Bismillah hir rahman ir rahim.

Dievo vardu, pačio gailestingiausio, pačio geranoriškiausio.

Jūsų didenybės, Jūsų karališkosios didenybės, gerbiamieji Norvegijos Nobelio komiteto

nariai,

Brangūs seserys ir broliai, šiandien man didžiulė laimės diena.

Nuolankiai džiaugiuosi, kad Nobelio komitetas man skyrė šį brangų apdovanojimą.

Dėkoju visiems už nuolatinę paramą ir meilę.

Ačiū už laiškus ir atvirukus, kuriuos vis dar gaunu iš viso pasaulio.

Jūsų malonūs ir padrąsinantys žodžiai mane stiprina ir įkvepia.

Norėčiau padėkoti savo tėvams už jų besąlygišką meilę.

Ačiū tėčiui, kad nenukirpo man sparnų ir leido skristi.

Ačiū mamai už tai, kad įkvėpė mane būti kantrią ir visada sakyti tiesą.

Tai, mūsų tvirtu įsitikinimu, yra tikroji islamo žinia.

Taip pat ačiū visiems mano nuostabiems mokytojams, kurie įkvėpė mane tikėti savimi ir būti
drąsią.

Didžiuojuosi, tikrai labai didžiuojuosi, kad esu pirmoji puštūnė,

pirmoji pakistanietė ir jauniausias asmuo, gavęs šį apdovanojimą.

Taip pat esu visiškai įsitikinusi, jog esu ir pirmoji Nobelio taikos premijos laureatė,

kuri vis dar kovoja su savo jaunesniais broliais.

Noriu, kad visur būtų taika, bet mes su broliais vis dar ieškome jos.

Man taip pat didelė garbė gauti šį apdovanojimą kartu su Kailash Satyarthi,

kuris labai ilgą laiką kovojo už vaikų teises

Dvigubai ilgiau, negu aš esu gyva.

Didžiuojuosi, kad galime dirbti kartu, dirbti kartu

ir parodyti pasauliui, jog indas ir pakistanietė gali dirbti kartu dėl vaikų teisių.

Brangūs broliai ir seserys, mane pavadino Malalai iš Maiwand (kaimas Afganistane), puštunų
Žanos d'Ark, garbei.

Žodis Malala reiškia „sielvarto ištikta“, „liūdna“, tačiau, norėdamas jam įkvėpti šiek tiek
džiaugsmo,

mano senelis visada mane vadindavo „Malala – laimingiausia mergaitė pasaulyje“,

ir šiandien esu labai laiminga, kad mes kartu kovojame dėl svarbaus tikslo.

Šis apdovanojimas skirtas ne tik man.

Jis skirtas tiems pamirštiems vaikams, kurie nori įgyti išsilavinimą.

Jis skirtas tiems išsigandusiems vaikams, kurie nori taikos.

Jis skirtas tiems bebalsiams vaikams, kurie nori pokyčių.

Esu čia tam, kad ginčiau jų teises, pagarsinčiau jų balsą...

Dabar ne laikas jų gailėtis.

Laikas imtis veiksmų, kad tai būtų paskutinis kartas,

kai matome vaiką, negalintį gauti išsilavinimo.

Pastebėjau, kad žmonės mane apibūdina labai įvairiai.

Kai kurie mane vadina mergaite, kurią pašovė Talibanas.

Kiti – mergaite, kuri kovojo už savo teises.

Kai kurie žmonės dabar mane vadina „Nobelio premijos laureate“.

Tačiau mano broliai vis dar vadina mane įkyria valdinga seserimi.

Kiek žinau, esu tik atsidavęs ir net užsispyręs asmuo,

kuris nori, jog kiekvienas vaikas įgytų kokybišką išsilavinimą,

kuris nori, kad moterys turėtų lygias teises, kuris nori taikos visuose pasaulio kampeliuose.

Išsilavinimas yra viena iš gyvenimo palaimų ir viena iš jo būtinybių.

Tai supratau per 17 savo gyvenimo metų.

Savo rojuje, gimtajame Svate, visada mėgau mokytis ir atrasti naujų dalykų.

Prisimenu, kaip su draugėmis ypatingomis progomis rankas puošdavome chna.

Ir, užuot piešusios gėles ar ornamentus,

savo rankas išpiešdavome matematinėmis formulėmis ir lygtimis.

Mes troškome išsilavinimo, nes mūsų ateitis buvo ten, klasėje.

Sėdėdavome, mokydavomės ir skaitydavome kartu.

Mums patiko tvarkingos ir švarios mokyklinės uniformos, sėdėdavome

ir svajodavome apie didžius dalykus.

Norėjome, kad mūsų tėvai didžiuotųsi mumis, norėjome įrodyti,

kad ir mes galime puikiai mokytis ir pasiekti tų tikslų, kuriuos, kai kurių žmonių manymu,
gali pasiekti tik berniukai.

Bet viskas staiga pasikeitė.

Buvau Svate, kuris anksčiau buvo turizmo ir grožio vieta, o dabar staiga pavirto terorizmo
vieta.

Man buvo vos dešimt metų, kai buvo sugriauta daugiau nei 400 mokyklų.

Moterys buvo plakamos rykštėmis.

Žmonės buvo žudomi.

Ir mūsų gražios svajonės virto košmarais.

Išsilavinimas, kadaise buvęs žmogaus teise, tapo nusikaltimu.

Mergaitėms buvo uždrausta eiti į mokyklą.

Kai mano pasaulis staiga pasikeitė, pasikeitė ir mano prioritetai.

Turėjau du pasirinkimus.

Vienas iš jų buvo tylėti ir laukti, kol būsiu nužudyta.

Antras – kalbėti ir dėl to būti nužudytai.

Pasirinkau antrąjį.

Nusprendžiau netylėti.

Negalėjome tiesiog stovėti ir žiūrėti į tokią neteisybę,

kai teroristai neigia mūsų teises, negailestingai žudo žmones ir manipuliuoja islamo vardu.

Nusprendėme dar garsiau pasakyti jiems: „Argi neišmokote, argi nesupratote,

kad Šventajame Korane Alachas sako: jei nužudote vieną žmogų, tai nužudote visą žmoniją?“

Argi nežinote, kad Mahometas (ramybė jam), gailestingumo pranašas, sako:

„Nekenkite nei sau, nei kitiems.“

Ir ar žinote, kad pirmasis šventojo Korano žodis yra „Iqra“, kuris reiškia „skaityti“?

Teroristai bandė mus sustabdyti ir mokyklos autobuse 2012 metais užpuolė mane ir mano
drauges,

šiandien esančias čia, bet nei užpuolikų idėjos, nei kulkos negalėjo laimėti.

Mes išgyvenom.

Ir nuo tos dienos mūsų balsai tapo vis garsesni.

Aš pasakoju savo istoriją ne dėl to, kad ji unikali, bet dėl to, kad ji tokia nėra.

Tai daugelio mergaičių istorija.

Šiandien aš pasakoju ir jų istorijas.

Su manimi kartu atvažiavo kelios seserys

iš Pakistano, Nigerijos ir Sirijos, kurios dalijasi šia istorija.

Mano drąsios seserys Shazia ir Kainat, kurios taip pat buvo pašautos tą dieną mūsų mokyklos
autobuse.

Bet jos nenustojo mokytis.

Ir mano drąsioji sesuo Kainat Soomro,

kuri patyrė žiaurų užgauliojimą ir smurtą, jos brolis netgi buvo nužudytas, bet ji nepasidavė.

Taip pat čia yra ir seserys, kurias aš sutikau vykdydama „Malala Fund“ kampaniją.

Mano šešiolikmetė drąsioji sesuo Mezon iš Sirijos, kuri dabar gyvena Jordanijoje kaip
pabėgėlė

ir, vaikščiodama nuo palapinės prie palapinės, skatina mergaites ir berniukus mokytis.

Ir mano sesuo Amina iš Šiaurės Nigerijos,

kur Boko Haram gąsdina mergaites, netgi jas grobia tik dėl to, kad jos nori lankyti mokyklą.

Rodos, esu tik viena mergaitė, vienas žmogus, kuris yra 5 pėdų ir 2 colių ūgio,

jei įskaitote mano aukštakulnius (vadinasi, aš vos 5 pėdų ūgio).

Bet aš nesu vienišas balsas, aš kalbu daugelio mergaičių balsu!

Aš esu Malala!

Bet taip pat ir Shazia!

Aš esu Kainat!

Aš esu Kainat Soomro!

Aš esu Mezon!

Aš esu Amina!

Aš viena iš 66 milijonų mergaičių, kurios neturi galimybės mokytis.

Ir šiandien aš kalbu ne vien tik už save, bet už visus 66 milijonus mergaičių.

Kartais žmonės manęs klausia, kodėl mergaitės turėtų eiti į mokyklą, kodėl tai joms yra
svarbu.

Tačiau aš manau, jog daug svarbesnis klausimas – yra kodėl jos neturėtų?

Kodėl jos turėtų neturėti teisės eiti į mokyklą?

Brangūs broliai ir seserys, šiandien pusė pasaulio sparčiai žengia į priekį.

Tačiau yra daug šalių, kuriose milijonai žmonių vis dar kenčia nuo nuolat žmoniją lydinčių
problemų:

karo, skurdo ir neteisingumo.

Vis dar matome konfliktus, kuriuose žūsta nekalti žmonės, o vaikai tampa našlaičiais.

Matome, kaip daugybė žmonių tampa pabėgėliais Sirijoje, Gazoje ir Irake.

Afganistane matome, kaip per savižudžių išpuolius ir sprogdinimus žudomos šeimos.

Daugelis Afrikos vaikų dėl skurdo neturi galimybės mokytis.

Kaip jau minėjau, Šiaurės Nigerijoje vis dar matome mergaites, kurios neturi galimybės
laisvai lankyti mokyklos.

Daug vaikų tokiose šalyse kaip Pakistanas ir Indija, kaip minėjo Kailashas Satyarthi,

ypač Indijoje ir Pakistane, dėl socialinių tabu neturi teisės į mokslą arba yra pasmerkti
ankstyvoms santuokoms ar sunkiam darbui.

Viena mano labai gera mokyklos draugė (tokio pat amžiaus kaip aš), kuri visada buvo drąsi ir
savimi pasitikinti mergina, svajojo tapti gydytoja.

Tačiau jos svajonė ir liko tik svajone.

Būdama 12 metų, ji buvo priversta ištekėti.

O netrukus jai gimė sūnus.

Ji susilaukė vaiko, kai pati buvo dar vaikas – vos 14 metų.

Žinau, kad ji galėjo būti labai gera gydytoja.

Bet ji negalėjo… nes buvo mergaitė.

Dėl jos istorijos skiriu Nobelio taikos premijos lėšas Malalos fondui,

kad jis padėtų mergaitėms suteikti kokybišką išsilavinimą visame pasaulyje ir taip sustiprintų
jų balsus.

Pirmiausia šios lėšos keliaus ten, kur yra mano širdis, – mokykloms Pakistane statyti, ypač
mano gimtuosiuose Svato ir Šanglos miestuose.

Mano pačios kaime vis dar nėra vidurinės mokyklos mergaitėms.

Mano noras, įsipareigojimas ir iššūkis – pastatyti tokią mokyklą,

kad mano draugės ir seserys galėtų lankyti mokyklą, įgyti kokybišką išsilavinimą ir galimybę
įgyvendinti savo svajones.

Nuo to pradėsiu, bet ten nesustosiu.

Šią kovą tęsiu tol, kol pamatysiu kiekvieną vaiką mokykloje.

Brangūs broliai ir seserys, kadaise šioje scenoje stovėjo didingi žmonės, kurie atnešė
pokyčius,

tokie kaip Martinas Liuteris Kingas ir Nelsonas Mandela, Motina Teresė ir Aung San Suu
Kyi.

Tikiuosi, kad žingsniai, kuriuos Kailashas Satyarthi ir aš iki šiol žengėme ir žengsime šiame
kelyje, taip pat atneš permainų – ilgalaikių permainų.

Labai tikiuosi, kad tai bus paskutinis kartas, kai turime kovoti už švietimą.

Išspręskime tai kartą ir visiems laikams.

Mes jau žengėme daug žingsnių.

Tačiau dabar yra metas padaryti šuolį.

Ne laikas pasaulio lyderiams kartoti, koks svarbus yra švietimas – jie tai jau žino, nes jų pačių
vaikai mokosi gerose mokyklose.

Dabar laikas paraginti juos imtis veiksmų dėl kitų pasaulio vaikų.

Raginame pasaulio lyderius susivienyti ir siekti, kad švietimas taptų svarbiausiu jų prioritetu.
Prieš 15 metų pasaulio lyderiai pradėjo vykdyti „Tūkstantmečio vystymosi tikslų“ programą.

Per tuos metus matėme tam tikrą pažangą.

Kaip sakė Kailash Satyarthi, mokyklos nelankančių vaikų skaičius sumažėjo perpus.

Vis dėlto, pasaulis susitelkė tik į pradinį išsilavinimą, o pažanga palietė ne visus.

2015 m. atstovai iš viso pasaulio susitiks Jungtinėse Tautose, kad nustatytų kitą tikslų rinkinį
– tvaraus vystymosi tikslus.

Tai lems naujų kartų ateitį.

Pasaulis nebegali toliau taikstytis su tuo, jog užtenka elementaraus išsilavinimo.

Kodėl lyderiai sutinka, kad besivystančių šalių vaikams pakanka tik elementaraus
raštingumo,

kai jų pačių vaikai atlieka namų darbus iš algebros, matematikos, gamtos mokslų ir fizikos?

Lyderiai turi pasinaudoti šia galimybe garantuoti nemokamą kokybišką pradinį ir vidurinį
išsilavinimą kiekvienam vaikui.

Kai kas sakys, kad tai nepraktiška, per brangu arba per sunku.

O gal net neįmanoma.

Bet atėjo laikas pasauliui galvoti plačiau.

Mielos seserys ir broliai, vadinamasis suaugusiųjų pasaulis gali tai suprasti, bet mes, vaikai,
nesuprantame.

Kodėl šalys, kurias vadiname „stipriomis“, yra tokios galingos kurdamos karus, bet tokios
silpnos nešdamos taiką?

Kodėl duoti ginklus taip paprasta, o knygas taip sunku?

Kodėl gaminti tankus taip lengva, o statyti mokyklas taip sunku?

Mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje ir tikime, kad nieko nėra neįmanomo.

Nusileidoe Mėnulyje prieš 45 metus ir galbūt greitai nusileisime Marse.

Todėl XXI amžiuje privalome galėti suteikti kokybišką išsilavinimą kiekvienam vaikui.
Brangios seserys, broliai, brangūs vaikai, turime dirbti... o ne laukti.

Turi prisidėti ne tik politikai ir pasaulio lyderiai, bet ir visi.

Aš. Tu. Mes.

Tai mūsų pareiga.

Tapkime pirmąja karta, kuri nusprendžia būti paskutiniąja karta, matančia tuščias klases,
prarastą vaikystę ir iššvaistytas galimybes.

Tegul tai būna paskutinis kartas, kai mergaitė ar berniukas praleidžia savo vaikystę
gamykloje.

Tegul tai būna paskutinis kartas, kai mergaitė yra priverstinai ištekinama ankstyvoje
vaikystėje.

Tegul tai būna paskutinis kartas, kai vaikas praranda gyvybę kare.

Tegul tai būna paskutinis kartas, kai pamatome vaiką ne mokykloje.

Tegul tai baigiasi su mumis.

Tad pradėkime šią pabaigą… kartu… šiandien… čia ir dabar.

Pradėkime šią pabaigą dabar.

Labai jums dėkoju!