Kas turi vertę, bet neturi kainos?

Pirmiausiai, religingam žmogui atleidimas yra neįkainojamas, nes tai leidžia pateisinti Dievo
lūkesčius. Tokias krikščioniškas tiesas matome jau nuo biblinių laikų, sūnaus palaidūno istorijoje.
Čia tėvas atleidžia savo sūnui, už jo šeimos apleidimą ir priima vaiką atgal į namus. Tokios vertybės
buvo neįkainojamos ir neoromantiniam laikotarpyje. Neoromantizme buvo Išaukštinimas Dievas ir
moralinės vertybės. Vienas iš tuolaikinio rašytojo buvo lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje Jonas
Biliūnas. Dažnai savo kūryboje vaizdavo religingą žmogų ir jo bandymą pateisinti Dievo lūkesčius.
Vienas iš tokių J.Biliūno kūrinių buvo novele „Ubagas“. Šiame kūrinyje nelaimėlis yra benamis
Sabaliūnas. Jis buvo savo sūnaus išvarytas iš namų ir valkataudamas sutinka pasakotoją.
Pasakotojas išgirdęs jo skausmingą istoriją ir prisiminęs valkatos moralumą jaučia empatija.
Benamis, kai dar turėjo turtų , negailėjo dalintis savo materiale gerovę su kitais. Pasakotojas negali
patikėti, kad taip vaikas gali pasielgti su savo tėvų. Stulbinančiai, Sabaliūnas atleidžia savo sūnui už
jo nedorumą. Tokį moralumą paaiškina jo krikščionišką prigimtis. Jo religingumą matome, kai
pasakotojas pasidalino su benamiu duona ir Sabaliūnas už ji pasimeldė. Šiuo bežodžių , sakraliu,
primenančiu Kristaus duonos dalijimą, aktu abu veikėjai suartėja dvasiškai. Aišku, Valkatai
atleidimas yra neįkainojimas, nes tai leidžia pateisinti Dievo lūkesčius, kuris be jų Sabaliūnas
nesugebėtų gyventi moraliai. Deja, mažėjant religingumui pasaulyje ,.dabartiniai žmonės nebando
pateisinti Dievo lūkesčių ir užtat vengia morališko gyvenimo . Apie tai kalba filosofas L.Donskis
savo straipsnyje „Prestižinis frankeišteinizmas“. Savo straipsnyje aiškina , kad žmonės tampa
žiaurus, nes jiems trūksta kantrybės. Kitaip tariant dabartiniam žmogui atleidimas tampa beverte
dorybę. Taigi, religingumas yra vertybė , kuri padeda žmogui atleisti už nedorybės ir gyventi ramų
ir dorą gyvenimą.