2020.09.

15

CPT

Materialinės teisės norma pati savaime gali nesuveikti, tarp šalių gali kilti ginčas tarp materialinių teisinių santykių
subjektų, tai kyla klausimas kaip išspręsti ginčą?
Turime įvairių sprendimo būdų:
1) Formalūs – tie, kuriuos nustato valstybė, čia ginčą sprendžia atitinkama valstybės institucija (teismas, Lietuvos
bankas, vartotojų teisių gynimo tarnyba);
2) Neformalūs – derybos, derėtis su atsakingu už žalą asmeniu ir žala bus atlyginama savanoriškai, galima pasitelkti
tarpininką, mediacija, arbitražas, savigyna...

Civilinis procesas – veikla, kuriose ginčo šalys nesutaria dėl savo tarpusavio materialinių teisių ir pareigų ir vienas iš jų
nusprendžia kreiptis į teismą, atsiranda trečias subjektas – teismas. Civilinį procesą galime apibūdinti kaip teismo ir ginčo
šalių (ieškovas ir atsakovas) procesinė veikla nagrinėjant ir sprendžiant ginčą teisme ir vykdant priimtą teismo sprendimą.
Procese gali dalyvauti ir kiti asmenys (tretieji asmenys, prokuroras (jei jis iniciavo), ir kiti asmenys, kurie jau nėra
suinteresuoti bylos baigtimi (pvz: liudytojai), kai kuriais atvejais ekspertai gali dalyvauti procese, vertėjai).

Materialinė proceso teisė

Proceso teisė atlieka aptarnaujantį vaidmenį, proceso teisė yra materialinės teisės įgyvendinimo procesinė priemonė.
Proceso teisė skirta aptarnauti materialinei teisei.

Civilinio proceso teisės sistema

Stadija yra civilinio proceso dalis, sprendžiamas tam tikras tikslinis klausimas. Stadijos:

1) Civilinės bylos iškėlimo stadiją – ar iškelti civilinę bylą ar ne. Teismas gauna ieškovo ieškinį, gauna suinteresuoto
asmens skundą ar pareiškimą. Gavimo būdai yra įvairūs, fiziškai galima arba atsiųsti paštu ar EPP. Jis patenka
konkrečiam teisėjui, kuris susipažįsta su ieškiniu ir sprendžia ar yra visos teisės prielaidos, ar ši teisė yra tinkamai
įgyvendinta. Ši stadija gali baigtis trejopai: a) rašo rezoliuciją ieškinį priimti, data ir parašas, rezoliucijos priėmimo
data laikoma bylos iškėlimo data, b) teisėjas gali nustatyti, kad yra neįvykdyta kažkuri kreiptis į teismą prielaida
(pvz: toks ginčas nenagrinėtinas teisme arba šalys yra sudarę arbitražinį susitarimą). Tuomet teisėjas priima
nutartį atsisakyti priimti ieškinį, procesas užsibaigia pirmoje stadijoje. c) teisėjas nustato, kad yra visos prielaidos,
bet ieškovas netinkamai tą teisę įgyvendino (ieškinio turinys neatitinka turinio reikalavimų), teisėjas priima
nutartį, kur konstatuoja kokie yra trūkumai ir nustato terminą, per kurį turi pašalinti tuos trūkumus. Jei
nepašalina, tada nepaduotas ieškinys, jei pašalina tai viskas gerai. Ieškovas gali skųsti atskiruoju skundu. Jeigu byla
iškeliama, tada reikia sudaryti galimybę atsakovui gintis.
2) Pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui. Persiunčiama atsakovui, terminas atsiliepimui parengti, kokie įrodymai
turėtų būti surinkti ir t.t. Šios stadijos tikslas užtikrinti pasirengimą bylos nagrinėjimui taip, kad perėjus į 3 stadiją,
pakaktų vieno teismo nuosprendžio, kada priimtų teismo sprendimą. Kodėl kartais bylos nagrinėjamos po keliolika
metų – netinkamai pasirengiama bylos nagrinėjimui ir jos per pirmą ir vienintelį posėdį nepavyksta išnagrinėti,
tenka atidėlioti ir nagrinėja keliolika metų. Jeigu mato, kad tinkamai tada nurodo kurią dieną įvyks teismo posėdis.
3) Nagrinėjimas / baigtas sprendimas. Apskųsti galima nepatenkintai šaliai.
4) Apeliacija. Apeliacinio skundo surašymas ir pateikimas pirmos instancijos teismui. Po to perduoda apeliacinio
teismo sprendimui, tada galima aukščiausiam skųsti, jei dar nepatinka.
5) Jeigu kasacinis nepriimtas arba neskųs kasacine tvarka toliau turėsim sprendimo vykdymą.
6) Sprendimo vykdymas. Jeigu atsakovas nevykdo, tada teismas išduoda vykdomąjį raštą, kuris antstoliui
perduodamas. Netgi perėjus į vykdymo stadiją bylinėjimasis yra teoriškai galimas, nes galima kreiptis į teismą dėl
proceso atnaujinimo. Pagrindų sąrašas yra ir jeigu įrodai, kad yra bent vienas, galima kreiptis į teismą, kad
procesas būtų atnaujinamas.
 7) Proceso atnaujinimas.

Teisena – tai yra tam tikra bylų nagrinėjimo tvarka. 1 str. CPK.

CP šaltiniai

Apraše galima pažiūrėti. Tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltiniai, kadangi valstybės turi tarpusavyje bendradarbiauti,
bet pagrinde analizuosim pavasario semestre. Iš nacionalinės – konstitucija, CPK, teismų įstatymas, advokatūros,
prokuratūros, FA bankroto įstatymas, materialinės teisės kodeksas, CK, DK...

2020.09.22

CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

Pagrindinės teisės sistemos idėjos, ant kurių statomas visas likęs teisės sistemos pastatas. Principo turinys yra labai platus.

Principai lemia patį proceso modelį, santykinai išskiriami du proceso modeliai: tardymo proceso modelis ir adversalinis
proceso modelis. Skiriasi teisėjų vaidmuo procese, jei teisėjo vaidmuo labai aktyvus tuomet teisėjas veikia kaip tardytojas
kaip inkvizitorius tai vadiname inkviziciniu (tardymo) modeliu. Jei nesikiša teisėjas ir tik turi kontroliuoti, savo iniciatyva
nieko nedaro, proceso šeimininkai yra šalys, tai toks proceso modelis – adversalinis.

Reikšmė:
o Padeda suprasti konkrečias teisės normas. Kai taikome normas turime prisiminti principus, ar atitinks vieną ar kitą
teisės principą;
o Įstatymų leidyboje.

Konstituciniai CP principai – teisingumą vykdo tik teismas ir t.t.

Principai įtvirtinti CP kodekse – nuo 5 iki 21str. plius atskirų principų turinys atsiskleidžia ir kitose normose.
Teismų praktika svarbi – KT praktika aiškinant konstitucijos straipsnius.

PRINCIPŲ KLASIFIKACIJA

1. Principai, kurie apibrėžia teismų procesinę padėtį – šie principai atsako į klausimą kokia yra teismo padėtis CP,
koks turėtų būti teisėjas;
a. Teisingumą vykdo tik teismas – konstitucinis principas, CPK 6str., remiasi konstitucijoje įtvirtintu valdžių
padalijimo principu. 1) reiškia, kad tik teismas pateikia visuotinai privalomą teisės aiškinimą; 2) teismo
sprendimai yra visuotinai privalomi, CPK 18str – teismo sprendimai privalomi visiems ir turi būti vykdomi;
3) ginčus sprendžia tik teismas, o ne vyriausybė ar kažkokia kita ministerija;
b. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas – konstitucija įtvirtina, CPK 21str., tai yra tarptautinės teisės
pripažįstamas principas. Nepriklausomumas apima išorinį ir vidinį nepriklausomumą ir reiškia, kad neturi
būti kišamasi į teismų vykdomas funkcijas tiek iš išorės tiek iš teismų sistemos vidaus. Adekvatūs teisėjų
įgaliojimai, negalėjimas teisėjo atleisti iš pareigų savavališkai be jokio teisinio pagrindo;
c. Teismų nešališkumas. EŽTK įtvirtina, CPK 21str. Reiškia, kad mano bylą turi nagrinėti teisėjas, kurio
nešališkumu, objektyvumu aš neabejoju, jei kyla abejonių galiu pareikšti nušalinimą. Objektyvios
situacijos parodo, kodėl turi nusišalinti. Subjektyvus kriterijus, jei proceso dalyvis subjektyviai mano, kad
teisėjas yra šališkas ir jis pateikia argumentus, kurie tai pagrindžia. Vertinama, ar tie argumentai pagrįsti
(paskaityti LAT nutartį kaip sprendžiamas klausimas E3K3101075/2020);
d. Teisėjo vadovavimas procesui – koks yra teisėjo vaidmuo CP, ar kaip tardytojas, ar neutralus arbitras ir
kontroliuoti tik šalių elgesį, kad byla nebūtų vilkinama. Šis principas CPK 7str, gali būti suprantamas
formalia ar materialia prasme. Materialia – šiuo požiūriu teisėjas neturėtų vadovauti procesui, išskyrus
labai nedaugelį išimčių, kai susiduria su viešo intereso gynimo ar silpnesnės šalies interesų gynimu (gali
 priteisti daugiau negu prašo ieškovas ir pnš), Formaliąja – teisėjas išaiškina visas teises ginčo šalių, teisėjas
nustato procesinius terminus, jei tų terminų nenustato įstatymas, teisėjas turi teisę užduoti klausimus
šalims, vadovauja įrodinėjimo procesui, kontroliuoja teisminių ginčų eigą, teisėjas siekdamas užtikrinti,
kad procesas vyktų operatyviai gali taikyti sankcijas.
e. Teismo sprendimo privalomumas – teismas negali būti laikomas nepriklausomu, jeigu nepaisome teismo
sprendimų. Privalomumas reiškia, jeigu teismas išnagrinėjo byla, tai su tuo turi susitaikyti ir pralaimėjęs ir
visi kiti (valstybės institucijos, pareigūnai), nebent procesas būtų atnaujintas ir būtų sprendimas
panaikintas. (Jurevičius prieš Lietuvą 2006m. byla);
f. Teismo pasitarimo slaptumo principas.
2. Principai, kurie apibrėžia ginčo šalių procesinę padėtį – kokią funkciją atlieka šalys CP (rungimasis,
dispozityvumas);
a. Dispozityvumas – asmens autonomijos principas, asmenys patys sprendžia kaip įgyvendinti jiems savo
teises. Tik nuo šalių priklauso kiek stadijų konkrečioje byloje turėsime, ar bus apeliacija ar nebus ir pnš,
gali baigti bylą taikos sutartimi. Šalys yra laisvos, bet imperatyvių normų nustatytose ribose, teismas
kontroliuoja šalių elgesį;
b. Šalių procesinis lygiateisiškumas – CPK 17str. Tiek ieškovui tiek atsakovui lygios puolimo ir gynybos
galimybės, kad šalys neįgytų nepagrįsto pranašumo;
c. Teisė būti išklausytam.
d. Teisminės gynybos prieinamumas.
e. Draudimas piktnaudžiauti teise.
f. Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas.
3. Principai, kurie nustato bylos nagrinėjimo pagrindinius aspektus – kaip ta byla turi būti nagrinėjama
(ekonomiškumo principas, kooperavimosi principas tarp teismo ir šalių);
a. Viešumo principas – bendra taisyklė, kad visos bylos nagrinėjamos viešai, jei vyksta žodinis nagrinėjimas
tai į teismo posėdžio salę gali ateiti ir bet koks kitas asmuo. Teismas gali paskelbti, kad bylos medžiaga yra
ne vieša. Jeigu rašytinis procesas tai tokiu atveju nėra galimybės dalyvauti, apeliacinė instancija, tik
išimtinais atvejais būna žodinė;
b. Valstybinės proceso kalbos principas – visas procesas vyksta valstybine kalba, žodiniai procesai
pasisakomi valstybine kalba. Jei proceso dalyvis nežino valstybinės kalbos, tai turi jam būti garantuotas
vertėjas. Jei kažkoks dokumentas pateiktas ne valstybine kalba, turi būti vertėjo patvirtintas ir išverstas.
c. Žodiškumas – CPK 17str., bylos nagrinėjamos iš esmės žodžiu, tačiau šis principas jau deja yra taikomas
ribotai. Teisingiau būtų pasakyti, kad žodiškumas derinamas su rašytiniu procesu, tai principas tik
pirmosios instancijos teisme galime taip teigti. Žodžiu nagrinėjant procesas vyksta ilgiau;
d. Tiesioginio dalyvavimo principas – LAT nutartis 3K3253-684/2020. Turi būti informuotas, sudaryta
galimybė dalyvauti procese;
e. Proceso vientisumo principas – pradėjus nagrinėti bylą turime nagrinėti tol, kol užbaigsime, kol bus
priimtas sprendimas. Procesas turi vykti nenutrūkstamai, nebent pertrauka iki 5d. poilsiui ar poros
valandų pietų pertrauka, bylos atidėjimas jei nesugebėjo išnagrinėti posėdyje arba bylos sustabdymas, o
visais kitais atvejais turi būti vykdomas, kol bus priimtas sprendimas. Jei bylą pradėjo nagrinėti vienas
teisėjas tai ir turi nagrinėti ją iki galo, nebent teismo sudėtis keičiasi, pvz: nušalinamas teisėjas ir
paskiriamas kitas, tada jau iš pradžių reikia pradėti nagrinėti, nebent šalys sutinka, kad būtų tęsiamas
procesas;
f. Tinkamo pranešimo šalims principas – turi būti tinkamai pranešama šalims, jie informuojami. Byloje gali
būti priimtas neteisėtas sprendimas, jeigu išnagrinėjo bylą asmeniui nedalyvaujant, nes jam buvo
netinkamai pranešta, tada bus sprendimas naikinamas.
g. Teismo šalių kooperavimosi – CPK 8str. Teismas ir šalys turi tam tikrų bendrų interesų, vadinasi, jie turi
tarpusavyje bendrauti ne kaip priešininkai, o kaip bendradarbiai, privalomas bendradarbiavimas, kad
procesas vyktų nuosekliai ir operatyviai. Vienas iš bendrų interesų yra bylos išnagrinėjimas per
trumpiausią, protingiausią terminą.
h. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas CPK 7str – esmė, kad turim nuo bylos iškėlimo momento aiškiai
apsibrėžti koks yra bylos nagrinėjimo dalykas, kas jame turi dalyvauti, kokie šalių argumentai, apibrėžę
proceso dalyvių dalyką nebegalime blaškytis.
 4. Principai, kurie nustato įrodinėjimo tvarką;
a. Rungimosi principas – šalys turi teikti teismui faktus ir tuos faktus patvirtinančius įrodymus. Teisėjas yra
vertintojas. Šalys privalo įrodinėti.
b. Laisvo įrodymų vertinimo principas – teisėjas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą remdamasis
bylos medžiaga. Reiškia, kad įstatymas nenustato labai formalių įrodymų vertinimo taisyklių, išskyrus kai
kurias išimtis (įstatymas nustato kuriais atvejais negalima naudotis liudytojų parodymais, nustato kad kai
kurie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią).

Pricipus turime derinti ir neretai gali būti konfliktas tarp kelių principų. Reikia apsispręsti kartais, kuriam principui
suteikiame prioritetą.

2020.09.29

Visi procesiniai veiksmai atliekami dalyvaujant teismui. Bylą nagrinėjant galimi tiesioginiai santykiai tarp kitų proceso
dalyvių (pvz: advokatai kontaktuoja, įteikia procesinius dokumentus vieni kitiems ir apie tai informuoja teismą).

Procesinių santykių atsiradimo pagrindai

Procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia esant tam tikriems pagrindams:

1) Atitinkama proceso teisės norma;

2) Procesinis teisnumas – būtina, kad subjektai būtų teisnūs. CPK 41str. 1d. sako, kad šalimis gali būti tik fiziniai arba
juridiniai asmenys;
3) Procesiniai veiksmai – pvz: FA mirtis materialinėje teisėje sukelia teisinius padarinius, atsiranda paveldėjimo
teisiniai santykiai, tuo tarpu šalies mirtis nagrinėjant bylą nenutraukia procesinių santykių, tam, kad pasibaigtų ar
pasikeistų reikalingas teismo procesinis veiksmas.

Procesiniai teisiniai santykiai susiklosto pagal stadijas (aukščiau aptarta). Paskutinis ypatumas yra tas, kad yra glaudus ryšys
procesinių santykių su materialiais teisiniais santykiais. Procesinių santykių subjektus lemia materialinis teisinis santykis iš
kurio kilęs ginčas (ar ieškovas/atsakovas tinkamas tam tikroje byloje).

CIVILINIŲ PROCESINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTAI

1. Teismas
2. Asmenys, kurie dalyvauja procese:
a. Dalyvaujantys procese (byloje) asmenys – 37str. apibrėžia. Tie asmenys turi teisinį interesą bylos
baigtimi (materialinis teisinis interesas – sprendimas paveiks materialines teises, ir procesinis interesas –
tas asmuo siekia tokio sprendimo, kuris atitiktų jo interesą pvz: šalies advokatas turi procesinį interesą,
nes advokatų paskirtis siekti tokio sprendimo, kuris palankus atstovaujamam). Ieškovas, atsakovas, tretieji
asmenys, šalių ir trečiųjų asmenų atstovai ir pareiškėjai ypatingosios teisenos procese. Laikomi ir
prokuroras ir savivaldybių institucijos, kurioms suteikta teisė inicijuoti bylas ginant viešą interesą.
Nepriskiria valstybės ir savivaldybių institucijų, kurios dalyvauja procese pateikdamos išvadą toje byloje
pagal savo kompetencija (jos nėra laikomos dalyvaujančiomis, nors jos turi procesinį teisinį interesą). Tik
dalyvaujantys procese asmenys turi teises, kurias numato CPK 41str. Tik šie asmenys turi teisę susipažinti
su byla, tuo tarpu kiti proceso dalyviai tokių teisių neturi. (pvz: vaiko teisių apsaugos tarnyba dalyvauja
byloje pateikdama išvadą, tai ji negali teikti skundo, kadangi nelaikoma dalyvaujančiu byloje asmeniu, tai
neturi apeliacijos teisės.
 b. Kiti proceso dalyviai – į šią grupę įeina: 1) Liudytojai, asmenys, kurie žino tam tikrus reikšmingus faktus
nagrinėjant bylą, jie yra įrodymų šaltinis ir iš jų teisėjas sužino tam tikrą informaciją, bet jie nėra ginčijamų
materialinių teisių subjektai. Bet jie neturi teisinio intereso. 2) Ekspertai – nepriklausomi, nešališki ir jie
atlieka pagalbinį vaidmenį procese, teismas jų pagalba išsiaiškina tam tikras aplinkybes; 3) Vertėjai – jei
bent vienas nežino kalbos, tai turi būti atliktas vertimas, turi būti nešališkas, nepriklausomas, tam, kad
užtikrinti, kad vertimas bus kvalifikuotas ir objektyvus; 4) dar kiti yra;

Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas

Jie suprantami vienodai tiek proceso, tiek materialinėje teisėje.

Teisnumas – galėjimas tapti procesinių teisinių santykių subjektu;
Veiksnumas – galėjimas įgyvendinti savo procesines teises ir vykdyti procesines pareigas.

Teisnumo prasme ypatingų problemų neturime, jeigu asmuo teisnus materialinės teisės požiūriu, tai jis teisnus ir proceso
teisės požiūriu (41str. 1d. ieškovu/atsakovu gali būti tik JA – išimtis čia). Advokatūros įstatymas numato, kokiais atvejais
asmuo negali veikti kaip advokatas, taip pat, net ir esant įrašytam į praktikuojančių advokatų sąrašą, kartais draudžia būti
advokatu (draudžia atstovauti savo artimus giminaičius).

Procesinis veiksnumas, jeigu asmuo veiksnus pagal materialinę teisę tai jis turi turėti galimybę savarankiškai ginti savo
pažeistas teises. Materialinėje teisėje skiriame FA pagal veiksnumą į tris grupes (neveiksnūs, dalinis veiksnumas ir
veiksnūs), tai turi atsispindėti ir proceso teisėje. 38str. išskiria šias tris grupes:

 Visiškas veiksnumas – sulaukę pilnametystės, arba kitais pagrindais (santuoka arba teismo emancipuojami);
 Riboto veiksnumo asmenys – dalyje materialinių teisinių santykių yra veiksnūs, vadinasi ir procese taip. Priklauso
ir pilnamečiai asmenys, kurių procesinis veiksnumas civilinio proceso srityje yra apribotas, jeigu teismas priėmęs
sprendimą, kad negali savarankiškai asmuo įgyvendinti savo teisių ir pareigų, tai jis irgi toje srityje negalės
savarankiškai vesti bylos;
 Neveiksnūs – iki 14m. taip pat asmenys nuo 18m., kurie pripažinti neveiksniais dėl psichikos sutrikimų.

Įstatymas nenustato amžiaus, nuo kurio galėtų tik būti apklausiamas kaip liudytojas, tai net ir 7 metų vaikas galėtų
papasakoti. Arba teisme dėl vaiko tai taip pat turi teismas išklausyti vaiko nuomonę, čia jau sprendžia kiekvienoje byloje
teisėjas, ar išklausys vaiko ar ne.

Teismo sudėtis:

Nagrinėja kolegija, kurią sudaro teismo pirmininko sprendimu, arba tam tikro skyriaus pirmininko nutarimu.

Apeliacinės instancijos teisme nagrinėja vienas teisėjas arba 3 teisėjų kolegija. Vienas teisėjas nagrinėja apeliacinius
skundus, bet gali būti sudaryta ir trejų teisėjų kolegija. Nuo apygardos atsiranda ir skyriai, tai gali būti sudaryta mišri trijų
teisėjų kolegija.

Teisėjas negali nagrinėti bylos, turi nusišalinti arba jį nušalinti (34 – 71 str. pasiskaityti savarankiškai)

TEISMŲ KOMPETENCIJA

Samprata, kompetencijos rūšys:

Tam tikros institucijos visuma teisių, vykdant tam tikrą priskirtą funkciją. Kilus konfliktui reikia atsakyti į klausimą kur
kreiptis? Jeigu į šitą klausimą atsakome teismo naudai, tuomet tenka atsakyti į kitą klausimą į kokį teismą reikia kreiptis
konkrečiai, kokios kompetencijos. Į tai padeda atsakyti teismų kompetencija, kuri savo ruožtu yra skirtina dvi grupes:
 I. Civilinių bylų priskirtinumas – atsako į klausimą, ar tai teismo ar ne teismo kompetencija, atribojama teismo
kompetencija nuo kitų institucijų, kurios irgi valstybėje gali spręsti kažkokius ginčus; Teisė kreiptis į teismą laikoma
viena pagrindinių žmogaus teisių, tai jeigu įstatymų leidėjas nusprendžia, kad tam tikrų ginčų teismas neturėtų
nagrinėti ir priskiria kitų valstybės institucijų nagrinėjimu, mes susidursime su šio principo pažeidimu, CPK
konstruojamas taip, kad atitiktų ir konstituciją ir EŽTK ir 22 str. sako, kad visi ginčai, kurie kyla iš privatinės teisės
reglamentuojamų teisinių santykių jie yra priskiriami teismų kompetencijai, tai yra visuotinio priskirtinumo
taisyklė. Šis principas galioja tik ieškinio teisėje, kur yra dvi šalys su priešingais interesais, tuo tarpu ypatingojoje
teisenoje teismų kompetencija apibrėžiama taip, kad teismas nagrinėja tam tikrus klausimus, kur neturim dviejų
šalių konflikto, tik tais atvejais jeigu įstatymas tiesiogiai paskiria to klausimo nagrinėjimą teismams 442str.
išvardija. Jeigu klausimas nėra numatytas 442str. tai šio klausimo sprendimas nėra priskirtas teismų
kompetencijai.
II. Civilinių bylų teismingumas – atsako į klausimą, į kokį teismą konkrečiai kreiptis. Atriboja kompetenciją teismų
sistemos viduje. Rūšinis teismingumas, teritorinis teismingumas, funkcinis teismingumas. Skirtingai nuo civilinių
bylų priskirtinumo atsako į klausimą ar asmuo tinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą. Lt turime bendros
kompetencijos teismus ir administracinius teismu. Rūšinio teismingumo pagalba: ar administracinių ar bendr.
Kompetencijos, atsakę, kad bendrosios kompetencijos tai rūšinio pagalba nustatysim grandį apylinkės ar
apygardos. Teritorinio teismingumo pagalba atsakom, kuris is 12 apylinkės, ar kuris iš 5 apygardos nagrinės bylą.
Funkcinis tai į kokį teismą teiks kasaciją ir pnš. Civilinės bylos teismingumą teisėjas turi tikrinti ex officio, turi
patikrinti ar byla priskirta teismo, kuriame jis dirba, kompetencijai. Jeigu nustato, kad byla neteisminga tam
teismui, teisėjas priima nutartį ir atsisako priimti, remdamasis tuo, kad byla neteisminga šiam teismui, turi
nurodyti, kuriam teismui yra teisminga jo nuomone, ieškovas gali skųsti atskiruoju skundu tokią nutartį.
Priskirtinumas yra būtina kreiptis į teismą prielaida, todėl ir paaiškėjus, kad yra nepagrįstai byla priimta, teismas
bylą nutraukia, tuo tarpu teismingumas yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga, teismingumas
nelemia ar turiu teisę kreiptis į teismą ar ne, jis lemia ar tą teisę įgyvendinu tinkamai.

Pirmasis teisėjo uždavinys, kai gauna skundą patikrinti ar tai yra teismo kompetencija, jeigu nustato, kad tai nėra teismo
kompetencija (neteisinis klausimas, įstatymo išimtis...) teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą pagal CPK straipsnį. Jei
bylos nagrinėjimo momentu išaiškėja, kad tai nėra jo kompetencija, tai užbaigiama byla, nutraukta byla 293str. 1punktu
remiantis. mg baltic pareiškė ieškinį dėl dalykinės reputacijos – byla.

2020.10.06

Teismingumo rūšių analizė:

1) Rūšinis teismingumas – jo pagalba išsprendžiame du klausimus: 1) atribojame bendrosios kompetencijos ir

administracinius teismus ir 2) apylinkių ir apygardų. Atribojimo kriterijumi yra ginčo dalykas, bylos rūšis, kurią
lemia pobūdis ginčo, ginčo subjektai. Pagal CPK 36 str. administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos,
kurios kyla iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių ir atsakovu yra pagal skundą viešojo administravimo
subjektas (savivaldybė, ministerija, departamentas). 3K-3-320/2013 3K-3-690/2017. Labai dažnai tai yra svarbu ir
ginčo šalims, kitaip tariant, atriboti svarbu ne tik įstatymo požiūriu, bet yra svarbu ir ginčo šalių požiūriu, kadangi
1) administraciniuose teismuose nėra kasacijos, byla nagrinėjama tik du kartus, tuo tarpu bendrosios
kompetencijos turime galimybę ne tik apeliacine tvarka skųsti, bet ir kasacine tvarka. Rūšinis teismingumas
padeda atsakyti į antrą klausimą 2) kokia gi grandis turi nagrinėti ar apylinkė ar apygarda? Šios problemos nebūtų,
jei CPK nustatytų taisyklę, jog pirmos instancijos bylas nagrinėja apylinkių teismai. Tačiau CPK sako, kad civilines
bylas nagrinėja tiek apylinkės tiek apygardos teismai.
2) Teritorinis teismingumas – jau atsako į klausimą, kuris tos pačios grandies teismas konkrečiai nagrinės mūsų bylą.
Jei nustatėm, kad byla priskirta apygardų teismų kompetencijai, tai teritorinis nustatys, kuris iš 5 nagrinės bylą.
Teritorinis teismingumas nustatomas naudojant labai įvairius kriterijus, mes turime ne vieną teritorinio
teismingumo atvejį, turime net kelias teritorinio teismingumo rūšis:
 a. Bendrasis teritorinis teismingumas – bendra taisyklė. Ieškinys turi būti pareiškiamas pagal atsakovo FA
gyvenamąją vietą arba pagal atsakovo JA buveinės vietą. Atsakovas turi gintis tai jam geriau bus gintis
gyvenamojoje ar buveinės vietoje, dažniausiai neteisėti veiksmai dėl kurių kaltinamas atsakovas yra
padaromas jo gyvenamojoje vietoje ar buveinėje, objektas taip pat dažniausiai būna toje vietoje, gali būti
ir dauguma įrodymų toje vietoje. Tai nėra imperatyvi taisyklė, todėl gali būti keičiamas šalių susitarimu;
Išimtys iš bendrosios taisyklės:
i. Alternatyvusis teritorinis teismingumas – kai byla gali būti nagrinėjama keliuose teismuose tos
pačios grandies ir pasirinkimo teisė yra suteikiama ieškovui. Paprastai toks teismingumas
nustatomas byloms, kur įstatymų leidėjas prioritetą suteikia ieškovo interesų apsaugai,
laikydamas ieškovą ekonominiu ar socialiniu požiūriu silpnesne šalimi.
ii. Išimtinis teritorinis teismingumas – CPK 31str, reiškia, kad yra imperatyvi norma, kurios šalys
susitarimu negali keisti ir byla bus priskirta būtent tam teismui, kuris nurodytas. Pvz: visos bylos,
susijusios su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamą turtą, byla bus teisminga tos apylinkės teismui,
kurioje yra tas nekilnojamas turtas.
iii. CPK 32 str. sutartinis teritorinis teismingumas – dėl teismingumo gali susitarti ginčo šalys.
Tokiam susitarimui str. nustato privalomą rašytinė formą, o tas susitarimas gali atsirasti tiek iki
ginčo kilimo tiek ir kilus ginčui;
iv. Kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumas – CPK 33str. kriterijų yra kitokio pobūdžio, kaip
pvz: keli atsakovai, jeigu jie gyvena skirtingose vietovėse, arba jau nagrinėjama byla. Str. sako,
kad jeigu pareiškiami keli reikalavimai, bet vienas nagrinėtinas būtų apylinkės teisme, bet kitas
būtų nagrinėjamas apygardos teisme, tai šiuo atveju apygardos jurisdikcija taikoma. Jei yra keli
reikalavimai tai taikomas išimtinis teritorinis teismingumas.
3) Funkcinis teismingumas – kuris teismas ką daro. Tarkime apeliacijas kam teikti.

Kas nutiktų jei išnagrinėtų bylą pažeisdamas teismingumo taisyklės? – CPK sako, kad administracinių ir bendrosios
kompetencijos teismų teismingumo pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

CPK 34 str. kada byla gali būti perduota į kitą teismą. Tai yra išimtiniai atvejai, todėl byla negali būti siuntinėjama iš vieno
teismo į kitą. Pvz: atsakovas ginasi ir teigia, kad teismas iškėlė bylą pažeisdamas teismingumą, teisėjas įtikinamas, kad
priėmė neteismingą bylą tam teismui ir perdavė bylą tam teismui, kuriam ji yra teisminga ir jis turi ją priimti, negali siųsti
atgal. Kitos objektyvios priežastys, jei nušalinamas vienas teisėjas teisme, kuriame yra vienas ar du teisėjai, vadinasi
nebelieka teisėjų, kurie tame teisme nagrinėtų bylą ir tokiu atveju reikia perduoti nagrinėti bylą kitam teismui.
34str. pasianalizuoti ir jo taikymo praktiką teismuose.

2020.10.13

ŠALYS CIVILINIAME PROCESE (CPK 41,45str.)

Šalių samprata, požymiai:

Kai kalbame apie ginčą, čia visada yra mažiausiai 2 asmenys, CPK 41str. 1d. šalimis (ieškovu/atsakovu) gali būti FA ir JA.
Proceso prasme turėsime šalis, tačiau materialinės teisės požiūriu gali būti, kad ieškovas arba atsakovas bus laikomi
netinkamomis šalimis, netinkamu ieškovu/atsakovu, vadinasi, mes turime kalbėti vartodami žodį šalis dviem prasmėmis:
materialinės teisės prasme ir proceso teisės prasme, kas yra šalys.

Materialinės teisės prasme – tie asmenys, kuriuos sieja materialinis teisinis santykis (prievolinis santykis, skolininkas
nevykdo prievolės ir kreditorius nusprendžia kreiptis į teismą su ieškiniu).
Jeigu reiškia asmuo, kuriam teisė nesuteikia reikalavimo teisės, tai šiuo atveju yra forma, bet nėra turinio, tas asmuo
tampa procesinių santykių subjektu, pradėjus aiškintis ginčo esmę paaiškėja, kad nėra ginčo materialinių teisinių santykių
subjektu, tai jis netinkamas.
Kalbant apie šalis turime turėti omenyje dualizmą, kad skiriamos šalys: materialine ir procesine teisine prasme. CPK 41str.
2d., asmuo, kuris inicijuoja procesą gina ne asmeninį, o kažkieno kito interesą, vadinasi, šiuo atveju, asmuo, kuris reiškė
ieškinį nėra materialinių teisinių santykių subjektu, bet mes jį laikome ieškovu ir jis įgyja procesines teises ir pareigas.

Jeigu sakome, kad šalis tinkama, vadinasi, tas asmuo yra tiek materialine tiek procesine prasme yra šalimi. Kai kalbame
apie netinkamą, tai turime tik formą, be turinio: tą asmenį laikome šalimi, bet materialine prasme nėra šalis, todėl bylos
toliau nagrinėti jo atžvilgiu negalėsime (jis arba neturi reikalavimo teisės arba neturi pareigos atsakyti, jeigu jis yra
netinkamas atsakovas). Jau vien kalbant apie šalių apibrėžimą, požymius yra akivaizdu, kaip susijusi materialinė ir proceso
teisė.

Apibendrinant, šalys yra ginčo materialinio teisinio santykio subjektai, tarp kurių kilusį ginčą, sprendžia teismas. Šalys yra ir
procesinių teisinių santykių subjektai, turi teises ir pareigas, išskyrus, netinka šis apibrėžimas tada, kai bylą inicijuoja
prokuroras, valstybės/savivaldybės institucijos (41str.2d. plačiau).

Šalims yra būdinga: Tiek materialinis, tiek procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Materialinis – siekia, jog teismo
sprendimas vienaip ar kitaip turėtų reikšmės materialinėms teisėms ir pareigoms (kažkas būtų priteista pvz). Ieškovas
siekia, kad ieškinys būtų patenkintas, o atsakovas, kad nebūtų patenkintas, būtų atmestas.
Kadangi tai ginčų materialinių santykių subjektai, tai priklauso ar turėsime civilinę bylą ar ne, būtent nuo šalių valios
priklauso kaip toliau byla rutuliosis, jeigu kreditorius kreipsis į teismą, tai vėliau gali pakeisti nuomonę (atsiimti ieškinį,
atsisakyti savo materialinio reikalavimo teisės atsisakydamas ieškinio), šalys gali pačios išspręsti ginčą sudarydamos taikos
sutartį, nuo atsakovo priklauso kaip ta byla bus nagrinėjama ir kaip ilgai (gal atsakovas pamatęs, kad jo padėtis beviltiška jis
pripažins ir tokiu atveju teismas greitai išnagrinės bylą, arba atvirkščiai – atsakovas gintis gali, gali reikšti priešinį ieškinį ir
t.t.). Jeigu materialinė teisė leidžia gali ieškovas pakeisti savo reikalavimą išliekant tam pačiam reikalavimo faktiniam
pagrindui (ieškovas ir atsakovas turi specifinių teisių, kurias turi tik ginčo šalys ir kurių neturi kiti procese dalyvaujantys
asmenys CPK 42str., jos išskiria šalis iš kitų dalyvaujančių byloje asmenų).

Apibendrinant:
 Šalimis yra ginčų materialinių teisinių santykių subjektai;
 Šalims būdingas tiek materialinis, tiek procesinis teisinis interesas;
 Šalys lemia tiek proceso pradžia, tiek visą proceso eigą;
 Specifinės proceso šalių teisės.

Tinkama ir netinkama šalis:

Asmuo, kuris iniciavo procesą (ieškovas) nėra tinkamas, nes nėra materialinių teisinių santykių subjektu. Tas pats gali būti
ir su atsakovu (ieškovas gali klaidingai nurodyti atsakovo asmenį, kuris iš tikrųjų neturi pareigos atsakyti į pareikštą
reikalavimą). Pvz: vairuotojas dirbantis UAB X ir vairuojantis UAB X priklausantį auto ir padaro avariją, turim nukentėjusį, ir
kam reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo? – šiuo atveju tinkamu atsakovu turės būti ne vairuotojas, o jo darbdavys,
todėl, kad materialinė teisė 6.264str. sako, jog už žalą padarytą darbo metu einant savo darbines tarnybines pareigas,
atsako ne darbuotojas, o samdantis tą darbuotoją asmuo (darbdavys). Jei nukentėjęs pareikštų vairuotojui ieškinį,
sakytume, kad vairuotojas nėra tinkamas atsakovas.

Šis institutas egzistuoja, nes proceso teisė atlieka aptarnaujantį vaidmenį, aptarnauja materialinę teisę, atsakyti į klausimą
ar turime reikalą su tinkamu ar netinkamu ieškovu/atsakovu, galime atsakyti tik gerai žinodami materialinę teisę. Bylos
iškėlimo metu dažnai dar negalime nustatyti ar tinkamas ar ne, tik iškėlus bylą pradedame gilintis į ginčo esmę, koks tai
ginčo materialinis teisinis santykis ir tada tik galutinai paaiškėja, ar tinkamos ar netinkamos. Yra atveju, kai bylos iškėlimo
momentu akivaizdu, kad ieškovas netinkamas (ginčai dėl priverstinio akcijų pirkimo/pardavimo, materialinė teisė sako,
kokie dalyviai turi teisę reikšti tokius reikalavimus 2.116str., vadinasi, šiuo atveju įstatymas ne bet kuriam dalyviui suteikia
reikalavimo teisę, o tik tiems kurie turi daugiau nei 1/3 akcijų paketo, tai galime iš karto patikrinti, gauti informacija, kiek
ieškovas turi akcijų ir jeigu paaiškės, kad turi mažiau akcijų, tai bylą inicijuoja asmuo, kuris tokios teisės neturi ir teismas
atsisakys tokios bylos). Kita pvz: testamento ginčijimas, testamentą gali ginčyti tik asmenys, kurie laikomi įstatyminiais
įpėdiniais, CPK 5str., ne bet kuris asmuo turi teisę kreiptis į teismą, o tik suinteresuotas.

Netinkamas – nėra ginčo materialinio teisinio santykio subjektu, dėl to neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Lygiai taip pat
su atsakovu, pakankamai retai pavyksta iš karto atsakyti ar ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui, dažniausiai į šį
klausimą atsakoma, kai ieškinys priimtas ir gaunamas atsiliepimas iš atsakovo. O ką daryti, jeigu netinkamas, atsako CPK
45str., numato netinkamos šalies pakeitimą tinkama: tai yra jau proceso teisė sureaguoja į situaciją, kad kažkuri šalis yra
netinkama, bet procesas yra prasidėjęs, tai proceso ekonomiškumo, efektyvumo principas sako, kad tokiais atvejais
nereiktų automatiškai užbaigti proceso, nes galime turėti naują bylą, gal geriau turėkime vieną bylą, bet kadangi negalime
nagrinėti dėl netinkamos šalies, tai pakeiskime netinkamą šalį į tinkamą. Kitaip sakant, galimybė pakeisti šalį procese
egzistuoja jau procesinio ekonomiškumo ir efektyvumo sumetimais, svarbu išsiaiškinti, kaip tą tinkamai padaryti.

CPK 45str. galioja kelios svarbios taisyklės:

a. Pakeisti netinkama šalį tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme, iki teismui priimant sprendimą. Vadinasi
paaiškėjus, kad viena šalis netinkama nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, pakeisti negalėsime ir byla turės
būti perduota nagrinėti iš naujo į pirmos instancijos teismą;
b. Galima pakeisti tik ieškovo sutikimu. Netinkamas ieškovas įgijo procesines teises, todėl turime paisyti jo
nuomonės;
c. Atsakovo sutikimas nėra reikalingas. Tiek netinkamo tiek tinkamo atsakovo sutikimas nėra reikalingas;

Kaip keičiami? – reikalingas ieškovo sutikimas, tai teismas pareiškia netinkamam ieškovui, kad yra netinkamas ir klausia
nuomonės, ar sutinka pasitraukti iš proceso, o tinkamam ieškovui nusiunčia pranešimą, kad nagrinėjama tokia byla, bet tas
asmuo nėra tinkamas ieškovas, tai siūlome jums įstoti į bylą kaip tinkamam ieškovui. Jei tinkamas įstoja į procesą tai
pakeičia. Gali būti, kad netinkamas ieškovas nesutinka su teismo vertinimu ir jis mano, kad yra tinkamas ieškovas ir
dispozityvumo principas neleidžia pašalinti iš proceso ir teks nagrinėti bylą toliau, o jeigu tinkamas ieškovas įstoja, o
netinkamas sako, kad jis tinkamas, jie negali būti laikomi bendrininkais, vadinasi, tokiu atveju tinkamas ieškovas įstos į bylą
kaip trečiasis asmuo pareiškiantis reikalavimus, jo procesinė padėtis bus kaip trečiojo asmens su savarankiškais
reikalavimais. Netinkamo ieškovo ieškinys bus atmestas, o trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimas bus tenkintinas.
Trečias variantas, gali būti, kad pranešus tinkamam ieškovui, jis neįstoja į bylą, teismas priverstinai negali padaryti, kad
įstotų, tai byla bus nagrinėjama su netinkamu, ir ieškinys bus atmestas. Ketvirtas variantas, netinkamas ieškovas
pasitraukia iš bylos, bet tinkamas ieškovas neįstoja į bylą, nelieka iš viso ieškovo tuomet, o ginčo ieškinio teisenos byla
galima tik esant ieškovui/atsakovui, tai tuomet procesą turime užbaigti ir teismas bylą nutrauks.

Ar šalis tinkama ar ne, ieškome atsakymo materialinėje teisėje.

Procesinis bendrininkavimas:

Samprata: procesiniu bendrininkavimu laikome atvejus, kai ieškovo ar atsakovo pusėje yra keli asmenys, keli ieškovai ir
keli atsakovai.

Būtent materialinė teisė žino nemažai atvejų, kai materialinis teisinis santykis sieja ne du asmenis, o vieno ar kito asmens
pusėje yra po keletą asmenų (daiktas nuosavybės teise gali priklausyti keliems asmenims, bendroji dalinė ar jungtinė
nuosavybė, paveldėti mirusio asmens turtą gali keli įpėdiniai, prievoliniame santykyje taip pat gali būti keli asmenys, su
asmenų daugetu). Kai ginčas kyla iš materialinio teisinio santykio, kuriam būdingas asmenų daugetas, turime užtikrinti, kad
visi tie asmenys galėtų dalyvauti byloje.
 Procesinis bendrininkavimas egzistuoja, nes turime asmenų daugeto situacijas;
 Užtikrina ir procesinį ekonomiškumą, vietoje kelių bylų turime vieną bylą;
 Procesinis bendrininkavimas užtikrina, kad nebus vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų pvz: su trimis
skolininkais, jei visi gyvena skirtingose vietovėse ir reiktų ieškinius reikšti skirtinguose teismuose, tai vienas
teismas patenkins ieškinį, o kitas gali atmesti, tai turėsime skirtingus teismo sprendimus.
Privalomas bendrininkavimas ir neprivalomas (fakultatyvus) bendrininkavimas. Koks bus vėlgi priklauso nuo materialinės
teisės.
Privalomas bus jeigu ginčas kilo iš solidariosios prievolės, jeigu yra keli kreditoriai ar skolininkai, kurių pareiga ar prievolė
solidari (viena nedaloma prievolė, todėl negalime nagrinėti bylos nedalyvaujant bent vienam iš bendrininkų). Pvz:
pagrindinis skolininkas ir laiduotojas tai turime abiem reikšti ieškinį. Jeigu būtų taip, kad teismas išnagrinėja neįtraukus
bent vieno bendrininko tai tokiu atveju pagal 329str. toks sprendimas būtų negaliojantis, nes būtų situacija, kai teismas
pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens. Kitas požymis, kad dispozityvūs vieno bendrininko veiksmai sukelia padarinius, jei
pritaria kiti bendrininkai (sudaryti taikos sutartį įmanoma, jeigu sutinka visi bendrininkai). Paskutinis požymis, kad jeigu
teismo sprendimą apskundė tik vienas iš bendrininkų tai laikoma, kad apskundė ir kiti bendrininkai, nes jų teisė nedaloma.
Jeigu ginčijamas testamentas, atsakovo pusėje turi dalyvauti visi testamentiniai įpėdiniai ir t.t.

Neprivalomo bendrininkavimo atveju, galime pareikšti ieškinius kiekvienam atskirai. Tik procesinio efektyvumo požiūriu
reiškiama visiems, arba ieškovai apsijungia ir reiškia ieškinį. Pvz: gali būti dalinės prievolės, šiuo atveju bus fakultatyvus
bendrininkavimas ir kreditoriaus pasirinkimas ar pareikš vieną, ar kiekvienam atskirai ieškinius. Tokiais atvejais teismas gali
sujungti bylas į vieną. Jeigu dalinė prievolė kreditoriaus pusėje, kiekvienas kreditorius gali reikšti savarankiškai.

Procesinio bendrininkavimo principas nepadeda, kai yra masinės bylos, nes reikia sugalvoti kažką efektyviau nei procesinis
bendrininkavimas. Grupės ieškinys yra kai galime apjungti ieškovo pusėje labai didelį skaičių asmenų, bet tai nereiškia, kad
jie visi dalyvaus bylos nagrinėjime. Šaukimus siųs tik grupės vadovui, bet teismo sprendimo reikšmė bus taikoma visiems
grupės nariams, tai ši problema (masiškumo) yra išsprendžiama grupės ieškinio pagalba.

Procesinių teisių perėmimas:

Tai situacija, kai turime iškeltą bylą, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių viena iš šalių toje byloje dingsta. Kaip tai gali
atsitikti? – tokią galimybę kaip asmenų pasikeitimą numato materialinė teisė. Materialinė teisė numato skirtingumas
pagrindus, kodėl gali taip įvykti:
i. Jeigu turima FA, tai FA gali pasimirti tokiu atveju iš karto ieškome atsakymo materialinėje teisėje, ar asmens
teisės ir pareigos bus paveldimos, tai jei paveldima tai vietoje mirusios šalies turėsime jo teisių perėmėjai ir jie
užims jo procesinę padėtį);
ii. Išlieka pradinis dalyvis, jis nemiršta, nelikviduojamas, bet jis dėl kažkokių priežasčių pasitraukia iš materialinių
santykių. Procesinių teisių perėmimo institutas yra materialinės teisės atspindys.

Jeigu tai asmeninio pobūdžio santykis ir pasitraukus niekam nepereina tai atsakymas yra, kad procesas negali toliau tęstis,
nes į pasitraukusio asmens vietą niekas negali įstoti 273str. 7d. berods. Pvz: jeigu miršta FA tai tokiu atveju turime žiūrėti į
paveldėjimo teisę, ar to asmens teisės ir pareigos paveldimos CK 5.1str apibrėžia, atsako į klausimą tokios teisės ir pareigos
yra paveldimos, o kokios nėra paveldimos.

Procesinių teisių perėmimas gali vykti bet kuriose stadijoje, ir nagrinėjant bylą apeliacijoje ir kasacijoje ir vykdymo procese,
žodžiu, visur.

Teismų praktikoje kartais būna ne taip paprasta nustatyti, ar galimas teisių perėmimas ar ne.

2020-10-20

Tretieji asmenys ir viešojo intereso gynimas

Tretieji asmenys civiliname procese ir kodėl mes juos turime?

Atsakymas slypi materialinėje teisėje, nes materialinėje teisėje yra daugybė atvejų kai vieno teisinio santykio subjektai yra
susiję su daugybe kitų subjektų. Kilus ginčui reikšmės to ginčo išsprendimas gali turėti ir asmenims su kuriais ginčo šalys
yra vienokiais ar kitokiais santykiais susijusios. Yra situacijų kai į tą patį ginčo objektą pretenduoja ne du asmenys, ne tik
ieškovas ir atsakovas, bet ir gali atsirasti daugiau asmenų, kurie taip pat reiškia teises į ginčo objektą. Pvz., jeigu
pareiškiamas ieškinys dėl patento pripažinimo negaliojančiu, ieškovas įrodinėja, kad patentas negalioja, kadangi jis
anksčiau padarė tam tikrą išradimą ir yra įregistravęs jau jį, todėl patentas atstakovui negalėjo būti išduotas ir atsiranda
trečioji įmonė, kuri sako nieko panašaus, aš išradau šį išradimą ir turiu teises į jį. Kitaip tariant mes turime ieškovą ir
atsakovą, bet ir dar vieną asmenį, kuris taip pat reiškia teises į tą patį ginčo objektą.

Tai šiuo atveju tas asmuo, jis negali būti bendraieškovu, kadangi bendraieškovo interesai yra priešingi. Bendrinikavimas yra
įmanomas tik tada kai bendrininkų interesai yra bendri. Tuo tarpu jeigu jie priešingi, nesutampa, vadinasi procese tokiems
atvejams turi būti numatyta galimybė į procesą įstoti ir kitiems asmenis.

 Viena situacija kai mes turim ieškovą atsakovą ir kažkokį trečiąjį asmenį, kuris taip pat turi savarankišką
reikalavimą, reiškia savarankiškas pretenzijas į tą patį ginčo objektą.
 Kita galima situacija kai tas trečiasis asmuo neturi savarankiško reikalavimo, jis nereiškia pretenzijų į ginčo objektą,
bet todėl, kad jis yra susijęs su viena iš šalių, kažkokiais teisiniais santykiais.

Ginčo baigtis tarp ieškovo ir atsakovo gali ateityje turėti reikšmės to asmens teisėms ir pareigos. Pvz., darbo metu žalą
padaro darbuotojas, tai materialinė teisė sako, kad už žalą padarytą darbuotojo arba jam atliekant darbines fukcijas yra
atsakingas darbdavys. Taigi jeigu nukentėjusysis ieškovas pareikš ieškinį darbdaviui, darbuotojas kaip susijęs darbo ar
civiliniais santykiais su darbdaviu, jis be abejo turi interesą, kad darbdavys tą bylą laimėtų. Jeigu darbdavys bylą pralaimės,
t.y. iš darbdavio bus priteistas žalos atlyginimas, tai tokiu atveju darbdavys atlyginęs žalą, jis turės teisę reikalauti iš
darbuotojo jau remdamasis darbo ar civiline teise, reikalauti iš darbuotojo kompensuoti tai, ką darbdavys yra išmokėjęs
nukentėjusiajam. Visgi už žalos atsiradima yra atsakingas darbuotojas, nes dėl jo neteisėtų veiksmų atsirado žala. Vadinasi
jeigu darbdavys pralaimi bylą tai darbuotojas ateityje susilauks ieškinio, todėl darbuotojas turi teisinį interesą dalyvauti
šitoje byloje, bet dalyvauti ne savarankiškai, o dalyvauti darbdavio pusėje kaip trečiasis asmuo nepareiškiantis
savarankiško reikalavimo.

Taigi mes turime dvi skirtingas situacijas:

 Į ginčą tarp ieškovo ir atsakovo nori įsiterpti trečiasis asmuo, kuris turi savarankišką reikalavimą nukreiptą į tą patį
ginčo objektą;
 Trečiasis asmuo neturi savarankiško reikalavimo, bet būsimas teismo sprendimas, byloje tarp ieškovo ir atsakovo,
vienaip ar kitaip gali turėti reikšmės ateityje tam trečiajam asmeniui.

Kadangi yra skirtingos situacijos materialinėje teisėje, tai procese mes turim dvi trečiųjų asmenų rūšis:
 Tretieji asmenys pareiškiantys savarankiškus reikalavimus į ginčo objektą;
 Tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų į ginčo objektą;

Bendra kiekvienai rūšiai yra tai, kad šitie asmenys atsiranda procese vėliau, t. y. po to kai yra prasidėjęs ginčas, prasidėjus
bylai tarp ieškovo ir atsakovo. Procesą iniciavo ieškovas pareiškęs ieškinį ir tik po bylos iškėlimo mes toje byloje turim arba
trečiajį asmenį su savarankiškai reikalavimai arba be savarankiškų reikalavimų. Jiems būdinga tai, kad turi teisinį interesą
byloje, todėl jie laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. Tačiau tarp šitų dviejų grupių trečiųjų asmenų yra esminių
skirtumų, todėl reikia aptarti kiekvieną iš rūšių atskirai.

Tretieji asmenys pareiškiantys savarankiškus reikalavimus

Šiuo atveju jie į bylą įstoja reikšdami savarankišką reikalavimą, t. y. jie reiškia ieškinį ir tas jų reikalavimas nukreiptas į tą
patį ginčo objektą. Kitaip sakant iš esmės jeigu jie pradėtų procesą pirmi nei ieškovas, tai jie būtų ieškovais ir tada įstojimas
į procesą yra lygiai toks pats kaip ir ieškovo, t. y. jie turi parengti ieškinį, sumokėti žyminį mokestį, gali savo ieškiniu
atsisakyti, sudaryti taikos sutartį su šalimis ir t.t. Pagal tokį trečiojo asmens pareiškiančio savarankiškus reikalavimus ieškinį
atsakovais yra ginčo šalys, t. y. ieškovas ir atsakovas yra laikomi atsakovais pagal trečiojo asmens ieškinį. Toks trečiasis
asmuo jis bendrininku negali būti ieškovo pusėje, kadangi jeigu bus patenkintas ieškovo reikalavimas visiškai, vadinasi
trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinys bus atmestas ir atvirkščiai, jeigu būtų patenkintas visiškai trečiojo
asmens su savarankiškais reikalavimais iešinys, tai tokiu atveju būtų atmestas ieškovo reikalavimas, nes jie vienas kitą
eliminuoja. Pvz., jeigu vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės į tam tikrą objektą, tarkim į pastatą ar žemės sklypą, tai ieškovas
įrodinėja, kad jis turi nuosavybės teisę, o trečiasis asmuo pareiškia savarankišką reikalavimą ir minės, kad jis turi
nuosavybės teisę į tą patį objektą. Vadinasi patenkinus ieškovo ieškinį, trečiojo asmens reikalavimas bus atmestas. Lygiai
taip pat jeigu bus nuspręsta, kad vis dėlto atsakovas turi nuosavybės teisę į ginčo objektą, vadinasi tiek ieškovo ieškinys,
tiek trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinys, jie bus atmesti.

Kadangi jau įstoja į prasidėjusią bylą tretieji asmenys turintys savarankiškus reikalavimus, tai šiuo atveju svarbu yra laiko
aspektas, iki kurio momento jie gali įstoti į bylą. Tai CPK 48 str. 1 d. sako, kad trečiasis asmuo gali pareikšti savarankišką
reikalavimą, t. y. pareikšti ieškinį tik pirmos instancijos teisme ir iki baigiamųjų kalbų pradžios, t. y. įstojimas yra galimas tik
III stadijoje, kai yra pradėtas bylos nagrinėjimas iš esmės, bet dar yra neprasidėjusios baigiamosios kalbos. Jeigu jau yra
prasidėjusios baigiamosios kalbos, tai tokiu atveju teisėjas jau atsisakys priimti ieškinį trečiojo asmens ir nutartis atsisakyti
trečiojo asmens ieškinio, t. y. atsisakyti įstoti į bylą. Nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu, kadangi tas asmuo turi
savarankišką reikalavimą tai tokiu atveju neleidusiems įstoti į prasidėjusią bylą jis gali reikšti savarankišką ieškinį, t. y. pats
inicijuoti naują civilinę bylą ir tada tos bylos turėtų būti arba sujungtos arba kažkuri byla sustabdyta, kol bus išspręsta
pirmoji byla.

Tretieji asmenys gali pareikšti savarankiškus reikalavimus tik pirmosios instancijos teisme ir jie jau negali atsirasti nei
apeliacinėje instancijoje nei būti nagrinėjami kasacine tvarka.

Tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų

Kadangi jie savarankiškų reikalavimų neturi, tai jie nepretenduoja į ginčo objektą. Todėl jie ir dalyvauja kažkurios iš šalių
pusėje, ieškovo arba atsakovo. Kadangi jie nereiškia savarankiško ieškinio, o įstoja į procesą todėl, kad būsimas sprendimas
tarp šalių gali turėti reikšmės jų teisėms ir pareigoms ateityje, t. y. iš karto jų teisių ir pareigų sprendimas, kuris bus
priimtas pagal ieškovo ieškinį dar nenulems trečiojo asmens teisių ir pareigų, o tas sprendimas bus pagrindas tik tai
prasidėti naujai bylai tarp to trečiojo asmens ir šalies, kurios pusėje jis dalyvauja. Dažniausiai tretieji asmenys
nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dalyvauja būtent atsakovo pusėje.

Kaip jie procese atsiranda?

Jie gali atsirasti tik tai pirmos instancijos teisme ir gali atsirasti iki baigiamųjų kalbų pradžios, kol nėra prasidėjusios
baigiamosios kalbos teismo posėdyje. Atsirasti jie gali trejopai:
1) Tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiško reikalavimo gali būti įtraukti į bylą šalies prašymu. Pvz., ieškovas
ieškinyje jau gali iš karto nurodyti savo arba atsakovo pusėje, kad dalyvaus tretieji asmenys. Pvz., nukentėjusysis
ieškovas reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo darbdaviui, atsakovą nurodys darbadvį, o darbuotoją, kuris padarė žalą
jis nurodys trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje nepareiškiančio savarankiško reikalavimo.
2) Tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiško reikalavimo gali patys prašyti teismo, kad teismas juos įtrauktų į
bylą trečiuoju asmeniu kažkurios iš šalių pusėje. Kai jie sužino apie prasidėjusį procesą tarp ieškovo ir atsakovo,
mano, kad ta byla svarbi ir jų teisėms ir pareigoms ateityje, jei gali rašyti prašymą teismui leistų įstoti į bylą
trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiško reikalavimo ieškovo arba atsakovo pusėje. Teismas išklausęs šalių
nuomonės sprendžia ar tenkinti tokį prašymą ar ne. Jei teismas atsisako leisti stoti į bylą, tai šiuo atveju tokia
teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, kadangi tai yra vienintelis trečiojo asmens būdas dalyvauti
byloje.
3) Teismas savo iniciatyva gali įtraukti į bylą trečiajį asmenį nepareiškusiam savarankiško reikalavimo. Kadangi jis šiuo
atveju nėra šalis, jis savarankiško reikalavimo neturi tai jau dispozityvumo principas čia nebus pažeidžiamas jeigu
teismas savo nutartimi savarankiškai nuspręs tokio asmens dalyvavimas procese yra reikalingas.

Skiriasi teisių ir pareigų apimtis trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiško reikalavimo.

 Jis neturi tų teisių kurias turi trečiasis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Pvz., turi teises atsisakyti
ieškinio, nes jis ieškinio negali reikšti. Taip pat negali sudaryti taikos sutarties, tuo tarpu tretysis asmuo
 pareiškiantis savarankiškus reikalavimus jis gali sudaryti taikos sutartį su ieškovu ar atsakovu ir išspręsti ginčą visi
trys taikiu būdu.
 Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiško reikalavimo jis turi teisę prašyti bylinėjimos išlaidų atlyginimo jeigu
bylą laimi ta šalis, kurios pusėje jis dalyvavo. Dalyvaudamas procese jisai patyrė bylinėjimosi išlaidų, pvz., samdėsi
advokatą. Kadangi trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiško reikalavimų dalyvauja visada kažkurios iš šalių
pusėje, t. y. ieškovo ar atsakovo, tai reiškia, kad jisai turi derinti savo poziciją su ta šalimi, kurios pusėje jisai
dalyvauja. Jisai negali veikti priešingai tos šalies pozicijai, jie turi užimti kažkokią bendrą poziciją, nes jeigu byla
užbaigiama naudingai tai šaliai kurioje dalyvauja trečiasis asmuo, tai bus naudinga ir trečiajam asmeniui. Pvz., su
darbdaviu. Gali būti situaciju kai trečiojo asmens nepareiškiančio savaranakiško reikalavimo ir šalies kurios pusėje
jis dalyvauja, pozicijos išsiskiria tai pvz., gali būti tuomet kai trečiasis asmuo dalyvauja atsakovo puseje ir atsakovas
nusprendžia sudaryti taikos sutartį su ieškovu. Gali būti, kad ta taikos sutartis, sutartyje numatytos sąlygos bus
labai nenaudingos trečiajam asmeniui ir tokiu atveju kyla dilema ar teismui patvirtinus taikos sutartį nutartimia ir
bylą nutraukus, trečiasis asmuo gali tokią teismo nutartį ginčyti. Tai statutinė teisė, CPK 47 str. nieko nekalba apie
tokią situaciją, tai atsakymą randame teismų praktikoje. Aukščiausiasi teismas yra pagrįstai išaiškinęs, kad
reikalavimas, kad nebūtų veikiama prieš šalies kurios pusėje dalyvauja trečiasis asmuo interesus, jokiu būdu
nereiškia, kad tas trečiasis asmuo negali turėti kitokios nuomonės. Pvz., jis gali skųsti teismo nutartį, kuria yra
patvirtinta taikos sutartis tarp šalių, jeigu ta taikos sutartis yra labai nepalanki trečiajam asmeniui. Pvz., darbdavys
sutinka atlyginti žalą ieškovui, jis susitaria su ieškovu, bet trečiasis asmuo mano, kad darbdavio siūlomas žalos
atlyginimas yra nepagrįstai didelis, nes tokiu atveju darbdavys išmokėjęs tokią didelę sumą, nukreips teisių
reikalavimą į darbutoją. Darbuotojas mano, kad žala nėra tokia didelė, kiek reikalauja ieškovas ir sutinka
atsakovas, todėl tokiu atveju darbuotojas jau gindamas savo interesą, kad jam nebūtų pareišktas toks didelis
ieškinys, jis gali ginčyti taikos sutartį ir įrodinėti, kad žala buvo ženkliai mažesnė, nei šalys susitaria taikos sutartyje
ją atlyginti. Vadinasi tokiais atvejais gali būti, kad trečiojo asmens ir šalies interesai išsiskiria ir mes turime
pripažint trečiajam asmeniui galimybę jau gintis.

Trečiųjų asmenų atsiradimas procese visais atvejais daro bylą sudetingesnę, nes kuo daugiau dalyvaujančių byloje asmenų,
tuo ta byla yra sudėtingesnė ir jos nagrinėjimas gali labiau užsitęsti. Kodėl? Pvz., teismas skiria posėdį, į posėdį atvyksta
ieškovas ir atsakovas, bet neatvyksta trečiasis asmuo. Gali būti, kad trečiųjų asmenų yra ne vienas ir ne du, jų gali buti daug
ir tokiu atveju trečiojo asmens neatvykimas iš karto bus kliūtis nagrinėti bylą, teks teismo posėdį atidėti, dėl to teismas turi
įvertinti ar tikrai šioje byloje reikia, kad dalyvaut tretieji asmenys. Pvz., tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais. Ar
jie turi dalyvauti ar ne? Priklauso nuo to ar ju reikalavimas yra nukreiptas į tą patį ginčo objektą. Jei nukreiptas ne į tą patį
ginčo objektą, tai teisėjas atsisakys priimti ieškinį.

Su trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų yra šiek tiek sudėtingiau nes ne visada galima iš karto
nustatyti ar sprendimas ginče tarp ieškovo ir atsakovo turės ateityje kažkokios reikšmės ir kitų asmenų teisėms ar
pareigoms. Labai dažnai būna kai atsiranda tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų, be jokio teisinio pagrindo byloje.
Todėl CPK 47 str. numato, kad teismas nustatęs, kad tretieji asmenys nepareikšiantys savarankiškų reikalavimų į bylą buvo
įtraukti visiškai nepagrįstai. Teismas gali priimti nutartį ir pašalinti iš bylos trečiajį asmenį. Be abejo tokią nutartį trečiasis
asmuo turės teisę skųsti, kadangi dalyvavimas trečiojo asmens pozicijoje nepareiškiančio savarankiško reikalavimo yra
vienintelė galimybė jam ginti savo interesus. Teismų praktikoje yra labai daug pavyzdžių, kai trečiojo asmens
nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų įtraukti į bylą nereikėjo. Pvz., labai dažnai yra pareiškiamas ieškinys dėl sandorio,
kuris buvo patvirtintas notariškai pripažinimo negaliojančiu. Kaip taisyklė trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje yra sandorį
patvirtinęs notaras. Tai be abejo yra atvejų kai notarą reikia įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį, bet yra atveju kuomet ir
nereikia. Kada reikia įtraukti, o kada ne? Priklauso nuo to kokiu pagrindu yra ginčijamas sandoris. Pvz., sandoris yra
ginčijamas motyvuojant tuo, kad notaras neišaiškino sandorio esmės, notaras nenustatė sandorio asmenų tapatybės, todėl
sandorį sudarė prisitatęs kitu asmeniu nusikaltėlis ir t.t. Jeigu sandorio ginčijimo pagrindas yra susijęs su notaro neteisėtais
veiksmai tai tuomet taip, notarą reikia įtraukti kaip trečiąjį asmenį nepareiškiančių savarankiško reikalavimo. Jeigu
sandoris bus nuginčytas, tokiu atveju atsiras galimybė reikšti ieškinį ir dėl žalos atlyginimo notarui, dėl notaro neteisėtų
veiksmų. Kadangi notaras kažko nepadarė arba padarė netinkamai, vadinasi sandoris buvo patvirtintas neteisėtai. Tačiau
jei sandorį nuginčijimo pagrindu yra aplinkybės, kurios visiškai nesusijusios su notaro atliktais veiksmai, tokiu atveju notaro
į bylą nėra pagrindo įtarukti kaip trečiajį asmenį nepareiškiantį savarankiško reikalavimo. Pvz., jeigu reiškiamas ieškinys dėl
sutarties pripažinimo negaliojančia, o ta sutartis yra įregistruota viešajame registre, tai labai dažnai trečiuoju asmeniu į
bylą yra įtraukiamas ir viešasis registras, pvz., registrų centras. Jeigu yra ginčijamas sandoris nekilnojamojo daikto, tai be
abejo tie sandoriai yra įregistruojami nekilnojamo turto registre ir registrų centras yra labai dažnai traukiamas kaip
trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiško reikalavimo. Taigi registrą reikėtų traukti jeigu iš ieškinio mes matome, kad
sandoris ginčijamas iš dalies ir dėl to, kad registrų centras atliko kažkokius neteisėtus veiksmus. Bet jeigu sandorio
ginčijimo pagrindas yra niekaip nesusijęs su registro veiksmais, tai tokiu atveju registro centro trečiuoju asmeniu į bylą
nereikia įtraukti. Jeigu tas sandoris bus pripažintas negaliojančiu, tai pateikus teismo sprendimą, registrų centras tą
sandorį išregistruos ir bus padaryta atitinkama atžyma registre, kad sandoris yra pripažintas negaliojančiu.

Gali būti situacijų kai teismas išnagrinėjo bylą, bet į bylą trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiško reikalavimo nebuvo
įtrauktas. Tokiu atveju kyla klausimas ar vien šiuo pagrindu galima prašyti panaikinti teismo sprendimą ar ne? Teismų
praktika sako, kad trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiško reikalavimo neįtraukimas į bylą nedaro teismo sprendimo
absoliučiai negaliojančiu. Reikia tą klausimą spręsti vienu konkrečiu atveju individualiai. Gali būti atvejai kai apeliacinė
instancija panaikins sprendimą ir grąžins bylą nagrinėti iš naujo į pirmą instanciją, nurodydama, kad nagrinėjants iš naujo
reikia svarstyti klausimą dėl tokio ar tokio asmens įtraukimo į šitą bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiško
reikalavimo. Gali būti, kad vien dėl šito, sprendimas nebus panaikintas.

Galima situacija, kai trečiasis asmuo nebuvo įtrauktas į bylą, bet teismas sprendime vienaip ar kitaip pasisakė dėl jo teisių ir
pareigų. Šiuo atveju mes turime situaciją kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Tokia
situacija yra laikoma absoliučiu sprendimų negaliojimo pagrindu ir jeigu taio būtų, tai ieškovas arba atsakovas gali skųsti
teismo sprendimą motyvuodami vien šituo pagrindu. Tuo tarpu trečiasis asmuo, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, bet dėl jo
teisių ir pareigų sprendime yra pasisakyta. Tokiu atveju jis byloje nebus dalyvaujančiu asmeniu, jis apeliacijos teisės neturi,
tačiau jis gali prašyti atnaujinti procesą remdamasis CPK 366 str. 7 p. Tai yra savarankiškas proceso atnaujinimo pagrindas.
Tačiau tokiu atveju procesas bus atnaujinamas tik tuomet jeigu iš tikrųjų skaitydami teismo sprendimą mes darome išvadą,
kad taip, šiuo sprendimu teismas nusprendė ne tik dėl ieškovo ir atsakovo teisių ir pareigų, tačiau jis tuo pačiu nusprendė
ir dėl trečiojo asmens, kuris į bylą apskritai nebuvo įtrauktas. Nėra reikalaujama, kad būtinai trečiasis asmuo sprendime
turi būti įvardintas. Pakanka to, kad skaitydami sprendimą mes darome išvadą, kad taip, šitas sprendimas vienaip ar kitaip
turi reikšmės ir to trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Tokiu atveju trečiasis asmuo turi teisę teikti prašymą dėl proceso
atnaujinimo, t. y. byla bus nagrinėjama iš naujo, jis bus įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiško
reikalavimo.

Viešojo intereso gynimas civiliniame procese

Ar reikalingos dispozityvumo principo išimtys?

CPK 5 str. sako, kad civilinė byla yra pradedama suinteresuoto asmens iniciatyva ir dispozityvumo principas reiškia, kad
niekas kitas, išskyrus materialinės teisės turėtoją, negali nuspręsti ar ginti jo pažeistas teises ar ne. Kitaip sakant nei
teismas nei kažkas kitas už suinteresuotą asmenį ieškinio nepareiškia. Tačiau gyvenime gali būti tokių situacijų, kai mes
turime akivaizdų kažkokio asmens teisių pažeidimą, tačiau tas asmuo dėl objektyvių priežasčių pats savo teisių negali
apginti. Pvz., yra pažeidžiamos mažamečio vaiko teisės.

Procesinis veiksnumas yra susijęs su materialiniu veiksnumu, jeigu asmuo neturi materialinio veiksnumo, tai jis negalės
savarankiškai ir įgyvendinti savo teisių. Negalės savarankiškai kreiptis į teismą. Vadinasi tokiu atveju mažamečio teises turi
ginti kažkas kitas, jo vardu turi reikšti ieškinį. Gali būti situacijų kai mes turime pilnametį FA, kuris del psichikos ligos
nesupranta, kad jo teisės yra pažeidžiamos, tarkim giminaičiai švaisto turtą ir t.t. Vadinasi tokiu atveju taip pat turi buti
sukurtas mechanizmas, kuris galėtų leisti apginti tokio asmens teises.

Turime situaciją kai valstybės viešas interesas gali būti pažeistas. Valstybės atveju mes turime daugybę valstybės
institucijų, kurios gali netinkamai savo funkcijas įvykdyti. Tokiu atveju kyla klausimas, o kas gi tada valstybės interesą
turėrų apginti? Pvz., valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra neteisetai išnuomojamas ar neteisėtai
privatizuojamas. Kitaip sakant nacionalinė žemės tarnyba, kuri šiuo atveju įgyvendina valstybės nuosavybės teisę į žemę,
pažeisdama įstatymą, išnuomoja arba parduoda valstybės turtą privačiam asmeniui. Vadinasi vietoj to, kad būtų tinkamai
ginamas valstybės interesas, šita valstybės institucija veikia preiešingai valstybės interesams ir tada kyla klausimas, o kas
tada valstybės interesą turėtų apginti?

Yra objektyvios priežastys dėl kurių mes turime sutikti, kad reikia daryti išimtis iš dispozityvumo principo, kuomet kito
asmens vardu, interesais ieškinį pareiškia ne pats materialinės teisės turėtojas, o kitas asmuo. Bet kurioje valstybėje yra
numatyta, kad tam tikrai įstatymų numatytais atvejais (išimtys) ieškiniu gina kitų asmenų teises gali pareikšti kiti asmenys.
Taigi lyginamuoju aspektu analizuojant mes turime labai įvairią situaciją. Vienose valstybėse tai vykdo obucmenai, kitose
valstybėse vykdo prokuratūra, dar kitose valstybėse – teisingumo ministerija ir t.t. Kiekvienoje valstybėje, priklausomai
nuo nacionalinės teisės yra nuatytos išimtys, kas gi gali pareikšti ieškinį ginant kito asmens ar apskritai ginant viešą
interesą (valstybės/savivaldybės interesą). Kitaip sakant dispozityvumo principas turi išimtis, kurias diktuoja reali
gyvenimiška situacija. Lietuvos atveju mes turi dvi tokias formas, kai kito asmens interesus gali ginti prokuroras
pareikšdamas ieškinį arba kitos valstybės ar savivadybių institucijos, kurios įstatymų nustatytais atvejais turi teisę reikšti
ieškinį. Lietuvoje mes dispozityvumo išimtį turime išskaidytą kelioms institucijoms, t. y. nėra sukoncentruota į vienos
institucijos rankas.

Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese

1994 m. vasario 14 dieną KT priėmė nutarimą, kuriuo išaiškino, kad prokuroro teisė reikšti ieškinį ginant kitų asmenų
interesą, kuri numatyta CPK, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau prokuroro įstojimas į bylą teikiant išvadą, šia forma
prokuroro dalyvavimas civiliniame procese prieštarauja Konstitucijai. Nuo 1994 m. mes jau nebeturime antros formos
dalyvavimo procese prokuroro, tai yra teikiant išvadą. Priimant naują CPK buvo atsižvelgta į šitą nutarimą ir naujasis CPK
numatė tik tai vienintelę prokuroro dalyvavimo civiliniame procese formą, tai yra kreipimasis į teismą su ieškiniu.
Nepaisant to mes dar turėjome 2001 m. dar vieną bylą KT, kur KT 2001 m. vasario 22 d. nutarimu, atsakė, kad prokuroro
dalyvavimas civiliniame procese reiškiant ieškinį ginant kitų asmenų interesus, Konstitucijai neprieštarauja. Dabar mes
turime CPK 2 normas, tai 49 ir 50 str., kurios reglamentuoja prokuroro dalyvavimą civiliniame procese bei prokuratūros
įstatyme, taip pat prokuroro dalyvavimas civiliniame procese yra reglamentuotas.

Šiandien prokuroras dalyvauja civiliname procese vienintele forma, tai yra gindamas kitų asmenų, gindamas valstybės, t. y.
viešą interesą, jis gali pareikšti ieškinį. Atskiruose įstatymuose yra specialios normos, kurios aiškina vienokį ar kitokį ieškinį
gali pareikšti prokuroras. Pvz., tokių normų daug yra CK, kur yra konkrečiai numatyta kokiais atvejais prokuroras turi teisę
reikšti ieškinį. Tos normos yra susijusios su FA interesų gynimu, pvz., vaikų teisių gynimu arba su pinamečiu asmeniu, kurie
dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai apginti savo teisių. Taip pat su viešuoju interesu, pvz., labai dažnai
prokurorai reiškia ieškinius prašydami pripažinti negaliojančiais įvairiu sandorius, kuriuos sudaro valstybė, valstybės
kontroliuojamos įmonės, savivaldybės. Pvz., prokurorai dažnai ginčija privatizavimo sandorius ir t.t. Tokių bylų prokurorai
inicijuoja pakankamai daug.

Kokios problemos egzistuoja?

 Prokurorui reiškiant ieškinį yra specifiškai skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ta specifika leidžia
prokuroroui ginčyti sandorių, kurių ginčyti tos sandorio šalys nebegalėtų dėl to, kad yra pasibaigęs ieškinio
senaties terminas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai prokuroras reiškia ieškinį, tai ieškinio senaties termino
eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo to momento kai prokuroras ištyrė jam prienamą medžiagą ir tyrimo metu
nustatė, kad yra pažeista imperatyvi teisės norma, todėl reikia viešą interesą ginti. Tai reiškia, kad sandoris gali
būti sudarytas 2000 m. prokuroras gauna kažkokią informaciją tik šiandien, per porą mėnesių išanalizuoja ir
nustatys, kad yra pažeistos imperatyvios įstatymo normos ir tai reikš, kad ieškinio senatis prasidėjo tik nuo to
momento kai prokuroras tą medžiagą išanalizavo. Net ir bendras – 10 metų senaties terminas yra pasibaigęs.
 Kokia procesinė padėtis yra tų asmenų, kurių interesais prokuroras reiškia ieškinį. Šalimis yra ginčo santykio
subjektai. Prokuroras ginčo santykių subjektu nėra, bet kadangi jis reiškia ieškinį mes vistiek jį laikome ieškovo
šalimi, bet šalimi tik tai procesine prasme, t. y. teismo sprendimo, kuris mums galioja priimtas teisinis efektas
paveiks tą asmenį kurio interesai ginami, reiškiant prokurorui ieškinį, t.y. valstybę paveiks, jei valstybės interesais
reiškia ieškinį. Kokią procesinę padėti turi užimti tie asmenys? CPK 49 str. 4 d. sako, kad asmenys kurių interesais
reiškiamas ieškinys, įtraukiami trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiško reikalavimo arba jų pačių
iniciatyva gali įstoti bendraieškiais. Čia yra padaryta klaida, kad ginčo materialinio teisinio santykio subjektas
 negali būti trečiuoju asmeniu nepareiškiančio savarankiško reikalavimo, pvz., prokuroras pareiškia ieškinį, prašo
pripažinti negaliojančia žemės nuomos sutartį, kurią sudarė valstybė atstovaujama žemės tarnybos ir prvatus
asmuo nuomininkas. Šiuo atveju valstybė turi būti laikoma ieškovu materialine teisine prasme, o nuomininkas yra
atsakovas, nes pripažins nuomos sutartį negaliojančia teismo sprendimo teisinis efektas būtent sutarties šalims
galios. Šiuo atveju CPK yra padaryta klaida ir visais atvejais tie asmenys, kurių interesais yra reiškiamas ieškinys,
kartu su prokuroru, jie turi būti laikomi benraieškovais, t. y. prokuroras ieškovu, tik procesine prasme, o tas
asmuo, kurio interesai yra ginami yra laikomas ieškovu materialine teisine prasme.
 Ar asmuo kuris kreipiasi į prokuratūrą ir prašo ginti jo teises, bet prokuroras atlikęs tyrimą mano, kad tas asmuo
pats gali kreiptis į teismą arba jo teisės nėra pažeidžiamos ir atsisako pareikšti ieškinį. Tas asmuo gali kreiptis į
teismą ir prašyti, kad teismas įpareigotų prokurorč inicijuoti civilinę bylą, t. y. įpareigotų prokurorą reikšti ieškinį.
Atsakymas yra neigiamas, ne. Reikšti ieškinį ar ne yra prokuroro diskrecijos teisė ir teismas negali prokuroro
įpareigoti reikšti ieškinį, nes iš esmės reikštų, kad teismas pats inicijuoja civilinę bylą, tik prokuroro rankomis.
Tačiau jeigu jūs kreipiatės į prokuratūrą, nurodyt pažeidimus, bet prokuroras jūsų pranešimo tiesiog netiria, šiuo
atveju jis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti, kad teismas įpareigotų prokurorą atlikti tyrimą, bet aišku teismas
negalės įpareigoti prokuroro atlikus tyrimą reikšti ieškinį. Net ir atlikus tyrima prokuroras gali priimti neigiamą
sprendimą, kad jis nemato pagrindo reikšti ieškinį. Kodėl taip dažnai kreipiamasi į prokuratūrą? Galime paaiškinti,
kad prokurorui reiškiant ieškinį CPK atleidžia nuo pareigos mokėti žyminį mokestį. Todėl kartais yra gudraujama,
jeigu pats asmuo reikštų ieškinį, jam tektų mokėti žyminį mokestį, tai jis nenorėdamas to daryti, kriepiasi į
prokuratūrą, rašo pareiškimą, prašo, kad prokuroras atliktų tyrimą ir atlikus tyrimą būtų to asmens interesais
pareikštas iešniys ir tokiu būdu asmuo tampa bendraieškiu, bet jam nereikia mokėti žyminio mokesčio.

Kadangi prokuroras yra ieškovas - šalis procesine prasme, tai be abejo prokuroras turi visas ieškovo teises, pvz., jis gali
keisti ieškinio dalyką, pagrindą, gali atsisakyti ieškinio, gali sudaryti taikos sutartį su atsakovu ir t.t.

CPK 961 str. 1 d. kuri sako, jeigu yra prokuroro ieškinys atmetamas, tai tokiu atveju bylinejimosi išlaidos atsakovui yra
priteisiamos iš prokuratūros asignavimų. Tai šita norma yra nelogiška, kadangi prokuroras gina viešajį interesą, tai netgi
pralaimėjus bylą prokurorui bylinejimosi išlaidos atsakovui turi būti padengiamos iš valstybės biudžeto, o ne iš
prokuratūrai skiriamų asignavimų. Pagal dabartinį reguliavimą prokurorai, kai jie nėra įsitikine sėkme ieškiniu ir nereiks,
bijodami, kad nebūtų tokia situacija, jog išieškojus bylinėjimo išlaidas iš prokuratūros nebeliks lėšų.

Prokuroras turi teisę ne tik reikšti ieškinį, bet gindamas viešąjį interesą jis taip pat turi teisę teikti prašymą dėl proceso
atnaujinimo. Netgi tokiu atveju, jeigu ne jis iniciavo tą bylą, kitaip sakant prokuroras gavęs informacijos, kad yra kažkokia
civilinė byla ir nustatęs, kad yra pagrindo atnaujinti procesą, jis gali inicijuoti proceso atnaujinimą.

N.B. Reikia paskaityti prokuratūros įstatymą.

Kiti viešojo intereso gynimo atvejai

Be prokuroro civiliniame procese dalyvauja ir daugybė kitų valstybės ir savivaldybės institucijų.

Kodėl prokuratūra nėra vienintelė institucija, kuri gali ginti viešąjį interesą? Pagrindinis argumentas yra tas, kad
prokuratūrai nepakanka pajėgumo, vis dėlto pagrindinė prokuratūros funkcija yra baudžiamosios teisės, baudžiamojo
proceso srityje, tai yra valstybinio kaltinimo palaikymas, ikiteisminiai tyrimai ir tiesiog resursų ginti viešąjį interesą civilinio
porceso srityje, prokuratūrai neužtenka, todėl įstatymų leidėjas mano, kad viešąjį interesą turėtų ginti irkitos valstybės
institucijos, bet tiktai nebe apskritai visuotinai, o tik toje srityje, kiek tai yra susijus su tps valstybės institucijos funkcijomis.

N.B. reikia perskaityti daugybę kitų specialių įstatymų iš kurių galoima matyti, kad ir kitos valstybės institucijos taip pat turi
teisė reikšti ieškinius gindamos kitų asmenų interesesus arba dalyvauti procese dar kita forma, t. y. pateikdamos išvadas.
Savo išvadą toje byloje, tai yra kaip jų nuomone teismas turetų tą konkrečią bylą išspręsti. Taigi skirtingai nuo prokuratūros
kitos valstybės institucijos dalyvauja dviem formom:
1) Įstatymo numatytais atvejais jos turi teisę pareikšti ieškinį gindamos kitų asmenų interesus. Tai pvz., valstybinė
statybos inspekcija turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti įvairius teritorijų planavimo sprendimus; Lietuvos bankas
 turi tokią teisę gindamas vartotojų interesus, vykdo priežiūros instituciją kaip gi yra ginami vartotojų interesai
draudimų ir finansų sektoriuje. Kitaip tariant įstatymas reglamentuodamas valstybės institucijos veiklą,
nustatydamas kokias funkcijas ji vykdo, taip pat gali numatyti, kad ji turi teisę reikšti ieškinius, įgyvendindama savo
funkcijas tam tikroje srityje ir gindama kitų asmenų interesus arba viešąjį interesą apskritai. Šia forma valstybės
institucijos dalyvauja lygiai taip pat kaip ir prokuroras, t. y. jos yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo,
tie asmenys yra reikškiami ieškiniai jie procese dalyvauja kaip bendraieškoviai, t. y. kaip šalys materialine teisine
prasme ir ša forma jų dalyvavimas nuo prokuroro dalyvavimo nesiskiria.
2) CPK 49 str. ir CPK 50 str. sako, kad valstybės arba savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais taip pat
gali dalyvauti civilinėje byloje, kurią ne jos pradeda, jos nėra ieškovai, bet jos savo iniciatyva arba teismo iniciatyva
yra įtraukiamos į procesą ir pateikia išvadą toje byloje. Išvados pateikimas reiškia, kad pagal savo kompetenciją ta
valstybės ar savivaldybės institucija išanalizuoja bylos medžiagą ir pateikia raštu savo nuomonę kaip teismas
turėtų išspręsti šitą bylą. Ta nuomonė yra grindžiama tos institucijos atitinkama kompetencija, kadangi vykdo tam
tikrą funkciją, tai be abejo ji pateiks tą išvadą taip kaip įsivaizduoja, kad būsimas teismo sprendimas labiausiai
atitiktų tą jos vykdomą funkciją. Tiek CK, tiek specialiuose įstatymuose yra nemažai normų, kurios institucijos ir
kokiose bylos tas išvadas pateikia, pvz., CK 3 dalyje yra daug normų, kurios sako, kad nagrinėjant bet kokią bylą,
kurioje yra sprendžiamas vaikų teisių klausimas, privalomai turi dalyvauti vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pateikti
išvadą, tai valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, ji veikia visuose miestuose ir rajonuose. Vadinasi ta tarnyba
turi dalyvauti, bet kurioje byloje kurioje yra sprendžiamas vaiko teisių klausimas. Pvz., teismas nagrinėja
santuokos nutraukimo bylą. Sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų ir jie nesutaria su kuo bus nustatyta vaiko
gyvenamoji vieta tėvams nutarukus santuoką. Tokioje byloje privalomai turės dalyvauti vaiko teisių apsaugos
tarnyba, ji atliks tryimą, t. y. patikrins abiejų vaiko tėvų buities gyvenimo sąlygas, išsiaiškins vaiko nuomonę ir
teisme ji pateiks išvadą su kuo iš tėvų labiausiai atitiktų vaiko interesus jo gyvenamosios vietos nustatymas. Šita
išvada nėra teismui privaloma, bet teismas nuspręsdamas priešingai negu yra nurodyta išvadoje, jisai turės
atitinkamai sprendimą motyvuoti, kodėl jis nesutinka su valstybės ar savivaldybės institucijos pateikta išvada.
Problema: jeigu institucija, kuri pareiškia ieškinį yra laikoma ex officio šalimi, ieškovu procesine prasme ir ji turi
visas ieškovo teises ir pareigas, tai kai valstybės ar savivaldybės institucijos dalyvauja pateikdamos išvadą, jos jau
byloje dalyvaujančiu asmeniu nėra pripažįstamos, tai reiškia, kad jos neturi tų teisių, kurias turi byloje
dalyvaujantys asmenys. Pvz., vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikia išvadą, kad tikslinga nustatyti vaiko
gyvenamąją vietą su mama, bet teismas nusprendžia priešingai – nustato vaiko gyvenamąją vietą su tėčiu. Vaiko
teisių apsaugos tarnyba mano, kad toks sprendimas pažeidžia vaiko interesus, prieštarauja vaiko interesams.
Tačiau ji nėra byloje dalyvaujantis asmuo, ji teisės skųsti tokio teismo sprendimo neturi, tai reiškia, kad ji tinkamai
negali įgyvendinti savo pagrindinės funkcijos, t. y. ginti vaiko interesus. Čia vėlgi kodekse mes turime padarytą
klaidą, kai įstatymų leidėjas netinkamai apibrėžė procesinę padėtį šios institucijos.

2020.10.27

Atstovavimas civiliniame procese:

Šaltiniai: CPK 51-60str., dažniausiai CP atstovais yra advokatais, todėl reikia išanalizuoti advokatūros įstatymą, kiek tai
susiję su civilinio proceso veikla. Asociacijų įstatymas, nes pagrindinis asociacijų tikslas yra atstovauti savo narių interesus,
todėl CP taip pat gali savo narių interesus atstovauti asociacijos. Toliau profesinių sąjungų įstatymas. Autorių ir gretutinių
teisių įstatymas, nes autorių kolektyvines teises gina specialios institucijos tai LATGA ir AGATA. Du vyriausybės nutarimai,
kurie detalizuoja kas atstovauja valstybei ir savivaldybei, kai šalimi yra LR arba atitinkama savivaldybė. Taip pat ir KT
nutarimai, kurie nurodyti bei kita teismų praktika.

1. Atstovavimo samprata, rūšys:

Atstovavimas CP turi savo specifiką.

 CP vedame bylas per atstovą (dažniausiai per advokatą), bylinėjimasis yra labai specifinė veikla, tam, kad bylą
tinkamai vesti reikia gerai žinoti proceso teisę.
 Nemažai situacijų, kai pati šalis bylos asmeniškai vesti negali, o jos vardu bylą veda jos atstovas, pirmiausia turime
JA (teisinė fikcija), o JA vardu veikia jų valdymo organai. Net ir kalbant apie FA, kai pats FA pats bylos vesti negali
 pvz: dėl to, kad neturi procesinio veiksnumo (nepilnamečiai iki 14m.), tokiu atveju jų vardu ir interesais turi vesti
bylą atstovai pagal įstatymą.
 Daugumai žmonių bylinėjimasis yra įtempta psichologinė veikla, dažniausiai savo interesus žmonės paveda
atstovauti atstovams, kad išvengtų tos psichologinės įtampos, kuri pvz būna žodinio proceso metu. Kadangi galioja
„tas, kas veda bylą per atstovą – veda bylą pats“ tai tokiu atveju jeigu turime atstovą, į žodinį posėdį nereiks
keliauti, nebent teismas nustatys, kad tai šaliai būtina dalyvauti.

Atstovavimas – procesinė veikla, kai vienas asmuo (atstovas) įgyvendina kito asmens (atstovaujamojo) procesines teises ir
pareigas. Visi procesiniai veiksmai atliekami atstovo (jis rengia, pasirašo procesinius dokumentus, ateina į posėdžius ir t.t.).
O normos, kurios reglamentuoja atstovo veiklą, jos sudaro civilinio proceso teisės institutą. Atstovavimui CP yra būdingas
dualizmas, nes CPT reglamentuoja tik atstovo ir teismo santykį, tuo tarpu atstovo ir atstovaujamojo santykis
reglamentuojamas materialinės teisės.

Reikia žinoti ir materialinę teisę ir kuo atstovavimas CP skiriasi nuo atstovavimo materialinėje teisėje.
Skirtumai:

i. Skiriasi asmenų kategorijos – materialinėje teisėje atstovu galime paskirti bet kokį veiksnų asmenį. Procese ne
bet koks asmuo gali būti atstovu, ratas yra pakankamai siauras ir tai paaiškinama tuo, kad bylinėjimasis yra
specifinė veikla, reikalaujanti procesinių teisinių žinių ir jei leistume bet kam atstovauti tai galėtų būti
apsunkinamas procesas. CPT numato baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali būti atstovu;
ii. Skiriasi tikslai – materialinės teisės atveju pasitelkiame atstovą sudaryti tam tikriems sandoriams ir atlikti kitiems
veiksmams kurie sukuria materialinius teisinius padarinius, o CP teikti pagalbą, vedant jo interesais ir vardu civilinę
bylą;
iii. Atstovų įgaliojimų pobūdis, įforminimų tvarka – pvz: atstovavimo CP atveju nėra taikomos CK normos, kurios
apibrėžia įgaliojimų galiojimo terminą (2.142str. kad įgaliojimas galioja 1m., jeigu terminas nenurodytas įgaliojime)
tai šiuo atveju jau ta norma mums CP nėra priimtina, nes byla dažniausiai nesibaigia per vienerius metus, todėl CP
ši norma nėra taikoma, nes įgaliojimas galios tol, kol baigsis ta civilinė bylą (jeigu nenurodytas terminas).

Rūšys:

 Priklausomai nuo to, ar privalu turėti atstovą ar ne:

o Atstovavimas privalomas, būtinas – tokie atvejai numatyti tiek CPK, tiek kituose šaltiniuose pvz: CK
numatyti atvejai, kada privalu vesti bylų kategorijas per advokatą 2.115str., numato, kad bylas dėl JA
veiklos tyrimo reikia vesti per advokatą. CPK numato taip pat atvejus, kada yra privalomas advokato
dalyvavimas pvz: advokato dalyvavimas pagal 347str. yra privalomas kasaciniame procese, kasacinį
skundą turi parengti, pasirašyti advokatas. CPK buvo 2018m. pakeistas ir buvo numatyta, kad yra
privalomas advokato dalyvavimas ir apeliaciniame procese, tačiau KT 2019m. kovo 1d. nutarimu, šią
normą pripažino prieštaraujančia K. Mikelėno nuomone KT padarė klaidą pripažindamas, kad privalomas
advokatų dalyvavimas apeliaciniame prieštarauja K, nes ištikrųjų parengti kvalifikuotą apeliacinį skundą
sudėtinga be advokatų. CPK 582str. numato, kad privalomas advokato dalyvavimas yra tais atvejais kai
sprendžiamas priverstinis hospitalizacijos klausimas, taip pat turi atstovauti tėvus advokatas, kai byla dėl
vaiko paėmimo iš tėvų. Privalomas dar, kai dėl objektyvių priežasčių negali vesti bylos.
o Savanoriškas – ar vesti bylą pačiam ar turėti atstovą sprendžia pats. Teisėjas turi teisę pasiūlyti pasirūpinti
atstovavimu, jeigu mato, kad jis nesigaudo, nemoka vesti bylos. Jeigu dėl turtinės padėties negalime
pasisamdyti, tai galima kreiptis į nemokamos teisinės pagalbos tarnybą ir prašyti, kad būtų paskirtas
advokatas, kurio paslaugas apmokės valstybė.
 Atstovavimo klasifikavimas pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą:
o Atstovavimas pagal įstatymą – kai vienas asmuo tampa kito asmens atstovu automatiškai įvykus tam
tikroms įstatyme numatytoms aplinkybėms. Pvz: jeigu tampame JA vadovu, tai tokiu atveju automatiškai
tampa ex officio JA atstovu, nes pagal CK, pagal ABĮ, JA veikia per savo valdymo organus, vadinasi,
valdymo organai tuo pačiu įgyvendina ir procesines teises JA, ex officio atstovai. JA CP atstovauja jų
valdymo organai, kurie įvardinti JA įstatuose ir tokiu atveju teismui yra pateikiami įstatai ir įrodymai, kad
 tas FA yra JA valdymo organas. Įstatymo pagrindu susiklosto atstovavimo santykiai tarp vaikų ir tėvų,
tėvai ex officio yra atstovai pagal įstatymą savo nepilnamečių vaikų ir jie atstovauja vaikus civilinėse
bylose. Pateikti gimimo liudijimą turi.
o Sutartinis atstovavimas – atstovavimo santykiai susiklosto susitarimo pagrindu, tai tos sutartys gali būti
įvairios (darbo sutarties pagrindu, jei įmonės teisininkas esat, tai pagal funkcijų aprašą numatyta, kad
viena iš funkcijų atstovavimas JA civilinėse bylose). Kitokios sutartys tarkim vežimo sutartyje gali būti
numatyta, kad vežėjas atstovauja ir siuntėjo interesus civilinėse bylose.
o Atstovavimas, kuris atsiranda teismo sprendimo pagrindu – jeigu asmuo teismo nutartimi paskiriamas
rūpintoju arba globėju, tai tokiu atveju jis tampa atstovu globotinio ir veikia remdamasis teismo nutarties
pagrindu, arba pvz teismui iškėlus bankroto bylą, teismas paskiria bankroto administratorių.
o Administracinis aktas, jeigu ieškinys reiškiamas valstybei tai vyriausybė nutarimu gali nuspręsti kam
paves atstovauti Lietuvą, arba paves FM ar TM ar kitai valstybės institucijai.
o Jeigu esant profesinės sąjungos nariu, tai ji gins jūsų darbines teises, jeigu profesinės sąjungos narys taps
ieškovu ar atsakovu darbo byloje tai profesinė sąjunga galės jį atstovauti.

2. Asmenys, kurie gali būti atstovais CP:

Atstovavimas reikalauja specifinių žinių, tai įstatymas leidžia būti atstovais ne bet kuriems asmenims, taip yra saugomas ir
viešas interesas ir atskirų asmenų interesai.

 Pagal pavedimą (sutartinio atstovavimo atvejais) gali būti atstovais tik tie asmenys, kurie numatyti CPK. CPK
numato, kad atstovais pagal susitarimą civilinėse bylose yra advokatai ir advokatų padėjėjai. Advokatūros
įstatyme pagrindai nurodyti. Pvz: advokatūros įstatymas sako, kad padėjėjas gali būti tik pirmos instancijos teisme,
jis turi turėti ne mažiau nei vienerių metų praktiką, jis turi turėti praktikos vadovo sutikimą.
 Atstovais pagal susitarimą gali būti vienas iš bendrininkų. Bendrininkų interesai yra bendri, tai jie gali susitarti, kad
vienas iš jų bus visų jų atstovas.
 Atstovais gali būti asmenys turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, jie gali atstovauti artimus giminaičius,
sutuoktinį, partnerį. Jie gali atstovauti JA, jeigu yra to JA darbuotojai. Jeigu profesinės sąjungos darbuotojas, kai ji
atstovauja savo narius darbo bylose. Gali atstovauti asociaciją, kai atstovauja savo narius tose bylose, kurios yra
susijusios su asociacijos įstatuose numatytų funkcijų, veiklų įgyvendinimu.

3. Asmenys, kurie negali būti atstovais CP:

 CPK 60 str. ir advokatūros įstatymas. Atstovais negali būti teisėjai. Kodėl? Savaime suprantama, nes gali kilti
interesų konfliktas, tiek proceso dalyviams kilti pagrįstų abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teisėjai gali būti tik
atstovais pagal įstatymą – turi nepilnamečių vaikų;
 Prokurorai negali, išskyrus kai jie veikia kaip prokuratūros darbuotojai, kai prokuratūra yra dalyvių proceso šalimi
pvz: Vilniaus apygardos prokuratūra nusprendžia ginti viešąjį interesą tai jos vardu veiks prokuroras, kuris ir
dalyvaus. Taip pat prokurorai gali atstovauti pagal įstatymą, tas pats pvz su vaikais;
 Asmenys, kuriems nustatyta globa arba rūpyba, tai jie negali būti atstovais;
 Taip pat advokatūros įstatymas numato atvejus, kada advokatui neleidžiama būti atstovu civilinėje byloje.
Advokatas gali veikti tik teisėtomis priemonėmis,

2020.11.03

Procesiniai terminai

1. Samprata:
Nepainioti su materialinės teisės terminais. Procesiniai terminai yra laiko tarpas, kuriuos nustato arba įstatymai arba
teismas. Procesiniams terminams skaičiuoti turime specialias taisykles, kurias nustato CPK 72-78str. Šie terminai sukuria
civilinius procesinius teisinius padarinius. Procesinių terminų atnaujinimo, pratęsimo padarinius reglamentuoja CPK 76-78
str.

Procesinis terminas – laiko tarpas, kurį apibrėžia arba įstatymas arba teismas ir per šį laiko tarpą subjektai turi teisę
priklausomai kam nustatytas procesinis terminas, atlikti tam tikrą procesinį veiksmą. Jie labai svarbūs, kadangi viena
didžiųjų blogybių bylinėjimosi yra ilga bylinėjimosi trukmė, tai kad kiek įmanoma sutrumpinti, įstatymas ar teismas nustato
teismas. Jei terminų nebūtų tai bylinėjimosi trukmė būtų labai ilga.
Senasis CPK buvo nustatęs terminus per kuriuos teismas turi išnagrinėti bylą (bendras terminas 1mėn, o atskiroms bylų
kategorijoms dar trumpesni). Realybė buvo tokia, kad terminų nebuvo laikomasi ir retai, kad buvo išnagrinėta per tokį
trumpą laiko terminą, tai naujajame CPK nėra bendros normos per kiek turi būti išnagrinėta byla. Dabartiniame CPK 72str
sako, kad turi būti užtikrinama, kad byla turi būti išnagrinėta vienintelio posėdžio metu, bet bendro kažkokio termino nėra.
Pvz: darbo ginčams yra nustatyti pasirengimo ir išnagrinėjimo terminai.

Terminų rūšys:

Kas nustato procesinį terminą - įstatymas ar teismas:

o Įstatymų nustatyti – pvz: apeliacinio skundo padavimas per 30d., įstatymas mano, kad tai yra tinkamas terminas
parengti tinkamą apeliacinį skundą. Arba pvz: byla nebegali būti atnaujinama jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo
praėjo daugiau nei 5 metai. Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas nėra užtikrintas per kiek laiko galima atlikti tam
tikrą procesinį veiksmą, tai leidžia teismui nustatyti tam tikrą terminą. Taip pat įstatymas gali nustatyti minimalius
terminus, bet nėra nustatyto maksimalaus ir yra teisėjo diskrecija, kokį terminą parinkti.
o Teismo nustatyti – teisėjas turi vadovautis protingumo principu, kad terminas, kurį nustato, būtų tinkamas ir
asmuo galėtų atlikti tą procesinį veiksmą.

Pagal subjektus:
o Terminai nustatyti teismui – kad operatyviai spręstų atitinkamus klausimus, įstatymų leidėjas atsižvelgia į
procesinių veiksmų reikšmę, 130str., nustato, kad ieškinio klausimą turi išspręsti per 10 dienų (nuspręsti ką daryti
atsisakyti, priimti, nustatyti trūkumus). Pvz: 147str.,nustato, kad prašymais taikyti laikinas apsaugos priemones, tai
teismas turi išnagrinėti nedelsiant, ne vėliau kaip per 3d.d. Jeigu teismas laiku nepritaikys, tai teismo sprendimas
gali būti pasunkinamas arba iš viso nebeįvykdomas.
o Nustatyti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kitiems proceso dalyviams.

Pagal padarinius praleidus:

o Naikinamieji – toks laiko tarpas, kuriam praėjus išnyksta atitinkama teisė atlikti procesinį veiksmą pvz: apeliacinio
skundimo terminas 30d., tačiau kartu naikinamasis terminas nustatytas 6mėn., jei jie praeina tai jau praleistas
apeliacinio apskundimo terminas nebegali būti atnaujinamas;
o Atnaujinamieji – toks laiko tarpas, kuriam suėjus, turime teisę prašyti, kad terminas būtų atnaujinamas, ir jeigu
teismas atnaujina tai turime teisę tą procesinį veiksmą atlikti.

2. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės:

Nustato CPK 73-74str., tos taisyklės yra labai svarbios, nes praleidus ar netinkamai apskaičiavus terminą gali atsirasti labai
rimti teisiniai padariniai. Problema yra ta, kad dažniausiai dalyvaujantys byloje asmenys, šalys, advokatai dažnai atlieka
procesinius veiksmus paskutinę termino dieną, bet visada yra rizika, jeigu procesinio veiksmo atlikimą atidėsime paskutinę
dieną ir neteisingai apskaičiavome terminą ir jis bus praleistas. Taigi reikia visada išsiaiškinti, o kaip apibrėžtas terminas.

Jis gali būti apibrėžtas įvairiu laiko tarpu:

o dienomis (reikia išsiaiškinti, o kokiomis dienomis ar kalendorinėmis ar darbo dienomis), jeigu terminas nustatytas
teismui atlikti kažkokius veiksmus, tai įstatymas gali nustatyti terminą darbo dienomis ar kalendorinėmis dienomis
(ieškinio priėmimui 10 dienų kalendorinėmis dienomis nustatyti, o tuo tarpu 3 dienų terminas dėl laikinų apsaugos
 priemonių tai jau darbo dienomis). Kai terminas išreikštas dienomis – turime išsiaiškinti ar darbo dienos ar
kalendorinės.
o terminas gali būti apibrėžtas mėnesiais, tai terminas baigiasi atitinkamo mėnesio dieną, nuo kurios eiga
prasidėjo. Vėlgi reikia turėti omenyje, kad gali būti, jog nebus tos mėnesio dienos (pvz su vasariu).
o metais gali būti terminas apibrėžtas. Skaičiuojant terminus svarbu nustatyti, kada prasidėjo termino eiga.
Paprastai prasideda kitą dieną, po tos dienos, kuriuo apibrėžta termino pradžia. Jeigu šiandien teisėjas priima
nutartį, žodinio proceso tvarka ir ji yra skundžiama tai 7 dienų terminas bus pradėtas skaičiuoti nuo rytojaus
dienos.

Gali būti, kad termino eiga nustatoma kitaip, jeigu teismas priimė nutartį rašytinio proceso metu tai subjektai nežino apie
nutarties priėmimą tai pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada nutartis įteikta adresatui.
Teismų praktikoje daromos klaidos, kad skaičiuojama kalendorinėmis dienomis ir pamirštama taisyklė susijusi su švenčių
dienomis. Ta taisyklė sako, kad jeigu paskutinė termino diena yra laikoma nedarbo diena (pvz lapkričio 1) tai tokiu atveju
terminas prasitęsia ir laikoma, kad paskutinė termino diena yra po nedarbo dienos einanti pirmoji darbo diena. Taip pat
svarbios taisyklės susijusios su laiko skaičiavimu, jeigu nėra reikalavimo procesinio veiksmo atlikti teisme, tai galima
atlikti veiksmą (atiduoti procesinį dokumentą pvz) iki 00:00 (iki paskutinės termino dienos 24 valandos 00 minučių). Jeigu
teisme reikia padaryti tai jau reikia laikytis teismo darbo laiko, ir atlikti veiksmą teismo darbo valandų metu.

3. Procesinių veiksmų praleidimo teisiniai padariniai:

Jeigu procesinį terminą praleidžia teismas – padariniai gali būti įvairūs:

pirmiausia, jeigu teisėjas laiku neatlieka tam tikro procesinio veiksmo tai CPK 72str. 3d.,sako, kad gali teikti prašymą
apeliacinės instancijos teismui, kad nustatytų terminą per kurį teisėjas turi atlikti tą procesinį terminą. Bet retai taip būna,
nes sužinoję apie tokį prašymą procesinį veiksmą atlieka, kitu atveju gali drausminė atsakomybė teisėjui kilti ir pnš. Kitas
atvejis, pvz: jei paskelbė sprendimą teismas, bet pralaimėjusi šalis negauna rašytinio sprendimo raštinėje, šiuo atveju kyla
problema, kad 30 dienų skundimo terminas yra prasidėjęs nuo teismo sprendimo paskelbimo, tai jeigu jūs neturite
sprendimo viso, kodėl pvz ieškinį atmetė, ir kasdien jums raštinėje dar pasako, kad nepasirašė teisėjas, tai rašomas
apeliacinis skundas nežinant bylos aplinkybių.

Kai terminas nustatytas dalyvaujančiam byloje asmeniui ir jis laiku neatlieka – reikia išsiaiškinti, o koks terminas buvo
(naikinamasis ar atnaujinamasis). Jeigu tas terminas buvo naikinamasis tai vadinasi atitinkamai praleidus terminą asmuo
prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti ir nebegės jo atlikti. Pvz: jeigu praleis 5m., terminą procesui atnaujinti, tai net
pateikę prašymą dėl termino atnaujinimo jis nebus atnaujinamas. Jeigu terminas yra atnaujinamasis tai galima kreiptis į
teismą, kad teismas jį atnaujintų. Svarbu išsiaiškinti, ar terminas nustatytas tam tikrai procesinei pareigai įvykdyti ar tam
tikrai procesinei teisei realizuoti. Jeigu pareigai – tai net ir praleidus terminą pareiga neišnyksta, vis tiek ją reikia vykdyti, tik
už tai kad nebuvo įvykdyta laiku teismas gali pritaikyti sankciją (jeigu teismas išreikalauja tam tikrus įrodymus iš asmens, ir
nutartyje dėl dokumentų išreikalavimo yra nustatytas terminas, per kurį turi pateikti tuos dokumentus ir jis praleidžia tą
terminą, bet pareiga tai palieka pateikti duos dokumentus, bet teismas gali skirti baudą tam asmeniui, bet jis vis tiek
teismui turės perduoti tuos dokumentus).

4. Procesinių terminų atnaujinimas:

Reglamentuoja CPK 72str., jeigu praleidome atnaujinamąjį terminą tai jūsų teisė gali būti atnaujinta, jeigu kartu su
procesiniu dokumentu, kurį pavėlavome pateikti tai kartu pateikiama ir prašymą atnaujinti praleistą terminą, kuriame
turime nurodyti priežastis, kodėl praleidome terminą, nes įstatymas šiuo atveju sako, kad teismas atnaujina praleistą
terminą tik tada, jei pripažįsta praleidimo priežastis svarbiomis. Įstatymas a priori nenustato, kokios priežastys laikomos
svarbiomis, o palieka teismų diskrecijai (liga, darbo reikalų komandiruotė ir t.t.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas
vertina, ar priežastys svarbios ar ne, o jeigu pripažįsta svarbiomis tai terminas atnaujinamas. Nuo termino atnaujinimo
reikia skirti termino pratęsimą, kai pvz nustatytas terminas, bet dėl kažkokių priežasčių nespėjame atlikti ir iš anksto galime
prašyti, kad teismas pratęstų tą terminą. Atnaujinama priimant nutartį, skirtingai nuo pratęsimo.

Procesiniai dokumentai
 1. Samprata, reikšmė, rūšys:

Procesinis dokumentas – teismo arba dalyvaujančių byloje valios išreiškimo išorinė forma. Pvz: reiškiame ieškinį, tai tą
procesinį veiksmą turime atitinkamai įforminti, kadangi CPK nenumato galimybės pareikšti žodžiu ieškinio, todėl turime
rašyti rašytinį dokumentą – ieškinį. Kai teismas išnagrinėja bylą iš esmės jis savo valią turi išreikšti atitinkamu procesiniu
dokumentu – teismo sprendimu, o jeigu jis sprendžia šiaip tik procesinį klausimą, tai visgi turi įforminti savo tą sprendimą
nutartimi ar teismo rezoliucija.

Kalbame tik apie dalyvaujančių byloje asmenų valios išreiškimo išorinę formą.

Reikšmė:
1) Procesiniai dokumentai užtikrina informacijos perdavimą, jų pagalba teismas, kiti proceso dalyviai sužino, kad
atliktas tam tikras procesinis veiksmas. Taip pat tai valios išraiškos forma, apie jį sužino teismas, kiti proceso
dalyviai.
2) Procesiniai dokumentai yra įrodymas atitinkamo procesinio veiksmo atlikimo, jeigu nereiktų surašyti tokio
dokumento, tai gali kilti problema siekiant įrodyti, ar tikrai atliktas tas procesinis veiksmas.
3) Procesiniai dokumentai leidžia derinti žodinį ir rašytinį procesą. Kadangi apeliacinis, kasacinis procesas iš esmės
yra tapęs rašytiniu procesu, vadinasi, jis tokiu tapo dėl procesinių dokumentų.

Rūšys:
klasifikacija grindžiama pagal tikslą:
 Tikslas inicijuoti procesą – pvz: ieškinys, procesinis dokumentas, kuriuo pradedama civilinė byla, arba pvz:
apeliacinis skundas ir t.t.;
 Procesiniai dokumentai, kurių pagalba rengiamės civilinės bylos nagrinėjimui – dublikas, triplikas, prašymas
priimti įrodymas, prašymas pratęsti terminus ir t.t.;
 Procesiniai dokumentai, kurių pagalba įgyvendiname dispozityvumo principą – pvz: pareiškimas apie dalyko
arba pagrindo pakeitimą, pareiškimas apie ieškinio atsiėmimą ir t.t.;
 Procesiniai dokumentai, kurių pagalba perduodama teismui ar kitiems dalyviams tam tikrą su byla susijusią
informaciją – pvz: jeigu pasikeitė gyvenamoji viena ar JA buveinė tai turime informuoti teismą ir rašome teismui
pranešimą apie adreso pasikeitimą, arba pakeitėme savo atstovą ir buvęs advokatas informuoja teismą, kad
teisinių paslaugų sutartis pasibaigusi ir nebeatstovauja šioje byloje.

2. Forma, turinys, kalba, priedai:

Tam, kad procesinis dokumentas būtų priimtas ir sukeltų teisinius padarinius, jis turi būti tinkamai surašytas. Tuos
bendrus reikalavimus nustato CPK 111str., tačiau be šios normos CPK ir specialūs įstatymai (JA nemokumo įst. ir kt.) gali
būti nustatyti ir kiti specialūs reikalavimai. Negalima apsiriboti vien CPK reglamentuojamomis normomis. Daug specialių
normų – kaip surašyti tinkamai ieškinį be 111str. nustato ir 135str ir panašiai. CPK 111str. nustato. pačius bendriausius
reikalavimus, o kai rašome konkretų dokumentą reikia aiškintis, ar nėra dar specialių reikalavimų tam procesiniam
dokumentui.

Tie bendrieji reikalavimai sako, kad procesiniame dokumente turi būti nurodomas teismas, nurodomi dalyvaujantys
byloje asmenys, dėstomoji dalis – faktinis pagrindas, formuluojamas reikalavimas, procesinį dokumentą pasirašantis
asmuo, priedų sąrašas. Tokie yra bendriausieji reikalavimai visiems procesiniams dokumentams.

Kalba – procesinis dokumentas turi būti surašytas procesine kalba. Jeigu pridedami dokumentai, kurie surašyti ne
valstybine kalba tai turi būti ir pridėti jie išversta kalba.
Jeigu pateikiama elektroniniu būdu tai pateikiamas vienas elektroninis dokumentas ir po vieną kopiją priedų. O jeigu
teikiamas ne elektroniniu būdu tai tokiu atveju turi būti skaičius, kad užtektų kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
Lygiai taip pat su priedais, tiek pat egzempliorių, kiek yra byloje dalyvaujančių, jeigu priedų apimtis didžiulė, tai
dalyvaujantis gali prašyti teismo, kad galėtų pateikti tik vieną ir jie susipažins su priedais atvykę į teismą ir pasidarys
kopijas.

Priedai – turi būti teikiami visų priedų originalai. Jeigu nenori teikti originalo, tai įstatymų nustatyta tvarka galima teikti
kopijas, bet teismas gali jus įpareigoti pateikti ir originalą to dokumento. Kalbant apie rašytinius įrodymus, tai turi būti
teikiami rašytinių įrodymų originalai.

Atitinkamai procesinis dokumentas, jo turinys turi būti nuosekliai išdėstytas, kad teisėjas susipažinęs su tokiu dokumentu
supratų ko jūs norite, ko siekiate. Kartais tie procesiniai dokumentai labai ilgi, tai be abejo gali būti, kad teisėjui neužteks
kantrybės perskaityti labai didelį procesinį dokumentą, todėl yra rekomendacija rašyti juos kuo glaustesnius, bet dėstyti
logiškai, sistemiškai, kad teismas jau iš pirmo sakinio suvoktų, ko prašote, koks tikslas. Kartais teismai neapsikentę
netinkamo procesinių dokumentų kokybės, priima rekomendacijas, kaip procesinius dokumentus rašyti (LAT savo laiku yra
priėmęs rekomendacijas priduodantiems kasacinius skundus).

3. Procesinių dokumentų trūkumų šalinimas:

Kas atsitinka, jeigu surašėme procesinį dokumentą, tačiau jis turi tam tikrų trūkumų (turinio trūkumai – nenurodytas
adresas asmens buveinės, tinkamai nesuformuluotas procesinio dokumento dalykas ir t.t.). Turime bendrą normą CPK
115str., kuri taikoma nustačius bet kokio procesinio dokumento trūkumą. Be šios normos yra specialios normos.
Bendra norma sako, kad jeigu teisėjas nustato procesinio dokumento trūkumą tai teisėjas turi priimti nutartį dėl trūkumų
šalinimo. Nurodo, kokius trūkumus nustatė, jie turi būti aiškiai įvardinti, kad adresatas žinotų, kuo ydingas jo procesinis
dokumentas ir nustato terminą, tų trūkumų pašalinimui (negali būti trumpesnis nei 7d., o max nenustato, tai teisėjo
diskrecija). Ši nutartis siunčiama dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris buvo pateikęs tą procesinį dokumentą, galima šią
nutartį skųsti, jeigu manai, kad nėra tokių trūkumų. Šis klausimas ar teisėjas pagrįstai pripažino trūkumus, gali nukeliauti iki
paties LAT‘o. Kai ištaiso tą dokumentą ir priduoda, tai vis tiek laikoma priimta ta pirminė data, kada buvo paduotas
procesinis dokumentas, o ne ta, kai jau ištaisytas paduotas. Ištaisius laiku, laikomas priduotas pirminio pridavimo dieną.
Jeigu laiku neištaisome, tai tokiu atveju teisėjas priima dar vieną nutartį – grąžinti procesinį dokumentą jums, dėl to, kad
trūkumai nebuvo ištaisyti. Galima skųsti atskiruoju skundu ir t.t. Teismų praktikoje yra atvejų, kai yra priimama ne viena, o
kelios nutartys dėl trūkumų šalinimo, ir tai yra todėl, kad teisėjas neatidžiai susipažino su procesiniu dokumentu (iki galo
neperskaitęs dokumento, pamatęs pirmąjį trūkumą jau rašo, o toliau skaitydamas rado dar vieną, tai gaunasi daugiau
nutarčių tuomet).

4. Teismo pranešimai ir šaukimai, procesinių dokumentų įteikimas :

Įteikimo klausimas yra svarbus, dėl kelių priežasčių:

 Jeigu teismas išnagrinėtų bylą tinkamai neįteikus procesinio dokumento, tai pvz pagal CPK 329str. 3d. 1p. jeigu
atsakovas nebuvo informuotas ir išnagrinėta byla jam nepranešus, tai pateikus apeliacinį skundą teismo
sprendimas būtų naikinamas.
 Tinkamo pranešimo nebūvimas jeigu išnagrinėtų bylą ne Lietuvos, o užsienio teismas, ir nebuvo tinkamai pranešta
apie teismo sprendimą, tai užsienio valstybės teismo sprendimas nebūtų pripažįstamas. Yra pateikti pvz iš EŽTT
praktikos, kur EŽTT pažeidė konvenciją, 6str., nes tinkamas informavimas yra sudėtinė teisės į sąžiningą teismo
procesą dalis ir jeigu nėra tinkamai informuojami asmenys, tai tokiu atveju ir Lietuva gali pralaimėti procesą EŽTT.
Tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienas.

Kaip pranešama? – yra dvi formos: pranešimas ir teismo šaukimas.

Teismo šaukimas – nustatytos formos dokumentas, įteikiamas pasirašytinai. Siunčiami, kai pirmą kartą informuojami.
Susideda iš dviejų dalių: pats šaukimas ir šaukimo šaknelė, kuri nuplėšiama pateikus šaukimą. Su įteikimo parašu įteikimo
šaknelė grįžta į teismą ir saugoma byloje.

Įteikimo būdai:
 Paštu;
  Per antstolius;
 Per kurjerius;
 Per dalyvaujantį byloje asmenį, jeigu nėra priešingi interesai;
 Elektroninis būdas;
 Daugiabučio namo bendrijos administracijai –
 Teikimas per kuratorių – naudojamas tik išimtinais atvejais, teisinė fikcija, nes teisiškai to dokumento negauna;
 Teisme gali būti;
 Įteikimas viešo paskelbimo būdu – naudojamas tik išimtais atvejais, teisinė fikcija, nes negauna to dokumento.

2020.11.10

Bylinėjimosi išlaidos

Nors valstybė draudžia patiems ginti savo teises, išskyrus vienetinius atvejus, ir sako, kad reikia kreiptis į teismus, bet už šią
paslaugą reikalauja susimokėti. Mokestis už tai, kad valstybė išnagrinėja ginčą nėra mažas, bylinėjimasis gali kainuoti
daugiau ir dėl kitų priežasčių (kitos su bylinėjimusi susijusios išlaidos).

1. Bylinėjimosi išlaidų samprata:

Kodėl valstybė neteikia nemokamai šios paslaugos? – teismų sistemos išlaikymas valstybei brangiai kainuoja ir tie, kurie
bylinėjasi turi mokėti žyminį mokestį, iš kurio padengiami kaštai išlaikyti teismų sistemą. Surenkamo žyminio mokesčio
suma yra nedidelė Lietuvoje, tik apie 9proc., iš visos sumos, kuri reikalinga teismų sistemos išlaikymui. Kai kuriose
valstybėse yra didinami mokesčiai kreipiantis į teismą ir čia įsijungia kita bylinėjimosi išlaidų sąvybė – šalių skatinimas
spręsti ginčus savarankiškai (pvz: taikos derybos, tarpininkavimas, nes jam mažiau mokėti, arbitražas kartais nurodomas
kaip pigesnis ginčų sprendimo būdas, bet čia reikia padaryti išlygą, kad ne visais atvejais kainuos pigiau negu teisme,
priklauso nuo to apie kokią valstybę kalbame ir t.t.).
Nebūtinai žyminio mokesčio didinimas gali atgrasyti žmones nuo kreipimosi į teismą, nes kartais net ir mokant mokestį bus
pigiau negu arbitraže. Jeigu valstybė nustato labai didelius tarifus žyminio mokesčio, tuomet jis gali apriboti teisę kreiptis į
teismą, gausi EŽTT praktika, kur pripažinta, kad aukšti tarifai mokesčio pažeidžia 6 str. konvencijos, teisę kreiptis į teismą.

Bylinėjimosi išlaidų paskirtis – 1) iš dalies išlaikoma teismų sistema; 2) šalys yra skatinamos spręsti ginčą kitais būdais; 3)
prevencinė funkcija – jeigu nereiktų žyminio mokesčio tai savaime aišku ieškinių skaičius teismuose išaugtų, nes dabar dalį
asmenų nuo kreipimosi į teismą atgraso žyminis mokestis.

Bylinėjimosi išlaidos – suprantame pinigų sumas, kurios yra mokamos ryšium su bylos nagrinėjimu. Tos pinigų sumos
susideda iš kelių rūšių.

2. Bylinėjimo išlaidų rūšys:

CPK 79str. sako, kad yra dvi rūšys:

1) Žyminis mokestis – mokestis, kuris yra viena iš valstybės nustatytų mokesčių rūšių. Žyminis, nes mokamas už
teismo teikiamas bylinėjimosi paslaugas ir žyminiu mokesčiu apmokestinami atitinkami procesiniai dokumentai
(ieškinys, apeliacinis skundas, kasacinis skundas ir t.t.). Mokamas avansu valstybei, kartu su procesiniu
dokumentu, kuris apmokamas, turime pateikti tam tikrą įrodymą, kad sumokėjome. Nes kitaip bus konstatuotas
trūkumas, 115str – teisėjas priims nutartį, kad nesumokėtas ar netinkamai sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu
nesumokėsime tai procesinis dokumentas bus gražintas. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra būtina kreipimosi į
teismą realizavimo sąlyga. Teisėjas šioje srityje tampa savotišku mokesčių inspektoriumi, nes tikrina ar teisingai
sumokami šios rūšies mokesčiai.
 Žyminis mokestis yra nustatytas CPK, yra savo ruožtu apskaičiuojamas dviem būdais: arba procentine išraiška nuo
ginčo sumos, arba tvirta suma. Procentine išraiška apskaičiuojamas priklausomai nuo to, kokia yra suma. Jeigu
reiškiamas ieškinys iki 30000 tai tarifas bus 3 proc., ir t.t. Maksimali žyminio mokesčio suma: negali būti didesnis
negu 15000, gali būti didesnis jeigu indeksavus gautą sumą, ji padidėja. Kitais atvejais nustatomas tvirta suma,
pvz: ginčuose dėl sutarčių pakeitimo/nutraukimo nustatytas 200e mokestis, išskyrus ginčus dėl turtinio pobūdžio
sąlygų modifikavimo ir t.t. Tarifas yra mažinamas 25proc., jeigu procesiniai dokumentas pateikiami elektroninio
ryšio priemonėmis ir jeigu bandė išspręsti mediacijos būdų prieš tai. Reglamentuoja CPK 80 straipsnis. Jeigu yra
reiškiamas ne vienas reikalavimas, o keli – tai žyminis mokestis yra skaičiuojamas kiekvienam reikalavimui atskirai.
Tada bendra suma yra susumuojama, nes laikoma, kad vienam ieškinį sujungiami keli reikalavimai. Turėti omeny,
kad ne visais atvejais reikės mokėti žyminį mokestį, nes valstybė atsižvelgdama į tai, kad kai kurie asmenys negali
turėti tiek lėšų, nustato bylų kategorijas ir asmenų kategorijas, kur žyminio mokesčio mokėti nereikia, pvz: 83str.,
pateikia 15 atvejų, kai abi šalys arba ieškovai tam tikrose bylų kategorijose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio.
Tai nėra baigtinis sąrašas, taip pat atvejai gali būti numatyti ir kituose įstatymuose (pvz: darbuotojai yra
atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo visose darbo byloje, arba vartotojai yra atleidžiami nuo žyminio
mokesčio bylose dėl vartojimo nesąžiningų sutarčių, prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir t.t.).
Atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo – 83str. 3d. – dėl finansinės padėties negali sumokėti
mokesčio, jis kartu su procesiniu dokumentu gali teikti prašymą atleisti bent nuo dalies žyminio mokesčio
mokėjimo ir teisėjas svarsto ar tenkinti ar ne. Visiškai atleisti negali, tačiau teismas gali iš dalies sumažinti
mokėtiną žyminį mokestį (pvz: 80proc., 50proc.). Tiek FA tiek JA gali teikti tokius prašymus. CPK 84str., numato
žyminio mokesčio atidėjimą – galima tiesiog atidėti, pvz: sumokame puse ir teikiame prašymą gal dėl sunkios
padėties prašome atidėti vėlesniam laikui likusios dalies sumokėjimą, ir teisėjas svarsto prašymą ir priima nutartį.
CPK 87 str., numato atvejus, kada sumokėtas mokestis yra sugražinamas – jeigu permokėta, kai atsisakoma
priimti ieškinį, kai byla nutraukiama, nes nenagrinėtina teisme ir kitais atvejais. Gražinamas teismui priėmus
atitinkamą nutartį, kurią pateikiame VMI ir ji gražins.

2) Išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu – pinigų sumos, kurios mokamos ne būtinai valstybei, o kitiems asmenims
už paslaugas, kurios teikiamos nagrinėjant civilinę bylą. Numato CPK 88str., turime 9 atvejus, kitaip sakant, savo
ruožtu dar susideda iš eilės kategorijų, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas, nes šis str., leidžia teismui pripažinti ir kitas
būtinas ir pagrįstas išlaidas. Tai šių 9 kategorijų didžiausią dalį sudaro išlaidos susijusios su ekspertų darbo
apmokėjimu, išlaidos susijusios su advokato teisinės pagalbos teikimu ir teismo sprendimo vykdymu. Todėl, kad
praktika rodo, kad už šias paslaugas sumokamos pakankamai didelės sumos. Pvz: vykdant teismo sprendimus,
priverstinio vykdymo veiksmus atlieka antstolis ir jo paslaugas turime apmokėti. Jeigu reikia pasitelkti ekspertą,
kuris turi specialių žynių, vėlgi eksperto paslaugos yra pakankamai brangios (pvz: reikia atlikti akcijų paketo
vertinimą ir pasitelksime tarptautinę audito kompaniją tai gali eksperto paslaugos kainuoti ir 100tūkst ir panašiai).
Advokato paslaugos – teisingumo ministras su advokatų taryba patvirtinę rekomendacijas pagal kurias priteisia
laimėjusiai šaliai išlaidas, kurias patyrė samdydama advokatą, kartais priteisiama 50 proc., ar net mažiau, kadangi
rekomendacijose dydžiai yra pakankamai nedideli ir jie neatitinka rinkoje egzistuojančių dalykų. Pvz: už ieškinio
pareiškimą, surašymą yra numatyti 3 vnt. minimalių algų. Teismai paprastai mechaniškai taiko rekomendacijas.

3. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas:

Pasaulinėje praktikoje turime du principus:

1) Tai kiekvienos šalies problema, nors ir laimėjote bylą, bet negalite nieko reikalauti priteisti – žinomas daugiau
bendrosios teisės tradicijos šalyse;
2) Principas, kad pralaimėjęs moka, laimėjusi šalis turi teisę prisiteisti jos turėtas išlaidas – kontinentinės teisės
tradicijos šalyse. Jeigu ieškovas laimėjo bylą tai jis kartu teikia ir prašymą, kad teismas priteistų iš atsakovo jo
patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies tai tokiu atveju veikia procentine išraiška,
paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai. Teismas turi teisę atsižvelgti į šalių elgesį, ar
nepiktnaudžiavo, nevilkino bylos, elgėsi sąžiningai. Taip pat tais atvejais, jeigu ieškovas atleistas nuo žyminio
mokesčio ir jis laimi bylą, tai atitinkamai žyminis mokestis bus priteistas iš atsakovo pralaimėjusio bylą į valstybės
biudžetą. Norma, kuri reglamentuoja atvejus, kai prokuroras reiškia ieškinius, bet jis byla pralaimėjo tai atsakovo
 turėtos išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų asignavimų, tai tokia norma atgraso prokurorus kreiptis su
ieškiniu dėl viešo intereso gynimo.

Sumos, kurios priskiriamos prie išlaidų susijusių su bylinėjimusi, laikas nuo laiko kinta.
Teismas nurodydamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą daro tai rezoliucinėje dalyje. Jeigu aukštesnė teisminė instancija
keičia sprendimą arba naikina ir priima naują, tai atitinkamai ir perpaskirsto bylinėjimosi išlaidas, o jeigu pamiršta padaryti,
tai reikia kreiptis į pirmos instancijos teismą, kad išspręstų šį klausimą. SVARBU, kad prie išlaidų nėra priskiriamos išlaidos,
kurios mokamos už teisines paslaugas, jeigu teisines paslaugas teikia ne advokatai, o pvz: teisininkai, kurie įkūrę UAB, tai
tokios paslaugos pagal CPK ir teismų praktiką nėra priskiriamos prie išlaidų susijusių su bylinėjimusi ir tokiu būdu yra
reaguojama į savotišką neteisėtą vertimąsi teisine veikla.

4. Bylinėjimosi finansavimas:

Tai yra pakankamai naujas reiškinys, atsiradęs neseniai, maždaug apie 1990 pradžią, kuomet civilinės bylos patiriamas
išlaidas apmoka ne pati šalis, o kitas – trečiasis asmuo, kuris nėra proceso dalyvis – tiesiog finansuotojas. Šis reiškinys
atsirado, nes bylinėjimosi kaštai pakankamai dideli ir netgi turėdami tvirtas perspektyvas laimėti bylą, gali į pagalbą ateiti
finansuotojas.
Finansuotojai – tam tikslui steigiami JA, kurie įvertinę bylos perspektyvas sudaro sutartį su bylos šalimi, dažniausiai su
ieškovu ir susitaria kokiu būdu bus finansuojamos bylinėjimosi išlaidos. Tas procesas yra pakankamai ilgas, pirmiausia yra
atliekama analizė būsimos bylos perspektyvų, ir finansuotojai imasi finansuoti visą procesą, jeigu yra įvertinama, kad
perspektyva laimėti yra didesnė nei 60-70 procentų. Toliau tariamasi dėl atlygio finansuotojui, jis gali būti apskaičiuojamas
įvairiai (gali sudaryti tam tikrą sumos dalį, kuri bus priteista ieškovui, tarkim 5-10proc., arba gali būti tariamasi dėl atlygio
natūra, tokiu atveju, kuri buvo finansuojama šalis, perleis tam tikrą akcijų kiekį ir t.t.). Sutarus dėl atlygio yra sudaroma
finansavimo sutartis.

Išvengiama nemokumo situacijos, nuolat reikia mokėti advokatams, ekspertams, ir tai ilgainiui gali sukelti nemokumo
situaciją, vien dėlto, kad teko daug apyvartinių lėšų paskirti bylinėjimuisi, o jeigu užsitikriname finansavimą tai bylinėjimuisi
neskiriama nei cento, ir tokiu būdu galima išvengti nemokumo situacijos.
Investuotojo dėka įgyjamas ir pranašumas prieš kitą šalį, nes pirmiausia nefinansuos proceso, jeigu neįsitikins pakankamai
dideliu bylos laimėjimo tikimybės procentu. Finansuotojo pasitelkti kvalifikuoti advokatai atlieka analizę, būsimą bylą
išanalizuoja kvalifikuoti teisininkai ir tai yra pranašumas prieš kitą šalį.

Finansavimas turi pliusų ne tik proceso šalims, bet ir turi privalumų kitiems asmenims – pvz: advokatams. Nes
advokatams atsiranda didesnė galimybė atstovauti klientus, kurie šiaip negalėtų įpirkti jų paslaugų. Jeigu yra surandamas
finansuotojas ir suradus sudaroma sutartis su advokatu, tai advokatas gauna darbą, kurio šiaip be finansuotojo nebūtų
gavęs. Advokatui finansavimas naudingas ir tuo, kad sumažėja rizika, jog jo teikiamos paslaugos nebus sumokėtos.

Vienas iš trūkumų, kad sumažėja taikos sutarties sudarymo galimybė, nes taikos sutarties sudarymą kontroliuoja
finansuotojas, ir jis nesutiks su taikos sąlygomis, kurios jam bus nenaudingos. Taip pat finansavimas skatina bylinėjimąsi,
vadinasi, dėka finansavimo civilinių bylų skaičius padidėja. Be abejo, finansavimas tam tikra prasme gali būti ir
nenaudingas šaliai, kurios byla yra finansuojama, nes negaus to, ką gautų, jeigu byla nebūtų finansuojama. Galimi įvairūs
interesų konfliktai, finansavimo fakto atkleidimo problema. Statutinė teisė nereglamentuoja šio reiškinio.

Lietuvoje be abejo neturime specialių jokių normų CPK, dėl finansavimo teisinio reglamentavimo, bet šiuo atveju galime
remtis CK, nes sutarties laisvės principas leidžia sudaryti šalims sutartis, kurių tiesiogiai kodeksas nenumato, jeigu jos
neprieštarauja imperatyvioms normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei. Nėra draudimo vienam asmeniui padengti patirtas
bylinėjimosi išlaidas. CK 6.50str., sako, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo. Turime ir teismų
praktiką, tai pvz: 2015m., 3K3-256-684 nurodyta, kad LAT remdamasis CK 6.50str., pripažino, kad jeigu patirtas
bylinėjimosi išlaidas sumokėjo trečiasis asmuo, šali turi teisę į tokių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Net nesant
specialių normų statutinėje teisėje, bylinėjimosi finansavimas yra įmanomas remiantis CK ir teismų praktika. Ar jis jau
Lietuvoje vyksta, Mikelėnui neteko dar pamatyti tokio varianto.
 2020.11.17

Laikinosios apsaugos priemonės

1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, požymiai, rūšys :

Jo egzistavimas paaiškinamas tuo, kad bylinėjimasis yra ilgai trunkantis procesas. Jeigu yra ginčas dėl kažkokio objekto, tai
per tą laiką, kol teismas išnagrinės, savininkas gali tą objektą pvz: perduoti tretiesiems sąžiningiems asmenims ir teismo
sprendimas gali būti neįvykdytas, arba jeigu atsakovas tą daiktą sunaikino. Kitaip tariant, tam, kad būsimas teismo
sprendimas sukeltų realius teisinius padarinius ir kad bylos laimėjimo atveju ieškovo teisė būtų apginta, yra būtina
ginčo situaciją užfiksuoti tol kol ginčas nebus iki galo išnagrinėtas. Ta situacija, kuri yra kreipimosi į teismą metu,
nepablogėtų ir būsimas teismo sprendimas būtų realizuotas. Yra kitos priežastys, pvz: jeigu pareiškiamas ieškinys dėl
išlaikymo priteisimo tai vėlgi išlaikymas vaikui ar kitam asmeniui yra reikalingas čia ir dabar, kitaip tariant vaiką reikia
maitinti kiekvieną dieną ir t.t. ir jeigu nespręstume laikino išlaikymo klausimo tai vaikas gali mirti iš bado. Turime pritaikyti
laikino pobūdžio priemones, kurios užkonservuotų situaciją arba užkirstų kelią galimai atsirasti žalai ir jos galiotų, kol
bus galutinai išspręstas ginčas ir jeigu ieškinys atmestas tai laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos.

Paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo realumą. Kad laimėjus ieškovui bylą, jis gaus tai, kas nurodyta rezoliucinėje
teismo sprendimo dalyje.

Šis institutas svarbus ir tuo, kad tai lemia ir tai, jog renkamasi teismo sprendimą, o ne arbitražą. Bent jau pagal Lietuvos
komercinio arbitražo įstatymą, nagrinėjant ginčą arbitražu taikyti laikinosios apsaugos priemones yra labai nedidelė
galimybė, nes arbitrai yra privatūs asmenys ir jie negali taikyti tokių priemonių, kurios susijusios su prievarta.

Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144-152str., tačiau tai nėra vienintelis šaltinis. Dar yra svarbūs ir kiti
specialūs įstatymai taip pat tarptautinė teisė bei ES teisė.

Tarptautinėje teisėje:
kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas labai dažnai peržengia vienos valstybės ribas pvz: atsakovas gali turėti
turto ir kitose valstybėse, kad ir sąskaitos kitose valstybėse ir kai taikome laikiną apsaugos priemonę areštą tai reikia, kad
nutartis galiotų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Pvz reglamentas dėl banko sąskaitos blokavimo. Valstybėms
būtina susitarti kokį poveikį gali turėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, pvz turime konvenciją dėl prekybinių laivų
areštavimo. Taip pat svarbūs ir kiti tarptautiniai aktai, pvz: konvencijos, kurios įtvirtina imunitetus. Taip pat kariniai laivai
naudojasi imunitetu.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai peržengia vienos valstybės ribas svarbus teisinis bendradarbiavimas dvišalių
sutarčių aspektu. Su kai kuriomis valstybėmis yra problemų, pvz: Rusijos federacijos teismai nevykdo Lietuvos nutarčių dėl
laikinųjų apsaugos priemonių, aiškindamos, kad jos nėra galutinės ir nepatenka į teismo sprendimo sąvoką, nes būtent
dvišalė Rusijos ir Lietuvos sutartis kalba apie teismo sprendimų vykdymą.
Kiti specialūs nacionaliniai teisės aktai svarbūs todėl, kad nagrinėjant kai kurias bylų kategorijas yra taikomos specifinės
laikinosios apsaugos priemonės, kurių specifiškumą lemia tos bylos materialinis teisinis pobūdis.
Kiti specialūs įstatymai pvz dizaino, prekių ženklų – jie nustato specialias laikinas apsaugos priemones, kurios taikomos
atitinkamai nagrinėjant bylas dėl autorių teisių ir pnš.

Taip pat ne visos laikinos priemonės gali būti taikomos, todėl kai kurie įstatymai nustato išimtis. Politinių partijų ir jų
finansavimo įstatymai numato, kad nagrinėjant turtinius ginčus, kur atsakovai yra politinė partija, negalima areštuoti lėšų,
kurios iš valstybės biudžeto pervedami politinės kampanijos finansavimui. Arba finansinio tvarumo įstatymas, kuris
reglamentuoja, kokias priemones gali taikyti priežiūros institucija bankams ar kitoms finansų įstaigoms, kai jos susiduria su
finansiniais sunkumais, tai jeigu yra taikomos pertvarkymo priemonės tai nagrinėjant bylas negali būti taikomos laikinosios
priemonės, kurios numatytos CPK 145str. 1d. 6,7,12p. tokios priemonės, kurios būtų nesuderinamos su finansų įstaigos
pertvarkymu.
Laikinosioms apsaugos priemonėms būdingi požymiai:

o Tai yra laikino pobūdžio apsaugos priemonės – laikino pobūdžio suvaržymai, taikomi atsakovui ar kitiems
asmenims. Gali būti pritaikytos ir kitiems asmenims tokiems kaip draudimas atsakovo skolininkams vykdyti
prievolėms. Galioja ribotą laiką – iki tol, kol bus galutinai išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Pritaikius
laikinas apsaugos priemonės jos gali būti panaikintos arba atsakovui apskundus teismo nutartį, arba atsakovui
pateikus būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, pvz: jeigu tai yra turtinis ginčas, atsakovas norėdamas
išvengti savo turto arešto gali pasiūlyti, kad sumokės į teismo depozitinę sąskaitą tam tikrą sumą, ir jeigu ieškinys
bus patenkintas, bus išieškojimas iš depozitinės sąskaitos arba atsakovas gali pateikti kitus būdus kaip laidavimą ar
banko garantiją, jeigu tai adekvatūs būdai tai laikinos apsaugos priemonės gali būti panaikintos arba netaikomos;
o Jų tikslas yra prevencinis – arba užkonservuoti esamą situaciją, kad ji nepablogėtų, arba užkirsti kelią atsirasti
žalai, pvz: jeigu atliekami tam tikri darbai kaimyniniame sklype ir ten pradedami darbai, kurie gali padaryti jums
žalos, tai gali prašyti taikyti laikinas apsaugos priemones, kad būtų uždraustas tų darbų vykdymas. Apsaugos
priemonių pagalba siekiame užtikrinti, kad situacija dar labiau nepablogėtų ir kadangi ji nepablogės vadinasi yra
tikimybė, kad patenkinus ieškinį tas sprendimas teismo bus įgyvendintas;
o Teismo nutartys, kuriomis pritaikomos laikinos apsaugos priemonės, neturi nei prejudicinės nei res judicata
galios – vien faktas, kad teismas pritaikė laikiną apsaugos priemonę, nereiškia, kad ieškovas tikrai bylą laimės.
Teismas įvertino tik preliminariai ieškovo poziciją. Šias nutartis keičiantis aplinkybėms galime keisti – vieną laikiną
apsaugos priemonę pakeisti kita ar sugriežtinti laikinas apsaugos priemones, jeigu pateikiami įrodymai, kad
atsakovas nesilaiko jų. Atsakovo prašymu gali sušvelninti apsaugos priemonę;
o Pritaikius laikinas apsaugos priemones, šioje dalyje nėra galimas proceso atnaujinimas – proceso atnaujinimas
priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, proceso atnaujinimas nėra galimas;
o Skųsti nutartis dėl laikinųjų priemonių galime tik apeliacine tvarka – kasacija dėl apeliacinės instancijos nutarčių
yra negalima, vadinasi, jeigu laikiną apsaugos priemonę prikaitė apylinkė, tai galime apskųsti atskiruoju skundu
apygardos teismui ir apygardos teismas bus galutinė instancija. Antra situacija, jeigu pirmos situacijos teismas
buvo apygardos teismas, tai tokią nutartį galime skųsti tik Lietuvos apeliaciniam teismui, tai negalėsime apskųsti
LAT‘ui kasacine tvarka. Taikoma visoms nutartims susijusioms su laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Jeigu būtų
leidžiama ir kasacija, tai bylos nagrinėjimas dar labiau užsitęstų.

Apsaugos priemonių rūšys:

Nebaigtinį sąrašą pateikia CPK 145str. čia išvardinta 12 priemonių. Yra nemažai specialių įstatymų, CK 3.65str. pvz numato
specifines laikinas apsaugos priemones, kiti įstatymai pvz JA nemokumo įstatymas numato specifines laikinas apsaugos
priemones, taikomas bankroto bylose ir kiti minėti įstatymai kaip autorių teisių, prekių ženklų ir t.t.

Kadangi jų daug, tai jas priimta klasifikuoti į tam tikras rūšis.

Pagal pobūdį:

a) Turtinio pobūdžio – jos yra taikomos turtinio pobūdžio bylose, dėl pinigų ar kitokio turto priteisimo. Tokiomis
apsaugos priemonėmis siekiame apsaugoti turtą iki bylos išnagrinėjimo. Pvz: tokios priemonės kaip turto areštas,
daikto sulaikymas, turto administratoriaus paskyrimas ir t.t.
b) Neturtinio pobūdžio – jos yra taikomos nagrinėjant bylas, kur jau nėra reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai.
Pvz: uždraudimas dalyvauti tam tikruose sandoriuose, tam tikrų dokumentų paėmimas, draudimas išvykti iš
nuolatinės gyvenamosios vietos.

Pagal įpareigojimų rūšį:

a) Priemonės, kurios nustato tam tikrus draudimus – pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Pvz:
neperleisti turto, neatlikti tam tikrų darbų, nevykdyti sandorių ir t.t.
b) Priemonės, kurių pagalba įpareigojame atsakovą ar kitus asmenis atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Pvz: teikti
išlaikymą, atlikti veiksmus, kurie užkirstų kelią žalai.
Pagal tikslą:

a) Konservacinės paskirties – kurios užtikrina padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Jų pagalba
siekiame išsaugoti, kas buvo bylos iškėlimo momentu. Pvz: areštuojame turtą, jį saugome, kol bus baigtas
nagrinėti ginčas.
b) Priemonės, kurių pagalba laikinai siekiame sureglamentuoti ginčo santykį – siekiame apsaugoti ieškovo ar kitų
asmenų interesus, kol bus sprendžiamas ginčas. Užtikrinti tam tikrą tų teisinių santykių funkcionavimą. Pvz: laikino
išlaikymo priteisimas, įpareigojimas gyventi skyrium ir pan.
c) Prevencinio pobūdžio priemonės – pvz: jeigu vyksta ginčas dėl prekių ženklų tai mes išimame iš civilinės apyvartos
prekes, kurios pažymėtos neteisėtai ieškovo prekės ženklu ar yra klastotės.

2. Taikymo tvarka:

Ar teismas taiko tik esant ieškovo ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų prašymu ar gali savo iniciatyva? – CPK 144str.
numato, kad savo iniciatyva gali taikyti, tačiau tik išimtiniais atvejais, t.y. kai būtina apsaugoti viešąjį interesą. Tačiau
2016m. 2d. buvo pripažinta netekusia galios. Dabar pagal 144str. teismas savo iniciatyva negalėtų taikyti, bet turime
išimtinių atvejų, kai nagrinėjant bylą teismas gali nustatyti, kad yra ekstraordinarios aplinkybės, kai teismas negali
nereaguoti, pvz: kai nagrinėja šeimos ginčą ir iš pareikšto ginčo matyti, kad šeimoje yra naudojamas smurtas, tai be abejo
būtų nepateisinama, jeigu teismas negalėtų savo iniciatyva pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės. Specialios normos,
kurios reglamentuoja šeimos bylų nagrinėjimą, teismas turi būti aktyvus ir tokiose bylose teismas gali netgi peržengti
ieškinių reikalavimų sumas, priteisti didesnį išlaikymą negu prašoma ieškinyje, tai turi turėti galimybę ir užkirsti kelią
smurtui gindamas viešą interesą. Įprastinėse bylose netaiko savo iniciatyva, jis taiko tik gavęs prašymą, o prašymą teikia
ieškovas ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Gavęs prašymą teismas svarsto ar taikyti ar netaikyti.

CPK 144str. numato, kad laikina apsaugos priemonė yra taikoma, jeigu nustatomos dvi aplinkybės:

1) Teisėjas įsitikina, kad ieškovo reikalavimas yra pakankamai įtikinamai pagrįstas. Išanalizavus ieškinį, teisėjas
mano, kad yra tikėtina, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas ir tikėtina, kad ieškinys patenkinamas;
2) Priežastinis ryšys tarp laikinų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo ir teismo sprendimo
įvykdymo/neįvykdymo. Jeigu pakankamai tikėtina, kad ieškinys bus patenkintas, tada reikia atlikti analizę, ar
nepritaikius apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar apskritai taptų
neįmanomas.

Pats momentas, kada taikoma:

a) Prašymas taikyti priemones gali būti teikiamas kartu su ieškiniu – ieškovas teikia ieškinį ir kartu teikia prašymą
taikyti laikinas apsaugos priemones. Prašyme įvardija kokią priemonę taikyti, pateikia įrodymus, kodėl reikia
taikyti, kodėl jų nepritaikius būsimas palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Pvz: jeigu turtinis ginčas,
ieškovas nurodo, kad atsakovo turtinė padėtis labai bloga, neturi likvidaus turto, jeigu įmonė tai pateikiama
finansinės atskaitomybės dokumentai ir panašiai. Teisėjas gavęs ieškinį su prašymu taikyti apsaugos priemones,
turi prašymą išnagrinėti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, o išimtiniais atvejais tai tas terminas yra 7 d.d..
Jeigu ieškovas neprašė apsaugos priemonių taikymo, nes suvokė, jog neįtikins teisėjo ir nepagrįs taikymo
priemonių, keičiantis situacijai gali bylos nagrinėjimo metu teikti prašymą. Gali taikyti ir po apeliacijos, kai
paaiškėja, kad jas reikia taikyti, tai apeliantas gali prašyti, kad būtų taikomos apsaugos priemonės. Nagrinėjant
kasacine tvarka irgi gali būti taikomos
b) Iki civilinės bylos iškėlimo – kai reikia operatyviai gauti laikinas apsaugos priemones. Kol parengime ieškinį ir
panašiai, jau gali būti per vėlu, todėl CPK numato, kad galima pritaikyti laikinas apsaugos priemones iki bylos
iškėlimo. Tokiu atveju prašymas teikiamas pagal teismingumą, tam teismui, kuris nagrinės būsimą ginčą, kuriam
teiksime būsimą ieškinį. Išskyrus dvi išimtis: (čia jau kažkuriam kitam teismui teikiama)
a. Jeigu būsimas ieškinys reiškiamas bus užsienio valstybės teisme;
b. Ieškinys bus reiškiamas arbitraže.
 Pareiškėjas turi sumokėti 50 procentų žyminio mokesčio, kurį turės sumokėti už ieškinį, be abejo turi sumokėti
žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylose tokie prašymai
neapmokestinami. O žyminis mokestis 50 eurų už prašymą taikyti, o jeigu su kreipimusi į užsienio teismą ar
arbitražą tai 100 eurų. Teisėjas gavęs tokį prašymą, jis nagrinėja jį ir jeigu nustatomos aplinkybės – kad
pakankamai tikėtina, jog pagrįstas ieškinys ir nepritaikius būsimas sprendimas gali tapti neįvykdomu ar sunkiai
įvykdomu yra pritaikomos laikinos apsaugos priemonės ir ieškovas turi pareikšti ieškinį per 14 dienų, jeigu
užsienyje bus reiškiamas tai tada tas terminas yra 30 dienų. Vadinasi, tam, kad laikos apsaugos priemonės galiotų,
ieškovas turi pareikšti ieškinį per šiuos terminus, jeigu nepareiškia per nurodytus terminus, tai teismas savo
iniciatyva panaikina nutartį, ši nutartis neskundžiama ir tokiu atveju sumokėtos sumos yra ieškovui negražinamos,
nes jis matomai klaidino teismą, siekė suvaržyti atsakovo teises.

Prašymai dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjami teisme rašytinio proceso metu ir atsakovas apie tai nėra
informuojamas, nes jeigu informuosime atsakovą tai atsakovas nesąžiningas atsakovas gali susiskribti ir atlikti tokius
veiksmus, kurie gali padaryti neatitaisomos žalos, tačiau jeigu teismas mano, kad yra tikslinga sužinoti ir atsakovo poziciją,
tai teisėjas gali nustatyti terminą atsakovui pateikti savo poziciją, ką mano atsakovas. Gal atsakovas pateiks įrodymus,
kurie parodys, kad nėra tikslo taikyti tas priemones.

Jeigu laikina apsaugos priemonė pritaikoma, tai ji galioja iki pat teismo sprendimo įsiteisėjimo, netgi tokiu atveju, jeigu
ieškinys atmestas, pritaikytos apsaugos priemonės galioja, kol sprendimas įsiteisės. Galioja todėl, kad per mėnesį laiko
ieškovas gali apskųsti jam nepalankų teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismas gali kitaip išspręsti ir ieškovo
ieškinį patenkinti. O jeigu iškarto panaikintume, o apeliacija tenkintų, tai apeliacinės instancijos sprendimas gali būti
neįvykdomas ar pasunkėti, todėl apsaugos priemonės galioja, kol įsiteisės sprendimas. Kaip ir buvo sakyta, gali būti
priemonės ir anksčiau nutrauktos, nes atsakovai paprastai skundžia tokias nutartis. Arba pasikeitus aplinkybėms atsakovas
gali kreiptis į laikiną apsaugos priemonę paskyrusį teismą. Atsakovas gali prašyti, kad teismas įpareigotų ieškovą pateikti
užtikrinimą nuostolių atlyginimo.

Apsaugos priemonių apimtis:

 Jeigu taikome turtinio pobūdžio pvz: turtinio arešto priemonę, tai reikia žinoti, kad taikant laikiną apsaugos
priemonę ar priemones, tai piniginė išraiška negali viršyti ieškinio sumos. Ta taisyklė ne visada įmanoma tinkamai
pritaikyti pvz: atsakovas gali turėti vienintelį daiktą, kurio vertė yra didesnė nei ieškinio suma, tai vien dėl to, kad
areštuoto daikto vertė šiek tiek didesnė, nesakysime, kad areštas buvo neteisėtas, nes atsakovas kito turto neturi.
Teismo rezoliucinėje dalyje, teismas turi tiksliai nurodyti, kokią laikiną apsaugos priemonę taiko arba jeigu to
neįmanoma tiksliai pasakyti, kaip pvz turto arešto atveju, teismas gali nežinoti, kokį turtą atsakovas turi, tai pvz
teismas nurodo, kad areštuoti turtą ar pinigines lėšas tokiai ir tokiai sumai. Ir tokią nutartį vykdo antstolis, kad jis
jau surastų konkretų skolininko turtą ir jį areštuotų savo patvarkymu, ir svarbu, kad tokią nutartį reikia įvykdyti
per 14d. Jeigu per 14 dienų tokia nutartis neįvykdoma tai laikoma, kad turto areštas atsakovui nebuvo pritaikytas,
kitaip sakant, antstolis turi ieškoti konkretaus turto, užklausti bankus, viešus registrus ir t.t., o jeigu tas
nepadaroma, tai areštas nustoja galioti. Teismas turi turėti omenyje, kad reikia priemonių pritaikymą išviešinti,
teismas tokias nutartis turi siųsti atitinkamiems asmenims, pvz: jeigu areštuotas nekilnojamas daiktas, siunčiama
nekilnojamo turto registrui ir t.t.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ir panaikinimas:

Galioja iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet keičiantis aplinkybėms gali būti keičiamos. Tiek ieškovo prašymu, tiek
atsakovo prašymu (naikinamos arba keičiamos), svarbu, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo yra
vykdoma skubiai, o nutarties apskundimas nesustabdo jos vykdymo. Lygiai taip pat teismo nutartis pakeisti ar panaikinti
laikiną apsaugos priemonę nėra vykdoma skubiai, o jos apskundimas sustabdo vykdymą.

Pakeista ar panaikinama priemonė gali būti dėl to, kad atsakovas pateikia adekvatų užtikrinimą būsimo teismo
sprendimo pvz: sumoka į teismo depozitinę sumą, kuri lygi ieškinio sumai. Arba pateikiamas kitas adekvatus teismo
sprendimo įvykdymo užtikrinimas pvz: atsakovas, norėdamas išvengti piniginių lėšų arešto, nes jam reikia vykdyti
mokėjimus, jis gali pasiūlyti įkeisti nekilnojamą daiktą, kurio vertė atitinka ieškinio sumą.

Gali būti panaikinamos, jeigu laikina apsaugos priemonė pritaikyta, jeigu paaiškėja, kad ji buvo pritaikyta prieš niekuo dėtą
asmenį.

Dar vienas atvejis, kai atsakovas teikia prašymą teismui ir prašo teismo, kad teismas įpareigotų ieškovą pateikti galimų
būsimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Atsakovas įrodo, kad patiria nuostolius dėl tų apsaugos priemonių.
Tokiu atveju teismas panaikina laikiną apsaugos priemonę, nes nėra garantijų, kad galimi nuostoliai bus atlyginti jeigu
ieškinys bus atmestas.

Svarbu, kad tuo įpareigojimu, kurie nustatyti teismo nutartyje yra privalu laikytis ir jeigu nesilaikoma pažeidžiami tie
įpareigojimai, tai teismas gali taikyti sankcijas, baudą iki 300 eurų, be abejo, ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą, iš tų
kurie pažeidė ir dėl to pažeidimo palankus teismo sprendimas nebegali būti įvykdomas ar pasunkėja.

4. Atsakovo interesų gynimas:

 Pirmiausia jis gali skųsti apeliacine tvarka, atskiruoju skundu nutartį dėl laikinų apsaugos priemonių pritaikymo.
Nesustabdys jos vykdymo. Daug atvejų, kai tenkina ir panaikina apsaugos priemonę. Tai tokie atskirieji skundai yra
apmokestinami žyminiu mokesčiu – 50e.
 Antra, atsakovas gali teikti prašymą teismui ir prašyti, kad įpareigotų ieškovą pateikti galimų nuostolių
įrodymus, kad daro žalą atsakovui, tada teismas gali įpareigoti ieškovą sumokėti sumą į depozitinę sąskaitą, ar
pateikti adekvatų užtikrinimą, jeigu ieškinys būtų atmestas. Jeigu ieškovas nepateikia užtikrinimo, tai per 3d.
panaikins apsaugos priemones teismas.
 Gali prašyti nuostolių atlyginimo, jeigu ieškinys atmetamas, tai daroma išvada, kad ieškovas nepagrįstai prašė
apsaugos priemonių taikymo. Jam gali būti bauda už piktnaudžiavimą procesu. O nuostolių atlyginimas atsakovui
pagal bendras taisykles. LAT savo precedentu yra pasakęs, kad tai yra griežtoji civilinė atsakomybė, ieškovas
atsako be kaltės. Ieškovui reikės įrodyti tik neteisėtumą, žalos dydį ir priežastinį ryšį. Jeigu byla baigiasi tuo, kad
ieškovas atsisako ieškinio tai tokiu atveju ar žala bus atlyginama yra nustatoma vertinant, ar jeigu nebūtų atsisakęs
ieškinio, ar ieškinys būtų patenkintas ar ne.

Valstybė atsakys tokiu atveju, jeigu teismas negalės pritaikyti, o ieškovas prašys nuostolių atlyginimo. Pvz: prašymas
areštuoti automobilį, teismas nepritarė, o automobilį išvarė į užsienį, tai tokiu atveju ieškovas pareiškė ieškinį valstybei, tai
valstybė priteisė piniginę automobilio vertę.