Darbo laikas

111 straipsnis. Darbo laiko sąvoka

1. Darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka
pareigas pagal darbo sutartį.
2. Į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai:
1) pasirengimas darbui darbo vietoje;
2) fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos;
3) kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo
vietą laikas;
4) budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka;
5) kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas;
6) privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas;
7) prastovos laikas;
8) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis
nustatytos darbovietėje tvarkos;
9) kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai.

Komentuojamajame straipsnyje apibrėžiamas darbo laikas ir nustatoma, kokie darbuotojo

veiklos laikotarpiai turi būti įtraukti į darbuotojo darbo laiką. Taigi komentuojamajame
straipsnyje išvardytus laikotarpius darbdavys privalo pripažinti darbo laiku; kitaip šiuos
klausimus reguliuojantys susitarimai negalimi.

Poilsio laikas – bet koks poilsio laikas, kuris nėra darbo laikas.

Jei darbuotojo padėtis pagal darbo sutarties sąlygas tam tikru laiku yra tokia, kad jis turi
atlikti darbo funkciją ar vykdyti kitus darbdavio nurodymus, toks laikas turi būti pripažintas
darbuotojo darbo laiku, nors jis galbūt savo darbo funkcijos tuo metu realiai neatliko (jei tik
nėra daromas darbo pareigų pažeidimas). Pavyzdžiui, darbuotojas atvyksta į darbą, bet dirbti
dar nepradeda ir lūkuriuoja, nes jo vadovas dar tariasi, kaip geriau tam tikrą darbą atlikti.
Tokiu metu darbuotojas yra darbdavio dispozicijoje, pasirengęs veikti pagal darbo sutartį,
todėl tas laikas laikomas darbo laiku. Kontroliuoti, ar darbuotojas darbo laiku iš tikrųjų vykdo
savo įsipareigojimus, yra darbdavio teisė ir pareiga; netinkamai ją įgyvendindamas
darbdavys neturi teisės tam tikrų laikotarpių nepripažinti darbo laiku.

Įmonėse, įstaigose, organizacijose dažniems kavos ar arbatos gėrimo ritualams, rūkymo

pertraukėlėms gali būti taikomas dvejopas teisinis vertinimas. Viena vertus, tam gali būti
skiriamos į darbo laiką įtrauktos specialiosios pertraukos, į kurias pagal teisės aktų nuostatas
turi teisę kai kurių kategorijų darbuotojai, pavyzdžiui, dirbantys lauke arba nešildomose
patalpose ar veikiami profesinės rizikos, kurios dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir
sveikatos norminiuose teisės aktuose. Prie tokių priskiriami ir darbuotojai, dirbantys darbą su
videoterminalais (kompiuterių monitoriais, skaičiuotuvais, kasos aparatais ir.t t.). Darbdavys
privalo suplanuoti darbuotojo darbą taip, kad kasdien dirbant prie monitorių būtų periodiškai
daromos pertraukos, įskaitomos į darbo laiką, todėl šių pertraukų metu gali būti ilsimasi. Kita
vertus, darbdavys gali darbo tvarkos taisyklėse numatyti pertraukas darbo ar poilsio patalpose
arba taikyti (toleruoti) tokias praktikas, kurios leidžia darbuotojui dalį darbo laiko skirti
nuovargiui ir įtampai mažinti.
Darbuotojo kelionės iš namų į darbovietę, persirengimo darbo drabužių laikas nelaikomas
darbo laiku, bet pasirengimas darbui atvykus į darbo vietą (įrankių, priemonių ir darbo vietos
parengimas) yra prilyginamas darbo laikui.
Į darbo laiką pagal darbo teisės normas įskaitomos pertraukos darbo dienos metu. Prie tokių
priskiriamos ir minėtosios fiziologinės bei specialiosios pertraukos (DK 122 str.). Papildomos
pertraukos suteikiamos jaunesniems nei 18 metų asmenims, kai darbo laiko arba praktinio
mokymo laiko trukmė ilgesnė negu keturios valandos. Krūtimi maitinančioms darbuotojoms
(ne rečiau kaip kas trys valandos ir netrumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui
krūtimi maitinti).

Darbuotojo darbo funkcijos gali apimti pareigą keliauti pas klientus ar į kitas vietoves
(pavyzdžiui, taisyti kitoje vietovėje esančios sugedusios darbo įrangos). Suprantama, kad
kelionės iš darbovietės į kliento namus ar verslo talpas laikas turi būti pripažįstamas darbo
laiku, taip pat kaip ir kiti laikotarpiai, pavyzdžiui, ESTT nurodė, kad darbuotojų, neturinčių
nuolatinės ar įprastos darbo vietos, kasdienėms kelionėms iš gyvenamosios vietos į darbdavio
nurodytą pirmojo kliento buvimo vietą ir iš paskutiniojo kliento buvimo vietos atgal į
gyvenamąja vietą skiriamas laikas privalo būti laikomas darbo laiku.

Budėjimas yra laikas, kai darbuotojas savo darbo funkcijos neatlieka, bet pasirengęs ją atlikti.
Šis laikotarpis darbo teisės normų nustatyta tvarka prilyginamas darbo laikui, nors jis
nebūtinai apmokamas tokiu pačiu tarifu ar sąlygomis kaip kiti darbo laikotarpiai. Tokie
laikotarpiai, kaip pasyvusis budėjimas namuose, nėra įtraukiami į darbo laiko apimtį pagal
maksimaliojo darbo laiko nuostatas (DK 114 str.).

Pagal komentuojamojo straipsnio 2 dalies 6 punktą, į darbo laiką įtraukiami asmens

medicinos apžiūros, jei jos yra privalomos pagal darbdavio vienašališkai nustatytą tvarką arba
viešosios teisės tam tikroms profesijoms ir darbams jų ypatingo pobūdžio keliamus
reikalavimus. Bendrojo pobūdžio privalomos medicininės asmens apžiūros (pavyzdžiui,
norint gauti vairuotojo pažymėjimą, leidimą nešioti ginklą), kurios nesiejamos su konkrečiai
pareigybei privalomais reikalavimais, į darbo laiką paprastai nėra įtraukiamos.

Į darbo laiką įtraukiami tie laikotarpiai, kai darbuotojas tobulina savo kvalifikaciją darbdavio
nurodymu dalyvaudamas kursuose, seminaruose. Jei darbdavys paveda darbuotojui dalyvauti
tokiuose mokymuose, jų laikas negali būti laikomas darbuotojo poilsio laiku.

Jei darbuotojui pagal teisės aktus privaloma reguliariai tikrinti žinias ar kvalifikaciją (išlaikyti
egzaminą tam tikra kvalifikaciją patvirtinančiam pažymėjimui ar sertifikatui gauti, pereiti
atestaciją ar pan.), egzaminas ar žinių patikrinimas turi būti vykdomas darbo laiku, o jei tai
neįmanoma, tai kvalifikacijos, gebėjimų ar žinių patikrinimas gali būti atliekamas ir ne darbo
laiku, bet darbuotojui jo metu paliekant vidutinį darbo užmokestį.

Darbuotojas gali kelti kvalifikaciją ir mokytis savo iniciatyva (DK 135 str., DK 73 str. 4d.),
bet tokie laikotarpiai nėra įtraukiami į darbo laiką.

Už darbo laiką, kurį darbuotojas tikrinasi sveikatą, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį
darbo užmokestį. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 straipsnyje numatyta, kad
privalomai tikrinama darbuotojų iki aštuoniolikos metų sveikata jiems įsidarbinant ir
periodiškai kiekvienais metais, iki jiems sukanka aštuoniolika metų, darbuotojų, kurių darbo
vietos profesinės rizikos įvertinimo rezultatai rodo, kad kyla ar gali kilti rizika jų saugai ir
sveikatai - jiems įsidarbinant ir periodiškai pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos
tikrinimo grafiką; darbuotojų, dirbančių naktimis ir pamainomis, - jiems įsidarbinant ir
periodiškai pagal įmonėje patvirtintą darbuotojų sveikatos tikrinimo grafiką; neįgaliųjų –
jiems įsidarbinant ir pasikeitus jų darbo sąlygoms.

Prastova laikomi tie atvejai, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto
darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito
jam pasiūlyto darbo (DK 47 str. 1d.). Nors darbuotojas dalį šio laiko naudoja savo nuožiūra
ir nėra darbdavio žinioje, toks laikas prilyginamas darbo laikui tik ta prasme, kad už jį
darbdavys privalo apmokėti darbo teisės normų nustatyta tvarka.

Nušalinimo nuo darbo laikas (DK 49 str.) prilyginamas darbo laikui tik jei nušalintasis
darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos.

Komentuojamajame straipsnyje pateikiamas darbo laiko atvejų sąrašas nėra baigtinis ir gali
būti papildomas atvejais, kurie interpretuojant darbo laiko sąvoką laikytini darbo laiku
(pavyzdžiui, kvalifikacijos tikrinimo laikas, kelionėms iš gyvenamosios vietos, į darbdavio
kliento buvimo vietą skirtas laikas ir kt.).

112 straipsnis. Darbo laiko norma

1. Darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą
laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo
darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje.
2. Darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per
dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant šio kodekso ar kitų darbo teisės normų
nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų.

3. Darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent
darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria
dėl ne viso darbo laiko. NORMALUS DARBO LAIKAS
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato sutrumpintas darbo laiko normas
asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa (
SUTRUMPINTAS DARBO LAIKAS ATSIŽVELGIANT Į DARBO POBŪDĮ ), ir šių darbų,
profesijų ir pareigybių sąrašą, ir sutrumpintas darbo laiko normas darbuotojams, dirbantiems
darbo aplinkoje, kurioje, įvertinus riziką, nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai
viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir
techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai
nekenksmingų dydžių neįmanoma, ir jų darbo apmokėjimo tvarką ( SUTRUMPINTAS
DARBO LAIKAS ATSIŽVELGIANT Į DARBO SĄLYGAS).

TAIP PAT SUTRUMPINTAS DARBO LAIKAS ATSIŽVELGIANT Į DARBUOTOJO

PSICHOFIZINES SAVYBES – ASMENYS IKI 18 M. ( DARBUOTOJŲ SAUGOS IR
SVEIKATOS ĮST.)

5. Valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės

biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų
lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar
savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma
sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų ( 32) per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo
laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma
taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai
( ATSIŽVELGIANT Į ŠEIMYNINĘ SITUACIJĄ)
 6. Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda,
išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus ( PRIEŠŠVENTINĖS
DIENOS GARANTIJA).

UŽ SUTRUMPINTĄ DARBO LAIKĄ MOKAMA KAIP UŽ NORMALŲ!!!!

Sutrumpintas darbo laikas yra darbo teisės normų dėl darbuotojo darbo
pobūdžio nustatytas trumpesnis laikas negu komentuojamojo straipsnio 3 dalyje
nurodyta maksimalioji darbo laiko norma. Darbo laiko sutrumpinimo esmė yra
ta, kad siekiama padėti darbuotojams, dirbantiems sutrumpintą darbo laiką, išsaugoti sveikatą
trumpinant jų darbo valandas. Mažesnis darbo valandų skaičius nedaro įtakos jų darbo
užmokesčio dydžiui, nes už sutrumpintą darbo laiką mokama kaip už darbą visą darbo laiką.

Vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą, Vyriausybė nustatė tokias sutrumpinto darbo laiko
normas asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su protine, emocine įtampa:
1) mokytojams, auklėtojams, dėstytojams, socialiniams pedagogams, pedagoginį darbą
dirbantiems asmenims- 36 valandos per savaitę;
2) farmacijos specialistams, kai jų pareigybių aprašyme nurodytos veiklos apima vaistų ir
vaistinių medžiagų kokybės kontrolę, gamybą, pakavimo komplektavimą ir išdavimą
(pardavimą) - 36 valandos per savaitę;
3) įvairių grandžių sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems skubią medicinos pagalbą,
atliekantiems chirurgines operacijas ar dalyvauja jas atliekant, dirbantiems asmens sveikatos
priežiūros įstaigose su pacientais, kuriems taikoma priverstinė hospitalizacija, priverstinė
diagnostika ar priverstinio gydymo priemonės, ar su sulaikytaisiais ar nuteistaisiais – 37
valandos per savaitę
4) kitiems sveikatos priežiūros specialistams - 38 valandos per savaitę.

Darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje įvertinus profesinę riziką, cheminių

darbo aplinkos veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės
aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis
priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių,
nustatoma 36 valandų darbo per savaitę norma. Jei įvertinus profesinę riziką nustatoma, kad
sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai darbo aplinkoje viršija darbuotojų saugos ir sveikatos
norminiuose teises aktuose nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) kol techninėmis ar
kitomis priemonėmis sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai jų darbo aplinkoje sumažinami
iki leistino dydžio, privaloma trumpinti savo darbo laiko normą iki ne ilgesnės kaip 36
valandų.

Komentuojamojo straipsnio 5 dalyje nustatoma darbuotojams taikoma socialinio pobūdžio

lengvata, pagal kurią švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena
valanda, išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus.

Asmenims, kurių darbo laiko norma sutrumpinta (komentuojamojo str. 4 d.), ši lengvata
netaikoma, taip pat kaip ir tiems, kurie dirba ne visą darbo laiką (DK 40 str.). – įstatymo
leidėjo nuoroda į sutrumpintą darbo laiko normą rodo, kad šia norma reglamentuojami tik
viso darbo laiko porūšiai (maksimaliosios arba normalios darbo laiko normos darbuotojai šia
garantija gali pasinaudoti, o dirbantys pagal sutrumpintą darbo laiko normą - ne). Istorinis ir
teleologinis (tikslo) šios normos interpretavimas taip pat leidžia teigti, minėtoji garantija
netaikytina ir pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbančiam asmeniui, kuriam pagal pamainų
grafiką tokia diena tenka dirbti trumpiau negu 8 valandas. Įstatymų leidėjas siekia suteikti
dirbančiam asmeniui praktinių galimybių pasirengti būsimai nedarbo ir švenčių dienai, o ne
švenčių proga „apdovanoja" kiekvieną asmenį viena laisva, bet darbdavio apmokama
valanda.

13 straipsnis. Darbo laiko režimas

1. Darbo laiko režimas – darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną
(pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui
einančių mėnesių. Darbdavys privalo tenkinti prašymą dirbti darbuotojo pageidaujamu darbo
laiko režimu, kai to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja,
darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, ir darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki
keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, darbuotojas, pateikęs prašymą,
pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jo sveikatos būklę arba būtinybe
slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, jeigu dėl gamybinio
būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai nesudarytų darbdaviui per didelių sąnaudų.
2. Jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą
vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams
darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių:
1) nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių ( 5-
6 dienos per savaitę);
2) suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma
įvykdoma per apskaitinį laikotarpį;
3) lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo
dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po
šių valandų;
4) suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su
pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos
pailsėti ir pavalgyti trukmė;
5) individualų darbo laiko režimą.
3. Jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį
vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės
darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas.
4. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose, kuriuose nurodomos darbo
pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos, nustatytu laiku.

5. Darbuotojų darbo laiko režimą valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir

organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio skyriaus
nuostatomis.

Komentuojamojo straipsnio 3 dalyje nustatyta teisinė prezumpcija: jei šalys, sudarydamos

darbo sutartį, nesusitarė dėl darbo laiko režimo arba nėra tai reglamentuojančių darbo
teisės normų (kolektyvinėje sutartyje ar darbotvarkės taisyklėse, ar vietos teises
aktuose), į kurių taikymo sritį patenka darbo sutarties šalys, laikoma, kad darbo laiko
norma išdirbama per savaitę, dirbant penkias darbo dienas per savaitę, vienodą darbo
valandų skaičių. Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas nenustato, kad kiekvieną savaitės dieną
(pavyzdžiui, nuo pirmadienio iki penktadienio) darbo valandų skaičius turi būti vienodas.
Kiekvienos tokios savaitės darbo diena (pavyzdžiui, pirmadienį) darbo valandų skaičius turi
būti toks pat, kaip ir kitos savaitės darbo dieną (pirmadienį).
 114 straipsnis. Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai
Jeigu šio kodekso normos nenustato kitaip, darbo laiko režimas negali pažeisti šių
maksimaliojo darbo laiko reikalavimų:
1) vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal
susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis
kaip keturiasdešimt aštuonios valandos;
2) darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo
darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų
pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį ( galima padalinti
valandas ir per 5 dienas, nepažeidžiant darbo laiko);
3) turi būti laikomasi darbo laiko režimo ypatumų dirbantiems naktį darbuotojams (šio
kodekso 117 straipsnis), nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ir krūtimi maitinančioms
darbuotojoms ir asmenims iki aštuoniolikos metų, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos
darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme;
4) negali būti dirbama daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias
dienas;

Komentuojamojo straipsnio 1 punkte vartojamas žodis „vidutiniškai" reiškia, kad septynių

dienų darbo valandų skaičius turi būti apskaičiuojamas sudėjus kelių savaičių (septynių
paeiliui einančių dienų) darbo valandų skaičių ir padalijus iš savaičių skaičiaus. Jei
darbuotojams yra nustatytas apskaitinis laikotarpis (pagal DK 113 str. 1 d.), leidžiamas iki
trijų mėnesių trukmės apskaitinis laikotarpis), jo metu per kiekvieną septynių dienų laikotarpį
darbuotojo dirbtas vidutinis darbo valandų skaičius neturi būti didesnis kaip 48 valandos. Tad
vieną laikotarpį (savaitę) gali būti dirbama, pavyzdžiui, 52 valandas, o kitą jau 4 valandas, net
jei darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę.

Iš 60 h už viršvalandžius mokėsim 8 h.
Viršvalandžiai – 8 h per savaitę.

115 straipsnis. Darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą
1. Suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir
konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios
profesinės sąjungos nuomonę. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama
darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo
laiko reikalavimų.

2. Darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš septynias dienas
iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais,
įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina
administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su darbo taryba, o kai jos
nėra, – su darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga, arba kolektyvinėje sutartyje
nustatyta tvarka.

3. Darbo (pamainų) grafikai turi būti sudaromi taip, kad nepažeistų maksimaliojo
penkiasdešimt dviejų valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, netaikant šios
taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui. Darbdavys privalo
užtikrinti tolygų darbuotojų keitimąsi pamainomis. Teisę pasirinkti pamainą per dvi darbo
dienas nuo jų pranešimo turi asmenys, auginantys vaiką iki trejų metų, o asmenys,
auginantys vaiką iki septynerių metų, jeigu yra tokia galimybė.
4. Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau
paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Draudžiama skirti darbuotoją
dirbti dvi pamainas iš eilės.
5. Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo
nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo
laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio.
6. Jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu
bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam
apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas,
padaugintas iš skaičiaus 1,5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.
7. Dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo užmokestis mokamas už faktiškai
išdirbtą laiką, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus. Darbdavys turi teisę per
kiekvieną apskaitinio laikotarpio mėnesį mokėti pastovų darbo užmokestį, nepaisydamas
faktiškai išdirbtos darbo laiko normos, o galutinį atsiskaitymą už darbą per apskaitinį
laikotarpį pagal faktinius duomenis atlikti apmokėdamas už darbą paskutinį apskaitinio
laikotarpio mėnesį.

Suminė darbo laiko apskaita - tuose darbuose kur turi būti nepertraukiamai teikiamos
paslaugos ar dirbami nepertraukiami darbai taikoma ši apskaita, kuri reiškia, kad per
apskaitos laikotarpį, kuris paprastai yra 3 mėn savaitės bėgyje gali būti nukrypstama nuo
darbuotojo darbo laiko normos ( 40 val arba sutrumpintos normos), bet ne daugiau kaip
52 darbo valandas per savaitę ( be papildomo darbo ). Vidurkis po 3 mėn. vis tiek turėtų
būti 40 val per sav., jei neišsilygina – apmoka viršvalandžius.
Suminio darbo laiko apskaita lygu darbas pamainom. Suminio darbo laiko apskaita
taikoma ligoninėms, policijai, vaikų namų auklėtojams.

Darbams, kai dirbama daugiau kaip 12 h per dieną.

Suminė darbo laiko apskaita yra tokia darbo laiko apskaitos forma, kai sulygta darbuotojo
darbo laiko norma įvykdoma ne kiekvieną savaitę, o viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko
normos valandų kiekis išdirbamas apskaitinio laikotarpio pabaigoje. Tai reiškia, kad
kiekvieną savaitę dirbamų valandų skaičius gali būti skirtingas, bet apskaitinio laikotarpio
pabaigoje jis turi būti išlygintas taip, kad kiekvieną apskaitinio laikotarpio savaitę būtų
vidutiniškai dirbama tiek valandų, kokia yra savaitės darbo laiko norma (DK 112 str. 1 d.).
Naujove laikytina trumpesnė negu buvo iki Darbo kodekso įsigaliojimo maksimalioji
apskaitinio laikotarpio trukmė, šiuo metu - trys mėnesiai.

Darbdavys turi turėti galimybę pagrįsti tokio darbo laiko režimo įvedimą gamybiniu ar
organizaciniu būtinumu.

Specialiosios suminės darbo laiko apskaitos taisyklės yra numatytos taikyti civilinėje
aviacijoje, geležinkelio transporte, vidaus vandenų transporte, žvejybos laivuose, pašto ir
elektroninių ryšių operatorių bei elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir energetikos įmonių
darbuotojams ( žr. DK 121 str. komentarą).

Esant suminei darbo laiko apskaitai, sudaromi darbo (pamainų) grafikai ir darbuotojas privalo
dirbti juose numatytu laiku. Šie grafikai sudaromi mėn, savaitei ar ilgesniam laikotarpiui,
nurodant kiek valandų, kokioje pamainoje ir kokią dieną darbuotojas dirbs.
'Darbo (pamainų) grafikus tvirtina darbdavys (administracija). Įstatymų leidėjas nenumato,
kad grafikai turi būti derinami su darbuotojais ar jų atstovais, bet užsimena apie jų derinimo
tvarkos aptarimą su darbuotojų atstovais arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
Manytina, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas skatina darbdavį tartis su darbuotojų atstovais (su
darbo taryba, o kai jos nėra - darbdavio lygmens profesine sąjunga) dėl darbo (pamainų)
grafikų sudarymo, tvirtinimo arba ta sudarymo ar tvirtinimo tvarką numatyti kolektyvinėje
sutartyje (DK 112 str. 1d.). Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad darbo tarybos narys kaip
darbuotojo atstovas dalyvauja komisijos, sudarinėjančios darbo (pamainų) grafikus, veikloj
nes tokio dalyvavimo visiškai pakanka atitinkamai kontrolės funkcijai įgyvendinti.
Darbdaviui tenka pareiga tinkamai organizuoti darbą, todėl derinimo procesu gali būti ginami
tik teisėti, įstatymais pagristi darbuotojų interesai, pavyzdžiui teisė pasirinkti darbo pamainą.

Grafikai gali būti keičiami tik nuo darbdavio valios nepriklausančiais atvejais: nelaimė,
avarija, darbuotojo liga ir pan.

116 straipsnis. Darbo laiko režimas dirbant pagal lankstų darbo grafiką
1. Nustačius lankstų darbo grafiką (visoms ar tik kelioms darbo savaitės dienoms), darbo
dienos (pamainos) pradžią ir (arba) pabaigą nustato pats darbuotojas, laikydamasis šio
straipsnio 2 dalyje nurodytų taisyklių.
2. Darbdavys nustato fiksuotas darbo dienos (pamainos) valandas, kuriomis darbuotojas
privalo dirbti darbovietėje. Keisti šį darbo laiką galima įspėjus darbuotoją ne vėliau kaip prieš
dvi darbuotojo darbo dienas. Nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos dirbamos
darbuotojo pasirinkimu prieš ir (arba) po fiksuotų darbo dienos (pamainos) valandų.
3. Su darbdavio sutikimu neišdirbtos nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos gali būti
perkeltos į kitą darbo dieną, nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio
laiko reikalavimų.

Lankstus darbo grafikas gali iš dalies sutapti su kita darbo organizavimo forma, kai
darbuotojas visą ar dali savo darbo laiko tvarko pats. Tokiu atveju darbdavys tiesiogiai
nekontroliuoja darbuotojo (pavyzdžiui tyrimus gamtoje atliekančio mokslininko, klientus
vizituojančio paslaugos vadybininko), bet gali taikyti jo laiko apskaitą pagal savo nustatytas
kitokias taisykles, pareikalauti jo darbo įrodymų. Svarbu, kad nustatydamos lankstų darbo
grafiką darbo sutarties šalys apsisprestų, ar darbo valandos, neatitinkančios darbovietės
nustatytų darbo valandų, turi būti praleidžiamos darbovietėje ar ne, ir numatyti (jei reikia)
veiklos kontrolės ar darbo rezultatų patikros būdus.

117 straipsnis. Darbo laiko režimo ypatumai dirbant nakties laiku

1. Nakties laikas – kalendorinis laikas nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos
valandos.
2. Dirbančiu naktį laikomas toks darbuotojas, kuris:
1) ne mažiau kaip tris valandas per darbo dieną (pamainą) dirba nakties laiku arba
2) ne mažiau kaip ketvirtį viso savo darbo laiko per metus dirba nakties laiku.
3. Dirbančio naktį darbuotojo darbo laikas vidutiniškai negali viršyti aštuonių valandų
per darbo dieną (pamainą) per apskaitinį trijų mėnesių laikotarpį, jeigu aukštesnio negu
darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse nesusitarta kitaip.

4. Naktį dirbančių darbuotojų, kurių darbas susijęs su ypatingais pavojais arba kurių
fizinis ar protinis darbo krūvis yra didesnis (šio kodekso 112 straipsnio 4 dalis), išskyrus
darbuotojus, nurodytus šio kodekso 118 straipsnyje ( darbas budint), bet kuriuo dvidešimt
keturių valandų trukmės laikotarpiu, kai jie dirba naktį, darbo laikas per dieną (pamainą)
negali viršyti aštuonių darbo valandų.
Jei darbdavio įmonė maža ( dirba 4 darbuotojai), darbuotojai dirba dieną, tada ar galima
susitarti dėl jų darbo ir naktį, t.y. dėl kitokios nei teisės normoje nurodytos darbo laiko
normos? Dirbama nuo pirmadienio – penktadienio ( ne suminė). Galima tiesiog priimti du
darbuotojus nakčiai, jei neišeina pagal seminaristą galbūt galima rizikuoti įrašyti kitokią
darbo laiko normą į darbo sutartį.

Darbas naktį yra susijęs su didesniu pavojumi sveikatai, organizmo išsekimu, todėl Darbo
kodeksas ir kiti įstatymai nustato tam tikrų ribojimų skirti darbuotojus dirbti naktį:

1) neįgalieji gali būti skiriami dirbti naktį ir budėti, jeigu jiems to nedraudžia sveikatos
priežiūros įstaigos išvada, tik su jų sutikimu.

2) asmenu iki 18 m. darbas nuo 20 valandos iki 6 valandos ir pauglių (asmenų nuo 16 iki 18
metų amžiaus) darbas nuo 22 valandos iki 6 valandos yra draudžiamas (Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo 36 str. 9 d. 1 irr 2 p.);

3) paaugliams, dirbantiems laivuose, naktis yra devynių valandų laiko tarpas, kuris prasideda
ne vėliau kaip 2 valanda ir baigiasi ne anksčiau kaip 6 valanda (Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo 36 str. 9 d. 1-3 p.);

4) nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios darbuotojos gali būti skiriamos

dirbti naktį tik su jų sutikimu. Jeigu tokios darbuotojos nesutinka dirbti naktį arba pateikia
pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos dirbti dienos metu
(Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 37 str. 8 d.).

Visų pirma komentuojamojo straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustato, ką reikėtų laikyti
nakties laiku tai kalendorinis laikas nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto darbo
funkcijos atlikimo vietoje. Šie apibrėžtis atitinka Direktyvos reikalavimus.

Juridinio asmens vienasmenio valdymo organo darbo naktį apskaita yra tvarkoma, bet už tą
darbą nėra mokama, nebent šalys darbo sutartyje susitaria kitaip (DK 14 str. 6 d.). Juridinio
asmens vadovaujančių darbuotojų (DK 101 str. 3 d. ir 4 d.) darbo naktį apskaita taip pat yra
tvarkomai ir jiems mokama kaip už darbą įprastiniu darbo laiko režimu, nebent šalys darbo
sutartyje susitaria kitaip. Tokių juridinio asmens vadovaujančių darbuotojų, kuriu sąrašas
tvirtinamas vietos teises aktais, skaičius įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje negali sudaryti
daugiau negu dvidešimt procentų darbdavio darbuotojų vidutinio skaičiaus.

Kaip minėta, sutrumpinto darbo laiko dirbantiems darbuotojams 8 valandų maksimaliosios

trukmės darbo dienos (pamainos) ribojimas netaikomas, jei jie dirba budėjimo sąlygomis (DK
118 str.)

Jei darbuotojas vieną valandą padirba naktį, už tą laiką reikia mokėti, bet reikia skirti, kai
darbuotojas dirba naktį.

118 straipsnis. Darbo laiko režimo ypatumai budint

1. Kai darbuotojas atlieka savo darbo funkciją budėdamas (aktyvusis budėjimas),
darbo dienos (pamainos) trukmė negali viršyti dvidešimt keturių valandų, tačiau
 negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų trijų mėnesių apskaitinį
laikotarpį.
2. Kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs
prireikus atlikti savo funkcijas (pasyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos)
trukmė gali būti iki dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo
laiko normos per maksimalų dviejų mėnesių apskaitinį laikotarpį. Tokiu atveju
darbuotojui privalo būti suteikiama galimybė pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje.
3. Tiek aktyviai, tiek pasyviai budint darbuotojui turi būti sudarytos sąlygos
pavalgyti ir pailsėti. Šių darbuotojų darbo laiko režimui ir apskaitai taikomos suminės
darbo laiko apskaitos taisyklės.
4. Darbuotojo buvimas ne darbovietėje, bet esant pasirengusiam atlikti tam
tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku
(pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų
veiksmų laiką. Toks budėjimas negali trukti ilgesnį kaip nepertraukiamą vienos
savaitės per keturias savaites laikotarpį. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie turi būti
susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų
dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne
darbovietėje savaitę. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą
darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę. Asmuo negali būti
skiriamas pasyviam budėjimui namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne
mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės.
5. Pasyviam budėjimui ir pasyviam budėjimui namuose negalima skirti
asmenų iki aštuoniolikos metų. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi
maitinančios darbuotojos, darbuotojai, auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba
neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, neįgalųjį slaugantys asmenys, neįgalieji, jeigu
jiems nedraudžia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos išvada, pasyviai budėti ir pasyviai budėti namuose gali
būti skiriami tik su jų sutikimu.

Emancipuotas asmuo gali įkurti įmonę, jai vadovauti, bet ar tas asmuo ( iki 18 m) gali
pasyviai budėti? Pagal 5 d. – negali, nes šioje dalyje nurodyta ne pilnametystė, o amžius nuo
kurio galima pasyviai budėti.

Komentuojamame straipsnyje įvardijamas trijų rūšių budėjimas:

1) aktyvusis budėjimas - kai budėjimas yra esminis, pagrindinis darbo sutartimi sulygtos
darbo funkcijos (pavyzdžiui, budėtojo, sargo, apsaugininko ir pan.) elementas. Budėdamas
darbuotojas iš esmės atlieka savo darbo funkciją ir šis darbas laikomas darbo laiku;

2) pasyvusis budėjimas - buvimas darbovietėje ar kitoje nurodytoje vietoje darbo metu

pasirengus esant reikalui atlikti savo darbo funkciją (pavyzdžiui, budintis gydytojas,
gaisrininkas, avarinės tarnybos remontininkas ir pan.). Nuo kitų darbų (gydytojo,
remontininko) toks budėjimas skiriasi tuo, kad darbuotojas savo darbo funkcijos laikinai
neatlieka, bet yra pasirengęs ją atlikti įvykus tam tikram įvykiui (atsitikus nelaimei, gaisrui,
avarijai). Dėl to, kad darbuotojas negali šiuo savo laiku laisvai disponuoti, toks laikas
laikomas darbo laiku, bet jam keliami šiek tiek mažesni darbo laiko režimo reikalavimai.

3) pasyvusis budėjimas namie, kuris nuo aptartojo pasyviojo budėjimo skiriasi tuo, kad
darbuotojas įprastiniu savo poilsio laiku, būdamas ne darbovietėje, yra pasirengęs prireikus
atlikti savo funkciją. Darbuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, todėl šis laikas nėra
laikomas darbo laiku, išskyrus atvejus, kai faktiškai atliekama darbo funkcija. Vis dėlto
budinčio namie darbuotojo poilsis nėra visavertis dėl visada esančios tikimybės, kad reikės
vykti į darbą, todėl toks poilsio laikas turi būti ribojamas ir kompensuojamas.

Jei darbuotojo darbo funkcija yra budėjimas (aktyvusis budėjimas), tai darbo dienos
(pamainos) trukmė gali būti ne ilgesne kaip 24 valandos. Tokių darbų sąrašą pateikia
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbdavys turi planuoti šių darbuotojų darbą, kad:

1) nebūtų viršijama jų darbo laiko norma per maksimalų trijų mėnesių laikotarpį;

2) būtų išlaikyta 11 valandų kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų)
trukmė, be to, per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį: darbuotojui turi būti suteiktos
bent 35 valandos nepertraukiamojo poilsio kasdien (DK 122str. 2 d. 3 p.), o jei budėjimas
trunka 42 valandas, tai poilsis tarp pamainų turi trukti ne trumpiau kaip 24 valandas (DK 122
str. 2d. 4p.).

Pasyviojo budėjimo režimu taip pat gali būti dirbama iki 24 valandų per parą, bet
reikalaujama išlyginti darbo laiko normos svyravimus per dviejų, o ne per trijų mėnesių
laikotarpį, taip pat išlaikyti kasdienio ir savaitinio nepertraukiamojo poilsio trukmę (DK
12str. 2.d 3p.), papildomai užtikrinant, kad poilsis tarp 24 valandas trunkančio budėjimo
pamainų būtų ne trumpesnis kaip 24 valandos ( DK 122 str. 2 d. 4 p.).

Aktyviojo ar pasyviojo budėjimo atvejais gali pasitaikyti, kad dėl gamybinių ar darbo sąlygų
neįmanoma suteikti darbuotojui pertraukos pailsėti ir pavalgyti (DK 122str. 2d. 3p.). Tokiu
atveju darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pailsėti budėjimo metu darbo vietoje
(pavyzdžiui, turi būti lova, gultas).

2) pavalgyti budėjimo metu darbo vietoje (sudaromos maistui vartoti tinkamos sąlygos).

Dėl budėjimo namie sąlygų turi būti susitariama darbo sutartimi. Vadinasi, darbdavys neturi
teisės pavesti jo atlikti be darbuotojo sutikimo;

Įstatymų leidėjo nuomone, pasyvusis budėjimas namie turėtų apimti nepertraukiamą kelių
dienų (iki savaitės) laikotarpį, todėl Kodekse nėra normų, kurios reglamentuotų vienos
atskiros paros ar kelių pavienių parų budėjimą namie (pavyzdžiui, jei nustatoma, kad
darbuotojas budės namie pirmadieniais ir antradieniais). Manytina, kad šiuo atveju savaitės
trukmės ir kompensavimo už budėjimą normos gali būti taikomos mutatis mutandis, t.y.
bendrasis pavienių parų skaičius per keturias savaites neturi būti didesnis kaip septynios, o
priemoka mokama proporcingai budėjimo name dienų skaičiui. Šį dydį viršijančio darbuotojo
darbo poreikio atveju gali būti taikoma DK 3 straipsnio 4 dalyje (susitarimas dėl nukrypimo
nuo imperatyvių darbo sutarties sąlygų), DK 35 straipsnyje (papildomas darbas), DK 144
straipsnio 6 dalyje (vadovaujančių darbuotojų darbo ypatumai) numatyta tvarka.

119 straipsnis. Viršvalandžiai

1. Viršvalandžiai – laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko
režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko
trukmę.
2. Darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo sutikimu,
išskyrus tokius išimtinius atvejus, kai:
1) dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai ar siekiama užkirsti kelią nelaimėms,
pavojams, avarijoms ar gaivalinėms nelaimėms ar likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes;
 2) būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius
turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai;
3) tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.
3. Per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama
ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki
dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti
pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę,
skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Maksimali viršvalandžių trukmė per metus – vienas
šimtas aštuoniasdešimt valandų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl ilgesnės
viršvalandžių trukmės.
4. Dirbant viršvalandžius, negali būti pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo
poilsio laiko reikalavimai.

Viršvalandžiai turi būti įforminami ATSKIRAI. Jei įforminimo nėra kaip

viršvalandžių, tai darbdavys tai apskaito kaip normalų darbo laiką ( pvz. kai nuo pirmadienio
– ketvirtadienio darbuotojas dirba po 10 val, bet pažeista 8 val darbo laiko norma per dieną).
Jei viršijamas dienos maksimumas – 8 val, už viršvalandžius, šiuo atveju – 2 val. reikia
apmokėti kaip už viršvalandžius.

Jei darbuotojas dirba nekintamajį darbo dienos (pamainos) valandų ir darbo dienų per savaitę
skaičių (pavyzdžiui, po 8 valandas per kiekvieną iš penkių savaitės dienų), viršvalandžiais
laikomas didesnis nei 8 darbo valandų per darbo dieną (pamainą) skaičius arba darbas šestają
savaitės dieną. Jei darbuotojas dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą ir darbo pamainų
grafike numatyta, kad jis pirmadienį turi dirbti 6 valandas, bet dirba 8 valandas, tai tos dvi
valandos taip pat laikytinos viršvalandžiais. Darbo laiko normos viršijimas apskaitinio
laikotarpio pabaigoje taip pat laikomas viršvalandziais. Viršvalandžiais nelaikomas darbas
pagal susitarimą dėl papildomo darbo, jei neviršijama juo sulygta darbo laiko trukmė.

Manytina, kad paprastai nemažiau kaip 35- 45 minučių darbas virš darbo dienos normos gali
búti laikomas viena viršvalandžio valanda, nors pagal įmonės darbo pobūdį ir praktiką tokios
situacijos gali būti vertinamos kitaip. Vietos teisės aktais galima detaliau reglamentuoti
viršvalandžių pradžią ar jų fiksavimo sąlygas.

Pagal esamą reguliavimą, viršvalandžiai skirstomi į:

1) privalomuosius, kurių darbuotojas negali atsisakyti dirbti. Tai yra išimtiniai atvejai, kai
darbuotojo darbas yra reikalingas visuomenės poreikiams užtikrinti, siekiant užkirsti kelią
nelaimėms, pavojams, avarijoms ar gaivalinėms nelaimėms, likviduoti skubiai šalintinus jų
padarinius, kai būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelė dalis darbuotojų
turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai, arba, kai tai yra numatyta
kolektyvinėje sutartyie;

2) sutartinius, kuriuos dirbti darbuotojas gali atsisakyti. Tai būtų aplinkybės, kurios
nepriskirtinos privalomus viršvalandžius pagrindžiantiems atvejams. Darbo santykiuose
kylanti gamybinė ir verslo rizika tenka darbdaviui (DK 32 str. 3d.), todėl ne tik dėl darbdavio
kaltės, neatsargumo ar aplaidumo, bet ir dėl objektyvių ekonominių priežasčių padidėjęs
darbuotojo darbo poreikis nereiškia, kad darbuotojas būtinai turėtų dalytis su darbdaviu šia
našta.

Kad ir kokiu pagrindu būtų skiriama dirbti viršvalandžius, jie turi būti mokami didesniu
tarifu.
Vadovaujančių darbuotojų darbui galioja kai kurios specialiosios taisyklės: juridinio asmens
vienasmenio valdymo organo viršvalandinio darbo apskaita tvarkoma, bet už tą darbą nėra
mokama, nebent šalys darbo sutartyje susitaria kitaip (DK 144 str. 6 d.). Kitų juridinio
asmens vadovaujančių darbų (DK 101 str. 3 d. ir 4 d.) viršvalandinio darbo apskaita yra
tvarkoma ir už jį mokama kaip už darbą įprastiniu darbo laiko režimu, nebent šalys darbo
sutartyje susitaria kitaip. Tokių juridinio asmens vadovaujančių darbuotojų, kurių sąrašas
tvirtinamas vietos teisės aktais, skaičius įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje negali būti
didesnis negu dvidešimt procentų darbdavio darbuotojų vidutinio skaičiaus.

120 straipsnis. Darbo laiko apskaita

1. Darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų,
dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per
savaitę skaičiaus darbo laiko režimu.
2. Darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus:
1) viršvalandžius;
2) darbo laiką švenčių dieną;
3) darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką;
4) darbo laiką naktį;
5) darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo.
3. Darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos
žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu.
4. Jeigu darbuotojas savo nuožiūra tvarko visą savo darbo laiką ar jo dalį ar privalo
pats tvarkyti savo dirbto darbo laiko apskaitą, darbdavys gali nustatyti tokio darbo laiko
apskaitos taisykles.
5. Darbuotojas turi teisę susipažinti su savo darbo laiko apskaita ir reikalauti
neatlygintinai gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą.

Darbuotojų, dirbančių nekintamosios darbo dienos (pamainos) trukmės nekintamo darbo

dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu darbo laikas gali būti ir netraukiamas į
apskaitą. Kitaip tariant, darbdavys turi teisę taikyti kokią nors darbo laiko registravimo ar
apskaitos sistemą, ji nėra privaloma pagal teisės aktus. Įprasto darbo užmokesčio mokėjimo
darbuotojams pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenis gali būti atsisakoma nustačius
atitinkamą reguliavima vietos teisės aktais.

Darbuotojas gali pasiprašyti pildyti savo apskaitą.

121 straipsnis. Darbo laiko režimo ypatumai ekonominės veiklos srityse

Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos
įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo
darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo
apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko
ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės
sutartys.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų

ekonominės veiklos srityse apraše daug dėmesio yra skirta transporto sektoriaus (kelių ir
geležinkelių transporto įmonių, teikiančių paslaugas šalies viduje, ir geležinkelių transporto
įmonių, teikiančių tarpvalstybines paslaugas, civilinės aviacijos, vidaus vandenų transporto
įmonių, žvejybos laivų) darbuotojų vadinamųjų mobiliųjų darbuotojų t.y darbuotojų, kuriuos
įmonė, teikianti keleivių ar prekių vežimo keliais, oru ar vidaus vandenimis paslaugas, samdo
keliaujančio ar skraidančio personalo (ekipažo) nariu darbo ir poilsio laiku sureguliuoti.

Numatyti svarbūs nukrypimai nuo Darbo kodekse išdėstytų darbo laiko režimo taisyklių,
galimi kitose ekonominės veiklos srityse:

1) pašto ir elektroninių ryšių operatorių bei elektroninių ryšių pagal teikėjų darbuotojams
(technikams, inžinieriams, elektromonteriams, elektromechanikams, telefonininkams,
dispečeriams ir kt. gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, kai apskaitinis laikotarpis -
iki 4 mėn, jei kitaip nenumatyta kolektyvinėje sutartyje, ir gali būti nustatoma maksimalioji
darbo dienos (pamainos) trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pagyti) iki 12 valandų per parą.
Vardiniai šių darbuotojų darbo pamainos grafikai paskelbiami viešai ne vėliau kaip prieš dvi
savaites iki šių grafiko įsigaliojimo;

2) žemės ūkio įmonių darbuotojai, dirbantys augalininkystes darbus, taip pat šių įmonių
žemės ūkio technikos remonto dirbtuvių, iš jų - automobilių transporto remonto dirbtuvių
<....> gali dirbti ilgiau kaip 8 valandas per dieną, bet ne daugiau kaip 12 val.

3) gydymo ir socialinės globos įstaigų darbuotojams gali būti taikoma suminė darbo laiko
apskaita, kurios apskaitinis laikotarpis - iki 4 mėnesių jeigu kitaip nenumatyta kolektyvinėje
sutartyje, ir gali būti nustatoma maksimalioji darbo dienos (pamainos) trukmė iki 12 valandų
per parą.

Ir t.t.

Suskaidytas darbo laikas – pvz. darbuotojo paprašo dirbti ryte ir vakare.