JONAS LAŠI C KIS

cA p ie „

ž e m a ič iu ,
k it u
SARMATU
BEI
N ETIK R U
KRIKŠČIONIU,
D IEV U S

V IL N IU S - 1 9 6 9
J O HAN. LAS ICH POLONI
De
DIIS
SAMAGITARUM
CAETE RORUMQUE
SARMATARUM
ET
TALS ORUM
CHRISTIAN ORUM
^ u n c p r im u m per
I.IA C . G R A SSE R U M , C.P.
<?x m a n u s c r i p t o y l u t h e n t i c o
e d ite

ВА5ІЕЕЛЕ
cA P U D C O N R A D U M V V A I.D K 1RC 1Ü U .M
M DCXV
 REDAKCINE KOMISIJA:
K KORSAKAS (pirm.)
A. VENCLOVA, R. ŠARMAITIS, J . JURGINIS. J . LEBEDYS.
A. MALDONIS

PARUOŠĖ
JU O ZA S JURGINIS
 PRATARM Ė

J o n o L asickio rašinys „A pie žem aičių d iev u s' yra

v os 18 pu slapių dydžio. T ačiau /o aiškin im ų prirašyta
k e lia s dešim tis ka rių daugiau. S kaitan t tekstą, žinotini
ir aiškin im ai. T o d ėl č ia ša lia v e ik a lė lio v ertim o / lietu ­
vių k a lb ą d ed a m o s žinios a p ie rašinį, s k e lb ia m i J . La­
s ic k io b io g r a lijo s du om en ys, p ateik iam a tyrin ėjim ų a p ­
žv alg a Ir p rid ed am i paaiškin im ai, ku riu ose aiškin am i
žodžiai, s ą v o k o s ar ¡v y kiai num eruoti tai s pačiais skail-
m enim is, k u r ie v ertim o te k s te y ra skliau steliu o se prie
atitin kam ų žodžių.
D edam as taip pat lotyn iškas orig in a lo tekstas, p aim ­
tas iš Lietuvos TSR M okslų a k a d em ijo s C entrin ės b ib ­
lio te k o s retų spaudinių skyriau s (signatūra j j Į į ) .
Ž em aitiškų dievų , žodžių są v o k ų a r p osakių rašy ba
v ertim e p a lik ta tokia, kokia buvo lo ty n išk am e origin a­
le , nes jie tyrin ėtojų aiškin am i n ev ien o d a i ir tie a iš k i­
nim ai ne v isi la iky tin i galutiniais. J i e surašyti allabeti-
ne s ek a tyrin ėjim ų a p ž v a lg o je su prasm ės aiškinim ų
variantais. N eįrašyti tie „dieviški" a rb a ypatin gi žo­
džiai, k u r ie p riskiria m i n eb e žem aičiam s, o kitiem s „sar-
matams" ir J . L asickio paim ti iš spau sdinto J o n o Ma-
J e c k io p ran ešim o pirm ajam K araliau čiau s u niversiteto
rek toriu i Ju rg iu i Sabinui.
T yrin ėjim ų a p ž v a lg o je ir p aa iškin im u o se sten giam a­
si p asaky ti, k a ip tas ar kita s au toriu s vertin a J . L asic­
k io žinių visu m ą ir ka ip aiškin u lietu višku žodžiu pa-
7
vad in tą d ie v y b ę, n even gian t pridu rti ir v ien ą kitą sav o
p astab ą. V isa tai turėtų su daryti gan a jdom ų lietuvių
ku ltū ros istorijos lapą, ku ris reikalin g as ir tyrinėtojui,
ir studentui lituanistui, Ir šiaip jau s a v o sio s tautos isto­
r ijo s m ylėtoju i.
 ŽINIOS APIE RASINIO LEIDINIUS

X V I a. publicisto ir istoriko Jo n o Lasickio rašinys

„Apie žemaičių, kitų sarmatų (1) bei netikrų krikščionių
dievus"1 sutrumpintai vadinamas pirmaisiais trimis lo­
tyniškos antraštės žodžiais: „Apie žemaičių dievus". Jis
išspausdintas 1615 m. Konrado Valdkircho spaustuvėje
Bazelyje, Šv eicarijoje, drauge su Mykolo Lietuvio frag­
mentais „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius"2.
T o je pačioje knygelėje, be rašinio „Apie žemaičių die­
vus", ¡dėti dar kiti du J . Lasickio lotyniškai parašyti da­
lykai, būtent: „Apie armėnų religiją" ir „Apie Stepono
Batoro karaliavimo pradžią". Visi jie išspausdinti po au­
toriaus mirties.
Šią Mykolo Lietuvio ir Jo n o Lasickio rašinių knygelę
sudarė ir išleido Jon as Jokū bas Graseris (I. Iac. Grasser),
Šveicarijos reformatų profesorius, dedikuodamas ją Ok-
tavianui Aleksandrui, Pronsko kunigaikščiui. Dedikaci­
jo je sakoma, kad pirmasis (Mykolo Lietuvio) veikalas
parašytas 1550 m. ir skirtas karaliui Žygimantui Augus­
tui, o antrasis (Jono Lasickio) — 1580 m. ir skirtas Slucko
kunigaikščiui Aleksandrui, kuris autoriui, matyt, buvo
kuo nors įsiteikęs.

1 J o h a n . L a s i c i i P o l o n i . De Diis Samagitamm caetero-

rumque Sarmatarum et falsorum Christianorum.
! M l c h a l o n i s L i t u a n i . De moribus Tartarorum. Lituano-
rum et Moschorum. Originalo tekstas Ir lietuviškas lo vertimas pa­
skelbti knygoje: M y k o l a s L i e t u v i s . Apie totorių, lietuvių Ir
maskvėnų papročius. Vilnius, 1966.
 Nors J . Lasickis parašė ir išspausdino keletą didesnių
darbų3, tačiau iš viso jo literatūrinio palikimo didžiausią
susidomėjimą ir daugiausia ginčų sukėlė rašinys „Apie
žemaičių dievus". J į 1627 m. perspausdino Elzeviro lei­
dykla Leidene (2), Įdėdama į daugelio autorių rinkinį,
pavadintą „Lenkijos karalystės, Lietuvos, Prūsijos, Livo­
nijos ir t.t. santvarka arba padėtis"4. Sis veikalas buvo
išleistas net du kartus — 1627 ir 1642 m.
J. Lasickio rašinys mokslo reikalams buvo leidžiamas
ir X IX a. Pirmas tai padarė garsusis vokiečių pasakinin-
kas Jokū bas Grimas (1785— 1863), tačiau jis išleido tik
ištraukas, atsisakydamas įvadinės dalies ir keliose vie­
tose nusikalsdamas teksto tikslumui.5 Visą tekstą per­
spausdino Vilhelmas Manhartas6 (3). Sį leidimą pakar­
tojo 1936 m. Latvių literatūros draugija.7 Pastarajame
leidime tik pataisyta kiek rašyba. Vertimą į lenkų kalbą,
tiesa, ne visą, paskelbė A. Rogalskis 1823 m.8 (4).
Lietuvių tautosakos tyrinėjimuose ir Lietuvos isto­
riografijoje šis J . Lasickio rašinys nuolat minimas ir ko­
mentuojamas. Prof. Igno Jonyno (1884— 1954) jis buvo
išverstas į lietuvių kalbą ir studentų naudojamas mokslo

ä Clades Dantiscana anno Domini MDLXXV1I, XVII Aprilis... de­

scripta, 1577; Historia de ingressu Polonorum in Valachiam cum Bog-
dano Voivoda et caede Turearum. Frankfurt. 1578; De Prussorwn,
Moscovitarum et Tartarorum religione, sacrificiis, nuptiarum funerum
ritu. E diversis scriptoribus... Spira, 1582.
' Respublica sive Status Regni Poloniae, Utuaniae, Prussiae. Livo-
niae etc. Diversorum Autorum. Leiden, 1627 (p. 290—3091, Leiden,
1642 (p. 270-287).
5 Haupts Zeitschrift für deutsches Altartum (1841). I, p. 138— 149.
0 Beiträge zur Mythologie der lettischen Volker. Johan. Lasicii de
Diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christia­
norum. Mit Erläuterungen von W. Mannhardt und einigen Bemerkun­
gen von A. Bielenstein. „Magazin der Lettisch- Literarischen Gesell­
schaft". B. d. 14, Mitau. 1868. Tas pats i*£jo atskiru atspaudu.
W ilhelm M a n n h a r d t . Letto-Preussische Götterlehre.
„Magazin der Letisch- Literarischen Gesellschaft". XXI, S 352—365.
Riga. 1936.
* O bözkach zmudzkich. „Dziennik Wlleftski", 1823, t. I. 3.

10
reikalams, perrašinėjant tekstą ištisai arba dalimis. Ta­
čiau nei visas, nei dalimis jis lietuvių kalba nebuvo
išspausdintas, o vertimo rankraštis, matyt, susidėvėjo ir
dingo. Dabar šis gana tolimos praeities paminklas skel­
biamas pirmą kartą lietuvių kalba. Iš lotynų kalbos jį
išvertė filologijos mokslų kandidatas Leonas Valkūnas.
Greta vertimo dedamas fotografuotas lotyniškas ori­
ginalo tekstas, galįs daug kuo padėti tyrinėtojams ir pa­
iliustruoti anų laikų spaudos techniką. Lotyniškoji kny­
gelė9 su J . Lasickio rašiniu išspausdinta Bazelyje 1615 m.
Tais pačiais metais ji pateko ir į kito šio miesto spaus­
tuvininko Liudviko Kenigo leidinį, sutrumpintai vadi­
namą Herburto Kronika.10 Išeitų, kad Bazelyje tuo pačiu
metu M. Lietuvio ir J . Lasickio rašiniai buvo išleisti du
kartus.
Tuo keistu reiškiniu domėjosi J . Lasickio tyrinėtojai.
V. Manhartas pirmas norėjo patikrinti, ar identiški tų
leidinių tekstai. Iš grafo Krasinskio bibliotekos (5) jis
gavo Herburto Kroniką, tačiau iš jo s kažkieno barba­
riška ranka Mykolo Lietuvio ir Jo n o Lasickio tekstus
buvo išplėšusi. Bent taip jis spėjo, kito ko neįtardamas.
Karališkoji biblioteka Berlyne savo kataloge skelbė
turinti nesužalotą Herburto Kronikos egzempliorių, ta­
čiau, kada V . Manhartas panoręs j į gauti, paaiškėję, kad

’ M i c h a l o n i s L i t u a n i . De moribus Tartarorum, Lituano-

rum et Moschorum, Fragmina X multiplici Historia reierta et J o h a n .
L a s l c i i P o l o n i , De Diis samagitarum caeterorumq. Sarmatarum,
et falsorum Christianorum, Item de religione Armeniorum, Et de
initio Regiminis Stephani Batorii. Nunc primum per I. Iac. C'.rasserum.
C. P. e x Manuscripto Authentico edite, Basileae, Apud Conradum
Waldkirchium, MDCXV.
10 Johannis Herburti de Fulstin Regni Polonici Senatoris Ci.
Chronicon seu Rerum Polonicarum conpendiosa descriptio. Accesserunt
ex manuscripto Michalo Lituanus de moribus Tartarorum, Lituanorum
et Moshcorum, Joannes Lasicius de Dils Samagitarum etc. de reli­
gione Armeniorum. Item de introitu Regis Stephani Batori, Cum pri­
vilegio Caesareo, Basileae, apud Ludovicum Koenig, A. MDCXV'.

Il
jis jau prieš keturias dešimtis metų dingęs. Tokiu būdu
V . Manhartui nepavyko tekstų sutikrinti. Vėliau A. Mie-
žinskis (6) Zalcburgo studentų bibliotekoje radęs Her-
burto Kroniką ir nustatęs, kad iš tiesų prie jo s pridėti
tie patys J . Graserio pateikti M . Lietuvio ir J . Lasickio
tekstai. Ar tie tekstai spausdinti tik Valdkircho spaustu­
v ėje, kurių vieni lankai susiūti į atskirą knygelę, o kiti
pridėti prie Herburto Kronikos, a r jie Kenigo spaustu­
v ėje naujai surinkti, liko nepatikrinta, nes A. Miežinskis
neturėjo Graserio sudarytos knygelės originalo. Šiaip ar
taip būtų, mūsų turimas originalas yra pirminis. V . Jas-
kevičius naudojosi Lasickio teksto mikrofilmu, padarytu
iš Herburto Kronikos. J is nenurodo, iš kurios Europos
bibliotekos mikrofilmą gavo.
Upsalos universiteto biblioteka (Švedijoje) turi Her­
burto Kroniką (Sign. D 218), kurios tekstas prasideda
dedikacija: Serenissimo principi et domino DN Sigis­
mundo Augusto. Dedikacija parašyta 1571 m. Į knygos
puslapių num eraciją ji neįeina. Nuo pirmo puslapio pra­
sideda Compendiosae Polonorum historiae ir baigiama
368 psl. Toliau be numeracijos eina indeksas: Rerum et
verborum. Mykolo Lietuvio ir Jon o Lasickio raštų čia
nėra. Knyga įrišta pergamentu, išplėšimo žymių jo je
nesimato. Peršasi tokia išvada: Kenigo knyga, pavadin­
ta Kronika, spausdinta ne ištisai, o sudaryta iš dviejų
spaudos vienetų — iš Kronikos ir iš anksčiau išspaus­
dintos Valdkircho knygelės su M. Lietuvio ir J . Lasickio
raštais, surišant ja s abi drauge. Egzempliorių skaičius
buvo nevienodas, todėl Krasinskio ir Upsalos bibliote­
kose atsirado Kenigo leidinys be Valdkircho priedo.

12
 JONAS LASICK.1S

APIE ŽEMAIČIŲ, KITŲ SARMATŲ BEI

NETIKRŲ KRIKŠČIONIŲ DIEVUS

Žemaitija prieina prie Baltijos jūros, o šioji yra tri­

kampio pavidalo, 70 vokiškų mylių ilgio. Šią žemę nuo
Prūsijos skiria Nemuno upė, nuo Kuršo, Livonijos sri­
ties,— Helingegau [Šventoji). Šios ir kitos provincijos
ligi Boristeno (Dniepro), įtekančio Į Ju o d ąją jūrą, pri­
pažįsta Lenkijos valdžią. V ien oje šios miškingos srities
dalyje yra Karaliaučius su labai garsia akademija, įsteig­
ta 1544 Kristaus metais, rugpiūčio 17 d. Siame krašte
gyvena senieji prūsai, kalba ir papročiais skiriąsi nuo tų
germanų, kurie šiandieną, sumišę su lenkais, yra įsikūrę
Prūsijoje.
Sen ieji (rašytojai) pasakoja, kad samagitų (jie patys
save vadina žemaičiais) protėviai buvę italai. Imperato­
rius Neronas, ketindamas traukti į karo žygį, kvietęs
į jį taip pat romėnų tremtinius, gyvenančius nederlingo­
je Giaro saloje. Tačiau šie, bijodami imperatoriaus žiau­
rumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius
pas juos, o patys jų laivais nuplaukė į Ju o d ąją jūrą.
Iš čia jie per miškingas stepes (tų miškų didelė dalis
šiandieną jau iškirsta ir šios vietos vadinamos Rusija.
Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliaudavo
medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros, kurią rusai
pagal vieną variagų tautą, tada priklausiusią Livonijai,
vadina Variagų jūra. Kad šitai yra buvę, rodo šios tau­
tos stabmeldystė ir apsukrumas, panašūs į romėnų, o
kita vertus — kalba, kažin kaip sudaryta iš lotynų ir bar­
barų la ib ų . Mykolas, rašydamas apie totorių ir savųjų
lietuvių papročius, penktame fragmente truputį kitaip
pasakoja: jis tvirtina, kad dalį Julijau s Cezario laivyno,
plaukusio iš G alijos į Britaniją, audros atnešusios prie
Žemaičių kranto, kur dabar yra Platelių pilis. Ir šian­
dieną dainai vėjai priplaką laivus prie to kranto, kur
lietuvių protėviai, įkyrėjus jū ro je grumtis su pavojais,
prisigrobę visokių gėrybių, apsigyveno palapinėse prie
židinių ir, to je pačioje Ž em aitijoje laikydamiesi savo ka­
ringų įpročių, paslinkę tolyn, pavergė jotvingius ir rok-
solanus. Toks spėjimas ne be pamato: mat, Žemaitija
dėl jūros artumo yra pavadinta „žemesniąja žeme", o
Lietuva „aukštesniąja"; lietuvių ir žemaičių beveik ta
pati kalba, tas pats apsirengimas, tie patys papročiai,
beveik ta pati religija. Kadangi šis kraštas yra šiaurėje,
vidurvasarį naktys jam e yra tokios trumpos, jog besi­
leidžiančios saulės spinduliai beveik neišnyksta ligi jos
patekėjimo. Tuo laiku žemdirbiai dažniausiai nupjauna
javus, mat, dvi valandas prieš ir po vidurdienio saulės
kaitros neįmanoma pakęsti. Ir nors laukus jie apsėja
beveik ne anksčiau, kaip trejetą savaičių prieš sekmines,
bet to ji dangaus kaitra padaro taip, kad piūtis būna tuo
pačiu metu, kaip ir mūsų krašte. Vasara būna neilga. Pa­
našus karštis M oskovijoje (stebėtis reikia dieviška ap­
vaizda!) per šešias savaites subrandina javus. Kitaip
būna Irlandijoje už Švedijos, prie paties ašigalio. Ten
diena trunka šešis mėnesius, naktis irgi užsitęsia tiek
pat; sutemas išsklaido amžinoji pašvaistė. Si vieta yra
nutolusi nuo Stokholmo, Švedijos karalystės sostinės,
per tris šimtus germaniškų mylių. Tai Jonas III, švedų
karalius, kuris dabar valdo valstybę ir gerai pažįsta savo
kraštą, pasakojo vienam gydytojui, o tas man. Stokhol­
mas yra kitame Baltijos jūros krante, priešais Žemaitiją.

¡4
 Žemaičių dirvos derlingos, bet žemdirbiai tingūs: dėl
kažin kokių prietarų aria tik medinėmis žagrėmis. Todėl
jiem s ir trūksta duonos, vietoj jo s jie papratę maitintis
ropėmis, kurias išauginti — mažesnis triūsas. Jo s išauga
sulig žmogaus galva. O suvalgę ropes, ima maitintis duo­
na. J i e gausiai turi šviesaus medaus, pieno, sviesto, gy­
vulių, džiaugiasi vešliomis ganyklomis. Jiem s netrūksta
žuvų. Geria midų (medų su vandeniu maišytą) ir alų.
Šitą gėrimą daro medžio žievių induose iš vandens, javų
ir apynių; įleidę į tuos indus įkaitintus akmenis, virina
vieną naktį ir gauna misą, o kitą dieną jau geria ją. Tas
gėrimas labai gerai išvalo skrandį. Žymesnieji taurių vie­
toj v artoja išpuoštus taurų (t.y. miškinių jaučių, labai
žiaurių) ragus. Žmones, kurie noriai padeda jiem s gerti,
jie mielai apdovanoja midaus ąsočiu, marškiniais, rank­
šluosčiu, pirštinėmis, skepetaite arba kokiu nors kitu na­
mų darbo daiktu. Kurie nedaro alaus, tie geria vandenį.
J i e esti augaloti, judrūs, drąsūs, tvirti, linkę griebtis
ginklų. Paprastai jie gyvena po šimtą metų, būna san­
tūrūs ir linkę verstis visokiais nesunkiais darbais.
Vladislavo Jogailos, Lenkų karaliaus, rūpesčiu 1413
žmonijos išganymo metais žemaičiai buvo atversti į
krikščionių tikėjim ą. (Lietuviai krikštą priėmė 1387 m.)
Jiem s buvo paskirtas vyskupas, kuris gyveno Medinin­
kuose ir valdė dvylika parapijų. Sukvietęs žemaičius
prie Šatrijos kalno, karalius ragino juos krikštytis, duo­
damas pinigų, žydrų drapanų, raudonų kepurių. J o at­
siųstam vienuoliui aiškinant, kaip dievas sutvėręs pa­
saulį ir Adomą, vienas iš klausytojų kreipėsi į karalių
šitokiais žodžiais: „Meluoja, karaliau, šis žmogus, jis
dar nelabai senas; mat, daugelis iš mūsų ja u peržengę
šimtą metų, o neatmename nieko panašaus: kaip sukosi
dangus vaikystėje, taip sukasi ir dabar, pasenus, taip
pat keičiasi laikas, taip pat spindi ir žvaigždynai." O
(5
karalius, ir pats kalbėdamas lyg pamokslininkas, tarė:
„Teisybę kalbi, bet ir dvasininkas nemeluoja, sakyda­
mas, kad pasaulis iš nieko dievo liepimu atsiradęs prieš
daugelį amžių."
J i e labai stropiai verčiasi gyvulininkyste; vienas
žemdirbys paprastai laiko šešiasdešimt raguočių, neskai­
tant avių ir ožkų, kitas turi dvigubai daugiau, o ma­
žiau — retai kas. Jų arkliai mažučiai, manau, kad dėl
didelio šalčio, bet jie tvirti. Su vienu tokiu arkliu, kurį
nusipirkau Lietuvoje, Vilniuje, už du florinu, 1554 vieš­
paties metais, pasikinkęs jį į vežėčias, nuvažiavau labai
greitai ligi Krokuvos, 120 germaniškų mylių. Vyrai dirba
laukus, o moterys augina gyvulius. Jų po dešimtį, o
kartais kiek daugiau ar mažiau, į vieną pirkią susirinkę,
šukuoja linus, kedena vilnas, doroja kanapes; paskui
verpia, audžia ir drapanas taisosi. Kas atlieka, siunčia
į Rygą arba į Karaliaučių, o iš čia į Olandiją ir parduoda
nepernelyg brangiai. Laukuose jie augina labai daug
linų ir kanapių. Pasklidę tarp miškų, jie gyvena lygu­
mose; jų krašte maža miestelių, ne per daug ir kaimų,
o sutvirtintų pilių visai nėra. Jų namų langai daugiausia
atgręžti į pietus. Žygimanto Augusto, karaliaus, mirusio
1572 liepos 7 d., nurodymu, žemaičiai buvo sukviesti į
sueigas ir suskirstyti į draugijas (7).
Lūšnos, vadinamieji bokštai (8), į viršų einą siauryn
ir pasibaigią anga dūmams ir tvaikui išeiti, statomos iš
rąstų, kuolų, šiaudų ir karnų. Jo se gyvena žmonės su
visais gyvuliais, stovinčiais ant grįsto laito. Tuo būdu
šeimos tėvas visą savo turtą turi prieš akis ir gina gy­
vulius nuo plėšrių žvėrių bei šalčio; jis guli prie durų,
palikęs židinio dievaičiui saugoti, kad namas neužsideg­
tų nuo ugnies arba žarijos naktį neišblėstų. Dažnokai
pasitaiko, kad kiaulė ar šuo ištraukia iš puodo, stovinčio
ant ugnies, mėsą arba verdančiu vandeniu nusipliko

ra
snukį. Kaimo gyventojai turi gardų, atskirtų nuo gir­
dyklų. Tiek šie, tiek ir pirmieji priplėšo plunksnų ir
prisikemša čiužinius, jo s duria, todėl, ilsėdamiesi tokia­
me patale, nesudeda akių ir norom nenorom budi. Šei­
mos tėvas, papiovęs rudenį naminių paukščių ir pasker-
dęs tas avis ar jaučius, kurių mato negalėsiąs per žiemą
išlaikyti, kartu su savaisiais kelia puotą; likusią mėsą
sudeda į statines ir parduoda pajūrio gyventojams.
Išėję į laukus, jie briedį, šerną, elnią nudobia bom­
barda, ietimi, paukštį, voveraitę nušauna svaidykle ar
iš lanko. J i e yra puikūs šauliai. Jų vežimuose nerasi
nieko, padaryto iš geležies, viskas iš medžio: išlenkdami
medžių šaknis, jie daro tekinius, kurie iš tolo girdimi,
nes neteptos ašys važiuojant girgžda.
Mergina teka, sulaukusi tik trisdešimties metų arba
bent dvidešimt ketverių, kai turi prisiaudusi keletą
skrynių drabužių; mat, ja i tenka apdovanoti visus jau­
nikio palydovus. J i duoda kiekvienam arba marškinius,
arba skarą, ar rankšluostį, ar vilnones blauzdines, ar pirš­
tines. Duktė į laukus eina tik tada, kai atlieka savo
pareigas tėvams ir viską sutvarko namie. Taip pat elgia­
si ir sūnus. Žmonės, pasiųstieji prašyti merginos rankos,
pirmiausia stebi, ar j i paklusni vyresniesiems broliams
ir seserims, a r rūpinasi šeimos turtu. Ir vyrai, ir moterys
labai aukština dorumą: retai tarp jų pasitaiko žmogžu­
dysčių, vagysčių, paleistuvysčių, ištvirkavimų. M ergai­
tė, ištraukusi durklą, v eja tą, kas ją kursto į begėdystę.
Ja i prie juostos kaba du skambučiai, vienas iš priekio,
kitas už nugaros. O naktį j i visada vaikšto su žiburiu.
Todėl tėvai visada žino, kur yra jų dukra ir ką ji daro.
Tėvas, ieškodamas sūnui žmonos, nežiūri nei grožio, nei
kraičio, galvodamas, jo g didžiausias kraitis yra mergi-
2. Apie iemolčii) d iev u 17
nos geras būdas. Šitokia nuotaka, trykštanti sveikata ir
subrendusi, visiems džiaugiantis, įvedama į uošvio
namus.
Eidami su kokiu reikalu pas viršininkus, vadinamus
tėvūnais ĮCiuoniae), visi atneša kokių nors dovanų.
Aukščiausiu visame krašte viršininku iki gyvos galvos
būna lietuvis seniūnas [Lituanicus Senator].
Šiandien seniūnu yra žymusis vyras Jonas Kiška, V i­
tebsko vaivados sūnus. Žemesnes pareigas ė jo Jokūbas
Laskoviįus, kilmingas lenkas iš Kališo srities, iš kurio ir
sužinojau visa. Kai jis, Žygimanto Augusto liepiamas,
tuosius žmones susišaukęs kur, mokydavo pamaldumo,
kalbėdavo apie vieną dievą, stabmeldžiai jam sakydavo:
,,Ko čia mums kaišioji vieną dievą, lyg jis būtų galin­
gesnis už mūsų visus? Vienas — vis vienas: kur dau­
giau, daugiau ir padaro." J is taip pat išmatavo jų laukus,
iš viso per 40 tūkstančių jugerių: iš jų kiekvienam žem­
dirbiui buvo paskirta po tris, neskaitant kitokios ma­
žesnės naudos. Žemdirbiai kasmet karaliui moka po pen­
kis florinus mokesčių.
Kai Laskovijus paliepė iškirsti medžius, jie nieku
gyvu nesutiko ir to ėmėsi tik tada, kai jis pats griebėsi
kirvio. Mat, jie yra įsitikinę, jo g miškeliuose gyvena
dievai. Tuo jie tiki dėl to, kad miškuose šitų žmonių
ausys girdi, o akys mato visokių baisybių. Štai vienas
ėmęs kitų klausinėti, ar leistina medžiams skusti žievę,
ir, kai viršininkas tam pritaręs, jis nuskutęs keletą me­
džių, tolydžio kartodamas: „Jūs iš manęs atėmėte žąsis
ir gaidžius, todėl stovėkite dabar nuogi." Mat, jis, bepro­
tis, tikėjo, kad dievai, išgaišinę jo turtą, tūno medžiuose
po žieve.
Dievų ten beveik tiek pat, kiek jų yra priskaičiavęs
Hesiodas. Mat, be visagalio ir aukščiausio dievo, jų

18

V *
vadinamojo A u x t h e i a s V i s s a g i s t i s , tie, kurie
dar nepažino vieno krikščionių dievo, garbina daugybę
žemėpačių [Zemopačios], tai yTa, žemės dievų. Perkū­
nas [P e r c u n o s] jiem s yra griausmo dievas, j kurį,
griaudžiant danguje, žemdirbys, nešdamas per savo že­
mę ant pečių paltį, kreipiasi šitokiais žodžiais: „ P e r e u-
ne d e u a i t e n i e m u s k i und mana, d i e v v u
m e l s u t a v v i p a l t i m i e s s u " — „Susilaikyk,—
sako,— Perkūne, ir mano laukui nuostolių nepadaryk, o
aš tau šitą paltį duosiu." Bet kai liūtis praeina, tą mėsą
suvalgo pats. P e r c u n a t e t e yra žaibo ir griausmo
motina, kuri saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia mau­
dyklėje, o po to kitą dieną išleidžia švarią ir švytinčią.
A u d r o s dievas rūpinasi jū ra ir kitais vandenimis.
A l g i s yra aukštųjų dievų pasiuntinys. A u s k a yra
nusileidžiančios ir vidudienio saulės spindulių deivė.
B e z 1 e a — vakarinė deivė, B r ė k š t a — sutemų deivė.
L i g i c z u s — manoma, kad tai yra dievas, atnešąs žmo­
nėms santarvę ir ją saugąs. D a t a n u s yra gėrybių
davėjas arba teikėjas. K i r n i s — globoja prie vienos,
paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias. No­
rėdami j į permaldauti, jie paplautus gaidžius sumeta
tarp vyšnių ir prismaigsto ten degančių vaškinių žvakių.
Visai panašiai elgėsi ir gobšuolis Euklionas, Plauto apra­
šytas „Puode": jis, degindamas smilkalus ir kabindamas
vainiką, siekia laro palankumo:
Štai s m ilkalėliai ir gėlių v ain ikai —
Sudėsim židiniu /uos mūsų larui,
T e iš te k a laim ingai ta du krelė.

K r e m a r a — paršų ir kiaulių dievas, jam taip pat

kūrena židinius ir aukoja alų, liedami j į ant kiaulių.
P i z i u i jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas
jaunikį, irgi aukas deda. Be to, merginos dar garbina
2* 19
kažin koki G o n d ų , šaukiasi jį. M o d e i n a ir R a ­
g a i n a — tai miškų dievai, kaip K i e r p i c z u s bei
jo padėjėjas S i 1 i n i c z u s samanų dievas miškuose;
samanų, statydamiesi namus, jie labai daug naudoja.
Šiam dievui, eidami rinkti samanų, taip pat aukoja. D ie­
vas T a v v a 1 s — gerų paslaugų teikėjas. O r t h u s —
žuvingas ežeras; jie gerbia jį kaip ir E ž e r i n į ĮEzer-
nim] — ežerų dievą.
Yra taip pat senų kilmingų šeimų, kurios garbsto
ypatingus savo dievus, pvz„ Mikučiai garbina S i m o ­
n a i t į , M ichelovičiai — S i d z i ų, Semetos ir Kęsgai-
los Ventį Rekičionį ( V e n t i s R e k i c z i o u u m ) ; k i­
tos šeimos turi kitokius dievus. K u r v a i c z i n E r a i-
c z i n yra ėriukų dievai, o G a r d u n i t h i s tik ką
atvestų ėriukų saugotojas. P r i g i r s t i t i s, jų many­
mu, išgirsta pašnabždom kalbančius. Taigi jie ir liepia
besišnabždantiems kalbėtis kuo tyliau, kad neišgirstų
P r i g i r s t i t i s . D e r f i n t o s duoda taiką, o B e n-
t i s laikomas dievu, padedančiu du ar kelis drauge iš­
vilioti kur nors į kelionę. Besiruošdami arti ar sėti, jie
meldžiasi į L a u k p a t i m ą . P r i p a r s c i s augina žin­
domus paršiukus. R a t a i n i c z a laikomas arklių die­
vu, o V a 1 g i n a — kitokių gyvulių. K r i k s t h o s ka­
puose kryžius saugo.
Mėgsta jie spėlioti ateitį ir iš paukščių, ir kitais bū­
dais. J i e turi ir A p i d o m ę, buveinės pakeitimo dievą.
J e i tik koks gyvulys atsiveda aklą arba luošą gyvuliuką,
žmonės tuojau keliasi gyventi kitur. Net pats karalius
Vladislovas [Jogaila], kilimo lietuvis, iš savo motinos
buvo išmokęs tokių prietarų: jeig u atsikėlęs pirmiausia
netyčia paimdavo k airįjį batą, manydavo, kad ši diena
bus nesėkminga. Todėl, prieš išeidamas iš miegamojo,

zo
jis kartais stovėdavo ant vienos kojos ir sukdavosi ratu.
Daugybės panašių prietarų laikosi ir žemaičiai. Taip pat
kitados germanai, minimi Plutarcho, kalbant apie Gajų
Cezarį, nepradėdavę kovos su priešu tol, kol nepatekė­
davo jaunas mėnulis. Ir mūsų kai kurie žmonės yra įsi­
tikinę, jo g medžioklė nesiseks, jeigu, išėjęs iš namų,
pirmiausia susitiksi moteriškę arba jeigu kas nors sakys,
jog nudobsi tiek ir tiek zuikių, lapių, vilkų.
K r u k i s yra kiaulių dievas, jį su didžiausiu pamal­
dumu garbina B u d r a i c i s , t.y. kalviai. L a s d o n a ir
B a b i 1 o s taip pat dievai, pirmasis — riešutų, antra­
sis — bičių, jį rusai Z o s i m u vadina. Yra taip pat dei­
vių: žemės deivė Ž e m i n a , bičių — A u s t h e i a . Ir
viena, ir kita, jų įsitikinimu, skatina augimą. Kai bitės
leidžia spiečių, žemaičiai tuos dievus prašo, kad tranus
nuo avilių sulaikytų, kad daugiau bitelių iš kur kitur
į avilius sueitų.
Niekur kitur nėra švaresnio medaus ar tiek vaško.
Todėl daugybė vaško laivais gabenama į Belgiją, Galiją
ir Ispaniją. Be to, tam tikros vietovės, kaip ir kilmin-
gesnės šeimos, turi ypatingus savo dievus. Pavyzdžiui,
pajū ryje garbinamas D e u o i t i s [Dievaitis], Rieta­
ve — V e t u s t i s, Sarake — G u b o i ir T v v e r t i c o s ,
Plateliuose — K i m i s. V i e l o n a — vėlių dievas, jam
aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiem s papras­
tai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose
vietose, priešpriešiais. T ie paplotėliai vadinami S i k i e s
V i e l o n i a p e m i x 1 o s. V a r p u l i s laikomas tuo
dievu, kuris, trankantis perkūnui, griausmą danguje ke­
lia. O ką daro Š a l a u s, S z l o t r a z i s , T i k l i s ,
B i r ž u l i s , S i r i c z u s , D v v a r g o n t h , Kl amal s,
A 1 1 a i b o s ir kiti panašūs dievukai, jie labai nenorom
krikščionims atskleidžia. Jie esą žmonių pagalbininkai,
ir todėl į juos reikią kreiptis.
 N u m e i a s jie vadina namų (dievus), pavyzdžiui,
U b l a n i c z a rūpinasi kiekvienu maldautoju; deivė
D u g n a i — prižiūri supiltus miltus. P e s s e i a s tarp tik
k ą atvesto prieauglio už židinio slepiasi. T r a t i t a s
K i r b i x t u — dievukas, pirkelėje žiežirbas išblėsinąs.
A l a b a t h i s — jo pagalbos meldžia, besirengdami li­
nus šukuoti. P o l e n g a b i a yra dievaitė, kuriai pave­
damas užkurtas židinys. A s p e l e n i e — kampo deivė.
B u d i n t a i s pažadina miegantį žmogų. M a t e r g a-
b i a — ja i aukojamas tas kepalėlis, kuris pirmiausia iš­
imamas iš duonkubilio ir, pirštu pažymėtas, šaunamas į
krosnį. Šitą kepalėlį, jam iškepus, valgo ne kas kitas,
kaip tik šeimos tėvas arba jo pati. Panašiai pagerbiamas
ir R a u g u z e m a p a t i ; jam skiria pirmąjį alaus ar
midaus, pasemto iš statinės, gurkšnį, kurį vadina N u-
1 a i d i m o s; o aukščiau minėtas pirmas duonos kepalė­
lis, paimtas iš duonkubilio, vadinamas T a s v v i r z i s .
Anajam alaus dievui aukoja taip: šeimos tėvas pasemia
putojančio alaus ąsotį ir pirmasis išgeria. Tik tada geria
ir kiti. Jeig u šeimos tėvo nėra, tai daro šeimos motina.
Garbindamos dievaites L i u b e g e l d a s , moterys taip
kreipiasi į ja s : „L i u b e g e 1 d a e p e r m a r e p o r i -
r e s e k l e s g i l l i e s k a u t e " — „Jūs, deivės, mums
atsiuntėte visokių sėklų gilės kiaute."
Tokia pat žemdirbių minia, kaip pasakoja Aleksand­
ras Gvaninis, Sarm atijoje spalio mėnesio pabaigoje, nu-
dorojusi laukus, surengia iškilmingą aukojimą. Visi, su­
kviesti į šitas šventas vaišes, pakreikia ant stalo šieno,
po to padeda duonos ir iš abiejų pusių pastato du indus,
pilnus alaus. Tada priveda visokiausių naminių gyvulių:
kiaulę, gaidį, žąsį, teliuką ir kitokių, jeigu dar yra, ir
ima skersti šitaip: vyriausiasis žynys, sukalbėjęs tam
tikrą maldelę, šeria lazda gyvuliui per galvą ir kur į
sąnarius. Ir visi kiti taip pat daro, sakydami: „Šitaip

22
tau, dieve Z e m i e n n i k, aukojame, norėdami atsidė­
koti, kad šiais metais mus visus sveikus išsaugojai ir vis­
ko gausiai davei, ir meldžiame tavęs, kad taip pat dary­
tumei ateity."
O prieš pradėdami valgyti, kiekvieno valgio po mažą
kąsnelį mėto į kampus, tardami: „Maloniai priimki, Z e-
m i e n n i k, šią auką ir džiaugdamasis suvalgykl" Po to
jau ir patys ima puotauti. Sitų apeigų laikomasi ir kai
kuriose Lietuvos bei Rusijos srityse. Jo s vadinamos
I l g i (9). Laskovijus sako, kad šita šventė švenčiama ki­
tądien po visų šventųjų, t.y. lapkričio 2 d. Tą dieną Že­
maičiai, išvarę iš savo krašto prūsus, kuriems jie buvo
atiduoti kaip įkaitai, vėl savo noru pasidavė Vytautui,
Lietuvos kunigaikščiui, kuris mirė 1430 m: spalio 27 d.
ir buvo Vladislavo Jogailos pusbrolis. Trečią dieną po
I l g i merginos garbina dievą V v ą i z g a n t h o s , kad
iš jo malonės turėtų pakankamai linų ir kanapių. Pati
aukščiausia mergina, prisipylusi į sterblę paplotėlių,
vadinamųjų s y k i e s , stovėdama viena koja ant kėdės,
o kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko jo je arba liepos,
arba guobos plačią žievę (iš jo s jie sau net apavą pina­
si), o dešinėje rankoje turėdama alaus ąsotį, šitaip kalba:
„ V v a i z g a n t h o s d e u a i t e a u g i n g mani li­
n u s t e i p i l g i e s , i k m a n i , n i e d u o k mu ­
m i s n o g u s e i t h i " < ...> Po to išgeria ąsotį (mat,
ir moterys mėgsta gerti!) ir, vėl jį pripylusi, išlieja ant
žemės dievui: paplotėlius taip pat išmeta iš sterblės, kad
dievukai, jeigu yra kokie kartu su V v a i z g a n t h o s ,
galėtų pavalgyti. Jeig u po to ji tvirtai stovi, širdy visi
įtiki, jo g kitais metais bus puikus linų derlius. O jeigu
nugriūva ir kita koja atsispiria, kyla abejonė dėl būsi­
mo derliaus. Kaip jie tiki, taip ir būna. Per šias šventes
jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pa­
kviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje
23
sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą ap­
krauna valgiais, gėralais. Po to, sugrįžę į savo pirkias,
tris dienas geria, o visus apdarus ir valgius aplaistę
palieka kapuose. Pagaliau mojuodami atsisveikina su sa­
vųjų vėlėmis. O tuo tarpu visa tai nusineša miškų kirtė­
ja i, deginantieji medžius pelenams, kurie reikalingi už­
jūrio vėlėjam s. T ie patys kirtėjai pagamina karčių, lai­
vams medžiagos, kurią jie siunčia į vandenyną. Panašios
klaidos skatinami, krikščionys šventojo Augustino lai­
kais kapuose irgi keldavo vaišes mirusiųjų atminimui,
kaip pasakoja šis autorius 64-ame laiške.
Šiuo metu tikrieji livoniečiai, kuriuos germanai yra
skaudžiai prislėgę, kaip vergus, taip pat prie numirėlių
kapų deda maisto, gėrimo, kirvį ir šiek tiek pinigų, gie­
dodami tokią raudą: „Eik,— sako,— nelaimingasis, iš
šios žemės į geresnį pasaulį, kur germanai tau nebeįsa-
kinės, bet tu juos valdysi. Štai turi ginklų, maisto, visko,
kas reikalinga kelionei."
Kadangi dėl vasaros trumpumo nupiautų javų nespė­
ja visiškai išdžiovinti, tą darbą užbaigia pastogėse prie
ugnies. Tada jie turi maldauti dievą G a b i e šitokiais
žodžiais: „ G a b i e d e u a i t e , p o k i e l k i g a r u n u -
l e i s k i k i r b i x t u"— „Gabija dievaite, pakeiki lieps­
nas ir neleiski kristi žiežirboms."
S m i k S m i k P e r l e u e n u . Šitą dievą lietuviai
pavasarį, ruošdamiesi arti, garbina. Jam skiriama pirmo­
j i žagre išvaryta vaga. Tos vagos per visus metus nega­
lima peržengti tam, kuris ją išvarė: kitu atveju ant jo
supyktų dievas.
S k i e r s t u v v e s yra dešrų kimšimo šventė. J ją
dievą E z a g u 1 i s šitaip kviečia: „ V i e l o n a v ė l o s
a t e i k m u s m u p u n d s t a l a . “ — „Ateik,— sak o,—
pavalgyti drauge su mumis dešrų su mirusiais."
 A i t v v a r o s yra turtų saugotojas, jis gyvena už
tvorų. Šitą daiktą reiškia pats žodis.
K a u k i e yra mirusiųjų dvasios, ja s rusai vadina
U b o z e ; tai barzdoti, vieno sprindžio aukščio padarai.
Kurie tiki, kad jie yra, tie ir mato juos, o kiti — ne.
Kaukams deda visokio valgio. Mat, jų įsitikinimu, šito
nepadarius, sunyktų turtas. Taip pat, tarsi kokius namų
dievus, maitina juodos spalvos, nusipenėjusius ketur­
kojus šliaužikus, vadinamuosius G i u o i t o s . Kai tie
žalčiai iš namų pašalių rangosi prie padėto maisto arba
pasisotinę šliaužia atgal, visi stebi juos su pagarba ir
baime. Jeig u tokiam šliužų garbintojui atsitinka kokia
nelaimė, visi sako, kad jis negerai pasielgęs su žalčiais.
S r u t i s ir M i e c h u t e l e yra dažų dievai; šiuos
dievus garbina tie, kurie miškuose ieško dažų vilnoms
dažyti.
Tokie žemaičių dievai (ir daugybė kitokių). Visai pa­
našiai, kaip sako apaštalas (1. Korint. 8): „Daug yra vieš­
pačių." O krikščionių vienas dievas — tėvas, sūnus ir
šventoji dvasia. J o vardu priimamas šventasis krikštas.
Ju o tikima pagal apaštalų tikėjim o išpažinimą. Tas die­
vas kelių asmenų, bet iš tikrųjų vienas. V iską, kas šita­
me pasaulyje yra, ta dievo trejy bė sutvėrė, kad vėliau
nebeatsirastų. Dievas sako: „Mano tėvas ligi šiol tebe­
kuria ir aš kuriu."
Tačiau labai daug yra krikščionių, kurie nepaten­
kinti šita vienintele visagale dievybe ir, elgdamiesi visai
taip, kaip žemaičiai ir senieji stabmeldžiai, susigalvojo ki­
tų pagalbininkų. Jon as ir Povilas, jų prietaringu įsiti­
kinimu, nukreipia nelaimes nuo pasėlių. Ugnim paskirta
rūpintis Agatai arba Vestai, karys Florionas, kaip pasa­
koja Bulingeris knygoje „Apie klaidos kilmę“, gesinąs
25
gaisrus. Nikolajus, tarsi antrasis Neptūnas, rūpinasi jū ­
ra. Į j j kreipiasi, atsidūrę pavojuje: „O šventas Nikola­
jau , trauk mus į jūros uostą." Jam taip pat statomos kop­
lytėlės pakrantėse. Nikolajaus draugas — milžinas Kris-
tofas. Ir šventajai mergelei, kilus audroms, giedama tokia
giesmė: „Sveika, jūros žvaigždė! Dievo motina, mai­
tintoja!" Ir „Sveika, gailestingumo karalienė! Mūsų gyr
vybė ir viltis! Tavęs šaukiamės!" Vyno viršininkas yra
Urbonas. Pelėsius nuo javų nuvalo Iodokas. Skėrius
nuveja Magnus. Žąsimis rūpinasi šventasis Galas, avi­
mis — Vendelinas, arkliais — Eulogijus, jaučiais — Pe-
lagijus, paršais — Antonijus; kitose srityse šitai daro
kiti išgalvoti šių ir panašių dalykų globėjai. Gertrūda
nuveja peles nuo moterų kuodelių. Mokslo darbą dirbą
garbina Katariną, Aleksandrijos mergelę, tarsi antrąją
M inervą. Kiti vėl gerbia Gregorijų, lyg M erkurijų, ir
jam skirtą dieną pirmą kartą siunčia savo vaikus į mo­
kyklas. Tapytojai šaukiasi Luko, gydytojai — Kozmo ir
Damijono, kalviai — Eulogijaus, batsiuviai — Krispino,
drabužių lopytojai — Gutmano, puodžiai — kažkokio
Goaro, medžiotojai — Eustachijaus, Romos piliečio, pa­
leistuvės — Afros ir Magdalenos. Vieni vieniems mel­
džiasi, kiti kitiems, o patekę į gyvenimo nelaimę, pavojus,
daro įžadus, pavesdami save jų rūpesčiui ir globai. M a­
rui kilus, jie meldžiasi į Sebastijoną, panašiai kaip kita­
dos kad melsdavosi Į Apoloną; užsikrėtę gališka liga —
šaukiasi Roko, karščio krečiami kreipiasi į Petronėlę,
galvai suskaudus — į Itą, dantims geliant — į Apoloniją;
gimdyvėms padedanti Margarita, panašiai kaip kitados
Junona ir Lucina. Jon as Evangelistas apsaugo nuo nuo­
dų. Volfgangas yra sutrauktųjų gydytojas, Romanas iš­
vaduoja velnių apsėstuosius. Morkus nukreipia staigią
mirtį. Nuo vargo gina Martynas, į kurį, vaikas būdamas,
ir aš kreipiausi: „Martyne, šventasis popiežiau! Būk

26
vargšų gelbėtojas, suteik pagalbą savo tarnams!" Leo­
nardas surakintųjų grandines sulaužo. Vincentas atlygi­
na nuostolius. V alentinas gydo nuomaru sergančius, to­
dėl ir mes epilepsiją vadiname Valentino liga. Zuzana
nuveja nešlovę. O tilija gydo nesveikas akis, kaklą val­
do Blažiejus, mentes Laurynas, Erazmas — visą pilvą.
Nikolajui mūsų šaly pavesta rūpintis bandomis. Mergi­
nos šaukiasi Andriejaus, jo šventės išvakarėse (vigilijoj)
pasninkaudamos. J i s parodąs busimuosius jų vyrus. Bar­
bora gelbsti karo skerdynėse. Todėl mūsų tautiečiai, di­
džiai šaukdami, kviečiasi ją į pagalbą. Saukiasi ir mer­
gelės M arijos, kurios giesmę, pavadintą ,.Dievo moti­
na", gieda išvykstantieji į karą; šita giesmė pridėta prie
mūsų įstatymų. Taigi net pavojingiausiais laikais iš die­
vo, visų gelbėtojo, atimama garbė.
Be to, ne dievui, o žmonėms norint, atskiri kraštai turi
savo globėjus. Stanislovas globoja lenkus, Albertas —
prūsus, Nikolajus — maskolius, M artynas — vokiečius,
Jokūbas — ispanus, Dionizijus — galus (prancūzus), Pet­
ras ir Povilas— romėnus, Morkus — venecijiečius, trys
magai — kelniečius, Ambrozijus — milaniečius, mergelė
M arija ir Ladislavas — vengrus. Šitai liudija ir auksiniai
pinigai. O kas nemato, kaip ji e savo kraštus gina?
Su malonumu šitai išjuokia Erazmas Roterdamietis,
visiškai ne liuteronas, pašnekesy „Laivo sudužimas".
„Kodėl,— sako jis,— tu nesikreipei pagalbos į jo kį šven­
toji?"— „Kadangi erdvus dangus,— atsako kitas.— Jeigu
savo gyvybę patikėsiu kokiam šventajam, sakykime,
šventajam Petrui, kuris veikiausiai pirmasis ir išgirstų,
nes stovi prie vartų, tai kol jis susitiks dievą, kol išdės­
tys visą reikalą, aš ir pražūsiu. Todėl kreipiausi tiesiog
į patį tėvą, sakydamas: „Tėve mūsų, kurs esi danguje."
Niekas iš šventųjų, ko prašai, neišgirsta greičiau už jį
ir niekas taip meiliai neduoda."
21
 Kadangi kiekvienas toks pasakojimas teikia malonu­
mo, tad ir aš noriu daugiau skaitytojui papasakoti apie
sarmatų papročius. Šitokių dalykų poetui Jurgiui Sabi­
nui 1553 išganymo metais yra prirašęs Jon as M eletijus,
Elko bažnyčios vyriausiasis klebonas Prūsijoje. Tokių
papročių dar ir dabar daugely vietų žmonės tebesilaiko.
Jurgio dieną jie aukoja P e r g r u b r i j u i , kuris yra
laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas,
kurį jie vadina viršaičiu (W u r s c h a i t e n), deši­
n ėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus,
ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei gies­
mę: „Tu n uveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą,
per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai
žaliuoja." Šitą giesmę baigęs, išgeria alų, dantimis nu­
tvėręs taurę, neprilaikydamas jo s ranka, o patį indą, iš
kurio taip įsikandęs išgėrė, meta per galvą. Po to j i vėl
pakeliama nuo žemės ir pripilama, ir dabar iš eilės geria
visi, kiek tik yra atėję, ir Pergrubrijaus garbei giesmę
gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina.
Kai ja v ai pribręsta, žemdirbiai susirenka laukuose ir
aukoja aukas. Šis aukojimas rusų kalba vadinamas Z a-
z i n e k, t. y. pjūties pradžia. Po aukojimo vienas iš visos
minios pradeda piūtį ir, supiovęs pėdą, parsineša namo.
K itą dieną lauką piauti pirmiausia pradeda jo šeimy­
nykščiai, o po to į darbą stoja kiti, kurie tik nori. Užbai­
gę piūtį, vėl atlieka iškilmingą padėkos aukojimą. Ta
šventė rusų kalba vadinama O z i n e k, t.y. piūties pa­
baiga. Per tą aukojimą š ū d i n i [sūduviai], Prūsijos tau­
ta, kur yra renkamas gintaras, aukoja ožį. Žmonės susi­
renka svirne, kur atvedamas ožys. Viršaitis, rengdamasis
aukoti, uždeda ant aukos abi rankas ir kviečia iš eilės
demonus, laikomus dievais. Būtent: Okopirą [O c c o p i-
r u u m] — dangaus ir žemės dievą, Antrimpą |A n t r i m-
p u mĮ — jūros, Gardoėtį [G a r d o e t e nj — jūrininkų,

2«
Potrimpą [P o t r i m p u ra] — upių ir šaltinių, Pilvitą
[P i 1 u i t u m] — turtų, P e r g r u b r i j ų — pavasario,
Pargą [P a r g u u m]— griausmų ir audrų, Poklių [P o c c-
1 u) — požemio ir tam sos, Pokolą [P o c o 1) u m) — orų
ir vėjų, Pursetą [ P u r s c e t u m Į — šventųjų miškelių
saugotoją, Auskutą [A u s c u t u m] — sveikumo ir ligos,
Markopolą Į M a r c o p p o l u m ] — didžiūnų ir kilmin­
gųjų, Barstukus [B a r s t u c c a s], kuriuos germanai va­
dina Erdmenlin, t. y. požeminiais. Pašaukę šiuos dievai­
čius, kiek tik jų yra svirne, visi kartu iškelia ožį ir laiko
jį tol, kol giedama to ji giesmė. Baigę giedoti, ožį vėl
pastato ant žemės. Tada dvasininkas ragina žm on es šitą
iškilmingą aukojimą, pamaldžių prosenelių paliktą, pra­
dėti ir didžiai pagerbti dievus, kad šią šventę dievobai­
mingai prisimintų ir vėlesnės kartos.
Po to auka skerdžiama, ir jo s kraujas, sutekintas į
lėkštelę, ¡šlaistomas žemėje, o mėsa atiduodama mote­
rims, kurios ją tame pačiame svirne iškepa. Moterys, kol
mėsa kepa, daro iš kvietinių miltų paplotėlius. Tų paplo­
tėlių nešauna j krosnį, bet vyrai, apstoję židinį, neatsi­
traukdami svaido juos per ugnį iš vienos pusės į kitą,
kol paplotėliai sukietėja ir iškepa. Šitaip padarę, valgo
ir geria dieną ir naktį, ligi vėmimo. Po to, išaušus dienai,
visi išeina už sodybos, kur puotos likučius tam tikroje
vietoje paslepia, kad jų negalėtų pasigrobti nei paukš­
čiai, nei žvėrys. O iš ten kiekvienas grįžta į s a v o namus.
Tačiau iš visų Sarm atijos tautų — prūsų, livoniečių,
žemaičių, rusų — daugelis ypatingai gerbia Pursetą,
šventųjų medžių ir miškelių valdovą. Jų įsitikinimu, jis
gyvenąs po šeivamedžiu. Jam žmonės padeda po šituo
medžiu duonos, alaus ir kitokių valgių bei gėrimų, mal­
daudami, kad tas dievas nuramintų Markopolą, didžiūnų
ir kilmingųjų dievą, kad atsiųstų pas juos b a r s t u k ų,
kurie, jų nuomone, apsigyvenę namuose, atnešą jiem s
29
palaimą. Šitiems [barstukams] jie vakare sudeda ant
stalo, užtiesto staltiese, duonos, sūrių, sviesto ir pastato
alaus. J e i rytą tų valgių neberanda, tada jie būna tikri,
jog jų turtai padidės. O jeigu kartais visi tie valgiai lieka
ant stalo, tada žmonės didžiai susirūpina, laukdami vi­
sokių nelaimių. Tos pačios gentys garbina kai kurias
matomas dvasias, kurios rusų kalba vadinamos K o 11-
k a i s ĮColtxi], graikiškai K o b i I a i s [C o b i 1 i], o vo­
kiškai K o b o l d a i s [Coboldi]. J i e tiki, jo g šitos dva­
sios gyvena taip pat slaptose rūmų vietose arba malkų
krūvose. J a s gerai ir kuo ¡vairiausiai maitina, kad jos
savo maitintojams slapta prineštų javų iš svetimų svir­
nų. Šitos dvasios, panorėjusios kur gyventi ir maitintis,
tat pareiškia tokiu būdu šeimos tėvui: nakčia nume jos
prikrauna pliauskų, o į milžtuves, pilnas pieno, primeta
visokių gyvulių mėšlų. V isa tai pastebėjęs, šeimininkas
neišrenka šitų pliauskų ir mėšlo iš milžtuvių neišmėto,
bet kartu su savo šeima geria nešvarų pieną, sako, jog
dvasios yra atėjusios ir apsigyvenusios pas juos.
Be to, lietuviai ir žemaičiai savo namuose po kros­
nim arba garinės kampe, kur stovi stalas, globoja žal­
čius, juos gerbia lyg dievus, o tam tikru metų laiku ži­
niuonis savo maldomis kviečia ju o s prie stalo. Šitie
šliaužikai išlenda iš to kampo, per švarų audeklą už-
sliuogia ant stalo ir ten lieka. Čia paragavę visokių pa­
tiekalų, vėl nušliaužia žemėn ir pasislepia angose. Žal­
čiams pasitraukus, žmonės patenkinti suvalgo tuos pa­
tiekalus, kurių buvo paragavę žalčiai, ir tiki, jog šitais
metais jiem s viskas puikiausiai seksis. O jeigu, žyniui
pasimeldus, šliužai neišropoja arba padėtų patiekalų
neragauja, tada ji e tiki, jo g šiais metais juos ištiksianti
didelė nelaimė. Be to, šitos gentys turi likimo spėjikų,
kurie rusų kalba vadinami b u r t a i s [Burti]. Šitie būrė­
ja i, kviesdami Potrimpą |P o t r i m p u m], lieja vašką j

30
vandenį ir iš susidariusių pavidalų beliejant spėja ir
pranašauja tokius dalykus, kokių jų klausiama. A š pats
pažinojau vieną moterėlę, kuri laukė grįžtant sūnaus, iš-
vykusio iš Prūsijos į Daniją. Nesulaukdama ji kreipėsi
į burtininką, kuris ja i pasakęs, kad jo s sūnus žuvęs, su­
dužus laivui. Mat, į vandenį sulietas vaškas įgavo sudu­
žusio laivo pavidalą, o greta jo tarsi plaukiojo aukštiel­
ninkas žmogus. Žemaičiuose, prie Nevėžio upės, yra kal­
nas, kurio viršūnėje kitados žynys saugojo amžiną ugnį
Pargnio J P a r g n i ] garbei. Šitas dievas, kaip ligi šiol
dar tiki prietaringa gentis, esąs griausmų ir audrų val­
dovas.
Tiek apie aukojimus, o dabar papasakosiu ne ma­
žiau juokingų bei prietaringų dalykų per vestuves ir
laidotuves.
Kilmingos sūduvių, kuršių, žemaičių ir lietuvių mer­
ginos daug kur nešioja varpelį, virvute pririštą prie
juostos, kabantį ligi kelių. Merginos ne vedamos, bet
grobiamos; panašiai darydavo senovėje lakedemonie-
čiai pagal Likurgo potvarkį. Grobia merginas ne pats
jaunikis, bet du jo giminaičiai. Pagrobę ir išgavę tėvų
sutikimą, kelia vestuves. Per sutuoktuves nuotaka tris
kartus vedama aplink židinį, o po to pasodinama ten pat
ant suolo. Besėdinčiai nuplaunamos kojos vandeniu, ku­
riuo paskui apšlakstoma jaunų jų lova, visi namų rakan­
dai ir į vestuves pakviestieji svečiai. Tada nuotakai lū­
pos patepamos medumi, o akys užrišamos skarele. Už­
rištomis akimis ji vedžiojama prie visų namo durų,
kurias turi ranka paliesti ir dešine k oja pasibelsti. Prie
kiekvienų durų j i apibarstoma kviečiais, kruopomis, avi­
žomis, miežiais, žirniais, pupomis, aguonomis; mat, vie­
nas žmogus lydi nuotaką su maišu, pripiltu visokiausių
javų. Nuotaką apibarstęs, palydovas sako, kad ja i nieko
netrūks, jeigu gerbs tikėjim ą ir deramai rūpinsis savo
31
namais. Tada nuotakai atrišamos akys ir prasideda puo­
ta. Dėl tokio papročio kitados lotynų šaly ir nuotaka, ir
vestuvės imta atitinkamai vadinti. V akare nuotaka ve­
dama į lovą, bet, ja i bešokant, nukerpami plaukai. Tada
ja i moterys uždeda geležį, įvyniojusios ją į baltą au­
deklą. Šitą geležį žmonos nešioja, kol pagimdo sūnų.
Ligi to laiko jo s elgiasi kaip merginos. Pagaliau nuotaka
įvedama į miegamąjį, kitos moterys ją stumdo ir muša
kumščiais, bet ne iš pykčio, o iš nepaprasto džiaugsmo.
Tos moterys įkelia nuotaką į lovą ir atiduoda jaunikiui.
Tada, kaip desertas, atnešami ožio ar lokio pautai: jų įsi­
tikinimu, sutuoktiniai, juos suvalgę, tampa vaisingi. Dėl
tos pačios priežasties per vestuves neskerdžiamas nė
vienas išromytas gyvulys.
O per laidotuves kaimiečiai laikosi tokių apeigų.
Mirusiųjų lavonus aprengia drabužiais, apauna batais
ir pasodina ant suolo. A rtim ieji, greta lavonų sėdėdami,
geria ir lėbauja. O išgėrus alaus, pradeda rusų kalba
laidotuvių raudą: „Halele i procz ti mene umarli i zati
nie miel szto iesti, abo piti? i procz ti umarl? halele, i zati
nie miel Krasnoie mlodzice? i procz ti umarl? Tai yra:
„Ak, ak, kodėl tu numirei? Ar kad neturėjai ko valgyti
ir ko gerti? Kodėl ištiko tave mirtis? Ak, man, ak man?
Gal neturėjai gražios žmonos? Kodėl paskutinę dieną tu
sutikai?"
Šitaip raudodami, jie išvardija numirėlio vaikus ir
išskaičiuoja visus turtus — avis, jaučius, arklius, žąsis,
vištas; minėdami kiekvieną šią gėrybę, jie gieda tokią
raudą: „Kadangi visa tai turėjai, kodėl numirei?" Už­
baigę d u od a lavon ui dovan ų : m oteriai siūlų ir adatą, o
vyrui ant kaklo užriša drobinę skarelę. Kai numirėlis
vežamas į kapines, daugelis laidotuvių eiseną lydi raiti.
J i e jo ja šalia vežėčių, kuriomis vežamas mirusysis. [Pa-

32
lydovai], išsitraukę kardus, kapoja orą, šaukdami: „Gei-
geite begaite, pekelle!" — „Na, bėkite, dvasios, į praga­
rą!" Laidodami meta pinigus į kapą, kad mirusysis turėtų
kelionei lėšų, taip pat įdeda duonos ir palaidoto numirė­
lio galvūgalyje pastato plonakaklį puodą, pripiltą alaus,
kad vėlė nejaustų nei troškulio, nei alkio. O velionio
žmona, saulei tekant ir leidžiantis, sėdėdama arba gulė­
dama ant mirusiojo vyro kapo, rauda ligi trisdešimties
dienų. O giminaičiai kelia puotą po laidotuvių trečią,
šeštą, devintą ir keturiasdešimtą dieną; į tas vaišes, prie
durų melsdamiesi, ji e kviečia ir numirėlio vėlę. Tose
vaišėse jie sėdi tylomis prie stalo tarytum nebyliai ir
nevartoja peilių. Jiem s patarnauja dvi moterys, bet taip
pat be peilių; jo s padeda svečiams valgio. Kiekvienas
puotos dalyvis iš kiekvieno valgio šį tą numeta po stalu,
nes tiki, kad vėlė ten valganti. Tai vėlei taip pat nulieja
gėrimo. Je ig u kartais kas nors nuo stalo nukrenta že­
mėn, tai nepakelia, bet palieka suvalgyti vadinamosioms
„vienišoms" vėlėms, t.y. toms, kurios neturi gyvų nei
giminių, nei draugų, galinčių iškelti puotą. Pavalgius
nuo stalo atsikelia dvasininkas ir, paėmęs šluotą, pra­
deda šluoti laukan numirėlių vėles kartu su dulkėmis
tarytum blusas, šitaip sakydamas: „Ieli, pili, dušice, nu
ven, nu ven" — „Pavalgėte, pagėrėte, vėlelės, eikit lau­
kan, eikit laukan!" Po to visi vaišių dalyviai pradeda
kalbėtis ir lenktyniauti — kas daugiau išgers: moterys
užgeria vyrus, o vyrai savo ruožtu geria į moterų svei­
katą, ir pradeda vieni su kitais bučiuotis. Šitiek galiu
pasakyti, kaip pagonys gerbia mirusius, tuos papročius
prisimena ir šventasis Augustinas 15-oje kalboje apie
šventuosius: „Stebiuosi,— jis sako,— kodėl tarp kai ku­
rių netikėlių šiandieną pasklido toks negeras įsitikini­
mas, jo g reikia ant numirėlių kapų prikrauti valgių ir
prinešti vyno. Tarytum kūnus palikusios vėlės trokštų
3. Apie žemaičių dievus 33
kūniško maisto: ju k aišku, kad vaišių ir pasismaginimų
trokšta tik kūnas, o dvasia ir vėlė jų nieku būdu negei­
džia. J e i kas nors tvirtina, kad jis savo brangiesiems
žmonėms ką nors ruošia, iš tikro pats tą suryja: patai­
kaudamas savo pilvui, apsimetinėja darąs tai iš meilės
kitiems."
 4 2

l o h a n . L a s i c i i

P o l o n i 'i
DE D I I S S A MA G 1 T ARVM
C l T E R O R V M Q JV E S a R M A T A -
rum, & falforum Chri-
ilianorum.
Iterru
1>E R E L I G I O N E J u ­
mentorum,
Am a o i t i a mare attingit Balucum; cuíui figura
triangularia elUongitudo feptuaginta milliarum
Germanic.hanchanc leparan;
feparant fluuii:
fluuij; aPrufaia Nemel,
aPrufaiaNeme!,
ab Curlandia regioneLiuonica, Helingegau.quae
prouinci^aliaeq- vfq;ad Boryfthenem,in Pontum
Euxinum illaabentem,regia Poloni; imperium agnofcunt.ln ea
nxi. 3 ionia fyluofaeparte,quaead Regiomontum^cademia, anno
tiAi if44-i 7.A u g u fti inftiruu,p l u r i m u m claret.Sunt antiqui
Bonifti: lingua.moribua ab ij» tfiuerii Germania, qui hodiepex.
mi№Polonia.Prufaiam incolunt.
Pri+Ums Tradam vctereajnaiorea Samagitarum, (Zamagitia enim fa
ipGvocant) Italoa fuiffe. Neronem Imperatorem de bellica ex­
peditione cogitatem.illo* etiam exfulea Romanoa. quiin Gia-
roa fterili quadam infula habitabanr,euocatc in militia vokifle.
Verum hot metu crudelitaria imperatoriae confcenfia eorum
b quibua bia teide euocabanuu nauibua, ipfiDnetaurem caefia,
ad
3* 35
 D E S A M A G I T . 43
ad Pontum Euxinum appulifle.dehinc per faltus, vbi olim Ro­
mana venatio fuit,quitjihodiemagna ex parte excifi iam, Ruf.
£ae.Podoliae,Lituanix^- cognomina habent, vfq;ad mareBa).
ticum.quod Rufii.i Varetzgoisquibufdam populia Liuonicit, M i n v * .
quibui tum patebant, mare Varerzgoie appellant,penetrafTc. tei n r V " -
huius vt idololatriam,gentis4; calliditatem,Romanae (imitem:
ita Termonem ex Latino quodammodo, barbaroq; coflarum,in­
dicium eife.Michalo fragmine quinto de motibus Tartarorum,
& Tuorum Lituanorum, pauli haecali ter refert, ait enim, claTsia
Iuli) Caelaris ex Gallia in Britanniam nauigantii partem, co­
orti* rempeftatibus, ad littusSamagiticum, vbi nunc eft arx
Ploteli,perueni(Te, fajpetjue etiam hodiein illud ipTum littus, v u n U t n
nauesnauigantium, vi ventorumeijciTolere. vbi Lituanorum
progenitores,periculorum maris pertrefi,& praedisonufti.in ta­
bernaculi* ad focos,more militari,Stadhucineadem Samagi-
tiarecepto,habitarim, vnde vlretius progrcfsi.Iacruingosaiq;
Roxolanos Tubegerint.HaudabTurda conieflura.Nam t k Zama- zo></<¡u
gitia,propter mare vicinum,& Lituaniam Tuperiorem. terrae in-
ferionsappellationem habet:&Lituanoru cum Samagitis idem r“ r'
ptopemoduTermoeft.idem habitus,iidem moret, eadem ferme
religio. Quae regio cum aquilonalis lir,tam parui Tunt in ea me­
dia xftarenoiri* tenebrae. vtradijTolis occumbentis excipiant
oriente,tumq;plurimum agricola; Tegetes demetant Tuas, nem-
>equ6d duab.ante meridiem horis, rocidein4;poft, folisaftum
? ene in aeris melTbres nequeant.Et licet vix ante,quam trib.poft
Pentecoften hebdomadis. agros conTeranr: tamen id ardOt cce-
leftis efficit,vi eodem quo&apud nostempore.inefai* fiatratftas
haud diu duret.fimilitin Molcouiaferuor, (mirandam diuinam
prouidentiamj fex hebdomadis, frugibus maturitatem adfert.
Secus fit inlrrlandia vitra Sueciam, Tubipfopolo, ibi enim
fex melium dies eft,totidem eft nox.cuius tenebras focus peten- Di«/«
nis difpeliit.qui locus abeft i Stokholm metropoli 8c regia Sue*
ciae,trecentis milliaribus Germanicis. Id Iohannes tertius, Rex
Suecorum.aui nunc rerum potitur, cui^Tua ditio bene nota eft,
cuidam medico, isautem mihi natrauit. Sita eft Stokholm ia
ipfo litcore,trans mareBalticum, e regioneSamagitise.
F a

36
 44 1 0 H A N. L A S I C I I
Solum Samagiticum fenile quidem eft, fed cultores eius pi.
gri.necalijs quam ligneis,fuperliitione quadam.in arando vtun.
tur vomeribus. Idcirco inopia panis laborant, cuiua loco rapii
toftri,qux minori labore proueniur.fic inftarhumani capitis na.
icuntur,vefcifoliti Hi*verbabfumtis,ad panem comedendum
feconuertunr.MclIis albi,laftis.butyri,pecoris diuites.pinguib
C&HIpA pafcuis felices.Neceiipifcei defunt.Potut.hydromel & ceiuifia
eft. Haecin vafii,ex corticib.faftis, politia intus faxisferuidis, ex
aqua, frumcntodupulo, vnano&e co£ta. protinus faeces accipit.
pofteroq;diebibitur.percommodaalui purganda; ratio. Przci-
pui cornibua vrorum ornatii fbouesfunt fylueilre«, valde fero­
ces^ pro poculi» vtunturillrenuoscompotatores.cantharohy-
dromelit.indufio.mantili.manicis.fudariolo.feu requauis alia
operisdomefticilibenrerdonant.quib.ceruiGanon clhij aquam
bibunt,proceri,agiles^nimofi.robuftijd arma promti.
Samamta Viuunt autem vulgo centum annos, funt enim frugale» , 8c
onnofi, modicis ertercitij« dediti.
Wladitlai lagiellonit Polonorum Regi»opera, Anno hu­
manae falutis 14.1;. (Lituani aut -m 1387. ) Chriliiana religione
initiati funt. quibus epifeopum Miednicijprzfecir. duodecim
parcecos dedit.dandispecunijs.panniscxrulei»,pileis^rubris,
luxta montem Schattia . ad baptifmum ampleftendum ille«
xit. Vbi monacho regio, de mundo Adamoque i Deo creati»
concionante , vnus illorum hilce veibis Regem compellauit:
M e n t it u r i n q u it , 0 R e x , b u bom e, non adm odum j c n i x . m u lti en im n e -
flr U m ttn tefim u m a nnum fu p e r a u e tu n t: ta m en h a t m inim e t e it t d a n ­
tu r . eadem 1Bu f u e r i t q u a fe n ilm i t u l i tenu erJia . eadem tem porum v t tif-
Cui Rex. officio & ipfe
f i t u d o , idem tu r fm & fu lg o r f jd t r u m f u i t .
concionatorii fungent, V eru m a ie ,in q u it: n e t la lfu m fa ter d e t, q u i non
f u a a r a te , fe d m u ltie a n te f e c u lu m u nd u m d iu m e m a n d a tu en nib tl»
t x t t t t j f t d i x it .
KfifttM- Rei pecuariae adeb funt iiudiofi, vt vnu» agricola fexagin-
w. ta,alius duplo plui, paullb minusaliuscornutipecoris, prae.
tetoues8c captas alat. Equi illorum paruulitob nimium opi­
nor frigus: fed tamen robufti.quorum vno, Anno Domini 1554.
duobus Horenis Vilnae in Lituania emeo > & trahae iunfto.
, veQ us
37
45 DE SAMAGIT.
vettui fum curfu celeri vfque Cracouiam, n o. mil. Germanie»'
rum Fceminae pecori curando, viriagri« colendi! dant operam
iidemdeni aut viceni, plures vel pauciorea.in vnotugurioli. u * * m-
num, lanam, cannabim pettunt, nent, texunftvcdes conficiunt.
Quicquid horum fupered.id Rigam vel Regiomonrum ,hinc
in Hollandiam, prerio colerabili mittunt, lino enim maximi &
cannabi.agros Tuoi complent. Difperiè per fylua», campo» de
gunr.rara oppida,neepagoa nimium multoi, arce«aurem muni­
rai nulla« iubenr. quorum fenedrae meridiem verfu« fpettant.
Studio Sigifmundi Augufti R egiijnno 71. 7.IUI11mortui,in
carrus & foderarci conuocati. Mapalia, qu * turre« appellant, tfapa'-a
furfum anguda, atque qui fumm & foetor exeat,apena, ex tigni«,
aderibus.ltramine,corticibus faciunt, inhiihominetcum omni
peculio, in pauimento tabulato dante, habitant, ita paterfami-
lilt omnia fua in confpettu habet, & feram noxiam .& frigna
à pecore arcet, ad odium cubat, deadro foci cudodia commilfa,
ne vel igni« damnum domicilio dei, vel pruna: notte extin-
guantur. Vbicrebròaccidit,vt vel fui velcani« exollainfoco
dante, carne« auferat : aut roflrum, aqua fetuente , lardar Qui
in pagi« degunt, ii caulai feparata« ab aeduariis habent. Tarn
hi quàm illi plumii concilii , culcitras farciunt, quae non
poliunt non pungere,&vigilantem reddere cubantem. Pater-
familias,mattati« autumno auibus domedkis, iis^ue pecudibui
ac bobua. quoife brumre tempore non podealereanimaduertit,
geniocum fui«indulger:quaeq;fuperfunr,ea doliis inclufa.ma
mimi« vendit, fora« egrdfus.alcem,aprum,ceruum,auem,fcin- f n e '
rum, bombarda, venabulod)alidajrcu conneir. Sunt enim jacu­
latore« & fagittarii prxdantes. in quorum curribu« nihilomni-
no feni inuenias.omnia lignea. ro t* ex radicibus arborum in­
flexi«, quas procul audias veniente«,axibui.quòdea«non ilii,
nant.dridentibus.
Virgo nó ami nubit, quim triginta annos, aut minimum 14. **?****
expleat: & ipfamanibuifuis, aliquot corbe« vedium,'omnibus
cum fponfo venientibusdifpertiendarum parer.tum enim dat
lingulis,vel indultum,vel mappam, vel mantile.vel texta i «ana
tibialia, vei chirothecas. hacc in agrum non prodit, ni prltu pa.
F i
 46 I OHAN. L A S I C I I
tentibus inferuiat, & in omnibus morem gerar, idem facie filiu».
ac prxmifsi qui eam in matrimonium perae, primum omnium,
num progeni roribus fit morigera, reitj; familiaria ftudiofa. con-
iiderant. Et viri SffceminXjIuntamaiitifsimi honefti. rarifsima
apud eos homicidia,furta,ftupra,inceftus.puellaftri&o perfequi-
P u d ic iiu .
turcultrofead impudicitiam folicitantem. quaeduobus, anrefiE
ietr6 pendentibus dezona tintinnabulis, nodeautem fetnper
cum face incedit.quibus tebus monentur parentes,vbi Gt.quiaue
agat filia. Pater filio vxorem quaerens, nec formam nec dotem
fpe&at, fatis effe ducens dotatam, Gfit morata, quaefucci plena
arq; adulta,magnj cum laetitia,in domum foceti inducitur.
T r ifid i.
Prcfe&os, quos Ciuonias vocant, non adeunc, quin ipiisali-
quamunufculaadferant. Summus toti regioni,dum viuit.pr«-
eft Lituanicus Senator, hodieeft viteximius lohan.Kifska Pa­
latino Vi tepfcenG natus.inter eos qui minoris dignitatisfunr.
fuit lacobus Lafcouius, Polonus nobilis, traflus Califsienfis.ex
quo ha*c percepi: qui in hifce hominibus p ii erudiendis,6cin
certaloca cogendis,Sigifmundi Augufti iulfu,plurimum operae
impendit.cui Deum Vnum praedicanti,refpondebantidolola-
»rae: Q u id r u n o b u V n icu m D e a m ,q u u ftm n ik m m tM r m p tttu lU T tm i* .
t u i t u ? p lm v n t m u ltip tjf u m .p lu r u p iu m ig u m . Idem agros i11oram
ad 40. iugerum milliadimenfus eft. horum tria vni rufticoafsi.
gnata, praeteralia minutiora commoda, quinq;floreno*fiu£tua
annui Regi adierunt.
Iufsi autem i Lafcou ¡0 arbores excindere, inuitifsimi id , nec
prius, qulm ipfcmet inchoaret, fecerunt, deos enim nemora in­
Spto*. colere perfuaium habent. Sequitur perfuafionem effeSus.n sm ia
fyluisilloram horrenda quaedam vifa acfpeQra.tam aurib.quim
oculis fpeGantium fele offerunt. Tum vnus inter alios percon­
tari , num etiam decorticare arbores liceret, annuente praefeQo,
aliquot magno nifu hxcrepetensdecotticauit: V u m t m t u t u f t T U
km ^ u U u q , g u R in u c tu { p tiu / iu : p r t m i t & t g > n u d iu voi f u t i m . cred«>-
bat enim demens deos rei fuc familiari perniciofoa, intra arbo-
res & cortices latete. Quorum tantus peni eft numeras, Mantua
aliorum apud Hefiodum. Nam praeter eum, qui illis eft Deue
Auxthciaa Viffagiftis, Deusomnipotensatqjfummus,petmul-

39
 DE S a MAGIT. 47
to i Zenopacioi, id eft, terrdlre* i j venerantur, qui nondum ve­
rum Deum Chriftianonim cognoucrunt. Percuno« Deu« loni.
trua illi« eft. quem calo tonante , agricola capite deteQo. &
fuccidiam humeri« pet fundum portan«. bifce verbi« alloquitur:
F t r e u a i d iu d iti m m i u k l vn d т л и , d itv v u m tlfu td v r i f t l t i m uffu. C a-
b i b t u in q u it P t u u H t . n t u t m m u u m d g r u m ttU m itt tn u im m u td i.tg t
Veriim poftqtum nymbu» praeerit,
r t r i t i b i Ьляс f u t i l i u m d u b * .
came« ipfe abfumi t.Percuna tete, mater еЛ fulmini« atque toni,
trui: qua Colem felium ac puluerulentum, balneo exripu: dein­
de lotum & nitidum, poftera die emittit. Audroa deo, marieca-
terarumque aquarum cura incumbit. Algii.angeluieftfummo-
rum deorum.AuCca, dea eft radiorum Coli«vel occumbentia, vel
Cipra hoii^oniem afcendenrU.BczIea dea vcfpetrina.Brefcfta te­
nebrarum. Ligiczu». iiDeuielie putatur, qui concordia inter
homine«,& audior eri Sc conferuator. Datanu« donator dl bono,
rumjeu largitor. Kirniicaraioiarcisalicuiuifecundum lacum
fita curat.in quot,placandi eius cauCa,gallo» maciato« ini;ciunt,
caereoitjueaccenio« mei»figunt, nimirum Cicur ille auaru«Eu-
dioapud Plaut.in Aul. ture ac corona lari« gratia aucupabatur:
N u u t t u fiu lu m t m i , & b u fit i u i b u f l» i( d i,
H d i im p oru ntu t iaf n t .n o f i r e U r i:
V t f i r t u n t l d i f d c i d t u i l d n uptidj.
Kremata porcorum ac Cuum ell Deu«, cui Gmilirer foco* exci­
tant , & ceiuiliam Cuper ea«fundunt. Pizio iuuentu«.fponfam
addoCtura fponfo, factum facit, puella quoque quendamGondu
adorant & inuocant. Moddnafit RagainaCvJueftreifunt dii :vti
Kierpiczu« huiuique ad iutor Siliniczua,mufci in Cylui« nafcen-
tia: cuiutinadibcii« magnua apud illoadl vfui.huic etiam mu-
fcum leQuiiCatnficant.Tavval« Deu«,auftor facultatum.Orthu«
lacuidl pifcofu« quem colunt, quemadmodum & Ezernim la­
cuum Deum.
Sunt etiam quadam veterea Nobilium Camilia.qua peculia­
re« colunt deo«, vt Mikutiana Simonaitem. Michelouiciana
Sidzium.Schemietiana & Kietgaliana Venti« Rekicaiouum .a.
lia alio«. Kur waiczin Eraiczin agnellorum dl deu«; eft & Gar-
dunithi* cuiloa eorundem rcccn« editorum. Prigitftituhiceft,

40
 48 I OHAN. L a SICII
qui murmurante» exaudire putatur, iubent igitur vt quii Tum-
miflo murmure, hoc vel illud loquatur, ne clamantem Prigiifti.
tiiaudiat.Derfintoi pacem conci Jiat.vt& Bentiiii credn ur.qui
efficit,vt duo vel plurei (imul,i ter aliquo inftituanr. Lawkpaci-
moituriaratum vel fatum Puppi icant. Priparfciieft.qui augere
nefrendea exiflimatur. Rataimcza equorum habetur deui.vc
Walginaaliorum pecorum. Krikfthos cruce» in cuinuli» Tepui-
torum cuftodit.
Sunt & omnium auguriorum.diuinationum^ue obferuantei.
habentq, Apidom:mutati domicilijdeum. nato cuiuiungene­
ri», vel cceco vel debili pullo, ablutum fede» mutantur. Quin i«
pfequoque rex Wiadiilaui.gemeLituanui.hai a marreluper-
ftitione» didicerat,vt eum diem infaufhim (ibi futurum crederet,
quo primum calceum (imftrum fortuiti accepiiTet adhoc mo­
liebat fc interdum in gyrum fbni pede vno, forat e cubili prodi,
cunn.quorum (¡milia mulca obferuanturab Samagiri» luolim
Germani,Plutarcho in Caio Cxfareteftc, no ant£ przlium cum
hoflecommittebant,qukm noua luna fulliflct Et поНгйт qui­
dam infeliciter fe venaturo» libi pcrfuadcnr, Ii domo cgirfiia
mulier occurrat, icu quit cetcum numerum capiendorum lepo.
rum,vulpium,luporum nominet. Kiukuluuin cftdcu» qui reli.
gioiicolitur ab Budraicii. hocefl.fabri» ferrarii» Laldoiu aucl-
lanarum.Babilo» apum dijfunr.hunc RuiuZobm cognomi­
nant. Suntetiamdcz,Zeminaterieflri»,Auftheiaapum. vrraeq;
Incrementa facere creduntur : ac chm examinantur ape». qu6
plurei inalueoialiundcadducant.ee fuco» ab eu ateeant.co­
gantur.
Nutatum autem vel candidius mei ef). vel minut carri haber
vndeillz malTxcterei.qui nauibu» in Belgium . Galliam, Hi-
fpaniam deportantur. Ptiterca,funi ceiti» agri» .quemadmo­
dum nobilioribuifamili)i,bugulareidei videlicet Dcuoitiia-
" Poiurskij, Vetufii» Retovvtkij.Guboi ac Tvveuico» Sara-
E vv*kij,Kirni»Plotelfci/. VielonaOcuianimarum cuicum
oblatio offertur,ciim mortui pafcuntut. dati autem illifolent
frix® placentul*, quaruor loci» libi oppofiti», paulIulum difcif-
fz.eaeSikie» Vielonia pemixlot nominantur Warpuluiieffe
puta.
 DE SAMAGIT. 49
putatur.quifonitum ance & poft tonirru,in aer« facit. Ceterum
quid agant Salaua. Szlocrazi*,Tikli*,Bir.’ uli*, Siriczut, Dwar-
gonth, Klamalj, Atlaiboi.aiijrjueeiu« generi«, non libenter id
Chriftiam« aperiunt. Opitulatores illo« nominum efle,ideo<)ue
invocando* perfuafum habent. Numeia«,vocant domefticoi.vr oii d im
eft Vblanicza dem.cui cur*eft omni*fupplex. Dugnaidea,prae-
eft fannaelubvft*. Peireiaa,inter pullo« omni« generi«recena
nato«, poft focum latet. Tracita«Kirbixtu,deaftereft.qui fcin-
rilla« tugurii reftinguir. Alabathi«, quem linum pexuri in auxi­
lium vocanr. PoIengabiadiuaeft,cui foci lucenti«zdminiftra-
tio creditur. Afpelenie,angulari*. Budinraia,hominem dortnien
tem excitat.Macergabi* de* offertura fceminaea placenti,que
prima ¿maQrafiimra digitoque notata,in fumo coquitur, hanc
phft.non aliu« quam patetfami iiia.vel eiu* coniux comedit.Si-
mili modo RauguzemapatiofferurfT, poftea^ue ebibunt, pri­
mum vel cemifie velaqu*mulf*,idoliohauftum.qoem Nu.
laidimo«, i Ilum aucem primum e mafla exemtum panem, Taa-
vvirzi« cognominant. Eidem ceruifiario deo offert, id eft,prebi-
bit parerfamiliiiceruifij,poft fjce«accepta*incumefcenti»,fpo-
mantem pateram, tum demum & alii hauriunt. Si itablic.mater
id familii« facit. Luibegeldatdiua« venerante«, ita compellant:
Luibtgtld* f e r m iu f o r ir e fikltsgittit (kfu tt. Ves d e t trdafmififtu ednet
em nu/tm in.’ ftltgtnt*,in ¡m u m n tgU n iu .
Eadem turba agrefti«, vt eft auftor Alexander Gwagniou«>in A
Sarmatia.liibfinemmenfi*Oflobri«,frugib.planicoTle£U«,fo-
lenne quoddam facrificiu, eo modo celebrat, nam omne« adfa-r
era« epula« coafti ,men(aefanum, poftea penem,ac ex vtraq;par­
te duo vafa ceruifi* plena imponunt, deinde adduila vtriulque
fexuX domeftica animalia,fue> gallo.anfere, vitulo, & fi que funt
alia.hocriru maftant. primu* augur,certa vetba prolocutu«, ani­
mali» capuccaeteraq-mcmbrafufte verberet: quem turba idem
ig .-n s .ic h x c d ic c n ifc q u ito r .H ic r ilio Z im ir M M k Jtm g r jtr u Jg fa -
t n o fin m m : que i net hic anne incolumn cenfirnaTie,&amn i* nebit ab­
unde dederit.idem vi & in peflernmf*ci*e,Utramut.
Antequam vero ipfi comedant, uniufcuiufq; ferculi portiun­
culam abfcifam.in omnes domu«angulo«,ifta dicente« abijciut;
G
42
 50 l OHAN. L A S I C I I
tum d e *
A c c ip io Z m ie n n ik ^ T M to M im tp U T ififiu m : d ify Id tm comede
mumipfiquoq;praelauteepulantur.qui litu»etiam in nonullii
JLiiuanix atq; Rufiix lociiobleruatur, ac Ilgi dicitur, lieri id (a-
crum Lafcnuiuiait poftridie fefli omnium fandorum qui dic»
cdfecundu« Nouembrii.quo die Samagitae, Pruf»i»,quibuscranc
• '» oppignerati, quique in terra ipfbrum tuere, exci fi», Vitoldo duci
1 Lituanix,(qui diem obi it 1430. 27.0£lob. Wladitlai lagieilo-
ni*,patrueli» frater) fefevitrofubiecerunt. Tertio poli ligas die,
deum Vvaizganthoscolunr virgines,vt illius beneficio,tam lini
quam cannabi» habeant copiam, vbi altiftima illarum, impleto
placentulis.quas Sikie» vocant,finu, Sedanspede vnoinfcdili,
manucj; fi nijlra furfum elati,librum prolixu, vel tiliae vel vlmo
deiraitum ( ex quo etiam calceos contexunt) dextra veri crate-
rem ceruifis.hxc loquens tenet: V V n iz.g *n th et d e i u i t e u ugiug m uni
lin m leip ilg itt.ik m im i.n u d u tk m u n m nogui ti i b i.W d i z g M i h t s .in q u i r ,
p r o d u c n o tu t * m * l t u m l i n u m , q i u m tg t n u u c o l u f u m ; n e te m i nudes
in c id e r e permittat. pod h sc craterem exhaurit ( nam & feminae
bibace« funt) impletumq;ruifum,deoin terram effunditor pia.
cenra»i finueijcit,i deaftrii.fi qui fint VVaizgantho, corneoen.
das.Si hac peragen»,firma perdet, bonum lini prouentum anno
fequentifuturum,inanimum inducit. Silapfa,pedeaitero nita­
tur,dubitat de futura copia,fidemq;edeAu«requitur. lifdemfe-
TVTmftfl« rii«,monuos itumuliaad balneum & epula» inuitant: totidem.
<}uefedilia,mantilia>indufia,quot inuitati fuerint, in tugurio
cam ad rem praeparato ponunt, menfam cibo, potu onerant, de-
hinc in fua mapalia rcuerfi, triduum compotant. quo exafto, illa
omnia in fcpulcrii.potu perfufi»,relinquunt.randem etiam ma.
nibua valedicunt. Intereahaeci;auferunt,qui in fylui» arborea
cineriacaufa,quo fullones tranfmarini carere nequeunt,combu-
runt,& afferc» faciunt, nauium materiam, in Oceanum mitten-
dam.confimili huic errore,Chridiani.feculo beari Augudini.in
coemiteriiaapud memoria» defun&orum, vc idem epidola 64.
ait,comeflabantur.
iw * w VeriquoqjLiuone» hoctempore, qui dura Germanorum fer-
artute premuntur, monumenti« monuorum cibum, potum, fe-
Curim.Sc nonnihil pecunij^ a c cum naenia imponunnrrarfin-
4«i(
43
 D e S A M A G I T . 51
quit i m iftrabbuertrum flatu ,in mundummtliortm. Vbt non tib iG tr-
mani .tmplim.fed tu illu tmperabu.habes arma,aium,viaticum.
Cum autem n imia artatis breuitat,fruges demeflas,plané fic-
cari non linat, fit hoc fub teftisad ignem. Tum veri precandut
«fi iliis hifce verbis Gabiedeus : G abicdcuattepokitlki garunuleitki
kirbixftu. Flammam inquit eleua,at ne dim ittat fein tiUac.
Smik Smik Petleuenu.hunc deum Lituani vere araturi,vene»
rantur. prima agri lyra vomere fafta, f uius ipfiuseft. quam huic
|uiillamduxit,totoannorranlgredihaud licet:alioquindiuum
!ibiinfenfum haberer.
Skierftuvvet fertum eft ftreiminii. ad quod deum Eragulis ita
vocantiVielona velos atteik musmup vnd ftala.Prnr, inquit,cum
mortuu farcim in a rubifeum maniueaturm.
Aitvvaros eft incubus,qui poli fepes habitat.id enim verbum
ipiumfignificat.
Kaukreiunt lemures.quosRufiti Vbozeappellant:barbatuli, f '" " w
altitudine vniuspalmi extenfi: ijsqui illos elle credunt conlpi- f
cui:aliis minimi.his cibi omnis edulii apponutuequod nili fiat,
eafuntopinione,vt ideofuasfortunas (id quodaciidit)amit-
tant : nutriunt etiam quafi deos penaces, nigri coloris, obefos &
quadrupedes, quofdam ferpen tes, Giuoitos vocatos, hos timore
>erculu,dum ex antris «dium ad partum appofi tum prorepunt,
f e4 ;parti in carecipiunt.aTpiciunr&colunt. Si quidinfortuni;
accidat cultori,ferpentem malè fuifletra&atum cenfent.
Sniris,&Miechutele,colorumdijfunt: quosinfyluis,colores
ad lanam tingendam quaerentes venerantur.
Iftifuntpluresq; ali; vulgi Samagi tarum di;, quemadmodum
apoftolus,Sunt inquit dij& domini multi,i.Conn.8.at Chiiftia.
noram VnusDeuseft, Pater Filius& SpiritusSanftus. in cuius
nomineQcram Baptifma fumitur. & in quem,iuxraformulam
fymboli Apoft. creditur, qui perfonis difereti,cflentia vnûfunt.
omniaqux haec mundi machina continet,fccerut,ncq;pofth«c
otianturPater inquit meus v(q;*dhucoperatur& ego operor.
E t tamen permulti funt Chriftiani,qui hoc vnico omnipotéci
numine minimi contenti, & tam Samagiras ejuam veteret ido-
lplatras imitati,alios fibi ipfit adiurores linxerat. Iohannesenim
G a
 52 I o h a n ..L a s i c i i
^ Pau' u* fuperftitiofa opinione illorum, quaeq; noxia a fegetib.
„2 auercir.lgnis Agarhse.ceu Vellae datus eftcuradus. Floiianus mi­
le*, incendia reltinguit.vt quidem hxclib.de Origine erroris re-
cenlet Bullingeruf. Nicolaus,quali alter Neptunus, maria curam
ger ir. idem 1 periclitanti hui, iit vocibus excitatur: O fanflc N i.
colae,nos ad potiunt maris trahe eidem facetia in littorib. con-
fecratur.huiuscollegaefl,g<gas Chriltoph. Canitur &c B.Virgi­
ni,exortis procelli« iftud carmen:Aue marii ftella, Dei mater al.
ma.Ec.Salue Regina mifericordiij,viu & fpea noftra.ad ce clama-
mui.Vino praeit Vrbanu».Rubiginem frumeri purgac Iodocui.
Brucos depellit Magnus. Anferea cursefunt fandto Gallo ,oue«
Vendelino^qui Eulogio.boues Pelagio,porci Antonio.alia no-
minainalijtregionibus, harum Gmiiiumr}; rerum hili curatore«
habent. Geruudis mures 1 colis mulierum abigit.Latcrarum ftu-
diofi Catharinam Virginem Alexandrinam, veluti alteram Mi-
neruam, alii ver6 Gregorium. quali Mercurium colunt, ac huiu«
die fello primum,fuo« natos,in Icholas mittunt. Piflorei Luca,
Medici Ccfmam & Damianum, fabti Eulogium, calceari) Cri-
ipinum,Sarflores Gut manu, figuli quendam Goarum, venatores
Euflachium ciuemRomanum,fcorta Apbram & M igdalenam
inuocant.fupplicant alij ali)s,ac in perkulis vite conoituti, vo­
ta ii lis nuncupat: in hos tutelam fui reijciunt.Imploratur in pe-
ftilenria.vt olim Apollo, Sebali in morbo Gall.Rochus in febri
Petronella,in dolore capitis Ita: dentium Apollonia, in parta
Margarita,quemadmodu quondam luno ac Lucina, loh.£uang.
a veneno conferuat.Wolphgang.contrafloru Medicus ell. Ro­
manus DaemoniacotfoIuit.Marcus mortem repentinamauertir.
Marrinus miferiam. quem St ego puer hifce verbis inclamabam:
M u t i n e S m tB c 'p o n tife x.fis m i f i i t i u op ifex.fer opem lu itf e m n lu . Leon,
hard.vinflorum compedes rumpit. VincentiusamilTaielliruir.
Valentin.comitiali morbo laborantes fanar.quapropter nos epi»
lepGa,Valen.moibuvocamus. Sufanna ignominiaarcet. Otilia
oculisaegrocoru medetur.collopnefidet Blafius,fcapolis Laur.
Erafmi venter eft totu«.Nicolao apud nos gregis ell cuRod ia in-
iunfta. Andreas,vigilia felti fui inuocat* i ieiunis puellis, fiiruros
Illarum viros prxmonflrat. Barbara a esedib. bellicis confcruat.
quocir-
45
 d r S a m a g i t . $3
quocirca tum a nodr* gentis hominibus in auxilium magni«
clamoribus elicitur, inuocacur & virgo Maria, cuius carmen,
Deipara vocatum, ab ijs qui in bcl'um proficifcuntur decanta­
tur, legibus additum nollris. Adeo ttia m p tr itu lo fifim u remportlim,
D e u [ e r u a m am nium [ u t honore fr a u d a tu r .
Praeterea funt patroni terrarum condituri,non diuina.fed hu.
mana voluntate. StanisluusPolonorum.Albertus Pruflbrum, D ifin /m t
Nicolaus Mofcorum, Martinus Germanorum, Iacobus Hifpa- fraam ua-
norum,Dionyfius Gallorum.Petrus,Paulus Romanorum,Mar- n m
cus Venetorum,tres magi Colonienlium,AmbrofiusMediqla-
nenfium, virgo Maria Cc Ladislaus Hungarorum. quod edam
aurei nummi teflantur.at quis non videt, quomodo ijfuas p r o -
uincias tueantur?
Ridet hscfuauiterin Naufragio ErafmusRot. minimi Lu-
theranus. Quamobrem tu,inquit,nulliusdiuipraelidiumim«
ploradi? Quia ipaciofum eftccelum, refpondet alter. Si cui diuc
commendaro meam falutem.puta fanfto Petro,qui fonade pri­
mus audiet, qu6d addet odio, priufquam ille conueniatDeum,
priufquam exponat caufam,ego tam periero refla adibam ipfum
pattem,dicent: Patet noder qui es in coelis, nemo diuorumillo
citius audit.aur libentius donatquod petitur.
Verum cum omnis hidoria quoquo modo fcripta delefter, Hg«r«#dr-
non pigebit lefloris caufa de moribus nodrorum Sarmatarum
plura ad(cribere. Haec icitur lohannes Meletius Archipresbyier
Ecclefiae Liccenfis in Prufsia, Anno falutiferi partus 15 5 j. ad
Georgium Sabinum poetam, litteris prodidit, que etiamnum
multis in locis obferuantur. Die Georglj facrificium faciunt
Pcigrubrio.qui Horum.plantarumomniumtjue germinum deus Jri
creditur. Sacrificulus enim, quem Wurlchaitcn appellant, tenet
dextra obbam cerui fis plenam, inuocato^; dsmonij nomine,
decantat illius laudes. Tu,inquit, ahrgu b jttm m tu red u r u a m a m ta -
6
t t m v t r u f t r t t a g n & l n r t i v i g e n t p er 11 nem ora f jln a f r o n d e n t, hac
canti lena finita, den t ibus apprehendes obbam, ebibit ceruifiam
nullaadhibitamanu: ipfarmj,obbam,ita mordicuiepo.am,re­
tro, iupracaput iacit. quscumeterra lublata, iterum impleta
cd: omnes quotquot adiunt,exea bibunt ordine,stq; in laodem
 54 I OHAN. L a SICK
Pergrubri/ hymnum canunt, podea epulantur tota die S c cho­
reae ducunt.
Similiter,quandoiam fegetei funt mature, nidici in agria
ad facrificium congregantur, quod lingua RuthenicaZazinek
vocatur,ided,initium m«fsis.hoc facroperailo.vnuse multi tu«
dineeleibu!, mellem aufpicarur, manipulo demeiTo.quemdo«
mumadferc. podridie omnet, primi illiusdomedici.deinde
caeceri quicunque volunt,medem faciunt.fafta autem mede, fo-
lenne facrificium pro gratiarum asione conficiunt, quod Ru-
thenicalinguaOzinek.ided^coniummatio mefaisdicitur, in
hociacrificio, Sudiui Boruftiae populi, apud quot fuccinu col-
i cur, capro litant, congregato namq; populi catuin horreo,
a ducitur caper, quem Vvurfchaite« ma&aturu« , imponit vi.
¿timevtramq; manum, inuocat^ue ordinedcmonea.quoiipG
deoaeffecredunt. videlicet Occopiruum. deum cceli & terrae,
Antrimpum maria,Gardoetennautarum,Potrympum fluuio-
tum ac fontium,Piluitumdiuitiarum.Pergtubrium veris, Par-
guum tonitruum ac tempedatum .Pocdfi inferni ac tenebrarum.
Pocollum aereorumfpirituum, Putfcetum facroru lucorum tu­
torem,Aufcucum incolumitatis & tegritudinit.Matcoppolum
magnatum & nobilium, Barduccas.quos Germani Erdmenlin,
hoced/ubterraneos vocant. Hisinuocatis,quotquotadruncin
horreOjOmne» Gmul extollunt caprum,fublknem^ tenent, do.
nec canatur hymnus.quo finito^urfus eum fidunt tn terra. Tum
Cscrificulusadmonet populum vtfoleunehocfacrificium,k ma­
ioribus p ii indi tutumlumma cum veneratione faciant,eius^ue
memoriam religiose ad poderos conferuent. Podhsec maitar
vi&imam ,languinemque patina exceptum difpergit; carnem
veri eradit mulieribus , eodem in horreo coquendam, quae
interea dum caro coquitur, parant i farina filiginea placen­
tas. quas non imponunt in furnum, fed viri focum circumdan­
tes , ninc illinc per focum iaciuntabfque cellatione, quoad in-
durefeant & coquantur, his perattis epulantur atque hei luan­
tur tota dieacnoile.vfque ad vomitum, deindefummomane
extra villam progrediuntur, vbi reliquias epularum ccito in
loco
 de Š a r m a t . 5s
loco KR2 operiant, ne vel i volatilibus, vel kferi« diripiantur,
pofteafilam quifque domnm repetir.
Ceterhm ex omnibus Sarmatiae gentibus, Boruffis, Liuoni-
bus, Samsgitis, Rufii», multi adhuc Ongulari veneratione co­
lunt Putfcetum , qui factis arboribus 6c luria praeeft. is fub
fambuco domicilium habere creditur, cui paflim homines li­
tant, pane,ceruifia aliif^ue cibis fub hac arbore pofitis, pre-
cantes eum vt placatum efficiat Marcoppolum, deum ma­
gnatum & nobilium, ne graui feruitute ab illis premantur:
vtqoc libimittantnr Bariluccae, quibus in domibus ipforumvi-
ucntibus , credunt fe fieri fortunatiores. His ipii collocant P m tu ‘ -
vefperi in horreo fuper menfara , mappa Uratam , pa­
nes , cafeot, butyrum & ceruifiam. nec dubitant de fortu­
narum accellione, G mane hos cibos abfumptos reperianc.
Qu6d Ii aliqaando incaftus cibus in menfa remanet, magna
anguntur cura , nihil non aduerfi intuentes. Eredem gentes C u lim įn
colunt fpiricus quofdam vifibiles , qui lingua Ruthcnica
C o l i t i . Grzca Cobili , Germanica Coboldi vocantur. Hos
habitare credunt in occultis etiam ardium locis, vel in congerie
lignorum. Nutriutduc eos lauti omni ciborum genere. eo qu6d
afferre foloant altoribus fuis frumentum, ex alienis horreis furto
ablatum. Cum veri hi fpiritua alicubi babitaae atque ali cu­
piunt, hoc modo fuam erga patiemfamiliaa voluntatem deda.
i ani: in domo congerunt noitu Tegmenta lignorum,8t mulitrif
laite plenia imponunt varia animalium Itcrcora. Quod vbi
pacetfamiliaa animaduerterit, nec fegmeata diflipau.-rit. nec
dcicora i mulitria ciecetit , fed de inquinato laite eum o-
mni fua familia comedent , tunc illi apparere permaneredue
dicuntur. Pfsetcrca Lituaui & Samagitse in domibu* fub Strftmm
fornace, vel in angulo vaporari; vbi menfa dat, ferpentes
fouent quoa numinu indat colentes, certo anni tempore preci­
bus (acrificuli.cuocanr ad menfam. Hi verb exeuntes per mun­
dum linteolum confccndunc, & fuper mcnram morantur. Vbi
delibatis Gngulis ferculis , rurfus difcedunt , fcdue abdant
in cauernis. Serpentibus digreflis , homines laeti fercu­
la pixgultaca «comedunt , ac fpcranc illo anno omnia
 56 I OHAN. L A S I C I I
profpere Gbi euentura. Qiiod fi ad prece» facrificuli, non exie­
rint ferpenre», aur fercula appofira non delibanerinc: tum ere*
duntfeannoillolubituro» magnam calamitatem. Adhjc eidem
gente» habent interfe fortilego», qui lingua Ruthenica Burtl
vocantur. ijPotrimpum irtuocante*,c*ram in aquam fundunt,
atq; ex imaginibus interfundendum expref»i»,pronuntiant8C
vaticinatur.de quibufcunq; tebu» interrogati fuerint. Noui ipfe
mulierculam,qua cum diu reditum filijaofentiiexpe&afTet, ex
BoruTtiain Daniam profefli.cofuluit fuper eo fortilegum. i quo
edofta eft,naufragio illum perijfTe.c*ra eni m i n aquam fufa. ex-
prefiit formam fraOae naui» , effigiem tcfupini homini» iuxta
nauim fluitanti». Apud Sam^gita« eft mons ad Humum Neuuaf-
fam ficui, in cuius verticeolimpetpetnu» ignieifacerdotecon-
feruabatur, in honorem Pargni ,qui tonitruum Sctempeftamm
potem effe,i fuperftitiofa gente adhuc creditur.
Haftenuide facrificij». nunede litibu» nuptiarum ac fune­
rum,non minui ridicula quim fuperftitiofa narrabo.
Apud Sudi no«, Curonenfe«, Samagita«, & Lituano» nubile»
pueli* multi» in loci» geflat tintinnabulum, quod funiculo al­
ligatum,e cingulo dependet vfq;ad genua.nec ducuntur, fed1ra­
piuntur,in matrimonium.veteri Laced?moniorum morei Ly-
curgoinftituto. rapiuntur autem nonabipfofponfo.feda duo.
bu»eiu»cognati».acpoftquam rapti funi,tunc ptimiim requin-
to parentum confenfu,matrimonium contrahitur.Cum nupti«
celebrantur; fponfa ter ducitur circa focum: deinde ibidem in
fella collocatur.fuper quam fedenti .pede» lauanturaqua, qua le-
flu» nuptiali», tota fupellex domeftica, & inuitatiad nuptiae
hofpitet confperguntur.Pofteafponf*o» oblimtut meile & o .
culi teguntur velamine.quibuiGc velatis,duflaad omne» fdium
fore», iubetur ea» attingere dextroque pulfatepede.adfingula»
fore«circumfpergitur tritico,Gligine,auena, hordeo, piii»,fc:bi»,
papauere.fequent» vnofponfam cum facco pleno omni» gene-
n»frugum. Cumaeam hiccircumfpergit,inquit,nihil defuiu-
rum fponf* fi religionem coluerit,rem4; domefticam eaquade-
bet diligentia curauerit.Hi» afti» aufertur fponf* velamen ab
oculi». &conuiuiumcelebratur. Simili» olimobnubendi rauo
capiua
4. Apie lemaičių dievus
 DE SARMAT $7
capiti« apud Latinos,nuptas nuptiarumq,nomen dedir.Vefperi
fponfead leftum deducenda, abfcinduntur inter ialcanducri-
nei.tumci amulieribu* imponirurfertum,albolinteoloobuo-
l u i u m . quod vxorib.geftare licet donec filium pepererint.tadia
eni m fe pro vi rginibu» gerunt.ad extremam inuod ucitat i n cu­
biculum : pulfatad;&vetberataaliatumpugnia, noniratanim,
fed nimia quadam l*ricia gefticnrium.in leftum inijcitutipon-
foq; traditur.tum pro bellari;*afferuntur tefticuli caprini vel vr-
fini.quib.illo nuptiali tempore manducaii*,ercduntur comoget
fieri rcecundi. Eandem ob caufam nullum animal caftratum ad
nuptia*manatur. Contiain funeribo» hicferuaturirufticani*
ritu*: Delunftorum enim cadauera veftibu» 8c calcei* induantur P a n n u u
&ereftafupetfeliam locantur.quibusafridente* propinqui per-
itant ac hei luantur, epotavero ceruifia, fit hifceverbi« lingua
E urhenica funebri* lamentatio:H4 Wtipr»ri.'timret omarli i z a i i
me mitlfzjo procz. ri m uri ? b* It le,i z s iim e m tl Ktafuo-
u mlodzjcc* iprocz. Ii rnurli id til,Hei hei quort tu mihi mortumes/ au
nen quod corraderet vel biberet habutftil qture mortem obqfii? bti bel mi­
hi, num formofo couiu^e cdtuifli ? cur diem obiifli? Hoc modo lamen-
rante* enumerant ordine omnia externa mortui bona, libero*,
oue», boae», e q u o « , anfere*,gallina*.ad qu* fingularefponden-
re*>occinunr hac naeniacn:Cum hac habueris, quamobiem moi-
ruut e* i Lametarioneabfoluta,daniurcadauen munufcula.mo-
lieri fila cum aco: vito linteolum collo eiu* implicatum.Cum ad
fepolturam effertur cad anet,pleri qjequiafunu*ptofeq'Juntur,6c
ad curtum obequitant.quocadauer vehitur.StriQif;; glad ■;»ver.
beracauras,vociferantes,Geigeitebegaitepelcelle.Eiafiigited« - > <
mone* in Orcum. Qui funu« mortuo faciut.nummo* ptoijciunt
in fepulchrnm, futurum monui viaricutn.panem quoq-,8c lage­
nam ceruifij plenam.ad caputcadaueri* infepulchrum illati ne
anima vel fitiat vel eiuriat,collocat. V xor v eri tam orientequim
occidente fole/uper exti n£fi coniugi* fepulchnim fede* vel la-
cens, lamentatur diebn*triginta. C«terumcognaticelcbranr
conuiuia die i funere tenio/exto.nono & quadragefimo.ad qua
animam defunQi i nuitant, precate* ante ianuam. Vbi taciw*W*
dent menfae.tanquam mun, nec vtuntur cultri»; miniilrantibu*

50
5t I o MAN. L A S I C I I
duabai mulieribus,fed abfqjcultris ,cibum<k holpitibui app«.
nentibus. Singuli ve:6 de vnoquoq; ferculoaliquid inframen-
famabijciunr,quo animam pafcicredunt.eiq-, potum effundunt.
Si quid forte decidat i n terram de menfaiid non collunt: fed de.
fertis,vt ipfi loquuntur animis, quae nullos habent vel cognato*
vel amicos viuos,i qui b.excipiantur conuiuio,rehnquunt man«
ducandum.Peraftoprandio,furgit *tnenfafacrificulus,& fcopis
domum venens,animas mottuorum cum puluere,tanquam pu*
lices,hfc di cens c i)c h ,le U jilt,d itl& c e ,n n vo n .n u r e n , E d ijiu m q u t t j i i -
h f l u , m u n u , m f o r t i . u t f o r t i. pofth*c incipiunt conuiu* inter fe
«olloqui & certare poculis, mulieribus viris prasbibentibus, &
viris vicifsim illis,fe<^ inuicem ofculantibus. H *c de parenta­
libus paganorum, quorum 8c fanflus Auguftinusfermone if. de
fanQis meminit:Miror inquit corapud quofdam infideleshodie
tam perniciofus error i ncreueri t,vt fuper tumulos defunflorum
cibos & vina conferant.quaG egrds* de corporib. anim*.carna­
les cibos requirant.epulas enim & refeaiones.caro utum reaui-
rit.fpiritussute&snuna ijs non ind iget.Parareali quis Ilhs cha­
ris dicit.quod ipfe deuorat.quod praemt veneri,imputat pietati.
 Ž IN IO S A P IE J . L A S IC K IO A S M E N Į

Kas gi buvo tas Jon as Lasickis, lotyniškai vadinęsis

Joannes Lasicius, arba Lasitius? Prie savo lotyniškos pa­
vardės jis pridėdavo Polonus, atseit, lenkas. Pirmieji ju o
susidomėjo reformacinio judėjim o istorikai: Juozapas
Lukaševičius (1799— 1873)' ir Teodoras Votškė2. Jie do­
m ėjosi J . Lasickiu kaip šio judėjim o dalyviu, o ne kaip
rašinio „Apie žemaičių dievus" autorium. Jų žiniomis
pasinaudojo A. Miežinskis ir V . Manhartas. Nemaža
biografinių duomenų A. Miežinskis rado geriausio J . La-
sickio draugo Teofilio Turnovskio laiškuose, peržiūrėjęs
jų tik nežymią dalį. Gerokas J . Lasickio laiškų pluoštas
paskelbtas įvairiuose leidiniuose.3 Nors žinias apie J . La-
sickį rankiojo keli asmenys, tačiau jo s tebėra labai
fragmentiškos. Patikimiausiu J . Lasickio biografu reikia
laikyti T. Votškę.
J . Lasickis gimė 1534 m. Didžiojoj Lenkijoj. V. Man­
hartas spėja, kad akademinį išsilavinimą jis įgijęs iš
pradžių Vilniuje, po to Krokuvoje.1 Spėjimas remiamas
1 J. t u k a s z e w l c z . Geschichte der reformierten Kirchen in
Litauen. B. II. Leipzig, 1850, p. 182—187; J . t u k a s z e w i c z . Dzieje
wyznania haelweckiego w Litwe, t. II. Poznan, 1843.
1 T h e o d o r W o t s c h k e . Johann Lasitius. Ein Beitrag zur
Kirchen und Gelehrtengeschichte des 16. Jahrhunderts, „Zeitschrift
für Slavische Philologie", hrsg. von Vasraer, II, 1925. T h e o d o r
W o t s c h k e . Der Briefwechsel der Schweizer mit den Polen. Archiv
für Reformationsgeschichte Ergänzungsband III (Leipzig, 1908); Her­
zogs Real — Enzyklopaedie für protestantische Theologie und Kirche.
XIX, 1865, p. 770—777 (Straipsnio autorius Wagenmanas).
‘ Bibliografia litcratury Polskiej. Nowy Korbut, t. II. Pismien-
nietwo staropolskie. Hasla Osobowe A-M. Warszawa. 1964, p. 479—
481. Čia paskelbta ir trumpa J . Lasickio biografila.
4 W. M a n n h a r d t . Letto-Preussische Götterlehre, p. 344.

52
tuo, kad J . Lasickio rašinio tekste yra toks teiginys: „Jų
[žemaičių] arkliai mažučiai; manau, kad dėl didelio šal­
čio, bet tvirti. V ieną tokį arklį, kurį nusipirkau Lietuvo­
je , Vilniuje, už du florinus, 1554 viešpaties metais, pasi­
kinkęs į vežėčias, nuvažiavau labai greitai ligi Kroku­
vos, 120 germaniškų mylių." Iš šito pasakymo sunku
spręsti, ką iki 1554 metų J . Lasickis veikė V ilniuje ir
kiek laiko jis čia gyveno. Viena tėra aišku, kad jis iš
Vilniaus į Krokuvą važiavo, būdamas dvidešimties metų
jaunuolis. Akademinio mokslo V ilniu je ji s negalėjo
eiti, nes tuo metu V ilniuje dar nebuvo ne tik aukštosios,
bet ir aukštesniosios mokyklos. Jis galėjo mokytis pra­
dinėje katedros arba aukštesnėje Abraomo Kulviečio
(apie 1510— 1545) mokykloje, kuri veikė 1530— 1542 me­
tais, nors tada J . Lasickis buvo tik penkerių—aštuonerių
metų amžiaus vaikas.
Iš turimų duomenų matyti, kad J . Lasickis, dar jau­
nas būdamas, suartėjo su reformatais. Tai davė progos
pakeliauti po įvairias užsienio šalis ir susitikti su žymiais
žmonėmis. Š v eicarijo je jis svečiavosi pas Kalviną ir Bu-
lingerį, klausėsi jų pamokslų, 1558 m. buvo Ciuriche.
Eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, vadinasi, 1558
metais, įsirašydino į Bazelio universitetą. Tų pačių metų
pabaigoje keliavo po Prancūziją. 1560 m. lankėsi Itali­
jo je , Padujoje klausė D. Sigonijaus paskaitų. Trumpai
pagyvenęs Lenkijoje, jis lydėjo į užsienius vieno turtin­
go Krokuvos miestiečio vaikus. Kelionė truko keletą
metų. J is dalyvavo Z. Kalvino laidotuvėse (1564) Žene­
voje. Su jaunuoju grafu V enceliu iš Ostrorogo, kurio
šeima priklausė prie „čekų brolių" (II), ir kitais žymiais
lenkų protestantais 1567 m. lankėsi Heidelberge.
1570 m. studijavo Vitenberge, 1571 m. — Strasburge,
Prahoje ir kitur, daugiausia V ok ietijo je, protestantų
universitetuose. Mokėsi, matyt, būdamas kurio nors di­
53
diko palydoje, nes sakosi studijavęs nemokamai.
V . Manhartas spėja j į arba kilus iš neturtingų tėvų, ar
dėl savo radikalių protestantiškų pažiūrų atsisakius
turto.
Apie 1571 metus jis iš Strasburgo buvo sugrįžęs į
Lenkiją reformacinio judėjim o reikalais. 1572 m. Pa­
ryžiuje matė Baltramiejaus naktį, o lankydamasis Pra­
h oje, susipažino su liaudinės reform acijos šalininkų „če­
kų brolių" gyvenimu. Maža to, jis paruošė tų brolių
istoriją8, kuriai pratarmę parašė J . A. Komenskis (Co-
moenius). Pratarmėje teigiama, kad karalius Steponas
Batoras ne kartą J . Lasickį yra siuntęs į užsienio valdo­
vų dvarus su įvairiomis diplomatinėmis užduotimis.
Iš viso ko matyti, kad tai būta didelio išsilavinimo,
veržlios dvasios, renesanso kultūros žmogaus ir produk­
tyvaus publicisto bei istoriko. Jo rašinys „Apie žemaičių
dievus" yra tik labai maža jo literatūrinio palikimo da­
lis. 1577 m. jis išleido net du veikalus („Clades Dantisca-
n a " ir „Historia de ingresu Polonorum in Valachiam").
Abu jie parašyti Barcino kaime, netoli Bydgoščo, kuris
priklausė turtingai ir žymiai Krotovskių šeimai. J . La-
sickis buvo Jon o Krotovskio — Inovraclovo vaivados —
vaikų m okytojas. Vaivados Krotovskio duktė Katrina bu­
vo ištekėjusi už Jo n o Glebavičiaus, protestanto ir aukš­
to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūno. J . Gle­
bavičius buvo Minsko kaštelionu, Anykščių laikytoju,
o nuo 1580 m. — valstybės iždininku. 1585 m. jis dar ga­
v o Trakų kašteliono ir po metų — Trakų vaivados vietą.
Š is feodalinės Lietuvos valstybės didikas jaunystėje mo-5

5 Historiae de origine et rebus gestis Fratrum Bohemicorum, liber

octavus, qui est de moribus et institutis eorum... Adduntur tamen reli­
quorum VII librorum argumenta et particularia quaedam excerpta.
Lesino, 1649. Pakartotinai kita antrašte išleista Amsterdame 1660
ir 1666 m.

54
kėši vokiečių imperatoriaus dvare, vėliau buvo Žygi­
manto Augusto dvariškis. 1563 m. Polocke jis pateko į
Maskvos kariuomenės nelaisvę. Keletui metų praėjus,
Lietuvos vyriausybė j į iškeitė į rusų didikus, paimtus į
nelaisvę 1569 m. kautynėse prie Ūlos.
Žmonos ir uošvio patariamas, savo vaikų mokytoju
J . Glebavičius pakvietė J . Lasickį. Šitaip Lasickis vėl
atsidūrė V ilniuje. Kadangi, kaip teigia J . Graseris, kny­
gelė „Apie žemaičių dievus" parašyta 1580 m., tad, rei­
kia manyti, kad Į Lietuvą jis atsikėlė arba tais pačiais
metais, arba kiek anksčiau. Čia jis netrukus įsijungė į
visuomeninį gyvenimą, gynė reform acijos vadovą And­
rių Volaną ir polemizavo su popiežiaus pasiuntiniu
A. Posevinu, parašydamas aštrų straipsnį.6 Šio rašinio
spausdinimo išlaidas padengė J . Glebavičius. 1582 m.
J . Laciskis buvo laikinai išvykęs į Krokuvą, po to iki
mirties gyveno Lietuvoje — V ilniu je arba didikų dva­
ruose. 1599 m., užbaigęs „čekų brolių" istoriją, įsikūrė
Zaslavlyje, savo auklėtinio M ikalojaus Glebavičaus na­
muose. J is mirė po 1599 metų, vadinasi, pačioje XV II
amžiaus pradžioje. T. V otškė spėja jį mirus 1602 m., o
L. F in kelis— 1605 m.
Nors J . Lasickis buvo pasaulietis, tačiau gyvai domė­
josi teologijos klausimais, nes tuomet religija buvo ne­
atskiriama nuo politikos ir kultūros. J is buvo popiežiaus
ir jėzuitų priešas, polemizavo ne tik su katalikais, bet ir
su unitais bei stačiatikiais. 1582 m. paruošė rinkinį apie
graikų (stačiatikių) bažnyčią. 1570 m., kai buvo siunčia­
ma delegacija į M askvą pas carą Ivaną IV, jis išvertė į

6 Pro Volano ei puriom religione delensoribusque eius, adversus

Antonium Possevinum Socium Jesu, scriptum apologeticum. Išspaus­
dintas kaip priedas prie A . Volano raštų: Libri quinque contra Scar-
gam. Wiinae, 1584.
lotynų kalbą rusų šventiko pasikalbėjimą su čekų bro­
lių dvasininku J . Rokita.7
1574 m. J . Lasickis buvo susitikęs su dviem Lvovo
armėnų dvasininkais ir iš jų daug ką sužinojo apie ar­
mėnų religiją ir bažnyčią. Šią medžiagą išspausdino vie­
n oje knygoje drauge su žemaičių dievais. Ir šiame raši­
nyje ji s daugiausia domėjosi pagonybės liekanomis ar­
mėnų religijoje.
J . Lasickio tyrinėtojai sprendė taip pat klausimą, ar
J . Lasickis m okėjo lietuviškai, ar ne. Visi prieina išva­
dą, kad nem okėjo. A. Miežinskis n eabejoja, kad lietu­
viais jis susidomėjo tik sugrįžęs į V ilnių prieš 1580 m.
Taigi per toki palyginti trumpą laiką vargu ar jis būtų
galėjęs išmokti lietuviškai, ju o labiau žemaitiškai. Si
išvada remiama dar ir tuo, kad nemaža lietuviškų žodžių
užrašyta iškreiptai ir kai kurių iš jų prasmė nesuprasta.
Bergždžia būtų dar įrodinėti, kad J . Lasickis mokėjo
lietuviškai, tačiau reikia vis dėlto nepamiršti dviejų da­
lykų: 1) jaun ystėje jis gyvenęs arba bent buvęs Vilniu­
je ir, žinoma, susidūręs su lietuviais ir jų kalba ir 2) jo
rašinys apie žemaičių dievus išspausdintas po mirties.
Taigi prie lietuviškų žodžių iškraipymo galėjo prisidėti
ir spausdintojai.
Gyvendamas Vilniuje, J . Lasickis susipažino su Jo ­
kūbu Laskausku, taip pat protestantu, valakinės refor­
mos vykdytoju Žem aitijoj. J . Laskauskas važinėdavo
pas J . Glebavičių, kaip pas valstybės iždininką, daryti
pranešimų ir duoti piniginių ataskaitų. Iš pasikalbėjimų
su J . Laskausku J . Lasickis daug ką sužinojo apie že­
maičių tikėjim ą ir papročius.

’ De Prussorum Moscovitarum et Tartarorum religione, Sacrificiis,

nuptiarum ei funerum ritu e dlversis scriptoribus. Spirae Nemetum,
1582 (antraštė išspausdinta klaidingai, vietoj Prussorum turėtų būti
Russorum).

56
 Visi tyrinėtojai, net A. Briukneris, J . Laskauską lai­
ko kompetentingu Lietuvos liaudies gyvenimo žinovu.
Kad J . Lasickis, rašydamas savo knygelę, naudojosi
J . Laskausko informacija, matyti iš paties autoriaus pri­
sipažinimo. Svarbiausia, kad J . Lasickis tikėjo tuo, ką
jis rašė, ir to mums, lituanistams, visai užtenka. J . La­
sickis rašė, kad J . Laskauskas traukęs žemaičius nuo
pagonybės. Tas rodo, kad abu pašnekovai buvo vieno­
dų religinių pažiūrų. Jeigu J . Laskauskas būtų buvęs ka­
talikas, apie jį Lasickis nebūtų taip rašęs, nes protestan­
tai kaltino katalikus platinant pagonybę.
J . Laskausko pažiūros į liaudies tikėjim ą matyti iš
1562 m. į inventoriaus knygas įrašytų nurodymų Žemai­
tijos valsčių vaitams. Juose skelbiama: „Šuolininkai kai­
muose privalo žiūrėti, kad jokių burtininkų ir raganų ne­
būtų, kad visi vieną viešpatį dievą tikėtų, neieškodami,
nepasidarydami, neišgalvodami sau kitų dievų, žodžiu,
kad bendrai mokytųsi „Tikiu dievą“, poterių ir „Dešimt
dievo įsakymų". Turi žiūrėti, kad vaikai būtinai būtų
krikštijam i."8
Šie nurodymai paimti iš karališkojo įstatymo: 1557
metų Valeikų įvedimo nuostatų. J i e įrašyti į Lietuvos
Metrikos viešųjų reikalų knygas.9
Apie politinę bei visuomeninę J . Lasickio veiklą V il­
niuje, Lietuvos kultūrinio gyvenimo centre, jo biografai
maža ką tepasako. J . Lukaševičius teigia, kad jis dau­
giausia dom ėjęsis mokslu, vengęs aštrių ginčų ir visokių
triukšmingų suvažiavimų. A. Miežinskis tokiai išvadai
prieštarauja, jis teigia J . Lasickį buvus didelį nenuora­
mą. 1599 m. buvo paskutinieji jo veiklos metai. Tais me-

* Акты, издаваемые Виленскою коммиссвею для разбора древ­

них актов, том XXV, Вильна, 1898. р. 92.
• Литовская Метрика. Книга Публичных дел, Юрьев, 1914, р.
515—548.
57
tais jis pasiuntė į M oraviją Karoliui Cirotinui (Zierotin)
laišką ir spaudai paruoštą rankraštį „Commentaria de
origine et institutis fratrum Bohemorum". Rankraštis pa­
teko į 1649 m. A. Komenskio (Amos Comoenius) raštų
aštuntąją knygą.
Į gyvenimo pabaigą J . Lasickis liko užmirštas. Net
nežinoma jo mirties vieta ir tiksli data. Tokia visuome­
nės nedėkingumo priežastimi reikia laikyti politinių ir
kultūrinių sąlygų pasikeitimą. J . Lasickis, kaip istorikas
ir rašytojas publicistas, iškilo drauge su reformacija,
prisidėjęs prie radikaliosios jo s krypties. Įsigalint kontr­
reform acijai, stipriausias reakcijos smūgis buvo nu­
kreiptas prieš šią srovę. J . Lasickio gyvenimo saulėly­
dis sutapo su reform acijos pralaimėjimu Lietuvoje ir
Lenkijoje, todėl jo kapas ir liko be antkapio. J o rašinio
tyrinėtojų uždavinys išaiškinti, ko autorius nesuprato,
kur jis apsiriko ir kur pasakė teisybę. Šį uždavinį pa­
lengvina bibliografija, kurioje nurodyta, ką J . Lasickis
parašė, ką kiti apie jį rašė ir kokie yra jo darbų tyrinė­
jim ai.10
10 Bibliografia lileralury Polskiej. Nowy Korbut. t. II, Warszawa,
1964. p. 479—481.
 TYRIN ĖJIM Ų AP2VALGA

Pirmieji J . Lasickio ty rin ėtojai A. Miežinskis1 ir

V. Manhartas iš pradžių jo pateiktas žinias apie dievus
labai vertino kaip lietuvių m itologijos šaltinį, bet pas­
kui, aptikę, kad ne viskas yra dievai, keis jo rašiny die­
vais vadinama, ėmė juo nebepasitikėti ir bemaž klaidin­
toju laikyti. Ne tik griežtai, bet ir piktai apie J . Lasickį
prašneko Aleksandras Briukneris2 (10). Jam knygelės
„Apie žemaičių dievus" autorius šarlatanas, o A. M ie­
žinskis ir V . Manhartas — lengvatikiai. Panašiai jis ver­
tino ir kitus J . Lasickio tyrinėtojus, jų tarpe ir T. Grin-
bergerį,3 ir F. Solmseną.4 Pasak A. Briuknerio, visa, kas
knygelėje originalu ir vertinga, priklauso ne jo s auto­
riui, o jo pašnekovui Jokūbui Laskauskui (11), vykdžiu­
siam Žem aitijoj žemės matavimą į valakus ir žemaičius
gerai pažinojusiam. Kad J . Laskauskas buvo J . Lasickiui
svarbus šaltinis, žinojo visi ankstyvesnieji tyrinėtojai,
nes tai buvo pasakęs ir pats J . Lasickis. J o darbe para-
1 A. M i e r z y n s k i . Jan Lasicki.—„Zrddto do Mytologii Li-
lewskiey, Rocznik Towarzystwa Naukowego Krakowskiego". Poczgt
trzeci. T. XVIII (41), Krakow, 1870. (Straipsnio atspaudas, bibliogralijo-
je nurodomas, kaip atskira knyga.)
A. M e p ж и н c к и fi. Ян Ласицкий и его сочинение: De Diis
Samogitarum — «Труды третьего археологического съезда в Ро-
сии», П, Киев. 1878.
’ A l e k s a n d e r B r ü c k n e r . Starožytna Litwa. Ludy i Bogi.
Szkice historyczne i mltologlczne. Warszawa, 1904, p. 98.
5 T h . R. v o n G r i e n b e r g e r . Die Baltica des Libellus La­
sicki. Untersuchungen zur litauischen Mithologie. „Archiv für Slavi-
sche Philologie", XVIII (1896), p. 1—86.
* К U n s e n e r u n d F. S o l m s e n . Litauische und Lettische
Götternamen. Bonn. 1894.

59
šyla: „Žemesnes pareigas ė jo Jokūbas Laskovijus, kil­
mingas lenkas iš Kališo srities, iš kurio ir sužinojau
visa". Ir toliau jis pasakoja, ką buvo patyręs. Be abejo,
žinių v e rtė būtų žym iai d idesn ė, jeigu jo s būtų buvu­
sios betarpiškos, o ne iš kito pasakojimo užrašytos. Ta­
čiau ir tokių, kokios jo s yra, nedera pašaipiai suniekinti.
Žiniomis apie žemaičių buitį, papročius ir tikėjimus,
pavadintus dievais, domėjosi ne tik anksčiau minėti pro­
fesoriai, mitologijos ir liaudies kultūros žinovai, bet ir
daugelis kitų tyrinėtojų. Prie tų, kurie J . Lasickiu dau­
giau ar mažiau tikėjo, priskirti Teodoras Narbutas, Simo­
nas Stanevičius, M ikalojus Akelaitis, Jonas Basanavi­
čius ir kt. lietuvių rašytojai ir kultūros darbuotojai (12).
Lasickio rašiniu tebesidomima ir dabar. Antai vos
prieš keletą metų JA V Pensilvanijos universitete A. Sa­
lio vadovaujamas V. Jaskevičius parašė disertaciją, skir­
tą J . Lasickio paskelbtiems žemaičių dievams aiškinti.5
Kaip ankstyvesni tyrinėtojai, taip ir pastarasis stengėsi
visų pirma susekti lietuviškų žodžių bei posakių tikru­
mą ir reikšmę, taigi kartu atskirti, kas galėjo būti dievu
ir kas ne. Mums, žinoma, daugiau rūpi nustatyti, kiek ap­
skritai autorių galima laikyti patikimu epochos liudi­
ninku. Tai, kas J . Lasickio parašyta, vertinga mums
dviem požiūriais: 1) kaip ano meto išsilavinęs žmogus,
reform acijos judėjimo dalyvis, supažindina smalsų V a­
karų Europos skaitytoją su Žemaitija bei jo s gyvento­
ja is ir kaip jis pats visa tai vaizdavosi ir 2) ką iš jo ra­
šinio galima patirti apie X V I a. žemaičių buitį ir kultūrą,
nes kituose šaltiniuose žinių apie valstiečius apgailėtinai
maža.

' W a l l e r C. J a s k i e w i c z . A Study in Lithuanian Myt­

hology, Juan Lasickis Samogilian Gods, „Studi Balder. 1952, p. 65—
106.

60
 2inoma, J . Lasickis rankiojo įdomybes. Patiekdamas
žemaičių gyvenimo egzotiką, jis norėjo gribštelti ir kata­
likų dvasininkams, neišskiriant nė popiežiaus, nes jų
šventieji ir palaimintieji esą labai panašūs į žemaičių
pagoniškuosius dievus. Norėdamas tokią mintį pabrėžti,
J . Lasickis nevengė perdėjimo ir spalvų sutirštinimo. Dėl
to kai kurie tyrinėtojai, katalikybės gerbėjai, jų tarpe
ir A. Briukneris, pasijuto užgauti.
A. Briukneris stačiai sako, kad J . Lasickis norėjęs
duoti smalsiam X V I a. skaitytojui etnografinių antikva­
rinių įdomybių iš užmiršto Europos kampelio. Ir jeigu
J . Maleckis (13) apie prūsus galėjęs daugybę neregėtų
negirdėtų dalykų priporinti, tai apie žemaičius J . Lasic­
kis pasijuto galįs duoti jų dvigubai daugiau. Be to, jis
norėjęs katalikų kulto apeigas parodyti kreivame veid­
rodyje ir iš jų pasijuokti.6 Labai galimas daiktas, kad
J . Lasickis to siekė. (14) Dėl to girti arba peikti nereikia.
Nė vienas autorius nėra laisvas nuo visuomenėje vyks­
tančios idėjinės ir politinės kovos. T oji kova žymia da­
limi nulėmė ir J . Lasickio knygelės „Apie žemaičių die­
vus" pobūdį. Istorikui nedera mokyti mirusiųjų, kaip jie
tu rėjo elgtis arba galvoti, gyvi būdami. J is turi išaiškin­
ti, kodėl ji e elgėsi ir galvojo taip, o ne kitaip.
Ja u pirmieji J . Lasickio rašinio „Apie žemaičių die­
vus" tyrinėtojai pastebėjo, kad jis susideda net iš ke­
turių dalių. Pirm ojoj, arba įžanginėj, daly, kur aprašoma
Žemaitija ir jo s gyventojai, daugiausia p>apasakota tai,
kas ja u buvo užfiksuota M. Mechovitos (15), A. Gvani-
nio (16), Mykolo Lietuvio (Tiškevičiaus), S. Herberšteino
(17) darbuose, tik šį tą pridedant nuo savęs. Anais laikais
ne tik kompiliacijos, bet ir svetimo darbo pasisavinimai
buvo dažni dalykai. Šiuo atžvilgiu charakteringa yra Mo-

6 A. B r ū c k n e r . Slarožytna Litwa, 97.

6!
tiejaus Strijkovskio byla su Aleksandru Gvaniniu.
A. Gvaninis iš Veronos, italas, Lietuvos kariuomenės
pulkininkas, pasisavino savo pavaldinio karininko
M. Strijkovskio darbą, šiek tiek papildė ji ir paskelbė
savo vardu rašinį „Sarmatiae Europeae descriptio". Nors
Strijkovskis protestavo, A. Gvaninis įė jo į istoriją kaip
minėto veikalo autorius.
Kad J . Lasickis naudojosi A. Gvaninio ir S. Herber­
šteino medžiaga, stebėtis netenka, nes jų veikalai buvo
išspausdinti ir lengvai prieinami. Kitokiu keliu J . Lasic-
kį turėjo pasiekti Mykolo Lietuvio rašinys „Apie toto­
rių, lietuvių ir maskvėnų papročius", išspausdintas ne
tik tais pačiais metais, kaip „Apie žemaičių dievus", bet
ir toje pačioje knygelėje. Vadinasi, J . Lasickis naudojo­
si Mykolo Lietuvio rankraščiu. Kai kurie autoriai spėjo,
kad tai galėjusi būti ankstesnė Mykolo Lietuvio rašinio
laida. Sis spėjimas atkrinta dėl dviejų priežasčių: tokia
ankstyvesnė laida bibliografijoje nežinoma, ir, antra,
knygelėj pažymėta, kad j i spausdinta iš rankraščio. Aiš­
ku viena: J . Lasickio rašinio pirmoji dalis yra kompilia­
cija. Prieš pradėdamas kalbėti apie žemaičių dievus,
autorius pasistengė pirma supažindinti skaitytoją su
Žemaitija ir jo s gyventojais. Tai visai natūralu. Ko jis
pats nežinojo, ėmė iš literatūros.
V. Manhartas patikrino J . Lasickio tekstą su jo nau­
dotų autorių tekstais ir nustatė, iš kur kuris teiginys ar­
ba net sakinys paimtas.7
A ntroji dalis, skirta žemaičių tikėjimams ir papro­
čiams, yra originaliausia ir dėl to vertingiausia. Trečioji
dalis skirta katalikų — „netikrų krikščionių" (falsorum
Christianorum) kritikai dėl šventųjų išgalvojimo ir jų
garbinimo. J . Grimo8 manymu, šią dalį J . Lasickis rašė,

7 W. M a n n h a r d t . Letto-Preussische Götterlehre, p. 366—367.

s Haupts Zeitschrift für deutsches Altertum (1841) I.

62
savo darbą ja u užbaigęs, nes ji beveik neturi ryšio su
ankstyvesne dalimi. Tos pačios nuomonės ir V. Man-
hartas. Ketvirtoji dalis esanti nurašyta iš Jo n o Maleckio.
Kad, rašant pabaigą, žinių semtasi iš J . Maleckio, prisi­
pažįsta ir pats J . Lasickis.
Antroji, svarbiausia, dalis priskiriama Jokūbui Las-
kauskui. Išeitų, kad pačiam J . Lasickiui maža kas belie­
ka. A. Miežinskis, nors ir nemokėdamas gyvosios lietu­
vių kalbos (jis naudojosi daugiausia žodynais), pastebė­
jo , jo g J . Lasickio užrašytų lietuviškų žodžių formos
kartais netaisyklingos ir jų prasmė aiškinama ne visada
teisingai.
Labiausiai neigiamai J . Lasickio rašinį vertina
A. Briukneris.89 J is J . Lasickio darbe neranda nieko ori­
ginalaus, o kas jam e esą originalu, tai mažiausiai pati­
kima. Girdi, pasikalbėjimo tarp karališkojo pamokslinin­
ko ir žemaičio aprašymas paimtas iš J . Dlugošo (1415—
1480). (Pamokslininkas aiškinęs miniai apie pasaulio
sutvėrimą. V ienas žemaitis atsiliepęs iš minios, kad ku­
nigas sakąs netiesą. J is neatsimenąs iš savo tėvų ir iš
senelių nesąs girdėjęs, kad pasaulio nebūtų buvę, jis
nuo seno esąs toks. Kilęs vaidas tarp žemaičio ir kuni­
go pamokslininko. Karalius (Jogaila) turėjęs juodu tai­
kyti. Šituo epizodu J . Dlugošas norėjęs pasakyti, kad
žemaičiai buvę tiek tamsūs, jo g nieko nežinoję apie
pasaulio sutvėrimą.)
A. Briukneris mano, kad duomenis originaliajai kny­
gelės daliai J . Lasickis gavęs iš J . Laskausko raštu ir
tekstą pagal savo išmanymą redagavęs. Tačiau ir į Las­
kausko pateiktas žinias reikią žiūrėti kaip į pagalbinį
šaltinį ir ieškoti, kiek jam e skelbiami dalykai atitinka
kitų šaltinių duomenis.

8 A i e k s a n d e r B r ü c k n e r . Starožytna Litwa. Ludy ir Bogi.

Warszawa, 1904. p. 97— 106.
63
 A. Briukneris sutinka, kad J . Laskauskas, išvažinė­
ję s skersai ir išilgai Žemaitiją ir pramokęs žemaičių kal­
bos, sužinojo šį bei tą apie jų buitį ir tikėjimus, tačiau
jis nesutikęs žmonių, kurie garbino dievus ir kurie apie
savo protėvių tradicijas būtų galėję daugiau ir geriau
papasakoti. Po kelių dešimtmečių tokių senių, dar gar­
binančių dievus, sutikę jėzuitai. Žemaičius pažinojo ir
Medininkų (Varnių) kanauninkas M otiejus Strijkovskis.
Savo kronikoje jis taip pat paminėjo keletą žemaičių die­
vų: k ė l u — kelių dievą, s e i m i — šeimynos, g u 1 b i —
pagalbos, b u b i 1 a s — bičių. Dar minimas u p i n i s ir
k r ū m i n i s . Dalis Strijkovskio ir Lasickio dievų — iki
P u s z a j t a i r Z e m i e n n i k — sutampa, nes, A. Briuk-
nerio nuomone, tai paimta iš to paties šaltinio: iš Malec-
kio ir Gvaninio. Toliau ir Laskausko (Lasickio), ir S trij­
kovskio dievai nebepasikartoja. Išeitų, kad šaltiniai vie­
nas kitam prieštarauja. Todėl reikią kreiptis į tikresnius
X V I ir X V II a. liudininkus: kunigų ir misionierių paro­
dymus. J i e geriau nusimanę žmonių religijo je ir prie­
taruose.
A. Briukneris prie tokių šaltinių priskiria 1523 m.
Vilniaus vyskupo Jo n o pranešimą apie tai, ką jis paty­
rė, atvykęs į Šiaulių valsčių, skirtą jam valdyti. Čia vals­
tiečius radęs paskendusius stabmeldystėje, nieko neži­
nančius apie krikščionių dievą, nes visoje apylinkėje
nebuvę nei bažnyčios, nei kunigo. Palikti be bažnyčios
globos, valstiečiai grįžę prie savo šventųjų miškų ir
ąžuolų. Kokių nors dievų vardų vyskupas Jonas nemini.
Nemini jų ir Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis
savo laiške, 1587 m. rašytame jėzuitų generolui. Užkal­
binti dėl tikėjimo, žemaičiai jam atsikirtę: „Mes ne liu-
teriai, penktadieniais mėsos nevalgom." Tačiau jie dedą
aukas griaustiniui, garbiną žalčius, ąžuolus laiką šven­
tais, mirusių sielas gerbią vaišėmis.
 1583 m. du jėzuitai, atvykę į V ilnių lankyti diecezi­
jos, radę tą patį: griaustinio dievą Perkūną, senus ąžuo­
lus, šermukšnius, garbinamus senus bendruomenės die­
vus, įsivaizduotas būtybes, saugančias namus, kaimenes
ir daržus. Perkūnui miškuose buvusi kūrenama šventa
ugnis. Ugnį kursčiusios moterys, panašios į romėnų ves­
tales. Šie jėzuitai mini namų dievą Dimstipą, ugnies ir
dūmų valdovą. Jam aukodavę dvi vištas. Į jo pagerbimą
buvę kviečiami giminės ir kaimynai. Žiūrėdavę, kad nuo
vaišių stalo nieko neliktų kitai dienai. Net vandenį, ku­
riuo buvo plaunami indai, reik ėję supilti į ugnį. Smul­
kiai aprašytos jų pranešime šermenys ir laidotuvės.
Žem aitijos vyskupo M. Giedraičio paprašyti, 1587 m.
Ž em aitijoje lankėsi du Vilniaus kolegijos jėzuitai. Jie
vedę žemaičius į tik rąjį tikėjim ą, raginę kirsti šven­
tuosius ąžuolus, žodžiu, naikinę pagonybę, apie kurią
kalba, kaip apie žinomą dalyką, neaiškindami jo s požy­
mių ir neminėdami dievų vardų. 1603 m. misionieriai iš­
klausę 2221 žmogaus išpažintį, iš jų 1107 buvę vyresnio
amžiaus žmonės ir išpažinties ė ję pirmą kartą. 1607 m.
buvę pakrikštyti 22 suaugę žmonės. Misionieriams tekę
griauti aukurus, uždrausti deginti gyvulius.
Paskutinė jėzuitų reliacija išspausdinta 1618 m. Ant­
verpene.10J o je plačiai aprašomi aukojimai deivėms (Dej-
wes), minimi dievai Dinvolira, Nosolus ir ja u kitų minė­
tas Dimstipas. V isa tai pateikdamas, A. Briukneris
nedarė išvados, kad misionierių duomenys paneigia
J . Lasickio pateiktas žinias. Savo išvadose knygos gale
A. Briukneris sutinka, kad to, ko misionieriai nemini,
nedera laikyti iš viso nebuvus. J i e pirmiausia naikinę

10 Annuae Litterae Societatis Jesu Anni 1600, Antverpiae, 1618.

Jo s ištraukas lotynų kalba paskelbė E. Volteris (Wolter) žurnale „Mit­
teilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft*'. Band IV, Heft
22, 1897, p. 393—395.
5 . Apie iemeldut dievus 65
didžiuosius dievus, viešąjį kultą, visokias šventyklas ir
žynius, o naminis privatus kultas galėjęs likti ir nepaste­
bėtas.
V isi tyrinėtojai pripažįsta, kad J . Lasickio užrašyti
lietuviški žodžiai ne visi reiškė dievų vardus. Ne visus
žodžius dievais laikė ir pats J . Lasickis. Todėl A. Briuk-
nerio perdėm neigiama pažiūra į J . Lasickį nepagrįsta.
Kad ir suniekinęs Lasickį, jis vis dėlto mėgino kai ku­
riuos dievų vardus aiškinti. Apie Perkūną jis pasakė tą
patį, ką ir kiti autoriai. Ilgiau stabtelėjo prie Polengabi-
jo s ir Gabijos — ugnies deivės. G abija esanti ne pagoniš­
ka deivė, o rusų šventoji Agafja, lenkų — Agota, saugo-
jančios namus nuo ugnies. G abija esanti vadinama ir
žvake. J i minima vestuvinėse oracijose. Galimas daiktas,
kad A. Briukneris, kildindamas pagonišką G abiją iš
krikščioniškosios Agotos, yra teisus, bet tai ju k J . La­
sickio komentavimas, o ne paneigimas.
Komentuoti ir aiškinti J . Lasickio paskelbtus dievų
ir ne dievų vardus yra tyrinėtojų pareiga. Taip ir darė
Manhartas su Miežinskiu, kuriuos A. Briukneris perdaug
lengva širdim išjuokė. Visų pirma atmestina A. Briuk-
nerio mintis, kad Lasickis iš Laskausko žinias gavęs raš­
tu. Iš J . Laskausko surašytų kaimų inventorių lengva
įsitikinti, kad jis lietuvių valstiečių vardus, pavardes ir
kaimų pavadinimus iš klausos užrašinėjo taisyklingai.
Palyginus tai su J . Lasickio užrašytais vardais, aiškiai
matyti skirtumas. Be to, ir pats J . Lasickis savo rašiny
prasitaria, kad inform aciją gavo žodžiu, o ne raštu („fuit
Jacobus Lascovius < ...> ex qua haec percepi"—„Jokū­
bas Laskauskas, iš kurio ir sužinojau visa").
A. Miežinskis, V . Manhartas ir kiti tyrinėtojai daug
vargo, ieškodami J . Lasickio paminėtų lietuviškų žodžių
rašybos ir tarties normų, stengdamiesi nustatyti tų žo­
džių darybą ir prasmę. Tam reikalui V . Manhartas nau­

6«
dojosi ne tik lietuvių-vokiečių kalbų žodynais, bet ir
žodiniais A. Baranausko, žemaičių kilmės Kauno dva­
sinės sem inarijos rektoriaus Račkausko ir konsistorijos
sekretoriaus S. Prekerio patarimais. A. Miežinskis at­
skyrė mitinių įvaizdžių (dievų ir deivių) galimus vardus
nuo šiaipjau daiktų pavadinimų, asmenvardžių, vieto­
vardžių ir frazių, įterptų į lotynišką tekstą.
J . Lasickio tyrinėtojai, nemokėdami lietuvių kalbos,
o kad ir mokėdami, bet nebūdami kalbininkai, tenkino­
si vardų ir šiaip žodžių reikšmės ieškojimu. Tačiau reikš­
mė ir tarimas nebuvo amžini ir nekintami. Kazimieras
Būga (1879— 1924) buvo pirmasis kalbininkas, kuris lie­
tuvių m itologijos dalykus ėmė aiškinti, remdamasis žo­
džių darybos istorija. Stambiausias jo šios srities dar­
bas — „Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų m ytologijai"
(1908— 1909). Jam e aiškinami žodžiai, susiję su senovės
lietuvių religija, jų tarpe ir paimti iš rašytinių šaltinių.
Aiškinant remiamasi lyginamąja kalbotyra ir šnekamo­
sios kalbos duomenimis.
Nors kiti K. Būgos darbai nėra specialiai skirti mito­
logijos dalykams, tačiau įvairiomis progomis jiem s ati­
duodama nemaža duoklė, ypač aiškinant atskirų žodžių
reikšmes. Atskirų straipsnelių susilaukė Romuva, 2in-
čius, Patrimpas, dievai Pikulas ir Patulas, prūsų dievai:
Kurka, Aušautas, Gardaitas, Pilvytas, Zvaigstikas; Pani­
kas, Ukapirmas, G abija ir kitos įvairių autorių, jų tarpe
ir J . Lasickio, paminėtos mitinės būtybės.
K. Būgos pavyzdžiu pasekė V . Jaskevičius. Jis ryžosi
žodžių darybos požiūriu vertinti J . Lasickio dievus. Kaip
A. Miežinskis arba V. Manhartas, taip ir jis sudarė abė­
cėlinį vardų sąrašą ir ėmėsi juos filologiškai aiškinti. J o
aiškinimuose tiek tėra nauja, kiek jis įvesdino papildo­
mus duomenis, paimtus iš pradėto K. Būgos „Lietuvių
kalbos žodyno" (1924—25) ir didžiojo „Lietuvių kalbos
 žodyno", leidžiamo Lietuvos TSR Mokslų akdemijos. De­
ja , didžiojo žodyno jis naudojosi tik pirmaisiais dviem
tomais, pasibaigiančiais raide F. Todėl „dievų", praside­
dančių raide D ir besibaigiančių 2, aiškinimai žymiai
blankesni. Čia jis pasitenkina spausdintąja Antano Ju š ­
kos (1819— 1880) žodyno dalimi.
V . Jaskevičiaus darbe nemaža naujų kalbinių aiški­
nimų, darbas {»rašytas anglų kalba ir gali padėti tyrinė­
tojam s kitataučiams, besidomintiems lituanistika. Verta
pastebėti ir tai, kad autorius, būdamas uolus katalikų
bažnyčios gynėjas ir katalikybės propaguotojas, negali
atleisti J . Lasickiui ir J . Laskauskui mirtinos nuodėmės—
protestantizmo. J is stačiai teigia, kad J . Lasickiui rūpėjo
ne pačius faktus dėstyti, o pulti Romos katalikus ir rusų
stačiatikius, sukeliant jų evoliucijos iš pagonizmo insi­
nuaciją. Toks tikslas nereikalavęs istorinio tikslumo.
J . Lasickiui Lietuva ir lietuvių kalba, kaip paprastų
valstiečių kalba, nerūpėjusi. Jo užrašyti žodžiai artimi
rytų Lietuvos dialektui. V . Jaskevičius spėja, bene bus
jo rankraštį žiūrėjęs ir atskiras frazes arba žodžius tai­
sęs jo draugas vilnietis Andrius Volanas (1530— 1610).
Spėjim as nieku nepagrįstas, nes šaltiniuose nėra net
užuominų, kad A. Volanas būtų mokėjęs lietuviškai. Die­
vų vardai esą žemaitiški ir todėl nežinomi Vilniuje. Juos
pateikęs J . Laskauskas, kuris, nors ir gyvenęs tarp že­
maičių, tačiau jų kalbos nepramokęs. Tai, esą, matosi iš
užrašytų lietuviškų asmenvardžių ir vietovardžių, ku­
riuose nesilaikoma pagrindinių lietuvių kalbos formų.
Daroma išvada, kad tai, ką J . Laskauskas pasakojęs
J . Lasickiui, buvo iš kitų girdėjęs. Vadinas, J . Lasickis
žinias gavęs ne iš antrojo, o iš trečiojo, nežinomo as­
mens.
A. Briukneris suniekino J . Lasickį, o V . Jaskevičius—
J . Laskauską. Kiek J . Laskauskas suprato žemaitiškai,

68
dabar nė vienas kalbininkas nepajėgs įrodyti. Tačiau,
paėmus Į rankas J . Laskausko surašytus inventorius ir
palyginus juos su kitų revizorių tos pačios paskirties ak­
tais, aiškiai matosi, kiek jis už kitus buvo lietuviškesnis.
14-ame Aktų tome J . Laskausko surašytas Kretingos
valsčiaus inventorius, o kitų — Vilniaus vyskupo kardi­
nolo Jurgio Radvilos Krėvės dvaro, to je pačioje Žemai­
tijo je, aiškiai skiriasi lietuviškų vardų, pavardžių ir
ypač vietovardžių užrašymu, nors tie abu inventoriai
surašyti lenkų kalba.
Turint po ranka J . Lasickio veikalo lietuvišką ver­
timą, svarbu susipažinti visų pirma su lietuviškų žodžių,
buvusių lotyniškame tekste, reikšmės aiškinimais11. Aiš­
kinama šitaip:
A 1 a b a t h i s. Sutinkamas tik J . Lasickio rašiny; kiti
autoriai, jo amžininkai arba vėlyvesnį, šio žodžio ne­
mini. Manoma, kad tai bus darinys iš a la batis, a lio b â ­
tis (alėti, ala-la-la — sakyti). Balis (rusiškai b at ¡a) — tė­
vas, tėtušis. L. Rėzos dainose yra: „Ai Bati, Bati, Batu-
ži mano!" Jis , remdamasis J . Balčikoniu, priduria, kad
kietasis 1 kartais virsta v diftongu. Tada a la virstų ava,
ir gautume a v a batis. Nustačius žodžio rašybą, jo reikš­
mės aiškinimo ieškoma didžiajame akademiniame Lie­
tuvių kalbos žodyne (I t., 1941, p. 74, 421, 556). M. Ake­
laitis sako, kad toks žodis lietuvių k alboje nežinomas.
J is spėja, jo g tai gali būti a lp a tis — alpti (alptie). A lp a ­
u s esąs nusilpimas nuo dulkių, šukuojant arba braukiant
linus. Daugumas tyrinėtojų laikosi Mž nuomonės, jog
čia sujungtas refrenas a la su batis, žinomu liaudies dai­
nose tėvo sinonimu, slavišku skoliniu.
A l g i s . Minimas taip pat tik J . Lasickio. Mn sieja
j į su algys, algti. Veiksmažodis alg o ti yra K. Sirvydo

11 Aiškinimuose A. Miežinskis trumpinamas Mž, V. Manhartas —

Mn. V. Jaskevičius — Js.

69
žodyne. J į žino ir M. Daukša. A. Briukneris (Osteuro­
päische Götternamen. Ein Beitrag zur vergleichenden
Mythologie.—„Zeitschrift für vergleichende Sprachfor­
schung auf d. Gebiete d. indogerm. Sprachen." T. 50
(1922), p. 174) šį žodį kildina iš atginti, alg av oti, apalga-
voti. Kamienas alg sutinkamas asmenvardžiuose ir vie­
tovardžiuose — A lgi-m antas, A lg-upys, A lga (upė). Su-
fiksai -ės, -ys lietuvių k alboje labai paplitę, pvz.,
a lg y s iš algti, alg o ti — šaukti. Mn, remdamasis A. Ba­
ranausku, teigia, kad žemaitiškai a lg a u ti= rėkauti, gar­
siai šaukti. J is daro išvadą, kad A lgis IA lgys) — herol­
das, šauklys. A l- yra diftongas su au-. Tada alg y s virsta
giminingu su augis, au gys arba Augis. Iš čia bus
atsiradę vardai Aug-as, Aug-aitis. Dabartinėje šnekamo­
je kalbo je vardas A lgis vartojam as vietoje Algimantas
arba Algirdas. D. Poška mano, kad Algis yra buvęs
dievų pasiuntinys. Mž ieškojo panašumo su angelu ir
alga. V is dėlto tai galėjo būti šauklio, pasiuntinio
vardas.
A p i d o m e. Pagal Lasickį tai sodybos dievybė, bu­
veinės pakeitimo deivė. J i minima taip pat jam neži­
nom oje Volfenbiutelio Postilėj kaip pikta dievybė, be­
maž kaip velnias: czertas yra A pidem e. A. Briukneris
(Osteuropäische Göttemamen, 179) pastebėjo, kad ap ij-
d ė m ė vadinamas laukas prie pat namų. Šiuo metu, re­
miantis ūkio reikalų raštais, išaiškinta, kad apidom e,
a p id ėm ė, a p y d e m e yra gera buvusios sodybvietės žemė.
pirkimo ir pardavimo aktuose dažnai išskiriama iš kitų,
pigesnių, sklypų. (2r. K. J a b l o n s k i s . Lietuviški žo­
džiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. Kaunas,
1941 ra., p. 1—2, 300 307; J . J u r g i n i s . Baudžiavos
įsigalėjim as Lietuvoje, Vilnius, 1962 m., p. 31—58.)
M . Akelaitis sako, jog tai turėtų būti apidu m e (nuo žo­
džių dūm oti, m ąstyti, gintis nuo blogio). J is nežinojo

70
istorinės ja u išnykusio iš šnekamosios kalbos žodžio
a p id ėm ė prasmės. Žodis analogiškas apyn am ei. J s mano,
kad g alėjo būti ir ap id em ės dvasia, vadinama apidėm e,
nes yra vyriškosios giminės apydėm is.
A s p e l e n i e — kampo deivė. Tai, greičiausiai, už­
p e le n e (vieta), namo kertė už židinio arba už krosnies.
Taip spėja M. Akelaitis. D. Poška padarė tokią pasta­
bą: „Istorikai, nepažįstą mūsų lietuvių kalbos dvasios,
šią mūsų šventovę užpelenį vadina dievuku Ašpeleniu.
Bet tai yra aiški klaida, nes dievuko gyvenvietę jie pa­
vadino dievuko vardu, ir dar lietuvišką žodį sužaloję."
Mž, Mn, ir J s sutinka, kad tai tarmiškai užrašyta už­
p elen ė.
A 1 1 a i b o s — a tlaid os (iš atlaida) — pievos sklypas
prie dirvos, netoli namų; aukštesnė vieta pievoj, kalva,
žardiena. M. Akelaitis sako, jo g žemaičiai nenorį sa­
kyti, kas tai per daiktas. Esąs žinomas žodis laibas, ta­
čiau atlaibo šnekamoje k alboje neaptikęs. J s laiko klai­
dingai užrašytu arba išspausdintu atlaid os (iš atla id a )
žodžiu.
A u d r o s . Atseit, audros dievas. Ta pati dievybė
vadinama V ėjop atis, V ėjopatis. V ėjopatis, arba Bang-
pūtis, minimas Pretorijaus. M. A kelaitis prie paaiškini­
mo pridėjo frazę: M arios au d ro je. Mž, Mn ir J s vienin­
gos nuomonės, jo g tai vien. kilm. žodžio audra.
A u s c a, greičausiai, tai aušra arba liaudies dainose
minima Aušrinė. M. Akelaičio aiškinimu, A u ska —
A ussra, saulės tekėjim o ir sėdimo (nusileidimo) deivė.
Lietuviai meldęsi, saulei tekant. J s pastebi, kad aušra
padaryta iš aušti ir kad aušra= austro. Aušros žvaigž­
dė — Aušrinė — minima liaudies dainose.
A u s t h e i a . Greičiausiai, tai bus austėja (austyti,
austo, au stė) — atidarinėti duris. Sakoma: neaustyk
durų. A rba: au stojo — austi, audžia, audė. Abu žodžiai,

11
žinoma, nieko bendro su religija neturi. Gali būti ir da­
rinys iš ošti. M . Akelaitis spėja, jo g tai U žde/a — uždė-
tie. Mž — kildina iš aušti (žužatj) — zirzti, liaudies kal­
b o je taip esą vadinama bitė (bitte) arba bitės (bittine).
J s sutinka, kad tai gali būti perkeltinis b itės vardas,
tačiau atmeta vardo kildinimą iš ošti.
A u x t h e i a s V i s s a g i s t i s = A u k štėja s Visga-
l¡sis — aukščiausiasis dievas. Tai, žinoma, ne pats die­
vas, o dievo epitetas, taikomas ir krikščionių dievui, ir
pagonių dievui Perkūnui. Formą visgaljsis vartojo
M. Daukša ir vėlesnieji autoriai. M. Akelaitis A uxtheia
V issagistis vertė j A ukszten ls v is žinos — aukščiausias,
viską žinantis, arba — A ukszton is W isagistis, W ysaga-
tis — aukščiausias visagalintis. Tai esąs ne pats dievas,
o dievo savybė. Taip mano ir kiti tyrinėtojai.
B a b i 1 o s. J į J . Lasickis identifikuoja su rusų die­
vybe Zosim . M. Strijkovskis tai vadina Bubilos. Jie abu
k ilę iš žodžio b abilas, bab-liu oti. Lietuvių kalbos b ó b i­
lis, b a b elis, b ó b ilis atitinka slavišką b o b y lis — trobel­
ninkas, neturtėlis, valstiečio kampininkas. Iš šio socia­
linę prasmę turinčio žodžio yra kilusios lietuvių pavar­
d ė s— Bobilius, arba Babilius. Šitaip šio žodžio prasmę
aiškino ir M . Akelaitis. Bóbilis, anot jo , tai vedęs ber­
nas, kampininkas. Rusų Zosim buvo ne dievas, o sta­
čiatikių bažnyčios globėjas, miręs 1478 m. ir minimas
kaip šventasis. D. Poška b a b ilą laiko bičių globėju. Js
šį žodį kildina iš bab-aliu oti, b ab-a ra s ir gretina su bu-
bilas. Remdamasis lietuvių kalbos žodžių daryba, b abilą
ir bu b ilą laiko archaišku bičių ūžimo pavadinimu. La-
sickiui B a bilas — bičių dievas, Strijkovskiui — bičių de­
monas.
B e n t i s. Tariamas kelionių ar keliavimo dievas, kil­
dinamas iš žodžio ben dras, bandžius, panašiai kaip ar­
chaiškas len dis — lindžius, landžius (lįsti). M. A kelai­

72
tis spėjo, jo g tai gali būti b en d ras — draugas, arba
bendrininkas. Tai visai ne dievas. Mž sutinka. M. S tr ij­
kovskis mini kelių dievą (K ėlu D iew as), Pretorijus —
K ellu kis (keliu o kis). Je ig u b en lls yra giminingas su
ben dru ir su kelio dievu, tai tokiu tariamu dievu gali
būti k ellu o lls, X V I a. Lietuvos šaltiniuose vadinamas
rusiškai slu g a pu ln y) (kelio tarnas) — raitas, ginkluotas
žmogus, lydintis savo poną arba jo svečią kelionėje.
Rusų kalba rašytuose aktuose ben dras minimas kaip
valstiečio ūkio dalininkas, bendrai naudojęsis žeme (žr.
K. J a b l o n s k i s . Lietuviški žodžiai, p. 2). Taigi ben-
l l s = kelio bendras, bendrai keliaujantis, keliuotis. Ke-
liuočiai sudarė atskirą socialinę žmonių grupę valstie­
čių ir bajorų tarpe, jie kartais vadinami kelio tarnais,
kartais kelio bajorais, nes jų pareigos buvo karinio po­
būdžio.
B e z l e a . Žodis sudarytas iš dviejų dalių — b e ir
žlė/a arba spaudos apsirikimas iš b e i žlė/a, padarant
b ez lela. Lasickis galėjo girdėti: au šra b e i ž lė/a (aušra
ir žlėja) ir jungtuko neišskirti. Atsirado vienas žodis, pa­
darytas iš dviejų su sunkiai susekama prasme. Žemai­
čiuose ž lė/a reiškė — vakaro prieblandą (prieblanda —
žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1954, p.
980). Pagal M. A kelaitį tai Vakarinė. Vakarinė esanti
ne deivė, o vakarinė žvaigždė, kuriai, kaip ir kitiems
dangaus kūnams, lietuviai suteikią dvasinių savybių.
Bužys — baidyklė vaikams gąsdinti, buželė — tas pats
dalykas, tik moteriškos giminės. D. Poškai tai vakaro
dievaitė.
B i r ž u l i s . Biržulio ežeras netoli Varnių, tokia yra
ir pavardė. J s šį žodį kildina iš beržas, b lrž elėlls — ma­
žas beržas, b iržė — beržų miškelis, beržynas, beržynėlis.
Tačiau blržulis gali būti kildinamas iš biržtl, biržyti, bir-
žioli — sėjant k oja, šiaudais ar šakelėmis (greičiausiai.
73
beržo) žymėti ribą, kur krinta grūdai. Šis tarpas vadi­
namas b ir ž e arba biržių. Miške taip pat yra biržė. Yra
vietovardžių ir pavardžių: Birželiai, Biržė, Biržys, Bir-
žininkai, Biržiškos, Biršuliai, Biržuvėnai, Biržūnai, Bir-
žuliai. Je ig u ja u Biržulis buvo laikomas mitiniu įvaizdžiu,
tai jis g alėjo būti giminingesnis biržes nustatančiam
žmogui, negu beržui, nes dievams buvo suteikiamos
dažniau žmonių ir rečiau medžių ar augalų savybės.
M . Akelaitis irgi tvirtina, kad biržulis kilęs iš biržyti
(biržiotie), biržytojas.
B r ė k š t a — brėkšta, laikas prieš aušrą, švitimas.
V isi tyrinėtojai sutinka, jo g žodis kilęs iš veiksmažo­
džio brėkšti. J i s kitos darybos, negu žlėja. A ušra, b r ė k š ­
ta ir ž lė ja beveik sinonimai.
D e r f i n t o s . Manoma, jog tai klaidingai išspaus­
dintas dertin tos, d erin to s — derin tojas, taiką darantis,
taikinantis. M. A kelaitis sako, kad lietuvių kalboje to­
kio žodžio negalėjo būti. Esąs derin tojas. Mž — d erin ­
to jis — taikos teisėjas.
D e u o i t i s . Iškraipyta žodžio d iev aitis forma. Pa­
jū ry je , netoli Tauragės, laikytas laukų dievu. Žemai­
čiuose jis gali būti ištartas kaip diev y tis arba net dyvy-
tis. M. A kelaitis priduria: tai esąs dievu lėlis, dievo vai­
kas, žinomas visoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Laskausko
surašytame inventoriuje yra ežeras Divitis (Dyvytis)
ir kalva netoli Pajūrio. J s nurodo, kad yra ežeras D ie­
vytis, ir mano, jo g tie vardai gali turėti ryšio su legen­
domis apie nuskendusias šventyklas arba jų altorius.
D u g n a i . Spaudimo ar minkymo dievybė. Dugnai
gali būt suprasta kaip padugnės. Pagal J . Lasickį išeitų,
jo g tai ferm entacijos dievas. K ito je vieto je minimas
R au gu zem o pati, t. y. raugų žemėpatis. Akelaičio many­
mu, d u gnai arba padu gn ės paliekamos duonkubily, kad
raugas (rūgštis) neišnyktų. Su juo sutinka Mž, Mn ir Js.

74
 D w a r g o n t h tapatinamas su Tvarkante. X V I a.
šiuo žodžiu Raseinių apskrityje buvo vadinama upė
(Tverkonta, Tverkonča ir Tverkonca), o taip pat mies­
telis (Tverkoncy). M. Akelaitis mano, a r tai nebūsiąs
d v arg in tis — dvaro saugotojas, jo gynėjas. Pretorijus
mini dv arg au tj (dvargan tį). J s šį žodį siedina su tvėrėju.
E r a i c z i n i r K u r w a i c z i n , ėraičių (ėriukų, avi­
nėlių) dievas. Kurvaičių (karvaičių) — teliukų, karvy­
čių dievas. Prieštaravimų, aiškinant šiuos žodžius, nėra.
E z a g u 1 i s. J . Lasickio aiškinimu, tai pagoniškas
mirties dievas. Identiškas su e iia g u ly s, panašios darybos
kaip žem gu lys. Savotiškai šį žodį aiškina M. Akelaitis.
Tai esančios skerstuvės. 2odis padarytas iš Edžiaugulis
(puota, pokalbis). Šio žodžio šaknis — ėsti, valgyti iki
soties. Edžiaugulis, atseit, puotavimo džiaugsmas. Bet
tai, kaip pastebi Js , gali būti ir ežiagalys, ežios, lysvės
galas: neilga ežia, skirianti vieno valstiečio dirvą nuo
kito; ežiag u ly s (Lotus), tokia pievose arba pakelėse au­
ganti žolė.
E z e r n i m — ežerų dievas. Turėtų būti ezerinim —
ežerinis (dievaitis). Su kitais žodžiais tyrinėtojai jo
neidentifikuoja.
G a b i e, g a b i ja, g o b ė ti — degti, rusenti. Ugnies var­
das, šventoji namų ugnis, ugnies dievaitė. A. Briukne-
ris rašė, jo g g a b ija gali būti ir rankomis lipinta vaško
žvakė — g rab n y čia arba išgražintas vestuvių žibintas,
„sodas" (Lietuvių kalbos žodynas, III, 6). Kalboje žino­
mas yra g a b ik is — piktoji dvasia, nelabasis, velnias. Po-
len g a b ija — peleno, arba pelenų gabija; m a terg a b ia e —
moterų gabija. M. Akelaitis teigia, kad lietuviai iškil­
mingoj kalboj (w mowie uroczystej) ugnį vadina g abija,
arba šventa gabija. Sį žodį mini Enėjas Silvijus, Dlugo­
šas ir kiti ankstyvieji autoriai. Tai esanti ugnies sau­
gotoja. K. Būga nurodė, kad su šaknim g ab -arba
?5
g ob-, reiškiančia dengti, gobti, saugoti, yra daugiau
tikybinių vardų: P olen gabia, P elen g ab e, M olergabė,
G ablau la (Raštai, I t. 1958, 210—211). Remdamasis
A. Giedraičio žinia, jis sutinka, kad g a b ija vadinama
ir g rabn y čia, rankomis lipinta vaško žvakė (Raštai. II t.,
1959, 293 p.).
G a r d u n i t h i s, tik ką atsiradusių garde ėriukų
gynėjas, gardų prižiūrėtojas. D. Poška j į pataiso į Gar-
daitį. J s patį žodį kildina iš gardūnytis, gardūnas, lai­
komas garde.
G i u o i t o s — gyvaita, g y v aitė, gyvatė. Čia, grei­
čiausiai, turimas galvoje žaltys, kuris svetimose kal­
bose dažnai neskiriamas nuo gyvatės. Žalčių gerbimas
Lietuvoje visuotinai pripažintas, tačiau šnekam ojoje
kalboje, ypač keikiantis, žaltys nuo gyvatės neskiria­
mas. Gyvatės lietuviška daryba siedinama su žodžiu gy­
vas. J s pastebi, kad jo k s senesnis, negu X V I a., šaltinis
žalčio nemini. Reiktų manyti, kad žaltį imta skirti nuo
gyvatės ne taip jau seniai.
G o n d u. J į garbina ir jo šaukiasi merginos. J s ieško
ryšio tarp g an do ir gan d ro arba net gundyti. Y ra žo­
džiai ganda ir neganda. G an da — išgąstis, baimė. G an­
d as — patenkinimas, gerumas. Su šiais žodžiais J . La-
sickio gon du ir reiktų siedinti. Žemaitijoje, netoli Dy-
vyčio ežero, esąs Gandų kalnas, dabar vadinamas Gand­
rų kalnu, nes senasis vardas nebesuprantamas. Labai
galimas daiktas, kad tarmiškai ištariamas gan du ga­
lė jo būt darinys iš gu ndyti, gu n dą (gundymo). Galėjo
būti gundymo deivė.
G u b o i — gu bai, gu bas. Netoli Josvainių yra vieto­
vė Gubovėja, Gubupis, Gubo pieva. G ubas (gubras) gali
reikšti kuprotą, susilenkusį. Mž ir Mn šį žodį tapatino
su guba, statoma iš jav ų pėdų. Pagal Lasickį, tai deivė,
globojanti Sarako lauką. Gubas galėjo būti sodybos arba
žemės pavadinimas.
K a u k i e — ka u k a i, ka u k a s, plačiai žinomas lietuvių
mitinis įvaizdis: turtus nešanti namų dvasia, aitvaras.
Apie lietuvių mitines būtybes aitvarus ir kaukus yra
nemaža tyrinėjimų parašyta (J. B a s a n a v i č i u s , Lie­
tuviškos pasakos, t. 2, 1902; V. K r ė v ė - M i c k e v i ­
č i u s . Aitvaras dzūkų legendose.— „Mūsų tautosaka",
t. 3, 1931; Z. S l a v i ū n a s . Liaudies papročiai ir miti­
niai įvaizdžiai Mažvydo raštuose. — „Senoji lietuviška
knyga", 1947).
K i e r p i c z u s — kerp y čiu s, kerp ėta s, k e r p ėm is ap­
augęs, analogiškas samaniui. J s pastebi, kad tą patį
daiktą žemaičiai vadina kerpėmis, o aukštaičiai — sama­
nomis.
K i r n i s — klam pyn ė, dau m blyn ė, taip pat k r y k lė
v y in ia (Pranus cerasus), kirn ė — senvyšnė. J . Lasickis
sako, kad tai dievybė, saugojanti vyšnias, vyšnių globė­
ja arba globėjas. S. Stanevičius, remdamasis Stenderio
latvių kalbos žodynu, teigia, jog kirlis ir kirn is — liesa
kiaulė. J is daro tokią išvadą: „Kadangi Lasickis rašo,
kad K irnis saugo vienos pilies vyšnias, galima spėti, kad
tai buvo kuilys, dievų garbei laikomas vyšnių sode.“
D. Poškai — tai gėralų dievas. Mž šio žodžio nerado
Neselmano žodyne. Jis mano, kad kirn is — vyšnios
kauliukas, ir priduria: „Kad tai būtų dievybė, nėra ko ir
galvoti." Kitas reikalas, jeigu lietuviai tuo žodžiu va­
dintų vyšnios medį; vyšnia galėjo būt gerbiama, kaip
ąžuolas arba kitas kuris vaismedis. Be vyšnios, Kimiu
dar vadinamas ežeras netoli Tauragės. Pagal Js , prie to
ežero galėjo būt dumblynė ir vyšnių sodas.
K 1 a m a 1 s. J s spėja, jo g tai k iia v a lis — klevelis,
dažnai minimas lietuvių liaudies dainose, jo g bespaus-
dinant w {»virtu si m.
77
 K r e m a r a — paršų ir kiaulių dievas. K rem ara (dial.
k iė m ė , k r a m ė) — gyvatės, rupūžės, varlės, silkės... gal­
va, nasrai, žiotys. Mž manė, jo g tai darinys iš krim sti —
K rimstus, Kramstus, Kram tus — rajus, ėdrus. Liaudis mė­
gusi vadinti daiktus pagal jų savybes. J o nuomone, kre-
m ala — meitėlis, peniukšlis.
K r i k š t o s. Krikštas — kryžius, pastatytas miru­
siam prisiminti arba prie kelio. Šis žodis reiškia kryžių,
plg. krikštakelė — vieta, kur keliai kertasi, kryžiuojasi,
kryžkelė, sankryža. K rikštas kaip kryžiaus sinonimas
vartojam as daugiausia Žem aitijoje. Šis žodis visų tyri­
nėtojų vienodai aiškinamas.
K r u k i s. Daugumas J . Lasickio tyrinėtojų žinojo,
kad šisai žodis reiškia kiaulės snukį ir jį kildino iš k r iu k ­
sėti. Dėl to į šią kiaulišką dievybę buvo žiūrima su šyp­
sena. Šis žodis turi taip pat ir kitą prasmę, kuri J . La­
sickio ir g alėjo būti priskirta dievybei. K ru kis (kriu­
kis) — įpėdinis, kuriam pavedamos šeimininkavimo pa­
reigos. B ū tos (buto, namų) kriu kis — įpėdinis, kuriam
paliekamas ūkis, šeimininkas (Lietuvių kalbos žodynas,
V I, 696).
K u r v v a i c z i n , karvaičių . Pakeitimas a į u laiko­
mas ortografiniu nesusipratimu. Žodžio aiškinime ginčų
nėra.
L a s d o n a. Netoli Tauragės yra Lazduonos upė. Šio
vardo kilmė siedinama su žodžiu lazdynas. Taigi lazdo-
na — miškų deivė, lazdynų užveizdėtoja. Anot Js , upės
vardas galėjęs kilti iš lazdynų, augusių krantuose. Tos
pačios kilmės esanti lazda.
L a w k p a t i m o , lau kpatiem s, lau kopatis. M. Maž­
vydo ir kitų autorių minima mitinė būtybė. Jo s daryba
analogiška V ie š p a tis (viešės pats), žem ėp atis (žemės
pats). Iš pradžių tai g alėjo reikšti visuomeninę parei­
gybę, kaip viešpats buvo viešės (kaimo) valdovas ar se­
78
niūnas. Pareigybei dėl besikeičiančių socialinių santykių
išnykus, liko žmonių prisiminimuose mitinė būtybė.
L i g i c z u s, ¡¡ginčius — darantis taiką tarp žmonių.
Kildinamas iš lyginti. Mž — analogiškas D erinto lis, tai­
kos teisėjas. S. Stanevičius kildina iš ly g u s arba iš žodžio
lygstu — susideru, susitariu.
L u ib e g e l d a e per mare po rire sekles
g i 11 i e s k a u t e . Ši frazė skaitoma taip: L u ite g eld a
p e r m a rę p eriria sėk las. G ilės skiau tė. Pirm oji dalis yra
lyg ir klausimas, an troji — atsakymas. L u ibe — luobo.
Tada: L u o bo g e ld a p e r m a rę p eriria s ė k la s g ilės skiaute.
Mž — mįslės žodžiai. Su juo sutinka kiti tyrinėtojai.
M a t e r g a b i a e — moterų gabija. Mž mano, kad
šis vardas atstoja ugnelę motinėlę ir ja i buvęs aukoja­
mas pirmasis duonos kepalas. J s priduria, kad dar pirštų
įspaudimais paženklintas. J į (kepalą) gali valgyti ne kas
kitas, kaip namų šeimininkas arba šeimininkė. Lasickis
nesupratęs duonos kepimo ceremonialo. T ešloje pirš­
tais padaromi ornamentai turėję ne religinę, o praktiš­
ką prasmę. Tas kepalas būdavęs nedidelis, iš tešlos li­
kučių, j į ragaujant buvę tikrinama, ar duona gerai iš­
kepusi ir ar skani.
M i e c h u t e l e — dažų dievas. Kildinama iš — m ė ­
lių teta (V. Jaskevičius). M ėlis — mėlynumas, mėlyni
plotai, mėlynė, žydrynė, mėlyni dažai; žolė, kuria seno­
v ėje moterys dažė mėlynai gijas; daržinė melžolė (Isatis
tinctoria). Todėl m iech u tele gali būti tos žolės mažybinė
forma — m elitete, ir tetos čia nereiktų ieškoti.
M o d e i n a, m edeln ė. Šis žodis kildinamas iš m ed ė,
m edžias, giria, m iškas. M ed ein ė — miško deivė, miško
dvasia. Tyrinėtojų nuomonės sutampa.
N u m e i a s, n um iejas, n am ie ja s — tas, kuris yra na­
muose, šeimynos narys, namų deivė. Skirtingų nuomo­
nių nėra.

79
 O r t h u s, A rtus, arba Artas. Hidronimas ir vieto­
vardis. J s : žuvingas ežeras buvo garbinimo objektas
X V I a. šiuo vardu buvo vadinami du nedideli ežerai ir
gyvenvietė Ortiniškis. Laskausko surašytuose invento­
riuose yra Artiniškis.
P e r c u n a t e t e , P erkū n o tete arba teta, reiškianti
beveik tą patį, kaip ir ragana. Perkūnas dažnai mini­
mas lietuvių tautosakoje, tačiau niekad neminimi jo tė­
vai arba giminės. Mž mano, kad tai, greičiausiai, Per-
ku n atele, mažybinė žodžio forma. J s samprotauja, jog
tai žemaitiškas raganos pavadinimas.
P e r c u n a s, Perkūnas. J is kildinamas iš perti. Tai
plačiai žinoma mitinė būtybė lietuvių ir slavų mitologi­
jo je . J . Lasickio užrašyta maldelė į perkūną: „Perkūne
deuaite nie muski unt mana, dievu melsu, tavvi palti
miessu" yra susilaukusi net kelių interpretacijų. Tauto­
sakoje panašaus turinio maldelė yra žinoma (Z. S 1 a-
v i ū n a s. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Maž­
vydo raštuose. — „Senoji lietuviška knyga", 1947, p.
205—208).
P e s s e i a s, p ie š ė/a s (piešti — juodinti anglimi arba
suodžiais), būtybė, gyvenanti tarp židinio ir tik ką atsira­
dusių gyvulių, kai jie žiemą pirkioje priglaudžiami nuo
šalčio. Taip aiškina Js . Mn manė, kad tai P ec z ė/a s nuo
žodžio p ečiu s (krosnis) arba P esze/as iš žodžio pesza
(smalkės, tvaikas). Mž sakosi plačiau negalįs paaiškinti,
galįs tik tiek pasakyti, kad tai ne dievybė.
P i z i o, pizius, p iz ė — vulgarus žodis, vartojamas
dažniausiai kaip keiksmažodis. Mn ir Mž jo neaiškino.
J s sako, kad jam arba ja i (deivei) galėjo būt aukojama,
vedant jaunikį pas jau n ąją (nuotaką).
P o l e n g a b i a , p elen ų , židin io gabija. M. Akelaitis
duoda P eien g au be (pelenų gaubė), pelenų kupstas, ku-

ao
riame židiny apkapstomos žarijos, kad neužgestų. Tai
esanti židinio globėja.
P r i g i s t i t i s, prigirstytis, prigirsti. Pretorijus šį
žodį siejo su giria ir j į laikė miško dievo vardu. J s —
šmėkla vaikams gąsdinti, atitinkanti šių dienų baubą.
P r i p a r s c i s , pryparšis, paršiu kas. M. Akelaičio
nuomone — kiaulių piemuo.
R a g a i n a, ragana. Mž — kerėtoja, J s — laumė.
R a t a i n i c z a , ralain yčia, žinoma, ne arklių deivė,
o ralain ė, ratin yčia — pašiūrė, kurioje ratai, vežimai
laikomi. Pagal A kelaitį — raitelija, kavalerija.
R a u g u z e m a p a t i , raugų žem apaiis. Raugimo fer­
m entacijos dievas, kuriam skiriamas pirmiausia nuleis­
tas alus ir aukojamas pa viržis (Taswirzis). Pretorijus mi­
ni R agupatis, Strijkovskis — Ruguczis (rugutis). Teodo­
ras Narbutas, ieškodamas paralelės su romėnų Bachu,
pavadino šį lietuvišką raugimo dievą Ragučiu, kildin­
damas šį vardą nebe iš raugo, o iš rago.
R e k i c z i o v u m , R eku czioviu m (Rėkutis — Reku-
cis). Giminės asmenvardis; iš jo s buvo kilęs žemaičių
seniūnas Kęsgailą Semeta. Mž rašė: „Iš pradžių, kada
aš tikėjau Lasickiu (o kas juo netikėjo?), apsidžiaugiau
radęs giminės dievo vardą, bet kai ėmiau jį tikrinti ir
rinkti istorines ir genealogines žinias apie tas gimines
ir šeimas, priėjau keistų šiuo klausimu išvadų. Gyveno
Ž em aitijoje turtingas bajoras Rėkutis, lenkiškai Rekuc,
ir turėjo vienturtę dukterį, lenkiškai Rekuciöwna, vy­
riškų įpėdinių nebuvo. Tėvas išleido ją už kunigaikščio
Kiesgailos su sąlyga, kad kunigaikštis prie savo pavar­
dės pridėtų — Rėkutis. Nuo to meto tos linijos Kiesgai­
los vadinasi Kiesgajlo — Rėkutis." Semetos buvę Kęs­
gailų giminės.
6. Apio žema lėti) dievu* 81
 S a 1 a u s, s alavas. Greičiausiai, sala ir reiškia gy­
venvietę arba lauką. J s : laukas ar miestas Salavo vardu
nežinomas. Gali būt legendarinis pavadinimas.
S i d z i u m , Sidzius — Mikalauskų giminės globėjas.
M. Akelaitis pastebi, jog tai ne dievas, o Mikalauskų
įnamys. J s Sidžių siedina su Zydžium ir Žiedžium, pana­
šiu vardu buvo žinomas ežeras netoli Platelių.
S i m o n a i t e m, Sim onaitis — Simono sūnus, Miku­
čių šeimos globėjas. M. Akelaičio teigimu, tai ne die­
vas, o įnamys. Koks ryšys tarp Simonaičio ir Mikučio,
neaišku. Abu vardai mažybiniai. J ie gali būti brolių
vaikai, vienas Simono, o kitas — Miko sūnus. X V I a.
vietoj pavardžių dar buvo vartojami tėvavardžiai.
S i 1 i n i c z u s, šllinyčius, šilin yčia, vieta, kur šilai
auga.
S i r i c z u s, siryčius. Asmenvardis Sirus, Siraitis,
Sirutis. Šiuo vardu buvo žinom as žmogus 1495 m. Tai
galėjo reikšti ir vietovės pavadinimą.
S m i k S m i k P e r l e v e n u , Smik, sm ik p e r v e lė ­
nų. A rtojo dainos pirmasis posmas. Visi tyrinėtojai su­
tinka.
S r u t i s, s ru v a io lė, sru van osis (achillea), kartais v a­
dinama kraujažolė. Akelaitis mano, jo g tai srutos, ne­
švarus vanduo. Šią žolę valstiečiai vartojo vaistams.
S z l o t r a z i s , šluotražis. J dievus jis pateko, grei­
čiausiai, todėl, kad raganos ant šluotražių į Šatriją su­
lekia. Kaip šluotražis virto dievu, aiškina M. Akelaitis.
Pasak jo , lietuvės, neturinčios kuo šluoti pirkios aslą,
sušunka: „Ojl Diewe, jau ir szluotražio netekom, oi"
Kas nors, menkai temokėdamas lietuviškai, dievą ir
šluotražį suplakęs į daiktą ir visa tai papasakojęs kro­
nikų rašytojams.
T a w a 1 s, tavalas, tabalas; nutavaliotas drabužis.
Tabalas — bastūnas, valkata: šitaip vadinamas ir šokis.

82
 T i k. 1 i s. Ežero vardas. Yra ir pelkė Tyklė.
T r a t i t a s K i b i x t u , tro ly to ja s kibirkščių , gesi­
nantis kibirkštis. Mž: buvo kreipiamasi, prašant apsau­
goti nuo gaisro. T roly totas — slavybė, todėl J s mano,
kad dievybė negalėjo būt vadinama tokiu vardu.
T w e r t i c o s , tv ertikas, tv eri k a s, tverti. Pagal J . La-
s ic k i— Sarako laukų globėjas. Tai gali būti tos pa­
čios darybos asmenvardis, kaip Laužikas, Šlapikas ir
t. t. Minimas vietovardis T v ertikai, greičiausiai, tai bus
dabartiniai Tverai. S a r a k a i— vietovė to je pat apylin­
kėje.
U b 1 a n i c z a, u blan yčia, u biadė. Ubu seniau buvo
vadinama krosnis, u z la d ė — atskirai stovintis pastatas,
kur yra krosnis duonai kepti ir gyvulių ėdalui ruošti.
V e t u s t i s, V etuszis, V etu šis — Rietavo laukų glo­
bėjas. Netoli Rietavo buvo V etušių gyvenvietė.
V i e l i o n a arba V i e i o n i a, velionis. S i k i e s
V i e l o n i a p e m i x l o s , S ik ė s — v elio n io peniukš-
las (peniukšlis). Žodį v elio n is Lasickis palaikė mirties
dievybe. Mž: sikke — neaiškios formos ruginių arba
kvietinių miltų pyragas. Išeitų, jo g turimas galvoje ve­
lionio (o gal šermenų) maistas. Mn ieško ryšio su v ėle,
nes iš v ė lė s atsiradęs ir velionis.
V V a i z g a n t h o s , V aišgantas, V aižgantas. Tai, ma­
tyt, buvęs asmenvardis. V aigan tiškės ir V aižgantai —
vietovardžiai Pagėgių ir Linkuvos rajonuose. Mn vardą
siedina su v aisium i (vaisa, vaisingas) ir su ganyti. Išeitų,
v aižgan tas — vaisių (derliaus) saugotojas (ganytojas). Js
mano, kad gali būti V aišgantas, V aišginta, nes Žemaiti­
jo je yra V aižgintiškiai. V aiš —vieš, tada galėtų būti
viešgin tas, v ie š ė s (kaimo) gynėjas.
W a 1 g i n a, valgin ė, valgyti. Žodis panašios dary­
bos, kaip ratinė, šaukštinė, kirvinė. Lasickis sako, jog
v alg in ė — naminių gyvulių, ypač arklių, globėja. Išeitų,
kad tai vieta, kurioje šeriami gyvuliai.
W a r p u 1 i s, kitas Perkūno vardas, kilęs iš varpo.
Panašiai atsiradęs ir dundulis.
Z e m i e n n i k, iem in y k a s, žem ininkas. Sį žodį mini
A. Gvaninis. Greičiausiai, j į bus pasisavinęs iš Strijkovs­
kio. Tai plačiai vartotas X V I a. žodis, reiškęs žemės sa­
vininką. M. Akelaitis pastebėjo, kad jo daryba tokia
pat, kaip šeimininkas. S. Stanevičius manė šio žodžio
darybą esant nelietuvišką. Z iem ien n ik jis gretino su
lenkų su k ien n ik, gu m ien n ik ir t. t. J i s net tikėjo
M . Strijkovskiu, kad žalčiai, laikomi šventajame miške
V ilniuje, galėjo būti vadinami ziem ienn ikais.
Ž e m i n a , Ž em yna. Žodžiai su priesaga -yna reiš­
kia gyvas būtybes, kartais menkinamąja prasme, pvz.,
a r k ly na — prastas arklys, karv y n a — prasta karvė. Kiti
šios rūšies dariniai yra įvairios reikšmės; ka im y n o —
kaim ynija. ,,Tuo būdu ir mūsų Žemyna iš pradžios ga­
lė jo būti tik „žem inė, žem ės' (sc. deivė) (P. S k a r-
d ž i u s . Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius, 1941,
p. 269— 270). V ėliau atsirado mažybinės darybos žo­
d žiai— Ž em y nelis, Ž em yn ėlė. Tai dažniausiai Lietuvos
istorijoje minima dievybė.
Z e m o p a c i o s , zem ep ačias, žem ėpačiu s. Šią mitinę
būtybę mini M. Mažvydas ir kiti autoriai, J . Lasickio
amžininkai. Ž em ėp ačio daryba analogiška v iešp aties ir
la u k p ačio darybai.
Iš J . Lasickio užrašytų lietuviškų žodžių ir keleto
frazių susidarė žodynėlis. Daugumas šių žodžių buvo
arba ir yra konkrečių daiktų ir sąvokų [»vadinimai. Ar
jiem s buvo suteikiama kokia mitinė prasmė, ar ne, sun­
ku pasakyti, tiek remiantis J . Lasickio tekstu, tiek ir jo
tyrinėtojų samprotavimais. V'iena aišku, kad lietuviai,
kaip ir kitų tautų žmonės, kai kuriuos daiktus, turinčius

84
nesuprantamų savybių, sudievindavo. Kas ir kaip buvo
sudievinama, paaiškinti gali lyginamoji mitologija.
Lietuvių mitologiją iki šiol tyrinėjo daugiausia filo­
logai, o ne istorikai. Filologai ima pačius dievų pavadi­
nimus, taiko jiem s kalbos dėsnius ir daro atitinkamas,
daugiausia etimologines, išvadas. Istoriko tyrinėjimo
metodas kitoks. Jam mitologija — ne nuo istorinės ap­
linkos atitrūkusi žmonių fantazija. J i susijusi su istorine
praeitimi, su tam tikru asmenų prisiminimu, su viena
kuria gamtos ar visuomenės reiškinio interpretacija. Is­
torikui svarbiausia susekti patį mitologinių žinių šaltinį.
Lyginant vieno šaltinio žinias su kito šaltinio žiniomis,
reikia atsižvelgti, iš kur šaltinio autorius ėmė sau medžia­
gos ir kiek objektyvios sąlygos leido jam pažinti refe­
ruojamą klausimą. Reikia nepamiršti ir to, kad senieji
autoriai buvo linkę retą, išimtinį bruožą suvisuotinti,
vieną kurią ypatybę perkelti visam nagrinėjamam ob­
jektui. Reikia atsisakyti pažiūros, kad kurio nors šaltinio
autorius pirmiausia pastebėjo bendriausius ir charakte­
ringiausius bruožus. Atvirkščiai, jam į akis krito išimtys.
J . Lasickio pateiktas žemaitiškų dievų „Olimpas"
nėra griežtai pagoniškas. Jam e daug krikščionybės prie­
maišų, daug paprasto gyvenimo ir net buities reiškinių.
Iš jo dievų negalima sudaryti vienos religinės sistemos,
nes tokios sistemos X V I a. ir negalėjo būti. Pagoniška
pasaulėžiūra ja u buvo susitikusi su valstybine krikščio­
niška, ir pagoniški dievai mišo su krikščionių tikybos
įvaizdžiais. X V I a. pagoniška religija jau buvo virtusi
grynai provincialine, jo je nematyti nei dievų hierarchi­
jos, nei dvasininkų luomo, nei bendrų iš protėvių pa­
veldėtų kulto apeigų. Bendrąsias pozicijas ja u buvo
užėmusi krikščionybė. J . Lasickis net nebepastebėjo die­
vų komplekso, būdingo kiekvienos tautos mitologijai.
Žemaičių dievus galima lengvai sugrupuoti pagal gam-
85
tos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Štai dienos da­
lių dievai: aušra, žlė/a, b rė k š ta ; gyvulių dievai: k al­
vaitis, ėraitis, rataln yčla; visuomenės: žem ėpatis, api-
d ė m ė , bobillu s, bentis. Galima išskirti žemdirbystės, miš­
ko, namų dievus, nors tarp jų griežtos ribos išvesti ne­
beįmanoma. Tai visai natūralu.
Mitai glaudžiai susiję su pirmykštės bendruomenės
ir ankstyvosios visuomenės gyvenimu. Tai, galima sa­
kyt, šios visuomenės šventoji istorija. Keičiantis visuo­
menės organizacijai, keitėsi ir dievai; jie pergyveno
skaidymosi procesą. Vienas ir tas pats dievas įgydavo
daugelį prasmių arba imdavo atstovauti keletui panašios
rūšies reiškinių. Šitokius susiskaldžiusius, krikščionybės
užgožtus, žemaičių dievus ir aptiko J . Laskauskas, o jo
bendramintis J . Lasickis pasistengė paskelbti Europai
kaip retenybę. Išaiškinti tų dievų gyvenimiškas šaknis,
ieškant jų X III—X IV amžių lietuvių ūkiniame ir kultūri­
niame gyvenime, yra istorikų uždavinys.
Į žemaičių, kaip ir kitų tautų, „tikrus" ir netikrus die­
vus reikia žiūrėti materialisto akimis, žinant, kad senovės
žmogus nesuprantamus gamtos ir visuomenės gyvenimo
reiškinius vaizdavosi kaip antgamtinių būtybių veikimą,
kad jis sudievindavo ne tik savo nežinią, bet taip pat
patirtį ir išmintį. Dar visai neseniai tėvai ir seneliai mus
mokė pagarbiai elgtis su ugnimi. J i esanti šventa ir pyks­
tanti, jeigu per ją žergia, gesina ją pamazgomis, drasko
ir mėto. Ugnis pyktį ir kerštą išliejanti gaisrais. Tai ne
kas kita, kaip sudievinta liaudies patirtis, kuri šiandien
išreiškiama įspėjimu: atsargiai su ugnimi!
Dievai, deivės, demonai, raganos, laumės, kaukai,
aitvarai sudaro mitinių būtybių pasaulį, kurio tyrinėji­
mus įprasta vadinti mitologija. Į mitines būtybes reikia
pasižiūrėti istoriškai, panašiai, kaip biologas žiūri į gam­

as
tos keistenybes. Žinoma, nuo mitinio pasaulio pašalinti
neaiškumo šydą ne taip jau lengva, nes čia neįmanoma
pasiūlyti tezių su aiškiais sąvokų apibrėžimais ir tiks­
liomis datomis. Tyrinėtojam s belieka grupuoti ir lyginti
faktus, kurie visuomenės progreso fone reiškia ne tik
liaudies prietarus, bet ir fantastiškai apibendrintą iš­
mintį.
Visus dievus sukūrė žmonės. Tačiau maža pasakyti,
kad sukūrė pagal savo pavyzdį. Dievo kūrimas — tai at­
sipalaidavimas nuo gyvenimo realybės, tai fantastinis
jo s apibendrinimas, tai, galima sakyt, liaudies filosofijos
pasireiškimas. Dievai, demonai, milžinai ir nykštukai —
žmogaus fantastinės galvosenos liudininkai, jo kūrybi­
nės veiklos neišvengiamas etapas. Todėl jie verti rimto
tyrinėtojų dėmesio.
 PAAIŠKINIMAI

1. S a r m a 1 i j a — Rytų Europos šalių pavadinimas, vartotas XV—

XVI amžiuje. Jis kilęs iš senovės graikų ir romėnų istorinio-geogra-
finio gyvenimo pavadinimo, taikyto gentims, gyvenusioms Pavolgio
ir Pauralės stepėse. Šioms gentims priklausė alanai, Il-ame amžiuje
prieš mūsų erų gyvenę šiauriniame Kaukaze, Dono ir Dunojaus žem­
upiuose ir išgarsėję savo karingumu. Jie palaikė artimus ryšius
su skitais. III—IV mūsų eros amžiuje juos išstūmė gotai ir hunai. Da­
lis alanų Ilgą laiką išliko šiaurinėje Oselijoje. Renesanso laikais sar­
matą vardu pradėta vadinti visas Rytų Europos tautas, nors jų dau­
gumas su senaisiais sarmatais neturėjo nieko bendra. A, Gvaninis sa­
vo veikalą pavadino „Europos Sarmatijos aprašymu". Jo vertėjas ši­
taip nusakė XVI a. geografinj Sarmatijos supratimą: „Yra dvi Sarma­
tijos: viena Totorių, arba Azijos, rytiniuose Dono ir Volgos krantuose,
kuriuose gyvena Užvolgio totoriai, kita Europos — kurioje yra len­
kai, rusai, lietuviai, mozūrai, prūsai, pamarėnai, infliantai, Maskva,
gotai, alanai, valošai ir totoriai šiame Dono krante."
2. E l z e v i r a s (lot. Elzevirius) — žymus Leideno ir Amsterdamo
spaustuvininkas, jo ir jo palikuonių, knygų leidėjų,— pavardė. La­
biausiai suklestėjo Elzeviro jmonė 1622—52 m„ savo spausdinimo
menu pralenkdama visas kitas spaustuves ir leidyklas. J i išleido apie
2000 knygų, kurios dėl poligrafinių privalumų vadinamos elzevirais.
Bibliotekos ir muziejai didžiuojasi elzevirais, kaip retais spaudos is­
torijos eksponatais. Po keletą ar keliolika eizevirų turi Vilniaus uni­
versiteto ir Mokslų akademijos bibliotekos. Elzeviro leidykla pradėjo
smukti nuo 1680 m., o 1712 m. buvo likviduota.
3. M a n h a r t a s (Mannhardt), Vilhelmas (1831— 1880),— vokie-
ilų tautosakininkas ir mitų tyrinėtojas. Svarbiausiame savo veikale
„Miško ir lauko kultai" ir kituose darbuose pasisakė prieš Jokūbo
Grimo ir jo romantinės mokyklos tyrinėjimo metodus, stokojusius šal­
tinių kritikos, ir prieš svarbiausią tos mokyklos teiginj, kad mitai —
tai gamtos kūnų ir reiškinių suasmeninimai. Norėdamas mitologiją
paversti tiksliuoju mokslu, jis reikalavo surinkti visus be išimties
liaudies padavimus su jų variantais, nustatyti jų paplitimo ribas ir tik
tada bandyti susekti, kas yra atsiradę vietoje ir kas atėję iš kitur.
Tam reikalui jis buvo sumanęs ¡kurti tarptautinę mokslo Įstaigą.
Pats daugiausia domėjosi žemdirbystės papročiais ir apeigomis. Pro­
paguodamas lyginamąjį metodą folklore, jis rinko iš rašytinių šalti­
nių ir baltų (prūsų, lietuvių, latvių) mitologijos dalykus.
4. R o g a l s k i a i , Adomas ir Leonas (1806— 1876),— Vilniuje ėju­
sių lenkų kalba laikrašiių Ir žurnalų bendradarbiai, rinkę Ir spausdinę
lietuvių liaudies dainas. Adomas buvo numatęs išversti Liudviko Rė­
zos lietuviškų dainų rinkinio „Dainos oder Litthauische Volkslieder"
(1825) aiškinamąjį straipsnį. Be to, iš rusų kalbos į lenkų kalbą iš­
vertė P. Kepeno (1793— 1864) studiją „Apie lietuvių tautos kilmę,
kalbą ir literatūrą" ir 1828 m. išspausdino laikraštyje „Dziennik Wl-
leiiski". Leonas bendradarbiavo su Vilniaus universiteto profesoriais —
istorikais Ignu Danilavičium ir Jokimu Leleveliu. Pagelbėjo Jiems
paskelbti 1468 metų Kazimiero Teisyną Ir išvertė j į į lenkų kalbą.
5. K r a s i n s k i a i — plati lenkų kultūros veikėjų giminė. Zig-
muntas Krasinskis (1812— 1859) — žymus lenkų poetas romantikas. Jo
vaikaitis Adomas (1870— 1909) — literatas, redaktorius, „Bibljoteki
Warszawskiej“ leidėjas. Edvardas, dvarininkas, 1874 m. pastatė Var­
šuvoje Krasinskių bibliotekai rūmus.
6. M i e ž i n s k i s (Mierzynski), Antanas (1829— 1907) — lenkų fi­
lologas ir etnografas. Buvo mokytojas Poznanėje, po to Varšuvos
universitete dėstė graikų kalbą ir slavistiką, kurj laiką buvo to paties
universiteto istorijos-filologijos fakulteto dekanas. Dalyvavo Rusijos
mokslinių draugijų veikime. Greta klasikinės filologijos domėjosi lie­
tuvių mitologija. Iš savo tyrinėjimų rašė straipsnius ir skaitė prane­
šimus archeologų suvažiavimuose Kijeve, Maskvoje ir Vilniuje. Žy­
miausias jo lituanistinis darbas — dviejų tomų „Lietuvių mitologijos
šaltiniai".
7. Čia turima galvoje valakų reforma, kurios metu valstiečiai
buvo sukeldinti į kaimus, iš kurių buvo sudarytos seniūnijos (vaitys­
tės) su kaimų pareigūnais vaitais, šuolininkais ir dešimtininkais —
dešimties kiemų atstovais.
8. Žemaičiai niekad savo numų nevadino bokitals. Lenkų kalba
surašytuose inventoriuose arba kitokio pobūdžio dokumentuose numas
vadinamas vieža ir dar priduriama: numa alba raczey wieza zmuydzka
dla chowania bydta, t.y, numas arba tikriau žemaitiškas bokštas gy­
vuliams laikyti (K. J a b l o n s k i s . Lietuviški žodžiai, p. 129—135).
J . Lasickis, rašydamas lotyniškai, numui taikė lenkišką prasmę.
9. I l g i , I l g i a i , i l g ė s minima šaltiniuose kaip XVI—XVII a.
valstiečio duoklė žemvaldžiams, duodama pinigais arba produktais.

7 . Apie lemaičių dievus 89

XVII a. dokumentuose, rašytuose lenkų kalba, priduriama: jlgie alias
padarki. XVI a, tokių paaiškinimų nepasitaiko (K. J a b l o n s k i s .
Lietuviški žodžiai, p, 281—285). Iš to reikia daryti išvadą, kad XVI a.
šios duoklės prasmė buvo aiški, o XVII a. ją jau reikėjo aiškinti.
Ilges rinkti, llglotl arba llglavoli reiškė tą patį, kaip kalėdoti arba
kalendavau. Kalėdodavo kunigas, o ilgiaudavo bajoras žemvaldys,
lankydamas rudenį savo valdinius valstiečius. Valstietis turėjo savo
poną, laikomą globėju, priimti j nakvynę, vaišinti ir apdovanoti. Šitoks
kunigaikščio arba bajoro lankymasis šaltiniuose dažnai vadinamas
pasėdžiu. J is rėmėsi iš bendruomeninės santvarkos paveldėta pagar­
bos ir paklusnumo tradicija. XVI a. tik smulkieji žemvaldžiai savo
valstiečius belankydavo, stambiųjų Ilgės buvo paverstos pinigine duok­
le. XVIII a. jo s buvo priskaitomos prie žemės rentos ir atskirai ne­
beminimos.
Žodžiu Ugės vadinama visų šventųjų šventė (lapkričio 1 d.). Reikia
manyti, kad duoklės vardu šventė buvo imta vadinti tada, kai, atsi­
sakius nuo ilgiavimo pakiemiais, buvo nustatytas duoklės atidavimo
laikas. Visos feodalinės valstiečių prievolės tokį laiką (paskutinj ter­
miną) turėjo, jį gavo ir Ilgės. Terminu buvo skiriama ne kuri nors
mėnesio diena, o religinė šventė. Apie artėjančią kokią šventę vals­
tiečiai Iš anksto būdavo ¡spėjami bažnyčiose, todėl valstiečio kalen­
doriaus svarbiąją dali sudarė ne mėnesiai ir dienos, o religinės šventės.
10. B r i u k n e r i s (Brückner), Aleksandras (1856— 1939) — žymus
lenkų filologas, literatūros Ir kultūros istorikas, nuo 1891 m. Lenkų
Mokslų akademijos narys. 1892— 1925 m. buvo Berlyno universiteto
slavistikos profesorius. Tai idealistinių pažiūrų, tačiau plataus akiračio
mokslininkas, suradęs seniausius lenkų raštijos paminklus. Savo vei­
kalus rašė ir spausdino lenkų Ir vokiečių kalbomis. Žymiausi jo dar­
ia i: Lenkų kalbos istorija (1907), Lenkų kalbos etimologinis žodynas
(1927). J is taip pat autorius keturių tomų Lenkų kultūros istorijos.
A. Briukneris domėjosi ir lietuvių lingvistika ir etnograllja. Paskelbė
straipsni apie lietuvių mitologiją (Archiv für slavische Philologie, 9
(1886), p. 1— 12) ir išleido knygą lenkų kalba „Senovės Lietuva. Žmo­
nės ir dievai“ (1904), žurnale „Kwartalnik Historyczny“ XI (1877), p.
99, recenzavo T. Grinbergerio „Die Baltica des libellus Lasicki",
H . J . L a s c o v i u s — sulotyninta Laskovskio (Laskausko) pavar­
dė. J . Lasickis sako, kad jis esąs lenkų bajoras iš Kališo žemės Ir kad
jam buvo pavesta matuoti valakais žemę Žemaitijoje. Jis išmatavęs
40 000 jugerių didžiojo kunigaikščio žemės, išskirdamas kiek­
vienam (valstiečiui) po tris jugerlus. Karšuvos tijūnystės 1562 m.
spalio 30 d. surašymo ¡vadinėje dalyje J . Laskauskas vadina­

90
mas didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto tarnu ir pavaldiniu.
Pats J . Laskauskas šiame ¡vade (p. 14) sakosi, kad jo dėdė, motinos
brolis Petras Chvalčevskis — Kališo pakamarė, Knišino seniūnas, Lie­
tuvos didžiojo kunigaikščio pilių ir dvarų prižiūrėtojas. Išeitų, kad jo
dėdė turėjo pareigų ir valdų Lietuvos valstybėje. Reikia labai abejoti,
kad J . Laskauskas būtų buvęs tik Lenkijos, o ne Lietuvos bajoras, kad
jis tokiam ūkiniam finansiniam reikalui, kaip valakų reforma, būtų
buvęs atsiųstas iš kitur. V . Manhartas (p. 349) pastebi, kad iki 1863 m.
Vilniaus muziejuje buvo saugomas 1568 m. kovo 12 d. Žygimanto
Augusto raštas, kuriuo Jokūbui Laskauskui už Žemaitijos matavimų
dovanojami trys kaimai Platelių valsčiuje. Ten pat buvęs saugomas
ir J . Laskausko surašytas Kretingos valsčiaus inventorius. Muziejų po
1863 m. sukilimo uždarius, tie dokumentai atsidūrę nežinia kur arba
buvę sunaikinti. Gargždų valsčiaus inventorius buvęs grafo Tiškevi­
čiaus senienų rinkiny Logaiske. Šias žinias V. Manhartas paėmė iš
A. Kirkoro. Be to, A. Kirkoras ta pačia proga rašė, kad Vilniaus
archeologinės komisijos sekretorius M. Krupavičius 1807 m. matęs
didelę J . Laskauko inventorių dalj su Lietuvos ir Žemaitijos žemė­
lapiais Gumbinės miesto archyve ir kad vienas žinomas Gumbinės gy­
ventojas (pavardės nemini) pasiūlęs miškų urėdui iš Vilniaus visų tų
medžiagų pirkti už 200 dukatų. Tas urėdas kreipęsis j finansų ministe­
rijų dėl pinigų, bet gavęs neigiamų atsakymų. Literatūrinių senienų
mėgėjas grafas Vladimiras Brel-Plateris sutikęs 200 dukatų mokėti,
bet kada Krupavičius kreipęsis | Gumbinės miesto viršūnes, patyręs,
jog visi panašaus pobūdžio aktai persiųsti j Karaliaučių. Kai buvo
kreiptasi j Karaliaučių, iš ten atėjo žinia, kad aktai išsiųsti | Berlynu.
Manhartas suabejojo šia Kirkoro žinia, nes Gumbinėje tuo metu iš
viso nebuvę archyvo, o Karaliaučiaus archyvas apie minimus aktus
nieko nežinojo.
Vilniaus archeologinė komisija paskelbė J . Laskausko vardu su­
rašytus valakų matavimo aktus iš Karšuvos, Kretingos ir Rietavo vals­
čių. J . Lasickio žinios apie J . Laskausko matavimo darbus netikslios.
Jugeris — senovės Romos laukų matavimo vienetas, apytikriai
0,25 ha dydžio. J is taip pat reiškė plotų, kur) galima buvo aparti
per vienų dienų dviejų jaučių žagre. Lietuvoje žemė buvo matuo­
jama j margus ir valakus, kiekvienų valakų dalijant j 3 laukus. Refor­
mos įstatyme buvo numatyta duoti po Uis margus šeimynos žmo­
nėms. J . Lasickis čia bus supainiojęs laukus arba margus su jugeriais.
J . Lasickis sako. kad J . Laskauskas daug pasidarbavęs, atitraukda-
damas žemaičius nuo pagonybės, vadinasi, jis buvo protestantas, ka­
talikybėje matęs daug pagonybės likučių. Reformacijos istorikas J . Lu-
 kaševičius J . Laskauską laiko protestantu. Lietuvos ūkio Ir visuome­
ninių pažiūrų istorijoje Jokūbas Laskauskas (domus asmuo, tačiau ligi
šiol juo niekas plačiau nesusidomėjo.
12. Retas kuris X IX a. lietuvių istorikas ar rašytojas nesidomėjo
mitologija. Romantikus viliojo visa, kas tolima ir paslaptinga. Visų
jų priešakyje stojo T e o d o r a s N a r b u t a s (1784— 1864), savo dau­
giatomės Lietuvos istorijos pirmąjį tomą paskyręs lietuvių mitologi­
ja i („Dzieje starožytne narodu Litewskiego". Mitologia Utewska,
1835). Jis visus dievus, deives ir kitas mitines būtybes paėmė iš J . La-
sicklo ir kitų autorių, kas tik ką mitologijos klausimais buvo paskel­
bęs, ir sustatė juos į eilę pagal antikinės mitologijos pavyzdį. Iš
anksto savo sudarytai schemai dievų ir deivių charakteristikas 'ėmė
iš antikines ir kitų tautų mitologijos, iš lietuvių tautosakos užuominų
ir savo paties etimologizavimų. labai menkai pagrįstų lilologljos duo­
menimis. Kadangi jis norėjo senovės lietuvius savo kultūra prilyginti
antikinėms tautoms, jam viskas tiko. Sakysim, užtikęs J . Lasickio po­
sakį, kad valigan las saugo linus, tuoj surado valžganlo šventę ir dau­
giau kaip puslapį prirašė apie linų auginimo tradicijas Ir papročius.
Vaižgantui skirtą skyrelį užbaigė šitaip: „Penkioliktojo amžiaus pra­
džioje, kada prancūzų karalienė Izabelė, Karolio V I žmona, pirmoji
Prancūzijos elegantė, pradėjo siūdintis marškinius iš lininio aukdeklo.
lietuviai tuo metu jau ėmė siūdintis drabužius iš gelumbės, kuri ligi
tol buvo laikoma puošnumo požymiu." T. Narbutas savo papildymais
stengėsi išsklaidyti bet kokius abejojimus, tačiau tie papildymai lietu­
vių mitologiją dar labiau supainiojo.
D i o n i z a s P o š k a (1757— 1830), rūpindamasis Lietuvos is­
torijos rašymu, rinko lietuvių mitologijos medžiagą, kaip kultūros is­
torijos šaltinį. Surinkti dalykai sudėti į apžvalgą, pavadintą „Apie
senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikš­
tijose (Dionizas Poška, Raštai. Vilnius, 1959 m., p. 300—418). Jam , kaip
ir kitiems jo amžininkams romantikams, rūpėjo iškelti aikštėn lietu­
vių kultūros senumą ir savitumą. J is rėmėsi iš literatūros paimtomis
žiniomis ir liaudyje nugirstais (aktais. Tačiau skirtingai nuo T. Nar­
buto jis nesistengė sudaryti senovės lietuvių religinės sistemos, nors
ir lygino mitinius įvaizdžius su antikos stabmeldžių dievais. | jo mi­
nimų dievų vardus pateko ir J . Lasickio dievai: Aukšlė jas, Vlsagystls.
Bezlea, Garda/Ils, Zemienlkas, Klrnts, Algis. Ašpelene ir dar vienas
kitas. D. Poška stengėsi praplėsti kai kurių dievų reikšmės aiškini­
mus.
L i u d v i k a s J u c e v i č i u s (1813— 1846) taip pat nemažą savo
darbų dalį skyrė dievams ir deivėms, apskritai lietuvių mitologijai
 ( L A . J u c e v i č i u s , Raštai. Vilnius, 1959 m., p. 75— 168). J is nesi­
stengė lietuvių dievams surasti antikines analogijas, nesekė T. Nar­
butu Ir D. Poška. Jis laumių, kaukų, undinių, Dzlvsvido. Ccltyčios,
Praamiimo įr kitų mitinių (vaizdžių ieškojo tautosakoje, visų pirma
dainose. Jam svarbu buvo įrodyti, kad pagoniškosios kultūros liku­
čiai tebėra gyvi. Iš J . Lasickio dievų jis mini Lazdoną ir Medžio/mų,
primenantį Medeinę.
M i k a l o j u s A k e l a i t i s (1829—1887) sudarė lietuviškų dievų
sąrašą. Prie J . Lasickio paskelbtų jis pridėjo savus, kuriuos žinojo, o
kai kuriuos J . Lasickio dievus, kaip Šluotražis. Raugutis, Krukis. jis at­
metė. Jis ėmėsi šio darbo, norėdamas patikslinti tuos tyrinėtojus, ku­
rie rašė apie lietuvių mitologiją, nemokėdami lietuvių kalbos. Ypa­
tingai daug netikrų dalykų prirašąs T. Narbutas, o juo pasekęs filo­
sofas ir pedagogas Bronislavas Ferdinandas Trentovskis (1807— 1869),
ruošęs mitologijos dalykus lenkiškam M. Orgelbrando žodynui. Prie sa­
vojo dievų vardų sąrašo M. Akelaitis pridėjo paaiškinimus, paremtus
lietuvių kalbos žodžių daryba Ir tartimi. Jo rašinys „Spis bogow
žmudzkich i litewskich" skirtingomis antraštėmis išspausdintas keletą
kartų (Bibijoteka VVarszatvska, t. III, 1858; Joachim L e l e w e l . Pols­
ka. Dzieje i rzeczy je j, t. V . Poznaė, 1863; Pišma rozmaite, 1863).
S i m o n a s S t a n e v i č i u s (1799— 1848) parašė lietuvių mitolo­
gijos aiškinimus („VVyjašnienie Mytologii Utewskiej"), kurie neuž­
baigti ir spaudai neparuošti išbuvo iki 1967 m. (žr. S i m o n a s S t a ­
n e v i č i u s . Raštai, p. 216—302). Tai nėra platus sintetinis mitologi­
jos tyrinėjimas. Tai tik K. Hartknocho, M. Strijkovskio Ir J . Lasickio
veikaluose esančių žinių apie lietuvių bei prūsų šventąsias vietas,
dievus, šventes pakartojimas, stengiantis išaiškinti, kas jų raštuose
tikra Ir kas pramanyta. Kaip ir vėlesni tyrinėtojai, jis rėmėsi filo­
loginiu metodu Ir todėl daugiausia vietos skyrė kalbiniams aiškini­
mams. Dalį dievų jis atmetė, dalį įrodė esant abejotinus. Nemaža da­
lykų jis priėmė be rezervų, pasitikėdamas savo pirmtakais. Jis. kaip
ir jo pirmtakai, nelietė mitologijos esmės ir vaidmens visuomenės
gyvenime, j mitologinius vaizdinius žiūrėjo kaip j statiškus, pasikeiti­
mų nepaliestus dalykus. Lygindamas J . Lasickj su kitais autoriais, jis
daro išvadą, kad J . Lasickis paminėjęs didžiausią dievų skaičių ir pri­
valęs daugiausia klaidų, nemaža dievų pats pramanęs. Strijkovskis,
ilgą laiką gyvenęs Žemaitijoje, tiek dievų neradęs, o J . Lasickis, tik
pervažiavęs Žemaitiją, užrašęs jų daugiau negu septyniasdešimt. Iš
tiesų, daugelis esą tik paprasti žodžiai, dažniausiai iškreipti. Nemaža
jų taip sugadinti, kad negalima atspėti, iš ko jie padaryti.

93
 L a u r y n a s I v i n s k i s (1811— 1881), leisdamas lietuviams vals­
tiečiams kalendorius, stengėsi, kad tie jo kalendoriai būtų |domūs ir
naudingi. J is dėjo Į juos ūkinių patarimų, liaudies medicinos ir vete­
rinarijos žinių, dėjo ir skaitinių iš Lietuvos istorijos ir grožinės litera­
tūros. j skaitinius kaip populiarūs dalykai pateko ir mitologiniai pa­
sakojimai. j 1859 m. kalendorių jis ¡dėjo ilgoką rašinj apie pagonišką
lietuvių dievą Praamžių, kuris būvąs pirmas ir vyriausias dievaitis.
Siužetui pagrindą jis pasiskolino iš T. Narbuto.
1864 m. kalendoriuje duodama lietuvių mitologijos medžiaga, pa­
vadinta „Dievaitėj lietuvių ir žemaičių pirm krikščionystės amžiaus".
Tai dievų ir deivių sąrašas, sudarytas, remiantis to meto mitologine
literatūra, j sąrašą pateko ir kai kurie J . Lasickio dievai. L. Ivinskis
neaiškina tų dievų kilmės, o tik primena, kuo jie užsiėmė: ką gera
ir ką pikta darė žmogui.
J o n a s B a s a n a v i č i u s (1851— 1927) lietuvių mitologijai pa­
skyrė net du savo darbus: 1) „Iš senovės lietuvių mitologijos" („Lie­
tuvių tauta", knyga IV, sąsiuvinys I, Vilnius, 1926, p. 5—26) ir
2) „Trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos" (Vilnius, 1921). J . Ba­
sanavičius laikėsi pažiūros, kad lietuviai savo kilme yra giminingi
trakams ir irygams. Šiai giminystei paremti Jis naudojosi ir mitolo-
giia. Indų, antikinių tautų ir Skandinavijos mitologiniams siužetams
ieškojo analogijų arba net atitikmenų lietuvių mitologijoje. Jis rėmėsi
ne tik J . Lasickio teiginiais, bet ir T. Narbuto papildymais, neįtar­
damas, kad ten ne viskas tikra. Mitologijos turtingumą laikydamas
senųjų pagoniškų tautų kultūros aukštumo ¡rodymu, J . Basanavičius
patriotiniais tikslais lietuvių mitologiją stengėsi prilyginti antikinei.
13. M a 1 e c k i a i (lot. Maletius) žinomi du — Jonas (tėvas) ir
Jeronimas (sūnus). Jonas — suvokietėjęs lenkų protestantas, Elko
(Prūsijoje) pastorius, publicistas ir istorijos mėgėjas. Senovės prūsų ir
lietuvių pagoniškus papročius jis aprašė veikale „Libellus de sacrifi­
cis et idolatria veterum Livonum et Borussorum aliarumque vicinarum
gentium". Rašė, atsiliepdamas j pirmojo Karaliaučiaus universiteto
rektoriaus Jurgio Sabino eleg iją—„Poemata et Epistolae, Uber Ele­
giarum quintus, Elegia V-ta Ad Cardinalem Bembu", skirtą kardino­
lui Bembai. Elegijoje dviejose eilutėse užsimenama apie pagonių
šalį, kur garbinami žalčiai ir dievams aukojami ožiai. Maleckis ele­
gijos nuorašą gavo iš savo sūnaus Jeronimo ir panoro J . Sabiną
arčiau supažindinti su prūsų stabmeldyste. Jis laiško forma parašė
minėtąjį veikalą (1553) ir pasiuntė jį rektoriui, kuris pasirūpino, kad
rašinys būtų išspausdintas. Tėvo pradėtą darbą tąsė sūnus, jis parašė

94
knygą: „Wahrhaftige Beschreibung der Sudawen auf Samland, sammt
ihrem Bockheiligen und Ceremonien", kuri buvo teleista Karaliau­
čiuje. Perspausdinta — Erleutertes Preussen, t. 5 (1742), p. 198—207.
Maleckių, ypač tėvo, žinios pateiktos gana lengva ranka, nesi­
gilinant 1 dalyko esmę. Mokėdamas gerai lenkiškai, Jonas Maleckis
galėjo lengvai atskirti, kas yra lietuviška ir kas baltarusiška. Tariamų
dievų vardus jis rašė lietuviškai, o papročių frazes — baltarusiškai,
sujaukdamas dviejų skirtingų tautų ne tik papročius, bet Ir kalbos
dalykus.
14. Lasickis rėmė „čekų brolius", kurie priklausė radikaliajai, liau­
dies reformacijos krypčiai, turėjusiai nemaža pasekėjų Lietuvoje, ypač
Vilniuje. Apie tai platesnių žinių yra J . J u r g i n i o knygoje „Re­
nesansas ir humanizmas Lietuvoje" (Vilnius, 1965, p. 221—251).
15. M e c h o v i t a (Miechowita), Motiejus (1456— 1523), — Kro­
kuvos universiteto profesorius, kelis kartus buvęs Jo rektoriumi, me­
dicinos daktaras, astrologas ir istorikas. Žymiausias jo veikalas „Trac-
tatus de duabus Sarmatiis, Asiana et Europiana, et de contentis in
eis" (1517). Vėlesnis papildytas leidimas pavadintas „Descriptio Sar-
matiarum Asianae et Europianae" (1521). Vėlesni leidimai pavadinti
Mechovitos kronikomis. Jose, tarp kitų šalių ir tautų, rašoma apie
Rusiją, Lietuvą ir Žemaitiją. Žinios apie Lietuvą didžiąja dalimi imtos
iš J . Dlugošo ir Enėjo Silvijaus Pikolominio, tapusio popiežiumi
Pijum II |žr. A. J a n u l a i t i s . Enėjas Silvius Piccolomini bei Jero­
nimas Pragiškis ir Jų žinios apie Lietuvą XIV—X V amž. Kaunas, 1928).
16. G v a n i n i s (Gvagninl). Aleksandras (1538— 1614), kroniki­
ninkas. Jo lotyniškai parašyta knyga „Sarmatiae Europeae descriptio"
pirmą kartą pasirodė Krokuvoje 1578 m. 1611 m. Krokuvoje išėjo
lenkiškai: „Kronika Sarmacyey Europeyskley". Šios knygos prakal­
boje ir dedikacijoje Gvaninis sakosi pateikiąs lenkišką lotyniškosios
kronikos vertimą, tačiau iš tikrųjų tai naujas, beveik dvigubai papil­
dytas veikalas, (dėti nauji skyreliai, o kiti labai išplėsti. Istorijos
apžvalga pratęsta ligi Zigmanto Vazos išrinkimo karaliumi. Lotyniš­
kame leidinyje Lietuvos istorija užbaigiama 1506 m., o lenkiškame —
1608. Iš pakartotinai leidžiamų tekstų lituanistikai vertingesnis lenkiš­
kasis. Be bendrųjų Istorijos žinių, miestų ir vaivadijų aprašymų, yra
skyrelis apie arimą ir javų sėjimą, o knygos pabaigoje Įdėtas Žemai­
tijos aprašymas, pakartojantis kai kurias S. Herberšteino žinias. Kny­
gos gale |dėti labai taisyklingai užrašyti lietuviški poteriai. Jie vadi­
nami žemaitiškais, tačiau visai nesunku įsitikinti, kad Jie užrašyti
aukštaičio.
95
 17, H e r b e r š t e i n a s , Sigizmundas (1486— 1566), — Habsburgų
diplomatas ir rašytojas, 1517 Ir 1526 m. per Lietuvą vykęs j Maskvą.
Šių kelionių patyrimus jis aprašė savo knygose. Knygoje „Rerum
Moscovitarum Commentarli1' yra skyrius „De Lithuania", kuriame ap­
rašomi 1517 m. Lietuvoje patirti dalykai. Duodama nemažai žinių apie
kraštą ii jo gyventojus, tašiau neužsimenama apie tikėjimą ir apeigas.
Aprašinėdamas Žemaitiją, stebisi, kad žemė esanti dirbama mediniais
arklais be geležinių noragų, nors dirva esanti kieta. Valstiečių trobos
ilgos, su židiniu vidury. Seimininkas, sėdėdamas prie židinio, matąs
visus savo gyvulius, nes jie esą laikomi po tuo pačiu stogu. S. Her­
beršteino „Rerum Moscovitarum Commentarli" pirmą kartą išspaus­
dinta Vienoje 1549. Po to leidinys vien XVI-tame amžiuje buvo pa­
kartotas septynis kartus. J is kelis kartus išverstas j rusų kalbą, ištrau­
kos dedamos | istorijos chrestomatijas. Skyrius ,,De Lithuania" j lie­
tuvių kalbą ligi šiol neišverstas. Lietuvių kalba paskelbtos tik jo
citatos. Sita S, Herberšteino knyga naudojosi A. Gvaninis Ir J . La-
sickis. »
 RODYKLĖS

PAVARDŽIŲ RODYKLE

Akelaitis M. 60—75, 80, 81, 82, Grimas J . 10, 62

84,93 Grinbergeris T . 59, 90
Aleksandras, Slucko kunig. 9 Gvaninis A. 22, 42, 61, 62, 64,
Augustinas Aurelius 24, 33, 51 84, 88, 95, 96

Balčikonis J . 69 Hartknochas K. 93
Baranauskas A, 67 Herburlas Jonas (Dobromilskis
Basanavičius J . 60, 77, 94 Herburtas) 11, 12
Batoras S, 9, 54 Herberšteinas S. 61, 62, 95, 96
Semba 94 Hesiodas 18, 39
Bilenšteinas A. 10
Brel-Plateris V, 91 Izabelė, karai. 92
Ivanas IV 55
Briukneris A. 57, 59, 6 !, 63—66
Ivinskis L. 94
68, 70, 75, 90
Budraitis 21, 41 Jablonskis K. 70, 73, 89, 90
Būga K, 67, 75 Janulaitis A. 95
Bulingerls 25, 45, 53 Jaskevičius V. 12, 60. 67, 68, 71—
74, 77—83
Cezaris G. J . 14, 21, 36, 41
Jogaila 15, 20, 23, 37, 41, 43, 63
Chvalčevskis P. 91
Jonas, vysk. 64
Cirotinas K. 58
Jonas m 14, 36
Danilavičius I. 89 Jonynas I. 10
Daukša M. 70, 72 Jucevičius L. 92, 93
Dlugošas J . 63, 75, 95 Jurginis J . 70, 95
Juška A. 68
Elzeviras 10, 88
Enėjas Silvijus 75, 95 Kalvinas Z. 53
Erazmas Roterdamietis 27. 46 Karolis V I 92
Kenigas L. 11, 12
Finkelis L. 55 Kepenas P. 89
Kęsgailą 20, 40. 81
Giedraitis A. 76 Kirkoras A. 91
Giedraitis Merkelis 64, 65 Kiška J . 18, 39
Glebavičius J . 54—56 Komenskis J . A. 54, 58
Graseris J . 9, 12, 55 Krasinskis 11, 12, 89

97
Krėvė-Mickevičius V. 77 Račkauskas 67
Krotovskis J . 54 Radvila J . 69
Krupavičius M. 91 Rėkutis 20, 40, 81
Kulvietis A. 53 Rėza L. 69, 89
Rogalskiai 10, 89
Lasickis J . 7, 9— 11, 13, 52—70, Rokita J . 56
7 2 -8 0 . 83, 86, 91—96
laskauskas J . 18, 23. 39, 43. 56— Sabinas J . 7, 28, 46, 94
60. 63, 64. 66, 68, 69, 74, 86, Salys A. 60
90—92 Sarakas 21, 41, 83
Lelevelis J . 89, 93 Sidzius 20, 40. 82
Lietuvis Mykolas 9, 11, 12, 14, 36, Sigonijus D. 53
61, 62 Simonaitis 20, 40, 82
Likurgas 31, 49 Siryčius 82
Lukaševičlus J . 52, 57, 91, 92 Skardžius P. 84
Slaviūnų Z. 77, 80
Maleckis J . 7, 28, 46, 61—64, 94 Solmsenas F. 59
95 Stanevičius S. 60, 77, 84, 93
Manbartas M. 1 0 -1 2 , 52, 54, 59, Stenderis 77
62, 63, 66—69, 71, 74, 76, 80, Strijkovskis M. 62, 64, 72, 73, 84
83, 88, 89, 91 92, 93
Mažvydas M. 77, 84 Semeta 20, 40, 81, 82
Mechovita M. 61, 95 Sirvydas K. 69
Michelovičiai 20, 40
Miežinskls A. 12, 52, 56, 57, 59. Tiškevičius 91
66, 67, 71—74, 76—83, 89 Trentovskis B. F. 93
Mikalauskai 82 Tumovskis T. 52
Mikučiai 20. 40, 82
Valdkirchas K. 9, 12
Narbutas T. 60, 81, 92, 94
Valkūnas L 11
Neronas 13. 35
Vaza Zigmantas 95
Neselmanas G. H. F. 77
Vencells 53
Ventis 21. 41, 83
Oktavianas Aleksandras, kunlg. 9
Vetušis 82
Orgelbrandas M. 92
Vytautas 23, 43
Plautas 19, 40 Volanas A. 55, 68
Plutarchas 21. 41 Voifenbiutelis 70
Posevinas A. 55 Votškė T. 52, 55
Poška D. 70—73, 76, 77. 92, 93
Prekerls S. 67 Žygimantas Augustas 9, 12, 16,
Pretorijus 71. 73, 75, 81 18. 38, 91

98
 MITINIŲ [VAIZD2IŲ RODYKLE

Aitvaras 25. 44, 77 Ėraičių d, 20, 40, 75, 86

Alabatis 22, 42, 69 Ežerinis 20, 40, 75
Algis 19, 40, 69, 92 Eziagulys 24, 44, 75
Antrimpas (Patrimpas) 28, 47
Apidomė (Apidemė) 20, 41, 70, 86 Gabija 24, 44, 66, 67, 75, 76
Apolonas 26, 45 Gabikas 75
Aspelenė (Užpelenė) 22, 42. 71 Gabjauja 76
92 Gardaiūs 28, 47, 67. 92
Atlalbas 21, 42, 71 Gardunytis 20, 40, 76
Audra 19, 40, 71 Gyvaitė (Gyvatė) 25, 44, 76
Aukštėjus Visagistis 19, 39, 72, 92 Gondas 20. 40, 76
Auska 19, 40, 71 Gubas 21. 41, 76, 77
Auskutas 29, 47 Gulbis 64
Austėja 21, 41, 71
Aušra 71, 86 Ilgės 23, 43, 89, 90
Aušrinė 71
Aušautas 67 Junona 26, 45

Babilas (Bubilas) 21. 41, 64, 72, 86 Karvaičių d. 20. 40, 75, 78, 86
Bachas 81 Kaukas 25. 44. 77, 93
Bangpūtis 71 Keliuokis (Keliuotls) 73
Barstukas 29, 47, 48 Kelių d. 64
Bentis 20, 41, 72, 86 Kerpyčius 20, 40. 77
Bezlėja 19, 40, 73. 92 Kirnis 19. 21, 40, 41. 77, 92
Biržulis 21, 42, 73 KIamalas 21, 42, 77
Brėkšta 19, 40, 74, 86 Koboldas 30, 48
Budintoja 22, 42 Kremara 19, 40, 78
Krikstos 20, 41, 78
Celtyčia 93 Krukis 21, 41. 78, 93
Krūminis 64
Datanus 19. 40 Kurka 67
Derintojas (Derlintos) 20, 41, 74
Laukpatis (Laukpatlmas) 20, 41,
Dievaitis 21. 41, 74
78
DimsUpalis 65 Laumė 93
Dirvolira 65 Lazdona 21, 41, 78, 93
Dugnai 22, 42, 74 Liginčius 19, 40, 79
Dvargontas 21, 42, 75 Lucina 26, 45
Dzivsvits 93 Luibegelda 22, 42, 79

99
Markopolas 29, 47 Ratainyėia 20, 41, 86
Matergabija (Molergabija) 22, 42, Raugų žemėpatis 22. 42, 81
75, 76, 79
Medeina 20, 40, 79, 93 Salausas (Salavas) 21, 42
Merkurijus 26. 45 Srutis 25. 44, 82
Miechutelė 25, 44, 79
Minerva 26. 45 Silinyčius 20, 40. 82
Neptūnas 26, 45 Šluotražis 21, 42, 82, 93
Nosolas 65
Tasviržis (Pavtržis) 22, 42, 81
Numėjas 22, 42, 79
Tavalas (Tabalas) 20, 40, 82
Tiklis 21, 42, 83
Okopiras 28, 47
Trotytojas (kibirkščių) 22, 42, 83
Ortas 20, 40, 80
Tvertikas 21, 41, 83
Ozinek 28, 47
Ublanyčia 22, 42, 83
Panikas 67 Ukaplrmas 67
Pargas 29, 47 Undinė 93
Pargnis 31, 49 Upinis 64
Patrimpas 29. 30, 49, 67 Uždėja 72
Patulas 67
Pelengabija 22, 42, 66, 75, 76, 80 Vaižgantas 23, 43, 83, 92
Pergrubrijus 28, 29, 46, 47 Vaiginė 20, 41, 83, 84
Perkūnas 19, 40, 65, 72, 80, 83 Varputis 21, 41, 84
Piešėjas 22, 42, 80 Vesta 25, 45
Pikulas 67 Vetustis 21, 41
Pilvytas 29, 47, 67 Vleliona (Velionis) 21, 24, 41, 44,
Pizius 19, 40, 80 83
Poklius 29. 47 Visagystis 92
Pokolas 29, 47
Praamžius 93, 94 Zazinek 28, 47
Prigirstytis 20, 40, 41, 81
Priparšis 20, 41, 81 Žemėpatis 19. 39. 40. 84. 86
Pursetas 29, 47 Žemininkas 23, 43, 64. 84, 92
Pušaitė 64 Žemyna 21, 41, 84
Zinčius 67
Ragana 20, 40, 81 Zlėja 73, 86
Ragutis (Rugutis) 81, 93 Zvatgždikis 67

100
 TURINYS

Pratarmė .............................................................................................
Žinios apie rašinio leidinius (J. Jurginis) ...................................
Jonas Lasickis. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikš­
čionių dievus (Vertė L. Valkūnas) ...........................................
Johan. Lasicii Poloni. De Diis Samagitarum ...............................
Zimos apie J . Lasickio asmenį (J. Jurginis) ...............................
Tyrinėjimų apžvalga ( J . Jurginis) ................................................
Paaiškinimai (J. Jurginis) ................................................................
Rodyklės (J. Jurginis) .........................................................................