Versta iš:

THE FIVE LOVE LANGUAGES by Gary Chapman, Moody Bible Institute of Chicago

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,

be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo

draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti

viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111482

This book was first published in the United States by Northfield Publishing, 820 N. LaSalle Blvd.,

Chicago, IL 60610 with the title The Five Love Languages, Copyright © 1992, 1995, 2004, 2010 by

Gary Chapman. Translated by permission.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Šiugždinytė, 2008

© Leidykla „Alma littera“, 2008

Redaktorė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

 Padėkos žodis

Meilė prasideda arba turėtų prasidėti namuose. Man tai siejasi su Semu ir

Greise, tėčiu ir mama, kurie myli mane jau daugiau nei penkiasdešimt

metų. Jeigu jų neturėčiau, vis dar ieškočiau meilės, o ne rašyčiau apie ją.

Namai – tai ir Karolina, su kuria esame susituokę daugiau nei tris

dešimtmečius. Jeigu visos žmonos mylėtų kaip ji, mažiau vyrų dairytųsi į

kitas moteris. Šelė ir Derekas, mūsų vaikai, jau paliko gimtąjį lizdą ir

tyrinėja naujas žemes, bet aš saugus, nes jaučiu jų meilės šilumą. Esu

palaimintas ir dėkingas.

Aš skolingas daugeliui įvairių profesijų žmonių, kurie padarė įtakos

manajam meilės supratimui. Tarp jų – gydytojas psichiatras Rosas

Kempbelas, Džudsonas Svikartas ir Skotas Pekas. Už redaktoriaus pagalbą

lieku skolingas Debei Bar ir Ketei Peterson. Technikos specialistų Trišos

Kub ir Dono Šmidto dėka tapo įmanoma laiku išleisti šią knygą. Pagaliau

visų svarbiausia – dėkoju šimtams sutuoktinių porų, kurios per

pastaruosius dvidešimt metų atvėrė savo gyvenimo intymiąją pusę. Ši

knyga yra dovana už jų atvirumą.

 Pirmas skyrius

Kas atsitinka meilei po vedybų?

Devynių kilometrų aukštyje, kažkur tarp Bufalo ir Dalaso, jis įkišo žurnalą

į lėktuvo sėdynės kišenę, atsisuko į mane ir pasiteiravo:

– Kuo jūs dirbate?

– Konsultuoju sutuoktinių poras ir vedu santuokos turtinimo

seminarus, – atsakiau dalykiškai.

– Seniai norėjau paklausti štai ko: kas atsitinka meilei po vedybų?

Atsisveikinęs su viltimi valandėlę nusnausti, paklausiau jo:

– Ką jūs turite galvoje?

– Aš buvau vedęs tris kartus. Kaskart iki vestuvių viskas klostydavosi

puikiai, bet vėliau kažkokiu būdu sugriūdavo. Meilė, kurią aš maniau

jaučiąs jai, o ji – man, išgaruodavo. Esu pakankamai protingas žmogus,

man sekasi verslas, bet to dalyko nesuprantu.

– Kiek laiko jūs buvote vedęs?

– Pirmoji santuoka truko apie dešimt metų. Su antrąja žmona

pragyvenome trejus, o su paskutiniąja – šešerius metus.

– Ar meilė išgaruodavo tuoj po vestuvių, ar pamažu?

– Antroji santuoka nesiklostė nuo pat pradžių. Nežinau, kas atsitiko. Aš

išties maniau, kad mes mylime vienas kitą, bet jau medaus mėnuo buvo

visiškai nevykęs, mes taip ir nepradėjome sutarti geriau. Draugavome tik

šešis mėnesius. Tai buvo staigus, labai jaudinantis įsimylėjimas. Bet iškart

po vestuvių prasidėjo tarpusavio nesutarimai. Pirmoje santuokoje

gyvenome trejetą ar ketvertą metų, kol susilaukėme vaikelio. Aš pajutau,

kad visą dėmesį žmona ėmė skirti jam, o aš jai neberūpėjau, tarsi

vienintelis jos gyvenimo tikslas buvo turėti vaiką. Kai jis gimė, manęs jai

daugiau nereikėjo.

– Ar sakėte tai žmonai? – paklausiau.

– Žinoma, sakiau. Ji man atkirto, kad esu kvailys ir nesuprantu, kokį

stresą ji patiria, dvidešimt keturias valandas per parą būdama aukle.

Pasak jos, aš turėjau būti supratingesnis ir daugiau padėti. Aš labai

stengiausi, bet atrodė, kad dėl to niekas nesikeičia. Mes tolome vienas nuo

kito. Dar po kurio laiko meilės nebeliko, tik šaltis. Abu pripažinome, kad

santuoka iširo. Paskutinioji mano santuoka? Tikrai maniau, kad ji bus

kitokia. Prieš tai trejus metus gyvenau išsituokęs. Draugavome porą

metų. Maniau, kad žinome, ką darome. Turbūt pirmą kartą gyvenime

pagalvojau, kad žinau, ką reiškia mylėti. Tikrai jaučiau, kad ji myli mane.

Nemanau, kad po vestuvių pasikeičiau. Aš toliau rodžiau jai meilę, kaip ir

iki vestuvių; sakydavau, kad labai ją myliu, kad didžiuojuosi būdamas jos

vyru. Bet po vestuvių praėjus keletui mėnesių ji ėmė skųstis. Iš pradžių –

dėl menkniekių, tarkim, kad neišnešu šiukšlių arba nepasikabinau

drabužių. Vėliau ji pradėjo kritikuoti mano būdą, sakydavo nebegalinti

pasitikėti manimi, kaltino neištikimybe, nebematė manyje nieko gero. Iki

vestuvių ji mane vertino visiškai kitaip; ji buvo vienas pozityviausiai

mąstančių mano sutiktų žmonių. Mane traukė būtent šis jos bruožas. Ji

niekuo nesiskųsdavo. Visa, ką aš padarydavau, buvo nuostabu. Bet vos tik

susituokėme, pasirodė, kad aš nieko nesugebu atlikti gerai. Sakau atvirai –

aš nežinau, kas atsitiko. Galiausiai nustojau ją mylėjęs ir ėmiau piktintis.

Buvo akivaizdu, kad ir ji manęs nebemyli. Nutarėme, jog nieko gero iš to

nebus, jei toliau gyvensime kartu, todėl neoficialiai išsiskyrėme. Tai įvyko

prieš metus. Taigi ir klausiu: kas atsitinka meilei po vedybų? Ar tai, ką

patyriau, yra įprastas reiškinys? Ar todėl tiek daug mūsų šalyje skyrybų?

Sunku patikėti, kad man tai atsitiko tris kartus. O kaip su tom porom,

kurios neišsituokia, – ar jie išmoksta gyventi kaip su tuščia vieta, ar yra

santuokų, kur meilė išsaugoma? Jeigu taip būna – kaip tai padaryti?

Šiuos klausimus, kuriuos man uždavė bendrakeleivis, sėdėjęs 5A

vietoje, kelia tūkstančiai vedusių ir išsiskyrusių žmonių. Vieni klausia

draugų, kiti – specialistų arba dvasininkų, dar kiti – savęs. Kartais jiems

atsakoma profesiniu psichologų žargonu, kurio žmonės beveik

nesupranta, kartais – su humoru ir liaudies išmintimi. Daugumoje

juokingų posakių ir priežodžių yra tiesos, bet jie – tarsi aspirinas vėžiu

sergančiajam.

Mūsų žmogiškojoje psichologijoje giliai įsišaknijęs supratimas, kad

santuoka neatskiriama nuo romantiškos meilės. Beveik visi populiarūs

žurnalai kiekviename numeryje spausdina mažiausiai po straipsnį apie

tai, kaip santuokoje išlaikyti meilę gyvą. Gausu knygų šia tema. Ta pati

problema sprendžiama televizijos ir radijo pokalbių laidose. Imta rimtai

rūpintis meilės išsaugojimu santuokoje.

Tik kodėl, turėdami visas tas knygas, žurnalus ir praktinę pagalbą, tiek

nedaug porų įminė paslaptį apie meilės išsaugojimą po vestuvių? Kodėl

taip yra, kad pora apsilanko seminare apie bendravimą, išgirsta puikių

idėjų, kaip palaikyti santykius, grįžta namo ir pamato, kad visiškai

nesugeba pasinaudoti pateiktais bendravimo pavyzdžiais? Kaip čia yra,

kad mes perskaitome žurnale straipsnį „101 būdas, kaip parodyti meilę

savo sutuoktiniui“, išsirenkame du ar tris, kurie mums pasirodė ypač geri,

juos išbandome, o sutuoktinis net nepastebi mūsų pastangų? Likusių 98

būdų netaikome ir toliau gyvename kaip įpratę.

•
Turime norėti išmokti pagrindinę sutuoktinio meilės kalbą, jei

norime veiksmingai perteikti savo meilę.

Šios knygos tikslas yra atsakyti į tuos klausimus. Ne dėl to, kad tam

nepadėtų kitos knygos ir straipsniai. Mūsų bėda ta, kad užmirštame vieną

svarbią tiesą – žmonės kalba skirtingomis meilės kalbomis.

Lingvistikos mokslas nustatė pagrindines kalbų grupes: japonų, kinų,

ispanų, anglų, portugalų, graikų, vokiečių, prancūzų ir t. t. Dauguma

mūsų iš tėvų, brolių bei seserų išmokstame kalbą, kuri tampa mūsų

pagrindine, arba gimtąja. Vėliau galbūt išmokstame kitų kalbų, bet

paprastai tai pareikalauja didesnių pastangų. Tos kalbos mums yra

antrinės. Geriausiai kalbame gimtąja kalba, kuri yra mums

suprantamiausia ir patogiausia. Kuo daugiau šnekame kita kalba, tuo

lengviau darosi bendrauti ir ja. Jeigu vartojame tik savo kalbą ir

sutinkame žmogų, kalbantį irgi tik savo kalba, kuri nėra mums gimtoji,

mūsų bendravimas tampa ribotas. Telieka pasitelkti į pagalbą pirštus,

kažką švebeldžiuoti, piešiniais arba gestais pavaizduoti savo mintis. Mes

galime bendrauti, bet tai daryti nepatogu. Kalbų įvairovė yra žmonijos

kultūros dalis ir paveldas. Tad turime išmokti kalbą tų žmonių, su kuriais

trokštame bendrauti nepaisydami kultūros apribojimų.

Tas pat ir meilėje. Jūsų ir sutuoktinio meilės kalba gali skirtis kaip kinų

kalba nuo anglų. Jeigu sutuoktinis supranta tik kinų kalbą, kad ir kaip

stengsitės postringauti apie meilę angliškai, niekada nesuprasite vienas

kito. Sakydamas savo žmonai, kad ji graži ir jis didžiuojasi būdamas jos

vyru, mano bendrakeleivis kalbėjo jai palaikymo žodžių kalba. Jis sakė

nuoširdžius meilės žodžius, bet žmona jų nesuprato. Galbūt ji laukė, kad

meilę jis išreikštų veiksmais. Neužtenka būti nuoširdžiam. Turime norėti

išmokti sutuoktinio meilės kalbą, jei norime suprantamai perteikti meilę.

Dvidešimt metų konsultuodamas žmones santuokos klausimais,

padariau išvadą, kad penkios pagrindinės emocinės meilės kalbos – penki

būdai, kaip žmonės išsako ir supranta meilę. Lingvistikoje kalba gali turėti

daug dialektų ir tarmių. Lygiai taip ir su penkiomis pagrindinėmis meilės

kalbomis – yra daugybė jų dialektų. Tai patvirtina žurnalų antraštės: „20

būdų, kaip išlaikyti vyrą namuose“ arba „365 sutuoktinių meilės išraiškos

formos“. Nėra 10, 20 ar 365 pagrindinių meilės kalbų. Mano galva, jos yra

tik penkios. Tačiau gali būti daugybė dialektų. Būdų, kaip išreikšti meilę

tam tikra jos kalba, skaičių apriboja žmogaus vaizduotė. Svarbiau yra štai

kas – kalbėti sutuoktinio meilės kalba.

Seniai žinoma, kad kiekvieno žmogaus unikalus emocinis pasaulis

susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Kai kurie išsiugdo žemą savigarbos

jausmą, o kiti turi sveiką savigarbą. Kai kurie vaikai patiria emocinio

nesaugumo jausmą, o kiti auga jausdamiesi saugūs. Vieni užauga

jausdamiesi mylimi, laukti ir vertinami, kiti – nemylimi, nelaukti ir

nevertinami.

Vaikams, kurie jaučiasi mylimi tėvų ir bendraamžių, susiformuos

tokia pagrindinė emocinė meilės kalba, kurios pamatas – psichologinė

asmenybės sankloda ir tai, kaip jiems svarbūs žmonės išreikšdavo meilę.

Jie supras ir kalbės atitinkama meilės kalba. Vėliau išmoks kitą meilės

kalbą, bet kalbėti jiems visada bus patogiausia pagrindine. Vaikai, kurie

nesijaučia mylimi tėvų ir bendraamžių, taip pat išmoks pagrindinę meilės

kalbą. Tačiau ji bus šiek tiek nebrandi, panašiai kaip kai kurie vaikai

sunkiau išmoksta gramatiką ir turi skurdų žodyną. Ne per geriausi

gebėjimai mokytis nereiškia, kad šie vaikai nesugeba bendrauti. Tik jie

turės čia padirbėti daug uoliau nei tie, kurių asmenybės buvo

formuojamos pagal pozityvesnį modelį. Be to, vaikai, kurie būdami maži

patyrė nepakankamai emocinės meilės, vėliau gali jaustis mylimi ir mylėti

kitus, tik jie turės prie to paplušėti daugiau nei tie, kurie augo sveikoje

meilės aplinkoje.

Retai vyras ir žmona kalba ta pačia pagrindine emocine meilės kalba.

Mums lengviausia bendrauti savo meilės kalba, todėl sutrinkame, kai

sutuoktinis jos nesupranta. Mes jam rodome savo meilę, bet tai jo

nepasiekia, nes kalbame su juo kalba, kuri jam yra kaip užsienio, svetima.

Čia ir slypi pagrindinė problema, taigi šios knygos tikslas – pasiūlyti

sprendimą. Štai kodėl išdrįsau rašyti dar vieną knygą apie meilę. Kai

sužinosime esant penkias meilės kalbas ir suprasime, kokia yra mūsų ir

sutuoktinio pagrindinė meilės kalba, turėsime reikalingą informaciją,

kaip taikyti knygų ir straipsnių siūlomas idėjas.

Aš tikiu, kad kai nustatysite ir išmoksite savo žmonos ar vyro meilės

kalbą, tada ir rasite raktą į patvarią, meilės kupiną santuoką. Meilė neturi

išgaruoti po vestuvių, bet kad taip neatsitiktų, daugelis turėsime įdėti

pastangų ir išmokti dar vieną meilės kalbą. Negalime nusiraminti

mokėdami vien gimtąją kalbą, jei sutuoktinis jos nesupranta. Norėdami,

kad jis pajustų meilę, kurią stengiamės jam perteikti, turėsime išreikšti ją

būtent jo pagrindine meilės kalba.

 Antras skyrius

Kaip išlaikyti meilės rezervuarą pilną?

Žodis „meilė“ anglų kalboje yra pats svarbiausias ir… sukelia daugiausia

sumaišties. Ir netikintys, ir religingi mąstytojai sutinka, jog meilė yra

mūsų gyvenimo pagrindas. Sakoma, kad meilė yra stebuklinga ir dėl jos

sukasi šis pasaulis. Tūkstančiai knygų, dainų, žurnalų ir filmų mirga šiuo

žodžiu. Daugybėje filosofijų ir teologijų meilei skiriama iškili vieta.

Krikščioniškojo tikėjimo Įkūrėjas taip pat norėjo, kad meilė būtų

1
išskirtinis Jo pasekėjų bruožas .

Psichologai padarė išvadą, kad pagrindinis žmogaus emocinis poreikis

yra jaustis mylimam. Dėl meilės mes įkopiame į viršukalnes,

perplaukiame jūras, pereiname dykumas ir ištveriame didžiausius

sunkumus. Be meilės kalnai tampa neįveikiami, jūros – neperplaukiamos,

dykumos – nepereinamos, o sunkumai – gyvenimo tragedijos. Krikščionių

apaštalas Paulius pagonims išaukštino meilę nurodydamas, kad visi

žmogaus pasiekimai, neįkvėpti meilės, galiausiai tėra tuštybė. Jis padarė

išvadą, kad paskutiniame žmogiškosios dramos veiksme išliks tik trys

2
personažai – „tikėjimas, viltis ir meilė…, bet didžiausia iš jų yra meilė“ .

Jei sutinkame, kad žodis „meilė“ įsitvirtinęs žmonių bendruomenėje

istoriškai ir dabartyje, turime taip pat pritarti, kad tai daugiausia

painiavos keliantis žodis. Mes jį naudojame tūkstančiui tikslų. Sakome:

„Aš myliu šunis“, o sulig kitu atsikvėpimu ištariame: „Aš myliu savo

mamą.“ Mes kalbame apie mylimą – mėgstamą veiklą: plaukimą,

slidinėjimą, medžioklę. Mylime, tiksliau, mėgstame daiktus: maistą,

automobilius, namus. Mylime ir gyvūnus: šunis, kates, net sraiges. Mes

mylime gamtą: medžius, žolę, gėles ir orą. Mylime žmones: mamą, tėvą,

sūnų, dukrą, žmoną, vyrą, draugus. Mes netgi įsimylime pačią meilę.

Jeigu tai dar neatrodo ganėtinai painu, pasakysiu, kad žodį „meilė“

naudojame elgesiui paaiškinti: „Aš padariau tai, nes myliu ją.“ Meile

pateisinami įvairiausi veiksmai. Žmogus pradeda svetimauti ir vadina tai

meile. Pamokslininkas vadina tai nuodėme. Alkoholiko žmona renka

stiklo šukes po vyro paskutinio „pasirodymo“ ir vadina tai meile, bet,

pasak psichologų, tai yra abipusė priklausomybė. Tėvai tenkina visus

vaiko norus, vadindami tai meile. Šeimos specialistui tai neatsakinga

tėvystė. Tad koks elgesys yra sąlygojamas meilės?

Šios knygos tikslas yra ne panaikinti žodį „meilė“ supančią painiavą,

bet atkreipti deramą dėmesį į tą meilės rūšį, kuri būtina mūsų emocinei

sveikatai. Vaikų psichologai patvirtins, kad kiekvienas vaikas turi

svarbiausių emocinių poreikių, kuriuos reikia patenkinti, norint, kad jis

būtų emociškai stabilus. Nėra svarbesnio už meilės ir švelnumo poreikį –

jausti, kad kažkam priklausai ir esi mylimas. Gaudamas pakankamai

švelnumo, vaikas užaugs atsakingu žmogumi. Nepatyręs tokios meilės, jis

nesubręs iki galo emocionaliai ir socialiai.

Man patiko šis seminare išgirstas palyginimas: „Kiekvienas vaikas turi

emocijų rezervuarą, nuolat turėtų būti pripildytas meilės. Kai vaikas jaučiasi

išties mylimas, jis vystosi normaliai, bet kai jo meilės rezervuaras

ištuštėja, jis ima blogai elgtis. Vaiko blogo elgesio priežastis dažniausiai ir

būna tuščias emocijų rezervuaras.“ Klausydamasis dr. Roso Kempbelo,

gydytojo psichiatro, vaikų ir paauglių ligų specialisto, galvojau apie

šimtus tėvų, kurie lankosi mano kabinete ir pasakoja apie savo vaikų

piktadarystes. Neįsivaizduoju, kaip atrodo tuščias vaiko meilės

rezervuaras, bet tikrai mačiau jo sukeltas pasekmes. Netinkamas vaikų

elgesys – tai meilės, kurios jie negauna, ieškojimas. Tik ieško jos mažieji

ne tose vietose ir netinkamais būdais.

Prisimenu Elę, kuri, būdama trylikos metų, gydėsi nuo lytiškai

užkrečiamos ligos. Tėvai jautėsi pažeminti, pyko ant dukters, nusivylė

mokykla, kurią kaltino dėl to, kad suteikė vaikui žinių apie seksą. „Kodėl ji

tai padarė?“ – klausė tėvai.

•
Žmonijos egzistavimo pamatas yra troškimas būti mylimam ir

artimam su kitu žmogumi. Santuoka sukurta patenkinti šį

intymumo ir meilės poreikį.

Pokalbio metu Elė man papasakojo apie tėvų skyrybas, kai jai buvo šešeri.

– Aš maniau, kad tėtis mus paliko, nes nemylėjo manęs, – pasakė ji. –

Mamai ištekėjus antrą kartą, kai man buvo dešimt metų, aš jaučiau, kad

dabar ji turi žmogų, kuris ją myli, o aš vis dar neturiu, kas mane mylėtų.

Labai norėjau būti mylima. Tą vaikiną sutikau mokykloje. Jis buvo vyresnis

už mane, bet aš jam patikau. Negalėjau tuo patikėti. Jis buvo man geras, o

po kurio laiko įsitikinau, kad mane myli. Aš netroškau sekso, bet norėjau

būti mylima.

Daug metų Elės meilės rezervuaras stovėjo tuščias. Mama ir patėvis

patenkindavo fizines mergaitės reikmes, bet nesuvokė, kokia didelė

emocinė kova joje virė. Be abejo, jie mylėjo Elę ir manė, kad ji tai jaučia.

Buvo per vėlu, kai jie sužinojo, kad nekalbėjo su Ele pagrindine jos meilės

kalba.

Vis dėlto emocinis meilės poreikis nėra tik vaikams būdingas

fenomenas. Šis poreikis atlydi mus ir į suaugusiųjų pasaulį, ir į santuoką.

Įsimylėjimo potyris patenkina šį poreikį, bet laikinai, ir, kaip sužinosime

vėliau, jo poveikis yra ribotas. Kai nusileidžiame iš įsimylėjimo aukštybių,

vėl iškyla emocinis meilės poreikis, nes mūsų prigimčiai jis yra

pagrindinis. Jis – mūsų emocinių troškimų centras. Mums reikia meilės

prieš įsimylint ir reikės jos, kol gyvensime.

Pagrindinis troškimas gyvenant santuokoje yra būti mylimam

sutuoktinio. Neseniai vienas vyras man pasakė: „Kokia nauda turėti namą,

automobilį, vilą pajūryje ir visa kita, jeigu žmona tavęs nemyli?“ Ar

suprantate, ką jis norėjo tuo pasakyti? „Labiau už viską noriu, kad mane
mylėtų žmona.“ Materialūs dalykai nepakeis žmogiškos meilės. „Jis visą

dieną ignoruoja mane, o po to nori, kad šokčiau su juo į lovą. Nepakenčiu

šito.“ Ši žmona ne sekso negali pakęsti – ji desperatiškai prašo emocinės

meilės.

Kažkas mūsų prigimtyje šaukiasi kito žmogaus, norime būti jo mylimi.

Vienatvė žudo sielą. Štai kodėl žmogaus uždarymas kalėjimo vienutėje

laikomas žiauriausia bausme. Žmonijos gyvavimo variklis yra troškimas

būti artimam kam nors ir mylimam. Santuoka tam ir sukurta, kad

patenkintų intymumo ir meilės poreikį. Štai kodėl senieji bibliniai raštai

kalba apie vyro ir žmonos tapsmą „vienu kūnu“. Tai nereiškia, kad

individai praranda savitumą: tai reiškia, kad atėję į vienas kito gyvenimą

jie skverbiasi ten labai intymiai ir giliai. Naujojo Testamento autoriai

ragino vyrą ir žmoną mylėti vienas kitą. Pradedant Platonu ir baigiant

Peku, filosofai, rašytojai pabrėždavo meilės svarbą santuokoje.

Nors meilė yra svarbi, tačiau sunkiai sugaunama. Man teko klausytis

daug sutuoktinių porų dalijantis slepiamu skausmu. Kai kurie kreipėsi į

mane dėl to, kad vidinis skausmas tapo nepakeliamas. Kiti ateidavo todėl,

kad jų pačių elgesio supratimas arba netinkamas sutuoktinio elgesys ardė

santuoką. Buvo porų, atėjusių vien pasakyti, jog nebenori gyventi

santuokoje. Jų svajonės „ilgai ir laimingai gyventi“, atsitrenkusios į kietą

tikrovės sieną, virto šukėmis. Labai dažnai girdėjau tokius žodžius: „Mūsų

meilė baigėsi, santykiai – mirė. Mes buvome artimi, bet dabar tokie

nesijaučiame. Mums nepatinka ilgiau būti kartu. Nebepatenkiname

vienas kito poreikių.“ Šie pasakojimai liudija, kad suaugusieji, kaip ir

vaikai, turi meilės rezervuarą.

Ar gali būti, kad kenčiančių sutuoktinių viduje yra nematomas

rezervuaras, o prietaisai rodo, kad jis – tuščias? Ar galėtų būti, kad dėl to

tuščio meilės rezervuaro tapo nepakenčiamas partnerio elgesys, atšalo

tarpusavio santykiai, nuolat skamba šiurkštūs žodžiai ir atsirado kritiška

dvasia? Ar galima būtų santuoką atgaivinti, jeigu rastume būdą, kaip tą

rezervuarą pripildyti? Ar turėdamos pilną rezervuarą sutuoktinių poros

gebėtų sukurti emocinį klimatą, kuriame įmanoma išsiaiškinti skirtumus

ir išspręsti konfliktus? Ar gali būti, kad tas rezervuaras ir yra tai, kas

palaiko santuoką?

Šie klausimai paragino mane leistis į ilgą kelionę. Keliaudamas atradau

paprastas, bet gilias tiesas, kurias sudėjau į šią knygą. Kelias vedė mane

per dvidešimt šeimos konsultavimo metų į šimtų sutuoktinių porų širdis

ir mintis visoje Amerikoje. Nuo Sietlo iki Majamio sutikau porų, kurios

pakvietė mane į savo santuokos rūmą ir mes atvirai ten kalbėjomės. Į

knygos audeklą įausti pasakojimai iš realaus gyvenimo. Pakeisti tik

žmonių ir vietovių vardai.

Esu įsitikinęs, kad palaikyti santuokoje emocijų rezervuarą pilną

meilės yra lygiai taip pat svarbu kaip automobiliui – atitinkamas kiekis

tepalų. Gyvenant santuokoje su tuščiu meilės rezervuaru gali baigtis dar

liūdniau nei vairuojant automobilį be tepalo. Tame, ką skaitysite, glūdi

jėga, galinti išgelbėti tūkstančius santuokų ir net pagerinti emocinį

klimatą laimingoje santuokoje. Kad ir kokioje padėtyje yra jūsų santuoka

šiandien, ji gali būti geresnė.

Įspėjimas: suprantant penkias meilės kalbas ir bendraujant pagrindine

sutuoktinio meilės kalba galima paveikti jo elgesį. Žmonės ima elgtis

kitaip, kai jų emocijų rezervuaras pilnas meilės.

Tačiau prieš pradėdami nagrinėti penkias meilės kalbas turime aptarti

vieną svarbų, bet painų reiškinį – euforišką įsimylėjimo potyrį.

1
Jono 13, 35.

2
Korintiečiams 13, 13.
 Trečias skyrius

Įsimylėjimas

Ji įėjo į mano priimamąjį prieš tai nesutarusi laiko ir paklausė sekretorės,

ar galėtų penkias minutes pasikalbėti su manimi. Džeinę pažinojau

aštuoniolika metų. Ji buvo trisdešimt šešerių, netekėjusi. Buvo

draugavusi su keletu vyrų; su vienu – šešerius metus, su kitu – trejus, o su

keletu kitų – trumpiau. Retkarčiais Džeinė paprašydavo manęs skirti jai

laiko, kad galėtume aptarti iškilusius sunkumus, susijusius su jos

tuometiniu draugu. Iš prigimties ji buvo disciplinuota, sąžininga,

dėmesinga ir rūpestinga moteris. Netikėtas pasirodymas buvo visiškai jai

nebūdinga. „Turbūt atsitiko baisi nelaimė, jeigu Džeinė atėjo nesutarusi

susitikimo laiko“, – pamaniau aš. Sekretorės paprašiau įleisti Džeinę;

tikėjausi išvysti ją verkiančią ir, vos tik uždarysime kabineto duris, išgirsti

ką nors tragiško. Bet ji įbėgo į kabinetą švytinčiu iš laimės veidu.

– Kaip laikaisi, Džeine? – paklausiau.

– Puikiai, – atsakė ji. – Dar niekada nesijaučiau taip gerai. Aš išteku.

– Tikrai? – neslėpdamas nuostabos paklausiau aš. – Už ko ir kada?

– Už Deivido Galespio, – garsiai ištarė ji. – Rugsėjo mėnesį.

– Jaudinanti žinia. Kiek laiko jūs pažįstami?

– Tris savaites. Žinau, kad tai kvaila, daktare Čapmanai, ypač kai esu

draugavusi su tiek vyrų anksčiau ir buvau per žingsnį nuo vestuvių. Pačiai

sunku tuo patikėti, bet žinau, kad Deividas yra man skirtasis. Mes abu

žinojome tai jau nuo pirmojo pasimatymo. Suprantama, pirmą vakarą

apie tai nekalbėjome, bet po savaitės jis man pasipiršo. Žinojau, kad taip
bus ir kad aš sutiksiu. Niekada dar nesijaučiau taip kaip dabar, daktare

Čapmanai. Jūs juk žinote visas mano ligšiolines draugystes ir kliūtis, su

kuriomis susidurdavau. Visos mano pažintys iki šiol nesiklostė gerai. Nė

su vienu iš buvusių draugų nesijaučiau rami, pagalvojusi apie vedybas, bet

dėl Deivido esu tikra, kad jis yra tinkamas žmogus.

Kalbėdama Džeinė visą laiką sūpavosi kėdėje, juokėsi ir nuolat kartojo:

– Aš žinau, tai kvaila, bet esu labai laiminga. Dar niekada nebuvau tokia

laiminga.

Kas su ja atsitiko? Ji įsimylėjo. Džeinės supratimu, Deividas buvo pats

nuostabiausias iš visų jos kada nors sutiktų vyrų. Visais atžvilgiais jis

atrodė jai tobulas. Jis bus idealus vyras. Ji galvoja apie jį dieną ir naktį. O

tai, kad jis buvo vedęs du kartus, turi tris vaikus ir pakeitė tris

darbovietes, – šie faktai Džeinei atrodė nereikšmingi. Ji yra laiminga ir

įsitikinusi, kad su juo bus tokia amžinai. Ji – įsimylėjusi.

Daugelis iš mūsų įžengėme į santuoką prieš tai patyrę įsimylėjimą.

Mes sutikome žmogų, kurio fiziniai ir asmenybės bruožai sukūrė gana

didelę „elektros iškrovą“ ir pažadino mumyse „meilės posistemę“.

Nuskambėjus signalui, mes leidomės į to žmogaus pažinimo procesą.

Pirmasis žingsnis galbūt buvo pasiūlymas suvalgyti po mėsainį ar kepsnį

drauge priklausomai nuo piniginės storumo, bet išties mums rūpėjo ne

maistas. Mes ieškojome meilės. „Ar šita šiluma mano kūne ir virpuliukai

ir yra tikrasis jausmas?“ – spėliojome tada.

Kartais per pirmąjį pasimatymą virpuliukai dingsta. Mes pamatome,

kad ji uosto tabaką, ir šiurpulys nubėga per kūną; daugiau nenorime

kviesti jos valgyti mėsainių. Kitą kartą kaip tik pasivaišinus mėsainiais

virpuliukai sustiprėja. Mes planuojame daugiau tokių susitikimų, ir

netrukus virpuliukai taip suintensyvėja, kad aptinkame save galvojant:

„Atrodo, aš įsimylėjau.“ Galų gale įsitikiname, kad tai yra „tikra“, ir

pasakome apie tai tam žmogui, tikėdamiesi, jog šis jausmas yra abipusis.

Jeigu taip nėra, šiek tiek atvėstame arba dar labiau stengiamės norėdami

padaryti jam įspūdį ir pagaliau pelnome savo numylėtojo žmogaus meilę.

Kai jausmas yra abipusis, mes pradedame kalbėti apie vestuves, nes
kiekvienas pritars, kad įsimylėti yra būtina norint pakloti pamatą gerai

santuokai.

•
Mūsų svajonės iki vestuvių sukasi tik apie vedybinę palaimą…

Kai esi įsimylėjęs, sunku galvoti apie ką nors kita.

Pasiekęs aukščiausią tašką, įsimylėjimo potyris būna euforiškas. Mes

tampame emociškai pakerėti vienas kito. Miegoti einame galvodami apie

vienas kitą. Kai keliamės, pirmiausia mintyse iškyla tas žmogus. Mes

ilgimės vienas kito. Būdami kartu jaučiamės tarsi dangaus prieangyje. Kai

susikabiname už rankų, atrodo, kad mūsų kraujas teka kartu. Galėtume

bučiuotis be paliovos, jeigu nereikėtų eiti į mokyklą arba į darbą.

Apsikabinimas kaitina svajones apie vedybas ir ekstazę.

Įsimylėjęs žmogus tiki iliuzija, kad jo mylimasis yra tobulas. Mama gali

sakyti jam:

– Brangusis, ar tu suvoki, kad penkerius metus ji buvo gydoma

psichiatro?

Bet sūnus atsako:

– Ai, mama, palik mane ramybėje. Jau trys mėnesiai, kai ji

nebegydoma.

Draugai irgi įžvelgia tam tikrus trūkumus, bet nelabai nori jam

pasakyti, nebent pats paklaustų jų nuomonės; labai tikėtina, jog jis

neklaus, nes jam atrodo, kad ji tobula, o kitų nuomonė yra nesvarbi.

Iki vestuvių mūsų svajonės sukasi apie vedybinę palaimą. „Mes

padarysime vienas kitą labai laimingus. Kitos poros ginčijasi ir kariauja

tarpusavyje, bet tarp mūsų šito nebus. Mes mylime vienas kitą.“ Be abejo,

nesame visiškai naivūs ir suvokiame, kad galų gale esame skirtingos

asmenybės. Tačiau mes tikri, kad kalbėsime apie skirtumus atvirai, visada

būsime pasiruošę pripažinti savo kaltę ir sutarsime. Kai esi įsimylėjęs,

sunku galvoti apie ką nors kita.

 Mes patikime, kad jeigu iš tikrųjų įsimylėsime, šitai tęsis amžinai;

visada jausime tuos nuostabius jausmus, kuriuos išgyvename dabar.

Niekas negalėtų atsistoti tarp mūsų. Mus pakeri kitos asmenybės grožis ir

žavesys. Meilė – pats nuostabiausias dalykas, kokį kada nors patyrėme.

Mes pastebime porų, kurios, kaip atrodo, prarado šį jausmą, bet mums tai

niekada neatsitiks. „Gal jie niekada ir nepatyrė tikrojo jausmo?“ –

samprotaujame mes.

Deja, įsimylėjimo potyrio amžinumas yra fikcija, o ne faktas. Daktarė

psichologė Dorotėja Tennov ilgą laiką studijavo įsimylėjimo fenomeną.

Ištyrusi aibes porų, ji padarė išvadą, kad vidutiniškai romantiškų „kerų“

trukmė yra dveji metai. Jeigu tai slaptas meilės romanas, jis gali trukti

ilgėliau. Bet galiausiai mes visi nusileidžiame iš debesų ir vėl tvirtai

atsistojame ant žemės. Atsiveria akys, ir pamatome kito žmogaus ydas.

Suvokiame, kad kai kurie jo asmenybės bruožai mus erzina; vyrą nervina

žmonos elgesio stereotipai; žmona pamato, kad vyras sugeba įžeisti ir

pykti, gal net grubiai kalbėti ir kritikuoti. Tie nereikšmingi bruožai, kurių

nepastebėjome būdami įsimylėję, dabar virsta milžiniškais ydų kalnais.

Tada prisimename mamos žodžius ir klausiame savęs: „Kaip aš galėjau

būti toks kvailas?“

Sveiki atvykę į vedybinio gyvenimo tikrovę, kur praustuvėje visada rasi

plaukų, veidrodis nusėtas baltais taškeliais, kur ginčai kyla dėl to, iš kurios

pusės vynioti tualetinį popierių ir ar klozeto dangtį palikti nuleistą ar

pakeltą. Tai – pasaulis, kur batai nenueina į dėžę ir stalčiai neužsidaro

patys, kur apsiaustai nemėgsta kaboti ant pakabos, o kojinės skalbiant

kažkur pradingsta. Šitame pasaulyje žvilgsnis gali žeisti, žodis –

gniuždyti, įsimylėjėliai gali tapti priešais, o santuoka – kovos lauku.

Kas atsitiko įsimylėjimo jausmui? Deja, jis tebuvo iliuzija, kurios

apgauti mes pasirašėme ant gražaus popieriaus lapo „džiaugsme ar

varge“. Nenuostabu, kad daugelis pradėjo keiksnoti santuoką ir partnerį,

kurį kažkada mylėjo. Galiausiai mes turime teisę pykti, jeigu mus apgavo.

Mūsų problema ta, kad buvome neteisingai informuoti.

Toji bloga informacija buvo idėja, kad įsimylėjimo kerai išliks per

amžius. Turėjome tai suprasti. Net atsitiktinis pastebėjimas turėjo mus

pamokyti, kad jeigu žmonės taip ir liktų pakerėti, visi atsidurtume

rimtoje bėdoje. Verslą, pramonę, bažnyčią, švietimo sistemą, pačią

visuomenę mėtytų šoko bangos. Kodėl? Todėl, kad įsimylėję žmonės

praranda domėjimąsi kitais dalykais. Štai kodėl vadiname tai „kerais“.

Įsimylėjęs iki ausų kolegijos studentas pastebi, kad blogėja jo pažymiai.

Sunku studijuoti, kai įsimyli. Rytoj turėsi laikyti egzaminą iš 1812-ųjų

karo, bet kam rūpi tas karas? Kai tu įsimyli, viskas atrodo nesvarbu.

Vienas vyras man pasakė: „Daktare Čapmanai, mano reikalai darbe visai

baigia pašlyti.“ – „Ką jūs turite galvoje?“ – paklausiau. „Sutikau tą merginą,

įsimylėjau ir nieko nenuveikiu. Negaliu net galvoti apie darbą. Visą dieną

prasvajoju apie ją.“

Įsimylėjimo euforija teikia iliuziją, kad mūsų santykiai labai rimti. Mes

jaučiamės tarsi priklausą vienas kitam. Tikime, kad galime įveikti visas

problemas. Su mylimuoju elgiamės altruistiškai. Vienas jaunas vyras apie

savo sužadėtinę pasakė: „Man net mintis neateitų padaryti tai, kas ją

įžeistų. Vienintelis mano troškimas – padaryti ją laimingą.“ Toks

pakerėjimas sukelia apgaulingą pojūtį, kad mūsų egocentriškos nuostatos

su šaknimis buvo išrautos ir dabar esame panašūs į Motiną Teresę, dėl

savo mylimojo trokštantys atiduoti bet ką. Priežastis, kodėl niekieno

neverčiami tai padarysime, yra mūsų nuoširdus įsitikinimas, kad

mylimasis mums jaučia tą patį. Vyras tiki, kad mylimoji pasiryžusi

patenkinti jo poreikius; mergina tiki, kad vyras myli ją taip pat stipriai,

kaip ir ši jį, ir niekada nepadarytų nieko, kas ją įskaudintų.

Taip mąstyti yra klaidinga. Ne tik mūsų mintys ir jausmai

nenuoširdūs, bet mes ir nemąstome realistiškai. Neatsižvelgiame į tikrąją

žmogaus prigimtį. Iš prigimties mes esame egocentriški. Mūsų pasaulis

sukasi apie mus. Nė vienas nesame visiškas altruistas. Tokią iliuziją mums

sukuria įsimylėjimo jausmas.

Kai šitie išgyvenimai prieis savo natūralią pabaigą (atsimenate,

vidutiniškai įsimylėjimas tęsiasi dvejus metus?), mes grįšime į tikrovę ir

imsime reikalauti savo teisių. Staiga ims skirtis vyro ir žmonos norai: jis

norės sekso, bet ji bus pavargusi; jis norės pirkti naują automobilį, bet ji

sakys: „Tai absurdiška“; ji norės aplankyti savo tėvus, bet jis sakys: „Aš
nenoriu tiek daug laiko leisti su tavo šeima“; jis norės žaisti krepšinį, o ji

sakys: „Krepšinį tu myli labiau nei mane.“ Lašas po lašo didelio artimumo

iliuzija išgaruoja ir pradeda reikštis individualūs troškimai, emocijos,

sumanymai ir elgesio stereotipai. Juk jiedu ir yra individai. Jų protai

nesusijungė, o emocijos tik trumpam susiliejo meilės jūroje. Dabar

tikrovės bangos pradeda juos skirti. Jie „išsimyli“, ir arba du žmonės

atšąla vienas kitam, išsiskiria ir leidžiasi ieškoti naujų įsimylėjimo

pojūčių, arba imasi sunkaus darbo – mokosi mylėti vienas kitą

išsisklaidžius įsimylėjimo kerams ir euforijai.

•
Įsimylėjimo potyris mūsų nei brandina, nei augina ar ugdo

kitą žmogų. Jis tik suteikia pojūtį, kad mes jau subrendome.

Kai kurie tyrinėtojai, tarp jų psichiatras Skotas Pekas ir psichologijos

daktarė Dorotėja Tennov, padarė išvadą, kad įsimylėjimo jausmas iš viso

neturėtų būti vadinamas meile. Dr. Tennov įsimylėjimo potyriui

apibūdinti sukūrė žodį „limerance“ (lietuviškas atitikmuo būtų „pamesti

galvą“ ir pan. – vert. past .), kad skirtųsi nuo to išgyvenimo, kurį ji laiko

tikra meile. Dr. Pekas daro išvadą, kad įsimylėjimo potyris nėra tikra

meilė dėl trijų priežasčių. Pirma, įsimylėjimas nėra valios aktas ar

sąmoningas pasirinkimas. Kad ir kaip norėtume įsimylėti, negalime

priversti to įvykti. Kita vertus, galime ir netrokšti šito išgyvenimo tuo

metu, kai jis mus apima. Dažnai mes įsimylime netinkamu laiku ir

netinkamą sau žmogų.

Antra, įsimylėjimas nėra tikroji meilė, nes nereikalauja pastangų.

Nesvarbu, ką darome būdami įsimylėję, tai nereikalauja iš mūsų

disciplinos ar sąmoningų pastangų. Ilgi ir brangiai kainuojantys

pašnekesiai telefonu, pinigai, kuriuos išleidžiame važinėdami į

pasimatymus, dovanos ir sumanymų įgyvendinimas mums yra niekis.

Kaip paukščiui įgimtas instinktas liepia sukti lizdą, taip ir gaivalinga

įsimylėjimo prigimtis paskatina mus daryti vienas kitam neįprastus ir

stebinančius dalykus.

Trečia, įsimylėjęs žmogus iš tikrųjų nėra suinteresuotas skatinti kito

dvasinę brandą. „Jei įsimylėję ir turime kokį tikslą, tai jis yra nutraukti

3
savo vienatvę ir pasirūpinti, kad tai įvyktų susituokus“ . Įsimylėjimo

potyris nei mus brandina, nei augina ar ugdo kitą žmogų. Jis tik suteikia

pojūtį, kad jau subrendome ir mums nereikia daugiau augti. Mes

atsiduriame aukščiausiame gyvenimiškos laimės taške ir vienintelis mūsų

troškimas yra ten pasilikti. Mūsų mylimajai, žinoma, lavėti nereikia, nes ji

tobula. Mes tikimės, kad ji tokia ir išliks.

Jeigu įsimylėjimas nėra tikroji meilė, tai kas jis tuomet yra? Dr. Pekas

daro išvadą, kad tai yra „genetiškai nulemtas instinktyvus poravimosi

komponentas. Kitaip tariant, žmogus laikinai nugriauna savojo egoizmo

sienas. Tai patvirtina, kad įsimylėjimas yra stereotipinė žmonių reakcija į

vidinio seksualinio poreikio ir išorinio seksualinio stimulo konfigūraciją,

o tai didina seksualinio poravimosi galimybę, idant būtų užtikrintas rūšių

4
išlikimas“ .

Sutinkame su šia išvada ar ne, bet daugelis iš mūsų, kurie buvome

įsimylėję ir „išsimylėję“, greičiausiai pritarsime, kad šis jausmas, kaip nė

vienas kitas mūsų patirtas išgyvenimas, tikrai išmeta žmogų į emocijų

orbitą. Jis turi tendenciją blokuoti mūsų gebėjimą mąstyti, todėl dažnai

pagauname save sakant ir darant tai, ko, būdami šviesesnio proto, niekada

nedarytume. Tiesą sakant, išnirę iš emocinio žavesio miglos, dažnai

stebimės, kodėl taip elgiamės. Kiek iš mūsų, nusiritus emocijų bangai ir

grįžus į realų pasaulį, kur išryškėja mūsų skirtumai, klausėme savęs:

„Kodėl mes tuokėmės – juk nesutariame nė vienu klausimu?“ Tačiau

apėmus įsimylėjimo ekstazei mums atrodė, kad sutariame dėl visko – bent

jau to, kas svarbu.

Ar tai reiškia, kad, įsimylėjimo iliuzijos įvilioti į santuoką, dabar

turime du pasirinkimo variantus: 1) man lemta gyventi su vyru (žmona)

nelaimingam arba 2) turiu perbėgti į kitą laivą ir pabandyti viską dar

kartą? Mūsų kartos žmonės renkasi pastarąjį variantą, o vyresnioji karta

dažnai rinkosi pirmąjį. Prieš darydami neapgalvotą išvadą, kad mūsų

kartos žmonės renkasi geriau, turėtume patyrinėti duomenis. Šiuo metu

40 procentų santuokų, sudaromų pirmą kartą, šioje šalyje baigiasi

skyrybomis, 60 procentų – antrą kartą ir 75 procentai trečiąjį kartą

sudaromų santuokų baigtis yra tokia pati. Taigi antrosios ir trečiosios

laimingesnės santuokos perspektyva yra nepagrįsta.

•
Racionali, valinga meilė… yra toji meilė, kuriai mus visada

kvietė sakmės.

Tyrimai rodo, kad yra trečiasis, geresnis, variantas: galima pripažinti, kad

įsimylėjimas tebuvo tai, kas jis ir yra, – laikinas emocinis pakilumas, – o

dabar kartu su sutuoktiniu ieškoti tikros meilės. Šioji meilė iš prigimties

yra emocinė, bet ne apžavinti. Tai – meilė, jungianti protą ir jausmus. Ji

yra ir valios aktas, reikalauja disciplinuoti save ir pripažįsta, kad „aš“ turi

asmeniškai augti. Pagrindinis mūsų emocinis poreikis nėra įsimylėti, bet

būti nuoširdžiai mylimam kito žmogaus, pažinti meilę, kurią užaugina

protas ir pasirinkimas, o ne instinktas. Reikia, kad mane mylėtų žmogus,

kuris būtent mane pasirinko ir mato manyje tai, kas yra verta meilės.

Tokia meilė reikalauja pastangų ir disciplinos. Ji reikalauja atiduoti

jėgas dėl kito gerovės. Jeigu jo gyvenimas taps turtingesnis dėl mano

pastangų, aš taip pat jausiu pasitenkinimą – palaimą nuoširdžiai mylėti

kitą žmogų. Tiesą pasakius, tikra meilė ir negali prasidėti, kol nesibaigė

įsimylėjimo laikas.

Mes negalime tinkamai įvertinti savo gerumo ir dosnumo būdami

paveikti „meilės kerų“. Mus stumia ir neša instinkto jėga, kuri nepaiso

normalaus elgesio normų. Jeigu grįžę į tikrovę mes norime būti geri ir

dosnūs, – tai yra tik- roji meilė.

Kad būtume emociškai sveiki, turi būti patenkinamas mūsų emocinis

meilės poreikis. Iš sutuoktinio ilgimės dėmesio ir šilumos. Mes jaučiamės

saugūs būdami tikri, kad sutuoktinis mus noriai priima ir yra mums

atsidavęs. Kol buvome įsimylėję, jautėme visa tai; tai buvo tarsi dangus.
Klydome manydami, kad tai tęsis amžinai. Tačiau tai „manijai“ nebuvo

lemta trukti visą laiką. Ji tėra įžanga į santuokos vadovėlį, o šios knygos

esmė – racionali, valinga meilė. Taip mylėti mus visada kvietė sakmės.

Tokia meilė yra sąmoninga.

Tai geros naujienos toms sutuoktinių poroms, kurios prarado visus

įsimylėjimo pojūčius. Jeigu meilė – pasirinkimas, pora turi galimybę

mylėti po to, kai įsimylėjimo manija praėjo ir jie grįžo į tikrovę. Tokia

meilė prasideda nuo požiūrio – mąstymo būdo. Meilė yra nuostata,

teigianti: „Aš esu susituokęs su tavimi ir noriu rūpintis tavimi.“ Taip

pasirinkęs žmogus ras tinkamų būdų parodyti šį apsisprendimą.

„Visa tai labai nuobodu, – gali kas nors nusivilti, – meilė kaip nuostata,

lydima atitinkamo elgesio. O kur jaudulys ir visi tie pojūčiai, kai jauti tarsi

drugelius plazdenant mintyse ar krentant žvaigždes, kurgi stiprūs

jausmai? Kur laukimas, žvilgsnis iš po blakstienų, bučinys, kūną

nukrečiantis lyg elektra, sekso jaudulys? O kur saugumo jausmas, kai

žinai, jog esi Nr. 1 jo (jos) mintyse?“

Apie tai ir kalbama šioje knygoje: kaip patenkinti vienas kito emocinį

poreikį jaustis mylimam. Jeigu sugebėsime šito išmokti ir norėsime tai

daryti, mūsų meilė bus jaudinanti labiau nei tas jausmas, kurį patyrėme,

kai buvome beprotiškai įsimylėję.

Daug metų vesdamas santuokos seminarus ir konsultuodamas poras

privačiai, atradau penkias emocines meilės kalbas. Tūkstančiai porų

paliudytų, kad tai, ką skaitysite, veikia. Turiu segtuvus, pilnus laiškų,

parašytus žmonių, kurių aš niekada nebuvau sutikęs, bet jie rašo:

„Draugas paskolino man vieną jūsų paskaitos apie meilės kalbas garso

įrašą, ir jis absoliučiai pakeitė mūsų santuokinį gyvenimą. Daug metų

visomis jėgomis stengėmės mylėti vienas kitą, bet emocijų sričiai dėmesio

neskyrėme. Dabar, kai jau kalbame tinkamomis meilės kalbomis,

emocinis mūsų santuokos klimatas iš esmės pagerėjo.“

Kai sutuoktinio emocijų rezervuaras bus pilnas meilės ir jis jausis

saugus jūsų meilėje, pasaulis nušvis kitom spalvom, o žmoguje atsivers

didžiulis potencialas. Kai meilės rezervuaras tuščias, o sutuoktinis

jaučiasi išnaudojamas ir nemylimas, pasaulis atrodo juodas ir jūsų

santuokos partneris turbūt niekada neišnaudos savo sugebėjimų. Kituose

penkiuose skyriuose paaiškinsiu apie penkias emocines meilės kalbas, o 9

skyriuje atskleisiu, kaip pagrindinės sutuoktinio meilės kalbõs radimas

jūsų pastangas mylėti padarys labai vaisingas.

3
M. Scott Peck. The Road Less Travelled. New York. 1978. P. 89–90.

4
M. Scott Peck. The Road Less Travelled. New York. 1978. P. 90.
 Ketvirtas skyrius

Meilės kalba Nr. 1 – palaikymo žodžiai

Markas Tvenas kartą pasakė: „Aš galiu būti gyvas komplimentu du

mėnesius.“ Suprantant Tveną pažodžiui, šeši pagyrimai per metus būtų

galėję išlaikyti emocinį jo meilės rezervuarą veiksmingą. Jūsų

sutuoktiniui tikriausiai reikės daugiau.

Vienas iš būdų, kaip išreikšti meilę emociniame lygmenyje, yra kalbėti

pakylėjančius žodžius. Senųjų hebrajų išminties knygos autorius

5
Saliamonas rašė: „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje“ . Daugelis porų

dar nesuvokė, kokią milžinišką galią turi viens kito palaikymas žodžiais.

Saliamonas pabrėžė: „Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį, o geras žodis

6
pralinksmina“ .

Komplimentai arba įvertinimo žodžiai puikiai perteikia meilę.

Geriausia juos jungti į paprastus sakinius, kaip antai: „Su šiuo kostiumu

tu atrodai nuostabiai“, „Oho, vilkėdama šią suknelę tu visada atrodai

gražiai“, „Esi geriausias pasaulio virėjas. Aš labai mėgstu tavo puikiai

paruoštas bulves“, „Esu labai dėkinga tau, kad suplovei šį vakarą indus“,

„Ačiū, kad suradai vaikui auklę šiam vakarui. Noriu tau pasakyti, kad

nelaikau šito savaime suprantama tavo prievole“, „Aš išties vertinu, kad

išneši šiukšles.“

Kas atsitiktų emociniam santuokos klimatui, jei vyras ir žmona nuolat

girdėtų tokius žodžius?

Prieš keletą metų į mūsų įstaigos fojė įėjo viena moteris. Aš sėdėjau

savo kabinete, durys buvo atviros.

 – Ar rastumėt minutę laisvo laiko? – paklausė moteris.

– Žinoma. Užeikite.

Ji atsisėdo ir paklausė:

– Daktare Čapmanai, turiu vieną problemą. Negaliu priversti savo vyro

nudažyti miegamojo sienų. Prašau šito jau devynis mėnesius. Išbandžiau

visus žinomus būdus, bet negaliu pasiekti, kad jis nudažytų tas sienas.

„Moterie, tu atėjai ne į tą vietą. Aš nesu dažymo užsakymų priėmėjas“,

– buvo pirmoji mano mintis. Bet jos aš paprašiau:

– Papasakokite apie tai.

– Praėjęs šeštadienis yra geras pavyzdys, – tarė ji. – Prisimenate, kokia

graži buvo diena? Ar žinote, ką visą tą dieną veikė mano vyras? Plovė ir

blizgino automobilį.

– Ką gi darėte jūs?

– Aš išėjau į kiemą ir pasakiau: „Nesuprantu tavęs, Bobai. Šiandien

puiki diena miegamajam dažyti, o tu blizgini mašiną.“

– Ar jis nudažė sienas? – pasiteiravau.

– Ne, jos vis dar neperdažytos. Aš nežinau, ką daryti.

– Leiskite paklausti jūsų, – paprašiau aš. – Ar jums nepatinka švarūs,

žvilgantys automobiliai?

– Taip, bet aš noriu, kad miegamasis būtų nudažytas.

– Ar esate tikra, jog vyras žino, kad jūs to norite?

– Žinoma, – užtvirtino ji. – Jau devyni mėnesiai, kai prašau jo šito.

– Leiskite užduoti jums dar vieną klausimą: ar jūsų vyras apskritai

padaro ką nors gero?

– Ką jūs turite galvoj?

– Tarkime, išneša šiukšles, gal nuvalo vabzdžius nuo jūsų mašinos

priekinio stiklo, pripildo jos kuro baką, sumoka už elektrą, pasikabina

švarką?

– Taip, – atsakė ji. – Jis daro kai kuriuos iš šių darbų.

– Tuomet turiu jums du pasiūlymus. Pirma, daugiau niekada

neužsiminkite jam apie miegamojo dažymą, – pasakiau aš ir pakartojau: –

Niekada neminėkite to.

– Nesuprantu, kuo tai padės, – suabejojo moteris.

 •
Meilės tikslas yra ne savo norus vykdyti, o ką nors padaryti dėl

savo mylimojo gerovės. Girdėdami palaikymo žodžius esame

nepalyginti labiau skatinami atsakyti tuo pačiu.

– Klausykite, juk pati ką tik sakėte, kad vyras žino, jog jūs norite, kad

miegamojo sienos būtų perdažytos. Nereikia daugiau jam to sakyti. Jis

žino. Antrasis mano pasiūlymas yra toks: kai kitą kartą vyras padarys ką

nors gero, pagirkite jį. Jeigu jis išneš šiukšles, pasakykite jam: „Bobai,

labai tai vertinu“. Nesakykite: „Pats laikas buvo išnešti šiukšles. Musės

ruošėsi tai padaryti.“ Pastebėjusi, kad jis apmokėjo sąskaitą už elektrą,

uždėkite ranką jam ant peties ir pasakykite: „Aš labai dėkinga tau, Bobai,

kad sumoki už elektrą. Tenka girdėti, kad yra vyrų, kurie to nedaro, todėl

noriu tau pasakyti, jog tikrai tai vertinu.“ Kaskart, kai vyras padarys ką

nors gero, pasakykite jam komplimentą.

– Nesuprantu, kaip tai padės išjudinti vyrą nudažyti miegamojo sienas.

– Jūs prašėte mano patarimo ir štai gavote. Nemokamai, – pasakiau.

Išeidama ji neatrodė patenkinta manimi. Bet po trijų savaičių vėl

atėjusi pasakė: „Tai suveikė.“ Ji pasimokė, kad komplimentai yra daug

geresnis raginimo būdas nei nuolatinis niurnėjimas.

DRĄSINIMO ŽODŽIAI

Komplimentų sakymas yra tik vienas iš daugelio būdų išreikšti

sutuoktinio palaikymą žodžiais. Žodis „drąsinti“ reiškia „įkvėpti drąsos“.

Mes visi jaučiamės nesaugūs vienoje ar kitoje srityje. Mums trūksta

drąsos, ir šis trūkumas dažnai būna kliūtis pasiekti ir daryti tai, ką

norėtume. Galbūt kaip tik tose srityse, kur jūsų vyras ar žmona jaučiasi

nesaugūs, nepanaudotos potencialios jų galimybės laukia jūsų

padrąsinimo.
 Alisai visada patiko rašyti. Mokydamasi kolegijoje ji lankė daug

žurnalistikos paskaitų. Netrukus suprato, kad rašymo jaudulys pranoksta

jos susidomėjimą istorija, kuri buvo pagrindinis studijuojamas dalykas,

bet keisti specialybę buvo per vėlu. Baigusi kolegiją ir ypač prieš gimstant

pirmajam kūdikiui ji parašė keletą straipsnių. Vieną iš jų pasiūlė

kažkuriam žurnalui, bet gavusi neigiamą atsakymą daugiau nebeišdrįso

nusiųsti kito straipsnio. Dabar, kai vaikai buvo ūgtelėję ir Alisa turėjo

daugiau laiko apmąstymams, ji vėl ėmė rašyti.

Pirmaisiais santuokos metais Redas, Alisos vyras, mažai dėmesio

kreipė į jos rašinius. Jis buvo užsiėmęs savo darbu ir pagautas įkarščio

kopė karjeros laiptais. Tačiau laikui bėgant Redas suprato, kad didžiausia

gyvenimo prasmė ne laimėjimuose, o tarpusavio santykiuose. Jis išmoko

skirti daugiau dėmesio Alisai ir jos pomėgiams. Todėl visiškai natūralu,

kad vieną vakarą jis išsirinko ir perskaitė kažkurį iš žmonos straipsnių.

Baigęs skaityti nuėjo į darbo kambarį, kur Alisa skaitė knygą, ir

entuziastingai pasakė:

– Nenoriu tavęs trukdyti, bet turiu kai ką pasakyti. Štai perskaičiau

tavo straipsnį „Kaip maksimaliai panaudoti atostogas“. Alisa, tu puikiai

rašai. Tą medžiagą reikėtų išspausdinti. Tu rašai suprantamai, žodžiais

nupieši tai, ką lengva įsivaizduoti. Tavo stilius patrauklus. Turi pasiūlyti

šią medžiagą kokiam nors žurnalui.

– Tu išties taip manai? – nekantraudama paklausė Alisa.

– Taip, tikrai, – atsakė Redas. – Sakau tau – geras straipsnis.

Redui išėjus iš kambario, Alisa mąstė ne apie skaitomą knygą – ji gulėjo

užversta ant kelių, – o pusvalandį svajojo apie tai, ką pasakė Redas. Ji

svarstė, ar kiti vertins jos rašinius taip, kaip jos vyras. Prisiminė, kaip

prieš keletą metų gavo neigiamą atsakymą, bet, pamanė sau, per tą laiką ji

juk pasikeitė: pradėjo geriau rašyti, įgijo daugiau patirties. Prieš

pakildama ir atsigerdama vandens, Alisa apsisprendė: pasiūlys savo

straipsnius keletui žurnalų, ir bus matyti, ar jie galėtų būti spausdinami.

Tuos drąsinimo žodžius Redas pasakė prieš keturiolika metų. Nuo to

laiko buvo išspausdinta daug Alisos straipsnių, o dabar ji sudarė sutartį

knygai. Ji – puiki rašytoja, bet vyras turėjo įkvėpti ją padrąsinančiu žodžiu

žengti pirmąjį žingsnį.

Tikriausiai ir jūsų sutuoktinis turi neatsiskleidusį potencialą vienoje ar

kitoje gyvenimo srityje. Galbūt tą potencialą pažadins jūsų drąsinantys

žodžiai? Gal sutuoktiniui reikia užsirašyti į kursus, kur būtų ugdomi jo

gebėjimai? O gal jūsų vyrui reikėtų sutikti žmonių, kuriems sekasi toje

srityje ir kurie gali duoti jam patarimų, ką daryti toliau. Jūsų žodžiai gali

suteikti sutuoktiniui drąsos, kurios labai reikia tam pirmajam žingsniui

žengti.

Įsidėmėkite, kad aš nekalbu apie prievartą. Aš kalbu apie sutuoktinio

drąsinimą lavinti tą pomėgį, kurį jis parodė turįs. Kai kurie vyrai verčia

žmonas numesti svorio. „Aš raginu ją“, – pasakytų vyras, bet žmonai tai

skamba kaip smerkiantys žodžiai. Tik tada, kai žmona nori numesti

svorio, galite ją drąsinti. Kol ji šito netrokšta, jūsų žodžiai jai primins

pamokslą. Retai kada tokie žodžiai paragina. Beveik visada jie suprantami

kaip smerkimas, kuris sukelia kaltės jausmą. Jie reiškia ne meilę, o

atstūmimą.

•
Norint drąsinti reikia įsijausti ir pamatyti pasaulį sutuoktinio

akimis. Pirmiausia turime suprasti, kas jam svarbu.

Jeigu sutuoktinis jums sako: „Aš norėčiau įsiregistruoti į svorį metančiųjų

programą šį rudenį“, jūs galite pasakyti jam keletą drąsinančių žodžių. Jie

galėtų būti maždaug tokie: „Jeigu nusprendei tai daryti, pasakysiu:

neabejoju, kad tau pasiseks. Man patinka šis tavo bruožas – jei imiesi ko

nors, padarai. Jeigu nori, aš tikrai padarysiu viską, ką galiu, kad tau

padėčiau. Nesirūpink, kiek tai kainuos. Jeigu ši programa yra tai, ką tu

nori daryti, atsiras tam ir pinigų.“ Tokie žodžiai suteiks jam drąsos

paskambinti į svorio metimo centrą.

Norint padrąsinti, reikia įsijausti ir matyti pasaulį sutuoktinio akimis.

Pirmiausia turime suprasti, kas yra svarbu jam. Tik tada galėsime jį
padrąsinti. Drąsinančiais žodžiais mes perteikiame štai ką: „Aš žinau.

Man rūpi tai. Aš esu su tavimi. Kuo galiu padėti?“ Stengiamės parodyti,

kad tikime juo ir jo sugebėjimais. Mes vertiname ir giriame jį.

Dauguma mūsų turime potencialių gebėjimų daugiau, nei kada nors

juos išlavinsime. Dažnai mus sulaiko nedrąsa. Mylintis sutuoktinis gali

duoti mums šito labai svarbaus katalizatoriaus. Žinoma, sakyti drąsinimo

žodžius gali būti nelengva. Galbūt tai ne jūsų pagrindinė meilės kalba ir

gali prireikti didelių pastangų šiai antrajai kalbai išmokti. Tai ypač

aktualu, jeigu nuolat matėte kitų pavyzdį, kaip kritikuoti ir smerkti. Bet

galiu jus užtikrinti, kad rezultatas bus vertas pastangų.

MALONŪS ŽODŽIAI

Meilė yra maloni. Taigi, norėdami perteikti meilę žodžiais, turime vartoti

juos malonius. Kalbu apie tai, kaip mes juos sakome. Tie patys žodžiai gali

turėti dvi skirtingas reikšmes priklausomai nuo to, kaip juos ištarsime.

Sakinys „Aš myliu tave“, pasakytas maloniu ir švelniu balsu, bus

nuoširdžios meilės išraiška. O ką pasakytume apie tokią intonaciją: „Aš

myliu tave?“ Klaustukas keičia šių trijų žodžių reikšmę. Kartais mūsų

žodžiai byloja viena, o balso tonas – ką kita. Mes siunčiame dviprasmę

žinią. Sutuoktinis paprastai sprendžia apie ją iš mūsų balso tono, o ne iš

žodžių. Sakinys „Mielai suplausiu šį vakarą indus“, pasakytas irzliu tonu,

nebus suprantamas kaip meilės išraiška. Priekaištas „Aš jaučiuosi apvilta

ir įžeista, kad nepasisiūlai padėti man šį vakarą“, sakomas atvirai ir

maloniu balsu, gali būti net meilės išraiška. Taip kalbanti moteris nori,

kad vyras geriau suprastų jos poreikius, ji atskleidžia savo jausmus, tuo

norėdama palaikyti artimus santykius. Ji prašo galimybės išsakyti savo

skausmą, kad jis liautųsi. Tie patys žodžiai, ištarti garsiai, šiurkščiu tonu,

įgaus ne meilės, o smerkimo ir teisimo išraišką.

Kalbėjimo maniera labai svarbi. Senovės išminčius yra pasakęs:

„Švelnus atsakymas atitolina pyktį.“ Kai įpykęs ir įsižeidęs sutuoktinis

svaidosi žodžiais, jūs, nusprendęs išlikti mylintis, nepriekaištausite jam

su dar didesniu įkarščiu, bet atsakysite švelniai. Tai, ką jis sako, priimsite

kaip informaciją apie jo emocijas ir išgyvenimus. Leisite jam išsakyti savo

skausmą, pyktį ir kaip jis vertina tai, kas atsitiko. Stengsitės įsijausti į jo

padėtį ir vertinti įvykius jo požiūriu, o tada švelniai ir maloniai

pasakysite, kad suprantate, kodėl jis taip jaučiasi. Padaręs ką nors negera

jam, norėsite prisipažinti ir prašyti atleidimo. Susiginčijęs sugebėsite

maloniai paaiškinti savo motyvaciją. Sieksite supratimo ir santarvės, o ne

įrodyti, kad jūsų nuomonė yra vienintelis logiškas būdas paaiškinti tai,

kas atsitiko. Tokia yra brandi meilė – meilė, kurios ieškome, jeigu norime,

kad santuoka bręstų.

•
Jeigu norime palaikyti artimus santykius, turime žinoti vienas

kito troškimus. Jeigu trokštame mylėti vienas kitą, turime

žinoti, ko nori kitas.

Meilė neprisimena skriaudos. Ji neprimena kitam nesėkmių. Nė vienas

nesame tobulas. Santuokoje ne visada darome kas geriausia ar teisinga.

Kartais sutuoktiniui pasakome ir padarome skaudžių dalykų. Praeities

neištrinsime. Galime tik prisipažinti klydę ir sutikti, kad tai buvo blogai.

Galime prašyti atleidimo ir stengtis elgtis kitaip. Pripažinęs savo klaidą ir

paprašęs atleidimo, aš negaliu padaryti daugiau nieko, kad sumažinčiau

skausmą, kurį sukėliau savo sutuoktiniui. Kai jis nusikalsta man,

prisipažįsta ir prašo atleisti, aš galiu rinktis – pasmerkti arba atleisti.

Jeigu nutariu teisti ir stengiuosi atlyginti tuo pačiu arba verčiu jį atlyginti

man skriaudą, aš virstu teisėju, o sutuoktinis – nusikaltėliu. Intymumas

tarp mūsų tampa neįmanomas, bet jei aš nusprendžiu atleisti, jis gali būti

atstatytas. Atleidimas padeda mylėti.

Stebiuosi, kiek daug žmonių kiekvieną naują dieną sugadina

vakarykšte diena. Jie vis prisimena praėjusios dienos nesėkmes ir tuo

nuodija galimą nuostabią šiandieną. „Tiesiog sunku patikėti, kad tu taip

padarei. Nemanau, kad kada nors tai pamiršiu. Neįsivaizduoji, kaip

įskaudinai mane. Aš nesuprantu, kaip tu gali patogiai sau sėdėti po to, kai

šitaip pasielgei su manimi. Turėtum šliaužioti keliais ir maldauti mano

atleidimo. Nežinau, ar galėsiu tau atleisti.“ Tai – ne meilės, o kartėlio,

nuoskaudos ir keršto kupini žodžiai.

Geriausia, kaip galime pasielgti su praeities klaidomis, yra paversti jas

istorija. Taip, tai buvo. Žinoma, kad buvo skaudu ir galbūt vis dar skauda,

bet jis pripažino savo klaidą ir atsiprašė. Mes negalime ištrinti praeities,

bet galime priimti ją kaip istoriją. Galime nutarti šiandien gyventi laisvi

nuo vakarykščių klaidų. Atleidimas nėra jausmas, tai – atsidavimas.

Verčiau būti gailestingam, o ne laikyti nuoskaudą mus įžeidusiam

žmogui. Atleidimas yra meilės išraiška. „Aš myliu tave. Aš rūpinuosi

tavimi ir linkęs tau atleisti. Nors man dar skaudu, bet aš neleisiu, kad tai,

kas atsitiko, stotų siena tarp mūsų. Tikiuosi, abu iš to pasimokysime. Tu

nesi niekam tikęs dėl to, kad suklydai. Tu – mano vyras (žmona), ir nuo šio

atspirties taško mes toliau eisime kartu.“ Tokie žodžiai, ištarti maloniu

tonu, yra palaikymas.

NUOLANKŪS ŽODŽIAI

Meilė prašo, o ne reikalauja. Kai reikalauju ko nors iš savo žmonos, tampu

jai lyg tėvas, o ji – lyg vaikas. Trejų metų sūnui tėvas pasako, ką šis turėtų,

o iš esmės privalėtų daryti. Tai būtina, nes trejų metų pyplys dar nežino,

kaip plaukioti klastingais gyvenimo vandenynais. Santuokoje mes esame

lygūs partneriai. Be abejo, nesame tobuli, bet mes suaugę žmonės ir

partneriai. Jeigu norime išsaugoti artimus santykius, turime žinoti kito

troškimus. Jeigu trokštame mylėti vienas antrą, turime žinoti, ko nori

kitas.

Labai svarbu, kaip mes išreiškiame tuos troškimus. Jeigu jie įgyja

reikalavimo formą, dingsta intymumas ir tai atstumia sutuoktinį. Bet

jeigu prašymais parodome savo poreikius ir norus, tuo atitinkamai

nukreipiame partnerį, o ne keliame jam ultimatumus. Vyras, sakydamas:

„Žinai, tavo obuolių pyragas toks skanus… Ar galėtum iškepti jį šią savaitę?

Labai jį mėgstu“, žmonai parodo, kaip jį mylėti, ir kuria artimus

santykius. Bet jei vyras sako: „Kai gimė vaikas, negaunu obuolių pyrago.

Netikiu, kad ateinančius aštuoniolika metų valgysiu jo daugiau nei dabar“,

jis elgiasi kaip vaikas ir grįžta į paauglystę. Tokie reikalavimai nekuria

intymios atmosferos. Prašydama vyro taip: „Ar rastum laiko išvalyti šį

savaitgalį lietvamzdžius?“, žmona parodo, kad myli jį. Bet jeigu ji sakytų:

„Jei tučtuojau neišvalysi lietvamzdžių, jie nukris. Juose medžiai augti

pradėjo!“, tai nustotų mylėjusi ir tarptų valdinga šeimininke.

Prašydami parodote sutuoktiniui, kad vertinate jo gebėjimus ir jį patį.

Iš esmės tuo pasakote, kad jis turi arba gali padaryti tai, kas jums yra

svarbu ir ką vertinate. Reikalaudami tampate tironu. Sutuoktinis tada

jaučiasi nuvertintas. Prašymas palieka vietos pasirinkimui. Partneris gali

rinktis – atsiliepti į prašymą arba jį atmesti, nes meilė visada yra

pasirinkimas. Tai suteikia jai prasmę. Žinojimas, kad vyras (žmona) mane

myli ir atsiliepia ko nors prašomas, mums sako, kad jis (ji) rūpinasi, žavisi

manimi, gerbia ir nori daryti tai, kas man patinka. Sutuoktinis gal ir

paklus mūsų reikalavimams, bet ne iš meilės. Tai bus baimės arba kaltės,

arba kitų jausmų, bet ne meilės inspiruotas veiksmas. Taigi prašydami

duodame kitam galimybę rinktis, o reikalaudami ją užgniaužiame.

DIALEKTŲ ĮVAIROVĖ

Palaikymo žodžiai yra viena pagrindinių meilės kalbų. Tačiau ji turi daug

dialektų. Keletą jų mes jau aptarėme, bet yra gerokai daugiau. Apie juos

parašyta gausybė tomų ir straipsnių. Visi dialektai turi bendrą funkciją –

sutuoktinio palaikymas žodžiais. Psichologas Viljamas Džeimsas yra

pasakęs, kad didžiausias žmogaus poreikis yra jaustis įvertintam.

Palaikymo žodžiai daugeliui žmonių šį poreikį patenkina. Jeigu nesate iš

tokių ir tai nėra jūsų pagrindinė meilės kalba, bet manote, kad tai – jūsų
sutuoktinio meilės kalba, noriu pasiūlyti jums vesti sąsiuvinį „Palaikymo

žodžiai“. Kai skaitysite straipsnį ar knygą meilės tema, užsirašykite

palaikymo žodžius, kuriuos ten rasite. Klausydamasis paskaitos apie

meilę arba nugirdęs draugą sakant ką nors gero apie kitą žmogų,

užsirašykite tai. Ilgainiui prisirinksite pakankamai daug žodžių, kuriuos

galėsite panaudoti perteikdamas meilę savo partneriui.

Turbūt norėsite ir netiesiogiai palaikyti sutuoktinį, tai yra kalbėti apie

jį gerai ir tuomet, kai jo nėra šalia. Galiausiai kas nors perduos jam tai, ir

jūs iš jo sulauksite labai daug meilės. Pasakykite savo uošvei, kokia puiki

jūsų žmona. Kai mama perduos dukrai, ką apie ją sakėte, jūs laimėsite dar

didesnę jos meilę. Rodykite palankumą sutuoktiniui prie kitų žmonių ir

jam pačiam girdint. Kai jus girs viešai, nepamirškite dalį pagyrimo skirti

sutuoktiniui. Galite savo ranka parašyti palaikančius žodžius. Užrašyti

žodžiai turi privalumą, nes juos skaito daug kartų.

Arkanzase, Litl Rok mieste, išmokau svarbią pamoką apie palaikymą ir

meilės kalbas. Pas Bilą ir Betę apsilankiau gražią pavasario dieną. Jie

gyveno name, apjuostame medine tvora, aplinkui jį žaliavo žolė, žydėjo

pavasarinės gėlės. Tai atrodė idiliškai. Tačiau įėjęs namo vidun pamačiau,

kad ten idilė baigiasi. Jų santuoka buvo subyrėjusi. Praėjus dvylikai metų

po vestuvių ir užaugus dviem vaikams, iškilo klausimas, kodėl jiedu

tuokėsi. Jie nesutarė dėl visko, o vienintelis dalykas, dėl ko ginčų nebuvo –

abu mylėjo savo vaikus. Kol sutuoktiniai kalbėjo, aš pastebėjau, kad Bilas

yra darboholikas, mažai laiko skiria žmonai. Betė dirbo ne visą darbo

dieną ir vien norėdama ištrūkti iš namų aplinkos. Problemą jie bandė

spręsti laikydami tam tikrą tarpusavio atstumą; stengėsi atsitraukti

vienas nuo kito, kad konfliktas neatrodytų labai didelis. Bet abiejų meilės

rezervuaro prietaisai rodė, kad juose tuščia.

Jie papasakojo, kaip konsultavosi santuokos klausimais, bet tai nedavė

didelės pažangos. Apsilankė jie ir mano seminare. Kitą dieną aš turėjau

išvykti iš to miesto. Maniau, kad tai bus vienintelis mūsų susitikimas.

Nutariau rizikuoti. Kiekvienam iš jų paskyriau valandą laiko, atidžiai

išklausiau jų pasakojimų. Nors jiedu labai nesutarė ir santykiai buvo

atšalę, jie vertino tam tikras vienas kito savybes. Bilas pripažino: „Ji yra
gera motina ir namų šeimininkė, kai nori – puikiai gamina. Bet aš

nesulaukiu iš jos meilumo. Pats dirbu iki devinto prakaito, o įvertinimo

už tai nėra.“ Betė sutiko, kad Bilas gerai aprūpina šeimą. „Tačiau, –

skundėsi moteris, – jis visiškai nepadeda man namuose, nes niekada

neturi tam laiko. Kokia nauda turėti namą, poilsiui skirtą inventorių ir

visa kita, jeigu niekada tuo nesidžiaugiame drauge?“

Turėdamas tokią informaciją, daviau abiem tą patį patarimą. Atskirai

kiekvienam pasakiau, kad yra kas gali pakeisti jų santuokos klimatą.

„Garsiai girkite tai, ką vertinate ir kas jums patinka kitame, bet trumpam

susilaikykite skundęsi tuo, kas jums nepatinka,“ – pasakiau aš. Mes dar

kartą peržvelgėme jų teigiamus atsiliepimus apie kitą ir aš padėjau jiems

sudaryti tų gerų bruožų sąrašą. Bilas savajame įrašė Betės, kaip mamos,

namų šeimininkės ir kulinarės, privalumus. Betės sąrašas bylojo, kad Bilas

yra darbštus žmogus ir gerai aprūpina šeimą. Stengėmės, kad šie sąrašai

būtų kuo išsamesni.

Štai kaip atrodė Betės sąrašas:

Per dvylika bendro gyvenimo metų jis nepadarė nė vienos

pravaikštos darbe. Visas jėgas atiduoda darbui.

Keletą kartų buvo paaukštintas pareigose. Visada galvoja, kaip tapti

dar uolesniu.

Kas mėnesį moka mokesčius už namą.

Taip pat moka už elektrą, dujas ir vandenį.

Prieš trejus metus jis nupirko mums poilsiui skirtą inventorių.

Pavasarį ir vasaros metu jis kiekvieną savaitę nupjauna žolę arba

samdo tam darbininką.

Rudenį sugrėbia lapus arba samdo darbininką.

Duoda daug pinigų maistui ir drabužiams (visai šeimai).

Kartą per mėnesį išneša šiukšles.

Duoda man pinigų Kalėdų dovanoms šeimai.

Neprieštarauja, kad savąjį atlyginimą leisčiau savo nuožiūra.

O štai koks buvo Bilo sąrašas:

 Kas rytą kloja lovas.

Kiekvieną savaitę išsiurbia dulkes visame name.

Kasryt paruošia gerus pusryčius ir išleidžia vaikus į mokyklą.

Vidutiniškai tris kartus per savaitę verda pietus.

Perka maistą. Padeda vaikams ruošti namų darbus.

Nuveža vaikus į mokykla ir bažnyčią.

Moko sekmadieninės mokyklos pirmos klasės vaikus.

Nuveža mano drabužius į valyklą.

Skalbia ir kai ką lygina.

Šiuos sąrašus pasiūliau jiems papildyti tuo, ką pastebės per kelias

savaites, ir kad du kartus per savaitę pasirinktų vieną gerą sutuoktinio

bruožą ir žodžiais jį įvertintų. Daviau dar vieną nuorodą. Betę perspėjau,

kad sulaukusi iš Bilo komplimento neatsakytų iškart jam tuo pačiu, o

paprasčiausiai priimtų ir padėkotų. Ir Bilui prisakiau tą patį. Paraginau

daryti tai du mėnesius kiekvieną savaitę ir, jeigu pastebės, kad tai padeda,

tęstų toliau. Jeigu šis bandymas nepagerintų emocinio santuokos klimato,

tegu pamiršta jį kaip dar vieną nepasisekusį eksperimentą.

Kitą dieną sėdau į lėktuvą ir grįžau į namus. Savo užrašuose

pažymėjau, kad nepamirščiau paskambinti Bilui su Bete ir pasidomėti,

kaip sekasi. Paskambinau jiems vasarai įpusėjus ir paprašiau, kad su

kiekvienu kalbėtume atskirai. Nustebau sužinojęs, kad Bilo požiūris

pasikeitė į gerąją pusę. Jis įtarė mane davus tą patį patarimą Betei, tačiau

neprieštaravo. Jam tai labai patiko. Dabar Betė vertino Bilo darbštumą ir

rūpinimąsi šeima.

– Tiesą sakant, ji leido man vėl pasijusti vyru. Prieš mus – ilgas kelias,

daktare Čapmanai, bet aš tikrai tikiu, kad jis teisingas.

Pasikalbėjęs su Bete supratau, kad ji žengė nedidelį žingsnį į priekį.

– Kai kas pasikeitė, daktare Čapmanai, – pasakė ji. – Kaip ir patarėte

Bilui, jis sako man komplimentus ir manau, kad daro tai nuoširdžiai. Bet

jis ir toliau neranda man laiko. Būna taip užsiėmęs darbe, kad mums

niekada nėra laiko pabūti dviese.

 Klausantis Betės man galvoje nušvito. Supratau padaręs svarbų

atradimą. Vieno žmogaus meilės kalba nebūtinai yra kito asmens meilės

kalba. Akivaizdu, kad pagrindinė Bilo meilės kalba buvo palaikymo

žodžiai. Jis daug dirbo, mėgo savo darbą ir iš žmonos labiausiai laukė savo

darbo įvertinimo. Tikriausiai vaikystėje jis matė ką nors taip elgiantis,

todėl tokio palaikymo poreikis jam buvo ne mažiau svarbus ir suaugus.

Betės emocijoms reikėjo kažko kito. Gražūs žodžiai buvo gerai, bet giliai

širdyje ji ilgėjosi ko kito. Tai ir atveda mus prie meilės kalbos Nr. 2.

5
Patarlių 18, 21.

6
Patarlių 12, 25.
 Penktas skyrius

Meilės kalba Nr. 2 – laiko leidimas kartu

Iš pat pradžių turėjau pastebėti pagrindinę Betės meilės kalbą.

Prisimenate, ką ji pasakė tą pavasario pavakarę, kai aš apsilankiau pas juos

Litl Rok mieste? „Bilas labai gerai aprūpina šeimą, bet visai neskiria laiko

man. Kokia nauda turėti namą ir poilsio inventorių bei visa kita, jeigu

niekada nesidžiaugėme tuo kartu?“ Ko ji troško? Leisti laiką su Bilu. Ji

norėjo vyro dėmesio, laiko, kad jis ką nors veiktų drauge su ja.

Sakydamas „leisti laiką kartu“ aš turiu galvoje: skirti visą savo dėmesį

kitam žmogui. Nekalbu apie sėdėjimą ant sofos ir televizoriaus žiūrėjimą

kartu. Šitaip leidžiant laiką jūsų dėmesio sulaukia įvairūs televizijos

kanalai, o ne sutuoktinis. Turiu galvoje štai ką – įsitaisyti ant sofos,

išjungti televizorių ir kalbėtis žiūrint vienas kitam į akis ir skiriant visą

savo dėmesį. Tai gali būti ir pasivaikščiojimas – dviese – arba pietavimas

restorane, šnekučiuojantis ir nevengiant savo mylimojo akių. Ar kada

būdamas restorane pastebėjote, kad pora, kuri dar tik draugauja, skiriasi

nuo susituokusios poros? Draugaudami žmonės nenuleidžia akių vienas

nuo kito ir bendrauja. Vedusi pora sėdi nebyliai už stalo ir žvalgosi po

restorano salę. Galima pagalvoti, kad jie užsuko čia tik pavalgyti.

Kai prisėdu šalia žmonos ir skiriu jai dvidešimt minučių

nepertraukiamo dėmesio, o ji – savo dėmesį man, mudu atiduodame

vienas kitam dvidešimt savo gyvenimo minučių. Mes niekada

nesusigrąžinsime jų; mes dovanojame savo gyvenimą vienas kitam. Tai

labai efektyviai perteikia meilę.

 Tas pats vaistas negali išgydyti visų ligų. Duodamas tą patį patarimą

Bilui ir Betei, padariau rimtą klaidą. Aš maniau, kad palaikymo žodžiai

Betei reikš tiek pat daug, kiek Bilui. Tikėjausi, kad jeigu jie palaikys vienas

kitą žodžiais, emocinis klimatas tarp jų pasikeis ir jie abu ims jaustis

mylimi. Bilui tai padėjo. Jo nuomonė apie Betę pagerėjo. Jis ėmė jausti,

kad žmona nuoširdžiai vertina jo darbštumą. Tačiau tai nepadėjo tiek

daug Betei, nes palaikymo žodžiai nebuvo pagrindinė jos meilės kalba. Jos

kalba – laiko leidimas kartu.

Aš paskambinau jiems dar kartą ir padėkojau Bilui už pastarųjų dviejų

mėnesių pastangas. Pasakiau, kad jis gerai daro girdamas žmoną.

– Daktare, – kreipėsi jis, – bet ji nėra laiminga. Aš nemanau, kad kas

nors labai pasikeitė.

– Jūs teisus, – pasakiau, – ir aš manau, kad galiu tai paaiškinti. Mat

pasiūliau ne tą meilės kalbą.

Bilas neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką kalbu. Paaiškinau, kad

tai, kas vienam žmogui leidžia jaustis mylimam, ne visada daro tokį

poveikį kitam. Bilas pritarė, kad jo meilės kalba yra palaikymo žodžiai. Jis

papasakojo man, kiek daug jam tai reiškė vaikystėje ir kad jis jaučiasi labai

gerai ir dabar, kai Betė rodo jam dėkingumą. Aš pasakiau, kad žmonos

kalba nėra palaikymo žodžiai, o laiko leidimas dviese. Paaiškinau, ką

reiškia skirti dėmesį kitam, t. y. kalbėti su žmona ne tada, kai skaitai

laikraštį ar žiūri televizorių, bet žiūrėti į akis, dėmesį skirti tik jai ir veikti

drauge tai, kas jai patinka – daryti tai nuoširdžiai.

– Tarkime, einate pasiklausyti simfoninės muzikos su ja, – pasakiau aš.

Galėjau nujausti, kad kai kam Litl Rok mieste tą akimirką dangus nušvito.

– Daktare Čapmanai, ji visada dėl to skundžiasi – kad neprisijungiu

prie jos, visai nerandu laiko pabūti mums dviese. „Kol buvome nevedę,

mes daug kur esame nuvykę ir daug nuveikę, – vis sako ji, – bet dabar tu

labai užsiėmęs.“ Sutinku, kad laiko leidimas kartu yra jos meilės kalba.

Neabejoju dėl to. Bet ką man daryti, daktare? Juk mano darbas reikalauja

labai daug.

– Papasakokite apie jį, – paprašiau aš.

 Dešimt minučių jis dėstė savo istoriją – kaip kopė karjeros laiptais,

kiek daug dirbo ir kaip didžiavosi savo pasiekimais. Jis atskleidė savo

svajones apie ateitį ir tai, kad po penkerių metų būsiąs ten, kur nori būti.

– Ar norėtumėte būti ten vienas, ar su Bete ir vaikais? – paklausiau aš.

– Noriu, kad ji būtų su manim, daktare Čapmanai, kad džiaugtųsi

kartu. Juk dėl to man ir skaudu, kai ji priekaištauja, kad visą laiką

atiduodu darbui. Aš dėl mūsų tai darau. Norėjau, kad ir ji būti šio plano

dalis, bet ji tam nepritaria.

– Ar jums ima aiškėti, kodėl ji priešiška jums, Bilai? – pasiteiravau. –

Jos meilės kalba yra laiko leidimas kartu. Jūs skiriate jai tiek mažai laiko,

kad jos meilės rezervuaras yra tuščias. Ji nesijaučia saugi ir mylima. Dėl

šitos priežasties ir pratrūksta pykčiu – dėl to, kas, jos manymu, ryja jūsų

laiką – darbo. Nėra taip, kad ji nekenčia jūsų darbo. Ji negali pakęsti, kad iš

jūsų jaučia labai mažai meilės. Yra tik vienas atsakymas, Bilai, ir tai daug

jums kainuos. Jūs privalote rasti laiko Betei. Turite mylėti ją jos meilės

kalba.

– Jūs teisus, daktare Čapmanai. Nuo ko man pradėti?

– Ar turite sąrašą, kur išvardijome gerus Betės bruožus?

– Jis čia, po ranka.

– Sudarysime kitą sąrašą. Ar dar ką nors žinote, ko Betė pageidautų?

Tai, apie ką ji kalba metų metus?

Štai Bilo sąrašas:

Užsakyti vietas viešbutyje kalnuose, kur praleistume savaitgalį

(kartais su vaikais, o kartais – tik dviese).

Pakviesti ją pietų (į gražų restoraną arba kartais ir į McDonaldo

kavinę).

Pasamdyti vaikui auklę, o ją išsivesti vakarienės – tik mes dviese.

Kai vakare grįžtu namo, atsisėsti ir pasikalbėti su ja apie savo dieną ir

išklausyti apie jos dieną. (Ji nenori, kad žiūrėčiau televizorių, kai mes

kalbamės.)

Skirti laiko pažaisti su vaikais.

 Šeštadienį surengti pikniką visai šeimai (ir neniurzgėti dėl

skruzdėlių bei musių).

Bent sykį per metus išvykti atostogų su šeima.

Išeiti su žmona pasivaikščioti ir pasikalbėti. (Neiti žmonos

priešakyje.)

•
Pagrindinis laiko leidimo kartu aspektas yra būti drauge. Aš

nekalbu apie intymius santykius… Būti dviese – tai sutelkti

dėmesį į kitą asmenį.

– Apie šiuos dalykus ji kalba metų metus, – pasakė Bilas.

– Tikriausiai numanote, ką jums pasiūlysiu?

– Daryti tai, – atsakė jis.

– Taip. Kartą per savaitę du mėnesius. Kur rasti laiko? Rasite. Jūs

išmintingas žmogus, kitu atveju nebūtumėte ten, kur esate, jei

nesugebėtumėte daryti sprendimų. Jūs mokate planuoti savo gyvenimą,

taigi įtraukite į savo planus Betę.

– Supratau, – pasakė jis. – Galėsiu tai padaryti.

– Bilai, tai nesumenkins jūsų profesinių tikslų. Tai reiškia, kad kai

pasieksite viršūnę, ten su jumis bus žmona ir vaikai.

– Šito aš trokštu labiau už viską. Ar būsiu toje viršūnėje, ar ne, aš noriu,

kad žmona būtų laiminga, noriu džiaugtis gyvenimu kartu su ja ir vaikais.

Ėjo metai. Bilas ir Betė įkopė į savąją viršūnę ir vėl leidosi žemyn, bet

svarbiausia, kad jie darė tai kartu. Vaikai paliko gimtuosius namus ir

dabar, kaip sakė šie sutuoktiniai, jie gyvena geriausius savo gyvenimo

metus. Bilas tapo nepasotinamu simfoninės muzikos gerbėju, o Betė tęsia

nesibaigiantį sąrašą dalykų, kuriuos ji vertina Bilo asmenyje, ir jam

niekada nepabos to klausytis. Bilas įsteigė savo kompaniją ir vėl yra

pakeliui į naują viršūnę. Vyro darbas Betei nebekelia siaubo. Ji domisi juo

ir drąsina Bilą. Betė žino, kad Bilo gyvenime svarbiausia yra ji. Jos meilės
rezervuaras pilnas, o jeigu pradeda tuštėti, Betė žino, kad pakaks vieno

prašymo ir ji sulauks Bilo dėmesio.

BŪTI KARTU

Laiko leidimo kartu esmė yra būti šalia vienas kito. Aš nekalbu apie

intymius santykius. Du žmonės, sėdintys viename kambaryje, yra arti

vienas kito, bet nebūtinai yra kartu. Būti dviese – tai sutelkti dėmesį į kitą

asmenį. Kai tėvelis sėdi ant grindų ir ridena su mažyliu kamuolį, jo

dėmesys yra sutelktas ne į kamuolį, o į vaiką. Nesvarbu, kiek tai trunka, jie

yra kartu. Tačiau jei tėvas kalbasi telefonu ir tuo pačiu metu ridena

kamuolį, jo dėmesys išskaidomas. Kai kurie vyrai ir žmonos mano, kad jie

leidžia laiką kartu, o iš tikrųjų tik gyvena labai arti vienas kito. Jie būna po

tuo pačiu stogu, bet nėra kartu. Vyras, stebėdamas sporto laidą ir

kalbėdamasis su žmona, neskiria jai laiko, nes ji negauna viso jo dėmesio.

Prasmingai leisti laiką nereiškia, kad turime nuolatos žiūrėti vienas

kitam į akis. Tai reiškia, kad drauge kažką veikiame ir visą dėmesį

skiriame kitam žmogui. Veikla, į kurią abu įsitraukiame, nesvarbi.

Emociniu atžvilgiu svarbu yra tai, kad leidžiame laiką, skirtą vienas kitam.

Veikla yra priemonė, padedanti sukurti buvimo kartu pojūtį. Minėtu

atveju, kai tėvelis ridena kamuolį su mažyliu, svarbi yra ne veikla, o

emocijos, siejančios tėvą ir sūnų.

Lygiai taip pat vyrui ir žmonai, žaidžiantiems tenisą, jeigu nuoširdžiai

paskiria tą laiką vienas kitam, bus svarbus ne tiek žaidimas, kiek pats

faktas, kad būna kartu. Svarbiausia tai, kas vyksta emociniame lygmenyje.

Kai norime praleisti laiką dviese, tai rodo kad mes rūpime vienas kitam,

mums patinka būti ir ką nors veikti kartu.

NUOŠIRDUS POKALBIS
Kaip ir palaikymo žodžiai, taip ir kita meilės kalba – laiko leidimas kartu –

turi daug dialektų, iš kurių populiariausias yra nuoširdus pokalbis. Aš

kalbu apie dialogą, kai du žmonės dalijasi savo išgyvenimais, mintimis,

jausmais ir troškimais draugiškoje aplinkoje, kur niekas jiems netrukdo.

Daug kas skundžiasi, kad jų sutuoktinis nekalbąs su jais; tai nereiškia, kad

jų vyras arba žmona išvis neprataria nė žodžio, – jie tik retai dalyvauja

dialoge. Jeigu jūsų sutuoktinio pagrindinė meilės kalba yra laiko leidimas

dviese, tokie pokalbiai lems, ar jie jausis mylimi.

Nuoširdus pokalbis labai skiriasi nuo meilės kalbos Nr. 1. Kalbant

palaikymo žodžius jūsų dėmesys nukrypsta į tai, ką patys sakome, o

kalbėdamiesi tarpusavyje dėmesį sutelkiame į tai, ką girdime kitą sakant.

Jeigu aš noriu skirti jums laiko ir pasidalyti savo meile ir šį laiką mes

praleisime kalbėdamiesi, tai reiškia, jog aš skirsiu jums savo dėmesį, kad

atsivertumėte, ir supratingai išklausysiu, ką pasakysite. Aš klausinėsiu

jūsų, bet ne ištardyti norėdamas, o nuoširdžiai suprasti jūsų mintis,

jausmus ir troškimus.

Mes susipažinome su Patriku, kai jam buvo keturiasdešimt treji ir jis

buvo vedęs jau septyniolika metų. Įsidėmėjau jį todėl, kad pirmieji jo

žodžiai nuskambėjo labai nuoširdžiai. Jis sėdėjo odiniame krėsle mano

kabinete ir, trumpai prisistatęs, palinko į priekį ir labai emocionaliai

pasakė:

– Daktare Čapmanai, aš esu tikras kvailys.

– Kas jus verčia taip manyti? – paklausiau aš.

– Buvome vedę septyniolika metų, kai žmona paliko mane. Dabar

suprantu, koks buvau kvailys.

Aš pakartojau savo klausimą:

– Kokiu atžvilgiu jūs buvote kvailys?

– Dažnai, parėjusi iš darbo, žmona pasakodavo apie problemas ten. Aš

ją išklausydavau ir patardavau, ką, mano manymu, ji turėtų daryti. Visada

duodavau jai patarimą, sakydavau, kad ji turi priešintis sunkumams:

„Problemos niekur nedingsta. Tu turi kalbėti su žmonėmis, kurie jas

sukelia, arba su viršininku. Turi veikti.“ Kitą dieną grįžusi namo ji vėl

pasakodavo apie tuos pačius dalykus. Aš klausdavau, ar ji padarė, kaip aš

patariau. Žmona papurtydavo galvą ir atsakydavo to nedariusi. Aš

pakartodavau savo pasiūlymą, sakydamas, kad tai yra būdas, kaip elgtis

tokioje situacijoje. Bet ji toliau kalbėdavo apie tas pačias problemas,

kiekvienąsyk grįžusi iš darbo. Aš vėl klausdavau, ar ji pasinaudojusi mano

patarimu. Ji atsakydavo neigiamai. Taip tęsiantis tris ar keturis vakarus,

aš supykdavau ir pasakydavau, kad nelauktų iš manęs užuojautos, jeigu

nenori pasinaudoti mano patarimu; ji neturinti nuolat patirti tokio streso

ir įtampos; galinti su tuo susidoroti, jei paprasčiausiai elgtųsi kaip

patariama. Man buvo sunku žiūrėti, kaip ją kankina stresas, nes taip

neturėjo būti. Kai ji vėl prabildavo apie tuos sunkumus, aš pasakydavau:

„Nieko nenoriu girdėti. Aš jau sakiau, ką daryti. Jeigu neketini paklausyti

mano patarimo, nenoriu daugiau apie tai girdėti.“

– Aš atsiribodavau nuo jos ir rūpindavausi savo reikalais, – toliau

kalbėjo jis. – Koks kvailys! Dabar suprantu, kad jai ne patarimo reikėjo, kai

pasakodavosi man apie sunkumus darbe. Ji norėjo, kad ją suprasčiau,

išklausyčiau, skirčiau dėmesio ir parodyčiau, kad gebu suprasti, kaip jai

skaudu, koks tai stresas ir įtampa. Ji norėjo žinoti, kad myliu ją ir esu

kartu. Jai nereikėjo patarimo; ji tenorėjo žinoti, kad aš suprantu. Bet aš

net nesistengiau suprasti. Man rūpėjo duoti patarimus. Koks kvailys!

Dabar jos nėra su manimi. Kodėl nematome šito, kai tai vyksta? Aš

nemačiau. Tik dabar suprantu, kad ją nuvyliau.

•
Daugelis mokame analizuoti problemas ir rasti sprendimus.

Mes pamirštame, kad santuoka yra santykiai, o ne projektas,

kurį reikia įgyvendinti, ar problema, kurią reikia išspręsti.

Patriko žmonos elgesys reiškė maldavimą pasikalbėti. Emociniu atžvilgiu

ji ilgėjosi vyro dėmesio – kad išklausytų, kaip jai skaudu ir kokioje

neviltyje ji atsidūrė. Patrikas ne išklausydavo, o kalbėdavo. Jis klausydavo

tol, kol išgirsdavo, kokia yra problema, ir formuluodavo jos sprendimo

būdą. Klausydavosi nepakankamai ilgai ir atidžiai, kad išgirstų, jog žmona

prašo palaikymo ir supratimo.

Daugelis elgiamės panašiai kaip Patrikas. Mes mokame analizuoti

problemas ir rasti jų sprendimus, bet pamirštame, kad santuoka yra

santykiai, o ne projektas, kurį reikia įgyvendinti, arba problema, kurią

reikia išspręsti. Santuokoje reikia užjausti ir išklausyti, suprasti kito

žmogaus mintis, jausmus ir troškimus. Mes turime būti pasiruošę

patarti, kai mūsų prašo, ir niekada nedaryti šito stengiantis įsiteikti.

Dauguma mūsų nepakankamai mokėmės išklausyti. Mes daug geriau

gebame mąstyti ir kalbėti. Išmokti išklausyti gali būti taip pat sunku, kaip

išmokti užsienio kalbą, bet turime tai daryti, jei norime išmokti perteikti

meilę. Tai ypač svarbu, jeigu pagrindinė sutuoktinio meilės kalba yra laiko

leidimas kartu, o šios kalbos dialektas – pokalbis. Laimė, yra daug knygų ir

straipsnių, kaip lavinti klausymo meną. Neturiu laiko kartoti tai, kas jau

parašyta, bet siūlau praktinių patarimų santrauką.

1. Palaikykite akių kontaktą, kai sutuoktinis kalba su jumis. Taip nesiblaškys

mintys ir parodysite, kad visą dėmesį skiriate jam.

2. Kai klausotės, ką kalba sutuoktinis, nebūkite užsiėmęs kuo nors kitu.

Atminkite, kad skirti kitam laiko reiškia skirti visą dėmesį. Jeigu

žiūrite televizorių, skaitote arba kažką labai susidomėjęs veikiate ir

negalite atsitraukti, taip ir sakykite sutuoktiniui. Būtų gražu

pasakyti taip: „Žinau, kad nori pasikalbėti, ir man tai įdomu.

Norėčiau skirti tau visą savo dėmesį. Šiuo metu to padaryti negaliu,

bet jei duosi man dar dešimt minučių, aš baigsiu ir galėsiu tave

išklausyti.“ Dauguma sutuoktinių patenkins tokį jūsų prašymą.

3. Įsiklausykite į kito jausmus. Užduokite sau klausimą: „Kokias emocijas

išgyvena mano vyras/žmona?“ Jeigu jums atrodo, kad žinote

atsakymą, pasiteiraukite: „Man atrodo, kad tu jautiesi apviltas, nes aš

pamiršau…“ Tai padės sutuoktiniui susivokti savo išgyvenimuose,

taip pat parodys, kad jūs atidžiai klausotės, ką jis kalba.

4. Stebėkite kūno kalbą. Sugniaužti kumščiai, virpančios rankos, ašaros,

suraukti antakiai ir niūrus akių žvilgsnis gali padėti suprasti tai, ką

 jaučia jūsų vyras/žmona. Kartais kūno kalba reiškia viena, o žodžiai –

kita. Prašykite, kad jums pasakytų aiškiai ir būtumėte tikras, jog

žinote, ką galvoja ir jaučia sutuoktinis.

5. Nuspręskite nepertraukti kito. Naujausi tyrimai parodė, kad vidutiniškai

žmogus klausosi tik septyniolika minučių prieš pertraukdamas ir

išsakydamas savo mintis. Jeigu visą savo dėmesį aš skiriu jums, kai

jūs kalbate, tai susilaikysiu teisinęsis ar primesdamas jums

kaltinimus, ar savo autoritetu įtvirtindamas savo padėtį. Mano

tikslas bus suprasti jūsų mintis ir jausmus. Aš nesieksiu pasiteisinti

arba jūsų pamokyti. Aš stengsiuosi jus suprasti.

MOKYMASIS KALBĖTI

Kalbantis reikia ne tik supratingai išklausyti, bet ir pačiam atsiverti.

Žmona, sakydama „aš norėčiau pasikalbėti su vyru, nes nežinau, ką jis

galvoja arba jaučia“, parodo, kad nori intymumo. Ji trokšta jaustis artima

vyrui. Bet kaip ji jausis artima žmogui, kurio nepažįsta? Kad žmona

jaustųsi mylima, vyras turi išmokti atsiverti. Jeigu jos pagrindinė meilės

kalba yra laiko leidimas kartu, dialektas – nuoširdus pokalbis, o vyras

neatveria jai savo minčių ir jausmų, jos emocinis meilės rezervuaras

niekada nebus pilnas.

•
Jeigu turite išmokti kalbantis būti atviras, pradėkite nuo

emocijų, kurias patiriate būdamas ne namuose, nusakymo.

Kai kuriems iš mūsų nelengva atsiverti. Daugelis užaugome šeimose, kur

reikšti mintis ir jausmus buvo ne drąsinama, o smerkiama. Kas nors,

paprašęs žaislo, išgirsdavo pamokymą apie liūdną šeimos finansinę

padėtį. Vaikas pasijusdavo kaltas dėl tokio noro ir netrukus išmokdavo

nutylėti apie savo troškimus. Kai jis parodydavo pykstąs, tėvai į tai
atsakydavo šiurkščiais ir smerkiančiais žodžiais. Taigi vaikas suprato, kad

rodyti pykčio nedera. Jeigu jį privertė jaustis kaltu dėl to, kad parodė esąs

nusiminęs, kai jam neleido eiti su tėčiu į parduotuvę, jis išmoko slėpti

savo nusivylimą. Prieš tapdami suaugusiais, daugelis mūsų išmokome

neigti savo jausmus. Taip prarandamas kontaktas su emocine mūsų

esybės dalimi.

Žmona vyro klausia: „Ką tu manai apie Dono poelgį?“, o vyras atsako:

„Jis neteisus. Jis turėjo…“ Bet vyras nesako, kaip dėl to poelgio jaučiasi, jis

pagarsina tik savo mintis. Tikriausiai jis turi priežastį jaustis piktas,

įžeistas arba nuviltas, bet jis taip ilgai gyveno pasaulyje, kur žmonės tik

mąsto, kad nebepripažįsta savo jausmų. Kai jis nuspręs išmokti kalbėtis

atvirai, jam tai bus tarsi užsienio kalbos mokymasis. Pradėkite nuo savo

jausmų pripažinimo ir suvoksite, kad esate būtybė, turinti emocijas, nors

dalį savo gyvenimo tai neigėte.

Jeigu turite išmokti, kaip kalbantis būti atviram, pradėkite

nusakydamas tas savo emocijas, kurias patiriate būdamas ne namuose.

Nešiokitės nedidelį bloknotą ir kasdien žymėkitės pastabas. Per dieną tris

kartus paklauskite savęs: „Kokias emocijas aš patyriau per paskutines tris

valandas? Ką jaučiau pakeliui į darbą, kai paskui mane važiavusi mašina

tiesiog lipo ant kulnų? Ir tada, kai degalinėje automatinė dujų pompa

nustojo tiekusi kurą, o mašinos šonas buvo apipurkštas dujomis? Kaip

jaučiausi atėjęs į darbą ir sužinojęs, kad mano sekretorė paskirta šį rytą

dirbti su specialiu projektu? Ką jaučiau, kai viršininkas pasakė, kad mano

vykdomas projektas turi būti baigtas po trijų dienų, o maniau turįs tam

dvi savaites?“

Rašykite, ką jaučiate, – vienas ar du žodžiai primins įvykį ir jo sukeltus

jausmus. Galite sudaryti tokį sąrašą:

Įvykis Jausmai

automobilio vairuotojas pyktis

degalinė labai susinervinau

darbe be sekretorės nemalonu

užbaigti projektą per tris dienas neviltis ir nerimas

Šį pratimą per dieną atlikite tris kartus ir taip lavinsite jautrumą savo

emocinei prigimčiai. Naudodamasis užrašais, trumpai ir kiek galite

dažniau nusakykite savo emocijas vyrui arba žmonai. Po kelių savaičių tai

darydamas jau nesijausite nepatogiai. Galiausiai jums bus gera kalbėti

apie savo jausmus sutuoktiniui, vaikams ir dalytis namuose patiriamais

išgyvenimais. Atminkite, kad emocijos nėra nei geros, nei blogos. Jos tėra

mūsų psichologinė reakcija į gyvenimo įvykius.

Mes priimam sprendimus remdamiesi savo mintimis ir jausmais. Kai

magistralėje prie jūsų „prikibo“ kitas automobilis ir jus įsiutino, turbūt

jūsų galvoje sukosi panašios mintys: „Atstok gi tu nuo manęs. Kodėl

nelenki? Jeigu žinočiau, kad nesustabdys policija ir neužfiksuos greičio,

paspausčiau akseleratorių ir palikčiau tave toli… Galėčiau nuspausti

stabdžių pedalą, o jo draudimo kompanija pirktų man naują mašiną. Ko

gero, aš suksiu iš kelio ir leisiu jam mane lenkti.“

Galiausiai kažką nusprendėte arba anas vairuotojas nustojo lipęs ant

kulnų, pasuko į kitą kelią, ir jūs saugiau atvykote į darbą. Kiekvieno

atsitikimo metu mes ką nors jaučiame, galvojame, ko nors trokštame ir ką

nors padarome. Tai ir yra proceso, kurį vadiname atsivėrimu, išraiška.

Jeigu norite išmokti šios meilės kalbos dialektą – atvirą pokalbį, – toks yra

kelias, kurį turėsite eiti mokydamasis.

ASMENYBIŲ TIPAI

Ne visi mes ignoruojame savo emocijas, tačiau kalbant apie bendravimo

meną reikia pasakyti, kad čia nemažą vaidmenį atlieka mūsų asmenybė.

Pastebėjau du asmenybių tipus. Pirmąjį aš vadinu „Negyvąja jūra“. Ten,

kur įsikūrusi nedidelė izraelitų tauta, yra Galilėjos ežeras, kurį Jordano

upė jungia su Negyvąja jūra. Šioji surenka ir kitų upių vandenis, bet pati jo

neduoda. Analogiškas asmenybės tipas per dieną išklauso daug kitų

žmonių išgyvenimų, minčių ir jausmų. Jis turi didžiulę talpyklą, kurioje

kaupia informaciją, ir jaučiasi absoliučiai laimingas pats nekalbėdamas.

Jeigu paklaustumėte „Negyvosios jūros“ tipo žmogaus „kas atsitiko? Kodėl

nieko nesakai?“, jis turbūt atsakytų: „Nieko neatsitiko. Kodėl tu manai,

kad kažkas negerai?“ Ir sakytų tai visiškai nuoširdžiai. Tokiam žmogui

patinka tylėti. Nepratardamas nė žodžio jis galėtų nukeliauti nuo Čikagos

iki Detroito, ir turbūt labai laimingas.

•
Vienas iš būdų išmokti naujo bendravimo pavyzdžio yra skirti

kasdien laiko pasikalbėti apie tris dalykus, labiausiai

patikusius tą dieną, ir išsakyti apie juos savo nuomonę.

Kitas kraštutinumas yra „Sraunus upokšnis“. Tai, kas patenka į šios

asmenybės akiratį arba pasiekia ausis – išeina pro burną, ir tarp šių dviejų

proceso dalių retai kada būna šešiasdešimties sekundžių pauzė. Kad ir ką

toks žmogus pamato ar išgirsta, tuoj tai pagarsina kitiems. Jeigu namuose

nėra su kuo pasikalbėti, jis kam nors skambina: „Žinai, ką mačiau? Ar

žinai, ką girdėjau?“ Jeigu negali tuo metu niekam prisiskambinti, jis

kalbasi su savimi, nes neturi savyje tos minėtos informacijos talpyklos.

Labai dažnai atsitinka, kad „Negyvoji jūra“ susituokia su „Srauniu

upokšniu“. Taip būna todėl, kad draugaujant toks asmenybių derinys yra

labai mielas.

Jeigu jūs esate „Negyvoji jūra“, o jūsų draugas – „Sraunus upokšnis“,

praleisite nuostabų vakarą. Nereikės galvoti, kaip pradėti arba palaikyti

pokalbį. Tiesą sakant, išvis nereikės galvoti. Visa, ką turėsite daryti, tai

linkčioti galva ir sakyti „mhm“, o „Upokšnis“ užpildys savo kalbomis visą

vakarą, ir grįždamas namo apie jį kartosite: „Koks nuostabus žmogus.“

Kita vertus, jeigu jūs esate „Sraunus upokšnis“ ir draugaujate su

„Negyvąja jūra“, jums vakaras bus toks pat malonus, nes „negyvosios

jūros“ yra geriausi pasaulyje klausytojai. Galėsite plepėti tris valandas, jis

atidžiai klausysis jūsų, ir visą kelią į namus jūs pati sau kalbėsite: „Koks jis

nuostabus.“ Jūs traukiate vienas kitą. Bet po penkerių santuokos metų

vieną rytą prabudęs „Upokšnis“ atsipeikės: „Mes vedę penkerius metus,

bet aš jo nepažįstu.“ „Negyvoji jūra“ pamanys sau: „Aš pažįstu ją pernelyg

gerai. Kaip norėčiau, kad ji sustabdytų tą žodžių srautą ir paliktų mane

ramybėje.“ Turiu gerų naujienų – „negyvosios jūros“ gali išmokti kalbėti, o

„sraunieji upokšniai“ – klausytis. Mūsų asmenybės tipas turi lemiamą

reikšmę, bet visa kita priklauso nuo jūsų pasirinkimo.

Taigi skirkite kasdien laiko pasikalbėti apie tris dalykus, labiausiai

tądien jums patikusius, ir išsakykite apie tai savo nuomonę. Aš vadinu tai

minimaliu kasdieniu reikalavimu, kad santuoka būtų sveika. Pradėkite

nuo kasdienio minimumo ir po keleto savaičių ar mėnesių pastebėsite,

kad tarp jūsų daug lengviau mezgasi atviras pokalbis.

MĖGSTAMA VEIKLA

Be pagrindinės meilės kalbos – leisti laiką kartu, teikti jam visą savo

dėmesį, yra dar vienas dialektas, vadinamas „mėgstama veikla“. Per

paskutinį savo seminarą sutuoktinių paprašiau užbaigti tokį sakinį:

„Labiausiai mylimas jaučiuosi tada, kai vyras/žmona…“ Štai ką parašė

vienas dvidešimt devynerių metų vyriškis, vedęs aštuoneri metai:

„Labiausiai mylimas žmonos jaučiuosi tada, kai mes drauge ką nors

veikiame – tai, kas patinka ir man, ir jai. Mes daug bendraujame, todėl

atrodo, tarsi mes vėl draugautume.“ Toks atsakymas yra būdingas

žmonėms, kuriems pagrindinė meilės kalba yra laiko leidimas kartu.

Jiems itin svarbu būti kartu ir ką nors veikti drauge, visą dėmesį skiriant

kitam.

Mėgstama veikla gali būti bet kuris vieno iš jūsų arba abiejų pomėgis.

Svarbu ne tai, ką veikiate, bet – kodėl. Tikslas yra patirti ką nors drauge,

pamiršti rūpesčius ir jausti, kad jūs rūpite savo sutuoktiniui; jis pasiūlė

veikti su jumis tai, kas jums patinka, ir darė tai noriai. Tai yra meilė, o kai

kuriems žmonėms būtent tokiu būdu meilė prabyla stipriausiai.

Treisė augo apsupta simfoninės muzikos garsų. Vaikystėje jos namai

buvo pilni klasikinės muzikos. Mažiausiai kartą per metus ji eidavo kartu
su tėvais į simfoninės muzikos koncertą. Laris užaugo kaime, kur

skambėjo kantri muzikos dainos. Jis nė karto nesilankė koncerte, o

namuose nuolat buvo klausomasi radijo stoties, transliuojančios laidas

kaimui. Klasikinę muziką jis laikė aukštuomenės muzika. Jeigu jis nebūtų

vedęs Treisės, gyvenimą būtų nugyvenęs taip ir negirdėjęs simfonijos. Kol

jie draugavo ir Laris buvo beprotiškai įsimylėjęs Treisę, jis nueidavo su ja į

jos mėgstamus koncertus. Tačiau ir apimtas euforiškų emocijų Laris

laikėsi tokio požiūrio: „Tu vadini tai muzika?“ Jis tikėjosi, kad po vedybų

jam daugiau nereikės jos klausytis. Bet kai po keleto metų Laris sužinojo,

kad pagrindinė Treisės meilės kalba yra laiko leidimas kartu ir kad jai ypač

artimas bendros veiklos dialektas (o simfoninių koncertų lankymas buvo

viena iš tos veiklos formų), jis entuziastingai ėmėsi tai daryti. Jo tikslas

buvo aiškus – ne klasikinės muzikos koncertus lankyti, bet mylėti Treisę ir

garsiai kalbėti jos meilės kalba. Ilgainiui jis pradėjo vertinti ir pačią

muziką, ir jam net patikdavo kartais nueiti į koncertą. Galbūt jis niekada

netaps simfonijos gerbėju, bet jis tapo žinovu, kaip mylėti Treisę.

•
Vienas iš šalutinių bendros veiklos rezultatų yra tas, kad taip

sukuriamas atminimų bankas, iš kurio bus galima semti

prisiminimus ateityje.

Jūs galite kartu užsiimti įvairiausia veikla: sodinti gėlyną, lankytis mugėse

ir sendaikčių parduotuvėse, klausytis muzikos, iškylauti gamtoje, eiti

pasivaikščioti arba karštą vasaros dieną plauti mašiną. Užsiėmimų yra

daugybė, reikia tik domėtis ir norėti išbandyti ką nors nauja. Pagrindiniai

bendros veiklos komponentai yra šie: 1) bent vienas iš jūsų nori tai daryti;

2) kitas neprieštarauja; 3) abu žinote, kodėl tai darote – buvimu drauge

norite parodyti savo meilę kitam.

Vienas iš šalutinių bendros veiklos rezultatų yra tas, kad taip

sukuriamas atminimų bankas, iš kurio bus galima semti prisiminimus

ateityje. Laiminga pora, turinti gražių prisiminimų – apie

pasivaikščiojimą pajūryje ankstyvą rytmetį; apie pavasarį, kai sodino

gėlyną; kaip, gaudydami laukinį triušį miške, įkišo rankas į nuodingosios

gebenės lapus; kai pirmą kartą abu stebėjo beisbolo rungtynes; vienintelį

kartą, kai kartu slidinėjo ir vyras susilaužė koją; išvykas į pramogų parkus,

koncertus, bažnyčias ir, o taip! Jaudulį, kai, nukeliavę pėsčiomis dvi

mylias, išvydo krioklį; atrodo, kad ir šiandien jie jaučia ten kybojusį rūką.

Tai meilės prisiminimai, ypač brangūs žmogui, kurio pagrindinė meilės

kalba yra laiko leidimas kartu.

Kaip rasti laiko tokiems užsiėmimams, ypač jeigu abu dirbame? O kaip

randame laiko priešpiečiams ir pietums? Kodėl šitai sugretinau? Todėl,

kad kartu praleistas laikas santuokai yra lygiai tiek pat svarbu, kaip

maistas – sveikatai. Ar sunku tai padaryti? Ar turime rūpestingai

planuoti? Taip. Vadinasi, turėsime atsisakyti mėgstamos savo veiklos?

Žinoma. Ar verta? Galbūt. Veiksime tai, ką nelabai mėgstame? Žinoma. Ar

verta? Be abejonės. Kokia man iš to nauda? Patirsite malonumą

gyvendamas su sutuoktiniu, kuris jaučiasi jūsų mylimas, ir žinosite, kad

mokate kalbėti jo meilės kalba.

Asmeniškai dėkoju Bilui ir Betei iš Litl Rok miesto, kurie atskleidė man

meilės kalbos Nr. 1 – palaikymo žodžių – ir meilės kalbos Nr. 2 – laiko

leidimo kartu – vertę.

O dabar leiskimės į Čikagą ir pereikime prie meilės kalbos Nr. 3.

 Šeštas skyrius

Meilės kalba Nr. 3 – dovanos gavimas

Studijuodamas universitete antropologiją gyvenau Čikagoje. Kadangi

turėdavau atlikti detalius etnografinius aprašymus, aplankiau nuostabių

tautų visame pasaulyje. Centrinėje Amerikoje studijavau majų ir actekų

kultūras. Perskridau Ramųjį vandenyną ir tyrinėjau melaneziečių bei

polineziečių gentis. Studijavau Šiaurės tundros eskimų, senųjų Japonijos

gyventojų ainų gyvenseną. Išstudijavau skirtingų kultūrų meilės ir

vestuvių papročius ir pamačiau, kad visose mano tyrinėtose kultūrose

dovanų davimas buvo meilės – santuokos proceso dalis.

Antropologai žavisi kultūrų modeliais, kurie turi tendenciją plisti po

įvairias kultūras. Susižavėjau tuo ir aš. Ar gali būti, kad dovanų davimas

yra pagrindinė meilės išraiška, peržengianti visus kultūrinius barjerus? Ar

visada meilę lydi dovanos? Tai – moksliniai ir tam tikra prasme

filosofiniai klausimai, tačiau jeigu atsakymas yra „taip“, tai duos praktinių

įžvalgų šiandieninėms sutuoktinių poroms.

Aš pasirinkau antropologinę ekspediciją Dominikos saloje. Mūsų

tikslas buvo tyrinėti Karibų salų indėnų kultūrą. Šios ekspedicijos metu

susipažinau su Fredu. Jis buvo ne karibas, bet juodaodis, jaunas,

dvidešimt aštuonerių metų vyras. Fredas buvo netekęs rankos nelaimingo

atsitikimo metu žvejojant, kai panaudojo sprogmenis. Nuo to laiko jis

negali užsiimti žvejo amatu. Fredas turėjo marias laisvo laiko, tad aš

mielai prisijungiau prie jo draugijos. Ištisas valandas mes kalbėdavomės

apie jo krašto kultūrą.

 Kai pirmą kartą lankiausi pas Fredą namuose, jis paklausė:

– Pone Gari, ar norėtumėte išgerti sulčių?

Aš mielai sutikau. Jis atsisuko į jaunesnįjį brolį ir paliepė:

– Atnešk ponui Gariui sulčių.

Brolis nuėjo dulkėtu taku, įlipo į kokoso medį ir grįžo nešinas žaliu

kokoso riešutu.

– Praskelk, – įsakė Fredas.

Trimis vikriais kirvelio judesiais brolis suskaldė kevalą, padarydamas

trikampio formos skylę smailiajame riešuto gale. Paduodamas man jį,

Fredas pasakė:

– Sultys jums.

Riešutas nebuvo prinokęs, bet aš išgėriau sultis – visas, – nes žinojau,

kad tai buvo meilės ženklas. Aš buvau Fredo draugas, o juk priešui sulčių

nesiūloma.

Su Fredu praleidome keletą savaičių drauge, ir man ruošiantis išvykti

jis padarė galutinį meilės mostą. Tai buvo trisdešimt penkių centimetrų

ilgio lazda lenktu galu, Fredas ją ištraukė iš vandenyno. Jos paviršius buvo

švelnus lyg šilkas, bangų nugludintas į uolas. Fredas pasakė, kad ši lazda

ilgai gulėjo ant Dominikos krantų ir jis nori, kad aš turėčiau ją

prisiminimui apie gražiąją salą. Net ir šiandien, žiūrėdamas į tą lazdą,

girdžiu Karibų jūros bangų ošimą. Bet ji primena man ne tiek Dominiką,

kiek meilę.

Paimi dovaną į rankas ir mąstai: „Matai, jis galvojo apie mane“ arba: „Ji

prisiminė mane.“ Jei nori padovanoti žmogui dovaną, turi pirma

pagalvoti apie jį. Dovana yra tos minties ženklas. Nesvarbu, kiek ji

kainuoja. Svarbu, kad galvojai apie tą žmogų. Svarbi net ne mintis, atėjusi

į galvą, o mintis, išreikšta dovana ir duodama kaip meilės išraiška.

Mama niekada nepamiršta dienos, kai vaikas parnešė jai dovanų lauko

gėlę. Ji jaučiasi mylima, net jei ir nenorėjo, kad tą gėlytę nuskintų. Vaikai

nuo mažų dienų yra linkę duoti tėveliams dovanų – tai dar viena nuoroda,

jog meilės pamatas yra dovanų davimas.

Dovanos – akivaizdus meilės ženklas. Dauguma vestuvinių ceremonijų

turi apsimainymo žiedais tradiciją. Ceremoniją atliekantis asmuo sako:

„Šie žiedai yra vidinio ryšio, kuris jungia jūsų širdis amžina meile,

ženklas.“ Tai nėra nereikšmingas gražbyliavimas. Tai – svarbios tiesos

įvardijimas. Simboliai turi emocinę vertę. Šitai aiškiai atsispindi tada, kai

santuoka pradeda griūti ir vyras bei žmona nustoja nešioję vestuvinius

žiedus, – ženklas, kad santuoka yra patekusi į rimtą bėdą. Vienas vyras

pasakė: „Kai ji metė į mane sužadėtuvių ir vestuvinį žiedus ir piktai

trenkusi durimis išėjo iš namų, supratau, kad mūsų santuoka atsidūrė

pavojuje. Dvi dienas neėmiau tų žiedų nuo grindų. Kai galiausiai juos

pakėliau, ėmiau nesuvaldomai verkti.“

Žiedai simbolizavo tai, kas turėjo ir galėjo būti, bet gulėdami jo delne, o

ne žmonos mūvimi ant piršto, jie priminė, kad santuoka griūva. Žiedai,

praradę savininkę, sukėlė tam vyrui stiprias emocijas. Kai kuriems

žmonėms regima meilės simbolika yra svarbesnė nei kitiems. Todėl

skiriasi ir požiūris į vestuvinio žiedo nešiojimą. Vieni niekada po vestuvių

jo nenusiima, kiti niekada jo nenešioja. Tai – dar vienas ženklas, kad

skiriasi pagrindinė žmonių meilės kalba. Jeigu manoji yra dovanų

gavimas, aš labai vertinsiu žiedą, kurį man padovanojo, ir mūvėsiu jį su

tikru pasididžiavimu. Mane labai džiugins ir kitos kasmet gaunamos

dovanos. Aš žiūrėsiu į jas kaip į meilės išraišką. Negaudamas dovanų –

akivaizdžių meilės paliudijimų, – aš galbūt abejosiu kito žmogaus meile

man.

Dovanų būna įvairaus dydžio, spalvų ir formų. Vienos brangios, kitos

nieko nekainuoja. Žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba yra dovanos,

mažai rūpės jų kaina, nebent jos labai pranoktų jūsų galimybes. Jeigu

milijonierius nuolat įteikinėtų sutuoktiniui dovanas, kainuojančias tik

vieną dolerį, šis galbūt suabejotų meile. Bet yra šeimų, kurių finansinės

galimybės ribotos, todėl ir dolerį tekainuojanti dovana gali byloti milijono

dolerių vertės meilę.

•
Jeigu pagrindinė sutuoktinio meilės kalba yra dovanų gavimas,

jūs galite tapti šios srities žinovu. Tai – viena lengviausiai

išmokstamų meilės kalbų.

Dovanas galima pirkti, rasti arba pagaminti. Vyras, stabtelėjęs pakelėje

priskinti žmonai lauko gėlių, žino, kaip parodyti meilę, žinoma, jei žmona

nėra alergiška lauko gėlėms. Nupirkite jai gražų nebrangų atviruką. Arba

padarykite atviruką pats. Išimkite iš kartoninės dėžutės padėklą,

perlenkite jį pusiau, iškirpkite širdelės formą, užrašykite „Aš myliu tave“

ir parašykite savo vardą. Dovanos nebūtinai turi būti brangios. Bet ką

daryti tokiam žmogui: „Aš nesu iš tų, kurie teikia dovanas. Vaikas

būdamas jų beveik negaudavau. Aš nemoku išrinkti dovanos, neturiu

tokio sugebėjimo.“ Sveikiname, nes jūs ką tik supratote, nuo ko pradėti

norint išmokti mylėti. Jūs ir sutuoktinis kalbate skirtingomis meilės

kalbomis. Dabar, kai jau padarėte pirmąjį atradimą, imkitės mokytis

antrosios kalbos. Jeigu pagrindinė sutuoktinio meilės kalba yra dovanų

gavimas, tapkite šios srities žinovu. Tai viena lengviausiai išmokstamų

meilės kalbų.

Nuo ko pradėti? Sudarykite sąrašą dovanų, kurias gavęs sutuoktinis

džiaugėsi. Tai gali būti jūsų arba kitų šeimos narių ir draugų dovanos. Šis

sąrašas pasufleruos, kokios dovanos nudžiugintų jūsų žmoną (vyrą). Jeigu

mažai ar visai nenusimanote, kaip išrinkti dovanas iš to sąrašo,

pasikvieskite pagalbon šeimos narius, pažįstančius jūsų sutuoktinį. Kol

kas rinkitės tas dovanas, kuriomis pats esate patenkintas, – pirkite,

gaminkite pats arba raskite jas ir padovanokite sutuoktiniui. Nelaukite

specialios progos. Jeigu pagrindinė jo meilės kalba yra dovanų gavimas,

beveik visa, ką padovanosite, bus priimama kaip meilės išraiška. (Jeigu

praeityje žmona kritikavo jūsų dovanas ir beveik nė viena iš jų

nesidžiaugė, greičiausiai dovanų gavimas nėra jos pagrindinė meilės

kalba.)

DOVANOS IR PINIGAI
Jeigu ketinate tapti sumaniu dovanotoju, turėsite keisti požiūrį į pinigus.

Kiekvienas savaip suprantame, koks yra pinigų tikslas, ir jų leidimas

mums kelia įvairiausių emocijų. Kai kurie iš mūsų mėgstame išlaidauti –

leisdami pinigus jaučiamės gerai. Kiti yra taupūs ir jaučiasi gerai tik tada,

kai kaupia santaupas ir išmintingai investuoja. Jeigu esate išlaidūnas,

neturėsite sunkumų pirkdamas dovaną sutuoktiniui. Bet jeigu esate

taupus žmogus, patirsite, kad jūsų jausmai priešinasi minčiai leisti

pinigus tam, kad parodytum meilę. Jūs neperkate dovanų sau, tad kodėl

turėtumėte pirkti jas sutuoktiniui? Toks požiūris yra negebėjimas

pripažinti, kad nepirkdamas jūs iš tiesų vis tiek perkate, nors ir ne

daiktus. Taupydamas ir investuodamas jūs perkate savo vertės ir saugumo

jausmą. Taip jūs rūpinatės savo emociniais poreikiais. O sutuoktinio,

tarkim, žmonos, emociniais poreikiais nesirūpinate. Jeigu suprasite, kad

jos pagrindinė meilės kalba yra dovanų gavimas, turbūt suvoksite, kad

pirkti jai dovanas yra pati geriausia investicija, kokią tik galite padaryti.

Taip investuosite į jūsų santykius ir pripildysite žmonos emocinį meilės

rezervuarą, o kai jis bus pilnas, ji veikiausiai atsimokės jums meile ta

kalba, kurią jūs suprantate. Kai juodviejų emociniai poreikiai bus

patenkinti, jūsų santuoka pakils į visiškai kitą lygį. Nesijaudinkite dėl

santaupų. Jūs visada būsite taupus žmogus, bet investuoti savo meilę

žmonai/vyrui yra pelninga.

SAVĘS DOVANOJIMAS

Yra dar viena, nemateriali, dovana, kuri kartais pasako daugiau nei ta,

kurią gali paimti į rankas. Aš vadinu tai savęs dovanojimu, arba buvimo

dovana. Buvimas su sutuoktiniu tada, kai jam tavęs reikia, labai daug

reiškia tiems žmonėms, kurių pagrindinė meilės kalba yra dovanų

gavimas. Džeinė kartą man pasakė:

– Donas krepšinį myli labiau už mane.

– Kodėl taip sakai? – pasiteiravau.

 – Tą dieną, kai gimė mūsų vaikelis, jis žaidė krepšinį. Aš visą dieną

gulėjau ligoninėje, o jis žaidė krepšinį, – pasakė ji.

– Ar jis buvo su tavimi, kai gimdei?

– Taip, pabuvo, kol gimė kūdikis, ir po dešimties minučių išėjo žaisti

krepšinį. Aš buvau sugniuždyta. Tai buvo labai svarbus momentas mūsų

gyvenime. Norėjau, kad džiaugtumės juo kartu, kad jis būtų su manimi. O

jis paliko mane dėl žaidimo.

Ir tuzinas vyro atsiųstų rožių nebūtų jai atstoję to, ką reikštų jo

buvimas šalia. Aš mačiau, kad Džeinę tai labai įskaudino. „Vaikeliui“ jau

buvo penkiolika metų, o ji kalbėjo apie tą atsitikimą taip, tarsi tai būtų

buvę vakar. Aš aiškinausi toliau.

– Ar tik šiuo atsitikimu grindei išvadą, kad Donas krepšinį myli labiau

nei tave?

– O ne, – atsakė ji. – Mano mamos laidotuvių dieną jis taip pat žaidė

krepšinį.

– Ar jis atėjo į laidotuves?

– Taip. Bet vos tik jos baigėsi, išvažiavo į sporto salę. Sunku patikėti. Su

manimi buvo broliai ir seserys, bet vyras žaidė krepšinį.

Vėliau kalbėjomės su Donu apie tuos atvejus. Jis puikiai suprato,

kurlink aš vedu kalbą.

– Žinojau, kad ji pasakys tai, – tarė jis. – Aš buvau su ja viso gimdymo

metu ir tada, kai vaikas jau buvo gimęs. Padariau nuotraukų. Buvau labai

laimingas. Negalėjau sulaukti, kol galėsiu pasakyti apie tai komandos

draugams. Bet mano džiaugsmas išgaravo, kai vakare vėl atvažiavau į

ligoninę. Žmona buvo įsiutusi ant manęs. Negalėjau patikėti tuo, ką

išgirdau iš jos. Maniau, ji didžiuosis manimi, kad pasakiau komandai.

•
Buvimas šalia sutuoktinio kritišku jam metu yra pati

didžiausia dovana, kurią galite duoti, jeigu pagrindinė jo

meilės kalba yra dovanų gavimas.

– O kai mirė jos motina… ji tikriausiai nesakė, kad prieš tai moteriai

pasimirštant aš paprašiau savaitės atostogų iš darbo ir visą laiką buvau

ligoninėje arba remontavau uošvės namus. Po laidotuvių jaučiausi padaręs

visa, ką galėjau. Man reikėjo atokvėpio. Aš mėgstu žaisti krepšinį. Žinojau,

kad tai padės man atsipalaiduoti ir nusimesti slėgusį stresą. Aš juk

padariau tai, kas buvo jai svarbu, bet to neužteko. Ji nuolat prikaišioja

man tas dvi dienas. Sako, kad krepšinį aš myliu labiau. Tai juokinga.

Jis buvo nuoširdus žmogus, bet nežinojo, kokia didžiulė jėga slypi

buvime kartu. Jo buvimas šalia žmonai buvo svarbiau už visa kita. Būti

šalia sutuoktinio jam kritišku metu yra pati didžiausia dovana, kurią

galite jam duoti, jeigu pagrindinė jo meilės kalba yra dovanų gavimas.

Jūsų fizinis dalyvavimas tampa meilės simboliu. Pašalinkite jį, ir meilės

jausmas išgaruos. Lankydamiesi konsultacijose, Donas ir Džeinė išsigydė

praeities nuoskaudas ir išsiaiškino visus nesusipratimus. Džeinė atleido

Donui, o šis suprato, kodėl jo buvimas žmonai buvo toks svarbus.

Jeigu jums svarbu, kad sutuoktinis būtų šalia, raginčiau tai jam

pasakyti. Nelaukite, kol jis perskaitys jūsų mintis. Jeigu sutuoktinis sako:

„Aš noriu, kad būtum su manimi šį vakarą (šiandien, rytoj)“, atsižvelkite

rimtai į jo prašymą. Galbūt jums tai nesvarbu, bet neatsiliepdamas į jo

prašymą pasakysite tai, ko visai nenorite pasakyti. Vienas vyras man

papasakojo štai ką:

– Kai mirė mano mama, žmonos viršininkas išleido ją į laidotuves

porai valandų ir liepė būti darbe antroje dienos pusėje. Žmona pasakė

jaučianti, kad man reikės jos paramos tą dieną ir ji turinti išeiti iš darbo

visai dienai. Viršininkas į tai atsakė: „Jeigu visą dieną nebūsi darbe, gali jo

netekti.“ Žmona tarė: „Vyras man svarbiau už darbą.“ Ji buvo su manimi

visą dieną. Kažkodėl jaučiausi jos mylimas labiau nei bet kada. Niekada

nepamiršiu šito jos poelgio. Beje, darbo ji neprarado. Anas viršininkas

netrukus išėjo, o mano žmonai buvo pasiūlytos jo pareigos.

Šita žmona kalbėjo savo vyro meilės kalba, ir jis niekada šito

neužmiršo.

Beveik visa, kas parašyta meilės tema, rodo, kad meilės esmė yra

davimo dvasia. Visos penkios meilės kalbos ragina kažką duoti

sutuoktiniui. Kai kuriems žmonėms užvis aiškiau meilę perteikia dovanos

– regimas jos simbolis.

Tokia yra tiesa. Ryškiausią jos pavyzdį man papasakojo Čikagoje, kur aš

susipažinau su Džimu ir Dženise.

Jie lankėsi mano rengtame santuokos seminare ir jam pasibaigus,

šeštadienio popietę, sutiko nuvežti mane į O’Haros oro uostą. Iki skrydžio

buvo likę dvi ar trys valandos, ir jie pasiūlė papietauti restorane. Buvau

labai išalkęs, todėl mielai sutikau. Tą popietę gavau kur kas daugiau nei

nemokami pietūs.

Džimas ir Dženis užaugo ūkininkų šeimose, centrinėje Ilinojaus

valstijos dalyje, tik už šimto šešiasdešimt kilometrų vienas nuo kito.

Netrukus po vestuvių jie išsikėlė į Čikagą. Tuo metu, kai jie pasakojo man

šią istoriją, nuo tos dienos jau buvo praėję penkiolika metų ir užaugę trys

jų vaikai. Vos mes susėdome už stalo, Dženisė ėmė pasakoti: „Daktare

Čapmanai, mes vežėme jus į oro uostą dėl vienos priežasties – kad

galėtume papasakoti apie mūsų patirtą stebuklą.“ Kai išgirstu žodį

„stebuklas“, nepatikliai suklūstu, ypač kai nepažįstu žmogaus, ištarusio šį

žodį. „Kokią gi istoriją man tuoj pradės pasakoti?“, – mąsčiau aš, bet

nutylėjau savo mintis ir pasiruošiau klausytis Dženisės. Nusiteikiau būti

šokiruotas.

– Daktare Čapmanai, – pasakė ji, – Dievas panaudojo jus, kad padarytų

stebuklą su mūsų santuoka.

Iškart pasijutau esąs kaltas. Vos prieš sekundę aš išvis abejojau, ar ji

tinkamai vartoja terminą „stebuklas“, o dabar, jos nuomone, buvau dar ir

to stebuklo įrankis. Suklusau dar atidžiau. Dženisė tęsė toliau:

– Prieš trejus metus čia, Čikagoje, mes pirmą kartą lankėmės jūsų

seminare. Aš buvau patekusi į neviltį. Ketinau palikti Džimą ir jam tai

pasakiau. Mūsų santuoka seniai buvo išblėsusi. Aš pasidaviau. Metų

metus skundžiausi Džimui, kad man reikia jo meilės, bet jis niekada į tai

nereagavo. Aš mylėjau vaikus ir žinojau, kad jie myli mane, bet iš Džimo

nejaučiau nieko. Tiesą sakant, nekenčiau jo. Jis buvo metodiškas, visus

darbus atlikdavo tik nustatyta tvarka. Buvo tikslus kaip laikrodis, niekas

negalėjo laužyti jo rutinos. Daug metų stengiausi būti gera žmona: viriau,
skalbiau, lyginau… viriau, skalbiau, lyginau. Dariau tai, ką, mano manymu,

turėtų daryti gera žmona. Aš miegojau su juo, nes žinojau, kad seksas jam

svarbus. Bet nejaučiau jo meilės. Po vestuvių jis tarsi liovėsi mane mylėti

ir tai, kad gyvenu su juo, laikė savaime suprantamu dalyku. Jaučiausi

išnaudojama ir nevertinama. Kai prasitariau apie šiuos jausmus, Džimas

nusijuokė ir pasakė, kad mūsų santuoka graži kaip ir bet kurios kitos

poros mūsų bendruomenėje. Jis nesuprato, kodėl aš tokia nelaiminga.

Nuolat man primindavo, kad mūsų sąskaitos apmokėtos, kad turime

gražų namą, naują mašiną, kad galiu rinktis – dirbti ar nedirbti, – tad

turėčiau džiaugtis, užuot visą laiką verkšlenusi. Jis net nesistengė manęs

suprasti. Jaučiausi visiškai atstumta. Kad ir kaip ten buvo, – tęsė ji,

pastūmusi valgį į šalį ir palinkdama priekin, – mes patekome į jūsų

seminarą. Nežinojau, ko laukti, ir, prisipažinsiu, nieko daug nesitikėjau.

Nemaniau, kad kas nors pakeistų Džimą. Per seminarą ir po jo Džimas

daug nekalbėjo. Atrodė, kad jam ten patiko. Jis pastebėjo, kad jūs linksmas

žmogus, bet apie jūsų išsakytas mintis nepasakė nieko. Aš nesitikėjau

išgirsti jo nuomonės ir neklausiau. Kaip sakiau, buvau nuleidusi rankas.

Seminaras baigėsi šeštadienį po pietų. Šeštadienio vakarą ir sekmadienį

praleidome kaip įpratę, o pirmadienį Džimas, grįžęs iš darbo, padovanojo

man rožę.

– Kur tu ją gavai? – pasiteiravau aš.

– Pirkau iš prekiautojo gatvėje, – atsakė jis. – Manau, kad nusipelnei

rožės.

Aš pradėjau verkti. „Tai labai miela, Džimai“, – pasakiau. Žinojau, kad

gėlę jis pirko pas Munį, – popiet mačiau tą jauną vyrą pardavinėjant rožes,

– bet ne tai buvo svarbu, o faktas, kad Džimas parnešė man rožę.

Antradienį, apie pusę antros, jis paskambino iš darbo ir paklausė, ar

norėčiau, kad parvežtų pietums picą – jis manąs, kad tikriausiai norėčiau

pailsėti nuo valgio gaminimo. Pritariau, kad tai puiki mintis. Taigi

Džimas parvežė picą ir mes smagiai praleidome laiką. Vaikai dėkojo tėčiui

už pietus. Aš apkabinau jį ir pasakiau, kad man labai patiko šis

sumanymas.
 Trečiadienį, grįždamas namo, Džimas vaikams parvežė po dėžutę

saldainių, o man – nedidelę vazoninę gėlę. Jis pasakė, kad rožė nuvys,

todėl pamanęs, kad man patiksią tai, kas gyvuos ilgiau. Buvau pradedanti

galvoti, kad man vaidenasi. Neįstengiau patikėti, kad Džimas tai daro, ir

nesupratau – kodėl. Ketvirtadienį po vakarienės jis įteikė man atviruką,

kur parašė, kad ne visada sugeba išreikšti man savo meilę, bet tikisi, kad

šis atvirukas parodys, jog aš labai jam rūpiu. Aš vėl apsiverkiau, pažvelgiau

į jį ir nesusilaikiau neapkabinusi ir jo nepabučiavusi. „Kodėl

nepasamdžius auklės šeštadienio vakarui ir neišėjus abiem kur nors

pavakarieniauti?“ – pasiūlė Džimas. „Būtų nuostabu“, – atsakiau aš.

Penktadienio popietę jis nuėjo į konditerijos parduotuvę ir kiekvienam

nupirko po mėgstamą pyragaitį. Paaiškino, kad šiuo siurprizu norėjo mus

palepinti. Šeštadienio vakare aš buvau kaip danguje. Nesuvokiau, kas

atsitiko su Džimu ir ar tai tęsis, bet mėgavausi kiekviena minute. Po

vakarienės restorane Džimo paklausiau:

– Turi man pasakyti, kas čia vyksta. Aš nesuprantu.

Dženisė įdėmiai pažvelgė į mane ir tarė:

– Daktare Čapmanai, jūs turite suprasti. Šitas vyras nėra man gėlės

padovanojęs nuo tada, kai apsivedėme. Jis neužrašydavo man atviruko

jokia proga. Jo nuomone, tai pinigų švaistymas – pasižiūri į atviruką ir

išmeti. Jis niekada nieko nepirkdavo vaikams, o iš manęs tikėjosi

sąmoningumo pirkti tik būtiniausius daiktus. Jis nėra parnešęs picos į

namus, bet kiekvieną vakarą tikėdavosi, kad aš paruošiu maistą. Noriu

pasakyti, kad jo elgesys iš esmės pasikeitė.

Aš atsisukau į Džimą ir paklausiau:

– Ką jūs atsakėte restorane, kai ji paklausė, kas su jumis vyksta?

– Pasakiau, jog klausydamasis jūsų paskaitos apie meilės kalbas

supratau, kad jos meilės kalba yra dovanų gavimas. Suvokiau: jau daug

metų nedovanojau jai nieko – turbūt nuo vestuvių dienos. Prisiminiau,

kad draugaujant atnešdavau jai gėlių ir kitko, bet vedęs apskaičiavau, kad

negaliu sau šito leisti. Bet dabar nusprendžiau savaitę laiko stengtis

kasdien atnešti žmonai dovanų ir žiūrėti, ar tai ką nors pakeis. Turiu

prisipažinti, kad visą savaitę stebėjau, kaip smarkiai kito jos požiūris.
 Aš pasakiau Dženisei, kad tai, ką jūs sakėte, yra tikra tiesa ir vienintelis

būdas padėti kitam jaustis mylimam yra mokytis teisingos meilės kalbos.

Atsiprašiau, kad visus tuos metus buvau stuobrys ir netenkinau jos meilės

poreikio. Pasakiau, kad tikrai ją myliu ir vertinu, ką ji daro dėl manęs ir

vaikų. Pažadėjau, kad Dievo padedamas visą gyvenimą nešiu jai dovanas.

O žmona į tai atsakė: „Džimai, juk negali sau to leisti.“ – „Na, galbūt ne

kasdien, bet mažiausiai kartą per savaitę. Tai bus penkiasdešimt dviem

dovanomis daugiau nei tai, ką gavai per pastaruosius penketą metų. Kas

gi sakė, kad ketinu visa tai pirkti? Kai ką pagaminsiu pats arba,

pasinaudodamas daktaro Čapmano pasiūlymu, priskinsiu tau pavasario

žiedų iš mūsų gėlyno.“

– Daktare Čapmanai, – pertraukė vyrą Dženisė, – man atrodo, kad jis

nepamiršo nė vienos savaitės per trejus metus. Jis tapo kitu žmogumi.

Nepatikėsite, kokie mes dabar laimingi. Vaikai vadina mus dviem

balandėliais. Mano meilės rezervuaras sklidinas ir net perpildytas.

Džimo aš paklausiau:

– O jūs ar jaučiatės mylimas Dženisės?

– Aš visada buvau jos mylimas, daktare. Ji – pati geriausia namų

šeimininkė. Puiki virėja. Ji skalbia ir lygina man drabužius, nuostabiai

prižiūri vaikus. Aš žinau, kad ji myli mane, – nusišypsojo Džimas ir

pridūrė: – Dabar žinote, kokia yra manoji meilės kalba, tiesa?

Aš žinojau tai ir dar daugiau – supratau, kodėl Dženisė įvardijo viską

žodžiu „stebuklas“.

Nebūtinai dovanos turi būti brangios ir teikiamos kas savaitę. Yra

žmonių, kurie dovanų vertės visiškai nematuoja pinigais, – tik meile.

Septintame skyriuje paaiškinsime Džimo meilės kalbą.

 Septintas skyrius

Meilės kalba Nr. 4 – paslaugos

Prieš išsiskirdami su Džimu ir Dženise patyrinėkime dar kartą Džimo

atsakymą į mano klausimą. „Ar jūs visada jaučiatės Dženisės mylimas?“ –

„Visada taip buvo, daktare Čapmanai. Ji – pati geriausia namų

šeimininkė. Puiki virėja. Ji skalbia ir lygina man drabužius, nuostabiai

prižiūri vaikus. Aš žinau, kad ji mane myli.“

Pagrindinė Džimo meilės kalba buvo tai, ką aš vadinu paslaugų

teikimu. Turiu galvoje, kad darai tai, ką žinai sutuoktinį norint, kad

darytum. Tiesiog stengiesi įtikti jam patarnaudamas ir parodyti savo

meilę atlikdamas už jį darbus.

Gaminti maistą, padengti stalą, suplauti indus, išsiurbti kilimus,

išvalyti spintas, surinkti iš praustuvės plaukus, nuvalyti baltais taškeliais

nusėtą veidrodį, nurinkti nuo mašinos priekinio stiklo sutraiškytus

vabzdžius, išnešti šiukšles, pakeisti vaikui sauskelnes, padaryti kambario

remontą, nuvalyti dulkes nuo knygų lentynos, prižiūrėti automobilį,

apgenėti krūmus, sugrėbti lapus, išvesti šunį pasivaikščioti, pakeisti katės

smėlį dėžėje ir vandenį akvariume, kur laikoma auksinė žuvelė, – visa tai

yra paslaugos. Tam, kad šiuos darbus atliktume, turime juos apgalvoti,

planuoti, rasti laiko, įdėti pastangų ir jėgų. Atlikdami juos noriai, iš tiesų

parodome meilę.

Plaudamas mokiniams kojas, Jėzus Kristus parodė paprastą, bet stiprų

meilės, išreikštos patarnaujant, pavyzdį. Krašte, kur žmonės avėjo

sandalus ir vaikščiojo dulkėtomis gatvėmis, buvo paprotys, kad namų

tarnas nuplautų atvykusiems svečiams kojas. Jėzus, liepdamas savo

mokiniams mylėti vienas kitą, davė ir pavyzdį, kaip parodyti meilę, –

7
pasiėmęs praustuvą, rankšluostį ir pasiruošęs plauti jiems kojas . Šitokiu

paprastu būdu parodęs meilę, Jėzus paragino mokinius sekti Jo

pavyzdžiu.

Perkeltine prasme Jėzus nurodė, kad Jo karalystėje vyresnieji bus

tarnais. Daugumoje visuomenių didžiūnai valdo silpnesniuosius, bet

Jėzus Kristus teigė, kad didieji tarnaus kitiems. Šią filosofiją apibendrino

8
Paulius, pasakydamas: „Patarnaukit vienas kitam meile“ .

Būdamas Čaina Grov miestelyje, Šiaurės Karolinoje, sužinojau, kaip

„paslaugų“ kalba daro poveikį žmonėms. Šis miestukas įsikūręs centrinėje

valstijos dalyje, bet jo ištakos – gebenių giraitėje, esančioje netoliese

legendinio Andžio Grifitso medelyno ir pusantros valandos kelio nuo

Maunt Pailot. Tais laikais, kai nutiko ši istorija, Čaina Grov buvo tekstilės

pramonės miestelis, turėjęs 1500 gyventojų. Nebuvau lankęsis čia daugiau

nei dešimt metų, kol studijavau antropologiją, psichologiją ir teologiją.

Kas pusmetį vis atvykdavau čionai, kad neatitrūkčiau nuo savo šaknų.

Beveik visi mano pažįstami žmonės, išskyrus dr. Šiną ir dr. Smitą,

dirbo fabrike. Šinas buvo gydytojas, o Smitas – stomatologas. Žinoma, čia

gyveno ir bažnyčios pastorius, pamokslininkas Blekburnas. Daugumos šio

miestelio šeimų gyvenimas sukosi apie darbą ir bažnyčią, o kalbos fabrike

– apie paskutinį valdytojo sprendimą ir ypač kaip tai atsiliepia jų darbui.

Bažnyčioje pamaldų metu žmonių dėmesys buvo kreipiamas į būsimą

džiaugsmą danguje. Tame laiko nepaliestame Amerikos žemės lopinėlyje

aš sužinojau apie meilės kalbą Nr. 4.

Stovėjau medžio pavėsyje pasibaigus sekmadieninėms pamaldoms, kai

prie manęs priėjo Markas ir Merė. Nepažinojau jų. Pamaniau, kad jie bus

užaugę per tą laiką, kol čia nebuvau. Prisistatydamas Markas paklausė:

– Kaip suprantu, studijavote psichologiją?

– Šiek tiek, – nusišypsojęs atsakiau.

– Noriu jūsų paklausti, – tarė jis. – Ar gali pora sukurti gerą santuoką,

jeigu jie vis dėlto nesutaria?

 Tai buvo vienas iš tų retorinių klausimų, kuris, kaip žinojau, būna

užduodamas dėl asmeninės priežasties. Aš pakoregavau teorinį klausimo

atspalvį ir pateikiau jį asmeniškai:

– Kiek laiko esate vedę?

– Pora metų, – atsakė jis. – Ir dėl visko nesutariame.

– Duokite keletą pavyzdžių, – tęsiau pokalbį aš.

– Pirma. Merei nepatinka, kad aš medžioju. Visą savaitę dirbu fabrike,

o šeštadieniais mėgstu pamedžioti – ne kiekvieną savaitgalį, o tik sezono

metu.

Iki šios akimirkos Merė tylėjo, bet dabar įsiterpė:

– Kai baigiasi medžioklės sezonas, jis eina žvejoti. Be to, jis medžioja ne

tik šeštadieniais, bet pasiima ir laisvadienių iš darbo tam tikslui.

– Sykį ar du per metus pasiimtų porą trejetą laisvų dienelių, kad

galėtume su draugais pamedžioti kalnuose. Nematau čia nieko blogo.

– Dėl ko dar nesutariate? – teiravausi toliau.

– Žmona nori, kad visą laiką eičiau į bažnyčią. Aš sutinku eiti

sekmadienio rytą, bet vakare noriu pailsėti. Jeigu ji nori ten eiti – puiku,

bet nemanau, kad ir man būtina tai daryti.

Merė vėl prašneko:

– Iš tiesų tu nenori, kad ir aš eičiau. Tu lieki nepatenkintas kas kartą,

kai išeinu pro duris.

Žinojau, kad nereikėtų kaitinti šio pokalbio, nors stovėjome pavėsyje

priešais bažnyčią. Kadangi buvau jaunas ir nepatyręs konsultantas,

baiminausi, kad neįklimpčiau iki ausų, bet universitete mus mokė ir

užduoti klausimus, ir išklausyti. Tad aš tęsiau pokalbį:

– Dėl kokių dar dalykų nesutariate?

Šįkart atsakė Merė.

– Jis nori, kad aš visą dieną darbuočiausi namuose. Jis įsiunta, jeigu

pamato mane išeinant aplankyti mamos arba į parduotuvę, ar dar kur

nors.

– Aš neprieštarauju, kad ji lankytų savo mamą, – pasakė vyras, – bet

grįžęs norėčiau rasti namus tvarkingus. Kartais ji tris ar keturias dienas

nekloja lovos ir vieną dvi dienas per savaitę nebūna net pradėjusi ruošti
vakarienės. Aš sunkiai dirbu ir noriu pavalgyti, kai pareinu namo. Be to,

namai dažnai atrodo kaip vieta po mūšio: ant grindų išmėtyti vaiko

daiktai, o pats vaikas nenupraustas; nemėgstu nešvaros. O jai, atrodo,

patinka gyventi kiaulidėje. Mes nesame labai turtingi, gyvename

nedideliame name, tad jis galėtų būti bent jau švarus.

– O man nepatinka, kaip jis elgiasi namuose, – tarsi vyras neprivalo

nieko padėti. Visa, ko jam reikia, yra darbas ir medžioklė. Jis laukia, kad aš

atlikčiau visa kita – net nuplaučiau jo mašiną.

Pamaniau, kad geriau būtų ieškoti sprendimo, negu kelti dar daugiau

nesutarimų. Pažvelgiau į Marką ir paklausiau:

– Kai draugavote su Mere, ar medžiodavote kiekvieną šeštadienį?

– Dažniausiai taip, – atsakė jis, – bet namo grįždavau laiku, kad vakare

spėčiau su ja pasimatyti. Stengdavausi, kad užtektų laiko mašinai

nuplauti. Nenorėjau važiuoti pas merginą purvinu automobiliu.

– Mere, kiek jums buvo metų, kai ištekėjote? – paklausiau.

– Aštuoniolika. Mes susituokėme tuoj po to, kai baigiau mokyklą.

Markas baigė metais anksčiau ir jau dirbo.

– Kai mokėtės aukštesniosiose klasėse, kaip dažnai Markas

atvažiuodavo pas jus?

– Beveik kas vakarą, – atsakė ji. – Tiesą sakant, dažnai jis atvažiuodavo

po pietų ir likdavo pas mus vakarienės. Jis padėdavo man atlikti namų

užduotis. Likusį laiką iki vakarienės mes kalbėdavomės.

– Markai, ką jūs veikdavote pavakarieniavę? – paklausiau aš.

Jis droviai šyptelėjo.

– Ką paprastai veikia draugaudami vaikinas ir mergina.

– Jeigu aš turėdavau atlikti kokį darbą, – įsiterpė Merė, – Markas man

padėdavo. Kartais ištisas valandas mes praleisdavome atlikdami įvairius

mokyklos projektus. Kai ruošiau vyresniųjų klasių kalėdinį vaidinimą,

Markas tris savaites kiekvieną popietę man padėjo. Jis buvo nuostabus.

Aš pakeičiau taktiką ir dėmesį sutelkiau ties trečiuoju nesutarimų

lauku.

– Markai, ar kai draugavote su Mere, eidavote kartu sekmadienio

vakarais į bažnyčią?
 – Taip, – atsakė jis. – Jeigu būčiau nėjęs, nebūčiau galėjęs pasimatyti su

ja tais vakarais. Jos tėvas buvo griežtas šiuo klausimu.

– Markas niekada tuo nesiskundė, – tarė Merė. – Man atrodė, kad jam

tai patinka. Jis net padėjo bažnyčiai rengti Kalėdų programą. Drauge

dirbome dvi savaites. Jis sugeba labai gražiai išpuošti pastatus.

Pamaniau, kad man jau kai kas aiškėja, bet nebuvau tikras, ar Markas ir

Merė tai mato. Atsisukęs į ją paklausiau:

– Kaip draugaudama įsitikinote, kad Markas jus myli? Kuo jis skyrėsi

nuo buvusių jūsų vaikinų?

– Jis man visur padėdavo. Nė vienas iš ankstesnių mano draugų

niekada neparodė susidomėjimo tais dalykais, o Markas tai darė

natūraliai. Jis net padėdavo man suplauti indus, kai vakarieniaudavo pas

mus. Jis buvo pats nuostabiausias mano kada nors sutiktas žmogus. Bet

po vedybų jis pasikeitė. Jis man visiškai nepadeda.

Tada Marko paklausiau:

– Kaip jums atrodo, kodėl iki vestuvių visa tai darėte dėl Merės ir kartu

su ja?

– Taip elgtis man atrodė natūralu, – atsakė jis. – Aš norėčiau, kad

mylinti moteris tai darytų dėl manęs.

– Kaip manote, kodėl liovėtės padėjęs žmonai po vestuvių?

•
Prašymais parodome meilei kelią, bet reikalavimai užtvenkia

jos tėkmę.

– Aš tikėjausi, kad mūsų santuoka bus kaip mano tėvų. Tėtis dirbo, o

mama rūpinosi namais. Niekada nemačiau tėvo siurbiant kilimus ar

plaunant indus, ar dirbant kitus ruošos darbus. Kadangi mama niekur

kitur nedirbo, namai būdavo sutvarkyti nepriekaištingai; ji virė valgį,

skalbė ir lygino drabužius. Tikriausiai aš maniau, kad taip turi būti.

Tikėjausi, kad Markas suprato tą patį, ką ir aš, todėl paklausiau:

 – Ką prieš minutę Merė atsakė, kai pasiteiravau, kas jai leisdavo

pasijusti jūsų mylimai, kol draugavote?

– Tai, kad padėdavau jai atlikti darbus ir – kartu su ja.

– Taigi turbūt supratote, – tęsiau aš, – kad ji jautėsi nemylima, kai

liovėtės padėjęs jai nudirbti darbus?

Markas palingavo galva. Aš kalbėjau toliau:

– Tai normalu, kad sekėte savo tėvų santuokos pavyzdžiu. Beveik visi

mes taip elgiamės. Jūsų elgesys su Mere radikaliai pasikeitė, kai baigėsi

draugystės etapas. Dingo tai, kas jai užtikrindavo, jog mylite.

Atsisukau į Merę:

– Ką atsakė Markas, paklaustas, kodėl padėdavo jums, kol draugavote?

– Kad tai buvo natūralus jo elgesys.

– Teisingai, – tariau aš, – taip pat jis pasakė, jog norėtų, kad moteris tai

darytų dėl jo, jeigu jį myli. Dėl jūsų ir su jumis jis darė visa tai todėl, kad

taip, jo manymu, žmonės parodo meilę. Kai jūs susituokėte ir

apsigyvenote savo name, jis tikėjosi, kad jūs kažką darysite iš meilės jam:

prižiūrėsite namus, kad būtų tvarkingi ir švarūs, gaminsite valgį ir

panašiai. Trumpai tariant, darysite tai dėl jo, norėdama išreikšti savo

meilę. Ar suprantate, kad jis jautėsi nemylimas nematydamas jūsų šito

darant?

Dabar ir Merė pritariamai palinkčiojo galvą. Aš kalbėjau toliau:

– Manau, jūsų nepasitenkinimo santuoka priežastis – kad nė vienas

nerodote savo meilės, darydamas ką nors dėl kito.

– Jūs teisus, o priežastis, dėl kurios lioviausi ką nors daryti dėl jo, yra

ta, kad priešinausi jo reikliai nuostatai. Man atrodė, kad jis stengiasi

padaryti mane panašią į savo motiną.

– Jūs teisi, – pasakiau aš. – Niekas nemėgsta būti verčiamas ką nors

daryti. Meilė visada duodama laisva valia. Jos neišreikalausi. Galime

prašyti vienas kito, bet niekada neturime reikalauti. Prašymais parodome

meilei kelią, o reikalavimai užtvenkia jos tėkmę.

– Ji teisi, daktare Čapmanai, – įsiterpė Markas. – Aš buvau reiklus ir

kritiškas, nes nusivyliau ja kaip šeimininke. Esu pasakęs jai šiurkščių

žodžių ir žinau, kad nuliūdinau ją.

 – Viską gana lengvai galima pasukti reikiama linkme, – pasakiau aš ir

ištraukiau du popieriaus lapus. – Padarykime štai ką. Atsisėskite ant

bažnyčios laiptų ir sudarykite prašymų sąrašą. Jūs, Markai, išvardykite

tris ar keturis dalykus, kuriuos Merė galėtų atlikti, o jūs, grįžęs namo ir tai

pamatęs, pasijustumėte jos mylimas. Jeigu jums svarbu, kad būtų paklota

lova, – tai ir užrašykite. Mere, parašykite tris ar keturis dalykus, kuriuos

galėtų atlikti Markas, – o jam tai padarius jūs žinotumėte, kad jis myli jus.

(Aš esu didelis sąrašų šalininkas, nes jie priverčia mus mąstyti konkrečiai.)

Po kelių minučių jie įteikė man savo sąrašus. Marko sąraše buvo

sakoma:

1. Kad kiekvieną dieną klotų lovas.

2. Kad vaikas būtų nupraustas, kai grįžtu namo.

3. Kad iki man grįžtant iš darbo žmona sudėtų savo batus į dėžę.

4. Kad prieš man grįžtant pasistengtų paruošti ar bent pradėtų ruošti

vakarienę ir po 30–45 minučių galėtume pavalgyti.

Garsiai perskaičiau sąrašą ir pasakiau Markui:

– Kaip supratau, jūs sakote, kad jeigu Merė padarytų šiuos keturis

dalykus, jūs vertintumėte juos kaip meilės veiksmus.

– Taip, – atsakė jis. – Jeigu ji juos padarytų, labai pakeistų mano

nuostatą jos atžvilgiu.

Tada perskaičiau Merės sąrašą:

1. Kad jis plautų mašiną kiekvieną savaitę, užuot tikėjęsis, kad aš tai

padarysiu.

2. Kad grįžęs namo pakeistų vaikui sauskelnes, ypač jei aš ruošiu

vakarienę.

3. Kad kartą per savaitę jis už mane išsiurbtų namuose kilimus.

4. Kad vasaros metu jis kiekvieną savaitę nupjautų kieme žolę ir

neleistų užaugti tokiai aukštai, jog būna gėda prieš kaimynus.

 – Mere, – kreipiausi aš, – jūs sakote, kad jeigu Markas atliktų šiuos

keturis darbus, jūs priimtumėte tai kaip nuoširdžios meilės jums išraišką.

– Būtų nuostabu, jeigu jis tai padarytų dėl manęs.

– Ar šis sąrašas jums suprantamas, Markai?

– Taip, – atsakė jis.

– Mere, ar Marko sąraše išvardyti darbai jums suprantami ir įvykdomi?

– Taip, aš galiu juos atlikti. Iki šiol jaučiausi užversta darbais, nes kad ir

ką darydavau, jam niekada to nepakakdavo.

– Markai, tikriausiai supratote, kad aš siūlau keisti santuokos modelį,

kurio laikėsi jūsų tėvai?

– Mano tėvas šienaudavo žolę ir plaudavo mašiną.

– Bet jis nekeisdavo vaikui sauskelnių ir nesiurbdavo kilimų, tiesa?

– Tiesa, – atsakė Markas.

– Ir jūs neprivalote to daryti, suprantate? Bet jeigu padarysite, tai bus

meilės Merei veiksmas.

•
Tai, ką mes darome vienas dėl kito iki vedybų, nereiškia, kad

darysime tai ir po vestuvių.

– Mere, jūs turbūt suprantate, kad neprivalote daryti visų tų dalykų? Bet

jeigu norite parodyti savo meilę Markui, yra keturi jam reikšmingi būdai.

Siūlyčiau tai daryti du mėnesius ir stebėti, ar padeda. Galbūt po poros

mėnesių norėsite papildyti savo sąrašus ir parodyti juos vienas kitam. Vis

dėlto aš prirašyčiau ne daugiau kaip po vieną prašymą per mėnesį.

– Tai iš tiesų išmintinga, – pasakė Merė.

– Jūs labai mums padėjote, – pritarė Markas.

Jie susikibo už rankų ir patraukė prie mašinos. Aš pasakiau sau: „Mano

galva, taip turi veikti bažnyčia. Atrodo, kad man patinka konsultuoti

žmones.“ Niekada neužmiršiu, kaip įgijau įžvalgumo po tuo medžiu prie

bažnyčios.
 Praėjus daugeliui metų ir atlikęs daugybę tyrinėjimų, supratau, kokią

unikalią situaciją atskleidė man Markas ir Merė. Retai tenka sutikti porą,

kurioje abu turi tą pačią meilės kalbą. Paslaugų darymas buvo pagrindinė

meilės kalba ir Markui, ir Merei. Šimtai žmonių ras savyje panašumo į

Marką arba Merę ir pripažins, kad geriausias būdas jiems pasijusti

mylimiems yra sulaukti paslaugų iš sutuoktinio. Dėdamas batus į vietą,

keisdamas vaikui sauskelnes, plaudamas mašiną arba indus, siurbdamas

kilimus arba pjaudamas žolę pasakysite labai daug žmogui, kurio

pagrindinė meilės kalba yra paslaugos.

Galbūt jums liko neaišku, kodėl Markas ir Merė turėjo tiek

nesusipratimų kalbėdami ta pačia meilės kalba. Jų dialektai buvo

skirtingi. Jie kažką darė vienas dėl kito, bet ne svarbiausius dalykus.

Paprašyti pagalvoti konkrečiai, jie lengvai atpažino savo specifinį dialektą.

Merei tai buvo mašinos plovimas, sauskelnių keitimas, kilimų siurbimas

ir žolės pjovimas, o Markui – lovų klojimas, vaiko prausimas, batų

padėjimas į dėžę ir ruošiama vakarienė, jam grįžtant iš darbo. Kai abu

ėmė kalbėti teisingu dialektu, jų meilės rezervuarai prisipildė. Kadangi

pagrindinė jų meilės kalba buvo paslaugos kitam, jiems nebuvo sunku

išmokti kito dialektą.

Noriu, kad prieš atsisveikindami su Marku ir Mere pastebėtume tris

dalykus. Pirma, jų pavyzdys aiškiai parodė, kad tai, ką darome dėl kito iki

vedybų, nereiškia, kad taip bus ir po jų. Iki vestuvių mus neša kerinti

įsimylėjimo banga. Po vestuvių mes vėl virstame žmonėmis, kokie

buvome prieš įsimylėdami. Mūsų veiksmus ima veikti matytas tėvų

pavyzdys, mūsų pačių asmenybės ypatumai, supratimas apie meilę,

emocijos, poreikiai ir troškimai. Viena tikrai nesikeis: mes nesielgsime

taip, kaip darėme pagauti įsimylėjimo įkarščio.

Tai veda prie antrosios tiesos, kurią parodė Markas ir Merė. Mylėti

nepriversi. Markas su Mere kritikavo vienas kitą ir nieko tuo nepasiekė.

Bet kai nusprendė prašyti vienas kito, o ne reikalauti, jų santuokinis

gyvenimas ėmė keistis. Kritika ir reikalavimai dažniausiai tik įskelia

plyšius. Dažnai kritikuodamas galite sulaukti nebylaus, bet nenoromis

duodamo sutuoktinio sutikimo. Gal jis ir padarys, ko jūs norite, bet

tikriausiai ne iš meilės. Kryptį meilei galite rodyti prašydami: „Norėčiau,

kad padarytum tą ir tą“, bet noro mylėti sukurti negalėsite. Kiekvienas

kasdien turime pagalvoti, kaip galime parodyti meilę savo vyrui/žmonai.

Didžiausią emocinį efektą mūsų meilė padarys sutuoktiniui tada, kai bus

išreikšta taip, kaip jis to prašė.

Yra trečioji tiesa, kurią suprasti gebės tik subrendęs mylintis žmogus.

Kritikuodamas mano elgesį, sutuoktinis tuo pačiu daro užuominą apie

pagrindinę jo meilės kalbą. Dažniausiai žmonės linkę kritikuoti savo

partnerį toje srityje, kur jie patys turi didžiausią emocinį poreikį. Kritika

nėra veiksmingas būdas išprašyti meilės. Suprasdami tai, galėsime

protingiau panaudoti sutuoktinio kritiką. Sulaukusi kritikos iš vyro,

žmona turėtų taip galvoti: „Kodėl jam tai svarbu?“ Dažnai kritiką reikia

išsiaiškinti. Užmezgę pokalbį, paverskime ją prašymu, o ne reikalavimu.

Nuolatinis Merės nepasitenkinimas dėl Marko pomėgio medžioti nebuvo

neapykantos šiam užsiėmimui išraiška. Ji kaltino medžioklę dėl to, kad tai

atitraukdavo vyrą nuo namų ruošos darbų. Kai vyras išmoko patenkinti

žmonos meilės reikmes kalbėdamas jos emocine meilės kalba, ji liovėsi

priešinusis jo pomėgiui medžioti.

KILIMĖLIS KOJOMS AR MYLIMOJI?

„Tarnavau jam dvidešimt metų. Buvau kilimėlis jo kojoms, o jis mane

ignoravo, netinkamai elgėsi, žemino savo draugų ir šeimos akivaizdoje. Aš

nejaučiu jam neapykantos, nelinkiu blogo, bet man apmaudu ir nenoriu

daugiau su juo gyventi.“ Žmona tarnavo šiam vyrui, bet tos paslaugos

nebuvo jos meilės išraiška. Ji tai darė iš baimės, kaltės ir apmaudo.

•
Per pastaruosius trisdešimt metų dėl sociologinių pokyčių

Amerikos visuomenėje neliko įprastų vyro ir moters vaidmens

stereotipų.
Kilimėlis yra negyvas daiktas. Gali nusivalyti į jį kojas, užlipti, spardyti ir

daryti, ką tik nori. Kilimėlis neturi savo valios. Jis gali būti tau tarnas, bet

ne mylimasis. Elgdamiesi su sutuoktiniu kaip su daiktu, užkertame kelią

meilei. Manipuliavimas kaltinimu („jeigu būtum geras vyras/žmona,

padarytum tai dėl manęs“) nėra meilės kalba. Reikalauti pasitelkiant

baimę („tu padarysi tai, nes kitu atveju pasigailėsi“) yra svetima meilei. Nė

vienas žmogus niekada neturėtų būti laikomas kilimėliu kojoms.

Pasitaiko, kad leidžiamės išnaudojami, bet iš tiesų juk esame būtybės,

turinčios emocijas, mintis ir troškimus. Gebame spręsti ir veikti. Leistis

būti išnaudojamam ar gąsdinamam, šantažuojamam nėra meilės išraiška.

Tiesą sakant, tai – išdavystė. Jūs leidžiate kitam asmeniui išsiugdyti

brandiems žmonėms nebūdingus įpročius. Meilė sako: „Aš pernelyg tave

myliu, kad leisčiau tau šitaip elgtis su manimi. Tai neduoda nieko gero nei

tau, nei man.“

KAIP ĮVEIKTI STEREOTIPUS

Mokydamiesi paslaugų meilės kalbos turėsime peržiūrėti, kokius esame

susidarę vyro ir žmonos vaidmenų stereotipus. Markas elgėsi taip, kaip

natūraliai elgiamės dauguma iš mūsų. Jis sekė savo tėvo ir motinos

pavyzdžiu. Bet ir šito jis nedarė gerai. Jo tėvas plaudavo mašiną ir

pjaudavo žolę. Markas nedirbdavo šių darbų, bet buvo susidaręs būtent

tokį šeimos vyro įvaizdį. Jis tikrai neįsivaizdavo savęs siurbiančio kilimus

ir keičiančio vaikui sauskelnes. Reikia pagirti, kad supratęs, kaip tai

svarbu Merei, jis panoro laužyti šį stereotipą. Visi turėtume taip pasielgti,

jeigu pagrindinė sutuoktinio meilės kalba reikalauja daryti tai, kas, kaip

mums atrodo, nedera mūsų vaidmeniui šeimoje. Pastaruosius trisdešimt

metų dėl sociologinių pokyčių Amerikos visuomenėje neliko įprastų vyro

ir moters vaidmens stereotipų. Tačiau tai nereiškia, kad pašalinti visi

stereotipai. Veikiau tai reiškia, kad daugybė jų suvokiami kur kas plačiau.

Kol nebuvo televizijos, supratimą, koks turėtų būti vyras ar žmona ir kaip
jie turėtų bendrauti, pirmiausia formavo tėvai. Tačiau į mūsų gyvenimą

įsiveržus televizijai ir daugėjant nepilnų šeimų, sutuoktinių vaidmenų

supratimą dažnai formuoja ne namų aplinka. Jeigu norime veiksmingiau

išreikšti meilę, turime peržvelgti ir keisti savo mąstymo stereotipus.

Atminkite, kad jų laikymasis naudos neatneša, o patenkinti sutuoktinio

emocines reikmes labai pravartu.

Neseniai viena žmona pasakė:

– Daktare Čapmanai, aš atsiųsiu visus savo draugus į jūsų seminarą.

– Kodėl gi? – pasiteiravau.

– Todėl, kad tai radikaliai pakeitė mano santuoką. Anksčiau Bobas

niekada nepadėdavo man jokiuose darbuose. Ką tik baigę kolegiją mes

pradėjome dirbti, bet namų ruoša visada buvo manojo vaidmens dalis.

Jam net į galvą nešaudavo mintis man padėti. Po seminaro jis ėmė

teirautis manęs: „Kuo galėčiau tau padėti šį vakarą?“ Tai buvo nuostabu.

Man sunku patikėti, bet tai tęsiasi jau treji metai. Prisipažinsiu, kad

pirmąsias savaites buvo nelengva ir net juokinga, nes jis nieko nemokėjo.

Skalbdamas pirmą kartą jis naudojo ne įprastą skalbiklį, o neatskiestą

baliklį. Mūsų mėlyni rankšluosčiai liko išmarginti baltomis dėmėmis. Po

to buvo pirmasis kartas, kai jis panaudojo itin stiprų valiklį virtuvės

kriauklei šveisti. Jo pripylė tiek, kad netrukus iš kitos kriauklės

nutekamojo vamzdžio angos ėmė kilti putos. Vyras nesuprato, kas vyksta.

Bet taip jis rodė man meilę, kalbėdamas mano meilės kalba, ir manasis

emocijų rezervuaras pilnėjo. Dabar jis moka visus ruošos darbus ir visada

man padeda. Mes praleidžiame daug daugiau laiko kartu, nes man

nereikia nuolat darbuotis. Patikėkit, aš taip pat išmokau jo meilės kalbą ir

rūpinuosi, kad jo meilės rezervuaras netuštėtų.

Ar išties viskas taip paprasta?

Paprasta? Taip. Lengva? Ne. Bobas turėjo sunkiai padirbėti, kad

sulaužytų stereotipą, kuriuo vadovavosi trisdešimt penkerius metus. Tai

nebuvo lengva, bet jis pasakytų, kad išmokęs pagrindinę sutuoktinio

meilės kalbą ir nusprendęs ja kalbėti, neatpažįstamai pakeitė emocinį

santuokos klimatą.

Pereikime prie meilės kalbos Nr. 5.

7
Jono 13, 3–17.

8
Galatams 5, 13.
 Aštuntas skyrius

Meilės kalba Nr. 5 – fizinis prisilietimas

Seniai žinoma, kad fizinis prisilietimas yra vienas iš būdų perteikti meilės

jausmus. Daugelis vaiko vystymosi tyrimo rezultatų baigiasi tokia išvada:

kūdikiui, kurį tėvai dažnai laiko ant rankų, apkabina, bučiuoja, formuojasi

sveikesnės emocijos nei tam vaikeliui, kuris ilgesnį laiką nepatiria fizinio

kontakto. Ši mintis, kad lytėjimas vaikui yra svarbus, nėra nauja.

Pirmajame mūsų eros amžiuje Palestinoje gyvenę žydai, kurie pripažino

9
Jėzų didžiu mokytoju, nešdavo savo vaikus pas Jį, „kad Jis juos palytėtų“ .

Tikriausiai atsimenate, kad Jėzaus mokiniai sudraudė tuos tėvus,

manydami, jog Jėzus per daug užsiėmęs tokiems niekams. Bet Šventasis

Raštas sako, kad „Jėzus pyktelėjo ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas

mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums:

kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, – niekaip neįeis į ją.“ Ir

10
jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ . Bet kurioje

visuomenėje išmintingi tėvai liečia, glaudžia, apkabina savo vaikus.

Fizinis prisilietimas ir tarp sutuoktinių yra veiksmingas meilės

perteikimo būdas. Susikabinimas rankomis, bučiniai, apsikabinimas ir

lytinis aktas – visa tai yra būdai, kaip perduoti meilės jausmus

sutuoktiniui. Kai kuriems žmonėms fizinis prisilietimas yra pagrindinė

meilės kalba. Be jo jie jaučiasi nemylimi. Kai šitai yra, jų emocijų

rezervuaras prisipildo ir jie jaučiasi saugūs sutuoktinio meilėje.

Pagyvenę žmonės sako: „Kelias į vyro širdį eina per jo skrandį.“

Patikėjusios šia filosofija moterys daugelį vyrų „nupenėjo skerdimui“.

Senoliai, žinoma, neturėjo galvoje fizinės vyro širdies, bet romantinę

gyvenimo pusę. Tiksliau būtų pasakyti taip: „Kelias į kai kurių vyrų širdis

eina per jų skrandžius.“ Prisimenu, kaip vienas klausytojas man pasakė:

„Daktare Čapmanai, mano žmona – virėja gurmanė. Ištisas valandas ji

praleidžia virtuvėje, gamindama įmantrius patiekalus. Kam? Man

skaniausias valgis yra mėsa su bulvėmis. Ji įsižeidžia ir sako, kad jos

nevertinu. Aš labai ją vertinu, bet noriu, kad neapsunkintų sau gyvenimo

ir neleistų tiek laiko tiems ypatingiems valgiams gaminti. Tada turėtume

daugiau laiko pabūti kartu, o ji – daugiau energijos kitiems dalykams.“

Akivaizdu, kad „kiti dalykai“ to vyro širdžiai buvo mielesni už įmantrius

pietus. Žmona labai stengėsi būti mylinti, bet veltui. Jos mama buvo puiki

virėja, ir tėtis vertino jos pastangas. Ji atsimena, kad tėvas mamai

sakydavo: „Kai valgau tokį maistą kaip šis, taip lengva tave mylėti.“ Iš tėvo

kaip iš neišsenkančio šaltinio liejosi komplimentai mamai. Ir uždarame

rate, ir viešai jis gyrė žmonos kulinarinius sugebėjimus. Dukra tiesiog

perėmė mamos pavyzdį. „Problema“ ta, kad ji ištekėjo ne už tėčio. Jos vyro

meilės kalba buvo kitokia.

Kalbėdamas su jos vyru, netrukus sužinojau, kad „kiti dalykai“ jam

buvo seksas. Kai žmona atsiliepdavo į jo seksualinį poreikį, jis jausdavosi

saugus ir mylimas. Bet kai dėl kokios nors priežasties ji vengdavo sekso,

tai ir kulinariniai šedevrai vyro neįtikindavo, kad ji iš tiesų jį myli. Jis

neatstumdavo skanaus valgio, bet tai niekada nebūtų atstoję to, ką jis laikė

meile.

Lytiniai santykiai yra tik vienas iš fizinio prisilietimo meilės kalbos

dialektų. Iš visų penkių pojūčių lytėjimas, skirtingai nuo kitų keturių

pojūčių, nėra ribojamas vienos kurios kūno vietos. Mažyčiai lytėjimo

receptoriai išsidėstę po visą kūną. Kai juos liečia arba spaudžia, nervai

perduoda impulsus smegenims. Šios išaiškina tuos impulsus, ir mes

suvokiame, kad mus palietęs daiktas yra šiltas arba šaltas, kietas arba

minkštas, sukelia skausmą arba malonumą. Mes netgi gebame atskirti jį

esant mylintį arba priešišką.

•
 Fiziniu prisilietimu galima kurti arba griauti santykius. Jis

gali perteikti neapykantą arba meilę.

Vienos kūno dalys yra jautresnės už kitas. Šis skirtumas egzistuoja todėl,

kad maži jutimo receptoriai išsidėstę po kūną ne vienodai, bet grupėmis.

Dėl to liežuvio galiukas yra labai jautrus lytėjimui, o pečiai nugaros pusėje

jautrūs mažiausiai. Pirštų ir nosies galiukas yra kita labai jautri vieta. Bet

mūsų tikslas nėra suprasti neurologinę lytėjimo pojūčio prigimtį, o

išsiaiškinti jo psichologinę reikšmę.

Fiziniu prisilietimu galima kurti arba griauti santykius. Jis gali

perteikti neapykantą arba meilę. Žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba

yra fizinis prisilietimas, tai kalbės aiškiau nei žodžiai „nekenčiu tavęs“

arba „myliu tave“. Kiekvieną vaiką skaudina antausis, bet jis tiesiog žlugdo

tą, kurio pagrindinė meilės kalba yra prisilietimas. Švelnus palytėjimas

bet kuriam vaikui byloja meilę, tačiau užvis garsiau prabyla tiems

vaikams, kurių pagrindinė meilės kalba yra fizinis prisilietimas. Tas pats

su suaugusiais.

Santuokoje meilus prisilietimas gali turėti daug formų. Kadangi

lytėjimo receptoriai išsidėstę visame kūne, meilus bet kurios sutuoktinio

kūno vietos lietimas gali reikšti meilę. Tačiau ne visi prisilietimai yra

vienodi, kai kurie teiks daugiau malonumo. Žinoma, geriausiai čia jums

patarti gali pats sutuoktinis. Juk jis yra tas, kurį norite mylėti. Jis

geriausiai žino, ką pats laiko meilės prisilietimu. Nereikalaukite iš jo

primygtinai leisti jį lytėti taip ir tada, kaip jums patinka. Išmokite jo

meilės kalbos dialektą. Kai kurie jūsų prisilietimo būdai jam gali būti

nepriimtini ir erzinantys. Jeigu atkakliai laikysitės savo, tokie

prisilietimai jam perteiks priešingą meilei jausmą. Tai rodo, kad nesate

jautrus sutuoktinio poreikiams ir jums mažai rūpi, kas jam malonu.

Neapsirikite manydamas, kad prisilietimas, teikiąs malonumą jums, teiks

jį ir sutuoktiniui.

Meilės prisilietimai gali aiškiai viską pasakyti ir pareikalauti viso jūsų

dėmesio kitam; tarkime, nugaros masažavimas arba intymūs žaidimai,

užsibaigiantys lytiniu aktu. Kita vertus, meilės prisilietimai gali būti

paslaptingi ir trukti akimirką, – sakykime, rankos uždėjimas ant peties,

kol pilate kavą į puodelį, arba glustelėjimas prie jo, kai prasilenkiate

virtuvėje. Išmokti lytėti atvirai ir įvaldyti vieną ar kitą būdą užtruks ilgiau.

Jeigu nugaros masažas labai aiškiai kalba sutuoktiniui apie meilę, būtų

gerai skirti savo laiko, pinigų ir jėgų ir išmokti masažuoti. Jeigu

pagrindinis sutuoktinio dialektas yra lytinis aktas, literatūra apie lytinį

gyvenimą ir jos aptarimas padėtų išmokti geriau reikšti savo meilę tokiu

būdu.

Turintys aiškią potekstę meilės prisilietimai trunka neilgai, bet tenka

ilgiau pagalvoti, kaip tai padaryti, ypač jei fizinis lytėjimas nėra

pagrindinė jūsų paties meilės kalba ir jūs užaugote šeimoje, kur tai

nebuvo mėgstama. Atsisėsti šalia vyro/žmonos ant sofos ir žiūrėti

mėgstamą televizijos laidą netrunka ilgai, bet tai gali daug pasakyti apie

jūsų meilę. Kad glusteltum prie sutuoktinio pereidamas kambarį, kur jis

yra, tereikia akimirkos. Paliesti vienas kitą, kai išeinate į darbą ir grįžtate

namo, galite pasibučiuodami ar apsikabindami, ir tai labai daug ką bylos.

Kai sužinosite, kad sutuoktinio pagrindinė meilės kalba yra fizinis

prisilietimas, niekas, nebent jūsų vaizduotė, neapribos tų būdų, kuriais

galima parodyti meilę. Naujų lytėjimo zonų ir būdų atradimas gali būti

jaudinantis iššūkis. Jeigu niekada iki šiol neieškojote nieko naujo, dabar

taip galėsite labiau įkaitinti atmosferą, kai pietausite abu ne namuose.

Jeigu nesate pratęs vaikščioti susikabinęs rankomis viešumoje, sužinosite,

kad būtent taip žingsniuodamas su sutuoktiniu per mašinų stovėjimo

aikštelę galite pripildyti emocinį jo meilės rezervuarą. Jeigu, įsėdę į

automobilį, paprastai jūs nepasibučiuojate, pradėjęs tai daryti

pastebėsite, kad tai labai praturtins keliones. Jeigu apkabinsite žmoną,

išeinančią į parduotuvę, ne tik parodysite, kad ją mylite, bet ir priversite

ją greičiau grįžti namo. Pabandykite lytėti įvairias sutuoktinio kūno

vietas, ir tegu jis pasako, ar jam tai malonu, ar ne. Atminkite, kad

lemiamas yra jo žodis. Jūs tik mokotės kalbėti jo kalba.

 KŪNAS SKIRTAS LYTĖJIMUI

Tai, kas aš esu, gyvena mano kūne. Liesti mano kūną reiškia liesti mane.

Šalintis mano kūno reiškia tolti nuo manęs emociškai. Mūsų visuomenėje

rankų paspaudimu perteikiamas atvirumas ir artimumas žmogui. Kai

žmogus kartais atsisako paspausti ranką kitam, tai rodo, kad tarp jų

kažkas negerai. Kiekvienoje visuomenėje yra priimtos fizinio prisilietimo

formos, reiškiančios draugišką pasveikinimą. Tūlas amerikietis gali

nepatogiai jaustis apkabindamas ir bučiuodamas europietį, bet Europoje

šie veiksmai atlieka tą pačią funkciją, kaip pas mus rankos paspaudimas.

Kiekviena visuomenė turi nustačiusi priimtinus ir nepriimtinus

būdus, kaip liesti priešingos lyties visuomenės nares – moteris.

Pastaruoju metu kreipiamas dėmesys į seksualinį priekabiavimą iškėlė

tuos nederamus būdus. Santuokoje pora pati sprendžia, koks lytėjimo

būdas yra tinkamas ir koks ne, ir nustato tam tikras ribas. Tik smurtą

visuomenė laiko bet kokiu atveju nepriimtinu, todėl steigiamos

visuomeninės organizacijos, kad pagelbėtų „mušamai žmonai ir

mušamam vyrui“. Be abejo, mūsų kūnai skirti lytėjimui, o ne

piktnaudžiavimui.

•
Jeigu pagrindinė sutuoktinio meilės kalba yra fizinis

prisilietimas, jam nėra nieko svarbiau, kaip būti apkabintam

tada, kai verkia.

Mūsų amžius vadinamas seksualinio atvirumo ir laisvės amžiumi.

Turėdami tokią laisvę, mes pademonstravome, kad atvira santuoka, kur

abu sutuoktiniai yra laisvi suartėti su kitais individais, yra išgalvota. Tas,

kuris neprieštaraus tokiai santuokai dėl moralinių įsitikinimų, galiausiai

padarys tai skatinamas emocinių priežasčių. Intymumo ir meilės poreikis

neleidžia žmogui suteikti tokios laisvės sutuoktiniui. Užgautus jausmus

labai skauda, ir intymumas dingsta sužinojus, kad sutuoktinis palaiko

seksualinius ryšius su kažkuo kitu. Psichologai turi sukaupę daugybę

pasakojimų apie tai, kaip vyrai ir žmonos stengiasi įveikti emocinę

traumą, kurią padarė sutuoktinio neištikimybė. Tokia trauma, be

abejonės, bus daug sunkesnė žmogui, kurio pagrindinė meilės kalba yra

fizinis prisilietimas. Ko jis taip trokšta – fiziniu prisilietimu išreikštos

meilės, – atitenka kitam. Šito žmogaus emocinis meilės rezervuaras ne tik

kad lieka tuščias, bet sudaužomas į šipulius. Prireiks didelių atstatymo

darbų, kad vėl būtų patenkinami jo emociniai poreikiai.

NELAIMĖS IR FIZINIS PRISILIETIMAS

Kritišku momentu mes beveik instinktyviai apsikabiname. Kodėl? Todėl,

kad fizinis prisilietimas stipriai perteikia meilę. Kritišku momentu labiau

nei ko nors kito mums reikia jaustis mylimiems. Ne visada mūsų galioje

pakeisti įvykių eigą, bet išgyvensime, jei jausimės mylimi.

Visos santuokos patiria krizių. Tėvų mirtis yra neišvengiama. Kasmet

eismo nelaimėse suluošinama ir žūsta tūkstančiai žmonių. Liga

neatsižvelgia į asmenį. Nusivylimai yra gyvenimo dalis. Svarbiausia, ką

galite padaryti dėl sutuoktinio ištikus nelaimei, – tai mylėti jį. Jeigu

pagrindinė kalba yra fizinis prisilietimas, nieko nėra svarbiau, kaip

apkabinti jį verkiantį. Galbūt jūsų žodžiai jam reikš nedaug, bet

prisilietimas bylos, kad rūpinatės juo. Nelaimės teikia unikalią galimybę

parodyti meilę. Žmogus ilgai prisimins jūsų švelnų prisilietimą, kai

nelaimė jau bus praėjusi. Jeigu nesusiprasite to padaryti, gali būti, kad

sutuoktinis niekada to nepamirš.

Prieš daug metų pirmą kartą lankiausi Vest Palm Byč mieste, Floridos

valstijoje. Nuo to laiko visada mielai priimu kvietimus vesti ten santuokos

seminarus. Per vieną iš jų susipažinau su Pitu ir Patricija. Florida nebuvo

jiems gimtoji valstija (tokių žmonių yra nedaug), bet Vest Palme jie

gyveno jau dvidešimt metų ir vadino jį namais. Mano seminarą rėmė

vietos bažnyčia, ir važiuojant iš oro uosto pastorius perdavė man Pito ir

Patricijos kvietimą praleisti vakarą jų namuose. Stengiausi parodyti, kad

esu sujaudintas, bet iš patirties žinojau, kad tokie kvietimai reiškia tik iki

paryčių užsitęsusią konsultavimo sesiją. Tą naktį manęs laukė dargi ne

viena staigmena.

Kai mes su pastoriumi įėjome į erdvų, gražiai išpuoštą ispaniško

stiliaus namą, mane pristatė šeimos augintiniui – Patricijos katinui

Čarliui. Pasidairius po namą, apėmė nuojauta, kad arba Pitui labai sekėsi

verslas, o tėvas paliko jam didžiulį palikimą, arba jis buvo beviltiškai

įklimpęs skolose. Vėliau sužinojau, kad pirmoji nuojauta pasitvirtino. Kai

jie parodė man svečių kambarį, pastebėjau, kad katinas Čarlis ten jautėsi

kaip namie: jis rąžėsi ant lovos, kur aš turėjau miegoti. „Šitas katinas

jaukiai čia įsikūrė“, – pagalvojau.

Netrukus grįžo Pitas, mes kartu skaniai užkandome ir sutarėme, kad

po seminaro vėl susirinksime prie stalo. Greitai prabėgo keletas valandų,

visi sėdome vakarienės, ir aš jau lūkuriavau, kol prasidės konsultavimo

sesija. Bet ji neprasidėjo. Pamačiau, kad Pitas ir Patricija yra pora, kuri

džiaugiasi sveika ir laiminga santuoka. Psichologui tai atrodo keista.

Nekantravau sužinoti paslaptį, bet buvau labai išvargęs, be to, žinojau, kad

rytoj juodu veš mane į oro uostą, todėl nusprendžiau savo tyrinėjimus

atidėti, kol būsiu budresnis. Šeimininkai palydėjo mane į miegamąjį.

Man įėjus, katinas Čarlis buvo labai malonus ir išsinešdino. Jis nušoko

nuo lovos ir išbėgo į kitą kambarį, ir po kelių minučių aš gulėjau lovoje.

Trumpai peržvelgęs visą dieną, buvau beužmingąs. Prieš pat atitrūkstant

nuo tikrovės, prasivėrė mano miegamojo durys ir kažkoks padaras užšoko

ant manęs! Buvau girdėjęs apie Floridos skorpionus, bet šis gyvis buvo

didesnis. Nieko negalvodamas griebiau antklodę, kuria buvau užsiklojęs,

ir, surikęs kraują stingdančiu balsu, sviedžiau tą monstrą į tolimiausią

sieną. Girdėjau, kaip į ją atsitrenkė kažkoks kūnas, ir stojo tyla. Atbėgo

Pitas su Patricija, įjungė šviesą, ir visi pamatėme… gulintį ir nejudantį

Čarlį.

Pitas ir Patricija niekada neužmirš manęs, o aš – jų. Po kelių minučių

Čarlis atsigavo, bet mano kambaryje nepasiliko. Vėliau šeimininkai man

pasakė, kad jis niekada daugiau nėjo į tą miegamojo kambarį.

Kai taip nuskriaudžiau Čarlį, nebuvau tikras, ar Pitas ir Patricija kitą

dieną norės mane vežti į oro uostą, ir apskritai ar norės mane matyti.

Mano būgštavimai išgaravo, kai po seminaro Pitas pasakė: „Daktare

Čapmanai, lankiausi daugelyje seminarų, bet negirdėjau, kad kas nors taip

tiksliai apibūdintų Patriciją ir mane, kaip jūs. Teisinga yra mintis apie

meilės kalbą. Negaliu sulaukti, kai galėsiu papasakoti jums mūsų istoriją.“

Neilgai trukus, atsisveikinęs su seminaro dalyviais, jau sėdėjau jų

automobilyje, pasirengęs leistis į keturiasdešimt penkių minučių kelionę

oro uostan. Pitas su Patricija ėmė pasakoti savo istoriją. Pirmaisiais

santuokos metais jie turėjo didelių sunkumų. Iki tos dienos – tai buvo

prieš dvidešimt dvejus metus, – kol įvyko jų vestuvės, visi draugai sakė,

kad jiedu yra ideali pora. Pitas ir Patricija patys tikėjo, kad šita santuoka

buvo numatyta danguje.

Jie užaugo tame pačiame miestelyje, lankė tą pačią bažnyčią ir baigė tą

pačią mokyklą. Panašus buvo ir jų tėvų gyvenimo būdas bei vertybės.

Abiem patiko žaisti tenisą, irstytis valtimi; jie dažnai kalbėdavosi apie tai,

kad turi daug bendrų interesų. Atrodė, kad tarp jų yra visi panašumai,

kurie turėjo užtikrinti kuo mažiau konfliktų santuokoje. Jiedu pradėjo

draugauti mokydamiesi vyresniosiose klasėse. Vėliau mokėsi skirtinguose

kolegijose, bet matydavosi mažiausiai kartą per mėnesį arba dažniau.

Pirmųjų studijų metų gale jie įsitikino, kad yra skirti vienas kitam. Sutarė

pirma baigti kolegiją, o tada tuoktis. Trejus metus jie mėgavosi idealia

draugyste. Vieną savaitgalį Pitas aplankydavo Patriciją studentų

miestelyje, kitą savaitgalį ji važiuodavo į studentų miestelį pas jį. Trečią

mėnesio savaitgalį abu vykdavo namo aplankyti tėvų, bet didžiąją laiko

dalį praleisdavo kartu. Ketvirtą savaitgalį jie buvo nutarę nesusitikti ir

palikti vienas kitam laisvę skirti laiko saviems pomėgiams. Jie laikėsi

tokio tvarkaraščio, išskyrus ypatingas progas, kaip, tarkime, gimtadienis.

Praėjus trims savaitėms po to, kai Pitas gavo ekonomikos mokslo

diplomą, o Patricija – sociologijos mokslinį laipsnį, jie susituokė. Dar po

dviejų mėnesių išsikraustė į Floridą, kur Pitui pasiūlė gerą darbą. Dabar
jie gyveno už trijų tūkstančių kilometrų nuo artimiausių giminaičių ir

galėjo mėgautis amžinu medaus mėnesiu.

Pirmieji trys mėnesiai buvo pilni jaudulio: kraustymasis, naujo buto

ieškojimas, bendro gyvenimo pradžia. Vienintelis konfliktas, kurį jie

prisimena iš tų laikų, kilo dėl indų plovimo. Galiausiai jie susitarė, kad

indus kiekvienas plaus taip, kaip yra įpratęs. Konfliktas buvo išspręstas.

Praėjus maždaug šešiems mėnesiams po vestuvių, Patricija ėmė jausti,

kad Pito jausmai jai atšalo. Jis ilgiau dirbo, o ir būdamas namuose daugiau

laiko leisdavo prie kompiuterio. Kai pagaliau ji pasisakė jaučianti, kad jis

jos vengia, Pitas paaiškino, jog taip nėra, jis tiesiog stengiasi išlaikyti gerą

profesinę formą. Jis pasakė, kad ji nesuprantanti, kokią įtampą jis patiriąs

darbe ir kaip svarbu, kad jam ten sektųsi pirmuosius metus. Patricija

nebuvo patenkinta šiuo atsakymu, bet nusprendė duoti vyrui „daugiau

erdvės“.

•
Pirmųjų metų pabaigoje Patricija puolė į neviltį.

Patricija susidraugavo su kitomis ištekėjusiomis moterimis savo kvartale.

Žinodama, kad Pitas dirbs iki vėlumos, dažnai po darbo ji užsukdavo į

parduotuves su viena iš draugių, užuot ėjusi tiesiai namo. Kartais ir Pitui

grįžus į namus Patricijos dar ten nebūdavo. Tai labai nervino Pitą. Jis

kaltino žmoną nerūpestingumu ir neatsakingumu. Toji atsikirsdavo:

– Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kuris iš mūsų neatsakingas? Tu

net nepaskambini ir nepasakai, kada būsi namie. Kaip aš galiu būti čia, jei

net nežinau, kada tu grįši? O kai esi namie, visą laiką leidi su tuo kvailu

kompiuteriu. Tau nereikia žmonos; visa, ko tau reikia, yra kompiuteris!

– Man reikia žmonos, – garsiai atsakė Pitas. – Kaip tu nesupranti? Čia

ir yra esmė – man reikia žmonos.

Bet Patricija nesuprato. Ji visiškai susipainiojo. Ieškodama atsakymo,

nuėjo į biblioteką ir perskaitė keletą knygų apie santuoką. „Ne tokia turi

būti santuoka, – samprotavo ji. – Turiu rasti sprendimą mūsų problemai.“

Kai tik Pitas nueidavo į kompiuterio kambarį, Patricija paimdavo knygą.

Dažnai ji skaitydavo iki vidurnakčio. Eidamas į lovą ir pastebėjęs ją

skaitant, Pitas mesteldavo sarkastišką pastabą:

– Jeigu būtum tiek skaičiusi kolegijoje, būtum gavusi aukščiausius

įvertinimus.

Patricija atsakydavo:

– Aš jau ne kolegijoje. Dabar gyvenu santuokoje, o šią akimirką mane

patenkintų ir vidutiniški pažymiai.

Net nežvilgtelėjęs į ją, Pitas nueidavo miegoti.

Pirmųjų metų pabaigoje Patricija puolė į neviltį. Apie tai anksčiau

vyrui ji buvo užsiminusi, o šį kartą ramiai pasakė:

– Aš ketinu kreiptis į psichologą. Ar nori eiti su manimi?

Pitas atsakė:

– Man nereikia psichologo pagalbos. Neturiu tam laiko ir negaliu sau

leisti šito malonumo.

– Tada aš eisiu viena, – pasakė Patricija.

– Puiku, nes tau reikalinga pagalba, – buvo Pito at- sakymas.

Pokalbis tuo baigėsi. Patricija jautėsi visiškai vieniša. Kitą savaitę ji

sutarė susitikimo laiką su psichologu. Po trijų konsultacijų jis paskambino

Pitui ir pasiteiravo, ar šis nenorėtų pasikalbėti apie savo santuoką. Pitas

sutiko, ir gydymo procesas prasidėjo. Po šešių mėnesių jų santuoka buvo

tarsi nauja.

– Ko jūs išmokote konsultacijų metu ir kas apsuko jūsų santuokinio

gyvenimo kryptį 180 laipsnių kampu? – paklausiau Pito ir Patricijos.

– Iš esmės, daktare, – tarė Pitas, – mes išmokome kalbėti vienas kito

meilės kalba. Psichologas nevartojo šio termino, mes patys jį pritaikėme

šiandien, klausydamiesi jūsų paskaitos. Mintimis grįžau prie tų

konsultacijų ir supratau, kad būtent tai mums ir atsitiko. Pagaliau mes

išmokome kalbėti vienas kito meilės kalba.

– Kokia ji yra? – pasiteiravau.

– Fizinis prisilietimas, – nedvejodamas atsakė jis.

– Be jokios abejonės, – pritarė žmona.

– O kokia jūsų kalba, Patricija?

 – Laiko leidimas kartu, daktare. Štai ko aš prašydavau tomis dienomis,

kai visą laiką jis leisdavo darbe ir prie kompiuterio.

– Kaip supratote, kad Pito meilės kalba yra fizinis prisilietimas?

– Tai šiek tiek užtruko, – atsakė Patricija. – Pamažu ji ėmė ryškėti

konsultacijų metu. Man atrodo, kad iš pradžių pats Pitas šito nesuprato.

– Ji teisi, – patvirtino Pitas. – Aš jaučiausi toks nevisavertis, jog prireikė

amžinybės pripažinti, kad jos prisilietimų stygius privertė mane atšalti.

Aš niekada nesakydavau žmonai, kad noriu būti jos liečiamas, nors mano

vidus to šaukėsi. Kol draugavome, aš pirmas apkabindavau,

pabučiuodavau, paimdavau už rankos ir panašiai, o ji tik atsiliepdavo į tai.

Jaučiau, kad ji myli mane. Bet po vestuvių būdavo, aš siekiu jos norėdamas

prisiliesti, o ji nereaguoja. Gal ji pavargdavo darbe, gavusi naujas pareigas,

– nežinau šito, bet priimdavau tai labai asmeniškai. Jaučiausi jai

nepatrauklus. Nusprendžiau nesiimti iniciatyvos pirmas, nes nenorėjau

būti atstumtas. Todėl laukiau, norėdamas pamatyti, kiek laiko praeis, kol

ji pabučiuos mane ar palies, ar parodys iniciatyvą lytiškai suartėti. Kartą

laukiau šešias savaites, kol ji prie manęs prisilietė. Man tai buvo

nepakeliamai sunku. Aš atsitraukiau, vengdamas patirti skausmą, kurį

jausdavau būdamas su ja. Jaučiausi atstumtas, negeidžiamas ir

nemylimas.

– Aš net nenutuokiau, – pasakė Patricija, – kad jis taip jaučiasi. Mačiau,

kad nesiekia manęs. Mes nesibučiuodavome ir neapsikabindavome, kaip

anksčiau, bet maniau, kad dabar, kai esame vedę, jam tai nėra taip svarbu.

Žinojau, kad jis darbe patiria įtampą. Aš visai neįtariau, kad jis nori, jog

imčiausi iniciatyvos. Pitas sako tiesą – aš nepaliesdavau jo ištisas savaites.

Man tai nešaudavo į galvą. Aš gaminau valgį, tvarkiau namus, skalbiau jo

drabužius ir stengiausi nesimaišyti jam po kojom. Prisipažinsiu –

neišmaniau, ką dar galėčiau padaryti. Neįstengiau suprasti, kodėl jis

laikosi atokiai ir nerodo man dėmesio. Netiesa, kad man nepatinka, kai

mane liečia, bet man paprasčiausiai tai niekada nebuvo svarbu. Mylima ir

vertinama jaučiuosi tada, kai vyras man skiria laiko ir dėmesio. Man tikrai

nebuvo tragedija, kad mes neapkabiname ir nepabučiuojame vienas kito.

Bet jeigu jis skirdavo man dėmesio – jausdavausi laiminga.

 Prireikė daug laiko problemos šakniai rasti, bet supratę, kad

nepatenkiname vienas kito emocinio meilės poreikio, pradėjome keisti

situaciją. Nuostabu, kas vyko, kai aš ėmiausi iniciatyvos jį liesti. Pasikeitė

jo asmenybė ir siela. Aš turėjau naują vyrą. Kai jis įsitikino, kad tikrai jį

myliu, tapo jautresnis manosioms reikmėms.

– Ar Pitas tebeturi namuose kompiuterį? – paklausiau aš.

– Taip, – atsakė Patricija, – bet retai juo naudojasi, o jei ir naudojasi –

nieko blogo, nes aš žinau, kad jis „vedęs“ ne jį. Daug ką veikiame kartu,

todėl man nesunku duoti jam laisvę dirbti kompiuteriu, kai jis nori.

– Seminaro metu buvau nustebintas, – pasakė Pitas, – kaip jūsų

paskaita apie meilės kalbas nunešė mane atgal į tuos laikus. Tai, kam

išmokti mums prireikė šešių mėnesių, jūs išdėstėte per dvidešimt

minučių.

– Ką gi, svarbu ne kaip greitai, o kaip gerai išmokstame. Akivaizdu, kad

jūs puikiai tai supratote.

Pitas – tik vienas iš daugelio žmonių, kuriems fizinis prisilietimas yra

pagrindinė meilės kalba. Jie ilgisi sutuoktinio palytėjimo, nori jaustis

geidžiami. Perbraukimas ranka per plaukus, paplekšnojimas per nugarą,

laikymas už rankos, apkabinimas, lytinis aktas – visa tai ir kiti „meilės

prisilietimai“ emociniu požiūriu yra gyvybiškai svarbūs žmogui, kurio

pagrindinė meilės kalba yra fizinis prisilietimas.

9
Morkaus 10, 13.

10
Morkaus 10, 14–16.
 Devintas skyrius

Kaip atpažinti savo pagrindinę meilės kalbą

Jeigu norite, kad sutuoktinio emocinis meilės rezervuaras būtų pilnas,

turite žinoti, kokia yra jo pagrindinė meilės kalba. Bet pirmiausia

įsitikinkime, ar žinote savo paties meilės kalbą. Išgirdę apie penkias

meilės kalbas:

palaikymo žodžius,

laiko leidimą kartu,

dovanas,

paslaugas,

fizinį prisilietimą,

kai kurie žmonės išsyk suvokia, kokia yra jų pačių ir sutuoktinio meilės

kalba. Bet kitiems taip lengvai nesiseka. Yra tokių žmonių kaip Bobas iš

Parma Haits miesto, Ohajo valstijos. Sužinojęs apie penkias meilės kalbas,

jis sakė:

– Atrodo, kad dvi iš jų man vienodai svarbios.

– Kurios? – paklausiau aš.

– Fizinis prisilietimas ir palaikymo žodžiai, – atsakė Bobas.

– Ką turite galvoje minėdamas fizinį prisilietimą?

– Iš esmės seksą, – atsakė jis.

Norėdamas sužinoti daugiau, dar paklausiau:

– Ar jums patinka, kai žmona perbraukia rankomis jūsų plaukus arba

paglosto nugarą, arba laiko už rankos, arba bučiuoja ir apkabina ne tik

tada, kai mylitės?

– Tai malonu, – pasakė Bobas. – Aš neatstumiu šito, bet man

svarbiausias yra lytinis aktas. Tada aš žinau, kad ji tikrai mane myli.

Trumpam atidėjau pokalbį apie fizinį prisilietimą ir pasiteiravau apie

kalbą:

– Sakėte, kad palaikymo žodžiai jums irgi svarbu. Kokie žmonos

posakiai jums maloniausi?

– Beveik visa, kas pozityvu, – atsakė Bobas. – Kai ji sako, kad aš gerai

atrodau, esu protingas ir darbštus, kai dėkoja man už pagalbą namuose,

kai teigiamai atsiliepia apie tai, kad skiriu laiko vaikams, kai sako mylinti

mane, – visa tai iš tikrųjų man reiškia labai daug.

– Ar sulaukdavote panašių pasakymų iš tėvų vaikystėje?

– Nedažnai, – atsakė Bobas. – Daugiausia girdėdavau kritiką ir

reikalavimus. Turbūt dėl to labai vertinu Karoliną, nes ji visada kalba man

palaikymo žodžius.

– Leiskite paklausti: kaip manote, ar jaustumėtės jos mylimas, jeigu ji

patenkintų jūsų seksualinį poreikį, t. y. mylėtumėtės taip dažnai, kaip

norite, bet žmona sakytų jums neigiamus žodžius, kritikuotų, kartais

žemintų jus kitų akivaizdoje?

– Nemanau, kad jausčiausi mylimas, veikiau – išduotas ir labai įžeistas.

Mane tai labai slėgtų.

– Bobai, mes ką tik išsiaiškinome, kad jūsų pagrindinė meilės kalba yra

palaikymo žodžiai, – tariau aš. – Jums labai svarbūs yra lytiniai santykiai –

intymumo su Karolina prasme, bet emocijų atžvilgiu jums svarbiau yra

palaikymo žodžiai. Jeigu žmona nuolat kritikuotų ir žemintų jus kitų

žmonių akyse, ateitų valanda, kai nenorėtumėte su ja lytinių santykių, nes

ji būtų jums skausmo šaltinis.

Bobas darė klaidą, būdingą daugeliui vyrų, – manydamas, kad

pagrindinė jo meilės kalba yra fizinis prisilietimas, – nes vyrų seksualinis

poreikis labai stiprus. Jis yra grynai fizinio pobūdžio. Lytinį troškimą

stimuliuoja susikaupusi sperma ir sėklos skystis sėklinės pūslelėse. Kai

šios būna pilnos, kyla fizinis spaudimas jas atlaisvinti. Taigi vyro

troškimas suartėti lytiškai yra fiziologinės kilmės.

 •
Dauguma seksualinių problemų santuokoje kyla visai ne dėl

skirtingos fiziologijos, o yra susijusios su emocinių reikmių

patenkinimu.

Moters seksualinis potraukis susijęs su emocijomis, o ne su fiziologija. Jos

organizme nėra to, kas daugėtų ir skatintų lytiniam aktui. Jos troškimas

suartėti turi emocinį pamatą. Jeigu moteris jaučia, kad vyras ją myli,

vertina ir žavisi ja, ji norės suartėti su juo ir fiziškai. Nesant emocinio

intymumo, ji turbūt mažai trokš fizinio.

Kadangi fiziologija verčia vyrą reguliariai atsipalaiduoti seksualiai, jis

gali nesusimąstęs nuspręsti, kad tai yra jo pagrindinė meilės kalba. Tačiau

jeigu neseksualūs fiziniai prisilietimai jam nepatinka, vadinasi, tai nėra jo

meilės kalba. Seksualinis poreikis labai skiriasi nuo emocinio poreikio

jaustis mylimam. Tai nereiškia, kad vyrui nesvarbūs lytiniai santykiai – jie

labai svarbūs, – bet vien lytinis aktas nepatenkins tokio vyro poreikio

jaustis mylimam. Žmona turi kalbėti pagrindine jo meilės kalba.

Kai žmona kalbės su vyru jo pagrindine meilės kalba ir taip pripildys jo

emocinį meilės rezervuarą, o vyras kalbės žmonos meilės kalba ir dėl to jos

meilės rezervuaras bus pilnas, tada savaime susitvarkys jų seksualinis

gyvenimas. Dauguma seksualinio pobūdžio problemų santuokoje kyla

visai ne dėl kūno skirtingos fiziologijos, o yra susijusios su emocinių

reikmių patenkinimu.

Mums toliau kalbantis pamąstęs Bobas pasakė:

– O žinote, manau, kad jūs teisus. Palaikymo žodžiai tikrai yra

pagrindinė mano meilės kalba. Kai žmona mane kritikuoja, aš

nebetrokštu jos ir svajoju apie kitas moteris. Bet kai ji sako, kad vertina

mane ir žavisi manimi, natūralus seksualinis potraukis jai sugrįžta.

Trumpo mudviejų pokalbio metu Bobas padarė didžiulį atradimą.

Kokia yra jūsų pagrindinė meilės kalba? Kas labiausiai verčia jus jaustis

mylimam sutuoktinio? Ko trokštate už viską labiau? Jeigu išsyk nerandate

atsakymo, galbūt jums padėsime panagrinėję netinkamą meilės kalbų

naudojimą. Pažiūrėkime, kas jus skaudina iš to, ką sutuoktinis daro arba

sako, arba nedaro ir nesako. Tarkime, didžiausią skausmą jums sukelia jo

kritika ir smerkiantys žodžiai. Tokiu atveju jūsų meilės kalba yra

palaikymo žodžiai. Jeigu sutuoktinis jūsų meilės kalbą naudoja blogam

tikslui, t. y. elgiasi priešingai, nei turėtų, tai jus skaudins labiau nei kitą

žmogų, nes sutuoktinis ne tik atsisako kalbėti pagrindine jūsų meilės

kalba, bet ir naudoja ją kaip peilį jūsų širdžiai.

Prisimenu, kaip Merė iš Kičenerio, Ohajo valstijos, pasakė: „Daktare

Čapmanai, labiausiai mane žeidžia, kai Ronas piršto nepajudina, kad

padėtų man namuose. Kol aš nudirbu visus darbus, jis žiūri televizorių.

Nesuprantu, kaip jis gali taip elgtis, jeigu tikrai mane myli.“ Merės

nuoskauda dėl to, kad Ronas nepadeda jai tvarkytis namuose, buvo jos

užuomina į tai, kad pagrindinė jos meilės kalba yra paslaugų darymas.

Jeigu jus liūdina tai, kad sutuoktinis retai įteikia jums dovaną kokia nors

proga, greičiausiai jūsų pagrindinė meilės kalba yra dovanų gavimas.

Jeigu didžiausią skausmą jums gali sukelti sutuoktinio dėmesio ir laiko

jums stygius, tai ir yra pagrindinė jūsų meilės kalba.

Kitas būdas savo meilės kalbai atpažinti yra peržvelgti savo santuokinį

gyvenimą ir paklausti savęs: „Ko aš dažniausiai prašau iš vyro/žmonos?“

Kad ir kas tai būtų, tikriausiai bus susijęs su pagrindine jūsų meilės kalba.

Ko gero, sutuoktinis tuos prašymus vertina kaip nuolatinį priekabių

ieškojimą. Išties tai yra jūsų pastangos užsitikrinti emocinę sutuoktinio

meilę.

Elizabeta, gyvenanti Merivile, Indianos valstijoje, panaudojo šį metodą

savo meilės kalbai nustatyti. Po vieno mano seminaro ji pasakė:

– Kai peržvelgiu pastaruosius dešimt mūsų santuokos metų ir klausiu

savęs, ko labiausiai norėdavau iš Peterio, mano meilės kalba tampa

akivaizdi. Dažniausiai prašydavau jo skirti man laiko. Vis klausdavau, ar

galėtume išsiruošti į pikniką, praleisti savaitgalį drauge, išeiti

pasivaikščioti ir panašiai. Jaučiausi apleista ir nemylima, nes jis retai

atsiliepdavo į tokius prašymus. Per mano gimtadienį ir kitas šventes jis

įteikdavo gražių dovanų ir stebėdavosi, kad manęs tai nejaudina. Jūsų

seminaro metu mums abiem galvoje nušvito. Per pertrauką vyras

atsiprašė, kad visus tuos metus buvo nejautrus ir atmesdavo mano

prašymus. Jis pažadėjo, kad ateityje tai keisis, ir aš tikiu, kad taip bus.

Dar vienas būdas, kaip atpažinti savo meilės kalbą, – stebėti, ką pats

darote ar sakote, norėdamas parodyti meilę sutuoktiniui. Galimas

daiktas, kad tai, ką darote dėl jo, yra tai, ko pats norite sulaukti. Jeigu

nuolat teikiate kokias nors paslaugas sutuoktiniui, tikriausiai (nors ne

visada) tai yra jūsų meilės kalba. Jeigu palaikymo žodžiai perteikia jums

kito žmogaus meilę, gali būti, kad būtent jais išreiškiate savo meilę

sutuoktiniui. Atskirti savo meilės kalbą galite užduodamas sau klausimą:

„Kokiu sąmoningu būdu aš reiškiu meilę savo vyrui/žmonai?“

Atminkite, kad tai tik galimybė rasti savo meilės kalbos užuominų; tai

nėra galutinė nuoroda. Tarkime, vyras iš tėvo išmoko parodyti meilę

žmonai dovanojant gražias dovanas, bet tai nėra jo paties meilės kalba. Jis

paprasčiausiai daro tai, ko jį išmokė tėvas.

•
Surašykite tai, kas, jūsų nuomone, yra pagrindinė jūsų meilės

kalba. Tada eilės tvarka pagal svarbą išvardykite kitas keturias

meilės kalbas.

Taigi pasiūliau jums tris būdus, kaip sužinoti savo pagrindinę meilės

kalbą.

1. Ką sutuoktinis daro arba nedaro ir kas tokiame jo elgesyje jus

skaudina labiausiai? Priešingybė tam tikriausiai yra jūsų meilės

kalba.

2. Ko dažniausiai prašote sutuoktinio? Greičiausiai tai ir leistų jums

pasijusti jo mylimam.

3. Kokiu būdu paprastai rodote savo meilę? Tai gali būti nuoroda į

dalykus, kurie leistų jums jaustis mylimam.

Naudodamasis šiais trimis būdais turbūt sugebėsite nustatyti savo

pagrindinę meilės kalbą. Jeigu jums vienodai svarbios atrodo dvi meilės

kalbos, t. y. abi daug ką jums sako, gali būti, kad esate dvikalbis. Tuomet

juo lengviau jūsų sutuoktiniui. Jis turės du pasirinkimo variantus ir jie

abu aiškiai bylos meilę jums.

Atpažinti pagrindinę savo meilės kalbą gali būti sunku dviem žmonių

grupėms. Pirmąją grupę sudaro tie, kurių emocinis meilės rezervuaras

ilgai buvo laikomas pilnas. Tarkime, vyras naudoja tiek daug būdų

parodyti savo meilę žmonai, kad ši nežino, kuris iš jų leidžia pasijusti jai

mylimai labiausiai. Ji tiesiog žino, kad yra mylima. Antroji grupė yra

žmonės, kurių meilės rezervuaras stovėjo tuščias taip ilgai, kad jie jau

neprisimena, kas juos verčia jaustis mylimiems užvis labiau. Abiem

atvejais šie žmonės turėtų prisiminti laikus, kai buvo įsimylėję, ir

paklausti savęs: „Kas man patiko vyre/žmonoje tomis dienomis? Ką jis/ji

darė ar kalbėjo, kas vertė mane trokšti būti su juo/ja?“ Jeigu atgaivinsite

šiuos prisiminimus, jie užves jus ant tako ieškant pagrindinės savo meilės

kalbos. Kitas būdas – paklausti savęs: „Koks vyras būtų man idealus?“;

„Jeigu galėčiau turėti tobulą žmoną, kokia tai būtų moteris?“ Idealus

santuokos partnerio paveikslas turėtų duoti keletą idėjų, kokia yra

pagrindinė jūsų meilės kalba.

Po viso to, ką jums pasakiau, leiskite duoti pasiūlymą. Surašykite tai,

kas, jūsų nuomone, yra pagrindinė jūsų meilės kalba. Tada išvardykite

eilės tvarka pagal svarbą kitas keturias meilės kalbas. Rašykite ir tai, kas,

kaip manote, yra sutuoktinio meilės kalba; jeigu norite, išvardykite ir

kitas jo kalbas pagal jų svarbą. Sėskite su vyru/žmona ir aptarkite tai, ką

spėjate esant jo pagrindine meilės kalba. Tada pasakykite, ką pats laikote

savo meilės kalba.

Kai pasikeisite šia informacija, siūlau dar tris savaites tris kartus per

dieną žaisti šį žaidimą. Jis vadinasi „Rezervuaro tikrinimas“ ir žaidžiamas

taip. Jums grįžus į namus, vienas iš jūsų sako: „Dešimties balų skalės

ribose įvertink, kiek pilnas šį vakarą tavo meilės rezervuaras“; nulis reiškia

„tuščia“, dešimt – „aš pilnas meilės ir nesutalpinčiau jos daugiau“; jūs

pasakote savo emocinio meilės rezervuaro skaitiklio parodymus: 10, 9, 8,

7, 6, 5, 4, 3, 2, 1 arba 0, tuo nusakydamas, kiek pilnas jis yra; sutuoktinis

klausia: „Kaip galėčiau jį dar papildyti?“; jūs kažką siūlote – tai, ko

norėtumėte, kad jis šį vakarą padarytų ar pasakytų. Jis stengsis patenkinti

prašymą kaip įmanydamas geriau. Pakartokite visa tai pasikeitę vietomis,

kad abu galėtumėte pasakyti savo meilės rezervuaro parodymus ir

pasiūlyti, kaip jį papildyti. Tris savaites pažaidus šį žaidimą jus pagaus

įkarštis, o tai irgi gali būti žaismingas būdas, skatinantis rodyti meilę

sutuoktiniui.

Vienas vyras pasakė:

– Man nepatinka tas meilės rezervuaro žaidimas. Žaidėme jį su žmona.

Grįžęs namo paklausiau: „Dešimties balų sistemoje įvertink savo meilės

rezervuarą šį vakarą.“ – „Maždaug septyni“, – atsakė ji. „Ką padaryti, kad

jis būtų pilnesnis?“ – „Daugiausia padarytum išskalbdamas drabužius“, –

pasakė žmona. Kas bendra tarp meilės ir skalbimo? Nesuprantu.

– Čia ir yra jūsų problema, – pasakiau aš. – Jūs nesuprantate, kokia

pagrindinė žmonos meilės kalba. Ar žinote savąją?

– Fizinis prisilietimas, – nedvejodamas atsakė jis, – ypač seksualinė

santuokos pusė.

– Paklausykite atidžiai, – paprašiau jo. – Kai žmona išreiškia meilę

jums fiziniu prisilietimu, jūs jaučiate tą patį, ką ir ji, kai skalbiate.

– Skalbimas! – sušuko jis. – Aš skalbsiu kas vakarą, jeigu tai verčia ją

taip puikiai jaustis.

Beje, jeigu dar neatpažinote pagrindinės savo meilės kalbos, tęskite

rezervuaro tikrinimo žaidimą. Kai sutuoktinis klaus: „Ką galėčiau

padaryti, kad pripildyčiau sklidinai tavo rezervuarą?“, o jūs duosite jam

pasiūlymus, – tai padės jums atskirti savo meilės kalbą. Gali būti, kad

prašysite dalykų, susijusių su visomis penkiomis meilės kalbomis, bet

dauguma pageidavimų telksis apie svarbiausią jūsų meilės kalbą.

Kas nors iš jūsų mintyse dabar sakote man tą patį, ką Raimondas ir

Elena iš Siono miesto, Ilinojaus valstijos.

– Daktare Čapmanai, – pasakė jie, – viskas skamba gražiai, net

nuostabiai, bet ką daryti, kai sutuoktinio meilės kalba yra ta, ko natūraliai

jūs tiesiog nesugebate?

Į šį klausimą atsakysiu 10 skyriuje.
 Dešimtas skyrius

Mylėti reikia nuspręsti

Kaip galima kalbėti vienas kito meilės kalba, jei esame pilni nuoskaudų,

pykčio ir pagiežos dėl nesėkmių praeityje? Atsakymą paaiškina mūsų

žmogiškosios prigimties esmė. Esame būtybės, gebančios rinktis. Tai

reiškia, kad galime pasirinkti blogai, – tai visi esame kada nors padarę.

Kalbėjome kitiems smerkiančius žodžius ir padarėme skriaudų. Dabar

tuo nesididžiuojame, nors tada atrodė teisinga. Praeityje buvusių blogų

poelgių neturime kartoti. Verčiau pasakykime: „Atsiprašau. Žinau, kad

įskaudinau tave, bet norėčiau ką nors padaryti, kad ateityje būtų geriau.

Noriu tave mylėti tavo meilės kalba ir patenkinti tavo poreikius.“ Esu

matęs, kaip pasirinkusios šį kelią poros išgelbėjo ant skyrybų slenksčio

atsidūrusią savo santuoką.

Meilė nepanaikina praeities, bet padaro ateitį kitokią. Kai nutariame

aktyviai rodyti meilę pagrindine sutuoktinio meilės kalba, sukuriame tokį

emocinį klimatą, kuriame įmanoma išspręsti praeities konfliktus ir

nesutarimus.

Mano kabinete bejausmiu akmeniniu veidu sėdėjo Brentas. Jis atvyko

ne savo iniciatyva, o mano paprašytas. Prieš savaitę šioje kėdėje sėdėjo jo

žmona Betė ir nesuvaldomai verkė. Kai šiaip ne taip pavyko sulaikyti

ašaras, ji išlemeno, kad Brentas pasakė daugiau jos nemylįs ir paliekąs. Ji

buvo sugniuždyta.

Šiek tiek aprimusi, ji papasakojo:

 – Pastaruosius dvejus ar trejus metus abu daug dirbome. Žinojau, kad

neturėsime daug laiko pabūti kartu, kaip buvome įpratę, bet, maniau, juk

dirbame dėl bendro tikslo. Dabar sunku patikėti, ką jis sako. Jis visada

buvo toks geras ir rūpestingas. Brentas labai geras tėvas vaikams. Kaip jis

galėjo šitaip su mumis pasielgti?

Aš klausiausi jos pasakojimo apie dvylika jų santuokos metų. Panašią

istoriją buvau girdėjęs daug kartų: jaudinantys draugavimo metai,

įsimylėjimo aukštumos ir vedybos, prisitaikymo etapas pirmaisiais

santuokos metais, bėgimas paskui amerikietišką svajonę. Atėjo metas, kai

jie nusileido iš emocinių įsimylėjimo aukštumų, bet nepakankamai gerai

mokėjo vienas kito meilės kalbą. Paskutinius keletą metų Betės meilės

rezervuaras buvo apytuštis, nors meilės jai vyras rodydavo pakankamai, ir

tai vertė ją manyti, kad viskas gerai. Tačiau vyro meilės rezervuaras buvo

tuščias.

Pasakiau Betei, kad norėčiau žinoti, ar Brentas sutiks pasikalbėti.

– Kaip jau žinote, – pasakiau jam telefonu, – pas mane lankėsi Betė ir

pasakojo apie jūsų santuokos sunkumus. Noriu jai padėti, bet turiu žinoti,

ką apie tai manote jūs.

Jis nedvejodamas sutiko atvykti, ir štai dabar sėdėjo mano kabinete. Jo

veido išraiška buvo visiškai kitokia nei Betės. Ji nesuvaldomai verkė, o jis

laikėsi stoiškai. Susidariau įspūdį, kad jis jau seniai išsiverkęs ir dabar

verkė jo širdis. Tai, ką jis papasakojo, patvirtino mano nuojautą.

– Aš paprasčiausiai jos nebemyliu, – pasakė jis. – Jau seniai nemyliu.

Nenoriu jos skaudinti, bet mes nesame daugiau artimi. Mūsų santykiuose

atsivėrė tuštuma. Man nepatinka su ja būti. Nežinau, kas atsitiko. Aš

norėčiau, kad būtų kitaip, bet jausmų jai neliko.

Brentas jautė tą patį, ką išgyvena šimtai vyrų. „Aš nebemyliu jos“

mąstymo būdas suteikia vyrams jausmų laisvę ieškoti meilės su kita

moterimi. Tą patį galima pasakyti apie žmonas, kurios naudoja šį

pasiteisinimą.

Aš užjaučiau Brentą, nes pats esu tai išgyvenęs. Tūkstančiai porų yra

tai patyrę – emocinę tuštumą. Jie norėtų elgtis tinkamai ir neskaudinti

kito, bet emociniai poreikiai verčia ieškoti meilės už santuokos ribų.

Laimė, ankstyvaisiais savo santuokos metais aš pamačiau skirtumą tarp

įsimylėjimo potyrio ir emocinio poreikio jaustis mylimam. Mūsų

visuomenės dauguma dar nesuvokė šio skirtumo. Kino filmai, muilo

operos ir žurnalai apie meilę šias dvi meilės rūšis supynė į viena, tuo dar

labiau padidindami painiavą. Iš tiesų šios dvi rūšys labai skiriasi.

•
Patenkinti žmonos meilės poreikį stengiuosi kiekvieną dieną.

Jeigu moku pagrindinę jos meilės kalbą ir ją naudoju, bus

patenkinti pagrindiniai žmonos emociniai poreikiai, ji jausis

saugi mano meilėje.

Įsimylėjimo potyris, apie kurį kalbėjome trečiame skyriuje, egzistuoja

instinktų lygyje. Taip paprasčiausiai atsitinka vyrui ir moteriai

bendraujant, iš anksto neplanuojant, sąmoningai nepasirinkus.

Įsimylėjimą galima paskatinti arba numalšinti. Jis yra trumpalaikis

(paprastai trunka porą metų ar mažiau) ir atrodo, kad atlieka žmonijai tą

pačią funkciją kaip Kanados žąsims poravimosi klyksmas.

Įsimylėjimo potyris laikinai patenkina emocinį žmogaus poreikį. Jis

suteikia jausmą, kad mumis kažkas rūpinasi, žavisi ir vertina. Mūsų

emocijos įgyja sparnus nuo minties, kad kitas vertina mus kaip

svarbiausią asmenį savo gyvenime, kad savo laiką ir jėgas nori atiduoti tik

mūsų santykiams. Kurį laiką, kad ir kiek tai tęsis, mūsų emocinis poreikis

bus patenkintas, emocijų rezervuaras – pilnas. Mes jausimės laimingiausi

pasaulyje. Mums nebus nieko neįmanomo. Daugelis žmonių pirmą kartą

tokiu būdu išgyvena emocinę pilnatvę. Tai euforiškas pojūtis.

Tačiau ilgainiui mes nusileidžiame iš jausmų aukštumos į tikrovę.

Jeigu sutuoktinis išmoko pagrindinę mano meilės kalbą, manasis meilės

poreikis bus toliau tenkinamas. Bet jei jis nekalbės mano meilės kalba,

emocijų rezervuaras greitai ištuštės ir aš nesijausiu mylimas. Patenkinti šį

sutuoktinio poreikį yra mano pareiga. Jeigu išmoksiu žmonos meilės

kalbą ir dažnai ja kalbėsiu, žmona nuolat jausis mylima. Ir nubudusi iš

įsimylėjimo kerų, ji, ko gero, jų nepasiges, nes jos emocijų rezervuaras ir

toliau bus laikomas sklidinas. Jeigu ji taip pat elgsis su manimi, patenkins

mano emocinius poreikius, tai, būdami pasitenkinę emociškai, savo

kūrybines jėgas skirsime daugeliui naudingų planų, o drauge taip

išlaikysime santuoką džiuginančią ir tvirtą. Bet jeigu aš neišmokau

pagrindinės jos meilės kalbos arba moku, bet nekalbu, žmona, nusileidusi

iš emocinio pakylėjimo, natūraliai pajus nepatenkintą meilės poreikį.

Pagyvenusi keletą metų su tuščiu meilės rezervuaru, ji veikiausiai įsimylės

ką nors kitą, ir užburtas ratas suksis toliau.

Mąstydamas apie visa tai, žvelgiau į bejausmį Brento veidą ir svarsčiau,

ar sugebėsiu jam padėti. Širdimi nujaučiau, kad jis turbūt jau yra

įsipainiojęs į įsimylėjimo kerus kitai moteriai. Bandžiau atspėti, ar tai

pasiekę tik pirminę stadiją, ar jau pačioje viršūnėje. Nedaug vyrų, pajutę

skausmą dėl ištuštėjusio meilės rezervuaro, palieka šeimą, kol randa

perspektyvą patenkinti šį poreikį kitur.

Brentas prisipažino, kad jau keli mėnesiai kaip yra įsimylėjęs kitą

moterį. Jis tikėjosi, kad blogi jausmai išnyks ir juodu su žmona galės

išspręsti problemas. Bet reikalai namuose pablogėjo, o meilė kitai

moteriai stiprėjo. Jis negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be naujosios meilės.

Man buvo gaila Brento, susidūrusio su šia dilema. Jis tikrai nenorėjo

skaudinti žmonos ir vaikų, bet tuo pačiu metu jautėsi nusipelnęs laimingo

gyvenimo. Pasakiau jam statistinius duomenis apie antrąsias santuokas

(60 procentų baigiasi skyrybomis). Jis nustebo, bet buvo tikras, kad įveiks

sunkumus. Pasakiau apie tyrimus, kaip skyrybos paveikia vaikus, bet jis

buvo įsitikinęs, kad ir toliau bus geras tėvas ir vaikai įveiks skyrybų

traumą. Kalbėjau jam ir apie šioje knygoje nagrinėjamas temas, rodžiau

skirtumą tarp įsimylėjimo ir stipraus emocinio poreikio jaustis mylimam.

Paaiškinau apie penkias meilės kalbas ir paraginau duoti savo santuokai

dar vieną šansą. Puikiai supratau, kad mano požiūris į santuoką, paremtas

blaiviais samprotavimais, nuo jo išgyvenamo emocinio pakilumo skiriasi

kaip paprastas ginklas nuo automatinio. Jis padėkojo man už rūpestį ir

paprašė padaryti visa, kas įmanoma, ir padėti Betei. Tačiau užtikrino, kad

nemato jokios vilties išgelbėti jų santuoką.

 Po mėnesio jis paskambino ir pasakė norįs pasikalbėti. Šį kartą

pastebėjau, kad jis sunerimęs. Tai nebebuvo tas šaltakraujiškas vyras, kurį

mačiau anksčiau. Jo nauja mylimoji pradėjo leistis iš emocinių aukštumų

ir pastebėti Brento charakteryje tai, kas jai nepatinka. Ji ėmė jo vengti.

Brentas jautėsi sugniuždytas. Jo akyse tvenkėsi ašaros, kai pasakojo, kiek

daug ji jam reiškė ir koks nepakenčiamas buvo jos atstūmimas.

Valandą laiko supratingai klausiausi Brento, kol jis pagaliau paprašė

patarimo. Pasakiau, kad labai gerai suprantu jo skausmą, ir paaiškinau,

kad jis išgyvena natūralų netekties sielvartą, kuris nepraeis per vieną

naktį. Šis išgyvenimas yra neišvengiamas. Priminiau jam įsimylėjimo

potyrio trumpumą – kad anksčiau ar vėliau mes nusileidžiame iš

aukštumų į realų pasaulį. Vieni „išsimyli“ iki vedybų, kiti – po jų. Brentas

sutiko, kad geriau tai padaryti dabar nei vėliau.

Vėliau pasiūliau Brentui ir Betei išklausyti konsultacijų kursą, nes

krizė yra tinkamas tam metas. Priminiau, kad tikra, patvari meilė yra tai,

kas pasirinkta sąmoningai, ją galima atgaivinti santuokoje, jeigu vyras su

žmona išmoksta mylėti vienas kitą teisingai suprasta meilės kalba.

Brentas sutiko būti konsultuojamas. Po devynių mėnesių jis ir Betė

džiaugėsi atstatyta santuoka. Kai pamačiau jį dar po trejų metų, jis pasakė

turįs nuostabią šeimą ir dėkojo už pagalbą kritišku gyvenimo tarpsniu.

Brentas sakė, kad mylimosios praradimo skausmas praėjo daugiau nei po

dvejų metų. Nusišypsojęs pridūrė:

– Mano meilės rezervuaras dar niekada nebuvo toks pilnas, ir Betė yra

pati laimingiausia moteris, kokią kada nors sutiksite.

Laimė, Brentas tapo, kaip aš vadinu, pusiausvyros netekimo auka

įsimylėjus. Tai reiškia, kad du žmonės beveik niekada neįsimyli ir

„neišsimyli“ tą pačią dieną. Nereikia būti sociologijos mokslų daktaru, kad

suprastum šią tiesą. Užtenka pasiklausyti kantri stiliaus dainų. Brento

mylimoji „išsimylėjo“ jai tinkamu laiku.

Per tuos devynis mėnesius konsultuojant Brentą ir Betę drauge

išsprendėme daugybę konfliktų. Bet kelias jų santuokai atstatyti buvo

sužinoti vienas kito meilės kalbą ir nutarti dažnai ja kalbėti.

 Leiskite grįžti prie klausimo, kurį kėliau devintame skyriuje: „Ką

daryti, jeigu sutuoktinio meilės kalba yra tai, ko man nesiseka padaryti

natūraliai?“ Man dažnai užduoda šį klausimą per seminarus, ir mano

atsakymas būna toks: „Na ir kas?“

Mano žmonos meilės kalba yra paslaugos. Vienas iš darbų, kuriuos aš

reguliariai atlieku už ją, yra kilimų siurbimas. Ar jūs manote, kad man tai

natūraliai priimtina? Mama mane versdavo namuose atlikti šį darbą. Kol

mokiausi mokykloje, negalėdavau šeštadienį žaisti krepšinio, kol visame

name neišsiurbdavau kilimų. Tada sakydavau: „Kai išeisiu iš šitų namų,

vieno dalyko nedarysiu niekada – nesiurbsiu dulkių. Susirasiu žmoną,

kuri tai darys už mane.“

•
Jeigu ko nors atlikti jums neišeina natūraliai, tai dar stipriau

parodo jūsų meilę.

Bet mūsų namuose dulkes siurbiu aš, ir darau tai reguliariai. Vienintelė

priežastis – meilė. Už jokį atlyginimą nesutikčiau siurbti kilimų namuose,

bet darau tai iš meilės. Matote, jeigu ko nors daryti jums neišeina

natūraliai, tai dar stipriau parodo jūsų meilę. Mano žmona žino: kai aš

išsiurbiu namuose kilimus, tai rodo ne ką kita, kaip šimtaprocentinę tyrą

mano meilę, ir už tai aš sulaukiu įvertinimo.

– Bet, daktare Čapmanai, – pasakys kas nors, – tai visai kas kita. Mano

sutuoktinio meilės kalba yra fizinis prisilietimas, o aš nesu švelnus

žmogus. Niekada nemačiau savo tėvo ir mamos apkabinant vienas kitą. Jie

ir manęs neapkabindavo. Aš tiesiog nesu toks žmogus.

Ar turite dvi rankas? Ar galite jas sukabinti? Įsivaizduokite, kad laikote

apglėbęs jomis sutuoktinį, glaudžiate jį prie savęs. Lažinuosi, kad kai

būsite apkabinęs vyrą/žmoną tris tūkstančius kartų, pradėsite jaustis

daug patogiau. Galų gale ne patogumas čia svarbiausia. Mes kalbame apie

meilę, o ji yra tai, ką darome dėl kito žmogaus, bet ne dėl savęs. Dauguma

kasdien darome dalykus, kurie nesiduoda mums lengvai. Kai kam tai yra
lipimas iš lovos ryte. Juk priešinamės jausmams, lipdami iš lovos. Kodėl?

Todėl, kad manome, jog reikia nuveikti ką nors naudingo tą dieną. Dienai

baigiantis, paprastai būname patenkinti, kad ryte atsikėlėme. Pirma

veiksmas, po to – emocijos.

Tas pat yra su meile. Atpažįstame pagrindinę sutuoktinio meilės kalbą

ir nutariame ja kalbėti – ar tai išeina natūraliai, ar ne. Darydami tai mes

nelaukiame, kad apgaubtų šiltas jausmas ar jaudulys. Tiesiog darome tai

kito naudai; norime patenkinti emocinį sutuoktinio poreikį kalbėdami

būtent jo meilės kalba. Tokiu būdu meilės prisipildo jo emocijų

rezervuaras, ir atsiranda galimybė, kad jis taip pat atsilieps mūsų meilės

kalba. Tada mes išgyvename tam tikras emocijas ir mūsų meilės

rezervuaras ima pilnėti.

Bet kuris iš jūsų galite pradėti šį procesą jau šiandien.

 Vienuoliktas skyrius

Meilė viską keičia

Meilė nėra vienintelis mūsų emocinis poreikis. Psichologai pastebėjo, kad

tarp pagrindinių žmogaus poreikių yra saugumo, savo vertės ir

reikšmingumo jausmas. Meilė susijusi su šiomis reikmėmis.

Jeigu jaučiuosi mylimas sutuoktinio, galiu atsipalaiduoti, nes žinau,

kad mylimasis nepadarys nieko blogo. Būdamas su juo esu saugus. Galbūt

mane kamuoja dvejonės dėl pasirinktos profesijos, gal kitose gyvenimo

srityse turiu priešų, bet su sutuoktiniu jaučiuosi saugus.

Mano vertės jausmą palaiko faktas, kad sutuoktinis mane myli. Juk

jeigu jis myli, esu to vertas. Galbūt vaikystėje tėvai neigiamai arba

dviprasmiškai atsiliepdavo apie mane, bet sutuoktinis pažįsta ir myli

mane suaugusį. Jo meilė kelia mano savigarbą. Poreikis jaustis svarbiam

yra toji emocinė jėga, kuri daugeliu atvejų skatina vienokį ar kitokį mūsų

elgesį. Varomoji žmogaus gyvenimo jėga yra sėkmės troškimas. Juk

norime, kad mūsų gyvenimas būtų kuo nors reikšmingas. Reikšmingumą

kiekvienas suprantame savaip ir daug dirbame siekdami tikslo. Jausmas,

kad esi mylimas sutuoktinio, didina mūsų reikšmingumo pojūtį. Mes

mąstome taip: „Jeigu yra žmogus, kuris mane myli, matyt, esu

reikšmingas.“

Žmogus yra reikšmingas, nes stovi pačioje nustatytos pasaulio tvarkos

viršūnėje. Aš gebu mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, perteikti mintis

žodžiais ir daryti sprendimus. Per spausdintą ar įgarsintą žodį galiu

naudotis mintimis tų žmonių, kurie gyveno anksčiau. Galiu naudotis kitų

patirtimi, nors jie gyveno kitame amžiuje ir kitoje kultūroje. Aš išgyvenu

artimųjų ir draugų mirtį ir suvokiu, kad yra aukštesnė už materialiąją

egzistencijos forma. Aš matau, kad visų kultūrų žmonės tiki dvasiniu

pasauliu. Širdis man sako, kad tai tiesa, net jeigu protas, įpratintas remtis

mokslu, kelia kritiškus klausimus.

Aš esu reikšmingas. Gyvenimas turi prasmę. Jame yra aukštesnis

tikslas. Aš noriu tuo tikėti, bet galbūt jaučiuosi nereikšmingas tol, kol kas

nors parodo man meilę. Kai mylėdamas sutuoktinis skiria man savo laiką,

jėgas ir pastangas, aš patikiu, kad esu svarbus. Jeigu negaučiau meilės,

turbūt visą gyvenimą ieškočiau savo reikšmingumo, vertės ir saugumo

jausmo. Meilė patenkina šiuos poreikius. Patyręs ją, tampu laisvas

realizuoti savo potencialias galimybes. Imu tikėti, kad esu vertas, ir galiu

nuveikti kažką dėl kitų, užuot rūpinęsis tik savo poreikiais. Tikra meilė

visada išlaisvina.

Jeigu santuokoje nesijaučiame vienas kito mylimi, mūsų skirtumai ima

atrodyti didesni, nei yra iš tikrųjų. Pradedame žiūrėti vienas į kitą kaip į

tą, kuris atima iš manęs laimę. Kovojame dėl savo reikšmingumo ir vertės,

ir santuoka tampa kovos lauku, o ne rojumi.

Meilė neatsako į visus klausimus, bet sukuria saugią aplinką, kur

galime ieškoti atsakymų. Supami meilės teikiamo saugumo, sutuoktiniai

be paniekos gali kalbėtis apie savo charakterių skirtumus. Tada įmanoma

išspręsti konfliktus, dvi skirtingos asmenybės gali mokytis gyventi

santarvėje. Taip randame būdus, kaip pažadinti geriausias kito savybes.

Tokie yra meilės teikiami privalumai.

Apsisprendimas mylėti sutuoktinį turi milžinišką jėgą. Ją realizuoti

padeda pagrindinės sutuoktinio meilės kalbos mokėjimas. Tokia yra

meilė, dėl kurios „sukasi šis pasaulis“. Bent jau taip nutiko Džinai ir

Normui.

Atvykti pas mane jiems prireikė trijų valandų. Akivaizdu, kad Normas

nepageidavo čia būti. Norėdama, kad atvyktų ir jis, Džina pagąsdino jį

paliksianti. (Aš nesiūlau naudoti tokio būdo, bet ne visada žmonės tai

žino.) Jie buvo vedę trisdešimt penkerius metus ir niekada nesikreipė į

psichologą.
 Pokalbį pradėjo Džina.

– Daktare Čapmanai, – tarė ji, – norėčiau iš pat pradžių pasakyti du

dalykus. Pirmiausia, mes neturime jokių finansinių sunkumų. Viename

žurnale skaičiau, kad didžiausios problemos santuokoje kyla dėl pinigų

stygiaus. Su mumis taip nėra. Abu dirbame jau daug metų, namo kreditas

išmokėtas, už automobilius taip pat nesame skolingi. Taigi šioje srityje –

jokių problemų. Kitas dalykas: mes nesiginčijame. Tenka girdėti iš

draugų, kad jie nuolat kivirčijasi. Mes niekada nebuvome susirieję.

Neprisimenu paskutinio karto, kada būtume įsivėlę į kokį ginčą. Abu

esame tos nuomonės, kad ginčytis yra beprasmiška. Todėl to ir nedarome.

Man, kaip specialistui, buvo paranku, kad Džina apibūdino situaciją.

Supratau, kad ji eis tiesiai prie reikalo esmės. Buvo akivaizdu, kad jau

pirmuosius sakinius ji buvo iš anksto apgalvojusi. Moteris norėjo

užtikrinti, kad negaištume laiko tiems pašaliniams dalykams, ir išnaudoti

tą valandą išmintingai.

– Problema yra ta, – tęsė ji, – kad nejaučiu vyro meilės. Rytais keliamės

ir vykstame į darbą, grįžę užsiimame kiekvienas savais reikalais.

Vakarieniaujame paprastai kartu, bet nesikalbame. Kol valgome, jis žiūri

televizorių. Po to krapštosi rūsyje, snaudžia priešais televizorių, kol

pasakau, kad laikas gulti. Taip būna penkias dienas per savaitę.

Šeštadienio rytą jis žaidžia golfą, po pietų darbuojasi prie namų, o vakare

su draugais išeiname į restoraną. Su jais vyras bendrauja, bet vos tik

sėdame važiuoti namo, visi pokalbiai baigiasi. Grįžęs jis vėl užsnūsta prie

televizoriaus, o vėliau gulamės. Sekmadienio rytą einame į bažnyčią, –

pabrėžė ji, – po to pietaujame kur nors su draugais. Kai grįžtame namo,

vyras visą popietę pramiega prie televizoriaus. Vakare dažniausiai vėl

einame į bažnyčią, grįžtame, užkandame kukurūzų spragėsių ir einame

gulti. Taip praslenka mūsų savaitės. Mes tarsi du nuomininkai,

gyvenantys tame pačiame name. Tarp mūsų nieko nevyksta. Nejaučiu jo

meilės, nėra šilumos, teigiamų emocijų. Viskas mirę ir tuščia. Toliau taip

gyventi negaliu.

Džina pravirko. Padaviau jai servetėlę ir pažvelgiau į Normą. Pirmasis

jo komentaras buvo toks:

 – Aš jos nesuprantu.

Po valandėlės jis kalbėjo toliau:

– Padariau visa, ką išmaniau, norėdamas parodyti, kad myliu. Ypač

pastaruosius dvejus ar trejus metus, kai ji ėmė labai skųstis. Atrodo,

niekas nepadėjo. Kad ir ką daryčiau, ji nepatenkinta ir sako nesijaučianti

mylima. Nežinau, ką dar galėčiau padaryti.

Mačiau, kad Normas įpykęs ir nusivylęs.

– Ką darėte, norėdamas parodyti savo meilę žmonai? – pasiteiravau.

– Vienas iš tokių dalykų yra ruošti vakarienę, – pasakė jis, – mat iš

darbo aš grįžtu anksčiau. Keturis kartus per savaitę vakarienė jau būna

paruošta, kai ji grįžta namo. Kitą vakarą valgome ne namuose. Tris kartus

per savaitę po valgio plaunu indus. Kartą per savaitę to nedarau, nes turiu

būti susirinkime. Kitus tris vakarus aš toliau plaunu indus. Kadangi jos

nugara nesveika, aš siurbiu kilimus. Ji alergiška žiedadulkėms, todėl aš

tvarkau aplinką, lankstau sausus skalbinius.

Normas išvardijo daug darbų, kuriuos jis atlikdavo už Džiną.

Klausydamasis jo pagalvojau: „Ką šita moteris veikia namuose?“ Jai ten

beveik nebuvo ką veikti.

– Visa tai darau norėdamas parodyti, kad myliu ją, – toliau kalbėjo

Normas, – o ji sėdi čia ir kalba jums tą patį, ką ir man štai jau antrus ar

trečius metus, – kad nesijaučia mylima. Ką dar padaryti dėl jos?

Atsisukau į Džiną.

– Daktare Čapmanai, – tarė ji, – visa tai nuostabu. Bet aš norėčiau, kad

jis prisėstų šalia manęs ir mes pasikalbėtume. Niekada to nedarome.

Nesikalbame vienu du jau trisdešimt metų. Jis plauna indus, siurbia

kilimus, pjauna žolę – visada ką nors veikia. Aš noriu, kad jis atsisėstų su

manimi ant sofos, pažvelgtų į akis ir mes kalbėtumės apie mus ir savo

gyvenimą.

Džina vėl pravirko. Buvo aišku, kad pagrindinė jos meilės kalba yra

laiko leidimas kartu. Jos ašaros reiškė dėmesio prašymą. Ji norėjo, kad su

ja būtų elgiamasi kaip su asmeniu, o ne daiktu. Normo užimtumas

nepatenkino jos emocinių poreikių.

 Daugiau pasikalbėjęs su Normu, supratau, kad ir jis nesijaučia

mylimas, tik apie tai nekalba. Jis mąstė taip: „Jeigu esi vedęs trisdešimt

penkerius metus, neturi neapmokėtų sąskaitų ir ginčų su žmona, – ko dar

norėti?“ Taip jis ir gyveno.

– Kokia žmona jums būtų ideali? – paklausiau jo. – Jeigu galėtumėte

išsirinkti tobulą žmoną – kokia tai būtų moteris?

Normas pirmą kartą pažvelgė man į akis ir paklausė:

– Ar tikrai norite tai žinoti?

– Taip, – atsakiau.

Jis patogiai įsitaisė krėsle, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Veide

nušvito didelė šypsena ir jis ėmė kalbėti:

– Esu svajojęs apie tai. Tobula žmona būtų ta, kuri, grįžusi iš darbo

namo, gamintų man vakarienę. Aš galėčiau darbuotis kieme, ji pakviestų

mane valgyti. Po to ji suplautų indus. Aš tikriausiai jai padėčiau, bet ši

atsakomybė būtų jos. Ji įsiūtų ištrūkusias mano marškinių sagas…

Džina nebeištylėjo:

– Juk sakei, kad tau patinka gaminti valgį!

– Neturiu nieko prieš, – atsakė Normas, – bet manęs klausė, kaip aš

įsivaizduoju idealią žmoną.

Be jokios abejonės, Normo pagrindinė meilės kalba yra paslaugos. Kaip

manote, kodėl jis darė tuos darbus dėl Džinos? Todėl, kad tai buvo jo

meilės kalba. Jo nuomone, šitaip parodai savo meilę – ką nors darai dėl

žmogaus. Problema buvo ta, kad pagrindinė Džinos meilės kalba nebuvo

darbų atlikimas. Emocijų atžvilgiu šitai nereiškė jai to, ką būtų reiškę jos

vyrui, jeigu ji būtų tai dariusi dėl jo.

Kai Normui galvoje prašviesėjo, pirmiausia jis paklausė štai ko:

– Kodėl niekas man nepasakė šito prieš trisdešimt metų? Būčiau kas

vakarą penkiolika minučių sėdėjęs su ja ant sofos, užuot dirbęs tuos

darbus.

Jis atsisuko į Džiną ir pasakė:

– Pirmą kartą gyvenime supratau, ką tu turi galvoje sakydama, kad mes

nesikalbame. Anksčiau niekaip negalėjau to suprasti. Man atrodė, kad mes

kalbamės. Aš visada tavęs paklausdavau, kaip išsimiegojai, ir maniau, kad

tai ir yra bendravimas. Dabar supratau: tu nori, kad aš kiekvieną vakarą

prisėsčiau šalia, sakykime, penkiolikai minučių, žiūrėtume vienas į kitą ir

kalbėtumės. Dabar žinau, kodėl tau tai svarbu. Tai – emocinė tavo meilės

kalba. Mes pradėsime tai daryti dar šį vakarą. Visą likusį gyvenimą skirsiu

po penkiolika minučių ant sofos. Patikėk manim.

Džina atsisuko į Normą ir pasakė:

– Man tai būtų rojus. Aš gaminsiu valgį. Vakarieniauti turėsime vėliau

nei įprasta, nes iš darbo aš grįžtu vėliau už tave. Bet aš sutinku ruošti

vakarienę. Mielai įsiūsiu tau sagas; tau nereikės laukti, kol pastebėsiu jas

ištrūkus. Likusį gyvenimą plausiu indus, – kad tik jaustumeisi mylimas.

Džina ir Normas išvažiavo namo ir pradėjo mylėti vienas kitą abipuse

meilės kalba. Nepraėjo ir du mėnesiai, kai juodu mėgavosi antruoju

medaus mėnesiu, ir jie paskambino man iš Bahamų salų pasakyti, kokių

unikalių pokyčių įvyko jų santuokiniame gyvenime.

Ar gali atgimti emocinė meilė santuokoje? Patikėkite, gali. Reikia

išmokti pagrindinę sutuoktinio meilės kalbą ir nuspręsti ja kalbėti.

 Dvyliktas skyrius

Kaip mylėti nemylimą

Buvo gražus rugsėjo šeštadienis. Vaikščiojome su žmona po Reinoldsų

sodus, grožėdamiesi augalija. Ten buvo augalų iš viso pasaulio. Sodus

įkūrė R. J. Reinoldsas, tabako pramonės magnatas, jam priklausiusiame

žemės sklype. Dabar sodai yra Veik Forest universiteto nuosavybė. Kaip

tik vaikščiojome po rožyną, kai pastebėjau prie mūsų artėjančią Aną –

moterį, kuri prieš dvi savaites pradėjo pas mane konsultuotis. Ji ėjo

nuleidusi akis žemyn, į akmenimis grįstą taką, ir buvo labai susimąsčiusi.

Kai pasisveikinau, ji krūptelėjo, bet pakėlė akis ir nusišypsojo. Pristačiau

ją Karolinai, mes pasikeitėme keletu malonių žodžių. Be jokios įžangos ji

uždavė vieną rimčiausių mano kada girdėtų klausimų:

– Daktare Čapmanai, ar įmanoma pamilti žmogų, kurio nekenti?

Žinojau, kad tas klausimas kilo iš didelio skausmo ir reikalauja

apgalvoto atsakymo. Žinojau, kad sutiksiu ją kitą savaitę konsultacijos

metu, todėl pasakiau:

– Ana, tai vienas iš labiausiai verčiančių pamąstyti klausimų, kokį esu

girdėjęs. Kodėl mums nepasikalbėjus apie tai kitą savaitę?

Ji sutiko, ir mes su žmona toliau vaikštinėjome po sodą. Bet Anos

užduotas klausimas neišėjo iš galvos. Vėliau, pakeliui į namus, su Karolina

aptarėme jį. Prisiminėme savo santuokinio gyvenimo pradžią – dažnai

jautėme neapykantą vienas kitam. Smerkiantys žodžiai sukelia skausmą, o

šis – pyktį. Savyje laikomas pyktis virsta neapykanta. Kas gi mums padėjo

šito išvengti? Mes abu žinojome, kad reikia rinktis. Suvokėme, kad jei ir
toliau reikalausime ir smerksime vienas kitą, sugriausime savo santuoką.

Laimė, maždaug per metus išmokome aptarti savo skirtumus

nesmerkdami kito, daryti sprendimus neardydami vienovės,

konstruktyviai siūlyti nieko nereikalaudami ir galiausiai kalbėti vienas

kito meilės kalba. (Daug šitų minčių užrašiau ankstesnėje savo knygoje

„Tvirtos santuokos link“.) Mes nutarėme mylėti ir tada, kai jausime vienas

kitam negatyvius jausmus. Kai pradėjome kalbėti vienas kito pagrindine

meilės kalba, pykčio ir neapykantos jausmai išnyko.

Tačiau mūsų situacija buvo kitokia nei Anos. Mudu su Karolina

buvome nusiteikę mokytis ir bręsti. Aš žinojau, kad Anos vyras toks nėra.

Praėjusią savaitę ji maldavo jo atvykti į konsultaciją. Prašydavo, kad jis

perskaitytų knygą, arba paklausytų garso įrašų santuokos tema. Bet jis

atmesdavo visas jos pastangas. Pasak Anos, vyras laikėsi tokios nuostatos:

„Aš neturiu jokių problemų, tai tu jų turi.“ Jis esąs teisus, o žmona –

neteisi. Štai taip. Vyro nuolatos beriami kritikos ir pasmerkimo žodžiai

per ilgus metus užgesino Anos meilę jam. Po dešimties santuokos metų

jos emocinė energija išseko, savigarba buvo beveik sugriauta. Ar liko

vilties išsaugoti Anos santuoką? Ar galėjo ji mylėti nemylimą vyrą? Ar jis

kada nors atsakys meile jai?

Aš žinojau, kad Ana yra tikinti ir nuolat lanko bažnyčią. Spėjau, kad

vienintelė jos viltis išsaugoti santuoką yra tikėjimas. Kitą dieną,

mąstydamas apie Anos situaciją, ėmiau skaityti apaštalo Luko aprašomą

Kristaus gyvenimą. Mane visada žavėjo Luko rašymo stilius, nes jis buvo

gydytojas ir kreipė dėmesį į detales. Pirmajame mūsų eros amžiuje jis

paprastai aprašė Jėzaus iš Nazareto mokymą ir gyvenimo būdą –

vadinamąjį Jėzaus Kalno pamokslą. Ten aš perskaičiau žodžius, kuriuos

laikau didžiausia meilės išraiška.

Bet jums, kurie klausotės, sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera

tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už

savo skriaudėjus… Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite

jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir

11
nusidėjėliai myli juos mylinčius .
Atrodo, kad šis didis raginimas, užrašytas beveik prieš du tūkstančius

metų, yra tai, ko ieškojo Ana. Bet ar galės ji tai padaryti? Ar kas nors

pajėgtų tai daryti? Ar įmanoma mylėti sutuoktinį, kuris tapo tavo priešu?

Ar įmanoma mylėti žmogų, kuris tave keikia, negražiai elgiasi, niekina ir

nekenčia? Net jeigu Ana ir galėtų jį mylėti, ar jis atsakytų jai tuo pačiu? Ar

jos vyras kada nors pasikeis, ar pradės rodyti meilę ir rūpintis ja? Aš

skaičiau toliau, ir mane pribloškė Jėzaus žodžiai: „Duokite, ir jums bus

duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį.

12
Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ .

Ar gali šis principas – mylėti nemielą žmogų – veikti gerokai

apgriuvusioje, kaip Anos, santuokoje? Nusprendžiau atlikti bandymą.

Iškėliau hipotezę: jeigu Ana išmoks pagrindinę vyro meilės kalbą ir kurį

laiką ja kalbės, kad būtų patenkintas emocinis vyro meilės poreikis,

galiausiai jis atsilieps ir ims rodyti meilę jai. „Ar bus tai veiksminga?“ –

svarsčiau aš.

Kitą savaitę susitikau su Ana, ir ji toliau pasakojo man apie baisią savo

santuokos padėtį. Baigusi kalbėti, ji pakartojo savo klausimą, kurį uždavė

Reinoldso soduose. Šį kartą pateikė jį kaip teiginį:

– Daktare Čapmanai, aš nežinau, ar galėsiu vėl pamilti jį po to, ką jis

man yra padaręs.

– Ar kalbėjotės su draugais apie tai?

– Kalbėjomės su dviem artimiausiais ir truputį – su kitais.

– Ką jie mano?

– Siūlo palikti jį, – atsakė ji. – Liepia man išeiti, nes jis niekada

nepasikeis, o aš laukdama tik didinsiu savo skausmą. Bet aš negaliu

prisiversti tai padaryti. Gal ir turėčiau taip pasielgti, bet nemanau, kad

būtų teisinga.

– Man atrodo, kad jus plėšo pusiau religiniai ir moraliniai įsitikinimai,

jog palikti šeimą yra blogai, ir emocinis skausmas, bylojantis, kad palikti

vyrą yra vienintelis būdas išgyventi.

– Būtent taip aš mąstau, daktare Čapmanai. Kaip tik taip ir jaučiuosi ir

nežinau, ką daryti.
 •
Kai emocijų rezervuaras yra tuščias… mes nebeturime meilės

sutuoktiniui, bet paprasčiausiai jaučiame tuštumą ir skausmą.

– Aš labai užjaučiu jus dėl šių sunkumų, – pasakiau. – Jūsų situacija tikrai

sudėtinga. Norėčiau rasti paprastą atsakymą, deja, negaliu. Rinktis –

palikti jį arba gyventi su juo tokiu toliau – tai teikia jums labai daug

skausmo. Kol nieko nesate nusprendusi, turiu jums vieną idėją. Nesu

tikras, ar ji padės, bet norėčiau, kad ją išmėgintumėte. Iš to, ką

papasakojote, žinau, kad jums svarbūs religiniai įsitikinimai ir labai

gerbiate Jėzaus mokymą.

Ji linktelėjo pritariamai.

– Noriu perskaityti jums tai, ką pasakė Jėzus, ir kas, mano manymu,

tam tikra prasme taikytina jūsų santuokai.

Lėtai ir apgalvodamas ėmiau skaityti: „Bet jums, kurie klausotės,

sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.

Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo skriaudėjus… Kaip

norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos,

kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos

mylinčius.“ Ar tai panašu į jūsų vyrą? Ar jis elgiasi su jumis kaip su priešu,

ne kaip draugu? – pasiteiravau jos. Moteris linktelėjo galva.

– Ar jis kada keikė jus? – paklausiau.

– Daugybę kartų.

– Ar elgėsi su jumis blogai?

– Dažnai.

– Ar sakė, kad nekenčia jūsų?

– Taip.

– Ana, jeigu jūs pasirengusi, norėčiau atlikti vieną eksperimentą. Noriu

pamatyti, kas atsitiks, kai pritaikysime šį principą jūsų santuokai. Leiskite

paaiškinti, ką turiu galvoje.

Aš paaiškinau Anai koncepciją apie žmogaus emocijų rezervuarą ir

faktą, kad šiam ištuštėjus, – kaip atsitiko jai pačiai, – mes nustojame
mylėję sutuoktinį ir jaučiame vien tuštumos pojūtį ir skausmą. Kadangi

meilė yra labai stiprus emocinis žmogaus poreikis, jos stygius sukelia

mums, ko gero, patį didžiausią emocinį skausmą. Pasakiau, kad jeigu visi

išmoktume pagrindinę vienas kito meilės kalbą, ta emocinė reikmė būtų

patenkinta ir grįžtų geri jausmai.

– Ar tai logiška? – pasiteiravau jos nuomonės.

– Jūs ką tik nupasakojote mano gyvenimą. Dar niekada nemačiau šito

taip aiškiai. Prieš susituokdami buvome įsimylėję, bet netrukus po

vestuvių nusileidome iš aukštumų, taip ir neišmokę vienas kito meilės

kalbos. Metų metais mano meilės rezervuaras stovėjo tuščias, ir esu tikra,

kad tas pat atsitiko jam. Daktare Čapmanai, jeigu tik būčiau supratusi tai

anksčiau, – galbūt viso to nebūtų atsitikę.

– Galime bandyti kurti kitokią ateitį, Ana, – drąsinau ją. – Siūlyčiau

šešių mėnesių eksperimentą.

– Išbandysiu bet ką, – ryžosi Ana.

Man patiko jos teigiamas požiūris, bet nebuvau tikras, ar ji suprato,

koks tai sudėtingas bandymas.

– Iš pradžių nustatykime tikslą, – pasakiau aš. – Jeigu žinotumėte, kad

per šešis mėnesius sulauksite išsipildant didžiausio savo troškimo, – koks

tai būtų noras?

Valandėlę Ana tylėjo. Pagalvojusi atsakė:

– Norėčiau, kad Glenas vėl mane mylėtų ir parodytų meilę skirdamas

man laiko; kad ir dirbtume, ir linksmintumės drauge; kad jausčiau, jog

jam įdomus mano vidinis pasaulis, kad restoranuose ne tik valgytume, bet

ir kalbėtumės; kad išvyktume kur nors smagiai praleisti laiką. Norėčiau

žinoti, kad santuoka jam brangiau už viską. – Ji patylėjo ir tęsė toliau: – Aš

pati norėčiau susigrąžinti šiltus, gražius jausmus, vėl jausti pagarbą,

didžiuotis juo. Šią akimirką tokių jausmų neturiu.

Ar rašiausi tai, ką kalbėjo Ana. Jai baigus, garsiai perskaičiau, ką ji

pasakė.

– Tai labai aukštas tikslas, – tariau. – Ar iš tiesų jūs to norite?

– Dabar tai skamba kaip nepasiekiamas dalykas, – atsakė Ana, – bet aš

noriu šito už viską labiau.

 – Tuomet sutarkime, kad tai bus mūsų tikslas. Po šešių mėnesių aš

noriu pamatyti jus su Glenu turinčius būtent tokius meilės santykius.

Dabar leiskite pasiūlyti hipotezę. Mūsų eksperimento tikslas bus įrodyti,

jog ši hipotezė yra teisinga arba neteisinga. Tarkime, kad jeigu jūs šešis

mėnesius kalbėsite pagrindine Gleno meilės kalba, tai kažkuriuo metu jo

emocinis meilės poreikis bus pradėtas tenkinti, jo emocijų rezervuaras

pildysis ir jis atsakys jums meile. Ši hipotezė paremta idėja, jog meilė –

emocinis poreikis, ir kai jis yra patenkinamas, mes linkę atsakyti

teigiamai asmeniui, kuris tą poreikį patenkina. Jūs suprantate, – tęsiau aš,

– kad ši hipotezė visą iniciatyvą atiduoda į jūsų rankas. Glenas nesistengia

atkurti šios santuokos. Tai darote jūs. Pagal hipotezę, yra nemaža

galimybė, kad Glenas galiausiai atsakys jums, jeigu „sugebėsite perduoti

savo energiją teisinga kryptimi“.

Paskaičiau Anai kitą Jėzaus pamokslo dalį, užrašytą evangelisto Luko:

„Duokite ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu

duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“

– Kaip suprantu, Jėzus konstatuoja principą, o ne būdą, kaip

manipuliuoti žmonėmis, – tariau aš. – Apskritai kalbant, jeigu būsime geri

žmonėms ir mylėsime juos, jie bus geri mums ir mylės mus. Tai nereiškia,

kad mes galime padaryti žmogų gerą būdami jam geri. Mes esame

nepriklausomi. Todėl galime nusisukti nuo meilės arba net paniekinti ją.

Nėra garantijos, kad Glenas atsilieps į jūsų meilės veiksmus. Mes galime

tik sakyti, jog yra didelė galimybė, kad jis tai padarys. (Konsultuojantis

gydytojas niekada negali absoliučiai įsitikinęs nuspėti žmogaus elgesio.

Remdamasis tyrimais ir pažinęs asmenybę, gydytojas gali tik numatyti,

kaip žmogus greičiausiai reaguos toje situacijoje.)

Kai sutarėme dėl hipotezės, aš pasakiau:

– Ana, dabar pakalbėkime apie jūsų ir Gleno pagrindinę meilės kalbą. Iš

to, ką jau papasakojote, aš numanau, kad jūsų pagrindinė meilės kalba

turbūt yra laiko leidimas kartu. Kaip jūs manote?

– Ir aš taip galvoju, daktare Čapmanai. Iš pradžių, kai mes būdavome

kartu ir Glenas išklausydavo mane, mes ilgas valandas prakalbėdavome ir

veikdavome ką nors kartu. Aš tikrai jaučiausi mylima. Labiau už viską

norėčiau, kad šita santuokos dalis grįžtų į mūsų gyvenimą. Kai mes

leidžiame laiką kartu, aš jaučiu, kad iš tiesų jam rūpiu, bet kai jis visą laiką

užsiėmęs kitais dalykais, niekada neturi laiko pasikalbėti ir veikti ką nors

su manimi, atrodo, kad darbas ir kiti reikalai jam yra svarbesni už mūsų

santykius.

– Kaip jūs manote, kokia yra Gleno pagrindinė meilės kalba? –

pasiteiravau aš.

– Man atrodo, kad tai yra fizinis prisilietimas ir ypač seksualinė

santuokos dalis. Sprendžiu iš to, kad jo nuostata buvo kitokia, kai aš

jaučiausi labiau jo mylima ir mes buvome seksualiai aktyvesni. Manau,

kad tai yra jo pagrindinė meilės kalba, daktare.

– Ar jis skundžiasi dėl to, kai kalbatės su juo?

– Jis sako, kad aš visą laiką kuo nors nepatenkinta, kad nepalaikau jo ir

nepritariu jo sumanymams.

– Sakykime, kad fizinis prisilietimas yra pagrindinė jo meilės kalba, –

pasiūliau aš, – o palaikymo žodžiai – antroji. Taip manyti siūlau dėl to, kad

jeigu jis skundžiasi dėl neigiamų žodžių, vadinasi, teigiami žodžiai būtų

jam reikšmingi. Leiskite pasiūlyti planą, kaip išbandyti mūsų hipotezę.

Kas būtų, jei jūs grįžusi namo pasakytumėte Glenui: „Aš mąsčiau apie mus

ir nusprendžiau, kad norėčiau būti tau geresne žmona. Taigi jei dėl to turi

kokių pasiūlymų, noriu, kad žinotum: esu pasiruošusi juos priimti. Gali

pasakyti man dabar arba pagalvok ir duok man žinoti, – aš tikrai norėčiau

pasistengti ir tapti geresne žmona!“ Kad ir kokia bus jo reakcija –

neigiama ar teigiama, – paprasčiausiai priimkite tai kaip informaciją.

Jūsų pasakymas bus jam užuomina, kad kažkas jūsų santykiuose pasikeis.

Remdamasi savo spėjimu, kad jo pagrindinė meilės kalba yra fizinis

prisilietimas, ir mano numanymu, kad jo antroji meilės kalba gali būti

palaikymo žodžiai, sutelkite dėmesį į šias dvi sritis mėnesio laikui. Jeigu

Glenas pasiūlys, kaip galėtumėte būti geresnė žmona, priimkite tą

informaciją ir panaudokite ją savo planui įgyvendinti. Paieškokite Gleno

gyvenime teigiamų dalykų ir pagirkite jį už tai. Kol kas susilaikykite nuo

nusiskundimų. Jeigu norėsis dėl ko nors skųstis, verčiau pasižymėkite tai

savo asmeniniuose užrašuose, nei pasakykite ką nors apie tai Glenui per tą
mėnesį. Pradėkite rodyti iniciatyvą būdama fiziškai artima ir seksualiai

aktyvi. Nustebinkite jį būdama iniciatyvi, net agresyvi, o ne tik

atsakydama į jo pasiūlymus. Užsibrėžkite tikslą suartėti intymiai bent

kartą per savaitę pirmąsias dvi savaites ir dukart per savaitę kitas dvi

savaites.

Ana pasakė, kad jie su Glenu lytiškai santykiavo tik vieną ar du kartus

per pastaruosius šešis mėnesius. Aš sumečiau, kad šis planas turėtų

išjudinti visus reikalus gana greitai.

•
Jeigu jūs sakote turįs jausmus, kurių neturite, tai yra

veidmainiška… Bet jeigu atliekate meilės veiksmą kito žmogaus

labui ar malonumui, tai yra paprasčiausiai jūsų sprendimas.

– O, daktare Čapmanai, – pasakė Ana, – tai bus nelengva. Man sunku

atsiliepti į jo seksualinį troškimą, kai jis ignoruoja mane visą laiką. Mūsų

seksualinio suartėjimo metu aš labiau jausdavausi išnaudojama nei

mylima. Visą kitą laiką jis elgiasi taip, tarsi aš esu absoliučiai nesvarbi, o

tada nori šokti į lovą ir naudotis mano kūnu. Aš pasipiktinau ir manau,

kad dėl to mes beveik neturėjome seksualinių santykių paskutiniuosius

keletą metų.

– Jūsų reakcija buvo natūrali ir normali, – užtikrinau Aną.

Noras intymiai suartėti su vyru daugeliui žmonų kyla dėl to, kad jos

jaučiasi mylimos. Jeigu jos taip jaučiasi, tai ir trokšta fizinio suartėjimo.

Jeigu jos nesijaučia mylimos, greičiausiai jausis seksualiai išnaudojamos.

Štai kodėl mylėti žmogų, kuris nemyli tavęs, yra be galo sunku. Tai

prieštarauja įgimtam mūsų polinkiui. Kad tai padarytumėte, jums

tikriausiai reikės stipriai pasikliauti savo tikėjimu Dievu. Turbūt jums

padės, jeigu dar kartą perskaitysite Jėzaus pamokslą apie meilę priešams,

meilę tiems, kurie jūsų nekenčia, meilę jus išnaudojantiems. O tada

prašykite Dievo padėti praktikuoti Jėzaus pamokymus.

 Mačiau, kad Ana įdėmiai klausosi to, ką aš sakau. Ji vis linkčiojo galvą,

bet jos akys sakė, kad ji turi daugybę klausimų.

– O ar tai nėra veidmainiška, daktare Čapmanai, – parodyti meilę sekso

pagalba, kai jauti žmogui neigiamus jausmus?

– Ko gero, mums būtų naudinga nustatyti, kuo skiriasi meilės jausmas

nuo meilės poelgio, – tariau aš. – Jeigu jūs sakotės turinti jausmus, kurių

neturite, tai yra veidmainiška ir toks bendravimo būdas nepadės sukurti

intymių santykių. Bet jeigu atliekate meilės veiksmą kito žmogaus naudai

ar malonumui, tai yra paprasčiausiai jūsų sprendimas. Jūs tuo nesakote,

kad tasai poelgis kyla dėl stipraus emocinio ryšio. Jūs tiesiog imatės tai

daryti jo naudai. Manau, kad tai Jėzus ir turėjo galvoje. Žinoma, mes

nepuoselėjame šiltų jausmų žmonėms, kurie mūsų nekenčia. Tai būtų

nenormalu, bet mes galime kažką daryti iš meilės jiems. Mes tikimės, kad

tokie meilės poelgiai teigiamai paveiks jų nuostatas ir elgesį. Galų gale

mes nutarėme padaryti dėl jų ką nors gero.

Atrodo, kad mano atsakymas patenkino Aną, bent jau kuriam laikui.

Jaučiau, kad mes turėtume aptarti viską dar kartą, ir suvokiau, kad šis

eksperimentas, – jeigu jam lemta pavykti, – bus atliktas tik dėl tvirto Anos

tikėjimo į Dievą.

– Praėjus mėnesiui paprašykite Gleną pareikšti nuomonę apie tai, kaip

jums sekasi, – toliau kalbėjau aš. – Savais žodžiais jo paklauskite: „Ar

atsimeni, Glenai, kaip prieš keletą savaičių aš tau pasakiau, kad ketinu

pabandyti būti geresnė žmona? Noriu paklausti: kaip tu manai, ar man

pavyksta?“ Kad ir ką Glenas atsakys, priimkite tai kaip informaciją. Gal jis

bus sarkastiškas, įžūlus ar priešiškas, o galbūt nusiteikęs pozityviai. Kad ir

koks bus jo atsakas, nesiginčykite, bet priimkite tai ir patikinkite jį, kad

jūs nusiteikusi rimtai ir iš tikrųjų norite būti geresnė žmona, o jeigu jis

turi dar ką nors pasiūlyti, – jūs tam atvira.

Pasiteiraukite jo atsiliepimo kartą per mėnesį visą pusmetį. Kai Glenas

pirmą kartą atsilieps apie jus teigiamai ir pasakys: „Žinai, turiu

prisipažinti, kai tu pirmą kartą pasakei, kad ruošiesi būti geresnė, aš tik

nusijuokiau, o dabar turiu sutikti, kad reikalai keičiasi“, žinosite, kad jūsų

pastangos veikia jį emociškai. Galbūt jis išreikš teigiamą nuomonę po

pirmo mėnesio, o gal po antro ar trečio. Norėčiau, kad praėjus savaitei

nuo pirmo teigiamo atsiliepimo jūs Gleno ko nors paprašytumėte: to, ką

jūs norėtumėte, kad jis padarytų, to, kas būtų susiję su jūsų pagrindine

meilės kalba. Tarkim, vieną vakarą jūs sakote: „Glenai, ar žinai, ko aš

norėčiau? Prisimeni, kaip mes žaisdavome „Atspėk žodį“ kartu? Norėčiau

vėl pažaisti su tavimi ketvirtadienį vakare. Vaikai ruošiasi nakvoti pas

Merę. Kaip manai?“ Prašykite ko nors konkretaus. Nesakykite taip: „Žinai,

aš norėčiau, kad mes praleistume daugiau laiko kartu!“ Tai pernelyg

abstraktu. Kaip sužinosite, ar jau padaryta? Bet jei jūsų prašymas bus

konkretus, jis tiksliai žinos, ko jūs norite, ir jūs žinosite, kad kai vyras

ryšis tai įvykdyti, – tai bus jūsų labui.

Kiekvieną mėnesį paprašykite ko nors specialaus. Jeigu jis tai padarys –

puiku; jeigu nepadarys – nieko tokio. Bet kai jis tai padarys, jūs žinosite,

kad jis atsižvelgia į jūsų poreikius. O apskritai paėmus jūs mokysite jį savo

pagrindinės meilės kalbos, nes jūsų prašymai bus su ja susiję. Jeigu jis

nuspręs pradėti mylėti jus ta kalba, jūsų teigiamos emocijos jam ims

grįžti, emocijų rezervuaras – prisipildys, o ilgainiui atgims ir santuoka.

– Daktare Čapmanai, aš padaryčiau bet ką, kad tik tai atsitiktų, –

pasakė Ana.

•
Galbūt jūsų santuokai reikalingas stebuklas? Kodėl

neišbandžius Anos eksperimento?

– Ką gi, – atsakiau aš, – tai pareikalaus daug sunkaus darbo, bet aš tikiu,

kad pabandyti verta. Man asmeniškai įdomu, ar šis bandymas pavyks ir ar

mūsų hipotezė yra teisinga. Norėčiau reguliariai susitikinėti su jumis viso

proceso laikotarpiu, norėčiau, kad galbūt kas antrą savaitę jūs

užsirašytumėte teigiamus palaikymo žodžius, kuriuos pasakysite Glenui.

Taip pat norėčiau, kad atneštumėte man sąrašą savo nusiskundimų, kurių

nepasakėte vyrui. Galbūt atsižvelgdamas į juos aš galėsiu padėti jums

suformuluoti Glenui specifinius prašymus, kurie patenkintų kai kuriuos

būtinus poreikius. Galiausiai aš noriu, kad jūs išmoktumėte

konstruktyviai dalytis su vyru sudužusiomis savo viltimis bei

susierzinimu ir su Glenu išmoktumėte įveikti erzinančias situacijas bei

konfliktus. Tačiau šį pusmetį truksiančio bandymo metu jūs tik

užrašinėkite tai, nesakydama nieko Glenui.

Ana išėjo, aš tikiu, turėdama atsakymą į klausimą: „Ar įmanoma mylėti

žmogų, kurio nekenti?“

Per kitus šešis mėnesius Ana stebėjo didžiulius Gleno požiūrio ir

elgesio su ja pokyčius. Pirmąjį mėnesį jis buvo įžūlus ir į viską žiūrėjo pro

pirštus. Antrąjį mėnesį jis teigiamai pakomentavo Anos pastangas.

Paskutiniuosius keturis mėnesius teigiamai reagavo į visus jos prašymus,

ir jos jausmai jam pradėjo smarkiai keistis. Glenas taip ir neatėjo į

konsultaciją, bet išklausė keletą mano garso įrašų ir aptarė juos su Ana. Jis

paragino žmoną toliau lankyti konsultacijas, ir ji darė tai dar tris

mėnesius po eksperimento. Iki šios dienos Glenas prisiekinėja savo

draugams, kad aš esu stebukladarys. Bet aš žinau, kad stebuklus daro

meilė.

Galbūt jūsų santuokai reikalingas stebuklas? Kodėl neišbandžius Anos

eksperimento? Pasakykite savo sutuoktiniui, kad galvojate apie jūsų

santuoką ir norėtumėte geriau patenkinti jo/jos reikmes. Paklauskite,

kaip jūs galėtumėte pasitaisyti. Sutuoktinio pasiūlymai bus užuominos

apie pagrindinę jo meilės kalbą. Jeigu jis nieko nepasiūlys, bandykite

atspėti ją iš to, dėl ko jis metų metus skundėsi. Kiekvieno mėnesio gale

paprašykite sutuoktinio išsakyti nuomonę apie tai, kaip jums sekasi, ir

duoti daugiau pasiūlymų.

Kai sutuoktinis pasakys, kad mato reikalus gerėjant, palaukite vieną

savaitę ir paprašykite ko nors specifiško. Tas prašymas turėtų būti tai, ko

jūs iš tiesų norite, kad jis padarytų dėl jūsų. Jeigu jis nuspręs tai padaryti,

jūs žinosite, kad jis atsižvelgia į jūsų poreikius. Jeigu jis nekreips dėmesio

į jūsų prašymą, toliau mylėkite jį. Galbūt kitą mėnesį jo atsakas bus

teigiamas. Jeigu sutuoktinis pradės kalbėti jūsų meilės kalba

patenkindamas jūsų prašymus, jums sugrįš teigiamos emocijos jo

atžvilgiu, ir po kurio laiko jūsų santuoka atgims. Aš negaliu pažadėti

rezultatų. Tačiau daugybė žmonių, kuriuos konsultavau, patyrė meilės

stebuklą.

11
Luko 6, 27–28, 31–32.

12
Luko 6, 38.
 Tryliktas skyrius

Vaikai ir meilės kalbos

Ar koncepciją apie meilės kalbas galima pritaikyti vaikams? Šito dažnai

klausia žmonės, lankantys mano seminarus. Neprofesionalus mano

atsakymas yra „taip“. Kai vaikai yra maži, mes nežinome jų pagrindinės

meilės kalbos. Todėl naudokite gausiai visas penkias kalbas ir tikrai

neapsiriksite. Bet jei stebėsite vaikų elgesį, gana anksti galėsite sužinoti,

kuri yra pagrindinė jų meilės kalba.

Bobiui – šešeri. Kai tėtis grįžta iš darbo, Bobis užsiropščia jam ant

kelių, pasiekia jo galvą ir suvelia plaukus. Ką sūnus tuo sako tėčiui? „Aš

noriu, kad paliestum mane.“ Jis liečia tėtį, nes pats nori būti liečiamas.

Greičiausiai Bobio pagrindinė meilės kalba yra „fizinis prisilietimas“.

Bobio kaimynystėje gyvena Patrikas. Jam – penkeri su puse, jis su

Bobiu yra kiemo draugai. Tačiau grįžęs namo Patriko tėtis sutinkamas

visiškai kitaip.

Patrikas džiaugsmingai sako:

– Ateik čia, tėveli. Aš noriu kai ką tau parodyti. Ateik.

Tėtis atsako:

– Minutėle, Patrikai, aš noriu peržvelgti laikraštį.

Patrikas pasišalina, bet po penkiolikos sekundžių sugrįžta:

– Tėveli, ateik į mano kambarį. Aš noriu parodyti tau. Noriu parodyti

dabar!

Tėtis atsiliepia:

– Lukterk, sūnau. Leisk man baigti skaityti.

 Mama pašaukia Patriką, ir jis bėga pas ją. Mama pasako, kad tėtis yra

pavargęs, ir prašo leisti jam keletą minučių paskaityti laikraštį.

– Bet, mamyte, – sako Patrikas, – aš noriu parodyti jam, ką padariau.

– Aš žinau, – atsako mama, – bet leisk tėčiui truputėlį paskaityti.

Praėjus šešiasdešimčiai sekundžių, Patrikas grįžta pas tėtį ir, užuot ką

nors pasakęs, metasi į skaitomą laikraštį ir juokiasi. Tėvas sako:

– Ką tu darai, Patrikai!

– Aš noriu, kad tu ateitum į mano kambarį, tėveli, – parodyti, ką

padariau.

Ko Patrikas prašo? „Praleisti laiką kartu.“ Jis nori tėčio dėmesio ir

nenurims, kol jį gaus, net jeigu tam prireiks iškelti sceną.

Jeigu vaikas dažnai jums ką nors dovanoja – suvyniodamas daiktą ir

įteikdamas su ypatingu spindesiu akyse, – tikriausiai jo meilės kalba yra

„dovanų gavimas“. Jis duoda jums, nes pats nori gauti. Jeigu pastebite

savo sūnų ar dukrą visada besistengiančius padėti jaunesniam broliukui

ar sesutei, tai greičiausiai reiškia, kad jų pagrindinė meilės kalba yra

„paslaugos“. Jeigu vaikas dažnai pasako jums, kad gerai atrodote, kad

esate gera mama ar tėtis, kokį gerą darbą padarėte, – tai parodo, kad vaiko

pirminė meilės kalba yra „palaikymo žodžiai“.

Visa tai vyksta pasąmonės lygyje. Tai reiškia, kad vaikas sąmoningai

negalvoja: „Jeigu aš padovanosiu dovaną, tai ir tėvai man duos dovanų;

jeigu aš paliesiu, tai ir mane palies“, bet jo elgesį motyvuoja jo paties

emociniai troškimai. Galbūt iš patirties vaikas žino, kad, padaręs ar

pasakęs tam tikrus dalykus, jis paprastai sulaukia tam tikro atsako iš tėvų.

Todėl jis daro ar sako tai, kas baigiasi jo emocinių poreikių patenkinimu.

Jeigu tai pavyksta ir mažųjų emociniai poreikiai patenkinami, jie užauga

atsakingais žmonėmis. Bet jei emociniai poreikiai nebūna patenkinami,

vaikai gali laužyti priimtas elgesio normas, tuo išreikšdami pyktį tėvams,

kurie nepatenkino jų poreikių, ir ieškoti meilės netinkamose vietose.

Daktaras Rosas Kempbelas, psichiatras, pirmasis man pasakęs apie

emocinį meilės rezervuarą, sako, kad daugelį metų gydant vaikus iki 12

metų, kurie buvo įsitraukę į seksualinius santykius, jam nė karto neteko

gydyti vaiko, kurio tėvai patenkindavo jo emocinį meilės poreikį. Jo

nuomone, beveik visada paauglių neleistinų seksualinių santykių šaknys –

tuščiame meilės emocijų rezervuare.

•
Kodėl taip yra, kad vaikui augant mūsų palaikymo žodžiai

virsta pasmerkimo žodžiais?

Ar matėte kada tai savo bendruomenėje? Paauglys pabėga iš namų. Tėvai

laužo rankas klausdami savęs: „Kaip jis galėjo šitaip pasielgti su mumis,

kai mes tiek daug dėl jo padarėme?“ Bet tas paauglys sėdi už

šešiasdešimties mylių, psichologo kabinete, ir sako: „Tėvai nemyli manęs.

Jie niekada manęs nemylėjo. Jie myli mano brolį, bet ne mane.“ Ar tėvai

myli šį paauglį? Dauguma atvejų – taip. Tad kur slypi problema? Labai

galimas daiktas, kad tėvai niekada nežinojo, kaip perteikti meilę ta kalba,

kurią vaikas suprastų. Turbūt jie pirko sūnui beisbolo pirštines ir

dviračius, norėdami parodyti savo meilę, bet jis šaukėsi: „Ar kas nors

pažais beisbolą su manimi? Ar kas nors eis drauge pasivažinėti dviračiais?“

Skirtumas tarp beisbolo pirštinės nupirkimo ir beisbolo žaidimo su vaiku

gali būti skirtumas tarp tuščio ir pilno meilės emocijų rezervuaro. Tėvai

gali nuoširdžiai mylėti savo vaikus (dauguma ir myli), bet vien

nuoširdumo nepakanka. Turime išmokti pagrindinę savo vaikų meilės

kalbą, jeigu norime patenkinti jų emocinį meilės poreikį.

Kalbėdami apie tai, kaip mylėti vaikus, apžvelkime penkias meilės

kalbas.

PALAIKYMO ŽODŽIAI

Kol vaikas mažas, tėvai paprastai prisako jam daug palaikančių žodžių.

Vaikui dar nesuprantant bendravimo žodžiu, tėvai tik ir šneka: „Kokia

graži nosytė, kokios gražios akys, kokie garbanoti plaukai“ ir pan. Kai

mažylis pradeda šliaužioti, mes plojame rankomis dėl kiekvieno jo judesio

ir sakome palaikymo žodžius. Kai jis pradeda vaikščioti ir atsistoja, viena

ranka laikydamasis už lovos, mes pašokame ant kojų ir raginame: „Nagi

stokis, stokis. Teisingai! Eik, gerai, eik.“ Vaikas žengia pusę žingsnio ir

krenta, ir ką gi mes sakome? Juk nesubarame: „Ech, tu, kvailas vaike, ar

negali vaikščioti?“, bet sakome: „Taip, tu labai gražiai ėjai!“ Todėl jis

atsistoja ir vėl bando eiti.

Kodėl taip yra, kad sūnui ar dukrai augant mūsų palaikymo žodžiai

virsta pasmerkimo žodžiais? Kai vaikas būna septynerių metų, įėję į

kambarį, kur ant grindų guli, pvz., dvylika žaislų, mes liepiame jam

susidėti juos į dėžę. Grįžę po penkių minučių, randame septynis žaislus

dėžėje ir ką sakome? „Aš liepiau tau surinkti visus žaislus. Jeigu

nesusirinksi, aš tau parodysiu“. O kaip dėl tų septynių žaislų dėžėje? Kodėl

mes nepasakome: „Jonuk, tu jau įdėjai į dėžę septynis žaislus. Tai puiku.“

Kiti penki žaislai turbūt būtų šokte įšokę į dėžę! Ūgtelėjusį sūnų (dukrą)

mes labiau esame linkę smerkti dėl nesėkmių, nei pagirti dėl sėkmės.

Vaikui, kurio pagrindinė meilės kalba yra palaikymo žodžiai, mūsų

neigiami, kritiški, žeminantys žodžiai tiesiog paralyžiuoja psichiką.

Daugelis 35-erių metų amžiaus suaugusių žmonių vis dar girdi aidint

ausyse pasmerkimo žodžius, pasakytus jiems prieš dvidešimt metų: „Tu

stora – nė vienas vaikinas niekada nedraugaus su tavimi“; „Tu – netikęs

mokinys. Tave gali išmesti iš mokyklos“; „Tiesiog sunku patikėti, kad tu

toks kvailas“; „Tu esi neatsakingas ir niekada nieko nepasieksi.“

Suaugusieji, kurių pagrindinė meilės kalba buvo išniekinta, pridarant tiek

žalos, visą gyvenimą stokos savigarbos ir jausis nemylimi.

LAIKO LEIDIMAS KARTU

Leisti laiką kartu – tai skirti vaikui visą dėmesį. Mažylis šitai suvokia taip,

kad sėdėsite su juo ant grindų ir drauge ridensite kamuolį, žaisite su

mašinėlėmis arba lėlėmis, smėlio dėžėje statysite pilis ir t. t. Tai

įsitraukimas į vaiko pasaulį ir ko nors veikimas kartu su juo. Galbūt jūsų,

kaip suaugusiojo, „visas pasaulis“ yra kompiuteris, bet vaikas gyvena

savame pasaulyje. Jūs turite nusileisti į jo lygį, jeigu laikui atėjus norite

atvesti jį į suaugusiųjų pasaulį.

Vaikui augant ir įgyjant naujų pomėgių, jūs turite įsitraukti į juos, jei

norite patenkinti jo poreikius. Jeigu sūnus susidomėjo krepšiniu,

susidomėkite tuo ir jūs, skirkite laiko pažaisti drauge, nusiveskite į

krepšinio rungtynes. Jeigu dukra domisi pianinu, galbūt galėtumėte

išklausyti dalies jos praktinių užsiėmimų. Skirdamas vaikui visą savo

dėmesį jūs parodysite, kad rūpinatės juo, kad jis yra svarbus ir jums

patinka su juo būti.

Daugelis suaugusių žmonių, pažvelgę atgal į vaikystę, nelabai daug

prisimena iš to, ką yra pasakę tėvai, bet gerai prisimena, ką jie darė.

Vienas vyras pasakė: „Aš prisimenu, kad tėvas niekada nepraleisdavo

rungtynių mano mokykloje, kai ten mokiausi. Žinojau, kad jam įdomu, ką

aš veikiu.“ Šiam vyrui be galo svarbus meilės perteikimo būdas buvo laiko

leidimas kartu. Ir jei jūs kalbate šia kalba, yra galimybių, kad jis leis jums

būti kartu net brendimo metais. Jeigu neskiriate laiko vaikui, kol jis

mažas, vėlesniais augimo metais jis sieks bendraamžių dėmesio ir

nusigręš nuo tėvų, kurie tuo metu desperatiškai trokš praleisti su juo

daugiau laiko.

DOVANOS

Daugelis tėvų ir senelių naudoja dovanų kalbą pernelyg dažnai. Kai nueini

į žaislų parduotuvę, pradedi galvoti, kad, tėvų manymu, žaislai vaikams

yra vienintelė meilės kalba. Jeigu tik turi pinigų, jie perka daug dovanų

savo vaikams, manydami, kad tai geriausias būdas parodyti meilę. Yra

tėvų, kurie stengiasi duoti savo vaikams viską, ko jų tėvai negalėjo duoti

jiems. Jie perka tuos daiktus, kurių patys norėjo būdami vaikai. Bet

dovanos gali turėti mažą emocinę reikšmę vaikui, nebent tai būtų
pagrindinė jo meilės kalba. Tėvų intencija gali būti gera, bet duodami

vaikui dovaną jie nepatenkins jo emocinio poreikio.

Jeigu jūsų dovanos greitai padedamos į šalį, jei vaikas retai pasako

„ačiū“, jeigu neprižiūri tų dovanų ir negiria, galimas dalykas, kad dovanų

gavimas nėra jo pagrindinė meilės kalba. O jeigu jūsų vaikas daug kartų

jums padėkojo, rodo dovaną kitiems ir sako, kaip nuostabu, kad ją

nupirkote, prižiūri tą daiktą, padeda matomoje kambario vietoje ir nuolat

jį blizgina, dažnai ir ilgai užsižaidžia su juo, tada turbūt „dovanų gavimas“

yra jo pirminė meilės kalba.

Ką daryti, jeigu jūs turite vaiką, kurio pagrindinė meilės kalba yra

dovanų gavimas, bet jūs neįstengiate jam daug jų nupirkti? Atminkite,

kad ne dovanos kokybė ar kaina yra svarbu, o tai, kad galvojate apie vaiką.

Daug dovanų būna rankų darbo, ir kartais vaikas vertina tokį daiktą daug

labiau nei brangų, fabrike pagamintą. Tiesą sakant, maži vaikai dažnai su

dėže žaidžia daugiau nei su žaislu, kuris buvo joje įpakuotas. Taip pat

galima rasti brokuotų žaislų ir užbaigti juos ar pataisyti. Toks darbelis gali

tapti užsiėmimu abiem – vienam iš tėvų ir vaikui. Nebūtina turėti daug

pinigų norint ką nors padovanoti savo vaikams.

PASLAUGOS

Kai vaikas mažas, tėvai nuolat daro jam paslaugas. Jeigu nedarytų šito,

vaikas mirtų. Maudymas, maitinimas, rengimas – visa tai reikalauja daug

pastangų pirmaisiais mažylio gyvenimo metais. Vėliau reikia gaminti

valgyti, skalbti, lyginti. Paskui – paruošti priešpiečius mokinukui, tapti jo

taksi vairuotoju ir padėti paruošti namų darbus. Daugelis vaikų šiuos

dalykus suvokia kaip savaime suprantamus, bet kai kuriems jie perteikia

meilę.

•
 Stebėkite savo vaikus. Žiūrėkite, kaip jie išreiškia meilę kitiems.

Tai yra užuomina apie jų meilės kalbą.

Jeigu vaikas dažnai išreiškia dėkingumą už paprastas paslaugas, tai rodo,

kad šie dalykai jam yra emociškai svarbūs. Jūsų paslaugos perteikia meilę

jam reikšmingu būdu. Kai jūs padedate vaikui mokytis, tai reiškia

daugiau nei geras pažymys. Tai reiškia: „Mano tėvai myli mane.“ Kai

sutaisote dviratį, padarote vaikui daugiau, nei vien pasodinate jį vėl ant

ratų. Jūs paliekate pripildytą jo meilės rezervuarą. Jeigu vaikas nuolat

siūlosi padėti jums atlikti kokį nors darbą, tai tikriausiai, jo supratimu,

yra meilės išraiška; vadinasi, paslaugų teikimas greičiausiai yra jo

pagrindinė meilės kalba.

FIZINIS PRISILIETIMAS

Mes jau seniai žinome, kad fizinis prisilietimas yra emocijų perteikimo

būdas. Tyrimai parodė, kad tie kūdikiai, kurių tėvai nevengia laikyti ant

rankų, emociškai dažnai išsivysto geriau nei tie, kurie nepatiria rankų

prisilietimo. Dauguma tėvų ir kitų suaugusiųjų natūraliai paima kūdikį,

glamonėja, bučiuoja, švelniai spusteli jį, juokingai kalba su juo. Gerokai

prieš tai, kol vaikas supranta žodžio „meilė“ reikšmę, jis jaučiasi mylimas.

Apkabinimas, bučiavimas, paplekšnojimas, laikymas už rankos – visa tai

yra meilės vaikui perteikimas. Tačiau paauglio apkabinimas ir

pabučiavimas yra skirtingas dalykas. Gali būti, kad jūsų paauglys nebus

patenkintas tokiu jūsų elgesiu bendraamžių akivaizdoje, bet tai nereiškia,

kad jis nenori būti liečiamas, ypač jeigu tokia yra jo pagrindinė meilės

kalba.

Jeigu jūsų paauglys nuolat prieina prie jūsų iš nugaros pusės ir

sugriebia jūsų rankas, švelniai stumteli jus, grybšteli jums už kulkšnies,

kai jūs pereinate per kambarį, juokais bando pakišti jums koją – visi šie

ženklai rodo, kad fizinis prisilietimas jam yra svarbus.

 Stebėkite savo vaikus. Žiūrėkite, kaip jie išreiškia meilę kitiems. Tai

yra užuomina apie jų meilės kalbą. Atkreipkite dėmesį, ko jie prašo jūsų.

Daugeliu atvejų jų prašymai atitiks jų meilės kalbą. Pastebėkite dalykus,

už kuriuos jie būna dėkingiausi. Tai greičiausiai yra nuorodos į jų

pagrindinę meilės kalbą. Mūsų dukros meilės kalba yra „laiko leidimas

kartu“. Taigi kol ji buvo maža, mes dažnai išeidavome pasivaikščioti. Jai

besimokant Salemo akademijoje, vienoje seniausių akademijų šalyje, mes

vaikštinėdavome po savotiškas Old Salem apylinkes. Šį kaimelį, kuriam

daugiau nei du šimtai metų, atstatė moraviečiai. Žingsniavimas

akmenimis grįstomis gatvėmis sugrąžina į senus laikus. Vaikštinėdamas

po senovines kapines patiri gyvenimo ir mirties realumo pojūtį. Visus

tuos metus mes eidavome pasivaikščioti tris kartus per savaitę ir ilgai

diskutuodavome toje asketiškoje aplinkoje. Dabar mano dukra yra

gydytoja, bet grįžusi namo ji beveik visada paklausia manęs: „Ar nori

pasivaikščioti, tėti?“ Aš niekada neatsisakau jos kvietimo.

Sūnus niekada neidavo su manimi pasivaikščioti. Jis sakydavo: „Tai

kvaila! Niekur tu neisi, o jeigu susiruošei kur nors, tai važiuok mašina.“

Laiko leidimas kartu nebuvo jo pagrindinė meilės kalba. Mes, tėvai, dažnai

stengiamės „nulipdyti“ savo vaikus pagal tą patį šabloną. Vykstame į

konferencijas arba skaitome knygas apie tėvystę, randame ten puikių

idėjų ir grįžę namo norime išbandyti jas su kiekvienu vaiku. Bėda ta, kad

kiekvienas vaikas yra skirtingas, ir tai, kas perteikia meilę vienam iš jų,

neperteikia jos kitam. Versdamas vaiką išeiti pasivaikščioti su jumis, kad

galėtumėte skirti jam laiko, neperteiksite meilės. Mes turime išmokti

kalbėti savo vaikų kalbomis, jei norime, kad jie jaustųsi mylimi.

Aš tikiu, kad dauguma tėvų nuoširdžiai myli savo vaikus. Bet taip pat

tikiu, kad tūkstančiams tėvų nepasisekė perteikti meilės tinkama kalba, ir

tūkstančiai vaikų šioje šalyje gyvena su tuščiu emocijų rezervuaru. Esu

įsitikinęs, kad panagrinėję daugumą netinkamo vaikų ir paauglių elgesio

atvejų ateitume prie tuščių meilės rezervuarų.

Parodyti meilę niekada nevėlu. Jeigu turite vyresnio amžiaus vaikų ir

supratote, kad kalbėjote ne ta meilės kalba, – kodėl nepasakius jiems šito?

„Žinai, skaičiau knyga apie tai, kaip išreikšti meilę, ir supratau, kad visus
tuos metus aš rodžiau ją tau ne pačiu geriausiu būdu. Stengiausi parodyti

tau savo meilę darydamas…, bet dabar suvokiu, kad tai veikiausiai tau jos

neperteikė ir kad tavo meilės kalba tikriausiai yra kažkas kita. Pradėjau

galvoti, kad tavo meilės kalba turbūt yra… Aš tikrai myliu tave ir tikiuosi,

kad ateityje sugebėsiu išreikšti tai geresniais būdais.“ Galbūt jūs net

panorėsite paaiškinti jiems apie penkias meilės kalbas ir aptarti savo ir jų

meilės kalbą.

Galbūt jūs nesijaučiate mylimas savo vyresnių vaikų. Jeigu jie yra

pakankamai subrendę suvokti meilės kalbų koncepciją, pokalbis gali

atverti jiems akis. Jų noras pradėti kalbėti jūsų meilės kalba gali maloniai

jus nustebinti, ir, – jeigu jie tai padarys, – jūs galite pastebėti, kaip jūsų

jausmai ir požiūris į juos pradės keistis. Kai šeimos nariai pradeda kalbėti

pagrindine vienas kito meilės kalba, emocinis šeimos klimatas labai

pagerėja.
 Keturioliktas skyrius

Autoriaus žodis

Antrame skyriuje aš perspėjau skaitytoją, kad „supratimas apie penkias

emocines meilės kalbas ir mokėjimas kalbėti pagrindine sutuoktinio

meilės kalba gali radikaliai pakeisti jo/jos elgesį“. Dabar aš paklausiu: „Ką

jūs galvojate? Perskaitęs visus šiuos puslapius, pabuvojęs keleto porų

gyvenime, apsilankęs mažuose miesteliuose ir didmiesčiuose, pasėdėjęs

su manimi konsultacijose ir pasikalbėjęs su žmonėmis restoranuose, – ką

jūs galvojate? Ar galėtų ši koncepcija radikaliai pakeisti jūsų santuokos

emocinį klimatą? Kas atsitiktų, jeigu atrastumėte pagrindinę sutuoktinio

meilės kalbą ir nutartumėte kalbėti ja nuolatos?“

Nei aš, nei jūs negalite atsakyti į šį klausimą, kol neišbandėte

praktiškai. Žinau, kad daugelis porų, išgirdusios šią koncepciją mano

seminarų apie santuoką metu, sakė, kad pasirinkimas mylėti ir išreikšti tą

meilę pagrindine sutuoktinio meilės kalba padarė ryškių pokyčių jų

santuokiniame gyvenime. Kai emocinis meilės poreikis yra patenkinamas,

susidaro mikroklimatas, kuriame pora gali spręsti visas kitas gyvenimo

problemas daug sėkmingiau. Kiekvienas iš mūsų ateiname į santuoką

turėdami skirtingą asmenybę ir patirtį. Mes atsinešame į savo

šeimyninius santykius emocijų bagažą, ateiname su skirtingais lūkesčiais,

problemų sprendimo būdais ir nuomone apie tai, kas gyvenime yra

svarbu. Sveikoje šeimoje tą požiūrių įvairovę reikia suderinti. Mes

nebūtinai turime sutikti su viskuo, bet privalome rasti būdą, kaip sutarti

dėl mūsų skirtumų, kad jie netaptų susiskaldymo priežastimi. Kai meilės
rezervuaras tuščias, poros linkusios ginčytis ir atšalti, o kai kurie

sutuoktiniai ginčo metu tampa agresyvūs žodžiu ir fiziškai. Bet kai meilės

rezervuaras yra pilnas, sukuriama draugiška aplinka, – tokia, kurioje

siekiama supratimo, pripažįstami skirtumai ir svarstomos problemos.

Esu įsitikinęs, kad nė viena kita santuokos sritis nepaveikia santuokinio

gyvenimo taip, kaip emocinio meilės poreikio patenkinimas.

Kai kam sugebėjimas mylėti, ypač kai sutuoktinis nemyli tavęs, gali

atrodyti neįmanomas. Tokia meilė gali pareikalauti iš mūsų atsiremti į

savo dvasinius išteklius. Prieš daugelį metų, kai aš pats susidūriau su

sunkumais santuokoje, dar kartą aptikau, kad man reikalingas Dievas.

Kaip antropologas, buvau išmokytas studijuoti duomenis, tad

nusprendžiau asmeniškai atkasti krikščioniškojo tikėjimo šaknis.

Studijuodamas istorinius duomenis apie Kristaus gimimą, gyvenimą,

mirtį ir prisikėlimą, aš pradėjau žiūrėti į Jo mirtį kaip į meilės išraišką ir į

Jo prisikėlimą – kaip į stiprų Jo galios įrodymą. Aš tapau „tikru

tikinčiuoju“. Paskyriau savo gyvenimą Jam ir pamačiau, kad Jis suteikia

vidinių, dvasinių jėgų mylėti netgi tada, kai į meilę neatsiliepiama.

Raginčiau jus taip pat pasigilinti, patyrinėti Tą, kuris mirdamas meldėsi

už Jį nukryžiavusius. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Tokia

yra aukščiausia meilės išraiška.

Didelis skyrybų mūsų šalyje skaičius liudija esant daugybę tuščių

meilės rezervuarų. Tai, kad vis daugiau jaunuolių pabėga iš namų ir

nusižengia įstatymui, rodo, kad daugelis tėvų, kurie galbūt nuoširdžiai

stengėsi išreikšti meilę savo vaikams, kalbėjo netinkama meilės kalba.

Norėčiau tikėti, kad šioje knygoje išdėstytos idėjos gali padaryti poveikį

santuokoms ir šeimoms mūsų šalyje.

Šią knygą aš rašiau ne kaip mokslinį traktatą, kad ji gulėtų kolegijų ir

universitetų bibliotekose, bet vildamasis, kad sociologijos ir psichologijos

dėstytojai įvertins jos naudą dėstomiems santuokinio ir šeimyninio

gyvenimo dalykams. Aš parašiau ją ne tiems, kurie studijuoja santuoką, o

tiems, kurie yra vedę, patyrę įsimylėjimo euforiją, įžengę į santuoką

trokšdami padaryti vienas kitą išskirtinai laimingą, bet tikrovės

kasdienybėje ta jų svajonė atsidūrė pavojuje. Turiu viltį, kad tūkstančiai

tokių porų pamatys taką, kuriuo einant jų svajonė išsipildys.

Aš svajoju apie tą dieną, kai tas potencialas, kurį turi sutuoktinių poros

šioje šalyje, bus panaudotas visos žmonijos gerovei, kai vyrai ir žmonos

gyvens su pripildytais meilės emocijų rezervuarais, išnaudodami savo,

kaip individų ir kaip poros, galimybes. Svajoju apie tą dieną, kai vaikai

galės augti namuose, pilnuose meilės ir saugumo, kur jų stiprėjančios

jėgos bus nukreipiamos mokymuisi ir tarnavimui kitiems, o ne ieškojimui

meilės, kurios jie nepatyrė namuose. Mano troškimas – kad ši nedidelė

knyga įžiebtų meilės liepsną jūsų santuokoje.

Jeigu tai būtų įmanoma, aš įteikčiau šią knygą asmeniškai kiekvienai

sutuoktinių porai šioje šalyje ir pasakyčiau: „Parašiau tai jums. Tikiuosi,

kad tai pakeis jūsų gyvenimą. Ir jeigu taip įvyks, pasistenkite įteikti šią

knygą dar kam nors.“ Kadangi negaliu šito padaryti, būsiu patenkintas,

jeigu jūs padovanosite šios knygos egzempliorių savo šeimai, broliams ir

seserims, savo vedusiems vaikams, darbuotojams, klubo ar bažnyčios

nariams. Kas žino, galbūt drauge išvysime mūsų svajonę išsipildant.

 James S. Bell, jaunesnysis

Veiksmų planas

Penkioms sutuoktinių meilės kalboms

Kai perskaitysite šią knygą ir apmąstysite jos skyrius, paraginkite savo

sutuoktinį padaryti tą patį. Tada jūs abu būsite pasiruošę atlikti šiuos

pratimus drauge. Visi pamąstymai ir klausimai yra skirti tiek vyrui, tiek

žmonai. Perskaitęs šią knygą arba atlikdamas šiuos pratimus kiekvienas iš

jūsų, tikiuosi, atpažins savo pagrindinę meilės kalbą bei jos dialektus.

Taigi ne visos kalbos ir ne visi knygos skyriai vienodai tinka abiem

sutuoktiniams. Visi klausimai yra tiesiogiai susiję su vieno ar kito

skyriaus medžiaga.

Dėl įvairių priežasčių, ypač jei turite sunkumų santuokoje, jūsų

sutuoktinis gali nenorėti dalyvauti šioje diskusijoje – ir apie ankstesnius

knygos skyrius, ir apie šį studijų vadovą. Jeigu taip yra, tai jūs, kuris

pirmas perskaitėte knygą, galite vienas atlikti pratimus, kad šios knygos

nauda būtų reali. Be to, jeigu elgsitės kaip siūloma, jūsų sutuoktinis gali

sureaguoti teigiamai ir neperskaitęs ankstesnių šios knygos skyrių.

 Pirmas skyrius

Kas atsitinka meilei po vedybų?

PAGRINDINĖ MINTIS

Kadangi meilę mes duodame ir priimame skirtingai, tai norint išlaikyti ją

gyvą santuokoje reikia sunkaus darbo. Jeigu mes neišsiaiškinsime, kaip

sutuoktinis priima meilę, mūsų santuoka gali baigtis, ir mes nesuprasime

kodėl. Mes turime surasti pagrindinį būdą, kaip kiekvienas priimame

meilę.

1. Prisiminkite savo vaikystę. Ar jautėtės adekvačiai mylimas tėvų? Kaip

dažniausiai jie išreikšdavo meilę? Pasiremdamas ta patirtimi

pažiūrėkite, kokį poveikį tėvai padarė jums ir kokiu būdu jūs

perteikiate meilę savo sutuoktiniui.

2. Sudarykite sąrašą savo tėvų nesėkmingų ir sėkmingų pastangų

parodyti jums meilę ir ją palaikyti. Kiek panašu tai, kaip jūs

išreiškiate prisirišimą savo sutuoktiniui? Kaip jūsų nenusisekusios

pastangos nesąmoningai atspindėdavo tokias pačias jūsų tėvų

nesėkmes? Ar tas pat sėkmingais atvejais?

3. Galbūt jūsų rodoma meilė nesumažėjo, bet sutuoktinis kartais

reaguoja į tai neigiamai. Nustatykite dvi problemiškas sritis

pastarųjų dvylikos mėnesių laikotarpiu: 1) teigiami meilės veiksmai, į

kuriuos sutuoktinis nesureagavo; 2) nusivylimas dėl jūsų dėmesio

stokos, kai arba nežinojote šito, arba nesutardavote tarpusavyje.

Kokia yra tikroji problemos priežastis?

 4. Prisiminkite, kokios svarbios knygos, garso įrašai, straipsniai ir pan.

padarė jums įtakos siekiant gerinti santykius su partneriu?

Pabandykite prisiminti, kada ir kaip stengėtės įgyvendinti tas idėjas.

Kur jums pasisekė arba nepasisekė ir kodėl? Ar buvo minimos meilės

kalbos?

5. Pamąstykite apie tą laiką, kai norėjote perteikti meilę tam tikra

forma, bet jos nepriėmė, galbūt tai buvo ne atstūmimas, o tiesiog

nesupratimas. Kodėl gerų intencijų, nuoširdumo ir netgi tam tikrų

taisyklių laikymosi ne visada pakanka?

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Aptarkite bendravimą apskritai ir tai, kaip gali kilti nesusipratimų dėl

daugelio kalbos formų sudėtingumo. Kaip skirtingas auklėjimas, lytis,

vertybės ir pan. dar labiau komplikuoja bendravimą?

 Antras skyrius

Kaip išlaikyti meilės rezervuarą pilną?

PAGRINDINĖ MINTIS

Kalbant apie žmogaus elgesį, meilė užima išskirtinę vietą, tačiau šis žodis

turi daug prasmių. Santuokiniai ryšiai visų pirma egzistuoja tam, kad

puoselėtų meilę ir intymumą. Santuoka yra svarbiausia vieta, kur tasai

vidinis „meilės rezervuaras“ gali būti pripildytas.

1. Raskite tris populiarius posakius, panašius į „Dėl meilės sukasi

pasaulis“, kurie parodo aukštą meilės statusą. Paaiškinkite kiekvieno

šio posakio reikšmę ir kaip tai susiję su jūsų santuoka.

2. Dažnai mes pateisiname įvairiausius blogus poelgius motyvais,

kuriuos laikome meilės inspiruotais. Išnagrinėkite vieną tokį pavyzdį

savo santykiuose ir išsiaiškinkite, kodėl neteisingas meilės

supratimas atsiliepė didelės problemos sprendimui.

3. Pasvarstykite apie savo vaikus arba šiaip jūsų šeimai artimus

žmones. Prisiminkite poelgį, kuris galėjo būti iš dalies susijęs su tam

tikru periodu, kai vaikas nesulaukdavo meilės, išreikštos jam

priimtinu būdu. Kaip būtų susiklosčiusi situacija, jeigu vaiko „meilės

rezervuaras“ būtų buvęs pilnas?

4. Atsiskyrimas trukdo meilei tarpti santuokoje. Prisiminkite fizinio

atsiskyrimo nuo sutuoktinio laikotarpį, per kurį atsirado nutolimo

jausmas, jums sugrįžus. Pamąstykite apie emocinį atitolimą,

 atsirandantį dėl nesutarimų. Koks buvo rezultatas abiem atvejais ir

kaip jis ištaisytas?

5. Tuščią meilės rezervuarą galima palyginti su važiavimu mašina be

degalų. Būkite kūrybiškas ir sugalvokite dar du analogiškus

palyginimus, kurie vaizdžiai apibūdintų važiavimą su tuščiu baku

jūsų santuokoje. Kaip šie palyginimai parodo nuolatinio meilės

davimo ir gavimo svarbą?

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Pakalbėkite apie meilės traktavimą įvairiose filosofinėse ir teologinėse

koncepcijose, kurios buvo ir yra reikšmingos mūsų civilizacijai praeityje ir

dabar. Kaip jose apibrėžiama meilė?

 Trečias skyrius

Įsimylėjimas

PAGRINDINĖ MINTIS

Nors įsimylėjimo pojūtis yra jaudinantis, jis – trumpalaikis ir dažniausiai

egocentriškas. Meilė, kuri iš tikrųjų prisideda prie mūsų sutuoktinio

gerovės, paremta protu, valia ir disciplina. Vien pastarasis veiksnys

sukuria galimybę keistis ir tobulėti.

1. Sudarykite sąrašą dalykų, kurie susiję su jūsų įsimylėjimo (į

sutuoktinį) jausmu. Viename stulpelyje išvardykite tuos jausmus,

įsitikinimus, lūkesčius ir pan., kurie vėliau buvo naudingi jūsų

santykiams. Kitame stulpelyje surašykite tai, kas buvo naivu,

idealizuota ar net žalinga ir nelabai prisidėjo prie brandžios

draugystės.

2. Pabandykite atsekti apytiksliai tą laiką jūsų santuokiniame

gyvenime, kai euforiški jausmai ėmė silpnėti ir jūs pradėjote

pastebėti sutuoktinio trūkumus. Papasakokite smulkiau apie keletą

pirmųjų sunkumų ir jų įveikimo pasekmes – didesnę jūsų brandą.

3. Prisiminkite vėlesnius romantiškus įvykius jūsų santuokiniame

gyvenime, leidusius sugrįžti kai kuriems ankstesniems jausmams.

Kaip tie jausmai padėjo sustiprinti jūsų santykius?

4. Kaip galbūt troškote pasilikti jausmų viršūnėje ankstesniu jūsų

draugystės laikotarpiu, taip turbūt esate patenkintas būdamas

meilės santykių lygumoje dabar. Prieš pradėdami kuo nors skųstis,

 sąžiningai įvertinkite „bendrą sumą“ meilės, kurią atiduodate. Kiek

tai atitinka tuos tris aspektus, kuriuos dr. Pekas apibūdina kaip

įsimylėjimo iliuziją: 1) tai nėra valios aktas; 2) reikalauja mažai

disciplinos ar sąmoningų pastangų; 3) trūksta tikro suinteresuotumo

sutuoktinio augimu.

5. Duokite trijų jūsų sutuoktinio veiksmų, kurie atspindėtų tikros

meilės bruožus, pavyzdį iš praėjusio mėnesio: 1) jausminga, bet

neapsiribojama vien tuo; 2) įdedama nuoširdžių pastangų ir

disciplinos; 3) paremta protu, o ne vien instinktu; 4) siekiama, kad tai

asmeniškai brandintų sutuoktinį.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Giliau panagrinėkite tiek įsimylėjimo potyrio, tiek nuoširdžios,

pasiaukojančios meilės emocinį, psichologinį, fiziologinį ir dvasinį

komponentus.
 Ketvirtas skyrius

Meilės kalba Nr. 1 – palaikymo žodžiai

PAGRINDINĖ MINTIS

Komplimentai, padrąsinimo žodžiai ir prašymai, o ne reikalavimai,

stiprina sutuoktinio savo vertės, t. y. savivokos, jausmą. Tai sukuria

intymumą, gydo sielos žaizdas ir pažadina visą jūsų „antrosios pusės“

turimą potencialą.

1. Paskirkite vieną vakarą savo sutuoktiniui pasidalyti svajonėmis,

pomėgiais ir planais. Atidžiai klausydamasis įsidėmėkite

svarbiausius dalykus. Pabuvojęs vidiniame sutuoktinio pasaulyje,

nuoširdžiai ir su meile padrąsinkite jį/ją ir pasiūlykite savo pagalbą

siekiant šių tikslų visais įmanomais būdais.

2. Pernelyg didelis familiarumas gali suponuoti įvairias paniekos ir

nemandagumo formas. Peržiūrėkite tam tikrus jūsų santykių

aspektus per paskutinį mėnesį. Gal jūsų balso tonas buvo šiurkštus,

požiūris – sarkastiškas ar teisiantis? Ar kreipdavote dėmesį

daugiausia į sutuoktinio nesėkmes? Pasitaisykite ir prašykite

atleidimo.

3. Nustatykite, koks yra jūsų bendravimo stilius. Ar jūsų žodžiai reiškia

prašymą, pasiūlymus ir pagalbą, ar tai skamba kaip reikalavimai,

ultimatumai ar net grasinimai? Atminkite, kad pagrindiniai meilės

aspektai yra pasirinkimas, laisva valia ir savanoriškas tarnavimas

kitam. Ar galėtumėte gražiau kalbėtis su savo vyru/žmona?

 4. Yra daug būdų, kaip maloniai, intymiai ir draugiškai bendrauti su

savo sutuoktiniu. Kaip siūloma šiame skyriuje, pradėkite vesti

užrašus „Palaikymo žodžiai“, kur užsirašinėkite išmoningus, puikius

būdus, kaip palaikyti savo vyrą ar žmoną net pačiose

nereikšmingiausiose situacijose. Ypač naudinga būtų įtaigi literatūra

apie tai, kaip padėti pačiam sau.

5. Minėtų Bilo ir Betės santuoką labai pagerino paprastas metodas. Jie

abu sudarė po sąrašą dalykų, kuriuos ypač vertino kaip komplimentą

vienas kitam. Padarykite tą patį su savo sutuoktiniu. Pradžiai

peržvelkite Bilo ir Betės sąrašus. Kai pasikeisite komplimentais

pirmą kartą, nutarkite tęsti tai du mėnesius, kai tik bus proga.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Aptarkite, kaip žodžių jėga gali nulemti žmonių ir net tautų likimus. Kaip

žodžiai įkalina ir išlaisvina mus, kaip formuoja mūsų požiūrį į save ir

aplinkinį pasaulį?
 Penktas skyrius

Meilės kalba Nr. 2 – laiko leidimas kartu

PAGRINDINĖ MINTIS

Laiko leidimas kartu, dalijantis viskuo, išklausant ir dalyvaujant bendroje

ir prasmingoje veikloje, rodo, kad mes iš tiesų rūpinamės ir džiaugiamės

vienas kitu.

1. „Darbas reikalauja iš manęs labai daug“ – tai gali būti pasiteisinimas,

kodėl neskiriate laiko pabūti su vyru/žmona. Tačiau sėkmė ir

materialinis aprūpinimas negali atstoti intymumo. Sudarykite su

sutuoktiniu planą, kaip subalansuoti jūsų pareigas, kad turėtumėte

pakankamai laiko pabūti drauge. Būkite linkęs pasiaukoti sudarant šį

balansą.

2. Bilas suprato, kad Betės pagrindinė meilės kalba yra laiko leidimas

kartu, todėl jis sudarė sąrašą dalykų, kuriuos, žinojo, ji norės, kad jie

atliktų kartu. Pasivaikščiojimai, atostogos ar tiesiog daugiau

pokalbių su vaikais – visa tai įtraukia visus į prasmingą veiklą.

Sudarykite savo sąrašą ir nutarkite padaryti du dalykus per ateinantį

mėnesį.

3. Prisiminkite paskutinę didelę problemą ar iššūkį, su kuriuo susidūrė

jūsų sutuoktinis. Surašykite būdus, kaip jūs galėjote geriau pasiekti

šituos tikslus: a) mažiau patarinėti ir daugiau užuojautos; b) daugiau

supratimo ir mažiau sprendimų; c) daugiau klausimų ir mažiau

išvadų; d) daugiau dėmesio žmogui ir mažiau – problemai.

 4. Sužinokite, kiek svarbi jūsų santuokai yra bendra veikla. Išskirkite

tris atvejus, kurie jus labai suartino ir tebėra malonių prisiminimų

šaltinis. Ar ta veikla buvo susijusi su bendru laiko leidimu ir bendra

veikla? Suplanuokite naują įvykį, kuris galėtų tapti geru

prisiminimu.

5. Sąžiningai pripažinkite, kokį vaidmenį jūsų gyvenime turi jausmai.

Kada jų tinkama išraiška padėjo protingai išspręsti problemą ar

apvainikuoti gražų įvykį? Apskritai ar jūs vengiate parodyti savo

emocijas? Ar pratrūkstate, ar nuslepiate jas? Kaip jos susiderina su

jūsų vyro/žmonos emocijomis? Kaip galėtumėte pakoreguoti emocinį

jūsų bendravimo aspektą?

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Aptarkite idėją, kad bendra veikla turi būti susijusi su pomėgiais, kurie

mieli abiem sutuoktiniams. Kitas geras planas yra skirti laiko ir širdies

sutuoktinio interesams, kurie nėra jūsų.

 Šeštas skyrius

Meilės kalba Nr. 3 – dovanos

PAGRINDINĖ MINTIS

Dovanos yra matomi meilės ženklai, – ar tai būtų nupirkti ar paties

pagaminti daiktai, ar tiesiog jūsų buvimas su sutuoktiniu. Dovanos

parodo, kad jūs rūpinatės kitu, ir byloja apie jūsų santykių vertę.

1. Dovanos vertė yra svarbiausia jos savininkui. Turbūt jūs specialiai

nenustatydavote gautos dovanos vertės. Pagalvokite apie davėjo

intenciją ir pakeiskite savo mąstymo kryptį – vertinkite meilę, kurią

jis parodė.

2. Pasinaudokite knygos autoriaus patarimu ir sudarykite sąrašą

dovanų, kurias esate įteikęs sutuoktiniui ir kurias jis įvertino. Be to,

pasitelkite pagalbon tuos, kurie žino jo/jos skonį. Nuspręskite kitą

mėnesį kas savaitę padovanoti dovaną, kad ir kokia maža ji būtų,

meilės vardan, atsižvelgdamas į tai, ką mėgsta jūsų vyras/žmona.

3. Galbūt šiuo metu dovanos ir jūsų finansai nėra geras derinys. Bet

jeigu dovana yra investicija į pačią svarbiausią jūsų „nuosavybę“,

žiūrėkite į ją kaip į taupymo ar saugumo formą. Peržiūrėkite savo

biudžetą ir pasiaukodamas duokite daugiau savo sutuoktiniui.

4. Jeigu jūsų vyro/žmonos meilės kalba yra dovanos, tai gali pareikalauti

iš jūsų nedelsiant nustumti į šalį savo paties prioritetus. Prisiminkite

situacijas iš keleto paskutinių metų, kai jūsų sutuoktinis labai norėjo

dovanos arba jūsų paties buvimo kaip dovanos, o jūs to nepadarėte,

 nors galėjote. Kitą kartą pasitaikius tokiai progai, sąmoningai

pasiruoškite kitaip pasielgti, nors tai būtų jums sunku.

5. Atminkite, kad jūsų buvimas kaip dovana reiškia daugiau nei vien

būti fiziškai. Pasistenkite per savaitę pasikalbėti nors apie vieną

svarbų įvykį ar jausmus tą dieną. To paties paprašykite iš savo vyro/

žmonos.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Prisiminkite pavyzdžių apie dovanų reikšmę kitose kultūrose, šeimų

tradicijose ir įvairių tipų asmenybėms. Kaip tuose pavyzdžiuose

išreiškiama meilė?
 Septintas skyrius

Meilės kalba Nr. 4 – paslaugos

PAGRINDINĖ MINTIS

Jeigu jūs kritikuojate sutuoktinį už tai, ko jis nepadaro, tai gali būti

nuoroda, kad paslaugos yra jūsų pagrindinė meilės kalba. Paslaugų

niekada nereikia daryti nenoriai, verčiau laisvai duoti ir gauti, padaryti,

kaip esi prašomas.

1. Net kai norime atlikti būtent tai, ko prašo mūsų sutuoktinis, mes

esame linkę daryti tai savaip, kaip mums patogu. Teikti paslaugas iš

meilės reiškia pateisinti kito asmens lūkesčius. Prašykite sutuoktinio

detaliai nusakyti, ko jis nori iš jūsų ir darykite tiksliai, kaip buvo

nurodyta.

2. Pasirinkite tris paprastas užduotis, kurias jūs nelabai mėgstate, bet

kurias jūsų vyras/žmona pamatęs atliktas būtų patenkintas.

Nustebinkite jį/ją, padarydamas tai neprašytas.

3. Daugelis porų jaučia įveikusios lyčių vaidmenų stereotipą savo

santykiuose, bet pasąmonėje tai vis dar egzistuoja. Pasikalbėkite apie

savo slapčiausius jausmus dėl darbų pasiskirstymo ir jūsų šeimos

istoriją šiuo atžvilgiu.

4. Dar kartą perskaitykite Marko ir Merės prašomų paslaugų sąrašą.

Išsirinkite keturias užduotis, kurias norėtumėte, kad jūsų

sutuoktinis atliktų dėl jūsų. Būkite pasiruošęs daryti tą patį ir

palaikyti pusiausvyrą, kuri remiasi abipuse meile, o ne priverstiniais

 „teisingais“ mainais. Tegu šie praktiniai darbai nuolat būna jūsų

sąraše.

5. Daug problemų kyla dėl mito, kad po vestuvių mes turėtume nustoti

elgtis taip, kaip elgėmės draugaudami. Pabandykite prisiminti

didžiulę meilę ir intymumą, kurie buvo nuolatinių paslaugų pasekmė

tuo laikotarpiu. Norėdami susigrąžinti tą artimumą, pabandykite

padaryti keletą ankstesnių paslaugų ir pažiūrėkite, ar iš tikrųjų toks

ryšys egzistuoja.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Panagrinėkite du skirtingus požiūrius, kurių atskiri individai ir

visuomenės laikėsi šimtmečiais: 1) pasitenkinimą ir laimę teikia iškilimas

virš kitų ir jų tarnavimas tau; 2) pasitenkinimą ir laimę rasi tarnaudamas

kitiems, meilės prasmę rasi laisva valia tarnaudamas žmonėms.

 Aštuntas skyrius

Meilės kalba Nr. 5 – fizinis prisilietimas

PAGRINDINĖ MINTIS

Fizinis prisilietimas kaip meilės gestas pasiekia pačią mūsų būtybės esmę.

Pradedant švelniu peties palietimu ir baigiant pačiu aistringiausiu

bučiniu, – kaip meilės kalba tai yra pati stipriausia perteikimo forma.

1. Pašalinkite visas neigiamas fizinio prisilietimo formas. Jeigu esate

kada įžeidęs savo sutuoktinį nors ir pačiu nereikšmingiausiu

poelgiu, paprašykite atleidimo ir susivaldykite. Jeigu buvo tokių

prisilietimo formų, kurios erzina, liaukitės tai daręs ir pakeiskite jas

gerom ir maloniom manierom.

2. Galbūt jūs ir sutuoktinis niekada atvirai nesikalbėjote apie jums

malonius prisilietimo būdus. Aptarkite emocinį, seksualinį ir

psichologinį aspektus, susijusius su kūnu.

3. Sudarykite sąrašą aplinkybių, vietų ir priimtinų prisilietimo formų,

kurios sustiprintų jūsų fizinį ryšį. Pavyzdžiui, kokia būtų jūsų

norima fizinio prisilietimo forma įsėdant į automobilį ir išlipant?

Jeigu abu iš jūsų norite skirtingų dalykų, raskite kompromisą,

kiekvienas pirmiausia siekdamas būti malonus kitam.

4. Prisiminkite Patriciją ir Pitą. Jai buvo gana lengva parodyti savo

troškimą leisti laiką su vyru. Bet Pitui buvo labai sunku paprašyti

fizinio artumo, ypač sekso srityje. Kaip jūs manote, kodėl taip yra?

Sutuoktinis negali perskaityti jūsų minčių. Sunku ar nesunku, mes

 turime kalbėti apie savo meilės poreikį ir meilės kalbą, kuri labiausiai

leidžia mums pasijusti mylimiems. Kodėl atvirai nepakalbėjus apie

tai su vyru/žmona? Fizinio prisilietimo poreikį pripažinti yra

sunkiau, netgi pačiam sau. Būkite atviri su sutuoktiniu ir savimi,

ypač sekso srityje, kalbėdami apie tai, kada jaučiatės nemylimas ar

netgi nesaugus, – todėl, kad dauguma mūsų manome, jog mūsų

kūnas yra netobulas.

5. Kritinės situacijos kyla dėl sunkios ligos, mirties ir panašių dalykų,

bet ir nedidelės kasdienės traumos gali turėti didelį poveikį. Raskite

metodą, kaip pasirūpinti kitu, švelniai paliesti, tai geriau nei tylėti ar

kalbėti tuščiai.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Pasikalbėkite apie paslaptingą emocijų ryšį su fiziniu prisilietimu.

Pavyzdžiui, kartais mūsų emocijų rezervuaras tiesiog diktuoja prašymą,

kad mus apkabintų, kai skauda, bet kitą kartą mes visai nenorime, kad

mus liestų. Nuotaikos, nuostatos ir supratimai, ar mes norime būti

liečiami, apkabinami ar lytiškai suartėti vienoje ar kitoje situacijoje.

 Devintas skyrius

Kaip atpažinti savo pagrindinę meilės kalbą

PAGRINDINĖ MINTIS

Kad sužinotumėte savo svarbiausią meilės kalbą, turite užduoti sau keletą

paprastų, bet esminių klausimų. Ko jūs prašote dažniausiai? Kas jums

ypač leidžia pasijusti mylimam? O kas labiausiai žeidžia? Ko užvis labiau

trokštate? Atsakymai į šiuos klausimus duos esmines užuominas.

1. Daugeliui iš mūsų sunku paversti seksą malonumu abiem

partneriams. Kartais mes daugiausia dėmesio skiriame technikai,

dažnumui ir įvairovei. Tačiau daug sunkumų kyla dėl mūsų emocinio

meilės rezervuaro būklės. Pamąstykite apie jūsų santykius: kaip

galėtumėte daugiau dėmesio skirti emocinei jų pusei ir kartu

pagerinti fizinę.

2. Dažnai mes išreiškiame meilę savo pačių pagrindine meilės kalba,

užuot sužinoję sutuoktinio kalbą. Prisiminkite atvejus, kai manėte,

kad jums pavyko perteikti meilę. Ar padarėte tai savo, ar sutuoktinio

pagrindine meilės kalba? Jei savo, tai ar norėtumėte padaryti naują

sprendimą – kalbėti sutuoktinio pagrindine meilės kalba?

3. Jeigu jums vis dar sunku suprasti save meilės kalbų atžvilgiu, tai

tikriausiai dėl to, kad jūsų emocijų rezervuaras yra arba visiškai

tuščias, arba sklidinas. Patyrinėkite slapčiausias savo emocijas ir

nustatykite, kuris iš šių atvejų tinka jums. Jeigu jūsų meilės

rezervuaras yra tuščias, paklauskite savęs: „Ar aš kada jaučiausi

 mylimas savo gyvenime?“ Jeigu atsakymas yra „taip“, tai kada taip

buvo? Kas leido jums pasijusti mylimam? Atsakymas į šį klausimą

atskleis jūsų meilės kalbą.

4. Jeigu jūsų meilės rezervuaras yra pilnas, prisiminkite judviejų

pasimatymų laikus ir atgaivinkite tuos prisiminimus. Tai padės

suvokti to, kas buvo veiksminga, esmę ir atskleis šią paslaptį. Tada

jūs suprasite, kodėl tai veikia, ir galėsite suderinti kai kuriuos

dalykus savo santykiuose.

5. Ar jūsų meilės rezervuaras būtų visiškai tuščias, ar tiesiog pilnutėlis,

ar žinote savo meilės kalbą, ar nežinote, – pažaiskite „rezervuaro

patikrinimo“ žaidimą visą kitą mėnesį. Paprašykite sutuoktinio tris

vakarus per savaitę apibūdinti jo meilės rezervuaro būklę pagal skalę

nuo 0 iki 10 ir pasinaudokite jo pasiūlymais, kaip pagerinti tą balą

jo/jos naudai. Jeigu jūsų vyras/žmona nuolat yra taške „10“, galite

pailsėti, bet nenustokite mylėjęs.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Kad patenkintumėte vienas kito poreikius, dažnai reikia patirti naujų

įspūdžių, – net jeigu tai toks paprastas darbas kaip skalbimas.

Padiskutuokite apie tai, kad sutuoktiniai turi būti kantrūs ir vienas kitą

pamokantys, jeigu nori pasiekti maksimalų pasitenkinimą santuokoje.

 Dešimtas ir vienuoliktas skyriai

Mylėti reikia nuspręsti

Meilė viską keičia

PAGRINDINĖ MINTIS

Apsisprendimas mylėti savo sutuoktinį jo meilės kalba suteikia įvairiopos

naudos. Tai gali padėti užgyti praeities žaizdoms ir suteikti saugumo,

savivokos ir reikšmingumo jausmą. Instinktyvus paprasčiausio

įsimylėjimo pobūdis labai skiriasi nuo valingo pasirinkimo, kuris

patenkina subtiliausius mūsų sutuoktinio emocinius poreikius.

1. Kaip kad atsitiko Brentui, apie kurį pasakojau 10 skyriuje, taip ir

mūsų meilės rezervuaras gali būti beveik tuščias, patiems nežinant

kodėl. Mes nesiekiame įžeisti savo sutuoktinio, bet gali būti, kad

stengiamės patenkinti savo poreikį daugeliu netinkamų būdų.

Sąžiningumas padės įvertinti tas mintis ir poelgius jūsų

nepatenkintų poreikių atžvilgiu. Ar yra geresnis būdas jums

pasirūpinti savo reikmėmis? Gal norėtumėte paskirti du mėnesius

išbandyti seną patarlę: „Duok, ir tau bus duota“? Kodėl nepradėjus

šito šiandien ir nepažiūrėjus, kas atsitiks?

2. Dar kilnesnis tikslas yra mylėti, kad patirtum pasitenkinimą

duodamas, o ne gaudamas. Patyrinėkite savo paskutinius meilės

sutuoktiniui išraiškos atvejus. Ko jūs tikėjotės pats gauti už tai? Jeigu

nesulauktumėte to, ar šis faktas pakeistų jūsų elgesį? Kartais mes

 tikimės staigių rezultatų. Atminkite: šiems dalykams reikia laiko.

Mylėti yra svarbiau nei pastatyti Romą. Skirkite tam laiko.

3. Pagalvokite apie tuos meilės poelgius, kurių, kaip jūs žinote, trokšta

jūsų sutuoktinis, bet kurie nėra natūrali jūsų elgsena. Galbūt vengiate

tai daryti ir jums reikia, kad vyras/žmona nuoširdžiai primintų jums.

Nuspręskite daryti tuos dalykus, kad sutuoktinio meilės rezervuaras

būtų pilnas ir jis/ji būtų artimesnis jums.

4. Reikšmingumas, savivokos jausmas, saugumas. Šie trys veiksniai yra

būtini mūsų gerovei. Būkite atviri vienas kitam ir neslėpkite savo

silpnumo, pakalbėkite apie tai, kaip negalite pasiekti visų šių trijų

dalykų nepatirdami kito žmogaus meilės žodžių ir darbų.

5. Netinkamos meilės kalbos naudojimas nėra žalingas, bet pasekmės

gali būti labai negatyvios. Prisiminkite Džiną ir Normą, aprašytus 11

skyriuje. Trisdešimt penkerius metus trukęs didžiulis konfliktas kilo

dėl paprasčiausio nesupratimo. Pažvelkite į savo santykių

konfliktines sritis ir pažiūrėkite, kaip tai susiję su netinkama meilės

kalba.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Dažnai sutuoktiniai, norėdami jaustis saugūs arba pajusti savo vertę,

manipuliuoja vienas kitu, kad patenkintų emocinius poreikius. Tačiau ir

nuoširdžios pastangos kito naudai neužtikrina, kad į jas bus atsakyta

meile. Pakalbėkite apie egzistuojančią riziką, kad jūsų paties poreikiai gali

likti nepatenkinti, net jeigu padarysite viską, kas nuo jūsų priklauso.

Kokie kiti principai, išskyrus meilės kalbos naudojimą, padės sutvirtinti

santuoką?
 Dvyliktas skyrius

Kaip mylėti nemylimą

PAGRINDINĖ MINTIS

Parodyti meilę nemylimam sutuoktiniui yra įmanoma, nors ir sunku. Jei

su mumis nesiskaitė ir netinkamai elgėsi, nelieka gerų jausmų, tik

skausmas. Tačiau geri poelgiai remiasi pasirinkimu, o ne jausmais.

Tinkamas meilės kalbos naudojimas kartais būna „stebuklingas“.

1. Jeigu jūs santuoka atsidūrė rimtoje bėdoje, kaip aprašyta šiame

skyriuje, jums reikia pradėti nuo valingo sprendimo pasiaukoti ir

atlikti tokį eksperimentą. Jūs rizikuojate toliau patirti skausmą ir

atmetimą, bet kartu kovojate dėl sveikos ir laimingos santuokos.

Pamąstykite apie kainą; pabandyti verta.

Žemiau išvardyti keturi žingsniai (2–5) pareikalaus mažiausiai šešių

mėnesių, kad pasiektumėte tokių rezultatų kaip Glenas ir Ana. Tvirtas

tikėjimas Dievo pagalba labai padidins jūsų sėkmės galimybes.

1. 2. Paklauskite sutuoktinio, kaip jūs galėtumėte būti geresni vyras/

žmona. Nesvarbu, koks bus jo atsakas, stenkitės dėti daugiau

pastangų ir patenkinti jo prašymus iš visos širdies ir geros valios.

Užtikrinkite sutuoktinį, kad jūsų motyvai yra tyri.

2. 3. Kai išgirsite palankų atsiliepimą, žinosite, kad esama pažangos.

Paprašykite sutuoktinio ko nors konkretaus, kas jo negąsdintų ir

būtų lengva įvykdyti. Nesvarbu, ar jis/ji sureaguos į tą prašymą iš

 karto, ar ne – pateikite vieną prašymą per mėnesį. Pasirūpinkite, kad

tai būtų susiję su jūsų pagrindine meilės kalba ir padėtų papildyti

jūsų tuščią rezervuarą.

3. 4. Kai tik jūsų sutuoktinis atsilieps į jūsų reikmes, pasistenkite

sureaguoti ne vien apsisprendimu, bet ir emocijomis.

Nepersistenkite.

4. Kai jūsų santuoka pradės iš tiesų gyti ir stiprėti, pasistenkite

neužmigti ant laurų, pamiršdamas apie sutuoktinio meilės kalbą ir

kasdienius poreikius. Jūs esate kelyje į savo svajonę, taigi

neiškrypkite iš jo! Tarp savo darbų numatykite laiką drauge aptarti,

kaip išlaikyti pasiektą pažangą.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Daugelis santuokų baigiasi skyrybomis dėl to, kad nenorima nusižeminti

ir tarnauti kitam, ypač tada, kai mus atstumia. Aptarkite šiame skyriuje

pateiktus Jėzaus Kristaus pamokymus, taip pat užrašytus Evangelijoje

pagal Luką, 6 skyriuje, 27 eilutėje: „Mylėkite savo priešus.“ Padiskutuokite

ir apie šio Mokytojo poelgio prasmę, kai Jis plovė savo mokiniams kojas

(Jn 13, 5. 12–17).

 Tryliktas skyrius

Vaikai ir meilės kalbos

PAGRINDINĖ MINTIS

Penkios meilės kalbos yra svarbios ir vaikams, nors jie gal ir nesuvokia

savo tikrų poreikių ir gali nesuprasti savo reakcijų. Norėdami būti geri

tėvai, mokykitės kalbėti pagrindine savo vaiko meilės kalba. Kol ją

atpažinsite, nuolatos naudokite visas penkias.

1. Palaikymo žodžiai. Mokydami savo vaikus mes esame linkę kritikuoti

nesėkmes. Perlenkę lazdą galime susilaukti žalingų pasekmių vaikui

suaugus. Nuspręskite pagirti savo sūnų ar dukrą už kiekvieną gerą

poelgį visą savaitę. Mažiausiai du komplimentai per dieną yra geras

tikslas.

2. Laiko leidimas kartu. Pabūkite vaiko pasaulyje. Pastebėkite jo/jos

pomėgius ir pažinkite vaiką kiek įmanoma daugiau. Visa esybe

būkite su juo, skirdami jam visą savo dėmesį. Raskite laiko vaikams

(arba kiekvienam savo vaikui) kas dieną mažiausiai keletą minučių.

3. Dovanos. Jeigu persistengsime, dovanos gali netekti reikšmės ir

įdiegti vaikui netikras vertybes. Bet periodiškai duodamos dovanos,

parinktos apgalvotai ir išreiškiant palaikymą, pvz., „Aš myliu tave,

todėl nupirkau tau ypatingą daiktą“, gali padėti patenkinti vaiko

meilės poreikį. Kitą kartą, kai nupirksite ar pats pagaminsite vaikui

dovaną, išreikšite savo meilę žodžiais įteikdami ją. (Taip pat galite

išreikšti savo meilę ir atsisakydami duoti vaikui tai, kas, jūsų

 nuomone, nėra gerai. „Aš myliu tave, todėl nepirksiu tau gyvatės

barškuolės kaip namų augintinės.“)

4. Patarnavimo veiksmai. Nors jūs nuolat tarnaujate savo vaikams, bet

kitą kartą, kai atliksite tai, kas ypač reikšminga jūsiškiui, pasakykite,

jog tai reiškia, kad jį mylite. Pasirinkite tokį tikslą, kuris nėra ypač

viliojantis jums, bet labai svarbus jūsų vaikui. Įgykite naujų žinių ar

išmokite įgūdžių, kad būtumėte dar labiau „pasikaustę“ kaip

auklėtojai.

5. Fizinis prisilietimas. Apkabinimas, pabučiavimas ir tinkamas lytėjimas

yra labai svarbūs vaiko emocijų rezervuarui. Atsižvelgdami į vaiko

amžių, temperamentą, meilės kalbą ir pan., raskite unikalų priėjimo

prie jo būdą. Vaikams augant, jūs turėsite būti jautresni, bet

išlaikykite įprotį liesti sūnų ar dukrą norėdami patvirtinti jiems savo

jausmus.

6. Kai atpažinsite pagrindinę savo vaiko meilės kalbą, stenkitės

nuolatos ja kalbėti. Bet neapleiskite ir kitų keturių kalbų. Jos gali būti

reikšmingesnės kaip papildančios pagrindinę.

GRUPĖS DISKUSIJOS PLANAS

Kalbėkite apie tai, kaip svarbu yra ir žinoti, ir naudotis meilės kalbų su

vaikais koncepcija. Tai reikia daryti atitinkamame supratimo lygmenyje,

pirmiausia atsižvelgiant į vaiko amžių. Paraginkite savo vaikus parodyti,

ką jie laiko savo pagrindiniu būdu priimti meilę, ir pasakykite jiems apie

savo bei sutuoktinio analogišką būdą. Kaip tai daroma skirtingose

kultūrose ir šeimose?