Pranciškus Karosas

Bitininkystė
kiekvienam

"ŪKININKO PATARĖJAS"
2000
KAUNAS
Viršelyje Jono Bagdono ir Narcizo Freimano nuotraukos

KETURIASDEŠIMT AŠTUNTOJI KNYGELĖ

"Ūkininko patarėjo" (indeksas 5140), "Šeimininkės"

(indeksas 5141) ir "Meisterio" (indeksas 5142)
knygynėlių knygas galite užsiprenumeruoti pašte
ar kitose platinimo tarnybose. Prenumeratoriams
laiškanešys atneš pageidaujamas knygeles
tiesiai į namus!
Sutaupysite laiko ir pinigų!
 JEI NORITE TURĖTI BIČIŲ

Nė viena ūkininko šeima neapsieina be arklio, karvės ir, žinoma,

dauguma nori turėti bičių. Bet atsiranda problema, kaip jas prižiūrėti.
Čia gerų norų neužtenka, jau reikia ir konkrečių žinių. Daug kas mano:
įsitaisysiu bičių ir medų samčiu kabinsiu. Deja, labai dažnai tenka
laižyti karčias nusivylimo ašaras. Tinkamai neprižiūrimos įsigytos bi­
tės arba išspiečia, arba nuo ligų ir bado išmiršta. Dažnai tenka girdėti
sakant: kiek laikai šeimų (kelmų)? Tai blogas pasakymas, nes bites
reikia ne laikyti, o prižiūrėti.
Bitininkauju nuo 1958 metų ir prižiūriu ne vieną dešimtį bičių šei­
mų. Labai gerai žinau bitininkystės problemas ne tik kaip profesiona­
lus bitininkas, bet ir kaip šios specialybės pedagogas. Senų žmonių,
kurie šį bei tą apie bites išmano, kasmet mažėja. Jaunimas ieško leng­
vesnio ir pelningesnio uždarbio. Bet vis daugiau inteligentų pamėgs­
ta bites kaip hobį arba pagalbinį verslą. Daug atsikuriančių ūkininkų
irgi savo sodybose norėtų turėti vieną kitą bičių šeimą, bet nežino,
nuo ko pradėti, kaip jas prižiūrėti, ko iš jų tikėtis, kaip gydyti nuo
įvairių ligų, ypač nuo varozės, puvinių, askosferozės ir kitokių, kurių
yra daugiau kaip dvidešimt. Bitės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia
avilyje, todėl svarbu jas tinkamai paruošti žiemai, prižiūrėti pavasarį
ir per medunešį, žinoti, kada ir kiek primaitinti, kaip ir kokiuose avi­
liuose apgyvendinti. Turiu daugiametę pedagoginio bei praktinio dar­
bo patirtį ir jaučiu bičiulišką pareigą nors trumpai pasidalyti bičių
priežiūros žiniomis su pradedančiais bitininkauti bičiuliais. (Neven­
giu šio žodžio, nes jei bitininkas vienas kitam kuo nors padeda, tai jau
ir yra bičiulis.)
Šioje knygelėje bičiuliai galės sužinoti, kaip pradėti bitininkauti,
kaip paprastai, lengvai ir pigiai pasigaminti avilį, kada geriausia pirkti
bites, kokio reikia būtiniausio inventoriaus, nuo kiek bičių šeimų pra­
dėti bitininkauti, kaip pasigauti spiečių ir su juo elgtis, kad jis nepa­
bėgtų, kodėl ir kada bitės labiau gelia, kokios bičių laikymo ir priežiū­
ros taisyklės, kur gauti bičių motinėlių, kaip jas pakeisti, kaip išlydyti
vašką, išimti medų, kaip iš bičių šeimos gauti kuo daugiau medaus ir
kitokios produkcijos.

3
 BITININKAVIMAS

BITYNO VIETA
Jeigu norite pradėti bitininkauti, pirmiausia turite pasirūpinti, kad bitės
turėtų kur rinkti nektarą, žiedadulkes ir kuo arčiau avilio. Bičių naudingas
skraidymo nuotolis - 2-3 kilometrai. Šaltesniu ORI pavasarį ir rudenį - 2 kilo­
metrai, o vasarą, kai nevėjuota, bitės nuskrenda iki 3 kilometrų, retkarčiais ir
toliau, tačiau kol parneša nektarą, daug jo sunaudoja skridimo energijai, ir
aviliui mažai kas lieka.
Šis plotas sudaro apie 2000 ha, todėl turime žinoti, kiek ir kokių naudingų
bitėms augalų jame yra ir koks jų nektaringumas, išskiriamo cukraus kiekis.
Jeigu bitėms specialiai nesėjama medingų augalų, tai šiame plote gali išsimai­
tinti ir duoti (kai kada, t.y. palankiais metais) medaus 6-7 bičių šeimos.
Jei šiame plote yra apie 50 proc. miško, tai jame bičių kiekį galima padvigu­
binti, todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar šiame plote gyvenantys žmonės turi
bičių, ir kiek. Jei minėtoje bičių skraidymo apylinkėje yra 5 sodybos, o trys turi
bičių, tai šis plotas jau yra pakankamai apgyvendintas bitėmis. Papildomos
bičių šeimos sumažins esamų bičių produkciją proporcingai naujų šeimų kie-
kiui, nes visos šioje apylinkėje esančios bitės dalysis čia esamu nektaro kie­
kiu. Vienai bičių šeimai per metus reikia apie 100 kg cukraus, kurį jos gauna iš
nektaro, apie 20 kg žiedadulkių, apie keliolika litrų vandens.
Jeigu bitės surinko 105 kg medaus, vadinasi, 5 kg iš šeimos galėsite
gauti. Jeigu surinko 130 kg, tai 30 kg bus jūsų. Jeigu surinko mažiau kaip 100
kg, jūs negausite nieko, o bičių šeima gerai neišsivystys, bus silpna ir ne­
produktyvi, dažnai gali net išspiesti ar susirgti įvairiomis ligomis. Tokiu
atveju šioje teritorijoje turite mažinti bičių šeimų kiekį arba jas išvežti į geres-
nes ganyklas, arba pasėti bitėms naudingų medingųjų augalų. Labai dažnai
bitininkas, padvigubinęs bičių šeimų kiekį, medaus gauna dvigubai mažiau,
nors įdeda dvigubai daugiau darbo ir laiko.
Bitė iš prigimties buvo, yra ir lieka laukinė. Jų nepririši, neuždrausi skristi
į svetimą teritoriją. Jos nežino ribų, bet pažįsta augalus, ir nesvarbu Jono
bitėms, kad jos skrenda į Algio grikius, o Algio bitės lekia į Antano dobilus.
Todėl kiekvienas bitininkas turi gerinti bičių ganyklas: sėti facelijas, barkū­
nus, rapsus, ožiarūčius, saugoti karklynus, blindes, šaltekšnius, auginti so­
dus, sodybas apsodinti klevais, kaštonais, liepomis, akacijomis, dykvietes
užsėti barkūnais, barščiais (Sosnovskio), žilakrūmiais, šaltalankiais, avietė­
mis ir kitais bitėms naudingais augalais.
Reikia žinoti, kad nors daug augalų žydi, tačiau bitės apčiuopiamą naudą
turi tik iš keleto, ir tai ne visada. Tai priklauso nuo temperatūros, drėgmės ,
tręšimo. Turime gerai įsisąmoninti, kad optimali temperatūra Lietuvoje nek­
taro skyrimui dieną yra apie +23" C, o naktį - nenukrentanti žemiau kaip

4
+14+16° C, t.y. tvankus šiltas oras. Jeigu pučia šiaurės, šiaurės rytų
arba šiaurės vakarų vėjai, augalai nektaro beveik neskiria arba skiria
labai mažai. Jeigu temperatūra nukrenta iki +8° C, tai jau net stiprios
šeimos eina į kamuolį ir nebeskraido, o silpnos nustoja skraidyti, eiti į
darbą jau esant +13° C todėl, kad vis vien nebūtų naudos, nes augalai,
kad ir gausiai žydintys, nektaro neskiria. Pastaraisiais metais (ypač
pavasarį) nuo žydinčių kiaulpienių tiesiog geltonuoja laukai, o bičių
jose nėra, nes naktys šaltos, dienos vėjuotos, vėjai nepalankūs. Taip
būna ir žydint sodams, kai jie apsipylę žiedais, o bičių juose nematyti.
Mes galėtume maudytis medaus voniose, jei žydint augalams būtų
palankūs orai nektaro skyrimui ir bičių skraidymui. Žmonės to nesu­
prasdami dažnai sako: "Žiūrėkite, šitiek visko žydi, tai kodėl nėra me­
daus?" Be to, kai labai sausa, nektaras išdžiūsta, ir bitės jo nebepaima.
Kai lyja - atsiskiedžia, bitės jo irgi nebeima. Kai kurios bičių rasės
nebeima nektaro, kurio cukringumas mažesnis negu 13-15 proc. Jį ima
kamanės, vapsvos, žiedmusės ir kiti vabzdžiai, iš dobilų tokį nektarą
kartais ima kaukazinės bitės.
Bitėms geriausias nektaro cukringumas yra apie 50-60 proc., t.y. kai
1 litre vandens yra ištirpąs 1 kg cukraus. Tokios koncentracijos sirupą
bitės ima geriausiai ir lengviausiai perdirba, jam nereikia jokių priedų
(vadinamojo "parūgštinimo"). Bitės pačios jį parūgština iš savo liau­
kų. Taip pat reikia žinoti, kad dauguma augalų nektarą skiria tik pirmoje
dienos pusėje ir tik kai kurie augalai - visą dieną. O kai kurie - tik po
pietų. Yra augalų, kurie nektarą skiria tik kelias valandas. Be nektaro,
bitės renka nuo medžių amarų išskyrų saldžiąją dalį, vadinamą lipčiumi.
Lipčius būna irgi tik rytinėmis valandomis.
Todėl labai svarbu steigti bityną saulėtoje, nuo vyraujančių vėjų
apsaugotoje nedrėgnoje aikštelėje, kad rytą kuo anksčiau bites viliotų
saulės spinduliai, o per karščius susidarytų pavėsis. Tai vieta vaisme­
džių šiaurinėje pusėje. Jei aviliai gerai apšiltinti, jie gali stovėti ir tie­
siog saulėje, tik avilio laka turi būti pridengta prielakiu, t.y. pavėsyje.
Be to, bitės neturi trikdyti kaimynų ramybės, tai ypač aktualu kolekty­
viniuose soduose arba gyvenvietėse. Bitininkauti reikia taip, kad bitės
negeltų aplinkinių gyventojų ir gyvulių. Kai žmonės dirba sode, patar­
tina bičių neapžiūrėti. Geriau palaukti, kol jie baigs darbus ir apžiūrinėti
bites vėliau arba susitarti su kaimynu, kad jis laikinai pasišalintų, kol
dirbsite su bitėmis. Dar viena išeitis - laikyti nepiktas, ramias bites,
pavyzdžiui, Karnikos (Austrijos Alpių bičių) "Pešec" liniją. Patartina
bičių neapžiūrinėti vėjuotą, apniukusią dieną arba prieš lietų. Tokiu
oru bitės piktesnės. Taip pat piktesnės ryte ir vakare. Geriausia bites
apžiūrinėti tarp 11 ir 15 val., tada daugiau jų būna išskridusių į darbą, o
likusios jaunos mažiau gelia. Visuomet pas bites reikia eiti švariam, nes
ir šiandien tinka dar Hipokrato pasakyti žodžiai, kad bitės nemėgsta
trijų dalykų: nešvarių rankų, nešvarios sąžinės, tinginio.
5
 ŽMOGAUS IR BITĖS SANTYKIAI
Bitės Žemėje gyvena jau apie 23 milijonus metų, o žmogaus pėdsakai
ne senesni kaip 6 milijonų metų. Vadinasi, bitė beveik 4 kartus senesnė
už žmogų, ir įsivaizduokite, kas būtų, jei šešiamečio vaiko imtų klausyti
23-ejų metų studentas, turintis didesnę gyvenimo patirtį ir jau bebaigiąs
aukštojo mokslo studijas. Arba 10-mečio vaikelio patarimais vadovautų­
si keturiasdešimtmetis jo tėvas. Žinoma, būna išimčių, bet tai ne taisyklė.
O mes stengiamės bites priversti gyventi taip, kaip mes norėtume, o ne
taip, kaip jos yra prisitaikiusios. Bičių įgimti instinktai labai dažnai pra­
lenkia žmogaus įgytą protą, todėl mes visą gyvenimą turime mokytis iš
bičių, ir tik supratę jų gyvenimą, jų instinktus, galime priversti bites
tarnauti žmogui.
Bitės nemėgsta nešvarių, užterštų teritorijų, naftos produktų kvapų,
odekolonų, alkoholio, rūkalų, prakaito, šunų, arklių kvapo, juodų, tam­
sių, vilnonių, odinių drabužių, triukšmo, staigių judesių, aukšto dažnio
garsų, elektros laukų, baimės, pykčio, neapykantos, susikaupusios žmo­
guje, kurią jos labai jaučia. Nemėgsta požeminių vandens srovių, neigia­
mai reaguoja į oro masių sroves, veikiančias bitėms nepalankia kryptimi,
infraraudonųjų spindulių, skleidžiamų besiartinančių gyvūnų arba blo­
gos energijos žmonių. Pavyzdžiui, Kanadoje žmonės, pamatę užrašą "bi­
tės" ar "bitynas", jį apeina ratu - lenkia. O pas mus priešingai. Lenda prie
bičių, o kai tokį smalsuolį sugelia, jis pradeda reikšti pretenzijas bitinin­
kui arba ima kenkti bitėms.
Bitės - viena pagrindinių gamtosaugos ir kraštotvarkos sudedamųjų
dalių ir viena pagrindinių agrotechnikos priemonių auginant apdulkini­
mo reikalingas (entomofilines) žemės ūkio kultūras. Be bičių nebūtų nei
dobilų, nei daugelio šiltnaminių kultūrų, sodų derliaus, liucernų, ožiarū-
čių, daržovių sėklojų sėklų ir daugelio kitų kultūrų. Užsienyje, kai bitinin­
kas atveža bites į sodus, grikius, dobilus ar kitas kultūras, už 1 dieną, ką
bičių šeima dirba pasėliuose, mokama nuo 4 iki 10 dolerių, o pas mus kol
kas dar pasėlių savininkas reikalauja medaus, o jau apie mokestį nėra nė
kalbos. Be to, bičių apsauga pasėliuose pas mus negarantuota. Todėl
bitininkai bites vengia vežioti, o ūkininkai negauna didelio kiekio sėklų.
Nesant bičių žydėjimo metu, sėklų derliaus gali ir visai nebūti, o atvežus
bites - sėklų kiekis padidėja nuo kelių iki keliolikos kartų. Nežinant, kiek
bičių reikia 1 ha ploto, reikia laikytis nerašytos taisyklės - 2-3 bičių šei­
mos 1 ha žydinčios kultūros. Be to, priklauso ir nuo pasėlio tankio,
augalų nektaringumo, drėgmės ir trąšų dirvoje, oro temperatūros, vyrau­
jančių vėjų, dienos ir nakties temperatūrų skirtumo. Pavasarį, kai šaltes­
nis oras ir silpnesnės bitės, jų į sodus vežama 2-3 šeimomis daugiau,
vasarą, kai šilta ir stiprios šeimos, į grikius užtenka 1 bičių šeimos 1 ha,
tik avilį reikia statyti į pasėlio vidurį.

6
 Todėl ir įvairių autorių įvairiuose leidiniuose duomenys apie augalų
nektaringumą bei bičių šeimų kiekį 1 ha yra skirtingi. Išvada: turėdami 2-
3 bičių šeimas 1 ha padarysime mažiausią klaidą. To nežinodami bitinin­
kai kartais pasėlius bitėmis perkrauna, pastato net po keliolika šeimų 1
ha ir nesilaiko atstumo 2-3 km spinduliu. Dar blogiau, kad prie pasėlyje
atvežtų bičių tiesiog prieš tavąsias kitas bitininkas pastato savąsias, tai
jau visiškas neišmanymas ir akiplėšiškumas. Seniai laikas Žemės ūkio
rūmų konsultacinėms tarnyboms žinoti, kur ir kiek, kokių pasėlių yra
vienoje ar kitoje apskrityje ir kiek ten reikia atvežti bičių. Tada nesusipra­
timų gerokai sumažėtų, derlius - tiek medaus, tiek kultūrų - padidėtų. Prie
didesnio lauko kitas bitininkas turi teisę statyti bites priešingoje pusėje
tik tada, jeigu atvežtosios neviršys 2-3 šeimų kiekio 1 ha. Pastaruoju
metu pastebimas bitininkų bičiuliškumo susilpnėjimas, tai nėra gerai ir
bičiuliška, tai kenkia senoms tradicijoms. Per silpnas yra bitininkų mėgė­
jų švietimas, o tai skaudžiai atsiliepia ne tik bitėms, bet ir patiems ūkinin­
kams, jau neminint gamtosaugos.

BITININKYSTĖS RAIDA IR REIKŠMĖ

Bitininkystės, kaip kultūringo žemės ūkio verslo, senovės Lietuvoje
nebuvo. Bičių ieškodavo miškuose ir atimdavo iš jų medų, vėliau bičių
dreves su nuvirtusiais ar nukirstais medžiais gabendavo prie sodybų. Ir
tik Lietuvoje įsikūrus dvarams, dažniausiai lenkų, pradėjo plisti rėminiai
aviliai, vadinami varšuviniais, jų prototipų dar ir dabar pasitaiko. Dabar­
tinius Dadano tipo avilius 430x300 mm rėmeliais ir 430x145 mm meduve
Lietuvoje įdiegė profesorius Jonas Kriščiūnas, vadinamas Lietuvos biti­
ninkystės tėvu. Kita bitininkystės kryptis plito per Mažąją Lietuvą iš
Rytprūsių, kur buvo paplitę šiaudiniai aviliai.
Šiuo metu bitininkystė Lietuvoje išgyvena naują etapą, jame jaučia­
mos kelios kryptys:
mėgėjiška sodybinė;
mėgėjiška vežiojamoji;
profesionali su pažangiausiomis bičių priežiūros ir bitininkavimo tech­
nologijomis, mechanizavimu, automatizavimu ir net kompiuterizavimu,
su stacionariais bitynais (nedidelis šeimų kiekis viename taške) ir vežio­
jama - konteineriais, bitidėmis, platformomis. Labai sparčiai plinta leng­
vų konstrukcijų vežiojamos platformos.
Bitininkystės reikšmė žemės ūkiui išlieka kaip viena pagrindinių ag­
rotechnikos priemonių derliui gausinti ir produkcijai gerinti.
Plinta naujos kultūros, pavyzdžiui, rapsai, kurių sėklų derlių bitės
padidina keletą kartų ir pagreitina bei suvienodina jų užmezgimą, kartu ir

7
subrendimą, pagerindamos nuėmimo terminus. Grįžta senos kultūros -
grikiai, seradėlės, perluočiai, atsiranda netradicinių pasėlių: ožiarūčių,
kmynų, įvairių vaistinių ir prieskoninių augalų, reikalingų bičių apdulki­
nimo. Kai kurie ūkininkai mėgina auginti daržovių sėklojus, ir tai dar ne
viskas. Greitai bus naujų kultūrų ir net genetifikuotų. Tačiau bitininkys­
tei suklestėti Lietuvoje sąlygos ne itin geros: dažnai būna nepalankios
bičių žiemojimo sąlygos, lietingos ir šaltos vasaros. Bet tai dar įmanoma
nugalėti. Svarbiausia bitininkavimo nesėkmė - tai ligos ir žema bitininko
kultūra, žinių stoka. Nekontroliuojamas medaus importas iš bitininkystei
palankių valstybių, deja, tas medus dažnai būna abejotinos kokybės.
Norint įsigyti bičių, reikia tam pasiruošti.
1. Šiek tiek susipažinti su bičių biologija, paskaityti literatūros, pažiū­
rėti filmų apie bites, padirbėti su bitininku, o geriausia - lankyti kursus
Kauno aukštesniojoje kraštotvarkos ir verslo mokykloje.
2. Bites įsigyti geriausia pavasarį, neblogai - vasarą, prastai -rudenį ir
blogai - žiemą, nors pavasarį ir bičių šeimų kainos didžiausios. Vasarą
galima spiečių ir sugauti ar paprašyti bičiulio, kad sudarytų dirbtinį spie­
čių (šeimelę). Tik gerai išmanant apie bites, galima jas pirkti rudenį arba
net ir žiemą, kitaip gresia apsipirkimas, jei bitės nebus tinkamai paruoš­
tos žiemai ar sirgs kokia nors liga.
3. Gerai išanalizuoti bičių ganyklas, kur bitės rinks nektarą 2-3 km
spinduliu, žinoti, kiek bičių šeimų turi aplinkiniai gyventojai.
4. Teisingai pasirinkti bitininkavimo sistemą ir būdą. Pasirinkti tinka­
miausios ir prieinamiausios sistemos avilį.
5. Pasirinkti tai vietai tinkamą bičių rasę.
6. Atlikti išsamius ekonominius skaičiavimus, kiek kainuoja avilys,
medsukis, bičių priežiūros inventorius, pačios bitės, ir padaryti išvadas,
ar geriau pirkti medų, ar pačiam pradėti bitininkauti. Žinoma, jei tam turite
sąlygas: sodybą, kolektyvinį sodą, žemės valdą ar bitininkystei vystyti
palankų ūkį. O gal turite bičiulių ar giminių kaime bei pažįstamų, kurie
galėtų priimti jūsų bites.
7. Pats geriausias motyvas pradėti bitininkauti - noras geriau pažinti
gamtą, bites ir jų gyvenimą, turėti hobį laisvalaikiui, pabūti gamtoje,
atsipalaiduoti nuo monotoniško darbo, aktyviai pailsėti stebint sudėtin­
gą bičių pasaulį, geriau pažinti gamtos paslaptis.

PAGRINDINIAI DARBAI PAVASARĮ

PRIEŠ BIČIŲ APSISKRAIDYMĄ
Žiemodamos avilyje suėjusios į kamuolį bitės nuolat palaiko tempe­
ratūrą apie 22° - 23° C kamuolio centre, o kraštuose 7° C.

8
 Tokiai temperatūrai palaikyti reikia energijos, kurią bitės gauna val­
gydamos medų ir judėdamos kamuolyje bei judindamos krūtinės raume­
nis. Valgydamos maistą, jos išskiria ir nesuvirškintas medžiagas - išma­
tas, kurias kaupia išmatų žarnoje, turinčioje 6 rektalines liaukas, žiemą
apsaugančias išmatų žarną nuo puvimo. Žarna irgi yra ribota, joje telpa
34-46 miligramai išmatų. Kuo bitės ramiau žiemoja, tuo mažiau išmatų
sukaupia, nes mažiau jaudinasi, mažiau valgo, bet žiema yra ilga, mūsų
buvę lietuviškos bitės, kurios priklausė Vidurio Europos bičių rasei, ga­
lėdavo ištverti 6 mėn. neapsiskraidžiusios - neišsivaliusios. Dabartinės,
jau sukryžmintos su pietinėmis rasėmis, ištveria kur kas trumpesnę žie­
mą, t.y. apie 4 mėn., ir jei žiema ilga ir šalta, o bitės per 4 mėn. negali išlėkti
iš avilio išsivalyti (apsiskraidyti), tai jos pradeda viduriuoti avilyje, ir
susiteršusi šeima miršta nuo savo pačių išmatų bei jų sukeltų ligų. Pieti­
nių bičių išmatų žarna gamina rektalį, apsaugantį išmatų žarną nuo puvi­
mo 2 mėn., mūsų bites - 6 mėn.
Bičių žiemojimo vieta turi būti kuo ramesnė, apsaugota nuo vėjų,
nedrėgna, pavasarį turi greit nutirpti sniegas, nutekėti vanduo iš bityno.
Aikštę turi gerai įkaitinti saulutė.
Todėl bitininkas turi nuleisti grioveliais vandenį, jei yra sniego, jį
pabarstyti durpių ar pelenų dulkėmis, tada sniegas greičiau ištirps. Susi­
darys mikroklimatas su aukštesne nei aplinkos temperatūra, ir bitės apsi-
skraidys greičiau.
Bitininkas iki apsiskraidymo turi paruošti girdyklas, maitintuves, sausą
apšiltinimo pakeitimą, turėti švarių dezinfekuotų avilių ir korių, jeigu
tektų bites perkelti dėl nepalankaus žiemojimo.

PIRMASIS BIČIŲ ŠEIMOS APSISKRAIDYMAS

Kai oro temperatūra pavėsyje pakyla iki 9° C šilumos, šviečiant sau­
lei apsiskraido visos stiprios bičių šeimos, o pakilus iki 14° C, apsiskrai­
do ir silpnesnės bičių šeimos.
Būna ir išimčių: kai bitės žiemoja neramiai, maitinasi nekokybišku
maistu ar per ilga žiema, tada stiprios šeimos gali apsiskraidyti ir šaltes­
niu oru. Jos greit eina iš avilio, per keletą minučių apsiskraido, išsivalo ir
vėl grįžta atgal. Ypač tai daro bitės, turinčios Kaukazo bičių kraujo. Jos
gali apsiskraidyti net esant 2° C. Bet tai nėra taisyklė, tai tik išimtis ir
požymis, kad jau persipildė jų išmatų žarna ir jos nebegali daugiau ken­
tėti - turi lėkti išsivalyti į lauką arba tai daryti avilyje ir žūti. Jeigu rudenį
esant 8° C stiprios šeimos sueina į kamuolį, tai normaliai pavasarį esant
9° C iš jo išeina. O silpnos šeimos į kamuolį sueina esant 13° C, pavasarį
esant 14° C iš jo išeina. Visi kiti atvejai rodo, kad bitėms žiema jau per ilga

9
ir jos nebegali kentėti. Apsiskraidant vėsesniu oru dalis jų krinta ant
sniego, šaltos žemės ir žūsta, todėl prieš avilius pravartu pakloti juodos
medžiagos paklodes arba pabarstyti šiaudų, pakloti eglišakių.
Po bičių apsiskraidymo, jeigu oras šaltokas, bičių dalinis patikrinimas,
vadinamas paviršutiniu, atliekamas labai paprastai. Tyliai atidaromas avi­
lio stogas, pakišama ranka po šiltinamąja pagalve, ir jeigu jaučiama šiluma,
vadinasi, šeimoje yra penį ir gali būti, kad viskas gerai, nebent būtų per
mažai maisto. Bet kartais galime ir apsigauti, nes esant traninei šeimai, kai
lizde būna traninė bičių motina ar traninės bitės ir yra traninių perų, taip
pat jaučiame šilumą. Todėl svarbiausia - sulaukus palankaus oro apžiūrėti
bites iš esmės, nustatyti perų, maisto ir bičių kiekį, po to pašalinti trūku­
mus ar pasidžiaugti gerais žiemojimo rezultatais.

PAVASARINIS BIČIŲ ŠEIMŲ PATIKRINIMAS

Atliekant pavasarinį bičių šeimų patikrinimą, į bityno žurnalą surašo­
mi duomenys. Bičių šeima pavasarį po apsiskraidymo turi turėti ne ma­
žiau kaip 4-6 kg maisto, arba kiekvienam koriui su aptūptomis bitėmis turi
būti ne mažiau kaip 1 kg medaus, o visai bičių šeimai - 2-3 koriai su
duona. Kai nėra duonos, reikia bites maitinti žiedadulkių ir medaus miši­
niu 1:1 arba kitais duonos pakaitalais, pavyzdžiui, sumaišyti 80 g van­
dens, 1 kg cukraus, 200 g šviežio nugriebto pieno ir duoti bičių šeiniai po
200 g kasdien.
Vietoj duonos pakaitalo tinka šviežios mielės. Sumaišyti 1 dalį mielių
ir 4 dalis cukraus pudros ir šeimai duoti po 200 g.
Lakų susiaurinimas po apsiskraidymo turi didelę reikšmę, nes apsaugo
nuo šilumos sumažėjimo, taip pat nuo plėšikių užpuolimo. Per siaurą laką
bitės geriau ginasi. Siaurinama pagal bičių stiprumą, vienam aptūptam
koriui reikia palikti 0,8-1 cm, iš viso bus 8-10 cm.
Lizde korių paliekama tiek, kiek bitės gerai aptūpia, nes kai korių
daug, bitėms sunku palaikyti pastovią temperatūrą lizdo centre, kur yra
perai. Paprastai bitės prie perų palaiko 34-35° C temperatūrą, nes tik tokia
perams vystytis pati geriausia, todėl siaurinant lizdą reikia išimti tuos
korius, kuriuose nėra arba mažai maisto, kurie suteršti arba supeliję. Silpnos,
2-3 korius aptupiančios bičių šeimos sujungiamos.
Silpnos šeimos jungiamos keliais būdais:
supurškiamos prikvėpintu melisos ar mėtų aliejumi, cukraus sirupu
1:1 ir sukeliami koriai iš karto prie jungiamos šeimos, prieš tai gerai parū­
kius dūmais;
gerai parūkomos dūmais ir sukeliamos už diafragmos, atskirtos po­
pieriaus lakštu su mažomis skylutėmis;

10
 gerai aprūkytos bitės nukratomos prieš laką ant prielakio, parūko­
mos lizde esančios, tada bitės sueina į avilį.
Yra daug kitokių jungimo būdų, tai su eterio lašais ir kitomis kvapio­
siomis medžiagomis, bet tokių bičių trumpėja amžius ir blogėja orientaci­
jos refleksai.
Pastaba: jeigu jungiant yra dvi motinos, tai jungti reikia jas atskyrus,
nes bitės svetimą motiną dažnai nugelia, todėl ją, uždarytą į narvelį,
palaikome 1 parą. Paliekame geresnę jaunesnę, o kitą sunaikiname.
Motinas pavasarį bitės priima noriau, rudenį bet kokią motiną bitės
blogai priima, todėl reikia jas izoliuoti po gaubtuvėliu, Titovo narvelyje
ar po izoliatoriumi, palaikyti vieną parą ir paleisti. Šeimų be motinų ištai­
symas priklauso nuo to, kaip jos liko be motinos ir kaip ilgai jos neturi.
Jeigu žiemą žuvo motina, tai bitės, neturėdamos kiaušinėlių motinai
išauginti ir motininės medžiagos, praėjus apie 30 d. pradeda penėti pie­
neliu jaunesnio amžiaus bites, tos, neveikiamos motininės medžiagos
(stabdančios darbininkių kiaušidžių vystymąsi), pradeda dėti traninius
kiaušinėlius, dėl bičių trumpų pilvelių jie būna padėti ant korio akelių
kraštų po kelis, iš jų išsivysto smulkūs nepilnaverčiai pustraniai. Taip
šeima visai "nutranėja" ir žūsta. Pirmas ir pats geriausias taisymo būdas
yra duoti dedančią motiną izoliatoriuje. Po 2-3 dienų traninės bitės nu-
stoja dėjusios kiaušinėlius, ir šeima pasitaiso. Yra ir daugiau būdų, pa-
vyzdžiui, bičių iškratymas ir kiti, bet jie gana neefektyvūs. Jeigu motinėlė
žūsta, kai šeimoje jau yra padėtų kiaušinėlių, tai bitės išsiaugina naują
motinėlę, bet ji šaltu oru arba dar net nesant tranų nesusiporuoja ir deda
normaliai neapvaisintus kiaušinėlius, iš jų akutėse taip pat išsivysto
nepilnaverčiai mažyčiai tranai-pustraniai, šeima nusilpsta ir žūva. Tokiu
atveju atimama netinkama motinėlė, o po 6 val. į jos vietą izoliatoriuje
arba po gaubtuvėliu duodama gera apvaisinta motinėlė. Jei nėra moti­
nos, reikia šeimą sujungti arba duoti subrendusį motininį lopšelį.
Atliekant minėtus darbus, nereikia skubėti ir priimti paviršutinišką,
neapgalvotą sprendimą. Visada reikia atsižvelgti į vietos, ekonomines,
bityno sąlygas ir savo patyrimą, kad atliktas darbas duotų kuo daugiau
naudos ir keltų bitininkui moralinį pasitenkinimą. Skubėdamas nepaty­
ręs bitininkas dažnai padaro klaidų, kurias po to sunku, o kartais ir ne­
įmanoma be nuostolių ištaisyti.
 PAGRINDINĖ BIČIŲ ŠEIMŲ APŽIŪRA
Be pavasarinės pirmosios paviršutiniškos bičių šeimų apžiūros, stam­
biuose bitynuose rekomenduojama atlikti pagrindinę apžiūrą iš karto, tai
sumažina darbo sąnaudas, sutaupo daug laiko, apsaugo bites nuo nerei-
kalingo jaudinimo daug kartų. Pavasarinei pagrindinei bičių šeimų ap-
žiūrai tinkamiausia 14 °-l 6° C temperatūra (pavėsyje). Pagrindinis užda-
vinys - nustatyti bičių šeimų būklę po žiemos ir sukurti kuo palankesnes
sąlygas greitam bičių šeimų vystymuisi. Apžiūra atliekama jau visiškai
pasiruošus bičių priežiūros priemones. Bitininkas duoda 2-3 dūmus per
laką, tada bitės prisigeria medaus ir mažiau gelia per apžiūrą. Apžiūrint
laikomasi tvarkos, tylos, nebeldžiamas avilys ir rėmai. Nustatomas šei-
mų stiprumas, perų kiekis rėmais, motinos kokybė, maisto kiekis ir koky-
bė, lizdo kokybė. Maisto kiekis nustatomas iš akies, nes 1 visiškai už-
akiuotas korys sveria apie 4 kg, vadinasi, 1/4 korio svers apie 1 kg.
Maistas kokybiškas, jei nesusicukravęs ar neprarūgęs. Apžiūrima, ar
nėra apviduriuotų korių, ar jie nesupeliję. Supeliję ir apviduriuoti pakei-
čiami švariais, o esantys su perais nuvalomi kaltu, peiliu ar kitokiais
grandikliais. Perų, kartu ir motinėlės kokybė nustatoma iš jų išdėstymo:
jei perai išretėję, nelygūs, vadinasi, motina sena ir ligota, jei perų nėra,
tai motinėlės gali nebūti, tada žiūrime, ar yra kiaušinėlių, jei ir jų nėra, tai
jau beveik esame tikri, kad motinos nėra, ji žuvusi ar panašiai, o gal dėl
per šalto lizdo dar nededa (tada šiltinamas lizdas). Lizdo šiltumą nustato-
me iš akies, jei perai tik 1-2 koriuose ir nedideliais apskritimais korio
viduryje, vadinasi, per šalta, per platus lizdas, jei perai koryje iki apačios -
šilumos pakanka (1,2 pav.). Lizdas ilgai atidengtas nelaikomas, nes gali
užpulti bitės plėšikės, užkrėsti ligomis, patys galime atšaldyti perus, juk
jiems nuolat reikalinga 34 °-35° C temperatūra. Korių visų nekilnojame,
pakeliame tik truputį, žvilgtelėję statome atgal, motinos specialiai neieš-
kome, jei per šalta, korių nevalome, o jei oras geras, apie 18-20 ° C, tai

1 pav. Perų mažai, avilyje 2 pav. Perų daug, šilumos

per šalta, šeima silpna pakanka, šeima stipri

12
nugrandomas ir vaškas, pikis, nuvalomi trupiniai nuo dugno. Po apžiū­
ros korių paliekama tiek, kiek bitės aptupia, o suteršti, supeliję ar kitokie
netinkami koriai išimami ir pakeičiami švariais.
Esant galimybei ir reikalui, šeima perkeliama į švarų išdezinfekuotą
avilį ir mažoje maitintuvėje duodama 0,5 1 skysto cukraus sirupo 1:1, t. y.
1 kg cukraus ir 1 1 vandens, įdedama viena 0,25 mg tabletė kobalto,
ištirpinta vandenyje, ir gerai išmaišoma. 1 1 sirupo galima įdėti 1 g valgo­
mosios druskos. Sirupo nereikia padauginti, nes bitėms turi likti tuščių
korių, kuriuose motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius, o bitės - auginti perus.
Jeigu maisto duodama per daug, tai sulėtėja bičių šeimos vystymasis,
apribojamas motinėlės darbas. Lizde turi būti ne mažiau kaip 1 -2 koriai su
duona. Išimti iš lizdo koriai nešami į korių saugyklą. Lizdas iki normos
susiaurinamas. Visi duomenys surašomi į knygutę ar užrašus, po to į
bičių šeimos korteles ir į bityno žurnalą. [ užrašus duomenys rašomi čia
pat prie avilio, nes apžiūrėjus 2-3 užmirštama, kas buvo pirmame. Be to,
būtina nepamiršti pasižymėti šeimos numerio.
Jeigu pasitaiko rimtų trūkumų, pavyzdžiui, nėra motinėlės, trūksta
maisto, suterštas lizdas, tai juos reikia kuo greičiau pašalinti, ištaisyti.
Kai viskas gerai, bitininko nuotaika būna gera, jis jaučia malonų pasiten­
kinimą savo darbo vaisiais.

PIRMASIS LIZDŲ PLĖTIMAS

PASIŪTAIS KORIAIS
Pirmasis lizdų plėtimas pasiūtais koriais atliekamas tada, kai bičių
šeimos aptupia visus po žiemos likusius korius, antrame koryje nuo
diafragmos yra kiaušinėliai iš vienos ir kitos lizdo pusės. Lizdams plėsti
pasiūtais koriais būtina turėti šviesiai rudų korių, iš kurių išėjusios 2-3
bičių kartos. Pirmojo lizdų plėtimo pasiūtais koriais metu galima dėti nuo
1 iki 4 korių, priklausomai nuo bičių šeimos stiprumo. Koriai dedami iš
krašto prie pat perų po 1 -2 iš kiekvienos pusės, o toliau centre paliekami
koriai su perais. Korių su perais jokiu būdu negalima perskirti tuščiu koriu,
nes pažeidžiamas šilumos režimas, kuris perų aplinkoje laikosi 34° - 35 ° C.
Labai gerai duodamus korius supurkšti 1:1 cukraus sirupu. Tada bitės
juos greičiau išvalo ir paruošia motinėlei kiaušinėliams dėti. Reikia žino­
ti, kad viename pasiūtame koryje su geromis - taisyklingomis - bitinėmis
akelėmis yra apie 8000 akučių. Jų bičių motinai kiaušinėliams dėti užten­
ka 3-5 dienoms, priklausomai nuo motinėlės dėslumo. Be to, reikia pa­
skaičiuoti, kad lizde užtektų vietos ir šviežiam nektarui ar cukraus sirupui
supilti, tik teisingai apskaičiavę neatšaldysime perų.

13
 Motinas reikia skatinti kiaušinėlius dėti todėl, kad kuo daugiau lizde
kiaušinėlių, tuo daugiau bitės išaugins naujų bičių ir gausesnė bus jų
šeima. Tik stipri bičių šeima, turinti daug jaunų bičių, pajėgia surinkti
nektarą, prisiūti daug korių, iš tokios šeimos galima gauti daug medaus
ir ją panaudoti žemės ūkio kultūroms apdulkinti. Kuo stipresnė, gauses­
nė bičių šeima, tuo geriau apdulkina žemės ūkio kultūras, surenka žieda­
dulkes ir pagamina medaus.
Motinos skatinamos kiaušinėlius dėti tik per bites, jos kiekvieną die­
ną primaitinamos po 400-500 g cukraus sirupu 1:1, duodama kandi teš­
los, pagamintos iš 1 dalies medaus, 4 dalių cukraus pudros, pridedant
0,25 mg kobalto į 1 1 ar 1 kg maisto. Gerus rezultatus duoda vitaminas E,
duoti 0,01 mg arba tiek pat folikulino. Bičių primaitinimą skatinamuoju,
žadinamuoju stimuliuojančiu penėjimu reikia tęsti tol, kol gamtoje atsi­
randa palaikomasis medunešis. O svarbiausia - reikia žiedadulkių (pe­
rams auginti), bites būtina prie jų išvežti. Tam tinka blindės, karklai (gluos­
niai), kiaulpienės. Pavasarį bites geriausia laikyti pamiškėse, pakrūmėse,
kur daug žydinčių gluosnių. Be to, tik motinos, išaugintos pagal visus
reikalavimus iš geros, dėslią motiną turinčios bičių šeimos paimtų lervu­
čių, bus dėslios, pajėgs sudėti per parą apie 2000 kiaušinėlių: iš jų gali
išsivystyti bičių šeima, turinti iki 60-65 tūkstančių bičių darbininkių. O
motinėlė, kurios dėslumas 700 kiaušinėlių per parą, teišaugins tik apie
21000 bičių, tokia šeima jokios naudos bitininkui neduos, neš tik nuos­
tolį. Nepadės jokie papildomi maitinimai, skatinimai. Bus sugaištas lai­
kas, išnaudotos lėšos ir negauta reikiamų rezultatų.

VIENKARTINIS IR LAIPSNIŠKAS
LIZDŲ PLĖTIMAS
Sėkmingai peržiemojusios bičių šeimos pradeda smarkiai vystytis, ir
sudarius geras šilumos režimo bei aprūpinimo maistu sąlygas, priaugina
daug jaunų bičių bei perų, todėl šeimai darosi ankšta ant esamų rėmų -
korių. Jeigu šeimos lizdas buvo susiaurintas iš pat pavasario, tai to­
kioms lizdai plečiami laipsniškai, t.y. po 1-2 korius iš karto. Jeigu šeimos
po žiemos nenusilpusios ir laikosi ant 8-9 rėmų, tada tinka vienkartinis
lizdų plėtimas. Plečiama taip: visas lizdo turinys nustumiamas prie pieti­
nės sienos, o likusi tuščia avilio ertmė užpildoma dirbtiniais ir pasiūtais
koriais, keičiant kas antrą korį dirbtiniu, kol lizdas visiškai užpildomas.
Tokiu atveju stipri šeima pamažu užima vis naujus korius ir neatšaldo
lizdo, o bitininkas sutaupo daug laiko, bet čia yra viena blogybė: praran­
damas tam tikras naujų pasiūtų korių kiekis, ir šeima siuva ne daugiau
kaip 4-5 korius per sezoną. Lizdus plečiant laipsniškai, pagal tai, kiek

14
 3 pav. Korys su dengtais bitiniais perais ir ant jų
tupinčiomis bitėmis: 1 - dengtas medus; 2 - bitės; 3 - traniniai
perai; 4 - bitiniai perai
bitės aptupia, galima pasiūti daugiau korių, tačiau prarandama laiko.
Vienkartinis lizdų plėtimas tinka tik stiprioms bičių šeimoms, o silpnos
šeimos nepajėgia apšildyti lizdo, sušaldo perus, įsimeta ligos, vaško
kandys ir šeima pasmerkta žūti. Silpnoms bičių šeimoms lizdai visada
plečiami tik laipsniškai, pasiūtais arba dirbtiniais koriais po 1 -2 korius iš
šonų prie perų.
Kad bitės intensyviau siūtų korius, reikia plėsti lizdus tik laipsniškai,
duodant bičių šeimai dirbtinius korius tarp duonos ir perų iš vieno kraš­
to. Jei šeima turi 3-4 korius su perais, duodamas vienas korys. Jeigu
šeima turi 5-6 korius su perais, duodami 2 koriai iš abiejų pusių prie perų.
Jei šeima turi 7-8 ir daugiau korių, tai duodami 3 koriai; 2 iš šonų, trečias
į perų vidurį. Koriai laikomi 2-3 dienas, kol bitės pasiuva 1/3 korio akučių
gylio, po to jie išimami, dedami į sandėlį, o į jų vietą dedamos naujos
plokštelės, taip bičių šeima gali pasiūti iki 6-12 ir net daugiau korių.
Atėjus medunešiui, šie koriai dedami į lizdo vidurį, bitės įjuos pila nek­
tarą ir siuva iki normos. Taip bičių šeima gali pagaminti 2-3 kartus dau­
giau vaško, nes pavasarį, perų auginimo metu, šeima tam turi dideles
galimybes, tik jas reikia išnaudoti. Tam reikia daugiau darbo, bet gauna­
ma daugiau vaško iš bičių šeimos.
Lizdai atnaujinami tada, kai bitės visiškai užėmusios lizdą ir laikas
dėti meduves. Tada visi seni koriai sutraukiami į lizdo kraštus, o nauji
pasiūti sukeliami į lizdo vidurį. Seni koriai, kuriuose yra perų, irgi iškelia­
mi į kraštus, tik reikia stengtis perų daugiau kaip per dvi vietas nepada­
lyti, pavyzdžiui, yra 8 seni rėmai su perais, tai 4 perkeliame į vieną pusę ir
4 į kitą. Jokiu būdu negalima perų atskirti kokiu nors koriu po vieną, nes
jie gali sušalti. Taip pertvarkius lizdą, bitės ir motina iki rudens užima

15
naujus korius ir lizdas būna atnaujintas, nes bitės eina žiemoti jau ant
naujų korių, be to, iki rudens iš jų spėja išeiti 2-3 bičių kartos, ir jie
nebūna tokie šalti. Senuose koriuose lizdo krašte išsirita perai, tuščius jų
korius bitės užpildo medumi ir imant medų j ie iš lizdo pašalinami, o vėliau
sulydomi į vašką.

MEDUVIŲ DĖJIMAS
Meduvės dedamos tada, kai lizdas būna atnaujintas ir bitės jį visą
yra užėmusios. Paprastai prieš dėdamas meduves bitininkas peržiūri vi­
są lizdą, ar nėra motininių spietiminių lopšelių, radęs juos sunaikina arba
pakeičia bičių motiną. Meduves galima uždėti iš pasiūtų korių, jei tokių
nėra, tai dedamas vienas pasiūtas, vienas dirbtinis - kas antras. Jeigu ir
taip negalima - nėra pasiūtų korių, tada dalis meduvės dedama iš dirbti­
nių korių. Kad bitės geriau eitų dirbti į meduvę, iš lizdo perkeliami vieni
rėmai su dengtais perais į meduvės centrą. Taip padaromas tiltas. Centre
pasiūti koriai sukeičiami su kraštiniais, nes kraštinių bitės niekada ne­
skuba siūti. Jeigu meduvė pilna šviežio medaus, ją galima sukeisti su
silpnesnės šeimos meduve, kurios dar neprinešė, arba, esant galimybei,
uždėti antrą. Antroji meduvė dedama po pirmąja. Pirmoji nukeliama, už­
dedama nauja, po to ant jos viršaus dedama jau su medumi.
Medų galima išsukti atrankiniu būdu. Iš meduvės paimami jau už-
akiuoti koriai su medumi išsukimui, o įjų vietą dedami nauji arba ką tik
išsukti. Uždėjus meduves, po 10 dienų dar kartą patikrinama, ar bitės
nesiruošia spiesti. Ir jei bitės gražiai dirba, gerai siuva įdėtas plokšteles,
nėra motininių spietiminių lopšelių, vadinasi, jos jau nespies, jei tik bus
palankus medunešis. Čia bitininkas jau gali šiek tiek atsikvėpti, imtis kitų
darbų arba atostogauti iki medunešio pabaigos ir medaus sukimo.
Tačiau jei yra motininių spietiminių lopšelių, bitės nesiuva naujų ko­
rių, tai reikia jas išvežti prie medingųjų augalų arba keisti motiną. Antraip
jos išspies. O tai jau blogai, gali nepadėti net motininių lopšelių išlaužy-
maskas 10 dienų.

BIČIŲ ŠEIMŲ RUOŠIMAS MEDUNEŠIUI IR

JAUNŲ BIČIŲ PRIAUGINIMAS
Gerai išnaudoti medunešį ir prinešti daug medaus gali tik labai stip­
rios bičių šeimos, kurios iki tol užbaigė savo vystymąsi. Tokios šeimos
per trumpą laiką gali ne tik pačios apsirūpinti medumi, bet ir duoti preki­
nės produkcijos. O silpnos šeimos iki medunešio pabaigos tik suspėja
truputėlį sustiprėti.
16
 Gauti stiprias šeimas medunešio pradžiai įmanoma tik pasinaudojus
tam tikru priemonių kompleksu.
1. Jaunų bičių priauginimas žiemai.
2. Savalaikis bičių primaitinimas žiemai.
3. Sėkmingas bičių šeimų žiemoj imas.
4. Teisingas bičių šeimų išdėstymas pavasarį ankstyvuosiuose au­
galuose.
5. Jaunų, sveikų ir produktyvių bei nespietlių motinų laikymas.
6. Profilaktinių priemonių nuo bičių ligų taikymas.
7. Priemonių nuo bičių spietimosi komplekso taikymas.
8. Savalaikis lizdo atnaujinimas.
9. Veislinis darbas ir gerų šeimų reprodukcija.
Labai didelę reikšmę bičiųparuošimui medunešiui turi vietinės gam­
tos sąlygos ir medingieji augalai. Bites didžiajam medunešiui reikia pra­
dėti ruošti dar iš rudens. Šiuo metu visas dėmesys turi būti sutelktas į
maksimalųjaunų bičių priauginimą, savalaikį aprūpinimąpilnaverčiu mais­
tu žiemai. Būtina sudaryti optimalias žiemojimo sąlygas. Gerai ir laiku
apsiskraidžiusios prieš žiemą jaunos bitės labai gerai žiemoja ir pavasarį
turi didesnes galimybes auginti perus. Labai gerai bites veikia rudeninis
vėlyvų palaikomų medunešių išnaudojimas arba primaitinimas cukraus
sirupu 1:1 po 0,3-0,5 1 šeimai kasdien po medunešio. Ypač intensyviai
šiuo laiku dirba jaunos motinos, išaugintos prieš didįjį medunešį. Didelį
efektą duoda šeimų pastiprinimas perais iš sveikų šeimų, kurias ruošia­
mės išbrokuoti. Iš jų kas 10 dienų atimame dengtus perus irperkeliame į
šeimas, einančias žiemoti. Žiemai bitėms reikia pakankamai maisto -18-
20 kg ir pavasariui - 7-8 kg medaus. Žiemoti turi ramiose nuo vėjų apsau­
gotose vietose. Po bičių apsiskraidymo atliekamas pavasarinis patikrini­
mas ir nustatoma bičių šeimų ir viso bityno būklė, ištaisomi rasti trūku­
mai, bitės su aviliais pastatomos užuovėjoje ir pavėsingose vietose, kad
saulė neperkaitintų. Pavasarį stiprios bičių šeimos gerai siuva korius net
per silpną medunešį, todėl tam jas ir reikia išnaudoti.
Šeima gali pasiūti 10-12 korių, iš kurių prieš medunešį sudarome lizdą
centre, kad imant medų būtų galima išimti senus korius, o centre liktų
pasiūti koriai su perais.
Šaltomis pavasario dienomis, kai šeima neišlekia į lauką, reikia duoti
1:1 cukraus sirupo po 0,2-0,5 kg, kad motina geriau dėtų kiaušinėlius.
Lizdas plečiamas pasiūtais koriais pagal šeimos stiprumą nesant medu­
nešio, o esant medunešiui - ir dirbtiniais.
Iš šeimų, kurios per greitai sustiprėjo, o dar nėra medunešio, galima
paimti po 2-3 korius su dengtais perais ir duoti silpnesnėms. Taip šeimos
neišspiečia ir visos vienodai pasitinka medunešį. Prieš pat medunešį
išlyginamas šeimų stiprumas ir atnaujinamas lizdas: nauji koriai perkelia­
mi į lizdo centrą, o visi seni - į kraštus.

17
 Uždedami antri aukštai arba meduvės. Geriausia išnaudoti pirmos
kartos bites mišrūnes, nes jų padidėjęs gyvybingumas - heterozė. Šei­
mas, neišsivysčiusias iki medunešio, geriau sujungti po dvi. Jeigu šeima
ruošiasi spiesti gegužės mėn., tai ją galima skirti pusiau arba sudaryti iš
jos šeimelę.
Reikia išnaudoti motinas padėjėjas, padedančias priauginti bičių me­
dunešiui. Jeigu turime atsarginių motinų iš rudens, tai jos dar iki didžiojo
medunešio gali išsivystyti iki natūralios šeimos. Jeigu jų nėra, galime
išsiauginti motinų iš labai gerų šeimų ir jas išnaudoti iki didžiojo medu­
nešio, po to prijungti prie pagrindinės - pakeisti seną motiną. Kad šei­
mos mažiau augintų tranų, turime kas dveji metai keisti motinas, o korius
su traninėmis akutėmis brokuoti. Ypač svarbu, kad priaugintos bitės
sugebėtų dirbti nors 5 didžiojo medunešio dienas. Vadinasi, 25 dienas iki
medunešio motinos padėti kiaušinėliai duoda naudos bičių darbui per
medunešį, bet ne vėliau, nes bitės amžius 30-35 dienos. Tik išnaudojus
visas minėtas priemones, galima gerai paruošti bičių šeimą medunešiui.
Kad ir kaip paruoštume bičių šeimą, kad ir kokia stipri ji bus, jeigu
neturės iš kur nešti nektaro, nevežiosime bičių šeimų prie medingųjų
augalų, tai medaus produkcijos vis tiek negausime. Netgi dar blogiau:
stipri šeima savo gyvybiniams poreikiams patenkinti pareikalaus daug
daugiau maisto medžiagų. Svarbu gerai paruoštas medunešiui bites lai­
ku vežioti prie žydinčių augalų plotų, kurie yra pakankamai nektaringi,
gausūs, o teritorija neperkrauta bitėmis.

MEDUNEŠIO IŠNAUDOJIMAS IR BIČIŲ

VEŽIOJIMAS PRIE MEDINGŲJŲ AUGALŲ
Norint gerai išnaudoti medunešį, reikia turėti stiprias ir subrendu­
sias, užbaigusias vystytis bičių šeimas, o svarbiausia - turėti medingąją
bazę, iš kur bitės galėtų rinkti nektarą. Ne visos bičių šeimos vienodai
įsitraukia ir ne visos vienodai išnaudoja ankstyvą, vidutinį ar vėlyvą
medunešį. Paprastai bitininkai laiko, kad medunešis prasideda pražydus
baltiesiems dobilams, avietėms, liepoms. Bet pasitaiko metų, kai šiuo
laikotarpiu būna blogos gamtinės sąlygos ir augalai nektaro neskiria,
nors ir gausiai žydi. Kai pučia šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų
vėjai, naktys būna šaltos (mažiau kaip 14° C), nektaro neskiria beveik visi
augalai, išskyrus tik kai kuriuos, pavyzdžiui, karklus, vyšnias. Tačiau jei
naktimis būna tik keli laipsniai šilumos, tai augalai visai neskiria nektaro,
jo nebūna net dieną. Dažnai tenka matyti geltonuojančius kiaulpienių
laukus ir juose nė vienos bitės. Nepalankiu oru neskraido ir bitės, tai jau
yra augalų ir bičių tarpusavio ryšys per temperatūrą ir kvapus: žemoje

18
temperatūroje augalai beveik nekvepia ir bičių nevilioja. Atšalus iki 8° C
bitės jau metasi į kamuolį, o silpnos šeimos - esant 13° C. Tokiu oru dar
skraido vapsvos, kamanės ir žiedmusės, o bitės išlekia nebent vandens
parsinešti ir jeigu arti avilio būna karklų, tai kai kurios pasirenka žieda­
dulkių.
Geriausiai augalai nektarą skiria, kai būna pakankamai drėgmės ir
šilumos, t.y. kai oro temperatūra siekia 23° -27° C. Žemesnė kaip 23° ir
aukštesnė kaip 27° C mūsų Respublikoje neigiamai veikia nektaro išsky­
rimą. Dar labai svarbu, kad dienos nebūtų vėjuotos, nuo vėjo ir sausros
augalų nektaras taip pat išdžiūna ir bitės nespėja jo paimti. Geriausia, kai
dienos šiltos, tvankios, naktys irgi nešaltos, tik tokiu oru augalai gerai
skiria nektarą. Derlingoje žemėje augalai nektaringesni, fosforas ir kalis
nektaringumą didina, azotinės trąšos mažina. Mūsų vietinės bitės su­
bręsta kiek vėliau, todėl jos išnaudoja vėlyvuosius gausesnius medune­
šius. Anksčiausiai subręsta Karnikos bitės, todėl jos išnaudoja anksty­
vus, silpnus palaikomuosius medunešius.
Kad bitės gerai išnaudotų medunešį, reikia jas visą vasarą pervežti
ne mažiau kaip 4-6 kartus. Pirmą kartą vežama į mišką- į karklus, bruknie-
nojus, mėlynių plotus, žemuoges. Antras vežimas - į sodus, trečias - į
kiaulpienes (kartais jos pražysta kartu su sodais). Ketvirtas vežimas - į
šaltekšnynus ir avietynus, penktas - į baltuosius dobilus, šeštas - į lie­
pas, kartais liepos ir avietės žydi kartu, septintas - į viržynus arba raudo­
nųjų dobilų sėklinius sklypus.
Jeigu žydėjimo laikas sutampa, kai kurie augalai žydi kartu, tai reikia
dalį bičių vežti prie vienų, o dalį - prie kitų augalų. Svarbu medingųjų
plotų neperkrauti bitėmis, nes jokios naudos iš to nebus. Jeigu yra žy­
dinčių lauko kultūrų, pavyzdžiui, pašarinių pupų, vikių ir avižų mišinių,
mišinių su saulėgrąžomis, seradėlių, esparcetų, garždenių, baltųjų dobi­
lų, tai prie jų reikia vežti bites, nes jos tuos augalus ne tik apdulkins, bet
ir prineš neblogo medaus. Labai svarbu bitininkui žinoti savo apylinkės
miškų medingųjų augalų plotus ir bičių kiekį juose, taip pat savo ir kai­
myninių ūkių sėjomainą, kur yra kas pasėta, kada žydės, kiek bičių šeimų
galima atvežti. Kuo arčiau bičių medingieji plotai, tuo jos geriau juos
lanko, tuo daugiau prineša medaus. Geriausia atvežtas bites išstatyti
pačiuose plotuose arba visai prie jų. Bitės pavasarį skrenda ne toliau
kaip 2 km ir tik ne vėjuotą šiltą dieną, o vasarą - 3 km. Jeigu bites tenka
vežti nuo bityno 2-3 km, tai pirma jos nuvežamos už 5-6 km, palaikomos
2-3 dienas ir tada vežamos prie medingųjų augalų. Per tą laiką bitės
pamiršta savo seną vietą ir nebegrįžta atgal.
Pervežamas bites reikia saugoti, kad neužtrokštų: į avilio pastogę
padaryti išėjimą, atidengti dalį lizdo ir užkalti ventiliaciniu tinklu arba
medžiaga. Kuo šiltesnis oras, tuo didesnis pavojus bitėms užtrokšti. Jei
nėra ventiliacijos tinklo, tai bitės savo kūnais užkemša laką, vežamos

19
jaudinasi, padidina temperatūrą, ištirpsta koriai ir medus, žūsta perai,
susmunka rėmai. Geriausia ventiliaciją dėti ant lakos ir viršaus, padaryti
išėjimą į pastogę. Labai svarbu vežamų bičių neišbarstyti, kad jos nie­
kaip iš avilio negalėtų išlėkti, nes gali sugelti žmones, gyvulius ir pačios
nebežino, kur grįžti. Šešiolikos rėmų aviliai yra pritaikyti vežimui, tik kai
bitės nebeskraido, vakare arba anksti rytą, reikia užkišti ventiliacinėmis
grotelėmis lakas, padaryti ventiliaciją po stogu, uždėti ventiliacinį tinklą
arba medžiagą, gerai užsandarinti galimus plyšius ir krauti į mašiną. Ko­
riai turi būti išilgai transporto ašies, tada ne taip lūžinėja. Nuvežus ir
iškrovus bites naujoje vietoje, kol dar tamsu, atidarinėti lakas, kad bitės
iki ryto nusiramintų. Jeigu jau išaušo arba atvežėme dieną, tai paleidžia­
me kas antrą avilį, šioms bitėms apsiskraidžius leidžiame kitas. Svarbu,
kad naujoje vietoje bitėms vandens būtų ne toliau kaip už 100-200 m. Jei
jo nėra, reikia statyti girdyklas.
Vežant bites labai svarbu trys dalykai:
kad vežamos bitės neišsiskraidytų;
kad neužtrokštų;
kad pervežtos negrįžtų atgal.
Be to, svarbu, kad nesugeltų pašalinių žmonių, vaikų, gyvulių.
Ar galima bites vežti dieną? Galima, bet nuostolių neišvengiama.
Pirmiausia padaroma tinkama ventiliacija, kad bitės neuždustų. Po to į
laką įdedamas bučius (gaudiklis), pro jį bitės įlenda vidun, bet iš avilio
negali išlįsti. Taip per 1-2 vai. sugaudomos beveik visos bitės. Tada
avilys dedamas į transporto priemonę, o į jo vietą pastatomas tuščias su
2-3 koriais, kad iš lauko atskridusios bitės turėtų kur prisiglausti. Vėliau
šios bitės irgi pervežamos į jau pervežtą šeimą ir suleidžiamos iškračius
prieš laką.

PAGRINDINĖS BIČIŲ GANYKLOS

Raudonieji dobilai. Kaukazo bitės ir jų mišrūnės su vietinėmis suren­
ka iš raudonųjų dobilų antrosios žolės 80-97 proc. daugiau medaus už
kitas bičių veisles. Per silpną medunešį jos mažiau augina perų, todėl
galima išsukti daugiau medaus. Šios bitės mažiau spiečia. Tačiau grynos
Kaukazo bitės blogiau žiemoja, neišaugina stiprių šeimų ir silpniau iš­
naudoja pavasarinį medunešį už vietines ir Krainos bites. Kaukazo bičių
produkcija buvo gerokai didesnė, kol įvežtos į bitynus nesuporuotos
motinos susiporavo su vietinių bičių tranais ir kol jų šeimų skaičius
neperkrovė turtingų raudonaisiais dobilais bičių ganyklų. Dabar bity­
nuose nebegalima gauti Kaukazo ir vietinių bičių pirmos kartos mišrū-
nių, nes mažai teliko grynų vietinių bičių. O dobilų plotai irgi sumažėjo,

20
todėl Lietuvoje geriausia veisti Karnikos rasės bites. Jos ir sausu oru iš
raudonųjų dobilų surenka nemažai nektaro ir pagamina dietinio balto,
švelnaus, silpno citrinų prieskonio medaus.
Baltažiedis barkūnas. 1 ha baltažiedžių barkūnų sudaro gerą medu­
nešį 5-6 bičių šeimoms. Barkūnai gerai auga silpnai rūgščiose ir neutralios
reakcijos nusausintose dirvose ir žvyrynuose. Rūgščios dirvos jiems
netinka. Tai kalkingesnių dirvų augalas.
Kad bitės geriau pasinaudotų žydinčiais barkūnais, jie pjaunami tik žydė­
jimo pabaigoje. Prie didesnių barkūnų plotų ir iš kiekvienos šeimos gauna po
30-40 kg labai kvapnaus (dėl esančio kumarino) medaus.
Facelija - speciali kultūra, sėjama tik bitėms. Nektaringumu ji beveik pri­
lygsta barkūnams. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto duome­
nimis, facelijos išskiria 400-560 kg/ha nektaro. Bičių labai noriai lankomos.
Facelijas naudinga sėti mišiniuose su vikiais ir avižomis. Įmaišius 4
kg/ha facelijųsėklų, mišinio derlingumas ir ėdamumas nesumažėja. Facelijos pr
mi, bitės surenka nemažai nektaro.

Facelijos, pasėtos anksti pavasarį, pražysta maždaug po 2 mėnesių,

o sėtos gegužės mėnesį - maždaug po 1,5 mėn.
Rapsai. Labai sparčiai plinta rapsų pasėliai ne tik aliejaus, bet ir dize-
lino gamybai Europoje ir Lietuvoje. Tai labai naudingi augalai medune­
šiui papildyti, ypač naudinga auginti žieminius rapsus. Ankstyvosios
žieminių rapsų veislės gerokai papildo medunešį sodams žydint, o vėly­
vesnės veislės pradeda žydėti apie gegužės 15-20 dieną ir sudaro gerą
medunešį sodams baigus žydėti - tuščiuoju laikotarpiu iki vasaros medu­
nešio pradžios. Nurodoma, kad bitės iš rapsų gali surinkti apie 50 kg/ha
medaus. Bitės žieminius rapsus labai gerai lanko.
Vasariniai rapsai žydi peržydėjus šaltekšniams ir avietėms. Sumaišę
jų medų su minėtais augalais, gauname gerų rezultatų. Šiaip vienų rapsų
medus būna baltas, ir žmonės jo nenori pirkti, nes dar nėra įpratę. Rapsų
medus netinka bičių žiemojimui, bet žmonių maistui labai geras.
Grikiai - labai gera lengvų žemių kruopinė kultūra, o bitės iš jų su­
renka tamsaus, bet kiek aitroko, tačiau aukštos kokybės medaus, tinka­
mo maišyti su rapsų medumi. Gryno grikių medaus ne visi pirkėjai nori,
nors jis baktericidinėmis savybėmis pralenkia liepų ir viržių medų.
Liepos gausiau ar mažiau žydi kasmet. Tačiau pastaraisiais metais jos
gerą medunešį bitėms teikia tik kas 4-5 metai. Mat liepoms pražydus,
dažnai užeina lietūs, būna šaltos naktys ir bitės negali lankyti liepynų.
Pasitaikė ir tokių metų, kuomet švietė saulė, oras buvo per sausas, bitės
liepų žieduose nedūzgė. Po juos tupinėjo... musės. Pasirodo, žiedų nek­
taras kristalizavosi, ir bitės negalėjo jo išsiurbti, o musės seilėm jį vilgė ir
maitinosi. Be to, senos liepos daug kur iškirstos, o jaunų beveik nepaso­
dinta. O liepų medus, išskyrus pavasarinį, yra labai vertingas, kvapnus,
bet aštrokas.
21
 Nemažai medaus bitės prineša iš dobilų. Vertingesnis yra baltųjų ir
rausvųjų (švediškų) dobiliukų. Tačiau ir šių dobiliukų nėra per daug.
Gerai, jei ūkininkai juos sėja ir augina sėklai. Ganyklose jų būna nedaug,
nes jos gausiai tręšiamos azoto trąšomis. Tokiose ganyklose auga varpinės
žolės, jos bitėms neduoda naudos, o azotas mažina augalų nektaringumą.
Seradėlė - lengvų smėlėtų žemių ankštinė aukštos kokybės pašarinė
kultūra, labai medinga. Bitės surenka skanaus medaus. Tačiau pastarai­
siais dešimtmečiais Lietuvoje tapo reta, o dabar vėl jos pasėliai didėja.
Ožiarūčiai - Lietuvoje nauja medinga pašarinė ankštinė kultūra (daug
metų gali augti toje pačioje vietoje; vieną kartą pasėta gali žydėti apie 10
metų). Bitės labai noriai lanko ir surenka nemažai kokybiško medaus.
Gargždiniai - tai rūgštesnių žemių ganyklinis augalas, bičių noriai
lankomas, dažniau sėjamas Žemaitijoje, dar vadinamas "žemaičių dobilė­
liu".
Visi daržovių sėklojai: garstyčios, kopūstai, griežčiai, runkeliai, ridi­
kai ir kt.
Prieskoninės ir vaistinės kultūros: valerijonai, kmynai, petražolės,
raudonėliai, mėtos, čiobreliai, jonažolės, sukatžolės, melisos, j uozažolės
irkt.
Parkų, miškų, dykviečių ir kirtimų laukiniai augalai: gaurome-
čiai, viržiai, šilokai, avietės, šaltekšniai ir svarbiausi pavasarį karklynai,
šalpusnynai (pamiškių, slapesnių žemių augalai).
Laukų piktžolės: usnys, kiaulpienės, rugiagėlės, garstukai, svėrės,
dirviniai ridikai ir kt.
* Bitė, išskridusi rinkti nektaro, tupia tik ant tos pačios rūšies kultū­
ros augalų žiedų ir todėl juos gerai apdulkina.
* Kad surinktų šaukštą nektaro, bitė turi aplankyti pusę milijono
dobilų žiedų.
* Meduje yra visų svarbiausių elementų, būtinų kraujo ląstelėms
susidaryti; medus grąžina jėgas, veikia žmogų raminamai, teigiamai veikia
širdį ir kraujagysles.

JAUNŲ BIČIŲ AUGINIMAS ŽIEMAI

IR JŲ PRIMAITINIMO LAIKAS
Išsiritusios bitės pavasarį ir vasarą gyvena 30-35 dienas ir miršta. O
bitė, pasiruošusi žiemoti, jeigu jos amžiaus žmogus neapgalvotai nesu :
trumpina, gyvena 5-6 mėnesius, išaugina pavasarinę bičių kartą ir mirš­
ta. Tik jaunos bitės, išaugintos rudenį, gerai žiemoja ir sulaukia pavasa­
rio, jeigu joms nebereikia iki žiemos dirbti jokių darbų ir jos nebesusidė-
vi. Rudenį, rugpjūčio - rugsėjo mėn. išsiritusios bitės savo organizme

22
turi sukaupusios daugiau riebalų, baltymų ir cukraus koncentracija he-
molimfoje didesnė negu vasaros bičių. Vasarą šeimoje bičių būna apie
60-70 tūkstančių, o žiemoti lieka apie 25-30 tūkstančių. Vadinasi, bitės
rudenį pakinta ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, tai jau tvirtas prisitai­
kymas žiemojimui, susiformavęs per tūkstantmečius.
Bitininko pagrindinis uždavinys - žiemai priauginti kuo daugiau jau­
nų bičių ir neapkrauti cukraus sirupo perdirbimu. Geriausia tai daryti po
medunešio, išsukus medų. Jeigu nėra bityne ligų, visoms bičių šeimoms
išlyginamas perų kiekis, kartu maistas. Medaus paliekama po 6-8 kg ir po
10 kg primaitinama cukrumi. Bites reikia žiemai primaitinti iki rugsėjo 1 d.,
vėliausiai - iki 10 d., primaitinimą derinti su jaunų bičių priauginimu.
Norint priauginti jaunų bičių, būtina:
laikyti jaunas motinas, jos ilgiau deda kiaušinėlius;
taikyti skatinamąjįmaitinimą.
Palikus lizde tiek korių, kiek bitės aptupia, tuoj pat išsukus medų
bitės pradedamos maitinti, kad senos, nešusios medų, spėtų perdirbti
cukraus sirupą, kol dar nesibaigė jų gyvenimas, o jaunos bitės, išsiritu­
sios rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje, jau nebedirbtų jokių darbų,
o tik žiemotų. Jei primaitinama prieš pat rugsėjo 1-ąją, tai sirupą reikia
duoti didesniais kiekiais, po 3-5 litrus iš karto. Jei anksčiau, tai mažes­
niais, po 0,5-1 1 kasdien, kad būtų lyg palaikomasis medunešis ir motiną
skatintų dėti kiaušinėlius. Sirupo koncentracija 1:1.
Rudeniniam jaunų bičių priauginimui žiemai tinka pagalbinės moti­
nos. Gerai, jei bites galima išvežti į sėklinius dobilus ar viržynus, čia jos
dirbdamos priaugina daug jaunų bičių žiemai, tik tokiu atveju joms žie­
mai maistas turi būti paruoštas iš anksto, birželio mėn. arba prieš augalų
žydėjimą, arba pačiame viržyne. Nakčiai duoti sirupo, kad supiltų į lizdo
vidurį. Parvežus bites, lizdas surenkamas žiemai iš paruošto maisto, kad
kiekvienam aptūptam koriui jo būtų ne mažiau kaip 2 kg. Jeigu bitės
maitinamos vėlai rudenį, rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje, tai daroma
nepataisoma žala, nes pasiruošusios žiemoti bitės priverstos perdirbti
cukraus sirupą, susidėvi ir nesulaukusios pavasario, apie vasario-kovo
mėn., kartais anksčiau, žūva. O jeigu ir sulaukia pavasario, būna susidė­
vėjusios priešakinių žandų liaukos, gaminančios pienelį, bitės nebegali
maitinti perų, labai nusilpsta, vos sustiprėja iki vasaros vidurio, kai me­
dunešis būna jau praėjęs. Bičių šeima, rudenį perdirbdama 10 kg cuk­
raus, netenka apie 1,5-2 kg bičių gyvo svorio. Taigi iš 3-4 kg belieka 1 -1,5 kg
bičių, o kartais ir mažiau. Iš tokių bičių nėra jokios naudos ne tik per
pavasario sodų medunešį, bet ir vasarą jos nieko nebeprineša. Ir vėl
užburtas ratas: laukia, kad bitininkas jas prišertų žiemai, o jei šeria vėlai,
tai rezultatai tie patys. Žiemą daug bičių šeimų žūva.
Natūraliai gyvendamos bitės maistą pasiruošdavo tik pavasarį ir va­
sarą, jokiu būdu ne rudenį, ne spalio mėnesį. Juk spalį gamta ruošiasi

23
 žiemoti, medunešio niekada nebūna. O bitininkas, neišmanydamas gam­
tos dėsnių ir bičių prigimties, jas šeria. Žiemai vėlai išsukęs medų jas
pražudo, net pats to neįtardamas, o sulaukęs pavasario ieško žūties prie­
žasčių. Kad būtų didesnis bitininkystės rentabilumas, būtina 2/3 medaus
pakeisti cukrumi, maitinant bites santykiu 2:3 (2 dalys vandens, 3 dalys
cukraus). Bitės su cukrumi žiemoja neblogai, o jeigu meduje dar yra lip-
čiaus, tai cukrų duoti net būtina, nes su lipčiaus medumi bitės neperžiemo-
ja. Lipčiaus medus yra nustatomas taip: 1 dalis medaus ištirpinama 1 daly­
je distiliuoto vandens, į tirpalą įpilama 10 dalių 96 proc. etilo alkoholio ir
suplakama. Jei meduje yra lipčiaus, tirpalas pasidaro drumstas. Be to,
lipčius nustatomas ir kalkėmis prisotintu vandeniu: 1 dalis medaus ištirpi­
nama 1 dalyje vandens (distiliuoto). Po to į mėgintuvėlį pripilama tiek
kalkėmis prisotinto vandens, kiek buvo medaus ir vandens kartu paėmus
ir virinama 1 minutę. Jeigu meduje yra lipčiaus, atsiras rudų nuosėdų, kuo
daugiau tirpale drumzlių, tuo daugiau meduje lipčiaus.
Pastaba: ruošiant lizdus primaitinimui, būtinai reikia įdėti nors po du
korius iš kraštų su bičių duona, kad jos užpiltų juos sirupu ir pavasario
pradžioje turėtų baltyminio maisto perams auginti, kol atsineš naujų žie­
dadulkių (duona dedama antru koriu nuo krašto).

MEDUNEŠIO PABAIGA IR BIČIŲ

RUOŠIMAS ŽIEMAI
Kad bitės pradėjo ruoštis žiemai rodo tai, jog pasibaigus didžiajam
medunešiui, bitės pradeda mesti tranus į lauką, stipriai pradeda pikiuoti
lizdą ir laką. Bitininkas bites žiemoti paruošia jas primaitindamas iki rug­
sėjo 1 d., kiekvienam bičių aptūptam koriui palikdamas ne mažiau kaip 2
kg maisto. Taigi šeimai tenka 16-20 kg maisto. Bitės rudenį aptūpia 7-9
rėmus. Labai svarbu, kad į vidurį lizdo nepakliūtų koriai, kuriuose mažiau
negu 2 kg maisto. Jei taip bus, šeimos kamuolys žiemą gali persiskirti
pusiau ir bitės gali žūti. Ruošiant bites žiemai reikia jas gerai apšiltinti
pagalvėmis, šiaudų, nendrių pynėmis. Šiltinamoji medžiaga turi būti pu­
ri, laidi vandens garams ir sulaikyti šilumą. Negalima bičių kloti polietile­
nu, laikraščiais, klijuotėmis. Žiemą bičių šeima, suvartodama 1 kg maisto,
išskiria apie 0,5 1 vandens garų, todėl jie turi iš avilio išeiti, nes sudrėksta
šiltinamoji medžiaga, kamša, supelija koriai, pripelija avilio vidus, praran­
dama šilumos izoliacija. Aviliai turi stovėti geroje užuovėjoje, toliau nuo
važiuojamosios kelio dalies, bityne negali būti takų, nevaikščioti gyvu­
liai, nežaisti vaikai. Bitynui reikia ramybės. Avilių lakas reikia pridengti
lentelėmis arba eglišakėmis, kad bičių per laką neerzintų zylės, neviliotų
saulė. Jeigu bityne daug sniego, juo galima iš trijų pusių prikasti avilius,
palikti tik neužkastą laką.
24
 Bičių sėkmingam žiemojimui reikia palikti lakos ne mažiau kaip po 1 cm
kiekvienam aptūptam koriui. Jeigu bitės aptupia 8 korius, laką palikti
reikia ne mažesnę kaip 8 cm. Bitės geriau žiemoja, kai pajėgia avilyje
padidinti anglies dvideginio kiekį 3-5 kartus. Tada sulėtėja jų medžiagų
apykaita ir bitės ne taip greit susidėvi, bet mūsų dabartiniai aviliai tam
nėra pritaikyti, juos reikia perdirbti, nes C 0 2 yra sunkesnis už orą ir
išteka per laką į lauką. Todėl reikėtų gaminti avilius su dviem lakomis:
viršutine žiemojimui ir apatine vasarai. Prasidėjus žiemos šalčiams apati­
nė laka lengvai pridaroma, o viršutinė atidaroma. Todėl per apatinę ne­
beišeina anglies dvideginis, avilyje jo padaugėja, o per viršutinę laisvai
išeina vandens garai, lizdas ne taip sudrėksta ir supelija. Bitynuose, kur
nėra antrųjų lakų, jas reikėtų įrengti. Lauke ir apsaugotos nuo vėjų bitės
žiemoja gerai, jeigu yra stiprios ir turi pakankamai maisto. Lietuvoje bitės
žiemoja tik lauke, nors jas galima būtų perkelti į specialiai įrengtas žiemo­
jimo patalpas. Patalpose turi būti:
temperatūra apie 2-4° C;
oro drėgmė 78-85 proc;
tamsa, be pašalinių kvapų ir triukšmo;
į žiemojimo patalpą įnešti bites reikia tik prasidėjus nuolatiniams šal­
čiams, t.y. minusinei temperatūrai;
išnešti iš žiemojimo patalpos visas bites iš karto prieš apsiskraidy-
mą, kad tą pačią dieną galėtų apsiskraidyti;
žiemojimo patalpa turi būti ekonomiška, atsipirkti ne mažiau kaip per
3-5 metus;
žiemojimo patalpoje turi būti ne mažiau kaip 300-500 bičių šeimų, tada
ji ekonomiškai bus naudinga.
Bitės žiemojimo patalpoje suvartoja 2-4 kg maisto mažiau negu lauke.
Nepritaikytos žiemojimo patalpos yra daug blogiau negu bičių žiemoji­
mas lauke.
Bičių sėkmingo žiemojimo laidas yra:
ankstyvas primaitinimas iki rugsėjo 1 d.;
kokybiškas maistas ir optimalus jo kiekis;
stiprios šeimos;
ramybė žiemą (bityne turi būti kapų tyla);
apsauga nuo vėjo (ypač nuo vakarų ir šiaurės);
jaunos motinos;
pakankama ventiliacija;
sausas lizdas.
Tik taip paruoštos šeimos laimingai sulaukia pavasario ir bitininkui
sukelia didžiulį moralinį ir dvasinį pasitenkinimą.
Išplitus bičių varozei, šeimų paruošimo darbai dar svarbesni. Bitinin­
kai šeimas žiemai turi pradėti ruošti jau vasarą. Šeimos stiprumas ir at­
sparumas varozei labai priklauso nuo jaunos motinos. Per birželio mėne-

25
 sį iki liepos vidurio šeimų motinėles galima keisti ir nesuporuotomis,
tačiau jau antroje liepos pusėje ir rugpjūtį keičiamos tik suporuotomis.
Jaunos motinos sparčiai deda kiaušinėlius, šeimos greit stiprėja ir pri­
siaugina daug jaunų bičių, kurios gerai žiemoja. Be to, jaunos motinos
lengviau pakelia gydymą nuo varozės, rečiau žūsta bei sutranėja. Kad
bičių šeimos sėkmingai išgyventų išplitus varozei, motinėles reikia lai­
kyti tik iki 2 metų. Jaunos motinos turi būti geros, o prastas reiktų pakeis­
ti tą pačią vasarą, neleidžiant šeimoms su jomis žiemoti. Silpnas šeimas
būtina sujungti, kad eitų žiemoti ne mažiau kaip 6-7 koriai aptūpti bičių ir
kiekviename koryje būtų ne mažiau kaip 2 kg maisto. Jeigu bitės vežamos
į viržynus ar raudonųjų dobilų antros žolės žiedus, jų ruošimas žiemai
nukeliamas į rugpjūčio antrąją pusę. Tuose bitynuose, kuriuose vyravo
vietinės bei Krajinos bitės ir šeimos nebuvo vežamos į viržynus bei
dobilų apdulkinti, žiemai jas galima pradėti ruošti tuoj po didžiojo medu­
nešio. Šiuo laikotarpiu šeimos būna dar labai gausios, todėl iš karto
joms susiaurinti lizdus žiemai nėra galimybės. Labai susiaurinus, šeimos
gali išspiesti. Turint suporuotų motinų, šiuo metu galima iš labai stiprių
šeimų sudaryti ir naujų.
Rudenį, perams išsiritus, bitės gydomos nuo varozės. Bet prieš tai
reikia nusistatyti kiekvienos šeimos erkėtumą. Jei jis ne didesnis kaip 5
proc, išėmus medų, prieš rudeninį maitinimą šeimos neverta gydyti. Be
to, užteršime bičių maistą, kuris šiuo metu dažniausiai būna neuždeng­
tas, tai gali pakenkti bitėms. Geriausia bites gydyti nuo erkių, kai išsirita
visi perai, bet jeigu erkėtumas neviršija 5 proc. Jeigu gydymo metu dar
yra perų, tai juos geriau išpjauti ir po to šeimas gydyti. Ruošiant šeimas
žiemai, dar kartą peržiūrimi lizdai ir nustatomas bičių erkėtumas. Pasitai­
ko, kad gydymo metu žūsta motinos. Tada toms šeimoms reikia duoti
motinas iš atsarginių ar žiemai paliktų šeimelių. Būna, kad po rudeninio
maitinimo ir gydymo šeimose sumažėja bičių, todėl neaptūptus, leng­
vesnius korius reikia išimti ir palikti tik tiek, kiek bitės jų aptupia. Per
daug išplėstas ir šaltas lizdas žiemą kartais irgi būna šeimų susilpnėjimo
bei žuvimo priežastis. Išimtus korius, išlaikytus sandėlyje, pavasarį gali­
ma vėl grąžinti plečiant lizdus.
Kai pradeda šalti, lizdus iš šonų galima apšiltinti papildomai - dėti
šiaudų ar šieno pynes. Lakos paliekamos tokio dydžio, kad vienam lizdo
koriui tektų 1,5 cm lakos (7 koriams -10 cm). Gerai apžiūrimos lakos, kad
į avilį nepatektų graužikai (pelės, kirstukai). Lakų kamščiai turi būti san­
darūs, stoge esančios vėdinimo angos - gerai apsaugotos.
Paruošę bites žiemai, bitininkai baigia sunkiausius bityno darbus, pa­
lieka šeimas ramiam žiemos poilsiui, o patys ima ruoštis naujam sezonui.

26
 BIČIŲ ATRANKA
Norint sėkmingai bitininkauti, reikia nuolat gerinti bityno bičių šei­
mas, kad jos būtų labai stiprios, sveikos, gerai prisitaikiusios prie vietos
sąlygų, gerai išnaudotų medinguosius augalus, prineštų daug medaus,
gerai apdulkintų žemės ūkio kultūras, gerai žiemotų, būtų nespietlios. Tą
padaryti galima nuolat atliekant masinę ir individualią atranką. Masinei
atrankai bitės pagal minėtas savybes skirstomos į 3 grupes. Pirmajai
grupei priskiriamos tik grynarasės bičių šeimos, turinčios anksčiau iš­
vardytas savybes; iš šios grupės auginamos motinos, tranai ir daugina­
mos šeimos.
Antrajai grupei priskiriamos visos vidutinės (pagal minėtas savy­
bes) bičių šeimos, taip pat mišrios, nors ir būtų labai geros (mišrios
dauginimui netinka), iš šios grupės bičių gaunama produkcija ir jai duo­
damos motinos, išaugintos pirmoje grupėje.
Trečiajai grupei priklauso visos likusios silpnos, sergančios arba
neproduktyvios šeimos. Šios grupės bičių šeimos rudenį brokuojamos:
atimamos motinos likus 21 d. iki medaus išsukimo. Išsukamas medus, o
bitės sunaikinamos (paėmus iš jų bičių nuodus). Jų skaičius papildomas
iš naujų sudarytų šeimų pirmoje grupėje arba galima joms duoti geras
suporuotas bičių motinas iš veislinių bitynų.
Individuali atranka atliekama po masinės. Čia iš geriausių šeimų at­
renkamos pačios geriausios, produktyviausios ir iš jų auginamos moti­
nos bei tranai.
Tiek individuali, tiek masinė atranka bityne būtina kasmet, nuolat.
Jokia atranka neįmanoma be geros ir išsamios bityno dokumentaci­
jos, užrašų, žurnalų, bičių šeimų kortelių ir kitokių dokumentų tvarkymo.
Tik remdamiesi užrašais, mes žinome vienos ar kitos bičių šeimos
kilmę, motinos gimimo metus ir net kelerių metų produktyvumą, sveiku­
mą, spietlumą ir kitus duomenis. Todėl būtina tvarkyti ir pildyti bityno
dokumentaciją. Ypač tai svarbu veisliniuose bitynuose, kuriuose augi­
namos bičių motinos parduodamos kitiems bitynams.
Pagrindiniai bityno dokumentai yra šie:
bityno žurnalas;
bičių šeimos kortelė;
pavasarinio patikrinimo žiniaraštis ir aktas;
rudeninio patikrinimo aktas;
motinos kilmės kortelės;
bityno sveikatos pažymėjimas;
bitininko užrašai ir produkcijos apskaitos žurnalas.

27
 MOTINĖLIŲ IR TRANŲ AUGINIMAS
Motinėlių auginimo problema Lietuvoje dar gana aktuali, nes gerų
bičių motinų trūksta bitininkams mėgėjams. Nuo motinėlės kokybės pri­
klauso visos bičių šeimos kokybė, jos ūkinės savybės. Norint pradėti
auginti motinas, pirmiausia reikia atlikti keletą organizacinių darbų, be

4 pav. Bičių korys su dengtais perais ir

motininiais lopšeliais: 1 - blogas lopšelis iš
traninių perų (motinėlė neišsivystys); 2 - geras
lopšelis iš bitinių perų (motinėlė išsivystys)

kurių sėkmingo darbo nebus. Pirmiausia reikia pačiam motinėlių augin­

tojui gerai teoriškai susipažinti su bičių šeimos biologija ir turėti nors
minimalių praktinių įgūdžių. Antra, motinėlių auginimui didelę reikšmę
turi, kokios jos realizuojamos. Jei parduodamos neapvaisintos, darbo
bus gerokai mažiau. Tačiau apvaisintos motinėlės įgauna vis didesnę
paklausą. Iš bičių biologijos žinoma, kad 50 proc. savybių bitės gauna iš
motinos ir 50 proc. iš tranų, su kuriais motina susiporavo. Todėl labai
svarbu prieš motinėlių auginimą pasirūpinti tranų auginimu. Tranus rei­
kia auginti tik labai gerose, produktyviose bičių šeimose. Tranai vystosi
ir bręsta kur kas ilgiau už motinas, todėl juos reikia pradėti auginti 10-12
dienų anksčiau. Daroma taip: atrenkama labai produktyvi šeima, gerai
žiemojanti, sveika, nespietli, ir tuoj po bičių apsiskraidymo pradedama
maitinti medaus ir žiedadulkių arba medaus ir bičių duonos mišiniu po
100 g kas 2-3 dienas. [ lizdo vidurį tarp perų įdedami 1 -3 koriai su traninė-
mis akutėmis. Koriai dedami po vieną kas 3-4 dienas, kad tranų būtų
ilgiau ir įvairesnio amžiaus. Šeima, kurioje auginami tranai, vadinama
tėvine. Kiek šeimų užimame motinų auginimui, tiek reikia ir tėvinių šeimų.
nes varozė labai sumažina produktyvių tranų kiekį. Bičių šeimą, augi-

28
nančią tranus, reikia nuolat gerai mai­
tinti, nes nutrūkus medunešiui bitės su­
mažina tranų auginimą, o jei šeimoje mais­
to per mažai, tranų perus sunaikina, iš­
meta lauk ir tranus.
Praėjus 10-12 dienų nuo tranų augi­
nimo pradžios (kai motinėlė prideda pil­
ną traninį korį kiaušinėlių) pradedama
ruošti šeima auklė. Ji turi turėti ne ma­
žiau kaip 6-8 korius su perais ir aptūpti
ne mažiau kaip 10-12 korių. Prieš lervu­
čių davimą šeima auklė yra gerai maiti­
nama žiedadulkių ir medaus arba medaus
ir bičių duonos mišiniu, susiaurinamas
ir gerai apšiltinamas lizdas, stengiamasi 5 pav. Motininis lopšelis
sukelti spietimąsi. 6-8 vai. prieš lervučių
davimą atimama motina ir padaromas tarpas tarp perų rėmeliams su ler­
vutėmis įdėti. Šeima gerai apšiltinama ir pamaitinama po 100-150 g me­
daus ir žiedadulkių mišinio kasdien. Be to, šeima turi turėti ne mažiau
kaip 8-10 kg kokybiško medaus.
Motininė šeima - tai tokia, iš kurios imamos lervutės motinoms au­
ginti. Ji turi būti viena geriausių viso bityno šeimų, pasižymėti aukštu
produktyvumu, būti grynaveislė, nespietli, gerai žiemoti, sveika, nepik­
ta, negimininga su tėvine šeima. Į motininę šeimą 3-4 dienas iki lervučių
ėmimo į lizdo vidurį tarp perų įdedamas lengvai rusvas korys, supurkš-
tas medaus sirupu (į jį motina pridės kiaušinėlių), arba tas korys ir motina
dedami į izoliatorių, viena korio siena prispaudžiama prie izoliatoriaus
taip, kad motina dėtų kiaušinėlius tik į
vieną pusę, tada bus patogu išimti ler­
vutes arba korį pjaustyti juostelėmis.
Ketindami ruošti šeimas motinoms
auginti turime sudaryti kalendorinį mo­
tinų auginimo planą. Plane turi atsispin­
dėti tranų auginimas, pirmas lervučių da­
vimas, jų priėmimo tikrinimas, antras ler­
vučių davimas, jų priėmimo tikrinimas,
trečias lervučių davimas, pirmojo davi­
mo (partijos) izoliavimas, trečiojo pri­
ėmimo tikrinimas, antrojo davimo izo­
liavimas, ketvirtojo davimo tikrinimas,
trečiojo davimo izoliavimas, motinų ati-
davimo-auklėms laikas, jų dėjimo pra- 6 pav. Ką tik išsiritusi
džios kontrolė, motinų atidavimo laikas motinėlė
į šeimeles ir jų kiaušinėlių dėjimo pradžia.
 Spietiminės motinėlės. Spietiminės motinėlės aptinkamos tik laiku
pastebėjus besiruošiančią spiesti bičių šeimą arba specialiai ją tam pa­
skatinus. Laiku nepastebėjus motinėlės, išsirita ir tos, kurios netinka
spietimui, jas sunaikina pačios bitės ar motinos. Spietiminės motinas
bitės augina iš kiaušinėlio, todėl jų kokybė labai gera, motina sveria iki
200-220 mg, bet šeimos su tokiomis motinomis labiau linkusios spiesti.
Be to, šių motinų dažniausiai būna tik kelios arba keliolika.
Gelbėjimosi motinėlės gaunamos tik tada, kai staiga bitės netenka
dedančios motinėlės: ji atimama arba per neatsargumą nuspaudžiama
apžiūrint bites. Netekusios motinėlės bitės ją pradeda auginti iš 1-3
dienų lervučių, todėl ir jų kokybė būna ne visada gera, bet bitininkai
kartais ir iš tokių motinų padaro atranką. Siūloma kas dvi dienas atėmus
ar netekus motinos lizde atsiradusius motininius lopšelius paženklinti:
įdėti baltą degtuką, dar po dviejų dienų - mėlyną, dar po dviejų - žalią.
Tada po 10-ties dienų izoliuojami į Titovo narvelius baltai pažymėti lop­
šeliai, po 2 dienų- mėlynai pažymėti ir dar po 2 dienų - žaliai. Tokiu atveju
gausime daugiau motinėlių. Taip nedarydami iš izoliuotų gausime tik
trečdalį, nes kitos lervutės žus. Sujudinus lopšelį, nutrūksta kokono
siuvimo siūlelis, ir motinėlė nebesivysto. Išvada: nereikia korių su lop­
šeliais vartyti, kilnoti, kol jie dar nesubrendę. Tai galima daryti ne anks­
čiau kaip 2 paras iki išsiritimo. Išsiritusios motinos apžiūrimos, kad būtų
gerai išsivystę sparneliai, ūseliai, kojos, taisyklingos formos pilvelis,
motinėlė nebūtų per smulki. Visos nekokybiškos sunaikinamos, o koky­
biškos duodamos šeimelėms susiporavimui arba realizuojamos bitinin­
kams, kur jos bus atiduotos į bičių šeimas susiporavimui.
Bičių motinėlių auginimas perkeliant lervutes. Dirbtinis motinėlių
auginimas turi plačią praktinę reikšmę bitininkystėje. Dirbtinai motinėlių,
galima užauginti labai daug. Bitininkas lieka mažiau priklausomas nuo
bičių biologinių užgaidų ir gali priversti bites geriau tarnauti savo labui.
Vienas progresyviausių motinų auginimo būdų- auginimas su lervučių
perkėlimu. Jį turi išmanyti kiekvienas bitininkas ir bitininkystės specia­
listas. Prieš 6 val. iki lervučių davimo atimama šeimos auklės motina ir
tarp perų paruošiamas tarpas vieniems rėmeliams. Paimama spiritinė lem­
putė arba elektrinė plytelė ir indelyje ištirpinama apie 100-150 g labai
švaraus vaško (galima ir plokštelės), vėliau iš vaško 9 mm skersmens
šablonėliu padaroma apie 0,5 cm gylio 30 lopšelių. Lopšeliai daromi taip:
paimamas šablonėlis, pavilgomas į vandenį, nukrečiamas nuo jo susi­
kaupęs lašas vandens. Slapias šablonėlis staiga merkiamas į karštą vaš­
ką ir staiga ištraukiamas. Merkiamas 3-5 kartus, kol susidaro apie 0,5 mm
storio lopšelis. Visi kiti merkimai į vašką neturi viršyti pirmojo gylio, nes
kitaip lopšelių nenuimsim. Vaškas neturi būti labai karštas, nes nesigaus
lopšeliai, o jeigu vaškas pradėjo stingti, tai lopšelių padaryti nebeįmano­
ma. Padarytas lopšelis suimamas kairės rankos nykščiu, smiliumi ir di-

30
džiuoju pirštu ir, lengvai pasukus apie šablonėlio ašį, nuimamas. Šablo-
nėlis turi būti iš beržo ar kitokio kieto medžio, tik ne ąžuolo. Taip pasiga­
mintus apie 30 lopšelių turime priklijuoti vašku prie juostelių į rėmelius.
Klijuojama taip: imama išmirkusi išsisluoksniavusi fanera ar kitokia plo­
na mediena ir daromi 2,5x2,5 cm keturkampiai gabalėliai, kuriuos vėliau,
pamirkę smilių į vašką, paliečiame ir jie limpa prie piršto, vėliau pamirko­
me pagaliuko apačią ir staigiai lipiname prie juostelės. Taip prie kiekvie­
nos juostelės prilipiname po 15 faneros gabalėlių, iš viso 30. Kada paga-
liukai-juostelės priklijuoti, priklijuojame su šablonėliu 30 paruoštų lop­
šelių, paimame korį su 8-12 val. amžiaus lervutėmis iš labai geros produk­
tyvios šeimos ir keltuku perkeliame į lopšelius. Keliamas lervutes reikia
imti iš nugarėlės pusės ir dėti į akutės dugną taip, kad pirmiausia akutės
dugną pasiektų lervutės užpakalinė ir priešakinė kūno dalis. Lervutė turi
būti būtinai su pieneliu, baltos perlamutrinės spalvos. Jeigu lervutės iš
karto paimti nepavyksta, tai ji daugiau neimama, nes laikoma sugadinta,
imama nauja lervutė iš naujos akutės. Lervutes perkelti reikia specialia­
me kambaryje, kur oro drėgmė ne mažesnė kaip 85-95 proc, temperatūra
ne žemesnė kaip 22° - 30° C, geros dienos šviesoje. Bet galima lervutes
perkelti čia pat prie avilio, esant ne žemesnei kaip 20° C temperatūrai, nevė-
juotą saulėtą dieną, saugant lervutes nuo tiesioginių saulės spindulių,
nes jos labai greit, tiesiog per keletą minučių žūsta. Tokiu atveju perkelti
reikia labai greitai, tiesiog per kelias minutes, stengtis, kad lervutės būtų
ne šeimoje kuo trumpiau. Tada jos būna gyvybingesnės, jas lengviau
priima. Perkeltos lervutės tuojau pat nešamos į šeimą auklę, iš kurios ne
mažiau kaip prieš 6 val. atimta motina ir paliktas 1 korio tarpas tarp perų
lervutėms su rėmeliais įdėti. Tarpą būna užpildžiusios bitės ir greičiau
pradeda maitinti duotąsias lervutes. Rėmelių su lervutėmis viršuje pažy­
mima data, kad galėtume orientuotis, kada jį reikės izoliuoti, t.y. lopšelius
perkelti į Titovo narvelius, į inkubatorinius rėmelius, kad išsiritusios
motinos viena kitos nenužudytų. [ šeimą auklę rėmeliai su lervutėmis
duodami kas trys dienos: pirmos - ketvirtą dieną, antros - 7 d., trečios -10
d., tada šeimoje auklėje nuolat būna 3 rėmeliai su įvairaus amžiaus akutė-
mis-lopšeliais. Lopšeliai su rėmeliais turi būti ne arčiau vienas nuo kito
kaip per 3 rėmelius ir būtinai su perais, kad duotam rėmeliui jų būtų iš
abiejų pusių. Taigi šeima auklė turi turėti ne mažiau kaip 8 rėmus su
perais. Po pirmųjų rėmelių izoliavimo į Titovo narvelius (po 11 dienų nuo
lervučių perkėlimo) būtina patikrinti visą šeimos auklės lizdą ir išpjaus­
tyti, išlaužyti pradėtas siūti motinines akeles iš jos pačios perų. Akutės
panaikinamos po 10 dienų paėmus motiną, nes iš savo perų bitės gali
būti pradėjusios auginti motiną ne iš 8-12 val. lervutės, o iš 2-3 dienų, ir
tada neveislinė motina visas mūsų auginamas motinas sunaikins dar net
nesubrendusias. Šeima auklė naudojama ne ilgiau kaip 2-3 partijoms, t.y.
ne ilgiau kaip 6-9 rėmeliams su lervutėmis išauginti, vėliau tokiai šeimai

31
 auklei grąžinama gera dedanti bičių motina, o vietoje jos naudojama kita
panašaus stiprumo bičių šeima. Ir iš jos prieš 6 val. atimama motina, ji
pati pamaitinama duonelės ir medaus mišiniu.
Šeimos auklės paruošimui reikia skirti labai daug dėmesio. Geriausia
joje sudaryti spietiminę nuotaiką, nes tik tokios šeimos gerai priima ir
augina joms duotas lervutes. Jeigu šeima auklė jas nenoriai augina, pa­
vyzdžiui, jų visai neužpila pieneliu arba pila labai mažai, tai lervutes dar
kartą duodame ne po 3 dienų, o jau kitą dieną. Jeigu ir tai nepadeda,-
šeimai grąžiname motiną, o vietoj jos imame kitą šeimą. Auginant bičių
motinas labai svarbu, kad gamtoje būtų nors šioks toks medunešis. Kai
jo nėra, bitės maitinamos ne tik baltymingu, bet ir angliavandeningu
maistu. Geriausia šeimą auklę maitinti po 100-200 g iš ryto apie H val. ir
po pietų apie 17 val. Jei šeimoje auklėje jau yra izoliatoriuje išsiritusi nors
viena bičių motina, bitės naujų lervučių jau nebepriims. Geriausia už­
dengtus ir izoliuotus lopšelius sudėti į inkubatorių, kuriame temperatūra
siekia iki 34° - 34,5° C ir oro drėgmė apie 85-95 proc., arba yra speciali
šeima-inkubatorius. Motinas gerai augina tik spietlios bičių šeimos, tai
itališkos arba mūsų vietinės. Kaukazo kalnų pilkosios motinas augina
silpnai, ne po daug jų veda, lopšelius priima nenoriai. Be lervučių perkė­
limo, iš kiaušinėlių motinos auginamos tik perkeliant kiaušinėlį su akutės
dugno pagrindu arba korį supjausčius juostelėmis. Juostelėje 2 kiauši­
nėliai naikinami, o trečias paliekamas, pati juostelė iš viršaus smarkiai
patrumpinama, praplečiamas akutės pagrindas. Trumpi narna karštu peiliu.
Motinėlės auginamos ir ant juostelių. Juostelėmis supjaustomas ko­
rys su 8-12 val. amžiaus lervutėmis, o juostelė supjaustoma atskirais
gabalėliais, kiekviename turi būti akutė su lervute. Taip paruošta akutė
patrumpinama, priklijuojama prie juostelės kamščiu su šiltu vašku ir pin­
cetu praplatinus jos viršų duodama į šeimą auklę. Toliau auginama taip
pat, kaip ir perkeliant lervutes. Tik šiuo atveju reikia gadinti daug korių,
daug lervučių, ir darbo našumas gerokai mažesnis. Patiriama korių ir
lervučių nuostolių, o motinų kokybė beveik niekada nebūna geresnė.
Perkelti kiaušinėlį be akutės pagrindo dar nė vienam pasaulio bitininkui
nepavyko. Todėl kiaušinėlių perkėlimas iš akutės į lopšelį yra beprasmis
darbas. Kiaušinėlis būna prilipęs prie akutės dugno, o imamas jis su­
plyšta taip, kaip prie padėklo pridžiūvęs vištos kiaušinis. Jeigu bičių
motina dėdama kiaušinėlio neprilipintų, tai jis iš karto apvirstų, o prili­
pintas laikosi akutėje stačias. Aplink jį cirkuliuoja šiltas oras, ir jis gerai
vystosi. Po 3 dienų "atsigula" ir yra užpilamas pieneliu, nes lervutė jau
būna išsiritusi, o kiaušinėlio apvalkalėlis nuo pienelio ištirpęs, jo nebe­
lieka. Toliau lervutė auga pienelio apsupta iš visų pusių, tik vienos pu­
sės paviršiumi kvėpuoja per ant jos kūno esančias stigmeles.

32
 Bičių motinėlių kokybės nustatymas. Nuo bičių motinėlės dažniau­
siai priklauso visa bičių šeimos būklė, stiprumas, darbingumas ir kt. Gera
bičių motina - gera ir šeima. Bitininkams dažnai kyla klausimas, kaip
pažinti gerą bičių motiną, kokie jos požymiai?
Motinų vertė nustatoma jas bonituojant. Bonitavimas - tai netiesio­
ginis ūkinių savybių nustatymas pagal eksterjero (išorės) ir interjero
(vidinius) požymius. Bičių motinos pradedamos atsirinkti dar prieš joms
išsiritant. Visi lopšeliai, nors uždengti, bet ploni, kreivi, trumpi, yra išbro­
kuojami ir sunaikinami, nes iš tokių paprastai išsirita menkavertės, smul­
kios, nenormalios formos, neišsivysčiusios arba blogai išsivysčiusio­
mis galūnėmis, sparnais, menko svorio. Išsiritusios motinos taip pat
peržiūrimos ir atrenkamos, o blogos - brokuojamos. Gera motina vos
išsiritusi turi sverti ne mažiau kaip 200 mg, mažiausias svoris -180 mg.
Jeigu motina sveria mažiau, ją reikia brokuoti, nes jos kiaušidėse mažai
vamzdelių, ji bus nedėsli. Pačios bitės duotas motinas, sveriančias 150
mg, skubiai nužudo ir augina savo. Kuo motina stambesnė, tuo geriau ją
bitės priima. Visos motinos su neišsivysčiusiais sparnais, kreivomis ko­
jomis, pernelyg plonu ar per storu pilveliu, taip pat kurių pilvelio galas
labai smailas ar labai bukas, yra brokuojamos. Pilvelio forma turi būti
panaši į ąžuolo gilės formą (tokia motina, jei turi pakankamą svorį ir
išsivysčiusias galūnes, yra gera).
Motinos yra žymimos klijuojant joms ant nugarėlių numerius, atitin­
kančius datą, pavyzdžiui, 00 arba 01 reiškia jos gimimo metus. Galima
žymėti atitinkamos spalvos dažais, pavyzdžiui:
mėlyna 2000-2005-2010 ir t.t. (kas 5 metai);
balta 2001-2006-2011;
geltona 2002-2007-2012;
raudona 2003-2008-2013;
žalia 2004-2009-2014.
Žymėti galima greit džiūstančiais nitroemaliniais dažais. Jokiu būdu
netinka acetoniniai, nes pažeidžia motinos nugarėlės chitininą dangą, ir
motina žus nuo infekcijos, patekusios per pažeistą apdangalą. Dažai gali
būti paruošti ir iš spiritinio lako, į kurį primaišoma sausų dažų iki tyrės
tirštumo. Po to atskiedžiama eteriu ir laikoma gerai užkimštame buteliuke.
Žymima taip: ant stalo patiesiama 10x10 cm porolono, motina prispau­
džiama gaubtuvėliu su kaprono paviršiumi ir lengvai degtuko galu pažy­
mima dažais, jiems nudžiūvus, motina paleidžiama. Turint jautrias rankas
motiną galima paimti pirštais. Svarbu jos per daug nesuspausti, nes
nustos dėjusi ir žus. Pažymėta motina bitėms grąžinama narvelyje, o po
paros laiko paleidžiama.
Motinėlių atidavimas į šeimas. Motinos atiduodamos į šeimas ar į
motinų poravimosi šeimeles-poruotuves (nukleusus) taip: pirmiausia at­
imama šeimoje esanti motina ir po 4-6 val. duodama nauja Titovo narve-

33
lyje arba po didžiuoju gaubtuvėliu, po paros motina (jei jos nesistengia
nužudyti bitės) paleidžiama. Bitės agresyvios, kai graužia gaubtuvėlio,
narvelio tinklą ir matosi baltos bičių sprando sujungimo vietos tarp gal­
vos ir krūtinės, kartais jos net kaišioja geluonis, susirietusios stengiasi
motiną gilti per tinklelį. Tokiu atveju motiną reikia pervaryti į šviežiai
išvirintą gaubtuvėlį ar narvelį ir dar parą palaikyti, o lizde panaikinti
rastus lopšelius. Jei bitės kaišo straublelius, nori motiną pamaitinti, tai
galima ją paleisti arba apačią narvelio užklijuoti vaško gabalėliu - plokš­
tele su skylutėmis, per kurias bitės motiną išleis. Geriau bitės priima
susiporavusias stambias motinas. Stipri šeima visada priima daug blo­
giau, arba nepriima, todėl geriausia pirma sudaryti šeimelę ir tik tada
duoti motiną. Stiprioms šeimoms, jei nebūtina keisti veislės ar rasės,
motinos nekeičiamos.
Motinėlių atidavimas į poruotuves. Šeimelės motinoms poruotis for­
muojamos tik iš jaunų bičių. Pirmiausia atskiriame senas bites nuo jaunų,
jaunas bites, supiltas į spietinę, semiame po 200 g ir pilame į paruoštas
poruotuves, duodame motiną ir uždarome, po to išvežame į poravimosi
punktą. Labai gerai, kai 1/4 dalis rėmelių poruotuves užpildomos perais
pagrindinėse šeimose ir šeimelės motinoms poruotis formuojamos su
perais.
Jeigu šeimelėje motinos poravimosi metu nėra perų, tai labai dažnai
jos išlekia - išspiečia kartu su išlėkusia poruotis motina, nebegrįžta atgal
į avilį ir žūsta. O perai, esantys šeimelėje, verčia bites juos prižiūrėti,
todėl bitės neišlekia. Kartą užpildytos poruotuves, gerai organizuojant
motinų paėmimą, toliau per visą sezoną nepildomos. Susiporavusi moti­
na dar palaikoma kelias dienas, kol prideda kiaušinėlių, tik po to atimama
ir duodama kita nauja motina kitam poravimuisi. Per sezoną vienoje po-
ruotuvėje galima suporuoti 3-4 bičių motinas.
Suporuotos motinos duodamos į šeimas arba jomis keičiamos senos,
o jei jų per daug, galima išsiųsti į kitus bitynus persiuntimo narveliuose.
Tada į maisto skyrių įdedama kandi tešlos iš 1 dalies medaus ir 4 dalių
cukraus pudros, po to dedama motina ir įleidžiama iki 10 bičių palydovių.
Narveliai sukalami po kelis, užrašoma "gyvos bitės - nelaikyti saulėje" ir
užrašius adresą išsiunčiami užsakovui. Mažiau kaip 3 motinų nesiunčia-
me, nes neužteks vietos adresui užrašyti. Bitynas, užsiimantis motinų
auginimu, turi turėti veislės pažymėjimą ir veterinarijos formą Nr. 1 (svei­
katos pažymėjimą).
Kad motinos gerai poruotųsi, būtina 10-12 dienų prieš jų auginimą
pradėti auginti veislinius tranus. Poravimosi metu turi būti pakankamai
subrendusių tranų, išsiritusių maždaug prieš 12 dienų. Vienai bičių moti­
nai reikia 3-5, kartais iki 7 tranų. Pageidautina, kad tranai ir motinos
neturėtų giminystės ryšių, nes nuo to kenčia bičių gyvybingumas, kartu
ir produkcija.

34
 BIČIŲ SPIETIMASIS
Natūralus bičių dauginimosi būdas, per kurį bičių šeimos plinta pla­
netoje, yra spietimasis. Ilgą laiką jis nebuvo gerai išaiškintas, laikytas
gana įdomiu ir keistu gamtos reiškiniu. Natūralus bičių šeimų spietima­
sis dabartiniuose pramoniniuose bitynuose nepageidaujamas, bitinin­
kai profesionalai labai stengiasi jo išvengti, bet vis tiek nepasiekia, kad
bitės visiškai nespiestų. Jei pramoniniuose bitynuose spiečia iki 10 proc.
bičių šeimų, tai laikoma normaliu reiškiniu. Išsispiesdamos bitės išlekia
iš bityno, nes ne visada galima jas sukontroliuoti. Be to, bitės prieš
spietimą ilgai nedirba.
Spietimasis prasideda tada, kai bičių šeimoje atsiranda daugiau bičių
auklių, negu motina pajėgia sudėti kiaušinėlių, iš kurių išsiritusias lervu­
tes auklės maitina. Jaunų bičių perteklius vis didėja, šeimoje jos neturi
darbo, pavyzdžiui, siūti korius, rinkti nektarą, nes bitės spiečia tik tada,
kai labai mažas medunešis arba jo visai nėra. Prieš spietimąsi bičių šeima
pradeda intensyviai auginti traninius perus, ir jeigu tai ne dėl motinos
keitimo (pavyzdžiui, motina jauna), tai jau pirmas požymis, kad jos ruo­
šiasi spiesti. Nustoja aktyviai skraidžiusios, tupi ant prielakio susikibu­
sios kekėmis, maždaug po 10-12 dienų lipdo spietimosi lopšelius, ir jei
bitininkas lizdo nepraplečia, nepagerina ventiliacijos, neapkrauna korių,
gamtoje vis nėra medunešio, tai bitės spies. Prieš kelias dienas jos siun­
čia žvalgus naujos gyvenamosios vietos ieškoti. Ir prieš pat išsiritant
arba jau išsiritus pirmajai motinai, bitės spiečia. Staiga apie 10-11 val.
išlekia iš avilio, išvilioja motiną, susimeta kur nors ant šakos ar krūmo ir
po keliolikos minučių ar net 1-2 val. išlekia į naują vietą. Su spiečiumi
dažniausiai išlekia sena motina, bet kartais išlekia ir ką tik išsiritusi moti­
nėlė. Kartais spiečiuje jų būna dvi ir daugiau, vėliau senąją nužudo jau­
noj i. Pirmam spiečiui, vadinamam pirmalakiu, išėjus, jeigu nesunaikina­
mos lizde esančios motinos, tai po trijų dienų lekia antras spiečius, vadi­
namas antralakiu, po to gali lėkti po spiečių kasdien, kol šeima visai
išspies ir pagrindinėje šeimoje beveik (kartais ir visai) nelieka bičių. Iš­
lėkdamas spiečius gali medaus pūslelėse išsinešti apie 3 kg medaus ir
gyventi nepalankiomis sąlygomis be jokio maisto apie 3 dienas. Spie­
čius lekia 15-17 km per val. greičiu, nulekia apie 5-7 km ir toliau. Kartais
spiečius kelyje net nakvoja.
Norint lekiantį spiečių sustabdyti, būtina kelti triukšmą, trukdyti jam
skristi: prieš spiečių iššauti, čaižiai švilpti, mesti į jį smėliu, laidyne, skam­
binti varpu ir pan. Kai išėjęs iš avilio spiečius susimeta, jį patartina

35
apšlakstyti vandeniu, po to susemti į spietinę - specialaus dydžio dėžes
arba kaukazines rėčio formos spietines. Semiant spiečių reikia nukrėsti
pagrindinę bičių masę nuo šakos į spietinę, o kur negalima nukrėsti,
mediniu samčiu semti į spietinę, kur įdėti 1 -2 koriai, ant kurių geriau bitės
ir motina pereina. Semti reikia nuo spiečiaus apatinės dalies. Susemtą
spiečių palaikyti pavėsyje ir tamsoje iki vakaro, o vakare suleisti į naują
avilį, kuriame yra 4-7 koriai su plokštelėmis. Reikėtų įdėti vieną korį su
jaunais perais,jie spiečių sulaiko. Spiečius pamaitinamas 1 lsirupo 1:2,
kad per naktį naujame būste bitės paprastų dirbti. Spiečius išeina nevie­
nodu laiku. Jeigu išėjo gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, tai jį galima
palikti kaip savarankišką šeimą, ji pasiūs daug gerų korių ir prineš daug
medaus. Pirmais metais spiečius niekada nesiuva traninių korių, visada
tik bitines akutes. Jei spiečius vėlyvas, prasidėjus medunešiui ar dar
vėlyvesnis, tai geriau iš jo atimti seną motiną ir grąžinti jį į tą šeimą, iš
kurios išėjo, paliekant tik vieną motiną arba pačią stambiausią gražiausią
motininę akelę-lopšelį. Jeigu prieš pat medunešį sugauti keli silpni spie­
čiai, tai juos patartina sujungti į vieną stiprią šeimą. Ankstyvą spiečių
galima daug kur panaudoti, o vėlyvo - beveik niekur, nebent šeimoms
sustiprinti ir jaunoms bitėms priauginti. Ankstyvą spiečių galima panau­
doti poruotuvėms užpildyti, motinų susiporavimui, paketų sudarymui ir
pan.
Kartais bitininkams susemti spiečių labai sunku, nes jis ne visada
susimeta lengvai prieinamoje vietoje (7 pav.). Į spietinę įdėjus rudos
spalvos korį ir ją pridėjus prie
pat spiečiaus, bitės visada be
didelio vargo pačios sueina į
spietinę. Pavyzdžiui, susime­
tus spiečiui aukštame tankia­
me medyje, prie karčiukės pri­
tvirtiname spietinę, jąprikiša-
me (stovėdami ant žemės) prie
pat spiečiaus, ir spiečius, pa­
jutęs korį, kartu su motina per­
eina į spietinę. Semiant spie­
čių visada į spietinę reikia įdėti
gražių kvepiančių, švarių ko­
rių. Tada bites lengviau su-
7 pav. Ant medžio šakos susimetęs semti ir išimti korius su bitė-
spiečius pradėjo siūti korius mis sudėjus į avilį, likusias bi-

36
tes galima iš spietinės išvaryti -ją virš lizdo apversti ir staigiu kumščio
smūgiu sutrenkti per dugną. Bitės nukris iš spietinės įavilį. Spiečių leisti
reikia tik į švarų be pašalinių kvapų avilį, ypač bitės nemėgsta pelių
kvapo.
Jeigu avilys nenaujas, tai jį reikia gerai išskusti ir padeginti, o dar
geriau išdezinfekuoti 3 proc. natrio šarmu, gerai išplauti ir išdžiovinti
saulėje. Avilys turi būti nudažytas anksčiau ir gerai išsivėdinęs, kad
neskleistų bitėms nemalonaus dažų kvapo. Labai gerai naujo avilio vidų
ištrinti vašku, išpurkšti arba ištepti karštu pikiu: 1 dalis pikio, 2 dalys
vaško ištirpinama ir dar karštu išpurškiamas, ištepamas teptuku avilio
vidus. Visi literatūroje rekomenduojami kvapai - melisų, mėtų ir kiti - yra
malonūs tik bitininkui, o bitės jų nemėgsta. Bitėms nėra malonesnio už
vaško ir pikio kvapą. Labiausiai bitės mėgsta visai nedažytus avilius, bet
tokie greičiau pūva.
Stropus bitininkas visuomet turi spiečiui paruošęs avilį iš anksto.
Teisė į spiečių. Labai dažnai kyla konfliktų, kam priklauso spiečius,
jeigu jį sugavo ne to bityno savininkas. Jeigu žinoma, kieno tas spiečius,
visada reikia j į grąžinti savininkui. Pamačius susimetusį prie jo bityno,
reikia bitininkui tai pranešti iš karto. Supratingas bitininkas atsilygins, o
gal jį ir padovanos ar parduos jums. Tai padaryti privaloma netgi tada,
kai bitės (spiečius) suėjo į jūsų paruoštą avilį. O dėl to bitininkai dažnai
ginčijasi. Atėjusi į jūsų tvartą kaimyno karvė jūsų nuosavybe netampa.
Ją reikia grąžinti geruoju ar bloguoju. Bet būna nesąžiningų žmonių, pas
kuriuos atėjusi kaimyno višta namo nebegrįžta.
Tačiau būna, kad bičių spiečiaus niekas nepasigenda. Jos atskrenda
iš toliau, nežinia iš kur. Motinos nepažymėtos ir nėra galimybių nustaty­
ti, kieno jis. Tada jos tampa naujo savininko nuosavybe.
Labai neetiška, jei prie jūsų bityno kaimynas prikabinėja spietimų
inkilų ir tikisi jūsų siečiaus ir neduok Dieve tam spiečiui pas j į pakliūti.
Nebus ne tik bičiulystės, bet net jokios draugystės, nes jis reikš nepa­
grįstas pretenzijas į jo dėžes suėjusį spiečių. Dar neetiškiau, kai tavo
bityną kasdien saugo kaimynas. Ir nespėjus bitėms net susimesti, jis jas
semia ir nešasi namo. Tokio reiškinio kitaip kaip vagyste nepavadinsi.
Kai kas išiminėja iš kitų bitininkų įkeltų inkilų spiečius. Taisyklė: ne
tu įkėlei inkilą, ne tu išimk ir spiečių. Jeigu bitininkas savo spiečių vejasi,
kad ir kur jis susimestų, visada reikia grąžinti. O šmižinėti po svetimą
bityną be šeimininko - tai jau begalinis įžūlumas. Kartais toks įsibrovėlis
net avilį drįsta atidaryti.

37
 Ką daryti, kad bitės nespiestų? Bičių spietimasis - viena pagrindinių
priežasčių, dėl ko bitininkas negali pasiekti gerų darbo rezultatų. Todėl no­
rint jo išvengti, priklausomai nuo vietos ir gamtos sąlygų, bitynuose reikia
imtis visų galimų priemonių nuo spietimosi. Pagrindines jų aptarsime.
1. Būtina jaunas - auginančias perus - bites apkrauti darbu. Tam
reikia laikyti jauną dėslią motiną. Uždengti prieš išsiritimą perai (2-3 rė­
meliai) pernešami į silpnas bičių šeimas, o iš šių nedengti perai ir kiauši­
nėliai perkeliami jaunoms bitėms auginti, ir jos apkraunamos auklių dar­
bu. Taip silpnos šeimos sustiprinamos dengtais perais. Besiruošiančio­
se spiesti šeimose sumažinama galimybė atsirasti dar daugiau bedarbių
bičių, kartu padedama silpnų šeimų bitėms išauginti daugiau perų, ge­
riau pasiruošti medunešiui. Taip bityno bičių šeimų stiprumas išlygina­
mas. Stiprioms neleidžiama dar labiau sustiprėti, o silpnos pastiprina­
mos stipriųjų sąskaita. Bet taip galima daryti tik tada, kai bityne nėra
perų ligų, kitaip jas išplatinsime.
2. Bites reikia priversti siūti korius. Jaunos bitės, augindamos perus,
gali intensyviai išskirti ir vašką, nes jos priverstos ruošti iš duonelės ir
medaus maistą perams, kartu ir pačios jį valgo, o jis skatina vaško liaukų
veiklą, todėl visame lizde turi būti vietos koriams siūti. Įdedama po vieną
plokštelę prie perų iš šonų, ir jeigu perų yra daugiau kaip 7-8 rėmai,
įdedama trečia plokštelė per vidurį. Taip visa bičių šeima priverčiama
siūti korius per visą lizdo plotą. Nusiūtas korys išimamas ir į jo vietą
dedama nauja plokštelė. Todėl šeima gali pasiūti 6-12 ir daugiau korių,
papildomai duoti 1-1,5 kg ir net iki 2 kg vaško, o vidutiniškai Lietuvoje
bitininkai tegauna tik 0,7 kg vaško iš šeimos per sezoną. Bitės, išskyru­
sios vašką šeimoje, nebegalės jo išnešti į drevę ar kur kitur ir sumažins
norą spiesti.
3. Labai svarbu bitėms sudaryti pakankamai erdvės ir gerą ventiliaci­
ją aviliuose: laiku praplėsti lizdą ir lakas, nelaikyti avilių saulės atokaito­
je. Aviliams reikia sudaryti pavėsį, nes per vasaros karščius jie labai
įšyla, ir viduje pasidaro per tvanku, dėl to jos irgi spiečia. Geriausia virš
lizdų nuolat laikyti šiltinamąją medžiagą, ji neleidžia avilio lizdui atvėsti ir
apsaugo nuo per didelio įkaitimo. Juk po šiaudiniu stogu kur kas vėsiau
negu po šiferiniu, skiedriniu ar skardiniu.
4. Nuolat vežioti bites prie medingųjų augalų, nes jos, galėdamos
rinkti nektarą, mažiau spiečia. Čia pravartu žinoti, kad bičių šeima pati
liaujasi spiesti, jei medunešis per parą pasiekia 2-4 kg. Vadinasi, jei nėra
medunešio, bites galima primaitinti cukraus sirupu, kuris vėliau, išimtas
su koriais, paliekamas žiemai. Pati geriausia išeitis spietimui stabdyti -

38
intensyvus bičių vežiojimas prie medingųjų augalų. Pats stipriausias
bičių instinktas - maisto kaupimas. Jis stipresnis net už dauginimąsi.
5. Laikyti bityne tik nespietlias bičių šeimas. Auginti motinas ir tranus
iš nespietlių bičių šeimų. Laiku pasinaudoti maisto kaupimo instinktu.
6. Nelaikyti senų korių, nes jie irgi skatina spietimą. Taisyklė: lizde
žiemojęs korys, kuriame buvo perai, kitai žiemai neturi likti.
7. Laikyti motinas padėjėjas atskirose šeimose, kurios padėtų besi­
ruošiančią spiesti bičių šeimą aprūpinti kiaušinėliais ir jaunais perais.
Juk yra žinoma, kad kuo daugiau šeimoje nedengtų perų, tuo mažiau
šeima turi galimybių spiesti, nes reikia juos auginti.
8. Kasmet keisti jaunas dėslias ir nespietlias bičių motinas.
Naudodamiesi šių priemonių kompleksu, galime pasiekti bičių šei­
mos nespietlumo arba jų spietimosi galimybes sumažinti iki minimumo.
Pramoniniuose bitynuose bičių šeimų spietimasis pateisinamas tik
iki 10 proc, o didesnis jau yra blogai, o juk pasitaiko, kad bitininkui laiku
nesiėmus priemonių nuo spietimosi, išspiečia 30-50, o kartais net iki 80
proc. bičių šeimų. Iš tokio bityno ir bitininkavimo jokios naudos, tik
materialinė ir moralinė žala.
Gaila tokių "bitininkų", kurie džiaugiasi: girdi, kaip gerai šiemet spie­
tė bitės, visus tuščius avilius užpildžiau ir kaimynus apdalinau. Bet me­
dunešiui pasibaigus, jų aviliai, ko gero, skambėjo kaip būgnai, nes buvo
tušti, o kiek laiko reikėjo sugaišti bityne spiečiams saugoti. Daug geriau
sudaryti šeimas dirbtinai, negu laukti spietimo. Daugindamas šeimas
žmogus bites pralenkė keletą kartų ir gali dauginti net keliais būdais,
taupydamas laiką, neprarasdamas bičių ir gaudamas daug medaus.

NAUJŲ BIČIŲ ŠEIMŲ SUDARYMAS

Natūraliai bitės dauginasi tik vieninteliu spietimosi būdu, todėl biti­
ninkui sudaro daug nepatogumų ir materialinių bei moralinių nuostolių,
nes dažnai jis nepastebi, kad spiečius išėjo, kadangi bitės spiečiasi ne­
planuotai. Vienais metais spiečiaus gali visai nebūti, kitais spiečia dau­
giau kaip pusė bičių šeimų. Spiečius pabėga, prieš spietimą šeima nedir­
ba. Bitininkaujant būtina žinoti visus kitus bičių šeimų dauginimo būdus
ir sumaniai jais naudotis. Jų yra keletas:
šeimų skyrimas pusiau;
šeimų sudarymas antskrydžio būdu;
rinktiniai spiečiai (su subrendusiu lopšeliu, su susiporavusia ir ne­
susiporavusia motina);
39
 individualūs spiečiai (su subrendusiu lopšeliu, su susiporavusia ir
nesusiporavusia motina).
1. Bene labiausiai paplitęs yra šeimų skyrimas pusiau, jis įmanomas
tada, kai šeima su perais užima ne mažiau kaip 7-8 rėmus. Tai tinka ir po
medunešio, tik su sąlyga, kad turime susiporavusių motinų. O su motini­
niais lopšeliais ir nesusiporavusiomis motinomis šeimos skiriamos pu­
siau tik prieš didįjį medunešį arba jo pradžioje (žinoma, jeigu atsisakome
medaus, o norime turėti daugiau bičių šeimų). Skiriama taip: vidurdienį,
kai dauguma senų bičių lauke, prie numatytos skirti bičių šeimos atneša­
mas tokios pat spalvos avilys ir pastatomas už 0,5 m nuo skiriamojo.
Skiriamo avilio pusė korių kartu su tupinčiomis ant jų bitėmis perkeliama
į atneštą avilį, o skiriamasis avilys perkeliamas 0,5 m nuo jo stovėjimo
vietos į šalį. Atlėkusios iš lauko bitės neradusios avilio senoje vietoje
irgi dalijasi į dvi lygias dalis: lekia į senąjį ir į naująjį avilį. Jeigu keldami
korius pastebime motiną, tai naują motiną arba lopšelį po 4-6 val. duoda­
me tai šeimai, kuri jos neturi. Jeigu motinos nepastebėjome, tai kitą dieną
šeimą be motinos nustatome iš pradėtų siūti lopšelių ir iš bičių elgesio.
Patikrinę šeimą, duodame motiną po didžiuoju gaubtuvėliu arba Titovo
narvelyje. Geriausia motiną duoti po didžiuoju gaubtuvėliu ir būtinai ant
senesnio korio, nes jauną bitės greit išgraužia ir nespėjusios priprasti, ją
užmuša. Palaikę motiną po gaubtuvėliu vieną parą paleidžiame. Po to
kiekvieną dieną avilį vieną nuo kito traukiame po 1 m, kol tarp jų pasidaro
normalus 4-6 m atstumas. Avilius atitolinti būtina, nes po 7-8 dienų išsi­
ris jaunoji motina ir lėks susiporuoti. Jeigu aviliai bus per arti, tai jaunoji
motina gali pakliūti pas senąją, ir ją bitės nužudys.
2. Antskrydžio būdu šeimos sudaromos tik anksti pavasarį ir prieš
pat bičių spietimąsi. Šeima, kuri ruošiasi spiesti, nukeliama į šalį apie 10-
20 m, o įjos vietą pastatomas tuščias avilys. Į šį avilį iš minėtos šeimos
paimamas vienas korys su maistu ir perais bei ant jo tupinčia motina ir
pernešamas į naują avilį, į jį įdedamas vienas pasiūtas ir 6-7 koriai su
plokštelėmis. Visos senos bitės grįžta iš lauko, o kastu ir iš seno avilio į
naująjį. Randa savo motiną, siuva korius ir neša nektarą. O senoji šeima
lieka su jaunomis bitėmis ir iš lopšelių, esamų lizde, užaugina jauną mo­
tiną. Nuneštą šeimą pirmas dienas reikia pagirdyti skystu sirupu, nes ji
nepajėgia atsinešti vandens, kadangi neturi senų lauko bičių, kurios
grįžo į seną vietą. Geriausia lopšelius izoliuoti, tada užauga gerų motinų
ir bitės apsaugomos nuo antralakio spiečiaus.
3. Rinktiniu būdu šeimos sudaromos dažniausiai tada, kai turime
keletą šeimų ir norime be didelio jų nusilpninimo sudaryti dar vieną ar

40
kelias šeimas, tai dažniausiai daroma prieš medunešį arba (turint supo­
ruotų motinų) tuojau pat po medunešio.
Daroma taip: iš kelių stiprių šeimų paimame po 1 -2 korius su perais ir
ant jų tupinčiomis bitėmis ir sunešame į naują avilį dažniausiai kitame
bityno skyriuje už 3-5 km, kad kuo mažiau bičių grįžtų į seną vietą. Šeima
sudaroma iš 4-6 korių su perais ir bitėmis, be to, dar bičių nupurtoma po
1 korį papildomai. Duodamas motininis lopšelis arba motina. Tik reikia
labai atidžiai žiūrėti, kad kartu neperneštume motinų, nes šeimos donorės
gali likti be motinų, o naujoje šeimoje liks tik viena, nes kitos išsižudys. Čia
reikia didesnio praktinio patyrimo. Be to, svarbu šeimų sveikata.
4. Individualios šeimelės sudaromos irgi prieš medunešį, atskiriant
iš besiruošiančios spiesti šeimos 3-4 korius su perais, medumi ir bitėmis
ir duodant motininį lopšelį arba motiną. Tai daroma aviliuose su pertva­
romis arba antruose avilio aukštuose.
Kad ir kaip sudarytume šeimas, su nesuporuota motina galima suda­
ryti tik prieš didįjį medunešį, o su suporuota galima ir po medunešio, bet
ne vėliau kaip iki rugpjūčio 1 d. Vėliau šeimos nesustiprėja, nepasiruošia
žiemoti.
Bičių paketai formuojami tik su sąlyga, kad jie ekonomiškai naudingi.
Rėminiai paketai formuojami iš 4-5 rėmų su dengtais perais, maistu, susi­
poravusia motina ir jaunomis bitėmis. Bičių nuo 1 -1,5 iki 2 kg. Maisto 4-6 kg.
Berėmiai paketai yra lengvesni, nereikia išsiųsti iš bityno vaško. Ima­
mas 1l stiklainis su sirupu 2:1 ir dangtelyje išduriamos 4-5 adatos dydžio
skylutės. Stiklainis pritvirtinamas dėžutėje ir į ją ant svarstyklių įpilama
bičių 1-1,5 kg. Narvelyje pritvirtinama susiporavusi motina ir siunčiama
adresatui.
Paketai be maisto atsargų daromi tik iš bičių , gerai padūmintų bei pri­
maitintų medumi, ir davus apvaisintą motiną ne vėliau kaip per 3 dienas
pristatomi adresatui. Ilgiau kaip tris dienas bitės be maisto neištvers ir žus.

BIČIŲ MOTINĖLIŲ KEITIMAS

Natūraliai gyvendamos drevėse išgyvendavo tik tos bičių šeimos,
kurios pajėgdavo pakankamai apsirūpinti maistu žiemai ir turėdavo pa­
kankamai gausias šeimas su jaunomis produktyviomis bičių motinomis.
Dabar dėl žmogaus nesupratingumo išgyvena ir menkavertės šeimos,
jas pats žmogus aprūpina maistu žiemai. Todėl plinta ir daugėja mažai
produktyvių menkaverčių šeimų. Tai sukelia kartais visai nenumatytų

41
neigiamų padarinių, atneša daug materialinių nuostolių. Natūraliai gyven­
damos bičių šeimos motinas keisdavo tik spietimosi metu arba (kai kurios
bičių rasės) tyliuoju būdu. Jeigu žmogus nepakeičia laiku bičių motinos,
tai šeima motiną keičia pati. Tik ne visada jai palankiu metu ir ne visada
sėkmingai. Tik jauna bičių motina pajėgi sudėti daug kiaušinėlių ir išaugin­
ti gausią bičių šeimą. O gausi stipri bičių šeima - visų sėkmių laidas.
Natūraliai bičių motina šeimoje gali gyventi 3-5, o labai retais atvejais
ir daugiau metų. Bet produktyvi būna tik pirmuosius dvejus, kartais 2,5
metų. Po to jos produktyvumas krinta, ir jeigu motina žūsta, kai šeimoje
nebėra jaunų 1 -2 dienų lervučių, o dar blogiau - kai nėra tranų, tai tokia
šeima neužsiaugina motinos arba ir užauginta nebesusiporuoja. Tada
bičių šeima yra pasmerkta žūti. Pažangūs bitininkai motinas keičia kas
dveji metai. Nustatyta, kad mažiausiai žiemos metu miršta pirmųjų metų
motinų, o daugiausiai - trečių ir vėlesnių metų motinų. Bityne kartais
tenka keisti ne tik seną, bet ir jauną nepilnavertę motiną, dėl kurios šeima
nepakankamai vystosi arba ta motina turi kokių nors fiziologinių trūku­
mų, arba motinas tų šeimų, kurios pavasarį viduriavo, buvo labai sil­
pnos. Tokiose šeimose geriausia keisti tik į susiporavusią bičių motiną.
Ilgiau kaip dvejus metus bitininkai laiko tik labai daug kiaušinėlių dedan­
čias arba veislines motininių šeimų bičių motinas.
Bičių motinos keičiamos didžiojo medunešio pradžioje arba jam įpu­
sėjus. Šiuo metu galima keisti motininiais lopšeliais arba nesusiporavu­
siomis motinomis, vėliau, po medunešio - tik susiporavusiomis bičių
motinomis. Geriausia numatyti motiną keisti 25 dienas prieš medunešio
pabaigą, nes kol jaunos motinos bitės pradės dirbti, baigsis medunešis,
todėl šiuo laikotarpiu neišnaudojant kitų medunešių motinos kiaušinė­
lių dėjimas nenaudingas. Žiemai tos bitės bus per senos. Pakeistos se­
nos, tačiau dar neblogai dedančios motinos panaudojamos jaunų bičių pri­
auginimui žiemai atsarginėse šeimelėse. Motinos keičiamos keliais būdais.
1. Geriausia atimti seną ir duoti jauną susiporavusią, bet tai bran­
giausiai kainuoja, nes susiporavusių motinų kaina triguba. Joms supo­
ruoti reikia turėti papildomų seimelių. Taip keičiant bičių šeima beveik
nenukenčia, nes tuojau pat duotoji motina pradeda dėti kiaušinėlius.
Senoji motina atimama, jaunoji duodama po gaubtuvėliu ant seno korio
ir po paros laiko paleidžiama arba senoji atimama, po 6 val. nuo lizdinio
korio nukrečiamos bitės su perais ant prielakio, motina patepama medu­
mi ir paleidžiama. Kartais duodama tiesiog į lizdą ant to paties korio, nuo
kurio paimta sena motina. Bitės susiporavusią motiną gerai priima, bet
saugiau ją parą palaikyti izoliuotą.

42
 2. Atimama sena ir po 6 val. įjos vietą duodama jauna nesusiporavu­
si, po 2 parų, kai daug bičių lauke, paleidžiama.
Pastaba: labai stiprios šeimos ir prastesnės motinos jaunas užmuša
net ir po 2 parų. Todėl stipriose šeimose motina keičiama tik veislei (ra­
sei) pakeisti: iš pradžių sudaroma maža šeimelė, kai į ją priima, tada ta
šeimelė sujungiama su pagrindine bičių šeima.
3. Motina keičiama atimant senąją ir po 4-6 val. į lizdą duodamas
subrendęs motininis lopšelis, bet čia trūkumas tas, kad mes nežinome,
kokia motina išsiris.
4. Motina neatimama, o duodamas motininis lopšelis su šarveliu iš
šonų į meduvę ar kur nors lizdo pakraštyje, bet kad būtų arti perų ir
pakankamai šilta. Čia motina išsirita, subręsta ir pakeičia senąją. Kartais
net kurį laiką sugyvena abi, taip būna Kaukazo pilkųjų šeimose. Šis
būdas prilygsta tyliajam, kai pačios bitės keičia motiną. Bet jo sėkmė tik
apie 50-70 proc., nes kartais bitės motinos taip nepakeičia. Dėl to reikėtų
keisti antrą kartą, o jei ir tada nepakeičia, vadinasi, mes nieko geresnio
šeimai už jos turimą motiną negalime pasiūlyti, ir tą motiną reikia palikti
dar vienam sezonui. Motinas duoti visada reikia ramiu geru oru ir per
medunešį arba pamaitinti 0,51 sirupu 1:1.
5. Motina paleidžiama pro laką patepta medumi arba suvilgyta siru­
pu, kartais net vandeniu arba šeimelės bičių pieneliu iš lopšelio, arba
tiesiog korys su bitėmis nukrečiamas prieš laką ant prielakio ir įeinantį
bičių būrį paleidžiama motina.
6. Galima keisti specialiuose narveliuose senosios neieškant.
Visi minėti būdai turi privalumų ir trūkumų, priklausomai nuo bičių
šeimos būklės, gamtinių sąlygų ir medunešio bei paties bitininko prakti­
nės patirties. Visais atvejais turime suieškoti ir pašalinti senąją motiną.
Pradedančiam bitininkui tai sunkiai sekasi. Todėl reikia pasitelkti šiam
darbui jau patyrusius bitininkus.

BIČIŲ PIRKIMAS
Kokias bites galima pirkti, gal gaudyti spiečių? Pradedančiam biti­
ninkui svarbu neapsipirkti, neapsigauti, nors bitininkai sąžiningi, bet
visko ir tarp jų pasitaiko. Senieji nebepajėgia gerai bičių prižiūrėti, o jo
artimieji kartais net neįtaria, kad šeima pardavimui netinkama - serga arba
be motinos, silpna. Perkamas bites reikia apžiūrėti ir gerai įsitikinti jų koky­
be. Jei to nesuprantame, turime paprašyti pažįstamo bičiulio padėti tai
padaryti. Sergančių, silpnų ar be motinų šeimų net ir veltui imti neverta.

43
 Saulėtą dieną geroje bičių šeimoje virte verda darbas. Bitės sparčiai
skrenda į lauką, neša žiedadulkes, o atidarius avilį, iš lizdo sklinda maloni
šiluma, medaus ir pikio bei auginamų perų kvapas. Ant korių, iškeltų iš
lizdo, bitės ramiai dirba, nesinervina, o padūmijus bėga į avilio gilumą.
Bičių daug, perų irgi keli pilni koriai. Vieni jau užakiuoti, iš jų ritasi bitės,
o kiti baigiami dengti, treti dar jaunučiai, akelėse ant jaunų lervučių žiba
pienelis, motinos pridėta kiaušinėlių (jie paprasta akimi gerai matomi),
mažai tėra traninių perų, avilio dugnas švarus. Jeigu bitės gegužės pa­
baigoje ar birželio pradžioje užima 12-14 standartinių korių ir jau galima
dėti meduvę (dėžutę su mažais koriais) virš lizdo, galima daryti išvadą,
kad šeima labai gera. Jeigu iš lizdo sklinda nemalonus kvapas, bitės
neramios, jų nedaug, tokių reikėtų ne tik nepirkti, bet. ir patarti bičiuliui,
kad jis paimtų bičių korių gabaliuką su perais ir nuvežtų į veterinarijos
laboratoriją patikrinti. Sergančias bites reikia gydyti, perkelti į švarius
dezinfekuotus avilius, pakeisti korius.
Nusipirkus nepatikrintą šeimą arba sugavus spiečių, irgi reikėtų pa­
tikrinti, stebėti, kaip bitės siuva korius, kaip motina deda kiaušinėlius ir
kol perai neuždengti, gydyti nuo varozės, dūmijant varolizinio ar mitako
dūmais arba kitokiomis priemonėmis, kabinant juosteles.
Nepatartina bičių pirkti vėlų rudenį ar žiemą, kuomet negalima atida­
ryti avilio ir apžiūrėti lizdo. O jeigu tektų pirkti, bent pasiklausykime bičių
ūžesio pro žarnelę, įvestą pro laką. Gerai žiemojančios bitės tyliai, bet
aiškiai dūzgia ir kartkartėmis pasigirsta staigus bitės zvimbtelėjimas. Ga­
lima būtų krumpliu stuktelėti ir į avilio sieną - tuomet bitės ūžteli ir staiga
nutyla. Tai rodo, kad bitės žiemoja gerai. Tačiau nežinoma, kiek jos turi
maisto, ar jo užteks iki pavasario.
Galima nusipirkti seną arba bitininko sudarytą jauną šeimą, galima su­
gauti arba nusipirkti natūralų spiečių. Spiečius, kaip ir šeima, gali turėti
jauną arba seną 2-3 metų motiną. Tik kokia ji - sunku žinoti. Dažniausiai su
pirmuoju spiečiumi išskrenda senoji, ji dar kurį laiką (metus) būna produk­
tyvi, o su antruoju ar trečiuoju jauna motina būna net nesusiporavusi.
Vasarą bičių negalima pirkti iš greta gyvenančio kaimyno, nes visos
skraidančios bitės sugrįš į jo sodybą - į tą pačią vietą, kurioje buvo
avilys. Nuo savo avilio bitės rinkti nektaro skrenda maždaug 3 km spin­
duliu, o kartais, jei arti nėra medingųjų augalų, ir toliau. Jos įsimena ne tik
savo avilį, bet ir vietovę nektarui ir žiedadulkėms rinkti. Todėl ir bites
reikėtų atsivežti iš toliau.

44
 Reikėtų žinoti, ar perkamos bitės yra sveikos, ar turi motiną ir kokio ji
amžiaus. Be to, reikėtų žinoti, ar apylinkėje nėra išplitęs amerikinis ar
europinis puvinys, maišaligė ir kitos bičių ligos. Todėl bites pirkdami
pasitelkime specialistą, patyrusį bitininką.

KAIP SUGAUTI SPIEČIŲ

Spiečiaus bitės, nors ir sugautos toje pačioje sodyboje, į savo avilį
nebegrįžta, įsimena naują vietą. Taigi spiečių galima įsigyti ir iš šalia
gyvenančio bičiulio.
Bičių gyvenimo pagrindas - maistas. Spiečius jo pasiima 2-3 paroms.
Bičių spiečius dažnai atskrenda ten, kur niekas net nelaukia, ir įsiku­
ria netikėčiausioje vietoje. Bičių spietimas - įdomus reginys. Todėl jau­
najam bitininkui kaip tik ir reikėtų pradėti nuo spiečiaus sugavimo...
Jeigu yra senas avilys, kad ir gulstinis, jį reikia padėti ant kaladžių,
ištrinti vaško ir pikio mišiniu, užsandarinti visus plyšius, nupjauti aplink
avilį žoles ir jas išnešti. Tokį avilį aptikusios bitės žvalgės po kelių dienų
ar valandų atves spiečių, žinoma, jei jo išlėkusio kas nesugaus.
Negalima avilio statyti ten, kur nekliudo saulė, pučia vėjai ir nėra
jokios užuovėjos, o ypač triukšmingoje, dvokiančioje vietoje. Į avilį rei­
kėtų įdėti vieną kitą pasiūtą bei dirbtinį korį. Nepatariama dėti rėmelių be
korių.

BIČIŲ PRIEŽIŪRA ĮVAIRIŲ TIPŲ AVILIUOSE

Bičių priežiūrai įvairių tipų aviliuose yra savi darbo metodai, priklau­
somai nuo gamtinių, metereologinių, klimato sąlygų, bitininko darbo įgū­
džių bei tradicijų.
Mūsų Respublikoje labiausiai paplitę šešiolikos rėmų aviliai su 1 ar 2
meduvėmis. Toks avilys yra šiltasienis, turi šiltą priešakinę ir užpakalinę
sieną ir dvigubą šiltą dugną, yra kompaktiškas, neišardomas, jį patogu
vežioti, tik blogai, kad gana sunkus, apie 60-70 kg, sunku pakrauti ir
iškrauti. Juose bitės žiemoja lauke apytiksliai ant 7-9 rėmų. Pavasarį po
apžiūrėjimo ir lizdų valymo laipsniškai plečiami lizdai, vieną kartą duo­
dant 2 pasiūtus korius, vėliau dirbtinių, prieš meduvių uždėjimą lizdas
atnaujinamas. Dažniausiai turi vieną meduvę su 435x145 mm rėmeliais, iš
viso 15 vienetų, ir 435x300 mm lizdo rėmų, iš viso 16 vienetų, yra iš

45
viršaus apšiltinamas šiltinamąja medžiaga. Kol lizdas nepilnas, šiltina­
moji medžiaga būna ir iš šonų. Juose geriausiai apgyvendinti mūsų vie­
tines arba jų mišrūnes bites. Lizde mažai vietos, todėl negalima laikyti
dviejų motinų. Norint gerai išnaudoti medunešį, bites reikia vežioti, lai­
kyti jaunas motinas, kasmet pavasarinio perų auginimo metu pasiūti po
6-9 korius. Medų išsukti turime iki rugpjūčio 20 dienos, primaitinti bites
žiemai iki rugsėjo 1 d. Šiuo metu jis patobulintas - paaukštintas porėmių
aukštis ir pailgintas lakos kamštis kovai su varoze.
Motiną juose keisti geriausia prieš pat didįjį medunešį, prieš medu­
vės uždėjimą. Meduvės dedamos, kai lizdas visiškai užpiltas medumi ir
kraštiniuose rėmuose matyti šviežias medus arba tik pripiltas nektaras.
Šešiolikos rėmų labiau tinka mūsų vietinėms bitėms ir jų mišrūnėms.
Bitininkavimas daugiaaukščiame avilyje (8 pav.). Daugiaaukštis avi­
lys yra plonasienis, vienasienis. sienų storis 3-3,5 arba 4 mm. Rėmeliai
435x230 mm. Kiekviename aukšte yra
10 tokių rėmelių, pagal plotą tai atitin­
ka 7 standartinius 435x300 mm. Tokių
avilių Lietuvoje labai mažai. Nėra juo­
se bitininkavimo tradicijų, be to, jeigu
jie vienasieniai, tai mūsų pavasariai
jiems nepalankūs, su dideliais tempe­
ratūros svyravimais. Šis avilys turi 4-5
aukštus, stogą ir dugną. Vežamą reikė­
tų sutvirtinti diržais arba specialiomis
kilpomis. Jie labai paplitę JAV ir Rusi­
joje. Ten apie 90 proc. bičių šeimų gy­
vena tik daugiaaukščiuose. Šiame avi­
lyje bitininkaujama nebe atskirais rė­
mais, o ištisais aukštais. Bitės žiemoja
dviejuose aukštuose, po apsiskraidy-
mo aukštai sukeičiami vietomis. Kai du
aukštai užpildyti, dedamas trečias aukš­
tas per vidurį su plokštelėmis siuvimui.
8 pav. Daugiaaukštis avilys
Visi darbai, net ir medus sukamas, kil­
nojamas tik aukštais. Juose tinka laikyti mūsų vietines, Kaukazo ir mūsų
bites mišrūnes. Daugiaaukščiame avilyje patogu laikyti motinas padėjė­
jas, nes kiekvienas aukštas turi atskirą laką ir galima jas apsukti į priešin­
gą pusę bei padėti fanerinę akliną pertvarą. Juose lengviau išvengti
bičių spietimosi - sudarius senų bičių ir motinos atskyrimą nuo perų ir

46
jaunų bičių. Atėjus medunešiui, jas galima sujungti, pašalinus pertvarą.
Per žiemą skirtinguose aukštuose įmanoma laikyti dvi motinas. Juose
reikia laikyti tik labai stiprias bičių šeimas ir motinas padėjėjas. Maisto
šeimai paliekama apie 25-30 kg. Bitės eina žiemoti dviejuose aukštuose,
medus - maistas žiemai - paliekamas viršutiniuose. Reikia manyti, kad
pradėjus šiuos avilius gaminti iš šiltų sintetinių medžiagų, jie labiau
paplis ir Lietuvoje. Darbo našumas daugiaaukščiame avilyje kelis kartus
didesnis.
Bičių priežiūra dviaukščiuose aviliuose skiriasi nuo šešiolikarėmio
ir daugiaaukščio. Dviaukštis avilys turi 2 aukštus po 12 rėmų kiekviena­
me. Rėmai 435x300 mm. Bitės žiemoja viename aukšte, aukštai turi dvigu­
bas šiltas sienas (retai - viengubas), nuimamą dugną ir stogą. Lizdai
plečiami laipsniškai, kai pirmas aukštas užpildomas, iš jo pakeliami 2-3
koriai su perais bei motina ir duodamas vienas dirbtinis bei pasiūtas
korys, o apatinio aukšto išimtų korių vietoje duodami dirbtiniai koriai.
Kai antras aukštas užpildomas, tada visi dengti perai perkeliami į viršų, o
nedengti - į apačią. Čia dengti perai išsirita, į jų vietą bitės pripils me­
daus, o medus kopiamas tik iš antro aukšto.
Dvylikos rėmų aviliuose bitininkaujama panašiai kaip šešiolikos rė­
mų arba galima taikyti dviaukščių avilių su dviem meduvėmis principus.
Gulstiniuose aviliuose bitininkauti lengviausia, nes galima išauginti
stiprias šeimas ir motinas padėjėjas, lengva išvengti spietimo. Atsiradę
lopšeliai perkeliami už atsarginės užtvaros ir sudaroma pagalbinė šeime-
lė su lopšeliu arba sena motina. Šis avilys turi 24 rėmus (435x300 mm),
kartais dedamos net meduvės. Trūkumas -jis labai sunkus, netinka ve­
žioti. Labai gerai juose laikosi Kaukazo bitės, ypač su motinomis padėjė­
jomis, juose motinas lengva keisti. Jie tinka sodybos bitininkystei, kur
prižiūrima keletas bičių šeimų.
Šiuo metu pradeda plisti įvairūs lengvų medžiagų vežiojami aviliai,
atvežama daug įvairių iš Vakarų Europos. Rekomenduotini polistiroliniai
daugiaaukščiai drevių tipo aviliai ant lengvų platformų, rėmelių matme­
nys - 300x212,5 mm. Avilys iš 6 aukštų, viename telpa 8 rėmai. Maitintu-
vė atstoja kibeles, stogas ir dugnas nuimami. Platformoje apgyvendina­
ma 10 šeimų. Darbo našumas padidėja kelis kartus.
Pradedančiam bitininkui labai geri šešiolikos rėmų sodybiniai aviliai
su dviem lakomis priešingose pusėse ir išimama fanerine pertvara per
vidurį. Juose galima žiemai palikti 2 šeimas per pertvarą. Jos viena kitą
šildo ir geriau žiemoja. Prieš medunešį šeimos sujungiamos, po medune­
šio vėl įdedama pertvara ir duodama jauna motina. Taip motinos kasmet

47
pasikeičia. Rėmeliai - 300x435 mm, meduvės - 435x145 mm, meduvės de­
damos po dvi. Vienoje telpa 7 rėmeliai (435x145 mm). Šie aviliai nėra
vežiojami.
Pats paprasčiausias bitininkavimas yra lenkiškuose varšuviniuose
aviliuose. Čia nėra meduvės, rėmeliai susiglaudžia, lizdas plečiamas į
vieną pusę, tačiau jie nepatogūs dėl to, kad neturi pastovaus standarto
ir kiekvieno meistro padaryti skiriasi. Visiškai nepritaikyti vežioti, bet
bitės juose žiemoja geriausiai. Jų Lietuvoje jau mažai kur išliką. Tai praei­
ties avilys, bet mažai įgudusiam bitininkui, turinčiam 1-2 bičių šeimas,
tinka, lengviau prižiūrėti bites. Atidarius avilį mažiau maišosi bičių,
bailesniam bičiuliui ramiau dirbti.

BITĖS ĮGĖLIMAS
Žodis "nuodai" mums sukelia negerų minčių. O nuodų yra gausybė.
Vienais gydomos ligos, kitais kas nors žudoma. Bičių nuodai turi ne tik
žudančių, bet ir gydomųjų savybių. Tai buvo žinoma jau prieš 2400 metų.
Bitės gelia, kad apgintų nuo priešų savo bendruomenę. Žmonės įsitikino,
kad jų geluonys gydo reumatą, podagrą, kad bičių nuodai stimuliuojamai
veikia kraują gaminančių organų sistemą, nuo jų padidėja hemoglobino
kiekis, leukocitų skaičius, sumažėja eritrocitų nusėdimo greitis, kraujo klam­
pumas ir krešėjimas, mažėja padidėjęs kraujospūdis, cholesterolio kiekis
kraujyje. Geluonies pūslelėje atsiranda specifinio kvapo koloidinis lakus
skystis. Šis kvapas (feromonas) - tai pavojaus signalas, šaukimas gintis.
Kai tik viena bitė įgelia, žiūrėk, jau puola antra, trečia... O gerai suerzintas
gali pulti ir visas spiečius. Bitės, įgėlusios ir odoje palikusios geluonį (o tai
bitės kūno dalis), netrukus miršta. Yra žmonių, kurie nepakelia įgėlimų. Net
nuo vieno ar dviejų įgėlimų žmogus apsvaigsta, pradeda vemti, jam pakyla
temperatūra, gali net mirti. Bičių nuodai sukelia vietinę, o kartais ir viso
organizmo reakciją. Tuo atveju reikia kuo skubiau suteikti medicininę pa­
galbą. Jei žmogus yra kada nors vartojęs alkoholį, reikia jo duoti išgerti 50-
70 g, tai padeda kaip priešnuodis. Jei tai sugeltas vaikas, duoti karšto
pieno, arbatos, daug šilto gėrimo. Ir jei padėtis blogėja, kviesti gydytoją ar
greitąją pagalbą, pranešti, kas atsitiko.
Dalis žmonių mažai reaguoja į nuodus, tai apsigimę bitininkai. Jie turi
įgimtą imunitetą, dažniausiai gautą dar motinos įsčiose, jei ji, laukdama
vaikelio, netyčia buvo įgelta nors vienos bitės. Tokiam įgėlimui kūdikio
organizmas įgavo imunitetą, kuris gimus gali likti visam gyvenimui.

48
 Kiti žmonės dirbdami su bitėmis pamažu pripranta prie bičių nuodų
ir jiems įgėlimo vieta taip pat nebetinsta. Tai vadinama įgytu imunitetu.
Tačiau įgytas imunitetas gali būti laikinas. Kol vasarą žmogus dirba
su bitėmis, įgelta vieta netinsta, bet po žiemos vėl įgėlus pirmuosius
kelis kartus tinsta, tinimas praeina atsinaujinus laikinam imunitetui.
Žmonės, nepakeliantys bičių įgėlimo sukelto skausmo ir nuodų, turi
su bitėmis nedirbti ir jų saugotis. Užteks bitininkų, kurie pakenčia bičių
nuodus ir skausmą, prie jo net pripranta ir mažai jaučia. Taigi gerai ir
blogai, kad bitės gelia. Tačiau nėra nė vieno žmogaus, kuriam dideli bičių
nuodų kiekiai nekenktų. Todėl reikia turėti apsaugos priemones: tinklelį,
dūminę, specialią aprangą, (gėlus bitei, kaltu ar nagu geluonį iš įgeltos
vietos tuojau pat ištraukti, eiti prie bičių visada geru oru, švariai nusi­
prausus ir su gera nuotaika bei mintimis. Nes ir tai bitės jaučia.

BIČIŲ GYVENIMAS ŠEIMOJE

Bitė viena gyventi negali. Ji yra bendruomenės narys, o bendruome­
nę sudaro visa bičių šeima: motinėlė, tranai ir bitės (9 pav.). Kiekviena
bitė yra tarsi savarankiška šeimos ląstelė, nuo šeimos negalinti ilgam
atitrūkti. Toks bitės gyvenimo būdas - prieraišumas prie šeimos, paklus­
numas ir pagaliau aukojimasis jai (gėlimas) - mums kelia nuostabą.
Bitė vystosi iš bičių motinos apvaisinto kiaušinėlio 21 parą. Iš kiau­
šinėlio ji pereina į ler­
vutės ir lėliukės stadi­
jas. Lervutė labai spar­
čiai auga, ypač pirmo­
siomis dienomis, todėl
ir maisto pirmą dieną
suvartoja net 3 kartus
daugiau, negu pati sve­
ria. Tūkstantis lervučių
suvartoja apie 110 g
medaus. Joms reikia apie 56 g bičių duonelės, atitinkamo kiekio van­
dens. Bet medus ir bičių duonelė - tai sąlyginiai produktai. Bičių lervučių
maistas yra kur kas įvairesnis: bičių pienelis, sumaišytas su medumi ir
žiedadulkių (bičių) duona. Jaunos bitės, vartodamos medų ir duonelę,
pagamina pienelį, paskui jį sumaišo su kitais produktais ir augina perus.
Naujai bičių kartai augti reikalinga atitinkama šiluma (33-35° C), drėgmė.

49
Kai avilyje per drėgna, reikia sudaryti ventiliaciją (daugiau praverti laką,
leisti, kad oras išeitų pro kibeles), o kai šalta - sumažinti laką ir lizdą,
geriau jį apšildyti. Prietaisų, reguliuojančių oro drėgmę ir šilumą, kol kas
nėra, todėl viską darome pagal nuojautą. Kuo bitininkas nuovokesnis,
tuo geriau tvarkosi, jaučia, ko reikia bitėms. Bitės pačios stengiasi suda­
ryti sau reikalingas sąlygas: daugiau vartodamos maisto padidina lizdo
temperatūrą, sparneliais vėdindamos avilį išpučia iš jo drėgmę. Neretai
jos tai pasiekia didelėmis pastangomis, eikvodamos daug maisto, jėgų.
Avilyje dieną naktį verda darbas: auginami perai, ruošiamas medus, duo­
nelė, kruopščiai saugomos durys - avilio laka. Reguliuojama temperatū­
ra, drėgmė, pikiu užklijuojami plyšiai, siuvami koriai. Karštą vasarą teko
matyti, kaip bitės pro mažytę laką į avilį pučia orą, pro jas negali įlįsti net
atskridusios su nektaru bei žiedadulkėmis bitės ir grįžta atgal. Tokiame
avilyje lervutėms trūksta oro, todėl bičių šeima dūsta. Užtektų bitininkui
ištraukti lakos kamštį, ir bitės lengviau atsikvėptų.
Ypač sunku bitėms auginti lervutes pavasarį, jei trūksta geros duo­
nelės (neretai lizde ji būna papelijusi, pašalusi, drėgna), neužtenka šilu­
mos, bitės neatsineša vandens, išėjusios jo sušąla. Ypač pavasarį ken­
čia šeimos, kuriose yra nedaug bičių.
Reikėtų, kad žiemotų nors 15000 bičių, t.y. kad jos aptūptų 6-7 korius.
Mažesnę šeimą reikėtų laikyti šiltesnėje patalpoje, kurioje būtų ne ma­
žiau kaip 4° C. Tokią temperatūrą galima sudaryti tik apšildytose bitidėse
arba patalpose, kuriose įjungti šilumos reguliatoriai. Dadano ar kitokios
konstrukcijos lauko avilius reikia gerai iš visų pusių apsaugoti nuo šaltų
vėjų, o žiemą apkasti puriu sniegu, palikti prie lakos koridoriuką orui į
avilį patekti.
Jau nuo vasario vidurio bičių motinėlė į korio akeles padeda pirmuo­
sius kiaušinėlius. Mažyčius, vos įžiūrimus, bet duodančius pradžią bū­
simajai bičių kartai. Tuomet bitėms auginti perus būna sunkiausia. Gerai,
jei šeima stipri, jei ji sugeba palaikyti normalią temperatūrą kamuolio
viduje, o jei bičių nedaug, lizde tik apie 31° C, lervutės auga lėtai. Dar
blogiau, kai nėra duonelės, tuomet baltymus, o kartais ir drėgmę bitės
palikuonims turi duoti iš savo kūno. Bites ruošiant žiemai, būtina bent
dviejuose koriuose palikti bičių duonos.
Ir štai ateina metas, kai plonu dangteliu uždengtoje akelėje lėliukė
virsta suaugėle. Ji prasigraužia ir išlenda pilka plonyte plėvele apsitrau­
kusi, sulipusiais švelniais plaukeliais. Ji rėplioja per korį, nori valgyti,
ieško vyresniųjų draugių paramos. O tos vyresniosios, kitų sušukuotos,
ima jai kedenti plaukelius, ruošia gyvenimui ir darbui. Kiek galėdama ji ir

50
pati tvarkosi, o antrą dieną jau ir ji tvarko korio akeles, bet medaus pati
neima, ją dar šeria maitintojos, trečią dieną akeles vilgo seilėm, tepa
balzamu.Į taip paruoštas akeles motinėlė deda kiaušinėlius. Išbalzamuo­
tos akelės prieš saulę žibėte žiba. Aštuntą parą bitelė pradeda dirbti
sunkesnius darbus: šalina iš akelių išnaras, gamina pienelį, juo maitina
perus. Išorinį pasaulį pamato tik 5-7 dienų bitė. Bitininkas dažnai mato,
kaip bitės išlenda pro laką, paskraido, apžiūri aplinką ir vėl grįžta atgal.
Mažiau patyręs bičiulis mano, jog bitės spiečia. O būna taip: gražią sau-
lėtądieną bitės apsiskraido. Tai dažnai daro jaunos bitės, ypač po lietin­
go ir šalto oro.
Dešimties ar penkiolikos dienų bitės, baigusios avilio darbus, prade­
da skristi nektaro ir žiedadulkių. Šį darbą jos dirba iki gyvenimo pabai­
gos - tol, kol sudyla sparneliai, kol turi jėgų. Nusilpusi bitė lieka lauke,
todėl avilyje pavasarį, vasarą ar rudenį negyvų bičių nebūna. Bičių am­
žius priklauso nuo to, kiek jos skraido ir dirba, t.y. 1-1,5 mėn., o žiemojan-
čios gyvena net iki 210 dienų. Senoji karta pavasarį išnyksta per mėnesį.
Žiemoti turėtų kuo jaunesnės, nenusialinusios bitės. Tuomet pavasarį
šeima greičiau stiprėja ir gali atnešti pavasarinio medaus.
Labai svarbu bičių nesudėvėti vėlyvu maitinimu žiemai. Yra nustaty­
ta, kad bitės, perdirbdamos 10 kg cukraus, netenka apie 1,5-2 kg savo
šeimos gyvo svorio. Tokios šeimos dažnai žiemą miršta.

BIČIŲ RASĖS LIETUVOJE

Bičių veislių Lietuvoje nėra išvesta, tik įvežta įvairių rasių iš svetur.
Veislę sukuria žmogus savo ilgamečiu ir kryptingu darbu, o rasę sufor­
muoja motina gamta. Taigi pas mus kol kas yra tik gamtinės rasės bei jų
populiacijos, genotipai, fenotipai ir jau yra keletas Karnikos linijų, tai
"Singer", "Sklenar", "Troisek", "Pešec", lenkų "Dobre".
Vietinės bitės. Vietinėmis (Apis meili/era mellifera L.) dar vadina­
mos Vidurio Rusijos, Vidurio Europos bitės. Žemės ūkio mokslų dakta­
ras, prof. Justinas Straigis nurodo, kad mūsų vietinės bitės dar šio am­
žiaus pradžioje sudarė net 60 proc. visų pasaulio naminių bičių. Kuojos
ypatingos? Mūsų protėviai aktyviai vertėsi medžiokle, žvejyba, bitinin­
kyste. Kopė medų, gamino vašką, o atvykę pirkliai šiuos produktus pir­
ko. Literatūroje nurodoma, kad vietinės bitės nešė labai skanų medų, o
geltono vaško luitai irgi buvo noriai perkami ir gabenami užsienin. Šios
bitės medų nešė ir iš žydinčių sodų, liepynų, iš rausvųjų bei baltųjų

51
dobiliukų, viržių, bet ant raudonųjų dobilų žiedų galvelių netūpdavo,
nes savo trumpais straubleliais nepasiekdavo nektaro. Dabar vis mažėja
natūralios ganyklos. Vietinėms bitėms atsirado konkurentės - Kaukazo
kalnų pilkosios (Apis mellifera caucasica Gorb.). Vietinės už kitas yra
stambesnės, turi 5,6-6,3 mm ilgio straublelius. o Kaukazo kalnų pilkosios
- 6,9-7,2 mm. Atrodytų, kas čia tas 1 mm, tačiau ir jo užtenka, kad kauka-
zietės įgytų nemažą pranašumą ir imtų varžytis ne tik su mūsų vietinė­
mis, bet ir kamanėmis.
Ilgesnius už vietinių ir kiek trumpesnius už kaukazinių straublelius
turi Kamikos (Apis mellifera carnica Pollm.) bitės - 6,4-6,8 mm. Jas dabar
vadiname Krajinos bitėmis. Be to, pradėtos veisti itališkos (Apis mellife­
ra ligustica Spin.), jos labiau paplitusios Suomijoje. Į Lietuvą dar buvo
atvežta Karpatų veislės bičių motinų, bet jos primityvesnės ir labiau
nepaplito, tik prisidėjo prie bičių mišrinimo ir dar labiau apsunkino veis­
linį darbą.
Bitės savo įgimtų genų netenka greitai, ypač, kai to įsigeidžia žmogus.
Taip atsitiko ir mūsų vietinėms bitėms. Mokslininkai aptiko, jog kaukazie-
tės turi ilgesnį straublelį, kad jos tūps ant raudonųjų dobilų žiedų, todėl
yra naudingesnės už vietines. Bitės kryžminosi, vietinės išsigimė. Mūsų
vietinių bičių dar yra išlikę prie Čepkelių rezervato ir Daiskininkų, Varėnos
bei Gudijos miškuose. Bet jau labai retai aptinkamos.
Kaip pažinti, kokios bitės mūsų aviliuose? Kokio ilgio jų straubleliai?
Jų ilgį gali išmatuoti žiūrėdami pro mikroskopą mokslininkai ir laborantai.
Apie laikomas bites mes galime spręsti iš paprastesnių požymių: spal­
vos, piktumo, stambumo, motinėlių eksterjero. Vietinės bitės už kitas
stambesnės, tamsios (senesnės bitės, ypač žiemą, ir kitų veislių patam­
sėja), siuva 5,3-5,5 mm skersmens akeles, o medų jose dengia šviesiais
dangteliais. Mat tarp medaus ir dangtelio yra oro tarpas. Vietinės yra
piktos ir net labai piktos. Padūmijus bėgioja po korį, dažnai pakimba ties
rėmelių apačia. Vidutiniškai spietlios. Medų, ypač pagrindinio medune­
šio, deda į meduves.
Kaukazietės yra pilkos, mažesnės. Medų jos dengia tamsiai - be oro
tarpelio tarp medaus ir dangtelio, todėl dangtelius atakiuoti daug sun­
kiau, medus limpa prie peilio arba atakiavimo šakučių.
Vietinės bitės gerai žiemoja, o kaukazietės sunkiau, žiemą šiltesniu
metu veržiasi apsiskraidyti, o pavasarį silpnokai auga. Korius jos siuva
truputį mažesnėmis akelėmis (5,2-5,3 mm), iki 30 proc. šeimų tyliuoju

52
būdu pakeičia motinas. Menkai išnaudoja pavasarinį medunešį, o vasa­
rą medų pila arčiau lizdo ir jo nesiruošia atiduoti bitininkui. Kaukazietės
kur kas ramesnės už vietines, ne taip bijo dūmų. Pavasarį labiau vidu­
riuoja, būna daugiau žuvusių. Sustiprėja vidurvasarį, o turėdamos ilges­
nį straublelį, gerai apdulkina raudonuosius dobilus ir už tai kai kurių
bitininkų yra vertinamos, ypač ten, kur daugiau auginama dobilų sėklai.
Linkusios vagiliauti.
Daugelis bitininkų, ypač Rytų Lietuvos, beveik praradę vietines, la­
biau vertina Karnikos linijų bites. Šios pusėtinai žiemoja, pavasarį grei­
tai stiprėja ir gerai išnaudoja ankstyvąjį pavasarinį medunešį. Medų den­
gia su oro tarpeliu. Sparčiai siuva korius, ypač per gausesnį medunešį.
Pasiūti koriai esti gelsvos spalvos. Ima ir mažesnio cukringumo nektarą.
Bitės apyramės, linkusios spiesti. Todėl šeimai sustiprėjus būtina atimti
dalį korių su perais ir bitėmis, sudaryti atskirą šeimelę arba stiprinti sil­
pnesnę šeimą.
Itališkos bitės labai skiriasi nuo visų kitų bičių- yra geltonais pilve­
liais, labai anksti augina šeimas, nes žiemoja irgi stiprios šeimos. Žiemą
suvartoja daug maisto. Renka medų ir iš raudonųjų dobilų žiedų. Medų
dengia su oro tarpeliu. Nepiktos. Vidutinio spietlumo.
Šiuo metu grynų bičių veislių Lietuvoje nėra. Pirmos kartos mišrūnės
yra produktyvios, o dar toliau mišrinamos išsigimsta. Tokių bitynuose
yra daugiausia. Dėl to mažai prikopiama medaus, nedaug tepagaminama
ir kitų bičių produktų.
Italijos bitės labai paplitusios Amerikoje, jos iš ten išstūmė anksčiau
atvežtas mūsų vietines. Bičių įvežimas iš kitų kraštų nieko gero neduo­
da, tik sukuria naujų problemų bitininkams.
 BIČIŲ LIGOS IR KENKĖJAI

Septicemija
Septicemija (kraujo užkrėtimas) - suaugusių bičių liga, kurią sukelia
gamtoje gana plačiai paplitusios bakterijos Bacterium apisepticus. In­
fekcijos šaltinis - sergančios bitės, taip pat bitės - bakterijų platintojos,
kurių žarnose ligos sukėlėjas gali gyventi nesukeldamas ligos požymių.
Šia liga dažniausiai suserga bitės, laikomos drėgnose, žemose ir pelkėto­
se vietose bei drėgnuose aviliuose, kai ilgai užtrunka drėgnas, lietingas
oras. Bitės šia užkrečiama liga dažniau serga pavasarį ir rudenį.
Pavienės šeimos, užsikrėtusios septicemija, per tris penkias dienas
gali netekti iki pusės bičių.
Kokie šios gana pavojingos ligos požymiai? Žiemojančios, ypač žie­
mos pabaigoje, bičių šeimos esti neramios, viduriuoja, silpnėja. Jų pilve­
liai atrodo išsipūtę -jie yra padidėję. Bitės visai nejuda arba juda labai
mažai, nes dar gyvų suyra raumenys ir raiščiai. Susirgusios bitės po
kelių valandų miršta. Šita liga turi specifinį požymį: vos paliestas bitės
lavonėlis bematant suyra į atskiras dalis. Atsidalija galva, ūseliai, spar­
neliai, pilvelis sutrūkinėja į segmentus, o kojytės ir ūseliai - į narelius,
plaukeliai atsidalija nuo chitininio audinio. Raumenys tamsiai rudi arba
net juodi.
Ligą galima nustatyti, išskyrus iš sergančių bičių hemolimfos ligos
sukėlėją. Sergančių bičių hemolimfa balta, pieno spalvos. Laboratori­
niams tyrimams ligai nustatyti siunčiama 30-50 gyvų bičių.
Kaip apsaugoti bites nuo šios ligos? Sergančios bičių šeimos perke­
liamos į sausus, dezinfekuotus avilius. Iš avilio išimami koriai su skystu,
neužakiuotu medumi. Šeimos apšiltinamos sausomis pagalvėlėmis. Bity­
ne būtina paskelbti karantiną.
Sergančios bitės gydomos tetraciklinu arba biomicinu, oksitetracikli-
nu 200 tūkst. tv (tarptautinių vienetų) 1 litrui cukraus sirupo 1:1, prieš tai
ištirpinus pasirinktą antibiotiką šiltame vandenyje. Gydomojo maisto
skiriama po 100-150 ml tarprėmiui 3 kartus kas 7 dienas.
Geriausia profilaktikos priemonė nuo septicemijos - laikyti bičių šei­
mas sausuose, gerai apšiltintuose, netvankiuose lizduose.
Melanozė
Melanozė - tai infekcinė chroniška bičių motinėlių, bičių darbininkių
ir tranų liga, kurią sukelia grybelis Melanosella mors apis. Šis grybelis
pažeidžia bičių motinėlių lytinius organus, jos nustoja dėti kiaušinėlius.

54
nėra perų. Bitės pasidaro nejudrios, padidėja jų pilveliai, iškrinta tiesioji
žarna. Serganti motinėlė silpnai laikosi ant korio, dažnai nuo jo nukrenta.
Jos kiaušidės pasidaro auksiškai rudos arba juodos. Diagnozė nustato­
ma iš klinikinių požymių ir laboratorinių tyrimų.
Nuo šios ligos gydymo, deja, dar nėra. Kol kas vienintelė išeitis - keisti
motinėles. Dezinfekuojami aviliai ir pervaromos bitės ant naujų korių.
Sušalę perai
Tai neužkrečiama bičių perų liga. Jos priežastis - šaltis. Nuo šalčio
žūva dengti ir nedengti perai. Dažniausiai ja serga anksti pavasarį sil­
pnos bičių šeimos blogai apšiltintuose aviliuose. Nuo šalčio mirę perai
atrodo visai kitaip negu žuvę nuo užkrečiamųjų ligų. Sušalę perai užima
ištisus korio plotus, ypač pakraščiuose, ten, kur bitės, atšalus orui, su­
simetė į kamuolius ir negalėjo apšildyti perų.
Kad perai nesušaltų, bites reikia laikyti šiltai aptaisytuose aviliuose,
o korių kiekis turi atitikti šeimos stiprumą, t.y. korių turi būti tiek, kiek
bitės aptūpia. Jei bitėms trūksta maisto, jas reikia maitinti.
Užkrečiamasis bičių viduriavimas, arba nozematozė
Suaugusiųjų bičių invazinė liga. Ją sukelia vienaląstis parazitas no-
zema (Nassema apis). Dauginasi sporomis, plintančiomis gamtoje, že­
mėje, vandenyje, augaluose. Meduje, koriuose jos gyvybingos būna
apie metus. Pakaitinus medų iki 60° C, žūsta per 50 min.
Liga išryškėja žiemos pabaigoje, pavasarį. Bičių šeimos darosi nera­
mios, ant avilio dugno daug jų negyvų. Bitės nusilpsta, pilveliai padidėja,
dreba sparneliai, negali pakilti, o pakilusios krinta žemėn. Blogiau pasisa­
vina maistą, dėl to persipildo žarnynas, bitės viduriuoja, apteršiami aviliai,
diafragmos, avilio sienos. Pavasarį žūsta visa šeima arba motinėlė.
Ligai nustatyti 50 gyvų bičių siunčiama į veterinarijos laboratoriją.
Sporų ieškoma mikroskopu tiriant bičių žarnyną.
Gydoma antibiotiku fumagilinu DCG. Sirupas ruošiamas iš cukraus ir
vandens santykiu 1:1. Litrui sirupo imama 1 -2 g fumagilino miltelių. Jie
ištirpinami nedideliame šilto vandens kiekyje ir sumaišomi su sirupu. Jei
reikia gydomojo sirupo daugiau, 25 litrams ataušinto sirupo ištirpina­
mas buteliukas fumagilino. Gydomojo sirupo duodama 3 kartus po 0,5-1
litrą kas 7 dienos.
Geriausia visus suterštus korius išlydyti, o bites pervaryti į švarius
avilius ant švarių korių. Profilaktiškai duoti pelynų ištraukos - 2 šaukštai
11 sirupo. Pelynų ištrauka daroma 30 g džiovintos žolės užpylus verdan­
čiu vandeniu, laikoma 1 parą.

55
 Pagrindinės priemonės nuo nozematozės:
Sanitarijos ir higienos laikymasis bityne.
Nepalikti žiemai lipčiaus medaus.
Nesuvėlinti bičių maitinti žiemai.
Niekada nenaudoti žalių nedžiovintų augalų ištraukų ar nuovirų ligoms
gydyti arba profilaktikai. Augalai turi būti gerai išdžiovinti ir nesupeliję.
Nenaudoti apterštų korių lizdams plėsti.
Amebozė
Tai invazinė suaugusių bičių liga, kurią sukelia vienaląsčiai parazitai
Malpigium ameba mellificae arba Vahkainfia mellificae. Vegetatyvinė
jų forma turi judėjimo organoidus (žiuželius). Jeigu susidaro nepalan­
kios gyvenimo sąlygos, apsitraukia stora plėvele ir pavirsta cista. Cista
labai panaši į nozematozės sporą, tačiau didesnė ir ne ovali, bet apskrita.
Užkrato šaltinis - sergančios bitės. Cistos patenka į bitės burną, o
vėliau į malpigio organus (šalinančius nuodingas medžiagas - atliekančius
inkstų funkcijas), ten jos auga, dauginasi ir šiuos organus pažeidžia.
Priemonės nuo amebozės tokios pačios kaip ir nuo nozematozės, nes
bitės sirgdamos nozematoze irgi sunkiai viduriuoja, o dažniausiai kartu
serga ir ameboze, kuri dar labiau pasunkina ligos eigą. Esant dvigubai
invazijai - nozematozei ir amebozei - bitės greičiau silpnėja, anksčiau
praranda darbingumą ir greičiau žūva.
Kad bitės nesirgtų nozematoze ir ameboze, reikia bites žiemą laikyti
gerose sąlygose, rudenį lipčiaus medų pakeisti žiedų medumi arba cuk­
raus sirupu.
Toksikozės
Lipčiaus toksikozė. Bitės ja serga dažniausiai žiemą, kai joms palie­
kamas lipčiaus medus. Sutrinka sergančių bičių virškinimas, o hemolim-
foje susikaupia kalcio ir natrio druskų. Žiemąbitės darosi neramios, vi­
duriuoja, išmatomis apteršia lizdą, veržiasi prie lakos, šeimos silpnėja,
kartais žūva.
Kaip saugotis šios ligos? Pasibaigus medunešiui iš lizdo išimamas
lipčiaus medus. Bičių šeimos maitinamos cukraus sirupu (1.1) ir papildo­
mos žiemos maisto atsargos. Rekomenduojama dalį medaus (8-10 kg)
pakeisti cukraus sirupu (pastatyti aviliuose mažai medaus turinčius ko­
rius ir bites papildomai maitinti cukraus sirupu).
Žiedadulkių toksikozė. Ja dažniausiai serga jaunos bitės gegužės
mėnesį, kai atšąla oras ir kelias dienas jos negali skristi laukan atsinešti
vandens. Kai lizde yra daug nedengtų perų ir jaunos bitės maitintojos

56
vartoja daug žiedadulkių, o trūksta vandens arba nektaro, sutrinka jų žar­
nyno peristaltika, ir visas organizmas apsinuodija. Liga dažniau esti trum­
palaikė. Pagerėjus orui, kai bitės atsineša nektaro, liga greitai praeina.
Ten. kur periodiškai kartojasi ši liga ir yra bitėms nepalankios meteo­
rologijos sąlygos, profilaktiškai jos maitinamos cukraus sirupu (1:1), be
to, pasirūpinama, kad gautų vandens iš maitintuvių.
Cheminė toksikozė. Ją sukelia pesticidai, naudojami augalų apsau­
gai nuo ligų ir kenkėjų, kenksmingų vabzdžių, piktžolių. Bitės dažniau­
siai apsinuodija todėl, kad bitininkai neperspėjami, jog bičių skraidymo
teritorijoje žemės ūkio augalai bus purškiami arba dulkinami nuodingais
chemikalais.
Ūkininkai turėtų būti baudžiami, jeigu purškia chemikalais žydinčias
kultūras. Bites dar galima apsaugoti, bet kamanės ir kiti naudingi vabz­
džiai žūva. Dėl to turėtų susirūpinti ir gamtosaugininkai.
Kuproti perai
Kuproti perai atsiranda tada, kai šeima netenka normalios (vaisin­
gos) motinėlės. Traninė motinėlė arba traninės bitės deda neapvaisintus
kiaušinėlius į bičių akeles. Bitės tokius perus dengia išgaubtais dangte­
liais, todėl jie ir vadinami kuprotais perais. Iš jų išsirita pustraniai.
Penkios paprastojo bičių viduriavimo priežastys
1. Žiemai lizde paliktas lipčiaus medus.
2. Susicukravęs koriuose bičių medus, kurio bitės, jausdamos troš­
kulį, daugiau suvartoja ir blogiau virškina.
3. Skystas neuždengtas aprūgęs medus. Tai atsitinka, kai bitės maiti­
namos vėlai rudenį arba laikomos drėgnuose aviliuose.
4. Ankstyvi rudeniniai šalčiai, dėl jų bitės negali žiemą išskristi
išsivalyti.
5. Nenormalus bičių žiemojimas: staigūs temperatūros svyravimai,
drėgni aviliai, blogas vėdinimas, didelis triukšmas žiemojimo vietoje, vi­
są žiemą į avilį pučiantys stiprūs vėjai (aviliai stovi vėjų pagairėj).
 BIČIŲ APSAUGA NUO PERŲ PUVINIŲ
Didelių ekonominių nuostolių padaro amerikinis, europinis bei netik­
rasis puviniai. Nors šių ligų sukėlėjai skirtingi, tačiau gydymas ir profi­
laktikos priemonės panašios.
Puviniai diagnozuojami daugelyje respublikos bitynų dažniausiai bir­
želio-rugpjūčio mėn., esant gausiam perų kiekiui. Ligos pasikartoja per­
sirgusiuose bitynuose, tačiau atsiranda ir naujų židinių. Gerai supranta­
mos ligų pasikartojimo priežastys: amerikinio puvinio sporos avilyje ar­
ba koriuose gyvybingos išlieka 50 metų. Norint visiškai likviduoti infekci­
ją, būtina imtis visapusiškų kokybiškų priemonių ir dezinfekuoti avilius.
Negydant arba tik kartą duodant vaistų, bet nedezinfekuojant avilio,
sergančių bičių šeimos pamažu silpnėja ir žiemą arba pavasarį miršta, apkre-
čia kitus bitynus.
Dažniausiai bityne nustatoma viena bičiųperų liga - amerikinis, europi­
nis arba netikrasis puvinys, tačiau perai gali sirgti ir keliomis ligomis iš karto.
Amerikinis puvinys
Dengtų perų liga (10 pav.), kurios sukėlėjas Bacillus larvae sporas ga­
minanti lazdelė. Tai gramteigiamos, judrios, plonos, ilgos, siūlo pavidalo
ląstelės, priklausančios fakultatyvių anaerobų grupei. Laboratorijose jos
auginamos specialiose terpėse
esant 25° - 45° C temperatūrai.
Sporos Bac. larvae pasėtos iš­
auga po 2-3 parų. Tai pats at­
spariausias bičių ligų sukėlėjas.
Meduje gyvybingos sporos
išsilaiko dešimtis metų, veikia­
mos saulės spindulių- nuo 4 iki
6 savaičių. lOproc. fonnalinotir­
palas sporas užmuša per 5 pa­
ras. Verdant vašką atvirame in­
de sporos žūva po 5 parų, o kaitinant autoklave 1,5 atm. (120° C) - per 2 val.
Tyrimais nustatyta, kad visų rasių bitės vienodai jautrios ameriki­
niam puviniui.
Lervučių jautrumas užkratui priklauso nuo jos amžiaus. Pavyzdžiui,
norint užkrėsti 1 dienos lervutę, pakanka vienos sporos, o vyresnei kaip
2 dienų lervutei užkrėsti reikia milijonų sporų.
Pagrindinis amerikinio puvinio apsikrėtimo šaltinis yra žuvusios lervutės.
Jaunos bitės, valydamos korio akeles bei žuvusių lėliukių likučius,

58
 apkrečia lervutes ir bičių lizdą. Ligą platina bitės vagilės, klajojančios
bitės, spiečiai. Mechaniškai užkratą platina kandys, įvairios erkės, vaps­
vos ir nevalyvas bitininkas.
Mažesnis apsikrėtimo ir ligos plitimo pavojus būna per medunešį,
nes šviežias nektaras, kuriuo minta perai, yra neužkrėstas, o maitinant
užkrėstu lizdo maistu liga greičiau plinta šeimose.
Nustatyta, kad motinėlės neturi didelės įtakos platinant puvinį. Pa­
vyzdžiui, sumaitinus motinėlėms tam tikrą Bac. larvae sporų kiekį, dau­
giau kaip 90 proc. sporų per 24 val. su išmatomis pasišalina, ir tik nedaug
jų motinėlės organizme išlieka iki 28 dienų. Perkėlus šias motinėles į
sveikas šeimeles, amerikinio puvinio nepasitaiko.
Apžiūrint bičių šeimas, atidengus lizdą užuodžiamas nemalonus kva­
pas. Tai pirmas ženklas, kad galima įtarti amerikinį puvinį.
Apžiūrint perus, uždengtose korių akutėse matomos skylutės. Palie­
tus degtuku, tiršta rusva masė ištįsta 10-15 cm siūleliu. Pūdama ji dvokia
stalių klijais. Tai žuvusiųjų lervučių masė. Po mėnesio ji sudžiūsta ir
sudaro luobelę, kuri prilimpa prie šoninių korio akučių sienelių. Minėti
požymiai būdingi tik amerikiniam puviniui.
Abejojant diagnoze, į veterinarijos laboratoriją siunčiama ligų pa­
žeista 10x15 cm dydžio korio dalis. Diagnozė patvirtinama nustačius Bac.
larvae sukėlėją. Tyrimas trunka iki 10 dienų. Laboratorijose galima ištirti
medų bei dirbtinius korius ir nustatyti amerikinį puvinį.
Bitynuose pagrindinė profilaktika - apsauga, neleidžianti patekti in­
fekcijai, būtinų sanitarijos reikalavimų laikymasis, reguliarus avilių ir in­
ventoriaus bei bityno teritorijos sanitarinis apdorojimas ir dezinfekcija.
Profilaktiškai aviliai, koriai, inventorius dezinfekuojamas kartą per
metus, pavasarį. Bityno teritorijoje, ypač prie lakų, aikštelėje, ne rečiau
kaip kartą per savaitę nupjaunama žolė, išnešami bičių išmesti perai,
negyvos bitės. Neskolinami medsukiai ir kiti reikmenys.
Kad bitės pasveiktų, vakare serganti bičių šeima perkeliama į naują
dezinfekuotą avilį su neužkrėstais koriais arba dirbtinių korių plokštelė­
mis. Amerikiniu puviniu susirgusios bičių šeimos avilys nukeliamas į šalį,
o į jo vietą statomas dezinfekuotas.
Koriai, užkrėsti žuvusiomis lervutėmis, sulydomi, atliekos sudegina­
mos, o vaškas panaudojamas žvakėms gaminti.
Jei gausu užkrėstų bei sveikų perų, pastarieji sukeliami į vieną apsikrė­
tusi avilį-inkubatorių, kur laikomi, kol visiškai išsirita. Po to bitės perkelia­
mos prie buvusių apsikrėtusių šeimų arba duodama sveika suporuota
motinėlė ir sudaroma nauja šeimynėlė. Bitės gydomos, koriai sudeginami.
Avilyje-inkubatoriuje išsiritusi jauna nevaisinga motina sunaikinama.

59
 Gydymas. Dažniausiai Lietuvoje bitės gydomos sulfanilamidų gru­
pės vaistu - natrio norsulfazolu. Optimali jo dozė - 1-2 g 1 1 cukraus
sirupo, maitinant bites 3-4 kartus, kol visiškai išgis, su 5-7 dienų pertrau­
ka. Tai efektyviai gydantis bei profilaktiškai veikiantis preparatas, jo yra
pakankamai.
Lietuvos veterinarijos institute nustatyta, kad pavasarį atlikus profi­
laktinį gydymą, bitynas tais metais nuo susirgimo apsaugomas 100 proc.,
pavasarį negydant - 50 proc. anksčiau puviniais sirgusių bičių šeimų
suserga pakartotinai.
Čekijoje ir Slovakijoje puviniai efektyviai gydomi natrio sulfatiazolu.
Sumaitinama 1,5 g šeimai, duodant po 0,3 g 1 1 sirupo 5 kartus. JAV
profilaktiškai nuo puvinių vartojamas antibiotikas teramicinas (firminis
jo pavadinimas - oksitetraciklinas) ir natrio tiazolas.
Baltijos valstybėse vartojami šie vaistai: norsulfazolas, neomicinas,
tetraciklinas, chortetraciklinas, monomicinas, oksitetraciklinas, kanami-
cinas. Skirti gydymui preparatus galima nustačius ligos sukėlėją ir iš
laboratorijos gavus atsakymą, kokiam medikamentui yra jautriausias ame­
rikinio arba europinio puvinio sukėlėjas. Laboratorija skiria ir vaistus,
nurodo jų normą 1 litrui sirupo ir intervalą, kas kiek laiko juos duoti bičių
šeimai, tačiau ir pats bitininkas privalo žinoti preparatų dozes.
Preparatų dozės: natrio norsulfazolo -1-2 g 11 cukraus sirupo, duoti
3 kartus kas 7 dienos, neomicino, tetraciklino, oksitetraciklino, eritromici­
no, monomicino, kanamicino - 400 tūkst. vv ištirpinus su 1 1 cukraus siru­
po, 100-150 ml tarprėmiui su 7 d. pertrauka, duodant 3 kartus.
Efektyvu puvinius gydyti iš karto keliais preparatais: norsulfazolu,
oksitetraciklinu ir eritromicinu; sulfantroliu ir streptomicinu; sulfantro-
liu, tetraciklinu ir monomicinu. Šie preparatai duodami su kandi tešla. [ 1
kg kandi tešlos pridedama 1 g natrio norsulfazolo ir sulfantrolo; tetracik­
lino, oksitetraciklino, neomicino, eritromicino - po 200 tūkst. vv; biomici-
no, monomicino, streptomicino - po 300 tūkst. vv. Kandi tešla laikoma
sudėta į maišelius po 1 kg. Jos duodama kovo-gegužės mėn. kas 7-10 d.
šeimai po 1 kg 2-5 kartus. Ji dedama virš rėmelių, iš viršaus, kad nedžiūtų,
pridengiama polietileno plėvele. Tešlą galima dėti į avilio dugną ant po­
pieriaus lapo.
Dezinfekavimas. Amerikiniu, europiniu bei netikruoju puviniu sir­
gusių bičių šeimų inventorius, pavyzdžiui, aviliai, rėmeliai, įvairūs reik­
menys, drabužiai - dezinfekuojami, jei galima, virinami 2 proc. sodos
tirpale 1 valandą. Aviliai dezinfekuojami 3 proc. natrio šarmu, po to
išplaunami vandeniu.
Medinis, metalinis inventorius, avilių vidus apdeginami. Tušti, be
medaus, tinkami naudoti geri koriai, jei juose nėra žuvusių perų likučių,

60
hidropultu iš abiejų pusių dezinfekuojami 3 proc. vandenilio peroksidu ir
3 proc. skruzdžių arba acto rūgštimi. Apipurkšti koriai laikomi 24 val. Po
to dezinfekavimo skystis iš korių iškratomas, jie hidropultu perplaunami
vandeniu, išdžiovinami ir ruošiami naudoti. Užkrėsti koriai išlydomi ir
atiduodami žvakėms gaminti arba sudeginami. Iš puviniais užkrėsto vaš­
ko leidžiama gaminti dirbtinius korius, bet tik palaikius 120° C temperatū­
roje 2 valandas, esant 2 atm. slėgiui.
Mediniai rėmeliai bei skiriamosios diafragmos dezinfekuojamos 15
min. virinant 2 proc. natrio šarmo tirpale.
Medžiaginis inventorius, pagalvės, užvalkalai virinami 3 proc. kalci­
nuotos sodos tirpale 30 min.
Chalatai, veido tinkleliai merkiami 4 valandoms į 2 proc. vandenilio
peroksido tirpalą arba į 10 proc. formalino tirpalą, po to išplaunami van­
deniu ir išdžiovinami.
Medus, gautas iš puviniais užsikrėtusių bitynų, laikomas sandariuo­
se induose ir naudojamas tik maisto pramonei. Draudžiama juo maitinti
bites ir duoti vaikams, nes jie gali kiemuose priteplioti medaus, o bitės jį
laižyti ir vėl užsikrėsti.
Europinis puvinys
Liga dar vadinama rūgščiuoju puviniu, parapuviniu.
Sukėlėjas - Streptococcuspluton. Ligą komplikuoja antrinė mikroflora
- Bac. alvei, Sti: apis, Bac. orphus ir kt.
Bac. alvei - stambios, judrios, gramteigiamos lazdelės, augančios įpras­
tose terpėse. Jei lervučių žarnyne jų gausu, liga įgyja europinio puvinio
formą. Str. apis - stambūs, apvalūs, tolygiai nusidažantys kokai. Jiems
besivystant lavonėliuose, liga įgyja puvingą europinio puvinio formą.
Išdžiovinti streptokokai kambario temperatūroje išlieka gyvybingi 17 mėn.,
bičių šeimose, koriuose ir meduje - ne trumpiau kaip metus, veikiami saulės
spindulių žūva po 20-30 vai., vande­
nyje - po 5 vai, meduje - po 3 val., 2
proc. karbolio rūgšties tirpale - po 6
val., formalino garuose (50 ml fonna-
lino 1 m33 esant 40° C temperatūrai)-
per 2 val. 2 proc. chinozolo vandens
tirpalas patikimai dezinfekuoja tuš­
čius korius, kuriuose nėra medaus ir
žuvusių lervučių.
Užkrato šaltinis - sergančios bi­
tės. Ligą platina bitės vagilės, kla-

61
jojančios bitės, vapsvos, spiečiai, erkės ir nevalyvas bitininkas per rankas.
Serga bičių, tranų bei motinėlių 3-6 d. amžiaus neuždengtos lervutės (11 pav.).
Inkubacinis periodas trunka 1,5-3 paras. Pirmas tris vystymosi paras
lervutės neapsikrečia todėl, kad minta tik bičių pieneliu. Vėliau, maitinantis
medumi ir žiedadulkėmis, jų atsparumas susilpnėja - perai apsikrečia.
Lervutės apsikrečia per virškinamąjį traktą su maistu nuo bičių mai­
tintojų.
Bitės, valydamos žuvusias lervutes, pačios platina ligą šeimose.
Stiprios bičių šeimos, turinčios jaunas dėslias motinėles, kartais gali
pačios išsigydyti. Žinoma, jei jos genetiškai atsparios.
{domu, kad buvo nustatyta atvejų, kai silpnos, badaujančios šeimos
pirmiausia suvalgo apsikrėtusius, žuvusius perus, išvalo korio akeles,
šeima savaime išgyja, tačiau to nereikėtų laukti, nes tai pavojinga.
Jei šeima labai smarkiai užsikrėtusi, ji staigiai silpnėja ir neretai žūva.
Bičių šeimos, rudenį persirgusios slapta europinio puvinio forma,
pavasarį neretai suserga ir tampa užkratu. Tad bityne, kur praėjusiais
metais buvo diagnozuota liga, pavasarį, bitėms apsiskraidžius, per 10-15
dienų būtina atlikti profilaktinį gydymą. Jei to nebus padaryta, artėjant
pagrindiniam medunešiui ir pagausėjus perų bičių šeimos gali susirgti.
Ligos sukėlėjai suaugusių bičių organizme išgyvena ir dauginasi 10-
12 dienų.
Europinis puvinys bičių šeimose nustatomas laboratorijose, išsky­
rus bakterijas Mel. pluton, Ent.faecalis, Bac. alvei arba Bac. laterospo-
rus, Str. apis.
Gydymas. Kai pastebimas puvinys, bitynui skelbiamas karantinas.
Gydoma sulfanilamidiniais preparatais - natrio norsulfazolu (0,5-1 g 11
cukraus sirupo), sulfantroitu arba sulcidu (1-2 g į 1 1 sirupo). Neseniai
pradėta gydyti nitrofuraniniais preparatais, pavyzdžiui, furazolidonu 3 g
į 1 1 sirupo ir 100-200 ml tarprėmiui. Šių preparatų duodama 3 kartus kas
7 dienos.
Profilaktiškai gydoma ir vakcina nuo puvinių. Bitės maitinamos iš
maitintuvių, tarprėmiui skiriama 150 ml. Vaistai duodami kas 7 dienas 3
kartus.
Baigus gydymą, būtinai dezinfekuojami aviliai, inventorius ir aplinka.
Netikrasis puvinys, arba maišaligė
Tai infekcinė liga, turinti amerikinio ir europinio puvinių požymių.
Savo klinikine eiga netikrasis puvinys panašesnis į europinio puvinio
chronišką, t.y. labai stipriai išplitusią formą, kai yra pažeistos ne tik perų
lervutės, bet ir lėliukės.

62
 Žuvusios sergančios lėliukės pavirsta supuvusia tąsia mase, nema­
loniai kvepia. Ši masė vėliau išdžiūsta ir virsta luobele, kuri lengvai atsi­
skiria nuo korio akučių sienelių. Sergančios lėliukės būna nevisiškai
išsivysčiusios, patamsėjusios. Traukiamos iš korio akučių jos lengvai
suyra.
Netikrojo puvinio ligos sukėlėjas - sporas gaminanti bacila paraal­
vei. Jos negalima išskirti paprastose terpėse, būtinas seruminis agaras.
Stebint mikroskopu, paraalvei sporos yra labai panašios į europinio
puvinio bacilų alvei sporas, tik šiek tiek smulkesnės.
Netikruoju puviniu sergančios bičių šeimos gydomos ir dezinfekuo­
jamos taip pat, kaip ir bitės, sergančios amerikiniu bei europiniu puviniu.
Bitininkui, anksčiau nesusidūrusiam su panašiomis bičių perų ligo­
mis, sunku ją diagnozuoti. Todėl kilus bent menkiausiam įtarimui būtina
kreiptis į rajono ar apylinkės veterinarijos tarnybos specialistus. Jų pa­
reiga nustatyti bičių ligą, užsikrėtimo laipsnį, skirti gydymą.
Yra viena bendra taisyklė: kad ir kokia liga bitės sirgtų, reikia jas
perkelti į švarius, išdezinfekuotus arba naujus avilius, pakeisti korius
naujais arba plokštelėmis, bitininkaujant stengtis, kad jau kartą avilyje
žiemojęs korys nebepatektų į jį dar vienai žiemai. Visus korius, kurie
darosi tamsūs, juodi, reikia išlydyti.
Pagrindinis bitininko uždavinys - gerinti bičių priežiūrą, ieškoti at­
sparesnių puviniams bičių. Stebėjimais nustatyta, kad Karnikos "Pe-
šec" populiacijos bitės atspariausios puviniams, nes jau daugiau kaip
50 metų atliekamas veislinis darbas, atrenkant atsparesnes šeimas. Bel­
gijoje ir Olandijoje puviniais susirgusių bičių negydo, iš karto sunaiki­
na. Bitininkas visada turi apskaičiuoti, kiek kainuos vaistai ir bičių gydy­
mas, kokia iš to bus nauda. Labai dažnai sunaikinti sergančią šeimą yra
pigiau, negu ją išgydyti, o vietoj sunaikintos sudaryti naują sveiką iš
sveikų šeimų.
 VAROZĖ
Erkės Varroa Jacobsoni (12 pav.), patekusios į bityną, pirmus dvejus
metus didelės žalos nepadaro. Tačiau po 3-4 metų, kai užsikrečia daugiau
kaip l0 proc. bičių,
šeimos nusilpsta, o
kai 20 proc, - žūva.
Kol kas bityne ne­
įmanoma sunaikin­
ti bičių varozės ku­
riuo nors vienu bū­
du. Vartojant iki šiol
žinomas priemo­
nes, bitės lieka dar­
12 p a v . V a r o z ė s e r k ė s
bingos. Nustatyta,
kad bičių šeimos nežūva, normaliai vystosi ir yra produktyvios, jei užsi­
krėtusių yra ne daugiau kaip 5 procentai.
Bičių varozė naikinama cheminėmis, fizinėmis ir zootechnikos prie
monėmis. Cheminiai preparatai kenkia ne tik erkėms, bet ir bitėms. Be to,
chemikalai patenka ant medaus, bičių duonos, perų ir bičių. Nelengva
būna bitėms ir terminėse kamerose. Todėl vis plačiau ir gana sėkmingai
nuo varozės bitininkai apsisaugoja paprasčiausiomis zootechnikos prie­
monėmis, o esant stipriai erkių invazijai arba kai norima per trumpą laiką
sumažinti bičių erkėtumą, taikomas priemonių kompleksas.
Bendrieji reikalavimai. Reikia laikyti stiprias su jaunomis motino­
mis bičių šeimas, ne ilgiau kaip trejus metus naudotus korius. Senuose
koriuose erkės veisiasi sparčiau negu naujuose. Be to, senuose, juo­
duose koriuose bitės dažnai serga bakterinėmis ligomis, kurių sukėlėjus
platina erkės.

13 pav. Bičių sparnai, erkės pažeisti perų stadijoje

64
 Bitės neturi spiesti. Tam reikia laiku išplėsti lizdus, apkrauti bites
darbu: perų auginimu, korių siuvimu bei medaus rinkimu. Nusilpusios,
labai erkėtos bičių šeimos, besigelbėdamos nuo pražūties, dažnai palie­
ka avilį ir išskrenda. Tokie vargo spiečiai kartais toli nuneša ligą. Todėl
nežinomi spiečiai naikinami arba iš karto apdorojami akaracidais.
Bičių šeimos gerai aprūpinamos maistu, visada turi turėti pakanka­
mai žiedadulkių. Cukraus sirupą reikia sumaitinti vos pasibaigus medu­
nešiui, kad jį perdirbtų senos darbininkės.
Net sveikų bičių maitinimas vėlai rudenį (spalio mėn.) pražudo bites.
Bitės, kaip ir kiekvienas organizmas, ruošiasi žiemai, sukaupia baltymų ir
riebalų atsargas. Geriausiai žiemoja tik jaunos, po medunešio išaugusios
ir cukraus neperdirbusios bitės. Mat jam perdirbti vartojamas fermentas
invertazė ir išeikvojamos baltymų atsargos. Ir jeigu dar yra erkių, siur­
biančių hemolimfą (kraują), bitės visiškai nualinamos ir žiemą žūsta.
Rėmai viliokai. Kada rėmelius viliokus bitės nusiuva traniniais ko­
riais, palaukiame, kad motina pridėtų kiaušinėlių. Atsiradus perams, er­
kės pereina įtraninius perus, o kai juos bitės uždengia, pašaliname atka­
binę kartu su erkėmis ir iškratę kabiname atgal, prieš tai išpurškę 2 proc.
rūgštynių rūgštimi. Ir vėl laukiame, kol atsiras naujų uždengtų perų, kad
galėtume išimti. Reikia tik nepavėluoti, nes jeigu tranai išsiris, erkės pa­
bėgs. Šis būdas labai tinka mažuose kelių šeimų bitynuose.
Askosferozė
Antraip ši liga vadinama kalkiniais perais. Liga išplitusi mūsų bity­
nuose. Ją sukelia grybelis Ascospheara apis. Aplinkoje, aviliuose, ant
korių, meduje, žiedadulkėse gyvybingos sporos išsilaiko 4-5 metus.
Nuo ligos žūva traniniai ir bitiniai perai. Jie apsitraukia baltais pelė­
siais, primenančiais kreidos arba kalkių miltelius. Žuvę perai išdžiūsta,
sukietėja ir atsipalaiduoja nuo korio sienelių. Kratomas korys barška, o
nuėmus dangtelius, perų likučiai lengvai iškrenta. Neretai ir prie lakos
bitės išmeta sudžiūvusius perus.
Liga pasireiškia pavasarį ir vasarą bitynuose, esančiuose žemose ir
drėgnose vietose, be saiko bites gydant antibiotikais, esant staigiems
oro temperatūros svyravimams, stokojant baltymų.
Ligą platina klaidžiojančios bitės, tranai, spiečiai, keičiama motina,
įvairūs parazitai, taip pat suserga bitės nuo užkrėstų avilių, rėmų, me­
daus bei žiedadulkių.
Ligai plintant, būtina visą vasarą stebėti perus. Sergančiose bičių
šeimose pažeistus korius su perais, duonele išimti, juos išlydyti į vašką.
Mervos likučius sudeginti. Bičių šeimas perkelti į naujus arba dezinfe­
kuotus avilius, dėti dirbtinius korius.
65
 Užkrėsti aviliai, rėmeliai nuvalomi ir du kartus dezinfekuojami 4 val.:
10 proc. vandenilio peroksidu ir 0,5 proc. skruzdžių rūgštimi arba 15
proc. formaldehido šarmu, 3 proc. muilo akmens šarmu, išlaikant 6 val.
Po to visos medinės dalys plaunamos vandeniu ir gerai išdžiovinamos.
Užkrėstame avilyje esantys tušti, ligos požymių neturintys koriai iš avi­
lio išimami.
Kalkiniai perai gydomi nistatinu. Jo tabletė turi 500000 vv. Nistatino
3-5 tabletės ištirpinamos 200 ml vandens. Tuo skysčiu apipurškiami rė­
mai arba suvilgyta vata ištrinamos avilio sienos, dugnas, laka, rėmeliai.
Esant reikalui procedūra kartojama 3 kartus kas 7 dienas.
Galima gydyti ir askorbo rūgštimi (vit. C). Milteliai (2-2,5 g) ištirpina­
mi 220 ml šilto vandens (30-35° C) ir gydoma taip pat, kaip nistatinu. Be
to, askorbo rūgštis (9 g) ištirpinama vandenyje, supilama į 2 1 cukraus
sirupo ir supilama į maitintuvę.
Šia liga užkrėstose bičių šeimose negalima rinkti žiedadulkių, duone­
lės, duoti kitoms šeimoms.
Gaminant kandi tešlą, būtina žiedadulkes imti tik iš sveikų bitynų, be
to, žiedadulkės turi būti bakteriologiškai patikrintos.
Kaip ir nuo kitų ligų gydant reikia bites pervaryti ant švarių korių, į
naują ar išdezinfekuotą avilį. Kovoti su erkėmis, bitėmis plėšikėmis, tik­
rinti atlėkusius spiečius, nesušaldyti perų. Naujausi preparatai nuo as-
kosferozės yra "Unisanas", "AsKocinas". Imama 3 dalys vandens, 1
dalis cukraus, 1,5-2 g vandenyje ištirpinto preparato ir apipurškiamos
bitės 3 kartus kas 7 dienos. Būtina duoti motiną iš atsparių askosferozei
šeimų.
 BITININKO REIKMENYS

KAIP PASIGAMINTI AVILĮ

Avilio gaminimo principai:
1. Parinkti tinkamą medieną.
2. Turėti tinkamus įrankius.
3. Turėti žinių, ką ir kaip daryti.
Svarbiausios žinios
Kad ir kokį darytume avilį, turime žinoti biologinės erdvės ir atstumų
reikalavimus, kurių laikosi bitės pagal savo įgimtus instinktus.
Jeigu avilyje atstumai didesni negu 10-12 milimetrų tarp rėmelių ir
avilio sienos - bitės į tuos tarpus prisius korių ir mes nebegalėsime korio
su rėmeliu išimti -jis bus pritvirtintas prie avilio sienos.
Jei tarpai mažesni kaip 4 mm, bitės rėmelį pripikiuos, ir vėl mes jo
negalėsime išimti (bitės mums jo neduos), jis bus priklijuotas prie sienos
ar lubų. Nesvarbu, kokių matmenų rėmeliai būtų, darydami avilį turime
žinoti griežtą taisyklę: nuo avilio sienos iki rėmelio turi būti 7,5-8 mm.
Nuo avilio dugno iki rėmelio apačios turi būti apie 30 mm. Nuo rėmelio
viršaus iki kibelių ar meduvės rėmelio apačios -10 mm.
Ši taisyklė paremta bičių biologija, ir mūsų sugalvotų "racionalių"
pasiūlymų bitės nepriims. Tai žinodami imame norimų dydžių rėmelį ir
pradedame gaminti avilį nuo jo vidinio dugno, pavyzdžiui, gaminame 16
rėmų gulstinį, sukalame lentų skydelį tokio pločio, kad nuo skydelio
krašto iki rėmelio krašto būtų po 8 mm iš abiejų pusių. Rėmelio matmenis
žinome: 435+8+8=451.

14 pav. Avilio matmenys

67
 Rėmelio plotis per petelius 37, o 16 rėmelių reiktų 37x16=592, taigi 16
rėmų avilio dugnas yra 451 x592.451 yra plotis, o 592 mm bus avilio vidinis
ilgis. Čia dėl rėmelių supikiavimo galima pridėti 8 mm, tai bus 600 mm ir
gausime 451 x600.
Toliau kalame vidines sienas prie dugno pagal rėmelio aukštį. Jei
rėmelio aukštis 300, pridedame atstumą nuo dugno 30 ir atstumą iki kibe­
lių ir vidinės sienelės aukštis yra 340 mm.
Toliau aukštiname pagal meduvę 435x 145 mm, pridedame apie 100, o
120-150 mm paliekame pagalvei po stogu, ir jau turime avilio aukštį, pri­
dedame stogo aukštį, o sienų storis gali būti įvairus pagal turimas apšil­
tinimo plokštes ir lentų storį, pavyzdžiui, 80 ar 100 milimetrų arba dar
storesnis.
Gulsčiojo avilio gaminimas
Visus rėminius avilius galima suskirstyti į vertikalius - stačiuosius ir
horizontalius - gulsčiuosius. Pastarieji labiausiai paplitę Lietuvoje. Guls-
tieji aviliai tokie, kurių apimtį didiname ne į viršų, bet į plotį. Jų plotis
visada didesnis už aukštį.
Gulsčiuosiuose lengviau laikyti motinėlę pagalbininkę su pagrindine
šeima. Jų rėmai tokio pat dydžio kaip ir standartinio avilio, 435x300 mm,
rėmų būna 16-24. Šie aviliai daromi be meduvių ir su meduvėmis, jų
sienos dažniausiai yra apšiltintos - dvigubos.
Gulsčiuose aviliuose geriau žiemoja kaukazinės bitės. Šie aviliai turi
ir trūkumų: jie griozdiški ir apsunkina bičių vežimą prie medingųjų auga-
lų.
Gulsčiojo dvidešimties rėmų avilio su antstatu konstrukcija leidžia
perskirti jį aklina pertvara į du savarankiškus skyrius, kurių kiekvienas
turi viršutinę ir apatinę skraidomąją angą- laką. Vasarą tokiame avilyje

15 pav. Gulsčiojo avilio vidaus matmenys

68
galima laikyti pagrindinę bi­
čių šeimą ir laikiną šeimelę
su atsargine motinėle. Tai
leidžia iki pagrindinio medu­
nešio papildomai išauginti
daugiau bičių ir padidinti
medaus surinkimą bityne.
Žiemą viename avilyje gali­
ma laikyti dvi bičių šeimas
arba vieną bičių šeimą ir šei-
melę su atsargine motinėle. 16 pav.Į|vairūs rėmeliai: 1 - 435x230 mm;
2 - 435x145 mm; 3 - 300x435 mm; 4 -
Avilio kampai - dėžės 435x300 mm; 5 - 300x212,5 mm
formos su atraminiais stul­
peliais. Priekinė ir užpakalinė korpuso sienelė surenkamos iš trijų 870 mm
ilgio, 37 mm storio lentų. Sienelių lentos sujungiamos špuntais ir lentelė­
mis vandeniui atspariais klijais. Priekinės sienelės aukštis 330 mm, užpa­
kalinės -372 mm. Priešingose avilio sienelėse išpjaunama viena apatinė ir
viena viršutinė skraidymo anga (laka). Apatinių skraidymo angų (lakų)
ilgis 250 mm, aukštis -12 mm. Viršutinių skraidymo angų (lakų) ilgis 68 mm
ir aukštis 10 mm.
Skraidymo angos uždengiamos sklendėmis. Prie kiekvienos skraidy­
mo angos yra lentynėlė atskrendančioms bitėms nutūpti. Ją galima nu­
kabinti ir užkabinti žiedadulkių rinktuvę. Avilio vidinės pusės matmenys
810x450x330 mm. Vidinėje viršutinėje priekinės ir užpakalinės sienelės
dalyje išpjaunamos išrėžos 10x20 mm rėmams pakabinti.
Avilio sienelės 498 mm ilgio, 372 mm aukščio ir 30 mm storio. Kiekvie­
na sienelė surenkama iš 4 lentų, sujungtų špuntu ir lentele klijais. Medu-
vių antstatui uždėti padaromos 10x15 mm išėmos.
Avilio kampai iš lauko apkalami skarda, tai apsaugo nuo puvimo.
Antstatas meduvė skirta dvidešimčiai pusrėmių. Jis dėžutės pavida­
lo. Priekinė ir užpakalinė meduvės sienelė surenkamos iš 870 mm ilgio
lentelių, šoninės sienelės iš 488 mm ilgio lentelių.
Vidinėje dalyje padaromos išėmos, kad būtų galima meduvę uždėti
ant avilio lizdo. Kiekviena meduvės sienelė surenkama iš dviejų lentų,
sujungtų špuntu, lentele ir suklijuota. Visų keturių sienelių viršutinėje
dalyje iš lauko padaromos 10x13 mm išėmos pastogei.
Pastogė reikalinga tam, kad susidarytų laisva ertmė virš rėmų, būtina
pervežant ir papildomai maitinant bites. Pastogės aukštis 120 mm, siene­
lių storis 25 mm. Ji surenkama iš 870 mm ir 498 mm ilgio lentų. Iš lauko
pastogės kampai taip pat apkalti skardos kampainiu.
Stogas susideda iš rėmų, tvirtinimo stulpelių ir skydelio. Rėmai su­
renkami iš 56 mm pločio ir 20 mm storio lentų. Priekinė ir užpakalinė rėmų
sienelės daromos iš 915 mm ilgio lentų, o šoninės - iš 569 mm ilgio. Prie

69
tvirtinimo stulpelių pritaisomas 3 mm akučių tinklelis arba cirkuliariniu 3
mm storio pjūklu išpjaunamos 150-200 mm angos.
Stogo skydelis daromas 915 mm ilgio, 569 mm pločio ir 15 mm storio.
Jis surenkamas iš 6 lentų, sujungtų špuntu, lentele ir suklijuotų. Prie
rėmų skydelis prikalamas vinimis, iš viršaus apkalamas 946x590 mm sto­
ginio plieno skardos lakštu.
Lizdo rėmai yra 435x300 mm. į avilio komplektą įeina 20 lizdinių rėmų
ir 20 pusrėmių, jų matmenys - 435x 145 mm. Rėmų detalės surenkamos,
suklijuojamos ir sukalamos vinutėmis.

MEDSUKIAI
Medus iš korių išsukamas medsukiu. Rėmai su atviru medumi stato­
mi į medsukio kasetes ir pradedami sukti iš pradžių lėtai, kad nesulūžtų
sunkūs koriai, paskui, pasukus kasetes į kitą pusę - greičiau. Dėl išcen­
trinės jėgos medus ištrykšta iš akučių ant bako sienelių. Bitininkai daž­
nai išsukamą medų vadina centrifūguotu. Medus suteka ant medsukio
dugno. Iš čia pro čiaupą jis supilstomas į indus. Pirmą kartą tokią mašiną
medui išsukti - medsukį 1865 metais sukonstravo čekas F.Gruška. Pagal
korių išdėstymo būdą medsukiai skirstomi į chordialinius ir radialinius.
Bitininkystės inventoriaus gamyklos gamina chordialinius medsu­
kius su kietai pritvirtintomis ir apsiverčiančiomis kasetėmis. Jie gali būti
ir rankiniai, ir mechanizuoti, bet sudaryti pagal vieną principą. Pavyz­
džiui, keturių rėmų chordialinis medsukis su apsiverčiančiomis kasetė­
mis susideda iš cilindrinio bako su konusiniu dugnu, kurio viduje sukasi
rotorius. Pagal jo parametrą ant ašelių pakabintos keturios laisvai pasi-

17 pav. Medsukiai

70
 18 pav. Medaus atakiavimo prietaisai

sukančios kasetės. Kiekvienos kasetės stačiakampio karkaso priekinė ir

užpakalinė sienelės uždengtos metaliniu tinkleliu, apsaugančiu korius
nuo suardymo. Rotorius pritvirtintas dviem guoliais viršutinėje ir apati­
nėje bako dalyje. Sukamasis judesys jam perduodamas dantytojo perda-
viklio, sudaryto iš dviejų konusinių sraigtų. Apatinėje bako dalyje me­
dui nupilti padaryta anga, sandariai uždaroma čiaupu.
Toks keturių rėmų chordialinis medsukis M4R skirtas naudoti bity­
nuose, turinčiuose 100-150 bičių šeimų. Medsukio bakas padarytas iš
lakštinio aliuminio. Jo skersmuo 660 mm. Bako matmenys - 820x960 mm,
dugnas konuso formos. Dugno medaus "kišenėje" telpa iki 35 kg me­
daus. Kiekvienoje kasetėje telpa vienas lizdinis ar du pusrėmiai. Medsu­
kio rotorius dirba 160 apsisukimų per minutę, automatiškai pats išsijun­
gia, našumas - iki 78 rėmų per valandą, svoris - 27,7 kg.
Chordialinių medsukių rotoriuje rėmai medaus išsukimui išdėstomi
plokštumomis pagal chordą (nuo to medsukis ir gavo pavadinimą). Chor-
dialiniuose medsukiuose medus, koriams sukantis, išsukamas tiktai iš tų
akučių, kurios atsuktos atidengtąja puse į vidinę medsukio bako sienelę.
Norint išsukti medų iš kito korio šono akučių, rėmus reikia pakreipti
180 laipsnių.
Radialiniuose medsukiuose koriai su medumi visada nukreipti rėmų
plokštuma pagal rotoriaus spindulį.
Medsukiui dirbant, išcentrinė jėga veikia maždaug statmenai akučių
centrinėms ašims. Skirtingai nuo chordialinių, radialiniai medsukiai me­
dų išsuka iš akučių iškart abiejose korio pusėse.
Radialiniai dvidešimties rėmų medsukiai susideda iš aliuminio bako
su konusiniu dugnu ir vienu ar dviem nuleidžiamaisiais čiaupais, dang­
čio, padaryto iš dviejų dalių, kurių kiekviena gali atsidengti savarankiš­
kai, rotoriaus, kuris sukasi ant dviejų guolių, jame pagal spindulį susta­
toma 20 rėmų. Rotorių suka 400 W elektros variklis. Rotoriaus sukimosi

71
greitis reguliuojamas reostatu ir gali pasiekti 300 apsisukimų per minutę.
Medsukis turi mechaninę laiko rėlę, kuri automatiškai išjungia rotorių,
pasibaigus nustatytam darbo laikui.

VAŠKO SPAUDIMAS
Iš senų korių vaškas išspaudžiamas įvairiai. Tik labai svarbu atminti:
kad ir kaip mes apdorotume vašką, jį virinti turime distiliuotame arba
lietaus vandenyje, blogiausiu atveju - ežero, jokiu būdu ne artezinio
šulinio, nes jis yra kietas ir turi daug kalkių druskų. Kalkės - karbonatai,
reaguoja su vaško rūgštimis ir susidaro muilai, emulsija, blogas nekoky­
biškas vaškas.
Lenkijoje vaškas spaudžiamas paprasta sulčiaspaude, veikiančia mės­
malės principu. Koriai kaitinami vandenyje (30 korių ir 6 1 vandens),
karšta masė dedama į mašinėlę. Dviese per 15-20 min. išspaudžia vašką
iš 30 koriu.
Išspaustas vaškas virinamas inde su minkštu vandeniu ir apdengtas
paliekamas parai nusistovėti. Toks būna švaresnis. Vaško išeiga tokia
pati, kaip ir spaudžiant gariniu vaško lydytuvu.
Dirbant su šia mašinėle reikia, kad patalpa ir vaško masė su koriais
būtų labai karšta. Labai pravartu būtų mašinėlę įtaisyti į karšto vandens
apvalkalą - šarvą, nes nors kiek atšalusi masė vaško nuo savęs nebeat-
laisvina. Korių masė, virinama puode, turi kunkuliuoti. Prieš paliekant
vašką nusistovėti, reikia jį iškošti per marlę, kad neliktų lengvų nuosėdų.
Sunkiosios nusėda vaško apačioje ir atšalus nugramdomos. Kuo senes­
nius korius lydome, tuo mažiau vaško gauname, nes jis lieka kokonuose
- atliekose.

19 pav. Garinis korių lydytuvas: 1 - koriai; 2 - vanduo;

rodyklė rodo garų srautą
72
 Saugus vaško lydymas. Žmonės dirbti prie vaško lydytuvo gali tik
su pirštinėmis. Perdirbant vaško žaliavą arba dezinfekuojant vaško ly-
dytuve bitininkystės inventorių, būtina atidžiai stebėti, kad nutekama­
sis vamzdelis neužsikimštų, laisvai praleistų garą, vašką ir kondensatą.
Priešingu atveju bus pažeistas vaško lydytuvo hermetiškumas ir gali
baigtis dirbančio žmogaus trauma. Dirbant prie vaško lydytuvo reikia
saugotis neapsideginti veido, todėl pasižiūrėti į vaško lydytuvo vidų
galima ne iš karto atidarius dangtį, o palaukus bent 30 sekundžių, kol
išeis karštas garas.

MEDAUS ATAKIAVIMO PEILIAI

Geriausiais laikomi pašildomi peiliai, padaryti iš aliuminio lydinių,
nes aliuminis labai geras šilumos laidininkas. Be to, peiliai dar daromi iš
plieno, jie pasižymi tvirtumu, bet ne taip greitai įšyla. Elektrinių ir garu
šildomų peilių rankenėlės daromos iš plastmasės ar medžio. Be peilių,
medus atakiuojamas šakutėmis.

VIELOS VĖRIMAS Į RĖMELIUS

IR PLOKŠTELIŲ {LYDYMAS
Vielos vėrimas į rėmelius yra atsakingas ir daug laiko reikalaujantis
darbas. Bitininkai paprastai j į dirba žiemą, kai nereikia prižiūrėti bičių. Yra
keli vielos vėrimo būdai:
paprastas lygiagretus (penkių eilių);
sustiprintas (6-7 eilių);

20 pav. Garais šildomas ir paprastas atakiavimo peilis

73
 stačiakampis arba kvadratinis;
įžambus.
Reikalingiausias pirmasis - paprastas lygiagretusis penkių eilių.
Sustiprintas 6-7 eilių reikalingas bitininkams mėgėjams, vežiojantiems
bites į viržynus (kad nesulaužytų korių, sukdami viržių medų).
Stačiakampio arba kvadratinio reikia, kai bitės verčiamos perdirbti
įvairias sultis ir gamina sulčių medų (netinkamą bičių žiemojimui ir vys­
tymuisi).
Įžambus įvielinimas - kai vielos veriamos per prikaltas vinučių kilpe­
les (greitas vielų vėrimas), jis beveik nepaplitęs ir retai taikomas. Kartais
vielos įtempiamos ir kitaip, pavyzdžiui, užsienyje iš karto įpresuojama su
armuota korio plokštele - viela į korį įlydoma jau gamykloje. Plokštelę
belieka tik įsprausti į specialiai paruoštus rėmelius. Operacija trunka 5-8
sekundes. Veriant vielutes paprastu lygiagrečiu būdu, operacija iki plokš­
telės galutinio įlydymo trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, priklauso­
mai nuo bitininko įgūdžių ir nuo jo darbo organizavimo metodo bei nuo­
seklumo.
Tam reikia gerai paruošti darbo vietą ir darbo priemones. Pirmiausia
turime patogiai prie darbo stalo prisitvirtinti ritę su viela specialiame
laikiklyje, po to pritvirtiname vielos išvedžiojimo stovą ir rėmelių laikiklį,
jeigu laikiklio ir stovo neturime, tai dirbame ir be jų, nes su stovu ir
laikikliu reikia daugiau įgūdžių ir fizinės jėgos, ko dažnai trūksta nepaty­
rusiems vėrėjams, be to, gadinami rėmeliai.
Veriant vielutes be stovo ir laikiklio, reikia būtinai turėti reples vielai
tempti, nes pirštais įtempti sunku, be to, galima susipjaustyti rankas.
Reikalingą vielos kiekį rėmeliams turime atsimatuoti ir tą atkarpą pasižy­
mėti, kad tiksliai žinotume, kiek vielos iš ritės atvynioti, nes nežinant
prarandami ilgi vielos galai arba jos pritrūksta.
Verti pradedame nuo rėmelių viršaus vielą vesdami iš lauko pusės ir
saugodami nuo kilpų susidarymo, nes per kilpą, įtempus rėmelius, viela
nutrūksta ir dirbti reikia iš naujo arba daug laiko gaišti vielos surišimui.
Viršutinis įvertos vielos galas apvyniojamas apie rėmelių šoninės sijelės
vieną pusę 1 -2 kartus, stačiu kampu 3-4 kartus apsukama vidine viela ir
ištraukta pro skylutę atgal į lauką viela nusukama. Po to, einant nuo
viršaus į apačią, kiekviena vielos eilė įtempiama replėmis ir užrišama taip,
kaip ir viršutinė viela, užrišus nusukama (21 pav.).
įtempti reikia ne per daug, nes deformuojamos ir lenkiamos rėmelių
šoninės sijos. Silpnai įtempus, korys išlenkia vielą, sukant medų korys
juda įšalis, be to, silpnai įtempus, negalima atlikti elektrinio įlydymo. Labai
svarbu, kad viela rėmeliuose būtų vienoje plokštumoje, todėl skylutes
išbadyti reikia tik specialiu skylamušiu - rankiniu ar elektriniu. Jo neturint,
reikia skylutes badyti su yla, bet turint specialų šabloną, kur paženklintos
skylučių vietos. Su yla skylutes reikia badyti tik iš rėmelių vidinės pusės.

74
 21 pav. Vielos vėrimas į rėmelius ir plokštelių įlydymas
pentinėliu

Darbas su yla atima labai daug laiko. Geriau skylutes badyti skylamušiu,
pritvirtintu prie kieto pagrindo - suolo ar kokio nors stovo.
Įvėrę vielutes, paruošiame rėmelius dirbtinėms korių plokštelėms įly­
dyti. Jei įlydymas rankinis su pentinėliu, tai paruošiame lekalą ir jį suvil­
gome vandeni u, kad plokštelė nepriliptų prie lekalo-lentos. Ant suvilgy­
to lekalo uždedame korio plokštelę, ant jos - įvielintus rėmelius taip, kad
nuo apačios liktų 1-1,5 cm tarpas, o nuo viršaus - apie 1 cm. Jeigu plokš­
telę prikišime iki apačios, tai įdėjus korį siūti bitėms, jis remiasi įsijelės
apačią ir deformuojasi. Taip paruošę plokštelę ir rėmelius, paimame ant
spiritinės lemputės ar elektrinės plytelės įkaitintą pentinėlį ir greitai ve­
dame ratuku per vielą, spausdami apie 1 kg jėga. Vesti reikia greitai, nes
ilgai laikant išsilydo plokštelė ir lieka skylė, kur bitės siuva tranines
akeles, arba plokštelė susilydo ir nesilaiko ant vielų. Po įlydymo viela
turi apsinešti plonu vaško sluoksniu, kad neblizgėtų. Jeigu vielos įtemp­
tos gerai, tai geriausia darbą atlikti elektriniu lydytuvu, naudojant 24-36 V
transformatorių. Čia nereikia nei lekalo, nei vandens. Plokštelė uždeda­
ma ant vielų ir prijungiami kontaktai 2-3 sekundėms. Kai viela pradeda
šviestis, ryškėti per plokštelę, kontaktai atitraukiami, ir plokštelė gražiai
įsilydo, bet jei viela įtempta blogai, nelygiai, plokštelė deformuota, tai
įlydymo kokybė bloga, viela vietomis nesiekia plokštelės, vietomis ją
perpjauna. Taip nebūna įlydant pentinėliu. Elektrinis korių įlydymas yra
pažangus, taupo laiką ir suteikia gerą kokybę, jeigu kokybiškai įverta
pati viela rėmeliuose. Kokybė pakankama, jeigu lengvai paliesta pirštais
viela šiek tiek skamba.
 TURINYS

Jei norite turėti bičių 3

Bitininkavimas 4
Bityno vieta 4
Žmogaus ir bitės santykiai 6
Bitininkystės raida ir reikšmė 7
Pagrindiniai darbai pavasarį prieš bičių apsiskraidymą 8
Pirmasis bičių šeimos apsiskraidymas 9
Pavasarinis bičių šeimųpatikrinimas 10
Pagrindinė bičių šeimų apžiūra 12
Pirmasis lizdų plėtimas pasiūtais koriais 13
Vienkartinis ir laipsniškas lizdų plėtimas 14
Meduvių dėjimas 16
Bičių šeimų ruošimas medunešiui ir jaunų bičių priauginimas 16
Medunešio išnaudojimas ir bičių vežiojimas prie medingųjų augalų.... 18
Pagrindinės bičių ganyklos 20
Jaunų bičių auginimas žiemai ir jų primaitinimo laikas 22
Medunešio pabaiga ir bičių ruošimas žiemai 24
Bičių atranka 27
Motinėlių ir tranų auginimas 28
Bičių spietimasis 35
Naujų bičių šeimų sudarymas 39
Bičių motinėlių keitimas 41
Bičių pirkimas 43
Kaip sugauti spiečių 45
Bičių priežiūra įvairių tipų aviliuose 45
Bitės įgėlimas 48
Bičių gyvenimas šeimoje 49
Bičių rasės Lietuvoje 51
Bičių ligos ir kenkėjai 54
Bičių apsauga nuo perų puvinių 58
Varozė 64
Bitininko reikmenys 67
Kaip pasigaminti avilį 67
Medsukiai 70
Vaško spaudimas 72
Medaus atakiavimo peiliai 73
Vielos vėrimas į rėmelius ir plokštelių įlydymas 73
 "ŪKININKO PATARĖJO" KNYGYNĖLIS
PRANCIŠKUS KAROSAS
BITININKYSTĖ KIEKVIENAM
Vyriausiasis redaktorius V. NEVERDAUSKAS
Redaktorė S. BRAZAITYTĖ
Dizainerė - maketuotoja V. SNARSKIENĖ
Techn. redaktorė A. LEMBUTIENE. Korektorė D. PUČINSKIENĖ
SL 211. 2,5 sp. L Tiražas 6 000 egz. Užsakymas 1198
Išleido © UAB "Ūkininko patarėjas", Gedimino 27, 3000 Kaunas
Rinko ir maketavo "Ūkininko patarėjo" kompiuterių centras
Iš užsakovo pateiktų teksto pozityvų spausdino AB spaustuvė
"Spindulys", Gedimino 10, 3000 Kaunas
Kaina sutartinė