“Balta drobulė” parašytas “sąmonės srauto” forma, su gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir

lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją. A.Škėmos romano herojus Antanas
Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią. Tai tikras XXa. žmogus. Jis –
intelektualas Emigranto padėtis neatitinka A. Garšvos dvasinio turinio ir interesų. IŠ to kyla
ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Antano Garšvos samprotavimuose iškyla absurdiško,
bjauraus pasaulio vaizdas. GarŠva – menininkas, savo gyvenimo kūrėjas. Jis daug kenčia,
veržiasi iŠ vieniŠumo, trokŠta dieviŠkumo Šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. IŠ
veikėjo gyvenimo supratimo, patirties, iŠ suvokto pasaulio vaizdo, iŠ kančių ir minčių bei
iŠgyvenimų kyla ir romano problemos. GarŠva sprendžia amžinus būties klausimus, kokia
gyvenimo prasmė, jei jos nėra – kam gyventi. Romano kompozicija pagrįsta retrospektyviu
vaizdo kūrimu (praeities vaizdavimas, GarŠvos vaikystė; jis užsibaigia dviejų savaičių
senumo įvykiais). Vaizduojamas ir veikėjo dabarties gyvenimas (dabarties veiksmas tęsiasi
vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą). Veiksmo erdvė uždara. Tai automatizuoto,
susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties simbolis (darbe – vieŠbučio keltuvo
dėžutė, namuose – keturios kambario sienos). Laikas nurodomas smulkiai ir tiksliai – tai rodo
veikėjo buvimo beprasmybę. Pasakotojas romane psichologiŠkai artimas herojui, iŠ
pasakojimo trečiuoju asmeniu pereinama į pirmąjį. Trečiasis asmuo skirtas epiŠkajam
judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o pirmasis atskleidžia vidinę veiklą: mintis, jausmus,
reakcijas, sąmonės srautą, pasąmonės impulsus. RaŠytojas lieka iŠtikimas pesimistinei
gyvenimo sampratai. Atsakymas į klausimą, kas yra gyvenimas, lieka nevienareikŠmis.
Žmogui lemta patirti viską. A.Škėmos herojus trokŠta viso gyvenimo, teigia būties pilnatvę.
Tai idealūs siekimai. Juos sugriauna karas, Lietuvą iŠtikusi tragiŠka lemtis. Žmogus
grąžinamas į laikus, kai jį valdo ne intelektas, o instinktai. Jis priverstas kovoti už savo
gyvybę (akmeniu užmuŠti kitą žmogų). Kas tokiame absurdiŠkame pasaulyje priklauso nuo
žmogaus? Gyvenimą įprasmina menas, kūryba, dvasia. lŠeivijos kritika pabrėžia, kad “Balta
drobulė” – autobiografinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo paties
autoriaus gyvenimą, emigranto dalią. Romanas skatina mąstyti, įpareigoja, ragina kovoti už
geresnį pasaulį.

PASTRAIPOS PVZ JUOKAS/IRONIJA Ne mažiau svarbus yra ironiškas požiūris į save,

kuris neleidžia neprarasti vertybių, nykstančių besikeičiančiame pasaulyje. Bėgant laikui,
aplinkoje įsivyrauja naujas požiūris į tam tikrus dalykus, viena tampa labiau vertinama nei
kita. Tačiau neretai žmogus nori išsaugoti senąsias vertybes, kurios yra kur kas mielesnės ir
neleidžia sugriūti iš vidaus. Tokią padėtį analizuoja XX a. vidurio modernus lietuvių
rašytojas, išeivis Antanas Škėma romane „Balta drobulė“. Pagrindinis kūrinio veikėjas
Antanas Garšva dirba bukinantį liftininko darbą Niujorko viešbutyje. Ištverti pasikartojančius
„up“ ir „down“, išgyventi dirbtinoje miesto aplinkoje Garšvai padeda ne tik kūryba, bet ir
ironiškas požiūris į save. Jis su kandžia pajuoka kritikuoja savo jausmus mylimosioms, kurių
jis turėjo atsižadėti dėl ligos, reikalauja savęs „nesuskystėti“, tai įrodo epizodas, kai Garšva
prisimena Jonę ir norėdamas užgniaužti skaudžius jausmus, mintyse pažeria krūvą keiksmų*.
Veikėjas taip pat ironiškai lygina savo darbą su Sizifo akmens ridenimu, save gretina su
asmenybės neturinčiu 87 numeriu, kurį kiekvienas gali stumdyti. Toks Garšvos žvilgsnis rodo
jo neabejingumą ir norą išsaugoti jautrumą, meilę, individualumą – vertybes, kurios seniau
buvo vertinamos. Vadinasi, galima teigti, kad juokimasis iš savęs leidžia neužmiršti ir taip
puoselėti nykstančias vertybes. TĖVYNĖS ILGESYS Kaip ir daugybę kitų inteligentų, karas
privertė Antaną Garšvą, romano ,,Balta drobulė“ pagrindinį veikėją, pasitraukti į Vakarus.
Emigranto lemtis nebuvo svetima ir pačiam A. Škėmai. Galbūt todėl jam pavyko meistriškai
atskleisti Tėvynės ilgesį dėl negalėjimo pritapti. Pagrindinį romano veikėją užvaldo slegianti
nuotaika, nes Amerikoje jis jaučiasi svetimas. Antanas Garšva save lygina su akacijos krūmu,
kuris persodintas negali priaugti svetimoje dirvoje. Amerikos visuomenei rūpi tik pinigai,
pasilinksminimai ir pigus blizgesys. Ne veltui Antanas Garšva save taptina su Kristumi –
inteligentas, kūrėjas nėra reikalingas šiai visuomenei kaip ir prieš tūkstančius metų skelbęs
Dievo žodį Jo sūnus. Veikėjo būseną, kai poetas jaučia, jog negali pritapti, atskleidžia ir jo
darbas: liftas važiuoja ,,up“ ir ,,down“ – veikėjas atitrūkęs nuo žemės, bet dangų pasiekti jam
nevalia. Garšva tarytum kybo tarp dviejų erdvių. Veikėjas pasmerktas vienatvei ir ilgesiui ir
dėl jaučiamo dvilypumo: Garšva mąsto lietuviškai, o priverstas gyventi angliškai kalbančioje
visuomenėje. Ryšį su tėviške, tauta leidžia pajusti tik motinos žiedas. Tačiau jį slepia baltos
pirštinės – privalomas liftininko aprangos elementas. Bukinanti aplinka, sistemos, kuri trokšta
visus paguldyti į Prokrusto lovą, niekinimas, liga, galimybės išreikšti save kaip poetą ir
įrašyti savo vardą į literatūros istoriją (Garšva nori tęsti Mažvydo darbą) nebuvimas verčia
kūrėją vis grįžti mintimis į praeitį, kai Garšva gyveno Lietuvoje. Literatūrinis koliažas,
sąmonės srauto technika ir fragmentiškas pasakojimas atskleidžia ne tik susikilusią ir
sumišusią Garšvos asmenybę. Vis grįžtantys prisiminimai apie tėvus, vaikystę, pirmąją meilę
liudija gimtosios žemės ilgesį. Tėvynėje veikėjas užaugo, išgyveno pirmąsias laimės ir
nusivylimo akimirkas, ten pradėjo kurti. O gyvenimas svetimoje žemėje suteikia tik kančią,
verčia jausti slegiančią nuotaiką ir ilgesį.

VAIZDUOTĖ Tačiau vaizduotę Dievas žmogui davė ne vien kaip kūrybingumo žadintoją, bet
ir kaip vilties žiburėlį, sušildantį ir paguodžiantį paklydėlį žvarbioje, tamsioje naktyje.
Išleidęs žmogų į pasaulį, Viešpats žinojo, kad vargas ir kančia taps neatskiriama Edeno
tremtinio gyvenimo dalimi. Juk ir graikų stoikas Seneka tikėjo, kad „ignis aurum probat,
miseria – fortes virus“ – „ugnis išbando auksą, nelaimės – žmonių tvirtumą“. Ir vis dėlto toji
kančia kartais gali tapti nepakeliama; tada moraliniu ramsčiu neretai tampa vaizduotė. Šis
žiburys suteikė nors ir trumpalaikės vilties Antanui Garšvai, Antano Škėmos romano „Balta
drobulė“ pagrindiniam veikėjui. Garšva – lietuvis emigrantas Amerikoje, dirbąs sizifišką
liftininko darbą viešbutyje. Jo diena slenka „lietuviui kaukui“ kylant liftu aukštyn ir
leidžiantis žemyn, ir taip, regis, ad infinitum. Efemerinė būtis ir nesugebėjimas pritapti
svetimoje žemėje meniškos sielos protagonistui kelia depresiją, tačiau nepalūžti padeda
vaizduotė, iš atminties ištraukdama ir lyg kino filmą prasukdama gyvenimo gimtinėje ir
akimirkų su mylimąja Elena vaizdus. Poetas prisimena savo vaikystės namus ir stebuklingą,
miglos gaubiamą mišką šalia jų, kur mažas būdamas tikėjo jo laukiant princesę – ši maloni
svaja nuskaidrindavo ilgas vienatvės valandas. Mintimis Garšva grįžta ir į Vilniaus
senamiestį, kur merkiant lietui vaikštinėjo su Elena*. Vyras taip pat įsivaizduoja būsimas
akimirkas su savo širdies dama, kuria judviejų ateitį, kuri, pats žino, greičiausiai neįmanoma.
Tie brangūs prisiminimai bei svajonės, sužadintos poetiškos vaizduotės, padeda paklydusiam
žmogui grįžti į laikus, kai jautėsi laimingas, ir iš šių vizijų pasisemti stiprybės. Todėl
vaizduotė žmogui buvo skirta ir tam, kad įžiebtų vilties kibirkštėlę, kai gyvenimo kelionė
tampa per klaidi. KILMĖ Be viso to, kilmė neatsiejama nuo namų. Tik žinodamas savo kilmę
žmogus suvokia, kur gera, saugu sugrįžti. Namuose susiformuoja jauno žmogaus vidinis
cenzorius, apsprendžiantis moralybes vertybes. Pagal vieną garsiausią psichoanalizės
pradininką Zigmundą Froidą namuose ir jų aplinkoje susiformuoja „superego“ („daugiau nei
aš“). Tai apima visa tai, ką mes vadiname sąžinės balsu, įrėminančiu mūsų asmenybę į
namuose įgautus teisingumo, etiketo principus. Išsaugoti savo „superego“ buvo itin svarbu
Antrojo pasaulinio karo laikmečiu. Dažnas dėl okupacijų ir prievartos palikdavo namus. Ne
išimtis ir Antanas Škėma, Lietuvos prozininkas, dramaturgas, išvykęs į JAV. Išgyvenęs
mamos šizofrenijos pasireiškimus, atitrūkęs nuo namų kūrėjas parašo autobiografiškumo
bruožų turintį romaną „Balta drobulė“. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva dirba
liftininku, išgyvena egzistencines problemas. Jo dėvima uniforma, baltos pirštinės dengia
močiutės dovanotą žiedą, menantį 1864 m. sukilimą, namus, kilmę, tautos istoriją. Atrodo,
Antano Garšvos „superego“ „sukoncentruotas“ į žiedą – vienintelį namų prisiminimą. Tačiau,
nors ir su žiedu, ilgai išsaugoti vidinį cenzorių, leidžiantį išlaikyti santykį su visuomene, jam
nepavyksta. Pasinėręs į vidinį aš („ego“) Antanas Garšva yra įkalintas pražūčiai. Nuolatinis
judėjimas aukštyn, žemyn ir lifte sutiktas Rudasis žmogus Antanui Garšvai primena, kad
griovelis lūpose po nosimi yra kadaise angelo pirštu įspaustas ženklas, menantis, kad visų
namai yra vieni. Jie ten, kur mėlyna, jauku. Grįžtant į šių dienų visuomenę, pasaulį be sienų,
atrodo, žmones užvaldo „superego“*. Vartotojiškoje visuomenėje žmogus privalo būti
sėkmingas, turtingas, todėl vis rečiau atsižvelgiama į dvasines, moralines vertybes. Tokį
reiškinį analizuoja režisierius Oskaras Koršunovas spektaklyje „Išvarymas“ pagal Marių
Ivaškevičių. Spektaklyje Eglė (aktorė Monika Vaičiulytė) užvaldyta „superego“* negali grįžti
namo į savo mylimą Žvėryną, nes jai nepasisekė būti sėkmingai fotografei. Suprantanti, kad
Londone yra nevertinama, kaip eksponatai muziejuje, turintys vertę tik gimtoje vietoje, ji
nesugeba peržengti

namų aplinkoje suformuoto „superego“. Taigi namai yra kilmės lopšys, jo praradimas sukelia
asmenybės destrukciją, apribotą vidinio cenzoriaus. MEILĖ Mylėti svarbiau. Meilė gelbsti iš
beprasmybės pinklių. Visuotinė egzistencializmo samprata moksle grindžiama filosofų
sentencijomis, o grožinėje literatūroje veikiausiai Albero Kamiu mintimis. Praktikoje –
vidiniu skausmu, prasmės paieškomis, pastangomis rasti savo vietą po saule. Anot Albero
Kamiu, absurdo ištakos yra susimąstymas (klausimas „Kodėl?“). Klausimo išvengiama tik į jį
atsakius arba staiga suvokus, kad atsakymas net nereikalingas. Tokio stebuklo priežastimi
tampa meilė, saldinanti beprasmybę. Šio modelio prototipą primena paveikslas: juodi plaukai,
įstrižos akys, nežymi šypsena, ironiškas žvilgsnis. Tad uždekime rankoje elegantiškai laikomą
cigaretę. Antanas Škėma – XX a. modernistas, katastrofų literatūros atstovas, taip pat ir
vienas svarbiausių lietuvių egzodo literatūros atstovų, rašęs pjeses, poeziją, reikšmingiausias
romanas – „Balta drobulė“. Romano veikėjas – absurdo žmogus. Šizofrenija, pirštinės,
dengiančios senelės dovanotą žiedą iš 1863 m. sukilimo, keltuvininko uniforma, sienos,
lankytojai, mygtukai (1–18) prieš nenutylančią, neramią sielą, vis atsimušančią į vieną ar kitą
keltuvo kampą, epizodiškai grįžtančią į realybę (juk reikia maloniai nusišypsoti, įsitempti,
elegantiškai aptarnauti viešbučio žmones – atlikti pareigas, slypinčias numeryje 87). Tai –
esamasis laikas, tai – absurdas. Lygiagrečiai – sielos erdvės, sielos labirintai, išsigelbėjimas –
„Užrašai iš Antano Garšvos atsiminimų“. Gyvenimas slypi praeityje. Kuo tikėti, kaip pasaulis
ir Dievas tėra mašina* („Deus ex machina“), o pats Garšva – sraigtas, priverčiantis sistemą
veikti? Atsakymas – meilė kitam. Meilės išjungia traukos jėgą, kad Sizifas atsikvėptų ir vėl
įgautų jėgų. Meilė apsuka Žemę Heraklito rankose, meilė suteikia pakeleivį Orfėjui žengiant
Hado karalyste. Meilė, Antano Garšvos gyvenime skambanti valso tempu („Ele-na, Ele-na,
Ele-na“), meilė, sušildanti kojų ir rankų pirštus, sužibanti žiedu ir vagonu Queens aikštėje. Ja
prasideda Garšvos liga, ja palaikoma dabartis, jos lydimas Garšva ir išprotėja – belaukdamas
Elenos. Meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti. Cigaretę užpučia garso bangos, vejančios
„Zoori“ klyksmą. A. Škėmos paveikslas ištuštėja, priartėjus girdėti aidas – laukimas, liga,
tėvo, motinos, trijų svarbiausių moterų vardai, Dievas ir vyšnios. Elenos venomis tvinksėjusi
mėlyna viltis – „Zoori“.