Kokios vertybės išaukštinamos XIX-XXa. lietuvių literatūroje?

(V.M. - Putinas, B.Sruoga ir kt.)

XIX-XXa. lietuvių literatūra atspindi to meto lietuvio savimonę ir ugdo vertybes. Šiuo
laikotarpiu persipina daugybe literatūros srovių. Viena iš jų - romantizmas. Jam būdinga idealo
ir tikrovės priešprieša, dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus:didvyriškumą,
gėrį. Be abejo, visa tai vertino ir vertybe laikė Jonas Mačiulis - slapyvardžiu Maironis. Na, O jo
mokinys - Vincas Mykolaitis - Putinas atstovavo simbolizmo srovei, kuriai būdinga nauja
žmogaus koncepcija: žmogus svyruojantis ir abejojantis, galingas ir menkas. Jis dvilypis,
dramatiškas,, esąs nuolatinės kaitos ir tapsmo būklėje. Iš to išplaukia ypač siekiama ir
vertinama dvasios pilnatvė, kuri ir tampa siekiamybė „Altorių šešėly“. XXa. vidurio kūriniai
priskiriami katastrofų literatūrai, dėl sudėtingų istorinių aplinkybių: Antrojo pasaulinio karo,
stalinizmo, tremimų, išvežimų į koncentracijos stovyklas. Būtent apie pastarąją rašė Balys
Sruoga memorialiniame romane „Dievų miškas“. Jame ne tik atskleidžiama brutali hitlerinė
sistema, bet ir vertybės padedančios išgyventi. Taigi, kaip šios vertybės atsiskleidžia
Modernizmo literatūroje?
XIX-XX a. poetas, kunigas Maironis eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai“ idealizuoja
Lietuvos, kaip brangios tėvynės, paveikslą.
Jonas Mačiulis - Maironis - šiuolaikinės lietuvių poezijos pradininkas, kurio svarbiausias
kūrinys - „Pavasario balsai“. Dar tik formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, Maironis atkakliai
stengėsi rašyti klasiškai skaidrų eilėraštį bei tobulinti poetinę kalbą. Poetas skatino atbundančią
tautą atsigręžti į praeitį ir prisiminti narsius lietuvius, kovojusius dėl tėvynės. Praeities
aukštinimas - ryškus Maironio kūrybos bruožas, tai pastebime ir eilėraštyje „Mano gimtinė“.
Kūrinyje lyginama dabartis ir praeitis bei netiesiogiai pasakoma, jog lietuviai buvę narsūs
kovotojai, o dabar - belaisviai: „Kai lietuvis netikėjo,/ Jog belaisviu bus.“ Lyrinis „aš“ -
skausmą išjaučiantis nuo pat vaikystės patriotas. Nors ir vaizduojamas niūrus dabarties vaizdas,
meilė tėvynei nemąžta. Taip rašytojas nori įkvėpti lietuvius neprarasti tautiškumo esant carinės
Rusijos priespaudoje. Lietuva ir jos praeitis taip pat aukštinama eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“.
Eilėraščio erdvė - Lietuvos kraštovaizdis, aprėpiamas vienu žvilgsniu, atrodo, jog žiūrimą iš
toli ar aukštai. Tėvynė eilėraštyje idealizuojama per praeities ir gamtos perspektyvą. Jau
nesvetimas senosios Lietuvos istorijos didžiavimasis - minimas „Vytautas didis“, kuris laimėjęs
Žalgirio mūšį, apgynęs Vilnių. Tai stiprina skaitančiojo tautiškumo ryšį su Lietuvos istorija.
Taip pat išryškėja romantinės lietuviškos gamtos peizažas: upės, marios, sodai, paukščiai, metų
laikų kaita. Trečioje strofoje Lietuva pavadinama „gražiausia, maloniausia, Lietuva matute!“
Motinos alegorija rodo tvirtą bei artimą ryšį, o epitetų gausumas tai patvirtina. Taigi, Maironis
savo kūryba rodo ką turėtų vertinti tikras lietuvis ir moko nutautėjusius gyventojus atrasti ryšį
su tėvynę per istorijos, gamtos, šeimos perspektyvą.
O simbolisto Vinco Mykolaičio - Putino psichologiniame - intelektualiniame romane
vaizduojamas pagrindinis veikėjas Liudas įrodo, jog dvasios pilnatvė yra ypač svarbi vertybė.
V. Mykolaitis - Putinas - vienas žymiausių lietuvių poetų simbolistų. Tačiau jo kūryboje
svarbūs ir kiti žanrai, pavyzdžiui, proza. Jis - pirmojo psichologinio intelektualinio romano-
„Altorių šešėly“ autorius. Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui kūrinys
laikomas psichologiniu, o dėl raiškos - intelektualiniu romanu. Šiame kūrinyje rašytojo
žvilgsnis nukreiptas į individo vidų, vaizduojama būties idealo siekimas, vidinės dramos
akiratyje. Kūrinį sudaro trys dalys. Romano laikas - 18 metų - nuo Liudo Vasario įstojimo į
kunigų seminariją iki pasitraukimo iš kunigystės. Svarbu paminėti, jog kūrinyje galime rasti
autobiografiškumo bruožų tarp autoriaus ir Liudo Vasario, vienas iš jų - stojimo į seminariją
motyvas. Tai mano jau aptarto Maironio argumentas - būti kunigu ir didžiu poetu. Grįžtant prie
romano, visus 18 metų sprendžiamas konfliktas, kaip suderinti kunigo ir poeto pašaukimą.
Kūrybos galia yra prigimtinė, pasireiškianti dideliu jautrumu, vaizduote. Kūrybiškos prigimties
žmogus pasaulyje skiria daug daugiau spalvų, įdėmiau žvelgia į save ir aplinką. Todėl
nesuprasdamas savo prigimties unikalumo, Vasaris susitelkia į tikėjimo klausimą. Pirmoje
dalyje kunigų seminarijoje pagrindinis veikėjas išgyvena sunkų laikotarpį - jis paaukoja
pasaulietinę kultūrą, savo kūrybą. Tokių būdu veikėjas bando pasiekti tikėjimo pilnatvę,
įsivaizduojant ją kaip ypatingą būseną, dvasinį praregėjimą. Liudas Vasaris stengiasi išsižadėti
savo tikrųjų vertybių vardan jau minėtos tikėjimo pilnatvės. Tačiau taip veikėjas tolsta nuo
tikrosios dvasinės pilnatvės ir tampa atšiauriu atsiskyrėliu. Cituoju: „Visas jo gyvenimas buvo
liūdnas ir niūrus, jis pats dar labiau užsidaręs savyje, tylus ir atšiaurus.“ Trečioje dalyje,
matome Liudą Vasarį daugiau nei po dešimties metų - išsimokslinusį ir subrendusį kaip
menininką. Pagrindinis veikėjas vengia religinių apeigų, tačiau mesti kunigystė dar nesiryžta -
bijo įskaudinti tėvus, prarasti moralinį tvirtumą. Tačiau subjektas jaučia, jog jam gresia dvasinė
katastrofa. Liudas Vasaris galiausiai pasiryžta paaukoti kunigystę vardan dvasinės pilnatvės ir
pasitraukia iš kunigų luomo. Vis dėlto, būtų nelogišką manyti, jog būties idealas yra galutinai
pasiektas. Individas visą gyvenimą ieško tiesos, kenčia, abejoja, siekia tobulybės. Taigi, V. M.
- Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas veikėjo vidinis konfliktas, įrodo, jog dvasios
pilnatvė yra svarbi vertybė, dėl kurios, turi būti paminamos kitos. Be to, dvasios pilnatvė - tai
viso gyvenimo kelionė, kuri baigiasi tik su mirtimi.
XXa. Rašytojo Balio Sruogos memorialiniame romane „Dievų miškas“ pabrėžiama dorumo
bei moralinės stiprybės vertybės esant ribinėje situacijoje. Poetas, dramaturgas, profesorius B.
Sruoga 1943m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Praleidęs ten dvejus metus,
grįžo tėvynę ir aprašė nacių žiaurumą knygoje „Dievų miškas“. Tačiau svarbu pabrėžti, jog
pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, tad kūrinys įgauna universalią
prasmę - tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas - tos sistemos
liudytoju. Štuthofo stovykloje kaliniai dehumanizuojami - vardą ir pavardę pakeičia numeris,
patiriamas kasdienis fizinis bei psichologinis smurtas, badas. Bet doro ir morališkai stipraus
žmogaus valia nepalaužiama net ir akistatoje su tokiu brutalumu. Romane ypač svarbus
ironiškasis požiūris, ne tik kaip rašymo stilius, bet kaip ir savotiškas ginklas prieš sistemos
žiaurumą. Ironija reiškia moralinės asmenybės nepalaužiamumą, liepia pajusti gyvenimo
trapumą. Juokiamasi iš visko - budelių, hitlerinės Vokietijos, pakaruoklių, mirties ir t.t. Taip
pat, kūrinyje didelis dėmesys skiriamas svarstymams, kas priverčia žmogų taip nužmogėti.
„Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip
įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. [...] Jo
aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. [...] Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos
kąsnį, pastūmėsi jį į
giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! [...] Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame
besustoti“, - be ironijos svarsto Sruoga.
Tad jeigu žmogus šitame pragare ir išliko gyvas, tai ne vien dėl savo tvirtos dvasios, fizinio
pajėgumo —jis jautė likimo draugų solidarumą. Rašytojas „Dievų miške“ pasakoja, kaip jį
globojęs kažkoks nematomas lenkų komitetas, kaip lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų
mušeikų, gelbėję nuo bado. Jis su dėkingumu mini kalinius ir kitus Štuthofo gyventojus, kurie
išlikę dori ir napalūžę. Tad rašytojas Balys Sruoga parodo, kaip, nepaisant hitlerinės tautų ir
žmonių pjudymo sistemos, net ir sunkiausiomis sąlygomis visų tautų dori žmonės padeda vieni
kitiems, gelbsti sunkią valandą kuo galėdami. O hitlerininkams nepavyko galutinai sutrypti
žmoniškumo, paversti žmogaus žvėrimi.
Taigi apibendrindama galiu teigti, jog XIX- XXa. vertybės atskleidžiamos lietuvių literatūroje
drastiškai keitėsi dėl besikeičiančių literatūrinių srovių, istorinių aplinkybių. Maironio eilėse
svarbi Lietuva ir tautiškumas, autorius siekė įkvėpti okupuotus piliečius, žadinti jų tautiškumą
romantizmo būdingais motyvais. O Vincas Mykolaitis - Putinas, nors ir įkvėptas Maironio
kūrybos, visgi romane „Altorių šešėly“ daugiausia dėmesio skiria dvasinės pilnatvės vertybei
ir rodo, jog dėl jos turi/gali būti paminamos kitos vertybės, net religija ar tėvų santykis.
Žmogaus vidaus pasaulį ir svarbias vertybes vaizduoja ir ironijos meistras Balys Sruoga „Dievų
miške“. Tačiau jo vaizduojamas žmogus patiria aplinkinį istorinį brutalumą, ko pasekoje
išaiškėja, jog pagrindinės vertybės tokioje situacijoje tampa dora ir moralinė stiprybė. Tad,
XIX- XXa. literatūroje būdingos vertybės nors ir kinta, bet savo aktualumo tam laikotarpiui
nepraranda.