1. Mikelis į Aukštujus grįžo kaip ponas, svetimas, aukštas ir puikus.

Plaukai taip
apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant
vieno šono. Juoda karta apsirengęs, balta apykakle, su juodu paraiščiu. Rankose
odinės pirštinės, ant pirštų švytėjo žiedai. Krizas savo brolį pasitiko pats pirmas, jis
buvo nustebęs, nes Mikelis šnekėjo vokiškai. Krizas po to nieko nebesakė, tik jam
buvo gaila tėvų. Jis mielai būtų įtupdęs brolį atgal ir leidęs važiuoti iš ten iš kur
atvažiavo. Tėvas Jokūbas, pamatęs savo sūnų pirmiausia pasakė - “Tikras vokietis!”.
Jie pasisveikino tiktai rankos paspaudimu, po tokio ilgo laiko. Tėvui kaip ir kitiems
šeimos nariams, nepatiko naujas Mikelio įvaizdis ir jo kalba. Mikelis apkabino savo
motiną, o ji iš džiaugsmo skaudžiai apsiverkė. Ji buvo laiminga pagaliau pamačiusi
Mikelį, bet ir tėvas, ir motina, ir Krizas visai kitokio buvo laukę Mikelio.
2. Esminė problema buvo ta, kad jis kalbėjo ir savo vaikus mokė kalbėti vokiškai, atrodė
kaip tikras vokietis ir dar savo vaiką pavadino vokišku vardu. Motina taip pat buvo
pikta, nes jis yra lietuvininkas, o savo sūnų nori vokiškai krikštyti. Bet džiaugiasi
motina širdyje ir pasididžiavimas įsiliejo į šimonienės krūtinę. Tėvas įsmeigė piktas
savo akis į Mikelio veidą. Vėliau tėvas nebegalėjo ir nuėjo prie lovos, atsigulė,
rodydamas, kad nebenorįs daugiau kalbėtis. Krizui visa tai atrodė net labai juokinga,
kad niekas nepastebėtų, kad jis iš pikto juoko lūpų sučiaupti nebegali, braukė pirštais
nosį. Aš pritariu Šimonienei, nes ji, kad ir buvo pikta, ji džiaugėsi matydama sūnų. Gi
svarbiausia, kad sūnus grįžo namo sveikas, nesvarbu kaip jis bebūtų pasikeitęs, jis
vis vien jos sūnus.
3. Mikelis yra tas, kuris galvoja, kad žmogus gali turėti ne vieną tautinę tapatybę,
atvirkščiai nei jo šeima. Mikelis, kad ir prieštarauja tėvams, bet jį graužia atbudusi
lietuviškoji sąžinė. Mikelis nesutinka, kad jo vaikas mokytųsi lietuvių kalbos, nes jis ir
pats patyrė, kaip blogai yra lietuvininkui tarp vokiečių. Jis nenori to pačio vargo
užkrauti savo vaikui. Jis sakė, kad ir yra mokoma dar lietuviškai, bet laikai gali
pasikeisti, tai rodo, kad jis galvoja, jog po kurio laiko lietuvių kalbos nebeliks, todėl
reikia mokėti ir kitas kalbas.
4. Mikelio krūtinėje staiga baisi tuštuma, kurios užpildyti jau niekuo negalima. Ir miegas
užspaudžia akis, o sąžinė jo atsitraukė į tolimiausią širdies kampelį. Jis norėjo
išvažiuoti atgal į Vokietiją, bet jo sąžinė jam neleido palikti šeimos.