KAUNO TECHNIKOS KOLEGIJA

INŽINERIJOS MOKSLŲ FAKULTETAS

FIZIKA

Dalyko pavadinimas

LABORATORINIŲ DARBŲ ATASKAITA

(įvertinimas)

(dėstytojo parašas)

(data)

2023 – 2024m.
 Kietojo kūno sukamojo judėjimo tyrimas

1. Darbo tikslas.
Nustatyti kūnų sistemos inercijos momentą ir patikrinti sukamojo judėjimo dinamikos pagrindinį
dėsnį.
2. Teorinė dalis.
Kai kūnas, kuris gali suktis apie nejudamą ašį, yra veikiamas išorinių jėgų, tai jis sukasi
kampiniu pagreičiu:
Mz
ε=
Iz ;

čia Mz – atstojamasis išorinių jėgų momentas sukimosi ašies atžvilgiu, Iz – kūno inercijos
momentas, tos ašies atžvilgiu. Ši lygtis yra kūno sukamojo judėjimo dinamikos pagrindinio
dėsnio atvejis. Kaip matosi iš šios lygties, kūno inercijos momentas sukamajame judėjime
apibūdina jo inertiškumą. Jį šiame darbe tirsime.
Masės m materialiojo taško inercijos momentas ašies atžvilgiu:

I z =m R2

čia R – jo atstumas iki sukimosi ašies. Jei laikysime, kad kietasis kūnas sudarytas iš N materialiųjų
taškų, tai jo inercijos momentą ašies atžvilgiu galima išreikšti taip:
N
I z =∑ mi R 2i
i =1

Kietojo kūno inercijos momentas Iz visada nusakomas konkrečios ašies atžvilgiu. Keičiant
ašį, dydis Iz bendruoju atveju taip pat keičiasi. Masės m kūno inercijos momentą atžvilgiu ašies,
einančios per jo masės centrą, pažymime Ic. Tuomet to paties kūno inercijos momentą atžvilgiu
naujos ašies, lygiagrečios pirmajai ir nuo jos nutolusiai dydžiu, apskaičiuosime pagal Heigenso ir
Šteinerio teoremą.

I z =I c +m ℓ 2
3. Naudojamos priemonės ir darbo metodas.
Sukamojo judėjimo dinamikos dėsnį patogu tikrinti vadinamąja Oberbeko svyruokle (1
pav.). Ją sudaro įvorėje 1 simetriškai įtvirtinti keturi vienodi strypai. Įvorė ir R spindulio
skriemulys 2 kietai užmauti ant horizontalios ašies, kuri gali laisvai suktis. Prie vertikalaus stovo
3 dar įtaisytas skridinėlis 4, liniuotė ir foto jutiklių laikikliai 5 ir 6. Ant skriemulio vyniojamas
siūlas prie kurio, per skridinėlį 4 permesto, kito galo tvirtinamas masės m svarelis. Visą sistemą
suka siūlo įtempimo jėga F. Lygaus dydžio tik priešingos krypties jėga siūlas veikia svarelį.

2
 4
Šią jėgą apskaičiuojame pagreičiu a judančiam svareliui 7
pritaikę antrąjį Niutono dėsnį. Jei trinties nepaisome, tuomet 7
5
m a=m g−F , arba F=m ( g−a ) .
3
Kadangi svarelis 7 juda tolygiai greitėdamas, tai pagreitį
a galima išreikšti per laiką t nueitu keliu h: 2
1
2h
a= 2

1
t
h
Tuomet sukamąjį momentą Mz išreiškiame jėgos F ir jos
peties sandauga:

M z=R⋅F=R m ( g−a )=R m g−

( 2h
t2). 8

6
10 11
12
9
Skriemulio 2 sudaromosios taškų tangentinis pagreitis aτ
1 pav.
lygus svarelio pagreičiui. Atsižvelgent į tai ir į tangentinio
pagreičio ryšį su kampiniu pagreičiu ε = aτ /R, gauname:
2h
ε=
R t2 . 

Taigi, išmatavę skriemulio spindulį R bei laiką t, per 2

kurį žinomos masės m svarelis nueina kelią h,

apskaičiuojame dydžius Mz ir ε.
Keičiant svarelių masę m, kinta sistemą veikiantis 
sukamasis momentas Mz , kartu - ir kampinis pagreitis ε. Šią 1
ε =f ( M z )
priklausomybę atvaizduojame grafiku (2 pav.).
Gauta tiesinė priklausomybė reikštų, kad teisingas (1) 
formule užrašomas dinamikos dėsnis. Iš (1) ir 2 paveikslo
Mz1 Mz2 Mz
išplaukia, kad sistemos inercijos momentas
2 pav.
M −M z 1
I z= z 2
ε 2 −ε 1 .

3
 4. Darbo eiga:
Pasveriame svarelius ir prie jų masės pridedame lėkštutės masę:
 Svareliai: 68g, 86g, 100g, 125g, 150g, 185g;
 Lėkštutės svoris: 15g;
Nustatome skriemulio spindulį:
1. L1=21cm=0,21m.
Išbalansuojame balastinius ritinius, kad būtų pusiausvyra. Užvynioję siūlą ant skriemulio
prikabiname lėkštutę su svareliu ir pakeliame į viršų. Matuojame kritimo laiką 3 kartus ir
apskaičiuojame vidurkį. Bandymą pakartojam su skirtingais svareliais (Bandymo rezultato su
125g. svareliu nevertiname, kadangi gauti rezultatai reikšmingai nesiskiria nuo 150g. svarelio
bandymo rezultatų). Apskaičiuojame Mz ir . Visus gautus rezultatus surašome į lentelę.
Nubraižome grafiką =f(Mz), iš kurio apskaičiuojame inercijos momentą I z. Gautas reikšmes
Mz
 
įstatome į formulę: I z , kad galėtume patikrinti sukamojo judėjimo dinamikos pagrindinį

dėsnį.
R M l1 h t,(S) <t> ε Mz
(m) (kg) (m) (m) t1 t2 t3 (S) (rad/s2) (N*m)
0.03735 0.083 0.21 0.585 3.87 3.81 3.82 3.833 2.135 0.03016

0.03735 0.101 0.21 0.585 3.43 3.44 3.43 3.433 2.659 0.03663

0.03735 0.115 0.21 0.585 3.30 3.29 3.29 3.293 2.888 0.04167

0.03735 0.140 0.21 0.585

0.03735 0.165 0.21 0.585 2.71 2.74 2.73 2.726 4.223 0.05948

0.03735 0.2 0.21 0.585 2.5 2.53 2.54 2.523 4.936 0.07190

4
 5. Darbo rezultatai.

ε=
R⋅F
m⋅ R
2 (
M z =Rm g−
2h
t
2 )
2⋅ 0,585 1 , 17 Raⅆ
ε 1= = =2,135 2
0,03735 ⋅3,833
2
0,548 s
2⋅ 0,585 1 , 17 Raⅆ
ε 2= = =2.659 2
0,03735⋅3,433
2
0,4388 s
2 ⋅0,585 1, 17 Raⅆ
ε 3= = =2.888 2
0,03735⋅3.293 0,4044
2
s
2 ⋅0,585 1 , 17 Raⅆ
ε 5= = =4.223 2
0,03735⋅ 2.726 0,2771
2
s
2 ⋅0,585 1 ,17 Raⅆ
ε 6= = =4.936 2
0,03735⋅ 2.523 0,2374
2
s

( 23,833
M Z =0,03735⋅ 0,083⋅ 9 , 81−
1
⋅0,585
)=0,03016
2 Nm

( 23.433
M =0,03735⋅ 0,101⋅ 9 , 81−
Z2
⋅0,585
)=0.03663
2 Nm

Z3
( 2⋅0,585
M =0,03735⋅ 0,115⋅ 9 , 81−
3.293 )
=0.04167
2 Nm

( 24.223
M =0,03735⋅ 0,165⋅ 9 , 81−
Z5
⋅0,585
)=0.05948
2 Nm

Z6
( 4.936 )=0.07190
M =0,03735⋅ 0 ,2 ⋅ 9 , 81−
2⋅ 0,585
2 Nm

M z −M z Mz
Iz= 2 1
ε=
ε 2−ε 1 Iz

4 ,7−3 , 25 0,03016
=0,0145∗¿ 10-3kg∗m2
2
I z= ε= =2 , 08 Rad ∕ s
3 , 25−2 ,25 0,0145

5
6
 6. Kontroliniai klausimai
1. Nuo ko priklauso besisukančio kūno inertiškumas?
2. Apibūdinti (1) pirma formule aprašytą dėsnį?
3. Kodėl kūnelio kritimo laiką matuojame kelis kartus ir apskaičiuojame aritmetinį
vidurkį, o kitus dydžius matuojame vieną kartą?
4. Ką vadiname inercijos momentu?
7. Atsakymai
1. Besisukančio kūno inertiškumas priklauso nuo inercijos momento, kuris yra analogas
masei kitokio pobūdžio judėjime.
2. Pagrindinis sukamojo judėjimo dinamikos dėsnis nurodo, kad esant sukamajam judėjimui
kūno kampinis pagreitis ε yra tiesiog proporcingas kūną veikiančiam jėgos momentui M
ir atvirkščiai proporcingas kūno inercijos momentui I.
3. Kūno kritimo laiką matuojame kelis kartus, nes gauti rezultatai gali būti nevienodi dėl
aukščio iš kurio paleidžiama lėkštutė su svareliu, todėl yra skaičiuojamas jų vidurkis, o
kiti dydžiai yra nekintantys, todėl juos galima išmatuoti tik vieną kartą.
4. Inercijos momentas - besisukančio arba svyruojančio kūno inertiškumo matas.
Inertiškumas yra kūno savybė išlaikyti rimties arba tolyginio tiesiaeigio judesio būvį.
Slenkamajame judėjime kūno inertiškumą charakterizuoja masė, o sukamajame ir
svyruojamajame judėjime - inercijos momentas.

7
 8. Išvados.

Laboratorinio darbo metu patikrinome sukamojo judėjimo dinamikos pagrindinį dėsnį,

kuris nurodo, kad esant sukamajam judėjimui kūno kampinis pagreitis ε yra tiesiog proporcingas
kūną veikiančiam jėgos momentui M ir atvirkščiai proporcingas kūno inercijos momentui I.
Tačiau nustatėme ir tai, kad praktiniai rezultatai skiriasi nuo teorinių rezultatų dėl į skaičiavimą
neįtrauktų dydžių: ritinio trinties, siūlo trinties, aplinkos pasipriešinimo lėkštutės atžvilgiu, ir t.t.
Laboratorinio darbo metu nustatytas kūno inercinis momentas lygus 0,0145∗¿10-3
2
kg∗m , pasirinktos ašies atžvilgiu (0.03735 m.), todėl iš to galima spręsti, kad pasirinkta ašis
daro didelę įtaką visiems rezultatams. Jei ašis parenkama taip, kad atstumas iki nagrinėjamo
kūno masės centro padidėja, tai inercijos momentas padidėja ir atvirkščiai Taip pat kūno
inercijos momentui įtaką daro kūno masė. Aptartų dydžių kitimas daro įtaką ir atstojamųjų
išorinių jėgų momentui sukimosi ašies atžvilgiu. Iš to galima spręsti, kad kūno masė ir parinkta
ašis yra du pagrindiniai dydžiai įtakojantys kampinį pagreitį.