TEISININKO PROFESIJA

VIII paskaita „Laisvosios teisinės profesijos: advokatas“

Audiatur et altera pars1

Ar tikrai laisvosios teisinės profesijos yra laisvos nuo valstybės kontrolės?

Teisinės profesijos susijusios su valstybės nustatyta normatyvine tvarka – teise, su teisingumo

vykdymu ir teisinės tvarkos palaikymu apskritai, taigi su viešųjų funkcijų vykdymu. Valstybė visais
laikais kontroliavo patekimą į asmenų, besiverčiančių šiomis profesijomis grupę ir vertimąsi jomis.
Taigi nepaisant to, kad dalis teisinių profesijų – advokatai, notarai, antstoliai – dažnai vadinama
„laisvosiomis teisinėmis profesijomis“, visose šalyse jos yra tam tikru mastu kontroliuojamos
valstybės.

Jau esame trumpai kalbėję apie vadinamąsias laisvąsias teisines profesijas, atkreipdami
dėmesį, kad teisininko profesija yra neatskiriama teisinės sistemos dalis. Siekiant užtikrinti, kad
teisinėmis priemonėmis būtų saugomos ir ginamos asmens teisės ir laisvės, be kita ko, sprendžiant
bylas (teisinius ginčus) teismuose, atitinkamos funkcijos gali būti patikėtos tik būtiną profesinę
kompetenciją turintiems teisininkams.

Vadinamųjų laisvųjų teisinių profesijų atstovai veikia ir kaip valstybės patikėtiniai arba jos
įsipareigojimų žmonėms vykdytojai.

Todėl valstybė šias profesijas kontroliuoja:

 įtvirtindama jomis besirengiančių verstis asmenų išsilavinimo reikalavimus ir tikrindama

jų pasirengimą praktikuoti tas profesijas;

 ribodama teisę studijuojančių ir (arba) atitinkama profesija besiverčiančių asmenų

skaičių;

 prižiūrėdama atitinkamą profesinę veiklą.

1
Lot. tebūnie išklausoma ir antroji pusė (pvz., ginčijantis teisme).
1
 Ši kontrolė prasideda, kai nustatomas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo2
reikalavimas būsimiems advokatams, notarams ir antstoliams. Šiuo atžvilgiu teisininkus rengiantys
universitetai veikia kaip valstybės pagalbininkai įgyvendinant šią kontrolę.

Teisininko profesija neatsiejama nuo aukštojo teisinio išsilavinimo: aukštasis teisinis

išsilavinimas yra profesionalios ir efektyvios teisinės praktikos (ir privačios, ir tokios, kai dirbama
viešosios valdžios institucijose) conditio sine qua non3.

Taigi teisininko profesija neatsiejama nuo universitetų veiklos: vienas iš prieš daug
šimtmečių susiformavusios Vakarų teisės tradicijos, kuriai priklauso ir Lietuva, būdingiausių bruožų
yra tas, kad aukščiausios kvalifikacijos teisininkai yra rengiami būtent universitetuose. Būtent su
aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu Vakarų teisės tradicijoje yra siejamas aukščiausios
teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas.4

Anksčiau kontinentinės teisės tradicijos šalyse išlaikyti baigiamieji universiteto egzaminai

iškart suteikdavo teisę verstis teisine veikla. Bene pirmieji specialų profesinį kvalifikacinį egzaminą
būsimiems laisvųjų teisinių profesijų atstovams įvedė šveicarai (1825 m.). Šiuo metu visur
reikalaujama, kad asmenų, siekiančių verstis teisine veikla, profesinės žinios būtų patikrintos.
Bendrosios teisės tradicijos šalyse tokių egzaminų organizavimas didžiąja dalimi yra patikėtos
teisininkų profesiniams susivienijimams, o kontinentinės teisės tradicijos šalyse pati valstybė aktyviai
dalyvauja tikrinant tas žinias.5

2
Pažymėtina, kad „aukštasis teisinis išsilavinimas“ – tai konstitucinė sąvoka; ji vartojama Konstitucijos 103 straipsnio 3
dalyje, kurioje apibrėžiami reikalavimai kandidatams į Konstitucinio Teismo teisėjus. Eksplicitinių (aiškiai išreikštų,
išplėtotų) nuostatų, apibrėžiančių reikalavimus kandidatams į Konstitucijos 111 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų teismų
teisėjus, Konstitucijoje nėra (išskyrus Konstitucijos 112 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisėjais Lietuvoje gali būti tik
Lietuvos Respublikos piliečiai). Žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimą (bylos Nr. 19/05):
https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta486/content.
Tokį Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės
valstybės, teisingumo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų, konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą,
kontekste, konstatuotina, kad aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas teisėjams, taigi ir asmenims, pretenduojantiems
būti teisėjais, kyla iš Konstitucijos ir yra imperatyvus, jis taikytinas visiems minėtiems pretendentams, kad ir kokio
teismo teisėjais tapti jie pretenduotų.
Aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas pretendentams į teisėjus ir tai, kad įstatymuose gali būti įtvirtintas būtent
aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimas šiems asmenims, išplaukia ir iš oficialios konstitucinės teismo,
kaip valstybės valdžios, kuri vienintelė formuojama profesiniu pagrindu ir kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą,
doktrinos nuostatų; įvairūs šios doktrinos aspektai yra plačiai atskleisti kituose Konstitucinio Teismo aktuose.
3
[Lot.] Būtina sąlyga; sąlyga, be kurios neįmanoma ką pradėti.
4
Tai apskritai nereiškia, kad teisininkai negali būti rengiami ir ne universitetuose, taip pat kad negali būti rengiami (taip
pat ir aukštosiose mokyklose) iš esmės taikomojo pobūdžio ir ne tokį kūrybišką (taigi paprastesnį) teisinį darbą galintys
dirbti žemesnės kvalifikacijos teisininkai (arba siauresnio profilio teisės specialistai, siekiantys įgyti žinių tik tam tikroje
teisės srityje), kurių teisės krypties išsilavinimas nelaikomas prilygstančiu universitetų teikiamam teisiniam išsilavinimui;
tačiau vadovaujamasi principine nuostata, kad neuniversitetinis teisinis išsilavinimas (taip pat ir įgytas aukštosiose
mokyklose) savaime nesuponuoja galimybės jį įgijusiems asmenims siekti eiti bet kurias teisininko profesijai
priskiriamas pareigas (inter alia pareigas viešosios valdžios institucijose) arba verstis bet kuria profesine teisininko
veikla (inter alia valstybės kontroliuojama profesija).
5
LTI, p. 572.
2
 Namų darbai: pasvarstykite, ar toks specialus profesinis kvalifikacinis egzaminas iš tiesų
reikalingas.

Aptariamos profesijos yra kontroliuojamos ir Lietuvoje. Oficialiojoje konstitucinėje

doktrinoje vartojama valstybės kontroliuojamos profesijos sąvoka, atkreipiant dėmesį, kad tam tikrų
valstybės funkcijų vykdymas per privačią veiklą turi tam tikrų ypatumų. Antai antstolio6 ir notaro7
profesijos Konstitucinio Teismo nutarimuose expressis verbis vadinamos valstybės
kontroliuojamomis.

Konstitucinės jurisprudencijos, kurioje valstybės kontroliuojama būtų pavadinta advokato

profesija, kol kas nėra (netiesiogiai apie tai užsimenama 8), bet šią profesiją taip pat apima valstybės
kontroliuojamos profesijos sąvoka, nors ji prižiūrima šiek tiek mažiau.

Lietuvoje visų nurodytų profesijų veikla sureguliuota įstatymo lygmeniu.9

Teisingumo ministras yra viešai paskelbęs visų šių profesinių bendruomenių savireguliaciją
įgyvendinančių institucijų išleistus aktus, taigi valstybė per įgaliotą pareigūną – Vyriausybės narį –
yra aprobavusi šias savavaldžių profesinių bendruomenių susikurtas taisykles kaip derančias su jos
požiūriu.

Valstybė vykdo notarų, antstolių, advokatų veiklos stebėseną ir teisėtumo kontrolę (pvz.,
teisingumo ministras gali inicijuoti drausminę bylą advokatui, notarui ar antstoliui).

6
Antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų
vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas
vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d.
nutarimą (bylos Nr. 44/06): https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta480/content.
7
Notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų – fizinių ir
juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų
apsaugos užtikrinimo – vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems šias
funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą skiria ir atleidžia teisingumo ministras,
kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose
teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą
valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas ir valstybės priedermė. Žr. Konstitucinio
Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą (bylos Nr. 16/08): https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta170/content.
8
Įstatymų leidėjas taip pat priėjo prie išvados, kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis
pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad
apskritai tai gali būti traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios profesijos teisininkams. Tačiau
nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y.
sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. Beje, pagal Lietuvos įstatymus ir teisėju gali būti tik
asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Taigi Advokatūros įstatyme nustatyto išsilavinimo reikalavimo
negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių varžymu. Tai vertintina tik kaip
kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais. Žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos
10 d. nutarimą (bylos Nr. 11/95-9/96):https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta411/content; Konstitucinio Teismo 2020
m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. KT200-A-S184/2020: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2270/content.
9
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (aktuali redakcija):
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.9F4371AB03A3/asr [2023-09-25]; Lietuvos Respublikos notariato įstatymas
(aktuali redakcija): https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BE3136A78E80/asr [2023-09-25]; Lietuvos Respublikos
antstolių įstatymas (aktuali redakcija): https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.94F5702CA0F1/asr [2023-09-25].
3
 Aptariamų profesijų reglamentavimo intensyvumas nėra vienodas. Antai valstybė nustato
antstolių ir notarų skaičių, o advokatų skaičius nėra ribojamas kvotomis.

Antstolis ir notaras į atitinkamą sąrašą įrašomas teisingumo ministro įsakymu, o advokatas į

praktikuojančių advokatų sąrašą – advokatūros (konkrečiai, Advokatų tarybos) sprendimu
(teisingumo ministrui palikta tik priimti priesaiką10).

Darbo organizavimo kontrolė taip pat skiriasi: teisingumo ministras poįstatyminiais aktais
detaliai nustato antstolių ir notarų darbo organizavimo taisykles, o advokatai tokių teisinių nurodymų
iš valstybės negauna – darbo vietos kontrolės klausimai palikti pačiai advokatų bendruomenei.

Teisingumo ministras yra nustatęs antstolių ir notarų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką, o
advokatams tokią tvarką tvirtina advokatūra (teisingumo ministras ją tik paskelbia, nors jis gali
atsisakyti ją skelbti, jei ji prieštarauja teisės aktams – žr. Advokatūros įstatymo 52 str. 4 d.11).

Valstybinė advokatų, antstolių ir notarų veiklos kontrolė nepaneigia šių profesinių

bendruomenių savikontrolės būtinumo. Šiuo atžvilgiu ir valstybė, ir bendruomenė turi siekti to paties
tikslo – užtikrinti, kad palaikant valstybėje teisinę tvarką, inter alia vykdant teisingumą, dalyvautų
turintys tam reikalingų žinių teisininkai, išpažįstantys tokias vertybes kaip tiesa, moralė, padorumas,
teisės viršenybė, ir gebantys jomis grįsti savo profesinę ir asmeninę veiklą.12

Advokatas: samprata, paskirtis, veiklos organizavimas

Asmens teisė turėti advokatą yra absoliuti 13 – Konstitucijos 31 straipsnio 6 d. nustatyta:

asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios
apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

Ši teisė apima tiek asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, tiek ir teisę turėti valstybės
paskirtą advokatą. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama:

10
Žr., pavyzdžiui, https://tm.lrv.lt/lt/naujienos/teisingumo-ministerijoje-prisieke-naujieji-advokatai-ir-teismo-ekspertai.
11
Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką
teisingumo ministras skelbia Teisės aktų registre. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti Advokatų drausmės bylų
nagrinėjimo tvarką, jeigu ji prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti
šią tvarką gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
12
Žr. LTI, p. 569-573.
13
Konstitucinis Teismas prie absoliučių konstitucinių teisių priskiria ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą
asmens teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime,
aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris padaręs nusikaltimą, ir
kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti
advokatą, pripažino šioje Konstitucijos straipsnio dalyje įtvirtintą asmens teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą
esant absoliučia teise „ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis“. Konstitucinio
Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas (bylos Nr. 15/99-34/99-42/2000):
https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta316/content.
4
 Konstitucijos 31 str. 6 d. įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti
advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; ši nuostata suponuoja ir asmens teisę,
kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi
teisę turėti advokatą.

Teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir
jokiomis sąlygomis, tuo tarpu teisė pasirinkti advokatą nėra absoliuti.14

Advokato profesijos ištakos sietinos su antikoje klestėjusiu oratorių 15 menu. Iš pradžių buvo
įprasta, kad asmenys ginasi tik patys 16, bet vėliau buvo leista atstovauti kitam asmeniui, pvz.,
draugui. Tada šio užsiėmimo dar nebuvo galima vadinti profesija, nes įstatymai neleido už tokią
pagalbą imti mokesčio. Pirmiausia imti užmokestį buvo leista Romoje, kai imperatorius Klaudijus
įteisino advokato profesiją. Norintiems užsiimti advokato veikla buvo keliami tam tikri reikalavimai
(pvz., išsilavinimo), taip pat buvo būtinas valdžios leidimas.

Lietuvoje dar prieš Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529 m.) klostėsi praktika, kai bylos šalį
pakeisdavo svetimas asmuo (ne giminaitis), atstovavęs šalies interesams ir turėdavęs prisiimti visą
atsakomybę už bylos baigtį. Dažniausiai tie asmenys būdavo vadinami prokuratoriais17.
14
Ten pat.
Konstitucinis Teismas, inter alia 2017 m. kovo 15 d. nutarime formulavo asmens teisės į tinkamą teismo procesą
reikalavimus ir pabrėžė, kad tam tikri teismo proceso reikalavimai kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje
nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir
bešališkas teismas.“ Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės, inter alia baudžiamasis procesas turi
būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti
užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir kt. Konstitucinio Teismo 2017 m.
kovo 15 d. nutarimas Nr. KT4-N3/2017 (bylos Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016): https://lrkt.lt/lt/teismo-
aktai/paieska/135/ta1679/content.
15
Tik kalbėdamas teisininkas gali „veikti“ teisme iš tiesų, nes teisininko darbo pagrindas yra profesionalia kalba
„konstruojama veikla“ (PARSONS, W. Viešoji politika. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 171). Teisę ir retoriką sieja ir bylos
sąvoka. Galutinis teisininko tikslas yra taip organizuoti savo „bylą“, kad būtų paveikti teisėjų veiksmai ir vertinimai, kad
jie būtų įtikinti. O įtikinti kaip tik ir yra pagrindinis retorikos tikslas.
Graikai, gindami savo teises teismuose, turėjo patys būti advokatais (t. y. kaltinamieji teisme turėjo gebėti apsiginti
patys), nes advokatūros jie neturėjo. Bet ne kiekvienas Atėnų pilietis gebėjo „advokatauti“, tad samdė sofistus logografus
(logografai – kalbų rašytojai, rašę teismų arba politines kalbas klientams pagal užsakymą), kurie parašydavo jiems visą
gynimosi kalbą nuo įžangos iki pabaigos, atsižvelgdami į bylos pobūdį, teisėjų auditoriją, taip pat kliento amžių,
išsilavinimą, charakterį. Klientams likdavo kalbą išmokti mintinai ir pasakyti teisme. Teisėjai, neturėję jokios teisinio
pasirengimo, vadovavęsi tik teisingumo jausmu ir dažnai balsą atiduodavo tam, kuris nugalėdavo iškalbos gebėjimais.
(KOŽENIAUSKIENĖ, R. Juridinė retorika. Vilnius: Teisinės informacijos centras, p. 34).
16
Atėnuose ieškovas ir atsakovas turėdavo griežtai nustatytą laiką (matuojama būdavo vandens laikrodžiu) pareikšti savo
argumentus, atsakyti į priešininko argumentus. Įstatymo nuostatas, kuriomis šie argumentai būdavo grindžiami,
reikėdavo pačiam nurodyti. Kas nurodydavo (cituodavo) neteisingai, tą bausdavo. Naudotis advokato paslaugomis
nebuvo galima, – buvo tik leidžiama, kad teisminę kalbą iš anksto kas nors parengs, tačiau perskaityti ar išmokus
mintinai persakyti tekdavo pačiam ieškovui ar atsakovui. Ir Sokratui teko pačiam sakyti savo ginamąją kalbą.
17
Nuo paprotinės teisės laikų Lietuvoje žinomas gynėjas Magdeburgo teisės ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio teisminės
praktikos įtakoje pradedamas vadinti prokuratoriumi. Kartu minimu laikotarpiu iš Lenkijos buvo perimamas ir taip pat
tapo populiariu prokuratoriaus sinonimas kalbėtojas. Pirmą kartą Lietuvos teisės šaltiniuose asmens atstovas teisme,
vadinamas prokuratoriumi, minimas 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute, kurio 9 straipsnis nurodė, kad „dėl dvarų, dėl
nuostolių, dėl smurtavimų joks svetimšalis neturi prokuratoriumi būti nei kalbėti mūsų, valdovo, akivaizdoje nei žemės
teisme, o tik kuris būtų įsikūręs Didžiojoje Kunigaikštystėje. O kai dėl garbės, jei kas kieno garbę apšmeižtų, tokioje
byloje kiekvienas turi sau turėti prokuratorių, kokį įmanytų gauti, nors ir neįsikūrusį Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
Remiantis Pirmojo Lietuvos Statuto nuostatomis, vienintelė galimybės būti kito asmens atstovu sąlyga buvo nuolatinė
5
 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos advokatai tapo
nepriklausoma šalies teisinės sistemos dalimi (toliau pateikiamos relevantiškos Advokatūros
įstatymo nuostatos).

3 straipsnis. Advokatų vieta Lietuvos teisinėje sistemoje ir jų skaičius

1. Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis.
2. Advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas.

Be Advokatūros įstatymo ir kitų įstatymų (be kita ko, BPK ir CPK), apibrėžiančių advokato
procesinę padėtį bei advokatūros kaip asociacijos ir juridinio asmens statusą bei valdymą, yra ir kitų
svarbių advokatų ir advokatūros kompetenciją ir veiklą reglamentuojančių aktų, iš kurių atkreiptinas
dėmesys į šiuos du:

 Lietuvos advokatūros įstatus18,

 Lietuvos advokatų etikos kodeksą19.

Advokato funkcijos teisinėje sistemoje

Advokatūros įstatyme advokato veikla apibūdinta kaip teisinių paslaugų teikimas. Tokių
paslaugų pavyzdžiai:

 teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais);

 teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas;

 atstovavimas teisės klausimais, taip pat gynyba ir atstovavimas bylos procese, kai šie
veiksmai atliekami už atlyginimą;

 teisinė pagalba (teisinių paslaugų teikimas nemokamai).

gyvenamoji vieta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau, priklausomai nuo bylos pobūdžio, ir šis reikalavimas
galėjo būti netaikomas. Reikalavimai prokuratoriaus išsilavinimui, kvalifikacijai, stažui ir pan. nebuvo keliami.
Reikalavimus prokuratoriams ir jų veikimo sąlygas (bei kitus veiklos aspektus) reglamentavo visi (Pirmasis (1529 m.),
Antrasis (1566 m.) ir Trečiasis (1588 m.) Lietuvos statutai.
18
Lietuvos advokatūros įstatai, 2021 m. vasario 23 d. įregistruoti Juridinių asmenų registre. Prieiga per internetą:
https://www.advokatura.lt/uploads/Documents/document_197/Lietuvos_advokaturos_istatai_galiojantys1.pdf [2023-09-
25].
19
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 1R-133 „Dėl Lietuvos advokatų
etikos kodekso skelbimo“. Aktuali redakcija:
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/9d7e2bd008c511e687e0fbad81d55a7c?jfwid=fhhu5mn1q [2023-09-25].
6
 Nepaisant gaunamo atlygio, teisinių paslaugų teikimas nėra laikomas komercine ūkine
veikla.

Advokato profesija – ypatinga teisinė profesija. Advokatas yra ne vien asmens atstovas ar
gynėjas teisme20, bet dažnai ir patarėjas kasdieniniame gyvenime tvarkant daugelį teisinių reikalų. Jo
pareigos neapsiriboja kliento užsakymų vykdymu; jis turi ne tik atstovauti kliento interesams ir juos
ginti, bet ir tarnauti teisingumui. Advokatas kaip teisingumo vykdymo proceso dalyvis vykdo tokią
funkciją, kurios paprastai negali vykdyti joks kitas subjektas.

Visa tai lemia advokato teisines ir moralines priedermes klientų, kitų advokatų, advokatų
savivaldos institucijų, teismų, kitų institucijų atžvilgiu. Šių priedermių turinį gerai iliustruoja
Advokatūros įstatyme įtvirtinti advokatų veiklos pagrindiniai principai.

5 straipsnis. Advokatų veiklos principai

Advokatų veiklos pagrindiniai principai:
1) advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas;
2) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija;
3) advokatų veiklos teisėtumas;
4) kliento paslapties neatskleidimas;
5) lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas;
6) nepriekaištingas elgesys.

Kiekvienas iš šių principų yra pakomentuoti vadovėlyje (žr. LTI, p. 591-595). Jų turinys yra
atskleistas Advokatų etikos kodekse. Atkreiptinas dėmesys į tris principus – advokato veiklos
teisėtumo; kliento paslapties neatskleidimo ir lojalumo klientui bei interesų konfliktų vengimo.
Visi šie principai itin detaliai aprašyti Advokatų etikos kodekse (lojalumo klientui ir interesų
konfliktų vengimo aspektams skirti net du didelės apimties šio kodekso straipsniai; žr. žemiau).

7 straipsnis. Veiklos teisėtumas

1. Advokato profesinės veiklos teisėtumas yra vienas svarbiausių principų, lemiančių

advokato vaidmenį valstybės teisės sistemoje ir profesinės veiklos garantijas, todėl advokatas privalo
siekti teisingumo ir teisėtumo idealų bei ginti savo kliento teises ir teisėtus interesus tik teisėtais

20
Tai nereiškia, kad asmens atstovu ar gynėju teisme gali būti tik advokatas.
7
būdais ir priemonėmis, nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų draudimų, neviršydamas jam suteiktų
įgaliojimų bei gerbdamas kitų asmenų teises.

2. Advokatas visada privalo gerbti teisę ir veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami teisėtumo
principai.

3. Advokatui draudžiama ginti tokius kliento interesus, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos
priemonių ir būdų, tenkinti neteisėtus kliento prašymus, reikalavimus arba talkinti klientui teisei ir
teisėtumui priešingoje veikoje.

4. Advokatui draudžiama neteisėtai trukdyti ar neteisėtai apsunkinti kitam asmeniui

įgyvendinti savo teises ar vykdyti pareigas.

5. Advokatas privalo užtikrinti, kad jo darbo vieta ir profesinės veiklos sąlygos atitiktų
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatūros nustatytus reikalavimus.

6. Praktikuojantis advokatas, derindamas kitas veiklas su advokato profesine veikla, visuomet

privalo laikytis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatytų apribojimų.

8 straipsnis. Kliento paslapties neatskleidimas

1. Advokatui patikėtos kliento paslapties saugumas yra savitarpio pasitikėjimo santykių ir

tinkamo advokato funkcijų vykdymo būtinoji sąlyga, todėl konfidencialumas yra pagrindinė ir
svarbiausia advokato teisė ir pareiga, kuriai netaikoma senatis.

2. Advokatas turi užtikrinti, kad visa kliento suteikta ir vykdant kliento pavedimą advokato
gauta informacija bus saugoma kaip advokato profesinė paslaptis.

<...>

4. <...> Advokatas turi teisę be kliento sutikimo atskleisti advokato profesinę paslaptį
sudarančią informaciją, kai tai neišvengiamai būtina:

1) žmogaus gyvybei išsaugoti;

2) kliento, jo įpėdinio ar teisių perėmėjo teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti;

3) apginti advokato teises ginče su klientu, tačiau tik ta apimtimi, kuri būtina ginčui teisingai
išspręsti.

5. Advokato profesinę paslaptį sudarančios informacijos pateikimas Lietuvos advokatūrai ar

jos organams nelaikomas kliento paslapties atskleidimu ir konfidencialumo pažeidimu. 21
21
LVAT yra akcentavęs, jog teismai pagrįstai atsižvelgia į Europos Sąjungos teismų išaiškinimus dėl advokato ir kliento
bendravimo konfidencialumo, iš kurių matyti, kad esminė sąlyga advokato profesinės paslapties apsaugos taikymui yra
8
 <...>

10 straipsnis. Lojalumas klientui

1. Advokato lojalumas klientui yra profesionalaus advokato ir kliento bendradarbiavimo ir

tinkamo advokato funkcijų vykdymo būtinoji sąlyga, taip pat lemianti advokato pareigą paslaugas
klientui teikti taip, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.

<...>

3. Asmens teisė teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti advokatą neriboja advokato teisės
atsisakyti priimti pavedimą nurodant svarbias priežastis. Advokatas privalo atsisakyti priimti kliento
pavedimą, kai tai būtina vykdant teisės aktų ar šio kodekso reikalavimus, taip pat kai pavedimo
priėmimas prieštarauja advokato sutartiniams įsipareigojimams kitam advokatui arba juridiniam
asmeniui, įsteigtam advokatų veiklai vykdyti. Advokatas privalo nedelsdamas informuoti asmenį
apie atsisakymą priimti pavedimą.

4. Advokatas neturi priimti pavedimo, kai žino, kad negali reikiamu laiku ir (ar) tinkamai jo
atlikti dėl profesinės kompetencijos stokos, užimtumo ar kitų priežasčių. Jei pavedimui atlikti
kliudančios priežastys paaiškėjo priėmus pavedimą, advokatas privalo nedelsdamas apie tai
informuoti klientą.

<...>

6. Advokatas privalo iki sutarties su klientu pasirašymo atskleisti klientui visas sutarties
sąlygas ir informuoti klientą apie atlyginimo už teikiamas teisines paslaugas dydį, jo apskaičiavimo
ir mokėjimo tvarką, galimas kitas atlygintinas advokato teikiamų teisinių paslaugų išlaidas.

<...>

8. Advokatas gali vertinti pavedimo įvykdymo sėkmės tikimybę, tačiau neturi garantuoti
klientui ar jo užtikrinti dėl konkretaus pavedimo rezultato.

9. Advokatui draudžiama skatinti nepagrįstus teisminius ginčus. Advokatas turi skatinti

klientą siekti ginčą išspręsti taikiai, nurodyti alternatyvius ginčo sprendimo būdus.

<...>

11. Kai kliento reikalavimai arba atsikirtimai yra aiškiai nepagrįsti, advokatas privalo apie tai
informuoti klientą ir patarti jam tokių reikalavimų ar atsikirtimų nereikšti. Kai advokatas abejoja dėl
kliento reikalavimų arba atsikirtimų pagrįstumo, advokatas privalo įspėti klientą apie galimą
advokato nepriklausomumo reikalavimas.
http://www.teise.pro/index.php/2021/05/10/lvat-advokato-profesines-paslapties-apsauga-nera-absoliuti/
9
nepalankų pavedimo vykdymo rezultatą. Jeigu klientas nesutinka su advokato pozicija ir
argumentais, advokatas privalo išaiškinti klientui jo teisę atsisakyti advokato paslaugų. Esant šioje
dalyje nurodytoms situacijoms, advokatas gali atsisakyti teikti teisines paslaugas, įspėjęs klientą prieš
protingą terminą.

12. Kai klientas pripažįsta kaltę ir advokatas, įvertinęs visus įrodymus, su tuo sutinka,
advokatas privalo atlikdamas savo profesines pareigas išanalizuoti visas kliento atsakomybę
galinčias palengvinti aplinkybes.

13. Kai klientas pripažįsta kaltę, o advokatas, įvertinęs visus įrodymus, mano, kad kliento
kaltė neįrodyta arba kelia abejonių, advokatas privalo laikytis savarankiškos, nuo kliento
nepriklausomos, pozicijos.

14. Kai klientas pripažįsta kaltę, o advokatas, įvertinęs visus įrodymus, pagrįstai mano, kad
kliento veiksmuose yra lengvesnio nusikaltimo sudėtis, advokatas privalo tai paaiškinti ginamajam.
Jeigu klientas nesutinka su advokato pozicija ir argumentais, advokatas privalo išaiškinti klientui jo
teisę atsisakyti advokato paslaugų.

15. Kai klientas neigia savo kaltę, o advokatas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus,
mano, kad kliento kaltumui pagrįsti pakanka įrodymų, advokatas privalo tai paaiškinti klientui, tačiau
negali įtikinėti kliento, kad šis prisipažintų esąs kaltas. Jeigu klientas su advokato pasirinkta pozicija
nesutinka, advokatas privalo išaiškinti klientui jo teisę atsisakyti advokato paslaugų.

<...>

19. Advokatas privalo atsisakyti kliento, pavedimo ar kitaip vienašališkai nutraukti advokato
ir kliento santykius, kai pavedimo vykdymas sąlygoja interesų konfliktą (atsižvelgiant į šio kodekso
11 straipsnio nuostatas), konfidencialumo ar advokato nepriklausomumo pažeidimą arba kitaip
aiškiai prieštarauja advokato profesinei etikai arba teisei, taip pat kitais šiame kodekse aptartais
atvejais.

<...>

21. Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje
byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. <...>

22. Advokatui draudžiama konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti prieš buvusį savo klientą
kitu, nei aptarta šio straipsnio 21 dalyje, klausimu, kitoje byloje ar dėl kitų teisinių santykių vienus
metus nuo advokato ir kliento profesinių tarpusavio santykių pabaigos arba paskutinio kliento
pavedimo įvykdymo, jei ši sąlyga atsirado pirmiau. Šis draudimas netaikomas:

1) advokatui ginant savo teises ginče su buvusiu klientu;

10
 2) klientui – juridiniam asmeniui, kai nebus pažeistas nei vieno tokio kliento informacijos
konfidencialumas;

3) klientui – fiziniam asmeniui, kai visi tokie klientai, būdami tinkamai informuoti, aiškiai
sutinka dėl tokio teisinių paslaugų teikimo (įskaitant iš anksto gaunamą sutikimą) ir nebus pažeistas
nė vieno tokio kliento informacijos konfidencialumas.

11 straipsnis. Interesų konflikto vengimas

1. Interesų konflikto vengimo principo tinkamas įgyvendinimas lemia ypač svarbią advokato
pareigą santykiuose su klientu ir kitais asmenimis veikti taip, kad būtų išvengta advokato klientų arba
kliento ir advokato interesų priešpriešos.

2. Advokatui be išlygų draudžiama konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti kito asmens vardu ar
interesais, kai tokį teisinių paslaugų apribojimą dėl interesų konflikto nustato tam tikri teisės aktai.

3. Advokatui draudžiama konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti kliento vardu ar interesais

klausimu ar byloje, kuriuo ar kurioje advokatas, advokato tėvai (įtėviai), sutuoktinis (partneris),
vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai) ir seserys (įseserės) turi priešingą klientui finansinį, komercinį ar
asmeninį suinteresuotumą.

<...>

5. Advokatui draudžiama konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų

vardu ir (ar) interesais tuo pačiu klausimu ar dėl teisinių santykių, jeigu tų klientų interesai yra
priešingi arba yra reali tikimybė, kad interesų konfliktas kils ateityje. Šis draudimas netaikomas,
išskyrus atstovavimą ar gynybą toje pačioje byloje, kai tenkinamos visos šios sąlygos:

1) protingai įmanoma suderinti visus priešingus interesus ir tinkamai suteikti teisines

paslaugas kiekvienam tokiam klientui;

2) visi tokie klientai, būdami tinkamai informuoti, aiškiai sutinka dėl tokio teisinių paslaugų
teikimo (įskaitant iš anksto gaunamą sutikimą);

3) nebus pažeistas nė vieno tokio kliento informacijos konfidencialumas.

6. Advokatui draudžiama konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų

vardu ir (ar) interesais kitu, nei aptarta šio straipsnio 5 dalyje, klausimu, byloje ar dėl teisinių
santykių, jeigu tų klientų interesai yra priešingi arba yra reali tikimybė, kad interesų konfliktas kils
ateityje, arba veikti prieš esamą klientą savo ar kito asmens vardu ir (ar) interesais. Šis draudimas
netaikomas:

11
 1) advokatui ginant savo teises ginče su klientu;

2) klientui – juridiniam asmeniui, kai nebus pažeistas nė vieno tokio kliento informacijos
konfidencialumas;

3) klientui – fiziniam asmeniui, kai protingai įmanoma suderinti visus priešingus interesus ir
tinkamai suteikti teisines paslaugas kiekvienam tokiam klientui ir nebus pažeistas nė vieno tokio
kliento informacijos konfidencialumas.

<...>

Advokatų savivalda ir santykis su valstybės valdžiomis

Advokatų savivaldos teisinis pagrindas – Advokatūros įstatymas, kuriame šiam klausimui yra
skirtas atskiras XI skirsnis, pavadinimu „Advokatų savivalda“ (56-62 str.).

56 straipsnis. Lietuvos advokatūra

1. Advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Lietuvos advokatūra yra viešasis

juridinis asmuo. Lietuvos advokatūros buveinė yra Vilniuje.

<...>

4. Kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. Advokato, išbraukto iš Lietuvos

praktikuojančių advokatų sąrašo, narystė gali būti sustabdyta Lietuvos advokatūros įstatuose
nustatyta tvarka.

<...>

58 straipsnis. Lietuvos advokatūros organai

1. Lietuvos advokatūros organai yra:

1) visuotinis advokatų susirinkimas;

2) advokatų taryba;

3) Advokatų garbės teismas;

4) revizijos komisija.

<...>

12
 60 straipsnis. Advokatų taryba

1. Advokatų taryba yra Lietuvos advokatūros valdymo organas. Advokatų taryba renkama iš
advokatų ketveriems metams. Advokatų tarybos nariais gali būti advokatai, turintys ne mažesnį kaip
dešimties metų advokato veiklos stažą. Advokatų tarybai vadovauja advokatų tarybos pirmininkas.
Advokatų taryba turi teisę įgalioti advokatų tarybos pirmininką atlikti dalį teisės aktuose nustatytų
advokatų tarybos funkcijų, išskyrus šio straipsnio 2 dalies 1, 3, 5, 6, 7, 9, 10, 12, 13, 15, 17, 18, 19,
20, 21, 22 ir 23 punktuose nustatytas funkcijas, o 8 punkte nustatytąją – tik tiek, kiek tai susiję su
advokatų padėjėjų įrašymu į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Advokatų tarybos pirmininką renka
visuotinis advokatų susirinkimas Lietuvos advokatūros įstatuose nustatyta tvarka ketveriems metams.

2. Advokatų taryba, be Civiliniame kodekse valdymo organams priskirtų funkcijų:

1) priima sprendimus dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu ir jį įrašo į asmenų, pripažintų

advokatais, sąrašą, panaikina sprendimus pripažinti asmenį advokatu ir išbraukia jį iš asmenų,
pripažintų advokatais, sąrašo;

2) derina teisės aktus, kuriuos pagal šį Įstatymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
turi suderinti su Lietuvos advokatūra;

3) skiria narius į advokatų egzaminų komisiją ir pasiūlo advokatų egzaminų komisijos

pirmininką;

<...>

6) nustato detalius advokato darbo vietai taikomus reikalavimus, advokatų darbo vietų
registravimo tvarką, leidimų kurti darbo vietas tuose pačiuose pastatuose, kuriuose jau yra policijos,
prokuratūros, teismo įstaigos, suteikimo tvarką;

7) priima sprendimus dėl advokatų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių

advokatų sąrašo;

8) priima sprendimus dėl advokatų padėjėjų įrašymo ir išbraukimo iš Lietuvos advokatų

padėjėjų sąrašo;

9) nustato advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką;

10) priima sprendimus iškelti drausmės bylą advokatui ir advokato padėjėjui;

11) registruoja Europos Sąjungos valstybių narių teisininkus, pageidaujančius verstis

advokato veikla Lietuvos Respublikoje;

13
 12) atlieka kompetentingos institucijos funkcijas dėl advokatų padėjėjų profesinės praktikos
pripažinimo pagal Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo
įstatymo 57 straipsnį;

<...>

15) suderinusi su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nustato individualiai ar

partnerystės pagrindais veikiančių advokatų pajamų ir sąnaudų pripažinimo bei apskaitos tvarką;

16) organizuoja antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų, advokatų padėjėjų veiklos
kokybės tikrinimą pagal Lietuvos advokatūros patvirtintas antrinės teisinės pagalbos kokybės
vertinimo taisykles;

<...>

18) suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nustato advokatų veiklos

reklamos naudojimo reikalavimus ir kontrolės tvarką pagal šio Įstatymo 42 straipsnio 2 dalį;

19) suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tvirtina advokatų ir fizinių

asmenų, kurie su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais)
siekia sudaryti ar sudaro sutartis, teisinių paslaugų sutarčių standartines sąlygas;

20) suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tvirtina klientų ir advokatų

ginčų dėl teisinių paslaugų nagrinėjimo tvarką ir šio įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nurodytos
komisijos darbo reglamentą;

<...>

24) atlieka kitas Lietuvos advokatūros įstatuose numatytas funkcijas.

<...>

Šiais advokatų savivaldos aspektais baigsime advokato ir advokatūros veiklai apžvelgti skirtą
paskaitą, atkreipdami dėmesį dar į vieną, be kita ko, su paskaitos pradžioje minėtu laisvųjų teisinių
profesijų nelaisvumu susijusį svarbų dalyką: nepaisant plačios autonomijos, kita vertus – ypač
atsižvelgiant į advokato funkciją ir vaidmenį teismo procese – valstybė negali neturėti tam tikrų
interesų advokatūros atžvilgiu. Todėl advokatūra nėra atskirta nuo kitų teisinių struktūrų – jai nuolat
tenka bendradarbiauti:

 su vykdomąja valdžia (inter alia su Teisingumo ministerija);

 su kitomis valstybės institucijomis;

14
  su kitų valstybės kontroliuojamų teisinių profesijų atstovais.

Tiems, kurie nori labiau pasigilinti į temą.

Lietuvos advokatūros interneto svetainės nuoroda: https://www.advokatura.lt/.

BEINORAVIČIUS, D., et al. Advokatūros teisė. Vilnius: LĮ „Kriventa“, 2018.

Nuoroda į teise.pro: https://www.teise.pro/index.php/category/institucijos/advokatura/.

15