R. Lazutka.
Pensijø ekonomikos principai
PENSIJØ EKONOMIKOS PRINCIPAI*
*Ðis straipsnis parengtas
Atviros Lietuvos fondo pa-
remto tyrimo ,,Dalyvavimas
pensijø reformoje: pilieèiai,
rinkos, vieðosios institucijos“
medþiagos pagrindu.
n Romas Lazutka – socialiniø mokslø daktaras, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Tarptautiniø ekonominiø
santykiø katedros ir Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros docentas, Socialiniø tyrimø instituto vyriausiasis
mokslinis darbuotojas.
Veiklos sritys: gyventojø pajamø nelygybë ir skurdas, socialinis draudimas, pensijø sistemos. Dalyvavo rengiant kai
kuriuos socialinës apsaugos ástatymus; taip pat Europos Komisijos, Jungtiniø Tautø Vystymo programos, Pasaulio
banko remiamuose socialinës apsaugos tyrimø projektuose.
63
Romas Lazutka
Vilniaus universitetas, Socialiniø tyrimø institutas
Didlaukio g. 47, LT-2010 Vilnius
El. p. romas.lazutka@fsf.vu.lt
Straipsnis skirtas vienai ið aktualiausiø gyventojø senëjimà iðgyvenanèios Europos temø – pensijø
sistemø ekonominiams aspektams. Pateikiami skirtingi pensijø grupavimo pakopomis variantai. Daug
vietos skiriama pagrindiniams pensijø sistemø matams ir pensijø klasifikacijai pagal jas. Parodomi
teisiø á pensijas, jø dydþio nustatymo kriterijai, pensijø sistemø finansavimo ir administravimo metodai.
Apraðoma, kaip kiekvienu konkreèiu laikotarpiu darbinga karta sukuria produktà, kuriuo ji dalijasi
su pensininkø karta. Tai lemia neiðvengiamà kartø tarpusavio priklausomybæ. Dël tos prieþasties
mëginimai visuomenës senëjimo problemà spræsti keièiant pensijø sistemas, jø finansavimo metodus
negali bûti vaisingi.
Straipsnyje pagrástas valstybës ir rinkø vaidmuo pensijø versle, parodytos asmens nepajëgumo
pasirûpinti savo senatve individualiai prieþastys. Aprûpinimas pajamomis senatvëje susijæs su gyvenimo
trukmës, kainø, atlyginimø ir poreikiø neapibrëþtumu ateityje. Siekiant áveikti neapibrëþtumà, pensijø
sistemos konstruojamos draudimo pagrindu.
Fiksuotø ámokø pensijø planai, kurie plinta pastaruoju laikotarpiu, reiðkia, kad iðmokos – paèios
pensijos – dydis nëra ið anksto þinomas ir nëra garantuojamas. Tai turi bûti turima galvoje
reformuojant pensijø sistemas.
Pagrindiniai þodþiai: pensijos; pensijø planas; pensijø ekonomika; socialinë apsauga; apsauga
senatvëje; draudimas; kapitalo rinka.
Ávadas
Pensijos yra vienas ið didþiausià nerimà kelianèiø klausimø senëjanèiose Europos
visuomenëse. Pagrindþiant pensijø reformos poreiká ir vertinant jos galimus
padarinius, minimi ávairûs pensijø sistemø aspektai, viena pensijø charakteristika
prieðinama kitai, daþnai su pirmàja net nesusijusiai. Daþnai kai kurios pensijø sistemos
ypatybës, tokios kaip kaupiamasis finansavimo metodas, individuali atsakomybë,
administravimo privatumas, laikomos savaime suprantamais pranaðumais, kuriais
Lietuvoje nesinaudojama arba tik dël specifiniø pastarojo ðimtmeèio istoriniø
aplinkybiø, arba dël iki ðiol buvusios senatvës apsaugai palankios demografinës
padëties ðalyje [8, p. 9]. Tarptautiniu mastu taip pat vyksta karðtos diskusijos apie
pensijø reformø kryptis, kurios turëtø keisti ávairius pensijø sistemø elementus, naujai
juos derinti [1, p. 138].
Ðiame straipsnyje daug vietos skiriama pagrindiniams pensijø sistemø aspektams,
dël kuriø diskutuojama planuojant ðiuolaikines pensijø reformas, taip pat tiems, á
kuriuos nekreipiama dëmesio, bet jie gali bûti svarbûs tas reformas ágyvendinant.
Pirmame skirsnyje grupuojami pasaulyje paplitæ pensijø planai. Pateikiami ávairûs
pensijø grupavimo pakopomis variantai. Pasitelkiami pagrindinius pajamø apsaugos
senatvëje aspektus apibûdinantys matai. Antrame skyriuje apraðomos kliûtys, su
kuriomis susiduria asmuo, savarankiðkai siekiantis apsirûpinti senatvëje, ir tuo
pagrindþiama bûtinybë kurti kolektyvines apsaugos priemones. Treèiame skyriuje
parodoma gyventojø kartø savitarpio priklausomybë ávairiose pensijø sistemose arba
taikant ávairias pensijø sistemas. Straipsnis baigiamas neapibrëþtumø, su kuriais
susiduriama kuriant apsaugà senatvëje, analize.
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
64

Straipsnyje iðdëstyta pagrindiniø teoriniø nuostatø apie pajamø apsaugos

senatvëje priemones apþvalga, tikimës, bus vertinga tiriant ekonominius pensijø
sistemø aspektus, ávertinant su jos reforma susijusius sprendimus.

1. Pensijø pakopos ir kiti jø klasifikavimo metodai

1.1. Pensijø pakopos

Svarstant pensijø reformà Lietuvoje, pastaraisiais metais daþniausiai minimas
privaèiø pensijø planø kûrimo klausimas [8; 15]. Taèiau pensijø sistemos skiriasi toli
graþu ne tik nuosavybës poþymiu. Jis tëra tik vienas ið pensijø sistemø matø. Geriau
pensijø reformø poreiká ir prasmæ galima suvokti pensijø sistemas vertinant ne
dvimatëje, o daugiamatëje koordinaèiø sistemoje.
Ilgà istoriná laikotarpá pensinio aprûpinimo sistemoms skirtingose ðalyse darë
átakà nevienodos ekonominës, politinës, kultûrinës sàlygos. Jø ávairovë gali bûti
lengviau paþinta grupuojant pagal tam tikrus kriterijus. Daþnai minimos trys
pagyvenusiø þmoniø senatvës apsaugos sistemø pakopos.
Pirma pakopa – pagrindinë, ji apima visus pilieèius arba bent samdomàjá darbà
dirbanèius gyventojus. Tai valstybinës arba socialinio draudimo pensijø sistemos,
kurias apibrëþia ástatymai ir kuriø sklandø veikimà garantuoja valstybë.
Antra pakopa – profesiniø pensijø sistemos. Ðias pensijas kuria individualûs
darbdaviai, jø asociacijos, profesinës sàjungos. Dalyvavimas profesinëse pensijø
sistemose – daþniausiai kolektyvinis pagal socialiniø partneriø sutartá.
Treèia pakopa – savanoriðkas individualus draudimas, kuriuo asmenys rûpinasi
patys (þr. 1 pav.).

1 pav. Pensijø pakopos

Toks skirstymas pagrástas gyventojø aprëpimo kriterijumi, t. y. kiekviena pakopa

apima skirtingà gyventojø skaièiø. Pirma pakopa apima visus ar bent pagrindinæ dalá
darbuotojø, antra – tam tikras darbuotojø grupes, o treèia – tik tuos individus, kurie
draudþiasi savo noru [18].
Vertinant socialinës apsaugos tikslø perspektyvos poþiûriu, senatvëje skurdà
labiausiai maþina pirmos pakopos pensijos, garantuojanèios visiems vienodà arba
pagal buvusá darbo uþmokestá ir darbo staþà diferencijuotà iðmokà.
Kita vertus, ðios pakopos pensijos yra santykinai maþos. Didesná pajamø, prarastø
dël senatvës, kompensavimà garantuoja antros ir treèios pakopø pensijos, sudaranèios
þmogui galimybæ taupyti paèiam, priklausomai nuo taupymo pajëgumo. Vadinasi,
antros ir treèios pakopø pensijomis asmuo gali pasinaudoti siekdamas iðlaikyti toká
patá ar bent jau panaðø pragyvenimo lygá, koks buvo iki jo iðëjimo á pensijà [22].
Pasaulio bankas pasiûlë kitoká skirstymà á pensijø pakopas. Jis pagrástas pensijø
finansavimo ir dalyvavimo pensijø sistemose privalomumo aspektais. Pagal já, pirma
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
65

pakopa apima valstybines pensijas, kurios finansuojamos einamøjø mokëjimø metodu

ir gali bûti mokamos arba visiems pagyvenusiems asmenims, arba skurstantiesiems.
Antra pakopa, pagal Pasaulio banko schemà, apima ir profesines pensijas, ir
individualias pensiniø santaupø sàskaitas, jeigu asmenø dalyvavimas jose yra
privalomas pagal ástatymà. Ði pakopa turëtø uþtikrinti kuo stipresná ryðá tarp mokamø
ámokø ir iðmokø, todël Pasaulio bankas rekomenduoja, kad ðios schemos veiktø
apibrëþtø ámokø pagrindu, t. y. nebûtø ið anksto paþadamas iðmokos dydis, bet jis
susiklostytø priklausomai nuo ið anksto numatytos ámokos ir jos investavimo sëkmës.
Antros pakopos pensijos finansuojamos kaupimo bûdu, jas administruoja privatûs
pensijø fondai, draudimo kompanijos arba kitos finansø institucijos.
Treèia pakopa gali apimti ávairias papildomas profesines pensijas, individualø
pensijø draudimà ir kitus gyvybës draudimo planus. Jø esminë savybë – klientø
savanoriðkas dalyvavimas [19, p. 31–32].
Apþvelgæ ávairiø ðaliø patirtá, pamatytume, kad daugelyje ið jø pensijø sistema
apima visas tris pakopas, taèiau priklausomai nuo atitinkamos ðalies politiniø,
ekonominiø ir socialiniø sàlygø atskiroms pakopoms teikiamas nevienodas vaidmuo.
Ten, kur istoriðkai susiklosèiusios didesnës pirmos pakopos pensijos, gyventojø
dauguma maþesnæ reikðmæ teikia antros ir treèios pakopø pensijoms, ir atvirkðèiai.
Atitinkamos pensijø pakopos pasirinkimui daro átakà ir asmens socialinis statusas.
Maþesnes pajamas gaunanèio socialinio sluoksnio gyventojai tenkinasi pirma pakopa,
tuo tarpu didesnes pajamas gaunantieji prie pirmos ir antros pakopø prisideda dar
ir nemaþà treèios pakopos pensijà [9].

1.2. Pensijø klasifikavimas iðmokø aspektu

Siekiant nuodugniai susipaþinti su pensijø sistema, nepakanka jà klasifikuoti
pagal pakopas. Toks klasifikavimas parodo tik institucinæ pensinio aprûpinimo pusæ.
Kiekvienai ið trijø pakopø priskiriamos pensijos turi ir bendrø bruoþø: pirmos ir antros
pakopos pensijos pagrástos darbu, antros ir treèios pakopos pensijos panaðios tuo,
kad jos abi gali bûti organizuojamos kaupimo principu [9].
Suomiø mokslininkas K. Salminen pensijø schemas pasiûlë klasifikuoti pagal
tokius poþymius kaip aprûpinimas iðmokomis, administravimas ir finansavimas [20].
Kiekvienas ið tø poþymiø savo ruoþtu turi dar bent po du matus. Aprûpinimas
iðmokomis apima teisæ á pensijà ir pensijø dydþio nustatymà, administravimas –
centralizacijos lygá ir nuosavybæ, finansavimas analizuojamas finansavimo metodø ir
finansiniø ásipareigojimø poþiûriais.
Taigi aprûpinimas pensijomis apima teisæ á pensijà ir pensijø dydþio nustatymà.
Teisës á pensijà suteikimas grindþiamas vienu ið penkiø kriterijø: pilietybe (ar bent
nuolatiniu gyvenimu ðalyje), socialinëmis sàlygomis, uþimtumu, profesija ar
individualia draudimo sutartimi. Kiekvienas ið jø lemia skirtingà pensiná aprûpinimà.
Pilietybe pagrástos pensijos apima visus gyventojus, socialinëmis sàlygomis – pensijos
sieja skurstanèius þmones, uþimtumu – apima visus dirbanèius asmenis, profesija –
vienos ar kitos profesijos asmenis, ámonës ar ðakos darbuotojus, individualia
sutartimi – tik tokios sutarties turëtojus.
Pensijø dydis gali bûti nustatomas trim metodais: 1) gali bûti atvirkðèias gavëjo
turimoms pajamoms, 2) nepriklausyti nei nuo dabartiniø, nei nuo ankstesniø pensijos
gavëjo pajamø, 3) gali turëti tiesioginá ryðá su ankstesnëmis gavëjo pajamomis.
Pirmu atveju tenka ávertinti (testuoti) pretendento á pensijà gaunamas pajamas
ar (ir) pragyvenimui turimus iðteklius. Treèiu atveju reikia registruoti asmens
gaunamas pajamas jo darbingo amþiaus laikotarpiu. Paprasèiausias yra antras
metodas, jam ágyvendinti nereikia þiniø nei apie anksèiau gautas, nei apie pensijos
skyrimo laikotarpiu gaunamas pajamas.
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
66

Vienas ar kitas iðmokos dydþio nustatymo metodas pasirenkamas priklausomai

nuo to, kokie tikslai keliami pensijø sistemai ir kokia bendra ðalies socialinë politika.
Jei siekiama visiems gyventojams garantuoti minimalias pajamas, renkamasi pajamø
(kartais ir turto) ávertinimo pagrindu mokamos arba visuotinës (universalios) pensijos.
Jei siekiama iðlaikyti gyventojø darbingo gyvenimo laikotarpio standartus, renkamasi
pensijos, priklausanèios nuo asmens buvusio uþdarbio. Negalima teigti, kad kuri nors
ið ðiø pensijø schemø yra geresnë ar blogesnë. Kiekviena ið jø turi ir teigiamø, ir
neigiamø bruoþø [1, p. 239–242].
Lëðø testavimu pagrástos iðmokos dydis yra atvirkðèias gavëjo pajamoms, t. y.
jei asmens pajamos ne didesnës uþ tam tikrà nustatytà lygá, jam mokama iðmoka,
papildanti pajamas iki nustatyto lygio. Ðis bûdas padeda maþiausiomis sànaudomis
sumaþinti skurdà. Taèiau pajamø tikrinimas padidina administravimo iðlaidas ir
þemina þmogaus orumà. Be to, ðio metodo taikymas gali turëti neigiamos átakos
gyventojø motyvacijai taupyti ar dirbti bei paskatinti þmones sàmoningai pakoreguoti
savo gyvenimo sàlygas, siekiant pasinaudoti teise á pensijà. Tokios pensijos buvo
taikomos kai kuriose Ðiaurës Europos ðalyse, o iki ðiol yra taikomos Australijoje.
Universalios vienodo dydþio pensijos mokamos kiekvienam sulaukusiam pensinio
amþiaus, neatsiþvelgiant á jo pajamas, turtà ar darbo staþà (pvz., bazinës pensijos
Naujojoje Zelandijoje ir Skandinavijos ðalyse). Todël, taikant ðias pensijas, pakanka
maþø administravimo iðlaidø. Kaip ir lëðø testavimo pensijos, ðios pensijos maþina
skurdà, taèiau, jas skiriant, nesiekiama asmeniui kompensuoti prarastø pajamø, todël
ðiomis pensijomis gali bûti nepatenkinti didelius atlyginimus gaunantys darbuotojai.
Savo ruoþtu tai gali paskatinti þmones vengti mokëti ámokas ar dalyvauti darbo
rinkoje. Be to, kadangi ði pensijø sistema yra visuotinë, labai padidëja bendros jos
finansavimo iðlaidos. Didelë dalis iðmokø patenka turtingiesiems, kurie pakankamai
apsirûpina ið savo nuosavybës, taèiau kai didelës pajamos apmokestinamos didesniais
mokesèiais, ji suderinama su perskirstymu skurstantiesiems.
Priklausanèios nuo ámokø ir uþdarbio pensijos mokamos darbingu laikotarpiu
ámokas mokëjusiems asmenims. Mokant ðias pensijas, kitaip negu universalias, maþiau
krenta gyvenimo standartai sulaukus pensinio amþiaus ir kartu maþiau vengiama
mokëti ámokas, taèiau jos ne tokios veiksmingos maþinant skurdà, nes kai kurios
asmenø grupës neuþsidirba jokios arba uþsidirba tik labai menkà pensijà.
Be ðiø pagrindiniø teises á iðmokas ir jø dydá apibûdinanèiø pensijø modeliø,
taikomi ir kiti, tarpiniai modeliai. Pavyzdþiui, su tarnyba susijusi vienoda iðmoka (apie
20–30% darbo uþmokesèio) mokama tam tikrà nustatytà metø skaièiø (pvz., 20–
30 m.) dirbusiems ir ámokas mokëjusiems asmenims. Toks modelis veikë Argentinoje.
Didþiausias jo trûkumas yra tas, kad taikyti ðio modelio trumpai dirbantiems
asmenims negalima. Taikant tokià pensijø sistemà, galima iðvengti iðsisukinëjimo nuo
ámokø, taèiau kartais su tokia iðmoka sunku áveikti skurdà, nes kai kurios þmoniø
grupës gauna labai maþai. Top-up sistema arba maþiausios pensijos garantija papildo
kitø pensiniø sistemø iðmokas, jei pastarosios yra þemiau skurdo ribos. Taikomas ne
visø pajamø, o tik ið pensijø sistemø gaunamø pajamø ávertinimas. Top up pensija
kiekvienam þmogui siekiama garantuoti bent jau skurdo ribà siekianèias pajamas.
Tai yra taip pat vienas ið pigiausiø skurdo maþinimo bûdø.
Derinant teisës á pensijà ir pensijos dydþio kriterijus, galima skirti penkis pensinio
aprûpinimo modelius, kurie parodo atitinkamos pensijø sistemos funkcijas ir tikslines
visuomenës grupes, kuriø apsaugai senatvëje skiriamos pensijos. Socialinës paramos,
pilietybës, dirbanèiøjø draudimo, grupinio draudimo ir individualaus draudimo
pensijø schemos parodytos 2 pav. [20, p. 142].
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
67

2 pav. Pensiniø iðmokø modeliai

Vertindami Lietuvos pensijø sistemà pagal pensinio aprûpinimo grupavimà,

aiðkiausiai matome priklausanèias nuo darbo uþmokesèio arba dirbanèiøjø socialinio
draudimo pensijas. Tiesa, pagrindinë socialinio draudimo pensijos dalis Lietuvoje
susieta tik su darbo staþu, o papildoma pensijos dalis tiesiogiai priklauso ir nuo
buvusio atlyginimo, ir nuo darbo staþo. Kalbant apie pensijø reformà, Lietuvoje
daþniausiai turimas galvoje individualaus ar grupinio draudimo pensijø sistemø, kurios
pavadinamos atitinkamai antra ir treèia pakopomis, sukûrimas.

1.3. Pensijø klasifikavimas administravimo aspektu

Pensijø sistemos gali bûti administruojamos centralizuotai ir decentralizuotai.
Centralizuotoje organizacijoje visà pensinæ sistemà valdo viena institucija. Pastaruoju
metu daugelyje srièiø siekiama decentralizacijos (pvz., socialiniø paslaugø), taèiau
teisës á pensijà yra apibrëþtos ið anksto, pensijø srityje veikiama pagal ástatymus ar
socialiniø partneriø susitarimus, todël didelio lankstumo èia nereikia, tuo tarpu dël
didelio veiklos masto ir operacijø standartizavimo centralizacija padeda sumaþinti
veiklos sànaudas.
Decentralizuotoje pensijø sistemoje sprendimus priima keli autonomiðki
padaliniai. Decentralizacija gali bûti ágyvendinta regiono, profesijos ar atskiros
organizacijos pagrindu. Pavyzdþiui, Vokietijoje atskirai federaciniø þemiø lygiu
administruojamos darbininkø pensijos ir atskirai centralizuotai ðalies lygiu
administruojamos pensijos tarnautojams; Lenkijoje atskirai administruojamos
samdomàjá darbà dirbanèiø asmenø ir ûkininkø pensijos.
Atskiros institucijos gali administruoti ir tam tikras pensijø dalis (pvz., bazinæ ir
papildomà pensijas Suomijoje). Vieno ar kito administravimo bûdo pasirinkimà lemia
ðalies istorinës ir politinës prieþastys. Taèiau ekonominiu poþiûriu svarbu panaudoti
masto ekonomijos pranaðumus, kai galima standartizuoti dalyvavimo ir iðmokø
parametrus.
Administravimas gali skirtis ir nuosavybës aspektu, t. y. ar pensijas teikia
valstybinës ar privaèios institucijos. Pagrindinius sprendimus dël valstybiniø pensijø
priima politikai, o sprendimus dël privaèiø pensijø diktuoja rinka. Taèiau riba tarp
ðiø dviejø sistemø nëra labai ryðki dël didesnio ar maþesnio valstybiniø (ar
visuomeniniø) institucijø dalyvavimo valdant ir kontroliuojant visø tipø pensijø
schemas. Valstybë reglamentuoja privaèiø pensijø schemø investicinæ veiklà, gali
nustatyti privalomà dalyvavimà jose ir pan. Kita vertus, valstybinëms pensijoms daro
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
68

átakà ir situacija rinkose. Valstybiniø pensijø parametrai keièiami atsiþvelgiant á

kintanèià ûkio padëtá.
Labiausiai paplitusi pensijø sistemø administravimo institucija – triðalë taryba,
á kurià áeina apdraustøjø, darbdaviø ir vyriausybës atstovai. Tokiu atveju sunku
nusakyti tokios pensijø sistemos nuosavybës formà: valstybinë ar privati. Todël tiksliau
bûtø kalbëti apie nuosavybës laipsná, o ne grynà nuosavybës formà.
Sàlygiðkai atskiriant valstybines ir privaèias pensijas, paprastai paþymima, kad
privaèios pensijos yra labiau susietos su uþimtumu. Nors ryðys tarp ámokø ir iðmokø
egzistuoja nustatant ir valstybines pensijas, taèiau, nustatant privaèias pensijas, jis
stipresnis dël trijø prieþasèiø.
Pirma, kitaip negu daugeliui valstybiniø pensijø schemø, privaèiø pensijø
sistemoms daþniausiai nebûdingi perskirstymo elementai, kuriø dëka kompensuojama
trumpa dalyvavimo darbo rinkoje trukmë, maþi darbo uþmokesèiai ar ne darbo
laikotarpiai (dël mokslo, kvalifikacijos këlimo, vaikø prieþiûros ir ilgalaikës artimøjø
slaugos).
Antra, privaèios profesinës pensijos paprastai aprëpia tik pagrindinæ darbo jëgà
ir ne visada apima ne visà darbo dienà ar laikinai dirbanèius darbuotojus. Be to, gali
bûti reikalaujama minimalaus darbo staþo pas tà patá darbdavá.
Treèia, privaèiose sistemose taip pat reikalaujama tam tikro pajamø lygio, kuris
leistø taupyti senatvei per daug neapribojant dabartinio vartojimo. Reikalaujama ir
tam tikro pajamø stabilumo laiko atþvilgiu [5, p. 5–6].

3 pav. Pensijø sistemø klasifikavimas pagal nuosavybæ, dydá ir dalyvavimo privalomumà

Pensijø dydþio nustatymo kriterijai ir nuosavybë ávairiose ðalyse derinami

skirtingai (þr. 3 pav.) [5, p. 8]. Taèiau pastebima tendencija, kad tose ðalyse, kurios
turi socialinio draudimo su buvusiu darbo uþmokesèiu susieto dydþio pensijas,
paprastai nereikalaujama privalomai dalyvauti privaèiose profesinëse pensijø
sistemose (Belgija, Kanada, Vokietija, Italija, JAV). Kitose ðalyse, kur pagrindinë
apsauga senatvëje garantuojama vienodo dydþio valstybinëmis pensijomis, taikomas
privalomas dalyvavimas papildomose profesinëse pensijø sistemose. Tiesa, tas
privalomumas paprastai nustatomas ne ástatymu, o socialiniø partneriø susitarimais.

1.4. Pensijø klasifikavimas finansavimo poþiûriu

Pensijø sistemos finansavimo metodas yra pagrindinis diskusijø apie pensijø
reformà Lietuvoje objektas. Kaip parodysime toliau, esminë pensijø ekonominë
funkcija individo poþiûriu – asmens gyvenimo ciklo metu perskirstyti vartojimà, t. y.
þmogus darbingo laikotarpio metu atsisako dalies savo pajamø (vartojimo) tam, kad
ágytø teisæ gauti tam tikras pajamas (ar teisæ á ateities produktà) senatvëje. Tai galima
padaryti dviem bûdais:
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
69

1) kartø sutartimi – jaunesnioji karta pasiþada padengti senatvës pensijø iðlaidas;

2) taupant dalá savo darbo uþmokesèio, kad uþ sukauptà kapitalà bûtø galima
ásigyti prekiø jau iðëjus á pensijà.
Pagal tai skiriami du pagrindiniai pensijø finansavimo modeliai: einamøjø
mokëjimø (pay-as-you-go, arba PAYG) ir kaupimo (fully funded, arba FF).
Taikant einamøjø mokëjimø modelá, dabartiniai dirbantieji moka socialinio
draudimo ámokas, kuriomis finansuojamos esamø pensininkø pensijos, t. y. vienø metø
pensijø iðlaidos dengiamos tø paèiø metø ámokomis. Ámokas moka darbdaviai ir patys
apdraustieji. Abiem atvejais ámokø dydá (tam tikrà darbo uþmokesèio procentà)
nustato vyriausybë arba socialinës apsaugos institucija, administruojanti socialinio
draudimo schemà.
Skirtumas tarp sumos, kurià darbdavys turëtø iðmokëti dirbanèiam asmeniui ir
sumos, kurià darbuotojas gauna atskaièius visas ámokas, vadinamas pleiðtu [17, p. 148].
Todël prekiø ir paslaugø perkëlimas ið dirbanèiøjø pensininkams yra akivaizdus, t. y.
aiðkiai pastebimas. Teisë gauti pensijà ið esmës yra politinë teisë, pensijos mokëjimo
trukmæ nustato ir garantuoja valstybë.
Kaupiamøjø pensijø sistemoje ámokos surenkamos á tam tikrà fondà, kuris
vadinamas ámokø rezervo fondu. Bet kuriuo metu jis turi bûti pakankamo dydþio
prisiimtiems ásipareigojimams patenkinti. Kiekvienas tokios sistemos dalyvis ið
kaupiamosios sistemos gaus tiek, kiek jis ámokëjo ir kiek pavyko gauti papildomø
pajamø tas ámokas investavus (ámokos plius investicinis pelnas), t. y. egzistuoja
glaudus ryðys tarp sumokëtø ámokø ir gaunamø iðmokø. Asmens vartojimas yra
apribotas jo paties taupymu. Teisæ á iðmokas suteikia privati sutartis, o ne ástatymas,
teisë á pensijà yra finansinë, o ne politinë. Taigi ði sistema tampa tiesiogiai nepriklau-
soma nuo vieðøjø finansø, net ir tuo atveju, kai dalyvavimas joje yra privalomas.
Pensijø finansavimas apibûdinamas ir kitu aspektu – finansinës atsakomybës uþ
iðmokas. Jeigu uþ iðmokø dydá atsako tik pats bûsimas ar jau esamas pensininkas,
taikoma apibrëþtø ámokø sistema. Ji reiðkia, kad asmuo taupo lëðas (paprastai tam
tikrà atlyginimo dalá) ir bûsimas pensijos dydis priklauso nuo sutaupytø lëðø sumos.
Jeigu taupymas nesëkmingas dël to, kad asmuo kuriuo nors darbingo amþiaus
laikotarpiu neturi pajëgumo taupyti arba lëðos prarandamos, nuvertëja taupymo metu,
paèiam asmeniui tenka finansinë atsakomybë senatvëje tenkintis maþesnëmis
iðmokomis, negu jis tikëjosi.
Kai uþ pensijos mokëjimà ir jos tam tikrà dydá atsakinga valstybë, darbdavys
arba pensijas teikiantis pensijø fondas ar draudimo bendrovë, taikoma apibrëþtos
iðmokos sistema. Tuomet ið anksto numatytà pensijà garantuoja minëtos institucijos.
Jos savo lëðomis privalo padidinti ámokas arba naudoti ið anksto sukauptus rezervus
tam, kad planuota gerovë senatvëje bûtø iðsaugota. Suprantama, kad apibrëþtos
iðmokos sistemos taikomos garantuojant pagrindinæ apsaugà senatvëje ir yra bûdingos
pirmos (daþnai ir antros) pakopos pensijoms, o apibrëþtos ámokos sistema –
individualioms arba treèios pakopos pensijoms.
Remdamiesi anksèiau iðdëstytu pensijø grupavimu, galime analizuoti bet kurios
ðalies pensijø sistemà, nagrinëti kiekvienà jos elementà. Lietuvoje pagrindinë
apsaugos senatvëje priemonë yra socialinio draudimo pensija. Teisë á jà suteikiama
dirbusiems asmenims. Iðmokos dydis susietas su buvusiomis pajamomis. Sistema
administruojama centralizuotai valstybinës institucijos, taèiau taikoma ir socialiniø
partneriø (darbdaviø ir darbuotojø) prieþiûra. Socialinio draudimo pensijø sistemoje
taikomas einamojo finansavimo metodas, o finansinë atsakomybë tenka valstybei.
Kai kurios papildomos valstybinës pensijos (nukentëjusiems (tremtiniams ir kt.) ir
nusipelniusiems asmenims) skiriasi teisës suteikimo ir iðmokos dydþio nustatymo
kriterijais. Profesiniø ir individualiø pensijø sistemos Lietuvoje tik pradeda kurtis.
Kaupiamoji privati pensijø sistema numatoma ágyvendinti vietoj dalies socialinio
draudimo pensijos.
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
70
*Pastaroji pastaba tiktø ir ki-
toms toliau apraðomoms prob-
lemoms, su kuriomis susiduria
asmuo, individualiai besirûpi-
nantis senatve.
2. Individualaus apsirûpinimo senatvëje kliûtys
Ankstesniame skirsnyje pateikëme apibendrintà empirine medþiaga pagrástà
pasaulyje paplitusiø pensijø sistemø charakteristikà. Dabar pagrásime tø pensijø
sistemø egzistavimo poreiká dël individuliø pastangø nesëkmiø.
Paprasèiausias poreikio pensijai aiðkinimas pagrástas tuo, kad þmogaus vartojimo
laikotarpis savo trukme ilgesnis uþ jo gebëjimo dirbti laikotarpá. Vaikystës vartojimo
laikotarpis nesukelia problemø, kol visuomenëje áprasta, kad nepilnameèiais vaikais
visapusiðkai rûpinasi jø tëvai. Deja, bent Europos kultûros visuomenëse jau prarasta
tradicija, kad senais tëvais taip pat rûpintøsi jø suaugæ vaikai. Todël pensijos
ekonominë prasmë – asmens dalies sukuriamø gërybiø atidëjimas vartojimui tam
laikui, kai jis nedirbs dël senatvës. Taèiau tik ið pirmo þvilgsnio vartojimo atidëjimas
atrodo paprastas.
Pirma, asmuo negali susikrauti atsargø ilgam laikui. Negalima sukaupti vartojimo
reikmenø keliems deðimtmeèiams. Juo labiau kad didelæ dalá vartojimo sudaro
paslaugos, kurios kuriamos èia pat vartojimo momentu ir visiðkai negali bûti
kaupiamos [2].
Antra, asmuo neþino, kiek jam bûtina susikaupti turto senatvei, nes neþino, koká
laikotarpá jo senatvë truks. Jis gali susiplanuoti, kad, tarkime, nuo ðeðiasdeðimties
metø jis nedirbs ir pradës gyventi ið santaupø. Taèiau, kiek laiko jis gyvens po to? Ðis
planas jau nebe jo rankose. Galima numatyti variantà, jog asmuo bus ilgaamþis ir
taupyti senatvei su geroka atsarga. Taèiau perteklinis taupymas nepagrástai riboja
vartojimà darbingo amþiaus laikotarpiu ir reiðkia gerovës nuostolius viso gyvenimo
ciklo mastu* .
Treèia, asmuo neþino, kokios bus vartojimo reikmenø kainos jo senatvës laiko-
tarpiu. Nuo jø priklausys santaupø perkamoji galia. Ðiandien þmogus gali jaustis gana
uþtikrintas savo senatve, jei jis turi, tarkime, po ðeðis ðimtus litø kiekvienam jo bûsimo
gyvenimo mënesiui. Bûdamas ðeðiasdeðimtmetis, jis gali tikëtis gyventi trisdeðimt
metø, todël jam reikëtø turëti susitaupius 216 000 litø. Jis galëtø pirkti du kartus
daugiau uþ vidutiná Lietuvos pensininkà, kuris gauna tik apie 300 litø mënesinæ
pensijà. Per dienà jis galëtø iðleisti po dvideðimt litø. Galëtø kasdien pirkti po
kilogramà sûrio. Taèiau, kas galëtø garantuoti, kad tokios jo pirkimo galimybës
nesumaþës po deðimties ar po dvideðimties metø? Dabar atrodanti priimtina 600
litø per mënesá suma po keliø ar keliolikos metø gali bûti per menka net bûtiniausiems
poreikiams patenkinti.
Ketvirta, ið anksto neþinomas ir bûsimos darbingos kartos gyvenimo lygis tuo
laikotarpiu, kai savo senatvei taupantis þmogus jau gyvens ið santaupø. Jeigu jø dydis
bus apskaièiuotas pagal asmens jaunystës ar vidutinio amþiaus laikotarpio gyvenimo
standartus, ðis asmuo pateks á skurdà senatvëje, kai visuomenës gyvenimo standartai
gerokai pakils. Tai atsitiks dël technologinës ir ûkinës paþangos, kurià kuriant jis dël
senyvo amþiaus jau nedalyvaus. Tai svarbu, nes skurdas reliatyvus dalykas [6, p. 2].
Jis priklauso ne tik nuo to, ar asmuo gali patenkinti savo pagrindinius poreikius, bet
ir nuo aplinkiniø, ðiuo atveju – dirbanèiøjø gerovës.
Penkta, pastaraisiais deðimtmeèiais aðtrëja dar viena su vartojimo lygiu senatvëje
susijusi problema. Þmonës gyvena vis ilgiau, vis labiau iðsitæsia ir vëliausias gyvenimo
etapas, kai jie yra paliegæ ir reikalingi globos. Tai labai padidina specialius poreikius
socialinëms ir medicinos paslaugoms. Viena vertus, jø kaina didelë, o kita vertus,
poreikis labai atsitiktinis atskiro þmogaus atþvilgiu. Numatyti toká poreiká ir sutelkti
pakankamai lëðø tokiam poreikiui patenkinti vien individualiomis pastangomis sunku.
Su anksèiau aptartomis problemomis susiduria apdairus ir pakankamai uþdir-
bantis þmogus, kad galëtø taupyti. Ne visi þmonës tokie. Todël yra dar bent dvi
papildomos prieþastys, dël kuriø asmenys individualiai nepasirûpina savo senatve.

*Tai neturëtø áþeisti pensi-
ninkø ar bûti dirbanèios kar-
tos pasipûtimo prieþastimi,
nes darbingø gyventojø gamy-
binës galimybës, o kartu ir
gerovë priklauso nuo to, kà
jiems sukûræ paliko dabar-
tiniai pensininkai.
R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
71
Taigi, ðeðta, yra þmoniø, kuriems gerovë senatvëje nublanksta prieð ðiandienos
poreikius ir pagundas. Darbingo amþiaus metu iðleidþiama viskas, tikintis, kad
pasirûpinti senatve dar pakaks laiko ir galimybiø. Pasitaiko, kad nepakanka. Paprastas
atsakymas bûtø toks: kaip pasiklojai, taip iðsimiegok. Deja, tokie pamokymai jau
seniai netinkami. Neapdairiuosius galiausiai tenka iðlaikyti apdairiesiems. Ir ne tik
vadovaujantis moralinëmis nuostatomis, bet ir grynai savanaudiðkais interesais.
Rûpinimasis nerûpestingaisiais ðiuolaikinëje visuomenëje daþnai yra pigesnis
problemos sprendimo bûdas, negu nesirûpinimas jais, todël apdairiøjø apsaugai reikia,
kad senatve pasirûpintø ir neapdairieji.
Septinta, net ir apdairus bei rûpestingas þmogus gali nepasirûpinti savo senatve,
jeigu jis uþdirba maþai, kartais darbo visiðkai netenka, be to, dar turi ir iðlaikomø
ðeimos nariø. Jis tiesiog nepajëgus kà nors atidëti senatvei, o tai darydamas ypaè
uoliai, senatvës jis paprasèiausiai nesulauktø.
Visuomenës poþiûris á neapdairiuosius ir nepajëgiuosius gali bûti labai skirtingas,
taèiau mums svarbiau pripaþinti bent tai, kas jiems bendra. Tiek vienas, tiek antras
gali likti nepasirûpinæ pragyvenimo ðaltiniu senatvëje.
Pradinë iðvada ið anksèiau iðdëstytø argumentø bûtø labai pesimistinë. Asmuo
paprastai nepajëgus ið anksto susitaupyti savo senatvei individualiai. Viena prieþastis
susijusi su vartojimo reikmenø netinkamumu ilgameèiam kaupimui. Keturios
prieþastys susijusios su nepakankama informacija – asmuo neþino bûsimos savo
gyvenimo trukmës, neþino bûsimø vartojimo reikmenø kainø, bûsimø atlyginimø ir
bûsimø savo poreikiø. Tos prieþastys yra grynai iðoriðkos ir visiðkai nepriklauso nuo
asmens sprendimø. Dar dvi prieþastys svarbios tik daliai þmoniø. Vieni þmonës
nepakankamai apdairûs, todël savo senatve ima rûpintis per vëlai, kiti þmonës dël
menko pajëgumo uþsidirbti ir ásipareigojimø iðlaikyti ðeimos narius nepajëgia
pasirûpinti savo senatve net ir suprasdami, kad tai negerai.
3. Kartø tarpusavio priklausomybë pensijø sistemose
Ankstesnio skirsnio iðvada apie sunkumus, su kuriais susiduria asmuo, siekdamas
apsirûpinti senatvëje, neturëtø nuteikti pesimistiðkai. Þmonës labai daug kuo
nepajëgia apsirûpinti individualiai. Tokiais atvejais jie naudojasi rinkomis. Rinkas
sukûrë darbo specializacija. Kokios rinkos gali suteikti vartojimo galimybiø ateityje,
kai þmogus nepajëgs dirbti?
Vartojimo reikmenø kaupimo deðimtmeèiams problemà gali padëti iðspræsti
pirmiausia kapitalø rinka. Asmuo gali taupyti, skolinti savo santaupas, investuoti á
vertybinius popierius ar nekilnojamàjá turtà darbingo amþiaus laikotarpiu.
Nepajëgdamas dirbti, jis parduos savo turtà tuo metu darbingo amþiaus gyventojams
ir turës lëðø pragyvenimui.
Taip visuomenëje, kurioje karta keièia kartà, kiekvienas asmuo pereina darbingo
ir podarbingo amþiaus laikotarpius, dalis individualaus vartojimo ið darbingo amþiaus
pastumiama á senatvæ. Viena karta gali susitaupyti senatvei todël, kad kita karta darys
tà patá, t. y. todël, kad antra karta, besirûpindama savo senatve, pirks ið pirmos kartos,
jau sulaukusios senatvës, sukauptà turtà. Tai reiðkia, kad taupymas senatvei susieja
kartas. Ryðio esmë – kiekvienai gyventojø kartai tenka vartoti visuose jos gyvenimo
ciklo etapuose. Tuo tarpu gaminti pajëgûs tik darbingo amþiaus gyventojai. Todël
kiekviena karta senatvëje vartoja ne tai, kà ji pati sukûrë, o tai, kà tuo metu gamina
dirbanti karta* (þr. 4 pav.).
Kartø ryðys per kapitalø rinkas yra tik vienas ið galimø. Su agrarine visuomene
negráþtamai á praeitá nuëjo vadinamasis neformalus kartø solidarumas ðeimose, kai
nusenusiø tëvø iðlaikymà uþtikrindavo pagarbos ir atsakomybës tradicijos.
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
72

4 pav. Kartø dalyvavimas gamybos ir vartojimo procesuose

Industrinëje visuomenëje susiklostë galimybës skirtingø kartø vartojimà susieti

per fabrikà. Darbdavys dalá darbininko algos atideda jo senatvei. Atidëta dalis
investuojama tame paèiame ar kituose fabrikuose. Kai darbininkas pasensta,
darbdavys gali jam mokëti pensijà ið sukaupto turto. Kad turtas nemaþëtø, toliau
kaupiama ið jaunesnës darbininkø kartos atidëto atlyginimo dalies. Ðiuo bûdu
susiejant darbininkø kartas, taip pat naudojamasi kapitalo kaupimu kaip ir pirmu
atveju. Be ðio bûdo darbdavys gali iðsiversti, jeigu jis pasikliauja ámonës
ilgaamþiðkumu. Galima mokëti pensijà buvusiam darbininkui tiesiogiai ið jaunesnës
kartos darbininko sukurtos vertës, t. y. dalá jo atlyginimo. Reikia tik pagrásto
pasitikëjimo, kad, kai pasens ir dabartinë darbininkø karta, fabrikas gyvuos,
darbininkø skaièius nemaþës ir bus ið ko mokëti paþadëtas pensijas.

5 pav. Kartø tarpusavio priklausomybës formos

Jau XX a. pirmoje pusëje ekonominës krizës sukëlë abejoniø ámoniø ilga-

amþiðkumu. Vienos ámonës pleèiasi, kitos nyksta, naujos keièia senàsias, darbuotojai
keièia darbo vietas po keletà kartø savo profesinës karjeros laikotarpiu. Todël pensijø
netrikdomam finansavimui garantuoti tenka susieti darbingà ir podarbingà kartà ne
ámonës ar ûkio ðakos, o visos visuomenës mastu. Kurdami pensijø sistemas,
visuomenës mastu iðvengiame darbuotojø mobilumo tarp ámoniø ir ûkio ðakø átakos
pensijø finansavimui. Todël, jeigu rizikinga prisiimti ásipareigojimà mokëti pensijas
vienos ámonës ar pramonës ðakos mastu, nëra rizikos tai daryti visuomenës mastu.
Juk sunku ásivaizduoti visuomenæ, kurioje neliktø darbingos ir dirbanèios kartos.
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
73

Reikia tik, kad valstybë bûtø ápareigota kiekvienais metais darbingos kartos sukuriamà
BVP dalá skirti pensininkø kartai. Paprasèiausias BVP paskirstymo tarp kartø bûdas
tarpininkaujant valstybei – rinkti mokesèius ið dirbanèiøjø darbo uþmokesèio ir
surinktas lëðas mokëti pensijø forma jau nedirbantiems senatvëje (þr. 5 pav.).
Taigi yra gerai þinomos keturios ekonominës kartø tarpusavio priklausomybës
formos: individualus taupymas kapitalø rinkose, neformalus kartø solidarumas
ðeimose, darbdavio ásipareigojimas mokëti pensijà buvusiam darbuotojui ir pensijos,
kurias finansuoja (moka) valstybë mokesèiais ið atlyginimø surinktomis lëðomis. Antra
ir treèia forma maþai gyvybingos ðiuolaikinëje visuomenëje, nes jos pagrástos tokiais
institutais (atitinkamai ðeima ir ámone), su kuriais asmens ryðys nëra pastovus
deðimtmeèiams nuo darbinës veiklos pradþios iki mirties. Gyvybingos yra kartø ryðio
formos, kurios pagrástos rinkomis – kapitalo ir darbo. Tas gyvybingumas pasiekiamas
platesniø ryðiø dëka, kurie iðeina uþ atskiros ðeimos ar ámonës ribø ir susaisto visà
visuomenæ.
Visuomenës mastu renkami mokesèiai ar socialinio draudimo ámokos ið
dalyvaujanèiø darbo rinkoje ir yra pensijø mokëjimo ðaltinis. Darbingo amþiaus
mokesèiø mokëtojai sutinka su tokia naðta uþ ástatyminá valdþios paþadà, kad toks
ryðys tarp kartø bus palaikomas ir ateityje, todël jie gali maþiau rûpintis taupymu
senatvei*.
Ir turto kaupimas darbingame amþiuje, ir jo pardavimas sulaukus senatvës
galimas tik esant kapitalø rinkai. Jos funkcionalumà garantuoja stabili politinë ir
ekonominë aplinka, kurià taip pat palaiko valstybinë valdþia. Ðalyse, kuriose kapitalo
rinkos labiau iðplëtotos, pensininkø pajamoms jos turi didesnæ reikðmæ**.
Globalizacija rodo ir nacionaliniø kapitalø rinkø, ir nacionaliniø valstybiø
ribotumà. Todël atsiranda tarpvalstybiniai susitarimai ir ásipareigojimai, kuriais
siekiama ir kapitalø rinkø stabilumo, ir valstybinës valdþios ástatyminiø paþadø savo
pilieèiams vykdymo [12].
Apibendrindami galime teigti, kad pensininkø vartojimas galimas tik todël, kad
vartojimui skirtus produktus kuria darbinga karta. Ekonominë veikla ir jos rezultatø
vartojimas susieja tarpusavyje skirtingas kartas. Ðiuolaikiniame pasaulyje tas ryðys
paprastai uþtikrinamas dviem bûdais – mokesèiais ir taupymu. Toliau pateiktas tokio
ryðio modelis [7, p. 58]. Kaip ir kiekvieno modelio atveju, tikrovë supaprastinama.
Daroma prielaida, kad visuomenæ sudaro tik dirbantys þmonës ir pensininkai.
Ignoruojamas vaikø ir darbingo amþiaus þmoniø su negalia iðlaikymo poreikis, o visi
darbingo amþiaus pajëgûs dirbti asmenys laikomi dirbanèiais. Mokesèiai renkami tik
pensijoms finansuoti, kitos visuomenës reikmës ignoruojamos. Taupoma taip pat tik
vartojimui senatvëje.
1 lygybës kairëje pusëje atvaizduota visuomenëje sukurto produkto dalis (PN),
vartojama pensininkø, P – vidutinë pensija, N – pensininkø skaièius. Deðinëje lygybës
pusëje atvaizduota visuomenëje sukurto produkto dalis (S+T)YW, kurià pensi-
ninkams perduoda darbingi gyventojai, S – taupymo norma, T – mokesèiø norma,
Y – vidutinis darbo naðumas, W – dirbanèiø þmoniø skaièius. Taigi, pagal ðià lygybæ,
pensininkø vartojimui tenkanti sukurto produkto dalis lygi dirbanèiø asmenø sukurtai,
bet atsisakytai vartoti produkto daliai. Taupymas ir mokesèiai (S+T) yra darbingø
gyventojø sukurto produkto dalies perdavimo mechanizmas.

*Vokietijos, Prancûzijos, Aust- PN = (S+T)YW. (1)

rijos ir daugelio kitø ðaliø senø
þmoniø didþiausià pajamø dalá
sudaro darbo rinka pagrástos Anksèiau parodytas paprastas BVP vartojimo skilimas á pensininkø ir dirbanèios
pensijos.
**Jungtinës Karalystës ir JAV kartos pajamas ir tuo pagrásta kartø tarpusavio priklausomybë yra labai reikðmingi
pensininkø pajamø didelæ dalá ekonominës ir socialinës politikos poþiûriu. Jie rodo, kad ne tik mokesèiai, bet ir
sudaro kapitalo rinkomis pa-
grástos pensijos. taupymas yra ryðio tarp kartø, o ne jø tarpusavio nepriklausomybës priemonë.
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
74

XX a. pabaigoje dauguma ðaliø susidûrë su visuomenës senëjimu, kai didëja

pensinio amþiaus gyventojø dalis, o kartu didëja ir papildomø iðlaidø jø iðlaikymui
poreikis. Kai kurie politikai ir þiniasklaida linksta siûlyti nutraukti ryðá tarp kartø
paprastu pensijø sistemø reformavimu – perëjimu nuo darbo rinka pagrástø sistemø
á taupymu ir kapitalo rinka pagrástas sistemas. Kartø tarpusavio priklausomybæ
tikimasi sumaþinti ir Lietuvai Pasaulio banko pasiûlytos pensijø reformos dëka, ið
dalies privatizuojant socialinio draudimo pensijas [13].
Ekonomistai, turëdami omenyje gyventojø kartø tarpusavio ryðá ir jo konkreèias
formas, tokius gyventojø senëjimo problemos sprendimo bûdus vadina iliuzijomis
[3, p. 8–10], mitais [14] ar bent nepagrástomis viltimis [23, p. 46]. Taèiau, atsiþvelgiant
á klaidos populiarumà ir reikðmæ ekonominei bei socialinei politikai, kartø tarpusavio
priklausomybæ, apsirûpinant pragyvenimu senatvëje darbo ir kapitalo rinkomis
pagrástomis pensijomis, verta atvaizduoti schemiðkai.
Ryðys tarp kartø, kai dirbantys asmenys socialiniais mokesèiais tiesiogiai
finansuoja vyresnës kartos pensijas, atvaizduotas 6 pav. Ðiuo atveju akivaizdu, kad
dirbantieji, pasidalydami savo alga su pensininkais, pasidalija ir sukurtu BVP.
Akivaizdaus ryðio tarp kartø nëra, kai kiekviena karta savarankiðkai kaupia turtà
pensijø fonde (þr. 7 pav.). Taèiau, kai darbinga karta sulaukia senatvës, ji sukauptà
turtà turi paversti pajamomis. Tai galima pasiekti tik tà turtà parduodant darbingai
kartai. Pastaroji kaip tik tam skiria savo algos dalá. Taip tariama kartø
nepriklausomybë dingsta, o pensijos taip pat finansuojamos ið darbingos kartos darbo
uþmokesèio (vertikalios rodyklës paveikslo kraðtuose).

6 pav.Kartø tarpusavio priklausomybë darbo rinka pagrástuose pensijø fonduose

 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
75

7 pav.Kartø tarpusavio priklausomybë kapitalo rinka pagrástuose (kaupiamuosiuose)

pensijø fonduose

Pagrindinë ðio skirsnio iðvada – kiekvienu konkreèiu laikotarpiu darbinga karta

sukuria produktà, kuriuo ji dalijasi su pensininkø karta. Galimos kelios pagrindinës
tokiø dalybø formos, taèiau në viena ið jø pensininkø kartos nepadaro nepriklausoma.
Todël, jeigu maþëja dirbanèiøjø ar daugëja pensininkø, esant kitoms sàlygoms
nekintamoms, kuriai nors ið kartø arba abiem kartoms tenka sumaþinti vartojimà.
To iðvengti, keièiant pensijø sistemø organizavimo principus, o tai ðiandien daþnai
siûloma, – perëjimu nuo darbo rinka prie kapitalo rinka pagrástø pensijø sistemø,
neámanoma.

4. Draudimas senatvei
Kaip matëme, negalëdamas atidëti vartojimo reikmenø senatvei, asmuo gali
pasikliauti ryðiais su jaunesne karta, tuos ryðius palaikydamas per darbo ar kapitalo
rinkas. Taèiau, kaip minëta 1.1 skirsnelyje, yra bent keturios problemos, susijusios
su ateities neapibrëþtumu:
1) dël gyvenimo trukmës;
2) dël kainø;
3) dël darbo uþmokesèio;
4) dël poreikiø.
Norint skirstyti BVP tarp darbingos ir nedarbingos kartos, reikia atsiþvelgti á
demografinius pokyèius, kiekvienos kartos asmenø skaièiø, jo kitimà. Reikia atsiþvelgti
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
76

á bûsimus ekonominiø rodikliø pokyèius, kurie ið anksto neþinomi. Garantijos ateities

*Notional accounts Ðvedijoje
ir Latvijoje.
neapibrëþtumo atvejams gali bûti duotos draudimo rinkose, todël turime jas aptarti.
Yra dvi draudimo sampratos. Viena samprata draudimà nusako pagal jo tikslà –
kaip asmens apsaugà nuo rizikos teikianèià priemonæ. Antra – pagal metodà, kuriuo
tas tikslas pasiekiamas, – kaip aktuariná mechanizmà, ið anksto susiejantá bûsimas
iðlaidas su jø ðaltiniais.
Su senatve susijusios rizikos esmë – asmens ilgaamþiðkumas. Þinoma, rizikinga
ne sulaukti gilios senatvës, bet gyventi senatvëje neturint lëðø pragyvenimui, kai asmuo
jau nepajëgus uþsidirbti. Draudimas, kaip apsaugos tikslas, gali bûti pasiekiamas ir
nenaudojant aktuarinio mechanizmo [17]. Kad ir kokia bûtø neapibrëþta ateitis, turint
pakankamà perskirstymo ið darbingos kartos nedarbingai kartai galià, galima ið anksto
neskaièiuoti bûsimø iðlaidø poreikio seniems þmonëms iðlaikyti ir neplanuoti su jais
susijusiø iðlaidø.
Taèiau tokia galia gali bûti nebent tradicijos agrarinës visuomenës ðeimose arba
valstybës teisë ir galia rinkti mokesèius. Rinkose negalima pernelyg pasikliauti
perskirstymo jëgomis nesugriaunant paèiø rinkø. Todël rinkose neámanoma suteikti
garantijø senatvei nenaudojant aktuarinio mechanizmo, t. y., paþadëjus saugomiems
asmenims pajamas (pensijà) senatvëje, reikia jas ið anksto pagrásti pakankamais
iðtekliais. Tai suprantama, juk bûsimasis pensininkas ið anksto (kol yra darbingas ir
uþsidirba pajamø) turi rinkoje nusipirkti dalá bûsimo BVP ið bûsimos darbingos kartos,
kuri ðá produktà gamins po deðimtmeèiø. Taigi turime kreiptis á ateities rinkas. Jos
susijusios su nepakankamos informacijos problemomis apie jau minëtus reiðkinius –
bûsimà gyvenimo trukmæ, kainø ir darbo uþmokesèio lygius, poreikius.
Nuo to, kiek laiko gyvens bûsimasis pensininkas, priklauso reikalingø jo pensijai
mokëti iðtekliø dydis. Individuali gyvenimo trukmë neprognozuojama, taèiau visos
kartos gyvenimo trukmë kinta lëtai, todël, remiantis praëjusiø laikotarpiø demogra-
finiais duomenimis, galima pakankamai tiksliai prognozuoti, kiek metø vidutiniðkai
dar gyvens asmenys, kurie pensinio amþiaus sulauks, tarkime, po deðimties metø.
Jeigu tokios prognozës tampa nepakankamai tikslios, tenka numatyti, kad pensininkø
gyvenimo trukmei virðijant prognozuotà, jø pensijoms numatyti iðtekliai bus
paskirstomi ðiek tiek maþëjanèioms pensijoms, kad neprireiktø papildomo
finansavimo. Kai kurios ðalys tai pradëjo numatyti pensijø sistemose*. Kad ir kaip
bûtø, demografiniai pokyèiai iki ðiol nebuvo labai netikëti, jog su jais nesugebëtø
susidoroti draudimo rinkos.
Gerokai netikëtesni, sunkiai prognozuojami yra ekonominiai ir technologiniai
pokyèiai. Ekonominis neapibrëþtumas susijæs su bûsima infliacija ir didëjanèiu darbo
uþmokesèiu. Kaip minëta 1 skirsnyje, apsaugai senatvëje nepakanka ið anksto
absoliuèiu dydþiu numatytos pensijos. Jeigu suplanuota pensija prarastø perkamàjà
galià dël brangstanèiø vartojimo prekiø kainø kilimo, tektø jà didinti tik panaudojant
valstybës perskirstomàjà galià, paimant papildomà BVP dalá ið dirbanèios kartos.
Panaðiai tektø elgtis ir sparèiau negu prognozuota didëjant darbo uþmokesèiui.
Prieðingu atveju pensininkø gyvenimo standartai atsiliktø nuo dirbanèiøjø gyvenimo
lygio. Su panaðiais sunkumais rinkos susiduria ir tuo atveju, kai sparèiai kinta senø
þmoniø medicininës prieþiûros ir socialinës globos technologijos.
Aktuarinis mechanizmas duoda galimybæ pakoreguoti numatomø bûsimoms
pensijoms reikalingø iðtekliø dydá tuo laikotarpiu, kol bûsimasis pensininkas dar dirba.
Jeigu infliacija ar realûs atlyginimai pradeda didëti sparèiau, negu buvo prognozuota,
dar dirbantys asmenys gali padidinti kaupiamas lëðas senatvei ið gaunamo atlyginimo.
Taèiau jeigu minëti ekonominiai rodikliai ima kilti sparèiau, negu prognozuota net
ir tuo laikotarpiu, kai asmuo jau pasiekë senatvës pensijos amþiø, tuomet jo pensijø
perkamoji galia bei pensijø ir realiø algø santykis gali bûti iðsaugotas tik perskirsèius
darbingos kartos pajamas.
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
77

Jeigu taikoma fiksuotø ámokø kaupiamoji pensijø sistema, aktuarinis mecha-

nizmas suteikia galimybæ planuoti pensijos dydá remiantis iðankstinëmis prielaidomis
apie bûsimus atlyginimus, kapitalo gràþos (palûkanø) normas, infliacijà, gyvenimo
trukmæ. Kaip minëta, bûsimø deðimtmeèiø, kuriø metu bus kaupiamos ir iðmokamos
pensijos, ekonominiai rodikliai neprognozuojami. Taèiau fiksuotø ámokø kaupiamoji
pensijø sistema tuo ir patvari, kad joje nëra ásipareigojimø dël bûsimos pensijos
dydþio. Ateities neapibrëþtumas negraso ðiai sistemai. Taèiau tai iðvada apie pensijø
sistemà, o ne apie pensijà. Pensijø sistema gali bûti moki dël maþëjanèios ar
nuvertëjanèios pensijos.
Maþesnës negu prognozuotos kapitalo pajamos, didesnë infliacija ar ilgesnë
gyvenimo trukmë sumaþina realià pensijos vertæ [11, p. 78]. Fiksuotos ámokos reiðkia,
kad iðmoka ið pensijø sistemos – pati pensija – nëra apibrëþta. Pereinant nuo fiksuotø
iðmokø prie fiksuotø ámokø pensijø sistemos, kintamø ekonominiø veiksniø poveikis
perkeliamas nuo pensijø sistemos ant pensijos dydþio, pensijø sistemos patvarumas
pasiekiamas prarandant paèios pensijos dydþio patvarumà. Todël keista, kad Lietuvoje
dalies fiksuotø iðmokø einamojo finansavimo pensijos pakeitimas fiksuotos ámokos
kaupiamàja privaèia pensija argumentuojamas siekiu padidinti pensijas [13].

Iðvados
Pensijø sistemos klasifikavimas pakopomis parodo tik institucinæ pensinio
aprûpinimo pusæ, bet to nepakanka jø ekonominei analizei. Iðsamiau pensijø sistemos
apibûdinamos tokiais aspektais kaip asmenø aprûpinimas pensijomis, pensijø sistemø
administravimas ir jø finansavimas. Aprûpinimas iðmokomis apima teisæ á pensijà ir
pensijø dydþio nustatymo formulæ, administravimas – centralizacijos lygá ir nuosavybæ,
finansavimas – modelius ir ásipareigojimus. Taikant iðvardytas charakteristikas, patogu
analizuoti konkreèios ðalies pensijø sistemà, kurti reformas ir vertinti jø padarinius.
Rinkø ir valstybës vaidmuo pensijø srityje reikðmingas dël asmens nepajëgumo
pasirûpinti savo senatve individualiai. Viena prieþastis susijusi su vartojimo reikmenø
netinkamumu ilgameèiam kaupimui. Keturios prieþastys susijusios su nepakankama
informacija: asmuo neþino bûsimos savo gyvenimo trukmës, neþino bûsimø vartojimo
reikmenø kainø, bûsimø darbo uþmokesèiø ir bûsimø savo poreikiø. Be to, dalis
þmoniø nepakankamai apdairûs, kiti þmonës dël menko pajëgumo uþsidirbti nepajëgia
pasirûpinti savo senatve.
Kiekvienu konkreèiu laikotarpiu darbinga karta sukuria produktà, kuriuo ji
dalijasi su pensininkø karta. Þinomos keturios ekonominës kartø tarpusavio priklau-
somybës formos: individualus taupymas kapitalø rinkose, neformalus solidarumas
ðeimos viduje, darbdavio ásipareigojimas mokëti pensijà buvusiam darbuotojui ir
valstybës galia rinkti mokesèius pagrástos pensijos. Antra ir treèia forma maþai
gyvybingos ðiuolaikinëje visuomenëje, nes jos pagrástos tokiais institutais, su kuriais
asmens ryðys nëra pastovus deðimtmeèiais nuo darbinës veiklos pradþios iki mirties.
Në vienas ið pensijø organizavimo metodø nepadaro pensininkø kartos
nepriklausomos nuo dirbanèios kartos. Senëjant visuomenei, vienai ið kartø arba
abiem tenka sumaþinti vartojimà. Perëjimas nuo darbo rinka prie kapitalo rinka
pagrástø pensijø sistemø gali tai paslëpti, bet nepajëgus iðlaisvinti vienos kartos gerovës
nuo kitos kartos gamybinio pajëgumo maþëjimo.
Aprûpinimas pajamomis senatvëje susijæs su gyvenimo trukmës, kainø, darbo
uþmokesèiø ir poreikiø neapibrëþtumu ateityje. Siekiant áveikti neapibrëþtumà,
pensijø sistemos konstruojamos draudimo pagrindu. Valstybinës pensijos pagrástos
perskirstymo galia ir tuo garantuojama asmens apsauga nuo neapibrëþtumo. Privaèios
pensijos pagrástos aktuariniu mechanizmu, ið anksto susiejanèiu bûsimas iðlaidas su
jø ðaltiniais. Maþesnës negu prognozuotos kapitalo pajamos, didesnë infliacija ar
 Pinigø studijos 2002 n 4 Ekonomikos teorija ir praktika
78

ilgesnë gyvenimo trukmë sumaþina pensijos realià vertæ. Fiksuotos ámokos reiðkia,
kad iðmoka ið pensijø sistemos – pati pensija – nëra apibrëþta. Pereinant nuo fiksuotø
iðmokø á fiksuotø ámokø pensijø sistemà, kintamø ekonominiø veiksniø poveikis
perkeliamas nuo pensijø sistemos ant pensijos dydþio, pensijø sistemos patvarumas
pasiekiamas paèios pensijos dydþio patvarumo praradimo sàskaita. Tai turi bûti turima
galvoje privatizuojant pensijø sistemas.

Literatûra
1. Averting the Old Age Crisis. Policies to protect the Old and promote Growth. New York: Oxford
University Press, 1994.
2. Barr N. The Economics of the Welfare State. Third edition, Oxford: Oxford University Press,
1998.
3. Barr N. Reforming Pensions: Myths, Truths, and Policy Choices. IMF. WP/00/139. August 2000.
4. Beattie R., McGillivray W. A Risky Strategy: Reflections on the World Bank Report Averting the
Old Age Crisis//International Social Security Review, No. 3–4/1995.
5. Behrendt Ch. Private Pensions – a Viable Alternative? Their Distributive Effects in a Comparative
perspective, International Social Security Review, Vol. 53, 3/2000.
6. Deleeck H. (ed.) Poverty and the Adequacy of Social Security in the EC. Avebury. 1992.
7. Eatwell J. The Anatomy of Pensions “Crisis”//Economic Survey of Europe. UN Economic
Commission for Europe, 1999, No. 3.
8. Katkus V., Martinaitytë E. Pensijø reforma: pensijø fondø sistemos Lietuvoje kûrimo problemos.
V.: Lietuvos bankininkystës, draudimo ir finansø institutas, 2002.
9. Lazutka R. Pagrindinai pensijø organizavimo principai//Esu, 1998 m. balandis, Nr. 7.
10. Lazutka R. To Improve or Privatize Public Pensions?//Economic Survey of Europe. 1999, No. 3.
11. McGillivray W. R. A Risky Strategy: a Response to the World Bank Report//Protecting Retirement
Incomes: Options for Reform. Geneva: ISSA, 1996.
12. Mishra R. Globalization and the Welfare State. Oxford: Oxford University Press, 2000.
13. Morkûnienë A. Saugios ir turtingos senatvës garantas (V. Ðumilovaitës interviu su SADM
viceministre A. Morkûniene)//Lietuvos þinios, 2001 m. lapkrièio 30, Nr. 280.
14. Orszag P. R., Stiglitz J. E. Rethinking Pension Reform: Ten Myths About Social Policy//Presented
at the Conference on “New Ideas About Old Age Security“. Washington, D. C., September 14–15,
1999.
15. Pensijø reformos baltoji knyga: 2000//www.socmin.lt
16. Pensijø sistemos reformos ástatymo projekto aiðkinamasis raðtas, 2001: www.socmin.lt
17. Pieters D. Ávadas á pagrindinius socialinës apsaugos principus. V.: Eugrimas, 1998.
18. Queisser M. Pension Reform and International Organisations: From Conflict to Convergence//
Internaional Social Security Review, Vol. 53, 2/2000.
19. Salminen K. Pension Schemes in the Making. Helsinki: The Central Pension Security Institute,
1993.
20. The Social Security Reform Debate: In Search a New Consensus. A Summary. Geneva: ISSA,
1998.
21. Thomson L. Older and Wiser: The Economics of Public Pensions. Washington, D. C.: The
Urban Institute press, 1998.
22. Turner J. A. Mandatory Defined-Contribution Pension Systems: Progress – or Regression?
International Social Security Review, Vol. 53, 4/2000.

Straipsnis gautas 2002 m. rugsëjo mën.

Priimtas spaudai 2003 m. sausio mën.

Summary

PRINCIPLES OF PENSION ECONOMICS

PRINCIPLES OF PENSION ECONOMICS
Romas Lazutka
The article deals with one of the most urgent issues for Europe enduring ageing
of the population, economic aspects of pension systems. Different versions of pillar
grouping of pensions are provided. Much room is devoted to the basic dimensions
of pension systems and to their classification according to them. Criteria for the
 R. Lazutka. Pensijø ekonomikos principai
79

rights to pensions and for the establishment of their amount as well as methods of
financing and administration of pension systems are presented.
The author shows that in any specific period the working generation produces
a product it shares with the pensioners’ generation, which establishes the inevitable
interdependence between the generations. For this reason, attempts to solve the
problem of ageing of the society through altering the pension systems and methods
of their financing cannot be fruitful. Four economic interdependencies between the
generations are presented, in the following forms: individual saving using capital
markets, informal support within the family, the employer’s commitments to pay a
pension to the former employee, and public pensions based on the capability of the
state to collect taxes.
The article explains the role of the state and markets in the pension business
and defines the reasons behind individual incapability of taking care of one’s old
age. Income provision in the old age is connected with the uncertainty about life
expectancy, future prices, wages and salaries, and needs. In order to overcome this
uncertainty, the pension systems are constructed on an insurance basis. Public
pensions hinge on the power of the state in redistributing public resources ensuring
thereby the individual’s security against future demographic and economic
uncertainty. Private pensions rely on the actuarial mechanism, which links in advance
future expenditure with its sources. Capital income below the forecast, higher
inflation or longer life expectancy result in the lowering of the real value of the
pension benefit.
The defined-benefit schemes, which have been spreading lately, imply that the
amount of the pension benefit is no longer known in advance and is not guaranteed.
In the transition from the defined-benefit to the defined-contribution pension scheme,
the impact of varying economic factors is shifted from the pension system to the
pension benefit and the sustainability of the pension system is obtained at the expense
of losing the sustainability of the amount of the pension benefit itself. This should
be born in mind during the reformation of pension systems.