais.3 Pati aš pono Treigio
nepažinojau, tikriausiai jis buvo Strim aičių paprašytas ir sutiko
m an padėti. Jo dėka m ano gyvenim as Vilniuje atrodė legalus.
Lopšelyje, Subačiaus gatvėje esančiam e 16-ame nam e, įsidar
binti sanitare pas daktarą Izidorių Rudaitį m an padėjo Marcelė
3 F. Treigio dukra Irena Treigytė Antrojo pasaulinio karo metus praleido

Marijampolėje. I. Treigytės dokumentus I. Veisaitei parūpino Juozas ir Ona
Strimaičiai.
78 IV P O K A L B I S
Kubiliūtė — nuostabus žmogus, didelė Lietuvos patriotė. Vėliau
sužinojau, kad ji buvo Lietuvos žvalgė.4
Lopšelyje valgydinau vaikus, ploviau grindis ir tvarkiau palatas,
keičiau patalynę, skalbiau. Praėjus kokiai savaitei nuo m ano darbo
pradžios j palatą, kurioje tu o m etu dirbau, įbėgo vyresnioji sesuo
G abriūnienė ir pradėjo m anęs klausinėti: „Kas tu? Iš kur? Kokia
tavo pavardė?“ Man liko įspūdis, jog ji klausinėjo visų šitų dalykų
piktokai, įtardam a, kad esu žydė. Savaime aišku, atsakiau į visus
jos klausim us ir tuoj pat apie m ūsų pokalbį pranešiau Pranui bei
Marcelei. Sužinojome, kad personalui buvo kilęs įtarim as, esą aš
žydė, b et daktaras Rudaitis kategoriškai paneigė pasklidusius gan
dus, lyg ir atrodė, kad dabar viskas susitvarkys. Tiesa, daktaras Ru
daitis irgi nežinojo visos tiesos. Jam Marcelė buvo pasakiusi, kad
esu „pusiau žydė".
Taigi, viskas lyg ir nurim o. Tačiau vėl lygiai po savaitės į palatą
staiga įbėgusi seselė pranešė, kad pastatą apsupo gestapas. Išgir
dusi tai buvau tikra, kad jie atėjo m anęs. Karštligiškai galvojau:
„O ką daryti dabar?“ Bandžiau suvaldyti emocijas... Užėjau į tualetą,
nuleidau vandenį ir pradėjau m ąstyti pasitelkdam a logiką. Jei ban
dyčiau pabėgti, m ane tikriausiai sugautų. Be to, esu registruota pas
Pranelį, todėl nukentėtų ir jis. Likdama darbo vietoje neišsiduočiau.
O jeigu m ane suim tų, tai bent turėčiau galimybę paaiškinti ges
tapui, jog Pranas nieko nežinojo apie m ano kilmę, todėl ir išnuo
mavo m an kambarį. Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ grįžau į palatą,
paėm iau m anų košę ir ėm iau m aitinti kažkurį vaikelį, m at buvo
pietų m etas. Tuo m etu koridoriuje pasigirdo kareiviški žingsniai.
Į palatą užėjo daktaras Rudaitis su keliais gestapininkais. Jų veidų
neprisim enu, atm intis iki šiol išsaugojo tik jų gražiai nublizgintus
čebatus. Nesu tikra, tačiau m an pasirodė, kad, įėjęs į palatą, dak
taras Rudaitis m an mirktelėjo. O gestapininkai, apžiūrėję patalpą,
4 Plačiau apie M. Kubiliūtę žr.: Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...: Marcelės
Kubiliūtės įoo-osioms gimimo metinėms (1898 0728-1963 0613) paminėti,
sud. Nastazija Kairiūkštytė, Vilnius: Žara, 1999.

išėjo. Kiek vėliau sužinojau, kad jie atėjo, nes gavo skundą, jog lop
šelyje yra žydų vaikų. Sužeistiems vokiečių kareiviam s tu o m etu
labai trūko kraujo donorų, tad žydų vaikų buvo ieškoma norint pa
naudoti jų kraują.5 Daktaras Rudaitis neatidavė gestapui nė vieno
lopšelyje buvusio vaiko. Nors patikrinim o m etu buvo surasti keli
apipjaustyti berniukai, tačiau daktaras Rudaitis pasakė, kad tai ne
žydų, o karaim ų vaikai.
Gestapo apsilankym as lopšelyje m ane „legalizavo“. Tapau „pati
kima“ tiek personalo, tiek ir lopšelyje apsilankančių žm onių akyse
ir išdirbau ten iki nacių okupacijos galo.
Kiekvieną dieną į darbą eidavau per Subačiaus gatvę. Tuo m etu
2 num eriu Subačiaus gatvėje pažym ėtam e nam e veikė bordelis,
„aptarnaujantis“ vokiečių karius. Bordelyje dirbusios moterys, dau
giausia lenkų tautybės, kiekvieną ketvirtadienį — tai buvo jų išei
ginė diena — sėdėdavo languose ir kalbindavo praeivius. Taip aš,
vaikščiodam a pro tą nam ą, gavau išsam ų „išsilavinimą“ seksuali
nių santykių tem a.
Taigi po gestapo surengto patikrinim o vaikų lopšelyje nusisto
vėjo „santykinė ram ybė“. Aš ir toliau gyvenau pas Pranelį, tačiau
ilgainiui tapo akivaizdu, kad m an reikės iš ten išsikraustyti. Pranas
Šiauliuose turėjo sužadėtinę Janę, kuri nesijautė labai laim inga,
kad kažkokia jauna m ergina gyvena jos būsim o vyro nam uose.
Mūsų su Pranu santykiuose nebuvo jokios „potekstės“, tačiau Šiau
liuose pasklido gandai, esą Janės sužadėtinis gyvena su kažkokia
m ergina. O juk tuo m etu m an buvo jau 15 metų...
Tačiau pats svarbiausias išsikraustyti m ane privertęs dalykas
buvo susijęs su iš pirm o žvilgsnio nereikšm ingu nutikim u. Kartą
pas Praną vakarojo įprastinė bohem iška kompanija. Kažkas buvo
atsinešęs prim ityvoką Vincento van Gogho reprodukcijų album ą,
kurį visa kom panija su susidom ėjim u vartė. Aš labai m ėgau van
Gogho kūrybą, buvau Paryžiuje m ačiusi jo paveikslų, tad kažkaip
5 Šis teiginys kelia pagrįstų abejonių dėl jo istorinio autentiškumo.
Pranas Bagdonavičius. Niujorkas, x x a. 8 deš.
užsim iršau ir visų akivaizdoje pasakiau: „Van Goghas — m ylim iau

sias m ano dailininkas!“ Žinoma, visi nustebo: iš kur ši kaim o m er
gaitė žino prancūzų dailininko kūrybą?
Neabejoju, kad nė vienas iš Prano Bagdonavičiaus n am uose
besilankančių žm onių tikrai m anęs n e b ū tų išdavęs, tačiau visi
jie buvo m ėgėjai pasėdėti prie čerkelės. O išgėręs žm ogus nere
tai im a ir pasako tokių dalykų, kurių kitom is aplinkybėm is tikrai
nesakytų. Taigi, buvo nebesaugu ilgiau likti šiuose svetinguose
nam uose. Turėjau išeiti.
Mano globėjai — Onutė ir Juozas — sutarė su tokia ponia Marija
Meškauskiene, gyvenusia Gedim ino prospekte esančiam e 32 n u
m eriu pažym ėtam e nam e, kad apsigyvensiu pas ją. Ponios M eš
kauskienės vyras buvo Lietuvos kariuom enės pulkininkas, per
pirm ąją sovietų okupaciją suim tas ir išvežtas į kažkurį Rusijos
kalėjimą.6 Ponia M eškauskienė turėjo dešim ties m etų am žiaus
dukrą Saulę ir tarnaitę Jadvygą. Tame pačiam e bute dar gyveno ir
6 Turimas omenyje Česlovas Meškauskas.
Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė 8l

Marcelė Kubiliūtė. Ji m an buvo tikra atgaiva, nes su Marcele galė
jau pasikalbėti, kaip sakoma, iš širdies.
Pas ponią M eškauskienę išgyvenau du m ėnesius, tačiau dėl įvai
rių priežasčių nesijaučiau šiuose nam uose labai jaukiai, nors esu
jai labai dėkinga už m an suteiktą prieglobstį ir suprantu, kaip
stipriai ji rizikavo. D rįstu spėti, kad ponia M eškauskienė apsi
sprendė padėti m an, nes buvo giliai tikinti, be to, galimas dalykas,
m ane užtarė kunigas N orbertas Skurskis, suteikęs m an krikšto
sakram entą Šv. Ignoto bažnyčioje. Tam, kad nesukelčiau įtarim o
ir neišsiskirčiau iš kitų, privalėjau kiekvieną sekm adienį lankyti
bažnyčią. Beje, tai nebuvo „spektaklis“. Bažnyčioje iš tiesų jaučiausi
labai gerai... Juk Kristus myli kenčiančius gal net labiau nei laim in
guosius, ir jiems bus atlyginta danguje. Tad bažnyčioje jaučiausi
visaverčiu žm ogum i, kurį Dievas myli ir globoja, o ne kažkokia
nepritapėle, m enkesne už kitus. Galiausiai paprašiau, kad m ane
pakrikštytų. M ano krikšto vardas yra Marija, o sutvirtinim o sa
kram ento — Kotryna. Sutvirtinim ą gavau iš vyskupo Mečislovo
Reinio. Ilgą laiką, dar ir tarybiniais m etais, buvau labai tikinti ir
nuolat lankiau bažnyčią.
Kaip tikriausiai pastebėjote, m es kalbam ės kambaryje, kuriam e
sto.vi m enora, o an t sienos pakabintas kryžius. M ano m iegam a
jam e taip pat stovi m enora ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos
statula. Vėliau m ane nuo bažnyčios atbaidė kunigų pamokslai —
per daug juose buvo stereo tip in io m ąstym o. Gal n u o kokių
1949 m etų nustojau vaikščioti į mišias. Bet iki šiolei skausm ingai
ieškau atsakym o į m ūsų būties klausim us ir, jeigu taip galima sa
kyti, ieškau Dievo...
Tačiau grįžkime prie įvykio, kuris privertė m ane vėl ieškoti n a u
jos užuovėjos. O nutė ir Juozas surado m an naują prieglobstį, kaip
jau m inėjau, pas ponią Mariją M eškauskienę. Mane paguldė kam
baryje, pilnam e įvairiausių rakandų, drabužių ir dėžių. Iš esm ės
tai buvo sandėlis. Atidarius to kam bario duris net nebuvo galima
įtarti, kad gilumoje, prie lango, stovi lova. Ši aplinkybė m ane ir
išgelbėjo. Nes vieną gražią dieną į ponios M eškauskienės nam us
atėjo gestapas. Nežinau, ko jie ten ieškojo, tačiau įkišę nosį į kam
barėlį, kuriam e tuo m etu miegojau, jie m anęs nepastebėjo.
Vos tik gestapininkai išėjo, ponia M eškauskienė pasakė, jog turiu
tuoj pat palikti jos nam us. N epam enu, kur praleidau keletą dienų,
tikriausiai pas Juozo seserį Žvėryne, tiksliai nebeprisim enu, tačiau
po to Juozas ar O nutė m ane atvedė į ponios Stefanijos Ladigienės7
nam us Trakų gatvėje. Buvo vakaras, visa šeim a sėdėjo prie vakarie
nės stalo. Ponia Ladigienė turėjo šešis vaikus, tačiau trys su ja jau
nebegyveno. Vyriausias sūnus Algis saugojo Ladigų šeim os dvarą
Gulbinėnuose, Linas buvo išvežtas į Vokietiją darbam s, o Irena
mokytojavo, atrodo, Varėnoje.8
Kai atėjau, ponia Ladigienė pasodino m ane prie vakarienės stalo
ir pasakė savo vaikams: „Atvedžiau jum s Ireną — ji yra jūsų sesutė,
prašau ją mylėti.“ Vėliau ponia Ladigienė m ėgo kartoti, jog tu rin ti
dvi dukras Irenas — baltąją ir juodąją (dėl m ūsų plaukų spalvos).
Ponios Ladigienės nam u o se dirbo senyvo am žiaus tarn aitė
Agnietė. Tą vakarą ji buvo išvirusi skrylių su spirgučiais. Atsisė
dusi prie stalo pastebėjau, kad ponia Ladigienė į m ano lėkštę įdėjo
truputį daugiau skrylių nei savo vaikams. Ji tikriausiai suprato, kad
esu gerokai alkana. M an net sunku papasakoti, koks aštrus buvo
tas alkio jausmas, lydėjęs m ane per visus tuos nacių okupacijos
metus! Toks ponios Ladigienės gerum as m ane labai sujaudino. Po
vakarienės dar ilgai sėdėjom e prie stalo ir kalbėjomės — ponios
Ladigienės vaikai Marytė, Jonė, Benediktas ir aš.
7 Stefanija Paliulytė-Ladigienė (1901-1967) —pedagogė, visuomenės veikėja,

publicistė, 1920 m. ištekėjo už karininko Kazio Ladigos, 1944 m. pavasarį
priėmė į savo šeimą I. Veisaitę. 1992 m. S. Ladigienė pagerbta Pasaulio tautų
teisuolės vardu. Daugiau apie S. Ladigienę žr.: Esame: Stefanija Ladigienė
[dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos], sud. Ema Mikulėnaitė, Vilnius:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003.
8 Paminėti S. Paliulytės-Ladigienės ir K. Ladigos vaikai: Algis Marijonas Ladiga;
Linas Pranas Ladiga; Irena Ladigaitė-Eiva; nepaminėtieji —Benediktas Ladiga;
Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė; Joana Irena Ladigaitė.

Šiuose nam uose buvo nusistovėjusi tradicija, kad m am a, pagul-
džiusi vaikus, ateina prie kiekvieno vaiko lovos, pabučiuoja jį ir ant
kaktos nykščiu pažym i kryželį.
Mane paguldė į Lino, išvežto į Vokietiją, lovą. Atėjusi prie m anęs
ponia Ladigienė m ane irgi pabučiavo ir uždėjo ant kaktos kryželį.
Nepajutau, kaip m an iš akių pasipylė ašaros. Ponia Ladigienė labai
išsigando ir puolė klausinėti, kas gi m ane taip užgavo ar nuliūdino.
O aš paklausiau: „Ar jum s nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę?“ Tada
jau apsiverkė ponia Ladigienė.
Tąnakt nem iegojom e nei aš, nei ji — prakalbėjom e iki pat pary
čių. Taip ji tapo antrąja m ano m otina, o aš — jos dukra. Likau su
ponios Ladigienės šeim a ir atėjus sovietams, iki pat jos išvežimo
į Sibirą.
Jums tikriausiai kilo klausim as, kodėl aš apsiverkiau ir kodėl
įvyko toks dram atiškas m ano ir ponios Ladigienės pokalbis? Šiuo
atveju labai svarbu pasakyti vieną dalyką: kuom et žm ogus yra
nuolat apsuptas paniekos ir neapykantos, kuom et jis nuolat jau
čiasi ujam as ir persekiojam as, tokia situacija psichologiškai labai
veikia. Aš jaučiau, kaip gyvenant tos baisios neapykantos sraute
širdį m an ima graužti abejonės kirminas: „O gal su m anim i iš tiesų
kas nors ne taip?“
Ponios Ladigienės šeimoje jaučiausi labai gerai, buvau apgaubta
m eilės ir atidos. Ši m oteris buvo giliai tikintis žmogus, bet niekad
to nedem onstravo, daugiau reikalaudavo iš savęs nei iš kitų. Visa
jos esybė buvo persunkta artim ojo meilės. Ponia Ladigienė kartu
buvo ir m eninės natūros, pasaulietiška m oteris. O kaip puikiai ji
deklam uodavo eiles! Pam enu, kaip m es — visa šeim a — atėjus
vakarui susėsdavom e svetainėje, ir ji deklam uodavo m um s Salo
m ėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ar M aironio eiles, o kartais
rusiškai Puškiną, Apuchtiną ir kitus.
Kartą m ane ponia Ladigienė labai nustebino, kai padovanojo
ružo dėžutę, kad pasidažyčiau skruostus ir neatrodyčiau tokia
išbalusi. Katalikiškoje lietuvių šeim oje tai buvo tiesiog neįsivaiz-
Stefanija Paliulytė-
Ladigienė, 1920 m.
Ji 1944 m. pavasarį
priėmė j savo šeimą
Ireną Veisaitę.
duojam as elgesys! Ružą perkanti ir naudojanti m ergaitė, pagal

tuo m e tu vyravusias n u o statas, buvo laikom a m ažų m ažiau
siai nerim ta. Bet ponia Ladigienė m okėjo atskirti tikėjim ą nuo
išorinio pam aldum o dem onstravim o. Jos veiksm us lem iantis
pagrindinis im peratyvas v isu o m e t buvo, kaip jau sakiau, vie
nas — artim o meilė. Niekas iš ponios Ladigienės n am ų neišeida
vo alkanas, o visi besikreipiantys j ją kokios nors pagalbos buvo
tikri, kad susilauks atjautos ir supratim o. Pam enu, kaip retsykiais
tarp ponios Ladigienės ir Agnietės kildavo diskusija. „Ponia, gal
nevertėtų svečių vaišinti? Juk rytoj netu rėsim e kuo pam aitin ti
vaikų“, — sakydavo Agnietė. „Nesirūpink, Dievas d u o s“, — pasi
girsdavo atsakym as. Kaip beatrodytų keista, ponia Ladigienė bū
davo teisi. Žiūrėk, kitą dieną kas nors atvyksta iš kaim o, atveža
lašinių, kiaušinių, m iltų ar bulvių, ir šeima, nepaisant Agnietės
nuogąstavim ų, nebadaudavo.
Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė 8 5

Su m um is Trakų gatvėje dar gyveno mokytoja Adelė Dirsytė, ku
rią dabar Katalikų bažnyčia skelbia palaim intąja.9 Tuo m etu ji Vil
niaus mergaičių gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. Taip pat ir toks
ponas Česlovas Mečys — žmogus su nuostabiu hum oro jausm u.
Jis buvo neaukšto ūgio, apkūnus, labai mėgdavo pajuokauti, esą
jam užtektų pam ojuoti m ažuoju pirščiuku ir „pas jį subėgs visos
m ergaitės“. Neabejoju, kad tiek m okytoja Adelė, tiek ponas Česlo
vas suprato, kas aš, tačiau jie buvo savi žmonės. Tuo tarpu ponios
Ladigienės vaikai nežinojo nieko. P am enu tokį juokingą atvejį:
Marija Ladigaitė (vėliau Vildžiūnienė), kuri m okėsi vienoje klasėje
su Irena Žemaityte (vėliau Geniušiene), abi jos mokykloje turėjo
dalyvauti kažkokiam e tem iniam e vakare vilkėdam os tau tin iu s
drabužius. Jos sukiojosi prie veidrodžio, jau pasirengusios šiam
vakarui, ir tarpusavyje kalbėjosi: „Na, ir kokios gi m es lietuvaitės!
O štai pažiūrėk į Ireną, ji atrodo kaip tikra lietuvaitė!“ Žinoma, iš
girdusi tokias jų šnekas aš tylom is šypsojausi. Tą pokalbį kartais
labai linksm ai prisim enam e iki šiol.
Ponios Ladigienės nam uose buvau laim inga ir jaučiausi mylima.
Kaip atrodė m ano kasdienybė tuo m etu? Aš ir toliau dirbau lopše
lyje pas daktarą Rudaitį. Man labai stigo teatro ir kino. {teatrą n u
eiti nedrįsau, nors tuo m etu buvo rodom a Henriko Ibseno „Nora“10,
kur pagrindinį vaidm enį atliko M onika M ironaitė. O kine kartą
apsilankiau. Žiūrėjau tu o m etu labai populiarų filmą „Auksinis
m iestas“, sukurtą pagal Richardo Billingerio kūrinį.11 Tą kartą po
seanso visos kino teatro durys buvo užblokuotos ir gestapas prie
išėjim o tikrino žiūrovų dokum entus. Galite įsivaizduoti, kaip aš
pasijutau. Bet viskas, ačiū Dievui, baigėsi laimingai.
9 2000 m. pradėtas Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Daugiau

apie A. Dirsytę žr.: Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai, sud. Mindaugas Bloznelis,
Vilnius: Katalikų akademija, 2003.
10 „Nora“ —rež. Romualdo Juknevičiaus Henriko Ibseno to paties pavadinimo
dramos interpretacija, Vilniaus miesto teatras, premjera —1942.
11 „Auksinis miestas“ (vok. Die goldene Stadt) — rež. Veito Harlano filmas (1942),
pastatytas pagal Richardo Billingerio kūrinį DerGigant (Gigantas, 1937).
Marija Ladigaitė,
Stefanijos Ladigienės
dukra, ir Irena Veisaitė.
Maskva, 3947 m.
Ėjo jau 1944 m etai. Situacija dram atiškai keitėsi. Visiems buvo
aišku, kad vokiečiai pralaim i karą. Tai, atrodo, suprato ir patys
vokiečiai. Liepos m ėnesį prasidėjo kovos dėl Vilniaus. Gyvenant
greitų pokyčių nuojautom is ponios Ladigienės šeimoje prasidėjo
pokalbiai: ką daryti toliau?; pasilikti Lietuvoje ir sulaukti antrosios
sovietų okupacijos ar trauktis j Vakarus? Apsispręsta likti.
Karo veiksm am s artėjant link Vilniaus, m iestas buvo kasdieną
bom barduojam as, tad ponia Ladigienė nutarė su vaikais apsistoti
pas po n ą Stabinj, gyvenusį d abartinių Ž irm ūnų vietovėje, kuri
anuom et senųjų vilniečių buvo vadinam a „Losiuvka“. Tuo m etu
tai buvo Vilniaus priem iestis. Ji tikėjosi, kad ši vietovė nebus bom
barduojam as, be to, pono Stabinio nam uose buvo rūsys, kuriam e
visi, esant reikalui, galėjo pasislėpti.
Pareiškiau, kad iš ponios Ladigienės n am ų niekur neisiu, nes
juos kažkas tu ri saugoti. M an atrodė, kad be priežiūros likusį butą

kaim ynai lenkai kaipm at apšvarins. Kaip num anote, aš tikrai n e
tu riu nieko prieš lenkus, tačiau tu o m etu buvo susiklosčiusi to
kia nepakantum o kupina situacija, kad net sunku įsivaizduoti! O
m ūsų dideliam e nam e mes buvom e vieninteliai lietuviai. Ponia
Ladigienė bandė m ane perkalbėti, tačiau likau nesukalbam a. Aš ją
begaliniai mylėjau ir norėjau bent tokiu būdu atsidėkoti už m an
parodytą gerum ą. M ano atsakym as į visus jos argum entus buvo
vienas: „Naktį saugosiu nam us, o dieną ateisiu pas jus!"
Kurį laiką taip ir elgiaus — nakvodavau m ūsų bute, o dienas
leisdavau su ponios Ladigienės šeima. Tačiau prasidėjus m ūšiam s
Vilniaus gatvėse nebegalėjau tesėti savo pažado. Pagaliau aršios
kovos pasiekė Trakų gatvę ir aš likau įkalinta m ūsų bute. Tokia pa
dėtis tęsėsi visą savaitę. Trakų gatvė bent tris kartus ėjo iš rankų į
rankas. Turiu pripažinti, buvo ganėtinai baisu.
Susišaudym ų ir bom bardavim ų m etu visi n a m o gyventojai
slapstėsi rūsyje. Keletą k artų n am o kom endantas prašė m anęs
atiduoti jam buto raktus, esą jis tu ri nuolat tikrinti visus trečiam e
aukšte esančius butus, ar juose neatsirado gaisro židinių. Raktų aš
kom endantui nedaviau, tačiau keletą kartų jį su kitais kaim ynais
palydėjau apžiūrėti buto. Nežinodam i, kad aš tru p u tį su prantu
lenkų kalbą, — juk puikiai mokėjau rusiškai, — kaimynai nuolat ap
tarinėjo ponios Ladigienės šeim ą ir m ane. „Czy ona žydovvka?"12 —
keletą kartų jie svarstė tarpusavyje. Savaime aišku, aš neišsidaviau,
tačiau m an buvo baisu, kad vokiečiams eilinį kartą iš rusų atsiėmus
Trakų gatvę kaim ynai gali m ane įskųsti.
Pamenu, kad praėjus penkiom s dienom s nuo „įkalinimo“, tai yra
ketvirtadienį, m ano nervai nebeatlaikė. Buvo labai karštos dienos.
Oras, atrodo, tiesiog virpėjo nuo kaitros. Be to, nuolatinė įtam pa ir
m ūsų akyse vykstantys žiaurūs žudym ai baisiai slėgė. Paskutinis
siaubo lašas, po kurio netekau savitvardos, buvo šis epizodas... At
rodo, trečiadienį iš Pylimo gatvės į Trakų gatvę pasuko būrys rusų
12 Ji žydė? (Lenk.)
kareivių — tokie šešiolikmečiai berniukai. Jų buvo apie trisdešim t,
pranciškonų gatvėje už koplyčios stovėjo pasislėpęs vokiečių ta n
kas. Kai rusų kareiviai priartėjo prie koplyčios, tankas išvažiavo
į Trakų gatvę ir atidengė ugnį. Žuvo visi rusų kareiviai. Tai vyko
priešais m ūsų buto langus...
Kitą dieną vokiečiai m us išvarė užkasinėti rusų karių lavonų.
Nuo jų tvoskė baisi smarvė, o pajudinus tų vaikinukų kūnus iš jų
sunkėsi rudas skystis. Buvo baisu. Staiga pam ačiau, kad toje krū
voje vienas kareivis dar gyvas. Mes su kaimyne įtem pėm sužeistąjį
į m ūsų nam o laiptinę. Nei vaistų, nei kitų galimybių jam rim čiau
padėti, savaime aišku, neturėjom e, tik pagirdėm jį vandeniu, da
vėm duonos riekę. Tuo tarp u sužeistojo savijauta sparčiai blogėjo.
Jis kentė stiprius skausm us ir buvo krečiam as karščio. Kai pasijus
davo bent kiek geriau, nuolat prašydavo pranešti apie jį artim ie
siems, jo m erginai, kurios nuotrauką saugojo savo kišenėje. Ačiū
Dievui, kad pasirodžius rusam s m es sugebėjom e jį atiduoti į jų
rankas. Norėčiau tikėti, kad šis berniukas liko gyvas.
Negalite įsivaizduoti, koks siaubingas dalykas yra karas! Juk tai
ne kas kita, kaip įteisintas žudymas! Didžioji dalis žmonių, įtrauktų
į šios žudym o m ašinos dantračius, labiau nusipelno gailesčio nei
pasm erkim o. Kuo kaltas koks nors rusas arba vokietis, valdžios
liepimu turėjęs palikti savo šeimą, darbą, paim ti šautuvą į rankas
ir eiti žudyti jam nieko bloga nepadariusių žmonių? Privalom o
sios karo tarnybos sąlygomis vargu ar gali kaltinti šauktinį, kad
jis kovoja vienoje ar kitoje fronto pusėje. Tai galutinai supratau
perskaičiusi savo laiku itin išgarsėjusią vokiečių rašytojo Rolfo
Hochhutho pjesę „Vietininkas“13, kurioje autorius kaltina Vatikaną
už konkordatą su nacistine Vokietija.
Kaip jau m inėjau, ketvirtadienį suvokiau, kad daugiau nebeiš
tversiu. | du lagaminus sudėjusi vertingiausius daiktus pasiruošiau
žingsniuoti iki Žirm ūnų. Atrodė, kad susirėm im ai kiek aprim o,
*3 „Vietininkas" —vok. Der Stellvertreter, 1963.

tačiau vos tik nuėjau iki kiem o vartų ir norėjau žengti į gatvę, su
sišaudym as atsinaujino. Tad m an neliko nieko kita, kaip tik su la
gam inais grįžti į m ūsų butą.
Prieš pasitraukdam i iš Vilniaus, vokiečių kariai lakstė nam ų sto
gaiš ir padeginėjo nam us. Visas senam iestis liepsnojo. M ūsų bute
buvo taip karšta, kad tapetai luposi nuo sienų. Šalia lango stovėjo
bufetas, ant kurio buvo padėtas Aušros Vartų Šv. Mergelės Marijos
paveikslas. Pam enu, kaip m eldžiausi prie to paveikslo, prašydama,
kad m ūsų nam us aplenktų siautėjanti ugnis.
Tą sykį nelaim ė m us aplenkė...
1944 m etų liepos 13 dieną Vilnius atiteko sovietams, niekas n e
bešaudė. Apie pietus į m ūsų buto duris pasibeldė artim as ponios
Ladigienės draugas, kom pozitorius ir chorvedys ponas Konradas
Kaveckas. Jis tu o m etu gyveno Klaipėdos gatvėje ir, pasinaudojęs
įsigalėjusia ramybe, atėjo pasižiūrėti, kas darosi pas m us. Papasa
kojau jam, kad visa šeim a išsikėlusi pas poną Stabinį, ir m es n u ta
rėm e su juo kartu nueiti į Žirmūnus. Pam enu tuos baisius vaizdus,
kuriuos m atėm e eidam i senam iesčiu ir Neries pakrante: nam ai
sugriauti, visur pilna papilkėjusių rusų ir vokiečių karių lavonų
su išverstom is žarnom is ir sm egenim is, an t grindinio — jau iš
džiūvę kraujo upeliai... Kai kur dar siautėjo gaisrai. M iestas atrodė
siaubingai!.. Tačiau, kaip bebūtų keista, gyvenim as nė akim irkai
nesustojo. Priėję prie Neries, kur dabar pastatytas M indaugo til
tas, m es pam atėm e, kad norinčiųjų persikelti į kitą krantą jau lau
kia valtininkas. Tereikėjo šiek tiek pinigų. Taigi, su šio valtininko
pagalba atsidūrėm e kitam e upės krante ir pasiekėm e Žirmūnus.
Sunku perteikti emocijas, kurios užvaldė m um s visiem s susi
tikus pono Stabinio nam uose. Savaitę trukusi nežinia visus labai
išvargino. Ponia Ladigienė negalėjo sau atleisti, kad paliko m ane
saugoti buto. Aš, savaitę praleidusi Trakų gatvėje, jutau, kaip bai
siai m ane buvo prislėgusi vienatvė, baim ė ir nuolatinė įtam pa.
Pamačiusi visus sveikus ir gyvus, dar sėdinčius rūsyje, aš iš lai
m ės ir džiaugsm o pradėjau šaukti ir niekaip negalėjau sustoti. Yra
tokių akim irkų gyvenim e, kuom et susivaldyti neįm anom a. Tave
tiesiog neša... O ponia Ladigienė, — pasakė tai m an vėliau, — n e
paprastai išsigando ir net pagalvojo, kad aš nuo visų išgyvenim ų
praradau dvasinę pusiausvyrą, o gal ir išprotėjau. Galiausiai m es
visos apsikabinome ir verkėme, ir juokėmės besidžiaugdamos, kad
vėl esam e kartu. O aš buvau laiminga, kad butas išsaugotas, ir pa
galiau m es po kelių dienų sugrįžom e į Trakų gatvę.
Tačiau greit prasidėjo nauji rūpesčiai. Ponia Ladigienė labai iš
gyveno dėl sūnaus Algio ir seserų. Algis buvo Gulbinėnuose, o se
serys — Vabalninke.14 Ilgą laiką nieko apie juos nebuvom e girdėję,
tad į galvą ateidavo visokių m inčių. Aš pasisiūliau nuvažiuoti ir
pasižiūrėti, kas ten vyksta. Tai buvo rizikinga kelionė, bet aš ir vėl
buvau laim inga galėdam a pasitarnauti m ylim ai antrajai m otinai.
Traukiniu į Biržus per Panevėžį važiavau tris dienas. Traukinys vos
slinko nuolat sustodam as. Sėdėjau a nt platform os, buvo šalta. Pa
m enu, m ane apkabino kažkoks vyriškis, norėdam as sušildyti, bet
netrukus teko nuo jo atsitraukti... Iš Biržų į Vabalninką, atrodo,
26 ar 27 kilom etrus, nuėjau pėsčia. Tiek seseris, tiek Algį radau gy
vus ir sveikus, tad galėjau grįžti į Vilnių su gerom is naujienom is.
O tada prasidėjo sovietmetis...
Prieš žengiant į šį laikotarpį, norėčiau užduoti Jums dar vieną

klausimą: Jūsų gyvenime būta daug situacijų, kai gyvybei grėsė
pavojus, — kaip kovodavote su tokiomis akimirkomis žmogų
kaustančia įtampa? Juk akivaizdu, kad daugeliu atvejų tolesnis
Jūsų likimas priklausydavo nuo to, kaip mokėsite susivaldyti ir
ramiai analizuoti susiklosčiusią situaciją.
Man tikrai ne visuom et pavykdavo susivaldyti. Kita vertus, kaip

jau Jums sakiau, egzistuoja kažkoks išgyvenim o instinktas, kuris
H S. Paliulytės-Ladigienės jaunesnioji sesuo —Irena Marija Cecilija Paliulytė —

ir trys vyresniosios —Natalija Ona Paliulytė, Severiną Pranciška Paliulytė,
Kotryna Paliulytė.
Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė gi

ribinėse situacijose itin paaštrėja ir padeda priim ti greitus spren
dim us. Jau pasakojau apie savo pabėgim ą iš Kauno geto ir apie n e
tikėtą gestapo apsilankym ą lopšelyje. Esu labai dėkinga savo tėvui,
kuris m ane auklėjo, ruošė savarankiškam gyvenim ui ir išm okė
logiškai protauti. Be to, daug lem ia ir atsitiktinum ai, apie kuriuos
jau taip pat kalbėjome.
Kaip galėtumėte paaiškinti priežastis, lemiančias tokių baisių

dalykų kaip Holokaustas atsiradimą? Juk ieškant atsakymo
į šį klausimą įprastai pasirenkamas vienas iš dviejų galimų
požiūrių: pirmojo požiūrio apologetai teigia, kad mažas žmogus,
susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ypač nepriteklių ir bėdų
laikotarpiu, tampa lengvu įvairių šovinistinių ideologijų grobiu;
antrojo požiūrio šalininkai teigia, kad toks blogis gali būti pa
aiškintas tik operuojant metafizinėmis kategorijomis.
Man asm eniškai dažnai atrodo, kad blogio priežastys visų pirm a
slypi m umyse. Žmogus nėra tobulas ir lengvai pasiduoda m ani
puliuojam as. Jį lengva užkrėsti neapykanta, keršto jausm u. Blogį
skleidžia norm alūs žm onės. Filosofė H annah Arendt, stebėjusi
E ichm anno bylą15, kalbėjo apie Banality of Evil — blogio b a n a
lum ą.16 Ji padarė išvadą, kad Eichm annas, vadovavęs m asiniam
žydų žudymui, laikė save garbingu Vokietijos piliečiu, nejuto sąži
nės graužimo, buvo geras sūnus, vyras, tėvas. Eichmannas papras
čiausiai tikėjo Hitlerio idėjomis ir jas klusniai vykdė. Zygmuntas
Baum anas yra įspėjęs, kad kiekvienam e iš m ūsų slypi potencialus
15 Adolfo Eichmanno —vieno iš pagrindinių Holokausto įkvėpėjų ir organiza

torių, SS Oberšturmbanfiurerio —teismo procesas vyko Jeruzalėje, pradėtas
1961 m. gegužės 31 d. Proceso metu A. Eichmannas nuosekliai kartojo, kad jis
pripažįsta Holokausto siaubingumą ir mastą, tačiau yra įsitikinęs, kad pats
tebuvo sraigtelis sistemoje, todėl iš esmės yra nekaltas. 1961 m. gruodžio 15 d.
teismas paskelbė jam mirties nuosprendį, kuris įvykdytas 1962 m. birželio 1d.
16 Turima omenyje H. Arendt knyga Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio
banalumą, Vilnius: Aidai, 2015.
9 2 iv P O K A L B I S
jichm annas. Labai svarbu bet kokioje situacijoje išsaugoti kritinį
m ąstym ą, nepasiduoti indoktrinacijai.
Viliuosi, kad mane nuo „banalaus blogio“ apsaugojo du dalykai:
kritinis mąstymas arba noras visada likti savim ir polinkis visur
matyti ne tik blogį, bet ir gyvenimo bei žmogaus gerumą, grožį.
Tikriausiai todėl ir neprisimenu nė vieno mane persekiojusio žmo
gaus —gestapininko ar nkvd karininko —veido. Mano atmintyje
likęs tik jų blizgančių kariškų čebatų vaizdas.
T urbūt jau pasakojau Jums savo sapną, kurį vėliau sapnavau
net kelis kartus?.. Sėdžiu su, regis, dešim tm ete dukra kambaryje,
išklotam e persiškais kilimais. Jauku. Mes laim ingos, išgyvenam e
tobulos harm onijos būseną. Tačiau staiga atsidaro durys, taip pat
apm uštos persišku kilimu, ir aš matau, kaip m ūsų link artėja vyras.
Nem atau jo veido, tik blizgančius kareiviškus batus. Rankoje vy
ras laiko pistoletą, o prie jo šono stovi labai gražus, šviesiaplaukis,
mėlynakis kokių 6 m etukų berniukas. Vyras rėkia nesavu balsu ir
bruka m an į rankas pistoletą: „Nušauk šį berniuką arba aš n ušau
siu tavo dukterį!“ Laikau pistoletą rankoje, glaudžiu dukrą arčiau
savęs ir... pabundu. Pirm a m intis pabudus: „Kokia laimė, kad aš
net sapne nenušoviau to berniuko!“
Norintys pasėti blogio sėklą yra labai įgudę, todėl jų pastangos
neretai duoda rezultatų net tada, kai m es m anom e besą atsparūs
melui ir m anipuliacijom s.
Prisim enu įvykį, kuris, tikiuosi, padės geriau atskleisti m ano
m intį apie m ūsų tykančius pavojus. Buvo 1951 metai, studijavau
Maskvoje. M ane atrinko dalyvauti „fizkultūrininkų“ parade, ku
ris turėjo įvykti gegužės 1-ą, švenčiant Tarptautinę darbo dieną.
Pam enu, kad m us „dresiravo“ tikrai ilgai ir rim tai, kol pagaliau
atėjo Gegužės 1-oji. Ir štai, skam bant trankiem s m aršam s, m es
zygiuojame Raudonąja aikšte.
M ums priartėjus prie M auzoliejaus pasirodo Stalinas. Jūs nega
lite įsivaizduoti, kas tu o m etu darėsi aikštėje! Žmonės elgėsi taip,
lyg būtų pam atę patį Viešpatį Dievą, nužengusį iš dangaus... Eilės

pakriko, visi atsisuko į Staliną, m inia šaukė nesavu balsu, tiesė į
jį rankas!
M ums išeinant iš Raudonosios aikštės, atsidūrus ties Vasilijaus
Palaim intojo soboru, aš staiga suvokiau, kad šaukiu kartu su visa
minia... Jūs galite įsivaizduoti tokią situaciją? Juk aš žinojau, kas
yra Stalinas ir ką jis yra padaręs. Aš jo negarbinau! Tačiau pati n e
jučia pasidaviau m asinei psichozei. Gerai, kad tik šaukiau, o juk
galėjau, pati to nesuvokdam a, tapti linčo dalyve, užm ušti žmogų?
Labai galimas dalykas...
D em onstracija Raudonojoje aikštėje buvo viena iš pačių b ai
siausių patirčių m ano gyvenim e. Apie m asių psichologiją tikrai
įžvalgiai rašė Elias Canetti17, tačiau viena yra skaityti knygas, o vi
sai kita — pajusti tai realybėje ir suvokti, kad ir tavim galima m a
nipuliuoti.
Gal kiek nukrypsiu į šalį, tačiau dažnai pagalvoju, kad m anipu
liacijoms pasidavė ir dalis etninių lietuvių, ypač dėl žydų klausimo.
A ntisem itizm o užkratas buvo stiprus... Ilgą laiką stebėjausi, kodėl
pokario lietuvių literatūroje tiek m ažai kalbam a apie žydų trage
diją. Juk lietuviai matė, kaip buvo suim ami, kankinam i ir masiškai
žudom i jų kaimynai, kaip buvo sunaikintas visas Lietuvoje egzis
tavęs žydų pasaulis! Taip, aš žinau, kad Sigitas Geda yra sudaręs
lietuvių poezijos antologiją apie Holokaustą „Mirtis, rečitatyvas
ir m ėlynas drugelis“ [1999]. Žurnale „Pergalė“ buvo išspausdin
tas Antano Jonyno apsakym as „Šuliny“18. Savo rom ane „Sodybų
tuštėjim o m etas“ [1973] apie žydų tragediją yra užsim inęs Jonas
Avyžius, Algimantas Mackus parašė nuostabią poem ą „Jurekas“19.
Yra ir daugiau pavyzdžių, bet apskritai Holokausto Lietuvoje tem a
17 Turima omenyje Elias Canetti, Masė ir valdžia, Vilnius: Alma littera, 2003.
18 Antano Jonyno nebaigto romano Šuliny fragmentai pirmą kartą publikuoti
žurnale Pergalė, vėliau spausdinti A. Jonyno kūrinių rinktinėje, žr.: Šuliny: proza,
kino dramaturgija, sud. Antanas A. Jonynas, Vilnius: Vaga, 1982. Šuliny išverstas
j anglų kalbą ir išleistas JAV: The Hill, Marlboro, nj: Affinity Billing, 2007.
19 Algimantas Mackus, Augintinių žemė, Chicago: A. Mackaus knygų leidimo
fondas, 1984
94 l v p o k a l b i s
lietuvių literatūroje yra m arginali n et iki šiolei.20 Suprantu, kad
tą lėm ė ir antisem itinė K om unistų partijos politika, bet vis dėlto...
Ojuk kalbėdam i apie tokius dalykus ne tik istorikai, bet ir rašytojai
galėtų prisidėti prie m ūsų gebėjim o užjausti, priešintis blogiui...
Bet kaip m ažai apie tai užsim inta net ir m ūsų iškiliausių rašytojų
jr literatūros kritikų dienoraščiuose. Kaip teisingai pastebėjo istori
kas Egidijus Aleksandravičius, Holokausto „kolektyvinėje lietuvių
tautos atm intyje" neliko.
Apie Holokaustą rašė Grigorijus Kanovičius ir Icchokas Meras,
tačiau, m an atrodo, labai svarbu, kad tą tragišką Lietuvos istorijos
puslapį prisim intų, bandytų suvokti, kas įvyko, visų pirm a patys
lietuviai.
Aš taip pat esu lietuvė, bet žydų kilmės. Todėl m ane visuom et
galima apkaltinti tendencingum u. Dėl šios priežasties aš dažniau
siai vengiu kalbėti apie Holokaustą ir, jeigu m anęs neklausia, pati
niekada n eprim enu šios tem os.
Man pasirodė labai svarbi Jūsų mintis, kad kalbant apie

bendrą žydų ir lietuvių tragediją daug lemia ne tik istorikų,
bet ir menininkų darbas.
O m an itin brangu ir svarbu tai, kad Jūs ką tik pasakėte, jog tai
buvo b endra žydų ir lietuvių tragedija. Tai ko n statu o d am a n o
riu prisim inti disidentės, rašytojos Vasilijaus Aksionovo m otinos
20 I. Veisaitės nusakytas tendencijas kiek koreguoja Sigito Pamiškio romanas

Tamsa ir partneriai (Alma littera, 2012). Šis kūrinys Lietuvos viešojoje erdvėje
inspiravo diskusiją apie Holokausto temos refleksiją lietuvių istorinėje
kultūroje, istorikų tekstuose ir meninėje kūryboje. Romanas įžiebė įnirtingą
polemiką tarp S. Pamiškio romaną pozityviai įvertinusiųjų ir kritikų. Antrą
kartą xxi a. Lietuvos visuomenė prie Holokausto temos apmąstymų grįžo
pasirodžius publicistinio žanro Rūtos Vanagaitės knygai Mūsiškiai (Alma littera,
2016), sukėlusiai polemikos audrą lietuviškoje viešojoje erdvėje. I. Veisaitės
nuolat keliamą lietuvių santykio su Holokaustu klausimą yra nuosekliai apta
ręs Hektoras Vitkus savo disertacijoje „Holokausto atminties raida Lietuvoje“
(Klaipėdos universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2008).

Jevgenijos Ginzburg knygą „Staigus m aršrutas“21, kuri tada padarė
m an didžiulį įspūdį.
Ginzburg ir jos vyras buvo idėjiniai kom unistai, bet 1937 m e
tais, prasidėjus Stalino terorui, jos vyrą Pavelą Aksionovą22 suėmė.
Būdama tikra, kad jis nekaltas, Ginzburg, kaip ir ponas Jozefas K.
Kafkos „Procese“ [1981], vaikščiojo po įvairias instancijas aiš
kindam a, kad įvyko klaida, kad jos vyras nėra liaudies priešas.
Galiausiai suėm ė ją pačią, ir ji ilgiems m etam s pateko į Gulagą. Pa
pasakojusi apie savo ir kitų žm onių kančias, ji daro išvadą (cituoju
iš atm inties): „Kokia laimė, kad tapau auka, o ne budeliu...“
Tai, kad Holokaustą suprantu kaip bendrą tragediją, už

kurią jaučiuosi tam tikra prasme atsakingas, liudija mano
išgyventos prieštaringos emocijos per praėjusį mūsų susitikimą.
Dar daugiau: mąstydamas apie šį baisų istorijos epizodą, aš
negaliu vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: „Ką daryčiau aš?
Gal tyliai stovėčiau po medžiu?“
{ tokį klausim ą niekas negali vienareikšm iškai atsakyti. Aš irgi

nežinau, kaip pasielgčiau. Bet svarbiausia — Jūs tikrai nesirinktu-
m ėte žudikų pusės.23
21 Jevgenijos Ginzburg atsiminimų knyga Kpymoū Mapiupym, parašyta 1967 m.

(antroji dalis —1975-1977 m.) —vienas pirmųjų literatūrinių tekstų, kuriame
pasakojama apie stalinines represijas. Pirmą kartą knyga išleista Milane, iš
J. Ginzburg garso įrašų parengus publikaciją. Sovietų Sąjungoje knygos tekstas
platintas savilaidos būdu.
22 Pavelas Aksionovas 1937 m., suklastojus kaltinimus, suimtas ir nuteistas
mirties bausme. 1939 m. bausmė pakeista įkalinimu lageryje. Intos lageryje ir
tremtyje Krasnojarsko krašte praleido beveik 18 metų. 1956 m. reabilituotas.
23 I. Veisaitė, autorizuodama tekstą, po sakiniu „Bet svarbiausia —Jūs tikrai
nesirinktumėte žudikų pusės“ parašė tokį komentarą: „Rūtos Vanagaitės kny
goje Mūsiškiai su džiaugsmu perskaičiau, kad 117 karių —Lietuvos savanorių,
supratę, kad juos naudoja ne tėvynei ginti, o žydams žudyti, pabėgo iš bata
liono. Tai neišgelbėjo pasmerktųjų mirti žydų, bet tie pabėgėliai išgelbėjo savo
žmogišką orumą ir neprisidėjo prie baisaus nusikaltimo vykdymo.“
Tačiau nebylus blogio triumfo stebėjimas argi taip pat nėra
savotiškas žudikų palaikymas?
Esu giliai įsitikinusi, kad Jūsų klausim o form uluotė — pernelyg

aštri. Kaip jau sakiau, svarbiausia neskleisti blogio ir netapti žu
diku. Žinau, kad, būdam a sveiko proto, sąm oningai niekada nieko
nenužudysiu, stengsiuos ned id in ti pasaulyje blogio. Pam enate
m ano pasakojimą apie tai, kaip stovėjau eilėje prie duonos? Kas tą
m oterį traukė už liežuvio m an m estelti: „Žydelka, eik lauk!“
Lyg jau esu sakiusi — labai gerai suprantu, į kokią situaciją buvo
pakliuvusi Lietuva. 1941 m etų sovietinė okupacija ir trėm im ai
buvo didžiulis šokas visiems. Tačiau, kaip jau sakiau, etninių lietu
vių ir žydų egzistencinė situacija pasirodė besanti labai skirtinga,
ir tai būtina įvertinti kalbant apie 1941 m etus. Vokiečiai lietuviam s
atrodė išvaduotojais, o žydam s reiškė m irtį. Iš čia ir skirtingas
įvykių vertinim as. Be to, gili antisem itizm o tradicija, o ir paveiki
Josepho Goebbelso ir laf'o propaganda... Nesinori nieko smerkti,
tačiau yra riba, kurios peržengti nevalia. Priešingu atveju sunai
kinsi ir pats save. Aš nežinau, bet gal Jūs žinote kokį laim ingą žyd
šaudžio likimą?
Ačiū Dievui, kad Jums neteko gyvenim e susidurti su tokiom
dilem om .
Jūs teisi — galvodamas apie kruvinąjį x x amžių aš vis dėkoju

likimui, kad man neteko išgyventi senelių patirčių, kad nepriva-
lėjau spręsti juos kankinusių klausimų. Todėl kai daugelis mano
pažįstamų intelektualų ironizavo ir abejojo dėl Nobelio premijos
komiteto sprendimo 2012 metais taikos premiją skirti Europos
Sąjungai, aš jį vertinau visai kitaip.
Taip, Europos Sąjunga tikrai nėra ideali politinė bendrija, tačiau jos
dėka m es jau septyniasdešim t m etų gyvenam e taikoje. Ir Lietuva,
kaip Europos Sąjungos narė, yra apsaugota nuo karinės agresijos

ir okupacijos pavojų. Nors dabar situacija ir kiek pasikeitusi... Aš
n esuprantu tų žm onių, kurie tik keikia Europos Sąjungą, užuot
prisidėję prie jos tobulinim o. Pagaliau reikia suvokti, kad pagal
savo geografinę padėtį ir kultūrines tradicijas m es ir patys p ri
klausom e Europai.
Turėdama tai galvoje, kokiais moraliniais imperatyvais vado

vaujatės savo gyvenime? Jūs ne kartą pabrėžėte, kad svarbu ne
pasiduoti keršto troškimui — tai itin svarbu kalbant apie tokias
patirtis kaip Holokaustas ir mokymasis gyventi jį patyrus...
Kerštas yra baisus dalykas, vedantis tik į aklavietę, į vis didesnį,

niekad nesibaigiantį kraujo praliejimą. M ane nuo šio klystkelio
saugojo m am os duotas priesakas. Niekada nejutau poreikio kam
nors keršyti už patirtas skriaudas. Beje, apie tai teko keletą kartų
kalbėtis su žm onėm is, kurie m ano pozicijos negalėjo suprasti.
„Kaip tu gali atleisti už Holokaustą? Kokią tu tu ri teisę taip daryti?
Atleisti galėtų tavo m am a arba tavo dėdė, kurie buvo nužudyti.
Tačiau tikrai ne tu !“ Nem anau, kad taip kalbėjęs žm ogus buvo tei
sus, nors jį suprasti galiu. Atleisti, ypač praėjus tam tikram laikui,
ir kurti ateitį yra gyvųjų priederm ė.
Man atrodo, kad jeigu prieš m ane atsistotų m ano m am os kan
kintojas arba žudikas ir gailėtųsi dėl to, ką yra padaręs, aš jam tikrai
atleisčiau. Turbūt neįm anom a atleisti tam , kas nesigaili dėl savo
juodų darbų. Tačiau keršyti jam b ū tų beprasmiška...
Prisim inkite, kaip popiežius Jonas Paulius II pasielgė su tu o
turku M ehm etu Ali Agca, kuris pasikėsino į jo gyvybę.24 Popiežius
jam atleido, bet bausm ę jis privalėjo atlikti.
24 Į popiežių Joną Paulių II Mehmetas Ali Agca pasikėsino 1981 m.

Šventojo Petro aikštėje Romoje.
V POKALBIS
Gyvenau tarp labai gražių

žmonių
Irena Veisaitė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos kieme
prieš atestatų įteikimo iškilmes, 1947 m.
Karas baigėsi. Ką Jūs tuo metu galvojote? Kokį gyvenimą
norėjote kurti? Ką studijuoti? Kur būti?
jaučiausi išgelbėta ir tu rin ti galimybę vėl tapti tokia kaip visi kiti
žmonės. Manęs nebelydėjo nuolatinė m irties baimė. Gyvenau tarp
labai gražių žm onių ir jutau jų meilę.
Pirm as dalykas, kurio ėmiausi, buvo gyvųjų paieškos. Tikrinau
visus tu o m etu skelbtus sąrašus, laukiau sugrįžtant m am ytės ir
dėdės. Žinoma, m ano viltim s nebuvo lem ta išsipildyti, nes jų jau
seniai nebuvo gyvų. Mane nuolat pasiekdavo ta pati žinia: „Negy
vas“, „Žuvo“, „Buvo sušaudytas“. Tačiau gyvenimas, nepaisant ne
tekčių, yra nuolatinis judėjimas į priekį. Juolab kad liūdnas žinias
retsykiais keisdavo ir geros: atsirado m ano teta Anuška, vyriausias
pusbrolis Valdemaras ir pusseserė M argarita su savo vyru Juozu1.
Liko gyvas Aliukas, kurį priėm ė gyventi Sniečkus. O m ano galvoje,
m ąstant apie ateitį, nuolat sukosi viena pagrindinė m intis: „Turiu
mokytis!“ Kai tik buvo galima, tai yra 1944 m etų rugpjūčio mėnesį,
nuėjau užsirašyti į Salomėjos Nėries vardo gimnaziją. Pokario m e
tais ji buvo įsikūrusi vienuolyno patalpose prie Šv. Kotrynos baž
nyčios. Klasėse labai dažnai būdavo šiurpiai šalta.
Salomėjos Nėries gim nazijai vadovavo nepaprastai inteligen
tiška, tau ri m oteris — Aldona Rapoportienė-K ončiuvienė. Susi
tikim as su ja m an paliko gilų įspūdį. Pažinti tokį švarų, iš vidaus
spindintį žmogų, po vokietm ečio tam sos buvo didžiulė laimė.
Nuėjusi į m okyklą, sutikau te n savo m etų m ergaitę, kuri vil
kėjo nudėvėtą rudą paltą ir avėjo klum pėm is. Tai buvo Lilė Bok-
šickytė. Ji tapo m ano viso gyvenim o drauge. Lilė, buvusi alytiškė,
prieš karą tapo vilniete, lankė lietuvišką gimnaziją, buvo įkalinta
Vilniaus gete. Jo likvidacijos m etu jai pavyko peršokti spygliuotą
geto tvorą ir pabėgti. Iš pradžių Lilę priglaudė Kazys Janavičius,
Paskui jo m otina, gyvenusi Alytuje. D okum entus parūpino jos
1 Turimas omenyje Juozas (Joseph) Kaganas.
Gyvenau tarp labai gražių žmonių ĮOI

buvusi m okytoja Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, kuri jai, kaip ir
kitom s žydų m ergaitėm s, davė savo žuvusių ar dingusių m okinių
pažym ėjim us. Vos tik karas baigėsi, Lilė iš karto grįžo į Vilnių ir
irgi pradėjo ieškoti galimybių mokytis. Mes su ja kartu įstojom e į
tą pačią penktą Salomėjos Nėries gimnazijos klasę. Jos buitis buvo
labai skurdi, jai nuolat stigo drabužių, m aisto ir pinigų, ji gyveno
m okiniam s skirtam e bendrabutyje. Mokėsi ji puikiai, turėjo n e
p ap rastų gabum ų. O jos gerum as buvo beribis. Gim naziją b ai
gėm e per trejus m etus, nes abi „peršokom e“ šeštą klasę.
Šioje mokykloje m an teko laim ė sutikti tikrai puikių m okytojų.
Žinoma, prakalbus apie tai, visų pirm a norisi pam inėti Vandą Za-
borskaitę, kuri buvo m ūsų auklėtoja 7 ir 8 klasėse, tačiau buvo ir
kitų. Pirmoji lietuvių kalbos mokytoja, 5 klasėje, buvo m okytoja
Mackevičienė. Tikrai puiki savo dalyko specialistė ir labai įdomus,
jautrus žm ogus. M okytoja Mackevičienė m an padovanojo Vaiž
ganto „Pragiedrulius“ ir užrašė dedikaciją: „Kad ir juodžiausioje
naktyje įžiūrėk artėjančius pragiedrulius!“ Šią knygą saugau ir
dabar. Muzikos m us mokė chorvedys Pranas Sližys. Vėliau jis va
dovavo ir Vilniaus universiteto chorui. Labai jį mylėjome.
Savo autobiografinėje knygoje Vanda Zaborskaitė prisim ena,
kad klasės branduolį sudarė septynetas: Sigita Paleckytė, Birutė
Baužaitė, Lionė Nekrošaitė, Lilė Bokšickytė, Sulamita Gordonaitė
(su Sulamita m es kartu m okėm ės Šolomo Aleichemo gimnazijoje,
ją iš Kauno geto išgelbėjo daktarė Kutorgienė), Genovaitė Šukytė
ir aš.2 Mes labai gražiai bendravom e, buvom e visapusiškai akty
vios. Iš m ano klasės net keturios m okinės kartu su mokyklos bai
gim o atestatais gavo ir aukso m edalius: Sigita Paleckytė, Birutė
Baužaitė, Lilė Bokšickytė ir aš. Turiu išsaugojusi nuotrauką, ku
rioje m es nufotografuotos po atestatų teikim o su tautiniais drabu
žiais. Šią nuotrauką publikavo Komjaunimo tiesa kartu su trum pu
2 Vanda Zaborskaitė, Autobiografijos bandymas, sud. Virgilija Stonytė,

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
102 v POKALBIS
Klasės draugės, medalininkės. Iš kairės: Sigita Paleckytė, Irena Veisaitė,
Birutė Baužaitė ir Lilė Bokšickytė. Vilnius, 1947 m.
straipsniu.3 Po atestatų įteikimo, ankstyvą rytą, visą naktį nem ie

gojusios, pakilom e į Gedim ino pilies kalną ir ten pasirašėm e tokį
pasižadėjimą: „Anksti rytą baltos laum ės laim ę lėm ė m an jaunai;
ir išbūrė ir nulėm ė jauna būti am žinai. Mes, Vilniaus Salomėjos
Nėries gimnazijos 1946-1947 m etų laidos 8b klasė, susitiksim lygiai
po dešim t m etų 1957 m etų pavasarį Vilniuje.“ Pasirašyta: „1947-ieji
birželio 29 diena.“ Čia yra visų m ūsų, 8b klasės m ergaičių, parašai.
Šį pasižadėjim ą pasirašė ir Vanda Zaborskaitė.
Salomėjos Nėries gimnazijoje m an buvo gera ir įdom u mokytis.
Ar šį pažadą ištesėjote?
Iš dalies tesėjom e, ypač m ūsų septintukas. Mes likom e labai arti

mos. įdom u tai, kad 7 ir 8b klasėse susirinko labai įvairūs mokiniai.
Kaip vėliau sužinojau, tarp m ūsų buvo ir trem tin ių vaikų, kurie,
3 „Nepaprasta diena Salomėjos Nėries gimnazijoje", Komjaunimo tiesa,

1947 07 02, p. 3.
Gyvenau tarp labai gražių žmonių 103

savaime aišku, nepasakojo apie tėvų likimą. Juk Salomėjos Nėries
gim naziją lankėm e baim ės epochoje. Žmonės tu o m e t sunkiai pri
sileisdavo vieni kitus ir nenoriai dalinosi asmeniškais dalykais. Bet
m ūsų septyniukė ir tais laikais bendravo labai atvirai.
O dabar grįžkime prie Jūsų mokytojų temos.
Didžiausia žvaigždė tu o m etu Salomėjos Nėries gimnazijoje buvo,

be jokios abejonės, m ūsų klasės auklėtoja — Vanda Zaborskaitė,
kuri, kaip vėliau sužinojom e, dar tik studijavo. Beje, skaitydam a
jos autobiografiją supratau, kad m es Vandai nebuvom e jau tokie
įdom ūs. Gimnazijoje ji dėstė, nes reikėjo užsidirbti pragyvenim ui,
bet visos Zaborskaitės m intys sukosi apie Vilniaus universitetą.
Reikia pasakyti, kad nė viena iš m ūsų nepajuto šių auklėtojos n u o
taikų. Klasėje ji m okėjo sukurti ypatingą atm osferą, m es jautėm ės
jai labai artim i žm onės ir visiškai ja pasitikėjom e. Zaborskaitės
pam okos buvo įdom ios ir turin in g o s, ji dėstė m u m s lietuvių
kalbą bei literatūrą ir vokiečių kalbą. Jos pam okos apie Tolstojų ir
Goethę, M aironį, Vaižgantą ir Putiną paliko m um s didžiulį įspūdį.
Manyčiau, kad jos esm ingai prisidėjo prie m ūsų visų pasaulėjau
tos ir vertybių form avim o.
Ką dar derėtų prisiminti?
Apie R apoportienę ir Sližį jau papasakojau... Dar turėjom e labai

gerą chem ijos m okytoją Staniulytę. Ji puikiai dėstė savo dalyką ir
buvo pasitikėjimą keliantis žmogus. Dar norėčiau pam inėti lotynų
kalbos mokytoją Melaikytę, kurios dėka iki šiolei prisim enu Ovidi
jaus, Horacijaus, Cicerono tekstus. Istoriją m um s dėstė mokytojas
Biziulevičius, fiziką — m okytojas Janonis, rusų kalbą — m okytoja
Archipovienė. Visus šiuos m okytojus prisim enu su dideliu dėkin
gum u, tačiau m an asm eniškai didžiausią įtaką, kaip jau m inėjau,
padarė Vanda Zaborskaitė.
1 0 4 V POK A LB IS
Vanda Zaborskaitė,
Irenos Veisaitės klasės
auklėtoja. Vilnius,
1947 m.
Jūsų prisiminim ų apie Zaborskaitę žiupsnelyje perskaičiau pa-

vaizdžią istoriją apie tai, kaip pasklidus gandui, esą ji bus atleista,
mokiniai savo poziciją išreiškė nueidam i į Švietimo ministeriją.
Akivaizdu, kad niekas nebūtų gynęs „tiesiog paprasto“ mokytojo.
Taip ir buvo... Mūsų „delegaciją“ sudarė, kiek prisim enu, Paleckytė,

Šukytė, Bokšickytė ir aš. Mes tikrai labai ryžtingai pasakėme, kad
jeigu Zaborskaitę iš m ū sų atim s, esam e nusprendusios išeiti iš
gimnazijos. Buvo 1947-ųjų pradžia, pavojingas laisvai m inčių raiš
kai laikas... Įdom iausia tai, kad m ūsų pastangos davė rezultatų!
Ką skaitėte mokykloje?
Labai įvairias tuo m etu m an prieinam as knygas. Negaliu pasakyti,

kad visus tada skaitytus tekstus supratau ar, tiksliau, išjaučiau. Kai
Gyvenau tarp labai gražių žmonių 1 0 5

kurie dalykai atsivėrė daug vėliau. Galėčiau pam inėti Antaną Bara
nauską ir jo „Anykščių šilelį“. Mokykloje iškaliau poem ą atm intinai,
toks buvo reikalavimas. Praėjus gal dvidešimčiai, o gal ir daugiau
m etų mes su vyru Grigorijum vaikščiojom po mišką. Abu mėgome
grybauti. Buvo ankstyvas rytas, pam atėm e, kaip bunda gamta... ir
staiga prisim iniau Baranausko eiles, pajutau jų grožį ir prasmę. Esu
užaugusi mieste, tad su gam ta m ano santykis yra kitoks nei kaimo
žmonių. Tačiau tą rytą m an atsivėrė Baranausko pasaulis. Apsupta
neapsakom o miško grožio pagalvojau: „Kaip gerai, kad mokykloje
reikėjo daug poezijos kūrinių kalti atm intinai!..“
Beje, m es buvom e įnikę ne tik į lietuvių, bet ir į pasaulinės li
teratūros klasiką. Mokytoja Zaborskaitė m um s rekom enduodavo
perskaityti tiek knygų, kad abejoju, ar dar ko nors tuo m etu galė
jau ieškoti „iš šalies“.
Skaitydamas Jūsų atsakymus į auklėtojos Vandos Zaborskaitės

anketoje užduotus klausimus,4dėmesį atkreipiau į vieną sakinį:
„Turiu patraukimą tokiai sričiai, kuri neturi ateities ir kurią
dabartinėm sąlygom neįdomu studijuoti/*Ką turėjote omenyje
tai rašydama?
Norėjau studijuoti psichologiją — giliau suprasti žm ogaus p ri

gimtį, m ąstym ą, jo vertybių ir charakterio form avim osi procesą.
Tai tikriausiai atėjo iš šeimos, nes m ano m am ytė labai dom ėjosi
psichoanalize. Šia tem a ji daug skaitė. Prisim enu ant jos stalo gu
lėjusias Sigm undo Freudo, Carlo Jungo, Alfredo Adlerio knygas. Ji
dažnai važiuodavo į Vieną, kur dalyvaudavo įvairiuose tuo m etu
m adinguose psichoanalizės sem inaruose. Susidom ėjim ą psicho
logija tikriausiai perėm iau iš m am os. O gal po Holokausto patir
ties norėjau sau atsakyti į klausimą, kur glūdi žm ogaus elgesio, jo
žiaurum o šaknys.
4 Žr. skyrių „Priedai“.
106 V P O K A L B I S
Jau esu sakiusi, kad turėjau giminių Maskvoje. Mano dėdė — tėvo
brolis Aleksandras Veisas — buvo žm ogus iš akadem inio pasaulio.
Maskvos valstybiniam e kalnų institu te jis vadovavo Spalvotųjų
m etalų katedrai. Sužinojęs, kad dom iuosi psichologija, dėdė pasiū
lė supažindinti m ane su tu o m etu įžym iu psichologijos profeso
rium i Sergejumi Rubinšteinu, kuris Mokslų akademijos Filosofijos
institute vadovavo Psichologijos sektoriui.5 „Kas tave dom ina?“ —
paklausė m anęs profesorius Rubinšteinas. Atsakiau, kad ypač do
m iuosi psichoanalize. Kadangi jis pažinojo m ano dėdę, pokalbis
buvo ganėtinai atviras. „Žinai, m ergaite, — atsakė m an profeso
rius, — psichologija Tarybų Sąjungoje nėra mokslas. Tave dom i
nančių autorių studijuoti ir apie juos rašyti galimybių tikrai nebus.
N epatariu tau rinktis psichologijos studijų!“ Taip baigėsi m ūsų
pokalbis. Supratusi, kad m an tektų studijuoti ne tikrąją psicholo
giją, o keliomis m okslinėm is sąvokomis užm askuotą marksizmą-
leninizmą, aš savo ketinim ų atsisakiau ir iki šiol jaučiu dėkingum ą
profesoriui Rubinšteinui už tai, kad padėjo m an susivokti.
Svarbiausius savo sprendim us rinkdam asi gyvenim o kelią aš
padariau gyvendam a daktaro Moisiejaus Braunso šeim oje6. Tuo
m etu ponia Ladigienė jau buvo išvežta į Sibirą, o jos vaikai išskirs
tyti, kas kur.7*10Mes, savaime aišku, ir toliau palaikėme ryšius, tačiau
m ūsų nam ai buvo išdraskyti.
5 1943 m. Sergejus Rubinšteinas Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo

universitete įkūrė Psichologijos katedrą, taip pat inicijavo pirmos šalyje psicho
logų organizacijos (prie ss r s Mokslų akademijos) įkūrimą. x x a. 5-ojo deš.
antroje pusėje antisemitinės kampanijos metu neteko vadovaujamųjų postų,
tačiau išliko vienas autoritetingiausių mokslininkų psichologijos sferoje.
6 Braunsų šeima I. Veisaitę globojo 1946-1960 m. Braunsams emigravus į jav,
I. Veisaitė ir toliau palaikė glaudžius ryšius su šia šeima.
7 Stefanija Ladigienė buvo apkaltinta naryste tarpukaryje veikusiose Ateitininkų
organizacijoje ir Lietuvių katalikių moterų draugijoje, kurios sovietinės
sistemos vertintos kaip „antisovietinės", suimta 1946 m. kovo mėn. ir nuteista
10 metų lagerio ir 4 tremties metams. 1947 m. liepos mėn. išvežta į lagerį
„Statyba“ nr. 501 (Stroika) Tiumenės srityje, vėliau į „Angarlagą" Irkutsko srityje.
Nuo 1955 m. gyveno tremtyje Golumetės rajone Irkutsko srityje.
Gyvenau tarp labai gražių žmonių ĮOJ

Daktaras Braunsas buvo nepaprasto gerum o žmogus. Nuėjęs
pas ligonį ir supratęs, kad tas sunkiai verčiasi, ne tik neim davo
užm okesčio, bet pats palikdavo pinigų vaistam s nusipirkti. Bet
svarbiausia — tai buvo žmogus, sugebėdavęs į situaciją pažvelgti
iš optim istinės perspektyvos. „Jeigu susilaužei ranką — džiaukis,
kad nenusisukai sprando!“ — kartodavo jis, nutikus kokiai nors n e
laimei. Pats daktaras per stebuklą išliko gyvas Dachau koncentra
cijos stovykloje. Jis m an pasakojo, kaip lageryje susirgo dėm ėtąja
šiltine ir jau buvo prie mirties slenksčio, tada staiga jam į galvą šovė
m intis: „Po galais, kodėl aš turiu m irti? Tegul m iršta Hitleris! O aš
gyvensiu!“ Taip įvyko persilaužim as, jis ėm ė sveikti ir liko gyvas.
Daktaro žm ona Betty Brauns, labai miela ir inteligentiška m ote
ris, dar tarpukariu parengė vieną pirm ųjų Lietuvoje anglų kalbos
vadovėlių. Beje, ir ji išgyveno Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Taigi, po ponios Ladigienės šeim os išdraskym o likimas m an ir
vėl pasirodė palankus — patekau pas itin geros širdies žmones,
kurie m an daug padėjo tiek renkantis gyvenim o kelią, tiek įstojus
į aspirantūrą, tiek auginant dukrelę Aliną, gim usią 1955 metais.
Beje, Braunsai įkalbinėjo m ane tap ti m edike. Tačiau taip jau
būna, kad pajutęs spaudim ą žmogus ima priešintis. Aš jaučiau, kad
m an artim esni hum anitariniai mokslai. Apsisprendžiau studijuoti
lietuvių kalbą ir literatūrą ir dėl to niekad nesigailėjau.
Kokį Jūs radote Vilniaus universitetą pradėjusi studijuoti?
Pirm i m ano kontaktai su universitetu buvo tokie, galim a sakyti,

dviprasmiški. Dar besim okydam a Salomėjos Nėries gimnazijoje,
keletą kartų ėjau į universitetą laikyti stojam ojo vokiečių kalbos
(kurią m okėjau tikrai neblogai) egzam ino už m ano vyresnes b en
dram oksles. Tuo m etu stojančiojo anketoje nuotraukos nebuvo,
o tai atvėrė kelius įvairiems „kūrybiniam s procesam s“.
Universitetas m an im ponavo dėl daugelio dalykų — pradedant
architektūra, kuri dvelkė senove, ir baigiant ten dirbusiom is iškilio-
108 V P O K A L B I S
jnis asmenybėmis: Vincu Mykolaičiu-Putinu, Vosyliumi Sezemanu,
Juozu Baldžium-Baldausku, Kostu Korsaku, Jonu Dumčium, Juozu
Balčikoniu ir kitais... Universitete buvau laiminga, jaučiausi esanti
savo vietoje. Deja, lituanistikos studijų užbaigti neteko.
Kas nutiko? Kodėl turėjote nutraukti studijas?
j universitetą buvau priim ta be stojam ųjų egzam inų, nes gim na
ziją baigiau aukso m edaliu.
Pirm ais m etais teko lankyti Juozo Balčikonio paskaitas. Jau esu
užsim inusi, kaip laikydama egzam iną pas šį profesorių iš kirčia
vimo diktanto gavau „penkis“, tačiau per egzam iną žodžiu susilau
kiau įprasto profesoriaus Balčikonio klausimo: „Iš kur, mergele, esi
kilusi?“ „Iš Kauno“, — atsakiau. „A, iš Šančių!“ — sureagavo profe
sorius ir į studijų knygelę parašė „keturis“, nors jaučiausi atsakiusi
į visus „bilieto“ klausim us. „Kaunietė, n e tu rin ti tarm ės, negali
m okėti lietuvių kalbos!“ — paaiškino savo sprendim ą Balčikonis.
Ir vis dėlto aš buvau labai patenkinta pažymiu!
Kokius dar dėstytojus sutikau universiteto auditorijose?
Vokiečių kalbą m um s dėstė Eugenija Vengrienė, lotynų kalbą
ir literatūrą — Jadvyga Tijunelytė, psichologiją — Alfonsas Gučas,
estetikos kursą skaitė profesorius Sezemanas. Jie buvo tikrai geri
dėstytojai. Profesoriaus Sezem ano paskaitų užrašus išsaugojau
iki šiolei. Universitete tuo m etu buvo dar gyva senosios lietuvių
literatūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio dvasia.
O dabar grįžtu prie Jūsų užduoto klausimo... Kokios priežastys
privertė m ane palikti universitetą, kuriam e jaučiausi laiminga?
Kaip Jums jau žinoma, 1946 m etų kovo 14 dieną nkvd suėm ė po
nią Ladigienę. Tris dienas saugum o darbuotojas su šautuvu sėdėjo
ponios Ladigienės bute ir sulaikydavo visus, jame apsilankančius.
Ganėtinai greitai susirinko pilnas kam barys žmonių, kuriem s sau
gum ietis neleisdavo išeiti. Taip m es kartu išgyvenom e tris dienas
ir tokiu būdu visi patekom e į „organų“ akiratį.

Tadas Masiulis ir Irena Veisaitė prie Neries krantų, susitikę po vienuolikos metų
Masiulio įkalinimo ir tremties. Vilnius, x x a. 6 deš. antroji pusė.
Vėliau, gegužės m ėnesį, buvo suim tas m ano labai artim as drau
gas, jaunas fizikas Tadas Masiulis. Reguliariai lankiau kalėjime ir
ponią Ladigienę, ir Tadą, nešiau jiem s m aisto siuntinius. Be to,
buvau tuo m etu labai tikinti ir nuolat vaikščiojau į bažnyčią. Aki
vaizdu, kad saugum o akyse buvau visiškai nepatikim as žmogus.
O jeigu dar prisim inus tą faktą, kad m ano tėvas gyveno užsienyje...
Vieną gražią dieną — tai buvo 1948 m etų vėlyvas pavasaris — su
žinojau, kad m ane „apsvarstė“ Vilniaus universiteto Komjaunimo
kom itetas ir nusprendė, kad turiu būti pašalinta iš Universiteto.
Beje, prieš tai m ane dar buvo pradėjęs verbuoti saugum as.
Atrodo, balandžio m ėnesį ėjom e su m ano artim iausia drauge
Gene Šukyte (mes jau atšventėm m ūsų draugystės septyniasde
šim tm etį) Didžiąja gatve (tuo m etu ji vadinosi M aksimo Gorkio).
Prie Chodkevičių rū m ų staiga m ane sulaikė du civiliais drabužiais
apsirengę vyrai, paėm ė pasą, nusivedė iki Šv. Kazimiero bažnyčios
ir paleido. Tą kartą, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sulaikyta ir Genė.
Ją saugum iečiai nusivedė į Saugum o pastatą dabartiniam e Gedi
m ino prospekte, prie Lukiškių (tuom et — Lenino) aikštės, ir ten
HO V P O K A L B I S
bandė užverbuoti. Po kelių dienų, vėlų vakarą atėję į Trakų gatvę,
saugum iečiai į savo rūm us išsivedė ir m ane. Ten tardė visą naktį.
M ane intensyviai „dorojo“ dvi saugum iečių brigados. Viena jų
atliko „gerųjų saugum iečių“, kita — „blogųjų saugum iečių“ vaid
m enį. „Gerieji“ sakė: „Mes tave išgelbėjom, tu našlaitė, galime tau
padėti užbaigti mokslus, įsigyti butą, rūpinsim ės tavim.“ Kartu vis
paragindam i ir jiems „pagelbėti kovojant su fašistais“. {tokį pasiū
lymą atsakiau: „Aš visada jums padėsiu kovoti su fašistais. Ką turiu
daryti?“ „Viskas labai paprasta, — sureagavo jie, — tu, pavyzdžiui,
draugauji su tokia Ale Naginskaite8. Pažiūrėk, ką ji rašo savo die
noraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk m um s!“ „To pada
lyti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, m am ytė nėra niekad
atplėšusi m an skirto laiško. Ji gerbė m ano privatum ą“, — atsakiau
jiems. Žinoma, „gerųjų saugum iečių“ m ano atsakym ai netenkino,
todėl jie ir toliau m ane spaudė, o aš ir vėl jiems kalbėjau, kad nesu
gebėsiu pam inti savo m oralinių principų, citavau jiem s Maksimą
Gorkį ir ištraukas iš Aleksandro Fadejevo „Jaunosios gvardijos“9.
Kai „gerieji“ nepasiekdavo savo tikslo, į kabinetą ateidavo „blo
gieji“. M an į veidą buvo nukreipta galingo prožektoriaus šviesa,
ant stalo gulėjo pistoletas, saugum iečiai šaukė ir keikėsi: „Tu —
nedėkinga! Mes juk tave išgelbėjom, o kaip tu m um s atsimoki?!
Bendrauji su fašistais! Supūdysime tave Sibire!“ Tokie ir panašūs
žodžiai kartu su gausybe keiksmažodžių, kurių garsiai pakartoti
negaliu, biro jiems iš burnų. Tai tęsėsi visą naktį.
{kalbėti m ane bendradarbiauti saugum iečiam s nepavyko. Vis
kas tęsėsi iki septynių ryto. Galiausiai buvo atnešti du popierėliai.
„Pasirašyk!“ — išgirdau įsakymą. „Aš tikrai nieko nepasirašysiu“, —
8 Alė Naginskaitė-Vajegienė, studijuodama Vilniaus universitete, priklausė

Vinco Mykolaičio-Putino vadovaujamai jaunųjų rašytojų sekcijai. Iš studijų
pašalinta „už formalistinius ieškojimus“ turėjo grįžti į gimtąjį miestą Rokiškį.
9 Aleksandro Fadejevo romanas Jaunoji gvardija (pirma laida —1946 m.;
antroji —1951 m.) iki xx a. 9 deš. buvo laikomas ideologiškai aprobuota
Komunistų partijos istorijos literatūrine versija.

atsakiau. „Tada tu niekur iš čia neišeisi!“ — buvo m an pasakyta.
Situacija atsidūrė aklavietėje. „Prieš pradėdam a ginčytis pirm iau
sia paskaityk, kas čia rašom a“, — dar pasiūlė. Viename popieriuje
buvo parašyta, jog aš įsipareigoju niekam nepasakoti apie šį susiti
kimą. Tą popierių aš pasirašiau. Kitame popieriuje buvo parašytas
m an o pasižadėjim as b en d rad arb iau ti su „organais“. To d o k u
m ento, savaim e aišku, nepasirašiau. Ir tu o džiaugiuos, net tr u
putį didžiuojuos. Taip, buvau pasiruošusi gauti kelialapį į Sibirą,
bet... Nežinau, ar būčiau atlaikiusi fizinius kankinim us... Gal jau
po pirm o adatos dūrio po nagu su viskuo sutikčiau?..
Tąsyk m ane išleido nam o, nepaisant visų grasinim ų supūdyti
belangėje, tačiau ram ybėje nepaliko. Aš nuolat jaučiausi stebima,
m ane persekiojo ir periodiškai kviesdavosi į kažkokius konspira
cinius saugum iečių butus „pasikalbėti“. Susitikim ų m etu nuolat
įkalbinėdavo bendradarbiauti ir teikti inform aciją apie įvairius
žm ones. Buvo akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas tokios įvykių ei
gos finalas nieko gero nežada — būsiu išm esta iš universiteto su
„vilko popieriais“, kurie užkirs kelią m ano bandym am s įstoti į ki
tas aukštąsias mokyklas. M atydam i susiklosčiusią situaciją m an
artim i žm onės patarė išvažiuoti iš Vilniaus.
Kaip jau pasakojau, Maskvoje gyveno m ano tėvo brolis ir dvi se
serys. Jie irgi ragino vykti į Maskvą. Tad galų gale apsisprendžiau,
susidėjau daiktus ir išvažiavau.
Jūsų sprendimas pabėgti pasiteisino? Jus paliko ramybėj?
Taip. Tikriausiai saugum iečiai, kaip ir daugum a sovietinių insti

tucijų, dirbo blogai. Aš, m atyt, dingau iš jų akiračio. Tiesa, praėjus
daug m etų, m ano kurso draugė iš Moldavijos Liuda Čebotarenko
papasakojo, kad M askvos saugum iečiai ją dėl m anęs buvo išsi
kvietę „pasikalbėti“. Tačiau m anęs asm eniškai nebekliudė.
VI POKALBIS
Man reikėjo naujo

postūmio
Aleksandras Štromas. Maskva, įgįS m.
Sovietiniais metais Maskvos valstybinis M. Lomonosovo
universitetas, į kurį įstojote studijuoti germanistikos, buvo
apipintas legendomis, turėjo savo aurą...
Legendų nesu girdėjusi, tik žinojau, kad jo reitingas aukštas, kad

jis buvo laikomas prestižiniu universitetu.
Nors Vilniaus universitete buvau baigusi vieną kursą, Lom ono
sovo universitete m ane atsisakė priim ti iš karto į antrą. Taip aš ir
vėl tapau pirm akurse. Pusę m etų m an teko praleisti neakivaizdi
niam e skyriuje, tačiau labai gerais pažym iais išlaikiusi pirm ąją se
siją, matyt, padariau neblogą įspūdį savo dėstytojam s, ir jie m ane
nusprendė perkelti į stacionarą.
Kaip jau m inėjau, studijavau germ anistiką, kuri priklausė Isto
rijos-filologijos fakulteto Vakarų skyriui. įvairias kalbas studijavę
žm onės gana glaudžiai bendravo, m us suartindavo ir tai, kad tu
rėjom e b endrų paskaitų. Diskomforto dėl m ane supusių žm onių
nejaučiau. Tuo m etu atm osfera Maskvoje m an atrodė net daug
laisvesnė nei Vilniuje. Nors šį m ano įspūdį galėjo lem ti ir gniuž
danti bendravim o su „organais“ patirtis Vilniuje. Maskvoje m anęs
niekas jau nebetam pė po konspiracinius butus, ir aš palengva at
sikračiau slėgusios įtam pos.
O dabar dėl pačių studijų... Pirm ą pusm etį dėstytojų rusiškai
skaitom as paskaitas aš užsirašinėjau lietuviškai, o vėliau įvyko
lūžis ir pradėjau konspektuoti rusų kalba, kurią m okėjau nuo pat
vaikystės. M ano egzam inų pažymiai visą laiką buvo tik labai geri.
Rodos, jau trečiam e kurse gavau vardinę Michailo Lerm ontovo
stipendiją, kuri buvo didesnė nei paprasta.
Deja, m okantis Maskvoje, teko įstoti ir į kom jaunim ą. Nebuvau
itin aktyvi kom jaunuolė, tačiau dirbau universiteto sienlaikraščio
redakcijoje. Džiaugiuosi, kad pavyko išvengti dalyvavimo įvairiose
»>akcijose“. Jau esu Jums pasakojusi, kaip vienų Naujųjų m etų išva
karėse m ano kursiokas Simonas M arkišas uždainavo dainą jidiš
kalba, o aš neišdrįsau jam pritarti. Dabar jau nepam enu, kuriam e
Man reikėjo naujo postūmio 115

kurse jį pradėjo puldinėti kom jaunim o susirinkim uose. Man buvo
pasiūlyta į sienlaikraštį parašyti bjaurų, Simą diskredituojantį
straipsnį. Atsisakiau tai daryti. Dėl to esu tikrai laiminga. Priešingu
atveju m ane jau seniai b ūtų užkankinusi sąžinė.
Galvojant apie dėstym o lygį Lomonosovo universitete, reikėtų
pasakyti, kad sužavėta juo nebuvau. Baigusi šią aukštąją mokyklą
išsinešiau jausmą, kad Maskvoje daugiausia mokė visokių su mark-
sizm u-leninizm u susijusių dalykų, kurie m an buvo beverčiai. Kita
vertus, tokie m ano vertinim ai Jūsų n e tu rė tų stebinti. Tuo m etu
Lomonosovo universiteto Istorijos-filologijos fakultetas buvo stip
riai „nukraujavęs". Kaip antai, tik m an įstojus į universitetą, su
trenksm u išm etė iš jo Vakarų literatūros istorijos žinovą, šekspyro-
logą, eruditą ir šviesuolį profesorių Leonidą Pinskį. Galbūt Jums yra
tekę girdėti apie jo fundam entalią studiją, skirtą Shakespeare’ui?1
Buvo atleista ir puiki Vakarų Europos literatūros žinovė docentė
Jevgenija Lvovna Galperina, ir nepakartojam as x ix am žiaus rusų
literatūros dėstytojas docentas Bielkinas. Jeigu neklystu, visi trys
ką tik išvardinti dėstytojai buvo žydai. Tad jiems, be visų kitų „nuo
dėmių", dar buvo prikabinta ir „kosm opolitų" etiketė.
Universitetą taip pat buvo priverstas palikti ir pirm am e kurse
Viduram žių ir Renesanso epochų literatūrą m um s skaitęs profe
sorius Borisas Ivanovičius Puriševas, vėliau dėstęs Maskvos peda
goginiam e institute. Man dar teko laim ė šio profesoriaus paskaitų
klausytis studijuojant pirm am e kurse.
Beje, šių žm onių erudicija ir vidinė inteligencija darė įspūdį ne
tik m an. M ano kursioke Elena Markovič m ūsų abiejų vardu yra
parašiusi eilėraštį, skirtą docentei Galperinai.
Vakarų literatūros istorijos katedrai ėm ęs vadovauti profesorius
Romanas Sam arinas buvo eruditas, bet „konjunkturščikas“ par ex
cellence. Iki šiol pam enu, kaip, pavyzdžiui, kalbėdam as apie neva
i Turima omenyje Leonido Pinskio monografija Ulexcnup. Ocnoebi

dpaMamypzuu, MocKBa: Xyao>KecTBeHHafl jiM T e p a T y p a , 1971.
I l 6 VI P O K A L B I S
reakcingą vokiečių rašytoją Novai}, jis drėbė: „Kaip gerai, kad jis
anksti num irė!“ Esu tikra, kad geriausi fakulteto profesoriai buvo
išvaryti ne be Sam arino pagalbos.
M ano diplom inio darbo vadovas buvo profesorius Vladimiras
Neustrojevas. Apie jį Elena Markovič taip pat parašė eilėraštį, kurį
mes su šypsena deklam uodavom e:
M oh Hamodoū eonpoc
Tclkoū npednazan omeem:
COČHOŪ a n o p O H b l, 3/710 «ČCl»,
Cdpyzoū cmopoHbi, smo «nem».2
Jis buvo tu rb ū t padorus žmogus, bet pasipriešinti konjunktūrai
drąsos, m atyt, neužtekdavo. O kai esi apsuptas tokių dėstytojų,
Jūsų m inėta Lomonosovo universiteto aura tiesiog išsisklaido...
M ane asm eniškai labai sukrėtė dalykai, nutikę studijuojant
paskutiniam e kurse. „K osm opolitų“ ir „gydytojų“ bylos3 aiškiai
parodė, kad žydai Sovietų Sąjungoje yra laikomi nepatikim ais ir
nepageidaujam ais žmonėm is. Tuo m etu aš rašiau diplom inį darbą
apie Georgą VVeerthą — x ix amžiaus vokiečių poetą, 1848-ųjų revo
liucijos dainių. Tiek tuom et, tiek ir dabar esu linkusi m anyti, kad
kaip tais laikais m ano tekstas nebuvo blogiausias. Neustrojevas,
perskaitęs jį, neturėjo kokių nors esm ingesnių pastabų. Bet dės
tytojo Olego Melichovo recenzija buvo tokia, kad ją perskaičius
m an buvo galima parašyti ir trejetą, ir penketą. „C oahoh cTopoHbi,
2 Ir kaskart paklaustas, atsakydavo jis savaip: iš vienos pusės —„ne“, iš kitos

pusės —„taip“. (Rus.)
3 „Kova su kosmopolitizmu“ —aiškią antisemitinę potekstę turinti Sovietų
Sąjungoje vykdyta politika (1948-1953). Kritikos epicentre dažniausiai atsidur
davo žydų tautybės asmenys. „Gydytojų byla“ —baudžiamoji byla (1952-1953)
prieš grupę įžymių sovietinių gydytojų, tarp kurių buvo ir daug žydų tautybės
asmenų. Jie apkaltinti sąmokslo organizavimu ir ne vieno sovietinio lyderio
nužudymu. „Nusikaltusiems“ gydytojams taip pat buvo inkriminuojama, esą
jie užmezgę ryšius su tarptautine žydų buržuazine nacionalistine organizacija
„Džoint“, įkurta amerikiečių žvalgybos.

3to „Aa" a c A pyrow, 3to „ h c t “4 Puikiai supratau, kad Neustroje-
vas visada siekia sau pasilikti galimybę atsitraukti, tad nežinojau,
ko m an tikėtis. Jei atm intis m anęs neapgauna, diplom inio darbo
gynim as vyko 1953-iųjų balandžio 7 dieną, o „gydytojų byla“ buvo
atšaukta balandžio 4 dieną. M ano draugai, susirinkę į diplom inio
gynimą, m atė, kaip į auditoriją atėjęs Sam arinas padavė komisijai
raštelį: „Veisaitei ir Markovič parašyti penkis. Tokį įvertinim ą ir ga
vome. Tačiau didelio džiaugsm o nejutau, visas gynim o procesas
m an dėl šio incidento atrodė nešvarus...
Įvairios m anipuliacijos diplom inio darbo gynim u ir vertinim u
nesibaigė. Pagal pažym ius tu rė jau gauti „raudoną diplom ą“ —
m ano įskaitų knygelėje buvo vieni penketai. Tačiau per valstybinį
užsienio literatūros egzaminą profesorius Samarinas m an pradėjo
uždavinėti akivaizdžiai provokacinius klausimus. Iš susijaudinimo
suklydau nurodydam a Moliėre'o m irties datą: vietoj 1673-ųjų pasa
kiau 1683-iuosius. Tai nebuvo esm inė klaida, nes per tą dešim tm etį
neįvyko nieko tokio, kas b ū tų iš esm ės pakeitę Moliėre'o kūrybos
raidą. Kita vertus, m ano riktas tapo pretekstu užduoti dar keletą
panašaus pobūdžio klausim ų, kol galų gale Sam arinas jau galėjo
egzam iną įvertinti ketvertu. Taigi „raudono diplom o“ aš negavau.
Tačiau nelabai dėl to ir sielojausi. M ane daug labiau trikdė žm o
giškasis faktorius.
Kaip m atote, didelių sentim entų Lomonosovo universitetui aš
nejaučiu, nors, be abejo, tu riu ir gražių prisim inim ų: vokiečių kal
bos dėstytoja Liubov Moisejevna Volf, laikas, praleistas bibliotekoje,
draugai... Be to, m asino pati Maskva: bendravim as su žm onėm is,
klasikinės muzikos koncertai, parodos, muziejai. Pradėjusi studi
juoti Lomonosovo universitete, aš gyvenau pas savo giminaičius,
tačiau po 2 m etų gavau bendrabutį Strom ynkos gatvėje, atrodo,
num eris 32. Ten pragyvenau 3 m etus. Kambaryje m ūsų buvo aš-
tuonios studentės — tikras „internacionalas“.
4 Iš vienos pusės —„taip“, iš kitos pusės —„ne“ (Rus.)
118 VI P O K A L B I S
Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto studentai iš Lietuvos.
Pirmoje eilėje antra iš kairės — Irena Veisaitė. Maskva, 1951 m.
Tame pačiam e bendrabutyje gyveno ir Aliukas. Pam enu, kaip

kiekvieną rytą eidavau jo žadinti, nes m ano pusbrolis, šaipydam a
sis iš m anęs už tai, kad einu m iegoti dvyliktą valandą nakties, pats
sėdėdavo prie knygų iki ketvirtos ar penktos, todėl iš ryto tiesiog
nesugebėdavo atsikelti laiku. Jūs net neįsivaizduojate, kaip sunku
būdavo pažadinti Aliuką! Galų gale jis pakildavo iš lovos visas bal
tas kaip popieriaus lapas, ir m es eidavom e j paskaitas.
Tuo pat m etu Maskvoje studijavo ir daugiau lietuvių. Visi laiky-
davomės kartu. Bendravau su Elena Gaškaite (Červinskiene), Vera
Lisauskaite, Jonu Bulota, Dovydu Judelevičiumi, Zacharijum Gri
goraičiu... Su kai kuriais likimas vėl suvedė grįžus į Vilnių.
Pakalbėkime apie M askvos bibliotekas...
O, Maskvos bibliotekos!.. Savo laiku m an didžiulį įspūdį paliko Vil

niaus universiteto biblioteka ir ypač Pranciškaus Smuglevičiaus
salė, kurioje saugom i įvairūs rankraščiai. Taip pat su dideliu m alo
num u prisim enu, kaip m an, dar tik pirm akursei, kartais leisdavo

dirbti ir Profesorių skaitykloj. Maskvos bibliotekos jau visai kito
masto, jų knygų saugyklos didžiulės, tačiau patekti į bibliotekos
skaityklą būdavo nelengva. Pavyzdžiui, savaitgaliais važiuodavome
į Lenino arba Užsienio literatūros bibliotekas.5 Sekm adieniais
įprastai paeiliui viena iš m ūsų kam baryje gyvenančių m erginų
keldavosi paryčiais ir, kai tik atidarydavo m etro, vykdavo į biblio
teką ir laukiančiųjų eilėje m um s visom s užim davo vietą, o kitos a t
važiuodavome prieš pat atidarant biblioteką. Jeigu viduryje dienos
kas nors išeidavo, patekti atgal būdavo tiesiog neįm anom a. Dėl to
mes su savimi pasiim davom e m aisto arba eidavom e į bibliotekos
valgyklą ir pietaudavom e vietoje. Lomonosovo universitetas taip
pat turėjo puikią biblioteką Mochovaja gatvėje. Tačiau ir ten pa
tekti būdavo labai sudėtinga.
Tos trys pam inėtos vietos buvo m an labai svarbios, praleidau
ten labai daug laiko. Žavėjo knygas įsimylėjusios, pagyvenusios,
dešim tm ečiais ten dirbančios rusų inteligentės.
M ano dėdės Davydo Veiso, sušaudyto 1937 m etais, dukra Lialia6
buvo ištekėjusi už profesoriaus, sm uikininko ir pedagogo Piotro
Abramovičiaus Bondarenko, todėl turėjo daug ryšių m eno pasau
lyje. Piotras Abramovičius bendravo ir dirbo kartu su Davidu Ois-
trachu Valstybinėje Maskvos konservatorijoje. Šeima iš pradžių
gyveno Mansurovskij, vėliau — Neždanovskij skersgatviuose. Pas
tarajam e butą turėjo ir Sviatoslavas Richteris, ir dar keletas garsių
m uzikantų. Piotras Abram ovičius m an dažnai gaudavo vadina
m ųjų kontram arkių, su kuriom is aš nueidavau praktiškai į visus
geriausius koncertus. O gyvendama jau Stromynkoje išm okau įeiti
į didžiąją Konservatorijos salę ir be bilietų...
5 Turima omenyje s s r s valstybinė V. I. Lenino biblioteka, dabar —Rusijos

valstybinė biblioteka; Užsienio literatūros biblioteka, dabar —Rusijos vals
tybinė M. I. Rudomino užsienio literatūros biblioteka.
6 1937 m. suimtam Davydui Veisui 1938 m. s s r s Aukščiausiojo Teismo Karinė
kolegija paskelbė tikrovės neatitinkantį verdiktą, esą jis dalyvavęs antisovie-
tinės teroristinės organizacijos veikloje, ir nuteisė jį mirties bausme. 1956 m.
po mirties reabilituotas. D. Veiso dukra —Helena (Lialia) Bondarenko.
120 vi P O K A L B I S
Richterio koncertai m an paliko tu rb ū t stipriausią įspūdį. Po jų
jaučiausi pakylėta, lyg prisilietusi prie kažko labai tikro, brangaus,
tobulo. Žavėjausi ir jo mokytojo profesoriaus Heinricho Neuhauso
asm enybe bei m uzikavim u. Profesoriaus rūpesčiu Richteris po
karo buvo grąžintas iš trem ties į Maskvą, kur pagaliau atsirado
galimybė atsiskleisti jo ypatingam talentui, gal, tiksliau, genijui.
Šalia m uzikos, savaim e aišku, studijų m etais buvo ir teatras,
tačiau iki šiol m ano atm intyje visų pirm a gyvi tuo m etu lankytų
klasikinės muzikos koncertų sukelti išgyvenimai.
Ar, grįžusi iš renginiais kunkuliuojančios Maskvos į Vilnių,

nejautėte tam tikro kultūrinio šoko?
Ne, tikrai ne! Juk aš tiesiog veržiausi grįžti į Vilnių! Kai kam galėjo
tuom et (tikriausiai gali ir dabar) atrodyti keistas toks užsidegimas.
Juk Lietuva yra ta žemė, kurioje žuvo m an patys artim iausi žm o
nės. Tačiau aš visą laiką jaučiau labai stiprią trauką gimtajai žemei.
Išvykusi studijuoti į Maskvą, jau po kelių savaičių grįžau į Vilnių
be jokios aiškios priežasties, tiesiog iš begalinio ilgesio. Būtinybę
sugrįžti jutau ir baigusi studijas Maskvoje. Man visada atrodė, kad
tik čia yra m ano vieta. Kad tik čia galėčiau prasm ingai dirbti...
Kai vyko „skirstym as“7, buvau siunčiam a į Baltarusiją, į kažko
kio m ažo miestelio, turėjusio traukinių stotį, mokyklą. Dabar jau
net nepam enu tos vietovės pavadinimo. Tuo m etu buvau visiškoje
neviltyje. Tačiau „trem ties“ į Baltarusiją pavyko išvengti. Ankstyvą
^ B -ių jų pavasarį, kovo 5 dieną, m irė Stalinas. Maskva buvo ištikta
visiško em ocinio paralyžiaus. Atrodė, kad m iestas išprotėjo, visi
verkė, neįsivaizdavo, kaip reikės gyventi be „didžiojo ta u tų vado“.
Juk m es visi buvom e verčiam i keltis ir gultis su „Stalino vardu“.
7 Vadovaujantis „paskirstymo planu“, sovietmečiu baigę studijas aukštosiose

mokyklose jaunieji specialistai būdavo siunčiami dirbti į įvairias sovietų
Lietuvos ar net kitų sovietinių respublikų vietoves, dažniausiai neatsižvelgiant
į paskyrimą gavusio asmens norus, poreikius ar galimybes.

Ir staiga šis sudievintas generalissimus num irė, paliko Sovietų
Sąjungos gyventojus likimo valiai. Kokia tu štu m a turėjo atsiverti
tiem s, kurie nuoširdžiai tikėjo propaganda apie „vadą ir mokytoją".
Asmeniškai aš iliuzijų dėl Stalino neturėjau, tačiau viešai savo
tik rų jausm ų rodyti negalėjau... Generalissimus laidotuvėse n e
dalyvavau, net iš sm alsum o. Žinia, jos nusinešė nem ažai gyvybių,
nes žm onių, besiveržiančių atsisveikinti su Stalinu, spūstis buvo
neapsakom a. Atvirai sakant, tuo m etu m an rūpėjo ne Stalino lai
dotuvės, o m um s dalinam i „paskyrim ai“ j būsim as darbovietes.
Galimas dalykas, būčiau buvus priversta vykti į Baltarusiją, jeigu
ne m ano kurso draugė Lena Markovič ir jos tėvas, tuo m etu žymus
profesorius energetikas Isaakas M oisejevičius Markovičius. Kai
lankiausi jų nam uose ir papasakojau apie m an ramybės neduodan
čias m intis, Lenos tėvas patarė: „Nueik pasikalbėti su Sniečkumi,
juk jis dabar tikrai yra Maskvoje!“
Iš tiesų sužinojom , kad Sniečkus, kuris atvyko į Stalino laidotu
ves, yra apsistojęs „Maskvos“ viešbutyje. Man buvo labai nedrąsu.
Tačiau Lenos tėvas tiesiog privertė nuvažiuoti į viešbutį, už ką jam
esu dėkinga iki šiol.
Sniečkus, sužinojęs, kad noriu su juo susitikti, iš karto paskyrė
m an pasim atym ą. Mane tada labai nustebino ta aplinkybė, kad jis
visai neliūdi dėl Stalino m irties. Priešingai, atrodė, kad yra labai
neblogai nusiteikęs. Jis iš karto sutiko m an padėti, paskam bino į
atstovybę ir po 45 m inučių jau turėjau paskyrim ą grįžti į tėvynę.
Tuo m etu Pedagoginio in stituto prorektorium i buvo m ano fi
zikos m okytojas A ntanas Janonis8. Tikriausiai aš jam savo laiku
palikau neblogą įspūdį, nes jis pakvietė m ane dirbti į Pedagoginį
institutą. Tiesa, iš pradžių m an buvo pasiūlyta tik pusė etato, bet
po m etų jau gavau visą. Taip prasidėjo m ano darbo Pedagoginiame
institute laikotarpis, kuris tęsėsi 43 m etus.
8 Antanas Janonis Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (toliau —w p i)
direktoriaus pavaduotoju dirbo 1948-1951 m. ir 1953-1955 m.
122 v i P O K A L B I S
Antano Sniečkaus vardas mūsų pokalbiuose šmėsteli jau ne
pirmą sykį. Turėjote galimybę pamatyti šį žmogų skirtingu
laiku skirtingose situacijose. Kokį jį prisimenate? Neprašau jūsų
pateikti jo veiklos tarpukariu ar sovietmečiu įvertinimo, mane
labiau domina šio žmogaus asmeninio portreto kontūrai.
Aš suprantu, kad Sniečkus yra labai sudėtinga ir prieštaringa figūra,

jis buvo įsitikinęs idėjinis kom unistas, dirbo pogrindyje. Antano
Sm etonos laikais jam nem ažai teko kalėti. Prasidėjus pirm ajai
sovietų okupacijai, Sniečkus tapo pirm uoju Lietuvos kom unistų
partijos sekretorium i. Kiek prisim enu, jį vadindavo „šeimininku".
Aišku, kad Sniečkus didele dalim i yra atsakingas už kančias, ku
rias patyrė lietuvių tauta, taip pat kitų tautybių Lietuvos piliečiai:
už deportacijas, įkalinim us, persekiojim us, už nepaprastai skaus
m ingą Lietuvos žem ės ūkio kolektyvizaciją.
Bet aš pažinojau Sniečkų ir kaip žmogų. Jis buvo labai protingas,
principingas, tvirtai laikėsi savo žodžio. Galima pasakyti ir dau
giau — jis buvo charizm atiška asm enybė. Man imponavo, kad jis
niekada neketino skirtis su savo žm ona Mira Bordonaite, nors jau
nuo 1938 m etų nuosekliai stiprėjo antisem itinės nuotaikos, todėl
daugelis vyrų k om unistų skyrėsi su žm onom is žydėmis. Snieč
kus niekada neužm iršdavo žm onių, kurie yra jam padėję. Galbūt
dėl to jis ir pasikvietė Aliuką, sutikęs jį degančiam e Kauno gete, į
savo nam us.
Ir m an Sniečkus buvo atidus galbūt dėl to, kad m ano tėvai padėjo
jam, kai tarpukariu K om unistų partija Lietuvoje buvo uždrausta
ir jis buvo persekiojam as.
Gal ir paradoksaliai nuskam bės, tačiau esu tikra, kad Snieč
kui rūpėjo Lietuva. Jis norėjo, kad Lietuva, savaime aišku, sovie
tinė Lietuva, klestėtų. M anau, kad tu o m etu jis nuoširdžiai tikėjo
kom unistiniais idealais, bet kartu jam buvo svarbu, kad Lietuva
teliktų. Jo valdym o m etais buvo saikingai vystom a pram onė,
nes Lietuvoje trūko darbo jėgos, ir jis bijojo, kad m ū sų krašto

neužplūstų svetimtaučiai. Jis dėmesingai stebėjo žemės ūkio raidą
ir labai rizikavo nepaklusdam as Chruščiovo įsakym ui visur so
dinti kukurūzus.9
Žinau, kad Chruščiovo laikais kiekvieną kartą važiuodam as j
Maskvą Sniečkus nebuvo tikras, ar šį kartą sugrįš nam o kaip pįr.
m asis sekretorius, ar nebus suim tas.
Jūsų ir Sniečkaus biografijas sieja pusbrolio Aleksandro Štromo

likimas. Ar Aleksandras yra Jums pasakojęs, kaip Sniečkus
reagavo supratęs, kad jo ir globotinio pažiūros, o vėliau ir pasi
rinkti gyvenimo keliai, vis labiau išsiskiria?Kaip manote, kokios
aplinkybės lėmė, kad Sniečkus visgi kurį laiką toleravo Štromo
pažiūras ir elgesį?
M an viskas atro d o kiek sudėtingiau. Aliukas, atsidūręs Snieč

kaus nam uose, elgėsi ne visada... net nežinau, kokį čia žodį pa
vartojus... Jis m ylėjo ir gerbė Sniečkų, b e t dažnai sau per daug
leisdavo. Jis, pavyzdžiui, neatsiklausdam as naudojosi Sniečkaus
biblioteka, braukinėjo, rašė savo pastabas į jo knygas, leisdavo
sau išsikviesti tarnybinę m ašiną. Sniečkui tas nepatiko, buityje
jis buvo gana kuklus. Paskui prasidėjo idėjiniai nesutarim ai. Aliu
kas organizavo vos ne revoliuciją Vilniaus „rabfake"10, jis niekada
netilpdavo į jokius griežtai nustatytus rėm us. Pagaliau Sniečkus
jį perkėlė gyventi į Kauną. Rim tesni ideologiniai nesutarim ai iš
ryškėjo Aliukui jau studijuojant Maskvoje. Tada jų keliai galutinai
9 A. Sniečkaus požiūris į N. Chruščiovo „inovacijas“ žemės ūkio sferoje lietuvių

istoriografijos nėra tyrinėtas. Iš dalies šis klausimas aptariamas Aarono T. Hale-
Dorrello disertacijoje Khrushchev's Com Crusade: the Industrial Ideal and Agri
cultural Practice in the Era of Post-Stalin Reform, 1953-1964, Chapel Hill, 2014-
10 „Rabfakas“ (rus. pačovuū (paxynbmem) — santrumpos pačcpaicsulietuvintas
variantas, reiškiantis „darbininkų fakultetą", s sr s liaudies švietimo sistemos
įstaiga, skirta darbininkams ir valstiečiams suteikti vidurinį išsilavinimą ir
padėti pasirengti stojimui į aukštąsias mokyklas (1919-1935). Vėliau „rabfakais“
vadinti ss r s aukštosiose mokyklose darbininkams organizuoti kursai.
išsiskyrė11Sniečkus su Aliuku daugiau niekad nebendravo. Bet su
j o n in i jis ryšį palaikė. Apsilankydavau Sniečkų šeimoje, kasm et
gaudavau iš Sniečkaus naujam etinį sveikinimą, mes kartkartėm is
pasikalbėdavom . N evaidinau prieš jį kom unistės, nebijodavau
ârtais pasakyti ir savo nuom onę. Atsim enu, kaip jis m anęs pa
sa u sė , ką galvoju apie Solženicyno išvarymą iš Sovietų Sąjungos.12
Atsakiau, kad nuom onės negaliu turėti, nes m an niekas nedavė
paskaityti jo kūrinių, o kom unistiniu oficiozu Pravda aš netikiu.
Kaip jau minėjau, m an visada atrodė, kad Sniečkus buvo Lietuvos
patriotas, dar kartą pabrėžiu — sovietinės Lietuvos. Taigi, galim a
sakyti, kad jam rūpėjo kraštas. Dar Stalino laikais Lietuvai buvo
siūlyta prisijungti Kaliningrado sritį, bet Sniečkus atsisakė supras
damas, kad m um s neužteks žm onių tam kraštui apgyvendinti ir
todėl į Lietuvą reikės atsikviesti daug svetim taučių.13
Kiek man žinoma, Jums yra tekę bendrauti su Sniečkaus žmona

Mira Bordonaite. Kokia ji buvo viešumoje ir privačiame gyvenime,
žinoma, jeigu teko ją matyti privačioje erdvėje?Esate man pa
sakojusi apie pokalbį, kuris įvyko tarp Jūsų ir Miros Bordonaitės
Atgimimo epochoje, kai ji jau gulėjo ligoninėje. Gal galėtumėte
grįžti prie šio epizodo ir dar kartą jį papasakoti?
Mira B ordonaite buvo labai protinga, išsilavinusi, apsiskaičiusi

moteris, kilusi iš turtingos Vilijampolės žydų šeimos. Ji anksti pa
liko tėvų nam us ir tapo revoliucioniere, buvo persekiojama, sėdėjo
n Plačiau apie A. Štromo deklaruotą požiūrį į A. Sniečkų žr.: „Su Antano Sniečkaus
mirtimi pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha“, „Man Sniečkus buvo Lietuvos
Stalinas“, Laisvės horizontai, sud. Liūtas Mockūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
12 1974 m- sausio mėn., Vakaruose pasirodžius pirmosioms Aleksandro Solženi
cyno romano Gulago archipelagas publikacijoms, rašytojas-disidentas buvo
apkaltintas tėvynės išdavyste ir išsiųstas j Vokietijos Federacinę Respubliką.
13 Šiuo klausimu lietuvių istoriografijoje rašyta mažai. Vieną naujesnių tekstų
žr.: Marius Ėmužis, „Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos
pėdsakais“, Naujasis Židinys-Aidai, 2013, nr. 3, p. 176-184.

Sm etonos laikais kalėjime, kur, kiek žinau, ir susipažino su Snie
čkumi. Ji buvo tikrai idėjinė kom unistė.
Su ja galim a buvo nesutikti, bet teko ją gerbti. Atsimenu, kaip
prasidėjus Sąjūdžiui ji kritikavo tu o m etinį lkp pirm ąjį sekretorių
Ringaudą Songailą, kad jis stabdo Sąjūdžio veiklą. Kartą ji m an pa
sakė, kad anksčiau, dar prieš Sąjūdį, ji galvojusi, kad jeigu jai tektų
gyventi antrą kartą, ji darytų tą patį, eitų tuo pačiu keliu. Tačiau
prasidėjus Sąjūdžiui ji to taip kategoriškai teigti jau nebegalinti.
Jau gerokai pasiligojusi Mira B ordonaitė atsidūrė Antakalnio
spec, ligoninėje vienoje palatoje su trem tine. Jos puikiai sutarė.
Man pasirodė, kad Mira daug ką suprato. Aš ją gerbiau ir lankiau
iki pat jos m irties.
O dabar norėčiau paklausti apie tai, ko negalima kažkaip racio

naliai išskaičiuoti, todėl man labiausiai rūpi jausenos... Esate
gyvenusi Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge — tuometiniame
Leningrade. Kuriame mieste sovietmečiu žmogui buvo lengviau
kvėpuoti?Kur buvo daugiau laisvės pojūčio?
Maskva yra didžiulis akadem inis ir kultūrinis centras. Kadangi

šiam e m ieste, kaip žinote, turėjau gim inių, jų dėka greitai m ez
gėsi pažintys su iškiliais to m eto m okslo ir m eno sferų žmonėm is.
Mane žavėjo rusų inteligentija, jos akiratis, sugebėjimas kritiškai
m ąstyti. Ypač im ponavo disidentai, jų drąsa, ryžtas priešintis so
vietinei ideologijai, jų nepaprastas pasiaukojim as. Tikrąją rusų
inteligentiją aš ir dabar nepaprastai vertinu. Ji m an yra pavyzdys.
Turėjau laimės susipažinti su Viktoro Šklovskio, akademiko Abri-
kosovo, O ttenų šeim om is, su poetu Nikolajum Pančenko, bardu
Aleksandru Galičium, lankytis Tamsoj, kuri tuo m etu buvo savo
tiškas disidentų centras. Ten susipažinau su tokiais disidentais
kaip Anatolijus Marčenko, Liudmila Aleksejeva, Julijus Danielius
ir kitais. Tie žm onės buvo tikrai drąsūs, plataus akiračio. Tad šia
prasm e Maskvoje kvėpuoti buvo lengviau.
Lyginant Maskvos Lomonosovo universitetą ir Leningrado Žda-
novo valstybinį universitetą, kuriuose m an teko mokytis, pirm a
sis, su Sam arinu priešakyje, buvo tikra sąstingio erdvė. Tuo tarpu
Leningrado akadem inė aplinka dar gyveno akadem iko Viktoro
Maksimovičiaus Žirm unskio bei literatūrologo ir kritiko Grigori
jaus Gukovskio dvasia.
M ano darbo vadovė Marija Lazarevna Tronskaja ir jos vyras, kla
sikinių kalbų ir literatūros specialistas profesorius Josifas Moiseje-
vičius Tronskis, buvo tikri šviesuliai. Užsienio literatūros katedros,
kuri kuravo studijų program ą, vedėjas buvo Borisas Reizovas —
x v iii-x ix am žių Vakarų Europos literatūros specialistas, parašęs
ne vieną fundam entalią studiją. Jų dėka Leningradas davė m an
daug daugiau profesinių ir m etodologinių žinių nei Maskvos u n i
versitetas ir išugdė didžiulę pagarbą m oksliniam darbui.
Papasakokite plačiau apie Tamsosfenomeną. Juk Tamsoje,

slapstydamasis nuo arešto, gyveno ir Josifas Brodskis, čia nuolat
lankydavosi Galičius ir Solženicynas. Galbūt teko pažinti kurį
nors iš šių žmonių?
Tamsa buvo ypatinga vieta. Gyvendavau ten pas O ttenus, kurie

kartu su rašytoju K onstantinu Paustovskiu redagavo ir leido lais
ve ir savarankišku m ąsty m u alsuojančius Tamsos puslapius.14
Sutikau ten ir Anatolijų Marčenko, Nataliją Stoliarovą, atrodo, ir
Nataliją Gorbanevskają. Deja, nei Solženicyno, nei Brodskio pam a
tyti neteko, bet gavau skaityti Solženicyno ir kitų disidentų knygų.
14 Rašytojas K. Paustovskis, vadovaudamasis N. Pančenko pasiūlyta idėja, sudarė

almanacho Tamsos puslapiai pirmą ir kartu paskutinį numerį. Pagrindinė idėja
buvo suteikti galimybę savo kūrybą publikuoti tiems poetams ir rašytojams,
kurių tekstų —dėl įvairių priežasčių —nespausdino svarbiausi šalies žurnalai
ir leidyklos. 1961 m. pasirodę Tamsos puslapiai susilaukė ne tik visuomenės
susidomėjimo, bet ir aštrios kritikos, buvo pastebėtas net s s k p c k . Almanacho
leidyba buvo sustabdyta, likę pirmo numerio egzemplioriai išimti iš apyvartos.
Žr.: http://imwerden.de/pdf/tarusskie_stranitsy_1961_text.pdf
Man reikėjo naujo postūmio 12J

Brodskį sutikau tik vieną kartą, daug vėliau, Londone, per M an
delštam o 100-ųjų m etinių m inėjim ą. Tą kartą perdaviau jam lin
kėjimų nuo Ram ūno Katiliaus ir jo žm onos Elės. Jis parengė puikų
pranešim ą apie M andelštam o poeziją, iki šiolei prisim enu jo ypa
tingą, tokią dainuojančią eilių skaitym o m anierą ir tai, kad jis be
perstojo rūkė vieną cigaretę po kitos. Gilesnio įspūdžio kaip žm o
gus tąkart jis m an nepadarė.
Kaip Jūs patekote į minėtų disidentų kompaniją? Nebijojote, kad

dėl šių ryšių vėl atsinaujins „organų“dėmesys Jūsų asmeniui?
Į disidentų kom paniją patekau per pusbrolį Aleksandrą Štromą,

per O ttenų, Šklovskių šeim as ir kitus savo draugus. Jų akivaizdoje
pasiduoti baim ės jausm ui būtų didžiausia gėda. Nors baim ės būta,
Aliukas buvo už m ane drąsesnis. Jei kartais kažkur pasąm onėje at
sirasdavo kokia baili m intis, iškart ją sutram dydavau.
Kaip nutarėte studijuoti tuometiniame Leningrade?
1955 m etais m an gim ė dukrelė Alina. Praėjus pusei m etų staiga

pajutau, kad im u dusti tarp vystyklų, pieno buteliukų ir visos bui
ties. Šioje situacijoje supratingai pasielgė pirm asis m ano vyras, į
pagalbą atėjo ir m ano globėjai Braunsai. Jie suvokė, kad m an reikia
naujo postūm io — knygų, studijų. Dabar jau tikrai nebeprisim in
siu, kas pirm as pam ėtėjo idėją, jog m an reikėtų važiuoti į Lenin
gradą ir ten pasiieškoti mokslo darbo vadovo. Buvau girdėjusi apie
ten dirbusius profesorius, jų parašytas knygas ir dėstom as paskai
tas. Man labai im ponavo akadem ikas Viktoras Žirmunskis, tačiau
nebespėjau jo užtikti universiteto auditorijose — profesorius buvo
ką tik išėjęs į pensiją. Tiesa, jo žm ona Nina Aleksandrovna Sigai dar
dirbo universitete, tęsė akadem ines savo vyro tradicijas.
Dar Vilniuje kažkas m an davė Gerceno vardo pedagoginio ins
titu to germ anisto profesoriaus Gelm ano adresą. Sužinojęs, kad
1 28 VI P O K A L B I S
noriu rašyti disertaciją apie H einrichą Heinę, jis m ane iš karto
nukreipė pas Leningrado universiteto profesorę Mariją Lazarevną
Tronskają, kuri buvo H eine’s kūrybos žinovė. Taip ir patekau j jos
rankas. Ji buvo unikali, aukščiausio lygio asmenybė!
Prisistačiau jai, m es pakalbėjom e gal dvidešim t m inučių, ir ji iš
karto apsisprendė: „Gerai, galite paduoti paraišką į aspirantūrą.“
Matyt, to pokalbio m etu ji patikėjo m anim i. Su didžiuliu dėkin
gum u prisim enu savo vadovę ir m ūsų bendravim ą. Kiekvienas
apsilankymas jos ir jos vyro profesoriaus Josifo Tronskio nam uose
Nevskio prospekto pradžioje būdavo kaip šventė. Josifas Moiseje-
vičius buvo didelis antikinės literatūros žinovas. Jo didžiulis gal
80 ar 100 kvadratinių m etrų darbo kam barys buvo pilnas knygų
lentynų. Atrodė, kad patekai j tikrą knygų labirintą. Tik prie pat
lango dar tilpo jo darbo stalas, kėdė ir sofa. Tuo tarpu Marija La
zarevna dirbo valgom ajam e, kur prie lango buvo pastatytas jos
darbo stalas — im pozantiškas antikvarinis baldas. Taigi, ji turėjo
tik savo kampą. Valgomajame taip p at buvo pilna knygų.
Bendravimas su profesorių Tronskių šeima m an davė tikrai daug
ir profesine, ir žmogiškąja prasme. Josifas Tronskis buvo labai orus,
nepaprasto subtilum o žmogus, eruditas, vaikščiojanti enciklope
dija. Susidarydavo regimybė, kad jis gyvena ne šiam e pasaulyje,
bet iš tiesų profesorius pastebėdavo viską. Štai epizodas iš m ūsų
bendravimo. Aš labai mylėjau savo darbo vadovę ir stengiausi, kiek
tik m ano jėgos ir galimybės leido, jai padėti. Marija Lazarevna tuo
m etu buvo jau garbingo amžiaus. Beje, habilituoto daktaro diser
taciją ji apsigynė būdam a 72 m etų! M an m ano noras kartais jai pa
dėti buvo visai suprantam as, bet Marija Lazarevna nenorėjo jokios
pagalbos. Vieną sykį, kai žm onos nebuvo, profesorius Tronskis,
pasikvietęs m ane į savo kabinetą, pasakė: „HpeHonica, Bbi flomKHbi
noHJiTb — MapyceHbKa He xoieT crapHTbca!"15 Taip m an buvo la
bai gražiai pasakyta, kad turėčiau elgtis atsargiau.
*5 Irute, turite suprasti —Marusia nenori senti! (Rus.)

Profesorė Marija Tronskaja, Irenos Veisaitėsfilologijos
disertacijos vadovė. Leningradas, ig6o m.
Kartais galvoju, kad Marija Lazarevna m an atidavė daug to, ko

ji nebegalėjo skirti savo dukrai. Pati ji neturėjo vaikų, tačiau išau
gino per stalinistinius „valymus“ nužudyto savo vyro brolio dukrą
Leną, kurią labai mylėjo. Deja, Lena m irė būdam a dar visai jauna.
Tai buvo didžiulis sm ūgis Marijai Lazarevnai. Aš į jos nam us pate
kau kaip tik tuo m etu, kai Lena jau beviltiškai sirgo.
Tačiau grįžkime prie studijų. J aspirantūrą m ane priėm ė. Buvo
1958-ieji, dukra jau trim etė. Tiek vyras, tiek Braunsai visokeriopai
rėm ė m ano norą tęsti mokslus... M okydamasi aš gavau stipendiją
ir galėjau save išlaikyti Leningrade, tačiau m ano šeim ai Vilniuje
reikėjo lėšų. Ponai Braunsai ne tik globojo m ano dukrelę, bet ir su
tiko parem ti m us pinigais. Kai keletą kartų bandžiau jiems grąžinti
bent dalį skolos, jie vis atsisakydavo paim ti pinigus, i960 m etais
savo sūnaus kvietim u jie išvyko į jav ir gyveno pas jį Los Andžele
iki gyvenim o pabaigos. Taip m ano skola buvo dovanota...
Tokia trum pai m ano atsiradim o Leningrade istorija.
Išlaikiusi aspirantūros egzam inus ėm iausi rengti darbą tem a
„Vėlyvoji H einricho H eine’s lyrika. Romanzero". M ane visada do
m ino paskutinis Heine’s kūrybos laikotarpis, kai jis jau gulėjo „ma-
traciniam e karste“, Matratzengruft, ir bandė kritiškai įvertinti savo
revoliucinę praeitį.
Kalbėdama apie studijas Maskvoje nė vieno profesoriaus nega
lėčiau pavadinti savo m okytoju, o Leningrado universitete buvo
labai daug šviesių žm onių, kurie m an, kaip m inėjau, padarė di
džiulę įtaką tiek m oksline, tiek žmogiškąja prasme... Pirm iausia —
tai m ano vadovė profesorė M arija Tronskaja.
Okodėl Heinrichas Heine?
Iki šiol negaliu pasakyti, kodėl studijuodam a Maskvoje ėm iausi

rašyti diplom inį darbą apie poetą Georgą VVeerthą. Jį m an tiesiog
įsiūlė. O Heine, kaip jau tikriausiai supratote, buvo sąm oningas
pasirinkimas. Visada m ėgau ir iki šiolei žaviuosi jo poezija. Man la
bai įdom i ir jo asmenybė. Buvau įsigilinusi į vokiečių rom antizm ą,
jo ryšį su liaudies kūryba, jo pakylėtą, dvasingą gam tos pajautim ą,
meilės ir m oters išaukštinim ą. Heine, m ano supratim u, buvo ir
rom antikas, ir kartu rom antizm o kritikas. Jo ro m an tin ė ironija
nepakartojam a, ji kūrė ir griovė tuo pačiu m etu. Ja jis išreiškė ir
savo kartėlį, ir meilę, ir skausm ą.
Mane visada labai dom ino ir Heine's santykis su jo tėvyne Vokie
tija. Satyrinėje poemoje „Vokietija. Žiemos pasaka“16 jis be gailesčio
juokiasi iš Vokietijos atsilikimo, ribotum o, provincialum o, tačiau
akivaizdu, kad ją myli. Manau, kad tikram satyrikui visada skauda...
Tą, tarp kitko, tvirtino ir garsus rusų satyrikas Saltykovas-Ščedrinas.
Jeigu tau neskauda dėl išjuokiam o objekto, tai jau bus ne satyra, o
greičiau panieka ar pasityčiojimas.
Ir dar vienas aspektas. Heine m ane d o m in o kaip išskirtinio
likimo žydas, kuris „įėjo“ į vokiečių literatū rą ir buvo tiek pat
mylimas, kiek ir neapkenčiam as. Nacių laikais jo kūryba buvo
uždrausta, o eilėraštis Die Lorelei, tapęs liaudies daina, buvo įvar
dintas kaip „nežinom o poeto kūrinys“. Iki šiolei svarstom as klau
simas, ar Heine vokiečių poetas, ar vokiškai rašęs žydas.
16 Vok. Deutschland: Ein Wintermarchen, 1844.

Tikriausiai ne paskutinė priežastis, dėl ko pasirinkau Heinę, yra
ta, kad vėlyvajai jo lyrikai sovietmečio epochoje buvo skiriama n e
daug dėm esio, nes joje pasireiškė ir nusivylim as revoliucija.
Niekad nesigailėjau, kad pasirinkau Heinę. Jo po rtretas ir dabar
kabo m ano kam baryje su kitais m an brangiais žm onėm is.
Kai parašiau savo disertacijos pirm ą skyrių, nunešiau jį Marijai
Lazarevnai. Po kiek laiko atėjusi su ja susitikti pam ačiau, kad visi
iki vieno m ano teksto lapai yra tiesiog užbraukti... Visi iki vieno!
Mano vadovė pasakė, kad taip rašyti negalima, kad tekstas turi būti
ne paprastas įvykių atpasakojim as, ne karoliukų vėrim as — jį tu ri
lem ti tam tikra m ano idėja, dėstym o logika. „Medžiagos jau turite
pakankam ai, — pasakė m an Marija Lazarevna, — dabar reikia ją
išanalizuoti ir visiškai kitaip išdėstyti.“
Patyriau visišką fiasko. Pam enu, kaip po šio pokalbio eidam a
Nevskio prospektu nam o verkiau. Galvoje sukosi tik viena įkyri
m intis: „Aš nesugebu rašyti, neatitinku aspirantui keliam ų reika
lavimų, todėl geriausia būtų susikrauti daiktus ir važiuoti nam o!“
M anau, kad tokią audringą reakciją nulėm ė ir ikitolinė patirtis —
„pirmos" m okinės sindrom as: juk buvau įpratusi, kad m ane visada
tik giria, iš visų dalykų gaunu tik labai gerus pažymius.
Žinoma, po kiek laiko m an pavyko susitvarkyti su emocijomis.
Turėjau savo m etodą, kaip dorotis atsidūrus aklavietėje, nesvarbu,
ar gyvenimiškoj, ar kūrybinėj. Iš vakaro, prieš užm igdam a tiksliai
suform uluodavau m intyse, o kartais net užrašydavau, klausim ą ir
tą popieriaus lapelį padėdavau po pagalve. Iš ryto, tik pabudusi, bet
dar nekontroliuodam a savo sąm onės, bandydavau pagauti pasą
m onės atsakym ą ir greit jį užsirašydavau. Dažniausiai jis būdavo
lem iam as ir teisingas. Tą kartą supratau, kad turiu nepasiduoti.
Per kokią savaitę, o gal per dvi, perrašiau pirm ą disertacijos sky
rių ir šį kartą vadovė neturėjo m an praktiškai jokių pastabų. Toliau
viskas ėjo sklandžiai. Prisim inusi šį epizodą tegaliu pasakyti, kad
esu Marijai Lazarevnai be galo dėkinga už šią skaudžią, bet labai
svarbią pamoką...
1 3 2 V I P O K A L B I S
VII POKALBIS
Į savo veiklą žiūrėjau

kaip į tam tikrą
misiją
„Teatro mozaikos“renginyje Vilniaus pedagoginiame institute,
x x a. 8 deš. antroji pusė. Onos Pajedaitės nuotr.
kalbėdami apie Jūsų studijas tuometiniame Leningrade mes
beveik „apėjome“vieną svarbų biografijos momentą. 1953-aisiais,
grįžusi iš Maskvos, jūs pradėjote dirbti tuometiniame Vilniaus
valstybiniame pedagoginiame institute. Ar lengvai pritapote prie
kolektyvo? Kokius kursus ėmėtės skaityti?
Atėjusi dirbti į Pedagoginį institutą gavau skaityti Vakarų Europos

literatūros kursą. Nusprendžiau susitelkti ties Viduramžiais, Re
nesansu, x vii bei x v iii amžiais, nors pagal charakterį esu labiau
šiuolaikiškas žmogus — m an rūpi šiandiena bei m ūsų gyvenim as
čia ir dabar. Toks m ano apsisprendim as buvo nulem tas siekiant
išvengti artim esnio sąlyčio su sovietine ideologija. Puikiai supra
tau, kad kalbėdam a apie x ix ir x x am žių literatūrą neturėsiu ga
limybės sakyti tai, ką iš tiesų m ąstau ir jaučiu. Kiek vėliau m an
buvo pasiūlyta skaityti ir vokiečių literatūros istoriją. Ne visada
išsitekdavau chronologiniuose ir tem iniuose kurso rėm uose, ypač
tais atvejais, kai norėdavau studentam s pasakyti ką nors svarbaus,
pažadinti jų kritinį m ąstym ą.
Pradėjusi dirbti Institute, deja, labai greit supratau, kad šioje
aukštojoje mokykloje tvyro sovietinė atm osfera. Nors tu o m etu
in stitutui vadovavo senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas, pro
fesorius M arcelinas Ročka1, tikrai padorus žmogus, priklausęs se
nosios inteligentijos generacijai, tačiau m an susidarė įspūdis, kad
realiai visus sprendim us priim a prorektorius Ivanas Ariskinas2.
Po M arcelino Ročkos vadovavim ą in stitu tu i perėm ė Juozas Mic
kevičius3 — sovietinio sukirpim o žmogus, o po jo rektorium i tapo
palyginti liberalus Vytautas Uogintas4 — jis irgi nepajėgė iš esmės
pakeisti susiklosčiusios atm osferos, nors ji ir žymiai pagerėjo.
1 Marcelinas Ročka —w p i rektorius 1951-1955 m .

2 Ivanas Ariskinas —w p i pavaduotojas mokslo ir mokymo reikalams
1949-1953 m.
3 Juozas Mickevičius —w p i direktorius 1955-1960 m.
4 Vytautas Uogintas —w p i rektorius 1960-1979 m.
Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją 135

Savo kaip dėstytojos darbą pradėjau tuo m etu, kai Pedagoginis
in stitu tas buvo įsikūręs Vilniaus Bazilijonų vienuolyno an sam
blyje. Vėliau persikėlėme j kitoje Neries pusėje pastatytas patalpas.5
Dar vieno persikraustym o m etu Filologijos fakultetas atsidūrė Ta
raso Ševčenkos gatvėje, pastate, kuriam e anksčiau veikė Aukštoji
partinė mokykla.
M ano skaitom us kursus iš pradžių klausė rusų ir lenkų kalbas
studijuojantys studentai, o lituanistam s analogiškus dalykus dėstė
Ipolitas Cieška — žavus žm ogus ir labai tarp studentų populiarus
dėstytojas. Po jo m irties buvau pakviesta paskaitų skaityti ir į Lie
tuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Ten ir pasijutau esanti savo
vietoje. Gal todėl, kad ten buvo daug įdom ių studentų, o gal kad
galėjau pagaliau skaityti paskaitas lietuviškai.
Pilną etatą Pedagoginiam e institute gavau išdirbusi vienus m e
tus. Man dėstytojos darbas buvo labai įdomus, tikiuosi, kad turiu
tai, kas paprastai vadinam a „pedagogine gyslele“. Be to, m ėgau
literatūrą ir jos dėka galėjau šį tą esm ingo pasakyti auditorijoje
sėdintiem s jauniem s žm onėm s. Žinoma, tai buvo ilgas procesas,
kurio m etu brendau ir pati — išsigrynino m ano vertybės, atsirado
supratim as, kaip apie visa tai turėčiau kalbėti. Tikiuosi, kad šis
paieškų rezultatas atsispindėjo ir m ano paskaitose. Iš pradžių, gal
kokius 3 ar 4 m etus, pasiruošim as paskaitom s užim davo be galo
daug laiko — aš rengdavau labai išsam ius konspektus. Šis vargi
nantis darbas ilgainiui pasiteisino: sykį surinkus ir susistem inus
paskaitom s reikalingą m edžiagą, prieš naujo sem estro pradžią
savuosius konspektus m an pakakdavo tik peržiūrėti, papildyti ir
atnaujinti. Praktiškai aš jais nesinaudojau, gal tik retkarčiais pa
sitikrindavau kokią datą ar vardo rašybą. Esu laim inga ir dėkinga
likimui, kad turėjau galimybę bendrauti su jaunais ir gražiais žm o
nėm is. Drįstu m anyti, kad m ūsų pokalbiai buvo prasm ingi.
5 Vilniaus Bazilijonų vienuolyno ansamblyje (Aušros Vartų g. 9)

w p i veikė 1939-1943 m. ir 1946-1960 m. i960 m. Studentų g. pastatyti
naujieji w p i rūmai.
136 V I I P O K A L B I S
Dalindam asi prisim inim ais apie savo kaip dėstytojos darbą ta
rybiniais metais, turiu pasakyti, kad m an asm eniškai beveik nie
kada neteko patirti antisem itizm o (nors jis, aišku, egzistavo), tačiau
niekada nepam iršdavau, jog esu žydė.
Ar galite paaiškinti, kas Jums tą nuolat primindavo?
Sunku trum pai ir aiškiai atsakyti į šį klausimą... Gal bendra antise

m itinė atm osfera Sovietų Sąjungoj. Beje, Lietuvoje ji buvo m ažiau
jaučiama negu kitose respublikose. Retkarčiais prim indavo neti
kėti kolegų klausimai... Pavyzdžiui, viena m ano bendradarbė pa
sakojo, kad pardavė savo m ašiną žydui. Visai norm ali informacija.
Bet pastebėjusi m ane atsiprašė, sakė nenorėjusi m anęs užgauti,
tarytum žodyje „žydas“ yra kažkas įžeidžiančio.
Arba ta garsioji Petrulio byla... Septintajam e dešim tm etyje, ro
dos, 1965-aisiais, Vilnių sukrėtė tragedija. Komunarų, dabartinės
Jakšto, gatvės namo, pažym ėto 13 num eriu, rūsyje buvo nužudyta
5 m etų m ergaitė. Net prisim enu jos pavardę — Bartusevičiūtė. Šis
kraupus nusikaltim as buvo įvykdytas prieš žydų Velykas, todėl po
m iestą akim irksniu pasklido gandas, esą tai padarė žydai, kuriems
buvo reikalingas krikščionio kraujas m acam s. Šis gandas tuoj pat
apaugo įvairiom is stereotipinėm is interpretacijom is. Atsirado
netgi kažką kažkur regėjusių „liudininkų“, pasakojusių, kaip indas
su krauju buvo atiduotas nežinom o lėktuvo pilotams, ar panašiai,
ir atm osfera įsielektrino... Tuo m etu m an su dukra buvo baisu iš
eiti į gatvę. Įsivaizduokite, kad ir tarp m ano kolegų buvo žmonių,
kurie tu o patikėjo!..
O gal tas ypatingas jautrum as antisem itizm o apraiškom s buvo
tiesiog praeities liekana manyje? Tiksliai atsakyti negalėčiau...
Kita vertus, tu rb ū t pagrindinė priežastis slypėjo m ano charakte
ryje. Visada norėjau likti savimi. Atsimenu, kaip m an, aštuoniolik
metei, siūlė panaudoti krem ą „M etam orfozė“, su kuriuo šalinam i
šlakai. Atsisakiau, sakydam a, kad jeigu m ane kas pam ils, tegu
j savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją 137

pam ilsta tokią, kokia esu. Sakiau, kad žyde liksiu tol, kol pasau
lyje bus užsilikęs bent vienas antisem itas. Kai pasibaigė karas, iš
karto pakeičiau pavardę — iš Treigytės tapau Veisaite.
Ar tokia Jūsų savijauta darė kokią įtaką Jūsų laikysenai,

darbui, paskaitoms, tekstams?
Tam tikra prasm e — taip... Pavyzdžiui, atėjusi į teatrologijos sferą,

apsisprendžiau niekada nerašyti apie lietuvių literatūros insceniza
cijas arba lietuvių dramaturgiją, nes nenorėjau atsidurti situacijoje,
kai m an kas nors replikuotų: „O ką tu apie visa tai išm anai? Čia ne
tavo reikalas!“ Tad rašydavau daugiausia apie užsienio literatūros
pastatym us. Atkūrus Nepriklausomybę, šio interesų sferos apribo
jim o nebebuvo reikalo laikytis. Deja, tuo m etu aš jau turėjau daug
m ažiau laiko teatrui.
Sū kuriais kolegomis bendravote daugiausia dirbdama

Pedagoginiame institute?
A rtim iausias kolega m an visada buvo žinom as Lietuvoje šekspy-

rologas Dovydas Judelevičius, kuriam esu už daug ką dėkinga. Tai
jis m ane atvedė j teatrą. Bendra atm osfera katedroje itin pagerėjo,
kai atėjo dirbti Vanda Zaborskaitė ir Kęstutis Nastopka.6 Šie žm o
nės m an buvo itin artim i. Nepaprastai gerbiau Albertą Zalatorių,
Vytautą M artinkų. Iš esm ės sugyvenau su daugum a kolegų.
Pasakojote, kaip ruošdavotės paskaitoms... Ne paslaptis, kad

mokslinį ir pedagoginį darbą dirbantys žmonės sovietmečiu
vargdavo bandydami „susižvejoti“jiems reikalingas knygas,
dažnai arba išslapstytas „specfonduose", arba tiesiog Lietuvoje
neprieinamas. Kaip Jūs sprendėte šį klausimą?
6 Vanda Zaborskaitė vvpi dirbo 1971-1992 m., Kęstutis Nastopka — 1972-2012 m.
paug ko tiesiog nepavyko rasti, nors ir labai stengiausi. Skaičiau
vokiečių literatūros kursą, kuris apėm ė ir šiuolaikinius autorius,
paugelio jų knygų gauti buvo neįm anom a. Kafką, pavyzdžiui, per
skaičiau tik būdam a Amerikoje...
Kita vertus, m ano situacija nebuvo tokia sudėtinga kaip kai ku
rių kolegų, nes m okėjau keletą užsienio kalbų. Tad, nepaisant visų
draudim ų ir kitų kliūčių, retsykiais pavykdavo susirinkti daugiau
informacijos m ane dom inančiais klausimais.
Akivaizdu, kad m ano akiratį ir galimybes nepaprastai praplėtė
kelionė pas tėvą į jav 1968 m etais. Apie ją aš jau pasakojau. Taip
pat jau girdėjote, kaip Amerikoje pram okau anglų kalbos ir prisi
pirkau knygų, kurias pavyko sėkmingai parsiųsti į Lietuvą. Šiuose
siu n tin iu o se atkeliavo ir Franzo Kafkos knygos. Taip pat la n
kiausi Kalifornijos universitete Los Andžele, susipažinau su u n i
versiteto profesūra, studentais, net skaičiau jiems vieną paskaitą,
dabar jau tiksliai neprisim enu kokia tem a. Visgi buvo jau ne Sta
lino laikai...
Sovietmečiu bendravote su įvairiausiais žmonėmis, o per jų

rankas ėjo įvairiausios knygos. Papasakokite, kaip, kas ir iš kur
gaudavo tų knygų.
„Samizdatas“7 Lietuvoje m ane pasiekdavo dažniausiai per pusbrolį

Aliuką ir per labai artim ą draugą rašytoją Kazį Sają. Jis draugavo su
Aliuku, kuris tuo m etu gyveno Maskvoje, ir per jį į Vilnių atveždavo
nem ažai disidentinės literatūros. Beje, buvo toks nutikim as, kai
knygų iš Aliuko m an norėjo perduoti jaunas vyriškis Vidm antas
7 „Samizdatas“ —iš rus. termino c a M U 3 d a m , reiškiančio „savilaidą“.

Savilaida buvo unikalus sovietinės visuomenės reiškinys, susiformavęs
kaip stichiškas sociumo atsakas į sovietinę cenzūrą ir kitus viešojo
gyvenimo ribojimus. Plačiau žr.: Egidijaus Jaseliūno disertaciją
„Savilaida sovietų Lietuvoje 20-ojo amžiaus šeštajame-devintajame
dešimtmetyje“ (Vilniaus universitetas, 2006).
Į savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją 139

Putelis. Vėliau jis tapo geru draugu ir žinom u žurnalistu, bet tuo
m etu dar nebuvom e pažįstam i. įsivaizduokite situaciją: į m ano
buto duris skam bina žmogus su berete, kurio išvaizda m an kažko
dėl sukėlė įtarim ų, kad jis gali būti saugumietis... Labai išsigandau
ir jo neįleidau. Vėliau Aliukas pasakė, kad tai jo draugas ir visiškai
patikim as žmogus, kuris turėjo m an perduoti linkėjim us ir „sam-
izdato“ knygų.
Įvairiausi tekstai į rankas m an patekdavo, kai pati nuvažiuo
davau į Maskvą. Sakėte, Jums įdom u, ar lyginant Vilnių ir M as
kvą jautėsi tam tikras Vilniaus provincialum as. Tam tikra prasm e
jautėsi. Todėl aš į Maskvą ir Leningradą vykdavau po kelis kartus
per m etus. Ypač aštriai Vilniaus provincialum ą esu pajutusi po
kelionės pas tėvą į jav. Mes buvom e per daug užsidarę, susitelkę
į save, nors, tu rin t om enyje m ūsų situaciją, tai tu rb ū t buvo neiš
vengiama.
Tačiau grįžkime prie rusų disidentų. Aš asm eniškai jutau, kad
rusų inteligentija m um s buvo labai draugiška. Daug kas tiesiog
žavėjosi Lietuva, o jau daug vėliau aktyviai palaikė ir m ūsų Nepri
klausomybę.
Gaudavau skaityti Aleksandrą Solženicyną ir Varlamą Šalamovą
bei daugelį kitų draudžiam ų autorių, nes jie buvo laikomi „nepati
kim ais“, „nerekom enduotinais“ arba „atvirais sovietinės valdžios
priešais“. Tarp jų buvo dabar jau klasikais laikom i autoriai: Ach-
m atova, Cvetajeva, M andelštam as, Pasternakas ir kiti. Paprastai
knygą m ašinraščio pavidalu reikėdavo perskaityti per vieną arba
geriausiu atveju per dvi naktis.
Deja, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos8 tarybiniais m etais
nesu m ačiusi nė vieno leidimo. Akivaizdu, kad m ano keliai nesu-
sikirto su šį leidinį platinusiais žm onėm is.
8 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (toliau —l k b k ) —pirmas solidus

periodinis pogrindžio leidinys sovietinėje Lietuvoje. Kartu l k b k buvo ilgiausiai
ėjęs ir daugiausia skaitytojų turėjęs pogrindžio leidinys 1972-1989 m. Iš viso
buvo išleistas 81 l k b k numeris.
Man teko galimybė pabendrauti su buvusiais Jūsų studentais.
Jie, žinoma, labai šiltai prisiminė Jūsų paskaitas ir pasakojo, kas
jiems padėję suvokti Jūsų pedagoginio darbo principus. Pasakojo
irtai, kad per vieną paskaitą cituojamų ir komentuojamų tekstų
ištraukų būdavę trisdešimt ar net daugiau. Tokia detalė mane
verčia užduoti klausimą: ar Jūs tikėįot, kad toks intelektualinis
krūvis yra pakeliamas tuometiniams studentams?Šį klausimą
užduoti skatina ir kita aplinkybė —Jūsų studentai pasakojo, kad
ir užklasinių užduočių jie gaudavę perskaityti dažniausiai nepa
prastai daug įvairios literatūros...
M anau, kad buvę m an o stu d e n ta i tru p u tį perdeda. Per vieną

paskaitą pacituoti ir pakom entuoti trisdešim t ar daugiau šaltinių
būtų tikrai sudėtinga, nes vienos paskaitos trukm ė — viso labo 90
m inučių. Tačiau aš stengdavausi praplėsti jų akiratį, atverti jų akis,
įveikti kai kuriuos giliai įsišaknijusius stereotipus.
M ano santykį su studentais ir darbo auditorijoje m etodiką gal
labiausiai nulėm ė ta aplinkybė — tai gali nuskam bėti kiek patetiš
kai, — kad į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją. Ją galėčiau
įvardinti kaip polem iką ar net kovą su sovietine ideologija.
Man buvo svarbu, kad studentai suprastų, jog pasaulis yra daug
sudėtingesnis ir įvairesnis, nei teigia sovietiniai m arksistai, kurie
neva turėjo vienareikšm iškus atsakym us į visus egzistencinius
klausim us. O juk to būti išvis negali, tai melas, tokių atsakym ų iš
viso nėra! Jų reikia nuolat ieškoti. Šį savo teiginį stengiausi parem ti
aukščiausios prabos literatūros tekstais.
Taip, duodavau savo studentam s skaityti įvairią, su m ano dės
tom u dalyku susijusią, literatūrą. Taigi, egzistavo privalom os li
teratūros sąrašas ir kitas, rekom enduojam os literatūros, sąrašas.
Deja, Pedagoginio instituto studentai skaitė nelabai noriai. Daž
niausiai jie būdavo iš provincijos — gal jiems reikėjo daugiau laiko,
kad pajustų didžiosios literatūros skaitymo poreikį, būtinybę. Nors
tikiu, kad daugelis tai pajuto dar studijų m etais.
J savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją 1Ą1

Taigi, m an buvo svarbu ne tiek perskaitytų knygų sąrašo ilgis
arba puslapių skaičius, kiek tam tikrų vertybių išgryninim as ir su
vokimas. Man buvo baisi ta Pavilko Morozovo m oralė9, persm el
kusi visą aplinką, kiekvieną akim irką pripildžiusi veidm ainystės
pram aišiui su m elu. Knygoje „Teroras ir svajonė“ [2013] Karlas
Schlogelis pasako itin svarbų, akivaizdų dalyką: nei nacizmas, nei
kom unizm as nebūtų išsilaikę, jeigu nebūtų turėję m asėm s patrau
klios ideologinės dim ensijos. Su tuo reikėjo kovoti!
Kai kurie m ano studentai iki šiol stebisi, kad įvadinėje paskaitoje
aš pasirėm iau Biblija ir ją citavau. O tai juk buvo būtina. Nagrinėda
m as Europos kultūros ištakas negali nekalbėti apie Antiką, Bibliją,
liaudies kūrybą. Kaip galima suvokti Europos literatūros istoriją,
nežinant tokių fundam entalių dalykų? Todėl paskaitos m etu reko
m enduodavau visiem s studentam s pasiim ti iš savo senelių arba
tėvų Bibliją ir į ją įsigilinti.
Kaip jau m inėjau, literatūra, apie kurią kalbėdavau savo paskai
tose, padėjo m an išgryninti daug sąvokų. Man, pavyzdžiui, buvo
labai svarbi Arono Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kate
gorijos“. Į lietuvių kalbą ji buvo išversta ganėtinai vėlai, tad studen
tus ragindavau skaityti šį veikalą rusiškai. Gurevičiaus tekstas m an
padėjo parodyti studentam s, kad kiekvieną epochą reikia vertinti
jos pačios kontekste. Apie tai, beje, jau kalbėjome, tačiau aš ir vėl
grįžtu prie Arono Gurevičiaus, nes tai, ką jis pasakė, yra aktualu ir
šiandien v ertinant m ūsų pačių kultūrinį palikimą.
Didelę įtaką m an yra padariusios ir daugelio kitų skirtingais so
vietm ečio laikotarpiais prieinam ų literatūros tyrinėtojų knygos:
Bachtino, Aleksandro Veselovskio, Jurijaus Tynjanovo, sociologo
9 Pavelas (Pavlikas) Morozovas —jaunuolis, kurio smurtinę mirtj (jos aplinkybės

niekada nebuvo nuodugniai ištirtos) sovietinė propaganda panaudojo mito
apie pionierių herojų kūrimui, kartu propaguodama idėją, esą „vardan didžių
tikslų“ (kitaip sakant, dėl Komunistų partijos interesų) reikia aukotis, paminti
moralę, kenkti savo artimajam, įskųsti jį teisėsaugai, specialiosioms tarnyboms
arba partijai (pats Pavlikas Morozovas įskundė savo tėvą n k v d ).
Jurijaus Levados, sem iotiko Jurijaus Lotmano, pagaliau ir m ūsų
literatūros tyrinėtojų, tokių kaip Vanda Zaborskaitė, Vytautas Ku
bilius, Albertas Zalatorius ir kiti.
Savaime aišku, kad viso kurso pagrindą sudarė grožinių kūri
nių analizė. Literatūriniai tekstai padėdavo atskleisti gyvenim o
įr žm ogaus sudėtingum ą. Štai keletas pavyzdžių: analizuodam i
Boccaccio „Dekam erono“ pirm os dienos trečiąją novelę, kurioje
keliamas klausimas, koks tikėjim as yra geriausias, gilindavomės
į tolerancijos problem ą. Dante's „Dieviškoji kom edija“ teikė gali
mybę pagalvoti, kaip reikia vertinti gyvenim ą, žm ogaus poelgius
ir nuolat ieškoti tiesos. Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis
kvailybei“ irgi buvo puiki m edžiaga tiek paskaitom s, tiek diskusi
joms su studentais, ypač parodant, kad bet koks dogmatizmas, net
religinis, prasilenkia su žm ogiškum u.
Man pačiai tu rb ū t įdom iausia buvo analizuoti Cervanteso „Don
Kichotą“, Shakespeare'o tragedijas ir Goethe's „Faustą“.
Nagrinėdavom e Don Kichoto „beprotystę“, kuri iš esm ės buvo
jo protesto prieš gyvenim o neteisybę, prieš žmogaus pažem inim ą
išraiška. Įsigilinus į Cervanteso kūrinį neišvengiam ai kildavo klau
simas, kas iš tiesų neteko proto: ar Don Kichotas su savo riterystės
idealais, ar pasaulio „išm inčiai“, kurie laiko jį bepročiu? Kas teisus:
ar hercogas ir hercogienė, kurie juokiasi ir tyčiojasi iš Don Kichoto
ir Sančo Pansos ir galiausiai išvaro juos iš savo pilies, ar Don Kicho
tas, kuris palikęs ištaigingą gyvenimą rūm uose sako Sančui: laisvė,
Sančai, yra vienas brangiausių gėrių, kuriais dangus apdovanojo
žmogų. Jai negali prilygti jokie turtai, glūdintys žemėje. Dėl laisvės,
lygiai kaip dėl garbės, galim a bei privalu aukoti savo gyvybę... Aš
tau sakau, Sančai, įsipareigojimai, kuriuos užkrauna geradarystės
ir m alonės, yra saitai, supančiojantys sielos sparnus...
Ir dar vienas labai svarbus klausimas: Don Kichotas pabaigoje
atsisako riterystės idealų, tad sveikas protas lyg ir trium fuoja. Bet
kodėl visiem s be galo liūdna, ir Sančui Pansai, ir pačiam rom ano
skaitytojui?
į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją 143

G oethe's „Faustas“ leido gvildenti svarbius egzistencinius
klausim us. Ar gali žmogus pakeisti pasaulį? Ar gali išvengti n u o
dėmės? Kokia yra gėrio ir blogio dialektika? Kaip suprasti Mefis
tofelio žodžius, cituojant Aleksio Churgino vertim ą, kad jis yra
Dalelė tos jėgos,

Kuri visiems be atvangos,
Darydama tik gera, blogo linki?
Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu, vis dėlto buvo išganytas?
O ką jau kalbėti apie Shakespeare'ą! „Romeo ir Džuljeta“ ragino
leistis į svarstybas, kas yra meilė ir neapykanta? „Venecijos pirklys“
įgalino kelti nekenčiam o kito likimo klausimą. Savo studentam s
per paskaitas pasakodavau apie Londone m atytą šios dram os pa
statym ą, kuriam e vaidino vienas žinom iausių britų aktorių Lau-
rence'as Olivier10. Spektaklio finale, kuom et Porcija trium fuoja,
o Šailokas yra pasm erkiam as, kontrapunktu nuskam ba sena žy
diška malda... Taip režisierius padem onstruoja užuojautą šiam,
kad ir žiauriam, kerštingam , bet nuolatinį pažem inim ą kenčian
čiam žmogui.
Kartais su savo studentais kalbėdavau ne vien apie knygas, bet ir
apie spektaklius. Pasakodavau jiems apie Maskvoje ir Leningrade,
Rygoje ir Taline, Londone ir jav m atytus pastatym us. Dažnai leis
davomės į diskusijas ir apie m atytus filmus.
Taigi, kaip matote, literatūra m an padėjo form uoti savo studentų
vertybines n u o statas ir m en in į skonį. Būdavau labai laim inga,
jeigu pavykdavo pasiekti savo tikslų. Dažnai jutau, kad gal per m a
žai kreipiu dėm esio į kūrinio estetiką, stilių, gal ir į žanro specifiką,
bet pateisindavau tuo, kad sovietiniais laikais visgi svarbiausia
buvo form uoti kitokią, ne sovietinę, vertybių sistemą. Daugiausia
ieškodavau m etaforinės m eninio kūrinio prasm ės.
10 Laurence’as Olivier Šailoko vaidmenį spektaklyje „Venecijos pirklys"

sukūrė 1970 m.
144 v i i P O K A L B I S
pabuvo atvejų, kad Jūsų paskaitos kam nors „užkliūtų“?
paskaitų, žinom a, ateidavo patikrinti tiek Pedagoginio instituto

vadovybė (pavyzdžiui, k artą buvo užklydęs m ano jau m inėtas
prorektorius Ariskinas), tiek kolegos. Tačiau m ano dėstom i da
lykai, kaip jau sakiau, nebuvo „ideologiškai pavojingi“, o ir aš pati
stengdavausi tokių vizitų m etu nekom plikuoti situacijos ir n e
liesti itin kontroversiškų tem ų. Pasinaudodavau „vidinio cenzo
riaus“ pagalba.
Tokie patikrinim ai, ačiū Dievui, būdavo retoki.
Iš esm ės tu rb ū t galiu pasakyti, kad su studentais būdavau atvira,
niekada jiems nem eluodavau. Pavyzdžiui, kartą paskaitos m etu
buvau netikėtai paklausta, ką m anau apie Solženicyno kūrybą ir jo
priverstinį išvykimą į Vakarų Vokietiją 1974 metais. Tąsyk nuošir
džiai atsakiau, kad nesu susipažinusi su jo raštais — Solženicyno
knygos dar nebuvo m anęs pasiekusios, — todėl spręsti apie jas ne
galiu, tačiau m anau, kad išvaryti žm ogų iš jo tėvynės dėl pažiūrų
yra kraštutinė ir nepateisinam a priem onė.
Panašios situacijos susiklostydavo nuolat, ypač kai tekdavo
kuruoti kurį nors kursą. Kaip antai, artėjant kuriai nors „raudo
nai“ šventei, reikdavo stu d en tu s ginti į dem onstracijas. Tokiais
atvejais auditorijoje „iškilm ingu“ diktoriaus Levitano11 balsu
paskelbdavau: „Rektorius prašė m an ęs pran ešti jum s, kad pa
dalytum ėte...“ Ir po to sekdavo įvairių parėdym ų bei prievolių
išvardinim as. Perskaitydavau tą oficialų Pedagoginio in stitu to
vadovybės raštą nuo savęs n epridedam a nė žodelio. Studentai
m ane puikiai suprasdavo...
11 Turimas omenyje Jurijus Levitanas —radijo ir televizijos diktorius, turėjęs

retą, išraiškingą tembrą. Jo karjerai postūmį davė Stalinas, susižavėjęs jaunojo
radijo pranešėjo gebėjimais. J. Levitanas Antrojo pasaulinio karo metais per
radiją skaitė „Sovinformbiuro“ pranešimus; jam buvo patikėta pareiga pranešti
žinią apie Berlyno užėmimą ir nacistinės Vokietijos kapituliaciją, taip pat apie
pirmojo žmogaus —Jurijaus Gagarino —skrydį į kosmosą.

Žinoma, toks elgesys nereikalavo ypatingos drąsos. leigu būčiau
labai drąsi, tarybiniais m etais būčiau sėdėjusi ne su studentais au~
ditorijoje, o kalėjimo kameroje.
Tiesa, pasitaikydavo ir aštresnių situacijų, pareikalavusių gal ir
daugiau drąsos. Pirm oji iš jų nutiko tuom et, kai Lietuvių kalbos ir
literatūros fakulteto dekano pareigas užėm ė Ričardas M ironas12.
Jį v ertinau kaip rim tą m okslininką, bet kartu ir prisibijojau šio
žmogaus. Vien jo išvaizda m an kėlė siaubą. Atmintyje išliko rūsti
jo veido išraiška ir dažni pykčio protrūkiai. Tada prancūzų kalbą ir
literatūrą studijavęs itin gabus studentas Dangis Čebelis buvo, kaip
kartais sakoma, žm ogus su biografija. Jį 5 m etam s išvežė į Sibirą,
nes turėjo persirašęs ir tarp Kauno akadem inio jaunim o platino
Mykolaičio-Putino poem ą „Vivos plango, m ortuos voco“ („Gyvuo
sius apraudu, m irusiuosius šaukiu“). Beje, jis neišdavė saugum ui
poem os autoriaus.13 Sugrįžęs iš trem ties Dangis įstojo į Pedagoginį
institutą ir rašė pas m ane kursinį darbą apie Balzacą. Institute, kaip
ir kitose to m eto aukštosiose mokyklose, veikė Studentų mokslinė
draugija (s m d ), kasm et organizuodavusi m okslines konferencijas.
Kadangi Čebelio darbas buvo tikrai geras, įtraukiau jį į konferen
cijos program ą.
Staiga m ane išsikviečia dekanas M ironas. Tik įėjusi į jo kabi
netą pajuntu, kad jis gerokai įpykęs, visas paraudonavęs. „Kaip jūs
drįsote šitą liaudies priešą rekom enduoti konferencijai?!“ — ėmė
šaukti jis. „O iš kur aš galėjau žinoti, kad m ano studentas yra liau
dies priešas?“ — m ėginau oponuoti.
12 Ričardas Mironas w p i Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas

buvo 1953-1954 m.
13 Poemoje „Vivos plango, mortuos voco“ (1943) Vincas Mykolaitis-Putinas išreiškė
kaltinimus totalitarinei sistemai, smerkė jos nešamą „moralinio išsigimimo
užkratą“, šaukėsi Dievo pagalbos. Nors poetinė raiška poemoje abstrakti, tačiau
skaitytojams, kurie platino poemos nuorašus, buvo akivaizdu, kad kalbama
apie sovietinę realybę. Saugumas bandė nustatyti autorių, įtarimai krito ant
V. Mykolaičio-Putino, tačiau autorystę prisiėmė vienas Vilniaus universiteto
studentas, kuris vėliau buvo nuteistas už menamą nusikaltimą.
1 4 6 V II P O K A L B IS
jūs tiesiog negalite įsivaizduoti, kokiais žodžiais M ironas m ane
išvadino!.. Tačiau aš nenusileidau ir Čebelis savo pranešim ą sm d
konferencijoje perskaitė. Kaip tikriausiai supratote, po šio inci
dento M irono nuom onė apie m ane buvo labai prasta.
Yra tekę polem izuoti ir su Pedagoginio instituto rektorium i Jonu
Aniču14 dėl m ano studentės, o dabar jau seniai artim iausios drau
gės Audros Žukaitytės. Komisijai, kuri Pedagoginio in stituto ab
solventam s turėjo teikti „paskyrim us“, Audra pasakė, kad nenori
mokytojauti. Išgirdęs tai, Aničas išsikvietė m ane ir pareiškė, kad
blogai Audrą auklėjau, kad ji išpažįsta ne tas vertybes. Žinoma,
pati buvau apie Audrą kitos nuom onės nei Aničas, todėl gyniau
ją iš paskutiniųjų. Pasakiau rektoriui, kad ją reikėtų ne kritikuoti,
o gerbti už atvirum ą ir drąsą.
Dar vienas incidentas nutiko 1987 m etų pavasarį, prieš pat vals
tybinius egzaminus. Tuo m etu vadovavau Teatro sekcijai, kuri tarp
studentų turėjo pasisekim ą. Teatro sekcijos pirm ininkas buvo li
tuanistas, gabus studentas. Jo pavardės m inėti nenorėčiau. Staiga
nutarta sukviesti atvirą partinį susirinkimą. Nebuvau partijos narė,
tačiau į tokio pobūdžio renginius dažnai turėdavo eiti ir neparti
niai dėstytojai.
Susirinkimo m etu, m an labai netikėtai, žodžio paprašė m inėtas
Teatro sekcijos pirm ininkas. Jis pareiškė, kad sekcija yra „vedama
ne ta kryptim i“. Kitaip sakant, m ano adresu nuskam bėjo ideologi
nio plano kaltinimai. Šis išpuolis buvo suplanuotas atviro partinio
susirinkim o pabaigoje. Klausydamasi m an žeriam os kritikos žiū
rėjau į laikrodį ir m ačiau, kaip artėja antra valanda, kai jau turėjo
prasidėti fakulteto stu d en tų susitikim as su rašytoju Rom ualdu
Granausku. Jo visi labai laukė.
M ano reakciją nesunku nuspėti — visiškai nesitikėjau tokio iš
puolio, todėl apstulbau ir netekau žado. Sum išimą didino tai, kad
pirm ininkas kalbėjo visos Teatro sekcijos vardu.
*4 Jonas Aničas w p i rektoriaus pareigas ėjo 1979-1989 m .
Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją 1 47

Šalia m anęs sėdėjęs Dovydas Judelevičius ir dar vienas kolega
patarė m an nesivelti į polemiką, tiesiog nereaguoti į tą melą. Taip
ir padariau, tačiau sugrįžusi į Katedrą išgirdau vedėją teigiant, kad
m ano tylėjimas reiškia sutikim ą su išsakyta kritika.15
M ane giliai sukrėtė studento išdavystė.16 Nieko panašaus per
visą savo dėstytojavimo laiką nebuvau patyrusi. Labai gerbiau savo
studentus, jie tą jautė ir dažniausiai atsakydavo m an tu o pačiu.
Praėjo trys ar keturios dienos... Praleidau jas kaip migloje, ne
galėjau nei valgyti, nei norm aliai m iegoti. Iš šio sąstingio pabu
dau, kai po kelių dienų m an einant po paskaitų nam o prie m anęs
priėjo trys Teatro sekcijoje dalyvaujančios studentės ir paklausė:
„Kas nutiko partiniam e susirinkim e?“ Į šį klausim ą tegalėjau atsa
kyti: „Jūs tu rėtu m ėt žinoti apie šį posėdį ne blogiau už m ane, nes
Teatro sekcijos pirm ininkas kalbėjo visų jūsų vardu.“ Išgirdusios tai
m erginos ėm ė gintis: „Mes nieko apie tai nežinojom e, su m um is
jo pasisakym as nebuvo aptartas, tad kalbėti visos Teatro sekcijos
vardu jis neturėjo jokios teisės. Ką m um s dabar daryti?“ „Jeigu šis
klausim as n eb ū tų susijęs su m anim i, aš gal ir galėčiau jum s pa
tarti, tačiau šiuo atveju tikrai negaliu to padaryti", — atsakiau joms.
Praėjus savaitei buvo sušauktas Teatro sekcijos susirinkim as,
į kurį buvo pakviestas rektorius Aničas (jis neatėjo), ir katedros
vedėjas (jis atėjo).
Susirinko pilna, tikriausiai 301 auditorija, labai daug tiek esamų,
tiek buvusių Teatro sekcijos narių. Posėdį vedė studentė Violeta
Pašaitytė, vėliau ištekėjusi už mokytojo Vytauto Toleikio. Ji paprašė
per atvirą partin į susirinkim ą kalbėjusio studento: „Papasakok
m um s, ką ir kodėl tu kalbėjai?" „Aš nieko neprisim enu ir dabar
15 Tuo metu, t.y. 1985-1989 m., Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai vadovavo
kalbininkas ir tautosakininkas Stasys Skrodenis.
16 I. Veisaitės užsipuolimas nebuvo pavienis epizodas vvpi Lietuvių ir užsienio
literatūros katedroje. Anot minėtųjų įvykių liudininkų, 1987 m. buvo priekabiai
tikrinamas įvairių Katedros darbuotojų „idėjinis lygis“, smarkiai sukritikuota
ir Vanda Zaborskaitė.
1 4 8 V I I P O K A L B I S
jau nebenoriu j tai gilintis. Be to, atsistatydinu iš Teatro sekcijos
pirm ininko pareigų“, — pasakė jis.
Reikėjo m atyti Violetos Pašaitytės reakciją: „Ne tu atsistatydini,
o m es tave atstatydinam i“ — sušuko ši m iniatiūrinė, akim irksniu
užsiplieskusi mergaičiukė. Niekad nesitikėjau tokios jos vidinės
jėgos.
Posėdis pavirto tikru teisybės trium fu. Pajutau studentų meilę,
pasitikėjim ą, pagarbą. M an buvo pasakyta tiek m ielų žodžių ir
padovanota tiek gėlių, kad jaučiausi, lyg b ūtų švenčiamas m ano
jubiliejus. Tai buvo tikra laim ės akim irka gyvenime.
Šis posėdis aiškiai parodė, kad Jūsų taikytas vaižgantiškas

„deimančiukų“ieškojimo metodas veikia...
Gerbiau visus studentus, tačiau visuom et atsirasdavo išskirtinių,

nuostabių jaunų žm onių, su kuriais bendrauti m an tapdavo tikra
likimo dovana. Skaitydama paskaitas Lietuvos konservatorijoje17
turėjau laim ės dirbti su G intaru Varnu, kuris buvo vienas pačių
geriausių m ano sutiktų studentų: apsiskaitęs, viskuo besidom in
tis, nuovokus, pasižym intis tikrai rafinuotu skoniu. Kitas m ano
itin talentingas studentas buvo Oskaras Koršunovas. Intuityviai
tai pajutau ir „pasirašiau“ jam egzam iną, nors jis iš privalom os
literatūros sąrašo visiškai nieko nebuvo skaitęs. Matyt, tuo m etu
gyveno kažkuo kitu. Tada suvokiau tai kaip savotišką kompromisą,
net graužiaus dėl to, o dabar džiaugiuosi, kad nuojauta m anęs ne
apgavo. Supratau, kad niekada nereikia „laikytis raidės“, net ir dėl
principų...
Pedagoginiam e institute m an teko laim ė dirbti su m inėtu Dan-
giu Čebeliu, su būsim u kunigu Robertu Grigu (gaila, nesugebėjau
jo apginti, kai jį puolė partinė organizacija už pažiūras ir galų gale
išm etė iš instituto), su Vytautu Balčiūnu, Vytautu Toleikiu, Reda
ll Dabar —Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Noreikaite (Pabarčiene), Audra Žukaityte, D ainora Rakauskaite
(Eigminiene), M arium i Mikalajūnu, Nijole Banaityte (Keziene) įr
daugeliu daugeliu kitų.
Prisim enu, kokiom is aplinkybėm is atradau Audrą Žukaitytę.
Mes susitikom e per stojam uosius egzam inus į Lietuvių kalbos ir
literatūros fakultetą. Ji ištraukė bilietą apie Vytautą Montvilą, pui
kiai atsakė į klausimą, atm intinai mokėjo egzam inam s reikalingus
šio poeto kūrinius, bet atvirai prisipažino, jog M ontvilos nem ėgs
tan ti.18 Išgirdusi tai, nepaprastai pradžiugau ir supratau, kad tu rė
siu galimybę pasikalbėti su įdom iai m ąstančiu ir nebijančiu savo
m inčių reikšti žm ogum i. Be jokios abejonės, Audra gavo penketą
už savo atsakym ą ir įstojo į Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą.
Beje, iki šiol pam enu jos puikią recenziją apie Vaitkaus 1983-iaisiais
pastatytą Albert'o Camus „Kaligulą“, kurią Audra parašė antram e
kurse. Gaila, kad dabar ji beveik neberašo.
Prisim indam a, kaip Jūs pavadinote, „deim ančiukus“, negaliu
tylom is apeiti Vytauto ir Violetos Toleikių. Du puikūs studentai ir
nuostabūs žmonės, iki šiol artim i m ano draugai, bendram inčiai —
m ano gyvenim o dalis. Vytautą Toleikį, m an atrodo, šiandien kaip
puikų etikos m okytoją ir publicistą pažįsta pusė Lietuvos, jis yra
gavęs diplom ą iš Sugiharos fondo už nepaprastą toleranciją ir viso
gyvenim o nuopelnus.19 Violeta turi atsakingas pareigas Socialinės
apsaugos ir darbo m inisterijoje.
P risim enu D ainorą Rakauskaitę (Eigminienę) — rim tą, apsi
skaičiusią lituanistę, m okytoją ekspertę, kuri jau ilgus m etus itin
kūrybingai dirba Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje. Dainora, bū
dam a studentė, labai norėjo su m anim i bendrauti. O aš stengiausi
išlaikyti šiokią tokią distanciją, nes m ažai ją pažinojau ir nebu
vau tikra dėl jos intencijų. Akivaizdu, tokį m ano atsargum ą lėmė
18 Vytautas Montvila savo kūryboje avangardistinį stilių derino su socialiniais

ir revoliuciniais motyvais.
19 2014 m. pedagogui Vytautui Toleikiui įteiktas specialus apdovanojimas
už viso gyvenimo veiklą ugdant ir puoselėjant toleranciją.
paprasčiausias savisaugos jausm as — sovietm ečiu niekada n e
žinojai, kiek gali pasitikėti j tavo gyvenim ą norinčiu ateiti nauju
žmogumi- Tačiau kai vieną kartą pam ačiau Dainorą su m am a, po-
flia Renata Rakauskiene, visi barjerai sugriuvo. Supratau, kad šiais
žm onėm is galim a besąlygiškai pasikliauti.
Man m alonu prisim inti įdomią, nuolat ieškančią, nepaprastai
ekspansyvią studentę Nijolę Banaitytę. Ii tapo m okytoja, liko išti
kima teatru i ir, m an atrodo, savo entuziazm u užkrečia visus ap
linkinius.
Vienas geriausių m ano studentų buvo ir Vytautas Balčiūnas —
apsiskaitęs, nuovokus, kūrybingas. Ne veltui jis tapo puikiu kul
tūros vicem inistru. Vytautas daug prisidėjo prie Thom o M anno
kultūros centro steigim o ir festivalių rengim o. Pati esu jam už
daug ką dėkinga. Jis visą savo gyvenim ą paskyrė kultūrinei veiklai
ir dabar yra Lietuvos dailės m uziejaus vicedirektorius.
Noriu prisim inti ir Deim antę Kažukauskaitę (Kukulienę), dabar
dirbančią Rašytojų sąjungoje. Paskaitose ji sėdėdavo degančiom
akim. Į ją dažnai pasižiūrėdavau dėstydam a. Juk visada ieškai tave
suprantančio žvilgsnio.
O Edita Šicaitė, tapusi vienuole benediktine, gyvenanti Pažaislio
vienuolyne ir m okytojaujanti Kaune, liko didelė teatro mylėtoja...
Gaila, kad m ano atm intis neišsaugojo visų vertų čia pam inėti
studentų pavardžių, nors vis dar regiu jų veidus.
Kadangi mūsų pokalbis pasisuko link Pedagoginio instituto

Teatro sekcijos, norėčiau, kad plačiau papasakotumėte apie šią
savo veiklos erdvę. Kaip gimė Teatro sekcijos idėja?
Maždaug nuo 1964 m etų pradėjau ne tik intensyviai lankyti spek

taklius, bet ir rašyti teatro recenzijas. G anėtinai greitai mezgėsi
įvairios pažintys su teatro pasaulio žm onėm is, o aš v isuom et
stengdavausi geriausius dalykus, kurie nutinka m an, vienokiu ar
kitokiu būdu perduoti savo studentam s.
į savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją 151

Teatro sekcija nebuvo m ano idėja. N usižiūrėjau ją nuo Balio
Sruogos20, kurį, beje, teko pažinoti. Tai ekskursas į šalį, tačiau pri
sim enu Sruogą dar iš tarpukario Kauno laikų: kaip jis, aukštas,
stotingas, vaikščiodavo Kauno gatvėm is su tokiom is m an keistai
atrodančiom is golfo kelnėmis. Buvau tada per maža, kad galėčiau
jį įvertinti. Jo asm enybės m astą ir grožį supratau tik daug vėliau,
jau po karo.
Deja, sugrįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ir apsigy
venęs savo bute Tauro gatvėje, Sruoga kartais juodai užgerdavo.
Matyt, iš nevilties. Manau, jį kankino sunki depresija. Jis liko at
skirtas nuo savo šeimos, kuri atsidūrė Vakaruose, be vilties kada
nors pasim atyti. O d ar visi su n k u m ai su jo „Dievų m išku“21...
Ponia Ladigienė, kuri buvo Sruogos viso gyvenim o draugė, eidavo
pasižiūrėti, kaip jis laikosi. Man ganėtinai dažnai tekdavo ją lydėti,
nors pati į vidų neužeidavau.
D om ėdam asi Sruogos kūrybine veikla sužinojau, kad vokiečių
okupacijos laikais Vilniaus universitete jis skaitė užsienio litera
tūros paskaitas. Archyve susiradau šio kurso konspektus, surašy
tus ant m ažų lapelių, ir atidžiai juos išstudijavau.22 „Špilkų“ nacių
adresu ten buvo nemažai. Man taip pat buvo žinom a, kad Sruoga
buvo įkūręs Teatro sem inarą, kur su studentais (paprastai jie rink
davosi pas rašytoją nam uose) kalbėdavosi apie teatrą, aptardavo
m atytus spektaklius. Man ši idėja patiko. Taip atsirado Teatro sek
cija, o studentus, m ėgdžiodam a Sruogą, taip pat pakviečiau į savo
20 Balys Sruoga, dėstydamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių

mokslų fakultete, 1926 m. įsteigė Teatro seminarą, kuris veikė 1926-1940 m.
Kaune, vėliau perkeltas į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą
ir veikė 1940-1943 m.
21 Knyga Dievų miškas (parašyta 1945 m.), kurioje sukurtas ironiškas Štuthofo
koncentracijos stovyklos paveikslas, nebuvo priimtina sovietiniam parti
niam elitui ir to meto kultūros prievaizdams, tad po daugybės cenzūravimo
korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties —1957 m.
22 B. Sruogos kurso konspektus galima rasti Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto bibliotekos rankraštyne saugomame rašytojo fonde.
Teatro sekcija, susitikimas su aktore Nijole Gelžinyte (pirmoje eilėje —
antra iš kairės). Vilnius, 1986 m.
namus. Tačiau po keleto tokių susitikim ų m ane išsikvietė rektorius

Aničas ir pareiškė, kad darbas su studentais galimas tik Pedagogi
nio instituto patalpose, todėl m ano iniciatyvos nebus toliau tole
ruojamos. Pradėjom e rinktis institute. Pirm iausia nueidavom e j
spektaklį, susitikdavom e su režisierium ir aktoriais, o vėliau viską
aptardavome.
Teatro sekcijos darbas intensyviai vyko x x am žiaus aštuntojo
dešim tm ečio pabaigoje ir devintajam e dešim tm etyje, kai lietuvių
teatras išgyveno pakilim o laikotarpį. Tuo m etu Lietuvos teatruose
dirbo režisieriai Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius,
Jonas Vaitkus, Rimas Tum inas, Saulius Varnas, Lietuvos rusų dra
mos teatre — Romanas Viktiukas.
Teatro pakilimas jautėsi ir už Lietuvos ribų. Maskvoje kūrė Jurijus
Liubimovas ir Anatolijus Efrosas, Leningrade — Georgijus Tovsto-
nogovas, Levas Dodinas, Rygoje — Adolfas Šapiro, Estijoje — Jaanas
Toomingas, Evaldas H erm akūla ir kiti.
Teatro sekcija nebuvo suvaržyta kokių nors biurokratinių įstatų,
Cla tvyrojo kūrybinga atm osfera. Prie Sekcijos darbo paprastai
j savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją 153

pirm iausia prisidėdavo pirm o ir antro kurso studentai, lankę mano
paskaitas. Nors pasitaikydavo ir aukštesnių kursų studentų, ir at
klydėlių iš kitų fakultetų.
Didžiulio populiarum o susilaukė m etinis renginys „Teatro m o
zaika“. Į jį pakviesdavom e teatro kritikus, su kuriais analizuoda
vom e reikšm ingiausias sezono naujienas. Ateidavo teatrologaį
Antanas Vengris, Irena Aleksaitė, Audronė Girdzijauskaitė, Egmon-
tas Jansonas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas Algis Samulionis.
pedagogė Laima Tupikienė ir kiti. Į „Teatro m ozaiką“ susirinkdavo
ir labai daug stu d en tų iš viso Pedagoginio instituto, kurie šiaip
nedalyvaudavo Teatro sekcijos veikloje. Auditorija būdavo pilna
pilnutėlė.
Neseniai buvęs aktyvus teatro sekcijos narys Vytautas Toleikis
m an pasakė, kad „Teatro m ozaika“ tuo m etu atrodė kaip „laisvės
oazė“. Buvo itin m alonu išgirsti tokį vertinim ą iš Vytauto lūpų.
Beje, „Teatro m ozaikos“ veiklą fiksavo fotografė Ona Pajedaitė.
Jos dėka išliko nem ažai puikių nuotraukų.
VIII POKALBIS
Teatras puikiai atitinka

mano interesus ir
temperamentą
Iš kairės: Irena Veisaitė, Jonas Jurašas, Kalju Haanas, apačioje —
Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. x x a. 7 deš.
šiandien pratęskime pašnekesį apie teatrą. Kita vertus, turiu
prisipažinti — nenorėčiau, kad mūsų pokalbis virstų akademinės
lietuvių teatro istorijos konstravimu stengiantis prisiminti, išvar
dyti ir aptarti viską. Ar Jums priimtina tokia mano nuostata?
Visiškai sutinku su Jumis. Beje, prieš Jums ateinant, pagalvojau,

kad niekada iki šiol neturėjau laiko praeičiai, prisim inim am s: vi
sada labai intensyviai gyvenau dabartyje, laiko nuolat stigo, todėl
patirdavau beveik nuolatinę įtam pą. Apie tai jau esu užsim inusi
m ūsų pirm ojo pokalbio m etu. Dabar šios m intys vėl aplankė, nes
m ūsų pokalbiai visgi privertė m ane grįžti į praeitį. Tai tarsi visiškai
naujas etapas m ano gyvenim e. Gaila, atm intyje ne viskas išlikę...
Labai noriu kuo daugiau prisim inti, bet niekad nerašiau dieno
raščio. Kai 1948 m etais atvykau į Maskvą, m ano dėdė Saša1, su
plėšęs m ano laiškus ir daugelį nuo trau k ų , pasakė, kad Sovietų
Sąjungoje rašyti dienoraštį yra tolygu skundo, rusiškai čohoc, rašy
mui. Ir vėliau nem okėjau ar neturėjau laiko tvarkyti savo popierių.
Taigi m ano archyve viešpatauja chaosas. Ypač gaila, kad nesutvar
kiau savo užrašų, laiškų ir kitų tekstų, kur fiksavau teatrinius įspū
džius. Juk teatras, kaip jau ne kartą esu Jums sakiusi, labai svarbi
m ano gyvenim o dalis. Daug ką esu sudeginusi...
Palengva iš filologės germ anistės virsdam a teatro kritike suvo
kiau tai, kas ir taip tikriausiai buvo akivaizdu, — teatras puikiai ati
tinka m ano interesus ir tem peram entą! Be to, tarybiniais m etais
teatras buvo ypatinga vieta, kurioje vartojant Ezopo kalbą galima
buvo prabilti apie egzistencinius klausim us, apie etiką, m oralę,
žmogiškąsias vertybes, o tai m an buvo itin svarbu.
Lietuvių teatras sovietm ečiu išgyveno kelis laikotarpius. Didelė
paspirtis jam, nors atsinaujino tradiciškai, buvo gitis’o2 grupė —
1 Turimas omenyje I. Veisaitės dėdė Aleksandras Veisas.

2 GiTis —Valstybinis A. Lunačiarskio teatro meno institutas, viena didžiausių
teatro meno mokymo įstaigų Europoje ir pasaulyje, kurios ištakos siekia
1878 m. Dabar —Rusijos teatro meno universitetas.
Teatras puikiai atitinka mano interesus... 157

lietuviai, po studijų Maskvoje grįžę dirbti į Lietuvą. GiTis'e jiems
vadovavo daug žym ių rusų aktorių ir teatro pedagogų, tarp kurių
ypač pam inėtina Marija Knebel ir aktorius, pedagogas Vasilijus
Orlovas. Iš gitis 'o galutinai kaip subrendęs kūrėjas sugrįžo reži
sierius Henrikas Vancevičius, taip pat aktoriai, kurie vėliau sudarė
Kauno dram os teatro branduolį: Kęstutis Genys, Antanas Gabrė
nas, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika, Birutė Raubaitė, Marytė
Rasteikaitė, Genovaite Tolkutė, Regina Varnaitė, A ntanina Macke
vičiūtė, Danutė Juronytė ir kiti.3 Maskvoje studijavome vienu m etu
ir nem ažai bendravom e.
Režisierius Vancevičius atliko reikšmingą vaidm enį m ūsų teatro
raidoje — jis statė labai daug lietuvių dramaturgijos, o tai anuom et
buvo itin svarbu. Sovietmečiu statyti lietuvių dram aturgų kūrinius
jau reiškė tam tikrą poziciją, kurią ir tada, ir dabar interpretuoju
kaip siekį išgelbėti savąją kultūrą, kalbėti žiūrovui jam pažįstam a
ir suprantam a, lietuvių literatūros ir teatro klasikų, kalba.
Vancevičius yra pastatęs tokius kūrinius kaip Grušo „Herkus
M antas“ [1957], Binkio „G eneralinė repeticija“ [1959], Inčiūros
„Žemaitė“ [1964]. Tai anais laikais itin reikšm ingi spektakliai. Gal
jie nebuvo naujas žodis teatre, bet tuo m etu, kai vyko sovietizacija
ir buvo juntam as stiprus ideologinis spaudim as, atsigręžti į tikrus
dalykus, eiti link lietuvių kultūros pagrindų buvo itin svarbu.
Atskirai norėčiau pam inėti Vancevičiaus pastatym us Lietuvos
akadem iniam e dram os teatre4 — tai Justino M arcinkevičiaus po
e tin ių d ram ų trilogiją: „M indaugas“ [1969], „Katedra“ [1971] ir
„M ažvydas“ [1978]. Jie tapo įvykiais, kuriuos sunku pervertinti...
Prisim enu, kaip Akadem inio teatro salėje visi kaip m aldą kartojo
žodį „Lie-tu-va“. Žodį, kuris nebuvo užm irštas ir Sąjūdžio metais.
3 Lietuvių kursas, kuriam vadovavo Vasilijus Orlovas ir Marija Orlova, A. Luna-

čiarskio teatro meno institute (g it is ) mokėsi 1948-1952 m. Baigę studijas bu vo
priimti į Kauno dramos teatrą. H. Vancevičius režisūros studijas Maskvoje baigė
1953 m., 1953-1966 m. buvo šio teatro vyriausiasis režisierius.
4 Dabar —Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
1 5 8 V III P O K A LB IS
Justino M arcinkevičiaus M indaugas m an labai p rim in ė M ak
betą — juk ir M indaugas padarė nem ažai nusikaltim ų, nužudė
daug žm onių, tiesa, turėdam as tikslą ne tik pats iškilti, bet ir su
vienyti Lietuvą, sukurti Lietuvos valstybę. Tuo jie skiriasi. Kai Lie
tuvoje sovietm ečiu buvo statom a ši poetinė dram a, M indaugui
mes tarsi atleisdavom e visas piktadarybes, nes jis juk lipdė, kūrė
m ūsų valstybę. O kad b ū ten t dėl savo žiaurum o, dažnų išdavys
čių ir bajorijos susiskaldym o jis vis dėlto Lietuvos nesulipdė, į tai
nebuvo atkreiptas didelis dėmesys, tai lyg ir liko už spektaklio su
vokimo ribų. Žiūrėdami spektaklį m atėm e tik gražuolį Regimantą
Adomaitį — m ūsų M indaugą. Svajojome apie Nepriklausomybę...
Didžiavomės, kad turim e savo karalių! O juk Mindaugas veikė žiau
riai — tą tarytum patvirtina jo tariam i žodžiai Justino M arcinke
vičiaus dram oje: „Kur du lietuviai — ten peilis...“
Bet žiūrovams tuo m etu buvo — gal ir dabar yra — svarbiausias
savos istorijos idealizavimo lygmuo, nors, kaip jau ką tik pabrėžiau,
Marcinkevičius atskleidė ir šios istorijos prieštaringum ą.
Tekstai, kaip ir spektakliai, skirtingą patirtį turinčiom s audito
rijoms kalba ne visuom et tuos pačius dalykus.5 Kaip antai Irenos
Bučienės pastatytas „M indaugas“ Gruzijoje6 — ten, kaip girdėjau,
jis visiem s asocijavosi su Stalinu. Visai kitas suvokimas...
„Katedra“ m ano atm intyje liko kaip spektaklis, keliantis vidinio
pasipriešinim o klausim ą, būtinybę likti savimi, neišduoti savo
vertybių, statyti Katedrą — šventovę savyje, — kad ir bažnytinės
diktatūros sąlygomis. Prisim enu Laimoną Noreiką, vaidinantį vys
kupą Masalskį, taip pat Lauryną — aktorių Arną Roseną, turėjusį
nepakartojam ą balsą ir dikciją. Vancevičiaus „Mažvydą“ ne taip
5 Daugiau apie J. Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mindaugas“ interpretaciją

iš xxi a. lietuvių istoriografijos, istorijos politikos ir atminties studijų
perspektyvos žr.: Aurimas Švedas, „Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas"
kaip atminties vieta", Tarp estetikos ir politikos: Lietuvių literatūra sovietmečiu,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 231-258.
6 „Mindaugas" —rež. I. Bučienė, 1975 m., Ordžonikidzės valstybinis dramos
teatras Šiaurės Osetijoje (osetinų kalba).

gerai prisim enu. Man didesnį įspūdį padarė Mažvydas — Vytautas
Paukštė Klaipėdos teatre.7
Sovietmečiu Marcinkevičiaus poetinės dramos visuomenei

buvo labai svarbios. Tai — neginčytinas faktas. Tačiau istorikus
ir literatūrologus kankina vienas klausimas: kodėl sovietiniai
cenzoriai leido Marcinkevičiui rašyti ir spausdinti šias dramas,
o režisieriams — statyti jas teatro scenoje? Egzistuoja nuomonė,
kad bent jau Mindaugas galėjo būti parašytas kažkam iš tuo
metinės partinės valdžios užsiminus, esą „kažko tokio reikia..."
Kaip Jūs galėtumėte paaiškinti šį kazusą?
Deja, paaiškinim o neturiu. Tegaliu pasakyti, kad Marcinkevičius

buvo sovietinės valdžios pripažintas, gavo visus įm anom us aukš
čiausius sovietinius apdovanojim us. Galbūt pradžioje, kai rašė
„Dvidešimtą pavasarį“8, jis tikėjo kom jaunuoliškais idealais, o gal
neišvengiam ai, peržengdam as per save, buvo priverstas daryti
kom prom isus, todėl ir vėliau galėjo daugiau sau leisti. Nors la
bai norėčiau tikėti, kad Marcinkevičius visada buvo maksimaliai
nuoširdus.
Jums, be jokios abejonės, puikiai žinomas Aleksandro Štromo ir

Tomo Venclovos pokalbis apie Justiną Marcinkevičių, kuris buvo
parodytas 1991 metų birželio 6-ąją per Lietuvos televizijos laidą
„Krantas“.Ką manote apie šiame pokalbyje išsakytas idėjas?9
Galbūt apie Marcinkevičiaus veiklą ir jo personalijos vertinimą
esate pati kalbėjusi su Štromu ir Venclova?
7 „Mažvydas“ —rež. P. Gaidys, 1976. Beje, P. Gaidys 1969 m. režisavęs

ir „Mindaugą“, kur pagrindinį vaidmenį atliko taip pat V. Paukštė.
8 „Dvidešimtas pavasaris“ —J. Marcinkevičiaus konjunktūrinė ir sovietinės
propagandos stilistikos poema, 1956.
9 Turima omenyje A. Štromo ir T. Venclovos išsakyta prielaida, esą apysakai
„Pušis, kuri juokėsi“ (1961) panaudota k g b tardymo protokolų medžiaga.
1 6 0 V III PO KALBIS
Taip. esu kalbėjusi, ir nem ažai. Jie patys yra rašę ta tem a. Tai buvo
labai skaudus klausimas.
Beje, kai Justinas M arcinkevičius išleido apysaką „Pušis, kuri
juokėsi", Vilniuje sklido kalbos, kad ji parašyta pagal saugum o jam
suteiktą medžiagą, kad toje apysakoje figūruoja Tomas Venclova,
Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis ir jų draugai, kurie, jei ne-
Uystu, tu o pačiu m etu buvo tardom i dėl Aleksandro Ginzburgo
disidentinio pogrindinio leidinio Sintaksis10. Kiek čia yra tiesos,
nežinau. Štromas tikėjo, kad nors poetai Vladas Grybas ir Justinas
M arcinkevičius savo kūrybinio kelio pradžioje buvo nuoširdūs
kom jaunuoliai, bet visada, ypač Marcinkevičius, buvo nusiteikę
tautiškai.
Deja, šioje apysakoje yra daug vietų ir dialogų, prim en an čių
tuo m etu dekadentizm u kaltintą Tomą Venclovą ir jo pokalbius
su draugais. Labai gaila, kad pats Justinas Marcinkevičius m um s
tuo klausim u nepaliko išsam esnių paaiškinim ų arba aš jų tiesiog
nem ačiau.11
10 Sintaksis — almanachas, kurio idėją 1959 m. subrandino Aleksandras

Ginzburgas ir keletas kitų asmenų, atspausdintas rašymo mašinėle, jame
publikuojami literatūros, visų pirma poezijos kūriniai, atmesti cenzūros.
Metų pabaigoje A. Ginzburgas parengė ir tarp pažįstamų išplatino pirmą
žurnalo Sintaksis numerį. Leidinys tapo to meto kultūros ir visuomenės
gyvenimo įvykiu, o jo tiražas, įskaičiuojant įvairius nuorašus, siekė
300 egzempliorių. Ypatinga naujove laikytina tai, kad almanachas buvo
išspausdintas neslepiant jo sudarytojo pavardės. A. Ginzburgas spėjo išleisti
tris Sintaksis numerius ir parengti spaudai ketvirtą ir penktą, tačiau i960 m.
liepos mėn. buvo suimtas, o su almanacho leidyba susiję asmenys patyrė
nemalonų to meto teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų dėmesį.
11 Justinas Marcinkevičius pasirinko tylą —nekomentavo kritiškų pastabų
ir kaltinimų, išsakytų T. Venclovos, A. Štromo ar kitų. Bene labiausiai
poetas atsivėrė autobiografiniuose užrašuose „Taburetė virš galvos". Šio
teksto fragmentai publikuoti knygoje Pažadėtoji žemė (Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2009). Prie šio teksto grįžo ir Valentinas Sventickas
knygoje Apie Justiną Marcinkevičių (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011),
jį perpasakodamas ir komentuodamas. „Taburetės virš galvos" fragmentai
V. Sventicko įtraukti ir į J. Marcinkevičiaus knygą Dienoraščiai ir datos
(Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
Teatras puikiai atitinka mano interesus... l6 l

Kodėl Marcinkevičiaus kūryba per visą Nepriklausomybės
laikotarpį ne fa,P jau dažnai būdavo priimama į teatro sceną?
Kiek šio kūrėjo medžiaga yra „patogi" ne „proginei", ne didžiuo
sius pasakojimus atkartojančiai, o siekiančiai kurti naują teatro
realybę režisūrai?
Matyt, nepakankam ai priim tina.
Kaip priėmėte Oskaro Koršunovo pasiūlytą fustino

Marcinkevičiaus „Katedros"2012-ųjų interpretaciją?
Esu didelė Oskaro Koršunovo gerbėja, dabar tikriausiai dažniau sa

kom a „fane“. Laikau jį vienu, o gal n et ir pačiu įdom iausiu, šiuolai
kiškiausiu nepriklausom os Lietuvos režisierium, bet jo „Katedrai",
deja, likau abejinga. Man pasirodė, kad jis atkūrė Marcinkevičiaus
poetinę dram ą, kurią savo laiku gal iš visų trijų pati labiausiai ver
tinau, bet m an nieko naujo ja nepasakė.
Tad grįžkime prie Vancevičiaus...
M ano nuom one, H enrikas Vancevičius statė gerą dram aturgiją:

A ntoną Čechovą, Federico Garcia Lorcą, Shakespeare’ą, Johną
Steinbecką, H enriką Ibseną — klasikus. Savo spektakliuose jis
sekė K onstantinu Stanislavskiu, geriausiom is x x am žiaus rusų
teatro tradicijom is, daug kur susišaukė su rusų socialistinio rea
lizm o m enine kalba, su tarpukario lietuvių teatro tradicijom is,
Boriso Dauguviečio pastatym ais, bet žiūrovams jau norėjosi kaž
ko naujo...
Kitokio pobūdžio teatras, galintis atliepti m ano m inėtą visuo
m enėje užgim usį „kažko naujo" poreikį, tada buvo įsikūręs Pa
nevėžyje. Kalbu apie M iltinio teatrą. Tikriausiai jo išskirtinum as
buvo tas, kad M iltinis an u o m et buvo bene vienintelis Lietuvos
režisierius ir aktorius, išsilavinim ą įgijęs ne tik Lietuvoje, bet ir
162 V III PO K A LB IS
Vakarų Europoje.12 Taigi, Miltinis buvo kito auklėjimo, kito mąs
tymo žmogus, pažinojo prancūzų egzistencialistus, puikiai išmanė
XXamžiaus pirmos pusės dramaturgiją, turėjo gerą skonį, mokėjo
atskirti, kas vertinga, o kas —ne.
Jeigu neklystu, 1940 m etais tuom etinis kultūros m inistras An
tanas Venclova perkėlė M iltinį iš Kauno, kur šis turėjo subūręs
savo aktorių studiją, į Panevėžį ir paskyrė jį teatro vadovu.13 Kiek
prisim enu, visi garsūs Kauno trupės aktoriai: Blėdis, Babkauskas,
Banionis, Masiulis, Karka, Kosmauskas, — taip pat k artu su Milti
niu persikėlė į Panevėžį.
Taip buvo padėti pagrindai garsiojo M iltinio teatro atsiradim ui.
Esu buvusi dar senajam e m ediniam e Panevėžio tea tro pastate,
kuris labiau prim inė trobą negu teatrą.14 Tokioje aplinkoje, n e
dideliam e provincijos m ieste, M iltinis kūrė kažką originalaus ir
neįprasto visos Sąjungos m astu.
Analizuojant M iltinio fenom eną reikia pabrėžti, kad jis buvo gu
drus kaip Beno Jonsono Volponė, kurį ir pats suvaidino.15
12 Juozas Miltinis 1931 m. Kaune baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą.

1932 m. išvyko j Paryžių, čia lankė parodas, muziejus, paskaitas Sorbonos
universitete, mokėsi prancūzų kalbos, bendravo su žymiais meno žmonėmis.
1933-1936 m. Paryžiuje mokėsi Charles'io Dullino teatro studijoje prie Theatre
de TAtelier kartu su žymiais prancūzų teatro režisieriais ir aktoriais Jeanu Vilaru,
Jeanu Louis Barrault, Roger Blinu, Jeanu Dastė vaidino šio teatro spektakliuose,
prancūzų kino filmuose. Po studijų Paryžiuje į Lietuvą grįžęs J. Miltinis pradėjo
vadovauti Darbo rūmų vaidybos studijai Kaune (1938-1940).
13 1940 m. lapkričio 18 d. lssr švietimo liaudies komisaras A. Venclova pasirašė
įsakymą, kuriuo leido įkurti dramos teatrą Panevėžyje. 1940 m. gruodžio 1d.
J. Miltinis, laimėjęs režisierių atranką, atvyko į Panevėžį su grupe aktorių,
priklausiusių Kauno darbo rūmų teatro studijai.
14 1913 m. Panevėžyje, Respublikos g. perstatytose Mielių ir spirito fabriko šalt-
kalvystės dirbtuvėse įrengta teatro salė. Nuo 1924 m. Lietuvos šaulių sąjungai
priklausęs pastatas 1940 m. buvo nacionalizuotas, 1941 m. perduotas Panevėžio
dramos teatrui. Dabartinis pastatas Laisvės ai. 5 iškilo 1967 m.
15 Volponė —anglų dramaturgo Beno Jonsono to paties pavadinimo komedijos
veikėjas —gobšus Venecijos kilmingasis. 1941 m. J. Miltinis režisavo šią dramą
Panevėžio dramos teatre pavadinimu „Sukčiaus testamentas“, kur pats ir
vaidino. Dar kartą prie šio kūrinio J. Miltinis grįžo 1971 m.

1954ar 1955m etais dėl ideologinių priežasčių M iltinis buvo iš
m estas iš teatro.16 Tuom et aš dar nebuvau teatro kritikė, tačiau
puikiai prisim enu, kaip išgyvenau ir užjaučiau M iltinį dėl to, kas
nutiko. Tačiau net ir tada jis faktiškai nepaliko teatro. Jį pašalindavo
per vienas duris, o jis sugrįždavo per kitas. Ypač daug tuo m etu jam
padėjo jo bendražygis ir artim as draugas aktorius ir režisierius Va
clovas Blėdis. M iltinis m okėjo prisitaikyti, kad galėtų įgyvendinti
savo užsibrėžtus tikslus. Vienas iš jo prisitaikym o m etodų buvo
toks: į savo teatro repertuarą įtraukdavo tarybinį šlam štą ir gau
davo teisę statyti tai, kas jam svarbu. Mat sovietm ečiu repertuarą
turėdavo sudaryti atitinkam as procentas tarybinių, Vakarų Euro
pos ir lietuviškų pjesių. Darydamas nemažai kom prom isų, Miltinis
„užsidirbo", ko gero, visus titulus, kurie anuom et galėjo būti skirti
teatro režisieriui, turėjo visas įm anom as privilegijas. 1967 m etais
Panevėžyje n et pasistatė naują teatro pastatą.17
M iltinio žydėjimo laikotarpis buvo septintasis ir aštuntasis de
šim tm ečiai, kai dienos šviesą išvydo žymiausi jo pastatym ai. Prie
pastarųjų visų pirm a priskirtinas „Makbetas" [1961]18 su nepakan
kamai įvertintu, o gal per trum pai teatre dirbusiu, aktorium i Stasiu
Petronaičiu. Petronaitis buvo aktorius-asm enybė, jo Makbetas ne
užm irštam as, dar ir dabar atsim enu atskiras to spektaklio scenas.
Jis sugebėjo savo herojaus tragediją atskleisti per tapsm ą žmogumi.
Taip pat reikėtų pam inėti tokius įstabius Miltinio spektaklius kaip
Borcherto „Lauke už durų" [1966], D ūrrenm atto „Franką V“ [1969,
atnaujintas 1978], Strindbergo „Mirties šokį“ [1973]. O štai Ibseno
„Hedos Gabler“ pastatym as [1972], atsim enu, sulaukė prieštaringų
vertinim ų. M an asm eniškai jis didelio įspūdžio nepadarė.
16 Juozas Miltinis iš teatro išmestas 1954 m. tuometinio kultūros ministro

Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus įsakymu.
17 Architektas Algimantas Mikėnas.
18 Plačiau žr.: Šarūne Trinkūnaitė, „Juozo Miltinio „Makbetas“: sceninės
Williamo Shakespeare'o percepcijos ir inovacijos" Menotyra, 2013, t. 20,
p. 115-126.
164 V III POKALBIS

A pibendrinant reikėtų pasakyti, kad M iltinis buvo išskirtinė
figūra ne tik lietuvių, bet ir visos sovietinės teatro kultūros kon
tekste. Išgarsinti Miltinį, sukurti m itą apie Panevėžio teatrą iš da
lies padėjo ir žymi ru sų teatro kritikė Natalija Krymova, didelė
^ iltin io gerbėja. Ji nuosekliai kūrė legendą apie Panevėžio teatrą
ii- jo įkūrėją. J m ažą Lietuvos provincijos m iestą suvažiuodavo vi
sas Sovietų Sąjungos teatrinis elitas.
K onstantinas Stanislavskis yra pasakęs, kad teatras prasideda
nuo rūbinės, tačiau M iltinio teatre ypatingą aurą kūrė tikrai ne
rūbininkės ar bufetininkės, o pats gerokai ekstravagantiškas reži
sierius. Teatre po spektaklių vykdavo aptarim ai, buvo rengiam os
diskusijos, išgeriam a nem ažai šam pano ir vyno... Panevėžio teatre
sklido legenda, kad M iltinis net savo šunį m audo šam pane.
Viskas ten vyko tru p u tį kitaip. Ir tą „truputį kitaip“ tikriausiai
ir galima apibendrintai pavadinti „vakarietiška dvasia“. Čia buvo
rengiami festivaliai, įvairūs įdom ūs žm onės nuolat atvažiuodavo
pas M iltinį, taip dar labiau sustiprindam i legendą apie Panevėžio
teatrą. M iltinis sovietm ečiu buvo didžiulis autoritetas. Bet, kaip
pasakė, rodos, rašytojas Tomas Sakalauskas, deja, su M iltinio m ir
timi m irė ir Panevėžio teatras.19
Nenorėčiau nutolti nuo Miltinio temos. Teatro kritikas Vaidas

Jauniškis, sužinojęs kad rengiuosi pokalbiams su Jumis, pasufle
ravo klausimą: ar skyrėsi Miltinio teatrinė kalba, kai jis staty
davo šedevrus ir sovietines nesąmones?
{šį klausim ą atsakyti negaliu, nes tų, kaip Jūs sakote, „sovietinių
nesąm onių" net nesu mačiusi, o jeigu kurią ir teko išvysti, tai jau
nebeprisim enu. Reikia tu rė ti om enyje, kad M iltinio spektaklius
*9 Plačiau apie J. Miltinio asmenybę žr.: Tomas Sakalauskas, Monologai: Miltinio

gyvenimas, Vilnius: Mintis, 1981; Miltinio apologija, Vilnius: Scena, 1999;
taip pat žr. J. Miltinio tris repeticijų išrašų knygas: Juozo Miltinio repeticijos,
par. Juozas Glinskis, Vilnius: Baltos lankos, 1997—1999-

rodydavo ne Vilniuje, o Panevėžyje. Tad tau p y d am a laiką į to-
kius spektaklius, kuriuose buvo „atidirbinėjam a tarybinei val
džiai“, net nevykdavau. Prisimenu, kaip jis pastatė kažkokią prastą
Jokūbo Josadės pjesę, kurią buvau skaičiusi, tačiau pastatym o irgi
nežiūrėjau.
Beje, jeigu jau ėm ėm e kalbėti apie M iltinio legendą, reikia pasa
kyti, kad jis nebuvo angelas su sparnais. Su juo dirbti buvo įdomu,
bet ne visada lengva. Esu daug girdėjusi, kad jis dažnokai užgau
davo aktorius ir teatro personalą. Tačiau kai praeina šitiek laiko,
norisi atsim inti tik iškilią Miltinio veiklą.
Kultūros lauke nuolat vyksta konkurencija. Tai — natūralu.

Mane domina, ar Vilniaus teatralų bendruomenė nejautė pavydo
Miltiniui? Jeigu taip, kaip tas pavydas pasireiškė?
To pavydo niekad nejutau, tad nieko pasakyti apie tai negaliu. O pa
čiai bendrauti su juo teko, ir ne kartą. Dažniausiai tai būdavo po
kalbiai apie prancūzų egzistencialistus, apie teatrą, apie jo patirtis
Prancūzijoje, apie vyną ir šam paną.
Miltinį, bent jau kol kas, galime palikti ramybėje. Jeigu neklystu,
dabar būtų prasminga atsigręžti į Jono Jurašo asmenybę.
Jonas Jurašas, m ano skausm ui ir nusivylim ui, šiandien yra nepa

kankam ai įvertintas. O juk būtent Jurašas pradėjo naują lietuvių
teatrą! Likimo ironija — šis režisierius kūrė tokiu nelem tu laiko
tarpiu, kad beveik niekas iš jo nepakartojam o ankstyvojo Kauno
periodo darbų neišliko. Tada nebuvo beveik jokių technologijų,
kuriom is būtų galim a įam žinti Jurašo statom us spektaklius, paly
ginti labai m ažai kas užrašyta ar kitais būdais užfiksuota. Žinoma,
situaciją dar labiau apsunkino Jurašo itin ori ir principinga laiky
sena, dėl ko jis buvo visaip ujam as ir, galų gale, priverstas išvykti
iš Lietuvos.
166 V III POK A LB IS

Jurašo teatras, sukurtas Kaune, mano nuomone, yra to meto
lietuvių teatro viršūnė, bet jis, deja, išliko tik vyresniosios kartos
atmintyje. Jaunesnioji karta to meto spektaklių nėra mačiusi...
Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, apie Jurašą aš galiu pasa
koti labai daug. N ebeprisim enu, kaip tiksliai susipažinom e, gal
būt per Kazį Sają. Jonas studijavo Maskvoje, kur jį globojo Marija
Knebel20. Ten jis sukūrė šeim ą su labai sim patiška rusų režisiere
Lidija Kutuzova, kuri su juo atvažiavo į Lietuvą, išm oko lietuvių
kalbą ir sėkm ingai dirbo režisiere Kauno dram os teatre. Į Joną
atkreipiau dėmesį, kai jis Vilniaus akadem iniam e teatre pastatė
Slawomiro Mrožeko „Tango“ [1967] ir Leonido Zorino „Varšuvos
melodiją“ [1967]. Tuose spektakliuose buvo kažkas labai įdom aus
ir tikro. 1968 m etais Jurašas buvo paskirtas Kauno dram os teatro
vyriausiuoju režisierium i.21
Kaune, kaip minėjau, prasidėjo Jurašo ir lietuvių teatro m oderni
zavimo, žydėjimo laikotarpis — tai jis pradėjo kurti m ūsų m etafo
rinį teatrą. Kartais m an sakydavo, kad taip kalbėdam a apie Joną aš
kuriu legendą, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad nieko nemistifikuoju,
neperdedu, aš taip jaučiu ir taip vertinu to m eto Jurašo pastatymus.
Trys Jurašo spektakliai — Sajos „M am utų m edžioklė“ [1968],
Glinskio „Grasos nam ai“ [1970] ir Grušo „Barbora Radvilaitė“ [1972]
buvo jo kūrybos v iršūnė ir tu rė tų bū ti v ertinam i kaip lietuvių
teatro klasika. Juose užkoduotas Jono protestas prieš m elą, ku
riame mes skendome, išsakytas jo aistringas tieso s ieškojimas, ku
riam jis surado naują teatrinę kalbą, parem tą ne tik žodžiu, pjesės
tekstu, bet ir aktorių fiziniu veiksmu. Jurašas sukūrė savitą Ezopo
kalbą ir, kaip jau sakiau, m etaforų teatrą. Tik po Jurašo atėjo Vait
kus, Nekrošius, Tum inas ir kiti.
Prisim enu, kaip su studentais važiavome žiūrėti „M am utų m e
džioklės“. Po spektaklio vyko aptarim as su režisierium i. Jurašas
20 Jonas Jurašas A. Lunačiarskio teatro meno institutą baigė 1964 m.

21 Šias pareigas J. Jurašas ėjo iki 1972 m.

tada pasakė, pavartodam as begales sinonim ų, kad teatro tikslas
yra sakyti, šaukti, kalbėti, šnibždėti, išrėkti... t ie s ą . Tai buvo jo
credo. Ir jis už tai brangiai sumokėjo.
Jurašas buvo išskirtinė asmenybė: su savo vertybėm is, skoniu,
labai įvairialypiu talentu — jis puikiai piešė, buvo labai muzikalus.
Tik galbūt kartais jam pritrūkdavo diplom atijos. Ne visi toleravo
jo ryžtingum ą, bekom prom isiškum ą.
Tokiems žm onėm s kaip Jurašas sunku gyventi. M anau, kad jį
paveikė ir sunkios vaikystės traum os. Jo m otina pirm uoju soviet
m ečiu buvo gim nazijos direktorė. Vos ne pirm om is karo dieno
mis, ankstyvą rytą, baltaraištininkai prie pat nam ų nušovė abu jo
tėvus. Jonas ir jo kiek vyresnė sesuo m atė tą egzekuciją pro savo
buto langą.22 Likęs našlaičiu ketverių su puse, Jonas augo pas gi
m ines, atskirtas nuo savo sesers. Ji žuvo 1944 m etais besitrauk
dam a iš Lietuvos.
Tokie išgyvenim ai paprastai arba užgrūdina žmogų, arba jį pa
laužia. Jonas pats niekad apie tai nekalba. Jis tik vieną kartą Panevė
žyje nusivedė m ane prie savo tėvų nam o ir tos vietos, kur jie buvo
sušaudyti. Tai grynai m ano prielaida, bet esu įsitikinusi, kad Jonas
po tos tragedijos susiform avo kaip nepaprastai stipri asmenybė,
o tai pajusti galėjai kiekvienam e jo spektaklyje.
Negaliu užm iršti jo „Grasos n a m ų “. Tame spektaklyje įvyko si
nergetinis efektas — susidūrė dvi galingos asm enybės: rašytojas
Juozas Glinskis ir režisierius Jonas Jurašas. Nors pjesėje ir spektak
lyje kalbam a apie poetą Strazdą, gyvenusį x v m -x ix am žių sandū
roje, bet jauti, kad tai spektaklis apie dabartį, apie poeto — laisvo
giesm ininko — likimą sovietinės okupacijos m etais. Negaliu už
m iršti scenos, kai po Strazdelio23 sutana pasislepia tarytum vidinis
22 J. Jurašo šių kraupių įvykių versiją žr.: Grytė Liandzbergienė, „Visada tokie
buvome —einantys prieš vėją", Legendos, 2016, nr. 1, p. 63. Taip pat žr.:
Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Po Dvynių ženklu: teatro menininko kelias
tarp dviejų pasaulių, Vilnius: Vaga, 1994, p. 150.
23 Aktorius Algirdas Voščikas.
168 V III PO K A LB IS
jo cenzorius — aktorius Česlovas Stonys. Vėliau, kai Jurašas buvo
išm estas iš teatro, kartu su juo iš solidarum o ir protestuodam i
Kauno teatrą paliko ir Stonys, ir aktorius Jonas Pakulis. Retas reiš
kinys m ūsų pasaulyje...
Sklinda legendos, kad Jūs...
...kad aš m ačiau tą vienintelį autentišką spektaklį „Barbora Radvi

laitė“? Tai tiesa. Iki šiol labai ryškiai prisim enu šį Jurašo darbą.
Teatre ne vieną kartą esu patyrusi stiprių išgyvenimų, m an teko
m aty ti ir Piterio Brooko, ir m in ė tų ru sų Tovstonogovo, Liubi-
movo, Efroso, Dodino, ir gruzinų Roberto Sturua, Rezo Gabriadzės,
Michailo Tumanišvilio, ir kitų spektaklių.
Tačiau Jurašo „Barbora Radvilaitė“ neabejotinai yra vienas la
biausiai m ane emociškai paveikusių spektaklių. Pati Grušo pjesė
yra graži, tačiau gal neišskirtinė. O tai, ką iš jos padarė Jurašas, tie
siog stebuklas! Tikriausiai tą m ano intensyvų išgyvenimą, apie
kurį pabandysiu Jums papasakoti, lėm ė daugelis dalykų, taip pat
ir tai, kad spektaklyje labai svarbi m eilės tem a, o aš tuo m etu pati
buvau beprotiškai įsimylėjusi.
Kas, prisimenant „Barborą Radvilaitę“, iškyla pirmiausia?
Didžiulį įspūdį padarė dekoracijos. Scenoje m atom os Krokuvos

pilies kolonos pasiūtos iš atlasinės m edžiagos.24 Jos visą laiką lyg
ir judėjo, sudarydam os netvarum o įspūdį. Atrodė, tarsi Barborai
karališkuose rūm uose slystu žemė iš po kojų — juk Krokuvoje ji
jautėsi atstum ta ir svetima.
Tikra, nesuvaidinta ir kartu tokia trapi lietuvės, protestantės Bar
boros Radvilaitės ir kataliko Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto
meilė susidūrė su negailestinga valdžia, politinėm is ir religinėm is
24 Spektaklio dailininkė —Janina Malinauskaitė.

intrigom is. Iki šiolei negaliu užm iršti Barboros, Rūtos Staliliūnai-
tės, ir Žygimanto Augusto, Kęstučio Genio, meilės scenos: Lenki-
jos karalius slapta įsiveržia į Barboros miegamąjį, jų aistra įgyja
šokio formą, ir taip jie, neprisiliesdam i vienas prie kito, išgyvenu
aukščiausią m eilės ekstazę... Tai darė žymiai stipresnį poveikį už
bet kokią šiuolaikinę natūralistinę sekso sceną.
Spektaklio pabaigoje karalienės Bonos25 nu n u o d y ta Barbora
m iršta, bet Jurašo pastatym e m eilė trium fuoja. Režisieriaus įves
tas naujas veikėjas, kurio nebuvo Grušo dramoje, dailininkas26 per
visą spektaklį piešia Barboros portretą. Po jos m irties jis savo pa
veikslą — Staliliūnaitę-Barborą — įrėm ina ir lėtai išneša iš scenos.
Tuo pat m etu lyg iš dangaus nusileidžia auksu žėrintis Aušros Vartų
Dievo M otinos paveikslas ir pasigirsta nuostabi soprano giedama
giesmė... Tai — m eilės trium fas.
Beje, legenda byloja, kad Aušros Vartų Dievo M otina iš tiesų yra
pagal Žygimanto Augusto užsakym ą nutapytas Barboros Radvilai
tės portretas.27
Uždangai nusileidus aš negalėjau išeiti iš salės, tiesiog nepajė
giau atsikelti iš savo kėdės. Paplūdau ašarom is ir verkiau nesu
stodama...
O tu o m etu jau vyko spektaklio priėm im o kom isijos posėdis.
Susitvardžiusi nuėjau į dar nepasibaigusį spektaklio aptarim ą,
kuris m ano akyse virto farsu. Jurašas buvo apkaltintas „naciona
lizm u“, „per dideliu dvasingum u“ ir panašiais dalykais. Visų for
m uluočių jau neprisim enu, bet viena buvo, atsiprašau, kvailesnė
25 Aktorė Aldona Jodkaitė.

26 Aktorius Viktoras Šinkariukas.
27 Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas yra apgaubtas ne vienos legendos.
Manyta, kad tai sena bizantinė ikona, dar xiv a. kunigaikščio Algirdo atgabenta
į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų; pagal kitą legendą, paveikslas gan naujas,
jį esą tik xvm a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis; pagal trečiąją —Dievo Motinos
veido bruožuose atpažįstama Barbora Radvilaitė. Atlikti tyrimai leidžia teigti,
kad nė viena iš minėtųjų legendų neturi realaus pagrindo, o Švč. Mergelės
Marijos atvaizdas sukurtas pirmais xvn a. dešimtmečiais.
1 7 0 V III PO K A LB IS
už kitą.28 Tačiau šių absurdiškų k altin im ų potekstė buvo grės
minga. Jurašas buvo apkaltintas esą bandęs apgauti valdžią. Mat
prieš keletą dienų įvykusioje pirm oje spektaklio peržiūroje, kū
moje dalyvavo Sigizm undas Šimkus iš l k p c k 29, Aušros Vartų
Dievo M otinos paveikslas nebuvo parodytas. Jo dar nespėjo iki
galo nukalti. Antrai peržiūrai, kurią aš ir m ačiau, vadovavo Kultū
ros m inisterijos atstovas Jakučionis30. Tuo kartu Dievo M otinos
paveikslas nusileido. Komisija, kaip jau m inėjau, įžiūrėjo Jurašo
spektaklyje „pernelyg daug dvasingum o“, taip pat nacionalizm o
ir religingum o poteksčių... Spektaklį, kaip Jums žinoma, uždraudė.
Vėliau jis buvo vaidinam as, bet su cenzūros korektūrom is.
Po aptarim o Aušra Sluckaitė, kurią k artu buvau pasikvietusi
vykti į peržiūrą, Jonas Jurašas ir aš nuvažiavom e pas Grušą į n a
mus. Buvo labai nyku ir liūdna.
Šios istorijos baigtis Jums puikiai žinom a: Jurašas parašė labai
principingą protesto laišką prieš jo spektaklio darkym ą ir buvo
išvarytas iš teatro.31 Jis liko be darbo ir be jokio kito pragyvenim o
šaltinio. Jonas bastėsi be vietos, padėdavo tai Vladui Vildžiūnui, tai
Teodorui Valaičiui jų dirbtuvėse. O socializmo pabaigos tada dar
nesim atė. Išvažiavo jis iš Lietuvos puikiai suvokdamas, kad galbūt
tai yra jo kaip režisieriaus m irtis, bet kartu ir vienintelis šansas...
28 Apie minėtą peržiūrą taip pat žr.: Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė,

„Egziliantės užrašai: esė, portretų eskizai, atsiminimai, impresijos",
Kultūros barai, 2008, p. 144-151. Taip pat aptariamų klausimų konteksto
suvokimui pravartu susirasti: Goda Dapšytė, „Teatras ir cenzūra. Režisieriaus
Jono Jurašo atvejis", Menotyra, 2007,1.14, nr. 4, p. 69-78.
29 S. Šimkus, kai buvo pjudomas Jonas Jurašas, buvo Lietuvos komunistų partijos
Centro komiteto kultūros skyriaus vedėjas (1969-1983).
30 M. R. Jakučionis I. Veisaitės aptariamuoju laikotarpiu ėjo lssr Kultūros
ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pareigas.
31 1972 m. rugpjūčio 16 d. J. Jurašo laišką lssr Kultūros ministerijai, Kauno
valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir Literatūra ir menas
redakcijai žr.: Jonas Jurašas, sud. Audronė Girdzijauskaitė, Vilnius: Gervelė,
1995, P- 276-278. Taip pat žr.: Lietuvių teatro istorija: Trečioji knyga: 1970-1980,
Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 218-219.
Teatras puikiai atitinka mano interesus... 1J 1

Atsim enu, kalbėjome su juo, kad kiekvienas režisierius turi savo
žvaigždės valandas ir toje viršūnėje nėra paprasta išsilaikyti. Sy
M iltiniu Jonas jau buvo apsilankęs jav, ir tu rb ū t jį, kaip ir mane,
pagavo, sužavėjo ten vyraujanti laisvės dvasia. Apie tai niekad de
taliau su juo nekalbėjau.
Tiek pasakoju Jums apie Jurašą, nes jis yra esm inė ir m ano to
m eto gyvenim o dalis. Jis m an buvo ne tik draugas, bet ir žmogaus
bei m enininko pavyzdys. Nepaprastai jį vertinu ir m anau, kad bū
ten t jis pradėjo m odernųjį lietuvių teatrą.
Jurašo pjudym o m etu buvau su juo, kiek sugebėdam a jį palai
kiau. Mačiau ir kaip prasidėjo jo rom anas su Aušra, dalyvavau jų
vestuvėse, išlydėjau juos į emigraciją...
Beje, kai Jurašas buvo išm estas iš darbo, bandžiau organizuoti
jo susitikim ą su M iltiniu, tu o m e t jau liaudies artistu, Panevėžio
teatro vyriausiuoju režisierium . Galvojau, kad jis galėtų įdarbinti
Joną savo teatre. Prisim iniau, kaip Stanislavskis MCHAT’e įdarbino
M ejerholdą, kai tas buvo išm estas iš savo teatro, nors jų teatriniai
principai buvo labai skirtingi, n et priešiški...
Su Jonu ir Aušra nuvažiavom e į Panevėžį. M iltinis m us gražiai
priėmė, pasodino prie stalo, pavaišino ir pasakė, kad Jurašas yra po
jo geriausias teatro režisierius Lietuvoje, tačiau į Panevėžio teatrą
jis galės įžengti tik M iltiniui mirus. Taigi, Miltinis Jurašui nepadėjo.
Man tai buvo didžiulis šokas...
Po Nepriklausomybės atkūrim o grįžęs į Lietuvą, Kauno dram os
teatre Jonas pastatė Sluckaitės „Smėlio klavyrus“ [1990], Arielio
Dorfmano „Mirtį ir m ergelę“ [1992], Vilniaus operos teatre — Verdi
„Aidą" [1997], Broniaus Kutavičiaus „Lokį" [2000], vėl Kauno dra
m os teatre Aušros Marijos Sluckaitės „Barborą“ [2014].32
32 „Lokio“ libretą Prospero Mėrimėe novelės motyvais sukūrė A. M. Sluckaitė.

„Smėlio klavyrai“ —scenarijaus autorė A. M. Sluckaitė Johaneso Bobrovskio
romano „Lietuviški fortepijonai“ ir jo poezijos motyvais. „Barbora“ —
scenarijaus autorė A. M. Sluckaitė Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“
motyvais.
1 72 V III POK A LB IS
Aišku, Jonas ir toliau liko aukšto lygio profesionalus režisierius,
daug m atęs, daug kur pabuvojęs, pastatęs daug spektaklių užsie
nyje, bet tokių viršūnių kaip Kaune tarybiniais m etais jau, bent
m ano supratim u, nebepasiekė. Ir tokio atgarsio jo spektakliai nebe
sulaukė... Laikas jau kitas... Nors gal ir esu nekom petentinga apie tai
kalbėti, nes daug ko nem ačiau. Amerikoje jo pastatytas Erdmano
Savižudis“ buvo laikom as šedevru, perkeltas j Brodvėjų, tačiau
pasinaudoti ta didžiule n et ir finansine sėkm e Jonas nem okėjo,
jis nenorėjo replikuoti savęs, ko reikalavo jav teatrinė praktika ir
įstatym ai. Man asmeniškai iš vėlyvosios Jurašo kūrybos įdomiausi
yra „Smėlio klavyrai“ (ypač novatoriška, eksperim entinė erdvė) ir
gal „Balta drobulė" [2012]33.
Prieš pereinant prie kito režisieriaus, norėčiau užduoti klausimą,

susijusį su Barbora Radvilaite. Kiek žinau, Jūsų gyvenime įvyko
dar vienas „susitikimas“su šia asmenybe...
P risim indam a Barborą Radvilaitę tu riu pasakyti, kad ji m an vi

sada im ponavo kaip inteligentiška, išsilavinusi m oteris. Jaudino
jos tragiška meilės istorija. Ji buvo protestantė, ne tokia kaip visos.
Kai gerokai vėliau, 2006 m etais, gavau Barboros Radvilaitės
medalį, m an tai buvo tarsi likimo ženklas, dovana. Aš buvau tre
čia m oteris, gavusi šį m edalį (po Majos Pliseckajos ir Gražinos
Ručytės-Landsbergienės). Laikau tai aukštu įvertinim u, kuriuo
net didžiuojuosi. Tai m an buvo ir didžiulis em ocinis sukrėtim as —
Barbora vėl grįžo į m ano gyvenimą.
Mūsų pokalbiuose vis šmėsteli Jono Vaitkausfigūra. Manau, kad

prisilietus prie Jurašo kūrybos, laikas atsigręžti ir į šį režisierių.
Kuo Jums įdomi Vaitkaus asmenybė irjo spektakliai?
33 Spektaklio „Balta drobulė“ sceninės adaptacijos autorė A. M. Sluckaitė

pagal Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną.

fonas Vaitkus Kauno dram os teatro vyriausiuoju režisieriumi tapo
jau po Jurašo. Jis praėjo Leningrado, o ne Maskvos teatro mokyklą.3*
Buvo fanatiškai įsimylėjęs teatrą. Jame gyveno kaip asketas.
Vaitkus yra tu rb ū t vienas produktyviausių m ūsų režisierių, pa
statęs itin daug spektaklių. Tuom et negalėjai pasakyti, kad jis tęsė
Jurašo pradėtus darbus, nes šio „m aištininko" ir „atskalūno“ pa
vardės net m inėti nebuvo galima, bet dabar, pasvėrusi visus „už"
ir „prieš", ryžtuosi pasakyti — be Jurašo gal neb ū tų ir Vaitkaus.
Vaitkaus teatras m an darė didelį įspūdį. Mane žavėjo režisieriaus
energija, originalus dram aturgijos interpretavim as, naujų išraiš
kos form ų ieškojimas. Kaip kadaise vieno pokalbio m etu pasakė
literatūrologas Vytautas Kubilius, Vaitkus ne tiek inscenizuoja li
teratūrą, kiek ją interpretuoja.3435 Kiekvienas jo spektaklis būdavo
kitoks, bet kiekvienas turėjo savo etinį ir politinį užtaisą. Taigi, šia
prasm e m an atrodo, kad Vaitkus tęsė Jurašo tradiciją.
Ryškiai atsim en u Vaitkaus staty tu s Eugenijaus Ignatavičiaus
„Svajonių piligrim ą“ [1975], Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“ [1977], Gor
kio „Paskutiniuosius" [1978], Ivano Radojevo „Raudoną ir rudą"
[1979], Ibseno „Statytoją Solnesą“ [1980], kuriam e kaip puikus ak
torius atsiskleidė Juozas Budraitis. Taip pat Glinskio „Kingą“ [1980],
Šatrovo „M ėlynuosius žirgus raudonoje pievoje" [1982], m an įdo
m us ir aktualus buvo estų dram aturgo Mati Unto „Svarbiausiosios
repeticijos“ pastatym as — šią pjesę Taline statyti ruošėsi ir m ano
vyras. Bet didžiausią įspūdį m an paliko Camus „Kaligula“ [1983],
„Literatūros pam okos“ [1985], „Golgota" pagal Aitmatovo rom aną
„Ešafotas“ [1987]. Visi m inėti spektakliai kalbėjo tiesiai žiūrovui,
griovė teatrinių išraiškos priem onių stereotipus. Vaitkus kūrė te
atrą, į kurį ateini ne pailsėti, o galvoti. „Kaliguloje" genialiai vaidino
34 Jonas Vaitkus studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinema

tografijos institute, vėliau Kauno dramos teatro režisierius (1975-1978)
ir vyriausiasis režisierius (1980-1988).
35 Turimas omenyje pokalbis, skirtas Kauno dramos teatro gastrolėms Vilniuje
aptarti, žr.: „Po penkerių metų", Literatūra ir menas, 1981 09 05, p. 6-9.
1 7 4 V | M p o k a l b i s
„Kaligula“. Valentinas Masalskis. 1983 m.
Valentinas Masalskis (Kaligula) ir Rūta Staliliūnaitė (Kesonija). Tą

spektaklį žiūrėjau ir su savo studentais, jie turėjo parašyti recen
zijas. Audros Žukaitytės recenzija, jau esu m inėjusi, turiningum u
išsiskyrė iš visų. Jos dėka aš tarsi atradau Audrą. O su „Golgota",
atrodo, 1989 m etais važiavome į teatrų festivalį Kaliningrade. Dar
ir dabar likęs neišdildom as tos niekieno žemės, sudaužyto m iesto
įspūdis, lydėjęs m ane visos kelionės į Kaliningradą m etu. Ir „Gol
gota" to m iesto fone įgijo ypač aktualų skambėjimą.
Vaitkus buvo ir yra labai kieto būdo. Puikiai prisim enu, kaip
kartu važiavome į Taliną ir, didžiam mudviejų su vyru nustebim ui,
jis kažkodėl Rygos pajūryje privertė save valgyti dideles skruzdėles.
Dar vienas įspūdis: atsim enu, kaip Taline, kažkokiame priėm im e,
Vaitkus stipriai išgėrė. Prim iniau jam, kad yra sakęs, jog niekada
negeria aktorių akivaizdoje, o jis atšovė, kad žino, kur gerti. Mat
ten buvo estų, o ne jo lietuviai aktoriai. M an atrodo, Vaitkų dažnai
įkvėpdavo pyktis, sm arkus ginčas, kova. Esu jam sakiusi, kad liau
tųsi nuolat kovojęs, barstęs energiją nereikalingiem s dalykams,
° jis atsakė, kad kova jį pakylėja ir įkvepia.

O kaip buvo su Jono Vaitkaus 1990-aisiais pastatyta Joshua
Sobolio pjese „Getas“?Kai užsiminiau apie ją, Jūs nusišypsojote
ir išsitarėte, kad tai Jūs šią pjesę čia ir atvežėte.
Taip, aš atvežiau pjesės pastatym o idėją į Vilnių. Esu net gavusi pre
miją už Kultūros baruose parašytą straipsnį apie Sobolį, kuris pas
m us dar buvo visai nežinom as.36 M an teko apsilankyti Londono
nacionaliniam e teatre, kur tuo m etu vaidintas „Getas“.37 Labai įdo
m us spektaklis. Ėjau į teatrą pasipuošusi gintarine sege. Pagal ją Jo
kūbo Genso38 anūkė, kuri tą dieną irgi buvo teatre, suprato, kad esu
iš Lietuvos, ir mes susipažinome. Beje, ji buvo gerokai pasipiktinusi
tuo, kad spektaklyje jos senelis parodytas kaip geriantis žmogus.
Jošua Sobolis — labai įdom us žmogus, baigęs filosofiją Sorbo-
noje, tikras hum anistas, skausm ingai išgyvenęs izraeliečių ir pa
lestiniečių konfliktą, garsaus Gesher dram os teatro dram aturgas.
Rašydamas trilogiją39 apie Antrojo pasaulinio karo nacių okupaciją
Vilniuje, jis sąm oningai atsisakydavo aplankyti Vilnių, nes bijojo,
kad tikrovė neribotų jo vaizduotės.
Iš tiesų net nežinau, kodėl Vaitkus pastatė tą pjesę, m anau, jis
jos iki galo neišjautė, per daug suabstraktino, norėdam as išvengti
dokum entikos ir konkretum o.40 Kiek prisim enu, jis pabrėžė, kad
tai bus spektaklis ne apie žydus ar lietuvius, ne apie Holokaustą
Lietuvoje, o kažkas universalaus. Kritika ir publika nepriėm ė spek
taklio, jis gana greit išnyko iš repertuaro. Sobolis yra parašęs daug
įdom ių pjesių, kurios, m an atrodo, Vaitkui b ū tų artim esnės.
36 Irena Veisaitė, „Įveikti praeitį“, Kultūros barai,

1989, nr. 12, p. 22-26.
37 „Getas“ —1989 m., Karališkasis nacionalinis teatras, Londonas,
rež. Nicholas Hytneris.
38 Turimas omenyje Jakovas Gensas.
39 Jošua Sobolio vadinamąją Vilniaus trilogiją sudaro šie kūriniai:
„Getas“, „Adomas“ ir „Pogrindis“.
40 Žr.: Irena Veisaitė, „Getas be istorijos“, Kultūros barai,
1 9 9 1 , nr. 5, p. 30-35-
1 7 6 V III PO K A LB IS
„Nusišypsok mums, Viešpatie“. Iš kairės: Vytautas Grigolis, Andrius Žebrauskas,
Sigitas Račkys, Vytautas Šapranauskas. 1994 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Žydiškai lietuvišką tem ą lietuvių teatre, ko gero, geriausiai

atskleidė Rimas Tuminas spektaklyje „Nusišypsok mums,
Viešpatie“, p astatytam e 1994-aisiais?..
Taip, visiškai sutinku su Jumis. Tai yra šedevras, vienas geriausių

Tumino spektaklių. Jis visais atžvilgiais tobulas: Kanovičiaus sce
narijus41, aktorių vaidyba — Grigolis, Šapranauskas, Girdvainis,
Račkys, Žebrauskas42, Fausto Latėno m uzika, Adom o Jacovskio
scenografija... Spektaklis konkretus, vaizduojantis m ažo lietu
viško m iestelio žydų kelionę j Vilnių išlaisvinti iš caro kalėjimo
jauną m iestelio žydų vaikiną, kuris pasikėsino į gubernatoriaus
gyvybę. Kartu tai universalus, m etaforiškas spektaklis apie am
žiną žm ogaus kelionę ieškant teisybės.
41 Grigorijaus Kanovičiaus romanų Nusišypsok mums, Viešpatie ir Ožiukas

už pora skatikų inscenizaciją parašė Rimas Tuminas ir Almantas Grikevičius.
42 Vytautas Grigolis — Šmulė Senderis, Vytautas Šapranauskas — Chloinė-
Genechas, Gediminas Girdvainis — Avneris Rozentalis, Sigitas Račkys —
Efraimas Ben Jokūbas Dudakas, Andrius Žebrauskas — Palestinietis.

Dabar Tuminas „Nusišypsok m um s, Viešpatie“ pastatė Maskvoje
girdėjau, kad labai sėkmingai.43
Visgi spektaklis, kuriam e būtų giliai atskleidžiama Lietuvos žydų
tragedija, dar nesukurtas, nors bandym ų jau būta. Prisiliesti prit
šios tem os bandė Audrius Juzėnas filme „Vilniaus getas“ [2005]
Filmas tu rb ū t dėl lėšų stokos sukurtas labiau kaip spektaklis. Gal
ne viskas ten režisieriui pavyko, bet tai pirm as rim tas ir nuošir
dus bandym as paliesti tą Lietuvai be galo skaudžią tem ą. Filmas
jaudina, yra tikrai gerų scenų ir vaidm enų, ypač Kitelio ir Genso44
puiki kom pozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.
Itin v ertinu poetės Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“, kurią
Kauno kam eriniam e teatre 2011-aisiais pavadinim u „Diena ir nak
tis“ pastatė am žinąjį atilsį režisierius Stanislovas Rubinovas, itin
ryški ir reta asm enybė m ūsų padangėje — tikras intelektualas,
nepaprastai apsiskaitęs, įsimylėjęs teatrą žmogus. Nors Stanislovą
pažinojau seniai, bet suartėjom e paskutiniuoju jo gyvenim o de
šim tm ečiu. Susitikdavom Sankt P eterburge — „Baltiškų dom “
festivalyje45. Ten pasidalindavom e įspūdžiais, paliesdavom e ir as
m eniškus klausim us. Stanislovas m an papasakojo apie tai, kaip
karo pradžioje Paneriuose buvo sušaudytas jo tėvas, kaip jis su mo
tina, padedam as aplinkinių valstiečių, 3 m etus slapstėsi Vilniaus
krašto ir Baltarusijos miškuose, kaip po karo nenorėjo prisipažinti
esąs žydas. Jo sūnus, aktorius Aleksandras Rubinovas, kad jo tėvas
žydas, sužinojo tik būdam as 35 m etų.
Kalbinau jį atsiverti, parašyti savo biografiją. Prieš m irtį jis iš
leido puikią knygą „Miške ir scenoje“ [2013], kuri susideda iš dviejų
dalių: pirm oji — apie išgyvenimus per Holokaustą, antroji — apie
jo susitikim us, pažintis su Lietuvos ir Rusijos kultūros veikėjais.
43 Rus. ynbldHucb h ū m , rocnodu — J. Vachtangovo valstybinis akademinis

teatras, premjera —2014.
44 Vokiečių karininkas Kitelis —Sebastianas Hūlkas, Gensas —Heino Ferchas.
45 Tarptautinis teatro festivalis BanmuūcKuū doM. („Baltijos namai“)
Sankt Peterburge rengiamas kasmet nuo 1991 m.
178 VIII POKALBIS

>fai puiki, sukrečianti knyga... Stanislovas yra pasakęs, kad tik pa
i š ę s tą knygą jis „išėjo iš miško". Tai dar kartą parodo, kaip svarbu
įtnogui likti savimi...
Stanislovas Rubinovas Kaune buvo sukūręs aktorinę studiją ir
Kamerinį teatrą46. Rodos, paskutinis jo pastatym as ir buvo m ano
jau m inėta Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė". Tai labai nuošir
dus ir įspūdingas poetės ir režisieriaus bandym as prisiliesti prie
Holokausto tem os. Mane sujaudino ir pati pjesė, ir jos pastatym as.
Kokias mintis Jums sukėlė Yanos J?oss spektaklis „Masu klasė“,

pastatytas 2013 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?
Spektaklyje „Mūsų klasė" režisierės pasirinktas veiksm o vaizda

vimo būdas m anęs neįtikino. Tragiška Slobodzianeko pjesė su
skirstyta į keturiolika pam okų.47 Veiksmas vyksta nuo 1935 m etų,
kai m irė Lenkijos prezidentas Pilsudskis, iki m ūsų dienų. Nepa
prastai subtiliai per vienos klasės m okinių likimus atskleidžiam a
Lenkijos tragedija. M an pasirodė, kad režisierė spektaklyje panau
dojo per daug show elem entų, užuot išryškinusi individualius, tos
klasės m okinių charakterius ir tragiškus jų likimus. Pati režisierė
man yra sakiusi, kad tragedijos nevaizdavo sąm oningai. Ji bandė
akcentuoti draugystės tem ą.
Tuomet kyla klausimas, kodėl reikėjo kurti spektaklį būtent

pagal šią pjesę, ką tuo norėjo pasakyti režisierė?
Tikrai nežinau, ką juo norėjo pasakyti Yana Ross. Režisierė pokal

biuose su m anim yra keletą kartų pabrėžusi, kad ji kuria spektaklį
ne apie Holokaustą. Iš tiesų, pati pjesė yra ne tik apie Holokaustą,
bet apie Antrojo pasaulinio karo m etus ir jų pasekm es Lenkijoje.
46 Dabar —Kauno miesto kamerinis teatras.

47 „Mūsų klasė“ —Tadeuszo Slobodzianeko drama (2008), vienas įtaigiausių
ir konceptualiausių tekstų apie Holokaustą Vidurio Europoje.

Kaip ten bebūtų, tu riu pripažinti, kad Yana drąsiai ėm ėsi tokios
aštrios pjesės. Gal ji sąm oningai panaudojo show elem entus, kad
p atrau k tų žiūrovą? Režisierė savo tikslą pasiekė, spektaklis yra
lankom as, jis patiko pačiam pjesės autoriui, tu ri pasisekim ą ir pri
pažinim ą Lenkijoje, buvo pakviestas ir į Varšuvą.
Dramaturgo, eseisto ir vertėjo Rolando Rastausko pradinis

sumanymas surengti pjesės „Mūsų klasė“skaitymus man
asmeniškai buvo labai skaidrus, palyginti su tuo, ką išvydome
Nacionalinio dramos teatro scenoje.
Rolando sum anym as — jis juk ir puikiai išvertė pjesę į lietuvių

kalbą — buvo gilesnis, m an taip pat artim esnis. Bet gal Jums ir
m an reikėtų dar kartą pažiūrėti spektaklį. Girdėjau, kad režisierė
jam e yra padariusi nem ažai pakeitim ų.
jūs matėte ir Oskaro Koršunovo Oslo nacionaliniame teatre

pateiktą Slobodzianeko pjesės interpretaciją 2015-aisiais.
Kai po šio spektaklio premjeros kalbėjome telefonu, sakėte,
jog tai — itin brandus, Jums labai patikęs kūrinys.
Neabejotinai tai vienas stipriausių m ano pastarųjų m etų teatrinių

įspūdžių. Koršunovas giliai išjautė puikų Slobodzianeko tekstą. Jis
sugebėjo per veikėjus parodyti x x am žiaus Lenkijos tragediją. Re
žisierius nieko nekaltina, bet kartu su kiekvienu veikėju išgyvena
jo baisų likimą, parodo, kaip aplinkybės apsprendžia žmogaus
veiksmus: ir lenkai, ir žydai pralieja kraują ir tokiu būdu pražudo ir
savo, ir savo vaikų gyvenim us. Štai kodėl tik vienas Abraomas, dar
prieš karą išvykęs į Ameriką, lieka švarus ir pratęsia savo giminę.
Kraujas visada šaukiasi kraujo...
Spektaklio pradžioje m es m atom e, kad Rysekas įsimylėjęs žy
daitę Dorą, bet atėjus Hitleriui jis dalyvauja jos išprievartavime.
Slobodzianekas savo pjesėje kalba apie 1941 m etų liepos 10 dienos
180 V III PO KALBIS

jedvabno tragediją, kai lenkai, j klojimą suvarę savo kaim ynus žy
dus, visus juos sudegina...48 Kartu ir Dorą su jos vaikeliu. Rysekas
yra aktyvus tų žudynių dalyvis. Atėjus sovietam s jis pats žūsta ir
atsiduria m irusiųjų pasaulyje, o Dora ateina ir jį apkabina. Sukre
čianti scena, tary tu m bylojanti apie žem iškos neapykantos b e
prasmybę. Pirm as veiksm as baigiasi gaisru — dega gyvi žmonės,
dega visas miestelis, o per liepsnas eina lyg ir am žinai klajojantis
senas žydas, o gal tai M enachem as49 — ne itin subtilus, grubokas
kom unistuojantis žydas, žiauriai keršijęs savo klasiokams, galiau
siai atsidūręs Izraelyje ir po sūnaus m irties nusižudęs, žengia dai
nuodam as garsiąją Gebirtigo dainą Unzer shtetl brent — „Mūsų
miestelis dega“... Ir tu jauti, kad dega visas pasaulis... Visa žiūrovų
salė tiesiog sustingo... Aš taip pat...
Oskaras tiksliai parinko aktorius. Pjesėje pirm a Holokausto auka
Lenkijoje — žydas Jokūbas Kacas — tarytum pritariantis sovietams,
svajojęs b ū ti m okytoju ir iš pradžių patikėjęs sovietine p ro p a
ganda. Oskaras tam vaidm eniui paskyrė nuostabų aktorių, kuris
nekaltomis, vaikiškomis akimis žvelgia į pasaulį50. Po m irties jo
personažas, kaip ir kiti m irę veikėjai, lieka scenoje ir stebi, kas gi
toliau vyksta miestelyje. Tarp jų ir Zigmuntas, kurio vaidm enį at
lieka labai inteligentiškos išvaizdos aktorius.51 Jis yra tu rb ū t pats
nesim patiškiausias veikėjas, nes tam pa skundiku, prisitaiko prie
visų režim ų, yra aktyvus kolaborantas. x x am žius sujaukė visų
gyvenimus. Kaip jau sakiau, kraujas šaukėsi kraujo...
Galiu apie tą spektaklį pasakoti be galo. Apie nuostabiai pras
mingą, m etaforišką Gintaro Makarevičiaus scenografiją, kurioje
matai ir klasės suolus, ir teism o tribunolą, ir tikrą laikmečio pa
minklą. Arba kalbėti apie subtiliai kom pozitoriaus Gintaro Sodei
kos parinktą ir sukurtą m uziką. O aktoriai — jie neužm irštam i!
48 Žudynių Jedvabne metu buvo nužudyta apie 400 žydų.

49 Menachemą vaidina aktoriai 0 ysteinas R0geris ir Lasse Lindtneris.
50 Kacą vaidina aktoriai Emilis Johnsenas ir Johnas Emilis J0rgensrudas.
51 Zigmuntą vaidina aktorius Kai Remlovas.
Teatras puikiai atitinka mano interesus... l8 l

Spektakliui pasibaigus, santūrūs norvegai ilgai plojo stovėdami...
Spektaklis gavo šešias žvaigždutes iš šešių galimų, tai yra aukščiau
sią įvertinim ą. Todėl visai nenuostabu, kad Oslo kritikai Oskaro
„Mūsų klasę“ laiko geriausiu pastarųjų m etų pastatym u.
Apie Koršunovą dar pasišnekėsime vėliau, o dabar norėčiau Jus

sugrąžinti prie tų asmenybių, kuriosformavo lietuviškojo teatro
veidą išvykus Jurašui. Perskaitęs Jūsų recenziją apie Eimunto
Nekrošiaus 1980-ųjų spektaklį „Kvadratas“pagalvojau, kad Jūs
galbūt pirmoji supratote, ką jis iš tiesų nori pasakyti.52
Abejoju, ar buvau pirm oji. Esu tikra, kad viską suprato ir kiti m ano
kolegos. Tik aš tiesiog negalėjau tylėti, kai Nekrošių ėm ė kritikuoti
už, m ano m anym u, genialų, novatorišką spektaklį. Juk tai buvo vi
sais atžvilgiais — ir turinio, ir form os — naujas žodis teatre. Jame
buvo daug fizinio veiksmo, scenoje vaidm enis kūrė puikūs akto
riai: Kostas Smoriginas (Jis), Dalia Overaitė (Ji), Remigijus Vilkaitis
(Vedantysis). Dar ir dabar galiu Jums atpasakoti šį spektaklį beveik
sceną po scenos — tokį gilų įspūdį jis m an paliko. Juk „Kvadratas“ —
tai Sovietų Sąjungos kaip kalėjimo m etafora. Mes visi gyvenome
tam e kvadrate!
Besiruošdama m ūsų pokalbiui, suradau Jūsų m inėtą atsiliepimą
apie spektaklį ir noriu Jums gabaliuką iš jo pacituoti: „Eimunto Ne
krošiaus spektaklį galim a vertinti tik pagal jo sukurtos sceninės,
o ne buitinės, kasdieniškos realybės dėsnius. Viskas čia pakylėta
iki skausm u pritvinkusio poetinio apibendrinim o. O jeigu režisie
rius ir aktoriai uždėtų savo trapiam statiniui stogą, atsakytų į visus
klausim us, psichologiškai pateisintų kiekvieną žodį, ar nesusm ul-
kėtų n u o to visas spektaklis, ar nepavirstų eiline, graudenančia
52 Irena Veisaitė, „Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą“, Literatūra ir menas,

1981 0214, p. 12. Ši recenzija buvo poleminis atsakas į kritikės ir dramaturges
Gražinos Mareckaitės tekstą, žr.: Gražina Mareckaitė, „Ar reikia stogo
„Kvadratui“?, Literatūra ir menas, 1981 0131, p. 14.
182 V III POK A LB IS

m elodram a ir, kas svarbiausia, ar nebūtų iš žiūrovų atim ta apm ąs
tym ų ir išgyvenim ų erdvė?“
Ir šiandien laikausi tos pačios nuom onės. Apskritai Nekrošius
kūrė naują teatrą, kuriam e žodis net nebuvo pagrindinis spektaklio
kom ponentas. Apie tai tiksliai yra parašiusi Ramunė M arcinkevi
čiūtė savo puikioje, fundam entalioje knygoje „Erdvė už žodžių“53.
Nekrošiui iškilti visais atžvilgiais daug padėjo režisierė Dalia Ta
mulevičiūtė, kuri galbūt pirm a pastebėjo jo talentą. Dalia priėm ė jį
į Aktorinį fakultetą Vilniaus konservatorijoje, vėliau pasiuntė tęsti
studijų į Maskvą pas režisierių Gončiarovą.54 Pati Dalia buvo gera
režisierė reform atorė, vadovavo Jaunim o teatrui55, dirbo kaip pe
dagogė, išgarsėjo savo gyvybingu, linksm u, daug fizinio veiksmo
turinčiu spektakliu vaikams „Bebenčiukas“ [1975], kuriam e vaidino
garsusis jos aktorių „dešim tukas“56. M anau, Dalia puikiai suprato,
kad Eim untas ilgainiui gali tapti rim tu jos konkurentu, tačiau ne
pabijojo priim ti jo į savo teatrą57, kuriam e jis kartu su Dalios „de
šim tu k u “ pastatė savo geriausius jaunystės spektaklius, tokius
kaip jau m inėtas „Kvadratas“, Vadimo Korostyliovo „Pirosm ani,
Pirosmani...“ [1981], Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“
[1983], Čechovo „Dėdė Vania“ [1986]. Aš nepaprastai vertinu tokį
Dalios nesavanaudišką, kūrybingą požiūrį ir elgseną.
Jau pirm i Nekrošiaus spektakliai — Shelagh Delaney „Medaus
skonis“ [1977I Šaltenio „Duokiškio baladės“ [1978], Čechovo „Iva
novas“ [1978] — buvo labai įdom ūs. Ypač „Duokiškio baladės“ ir
„Ivanovas“, kuriuose jautėsi jauno režisieriaus gebėjimas sukurti
ypatingą spektaklio atm osferą, labai tiksliai parinkti muziką.
53 Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius:

Scena, Kultūros barai, 2002.
54 E. Nekrošius 1978 m. baigė teatro režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute.
55 Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatro vyr. režisierė buvo 1974-1988 m.
56 D. Tamulevičiūtės „dešimtuką“ sudarė Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė,
Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė,
Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis.
57 Jaunimo teatre E. Nekrošius dirbo 1979-1991 m.

Spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“scena, Vladas Bagdonas
ir Irena Kriauzaitė. 1981 m. Audriaus Zavadskio nuotr.
Mane tiesiog stulbino Nekrošiaus sukurtos teatrinės metaforos,

jo interpretacijos originalumas. Pavyzdžiui, spektaklio „Pirosmani,
Pirosmani...“ kuriam e Vladas Bagdonas vaidino Pirosm anį, o Vi
das Petkevičius — Sargą, scenografija, muzika, vaidyba, — viskas
buvo kartu, vientisas lydinys. Sargas — Vidas Petkevičius — iš viso
vaidino be teksto — nebylį... Vieną geriausių savo vaidm enų spek
taklyje sukūrė ir aktorė Irena Kriauzaitė. Mano atm intyje išlikę ne
to spektaklio žodžiai, o nepakartojam i vaizdai.
Atsim enu, „Pirosm ani, Pirosmani..." buvo nufilm uotas, tačiau
tam e vaizdo įraše aš visiškai negalėjau atpažinti spektaklio.58 Tada
supratau, kad neįm anom a taip mechaniškai, aklai perteikti teatrinį
veiksmą, dvasią ir nuotaiką ekrane.
58 „Pirosmani, Pirosmani..." spektaklio vaizdo įrašo (rež. Juozas Sabolius, 1987)

prieiga — Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainės „Mediatekoje“.
184 V III PO KALBIS

Nekrošiaus spektakliuose visada jaučiau jo meilę Žemei. Jo m e
taforos būdavo konkrečios, dažnai turėjo ryšį su gamta, vandeniu,
ugnimi. Pats Nekrošius m an yra minėjęs, jog jo tėvas buvo labai
jjepatenkintas jo pasirinkta profesija: su tokia profesija nei nam ą
pastatysi, nei duonos užauginsi, — sakydavo jis.
Bet daugiau apie N ekrošiaus spektaklius nekalbėsiu, nes vis
tiek geriau už Ram unę M arcinkevičiūtę to nepadarysiu. Atsisaky
dama kalbėti apie šio tu rb ū t genialaus režisieriaus kūrybą, noriu
tik pridurti, kad Nekrošių taip pat p risim en u kaip gerą žmogų,
atjaučiantį kitą.
Kai m an o vyras, režisierius Grigorijus K rom anovas atvyko į
Lietuvą ir norėjo čia gauti darbo, jam labai greitai užsidarė visos
durys, nes pasklido kalbos, kad aš noriu jį išvežti į Izraelį. Tai buvo
visiška nesąm onė. Žinau, kad buvo kalbama, esą aš ir Jurašą, ir Sają
noriu išvežti...
Tąkart m es nuvykom e į teatro festivalį Panevėžyje, kur buvo ir
Nekrošius. Suprasdam as sudėtingą situaciją, į kurią buvom e su
vyru papuolę, Eim untas pažadėjo duoti jam darbo.
Beje, jie vienas kitą labai gerai suprato. M ano vyras nepapras
tai žavėjosi Eim untu Nekrošium ir jo spektakliais, yra apie jį rašęs
estų spaudoje.
Šiandien jau užsiminėme apie Rimą Tuminą, apie jo spektaklį

„Nusišypsok mums, Viešpatie“.Kitas spektaklis, kurį norėčiau
prisiminti, —„Vyšnių sodas“. Šią Čechovo pjesę Tuminas pastatė
1990-aisiais. Manau, tam reikėjo drąsos?..
Tuminas niekada pernelyg neatitolo nuo rusiškosios kultūros. Ir

tam ypatingos drąsos nereikėjo. Juk jis dažniausiai statė klasiką.
Tuminas yra sukūręs labai prasmingų spektaklių, juose vaidino
puikūs aktoriai, bet jų socialinis užtaisas buvo, bent man taip at-
r°dė, silpnesnis, o gal tiesiog kitoks nei Nekrošiaus ar Vaitkaus

Beje, T um inas pats neseniai Ramunės Sakalauskaitės dokume^
tin iam e film e59 pasakojo, kad jo m otina buvo rusė stačiatikė, o tė
vas — lietuvis. M an atrodo, jam e išties puikiai dera tie du pradai
Na, ir d ar viena detalė. Parašiau gal vieną iš pirm ųjų recenzijų
apie jo spektaklį „Viduržiemis“60.
Tumino mamos linija galbūt paaiškina režisieriaus nuolatinę

atidą rusiškajai klasikai?
N ebūtinai. Rusų klasika buvo ir yra m um s artim a. Neužmirškime

kad beveik visi pirm i m ūsų aktoriai ir režisieriai yra išėję rusiškąją
m okyklą. Tarpukario Lietuvoje kelerius m etus gyveno Michailas
Čechovas — didi teatro asm enybė, neabejotinai turėjusi įtakos
lietuviškojo teatro raidai.61 Borisas Dauguvietis, rodos, irgi buvo
rusų kilm ės. Visas ilgas sovietinis laikotarpis neišvengiam ai dar
labiau su a rtin o m us su rusiškąja kultūra, nors, kaip jau sakiau,
ru sų klasika m um s niekada nebuvo svetima. M okėmės ir iš Sta
nislavskio, ir iš M ejerholdo — skirtingų, bet labai ryškių, stiprų
poveikį tea tro raidai padariusių asm enybių. Tik Juozas Miltinis,
apie kurį šiandien jau kalbėjome, atstovavo ne rusiškai, o prancū
ziškai teatro mokyklai.
M anau, kad m uzikinė m ūsų kultūra taip pat gerokai ūgtelėjo dėl
anuom et buvusios galimybės mokytis Maskvoje ir Leningrade pas
geriausius profesorius, tikrus m uzikos grandus.
Prabilus apie m ūsų ryšį su rusų kultūra, m an norėtųsi pabrėžti,
kad nereikia ta p a tin ti ru sų kultūros su im perine ru sų politika.
59 Turimas omenyje Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas

„Pakeliui į prieplauką“, 2014.
60 „Viduržiemis“ —pagal Jordano Radičkovo dramą „Viduržiemis“, Lietuvos
valstybinis akademinis dramos teatras, 1978. Žr.: Irena Veisaitė, „Horizontalės
ir vertikalės“, Kultūros barai, 1978, nr. 6, p. 72-73.
61 Režisierius Michailas Čechovas, atvykęs j Lietuvą, dirbo Valstybės teatre
1932-1933 m., pastatė spektaklius „Hamletas“, „Revizorius“, vedė aktorinės
technikos užsiėmimus.
l 8 6 V III P O K A L B IS
Ątsirib°dam i nuo im perinės politikos, m es neišsižadam e kultū-
riniU
Beje, rusų inteligentija, rusų disidentai m us visada palaikė. Mano
įa u g a i iš Maskvos 1991 aisiais stovėjo prie Aukščiausiosios Tary
bos pastato62 su m ūsų tautinėm is vėliavomis, nedviprasm iškai
pasisakydami už Lietuvos laisvę. Aišku, gaila, kad tokių kultūros
Žmonių yra m ažum a ir ji dažnai lieka bejėgė, o jos balsas skam ba
nepakankam ai garsiai. Rusų kultūra yra pasaulinė, ji form avo ne
tik m ane, bet ir jus, jei tik skaitėte klasikus Dostojevskį, Tolstojų,
Čechovą arba gilinotės į M andelštam o, Cvetajevos, Pasternako,
Achmatovos, Brodskio poeziją. Taigi, susidom ėjim as tikrąja rusų
kultūra visada buvo ir tebėra aktualus, gyvas. Mane gąsdina šiuo
metu pas m us išbujojusi rusofobija.
Ir dar viena svarbi pastaba. Kai kalbu apie bolševikinę Rusiją,
dažniausiai stengiuosi nevartoti žodžio „rusai“, keičiu jį „sovie
tai“, o pastaruoju m etu — „putinizm as“. Pažįstu daug rusų in te
ligentų, kurie yra m ūsų draugai, tų, kuriem s gėda už tai, kas šiuo
metu vyksta Rusijoje. Šiandien Rusijos visuom enėje pasėta baimė,
o kaim yninių šalių atžvilgiu nukreipta prievarta labai prim ena so
vietmetį. Taigi, yra dvi rusų tautos. Tą būtina suprasti.
Tas pats ir su m ano požiūriu į Adolfo Hitlerio Vokietiją. Vengiu
sakyti „vokiečiai“, sakau — „naciai“. Juk naciai neturėjo nieko b en
dra su tikrąja vokiečių kultūra: Lessingu, Goethe, Schilleriu, vėliau
su M annu, Brechtu, Bolių, Grassu ir daugeliu daugeliu kitų.
Jei darkart grįžtume prie Tumino, norėčiau Jūsų paklausti,

kokie šio režisieriaus darbai Jums asmeniškai įdomiausi?
Turbūt „Vyšnių sodas“ [1990], Michailo Lermontovo „M askaradas“

t1997], be abejo, šiandien jau aptartas „Nusišypsok m um s, Viešpa
tie“, taip pat Čechovo „Dėdė Vania“ [2009], pastatytas Vachtangovo
62 Dabar —Seimo rūmai.
Teatras puikiai atitinka mano interesus... lSj

teatre, {domus man pasirodė ir ten pat pastatytas Aleksandr0 p
kino „Eugenijus Oneginas" [2013] su skirtingo amžiaus dvierft
ginais ir Lenskiais. 1%
Kalbant apie Jūsų santykį su lietuviškuoju teatru, reikia paSQ.

kyti, jog Jūs ne tik žiūrėjote įvairius spektaklius, dalyvavote jų
aptarimuose ar rašėte recenzijas, bet esate prisidėjusi prie
kelių itin ryškių jau nepriklausomos Lietuvos teatro asmenybių
ugdymo. Tai Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas.
T ruputį per stipriai pasakyta. Taip, K oršunovas ir Varnas buvo

m ano studentai.63 Jau gal sakiau, kad geresnio studento už Varną
nesu turėjusi — jis buvo labai apsiskaitęs, viską žinojo. O Koršu
novas (tai irgi jau minėjau), atvirkščiai — studijų m etais buvo ta
bula rasa, nieko iš privalom o užsienio literatūros sąrašo neskaitė,
jo galva tu rb ū t buvo pilna Daniilo Charmso, nes ruošė savo pirmą
spektaklį pagal Charmso pjesę „Ten būti čia" [1990], kurią pradėjo
statyti tebesim okydam as Konservatorijoje.
Taigi, buvau su šiais dviem talentingais jaunuoliais susilietusi,
bet ar prisidėjau kiek ženkliau prie jų ugdym o — labai abejoju. Jie
abu buvo stipraus režisieriaus ir pedagogo Jono Vaitkaus kurse.
Tai, m ano m anym u, buvo svarbiausia.
Manyčiau, kad Oskarui Koršunovui dar anksčiau įtaką yra pa
dariusi m okytoja Violeta Tapinienė64. Ji su savo m okiniais kur
davo spektaklius. Mačiau Oskarą Tapinienės pastatytam e „Pienių
v y n e “ pagal Ray Bradbury. Ten jis vaidino p ag rindinį herojų.
Buvo tarsi angelas — toks gražus, švarus berniukas, visas spek
taklis laikėsi a n t jo. Dabar Oskaras jau yra labai apsiskaitęs, itin
originaliai m ąstantis režisierius, m ūsų teatro lyderis. Jau pirm i
63 Tuometinę Konservatoriją O. Koršunovas baigė 1994 m., G. Varnas —1993 m.

64 V. Tapinienė Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar —Vilniaus
Šv. Kristoforo gimnazija) dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, orga
nizavo mokyklos dramos būrelį (1966-2002).
188 VIII POKALBIS

^ arIxiso pastatym ai buvo kažkas visiškai naujo ir nem atyto
£’tUviŠkameteatre
Ppoliau K oršunovas vis augo ir augo. U žtenka tik p risim in ti
ko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ [1999], M ariaus von
enburgo „Ugnies veidą" [2000], Sofoklio „Oidipą karalių"
02], Shakespeare’o „Įstabiąją ir graudžiąją Rom eo ir Džulje-
[2o
įstoriją“ bei „M irandą“ [2011] ir paskutinę, vadinam ąją trilo
tos
gija „Ham letas“ [2008], „Dugne" [2010] ir „Žuvėdra“ [2014], kuri
apSkriej° visą Europą, ir ne tik... Tai vis atradim ai — betarpiš-
bendravim as su žiūrovais, in terak ty v u m as ir n epaprastas
autentiškumas.
Gerai pam enu šiuos spektaklius, bet nedrįstu jų aptarinėti. Ma
nau, kad Koršunovas šiuose šedevruose aiškiai kalba apie skaus
mingas savo patirtis ir savo laiką. Labai patariu paskaityti poetės
ir kritikės Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“
[2014], kuri b ent dalinai atskleidžia šio režisieriaus kūrybinę la
boratoriją. Būčiau jaunesnė, gal ir pati im čiausi rašyti knygą apie
Koršunovą. Mes esam e skirtingų kartų, bet jaučiu ir, rodos, su
prantu jo kuriam ą pasaulį. Jis m an įdom us ir artim as. Bet jau
trūksta jėgų...
Kalbant apie Varną, didžiulis jau N epriklausom ybės laikų a t
radimas m an buvo dvi jo statytos Claudio M onteverdi m adriga-
linės operos: „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų
šokis“ [2008]. Tai tikrai tobuli spektakliai, viskas juose atrodė la
bai h arm o n in g a — ir m uzika, ir aktorių barokiniai balsai, jų fi
zinis veiksm as ir n e p a p ra sta i išradingos scenografės Julijos
Skuratovos lėlės. Patiko ir Varno režisuotos operos: Piotro Čai
kovskio „Pikų dam a“ [2001], Giuseppe Verdi „Rigoletas" [2003],
Onutės Narbutaitės „Kornetas" [2014].
65 Pirmas, jau minėtas O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“; kiti: „Senė"
(pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį, 1992), „Senė 2“ (pagal D. Charmsą
ir A. Vvedenskį, 1994), „Labas, Sonia, Nauji metai“ (pagal A. Vvedenskį, 1994).
Visi statyti dabartiniame l n d t .

Varnas turi puikų skonį, yra estetas geriausia to žodžio p r a s ^
Mane žavi ir jo visuom eniškum as, drąsa im tis ginti paukščių, gar^ ’
tos ir, suprantam a, teatro interesų.
Taigi, baigę tą patį kursą pas tą patį pedagogą Lietuvos kon&er
vatorijoje, Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas kaip menininkai
yra labai skirtingi. Ir tai nuostabu.
Kalbėdama apie sovietmečio teatrą, išsakėte tezę, kad tai buvo

erdvė, kurioje svarstyti egzistenciškai svarbūs klausimai. Kokią
misiją (žinoma, jeigu apie ją iš viso galima kalbėti postmoderno
epochoje), Jūsų nuomone, atlieka šiuolaikinis lietuvių teatras?
Į tą klausim ą atsakyti m an būtų tikrai sunku. Manau, kad teatras

prarado ypatingą savo misiją, dabar jis gana įvairus: vieni atlieka
pram oginio tea tro funkciją, pavyzdžiui, teatras „Dom ino“, kiti
bando apm ąstyti m ūsų laikmetį. Tai ypač ryškėja žvelgiant į pas
tarųjų m etų Audronio Liugos ir M artyno Budraičio form uojam ą
Lietuvos nacionalinio dram os teatro repertuarą.
Teatre dabar dirba įvairių kartų režisieriai, aktoriai, scenografai.
Susiduria įvairios teatro mokyklos. Nesiimu dabar jų visų klasifi
kuoti bei vertinti.
IX POKALBIS
„Salose“megzdavosi
ypač glaudūs
ryšiai
Irena Veisaitė, jos duktė Alina ir Aleksandras Štromas Tamsoje,
x x a. 7 deš. antroji pusė.
êrf\darnasÂrono Gurevičiaus idėjomis kartojote, kad šian-
įįerines 9^ ° zr blogio, pasipriešinimo, prisitaikymo ir kitas
^ r ti/in e s bei etines kategorijas perkelti į sovietmetį būtų klaida.
0 a vertus, egzistuoja ir priešingas požiūris, deklaruojantis,
įad tuo metu būta tik dviejų alternatyvų: „Arba-arba“,
arėdamas tai omenyje noriu paklausti: ką, Jūsų nuomone,
anuomet būtų buvę teisingiau daryti — būti katilinės inte
lektualu ar eiti į kompromisus su sovietine valdžia ir iš teatro
scenos kalbėti auditorijai metaforų kalba?
Tai sudėtingas klausimas. Kiekvienas žm ogus jį sprendžia savaip,

pati esu susidūrusi su ta problem a įvairiais lygmenimis.
Man atrodo, kad lietuvių visuom enėje sovietm ečiu vyravo trys
žmonių tipai: disidentai, skirtingu laipsniu prie režimo prisitaikę
žmonės ir atviri kolaborantai.
Pirm ajam tipui, tai yra disidentam s, priskirčiau A ntaną Ter
lecką, Viktorą Petkų, Nijolę Sadūnaitę.1 Jie buvo iš dalies savano
riški autsaideriai — nepripažinę sovietų valdžios, jokiais būdais su
ja nebendradarbiavę, nedalyvavę to m eto visuom enės gyvenime.
Jūs juos pavadinote „katilinių intelektualais“. Atsimenu, kaip Es
tijoje susipažinau su Jaanu Kaplinskiu. Jis, būdam as tikrai vienas
iškiliausių estų poetų ir rašytojų, intelektualų, m okslininkų orien
talistų, aštrių, opozicinių sovietų ideologijai straipsnių autorių,
dirbo botanikos sode, visiškai ignoravo tarybinę tikrovę. Tokia
buvo principinė jo nuostata.2
Kitas pavyzdys — m an labai artim o žmogaus, m ano brolio iš
ponios Stefanijos Ladigienės šeim os istorija. Algis Ladiga, labai
gabus, linkęs į m eną ir filosofiją, dar pirm osios Nepriklausomybės
1 A. Terleckas su bendraminčiais 1978 m. įkūrė „Lietuvos laisvės lygą“ —politinę

organizaciją, kovojusią už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. V. Petkus ir
N. Sadūnaitė buvo „Lietuvos Helsinkio grupės", įkurtos 1976 m., nariai.
2 J. Kaplinskis —vienas iš „40 Estijos intelektualų laiško", paskelbto 1980 m.,
autorių. „Laiške“ kritikuota Estijoje vykdoma rusifikacinė politika.
,Salose“megzdavosiypač glaudūs ryšiai 193

m etais įstojo į architektūros specialybę Kauno universitete. pra
sidėjęs karas nutraukė jo studijas. Nacių okupacijos m etus Algįs
praleido Gulbinėnuose, savo tėvų dvare, o karui pasibaigus stojo į
Kauno kunigų sem inariją. Išklausęs visą kursą, bet nespėjęs gautį
įšventinim o, 1948 m etų pavasarį buvo ištrem tas į Sibirą. Praleį.
dęs ten apie 8 m etus, sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Anykščiuose
ir kartu su žm ona M aryte užauginotiu nuostabius sūnus — Lin^
ir Tomą.
Algis buvo labai apsiskaitęs, aukšto lygio intelektualas, nepri
pažįstantis jokių kom prom isų. Vengdamas bet kokio susilietimo
su jam atgrasia sovietine realybe, jis tapo m elioratorium — juk
reikėjo išm aitinti šeimą...
Po m otinos m irties Algis iš didžiulio akm ens nutašė antkapinį
pam inklą iš esm ės abiem savo tėvam s: generolas Kazys Ladiga,
ponios Ladigienės vyras, buvo sušaudytas Sol-Ilecke 1941 metais.3
Niekas nežino, kur jis palaidotas. Kai Algis laisvu nuo darbo laiku
kalė tą pam inklą, Anykščiuose pasklido gandas, kad jis kuria pa
m inklą Lietuvos partizanam s. Vieną gražią naktį tas paminklas
dingo. Pasirodo, atvažiavo kažkokie kariškiai, išvežė jį ir susprog
dino. O pam inklas buvo jau beveik baigtas... Tada Algis, neišsigan-
dęs kgb grasinim ų, susirado kitą akm enį ir pradėjo tašyti naują
pam inklą. N epaisant visų trukdym ų, šį darbą užbaigė. Dabar pa
m inklas stovi Vilniuje, Saltoniškių kapinėse, ten, kur palaidota
ponia Ladigienė.
Taigi, m ano ką tik pristatyti žm onės an uom et buvo savotiški
autsaideriai. Jie nėjo į jokius, net m ažiausius kom prom isus su so
vietų valdžia. Žinoma, tokie drąsūs ir principingi žm onės sudarė
itin m ažą anuom etinės visuom enės dalį.
3 K. Ladiga sovietų valdžios buvo suimtas 1940 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių

kalintas Lietuvoje, o prasidėjus ssrs ir Vokietijos karui, išgabentas į Rusiją
ir įkalintas Orenburgo srities Sol-Ilecko mieste įsikūrusioje ypatingojo režimo
kolonijoje. 1941 m. spalio mėn. nuteistas mirties bausme, nuosprendis įvyk
dytas 1941 m. gruodžio mėn.
1 9 4 | X p o k a l b i s
jiem s artim i buvo ir Tomas Venclova, ir Aleksandras Štromas,
jr Juozas Tumelis, ir Pranas Morkus, nors šie ir nebuvo nutraukę
visų ryšių su viešąja erdve.
Antrąjį žm onių tipą sudarė dažniausiai inteligentai, prisitaikę
prie jiem s prim estų gyvenim o sąlygų, bet tik išoriškai, ne vidum i,
jie vengė kom prom isų, bet be jų neapsieidavo, nes gyventi reikėjo,
pati save priskiriu prie tokio tipo žmonių. M an taip pat teko daryti
kom prom isų. Žinoma, bėgant m etam s kuo toliau, tu o labiau jų
vengiau, nes ilgainiui išsigrynina vertybės ir gyvenim o pozicija,
jutau, kaip skaitant Solženicyną ir Šalamovą, susipažinus su rusų
disidentais, m anyje vis labiau stiprėjo noras aktyviai priešintis.
Tačiau čia pat tenka pripažinti, kad netapau tikra kovotoja. Prisi
menu, kaip Vilniuje vyko Sergejaus Kovaliovo teismas, į jį atvažiavo
ir Andrejus Sacharovas, žmogus, kurį begaliniai gerbiau.4 Labai
norėjau nueiti, pasveikinti jį, palaikyti, bet... nepadariau to. Iš bai
mės. O m onsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Sacharovą priėm ė ir
su juo bendravo.5 Ir dabar, tai prisim inus, m an gėda.
Kitas labai m an m ielas žmogus, kurį galėčiau priskirti prie sa
votiškų autsaiderių buvo tru p u tį keistuolis, visokeriopai ta le n
tingas Alfredas Andrijauskas. Jo istorija — tragiškai juokinga. Jis
buvo vargonininkas, kom pozitorius, studijavo germ anistiką, labai
sunkiai vertėsi. Man atrodė, kad jis labai vienišas, nors apie pri
vatų jo gyvenim ą mažai žinau. Profesorius Vitas Areška, kuris apie
penketą m etų vadovavo Filologijos fakultetui Pedagoginiam e ins
titute, o vėliau tapo Lietuvių literatūros katedros vedėju Vilniaus
4 S. Kovaliovo, 1974 m. gruodžio mėn. suimto ir apkaltinto antisovietinės

propagandos skleidimu, teismas vyko 1975 m. Vilniuje. Palaikyti S. Kovaliovo
atvyko žymūs SSRS disidentai, tarp jų ir 1. Veisaitės minimas akademikas
A. Sacharovas. Tai, kad A. Sacharovas buvo Vilniuje teismo metu, kai tuo tarpu
Osle jam buvo teikiama Nobelio taikos premija, padėjo atkreipti Vakarų žinia-
sklaidos dėmesį į S. Kovaliovo teismo procesą.
5 K. Vasiliauskas palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais,
„Lietuvos Helsinkio grupės" nariais. Jo namuose buvo apsistoję į S. Kovaliovo
teismą atvykę disidento artimieji, A. Sacharovas.

universitete6, atsiuntė Alfredą pas m ane, kad vadovaučiau jo djSęf
tacijai apie Schillerio estetiką. Mes su Alfredu susidraugavom e jįs
buvo naivus, nuoširdus, labai tyras žmogus, giliai tikintis k ataliĮ^
idealistas par excellence. Norėjo apsiginti disertaciją, buvo lyg lf’
pasiruošęs padaryti vieną kitą kom prom isą, pavyzdžiui, pacituoti
savo disertacijos tekste M arxą ar Leniną, kaip m es tada saky<ja
vom e „pastatyti perkūnsargius“, bet tiesiog negalėjo to padaryti
Pam enu, kaip ne sykį jam kartojau: „Gerbiamas Andrijauskai, tu-
rite apsispręsti, ar norite apginti disertaciją, ar norite parašyt knygą
apie Schillerj. Jei norite parašyti knygą, tai nuostabu — rankraščiai
nedega, tad galiausiai kada nors ji bus išspausdinta. Aš jum s padė
siu. Bet jei siekiate apsiginti disertaciją, tiesiog privalote panaudoti
m arksizm o klasikų citatų. Kitaip Maskvoje jūsų nepraleis VAK’as7."
Mačiau, kaip jis stengėsi, bet veltui... Nieko jam neišėjo. Alfredas
disertacijos taip ir neapsigynė, bet jo knyga apie Friedrichą Schi-
llerį jau nepriklausom oje Lietuvoje buvo išleista.8 Tam tikra pra
sm e galėčiau Alfredą palyginti su Justinėliu M ikučiu9. Žinoma, jis
nebuvo tokio m asto filosofas kaip lustinėlis, tačiau pagal charak
terį ir elgseną kažkuo panašus. Tik visai negėrė.
Alfredas jautriai išgyveno žydų tragediją Lietuvoje ir net parašė
eilėraščių ta tem a. Tai jis m an atnešė M atildos Olkinaitės, Pane
m unėlio vaistininko Olkino dukters, nužudytos baltaraištininkų,
poezijos sąsiuvinį, rašytą 1938-1940 metais, kurį išsaugojo šviesios
atm inties Panem unėlio klebonas M atulionis. Šį sąsiuvinį saugau
6 V. Areška w p i Filologijos fakultetui vadovavo 1968-1971 m., Vilniaus u n iver

siteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas (su pertraukomis) buvo 1971-1991m-
7 vak —Vyriausioji atestacinė komisija —ssrs mokslinių disertacijų kontrolės
įstaiga, galutinai tvirtinusi mokslo laipsnių suteikimą.
8 Alfredas Andrijauskas, Frydrichas Šileris ir lietuvių drama, Vilnius: Vaga, i 9 9 °>
Frydrichas Šileris, Vilnius: Vyturys, 1997.
9 J. Mikutis —mąstytojas ir vizionierius, išskirtinė asmenybė (tiek dėl savo
erudicijos, tiek ir dėl propaguoto klajojančio filosofo gyvenimo būdo)
sovietmečio Vilniuje. Plačiau apie J. Mikutį žr.: Tomas Sakalauskas, Ketvirtoji
dimensija: prologas, septynios dalys ir epilogas, Vilnius: Alma littera, 1998-
196 IX P O K A L B I S
• šiol savo nam uose.10 Dabar filmą apie ją kuria režisierius Saulius
BeIžinis. Atsimenu, jis m an pasakojo, kaip, rodos, Olandijoje su juo
^pasisveikino ir rankos nepadavė kolega, sužinojęs, kad Saulius —
lietuvis, o lietuviai, šio olando požiūriu, žydšaudžių tauta. Saulių
tai sukrėtė ir jis pradėjo dom ėtis Holokaustu Lietuvoje.
Deja, grįžtant prie pradėtos tem os, tenka pasakyti, kad didelė
.nteligentij° s>ir ne tik inteligentijos, dalis prisitaikė prie režimo,
siekė karjeros, ėjo į kom prom isus su savo sąžine. Juos galima būtų
priskirti prie trečiojo tipo Lietuvos žm onių, kuriuos pavadinčiau
grynaisiais prisitaikėliais arba n et kolaborantais. Tiesa, daugelis
jų tvirtindavo, kad stoja į Kom unistų partiją neva iš patriotinių su
metimų, kad galėtų išsaugoti lietuvybę, gelbėti Lietuvą. Tuo m etu
vyravo tokia nuom onė, kad ką nors apčiuopiam o padaryti galima
tik jei esi partijos narys. Ir tam e yra dalis tiesos.
Taigi prisitaikėlių būta įvairių: bolševikų idėjomis ir tikslais tikė
jusių, siekusių palypėti karjeros laiptais ar prisitaikiusių iš baimės.
Deja, teroro ir diktatūros sąlygomis tai neišvengiama, nes žm onės
nori gyventi. Suprasdam a tai nesu linkusi kaltinti visų. Tiesa, iš-
verstakailių ypač nem ėgau. N em ėgstu jų ir dabar. Bet visgi nepa
laikau visuotinės kom unistų „medžioklės“.
Norėčiau panagrinėti dar vieną temą —„bendraminčių salos“.

Žmonės anuomet buvo persmelkti baimės ir nepasitikėjimo,
o tokioje atmosferoje noras susirasti bendraminčių, su kuriais
būtų galima dalytis mintimis apie skaitytas knygas, matytus
spektaklius, subrandintas įžvalgas, tapo dar ryškesnis. Kaip
manote, ar šiuo aspektu pernelyg neidealizuoju sovietmečio?
10 Matildos Olkinaitės (1921-1941) dienoraštis ir eilių sąsiuvinis —vienintelis

išlikęs šios jaunos ir talentingos asmenybės palikimas, kurio pristatymu
Lietuvos visuomenei I. Veisaitė nuosekliai rūpinasi. Plačiau apie M. Olkinaitę
žr.: Irena Veisaitė, „Poezija. Matilda Olkinaitę", Literatūra ir menas, 1989 04 01,
p. 8-9. Taip pat žr. Irenos Veisaitės tekstą apie M. Olkinaitę ir jos eilėraščių
publikacijas žurnale Krantai, 1997, nr. 3, p. 104-107.
,Salose"megzdavosiypač glaudūs ryšiai 197

Barboros Radvilaitės skulptūros maketas Vlado ir Marytės Vildžiūnų
namų kieme. Vilnius, apie 1981 m.
Sovietm ečiu iš tiesų stipriai jautėm e bendravim o poreikį, susi

darydavo a rtim ų draugų grupelės, kurias rišo savitarpio pasitikė
jimas, pagarba, tu rb ū t ir dvasios giminystė. Vadinamose „salose“
m egzdavosi ypač glaudūs ryšiai — vykdavo įdom ūs pokalbiai, da-
lindavom ės naujienom is, perskaitytom is knygomis, vienas kito
rūpesčiais, kartu gerdavom e arbatą, kartais ir degtinėlės, arm ė
niško ar gruziniško konjako paragaudavome... Populiarus buvo ir,
atrodo, m oldavų konjakas „Baltasis gandras". Atsirado ir ta vadi
nam oji virtuvinė kultūra, nes dažniausiai sėdėdavom e virtuvėse.
Tos draugų grupelės buvo gana uždaros, nes niekados neapleisdavo
jausm as, kad esam e sekami. Todėl neretai tekdavo įspėti susirin
kusius draugus: „Šiandien nekalbam e atvirai, nes turėsim e svečią,
kurio gerai nepažįstam e!"
O dabar apie konkrečias „salas". Namų, kurie tapdavo traukos
centrais, iš tiesų buvo. Visų pirm a norėčiau prisim inti tikrai ypa
tingus Vildžiūnų nam us Jeruzalėje. Viskas prasidėjo nuo Stefanijos
Ladigienės sugrįžim o iš Sibiro 1957 m etais. Stefanijos dukrai Mary
tei ištekėjus už Vlado Vildžiūno, tarp žento ir uošvienės užsimezgė
labai pagarbus ir kartu artim as ryšys. Stefanija labai mylėjo ir ver
tino Vladą. Tas jų itin glaudus ryšys išliko iki pat ponios Ladigienės
m irties. Kol ji buvo gyva, ji ir buvo pagrindinė tų nam ų dvasia...
M arytės, Vlado ir Stefanijos nam uose iš tiesų jautėm ės laisvai
Čia buvo kalbam a apie viską. Susirinkdavo labai įvairūs žm onės.
Tarp jų buvo dar tarpukario inteligentijos atstovų: Juozas Keliuotis,
kunigas Petras Rauda, kom pozitorius ir chorvedys Konradas Ka-
veckas su šeima, Teofilija Vaičiūnienė, aktorė Elena Žalinkevičaitė
(Petrauskienė) — Aušros Petrauskaitės m otina, nuostabaus žavesio,
kūrybingum o ir gerum o m oteris. Kuomet 1951-aisiais vyko antise
m itinė „gydytojų byla" ir sklido gandai (ne be pagrindo), kad visus
žydus išveš į Sibirą, ji m an pasiūlė kilus pavojui iš karto bėgti prie
globsčio ieškoti pas ją.11Tokių dalykų tiesiog neįm anom a užm iršti.
Vildžiūnų nam uose lankydavosi Vytautas Landsbergis su savo
šeima. Dažnai prieglobstį čia rasdavo ir Justinėlis Mikutis, ir kiti so
vietų valdžios persekiojam i žmonės. Ateidavo pas ponią Ladigienę
ir m ano „sesės iš Šiaurės" — taip save vadino ponios Ladigienės
globotinės iš Sibiro: Stasė Niūniavaitė, Aldona Kalpokaitė, M arytė
Biekšaitė, Julija Šerkšnaitė. Ten prieglobstį rado ir iš visų teatrų iš
valytas, valdžios persekiojam as Jonas Jurašas. Ateidavo ir Teodo
ras Valaitis, Antanas Kmieliauskas, Vincas Kisarauskas, Vytautas
Valius su šeim om is. Galima sakyti, kad Vildžiūnų nam uose savo
„salą" rado ir visa vadinam oji tylaus m odernizm o grupė: Stasiu
kas Kuzma, Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbonavičius, M indaugas
Navakas ir daugelis daugelis kitų.12
Kaip b e b ū tų keista, ateidavo ir kairiųjų pažiūrų žm onių. Po
nia Ladigienė visada liko savimi, bet ir n eatstūm ė nė vieno, nors
11 Petrauskų šeima Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus. Jų dėka

pavyko išsigelbėti smuikininkei Danutei Pomerancaitei. Elena Žalinkevičaitė-
Petrauskienė 1999 m. pagerbta kaip Pasaulio tautų teisuolė.
12 „Tylusis modernizmas“ —metafora, žyminti proceso (1962-1982) pobūdį, kai
lietuvių vaizduojamojo meno kūrėjai dažnai peržengdavo neaiškią ribą tarp
oficialiosios ir neoficialiosios veiklos. Plačiau žr.: Tylusis modernizmas Lietuvoje,
1962-1982, sud. Elona Lubytė, Vilnius: Tyto alba, 1997.
,Salose"megzdavosiypač glaudūs ryšiai 199

ir kitokių pažiūrų žmogaus. Jos nam uose lankydavosi net archi
tektas Danielius Todesas. Tuo m etu, kai vyko ponios Ladigienės
byla, jis buvo atsakingasis sovietinio saugum o d arbuotojas.13
Jie susipažino, rodos, per germ anistę, vėliau atstovavusią lietu
vių literatū rai M askvos rašytojų sąjungoje, šviesios atm in ties
Belą Zalieskają14, Todeso gim inaitę, su kuria draugavo ir Marija
Ladigaitė-Vildžiūnienė. Todesas ateidavo ir pabučiuodavo poniai
Ladigienei ranką. Jis buvo inteligentas, ir m an atrodė, kad galiau
siai jis daug ką suprato... O gal ir nesuprato. Apie tai su juo niekada
nekalbėjau. Daug vėliau jo sūnus D aum antas Todesas papasakojo,
kad tėvas prieš m irtį parašė atsiprašym o laišką. Vadinasi, m ano
nuojauta buvo teisinga.
Beje, kai kas net smerkdavo ponią Ladigienę už tai, kad ji priima
nam uose tokius žm ones, buvusius kagėbistus... Gal ji ta prasm e
buvo panaši į m onsinjorą Vasiliauską? Kaip ten bebūtų, ponia La-
digienė, kaip jau sakiau, visada liko savim.
Vildžiūnų nam uose nuolat lankydavausi ir aš, m es net su vyru
ir dukra Alina vasarojom Jeruzalėje, kad b ū tu m e arčiau ponios
Ladigienės. Lankėsi ten ir m ano pusbrolis Aleksandras Štromas,
m ano viso gyvenim o draugas Tadas Masiulis su žm ona Janina ir
daugelis kitų. Praleisdavom e ten neužm irštam us vakarus! O ko
kios šventės vykdavo su aktore Rūta Staliliūnaite... Ji, apsirengusi
Barboros Radvilaitės rūbais iš Jurašo spektaklio, išdidžiai vaikščio
davo po Jeruzalės skulptūrų sodą, kurio viduryje stovėjo ir Vlado
Vildžiūno Barboros skulptūros kopija. Jos originalas dabar puošia
Vokiečių gatvę.
Vladas yra nufilmavęs nem ažai tų nuostabių vakarų...
13 Danielius Todesas —tarpukariu aktyviai pogrindyje veikęs Lietuvos

komunistų partijos narys, nuo 1940 m. prisidėjo prie Lietuvos gyventojų
masinių suėmimų, represavimo ir trėmimų organizavimo tarnaudamas
Lietuvos ssrs nkvd ir kgb . Pasitraukęs iš darbo specialiojoje tarnyboje dirbo
architektu.
14 Belą Zelieskaja, dirbdama SSRS rašytojų sąjungoje, buvo atsakinga už ryšius
su Lietuva.
Beje, ir po ponios Ladigienės m irties Vildžiūnų nam ai liko „sala“,
kur rinkdavosi lietuvių inteligentija, m enininkai, didelis draugų
būrys. Vladas ir jo žm ona Marija Ladigaitė tęsė ponios Ladigienės
„atvirų n a m ų “ tradiciją.
A nuom etiniam e pokario Vilniuje buvo ir daugiau „salų“. Pavyz
džiui, Aldonos Liobytės nam ai Žvėryne. Aldona buvo tikra vilnietė,
rašytoja ir redaktorė, m oteris su nepaprastu hum oro jausm u, žavi,
gera ir atvira žm onėm s.15Aš pas ją irgi ateidavau, tačiau ne taip
dažnai kaip pas Vildžiūnus. Aldonos nam uose rinkdavosi lietuvių
inteligentija. Ateidavo Antanas Vengris, Kazys Saja, Jonas Jurašas,
Jokūbas Josadė su žm ona daktare Sideraite. Aldona turėjo labai
tvirtus m oralinius principus, nebijojo pakritikuoti ir pasakyti į
akis, ką galvoja net apie artim iausius draugus. Ypač netoleravo
skyrybų.
Man Aldona buvo labai svarbus žmogus, o su jos dukra Gintare16
ryšį palaikau iki šiol.
Būtinai turiu pam inėti ir Virgilijaus Čepaičio ir jo žm onos Na
talijos Trauberg nam us. Čia atvažiuodavo ir Josifas Brodskis, ir
daugelis rusų disidentų, nuolat užsukdavo Ramūnas Katilius su
žm ona Ele, Ram ūno brolis Adas, Venclova, Morkus, Štromas, Tu
m elis ir kiti, — visi labai įdom ūs ir kūrybingi žm onės.17 Beje, ir
juos reikėtų tam tikra prasm e priskirti prie disidentaujančių vil
niečių, nors ir nepateko į Gulagą. M ano gyvenim e jie suvaidino
didelį vaidm enį.
15 Plačiau apie Aldoną Liobytę žr.: Šmaikščioji rezistente Aldona Liobytė:

publicistika, laiškai, atsiminimai, parengė Rūta Saukienė, Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 1995. Taip pat žr.: Korespondencijos fragmentai.
Aldona Liobytė (1915-1985), sud. Giedrė Jankevičiūtė ir Gintarė Paškevičiūtė-
Breivienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
16 Gintarė Paškevičiūtė.
17 Ramūnas ir Elė Katiliai artimai su Josifu Brodskiu bendravo 1966-1970 m.
R. ir E. Katilių archyvas, kuriame buvo saugomi J. Brodskio darbai, fotogra
fijos ir dokumentų kolekcija, perduotas Stanfordo universitetui Šiaurės
Kalifornijoje, jav. Plačiau žr.: Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva: draugų atsimi
nimai, sud. Ramūnas Katilius, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2013.
.Salose“megzdavosiypač glaudūs ryšiai 201

Kazys Saja ir Grigorijus Kromanovas spektaklio „Šventežeris“repeticijos metu.
Talinas, 1971 m.
Beje, Čepaičių nam uose pirm ą sykį sužinojau apie Chestertoną,

nes Natalija jį labai vertino, skaitė ir vertė į rusų kalbą. M an tai
buvo didžiulis atradim as.
M ano labai artim as draugas buvo rašytojas Kazys Saja, jo namai
nebuvo tokia „sala“, bet aš ten jaučiausi labai gerai, labai įdomiai
kalbėdavomės. Kaziukas skaitydavo savo naujai parašytas dramas,
komedijas, noveles, tada jas aptardavome. Jis buvo nuolat ieškantis
žmogus, tokia nerim astinga siela ir visada liko savimi.
Aišku, ne visas Vilniaus „salas" pažinojau. Esu tikra, kad jų buvo
daugiau ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos m iestuose. Užtektų pri
sim inti Tėvelio Stanislovo nam us Paberžėje, kurie tapo traukos
centru net visoje Sąjungoje...
Užsiminėte apie Justiną M ikutį. Kaip jį prisim enate?
Prisim enu jį visaip. Prisim enu jį dėstantį savo filosofines įžvalgas,

m intis apie m oterišką Rusijos prigim tį (jis skyrė pasaulį į „mote
riškąjį“ ir „nem oteriškąjį“), kaip jis pranašavo pasaulio ateitį. Visko
202 IX PO K A LB IS
nebegaliu atgam inti, per vėlai pradėjom e m ūsų pokalbius. Baisus
dalykas, kaip nyksta atm intis... Deja, prisim enu jį ir paliegusį, ne-
sipraususį, sm arkiai išgėrusį, svirduliuojantį... Jeigu atvirai, m ąs
tydam a apie Justiną, iki šiol giliai išgyvenu kaltę. Mane kankina
m intis, kad neparodžiau jam daugiau dėmesio, nesuteikiau dau
giau pagalbos... Mano tėvų ir senelių kultūroje alkoholio nebuvo,
gal todėl m an girtas žmogus visada buvo ir yra savotiškai atgrasus.
Vildžiūnai dažnai pas juos besilankantį Justinėlį daug gražiau už
m ane globojo.
Ar, be Mikučio, yra tekę Vilniuje sutikti tokio vizionieriško tipo

žmonių anuomet?
Tokių kaip Mikutis — ne.
Ar galima teigti, kad žmones iš anuometinės klaikios savijautos

dažnai gelbėdavo vien alkoholis?
Vidinis nelaisvės pojūtis, esą verčiantis gerti — ne pasiteisinim as.

Netikiu tuo. įprotis gerti yra tu rb ū t nulem tas buitinės kultūros tra
dicijos. Antrasis m ano vyras buvo estas, tiksliau, pagal kraują — pu
siau rusas, pusiau estas, estų ir rusų kultūros žmogus. Jis niekada
nebuvo alkoholikas, tvirtindavo, kad jį išgelbėjo silpna sveikata —
negalėdavo daug išgerti. Bet visa jo aplinka gėrė... Deja, teko labai
daug bendrauti su girtais m enininkais. Dažniausiai, susigūždavau
ir šalindavausi jų kom panijos, m an buvo nesuprantam as, tiesiog
neįdom us tas girtų ar pusiau girtų žm onių bendravim as.
Daug patikimesnis būdas pabėgti mintimis iš sovietinės realybės

buvo knygos?..
Knygų nevertinčiau tik kaip pabėgim o. Gal n et atvirkščiai. Juk

skaitydavome ne tik pasakas ir detektyvus, o kūrinius, kurie leido
„Salose"megzdavosiypač glaudūs ryšiai 203

giliau suprasti žmogų, jo egzistencines problemas, istoriją ir m ūsų
padėties tragizmą, bet kartu jos padėdavo sėkm ingiau „atsikratyti“
sovietinės ideologijos.
Kita meno ir vaizduotės plotmė — kinas — taip pat retsykiais

teikdavo užuovėją?
M ano vyras buvo kino ir teatro režisierius, jį kviesdavo į peržiū

ras, ir aš, kai tik galėdavau, Taline ir Vilniuje į jas eidavau kartu su
juo. Tad dar anais laikais m ačiau italų neorealizm ą, prancūzus —
Franęois Truffaut, Alainą Resnais, Godard’ą ir daug kitų.
Man buvo labai svarbus ir lietuviškas kinas. Beje, kaip bebūtų
keista, jį dabar galbūt n et labiau vertinu nei tada.
Gal kad turite galimybę palyginti anuometinį lietuvišką kiną

su dabartiniu?
Ne, ne todėl. Tiesiog suprantu, kad tais laikais tai buvo visai neblogi
filmai. Be to, ten vėl m atau savo m ėgstam us jaunus aktorius, lydė
jusius m ane visą gyvenim ą. laučiu jiems ypatingus sentim entus.
Pavyzdžiui, Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo m irti“ [1965],
Almanto Grikevičiaus „Jausmai" [1968] ir „Avė, vital" [1969], Arūno
Žebriūno filmai — juose atpažįsti ir savo praeitį, ir savo jaunystės
metus...
M ano sim patijos lietuviškam kinui nulem tos ir tos aplinkybės,
kad gyvenau ir gyvenu lietuviško m eno terpėje. O vėliau — ir estų,
nes įsitraukiau ir į savo vyro kūrybą, vienus m etus net, paėm usi
nem okam ų atostogų Vilniuje, dirbau antru režisierium i jo filme
„Viešbutis „Pas žuvusį alpinistą"18.
18 „Viešbutis „Pas žuvusį alpinistą" (ėst. Hukkunud„Alpinisti“hotell) — fantas

tiniam žanrui priskirtinas vaidybinis filmas, rež. Grigorijus Kromanovas,
sukurtas Tallinnfilm studijoje pagal to paties pavadinimo brolių Arkadijaus
ir Boriso Strugackių romaną, 1979.
204 ix P O K A L B I S
Qrįžkim į „salas“... Žmonės kurdavo jas ne tik savo namuose
ar butuose — savotiška užuovėja sovietmečiu buvo „Neringos“
kavinė19. Dabar žinome, kad ta vieta buvo labai naudinga
sovietiniam saugumui — visi laisvamaniai susirenka vienoje
vietoje, išgeria, pasišneka...
^Neringos" atsiradimas buvo labai svarbus vilniečiams. Nepaprastai

džiaugiausi ta kavine, jos architektūra, interjeru, kuriam e panau
doti lietuviškos m itologijos motyvai, o ne tarybiniai ideologiniai
ženklai. Tos lenktos linijos, prim enančios jūros bangas, tas ežerėlis
vidury — viskas buvo labai gražu...
Žavėtis „Neringa“ netrukdė n et saugum o įm o n tu o ti pasiklau
symo m ikrofonai. Beje, tai buvo vieša paslaptis. Mane tada giliai
papiktino iš Maskvos nuskam bėjusi kritika architektų Nasvyčių
ir Lietuvos adresu.
O apie patį „Neringos“ gyvenim ą — tu riu prisipažinti, kad ten
dažnai nesilankydavau. Tam ir laiko neturėjau: reikėjo ruoštis
paskaitom s, bendrauti su studentais, eiti į teatrą, be to, niekada
nepritapau prie m ūsų alkoholinės kultūros. Tiesa, keletą, galbūt
daugiau nei keletą, kartų ėjau į „Neringą" klausytis Ganelino, Čeka-
sino irTarasovo trio 20. Tai buvo labai įdom us, tais laikais unikalus
reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Nors ne
buvau didelė džiazo žinovė, bet jutau toje muzikoje kažkokį laisvės
kvapą, galiausiai ją ir pam ilau.
19 Vilniaus Gedimino pr. 23 (sovietmečiu —Lenino pr.) įsikūręs restoranas,

kuriam architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai sukūrė išskirtinį interjerą,
išprovokavusį susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Nuo kavinės įsikūrimo ji tapo mėgstama inteligentijos ir bohemos susirin
kimo vieta. Čia lankėsi ir Vladimiras Vysockis, Bulatas Okudžava, Robertas
Roždestvenskis. Plačiau žr.: Neringos kavinė: sugrįžimas j legendą, sud. Neringa
Jonušaitė, Vilnius: Mažoji leidykla, 2014.
20 Ganelin trio — susiformavęs 1971 m., aktyviai kūrė ir koncertavo bei gastroliavo
užsienio šalyse iki 1986 m., tapo pirmąja grupe iš ssrs , kuri Vakarų Europoje
įgijo pripažinimą, neimituodama garsiųjų jav džiazo muzikantų.

Aptarus „Neringą“, norėčiau užduoti platesnį klausimą —
apie dingstantį Vilnių. Miestas po 1990-ųjų labai pasikeitė,
sparti kaita tebevyksta. Kaip matote tą pasikeitusį miestą?
Ar iš anos epochos, kuri vis labiau traukiasi iš miesto gatvių,
ko nors pasigendate?
Nors gim iau Kaune, bet dabar esu vilnietė. Įsimylėjau šitą miestą,
jaučiu jo istoriją, m istinę dvasią, kuri m ane traukia. Vilnius man
nepaprastai gražus įvairiais m etų laikais, esant visokiam apšvie
tim ui. Labai skaudžiai išgyvenu kaitą, kuri naikina tą ypatingą
m iesto atm osferą — statom i bedvasiai daugiaaukščiai pastatai,
m ontuojam os plastikinės vitrinos...
M an gaila, kad Centre nebėra kino teatrų , pasiilgau buvusio
„Helios“, „Maskvos“ ir ypač „Lietuvos“ kino teatrų .21 Labai gaila,
kad prieš Evangelikų reform atų bažnyčią esantis parkas visiškai
apleistas, be gyvybės. Čia nuolat vaikščiodavau augindam a dukrą.
Kartais skausmingai jaučiu tas gatveles, kuriose gyveno daug žydų,
kuriose buvo getas. Prisim enu ten išžudytus, išnaikintus žmones...
Man brangūs to Vilniaus ženklai, kvapai, kurių iš esm ės beveik
nebeliko. Džiaugiuos, kad gyvenu nam e, kurio vidinio kiem o sie
nose dar pilna skylių nuo Antrojo pasaulinio karo šovinių.22 Juk ir
aš pati esu to karo reliktas. Išdažytas Vilnius — tai ne m ano Vilnius.
Mano Vilnius — toks galbūt pilkas, apdulkėjęs, šiek tiek sugriautas,
„neišlaižytas“ pokario m iestas. Kartu, be abejo, labai džiaugiuosi
atsinaujinančia, m odernėjančia m ū sų sostine, senam iesčio re
konstrukcija. Myliu Vilnių visokį. Juk suprantu, kad šiandien nėra
nieko pastovaus, išskyrus kaitą, ir su tu o tenka susitaikyti.
21 Plačiau apie sovietmečio kino teatrus, dingusius iš vilniečių gyvenimo,

žr.: Sonata Žalneravičiūtė, Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos,
Vilnius: Vaga, 2015.
22 I. Veisaitė nuo 1965 m. gyvena J. Basanavičiaus gatvėje esančiame name.
X POKALBIS
Kodėl Faustas, susidėjęs

su Mefistofeliu, vis dėlto
buvo išganytas?
Nora Part ir Irena Veisaitė. Vilnius, x x a. 8 deš.
pakalbėkime apie knygas. Kaip jas atrandate? Kaip dažnai
jums kas nors rekomenduoja knygas, ar esate linkusi
rekomendacijomis pasikliauti? Ar skaitote knygų apžvalgas,
recenzijas?
priklauso nuo to, kas knygas rekom enduoja. Pats skaitymas, meilė
knygoms, aišku, prasideda nuo tėvų nam ų, jų bibliotekos. Vėliau,
kai tam pi sąm oningu visuom enės nariu, im a veikti ir viešasis dis
kursas. Bet klasikinė literatūra — vaikų ir suaugusiųjų — visam
g y v e n im u i liko m an tam tikru atskaitos tašku.
Sovietiniais laikais dažnai skaitydavau savilaidos leidinius ir
knygas, gautas vienai ar kelioms dienom s, tiksliau, naktim s. Jos
atkeliaudavo iš patikim ų žm onių rankų ir ši aplinkybė būdavo
pati geriausia rekom endacija. Kai dėsčiau institute, skaičiau daug
grožinės ir dalykinės literatūros.
Prisim indam a savuosius skaitym o įpročius, turiu prisipažinti,
kad esu iš tų žm onių, kurie nem oka skaityti kelių knygų vienu
m etu. Pradėtą knygą visu o m et stengiuosi perskaityti iki galo,
anksčiau darydavau ir išrašus — turėjau storiausius sąsiuvinius,
pilnus įvairiausių citatų. Nuosavose knygose patikusias m intis
visuom et pasibraukdavau, todėl beveik visos m ano knygos pri
braukytos.
Per tu o s braukym us sutikau vieną labai svarbų m an o gyve
nime žm ogų — draugą ir bendram intį. Kartą į Rusų dram os teatrą
atvažiavo scenaristas, rašytojas, žurnalistas Nikolajus Davydo-
vičius Ottenas. Jam prireikė Georgo Būchnerio pjesės „Dantono
m irtis“ [1835]1. į m ane kreipėsi kažkas iš Rusų dram os teatro, teirau
dam asis apie tą Būchnerio kūrinį. Aš paskolinau knygą, prieš tai
atsiprašiusi, kad ji pribraukyta. Ottenas, pam atęs tuos pabrauki
mus, susidom ėjo m anim i, sakė, kad buvo pabraukta viskas, ką jis
1 Pjesė (vok. Dantons Tod) į lietuvių kalbą išversta Rūtos Jonynaitės

ir prieinama intemetiniu adresu www.dramustalcius.lt.
Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu... 209

Nikolajus Ottenas. Tarusa, apie ig66 m.
pats irgi b ū tų pažymėjęs. Taip m es susipažinom e, labai artim ai

susidraugavom e. Kaip jau m inėjau, O ttenų šeim os dėka susipaži
nau su daugum a rusų disidentų.
Pats skaitym as įvairiais gyvenim o laikotarpiais skiriasi. Skir
tingai skaitom a ir mokslinė bei grožinė literatūra. Romaną reikia
perskaityti nuo pradžios iki galo, išjausti jį ir suvokti, o su moks
line literatūra viskas kitaip — juk negali perskaityti visos dalykinės
literatūros tave dom inančia tema!
Rašydam a daktaro disertaciją, o vėliau ir svarbesnius savo
straipsnius, naudodavausi tokiu m etodu: įdėmiai, „nuo -ik i" per
skaitydavau patį fundam entaliausią, išsam iausią veikalą m ane
dom inančia tem a, o kitus tik perversdavau, žiūrėdam a, kas šiose
210 X PO K A LB IS
knygose yra naujo, ko aš dar nežinau. Tokiu būdu skaitym as labai
pagreitėja, galima daugiau aprėpti ir gauti daugiau informacijos.
Mano ne itin gerbiam as profesorius Romanas Sam arinas iš Mask
vos universiteto sakydavo, kad filologas per dieną turi perskaityti
ne m ažiau kaip 200 puslapių. Šia m intim i ir stengdavausi patei
sinti tą m inėtą m okslinės literatūros vartymą.
Taigi, visko gyvenim e neperskaitysi, bet stengtis reikia perskai
tyti kuo daugiau.
Sovietmetis kiekvienam skaitančiam žmogui tapo iššūkiu —

knygas tekdavo „medžioti“.Papasakokite, kaip į šį iššūkį
pavyko atsakyti Jums? Kokiais būdaisformavote ir pildėte savo
biblioteką?
Daugiausia knygas pirkdavau knygynuose ir antikvariatuose. Taip

pat stengdavausi užsiprenum eruoti ir gauti serijinius klasikinės,
įvairių rašytojų ir tem atikų, originalius ir verstinius leidinius. Įsi
gyti tuos abonem entus būdavo tikrai ne visada lengva. Pasirašymo
tokiam abonem entui dieną tekdavo ilgai išstovėti eilėje prie pre
num eratas priim ančio knygyno.
Tiesa, prabilus apie įvairių leidinių serijas, reikia pripažinti, kad
rusiškų klasikinių leidinių kultūra buvo labai aukšto lygio, su pui
kiais kom entarais.
Esate minėjusi, kad kiekvieno iš mūsų asmeninėje skaitymo

istorijoje labai svarbus atspirties taškas yra tėvų biblioteka.
Gal galėtumėte apie ją papasakoti kiek daugiau?
Iš tėvų bibliotekos atm intyje liko labai daug enciklopedijų pava

dinim ų lietuvių, vokiečių, rusų, prancūzų kalbom is ir įvairiausių
autorių pavardžių. Tik pradėjusi m okytis Filologijos fakultete su
vokiau, kad m ano bendram oksliai nežino daugybės knygų, kurios
m an tam tikra prasm e nebebuvo naujiena. Žinoma, daugum os
Kodėl Faustas, susidėjęs su Mejistofeliu... 211

Irena Veisaitė savo namuose 2016-aisiais.
knygų šioje bibliotekoje nebuvau skaičiusi — buvau jom s tiesiog

per maža, tačiau puikiai prisim iniau jų išvaizdą, autorių pavardes
an t nugarėlių. Pavyzdžiui, m an o m am ytė dom ėjosi psichoana
lize, todėl nuo vaikystės galvoje buvo įstrigusios Freudo, Adlerio,
Jungo pavardės. Esu įsitikinusi, kad b ū ten t tėvų biblioteka išugdė
m an o didelę pagarbą knygai ir su p ratim ą apie literatūros įvai
rovę — kokia ji neaprėpiam a ir daugiakalbė. Be to, tėvų nam uose
turėjau ir savo biblioteką — ten buvo daug pasakų knygų, taip pat
tos knygos, kurias turėjom e perskaityti pradinėje mokykloje.
Skaityti pradėjau labai anksti, m aždaug 4-5 m etų. Atsimenu,
kad m ano vaikystės laikais buvo itin populiari vokiečių m ergai
tėm s skirta literatūra, leistos n et specialios serijos. Pavyzdžiui,
Nesthakchen und ihre Puppen2. M atyt, jos netu rėjo jokios išlie
kam osios literatūrinės vertės, ko gero, dėl to tų knygų turinio ir
neprisim enu. Prisim enu tik faktą, kad tokios knygos buvo ir aš su
m alonum u jas skaičiau.
2 Vokiečių rašytojos Else Ury knygų serija, leista 1913-1925 m.
212 x PO K A LB IS
Jeigu šiandien žvilgterėtumėte j m ano biblioteką, pam atytum ėte
joje atsiskleidžiančius įvairius m ano gyvenim o periodus, įvairius
interesus. Puikiai suvokiu, kad dalies knygų, esančių m ano biblio
tekoje, jau tikrai nebeperskaitysiu... Bet vis tiek negaliu jų atiduoti,
be knygų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Iki šiolei knygos, ko gero,
ir yra didžiausias m ano turtas.
D abartiniam jaunim ui tu rb ū t sunku tai suprasti. Be to, knyga
daugum ai nebėra pagrindinis pažinim o šaltinis, jas atstoja „visa
galis" internetas.
Odabar nuo bibliotekų pereikime prie konkrečių knygų,

kurios padarė Jums didžiausią įtaką. Pradėkime nuo vaikystėje
skaitytų...
Didžiulę įtaką m an padarė Biliūno apsakym ai „Brisiaus galas" ir

„Kliudžiau". Šie kūriniai įdiegė užuojautos silpnesniam jausm ą.
Niekada neužm iršiu epizodo, kai Brisius vis dar su pasitikėjim u
žiūri į jį besiruošiančio nušauti šeim ininko akis. Perskaičius tuos
kūrinius pasišlykštėjau išdavyste ir suvokiau ištikim ybės svarbą.
Puikiai prisim enu ir to paties autoriaus „Laimės žiburį“ — įstrigo
gėrio, kažko gražesnio, tobulesnio siekis. Neabejoju, kad m ane
formavo ir pasakos. M ano disertacijos vadovė profesorė Tronskaja
sakydavo, kad vaikui būtina skaityti pasakas — jos form uoja vaikų
vertybes, gyvenim o suvokimą, teisingum o jausmą. Juk pasakose
gėris visada laimi!
Savaime aišku, pasakų vertę ir reikšm ę suvokiau gerokai vėliau,
bet jų įtaką neabejotinai jaučiau nuo pat m ažens — visada prieši
nausi bet kokiai neteisybei, skriaudai. Žavėjausi taip pat M ayne’u
Reidu bei Karlu May’um i, bet svarbesnis m ano gyvenim e visada
išliko ne nuotykių ieškojim o m otyvas ar didvyriškum o sureikš
m inim as, atėjęs iš šių rom anų, o b ū ten t iš vaikystės pasakų likusi
teisybės, teisingum o svarba ir reikšmė. Šiame kontekste turiu pa
minėti, ko gero, didžiausią įtaką m an padariusį rom aną — Harriet

Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelę“, visam gyvenim ui įskiepijusį
pasipriešinim ą rasizmui, bet kokiam žmogaus žeminim ui, lygybės
troškim ą, išlikusį iki šiandien.
Frances Hodgson B urnett knygą „Mažasis lordas Fontlerojuy
taip pat galėčiau priskirti prie vaikystėje m ėgstam iausių knygų.
Deja, negaliu pasigirti tu rin ti didelį hum oro jausm ą, nors pati
n ep aprastai jį v e rtin u ir išgyvenu, kad m an jo trūksta. Esu dė
kinga vaikiškoms Samuilo Maršako, Kornejaus Čiukovskio, Ericho
Kastnerio knygoms, ypač W ilhelm o Buscho knygutei „Max und
M oritz“3, na, o Marko Twaino „Tomas Sojeris" ir „Heklberio Fino
nuotykiai“ m an padėjo pažinti tikrą hum orą. O populiariuosius
„Mikę Pūkuotuką", „Piterį Peną“, Lewiso Carrollio „Alisą“ perskai
čiau jau būdam a suaugusi.
Didelę įtaką m an tu rb ū t yra padariusi ir rusų literatūra. Fiodoro
Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausm ę“ perskaičiau dar prieš gyve
nim ą gete. Mane tada itin jaudino šioje knygoje atskleistas Sonios
vidinis grožis, jos dora, pasiaukojim as.
Taip pat m ėgau skaityti Charlesą Dickensą, ypač kažkodėl patiko
jo „Deividas Koperfildas“. Didžiulį įspūdį padarė Ivano Turgenevo
apsakym as „Mumu". Beveik tokį patį kaip Biliūnas.
Ką tik išvardinti autoriai ir pam inėtos jų knygos form avo m ane
vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje, po to buvo didelė pertrauka —
3 m etus knygos m ano gyvenim e beveik neegzistavo, todėl labai jų
ilgėjausi, godžiai skaitydavau bet ką, ką tik gaudavau. Po karo, kai
įstojau į Salomėjos Nėries gimnaziją, ir ypač tada, kai m ano m o
kytoja tapo Vanda Zaborskaitė, prasidėjo labai intensyvus klasikos
skaitym o ir atradim ų m etas, sunku n et ką nors išskirti.
Aišku, m an labai svarbi buvo vokiečių klasika. Atsim enu, kad
Friedricho Schillerio „Balades“ skaičiau dar pogrindinėje geto mo
kykloje. „Baladėse“ itin daug dėm esio skiriam a ištikimybei, drau
3 Eiliuota Wilhelmo Buscho pasaka „Maksas ir Moricas. Pasaka apie septynias

berniukiškas išdaigas“ pirmą kartą išspausdinta 1865 m., greitai išpopuliarėjo
Vokietijoje ir už jos ribų.
214 x P O K A L B I S
gystei, didvyriškumui, pasiaukojimui, hum anizm ui. Tuomet, karo
g e ta is, m ąstydavau apie gyvenim ą tokiam e baisiam e pasaulyje,
Į^ r vokiečiai m us žudo, o štai ką rašo jų literatūros klasikai... Ko
gero, tada po tru putį atsirado suvokimas, kad negalim a tapatinti
nacistinės ideologijos su vokiečių ta u ta ir kultūra. Apie tai jau
esame su Jumis kalbėję.
Vėliau susipažinau su G ottholdu Ephraim u Lessingu, su jo pa
skutine eiliuota dram a „Natanas Išm intingasis“, persm elkta tole
rancijos, žm onių brolybės ir m eilės dvasios. Man tai buvo labai
svarbi knyga. N uolat kalbėdavau apie ją studentam s, nors ji ir
nebuvo įtraukta į oficialiąją kurso program ą. Džiaugiuos, kad ši
dram a pagaliau yra A ntano A. Jonyno puikiai išversta į lietuvių
kalbą [2014]. Manau, kad Lessingas ne talentu, o b ū tent savo žm o
giška pozicija, giliu hum anizm u lenkia net ir patį Goethę. Noriu ti
kėti, kad kada nors „Natanas“ bus pastatytas ir lietuviškame teatre.
Tos pjesės idėjos nepaseno, gal tik dabar reikėtų joms surasti šiuo-
laikiškesnę formą.
Kaip žinote, stojau į lituanistiką, taigi m an svarbi buvo ir lietuvių
proza bei poezija. Dėm esingai skaičiau Vaižgantą, Nėrį, Maironį,
Žemaitę, Putiną, Sruogą, Mačernį, Borutą ir daugelį kitų. Jie visi
man buvo labai svarbūs. Išvažiavus studijuoti į Maskvą, atsivėrė
begaliniai rusų ir Vakarų Europos literatūros klodai. Mylimiausias
m ano herojus iki šių dienų liko Don Kichotas.
Skaičiau ir filosofijos veikalus, didelę įtaką m an darė Solovjovas,
prancūzų egzistencialistai, ypač Camus.4 Taip pat ir Antanas Ma
ceina, kuriuo vėliau šiek tiek nusivyliau, sužinojusi, jog jis prisidėjo
Prie tau tin in k ų nacionalistinės ideologijos kūrim o5, ir daugelis
4 Prancūzų egzistencialistai sovietmečiu (tarp jų ir A. Camus) buvo toleruojami,

jų tekstai verčiami bei publikuojami, o V. Solovjovas —rašytojas, religinis
rašytojas, mistikas —buvo įrašytas į tuometinės cenzūros „juoduosius sąrašus"
5 Plačiau apie A. Maceinos anaiptol nevienareikšmį santykį su tautininkais
žr.: Antanas Maceina, „Filosofijos keliu. Biografinė nuotrupa pokalbiui su
jaunesniaisiais", Naujasis Židinys-Aidai, 1978, nr. 8, p. 346-354; nr. 9, p. 391-396;
nr. 10, p. 446-454; 1979 nr. 1, p. 11-15; nr. 2, p. 80-86.

kitų, visų net nesum inėsiu... Ko gero, paskutinis didelis atradim as
iš filosofų m an yra sociologas Zygmuntas Baumanas.
Ką tik pam inėjau daug autorių, tačiau taip pat galim a kalbėti ir
apie knygas atradim us. Tokių buvo iš tiesų daug. Kafkos knygos,
Hem ingway’aus „Kam skam bina varpai“, Solženicyno, Šalamovo,
Cvetajevos, Achmatovos, M andelštam o, ankstyvojo Brodskio teks
tai. Visada ypač vertinau Tomą Venclovą — kaip poetą ir eseistą,
žavėjausi jo pilietine pozicija. Galėčiau dar pridėti Rabelais, Cor-
neille’į, Racine'ą, M oliėre’ą, Voltaire’ą, Diderot, Rousseau, Balzacą,
Stendhalį, o iš x x am žiaus — Brechtą, šveicarus Frischą, Dūrren-
m attą... Rašytojų, poetų, filosofų, k urių tekstus skaičiau ir ju
tau, kad jie kalba m an svarbius dalykus, buvo begalės, visų tikrai
neišvardinsiu...
Paminėdama Don Kichotą iš dalies atsakėte į dar vieną mano

klausimą — norėjau sužinoti, su kokiu literatūros herojumi
tapatindamasi arba, atvirkščiai, sukurdama tam tikrą distanciją
jo atžvilgiu save galėtumėte apibrėžti?
Don Kichotas m an labai artim as, bet, ko gero, esu „blaivesnė“ už

jį. O knygų perskaityta tiek daug, kad labai sunku atsakyti, su kuo
galėčiau tapatintis... Iš dalies galiu tapatintis su G oethe’s Faustu —
jo ieškojimai, noras tobulinti pasaulį ir save patį... Kai m ūsų au
klėtoja Vanda Zaborskaitė paprašė parašyti, „kokie klausimai m an
dabar labiausiai rūpi" (tai buvo 1947 metais), aš parašiau: „Nėra
tokio klausimo, kuris m an nerūpėtų. Mane dom ina visi išoriniai
ir vidiniai pasaulio reiškiniai. Aš kaip m ažytis m ažytis Faustas ar
Andrejus Bolkonskis — ieškau gyvenim o prasm ės, tikslo, tiesos.
Mane kankina tvirto pagrindo neturėjim as. Abstraktūs, atitraukti
atsakym ai ir klausim ai m anęs nepatenkina."
Man iki šiolei labai įdom us Mefistofelio ir Fausto santykis. Faus
tas, ieškodam as tobulybės, norėdam as pakeisti pasaulį, visur pra
laimi, tačiau kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad tas, kuris siekia gėrio
216 X P O K A L B I S
įr nerim sta, bus išganytas. Nesvarbu, kad neranda, svarbiausia,
lead n u olat ieško. Praėjo daug laiko, kol Faustą supratau būten t
taip* Supratau, kad žm ogus nepajėgus išgelbėti pasaulio, bet jis
gali išgelbėti savo sielą.
Anksčiau esate užsiminusi, kad Jūsų širdis visuomet linko prie

XX amžiaus literatūros, taip tarsi ir atsakėte Į dar vieną man
rūpintį klausimą. Kita vertus, norėčiau būti tikras, kad teisingai
Jus supratau, todėl paklausiu darkart: kurios epochos, taip pat
ir žanro literatūra Jums pati reikšmingiausia asmenybės brandos
požiūriu?
Labai įdom us klausim as, nes paliečia ir santykį su p o stm o d e r

nistine literatūra. Iš pradžių joje m an im ponavo deideologizacija,
kuri po sovietinio laikotarpio buvo itin reikalinga. Ko gero, galiu
pasakyti, kad su prantu šiuolaikinės, postm odernistinės literatū
ros, m uzikos bei tapybos ekspresiją, bet kartu jaučiu stipriai joje
dom inuojančius destruktyvum ą ir form os prim atą. M an form a
kaip tokia — be idėjos, vidinių vertybių — yra neįdom i. Kad tai
būtų „m ano“ m enas, jis tu ri tu rėti prasm ę.
Kaip jau m inėjau, postm odernizm e m atau destrukciją, nepaste
biu ten nieko pozityvaus ir švento (ne davatkiška prasme), žinoma,
gal tai m ano ribotum as... Be to, apie postm oderno m eną dažniau
siai kalbam a vis užduodant tą patį klausim ą: „Kaip tai padalyta?“
O m an šis aspektas, kaip jau m inėjau, nėra pats svarbiausias. Man
svarbu, kas pasakyta.
M ene m an patinka rasti kažką pozityvaus, gal ir viltingo. Mane
dom ina ne tik naratyvo horizontalė, bet ir vertikalė. Žinoma, tai
pasakiusi, tu riu savęs paklausti: „O gal aš pasenau jau su tokiu
savo suvokimu?..“ Be to, m an reikia, kad m enas m ane veiktų be
tarpiškai, kad priverstų m ąstyti, jaudintų, kad nereikėtų tų dabar
taip dažnai naudojam ų ilgų paaiškinim ų, „ką m enininkas tuo kū
riniu norėjo pasakyti“, „kaip jį turėčiau suprasti“. Esu įsitikinusi,
Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu... 2 Yį

kad geras m enas veikia tiesiogiai, tarsi pakylėja tave nuo žemės,
nuo kasdienybės.
Atsimenu, kai studijavau Maskvoje, išgyvendavau tą pakylėjimo
jausmą Richterio koncertuose (kai jis grįžo iš Sibiro) arba per Jurašo
ir Nekrošiaus spektaklius, skaitydam a Puškino, Rilke’s, M andel
štam o, Cvetajevos, Putino, M ačernio eiles, pažiūrėjusi Čiurlionio,
Van Gogho, M odigliani parodas.
Tiesa, visų tų situacijų ir jose įgytų patirčių čia perteikti tiesiog
neįm anom a...
Kas Jums yra literatūros klasika — nutildanti „dabarties triukš

mą" ar kaip tik, anot Italo Caivino, padedanti į šį „triukšmą"
įsiklausyti irjame išgirsti kažką prasmingo?
{šį Jūsų klausim ą m an atsakyti b ū tų sunku. Man atrodo, kad per

klasikinį m eną apskritai pajunti harm oniją, gal priartėji prie to
bulybės suvokim o. Toks m enas veikia sąm onę ir pasąm onę, tą
tavyje esantį aukštesnį pradą. Tikintis žm ogus tu rb ū t pasakytų,
kad klasikinis m enas p riartin a prie Dievo, prie žm ogiškojo pa
šaukim o esmės... Mačiau filmą pavadinim u „Vanduo“6, kuriam e
vaizdžiai parodyta, kaip kinta vandens m olekulės, veikiamos skir
tingų garsų. Klasikinė m uzika harm onizuoja jų struktūrą, o diso
nansinė — kuria jose chaosą.
Kokios lietuvių arba Lietuvos rašytojų knygos Jums asmeniškai

tapo įvykiu sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje?
Hm... Reikėtų ilgiau pagalvoti.

Sovietm ečiu tai tu rb ū t buvo M ero kūryba: „Lygiosios trunka
akimirką" [1963], „Ant ko laikosi pasaulis“ [1968], „Geltonas lopas"
6 Turimas omenyje dokumentinis filmas „Didžioji vandens paslaptis“

(angį. Water: The Great Mystery, rus. Bodą) —rež. Julija Perkul, Anastasija
Popova, 2006.
2 1 8 X P O K A L B I S
[1960], „Striptizas"7... Mero m ąstym as, stilius buvo be galo origina
lūs, kažkuo artim i Biblijos kalbai, n et iš tolo neprim inė socialisti
nio realizm o literatūros. Labai nudžiugino Granausko „Gyvenimas
po klevu“ [1977], M artinaičio „Kukučio baladės“ [1988], Gedos poe
zija, Kanovičiaus rom anai apie Lietuvos žydų gyvenim ą ir likimą
Lietuvoje — „Žvakės vėjyje“ [1979, liet. k. — 1989], „Kvailio ašaros
ir m aldos“ [1983, liet. k. — 1986] bei kitos vėliau parašytos knygos,
puikiai Felikso Vaitiekūno išverstos į lietuvių kalbą8, Sajos dram a
turgija, beveik viskas, ką rašė Tomas Venclova. Daug ką iš jo tekstų
buvau skaičiusi dar rankraščių pavidalu.
Nepriklausom oj Lietuvoj m ane dom ino ir dom ina tie patys —
M artinaitis, Venclova, Kanovičius, Granauskas, iš jaunesniųjų —
Kukulas, Parulskis, Ivaškevičius, Sabaliauskaitė... Be to, pastaruoju
m etu jaučiu, kaip manyje vyksta tam tikra kaita — m ane vis labiau
ima dom inti ne tiek rom anai, kiek m em uarinio pobūdžio litera
tūra, pasakojanti apie žm onių likimus, patirtis, nueito gyvenim o
kelio apm ąstym ai.
Esate minėjusi, kad su kai kuriais lietuvių rašytojais Jus siejo

graži draugystė. Labai norėtųsi, kad plačiau apie tai papasakotu
mėte. Kas iš tų rašančių žmonių vienaip ar kitaip dalyvavo Jūsų
gyvenime?
Atsakinėti į šį klausim ą pradėsiu iš toli... Galėčiau pasakyti, kad

m irti m an būtų ypač gaila tik dėl to, kad esu beprotiškai įsimylėjusi
žm onių kūrybingum ą, m ane be galo žavi pats kūrybinis procesas
7 Icchoko Mero romanas Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius buvo publi

kuotas 1971 m. žurnale Pergalė (nr. 11-12) suvokiant kad atskira knyga jo išleisti
nepavyks; 1976 m. Striptizas išleistas jav. Plačiau apie I. Merą žr.: Besikarto
jančios erdvės: pokalbiai su Icchoku Meru ir kūrybos interpretacijos, sud. Loreta
Mačianskaitė ir Skaistė Vilimaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2009.
8 Grigorijus Kanovičius rašo rusiškai, todėl jo knygos visų pirma pasirodo
rusų kalba. F. Vaitiekūnas yra išvertęs į lietuvių kalbą bene visus G. Kanovičiaus
kūrinius.

ir jo m etu gim stantys atradim ai. Net šis pokalbis — savotiška kū-
rybos forma, m es abu bandom e kažką suvokti, sukurti... Ir pats gy.
venim as m an yra savotiška kūryba. Apie tai gal jau esam e kalbėję
Kadangi taip dievinu kūrybą — net kasdieniniam e gyvenime, net
virtuvėje, — galbūt dėl to m ane visada traukdavo ir tebetraukia
kūrybingi žmonės.
Pažinojau beveik visus savo kartos lietuvių rašytojus. Kai įstojau
į lituanistiką, buvo tokia m ūsų kompanija: Antanas Jonynas, Jonas
Lapašinskas, Mykolas Sluckis, Juozas Macevičius, Mulikas Rozinas.
Taip pat bendravau su vyresniais lituanistais, kurie vėliau tapo lite
ratūros kritikais, tyrinėtojais: Ale Naginskaite, Irena Kostkevičiūte,
Aurelija Rabačiauskaite, Ona Pajedaite. Apie Vandą Zaborskaitę jau
m inėjau, su ja išliko kiek kitoks, glaudus, bet visgi mokytojos ir
m okinės santykis. Neabejotinai artim iausiai iš lietuvių rašytojų
bendravau su Meru, Kanovičium, Saja ir Grušu.
Iš rusų kūrėjų — su O ttenu ir jo draugais, Nina Demurova, ge
nialiai į rusų kalbą išvertusią Carrollio „Alisą“9, dram aturgu Alek
sandru Volodinu10, poetu Nikolajum Pančenko, su Šklovskio šeima,
Galičium... Pažinojau labai daug įdom ių, išsilavinusių, inteligen
tiškų žm onių, nebūtinai susijusių su filologija ar teatru. Per savo
vyrą pažinau ir, ko gero, visus to m eto estų kūrėjus.
9 N. Demurovos Lewiso Carrollio kūrinių Alisa Stebuklų šalyje ir Alisa Veidrodžio

karalystėje vertimai iš anglų į rusų kalbą laikomi kanoniniais.
10 Lietuvoje pastatyti šie A. Volodino kūriniai: „Mergaitė iš fabriko“ (1956),
„Paskyrimas“ (1963), „Penki vakarai“ (1970,2011), „Dulsinėja iš Toboso“ (1971).
„Su mylimaisiais nesiskirkite“ (1972,1973).
XI POKALBIS
Jutau ypatingą dvasinį ryšį

su būties broliais
Tomas Venclova ir Irena Veisaitė. Vilnius, apie 1976 m.
papasakokite, kaip užsimezgė Jūsų pažintis su Kaziu Saja
jf Juozu Grušu, vėliau peraugusi/ artimą bičiuiiavimąsi.
jCaip jau m inėjau, m ane visada traukė kūrybingi žm onės. Jutau

ypatingą dvasinį ryšį su būties broliais. Jau nuo studijų pradžios
Vilniuje turėjau daug draugų m enininkų, o kiek vėliau suartėjau
ir su Kaziu Saja. Jis buvo neram ios sielos žmogus, nuolat ieškan-
tjS tiesos ir atsakym ų į būties klausim us, pasižym intis kritiniu
m ąstymu, sovietiniais laikais turėjęs drąsos pasakyti tai, ką kiti
stengdavosi nutylėti.
Manau, galėčiau teigti, jog jis prisidėjo prie ezopinės kalbos kū
rimo lietuvių literatūroje ir teatre. Su Saja bendravom e labai a r
timai, šeim om is. Apie tuos m etus tu riu labai daug prisim inim ų,
vienas iš pačių ryškiausių — m ūsų kelionė į Taliną žiūrėti 1971 m e
tais Grigorijaus Kromanovo pastatyto „Šventežerio“.1
Kitąkart pats Kazys Saja suvaidino sensacingą įvykį, esą savo
sodyboje prie M erkinės iškasęs istorinį lobį. Mes su Alina ir an ū
kais net nuvažiavome jo pažiūrėti... Visiems tai paliko neišdildom ą
įspūdį, viskuo patikėjom e, ir tik gerokai vėliau Kazys m an prisipa
žino, kad lobis buvo netikras, kad jis tą nuotykį sugalvojo dėl m ano
anūkų. Net nežinau, ar jie dabar jau žino tiesą.
Kazys buvo labai gyvas ir išradingas žmogus. Ir šiandien, m anau,
esame artim i, tik beveik nebebendraujam e — m us išskyrė kažkoks
kvailas konfliktas, kurio m etu Saja susipyko su m ano pusbroliu
Aliuku dėl Vytauto Landsbergio. Abu jie vertino ir gerbė Vytautą
Landsbergį, tik pusbrolis turėjo ir kritinių pastabų jo atžvilgiu, o tai
labai supykdė ir įžeidė Kazį. Jis tiesiog bėgte išbėgo iš m ano buto.
Bandžiau jį pasivyti, sulaikyti, nuram inti... Po to konflikto m ūsų
santykiai kažkaip nutrūko, nes, kaip vėliau sužinojau, Kaziui pa
sirodė, jog ir aš dalyvavau tam e barnyje, lyg palaikiau Aleksandro
Štromo pusę, bet to tikrai nebuvo. Aš iki šiol net nežinau to ginčo
1 K. Sajos „Šventežeris“ pastatytas V. Kingisseppo dramos teatre, Taline, 1971 m.
Jutau ypatingą dvasinį ryšį su būties broliais 223

esm ės. Po kurio laiko įtam pa atslūgo, Kaziukas parašė gražių at
sim in im ų apie Aleksandrą Štrom ą2 — jie juk buvo labai artim i
draugai, bendram inčiai. Manau, Aliukas tikrai padarė didelę įtaką
Kaziui Sajai, yra parašęs pirm ą recenziją apie spek taklį, pastatytą
Klaipėdos dram os teatre pagal jo pjesę „Septynios ožkenos“3, pa_
žindino jį su savilaida. Aliukas iš viso nebuvo konfliktiškas žmogus
mylėjo Kazį, o po to konflikto buvo labai nusim inęs. Jis niekada
nepasakė, tuo labiau neparašė apie Kazį nė vieno blogo žodžio.
Kaziukas visada vadino m ane savo sese. Net nežinau, kodėl tas
m ūsų artim as bendravim as taip ir nutrūko — gal nebėra laiko, gal
nebeliko vietos vienam kito gyvenim uose, o gal ir poreikio nėra,
pati gerai nežinau... Šiaip ar taip, jis m an iki šiolei labai artim as ir
brangus žmogus, laikau jį savo broliu, visada prisim enu tik labai
gerai ir šviesiai. Jis m ano gyvenim e suvaidino lem tingą vaidmenį.
Jau m inėjau, kad Grigorijus Kromanovas Taline pastatė spektaklį
pagal jo pjesę „Šventežeris“, o į prem jerą Kazys Saja m ane nusivežė
kaip teatro kritikę. Taip aš susipažinau su savo būsim u antruoju
vyru. Apie tai gal kada nors papasakosiu daugiau...
O dabar papasakokite apie kitą savo pažintį ir bendravimą

su Juozu Grušu.
Net neatsim enu, kur ir kaip, tu rb ū t teatro dėka, sovietiniais metais

susipažinau su Juozu Grušu. Tarp Grušo, jo nuostabios žmonos
Pulcherijos ir m anęs iš karto atsirado visiškas pasitikėjimas. So
vietm ečiu tai ne taip jau dažnai pasitaikydavo. Mane žavėjo Grušo
tau ru m as, gilus, nesuvaidintas žm ogiškum as. M us siejo meilė
Don Kichotui, gal ir tas nuolatinis gyvenim o prasm ės ieškojimas.
Atsim enu, kaip sėdėjom e Kaune, buvusioje „Konrado" kavinėje,
2 Žr.: x x a. žmogus: Aleksandro Štromo portretai, sud. Leonidas Donskis,

Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 92-94.
3 Kazys Saja, Komedijos: Lažybos, Silva studentauja, Vis per gerą širdį, Septynios
ožkenos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
224 X I P O K A L B I S
kuri sovietm ečiu vadinosi „Tulpė“4, ir kalbėjomės gal kokias tris
valandas: jis pasakojo m an ir apie m eilę Salomėjai Nėriai, santy
kius su draugais, kaimynais, apie savo pasaulėžiūros formavimąsi.
Visada m aniau, kad tuos m ūsų pokalbius reikėtų užrašyti, bet ži
nojau, kad jeigu išsitrauksiu m agnetofoną, tai akim irksniu išnyks
m ūsų pokalbio intym um as. Juk m agnetofonas sovietm ečiu buvo
siejamas su kgb, inform atoriais, šnipinėjim u. Tas artim as ryšys ir
pokalbiai m an buvo pernelyg brangūs, kad gadinčiau juos, nors ir
jutau, kad tai istorija..
Grušas labai bijojo senatvės, bet jos sulaukė. Paskutiniais gyve
nimo m etais jis jau nevengė atvirauti, bet aš taip nieko ir neuž
rašiau — iki šiol negaliu sau to atleisti. Juk galėjau grįžusi nam o
užfiksuoti bent jau kai kurias m ūsų pokalbių detales! Vienintelė
mano paguoda, kad pas jį atvedžiau daug savo studentų. Dvi m ano
geriausios studentės — Audra Žukaitytė ir Reda Noreikaitė-Pabar-
čienė rašė pas m ane diplom inius darbus apie Juozą Grušą. Jos buvo
įgijusios visišką rašytojo pasitikėjim ą, daug su juo bendravo, tad,
m anau, yra sukaupusios nem ažai informacijos. Tikėjausi, kad ir
kiti studentai išsaugojo rašytoją savo atm intyje bei širdyje. Deja,
pasirodė, kad visų atm intis šlubuoja, detalės pasim iršta, lieka tik
bendras įspūdis. Turiu tik daug nuotraukų iš m ūsų susitikim ų.
Visgi m ano atm intyje išliko kai kurie įvykiai. Geriausių intencijų
vedamas, m ylėdam as ir gerbdam as Grušą m ano bičiulis Ottenas
norėjo išversti jo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ į rusų kalbą, kad
apie ją sužinotų kuo daugiau žm onių, kad b ū tų daug daugiau jos
pastatym ų visoje Sovietų Sąjungoje. Versdamas O ttenas bandė
Pjesę kiek „taisyti“, kad pereitų pro sovietinės cenzūros kontrolę.
4 Kauno menininkų tarpukariu pamėgta „Konrado" kavinė (Laisvės ai. 45)

sovietmečiu pavadinta „Tulpe" o jos interjeras 1948-1949 m. pertvarkytas
pagal Jono Virako projektą. Dar kartą „Tulpės“ interjeras atnaujintas 1961 m.
(projekto autoriai —Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas). Sovietmečio
Kauno kasdienybės žemėlapyje „Tulpė“ buvo itin svarbus taškas, kuriame
susikirsdavo poetų, architektų, dailininkų, aktorių, rašytojų keliai.

Jis visa tai darė tik iš geros valios, bet Grušui tai vis tiek buvo labai
skaudu. Aš džiaugiausi, kad jie, nepaisant visko, išliko draugais.
Ar būtų galima išgirsti apie tai, kaip klostėsi Grušo santykiai

su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, Salomėja Nerimi, apie kurią
šiandien jau užsiminėte?
Kiek prisim enu, Grušas buvo beviltiškai ją įsimylėjęs, o tada, kai

ji tapo jam palankesnė, jis jau draugavo su savo būsim a žm ona
Pulcherija. Jis pasakojo apie Salomėjos rom aną su Juozu Eretu, jos
sudėtingus santykius su savo vyru, bet neprisim enu m ūsų pokal
bių detalių... Deja, ir Audra, ir Reda negalėjo m an padėti. Mes visos
prisim enam e, kad Grušas labai vertino Salomėją kaip poetę, pa
brėždavo jos nepaprastą jautrum ą, niekad nekaltino jos išdavyste,
niekad apie tai net neužsim inė...5
„Už kadro" man esate minėjusi, kad su Grušu Jums yra tekę
bendrauti ir nelabai komfortiškomis aplinkybėmis, tuomet,
kai jis buvo smarkiai užsipultas. Gal galėtumėte plačiau papa
sakoti apie šį rašytojo gyvenimo periodą?
Taip, šitą istoriją irgi prisim enu. Grušo pjesė „Meilė, džiazas ir vel
nias", Panevėžio dram os teatre Blėdžio pastatyta pavadinim u „Pra
žūtingas apsvaigimas" [1967], turėjo būti svarstom a tuom etinėje
Lietuvos teatro draugijoje. Posėdį turėjo vesti vienas kolega, kuris
dėl m an ne visai suprantam ų priežasčių paprašė m anęs atlikti jo
pareigą. Aš sutikau. Susirinkusieji smarkiai jaudinosi, tvyrojo slogi
atm osfera, buvo jaučiam as neigiam as Centro kom iteto požiūris
į šią pjesę. Juk ir jos pavadinim as buvo pakeistas, suteikiant jam
5 Salomėjos Nėries biografija posovietmečiu virto aštrios polemikos objektu

sprendžiant sudėtingą kolaboravimo, prisitaikymo ir pasipriešinimo soviet
mečio epochoje „lygtį“. I. Veisaitė, stebėdama šias diskusijas, visuomet nuosek
liai deklaravo poreikį suprasti poetės likimą ir kalbėjo apie gebėjimą atleisti.
Irena Veisaitė su Juozu Grušu dramaturgo sode. Kaunas, apie 1985 m.
kritišką požiūrį j to m eto jaunim ą. Kai atėjo laikas supažindinti a u

ditoriją su, kiek prisim enu, m ano kolegų iš Pedagoginio instituto
(pavardžių m inėti nenoriu) parašytu skundu, paskaičiau jį tuo pa
čiu iškilm ingu Levitano balsu, tokiu būdu pati atsiribodam a nuo
teksto turinio, suteikdam a jam ironišką prasm ę. Visi tai pajuto.
Po šio svarstym o Juozas Grušas nebuvo pasm erktas. Tuo m etu
m an atrodė, kad tai yra didelis laimėjimas.
Ir visgi m an liko neaišku, kodėl kūrėjas nebuvo pasmerktas?

Nes Teatro sąjungos posėdyje dalyvavusieji, nepaisant skundo,
nesiėmė pagal visus kom unistinės kritikos bei savikritikos
„kanonus" kritikuoti Grušo?
Deja, nebeprisim enu visų detalių. Bet esu tikra, kad auditorijos
daugum a buvo už Grušą, o m ano skaitym as gal padėjo suvokti
to skundo absurdiškum ą. Bent m an tada atrodė, kad prisidėjau
savo neslepiam a ironija skundikų adresu. Be to, buvo jau ne Sta
lino laikai...

Ar dar kas nors iš Jūsų draugų, artimų bičiulių, be Jono Jurašo
ir Juozo Grušo, buvo pakliuvę į panašias situacijas, kai bandyta
juos kritikuoti ar net pasmerkti?
Visko buvo, bet aš niekada tuose „kritikos ir savikritikos seansuose“

nedalyvaudavau. Nesu pasirašiusi nė vieno sm erkiam ojo laiško
Beje, uolūs parašų rinkėjai žinojo, kad pas m ane nėra ko eiti —
vis tiek nepasirašysiu.
Iš m ano draugų labai neigiam ai oficialiuose sluoksniuose buvo
vertinam as Tomas Venclova. Tomas nuo pat pradžių pasižymėjo
principingum u, buvo labai nuoseklus, tvirtai laikėsi savo pozicijų.
Galiu pasirašyti beveik po kiekviena jo m intim i, nes jos atitinka
m anąsias, tik Tomas m oka jas daug geriau išreikšti, jo žodis tiks
lus, visada parem tas nepaneigiam ais argum entais. Labai vertinu,
gerbiu ir m yliu Tomą. Mus sieja ir ilgam etė asm eniška draugystė.
Iki šiolei seku viską, ką Tomas veikia, ką parašo.
Kambaryje, kuriam e dabar kalbamės, su artim ų draugų kompa
nija, joje buvo ir Venclova, pasitikom e 1975 m etus. Tai buvo labai
įsim intinas Naujųjų m etų vakaras. Per tą šventę m etų herojum i
išrinkom e Sacharovą. Tuo m etu pačiam e įkarštyje buvo ir Tomo
rom anas su būsim a žm ona Nataša Ogaj. Jų gyvenim as, deja, ne
susiklostė, bet jie tu ri nuostabią dukrą Mariją, kuri dabar gyvena
Amerikoje.6
Daug m ano atsim inim ų susiję su Tomu Venclova. Vienas iš jų
m an g an ėtinai skaudus. N eatsim enu tiksliai, atrodo devintojo
dešim tm ečio pradžioje buvau Londone, lankiau ten savo dukrą
ir kitus artim uosius. Susitikau su Tomu ir Aliuku. Vaikščiojome
po Londoną, ir jie m an abudu vienu balsu dėstė, kad tikru, pilna
verčiu žm ogum i ir m okslininku Sovietų Sąjungoje tapti neįm a
nom a, tik Vakaruose tai esą galim a. N eprisim enu visų detalių*
6 Tomui Venclovai 1977 m. emigravus, jo žmona Natalija Ogaj su dukra Marija

liko Lietuvoje. Išvykti į Vakarus ji apsisprendė po 5 metų.
2 2 8 X I P O K A L B I S
bet aš galiausiai apsiverkiau. Man buvo labai skaudu. Buvau įsiti
kinusi, kad ir Sovietų Sąjungoje galima būti padoriu žm ogum i ir
tikru m okslininku, nors sąlygos tam buvo itin nepalankios. Vėliau
Tomas prisipažino, kad jis tuo m etu nebuvo teisus, kad jo em igra
cijos pradžioje išsakyta nuom onė buvo apspręsta tam tikrų kom
pleksų, būdingų gyvenim o pradžiai Vakaruose.
Buvau labai laim inga, kai Tomas 2012 m etais atvažiavo į Vei
marą, kur buvau apdovanota Goethe's m edaliu. Tomui atvykus
į Vilnių, visuom et susitinkam e, dažniausiai pas artim u s Tomo
ir m an o draugus R am ūną ir Elę Katilius. Ten praleisti vakarai
būdavo ypatingi, neu žm irštam i. Tai buvo d raugų — b e n d ra
m inčių — susibūrim as, kurių centre visada būdavo Tomas. Elė
pagam indavo paprastų, bet labai skanių valgių. Negaliu užm iršti
jos ypač skaniai išvirtų bulvių skonio. Išgerdavom e vyno. Kal
bėdavome apie praeitį, diskutuodavom e apie padėtį Lietuvoje ir
pasaulyje, prisim indavom e draugus. Tomas Venclova yra n u o
stabus pasakotojas. Gal verta pam in ėti ir b ent kelis tu o se susi
tikim uose dalyvavusius: Adas Katilius, Pranas Morkus, Zenonas
Butkevičius, Donata Mitaitė, Nina Mackevič ir kiti. Tomui lankan
tis Vilniuje dar daugiau bendram inčių susitikdavo Venclovų na
m uose-muziejuje, kur viską organizuodavo energinga m uziejaus
direktorė Birutė Vagrienė.
Ar aš teisingai įsivaizduoju situaciją — Tomas Venclova

sovietmečiu tautiškai nusiteikusiems inteligentams buvo
svetimas, nes šie vertino jį kaip kosmopolitą?
Taip, galiu tai patvirtinti, bet siūlau vietoj žodžio „tautiškai“ var
toti „nacionalistiškai“. Mano m anym u, Tomo kosm opolitiškum as
buvo itin pozityvus, išskiriantis jį iš kai kurių kitų nacionalistiškai
nusiteikusių Lietuvos inteligentų.
Tomas Venclova tarsi aplenkė savo laiką. Žinau, kad jis buvo ir
yra tikras Lietuvos patriotas, bet gerbiantis, suprantantis ir „kitokį“.

Tie, kurie šiandien šaukia „Lietuva — lietuviam s!“, save ir savo
tautą priešina su kitais, skatina neapykantą ir taip tik labiausiai
žem ina patys save. Aš jų, deja, negaliu laikyti tikrais, pagarbos
vertais patriotais.
Patriotizm o sąvoka x x am žiuje buvo išniekinta ir sovietų, įr
nacių, todėl ji tu ri ir neigiam ą konotaciją. Pokario m etais daug
kas to žodžio išvis nevartojo, pavyzdžiui, Frischas, D ūrrenm at-
tas... Vėliau „patriotizm o“ sąvoka tarsi atsikratė gėdingos praei
ties šleifo, bet vis dar vartotina atsargiai, būtinai be neapykantos
kitiem s, n e p a m a tu o to savęs aukštinim o. Per paskaitas nuolat
kartodavau studentam s, kad m ylime savo kraštą dėl to, jog čia gi
m ėm e, nes jis m um s duotas, tačiau jis jokiu būdu nėra kuo nors
geresnis už kitus. Taip pat ir su kalba — kiekvienas m ylime savo
kalbą, nes ji m ūsų, m ylim e ją kaip savo m otiną — ne dėl to, kad ji
geriausia ir gražiausia m oteris pasaulyje, bet dėl to, kad ji m ūsų
m otina. Bjauru žiūrėti ir klausytis, kai šiuolaikiniuose priešrin
kim iniuose klipuose patriotizm o sąvoka skam ba lyg nužengusi
iš sovietinio lozungo. Noriu, kad Lietuva b ū tų laisvas kraštas, bet
esu Venclovos tipo patriotė. Šiuo požiūriu save visiškai tapatinu
su juo ir jo pasakym u, kad, jeigu reikėtų rinktis tarp tiesos ir tau
tos, jis rinktųsi tiesą. Be to, tikras patriotas m ato ir savo mylimo
krašto silpnybes, klaidas ir bando jas taisyti, nebijodamas, kad bus
apkaltintas šmeižtu.
Kalbai pasisukus apie Tomą Venclovą, grįžtame ir prie dar

dviejų Jums gerai pažįstamų ir tam tikra prasme artimų
asmenų — Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus. Visgi kaip
ir kada užsimezgė ryšys su šiomis asmenybėmis, koks buvo
Jūsų bendravimas?
Pažinties su Meru pradžios visiškai neprisim enu, ko gero, m us su

vedė bendros pažiūros, be to, buvau labai susidom ėjusi jo kūryba,
kuri to m eto lietuvių literatūros fone atrodė savita, novatoriška.
Mus siejo ir panašūs išgyvenimai — jis, kaip ir aš, buvo iš Holo
kausto išgelbėtas vaikas.7 Gali nuskambėti keistai, bet mus siejo
įr meilė Lietuvai, mes niekada nekaltinome visos lietuvių tautos
dėl žydų žudynių.
Turėjome visišką pasitikėjimą vienas kitu, daug kalbėdavomės.
Meras man atnešdavo paskaityti savo naujausius kūrinius, prašy
davo pasidalinti nuomone ir įspūdžiais.
Sprendim as išvažiuoti į Izraelį jam buvo sunkus ir skaudus.8 Aš
irgi labai išgyvenau, kad jis nutarė em igruoti. Tai buvo aštuntojo
dešim tm ečio pradžia, neseniai buvo išėjęs jo „Striptizas“, kuris su
silaukė itin daug kritikos. Meras tada m an prisipažino, jog jaučia
savyje įsigalintį „vidinį cenzorių“, o tai reiškia kūrėjo m irtį. Tada
paklausiau, ar jis nebijąs, jog, išvažiavęs, atitrūkęs nuo kalbos, pra
ras kūrybos šaltinį ir savo skaitytoją. Kalbėjomės ilgai... Tačiau
Meras jau buvo apsisprendęs išvažiuoti. Ir išvyko. Jis tikėjosi, kad
Vakaruose suras savo leidėją ir galės laisvai kurti.
Deja, kaip jis parašė 1972 m etais laiške m ano pusseserei Marga
ritai, gyvenusiai Anglijoje, gana greitai suprato, jog Vakaruose iš
kūrybos nepragyvensi. Jis guodėsi, kad „atsargoj“ turi inžinieriaus
specialybę ir badu nem irs.
M ano pranašystė, deja, iš dalies išsipildė — nors išvažiavęs jis ir
parašė rom aną „Sara“ [1982], keletą apsakym ų, bet tai jau nebuvo
tas pats Meras.
Kita vertus, iš esm ės jis taip ir liko Lietuvoje — rašė tik lietu
viškai, atstovavo Lietuvai Izraelyje, ilgėjosi savo gim tinės Kelmės,
Vilniaus. 1996 m etais apsilankė Lietuvoje. Vėliau, sunkiai susirgęs,
fiziškai į Lietuvą sugrįžti nebegalėjo...
Mane sukrėtė Mero sesers eilėraštis, kurį gavau iš rašytojos Van
dos Juknaitės, artim ai draugavusios su Icchoku ir jo šeima. Paci
tuosiu tik paskutines keturias eilutes:
7 Icchokas Meras mirties išvengė radęs prieglobstį Bronislavos ir Juozo

Dainauskų šeimoje, kuri gyveno Kelmėje.
8 I. Meras su šeima gyventi į Izraelį išvyko 1972 m.

Ar dar skęsta saulė Baltijoj?
Ar dar stiebias į dangų Ona?
Pasakykite Lietuvai — pasiilgome,
Pasakykite Lietuvai — negrįšime.
Apsiverkiau, perskaičiusi tas kupinas skausm o eilutes...
Pokalbis apie Jūsų bendravimą su kuriančiais žmonėmis mane

verčia dar sykį grįžti prie klausimo, kurį jau esame nagrinėję
lygindami laisvės atmosferą, tvyrojusią sovietmečio Vilniuje,
Maskvoje ir Leningrade. Tik šį sykį jį suformuluosiu visiškai
kitaip. Esate minėjusi, kad tam tikra prasme Lietuvoje buvo lais
viau ir geriau gyventi nei kur nors kitur tuometinėje Sąjungoje,
taip pat ir žydų tautybės menininkams. Gal galėtumėte pako
mentuoti tai plačiau?
Turėjau omenyje, kad iš karto po karo tie įvairūs stalininiai proce

sai — „gydytojų byla“, antisem itinė „kosm opolitizm o kampanija“
ir panašiai, — visa tai Lietuvoje praėjo daug švelniau. Manau, kad
tai ir didelis Antano Sniečkaus nuopelnas. Sniečkus nebuvo antise
m itas ir apskritai kiek galėdamas vengė kraštutinum ų.9 Beje, rusų
9 Antisemitinė kampanija Lietuvoje iš tiesų buvo ne tokia intensyvi, palyginti

su sovietine Rusija. Kita vertus, žydai ir sovietinėje Lietuvoje buvo stumiami
iš partijos, kaltinti „sąmokslu", jais nepasitikėta, ribota jų kultūrinė veikla,
religinė praktika, mažesniuose miestuose buvo išpuolių prieš Holokaustą
išgyvenusius žydus, todėl netgi imtasi svarstymų visus žydų tautybės asmenis
sukoncentruoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Be to, 1949 m. buvo
uždarytas vienintelis ssrs egzistavęs tokio pobūdžio muziejus —Valstybinis
Vilniaus Gaono žydų muziejus, įsteigtas 1913 m. kaip Žydų senovės mėgėjų
draugijos muziejus. „Švelnesnės“ antisemitinės kampanijos procesai sovieti
nėję Lietuvoje buvo nulemti ne tiek Antano Sniečkaus ar lkp pozicijos, kiek
objektyvios aplinkybės —Lietuvoje Holokaustą išgyveno labai mažas procen
tas žydų. Plačiau apie šiuos procesus žr.: Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas,
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Lietuvos žydai: istorinė studija, Vilnius: Baltos
lankos, 2012, p. 485-507.
232 XI P O K A L B I S
inteligentai, pavyzdžiui, Brodskis, į Lietuvą žiūrėjo kaip į Vakarų
šalį. Mes tarpukaryje buvom e nepriklausom i, o Rusija, Ukraina ir
kitos respublikos — jau ilgą laiką pavaldžios Sovietų Sąjungai, Ko
m unistų partijos diktatūrai.
Bet ar Lietuva kaip „Sąjungos Vakarai** nėra mitas?Taip, mes

turėjome Vilniaus senamiestį, pajūrį, dar vieną kitą objektą
ar reiškinį, kuris galėjo padaryti įspūdį „vakarietiškos dvasios **
ieškančiam turistui iš kitų „broliškų respublikų**Kita vertus,
daug kalbėjomės apie tai, ką Jūs matėte, skaitėte, su kuo bendra
vote Maskvoje, — nepalyginami mastai...
Taip, m an teko ten pam atyti, perskaityti, išgirsti daug dalykų. Bet,
deja, rusų inteligentai Sąjungoje buvo absoliuti m ažum a... Esu
laiminga, kad turėjau galimybių su jais susipažinti ir bendrauti.
Aš jokiu būdu nenoriu sudaryti įspūdžio, kad Lietuvoje a n u o
m et buvo daugiau laisvės. Lietuvoje buvo cenzūra, jos apeiti n e
turėjom e jokios galimybės, bet kartais ji atlaidžiau nei sovietinėje
Rusijoje, ypač Atšilimo m etais, vertindavo kultūros reiškinius. Be
to, negalim a užm iršti, kaip jau m inėjau, kad vis dėlto m es tu rė
jome du Nepriklausomybės dešim tm ečius, turėjom e ir kitas tradi
cijas. Be to, m ūsų m enininkai labai gerai išm oko „baltojo pudelio
taisyklę“10, sum aniai ją taikė.
Beje, estam s an u o m e t kartais dar labiau nei m um s pasisek
davo surasti kokį plyšį laisvesnei m inčiai — jie išleido Kafką11, jų
10 „Baltojo pudelio taisyklė“ —iš anksto suplanuotas menininko akibrokštas

kūrinyje, įterpiant tam tikrą fragmentą spektaklyje, filme ar tekste kaip
„masalą“ sovietiniams cenzoriams, tikintis, kad jie pareikalaus keisti būtent
tą kūrinio vietą, o nepastebės šalia „baltojo pudelio" egzistuojančių kitų, kūrė
jui ir to meto visuomenei itin svarbių, kūrinio fragmentų,
n Sovietinėje Estijoje Franzo Kafkos Pasakojimai buvo išleisti 1962 m., Procesas —
1972 m., Lietuvoje —tik 1981 m. Tarp kitų sovietmečio kultūrinio gyvenimo
Estijoje „keistenybių" verta paminėti T. S. Elioto, Federico Garcia Lorcos, Jameso
Joyce'o, Dylano Thomo, Elias Canetti, Fernando Pessoa tekstų publikacijas.

r a š y t o j a i , tokie kaip Jaanas Krossas, Jaanas Kaplinskis, Mati Untas,
Vaino Vahingas ir kiti, sau daugiau leisdavo. O mes — ne... Nežinau

tiksliai, kodėl taip galėjo būti. Gal todėl, kad estų kalba potencia
liems cenzoriam s buvo m ažiau suprantam a nei lietuvių, gal todėl
kad turėjom e daugiau kom unistų... Tik žinau, kad tie, kurie sako,
jog sovietm ečiu Lietuvoje nebuvo jokios kultūros, m eno, tikrai
klysta. Daug kas buvo išprievartauta, bet daug ir padaryta literatū
ros, ypač teatro, dokum entinio ir vaidybinio kino, muzikos, vaiz
duojam ojo m eno ir fotografijos srityse. Juk dar tarybiniais m etais
atsiskleidė tokie pasaulinio lygio fotografai kaip Antanas Sutkus,
Algimantas Kunčius, Vitas Luckus ir kiti.12
Sugrįžkime prie dar vienos Jūsų pažinties ir bendravimo

su Grigorijumi Kanovičiumi.
Grigorijus Kanovičius — visiškai kitokio tipo žmogus nei Icchokas

Meras. Mano akyse jis patyrė didžiulę asm enybės transform aciją.
Iš pradžių jis buvo tarybinis kino scenaristas.13 Visų jo kino sce
narijų nesu skaičius, bet tikriausiai buvo parašęs ir neblogų, nes
talento, ironijos, sąm ojo jis niekad nestokojo. Žinau, kad m ano
vyras norėjo pastatyti filmą pagal jo scenarijų „Svetimas“. Tai buvo
dezertyravusio vokiečių kareivio, kuris patenka į lietuvių valstiečių
šeimą, istorija: jis pritam pa prie lietuvių šeimos, įsimyli lietuvę,
bet kai susidaro pavojinga situacija, jį, kaip svetim ą, atiduoda į
sovietinio saugum o rankas. Cenzūra iš karto uždraudė teigiam ai
pavaizduoti vokietį, tada Kanovičius jį pavertė austru.
M ano vyrui ta tem a buvo labai įdom i ir artim a, nes jis pats buvo
pusiau rusas, pusiau estas, turėjo identiteto problem ų, yra patyręs
12 Plačiau apie lietuvių fotografijos raidą sovietmetyje žr.: Margarita Matulytė,

Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius: Vilniaus dailės
akademijos leidykla, 2011. M. Matulytė, kaip ir I. Veisaitė, į sovietmečio Lietuvos
kultūrą stengiasi žvelgti ieškodama ir pozityvių procesų bei reiškinių.
13 G. Kanovičius Lietuvos kino studijoje dirbo 1962-1972 m.
2 3 4 X l p o k a l b i s
įr svetim um o jausmą. Rusijoje jis buvo estas, o Estijoje į jį dažnai
Žiūrėdavo kaip į rusą. Deja, statyti filmą pagal m inėtą Kanovičiaus
scenarijų m ano vyrui uždraudė Maskva. Scenarijus buvo atiduotas
kitam, gal m ažiau savarankiškam estų režisieriui.14
Laikui bėgant pats Grigorijus Kanovičius ir jo kūryba keitėsi, jis
tapo autentiškas. Tikrasis jo talentas atsiskleidė tada, kai ėm ėsi
žydų tem os ir sukūrė rom anų ciklą apie Lietuvos žydus. M anau,
kad Kanovičius įsiam žino kaip Lietuvos žydų epo kūrėjas. Man
džiugu, kad jo kūryboje nėra jokios neapykantos, Kanovičius n au
doja biblinį stilių, nestokoja žydiško hum oro, jo pasakojim as ir
lokalus, ir kartu universalus.
Žaviuosi Kanovičiumi bei jo nuostabia žm ona Olga15. Jie labai
jautrūs žm onės. Grigorijaus ieškojim ų ir kūrybinio tobulėjim o
kelias rodo jo išsilaisvinimą, išsivadavimą nuo visų baim ių ir prie
vartos. Tačiau su juo, ko gero, niekada nebuvau tokia artim a kaip
su Icchoku Meru. O dabar m ūsų betarpiškas ryšys yra nutrūkęs,
m atyt, neužtenka energijos nuotoliam s įveikti, bet seku jo kūrybą
ir jaučiu, kad jeigu jis ant m anęs neužpyko, tai galime bet kuriuo
m om entu atnaujinti m ūsų bendravim ą.
Kanovičių šeima, deja, 1993-aisiais taip pat emigravo. Rašytojas
su žm ona Olia apsigyveno Izraelyje, ir jiems ten, atrodo, puikiai
sekasi. Man be galo džiugu, kad Griša neprarado ryšio su Lietuva,
domisi tuo, kas vyksta pas mus. Skirtingai nei Icchoko Mero atveju,
jo kūrybos versmė Izraelyje neišseko ir nenuseko: ten jis parašė dar
keletą rom anų, įdom ių analitinių straipsnių. Kanovičiaus atvejis
yra ypatingas ir unikalus — Lietuvos rašytojas, gyvena Izraelyje,
apie Lietuvos žydus rašo rusiškai, yra verčiamas į lietuvių, hebrajų
ir kitas kalbas. Kanovičius susilaukė visuotino pripažinim o.
14 Turimas omenyje estų kino režisieriaus Olavo Neulando sukurtas

vaidybinis filmas Tuultepessa (1979) pagal Grigorijaus Kanovičiaus scenarijų
„Svetimas“
15 Olga Kanovič — pirma savo vyro Grigorijaus Kanovičiaus tekstų skaitytoja
ir visų jo kūrinių redaktorė.

Klausydamasis Įūsų supratau, kad nepaminėjote dar vieno
žmogaus iš lietuvių literatūros pasaulio, su kuriuo Jus siejo
bičiulystė. Turiu omenyje Jurgą Ivanauskaitę.
Taip, iš tiesų. Vėlyva draugystė su Jurga yra vienas giliausių, skaus

m ingiausių ir kartu nepaprastai m ane dvasiškai praturtinusių išgy
venim ų. Pažinojau Jurgą seniai, bet nebuvom e artim os. Artimesnė
m an buvo jos m am a, m enotyrininkė Ingrida Korsakaitė. Per tam
tikrą nuotolį užjaučiau Jurgą dėl itin sudėtingų jos santykių su tėvu,
dailininku Igoriu Ivanovu, kuris iš esm ės ją paliko.
Susitikome su Jurga, atrodo, 2002 m etais Frankfurto knygų m u
gėje, kur ji buvo dėm esio centre, nes ką tik buvo išverstas į vokie
čių kalbą jos rom anas „Ragana ir lietus“.16 2003 m etų pradžioje vėl
susitikom e Kaune, nes abi buvom e nom inuotos Tolerancijos žm o
gaus titului. Susitikome kaip „konkurentės“. Tolerancijos žmogaus
titulas tą kartą buvo suteiktas m an, nors buvau tikra, kad jį gaus
Jurga, ir net nepatogiai pasijutau. Juk ji buvo tiek daug nusipelniusi
tibetiečiams, net lygintis su ja negalėjau. Tą dieną pajutau ypatingą
Jurgos dvasios taurum ą. Ji nepaprastai nuoširdžiai džiaugėsi dėl
manęs... Turiu puikią m ūsų abiejų tos dienos nuotrauką.
2005 m etais kartu atsidūrėm e Geteborgo knygų mugėje. Tuo
m et buvau sužavėta, tiesiog pam ilau Jurgą.17 Ji buvo tų m etų m u
gės „žvaigždė“. Ten daug kalbėjomės, pajutom e sielų giminystę.
Jurga jau kentėjo dėl skaudančios kojos, labai ją užjaučiau, o kai
vėliau sužinojau, kad jos kojos skausm o priežastis — labai agresy
vus, gresiantis jos gyvybei vėžys, visai praradau ramybę. Norėjosi
jai padėti, ją gelbėt, būti arčiau jos. Tada ir prasidėjo m ūsų tikra
16 2002 m. Frankfurto knygų mugėje Lietuva dalyvavo Garbės svečio teisėmis.

Šioje knygų mugėje Jurgos Ivanauskaitės personalija ir kūryba iš tiesų susilaukė
didžiulio susidomėjimo; jos romano Ragana ir lietus pirmas tiražas vokiečių
kalba (8000 egzempliorių) buvo išparduotas per kelias mugės dienas.
17 J. Ivanauskaitė 2005 m. Geteborgo knygų mugėje pristatė romano Ragana
ir lietus vertimą į švedų kalbą.
draugystė, susirašinėjim as. Pradėjau intensyviau skaityti Jurgos
knygas, m ane stebino jos m irties nuojauta, jaudino dažnai savo
tiškas vienatvės jausm as, tėvo ir tikros m eilės ilgesys ir dar daug
daug kas... Itin intrigavo jos paveikslai, žavėjaus jos fiziniu ir vidi
niu grožiu. Ji ieškojo gyvenime meilės ir Dievo. Mane tai begaliniai
jaudino. Jurga tiesiog tapo m ano gyvenim o dom inante.
Po Geteborgo m ugės Jurga ruošėsi keliauti į Jeruzalę, bet suži
nojusi, kad sunkiai serga, turėjo atsisakyti savo svajonės pam atyti
Âmžinąjį m iestą“. Vietoj Jeruzalės ji atsidūrė Švedijoj ant opera
cinio stalo. Paskaitysiu Jums, ką apie šią įstabią m oterį jau po jos
m irties parašiau knygoje „Jurga“18: „Ten (Švedijoj) vyko jos sunkiai
įsivaizduojama žūtbūtinė kova su nepagydom a liga. Pasiunčiau
Jurgai per jos m am ą Ingridą aukso spalvos Jeruzalės akm enėlį —
kaip talism aną. Jurga iki gyvenimo pabaigos laikė tą akmenėlį prie
savęs kaip vilties ženklą. Ji parašė m an atviruką: „Miela Irena, kas
vakar ir kasryt pasim eldžiu Tikėjimui, Vilčiai, Meilei, o svarbiau
sia — Gyvenimui, saujoje laikydama Jūsų akm enuką iš Jeruzalės...“
Praėjo jau daug m etų. Susitaikyti su Jurgos m irtim i negaliu iki
šiolei. Labai norėjau, kad jos atm inim as b ū tų įam žintas, kad būtų
išsaugotas jos unikalus butas su jos piešiniais, paveikslais, n u o
traukom is ir knygom is jugendo stiliaus n am e Šaltinių gatvėje.
Daugiau nei 5 m etus dalyvavau Jurgos Ivanauskaitės paveldo komi
sijoje kartu su dailininke Ramune Valiuviene, žurnaliste Ramune
Sakalauskaite, kultūrologu Vytautu Rubavičium, televizijos laidų
vedėja Edita Mildažyte, Jurgos knygų leidėja, „Tyto albos“ direktore
Lolita Varanavičiene, orientalistu Vyčiu Vidūnu, ir svarbiausia, —
jos m am a Ingrida Korsakaite ir seserim Radvile Racėnaite.19
18 Jurga: Atsiminimai, pokalbiai, laiškai: [apie rašytoją, dailininkę Jurgą

Ivanauskaitę], sud. Dovilė Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008.
19 Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras —įsteigtas 2008 m., jo tikslas —
populiarinti ir skleisti J. Ivanauskaitės tolerancijos, pagarbos ir tiesos idealus,
saugoti jos atminimą, kaupti ir saugoti medžiagą, susijusią su menininkės
kūrybine, visuomenine ir švietėjiška veikla. Centras veiklą baigė 2013 m.

D idelių Paveldo kom isijos, o ypač Ingridos, R am unės Saka
lauskaitės ir Lolitos Varanavičienės pastangom is pavyko išleisti
Jurgos priešm irtines knygas, vėliau prisim inim us apie Jurgą, pa_
statyti pam inklą Aguonų gatvės skvere jos katinui20, organizuoti
jos parodas, įsteigti jos vardo literatūrinę prem iją ir kita. Šeimos
dėka kol kas išsaugotas ir unikalus, m uziejinę vertę turin tis Jur
gos butas.
Tikiu, kad Jurga niekad nebus užmiršta...
Aš irgi noriu tuo tikėti. Tačiau tam, kad pamatiniai dalykai

būtų išsaugoti nuo užmaršties prieblandos, reikalingas nuo
latinės pastangos veiksmas. Mūsų pokalbius aš taip pat laikau
pasipriešinimo užmarščiaiforma. Tad prisiminkime dar vieną
įstabaus likimo asmenybę, su kuria Jus siejo ilgametė drau
gystė, — Ugnę Karvelis.
Ugnę pirm ą kartą pam ačiau 1979 m etais per Di festivalį „Rytai -
Vakarai“21, į kurį buvau atvykusi su m aždaug 80 žm onių iš Lietu
vos: rašytojais, literatūros tyrinėtojais, aktoriais, agronom ais, ūki
ninkais ir kitais. Iš Paryžiaus m ūsų aplankyti atvyko nepaprastai
elegantiška m oteris — Ugnė Karvelis. Iš karto buvo m atyti, kad tai
neeilinė asm enybė. Ji jau buvo visų pripažinta diplom atė, kultū
ros veikėja, vertėja, Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji
am basadorė prie unesco. Tada net nedrįsau prie jos prieiti, ji ir
taip buvo dalyvių dėm esio centre ir, deja, ilgai Di neužsibuvo. Jau
kiek vėliau, rodos, 1998 m etais (datos tiksliai neprisim enu), mes
susitikom e Vilniuje, kur ir prasidėjo m ūsų draugystė. Abi stebė
jomės, kad labai panašiai apie daug ką galvojame, išpažįstam e tas
pačias vertybes, tik Ugnė buvo už m ane tu rb ū t radikalesnė, labiau
patyrusi, daugiau įaugusi į Europos kultūrą. Ji mylėjo Lietuvą, bet
20 Skulptorė —Ksenija Jarošovaitė.

21 Prane. Festival Est-Ouest — Prancūzijoje, Di (orig. Die) miestelyje, kasmet
organizuojamas festivalis, skirtas Rytų Europos kultūrai.
kartu buvo ir pasaulio pilietė, n epakanti provincialiam m ąsty
mui ir bet kokiam nacionalizm ui. Jos draugas dailininkas Antanas
Moneys22 sakė, kad ji visada troško neįm anom o, griovė stereoti
pus, veikė itin savarankiškai, kartais „kaip padūkęs kum eliukas“,
bet tu o pačiu m etu, anot m inėto dailininko, „ji buvo karalienė“ —
ir gyvenime, ir sunkios nepagydom os ligos patale. Mes kūrėm e
bendrus projektus. Norėjau Atviros Lietuvos fonde suorganizuoti
susitikim ą su Ugne tem a „Grįžimas negrįžtant“, bet jį vis tekdavo
atidėti dėl nežm oniško Ugnės užim tum o, o vėliau ir dėl jos ligos.
Tik sužinojusi, kad serga vėžiu, ji m an iš karto paskam bino. Ugnė
laikėsi puikiai, iš karto pradėjo galvoti, kas ją galėtų pakeisti, nors
m an atrodė, kad jos pakeisti neįm anom a. Tokio m asto asm eny
bės kaip Ugnė gim sta retai. Galiausiai atkreipiau jos dėm esį į Iną
Marčiulionytę, kurią ji jau pažinojo, gerbė ir ja pasitikėjo. Ugnė ir
įvardino Iną kaip savo įpėdinę. Dirbo ji iki paskutinio atodūsio.
Žavėjaus Ugne ir m okiausi iš jos. Jos asm enybės m asto atskleisti
tiesiog nesugebu...23
Buvau labai arti Ugnės jos ligos m etu, gal ne tiek fiziškai, kiek
dvasiškai. Ji m an daug pasakojo apie savo gyvenim ą, apie savo
didžiausią gyvenim o m eilę rašytojui Cortazarui, apie savo sūnų
Christophe’ą Thierry Pierre'ą, dažnai prisim indavo vaikystę, gim
tąsias Noreikiškes Kauno rajone. Iki paskutinio atodūsio ji buvo
pilna sum anym ų ir idėjų, labai ilgėjosi Lotynų Amerikos ir, jau vi
sai neturėdam a jėgų, ignoruodam a gydytojų draudim ą, vis dėlto
nukeliavo į Braziliją. Tai buvo paskutinė jos kelionė. Ji m an sakė,
kad, pajutusi visišką neįgalumą, ji išeis iš gyvenimo. Ta diena atėjo.
Tai buvo 2002 m etų kovo 4 dienos ankstyvas rytas...
22 A. Moneys nuo 1950 m. gyveno Paryžiuje, kur rezidavo ir U. Karvelis.

23 Ugnei Karvelis atstovaujant Lietuvai UNESCO, į pasaulinės kultūros paveldo
sąrašą įtraukta Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis bei Lietuvos kryždirbystė.
Ji inicijavo daugelį Lietuvai svarbių projektų, tarp kurių paminėtini UNESCO
kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros įsteigimas Vilniaus dailės
akademijoje (1999), M. K. Čiurlionio paroda Paryžiuje (2000), tarptautinė
konferencija „Dialogas tarp civilizacijų“ Vilniuje (2001).

Ugnė buvo netikinti ir jokių bažnytinių apeigų nenorėjo. Prįe§
savo išėjim ą ji Paryžiuje sukvietė savo artim iausius draugus, tarp
kurių buvo ir rašytojas Valdas Papievis, sm uikininkas M artynas
Švėgžda von Bekkeris ir kiti.
Stalas buvo padengtas kaip visada, M artynas smuikavo, Ugnė
parašė atsisveikinim o laišką, kuris buvo skirtas ir m an. Turiu jį
po ranka, todėl norėčiau pacituoti: „Jums, kurie sėdi kitam gale
deguonies vamzdžio, siunčiu kiek galint daugiau linkėjim ų ir gerų
m inčių. Šitas pusrutulis kasdien mažėja, mažėja ir senka." Tie žo
džiai parašyti ne jos ranka, o pabaigoje, jau jos drebančiais pirš
tais surašyti žm onių, kuriem s skirtas laiškas, vardai: Astai, Inai,
Valdui, m an, iš viso — 9 vardai. Pačioje pabaigoje, jos ranka, vos
įskaitom ai: „Apie Jus visus galvoju ištikim ai ir tikiuosi, kad kada
nors pasim atysim e, ir bučiuoju, Ugnė."
Kai Ugnė pavargo, ją paguldė į lovą, ir ji m us paliko...
Vykdydamas Ugnės valią, sūnus vienas išbarstė jos pelenus Bal
tijos jūroje.
Mes paprastai susitinkame pasikalbėti rytais. Anksčiau dažnai

į mūsų pokalbius įsiterpdavo bent vienas telefono skambutis —
Jums skambindavo Jūsų draugė Dalia Sruogaitė, arba Jūs pati
prisimindavote, kad „šiandien mes dar nesikalbėjome“, ir rinkda
vote jos numerį...
Taip, tų skam bučių ir beveik kasdieninio susirašinėjim o m an be

galo trūksta iki šiolei, nors nuo Dalios m irties jau praėjo metai...
Mes dalindavom ės išgyvenim ais, politinėm is ir kultūrinėm is
naujienom is, aptardavom e sveikatos klausim us beveik 15 m etų —
nuo tada, kai Dalia ir jos dukra atvyko į Lietuvą. | savo tėvynę Da
lia — labai aktyvios, kūrybingos prigim ties žm ogus, įsitikinusi
santarietė — sugrįžo, deja, tru p u tį per vėlai, kai fizinės jėgos jau
seko ir laiko adaptuotis bei veikti naujom is aplinkybėmis buvo likę
labai mažai. Daug kas Dalią tėvynėje nuvylė, ypač m ūsų politinis
2 4 0 X I P O K A L B I S
gyvenimas. Ji jautėsi vieniša, lyg ir apleista draugų, kokiais 2011-ai-
sįais rašė, kad žengia į depresiją, pradeda ilgėtis Amerikos, kur liko
jos artim iausi draugai ir bendražygiai. Tiesa, Dalia guodėsi savo
Katinais Opusu ir Lapu, lesino paukščiukus, džiaugėsi gėlėmis bal
kone, daug skaitė. Fiziškai silpdama, ji išsaugojo tobulą a tm intį ir
aštrų protą iki paskutiniųjų gyvenim o dienų.
Beje, per tuos m etus Lietuvoje Dalia spėjo ir labai daug nuveikti:
išleido puikią prisim inim ų knygą, dėl kurios ilgai dvejojo.24 Buvo
davusi m an ją paskaityti, ir m an pavyko Dalią įtikinti, kad tai tik
rai talentingas ir itin įdom us tekstas. Korektūrą skaityti jai jau
buvo nelengva, bet viską padarė. Dalia labai rūpinosi savo tėvo
Balio Sruogos palikimu. Ji niekad nevadino jo tėvu, tik Baliu. Jie
buvo draugai. Ji ypač piktinosi, kai Balys ir kiti kartu su juo su
imtieji būdavo vadinam i Štuthofo kaliniais. Jie buvo paim ti įkai
tais, — tvirtindavo Dalia ir reikalavo tik tokio jų įvardinim o. Dalia
labai rūpinosi Sruogos m uziejum i Kaune ir Sruogos kam bario
atidarym u Vilniaus M ykolaičio-Putino bute-m uziejuje. Ji taip pat
tvarkė gausų archyvą, atsivežtą iš Amerikos, kurį paskui atidavė
muziejams.
Jos artim iausi žm onės Lietuvoje buvo rašytoja Vanda Juknaitė,
ponios Ladigienės duktė Jonė Ardžiūnienė, Romas ir Emilija Saka-
dolskiai, profesorė literatūrologė Dalia Kuizinienė, redaktorė Do
nata Linčiuvienė, o globojo ją iki pat pabaigos jos m ylim a duktė
Aušrinė Byla. Dalia ne kartą m an rašė, kad labai nenori apsunkinti
savo dukters. Ji dažnai sakydavo, kad senatvė yra didžiausia nesą
m onė, kad ji norinti kaip įm anom a oriau išeiti...
Ji taip pat dažnai tvirtino, kad susitikim as su m anim jai yra tikra
palaima. Aišku, m an buvo m alonu tai girdėti, ir turiu iš savo pu
sės pasakyti, kad m ūsų vėlyva ir vis dėlto ilgametė draugystė m an
buvo didžiulė, neišpasakyta likimo dovana.
24 Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, Vilnius: Lietuvių literatūros

ir tautosakos institutas, 2012.
Jutau ypatingą dvasinį ryšį su būties broliais 2Ą1

Per vieną mūsų susitikimą užsiminėte, kad būtinai reikėtų
pakalbėti apie Jūsų pažintį su dar keliais kūrėjais — rašytojais
ne iš lietuviškojo kultūrinio lauko.
Pažinojau daug puikių rusų rašytojų, jie m ane labai praturtino

Apie šias savo pažintis jau ne k artą esu pasakojusi, kita vertus
kalbėdam a su Jumis ir bandydam a atsakyti j Jūsų tikrai įdomius
nebanalius klausimus, supratau, kad žmogaus gyvenim o visumos
kad ir savo paties gyvenimo, perteikti kitam neįm anom a...
Šiandien pabandysiu prisim inti tik kelis m an artim us rašytojus.
Pavyzdžiui, rusų poetą Nikolajų Pančenko. Su juo jutau ypatingą
dvasinį ryšį, bendravom e iki pat jo gyvenim o pabaigos. Mane ža
vėjo jo vidinė laisvė, taurum as, atjauta. Antrojo pasaulinio karo
m etais Nikolajus tarnavo tarybinėje kariuom enėje, ir, įsivaizduo
kite, dar 1944 m etais jis parašė „Baladę apie sušaudytą širdį“25,
kurioje teigia, kad šaudydam as į kitus, tegu ir priešus, tu žudai ir
save.
Taip pat keletas žodžių apie bičiulį A leksandrą Volodiną. Jis
buvo itin kuklus ir jautrus žm ogus. Aleksandras m an pasakojo,
kaip dar studijų laikais norėjo tapti rašytoju ir nuolat ieškojo įdo
m ių siužetų — stengėsi susipažinti su garsiais, įdomiais žm onė
mis, visur pabuvoti, bet iš to nieko jam neišėjo. Kartą jis pagalvojo,
kad jeigu jam įdom ios kitų žm onių istorijos, tai gal kam nors gali
būti įdom us ir jis pats. Pradėjęs rašyti apie save ir per save, paga
liau jis tapo Volodinu. Ypač m an įsim inė Aleksandro pasakojimas,
kaip pavargęs nuo žm onių dėm esio jis išjungė savo telefoną ir
taip pragyveno daugiau nei du m ėnesius. Pagaliau taip pasiilgo
kito žm ogaus balso, kad atsiliepė į atsitiktinį skam butį ir su bega
liniu džiaugsm u ilgai bendravo su visai nepažįstam u žmogumi.
Po to vėl išjungė telefoną. Jei neklystu, apie tai jis net apsakymą
yra parašęs.
25 Rus. B ann ada o paccmpenRHHOM cepdųe.
242 XI P O K A L B I S
Irenos Veisaitės antrasis vyras Grigorijus Kromanovas
Talino rusų dramos teatre, 1982 m.
Su tokiais žm onėm is kaip Nikolajus arba Aleksandras m ane li

kimas dažniausiai suvesdavo per pusbrolį Aleksandrą Štrom ą ir
m ano draugus Ottenus.
Su Aleksandru Galičiumi m ane supažindino Aliukas. Galičius
buvo gana gerai žinom as ir pripažintas tarybinis rusų kino scena
ristas, tačiau vėliau svarbiausia veikla jam tapo dainų tekstų rašy
mas ir atlikimas. Kaip bardas jis itin giliai, emocingai, su dideliu
hum oro jausm u, ironija atskleidė tarybinės santvarkos absurdiš
kumą ir nusikalstam um ą. Dainuodavo jis privačiuose nam uose,
pas draugus, kur susirinkdavo disidentai, Maskvos inteligentijos
atstovai, bendram inčiai.
Mano vyras organizavo Galičiaus koncertą Estijoje — tuo m etu
tai buvo labai drąsus poelgis, kadangi jis nebuvo, švelniai tariant,
m ėgstam as sovietinės valdžios. Daug esu kalbėjusi su Galičiumi,
dažniausiai jau m inėtuose inteligentų susibūrim uose Maskvoje.
D ainuodam as jis sukurdavo ypatingą atm osferą, galėjai pajusti
dvasinį pakilim ą, sielos atgaivą, galbūt patiriam ą tik to ta lita ri
niuose režimuose.
Pam inėjusi savo vyrą Grigorijų tu riu pasakyti, kad jo dėka taip
Pat susipažinau su daugybe labai įdom ių, m ano gyvenim ą esm in
gai pratu rtin u sių žmonių.

Gal teko bendrauti ir su kitu žymiu bardu — Bulatu Okudžava?
Bulatą Okudžavą žinojau, klausiausi jo dainų, bet asm eniškai ne

pažinojau, niekada nebuvom e susitikę. Jo dainos atsirado anks
čiau nei Galičiaus, jos buvo tarsi išsivadavimas iš tarybinių m aršų
ir socialistinio realizm o pom pastikos. Okudžava dainavo ne apįe
tėvynę ir partiją, o apie paprastus, žmogiškus dalykus. Iki šiol labai
jį m ėgstu, dažnai pasiklausau. Jo dainose atsirado intym um as, jo
žodžiai kalbėjo tau ir apie tave.
Būti ir likti žm ogum i sovietiniais m etais jau savaime buvo žyg
darbis.
Spėju, kad dar vienas bardas — Vladimiras Vysockis —

iš jau paminėtų trijų buvo Jums pats tolimiausias savo temomis,
savo raiška?
Nepasakyčiau, kad Vysockis m an buvo tolim iausias. Jo pakimęs

balsas ir tem peram entingas dainų atlikim as buvo labai įtaigūs.
Pažinojau jį ir kaip aktorių, labai juo žavėjausi.
Aš tu rb ū t niekada neužm iršiu jo sukurto H am leto vaidm ens
Maskvos Tagankos teatre Jurijaus Liubimovo režisuotam e spek
taklyje [1971]. Vysockis jį suvaidino tragiškai ir genialiai. Jau nuo
pat pirm os scenos, kai jis su gitara išeina į avansceną prie iškastos
kapo duobės ir skaito garsųjį Boriso Pasternako eilėraštį „Hamle
tas“ [1946]:
Fyn 3amux. B ebiiuen Ha noČMocmKU.

n pucnoH R C b k č e e p n o M y KOCRKy,
Hnoemo e daneKOM omzonocKe,

Hmo cnynumcR Ha MoeM eexy.26
26 Štai, aš čia. Aš išėjau į sceną. / Stoviu, pasirėmęs į duris, / Ir aidais atsimuša

nuo sienų / Ta drama, niūri ir nemari. (Tomas Venclova, Kitaip: poezijos vertimų
rinktinė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.)
2 4 4 X l p o k a l b i s
Nuo pat pradžių pasidarydavo aišku, kad supuvusioje Danijoje
Ham letas pasm erktas žūti. Ir žiūrovams buvo visiškai akivaizdu,
kad kalbam a ne apie Daniją, o apie Sovietų Sąjungą.
Vladimiro Vysockio H am letas ir visas Liubimovo pastatym as
tuo m etu buvo m um s labai artim as ir aktualus. Tai buvo spektak
lis apie mus.
Esu m ačiusi Vysockį ir Bertolto Brechto pjesės „Geras žmogus
įš Sezuano“ p astatym e [1964].27 Tai geniali, viena iš geriausių
Brechto pjesių apie tai, kad gyventi išnaudotojiškoje visuom enėje
ir likti doram yra beveik neįm anom a. Nors ten lyg ir kalbam a apie
kapitalistinę visuom enę, bet visiems buvo aišku, ką turi om enyje
Liubimovas. Vysockis, kaip ir „Ham lete“, scenoje pasirodo su gi
tara ir dainuoja.
Mane ypač žavėjo Vysockio protestas, drąsa, tiesos išsakymas,
jei norite, jo vyriškumas. Tuo m etu šios savybės buvo gana retos ir
labai vertingos. Man atrodo, kad Vysockis buvo labai jautrios sie
los žmogus, tik gaila, kad piktnaudžiavo alkoholiu ir taip pražudė
save. Deja, asm eniškai aš jo nepažinojau.
Prabilome apie bardus ir tarsi nuėjome nuo temos apie Jūsų

draugystę su rašytojais...
Mane sieja artim a draugystė ir su nepaprasto jautrum o ir subti

lumo vokiečių rašytoja Ulla Lachauer. Susipažinom e mes, tikriau
siai, Nidoje, Thomo M anno vasarnamyje per tuom etinę mokslinių
program ų direktorę Ruth Kibelką-Leiserowitz, kuri šiuo m etu yra
Thom o M anno kultūros centro k u ratorium o pirm ininkė. Turė
jome daug bendrų interesų. Ulla giliai išgyveno dėl nacizm o nusi
kaltimų, dom ėjosi žydų tragedija ir likimu, Rusijos istorija, Prūsija,
vokiečių likimu Lietuvoje ir Sibire, taip pat vokiečiais iš Kazach
stano, yra parašiusi daug knygų, išgarsėjo ir kaip dokum entinių
27 Iš pradžių Jang Suną vaidino ne Vysockis, šį personažą jis įkūnijo 1969 m.

film ų kūrėja. Ji tikrai atstovauja vokiečių sąžinei. Savo laikmečio
problem as ji sprendė per konkrečių žm onių likimus. Kai mes su~
sipažinom e, ji buvo ką tik parašiusi savo dokum entinę apysaką
„Rojaus kelias“ apie paskutinę vokietę Lietuvoje Leną Grigoleit.-s
Lena buvo ištekėjusi už lietuvio, todėl pasiliko Lietuvoje, pateko į
Sibirą, paskui sugrįžo į sovietinę Lietuvą, pagim dė ir išaugino dvi
dukras, su kuriom is Ulla supažindino ir m ane. Ji pati gan ilgą laiką
pagyveno su Lena jos sodyboje, daug kalbėdavosi, kartu dirbdavo.
Toks buvo jos kūrybos m etodas, be galo autentiškas, įtikinantis,
jaudinantis. „Rojaus kelias“ pasakoja m um s apie x x am žiaus
dviejų, net trijų — lietuvių, vokiečių ir rusų — kultūrų sankirtą.
Apysakoje iškyla id en tite to klausim ai, žavi n ep ap rastai stipri,
principinga ir nepalaužiam a Lenos asmenybė.
D raugystė su Ulla m an yra n epaprastai brangi, m es ir dabar
susirašinėjam , bet nuotolis ir laikas, o gal ir am žius daro savo —
ryšys yra, bet jis silpsta, palengva tam pa praeitim i, bet, žiūrėk, ir
vėl atsinaujina.
28 Paradiesstrafie. Lebenserinnerungen der ostpreujšischen Bauerin Lena Grigoleit.

Rowohlt: Reinbek bei Hamburg, 1996. Vertimas j lietuvių kalbą: Rojaus kelias:
ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
XI I POKALBIS
Nieko nesigailiu, tik mano

sprendimų kaina
buvo iryra labai
aukšta
Irena Veisaitė su savo dukra Alina. Vilnius, apie 1958 m.
šiandien norėčiau pereiti prie asmeniškų temų... Kaip ir
jiada susipažinote su pirmuoju savo vyru? Kiek truko pirmoji
Jūsų santuoka?
Su pirm uoju savo vyru susipažinau Maskvos universiteto biblio

tekoje — buvau ketvirtam e kurse. Tuo m etu rašiau kursinį darbą
apie H einrichą Heinę. Nuo jaunų dienų turėjau įprotį n u sn ū sti
po pietų. Tą darydavau ir skaitykloje. Padėjusi galvą ant knygų gal
kokioms 20 m inučių užmigdavau. Vieną kartą pabudusi radau pa
dėtą raštelį: „Bam reŪHe CKynaeT no Bad"1Nustebau, apsidairiau
aplinkui ir pam ačiau Jašą, savo būsim ą vyrą.
Jis buvo m askvietis, studijavo ekonom iką, buvo vienu kursu už
m ane vyresnis, Antrojo pasaulinio karo dalyvis: į arm iją paim tas
iš karto po mokyklos, 1939 m etais, atitarnavo joje šešetą m etų —
beveik visą savo jaunystę... Gana greit susidraugavom , turėjom
daug bendros kalbos. Mane sukrėtė jo pasakojimai apie išgyveni
m us fronte. Galite įsivaizduoti, iš jo klasės per stebuklą gyvas liko
tik jis vienas! Jau senyvam e amžiuje jis parašė prisim inim us apie
dalyvavimą Antrajam e pasauliniam e kare...2
Jaša pasirodė esąs labai dėm esingas, be galo rūpestingas žm o
gus, sakyčiau, tėviška figūra. Apsivedėm m es 1952 m etais. Jis ži
nojo, kad aš noriu grįžti į Lietuvą, todėl įsidarbino Vilniuje, o aš po
m etų, baigusi universitetą, irgi grįžau nam o. 1955 m etais m um s
gimė duktė Alina.
Kokias svarbiausias patirtis išsinešėte iš pirmosios santuokos?
Mes gražiai pragyvenom e kartu 20 m etų. Paskui išsiskyrėme, bet

likome draugais iki jo m irties 2012-aisiais. M anau, kad santuokai
1 Jūsų Heine ilgisi Jūsų. (Rus.)

2 Jakovas Bumas savo atsiminimus, dedikuotus anūkams, paliko rankraštiniu
pavidalu, trijuose sąsiuviniuose. Šie sąsiuviniai saugomi dukros Alinos Bum
privačiame archyve.
Nieko nesigailiu... 249

Jakovas Bumas, Alina Bumaitė ir Irena Veisaitė. Vilnius, i960 arba 1961 m.
labai svarbu, jog dviejų žm onių skoniai, interesai ir vertybės su

taptų. Kad sutuoktiniai vienas kitą gerbtų, pasitikėtų vienas kitu,
negniuždytų, n e rib o tų jo ar jos laisvės, b et p ad ėtų atsiskleisti.
Kartu šeim oje svarbu išsaugoti gyvą ryšį, nepasiduoti gyvenimo
rutinai, buičiai.
Esu savo pirm ajam vyrui už daug ką dėkinga, labai jį gerbiu. Jis
m ane visada palaikė, nevengė pasirūpinti buitimi, kuri atim a labai
daug laiko, ypač m oteriai. Manyčiau, m us išskyrė vis labiau nesu
tam pantys interesai. Jaša neišm oko lietuvių kalbos ir negalėjo ak
tyviau dalyvauti m ano intelektualiniam e, kultūriniam e gyvenime.
M ūsų santykiuose atsirado tam tikra tuštum a...
Pirmoji santuoka, dukros gim im as ir disertacijos rašymas...

Esate užsiminusi, kad jum s šeimos sukūrim as buvo gan didelis
iššūkis, kurį spręsti tam tikra prasme padėjo išvyka į tuom etinį
Leningradą. Kaip knygų ir idėjų žm ogui iš viso gali pavykti
suderinti šeimą, intelektualines pratybas, intensyvų domėjimąsi
kultūriniu gyvenimu?
250 X II PO K A LB IS
Tai ne taip jau sunkiai suderinam i dalykai, ypač jeigu artim ieji tave
palaiko. Juk žmogus yra daugiabriaunis.
papasakokite apie sprendimą likti Lietuvoje tada, kai Jūsų

dukra ryžosi emigruoti iš Lietuvos.
O, tai vienas skausm ingiausių sprendim ų m ano gyvenime...

M ano duktė iš Sovietų Sąjungos išvažiavo 1974-aisiais. Ji nestojo
mokykloje į kom jaunim ą, nors aš ją net kalbinau tai padalyti. „Tai
yra tik bilietas į universitetą“, — tu o m et sakiau jai. Tačiau Alina
nenorėjo eiti į kom prom isus su savo sąžine ir m eluoti, duoti prie
saiką, jog „ji būsianti ištikim a ir tarnausianti K om unistų partijos
idealam s“. Iki šiolei labai ją už tai gerbiu.
Alina m okėsi Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, buvo pir
m ūnė, gaudavo vien „penketus“, buvo kandidatė į aukso medalį,
tačiau jo negavo. Iš konstitucijos ir istorijos dalykų jai paskutinėje
klasėje staiga buvo parašyti ketvertai. M ano dukra n ėra garbė
troška, ji neturi didelių ambicijų, net galėčiau jai kartais prikišti jų
stoką, tačiau m an atrodė, ši akivaizdi neteisybė ją užgavo.
Po mokyklos baigim o Alina ketino stoti į Vilniaus universitetą,
tačiau vėliau apsisprendė išvykti iš sovietinės Lietuvos... Tuo m etu
aš jau buvau išsiskyrusi su jos tėvu, kuris irgi norėjo em igruoti.
Kalbėdam asi su Alina apie jos ateitį, padariau didžiulę klaidą,
už kurią m an teko brangiai sum okėti. Nors, v ertin an t situaciją
iš šios dienos perspektyvos, galima svarstyti, ar ta klaida vėliau
neišėjo į gera.
Kokią klaidą Jūs padarėte?
Paklausiau Alinos, ar ji išvažiuotų iš Lietuvos net ir tu o atveju,

jeigu aš pasilikčiau? Alina atsakė teigiamai. Turiu prisipažinti, kad
nesitikėjau tokio atsakym o. Pati išvykti iš Lietuvos dėl daugelio
priežasčių tikrai nenorėjau. Aišku, kad nebūčiau aukojusi Alinos

ateities dėl savo interesų, bet gavusi iš jos atsakymą, kad ji važiuotų
ir be m anęs, pagalvojau, kad tokiu atveju m an išvykti nebūtina.
Ne m ažesnę klaidą pokalbyje su dukra padariau ir tada, kai iš
girdusi apie jos apsisprendim ą pasakiau: „Jeigu esi nusprendusį
išvykti, tada n e tu rė tu m stoti j universitetą, nes tik užim si kito
žmogaus vietą.“ Alina m anęs paklausė ir nestojo. O juk, labai gali
mas dalykas, ji per tuos studijų m etus būtų n utarusi pasilikti. Be
to, atsisakiusi studijų galimybės, ji liko be vietos. Ką Alina galėjo
veikti?.. Ji pradėjo lankyti paskaitas Pedagoginiam e institute kaip
laisva klausytoja, tačiau tai negalėjo atstoti pilnaverčių studijų.
Išgyvenom e tikrai sunkų laiką... Galiausiai pasiryžau išvykti
kartu su Alina ir ėm iau tvarkyti dokum entus. Žinoma, neilgai tru
kus teko susidurti su įvairiais keblumais. Vos tik pasklido gandas,
kad ruošiuosi išvykti, visi m ano straipsniai buvo išm esti iš tuo
m etu rengiam o vadovėlio apie užsienio literatūrą. Bijojau ben
drauti su kai kuriais žm onėm is, kad prie jų nepriliptų kokia nors
antitarybinė etiketė. Dėl šios priežasties nesiryžau susisiekti ir su
Sniečkumi, kuris, neabejoju, galėjo m an padėti išspręsti kai kuriuos
dirbtinai keliam us nesklandum us. Tačiau Sniečkus pats m an pa
rašė laišką, kuriam e buvo pasakyta: „Jeigu nori važiuoti pas tėvą,
tikrai tave išleisiu ir, kol aš gyvas, visada galėsi grįžti į Lietuvą. Tu
nesi Aleksandras Štrom as (tuo m etu jie jau visiškai nebendravo).
Tačiau jeigu nori išvykti į Izraelį, tai m ūsų santykiai nutrūks, nes
ši valstybė — m ūsų priešas.“ Cituoju iš atm inties...
Parengiau emigracijai reikalingus dokum entus ir mes su Alina ir
jos tėvu išėjom e į Gedim ino prospekto pabaigoje įsikūrusį oviR'ą.
Šis trum pinys iššifruojam as taip: „OTflen bm3 n perM crpaųuu“.3
Pakeliui į oviR'ą m an pasidarė bloga — ėm ė krėsti baisus dre
bulys, svaigti galva... Buvo akivaizdu, kad darau sprendim ą, kuris
prieštarauja m ano valiai. Jaša buvo labai kilnus žmogus. Matyda
mas, kaip aš kenčiu, jis pasakė nenorįs, kad m okėčiau tokią kainą
3 Vizų ir registracijos skyrius. (Rus.)
2 5 2 X I I P O K A L B I S
už emigraciją. Taigi, tąkart mes priduoti dokum entų nenuėjom e,
o vyras ir Alina savuosius nunešė vėliau. Iš Lietuvos jie išvyko
1974-ųjų gegužės m ėnesį. Aš pasilikau Lietuvoje.
Taigi, Jūs priėmėte labai sunkų sprendimą?
Viena vertus, šis sprendim as buvo sunkus, kita vertus, kitaip pa
sielgti paprasčiausiai negalėjau. Iki šiol jaučiu kažkokią magišką
šios žemės trauką. Tik čia esu nam uose, nors, neslėpsiu, m an daug
kas ir nepatinka, o kartais būna ir labai skaudu. Tačiau ši vieta yra
m ano. Čia yra m ano gyvenim as, m ano draugai ir m ano kapai. Be
to, du kartus esu susidūrusi su situacija, kuom et apsispręsdam as
išvykti žmogus daug prarado. Tokius praradim us, m ano galva, iš
gyveno Icchokas Meras, galbūt ir Jonas Jurašas. Apie tai jau esam e
kalbėję, tačiau pastaroji tem a m an tokia svarbi, kad ir vėl prie jos
grįžtu... Kaip esu pasakojusi, tiek Mero, tiek Jurašo profesinė m e
ninė veikla lyg ir nutrūko, kai jie buvo kūrybinio gyvenim o viršū
nėje. Kita vertus, akivaizdu, kad reikia išvažiuoti, jeigu jauti, kad
imi dusti. Meras duso nuo jį vis labiau slegiančio „vidinio cenzo
riaus“, o Jurašas prarado galimybę dirbti teatre. Manęs tokio pobū
džio dusulys niekada nebuvo apėmęs. Priešingai, aš jaučiau, kad
m ano žodis gali kažką reikšti tik gimtojoje žemėje. Atrodė, kad tik
likdama Lietuvoje galiu būti naudinga ir kažkaip įprasm inti savo
būtį. M an buvo ir yra labai skaudus lietuvių ir žydų priešiškum as,
nes pati esu „autentiška“ litvakė, tai yra Lietuvos žydė ar, jei norite,
žydų kilmės lietuvė. Manyje gyvos abi kultūros. Visų pirm a kalbu
apie m entalitetą. Jeigu gali su meile prisidėti prie šio priešiškum o
įveikos, prie gim tojo krašto europeizacijos, — tai bene pati svar
biausia priežastis, dėl kurios verta likti savo žemėje.
Turėjau ir labai asm eninių priežasčių, neleidusių m an emigruoti.
Nieko nesigailiu, tik m ano sprendim ų kaina buvo ir yra labai
aukšta... Gyvenu dabar, kai jau atsėlino senatvė, toli nuo savo my
limos vienturtės dukters ir savo m ylim ų anūkų...

Gal tuomet galime pereiti prie Jūsų pažinties su antruoju vyru
ir prie „estiškojo“gyvenimo periodo?
Estija buvo didžiulis lūžis m ano gyvenime — ir buitinis, ir dvasinį

Kaip jau esu Jums pasakojusi, nuvykau ten atsitiktinai — į Grigori
jaus Kromanovo „Šventežerio“ prem jerą. Spektaklis m an labai pa
tiko, atrodė, kad estų režisierius puikiai įžvelgė ir perteikė kūrinio
prasm ę, taip, kaip ir aš ją suvokiau. Po spektaklio kalbėjomės su
režisieriumi, buvom e pakviesti vakare ateiti į naktinį klubą. Taline
jau buvau susitarusi aplankyti Kam ušerų šeim ą (Stalino valdymo
m etais jie gyveno Vilniuje, nes Estijoje jiem s grėsė deportacija,
o jiem s grįžus į Taliną, mes palaikėm e artim us ir draugiškus san
tykius). Grigorijus m ane palydėjo iki jų nam o ir pasakė, kad pusė
vienuoliktos vakare lauks m anęs n aktiniam e klube. Visą naktį
prašokau paeiliui su Kaziu ir su Grigorijumi. Vakarui baigiantis
Grigorijus m anęs nebepaleido, k artu šokom e paskutinį šokį —
labai sunku buvo atsisveikinti... Tas sunkum as nepraėjo ir ryte,
įsėdus į lėktuvą, o per persėdim ą Rygoje supratau, kad įsimylėjau.
Prasidėjo m ūsų susirašinėjim as, parašiau nedidelę recenziją apie
m aty tą jo spektaklį4, galiausiai susitikom e Maskvoje — abiem
jau buvo aišku, kad tarp m ūsų įvyko kažkas lem tingo. Tačiau ką
nors keisti jo ar m ano gyvenim e atrodė neįm anom a — abu jau
buvom e keturiasdešim tm ečiai, abu turėjom e šeimas, darbus, bu
vom e sm arkiai įaugę į savas kultūras, jis nem okėjo lietuviškai,
aš — estiškai. Po m etų bandėm e išsiskirti, bet iš to nieko neišėjo.
Tada supratau, kad tikros meilės negali sustabdyti jokios kliūtys
ar barjerai. Galiausiai nutarėm e gyventi kartu. Mano pirmas vyras,
kurį gerbiau ir vertinau, su m udviejų dukra emigravo į Didžiąją
Britaniją. Grigorijus paliko savo šeimą.
Visa tai buvo be galo sunku, bet kartu — gal laimingiausias mano
gyvenim o laikotarpis...
4 Irena Veisaitė, „Rūstus optimizmas“, Literatūra ir menas, 1971 05 29, p. 11.
2 5 4 X M p o k a l b i s
Nuolat keliavome, tai vienas, tai kitas iš Talino į Vilnių ir iš Vil
niaus į Taliną. Buvome kartu, kartu dirbom e, kartu svajojome,
jautėm ės pakylėti dvasiškai. Aš susidraugavau su Grigorijaus bu
vusiom is žm onom is ir jų vaikais, o Grigorijus pamilo m ano dūk
terį Aliną. Iš pradžių buvo labai sunku, nes nesupratau nė žodžio
estiškai, o estai rusiškai kalbėti nem ėgo; Griša nesuprato lietu
viškai, tad Lietuvoje aš jam buvau sinchroninė vertėja. Ir jam, ir
m an pam ažu atsivėrė nauji pasauliai — estai m ane priėm ė labai
gerai, niekur nejutau priešiškum o, netgi atvirkščiai. Susipažinau
su estų kultūra — perskaičiau Tam m saare's penkiatom į, kuris pa
dėjo perprasti estų charakterį ir istoriją, jų santykį su žeme, gamta,
žm onėm is.5
Vis prisimenu, kaip važiuodami iš Talino į Vilnių, arba atvirkščiai,
pasišnekučiuoti su m ano draugų Stasės ir Benedikto Valeckų šeima.

Išvykstant ponia Stasė m um s prikraudavo pilną glėbį savo sodo ir
daržo gėrybių. Kai ilsėdavomės Lahe, už Talino buvusiuose teatro
darbuotojų poilsio nam uose, visada stengdavom ės aplankyti Rak-
verės mieste gyvenusią žymaus estų kompozitoriaus, m ūsų artim o
draugo Arvo Parto mamą. Ji mum s išvykstant, taip pat kaip ir ponia
Stasė, įduodavo lauktuvių ką nors iš savo daržo: puokštelę petra
žolių, krapelių ir panašiai — visko nedaug, labiau simboliškai, bet
jausmas, kurį tiek ji, tiek ponia Stasė perduodavo su lauktuvėm is,
buvo visiškai toks pats — jose buvo tiek pat šilumos. Estų santy
kis su žeme yra kitoks — m ūsų žemė kur kas dosnesnė, Estijoje ji
nėra tokia derlinga. Tada supratau, kad estai labai gražūs ir dosnūs
žmonės, tik dėl skirtingų gyvenim o sąlygų jie tai išreiškia kitaip
nei lietuviai. Kažkaip pavyko įveikti ir estiško santūrum o barjerą,
tiesa, kartais tam reikėdavo išgerti 100 gramų... Estiškas m entali
tetas pam ažu m an tapo suprantam as ir artim as.
5 Turimas omenyje Antono Hanseno Tammsaare’s romanas Tiesa ir teisin

gumas (ėst. k. 1926-1933; liet. k. 2009), kuriame atskleidžiama xix ir xx a.
sandūros Estijos kaimo ir miesto gyvenimo panorama.

x x amžiaus aštuntojo dešim tm ečio estų teatras, režisieriai ir ak
toriai irgi buvo labai įdomūs. Turėjau galimybę pažinti beveik visus
estų teatro ryškiausius žm ones.6 Taip pat susipažinau ir su tuom e
tiniu estų kinu — m ano vyras buvo laikomas vienu geriausių estų
režisierių, jo filmai buvo žinom i, turėjo pasisekim ą ne tik Estijoje.
„Paskutinė relikvija“, iki šiol kultinis estų filmas, 1971 m etais buvo
parduotas šešiasdešimčiai šalių.7 Dalyvavau keleto paskutinių jo
filmų kūrim o darbuose, buvau vieno iš jų — „Viešbutis „Pas žuvusį
alpinistą“ — antroji režisierė. M etus dirbau Estijoje — Pedagogi
niam e institute buvau pasiėm usi nem okam ų atostogų.
Didžiausia likimo dovana buvo pažintis ir draugystė su kom po
zitorium i Arvo Partu ir jo žm ona Nora. M etus gyvenom e kartu su
jais jų bute. Tuo m etu pažinojau daugum ą estų kultūros veikėjų,
susidraugavau su savo kolegomis, teatro kritikais Lea Tormis, Ivika
Sillart, Lilian Vellerand, Kalju Haanu, pam ilau Grišos kolegas iš
TaUinnfllm, ypač visų jo filmų direktorių Raim ondą Feldą.
Džiaugiuosi, kad pavyko šiek tiek pram okti estų kalbą, bet ge
rai jos neįvaldžiau, ji labai sudėtinga, tačiau jau galėjau suprasti,
apie ką kalbama.
Norėjau pasitikslinti vieną detalę: jūs dirbote Pedagoginiame

institute, Jūsų vyras statė spektaklius Estijoje, tad susitikdavote
tik savaitgaliais?
Buvo ne visai taip. Metus, kaip jau m inėjau, dirbau Estijoje, po to

estai n et siūlė pasilikti, bet aš negalėjau atsisakyti darbo Pedago
giniam e institute. O šiaip m es turėjom e „Žigulį“, kuriuo aš kartais
6 Plačiau apie estų teatrą žr.: Irena Veisaitė, „Ieškojimų kelyje“, Literatūra
ir menas, 1977 04 09, p. 9; 1977 0416, p. 10; 1977 04 23, p. 11.
7 „Paskutinė relikvija" (ėst. Viimne reliikvia, Tallinnfilm, 1975) —istorinis
nuotykinis filmas, sukurtas pagal estų rašytojo Eduardo Bornhohe'o romaną,
kurio veiksmas vyksta xvi a. Livonijos karo metu. 1971 m. šį filmą Sovietų
Sąjungoje pažiūrėjo 44,9 mln. žiūrovų.
256 X I I P O K A L B I S
Irena Veisaitė ir Grigorijus Kromanovas. Nida, apie 3972 m.
net dukart per savaitę važiuodavau į Taliną. Kai galėdavo dirbti ne
būtinai Estijoje, pavyzdžiui, rašydavo scenarijų, Griša atvažiuodavo
pas m ane j Vilnių. Deja, jis daug sirgo, turėjo didžiulių problem ų
dėl širdies, o m edicina tada dar nebuvo tiek pažengusi, todėl daž
nai gulėdavo ligoninėse tiek čia, tiek Taline.
Griša norėjo ir bandė gyventi ir dirbti Lietuvoje — tikrai dėjome
visas pastangas, kad jis čia galėtų įsitvirtinti, kurti filmus, spekta
klius, jis net pradėjo repetuoti, ir labai sėkm ingai, su garsia, n e
paprastai subtilia Vilniaus rusų dram os teatro aktore Valentina
M otovilova W illiam o Luce’o m o n o p jesę „A m hersto gražuolė“8
apie garsią am erikiečių poetę Emily D ickinson, galvojo apie
G oethe’s pjesės „Ifigenija" pastatym ą, turėjo ir kitų sum anym ų,
bet netrukus pasklido gandai, kad jis čia vien tam , kad jį galėčiau
išvežti į užsienį. Beje, panašios kalbos sklido ir apie m ano drau
gystę su Jurašu, ir su Saja... Nenuostabu, kad m ano vyras Lietuvoje
jokio darbo taip ir negavo, o Estijoje jis buvo ypač gerbiamas, ten
8 Orig. The Belle of Amherst, 1976.

buvo viso jo gyvenim o įdirbis. O m an atrodė, kad jei atsisakysiu
savo tu rim o darbo Lietuvoje, kitą čia gauti bus labai sunku. Ir taip
instituto valdžia m anęs nelabai mėgo, neturėjau geros reputacijos
tarp nom enklatūrininkų.
Tas gyvenam osios vietos klausim as, ko gero, buvo vienintelis
kurio m um s niekad nepavyko iki galo išspręsti... Abu buvom e per
daug įaugę ir susiję su savo šalių kultūromis. Aš, ko gero, net būčiau
pasiryžusi ir važiavusi gyventi į Estiją, išm okusi geriau estų kalbą,
galbūt būčiau radusi te n kokį užsiėm im ą. Estai m an siūlė visokių
įsidarbinim o variantų, tu rb ū t norėdam i išsaugoti Kromanovą, bet
aš puikiai žinojau, kad vyro sveikata labai silpna, daug dirbti jis
negalės, tad iš ko m um s b ū tų reikėję gyventi bent kol mokyčiaus
estų kalbos, bandyčiau įsitvirtinti svetim oje šalyje?
N epaisant visų su nkum ų ir problem ų, m ūsų gyvenim as buvo
tikrai įdomus... Kartu kurdavom e, aišku, pagrindinis kūrėjas buvo
Griša, bet daug m inčių jam gimdavo m ūsų diskusijų m etu. Padė
davau jam parašyti scenarijus, atrinkti aktorius. Turėjau savybių,
kurių jis neturėjo, o jis turėjo savybių, kurių trūko m an, — labai
gražiai papildėm e vienas kitą. Abu buvom e tikrai laimingi...
Tas Jūsų nuolatinis keliavimas vienas pas kitą — lyg amerikie

tiškojo gyvenimo būdo atspindys sovietinėje realybėje...
Turiu pripažinti, kad tos kelionės ir vargindavo. Kai važiuodavome

kartu, aišku, laikas neprailgdavo — aš vairuodavau, o jis m an skai
tydavo knygas, įdom esnius straipsnius. Sustodavome gražiose vie
tose ir gėrėdavom ės gam ta. Bet m an gi dažnai tekdavo važiuoti ir
vienai. 1982 m etais Grigorijų ištiko sunkus infarktas. Man pranešė,
kad jam labai blogai. Skubiai susiruošiau į Estiją, važiuodam a au
tobusu net nežinojau, ar nuvykusi rasiu jį gyvą, ar ne... Dar radau!
Vedžiau jį pas kardiologus ir čia, Lietuvoje. Prieš tą 1982 metų
infarktą jam siūlė operaciją, bet tada tai buvo didelė rizika. Nese
niai vienas jo pažįstam as aktorius buvo m iręs ant operacinės stalo,
tad taip ir nesiryžome, o po to infarkto operacijos jau niekas nebe
siūlė. Tad padėtis buvo be išeities... Bet vis tiek stengėm ės, darėme,
jęą galėjome. Griša labai norėjo pastatyti filmą pagal puikų Jaano
Krosso rom aną „Im peratoriaus b ep ro tis“ [1978, liet. k. — 1985],
buvo parašęs scenarijų, bet Maskva jam neleido įgyvendinti šio
sum anym o, jis ten neturėjo gero vardo, buvo laikomas idėjiškai
nepatikim u žmogum i.
1984 m etais Grigorijų pakvietė dėstyti studentam s Talino kon
servatorijoje, jis buvo tikrai puikus, visų gerbiam as ir m ylimas
pedagogas, bet toks darbas sunkus, reikalauja daug nervų. Žino
jau, kad jam negalim a im tis tokių pareigų, bet atkalbėti jo neįsten
giau. Po baigiam ųjų studentų egzam inų išvažiavome atostogauti
į Lahe, į tuos pačius Teatro profsąjungos poilsio nam us, kuriuose
jau buvom e prieš tai. Trečią atostogų dieną, m an beuogaujant, o
jam begrybaujant, užslinko tam sus debesis, pradėjo lyti. Staiga
išgirdau jį šaukiant nesavu balsu: „Irenuška!!!“
Grišą ištiko infarktas ir jis krito miške...
Po jo m irties m an buvo nepakeliam ai sunku. Nebenorėjau gy
venti. Išgyvenau, ko gero, dėl to, kad ruošiau apie jį knygą9... Tad ir
toliau gyvenom e kartu... Norėjau papasakoti apie jo gyvenim ą ir
nerealizuotus darbus. Juk jam nuolat viską draudė, buvo likę dau
gybė sum anym ų, norėjau, kad apie juos bū tų išgirsta ir sužinota.
Knygą ruošiau m aždaug septynerius m etus, kiekvieną laisvą m i
nutę važiuodavau į Estiją rinkti medžiagos, tuo pačiu m etu didelė
dalis būsim os knygos teksto buvo verčiama į estų kalbą, o draugai
padėjo m an iki galo suprasti estiškus tekstus. Darbas buvo sudėtin
gas, bet knyga galiausiai, 1995 metais, išėjo — jau nepriklausom oj
Estijoj. Jos leidybai pinigų davė Arvo Partas. Nuostabus, nepapras
tai jautrus knygos dizaineris buvo Jūri Kaarma. Džiaugiuosi, kad
knyga Estijoje buvo labai gerai įvertinta ir greitai išparduota.
9 Turima omenyje jau minėta knyga Lavastaja Grigori Kromanov:

malestused, artiklid, kirjad, pdevikud.

Minėjote, kad cenzoriai į Jūsų vyro darbus visada žiūrėdavo labai
priekabiai. Kuris iš jo kūrinių buvo labiausiai jų „apgenėtas“?
Tikriausiai dviejų serijų filmas „Briliantai proletariato diktatūrai“.10

Tai buvo labai brangus ir įdom us filmas pagal lulijano Semionovo
to paties pavadinim o rom aną, kurio pagrindinis veikėjas — tuo
m etu seriale „Septyniolika pavasario akim irkų“ populiarus tary
binis žvalgas Isajevas.11Bet Griša nenorėjo kurti eilinio detektyvo,
jis sugebėjo filme parodyti rusų inteligentijos tragediją po Spa
lio revoliucijos. Jūs galite įsivaizduoti, kaip į jį reagavo Maskva?..
Jerm ašas, tu o m e tin is ssr s kinem atografo kom iteto vadovas12,
šaukė: „Kur K rom anovas padėjo m ilijoną?!“ Akivaizdu, kad po
tokio „šilto“ kino juostos priėm im o Maskvoje, Tallinnfilm gavo
įsakym ą iškarpyti filmą.
Kuris iš Jūsų vyro kūrinių jums asmeniškai pats įdomiausias

ir brangiausias?
„Paskutinė relikvija“, kaip jau minėjau, iki šiol yra laikomas kultiniu
estų filmu, bet Grišai ir m an tu rb ū t brangiausias filmas ir buvo tie
sudėtingo likimo „Briliantai...“ Pats filmo pavadinim as klaidina.
Jame kalbam a ne apie proletariato diktatūrai reikalingus turtus, o
apie lem tingą tautos supriešinim ą ir apie inteligentijos — tikrųjų
Rusijos briliantų — tragišką žūtį. Filme vaidino nuostabūs rusų,
estų ir lietuvių aktoriai. Muziką sukūrė Arvo Partas. Gaila, kad tą
10 „Briliantai proletariato diktatūrai“ (ėst. Briljandid proletariaadi diktatuurile,

rus. BpunnuaHmbi dm čuKmamypbi nponemapuama) Tallinnfilm, 1975 m.,
pagal 1974 m. Julijano Semionovo to paties pavadinimo romaną.
11 Tarybinis žvalgas Isajevas Julijano Semionovo buvo kuriamas kaip V akaruose
populiaraus Akcinio britų žvalgybos agento (kurį sugalvojęs rašytojas Ianas
Flemingas) atitikmuo Sovietų Sąjungos visuomenėje.
12 Filipas Jermašas SSRS kinematografijos komitetui vadovavo 1972-1986 m.
Kino kūrėjai šį laikotarpį vadina Jermašo epocha, arba stagnacijos epocha, o
pats pirmininkas prisimenamas kaip uolus ideologinių dogmų gynėjas.
filmą gerokai sugadino cenzoriai. Griša tuo m etu gulėjo ligoninėje,
o kažkas karpė jo filmą... Jam atrodė, kad pjaustom a ne kino juosta,
o jo širdis... Taigi, m ano vyrui nebuvo leista įgyvendinti savojo su
m anym o iki galo, bet vertinu ir tai, kas jam e liko.
Arbūtų galima palyginti estų ir lietuvių kultūrą sovietmečiu?

Ar įžvelgiate kokių skirtumų?
Taip, skirtum ų išties būta. Estai m an dažnai atrodydavo drąsesni,

galbūt dėl to, kad jų kalba buvo m ažiau suprantam a, ją buvo su n
kiau įsisavinti negu lietuvių. Skyrėsi ir jų spauda. Užtektų palyginti
jų Sirp ja vasar13 su m ūsų Literatūra ir menu... Jau m inėjau, kad es
tai tarybiniais m etais išleido daugiau svarbių knygų, priskirtinų
Vakarų kultūros Aukso fondui. Dar viena aplinkybė — estai tu rb ū t
labiau vertino ir dom ėjosi rusų disidentais, turėjo ir savų, tokių
kaip, pavyzdžiui, Jaanas Kaplinskis. Jų teatras taip pat buvo stiprus,
nors šiuo atveju m es jiems niekuo nenusileidom e, net atvirkščiai.
Įdomu ir tai, kad dabar Rusijos piliečiai, bėgdam i nuo Putino dikta
tūros, dažniau prašo politinio prieglobsčio Estijoje negu Lietuvoje.
M anau, kad, lyginant su estais, m es buvom e konservatyvesni.
Estai per visą sovietm etį galėjo žiūrėti suom išką televiziją, važi
nėti į Suomiją, o ir patys suom iai gana laisvai atvykdavo į Estiją,
tad galimybės bendrauti su nekom unistine šalimi buvo neblogos.
Tuo ta rp u lietuviai tokių progų turėjo kur kas m ažiau — juk Len
kija buvo sovietinio bloko šalis. „Lietuviai — romantikai, svajotojai,
o estai — žymiai racionalesni“, — visada tvirtino Griša. Nežinau, ar
šiuo m etu estam s geriau, o gal blogiau sekasi nei m um s, bet m a
nau, kad su kom unistine praeitim i jie susitvarkė tikrai sėkmingiau
nei m es, ir tai daug ką lemia.
Sovietmečiu m an labai didelį įspūdį darė tai, kad svarbias, vado
vaujamas pozicijas, pavyzdžiui, Estijos tuom etinėse m inisterijose, 13
13 Sirp ja vasar (ėst.) —Kūjis ir pjautuvas — Estijoje leistas kultūros savaitraštis.
Nieko nesigailiu... 26l

užim davo gana jauni žm onės. Aš jų klausdavau: „Kodėl, ko jūs ei
nate j valdžią?“ o jie paprastai atsakydavo, kad tokiu būdu plečia
akiratį, įgyja reikalingų žinių, pažinčių, gebėjim ų. Jų planas b ū
davo eiti tas pareigas ne daugiau kaip 5 m etus, kad neužsikrėstų
tarybine biurokratija, o išėję savo patirtį galėtų sėkm ingai pritai
kyti saviems tikslams. Galbūt ir dėl šios aplinkybės po Nepriklau
somybės atgavim o estai radikaliau susitvarkė su savo sovietine
nom enklatūra.
O dabar dar vienas estiškas siužetas... Arvo Partofigūra nuolat

šmėsčioja mūsų pokalbiuose, Jūsų namuose yra šio kompo
zitoriaus portretas, jo paties pieštų paveikslų ir net baldų. Jūsų
gyvenimo linijų susiliejimą liudija ir šio vieno žymiausių estų
kompozitoriaus kūrinys Fūr A lina Papasakokite, kokiomis
aplinkybėmis jis buvo parašytas.
Susipažinau su Arvo ir jo žm ona Nora 1975 m etais per „Briliantų“,

kuriam jis kūrė muziką, filmavimą. Mes iš karto supratom e vieni
kitus. Arvo ir Nora, tru p u tį anksčiau nei m es su Griša, nutarė su
jungti savo gyvenim us. Arvo išsiskyrė su pirm ąja žm ona, apie 3
ar 4 m etus gyveno kaime, valgė tik paties išaugintą žalią maistą,
nes turėjo inkstų akmenligę. Jam buvo išoperuotas vienas inkstas,
reikėjo gelbėti antrąjį. Tai buvo gyvybės ir m irties klausimas. Tuo
m etu jis nieko nekūrė, įtikėjo Dievą ir tapo giliai tikinčiu stačiatikiu.
Susipažinęs su Nora, kuri ruošėsi su tėvais išvykti į Izraelį, įsimy
lėjo ją ir neleido Norai emigruoti. Ji pasiliko. Arvo ir Nora susituokė
ir jiems gimė du puikūs sūnūs — Im m anuelis ir Miki. Gyveno jie
Noros tėvų paliktam e bute Mustam'že gatvėje Taline. Jame Arvo
ir atrado tintinnabuli14 stilių, kuris išgarsino jį visam e pasaulyje.14
14 Tintinnabuli —„varpų skambesys" (lot. tintinnabulum — „varpas") —kompo

zicinis stilius, kurį pirmą kartą Arvo Partas pritaikė kūrinyje Fiir Alina (1976),
vėliau —Spiegei im Spiegei (1978). A. Parto tintinnabuli stiliumi sukurtai
muzikai būdingas skaidrus asketiškumas, aiški minimalistinė kompozicija.
Tuo pačiu m etu ir m es su Griša buvom e be stogo virš galvos, ir
jie pasiūlė m um s vieną kam barį savo trijų kam barių bute. Kartu
pragyvenom e apie m etus, o gal daugiau, kol Griša už „Briliantų“
honorarą nusipirko kooperatinį butą Taline. Mūsų gyvenimą kartu
prisim enu kaip vieną šviesiausių ir įdom iausių laikotarpių savo
gyvenim e. Arvo ir Nora padarė m an didžiulę įtaką. Nora, kuri už
m ane gerokai jaunesnė, buvo itin išm intinga, turėjo nepaprasto
gerum o, o Arvo m an iš viso atrodė kaip šventasis.
Ir jie, ir mes buvom e beprotiškai įsimylėję. Nora buvo silpnos
sveikatos, ir Arvo ja labai rūpinosi. Atsimenu, kartą grįžusi namo,
radau jį skalbiant vystyklus. Sakau*. „Arvočka, juk aš galėčiau tai
padaryti, o Jūs rašykit muziką.“ Į tai jis m an atsakė: „Jei m ano sąžinė
nešvari ir aš neatlieku savo pareigos, tai ir muzikos rašyti negalėsiu.
Juk tai ne aš rašau, tik perleidžiu iš aukštybių per m ane ateinan
čius garsus. Tam, kad jie pereitų, tu riu visų pirm a neužteršti savo
sąžinės, būti švarus.“ Nesugebu pažodžiui atkartoti tų kelių m an
tuo m etu Arvo pasakytų sakinių, tačiau labai tiksliai perduodu
kom pozitoriaus m intį.
Prisim enu, kaip pas Arvo ir Norą ateidavo toks Miša. Jie su šiuo
žm ogum i susipažino lankydam iesi vienuolyne. Miša sirgo dia
betu, nesilaikė jokių dietų ar higienos taisyklių, bet tu rėjo aiš
kiaregystės dovaną. Pavadinčiau jį tikru jurodivyj15.
Kartą jis įspėjo Arvo ir Norą, kad pas juos namuose, jiems būnant
vienuolyne, knaisiojasi k g b . Jie skubiai sugrįžo nam o ir rado ten
sudaužytą veidrodį bei kitokių kratos požym ių. Miša taip pat ska
tino Arvo ir Norą em igruoti, nes tai buvo tikrai nelengvas spren
dimas.
Kai Miša pas juos ateidavo, Nora pirm iausia nusivesdavo jį į
vonią ir prausdavo, perrengdavo švariais rūbais, pavalgydindavo.
15 Rus. topčduebiū — nuo topod'b —kvailys, keistuolis, pamišėlis; sąvoka,

stačiatikybėje apibrėžianti klajojančių vienuolių ir / arba itin religingų žmonių
grupę, kurios nariai visuomenėje buvo suvokiami kaip „šventieji bepročiai“
arba „palaimintieji bepročiai“.

Ji buvo mažytė, o jis didelis, storas ir sunkus. Kartą girdėjau, kaip
ji jam šaukė: „Mmua, noflHHMH Hūųa."16 Aš tuo m o m en tu prisi
m iniau Justinėlj ir savo nesugebėjim ą jam padėti...
Tapę stačiatikiais, Arvo ir Nora palaikė nuolatinius ryšius su vie
nuolynais Estijoje, o vėliau ir Anglijoje. Kartu su juo ir Nora lan
kiausi stačiatikių vienuolyne Esekse.17Ten jaučiausi kaip Utopijos
saloj. Visi vienuoliai kalbėjo bent 4 -6 kalbomis. Beveik visi buvo
baigę aukštuosius m okslus. Įsivaizduokit, esu ten viešnia, nueinu
į lytines pam aldas: bažnyčioje susirinkę vienuoliai ir vienuolės
gieda, tik staiga išgirstu, kad jie gieda lietuviškaū Taip jie pagerbė
m ano kraštą ir m ane. Buvau sujaudinta iki ašarų.
Negaliu užm iršti ir vienuolyno valgymo tradicijų. Visų pirm a pa
grindinis m aistas buvo jų pačių užaugintas: paprastas, bet sveikas
ir labai skanus. Valgio m etu vienas iš vienuolių tyliai skaitydavo
Šventąjį Raštą, taip sukurdam as nepaprastai dvasingą atmosferą.
Kai Arvo rašė tintinnabuli stilium i, kartu dažnai ir paišydavo,
o paskui tuos piešinius išmesdavo į šiukšlių dėžę. Aš jau tada, kaip
tikriausiai supratote, dievinau ir Arvo, ir jo m uziką, kuri leisdavo
pajusti dangų, amžinybę, nežem išką tyrum ą, meilę ir grožį. Man
buvo brangu viskas, kas susiję su juo ir Nora. Padėdam a jiems
tvarkytis, aš išim davau tuos piešinius iš šiukšlių dėžės. Jis neprieš
taravo. Tad dabar jaučiuosi esanti labai turtinga — turiu jo autopor
tretą ir ant gaidų popieriaus nupieštą švytintį kryžių. Šie piešiniai
kabo ant sienos m ano kambaryje.
Atradęs tintinnabuli stilių, pradėjęs kurti sakralinę muzika, Arvo
atsisakė rašyti m uziką filmams. Tuo m etu viena garsi Vienoje įsi
kūrusi gaidų leidykla pasisiūlė iš Arvo pirkti viską, ką jis dar pa
rašys iki gyvos galvos. Manyčiau, kad tai leido jam realiau galvoti
apie em igraciją, nes atm osfera sovietinėje Estijoje vis labiau jį
slėgė ir varžė.
16 Miša, pakelk kiaušinius! (Rus.)

17 Turimas omenyje vienuolynas —orig. The Patriarchai Stavropegic
Monastery ofSt. John the Baptist.
M ano atm intyje ryškus ir dar vienas epizodas, susijęs su šiuo
nepaprastai ty ru ir tiesiu žm ogum i. Estijos kom pozitorių suva
žiavime Arvo atvirai pasisakė prieš tu o m etin ę kultūros politiką.
Nors buvau salėje ir stebėjau publikos reakciją — jis susilaukė
visos salės pritarim o ir nesibaigiančių aplodism entų, — ne viską
supratau. Aišku, kad jokių užsakym ų iš valdžios jis daugiau n e
gavo, jo m uzika buvo uždrausta, net nebuvo iš ko gyventi. Tada
Arvo ir Nora nutarė em igruoti. Sužinojusi apie tai p artinė valdžia
„susirūpino" jų likimu. Prisim enu, kad į nam us atėjo vienas iš CK
sekretorių, norėdam as išsiaiškinti išvykimo priežastį, siūlydamas
padėti. Arvo perbraukė ranka sau per kaklą ir pasakė: „Atsibodo."
Tiesa, Arvo šį susitikim ą prisim ena kiek kitaip. Anot jo, CK sekre
torius jam patarė kartu su žm ona išvykti į Izraelį, kur tu o m etu
jau gyveno Noros tėvai.
Išvyko Arvo su šeim a 1981 m etais į Vieną. Važiavo jie traukiniu
per Vilnių, kur m es ir atsisveikinom e, bet m ūsų ryšiai nenutrūko.
Aš gyvenau ir dabar gyvenu su Arvo m uzika, klausausi jos nuolat,
ypač kai apim a neviltis dėl pasaulio ir žm ogaus egzistencijos ne
tobulum o... M ano butas pilnas Arvo ir Noros padovanotų daiktų,
baldų, kuriuos jie paliko išvažiuodami. 1984 m etais, m irus m ano
vyrui, Arvo jam paskyrė nuostabią psalm ę Ein Wallfahrtslied.
Lankiausi pas juos Berlyne. Kai nuvažiuodavau į Taliną, apsi
gyvendavau jų bute. M an jie abu nepaprastai brangūs, taip pat jų
vaikai. Deja, anūkų jau nepažįstu.
O dabar apie Jūsų klausim ą, susijusį su Arvo kūriniu Ftir Alina,
parašytu tintinnabuli stilium i. Jis pavadintas m ano dukters vardu,
kurios Arvo dar nebuvo m atęs, ji jau buvo em igravusi į Angliją,
bet Arvo žinojo ir jautė, kaip aš jos ilgėjausi. Kai estų televizijos
laidoje kom pozitoriaus paklausė, kas ta Alina, jis pakilo ir a ta
tupstas, paslaptingai tardam as kaugei, kaugei, išėjo. Tai estiškai
reiškia „toli, toli".
Kokiais 1976 ar 1977 m etais mes su Griša turėjom e laim ės klausy
tis vienintelio tuo m etu per stebuklą Talino filharm onijoje atlikto

neu žm irštam o koncerto, kuriam e Gidonas Kremeris ir Tatjana
G rindenko grojo dviem sm uikais Alfredo Schnittke's Concerto
Grosso ir Arvo Parto Tabula rasa. Dirigavo m ūsų garsusis Saulius
Sondeckis, nepabijojęs im tis atsakom ybės už tų kūrinių atlikimą.
Tatjanai Grindenko, tu rb ū t ir Gidonui Kremeriui, kiek prisim enu,
vienu m etu buvo uždrausta koncertuoti Baltijos šalyse. Visi savo
tiškai rizikavo.18
Perduoti žodžiais to vakaro įspūdžių nemoku... Tai buvo tokia
viršūnė, kokioje atsiduri gal tik kartą gyvenime... Viskas čia susi
jungė — geniali, dar negirdėta muzika, tobulas atlikim as ir vidinis
protestas prieš kaustantį režimą...
2003 m etais vienas nuostabiausių m ano gyvenim e sutiktų žmo
nių — aktorius, vizionierius, rašytojas, nepaprasto kūrybingum o
žm ogus, Seinuose įkurto „Paribio fondo“19 steigėjas ir vadovas
Krzysztofas Czyžewskis — nutarė Arvo suteikti garbingą „Paribio
žm ogaus“ titulą. Reikėjo susisiekti su Arvo, gauti jo sutikim ą. Tad
m es kartu nuvažiavom e pas Arvo ir Norą į Berlyną. Arvo niekad
nem ėgo viešų pagarbinim ų, bet jų neišvengė. Galiausiai įtikinom
jį, kad tai ne koks biurokratinis, valstybinis apdovanojim as, o jo,
kaip kom pozitoriaus ir žmogaus, pagerbim as, ir jis sutiko. Savaitė
Seinuose buvo ypatinga. Apie tai yra sukurtas filmas.
18 Alfredas Schnittke savo kūrinį Concerto Grosso No. 1 dedikavo pirmąkart

jį attikusiesiems: G. Kremeriui, T. Gridenko ir S. Sondeckiui.
19 Lenk. Fundacja Pogranicze — 1990 m. įsteigtas centras ir fondas, kurių tikslas —
remti pasienio gyventojų kultūros savitumo išlaikymą, tiesti supratimo ir
bendradarbiavimo tiltus tarp skirtingų tautinių, religinių ir kultūrinių ben
drijų. Centras „Menų, kultūrų, tautų paribys“ (lenk. Pogranicze — sztuk, kultur,
narodow) veikia Seinų miestelyje, fondo būstinė yra Krasnogrūdoje.
XIII POKALBIS
Pasijusti istorijos kūrėju,

ko gero, galima tik vieną
kartą gyvenime
Irena Veisaitė Vilniaus universiteto kiemelyje. 1990 m.
Antano Sutkaus nuotr.
Kaip prisimenate vėlyvąjį sovietmetį?
Brežnevo valdymo laikai — beviltiškas sąstingio metas. Niekas, iš

skyrus m ano pusbrolį Aleksandrą Štromą, kuris teigė, kad SSRS ilgai
neišsilaikys, netikėjo, kad visa tai greit baigsis. Daugum ai atrodė,
kad sistemai galo nebus niekada. Kita vertus, neturėdam i didesnių
vilčių dėl ateities, kom unizm o idealais žm onės taip pat nebetikėjo,
tiesiog gyveno savo gyvenim us, ir tiek... To m eto žm ogų kankino
tas beviltiškas pastovum as, ir — priešingai — šiandieninius žm o
nes valdo nuolatinės kaitos baimė. Kaip m ėgstu sakyti, šiandien
nėra nieko pastovaus, išskyrus kaitą.
M an asm eniškai tai buvo laikas, kai labai ilgėjausi savo dukters
Alinos, 1974 m etais su savo tėvu em igravusios į Didžiąją Britaniją.
Bet kartu tai buvo ir laimės, meilės, įdom ių pažinčių, draugysčių
ir kūrybinės veiklos m etas, na, ir dar vienas štrichas epochos pa
veiksle. Vėlyvasis sovietm etis yra ir lietuviškojo teatro žydėjimo
laikotarpis.
Vėlyvojo sovietmečio tyrinėtojai nesutaria: vieni teigia,

kad metaforų teatras žiūrovui buvo dvasinio protesto erdvė,
o kiti sako, jog metaforos, kuriomis kreiptasi į žiūrovą iš
kino ekrano ar teatro scenos, buvo tokios daugiaprasmės,
kad galėjo reikšti bet ką ir kartu — nieko.
Labai daug priklausė n u o auditorijos, žiūrinčios konkretų spek

taklį ar kino filmą. Bet iš esm ės m an nesinori sutikti su skeptikais.
Teatras tu o m etu turėjo nepaprastą poveikį, didžiulę traukos jėgą.
Prisim enu, Maskvoje ir Leningrade — Liubimovo, Efroso, Dodino,
Latvijoje — Lininšo, Šapiro, Estijoje — Toomingo, Komissarovo,
Kromanovo, Lietuvoje — Jurašo, Nekrošiaus, Vaitkaus, Tum ino,
Gaidžio, Varno spektaklius, — jie neabejotinai savyje buvo subran
dinę stiprų vertybinį užtaisą. Prie teatro kasų driekdavosi didžiau
sios eilės, žiūrovų salės būdavo perpildytos, spektakliai skatino
Pasijusti istorijos kūrėju... 269

savarankiškai m ąstyti viską unifikuoti siekiančioje sistemoje. Tada
tai buvo savotiška protesto form a prieš tarybinius stereotipus
ir melą. Galima pasakyti ir dar daugiau: teatras buvo gal vienin
telė vieša vieta, kur svarstytos žmogaus egzistencinės problemos.
Teatras buvo dvasingas.
Aišku, spektaklio m etu kilusių m inčių negalėjai viešai ir laisvai
išreikšti, nes b ū tu m netekęs darbo arba pakenkęs režisieriui, teat
rui... Bet vis dėlto ta protesto dvasia prieš sovietinį absurdą kau
pėsi, poreikis giliau, sudėtingiau suvokti žm ogaus egzistencines
problem as stiprėjo. Tai ryškėjo ir literatūroje, ypač Rusijoje. Deja,
Lietuvoje paskelbus Nepriklausomybę išaiškėjo, jog pas m us tikrai
nedaug kas parašyta „į stalčių“. Bet užslėpto pasipriešinim o būta,
ir nem ažai, ypač teatre...
Kodėl žmonės Lietuvoje nerašė „į stalčių“?
Sudėtingas klausim as. Galbūt Lietuvoje buvo pakankam ai gali

m ybių „išsikrauti“ ir viešai, ir neviešai? Juk Lietuvoje kai kuriais
požiūriais visada buvo tru p u tį laisviau, ypač po Stalino mirties.
N eabejotinai b ū ta ir baim ės. Puikiai žinau, kad pačioje Sąjū
džio pradžioje jautėsi didžiulis Lietuvos kom unistų partijos pa
sipriešinim as Sąjūdžiui, ir tik į Vilnių atvažiavus „perestroikos
architektu“ vadintam Aleksandrui Jakovlevui ir ištarus lem iam us
žodžius, Sąjūdis įsismarkavo.1Gal m um s trūko drąsos? Gal buvome
per daug prisikentėję? Gal nepasitikėjom e savo jėgomis?
Bet kai Sąjūdis prasidėjo, visos užtvankos sugriuvo... Tai buvo
ypatingas, didžiulis visos tautos pakilimo laikotarpis, kuriam ryžto
ir drąsos tikrai netrūko. Pasijusti istorijos kūrėju, ko gero, galima
tik vieną kartą gyvenime...
i Turimas omenyje A. Jakovlevo —Sovietų Sąjungos ir Rusijos partinio bei

politinis veikėjo, vieno iš pagrindinių M. Gorbačiovo inicijuotos pertvarkos
ideologų —apsilankymas Vilniuje 1988 m. rugpjūčio 11-13 d.
2 7 0 X I I I P O K A L B I S
Tęsiant iš stalčiaus ištrauktų tekstų temą... Ar permainų epochoje
Jums teko perskaityti kokį nors „stalčiui rašytą“ir susiklosčius
aplinkybėms publikuotą tekstą, kurį dabar galėtumėte pavadinti
esminiu arba lūžiniu, pakeitusiu Jūsų pasaulėvaizdį?
Turbūt tokiam e kontekste galėčiau pam inėti visų pirm a rusišką

„sam izdatą“: Sacharovą, Solženicyną, Šalamovą, rusų disidentų
veiklą ir laikyseną. Pas m us tai būtų Tomas Venclova, Antanas Ter
leckas, m ano pusbrolis Štromas, „Helsinkio grupė“. Kažkada iš savo
draugo Tado Masiulio sužinojau apie unikalią menininko, statytojo
Eduardo Jonušo laikyseną ir darbus Nidoje. Mat Jonušo žm ona,
Thom o M anno m uziejaus ir kultūros centro siela Vitalija Jonu
šienė, buvo Tado pusseserė, vėliau ir nuostabi m ano kolegė. Apie
Katalikų kroniką, kaip jau m inėjau, sovietm ečiu nieko nežinojau.
Atsakant į Jūsų klausimą, tu rb ū t tiksliau b ū tų pasakyti, kad lū
žis vyko palaipsniui. M ano suvokim ui apie literatūrą ir apskritai
kultūrinius reiškinius didžiulę įtaką padarė Leningrado mokykla,
Žirmunskis, Marija Lazarevna Tronskaja, kuri supažindino m ane
su Leningrado kultūriniu elitu; vėliau Bachtino, Gurevičiaus, Lot-
m ano knygos; bendravim as su Venclova, pusbroliu Štrom u, Vy
tau tu Kubilium, R am ūnu Katilium, m onsinjoru Vasiliausku, estų
intelektualais. Visų tų m ažų ir didelių dalykų — tekstų, pažinčių,
diskusijų, — keitusių m ano m ąstym ą ir pasaulėvaizdį, išvardinti
tiesiog neįm anom a.
Be to, neužm irškite, kad gim iau tarpukaryje, dar Nepriklauso
moj Lietuvoj ir turėjau kitą atskaitos tašką...
Kaip Jūs ir Jūsų aplinkos žmonės priėmėte Michailo Gorbačiovo

atėjimą į valdžią ir šio generalinio sekretoriaus paskelbtą
„glastnost“ir „perestroikos“2epochą? Nebuvo baimės, kad tai
dar viena apgaulė?
2 „Atvirumas“ ir „pertvarka“. (Rus.)

Atsirado viltis. Visi pajutom e, kad laikai keičiasi, apėm ė didžiulis
palengvėjim o jausmas.
Nikita Chruščiovas vykdė „atlydžio“3 politiką, bet jos nė iš tolo
negalim a palyginti su „perestroika“ ir „glastnost“ { Gorbačiovą
buvo dedam os didelės viltys, bet visgi jis atstovavo ss r s ... Atsi
m enu, labai sm arkiai nusivyliau šiuo žmogum i, kai jis ssrs Aukš
čiausiosios Tarybos d e p u ta tų suvažiavim e neleido pasisakyti
Sacharovui.4 Tada pradėjau juo abejoti. Tos abejonės dar labiau
sustiprėjo po kruvinų įvykių Tbilisyje, Rygoje, o ypač Vilniuje.
M anau, kad Gorbačiovas visai neketino sugriauti Sovietų Są
jungos ir todėl pats labai nustebo, kai įvykiai pasisuko tokia lin
kme. Ir vis dėlto... Jis padarė daug, tikrai labai daug. Nors ir pykstu
ant šio politiko dėl jau m in ėtų įvykių Lietuvoje, Gruzijoje ir dar
daug kitų, bet taip pat už labai daug ką esu jam dėkinga. Esu įsi
tikinusi, jeigu ne Gorbačiovas, dar ilgai b ūtum e tūnoję Brežnevo
sistemoje...
Kada pajutote, kad Gorbačiovo iš dalies inspiruoti procesai —

labai rimti, kad kelio atgal nebėra?
Kaip jau minėjau, išsivadavimas nuo teroro baim ės nevyko grei
tai. Tai buvo palaipsnis procesas, nes kone kiekvienas iš m ūsų buvo
paliestas įvairių teroro form ų, todėl baim ė buvo įsišaknijusi tikrai
labai giliai. Atsimenu, kaip m ano draugai, jau po m ūsų Nepriklau
somybės paskelbimo, pastebėjo, kad net būdam a Anglijoje, kai tik
3 Rus. ommenenb.
4 Minimas incidentas įvyko 1989 m. gegužę SSRS liaudies deputatų suvažiavimo
metu. Andrejus Sacharovas, išėjęs į tribūną, vietoj prašytų 15 minučių savajam
pasisakymui tegavo 5, dalis deputatų sunkiai tramdė skepsį ir priešiškumą
prelegento atžvilgiu. Pagrindinėmis pranešimo tezėmis tapo abejonė Liaudies
deputatų suvažiavimo darbo prasmingumu, tikėtina negatyvi ssrs politinės
raidos perspektyva, siūlymas įvesti demokratinio pobūdžio konstitucijos
pataisas, įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios reformos būtinybe.
Išsekus pasisakymui skirtų 5 minučių limitui, M. Gorbačiovas, nepaisydamas,
kad prelegentas dar nebaigė kalbėti, išjungė jo mikrofoną.
paliečiam i politiniai klausimai, aš pradedu tyliau kalbėti. Kita ver
tus, suvokimas, kad laikai keičiasi, bent jau m an atėjo labai greitai.
„Perestroika“ ir „glastnost“ m an suteikė tam tikros laisvės jausmą,
nors tikrum o dar nebuvo, o Nepriklausomybės idėja taip pat ne
visiems atrodė iš karto priim tina, tiksliau — reali.
Negaliu pasigirti, kad buvau didelė Sąjūdžio aktyvistė, bet prisi
dėjau prie Sąjūdžio grupės tuom etiniam e Vilniaus pedagoginiame
institute, dalyvavau pirm ajam e 1988 m etų Sąjūdžio kongrese. įspū
dis jau tada buvo didžiulis. Jaučiausi tikrai laiminga, kai Sporto
rū m ų scenoje viešai pradėta kalbėti apie buvusią priespaudą ir
režimo vykdytą terorą. Tai buvo tam tikros euforijos m etas. Tiesa,
turiu prisipažinti, kad sėdėdam a Sąjūdžio kongrese esu net kelis
kartus pagalvojusi: „Ką aš čia veikiu, juk čia niekas net neužsim ena
apie Lietuvos piliečių žydų kančias, apie m ano nuo Holokausto
stipriai nukentėjusią šeim ą — žiauriai nužudytą m am ytę, dėdę,
senelį...“ Tuom et greit nuvijau tas m in tis į šalį, pam aniau, kad
jos pernelyg egoistiškos, džiaugiausi, kad pagaliau galėjo prabilti
Gulago kaliniai, visa širdim i buvau su jais ir už juos. Norėjau ir
pati išeiti į sceną, pasisakyti, garsiai ištarti lietuvių gelbėtojų var
dus, nes laikau juos šventaisiais, tikrais pasipriešinim o didvyriais,
bet nedrįsau. Tiesa, kitą dieną straipsnelį „Nepasakytas žodis“ su
savo pam ąstym ais nunešiau į laikraštį Gimtasis kraštas, ir jis buvo
išspausdintas.5
Dar ir dabar atsim enu, kaip su draugais po kongreso ėjom e iš
Sporto rūmų... Tai buvo laim ės ir trium fo valanda. Tuo m etu at
rodė, kad aplinkui atsirado daugybė bendram inčių, todėl čia pat ir
tuoj pat užgim s nauja, garbinga bei teisinga dem okratinė Lietuva.
Jau vėliau ir prie Seimo budėjau, nešiau m aistą ten stovintiem s,
apie epochinius įvykius ir perm ainas kalbėdavausi su stu d e n
tais. Taip pat tru p u tį bijojau sovietų keršto, kraujo praliejimo, bet
stengiausi to neparodyti. Ginče tarp Brazausko ir Landsbergio
5 Irena Veisaitė, „Nepasakytas žodis“, Gimtasis kraštas, 19881110-16, p. 6.

visa širdim i buvau Landsbergio pusėje, bet kartais pagalvoda-
vau: „Tume efleuib — aanbine 6yfleiub.“6 Sovietinė prievarta ir jos
baimė, m atyt, buvo giliai ir stipriai įaugusios ir m an į vidų. Todėl
aš ypač gerbiu Landsbergio drąsią poziciją ir ja žaviuosi. Atsimenu,
kaip 1991 m etais visi Vildžiūnų ir Ladigų vaikai išėjo prie Parla
m ento, buvo atvažiavęs ir Ladigų anūkas, jav karininkas Andrius
Eiva. Jis daug prisidėjo prie m ūsų Parlam ento gynybos. Visa jau
noji Ladigų ir Vildžiūnų karta paveldėjo savo tėvų bruožus, pasi
žymėjo drąsa, principingum u, turėjo tokio kietum o, užsispyrimo.
Tuom et pasakiau M arytei Vildžiūnienei: neišleisk visų vaikų prie
Seimo, b ent vienas tu ri likti nam uose, ką gali žinoti, juk jei nė vie
nas nebegrįš, išnyks visa Vildžiūnų šeima. Ji iš m anęs tik pasišaipė
ir nepaklausė. Ta begalinė drąsa ir užsispyrim as, kaip jau sakiau,
buvo šeim os bruožas ir jaučiu jam didžiausią pagarbą.
1991 metais sausio 12 dieną pas m ane buvo atvažiavusi pusseserė
M argarita iš Didžiosios Britanijos, Vilniuje taip pat buvo Aleksan
dras Štrom as su žm ona Violeta, Jurašas... Vakare su M argarita dar
nunešėm e m aisto žm onėm s prie Lietuvos radijo ir televizijos pas
tato Konarskio gatvėje. Prie Parlam ento eiti su ja nesiryžau. Grį
žome, atsigulėm e ir staiga, apie pirm ą valandą nakties, išgirdome
šaudymą. Būčiau norėjusi bėgti, pasižiūrėti, kas vyksta, dalyvauti,
bet jaučiausi atsakinga už pusseserę, todėl likau su ja, dėl to m an
gaila ir šiek tiek apm audu. Taip išėjo. Su didžiuliu susijaudinim u
stebėjom e paskutinius užim am os televizijos kadrus...
Kaip greitai permainos ėmė atsispindėti Vilniaus pedagoginio

instituto gyvenime?
Pakeisti valdžią ir vėliavas galima per vieną naktį, bet žm onių m ąs
tysenai pakeisti reikia labai daug laiko. Vilniaus pedagoginio insti
tuto vadovybė keitėsi, rektorium i tapo visų gerbiamas profesorius
6 Lėčiau važiuosi —toliau nukeliausi. (Rus.)
274 X I M P O K A L B I S
Antanas Pakerys7. Turbūt daugeliui išnyko baim ė kalbėti tai, ką iš
tiesų galvoja. K om unistų partijos nariai atidavė partinius bilietus.
Tačiau kiek šios perm ainos išreiškė esm inius pokyčius instituto
gyvenime?.. Deja, detaliau atsakyti į šį klausim ą tikriausiai negalė
čiau. Jutau šiokį tokį pavojų, kad kom unistinė ideologija gali būti
iš dalies pakeista nacionalistine.
Kada pajutote, kad kuriant Lietuvos valstybę lyg ir išbrista

iš laikinumo zonos, kad atsirado kažkas pastovaus?
Gana greitai. Pasijutau savo krašto šeimininke, atsakinga už jį. Nors

tada dar tiksliai nežinojom e, kas bus rytoj, bet stengėm ės tikėti ir
gyventi taip, lyg laisvi jau tikrai būsim e per amžius.
Supratom e, jog tu rim e veikti. 1990 m etais, kartu su Lietuvos
N epriklausom ybe, buvo im tasi ku rti ir Atviros Lietuvos fondą.
Taip iš dalies išreiškėm e savo asm eninę poziciją — kad palaikome
dem okratiją, Lietuvos laisvėjimą. Iki šiolei dažnai kartoju, kad
tu rim e jaustis savo krašto šeim ininkais, o ne baudžiauninkais,
tu rim e būti atsakingi už tai, kas vyksta m ūsų tėvynėje, tapti ak
tyviais jos piliečiais. O tai reiškia aktyviai priešintis pasenusiem s
stereotipam s.
Paradoksalu — Sovietų Sąjungoje valstybinis antisem itizm as
buvo tikrai stiprus, bet kasdieniniam e gyvenim e, gal galim a pasa
kyti buityje, jį daugiau jaučiau Lietuvoje. Dažnai atrodė, kad nesu
pilnateisė pilietė. Atgavus Nepriklausom ybę tas jausm as dingo —
pajutau, kad tikrai esu Lietuvos pilietė, kiek žydė, tiek ir lietuvė.
Taigi, Lietuvos Nepriklausomybė tapo ir išsivadavim u nuo tary
binio antisem itizm o. Pirmieji Landsbergio dekretai taip pat buvo
susiję su H olokaustu: buvo paskelbta Gedulo diena, žengti kiti
svarbūs žingsniai. Taigi, valstybiniu lygm eniu žydų tragedija buvo
pakankam ai adekvačiai suvokiam a ir prisim enam a.
7 A. Pakerys v p u rektoriaus pareigas ėjo 1993-2003 m.

Jau 1988 m etais profesorius Česlovas Kudaba inicijavo ku ltū
ros fondų steigimą. Prisidėjau prieš Žydų kultūros fondo statuto
ir įstatų kūrim o, dalyvavau steigiam ajam e susirinkim e8, bet iš jo
išėjau, nes, svarstant įstatus, buvo atsisakyta įtraukti punktą, pri
pažįstantį, jog sovietm ečiu būta ir su represinėm is struktūrom is
bendradarbiavusių žydų, paliktas tik punktas, kad kai kurie lietu
viai prisidėjo prie Holokausto vykdymo. Buvau labai susijaudinusi
ir įsitikinusi, kad tai neteisingas sprendim as. Išrėžiau aistringą
kalbą, kurią nufilm avo Laima Pangonytė, ir palikau salę. Kartu
išėjo ir m ano jauna draugė, lietuvių kilmės Amerikos žurnalistė
Ina Navazelskytė. Tuom et m us ilgai ram ino Audrius Butkevičius.
Šiandien esu žydų bendruom enės narė, kai pakviečia, mielai da
lyvauju jos organizuojam uose renginiuose, gerbiu žydų bendruo
m enę, net daug kuo žaviuosi, tačiau nesu aktyvistė. Viskam laiko
neužtenka. Niekada neatsižadėsiu savo kilm ės, savo nuostabių
tėvų, senelių ir tautos, tačiau jaučiuosi esanti litvakė, tai yra ir žydė,
ir lietuvė. Dabar dar pridėčiau, kad jaučiuosi esanti ir europietė.
Dažnai kritiškai vertinu Europos Sąjungos politiką, jaučiu Vakarų
ir Rytų Europos atskirtį, bet tvirtai tikiu, kad m ūsų visų ateitis pri
klauso nuo to, ar išgyvens, ar sugrius svajonė apie vieningą Europą.
Nors m ano darbų baras ir interesai buvo platūs, tačiau Atviros
Lietuvos fondas tapo svarbiausia gyvenim o veikla, o šios veiklos
pagrindinis tikslas — atverti Lietuvą Europai ir Europą Lietuvai.
Kaip prasidėjo Atviros Lietuvosfondo veikla Lietuvoje?
Iš pat pradžių Fondo kūrim as buvo patikėtas Kazimierai P runs

kienei. Tačiau George'o Soroso patikėtinis Anthony Richteris9, at
važiavęs į Lietuvą, pam atė, kad Prunskienė neturi laiko gilintis į
Fondo veiklos principus ir tikslus. Ir svarbiausia — ji tapo premjere,
8 Lietuvos žydų kultūros rėmimo grupės prie Lietuvos kultūros fondo

visuotinis susirinkimas įvyko 1988 m. sausio 5 d.
9 A. Richteris įsteigė daugiau nei 20 fondo padalinių įvairiose pasaulio šalyse.
o pagal bendrus Soroso fondų nuostatus, politinė veikla nesude
rinam a su fondų veikla.
Taip jau išėjo, kad susitikti su Sorosu 1990 m etų pavasarį į Dub
rovniką buvo pakviestas dar Prunskienės vadovaujam oje alf val
dyboje nuo pat pradžių dalyvavęs profesorius Česlovas Kudaba ir
aš. Profesorius Kudaba nekalbėjo nei angliškai, nei vokiškai, todėl
visas bendravim as vyko per m ane. Beje, Sorosas tuo m etu labai ti
kėjo Gorbačiovu ir net priekaištavo lietuviam s, kad n orim e visko
„labai daug ir iš karto“. Jis m um s sakė, kad esam kaip maži vaikai ir
iš karto trokštam e gauti visus žaislus, taip gadindam i Gorbačiovo
planus. Dėl šios priežasties Sorosas Dubrovnike dvejojo, ar tikrai
jau atėjo laikas kurti Atviros Lietuvos fondą Lietuvoje. Mums jį įkal
binėti ir įtikinti labai padėjo vengrų filologas, baltistas, didelis Lie
tuvos ir m ano draugas Endre Bojtaras. Galiausiai buvo nuspręsta
įkurti Dubrovniko kom itetą ir stebėti situaciją.10
D ubrovniko kom itetas atliko visus iškeltus uždavinius, taip
buvo įgytas Soroso pasitikėjim as. Todėl m ažiau nei po pusės
m etų sėkm ingos D ubrovniko kom iteto veiklos 1990 m etų spa
lio 5 dieną buvo įsteigtas Atviros Lietuvos fondas. įregistruotas
jis buvo gruodžio 19 dieną. Tvarkant šiuos reikalus labai padėjo
Kazimiera Prunskienė.
Kokias idėjas brandinote per pirmus susitikimus su Dubrovniko

komitetą suformavusiais bendraminčiais?
M um s svarbiausia buvo įrodyti, kad m okam e sąžiningai dirbti,

vykdyti projektus, rasti rėm ėjų Lietuvoje. Rimvydas Valatka, ku
ris tada buvo Atgimimo redaktorius, iki šiolei su įgim tu jam h u
m oro jausm u giriasi, kad jis tu rb ū t vienintelis žmogus pasaulyje,
finansavęs patį Sorosą. Jis ir savaitraščio Soglasije redaktorė Liuba
10 Autorizuodama tekstą I. Veisaitė papildė: „Dubrovniko komitete iš pat pradžių

dirbo profesorius Česlovas Kudaba, Vytautas Kubilius, Ramūnas Katilius, Ina
Marčiulionytė, Natalija Kasatkina ir aš.“

Čiornaja davė m um s 15 tūkstančių rublių, kaip Lietuvos įnašą į alf
steigimą. Už tai iki šiolei esam e jiems dėkingi.
Kaip buvo rengiama pati bendriausia Fondo veiklos strategija?

Kam atliekant šį darbą teko svarbiausias vaidmuo?
Pagrindinį idėjinį vaidm enį kuriant alf suvaidino valdyba, kurioje

susirinko tikri šviesuoliai.11 Pirmieji Fondo vykdomieji direktoriai
buvo Algis Lipštas, Audra M isiūnienė ir Vytas Gruodis. Pastarieji
abu buvo atvykę iš laisvojo pasaulio: Audronė — iš jav, Vytautas —
iš Kanados. Jie subrendo ir dirbo totalitarizm o nepaliestose šalyse,
todėl jų indėlis buvo didelis: jie puikiai mokėjo anglų kalbą ir tu
rėjo didelę darbo patirtį. Dalykinės pagalbos visada sulaukdavome
iš Niujorko, iš A nthony Richterio, kuris su m um is buvo visose
Fondo kūrim o stadijose — net pavadinom e jį „ alf krikštatėviu“.
Kur buvo Fondo būstinė? Kaip susitvarkėte Fondo buitį?
Fondas iki įsteigim o būstinės neturėjo. Pirmieji posėdžiai vyko

m ano nam uose, profesoriaus Kudabos katedroje Vilniaus u n i
versiteto Gam tos m okslų fakultete, pam enu, buvom e susirinkę
ir Inos M arčiulionytės bute. Labai atsargiai rinkom e darbuotojus.
Labiausiai bijojom e korupcijos, nesąžiningum o. Juk turėjom e rei
kalą su tikrai dideliais pinigais. Ačiū Dievui, šitų pavojų išvengėme.
Tai ir didžiulis m ūsų finansų direktorės Dianos Vilytės nuopelnas.
Vėliau ji tapo alf vykdom ąja direktore.12
11 Tekstas papildytas autorizavimo metu: „Pirmosios a l f valdybos nariais tapo

visas Dubrovniko komitetas, išskyrus Iną Marčiulionytę, kuri buvo paprašyta
dirbti Fondo administracijoje, taip pat Kęstutis Nastopka, Vytautas Karpus,
vėliau —Stasys Stačiokas, Giedrius Uždavinys, Darius Kuolys, Egidijus Aleksan
dravičius, Arūnas Sverdiolas, Teodoras Medaiskis ir kiti. Administraciją sudarė
Algis Lipštas, Ina Marčiulionytė, Diana Vilytė, Rimas Banys.“
12 D. Vilytė Atviros Lietuvos fondo finansų direktore dirbo 1991-1996 m.,
o 1997-2007 m. jam vadovavo.
278 X I I I P O K A L B I S
Atsimenu, kaip Dubrovniko kom itetas vykdė vieną iš pirm ųjų
tarptautinių projektų — išsiuntėm į jav ūkininkų grupę pasisem ti
ten patirties. įsivaizduojate, 1990 m etais gauti apm okam ą kelionę
į Ameriką! Žmonės negalėjo patikėti, kad niekam nereikia duoti
kyšio! N orėdam i atsidėkoti, jie atnešė darbuotojam s savo pačių
išaugintą karpį, bet ir tą vos įsiūlė. Diana m an pasakojo, kaip atsar
giai buvo elgiamasi su Soroso pinigais — už juos nenusipirkdavo
net kavos. Galiausiai, direktore tapusi Audra M isiūnienė sutvarkė
vidinę struktūrą ir paaiškino, kad galim a už Fonde darbo m etu
geriam ą kavą ir vandenį užsim okėti iš Fondo lėšų. Per visą alf eg
zistavim ą neturėjom e jokių finansinių nusižengim ų. Net ir tada,
kai prieš m us Respublika vykdė didžiulę alf šm eižto kam paniją13,
m okesčių inspekcija net neatėjo m ūsų tikrinti!
Viena iš m ūsų pradinių n u o statų buvo ta, kad tarnaujam e vi
suom enei, o ne ji m um s. Instruktavom darbuotojus, kaip atsakyti
telefonu, kaip bendrauti su interesantais. Kaip įm anydam i saugo
jom ės subiurokratėjim o. M ūsų lankytojai turėjo iš karto pajusti,
kad jie ne tarybinėje įstaigoje. Fondas palaipsniui tapo traukos
centru. Tiesiog pasikalbėti, padiskutuoti ateidavo filosofas Arvy
das Šliogeris, m ūsų valdybos ir ekspertų komisijos nariai, įvairios
įdom ios ir šviesios asmenybės.
Manau, dauguma lietuvių humanitarų pritartų tezei, kad

„a l k serija“savotiškaiformavo intelektualines madas.
Papasakokite, kaip atsirado ta serija, kaip sprendėte, kokios
knygos turėtų būti išleistos, kaip rinkote kolektyvą, kaip sekėsi
darbas su leidyklomis...
13 Respublikos leidinių grupė 2004 m. pradėjo ir vykdė ilgalaikę a l f bei George'o

Soroso kritikos, neretai virstančios šmeižtu, kampaniją. Respublikos ir Vakaro
žinių puslapiuose skelbtuose straipsniuose buvo nuosekliai formuojama
nuomonė, esą G. Sorosas arba jo remiami fondai yra įsivėlę į nusikalstamą
veiklą, esą a l f beatodairiškai kišasi į Lietuvos reikalus, griauna valstybę, siekia
demoralizuoti ir nutautinti lietuvius.

Žodį „mada“ gal keisčiau į žodį „kryptis“. Leidybos program a buvo
iš tiesų viena iš sėkm ingiausių ir gal reikšm ingiausių m ūsų prog
ram ų. Kažkuris žurnalistas yra pavadinęs ją „kultūrine revoliucija
Lietuvoje“ Puikiai supratome, kad daugybę m etų buvome izoliuoti,
esam e stipriai atsilikę nuo europinės, pasaulinės intelektualinės
m inties vystym osi, nežinom e pagrindinių x x am žiaus antrosios
pusės hum anitarinių akadem inių veikalų, todėl ir buvo nuspręsta
sukurti tokią leidybos program ą. Kaip tik tuo m etu į Lietuvą iš Ka
nados atvažiavo istorikas Darius Čiuplinskas ir žurnalistė bei ver
tėja Karia Gruodytė (Gruodis). Iš karto radom e bendrą kalbą. Kai
pamačiau, kokie tai apsiskaitę, plačių interesų žmonės, pakviečiau
juos bendradarbiauti su alf .
Darius Čiuplinskas, kurį Arūnas Sverdiolas pavadino Vilniuje
atsiradusiu „stebuklingu žm ogum i“, tapo leidybos program os di
rektorium i. Taigi, leidybos program os sukūrim as — jo nuopelnas.
Darius sukūrė visa apim ančią programą. Reikėjo sugriauti leidybos
m onopoliją, kurią turėjo „M inties“, „Vagos“, „Šviesos“ leidyklos, pa
ruošti leidėjus dirbti rinkos sąlygomis, ugdyti vertėjus. Po soviet
mečio hum anitariniai mokslai juto begalinį literatūros badą, todėl
suprasdam i, kad pasaulį reikia vytis labai kryptingai ir itin greitai,
dirbom e iš tiesų atsakingai. Knygas rinkom e pasikliaudam i m oks
lininkų, dėstytojų rekom endacijomis, kurias vėliau apsvarstydavo
speciali Fondo sudaryta komisija, vadovaujam a Arūno Sverdiolo.
Iš siūlytų knygų stengėm ės atrinkti fundam entaliausius ir reika
lingiausius veikalus, kurie leistų m um s įveikti pokario izoliaciją.
Knygas dažnai versdavo kvalifikuoti specialistai iš m okslo įs
taigų, ty rim ų in stitu tų , kurie po N epriklausom ybės atkūrim o
Lietuvoje buvo uždaryti. Tokiu būdu jie galėjo užsidirbti pragyve
nim ui, užsikabinti, neem igruoti.
Griaudam i leidyklų m onopoliją stengėm ės palaikyti privačias
leidyklas — į jas kreipdavom ės dėl „ alk serijos“ knygų leidybos.
Žinau, kad tokiu būdu padėjom e „Baltų lankų“, „Alma littera“ ir
kitom s leidykloms.
Buvo sukurta speciali leidėjų m okym o program a, iš Didžiosios
B ritanijos pakvietėm e patyrusį specialistą, kuris čia, Lietuvoje,
m ūsiškiam s vesdavo sem inarus apie rinką, m arketingą ir panašiai.
Džiugu, kad ši alf inicijuota plataus m asto leidybinė šviečiamoji
program a suveikė. Kaip jau m inėjau, tai — neabejotinai didžiau
sias Dariaus Čiuplinsko nuopelnas.
1995 m etais, Dariui išvažiavus dirbti į Budapeštą, jo pareigas
labai sklandžiai ir kūrybingai perėm ė buvusi jo padėjėja Giedrė
Kadžiulytė, kuri vėliau įkūrė ir dabar vadovauja mažai, bet aukš
čiausios kokybės leidyklai „Apostrofa“.
Ar Jūs pati aktyviai dalyvavoteformuojant „ a l k seriją“: reko

menduodavote tam tikrus veikalus, dalyvaudavote Komisijos
darbe svarstant leidinio reikalingumą?
Dalyvavau. Aišku, konkrečius pasiūlym us atsim inti dabar sunku.

Man labai svarbu buvo, kad leistum e filosofinius, istorinius vei
kalus. Tuo m etu Lietuvoje nebuvo išleista net Alexis de Tocque-
ville'is14, nebuvo knygų apie Holokaustą, apie x x am žiaus istoriją.
Apskritai m ūsų leidžiam ų knygų sąrašas buvo labai ilgas. Atsakin
gas už jo sudarym ą buvo m ūsų valdybos narys Arūnas Sverdiolas,
aktyviai prisidėjo Kęstutis Nastopka, Stasys Stačiokas, iš užsienio —
Aleksandras Štrom as ir kiti.
Ar leidybinėje programoje pasitaikė kokių nors nesėkmių?
Man atrodo, kad nebuvo taip, jog žm onės visiškai nesidom ėtų ar
nesuprastų vieno ar kito m ūsų leidinio. N esusipratim as įvyko tik
su viena knyga — Nijolės Gaškaitės „Pasipriešinim o istorija. 1944-
1953 rnetai“ [1997]. Tada pavyko rasti kom prom isą — į jau išleistą
14 Serijoje „Atviros Lietuvos knyga“ šio mokslininko veikalas Apie demokratiją

Amerikoje buvo išleistas 1996 m., leidykla „Amžius“
Pasijusti istorijos kūrėju... 28l

leidinį įklijavome Egidijaus Aleksandravičiaus parašytą pratarm ę
su keliais pataisym ais.15
Kokios iš alk išleistų knygų Jums asmeniškai brangiausios?
Visos knygos, išleistos šioje serijoje, m an brangios. Bet gal svarbiau

sios tos, kuriose analizuojam a x x am žiaus istorija, kuriose ban
dom a susivokti, kas gi įvyko su m um is, su Europa prieš, per ir po
Antrojo pasaulinio karo. Itin brangūs Czeslawo Miloszo, Vytauto
Kavolio, Em m anuelio Levino, H annah Arendt tekstai, įdom ios is
torinės N orm ano Davieso knygos, Ernesto Gellnerio nacionalizmo
studijos ir daug daug kitų.16 Negaliu nepam inėti ir daugybės naujo
tipo vadovėlių m okyklom s, kurias išleido program a „Švietimas
Lietuvos ateičiai“.
Tad dabar pats laikas pakalbėti apie šią programą.
Tenka pripažinti, kad kaip katė pelės tykojau Dariaus Kuolio, lau
kiau jo atsistaty d in im o iš tu o m e tin ė s Vyriausybės, nes politi
koje esančių asm enų negalėjom e kviesti į Atviros Lietuvos fondą.
15 Egidijaus Aleksandravičius minėtoje pratarmėje „Atviros atminties visuomenei"

kelia ir svarsto klausimą, kiek konkretūs Nijolės Gaškaitės knygoje esantys
siužetai ir samprotavimai atitinka Vakarų visuomenėje nusistovėjusius, univer
salius istorijos bei atminties temų interpretavimo kriterijus.
16 „Atviros Lietuvos knygos“ serijoje pasirodė šios I. Veisaitės minimų autorių kny
gos: Czeslaw Milosz, Tėvynės ieškojimas, Vilnius: Baltos lankos, 1995; Ulro žemė:
esė, Vilnius: Baltos lankos, 1996; Lenkų literatūros istorija, Vilnius: Baltos lankos,
1996; Vytautas Kavolis, Civilizacijų analizė, Vilnius: Baltos lankos, 1998; Apie jį:
Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos, Vilnius: Baltos lankos, 2000; Emmanuel
Levinas, Etika ir begalybė: pokalbiai su Philippe'u Nemo, Vilnius: Baltos lankos,
1994; Apie dievą, ateinantį į mąstymą, Vilnius: Aidai, 2001; Hannah Arendt, Tarp
praeities ir ateities: aštuoni politinės filosofijos etiudai, Vilnius: Aidai, 1995; Tota
litarizmo ištakos, Vilnius: Tyto alba, 2001; Davis Norman, Dievo žaislas: Lenkijos
istorija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.1-111.; Europa: istorija,
Vilnius: Vaga, 2002; Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, Vilnius:
Pradai, 1993; Tautos ir nacionalizmas, Vilnius: Pradai, 1996
Vos Darius pasitraukė iš Lietuvos kultūros ir švietim o m inistro
pareigų17, atrodo, tą pačią dieną jam paskam binau ir pakviečiau
prisijungti prie Fondo veiklos, tapti alf valdybos nariu. M ūsų švie
tim o program ą didele dalim i ir sukūrė b ū ten t Darius, jis kaip vai
dybos narys buvo už ją atsakingas, o program os direktorė buvo Ina
Marčiulionytė, jai išėjus, šias pareigas perėm ė Eglė Pranckūnienė.18
Švietimo program a „Švietimas Lietuvos ateičiai“ buvo sukurta
5 m etam s ir turėjo daug atšakų. Viena iš jų buvo vadovėlių leidi
mas: išleidom e pirm uosius europietiškus vadovėlius Lietuvoje.
Buvo organizuojam i m okytojų tobulinim osi kursai, intensyviai
dirbom e bibliotekų m odernizavim o darbą, įsteigėm didaktikos,
karjeros debatų centrus, kurie savarankiškai sėkm ingai veikia iki
šiolei. Ta program a, m an atrodo, paliko tikrai gilius pėdsakus vi
soje Lietuvos švietim o sistem oje.19
Kokie dar, atsigręžus į Atviros Lietuvos fondo veiklos istoriją,

darbai Jums atrodo itin svarbūs ir prasmingi?
Apie tai reikėtų parašyti knygą. Apibendrinti Fondo nuveiktą darbą

bando m enotyrininkė Agnė Narušytė. Tikiuosi, kad jos knyga apie
alf išeis artim iausiu laiku. Jau sukurtas internetinis m ūsų išleistų
ir rem tų knygų katalogas. Rima Kuprytė, ilgam etė tarp tau tin ės
eifl20 program os direktorė, padedam a ir k itų buvusių alf dar
17 Darius Kuolys —pirmas Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, šį atsakingą

darbą dirbo 1990 m. kovo 17 d. —1992 m. gruodžio 1d.
18 Eglė Pranckūnienė Atviros Lietuvos fondo kultūros, švietimo programų
direktore dirbo 1995-1998 m. Vėliau šios programos pagrindu buvo įsteigtas
Mokyklų tobulinimosi centras, kuriam E. Pranckūnienė vadovauja iki šiol.
Komandoje taip pat dirbo Marina Vildžiūnienė, Virginija Būdienė, Rasa
Balčikonytė, Daiva Penkauskienė, Virginija Aleksėjūnaitė.
19 Paminėtinos ir kitos edukacinį potencialą turėjusios a l f programos: stažuotės
užsienyje (programos direktorius —Rimas Banys, vėliau —Vilija Gečienė);
interneto infrastruktūros (vadovas —kompiuterių ir telekomunikacijų specia
listas Olegas Smertinas, vėliau —informatikas Kęstutis Juškevičius).
20 Angį. Public Library Innovation Programme.

buotojų, vykdo projektą „alf inicijuotų, remtų ir išleistų knygų
virtuali paroda ir bibliografija" kuris parodys alf leidybos turinį
ir mastą.
Man atrodo, kad visos m ūsų program os buvo prasm ingos.
Labai vertinu vaikų darželio program as, kurias vykdėm e kartu
su danais ir am erikiečiais; taip pat debatų, pilietinės ir teisinės
program os, kurių buvo n e t kelios, ekonom ikos, program a Junior
Achievement, bibliotekų rėm im o program a, per kurią pavyko pa
siekti labai prasm ingų pokyčių bibliotekų m odernizavim o srityje.
Man ypač artim a ir svarbi kultūros program a.21 Jos apim tis tokia
didelė, kad visko čia nesum inėsi. Gal tik verta prim inti m ūsų su
kurtus m odernius kino, muzikos, teatro, teatro vaikam s ir jauni
m ui festivalių m odelius. Svarbų vaidm enį atliko ir m ūsų įsteigti
centrai. Pam inėsiu keletą jų: Žurnalistikos centras, Kauno centras,
vykdęs ne kelias fondo program as, Studijų inform acinis centras,
Param os vaikam s centras.22
O ką Fondo veikloje būtų galima pavadinti didžiausiomis

nesėkmėmis?
Net nežinau, ką galėčiau Jums atsakyti į šį klausim ą. Turbūt di

džiausia ir pagrindinė nesėkm ė yra ta, kad nesugebėjome išsaugoti
Fondo, surasti jam kitų finansavim o šaltinių, kad jis b ū tų dalinai
savarankiškas, nepriklausom as nuo pono Soroso pinigų, kaip tai
21 Danų Egmont programos direktorė —Vitalija Gražienė; amerikiečių

Step by Step —direktorė Elena Jurašaitė, vėliau —Regina Sabaliauskienė;
debatų —direktorė Virginija Pakšienė; ekonomikos —direktorė Eugenija
Martinaitytė, vėliau —Virginija Ambrazevičienė; Junior Achievement — direk
torius Eugenijus Savičius; bibliotekų rėmimo —direktorė Julija Pikšilingaitė;
kultūros —direktorė Ina Marčiulionytė, vėliau —Elona Bajorinienė.
22 Žurnalistikos centras —direktorius Laimonas Tapinas; Kauno centras —
direktorė Zina Baltrėnienė; Studijų informacinis centras —direktorė
Audronė Uzielienė, vėliau —Žaneta Savickienė; Paramos vaikams centras —
direktorė Aušra Kurienė.
padarė Lenkijos Stepono Batoro fondas. Kita vertus, Diana Vilytė
tvirtina, kad net m ūsų nesėkmės buvo prasmingos kaip bandymai...
Gal nesėkm e reikėtų pavadinti ir m ūsų sukurtą Stateless Culture
Center, kurio tikslas buvo tirti ir palaikyti Lietuvos etnines kultūras,
neturinčias savo valstybingum o statuso: karaim ų, rom ų, totorių,
sentikių ir jidiš (tada, kai Lietuvos teritorijoje klestėjo žydų jidiš
kultūra, Izraelio valstybė dar neegzistavo). Centras pradėjo veikti,
jo pirm as direktorius buvo profesorius, kultūros istorikas Dovy
das Katzas, didžiulis eruditas su nepaprastu energetiniu užtaisu.
Deja, susiklosčius nepalankiom aplinkybėm , profesorius Katzas
atsisakė direktoriaus pareigų ir sukūrė atskirą jidiš institutą, kuris
veikia iki šiol. Dar bandėm e palaikyti Centro gyvastį, dar kurį laiką
jis veikė, bet didesnio vaidm ens nesuvaidino.
Tikiuos, kad gal dabar m um s pavyks vėl atkurti alf, kitokį, gal
ne tokį visapusišką, bet vis dar labai reikalingą Lietuvai. Juk m es
vis dar kelyje į tikrą dem okratinę valstybę ir visuom enę.
1990-1993 metais buvote Atviros Lietuvosfondo vicepirmininkė,

o 1993-2000 metais — Fondo valdybos pirmininkė. Iki 1997-ųjų
dėstėte Vilniaus pedagoginiame universitete. Kaip pavykdavo
tvarkytis su tokiu krūviu? Juk vien Fondo vadovo pareigų
tikriausiai užtektų ne vienam, o keliems žmonėms. Gal turėjote
susikūrusi kokių „efektyvaus laiko paskirstymo** ar „darbų
optimizavimo**taisyklių?
Suderinti visas pareigas buvo iš tiesų neįm anom a — pajutau, kad

nebelieka laiko ruoštis paskaitoms, o aš niekad nedrįsčiau eiti pas
studentus nepasiruošusi... Tiesiog per daug gerbiau jų laiką, na, ir
savo gerą vardą. Tad 1997 m etais atsisakiau darbo Pedagoginiame,
išdirbusi jame 43 metus. Pagalvojau, kad laikas išeiti ir užleisti vietą
jaunesniem s. Palikau savo kursus talentingai ir be galo darbščiai
savo studentei ir diplom antei, dabar jau profesorei Redai Pabar-
čienei. Ir to nesigailiu.

Kaip dažnai Jums, kaip Fondo valdybos pirmininkei, tekdavo
vykti į įvairius Sorosofinansuojamų fondų vadovybės susitikimus
mokymus, pasitarimus?
Tekdavo dažnai. 5 m etus buvau ir Soroso pagrindinės tarp tau ti

nės valdybos Budapešte, ir centrinių Kultūros, Aukštojo mokslo,
East-East program ų valdybų narė. Į Budapeštą tekdavo skristi gal
kokius penkis kartus per m etus. Tada ypač daug keliavau kartu
su p o n u Sorosu ir visa ta rp ta u tin e valdyba po Kaukazą, Cen
trin ę Aziją, Rusiją ir visą Rytų ir Vidurio Europą. O posėdžių ir
visokių susitikim ų ir užsienyje, ir Lietuvoje būdavo daugybė. Tik
baigusi valdybos pirm ininkės kadenciją, staiga suvokiau, kokią
naštą ir atsakom ybę nusim ečiau nuo pečių. Kai dirbau, apie tai
negalvojau.
Koks žmogus yra ponas Sorosas? Ar dažnai Jūsų irjo

nuomonės dėl esminių dalykų išsiskirdavo?
M ūsų nuom onės retai išsiskirdavo, nes tuo m etu jis laikėsi pozici
jos, kad m es geriau žinom e, ko reikia m ūsų šalims, negu jis. Labai
gerbiau tą pono Soroso nuostatą, o ir visą jo veiklą, labai daug iš
šio žm ogaus išmokau.
Man atrodė, kad turėjau visišką pono Soroso pasitikėjim ą. Jis
labai protingas ir labai intensyviai, originaliai, paradoksiškai mąs
tan tis žm ogus. Ponas Sorosas visais klausim ais randa netikėtą
sprendim ą — niekad neina pram intais takais. Kalbėdama su juo
jaučiausi, lyg m ušinėtum ėm ės ping-pongo sviedinukais. Įtampa
būdavo didžiausia... Jis mokėjo išgauti iš tavęs daugiau, negu pats
iš savęs galėdavai tikėtis. Atsimenu, kaip kartą Taline per valdybos
pirm ininkų pasitarim ą jis paskyrė 45 m inučių pokalbį su m anim
per pietus. Man tą dieną prasidėjo labai skausm ingas radikulitas.
Nuėjusi į vaistinę gavau tabletę, kurioje buvo daug kofeino. Nuo
to m an pasidarė dar blogiau, labai pakilo spaudim as, buvau vos
Irena Veisaitė ir George’as Sorosas Vilniuje, apie 1995 m.
gyva. Bet praleisti susitikim o su Sorosu n et j galvą neatėjo. Taigi,

kolegos m ane palydėjo į restoraną, kuriam e turėjom e pietauti. Kai
pam ačiau Sorosą, visiškai užm iršau apie savo savijautą. Kalbėjo
mės labai intensyviai ir įdomiai, vietoj 45-ių m inučių, kaip vėliau
pastebėjau, pusantros valandos, ir tada atsisveikinom . J savo vieš
butį su kolegų pagalba grįžau vos gyva, bet buvau laim inga, kad
atlaikiau.
M an ypač im ponavo Soroso kūrybingum as, sugebėjim as kri
tiškai m ąstyti, pripažinti ir savo klaidas. Dirbti su juo buvo nepa
prastai įdom u. Labai didžiuojuos jo dedikacija m an dovanotoje
knygoje George Soros im Gesprach m it Krisztina Koenen: „To Irena
Veisaite, my fellow-traveller in speeding th e ideology of no ideo
logy. With affection, George Soros".23 Šita dedikacija yra ir geras
atsakas tiem s, kurie m us kaltino, kad diegiam e pavojingą Lietuvai,
kosm opolitinę ideologiją.
23 Mano bendrakeleivei Irenai Veisaitei už tai, kad ji padėjo kurti ideologiją

be ideologijos. Su prieraišumu, George'as Sorosas. (Angį.)
Pasijusti istorijos kurėju... 287

Norėčiau pakartoti jau Kęstučio Nastopkos labai tiksliai sufor
muluotą ir kartą Jums jau užduotą klausimą: kaip Atviros
Lietuvosfondo veikloje derinosi tarptautiniaifondo mecenato
užmojai su Lietuvos interesais?2Ą
Truputį apie tai jau kalbėjau. Soroso pažiūros nesutapo su konser

vatyviai m ąstančiais žmonėm is, su nacionalistiškai nusiteikusiais
„patriotais“. Kartais jis norėdavo sukurti program as, kuriom s mes
dar nebuvom e pasiruošę, pavyzdžiui, turėjom e sunkum ų dėl nar
kom anų gydymo m etadonu, dėl požiūrio į hom oseksualus... Bet į
tokio lygio kritiką, kaip 2004 ir vėlesniais m etais Respublikos, mes
net nereagavome.
Neabejoju, kad Jums ne kartą teko polemizuoti su tais, kurie

Atviros Lietuvosfondui prikišdavo, esą jis skleidžia „kosmopoli
tinę ideologiją“Kaip reaguodavote į tokias „strėles“?
Turiu atvirai pasakyti, kad tokių priekaištų dažniausiai susilauk

davo Švietimo program a, kuri turėjo puikius, kvalifikuotus dar
buotojus, jai vadovavo Darius Kuolys, ir jie sugebėdavo patys
apsiginti.
Man asmeniškai buvo labai svarbu, kad visos program os derintų
globalius ir nacionalinius interesus, kad dem okratinis m ąstym as
ir vertybės ateitų kuo organiškiau, kad bū tų parodyta pagarba ir
kitaip m ąstantiem s.
Kaip manote, kiek Atviros Lietuvosfondui pavyko „išklibinti“

lietuvių mentalitete įsišaknijusį vaizdinį, kurį pats sau esu pava
dinęs „gyvenimu apgultoje tvirtovėje“?24
24 K. Nastopkos ir I. Veisaitės pokalbis apie Atviros Lietuvos fondą, jame

dirbusius žmones ir nuveiktus darbus įvyko 2014 m. „Santaros-Šviesos"
suvažiavime Alantoje. Žr.: „Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė
ir Kęstutis Nastopka", Bernardinai.
Manau, kad iš dalies pavyko, bet ne visur ir ne visada. Mes norė
jome atsiverti Europai ir Europą atverti sau. Lietuvoje iš tiesų at
sirado labai daug angliškų pavadinim ų, prašm atnių restoranų ir
prekybos centrų, mes sekam e europietiškom is m adom is, bet visa
tai tik išoriniai požymiai. O gilum iniam s pokyčiams, dvasiniam
atgim im ui turėjom e dar per mažai laiko... Nors esu optim istė ir
tikiu, kad Lietuvoje auga nauja, jauna, laisva nuo kaustančių m us
stereotipų karta. Kita vertus, m ū sų ateitis sunkiai pro g n o zu o
jama. Šiuo m etu beveik visą Europą gresia užlieti radikalėjim o
banga...
2004-aisiais Respublika pradėjo nuolatinius ir žiaurius išpuolius

prieš alf, prieš paskirus jo darbuotojus ir poną George'ą Sorosą.
Stebint šį procesą man kilo trys klausimai, kuriuos dabar ir norė
čiau Jums užduoti. Pirmas klausimas: kodėl didelei visuomenės
daliai vis dar reikalinga tokia „žiniasklaidau ir tokios „temosu?
Antras klausimas: ar Respublikos inicijuota melo ir neapykantos
sklaidos kampanija nerodo, kad atviros visuomenės kūrimo
idėjos nepavyko realizuoti? Trečias klausimas: kodėl Lietuvos
viešieji intelektualai pasirodė bailūs ir nestojo ginti nei pjudomo
Fondo, nei purvais drabstomų su jo veikla susijusių žmonių?
Bandysiu atsakyti į Jūsų klausim us paeiliui...

Pirm as klausim as. Tokia žiniasklaida atspindi tam tikros vi
suom enės dalies nuotaikas. Pažiūrėkite in tern eto kom entarus
ir viskas paaiškės. Protingų kom entarų yra tik nedidelė m ažum a.
Paskaitykite istorinį, filosofinį Akunino rom aną „Aristonomija“25,
kurio veiksmas vyksta Rusijoje 1915-1922 m etais. Jame puikiai iš
analizuotas revoliucijos laikotarpis, kuriam e inteligentai sudarė
bejėgę m ažum ą, negalėjusią suvaldyti žiauraus bolševikinės revo
liucijos teroro. M ums taip pat dar reikia nem ažai laiko...
25 Bopwc AKyHMH, A p u c m o H O M u a , MocKBa: 3 axapoB, 2012.

O dėl antro klausimo... Jūs teisus, m um s nepavyko įgyvendinti
atviros visuom enės idėjos, bet visgi ji atsirado m ūsų diskurse. Ir
tai jau didelis laim ėjimas.
Na, ir apie paskutinį... Sutinku, m us viešai gynė tik pavieniai
asmenys, pavyzdžiui, kunigas Arūnas Peškaitis. Bet iš kitos pusės,
kas palaikė Respubliką ir Vakaro žinias? Gal tik vėl tie patys interne-
tinės spaudos kom entatoriai? Yra ir kita priežastis — tai m um yse
per dešim tm ečius įsišaknijusi baim ė atvirai kalbėti, pasipriešinti
tariam ai viešajai nuom onei. Galiu paliudyti, kad žmonės prieidavo
asm eniškai prie m anęs ir pasakydavo, kad jie dėkingi alf. Aišku,
tas tylėjim as m um s buvo skaudus, net labai.
Viskam reikia laiko. Ar jo m um s bus duota, nežinau.
Mūsų pokalbiai vyksta tuo metu, kai Jūs vėl su bendraminčiais

intensyviai dirbate, siekdama atnaujinti alf veiklą. Kodėl
taip nusprendėte? Kokius pagrindinius uždavinius keliate Fondui
irjame dirbsiantiems žmonėms?
Veiklą nusprendėm atnaujinti, nes, kaip Jūs pats sakėt, Lietuvoje

atviros visuom enės idėja dar neįgyvendinta. Turime ir daug naujų
problem ų ne tik Lietuvoje, bet ir visam e pasaulyje.
Jas reikia bandyti spręsti bendrom is jėgomis. Ponas Sorosas nori
skatinti Europos ta u tų savitarpio supratim ą. M ums tai irgi labai
svarbu. Būtina veikti. Kaip sako patarlė, lašas po lašo ir akm enį
pratašo.
Man kyla vis daugiau
klausimų, o atsakymų
vis mažiau
Irena Veisaitė savo namuose. Vilnius, 2016 m. Arturo Morozovo nuotr.
jtfOsų pokalbių „maratonas" beveik baigtas, tad man tikrai
įdomu sužinoti, ką Jūs galvojate irjaučiate. Kas mums pavyko,
0 kas — nepavyko?
pakartoti to, kas yra p atirta ir išgyventa, neįm anom a. A tm intis

Hius dažnai klaidina. Kita vertus, noriu tikėti, kad m ūsų pokalbiai,
po kiek laiko virsiantys knyga, padės atskleisti, kaip m es šiandien
m ąstom e ir ką jaučiame. Esu ne kartą patyrusi, kad kalbėdam iesi
su m anim i žm onės visų pirm a nori sužinoti tam tikrus faktus, o
m an kur kas prasm ingiau atrodo bandyti atsakyti į klausimą, kaip
žiūrime į tuos faktus ar įvykius, kodėl juos verta iš naujo prisiminti.
Tikiu, kad Jūsų — m ūsų — knyga prisidės prie tokio supratim o.
Aš taip pat tikiu, kad pokalbiai gali būti puiki Jūsų minėtos
refleksijos ir savistabosforma. Kita vertus, skeptikas pasakytų:
„Irenos ir Aurimo pastangos yra pasmerktos nesėkmei. Istorija
moko tik to, kad iš jos niekas ir niekada nepasimokys."
Tačiau jeigu egzistuoja galimybė bent vieną žm ogų priartinti prie

tiesos ir atsisakyti stereotipų, tas jau savaim e b ū tų prasm inga.
Nenoriu pasakyti, kad kalbėdam iesi apie praeitį ir dabartį p reten
duojam e ką nors išgelbėti ar atvesti į tiesos kelią. Bet jeigu m ūsų
pokalbis paskatins žm ones dom ėtis ir gal giliau suprasti praeitį,
atleisti, turėti daugiau em patijos vienas kitam , tai dėl to ir verta
prisim inti. Kaip jau sakiau kalbėdam a apie „Faustą“ — m es nega
lime išgelbėti pasaulio, bet galime išgelbėti savo sielą...
Pokalbius įrašinėjome su įvairiomis pertraukomis beveik trejus

metus. Ar per tą laiką Jums kada nors nebuvo sukirbėjusi abejonė
dėl to, ką mes čia kartu darome?
Niekada neabejojau Jumis, tačiau nuolat abejoju savimi. Esu sakiusi,

kad m an sunku atsiskleisti. Aiškiai suvokiu, kad m an nepavyks
Man kyla vis daugiau klausimų... 293

papasakoti visko, kad n ep am in ėsiu daugybės įvykių ir žm onių
kurie m ano gyvenim e suvaidino svarbų vaidm enį, tad norėčiau jų
iš anksto atsiprašyti. Bet taip pat noriu tikėti, kad m ū sų pokalbiai
nebus visai beprasm iški, kad gal kam nors padės susivokti, kas g]
su m um is vyko ir vyksta.
Nuolat abejoju, ar bus kam nors įdom u skaityti tai, apie ką kai-
bam e, tačiau, nepaisydam a visų abejonių, esu laim inga, kad galįu
kalbėti su Jumis apie tai, kas sudarė m ano gyvenim o prasm ę.
Kita vertus, p er tuos 3 m etus, kuom et m es vis susitikdavom e
pasikalbėti, pasaulis labai pasikeitė. Jame vis daugiau nerim ą ke
liančių ženklų. Aš visada reaguoju į dabartį, o ta dabartis išgyvena
nuolatinę kaitą. Ką pasakai šiandien, dažnai rytoj jau b ū n a pasenę.
Na, ir dar vienas dalykas. M ūsų pokalbių m etu Jūs m anęs nuolat
klausinėdavote vienų arba kitų dalykų ir aš bandydavau atsakyti,
tačiau iki šiol nežinau, koks Jūsų santykis su tuo, ką m um s pavyko
nuveikti. Taigi, aš taip pat norėčiau paim ti iš Jūsų interviu...
Aš esu įpratęs būti klausančiojo bei klausiančiojo amplua.

Kita vertus, mūsų interviu, ilgainiui virtę dviejų bendraminčių
pokalbiais, akivaizdu, nebeišsitenka griežtuose klausytojo ir pa
sakotojo vaidmenyse. Dėl šios priežasties mielai sutinku atsakyti
į Jūsų klausimą. Pradėti norėčiau nuo pačių bendriausių dalykų:
labai branginu kiekvieną susitikimo ir pokalbio su žmonėmis,
kurie pasakoja savąsias gyvenimo istorijas, akimirką. Šie pokal
biai padeda man įsivaizduoti, suprasti ir pajausti tuos istorijos
epizodus, kurie yra nuolatinių mano tyrimų ir apmąstymų
objektai. Be to, klausydamasis liudijimų apie x x amžiuje patirtus
dalykus, geriau suprantu irjaučiu nerimastingąjį x xi amžių.
Na, ir dar vienas dalykas. Man dažniausiai tenka kalbėtis su
žmonėmis, kurie nugyveno ilgą, įdomų ir prasmingą gyvenimą
bei neišvengiamai artėja link savojo kelio pabaigos. Buvimas
šalia tokių žmonių tiesiog verčia kitaip pažvelgti į savo gyvenimą,
bėgantį laiką ir ateities horizontą, kartu nuolat klausiant:
2 9 4 V I E T O J E P I L O G O
giek ir kam man dar liko laiko? Kokia mano buvimo čia ir dabar
prasmė? Kiek mano mąstymas apie praeitį padeda man pačiam
Tai. ^ sakote — įdomu, tačiau m an taip pat labai norėtųsi suprasti,

ką konkrečiai m anieji pasakojim ai Jums atvėrė, padėjo suvokti
ar pajausti? O gal apie šiuos dalykus klausti dar ne laikas? Gal šio
klausimo apm ąstym ui reikalinga tam tikra laiko distancija? Pam ė
ginkite apie tai dabar pagalvoti ir šiek tiek atsiverti.
Mūsų pokalbių metu Jūs pasakėte keletą dalykų, apie kuriuos

aš nuolat galvojau ir tikriausiai dar ne kartą mąstysiu ateityje.
Man egzistenciškai labai svarbus Jūsų apsisprendimas atleisti
tiems Holokausto vykdytojams, kurie nuoširdžiai gailisi dėl savo
juodų darbų, ir imperatyvus raginimas dėl šių žmonių nusikal
timų žmogiškumui nekaltinti visos vokiečių ar lietuvių tautos.
Nuolat galvoju, kaip tai įmanoma, patyrus tokius baisius dalykus,
praradus visą pasaulį?
Atvirai pasakysiu — tai m ane labai nustebino... O kokią Jūs siūlote

alternatyvą?
Akivaizdu, jog tam tikra prasme esame panašūs, mus sieja tam
tikri idėjiniai bei egzistenciniai vektoriai, tačiau kartu, kaip pa
rodė Jūsų reakcija, mūsų patirtys labai skirtingos. Oalternatyvos
aš, savaime aišku, nežinau...
Dar vienas dalykas, apie kurį nuolat galvoju prisimindamas
mūsų pokalbius, yra susijęs su mūsų pasirinktu gyvenimo būdu —
esame žmonės, gyvenantys knygų pasaulyje. Jūsų pedagoginė
patirtis, kai auditorijoje bendraudama su jaunais žmonėmis,
interpretuodama įvairius klasikinius tekstus kalbėdavote apie
idėjas ir vertybes, kurias sovietmečio epochoje buvo priimta
niekinti ir neigti, man itin svarbi.
Man kyla vis daugiau klausimų... 295

Jeigu kalbėtume apie tam tikrus Jūsų papasakotus siužetus,
kurie man buvo itin įdomūs ir svarbūs kaip mokslininkui,
galėčiau paminėti labai daug dalykų, susijusių su x x amžiaus
mentaliteto, kasdienybės, kultūros istorija. Tačiau šiuo atveju
bandysiu apsiriboti vienu pavyzdžiu: paskutiniame pokalbyje
daug dėmesio skyrėme nepriklausomos Lietuvos valstybės
kūrimo darbams aptarti. Man tai nepaprastai svarbu, nes,
esu įsitikinęs, mes apie tai nepakankamai mąstome ir todėl
dar nežinome, kaip papasakoti apie savo laisvės epochą.
Ačiū, kad pasidalinote m intim is. M an tikrai buvo svarbu suprasti,

kaip m ąstote ir ką jaučiate Jūs. O dėl sugebėjim o atleisti, tai m a
nyčiau, jog ir Jūs puikiai suprantate, kad kito kelio tiesiog nėra.
Keršyti yra beprasm iška, kerštas veda tik j dar didesnį kraujo pra
liejimą. Kaip sakė m ano draugė šviesios atm inties skulptorė Elena
Gaputytė, žm ogaus kelias yra atleidimo kelias ir tai vienintelis ke
lias j gyvenimą.
O dėl m ūsų įvykusio Nepriklausomybės atgavim o stebuklo, ir
po to sekusio tam tikro nusivylimo, apie visa tai dar ilgai m ąsty
sime... Bet, ką begalvotum e, stebuklas įvyko.
O dabar aš ir vėl norėčiau grįžti prie savojo,

man labiau įprasto
amplua ir paklausti štai ko: mūsų pokalbiai nebuvo „sprintas“,
greičiau ilgas „maratonas“.Jeigu Jums reikėtų pačiai ruoštis dar
vienam panašiam „maratonui", kaip elgtumėtės jau turėdama
mūsų bendravimo patirtį?
Daug kas priklausytų nuo žmogaus, su kuriuo m an tektų kalbėti,

tačiau aišku viena — m an bū tų labai svarbu išlaikyti dėm esį da
barties dimensijai, palikti erdvės abejonei ir klausimams. Kai kurie
žm onės bėgant laikui tariasi sužinoję ir supratę viską arba beveik
viską. Bet aš su kiekvienais pragyventais m etais suvokiu, kad m an
kyla vis daugiau klausim ų, o atsakym ų — vis mažiau...
2 9 6 VIETOJ E PILO G O
PRIEDAI
Kalbanti praeitis
TT-12
III
2-E SĮ‘!
3*
ĮKNSV SIDEMINISTEERIUM MHHHCTEPCTBO CBJI3H 3CCP
H1 IĮ? TELEGRAMAI —TEJIErPAMMA
Iff | s; IVOTMINE: -In OLE.* NUMINĖ:
33XS-S? -ridai, kfll IIEPE.<,AlIA:
c 9c s
-T A d fiH H XAR>!3 9 •........
įjįj 000073
TAnnwHwnbK rpuroptc
Ilflfif
=îp
KPOHAHOSy?--
**£■*5
g*»c =”
Ji TA P yC bi H A fly-iC K O fi M22 3 4 1 3 ig 2 c :
c." .>-1
...................u.
. ■
A m oH m ii^nuoH -
|! lf M f rP ^V H b nPMobi/iA b f iA r o n o r iy + i o ' tapvca yPHBAETCK c o n n i t i n o

H f | Į C 3e t «T C y B B O T y - nPMEAEM T y c o nor.ArA3 B E P H y T b C fl BsiflbHIOC
fylv ^ W llA T t ) T P E T b E fO BECflOKOIOCb 3A T E 50 M y JSOBPUX BESTE .
OBHMMAB T XX O C ii y HAO no T E 5 E -T 3 0 0 MPE HAL " " " " ' * ■ * ■ '* £ * * - ''
i rairuk’K* oum pi.
^ *7
ŠIO KNYGOS SKYRIAUS TEKSTAI sugrąžina skaitytoją prie
klausim ų, kuriuos svarstėm e įvairių pokalbių m etu, ir suteikia ga
limybę dar sykį prisiliesti prie Irenos Veisaitės biografijos.
M ėgindam as atsižvelgti į knygos žanro, stru k tū ro s ir ap im
ties suponuojam us apribojim us, į skyrių, tapusį savotiška m ūsų
su Irena Veisaite pokalbių užsklanda, ryžausi įtraukti keletą do
k u m en tų , pasakojančių apie praėjusį laiką ir jam e gyvenusius
žmones.
Pirmas dokum entas — 1947 m. Irenos Veisaitės klasės auklėtojos
Vandos Zaborskaitės sudalyta anketa, kurioje Irena Veisaitė išsako
jai labai svarbius dalykus, tapusius egzistencinėm is gairėmis pri
im ant lem tingus sprendim us ateityje.
Keturios recenzijos, rašytos sovietmečiu, padeda bent iš dalies
suvokti m ano knygos herojės ir ben d raau to rės in teresų lauką,
taip pat tam tikra prasm e yra išskirtinės teatro kritikos kontekste:
tekstas apie „Šventežerį“ žymi naujojo Irenos Veisaitės biografijos
etapo pradžią; „Ieškojimų kelyje“ fiksuoja santykį su sovietmečio
Estijos teatro pasauliu; „Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą“ galima
vertinti kaip vieną pirm ųjų tekstų, kuriuose apčiuopta režisieriaus
Eimunto Nekrošiaus užgimusio teatro esmė; „Miestelis po am žinu
dangum “ — brandus ir dėl įvairių priežasčių vienas brangesnių
tekstų be galo savikritiškai šios recenzijos autorei.
Tekstai ir pasisakym ai — „Nepasakytas žodis“, „H olokaustas
m ano gyvenim e“, „Ar įm an o m a litvakų kultūros tąsa Lietuvos
žem ėje“ — leidžia dar kartą patirti, kaip Irena Veisaitė kuria savąjį
santykį su H olokaustu, jo pražudyta litvakų gentim i ir šių dalykų
atm intim i šiandienos Lietuvoje.
Keleto Irenos Veisaitės laiškų, rašytų busim ajam vyrui Grigorijui
Kromanovui, ištraukos pasakoja ne tik apie jausmų ugdymą, bet
ir apie intelektualinės bendrystės gim im o procesą, kuris taip pat
leidžia bent iš dalies atsakyti į klausim ą — apie ką m ąstė ir kokias
dilemas sprendė sovietmečiu bendram inčių „salose“ užsidarę aka
demijos, m eno ir kultūros pasaulių žm onės.
Kalbanti praeitis 299

Praeitis kalba m um s įvairiais būdais, tereikia noro išgirsti šiuos
pasakojim us. Suvokdam as tai tikiuosi, kad šio skyriaus tekstai
knygos skaitytojam s taps dar viena galimybe kelti klausim us ir
m ąstyti — taip kurti dialogo su praeitim i galimybę. Dialogo, kurio
m etu žmogus išvysta save ir kitą istorijoje.
Aurimas Švedas
ANKETA
i. Kokie klausimai man dabar labiausiai rūpi?

Nėra tokio klausimo, kuris m an nerūpėtų. M ane dom ina visi
išoriniai ir išvidiniai pasaulio reiškiniai. Aš, kaip m ažytis m ažytis
Faustas ar Andrius Balkonskis, ieškau gyvenim o prasm ės, tikslo,
tiesos. Mane kankina tvirto pagrindo neturėjim as. Abstraktūs, ati
traukti atsakym ai ir klausim ai m anęs nepatenkina.
Bet šios parašytos m inčių n u o tru p o s irgi per daug nekonkre
čios. Sakoma, kad jaunystėje jos visada iškyla. Aš dabar stoviu ant
gyvenim o savo ateities slenksčio. O ateitis — didelis klaustukas.
Kuo aš būsiu? Ar sugebėsiu pateisinti savo gyvenimą?
Šiais m okslo m etais baigiu gimnaziją. Reikia rinktis profesiją.
Turiu patraukim ą tokiai sričiai, kuri n e tu ri ateities ir kurią, da
bartinėm s sąlygoms esant, neįdom u studijuoti. Tenka pasirinkti
kitą studijų objektą. Galvoju apie m ediciną, m uzikos teoriją bei
kritiką, literatūrą. Šis klausim as m an šiuo m etu, kaip ir visom s
m ano draugėm s, aktualiausias.
Daug dėmesio, laiko ir m inčių skiriu savęs ugdymui. Noriu tobu
lėti, taisyti savo klaidas. Anksčiau m an atrodė, kad m ano jausm ai
yra kažkuo ypatingi. Kad nieks negali m anęs suprasti, kad nėra į
m ane panašių žm onių. Tik neseniai pastebėjau, kad niekuo n e
siskiriu iš kitų žm onių tarpo, kad netu riu nė m ažiausio krislelio
i Irenos Veisaitės atsakymai į klasės auklėtojos V. Zaborskaitės anketą, 1947 m.

I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, rankraštis. Čia ir toliau kalba
netaisyta.
A N K E T A 3 0 1
ypatingum o. Ši m intis m ane labai sujaudino. Aš nebežinojau, kaip
išlįsti iš užburto rato. Kaip reikia atrasti save?
Rūpi m an taip pat m oters klausim as, kurio jokiu būdu nega
liu išspręsti. Ar galima atrasti realią, praktiškai įvykdomą išeitį?
Kokia yra m oters pirm oji paskirtis? Kaip reikia sukurti laim ingą
šeimą? Gyvenime galime pam atyti eiles priešingų pavyzdžių. Svar
biausias laim ingos šeim os reikalavimas yra savęs atsižadėjimas,
savų interesų užm iršim as (bent 90 procentų). O tai — nepapras
tai sunku. Šeima, m eilė tu ri būti tik ram stis, bet ne tikslas. Pati
esu didelė egoistė ir todėl dažnai susim ąstau: „Kame gi aš rasiu
laimę, pasitenkinim ą?“ O laim ę rasti būtinai noriu. Norisi jau da
bar nusistatyti ateities gaires, elem entariausius principus, atrasti
nors dalelytę tiesos. O tas nepaprastai sunku, nes pasaulyje vyksta
tiesų kova.
Jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, jog tai, ką čia surašiau, yra m an
opiausi klausimai. Tai tik m aža jų dalelė, nes kiekviena gyvenim e
pastebėta sm ulkm ena iškelia daug klausim ų, kurie dažnai lieka
be atsakym ų. Bet visas m intis, norus bei klausim us galime sutal
pinti į kelis žodžius: „Kas tai yra pilnavertis žmogus? Kaip pačiam
tokiu tapti?“
Iš viso aš dabar stengiuos (kiek tai įm anom a) vykdyti gautą pa
tarim ą: „Nesigilinti į save. Duoti laiko nusistovėti visom s iškilu
sioms m intim s ir jos gal savaime išsispręs gerai.“
2. Ko aš norėčiau iš klasės auklėtojos?

Neseniai pas m us buvo nagrinėjam as draugių klausim as ir pri
eita išvados, kad draugei nereikia statyti didelių reikalavimų. Bet
auklėtoja nėra draugė. Iš jos m es gaunam e m ūsų gyvenim ui reika
lingas teoretines bei praktines žinias. Savaime iškyla reikalavimų,
ar geriau pasakius, norų. Ir nors tai negražu, bet m um s buvo pa
sakyta: „Išnaudokite savo auklėtoją, kiek galit.“ Aš stengiuosi šį
patarim ą vykdyti. Stengiuos pagauti kiekvieną Auklėtojos žodį ir
perleist per save.
3 0 2 PRIEDAI
Aš noriu, kad m an Auklėtoja ben t autoriteto atžvilgiu atstotų
m otiną. Tiesa, daugelis kaim o mergaičių neturi bendros kalbos su
savo tėvais. Bet savo m otinos asm enyje aš turėjau draugę, m oky
toją. Nepaprastai gerbiau savo m am ytę ir ji buvo m an autoritetas
Deja, anksti jos netekau. Kartu su ja ir autoriteto, žmogaus, kuriuo
pilnai pasitikėčiau. Kiekvieno žmogaus, knygų nuom onės skirtin
gos. Kur surasti vidurkį? Tai nepaprastai sunku.
Bet štai atsirado Auklėtoja, kurią aš nepaprastai gerbiu ir myliu.
Beveik kiekvienas Auklėtojos pasakytas žodis m an yra tiesa. Todėl
aš be galo noriu, kad Auklėtojos autoritetas niekad m an nesugriūtų.
Jeigu galima, aš labai norėčiau, kad Auklėtoja nešykštėtų perduoti
auklėtiniam s savo pažiūras į visus visus klausim us. Norėtųsi, kad
auklėjim o pam okos b ū tų dažnesnės ir dar išsam esnės. Kad m es
kiekvienu klausimu galėtum ėm prieiti išvados. Aš noriu Auklėtoją
išnaudoti iki paskutinio, kiek tik galima! Prašau to blogai n esu
prasti. O šiaip visi kiti reikalavimai yra 100% išpildyti.
3. Ką aš galvoju apie mūsų klasę?

Klasė yra pirm as ir paskutinis uždaras kolektyvas žmogaus gy
venim e. Norėtųsi jį giliai pajusti, išgyventi. Didelę dienos dalį pra
leidžiam e klasės draugų tarpe. Mus riša bendri interesai, tikslai.
M etų pradžioj susirinko m okinės iš įvairiausių Lietuvos kam
pelių. Senosios m okinės sudarė tik klasės pusę. Sunku taip greit
susigyventi, išvengti sm ulkių nesusipratim ų. O vis dėlto m ūsų
klasės gyvenim as vystosi gražiai ir eina geryn. Ypatingai žavi yra
klasės visų visų m ergaičių meilė Auklėtojai, kuri yra ta rtu m visos
klasės jungtis.
RECENZIJOS
Rūstus optim izm as2

Įspūdžiai iš K. Sajos „Šventežerio“premjeros Taline
Taline, V. Kingiseppo valstybiniam e akadem iniam e dram os teatre,

įvyko K. Sajos „Šventežerio" premjera.
Estijoje jau senokai dom im asi lietuvių dram aturgija bei teatru.
Dar 1941 m. Talino darbininkų teatre buvo pastatytas K. Binkio
„Atžalynas". Į estų kalbą išverstos J. Grušo, A. Griciaus, V. Miliūno,
K. Sajos, R. Sam ulevičiaus, R. M ikalauskaitės pjesės; nem aža jų
pastatyta. Šiuo m etu Viljandžio teatre „Ugala“ su pasisekim u eina
J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias", Pernu teatre — R. Samulevičiaus
„Tiltas į tolim ąją naktį“.
K. Saja estų žiūrovams žinom as jau nuo 1956 m., kai Pernu teatre
ram pos šviesą išvydo jo „Lažybos“. 1965 m. Tartu studentų teatras
parodė „Nerimą“. Bet „Šventežeriui“ (jį išvertė M. Lodus [Mihkel
Loodus]) teko ypatinga garbė — tai pirm oji lietuviška pjesė, po
kario m etais pastatyta sostinės teatre.
Nem okant estų kalbos, nelengva susidaryti pilnesnį vaizdą apie
tokio subtilaus m enininko, koks m an pasirodė G. Kromanovas,
pastatym ą. Vis dėlto negali nepastebėti, kad taliniečiai nuėjo kitu
keliu, negu Kauno teatras, radę labai savitą sceninį „Šventežerio“
sprendim ą. Stengdam asis iškelti dram atišką, vietom is beveik tra
2 Literatūra ir menas, 1971 05 29, p. 11.
304 P R I E D A I
gišką K. Sajos pjesės potekstę, režisierius slopina kom edinį pradą,
neakcentuoja autoriui būdingų šmaikščių replikų, juokingų situa
cijų, bet kuria spektaklį apie sudėtingą įvairių žm onių likimą ir
tarpusavio santykius m ūsų am žiaus civilizacijos ir progreso aki
vaizdoje. Šventežeris čia lyg simbolizuoja dosniąją žemę, kuri m us
visus yra priglaudusi. Tačiau toje žemėje gyvena skirtingi žmonės.
Dažnai nesuprasdam i vienas kito, žiūrėdam i tik savo tiesos, gin
dam i tik savo interesus, jie skriaudžia ir žemę, ir vieni kitus... Bet
tai tik vienas iš daugelio labai talpaus ir daugiabriaunio spektak
lio aspektų. Asociacijų virtinė nenutrūksta... Režisierius ir aktoriai
sugebėjo ne tik perteikti K. Sajos tekstą, bet ir rasti jam e paslėptas
m intis bei jausm us.
Vidinis spektaklio ritm as pagauna žiūrovą jau pirm ajam e veiks
me. Režisieriui čia svarbiausi du personažai — Izolda ir Ramunė, —
kurių paveikslais ir toliau ryškinam os pagrindinės „Šventežerio“
problem os.
Nusipelniusios etsr artistės Itos Ever sukurtas Izoldos vaidm uo
yra viena didžiausių spektaklio sėkmių. Skoningai, su saiku n au
dodam a išorines charakteristikos priem ones, aktorė atskleidžia ir
sudėtingą savo herojės pasaulį. Iš pažiūros Izolda — Ever —- yra kiek
vulgaroka, m ėgstanti triukšm auti ir blevyzgoti moterėlė, bet jos ju
desių nekoordinuotum as ir kai kurios detalės tuoj pat išduoda tos
nelaim ingos būtybės vidinį trapum ą, jos žmogišką bejėgiškumą.
Ypač tai išryškėja drąsiai išspręstoje Izoldos epilepsijos priepuolio
scenoje. I. Ever subtiliai parodo, kad už vulgaroko ir ekscentriško
Izoldos elgesio slypi tegu ir labai prim ityvi, bet graži ir vaikiškai
tyra m oters siela. Net stebiesi, kaip taikliai aktorė suranda mažo
nuskriausto vaiko intonacijas, prašydam a daktarą Butrim ą padėti,
kaip ji kaprizingai pyksta, kai tos pagalbos negauna. Pagaliau tre
čiajame veiksm e I. Ever parodo, kad jos Izolda — jau visiškai gy
venim o palaužta (nors galbūt ne visada pati tai supranta), kad ji
jau niekada neatsities, o tik glausis čia prie vieno, čia prie kito ir,
autoriaus žodžiais tariant, links kaip nendrė ten, kur vėjas pūs.
R E C E N Z I J O S 3 0 5
Ram unės vaidm enį prem jeroje suvaidino iš m ėgėjų studijos a t
ėjusi devyniolikm etė žaislų pardavėja L. Sari [Liina Saari]. Tai jos
pirm a stam bi rolė teatro scenoje, ir negali nepasidžiaugti aktorės
betarpiškum u, nuoširdum u, intuicija. Tiki Ramune — Sari — nuo
pirm os iki paskutinės akimirkos: ir kai šešiolikm etė m ergaitė pir
m am e veiksm e smalsiai, o kartu pasišlykštėdam a žiūri į besivo-
liojančią krūm uose su Dunzilu Izoldą, ir kai ji su pasibaisėjim u
stebi geologų tyčiojim ąsi iš epileptikės Izoldos, ir kai puola m ušti
Liukpetrį — H. Kaldoją [Hans Kaldoja], — norėdam a išlieti visą savo
įtūžį ir skausmą; ir pagaliau kai Ramunė, čia pat pajutusi dar nepra
rastą Liukpetrio žm ogiškum ą, glaudžiasi prie jo ir inkšdam a, kaip
nuskriaustas šunytis, verkia. Antrajame ir trečiajam e veiksmuose
dram aturgas nėra dosnus Ramunei. Jos nelaim ė tam pa daugiau
kitų veikėjų pergyvenim ų, interesų bei svarstym ų objektu, bet ak
torė ir toliau randa galim ybių patraukti į save žiūrovo dėmesį. Jos
atsisveikinim as su m otina skam ba kaip atsisveikinim as su jaukia
vaikyste, nam ų šiluma. Aktorė L. Sari nežino, ar jos besugrįš prie
Šventežerio... Ir šis klaustukas spektaklio pabaigoje pasidaro itin
prasm ingas, įspūdingas, jis verčia žiūrovą m ąstyti.
Gal kiek sunkiau, nežin an t estų kalbos, suprasti daktarą But
rim ą — E. Ralja [Eduard Ralja], — kuriam autorius leidžia daug
sam protauti, svarstyti. Valingo balso ir judesių daktaras, atrodo,
įtikinam ai kalba apie žm ogų ir gam tą, tačiau jis per lengvai pa
lieka Šventežerį, Daugvilienę.
„Šventežeryje“ režisierius G. Krom anovas itin didelę reikšm ę
skiria Daugvilienei, kurios vaidm enį įdom iai atlieka tsr s liaudies
artistė Aino Talvi. Pradžioje ji atrodo lyg ir per daug santūri, sta
tiška, bet antram e veiksme prasiveržia jos gili ir aistringa natūra, o
finale paaiškėja, koks prasm ingas buvo tas jos santūrum as. Sunku
perduoti, kokia jėga atsiskleidžia šios gyvenimo nelepintos moters
charakteryje, kai ji staiga pradeda šaukti: „Skandink, ežerėli, skan
dink!“ Regi, kad tuo m o m en tu Daugvilienė — Talvi — galvoja ne
tik apie kerštą tariam ai skęstančiam Dunzilui arba geologams, bet
306 PRIEDAI
ir siunčia prakeiksmą viskam, kas bjauroja gam tą ir žmogų. Mano
supratim u, režisūros dėka Daugvilienė pakyla virš kitų veikėjų,
ir kai ji, netekusi visko, tvirtai sako: „Rytoj šulinį sem sim “, — iš
pažiūros niūrus, net kiek tragiškas spektaklis virsta optim istiniu,
teigiančiu žm ogaus pasiryžim ą nepasiduoti, ištverti, išsaugoti...
Tol, kol tokie žm onės kaip Daugvilienė saugo Šventežerį, mes dar
galim e tikėtis, kad vanduo jam e išliks skaidrus...
Premjeroje m aloniai nuteikė aukšta ir kitų atlikėjų aktorinė kul
tūra, sugebėjimas nepataikauti publikos skoniui, nesivaikyti pigių
efektų, kurti vientisą poetinę spektaklio atm osferą ir psichologiš
kai įtikinam us personažus. Stebino didelis režisieriaus bei aktorių
reiklum as sau. Pavyzdžiui, Dunzilas (jį labai sodriai vaidina akto
rius R. Gutmanas), prieš išeidamas į sceną, kilnojo sunkum us, „ap
šilo“, kad su reikiam a nuotaika ir išvaizda pasirodytų žiūrovams.
Dailininkas L. Roza [Lembit Roosa] gerai talkininkauja režisie
riui, bet, m ano m anym u, galėjo parodyti ir daugiau išradingum o.
Dekoracijos nesukuria nei lietuviško, nei estiško kolorito, o tik per
teikia apibendrintą nykstančio kaim o vaizdą: juodam e fone iškyla
trys apdžiūvę medžiai, niekas neprim ena laukų žalum os, pievų
m argum o, vandens m ėlynum o. Net ir scenos gilumoje, lyg tam sių
debesų properšoje projektuojam as A. Sutkaus gamtovaizdis yra
juodai baltas, ir todėl nepagyvina bendro scenovaizdžio kolorito.
N uotraukos ekrane labai išradingai panaudojam os hipnozės sce
noje, kuri, sum aniai išspręsta režisieriaus G. Kromanovo, pasirodė
be galo prasm inga (o juk m ūsų kritika kaip tik dėl šios scenos daug
priekaištavo autoriui!). Kai Izolda, daktarui Butrim ui įsakius, pina
vainiką, ekrane pasirodo ram unių pieva, o užhipnotizuoti geolo
gai tarsi m ato ekrane bėgančias plikablauzdes m erginas, besigar
džiuojančius ledais jaunuolius ir kitus vaizdus, atskleidžiančius jų
vidinio pasaulio skurdum ą. Norisi dar kartą nuoširdžiai padėkoti
kūrybingiem s estų kolegoms. Tikėsimės, kad m ūsų ryšiai ateityje
taps dar glaudesni. G. Kromanovas žada ir toliau bendradarbiauti
su K. Saja, o gal ir su kitais lietuvių dram aturgais.
Ieškojim ų kelyje3
3. Jaunųjų mintys ir darbai
Talinas
„Kuo m argesnis bus Estijos teatro vaizdas, tuo geriau pačiam tea
trui. M ano m anym u, praėjo tie laikai, kada visi turėjo dirbti vieno
dai“, — kalbėjo Talino Jaunim o teatro vyriausiasis režisierius Kalju
Komisarovas [K. Komissarov], neabejotinai didelis optim istas.
Nelengva nusakyti, koks yra Akademinio V. Kingiseppo dram os
arba Jaunim o teatro veidas. Net sunku įsivaizduoti, kaip Jaunimo
teatre po vienu stogu gali sutilpti tokie skirtingi m enininkai —
Kalju Komisarovas, Karina Raid ir Lembitas Petersenas [L. Peterson],
arba kaip susiform uos nauja Akademinio teatro kryptis, pasikeitus
vyriausiajam režisieriui ir atėjus jauniem s režisieriams A. Kergei ir
M. Karuso [Merle Karusoo]. Tik galima džiaugtis, kad abiejų Talino
dram os teatrų vyriausieji režisieriai M. Mikiveris ir K. Komisarovas
yra taip geranoriškai nusiteikę savo kolegų atžvilgiu.
„Aš būčiau neteisus, jeigu bandyčiau savo pažiūras prim esti vi
siems. Deja, šitokia klaida dažnai pasitaiko... Aš ketinu duoti jaunie
siems galimybę dirbti pagal jų skonį...“ — sako M. Mikiveris, šiemet
pradėjęs vadovauti V. Kingiseppo Akadem iniam dram os teatrui.
Pats M. Mikiveris norėtų, kad jo teatras būtų ne toks kasdieniš
kas, kad jis tap tų „tiesos šventove“. Kai paklausiau jį, kaip sufor
m uluotų savo kūrybinį credo, jis atsakė: „Dar prieš keletą m etų aš
būčiau žinojęs, kaip jį suform uluoti. Dabar, deja, nežinau.“ Režisie
rius G. Kromanovas rašė apie savo jaunesnįjį kolegą: „M. Mikiverio
tem a — tai skausm as dėl laikmečio sulaužyto žmogaus gyvenimo.
Jis m ąsto giliai, nuolat siekdam as suprasti ir įprasm inti savo epo
chą. Jo hum oras, m intys — kartais paradoksalios, kartais nūdie-
niškai racionalios ir šiurkščios, bet jos visada kupinos nervingų
em ocijų ir siekimo pažinti tiesą.“
3 Literatūra ir menas, 1977 04 23, p. 11
308 PRIEDAI
Estijos jaunim o teatro repertuare, be „Proceso“ ir „Good-bye,
baby!“, jau pažįstam ų vilniečiam s, yra ir Ž. Kokto [J. Cocteau]
„Abejingas gražuolis“, ir S. Beketo [S. Beckett] „Belaukiant Godo".
Greta K. Komisarovo teatre dirba tokie nepanašūs į jį režisieriai,
kaip K. Raid ir L. Petersenas.
K. Raid laiko save vienos tem os režisiere. Visose gyvenim o ap
raiškose ji ieško m eilės ir išm inties. Ią jaudina sunkiai išsprendžia
m os problem os, nes jos amžinos, bet ieškoti sprendim o vis tiek
reikia. „Vienas geriausių ir jautriausių estų poetų luhanas Lyvas
[J. Liiv] rašė, kad kažkur ten pagaliau tu ri būti harm onija, galbūt
žvaigždynuose, galbūt m otinos širdyje, galbūt m eistro rankose.
Turbūt ir aš ieškau šitos harm onijos, — pasakė ji m an. — Institute
Marijos Knebel klasėje aš išm okau statyti psichologinius spekta
klius, analizuoti tekstą, dirbti su aktoriais, bet m an trūko paties
svarbiausio — vaizdinio m ąstymo. Esu pastačiusi daugiau kaip tris
dešim t spektaklių, bet naujų teatrinių įvaizdžių sistem ą suradau
tik režisuodam a J. Rainio pjesę „Pūsk, vėjeli", M. Unto [Mati Unt]
inscenizaciją pagal estų rašytojo P. Valako [Peet Vallak] apysaką
„Puodų dirbtuvės šeim ininkė Ema Pilapardi iš Punjabos“ [Epp Pil-
larpardi Punjaba potitehas, 1925] ir jauno estų autoriaus Reino
Salurės [R. Saluri] pjesę „Svečiai“ [Kulalised, 1974]. Aš supratau, kad
prim ityviu, beveik archetipiniu siužetu, panaudojant m inim um ą
žodžių, galim a parodyti labai sudėtingus dalykus. M ane kaltino,
kad aš norinti atsisakyti teatre žodžio. Tai netiesa. Žodis duoda im
pulsą, bet spektaklyje jis tu ri pavirsti vaizdu. Aš nesu literatūrinio
teatro šalininkė. Tekstas gali būti tik vienas iš lygiaverčių spektak
lio struktūros kom ponentų, ne daugiau.“
Geriausieji K. Raid spektakliai pasižymi tikslia struktūra, aiškiai
išdėstytais prasm iniais akcentais, subtiliu, dažnai netikėtu akto
riaus galim ybių p anaudojim u ir labai ryškia, organiška m izan
scenų plastika. „Ką pasakyti spektakliu, aš arba žinau iš karto, arba
nežinosiu niekad, bet kaip pasakyti, kokią form ą panaudoti — tai
didžiausias m ano rūpestis, nuolatinė kančia."
Pati režisierė p aten k in ta tik vienu savo darbu — jau m in ėtu
spektakliu „Puodų dirbtuvės šeim ininkė Ema Pilapardi iš Punja-
bos“. Jos nuom onę patvirtina ir estų kritikų bei kolegų pasisakymai.
Spektaklio fabula, arba tiksliau — duota jam e situacija, — clc
m entari. Puodų dirbtuvės šeim ininkė liko našlė. Tolesnis gy
venim as siūlo jai rin k tis iš dviejų jos dirbtuvės darbininkų:
vienas — jaunas, myli ją, bet nem oka dirbti, kitas — senas, jai
abejingas, bet geras m eistras. P. Valako apsakym e šeim ininkė pa
sirenka jaunąjį...
K. Raid spektaklis iškelia šioje elem entarioje trikam pio situaci
joje am žiną žmogaus siekimą ištrūkti iš apibrėžto gyvenim o rato
ir duotų aplinkybių, surasti savo vietą erdvėje (sceninis veiksmas
vyksta rato ribose, gausiai panaudojam i apskritos formos daiktai —
vežimo ratai, dangaus šviesuliai ir kt.). Šeimininkės nepatenkina
nei jaunas, nei senas darbininkas. Bet kada ji pagaliau ištrūksta
ir puola į nebylaus Juodo vyriškio glėbį (jis sim bolizuoja nuolat
atstum iantį ir gundantį blogį, svetim um ą, mirtį), ji žūsta. Spek
taklio kulm inacija tam p a elegantiškas tango, kurį m oteris šoka
su savo juoduoju partneriu. Tam šokiui ji atiduoda visą save ir,
galiausiai, gyvybę... {vairius šeim yninius gyvenim o etapus (nuo
atgim im o po vyro m irties iki jos pačios m irties) atskiria dėvimos
viena ant kitos penkios įvairiaspalvės suknelės: iš pradžių juoda,
o pabaigoje ryškiai raudona, tragiškai kontrastuojanti su juodu
svetim o vyro fraku.
Vos 27 m ašinraščio puslapių M. Unto inscenizacijoje yra maža
teksto ir daug veiksmo. Reali fabula perteikiam a karališku vidur
am žių žaidim u su kaukėm, ritualinėm is apeigomis, interm edijo
mis. Elementari situacija įgyja spektaklyje universalios ir ne žodžiu,
bet reginiu išsakom os problem os m astą.
Sugebėjimas kurti savarankiškus teatrinius įvaizdžius, pajungti
juos savo tem ai ir kartu perteikti autoriaus kūno dvasią — tikrai
didelis režisierės K. Raid privalumas, kurį patvirtina ir jos paskuti
nieji spektakliai — „Mes ieškom e Vargamėjės“ [Me otsime Varga-
3 1 0 P R I E D A I
maed] ir Ž. Kokto „Abejingas gražuolis“, neseniai m atytas ir Vilniuje
per šios režisierės kūrybinį vakarą M eno darbuotojų rūm uose.
Spektaklyje „Mes ieškom e Vargamėjės“, pastatytam e su Talino
konservatorijos sceninio m eistriškum o katedros antrojo kurso stu
dentais, įtrauktam e į Jaunimo teatro repertuarą, K. Raid bando vėl
naujai įprasm inti A. Tamsarės [A. Tammsaare] kūrybą, jo epopėjos
„Tiesa ir teisingum as“ pirm ąją dalį. „Vargamae“ (estiškai — „vagių
kalnas“) vadinam as vienkiem is, kuriam e x x a. pradžioje apsigy
veno valstietis Andresas Pasas. Akm enuotoje pelkėtoje Vargamė
jės žemėje jis norėjo užveisti žydintį sodą, padėti tvirtus pam atus
ateičiai. Vargamėjė Estijoje tapo daugiareikšm iu sim boliu — tai ir
žemė, ir namai, ir tėvynė, ir šventovė, o gal net gyvenim o tikslas
apskritai. (
Režisierę K. Raid ne tiek jaudina Andreso gyvenimo istorija, kiek
istorijos įprasm inim as. „Aš noriu, kad jaunoji karta surastų savo
Vargamėję, savo šventovę, savo tiesą ir teisingum ą...“ Iš čia ir spek
taklio pavadinim as — „Mes ieškome Vargamėjės“.
Mažojoje Jaunimo teatro scenoje neliko jokios buities. Nedidelė
pakyla ir užpakalinė siena, apdengta balta drobule, ant kurios sėdi,
žaidžia, po kuria slepiasi vaidinim o dalyviai. Rekvizitas m inim a
lus, sąlygiškas, reikalingas tik plastinėm s m izanscenom s kurti.
Atmosferą sudaro patys aktoriai: jie im ituoja paukščių čiulbėjimą,
arklių trepsėjim ą ir kitus gamtos garsus. Kartais dainuoja sklidinas
m ąslum o ir liūdesio estų liaudies dainas. Viskas perdėm sąlygiška,
bet ir labai konkretu. Apsirengę baltais drobiniais rūbais, aktoriai
susilieja su balta scenos ir užpakalinės sienos apdanga — su žeme
ir dangum i, tam pa neatskiriam a jų dalimi.
Pagrindinius personažų Andreso ir Pearaus vaidm enis paeiliui
atlieka trys keturi studentai. Jie vaidina nuoširdžiai, linksmai, net
užsim iršta bežaisdami. Ir tik pam ažu pradeda ryškėti šito sceninio
žaidim o prasmė. Konkretus A. Tamsarės epopėjos personažas per
žengia erdvines ribas, o kiekvienas naujas aktorius, pats išbandyda-
mas įvairias vaizduojam o veikėjo gyvenim o situacijas, susim ąsto,
R E C E N Z I J O S 3 ^ 1
pateikia sau ir žiūrovams klausim us: „Kodėl m es turim e palaidoti
savo gyvenim ą šitoje pelkėtoje ir akm enuotoje žemėje, jeigu ga
lim a gyventi lengviau? Vargamėjės reikalavimai tokie pat dideli
kaip dievo, niekas neįstengia jų vykdyti. Kurgi m ūsų dievas, ką jis
vertina? Juk žemiški m ūsų darbai skęsta pelkių liūne.“ K. Raid ins
cenizacijos kulminacija, prasm inis „raktas“ — tai Pearaus, m irtino
Andreso priešo, m onologas, pasakytas ant Kryt, Andreso pirm o
sios žm onos, kapo: „Tarytum m usės ant m ėšlo krūvos sėdim mes
čia, slam pinėjam sau, beprasm iškai galvojam ir sam protaujam ...
Ir nėra kam dabar į m us pasižiūrėti ir m ūsų paklausyti...“ Taip,
m irties, tai yra amžinybės akivaizdoje daug ką tenka pervertinti —
sm ulkūs barniai ir didelės ambicijos praranda savo prasm ę.
Tartu kritikas Julas Tontsas [Ulo Tonts] taip apibūdina matytą
K. Raid spektaklį: „Mes ieškom e Vargamėjės“ tiesiog sukrečia tea
trinių išraiškos priem onių lakoniškum u, vaidybos pirm apradžiu
paprastum u ir didžiuliu pietetu autoriui.“ Iš tiesų, vidinė K. Raid
laisvė davė paradoksalų efektą — m aksim alų priartėjim ą prie
A.Tamsarės kūrybos esmės.
Ta pati laisvė yra ir jos pateiktoje Ž. Kokto m onodram oje „Abe
jingas gražuolis“. Režisierės mąstymas, o galiausiai ir jos spektaklis
išeina už kam erinės m elodram os ribų. Ji įžiūrėjo Ž. Kokto tekste
nesibaigiantį nuo am žių vyro ir m oters, dviejų lygiaverčių part
nerių, dialogą. Kovodami jie kenčia patys, kankina vienas kitą ir
niekaip negali išeiti iš to užburto rato.
Šitoks sum anym as padiktavo estetizuotą ir netikėtą dekoraciją
(dailininkė Aime Unt) — baltom is plastm asinėm is plokštelėmis
dengtas bokso ringas, kuriam e stovi fortepijonas, kontrabosas ir
būgnas. Juose, lyg gyvose būtybėse, nevilties apim ta m oteris ieško
savo meilės atgarsių, kurių neranda m ylimojo širdyje. Instrum en
tai padeda kurti prasm ingas m izanscenas.
M oters vaidm enį atlieka jau vidutinio amžiaus, tragedinio ta
lento aktorė Silvija Leidla [Silvia Laidla], vilkinti ryškia raudona
vakarine suknele, o Emilio — jaunas, be galo plastiškas, kažkokiu
3 1 2 PRIED AI
ypatingu vidiniu ritm u apdovanotas, kasdieniniu džinsiniu kos
tiu m u apsirengęs Jaunim o teatro m uzikinės dalies vedėjas, kom
pozitorius Olavas Ehala. Amžiaus ir aprangos skirtum as padeda
išryškinti susvetim ėjim o tem ą.
Pati režisierė irgi dalyvauja vaidinim e kaip tren erė ir ru ngty
nių teisėja. Vaidinimo pradžioje ir žiūrovams, ir spektaklio daly
viam s paskelbiam os „rungtynių" taisyklės: „Paprasta situacija: du
žm onės nori vienas kitą suprasti, bet negali, nes kalba skirtingom
kalbom . M oteriai paliekam as žm ogaus balsas, o vyrui — tik m uzi
kiniai garsai. Jie lygiaverčiai partneriai. Jų uždavinys — surasti savi
tarpio supratimą. Kai vienas iš jų paliks ringą, žaidimas bus baigtas."
T urbūt net nereikia m okėti estų kalbos, kad galėtum suvokti
ringe vykstantį žaidimą. Pjesės tekstas suskirstytas raundais, ku
rie atitinka Aktorės m onologe išreikštas nerim o, laukimo, pavydo,
keršto, m aldavim o tem as. Kiekvienai tem ai surastas tikslus plas
tinis ir m uzikinis sprendim as.
Spektaklyje puikiai subalansuota racionali struktūra ir auganti
em ocinė įtam pa, tragizm as ir ironija, įsijautim as ir atsiribojim as.
Tai iš tiesų subrandintas ir giliai įprasm intas vaidinim as. Vyras ir
m oteris čia lygiateisiai partneriai, ir kai Aktorė — Silvia Laidla —
išeina iš ringo, o už sienos dar ilgai girdi jos isterišką juoką, žinai,
kad žaidim as ringe baigtas, bet gyvenim e jis tęsiasi toliau...
Išeidama iš seno, berods, xvi amžiaus, neseniai restauruoto teat
ro pastato, aš galvojau veikiausiai apie Ž. Kokto žodžius, išspausdin
tus program oje: „Pasakysiu kažką nedovanotina tokiu laiku, kada
nesiskaitom a su laime: aš laim ingas. Aš noriu išduoti savo laimės
paslaptį. Tai labai paprasta. Aš myliu savo artim ą. Aš myliu mylėti.
Aš neapkenčiu neapykantos. Aš noriu būti suprastas."
Kalbant apie Talino Jaunim o teatrą, reikėtų dar papasakoti apie
jau ne kartą straipsnyje m inėtą jauniausią Estijos režisierių L. Peter-
seną ir jo bendrakursius, kurie dabar sudarė naują teatro branduolį.
Tačiau nesinori kalbėti apie šį režisierių prabėgom . A teinantį ru
denį Talino Jaunim o teatras vėl žada atvažiuoti pas m us gastrolių.
R E C E N Z I J O S 3 ^ 3
Tad ir atidėsim e susitikim ą su L. Petersenu Literatūros ir meno
puslapiuose iki sekančio sezono.
Turbūt teks atidėti ir pokalbį apie aktoriaus problem ą Estijos
teatre, į kurią šiandien sutelktas visų jaunų režisierių dėmesys.
E. Herm akiula [Evald Hermakūla] supranta, kad jokie režisūriniai
atradim ai neįm anom i be aktoriaus ir režisieriaus „savitarpio su
p ratim o “. Jo m anym u, daugum a aktorių nebem oka kurti tikro,
sodraus, realistinio spektaklio, prarado buitinio-psichologinio
teatro aktoriaus kvalifikaciją ir neįgijo naujos. „Mes nem okam e
vadovauti aktoriam s, — pasakė jis m an. — Scenoje tu ri veikti gyvi
žm onės. Jeigu režisierius peržengia ribą, tai jam geriau pereiti į lė
lių teatrą ir dirbti su m arionetėm is.“ J. Tomingas [Jaan Tooming],
šiuo m etu suradęs režisieriaus ir aktoriaus teatro sintezę, svarsto
etines problem as, susijusias su įvairių vaidm enų atlikim u. Ku
riam as personažas, jo m anym u, daro didelį poveikį aktoriui kaip
žm ogui, ir todėl režisieriui tenka itin didelė atsakom ybė už to
žm ogaus likimą.
Režisierė Merlė Karuso tarė man: „Aš netikiu teatru be aktoriaus.
Aš norėčiau, kad aktorius b ūtų inteligentiškas žmogus, kad jis su
prastų, kam ir vardan ko jis vaidina. Deja, scenos m enas pavirto
apm okam u darbu ir prarado savo misiją. Per m ažai yra (jeigu iš
viso yra) aktorių, kurie turi antuždavinių.“
Tai tik kelios pabiros m intys, kurios reikalauja detalaus išdės
tymo. Bet viena aišku. Estų režisūra yra šiandien pralenkusi estų
aktorių potencialą. M ūsų epochos teatras, atspindintis labai su
dėtingą pasaulį, reikalauja jau ne tik psichologinio-buitinio, bet
ir intelektualaus aktoriaus su daug visapusiškesnių išraiškos prie
m onių arsenalu.
PABAIGOS VIETOJE
Būdama Taline paklausiau režisierių M. Mikiverį: „Ką jūs galvojate

apie jaunųjų režisierių perspektyvas Estijos teatre?“ „Manau, kad
dalis jų gali pavargti nuolatinėje kovoje su aktorių neprofesiona
3 1 4 P R I E D A I
lum u ir nepaslankiu m ąstym u. Dalis ištvers, kovos toliau. Jie ir
bus pajėgūs pakeisti teatrą, blogesniu atveju teatras pakeis ju o s“
Tikiuosi, kad jaunieji teatrų režisieriai, su kuriais m an teko arčiau
susipažinti, ištvers. Jau šiandien atsisakę daugelio kraštutinum ų,
laisvi nuo autoriaus ir ištikim i jam, nuosaikesni ir brandesni savo
form os ieškojimais, jie žadina viltį. Labai norėtųsi, kad ateityje ar
čiau pažintum e vieni kitus, kad iš tiesų vyktų ta kultūrų integracija,
kuri taip reikalinga kūryboje.
Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą4
Literatūra ir menas išspausdino turiningą G. Mareckaitės recenziją

„Ar reikia stogo „Kvadratui“?“ apie Jaunim o teatro prem jerą, kuri
iš karto ir pagrįstai sudom ino vilniečius. Recenzente, subtiliai na-
grinėdam a režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklį, pažymi jo išradin
gum ą, nuoširdum ą, iškelia labai svarbius m ūsų teatrui „specifinių
poezijos dėsnių, pirm inių, grynųjų sceninės išraiškos form ų“ ieš
kojimus. Iš tiesų režisieriaus E. Nekrošiaus, scenografo A. Jacovskio,
kom pozitoriaus F. Latėno, literatūrinio redaktoriaus S. Šaltenio ir
trijų aktorių — K. Smorigino, D. Overaitės ir R. Vilkaičio kūrybinė
sandrauga nustebino susiklausym u, kurio dėka gimė originalus,
išbaigtas, daugiabriaunis poetinis spektaklis, recenzentės tv irti
nim u, „netikėtai atvėręs prasm ių perspektyvą“.
Tačiau kritikės nepatenkino spektaklio „Kvadratas“ visum a. Ji
priekaištauja režisieriui, kad jo statinys „neturįs stogo“, kad spek
taklio kūrėjai „atrodo, ketina „išsisukti“ nuo atsakym ų“. Šitie prie
kaištai, sukeliantys rim tų abejonių ir, m ano m anym u, turintys
principinę reikšmę, paskatino m ane pasisakyti.
Recenzijoje tvirtinam a, kad jaunim iečių uždavinį kom plikuoja
„būtinum as perteikti nesudėtingą, sentim entaloką, nors ir gana
4 Literatūra ir menas, 1981 0214, p. 12.
neįprastą Jo ir Jos meilės istoriją“, reikalaujančią ne „apibendrinan
čių, o atvirkščiai — kuo individualesnių, konkrečių psichologinių
štrichų“, taip pat „žodžių, dialogų, m onologų“, kurie spektaklyje
yra redukuoti iki m inim um o. Traktavus recenzentės teiginius kaip
aksiom as, tu rb ū t tektų nurašyti didelę dalį šiuolaikinės ir ne tik
šiuolaikinės dram aturgijos, tektų pervertinti daugelį spektaklių ir
galbūt apskritai atsisakyti poetinio teatro žanro.
Rašytojui S. Šalteniui ir režisieriui E. Nekrošiui, m an o suvo
kim u, rūpėjo spektaklyje ne tiek įsim ylėjusių individualybė, jų
m eilės užgim im o priežastiniai ryšiai, kiek pats jausm as, jo gė
rio ir laim ės param etrai duotoje situacijoje. „Kvadrate" vaizduo
jam a ne sen tim en talo k a m eilės istorija, o m eilės „stebuklas“,
leidžiantis dviem fiziškai ir m oraliai tolim iem s žm onėm s per
žengti visas realių galim ybių ribas, ir pagaliau, atsidūrus vienam e
„kvadrate“, b en t jau akim irksniui pasijusti gyvenim o viršūnėje.
Bet tik akim irksniui. Skaudus atsitrenkim as į realybę, į aklinas
griežtai nužym ėto daugiaprasm io „kvadrato“ sienas, ar kalėjime,
ar laisvėje, yra neišvengiam as. Ir visai nesvarbu, kas yra Jis, ir ko
kia jo praeitis. Pasirinktai poetinei spektaklio stilistikai visiškai
užteko tų „psichologinių štrich ų “, tos beveik nepriklausom ai
n u o teksto perteiktos veiksm ų ir jausm ų tiesos, kurią m eistriš
kai, su n u o stab ia plastika įkūnijo Jis — K. Sm originas ir tik su
tam tikrom is išlygomis Ji — D. Overaitė (akt. J. M atekonytės nesu
mačiusi). Aš atpažinau juose šalteniškų personažų trapum ą, „vai
kišką bejėgiškum ą“ (G. Mareckaitė), pajutau jų egzistencijos tra
gizmą garsiakalbių, dundančių traukinių ir uniform uotų robotų
(akt. R. Vilkaitis) pasaulyje.
E. Nekrošiaus spektaklį, rem iantis pačios G. M areckaitės recen
zija, turbūt galima vertinti tik pagal jo sukurtos sceninės, o ne buiti
nės, kasdieniškos realybės dėsnius. Viskas čia pakylėta iki skausmu
pritvinkusio poetinio apibendrinim o. O jeigu režisierius ir aktoriai
uždėtų savo trapiam statiniui stogą, atsakytų į visus klausimus,
psichologiškai pateisintų kiekvieną žodį, ar nesusm ulkėtų nuo
316 PRIEDAI
to visas spektaklis, ar nepavirstų eiline graudenančia m elodram a
ir, kas svarbiausia, ar nebūtų iš žiūrovų atim ta apm ąstym ų ir iš
gyvenim ų erdvė?
M iestelis po am žinu dangum 5

Pažintis su T. Vailderio [Thornton Wilder] dramaturgija
Ar žmonės kada nors suvokia gyvenimą, kol dar gyvena?

Kiekvieną, kiekvieną jo akimirką?
T.Vailderis
Jau gerą pusm etį Kauno dram os teatre su pasisekim u vaidinam a

režisieriaus G. Padegimo pastatyta T. Vailderio pjesė „Mūsų m ieste
lis“ (iš anglų k. vertė L. Vanagienė). Daug kas joje neįprasta, stebina,
o keliam os am žinos žm ogaus būties problem os iš esm ės neturi
atsakym o arba turi jų labai daug. Ir todėl, pažiūrėjęs spektaklį, gal
voji ne tiek apie pastatym ą, kiek apie patį gyvenimą.
Išspręskite gyvenimo man mįslę,

Praamžiną, skausmingą mįslę,
Dėl ko jau daug galvų nulinko,
Galvų su ieroglįfinėm kepurėm,
Ir su turbanais, ir juodais beretais,
Ir su perukais, — ir kitokių aibės, —
Žmonių galvų, iškaitusių ir vargšių, —
Sakykit, kas yra žmogus?
Iš kur atėjo jis? Ir kur jis eina?
Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių? —
klausė x ix am žiaus pradžioje vokiečių poetas H einrichas

Heinė [H. Heine, eil. vertė B. Sruoga], tebeklausiam e ir m es x x a.
5 Literatūra ir menas, 1983 04 02, p. 8-9.
pabaigoje. Ir paradoksalu: kuo daugiau m es pažįstam e visatą, kuo
aukščiau pakylam e į kosm osą, tuo sunkiau darosi suvokti save.
Mokslo ir technikos revoliucija padarė žm ogų gam tos viešpačiu
ir kartu atvedė jį prie bedugnės krašto, v fr rašytojas Giunteris
Grasas [G. Grass], neseniai su dideliu susirūpinim u kalbėjęs apie
prasidėjusią apokalipsę, tvirtina, kad „m ūsų tikrovė verčia abejoti
žm onių ateitim ir net nuneigia ją“.6 Tad kas gi m ūsų laukia? Kaip
reikia gyventi šioje alternatyvinėje situacijoje? Kur ieškoti esm i
nių vertybių?
Šitie opūs klausim ai jaudina ir režisierių G. Padegimą. Jo spek
taklių (nepriklausom ai n u o jų kokybės ir sėkm ės) pagrindą vi
sada sudaro skausm as dėl „išgverusios gadynės“ ir kartais net
nugalintis realybės jautim ą troškim as surasti pasaulyje ir žm o
guje krislelį gėrio, meilės, taurum o. Jo kūryba tarytum patvirtina
T. Vailderio m intį, kad „viltis ir tikėjim as — tai dvasios būsena ir
pasaulėjautos forma, be kurios negali būti nei paties gyvenimo,
nei kūrybos“.
T. Vailderio „Mūsų m iestelis“ yra dėsninga režisieriaus G. Pade
gimo kūrybos pakopa, naujas bandym as parodyti žm ogaus gyve
nim o grožį ir vertę.
Stebėti šiandien pasaulį galima tik iš regėjimo taškų,

kurie yra už Mėnulio, nes matymui reikalinga distancija.
F. D iurenm atas [Friedrich D ūrrenm att]
Amerikiečių rom anistas ir dram aturgas T. Vailderis (1898-1975), —

į lietuvių kalbą išversti jo rom anai „Aštuntoji diena“ ir „Kovo idos“,
atėjo į m ūsų teatro sceną, kaip, deja, dažnai pasitaiko ir su kitais
x x a. Vakarų dram aturgais, gerokai pavėlavęs. Pjesė „Mūsų m ies
telis“ buvo parašyta 1938 m., turėjo Amerikoje didelį pasisekimą,
gavo Pulicerio prem iją (kaip ir kita žinom a T. Vailderio pjesė „Per
6 Literatumaja gazeta, 1983 01 26.
3 1 8 P R IE D A I
plauką nuo žūties“ 1942 m.), o po Antrojo pasaulinio karo buvo
prip ažin ta m oderniosios d ram aturgijos klasika, iš kurios m o
kėsi F. Diurenm atas, M. Frišas [Max Frisch] ir kiti įžym ūs pokario
dram aturgai.
Šiuo asp ek tu įd o m u palyginti am erikiečių d ram atu rg ą su
B. Brechtu. Abu rašytojai, reto x x a. enciklopedinio išsilavinim o
žmonės, susiformavo kraštutinėje situacijoje — fašizmo ir Antrojo
pasaulinio karo grėsm ės akivaizdoje, abu buvo aršūs buržuazinio
pram oginio teatro priešininkai. Tačiau jie žvelgė į gyvenim ą iš
skirtingų pozicijų ir todėl nuėjo skirtingom is kryptim is. Marksis
tui Brechtui rūpėjo visuom eninių procesų dėsningum ai, žmogaus
socialinė pozicija, ir jis kūrė politinį teatrą, dalyvaujantį m ūsų am
žiaus grum tynėse, pašauktą pakeisti pasaulį.
Priešingai Brechtui, T. Vailderis tary tu m lieka stebėtoju ir ven
gia atvirai socialinių bei politinių tem ų. Am žininkai n et kaltino
rašytoją abejingum u savo tėvynei, su ironija vadino jį „grakščiu
Kristaus pranašu“, piktinosi, kad jo kūryboje neatsispindi užterštos
Niujorko ir Čikagos gatvės, „akiplėšiškas išnaudojim as“, „anglia
kasių tragedijos“ (M. Goldas, M. Vilsonas ir kiti).
T. Vailderis, dviejų pasaulinių karų dalyvis: Pirm ajam e — kaip
artileristas, A ntrajam e — kaip lakūnas, anaiptol nebuvo abejin
gas nei savo tėvynei, nei žm onijos likimui. Bet pažvelgė jis į m ūsų
„per plauką nuo žūties atsidūrusį pasaulį“ „iš regėjim o taško, ku
ris yra už M ėnulio“. Ribinė situacija (fašizmas, Antrasis pasauli
nis karas ir am žinybės dim ensija) leido jam pam atyti pasaulio
įvairovėje esm ines, nenykstančias tiesas. Ir pasirodė, „kad visi
baisiausiai svarbūs dalykai“, dėl kurių visais laikais taip sielojasi ir
kovoja gyvieji — „m otina ir duktė, (...) vyras ir žm ona (...) priešas
ir priešas (...) pinigai ir šykštum as“, nublanksta amžinybės akivaiz
doje, o lieka tik „nuolatinė k artų karta, p rim en an ti vandenyno
m onotoniją, besikaitaliojant čia giedrai, čia darganai“. T. Vailderis
nem ato istorijos progreso ir pripažįsta tik jos cikliškumą. „Kiek
vienas pasaulyje gimęs vaikas — tai gam tos m ėginim as sukurti
tobulą žm ogų“, ir kiekvienos kartos žm onių gyvenim as yra tik
„nam ukas, vaikų vežimėlis, pasivažinėjim as fordu sekm adienio
popietę, pirm as reum atizm as, anūkai, antras reum atizm as, m ir
ties patalas, testam ento skaitymas...“ Ir taip be galo. Tačiau ame
rikiečių dram aturgas visai nėra linkęs dėl to nuvertinti žmogaus
gyvenim o. Atvirkščiai, m irties akivaizdoje jis suvokia paradok
salią ir labai svarbią tiesą: šitoje begalinėje k a rtų kaitoje, tarp
m ilijonų ir m ilijardų vienas į kitą panašių žm onių kiekvieno žm o
gaus gyvenim as yra unikalus, nepakartojam as, ir todėl jo vertė
neišm atuojam a.
Apie tai kalba T. Vailderis ir savo pjesėje „Mūsų m iestelis“, kuri,
anot paties autoriaus, yra „ne Niu Ham pšyro valstijos provincijos
aprašym as ar pom irtinio gyvenim o apm ąstym ai“, o „bandymas
rasti m enkiausių kasdieninio m ūsų gyvenim o įvykių neįkaino
jam ą vertę“ ir prim inti m ūsų am žiaus kataklizm ų akivaizdoje „už
m irštas vertybes“.
Epine savo stru k tū ra i. Vailderio pjesės veiksmas vyksta skirtin
gom laiko plotm ėm ir yra ne realus, o atkurtas pagal pagrindinio
pjesės personažo — Režisieriaus — vidinį m atym ą, perleistas per
jo autentiško patyrim o ir suvokimo prizmę. Režisierius, savo funk
cijomis prim enantis Vergilijų iš Dantės „Dieviškosios kom edijos“,
gyvena 1938 m. arba tiksliau — yra visada žiūrovo am žininkas, o
Grouverso Kornerso, m ažo Amerikos provincijos miestelio, gyve
nim as nukeltas į x x a. pradžią. Pirm am e veiksme (1901 m.) Reži
sierius vaizduoja epizodus iš Grouverso Kornerso kasdienybės, jo
dėm esio centre — viena eilinė diena dviejų kaim ynų — daktaro
Gibso ir vietinio laikraščio redaktoriaus m isterio Vebo šeim ų gy
venim e; antrajam e veiksm e (1904 m.) — jų vaikų Džordžo Gibso
ir Emilės Veb meilė ir santuoka, panaši į m ilijonus kitų; trečią
veiksmą (1913 m.) Režisierius nukelia į kapines, kur greta savo tėvų
ir protėvių jau surado am žiną ram ybę daugelis pažįstam ų m um s
m iestelio gyventojų, jaunų ir senų, kur palaidojam a ir neseniai
m irusi Emilė Veb.
3 2 0 PRIED Ą
Laisvai m anipuliuodam as pjesės personažais, pristatydam as
juos žiūrovams, kom entuodam as jų veiksmus, Režisierius organiš
kai derina buitį ir filosofiją, realizmą ir fantastiką, o praplėsdam as
laiko ir erdvės ribas, sujungia tai, kas iš esm ės nesujungiam a —
gyvenim ą ir m irtį, m ažą m iestelį ir visatą. Tikru Grouverso Kor-
nerso adresu tam pa: „Grouversas Kornersas, Satano apygarda. Niu
Hampšyras. Jungtinės Amerikos Valstijos. Šiaurės Amerikos žemy
nas. Vakarų pusrutulis. Žemė, Saulės sistema, Visata.“ O veiksmo
laikas — x x am žius ir amžinybė.
Žemė yra perdaug nuostabi, kad galėtum ją suprasti.

T.Vailderis
Kauno dram os teatro spektaklyje Režisieriaus vaidm enį atlieka

pats spektaklio kūrėjas — režisierius Gytis Padegimas, tad į jį ir
sueina visos pagrindinės spektaklio gijos.
Juoda kaip begalinė nebūties erdvė Kauno dram os teatro scena
beveik tuščia. Iš viršaus, lyg iš amžinybės, sklinda į scenos vidurį
švelnus žalsvos šviesos srautas. Prasidėjus veiksm ui, iš kairės
ir dešinės atsidengia nedideli m ediniai karkasai, vaizduojantys
gyvenam us nam us. K artkartėm is pasirodo ir vėl išnyksta la n
gas, panašūs į sūpuokles antro aukšto kam bario rėm ai, užrašai
su įprastais m iestelių įstaigų pavadinim ais: paštas, bankas, ligo
ninė, mokykla... Kartais labai taupiai panaudojam as rekvizitas:
stalai, už kurių antram e veiksme sustatom as bažnyčios siluetas,
kėdės, kurios paskutiniam e veiksm e pavirsta antkapiais, dubuo
su vandeniu, į kurį tary tu m renkasi lietaus lašai... O dažniausiai
apvaidinam os menamos vietovės, gyvuliai, daiktai, net žmonės.
T.Vailderio m anym u, „m ūsų troškim ai, m ūsų viltys, m ūsų nusi
vylim ai slypi m intyse, bet ne daiktuose, ne dekoracijose“. Iš čia
ir dailininko J. Arčikausko lakoniškas, skoningas, p u n k ty ru n u
žym ėtas scenovaizdis, paliekantis daug erdvės aktorių ir žiūrovų
vaizduotei, o taipogi aktorių vaidyba — konkreti ir apibendrinta,
R E C E N Z I J O S 321
buitiškai atpažįstam a ir sąlygiška, n e t pakylėta iki kasdienybės
ritualo.
Lėtas, beveik m onotoniškas, ilgai tru nkančio (3 vai. 20 min.)
spektaklio ritm as yra visiškas kontrastas x x a. kalcidoskopinei įvy
kių kaitai. Režisierius ir aktorius G. Padegim as tary tu m nori m us
net fiziškai perkelti iš didm iesčio šurm ulio į ram ią, jaukią m ieste
lio atm osferą, kur gyvenim as teka natūralia, nuo am žių nustatyta
vaga. Regis, dar visai neseniai iš tokio m ažo provincijos m iestelio
nuobodžios kasdienybės svajojo ištrūkti A. Čechovo seserys Pro-
zorovos („Trys seserys“), jos veržėsi į Maskvą, į didm iestį, kur kaip
pasakoje turėjo prasidėti gražus ir prasm ingas gyvenim as. O štai
dabar, x x amžiaus pabaigoje, nusivylę didmiesčių civilizacija, mes
vėl ilgimės m ažų m iestelių ramybės, žmogiško artum o, šilum os
(plg. S. Šaltenio „Škac, mirtie...“, F. Felinio „Amarcord“, V. Rasputino
„Atsisveikinimas su M atiora" ir kt.).
Su m eile kuria režisierius G. Padegim as Grouverso Kornerso
kasdienybės idiliją. Provincialūs, senam adiški, kartais tru p u tį juo
kingi pjesės personažai yra šilti, jautrūs, alsuoja m eile artim ui.
Svajinga, žavi m isis Gibs — R. Staliliūnaitė, ne m ažiau žavi, tik
gal kiek praktiškesnė m isis Veb — N. Lepeškaitė — tūkstančius
kartų „be isterikos“ gam ina savo šeim ynom s pusryčius, pietus,
vakarienę.
fautrus Džordžas Gibsas — R. Vaidotas, — nuėjęs spektaklyje
ilgą kelią nuo linksm o, nerūpestingo beisbolo žaidėjo iki gilaus
praradim o skausm o, n et pravirksta suvokęs, kad buvo neatidus
m otinai, leisdam as jai pačiai kapoti m alkas (!). Pareigingas, rim
tas daktaras Gibsas — A. Masiulis — yra taip pat atsidavęs savo
šeim ai ir ligoniams, kad nenori niekur išvažiuoti iš savo gimtojo
m iestelio, neb en t tik į jav pilietinio karo istorines vietas, o tru
pu tį savo žm onos prisibijantis m isteris Vebas — V. Valašinas —
didžiuojasi, kad Grouverso Kornerso gyventojai, nors ir negali
pasigirti kultūra bei žymiais žm onėm is, bet užtat „moka džiaug
tis saule, kai ji rytais pateka už kalno“ ir „stebėti paukščius, apie
3 2 2 PR IE D A I
kuriuos daug žino“. Net bažnyčios vargonininkas Saimonas Stim-
sonas — L.Zelčius, įnešantis mažą disonansą į m iestelio h arm o
niją savo slaptu pam ėgim u išgerti, nepasitenkinim u, troškim u
išsiveržti (jis net po sceną vaikšto kreivėmis, ir jo kiek prigesusios
akys ilgesingai žvelgia į nem ato m u s tolius), jos nesugriauna, o
naivūs riboti choro dalyviai (D. Grincevičiūtė, D. Juronytė, A. Mac
kevičiūtė, M. Šablauskaitė, G.Tolkutė, A. Tarasevičius, R. Žirgulis
ir, aišku, m isis Soums — R. Varnaitė, tokia juokinga, geranoriška,
m okanti, kas taip reta, pasidžiaugti ir svetim ais džiaugsmais), su
tokiu įsijautim u tyliai giedantys senas autentiškas evangelikų
giesm es (kom pozitorius V. Bartulis):
Palaimintas ryšys, kuris jungia mus tvirtai,

Vienas kito mes vargus ir skausmą nešame,
Dažnai nurieda ašara,
Dėlei draugų varge, —
perkelia Grouverso Kornerso kasdienybę į amžinybės dim en

siją ir pripildo scenos erdvę švelnaus graudulio dėl prarasto žm o
niškumo, artim o meilės. Atrodo, kad pats režisierius G. Padegimas
ir Kauno dram os teatro aktoriai džiaugėsi Grouverso Kornerso ra
mybe, kurios tu rb ū t dažnai pasigenda gyvenim e ir scenoje.
Tačiau T. Vailderio pjesėje ir G. Padegim o spektaklyje m iestelio
kasdienybės idiliją nuo pat pradžių tem do m irties šešėlis. Pjesės
dram atizm ą pabrėžia Režisieriaus m ąstym o procese vis labiau
ryškėjantis žmogaus būties tragizm as, am žina gyvybės ir m irties
priešprieša. Dar tik pradėjęs p ristatin ėti žiūrovam s G rouverso
Kornerso gyventojus Režisierius — G. Padegimas jau žino, kad lai
m inga paauglė Emilė Veb mirs, gim dydam a antrą vaiką, kad gabus
berniukas, laikraščio pardavėjas Džo Krouelis žus Pirm ajam e pa
sauliniam e kare, kad į Amerikos provincijos miestelį greit įsibraus
audringas x x amžius, nešantis su savim ne tik m okslinės m inties
polėkį, fantastišką technikos progresą, bet ir žmogiškų vertybių
devalvaciją, nebūties grėsmę.
Dram atišką gyvybės ir m irties priešpriešą režisieriaus G. Pade
gim o spektaklyje vykusiai pabrėžia kontrapunktu kuriam os m i
zanscenos ir vaidm enys. Misis Gibs — R. Staliliūnaitė su šypsena
sveikina per nam elio langą saulėtą rytą, o Režisierius G. Pa
degim as tuo m etu kalba žiūrovams apie jos ankstyvą m irtį; m ė
nesienoje supasi Džordžas ir Emilė, išgyvendam i dar nesuvoktą
pirm osios m eilės nerim ą ir džiaugsm ą, o choras pirm oje parterio
eilėje ilgesingai gieda:
Ar kuomet mes susitiksim

Krištolo upės pakrašty,
Vienas kitam ar ranką duosim
Laimės amžinos šalyL
Be perdėtos egzaltacijos, kurios dar pasitaikydavo prem jeri

niuose spektakliuose, Emilė Veb — J. Onaitytė net laim ingiausio
mis gyvenim o akim irkom is jaučia jai pačiai nesuvokiam ą ateities
baimę, o gal m irties nuojautą... Tokių pavyzdžių yra daug. Bet, deja,
išduoda režisierių G. Padegim ą tiktai aktorius G. Padegim as. Jo
polinkis idealizuoti ir m okyti suteikia patraukliai Grouverso Kor-
nerso idilijai naivaus sen tim en talu m o ir m onotonijos atspalvį,
sprendžiam os sudėtingos būties problem os supaprastinam os,
o svarbiausia — dram atiškas m ąstym o procesas tam pa rezultaty
vus ir neatlaiko Režisieriaus vaidm eniui uždėto filosofinio krūvio.
Nepalaiko aktorius G. Padegim as ir režisieriaus G. Padegim o
poetiškos, apibendrintos spektaklio stilistikos. Drąsiai panaudo
dam as suteiktą jo vaidm eniui improvizacijos laisvę, jis nuoširdų,
betarpišką bendravim ą su žiūrovais dažnai paverčia didaktiniu
pam okym u, o kartais n et lengvu konferansu. (30-ame spektaklyje
jis net skelbė „Žalgirio“ kom andos krepšinio rungtynių, tu o m etu
vykusių Kaune, eigą ir rezultatus.)
Tačiau grįžkime prie pagrindinių spektaklio akcentų, kurie ryš
kėja tiktai trečiajam e veiksme. Tik čia pradedi suvokti Grouverso
Kornerso idilijos tikrąją prasm ę.
3 2 4 P R IE D A I
Yra dalykų, kuriuos visi žinom, bet nedažnai pagalvojom apie
juos. Visi žinom, kad kažkas yra amžina. Ir tai ne namai, ir ne
vardai, ir ne žemė, ir ne žvaigždės... Kiekvienas širdies gilumoje
žino, kad yra kažkas amžina, ir tai siejasi su žmogumi.
T.Vailderis
Iš am žinybės pozicijų žvelgdami į savo žemiškus džiaugsm us, rū

pesčius ir vargus, Režisierius (G. Padegimas) ir jau m irę Grouverso
Kornerso gyventojai visai nėra linkę idealizuoti gyvenimo, ir kas
svarbiausia, jokiu būdu nenori į jį sugrįžti. „Pasirodo, iš kurios pu
sės besiartintum prie žm onių paderm ės, susiduri su klodų klodais
visokiausių n esąm o n ių “, — su skausm u konstatuoja Režisierius
(G. Padegimas). Pilnas rezignacijos (kiek visažinės išm inties yra jo
pom irtinėje kaukėje!) Saimonas Stimsonas — LZelčius — tvirtina,
kad gyventi — reiškia „blaškytis nežinios miglose, kilti ir kristi, try
piant jausm us tų... tų, kurie aplink tave... Gaišti, eikvoti laiką, lyg
tu rin t m ilijoną m etų. Tik ką m irusi Emilė Veb — J. O naitytė — pa
sibaisėjusi bėga n et iš savo laim ingiausio dvyliktojo gim tadienio
atgal į am žiną kapų ramybę, norėdam a greičiau užm iršti žem ę ir
visus gyvuosius, kurie net nespėja „pažiūrėti vienas į kitą“, suvokti
savo laim ės akim irkų.
Visa trečiojo veiksm o statika (susiliejanti su gamta, dangum ir
visata, kapinių ram ybė, sustingusios m irusiųjų kaukės, jų tylus
m onotoniškas šnibždėjim as) priešpastatyta žemiško gyvenim o
skausm ui ir kančių beprasm ybei. Kai pavargęs, sulinkęs po vieni
šum o našta daktaras Gibsas — A. Masiulis padeda gėlę ant velionės
m isis Gibs — R. Staliliūnaitės — kapo, jam gyvenim as nebemielas,
ir kai Džordžas — R. Vaidotas, taip sunkiai atsiplėšęs nuo žm onos
kapo, grįžta į gyvenim ą, į Grouverso Kornerso kasdienybę, m es
jam nepavydim , nes žinom , kad dar kiek paviešėjęs šioje ašarų pa
kalnėje, jis irgi suras ram ybę tik Grouverso Kornerso kapinėse.
Ir vis dėlto T. Vailderio pjesė ir G. Padegim o spektaklis teigia
ne m irtį, o gyvenimą. „Prieš užgesdam a, aušrinė žvaigždė visada
suspindi nepaprastai ryškiai, ar ne?“ — pabrėžia spektaklio pra
džioje Režisierius (G. Padegimas). Mirties akivaizdoje sužėri visom
spektro spalvom ir Grouverso Kornerso kasdienybė, o kiekviena,
net pati nereikšm ingiausia gyvenim o akim irka pasidaro neįkai
nojam ai brangi.
Gilus T.Vailderio pjesės tragizm as ir kartu paradoksalus op
tim izm as išryškėja bene kulm inacinėje Emilės — J. Onaitytės —
atsisveikinim o su gyvenim u scenoje: „Sudie. Sudie, pasauli! Sudie,
Grouverso Kornerso miesteli... Mama, tėveli. Sudie laikrodžio tiksė
jimui... ir m am os saulėgrąžoms. Ir pusryčiams, ir kavai... ir miegui...
ir pabudim ui“ — šaukia ji desperatiškai ir pajunti, koks brangus
tau gyvenim as ir koks beprotiškas pasaulis, kuriam e žm onės, ne
suprasdam i unikalios, nepakartojam os gyvenim o vertės, žudo
vienas kitą ir naikina pasaulį. Taip, „reikia mylėti gyvenimą, kad jį
turėtum , ir reikia turėti gyvenimą, kad jį m ylėtum “, — teigia reži
sierius ir aktorius G. Padegimas.
Nei T.Vailderio pjesė, nei G. Padegimo spektaklis neišsprendžia
am žinų būties mįslių. Bet m es tikim e, kad „kiekvieno žmogaus gi
liausioj gelmėj yra kažkas am žina“. Bet kas? Mirusieji Grouverso
Kornerso gyventojai, nujunkdam i nuo žemės, laukia atsakymo.
T. Vailderis m ano, kad „yra gyvųjų žemė ir m irusiųjų žemė, ir tiltas
tarp jų — tai meilė, vienintelė prasm ė, vienintelis išganym as“.
Daug klausim ų kelia T. Vailderio pjesė ir G. Padegimo spektaklis
„Mūsų m iestelis“. Bet viena aišku: m um s duotas tik vienas gyve
nimas, ir gyvenam e m es visi „mūsų m iestelyje“. O m iestelis — tai
yra ir konkreti vietovė — m ūsų gimtinė, ir m otina Žemė, kuri visus
m us m aitina, ir tas per am žius sukrautas dvasinis turtas, ir m ora
linės vertybės, ant kurių laikosi žm onija ir pasaulis.
TEKSTAI IR P A S I S A K Y M A I
Nepasakytas žodis7
Baigėsi pirm asis steigiamasis m ūsų Sąjūdžio suvažiavimas. Praėjo

be galo reikšm ingos Lietuvai dienos. Kiekviena valanda ir ištartas
žodis buvo čia brangesni už auksą. Aš nesiryžau išeiti į tribūną,
nors m an, kaip ir daugeliui sėdinčiųjų suvažiavimo salėje ar prie
televizoriaus, prisikaupė daug ir įvairių neišsakytų m inčių per
tuos kraupaus tylėjimo dešim tm ečius. Tačiau, išgirdusi pagarsintą
m ano tautiečio, beje, ir ankstyvosios vaikystės draugo Dm itrijaus
Kopelmano laišką Sąjūdžiui, pajutau, kad negaliu tylėti. Nutariau
kreiptis į Gimtojo krašto redakciją su prašym u paskelbti tuos m ano
neištartus žodžius.
Gerbiamieji, būti laisvu yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos ta u
tos neginčijam a teisė. Teisė, laim ė ir atsakom ybė. Be jos, kaip čia
buvo gražiai pasakyta, „žmogėnas netaps žmogum i, o bendrija —
tauta".
Tačiau laisvė yra sąlygojama ne tik išorinių sąlygų ar politinių
sistem ų (nors jų svarbos paneigti taip pat nederėtų), ji slypi pačioje
žmogaus dvasioje, jo širdyje. Pasaulio valdovai dažnai tapdavo savo
tu rtų ir valdžios vergais, o tūlas grandinėm is surakintas kalinys
jautėsi esąs laisvas. Tokių pavyzdžių nem ažai pateikia ir m ū sų
netolim a praeitis.
7 Gimtasis kraštas, 1988 1110-16, p. 6.
T E K S T A I I R P A S I S A K Y M A I 3 ^ 7
Hitlerinės okupacijos m etais, kada žydas prarado ne tik laisvę,
bet ir teisę gyventi, daugelis lietuvių stojo gelbėti savo kraštiečių.
Be abejo, buvo ir kitokių atvejų. M ano m otina — Sofija Veisienė-
Štrom aitė — buvo nužudyta Kauno vii forte. Mano m ylimą dėdę.
didelį Lietuvos patriotą Jurgį Štromą, nukankino pirm om is karo
dienom is „Lietūkio“ garaže. Visa tai — stresinės krašto būsenos pa
sekmė, tragiška ir negrąžinama. Likusi našlaite, aš patekau į Kauno
getą. Išsigelbėjimo neieškojau. Bet jis atėjo. Pagalbos ranką m an
ištiesė Kudirkos Naumiesčio vargonininko Bagdonavičiaus šeima,
kuriem s dorovė visada buvo aukščiausioji būties vertybė. Onutė
Bagdonavičiūtė-Strim aitienė ir jos vyras Lietuvos karininkas ve
lionis Juozas Strim aitis (jav) parūpino m an oficialų dokum entą —
tapau... M arijampolės gimnazijos direktoriaus dukterim i Treigyte
Irena, d. Felikso, pervežė iš Kauno į Vilnių ir nuolat globojo. Vilniuje
gyvenau pas chirurgą Praną Bagdonavičių (jav), velionę Mariją
M eškauskienę. M ano an tra m otina tapo a. a. Stefanija Paliulytė-
Ladigienė. Ji buvo našlė, turėjo šešetą vaikų, trūko maisto, bet aš
likau jos šeimoje net ir po karo iki jos suėm im o 1946 m. kovo mėn.
Mane rėm ė Šv. Igno bažnyčios klebonas kunigas N. Skurkis, velionė
m edicinos sesuo M. Kubiliūtė, Subačiaus g. lopšelio direktorius
daktaras Rudaitis. Apie tai dar būtina daug kalbėti ir rašyti. Deja,
gerbiamos, be kita ko, nem ažai žydų išgelbėjusios velionės S. Bin
kienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ („Mintis“, Vilnius,
1967 m.) nepavyko paskelbti m ano ir daugelio kitų prisim inim ų,
nes, kaip teisingai pastebėjo D. Kopelmanas, tarp gelbėtojų buvo
itin daug kunigų, tikinčiųjų, tariam ų „liaudies priešų“. M inėti jų
tada geru žodžiu buvo nevalia. Jaučiu pareigą šiandien, tom is dva
sios apsivalym o ir pakilim o dienom is, prisim inti taip brangius
man, ir tu rb ū t ne tik m an, žmones. Tebūnie amžinas jų atm inim as.
Taip, tūkstančiui beginklių žm onių nužudyti užtenka kelių vyrų su
autom atais. Ir jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. Vienam
žm ogui išgelbėti kartais reikia daugelio žm onių pasiaukojim o ir
neišpasakytos dvasios stiprybės.
328 PR IE D A I
Kiekviena tauta turi ir šventųjų, ir budelių. Neapkęsti tautos, kal
tin ti tau tą galima tik apakus. Kaltas visada konkretus žmogus. Tik
kažkodėl itin skaudu, kai budeliu tam pa tavosios tautos atstovas.
Ir šiandien m ūsų priešas ne kuri nors tauta, o įvairialypiai fana
tikai, stagnatai, stalinistai, visiškai nepriklausom ai nuo jų tautybės.
Ir kaip svarbu tatai suvokti m ūsų respublikos piliečiams — lietu
viams, rusam s, lenkam s, žydams, baltarusiam s, ukrainiečiam s ir
kitiem s — tam , kad iš niekieno pusės niekados Lietuvos žemėje
n e b ū tų daugiau liejam as kraujas.
Išsivaduokim iš neapykantos, išgirskim vieni kitus, apsijunkim
bendram mylimo krašto labui. Mes jam e gim ėm ir augom . Kito
krašto pasaulyje, kuris bū tų m ūsų gim tinė, m es neturim e.
Holokaustas m ano gyvenim e8
Gerbiam as Bernardinų bažnyčios klebonas brolis Arūnas m anęs

prieš kiek laiko paklausė: „O ką, Irena, jūsų gyvenim e reiškia h o
lokaustas?“ Tai labai asm eniškas klausim as ir todėl bandysiu į jį
atsakyti irgi kiek galim a asm eniškiau. Galvoju apie tai jau kelis
m ėnesius. Žinau, kad iš karto po karo instinktyviai vengiau prisi
m inim ų. Jie buvo nepakeliam i. Juk netekau m otinos, kuriai buvo
tik 35 m etai, senelių, visos savo tėvų kartos, begalės draugų ir pažįs
tam ų. Jų žūtis niekuo nepaaiškinam a ir tu o labiau nepateisinam a.
Iš kur staiga atsirado tiek žiaurumo? Nesupratau ir už ką pati buvau
paženklinta, pažem inta ir m edžiojam a. Nesupratau, kodėl šis bai
sus nusikaltim as ne tik prieš žydus, bet ir prieš visą žm oniją buvo
pokario m etais iš esm ės nutylim as arba iškraipomas. Nuo visiškos
nevilties m ane, m atyt, tuokart gelbėjo irta is nežm oniškais laikais
sutiktas bei patirtas žm onių gerumas, pasiaukojimas. M ano atm in
tin ypač įstrigo m otinos priešm irtiniai priesakai, kuriuos suprasti
8 Akiračiai, 2008 spalio-lapkričio mėn., p. 5.
T E K S T A I I R P A S I S A K Y M A I 3 2 9
ir įvertinti sugebėjau tik daug vėliau — visada gyventi su tiesa ir
niekad nekeršyti. Niekad neužm iršiu savo gelbėtojų, gerbiam os
Bagdonavičių ir Strimaičių šeimos, savo antrosios m otinos Stefa
nijos Paliulytės-Ladigienės, taip pat daktaro Izidoriaus Rudaičio,
panelės Marcelės Kubiliūtės ir daugelio kitų. Visi jie rizikavo savo
ir savo vaikų gyvybėmis gelbėdam i m ane. Apie kiekvieną iš jų ga
lėčiau parašyti poem ą, šiandien Bernardinų bažnyčioje dar kartą
žemai lenkiu galvą jų atm inties vardan. Šitie žm onės ne tik išgel
bėjo m ano gyvybę, bet, kas ne mažiau svarbu, padėjo m an išvengti
neapykantos, nepasiduoti pykčiui, leido vėl patikėti žm onėm is.
Tačiau aišku, kad ir kur ir kaip bėgčiau nuo šiurpių nacių oku
pacijos m etų prisim inim ų, padaryti to neįstengiau. Jie nuolat iš
kildavo ir iš m ano pasąm onės. Kaip galėčiau kitaip paaiškinti kad
ir tokias detales: niekad negalėjau eiti į bendrą pirtį, kuri m an
prim indavo dujų kamerą, visad buvau be galo laim inga turėdam a
kuo pam aitinti savo vienturtę dukrelę Aliną, niekad negalėjau ir iki
šiol negaliu išm esti net mažiausios duonos riekelės, o kai pam atau
gatvėje num estą m aisto atlieką, būtinai pagalvoju, kad ji juk galėjo
išgelbėti kokio nors holokausto ar gulago kalinio gyvybę... Turiu
pasakyti, kad m ano pasąm onėje gulagas ir holokaustas kažkaip
persipynė. Gulage buvo m ano antroji m otina. Iki šiolei negaliu
ram iai kalbėti apie nepaprastai žiaurią m ano m otinos žūtį ir apie
p. Ladigienės Sibire patirtas kančias.
Pagaliau, pasiekusi garbų amžių, suvokiu, kad Holokaustas vi
sada buvo ir liko manyje, kad jis didele dalim i lėm ė m ano gyve
nim ą ir m ano vertybių form avim ąsi. Prisipažinsiu jum s atvirai,
kad kuo toliau, tuo prisim inim ai vis ryškėja, vis dažniau išplaukia
iš pasąm onės. Iki šiolei negaliu suprasti, kaip visa tai įvyko Euro
poje, civilizuotam e pasaulyje, m ano gim tinėje Lietuvoje.
Norėdama atsakyti į gerbiam o brolio Arūno klausimą, ką m ano
gyvenim e reiškia Holokaustas, pasakyčiau, kad, praėjus daugiau
kaip 6o-iai m etų po tų baisių įvykių, vis dar bandau suvokti, ko
kios yra m ano išm oktos pamokos.
3 3 0 PRIED AI
Žinau, kad niekad n eužm iršiu žuvusiųjų, visada saugosiu jų
atm inim ą, bet ir niekad neprim esiu savo skausm o kitiems. Kiek
vienas žmogus, kad ir kokios tautybės ar tikėjim o jis būtų, pats
form uoja savo santykį su Holokaustu.
M an atrodo, kad H olokausto patirtis išmokė m ane:
užjausti ir suprasti kitus, niekad nelyginti kančių masto.

Kiekvienam jo kančia yra didžiausia;
niekad negalvoti, kad kančia tau teikia kokias nors privilegijas,
neįsijausti į aukos situaciją;
niekad nieko nepaženklinti Dovydo žvaigžde ar kokiu
kitu nacionaliniu, religiniu, etniniu simboliu, suteikiant
jam žem inančią žm ogų prasm ę;
niekad niekam nepadaryti to, kas buvo padalyta m an;
niekad nekaltinti tautos už atskirų žm onių ar net valdžios
padarytus nusikaltim us.
Supratau, kad, n o rin t toliau gyventi, reikia išm okti m ylėti ir

atleisti, nors kartais tai tikrai nėra lengva... Visko čia neišsakysiu.
Norėčiau užbaigti savo tru m p ą žodį egzilyje gyvenusios lietuvių
dailininkės ir skulptorės a. a. Elenos Gaputytės žodžiais iš jos pra
tarm ės lietuvių ir anglų kalbom is išleistai Dalios Grinkevičiūtės
knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ta knyga-albumas pasirodė
su Elenos Gaputytės instaliacijų nuotraukom is, kuriose ji gausiai
naudojo baltus akmenėlius, žvakes, žiburėlius. Jos žodžiais tariant,
jie yra „taikos, am žinos vilties ir am žino gyvenim o sim boliai“.
Toliau cituoju Elenos žodžius: „Tos degančios žvakės yra p rim i
nim as, kad žm ogaus kelias yra atleidimo kelias ir tai vienintelis
kelias į gyvenimą..."
Nežinau, gerbiam as broli Arūnai, ar atsakiau į Jūsų klausim ą,
į kurį kažin ar sugebėjau atsakyti net pati sau...
Trumpas žodis, pasakytas Bernardinų bažnyčioje 2008 m. rugsėjo 23 d.

per p a x et Bonum festivalį.
T E K S T A I I R P A S I S A K Y M A I 3 3 *
Ar jm a n o m a litvakų kultūros tąsa Lietuvos žem ėje?9
Frankfurto knygų mugė, 2002 m.
Kalbu iš savo asm eninės perspektyvos. Nesu istorikė, bet esu lit-
vakė. H olokaustas yra litvakų genties pabaiga Lietuvos žemėje.
Hitlerinės okupacijos m etais (1941-1944) ji buvo fiziškai išnaikinta
istorinėje litvakų teritorijoje, t. y. šiandieninėje Lietuvoje, Baltaru
sijoje ir Kurliandijoje (Latvija). Po H olokausto Lietuvoje liko apyti
kriai vienas iš dešim ties čia gyvenusių žydų.
Antroji sovietų okupacija (1944-1990) dar gyvų likusių litvakų
fiziškai nebelietė, bet beveik 50 m etų naikino jų dvasią, kultūrinį
palikimą: griovė pastatus, sinagogas, naikino kapines, uždarė vi
sas žydų mokyklas ir m uziejus, nedegino, bet įsakė į m akulatūrą
atiduoti jidiš ir hebrajų kalba išlikusias knygas bei periodiką, žydų
spauda buvo iš viso uždrausta... Ilgaamžė žydų istorija Lietuvoje,
įskaitant Holokaustą, buvo arba nutylim a, arba falsifikuojama pa
gal to m eto politinius ir ideologinius reikalavimus.
Paskelbus Lietuvos N epriklausomybę 1990 m etais, klojant nau
jos, dem okratinės valstybės ir visuom enės pam atus, teko neišven
giamai atsigręžti į netolim ą praeitį. Pasirodė, kad viena sunkiausiai
sprendžiam ų problem ų yra Holokausto vertinim as ir su tu o su
siję lietuvių ir žydų santykiai. Jaunai, besikuriančiai valstybei teko
susidurti su itin skausm inga tiesa — dalis lietuvių dalyvavo žydų
žudynėse. Tai padalyti buvo nelengva dėl visos eilės priežasčių:
Holokaustas neužsifiksavo kolektyvinėje lietuvių tautos atm in
tyje (prof. Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu), jį užgožė gulagas,
nuo kurio itin skaudžiai nukentėjo lietuvių tauta. Tiesa, ir žydai,
bet tai tary tu m liko nepastebėta.
įsisenėję antisem itiniai stereotipai, ypač kad žydai kalti dėl so
vietinės okupacijos ir visi yra kom unistai, kad kai kurių lietuvių
dalyvavimas žydų žudynėse — tai kerštas už išduotą tėvynę.
9 I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, mašinraštis.
3 3 2 PRIED AI
Atgavus Nepriklausom ybę ir atstatant savo valstybingum ą, sie
kiant užim ti deram ą vietą tarp Europos tautų, ne taip jau lengva
buvo kalbėti apie Lietuvos žydų katastrofą. Tai atrodė visai nesu
derinam a su m ūsų mitologizuotos ir heroizuotos istorijos tradicija
(pasak Alfonso Eidinto), beje, būdinga ir kitom s tautom s.
Teko atstatyti įvykius, patikrinti faktus ir skaičius, išanalizuoti
juos ir vertinti. Šia prasm e padaryta labai daug ir tas darbas in
tensyviai tęsiamas, ypač m ūsų viduriniosios kartos istorikų, kuo
toliau, tu o vis drąsiau pripažįstant tragišką negrąžinam os žydų
katastrofos realybę ir suvokiant, kad tai, kas įvyko Lietuvoje, tegul
ir nacių okupacijos m etais, yra ir lietuvių problem a (ir Vytauto
Landsbergio teigimu).
Besigilinant į Holokausto istoriją ir jos pasekmes, dėsningai vis
dažniau iškildavo klausim as — ką gi mes esam e praradę, kas buvo
tie litvakai, koks jų vaidm uo Lietuvos istorijoje, koks yra jų kultū
rinis palikim as ir ką jis m um s reiškia šiandien.
Trum pa retrospekcija: litvakais, anot Judaikos enciklopedijos,
jidiš kalba vadinam i Lietuvos žydai, xvi a. apsigyvenę istorinėje
Lietuvoje, t. y. ldk, kurios teritorija išeina už Lietuvos Respublikos
sienų, apim dam a ir šiandieninės Baltarusijos, Kurliandijos (Latvija)
ir šiaurės Lenkijos žemes. Litvakų kultūra susiformavo xvii- xviii a.
Litvakus jungia jidiš kalba, literatūra, religinė m isnagdų pakraipa,
jie garsėjo savo religinėm is m okyklom is — ješivomis, rabinais,
o nuo x ix a. savo pasaulietine kultūra ir m enais.
M ano trum po pranešim o rėm uose neįm anom a detaliau aptarti
religinės ir sekuliarinės kultūros apraiškų. (Smulkiau su litvakų is
torija galima susipažinti specialiai Frankfurto mugei išleistoje Jono
M orkaus knygutėje „Jerusalem of Lithuania“10). Tenorėčiau pri
m inti, kad Lietuva yra visuotinai pripažinta litvakų religinės ir pa
saulietinės kultūros lopšiu, o Lietuvos sostinė Vilnius — Lietuvos
10 Jonas Morkus, The Jerusalem of Lithuania. The History

and Culture of the Litvaks, Vilnius: Organisation Committee
Frankfurt, 2002.
Jeruzale. Tai poetine form a tobulai išreiškė žinom as, tragiško li
kimo žydų poezijos klasikas, sovietų sušaudytas 1937 metais, Moišė
Kulbakas. 1926 m etais jis sukūrė vieną gražiausių eilėraščių apie
Vilnių — m iestą, kuriam e žydai yra giliai įleidę šaknis ir kuris įsi
skverbęs į jų dvasios m etafizines gelmes.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena —pergamentas,
kiekvienas akmuo — šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes. n
Bet grįžkime prie pradžioje iškelto klausim o — ar įm anom a šio

unikalaus litvakų paveldo tąsa x x i a. Lietuvoje ir kokios tam prie
laidos?
Žinia, kad litvakų Lietuvoje beveik neliko. Iš apytikriai 4 0 0 0 čia
dabar gyvenančių žydų tikrų litvakų yra gal vienas ketvirtis, be to,
tai yra gerokai pagyvenę žmonės. Tiesa, yra išlikęs litvakų m ateria
linis ir dvasinis paveldas: tuščios sinagogos, bendruom eniniai pa
statai, namai, m iestelių išplanavimas, išliko dalis dvasinio paveldo
hebrajų ir jidiš kalbom is — knygų, spaudos, am atininkų darbų ir
kito. Ar visa tai svarbu išsaugoti ir panaudoti šiandienos Lietuvoje,
kuri yra paliesta globalizacijos proceso ir žengia į Europą?
Bandysiu atsakyti į šį klausim ą iš dviejų pusių — iš etninių Lie
tuvos žydų ir etninių lietuvių pozicijų.
Etninių žydų poziciją tu rb ū t aiškiausiai išsakė Lietuvos žydų
bendruom enės pirm ininkas dr. Simonas Alperavičius, sakydamas:
„Mes esam e pripažinti kaip viena aktyviausių žydų bendruom enių
Rytų Europoje ir prašau nelaidokite m ūsų be laiko.“ Iš tiesų, Lietu
voje yra susikūrusios net kelios žydų bendruom enės, jos aktyviai 1
11 Vertė Alfonsas Bukontas.
3 3 4 p r i e d a i
veikia ne tik socialinėje plotm ėje, bet ir kultūros, švietim o srityse.
Keturiomis kalbom is leidžiam as žydų laikraštis Lietuvos Jeruzalė.
Vilniuje yra Šolomo Aleichemo vardo žydų gimnazija, veikia vaikų
darželis, klubai, Valstybinis Gaono vardo žydų muziejus ir toleran
cijos centras, prie Vilniaus universiteto yra įsteigtas Stateless Cul
ture Centre ir Jidiš institutas, jau ketverius m etus vasarą rengiam i
jidiš kursai, į kuriuos susirenka studentai iš viso pasaulio. Nacio
nalinėje M artyno Mažvydo bibliotekoje veikia Judaikos skyrius,
kuriam e saugomas, sistem inam as ir tyrinėjam as per stebuklą iš
likęs litvakų dvasinis paveldas — knygos ir spauda. Už tą stebuklą
turim e būti dėkingi buvusiam knygų rūm ų direktoriui p. Antanui
Ulpiui. Jis nepakluso sovietinių instancijų įsakym ui atiduoti visą
1949 m. Žydų m uziejuje sukauptą raštiją į m akulatūrą, paslėpė ją
jo dispozicijoje esančioje Šv. Jurgio bažnyčioje, kuri buvo paversta
Knygų rūm ų sandėliu. Nacionalinės bibliotekos Judaikos skyrių
jau beveik keturiolika m etų tvarko Fira Bramson-Alpernienė, kurią
Vokietijoje jau daug kas pažįsta. Vilniaus savivaldybė kartu su Žydų
m uziejaus ir tolerancijos centro direktorium i p. Em anueliu Zinge-
riu planuoja Vilniuje atstatyti senųjų žydiškų kvartalų fragm entus.
Tuo klausim u jau priim tas Vyriausybės nutarim as.
Litvakų kultūros tradicijas vienaip ar kitaip tęsia ir daugelis iški
lių m enininkų — kompozitorius Anatolijus Šenderovas, dailininkai
Adomas Jacovskis, Ada Skliutauskaitė, Solomonas Teitelbaumas,
rašytojai Grigorijus Kanovičius, Icchokas Meras, tiesa, dabar gy
venantys Izraelyje, ir kiti.
2001 m etais Lietuvos žydų bendruom enės iniciatyva Vilniuje
buvo sušauktas viso pasaulio litvakų bendruom enės kongresas, su
silaukęs didelio dėm esio ir tarytum parodęs, kad litvakai dar gyvi.
Bet, m ano m anym u, negalim a tu rėti per daug iliuzijų. Kaip jau
m inėjau, Lietuvoje liko m ažai litvakų, daugum a jų yra garbingo
am žiaus sulaukę žm onės. Jaunesni litvakai yra labiau orientuoti
į Izraelį ar kitas Vakarų šalis ir nelabai dom isi litvakų tradicijų iš
saugojim u ar jų tąsa Lietuvoje.
Kas dėl religinio litvakų paveldo Lietuvoje, tai jo tradicija a t
rodo jei ne visai nutrūkusi, tai bent gerokai pasikeitusi. Vilniuje
aktyviai veikia tik Chabad Liubavich, atstovaujantys rytų litvakų
chasidinei tradicijai, kuriai taip ryžtingai pasipriešino Vilniaus
Gaonas x v m amžiuje...
Blaiviai žiūrint ir didžiai vertinant tai, kas vyksta dabar, visgi
tektų pasakyti, kad litvakų kultūros tąsa Lietuvoje ateities neturi.
N eįm anom a atgaivinti kultūros, kai nebėra joje gyvenusių žm o
nių, o tie, kurie išliko, gyvena jau visai kitam e pasaulyje ir terito
rine, ir dvasine prasme. Dauguma jų, ypač jaunesniųjų, nebem oka
jidiš kalbos.
Šiandien litvakų kultūros likimas Lietuvoje didele dalim i pri
klauso nuo etninių lietuvių požiūrio į ją. Koks gi jis yra? Visų pir
m a — nevienalytis.
Oficialiame, valstybiniam e lygmenyje darom a tikrai nemažai:
rūpinam asi litvakų paveldo išsaugojim u, rem iam os žydų valsty
binės institucijos, bendradarbiaujam a su išlikusia žydų bendruo
m ene, ji yra gerbiama. Daug ką esu jau sum inėjusi.
Akadem iniam e lygmenyje ledai tikrai jau pralaužti. Litvakų pa
veldas vis dažniau vertinam as kaip integrali Lietuvos kultūrinio
paveldo dalis. Išleista nem ažai knygų, straipsnių žydų istorijos
tema, sukurta dokum entinių filmų, parengta m okomoji medžiaga.
Lietuviai pradėjo kiek aktyviau dom ėtis jidiš ir hebrajų kalbomis. Ir
vis dėlto tai dar tik pradžia. Tenka pripažinti, kad ir akadem iniam e
lygmenyje Holokausto studijos vis dar dom inuoja.
Deja, į lietuvių tau to s m en ta litetą litvakų kultūros paveldo
reikšm ė skverbiasi lėčiau. Ne taip lengva įveikti „svetim o“ sin
drom ą, kuris yra giliai įsiskverbęs į tautos atm intį ir sąm onę. Bet
ir čia galim a atsekti prasidedančius pokyčius. Užtektų pam inėti
nvo „Atminties nam ai“ veiklą. Čia jau trečius m etus skelbiamas
konkursas tem a „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“. Jame
dalyvavo šim tai m okinių iš visos Lietuvos, savarankiškai susi
pažinę su litvakų praeitim i. Išleista jų rašinių knyga. Suaktyvėjo
3 3 b P R I E D A I
mokyklos, muziejai. Kėdainiuose, buvusios sinagogos patalpose,
įsteigtas M ultikultūrinis centras, kuris skirs ypatingą dėm esį ir
savo regiono žydų istorijai.
M ano laikas baigėsi, bet atsakym o Jūs iš m anęs nesulaukėte. Aš
jo neturiu.
Grynai asm eniniu m ano požiūriu, litvakų kultūros išnykimas
Lietuvos žemėje yra įvykęs faktas ir jos gyva tąsa čia, kaip ir bet kur
kitur, — nereali, nors pasaulyje gyvena nemažai litvakų palikuonių.
Tačiau jie jau atitrūkę nuo savo šaknų, gyvena kitoje kultūrinėje
terpėje ir kito amžiaus kontekste. Daugum a jų net nem oka kalbėti
gražia litvakų jidiš kalba.
Tačiau realu ir, m ano m anym u, būtina bū tų išsaugoti, tyrinėti ir
integruoti unikalią litvakų kultūrą į Lietuvos kultūrinį kontekstą,
ir gal ne tik Lietuvos. Esu giliai įsitikinusi, kad litvakų paveldas yra
ne tik etninių litvakų nuosavybė. Jis tu rė tų būti plačiai studijuo
jam as kaip ir senovės graikų ar rom ėnų kultūra. Mes n eturėtum e
šių dienų globaliame pasaulyje jaustis ir laikytis izoliuotai. M ano
svajonė, kad Vilnius vėl tap tų tarp tau tin iu litvakų studijų centru,
koks jis buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Tikiu, kad tai prisidėtų
prie m ūsų globalinio pasaulio hum anizacijos, o lietuvių kultūros
kontekste — prie m ūsų krašto dvasinio praturtėjim o.
p. s. Šis tekstas — m an o kalba, pasakyta per Frankfurto knygų

m ugėje vykusią diskusiją „Litvakų paveldas: kultūrinė atm intis ir
dabartis“. Diskusiją m oderavo profesorius Egidijus Aleksandravi
čius. Be m anęs, joje dar kalbėjo profesorius Stefanas Schreineris
(Vokietija), rašytojas Krzysztofas Czyžewskis (Lenkija) ir Užsienio
reikalų vicem inistras Justas Paleckis (Lietuva).
Profesorius Stefanas Schreineris trum pai supažindino su litvakų
istorijos bruožais. Man ypač aktuali pasirodė jo m intis apie x v m a.
litvakų patirtį derinant m odernų europietišką švietimą su senomis
žydų tradicijomis. Tai klausimas, kuris m um s aktualus ir šiandien,
globalizacijos akivaizdoje.
Rašytojas Krzysztofas Czyzewskis tvirtino, kad studijuoti ir in
tegruoti žydų kultūrą galim a tik iki galo išsiaiškinus savo santykį
su H olokaustu. Tam būtinas dialogas. Jis pats sakėsi jaučiąs pa
lengvėjimą po garsiosios bcndranacionalinės diskusijos apie tra
giškus įvykius Jedvabne, kur patys lenkai dalyvavo savo kaim ynų
žydų naikinim e. Dabar, tvirtino K. Czyžewskis, kada tiesa yra galu
tinai atskleista, jis gali drąsiai žiūrėti savo dialogo partneriam s —
žydams — į akis.
Užsienio reikalų vicem inistras J. Paleckis apibendrino atsikū
rusios nepriklausom os Lietuvos valstybės pastangas įveikti žydų
katastrofos pasekmes.
Buvo keletas klausim ų ir iš publikos. Į vieną jų — ar vyksta Lie
tuvoje tokio plataus m asto diskusijos Holokausto klausim ais kaip
Lenkijoje — teko atsakyti m an. Kadangi m ano atsakym as į šį klau
sim ą buvo m ūsų spaudoje12 pateiktas netiksliai, bandysiu jį atsta
tyti iš atm inties kiek detaliau.
Pasakiau, kad Lietuvoje buvo kitokia istorinė situacija, kad dis
kusijos vyksta ir plečiasi, bet dar ne tokiu m astu kaip Lenkijoje.
Kalbėdama apie dialogo būtinybę, pabrėžiau, kad dažu gehoren
zwei — „reikalingos dvi pusės“, kitaip tariant, abipusis supratim as.
Pati būdam a giliai įsišaknijusi Lietuvos žemėje litvakė, netekusi
Holokauste savo 35-erių m otinos, m ylimo dėdės, m ylim ų tetų ir
senelių, jauniausio pusbrolio ir daugelio kitų šeim os narių, lyg ir
jaučiuosi tu rin ti teisę pasakyti kritišką pastabą ir savo gentainių
adresu.
Man dažnai atrodo, kad dalis žydų yra susikoncentravę tik į savo
kančias, ir tai suprantam a, bet jie nėra pakankam ai jautrūs dialogo
partnerių — lietuvių — išgyventai tragedijai. Kaip žinia, Moloto-
vo-Ribbentropo pakto aukom is tapo ir etniniai lietuviai, ir etniniai
žydai. Nenoriu čia lyginti Holokausto su gulagu, nes kančių m asto
iš viso lyginti neįm anom a ir net am oralu. Bet šiandien dialogas
12 Lietuvos rytas, 2002 1012.
338 PR IE D A I
vyksta jau praėjus daugiau kaip penkiasdešim čiai m etų nuo katas
trofos, su žm onėm is, kurie nedalyvavo Holokauste ir negali būti
už jį atsakingi. Tai turėtų keisti dialogo intonacijas. Norint pasiekti
istorinės tiesos pripažinim ą ir savitarpio supratim ą, būtina ne tik
kaltinti, bet ir daugiau pasidom ėti, užjausti savo dialogo p a rtn e
rius, giliau suvokti jų situaciją Antrojo pasaulinio karo m etais ir
šiandien, daugiau įvertinti pastangas drąsiai pažvelgti į akis tra
giškai istorijos tiesai. Tai nėra lengva. Bet, m ano giliu įsitikinim u,
tik tokia pozicija paskatintų dialogą, suteiktų jam naują pagreitį
ir m astą. Dažu gehoren zwei.
LAIŠKAI
Irenos Veisaitės laiškų, rašytų būsimam savo vyrui

Grigorijui Kromanovui, ištraukos13
1971-04-25
Laba diena, Grigorijau!
Netrukus prasidės premjera... Dar kartą linkiu Jums kuo didžiau
sios sėkmės, m intim is esu su Jumis...
Dabar galiu tesėti pažadą ir papasakoti Jums apie susitikim ą su
Villard'u. Mačiau jį dukart: nedideliam e teatralų būrelyje ir kon
certe. Ir abu kartus buvau priblokšta jo aristokratiškos išvaizdos,
protingo veido ir nepaprastos kalbos kultūros — jos galėtų pavy
dėti bet kuris m ūsų aktorius.
Vykstant pokalbiui, Villard'ui buvo užduoti trys klausimai, į ku
riuos jis labai išsam iai atsakė, nors stengėsi ne tiek atsakyti į kon
kretų klausimą, kiek išdėstyti savo credo.
Vienas iš opiausių klausim ų jam — klausim as apie politikų ir
m enininkų santykius plačiąja prasm e. Villard'as m ano, kad jiems
visais laikais buvo būdingi nesutaikom i prieštaravim ai ir kova. Jis
su dideliu pasipiktinim u pasakojo, kaip Prancūzijos vyriausybė
prieš kelerius m etus uždraudė Nacionaliniam e liaudies teatre sta
tyti pjesę apie generolą Franco tik todėl, kad Prancūzijos užsienio
13 I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, rankraštis.

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko.
3 4 0 PR IE D A I
reikalų m inistras Michelis Debrė turėjo vykti j Ispaniją pasirašyti
prekybos sutarties. Ir visa tai dėjosi de Gaulle’io, kuris kovojo su
fašizmu, laikais!
Vyriausybės kišim asis į repertuarą sm arkiai m uša per kišenę.
Villard’as ilgai pasakojo, su kokiais finansiniais sunkum ais tenka
susidurti teatro direktoriui. Matyt, jį seniai slegia ir šis klausimas.
Kalbėdamas apie režisieriaus darbą Villard’as pabrėžė, kad labiau
siai derėtų bijoti žodžio „amatas". Architektas gali statyti vienodus,
geros kokybės nam us Paryžiuje, Vilniuje ir Kaune, bet režisierius
negali statyti vienodų spektaklių. Jo darbas nenorm uojam as, ir
jeigu žm ona, m eilužė ar žmonos, juokauja Villard’as, im a reikšti
nepasitenkinim ą, jom s reikia ram iai atsakyti, kad laim ė — ne tik
daryti vaikus. M oterys tokiais atvejais atkerta nenorinčios tapti
vyriško egoizmo aukomis, ir tai revoliucija, bet ne politinė — bai
gia pokštą Villard’as.
Kalbėdamas apie darbą su aktoriais Villard’as pabrėžia du aspek
tus: i) aktorius privalo nuo kojų iki galvos pažinti save, savo kūną,
ir savo sielą. Čia labai naudingi jogos pratimai, 2) bet aktoriui reikia
vengti egocentrizm o ir individualizmo. Būtina laikyti atvirą langą
į išorinį pasaulį, o aktoriui tai — publika, sėdinti teatre.
Reikia ugdyti lygybę teatro kolektyve, o tai Villard’o požiūriu
ir yra socialistinė m eno sam prata. Tai reiškia, kad kovojam a su
„žvaigždžių" sistem a. Režisierius tu ri vienodai gerbti visus akto
rius ir dirbti spektaklyje su kiekvienu, nepriklausom ai nuo to, ar
didelis jo vaidm uo, ar ne. Kaip pavyzdį jis pateikė Stanislavskį ir
Nemirovičių-Dančenko, kurie, Villard’o nuom one, niekada nesi
skaitė su autoritetais, o kur dabar, klausia Villard’as, Prancūzijoje
ar Rusijoje galėtum rasti žmogų, kuris garsiam režisieriui ar akto
riui išdrįstų rėžti — kad Jums nepasisekė.
Kai kalba pasisuko apie Vakarų teatro krizę, Villard’as bandė
paaiškinti jos priežastis visos visuom enės krize — tai liudija stu
d en tų protesto dem onstracijos 1968 m etais. Teatras turįs ieškoti
kitų kelių, naujo kontakto su publika.
L A I Š K A I 3 4 1
Kalbėdamas apie Avinjono festivalius Villard’as pabrėžė, kad jais
nesiekiam a kom ercinių tikslų. Tai m enas, kūryba, eksperim entas.
Tai ne visada patinka publikai, bet Villard’as nenorėtų, kad tas fes
tivalis tap tų Teatro m uziejum i. Baigdamas Villard'as labai tem pe
ram entingai ir su giliu įsitikinim u pasakė: „Nepasakiau jums nieko
naujo, bet buvau su jum is visiškai atviras, nuoširdus — tai galbūt
ir yra vienintelė vertinga m ano savybė.“
Matote, Grigorijau, parašiau Jums ištisą ataskaitą, jaučiu, kaip
keiksnojate m ano braižą, bet labai stengiuosi rašyti kuo aiškiau.
Villard’o koncertas buvo labai griežtas, be jokių išorinių efektų.
Program oje — Cham fort'o anekdotai, Balzaco „Moters p o rtretas“,
La Fontaine’o pasakėčios, ištraukos iš Voltaire’o ir Jekaterinos II
susirašinėjim o, Guy de M aupassant’o, Hugo ir Renard’o. Villard’as
geba sukurti kažkokią itin intym ią atm osferą: atrodo, kad jis kal
basi tik su tavim i, pasakoja im provizuodam as, apm ąstydam as,
niekada nepaleisdam as iš akių esmės, m inties. Išorinių vaidybos
priem onių beveik nėra, ir vis dėlto viskas atliekam a nepaprastai
kruopščiai. Dažniausiai skaito sėdėdamas. Šiek tiek nepateisinam a
m an pasirodė tik tai, kad priešais save jis visą laiką turėjo tekstą ir
nuolat į jį žvilgčiojo. M anau, taip daryti jis priverstas dėl silpstan
čios atm inties. Jo duktė Dominique Villard apdovanota nepaprastu
stiliaus pojūčiu. Man labiausiai patiko jos atliekam a La Fontaine’o
pasakėčia — ji perskaitė ją kaip Comėdie-Franęaise aktorė: papras
tai, logiškai ir nepaprastai grakščiai. Bet užteks apie tai, juk dabar
vyksta prem jera, o aš jau rašau jos recenziją.
Grigorijau, laukiu žinių, bet esu tikra dėl sėkmės. Asmeniškai dar
norėčiau pridurti, kad Jūsiškė „Šventežerio“ interpretacija m an itin
artim a, suprantam a, — vis dėlto ji tapo m an atradim u...
Širdingi sveikinimai Jūsų m ieliem s kolegoms, ypač Lilijanai ir
Kalju. Man liko tokie nuostabūs šilti prisim inim ai apie Taliną, iki
šiol gyvenu m ūsų susitikim o nuotaikom is...
Viso geriausio Jums, Grigorijau!
Jūsų Irena.
3 4 2 PR IE D A I
1971-05-07
Laba diena, Grigorijau!
Ką tik gavau Jūsų laišką. Be galo džiaugiuosi. Aš nieko apie jus
nem aniau, Griša, aš tiesiog galvoju apie jus, ir m an tru p u tį liūdna,
ir labai labai norėtųsi Jus pamatyti... Ant m ano durų kabo „Pūha-
jarv“ afiša — dėl to Talinas atrodo b ent truputėlį arčiau...
Jūsų braižą įskaitau kuo puikiausiai, Bloko citata, kurios, beje,
anksčiau nebuvau skaičiusi, m an iki skausm o suprantam a. Ji išreiš
kia kaip tik tai, kas m ane jaudina „Hamlete“, „Don Kichote“, „Idiote“,
Jūsų „Šventežeryje“, kurio negaliu pamiršti, taip pat ir m ano pačios
gyvenime. Turiu prisipažinti, niekada nem aniau, kad Kazio pjesėje
galima rasti tai, ką Jūs joje atskleidėte. Pjesė m an patiko, bet jos
skaitymas netapo m an tikru poetiniu potyriu, o Jūsų spektaklis —
taip. Ir apskritai, m ane labai jaudina nuostabus Jūsų gebėjim as
suderinti gyvenim išką tikrum ą, paprastum ą su aukščiausios pra
bos poezija. Aš myliu Bergmaną ir Jūs m an jį kažkuo prim enate.
Daugvilienės paveikslo sprendim as m ano sąm onėje asocijuojasi
su Bergmano „Komunijos“ pabaiga, kai pastorius Tomas išeina prie
altoriaus ir tuščioje bažnyčioje vis tiek meldžiasi: „Šventas šven
tas šventas Viešpats, visagalis Dievas...“, taip ir Daugvilienė valys
šulinį... Labai įdom us m an pasirodė Jūsų Daktaras Balys Butrimas.
Tai žmogus, atsidūręs „ribinėje situacijoje“, kuri atskleidė visą jo
žodžių nepagrįstum ą, jo bejėgiškumą. Tiesa, m an buvo sunku pa
gauti visus jo paveikslo niuansus, vis dėlto viskas jaudino, atrodė
įtikinam a. Aš net negaliu racionaliai analizuoti Jūsų spektaklio,
suvokiu jį „iš širdies į širdį“, ir net truputį nepaisydam a proto balso.
Recenziją jau prieš keturias dienas įteikiau m ūsiškiam litera
tūros savaitraščiui „Literatūra ir m enas“. Jei niekas nesutrukdys,
žada publikuoti gegužės 5 dieną. Jeigu straipsnis pasirodys, išsiųsiu
Jums laikraštį, jei ne — tiesiog rankraštį. Tik prašau Jūsų, Griša, b ū
kite atlaidus ir atleiskite m an, jei ką nors ne taip parašiau, ne taip
supratau. Man buvo labai sunku: pirm a, todėl, kad m an skyrė tik
tris keturis puslapius, o aš ir taip parašiau beveik septynis; antra, aš
L A I Š K A I 3 4 3
nebuvau prem jeroje, tik vieną kartą žiūrėjau spektaklį ir tai neda
lyvaujant publikai, ir nors Milda ir Kazys viską išsamiai papasakojo,
nelengva žiūrėti spektaklį net artim iausių draugų akimis; trečia, aš
gi nem oku estų kalbos, nepažįstu Jūsų teatro. Negaliu atsistebėti,
iš kur išvis atsirado įžūlum o ir drąsos im tis plunksnos.
Milda ir Kazys parvažiavo labai patenkinti. Kazys sakė, kad Jūsų
pastatym as — šalia Jurašo „M am utų m edžioklės“ — geriausia jo
premjera. Jie labai šiltai atsiliepė apie Jūsų filmą ir televizijos pasta
tym ą. Deja, nesu m ačiusi ne vieno, nei kito, bet labai tikiuosi, kad
tai dar pavyks pataisyti. Ar Jūs turite savo darbų kopijas, o gal tai
labai naivus klausimas? Grigorijau, m udu su Kaziu susiginčijom,
ar per pirm ą veiksmą fone šmėkšteli neaiškūs m etalinės konstruk
cijos — lyg ir bokšto — kontūrai. Jei pasirodys, kad aš teisi, išlošiu
šam pano butelį. Neatsisakykite išspręsti m ūsų ginčą.
Vilniuje dabar Kauno teatro gastrolės. Trečią kartą su m alonum u
pažiūrėjau Glinskio pjesę, kurią pastatė Jurašas. Aitmatovo „Moti
nos laukas“ nuliūdino. Jurašas bandė šį bei tą padaryti, ieškojo plas
tinio ir ritm inio spektaklio sprendim o, deja! Nuobodu, neįdom u,
banalu. Itin sunku nuostabiai aktorei Staliliūnaitei, vaidinančiai
m otiną — fiziniai ir dvasiniai jos duomenys labai jau netinka šitam
vaidm eniui. Ir apskritai nesuprantu, kodėl Jurašas įdėjo tiek išm o
nės ir pastangų į tokią beviltišką m ūsų teatro kontekste pjesę.
Pas m us daug kalbam a apie Miltinio „Volponę“, tikriau tariant,
apie tai, kad jis vėl pradėjo dirbti prie šio pastatym o. Po kelis de
šim tm ečius trukusios pertraukos Miltinis vėl pasirodė scenoje. Jis
vaidina su dviem — aktorių ir studentų — grupėm ; antroji, m ano
nuom one, įdomesnė. Artim iausiu m etu ketinu pažiūrėti spektaklį
Vilniuje arba Panevėžyje. Pas m us dabar toks svaiginantis pavasa
ris, taip vilioja toliai, taip m aga kur nors ištrūkti, kartais negaliu
sutilpti kailyje.
Griša, labai gerai suprantu, kaip Jums tuščia ir m ažum ėlę liūdna
po tokio įtem pto darbo. Bet taip visada būna, tai neišvengiam a ir
tikrai praeis, kai tik im sitės ko nors naujo. Norėtųsi žinoti, su kuo
3 4 4 PRIED AI
Jus toliau suves likimas. Labai tikiu, kad tai bus kažkas tikro, nors
m es ir ne visada esam e laisvi daryti tai, ką norim e.
Metas baigti. Netrukus išvyksite į Maskvą. Laimingo kelio. Linkiu
Maskvoje pailsėti ir siela, ir kūnu, pasisem ti naujų jėgų. O jeigu Jus
bent šiek tiek gali sušildyti iliuzijos, įtikėkite jomis... Juk ir aš, Griša,
tikiu iliuzijomis, gyvenu jomis. Mano m ėgstam as herojus — Don
Kichotas. Jis gyveno, kol turėjo iliuzijų, ir mirė, kai jų neteko. Tik
kartais pasidaro baisu, bijai patikėti, ypač, kai tau labai gera, — tada
pasitelki savigyną, juokiesi iš savęs, tačiau vis tiek tiki...
Dar kartą laim ingo kelio —
Jūsų Irena
1971-05-14
Labas rytas, Grigorijau!
Eidama į darbą išsiųsiu Jums laišką, tikiuosi, jis ras Jus jau Taline.
Nuotraukas gavau, ačiū. Redakcija paėm ė dvi: Izolda ir apsinuo
ginęs Dundzilas pirm am e veiksme ir Daugvilienė su Aura. 15 dieną
m ano recenzija nepasirodys, nes vėluojam a publikuoti „M otinos
lauko“ recenziją. Žada kitam e num eryje. Straipsnis suredaguotas
ir parengtas spaudai, bet m an jis kuo toliau, tu o labiau atrodo
neišbaigtas, norisi keisti, papildyti. Bet nieko nepadarysi, m ūsų
(t. y. spaudos) operatyvum as tikrai galėtų būti geresnis.
17 dieną švęsime šim tąjį „Šventežerio“ spektaklį Kauno teatre.
Tiesą sakant, net ir žiūrėti jį nelabai norisi. Vakar, po „Juodosios
kom edijos“ kalbėjausi su Jurašu ir pasakojau jam apie Jūsų pasta
tymą. O „Juodojoje kom edijoje“ daug gerų ketinim ų, bet jie liko
neįgyvendinti. Labai jau trūksta m ūsų aktoriam s M ejerholdo m o
kyklos. Griša, o kaip Jūs vertinate Liubimovą, Tagankos teatrą?
Laikas baigti. Darbas laukia. Noriu dėl viso pikto užrašyti savo
telefono num erį, kurio nedaviau, kai buvom e susitikę (9-82-86).
Tikiuosi, kad Jūsų kelionė į Maskvą buvo sėkminga. Būsiu labai
dėkinga, jei brūkštelėsite porą žodžių —
Jūsų Irena
LAIŠKAI 345
44*4 Č- 27
'J
ZT e ■* * * • £ &
~ ? z jr 2 ^ x x : * ~
? ^ £ ^ r S
4 ^ & £ 2 4 5 ~ SS
, <r
**>
W “!*fa
1971-05-27
Laba diena, Griša!
Kai m ieste pamačiau estų kino festivalio afišą, sieloje blykstelėjo
vilties kibirkštėlė... O gal staiga... Vis atrodė, kad tuoj tuoj privažiuos
taksi ir sugrąžins Jus...
Gavau Jūsų laišką. Net per atstum ą jaučiu, kokią įtam pą dabar
patiriate. Labai smalsu, kaip praėjo Jūsų susitikim as su vokiečiais
Maskvoje, ar Jums pavyko su jais susitarti. Ar turėsite galimybę
reikalauti to b ulinti scenarijų, rinktis aktorius ir 1.1, defa — tai,
aišku, ne pati m aloniausia kino studija pasaulyje, bet, m an regis,
šiuo atveju tikrai verta pabandyti. Tiesa, nežinau Jūsų alternaty
vos, ir ko Jūs atsisakote dėl filmo apie Eduardą Sormusą, bet šio
3 4 6 PRIEDAI
sm uikininko likimas išties įdom us ir tragiškas. Jūs jau ilgai apie jį
m ąstėte, sum anym as brendo m etų m etus, o juk tai labai svarbu,
todėl aš tikiu, kad bendraudam a su Jumis net defa taps tru p u tį
geresnė. Kad tik pavyktų apsaugoti filmą nuo pigaus m elo ir pseu-
doreikšmiškos demagogijos, į kurią taip linkę vokiečiai v d r .
Griša, rašote, kad m enas — nuostabus dalykas. O aš pastaruoju
m etu nuolat galvoju apie tai, kas apskritai yra m enas. Ir m an im a
atrodyti, kad tai visiškai ne tai arba, tikriau sakant, ne tik tai, ko
m us mokė, kas rašom a estetikos vadovėliuose. Meno neįm anom a
tiksliai apibrėžti, jam e labai daug iracionalaus, asmeniško, labai
intym aus.
Tai, ką patyrėte van Gogho parodoje, prieš kelerius m etus pa
jutau žiūrėdam a į M atisse'o paveikslus. Niekada jo nem ėgau, jis
m an atrodė šaltas, dekoratyvus, m ane šokiravo akį rėžiančios jo
spalvos. Tačiau, pam ačiusi viską kartu, staiga pajutau tą n e p a
kartojam ą vidinį virpulį, kurį gali sukelti tik tikras m enas. Staiga
supratau, kad pabrėžtinai ryškios M atisse'o spalvos — tai despe
ratiškas m enininko bandym as išvysti pasaulio grožį — pasaulio,
kuriam e sutrikdyta harm onija, natūralus ryšys su gam ta ir paties
dailininko pusiausvyra. Apie tai byloja ritm as, apie tai klykia spal
vos, polinkis į prim ityvizm ą. O Kandinskio spalvos?! Jose — visa
Rusija, ir jo abstraktūs paveikslai pasako daugiau nei visi Levitano
peizažai.
Labai gailiuosi, kad nem ačiau van Gogho. Tai m ano m ėg sta
m iausias dailininkas nuo vaikystės. Norėjau specialiai nuvažiuoti
į Maskvą, bet Milda atšaldė m ano entuziazm ą, pasakiusi, kad jai
paroda nepadarė didelio įspūdžio. Apmaudu...
Griša, „Šventežerio“ recenzija pasirodys šį šeštadienį. Atsiųsiu ją
Jums, nors ir gėda, dabar norėtųsi daug ką pakeisti. Redakcija šį bei
tą sutrum pino, tai ypač pasakytina apie atskirų scenų aprašym us
ir Jūsų žodžius apie pjesę apskritai. V.Tobro recenziją m an išvertė.
Ji m an patiko, su ja beveik visur sutinku ir m an buvo m alonu įsi
tikinti, kad iš esm ės ir m ano įspūdis nebuvo visai klaidingas.
L A I Š K A I 3 4 7
įoo-ojo spektaklio Kaune buvo neįm anom a žiūrėti, nors pub
lika jį šiltai priėm ė. M an prieš akis vis tebestovėjo Jūsų sukurti
paveikslai... O paskui nedideliam e spektaklio dalyvių būrelyje pa
žym ėjom e tą apvalią datą, ir ketvirtą valandą ryto išsiuntėm e te
legram ą Jums...
Kazys tik vakar grįžo iš Palangos, kur perdirbo savo pjesę „Dil
gėlių šilkas". Žadėjo a rtim ia u siu m etu atn e šti n aują variantą.
O šiandien laukiu M ildos ir Kazio su šam pano buteliu, kurį jie
m an pralošė.
1971-05-28
Vakar nespėjau baigti laiško. Noriu perduoti Jums širdingus svei
kinim us nuo Mildos ir Kazio. Kazys jau atnešė naują pjesės vari
antą, ketinu šiandien jį perskaityti, jei neužsitęs katedros posėdis.
Trisdešim t pirm ą dieną Kazys vyksta į Arm ėnijos rašytojų suva
žiavimą. O šam pano butelio klausim as vis dar kabo ore. Tačiau
dabar tu riu visus šansus laim ėti jau du butelius! Kazys tvirtina,
kad Jūsų m inėtas bokštas gali būti bažnyčios, o ne industrinė, m e
talinė konstrukcija. Griša, mielas, prašau, patvirtinkite dar kartą,
kad m etalinis bokštas išties pasirodo — ar panašiai. O šam pano
be Jūsų negersim . lis kantriai lauks...
Dar Kazys labai patenkintas drg. Tobro recenzija, kurią aš jam
išsam iai išverčiau kartu su drg. Haano tezėm is. Kazys sutinka su
pastabom is dėl antrojo veiksm o pabaigos.
Vilniuje prasidėjo Panevėžio teatro gastrolės. Bijau, kad dar kartą
teks įsitikinti, kaip išp ū sta legenda, m itas apie tą teatrą. Duok
Dieve, kad b ū tų kitaip.
Griša, klausiate, ar teatro bendruom enė netrokšta išsiųsti m anęs
į Taliną. Deja! Prisim enat, pasakojau Jums sapną, kurį sapnavau
prieš išvykdam a į Taliną. Jis buvo pranašiškas: guliu paslika, gran
dinėm is prikalta prie grindų Grotowskio teatro scenoje Vroclave,
girdžiu aplink balsus, kažkas m ane šaukia, noriu atsistoti, bet m en
kiausias judesys sukelia beprotišką skausm ą, grandinės sm inga
3 4 8 PRIEDAI
gilyn j kūną, o virš m anęs sklando ir tulžingai krizena A ntoninas
Artaud, „Žiaurumo teatro" įkūrėjas. Jūs tikriausiai girdėjote apie
jį ir žinote, kad jis atrodė baisiau už Voltaire’ą. Tas sapnas perse
kioja m ane iki šiol...
Iki birželio vienuoliktos dienos sesija su nedidelėm is — kartais
dviejų trijų dienų — pertraukėlėm is. Po vienuoliktos aš, galim a
sakyti, laisva. Nuo birželio septynioliktos dvidešim tos dienos Ka
zys kviečia m us baidarėm is paplaukioti ežeruose. Nuo liepos pir
m os dienos m es kartu su Milda ir Kaziu išsinuom ojom e atskirą
nam elį Baltijos pakrantėje, 5 km nuo Palangos. Tai nuostabi vieta.
Tyla, m es — vieninteliai miško, paplūdim io ir jūros šeim ininkai,
ten beveik neužklysta poilsiautojai, tik vietiniai žvejai. Ketiname
ten gyventi iki rugpjūčio pabaigos. Taip pat tikėtina, kad birželį
lankysiuosi Leningrade ir Maskvoje. Bet galim as ir kitoks varian
tas — gali būti, kad liepą ar rugpjūtį dviem m ėnesiam s išvyksiu į
Angliją. Kaip m atote, kol kas visiška nežinia.
Griša, jeigu dešim tą penkioliktą dienom is Jūs jau būsite Vokie
tijoje, vargu ar bespėsiu ta rti Jums „iki pasim atym o". Todėl da
bar ir n o riu dėl viso pikto palinkėti Jums tikro, didelio kūrybinio
džiaugsm o, sėkmės, įkvėpim o — taip stipriai palinkėti, kad m ano
palinkėjim as būtinai išsipildytų, kad ir kas bandytų kišti pagalius
jum s į ratus... (Man kažkodėl atrodo, kad priėm ėte pasiūlymą).
Na ir įsirašiau, m etas baigti. Tiesa, sąžinė ne pernelyg m ane kan
kina, nes Jūs laisvai įskaitote m ano raštą... O m an m alonu ir kaž
kaip nepaprastai šilta, kai kalbuosi su Jumis. Man kažkodėl atrodo,
kad viską suprantate: ir tai, kas parašyta, ir tai, kas neparašyta...
Jūsų Irena
1971-06-14
Labas rytas, Griša!
Kaip beprotiškai lėtai gabenam as paštas: laiškas iš Talino į Vil
nių keliavo septynias dienas! Ištisa amžinybė, ir visgi ačiū paštui
už tai, kad jį m an pristatė. Regis, ir vėl girdžiu Jūsų balsą, m an
L A I Š K A I 3 4 9
artim as, suprantam as ir brangus (labai brangus) kiekvienas Jūsų
žodis, m intis, jausm as, net prabėgom is ištarta pastaba. Žmonės
taip susvetimėjo ir taip sunkiai supranta vienas kitą, kad jaučiuosi
patirianti stebuklą... Tr dar labiau graužia liūdesys.
Šiomis dienom is pas m us rodė keturis užsieninius filmus, dau
giausia „naujosios bangos". Tarp jų: anglo L. A ndersono „If" ir
Fleischmanno iš v fr „Medžioklės scenos Žem utinėje Bavarijoje".
Abiejuose film uose žm onės nekenčia vienas kito, jie paversti gal
vijais, ypač vokiečių filme, bukagalviais gyvuliais.
M eno dėsnių požiūriu film ai sukurti beveik nepriekaištingai
ir labai įtikinam ai, bet aš jaučiu beveik fizinį šleikštulį, m an vis
norėjosi riktelėti: tai melas, ir labai norėjosi pasikalbėti su Jumis...
Žinoma, Gorkis greičiausiai apsiriko, teigdam as: „Žmogus — tai
skamba išdidžiai", bet juk iš tikrųjų, Griša, žm ogus — ne galvijas,
juk jam e yra ir kažkas gero, šviesaus... ir jis gali m ėgautis svaigi
nančiu alyvų arom atu, geba džiaugtis saule, nepaisant suodžių ir
dūm ų, gali ginti savo suverenitetą, net jei tai ne visada įgyvendi
nam a, ir gali kartu su Daugviliene tarti: „Ryt valysime šulinį." Ar
Jūs, Griša, skaitėte 4-ajame Novyj mir num eryje Admonio straipsnį
„Mitas apie Thom o M anno kūrybą". Jei galima, perrašysiu Jums iš
trauką, kuri m an atrodo prasm inga net ir be sąsajos su konkrečiu
Lemmo ir Admonio ginčo objektu: „Admonis sako, kad visada, bet
kokiomis sąlygomis būta nepalaužiam os sielos žm onių, nors jie
dažnai žūdavo, taip ir nespėję išreikšti savo sielos tvirtybės...
x x a. neįtikėtinai stipriai parodė, kad žm ogaus dvasia yra n e
sunaikinam a ir atskleidė žm ogaus sielos galią. Net tu rin t om eny
tą visą „statistiškum ą" ir konform izm ą, jam e yra vietos — net ir
apsiribojant Vakarų tikrove ir palikus nuošalyje nuoseklių revoliu
cionierių paveikslus ir tikrą revoliucinę praktiką, — ir žm onėm s,
pasižym intiem s ypatinga individualybe, vidine laisve, žm onėm s
išties nekonform istiškiem s...
Tarp x x a. žm onių, nepaisant visko, esam a tokių, kurie paklūsta
savo dvasios ir savo sąžinės reikalavim am s, gyvena ne vidutinį
3 5 0 PR IE D A I
statistinį, ne elem entarų determ inuotą gyvenim ą. Ir nors tokie
žm onės sudaro m ažum ą (o tam tikrais laikotarpiais gal tik visai
nežym ią m ažum ą) toje terpėje, kurioje gyvena, jų nieku gyvu n e
galim a pam iršti kalbant... apie „gyvenimiškąjį x x a. foną“...
Kaip tik rūsčios ir tragiškos x x a. tikrovės kontekste žm ogus
nuolat susiduria su pagrindiniais savo egzistencijos klausim ais,
kurie jį verčia apsibrėžti savo santykį su ta baisia tikrove ir savo
elgesį — ne tik praktiškai, bet ir bendrąja prasm e, priim ant vidi
nius sprendim us. Kaip tik katastrofiškos, o ne palankios epochos
sukelia žm onėm s didžiausią poreikį gilintis į pačias b e n d ria u
sias jų būties problem as ir tarp skirtingų gyvenim o kelių p asi
rinkti savąjį kelią — n e t jei šis pasirinkim as ir negali b ū ti kaip
nors išreikštas."
Veikiausiai, aš neteisi, reikia ir Ščedrinų, ir Gogolių, bet kartais
norisi išvysti Čackį. A dm onio straipsnis tru p u tį m ane paguodė,
tačiau vis tiek dar negaliu atsikratyti šlykščių snukių iš to vokiško
filmo.
<...>
Griša, aš kartu su Jumis už dangų.
Jūsų Irena
dcTVHUOZJ
h' Peohajf ‘s um° /°f *
J fa o /?? et f-fo
SVARBIAUSI GYVENIMO JV Y K I A I
IRENA VEISAITĖ gim ė 1928 m. sa u sio 9 d. Kaune,

Izidoriaus Veiso ir Sofijos Štromaitės-Veisienės
šeim oje.
1934-1941 Lankė Šolomo Aleichemo žydų gim naziją Kaune.

1938 Irenos tėvai išsiskyrė, tėvas išvyko iš Lietuvos.
1941 Lietuvą okupavus naciams, buvo nužudyta Irenos
m otina, o trylikam etė Irena pateko į Kauno getą.
1943 Lapkritį Juozas ir Ona Strimaičiai parūpino jai Irenos

Treigytės dokum entus, padėjo pabėgti iš Kauno geto
ir perkėlė į Vilnių. Vilniuje Irenai prieglaudą suteikė
Pranas Bagdonavičius, Marija M eškauskienė ir jos antra
m o tin a tapusi Stefanija Paliulytė-Ladigienė.
1944-1947 M okėsi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje,

ją baigė Aukso m edaliu.
1947-1948 Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.

1948 Sovietinio saugum o persekiojam a, išvažiavo į Maskvą,
įstojo į Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filologijos
fakulteto Germ anistikos skyrių, jį baigė 1953 m.
Kurį laiką gavo M. Lermontovo vardinę stipendiją.
1952 Ištekėjo už maskviečio ekonom isto Jakovo Bumo.
3 5 2 P R IED A I
1953 Sugrįžo į Vilnių, 1953-1997 m. dėstė Vilniaus peda
goginiam e institute (nuo 1992 — Vilniaus pedagoginis
universitetas); n u o 1965 — docentė, nuo 1999 —
garbės profesorė. Dėstė užsienio ir vokiečių literatūrą,
įsteigė Teatro sekciją ir jai vadovavo.
1955 Gimė duktė Alina Bumaitė.
1958-1960 Studijavo Leningrado universiteto aspirantūroje.

1963 Leningrado universitete apsigynė daktaro disertaciją
tem a „Vėlyvoji Heinės poezija. Romanzero“.
1973 Los Andžele m irė Irenos tėvas Izidorius Veisas.
1974 išsiskyrė su pirm uoju vyru Jakovu Bumu, jis tais pačiais
m etais su dukra Alina emigravo iš Sovietų Sąjungos
ir apsigyveno Londone, Didžiojoje Britanijoje.
1978 Ištekėjo už estų kino ir teatro režisieriaus Grigorijaus

Kromanovo (1926-1984).
1979 Dirbo antrąja režisiere Tallinnfilm studijoje

Estijoje kuriant vaidybinį filmą „Viešbutis „Pas žuvusį
alpinistą".
1984 Mirė Irenos Veisaitės vyras Grigorijus Kromanovas.

1986 Londone gim ė anūkai — dvyniai Michaelis ir Danielis
Slavinsky.
1990 Atviros Lietuvos fondo steigėja ir valdybos vice

pirm ininkė, 1993-2000 m. — alf valdybos pirm ininkė,
2001-2002 m. — alf valdybos narė.
1993 Stažuotė Oksfordo universitete.
1 9 9 5
Apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio G edim ino
4-ojo laipsnio ordinu.
S V A R B I A U S I G Y V E N I M O Į V Y K I A I 3 5 3
1995-2014 Viena iš Thom o M anno kultūros centro steigėjų,
2002-2005 m. — kuratorium o pirm ininkė, nuo 2014 m. ^
kuratorium o garbės narė.
1995-2000 Atviros visuom enės instituto Budapešte tarptautinės

organizacijos centrinės valdybos narė.
1995-2001 Tarptautinių jungtinių pasaulio koledžų tarybos narė.

Ilgametė Jaunim o psichologinės pagalbos centro
valdybos narė.
1998-2003 Lietuvos etninių bendrijų kultūros studijų centro steigėja

ir valdybos pirm ininkė.
1998-2005 Baltijos kultūros fondo valdybos pirm ininkė.
2000-2005 Lietuvos nacionalinės komisijos unesco valdybos narė.
2001-2014 Jungtinių pasaulio koledžų Lietuvos nacionalinio

kom iteto pirm ininkė.
2003 Sugiharos fondo nom inuota ir išrinkta m etų

Tolerancijos žm ogum i.
2003- 2007 lr kultūros ministerijos meno tarybos narė.
20 0 4 - 2014 Atviros visuom enės instituto om budsm ene.
2006 Apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu.
2008 Apdovanota lr šmm garbės ženklu už nuopelnus

plėtojant Lietuvos švietim o ir m okslo sistemą.
2008-2014 lr kultūros m inisterijos Nacionalinių kultūros ir m eno

prem ijų komisijos narė.
2008- 2009 Vilniaus kultūros sostinės tarybos narė.
2009- 2012 Laikino antikrizinio G. Soroso pagalbos fondo Lietuvai

tarybos pirm ininkė.
3 5 4 P R I E D A I
2012 Veimare G oethe’s instituto apdovanota G oethe’s
m edaliu už viso gyvenim o veiklą plėtojant vokiečių
ir lietuvių kultūrinius m ainus bei pilietinę drąsą.
Apdovanota Kultūros m inisterijos garbės ženklu
„Nešk savo šviesą ir tikėk“ už dialogo stiprinim ą,
tautinės ir religinės santarvės puoselėjim ą, tautinės
brandos ir hum anitarinių vertybių ugdymą.
2015 Suteikta LR Vyriausybės kultūros ir m eno premija.
Sudarė knygų (vDR dramos, Vilnius: Vaga, 1982;

Lavastaja Grigori Kromanov: mdlestused, artiklid,
kirjad, paevikud [Režisierius Grigoris Kromanovas:
atsim inim ai, straipsniai, laiškai, dienoraščiai],
Tallinn: Eesti Raamat, 1995), lietuvių ir užsienio
spaudoje paskelbė apie 200 straipsnių literatūros,
teatro, x x a. lietuvių ir žydų santykių, holokausto
istorijos tem om is.
Skaitė pranešim us Frankfurto knygų m ugėje 2002,

Geteborgo knygų m ugėje 1998 ir 2004, tarptautinėse
konferencijose holokausto ir tolerancijos tem om is
(Didžiojoje Britanijoje 1995 ir 1998; Švedijoje 2000
ir 2001).
RINKTINĖ BIBLIOGRAFIJA
Andre Štilio romanas „Pirmasis smūgis“, Literatūra ir menas, 1952 0713, p. 3-4.
Julijus Fučikas: [1903 02 23-1943 09 08], Komjaunimo tiesa, 1952 08 24, p. 3.
Andrė Štilis, Komjaunimo tiesa, 1952 0914, p. 3.
Emilis Zolia, Komjaunimo tiesa, 1952 09 28, p. 3.
Johannes Becher, Komjaunimo tiesa, 1953 0123.
Žorž Sand (Minint 150-ąsias rašytojos gimimo metines): [1804-1876], Literatūra ir menas,
1954 07 03, p. 4 -
Diplomatas: [J. Aldridge'o to paties pavadinimo romano (v., 1954) recenzija], Pergalė, 1954,
nr. 8, p. 118-120.
Anri Barbiuso „Ugnis“: [(v., 1954) recenzija], Komjaunimo tiesa, 1955 03 09, p. 3.
Šekspyro „Ričardas III“, Pergalė, 1955, nr. 4, p. 122.
Fridrichas Šileris (Minint 150-ąsias mirties metines), Literatūra ir menas, 1955 05 07, p. 3.
Prarastos iliuzijos: [(v., 1954) recenzija], Pergalė, 1955, nr. 7, p. 120-122.
Anri Barbiusas (Rašytojo 20-ąsias mirties metines minint): [1873 0516-1935 08 30], Litera
tūra ir menas, 1955 09 03, p. 4.
Tarybų Sąjungos bičiulis (Minint 10-ąsias Teodoro Draizerio mirties metines): [1871-1945],
Literatūra ir menas, 1956 0107, p. 3.
Mindaugas II: [A. Zweigo to paties pavadinimo knygos (v., 1955) recenzija], Pergalė, 1956,
nr. 2, p. 121-123.
Henrikas Ibsenas: [1828-1906], Literatūra ir menas, 1956 05 26, p. 6.
Georgas Vejertas (Minint 100-ąsias rašytojo mirties metines): [1822-1856], Literatūra
ir menas, 1956 08 04, p. 2.
Heinrichas Heinė: (1797-1856), H. Heinė. Lyrika ir satyra. Vilnius: Valstybinė grožinės
literatūros leidykla, 1957, p. 3-13.
Buržuazinės visuomenės kontrastai: [H. de Balzaco romano „Kurtizanių spindesys
ir skurdas“ (v., 1956) recenzija], Literatūra ir menas, 1957 03 02, p. 3.
J. V. Gėtė: [Vokiečių poeto mirties 125-osios metinės. 1749 08 28-1832 03 22], Tarybinis
mokytojas, 1957 03 21, p. 2.
Selma Lagerlef, S. Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą. Vilnius: Valstybinė grožinės literatū
ros leidykla, 1958, p. 423-427.
Žymus prancūzų romanistas (Minint 175-ąsias Stendalio gimimo metines): [1783-1842],
Literatūra ir menas, 1958 0125, p. 4.
3 5 6 PR IE D A I
Fašizmo gėda: [B. Kellermarino romano „Mirties šokis“ (v., 1958) recenzija],
Moksleivis, 1959, nr. 3, p. 53-54.
Laikas gyventi ir laikas veikti: [E. M. Remarque'o „Laikas gyventi ir laikas mirti“
(v., 1958) recenzija], Moksleivis, 1958, nr. 10, p. 54-55.
Liono Foichtvangerio romanas „Keistuolio išmintis“, L. Foichtvangeris. Keistuolio išmintis,
arba Žano Žako Ruso mirtis ir triumfas. Vilnius: Valstybinė grožinės
Fridrichas Šileris: [Gimimo 200-osios metinės. 1759 1110-1805 05 09], Tarybinis mokytojas,
1959 1112, p. 3.
Stendalio romanas „Liusjenas Levenas“: [(v., 1959) recenzija], Pergalė, 1959, nr. 12, p. 177-178.
H. Heinės eilėraščių rinkinys „Romansero“, Mokslo darbai [Vilniaus pedagoginis
institutas], 1.11, Lietuvių kalba ir literatūra. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas,
i960, p. 217-240.
J. V. Gėtė. Faustas: [Mokyklai paruošė ir baigiamąjį straipsnį „Pastabos apie „Fausto“
siužeto ir tragedijos sukūrimo istoriją“, p. 209-211, parašė I. Veisaitė], Kaunas:
Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1962.
P o jib (JiaHTacTMKM b 6 a n n a A a x T e n H e („ P o M a H c e p o “): [ F a n t a s t i k o s r e i k š m ė H e i n e ’s
baladėse („Romanzero“)], Lietuvos t s r aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. 3.
Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 149-162.
F Ip o 6 /ie M b i M u p o B 033peHMH r. r e ū H e n o c n e p e B O /n o ų n n 1 8 4 8 - 1 8 4 9 r. r .: [H . H e i n e ’s
pasaulėžiūros problemos po 1848-1849 m. revoliucijos], Lietuvos t s r aukštųjų mokyklų
mokslo darbai. Literatūra, t. 4. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros
leidykla, 1962, p. 147-170.
Psichologinių novelių rinkinys: [S. Zweigo knygos „Nepažįstamosios laiškas“ (v., 1961)
recenzija], Pergalė, 1962, nr. 2, p. 167-169.
no3flH H H n u p u l t a re Ū H e . („ P o M a H c e p o “): [V ė ly v o ji H e i n e ’s ly r ik a . ( „ R o m a n c e r o “)],
A B T o p ecJiepaT A u c c e p T a ų u u H a c o u c K a H u e ynėH O M c re n e H M KaHAHAaTa čįmno-
JI.: JleHMHrpaACKMM o p A e H a J le m iH a ro cy A ap cT B eH H b iw
n o rv m e c K w x H ay x .
yH M BepcM TeT A. A. )K AaHOBa, 1963,16 c.
BannaAa T TewHe „Kapn I“: [H. Heine's baladė „Karolis I“], Lietuvos t s r aukštųjų
mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. 5. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės
Bertoltas Brechtas —minties teatro kūrėjas, B. Brechtas. Motušė Kuraž: pjesės. Vilnius:
Vaga, 1964, p. 5-16.
Nesenstanti kūryba: [W. Shakespeare'o gimimo 400-osios metinės. 1564 04 23-
1616 05 03], Kauno tiesa, 1964 04 24, p. 3. [Viljamas Šekspyras (1564-1616) —
Auksinė varpa, 1964 04 23, Leniniečio balsas, 1964 04 23, Naujasis kelias, 1964 04 23,
ir kituose rajoniniuose laikraščiuose išspausdintas sutrumpintas I. Veisaitės
straipsnis „Nesenstanti kūryba“.]
Fridrichas Diurenmatas ir jo „Fizikai“, F. Diurenmatas. Fizikai. Vilnius: Vaga, 1965, p. 93-102.
Pabaigos žodis, Iš vieno nenaudėlio gyvenimo. Vilnius: Vaga, 1965, p. 249-255.
Opera už tris skatikus: [Apie Kauno valstybinio dramos teatro spektaklį B. Brechto
„Opera už tris skatikus“, režisieriai A. Gončiarovas, G. Kostiukovas, premjera 196412 20],
Tiesa, 1965 02 07, p. 3.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A 3 5 7
Amžinos tercinos: [Italų poeto Dante's Alighieri gimimo 700-osios metinės. 1265-132109
14], Jaunimo gretos, 1965, nr. 5, p. 24-25.
„Faustas" akademinio scenoje: [Apie Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro spek
taklį J. W. Goethe's „Faustas" rež. J. Rudzinskas, premjera 1965 0515], Literatūra ir menas,
1965 06 05, p. 4-5.
Vokiečių kultūros baruose. Vokiečių teatrinio gyvenimo naujienos. Paskutinis
J. Bobrovskio romanas, Pergalė, 1966, nr. 1, p. 187-190.
Visada savalaikiškas: [Apie Maskvos Lenino komjaunimo teatro spektaklį B. Brechto
„Ar tas kareivis, ar kitas". Gastrolės Vilniuje], Tiesa, 1966 03 20, p. 3.
Vizitas pas Diurenmatą: [Apie Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro spektaklį F.
Dūrrenmatto „Damos vizitas", rež. V. Čibiras, premjera 1966 0510], Literatūra ir menas,
1966 08 27, p. 3.
B. Brechto premjerą pasitinkant: [Apie B. Brechto dramaturgiją ir teatrines tradicijas],
Leniniečių balsas, 19661110, p. 3-4.
B. Brechto vienaveiksmės pjesės, Ei, žmonės! Vilnius: Lietuvos TSR Kultūros ministerijos
Liaudies meno rūmai, 1967, p. 207-219.
Tauragėje —Brechtas: [Apie Tauragės liaudies teatro spektaklius B. Brechto „Baimė ir
neviltis Trečiajame Reiche“ ir „Terezos Karar šautuvai“], Literatūra ir menas, 1967 0107,
p. 7.
Interviu su F. Diurenmatu. Ginčas dėl Kafkos, Pergalė, 1967, nr. 3, p. 186-188.
Spektaklio palydovas: [Apie teatro spektaklių programas], Kultūros barai, 1967, nr. 3,
P- 33- 35-
Vokiečių kultūros baruose. Apie Rolfą Hochhutą. Nauja Peterio Vaiso pjesė, Pergalė, 1967,
nr. 4, p. 189-191.
Diplomantų Brechtas: [Apie Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinės katedros
studentų spektaklį „Motušė Kuraž ir jos vaikai"], Tiesa, 1967 06 25, p. 8.
Vokiečių kultūros baruose: [Apie B. Brechto polemiką su vengrų kritiku G. Lukacu], Pergalė,
1967, nr. 9, p. 189-191.
Menininkas, reikalingas žmonėms: [Bertolto Brechto gimimo 70-osios metinės.
1898 0210-1956 0814], Tiesa, 1968 0210, p. 3.
F. Diurenmato patarimai režisieriams ir teatro vadovams, Pergalė, 1968, nr. 3, p. 191.
Vokiečių kultūros baruose. Peteris Handkė, Pergalė, 1968, nr. 5, p. 189-191.
Vokiečių kultūros baruose. B. Brechto 70-osioms gimimo metinėms: [1898 0210-
1956 0814], Pergalė, 1968, nr. 11, p. 188-191.
Bertoltas Brechtas (Bertolt Brecht): 1898-1956, Teatrinės minties pėdsakais. Sud. ir re
dagavo A. Vengris. Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerijos liaudies meno rūmai,
Lietuvos tsr MA istorijos institutas, 1969, p. 179-182.
Nauji teatriniai įspūdžiai: [Apie eksperimentinį teatrą „Berliner Ensemble"], Pergalė, 1969,
nr. 1, p. 147-157.
B. Brechto kūrybos dėstymas vidurinėje mokykloje, Tarybinė mokykla, 1969, nr. 1, p. 17-22.
Rostoko liaudies teatro gastrolės Rygoje, Pergalė, 1969, nr. 9, p. 145-150.
L. Valkūnas, E. Kuosaitė, I. Veisaitė, D. Judelevičius, Vakarų Europos literatūra:
Mokslo priemonė ix -x klasei. 2 pataisytas leidimas. Kaunas: Šviesa, 1970.
Maksas Frišas, Muzika ir teatras, kn. 6,1970, p. 124-125.
358 P R I E D A I
Nauja H. Belio pjesė, Pergalė, 1970, nr. 5, p. 186-190.
Susitikimas su Brechtu: [Apie Rygos rusų dramos teatro spektaklį B. Brechto „Kaukazo
kreidos ratas" Gastrolės Lietuvoje], Literatūra ir menas, 1970 07 18, p. 10.
Ar Moljeras tapo amžininku?: [Apie Lietuvos valstybinio jaunimo teatro spektaklį
Moliėre’o „Skapeno klastos", rež. V. Čibiras, premjera 1969 1018], Literatūra ir menas,
1970 08 22, p. 12,15.
Pastabos apie 1969-1970 m . teatrų sezoną v f r , Pergalė, 1970, nr. 11, p. 189-191.
M. Lemberg, M. Niedžwiecka, L. Szepkus, 1. Weisaite, Literatūra dla klasyxi: [Literatūra
xi klasei]. Kaunas: Šviesa, 1971.
Rūstus optimizmas: įspūdžiai iš K. Sajos „Šventežerio" premjeros Taline, Literatūra ir me
nas, 197105 29, p. 11.
D. Judelevičius, E. Kuosaitė, L. Valkūnas, I. Veisaitė, Vakarų Europos literatūra:
Mokslo priemonė ix -x klasei. 3 leidimas, Kaunas: Šviesa, 1973.
Lietuviška „Klasta ir meilė", vokiška interpretacija: [Apie Lietuvos valstybinio akade
minio dramos teatro spektaklį F. Schillerio „Klasta ir meilė", rež. O. Langas, premjera
1972 02 26], Literatūra ir menas, 1972 03 25, p. 6.
„Žmogiškosios tragikomedijos" puslapiai: [Apie Latvijos SSR akademinio dramos teatro
spektaklį K. Sajos „Vadinas, gyvenu"], Literatūra ir menas, 1972 06 24, p. 12.
I. Veisaitė, D. Judelevičius. Scenoje veimariečiai: Brechtas ir Šekspyras: [Weimaro vokiečių
nacionalinio teatro gastrolės Lietuvoje], Literatūra ir menas, 197212 09, p. 6.
Teatras ir jaunasis aktorius: [Pokalbis su I. Veisaite], Kultūros barai, 1973, nr. 2, p. 50-51.
Būties ir kasdienybės labirintuose: [Apie Lietuvos valstybinio jaunimo teatro spektaklį
E. Vetemos „Vakarienė penkiems", rež. D. Tamulevičiūtė, premjera 197212 29], Kultūros
barai, 1973, nr. 3, p. 64-66.
I. Veisaitė, D. Judelevičius. Išpažintis scenoje: [Apie Lietuvos valstybinio rusų dramos
teatro režisierių R. Viktiuką], Muzika ir teatras, 1975, kn. 11, p. 98-104.
I. Veisaitė, D. Judelevičius. Ar galėjo viskas būti kitaip?: [Apie Kauno valstybinio dramos
teatro spektaklį M. Frischo „Biografija: vaidinimas", rež. V. Čibiras, premjera 19741214],
Literatūra ir menas, 1975 02 01, p. 5.
Gyvas antikos alsavimas: [Apie Graikijos nacionalinio dramos teatro Salonikuose spektaklį
„Elektra". Gastrolės Vilniuje], Literatūra ir menas, 19751115, p. 13.
Žingsniai į Brechtą: [Apie Klaipėdos dramos teatro spektaklį B. Brechto „Motušė Kuraž“,
rež. P. Gaidys, premjera 19751102], Literatūra ir menas, 197512 27, p. 12.
Medžiotojai ir varovai: [Apie Lietuvos valstybinio jaunimo teatro spektaklį S. Šaltenio, L. Ja-
cinevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“, rež. D. Tamulevičiūtė, premjera 1976 02 28.
Pasisakymai per spektaklio aptarimą, tarp jų —ir I. Veisaitės], Literatūra ir menas, 1976
0417, p. 10-11.
Eksperimentas žada sėkmę: [Apie Lietuvos rusų dramos teatro spektaklius W. Saroyano
„Ei, žmonės!“ ir T. VVilliamso „Istorija apie sutryptas petunijas", abiejų rež. D. Jakševičiūtė,
premjera 1976 05 22], Literatūra ir menas, 1976 0612, p. 11.
Pažįstama, o netikėta: [Apie Hamburgo teatro „Thalia" spektaklį F. Schillerio „Marija
Stiuart“], Literatūra ir menas, 1976 07 03, p. 12.
Teatro svajonių piligrimas —kelyje: [Kauno valstybinio dramos teatro sezono aptarimas.
Pasisakymai, tarp jų —I. Veisaitės], Literatūra ir menas, 1976 07 24, p. 6-7.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A 3 5 9
Drama ir spektaklis, Pažintinė meno funkcija. Mokslinės konferencijos pranešimų
tezės (197710 12). Vilnius: tsrs filosofų draugijos Lietuvos skyrius: Estetikos sekcija,
1977.
Tūkstantis ir vienas kelias: [Apie Lietuvos valstybinio jaunimo teatro spektaklį
V. Tendriakovo „Naktis po išleistuvių", rež. G. Padegimas, premjera 19761211. Aptari
mas Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto teatro seminare], Literatūra ir menas,
1977 02 26, p. 7.
Ieškojimų kelyje: 1. Jaunoji Estijos režisierių karta, Literatūra ir menas, 1977 04 09, p. 9.
Perspausdintas: Teatr. Muusika. Kino, 1979, nr. 7.
Ieškojimų kelyje: 2,3. Jaunųjų mintys ir darbai, Literatūra ir menas, 1977 0416, p. 10,
1977 04 23, p. 11.
„Inadaptatus“ —debiuto vingiai: [Apie Šiaulių dramos teatro spektaklį R. Gavelio
„Inadaptatus", rež. G. Žilys, premjera 1976 0212.1. Veisaitės, E. Jansono, R. Andrašiūnaitės
pasisakymai], Literatūra ir menas, 1977 0618, p. 11.
Aktorius: ir Edipas, ir Mažvydas, ir... Pokalbis prie apskritojo stalo: [1976-1977 m. teatro
sezono aptarimas. Pasisakymai, tarp jų —I. Veisaitės], Literatūra ir menas, 1977 08 27,
P-4- 5-
Nuo disonanso prie harmonijos: Mintys apie Sofoklio tragedijos „Edipas karalius“
interpretaciją Panevėžio dramos teatre: [Apie Panevėžio dramos teatro spektaklį
Sofoklio „Edipas karalius", rež. J. Miltinis, premjera 1977 05 04], Literatūra ir menas, 1977
12 31, p. 6.
Neišdildoma žymė: [Apie režisieriaus V. Panso mirtį], Literatūra ir menas, 1978 0107, p. 15.
Sodybų tuštėjimo metas: [To paties pavadinimo Lietuvos kino studijos vaidybinio filmo
aptarimas. Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Kinas, 1978, nr. 3, p. 11-13.
Horizontalės ir vertikalės: [Apie Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro spek
taklį J. Radičkovo „Viduržiemis“, rež. R. Tuminas, premjera 1978 0311], Kultūros barai,
1978, nr. 6, p. 72-73.
Kam tas žydintis sodo baltumas: [Apie Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro
spektaklį A. Čechovo „Vyšnių sodas", rež. I. Bučienė, premjera 1978 0211], Literatūra
ir menas, 1978 06 03, p. 7.
Praėjusio sezono vaidmenys: [Jūratė Onaitytė], Kultūros barai, 1978, nr. 11, p. 19.
Pažinties išvakarėse: [Pokalbis su Talino V. Kingisseppo valstybinio akademinio dramos
teatro vyriausiuoju režisieriumi M. Mikiveriu], Literatūra ir menas, 1979 1117, p. 6.
Ar tik žaidimai?: [Apie Kauno valstybinio dramos teatro spektaklį J. Vaitkaus „Mūsų
žaidimai", teatro studijos vadovas J. Vaitkus, premjera 19791103], Literatūra ir menas,
19791124, p. 15.
Svečiai iš šiaurės: [Apie Talino V. Kingisseppo valstybinio akademinio dramos teatro
spektaklį A. Kitzbergo „Vėjų sūkuryje". Gastrolės Kaune], Literatūra ir menas, 1979 12 01,
p. 12.
Teatri olevast ja ootustest: [Teatras šiandien ir rytoj. Pokalbis su teatrologe I. Veisaite],
Ohtuleht, 19791214.
fleHb HbiHeuiHMŪ n aeHb rpaflymnvi: [Šiandiena ir rytojus. Apie konferenciją „Jaunoji reži
sūra. Tendencijos, pasiekimai, problemos". Pokalbis su teatrologe LVeisaite], Beveptiuū
Tannun, 1979 1214.
360 P R I E D A I
Draamateater Kaunases: [Dramos teatras Kaune. E. Ignatavičiaus, M. Petuchausko,
D. Judelevičiaus, I. Veisaitės atsiliepimai apie Talino V. Kingisseppo valstybinio
akademinio dramos teatro gastroles], Sirp ja vasar, 197912 21,28.
„Ifigenija Tauridėje“: Trys požiūriai: [Apie Lietuvos valstybinio rusų dramos teatro
spektaklj J. W. Goethe’s „Ifigenija Tauridėje“, rež. F. Kizeveteris, premjera 1979 n 15.
I. Veisaitės, V. Zaborskaitės, L.Vladimirovo pasisakymai], Teatras, 1980, nr. 2, p. 16-22.
Per kitus —galbūt ir į save: [Apie konferenciją „Jaunoji režisūra: ieškojimai, problemos“
Taline], Literatūra ir menas, 1980 03 29, p. 6-7.
Sezono vaidmenys: [Doloresa Kazragytė], Kultūros barai, 1980, nr. 8, p. 47.
Jaunieji — kelyje: [Apie Trečiąją jaunojo aktoriaus konferenciją Rygoje], Literatūra
ir menas, 1980 08 23, p. 6-7.
Festivalis buvo ne pramoga: [I. Veisaitės ir B. Sriubo pokalbis apie Estijos dramos ir lėlių
teatrų festivalį Pamu], Literatūra ir menas, 198012 27, p. 12.
Tai galėtų būti teatras: [Apie Šiaulių dramos teatro spektaklį G. Būchnerio „Voicekas“,
rež. S. Varnas, premjera 198012 30], Literatūra ir menas, 198102 07, p. 8-9.
Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą: [Apie Lietuvos valstybinio jaunimo teatro spektaklį
„Kvadratas“, rež. E. Nekrošius, premjera 198012 30], Literatūra ir menas,
19810214, p. 12.
Po penkerių metų: [Kauno dramos teatro gastrolių Vilniuje aptarimas. Pasisakymai, tarp
jų —I. Veisaitės], Literatūra ir menas, 198109 05, p. 6-7,9.
Repertuaras, režisierius, aktorius: [Apie Šiaulių dramos teatro gastroles Vilniuje.
Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Literatūra ir menas, 198110 24, p. 6-7.
v d r dramos, sudarė I. Veisaitė. Vilnius: Vaga, 1982.
[Apie Jaunimo teatrą], Lietuvos tsr valstybinis jaunimo teatras. Vilnius: Lietuvos t sr
kultūros ministerija, Lietuvos t s r teatro draugija, 1982, p. 5-6.
Voldemaras Pansas, Benas Besonas, Frydrichas Diurenmatas, Peteris Šteinas, Teatrinės
minties pėdsakais. Vilnius: Mintis, 1982, kn. 2, p. 96-98,192-193,205-207,213.
Kelias buvo netiesus. Pokalbis su Živile Šlekyte, Teatras, kn. 1. Vilnius: Mintis, 1982, p. 35-41.
Armastada teatrit, uskuda tema tulevikku: [Mylėti teatrą, tikėti jo ateitimi. I. Veisaitės
pokalbis su M. Knebel, Z. Korogodskiu, A. Šapiro], Teater. Muusika. Kino. 1983, nr. 2,
p. 14-23.
Miestelis po amžinu dangum: [Apie Kauno valstybinio dramos teatro spektaklį T. Wilderio
„Mūsų miestelis“, rež. G. Padegimas, premjera 1982 0614], Literatūra ir menas,
1983 04 02, p. 8-9.
Geriausias žiūrovas ar žiūrovas be bilieto: [Atsiliepimas į E. Jansono straipsnį „Vertinimo
kriterijai —kur jie?“, išspausdintą savaitraštyje „literatūra ir menas“, 1983 03 05.
Pasisakymai, tarp jų —ir LVeisaitės], Literatūra ir menas, 1983 0716, p. 5,11-12.
Sezono vaidmenys: [Jūratė Onaitytė], Kultūros barai, 1983, nr. 8, p. 4-5.
Kito žmogaus pasaulis: Pokalbis su Kauno dramos teatro aktore Jūrate Onaityte, Literatūra
ir menas, 198312 24, p. 7.
įspūdžiai iš Estijos: [Apie estų teatrus], Teatras, 1984, nr. 1, p. 4-10.
Vakarai Lietuvoje, vakarai Estijoje: [Estų teatro kritikų pasisakymai apie Lietuvos
teatrus laikraštyje „Sirp ja vasar“ ir lietuvių kritikų pasisakymai apie estų teatrus],
Literatūra ir menas, 1984 01 21, p. 4-5.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A
Pabaltijo teatrų šventė: [Festivalio „Pabaltijo teatrų pavasaris", Vilnius, 1984 0416-26,
spektaklių aptarimai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Teatras, 1984, nr. 3, p. 5-17.
Juozas Miltinis, Teater. Muusika. Kino, 1984, nr. 3, p. 12-13. (Estų k.). Perspausdintas žurnale:
CoeemcKoe ucKyccmeo, 1984, nr. 8.
I. Aleksaitė, I. Veisaitė. Scenoje A. Kamiu „Kaligula": [Pokalbis apie Kauno valstybinio
dramos teatro spektaklį A. Camus „Kaligula“, rež. J. Vaitkus, premjera 1983 04 30],
Kultūros barai, 1984, nr. 9, p. 34-37.
„Pabaltijo teatrų pavasaris 85" Rygoje, Teatras, 1985, nr. 3, p. 2-10.
Estijos Jaunimo teatras Vilniuje: [Apie gastroles], Kultūros barai, 1985, nr. 8, p. 72-73.
įspūdžiai iš 1986 m. latvių originaliosios dramaturgijos apžiūros Rygoje, Teatras,
1986, nr. 2, p. 3-8.
CepeflMHa nyru: [Kelio vidurys. Apie Lietuvos valstybinį jaunimo teatrą festivalyje
„Pabaltijo teatrų pavasaris" Taline], CoeemcKan dcm onuR , 1986 04 20.
BocHoee cneKTamifl —npo3a: [Spektaklio pagrindas —proza. Baltarusijos valstybinio
rusų dramos teatro spektaklio „Bėdos ženklas" ir Viljandi teatro „Ugala" spektak
lio „Broliai Lautenzakai" aptarimas. Pasisakymai, tarp jų —I. Veisaitės], M on od ėm b
dcm oH uu, 1986 04 22.
Tik apie įspūdžius...: [Atsakymai į redakcijos anketos „Teatras. Nuo sezono iki sezono"
klausimus], Vakarinės naujienos, 1986 08 04, p. 2.
Kūrybiniam jaunimui reikalingi lyderiai: [Apie Jaunųjų teatro studijos būsimo spektaklio
B. Brechto „Galilėjaus gyvenimas" viešą repeticiją Lietuvos valstybiniame akade
miniame dramos teatre], Komjaunimo tiesa, 198612 05, p. 3.
Ketvirtoji Pabaltijo teatrų „Antologija“: [Apie „Pabaltijo teatrų pavasarį 87" Minske],
Teatras, 1987, nr. 2, p. 2-15.
I. Veisaitė, A. Žukaitytė. Jono Vaitkaus kuriamas pasaulis: Straipsnio „Išsaugoti katarsį"
fragmentas iš spaudai rengiamos knygos „Drama ir teatras“, Literatūra ir menas,
1987 06 27, p. 6; armėnų kalba —Sovetakan arvest, 1987, nr. 8.
Ką turime ir ko ne: [Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės, apie respublikinį t s r s tautų
dramaturgijos festivalį Panevėžyje, 19871130-12 07], Vakarinės naujienos, 19871214.
I. Veisaitė, A. Žukaitytė. Dabartinio lietuvių režisūrinio teatro bruožai, Mokykla ir teatras.
Kaunas: Šviesa, 1988, p. 18-32.
Išpažįstant tiesą: [Apie Lietuvos rusų dramos teatro spektaklį L. Petruševskajos „Muzikos
pamokos“, rež. R. Viktiukas, premjera 1988 0131], Literatūra ir menas, 1988 0514, p. 14.
Menas, auklėjimas ir saviaukla: [Iš to paties pavadinimo forumo Vilniuje. Pasisakymai,
tarp jų —ir I. Veisaitės], Kultūros barai, 1988, nr. 6, p. 24-29.
Nepasakytas žodis, Gimtasis kraštas, 19881110-16, p. 6.
[įžangos žodis]: M. Olkinaitė. Labą rytą!; Tavo auka; Mano tauta; Kainas ir abeliai; Žodis /
su I. Veisaitės prierašu apie autorę, Literatūra ir menas, 1989 04 01, p. 8-9.
Dvidešimtojo amžiaus komedija: [Apie Estijos jaunimo teatro spektaklį D. Pownallo
„Aukščiausia klasė", rodyto per festivalį „Pabaltijo teatrų pavasaris" Vilniuje,
1989 0416-25], Komjaunimo tiesa, 1989 0419, p. 1.
Nepageidautinas spektaklis: [Teatrologų mintys, tarp jų —ir I. Veisaitės, apie J. Jurašo
W. Shakespeare'o „Makbeto“ pastatymą Maskvos „Sovremenniko" teatre 1971 m. ir jo
aptarimo išplėstinėje meno taryboje konspektas], Kultūros barai, 1989, nr. 4, p. 26-34.
362 P R I E D A I
Pauzė: Teatras ir politinis gyvenimas: [Pasisakymai, tarp jų —I. Veisaitės], Literatūra
ir menas, 1989 06 24, p. 12-13.
{veikti praeitį: [I. Veisaitės pokalbis su Izraelio dramaturgu lošua Soboliu apie jo kūrybą],
Kultūros barai, 1989, nr. 12, p. 22-26, Krantai, 1997, nr. 3, p. 56-62.
Kontaktai: [I. Veisaitės ir D. fudelevičiaus pokalbis su Didžiosios Britanijos režisierių
gildijos viceprezidente F. Williams], Literatūra ir menas, 1990 0113, p. 6.
Č. Kudaba, I. Veisaitė. Naujos galimybės: [Apie Amerikos ekonomisto ir milijardieriaus
G. Soroso kultūros fondą Vidurio ir Rytų Europos šalims], Literatūra ir menas,
1990 0512, p. 7.
flaTb ronoAHOMy yAomcy: [Duoti išalkusiam meškerę. Pokalbis su G. Soroso fondo
Lietuvoje viena iniciatorių I. Veisaite], Coznacue, 1990 05 21-27, P- 5-
HecocTOHBUiMMCHCKatman: [Neįvykęs skandalas. 1971 m. Maskvos teatre „Sovremennik“
J. Jurašo režisuoto spektaklio W. Shakespeare'o „Makbetas“ aptarimo užrašų
publikacija], Teamp, 1990, nr. 6, p. 85-95.
Mąstykime globaliai, bet veikime lokaliai...: [ ja v dramaturgo R. Coe ir I. Veisaitės pokalbis
apie ja v dramaturgijos ir teatro problemas], Kultūros barai, 1990, nr. 7/8, p. 30-33.
„Getą“ mane privertė parašyti šokas: [Apie pjesės parašymą ir pastatymą kalbasi J. Sobolis,
J. Vaitkus ir I. Veisaitė], Atgimimas, 19901128-12 05, p. 7; Krantai, 1997, nr. 3,
P- 34- 35-
Bo3BpaiueHue: [Sugrįžimas. Apie rež. J. Jurašą], ronoc Jlumebi, 199102 20-27, p. 3.
Getas be istorijos: [Apie Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro spektaklį
J. Sobolio „Getas“, rež. J. Vaitkus, premjera 19901130. Su ja v teatralų Rono Jenkinso
ir Alisos Solomon pasisakymais], Kultūros barai, 1991, nr. 5, p. 30-35.
Sistema be pranašumų: [Pokalbis su anglų dramaturgu N. Wrightu apie Lietuvos teatro
situaciją], Kultūros barai, 1991, nr. 7, p. 49-50.
M. B ew caw T e, fl. lO f le n a B u m o c . M nm ezpaųuR eceodiųeū n um ep a m y p b i e npoųecce npeno-
čaeaHUR podHoū n u m ep a m y p b i e cpedHeū uixone: [ V is u o tin ė s l i t e r a t ū r o s i n t e g r a c i j a
į g im to s io s l i t e r a t ū r o s d ė s t y m ą v i d u r i n ė j e m o k y k l o j e ], A m m c h c m h e B p o n e w c K o r o
o 6 p a 30BaHHH b p e c Į)o p M e c u c r e M o 6 p a 30B a H u a c r p a H B a/m iK M : k o n f e r e n c i j a ,
1992 0415-17, pranešimų tezės. Vilnius: Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo
ministerijos Leidybos centras,1992, p. 18-20.
Teatrų sezonas: rutinos ir naujovių sankirta: [Teatro kritikių G. Mareckaitės, I. Aleksaitės,
I. Veisaitės pasisakymai], Kultūros barai, 1992, nr. 9/10, p. 13-17.
„Prašom dar!“: [Apie Londono teatro „Tricycle“ spektaklį N. Gogolio „Lošėjai“, rež. D. Ibel-
hauptaitė: Su ištraukomis iš Londono laikraščių], Meno savaitė, 199210 23-29, p. 8.
Tpw c c b u iK H mcMbicn KM3HM: [Trys ištrėmimai ir gyvenimo prasmė. Apie chorvedį
H. Perelšteiną. Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Bunbmoc, 1993, nr. 1, p. 104-128.
Bendraminčiai po tūkstančio metų: [Pokalbis Lietuvos rašytojų sąjungos klube.
Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Dialogas, 1993 02 26, p. 4-5.
Trumpas reportažas iš Londono Karališkojo nacionalinio teatro, kuriame ką tik pasibaigė
išties prestižinis festivalis, fojė: [Apie „Lloyds Bank Theatre Challange“ mokyklinių ir
saviveiklinių teatrų festivalį], Lietuvos rytas, 1993 08 27, p. 15.
Ar sugebėsime pasiimti tiek, kiek duos milijardierius: [Apie G. Soroso įsteigtą Atviros
Lietuvos fondą. Pokalbis su I. Veisaite, kitų pasisakymai], Švyturys, 1993, nr. 11, p. 14-15.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A 3 ^ 3
[Apie „Ąžuoliuką"], V. Jakelaitis. Hermanas Perelšteinas: Trys ištrėmimai ir gyvenimo
prasmė: Vilnius: Alka, 1994, p. 68-69.
| tarptautinę intelekto rinką: [Apie Atviros Lietuvos fondo surengtą konkursą Tarptautinio
mokslo fondo paramai ilgalaikiams mokslo tyrimams gauti. Pasisakymai, tarp jų —
ir I. Veisaitės], Atgimimas, 1994 03 23, p. 8-9.
Santara-Šviesa: Lietuvos atvirumas pasauliui ir sau: [Diskusijos „Atviros visuomenės
galimybės" fragmentai Santaros-Šviesos 41-ajame suvažiavime Vilniuje. Pasisakymai,
tarp jų —ir I. Veisaitės], Atgimimas, 1994 06 22, p. 1-3.
Teatras dar nesurado savo funkcijos dabartyje: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo
valdybos pirmininke teatrologe I. Veisaite], Kultūros barai, 1994, nr. 10, p. 34-37.
Čia yra kita despotijos rūšis: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininke
teatrologe I. Veisaite apie Lietuvos menininkų padėtį], Pirmadienis, 19941114-20, p. 14.
Anas Jurašas: [A. Vengrio, D. Judelevičiaus, I. Veisaitės pasisakymai apie režisierių J.
Jurašą: Iš A. Girdzijauskaitės rengiamos to paties pavadinimo knygos], Lietuvos rytas,
199412 23, p. 42.
Lavastaja Grigori Kromanov: malestused, artiklid, kirjad, paevikud: [Režisierius Grigoris
Kromanovas: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dienoraščiai], sudarė I. Veisaitė. Tallinn:
Eesti Raamat, 1995.
Mus suvedė Atviros Lietuvos fondas: [Apie Č. Kudabą], Pėsčiojo riterio dalia: Česlovo Kuda
bos laikas ir asmenybė. Kaunas: Spindulys, 1995, p. 206-209.
Iš pokalbio su Irena Veisaite, Jonas Jurašas, sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius: Gervelė, 1995,
p. 40-47-
Nepageidautinas spektaklis: [Apie Maskvos teatro „Sovremennik“ spektaklį W. Shake-
speare’o „Makbetas", rež. J. Jurašas; I. Veisaitės, D. Judelevičiaus, A. Girdzijauskaitės
prisiminimai], Jonas Jurašas, sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius: Gervelė, 1995, p. 210-216.
Dramos pamokos. Kas tai?: [Su I. Veisaitės atsakymais į E. Tervidytės klausimus], Dialogas,
1995 07 07, p. 7.
Atviros Lietuvos fondui —5-eri metai: [I. Veisaitės, V. Gruodžio pasisakymai], Atgimimas,
19951018, p. 8-9.
Gyvename šeštus savo nepriklausomybės metus, Teatroforumas: kaitos taškas.
Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 19961107-11, Vilnius, 1996, p. 5. Gretutinis tekstas
anglų kalba, p. 6.
Monologų laikai jau praėjo: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo Kauno centro valdybos
pirmininke dr. 1. Veisaite ir namų direktore I. Marčiulionyte], Kauno diena, 19961019,
p. 17.
Teatras kaitos taške: [Diskusijos dalyvių pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Kultūros
barai, 1996, nr. 12, p. 26-31,1997, nr. 1, p. 35-40.
Jošua Sobolis: „Apginti savo vertybes": [Režisieriaus J. Vaitkaus ir dramaturgo J. Sobolio
pokalbis, užrašė I. Veisaitė], Teatras, 1997, nr. 2, p. 44-49.
Keliai į saulę: [Apie lietuvių kalba rašiusią žydaitę poetę M. Olkinaitę], Krantai, 1997, nr. 3,
p. 104-105.
J. Sobolis: praradę savo kultūrą, nebežinome nei kaip gyventi, nei kaip numirti:
[I. Veisaitės pokalbis su režisieriumi J. Vaitkumi ir Izraelio dramaturgu J. Soboliu],
Atgimimas, 1998 01 09, p. 14.
364 P R I E D A I
Apie pasaulio turtą: [Apie diskusiją „Kokių knygų Lietuvai reikia?" I. Veisaitės,
A. Šliogerio pasisakymai], Dialogas, 1998 0417, p. 9-10.
Mokslų kaita Lietuvoje: principai ir perspektyvos: [Iš diskusijos „Santaros-Šviesos"
konferencijoje Anykščiuose], Kultūros barai, 1998, nr. 8/9, p. 11-18.
Geto dykuma: Mendelssohnas ir dešimt gramų duonos: dr. I. Veisaitės prisiminimai.
Sandora, 1998, nr. 10, p. 8-10.
Akistata: gėdingiausias istorijos puslapis?: [Pokalbis apie žydų bendruomenės
gyvenimą Lietuvoje. Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Sandora, 1998, nr. 10,
p. 15-21.
Pelenės virsta princesėmis: [Apie Atviros Lietuvos fondo Mokyklų bibliotekų
modernizavimo programą. V. Vėbraitės ir I. Veisaitės pasisakymai], Dialogas,
199812 18, p. 7.
Lietuvių-žydų dialogas jau yra prasidėjęs. Kalba Taikos namuose Anglijoje, Kultūros
barai, 1998, nr. 12, p. 57-63; Lietuvos žydų žudynių byla=The case of the massacre of
the Lithuanian Jews. Sud. A. Eidintas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 653-665.
Keliai į saulę: [Apie poetę M. Olkinaitę ir jos poeziją], Mirtis, rečitatyvas ir mėlynas drugelis.
Vilnius: Vaga, 1999, p. 197-198.
G. Soroso fondas iš Lietuvos trauktis neketina: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo
valdybos pirmininke I. Veisaite], Lietuvos rytas, 1999 09 30, p. 4.
Apie kultūros politiką, buhalterių mentalitetą ir diskusijas su vaiduokliu: [Apie
simpoziumą „Miesto kultūros politika. Vokiečių ir lietuvių pokalbiai apie kultūrą“
Vilniuje. Dalyvių, tarp jų —ir I. Veisaitės, pasisakymai], Kultūros barai, 1999, nr. 12,
p. 5-13.
The Genocide of the Jewish People and Resistance Fights: [Žydų tautos genocidas ir
pasipriešinimo kova], The Molotov-Ribbentrop Pact. The Present and the Future of the
Baltic States: International Conference, 28 September, 1999, Vilnius. Vilnius: Valstybės
žinios, 2000, p. 74-85.
Žydų tautos genocidas ir pasipriešinimo kova, Molotovo-Ribbentropo paktas. Baltijos
valstybių dabartis ir ateitis: tarptautinė konferencija, 1999 09 28. Vilnius: Valstybės
žinios, 2000, p. 71-81.
Reikia laiko ir geros valios, Lietuvos Jeruzalė, 2000, sausis-kovas, p. 2.
Holokausto pamokos: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininke, filo
logijos mokslų dr., prof. I. Veisaite apie Švedijoje vykusį tarptautinį holokausto forumą],
Lietuvos aidas, 2000 02 05, p. 22.
Atviros Lietuvos fondui —10 metų: I. Veisaitę kalbina Vytautas Ališauskas: [Apie fondo
kultūrinę veiklą], Naujasis židinys-Aidai, 2000, nr. 11/12, p. 566-570.
Pasaulyje dar ilgai bus diskutuojama dėl holokausto: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo
valdybos pirmininke, teatro kritike, filologijos mokslų daktare, prof. I. Veisaite], Šiaulių
naujienos, 20010110, p. 8.
Drąsa ieškoti tiesos: kalba, pasakyta T. Manno festivalio metu Nidoje, Dienovidis, 2001,
nr. 9, p. 44-45.
Vienas pokalbis skaudžia tema: su dr. I. Veisaite kalbasi Vanda Juknaitė: [Apie žydų
ir lietuvių santykius], Šiaurės Atėnai, 200112 22, p. 3; V. Juknaitė. Išsiduosi. Balsu. Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 250-257.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A
365
Vietoj pratarmės, Reconciliation=Susitaikymas. Elena Gaputytė Trust, 2002, p. 9-16.
Ką pridėti prie antikos?: [Po spektaklio „Oidipas karalius“, rež. O. Koršunovas, premjeros
(2002 06 26) kalbasi I. Veisaitė, K. Sabolius, J. Sasnauskas, T. Sodeika ir N. Milerius],
Šiaurės Atėnai, 2002 09 21, p. 7,10,2002 09 28, p. 6.
[Atsiminimai], Esame: Stefanija Ladigienė: dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, p. 88-92.
[Atsiminimai], Ką šiandien pasakytų profesorius Česlovas Kudaba? Kaunas: Santara,
2003, p. 3- 4-
[Liudijimas apie Adelę Dirsytę], Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai. Vilnius: Katalikų
akademija, 2003, p. 531-532.
Kelias: nuo geto iki laisvės atleisti: [Pokalbis su 2002-ųjų Tolerancijos žmogumi profesore
I. Veisaite], Šiaurės Atėnai, 2003 03 08, p. 3.
Teisę kalbėti suteikė likimas: [Pokalbis su I. Veisaite], Šiaulių kraštas, 2004 0212, p. 7.
Prievarta ir bejėgiškumas: [knygos „Esame“ recenzija], Į laisvę, 2004, nr. 145, p. 92-93.
Racionali politika versus utopinės vizijos: [Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], Kultūros
barai, 2005, nr. 2, p. 5-12.
Tiesiantis kelius, statantis tiltus: [Pokalbis su teatrologe profesore I. Veisaite apie
popiežiaus Jono Pauliaus II netektį], Laikas, 2005 04 08-14, p. 8.
Sigita, Sigita — Justo duktė, Laimono žmona. Vilnius: Baltrus, 2006, p. 271-275.
[Pranešimas], Stare pogranicza w nowej Europie=Senieji paribiai naujoje Europoje.
Seminaras Vilniuje, 2004 05 27. Vilnius: Petro ofsetas, 2006, p. 58-59.
AConfrontation: The Most Shameful Page in ouf History?: [Konfrontacija. Gėdingiausias
istorijos puslapis? Pasisakymai, tarp jų —ir I. Veisaitės], TheShoah (Holocaust) in
Lithuania. Vilnius: Vaga, 2006, p. 479-488.
The Lessons of the Holocaust: [Holokausto pamokos. Pokalbis su I. Veisaite], The Shoah
(Holocaust) in Lithuania. Vilnius: Vaga, 2006, p. 491-495.
Baltijos teatrų festivalis gaivina bendradarbiavimą: [Pokalbis su teatrologe I. Veisaite],
Literatūra ir menas, 2006 09 22, p. 7, 22.
Su juo eičiau į žvalgybą, Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius: Literatūrologas, kritikas,
pedagogas, kultūrininkas. Sud. V. Martinkus, E. Zalatoriūtė. Klaipėda: Eglės leidykla,
2007, p. 286-287.
Jeruzalės akmenukas, Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai. Sud. D. Zelčiūtė. Vilnius:
Tyto alba, 2008, p. 151-154.
Mano motinos paskutinis priesakas —„niekada niekam nekeršyk“: [Pokalbis su profesore
I. Veisaite], Kelionė su Bemardinai.lt, 2008, nr. 2, p. 108-111.
Holokaustas mano gyvenime: [Trumpas žodis, pasakytas Bernardinų bažnyčioje
2008 09 23 per festivalį „Pax et Bonum“], Akiračiai, 2008, nr. 9-10, p. 5.
[Atsiminimai], Kazimieras Kuzavinis: kalbininkas ir pedagogas. Sud. G. Akelaitienė,
L. Kadžytė-Kuzavinienė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009,
p. 138-140.
[Pasakojimas], Skirtingos tautos. Viena šalis. Vilnius: Tautinių bendrijų namai Vilniuje,
2009, p. 58.
[Apie Mariją ir Antaną Macenavičius], Gyvybę ir duoną nešančios rankos. Vilnius:
Infosiūlas, 2009, kn. 4, p. 233-234.
3 6 6 P R IE D A I
Iš taško A į tašką B: svarstome Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires: [Gairių
rengėjų pokalbis „Menų spaustuvėje" apie kultūros politikos tikslus ir kaip juos
pasiekti], 7 meno dienos, 2010 06 25, p. 1-3.
Apie atvirumą ir pakantumą: [Pokalbis su Atviros Lietuvos fondo steigėja, ilgamete
valdybos pirmininke, veks 2009 tarybos nare I. Veisaite], Vieno projekto apkaito:
veks 2009 viešųjų erdvių humanizavimo programos Neries krantinės skulptūrų
istorija. Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (aica ) Lietuvos sekcija,
vda UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra, 2011, p. 243-246.
Renkuosi meilę, nereikalaujančią atsižadėti savo vertybių, Tapati, 2011, nr. 2, p. 6-12.
Ūberleben, um zu erzahlen: [Pergyventi, kad papasakočiau], Deutsche Welle,
2012 08 24. www.dw.com/de/uberleben-um-zu-erzahlen-irena-veisaite/a-16148611
Man muss wissen, was passiert ist: [Būtina žinoti, kas atsitiko], Deutsche Welle,
201212 02. www.dw.com/de/irena-veisaite-man-muss-wissen-was-passiert-ist/
a-16372100
How I escaped from the Kaunas ghetto: [Kaip aš pabėgau iš Kauno geto], VilNews,
The voice of international Lithuania. 201212. vilnews.com/2012-12-love-and-hatred-2
[Taigi į tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, norėčiau pažvelgti iš dviejų pusių: lietuvių ir
žydų], Santara, 2012, nr. 80/81, p. 86-87.
Tolerancija negali būti vienpusė: [Parengta pagal kalbą 2011 m. vykusioje tarptautinėje
konferencijoje „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai"], Kelionė su
Bemardinai.lt, 2013, nr. 4, p. 102-103.
Kultūrologe A. Assman: j ateitį ateiname tik per praeitį: [I. Veisaitės ir J. Kryževičienės
pokalbis su kultūrologe A. Assmann], 2013 09 07, www.lrt.lt/naujienos/
kalbavilnius/32/24802
Žudikai nerizikavo niekuo, tik savo siela: [Pokalbis su literatūrologe, teatrologe
I. Veisaite], Vilniaus diena, 2013 09 19-25, p. 10.
Žudikai rizikavo tik savo siela: [Pokalbis su literatūrologe, teatrologe I. Veisaite],
Kauno diena, 2013 0919, p. 1, 6.
Gyvybę gelbėjusi lietuvė tapo antrąja mama: [Teatrologės profesorės I. Veisaitės
pasakojimas], Valstiečių laikraštis, 201310 30, p. 11.
Stebuklas, kad išlikau: [Pokalbis su I. Veisaite], Moteris, 2013, nr. 11, p. 184-190.
Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka. 2014 07 09,
www.bemardinai.lt/straipsnis/2014-07-31-apie-lietuva-ir-pasauli-kalbasi-irena-
veisaite-ir-kestutis-nastopka/119436
Mštte lage leker av d0de j0ders bagasje: [Pokalbis su I. Veisaite], Aftenposten,
2015 09 08, p. 1,4-5. www.aftenposten.no/kultur/En-julidag-i-1941-ble-1600-men-
nesker-sperret-inne-i-en-lave-og-tent-pa-27652b.html
Tiesos pusėje: [Pokalbis su buvusia Atviros Lietuvos fondo vadove profesore
I. Veisaite], JQ, 2015, nr. 12, p. 44-47.
Irena Veisaitė: dažnai jaučiuosi kaip Sizifas: [Pokalbis su literatūrologe, teatrologe,
įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų nare
I. Veisaite], Verslo žinios, 20151218, p. 13-15.
Irena Veisaitė: „Jei kam įdomu, esu pasirengusi papasakoti savo istoriją" [Pokalbis su
literatūrologe ir teatrologe I. Veisaite], Literatūra ir menas, 2016 04 08, p. 4-7.
R I N K T I N Ė B I B L I O G R A F I J A 3 ^ 7
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Abrikosov Aleksėj •126 Babkauskas Bronius -163

Achmatova Anna • 140,187, 216 Bachtin Michail • 142, 271
Adler Alfred • 106, 212 Bagdonas Vladas •184
Admoni Vladimir •350,351 Bagdonavičius Pranas (1900-1992) —
Adomaitis Regimantas •159 chirurgas, Onutės Bagdonavičiūtės-
Agca Mehmet Ali •98 Strimaitienės brolis. Suteikė Irenai
Aitmatov Čingiz • 174,183,344 Veisaitei prieglobstį jai pabėgus iš Kauno
Aksionov Pavel •96 geto ir atvykus į Vilnių •78-81,328,330,352
Aksionov Vasilij •95 Bagdonavičiūtė-Strimaitienė Onutė —
Akunin Boris • 289 Irenos Veisaitės gelbėtoja •75-78,81-83,
Aleksaitė Irena •154 328,330,352
Aleksandravičius Egidijus •95,278,282, Bajorinienė Elona •284
332,337 Balčikonis Juozas •46,109
Aleksejeva Liudmila • 126 Balčikonytė Rasa - 283
Aleksėjūnaitė Virginija -283 Balčiūnas Vytautas •78,149,151
Algirdas •170 Baldžius (Baldauskas) Juozas -109
Alperavičius Simonas •334 Baltrėnienė Zina - 284
Ambrazevičienė Virginija •284 Balzac Honorė de -44,146,216,342
Anderson Lindsay •350 Banaitienė Kymantaitė-Gregorauskienė
Andrijauskas Alfredas -195,196 Kazimiera, žr. Kymantaitė-Gregorauskienė
Aničas Jonas •147,148,153 Banaitienė Kazimiera
Antiochas IV Epifanas - 26 Banaitytė Kevienė Nijolė •150,151
Apuchtin Aleksėj • 84 Banionis Donatas -163
Archipovienė • 104 Banys Rimas •278,283
Arčikauskas Jonas •321 Baranauskas Antanas •106
Ardžiūnienė Jonė —Stefanijos Paliulytės Bamai Samuel •232
Ladigienės duktė - 83,241 Barrault Jean Louis -163
Arendt Hannah •92,282 Barsova Valerija •23
Areška Vitas •195,196 Bartulis Vidmantas •323
Ariskin Ivan •135,145 Bartusevičiūtė 137
Artaud Antonin •349 Bauman Zygmunt •22,92,216
Avyžius Jonas •94 Baužaitė Birutė •102,103
368 P R I E D A I
Beckett Samuel ■ 309 Bumaitė (Boom-Slavinsky) Alina —
Berčienė Mackevičiūtė Antanina, filologė, vertėja, Irenos Veisaitės
žr. Mackevičiūtė-Berčienė dukra 43,108,128,192, 200, 223,
Antanina 248-253,255, 265, 269,330,353
Bergman Ingmar 343 Borchert Wolfgang 164
Bernstein Inna •58 Bordonaitė-Sniečkuvienė Mira ■ 123-126
Beržinis Saulius •197 Bornhohe Eduard ■ 256
Biekšaitė Marytė ■ 199 Boruta Kazys • 215
Biliūnas Jonas - 213,214 Bradbury Ray • 188
Billinger Richard • 86 Bramson-Alpernienė Fira • 335
Binkienė Sofija •328 Brauns Betty —Moisiejaus Braunso
Binkis Kazys •23,158,304 žmona. Ji su vyru Ireną Veisaitę globojo
Birutė 46 1946-1960 m. 108,128,130
Biziulevičius • 104 Braunsas Jokūbas (Jaša, Brauns Jack) —
Byla Aušrinė •241 gydytojas, Moisiejaus Braunso ir Betty
Byron George Gordon •44 Brauns sūnus •48, 68, 69,107
Blėdis Valcovas • 163,164,226 Braunsas Moisiejus (Brauns Moses) —
Blin Roger • 163 gydytojas, Jokūbo Braunso tėvas • 68,107,
Blynaitė Laura -14 108,128,130
Bliumentalis Tedi —Sofijos Štromaitės- Brazauskas Algirdas Mykolas - 274
Veisienės sužadėtinis •30,31,49 Brazdžionis Bernardas - 84
Blok Aleksandr 343 Brecht Bertolt •24,187,216, 245,319
Bloznelis Mindaugas - 86 Breivienė Paškevičiūtė Gintarė,
Blumbergas Buby 54 žr. Paškevičiūtė-Breivienė Gintarė
Bobelis Jurgis 43, 61, 62, 65 Brežnev Leonid 269,272
Bobelytė Laima 43 Brodskij Josif • 127,128,187,201,216,233
Bobrowski Johannes 172 Brook Peter 169
Boccacio Giovanni 143 Buchner Karl Georg • 209
Bojtar Endre • 277 Bučas Bernardas -226
Bokšickytė Lilė • 101-103,105 Bučienė Irena •159
Boll Heinrich 187 Būdienė Virginija •283
Bondarenko Helena (rus. Enena Budraitis Juozas -174
BoHČapenKo) — Irenos Veisaitės Budraitis Martynas • 190
dėdės Davido Veiso anūkė, Bukontas Alfonsas ■ 334
smuikininkė. Piotro Bondarenko Bulota Jonas -119
duktė • 120 Burnett Frances Hodgson •214
Bondarenko Piotr (rus. IJem p Busch Wilhelm 214
BoHČapeHKO, 1903-1985) — Butkevičius Audrius • 276
smuikininkas ir pedagogas. Butkevičius Zenonas •229
Lijos Davydovnos Veis Bondarenko
vyras 120 Calvino Italo 218
Bum Jakov (Jaša, rus. ByM Hkob, 1921-2012) — Camus Albert • 150,174,215
ekonomistas, Irenos Veisaitės Canetti Elias 94,233
pirmasis vyras •249,250,352,353 Carroll Lewis • 214,220
A S M E N V A R D Ž I Ų R O D Y K L Ė 369
Caruso Enrico • 22 Diderot Denis 216
Cervantes Miguel de Saavedra • 143 Dieckmann Christoph 66
Chamfort Nicolas 342 Dirsytė Adelė 86
Charms Daniil 188,189 Dobrovolskis Algirdas Mykolas,
Chesterton Gilbert Keith 202 žr. Tėvas Stanislovas
Chruščiov Nikita 124,272 Dodin Lev 153,169, 269
Churginas Aleksys • 144 Donskis Leonidas 224
Ciceronas Markas Tulijus • 104 Dorfman Ariel 172
Cieška Ipolitas 136 Dostojevskįj Fiodor • 44,187,214
Cocteau Jean 309 Dumčius Jonas 109
Cortazar Julio 239 Dumėnil George-Henri 50
Cvetajeva Marina 140,187, 216, 218 Dūrrenmatt Friedrich 164,216,230,318
Cvirka Petras 38
Czyzewski Krzysztof - 266,337,338 Efros Anatolij • 153,169,269
Ehala Olav •313
Čaikovskij Piotr • 189 Eichmann Adolf • 92, 93
Čebelis Dangis • 146,147,149 Eidintas Alfonsas • 20,333
Čebotarenko Liuda • 112 Eidukaitienė Varnaitė Regina Marija,
Čechov Anton • 162,183,185,187,322 žr. Vamaitė-Eidukaitienė Regina
Čechov Michail • 186 Marija
Čekasinas Vladimiras • 205 Eigminienė Dainora, žr. Rakauskaitė-
Čepaitis Virgilijus Juozas •201,202 Eigminienė Dainora
Čepauskaitė Daiva • 178,179 Eiva Andrius • 274
Červinskienė Gaškaitė Elena •119 Eiva Ladigaitė Irena, žr. Ladigaitė-Eiva
Čiomaja Liubovė 277,278 Irena
Čiuplinskas Darius 280,281 Eliot Thomas Steams 233
Čiurlionis Mikalojus Konstantinas Erasmus 143
218,239 Erdman Nikolaj 173
Čukovskis Komejus • 214 Eretas Juozas - 226
Ever Ita 305
Dainauskai Bronislava ir Juozas - 231 Ezopas 157,167
Daniel Julij • 126
Dante Alighieri • 143,320 Ėmužis Marius •38,125
Dapšytė Goda ■ 171
Dastė Jean • 163 Fadejev Aleksandr 111
Daugirdaitė-Sruogienė Vanda • 102 Feld Raimond 256
Dauguvietis Borisas • 23,162,186 Fellini Federico 322
Davies Norman • 282 Ferch Heino 178
Debrė Michel •341 Flaubert Gustave •44
Delaney Shelagh 183 Fleischmann Peter •350
Demurova Nina • 220 Fleming Ian • 260
Dickens Charles • 214 Franco Francisco •340
Dickinson Emily • 257 Freud Sigmund • 106,212
Dičius Vytautas Jurgis 225 Frisch Max • 216, 230,319
3 7 0 P R I E D A I
Gabrėnas Antanas 158 Girdzijauskaitė Audronė •154,171
Gabrėnienė Tolkutė Genovaitė, Glinskis Juozas 165,167,168,1 7 4 ,344
žr. Tolkutė-Gabrėnienė Genovaitė Godard Jean-Luc 204
Gabriadze Revaz (Rezo) 169 Goebbels Joseph •97
Oabriūnienė 79 Goethe Johann Wolfgang von 44,104,
Gagarin Jurij 145 143,144,187,215, 216,229, 257,355
Gaidys Povilas 160, 269 Gogh Vincent van 80,81, 218,347
Galič (Ginzburg) Aleksandr 126,127, Gold Michael 319
161, 242-244 Gončarov Andrėj 183
Galli-Curci Amelita 22 Gorbačiov Michail •270-272, 277
Galperina Jevgenija 116 Gorbanevskaja Natalija •127
Ganelinas Viačeslavas 205 Gordonaitė-Lyrovienė Sulamita •102
Gaonas, Vilniaus (Elijas Ben Saliamonas Gorkij Maksim 111,174,350
Zalmanas) 336 Gounod Charles •22
Gaulle Charles de •341 Granauskas Romualdas -147,219
Gaputytė Elena •296,331 Grass Gunter 187,318
Garzon Ginsburg Paulina (Polia), Gražienė Vitalija •284
žr. Ginsburg-Garzon Paulina (Polia) Gregorauskaitė Agnė •59
Garzonas Miką (m. 1945) —Samulio Gregorauskas Marijonas •59
Garzono brolis •70 Gregorauskienė Banaitienė Kymantaitė
Garzonas Samuilas (m. 1945) —inžinierius, Kazimiera, žr. Kymantaitė-Gregorauskienė
Irenos Veisaitės tetos Paulinos vyras 70 Banaitienė Kazimiera
Gaškaitė Červinskienė Elena, Gricius Augustinas •304
žr. Červinskienė Gaškaitė Elena Grindenko Tatjana •266
Gaškaitė Nijolė •281, 282 Grigas Robertas •149
Gečienė Vilija ■ 283 Grigėnienė Šukytė Genovaitė,
Geda Sigitas 94,219 žr. Šukytė-Grigėnienė Genovaitė
Gellner Emest 282 Grigolaitytė (Grigoleit) Lėnė •246
Gelmanas ■ 128 Grigolis Vytautas •177
Gelžinytė Nijolė •153 Grigolytė-Lučiūnienė Goda •14
Geniušienė Žemaitytė Irena, Grigoraitis Zacharijus 119
žr. Žemaitytė-Geniušienė Irena Grikevičius Almantas 177,204
Genys Kęstutis •158,170 Grincevičiūtė D. ■ 323
Gensas Jakovas •176 Grinkevičiūtė Dalia 331
Gilels Emil •22,24 Grybas Vladas•161
Ginsburg Valdemar (Wal, 1922-2011) — Grotowski Jerzy •348
Irenos Veisaitės pusbrolis •25,27,39, Gruodis Vytas E. 278
68,70,71,101 Gruodytė (Gruodis) Karia •280
Ginsburg-Garzon Paulina (Polia, 1900- Grušas Juozas •158,167,169-172,220,
1944) —buhalterė, Irenos Veisaitės teta, 223-228,304
Valdemaro Ginsburgo motina •27,70 Grušienė Račytė Pulcherija, žr. Račytė-
Ginzburg Jevgenija 96 Grušienė Pulcherija
Ginzburg Aleksandr, žr. Galič Aleksandr Gučas Alfonsas -109
Girdvainis Gediminas •177 Gudaitis-Guzevičius Aleksandras •164
A S M E N V A R D Ž I Ų R O D Y K L Ė 3 7 *
Gukovskij Grigorij • 127 Joyce James •233
Gurevič Aron •56,142,193, 271 Jonas Paulius II •98
Gutman Robert •307 Jonynaitė Rūta •209
Guzevičius Gudaitis Aleksandras, Jonynas Antanas •94
žr. Gudaitis-Guzevičius Aleksandras Jonynas Antanas A. •94, 215. 220
Jonynas Vytautas Kazimieras -45
Haan Kalju •156, 256,348 Jonson Ben •163
Hale-Dorrell Aaron Todd 124 Jonušaitė Neringa •204
Harbison Jurašaitė Elena, žr. Jurašaitė- Jonušas Eduardas •271
Harbison Elena Jonušienė Vitalija Teresa •271
Harlan Veit •86 Jordan Fritz 69
Heine Heinrich •129-132,249,317,353 J0rgensrud John Emil 181
Hemingway Ernest • 216 Josadė Jokūbas •166,201
Hermakula Evald •153,314 Judelevičius Dovydas 24,119,138,148
Hitler Adolf •55,92,108,187 Judelevičius Josifas •54
Hytner Nicholas •176 Juknaitė Vanda •231,241
Hochhuth Rolf •89 Juknevičius Romualdas •78,86
Horatius •104 Jung Carl Gustav •106,212
Hugo Victor •342 Jurašaitė-Harbison Elena • 284
Hulk Sebastian 178 Jurašas Jonas 153,156,166-174,182,185,
199-201,218,228,253,257,269,274,
Ibsen Henrik 86,162,164,174 344.345
Ignatavičius Eugenijus *174 Jurašienė Sluckaitė Aušra Marija,
Inčiūra Kazys •158 žr. Sluckaitė-Jurašienė Aušra Marija
Ivanauskaitė Jurga •236-238 Juronytė-Zelčiuvienė Danutė 158,323
Ivanov Igor •236 Juškevičius Kęstutis 283
Ivaškevičius Marius • 219 Juzėnas Audrius 178
Jacovskis Adomas •177,184,315,335 Kaarma Jūri 259

Jacovskis Jokūbas 14 Kačinskas Jeronimas •78
Jakovlev Aleksandr • 270 Kadžiulytė Giedrė •281
Jakučionis Meilutis Raimundas •171 Kafka Franz 96,139,216,233
Janavičienė Vanda •101 Kagan Juozas (Joseph, 1915-1995) —
Janavičius (Jonaitis) Kazys •101 Irenos Veisaitės pusseserės
Janonis Antanas •104,122 Margaritos (Maros) Štromaitės-Kagan
Jansonas Egmontas •154 vyras •101
Jaroševaitė Ksenija • 199,238 Kagan Štromaitė Margarita (Mara),
Jarry Alfred •174 žr. Štromaitė-Kagan Margarita (Mara)
Jaseliūnas Egidijus -139 Kairiūkštytė Nastazija 79
Jauniškis Vaidas •165 Kaldoja Hans -306
Jekaterina II •342 Kalpokaitė Aldona -199
Jermaš Filip •260 Kamušerai •254
Jodkaitė Aldona •170 Kanauka Vincas 59, 60
Johnsen Emil •181 Kandinsky Wassily •347
3 7 2 P R I E D A I
Kanovič Olga •235 Kosmauskas Steponas (Stepas) •163
Kanovičius Grigorijus •95,177, 219,220, Kostkevičiūtė Irena •220
230, 234. 235,335 Kovaliov Sergej •195
Kaplinski Jaan 193,234,261 Kremeris Gidonas •266
Karka Gediminas 163 Kriau/aitė Irena 183,184
Karpus Vytautas •278 Krymova Natalija •165
Karusoo Merle 308,314 Kromanov Grigorij (rus. [puzopuū
Karvelis Ugnė 238-240 KpoMQHoe, ėst. Grigori Kromanov,
Kasatkina Natalija •277 1926-1984) —teatro ir kino
Katilienė Sabirova Elmira (Elė) 128, 201,229 režisierius, antrasis Irenos Veisaitės
Katilius Audronis (Adas) •201,229 vyras •21,106,174,175,185, 202-204,
Katilius Ramūnas •128,201, 229,271, 277 220,223,224, 234,235, 243,254-263,
Katz Dovid 285 265,269,299,304,306-308,310,340,
Katz-Štromienė Chaja (apie 1870-1942) — 342- 351, 353,355
namų šeimininkė, Irenos Veisaitės senelė Kross Jaan
iš mamos pusės 25-27,30,32,61, 65,70, Kubilius Vytautas 143,174,271,277
71,276,329,338 Kubiliūtė Marcelė 78,79,82,328,330
Kauneckienė Lietuvaitytė, Staneikienė Kučinskaitė Elvyra •60
Vanda, žr. Lietuvaitytė-Kauneckienė, Kudaba Česlovas •276-278
Staneikienė Vanda Kuizinienė Dalia •241
Kaveckas Konradas 90,199 Kukulas Valdemaras •219
Kavolis Vytautas •282 Kukulienė Kažukauskaitė Deimantė,
Kazlauskaitė Kristina 183 žr. Kažukauskaitė-Kukulienė Deimantė
Kažukauskaitė-Kukulienė Deimantė -151 Kulbakas Mošė •334
Keliuotis Juozas •199 Kunčius Algimantas •234
Kemp Walter A. 38 Kuolys Darius •278,282, 283,288
Kerge Ago-Endrik 308 Kuprytė Rima 283
Kęstutis -46 Kurienė Aušra •284
Kibelka-Leiserowitz Ruth •245 Kutavičius Bronius •172
Kisarauskas Vincas -198,199 Kutorgienė Elena 102
Kymantaitė-Gregorauskienė Banaitienė Kutuzova Lidija •167
Kazimiera •59 Kuzma Stanislovas •199
Kmieliauskas Antanas -199
Knebel Marija •158,167,309 Lachauer Ulla •245
Koenen Krisztina •287 Ladiga Algis Marijonas (1922-2011) —
Komissarov Kalju •269,308,309 melioratorius, tautodailininkas,
Končiuvienė Rapoportienė Aldona, Kazio Ladigos ir Ladigienės Paliulytės
žr. Rapoportienė-Končiuvienė Aldona Stefanijos sūnus •83,91,193,194
Kopelman Dmitrij •327 Ladiga Benediktas (1929-2011) —Kazio
Korostyliov Vadim •183 Ladigos ir Ladigienės Paliulytės
Korsakaitė Ingrida 236,237 Stefanijos sūnus •83
Korsakas Kostas •109 Ladiga Kazys (1893-1941) —karininkas,
Koršunovas Oskaras 149,162,180-182, Stefanijos Paliulytės Ladigienės vyras
188-190 83,194
A S M E N V A R D Ž I Ų R O D Y K L Ė 3 7 3
Ladiga Linas Pranas (1929-2010) — Lietuvaitytė-Kauneckienė, Staneikienė
karininkas, laivo kapitonas, Vanda•23
Kazio Ladigos bei Ladigienės Paliulytės Lifšic, žr. Volodin Aleksandr
Stefanijos sūnus •83,84,194 Liiv Juhan •309
Ladiga Tomas —Kazio Ladigos ir Ladigienės Linčiuvienė Donata •241
Paliulytės Stefanijos anūkas 194 Lindtner Lasse •181
Ladigaitė joana Irena —filologė, Liobytė Paškevičienė Aldona •201
archyvare, Kazio Ladigos ir Ladigienės Lipštas Algis 278
Paliulytės Stefanijos duktė • 83 Lisauskaitė Vera 119
Ladigaitė-Eiva Irena —Kazio Ladigos Liubimov Jurij ■ 153,169,244, 245,269,345
ir Ladigienės Paliulytės Stefanijos Liūgą Audronis 190
duktė •83 Lyrovienė Gordonaitė Sulamita,
Ladigaitė-Vildžiūnienė Marija (Marytė) — žr. Gordonaitė-Lyrovienė Sulamita
grafikė, Kazio Ladigos ir Ladigienės Loodus Mihkel 304
Paliulytės Stefanijos duktė •83,86,87, Lorca Federico Garcia •162,233
198-201,203,274 Lotman Jurij •143,271
Ladigienė Marijona (Marytė) —Algio Lubytė Elona •199
Ladigos žmona •194 Luce William •257
Ladigienė Paliulytė Stefanija (1901-1967) — Luckus Vitas ■ 234
pedagogė, visuomenės veikėja, Lukošius Balys •78
publicistė, „antroji“ Irenos Veisaitės
motina •12,83-88,90,91,107-110,152, Maceina Antanas • 215
193.194.198-201,328,330,352 Macenavičiai Antanas ir Marija —
La Fontaine Jean de •342 Irenos Veisaitės pusbrolio Aleksandro
Laidla Silvia 312,313 Štromo gelbėtojai •38
Landsbergienė Ručytė Gražina, Macevičius Jonas ■ 220
žr. Ručyte-Landsbergienė Gražina Mackevič Nina 229
Landsbergis Vytautas •199,223,274,275,333 Mackevičienė 102
Lapašinskas fonas - 220 Mackevičiūtė-Berčienė Antanina ■ 158,323
Latėnas Algirdas -183 Mackus Algimantas ■ 94
Latėnas Faustas •177,315 Mačernis Vytautas •215,218
Lebedys jurgis •109 Mačianskaitė Loreta •219
Lemmas Stanislovas •350 Maironis •56,84,104,215
Lempert Lara •15 May Kari 213
Lenin (Uljanov) Vladimir •196 Mayenburg Marius von •189
Lepeškaitė Nijolė ■ 322 Majerovičiūtė-Brikienė •46
Lermontov Michail •187 Majorovienė Virginija •49,60
Lessing Gotthold Ephraim 187,215 Makarevičius Gintaras •181
Levada Jurij •143 Maksakova Marija *23
Levinas Emmanuel •282 Malinauskaitė Janina •169
Levitan Jurij •145,227 Malinauskaitė-Vengrienė Eugenija 109
Levitan Isaak 347 Mandelstam Osip 128,140,187,216, 218
Liandzbergienė Grytė 168 Mann Thomas •44,187,245,350
Liekis Šarūnas •15 Marcinkevičius Justinas 158-162
3 7 4 p r i e d a i
Marcinkevičiūtė Ramunė 183,185 Mickevičius Juozas •135
Marčenko Anatolij 126,127 Mikalajūnas Marius • 15,150
Marčiulionytė Ina •239,277,278, 283, 284 Mikalauskaitė Romualda 304
Mareckaitė Gražina 182,315,316 Mikėnas Algimantas • 164, 225
Markiš Perec 57 MikiverisM 308,314
Markiš Simon 57,115 Mikulėnaitė Ema •83
Markovič Elena (Lena) •116-118,122 Mikutis Justinas 196,199, 202, 203
Markovič Isaak • 122 Mildažytė Edita •237
Maršak Samuil - 214 Miliūnas Viktoras 304
Martinaitis Marcelijus •51,219 Milosz Czeslaw ■ 282
Martinaitytė Eugenija • 284 Miltinis Juozas •153,162-166,172,
Martinkus Vytautas 138 186,344
Marx Karl 196 Milvidas Albertas •44
Masalskis Valentinas 175 Mironaitė Monika 86
Masiulienė Janina 200 Mironas Ričardas 146,147
Masiulis Algimantas 163,322,325 Misiūnienė Audra 278,279
Masiulis Tadas • 110,200,271 Mitaitė Donata 229
Matekonytė Janina 316 Mykolaitis-Putinas Vincas,
Matisse Henri •347 žr. Putinas Mykolaitis Vincas
Matelionis Juozapas 196 Mockūnas Liūtas 125
Matulytė Margarita 234 Modigliani Amedeo 218
Maupassant Guy de 342 Moliėre 44,118,216
Mečys Česlovas 86 Moneys Antanas •239
Medaiskis Teodoras 278 Monteverdi Claudio • 189
Mejerhold Vsevolod •172,186,345 Montvila Vytautas •150
Melaikytė •104 Morkus Jonas 333
Melichov Oleg • 117 Morkus Pranas •195,201,229
Meras Icchokas 95,218-220,230,231, Morozov Pavel 142
234* 235.253,335 Motovilova Valentina 257
Mėrimėe Prosper •172 Mrožek Slawomir 167
Meri Veis —antroji Irenos Veisaitės tėvo
žmona •34-36 Naginskaitė-Vajegienė Alė • 111,220
Merkšaitis Vytautas •52 Narbutaitė Onutė 189
Meškauskaitė Saulė —Marijos Narušytė Agnė 283
Meškauskienės dukra - 81 Nastopka Kęstutis Valentinas 138,278,
Meškauskas Česlovas (1904-1942) — 281,288
karininkas, Marijos Meškauskienės Nasvytis Algimantas • 205
vyras ir Saulės Meškauskaitės tėvas - 81 Nasvytis Vytautas •205
Meškauskienė Marija (xx a. pr. —1983) — Navakas Mindaugas *199
trumpam suteikė prieglobstį Irenai Navazelskytė (Navazelskis) Ina 276
Veisaitei palikus Prano Bagdonavičiaus Nekrošaitė Lionė •102
namus. Česlovo Meškausko žmona Nekrošius Eimuntas • 153,167,182-185,
ir Saulės Meškauskaitės mama - 81-83, 218,269,299,315,316
328,352 Nemirovič-Dančenko Vladimir • 24,341
Nemo Philippe •282 Paliulytė Natalija Ona (1882-1977) —
Neuhaus Heinrich • 24,121 siuvėja, Stefanijos Ladigienės
Neuland Olav 235 vyresnioji sesuo •91
Neustrojev Vladimir •117,118 Paliulytė Severiną Pranciška (1886-1965) —
Nėris Salomėja 84, 21s, 22s, 226 akušerė, Stefanijos Ladigienės
Niūnavaitė Stasė •199 vyresnioji sesuo ■ 91
Noreika Laimonas • 158,159 Pančenko Nikolaj 126,127,220,242
Noreikaitė Reda, žr. Pabarčienė Pangonytė Laima 276
(Noreikaitė) Reda Papievis Valdas 240
Noreikienė Paleckytė Sigita, Part Arvo • 255,256,259-266
žr. Paleckytė-Noreikienė Sigita Part Immanuel 262
Novalis •117 Part Michael •262
Part Nora •208,256,262-266
Ogaj-Ramer Natalija 228 Parulskis Sigitas 95,219
Oistrach David • 22,24,120 Pasternak Boris 140,187,244
Okudžava Bulat 205,244 Pašaitytė Toleikienė Violeta,
Olivier Laurence Kerr •144 žr. Toleikienė Pašaitytė Violeta
Olkinaitė Matilda • 196,197 Paškevičienė Liobytė Aldona,
Olkinas Naumanas -196 žr. Liobytė Paškevičienė Aldona
Onaitytė Jūratė •324-326 Paškevičiūtė-Breivienė Gintarė •201
Orlov Vasilij 158 Paukštė Vytautas • 160
Orlova Marija • 158 Paustovskij Konstantin • 127
Otten Nikolaj • 126-128,209,210,220, Penkauskienė Daiva •283
225,242 Perelšteinai •55
Overaitė Dalia 182,183,315,316 Perelšteinas Hermanas (Haris) •55
Ovidius 104 Pessoa Fernando 233
Peškaitis Arūnas 290,329-331
Pabarčienė (Noreikaitė) 150,225,226 Peteris —Irenos Veisaitės mamos
Padegimas Gytis 317,318,321-326 draugas -50
Pajedaitė Ona • 134,154,220 Peterson Lembit 308
Pakerys Antanas •275 Petkevičius Vidas ■ 184
Pakšienė Virginija • 284 Petkus Viktoras 193
Pakulis Jonas -169 Petrauskai •199
Palčiauskas Kazys 65 Petrauskaitė-Šimoliūnienė Aušra • 199
Paleckis Justas •337,338 Petrauskas Kipras • 22,23
Paleckytė-Noreikienė Sigita 102,103,105 Petrauskienė Žalinkevičaitė Elena,
Paliulytė Irena Marija Cecilija (1904-1931) — žr. Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena
vienuolė, Stefanijos Ladigienės Petronaitis Stasys • 164
jaunesnioji sesuo - 91 Pierre Christophe Thierry •239
Paliulytė Kotryna (1888-1973) —vienuolė, Pikšilingaitė Julija - 284
Stefanijos Ladigienės vyresnioji Pilsudskį Jozef Klemens • 179
sesuo 91 Pinskij Leonid • 116
Paliulytė Ladigienė Stefanija, žr. Ladigienė Plasseraud Yves •14
Paliulytė Stefanija Pliseckaja Maja • 173
3 7 6 P R IED A I
Podolskaitė Violeta 183 Richter Sviatoslav •24,120,121, 218
Pomerancaitė-Mazurkevič Danutė •199 Rilke Rainer Maria 218
Popova Anastasiya 218 Ročka Marcelinas 135
Potašenko Irena •340 R0ger 0 ystein 181
Pranskūnienė Eglė 283 Roosa Tembit 307
Prunskienė Kazimiera 276, 277 Rosenas Arnas 159
Pūkienė Sigita 15 Ross Yana •179
Purišev Boris 116 Rousseau Jean-Jacques •216
Puškin Aleksandr 44, 84,188,218 Rozenbaum Moses (Bubi) •72
Putelis Vidmantas •140 Rozinas Samuilas (Mulikas) 220
Putin Vladimir •261 Roždestvenskij Robert •205
Putinas Mykolaitis Vincas ■ 56,104,109, Rubavičius Vytautas •237
m, 146,215,218,241 Rubinovas Aleksandras •178
Rubinovas Stanislovas 178,179
Rabačiauskaitė Aurelija -220 Rubinstein Sergej •107
Rabelais Franęois -216 Ručyte-Landsbergienė Gražina •173
Racėnaitė Radvile •237 Rudaitis Izidorius (1911-1995) —vidaus
Račytė-Grušienė Pulcherija •224, 226 ligų gydytojas, priėmęs Ireną Veisaitę
Račkys Sigitas •177 dirbti jo vadovaujamoje įstaigoje
Radičkov Jordan -186 sanitare kuomet ji pabėgusi iš Kauno
Radojev Ivan •174 geto gyveno pas Praną Bagdonavičių •
Radsig Sergej •57 78-80,86,328,330
Radvilaitė Barbora 169,170,173
Raid Karina 308-312 Saari Liina -306
Rainis Janis ■ 309 Sabaliauskaitė Kristina -219
Rakauskaitė-Eigminienė Dainora •150 Sabaliauskienė Regina -284
Rakauskaitė Štromas Violeta 274 Sabirova Katilienė Elmira,
Rakauskienė Renata •151 žr. Katilienė Sabirova Elmira
Ralja Eduard 306 Sabolius Juozas -184
Rapoportienė-Končiuvienė Aldona 101,104 Sacharov Andrėj 195,228,271,272
Rasputin Valentin 322 Sadūnaitė Nijolė 193
Rastauskas Rolandas 180 Saja Kazys •139,167,185,201,202,219,220,
Rasteikaitė Marytė 158 223,224, 254,257,304,305, 307, 343*344*
Raubaitė Birutė 158 348,349
Rauca Helmut 70,71 Sakadolskienė Emilija -241
Rauda Petras 199 Sakadolskis Romualdas -241
Ravenhill Mark •189 Sakalauskaitė Ramunė 186,237, 238
Reid Thomas Mayne ■ 213 Sakalauskas Tomas 165,196
Reinys Mečislovas •82 Saltykov-Ščedrin Michail •131
Reizov Boris 127 Saluri Rein •309
Remlov Kai •181 Samarin Roman 116-118,127,211
Renard •342 Samulevičius Raimundas -304
Resnais Alain -204 Samulionis Algis •154
Richter Anthony 276, 278 Saukienė Rūta 201
Savickienė Žaneta • 284 Sofronickij Vladimir 24
Savičius Eugenijus 284 Solovjov Vladimir •215
Schiller Friedrich 44,72,187,196, 214 Solženycin Aleksandr 125,127,140,145,
Schlogel Kari 142 195,216,271
Schmidt Joseph •22 Sondeckis Saulius •266
Schnittke Alfred 266 Songaila Ringaudas Bronislovas 126
Schreiner Stefan 337 Sophocles 189
Schwabe (Švabė) Moshe •53 Sormus Eduard 346
Semionov Julijan ■ 260 Soros George 276,277,279,284,
Sezemanas Vosylius 109 286-290,364
Shakespeare William 22,44,116,143, Sruoga Balys 152,215,241,317
144,162,164,189 Sruogaitė-Bylaitienė Dalia 240,241
Sideraitė Seine •201 Sruogienė Daugirdaitė Vanda,
Sigai Nina •128 žr. Daugirdaitė-Sruogienė Vanda
Sillart Ivika •256 Stabinis 87,90
Sirutavičius Vladas ■ 232 Stačiokas Stasys 278,281
Skliutauskaitė Ada (Adasa) 335 Staliliūnaitė Rūta •170,175,200,322,324,
Skorupskis Vladas 61 325.344
Skrodenis Stasys 148 Stalin Josif 55,57,93,94,96,121,122,125,
Skuratova Julija 189 139. 145. 159,227.254,270
Skurskis Norbertas •82 Staliūnas Darius 232
Slavinsky Boom Alina, žr. Bumaitė Staneikienė Lietuvaitytė-Kauneckienė
(Boom-Slavinsky) Alina Vanda, žr. Lietuvaitytė-Kauneckienė
Slavinsky Danielis —architektas, Staneikienė Vanda
Alinos Slavinsky Boom sūnus ir Irenos Stanislavskij Konstantin •24,162,165,172,
Veisaitės anūkas -353 186,341
Slavinsky Michaelis —edukatorius, Stanislovas tėvas 202
Alinos Slavinsky Boom sūnus ir Irenos Staniulytė 104
Veisaitės anūkas -353 Stasiulis Stanislovas 14
Sližys Pranas 102,104 Steinbeck John 162
Slobodzianek Tadeusz 179,180 Stendhal 216
Sluckaitė-Jurašienė Aušra Marija 156,168, Stoliarova Natalija •127
171-173 Stonys Česlovas 169
Sluckis Mykolas 220 Stonytė Virgilija 102
Smaradinskaja Tamara ■ 57 Storyk Dalia 183
Smertinas Olegas - 283 Storpirštis Arūnas 183
Smetona Antanas -38,123,126 Stowe Harriet Beecher •214
Smoriginas Kostas 182,183,315,316 Strazdas Antanas -168
Sniečkus Antanas •38,39,43,101,122-126, Strimaitienė Bagdanavičiūtė Onutė,
232,252 žr. Bagdanavičiūtė-Strimaitienė Onutė
Sniečkuvienė Bordonaitė Mira, Strimaitis Juozas (1910-1979) —inžinierius,
žr. Bordonaitė-Sniečkuvienė Mira karininkas, Onutės Bagdanavičiūtės-
Sobol Joshua 176 Strimaitienės vyras. Irenos Veisaitės
Sodeika Gintaras 181 gelbėtojas 74-76,78,328,330,352
3 7 8 P R IED A I
Strindberg August 164 Štromaitė-Kagan Margarita (Mara,
Strugackiai Arkadij ir Boris •204 Margaret Kagan, 1924-2011) —filologė,
Sturua Robert 169 verslininkė, visuomenės veikėja,
Sutkus Antanas •234, 268,307 Irenos Veisaitės pusseserė 39,45, 64,
Sužiedėlis Saulius 15. 66 76, io i, 231, 274
Sventickas Valentinas •161 Štromas Aleksandras (Aliukas, 1931-1999) —
Sverdiolas Arūnas 278,280,281 teisininkas, politologas, Irenos Veisaitės
Swift Graham 11 pusbrolis 26,38,39,45, 51, 62,65, 67,76,
101,114,119,123-125,128,139,140,160,
Šablauskaitė Milė •323 161,195, 200,201, 223,224,228,242,252,
Šalamov Variam • 140,195,216,271 269,271, 274,281
Šaliapin Fiodor •22 Štromas Chielis (apie 1860/1870-1944) —
Šaltenis Saulius 183,315,316,322 Irenos Veisaitės senelis iš mamos pusės
Šapiro Adolf 153,269 25-28,32,61,65,70,71,75,276,329
Šapoka Adolfas -45,46 Štromas Jurgis (George, 1894-1941) —
Šapranauskas Vytautas •177 diplomatas, valdininkas, verslininkas.
Šatrov Michail •174 Aleksandro Štromo tėvas ir Irenos
Ščedrin Saltykov Michail, Veisaitės dėdė 27,28,39,50, 62,65,66,
žr. Saltykov-Ščedrin Michail 98,101, 273,328,338
Šenderovas Anatolijus 178,335 Štromas Liova (Liovinka, m. 1941 spalį) —
Šerkšnaitė Julija • 199 jauniausias Irenos Veisaitės pusbrolis -
Šiaučiūnaitė-Verbickienė Jurgita 232 26,45,65,338
Šicaitė Edita 151 Štromas Ovsiejus (m. 1938) —Irenos
Šimkauskienė Tijunelytė Jadvyga, Veisaitės mamos brolis •27
žr. Tijunelytė-Šimkauskienė Štromas Rakauskaitė Violeta,
Jadvyga žr. Rakauskaitė-Štromas Violeta
Šimkus Sigizmundas -171 Štromienė Edia (m. 1941) —Irenos Veisaitės
Šimoliūnienė Petrauskaitė Aušra, mamos brolio Ovsiejaus Štromo žmona,
žr. Petrauskaitė-Šimoliūnienė Liovos Štromo motina •31,61,62, 65
Aušra Štromienė Eugenija —Irenos Veisaitės
Šinkariukas Viktoras 170 dėdės Jurgio žmona, Margaritos ir
Škėma Antanas 78,173 Aleksandro Štromų motina ■ 31,61,66
Škirpa Kazys •75 Štromienė Katz Chaya,
Šklovskij Viktor 126,128,220 žr. Katz-Štromienė Chaya
Šliogeris Arvydas •279 Šukytė-Grigėnienė Genovaitė •102,105,110
Šteinai 55 Švėgžda von Bekkeris Martynas •240
Šteinas Maksikas —verslininkas, Irenos
Veisaitės tėvo pusbrolis 55 Talvi Aino 306
Štein-Veis Aniuta (m. 1931) —Irenos Tammsaare Anton Hansen •255,311,312
Veisaitės senelė iš tėvo pusės • 28 Tamulevičiūtė Dalia 183
Štromaitė Ona (Anuška, 1901-1967) — Tapinas Laimonas 284
maisto krautuvėlės Kaune Tapinienė Violeta 188
savininkė, Irenos Veisaitės teta •20,31, Tarasevičius Antanas 323
32,101 Tarasovas Vladimiras •205
Teitelbaumas Solomonas •335 Urbonavičius Vladas 199
Terleckas Antanas 193,271 Ury Else 212
Thomas Dylan 233 Uzielienė Audronė 284
Tijunelytė-Šimkauskienė Jadvyga •109 Uždavinys Giedrius 278
Tintinis Vytautas •38
Tynjanov Jurij 142 Vagrienė Birutė • 229
Tobro Valdeko •347,348 Vahing Vaino •234
Tocqueville Alexis de • 281 Vaičiūnas Petras •46
Todesas Danielius •200 Vaičiūnienė Teofilija • 199
Todesas Daumantas 200 Vaidotas Robertas 322,325
Toleikienė Pašaitytė Violeta 148-150 Vaitiekūnas Feliksas • 219
Toleikis Vytautas • 148-150,154 Vaitkus Jonas 23,150,153,167,173-176,
Tolkutė-Gabrėnienė Genovaitė • 158,323 185,188,269
Tolstoj Lev 104,187 Vaižgantas Tumas Juozas, žr. Tumas-
Tonts Ulo •312 Vaižgantas Juozas
Tooming Jaan 153,269,314 Valaitis Teodoras Kazimieras • 171,199
Tormis Lea •256 Valašinas Viktoras •322
Tovstonogov Georgij • 153,169 Valatka Rimvydas • 277
Trauberg Natalija • 201 Valeckai Benediktas ir Stasė •255
Treigys Feliksas —Marijampolės Valius Vytautas • 199
gimnazijos direktorius, suteikęs Vallak Peet •309,310
Irenai Veisaitei savo dukros Vanagaitė Rūta •95,96
Irenos Treigytės dokumentus, Vanagaitis Antanas 46
padėjusius pabėgėlei iš Kauno geto Vanagienė Lilija •317
legalizuotis •78,328 Vancevičius Henrikas •158,159,162
Treigytė Irena —Felikso Treigio dukra Varanavičienė Lolita • 237, 238
78,328,352 Vamaitė-Eidukaitienė Regina Marija •
Trinkūnaitė Šarūne •164 158,323
Tronskaja Marija • 127,129-132,213,271 Varnas Gintaras 149,188-190,269
Tronskij Josif • 127,129, Varnas Saulius 153
Truffaut Franęois • 204 Vasiliauskas Kazimieras 195,200,271
Tumanišvili Michail • 169 Veis Aleksandras —Irenos Veisaitės dėdė
Tumas-Vaižgantas Juozas • 102,104,215 28,106,107,157
Tumelis Juozas 161,195,201 Veis David (rus. Beūcflaeud, 1878-1938) —
Tuminas Rimas • 153,167,176,177, Irenos Veisaitės tėvo brolis,
185-187,269 mokslininkas, redaktorius 28,120
Tupikienė Laima • 154 Veis Lazaris (m. 1926) —verslininkas,
Turgenev Ivan •214 Irenos Veisaitės senelis iš tėvo pusės
Twain Mark • 214 28,29
Veisienė Štromaitė Sofija (1905-1941) —
Ulpis Antanas •335 Irenos Veisaitės motina • 20,25-28,
Unt Aime •312 30- 34, 39, 42- 45, 49,50, 53,59-62, 65,
Unt Mati 174,234,309,310 69,75,76,98,101,106,111,212,273,303,
Uogintas Vytautas 135 328,352
380 P R I E D A I
Veis Štein Aniuta, žr. Štein Veis Aniuta Wajda Andrzej 19
Veisas Izidorius (1900-1973) —Irenos Weerth Georg 117,131
Veisaitės tėvas 26,28,30,31,33-36,37, Wiesel Elie 68
76,352,353 Wilder Thorton 317
Vėliuvienė Ramunė 237 Wilson Edmund 319
Vellerand Liljan 256
Venclova Antanas •163 Zaborskaitė Vanda 56,102-106,138,
Venclova Tomas 14,57,160,161,195,201, 143,148,214,216,220,299,301,361
216, 219,222,228-230,244,271 Zalatorius Albertas 138,143
Venclovaitė-Chaffee Marija 228 Zelčius Leonardas •158,323,325
Vengrienė Malinauskaitė Eugenija, Zelčiūtė Dovilė 189,237
žr. Malinauskaitė-Vengrienė Eugenija Zelčiuvienė Juronytė Danutė,
Vengris Antanas •154,201 žr. Juronytė-Zelčiuvienė Danutė
Verbickienė Šiaučiūnaitė Jurgita, Zelieskaja Belą 200
žr. Šiaučiūnaitė-Verbickienė Jurgita Zingeris Emanuelis 335
Verdi Giuseppe •172,189 Zola Emile -44
Veselovski Aleksandr 142 Zorin Leonid •167
Vidūnas Vytis 237
Viktiukas Romanas •153 Žalakevičius Vytautas - 204
Vilar Jean 163 Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena •199
Vildžiūnas Vladas (1932-2013) — Žalneravičiūtė Sonata - 206
skulptorius, savo gyvenamajame Žebrauskas Andrius 177
Vilniaus Jeruzalės rajone įkūręs Žebriūnas Arūnas •204
ne tik laisvos minties žmonių susitikimo Žemaitytė-Geniušienė Irena 86
oazę (kurioje nuolat lankėsi Irena Žilytė Enriką •14
Veisaitė), bet ir skulptūrų sodą, Žirgulis Ridas -323
vėliau virtusį Jeruzalės meno centru. Žirmunskij Viktor •127,128,271
Marijos Ladigaitės Vildžiūnienės vyras - Žukaitytė Audra 19,147,150,175,
171,198-201,203,274 225,226
Vildžiūnienė Ladigaitė Marija,
žr. Ladigaitė-Vildžiūnienė Marija
Vildžiūnienė Marina •283
Vilimaitė Skaistė 219
Vilytė Diana 278,285
Vilkaitis Remigijus 182,183,315,316
Villard Dominique •340-342
Virakas Jonas - 225
Vitkus Hektoras 95
Vysockij Vladimir •205,244,245
Volf Liubove 118
Volodin (Lifsic) Aleksandr 220,242
Voltaire •216,342,349
Voščikas Algirdas 168
Vvedenskij Aleksandr • 189
Š V E D A S , A U R IM A S
Šv-18 Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus / Aurimas Švedas —
Vilnius: Aukso žuvys, 2016. —384 p.: iliustr.
i s b n 978-609-8120-21-9
Istoriko Aurimo Švedo knygoje atskleidžiamas neeilinio žmogaus —

germanistės, teatrologės, viešosios intelektualės Irenos Veisaitės —likimas.
Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apmąstančios moters dialoguose
atsiveria gyvenimo istorija, apimanti keturias, radikaliai skirtingas, epochas
tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį,
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą. Tai —gyvoji istorija,
padedanti suprasti dabartį.
UDK 792.072(474.5)( 092 )
A U R IM A S Š V E D A S
Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus
Knygos ir komentarų autorius Aurimas Švedas

Specialioji redaktorė, biogramos ir bibliografijos sudarytoja Laura Blynaitė
Redaktorė Goda Grigolytė-Lučiūnienė
Dailininkas Jokūbas Jacovskis
Vertėja iš rusų kalbos Irena Potašenko
Korektorė Asta Bučienė
Tiražas 1000 egz.

Išleido leidykla „Aukso žuvys", Didžioji g. 3 4 , LT-01128 Vilnius
Spaudė „Balto print", Utenos g. 41 a , LT -08217 Vilnius
Ši ilgojo pokalbio žanrui priklausanti knyga būtina
kiekvienam skaitytojui, kurį dom ina pastarųjų
dešimtmečių Lietuvos istorija. Irena Veisaitė —
vienas iš šviesiausių mūsų krašto žmonių, toleran
cijos ir sveiko proto įkūnijimas. Daugiausia dėmesio
ji skiria kultūrai, ypač teatrui, ir sovietmečio kultū
rinei opozicijai, bet itin išmintingai, vengdama kraš
tutinum ų ir tuščiažodžiavimo, gvildena ir painius
filosofinius klausimus.
Poetas, vertėjas, kultūros tyrinėtojas

Tomas Venclova
Čia atsiveria nepamirštami x x a. Lietuvos istorijos

vaizdai: žydiškasis ir lietuviškasis tarpukario Kaunas,
nuožm i karo ir Holokausto tikrovė, išsigelbėjimas
ir atgimimas. Ši jaudinanti žym ios kultūrologės
epopėja — tai ne istorinė monografija ar vadovėlis,
tai tiesiog sąlytis su praeitimi.
Istorikas Saulius Sužiedėlis
Profesorė Irena Veisaitė per savo Vakarų literatūros

paskaitas mums, studentams, padėjo gilius ir esminius
Vakarų minties suvokimo pamatus. Teatrų ji vertina
ne kaip pigią pramogą, bet kaip aukštąjį meną, sten
giasi, kad Lietuvos scenoje atsirastų visuom enei reikš
mingų, gilių kūrinių. Irena Veisaitė — tikras Apšvietos
žm ogus x x - x x i a. Lietuvoje, daug prisidėjęs prie ter
mino Homo Sovieticus virsmo Homo Europaeus.
Teatro režisierius Gintaras Varnas

Germanistė, teatrologė Irena Veisaitė ir kultūros istorikas Aurimas Švedas.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
ISTORIKO AURI MO ŠVEDO knygoje „Irena Veisaitė.
Gyvenimas tu rė tų būti skaidrus" atskleidžiam as neeilinio
žm ogaus — germ anistės, teatrologės, ilgam etės Atviros
Lietuvos fondo pirm ininkės Irenos Veisaitės — likimas.
Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apm ąstančios asm e
nybės dialoguose atsiveria {vykių prisodrinta vieno gyve
nim o istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas,
epochas — tarpukarį, pirm osios sovietinės ir nacių okupa
cijos laiką, sovietm etį, Lietuvos Nepriklausom ybės a tkū
rim ą ir įtvirtinim ą.
Istorijos ir atm inties akistatoje išryškėja ne tik Irenos
Veisaitės biografijos kontūrai, bet ir x x am žiaus akivaruose
dingusio Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkuriam i knygos
herojės sutiktų iškilių kultūros pasaulio asm enybių po r
tretai, atgyja jos m atytų legendinių spektaklių fragm entai,
suskam ba prieš daugelį dešim tm ečių pasakyti ar išgirsti
prasm ingi žodžiai. Knygoje taip pat pateikta profesorės
Irenos Veisaitės tekstų, pasisakym ų, laiškų ištraukų, kurie
papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose
gim usią gyvąją istoriją.
Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido

man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenim ui
irgi reikalinga prasmė, tem a ir ritmas.
Irena Veisaitė

Aurimas Švedas. Irena Veisaitė. Gyvenimas Turėtų Būti Skaidrus (2016)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Aurimas Švedas. Irena Veisaitė. Gyvenimas Turėtų Būti Skaidrus (2016)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

mvhmu iw.niv.MMi.

VU Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2016-06-29 (protokolo nr. 9)

Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis

Knygoje panaudotos nuotraukos: Irenos Veisaitės asmeninio archyvo,

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

©Aurimas Švedas, 2016

pratarm ė Atm inties ir istorijos akistatoje • • • 9

I pokalbis Gyvenimas turėtų būti skaidrus • • • 17

priedai Kalbanti praeitis • • • 297

Atminties ir istorijos akistatoje 11

Atminties ir istorijos akistatoje 13

Gyvenimas turėtų būti

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 19

Kad pokalbis (į)vyktų, o dar ir pavyktų, klausiartčiajam labai

3 Pokario tylą skatino sovietų vykdyta politika formuojant Antrojo pasaulinio

Galvodamas apie tai, kaip reikėtų apibūdinti Jūsų gyvenimą,

Kiekvienas m eno kūrinys turi tu rė ti tam tikrą struktūrą ir pasa­

5 Grigorijus Kromanovas (1926-1984) —Estijos teatro ir kino režisierius,

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 21

Esate teatrologė, todėl mūsų pokalbiuose neišvengiamai vis

Gyvenimas — tai bėgantis šešėlis,

6 Fiodoras Šaliapinas bičiuliavosi su Kipru Petrausku. Dėl šios bičiulystės 1934 m.

7 „Atžalynas“ —rež. B. Dauguvietis, Valstybės teatras Kaune,

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 23

9 mchat —Maskvos akademinis dailės teatras, įkurtas Konstantino

Pradėkime nuo Jūsų senelio iš mamos pusės Chielio Štromo,

12 Chielis Štromas (apie 1860/70-1944) —pienininkas, Irenos Veisaitės

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 25

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 27

Esate minėjusi, kad senelių iš tėvo pusės nepažinojote.17

Galiu Jums parodyti savo senelio iš tėvo pusės nuotrauką... Kaip

17 Lazaris Veisas (m. 1926) —verslininkas, I. Veisaitės senelis iš tėvo pusės.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 29

O kaip susipažino Jūsų tėvai?

20 Droškė —vežimaitis, pakinkytas arkliu, kuriuo tarpukario metais Kaune

Galiausiai, praėjus 3 m etam s, m am a apsisprendė ir pasakė „taip“.

Kalbėdama apie tėvus esate pasakiusi: „Jie buvo europiečiai.“

Kaip jau m inėjau, tėvai gerbė tradicijas, tačiau jų nesilaikė. Tėvų

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 31

Kokia atmosfera tvyrojo Jūsų namuose?

Mes nebuvom tipiška žydų šeima, nesilaikėm religinių tradicijų,

21 Dabar —Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 33

22 Lietuvos valstybės užsienio pasas būdavo išduodamas Piliečių apsaugos

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 35

Sovietmečiu užsienyje gyvenantis artimas giminaitis buvo

N eišsisukau. Be k itų „n u o d ėm ių “ m an e ir dėl šios priežasties

23 Turimas omenyje Los Andželo Kalifornijos universitetas.

buvo atim ta ir Lermontovo vardo stipendija, kurią gaudavau, jeigu

Ką turite omenyje? Kas nutiko?

Šilkinės m oteriškos kojinės po karo buvo didžiausia retenybė. Tai,

24 Nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas. (Rus.)

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 37

Kaip tuomet Jums pavyko išvykti į jav aplankyti savo tėvo?

M ano tėvas buvo „salioninis kom unistas“. Bent taip jį vadindavo.

25 I. Veisaitė pramaišiui vartoja dvi sąvokas: pašnekovei įprastesnę, gyvenimo

Papasakokite apie šią savo kelionę.

29 Turima omenyje Margarita (Mara) Štromaitė-Kagan.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus 39

Ameriką aš m ačiau kaip laisvės šalį. Tą jutau visur. Kita vertus,

Gyvenimas turėtų būti skaidrus Ą1

Tokios iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės kaip niekas

M an tikrai neatrodė, kad su tėčiu atsisveikinau visiem s laikams.

O dabar grįžkime į tarpukario Kauną. Kur gyveno Jūsų šeima

Kiekvienas m eno kūrinys turi tu rė ti tam tikrą struktūrą ir pasa

M okėmės iš Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ [1936]. Beje, dide

M ano tėtės jau nebuvo Lietuvoje. Savaime aišku, kad m am a nebe

{sakymas kraustytis j getą buvo paskelbtas, atrodo, liepos m ė

Pam enu, kaip stovim e paskirstyti kolonom is dažniausiai pa

prie m ū sų priėjo Rauca, žiūrėjau jam tiesiai į akis tu rb ū t su to

užsim iršau ir visų akivaizdoje pasakiau: „Van Goghas — m ylim iau