Molekulinė fizika ir

termodinamika

Doc.dr.M. Pečiulienė
 Molekulinė fizika – fizikos šaka, tirianti
dujų, skysčių ir kietųjų kūnų
makroskopinių savybių ryšį su jų
mikrodalelių savybėmis.

 Termodinamika – fizikos šaka,

nagrinėjanti vienos rūšies energijos
virsmus kitomis energijos rūšimis.
 Molekulinės kinetinės teorijos
pagrindiniai teiginiai
1. Visos medžiagos yra sudarytos iš molekulių
(molekules sudaro atomai), tarp kurių yra tarpai.
2. Molekulės visą laiką chaotiškai juda.
3. Nedideliuose atstumuose molekulės veikia viena
kitą traukos ir stūmos jėgomis, kurios yra
elektromagnetinės ir kvantinės prigimties.

Molekulinė fizika operuoja modeliais, kurių pavyzdys –

idealiosios dujos, t.y. dujos, kurių molekulių tarpusavio
sąveikos trukmė maža, palyginus su jų laisvojo
judėjimo trukme.
Molekulė – mažiausia stabili medžiagos dalelė,
pasižyminti pagrindinėmis tos medžiagos savybėmis.

Atomas – mažiausia cheminio elemento dalelė, sudaryta

iš branduolio ir apie jį skriejančio elektrono.
 Chaotiškas molekulių ar atomų judėjimas
vadinamas šiluminiu judėjimu, nes nuo jo
intensyvumo priklauso kūno temperatūra.
 Dujų molekulės juda slenkamuoju judėjimu, be
to, sukasi apie savo masės centrą.
 Molekules sudarantys atomai svyruoja vienas
kito atžvilgiu.
 Kūną šildant, kiekvienos rūšies judėjimo
energija didėja ir dėl to kyla kūno temperatūra.
 Medžiagos kiekio vienetas vadinamas moliu
(mol). Molis lygus medžiagos kiekiui, kuriame yra
tiek pat dalelių, kiek atomų turi 0,012 kg anglies.
 Atomų (molekulių) skaičius medžiagos molyje
vadinamas Avogadro skaičiumi
atomų molekulių 
N A  6,022 10 23

mol

k – Bolcmano konstanta (1,38*10-23 J/K)

R – universalioji dujų konstanta (8,31 J/ (mol*K))


Sąlygos laikomos normaliomis, kai slėgis 1,013 · 105 Pa ir

temperatūra 0º C
Molekulinėje fizikoje egzistuoja du tyrimo metodai - statistinis
ir termodinaminis

Statistinio metodo esmė – mikroskopinės sistemos savybių

nusakymas sistemos dalelių savybėmis ir vidutinėmis jų
dinaminių charakteristikų vertėmis (greičio, energijos).

Termodinaminis metodas taikomas sistemos vienos

energijos virsmams kitos rūšies energija nagrinėti.
Termodinamika aprašo energijos pasikeitimus ir jos perdavimo
būdus, nurodo kuria kryptimi gali vykti vienoks ar kitoks
procesas.
Termodinamine sistema vadinama kūnų sistema, kuriai tinka
termodinamikos dėsniai.
Idealiosios dujos. Dujų slėgis

 Idealiosiomis vadinamos tokios įsivaizduojamos

dujos, tarp kurių molekulių nėra sąveikos jėgų, o
pačios molekulės yra labai maži tamprūs
rutuliukai. Labai praretintų realiųjų dujų savybės
yra artimos idealiųjų dujų savybėms.

 Idealiųjų dujų molekulės smūgiuodamos indo

sieneles sudaro slėgį. Dujų molekulių be galo
daug ir jos smūgiuoja sienelę labai dažnai.
Molekulės juda chaotiškai, todėl slegia į visas
puses vienodai.
Mechanikoje slėgis išreiškiamas formule:

F
p
p- slėgis, Pa S
F- jėga, N
S- plotas, m².

Slėgis – tai dydis, kurio skaitinė vertė lygi jėgai

veikiančiai statmenai į paviršiaus ploto vienetą.
Dujų slėgis išreiškiamas formule:
p=nkT

n- molekulių koncentracija, m-3

k- Bolcmano konstanta, k = 1.38 · 10-23 J/K
T – termodinaminė temperatūra, K.

Dujų slėgis tiesiog proporcingas molekulių

koncentracijai ir termodinaminei temperatūrai
 Slėgis SI matuojamas paskaliais Pa.

 p   2  Pa
N
m
 Vienas paskalis – tai toks slėgis, kai į 1 m² plotą
veikia 1N jėga.
Kiti slėgio vienetai:
 techninė atmosfera - at
1 at = 9,81 · 104 Pa,
 gyvsidabrio stulpelio milimetras – mmHg
1 mmHg = 133 Pa,
 fizikinė atmosfera – atm
1atm = 1,033 at = 1,013 · 105 Pa,
 baras – bar
1 bar = 105 Pa.
 Dujų molekulės, judėdamos netvarkingai,
susiduria ne tik su indo sienelėmis, bet ir
tarpusavyje.

 Po smūgio molekulės keičia greičio kryptį ir dydį.

 Idealiosiomis dujomis galima laikyti

tarpžvaigždines dujas. Tarpžvaigždinės dujos –
tai labai reta medžiaga, esanti tarpžvaigždinėje
erdvėje. Ją sudaro 99% dujų ir 1% dulkių.
 Izoprocesai

Tam tikros masės kiekvieną dujų būseną

apibūdina trys dydžiai: slėgis p, tūris V ir
temperatūra T.
mRT
p
MV
R  NA k

Avogadro skaičiaus ir Bolcmano konstantos k

sandauga vadinama universaliąja dujų
konstanta R = 8,31 J/(mol K).
 Dujų būseną apibūdina slėgis p, tūris V,
temperatūra T.
Procesai, kuriuose kinta du iš šių parametrų,
esant trečiam pastoviam, vadinami
izoprocesais.

1. Izoterminis procesas, T = const.

Termodinaminės sistemos būsenos kitimas,
kai temperatūra pastovi, vadinamas
izoterminiu procesu.
Pagal idealiųjų dujų būsenos lygtį bet
kokios būsenos dujų, kurių temperatūra
nekinta, slėgio ir tūrio sandauga yra
pastovi:

pV=const, kai T= const. - Boilio ir Marioto

dėsnis
Šį dėsnį atrado anglų
mokslininkas R. Boilis ir kiek
vėliau prancūzų
mokslininkas E. Mariotas.
Todėl jis vadinamas Boilio ir
Marioto dėsniu.

pV=const, kai T= const.

 Boilio ir Marioto dėsnis
tinka bet kurioms dujoms,
taip pat ir dujų mišiniams
(pvz., orui).

 Pastovios temperatūros
dujų slėgio priklausomybę
nuo tūrio grafiškai
vaizduoja kreivė, kuri
vadinama izoterme.
 Dujų izotermė parodo, kad
slėgis atvirkščiai
proporcingas tūriui.
2. Izobarinis procesas, p = const.
Termodinaminės sistemos būsenos kitimas,
kai slėgis pastovus, vadinamas izobariniu
procesu.
Bet kokios būsenos pastovaus slėgio dujų tūrio ir
temperatūros santykis yra pastovus dydis:
Gei-Liusako dėsnis
Šį dėsnį 1802 m. atrado prancūzų mokslininkas
L. Ž. Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako
dėsniu.
Tūris tiesiškai priklauso nuo temperatūros, kai
slėgis pastovus:
V  V0  (1  t )

V0 - dujų tūris 0º C temperatūroje,

α – temperatūrinis dujų tūrio plėtimosi koeficientas.
1 1

273 .15 C
 Šią priklausomybę
grafiškai vaizduoja tiesė,
kuri vadinama izobare.

 Įvairius slėgius atitinka

skirtingos izobarės. Pagal
Boilio ir Marioto dėsnį,
didėjant slėgiui, pastovios
temperatūros dujų tūris
mažėja.
Žemų temperatūrų srityje
visos idealiųjų dujų izobarės
susikerta viename taške T=0.

Bet tai nereiškia, kad realiųjų

dujų tūris sumažėja iki nulio.
Visos dujos, smarkiai
atšaldytos, suskystėja, o
skysčiams būsenos lygtis
netinka.
3. Izochorinis procesas. V = const.
Termodinamines sistemos būsenos kitimas, kai
tūris pastovus, vadinamas izochoriniu procesu.
Bet kurios būsenos pastovaus tūrio dujų
slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus:

p
 const Šarlio dėsnis
T
Šį dėsnį 1787 m.
eksperimentiškai
nustatė prancūzų
mokslininkas Ž. Šarlis,
todėl jis vadinamas
Šarlio dėsniu.
Dujų slėgis tiesiškai priklauso
nuo temperatūros, kai tūris
pastovus:
p  p0 (1  t )
p – dujų slėgis 0º C
temperatūroje
γ – temperatūrinis slėgio
koeficientas esant pastoviam
tūriui.
Skirtingus tūrius atitinka skirtingos
Idealiųjų dujų: a = γ izochorės.
Visos izochorės prasideda taške
T=0 0C.
Šią priklausomybę grafiškai
Absoliutinio nulio temperatūros
vaizduoja tiesė, kuri vadinama
idealiųjų dujų slėgis lygus nuliui.
izochore.
 TEMPERATŪRŲ SKALĖS

Pirmuosius daugiau ar mažiau tinkamus temperatūrai matuoti

termometrus pagamino vokiečių fizikas G. Farenheitas. Jo pirmieji
spiritiniai termometrai jau 1710 metais buvo gerai žinomi Šiaurės
Europoje. 1720 metais, perskaitęs, kad barometre gyvsidabrio
aukštis priklauso nuo temperatūros, jis nutarė gyvsidabrį pritaikyti ir
termometrams. Savo temperatūros skalės pagrindiniais taškais jis
laikė:
1) „stipriausio šalčio“ temperatūrą, kurią galima gauti sumaišius
ledą, vandenį ir amonio chloridą. Šios temperatūros tašką jis
pažymėjo nuliu ir jį laikė absoliučiu temperatūros nuliu;
2) ledo tirpimo temperatūrą, kurią pažymėjo skaičiumi 32;
3) žmogaus kraujo temperatūrą. Šią temperatūrą jis pažymėjo
skaičiumi 96.
Remdamasis šiais reperiniais taškais, Farenheitas gamino gana
tikslius termometrus. Jie greitai paplito Anglijoje ir Jungtinėse
Amerikos Valstijose. Ir dabar jo termometrai dar naudojami šiose
šalyse.
Praėjus kiek laiko, apie 1730 metus prancūzų
gamtininkas R. Reomiuras pasiūlė temperatūros skalę,
pagrįstą spirito savybe vienodai plėstis įvairiose
temperatūrose. Savo spiritiniame termometre jis
pasirinko vieną svarbiausią tašką — vandens užšalimo
temperatūrą, kurią prilygino 0 ° R. Vieno laipsnio padala
buvo gauta vamzdelyje esantį spirito tūrį padalijus iš
1000. Taip vandens virimo temperatūra prilygo net
1080°. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo nustatyta
neteisingai: nebuvo atsižvelgta į atmosferos slėgį. XVIII
a. šią klaidą ištaisė kitas prancūzų mokslininkas Ž.
Deliukas. Tada vandens virimo temperatūra prilygo 80
°R.
Paplitusią Celsijaus skalę 1742 metais pasiūlė švedų
astronomas profesorius A. Celsijus. Vandens virimo ir
ledo tirpimo temperatūrų tarpą jis pasiūlė padalyti į 100
dalių. Netrukus Celsijaus laipsniai buvo pripažinti visame
pasaulyje. Tiesa, pats Celsijus termometro nulį buvo
pažymėjęs ties vandens virimo tašku, o ties ledo tirpimo
tašku buvo 100 °. Žymusis botanikas K. Linėjus pakeitė
reperinius taškus: jam pasirodė, jog kur kas patogiau
žymėti atvirkščiai. Ir dabar visi žymi ledo tirpimo
temperatūrą 0 °C.
Technikoje bei moksliniuose tyrimuose plačiai paplito
absoliutinė, arba Kelvino, temperatūrų skalė. 1948
metais ją sukūrė anglų mokslininkas V. Tomsonas (jis
ir yra lordas Kelvinas). Nuliniam skalės taškui buvo
pasiūlyta absoliutaus nulio temperatūra, t.y. kažkokia
teoriška kūno temperatūra, kuri būtų, jeigu jo
molekulės nustotų judėjusios. Pagal Celsijaus skalę
absoliutus nulis lygus —273,16°. Vadinasi, nulinį
Celsijaus temperatūros skalės tašką atitinka 273,16
°K. Taigi Kelvino temperatūrų skalėje visos
matuojamos temperatūros turi tiktai teigiamas
reikšmes.
Idealiųjų dujų būsenos lygtis
Boilio ir Marioto bei Gei – Liusako dėsniai nusako
dviejų parametrų ryšį, kai trečiasis nekinta.
Tačiau dažniausiai susiduriame su procesais,
kuriuose kinta visi trys parametrai.

Pradinės ir galutinės būsenos slėgio ir tūrio

sandauga, padalyta iš absoliutinės
temperatūros, yra pastovi: pV
 const
T
 pV
 const
T

Šią lygtį pirmasis išvedė B.Klapeironas (1834m.).

Ji vadinama idealiųjų dujų būsenos lygtimi.
Šio santykio konstantos skaitinė vertė priklauso
nuo dujų kiekio.

Klapeirono ir Mendelejevo lygtį galima apibendrinti

bet kokiam dujų kiekiui.
Tarkim, kad turime m (kg) dujų

m
Dujų masė sudaro  molių.
M
Jei dujos užima tūrį V, tai vieno molio tūris
VVM
VM  
 m
m
RT  RT
Tai yra Klapeirono ir Mendelejevo
pV  lygtis, tinkanti bet kokiam
M idealiųjų dujų kiekiui.
Idealiųjų dujų vieno molio atliekamas darbas lygus:

A  p  Vmol
Rašome Klapeirono lygtį vienam moliui, pirmoje ir
antroje būsenoje:
pVmol1  RT1 , ir
pVmol2  RT2
Iš antrosios lygties atimam pirmąją:
p  Vmol  RT
Įstatome šią išraišką į darbo formulę:

A  R  T
 A
R
T
Universalioji dujų konstanta skaitine reikšme
lygi darbui, kurį atlieka vienas idealiųjų dujų
molis, izobariškai plečiantis, temperatūrą
pakėlus vienu laipsniu.
Molekulių judėjimo statistika.
Maksvelo skirstinys
 Maksvelo statistiniai tyrimai parodė, kad nėra
dviejų molekulių, turinčių tą patį greitį, o
molekulių skaičius priklauso nuo greičio didumo.
 Šią priklausomybę aprašo Maksvelo
pasiskirstymo pagal greičius funkcija, kuri nurodo
santykinį skaičių molekulių, atitinkančių vienetinį
greičių intervalą:
3
m0 v 2
 m0  
f v  
dn 2
 4   v e
2 2 kT
ndv  2kT 
Maksvelo pasiskirstymo
funkcijos maksimumas
atitinka greitį, kuriuo juda
daugiausia molekulių. Jis
vadinamas tikimiausiu.

2kT 2 RT 2 RT
vt   
m0 m0 N M

m0 – vienos molekulės masė.

Slėgį lemia vidutinis
kvadratinis greitis, kuris yra
didesnis
3kT
vkv 
m0

Vidutinis visų molekulių

greitis, kuris svarbus
aiškinant difuzijos,
klampos, šiluminio laidumo
ir kitus reiškinius yra
didesnis už tikimiausią, bet
mažesnis už vidutinį 8kT 8 RT
vvid  
kvadratinį: m0 M
 Bolcmano skirstinys. Barometrinė
formulė
 Jei chaotiškai judančias molekules veikia
pastovus potencinis laukas, jų energinis
pasiskirstymas yra transformuojamas.
 Atmosferos slėgis aukštyje h virš Žemės
paviršiaus priklauso nuo aukščiau esančio oro
stulpo svorio.
Aukštyje h slėgis yra p.
Pakitus aukščiui dydžiu dh,
slėgis sumažėja dydžiu dp.
p = ρ gh;
dp = − ρ gdh.
ρ – oro tankis,
g – laisvojo kritimo pagreitis.

Tankis   m0 n
m0 –vienos molekulės masė
n - koncentracija
Atlikę tam tikrus matematinius veiksmus gavome
m0 gh

p  p0 e kT

 Kylant aukštyn, slėgis mažėja.

 Ši lygtis vadinama barometrine formule.
 Ji naudojama aukščiui virš žemės rasti, kai
žinomas slėgis aukštyje h ir jūros lygyje.
 Prietaisai aukščiui matuoti, vadinami altimetrais
– tai barometrai, kurių skalės sugraduotos
metrais.
Slėgis proporcingas molekulių koncentracijai n
p  nkT, p0  n0 kT
Molekulių koncentracijos priklausomybę nuo
aukščio:
m0 gh

n  n0 e kT

Ši formulė vadinama Bolcmano pasiskirstymu.

 m0 gh

n  n0 e kT

n ir n0 - molekulių skaičius tūrio vienete

(koncentracija) taškuose, tarp kurių aukščių
skirtumas h.
n0 - molekulių koncentracija erdvės dalyje, kurioje
jų potencinė energija laikoma lygia nuliui.

Molekulių pasiskirstymo pagal aukštį formulė

reiškia molekulių pasiskirstymą pagal jų potencines
energijas Wp

n  n0 e kT
 Wp

n  n0e kT

Molekulės pasiskirsto taip, kad jų potencinė energija

būtų mažiausia ir atvirkščiai – molekulių
koncentracija mažesnė ten, kur jų potencinė
energija didesnė.
 Vidinė energija

 Bet kurio kūno vidinę energiją sudaro molekulių

judėjimo kinetinė ir jų sąveikos potencinė
energija.
 Idealių dujų molekulės tarpusavyje nesąveikauja,
reiškia jų molekulių sąveikos potencinė energija
lygi nuliui.
 Idealiųjų dujų vidinė energija lygi visų
molekulių netvarkingo judėjimo kinetinių
energijų sumai.
Vienatomės molekulės slenkamojo judėjimo atveju
yra trys greičio komponentės vx , v y , vz

Molekulės slenkamojo judėjimo kinetinė energija

mv 2
mvy2
mvz2
Wslenk   x

2 2 2
Molekulės sukamojo judėjimo kinetinė energija

Ixw2
I y wy2
I z wz2
Wsuk  x
 
2 2 2
 Kiekvienos molekulės svyravimas apibūdinamas
amplitude Xm, dažniu .
 Svyravimai vyksta trimis (x,y, z) kryptimis, t.r.
molekulės svyravimai apibūdinami 6
nepriklausomais dydžiais – trys amplitudės ir
trys dažniai.
 Nepriklausomų kintamųjų skaičius, kurio
reikia, norint nusakyti sistemos energinę
būseną, vadinamas laisvės laipsnių
skaičiumi i.
Idealių dujų molekulės neturi potencinės
energijos, todėl idealiųjų dujų dalelė apibūdinama
trimis slenkamojo judėjimo laisvės laipsniais
Vieno atomo vidutinė šiluminė judėjimo kinetinė
energija

3
Wk  kT
2
 3
Wk  kT
2
23
k – Bolcmano konstanta, k  1,38 10 J / K
T – termodinaminė temperatūra, K.
Viename dujų molyje yra NA atomų. Molių skaičius m
M
m
Dujų masėje m yra N A  atomų, kurių energija:
M
m
U W  NA
M
 3 m
U  kT  N A , R  k  NA
2 M

3 m
U RT - vienatomių dujų vidinė energija
2M

Dviatomė molekulė sudaryta iš dviejų kietai surištų

atomų, ji turi tris slenkamojo judėjimo laisvės
laipsnius ir du sukamojo judėjimo laisvės laipsnius

5 m
U RT – dviatomių dujų vidinė energija.
2M
Trijų atomų kietai surišta molekulė turi tris
slenkamojo judėjimo ir tris sukamojo judėjimo
laisvės laipsnius
m
U  3 RT – daugiatomių dujų vidinė energija
M

Bendru atveju molekulės vidinė energija

i m Idealiųjų dujų vidinė

U RT energija yra tiesiog
2M
proporcinga absoliutinei
temperatūrai.