Romanas

Iš anglų kalbos vertė

DARIUS KAUNELIS
Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja
UAB MEDIA INCOGNITO)
Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas
knygos@obuolys.lt
www.obuolys.lt

ISBN 978-609-04-0340-2

Copyright © Lee Child 2013

© Vertimas į lietuvių kalbą, Darius Kaunelis, 2017
© Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2017
© UAB MEDIA INCOGNITO, 2017
 Su didžiu dėkingumu
šią knygą skiriu savo skaitytojams
 PIRMAS SKYRIUS

Galiausiai jie įsodino Ričerį į automobilį ir nuvežė į motelį

maždaug už pusantro kilometro, kur budintis tarnautojas jam davė
kambarį, pasižymintį visu tuo, ko Ričeris ir tikėjosi, nes tokių
kambarių buvo matęs gal tūkstantį. Kambaryje buvo sieninis
kondicionierius, kuris įjungtas keltų tokį triukšmą, jog negalėtum
miegoti, taigi ši aplinkybė viešbučio savininkui neabejotinai leidžia
sutaupyti elektros sąskaita. Tais pačiais taupumo sumetimais visuose
šviestuvuose švietė elektrą taupančios lemputės. Kilimas buvo
trumpo plauko, po plovimo išdžiūvantis per kelias valandas, kad
kambarį jau tą pačią dieną galėtų vėl išnuomoti. Beje, neatrodė, jog
tas kilimas plaunamas pernelyg dažnai. Jis buvo tamsus ir raštuotas,
taigi idealiai slepiantis dėmes. Tas pats pasakytina ir apie lovatiesę.
Be jokios abejonės, dušo srovė bus silpna, žarna persisukusi,
rankšluosčiai ploni, muilo gabalėlis mažas, o šampūnas – pigus.
Baldai mediniai, tamsūs ir apibraižyti, televizorius mažas ir senas,
o užuolaidos – pilkos nuo įsigėrusių dulkių.
Visa kaip ir tikėtasi. Nieko, ko jis nebūtų matęs gal tūkstantį
kartų.
Bet vis tiek nyku.
Taigi dar prieš įsikišdamas raktą į kišenę jis apsigręžė ir išėjo
pasidairyti į automobilių stovėjimo aikštelę. Oras buvo šaltas ir
drėgnokas.
 Žiemos vidurys ir vakaro vidurys šiaurrytiniame Virdžinijos
kampelyje. Netoliese tingiai teka Potomako upė. Už jos, rytuose,
debesis apšviečia Kolumbijos apygardos žiburiai. Šalies sostinė,
kurioje vyksta visi įmanomi ir neįmanomi dalykai.
Jį atgabenęs automobilis jau tolo. Ričeris stebėjo, kaip migloje
blėsta jo galinių žibintų šviesos. Po akimirkos jos išnyko; pasaulį vėl
užvaldė tyla ir ramybė. Bet tik minutei. Pasirodė kitas automobilis,
veržlus ir energingas, tarytum pats gerai žinotų, kur važiuoja. Jis
pasuko tiesiai į aikštelę. Tai buvo klasikinis tamsios spalvos sedanas.
Beveik neabejotinai vyriausybinis automobilis. Aikštelėje jis pasuko
motelio priimamojo link, bet posūkio metu šviesos pluoštas
užkliudė nejudantį Ričerio siluetą, ir automobilis persigalvojęs
pajudėjo tiesiai jo kryptimi.
Lankytojai. Tikslas nežinomas; naujiena, kurią jie atveža, bus arba
gera, arba bloga.
Automobilis sustojo lygiagrečiai pastatui, taip, kad Ričeris atsidūrė
maždaug pusiaukelėje tarp jo ir savojo kambario, bokso ringo dydžio
atviros erdvės viduryje. Iš automobilio išlipo du vyrai. Nepaisant
žvarbos, jiedu vilkėjo berankoviais marškinėliais, baltais ir tampriai
prigludusiais prie kūno, ir treningo kelnėmis, iš kokių sprinteriai
iššoka likus sekundėms iki starto. Abu vyrai atrodė augesni nei
metro aštuoniasdešimt penkių ir sverią daugiau nei po
devyniasdešimt kilogramų. Smulkesni nei Ričeris, bet nedaug. Abu
kariškiai. Tai buvo akivaizdu, juos išdavė šukuosenos. Joks civilis
kirpėjas nebus toks pragmatiškas ir griežtas. Rinka šito netoleruotų.
Vyras, sėdėjęs keleivio vietoje, apėjo automobilį iš priekio ir
atsistojo petys petin su vairuotoju. Abu buvo apsiavę sportiniais
bateliais, dideliais, baltais ir beformiais. Nė vienas pastaruoju metu
nebuvo lankęsis Vidurio Rytuose. Nes neturėjo būdingo įdegio ir
šviesesnių raukšlelių akių kampučiuose, akys neapsėstos nervingos
įtampos. Abu jauni, turbūt nė vienam dar nestuktelėję trisdešimt.
Ričeriui metų pakako, kad teoriškai galėtų būti jų tėvu. Turbūt
žemesnio rango kariškiai, greičiau specialistai nei puskarininkiai, nes
į pastaruosius nepanašūs išvaizda. Veidai nepakankamai protingi.
Galima sakyti, priešingai – nykūs, be išraiškos.
Atvažiavusysis keleivio vietoje prabilo pirmas:
– Ar tu Džekas Ričeris?
– Kas manęs ieško? – pasiteiravo Ričeris.
– Mes.
– O kas jūs tokie?
– Mes tavo juridiniai patarėjai.
Akivaizdu, kad jie nebuvo tie, kas sakėsi esą. Ričeris tai žinojo.
Armijos teisininkai nevažinėja poromis ir nekvėpuoja pro burną.
Šiedu buvo kažkas kita. Taigi naujiena greičiau bloga nei gera. Tokiu
atveju visuomet geriausia veikti nedelsiant. Gana nesunku apsimesti
supratus reikalą ir draugišką sveikinimo gestą kilstelint ranką
pratęsti ir paversti triuškinamu žemyn nukreiptu smūgiu alkūne iš
kairės esančiam vaikinui. Toliau sektų spyris dešine koja, tarytum
siekiant sutraiškyti įsivaizduojamą tarakoną ant sienos. Kojos
atatrankos jėga suteikia kinetinės energijos tai pačiai alkūnei smogti
kairiniu smūgiu dešinėje stovinčiam vaikinui į gerklę – vienas, du,
trys, smūgis, spyris, smūgis, žaidimas baigtas.
Tai gana lengva. Ir visuomet saugiausias sprendimas. Ričerio
mantra: atsakomieji veiksmai pirma. Ypač jei esi vienas prieš du,
kurių pusėje, šalia kiekybinės persvaros, yra ir jaunystė bei energija.
 Bet jis nebuvo tuo tikras. Bent jau nevisiškai. Kol kas ne. Ir negali
sau leisti daryti tokio pobūdžio klaidų. Ne dabar. Ne šiomis
aplinkybėmis. Jis susilaikė ir praleido galimo veiksmo akimirką.
– Tad kokie jūsų patarimai teisiniais klausimais? – paklausė jis.
– Savo nederamu elgesiu, – atsakė vienas iš jų, – sugadinai viso
padalinio reputaciją. Karo lauko teismas nutarkuotų mus visus. Taigi
tuojau pat dink iš miesto. Ir niekuomet nebegrįžk.
– Niekas neminėjo karo lauko teismo.
– Kol kas ne. Bet paminės. Todėl verčiau jo nelauk.
– Aš esu įsipareigojęs neišvykti.
– Jie tavęs iki šiol negalėjo surasti. Negalės ir dabar. Armija
nenaudoja sekimo priemonių. Ir jokia sekimo priemonė tavęs vis
vien nesusektų. Bent jau kol taip gyveni.
Ričeris tylėjo.
– Taigi toks būtų mūsų teisinis patarimas, – pasakė vienas iš
atvykėlių.
– Suprasta, – atsakė Ričeris.
– Tau reikia padaryti šį tą daugiau, nei suprasti.
– Tikrai?
– Taip, ir mes tave tam papildomai motyvuojame.
– Kokiu būdu?
– Kiekvieną vakarą, kai rasime tave čia, suspardysime tau subinę.
– Tikrai?
– Pradedant nuo šio vakaro. Kad teisingai suprastum, kaip elgtis.
– Esate kada nors pirkę elektrinį prietaisą? – paklausė Ričeris.
– Kuo čia dėtas elektrinis prietaisas?
– Kartą čiupinėjau vieną parduotuvėje. Ant jo nugarėlės buvo
geltona etiketė. Ant jos parašyta, kad, jei netinkamai su juo elgsiesi,
rizikuoji savo gyvybe ar sveikata.
– Ir?
– Įsivaizduokite, kad ant manęs užklijuota tokia pati geltona
etiketė.
– Mes tavęs nebijom, seni.
„Seni.“ Ričeriui atmintyje iškilo jo tėvo atvaizdas.
Saulėta diena, galbūt Okinavoje. Stenas Ričeris, gimęs Lakonijos
miestelyje Naujajame Hampšyre, karinių jūrų pajėgų kapitonas,
atliekantis tarnybą Japonijoje, gyvenantis su žmona ir dviem
paaugliais sūnumis. Ričeris su broliu vadindavo jį „seniu“, ir jis išties
atrodydavo senas, nors tuo metu jam turbūt buvo dešimčia metų
mažiau nei Ričeriui dabar.
– Apsisukite, – tarė Ričeris, – ir važiuokite, iš kur atvažiavę. Esate
įklimpę mėšle virš savo galvų.
– Mums atrodo kitaip.
– Aš iš to gyvenau, – perspėjo Ričeris. – Bet jūs patys tai žinote, ar
ne?
Tyla.
– Aš moku visus judesius, – pridūrė Ričeris. – Kai kuriuos netgi
pats sugalvojau.
Tyla.
Ričeris rankoje tebelaikė raktą nuo savo kambario. Pagrindinė
taisyklė: nepulk žmogaus, kuris ką tik įėjo pro rakinamas duris.
Raktų ryšulys geriau, bet net ir vienas raktas yra geras ginklas.
Galvutę atremi į plaštaką, geležtę prakiši tarp rodomojo ir didžiojo
pirštų ir štai – turi kuo puikiausią kastetą.
Bet... jie dar tik žiopli vaikai. Nėra reikalo nepataisomai sudarkyti
jų prekinę išvaizdą. Nereikia suplėšytų raumenų ir sulaužytų kaulų.
 Ričeris įsidėjo raktą į kišenę.
Minkšti sportiniai bateliai, kuriuos jie avėjo, rodė, kad jo spardyti
jie neketino. Niekas nieko nespardo baltais minkštapadžiais
sportiniais bateliais. Beprasmiška. Nebent už savo smūgius jie
norėtų gauti įskaitinių taškų. Kaip kuriame nors iš tų „parodomųjų“
kovos menų, kurių pavadinimai primena patiekalus iš kinų maisto
restorano meniu. Tekvondo ir panašūs. Viskas labai gražu
olimpinėse žaidynėse, bet gatvėje – beviltiška. Pakelti koją kaip
šuniui prie hidranto – tai tas pats, kas prašytis į kailį. Prašytis, kad
būtum pargriautas ir prispardytas iki sąmonės netekimo.
Ar šie vaikinai bent jau tai nutuokia? Ar jie užmetė akį į jo kojas?
Ričeris avėjo sunkius batus, patogius ir patikimus. Pirko juos Pietų
Dakotoje. Ketino avėti visą žiemą.
– Einu į vidų, – pasakė jis. Jie atsakė tyla. – Labanakt, – pridūrė
Ričeris. Tyla.
Ričeris pasisuko ir žengė pusę žingsnio atgal, durų link, plastišku
judesiu atlikdamas ketvirtį apsisukimo pečiais ir visu kūnu, ir
vaikinai, kaip jis ir tikėjosi, pajudėjo jo link greičiau, nei judėjo jis,
spontaniškai ir nevalingai, pasirengę jį čiupti.
Vyras leido jiems artėti, kad jų kūnai įgytų inercijos, o tuomet lyg
spyruoklė atsisuko tą ketvirtį apsisukimo atgal ir po akimirkos
pajudėjo jų link taip pat greitai kaip ir jie į jį, jo šimtas penkiolika
kilogramų pasirengę kaktomuša susidurti su jų šimtu
aštuoniasdešimčia. Tęsdamas sukinį, jis kaire ranka smogė tolimą
smūgį kairėje esančiam vyrukui. Smūgis buvo stiprus ir kliuvo ten,
kur Ričeris ir tikėjosi, – į ausį. Vyruko galva švystelėjo į šalį, trenkėsi
jo palydovui į petį, o prie pastarojo smakro jau artinosi Ričerio
dešinys smūgis kabliu iš apačios. Jis pavyko puikiai: dešinėje
stovėjusio vaikino galva loštelėjo atgal, paskui metėsi pirmyn
panašiai kaip jo bičiulio galva, sulingavo į šalis, ir beveik tą pačią
sekundę. Judėjo tarytum lėlės marionetės, lėlininkui nusičiaudėjus.
Abu vyrukai išsilaikė ant kojų. Kairysis svirduliavo lyg stovėdamas
ant denio per audrą, o dešinysis žengė porą netvirtų žingsnių atgal.
Pirmojo vyro masės centras atsidūrė virš jo kulnų, taigi torsas tapo
atviras ir neapsaugotas. Ričeris dešine ranka tiksliai lyg beisbolo
lazda kirto jam į saulės rezginį, pakankamai smarkiai, kad laikinai
atimtų galimybę kvėpuoti, tačiau ne taip stipriai, kad sukeltų
ilgalaikius neurologinius pažeidimus. Vaikinas klestelėjo ant žemės,
susilenkė dvilinkas ir apkabino savo kelius. Ričeris žengė jam pro šalį
link dešinėje buvusio vaikino, kuris jau spėjo truputį atsitokėti ir
pats smogė nevikrų smūgį dešine ranka. Ričeris kairiuoju dilbiu
nubloškė jo kumštį šalin ir vėl „chirurginiu dūriu“ smogė į saulės
rezginį.
Antrasis vaikinas susilenkė dvilinkas, lygiai kaip ir pirmasis.
Po to liko nesunkus darbas – pakėlus nuo žolės pastatyti juos taip,
kad jų veidai žiūrėtų reikiama kryptimi, ir tuomet spyriu padu į
nugaras pastūmėti juos automobilio link – pirma vieną, paskui
antrą. Vyrukai galvomis trenkėsi į automobilio dureles, gana
smarkiai, ir susmuko prie automobilio ant žemės. Durelėse liko po
nedidelį įlenkimą. Ten jie ir liko gulėti sunkiai alsuodami, dar
nepraradę sąmonės.
Vakarykščius įvykius ryte jiems primins įlenktos durelės ir galvos
skausmas. Pradžiai tiek. Gailestinga, įvertinant aplinkybes.
Maloninga. Apgalvota. Netgi švelnu.
Senis.
Pakankamai senas, kad būčiau jų tėvas.
 Tuo metu Ričeris Virdžinijos valstijoje dar nebuvo praleidęs nė
trijų valandų.
 ANTRAS SKYRIUS

Pagaliau kelionė iš Pietų Dakotos sniegynų pasiekė finišą. Buvo ji

anaiptol ne trumpa. Ričeris dukart įstrigo Nebraskoje, o ir pats
judėjimas buvo lėtas. Misūryje teko ilgai tykoti automobilio, kol
pasitaikė sidabrinės spalvos fordas, vairuojamas kaulėto vyro, kuris
be paliovos plepėjo nuo pat Kanzaso miesto iki Kolumbijos ir tik
tuomet užsičiaupė. Ilinojuje pasitaikė greitas juodas poršė, kuris,
Ričerio manymu, buvo vogtas, o jiems sustojus pailsėti prisistatė du
vyrai su peiliais. Jie norėjo pinigų; dabar Ričeris buvo linkęs manyti,
kad tie vyrukai tebėra ligoninėje. Indianoje dvi dienas nesisekė
pasistūmėti nė kilometro, kol galiausiai pavyko susistabdyti
aplamdytą mėlyną kadilaką, kurį lėtai vairavo orus senyvas
džentelmenas tokio paties mėlynumo kaip ir automobilis peteliške.
Ohajo valstijoje teko keturias dienas praleisti mažame miestelyje, kol
pasisekė „susižvejoti“ raudoną pikapą „Silverado“, kuriuo važiavo
jauna sutuoktinių pora su šunimi, besitikinti kur nors susirasti
darbą. Ričerio nuomone, porelę tikriausiai lydės sėkmė, o šuniui
darbo vietą susirasti bus sudėtingiau. Tai buvo didelis žioplas
maišytos veislės šuo, apie ketverių metų amžiaus, toks patiklus ir
draugiškas. Be kita ko, jis noriai dalijosi savo kailiu, nors buvo
žiemos vidurys. Kelionės pabaigoje Ričerį apgaubė gelsva plaukų
migla.
 Tuomet – nelogiška kilpa į rytus, į Pensilvaniją, bet tai buvo
vienintelė kryptis, kuria Ričeriui pavyko susistabdyti automobilį.
Vieną dieną jis praleido netoli Pitsbergo, kitą palei Jorką, tuomet
dvidešimtmetis juodaodis jaunuolis baltu trisdešimtmečiu biuiku
padėjo jam pasiekti Baltimorę Merilando valstijoje. Taigi
apibendrinant galima sakyti, kad kelionė buvo išties lėta.
Tačiau nuo Baltimorės reikalai pasitaisė. Baltimorė „apžergusi“ I-
95 plentą, o Kolumbijos apygarda faktiškai yra kita stotelė pietuose,
ir toji Virdžinijos valstijos dalis, kurioje buvo Ričerio kelionės
tikslas, iš esmės Kolumbijos apygardos ribose, ne ką labiau į vakarus
nuo Arlingtono kapinių, nei Baltieji rūmai stūkso nuo jų į rytus.
Kelią iš Baltimorės į Kolumbijos apygardą Ričeris įveikė autobusu;
išlipo šalia „Union Station“ stoties ir nužingsniavo K gatve
Vašingtono žiedo link, tuomet 23-iąja gatve pasuko prie Linkolno
memorialo, paskui per tiltą – kapinių link. Prie kapinių vartų buvo
autobusų stotelė. Vietinių maršrutų, skirtų daugiausia sodininkams.
Ričerio kelionės galutinis tikslas – vieta, vadinama Uolų upe, –
vienas iš daugelio tokį vardą turinčių regiono objektų, nes ko jau ko,
o uolų ir upokšnių čia netrūksta. Gyventojai šioje vietoje mėgsta
gyventi gana atsiskyrėliškai ir nepasižymi ypatinga fantazija
suteikiant vardus aplinkos elementams. Suprantama, tomis purvo,
bridžų ir perukų dienomis čia buvo mažytis kolonijos kaimelis,
vėliau tapęs sankryža, pasimetusia šimtuose kvadratinių kilometrų
brangių namų ir pigių biurų kvartalų. Ričeris žvelgė pro autobuso
langą, stebėjo pažįstamas aplinkos detales, mintyse registravo
pastebėtus pokyčius ir laukė.
Jo kelionės tikslas buvo tvirtai suręstas pastatas, maždaug prieš
šešiasdešimt metų kažkokiu seniai pamirštu tikslu pastatytas
netoliese įsikūrusio Gynybos departamento iniciatyva. Prabėgus gal
keturiasdešimčiai metų jį panoro įsigyti karo policija, kaip vėliau
paaiškėjo, per klaidą. Kažkoks pareigūnas pagalvojo, jog toji vietovė
yra kita Uolų upė. Bet karo policija vis tiek tą pastatą nupirko. Ilgai
jis stovėjo tuščias, kol buvo apsispręsta jį paversti naujai suformuoto
110-ojo specialiojo karo policijos padalinio būstine.
Tai labiausiai su namais besisiejantis objektas, kokį tik Ričeriui
buvo tekę turėti. Iš autobuso jis išlipo už dviejų kvartalų, prie
sankryžos, papėdėje lėkštos kalvos, į kurią jis kadaise nuolat
vaikščiodavo pėsčiomis. Aukštyn vedanti gatvė buvo trijų juostų,
aptrupėjusio betono šaligatviais ir specialiai padarytose angose
augančiais senyvais medžiais. Pastatas stūksojo kairėje gatvės pusėje,
erdvioje aikštelėje, pasislėpęs už aukštos mūrinės tvoros. Pro tvoros
viršų buvo matyti tik jo stogas, dengtas pilkomis čerpėmis, iš šiaurės
apaugęs samanomis.
Įvažiavimas iš trijuostės gatvės vedė pro angą aukštojoje tvoroje ar
sienoje, abipus aprėmintą plytų kolonomis, kurios Ričerio laikais
turėjo tik dekoratyvinę funkciją. Dabar prie šių kolonų pritvirtinti
vartai, pagaminti iš sunkių plieno lakštų ir su plieniniais ratukais,
kurie sename asfalte buvo išmalę puslankio formos vėžes. Teoriškai
gal ir saugumo elementas, bet ne praktiškai, nes vartai buvo atviri.
Viduje, išsyk už vartų linijos, stovėjo sargybos būdelė, kurios taip pat
anksčiau nebuvo. Joje sėdėjo eilinis naujokėlis, dėvintis naują kovinę
armijos uniformą, kuri, marga ir apsmukusi, Ričerio nuomone,
labiau priminė ne uniformą, o pižamą. Vėlyva popietė pamažu virto
ankstyva pavakare; dienos šviesa blėso.
Ričeris stabtelėjo prie būdelės, o į klausiamą sargybinio žvilgsnį
atsakė taip:
 – Atvykau pasimatyti su jūsų vadove.
– Turite omenyje majorę Turner?
– O kiek viršininkų jūs turite? – paklausė Ričeris.
– Tik vieną, pone.
– Vardu Suzana?
– Taip, pone. Teisingai. Majorė Suzana Turner, pone.
– Jos man reikia.
– Kokią pavardę jai nurodyti?
– Ričeris.
– Koks jūsų reikalo pobūdis?
– Asmeniškas.
– Palaukite minutėlę, pone. – Vaikinas pakėlė telefono ragelį ir
paskambino. Ponas Ričeris nori pasimatyti su majore Turner.
Pokalbis užtruko gerokai ilgiau, nei Ričeris tikėjosi. Po kurio laiko
vaikinas pridengė ragelio mikrofoną delnu ir paklausė: – Ar jūs tas
pats Ričeris, kuris seniau čia buvo viršininkas? Majoras Džekas
Ričeris?
– Taip, – atsakė Ričeris.
– Ir jūs kalbėjotės su majore Turner telefonu iš Pietų Dakotos?
– Taip, – atsakė Ričeris.
Vaikinas du kartus kažką patvirtino telefonu ir kurį laiką klausėsi.
Tuomet padėjo ragelį ir pasakė:
– Prašome, pone. – Jis pradėjo aiškinti, kur reikia eiti ir kur sukti,
tačiau netrukus susivokęs prikando liežuvį. – Manau, jūs pats viską
puikiai žinote.
– Manau, kad taip, – atsakė Ričeris. Paėjėjęs gal dešimtį žingsnių,
staiga išgirdo girgždesį sau už nugaros. Stabtelėjęs pažvelgė atgal.
Jis išvydo beužsiveriančius vartus.
 Priešakyje dunksantis pastatas buvo klasikinis šeštojo dešimtmečio
Gynybos departamento architektūros pavyzdys. Ilgas ir žemas,
dviejų aukštų, iš plytų ir akmens, stogas čerpių, žali metaliniai langų
rėmai, žali vamzdiniai turėklai prie išorinių laiptų. Šeštasis
dešimtmetis buvo Gynybos departamento aukso amžius. Biudžetas
didžiulis. Sausumos armija, jūrų laivynas, oro pajėgos, jūrų
pėstininkų korpusas gaudavo ko tik panorėję. Ir dar daugiau.
Automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pilna automobilių. Kai
kurie – armijos sedanai, klasikiniai, tamsūs ir gerokai pavažinėti.
Matėsi ir asmeninių automobilių, ryškesnių spalvų, bet daugiausia
senesnių. Stovėjo ir vienišas tamsiai žalios ir juodos spalvų
„Humvee“, didžiulis ir grėsmingai atrodantis šalia mažo raudono
dviviečio sportinuko. Ričeriui dingtelėjo, ar tik dvivietis nebus
Suzanos Turner. Labai gali būti. Kalbantis su ja telefonu, jam ji
pasirodė moteris, galinti mėgti tokius žaisliukus.
Ričeris įveikė keletą akmeninių laiptų iki pagrindinio įėjimo. Tie
patys laiptai, tos pačios durys, tik nuo jo vadovavimo laikų
perdažytos. Tikriausiai net ne vieną kartą. Armija turi užtektinai
dažų ir visuomet noriai juos naudoja. Viduje viskas atrodė daugmaž
taip pat, kaip ir anuomet. Akmeniniai laiptai suko į dešinę ir iš
vestibiulio vedė į antrą aukštą, kairėje stovėjo priimamojo staliukas.
Už jo vestibiulis siaurėjo ir virto koridoriumi, besidriekiančiu per
visą pastato ilgį, su virtine durų kairėje ir dešinėje. Visos durys buvo
su raštuoto stiklo langais, tačiau šviesos koridoriuje buvo įjungtos.
Buvo žiema, todėl pastate nuolatos tvyrojo prieblanda.
 Prie priimamojo stalelio sėdėjo moteris ta pačia karo lauko pižama
kaip ir vaikinas prie vartų, tik su seržanto juostelėmis ant kortelės,
prisegtos krūtinės viduryje. Tarytum taikinio centras, dingtelėjo
Ričeriui. Vienas, du, trys, ugnis. Jam daug labiau patiko senoji miško
spalvų kovinė uniforma. Moteris buvo juodaodė ir neatrodė
laiminga išvydusi lankytoją. Ji buvo aiškiai dėl kažko susijaudinusi.
– Džekas Ričeris pas majorę Turner, – prisistatė jis.
Moteris porą kartų mėgino kažką rišlaus išspausti pro lūpas, tačiau
po neilgų pastangų pasidavė, tarytum nerasdama reikiamų žodžių.
Galiausiai teįstengė pasakyti:
– Geriau pats lipkit aukštyn, į jos kabinetą. Žinote, kur jis yra?
Ričeris linktelėjo. Jis tikrai žinojo, kur tas kabinetas. Kadaise tai
buvo jo kabinetas.
– Dėkui, seržante, – pasakė jis ir užlipo laiptais aukštyn. Tos
pačios nutrintos akmeninės pakopos, tie patys metaliniai turėklai.
Lipo tais laiptais tūkstantį kartų. Laiptai padaro vieną 180 laipsnių
posūkį ir baigiasi tiesiai virš vestibiulio centro ilgo antrojo aukšto
koridoriaus gale. Šiame koridoriuje taip pat degė šviesos. Kabinetų
durys koridoriaus kairėje ir dešinėje buvo tokios pačios ir tokiais pat
raštuoto stiklo langais kaip ir pirmajame aukšte.
Jo kabinetas yra trečiasis iš kairės. Tiksliau, ne jo, o Suzanos
Turner.
Jis pasitikrino, ar marškiniai neišsipešę iš kelnių, ir pirštais
brūkštelėjo plaukus. Nenumanė, ką ketina jai pasakyti. Jam patiko
telefonu girdėtas jos balsas. Tai buvo viskas, ką jis apie šią moterį
žinojo. Bet juto, kad už tų durų sėdi įdomi asmenybė. Jam norėjosi
su ja susitikti. Nei daugiau, nei mažiau. Jis žengė du žingsnius ir
sustojo. Ji tikriausiai pagalvos, kad jis išprotėjo.
 Bet nerizikuosi – nelaimėsi. Jis sau pačiam gūžtelėjo pečiais ir vėl
žengė į priekį. Trečios durys kairėje. Tos pačios kaip anksčiau, tik
perdažytos. Apačioje vientisos, viršuje stiklas, kurio juostuotas raštas
viduje esantį vaizdą iškraipo ir supjausto vertikaliai. Ant sienos
netoli rankenos pritaisyta tipiška įstaigose naudojama lentelė su
užrašu „Maj. S. R. Turner, vadovė“. Lentelė buvo naujo pavyzdžio.
Ričerio laikais jo vardas buvo naudojant trafaretą dažais užpurkštas
ant medinės lentelės ir pridengtas stiklu, o tekstas dar lakoniškesnis:
„Maj. Ričeris, CO.“
Jis pasibeldė.
Viduje pasigirdo negarsus ir neaiškus tarstelėjimas; tai galėjo būti
ir „įeikite“. Taigi Ričeris atsikvėpė ir, atidaręs duris, žengė į vidų.
Tikėjosi pamatyti daug permainų. Bet taip nebuvo. Tas pats
linoleumas ant grindų, nupoliruotas iki matinio blizgesio ir
nebenusakomos spalvos. Stalas irgi tas pats, plieninis lyg karo laivas,
nudažytas, tačiau šen bei ten pro nutrintus dažus blizgėjo metalo
lopai, su įrantais, padarytais vieno vaikino galvos, kurią vadovavimo
pabaigoje Ričeriui teko į tą stalą padaužyti. Kėdės taip pat tos pačios,
tiek vienoje stalo pusėje, tiek kitoje – utilitariniai amžiaus vidurio
baldai, kuriuos nūnai būtų galima brangiai parduoti kokioje nors
Niujorko ar San Fransisko hipsterių parduotuvėje. Tos pačios ir bylų
lentynos, ir šviestuvas – dailiai išlenkta balto stiklo taurė, kybanti ant
trijų plonų grandinėlių.
Pokyčiai daugiausia buvo prognozuojami ir nulemti
neišvengiamos laiko tėkmės. Ant stalo, kur anksčiau stovėjo vienas
senas juodas sunkus rotacinis telefonas, dabar matėsi trys telefonai
belaidžiais rageliais. Ten, kur anksčiau gulinėjo padėklai
gaunamiems ir siunčiamiems laiškams bei apskritai voliojosi šūsnys
popierių, stovėjo du kompiuteriai – stalinis ir nešiojamasis. Naujas,
pasaulio politines realijas atspindintis buvo ir žemėlapis ant sienos;
stalinės lempos rėmas buvo ryškios šleikščiai žalios spalvos, su
šiuolaikine energiją taupančia fluorescencine lempute. Pažanga,
netgi Armijos departamente.
Tiktai du dalykai kabinete buvo netikėti ir neplanuoti.
Pirma, už stalo sėdintis asmuo buvo ne majoras, o pulkininkas
leitenantas.
Antra, tai buvo ne moteris, o vyras.
 TREČIAS SKYRIUS

Žmogus už stalo dėvėjo tokią pačią karo lauko pižamą kaip ir visi
kiti, bet ant jo ji atrodė dar blogiau. Kaip klouno drabužis ar
Helovino kostiumas. Ne todėl, kad tas žmogus būtų koks beformis,
bet todėl, kad atrodė itin rimtas, „valdininkiškas“, tiesiog priaugęs
prie stalo. Tarytum jo pagrindinis ginklas būtų išstumiamas
pieštukas, o ne automatas M16. Jis dėvėjo akinius plieniniais
rėmeliais, o jo plieno pilkumo plaukai buvo nukirpti ir sušukuoti
kaip mokinuko. Juostelės ir ženklai ant jo uniformos rodė, kad jis yra
Jungtinių Amerikos Valstijų armijos pulkininkas leitenantas, o jo
pavardė – Morganas.
– Atleiskite, pulkininke, – prabilo Ričeris. – Aš ieškojau majorės
Turner.
– Sėskite, pone Ričeri, – paragino žmogus pavarde Morganas.
Autoritetas yra retas ir geras dalykas, kariškių labai vertinamas.
Vyras pavarde Morganas jo turėjo užtektinai. Lygiai kaip plaukai ir
akiniai, jo balsas taip pat buvo plieninis. Jokio tuščiažodžiavimo,
emocijų ar spaudimo. Tik aiškus suvokimas, kad visi racionaliai
mąstantys žmonės darys tai, ką jis jiems sako, nes alternatyvos
praktiškai nėra.
Ričeris atsisėdo lankytojo kėdėje netoli lango. Ji buvo
spyruokliuojančios konstrukcijos, pagaminta iš lenktų vamzdelių, ir
nuo jo svorio truputį linktelėjo ir grįžo į pirmykštę padėtį. Jis
prisiminė tą pojūtį. Kartkartėmis, dirbdamas šiame kabinete, dėl
vienos ar kitos priežasties ant jos prisėsdavo.
Morganas prabilo:
– Prašau pasakyti, kodėl būtent jūs esate čia.
Ričeris tikėjosi, kad išgirs pranešimą apie Suzanos Turner mirtį.
Gal Afganistanas. Gal automobilio avarija.
– Kur majorė Turner? – paklausė jis.
– Ne čia, – atsakė Morganas.
– Tad kur?
– Galbūt prieisime ir prie to. Bet pirmiausia man reikia suprasti
jūsų intereso pobūdį.
– Kieno atžvilgiu?
– Majorės Turner.
– Aš neturiu interesų majorės Turner atžvilgiu.
– Bet prie vartų nurodėte būtent jos pavardę.
– Tai asmeniniai dalykai.
– Pavyzdžiui, kokie?
– Kalbėjausi su ja telefonu, – atsakė Ričeris. – Ji man pasirodė
įdomi. Pagalvojau, kad būtų įdomu pas ją užsukti ir pasiūlyti drauge
papietauti. Statutas jai nedraudžia pasakyti „taip“.
– Arba „ne“, kas yra labai tikėtina.
– Išties.
– Apie ką jūs kalbėjotės telefonu? – paklausė Morganas.
– Apie šį bei tą.
– Konkrečiau?
– Tai privatus pokalbis, pulkininke. Be to, aš nežinau, kas jūs
esate.
– Aš esu 110-ojo specialiojo padalinio vadovas.
 – Ne majorė Turner?
– Jau nebe.
– Galvojau, kad šios pareigos atitinka majoro laipsnį. Ne
jaunesniojo pulkininko.
– Tai laikinos pareigos. Atvykau dėl problemų. Buvau čia atsiųstas
likviduoti netvarką.
– Čia esama netvarkos, būtent tai jūs norite pasakyti?
Morganas ignoravo klausimą ir klausinėjo toliau:
– Ar konkrečiai buvote susitarę susitikti su majore Turner?
– Konkrečiai nebuvome, – atsakė Ričeris.
– Ar ji pageidavo, kad čia atvyktumėte?
– Konkrečiai nepageidavo, – atsakė Ričeris.
– Taip ar ne?
– Nei taip, nei ne. Manau, tai buvo tiesiog nekonkreti iniciatyva,
kylanti iš mūsų abiejų. Tarkime, užsuksiu, jei man pasitaikys būti
šioje vietovėje.
– Vis dėlto jūs esate būtent čia, šioje vietovėje. Kodėl?
– O kodėl ne? Juk turiu kur nors būti.
– Jūs norite pasakyti, kad visą kelią iš Pietų Dakotos sukorėte
vedamas nekonkrečios iniciatyvos?
– Man patiko jos balsas, – atsakė Ričeris. – Jums tai kelia
problemų?
– Jūs neturite darbo, tiesa?
– Šiuo metu taip.
– Nuo kada?
– Nuo tada, kai pasitraukiau iš armijos.
– Gėda.
– Kur majorė Turner? – paklausė Ričeris.
 – Šis pokalbis yra ne apie majorę Turner, – atsakė Morganas.
– Tad apie ką?
– Šis pokalbis apie jus.
– Mane?
– Taip, jis visiškai nesusijęs su majore Turner. Bet ji ištraukė jūsų
bylą. Galbūt norėjo jumis pasidomėti. Ant jūsų bylos buvo žymeklis.
Jis turėjo mums duoti signalą, kai ji jūsų bylą ištraukė. Tai būtų
mums sutaupę šiek tiek laiko. Deja, žymeklis nesuveikė bylą išimant,
suveikė tik ją dedant atgal. Bet geriau vėliau negu niekada. Taigi jūs
turite problemų.
– Apie ką jūs kalbate?
– Ar pažinojote žmogų vardu Chuanas Rodrigesas?
– Ne. Kas jis toks?
– Anksčiau jis domino 110-ąjį padalinį. Bet dabar jis miręs. Ar
pažįstate moterį vardu Kendis Deiton?
– Ne. Ji taip pat mirusi?
– Ponia Deiton, laimei, dar gyva. O gal nelaimei, kaip pažiūrėsi.
Jūs tikrai jos neprisimenate?
– Ką visa tai reiškia?
– Tai, kad jūs turite problemų, Ričeri.
– Kokių problemų?
– Armijos sekretorius pateikė medicininių duomenų, rodančių,
kad tiesioginė pono Rodrigeso mirties priežastis buvo sumušimas,
kurį jis patyrė prieš šešiolika metų. Turint omenyje, kad tokiais
atvejais negalioja senaties terminas, technine prasme jis yra
žmogžudystės auka.
– Tad jūs sakote, kad tai padarė vienas iš mano vyrų? Prieš
šešiolika metų?
 – Ne, aš to netvirtinu.
– Tai gerai. Kas kelia problemų poniai Deiton?
– Tai ne mano reikalas. Su jumis apie tai pasikalbės kiti.
– Jie turės paskubėti. Jei majorės Turner nėra, aš čia nesirengiu
ilgai būti. Nepamenu šiose apylinkėse jokių kitų dėmesio vertų vietų.
– Teks pabūti, – atsakė Morganas. – Manęs ir jūsų laukia ilgas
įdomus pokalbis.
– Apie ką?
– Įrodymai rodo, kad būtent jūs prieš šešiolika metų sumušėte
poną Rodrigesą.
– Nesąmonė.
– Jums bus skirtas advokatas. Jei tai nesąmonė, esu tikras, kad ir jis
tai patvirtins.
– Aš jums sakau, tai nesąmonė, tarp mūsų nebus jokio ilgo
pokalbio. Ar teisininko. Aš esu civilis, o jūs esate pižamą dėvintis
šiknius.
– Vadinasi, savanoriškai bendradarbiauti nesutinkate?
– Jūs supratote teisingai.
– Tokiu atveju, ar esate susipažinęs su 10-uoju Jungtinių Amerikos
Valstijų kodekso straipsniu?
– Žinoma, su tam tikromis jo dalimis, – atsakė Ričeris.
– Tuomet galbūt žinote, jog tam tikroje jo dalyje mums sakoma,
kad laipsnį turintis pareigūnas, palikdamas ginkluotąsias pajėgas,
netampa civiliu. Bent jau ne iš karto ir nevisiškai. Jis tampa atsargos
kariškiu. Pareigų armijoje neturi, bet visuomet gali būti pašauktas į
tarnybą.
– Kiek metų tai galioja? – paklausė Ričeris.
– Jūs turėjote leidimą prieigai prie slaptos informacijos.
 – Puikiai tai prisimenu.
– Ar prisimenate dokumentus, kuriuos turėjote pasirašyti, kad tą
leidimą gautumėte?
– Miglotai, – atsakė Ričeris. Jis prisiminė, kad patalpoje buvo
pulkas vyrų, visi solidūs ir rimti. Juristai, notarai, antspaudai,
plunksnakočiai.
Morganas pasakė:
– Buvo daug smulkaus spausdintinio teksto. Visiškai suprantama.
Jei nori žinoti valstybės paslaptis, valstybė nori tave daugiau ar
mažiau kontroliuoti. Prieš, per ir po.
– Kaip ilgai po?
– Daugelis dalykų išlieka paslaptimi šešiasdešimt metų.
– Tai absurdiška.
– Nesijaudinkite, – pasakė Morganas. – Tame smulkiame tekste
niekur nebuvo parašyta, kad atsarginiu jūs liksite šešiasdešimt metų.
– Tai gerai.
– Ten buvo pasakyta dar blogiau. Tai reiškia – toks liksite visam
laikui. Bet taip jau atsitiko, kad Aukščiausiasis Teismas mus,
kariškius, tuo klausimu jau išdulkino. Jis mus įpareigojo gerbti tris
esminius ir besąlygiškus kriterijus, galiojančius visais su dešimtuoju
straipsniu susijusiais atvejais.
– Ir tie apribojimai yra...
– Tam, kad būtumėte sėkmingai atšauktas iš civilinio gyvenimo,
turite būti geros sveikatos, jaunesnis nei penkiasdešimt penkerių ir
pajėgus mokytis.
Ričeris tylėjo.
– Kokia jūsų sveikata?
– Labai gera.
 – Kiek jums metų?
– Dar gerokai iki penkiasdešimt penkerių.
– Ar esate pajėgus mokytis?
– Abejoju.
– Aš irgi. Bet šį dalyką įmanoma išsiaiškinti tik empiriškai,
dirbant.
– Jūs kalbate rimtai?
– Visiškai, – atsakė Morganas. – Džekai Ričeri, nuo šios dienos ir
šios minutės jūs esate formaliai atšauktas į karinę tarnybą.
Ričeris tylėjo.
– Jūs vėl armijoje, majore, – pasakė Morganas. – Ir jūsų subinė
priklauso man.
 KETVIRTAS SKYRIUS

Nebuvo jokių didelių ceremonijų. Jokių iniciacijų ar reiniciacijų.

Tik Morgano žodžiai, o tuomet kambaryje truputį pritemo, nes
koridoriuje buvęs vaikinas sustojo prie durų ir užstojo lempų šviesą,
besismelkusią vidun pro vertikaliai raštuotą durų stiklą. Ričeris
žiūrėjo į vertikaliai supjaustytą to vaikino siluetą. Tai buvo aukštas
plačiapetis sargybinis; jis stovėjo atsipalaidavęs, nugara į duris.
Morganas tarė:
– Esu įpareigotas jums pasakyti, kad galite pateikti apeliaciją.
Turėsite visas galimybes tai padaryti. Jums bus skirtas advokatas.
– Man bus skirtas? – paklausė Ričeris.
– Tai remiasi elementaria logika. Jūs stengsitės iš čia ištrūkti. O tai
reiškia, kad pradedate tai daryti jau dabar. Tai savo ruožtu reiškia,
kad gausite tai, ką armija pasirinks jums duoti. Bet, manau, elgsimės
racionaliai.
– Aš neprisimenu jokio Chuano Rodrigeso.
– Advokatas jums padės ir šiuo klausimu.
– Kas tam vaikinui atsitiko?
– Tai jūs man pasakykite, – pasakė Morganas.
– Negaliu. Aš jo neprisimenu.
– Jūs jam sužalojote smegenis. Galiausiai tai jį pribaigė.
– Kas jis buvo?
– Neigimas visą laiką negelbės.
 – Aš nieko neneigiu. Aš jums sakau, kad neprisimenu to vaikino.
– Apie tai galėsite padiskutuoti su savo advokatu.
– O kas yra Kendis Deiton?
– Apie ją pasakytina tas pats. Bet advokatas bus kitas.
– Kodėl kitas?
– Skirtingas bylos pobūdis.
– Aš esu areštuotas?
– Ne, – atsakė Morganas. – Kol kas ne. Prokurorai jiems tinkamu
metu priims tą sprendimą. Bet iki tol jūs esate saistomas
įsipareigojimų, kurie įsigaliojo prieš dvi minutes. Kol kas jūs
išlaikote savo buvusį laipsnį. Administraciškai jūs priklausote šiam
padaliniui ir esate įpareigotas jį laikyti savo darboviete, čia atvykti
kiekvieną rytą prieš aštuonias. Negalite palikti regiono. Regioną
apibrėžia aštuonių kilometrų spindulys nuo šio stalo. Būsite
apnakvindintas armijos nuožiūra.
Ričeris tylėjo. Morganas paklausė:
– Ar dar turite klausimų, majore?
– Ar aš privalėsiu dėvėti uniformą?
– Šiame etape ne.
– Labai malonu girdėti.
– Tai ne juokai, Ričeri. Potencialios problemos rimtos. Turiu
omenyje jus asmeniškai. Blogiausias atvejis būtų kalėjimas iki gyvos
galvos Livenvorte už žmogžudystę. Tačiau labiau tikėtini yra dešimt
metų, turint omenyje tai, jog nuo nusikaltimo padarymo prabėgo
šešiolika metų. O ir geriausias atvejis nėra itin patrauklus, nes mes
turėsime moraliai įvertinti jūsų nusikaltimą. Galiu numanyti, kad
mažų mažiausiai būsite apkaltintas nederamu elgesiu, o tai reikš
naują išmetimą iš darbo, šį kartą be garbės ir laipsnio. Bet jūsų
advokatas jums viską išaiškins smulkiau.
– Kada?
– Atitinkamas skyrius jau yra informuotas.

Senajame pastate nebuvo jokių kamerų ar sulaikymo patalpų.

Niekuomet nebuvo. Tik kabinetai. Ričeris buvo paliktas ir pamirštas
ten, kur sėdėjo, lankytojo kėdėje. Niekas nei į jį žiūrėjo, nei su juo
kalbėjo. Jis buvo paprasčiausiai ignoruojamas. Atsipalaidavęs
sargybinis tebestovėjo anapus durų. Morganas pradėjo barškinti
nešiojamojo kompiuterio klavišus ir ekrane žiūrinėti dokumentus.
Ričeris tuo tarpu stengėsi kurioje nors savo atminties kertelėje
surasti Chuaną Rodrigesą. Prieš šešiolika metų jis jau metus
vadovavo 110-ajam padaliniui. Seni laikai. Pavardė „Rodrigesas“
skamba ispaniškai. Ričeris pažinojo daug ispanakalbių žmonių tiek
tarnyboje, tiek tarp civilių, bet nė vienas iš jų nesivadino Rodrigesu.
Ir jei Rodrigesas buvo aktualus 110-ajam padaliniui, jis neabejotinai
prisimintų šią pavardę. Ypač iš ankstyvųjų laikų, kai visi incidentai
buvo reikšmingi. 110-asis padalinys buvo eksperimentinis.
Kiekvienas judesys buvo stebimas, kiekvienas rezultatas įvertinamas.
Kiekviena klaida nagrinėjama.
– Koks buvo tariamo įvykio kontekstas? – paklausė jis.
Morganas neatsakė. Jis vis barškino klavišais, vis stumdė
dokumentus. Tuomet Ričeris ėmė raustis atmintyje, ieškodamas ten
moters vardu Kendis Deiton. Jis pažinojo daug moterų ir tarnyboje,
ir civiliniame gyvenime. Kendis buvo labai populiarus vardas.
Deiton taip pat buvo palyginti dažna pavardė. Bet jų abiejų derinys
jo vaizduotėje neatgaivino jokių konkrečių prisiminimų. Taip pat ir
mažybinė forma – Kendi. Kendi Deiton? Kendi Deiton? Nieko.
Žinoma, negalima teigti, kad jis viską prisimena. Visko neprisimena
niekas.
Jis vėl paklausė:
– Ar Kendis Deiton buvo kaip nors susijusi su Chuanu
Rodrigesu?
Morganas pakėlė akis, tarytum nustebintas to, kad lankytojas
tebesėdi jo kabinete. Lyg būtų pamiršęs. Jis neatsakė ir į šį klausimą.
Tik paėmė vieną iš savo šiuolaikiškų telefono ragelių ir užsakė
automobilį. Tuomet nurodė Ričeriui leistis žemyn ir laukti su
seržante apačioje.

Tuo tarpu trijų kilometrų atstumu nuo tos vietos vyras, kurį tik
trys žmonės pasaulyje pažinojo kaip Romeo, paėmė mobilųjį
telefoną, paskambino kitam vyrui, kurį tik du žmonės pasaulyje
žinojo kaip Džuljetą, ir jam pranešė:
– Jis vėl pašauktas į tarnybą. Pulkininkas Morganas ką tik jį
įregistravo savo kompiuteriu.
– Kas toliau? – paklausė Džuljeta.
– Per anksti spėlioti.
– Ar jis mėgins bėgti?
– Sveiko proto žmogus mėgintų.
– Kur jie jį apgyvendins?
– Spėju, savo tradiciniame motelyje.
 Seržantė, sėdinti prie stalelio laiptų papėdėje, nepratarė nė žodžio.
Liežuvio paralyžius, atrodo, jai nebuvo praėjęs. Ričeris pasirėmė ant
stalelio ir tylėdamas stūmė laiką. Po dešimties minučių pro laukujes
duris drauge su vėsumos gūsiu įėjo tas pats jaunas eilinis – vartų
sargas, rankos gestu pasisveikino ir paprašė Ričerį sekti jam įkandin.
Mandagus ir formalus. Bent jau kai kurie laikosi principo – nekaltas,
kol neįrodyta kaltė, pagalvojo Ričeris. Kieme jau laukė nenaujas
armijos sedanas veikiančiu varikliu. Aplinkui slampinėjo jaunas
leitenantas, regimai sutrikęs ir sumišęs. Jis atidarė galines dureles, ir
Ričeris įsitaisė ant galinės sėdynės. Leitenantas atsisėdo priekinėje
keleivio sėdynėje, o eilinis prie vairo. Nuvažiavę gerus pusantro
kilometro, jie pasiekė motelį, nustekentą apdriskusią kiuženą palei
tamsią stovėjimo aikštelę šalia vakarais tuščios trijų eismo juostų
priemiesčio gatvės. Leitenantas pasirašė dokumentą, naktinis
registratorius išdavė Ričeriui raktą ir eilinis su leitenantu pasuko
atgal į padalinio būstinę.
Netrukus po to ir pasirodė tas antrasis automobilis, iš kurio išlipo
vaikinai trumparankoviais marškinėliais ir treningo kelnėmis.
 PENKTAS SKYRIUS

Treningo kelnėse nebuvo kišenių, žinoma, nebuvo jų ir

trumparankoviuose marškinėliuose. Nė vienas iš atvykėlių nedėvėjo
ir medalionų, nesimatė jokių kitų atpažinimo ženklų. Jų automobilis
taip pat buvo tuščias. Jame tebuvo standartinių armijos dokumentų
paketas, padėtas mašinos daiktadėžėje. Nei ginklų, nei asmeninių
daiktų, nei slaptų kišenių, nei popieriaus skiaučių, nei degalinės
kvitų. Vairuotojo pažymėjimo kortelė taip pat buvo karinė, tik su
kodais, be pavardės. Automobilyje nesimatė nieko neįprasto,
išskyrus du naujus įlenkimus ant durelių.
Vienas vaikinas gulėjo užblokavęs vairuotojo dureles. Ričeris
asfaltu pavilko jį porą metrų į šalį. Jis nesipriešino. Gyvenimas nėra
televizijos šou. Jei žmogui pakankamai stipriai suduosi į smilkinį, jis,
parkritęs ant žemės, nepašoks lyg ant spyruoklių, pasirengęs kautis
toliau. Jis gulės valandą ar ilgiau apsvaigęs ir netekęs orientacijos,
skaudančia galva. Jau seniai nustatyta: žmogaus galva daug jautresnė
šoniniam poveikiui nei tiesiam smūgiui. Turbūt tai evoliucijos
grimasa, kaip ir daugelis kitų žmogiškų dalykų.
Ričeris atidarė vairuotojo dureles ir įsiropštė į automobilį. Variklis
buvo išjungtas, bet raktelis tebestyrojo spynelėje. Ričeris atitraukė
sėdynę atgal ir užvedė variklį. Ilgokai sėdėjo, žiūrėdamas pro priekinį
stiklą. Jie tavęs negalėjo surasti iki šiol. Negalės ir dabar. Armija
nenaudoja sekimo priemonių. Ir jokia sekimo priemonė tavęs vis vien
nesusektų. Bent jau kol taip gyveni.
Jis pareguliavo veidrodėlį. Nuspaudė stabdį ir įjungė pavarą. Mažų
mažiausiai būsit apkaltintas nederamu elgesiu, o tai reikš naują
išmetimą iš darbo, šį kartą be garbės ir laipsnio.
Jis nukėlė pėdą nuo stabdžio pedalo, ir automobilis pajudėjo
pirmyn.

Ričeris nuvairavo automobilį prie padalinio būstinės pastato ir

pastatė už penkiasdešimties metrų nuo jo, trijų eismo juostų gatvės
pakraštyje. Automobilyje buvo šilta, o kad jis neatvėstų, variklį
Ričeris paliko veikiantį. Jis stebėjo aplinką pro priekinį automobilio
stiklą. Priešakyje nebuvo matyti jokio judėjimo. Niekas nei prie jo
artinosi, nei šiaip vaikštinėjo. Jo laikais 110-asis padalinys dirbdavo
visą parą septynias dienas per savaitę, ir Ričeris nematė priežasties,
kodėl kas nors turėtų būti pasikeitę. Naktinis sargybinis poste bus
visą laiką, kaip ir naktinis budintis pareigūnas pastato viduje, o kiti
pareigūnai darbo vietas paliks atlikę paskirtas užduotis, kad ir kada
tai nutiks. Įprastai taip būna. Bet ne šį ypatingą vakarą. Ne chaoso ar
krizės metu, ir jau tikrai ne tuomet, kai yra atvykęs departamento
siųstas pareigūnas problemoms spręsti. Niekas nedrįs palikti pastatą
anksčiau nei Morganas. Toks pagrindinis armijos politikos
principas.

Morganas išėjo po valandos. Ričeris jį matė visiškai aiškiai.

Paprastas sedanas išriedėjo pro vartus į trijų juostų gatvę ir, pasukęs
Ričerio kryptimi, pravažiavo pro šalį. Prieblandoje Ričeris įžvelgė
prie vairo sėdintį Morganą su karo lauko pižama ir akiniais, vis dar
tvarkingai sušukuotais plaukais, žiūrintį tiesiai prieš save. Abi rankos
uždėtos ant vairo, vairuoja tarytum senelė į prekybos centrą.
Veidrodėlyje Ričeris stebėjo, kaip galiniai Morgano automobilio
žibintai išnyksta už kalvos.
Ir laukė.
Išties, kitą ketvirtį valandos darbuotojai vis ėjo iš pastato. Išvažiavo
dar penki automobiliai; du iš jų pasuko kairėn, trys į dešinę.
Keturiuose sėdėjo po vieną žmogų, vienu išvažiavo trijulė. Visi
automobiliai buvo drėgni nuo vakaro rūko, visų jų šalti varikliai per
išmetamuosius vamzdžius vertė baltus garų kamuolius.
Pamažu automobiliai išnyko tolumoje, vieni nusuko į kairę, kiti į
dešinę; išsisklaidė jų išmesto garo kamuoliai, ir pasaulyje vėl tapo
tylu.
Ričeris palaukė dar dešimt minučių – dėl viso pikto. Tačiau
daugiau niekas nepasirodė. Už penkiasdešimties jardų dunksantis
senas pastatas atrodė tylus ir apsnūdęs. Kaip nakties sargybinis,
nugrimzdęs savame pasaulyje. Ričeris įjungė pavarą ir, lėtai pajudėjęs
pakalne žemyn, pasuko vartų link. Būdelėje sėdėjo naujas sargas.
Tuščio veido, stoiškos išvaizdos jaunuolis. Ričeris sustojo prie
būdelės, nuleido lango stiklą. Vaikis paklausė:
– Pone?
Ričeris pasisakė vardą ir pasakė:
– Prisistačiau į savo paskirties būstinę, kaip nurodyta.
– Pone? – vėl perklausė jaunuolis.
– Ar aš esu jūsų sąraše?
Vaikinas pasitikrino.
 – Taip, pone, – atsakė jis. – Majoras Ričeris. Bet jums skirta
atvykti ryt iš ryto.
– Man buvo nurodyta atvykti iki aštuntos ryto.
– Taip, pone. Aš tai matau. Bet dabar vienuolika valandų, vakaras.
– O juk tai ir yra prieš aštuntą ryto. Kaip nurodyta.
Vaikinas nieko nepratarė.
– Tai elementarus chronologijos klausimas, – pridūrė Ričeris. – Aš
nekantrauju kibti į darbą, todėl atvykau šiek tiek ankstėliau.
Tyla.
– Jei norite, galite susisiekti su pulkininku Morganu. Esu tikras,
kad šiuo metu jis jau bus grįžęs į savo tarnybinį butą.
Vaikinas vis tylėjo.
– Arba galėtumėte susisiekti su budinčia seržante.
– Taip, pone, – pagaliau atsiliepė jaunuolis. – Turbūt aš taip ir
padarysiu.
Jis padarė, kaip sakęs, keletą sekundžių klausėsi, tuomet padėjo
telefono ragelį ir pasakė:
– Sere, seržantė pageidauja, kad nueitumėte prie jos staliuko.
– Būtinai taip ir padarysiu, kareivi, – atsakė Ričeris. Jis pastatė
automobilį šalia mažojo dviviečio sportinuko, kuris tebestovėjo ten
pat, kur ir anksčiau. Išlipęs iš automobilio, Ričeris jį užrakino ir per
nakties žvarbą nužingsniavo durų link. Vestibiulyje buvo tylu ir
ramu. Skirtumas kaip tarp dienos ir nakties, tiesiogine prasme. Bet
seržantė tebesėdėjo savo vietoje, matyt, užbaiginėjo darbus prieš
savo pamainos pabaigą. Sėdėdama ant aukštos taburetės, ji maigė
kompiuterio klavišus. Turbūt pildė dienos registrą. Registrų
administravimas buvo svarbus darbas visuose Gynybos
departamento padaliniuose. Ji paliovė rašiusi ir pažvelgė į jį.
 Ričeris paklausė:
– Ar ir šį vizitą įtrauksite į oficialų registrą?
– Kokį vizitą? – paklausė ji. – Jokiu būdu. Beje, nurodžiau jo
neregistruoti ir sargybiniui prie vartų.
Dabar, kai įsibrovėlis Morganas buvo išvykęs, seržantė atrodė
akivaizdžiai atgavusi amą. Ji buvo jauna, tikėtina, labai gabi, kaip ir
visi seržantai visame pasaulyje. Juostelė virš jos kairiosios krūties
skelbė, kad jos pavardė Lič.
– Aš žinau, kas jūs esate, – pasakė ji.
– Ar mudu buvome susitikę? – paklausė Ričeris.
– Ne, pone, bet jūs čia esate žinomas žmogus. Jūs buvote pirmasis
šio padalinio vadovas.
– Ar žinote, kodėl grįžau?
– Taip, pone. Mums pasakė.
– Kokia buvo bendra reakcija?
– Įvairi.
– O kokia buvo jūsų asmeninė reakcija?
– Esu tikra, kad tą įvykį galima paaiškinti. Be to, šešiolika metų yra
ilgas laiko tarpas. Tai reikalui turbūt suteikia politinį atspalvį. Kuris
dažniausiai mėšlinas. Net jei politikos nėra, esu tikra, kad tas
vaikinas to nusipelnė. Ar dar blogiau.
Ričeris nutylėjo. Lič tęsė:
– Norėjau jus perspėti, kai atvykote pirmą kartą. Geriausia jums
būtų buvę paprasčiausiai sprukti lauk. Todėl aš labai norėjau jus
apsukti ir išsiųsti atgal. Tačiau man buvo nurodyta taip nedaryti.
Atleiskite.
– Kur majorė Turner? – paklausė jos Ričeris.
– Ilga istorija, – atsakė Lič.
– Ir kaip ji klostosi?
– Ji išsiųsta į Afganistaną.
– Kada?
– Vakar, apie vidurdienį.
– Kodėl?
– Mes ten turime savo žmonių. Buvo įvykis.
– Koks įvykis?
– Nežinau.
– Ir?
– Ji taip ir neatvyko.
– Jūs tai tikrai žinote?
– Be abejo.
– Tad kur ji šiuo metu yra?
– Niekas nežino.
– Kada čia atvyko pulkininkas Morganas?
– Praėjus kelioms valandoms po majorės Turner išvykimo.
– Kelioms būtent valandoms?
– Kokioms dviem.
– Ar jis nurodė priežastį, kodėl čia atvyko?
– Formaliai – dėl to, kad pavaduotų nušalintą majorę Turner.
– Nieko konkretesnio?
– Visiškai nieko.
– Ar ji kniso padalinio reikalus?
Lič neatsakė.
– Jūs galite kalbėti drąsiai, seržante, – padrąsino Ričeris.
– Ne, pone, reikalų ji nekniso. Ji dirbo tikrai gerai.
– Tai viskas, ką žinote? Tik spėliojimai ir dingę žmonės?
– Kol kas – taip.
 – Gandų taip pat negirdėti? – paklausė Ričeris. Seržantai
visuomet būna itin glaudžiai įausti į nervinį kariškių visuomenės
tinklą. Taip visada buvo ir visada bus. Tai tikri gandų malūnai.
Uniformuotos bulvarinių laikraštėlių versijos.
– Girdėjau vieną mažą dalykėlį, – pasakė Lič.
– Būtent?
– Galbūt tai niekniekis.
– Bet?
– Ir gali neturėti nieko bendra su šiuo klausimu.
– Bet?
– Kai kas man pranešė, kad Fort Dajerio bazės areštinėje yra
naujas kalinys.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Fort Dajeris buvo armijos bazė, esanti turbūt arčiausiai Pentagono.

Lič papasakojo Ričeriui, kad, prabėgus aštuoneriems metams po jo
demobilizavimo, buvo įvykdyta „chirurginė operacija“ ir bazė
perduota Jūrų korpusui, kurio būstinė buvo netoli Helsingtono
rūmų. Išplėstam padaliniui suteiktas logiškas, nors ir gremėzdiškas,
jungtinis pavadinimas – „Dajerio bazė-Helsingtono rūmai“. Ričerio
laikais tiek Dajeris, tiek Helsingtono rūmai buvo prestižinės įstaigos,
kurių personalą sudarė daugiausia aukšti pareigūnai ir labai svarbūs
asmenys. Dėl šios priežasties Dajerio karinė bazė labiau priminė
prabangų prekybos centrą „Saks Fih Avenue“ nei parduotuvę „Wal-
Mart“. Ir Ričeriui buvo tekę girdėti, jog Jūrų korpuso bazė dar
geresnė. Taigi naujoji „jungtinė“ versija, tikėtina, Gynybos
departamento hierarchijos piramidėje turėtų užimti ne žemesnę
padėtį. Jos kamerose tikriausiai laikomi tik aukšto statuso kaliniai.
Tikrai ne girtaujantys mušeikos ar smulkūs vagišiai. Į problemas
įsivėlusi karo policijos majorė galėtų būti tipiška tokios įstaigos
įnamė. Todėl Lič girdėta paskala gali būti teisinga ir užvesti ant
kelio. Dajerio areštinė yra šiaurės vakarų kryptimi nuo Pentagono.
Įstrižai per kapines. Mažiau nei už aštuonių kilometrų nuo 110-ojo
padalinio būstinės. Daug mažiau.
– Armija ir jūrų pėstininkai vienoje vietoje? – paklausė Ričeris. –
Kaip jie sugeba tarpusavyje susitarti?
 – Politikai padarys viską, kad sutaupytų vieną kitą baksą, – atsakė
Lič.
– Ar galėtumėte ten ką reikia informuoti apie mano atvykimą?
– Jūs ten vykstate? Dabar?
– Šiuo momentu neturiu, kuo geresniu užsiimti.
– Ar turite automobilį?
– Laikinai, – atsakė Ričeris.

Naktis buvo tamsi ir tyli, eismas neintensyvus kaip priemiestyje, ir

kelionė iki Dajerio užtruko mažiau nei penkias minutes. Patekti į
pačią jungtinę bazę laiko prireikė daug daugiau. Institucijų
susijungimas įvyko praėjus mažiau nei ketveriems metams po
Rugsėjo vienuoliktosios įvykių, ir kiekvienas doleris, sutaupytas
jungiant padalinius, buvo sutaupytas tikrai ne saugumo sąskaita.
Pagrindiniai įspūdingi vartai buvo pietinėje komplekso pusėje.
Betoniniai „drakono dantys“ visą transportą kreipė į siaurėjantį
„piltuvą“, kurį blokavo trys nuosekliai išdėstyti sargybos postai su
užkardais. Ričeris buvo apsirengęs aptrintais civiliniais drabužiais ir
neturėjo karinio tapatybės numerio. Neturėjo jokio tapatybės
dokumento, išskyrus nutrintą ir aplamdytą Jungtinių Valstijų pasą,
kurio galiojimas buvo seniai pasibaigęs. Bet jis sėdėjo valstybiniame
automobilyje, o tai žymiai gerino pirmąjį įspūdį. Be to, kariškiai
turėjo kompiuterius, o nuo šio vakaro vidurio jų duomenų bazėse jis
figūruoja kaip aktyvioje tarnyboje esantis pareigūnas. Reikia
prisiminti ir tai, kad armijoje egzistuoja seržantai, o Lič savąja
skambučių kruša suaktyvino palankių žmonių tinklą. Taip pat
Dajeryje įsikūręs kriminalinių tyrimų biuras, kuriame, šiokiai tokiai
Ričerio nuostabai, tebesisukinėjo žmonių, pažįstančių žmones, kurie
pažinojo žmones, tebeprisimenančius jo pavardę. Viso to pasekmė
buvo tai, kad, prabėgus vos keturiasdešimt penkioms minutėms po
to, kai jo automobilis sustojo ties pirmuoju užkardu, jis areštinės
priimamajame jau kalbėjosi su karo policijos kapitonu.
Kapitonas buvo solidžios išvaizdos tamsiaplaukis apie
trisdešimties metų vyras; juostelė ant jo karo lauko uniformos rodė,
kad jo vardas yra Vaisas. Jis atrodė sąžiningas, rimtas ir gana
draugiškas, taigi Ričeris prabilo:
– Tai grynai asmeninis reikalas, kapitone. Nieko oficialaus, nė iš
tolo. Be to, aš šiuo metu tikriausiai esu šiek tiek „nuodingas“, taigi
turėtumėte elgtis itin atsargiai ir verčiau neregistruokite šio mano
apsilankymo. Arba apskritai atsisakykite su manimi kalbėtis.
– Kuria prasme nuodingas? – paklausė Vaisas.
– Atrodo, tai, ką padariau prieš šešiolika metų, grįžo atgal ir
įkando man į subinę.
– Ką jūs padarėte?
– Neprisimenu. Be abejo, kas nors man tai netrukus primins.
– Kompiuteris man rodo, kad jūs ką tik atšauktas į tarnybą.
– Teisingai.
– Niekuomet apie tai neteko girdėti.
– Man taip pat.
– Neatrodo labai gerai. Tikriausiai kažkam labai norisi jus vėl
įvelti į teisėsaugos sistemos pinkles.
Ričeris linktelėjo.
– Aš irgi taip manau. Jaučiuosi ištremtas iš civilinio gyvenimo.
Kad gaučiau pylos. Bet procedūra buvo labai paprasta. Nebuvo
nieko panašaus į posėdį.
 – Jūs manote, jie nusiteikę rimtai?
– Šiuo metu atrodo, jog taip.
– Ko jums iš manęs reikia?
– Aš ieškau majorės Suzanos Turner iš 110-ojo karo policijos
padalinio.
– Kodėl?
– Kaip ir minėjau, tai asmeniška.
– Susiję su jūsų problema?
– Ne. Jokia prasme.
– Jūs dirbote 110-ajame padalinyje, tiesa?
– Daug metų iki ten atsirandant majorei Turner.
– Taigi neketinate paveikti liudijimo ar susitarti su liudytoja?
– Jokiu būdu ne. Tai visiškai kitokio pobūdžio reikalas.
– Ar esate jos draugas?
– Tikėjausi, kad ateityje tarp mūsų galėtų rastis kas nors panašaus į
draugystę. Arba ne, priklausomai nuo to, kokią nuomonę
susidaryčiau ją sutikęs.
– Jūs dar nebuvote su ja susitikęs?
– Ar ji čia?
– Kameroje. Nuo vakar popietės, – atsakė Vaisas.
– Kokie kaltinimai?
– Ji paėmė kyšį.
– Iš ko?
– Nežinau.
– Kokiu tikslu?
– Nežinau.
– Kokio dydžio kyšį?
 – Aš tik areštinės viršininkas, – atsakė Vaisas. – Jūs pats žinote
tvarką. Niekas man nenurodo nei paragrafo, nei pastraipos.
– Ar galiu su ja pasimatyti?
– Lankymo valandos pasibaigusios.
– Kiek svečių savo kamerose turite šį vakarą?
– Tik ją vieną.
– Vadinasi, nesate užsiėmęs. Ir mūsų susitikimas neįregistruotas,
tiesa? Taigi niekas nesužinos.
Vaisas atvėrė žalią segtuvą su trimis susegimo žiedais. Pastabos,
procedūros, galiojantys orderiai, vieni išspausdinti, kiti rašyti ranka.
Jis pasakė:
– Atrodo, ji tikisi, kad jūs pas ją atvyksite. Perdavė pageidavimą
per savo advokatą. Ten paminėtas jūs.
– Koks tas pageidavimas?
– Faktiškai tai labiau nurodymas nei pageidavimas.
– Kas jame sakoma?
– Ji nenori su jumis susitikti.
Ričeris tylėjo.
Vaisas pažvelgė į savąjį trijų žiedų segtuvą ir perskaitė:
– Cituoju: „Kaltinamoji reikalauja, kad atsargoje esančiam
Jungtinių Valstijų armijos majorui Džekui Ričeriui jokiomis
aplinkybėmis neturi būti suteikta apsilankymo teisė.“
 SEPTINTAS SKYRIUS

Išvykimas iš jungtinės bazės užėmė vos mažiau laiko nei atvykimas.

Kiekvienas iš trijų sargybinių prie patikros postų tikrino jo tapatybę
ir naršė po bagažinę, norėdami įsitikinti, kad Ričeris tikrai yra tas,
kas sakosi esąs, ir nieko iš bazės neišsiveža. Įveikęs paskutinius
barjerus, Ričeris pasuko tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko vietinių linijų
autobusu. Bet neilgai važiavęs sustojo prie šaligatvio. Priešaky pilna
sankryžų. Antai I-395 plentas, šaunantis į pietvakarius. Šiaurės
vakarų kryptimi driekiasi Džordžo Vašingtono memorialo bulvaras.
I-66 veda į vakarus. Priešingoje pusėje I-395 suka į rytus, jis gali
pasukti ir ten. Visi keliai tylūs, visi greiti. Aplinkui plyti didelė šalis.
Štai dar ir I-95, besidriekiantis palei visą rytinę pakrantę. Penkių
dienų kelio atstumu – vakarinė pakrantė, o tarp jų plyti didžiulė
erdvė, tuščia ir vieniša.
Jie tavęs negalėjo surasti iki šiol. Negalės ir dabar.
Naujas išmetimas iš darbo, šį kartą be garbės ir laipsnio.
Ričeris pajudėjo ir pasuko atgal, motelio link.

Du vaikinai trumparankoviais marškinėliais buvo dingę. Žinoma,

bus atsikėlę ir kur nors nusvirduliavę. Ričeris pastatė jų automobilį
kelkraštyje už dviejų šimtų metrų nuo aikštelės. Raktelį paliko
spynoje, dureles – nerakintas. Arba jį nudžiaus porelė chuliganų,
arba tiedu vaikinai grįš ir jį pasiims. Jam nerūpėjo, kaip bus iš tiesų.
Likusį atstumą Ričeris įveikė pėsčiomis ir galop atsidūrė savo
apsmurgusiame „apartamente“. Jis neklydo. Dušo srovė silpna, žarna
užsmaugta, rankšluosčiai ploni, muilo gabalėlis mažas, o šampūnas
pigus. Bet jis kaip galėdamas nusiprausė ir nuėjo gulti. Čiužinys
priminė maišą, pripiltą plastiko rutuliukų, paklodės buvo drėgnos,
matyt, seniai benaudotos. Bet Ričeris bemat užmigo. Žadintuvą savo
galvoje nustatė septintai valandai ryto, kartą įkvėpė, kartą iškvėpė, ir
viskas.

Romeo vėl paskambino Džuljetai ir pranešė:

– Jis ką tik mėgino susitikti su Turner Dajeryje. Žinoma, jam
nepavyko.
Džuljeta atsakė:
– Mūsų vaikinai turbūt nerado jo motelyje.
– Nėra dėl ko jaudintis.
– Tikiuosi.
– Labanakt.
– Aha, ir tau.

Ričeriui nepavyko išmiegoti iki septynių. Šeštą ryto jį pažadino

stiprus beldimas į duris. Beldimas atrodė dalykiškas, ne grasinantis.
Bar, bar, bar bar bar, bar. Šešios ryto, o kažkas jau žvalutėlis. Ričeris
išsiropštė iš lovos, išsitraukė iš po čiužinio kelnes ir jas užsitempė.
Oras kambaryje dėl šalčio buvo nemaloniai šiurkštus. Kvėpuojant
matėsi iš burnos besiverčiantis garas. Šildytuvas visą naktį buvo
išjungtas.
Jis basomis nupėdino šiurkščiu kilimu durų link ir jas atidarė.
Pirštinėta plaštaka buvo pasirengusi pabelsti dar kartą, bet,
atsidarius durims, skubiai atsitraukė. Plaštaka priklausė rankai,
prijungtai prie kūno, aprengto A kategorijos armijos uniforma su
Teisėjų ir advokatų korpuso atributika. Teisininkas.
Tiksliau, teisininkė.
Ženklelis, prisegtas dešinėje kitelio pusėje, rodė, kad jos pavardė
yra Salivan. Uniformą ji dėvėjo kaip verslo kostiumėlį. Rankoje laikė
lagaminėlį. Moteris nieko nesakė. Nors nebuvo itin žemo ūgio, jos
akių linija buvo sulig nuoga Ričerio krūtine, ant kurios matėsi senos
9 milimetrų kulkos padarytos žaizdos randas. Rodos, tai atkreipė jos
dėmesį.
– Ko pageidaujate? – prabilo Ričeris.
Teisininkės automobilis stovėjo jai už nugaros – tamsiai žalias
šeimyninis sedanas. Dar nebuvo praaušę, dangus tebejuodavo.
– Majoras Ričeris? – pasitikslino ji.
Ričerio spėjimu, jai turėjo būti apie trisdešimt penkeri; pagal
laipsnį ji buvo majorė. Plaukai tamsūs ir trumpi, žvilgsnis – nei šiltas,
nei šaltas.
– Kuo galėčiau padėti? – paklausė jis.
– Manau, turėtumėte klausti priešingai.
– Jūs esate paskirta man atstovauti?
– Taip, matyt, už savo nuodėmes.
– Ar dėl apeliacijos dėl atšaukimo į kariuomenę, ar dėl Chuano
Rodrigeso, ar dėl Kendis Deiton?
 – Apeliaciją dėl atšaukimo pamirškite. Maždaug po mėnesio
gautumėte penkias minutes priešais teisėjų komisiją, bet
nelaimėtumėte. Niekada niekas nelaimi.
– Taigi Rodrigesas ar Deiton?
– Rodrigesas, – atsakė Salivan. – Mums reikia eiti tiesiai prie šio
reikalo. – Bet ji nesijudino iš vietos. Jos žvilgsnis nuslydo žemyn,
prie Ričerio liemens, kur švietė kitas randas, jau daugiau nei
ketvirčio amžiaus senumo, didelė bjauri balta jūrų žvaigždė,
padengta grubiais skersiniais dygsniais ir perskrosta peilio palikto
rando, kuris buvo gerokai naujesnis, bet irgi jau senas.
– Žinau, – pasakė jis. – Estetine prasme esu mėšlas. Bet vis vien
užeikite.
– Ne, manau, palauksiu jūsų automobilyje. Pasišnekėsime už
pusryčių stalo, – atsakė ji.
– Kur?
– Už dviejų kvartalų yra užkandinė.
– Sumokėsite?
– Už save. Ne už jus.
– Už dviejų kvartalų? Galėjote tiesiog atvežti kavos.
– Galėjau, bet neatvežiau.
– Na, panašu, kad būsite tikrai puiki pagalbininkė. Duokite man
vienuolika minučių.
– Vienuolika?
– Tiek man reikia rytiniam susitvarkymui.
– Dauguma žmonių pasakytų – dešimt.
– Tokiu atveju arba jie greitesni už mane, arba nėra tikslūs. – Jis
uždarė duris ir, nužingsniavęs prie lovos, vėl nusimovė kelnes. Kelnės
atrodė tvarkingai. Nakčiai pakišti jas po čiužiniu buvo geriausias
dalykas, atstojantis lyginimą, kokį Ričeris šiomis aplinkybėmis galėjo
sugalvoti. Tuomet jis nužingsniavo į vonios kambarį ir atsuko dušo
čiaupą. Išsivalė dantis, palindo po silpna vasarošilte srovele ir baigė
naudoti tai, kas buvo likę iš muilo gabalėlio bei šampūno. Tuomet
apsišluostė drėgnais rankšluosčiais, apsirengė ir išėjo į stovėjimo
aikštelę. Vienuolika minučių, nei daugiau, nei mažiau. Jo įpročiai
nesikeitė.
Majorė Salivan jau buvo apsukusi automobilį. Ji vairavo fordą,
tokio pat modelio kaip ir tas sidabrinis fordas, prieš keletą dienų
padėjęs jam kirsti Misūrio valstiją. Ričeris atsidarė keleivio dureles ir
įsėdo vidun. Salivan atsisėdo tiesiai, įjungė pavarą ir lėtai bei
apdairiai išvairavo iš stovėjimo aikštelės. Uniforminis sijonas buvo
jai iki kelių. Ji mūvėjo tamsias nailonines kojines ir paprastus juodus
suvarstomus batelius.
Ričeris paklausė:
– Koks jūsų vardas?
– Spėju, jį matote ant kortelės, – atsakė Salivan.
– Turiu omenyje vardą, ne pavardę.
– Ar tai turi reikšmės? Vadinkite mane majore Salivan. – Ji tai
pasakė nei draugiškai, nei nedraugiškai. Nieko netikėto.
Asmeniniams santykiams čia vietos nėra. Armijos advokatai yra
stropūs, inteligentiški ir profesionalūs, bet jie atstovauja iš esmės tik
armijos interesams, niekam kitam.
Užkandinė iš tiesų stovėjo už dviejų kvartalų, bet tie kvartalai
pasirodė esantys ilgi. Posūkis į kairę, tuomet į dešinę, paskui pro
apšiurusį prekybos kvartalą, išsitiesusį palei eilinę trijų eismo juostų
gatvę. Tame kvartale krito į akis ūkinių prekių parduotuvė, jokiam
tinklui nepriklausanti vaistinė ir buitinių prekių parduotuvė,
paveikslų rėminimo dirbtuvė, ginklų parduotuvė ir stomatologo
kabinetas. Maitinimo įstaiga stovėjo šios virtinės gale, šalia jai
priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės. Tai buvo baltai
nutinkuotas pastatas, jo vidaus dekoras toks, kad Ričeris būtų galėjęs
lažintis, jog jo savininkas yra graikas ir meniu bus sudarytas iš kokio
milijono eilučių. Jo įsitikinimu, tai reiškė, kad ši įstaiga yra
restoranas, ne užkandinė. Užkandinė yra asketiška, paprasta,
minimalistiškai dekoruota dėžė, negailestinga kaip kovinis
automatas.
Jiedu atsisėdo šoninio flygelio nišoje; padavėja neprašoma atnešė
kavos, tuo šiek tiek pagerindama Ričerio nuomonę apie šią vietą.
Meniu išties buvo sudarytas iš daugelio laminuotų puslapių, ne ką
mažesnių nei stalelis. Antrajame puslapyje Ričeris surado blynus su
kiaušiniais ir daugiau nieko nebeieškojo.
Salivan prakalbo:
– Aš rekomenduoju geranoriškai prisipažinti. Jie prašys penkerių
metų, mes siūlysime vienus, ir galiausiai bus suderėta dėl dvejų. Dveji
metai jūsų nenužudys.
– Kas buvo Kendis Deiton? – paklausė Ričeris.
– Tai ne mano byla. Apie tai su jumis pasikalbės kažkas kitas.
– O kas buvo Chuanas Rodrigesas?
– Žmogus, kuriam jūs smogėte į galvą ir kuris mirė nuo
sužalojimų.
– Aš jo neprisimenu.
– Tokių dalykų tokio pobūdžio byloje sakyti nereikėtų. Tai sudaro
įspūdį, kad jūs sumušėte į galvas tiek daug žmonių, jog visų jų
nebegalite atsiminti. Tokia nuostata gali provokuoti tolesnius
tyrimus. Kam nors gali kilti pagunda sudaryti jūsų nusikaltimų
sąrašą. Ir iš to, ką man tenka girdėti, tas sąrašas gali būti labai ilgas.
110-asis padalinys tuo metu buvo labai išdykusi įstaiga.
– O dabar kaip?
– Šiek tiek geriau, galbūt. Bet iki puikaus įvertinimo toli.
– Tai jūsų nuomonė?
– Tai mano patirtis.
– Ar ką nors žinote apie Suzanos Turner situaciją?
– Pažįstu jos advokatą.
– Ir?
– Ji paėmė kyšį.
– Ar tai yra neabejotinas faktas?
– Yra užtektinai elektroninių duomenų, kad būtų galima paleisti
šunis. Užvakar dešimtą ryto ji atsidarė banko sąskaitą Kaimanų
salose, o vienuoliktą valandą į ją įplaukė šimtas tūkstančių dolerių.
Dvyliktą valandą Turner buvo areštuota – galima sakyti, nusikaltimo
vietoje. Mano nuomone, visiškai akivaizdus atvejis. Ir labai tipiškas
110-ajam padaliniui.
– Atrodo, jūs, apskritai paėmus, ne itin mėgstate mano senąjį
padalinį. Tai gali tapti problema. Nes aš turiu teisę į kompetentingą
gynybą. Šeštoji pataisa ir taip toliau. Ar manote, kad esate tinkamas
asmuo šiam darbui?
– Aš esu tai, ką jie jums skiria, taigi teks su tuo susitaikyti.
– Bent jau turėčiau susipažinti su įkalčiais prieš mane. Ar jums
taip neatrodo? Ar apie tai nieko neminima Šeštojoje pataisoje?
– Prieš šešiolika metų jūs nepersistengdavote tvarkydami
dokumentaciją.
– Vis dėlto tam tikrą dokumentaciją vedėme.
 – Žinau, – atsakė Salivan. – Mačiau tai, ką pavyko surasti. Šalia
kitų dalykų, jūs vedėte dienos suvestines. Vienoje iš jų parašyta, kad
išvykstate pasikalbėti su ponu Rodrigesu. Taip pat turiu dienos
suvestinę iš apygardos ligoninės traumatologijos skyriaus, kurioje
užfiksuota, jog tą pačią dieną jis buvo paguldytas dėl galvos
sužalojimo ir kitų traumų.
– Ir viskas? Kur čia ryšys? Jis galėjo nukristi lipdamas laiptais po
to, kai aš išėjau. Jis galėjo būti partrenktas sunkvežimio.
– Traumatologijos skyriaus gydytojams iš pradžių atrodė, kad
įvyko būtent taip.
– Tai silpni kaltinimai, – pasakė Ričeris. – Faktiškai netgi išvis ne
kaltinimai. Ničnieko apie tai neatsimenu.
– Tačiau atsimenate laiptus, nuo kurių ponas Rodrigesas galėjo
nukristi po pokalbio su jumis.
– Spekuliacijos, – atsakė Ričeris. – Hipotezė. Retorika. Jie neturi
jokių įrodymų.
– Jie turi rašytinius parodymus, – atsakė Salivan. – Su paties pono
Rodrigeso priesaika, pateiktus po kurio laiko. Jis jus įvardija kaip
savo užpuoliką.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Salivan ant plastikinio suolelio užkėlė savo lagaminėlį, išsitraukė iš

jo storą bylą ir padėjo ant stalo.
– Malonaus skaitymo, – palinkėjo ji.
Žinoma, skaitymas malonus nebuvo. Tai buvo ilga niekšiška
ataskaita apie ilgą niekšišką ilgo niekšiško nusikaltimo tyrimą. Visko
pradžių pradžia buvo operacija „Dykumos skydas“ dar 1990 metų
pabaigoje – toji operacija iš esmės buvo pasirengimas operacijai
„Audra dykumoje“, dar vadintai „Įlankos karu“ ir įvykusiai po to, kai
Irako diktatorius Sadamas Huseinas įsiveržė į kaimyninę
nepriklausomą Kuveito valstybę. Pusė milijono laisvojo pasaulio
vyrų ir moterų šešis ilgus mėnesius treniravosi spardyti Sadamui
subinę, nors pats spardymas truko viso labo šimtą valandų. Tuomet
pusė milijono vyrų ir moterų vėl buvo paleisti namo.
Galvos skausmu tapo sukauptų išteklių ir pajėgumų išformavimas.
Armija susideda iš daugybės komponentų. Šeši mėnesiai buvo skirti
jiems sukaupti, dar šeši mėnesiai – jiems išskirstyti. Beje, reikia
pasakyti, kad pajėgų ir išteklių kaupimo procesas buvo daug
rimtesnis ir preciziškesnis nei išformavimo. Išformavimo operacija
buvo padrika ir nesuderinta. Joje dalyvavo dešimčių tautybių
žmonės. Trumpai pasakius, daugybė technikos paprasčiausiai dingo.
Padėtis buvo labai kebli. Bet registruose turėjo būti įvesta tvarka.
Dalis dingusios technikos buvo įregistruota kaip sunaikinta karo
metu, dalis kaip sugadinta, dalis kaip tiesiog dingusi, ir registrų bylos
pagaliau užverstos.
Tol, kol tam tikri objektai iš dingusios technikos sąrašų pradėjo
rodytis Amerikos miestų gatvėse.
– Prisimenate visa tai? – paklausė Salivan.
– Taip, – atsakė Ričeris. Jis tai prisiminė net labai gerai. Tai
nusikaltimų kategorija, su kuria kovoti ir buvo įsteigtas 110-asis
padalinys. Individualūs kariniai ginklai atsitiktinai gatvėse
neatsiduria. Jie būna pavagiami, nukreipiami, kur reikia,
transportavimo metu ir parduodami juodojoje rinkoje. Visa tai daro
gerai užsimaskavę asmenys, priklausantys tam tikroms kategorijoms,
dažniausiai dirbantys logistikos kompanijose. Žmonės, kas savaitę
vežantys dešimtis tūkstančių tonų krovinių su miglotais
važtaraščiais, visuomet gali rasti būdų, kaip šen ir ten toną kitą
prapuldyti, – pelno ar malonumo dėlei. Arba šimtą tonų. 110-asis
padalinys buvo skirtas išsiaiškinti, kas, kaip, kur ir kada tai darydavo.
Padalinys buvo naujas, turėjo užsitarnauti gerą įvaizdį ir darbo ėmėsi
ryžtingai. Ričeris asmeniškai šiam darbui skyrė šimtus valandų,
o visa jo komanda – daug kartų daugiau.
– Bet aš vis tiek neprisimenu jokio Chuano Rodrigeso, – pasakė
jis.
– Atsiverskite paskutinį bylos puslapį, – atsakė Salivan.
Ričeris taip ir padarė, o tuomet suprato, kad puikiai prisimena
Chuaną Rodrigesą.
Tik ne kaip Chuaną Rodrigesą.
 110-asis padalinys gavo svarių užuominų apie vieną gaujos narį iš
centrinio Los Andželo pietinės dalies, gatvėje vadinto Šunimi, – visa
pravardė buvo Didysis Šuo, nes vaikinas esą buvo aukšto statuso ir
stambaus kūno. Narkotikų kontrolės administracija juo nesidomėjo,
nes narkotikų karuose jis nedalyvavo. Bet užuominose tvirtinta, kad,
kaip ir visi kiti „neutralūs“ elementai, jis sau krovė turtus juodojoje
rinkoje pardavinėdamas ginkluotę abiem pusėms iš karto. Jis
įvardytas kaip šio reikalo guru. Buvo minima, kad jis taikosi perimti
vienuolika armijos kulkosvaidžių konteinerių. Šie kulkosvaidžiai
nebuvo paprasti skardigaliai, skirti šakelėms nuo medžių skabyti. Tai
buvo galingi, visiškai automatiniai koviniai ginklai, pasižymintys
milžinišku šaudymo greičiu ir didžiule pramušamąja geba.
Ričeris nuvyko į tą Los Andželo dalį ir, vaikštinėdamas karščiu
alsuojančiomis dulkėtomis gatvėmis, atitinkamose vietose teiravosi
atitinkamų dalykų. Toje aplinkoje jis negalėjo nuslėpti to, kad yra
kariškis, taigi save stengėsi pateikti kaip su sistema konfliktuojantį
jūrų pėstininką, siūlantį pirkti įdomių dalykėlių. Granatų, raketų
paleidimo įtaisų, šarvus pramušančios ginkluotės. Dideliais kiekiais.
Taip pat pistoletų „Beretta“. Dėl suprantamų priežasčių žmonės iš
pradžių jo šalinosi, bet galiausiai vylius suveikė. Po dviejų dienų jis
jau akis į akį kalbėjosi su Šunimi, kuris pasirodė besąs išties didelis,
daugeliu aspektų kaip Ričeris. Vyrukas galėjo sverti kokius šimtą
aštuoniasdešimt kilogramų.
Paskutinis bylos puslapis buvo rašytinis liudijimas pavadinimu
„Chuano Rodrigeso, arba Didžiojo Šuns, arba Šuns, parodymai“.
Visame puslapyje mirgėjo Ričerio pavardė, buvo pateiktas ilgas
sąrašas sužalojimų, tarp jų – sulaužyta kaukolė, sulaužyti šonkauliai,
įvairūs audinių pažeidimai ir sumušimai. Apačioje buvo paties
Rodrigeso parašas, paliudytas advokato iš Studijo Sičio rajone
esančio Venturos bulvaro bei patvirtintas kažkokio nežinomo
notaro.
– Dabar jį prisimenate? – paklausė Salivan.
– Jis šiame liudijime melavo, – atsakė Ričeris. – Aš jo nė pirštu
nepaliečiau.
– Tikrai?
– Kodėl turėčiau? Man jis asmeniškai nebuvo įdomus. Mane
domino jo tiekimo šaltiniai, ir tiek. Man reikėjo žmogaus, iš kurio jis
gauna prekes. Reikėjo jo vardo.
– Jums nerūpėjo tai, kad Los Andželo gatvėse cirkuliuoja koviniai
kulkosvaidžiai?
– Tai buvo Los Andželo policijos departamento reikalas, ne mano.
– Ar sužinojote tą vardą?
– Taip.
– Kokiu būdu?
– Aš paklausiau, jis pasakė.
– Taip paėmė ir pasakė?
– Daugmaž.
– Kaip tai suprasti?
– Aš buvau geras tardytojas. Pasistengiau, kad jis manytų, jog
žinau daugiau, nei žinojau iš tiesų. Jis nebuvo labai gudrus.
Stebiuosi, kad po jo kaukolės kaulais buvo, ką sužaloti.
– Tad kaip jūs paaiškintumėte ligoninės ataskaitą?
– Kodėl turėčiau ją aiškinti? Toks vaikinas kaip jis tikrai pažįsta
krūvą prastos reputacijos tipelių. Galbūt dieną prieš tai jis kažkuriam
iš jų timptelėjo už ūso. Jis gyveno ir veikė ne itin civilizuotoje
aplinkoje.
 – Tai toks jūsų gynybos atraminis stulpas? Kad tai padarė kitas
tipas?
– Jei tai būčiau padaręs aš, jis nebūtų išgyvenęs iki ligoninės. Jis
buvo niekam tikęs taukų kubilas.
– Aš negaliu eiti pas prokurorą su teiginiu „tai padarė kažkoks
kitas vyrukas“. Negaliu sakyti, kad įrodymas yra tai, jog jūs būtumėte
jį užmušęs, o ne mirtinai sužeidęs.
– Turėsite taip ir pasakyti.
– Ne, neturėsiu. Jūs turite manęs paklausyti, Ričeri. Turite į tai
pažiūrėti rimtai. Aš galiu pasiekti dėl jūsų kompromisą, bet jūs man
netrukdykite. Turite prisiimti kaltę ir rodyti tam tikrą atgailą.
– Netikiu, kad tai padės.
– Mano patarimas yra toks.
– Ar galiu gauti kitą advokatą?
– Ne, – atsakė Salivan. – Negalite.

Jiedu tylėdami baigė valgyti pusryčius. Ričeriui norėjosi pereiti

prie kito stalelio, tačiau jis to nepadarė, pagalvojo, jog tai atrodys
vaikiška. Jiedu kiekvienas sumokėjo savąją čekio dalį ir nužingsniavo
prie automobilio:
– Aš turiu važiuoti su reikalais, – pasakė Salivan. – Jūs galite eiti
pėsčiomis. Arba važiuoti autobusu.
Advokatė sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Ričeris restorano
stovėjimo aikštelėje liko vienas. Pro šalį einančia trijuoste gatve
važinėjo vietiniai autobusai. Už trisdešimties metrų kairėje, kitoje
gatvės pusėje, buvo autobusų stotelė. Joje stoviniavo du žmonės. Du
vyrai. Meksikiečiai, abu daug plonesni nei Didysis Šuo. Turbūt
sąžiningi civiliai, važiuojantys tvarkyti kapinių, o gal šveicoriais ar
prižiūrėtojais į Aleksandriją, o gal ir į pačią Kolumbijos apygardą.
Už penkiasdešimties metrų į dešinę matėsi kita autobusų stotelė su
suoleliu. Toji buvo šioje gatvės pusėje. Kryptis į šiaurę, ne į pietus.
Link miesto pakraščio, ne link centro. Autobusai važiuoja galbūt į
Makleiną, o toliau į Restoną. Tuomet turbūt į Lisbergą, o gal net iki
pat Vinčesterio. Ten, kur būtų daugiau autobusų, didesnių,
važiuojančių per Apalačus į Vakarų Virdžiniją, Ohają ir Indianą. Ir
toliau. Kuo toliau iš čia.
Jie jūsų negalėjo surasti iki šiol. Negalės ir dabar. Naujas išmetimas
iš darbo, šį kartą be garbės ir laipsnio.
Ji nenori su jumis susitikti.
Ričeris lūkuriavo. Oras buvo šaltas, transporto srautas
monotoniškas. Lengvieji automobiliai, sunkvežimiai. Visokiausių
markių, modelių, spalvų. Pagaliau gatvės gale, iš kairės, jis pamatė
autobusą. Važiuojantį į šiaurę, ne į pietus. Važiuojantį iš, ne į.
Suolelis buvo už penkiasdešimties metrų į dešinę. Jis laukė.
Autobusas buvo didelis perdirbtas furgonas. Vietinis, ne tolimųjų
reisų. Priklausantis miesto paslaugų sektoriui, subsidijuojamam iš
miesto biudžeto. Pūškuodamas iš lėto skynėsi kelią jo link.
Ričeris nebėgo į stotelę. Autobusas prapūškavo pro šalį.
Ričeris pasuko 110-ojo padalinio būstinės link. Iš viso trys
kilometrai, lygiai trisdešimt minučių. Pakeliui praėjo pro savo
motelį. Automobilio su įlenktomis durelėmis šalikelėje nebebuvo.
Arba jį pasiėmė, arba pavogė.
Prie senojo mūrinio pastato jis atsidūrė be penkių minučių
aštuntą; ten susitiko su kita advokate, kuri jam paaiškino, kas yra
Kendis Deiton ir kodėl ji turi jam pretenzijų.
 DEVINTAS SKYRIUS

Sargybinis, kurį Ričeris matė praėjusios dienos popietę, buvo savo

vietoje. Vadinasi, tai dieninis sargybinis. Galvos linktelėjimu jis leido
Ričeriui įeiti. Kaip vakar, Ričeris užlipo keletą akmeninių pakopų iki
šviežiai dažytų durų. „Humvee“ tebestovėjo savo vietoje, kaip ir
mažasis dvivietis sportinukas. Automobilio įlenktomis durelėmis
nebuvo.
Prie priimamojo stalelio vestibiulyje sėdėjo kitas seržantas,
tikriausiai baigiantis naktinę pamainą. Šis buvo baltaodis vyras, kur
kas santūresnis nei Lič jų pokalbio pabaigoje. Atviro priešiškumo
nerodantis, bet nekalbus ir griežtokas, sušvelninta praėjusio vakaro
vaikinų sportiniais marškinėliais versija: Užtraukėte gėdą visam
padaliniui. Jis pasakė:
– Pulkininkas Morganas reikalauja, kad jūs tučtuojau
prisistatytumėte į 207-ą kabinetą.
– Tučtuojau? – paklausė Ričeris.
– Tučtuojau, pone, – atsakė seržantas.
– Dėkui, seržante, – pasakė Ričeris. 207-as kabinetas buvo
antrame aukšte, ketvirtas iš kairės, šalia buvusio jo kabineto. Arba
dabartinio Suzanos Turner, o šiuo metu Morgano kabineto. Anomis
dienomis 207-as kabinetas priklausė Karlai Dikson, Ričerio
analitikei. Jo finansų specialistei. Jai pavyko atkapstyti daug labai
rimtų dalykėlių. Devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto
nusikaltimo motyvas būna meilė, neapykanta arba pinigai, ir,
perfrazuojant Biblijos ištarmę, didžiausias iš jų yra pinigai. Dikson
buvo verta savo kuklaus svorio aukso pavidalu; Ričerį su 207-u
kabinetu siejo kuo geriausi prisiminimai.
Užlipęs laiptais, jis pasuko į koridorių, praėjo savo senąjį kabinetą.
Lentelė su pavarde buvo savo vietoje: „Maj. S. R. Turner, vadovė“. Jo
ausyse tebeskambėjo kapitono Vaiso ir majorės Salivan balsai: „Ji
paėmė kyšį.“ Galbūt tam yra visiškai nekaltas paaiškinimas. Galbūt
mirė jos tolimas giminaitis ir paliko jai urano kasyklos akcijų.
Galbūt tai buvo užsienio kasykla, turinti lengvatinio apmokestinimo
įmonės statusą. Pavyzdžiui, Australijoje. Australijoje yra urano. Taip
pat aukso, anglies, geležies rūdos. Arba kur nors Afrikoje. Jam labai
norėjosi, kad ten, už tų durų, būtų Karla Dikson. Vos užmetusi akį į
dokumentą, ji išsyk įžvelgdavo tiesą.
Jis nesibeldė į 207-o kabineto duris. Tam nebuvo priežasčių.
Neįskaičiuojant Morgano, jis tikriausiai turėjo aukščiausią rangą
šiame pastate. O rangas yra rangas, netgi tokiomis specifinėmis
aplinkybėmis. Taigi jis žengė tiesiai į vidų.
Kambarys buvo tuščias ir nebeatrodė kaip kabinetas – buvo
paverstas savotiška konferencijų sale. Darbo stalo nebebuvo, užtat
stovėjo didelis apskritas stalas ir šešios kėdės aplink jį. Stalo centre
gulėjo juodas į vorą panašus daiktas, turbūt konferencinis telefonas
grupinėms diskusijoms su kitur esančiais individualiais ar
kolektyviniais subjektais. Palei vieną sieną stovėjo bufetas, tikriausiai
skirtas kavai ir sumuštiniams gaminti susirinkimų metu. Šviesos
šaltinis – tokia pati kaip gretimame kabinete stiklo taurė. Joje įsukta
energiją taupanti lemputė, kuri jau buvo įjungta ir skleidė silpną
nemalonaus atspalvio šviesą.
 Ričeris prisiartino prie lango ir pažvelgė pro jį. Nebuvo labai į ką
žiūrėti. Toje pastato pusėje nesimatė stovėjimo aikštelės. Tik didelis
atliekų konteineris ir padrikai suverstų senų baldų, kėdžių ir segtuvų
krūva. Kėdžių apmušalai buvo išpampę nuo drėgmės, o bylų segtuvai
aprūdiję. Už krūvos kilo betoninė siena, pro kurios viršų vėrėsi
gražus vaizdas į rytus iki pat kapinių ir upės. Pačioje tolumoje
dunksojo Vašingtono monumentas, spalva ne ką tesiskiriantis nuo
miglos. Už jo žemai danguje kybojo blankus saulės diskas.
Durys už nugaros atsivėrė, ir Ričeris apsigręžė, tikėdamasis išvysti
Morganą. Bet tai nebuvo Morganas. Vėl savotiškas deja vu. Daili A.
A. klasės uniforma su Teisėjų ir advokatų korpuso simbolika.
Advokatė; prie krūtinės prisegtas žetonas skelbė, kad jos pavardė yra
Edmonds. Ji šiek tiek priminė Salivan. Tamsi, trumpai kirptais
plaukais, labai profesionaliai atrodanti, su sijonėliu, nailoninėmis
kojinėmis ir paprastais juodais bateliais. Bet ji buvo jaunesnė nei
Salivan. Ir žemesnė rangu, tik kapitono laipsnio. Jos lagaminėlis
buvo pastebimai pigesnis.
– Majoras Ričeris? – paklausė ji.
– Labas rytas, kapitone, – atsakė jis.
– Esu Treisė Edmonds, – prisistatė ji. – Dirbu Žmogiškųjų išteklių
valdyboje.
Žmogiškųjų išteklių valdyba kadaise vadinosi tiesiog Personalo
valdyba. Todėl iš pradžių Ričeris pagalvojo, kad kapitonė atėjo
surašyti jo asmens duomenų. Mokėjimo duomenys, bankų sąskaitos
ir dar devyni metrai visokios velniavos. Bet paskui susivokė, kad
tokiu reikalu niekas teisininkės nebūtų siuntęs. Tokį darbą
puikiausiai galėtų atlikti ir eilinis tarnautojas. Taigi tikriausiai ji čia
atėjo Kendis Deiton klausimu. Kapitonė buvo jauna ir neprašoma
prisistatė vardu; jos veidas buvo atviras, laikysena – draugiška ir
nuoširdi. Tai galėjo reikšti, kad Kendis Deiton klausimas nėra toks
rimtas kaip Didžiojo Šuns problema.
Jis paklausė:
– Ar žinote ką nors apie Suzanos Turner situaciją?
– Kieno? – perklausė ji.
– Jūs ką tik praėjote pro jos kabinetą.
– Tiktai nuogirdas, – atsakė ji.
– Ir kokias būtent?
– Ji paėmė kyšį.
– Už ką?
– Manau, tai yra konfidencialu.
– To negali būti. Ji yra įkalinta be teismo sprendimo. Byloje turi
būti įrašyta tikėtina kyšio priežastis. O gal, kol manęs nebuvo, mes
atsisakėme civilizuotos teisinės praktikos?
– Kalbama, kad jai prireikė dienos svarbiai informacijai perduoti.
Niekas nesuprato kodėl. Dabar jau, atrodo, supranta.
– Kokiai informacijai?
– Ji suėmė sausumos kariuomenės kapitoną iš Fort Hudo bazės.
Tariamai dėl šnipinėjimo. Kapitonas išdavė savo civilio užsieniečio
partnerio vardą. Majorė Turner dvidešimt keturias valandas laikė tą
vardą paslaptyje, o partneris, tuo pasinaudojęs, paspruko.
– Kada tai įvyko?
– Maždaug prieš keturias savaites.
– Bet ji nebuvo suimta iki pat užvakar.
– Kaip tik tada jos užsienietis protežė jai sumokėjo. Tai ir buvo
įrodymas, kurio jie laukė. Jei nebūtų reikėję šio įrodymo, delsimą
būtų buvę galima traktuoti kaip kompetencijos stoką, gal net
kriminalinį neveiklumą.
– Ar pateikta apeliacija dėl ikiteisminio sulaikymo?
– Nemanau.
– Kas jos advokatas?
– Pulkininkas Murkroas. Iš Šarlotsvilio.
– Turite omenyje Teisininkų ir advokatų mokyklą?
Edmonds linktelėjo.
– Jis yra kriminalinės gynybos dėstytojas.
– Ar jis nuolat ten važinėja?
– Ne, manau, jis yra apsistojęs Dajerio vizituojančių pareigūnų
namuose.
Dajerio forto vizituojančių pareigūnų namai dabar vadinami
Jungtinės Dajerio-Helsingtono bazės namais. Nevisiškai prilygsta
viešbučiui „Ritz“, bet panašu, ir neabejotinai daug kartų geriau nei
sumautas motelis šalia trijų juostų gatvės už pusantro kilometro nuo
Uolų upės.
Edmonds ištraukė iš po stalo kėdę Ričeriui, tuomet kitą kėdę sau ir
atsisėdo prie konferencijų stalo.
– Kendis Deiton, – pasakė ji.
Ričeris atsisėdo ir atsakė:
– Nežinau, kas tokia yra Kendis Deiton. Ar buvo.
– Bijau, kad neigimas nėra protingas kelias, majore. Jis niekuomet
neveikia.
– Negaliu apsimesti, kad ką nors prisimenu, jeigu neprisimenu.
– Tai kuria prastą įvaizdį. Įtvirtina neigiamą stereotipą. Abu
dalykai galų gale atsigręš prieš jus.
– Kas ji buvo?
 Edmonds užkėlė savo lagaminėlį ant stalo, atidarė ir iš jo ištraukė
segtuvą.
– Keletą kartų jūs buvote siųstas į Korėją, tiesa? – paklausė ji.
– Daug kartų.
– Įskaitant trumpą komandiruotę drauge su 55-uoju karo policijos
padaliniu.
– Jei taip tvirtinate, matyt.
– Taip, aš taip tvirtinu. Čia viskas surašyta juodu ant balto. Tai
buvo pačioje jūsų karjeros pabaigoje. Beveik paskutinis jūsų veiklos
epizodas. Jūs buvote „Raudonojo debesies“ stovykloje. Ji yra
pusiaukelėje tarp Seulo ir demilitarizuotos zonos.
– Žinau, kur ji yra.
– Kendis Deiton buvo Amerikos pilietė, kuri tuo metu laikinai
gyveno Seule.
– Civilė?
– Taip. Dabar ją prisimenate?
– Ne.
– Jūs turėjote trumpą romaną.
– Kas turėjo?
– Jūs ir ponia Deiton, žinoma.
– Aš jos neprisimenu.
– Ar jūs vedęs?
– Ne.
– Ar kada nors buvote vedęs?
– Ne.
– Ar savo gyvenime esate turėjęs daug seksualinių kontaktų?
– Tai labai asmeniškas klausimas.
– Aš esu jūsų advokatė. Tad kaip?
 – Apskritai paėmus, tiek, kiek įmanoma. Man patinka moterys.
Spėju, kad dėl to kalta biologija.
– Tiek daug, kad tarp jų gali būti keletas, kurių neprisimenate?
– Buvo keletas tokių, kurias stengiuosi pamiršti.
– Ar ponia Deiton patenka į šią kategoriją?
– Ne. Jei mėginčiau ją pamiršti, tai reikštų, kad ją prisimenu.
Tiesa? O aš neprisimenu.
– Ar yra ir daugiau tokių, kurių neprisimenate?
– Iš kur aš galiu žinoti?
– Suprantate, tai aš ir turėjau omenyje kalbėdama apie įtvirtinamą
stereotipą. Tai jums nepadės teisme.
– Kokiame teisme?
– Kendis Deiton paliko Seulą visiškai netrukus po jūsų
išvažiavimo ir išvyko namo į Los Andželą, iš kur ir buvo kilusi.
Grįžusi ji buvo visiškai patenkinta gyvenimu, nes gavo darbą ir daug
metų sėkmingai dirbo. Neilgai trukus po grįžimo ji susilaukė
dukters, kuri puikiai augo ir vėliau sėkmingai mokėsi mokykloje.
Deiton buvo paaukštintos pareigos ir ji įsigijo didesnį namą. Žodžiu,
vien teigiami dalykai. Bet tuomet ekonomika pradėjo šlubuoti, ji
prarado darbą, o galiausiai prarado ir namą. Šiuo metu ji su
dukterimi gyvena automobilyje ir ieško finansinės paramos iš bet
kur, iš kur turi pagrindo jos tikėtis.
– Ir?
– Ji pastojo Korėjoje, majore. Jos dukra yra jūsų dukra.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Edmonds sklaidė bylą, grakščiais pirštais versdama puslapį po

puslapio. Galiausiai pasakė:
– Karo policija šiuo klausimu iniciatyvos nesiims. Mes nevykdome
tokio pobūdžio paieškų. Mes tik žymekliu pažymime tėvo pavardę
savo registruose. Paprastai tuo viskas ir baigiasi. Bet jei tėvas pats
ateina pas mus, kaip atsitiko jūsų atveju, esame įpareigoti veikti.
Todėl jūsų dabartinį statusą ir buvimo vietą perduosime Los
Andželo teismui.
Ji surado puslapį, kurio ieškojo, išsegė jį iš kitų ir pastūmėjo
apskritu stalu Ričerio link.
– Suprantama, – pasakė ji, – kaip jūsų advokatė, primygtinai
rekomenduočiau atlikti tėvystės testą. Jums teks už jį susimokėti, bet
užvis neprotingiausia būtų eiti į teismą neturint tokio testo
rezultatų.
Ričeris paėmė jam pateiktą popieriaus lapą. Tai buvo šviežutėlė
rašytinių parodymų fotokopija. Lygiai kaip Didžiojo Šuns atveju.
Parašai, advokatų pavardės, antspaudai, antspaudai... Viskas atlikta,
atrodo, Šiaurės Holivudo advokatų kontoroje. Parodymuose visur
figūravo jo pavardė. Nurodytos datos sutapo su jo buvimo Korėjoje
laikotarpiu 55-ojo padalinio sudėtyje. Buvo nurodyta kiekvieno
įvykio data, laikas ir socialinės aplinkybės. Kendis Deiton, atrodo,
vedė labai išsamų dienoraštį. Buvo nurodyta kūdikio gimimo data.
Prabėgus lygiai devyniems mėnesiams nuo jo buvimo „Raudonojo
debesies“ stovykloje vidurio. Mergaitės vardas Samanta. Trumpinys
tikriausiai bus Sem. Dabar jai keturiolika metų. Beveik penkiolika.
Edmonds jam pastūmėjo dar vieną popieriaus lapą. Tai buvo
naujutėlė gimimo liudijimo fotokopija. Ji pasakė:
– Ji jai nedavė jūsų pavardės. Manau, iš pradžių ją visiškai tenkino
mintis dukrą užauginti savarankiškai. Bet ją ištiko nesėkmė.
Ričeris tylėjo. Edmonds tęsė:
– Suprantama, aš nežinau jūsų dabartinės finansinės padėties. Bet
jums reikia turėti omenyje daugiau kaip trejų metų paramos vaikui
perspektyvą. Be to, galimas daiktas, studijų koledže laikotarpį.
Manau, per artimiausią mėnesį teismas su jumis susisieks, ir jūs
galėsite aptarti šiuos klausimus.
– Aš jos neprisimenu, – pakartojo Ričeris.
– Turbūt geriau šito per dažnai neakcentuoti. Tokia retorika iš
esmės yra atgrasi, ir jums reikėtų pagal galimybes vengti perdėto
atsiribojimo nuo ponios Deiton. Manau, protingas žingsnis būtų
pačiam imtis iniciatyvos ir su ja susisiekti. Kiek galima greičiau.
Parodyti geranoriškumą.
Edmonds pasiėmė rašytinius parodymus bei gimimo liudijimą ir
įsegė juos atgal į bylą. Tuomet bylą įsidėjo į lagaminėlį ir jį uždarė.
Tai padariusi pasakė:
– Kaip jums žinoma, majore, Bendrasis karinis teisės kodeksas
lytinį palaidumą tebelaiko kriminaliniu nusikaltimu. Ypač kalbant
apie asmenis, turinčius prieigą prie slaptos informacijos. Nes
pažeidžiamumo grėsmė tokiomis aplinkybėmis laikoma didele. Ypač
jei susijęs asmuo yra civilis. Bet manau, kad, jei padoriai elgsitės su
ponia Deiton, aš galėsiu įtikinti prokurorą šį aspektą praleisti pro
pirštus. Ypač jei jūs parodysite iniciatyvą ir, kaip minėjau, poniai
Deiton pateiksite konstruktyvų pasiūlymą. Galbūt nedelsdamas.
Manau, tai būtų priimta pozityviai. Turiu omenyje prokurorą.
Ričeris tylėjo.
Edmonds pridūrė:
– Kad ir kaip būtų, praėjo jau daug laiko. Akivaizdu, kad ši padėtis
nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Nebent padėtį pablogintų
kita jūsų byla. Turiu omenyje tą, susijusią su ponu Rodrigesu. Jie,
galimas daiktas, stengsis ant jūsų galvos versti viską, ką tik pajėgs, ir
čia aš niekuo negalėsiu jums padėti.
Ričeris tylėjo.
Edmonds atsistojo nuo stalo ir pasakė:
– Palaikysiu su jumis ryšį, majore. Informuokite mane, jei kuo
nors galėčiau padėti.
Ji išėjo iš kambario ir uždarė paskui save duris. Ričeris kurį laiką
girdėjo jos kulniukų kaukšėjimą, aidintį koridoriumi, o paskui tapo
tylu.

Tėvystė nuo pat žmonijos pradžios laikų yra vienas iš labiausiai

paplitusių vyriškosios patirties komponentų. Bet Ričeriui toji
patirtis visuomet atrodė mažai tikėtinas dalykas. Grynai teorinis.
Panašus į Nobelio premiją, dalyvavimą beisbolo lygoje „World
Series“ arba dainavimą ant scenos. Iš principo įmanoma, bet kur kas
labiau tikėtina, kad tai praeis pro šalį. Šioji likimo detalė skirta
kitiems žmonėms, ne jam. Jis pažinojo tėvų, pradedant savo paties
tėvu ir seneliais, vaikystės draugų tėvais ir baigiant kai kuriais savo
draugais, kurie vedė ir susilaukė vaikų. Būti tėvu atrodė sykiu ir
elementaru, ir be galo sudėtinga. Išoriškai labai lengva ir paprasta. O
giliau šis dalykas atrodė tiesiog per didelis, kad dėl jo būtų
prasminga jaudintis ir apie jį daug galvoti. Taigi iš esmės tėvystės
problema netrukus įgijo kasdieniškumo aureolę. Žingsnis po
žingsnio pirmyn tikintis, jog viskas bus gerai. Jo paties tėvas
visuomet atrodė kontroliuojantis padėtį. Bet dabar, pažvelgus atgal,
Ričeriui buvo akivaizdu, kad tėvas tiesiog improvizuodavo kasdienių
iššūkių tėkmėje.
Samanta Deiton.
Sem.
Keturiolikos metų.

Ričeris nebeturėjo laiko apie ją galvoti. Kada nors vėliau, ne dabar.

Nes atsidarė durys ir įėjo Morganas, vis dar su ta pačia karo lauko
uniforma, tais pačiais akiniais, susišukavęs, pedantiškas ir įmantrus.
Jis pasakė:
– Šiandien esate laisvas, majore. Būkite čia rytoj prieš aštuntą ryto.
Bausmė nuobodulio forma. Ištisą dieną nėra kuo užsiimti. Gana
paplitusi taktika. Ričeris nieko neatsakė. Jis tik sėdėjo ir žvelgė
kažkur į tolumą. Blogos manieros ar nedidelis nepaklusnumas jo
padėties pabloginti nebegalėjo. Bent jau tuo momentu. Bet
Morganas, neketindamas nusileisti, stovėjo kaip uola, laikydamas už
rankenos atviras duris, taigi galų gale Ričeris turėjo atsistoti nuo
stalo ir išsliūkinti iš kabineto. Jis lėtai nužingsniavo koridoriumi ir
netrukus išgirdo, kaip Morganas užsidaro buvusiame jo kabinete.
Tuomet Ričeris sustojo ir apsigręžė.
 Nužingsniavęs iki tolimojo koridoriaus galo, jis patikrino
paskutines duris kairėje. 209-as kabinetas. Nuo pat pradžių čia buvo
Kalvino Franco biuras. Geras draugas, dabar jau miręs. Ričeris
pravėrė duris, įkišo galvą į vidų ir pamatė viduje sėdint du
nepažįstamus vyrus. Puskarininkiai, bet ne tie patys, kurie praėjusį
vakarą buvo pasirodę prie motelio. Ne tie su marškinėliais. Uolūs
biurokratai, atsidavusiai maigantys kompiuterių klavišus. Jie pakėlė
galvas ir sužiuro į jį.
– Tęskite darbą, – paragino jis.
Jis žengė atgal ir pravėrė duris priešingoje pusėje. 210 kabinetas,
kadaise priklausęs Deividui Odoneliui. Odonelis, kiek siekė Ričerio
žinios, tebebuvo gyvas. Girdėjo, kad dirba privačiu detektyvu
Kolumbijos apygardoje. Netoliese. Kyštelėjęs galvą pro duris, jis
išvydo prie stalo sėdint moterį karo lauko uniforma. Leitenantė. Ji
pakėlė galvą.
– Atsiprašau, – pasitraukdamas pasakė Ričeris.
208-as kabinetas anksčiau buvo Tonio Sveno. Dar vienas geras
draugas, irgi jau miręs. Ričeris atidarė duris. Viduje nieko nebuvo,
bet kabinetas aiškiai priklausė vienam asmeniui, ir tas vienas asmuo
buvo moteris. Ant palangės matėsi moters pareigūnės galvos
apdangalas, o ant stalo apverstas gulėjo nuo rankos nusegtas mažas
laikrodukas.
207-as kabinetą jis jau buvo matęs. Kadaise Karlos Dikson valdos,
dabar niekieno. Konferencijų patalpa. Dikson, jo žiniomis, taip pat
gyva. Kiek žinoma, gyvena Niujorke. Dirba finansininke teismo
medicinos srityje, o tai reiškia, kad yra labai užsiėmusi.
206-as kabinete anuomet dirbo Frensė Nigli. Kabinetas buvo
tiesiai prieš jo duris, nes Frensė už jį darė didžiąją dalį darbo.
Geriausia seržantė, kokią tik jis kada nors buvo turėjęs. Tebegyva ir,
jo žiniomis, klestinti, gyvena Čikagoje. Jis kyštelėjo galvą vidun ir
išvydo leitenantą, kuris aną vakarą jį pavėžėjo iki motelio. Pirmuoju
automobiliu, vairuojamu eilinio vaikinuko. Leitenantas sėdėjo prie
darbo stalo ir kalbėjosi telefonu. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į Ričerį.
Šis papurtė galvą ir atsitraukęs uždarė duris.
204-as kabinetas anksčiau priklausė Stenui Louriui. Tvirtas vyras
ir geras tyrėjas. Jis mirė anksti. Vienintelis iš pradinio personalo,
kuris buvo gana įžvalgus, kad pasitrauktų išsaugodamas sveiką kailį.
Jis išvyko į Montaną, kur augino avis ir mušė sviestą. Niekas
nesuprato, kodėl jis taip pasielgė. Buvo vienintelis juodaodis kelis
tūkstančius kvadratinių kilometrų aplinkui, be to, neturėjo jokios
ūkininkavimo patirties. Bet, žmonių teigimu, ten jis buvo laimingas.
Tačiau po kurio laiko jį partrenkė sunkvežimis. Jo kabinete dabar
sėdėjo kapitonas A klasės uniforma. Žemo ūgio vaikinas, matyt,
besirengiantis liudyti svarbioje byloje. Kitą priežastį tokiam
išsipustymui sunku būtų surasti.
– Atleiskite, – pasakė Ričeris ir vėl pasitraukė už durų.
203-iame kabinete, kaip ir anksčiau, tebebuvo įkalčių seifas, 201-
as kabinetas ir tada, ir dabar buvo bylų saugykla, o 202-as, kaip ir
anksčiau, – įstaigos raštinė. Patalpoje sėdėjo seržantas, palyginti
garbaus amžiaus ir žilais plaukais, turbūt kasmet kovojantis už vietą
ginkluotosiose pajėgose. Ričeris pasisveikino galvos linktelėjimu ir
pasitraukęs nulipo laiptais žemyn.
Rūškano veido naktinis budėtojas buvo baigęs pamainą, ir jo
vietoje už priimamojo stalelio sėdėjo Lič. Koridoriuje už jos nugaros
rikiavosi pirmojo aukšto kabinetų durys – nuo 101-o iki 110-o.
Ričeris juos visus patikrino. 109-as ir 110-as kabinetai jo laikais buvo
Chorchės Sančeso ir Manuelio Orozko valdos, dabar juose
šeimininkavo panašūs jaunesnės kartos vaikinai. Kabinetuose nuo
101-o iki 108-o sėdėjo jo niekuo nedominantys žmonės, išskyrus
103-ią kabinetą, kuris buvo budinčio kariškio „tvirtovė“. Jame
Ričeris išvydo kapitoną. Tai buvo gan išvaizdus vyriškis, turbūt
bebaigiąs trečią dešimtį. Jo darbo stalas buvo dvigubai didesnis nei
įprasta, visas nuklotas telefonais, lipniaisiais žymekliais ir
dokumentų formomis; ant jo voliojosi ir netvarkingas užrašų
bloknotas, jo daugybė prirašytų puslapių buvo nerūpestingai atversti
atgal ir priminė milžinišką pūstą šeštojo dešimtmečio šukuoseną.
Atverstasis puslapis buvo pilnas pripaišytas ryškių juodų elementų,
aksonometrinių dėžučių, mašinėlių, neįveikiamų spiralinių
labirintų. Akivaizdu, vaikinas daug laiko praleido prie telefono,
didžiąją dalį to laiko laukdamas sujungimo su būsimuoju pašnekovu,
atsilaisvinant pašnekovą ar šiaip nuobodžiaudamas. Jis prabilo su
pietietišku akcentu, kurį Ričeris iškart pažino. Su šiuo vaikinu
Ričeriui ne kartą teko iš Pietų Dakotos kalbėtis telefonu. Jis jo
skambučius sujungdavo su Suzana Turner.
Ričeris paklausė:
– Ar dar kur nors čia turite savo personalo?
Vyriškis papurtė galvą.
– Tai viskas, ką turime. Tai, ką matote, ir nė vieno daugiau. Yra
mūsų žmonių įvairiose Jungtinių Valstijų vietose ir užjūriuose, bet nė
vieno daugiau šioje karinėje apygardoje.
– Kiek jų yra Afganistane?
– Du.
– Ką jie ten veikia?
– Negaliu jums atskleisti detalių.
 – Pavojingos užduotys?
– Ar gali būti kitaip? Afganistane? – jo balsas pasikeitė.
– Ar jiems viskas gerai? – paklausė Ričeris.
– Vakar su jais nepavyko užmegzti numatyto radijo ryšio.
– Ar tai neįprastas dalykas?
– Anksčiau to niekuomet nepasitaikė.
– Ar žinote, kokia jų misija?
– Šito negaliu jums sakyti.
– Aš ir neprašau, kad man sakytumėte. Klausiu, ar žinote. Kitais
žodžiais tariant, kiek tai yra slapta?
Vyriškis kurį laiką patylėjo ir pasakė:
– Ne, aš nežinau, kokia jų misija. Težinau, kad jie yra atkampioje
vietoje, ir viskas, ką šiuo metu iš jų girdime, yra tyla.
– Dėkui, kapitone, – atsakė Ričeris.
Jis grįžo atgal prie priimamojo stalelio, kur pasiteiravo Lič, ar
galėtų paimti tarnybinį automobilį. Ji svyravo, ir jis pridūrė:
– Likusią dienos dalį esu laisvas. Pulkininkas Morganas nenurodė,
kad turiu sėdėti kur nors kamputyje. Gal tiesiog neapsižiūrėjo, bet
turiu teisę nurodymus interpretuoti sau naudingiausia prasme.
– Kur norite važiuoti? – paklausė Lič.
– Į Dajerio fortą, – atsakė Ričeris. – Noriu pasikalbėti su
pulkininku Murkrou.
– Majorės Turner advokatu?
Ričeris linktelėjo.
– Ir Dajeris tikrai yra mažiau nei už aštuonių kilometrų. Jūs
netapsite rimto nusikaltimo talkininke ar bendrininke.
Lič akimirką patylėjo, tuomet atsidarė stalčių ir ištraukė purviną
raktą.
 – Senas mėlynas ševroletas sedanas, – pasakė ji. – Vakare turite
man jį grąžinti. Negaliu jo jums palikti nakčiai.
– Kieno yra tas raudonas sportinis automobilis kieme?
– Tai majorės Turner žirgas, – atsakė Lič.
– Ar pažįstate tuos vaikinus Afganistane?
Lič linktelėjo.
– Jie yra mano draugai.
– Ar jie geri?
– Patys geriausi.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Aikštelėje stovėjo ševroletai sedanai. Du iš jų buvo tiesiog seni,

o vienas sykiu senas ir mėlynas. Jis buvo purvinas, visas apibraižytas
ir nusėdusiomis spyruoklėmis, turbūt pusantro milijono kilometrų
prasistumdęs mieste. Bet variklis puikiausiai užsivedė ir negeso
dirbdamas tuščiąja eiga. Tai buvo svarbu, nes dieną eismas mieste
lėtas. Pilna šviesoforų, spūsčių, automobiliais užkimštų eismo linijų.
Bet nuvykti į Dajerį pavyko greičiau nei ankstesnį kartą. Pagrindinių
vartų sargai buvo nusiteikę gan draugiškai. Ričeris spėjo, kad Lič bus
vėl jiems paskambinusi. O tai reiškė, kad ji tapo jo mažąja
sąjungininke. Dėl to Ričeris jautėsi labai patenkintas. Turėdamas
seržantą savo pusėje, gali priversti pasaulį suktis tau naudinga
linkme. O seržantas, nusiteikęs prieš tave, gali būti mirtinai
pavojingas.
Ričeris pastatė automobilį ir po įprastinių procedūrų pateko į
vidų, kur reikalai vėl sulėtėjo. Moteris, sėdinti už priimamojo stalo,
ėmė skambinti šen ir ten, tačiau niekaip negalėjo surasti Murkroo.
Jo nebuvo nei vizituojančių pareigūnų apartamentuose, nei įstaigos
kabinetuose, nei areštinėje, nei kamerose. Tai reiškė, kad liko
neapieškota tik viena vieta. Ričeris patraukė į komplekso gilumą ir
ėjo, kol pamatė rodyklės formos ženklą, ant kurio buvo užrašyta:
„Karininkų klubas.“ Pusryčiams jau vėlu, bet priešpiečiai buvo
natūralus dalykas tarp su tiesioginiais karo veiksmais nesusijusių
aukštesnio rango pareigūnų. Ypač juos mėgdavo trumpų vizitų
atvykę aukštesnieji pareigūnai, anaiptol nepasižymintys ypatingais
intelektiniais pajėgumais.
Karininkų klubo svetainė pasirodė esanti jauki, ramiomis
spalvomis išdažyta patalpa žemomis lubomis, bet plati ir ilga,
neseniai atnaujinta, tikriausiai tų pačių vaikinų, kurie įrenginėdavo
svetaines vidutinio lygio viešbučių tinkluose. Čia vyravo šviesus
medis ir vidutinio intensyvumo spalvos žali apmušalai. Daugybė
kampuotų skiriamųjų pertvarų, sudarančių mažus jaukius
užkaborius pokalbiams. Grindys išklotos kilimu. Ant langų pusiau
nuleistos horizontalios žaliuzės. Ričeris prisiminė pokštą, kurį
mėgdavo kartoti jo senas kolega Manuelis Orozokas: „Kaip
pasidaryti žaliuzę? Reikia išdurti akis Venecijos gyventojui.“* Arba:
„Kaip pasidaryti šveicarišką vyniotinį? Reikia jį nustumti nuo
Alpių.“** Šioje vietoje Deividas Odonelis imtų įrodinėti, kad
šveicariški vyniotiniai iš tiesų nėra šveicariški. Labiau britiški. Kilę iš
devynioliktojo šimtmečio. Panašūs į „Viktorijos kempinę“, tik
kitokiu būdu pagaminti. Odonelis buvo toks pedantas, kad šalia jo
Ričeris atrodė visiškai normalus.
Ričeris šen ir ten vaikštinėjo po salę. Daugelis mažųjų
„puskambarių“ buvo tušti, bet viename iš jų sėdėjo Murkroas. Tai
buvo žemo ūgio apskritutis pusamžis vyras malonia veido išraiška,
vilkintis paradine uniforma. Dešinėje krūtinės pusėje ant kišenės
puikavosi lentelė su didelėmis ir aiškiomis raidėmis išrašyta jo
pavarde. Prie didelio, atokiai pastatyto keturiems skirto stalelio jis
triauškė pakepintos duonos riekę.
Tiesiai priešais jį prie to paties stalelio sėdėjo majorė Salivan,
Ričerio advokatė Didžiojo Šuns byloje. Salivan nevalgė. Ji jau buvo
papusryčiavusi su Ričeriu graikų restorane. Ji rankoje laikė kavos
puodelį, nieko daugiau, ir aktyviai dalyvavo pokalbyje labai pagarbiu
stiliumi, kokiu majorai bendrauja su pulkininkais arba studentai su
dėstytojais.
Ričeris įžengė į jų mažą intymią erdvę, patraukė kėdę ir atsisėdo
prie stalelio tarp jų.
– Ar neprieštaraujate, jei prie jūsų prisijungsiu? – paklausė jis.
– Kas jūs toks? – paklausė Murkroas.
– Tai majoras Ričeris, – pasakė Salivan. – Mano klientas. Tas, apie
kurį jums dabar pasakojau.
Jos balsas buvo be jokių emocijų.
Murkroas pažvelgė į Ričerį ir pasakė:
– Jei turite aptartinų klausimų, esu tikras, kad majorė Salivan su
malonumu numatys su jumis susitikimą tinkamesniu metu.
– Aš noriu pasikalbėti būtent su jumis, – pasakė Ričeris.
– Su manimi? Apie ką?
– Apie Suzaną Turner.
– Ar jūs turite interesų jos atžvilgiu?
– Kodėl nepateikta apeliacija dėl jos sulaikymo iki teismo?
– Prieš mums aptarinėjant specifines detales, jūs turite pagrįsti
savo interesą.
– Kiekvienas pilietis turi pagrįstą interesą tikėtis, kad kito piliečio
atžvilgiu bus deramai taikomi reikalingi procesiniai veiksmai.
– Jūs manote, kad mano požiūris į situaciją iki šiol buvo
netinkamas?
– Man bus lengviau tai nuspręsti, kai atsakysite į mano klausimą.
– Majorei Turner pateikti rimti kaltinimai.
 – Bet ikiteisminė kardomoji priemonė neturėtų būti bausmės
dalis. Ji turėtų būti ne griežtesnė nei reikalinga siekiant užtikrinti
kaltinamojo dalyvavimą teismo procese. Taip tvirtina ikiteisminio
sulaikymo nuostatai.
– Ar jūs teisininkas? Kažkodėl jūsų pavardė man nieko nesako.
– Aš buvau karo policijos pareigūnas. Faktiškai aš esu karo
policijos pareigūnas, bent jau taip tikiuosi. Vėl esu. Taigi apie
teisinius dalykus žinau gana daug.
– Tikrai? Panašiai kaip santechnikas išmano skysčių mechaniką ir
termodinamiką?
– Nesipuikuokite, pulkininke. Tai nėra smegenų chirurgijos sritis.
– Tad kaip nors apšvieskite mane.
– Majorės Turner situacija nereikalauja sulaikymo. Ji yra veikianti
Jungtinių Valstijų armijos pareigūnė. Ji niekur nesirengia bėgti.
– Ar tai asmeninė garantija?
– Beveik. Ji yra 110-ojo karo policijos padalinio vadovė. Kuriuo
anksčiau buvau aš. Aš nebūčiau bėgęs. Nebėgtų ir ji.
– Čia kvepia valstybės išdavyste.
– Formaliai – galbūt, bet ne iš tikrųjų. Niekas negalvoja apie jokią
išdavystę. Jei majorė Turner būtų galvojusi įvykdyti ką nors
panašaus, jos čia nebūtų. Šiuo metu ji jau būtų tam tikroje Karibų
jūros vietoje.
– Vis dėlto ir šiuo atveju kalbame ne apie nuobaudą dėl greičio
viršijimo.
– Ji nebėgs.
– Tai vėl švaistotės asmeninėmis garantijomis?
– Tai tiesiog sveiko proto išdava.
– Ar bent jau ją pažįstate?
 – Iš esmės ne.
– Tada neškite savo užpakalį šalin, majore.
– Kodėl ji jums nurodė neleisti man su ja susitikti?
– Technine prasme ji to nepadarė. Tą reikalavimą kažkuriuo metu
vėlyvą popietę pasirašė budintis pareigūnas. Taigi šis apribojimas jau
galiojo prieš man perimant bylą, o tai nutiko kitą rytą. Tai yra vakar.
– Aš noriu, kad jūs jos paprašytumėte persigalvoti.
Murkroas nieko neatsakė. Salivan vėl įsitraukė į pokalbį ir,
dirstelėjusi į Ričerį, pasakė:
– Kapitonė Edmonds man pasakė, kad buvo su jumis susitikusi.
Kendis Deiton klausimu. Ji minėjo, kad patarė jums pačiam imtis
iniciatyvos. Ar jau ėmėtės?
– Prieisiu ir prie to klausimo, – atsakė Ričeris.
– Tai turėtų būti jūsų pagrindinis prioritetas. Tokio pobūdžio
byloje svarbu niuansai.
– Prieisiu ir prie to klausimo, – pakartojo Ričeris.
– Kalbame apie jūsų dukterį. Ji gyvena automobilyje. Tai kur kas
svarbiau nei teoriniai išvedžiojimai apie majorės Turner žmogaus
teises.
– Tam vaikui jau beveik penkiolika metų, ir gyvena ji Los
Andžele. Be jokios abejonės, jai yra tekę ir anksčiau miegoti
automobilyje. Jei ji tikrai mano vaikas, gali dar dieną kitą palūkėti.
Murkroas pasakė:
– Manau, majorė Salivan ir kapitonė Edmonds mėgina jums
išaiškinti, kad tos kitos dienos galite ir neturėti. Priklausomai nuo
prokurorų sprendimo Chuano Rodrigeso byloje, štai ką turiu
omenyje. Manau, jie džiugiai trina rankas. Nes audra virš jūsų galvos
surengta tobula. Akivaizdūs įrodymai ir katastrofiškas viešosios
žiniasklaidos nusiteikimas.
– Tie akivaizdūs įrodymai yra akivaizdus mėšlas.
Murkroas nusišypsojo atlaidžiai, kaip patyręs vilkas.
– Jūs nesate pirmas taip kalbantis kaltinamasis, pats tai žinote.
– Tas vaikinas yra negyvas. Bet aš turiu kaip nors apsiginti nuo
įrodymų prieš mane. Kokiu būdu tai galima pavadinti teisiniu
procesu?
– Deja, tai nelemta anomalija. Raštiški parodymai kalba iš kapo.
Yra taip, kaip yra. Kryžminės apklausos surengti neįmanoma.
Ričeris pažvelgė į Salivan. Kad ir kaip būtų, juk ji jo advokatė.
Salivan sureagavo į jo žvilgsnį:
– Pulkininkas teisus. Aš jums sakiau, kad galiu pasiekti tik sandėrį.
Turite su tuo susitaikyti.
Tai pasakiusi, ji baigė pokalbį, ištuštino savo puoduką, atsistojo,
atsisveikino ir nuėjo sau. Ričeris kurį laiką žiūrėjo jai pavymui,
tuomet vėl atsigręžė į Murkroą.
– Tad ar ketinate pateikti apeliaciją dėl majorės Turner sulaikymo?
– Taip, – atsakė Murkroas. – Faktiškai tuo dabar ir ketinu
užsiimti. Ketinu prašyti judėjimo laisvės apribojimo Kolumbijos
karinės apygardos ribose ir tikiuosi, kad man pasiseks. Netrukus ji
bus paleista iš areštinės.
– Kada pradėsite procesą?
– Pareiškimą pradėsiu rašyti tuojau po to, kai leisite man užbaigti
pusryčius.
– Kada turėtų būti priimtas sprendimas?
– Manyčiau, apie pusiaudienį.
– Tai gerai.
 – Gerai ar blogai, bet tai yra ne jūsų reikalas, majore.

Murkroas dar kokią minutę savo lėkštėje žvejojo skrebučio

trupinius. Tuomet atsistojo.
– Geros dienos, majore, – pasakė jis ir nužingsniavo durų link. Jo
eisena buvo truputį krypuojanti. Gerokai labiau akademiška nei
kariška. Bet šiaip neblogas vaikinas. Ričeris juto, kad Murkroo
širdis yra reikiamoje vietoje.
Samanta Deiton.
Sem.
Keturiolikos metų.
Prieisiu ir prie to klausimo.

Ričeris nužingsniavo šiaurės kryptimi per kompleksą ir stabtelėjo

apsaugos patalpose, kur sėdėjo kitas kapitonas. Ne Vaisas, su kuriuo
kalbėjosi praėjusį vakarą. Dieninis sargybinis buvo ereliško veido
profilio tamsiaodis vyriškis kokių 215 centimetrų ūgio, bet liesas
kaip pieštukas. Sėdėjo susirietęs ant biuro kėdės, kuri jam buvo
gerokai per maža. Ričeris paprašė susitikimo su Suzana Turner,
vaikinas pasikonsultavo su žaliu trijų žiedų segtuvu ir atsisakė
patenkinti pageidavimą.
Niekuo nerizikuota, nieko nelaimėta.
Taigi Ričeris nužingsniavo atgal į aikštelę, kur buvo palikęs senąjį
mėlyną ševroletą, įsėdo į jį ir, grįžęs prie 110-ojo padalinio būstinės,
paliko jį toje pačioje vietoje, iš kurios ir buvo pasiėmęs. Įėjęs į vidų,
atidavė raktą Lič. Ji vėl buvo susijaudinusi. Nervinga, įsitempusi. Ne
baisiai, bet matomai.
– Kas? – paklausė Ričeris.
– Pulkininko Morgano nėra, – atsakė Lič.
– Jūs tai sakote kaip blogą dalyką.
– Mums jo reikia.
– Negaliu įsivaizduoti kam.
– Jis yra viršininkas.
– Ne, jūsų viršininkė yra majorė Turner.
– Jos taip pat nėra.
– Kas atsitiko?
– Mūsų vaikinai Afganistane praleido antrą iš eilės radijo ryšio
seansą. Jau keturiasdešimt aštuonios valandos, kai iš jų nieko
negirdėjome. Taigi turime ko nors imtis. Bet Morgano nėra.
Ričeris linktelėjo.
– Turbūt matuojasi naują žarsteklį, bando susikišti sau į subinę.
Tikriausiai tai ilga procedūra.
Jis nužingsniavo pirmojo aukšto koridoriumi iki antrųjų durų
kairėje. 103-ias kabinetas. Budinčio pareigūno būstinė. Vaikinas
buvo savo vietoje, už didžiulio stalo, dailus, pietietiškos išvaizdos ir
susirūpinęs. Jo piešiniai ant užrašų bloknoto buvo ne tokie ryškūs
kaip praėjusį kartą. Ričeris paklausė:
– Ar Morganas jums nesakė, kur išvyksta?
– Į Pentagoną, – atsakė vaikinas. – Į susirinkimą.
– Ar tai viskas, ką jis pasakė?
– Daugiau nepateikė jokių detalių.
– Ar jam skambinote?
 – Žinoma, skambinau. Bet žinote, Pentagonas didelė vieta. Ten jo
niekur nepavyko rasti.
– Ar jis turi mobilųjį telefoną?
– Išjungtas.
– Prieš kiek laiko jis išvyko?
– Beveik prieš valandą.
– Ko jūs iš jo pageidaujate?
– Kad pasirašytų orderį paieškų operacijai, ko gi daugiau. Dabar
svarbi kiekviena minutė. Mes ten turime daug žmonių. Pirmoji
pėstininkų divizija, specialiosios pajėgos. Malūnsparniai, dronai,
palydovai, įvairiausia oro žvalgybos įranga.
– Bet jūs netgi nežinote, kur jūsų vaikinai turėtų būti arba kuo jie
turėtų būti užsiėmę.
Budintis pareigūnas linktelėjo ir nykščiu kinktelėjo į lubas. Turėjo
omenyje antrojo aukšto kabinetus.
– Misijos turinys yra majorės Turner kompiuteryje. Kuris dabar
yra pulkininko Morgano kompiuteris. Kuris yra apsaugotas
slaptažodžiu.
– Ar radijo ryšio seansai vyksta per Bagramą?
Vaikinas vėl linktelėjo.
– Daugeliu atvejų nebūna nieko svarbaus. Bagramas mums
atsiunčia transliacijos įrašus. Bet jei atsitinka kas nors neeilinio, ryšį
jie peradresuoja mums, tiesiai į šį kabinetą. Šifruota telefono linija.
– Koks buvo paskutinis ryšio seansas? Paprastas ar neeilinis?
– Paprastas.
– Gerai, – pasakė Ričeris. – Paskambinkite į Bagramą ir gaukite
apytikrį atstumą paskutinio jų ryšio seanso metu.
– Ar Bagramas žinos jų atstumą?
 – Radistai paprastai gali pasakyti. Pagal balso kokybę, signalo
stiprumą. Pagaliau kartais praverčia ir nuojauta. Tai jų darbas.
Paklauskite, koks būtų jų spėjimas dešimties kilometrų žingsniu.
Pareigūnas pakėlė telefono ragelį, o Ričeris nuėjo atgal į vestibiulį
pas Lič. Jis tarė:
– Čiupkite telefoną dešimčiai minučių ir skambinkite visiems, ką
pažįstate Pentagone. Reikia surasti Morganą, spauskite visus.
Lič pakėlė telefono ragelį. Ričeris laukė.

Tos dešimt minučių Lič buvo nesėkmingos, ji neaptiko jokių

Morgano pėdsakų. Tiesą pasakius, nieko nuostabaus. Pentagone yra
beveik trisdešimt kilometrų koridorių ir beveik keturi šimtai
tūkstančių kvadratinių metrų kabinetų erdvės, kurioje bet kurią
darbo dieną dirba daugiau kaip trisdešimt tūkstančių darbuotojų.
Pamėginti tarp jų surasti vieną pasimetusį žmogų yra tas pats, kas
stengtis rasti adatą slapčiausioje pasaulio šieno kupetoje. Ričeris
grįžo į 103-ią kabinetą, kur budintis pareigūnas jam pranešė:
– Bagramo radijo štabas tvirtina, kad mūsų vaikinai buvo maždaug
už trijų šimtų penkiasdešimties kilometrų. Ar už trijų šimtų
šešiasdešimties.
– Vis šiokia tokia pradžia, – pasakė Ričeris.
– Kokia ten pradžia. Mes nežinome, kuria kryptimi.
– Esant abejonių, reikia vadovautis intuicija. Darbe visuomet
laikiausi šio principo.
– Afganistanas yra didelė šalis.
– Žinau, kad didelė, – atsakė Ričeris. – Ir visa nemaloni, kiek man
tenka girdėti. Bet kur yra blogiausia padėtis?
 – Kalnuose. Paribyje su Pakistanu. Puštūnų genčių gyvenamose
srityse. Daugiausia šiaurės rytai. Niekam ten nepatartina ieškoti
nuotykių.
Ričeris linktelėjo.
– Būtent į tokias vietas ir siunčiami 110-ojo padalinio pareigūnai.
Taigi trimituok bazės vadui ir liepk jam rengti oro paieškų operaciją,
pradedant tašku, esančiu už trijų šimtų penkiasdešimt penkių
kilometrų į šiaurės rytus nuo Bagramo.
– Tai gali būti visiškai neteisinga kryptis.
– Kaip sakiau, tai yra nuojauta pagrįstas spėjimas. Tu turi ką nors
patikimesnio?
– Jie to nedarys. Mano nurodymu nesivadovaus. Kad paklustų,
reikia majoro ar aukštesnio laipsnio.
– Tada melagingai pasinaudokite Morgano pavarde.
– Negaliu.
Ričeris įsiklausė. Visur tylu, niekur nebuvo girdėti žingsnių.
Budintis pareigūnas laukė, sugniaužęs ranką.
Jūs vėl armijoje, majore.
Jūs išlaikote savo buvusį laipsnį.
Priklausote šiam padaliniui.
– Pasinaudokite mano pavarde, – nurodė Ričeris.
______________
* Žaliuzė – angl. Venetian blind (aklas venecijietis). (Vert. past.)
** Šveicariškas vyniotinis – angl. Swiss roll (verčiama panašiai į „šveicarai rieda“). (Vert.
past.)
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Budintis pareigūnas paskambino, kur prašytas, ir išsyk ėmė veikti

karinė mašina, tolima, nematoma ir stropi, esanti kitoje pasaulio
pusėje, už devynių laiko juostų ir beveik trylikos tūkstančių
kilometrų. Prasidėjo planavimas, instruktažai, pasirengimai,
ginklavimasis, degalų išteklių pildymas. O čia, sename mūriniame
pastate Uolų upės rajone, vėl tapo tylu ir ramu.
Ričeris paklausė:
– Kiek dar žmonių šiuo metu veikia?
– Pasauliniu mastu? Keturiolika, – atsakė budintis pareigūnas.
– Kur artimiausias?
– Šiuo metu Fort Hude, Teksase, tvarko ten tai, ką pridirbo
majorė Turner.
– Kiek iš jų pavojingose situacijose?
– Tai nepastovi kategorija, tiesa? Gal aštuoni ar dešimt.
– Ar Morganas anksčiau dingdavo be oficialios priežasties?
– Šiandien tik trečia jo diena šiose pareigose.
– Kuo pasižymėjo majorė Turner kaip vadovė?
– Ji buvo visiškai nauja. Tedirbo gal tik keletą savaičių.
– Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Puikūs.
– Ar ta Afganistano misija yra jos iniciatyva, ar perimta?
 – Jos, – atsakė budintis pareigūnas. – Tai antrasis jos aktyvus
veiksmas, kurį ji atliko dirbdama čia po Fort Hudo.

Ričeris niekuomet nebuvo Bagrame ar kurioje nors kitoje

Afganistano vietoje, bet žinojo, kaip viskas veikia tokiomis
aplinkybėmis. Kai kurie dalykai visur vienodi. Niekas nemėgsta
sėdinėti nieko neveikdamas ir niekam nepatinka, kai pavaldūs
žmonės atsiduria bėdoje. Ypač brutalių ir neįsivaizduojamai
primityvių genčių gyvenamose srityse. Taigi jis žinojo, kad
gelbėjimo operacija bus atliekama noriai. Bet sykiu ji bus labai
pavojinga. Reikės kovinės paramos iš oro ir didelės „oras–žemė“
smogiamosios galios. Daugybės judančių elementų. Taigi misijos
planavimas užims šiek tiek laiko. Ričerio skaičiavimu, praeis
mažiausiai dvi valandos, kol visi ančiukai bus išrikiuoti. Tuomet dvi
valandos skrydžio. Neverta tikėtis, kad ši problema bus greitai
išspręsta.

Laukdamas rezultatų, Ričeris vaikštinėjo gatvėmis. Nužingsniavo

iki savo motelio ir praėjo pro jį, tuomet pasuko į kairę, paskui į
dešinę, kol ilgaisiais kvartalais pasiekė apskurusį mažų parduotuvėlių
rajoną priešais graiko restoraną, kurį ignoravo, nes nebuvo alkanas.
Nepažvelgė ir į paveikslų rėminimo dirbtuvę, nes neturėjo paveikslų,
kuriuos būtų norėjęs įrėminti, nerūpėjo ginklų parduotuvė, nes
nenorėjo pirkti ginklo, praėjo pro stomatologo kabinetą, nes jo
dantys buvo kuo sveikiausi. Užtat stabtelėjo ties ūkinių prekių
parduotuve ir nusipirko tamsios rusvai žalios spalvos darbines
kelnes, mėlynos spalvos darbinius marškinius ir rudą apsiaustą,
impregnuotą kažkokia stebuklinga patentuota izoliacine danga.
Tuomet vaistinėje, kuri buvo ir buitinių prekių parduotuvė, įsigijo
puskojines už dolerį, pirštines ir dvejus baltus apatinius
marškinėlius, kuriuos planavo apsivilkti vienus ant kitų po darbiniais
marškiniais, nes marškinėlių medžiaga buvo plona, o oras nešiltas.
Dar nusipirko trijų vienkartinių skustuvų paketą, mažiausią iš visų,
kuriuos pavyko aptikti, skutimosi putų flakonėlį, irgi mažiausią, kokį
tik rado, du pakelius kramtomosios gumos ir plastikines šukas.
Pirkinius jis nusinešė į motelį, keliavo atgal du ilgus kvartalus. Įėjęs
į savo kambarį, pastebėjo, kad jis sutvarkytas. Lova paklota, o išsekę
vonios kambario ištekliai papildyti. Kabėjo nauji rankšluosčiai,
sausi, tačiau irgi ploni, gulėjo naujas neišpakuotas muilo gabalėlis,
toks pat mažas, ir stovėjo naujas mažytis buteliukas šampūno, kaip ir
ankstesnysis, chemine sudėtimi atitinkantis indų plovimo skystį.
Ričeris kambario žvarboje nusirengė ir senus drabužius sugrūdo į
šiukšlių kibirus – pusę į vonios, pusę į miegamojo, nes abu buvo
maži. Tuomet rūpestingai nusiskuto ir antrą kartą tądien nusiprausė
po dušu.
Įjungęs oro šildytuvą po kambario langu, Ričeris atsistojo karštoje
triukšmingoje oro srovėje, apsišluostė mažuoju rankšluosčiu, didįjį
palikdamas neapibrėžtai ateičiai. Tuomet apsirengė naujais
drabužiais, apsimovė senuosius batus ir susišukavo. Dirstelėjęs į savo
pastangų rezultatą vonios veidrodyje, liko patenkintas tuo, ką
išvydo. Jis bent jau švarus ir tvarkingas, o tai niekuomet ne pro šalį.
Netrukus ji bus paleista iš areštinės.
 Ričeris nužingsniavo atgal į 110-ojo padalinio būstinę. Keturi
drabužių sluoksniai ir stebuklingoji izoliacija atliko savo darbą – jam
buvo pakankamai šilta. Būstinės kiemo vartai buvo atviri. Dieninis
sargybinis sėdėjo savo būdelėje. Morgano automobilis vėl stovėjo
savo vietoje. Klasikinis sedanas. Ričeris jį buvo matęs praėjusį vakarą
su pačiu Morganu prie vairo, tiesiu ir susišukavusiu. Ričeris
nužingsniavo skersai stovėjimo aikštelės prie Morgano automobilio
ir uždėjo delną ant kapoto. Kapotas buvo šiltas. Beveik karštas.
Vadinasi, Morganas grįžo ką tik.
Tai paaiškino Lič emocinę būseną. Prie priimamojo stalelio
vestibiulyje ji sėdėjo tyli ir tiesi. Už jos pirmojo aukšto koridoriuje
stoviniavo budintis pareigūnas, atrodė suglebęs, išblyškusiu veidu.
Ričeris nelaukė, kol kas nors jį užkalbins, ir nedelsdamas
nužingsniavo aukštyn senais akmeniniais laiptais. Trečiasis kabinetas
kairėje. Jis pasibeldė ir įžengė vidun. Morganas sėdėjo prie stalo,
lūpos suspaustos, visas akivaizdžiai kunkuliuojantis įniršiu.
– Gerai, kad radote progą užsukti, pulkininke, – pasisveikino
Ričeris.
– Tai, ką padarėte, Pentagonui kainuos daugiau nei trisdešimt
milijonų dolerių, – atsiliepė Morganas.
– Tai bus gerai išleisti pinigai.
– Tai savaime nusipelno karo lauko teismo.
– Galbūt, – pasakė Ričeris. – Bet jūsų atžvilgiu, ne mano.
Nežinau, kur jūs tarnavote iki šiol, pulkininke, bet tai nėra mėgėjų
žaidimas. Tik ne čia. Ne šiame padalinyje. Jūs žinojote, kad du
žmonės yra pavojuje, ir nusišalinote nuo darbo ištisoms dviem
valandoms. Nepranešėte, kur išvykstate, ir jūsų mobilusis buvo
išjungtas. Tai visiškai nepriimtina.
 – Tiems vyrams negresia joks pavojus. Turbūt trinasi kur nors
pakampėmis, ir tiek.
– Jie praleido du iš eilės planinius radijo ryšio seansus.
– Tikriausiai valkiojasi, kaip ir visi likę iš šio prakeikto padalinio.
– Afganistane? Ką daro? Šliaužioja po barus ir klubus? Tikrina
kekšynus? Gulinėja pliažuose? Grįžkite į tikrovę, idiote. Radijo tyla
Afganistane automatiškai yra bloga naujiena.
– Tai buvo mano sprendimas.
– Jūs negalvotumėte, kieno tai sprendimas, jei jis pribėgęs įsisegtų
į jūsų subinę.
– Nekalbėkite taip su manimi.
– O kas, jei kalbėsiu?
Morganas tylėjo.
– Ar jūs atšaukėte paieškos operaciją? – paklausė Ričeris.
Morganas tylėjo. Ričeris tęsė:
– Ir jūs nepasakėte, kad ieškoma ne toje vietoje. Aš buvau teisus.
Tie vaikinai dingo pasienyje, genčių gyvenamoje zonoje. Tai, ką
padariau aš, jūs turėjote padaryti jau prieš dvidešimt keturias
valandas. Jie dideliame pavojuje.
– Jūs neturėjote teisės kištis.
– Aš vėl armijoje, esu priskirtas šiam padaliniui ir tebeturiu
majoro laipsnį. Todėl aš niekur nesikišau. Dirbau savo darbą, ir
dariau jį tinkamai. Kaip darydavau visuomet. Jūs turėtumėte skirti
savo darbui didesnį dėmesį ir nevengti pasimokyti iš kitų,
pulkininke. Užduotis vykdo galbūt tuzinas jūsų žmonių, kurie yra
neabejotinai pažeidžiami, ir jūs turėtumėte galvoti tik apie juos,
nieką kitą, dieną ir naktį. Visuomet išvykdamas turėtumėte palikti
savo telefono numerį, savo mobilųjį laikyti įjungtą ir būti pasirengęs
atsiliepti, kad ir kokį velnią darytumėte.
– Ar jau baigėte? – įsiterpė Morganas.
– Aš vos pradėjau.
– Jūs suprantate, kad esate mano pavaldinys?
Ričeris linktelėjo.
– Gyvenimas pilnas anomalijų.
– Tada klausykite, majore. Jūsų statusas pasikeitė. Nuo šiol jūsų
judėjimo laisvė apribota jūsų gyvenamąja vieta. Grįžkite tiesiai į savo
motelį ir likite ten, kol su jumis susisieksiu. Neturite teisės palikti
savo kambario jokiu metu ir dėl jokios priežasties. Nemėginkite
bendrauti su jokiu žmogumi iš šio padalinio.
Ričeris tylėjo.
– Jūs laisvas, majore, – pasakė Morganas.

Budintis pareigūnas tebestoviniavo pirmojo aukšto koridoriuje.

Lič taip pat tebesėdėjo už priimamojo stalelio. Ričeris nulipo laiptais
žemyn ir gūžtelėjo pečiais jiems abiem. Iš dalies atsiprašydamas, iš
dalies apgailestaudamas, iš dalies demonstruodamas įprastą karinį
gestą: tas pats senas mėšlas. Tuomet pasuko durų link ir nusileido
laiptais į šaltą vidurdienio orą. Dangus giedrijosi, tarp debesų buvo
matyti skaisčiai mėlynos properšos.
Ričeris nužingsniavo iki kalvos papėdės ir pasuko į trijų eismo
juostų gatvę. Pro šalį pravažiavo autobusas. Vykstantis tolyn, ne į
centrą. Pirmyn ir šalin. Ričeris ėjo toliau, šiokia tokia nuokalne,
vėliau švelnia įkalne. Priešakyje, dešinėje, gal šimto metrų atstumu
jis išvydo motelį.
Ir trumpam stabtelėjo.
Automobilis įlenktomis durelėmis vėl stovėjo motelio aikštelėje.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Automobilis buvo lengvai atpažįstamas, netgi per atstumą.

Gamintojas, modelis, tipas, spalva, nedidelė skardos deformacija
vairuotojo pusėje. Jis buvo vienas visoje aikštelėje, stovėjo tiksliai ties
ta vieta, kur, Ričerio spėjimu, turėjo būti jo kambarys. Jis žengė tris
žingsnius pirmyn ir įstrižai šaligatvio pakraščio link, kad galėtų
geriau įsižiūrėti, ir išvydo pro jo kambario duris išeinančius keturis
vyrus.
Du iš jų buvo taip pat lengvai atpažįstami kaip ir automobilis. Tai
anos nakties svečiai. Visu šimtu procentų. Kūno formos ir dydis,
odos spalva. Kiti du vyrai buvo nematyti. Vienas iš jų niekuo iš
esmės nesiskyrė nuo dviejų pirmųjų. Aukštas, jaunas, bukas. Toks pat
netikęs kaip ir du jo draugužiai.
Ketvirtasis vyras buvo kitoks.
Jis atrodė šiek tiek vyresnis nei kiti ir šiek tiek už juos stambesnis,
beveik prilygstantis Ričeriui. Apie metrą devyniasdešimt penkis ūgio
ir apie šimtą dešimt svorio. Visas vienų raumenų. Didžiulės šlaunys,
siauros strėnos, galinga krūtinė, panašus į smėlio laikrodį ar galiūnus
iš animacinių filmų. Platūs gumbuoti pečiai, rankos, styrančios į šalis
dėl šalimais neišsitenkančių nugaros ir trigalvių raumenų. Pagal
proporcijas kaip gimnastikos pasaulio čempionas, tik daugiau nei
dvigubai didesnis.
 Tačiau ypač įspūdinga buvo jo galva. Ji buvo plikai nuskusta ir
atrodė lyg suvirinta iš plieno plokščių. Mažos akys, tankūs antakiai,
aštrūs skruostikauliai ir mažos, kremzlėtos, figūrinius makaronus
primenančios ausys. Jis buvo tiesus ir spinduliavo galia. Jo išvaizdoje
buvo kažkas slaviško. Tarytum jis būtų nulipęs iš plakato, raginančio
užsirašyti į Raudonąją armiją. Tikras sovietinio vyriškumo idealas.
Jis turėtų vienoje rankoje nešti vėliavą, atrodytų toks aukštas ir
išdidus, miglotą žvilgsnį sutelkęs į auksinę savo rinktinės ateitį.
Visi keturi vyrai išsibruko laukan iš Ričerio kambario ir uždarė
duris sau už nugarų. Ričeris žingsniavo artyn – štai liko
devyniasdešimt metrų, aštuoniasdešimt. Olimpinis sprinteris tokį
atstumą įveiktų per aštuonias sekundes, bet Ričeris nebuvo joks
sprinteris. Vyrų ketveriukė žengė prie savo automobilio. Ričeris ėjo
toliau. Keturi vyrai atsidarė kiekvienas savo dureles ir susirangė
vidun – du priekyje, du užpakalyje. Ričeris artinosi prie jų.
Septyniasdešimt metrų. Šešiasdešimt. Automobilis pajudėjo aikštele
ir sustojo nosimi įsirėmęs į trijuostės gatvės transporto srautą,
ieškodamas jame plyšelio, kad galėtų įsisprausti. Ričeriui labai
norėjosi, kad jie pasuktų jo link. Sukite į kairę, – mintimis ragino
jis. – Prašau.
Bet automobilis pasuko į dešinę, pasinėrė į transporto srautą ir
kartu su jo srove nuplaukė tolyn.

Po minutės Ričeris jau buvo prie savo kambario durų, jas vėl
atsirakino, atidarė ir žengė vidun. Čia niekas nebuvo sujaukta.
Niekas nesuplėšyta, neapversta, neišmėtyta. Taigi nebuvo vykdoma
jokia išsami paieška. Tik paviršutiniškas apsidairymas, mėginant
susidaryti bendrą įspūdį.
Ir koks galėjo būti tas įspūdis?
Vonia buvo šlapia, rankšluostis drėgnas, į šiukšlių dėžes sumesti
seni drabužiai, palei praustuvą voliojasi panaudoti tualeto
reikmenys. Viskas atrodo taip, tarytum jis būtų ką tik susiruošęs ir
dingęs. Padaręs tai, ką jie jam ir buvo nurodę padaryti. Dink iš miesto
tuojau pat. Kiekvieną vakarą, radę tave čia, suspardysime tau subinę.
Galbūt jie pagalvojo, kad jis įsiklausė į jų perspėjimus.
O gal ir ne.
Jis vėl išėjo iš savo kambario ir nužingsniavo į motelio
administraciją. Vadybininkas buvo smulkus kaip voverė vyrukas,
apie keturiasdešimties metų amžiaus, kaulėtas ir nesveikai
atrodančios odos; jis sėdėjo ant aukštos taburetės už stalo.
– Jūs įleidote vaikinus į mano kambarį, – pasakė Ričeris.
Tarnautojas perbraukė liežuviu per dantis ir linktelėjo.
– Armija? – paklausė Ričeris.
Vaikinas vėl linktelėjo.
– Ar jie rodė tapatybės dokumentus?
– Jų neprireikė. Viską pasakė jų išvaizda.
– Jūs turite daug reikalų su armija?
– Pakankamai.
– Tiek daug, kad niekada jų neklausinėjate?
– Teisingai supratote, viršininke. Su armija aš visada šilkinis. Nes
juk žmogui reikia valgyti. Jie padarė ką nors blogo?
– Nieko nepadarė, – atsakė Ričeris. – Ar jie minėjo kokias nors
pavardes?
– Tik jūsų.
 Ričeris tylėjo.
– Ar kuo nors dar galiu padėti? – paklausė vyrukas.
– Norėčiau naujo rankšluosčio, – pasakė Ričeris. – Ir daugiau
muilo, manyčiau. Bei daugiau šampūno. Ir gal galėtumėte ištuštinti
mano šiukšlių dėžes.
– Kaip pageidaujate, – atsakė darbuotojas. – Su armija aš visuomet
šilkinis.

Ričeris nužingsniavo atgal į savo kambarį. Kėdės kambaryje

nebuvo. Tai nebuvo Ženevos konvencijos pažeidimas, bet laisvės
apribojimas kambario sienomis dideliam ir energingam vyrui bus
nuobodus. Be to, tai buvo tik motelis, be jokių kambarinių. Be
valgomojo. Kitoje gatvės pusėje taip pat nebuvo matyti jokios
apšnerkštos kavinės. Nebuvo ir telefono, taigi ir galimybės užsisakyti
maisto į namus. Todėl Ričeris vėl išėjo į lauką ir, užrakinęs duris,
patraukė į graiko maitinimo įstaigą už dviejų kvartalų. Technine
prasme tai buvo rimtas sulaikymo statuso pažeidimas, bet tai
žaidimas va banque, todėl smulkmenos neturės didelės reikšmės, ar
viskas pakryps viena, ar kita linkme.
Pakeliui jis nepastebėjo nieko, kas patrauktų jo dėmesį, išskyrus
dar vieną miesto autobusą, važiuojantį tolyn nuo centro, ir šiukšlių
surinkimo mašiną, vykstančią numatytu maršrutu. Restorane
patarnautoja jam skyrė stalelį kitame patalpos pakraštyje, nei buvo jo
pusryčių niša. Padavėja taip pat buvo kita. Jis užsisakė kavos, sūrainį
bei pyrago gabalėlį ir viską su malonumu suvalgė. Grįždamas atgal
irgi nepastebėjo nieko naujo, išskyrus dar vieną iš miesto centro
vykstantį autobusą ir dar vieną šiukšlių surinkimo mašiną. Į savo
kambarį Ričeris grįžo nepraėjus nė valandai. Per tą laiką kambaryje
atsirado naujas rankšluostis, muilo gabalėlis ir šampūno buteliukas.
Šiukšlių dėžės buvo tuščios. Taigi nieko geresnio šiomis
aplinkybėmis negalėjo tikėtis. Ričeris atsigulė ant lovos, sukryžiavo
kulkšnis, plaštakas pasikišo po galva ir nusprendė šiek tiek nusnausti.
Bet nusnausti jam nepavyko. Praėjus mažiau nei minutei nuo tos
akimirkos, kai jo galva palietė pagalvę, jo suimti atvyko trys 75-ojo
karo policijos padalinio pareigūnai.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Jie atlėkė dideliu greičiu. Ričeris girdėjo automobilį dar riedantį

keliu, klausėsi, kaip sudunda jo ratai įsukant į stovėjimo aikštelę,
kaip jis cypdamas apsisuka ir sustoja ties jo kambario langu. Jis
išgirdo atsidarant trejas dureles – šiurkštus trijų skirtingų garsų
derinys vienos sekundės ribose, tuomet trys poros batų trinkteli į
asfaltą, o tai reiškia, kad vaikinų yra trys, ne keturi, taigi tai ne tie
patys, kurie buvo atvykę automobiliu įlenktomis durelėmis. Po
trumpos pauzės viena pora kojų greitai nutolo – jo spėjimu, tam, kad
apsaugotų užnugarį, o tai buvo tuščias laiko švaistymas, nes vonios
kambarys buvo be lango, tačiau jie šito nežinojo ir, matyt, norėjo
apsidrausti. Tai ženklas, kad jis turi reikalą su kompetentinga
komanda.
Ričeris nukėlė kulkšnis vieną nuo kitos, ištraukė rankas sau iš po
galvos ir atsisėdo ant lovos. Pasirąžęs nuleido pėdas ant grindų. Tą
akimirką pasigirdo beldimas į duris. Nė iš tolo nepanašus į
mandagius majorės Salivan „bar, bar, bar bar, bar“, girdėtus šeštą
valandą ryto. Tai buvo piktas ir stiprus „bum, bum, bum“, atliekamas
didelių stiprių vaikinų, ištreniruotų sudaryti gniuždantį pirmąjį
įspūdį. Ne jo mėgstamiausias metodas. Prieš keldamas triukšmą, jis
visuomet gerokai pasvarstydavo.
Vaikinai kuriam laikui liovėsi daužę duris ir porą kartų kažką
sušuko. Tikriausiai „atidaryk, atidaryk!“, spėjo Ričeris. Tuomet vėl
ėmė daužyti. Ričeris atsistojo, nužingsniavo prie durų ir stuktelėjo į
jas iš vidaus, lygiai taip pat stipriai ir garsiai. Lauke išsyk tapo tylu.
Ričeris nusišypsojo. Niekas belsdamas nesitiki, kad durys atsakytų.
Atidaręs duris, Ričeris išvydo du vaikinus kovinėmis uniformomis.
Vienas laikė išsitraukęs pistoletą, o kitas turėjo šautuvą. Virdžinijos
valstijos priemiesčio popietei tai jau buvo labai rimta operacija. Jiems
už nugarų stovėjo automobilis veikiančiu varikliu ir trejomis plačiai
atlapotomis durelėmis.
– Kas? – paklausė Ričeris.
Operacijai vadovavo vaikinas, stovintis atvertų durų vyrių pusėje.
Saugiausia vieta vyresniajam. Jis pasakė:
– Pone, jūs turite vykti su mumis.
– Nejaugi?
– Taip.
– Padalinys?
– 75-asis, karo policija.
– Kieno vardu?
– Ten išsiaiškinsite.
Juostelė ant vyro uniformos rodė, kad jo pavardė Espinas. Jis buvo
maždaug lengvo svorio boksininko gabaritų, tamsiaplaukis, tvirtas ir
raumeningas, suplota nosimi. Iš pažiūros atrodė neblogas vaikinas.
Apskritai Ričeris mėgo puskarininkius. Ne taip kaip seržantus, bet
labiau nei daugelį karininkų.
– Ar tai areštas? – paklausė jis.
– Norite, kad tai būtų areštas? Tuomet kalbėkite toliau, – atsakė
Espinas.
– Apsispręskite, kareivi. Arba viena, arba kita.
– Aš siūlau geranorišką bendradarbiavimą.
 – Svajokite toliau.
– Tuomet – taip, jūs areštuojamas.
– Koks jūsų vardas?
– Espinas.
– Vardas, ne pavardė?
– Kam?
– Noriu jį įsiminti visam gyvenimui.
– Ar tai grasinimas?
– Koks jūsų vardas?
– Pitas, – atsakė pareigūnas.
– Supratau, – pasakė Ričeris. – Pitas Espinas. Kur vyksime?
– Į Dajerio fortą, – atsakė Pitas Espinas.
– Kam?
– Kai kas nori su jumis pasikalbėti.
Iš už namo pasirodė trečiasis pareigūnas. Jaunesnis nei Espinas, bet
tik šiek tiek. Visi jie atrodė veteranai. Visko matę, visko patyrę.
– Pirma norime jus apieškoti, – pasakė Espinas.
– Prašau, – atsakė Ričeris, plačiai išskėsdamas rankas. Kišenėse jis
nieko neturėjo, išskyrus pasą, mokėjimo kortelę, dantų šepetuką,
šiek tiek grynųjų, truputį kramtomosios gumos ir motelio kambario
raktą. Įvertinęs Ričerio kišenių turinį, pareigūnas su šautuvu davė
jam ženklą eiti prie automobilio keleivio pusės galinių durelių. Tai
saugiausia vieta vežti blogą vaikiną keturviečiame automobilyje be
pertvaros. Mažiausia tikimybė, kad jis susigrums su vairuotoju.
Pareigūnas, kuris anksčiau ieškojo vonios kambario lango, atsisėdo į
vairuotojo krėslą. Espinas įsikraustė šalia Ričerio. Vyriškis su šautuvu
uždarė Ričerio dureles ir įsitaisė priekiniame keleivio krėsle. Viskas
sutvarkyta švariai, tvarkingai ir profesionaliai. Gera komanda.
 Buvo jau gerokai po priešpiečių, bet spūstys dar nesiformavo, taigi
gatvės buvo gana tuščios, ir jie važiavo greitai. Lėkė kitu maršrutu
nei tas, kuriuo važinėjo Ričeris, – per gatvelių raizgalynę prie
šiaurinių Dajerio vartų, kurie iš pažiūros atrodė daug mažiau
naudojami nei pagrindiniai vartai pietinėje pusėje. Bet apsaugoti jie
buvo ne prasčiau ir patekti į vidų prireikė tiek pat laiko. „Drakono
dantys“, užkardai, trys vienas nuo kito nepriklausomi patikrinimai.
Tuomet jie apvažiavo aplink pastatą ir sustojo prie vidaus apsaugos
patalpos durų. Ričerį išstūmė iš automobilio, įvesdino pro duris ir
atvedė prie vyriškio, laukusio anapus jų. Vyriškis nepriminė kalėjimo
prižiūrėtojo. Labiau tarnautoją ar administratorių. Ginklo neturėjo,
kaip ir dauguma kalėjimo personalo, o prie jo diržo kabojo raktų
ryšulys. Jis stovėjo mažame stačiakampiame prieškambaryje, kurio
kairėje ir dešinėje matėsi užrakintos durys.
Ričerį įvesdino pro duris kairėje ir nuvedė į tardymo patalpą. Ten
nebuvo langų, tik keturios lygios sienos, prie grindų pritvirtintas
stalas ir trys kėdės prie jo – viena iš vienos pusės, dvi iš kitos. Buvo
akivaizdu, kad kambario dizaineris tikrai ne tas pats, kuris
projektavo įstaigos valgomąjį. Niekur nesimatė nei šviesios
medienos, nei kilimų. Tik nuzulinti balti dažai ant degtų plytų
sienų, sutrūkinėjusio betono grindys ir fluorescencinė lemputė ant
lubų kabančiame vieliniame narve.
Į patalpą įėjo Ričeriui dar nematytas Dajerio darbuotojas, nešinas
užsegamu skaidraus plastiko maišeliu, į kurį sudėjo viską, ką rado
atvesdintojo kišenėse. Ričeris atsisėdo prie stalelio ant vienišosios
kėdės nusprendęs, kad tai jam skirtoji vieta. Espinas atsisėdo iš kitos
pusės. Visi kiti paliko patalpą. Espinas tylėjo. Jokių klausimų, jokių
reveransų, jokio tuščio malimo liežuviu, siekiant greičiau
„prastumti“ laiką.
– Kas nori su manimi pasikalbėti? – paklausė Ričeris.
– Jis jau pakeliui, – atsakė Espinas.
– Jis?
– Pavardė lenkiška.
– Kas jis toks?
– Pamatysite.
Tai paaiškėjo maždaug po dvidešimties minučių. Durys atsidarė, ir
į vidų įžengė kostiumuotas vyras. Atrodė gana jaunyvas, nors jau link
pusamžio, trumpais tamsiais, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais ir
blyškaus, kiek sukritusia oda veido, išduodančio tam tikrą
egzistencinį nuovargį, bei tvirto kompaktiško kūno, rodančio, jog
šiek tiek laiko praleista sporto salėje. Kostiumas buvo juodas,
nepigus, bet padėvėtas, kai kur iki blizgesio, su prie dešinės kišenės
prisegtu vardo ženklelio laikikliu, ant ženklelio užrašyta „Metro
PD“. Tai – Kolumbijos apygardos vietinio policijos departamento
trumpinys.
Civilis.
Vyriškis atsisėdo šalia Espino ir prisistatė:
– Aš esu detektyvas Podolskis.
– Malonu žinoti, – atsakė Ričeris.
– Man reikalingi atsakymai į tam tikrus klausimus.
– Kokius klausimus?
– Manau, jūs žinote.
– Nežinau.
– Klausimus apie užpuolimą sunkinančiomis aplinkybėmis.
 – Kokio senumo šį kartą? Dvidešimties metų? Šimto? Apie tai, kas
atsitiko per Pilietinį karą?
– Papasakokite man apie šį rytą.
– Kokį rytą?
– Šį rytą. Šiandien.
– Atsikėliau, pasikalbėjau su savo advokate, tuomet pasikalbėjau
su kita advokate, tuomet pasikalbėjau su dar vienu advokatu. Šis
rytas iš esmės buvo vien pokalbiai su advokatais.
– Jų pavardės?
– Salivan, Edmonds ir Murkroas.
– Ar Murkroas yra pulkininkas Murkroas iš jūsų Teisėjų ir
advokatų mokyklos Šarlotsvilyje, bet laikinai dirbantis šioje bazėje?
– Ne iš mano Teisėjų ir advokatų mokyklos, – atsakė Ričeris. – Bet
taip, tai tas pats asmuo.
– Ir kur jūs su juo kalbėjotės?
– Čia, šioje bazėje. Karininkų klubo valgomajame.
– Kada būtent jūs su juo kalbėjotės?
– Šį rytą. Kaip minėjau.
– Kuriuo konkrečiai metu?
– Ar privatus pokalbis tarp dviejų armijos pareigūnų, įvykęs
armijos bazėje, patenka į jūsų jurisdikciją, detektyve?
– Šis patenka, – atsakė Podolskis. – Patikėkite. Taigi kada jūs su
juo kalbėjotės?
– Per jo pusryčius, – atsakė Ričeris. – Jis pusryčiavo vėliau nei aš.
Sakyčiau, pokalbis prasidėjo dvidešimt trys minutės po devynių.
– Tai tikrai labai tikslu.
– Jūs ir prašėte mane būti tikslų.
 – Apie ką kalbėjotės su pulkininku Murkrou? – paklausė
Podolskis.
– Teisiniais klausimais, – atsakė Ričeris.
– Konfidencialiais?
– Ne, kalbėjome apie trečiąją šalį.
– Ir ta trečioji šalis buvo majorė Suzana Turner iš 110-ojo karo
policijos padalinio, kurios atžvilgiu armija šiuo metu vykdo tyrimą
dėl korupcijos?
– Teisingai.
– Ir majorė Salivan buvo šio pokalbio liudininkė, tiesa?
– Taip, ji ten buvo.
– Ji teigia, kad jūs norėjote, jog pulkininkas Murkroas kažką dėl
jūsų padarytų, tiesa?
– Taip, tiesa.
– Jūs norėjote, kad jis pateiktų apeliaciją dėl majorės Turner
ikiteisminio sulaikymo statuso?
– Taip, norėjau.
– Bet jis nesutiko? Teisingai? Ir faktiškai netgi pasiūlė jums nešti
subinę šalin?
– Vienu metu – taip.
– Galima sakyti, jūs ginčijotės. Ir ginčijotės karštai.
– Mes nesiginčijome. Mes aptarinėjome technines detales. Mūsų
pokalbis nebuvo karštas.
– Bet svarbiausia tai, kad jūs norėjote, jog pulkininkas Murkroas
kažką padarytų jūsų naudai, ir jis atsisakė tai padaryti. Ar šis teiginys
teisingai apibendrina situaciją?
– Ką būtent visa tai reiškia? – paklausė Ričeris.
Podolskis atsakė:
 – Reiškia tai, kad pulkininką Murkroą šiandien prieš pat
vidurdienį beveik negyvai sumušė pietrytinėje Kolumbijos
apygardos dalyje. Mano gatvėse.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Podolskis išsitraukė sąsiuvinį ir šratinuką, atsargiai pasidėjo juos

ant stalo ir pasakė:
– Šiuo atveju jums praverstų advokatas.
Ričeris atsakė:
– Šiandien aš nebuvau pietrytinėje Kolumbijos apygardos dalyje.
Ar bet kurioje kitoje dalyje. Netgi nebuvau kirtęs upės.
– Tad ar norite advokato?
– Aš jau turiu advokatę. Faktiškai netgi dvi. Nepasakyčiau, kad jos
man labai naudingos. Viena iš jų, atrodo, apskritai nenusiteikusi
man kaip nors padėti.
– Turite omenyje majorę Salivan?
– Ji išėjo mums dar nebaigus pokalbio. Murkroas rengėsi eiti
rašyti apeliacijos. Netrukus po to, kai Salivan išėjo, jis sutiko tai
padaryti.
– Tai patogus teiginys.
– Ir kartu teisingas. Ar Murkroas tvirtina kaip nors kitaip?
– Murkroas nieko nesako. Jis komoje.
Ričeris tylėjo.
– Jūs turėjote automobilį, tiesa? – paklausė Podolskis. – Mėlyną
ševroletą sedaną, pasiskolintą iš 110-ojo padalinio.
– Tai kas?
– Jūs galėjote Murkroą nusitverti čia ir nusivežti į kitą upės pusę.
 – Gal ir galėjau, bet to nepadariau.
– Tai buvo brutalus užpuolimas.
– Nejaugi?
– Išties taip. Aplink buvo pilna kraujo.
Ričeris linktelėjo.
– Brutalūs užpuolimai ir kraujas neišskiriami.
– Papasakokite man apie savo drabužius.
– Kokius drabužius?
– Drabužius, kuriuos dėvite.
Ričeris pažvelgė žemyn.
– Jie nauji. Ką tik juos nusipirkau.
– Kur?
– Parduotuvėlių kvartale netoli savo motelio.
– Kodėl juos nusipirkote?
Netrukus ji bus paleista iš areštinės.
– Atėjo tam laikas, – atsakė Ričeris.
– Ar jūsų senieji drabužiai buvo purvini?
– Manyčiau.
– Ar ant jų buvo kokių nors nešvarumų?
– Kokių nešvarumų?
– Pavyzdžiui, kraujo.
– Ne, kraujo ant jų nebuvo.
– Kur jie yra dabar?
Ričeris tylėjo.
Podolskis tarė:
– Mes pasikalbėjome su jūsų motelio darbuotoju. Jis minėjo, jog
liepėte būtinai ištuštinti jūsų šiukšlių dėžes.
– Aš tik paprašiau.
 – Vis dėlto jis ištuštino jūsų šiukšlių dėžes. Padarė lygiai kaip jūs ir
prašėte. Prieš pat atvažiuojant atliekų surinkimo mašinai. Taigi
dabar jūsų senųjų drabužių nebėra.
– Sutapimas.
– Patogus sutapimas, – pasakė Podolskis. – Argi ne tiesa?
Ričeris nieko neatsakė. Podolskis tęsė:
– Motelio darbuotojas prieš išmesdamas apžiūrėjo drabužius. Toks
jau jis žmogus. Drabužiai jam buvo per dideli, žinoma, bet galbūt
galėjo turėti kokią nors vertę. Tačiau įvertinęs jis nusprendė, kad ne.
Pernelyg purvini, jo teigimu. Ir pernelyg dėmėti. Kai kurios dėmės
jam atrodė panašios į kraują.
– Ne Murkroo, – atsakė Ričeris.
– Tada kieno?
– Aš juos dėvėjau ilgą laiką. Mano gyvenimas gana šiurkštus.
– Jūs dažnai mušatės?
– Kiek galėdamas mažiau. Bet kartais įsipjaunu skusdamasis.
– Užsukote ir į vonios kambarį, tiesa?
– Kada?
– Tada, kai išmetėte drabužius. Motelio darbuotojas minėjo, kad
jo paprašėte naujų rankšluosčių.
– Taip, prausiausi po dušu.
– Ar jūs mėgstate po dušu praustis dukart per dieną?
– Kartais.
– Ar šiandien tam buvo konkreti priežastis?
Netrukus ji bus paleista iš areštinės.
– Ne, nebuvo jokios konkrečios priežasties, – atsakė Ričeris.
– Gal jūs norėjote nusiplauti kraują?
– Aš nekraujavau.
 – Jei patikrintume nuotekas, ką rastume?
– Purviną vandenį, – atsakė Ričeris.
– Jūs tuo tikras?
– Visas kambarys yra purvinas.
– Šiuo metu jūs esate kaltinamas žmogžudyste, tiesa? Įvykdyta
prieš šešiolika metų? Chuano Rodrigeso? Vaikino, kurį sumušėte?
– Kaltinimai melagingi.
– Man tai jau teko girdėti. Panašiai jums pasakė ir pulkininkas
Murkroas, ar ne? Majorė Salivan tvirtina, kad jūs jam užsiminėte
apie šį kaltinimą. Bet jis jūsų neatjautė. Ar tai jus supykdė?
– Tai mane šiek tiek suerzino.
– Taip, būti visuotinai nesuprastam yra išties erzinantis dalykas.
– Ar labai bloga Murkroo būklė? – paklausė Ričeris.
– Pajutote kaltę?
– Jaučiu susirūpinimą dėl jo ir jo klientės.
– Girdėjau, kad jūs niekuomet nebuvote su ta moterimi susitikęs.
– Ar tai turėtų ką nors keisti?
– Gydytojai tvirtina, kad Murkroas turi galimybių pabusti iš
komos. Niekas nesako, kada arba kokios būklės jis bus, kai pabus. Jei
tai įvyks.
– Dalį ryto aš praleidau 110-ojo padalinio būstinėje.
Podolskis linktelėjo.
– Iš viso maždaug dvidešimt minučių. Mes patikrinome. Ką
veikėte likusią ryto dalį?
– Vaikščiojau.
– Kur?
– Šen ir ten.
– Ar kas nors matė jus vaikščiojantį?
 – Nemanau.
– Tai patogu, – pasakė Podolskis, šią mintį išreikšdamas jau trečią
kartą.
– Jūs kalbatės ne su tuo vaikinu, detektyve. Kai paskutinį kartą
mačiau Murkroą, jis ėjo iš Karininkų klubo valgomojo, štai čia. Tas,
kas jį užpuolė, bėgioja štai ten už lango ir juokiasi iš jūsų, kol jūs
gaištate laiką su manimi.
– Kitais žodžiais tariant, tai padarė kažkas kitas?
– Akivaizdu.
– Man tai jau teko girdėti, – vėl pasakė Podolskis.
– Jums kada nors yra pasitaikę apsirikti?
– Tai nesvarbu. Jūs norite pasakyti, kad dabar esu neteisus? O aš
taip nemanau. Prieš mane sėdi žmogus, turintis gyvenimo istoriją,
nužymėtą smurtu, matytas besiginčijantis su savo auka prieš pat
nusikaltimą, išsyk po nusikaltimo išmetęs visus savo drabužius ir
antrą kartą tądien nusiprausęs po dušu, turėjęs prieigą prie
automobilio ir gerai neprisimenantis, kur kada buvo. Jūs dirbote
policininku, tiesa? Ką darytumėte mano vietoje?
– Ieškočiau tikrojo užpuoliko. Neabejoju, kad mačiau tą frazę
kažkur užrašytą.
– Įsivaizduokite, kad, jei tikrasis užpuolikas sako, jog jis ne tikrasis
užpuolikas?
– Taip atsitinka nuolat. Tenka pasitelkti intuiciją.
– Aš ją ir pasitelkiu.
– Apgailestauju, – pasakė Ričeris.
– Parodykite man savo plaštakas.
Ričeris padėjo savo plaštakas ant stalo, delnais aukštyn. Plaštakos
buvo didelės ir tamsios, sudiržusios ir šiurkščios. Abiejų plaštakų
krumpliai buvo vos vos paraudę ir vos vos patinę. Praėjusio vakaro
palikimas. Tų dviejų vaikinų trumparankoviais marškinėliais.
Kairysis šoninis, dešinysis iš apačios. Stiprūs smūgiai. Ne patys
stipriausi, bet pakankami. Podolskis ilgai žiūrėjo į jo plaštakas.
– Neįtikinama, – pagaliau pasakė. – Galbūt jūs naudojote ginklą.
Kokį nors buką įnagį. Gydytojai man atsakys į šį klausimą.
– Ir kas toliau? – paklausė Ričeris.
– Tai apygardos prokuroro sprendimas. Jūs einate su manimi.
Noriu, kad būtumėte saugomas miesto policijos areštinėje.
Patalpoje staiga tapo tylu; tuomet pirmą kartą įsiterpė Espinas.
– Ne, – pasakė jis. – Tai man nepriimtina. Jis lieka čia. Mūsų
žmogžudystė pranoksta jūsų užpuolimą sunkinančiomis
aplinkybėmis.
– Šis rytas pranoksta tai, kas vyko prieš šešiolika metų, – atsakė
Podolskis.
– Teisėje taip jau yra: kas turi žmogų, tas viskam ir vadovauja. Jį
sučiupome mes. Ne jūs. Įsivaizduokite, kokią velniavą tai sukeltų
dokumentacijoje.
Podolskis nieko neatsakė.
– Bet jūs galite kada panorėjęs ateiti ir su juo pasikalbėti, – pridūrė
Espinas.
– Ar jį gerai užrakinsite? – paklausė Podolskis.
– Mažesnėj už subinę belangėj.
– Sutarta, – pasakė Podolskis. Jis atsistojo, pasiėmė šratinuką bei
bloknotą ir išėjo iš patalpos.
 Išsyk prasidėjo ikiteisminio sulaikymo procedūros. Ričerį vėl
apieškojo, išvėrė jo batų raištelius, o jį patį pusiau nustūmė, pusiau
nuvedė ilgu, siauru, prieblandoje skendinčiu koridoriumi pro du
didesnius tardymo kambarius kairėje ir dešinėje. Koridorius
keliskart pasisuko, kol galiausiai jie priėjo kamerų bloką. Blokas
buvo žymiai labiau civilizuotas nei daugelis iš Ričerio matytų.
Aplinka greičiau viešbučio nei kalėjimo. Čia buvo pilna nišų ir
prieškambariukų, o pati kamera labiau priminė motelio miegamąjį.
Gerai saugomą, žinoma, su varžtais ir užraktais, į išorę
atsidarančiomis plieninėmis durimis, betono sienomis ir grotuotu
pėdos aukščio langeliu palubyje, plieninėmis konstrukcijomis dušo
patalpoje ir siauru barakų tipo gultu, bet visgi erdvi ir palyginti
patogi. Apskritai paėmus, geresnė nei skylė prie trijuostės gatvės, tai
neabejotina. Čia netgi stovėjo kėdė prie lovos. Tikri jungtinės
Dajerio-Helsingtono bazės apartamentai. Aukšto statuso kaliniai čia
gyvena geriau, nei žemo statuso kaliniai gyvena laisvėje.
Ričeris atsisėdo ant kėdės. Espinas stovėjo tarpduryje.
Tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam.
Ričeris pasakė:
– Man kiek galima greičiau reikia pasimatyti su budinčiu
kapitonu.
– Jis ir taip užsuks, – atsakė Espinas. – Jis privalo jus supažindinti
su taisyklėmis.
– Aš žinau taisykles. Pats kadaise buvau budintis kapitonas. Bet
man vis tiek reikia kiek galima greičiau su juo pasimatyti.
– Perduosiu jam jūsų prašymą, – atsakė Espinas ir išėjo.
Durys užsitrenkė, raktas pasisuko, ir skląsčiai įšoko į savo vietas.
 Po dvidešimties minučių tie patys garsai pasikartojo atvirkštine
tvarka. Skląsčiai atšoko, raktas pasisuko į priešingą pusę, ir durys
atsidarė. Išstypėlis kapitonas pakišo galvą po durų sąrama ir įėjo į
vidų.
– Ar turėsime su jumis problemų?
– Nematau priežasčių, kodėl turėtumėte turėti, jei tinkamai
elgsitės.
Ilgšis nusišypsojo.
– Kuo galiu padėti?
– Jūs galėtumėte kai kam paskambinti mano vardu. Konkrečiai –
seržantei Lič iš 110-ojo. Pasakykite jai, kur aš. Galbūt ji turės, ką
man pasakyti. Jei taip, galėtumėte ateiti ir man tai perduoti.
– Jūs tikriausiai pageidautumėte, kad dar ir pašerčiau jūsų šunį bei
nuneščiau į cheminę valyklą jūsų drabužius?
– Aš neturiu drabužių, kuriuos reikėtų nešti į cheminę valyklą. Nei
šuns. Bet galėtumėte, jei turite geros valios, paskambinti majorei
Salivan iš Teisėjų ir advokatų korpuso. Ji yra mano advokatė.
Pasakykite jai, kad noriu su ja pasimatyti čia darbo dienos pabaigoje.
Pasakykite, kad man reikia kliento pasitarimo. Pasakykite, kad tai
itin svarbu.
– Viskas?
– Ne. Dar galėtumėte paskambinti kapitonei Edmonds iš
Žmogiškųjų išteklių valdybos. Ji yra kita mano advokatė. Praneškite
jai, kad noriu su ja pasimatyti iškart po susitikimo su majore Salivan.
Pasakykite, kad turiu aptarti svarbius dalykus.
– Dar kas nors?
 – Kiek šiandien turite klientų?
– Tik jus ir dar vieną.
– Kuri būtų majorė Turner, tiesa?
– Tiesa.
– Ar ji netoliese?
– Šis yra mūsų vienintelis kamerų blokas.
– Ji turi žinoti, kad jos advokatas šiuo metu neveiksnus. Jai reikia
susirasti kitą. Turite nueiti pas ją ir pasirūpinti, kad ji tai padarytų.
– Keista, kad tai sakote.
– Tai, kas atsitiko Murkroui, neturi nieko bendro su manimi.
Gana greitai tai sužinosite. O geriausias būdas pašalinti kiaušinį sau
nuo veido yra negauti tuo kiaušiniu sau per veidą.
– Vis tiek jūs sakote keistus dalykus. Ar mirė Amerikos pilietinių
laisvių sąjungos prezidentas ir jūs tapote jo įpėdiniu?
– Aš daviau priesaiką laikytis Konstitucijos. Lygiai kaip ją davėte
jūs. Majorė Turner visą laiką turi teisę į kompetentingą atstovavimą.
Tai teorija. O delsimas, kalbant apie apeliaciją, yra blogas dalykas.
Taigi pasakykite jai, kad ji turi pasiieškoti kito advokato. Kiek
galima greičiau. Gerai būtų jau šiandien popiet. Pasistenkite, kad ji
tai suprastų.
– Ar dar kas nors?
– Dabar jau viskas, – pasakė Ričeris. – Dėkui, kapitone.
– Nėra už ką, – atsakė ilgšis. Apsisukęs jis praspraudė galvą pro
staktą ir išėjo į koridorių. Durys užsitrenkė, raktas pasisuko, skląsčiai
užsišovė.
Ričeris liko sėdėti ant kėdės.
 Po penkiolikos minučių vėl pasigirdo rakinamų durų garsai.
Skląsčiai, raktas, vyriai. Šį kartą budintis kapitonas liko stovėti
koridoriuje, kad nereikėtų varginti sprando. Jis pasakė:
– Žinutė iš seržantės Lič iš jūsų būstinės. Abu vaikinai Afganistane
rasti negyvi. Siaurame takelyje Hindukuše. Nušauti į galvą.
Tikriausiai devyni milimetrai. Iš pažiūros panašu, kad tai įvyko prieš
tris dienas.
Ričeris truputį patylėjo.
– Ačiū, kapitone.
Tikėkis geriausio, planuok blogiausia. Štai blogiausia ir įvyko.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Ričeris liko sėdėti ant kėdės, intensyviai galvodamas, mintyse

vartydamas įsivaizduojamą monetą. Pirmasis metimas: reversas ar
aversas?
Akivaizdu, kad galimybės – penkiasdešimt prieš penkiasdešimt.
Nes moneta buvo įsivaizduojama. Tikra moneta, metama tikro
žmogaus, kristų su tikimybe, artima 51 prieš 49, naudai tos pusės,
kuri atsivertė pirmoji. Niekas negali paaiškinti kodėl, bet šį reiškinį
lengva patikrinti eksperimentiškai. Tai turi kažką bendra su daugeliu
sukimosi ašių, svirduliavimu ir aerodinamika, ir su bendraisiais
teorijos ir praktikos skirtumais.
Bet Ričerio moneta buvo įsivaizduojama. Taigi antrasis metimas:
skaičius ar herbas? Vėl lygiai penkiasdešimt prieš penkiasdešimt. Ir
trečią kartą tas pats, ir ketvirtą. Visi metimai atskiri, visų galimybės
vienodos, visi statistiškai nepriklausomi nuo bet kokios priešistorės.
Visą laiką penkiasdešimt ir penkiasdešimt, kiekvieną kartelį. Bet tai
nereiškia, kad tikimybė išmesti keturis iš eilės aversus yra
penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Toli gražu. Tikimybė išmesti keturis
iš eilės aversus yra maždaug šeši prieš devyniasdešimt keturis. Daug
menkesnė nei penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Elementari
matematika.
O Ričeriui kaip tik ir reikėjo keturių galvų iš eilės. Būtent: ar
Suzana Turner šiandien popiet gaus naują advokatą? Atsakymas:
taip arba ne. Tas pats, kaip kalbant apie herbą ir skaičių, metant
monetą. Antras punktas: ar naujasis advokatas bus baltaodis vyras?
Atsakymas: taip arba ne. Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Toliau: ar
majorė Salivan ir kapitonė Edmonds čia atvyks tuo pačiu metu kaip
ir naujasis Turner advokatas? Jeigu ji jį gaus. Atsakymas: taip arba
ne. Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Ir pagaliau: ar visi trys advokatai
atvyks per vienus ir tuos pačius vartus? Atsakymas: taip arba ne.
Penkiasdešimt ir penkiasdešimt.
Keturi „taip arba ne“ atsakymai, kiekvienas susijęs su atskiru
įvykiu. Kiekvienas iš tų įvykių turi tobulai penkiasdešimties
procentų tikimybę įvykti arba neįvykti. Bet keturi teigiami
atsakymai iš eilės gali iškristi tik šešis kartus iš šimto.
Tikėkis geriausio. Ričeris ir tikėjosi. Juto, kad tam tikru mastu jo
tikėjimas pagrįstas. Statistika šalta ir abejinga. Bet realus pasaulis
nebūtinai toks. Armija yra netobula institucija. Netgi nekovinėse
srityse, tokiose kaip Teisėjų ir advokatų korpusas, ji nėra visiškai
neutrali, pavyzdžiui, lyčių prasme. Aukštesni rangai labiau mėgsta
vyrus. O aukštesnis rangas yra savaime suprantamas kaip būtinas
ginant korupcija kaltinamą karo policijos majorę. Taigi naujojo
Suzanos Turner advokato lyties tikimybė nenustatoma pagal
penkiasdešimties ir penkiasdešimties principą. Greičiau apie
septyniasdešimt prieš trisdešimt pageidaujama kryptimi. Murkroas
vyras. Ir baltasis. Juodaodžiai vyrai gerai atstovaujami karinėse
pajėgose, bet jų dalis čia nepranoksta jų dalies populiacijoje
apskritai, o tai lygu maždaug vienam iš aštuonių. Apytikriai
aštuoniasdešimt septyni prieš trylika.
Ir bent jau vieną iš savo advokačių Ričeris galėjo užlaikyti čia
praktiškai neribotą laiką. Jam tereikėtų ją be paliovos kalbinti. Kelti
vieną dirbtinę problemą po kitos. Didelio susirūpinimo šou. Jis jas
galėtų išlaikyti tol, kol joms taip įkyrėtų, kad jos pamirštų profesinį
orumą ir geras manieras. Taigi tikimybė, kad jo ir Turner advokatai
bus čia vienu ir tuo pačiu metu, taip pat yra didesnė nei
penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Tikėtina, vėl septyniasdešimt prieš
trisdešimt. Galbūt netgi daugiau.
Nuolatiniai Dajerio forto lankytojai turėtų žinoti, kad šiauriniai
vartai yra arčiau sargybos patalpų, taigi galbūt yra linkę naudotis
būtent jais. Galbūt. Taigi reikiamų vartų pasirinkimo tikimybės taip
pat nėra pasiskirsčiusios po lygiai, o šiek tiek Ričerio naudai.
Žinoma, jei naujasis Turner advokatas dažnai lankosi šioje įstaigoje.
Tačiau nebūtinai taip yra. Smailiagalvės „auditorijos žvaigždės“
dažniausiai daug nevaikšto. Taigi tarkime, kad tikimybė yra
penkiasdešimt penki prieš keturiasdešimt penkis. Šiokia tokia
persvara. Bet nedidelė.
Kad ir kaip būtų, bendrai paėmus, sėkmingos kombinacijos
tikimybė yra šiek tiek didesnė nei šeši iš šimto.
Bet neypatingai daug geresnė.
Visų pirma, Turner turi gauti naują advokatą.
Tikėkis geriausio.

Ričeris laukė. Atsipalaidavęs, kantrus, pasyvus. Mintyse

skaičiuodamas likusį laiką. Trys valandos popiet. Trys trisdešimt.
Keturios. Kėdė buvo patogi. Patalpoje šilta. Garso izoliacija taip pat
gera. Iš aplinkos jį pasiekdavo nedaug garsų, o ir tie smarkiai
prislopinti. Nė iš tolo tai nebuvo eilinis kalėjimas. Tai buvo
civilizuota vieta, skirta civilizuotiems žmonėms.
 Visa tai, tikėjosi Ričeris, turėtų išeiti į naudą.

Galiausiai pusę penkių popiet durų skląsčiai atšoko, raktas

pasisuko spynoje ir durys atsidarė. Ilgasis kapitonas pranešė:
– Majorė Salivan atvyko su jumis pasimatyti.
Ką gi, spektaklis prasideda.
 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kapitonas atsitraukė ir leido Ričeriui eiti pirma savęs. Koridorius

nedideliu kampu pasuko į kairę, tuomet į dešinę.
Ričeris mintyse dėliojo vietos geografiją pagal tai, ką jam buvo
pavykę nužiūrėti. Jo skaičiavimu, „nervų centras“ turėtų būti už trijų
posūkių. Taigi dar šiek tiek reiks paėjėti. Prieš tai teks pereiti mažą
kvadratinį vestibiulį su užrakintomis areštinės durimis, praeiti pro
tarnautoją prie stalelio ir galines lauko duris. Dar anksčiau, abiejuose
trumpo koridoriaus išplatėjimo šonuose, bus tardymo kambariai.
Nutrintos patalpos, skirtos policininkams ir įtariamiesiems kalbėtis,
bus dešinėje, o kairėje šiek tiek erdvesnės salės, kurias jis pastebėjo
vedamas į kamerą. Jų buvo dvi; jis darė prielaidą, kad jo susitikimas
įvyks tenai. Aukštesnė aplinkos kokybė, nes tos patalpos skirtos
pokalbiams tarp teisininkų ir jų klientų. Tų patalpų duryse buvo
langai, siauri vertikaliai juostuoto stiklo ruožai, įstatyti netoli durų
krašto, aukščiau rankenų.
Jis praėjo pro pirmąsias duris, dirstelėjo pro langelį, bet stengėsi to
neparodyti, ir pamatė Salivan, sėdinčią kairėje stalelio pusėje,
apsirengusią dailia paradine uniforma, rankas uždėjusią ant
uždaryto lagaminėlio. Ričeris nužingsniavo prie antrųjų durų, prie
kurių sustojo ir visiškai atvirai dirstelėjo pro langelį.
Antroji patalpa buvo tuščia.
 Nei klientės, nei advokato, vyro ar ne vyro. Nei herbas, nei
skaičius.
Dar nėra.
Ilgšis kapitonas jam už nugaros pasakė:
– Sustokite, majore. Jums pro šias duris, jau praėjote.
Ričeris apsisuko ir grįžo atgal. Durys buvo neužrakintos.
Pareigūnas paprasčiausiai paspaudė rankenėlę ir jas atidarė. Ričeris
klausėsi durų keliamų garsų. Svarus metalinis rankenos „klak“, aiški
ir tolygi vyrių trintis, silikoninių durų sandariklių čiūžtelėjimas
įveikiant oro pasipriešinimą. Negarsus, bet aiškus. Ričeris žengė į
vidų. Salivan pakėlė galvą. Kapitonas pasakė:
– Paspauskite skambutį, kai baigsite, advokate.
Ričeris atsisėdo priešais Salivan, pareigūnas uždarė duris ir
nužingsniavo. Durys nebuvo užrakintos, nes viduje nesimatė
rankenos. Tik vientisa plokštuma, kurioje kažko netikėtai trūksta,
lyg benosiui veidui nosies. Šalia staktos – skambučio mygtukas.
Paspauskite skambutį, kai baigsite. Pati patalpa buvo paprasta ir be
langų, bet švaresnė, geriau įrengta ir malonesnė nei tardymo
kambarys. Ir palubėje kabanti lemputė švietė ryškiau.
Salivan neatidarė savo lagaminėlio; jos plaštakos gniaužė jo viršų.
Ji pasakė:
– Aš jums neatstovausiu Murkroo užpuolimo byloje. Faktiškai aš
apskritai nenoriu jūsų turėti kaip savo kliento.
Ričeris nieko neatsakė. Jis klausėsi, ką jam pavyks išgirsti
koridoriuje. Tai buvo menkas informacijos šaltinis, bet vis šis tas.
– Majore? – priminė jam apie save Salivan.
– Aš esu tai, ką jie jums duoda, taigi teks su tuo susitaikyti.
– Pulkininkas Murkroas yra mano draugas.
 – Jūsų buvęs mokytojas?
– Vienas iš jų.
– Tuomet jūs turėtumėte žinoti, kokie yra tie vaikinai. Mintyse jie
niekuomet taip ir nepalieka auditorijos. Tai galima pavadinti
sokratiškumu ar kaip nors panašiai. Jis kažkodėl iš manęs šaipėsi.
Ginčijosi dėl paties ginčo, nes tai yra jų mėgstamiausias užsiėmimas.
Vos tik jūs išėjote, jis išsyk pažadėjo, kad, baigęs valgyti savo
skrebutį, eis pildyti reikiamų dokumentų. Jis tai ketino padaryti nuo
pat pradžių. Bet tiesių atsakymų jo tipo žmonės vengia.
– Aš jumis netikiu. Šį rytą nebuvo užpildyta jokių dokumentų.
– Paskutinį kartą aš jį mačiau išeinantį iš valgomojo. Praėjus gal
dviem minutėms po to, kai išėjote jūs.
– Vadinasi, ir dabar viską neigiate?
– Pagalvokite pati, konsultante. Mano tikslas buvo ištraukti
majorę Turner iš kameros. Kokiu būdu Murkroo užpuolimas būtų
galėjęs man šiuo klausimu pasitarnauti? Jis būtų sutrikdęs šį mano
planą mažiausiai dienai, o gal ir dviem ar trims.
– Kodėl jums taip rūpi majorė Turner?
– Man patiko jos balsas, kai kalbėjau su ja telefonu.
– Galbūt jūs supykote ant Murkroo.
– Ar aš atrodžiau supykęs?
– Šiek tiek.
– Jūs klystate, majore. Aš visiškai neatrodžiau supykęs. Nes ir
nebuvau supykęs. Sėdėjau visiškai ramiai. Jis nebuvo pirmasis mano
sutiktas „auditorijos vaikinas“. Aš juk irgi mokiausi.
– Aš jaučiausi nejaukiai.
– Ką jūs papasakojote Podolskiui?
 – Lygiai tą patį ir papasakojau. Kad kilo ginčas, ir aš jaučiausi
nejaukiai.
– Ar jūs jam sakėte, kad aš buvau įkaitęs?
– Jūs su juo nesutikote. Jūs ginčijotės.
– Ką aš turėjau daryti? Atsistoti ir atiduoti pagarbą? Jis juk nėra
Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas.
– Įkalčiai prieš jus yra labai svarūs. Imkime kad ir drabužius.
Klasikinis elementas.
Ričeris neatsakė. Jis vėl klausėsi, nes išgirdo koridoriuje žingsnius.
Du žmonės. Abu vyrai. Žemi balsai. Trumpi, aiškūs sakiniai.
Konkretus ir kasdieniškas kalbėjimo stilius. Žingsniai priartėjo ir
nutolo. Nepasigirdo jokio rakinamų ar veriamų durų garso. Nei
„klik“, nei „ššš“, nei „šlumšt“.
– Majore? – vėl pasakė Salivan.
– Ar turite savo krepšyje piniginę? – paklausė Ričeris.
– Ką?
– Jūs mane girdėjote.
– Kodėl turėčiau ten turėti piniginę?
– Todėl, kad nesinešiojate rankinės, ir, jei neprieštarausite,
pasakysiu, kad jūsų uniforma pasiūta griežtai laikantis jūsų figūros
linijų, o jūsų kišenės nė truputėlio neišsipūtusios.
Salivan, tebelaikydama rankas ant savo lagaminėlio, patvirtino:
– Taip, aš ten turiu piniginę.
– Kiek joje pinigų?
– Nežinau. Gal apie trisdešimt dolerių.
– Kokią sumą paskutinį kartą išsigryninote bankomate?
– Du šimtus.
– Ar krepšyje turite ir mobilųjį telefoną?
 – Taip.
– Tuomet įrodymų prieš jus yra tiek pat, kiek ir prieš mane.
Žinoma, jūs paskambinote savo bendrininkui ir pasiūlėte jam šimtą
septyniasdešimt dolerių, kad priluptų jūsų seną mokytoją. Galbūt už
tai, kad studijų laikais ne visuomet jums rašė aukščiausius
įvertinimus. Galbūt jūs ant jo tebepykstate.
– Tai absurdiška.
– Aš noriu pasakyti lygiai tą patį.
Salivan neatsakė.
Ričeris paklausė:
– Kokie buvo jūsų pažymiai?
– Ne patys geriausi, – prisipažino Salivan.
Ričeris vėl įsiklausė. Koridoriuje tvyrojo tyla.
Salivan pasakė:
– Detektyvas Podolskis duos nurodymą atlikti paiešką sąvartyne.
Jis suras jūsų drabužius. Tai nebus sunku. Išvežti neseniai, bus
paviršiuje. Ar jie neišduos jūsų per DNR testą?
– Taip neįvyks, – atsakė Ričeris. – Tai buvau ne aš.
Tuomet Ričeris koridoriuje vėl išgirdo žingsnius. Žingsniai buvo
tylūs ir neskubrūs, dviejų žmonių. Galbūt einančių vienas kitam iš
paskos. Vienas asmuo lydi kitą. Žingsniai sustojo, pasigirdo
paaiškinimas, atsainus, negarsus, kokių tuzino skiemenų sakinys,
galbūt „Šis kambarys, pulkininke. Kitas užimtas“. Ir atidaromų durų
garsas. Aiškus metalinis rankenos klaktelėjimas, tolygus vyrių
šnabždesys, silikoninių sandariklių „bučinio“ garsas išsivaduojant iš
staktos nelaisvės.
Atvyko advokatas. Turner advokatas, žinoma. Nes ji yra vienintelis
kitas asmuo, šiuo metu kalinamas šioje įstaigoje. Ričerio advokatė
tebėra pastate. Jo pirmoji advokatė. Kol kas viskas gerai.
Aversas ir aversas.
Du iš keturių.
Ričeris prabilo:
– Papasakokite man apie Rodrigeso rašytinius parodymus.
– Rašytiniai parodymai yra priesaika paremtas faktų
konstatavimas.
– Tai aš žinau, – atsakė Ričeris. – Kaip jau minėjau jūsų senam
bičiuliui Murkroui, tam suprasti nebūtina išmanyti smegenų
mikrochirurgiją. Šis lotyniškas terminas affidavit reiškia „Jis pareiškė
ir prisiekė“. Bet ar iš tiesų šie rašytiniai parodymai kalba iš kapo?
Kalbant praktiškai? Realaus pasaulio terminais?
Salivan pirmą kartą nukėlė rankas nuo savo lagaminėlio ir pavartė
plaštakas į kairę ir dešinę, taip parodydama abejonę. Vienas iš
tipiškų akademinių gestų. „Galbūt taip, galbūt ne.“
– Amerikos jurisprudencijoje labai neįprasta kliautis
nepatvirtintais rašytiniais parodymais, ypač jei priesaiką davęs
asmuo negali būti iškviestas kryžminei apklausai. Bet tai gali būti
leidžiama, jei to reikalauja teisingumo interesai. Arba viešųjų ryšių
interesai, jei kalbėsime ciniškai. Prokuratūra bet kuriuo atveju
argumentuos, kad Rodrigeso parodymai nėra neparemti. Jie turi
110-ojo padalinio kasdienės veiklos suvestines, kuriose nurodytas
jūsų vizitas pas jį, ir turi išsyk po jūsų vizito pateiktą traumatologų
ataskaitą, kurioje aprašyti jūsų vizito rezultatai. Jie tvirtins, kad tie
trys dalykai drauge sudaro vientisą ir įtikinamą naratyvą.
– Ar turite tai paneigiančių argumentų?
– Žinoma, – atsakė Salivan. – Bet mūsų argumentai atrodo labai
silpni naratyvine prasme. Jie sakys, kad jų naratyvas yra visiškai
logiškas ir nuolat atsikartoja kasdieniame gyvenime. Iš pradžių
atsitiko tai, tuomet atsitiko tai, o tuomet tai. Mums teks išimti
vidurinį „tai“ ir jį pakeisti kažkuo kitu, kas originaliojo „tai“
kontekste atrodo neįtikima. Kaip antai – jūs išėjote, o tuomet ten
pat ir tuo pat metu pasirodė kažkas kitas ir sudaužė vaikiną.
Ričeris nieko neatsakė. Jis vėl klausėsi.
Salivan tęsė:
– Mūsų problema slypi nežinojime, ar mūsų mėginimas gintis
nesuerzins teisėjų kolegijos tiek, kad ji jums skirs didesnę bausmę nei
toji, kurią būtumėte gavęs, jei prisipažintumėte kaltas. Ir ta rizika yra
didelė. Mano patarimas – geriau žaisti saugiai ir sutikti su sandėriu.
Dveji metai yra geriau nei penkeri ar dešimt.
Ričeris nieko neatsakė. Jis tebesiklausė. Iš pradžių nieko nebuvo
girdėti, tyla. Tuomet vėl dviejų žmonių žingsniai koridoriuje. Vienas
paskui kitą.
– Majore? – pakalbino jį Salivan.
Tuomet atveriamų durų garsas. Tos pačios durys. Tas pats skardus
metalinis rankenos „klik“, tas pats vyrių šnabždesys, tas pats
silikoninių sandariklių „bučinys“. Tuomet pauzė, ir tie patys garsai
atsikartoja atgaline tvarka, uždarant duris. Paskui girdėti
nutolstantys vieno žmogaus žingsniai.
Taigi dabar Turner yra gretimoje patalpoje su savo advokatu,
o koridorius tuščias.
Metas spektakliui.
– Aš turiu rimtų problemų dėl savo kameros, advokate. Jums
būtinai reikia nueiti ir tai pamatyti.
 AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

– Kokių problemų kilo dėl kameros? – paklausė Salivan šiek tiek

nuobodžiaujančiu balsu, bet be nekantros.
Ji nepaleido iš rankų minties gijos. Advokatai dažnai susiduria su
visokio plauko mėšlu. Įtariamieji visą laiką ieško galimybių įgyti
pranašumą, savaip sudėlioti informaciją ir, žinoma, teikti apeliacijas.
Į bet kokį galimo nesąžiningumo ar manipuliacijos šešėlį reikia
pažiūrėti rimtai ir jį įvertinti. Ričeris tai žinojo. Jis išmanė žaidimo
taisykles.
Jis pasakė:
– Aš nenoriu kimšti šiukšlių į jūsų mintis. Nenoriu daryti įtakos
jūsų nuomonei apie mane. Tai jūs turite pamatyti pati.
– Dabar?
– Kodėl ne?
– Gerai, – šiek tiek vangiai pasakė ji.
Salivan atsistojo ir žengė prie durų. Pakėlusi ranką, nuspaudė
mygtuką.
Savo lagaminėlį ji paliko po stalu. Ričeris atsistojo ir lūkuriavo jai
už nugaros. Viena minutė.
Dvi.
Tuomet siauras stiklo langelis duryse pritemo, ir durys atsidarė.
Budintis kapitonas iš kitos pusės paklausė:
– Pokalbis baigtas, konsultante?
 – Ne, jis turi problemą dėl savo kameros, – atsakė Salivan.
Aukštasis vyriškis klausiamai pažvelgė į Ričerį – iš dalies nusivylęs,
iš dalies nustebęs, tarytum norėdamas pasakyti: „Tikrai? Tu? Šitas
senas mėšlo gabalas?“
Vis dėlto jis pasakė:
– Gerai, kaip norite. Eikime, pažiūrėkime.
Atsakė lygiai taip, kaip privalėjo. Jis žinojo žaidimo taisykles.
Ričeris ėjo pirmas. Už jo Salivan. Kapitonas abiem iš paskos. Jie
ėjo arti vienas kito, nežymiai pasukdami į kairę ir dešinę koridoriaus
zigzagais, kol sustojo prie kameros durų, kurios buvo nerakintos ir
neužsklęstos, nes Ričerio viduje nebuvo. Ričeris atidarė duris ir
paragino kitus įeiti į vidų. Ilgšis nusišypsojo, perėmė durų rankeną iš
jo ir gestu parodė: „Tiktai po jūsų.“ Jis buvo kvailas, bet ne beprotis.
Ričeris įėjo pirmas. Tuomet Salivan. Galiausiai kapitonas. Ričeris
sustojo ir parodė.
– Štai čia, – pasakė jis. – Plyšyje.
– Kokiame plyšyje? – paklausė Salivan.
– Grindyse, netoli sienos. Po langu.
Salivan žengė žingsnį į priekį. Kapitonas sustojo netoli lovos.
Salivan pasakė:
– Aš nematau jokio plyšio.
– Kažkas jame yra. Ir juda, – atsakė Ričeris.
Salivan sustingo. Kapitonas irgi pasilenkė pasižiūrėti. Žmogiška
prigimtis. Ričeris pasviro į kitą pusę – vos pastebimas judesys, bet
kariškio masė judėjo viena kryptimi, o Ričerio kita. Ričeris
pastūmėjo vyriškį suėmęs už žasto netoli peties – smarkiai, kaip
plaukikas atsispiria nuo baseino krašto, ir vyras krito ant lovos
tarytum kas būtų išmušęs kojokus jam iš po kojų. Salivan apsisuko,
bet Ričeris staiga nėrė prie durų, bemat atsidūrė koridoriuje anapus
jų ir jas uždaręs užstūmė skląsčiu.
Tuomet nubėgo atgal, nevikriai su savo beraiščiais batais, pro
patalpą su joje stovinčiu Salivan lagaminėliu, o prie kitos patalpos
stabtelėjo ir pasilenkęs įsižiūrėjo pro siaurą stačiakampį langelį.
Ir pirmą kartą pamatė Suzaną Turner.
Ji verta jo pastangų, dingtelėjo jam. Visiškai verta.
Ji sėdėjo prie stalo iš dešinės. Vilkėjo kovine armijos uniforma, su
tvarkingai užsegtomis lipniosiomis juostelėmis, avėjo tamsiai rudus
beraiščius kovinės uniformos batus. Ji buvo coliu ar dviem aukštesnė
už vidutinio ūgio moterį. Smulkių kaulų ir liekna, tamsiais, atgal
atmestais plaukais, rusva oda, giliomis rudomis akimis. Jos veide
buvo galima išskaityti daugiausia nuovargį, bet taip pat ir ryžtą,
aštrų protą, tam tikrą bešališką humorą bei ironiją.
Įspūdinga, nusprendė Ričeris viską apmąstęs. Tikrai verta ilgo
laukimo, vėl pagalvojo jis.
Jos advokatas sėdėjo kairėje stalelio pusėje. Visateisis pulkininkas
paradine uniforma. Žilsvi plaukai ir griežtų linijų išvagotas veidas.
Vidutinio amžiaus ir vidutinio kūno sudėjimo.
Vyras.
Baltaodis.
Aversas. Trys iš trijų.

Ričeris bėgo toliau, kol nuo išorinio prieškambario jį skyrė tik

vienos apsauginės durys. Iš vidinės pusės nebuvo rankenos. Tik
skambučio mygtukas kaip konferencijų patalpose. Jis nusispyrė batus
ir užgulė skambučio mygtuką, įsakmiai, dar kartą ir dar. Mažiau nei
po penkių sekundžių durys atsidarė. Anapus, nepaleisdamas durų
rankenos, stovėjo apsaugos pareigūnas. Jo raktai buvo suverti ant
poliruoto metalinio žiedo, primenančio alpinisto įrangos detalę,
pritaisyto prie diržo kilpos.
Uždusęs Ričeris prašnopavo:
– Jūsų kapitonui priepuolis. Ar širdies smūgis. Jis guli ant žemės.
Bėk jam padėti. Tučtuojau, kareivi.
Autoritetinga laikysena. Labai vertinamas dalykas kariuomenėje.
Vaikinas sekundės dalį padvejojo, o tuomet žengė į vidinį koridorių.
Durys jam už nugaros ėmė vertis. Ričeris įkišo į plyšį savo batą ir
nuskubėjo paskui sargybinį. Jis bėgo tyliai, nes buvo basas, pribėgęs
pirmąją kamerą stvėrė sargybinį už peties. Kaip ir tikėjosi, kameros
duris rado neužrakintas ir neužsklęstas, nes ji buvo tuščia.
Bet bus tuščia neilgai.
– Čia, – pasakė jis.
Sargybinis paskubomis smuko vidun. Tą akimirką Ričeris stvėrė jo
raktų ryšulį ir plėšte nuplėšė jį su visu žiedu nuo diržo ąsos, tuomet
vyrą stipriai pastūmė ir, palikęs kristi kniūbsčiomis, uždarė duris bei
užsklendė skląsčius.
Jis kartą įkvėpė ir kartą iškvėpė. Prasideda sunkioji dalis.
 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Ričeris vienomis kojinėmis nubėgo atgal į kambarį, kuriame ant

stalelio tebegulėjo Salivan lagaminėlis. Jis stipriai pastūmė duris,
nėrė į vidų ir stvėrė lagaminėlį, tuomet žaibiškai šovė atgal ir nutvėrė
duris iki joms užsitrenkiant. Atsiklaupęs koridoriuje ant grindų,
atidarė lagaminą. Nekreipdamas dėmesio į bylas, užrašus,
dokumentus ir kitus popierius, jis rausėsi tol, kol rado automobilio
raktelį, įsikišo jį į kelnių kišenę. Tuomet surado piniginę, iš kurios
išsiėmė armijos tapatybės kortelę. Salivan vardas buvo Helena.
Tapatybės kortelę jis įsikišo į savo marškinių kišenę. Iškrapštė ir
pinigus, sugrūdo juos į kitą kelnių kišenę. Suradęs lagaminėlyje
šratinuką, nuo kažkokios formos kopijos nuplėšė mažą trikampę
skiautelę ir ant jos užrašė: „Brangioji Helena, esu jums skolingas 30
dolerių.“ Ir pasirašė: „Džekas Ričeris.“ Popieriaus skiautelę jis įdėjo į
pinigų skyrių ir uždarė piniginę, o tuomet uždarė ir lagaminėlį.
Tuomet atsistojo, lagaminėlį tebelaikydamas rankoje. Kartą įkvėpė
ir kartą iškvėpė.
Spektaklis tęsiasi.
Jis nėrė į priekį, keturis metrus iki kito kambario, ir pažvelgė pro
siaurą langelį. Suzana Turner kalbėjo, kantriai, nuosekliai dėstydama
argumentus, gestikuliuodama rankomis, lyg atskirdama vieną dalyką
nuo kito. Jos advokatas klausėsi atlošęs galvą, žymėdamasis pastabas
geltoname užrašų bloknote. Jo lagaminas stovėjo atidarytas ant stalo,
artėliau krašto. Jis buvo tuštesnis nei Salivan, bet vyriškio kišenės
buvo pilnesnės. Jo uniforma nederėjo prie jo kūno linijų. Ji buvo
apsmukusi ir kasdienė. Pavardės kortelė ant priekinės kišenės skelbė:
„Templas.“
Ričeris vėl nubėgo iki apsauginių durų, skiriančių vidines patalpas
nuo vestibiulio. Savo kairįjį batą jis pakeitė Salivan automobilio
rakteliu, kad durys neužsitrenktų, ir vėl apsiavė smukčiojančius
beraiščius batus. Tuomet grįžo prie Turner pokalbių kambario ir
sustojo už durų.
Kartą įkvėpė ir kartą iškvėpė.
Tuomet atidarė duris, greitai ir lengvai, ir žengė į patalpos vidų.
Apsisukęs pasilenkė ir padėjo Salivan lagaminėlį tarp durų ir staktos,
kad durys neužsitrenktų. Tuomet atsigręžė į Turner bei jos advokatą,
kurie, suprantama, irgi žiūrėjo į jį. Advokato veide nebuvo matyti
jokių ypatingų emocijų, tačiau Turner veide ryškėjo situacijos
supratimo ženklai.
Ričeris tarė:
– Pulkininke, man reikia jūsų tapatybės pažymėjimo.
– Kas jūs toks? – paklausė vyriškis.
– Gynybos departamento žvalgybos agentūra. Tik eilinis
patikrinimas, pone.
Autoritetinga laikysena. Labai vertinama kariškių. Vyriškis
akimirką kitą padvejojo, tuomet įkišo ranką į švarko vidinę kišenę ir
joje sužvejojęs ištraukė tapatybės kortelę. Ričeris žengė artyn, paėmė
kortelę ir įdėmiai į ją įsižiūrėjo. Džonas Džeimsas Templas. Jis pakėlė
antakius, tarytum nustebęs, pažvelgė į kortelę dar kartą, tuomet
įsidėjo ją į savo marškinių kišenę, šalia Salivan kortelės.
 – Atleiskite, pulkininke, bet man prireiks minutės jūsų laiko, –
pasakė jis.
Priėjęs prie durų, jis jas plačiai atidarė. Po jūsų. Vyriškis kurį laiką
svyravo, tuomet lėtai atsikėlė nuo stalo. Ričeris per petį dirstelėjo į
Turner ir pasakė:
– Jūs palaukite čia, panele. Mes tuoj grįšime.
Advokatas akimirkai stabtelėjo ir nerangiai išėjo pro duris, o jam
įkandin – Ričeris.
– Pone, prašome į dešinę, – pasakė jis ir nušlepsėjo advokatui iš
paskos – nušlepsėjo tiesiogine prasme, nes batai buvo be raištelių.
Tai jo silpnoji vieta. Advokatai nebūtinai yra patys pastabiausi
žmonės, bet smegenis jie turi ir apskritai mąsto logiškai. O šioji
plano dalis buvo lėta, paremta dialogais. Jokios skubos, jokios
panikos. Kaip sulėtintame filme. Tas vyrukas turi laiko pagalvoti.
Šią galimybę jis akivaizdžiai ir išnaudojo.
Likus maždaug šešiems metrams iki pirmosios tuščios kameros,
vyriškis staiga sustojo ir apsigręžęs pažvelgė žemyn. Tiesiai į Ričerio
batus. Ričeris akimirksniu apsuko jį veidu į priekį panaudodamas
„aukšto pareigūno areštavimo“ veiksmą, kurį kiekvienas karo
policininkas įsisavina savo karjeros pradžioje, tačiau apie jį nieko
nerašoma vadovėliuose ir jo nėra jokiose mokymo programose; jo
išmokoma neformaliai, per užuominas ir pavyzdžius. Ričeris kairiąja
ranka stvėrė dešiniąją vyriškio alkūnę iš nugaros pusės, sykiu tvirtai
ją suspausdamas, patraukdamas žemyn ir stumdamas pirmyn. Kaip ir
kiekvienu atveju, vyriškis pirmiausia mėgino instinktyviai
pasipriešinti žemyn veikiančiai jėgai, pamiršdamas apie
pasipriešinimą jėgai, nukreiptai pirmyn. Jis kniostelėjo į priekį,
susilenkė kaip krabas, žioptelėjo ir negarsiai aiktelėjo, ne iš skausmo,
o iš netikėtai pažeminto orumo. Ričeris visiškai nenorėjo suteikti
jam skausmo. Ši situacija nebuvo jo kaltė.
Ričeris „nuvairavo“ vyriškį prie atviros tuščios kameros, kuri, jo
nuomone, iš pažiūros turėjo būti skirta Suzanai Turner, įgrūdo jį į
vidų ir, uždaręs duris, užšovė skląstį.
Tuomet trumpam stabtelėjo koridoriuje – tik akimirkai, tiek, kiek
reikia vieną kartą įkvėpti ir iškvėpti.
Pirmyn.
Jis nušlepsėjo atgal į antrąją konferencijų salę ir žengė į vidų.
Suzana Turner stovėjo maždaug pusiaukelėje tarp stalo ir durų. Jis
pakėlė ranką ir pasisveikino:
– Aš esu Džekas Ričeris.
– Žinau, – atsakė ji. – Mačiau jūsų nuotrauką. Jūsų byloje. Ir
pažinau jūsų balsą. Iš pokalbio telefonu.
Ir jis pažino jos balsą – taip pat iš pokalbio telefonu. Šiltas, šiek
tiek prikimęs, truputį dustelėjęs, su nuoširdumo gaidelėmis. Toks
pat puikus, kokį jis prisiminė. Gal netgi geresnis, nes gyvas,
skambantis gyvai.
– Man labai malonu jus matyti, – pasakė jis.
Ji paspaudė jam ranką. Jos palytėjimas buvo šiltas, nei kietas, nei
labai švelnus.
– Man taip pat labai malonu jus matyti. Bet ką jūs darote? –
paklausė ji.
– Jūs žinote, ką aš darau. Ir kodėl. Bent jau tikiuosi, kad žinote.
Nes jei nežinote, nesate verta, kad dėl jūsų tai būtų daroma, – pasakė
Ričeris.
– Aš nenorėjau, kad jūs į tai įsitrauktumėte.
– Todėl uždraudėte man su jumis susitikti?
 – Spėjau, kad galite čia pasirodyti. Tiesiog neatmečiau tokios
galimybės. O jei taip atsitiktų, norėjau, kad apsuktumėte uodegą
šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių ir tučtuojau dingtumėte. Savo
paties labui.
– Tai nepadėjo.
– Kokios mūsų galimybės iš čia išsinešdinti?
– Kol kas viskas vyksta pagal planą.
Jis pasirausė marškinių kišenėje ir ištraukė Salivan identifikacijos
kortelę. Pridėjo ją prie Turner veido. Ta pati lytis. Apytikriai ta pati
plaukų spalva. Bet tuo panašumai ir baigėsi. Jis padavė jai kortelę.
– Kas ji tokia? – paklausė Turner.
– Mano advokatė. Viena iš mano advokačių. Susitikau su ja šį rytą.
– Kur ji dabar?
– Kameroje. Tikriausiai daužo duris. Mums reikia paskubėti.
– O tu paimsi mano advokato tapatybės kortelę?
Ričeris paplekšnojo sau per kišenę.
– Ji štai čia.
– Bet tu nė iš tolo į jį nepanašus.
– Todėl mums ir reikia važiuoti.
– Ar jau tamsu?
– Temsta.
– Tad eikime, – pasakė ji.
Jie išėjo į koridorių ir nusiskubino apsauginių durų link.
Prilaikomos Salivan automobilio raktelio, jos tebebuvo per colį
pravertos. Ričeris patraukė duris, Turner stvėrė nuo grindų raktelį, ir
jiedu atsidūrė mažame kvadratiniame vestibiulyje, o durys
šlumštelėdamos užsitrenkė jiems už nugarų. Laukujės durys buvo
užrakintos, jas valdė mažas sudėtingas užraktėlis, neabejotinai
brangus ir labai saugus. Ričeris paėmė raktų ryšulį ir pradėjo juos
mėginti vieną po kito. Iš viso raktų buvo aštuoni. Pirmasis netiko.
Netiko ir antrasis. Nei trečiasis. Nei ketvirtasis.
Bet penktasis raktas pagaliau atitiko. Užraktas žlegtelėjo. Ričeris
paspaudė rankeną ir stumtelėjo duris. Iš išorės įsiveržė šaltas oras.
Paskutinė vakaro šviesa buvo bebaigianti palikti dangaus skliautą.
– Kokio automobilio ieškoti? – paklausė Turner.
– Tamsiai žalio sedano.
– Labai naudinga užuomina karinėje bazėje, – ironiškai tarstelėjo
ji.
Šiltas, kimtelėjęs, lengvai pridusęs, nuoširdus balsas.
Jiedu išėjo į lauką. Ričeris uždarė ir užrakino duris. Jam dingtelėjo,
kad tai galėtų jiems sutaupyti papildomą minutę. Į priekį kairėje,
mažiau kaip už trisdešimties metrų, už asfalto plynės, buvo maža
automobilių stovėjimo aikštelė. Joje stovėjo septyniolika
automobilių. Daugiausia privatūs vienatūriai. Tik du klasikiniai
sedanai, nė vieno žalio. Kairėje už aikštelės kelias lanku driekėsi
vakarų kryptimi. Dešinėje tas pats kelias darė posūkį ir nyko iš akių
už bazės pastato kampo.
– Teks spėti? – paklausė Turner.
– Jei abejoji, suk kairėn, – pasakė Ričeris. – Visuomet veikiu pagal
šį principą.
Jie pasuko į kairę ir už pastato kampo rado pasislėpusią kitą
stovėjimo aikštelę. Ji buvo maža, viso labo asfalto juostelė su įstri-
žinėmis linijomis, ženklinančiomis vietas automobiliams. Joje
stovėjo šeši automobiliai, visi sustatyti nosimis pirmyn. Visi identiški
tamsiai žali sedanai.
– Šita geresnė, – pasakė Turner.
 Ji atsistojo taip, kad būtų maždaug vienodu atstumu nuo visų
automobilių galinių numerių, ir paspaudė mygtuką ant raktelio
karulio.
Nieko.
Ji pamėgino dar kartą. Vėl nieko.
– Galbūt išsikrovusi baterija, – pasakė ji.
– Automobilyje? – paklausė Ričeris.
– Raktelyje, – atsakė ji.
– Kaip tada Salivan čia atvažiavo?
– Ji atsirakino įkišusi raktelį į spyną, kaip ir mes kadaise. Teks visus
patikrinti vieną po kito.
– Mes negalime taip elgtis. Atrodysime kaip automobilių vagys.
– Mes ir esame automobilių vagys.
– Galbūt nė vienas iš šitų nėra jos automobilis, – pasakė Ričeris. –
Nemačiau numerio. Šį rytą buvo tamsu.
– Negalime ilgai trainiotis apie šią bazę.
– Galbūt mums vis dėlto reikėjo pasukti į dešinę.
Jie grįžo atgal, stengdamiesi kiek galėdami vikriau ir natūraliau
judėti beraiščiu apavu, praėjo pro galines duris, vedančias į sargybos
patalpą, ir pasuko už kito kampo. Vaikščioti buvo malonu. Laisvė,
gaivus oras. Ričeris visuomet tikėjo, kad geriausia pabėgimo iš
kalėjimo dalis yra pirmieji trisdešimt metrų. Be to, jam patiko, kad
šalia yra Turner. Ji atrodė įsitempusi kaip užspeista katė, bet valdėsi.
Ir pasitikėjo savimi. Jiedu yra du paprasčiausi žmonės, du
fokusininkai, besivadovaujantys šūkiu „Elkis taip, tarytum iš tiesų
būtum tas, ką vaidini“.
Iš rytinės pastato pusės matėsi kita stovėjimo vietomis suskirstyta
„rankovė“, tokia pati kaip ką tik matytoji vakarinėje pusėje. Šioje
stovėjo trys automobiliai. Tik vienas iš jų sedanas. Ir jis buvo kaip tik
tamsiai žalias. Turner vėl paspaudė rakto karulio mygtuką.
Vėl nieko.
Turner žengė prie automobilio ir pamėgino atrakinti dureles
raktu. Raktas netiko.
Ji pasakė:
– Pro kur įeina advokatas, lankantis savo klientą? Pro pagrindinį
įėjimą, tiesa? Ar nėra stovėjimo aikštelės iš priešakio?
– Turėtų būti, – atsakė Ričeris. – Bet norėčiau, kad nebūtų.
Priešakyje mes būsime labai gerai matomi.
– Mes negalime čia slampinėti. Esame pažeidžiami kaip karvės
šaudykloje.
Jiedu nužingsniavo iki pastato priekio ir sustojo tankių krūmų
šešėlyje. Ričeris priešakyje juto atvirą erdvę, galbūt šviesas, galbūt
automobilių eismą.
– Iki trijų, – pasakė Turner. – Vienas, du, trys.
Jiedu pasuko už kampo. Elkis taip, tarytum iš tiesų būtum tas, ką
vaidini. Jiedu žingsniavo greitai, tarytum du kažkur skubantys
žmonės. Priešais pastatą buvo palikta laisva avarinė eismo juosta,
o jai lygiagrečiai, atskirta borteliais, driekėsi vienos eilės stovėjimo
aikštelė, pilnutėlė automobilių, – tik viena vieta buvo tuščia. Į kairę
nuo tos tuščiosios vietos stovėjo tamsiai žalias sedanas.
– Tai jis, – pasakė Ričeris. – Aš jį lyg ir atpažįstu.
Turner pasuko tiesiai prie jo ir pakeliui nuspaudė rakto karulio
mygtuką. Automobilio viduje užsidegė šviesos, sykį mirktelėjo jo
posūkio žibintai, ir durų užraktai žlegtelėdami atsirakino. Kairėje,
maždaug už šimto metrų, prie jų iš lėto atsargiai artinosi
automobilis, priekiniais žibintais skrosdamas tamsą. Ričeris ir
Turner išsiskyrė ir nužingsniavo abipus automobilio – Ričeris
pasuko prie dešiniųjų durelių, Turner prie kairiųjų. Atidarę dureles,
jie drauge be jokios skubos, dvejojimo ar varžymosi sėdo vidun.
Besiartinantis automobilis jau buvo netoli. Trinkt, trinkt – jie
užtrenkė dureles lyg pervargę personalo darbuotojai, vykstantys iš
vieno svarbaus susitikimo į kitą. Turner įkišo raktelį į lizdą ir užvedė
variklį.
Atvykstantis automobilis pasuko į stovėjimo aikštelę ir,
padarydamas „S“ raidės formos manevrą, užvažiavo jiems iš kairės;
jo žibintai probėgšmais apšvietė jų automobilį.
– Važiuok, – pasakė Ričeris. – Nelauk.
Tačiau Turner nevažiavo. Ji atsitiktinai įjungė atbulinę pavarą ir
paspaudė akseleratorių, todėl automobilis nepajudėjo, tik galiniais
ratais įsirėmė į bortelį.
– Šūdas, – keiktelėjo Turner ir perjungė svirtį žemyn važiuoti į
priekį, tačiau jau buvo per vėlu. Kitas automobilis atsidūrė tiesiai
priešais juos ir sustodamas jiems užtvėrė kelią. Tuomet vairuotojas
iki galo susuko vairą ir vėl pajudėjo į priekį, ketindamas atbulomis
įvažiuoti į laisvą vietą šalia jų.
Automobilį vairavo kapitonė Treisė Edmonds. Ričerio advokatė.
Dirbanti Žmogiškųjų išteklių valdyboje. Kendis Deiton byla.
Atvyko į jo antrąjį susitikimą šią pavakarę.
Ričeris suglebo savo krėsle, prisidengė veidą plaštaka, tarytum jam
ūmai būtų pradėję skaudėti galvą.
– Kas atsitiko? – paklausė Turner.
– Tai mano kita advokatė. Kapitonė Edmonds. Aš užregistravau
susitikimus vieną po kito.
– Kodėl?
 – Norėjau būti tikras, kad tikrai būsiu ne savo kameroje tuo metu,
kai pasirodys tavo advokatas.
– Nesileisk jos pastebimas.
– Tai mažiausia iš mūsų problemų. Vos tik ji įeis į vidų, po minutės
visi telefonų laidai bus raudoni, tiesa?
– Turėjai susigaudyti, kad ir vieno advokato tau pakaks.
– O tu būtum susigaudžiusi?
– Tikriausiai ne.
Edmonds porą kartų pavarinėjo automobilį pirmyn ir atgal, kol
galiausiai automobilis nepriekaištingai įsitaisė jam skirtoje erdvėje. Ji
išjungė savo automobilio šviesas, o Turner tuo tarpu įjungė savojo
šviesas, nusisuko į šalį ir iki galo susuko vairą. Edmonds atsidarė
dureles ir išlipo iš automobilio. Ričeris plaštakas susidėjo ant veido.
Turner atsisuko į priekį, driokstelėjo pavarų svirtį į važiavimo padėtį
ir iš lėto pajudėjo. Edmonds kantriai laukė, kol ji užbaigs manevrą.
Turner dėkodama pamojavo jai ranka ir nuspaudė akseleratorių.
– Pietiniai vartai, – pasakė Ričeris. – Kaip manai? Spėju, visi tie
vaikinai atskubės iš šiaurės.
– Sutinku, – atsakė Turner.
Ji nuriedėjo bazės vidaus gatvelėmis pietų kryptimi, greitai, bet ne
savižudiškai, – važiavo per visą kompleksą, pro didelius ir mažus
pastatus, šen ir ten pasukdama, šen bei ten sulėtindama ir
pagreitindama, sustodama ties „Stop“ ženklais, sąžiningai
pažvelgdama į kairę ir dešinę, pajudėdama vėl, kol galiausiai
paskutiniai bazės pastatai liko jiems už nugarų ir jie pateko į
išvažiavimo tiesiąją, vedančią prie pirmosios iš trijų sargybos būdelių
ir pirmojo užkardo.
Pirmo iš trijų.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Pirmasis barjeras pasidavė lengvai. Elkis taip, tarytum pats būtum

tuo, ką vaidini. Turner paėmė iš Ričerio tapatybės korteles ir laikė
rankoje kaip triakių porelę. Ji sulėtino automobilį iki pėsčiojo
greičio, nuleido lango stiklą ir sustodama patraukė bagažinės
atidarymo svirtį; jos elgesys atrodė natūralus ir nuoseklus, tarytum ji
tai būtų dariusi kiekvieną savo gyvenimo dieną.
Sargybinis prie būdelės tobulai atliko savo vaidmenį šiame
spektaklyje – taip, kaip, Ričerio spėjimu, Turner ir tikėjosi. Jis
mažiau nei sekundę stebeilijo į vėduokle išskleistas korteles ir mažiau
nei sekundę žvelgė į atvirą bagažinę, kurią čia pat paslaugiai ir
užtrenkė.
Turner spustelėjo akseleratorių ir pajudėjo pirmyn. Ir lengviau
atsikvėpė.
– Edmonds jau turėtų būti viduje, – pasakė Ričeris.
– Turi kokių nors protingų idėjų?
– Menkiausi problemos požymiai – išsyk spausk akseleratorių.
Kiaurai per užkardą. Jei sulankstysime dryžuoto metalo gabalą,
mūsų problemų kiekį tai menkai tepadidins.
– Galime pervažiuoti sargybinį.
– Jis atšoks į šalį. Sargybiniai yra žmonės, kaip ir visi kiti.
– Aplankstysime armijos automobilį.
 – Aš jau aplanksčiau armijos automobilį. Praėjusį vakarą. Dviejų
vaikinų galvomis.
– Atrodo, turi pomėgį lankstyti armijos nuosavybę žmonių
galvomis. – Vėl tas šiltas, kimtelėjęs, dustelėjęs, nuoširdus balsas. –
Kad ir mano kabineto stalą.
Jis linktelėjo. Jau pasakojo tą istoriją telefonu. Iš Pietų Dakotos.
Senas tyrimas, sukėlęs šiokią tokią įtampą. Trumpa istorija, virtusi
ilga. Tiktai tam, kad kuo ilgiau būtų galima tęsti pokalbį. Kuo ilgiau
klausytis jos balso.
Ji paklausė:
– Kas tiedu vaikinai iš praėjusio vakaro?
– Paini istorija, – atsakė jis. – Papasakosiu vėliau.
– Tikiuosi, galėsi tai padaryti, – pasakė ji.
Automobilis nuriedėjo kito patikrinimo punkto link. Prisiartinus
prie jo tapo aišku, kad pramušti barjerą galimybių nebus. Pats
judėjimo įkarštis, kaip visuomet armijoje tokiu paros metu. Prie
užkardo lūkuriavo šiokia tokia išvykstančių automobilių eilutė ir
keletas leidimo įvažiuoti laukiančių automobilių. Įvardijus tiksliai,
du automobiliai prieš juos išvykimo juostoje, trys automobiliai
kitapus užkardo, atvykimo juostoje. Būdelėje dirbo du pareigūnai.
Vienas iš jų lakstė į kairę ir dešinę, vieną automobilį išleisdamas, kitą
įleisdamas, griežtai laikydamasis eiliškumo.
Kitas pareigūnas buvo būdelėje. Kalbėjosi telefonu. Kažko įdėmiai
klausėsi.
Turner sustabdė automobilį kelio „piltuvo gurklyje“ kitiems dviem
iš paskos. Sargybinio būdelė stovėjo priekyje iš kairės, o dešinėje
driekėsi nenutrūkstanti betoninių „drakono dantų“ eilė. Žemos,
drūtos piramidės nupjautomis viršūnėmis, apie trijų pėdų aukščio,
neabejotinai sustiprintos storais armatūros strypais ir įkastos giliai į
žemę.
Antrasis pareigūnas vis dar kalbėjo telefonu.
Kitoje juostoje barjeras pakilo, ir vienas automobilis įvažiavo į
vidų. Pirmasis pareigūnas pasilenkė prie pirmojo priekyje stovinčio
automobilio ir patikrino vairuotojo tapatybę, tuomet apžiūrėjo
bagažinę ir paspaudė mygtuką. Barjeras pakilo, ir automobilis
išvažiavo. Ričeris pasakė:
– Galbūt viskas tik į gera. Tikrinimas labai paviršutiniškas.
– Priklausomai nuo to, kokia tema yra tas pokalbis telefonu.
Ričeris pamėgino įsivaizduoti Treisę Edmonds, įžengiančią pro
pagrindinį sargybos patalpų įėjimą į priimamąjį ir išvystančią, jog
budinčio kapitono nėra. Koks nors pasipainiojęs tarnautojas su ja
pasisveikins ir nerangiai nušlepsės jo ieškoti. Kiek tvers Edmonds
kantrybė? Kiek uolus bus tarnautojas? Rangas čia taip pat turėtų
suvaidinti savo vaidmenį. Edmonds irgi yra kapitonė. To paties
rango kaip ir budintis pareigūnas. Abu pareigūnai vienodo rango. Ji
gali įkrėsti šiek tiek drausmės nepakankamai mitriam tarnautojui.
Bet tikrai išsyk nebus praleista, kaip kad įvyktų atvykus majorui ar
pulkininkui. Tarnautojas nebus toks miklus, koks būtų gavęs
įsakymą iš pastarųjų.
Antrasis sargybinis būdelėje tebesikalbėjo telefonu. Pirmasis,
esantis lauke, toliau lakstė nuo mašinos prie mašinos. Įvažiavo ir
išvažiavo dar viena mašina. Turner pasistūmėjo kiek į priekį ir
sustojo, buvo pirmoji prie užkardo, bet sykiu visiškai užblokuota:
kairėje stovėjo patikros posto būdelė, dešinėje „drakono dantys“, už
nugaros du automobiliai, o iš priekio – nuleistas užkardas. Ji
atsikvėpė, pokšt – atidarė bagažinę, kaip kortas paėmė tapatybės
korteles ir – bžžž – nuleido stiklą.
Antrasis pareigūnas pagaliau baigė pokalbį. Jis padėjo ragelį ir
išsyk nužvelgė išvažiavimo juostą. Peržvelgė ją nuo pradžios iki galo
ir nuo galo iki pradžios, pradėdamas nuo Turner ir ja baigdamas.
Išėjęs iš būdelės, jis žengė prie atdaro Turner automobilio lango.
– Atsiprašau už gaišatį, – pasakė jis.
Jis dirstelėjo į paskleistas tapatybės korteles, žengtelėjo atgal ir
užmetė akį į bagažinę, tuomet ją užtrenkė ir paspaudė mygtuką ant
būdelės šono. Užkardas pakilo, ir Turner pajudėjo iš vietos.
Ji giliai atsikvėpė.
Ričeris tarė:
– Dar vienas. O geri dalykai mėgsta trejybę.
– Tu tikrai tuo tiki?
– Na, iš tiesų, žinoma, netikiu. Galimybė, kad iš eilės įvyks trys
„taip“ arba „ne“, lygi maždaug dvylikai iš šimto.
Atrodė, kad šalia priekyje matomos trečiosios sargybos būdelės
tiksliai pasikartos veiksmų prie antrosios scenarijus. Ta pati trijų
automobilių eilutė, tokia pat eilutė prie įvažiavimo užkardo, du
dirbantys vaikinai, vienas iš jų bėgioja nuo vienos pusės prie kitos,
o kitas kalbasi telefonu.
Įdėmiai klausosi.
Turner pratarė:
– Šie telefoniniai pokalbiai juk turi būti svarbūs, ar ne? Juk tie
vaikinai šiuo metu galėtų užsiimti ir svarbesniais dalykais. Prie
užkardų gaišta visas pulkas aukšto rango karininkų. Kai kurie jų
tikriausiai yra jūrų pėstininkai, o tie gaišti nemėgsta.
– O mes mėgstame?
 – Nemėgstame, bet ne taip kaip jūrų pėstininkai. Mes ne
kiekvieną akimirką esame pasiryžę gelbėti pasaulį.
– Mano tėtis buvo jūrų pėstininkas.
– Ar jis išgelbėjo pasaulį?
– Jis neužėmė labai aukštų pareigų.
– Vis dėlto norėčiau žinoti, kas ten kalba kitame telefono linijos
gale.
Ričeris prisiminė laikus, kai pats buvo kapitonas. Kiek jis
laukdavo, kol kitas kapitonas užbaigs tvarkyti reikalus? Turbūt ne
per ilgiausiai. Bet galbūt Edmonds yra malonesnė. Kantresnė. O gal
sargybos patalpose ji tiesiog jaučiasi ne savame kailyje. Nors ir yra
teisininkė. Turėtų būti mačiusi begalę sargybos patalpų. Nebent ji
daugiau kabineto žmogus, knygų žiurkė. Galimas daiktas, jog taip ir
yra. Kad ir kaip būtų, ji juk dirba Žmogiškųjų išteklių valdyboje. Tai
turėtų kai ką reikšti. Kiek Žmogiškųjų išteklių valdybos veiklos
vyksta kalėjimų kamerose?
Jis atsakė:
– Tai didelė bazė. Skambinama gali būti nebūtinai iš sargybos
patalpų.
– Kas dar galėtų šiems sargybiniams būti taip svarbu?
– Galbūt jie turi atlaisvinti kelią generolui. Arba užsisakyti picą.
Arba sako savo merginoms, kad greitai bus namuose.
– Tikėkimės, – atsakė Turner. – Tikėkimės, kad vienas iš tų
dalykų. Arba jie visi drauge.
Priešingoje pusėje užkardas pakilo, ir vidun įvažiavo automobilis.
Lauke esantis pareigūnas pasilenkė prie automobilio išvažiavimo
juostoje, patikrino vairuotojo tapatybę, bagažinės turinį, tuomet
pakėlė užkardą, ir automobilis išvažiavo. Turner pavarė automobilį
kelis metrus į priekį. Pareigūnas būdelėje vis dar tebekalbėjo
telefonu.
Tiksliau, vis dar įdėmiai tebesiklausė.
Turner pasakė:
– Jiems netgi nereikia kam nors skambinti. Ant mano uniformos
nėra jokių juostelių ar ženklų. Jie iš manęs atimti. Aš atrodau kaip
bėganti kalinė.
– Arba specialiųjų pajėgų kietuolė. Slapta ir anonimiška.
Žiūrėkime pozityviai. Svarbiausia neleisti jiems pamatyti tavo batų.
Įvažiavo dar vienas automobilis, vienas išvažiavo. Turner sustabdė
savąjį ties paskutiniuoju užkardu. Ji truktelėjimu atidarė bagažinę,
paėmė į saują tapatybės korteles ir nuleido stiklą. Vaikinas viduje vis
dar tebelaikė telefono ragelį. Lauke esantis vaikinas buvo užsiėmęs su
leidimo įvažiuoti laukiančiu automobiliu. Išsyk už paskutiniojo
barjero „drakono dantų“ eilė baigėsi, išvažiavimo juosta platėjo ir
virto eiline Virdžinijos valstijos gatve.
Toje gatvėje stovėjo Arlingtono apygardos policijos automobilis.
– Jie, atrodo, dar tebenori, kad jėga išsiveržčiau iš kalėjimo? –
pasakė Turner.
– Jėgą vartosime tik jei bus būtina, – pasakė Ričeris.
Lauke esantis vaikinas baigė tikrinti įvažiuojantį automobilį ir
pakėlė įvažiavimo užkardą. Būdelėje esantis sargybinis baigė kalbėtis
ir padėjo telefono ragelį. Jis išėjo į lauką, pasilenkė ir pažvelgė į
tapatybės korteles Turner rankoje. Jo akys porą kartų suvaikščiojo
nuo kortelių prie veidų. Ričeris nusigręžė ir sužiuro į priekį. Stengėsi
sėdėti susmukęs krėsle ir atrodyti pusamžis bei vidutinio dydžio.
Atsitraukęs nuo lango, pareigūnas žengė prie bagažinės. Į ją
stebeilijo kiek ilgiau. Tuomet uždėjo ranką ant bagažinės dangčio ir
švelniai jį nuleido, kol šis užsirakindamas trakštelėjo.
Tuomet žengė prie savo būdelės ir paspaudė mygtuką.
Užkardas pakilo, Turner spustelėjo akseleratorių, ir automobilis
pajudėjo pro barjerą, šone palikdamas paskutinius „drakono dantis“.
Jis pasuko į gatvę, plačią, erdvią, trijuostę, pravažiavo stovintį
Arlingtono policijos ekipažą ir nėrė į tamsą.
„Akivaizdu, kad kapitonė Treisė Edmonds yra pasiutiškai kantri
moteris“, – pagalvojo Ričeris.
 DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Suzana, atrodo, išmanė vietinių kelių tinklą. Ji pasuko į kairę ir

aplenkė kapines šiauriniu pakraščiu, tuomet vėl pasuko ir kiek
pavažiavo jų rytinio pakraščio link.
– Manau, važiuokime stoties link, – pasakė ji. – Ten paliktume
automobilį ir paskatintume juos manyti, jog išvykome traukiniu.
– Man tinka, – pasakė Ričeris.
– Kaip siūlytum ten patekti?
– Koks pats kvailiausias maršrutas?
– Šiuo paros metu? – paklausė ji. – Manyčiau, kuo labiau
nutolusios gatvės. Konstitucijos aveniu, be abejo. Visą kelią būsime
lėti ir gerai matomi.
– Tada taip ir darysime. Jie iš mūsų tikėsis ko kito.
Taigi Turner persirikiavo į reikiamą eismo juostą ir pasirengė kirsti
upę. Eismas buvo labai intensyvus. Spūsčių valanda ne tik kariniame,
bet ir civiliniame pasaulyje. Automobiliai kone rėmėsi nosimis ir
galais; visa gatvė atrodė kaip judanti stovėjimo aikštelė. Turner
barbeno pirštais į vairą ir nuolat dirsčiojo į veidrodėlį, ieškodama
progos peršokti iš juostos į juostą ir įgyti bent minimalų pranašumą
prieš transporto srovę.
– Atsipalaiduok, – pasakė Ričeris. – Spūsčių valanda dabar tikrai
yra mūsų draugė. Jiems nėra galimybių mus persekioti.
– Jeigu jie nepasitelks malūnsparnio.
 – O jo jie nepasitelks, tik ne čia. Čia jie pernelyg baimintųsi
nukristi ir užmušti kokį kongresmeną. Tai gali labai nemaloniai
atsiliepti jų biudžetui.
Jie iš lėto užropojo ant tilto ir netrukus pasiekė upės vidurį, kartu
palikdami Arlingtono apygardą sau už nugarų. Turner pasakė:
– Kalbant apie biudžetą, aš neturiu pinigų. Jie viską iš manęs
paėmė ir sudėjo į plastikinį maišelį.
– Aš irgi. Bet pasiskolinau trisdešimt baksų iš savo advokatės.
– Kodėl ji tau skolino pinigus?
– Ji nežino, kad paskolino. Kol kas nežino. Bet netrukus sužinos.
Aš jai palikau paskolos raštelį.
– Mums reikės daugiau nei trisdešimties dolerių. Pradžiai man
reikia civilinių drabužių.
– O man reikia batų raištelių, – atsakė Ričeris. – Turime surasti
bankomatą.
– Mes neturime kortelių.
– Bankomatų yra visokių.
Jie nuvažiavo nuo tilto, riedėjo iš lėto, daugybę kartų sustodami, ir
atsidūrė Kolumbijos apygardos teritorijoje, priklausančioje
Metropolijos policijos departamentui. Ir bematant Ričeris priešakyje
pastebėjo du policijos automobilius, sustatytus nosis prieš nosį
šalikelėje prie Linkolno memorialo. Automobiliai buvo įjungtais
varikliais, iš abiejų kyšojo gal tuzinas radijo antenų. Kiekviename
šiltai, jaukiai ir patogiai sėdėjo po policininką. Ričeris vylėsi, jog tai
eilinis reidas. Turner persirikiavo į kitą eismo juostą ir pravažiavo
pro policininkus prisidengdama kitais vienas šalia kito slenkančiais
automobiliais. Policininkai nesukruto.
 Jie stūmėsi pirmyn tirštėjančioje sutemoje, lėtai ir su nuolatiniais
sustojimais, niekieno neatpažinti, įšalę „ledo gabale“, sudarytame iš
penkiasdešimties tūkstančių automobilių, užkimšusių tuos kelis
kilometrus apygardos gatvių. Pasukę į šiaurę 23-iąja gatve,
pravažiavo tą patį kvartalą, kuriuo vakar pirmyn ir atgal zujo Ričeris,
tuomet pasuko į dešinę, į Konstitucijos aveniu, kuris, ilgas ir tiesus,
regis, driekėsi priešais juos į pačią begalybę. Begalinė raudonų
galinių žibintų upė.
– Papasakok man apie tuos du tave aplankiusius vaikinus, –
paprašė Turner.
Ričeris nesibrangino:
– Atvažiavau autobusu ir išsyk nuėjau į Uolų upę. Ketinau tau
pasiūlyti išeiti drauge papietauti. Bet tavęs, suprantama, tenai
nebuvo. O bičas, sėdintis tavo vietoje, man išdėstė mėšlinus
kaltinimus užpuolimu, suguldytus byloje prieš mane. Liudijimą
kažkokio bandito, su kuriuo turėjom reikalų prieš šešiolika metų.
Tai man nepadarė įspūdžio, tad jis pasinaudojo kažkokiu Dešimtojo
straipsnio paragrafu ir atšaukė mane iš civilinio gyvenimo.
– Taigi tu vėl armijoje?
– Nuo vakar vakaro.
– Nuostabu.
– Aš kažkodėl euforijos nejaučiu. Bent jau kol kas.
– Kas sėdi mano vietoje?
– Papulkininkis pavarde Morganas. Iš pažiūros administracinis
tipas. Jis mane apgyvendino motelyje į šiaurės vakarus nuo būstinės.
Praėjus vos penkioms minutėms nuo tos akimirkos, kai ten
atsidūriau, automobiliu atvažiavo du vaikinai. Aišku, puskarininkiai,
netoli trisdešimties, pilni bezdalų ir vėjo apie tai, kaip aš sugadinau
padalinio reputaciją ir kad turėčiau dingti iš miesto, kad jiems
vieniems palikčiau karo lauko teismo malonumus, ir kad jie
prispardys man subinę, jei jų nepaklausysiu. Taigi teko padaužyti jų
galvas į jų automobilio šoną.
– Kas jie buvo iš tiesų? Ar išsiaiškinai pavardes? Tokių žmonių
savo padalinyje aš nenoriu.
– Jie ne iš 110-ojo padalinio. Tai buvo akivaizdu. Jų automobilio
viduje buvo šilta. Jis buvo važiavęs daug toliau nei pusantro
kilometro nuo Uolų upės. Be to, jų koviniai įgūdžiai neatitiko
standarto. Tai ne tavo žmonės. Dėl to esu tikras, nes pastate atlikau
neoficialią personalo apskaitą. Visur slampinėjau ir tikrinau visus
kabinetus. Tų vaikinų ten nebuvo.
– Tad kas jie?
– Jie buvo dvi mažos didelės dėlionės dalelės.
– Koks paveikslas nupieštas ant dėžės?
– Nežinau, bet šiandien juos vėl mačiau. Per atstumą. Jie su
pastiprinimu atvažiavo į motelį. Atsivežė dar du vaikinus, buvo
keturiese. Spėju, tikrino, ar aš jau išvykęs, o jei ne, buvo nusiteikę
paspartinti mano apsisprendimą.
– Jei jie ne iš 110-ojo padalinio, kodėl norėjo, kad išvažiuotum?
– Būtent, – atsakė Ričeris. – Jie manęs netgi nepažinojo. Paprastai
žmonės, turintys su manimi reikalų, ne išsyk užsinori, kad dingčiau.
Jie stūmėsi toliau, pravažiavo Vietnamo memorialo sieną. Ten
stovėjo dar vienas Metropolijos policijos departamento automobilis.
Visas pasišiaušęs antenomis, variklis įjungtas. Ričeris pasakė:
 – Tikriausiai galima manyti, kad dabar jau žinia apie mus turėjo
pasklisti, ką?
– Nebent tavo kapitonė Edmonds būtų užmigusi belaukdama, –
atsakė Turner.
Jie pravėžlino pro stovintį policijos automobilį gana arti, kad
Ričeris galėtų įsižiūrėti į viduje sėdintį policininką. Sėdėjo aukštas
juodaodis vyras, plonas kaip skustuvas. Jis galėtų būti Dajerio
budinčio kapitono brolis. O tai būtų nelabai gerai.
– Kokie tie kaltinimai šešiolikos metų senumo užpuolimu? –
paklausė Turner.
Ričeris atsakė:
– Kalbama apie Los Andželo banditą, užsiėmusį ginklų prekyba
juodojoje rinkoje iš atsargų, susidariusių išformuojant „Audros
dykumoje“ ginkluotę. Didelis riebus idiotas, sau davęs Šuns
pravardę. Prisimenu, kaip su juo kalbėjau. Faktiškai sunku būtų ir
pamiršti. Jis buvo namo didumo. Atrodo, jis neseniai mirė. Paliko
rašytinius parodymus, kurių kiekvienoje eilutėje mano pavardė. Bet
aš jo nemušiau. Nė nesirengiau. Faktiškai sunku įsivaizduoti, kaip
būčiau galėjęs tai padaryti. Mano ranka iki alkūnės turėtų panirti į
lašinius, kol sutiktų ką nors kieto.
– Tad kokia galėtų būti tikroji istorija?
– Spėju, kad pas jį apsilankė koks nors supykdytas klientas su
kompanija, apsirūpinę beisbolo lazdomis. Po kurio laiko riebuilis
ėmė galvoti, kaip čia susiorganizavus kompensaciją. Supranti,
bylinėtis mėgstančioje mūsų visuomenėje tokiu būdu yra galimybė
gauti ką nors už nieką. Taigi jis nuėjo pas kažkokį profesionalų bylų
kurpėją, kuris nematė prasmės ieškoti vaikinų su beisbolo lazdomis.
Bet storulis galbūt paminėjo asmens iš armijos apsilankymą.
Teisininkas susigaudė, kad dėdė Semas turi begalę pinigėlių, todėl ir
sukurpė šitą suknistą ieškinį. Tokių per metų metus parašyta turbūt
šimtai tūkstančių. Mūsų segtuvai nuo jų tikriausiai sprogte sprogsta.
Ir visiškai pagrįstai į juos žiūrima su panieka, iš jų tyčiojamasi, jie
įkišami į stalčius ir amžiams pamirštami. Išskyrus šį vieną, kurį
ištraukė į dienos šviesą.
– Kodėl?
– Tai dar viena dėlionės detalė. Morganas man pasakė, kad ties
mano byla buvo įkištas žymeklis. Jo teigimu, jis nesuveikė bylą
ištraukiant, bet suveikė ją dedant atgal. Aš tuo netikiu. Mūsų
biurokratai šioje srityje nepralenkiami. Nemanau, kad apskritai
egzistavo koks nors žymeklis. Spėju, kad tai tiesiog paskutinės
minutės chaoso pasekmė. Kažką apėmė didelė panika.
– Dėl tavęs?
Ričeris papurtė galvą.
– Ne, iš pradžių dėl tavęs. Tavęs ir Afganistano.
Jis staiga nutilo, nes automobilio saloną per veidrodėlius nušvietė
mėlyni ir raudoni atšvaitai. Jiems už nugarų per automobilių
džiungles brovėsi policijos automobilis. Kaukė sirena, skubri ir
nekantri, paeiliui keisdama visus užprogramuotus signalo variantus.
Uau, uau, uau, kiau–kiau–kiau–kiau–kiau, graudus dvitonis ŪŪŪ–
ūūū. Ričeris pasisuko sėdynėje. Policijos automobilis buvo maždaug
už dvidešimties automobilių. Jo priešakyje kitos mašinos spraudėsi
šen ir ten, glaudėsi prie kelkraščio, stengdamosi užkimštoje gatvėje
sudaryti papildomą eismo juostą.
Turner taip pat dirstelėjo atgal.
– Nusiramink, – pasakė ji. – Tai Metropolijos policijos
departamento automobilis. Mus medžios kariškiai. Mes jokiais
reikalais neprašome policijos pagalbos. Galbūt FTB, bet tik ne šitų
klounų.
– Mentai manęs nori dėl Murkroo, – atsakė Ričeris. – Tavo
advokato. Detektyvas pavarde Podolskis yra įsitikinęs, kad tai
padariau aš.
– Kodėl jis taip mano?
– Esu paskutinis žmogus, kuris kalbėjosi su Murkrou, o aš po
kurio laiko išmečiau savo senus drabužius. Buvau vienas, ir niekas
negali paliudyti tuo metu mane matęs kitur nei toje vietoje, kurioje
sumušė Murkroą.
– Kodėl išmetei savo drabužius?
– Nusipirkti naujus buvo pigiau, nei tuos nešti į skalbyklą.
– Apie ką jūs kalbėjotės su Murkrou?
– Siekiau, kad jis tave paleistų iš kameros.
Juos ir policijos automobilį jau beskyrė maždaug dešimt mašinų.
Taigi jam gan greit sekėsi irtis per automobilių košę.
– Nusivilk savo švarką, – pasakė Ričeris.
– Paprastai, prieš tai darydama, aš pageidauju kokteilio ir filmo, –
atsakė Turner.
– Nenoriu, kad jie pamatytų tavo uniformą. Jei jie ieško manęs,
vadinasi, ieško ir tavęs.
– Jie, be abejo, turi mūsų automobilio numerį.
– Jie jo gali ir nepamatyti. Mašinos čia susirėmusios kaip silkės
statinėje.
Priešakyje esantys automobiliai ėmė spaustis prie kelkraščio.
Turner pasekė jais, vairuodama vien kairiąja ranka, o dešiniąja
užsiimdama viršutine uniformos dalimi – atsegdama prarėžą,
atitraukdama užtrauktuką. Pasilenkusi į priekį, ji išvadavo kairįjį
petį, po to dešinįjį. Tada ištraukė iš rankovės kairę ranką, po
akimirkos ir dešinę. Ričeris ištraukė švarką jai iš už nugaros ir
numetė prie galinės sėdynės ant grindų. Po marškiniais Suzana
dėvėjo žalsvos alyvuogių spalvos trumparankovius sportinukus.
Turbūt XS dydžio, dingtelėjo Ričeriui. Jie jai labai gerai tiko,
išskyrus tai, kad buvo šiek tiek trumpoki ir vargiai siekė juosmenį.
Tarp kelnių viršaus ir marškinėlių apačios matėsi 2–3 centimetrai
odos, lygios, standžios, įdegusios.
Jis vėl pažvelgė atgal. Dabar policininkai buvo vos už dviejų
automobilių ir vis artėjo, jų automobilis tebemirkčiojo raudonai
mėlynai, vis dar kaukė, kudakavo ir dejavo.
Ričeris paklausė:
– Ar būtum ėjus pietauti su manimi, jei vakar būtumei buvusi
darbe? Arba šį vakarą, jei Murkroas būtų tave iškrapštęs?
– Tau būtent dabar reikia tai žinoti? – paklausė ji, stebėdama
galinio vaizdo veidrodėlį.
Jie buvo vos už poros šimtų metrų nuo 17-osios gatvės. Priešakyje
ir dešinėje, gerai apšviestas, tamsoje dunksojo Vašingtono
monumentas.
Policijos automobilis susigretino su jais. Ir daugiau į priekį
nebejudėjo.
 DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Nejudėjo jis todėl, kad priešais juos esantis automobilis reikiamai

nebuvo pasitraukęs link šalikelės, juostoje kairiau stovėjo
sunkvežimis plačia krovinių kabina ir dvigubu galiniu tiltu.
Policininkas tiesiog negalėjo stumtis pirmyn. Viduje sėdėjo
baltaodis riebaus sprando vyras. Ričeris pastebėjo, jog jis
probėgšmais ir visiškai abejingai paskersakiavo į Turner, tuomet
nusuko žvilgsnį šalin. Tuomet sužiuro į savo prietaisų skydą, kur,
matyt, buvo sumontuoti sirenos jungikliai, nes tą pačią akimirką
sirenos pobūdis pasikeitė ir ji virto greitu nenutrūkstamu kalenimu,
maniakišku ir neįtikėtinai garsiu.
Bet buvo akivaizdu, kad tarp priekinių krėslų yra dar kažkas, ir tas
kažkas policininkui buvo gerokai įdomiau nei sirenų jungikliai. Nes
policininko galva ilgam liko palenkta žemyn. Jis į kažką įdėmiai
stebeilijo. Turbūt į nešiojamojo kompiuterio ekraną, dingtelėjo
Ričeriui. Ar kokio kito šiuolaikinio komunikacijos prietaiso. Jam
teko tokių matyti civilinių policininkų automobiliuose. Kai
kuriuose jų ant lanksčių laikiklių būdavo įmontuoti ploni pilki
ekranai, pilni nuolat atsinaujinančių žinučių, skelbimų ir
perspėjimų.
– Turime problemą, – pasakė jis.
– Kokią problemą? – atsiliepė Turner.
 – Manau, šis vaikinas taip pat važiuoja į geležinkelio stotį. Arba
autobusų stotį. Ieškoti mūsų. Manau, jis ekrane mato informaciją
apie mus ir mūsų nuotraukas. Nuotraukas gauti juk nesunku, tiesa?
Iš kariškių. Manau, dabar savo ekrane jis žiūri būtent į mūsų
nuotraukas. Matai, kaip jis stengiasi nežiūrėti į mūsų pusę?
Turner dirstelėjo į kairę. Policininkas tebežiūrėjo žemyn. Jo
dešinioji ranka judėjo. Galbūt jis graibėsi mikrofono. Priešakyje
transporto priemonės pradėjo judėti, ir prieš juos esantis
automobilis pagaliau atlaisvino kelią. Platusis sunkvežimis taip pat
pasislinko per keliolika centimetrų į šalį. Policijos automobilis jau
galėjo pravažiuoti.
Bet vairuotojas nepakėlė galvos. Ir jo automobilis nejudėjo.
Sirena kaukė toliau. Policininkas ėmė kalbėti. Ką jis sakė, suprasti
buvo neįmanoma. Po kurio laiko pareigūnas nutilo ir įsiklausė.
Kažkas jam pateikė klausimą. Galimas daiktas, tai buvo koks nors
pompastiškas radijo šaukinys, reiškiantis: „Ar jūs tikras?“ Nes tą
akimirką policininkas atsisuko veidu tiesiai į Turner ir net šiek tiek
pasviro į jos pusę, kad geriau matytų. Kokią sekundę stebeilijęs į
Turner, jis pasviro į priekį, kad pamatytų Ričerį.
Jo lūpos sujudėjo.
Iš jų išsprūdo vienas skiemuo, trumpas, negirdimas, net
neabejotinai gomurinės priebalsės ir pučiamosios balsės ar dvigarsio
derinys. Taigi beveik neabejotinai – „taip“.
Tuomet policininkas atsisegė saugos diržą, o jo dešinioji ranka
nuslydo prie strėnų.
– Paliekam laivą, – pasakė Ričeris.
Jis staigiai atidarė dureles ir pusiau kūlversčiu nusirideno ant
šaligatvio. Turner skubiai išsiropštė paskui jį, pirma prasibraudama
pro prietaisų skydą, paskui per keleivio sėdynę. Jų automobilis
riedėjo toliau, kol švelniai „pabučiavo“ priekyje esančio automobilio
buferį. Turner žemę palietė visomis keturiomis, tik kiek nevikriai dėl
smukčiojančių batų. Ričeris padėjo jai atsistoti, ir jiedu drauge,
stryktelėję skersai šaligatvį, per veją nubėgo parko link. Greitai nuo
aplinkinių žvilgsnių juos paslėpė belapių medžių kamienai ir vakaro
sutemos. Už nugarų nesigirdėjo nieko daugiau, tik tankus sirenos
kalenimas. Jie puslankiu prisiartino prie Atsispindinčiojo baseino.
Turner liko tik su trumparankoviais marškinėliais, o oras buvo šaltas.
Ričeris nusivilko marškinius ir padavė jai.
– Apsivilk šituos, – pasakė jis. – Ir skiriamės. Taip bus saugiau.
Susitinkame po penkiolikos minučių prie Vietnamo karo veteranų
memorialinės sienos. Jei aš nepasirodysiu, toliau sukis viena.
– Tą patį daryk ir tu, jei nepasirodysiu aš, – atsakė ji, ir jiedu
išsiskyrė: ji nuėjo į vieną pusę, jis – į kitą.

Ričeris bet kuriame kontekste išsiskyrė aukštu ūgiu, tad pirmas

dalykas, kurio jis ieškojo, buvo suolelis. Jis stengėsi eiti lėtai ir
nerūpestingai, rankas laikydamas kišenėse, tarytum niekas pasaulyje
jam nerūpėtų, nes bėgantis žmogus pritraukia aplinkinių dėmesį
šimteriopai greičiau, nei einantis. Dar vienas evoliucijos paveldas.
Plėšrūnas ir auka, judesys ir sąstingis. Nesidairė jis ir atgal.
Nesižvalgė šen ir ten. Žiūrėjo tiesiai į priekį ir žengė savo žvilgsnio
kryptimi. Sutemos buvo bebaigią užkariauti pasaulį, bet aplinkui dar
vaikštinėjo daugybė žmonių. Ne tiek daug kaip vasarą, bet matėsi
nemažai žiemos turistų, savo gyvenimo dienas užbaiginėjančių
senolių. Priešakyje, prie memorialinės sienos, taip pat būriavosi
įprastinė minia žmonių – vieni atėję dėl asmeninio gedulo, kiti
norėdami pademonstruoti pagarbą, o kai kurie išsiruošę tiesiog
pažiopsoti į keistuolius, kuriuos ši vieta visuomet traukia. Turner
niekur nebuvo matyti. Policijos sirena nutilo; vietoj jos girdėjosi tik
automobilių signalai. Policininkas tikriausiai bus palikęs savo
automobilį, ir policijos bei Salivan automobiliai nūnai blokavo visą
gatvės eismą.
Už dvidešimties metrų Ričeris prieblandoje pamatė suolelį,
niekieno neužimtą, stovintį palei baseiną. Už suolelio driekėsi
ramaus vandens plynė. Ričeris ramiai ir atsipalaidavęs nužingsniavo
jo link, priėjęs padelsė, tarytum svarstydamas, sėstis ar ne, ir
galiausiai atsisėdo, pasilenkė į priekį ir alkūnėmis įsirėmė į kelius. Jis
žiūrėjo žemyn kaip susimąstęs žmogus, turintis daug dalykų savo
galvoje. Atidus žvilgsnis jį išduotų, bet iš pirmo žvilgsnio nebuvo
akivaizdu, kad tai aukštas žmogus arba kad tai bėglys. Įtarimą galėjo
kelti tai, kad jis buvo be švarko. Vakaras tikrai ne toks, kai
vaikščiojama vienais marškiniais.
Už trisdešimties metrų, užnugaryje, tebeaidėjo automobilių
pypsniai. Jis laukė nuleidęs galvą, sėdėjo tylus ir ramus.
Tuomet maždaug už keturiasdešimties metrų akies krašteliu
pastebėjo policininką riebiu sprandu, risnojantį šen ir ten su
prožektoriumi rankoje, bet be ginklo. Vyras bėginėjo į kairę ir
dešinę, atrodė nervingas ir pasinėręs į paieškas, turbūt užsitraukęs
savo šefo nemalonę už tai, kad laikė bėglius už uodegos ir paleido.
Ričeris išgirdo dvi besiartinančias sirenas, abi kol kas toli. Viena
buvo girdėti iš pietų, galbūt paties C gatvės galo, o kita iš šiaurės, 15-
osios ar 14-osios gatvės. Šiuo metu turėtų būti kažkur apie
Baltuosius rūmus ar Akvariumą.
 Ričeris laukė.
Riebiasprandis pareigūnas nusiskubino memorialinės sienos link.
Jau buvo pusiaukelėje, bet staiga sustojo ir apsisuko trimis šimtais
šešiasdešimčia laipsnių. Ričeris pajuto, kaip policininko žvilgsnis
praslydo jo nugara. Žmogus, tykiai sėdintis ir žvelgiantis į vandenį,
jo nedomino, kai aplinkui buvo daugiau žadančių objektų – kad ir
trisdešimties ar keturiasdešimties žmonių minia, žingsniuojanti
memorialo link, arba turistų ar užsieniečių pulkelis, atsitiktinai
atsidūręs šalimais ir judantis ta pačia kryptimi, arba abi šios grupės
kartu paėmus. Judantys taikiniai. Evoliucija. Policininkas
nusiskubino jiems įkandin. Teisingas tikimybėmis paremtas
pasirinkimas, dingtelėjo Ričeriui. Kiekvienas tikisi judėjimo. Sėdėti
ramiai buvo puiki mintis.
Sirenos artėjo, bet ne itin sparčiai. Kažkoks gravitacijos centras,
atrodo, traukė jas į rytus. Tai irgi buvo racionalus „procentų
žaidimas“. Metropolijos policijos departamentas akivaizdžiai gerai
orientavosi savo smėlio dėžėje. Rytinėje dalyje buvo muziejai ir
galerijos, o kartu ir minios. Toliau Kapitolijus, o už jo atsiveria
plačios galimybės sprukti į šiaurę ir pietus keliais ar geležinkeliais.
Ričeris sėdėjo visiškai nejudėdamas, nesidairydamas aplinkui, tik
žvelgdamas tiesiai priekin, į vandenį. Tuomet, kai laikmatis jo
galvoje išmušė lygiai dešimt minučių, jis ramiai atsistojo ir pasistengė
kūnu demonstruoti visas ramaus žmogaus emocijas, kokias tik galėjo
sugalvoti. Nusižiovavo, įsirėmęs delnais į strėnas pasirąžė, vėl
nusižiovavo. Tuomet neskubria eisena patraukė į vakarus, tarytum
visas pasaulio laikas būtų priklausęs jam vienam. Iš kairės driekėsi
baseinas; jo ilga tingi kreivė, neryškiai spindinti pro belapius
medžius, už keturių minučių jį atvedė prie Vietnamo karo veteranų
memorialinės sienos. Stovėdamas minios pakraštyje lyg vienas
lankytojas iš daugelio, Ričeris patyliukais dairėsi Suzanos Turner.
Bet jos niekur nebuvo matyti.
 DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Ričeris nužingsniavo palei sieną – iš pradžių aukštą, toliau

žemėjančią, tuomet vėl pamažu aukštėjančią, ženklinančią metus
nuo 1959-ųjų iki 1975-ųjų. Apsisukęs grįžo atgal nuo 1975-ųjų iki
1959-ųjų metų žymės. Du kartus pražingsniavo pro daugiau nei
penkiasdešimt aštuonis tūkstančius sienoje išrašytų pavardžių,
tačiau Suzanos Turner niekur nebuvo matyti. „Jei aš nepasirodysiu,
toliau sukis viena“, – pasakė jis jai, o ji atsakė: „Tą patį daryk ir tu, jei
nepasirodysiu aš.“ Laiko prabėgo gerokai daugiau, nei jų sutartos
penkiolika minučių. Bet Ričeris delsė. Jis dar kartą nuėjo palei sieną
pirmyn ir atgal, pradėdamas nuo žemų dvidešimties centimetrų
blokelių, ženklinančių negausias pirmąsias aukas, pro daugiausiai
aukų pareikalavusius 1968-uosius ir 1969-uosius metus, kuriems
atstovavo daugiau kaip trijų metrų aukščio tankiai prirašyti akmens
luitai, iki pavienių paskutiniųjų aukų, kurių vardai buvo išrašyti ant
dvidešimties centimetrų blokelių. Kiekvieną sutiktą žmogų
nužvelgdamas arba tiesiogiai, arba jo atspindį poliruotame juodame
akmenyje. Bet nė vienas iš jų nebuvo Turner. Jis pasiekė karo pabaigą
ženklinančią sienos ribą, ir jam priešais akis išdygo įprastinis
suvenyrų pardavėjų bei relikvijų supirkėjų pulkelis. Vieni jų buvo
tikri veteranai, kiti tokiais apsimetė, bet visi jie siūlė senųjų dalinių
ženklelių, emblemų, jų simbolika išgraviruotų žiebtuvėlių ir
tūkstančius kitų beverčių dalykų, turinčių nebent grynai
sentimentalią vertę. Kaip visuomet, turistai noriai stvarstė siūlomas
prekes, pirko ir ėjo šalin; kaip visuomet, aplinkui slampinėjo ar
stoviniavo ir niekur nesiskubino keli įspūdingos išvaizdos arba
amžinai viskuo nepatenkinti tipai.
Ričeris nusišypsojo.
Nes vienas iš tų amžinai nepatenkintų tipų buvo liekna mergina
palaidais tamsiais plaukais, dėvinti jai dvigubai per didelį apsiaustą,
dukart ją apglėbiantį ir ilgumo iki kelių, apsimovusi
kamufliažinėmis kelnėmis ir apsiavusi batus nukarusiais liežuviais.
Apsiausto rankovės buvo atraitotos iki riešų, o rankos sukištos į
kišenes. Ji stovėjo pasikūprinusi, nuleidusi galvą, vos juntamai
svyravo nuo vienos kojos ant kitos ir atrodė lyg narkomanė ar
padauginusi svaigalų.
Suzana Turner, puikiai vaidinanti savo vaidmenį, prisitaikiusi prie
aplinkos, pasislėpusi atviroje vietoje.

Ričeris prisiartino prie jos.

– Tu tikrai puikiai vaidini.
– Kitokios išeities neturėjau, – atsakė Turner. – Mentas praėjo pro
pat mane. Buvo tokiu atstumu kaip tu nuo manęs. Tai tas pats bičas
iš policijos automobilio, kurį matėme anksčiau stovintį šalikelėje.
– Kur jis dabar?
– Jis nuėjo rytų kryptimi. Plonas kaip kartis. Praėjo pro mane.
Spėju, kad ir pro tave.
– Aš jo nemačiau.
– Jis praėjo kita baseino puse. Tu taip ir nepakėlei galvos.
– Tu mane stebėjai?
 – Taip. Tu taip pat puikiai vaidinai.
– Kodėl mane stebėjai?
– Tam atvejui, jei tau prireiktų pagalbos.
Ričeris tarė:
– Jei jie juda į rytus, mums geriausia judėti į vakarus.
– Pėsčiomis?
– Ne, taksi, – atsakė Ričeris. – Taksi šiame mieste yra pats
nematomiausias dalykas.
Kiekviena žinomesnė turistų lankoma įžymybė parko rajone
visuomet buvo „globojama“ dviejų ar trijų taksi automobilių.
Memorialinė siena nebuvo išimtis. Už paskutinio suvenyrų kiosko
rikiavosi murzini aplankstyti automobiliai su taksi žiburėliais ant
stogų. Ričeris ir Turner sėdo į pirmąjį.
– Arlingtono kapinės, – nurodė Ričeris. – Pagrindinis įėjimas.
Jis perskaitė informaciją ant durelių, skelbiančią, kad mokestis yra
trys baksai už įsėdimą ir doleris trisdešimt penki centai už kiekvieną
nuvažiuotą kilometrą. Plius arbatpinigiai. Iš viso tikriausiai bus apie
septynis baksus. Vadinasi, jiems liks dar dvidešimt trys. Tai geriau nei
dūris smailia lazda į akį, bet gerokai netraukė iki sumos, kuri jiems
buvo reikalinga.
Jiedu sukrito į įdubusias sėdynes. Automobilis kratėsi ir šokinėjo,
tarytum jo ratai būtų buvę kvadratiniai, bet kelionės tikslą pasiekė.
Aplink užpakalinę Linkolno memorialo pusę, Memorialo tiltu per
upę atgal į Arlingtono apygardą ir iki autobusų stotelės ties kapinių
vartais. Ten, kur beveik lygiai prieš dvidešimt keturias valandas
Ričeris viską pradėjo.
Keistoka įvykių seka, keistoka pažanga.
 Autobusų stotelėje prie kapinių vartų lūkuriavo keletas žmonių –
nedidelio ūgio tamsaus gymio ispanakalbių vyriškių: akivaizdžiai
darbininkai, pavargę, kantrūs ir viskam abejingi. Ričeris ir Turner
įsimaišė tarp jų. Turner puikiai derėjo toje grupelėje, bet Ričeris ne.
Jis buvo daugiau nei galva aukštesnis ir dvigubai stambesnis už bet
kurį iš tų vyriškių. Ir daug blyškesnės odos. Atrodė kaip švyturys
tamsioje uolėtoje pakrantėje. Todėl laukimas buvo įtemptas. Ir ilgas.
Bet autobusas atvyko anksčiau, nei pro šalį pravažiavo pirmasis
policijos automobilis. Ričeris sumokėjo mokestį; Turner atsisėdo
prie lango, o Ričeris šalia jos prie tako ir pasistengė kiek galėdamas
labiau susigūžti. Autobusas pajudėjo lėtai ir gremėzdiškai. Tas pat
maršrutas, kuriuo prieš dieną važiavo ir Ričeris. Pasiekė stotelę trijų
juostų gatvės gale kalvos papėdėje, kurioje Ričeris tuomet išlipo, ir
nupūškavo aukštyn statoka įkalne 110-ojo padalinio būstinės link.
Turner prabilo:
– Jie susisieks su FTB, nes bus įsitikinę, kad mėginsime išvykti į
kitas valstijas. Vienintelis klausimas, kas paskambins pirmieji. Mano
pinigai yra Metropolijos policijos departamente. Armija tikriausiai
lauks iki rytojaus ryto.
– Viskas bus gerai, – atsakė Ričeris. – FTB nenaudoja kelių
užkardų, bent jau čia, rytinėje pakrantėje. Faktiškai jie tikriausiai
apskritai nekels savo subinių nuo krėslų. Tik įtrauks į savo stebėjimo
registrus mūsų tapatybės numerius ir banko korteles, tačiau tai
neturi reikšmės, nes neturime nei tapatybės, nei banko kortelių.
– Jie gali duoti signalą policijos skyriams, kad stebėtų savo
teritorijoje esančias autobusų stotis.
 – Mes stebėsime aplinką.
– Vis dėlto man reikia drabužių, – tarė Turner. – Bent jau kelnių
ir palaidinės.
– Mes turime devyniolika dolerių. Gali nusipirkti arba viena, arba
kita.
– Tada kelnes. O tavo apsiaustą išmainyčiau į tavo marškinius.
– Mano marškiniai ant tavęs atrodys kaip cirko palapinė.
– Man teko matyti moteris dėvint vyriškus marškinius. Jie atrodo
kaip pelerinos, elegantiški ir krintantys laisvomis klostėmis.
– Tu sušalsi.
– Aš gimusi Montanoje. Man niekada nešalta.
Autobusas užpūkštė į kalną ir susigretino su 110-ojo padalinio
būstine. Senasis mūrinis pastatas. Vartai atviri. Sargybinis savo poste,
būdelėje. Dieninis. Morgano automobilis stovi aikštelėje.
Perdažytosios durys uždarytos. Visuose languose dega šviesos.
Turner, persikreipusi kėdėje, kiek įmanoma ilgiau stebėjo pastatą,
žvelgė į jį iki pat paskutinės akimirkos, kol jis buvo matyti. Tuomet
atsigręžė į priekį ir pasakė:
– Tikiuosi, aš ten sugrįšiu.
– Sugrįši, – patikino Ričeris.
– Aš be galo sunkiai dirbau, kad čia patekčiau. Tai nuostabi
komanda. Bet tu ir pats žinai.
– Visi kiti mūsų nekenčia.
– Tik tokiu atveju, jei deramai atliekame savo darbą.
Ant kalvos viršūnės autobusas pasuko į kitą trijuostę gatvę,
vedančią Ričerio motelio link. Pradėjo lynoti. Nestipriai, bet
pakankamai, kad vairuotojas įjungtų valytuvus.
Turner vėl prabilo:
 – Paaiškink man dar kartą, kokiu būdu visa tai tapo mano kalte.
Mano ir Afganistano.
Kelias išsilygino, ir autobusas padidino greitį. Jie pradundėjo pro
pat Ričerio motelį. Stovėjimo aikštelė buvo tuščia, jokių
automobilių įlenktomis durelėmis.
Jis atsakė:
– Štai vienintelis logiškas paaiškinimas. Tu įleidai lapę į kažkieno
vištidę, ir tas kažkas panoro tave užčiaupti. Tai padaryti buvo gana
lengva. Nes taip jau atsitiko, kad niekas iš padalinio nežinojo, su kuo
susijęs reikalas. Nežinojo budintis kapitonas. Nežinojo seržantė Lič.
Nežinojo niekas kitas. Taigi tu buvai vienintelis taikinys. Jie tau
suorganizavo Kaimanų salų banko sąskaitos aferą ir tuo pagrindu
tave suėmė, taip iš tavęs atimdami komunikavimo galimybes. Jos liko
neatnaujintos, kai jie sumušė tavo advokatą Murkroą, vos tik jis
parodė pirmuosius ženklus, jog nori tave ištraukti iš kalėjimo.
Problema buvo akimirksniu išspręsta, vėl atkirstos galimybės tau
bendrauti. Viskas tiesiog idealu. Vienintelė problema – telefono
ryšio registrai rodo, kad tu kelias valandas kalbėjai telefonu su
kažkokiu žmogumi iš Pietų Dakotos. O po pastatą besišlaistantys
liežuviai kalbėjo, kad tas žmogus yra buvęs 110-ojo padalinio
viršininkas. Tai tikrai žinojo padalinio budintis kapitonas, nes aš jam
prisistačiau, kai pirmą kartą paskambinau. Taigi galbūt žinojo daug
žmonių. Kai vakar pasirodžiau, mane aiškiai daug kas pažino.
Manyta, kad tave ir mane vienija bendri interesai. Galbūt mes
kalbėjomės apie fronto ginkluotės aferą. Gal tiesiog tarp kitko, o gal
tu manęs prašei plačiau nušviesti padėtį.
– Bet aš tau tikrai nieko nekalbėjau apie Afganistaną.
 – Bet jie šito nežinojo. Pokalbių registras rodo trukmę, o ne
turinį. Įrašo jie neturėjo. Taigi teoriškai aš tapau siūlo galu. Galbūt
žinojau tai, ką žinai tu. Ne kažin kokia problema, nes atrodė mažai
tikėtina, kad aš pasirodysiu. Atrodo, jie tyrė mano dosjė. Teigia
žinantys, kaip aš gyvenu. Tačiau dėl viso pikto turėjo atsarginių
planų. Pavyzdžiui, Didžiojo Šuns kortą.
– Nesuprantu, kokiu būdu tai galėjo jiems pasitarnauti. Juk tu
būtum priklausęs sistemai ir turėjęs daug laiko ir progų kalbėti.
– Tikėtasi, kad aš bėgsiu, – pasakė Ričeris. – Jie galvojo, kad
pranyksiu ir iki gyvenimo pabaigos nebenorėsiu turėti nieko bendro
su armija. Toks buvo jų planas. Tai ir yra visa esmė. Jie netgi
apsilankė prie motelio, kad įsitikintų, jog supratau jų signalą. O
Didžiojo Šuns reikalas tam labai parankus. Tas vaikinas negyvas, bet
yra jo rašytiniai parodymai. Nėra galimybės apsiginti. Bėgimas būtų
buvęs racionalus sprendimas. Seržantė Lič galvojo, kad, jei būtų
radusi būdą mane iš anksto perspėti, aš būčiau sprukęs tolyn.
– Kodėl nebėgai?
– Norėjau pakviesti tave pietų.
– O kalbant rimtai?
– Ne mano stilius. Tai supratau dar būdamas penkerių. Žmogus
arba bėga, arba kaunasi. Tai „arba... arba“ pasirinkimas, ir aš esu
kovotojas. Beje, jie turėjo dar vieną dalyką.
– Ką būtent?
– Kai ką dar, kas turėjo mane paskatinti bėgti. Bet tai taip pat
nesuveikė.
– Kas tai buvo?
Samanta Deiton. Sem.
Keturiolikos metų amžiaus. Prieisiu ir prie to klausimo.
 – Papasakosiu vėliau, – atsakė Ričeris. – Tai paini istorija.

Autobusas riedėjo pirmyn, žemomis pavaromis ir garsiai

kriokiančiu dyzeliniu varikliu, pravažiavo Ričeriui jau gerai
pažįstamą parduotuvėlių kvartalą su ūkinių prekių parduotuve,
vaistine, paveikslų rėminimo dirbtuve, ginklų krautuve, stomatologo
kabinetu ir graiko restoranu ir galop pasiekė dar nematytą teritoriją.
Tolyn į priekį.
Ričeris pasakė:
– Paieškokime teigiamų aspektų. Tavo problema nėra kosminio
sudėtingumo. Už viso šio reikalo slepiasi triušis, kurį tu vaikeisi
Afganistane. Taigi mums reikia pradėti nuo jo. Turime išsiaiškinti,
kas yra jo draugai. Nustatysime, kas ką padarė, kada, kaip ir kodėl,
o tuomet nuleisime plaktuką.
Turner atsakė:
– Tai padaryti bus sudėtinga.
Ričeris linktelėjo.
– Žinau, – atsakė jis. – Nebus lengva. Ypač esant sistemos išorėje.
Tarsi viena mūsų ranka būtų pririšta prie nugaros. Bet pamėginsime
padaryti, ką galime.
– Deja, turiu omenyje ne tą problemą.
– Tad kokia ta problema?
– Kažkas mano, kad žinau tai, ko nežinau. Štai kokia problema.
– O ko tu nežinai?
– Aš nežinau, kas yra tas triušis, – atsakė ji. – Nei kokį velnią jis
daro, nei kur, nei kodėl. Nei kaip. Faktiškai aš apskritai nežinau, kas
vyksta Afganistane.
 – Bet tu išsiuntei ten du žmones.
– Daug anksčiau. Ir dėl visai kitos priežasties. Į Kandaharą. Eilinė
misija. Visiškai su tuo nesusijusi. Bet pakeliui jiedu nuklausė iš
puštūnų informatoriaus, kad kažkoks Amerikos pareigūnas buvo
pastebėtas vykstantis į šiaurę susitikti su genčių lyderiu. Amerikiečio
tapatybė nebuvo žinoma; nebuvo žinomas ir jo tikslas, bet vyravo
nuojauta, kad tai negali privesti prie nieko gero. Mes lendame gilyn.
Turėtume vykti į pietus, ne į šiaurę; turėtume judėti link Bagramo
bei Kabulo ir kuo greičiau skristi velniop. Mes neturėtume būti šalies
šiaurės gilumoje ir slapta susitikinėti su rankšluosčiagalviais. Todėl aš
išsiunčiau savo vaikinus patikrinti šio gando. Tai ir viskas.
– Kada?
– Dieną prieš mano suėmimą. Taigi jo vardo aš nežinosiu tol, kol
jie su manimi susisieks. O to padaryti jie neturės galimybės, jei
negrįšiu į savo pareigas.
Ričeris tylėjo.
– Ką žinai? – pakalbino jį Turner.
– Yra dar blogiau.
– Kodėl?
– Jie su tavimi niekada negalės susisiekti, – atsakė Ričeris. – Nes jie
negyvi.
 DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Ričeris papasakojo Turner apie neįvykusius radijo ryšio seansus,

sambrūzdį senajame mūriniame pastate, pusiau teisėtą oro paiešką iš
Bagramo bazės ir du kūnus, rastus piemenų take. Turner sėdėjo
nejudėdama ir tyli. Po kurio laiko pratarė:
– Jie buvo geri vyrai. Netas Viksas ir Dankanas Edvardsas. Viksas
buvo patyręs vilkas, o Edvardsas turėjo puikių perspektyvų.
Neturėjau leisti jiems vykti. Hindukušas yra per daug pavojingas
dviem vienišiems vyrams.
– Juos nušovė ne genčių kovotojai, – atsakė Ričeris. – Jie buvo
nušauti į galvas devynių milimetrų kulkomis. Tikriausiai
parankiniais Jungtinių Valstijų armijos ginklais. Beveik neabejotinai
tai buvo „Beretta M9“. Genčių kovotojai būtų nupjovę jiems galvas.
Arba nušovę iš AK-47. Visiškai kitokios kulkų žymės.
– Vadinasi, jie tikriausiai prisikasė iki blogojo amerikiečio.
– Patys to nežinodami, – atsakė Ričeris. – Žinoma, kad taip.
Revolveris prie pakaušio reiškia labai artimą ir asmenišką kontaktą.
Kurio, be abejo, jie nebūtų toleravę, jei būtų turėję bent minimalių
įtarimų.
– Švarus darbas, – atsakė Turner. – Jie pasistengė mane užčiaupti
iš abiejų pusių. Ir ten, ir čia. Iki tol, kol spėjau gauti kokią nors
informaciją. Tai reiškia, kad šiuo metu neturiu nieko. Visiškai nieko.
Esu susimovusi. Aš pasiduodu, Ričeri. Nematau, kaip išbristi iš šios
klampynės.
Ričeris tylėjo.

Iš autobuso jie išlipo Berivilyje, Virdžinijos valstijoje. Tai buvo

paskutinis miestelis prieš galutinį maršruto tašką. Nusprendė, kad
taip bus geriau. Vairuotojui nesunku įsiminti porą netipiškų
keleivių, prasėdėjusių autobuse iki pat maršruto pabaigos. Ypač jei
išgirstų su jais susijusį televizijos ar radijo pranešimą arba jie būtų
apibūdinti kasdienėse policijos suvestinėse, arba jei kur nors pašte
išvystų priklijuotas „visuomenės priešų“ nuotraukas.
Lietus liovėsi, bet oras tebebuvo drėgnas ir šaltas. Berivilio centras
buvo gana jaukus, bet jie pėsčiomis patraukė tolyn nuo jo kita
kryptimi, nei atvažiavo, kirto geležinkelio pervažą, praėjo piceriją ir
galiausiai pasiekė buitinių prekių parduotuvę, kurią buvo pastebėję
pro autobuso langą. Parduotuvė jau rengėsi užverti duris, ir tai
nebuvo labai gerai, nes darbuotojai linkę įsiminti pirmuosius ir
paskutiniuosius dienos klientus. Bet jiedu vieningai nusprendė, kad
ilgiau delsti vilkint kovinės uniformos kelnėmis yra dar blogiau.
Taigi užėjo į parduotuvę, kur Turner susirado storos medvilnės
darbines kelnes, panašias į Ričerio. Net ir mažiausio dydžio, kokį
pavyko rasti, drabužis tikriausiai bus laisvas per juosmenį ir per ilgas.
Bet Turner nusprendė, kad tai greičiau gerai nei blogai. „Savybė,
o ne kliuvinys“, – pasakė ji. Kadangi kelnių klešnės labiau dengs jos
kariškus batus ir padarys juos ne tokius pastebimus.
Jie nusipirko kelnes ir tris poras batų raištelių – vieną Ričerio
batams, kitą Turner, o trečią nusprendė panaudoti vietoje diržo
Turner kelnėms. Jiedu pasistengė, kad pirkimo procedūra būtų kuo
banalesnė. Nei mandagi, nei nemandagi, nei skubri, nei pernelyg
lėta, žodžiu, niekuo ypatingu neišsiskirianti. Jie nusprendė
nesinaudoti persirengimo kambariu. Turner, žinoma, rūpėjo
pasikeisti kelnes, bet jie nutarė, kad paskutinė dienos klientė, nuėjusi
persirengti dėvėdama armijos kovinės uniformos kelnes, o išėjusi jau
dėvėdama savo naująjį pirkinį, turėtų įstrigti darbuotojo atmintyje.
Šalia parduotuvės buvo didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Ji
buvo tuščia ir tamsi, taigi Turner jos pakraštyje persimovė kelnes,
o armijos drabužį įmetė į už pastato stovėjusį atliekų konteinerį.
Tuomet išėjo iš šešėlio ir apsimainė drabužiais su Ričeriu, jam
atidavė apsiaustą mainais į marškinius. Prisėdę ant bortelio, jiedu
susivarstė batus.
Po kelių akimirkų abu jau buvo pasirengę naujam gyvenimui su
keturiais Ričerio kišenėje likusiais doleriais.

Keturi baksai kai kuriose pasaulio šalyse yra savaitės atlygis, bet
Berivilyje, Virdžinijos valstijoje, jie buvo bemaž nieko verti. Su tiek
nė negalėtum autobusu išvykti iš valstijos, nenusipirktum nakvynės
motelyje nei normalios vakarienės dviem jokioje valgykloje ar
restorane.
– Tu man sakei, kad bankomatų yra visokių, – prabilo Turner.
– Yra, – atsiliepė Ričeris, – bet arba už šimto kilometrų atgal nuo
čia, arba už šimto kilometrų priekyje. Ne čia.
– Aš alkana.
– Aš irgi.
– Nėra prasmės mėginti laikytis įsikibus į tuos keturis dolerius.
 – Sutinku, – pasakė Ričeris. – Gerai, pašėlkime.
Jie nužingsniavo atgal link geležinkelio pervažos, sparčiai ir tvirtai
žengdami naujai suvarstytais batais, pasuko į jau matytą piceriją. Ne
gurmanų kampelis, o tai privalumas. Nusipirko po picą išsineštinai,
„Pepperoni“ Ričeriui ir paprastą su sūriu Turner, bei mineralinio
vandens skardinę abiem. Liko aštuoniasdešimt centų. Jiedu pavalgė
ir atsigėrė sėdėdami vienas šalia kito ant bėgių geležinkelio
išsišakojimo vietoje.
Turner paklausė:
– Ar tau teko prarasti sau pavaldžių karių, kai buvai padalinio
viršininkas?
– Keturis, – atsiliepė Ričeris. – Viena iš jų moteris.
– Ar tuomet buvo labai prasta savijauta?
– Kūliais nesivarčiau. Bet tai yra mūsų žaidimo dalis. Visi žinome,
į kokį darbą einame.
– Gailiuosi, kad neišvykau pati.
– Ar teko būti Kaimanų salose? – paklausė Ričeris.
– Ne.
– Ar kada nors turėjai sąskaitą užsienio banke?
– Ar tu juokauji? Kam man jos reikėtų? Aš juk esu O4 kategorijos
pareigūnė. Uždirbu mažiau nei kai kurie mokytojai mokyklose.
– Kodėl tu visą dieną slėpei Fort Hudo vaikino pažįstamo
pavardę?
– Kas tai, tu mane tardai?
– Aš tiesiog mąstau, – atsakė Ričeris. – Ir viskas.
– Tu pats žinai kodėl. Aš norėjau jį suimti pati. Kad užtikrinčiau,
jog viskas atliekama sąžiningai. Daviau sau dvidešimt keturias
valandas. Bet man nepavyko jo surasti. Tada pranešiau FTB. Jie gali
manyti, kad jiems pasisekė. Galėjau sau duoti ir savaitę.
– Aš irgi būčiau galėjęs sau tiek duoti, – atsakė Ričeris. – Arba
mėnesį.
Jiedu užbaigė savo picas ir ištuštino gazuoto vandens skardinę.
Ričeris atgalia ranka nusibraukė burną, o tuomet plaštaką nusivalė į
kelnes.
– Ką darysime dabar? – paklausė Turner.
– Pereisime miestelį ir mėginsime susistabdyti pakeleivingą
mašiną, važiuojančią į vakarus.
– Šį vakarą?
– Juk geriau, nei miegoti po krūmu.
– Kaip toli į vakarus?
– Taip toli, kaip tik galima, – atsakė Ričeris. – Mes vykstame į Los
Andželą.
– Kodėl?
Samanta Deiton.
Sem.
Keturiolikos metų.
– Papasakosiu vėliau, – atsakė Ričeris. – Tai sudėtinga.

Jiedu nužingsniavo per miestelio centrą Rytų Pagrindine gatve,

kuri kitapus centrinės sankryžos tapo Vakarų Pagrindine. Visų
parduotuvių langai buvo tamsūs. Visos durys užrakintos. Berivilis
neabejotinai buvo jaukus Amerikos miestukas, dalykiškas ir
nepretenzingas, bet tikrai ne apylinkės centras. Tai buvo visiškai
akivaizdu. Viskas uždaryta, aplinka mieguista, nors vakaras dar
tebuvo įpusėjęs.
Jie žingsniavo toliau. Turner su marškiniais atrodė visai gerai, nors
šalia savęs po jais būtų galėjusi sutalpinti ir savo seserį. Bet ji
atsiraitojo rankoves, suraukė ir suvarstė drabužį taip, kaip moka tik
moterys, ir jos apdaras įgijo tam tikrą vientisumą bei stilingą
pavidalą. Kažkokiu būdu drabužio dydis pabrėžė jos lieknumą. Jos
plaukai tebebuvo palaidi. Ji judėjo lanksčiai ir energingai, žvilgsnis
buvo aštrus ir budrus, bet jame nesimatė baimės ar įtampos. Tik
kažkoks sunkiai apibrėžiamas apetitas. Kam, Ričeris kol kas
nesuprato.
Visiškai verta jo pastangų, pagalvojo jis. Jiedu žingsniavo Berivilio
vakarinio pakraščio link.
Vakariniame miestelio pakraštyje priėjo motelį. Motelio stovėjimo
aikštelėje stovėjo automobilis įlenktomis durelėmis.
 DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Motelis buvo jaukus ir švarus, visiškai derantis prie bendros

miestelio atmosferos. Pastatytas iš raudonų plytų, kai kur nudažytas
baltais dažais. Prie administracijos durų buvo matyti vėliava ir
herbas su ereliu. Be abejo, viduje bus kokakolos ir ledo kubelių
automatai ir dvidešimt kambarių, išdėstytų nuo kelio tolstančios
pasagos forma, su langais, žvelgiančiais į vienas kitą skersai platų
vidinį kiemą.
Automobilis įlenktomis durelėmis stovėjo įstrižai priešais
administracijos kontorą, pastatytas nerūpestingai, tarytum tie, kurie
juo atvažiavo, būtų užsukę tik akimirkai, šio to pasiteirauti.
– Ar neabejoji? – tyliai paklausė Turner.
– Jokiu būdu, – atsakė Ričeris. – Tai jų automobilis.
– Kaip jiems tai pavyksta?
– Tas, kas varinėja tuos vyrukus, sėdi giliai mėšle ir yra labai
gudrus. Štai kaip jiems tai pavyksta. Nėra kito paaiškinimo. Jis
išgirdo, kad mes pabėgome, ir sužinojo, kad su savimi turime
trisdešimt baksų, o dar sužinojo, kad Metropolijos mentai mus matė
Konstitucijos aveniu. Tuomet jis atsisėdo pagalvoti. Kur gali dėtis su
trisdešimčia dolerių? Yra tik keturios galimybės. Arba susirandi
kokią skylę miesto parke, arba judi į geležinkelio stotį, arba į
autobusų stotį iškart už jos ir važiuoji į rytus – Baltimorę, Filipą ar
Ričmondą, – arba į vakarus mažu vietinių linijų autobusu. Ir
kiekvienas geriau pamąstęs prieitų prie išvados, kad mažas vietinių
linijų autobusas yra geriausias pasirinkimas. Nes jo bilieto kaina yra
žemesnė, o geležinkelio ir autobusų stotys yra labai patogūs taikiniai
policininkams, lygiai kaip ir stotys priešingame linijų gale –
Baltimorėje, Filipe ar Ričmonde. O miegojimas parke tereikštų, kad
būsi suimtas ne šiandien, bet rytoj. Be to, jie visi tariasi žiną, kaip aš
gyvenu ir kad ne kažin kiek laiko praleidžiu rytinėje pakrantėje. Esu
visuomet labiau linkęs judėti į vakarus.
– Bet tu sutikai vykti į geležinkelio stotį.
– Stengiausi būti demokratiškas. Neįstrigti savo stiliuje.
– Bet kaip jie sužinojo, kad mes išlipsime iš autobuso būtent
Berivilyje?
– Jie ir nežinojo. Galiu lažintis, kad jie jau apšniukštinėjo
kiekvieną miestelį šia kryptimi, pradedant Lisbergu. Aplankė
kiekvieną pastebimesnį motelį. Hamiltonas, Perselvilis, Berivilis,
Vinčesteris. Jei jie neras mūsų čia, važiuos į Vinčesterį.
– Ar jie ras mus čia?
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip, – atsakė Ričeris.

Motelio administracijos langai buvo maži, įrengti turbūt

dekoratyviniais sumetimais, kad labiau primintų seną kolonijinį
pastatą. Iš vidinės pusės kabojo kažkokios aklinos užuolaidos.
Nebuvo galima suprasti, kas yra kambaryje. Turner prisiartino prie
lango ir prikišo veidą prie stiklo. Pažvelgė į priekį, kairėn, dešinėn,
aukštyn, žemyn.
– Ten nieko nėra, – sušnibždėjo ji. – Rodos, tik administracijos
tarnautojas. Gal jis yra ir savininkas. Tikriausiai sėdi išsidrėbęs
kėdėje.
Ričeris patikrino automobilio dureles. Jos buvo užrakintos. Taip
pat ir bagažinė. Jis uždėjo plaštaką ant kapoto, virš nikeliuotų
radiatoriaus grotelių. Metalas buvo karštas. Vadinasi, automobilis čia
stovi neilgai. Ričeris paėjėjo į kairę, į kiemo gilumą. Ten taip pat
nieko nebuvo. Niekas nevaikščiojo iš kambario į kambarį, netikrino
durų ir nedirsčiojo pro langus.
Jis grįžo atgal ir pasakė:
– Tad eikime pasikalbėti su tuo vaikinu.
Turner patraukė duris, ir Ričeris įėjo į vidų pirma jos. Patalpa buvo
daug geriau įrengta nei tos, prie kurių Ričeris buvo pripratęs. Daug
geresnė nei, sakykime, motelyje už pusantro kilometro nuo Uolų
upės. Grindys išklotos kokybiška polivinilchlorido danga, sienos
išklijuotos tapetais, ant jų kabojo įrėmintos pagyros iš įvairiausių
turizmo agentūrų. Priimamajame stovėjo tikras stalas, vienas iš
tokių, už kurių Tomas Džefersonas kadaise galėjo rašyti laišką. Už
stalo stovėjo raudona oda apmušta kėdė, ant kurios sėdėjo vyriškis.
Jis buvo apie šešiasdešimties, aukštas, žilas ir impozantiškas.
Panašesnis į didelės korporacijos, o ne mažo motelio vadovą.
Turner tarė:
– Mes ieškome savo draugų. Jų automobilis stovi kieme.
– Keturių džentelmenų? – pasitikslino administratorius, trumpai
ir skeptiškai padvejojęs prieš sakydamas žodį „džentelmenai“.
– Taip, – atsakė Turner.
– Bijau, kad jūs su jais prasilenkėte. Jie jūsų ieškojo maždaug prieš
dešimt minučių. Bent jau spėju, kad jie ieškojo būtent jūsų. Vyras ir
moteris, sakė jie. Jie teiravosi, ar jūs jau užsiregistravote nakvynei.
– Ir ką jūs jiems atsakėte? – paklausė Ričeris.
 – Na, suprantama, atsakiau, kad jūs dar neatvykote.
– Suprantama.
– Ar jūs jau pasirengę registruotis? – paklausė vyriškis tokiu tonu,
tarytum jo širdis plyštų, jei jie atsisakytų.
– Pirmiausia mums reikia susirasti savo draugus, – atsakė
Ričeris. – Mums reikia pasikalbėti. Kur jie nuėjo?
– Jie nusprendė, kad jūs tikriausiai nuėjote ko nors užkrimsti. Aš
juos nukreipiau į Berivilio kepsninę. Tai vienintelis restoranas,
veikiantis tokiu vėlyvu metu.
– Picerija netinka?
– Picerija juk nėra restoranas, tiesa?
– Tad kur yra Berivilio kepsninė?
– Štai ten, už dviejų kvartalų. Bematant nueisite.
– Dėkui, – padėkojo Turner.

Du kvartalus nuo motelio buvo galima įveikti dviem būdais –

einant kairiąja arba dešiniąja gatvėmis, kertančiomis pagrindinę
gatvę. Norint vienu metu patikrinti šiuos maršrutus, jiedviem tektų
išsiskirti, o tai reiškė galimybę vienam atsidurti prieš keturis. Ričeris
tokios galimybės nesibaidė, bet dėl Turner nebuvo tikras. Ji tikrąja
žodžio prasme buvo už jį dvigubai mažesnė ir neginkluota. Nei
pistoleto, nei peilio.
Jis tarė:
– Palaukime čia. Tegu jie patys pas mus ateina.
Bet ketveriukė vis nesirodė. Ričeris ir Turner stoviniavo šešėlyje
ilgas penkias minutes, tačiau jokia gyva dvasia nesiartino. Turner
pasislinko arčiau automobilio, kad gatvės žibintų šviesoje apžiūrėtų
jo šoną.
– Labai dailūs įlenkimai, – pasakė ji.
– Kiek jiems gali prireikti laiko tam prakeiktam restoranui
patikrinti? – atsiliepė Ričeris.
– Gal jų dėmesys nukrypo kur nors kitur. Galbūt kur nors yra
mėsainių baras. Arba net pora. Tokios įstaigos, kaip sako motelio
administratorius, nepriskirtinos prie restoranų.
– Aš negirdžiu jokių barų.
– Kaip galima girdėti barą?
– Klegesys, triukšmas, taurių, butelių skambesys, ventiliatorių
ūžimas. Tai specifinis garsas.
– Gali būti per toli, kad mes girdėtume.
– Jei būtų toli, jie būtų grįžę pasiimti savo automobilio.
– Jie kažkur turi būti.
– Gal kepsninėje valgo, – pasakė Ričeris. – Gal susėdo prie
staliuko. Paskutinės minutės apsisprendimas. Mes buvome alkani, jie
taip pat gali būti alkani.
– Aš vis dar alkana.
– Galimas daiktas, lengviau būtų juos paimti restorane. Pilna
žmonių, truputis pasipriešinimo iš jų pusės. Be to, peiliai ant stalų.
Paskui galėtume suvalgyti jų patiekalus. Šiuo metu jau bus užsisakę.
Būtų idealu, jei būtų didkepsniai.
– Padavėjas paskambins mentams.
Ričeris apžvelgė skersinę gatvę dešinėje. Jokio judėjimo. Tuomet
užmetė akį į skersinę gatvę kairėje. Tuščia. Jis nužingsniavo atgal, kur
jo laukė Turner. Ji pasakė:
 – Jie valgo. Turi valgyti. Ką dar kito galėtų daryti? Iki šiol jie
turėtų būti apieškoję visą Berivilį. Net du kartus. Taigi jie yra
restorane. Ir ten gali sėdėti visą valandą. O mes čia kažin kiek
stypsoti negalime. Stoviniuojame privačioje nuosavybėje. Esu tikra,
kad Berivilyje galioja įstatymai. Ir yra policijos nuovada. Po dviejų
minučių motelio administratorius gali imti į rankas telefono ragelį.
– Gerai, – atsakė Ričeris. – Tada eikime ir patikrinkime.
– Kaire ar dešine?
– Kaire, – atsakė Ričeris.
Iš už kampo jie išlindo atsargiai. Bet kairioji gatvė tebebuvo tuščia.
Tai buvo greičiau skersgatvis nei gatvė. Vienoje jos pusėje driekėsi
medinė motelio tvora, kita pusė ribojosi su plyna plytine
universalinės parduotuvės siena. Už šimto metrų ją kirto platesnė
gatvė, lygiagreti Vakarų Pagrindinei. Antrasis kvartalas buvo
trumpesnis ir įvairesnis, jame matėsi keletas įdomesnių pastatų, taip
pat kelios tuščios automobilių stovėjimo aikštelės, o giliau buvo
matyti vidinė pusė namų, stovinčių palei kitą lygiagrečią gatvę.
Vienas iš pastatų dešinėje turėjo aukštą kaminą, iš kurio intensyviai
virto garo tumulai. Be jokios abejonės, tai ir buvo Berivilio kepsninė,
pasinėrusi į rimtą vakaro verslą.
– Galinės ar priekinės durys? – paklausė Turner.
– Priekinis langas, – atsakė Ričeris. – Žvalgyba visų svarbiausia.
Išnirę iš skersinės gatvės, jie vėl atsargiai apsidairė. Iš pradžių
išvydo tamsų parduotuvės šoną; atrodo, jog tai buvo gėlių
parduotuvė. Antras iš eilės – restoranas. Pastatas gana didelis, labiau
orientuotas į gylį nei į plotį. Priekiniai langai keturi, po du abipus
centrinio įėjimo durų. Langų stiklai leidosi iki pat žemės. Vasarą
galbūt jie laikomi atviri. Galimas daiktas, vasarą dalis staliukų
sustatoma ant šaligatvio.
Palei sieną Ričeris prisislinko prie artimiausio lango krašto. Iš šios
pozicijos jis matė apie trečdalį restorano vidaus. Erdvė buvo didelė.
Ir deramai užpildyta. Staleliai maži ir išdėstyti arti vienas kito. Į
šeimas orientuotas restoranas. Nieko ypatingo. Visos padavėjos,
atrodo, buvo vyresniųjų mokyklos klasių amžiaus merginos. Staleliai
iš medžio masyvo. Maždaug kas antras užimtas. Prie jų sėdėjo poros,
trejetai, šeimos. Senyvi žmonės ir jų suaugę vaikai. Prie vienų
staliukų vyravo linksmas šurmulys, prie kitų tvyrojo rimtis, prie kai
kurių – tam tikra įtampa.
Bet nė už vieno nesėdėjo keturių vyrų kompanija. Bent jau toje
restorano dalyje, kurią Ričeris matė. Jis atsitraukė nuo lango. Turner
pranėrė pro jį ir, nusukusi veidą į šalį, spėriai nužingsniavo palei
restorano fasadą, praėjusi paskutinį langą sustojo. Ričeris stebėjo
duris. Tarpduryje niekas nepasirodė. Turner, prisiglaudusi prie
sienos, prisislinko arčiau paskutiniojo lango ir pažvelgė pro jo
kraštelį. Ričeris nusprendė, kad iš savo taško ji gali apžvelgti tokį pat
trečdalį patalpos erdvės, kokį matė jis, tik priešingoje pusėje.
Nematomas liko tik centrinis pleištas.
Turner papurtė galvą. Abu jie atsitraukė nuo sienos ir susitiko prie
pagrindinių durų. Ričeris patraukė durų rankeną, Turner pirma įėjo
į vidų. Centrinėje dalyje stovėjo daug stalelių. Bet nė prie vieno iš jų
nesėdėjo keturi vyrai. Patalpoje nebuvo jokio priimamojo stalelio.
Už durų driekėsi vientisa pagrindinės salės erdvė. Prie jų skubiai
prisistatė jauna mergina, gal septyniolikos. Akivaizdu, jog ji vykdė ir
padavėjos, ir priėmėjos pareigas. Ji dėvėjo juodas kelnes ir baltą polo
švarkelį trumpomis rankovėmis ir išsiuvinėtu Berivilio kepsninės
logotipu atlape. Ant dilbio jai buvo matyti ryškus raudonas
pigmentinis apgamas.
– Dviese vakarienės? – pasiteiravo ji.
– Mes ieškome tam tikrų žmonių, – atsakė Turner. – Galbūt jie čia
buvo ir teiravosi mūsų.
Mergina pritilo. Jos žvilgsnis ėmė šaudyti nuo Turner prie Ričerio;
ji suvokė: „vyras ir moteris“.
– Ar jie čia buvo? – paklausė Ričeris. – Keturi vyrai, trys dideli,
o vienas dar didesnis?
Mergina linktelėjo ir instinktyviai patrynė savo ranką. O gal
nervingai. Ričeris atidžiau pažvelgė į rausvą dėmę.
Tai ne apgamas.
Jis keitė pavidalą. Ir spalvą. Tai buvo mėlynė.
– Ar tai padarė jie? – paklausė jis.
Mergina linktelėjo.
– Tas didysis, – pasakė ji.
– Tas su plika galva ir mažomis ausytėmis?
– Taip, – atsakė mergina. – Jis buvo suspaudęs man ranką.
– Kodėl?
– Jis norėjo žinoti, kur dar galėtų jūsų ieškoti. Bet aš jam nieko
negalėjau pasakyti.
Žymė buvo didelė. Palikta didelės plaštakos. Daugiau kaip
penkiolikos centimetrų pločio.
– Jis mane labai įbaugino. Žiūrėjo į mane tokiomis žiauriomis
akimis, – pridūrė mergina.
– Kada jie čia buvo? – paklausė Ričeris.
– Maždaug prieš dešimt minučių.
– Kur nuėjo?
 – Nežinau. Negalėjau jiems patarti, kur jūsų ieškoti.
– Nėra daugiau nei barų, nei mėsainių užkandinių?
– To jie ir teiravosi. Bet čia nieko panašaus nėra.
Mergina atrodė bepravirkstanti.
– Nebijok, jie nebegrįš, – pasakė Ričeris.
Tai viskas, ką jis sugalvojo.

Jiedu paliko merginą stovinčią ir masažuojančią savo ranką ir atgal

grįžo kita gatve. Gatvė buvo panaši į ankstesniąją, siaura,
neapšviesta. Vienas kvartalas apskuręs, kitas gerėlesnis. Netrukus
dešinėje subolavo motelio tvora. Jiedu atsargiai pasuko už kampo ir
prieš eidami žvilgsniais ištyrinėjo priešais plytinčią erdvę.
Motelio aikštelė buvo tuščia.
Automobilio įlenktomis durelėmis nebesimatė.
 DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Už trijų šimtų metrų Ričeris ir Turner pasiekė Berivilio miestelio

ribą, ir Vakarų Pagrindinė tapo tiesiog Septintuoju valstijos keliu.
Turner pasakė:
– Jei šie vaikinai sugebėjo susigaudyti, kur mes vykstame, pagrįstai
manau, kad sugebėjo ir armija. Galbūt netgi FTB.
Tai pakeleivingų automobilių medžioklę pavertė košmaru. Buvo
tamsu, nors į akį durk. Žiemos naktis, tyrlaukių vidurys, ilgas tiesus
kelias. Besiartinančio automobilio šviesos būtų matomos už poros
kilometrų, bet negalėjo žinoti, kas slepiasi už tų šviesų. Kas prie
vairo. Civilis ar ne? Draugas ar priešas?
Pernelyg didelė rizika, kad būtų galima veltis į tokį žaidimą.
Taigi jie priėjo prie rizikingo kompromiso, kurio privalumai,
Ričerio nuomone, apytikriai atsveria jo trūkumus. Jie grįžo atgal, ir
Turner pasiliko laukti tamsoje penkiasdešimt metrų už paskutinio
apšviesto kvartalo pabaigos, o Ričeris ėjo centro link iki patogios
sankryžos, kurioje galėjo užsiglausti už pastato, būdamas sykiu ir
pagrindinėje gatvėje, ir ją kertančiame skersgatvyje, kur juodą asfaltą
šiek tiek apšvietė pagrindinės gatvės žibinto šviesa. Nekokia idėja ta
prasme, kad kiekvienas automobilis, įvažiuojantis į pagrindinę gatvę
ir sukantis į vakarus tarp Ričerio ir Turner, buvo prarasta galimybė,
bet gera mintis tuo aspektu, kad Ričeris galėjo spėti greitosiomis
apytikriai įvertinti pagrindine gatve važiuojančius automobilius.
Jiedu sutiko, kad tai nėra saugu Ričeriui, bet jei jis nuspręstų, kad
automobilis tinkamas, žengtų į matomą vietą ir duotų ženklą
Turner, kuri savo ruožtu išeitų į kelkraštį ir iškeltų nykštį aukštyn.
Apskritai, iš pradžių pagalvojo Ričeris, ši improvizuota schema
turi daugiau privalumų nei trūkumų. Nes ji imituoja labai seną
keliavimo autostopu triuką. Daili mergina iškelia nykštį, kupinas
entuziazmo vairuotojas sustoja, o tuomet iš niekur iššoka didelis
bjaurus jos draugas ir taip pat įsirioglina į automobilį.
Bet po trisdešimties minučių Ričeriui ši schema jau atrodė
neperspektyvi. Eismas buvo vangus, o vairuotojui įvertinti praktiškai
nebūdavo laiko. Ričeris išvysdavo akinamas automobilio šviesas,
laukdavo, kol išryškės automobilio detalės, o jis prašvilpdavo pro šalį
per dalį sekundės. Kol Ričerio smegenys dorodavo informaciją –
sedanas, šeimos, modelio metai, detalės – ir prieidavo prie išvados, kad
automobilis tinkamas, jis jau būdavo seniai pravažiavęs pro Turner ir
nudūmęs savais keliais.
Taigi Ričeris ėmėsi eliminavimo metodo. Nusprendė atmesti visus
sedanus, naujesnius nei penkerių metų visureigius ir išsyk
„aprobuoti“ visus pikapus ir senus paprastus visureigius. Jis
niekuomet nebuvo girdėjęs ar matęs, kad armija vykdytų
„medžioklę“ pikapais, darė prielaidą, kad savo automobilių parką
armija linkusi atnaujinti šiems nesulaukus penkerių metų. Be abejo,
tas pats galioja ir FTB. Likęs rizikos elementas buvo laisvi nuo darbo
vietos šerifo pavaduotojai, nusprendę pasismaginti privačiais
automobiliais. Vis dėlto tam tikru mastu rizikuoti reikėjo, nes kitaip
jiems čia tektų praleisti visą naktį, o tai baigtųsi tuo pačiu kaip ir
nakvynė Vašingtono parke. Užuot buvę suimti šįvakar, jie būtų
suimti vos praaušus.
 Ričeris kantriai lūkuriavo. Kokią minutę nesimatė nieko, o tuomet
išniro priekiniai žibintai, besiartinantys iš rytų pusės, ne itin greitai,
tuo saugiu miesto greičiu. Jis truputį išlindo iš savo priebėgos, laukė.
Pro šalį praslydo automobilio siluetas.
Sedanas. Atmesti.
Jis vėl atsišliejo į pastatą.
Laukė toliau. Penkias minutes. Septynias. Aštuonias. Pagaliau vėl
priekiniai žibintai. Ričeris palinko į priekį. Pikapas.
Ričeris žengė ant šaligatvio ir energingai iškėlė aukštyn kairįjį
kumštį. Turner už penkiasdešimties metrų bematant stryktelėjo į
kelkraštį ir iškėlė nykštį. Mechanizmas suveikė kaip laikrodis. Kaip
tobulas derinukas „du prieš du“ krepšinio turnyre, greitas, aštrus,
tikslus ir ryžtingas kaip baltas žaibas šaltame nakties ore. Priekiniai
automobilio žibintai nušvietė sustingusią Turner figūrą, tarytum ji
ten būtų stypsojusi jau seniai.
Bet automobilis nesustojo.
„Šūdas“, – pagalvojo Ričeris.
Kitas tinkamas kandidatas buvo senyvas „Ford Bronco“, tačiau ir
šis nesustojo. Nesustojo nei pusamžis „F150“, nei naujas „Dodge
Ram“. Tuomet gatvė vėl nutilo. Laikrodis Ričerio galvoje išmušė
pusę vienuolikos vakaro. Oras darėsi vis šaltesnis. Ričeris vilkėjo
dvejus trumparankovius marškinėlius, ant jų savo apsiaustą su
stebuklinguoju sluoksniu. Jis ėmė jaudintis dėl Turner. Ji tevilkėjo
vienus sportinukus ir paprastus marškinius. Be to, jos marškinėliai
atrodė išskydę nuo daugkartinio skalbimo. „Aš gimiau
Montanoje, – sakė ji. – Man niekada nešalta.“ Ričeris vylėsi, kad ji
kalbėjo tiesą.
 Penkias minutes rytuose buvo tylu ir tuščia. Tuomet vėl nušvito
priekiniai žibintai, žemi ir platūs; jų šviesos pluoštai švelniais, gerai
amortizuojamais judesiais kopijavo kelio nelygumus. Turbūt
sedanas. Ričeris vos vos išlindo iš priedangos, jau iš anksto nusiteikęs
pesimistiškai.
Tuomet staigiu judesiu pasislėpė vėl. Tai išties buvo sedanas,
greitas ir grakštus, „Ford Crown Victoria“, tamsus ir blizgantis,
tamsintais langais ir antenomis ant bagažinės dangčio. Galbūt karo
policija, galbūt FTB, gal Federalinė maršalų tarnyba arba
Virdžinijos valstijos mentai. O gal dar kokia nors kita agentūra,
vykdanti visiškai kitokią užduotį. Ričeris vėl pasviro į priekį ir
stebėjo, kaip automobilis tolsta. Žibintų šviesa neužkliudė šešėliuose
pasislėpusios Turner, ir automobilis, padidinęs greitį, išnyko
tolumoje.
Jis laukė toliau. Dar minutė. Dvi. Nieko, išskyrus tamsą.
Tuomet vėl priekiniai žibintai, dar toli – matyt, automobilis
tebevažiuoja Rytų Pagrindine, dar prieš pagrindines miestelio
sankryžas. Artėja vienodu greičiu, dabar jau tikrai Vakarų
Pagrindinėje, vis arčiau ir arčiau. Žibintų šviesa geltona ir neryški.
Senoviška ir blausi. Nieko šiuolaikiško. Ne halogeniniai žibintai.
Ričeris išlindo iš savo užkampio. Žibintai vis artėjo, lėtai ir tolygiai,
kol galiausiai automobilis šmėstelėjo pro šalį.
Pikapas.
Ta pati dviejų kombinacija. Jo kairysis kumštis, jos nykštys.
Pikapas išsyk ėmė mažinti greitį.
Ir sustojo.
Turner žengė nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį ir, pasilenkusi prie
keleivio pusės langelio, pradėjo kalbėtis. Ričeris pradėjo
penkiasdešimties metrų sprinto distanciją automobilio link.

Šį kartą Džuljeta paskambino Romeo, kas buvo neįprasta.

Dažniausiai skubių naujienų turėdavo Romeo. Bet jiedu buvo
pasidaliję veiklos sritis, taigi kartais naujausią informaciją pirmiau
sužinodavo Džuljeta.
Jis pranešė:
– Jokių jų pėdsakų visame kelyje iki Vinčesterio.
– Ar jie įsitikinę? – paklausė Romeo.
– Sako, tikrino labai atidžiai.
– Gerai, bet laikyk juos ten pat. Toji autobusų linija yra mūsų
patikimiausias spėjimas.
– Bus padaryta.

Ričeris atbėgo šiek tiek uždusęs; senas pikapas buvo ševroletas be

jokių ypatingų privalumų, skirtas darbui, o ne pasirodymui. Jį
vairavo sukto veido senis, apie septyniasdešimties metų amžiaus,
džiūsna – vien oda ir kaulai, reti žili plaukai. Turner pristatė jį
Ričeriui:
– Šis džentelmenas vyksta į Mineralo apygardą Vakarų
Virdžinijoje. Jo kelionės tikslas netoli vietovės vardu Keizeris, ne
kažin kiek nuo Merilando plento.
Šios geografinės detalės Ričeriui nieko nesakė, išskyrus gal tai, kad
Vakarų Virdžinija jam skambėjo truputį maloniau nei tiesiog
Virdžinija. Jis pasilenkė prie langelio šalia Turner ir tarė:
– Pone, mums būtų tikrai labai malonu, jei pavėžėtumėte.
 – Tad šokit į vidų ir važiuojam, – atsakė senis.
Kabina buvo ankšta ir siaura. Turner įlipo pirma, o Ričeris kietai
prisispaudė prie durelių, kad sudarytų Turner bent minimalią erdvę
tarp savęs ir senio. Bet suolelio tipo sėdynė buvo minkšta,
o kabinoje – šilta. Variklis dirbo užtikrintai ir lengvai palaikė šimto
kilometrų per valandą greitį. Atrodė, kad šitaip važiuoti būtų galima
amžinai.
Senis pasiteiravo:
– Tad koks liaudies galutinis tikslas?
– Mes ieškome darbo, – atsakė Ričeris, prisimindamas Ohajuje jį
raudonu pikapu „Silverado“ pavėžėjusią jaunąją porą su besišeriančiu
šunimi. – Darbo klausimas toks opus, kad tiks bet kuri vieta.
– O kokio būtent darbo ieškote?
Taip prasidėjo tipiškas pakeleivių pokalbis, kurio metu kiekviena
šalis savo pasakojimo siūlą veja iš pusiau tiesos ir įvairių perdėjimų.
Ričeris daug metų buvo demobilizuotas ir kai kada nevengdavo bet
kokio darbo, kokį tik pavykdavo gauti. Jam teko būti durininku
naktiniuose klubuose, kasti baseinus, krauti medieną, griauti
pastatus, skinti obuolius, krauti dėžes į sunkvežimius, ir jis stengėsi
sudaryti įspūdį, kad tokia veikla užsiėmė visą savo gyvenimą. Turner
pasakojo apie priėmėjos darbą restoranuose, sekretorės darbą
biuruose, išnešiojamąją prekybą virtuvės reikmenimis – veiklos sritis,
kuriomis, Ričerio manymu, ji užsiimdavo vakarais bei savaitgaliais,
besimokydama mokykloje ir studijuodama koledže. Senis savo
ruožtu pasakojo apie tai, kaip augino tabaką Šiaurės ir Pietų
Karolinoje, užsiiminėjo arklininkyste Kentukyje ir vežiojo anglis
Vakarų Virdžinijoje aštuoniolikos ratų sunkvežimiais.
 Jie pravažiavo Vinčesterį, dukart kirto I-81 plentą, o tuomet
pasuko tiesiai link valstijos ribos, į Apalačų regioną, šiaurines
Šenandoa kalnų prieškalnes. Kelias ropštėsi aukštyn ir vingiais artėjo
prie Džordžo viršūnės, motoras dirbo įsiręžęs, o silpnos geltonos
šviesos aštriuose posūkiuose blaškėsi nuo vieno kelkraščio prie kito.
Vidurnaktį jie jau buvo Vakarų Virdžinijoje, vis dar laukiniuose
kalvynuose, ir miškingomis perėjomis riedėjo artyn tolumoje
dunksančių Alegenio kalnų.
Tuomet Ričeris pastebėjo gaisrą, toli priekyje vakarų pusėje, mišku
apaugusios kalvos šlaite, šiek tiek į pietus nuo kelio. Geltonai
oranžinis švytėjimas buvo ryškiai lyg švyturys matomas naktinio
dangaus fone. Jie pervažiavo miegantį miestelį vardu Keipon
Bridžas; gaisro židinys pastebimai priartėjo. Jis buvo maždaug už
poros kilometrų. Tuomet atstumas ėmė staigiai mažėti, nes kelias
pasuko tiesiai gaisro link.
Ričeris prabilo:
– Pone, jei neprieštaraujate, galėtumėt mus išleisti čia.
– Čia? – perklausė senis.
– Tai gera vieta.
– Kuo taip jau gera?
– Manau, ji atitiks mūsų poreikius.
– Esate tuo tikri?
– Mums labai norėtųsi pabandyti būtent čia.
Senis kažką sumurmėjo, nustebęs ir nieko nesuprasdamas, bet
nukėlė koją nuo akseleratoriaus, ir automobilis ėmė mažinti greitį.
Nesuprato Ričerio manevro ir Turner. Ji žiūrėjo į Ričerį taip, lyg tas
būtų išprotėjęs. Galiausiai automobilis sustojo niekuo
neišsiskiriančioje kalnų kelio vietoje. Miškai kairėje, miškai dešinėje,
nieko priekyje ir nieko už nugaros. Ričeris atidarė dureles ir išlindo
laukan. Šalia jo iš automobilio išslydo Turner. Jiedu nuoširdžiai
padėkojo seniui ir pamojavo jam įkandin. Senis nuvažiavo, ir jiedu
liko vienas šalia kito deguto juodumo tamsoje, visiškoje tyloje ir
naktiniame šaltyje. Pagaliau Turner prabilo:
– Gal pasakysi, kodėl nusprendei išsikraustyti iš šilto automobilio
dykvietės viduryje?
Ričeris ranka mostelėjo priešais save į kairę, gaisro link.
– Matai šitą? – paklausė jis. – Tai yra bankomatas.
 DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Laikydamiesi vingiuojančio kelio pakraščio, jiedu nužingsniavo

vakarų kryptimi ir truputį į pietus, be paliovos artėdami prie ugnies
židinio, kol pasiekė tašką, kuriame jis buvo arčiausiai kelio – apie du
šimtai metrų gilyn į miškingas kalvas. Už dešimties metrų kairėje
kelio pusėje atsišakojo žvyruotas keliukas, turbūt įvažiavimas į valdą.
Jis kilo aukštyn ir nyko medžių tankmėje. Turner stipriau susisupo į
Ričerio marškinius ir pasakė:
– Tai tik atsitiktinis krūmynų gaisras.
– Ne tas sezonas, – atsakė Ričeris. – Ir ne ta vieta. Čia nebūna
krūmynų gaisrų.
– Tai kas tada?
– Kur mes esame?
– Vakarų Virdžinijoje.
– Teisingai. Per daugelį kilometrų nuo bet kokių miestelių, miškų
regione. Gaisras yra tai, ko mes ir laukėme. Bet elkis kiek galėdama
tyliau. Ten gali kas nors būti.
– Manau, kad gaisrininkai.
– Kaip tik jų čia ir nebus, – atsakė Ričeris. – Galiu tau garantuoti.
Jiedu ėmė kilti akmenuotu keliuku. Gruntas po kojomis buvo
nestabilus ir triukšmingas. Batai kaukšėjo į akmenis. Tokiu keliu
geriau važiuoti, nei eiti. Abiejose kelio pusėse driekėsi miškas –
pušys ir lapus numetę lapuočiai. Keliukas suko į dešinę, tuomet vėl į
kairę, nepaliaujamai kildamas aukštyn, ir štai paskutinis nestaigus
posūkis, už kurio gaisras turėjo tapti matomas. Jau buvo justi ore
tvyrantis karštis, girdėti negarsus ugnies riaumojimas, sumišęs su
garsiais pokštelėjimais bei dundesiais.
– Dabar labai tyliai, – pasakė Ričeris.
Jie įveikė tą paskutinį lankstą ir išvydo miško laukymę. Tiesiai
priešakyje stovėjo kažkoks apgriuvęs statinys, panašus į kluoną,
o kairėje – tokia pat apleista trobelė. Abu statiniai buvo apkalti
medinėmis lentomis, daugelį metų kepintomis saulės ir mirkytomis
lietaus begalinėje žiemų ir vasarų kaitoje. Ugnies šaltinis buvo
dešiniajame laukymės pakraštyje: ugnis niokojo platų žemą
stačiakampį objektą ant ratų. Geltoni, melsvi ir oranžiniai liežuviai
tryško aukštyn ir blaškėsi į šonus, gruzdindami ir degindami
netoliese stovinčius medžius. Tiršti pilki dūmai tumulavo ir
verpetavo, karščio bangos nešami sukdamiesi kilo aukštyn ir nyko
dangaus tamsumoje.
– Kas tai galėtų būti? – vėl pakuždomis paklausė Turner.
– Žinai tą seną anekdotą? – atsakydamas sušnibždėjo Ričeris. –
Kokiu būdu gaisras metamfetamino laboratorijoje yra panašus į
prasčioko skyrybas?
– Nežinau.
– Kažkam teks prarasti priekabą.
– Tai čia metamfetamino laboratorija?
– Buvusi, – atsakė Ričeris.
– Štai kodėl nėra gaisrininkų, – susivokė Turner. – Neteisėta
veikla. Jie negalėjo jiems skambinti.
– Gaisrininkai vis viena nevažiuotų, – atsakė Ričeris. – Jei jie
lakstytų prie kiekvienos degančios kvaišalų laboratorijos, jiems
neliktų laiko niekam kitam. Nes metamfetamino laboratorijos yra
tikros uždelsto veikimo bombos.
– O kur žmonės?
– Tikriausiai tik vienas žmogus. Kur nors netoliese.
Jiedu išėjo į proskyną ir jos pakraščiu pasuko trobelės link, tolėliau
nuo ugnies, stengdamiesi laikytis medžių šešėlyje. Liepsnos ir dūmų
žaismas visą proskyną margino šokančiais besimainančiais šešėliais,
panašiais į pagoniškas dievybes, pirmykščio pasaulio gaivalus. Ugnis
ūžė už pusšimčio metrų, niekieno netrikdoma ir nevaržoma. Trobelė
buvo paprasta, su pašiūre ir lauko tualetu iš vidinės pusės. Viduje
buvo tuščia. Kluonas atrodė gana platus, kad jame įsitektų du
automobiliai, ir išties jame buvo du automobiliai – didelis raudonas
„Dodge“ pikapas didžiuliais ratais ir akrais nikeliuotų dekoratyvinių
elementų, praktiškai naujutėlis, ir raudonas sportinis kabrioletas
„Chevrolet Corvette“, spindintis ir nuvaškuotas, su dydžiu Ričerio
kumščiams prilygstančiomis išmetamųjų vamzdžių angomis. Taip
pat naujutėlaitis ar beveik naujas.
– Šiam kaimo berniukui, atrodo, neblogai sekasi, – pratarė Ričeris.
– Ne, – atsiliepė Turner. – Ne taip jau ir gerai. – Ji parodė į
liepsną.
Vagonėlio skeletas tebebuvo matyti tarp sūkuriuojančių liepsnos
liežuvių; aplinkui voliojosi tebegruzdančios nuolaužos,
išsibarsčiusios, kaip pakliuvo, bet stačiakampį griaučių pavidalą
darkė plokščia iškyša ant žemės priešais jį, primenanti iš burnos
iškištą liežuvį; kažkas žemas ir apskritas, bet degantis intensyvia
kitokio atspalvio ugnimi. Tokią ugnį galima išvysti pamiršus avienos
pjausnį ant grotelių, bet šioji buvo šimtą kartų didesnė.
 – Spėju, jis mėgino gelbėti savo žaliavą, – pastebėjo Ričeris. – Tai
yra kvaila. Visuomet verčiau palikti, tesudega.
– Ką dabar darysime? – paklausė Turner.
– Eisime išsiimti pinigų iš bankomato, – atsakė Ričeris. – Tai buvo
ne tokia jau menka laboratorija, ir jis turi porą puikių automobilių,
taigi spėju, kad mūsų kredito limitas bus gana apvalus.
– Mes ketiname pasisavinti mirusio žmogaus pinigus?
– Jam jų nebereikia. O mes turime aštuoniasdešimt centų.
– Tai kriminalinis nusikaltimas.
– Tai jau buvo nusikaltimas. Tas vaikinas buvo narkotikų
prekeivis. Ir jei jų nepaimsime mes, juos paims policininkai. Kai jie
čia rytoj atvažiuos. Arba poryt.
– Kur tie pinigai galėtų būti?
– Tai ir yra linksmoji dalis, – atsakė Ričeris. – Juos surasti.
– Tau tai jau yra tekę daryti, tiesa?
– Paprastai tuomet, kai jų savininkai dar tebėra gyvi. Aš planavau
pasivaikščioti ir susirinkti duoklę už geležinkelio stoties. Galvok
taip, kaip mąsto Valstybės pajamų tarnybos darbuotojai. Mes juk,
kad ir kaip būtų, valstybės tarnautojai.
– Tai baisu.
– Tu nori šią naktį miegoti lovoje? Nori rytoj valgyti?
– Jėzau, – tepasakė Turner.

Bet ieškojo ji taip pat uoliai kaip ir Ričeris. Jie pradėjo nuo
trobelės. Oras joje buvo pridusęs. Virtuvėje nerado jokios
slaptavietės. Jokių dvigubų dugnų bufetuose, jokių netikrų kruopų
skardinių, nieko užkasto miltų dėžutėse, jokių tuštumų tarp lentų
sienose. Svetainėje taip pat nieko. Nematyti nei rūsio dangčio
grindyse, nei knygų išpjautu vidumi, nieko apčiuopiamo nei sofos
pagalvėlėse, nei kamine. Nepavyko nieko aptikti ir miegamajame.
Jokių pjūvių čiužinyje, jokių užrakintų stalčiukų naktiniame
stalelyje, nieko ant lentynos virš kabyklos, jokių dėžučių po lova.
– Kur dabar? – paklausė Turner.
– Turėjau apie tai pagalvoti iškart, – atsakė Ričeris.
– Kur?
– Kur šis vaikinas jautėsi itin privačiai?
– Visa ši erdvė yra itin privati. Čia milijonas kilometrų nuo bet
kurios civilizuotos vietos.
– Bet kur labiausiai?
Ji suprato ir linktelėjo.
– Lauko tualete.

Pinigus jie rado lauko tualeto lubose. Tiesiai virš klozeto buvo
tariamas apdailos skydelis, kurį Ričeris išėmė ir padavė Turner.
Tuomet įkišo ranką į vidų ir apčiuopė plastikinį indelį. Ištraukė jį
laukan. Tokių indelių pilna buitinių prekių parduotuvėse. Jame rado
apie keturis tūkstančius dolerių, supakuotų į kaladėles
dvidešimtiniais banknotais, atsarginiai „Dodge“ ir korvetės rakteliai,
nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentai ir vyriškos lyties
kūdikio vardu Viljamas Robertas Kleptonas, gimusio prieš
keturiasdešimt septynerius metus Virdžinijos valstijoje, gimimo
liudijimas.
– Bili Bobai, – ištarė Turner. – Ilsėkis ramybėje.
Ričeris, mėtydamas raktelius rankoje, pasiteiravo:
 – Visureigis ar sportinis automobilis?
– Ar mes rengiamės pavogti ir jo automobilį?
– Jie jau pavogti, – atsakė Ričeris. – Dėžutėje nėra jų nuosavybės
dokumentų. Automobiliai tikriausiai kokie nors pagerinti, su
privalumais, paimti kaip kompensacija už skolas. O alternatyva – eiti
pėsčiomis.
Turner kokią sekundę patylėjo, tarytum žodžiai jai reikštų tam
tikro barjero įveikimą, tuomet papurtė galvą ir pasakė:
– Žinoma, sportinis automobilis.
Taigi jie pasiėmė pinigus ir korvetės raktelius, o likusius daiktus
sukišo atgal į slėptuvę tualeto lubose. Tuomet nužingsniavo prie
kluono ir pinigus įdėjo į automobilio daiktadėžę. Gaisras proskynos
pakraštyje tebesiautėjo. Ričeris mestelėjo raktelius Turner ir įsirangė
į keleivio vietą. Turner užvedė variklį, surado priekinių šviesų
įjungimo rankenėlę ir prisisegė saugos diržą.
Dar po minutės jie vėl buvo kelyje, nakties glūdumoje dūmė į
vakarus, greitai, šiltai ir patogiai. Ir turtingi.
 DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Turner prireikė poros kilometrų, kad apsiprastų su automobiliu,

o tuomet ji padidino greitį ir rado sau optimalų režimą posūkiams
įveikti. Automobilis buvo sunkus, žemas ir galingas. Jo priekiniai
žibintai skleidė ilgas baltos šviesos juostas toli į priekį, šiurkštus V8
variklio gaudesys ilgu šleifu driekėsi jiems iš paskos. Ji pasakė:
– Mes kuo greičiau turėtume pasiieškoti kito kelio. Negalime
šiame ilgai likti. Vienas iš automobilių, kirtusių Berivilį, priklausė
FTB. Matei jį?
– „Crown Vic“? – paklausė Ričeris.
– Taip, – atsakė ji. – Todėl mums reikia nešdintis į šoną nuo bet
kokios logiškos to autobuso maršruto linijos. Ypač todėl, kad tas
senis su visureigiu gali tiksliai jiems parodyti vietą, kurioje mus
išleido. Jis negreitai ją pamirš.
– Su mentais jis nesikalbės. Jis vežiojo anglį Vakarų Virdžinijoje.
– Bet jis gali kalbėtis su vaikinais iš aplankstytojo automobilio. Jie
gali jį bauginti. Arba duoti jam pinigų.
– Gerai, važiuokime į pietus, – sutiko Ričeris. – Pietų kryptis
žiemos metu visada gerai.
Turner dar šiek tiek padidino greitį, ir išmetamieji vamzdžiai
sugaudė stipriau. Puikus automobilis, dingtelėjo Ričeriui. Galbūt
geriausias pasaulyje iš visų, pritaikytų Amerikos keliams. Ir visiškai
suprantama, nes tai amerikietiškas automobilis. Jis staiga nusišypsojo
ir pasiūlė:
– Pastumkime šildytuvo svirtį į maksimalią padėtį ir nuleiskime
stogą.
– Tau, atrodo, visai patinka, ar ne? – paklausė Turner.
– Kodėl turėtų nepatikti? Tai kaip klausytis rokenrolo per radiją.
Greitas automobilis, šiek tiek pinigų kišenėje, o dar ir gera
kompanija šalia.
Taigi šildytuvo svirtį Turner pastūmėjo iki maksimalios. Tuomet
sustojo šalikelėje, išsiaiškino ir nustatė reikalingą svirtelių bei
jungiklių padėtį, ir stogas susilankstė į nišą jiems už nugarų. Juos
apsiautė nakties oras, šaltas ir gaivus. Jie giliau įsirangė į sėdynes, ir
automobilis vėl pajudėjo pirmyn. Visi važiavimo pojūčiai dvigubai
suintensyvėjo. Greitis, šviesos, garsas. Ričeris nusišypsojo ir pasakė:
– Tai yra gyvenimas.
– Galėčiau prie to priprasti, – atsakė Turner. – Bet noriu turėti
pasirinkimą.
– Tu jį turi.
– Kaip? Juk nėra jokios informacijos.
– Ne taip jau ir nėra, – atsakė Ričeris. – Mes turime aiškią
anomaliją ir disponuojame tam tikra procedūrine informacija. Visa
tai, drauge paėmus, perša preliminarias išvadas.
– Kokias konkrečiai?
– Viksas ir Edvardsas nužudyti Afganistane, bet tu ten nebuvai
nužudyta, ir aš nebuvau, ir Murkroas nebuvo. O jis galėjo būti.
Šūvis iš pravažiuojančio automobilio Kolumbijos apygardoje buvo
ne mažiau tikėtinas dalykas nei sumušimas. Ir aš ten galėjau būti, nes
kas būtų tai pastebėjęs? Ir tu galėjai būti. Nelaimingas atsitikimas
pratybose, neatidus elgesys su ginklu. Bet jie pasirinko tuo keliu
neiti. Taigi Vašingtono pusėje esama tam tikro neryžtingumo. Kuris
yra iškalbingas, jei derini jį su kitu dalyku.
– Kokiu būtent?
– Ar tu žinai, kaip atsidaryti banko sąskaitą Kaimanų salose?
– Galėčiau tai išsiaiškinti.
– Būtent. Pasiraustum po savo kompiuterį, kai kam
paskambintum ir gautum reikiamą informaciją, tuomet padarytum,
kas tau reikalinga. Bet kiek laiko tau prireiktų?
– Galbūt savaitės.
– Bet tie vaikinai viską atliko per vieną dieną. Turbūt netgi per
valandą. Tavo sąskaita buvo atidaryta dešimtą ryto. O tai turėtų
reikšti glaudžius santykius su banku. Jie informavo banką apie tai, ko
pageidauja, ir tai buvo padaryta tučtuojau, nedelsiant ir
neuždavinėjant klausimų. Tai rodo, kad jie yra pirmos kategorijos
klientai, disponuojantys dideliais pinigais. Bet mes tai jau ir taip
žinome, nes jiems nebuvo gaila išmesti šimtą gabalų vien tam, kad
tave pričiuptų. Tai didelė pinigų suma, bet jiems tai menkniekis. Jie
nedvejodami metė juos į tavo sąskaitą, neturėdami garantijų, kad
juos atgaus. Jie gali būti konfiskuoti kaip įkaltis. O jei ir ne, nematau,
kaip galėtų apsisukę pasakyti: „Oi, beje, tas šimtas gabalų buvo
mūsų, taigi norime, kad mums jį sugrąžintumėte.“
– Tad kas jie gali būti? – paklausė Turner.
– Jie yra labai respektabilūs žmonės, vykdantys didelius pinigus
generuojančias suktybes, pasirengę užsakyti bet kokias niekšybes už
trylikos tūkstančių kilometrų Afganistane, tačiau norintys, kad prie
jų durų slenksčio būtų švaru ir pašluota. Vardais bendraujantys su
lengvatinio apmokestinimo įmonių bankininkais, per valandą, o ne
per savaitę sutvarkantys finansinius reikalus, lengvai surandantys ir
gaunantys senas bylas iš bet kokių tarnybų ir institucijų, užnugaryje
turintys labai efektyvius raumenis. Beveik neabejotina, kad jie yra iš
aukščiausiųjų štabo pareigūnų Kolumbijos apygardoje.

Išsyk už Romnio miestelio Turner pasuko į kairę vietinės reikšmės

keliu, kuris maršrutą pakreipė į pietus, bet jie liko kalvų regione.
Taip saugiau, nusprendė. Neverta pernelyg artintis prie I-79
magistralės. Ten pernelyg daug policijos ekipažų, netgi naktį. Be to,
gausu vietos policijos nuovadų, ieškančių progų greičio matuokliais
papildyti vietos savivaldybės iždą. Vienintelis periferinių keliukų
trūkumas yra visiškas civilizuotos infrastruktūros nebuvimas. Nei
degalinių, nei kavinių. Nei užkandinių. Nei motelių. O jie jautėsi
alkani, ištroškę ir pavargę. Ir automobilio motoras buvo gigantiškas,
tikrai nepasižymintis kukliu degalų suvartojimu šimtui kilometrų.
Vienišas kelio ženklas posūkyje informavo artimiausią miestelį esant
už trisdešimt penkių kilometrų. Maždaug pusvalandis kelio,
skaičiuojant siaurų keliukų greičiais.
– Galėčiau nužudyti dėl dušo ir valgio, – pasakė Turner.
– Tau tikriausiai ir teks taip padaryti, – atsakė Ričeris. – Tai nebus
naktį nemiegantis miestelis. Greičiau tai bus vienos sankryžos
gyvenvietė, kuri niekada nepabunda.
Jie šito taip ir neišsiaiškino. Nes to miestelio nepasiekė. Kadangi
po minutės įsivėlė į kitą mažiems keliams būdingą problemą.
 DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Turner įveikė eilinį posūkį ir išsyk turėjo užgulti stabdžius, nes

tiesiai priešakyje ant asfalto žėravo raudonas avarinis kelio ženklas.
Už jo tolumoje buvo matyti antras, o už šio švietė dviejų
automobilių priekiniai žibintai, nukreipti keistomis kryptimis –
vieni spigino vertikaliai aukštyn, tiesiai į naktinį dangų, o kiti –
horizontaliai, tačiau stačiu kampu į kelią.
Išlaviravusi tarp dviejų avarinių ženklų, Turner sustabdė
automobilį. Variklis liko įjungtas, išmetamieji vamzdžiai tebepukšėjo
ir tebeburbuliavo. Vertikaliai aukštyn nukreipti žibintai buvo
pikapo, kuris galu buvo įvažiavęs į griovį ir stovėjo daugmaž stačias
ant galinio kėbulo dangčio. Visu gražumu atsivėrė vamzdžiais ir
vamzdeliais išraizgyta purvina automobilio apačia.
Statmenai keliui šviečiantys žibintai buvo kito pikapo, tvirto pusės
tonos keliamosios galios kelių darbininko, pasisukusio skersai ir
reikiamu kampu privažiavusio prie kelkraščio ties avariją patyrusiu
automobiliu. Prie jo kablio buvo pritvirtinta trumpa sunki grandinė.
Ji stačiu kampu kilo aukštyn, o jos kitas galas buvo apsuktas apie
priekinę stačiojo automobilio ašį. Ričeris numanė, kad vairuotojas
rengiasi pastatyti stačiąjį automobilį ant ratų. Bet automobilių
geometrinė situacija atrodė sudėtinga. Grandinė turėjo būti trumpa,
nes kelias buvo siauras. Tačiau grandinės trumpumas reiškė, kad
krintančio automobilio priekis kliudytų traukiančiojo galą, nebent
traukiantysis nesustodamas judėtų kaip tik reikiamu greičiu ir per
kokį centimetrą išvengtų smūgio. Ir dar turėtų sugebėti išvengti
griovio priešingoje kelio pusėje. Turėtų būti intriguojantis
automobilių baletas.
Tarp automobilių matėsi ir trys vyrai. Vienas aiškiai apsvaigęs
sėdėjo kelkraštyje, alkūnes įrėmęs į kelius, galvą nuleidęs. Ričerio
spėjimu, tai turėjo būti vertikaliojo automobilio vairuotojas,
priblokštas įvykio, galimas daiktas, dar ir girtas arba sprogtelėjęs
kvaišalų, arba ir viena, ir antra. Kiti du vyrai buvo jo gelbėtojai.
Vienas iš jų sėdėjo sunkesniajame pikape ir, uždėjęs alkūnę ant
atdaro durelių lango angos, žiūrėjo atgal, kitas stovėjo šalia,
pasirengęs duoti jam nurodymus.
Kasdienė istorija, sumetė Ričeris. Tiksliau, kasnaktinė istorija. Per
daug alaus butelių ar per daug kanapių dūmo, gal abiejų, tamsus
vingiuotas kelias, per greitai įveiktas posūkis, paniškas stabdymas,
užsiblokavęs galinis tiltas esant tuščiam kėbului, galbūt žiemiška
šarma ant kelio dangos, slydimas ratu, griovys. Tuomet – vargingas
išsikepurnėjimas iš statmenai paverstos sėdynės, slydimas žemėn
vertikaliu automobilio šonu, skambutis mobiliuoju ir liūdnos
mintys sėdint šalikelėje bei laukiant draugų su dideliu automobiliu.
Ne kažin koks įvykis, iš kurios pusės bežiūrėsi. Galima sakyti,
kasdienybė. Vietinė fauna atrodė nutuokianti, ką reikia daryti,
nepaisant geometrinio situacijos problemiškumo. Galbūt jiems jau
buvo tekę vykdyti panašią misiją, gal netgi daug kartų. Ričeris ir
Turner nusiteikė palaukti penkias minutes. Galbūt dešimt. Ir kelias
bus laisvas.
Tačiau įvyko kitaip.
 Apsvaigęs vyriškis, sėdintis šalikelėje, pamažu susigaudė, kad į jį
šviečia pora naujai atsiradusių žibintų, pakėlęs galvą pažvelgė jų
kryptimi, o tuomet vėl nusisuko.
Bet po akimirkos atsigręžė vėl.
Šiaip taip atsistojęs ant kojų, jis žengė žingsnį artyn.
– Tai Bilio Bobo automobilis, – pravebleno jis.
Jis žengė dar žingsnį, ir dar, o prisiartinęs įsižiūrėjo į juos –
pirmiausia į Turner, paskui į Ričerį, tuomet treptelėjo koja ir
mostelėjo dešine ranka, tarytum mėgindamas nuvyti didžiulį įkyrių
vabzdžių debesį, ir sumaurojo:
– Ką jūs jame darote?
Jo žodžiai skambėjo maždaug taip: „Ka hus hame dahote?“, galbūt
dėl išlūžusių dantų, gal dėl girtumo, sutrikimo ar visko kartu,
Ričeriui sunku buvo pasakyti. Tuomet jų pokalbiu susidomėjo
vyrukas, stovintis prie kito pikapo, paskui jį iš jo išlipo ir vairuotojas,
ir visi trys vyrai sustojo mažu retu pusračiu maždaug trijų metrų
atstumu nuo priekinių korvetės grotelių. Visi vyriškiai buvo liesi ir
nebe piemenys. Visi apsivilkę languotomis berankovėmis darbinėmis
liemenėmis ant nenusakomos spalvos megztinių, apsimovę mėlynais
džinsais ir apsiavę guminiais batais. Ant visų galvų užmaukšlintos
paprastos besnapės vilnonės kepurės. Apsvaigęs vyriškis atrodė
metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio, gelbėjimo darbų
vadovas – apie metro aštuoniasdešimties, o sunkiojo pikapo
vairuotojas – apie metro aštuoniasdešimt penkių. Kaip „S“, „M“ ir
„L“ dydžiai žemiausio rinkos segmento ūkinių drabužių kataloge.
– Važiuok ant jų, – pasakė Ričeris. Bet Turner nepakluso.
– Tai Bilio Bobo automobilis, – pasakė sunkiojo pikapo
vairuotojas.
 – Aš tai jau sakiau, – sumaurojo apsvaigusysis.
Af ta jau fakiau.
Sumaurojo tikrai garsiai.
Galbūt avarija pakenkė jo klausai.
Vaikinas iš sunkiojo visureigio paklausė:
– Chebra, kodėl vairuojate Bilio Bobo automobilį?
– Tai mano automobilis, – atsakė Ričeris.
– Ne, ne tavo. Aš atpažįstu numerį.
Ričeris atsisegė savo saugos diržą. Turner atsisegė savąjį.
– Kas jums darbo, kas vairuoja Bilio Bobo automobilį? – paklausė
Ričeris.
– Tas, kad Bilis Bobas yra mūsų pusbrolis, – atsakė vyriokas.
– Tikrai?
– Žinoma, – atsakė vyriokas. – Kleptonai Hampšyro apygardoje
gyvena jau tris šimtus metų.
– Turi tamsų kostiumą?
– Kam?
– Tam, kad vykstate į laidotuves. Biliui Bobui nebereikia
automobilio. Jo narkolaboratorija šią naktį sudegė. Jis nesuspėjo
laiku išsinešdinti. Mes vykome pro šalį. Niekuo nebegalėjome jam
padėti.
Visi trys vyrai akimirką patylėjo. Jie pasimuistė ir pamindžiukavo,
dar pasimuistė ir pamindžiukavo, tarpusavyje pasiginčijo. Pikapo
vairuotojas prabilo:
– Nieko negalėjote jam padėti, išskyrus tai, kad pavogėte jo
automobilį?
– Galite tai laikyti antriniu jo panaudojimu.
– Dar nė kūnui nespėjus atšalti?
 – Negalėjome taip ilgai laukti. Buvo velniška ugnis. Kol jis atšals,
praeis diena ar dvi.
– Kokia tavo pavardė, šikniau?!
– Ričeris, – prisistatė Ričeris. – Ričerių Hampšyro apygardoje
atsirado visai neseniai.
– Tu rūkai kvaišalus?
– Man nereikia nė rūkyti. Man atrodo, kad jūs patys juos man
pučiat į veidą.
– Tad jūs turbūt ir užkūrėt tą gaisrą.
– Ne, ne mes. Senis Bilis Bobas kultivavo pavojingą verslą. Kardą
pakėlęs, nuo kardo ir žūsi. Tas pats su automobiliu. Nelegaliai įgytas,
nelegaliai prarastas.
– Tu negali jo turėti. Jis priklauso mums.
Ričeris atidarė dureles. Akimirksniu švystelėjo pėdas per slenkstį ir
atsistojo; ką tik jo sėdmenys buvo per dešimt centimetrų nuo asfalto,
o dabar jis išsitiesė visu savo dvimetriniu ūgiu. Apėjęs atviras dureles,
jis nužingsniavo trijulės link ir sustojo jų sudaryto mažo pusračio
centre.
– Geriau nepradėkime ilgų diskusijų dėl paveldėjimo teisių, –
pasakė jis.
– Kaip dėl jo pinigų? – paklausė sunkiojo pikapo vairuotojas.
– Kas juos turi, tas ir muziką užsako, – atsakė Ričeris Espino
žodžiais, girdėtais Dajerio tardymo kambaryje.
– Tai paėmei ir jo pinigus?
– Kiek tik pavyko rasti.
Sulig šiais žodžiais apsvaigęs vyriokas šoko pirmyn, ir jo dešinysis
kumštis nirtulingu lanku nuskriejo Ričerio link. Ričeris svirstelėjo
atgal ir leido kumščiui prašvilpti priešais, tuomet pirmyn ir atgal
pamojavo dešine ranka, tarytum irgi baidydamas nematomus
vabzdžius, o kol apsvaigėlis žiūrėjo į šią pantomimą, Ričeris
pliaukštelėjo kairiąja plaštaka jam į galvą vos vos žemiau kepurės,
panašiai kaip senamadiškas policininkas, drausmindamas
neklaužadą vaikigalį iš apylinkių. Iš esmės tik tapštelėjimas, nieko
daugiau, bet vaikinas krito žemėn taip, tarytum jo galvą būtų
ištaškiusi stambaus kalibro kulkosvaidžio papliūpa. Ir liko gulėti ant
kelio nekrutėdamas.
Vaikinas iš sunkiojo pikapo užbaubė:
– Tad štai koks tavo stilius? Renkiesi mažiausius?
– Aš jo nesirinkau, – atsakė Ričeris. – Jis mane pasirinko. Ar ir tu
ketini kartoti tą pačią klaidą?
– Gal tai ir ne klaida.
– Būtų klaida, – atsakė Ričeris. Akies krašteliu dirstelėjo vyrukui
už nugaros, į vertikaliai stovintį pikapą. – O, šūdas, tas daiktas tuoj
nuvirs.
Vyrukas neatsigręžė pasižiūrėti į pikapą. Jo akys liko įsmeigtos į
Ričerį.
– Taip ir patikėsiu, – pasakė jis. – Bet aš ne vakar gimęs.
– Aš nejuokauju, kvaily, – atsakė Ričeris.
Jis iš tiesų nejuokavo. Galbūt sunkiojo pikapo rankinis stabdys
nebuvo įjungtas, ir po to, kai vairuotojas išjungė motorą ir išlipo
laukan, automobilis pasislinko keliolika centimetrų į priekį. Kad ir
kas nutiko, anksčiau laisva grandinė įsitempė iki braškėjimo. O
vertikaliai stovintis pikapas balansavo ant griuvimo ribos, vos
besilaikydamas nevirtęs pirmyn kaip pakirstas medis. Tereikėjo
mažo vėjelio dvelktelėjimo, kad taip ir įvyktų.
 Kaip tik tą akimirką mažas vėjelis dvelktelėjo, ir tai, kas turėjo
įvykti, įvyko.
Aplinkinių medžių šakos vos vos sujudėjo, vos kartelį, ir vertikaliai
stovinčio pikapo bagažinės durelės, nubraukdamos po jomis
prispaustus akmenukus, pajudėjo aukštyn. Grandinė ūmai suglebo,
ir pikapas ėmė svirti pirmyn, beveik nepastebimai, po laipsnį per
sekundę, kol peržengė tam tikrą negrįžtamą ribą ir ėmė svirti
greičiau, greičiau, kol galiausiai kaip milžiniškas kūjis smogė į
sunkiojo pikapo krovinių kėbulą. Didžiulė variklio skyriaus masė
sudavė neatlaikomą smūgį į gofruoto metalo grindis, sulaužydama
po jomis esančią ašį, ir sunkiojo pikapo ratai staiga išsinėrė, jų apačia
slystelėjo išorėn, vidus suvirto į vidų lyg įlinkę „X“ formos kojų
keliai ar naminio gyvūnėlio kojytės, mažesniojo pikapo ratai,
nutrūkus vairo lankstams, išsivertė į priešingą pusę. Grandinė
žlegėdama nukrito ant asfalto, mechaninės įtampos atsipalaidavo, ir
mažesnysis pikapas sustingo pakilęs tam tikru kampu, iš dalies
užgulęs didesnįjį. Abi mašinos susijungusios liko stovėti kelio
viduryje; naktyje vėl įsivyravo tyla ir ramybė.
– Atrodo, tarytum šitie pikapai būtų ką tik pasimylėję, – pasakė
Ričeris. – Ar ne?
Niekas jam neatsakė. Mažasis vyrukas tebegulėjo ant asfalto, o kiti
du spoksojo į atsiradusią naują problemą. Buvo akivaizdu, kad nė
vienas iš šių automobilių be krano ir platformos greit nepajudės.
Ričeris atsisėdo atgal į korvetę. Automobilių laužas blokavo kelią
nuo vieno griovio iki kito, taigi pasirinkimo Turner neturėjo. Ji
atitraukė automobilį, pranėrė tarp dviejų žėruojančių avarinių
ženklų, ir jie išvažiavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko.
 TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Turner pasakė:
– Tie vaikinai viską išpliurps vos tik apie mus išgirdę. Jie tučtuojau
stvers telefoną ir skambins savo lygtinio paleidimo priežiūros
inspektoriams. Jie bus pasirengę bet kokiems sandėriams. Jie mus
panaudos kaip kortelę, leidžiančią išvengti kalėjimo už dešimt
artimiausių savo prasižengimų.
Ričeris linktelėjo. Kelias negalėjo likti užblokuotas ilgam.
Anksčiau ar vėliau koks nors pravažiuojančio automobilio
vairuotojas paskambins atitinkamoms tarnyboms. Arba tai padarys
patys Kleptono pusbroliai, apsvarstę visas kitas galimas alternatyvas.
Tuomet pasirodys policininkai, kurių neišvengiami klausimai ves
prie pasiteisinimų, sandėrių ir abipusių mainų.
– Pamėgink kitą posūkį į pietus, – pasiūlė Ričeris. – Nieko kito
mums nelieka.
– Tau vis dar smagu?
– Kaip niekada.
Jie pasuko į ramų dviejų juostų kelią, iš kurio pasitraukė prieš
dvidešimt minučių. Kelias buvo tuščias. Medžiai kairėje, medžiai
dešinėje, nieko priekyje ir nieko už nugaros. Netrukus jie tiltu kirto
upę. Upė, kuri vadinosi Potomakas, šioje vietoje dar neplati ir
niekuo neišsiskirianti. Ji tekėjo į šiaurę ir tolėliau suko į rytus,
platėdama ir pamažu virsdama delta. Kelyje nebuvo jokio judėjimo.
Niekas nevažiavo nei jų kryptimi, nei jiems iš priešakio. Jokių šviesų
ir garsų, išskyrus tuos, kuriuos skleidė jų automobilis.
Ričeris tarė:
– Jei tai būtų filmas, maždaug šiuo metu jį žiūrintis kaubojus
pasikrapštytų skruostą ir pasakytų, kad viskas pernelyg nuobodu.
– Nejuokinga, – atsakė Turner. – Jie jau gali būti užtvėrę šį kelią.
Už kito posūkio gal laukia valstijos policijos patikrinimo punktas.
Bet už posūkio jokio punkto nebuvo. Nei už artimiausio, nei už
dar kito. Bet posūkiai ėjo vienas po kito, tarytum įtemptų klausimų
grandinė apklausos metu.
Turner paklausė:
– Iš kur jie žino, kaip tu gyveni?
– Kas?
– Kariuomenės vadovybės pareigūnai.
– Tai labai geras klausimas.
– Ar jie tikrai žino, kaip tu gyveni?
Jie negalėjo tavęs surasti iki šiol. Negalės ir dabar. Armija nenaudoja
sekimo priemonių. Ir apskritai, jokia sekimo priemonė negalėtų tavęs
surasti.
– Jie, atrodo, žino, kad aš nepirkau prabangios dviejų lygių vilos
kokio nors miesto pakraštyje. Jie, atrodo, žino, kad aš nedirbu
treneriu Mažojoje lygoje ir pats neauginu sau daržovių. Jie, atrodo,
žino, kad aš nedarau kitos karjeros.
– Bet iš kur jie tai žino?
– Neturiu supratimo.
– Aš skaičiau tavo bylą. Ten pilna gerų dalykų.
– Bet pilna ir blogų.
 – Bet galbūt bloga yra gera. Ta prasme, kad esi kažkam įdomus.
Kaip asmenybė. Jie tave sekė nuo šešerių metų amžiaus. Tu
pasižymėjai unikaliomis charakterio savybėmis.
– Ne unikaliomis.
– Tada retomis. Agresyvios reakcijos į pavojų prasme.
Ričeris linktelėjo. Būdamas šešerių, kažkur karinių jūrų pajėgų
bazėje Ramiajame vandenyne jis nuėjo į kiną. Tai buvo dieninis
seansas vaikams. Pigus mokslinės fantastikos filmiūkštis. Staiga
ekrane iš pelkėtos lagūnos iššoko pabaisa. Jaunąją auditoriją slapta
filmuodavo žemam apšviestumui skirta kamera. Buvo atliekamas
psichologinio reaktyvumo eksperimentas. Daugelis vaikų,
pasirodžius pabaisai, apimti siaubo išsislapstė po krėslais. Bet Ričeris
ne. Jis stryktelėjo ant scenos, pasirengęs kautis ir jau spėjęs kovai
parengti savo spyruoklinį peilį. Eksperimento organizatorių teigimu,
jo reakcijos laikas buvo trys ketvirtadaliai sekundės.
Šešerių metų vaikas.
Tyrėjai atėmė jo spyruoklinį peiliuką. Privertė jį pasijusti
psichopatu.
Turner pasakė:
– Tu gerai pasirodei ir Vest Pointe. Tavo tarnybos registras –
įspūdingas.
– Jei žiūrėsi į viską pro pirštus. Aš pats prisimenu tik daug trinties
ir rėkavimo. Didelę laiko dalį praleisdavau ant kilimėlio.
– Bet galbūt bloga yra gera. Žvelgiant tam tikru kampu.
Įsivaizduok, kad kažkur, galbūt Pentagone, yra stalas. Įsivaizduok,
kad kažkuriam pareigūnui vienintelis patikėtas darbas yra sekti tam
tikrą žmogų, kuris ateityje, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti
naudingas. Pavyzdžiui, kuriant tolimus planus specialiosioms
operacijoms, ketinant steigti naują superslaptą padalinį. Jis
sudarinėja tinkamo personalo sąrašus, kad, mėšlo smarvei pasklidus
plačiai, būtų, kam skambinti.
– Man atrodo, kad kaip tik tu esi ta, kuri mėgsta žiūrėti filmus.
– Filmuose neatsitinka nieko, ko nebūna realiame gyvenime. Tai
vienas iš dalykų, kuriuos įsisąmoninau. Ko neatsitinka, to
neįmanoma išgalvoti.
– Spekuliacijos, – atsakė Ričeris.
– Ar negali būti, kad kažkur yra duomenų bazė, į kurią įtraukta du
šimtai ar tūkstantis asmenų, kurių buvimo vietą kariškiai nori
žinoti – tiesiog dėl viso pikto?
– Visai galimas daiktas.
– Tai turėtų būti labai slapta duomenų bazė. Dėl daugybės
akivaizdžių priežasčių. Tai reiškia, kad, jei tie vaikinai ją pamatė ir
kartu sužinojo tavo gyvenimo aplinkybes, jie yra ne šiaip aukšti
vadovybės pareigūnai. Jie yra labai aukšti vadovybės pareigūnai. Tu
pats taip sakei. Jie turi prieigą prie bylų bet kurioje tarnybos srityje,
kurioje tik panori.
– Spekuliacijos, – pakartojo Ričeris. – Bet logiškos.
– Galbūt.
– Labai aukšti vadovybės pareigūnai, – pakartojo Turner.
Ričeris linktelėjo. Tai kaip mesti monetą. Arba aversas, arba
reversas.

Pirmasis jiems pasitaikęs posūkis į kairę buvo 220-asis plentas, vos

platesnis nei ankstesnysis, ir kartu lygesnis, geresne danga ir tiesesnis,
taigi visais požiūriais svarbesnis. Jis atrodė visai nemenka transporto
arterija. Nevisiškai greitkelis, bet dėl padidėjusio jų įtarumo atrodė
beveik toks.
– Ne šis, – pasakė Turner.
– Sutinku, – atsakė Ričeris. Šiame kelyje tikriausiai bus degalinių
ir kavinių, ir valgyklų bei motelių, bet gali būti ir policijos, tiek
valstijos, tiek vietinės. Ar netgi federalinės. Nes šis kelias žemėlapyje
buvo paženklintas ryškiai. Ričeris mintyse nusipiešė skubiai sušauktą
konferenciją – nekantrūs pirštai bado popierius, nervingi balsai
aiškina: „Policijos kordonai čia ir čia, ir čia.“
– Suksime į kitą, – pasakė jis.
Kitam keliui pasiekti prireikė dar septynių įtampos kupinų
minučių. Kelias tebebuvo tuščias. Medžiai kairėje, medžiai dešinėje,
nieko priekyje, nieko už nugaros. Nei šviesų, nei variklių gausmo.
Nieko netikėto. Šis kelias atrodė geresnis. Žemėlapyje jis būtų tik
nežymi pilka linija, labiau tikėtina, kad apskritai nebūtų pažymėtas.
Jis vedė per kalvas ir panešėjo į tą, kurį jie išbandė anksčiau, –
siauras, pilnas įkalnių, nuokalnių ir posūkių posūkėlių, grubiais
kelkraščiais ir sekliais grioveliais abipus lietaus vandeniui nubėgti. Jie
nedelsdami pasuko į šį kelią, ir automobilį bemat prarijo tamsa.
Turner greitai prisiderino prie važiavimo sąlygų, laikė pastovų greitį;
jos judesiai buvo tikslingi ir ergonomiški. Ričeris atsipalaidavo ir
ėmė ją stebėti. Ji sėdėjo patogiai atsilošusi, rankos tiesios, pirštai
apglėbę vairą, jautriai reaguojantys į smulkiausius kelio paviršiaus
siunčiamus pranešimus. Palaidos plaukų sruogos užkištos už ausų; jis
galėjo matyti smulkiausius jos šlaunų raumenėlių judesius, jai dedant
koją nuo vieno pedalo ant kito.
– Kiek pinigų pasidarydavo Didysis Šuo? – paklausė ji.
 – Daug, – atsakė Ričeris. – Bet nepakankamai, kad dėl suktybės
galėtų išmesti šimtą tūkstančių, jei tai turi omenyje.
– Bet jis buvo tik pati grandinės pabaiga. Jis nebuvo bosas, nebuvo
urminis prekybininkas. Jam tekdavo tik maža pelno dalis. Ir tai vyko
prieš šešiolika metų. Reikalai per tą laiką pasikeitė.
– Tu manai, kad visa tai susiję su pavogta karo amunicija?
– Gali būti. „Audros dykumoje“ technikos išmontavimas tada,
Afganistano įrangos išardymas dabar. Panašios aplinkybės. Panašios
galimybės. Bet skirtingas personalas. Ką Didysis Šuo pardavinėjo?
– Tuo metu, kai mes apie jį išgirdome, jis pardavinėjo vienuolika
dėžių kulkosvaidžių.
– Los Andželo gatvėse? Tai blogai.
– Tai buvo Los Andželo policijos departamento problema, ne
mano. Man tereikėjo žmogaus vardo.
– Galėjo kulkosvaidžius parduoti Talibanui.
– Bet kiek iš jų už juos gausi?
– Tada dronus. Arba raketas „žemė–oras“. Itin brangūs dalykai.
Arba DGOB. Ar tuomet jų turėjote?
– Susidaro įspūdis, jog manai, kad mes buvome ginkluoti lankais ir
strėlėmis.
– Vadinasi, neturėjote.
– Ne, bet žinau, kas tai yra. Didelės galios oro banga. „Bombų
motina.“
– Šiluminiai slėginiai prietaisai galingesni už visus ginklus,
išskyrus branduolinius. Vidurio Rytuose tokie dalykai, be jokios
abejonės, turi didelę paklausą. O tenykščiai pirkėjai turi daug pinigų.
Dėl to taip pat galima būti tikriems.
 – Jos daugiau kaip devynių metrų ilgio. Lyg ir sunkoka paslėpti
apsiausto kišenėje.
– Yra nutikę ir keistesnių dalykų.
Turner kurį laiką tylėjo, turbūt gerus pusantro kilometro.
– Kokių? – galiausiai paklausė Ričeris.
– Įsivaizduok, jog tai yra valstybės politika. Mes ginkluojame
vienus prieš kitus. Ir taip elgiamės visą laiką.
Ričeris tylėjo.
– Tu situaciją matai kaip nors kitaip? – paklausė Turner.
– Aš šito negaliu iki galo suvirškinti. Vyriausybė gali be baimės
vykdyti tai, ką sugalvojusi. Tad kam jai reikia tave skandinti su šimtu
tūkstančių žalių? Kodėl tu paprasčiausiai nedingai? Arba aš? Arba
Murkroas? Kodėl dabar mes esame ne Gvantaname? Arba po
žeme? Ir kodėl tie vaikinai, kurie pirmą vakarą pasirodė prie motelio,
buvo tokie mėšlini? Jie tikrai nepriklausė vyriausybės specialiųjų
užduočių komandai. Aš nė nesušilau. Ir apskritai, kodėl viskas
pasisuko būtent taip? Jie galėjo tave sutraiškyti kokiu nors kitu
būdu. Galėjo tau nurodyti vykti į Afganistaną ir traukti iš bėdos
Viksą su Edvardsu. Galėjo tau liepti užsičiaupti ir tylėti.
– Tokiu atveju jie būtų automatiškai sužadinę mano įtarimus.
Mane šis reikalas būtų labai sudominęs. Tokios rizikos jie nenorėjo.
– Tuomet jie galėjo pasirinkti dar geresnę strategiją. Suorganizuoti
visų pajėgų strateginį atsitraukimą iki pat Žaliosios zonos. Dėl
kokios nors sugalvotos politinės priežasties. Gerbdami afganų
suverenumą ar panašiai. Būtų buvęs tikras šūdo cunamis. Tau
nespėjus nė sumirksėti, tavo vaikinus ta pati banga išneštų drauge su
kitais. Taip jau yra buvę. Tas pats senas mėšlas.
– Vadinasi, šie įvykiai tau kelia įtarimą?
 – Visa tai man atrodo labai jau mėgėjiška, – atsakė Ričeris. – Čia
veikia įvaizdį saugantys ir todėl įsitempę, truputį sunerimę veikėjai,
šiuo metu jaučiantys šiokį tokį idėjų stygių ir todėl bukoka jėga
siekiantys pridengti savo kolektyvinę subinę. Visa tai mums kelia
vieną mažą problemą ir teikia vieną didelę galimybę. Mažoji
problema – tie keturi vaikinai žino, kad jie mus turi surasti pirmi,
anksčiau nei karo policija ar FTB, nes technine prasme mes dabar
esame giliame mėšle, pabėgę ir visa kita, taigi darytina prielaida, kad,
siekdami išsisukti iš padėties, mes jiems pasakysime bet ką. Ir net jei
niekas mumis netikės, tai išliks kaip galimybė ar gandas, o tie
vaikinai negali sau leisti, kad į juos nukryptų kieno nors dėmesio
taikiklis, net jei ir formalaus. Taigi tokia yra mažoji problema. Tie
keturi vaikinai nesiliaus atkakliai lipę mums ant uodegų. Dėl to
nekyla jokių abejonių.
– O kokia ta didžioji galimybė?
– Tie patys keturi vaikinai, – atsakė Ričeris. – Jų bosai be jų būtų
pasiklydę kaip avys. Jei mes juos pričiupsim, bosai bus parklupdyti
ant kelių. Taps bejėgiai ir izoliuoti. Galėsime su jais daryti, ką
norime.
– Tad koks būtų planas? – paklausė Turner. – Mes leisime tiems
keturiems vaikinams mus surasti, juos suimsime ir imsime nuo jų
keberiotis aukštyn?
– Panašiai, tik mes neketiname jų suimti, – atsakė Ričeris. – Mes
jiems ketiname padaryti tai, ką jie ketino padaryti mums.
– Ir ką būtent?
– Mes juos suguldysim ant žemės. Ir pasiklausysime, kaip jų bosai
kaukia tyloje. O tuomet labai rūpestingai jiems išaiškinsime, kodėl
konfliktuoti su 110-uoju padaliniu yra prasta idėja.
 TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Jie kirto Granto apygardos administracinę ribą. Vienišas kelias

kilometras po kilometro driekėsi monotoniškais kalvynais.
Spidometro rodyklė svyravo aukštyn ir žemyn tarp aštuoniasdešimt
penkių ir šimto kilometrų per valandą. Bet degalų rodyklė judėjo tik
viena kryptimi, ir sparčiai. Tuomet jie pravažiavo ženklą, skelbiantį,
kad už trisdešimties kilometrų yra Granto apygardos oro uostas ir
miestas vardu Pitersbergas.
Turner pasakė:
– Ten, kur yra oro uostas, turėtų būti ir degalinė, tiesa? Ir motelis.
O ten, kur yra oro uostas, degalinė ir motelis, turėtų būti ir valgykla.
– Ir policijos nuovada, – pridūrė Ričeris.
– Tikėkimės geriausio.
– Aš visada taip darau, – atsakė Ričeris.

Miestelis buvo prieš oro uostą. Jis beveik miegojo. Bet nevisiškai.
Jie išniro iš kalvų ir, pasukę į kairę, įsiliejo į valstijos reikšmės kelią,
kuris už šimto metrų virto Šiaurės Pagrindine gatve. Abiejose pusėse
driekėsi privačių namų kvartalai. Miestelio centre gatvė kirtosi su
220-uoju keliu, būtent tuo, kurio jie vengė anksčiau. Už šios
sankryžos Šiaurės Pagrindinė gatvė tapo Pietų Pagrindine. Oro
uosto pastatas dunksojo vakaruose, netoli nuo gatvės. Eismo
nebuvo, bet kai kuriuose languose degė šviesos.
Turner pasuko į pietus, vėl kirto siaurą Potomako upę ir pasuko į
dešinę, oro uosto link. Oro uostas buvo nedidukas, skirtas tik
nedideliems lėktuvams, ir nakčiai uždarytas, tamsus. Taigi Turner
apsisuko, vos įtalpindama automobilį tarp bortelių, ir nuriedėjo
atgal, vėl per upę centrinės miesto sankryžos link.
– Suk į 220-ąjį, – pasakė Ričeris. – Lažinuosi, kad ten rasime tai,
ko mums reikia.
Rytinė 220-ojo kelio dalis buvo vadinama Virdžinijos aveniu;
pirmuosius du šimtus metrų ten nebuvo praktiškai jokių
apsipirkimo taškų. Uždaryta kepyklėlė, picerija taip pat uždaryta.
Neveikianti degalinė „Chevron“ , dvi greitojo maisto užeigėlės, abi
nebedirbo. Seniai nebeveikianti užvažiuojamoji smuklė, apkalta
lentomis ir jau griūvanti, piktžolėmis užžėlusiu kiemu.
– Kol kas nieko gero, – pastebėjo Turner.
– Laisvoji rinka, – atsakė Ričeris. – Kažkas išspyrė „Chevron“ iš
verslo. Ir tą motelį. Mums belieka išsiaiškinti, kas tai padarė.
Jie pravažiavo dar vieną kvartalą, ir dar vieną, galiausiai kirto
miesto ribą ir pigesnėje užmiesčio žemėje pajuto palengvėjimą:
pirmiausia, kairėje kelio pusėje išvydo visą parą veikiančią užmiesčio
tipo kavinę, šalia kurios driekėsi plati žvyro aikštelė automobiliams,
kurioje ilsėjosi trys sunkvežimiai. Už šimto metrų, dešinėje kelio
pusėje, buvo matyti motelis, šiuolaikinis triaukštis pastatas šalia
asfaltuotos aikštės. O už motelio tolumoje raudonai švytėjo
degalinės „Exxon“ reklama.
Viskas galėjo būti puiku. Vienintelė problema – pusiaukelėje tarp
kavinės ir motelio stovėjo valstijos policijos nuovada.
 Nuovada buvo blyškus mūrinis pastatas, ilgas ir žemas, sumūrytas
iš glazūruotų gelsvai rusvų plytų, ant stogo pilna palydovinių ir
paprastų antenų. Priešais stovėjo du policijos automobiliai, o už
dviejų langų degė šviesa. Turbūt dispečeris ir jo parankinis seržantas,
nusprendė Ričeris, šiltai ir jaukiai leidžiantys naktinio budėjimo
valandas.
Turner paklausė:
– Kaip manai, ar jie jau žino apie šį automobilį?
Ričeris dirstelėjo į motelį.
– Arba – ar žinos, kai atsikelsime iš ryto?
– Mes bent jau turime prisipilti benzino.
– Gerai, pirmiausia tuo ir užsiimkime. Kartu pamėginsime
apsiuostyti.
Taigi Turner nuriedėjo į priekį, taip ramiai, kaip tik įmanoma
skaisčiai raudonu šešių šimtų arklio galių kabrioletu, ir pasuko į
degalinės „Exxon“ teritoriją. Degalinė turėjo du privažiavimus ir
keturis degalų papildymo agregatus; kontora buvo apkalta skaisčiai
baltomis lentomis ir panėšėjo į paprastą mažą namelį, nuo kurio
skyrėsi tik tuo, kad ant jos stogo stūksojo keletas antenų.
Turner pastatė automobilį netoli agregato, ir Ričeris ėmė skaityti
instrukcijas, kurios skelbė, kad, neįkišus į lizdą kredito kortelės, už
degalus reikia apmokėti iš anksto.
– Kiek litrų? – paklausė jis.
– Nežinau, kokio dydžio degalų bakas, – atsakė Turner.
– Manau, kad turėtų būti labai didelis.
– Tada pilkime kokius penkiasdešimt penkis.
Toks kiekis jiems turėjo kainuoti penkiasdešimt devynis dolerius ir
aštuoniasdešimt penkis centus. Ričeris ištraukė tris dvidešimtines iš
Bilio Bobo „malkų“ ir nužingsniavo būdelės link. Viduje už
neperšaunamo stiklo sėdėjo maždaug keturiasdešimtmetė moteris.
Stikle virš prekystalio buvo pusmėnulio formos plyšys pinigams
paduoti. Iš už jo sklido maloni muzika, transliuojama vietinės radijo
stoties, ir policijos radijo ryšio linijos skleidžiami triukšmai bei
pokalbių nuotrupos.
Ričeris pro plyšį įkišo pinigus, ir moteris pamaigė klavišus – turbūt
nustatė aparatą pripilti degalų lygiai už šešiasdešimt dolerių. Baigėsi
viena kantri stiliaus daina, prasidėjo kita; o pauzę tarp jų užpildė tik
policijos radijo ryšio traškesiai. Ričeris dirstelėjo į skenerį ir, nutaisęs
nuvargusio keliautojo išraišką, paklausė:
– Kas naujo šiąnakt?
– Kol kas nieko, – atsakė moteris.
Ričeris pažvelgė į kitą pusę, į radijo aparatą.
– Ar jums nepakanka vien kantri muzikos?
– Mano brolis turi vilkiką. O šiame versle visuomet reikia būti
pirmam. Jis man duoda po dešimt dolerių už kiekvieną avariją, apie
kurią jam pranešu.
– Vadinasi, šią naktį nebuvo jokių avarijų?
– Nė vienos.
– Žodžiu, jokių netikėtumų?
– Jūsų puikus automobilis, – pakeitė temą moteris.
– Kodėl taip manote?
– Nes visuomet norėjau turėti korvetę.
– Ar neteko apie mus girdėti policijos pokalbiuose?
– Greitai lėkėte?
– Su tokiu automobiliu sunku greitai nelėkti.
– Vadinasi, jums pasisekė. Laimingai išsisukote.
 – Tegu taip ir toliau sekasi, – atsakė Ričeris, nutaisydamas
suokalbišką šypsenėlę, ir nužingsniavo automobilio link. Turner jau
leido benziną į baką. Žarnos antgalis buvo įkištas į gurklį. Turner
stovėjo trimis ketvirtadaliais kūno nusigręžusi nuo Ričerio, vieną
šlaunį užpakaline puse atrėmusi į automobilio sparną, o kitą koją
užkėlusi ant salelės bortelių. Rankas laikė sau už nugaros, nugara
buvo išriesta, tarytum besistengiant išmankštinti sąstingį ar
išsklaidyti skausmą. Ji žvelgė į naktinį dangų. Ričeris pamėgino
įsivaizduoti po didele marškinių palapine paslėptą ir grakščia „S“
raidės forma išlenktą jos kūno siluetą.
Visiškai verta pastangų. Visiškai.
– Operatorė įsijungusi policijos pokalbių skenerį, – pasakė jis. –
Kol kas esame švarūs.
– Tu jos pasiteiravai? Ji dabar mus įsimins.
– Ji vis tiek mus įsimins. Ji visuomet norėjo turėti korvetę.
– Reikia su ja susitarti. Turime iš jos perimti tai, ką ji išgirs.
– Tuomet ji mus įsimins visiems laikams.
– Galbūt tie kaimiečiai neskambins. Gal jų pikapai taip pat vogti.
Galimas daiktas, jie tiesiog išsislapstė po miškus, ir tiek.
– Galbūt, – atsakė Ričeris. – Nematau kitų priežasčių, kodėl jiems
reikėtų taip ilgai laukti.
– Galėtume pasistatyti mašiną už motelio. Iš ten jos nesimatytų.
Manau, turėtume surizikuoti. Mums tikrai reikia pavalgyti ir
pamiegoti.
Degalų žarnos saugiklis užsikirto, įpylus vos daugiau nei
keturiasdešimt litrų. Arba bakas buvo mažesnis, nei jie spėjo, arba
rodyklės rodmenys buvo pernelyg pesimistiški.
Turner pasakė:
 – Dabar ji žino, kad tai ne mūsų automobilis. Nes mes nežinome,
kiek į jį telpa benzino.
– Ar ji duos mums grąžą?
– Galbūt mums verčiau ją palikti.
– Tai dvylika baksų. Čia yra Vakarų Virdžinija. Tokiu elgesiu mes
išsiskirtume iš aplinkos kaip raudonas žibintas nakty.
– Pasakyk jai, kad važiuojam į pietus 220-uoju. Kad mūsų laukia
ilgas kelias iki pat aušros. Kai, klausydamasi mentų pokalbių, išgirs
apie mus, nurodys jiems neteisingą kryptį.

Ričeris susirinko grąžą – dvylika dolerių ir penkiasdešimt du

centus – ir lyg tarp kitko tarstelėjo, kad iki aušros jiems reikia
pasiekti I-64 magistralę. Radijo aparatas ilgosiomis bangomis grojo
savo melodijas, o policijos pokalbių skeneris tylėjo. Moteris pažvelgė
pro langą ir šiek tiek liūdnai nusišypsojo – tarytum nujausdama, kad
labai negreit vėl pamatys tokios markės automobilį.
Turner jau buvo privairavusi korvetę prie būdelės durų; Ričeris
įsėdo, ir jiedu vėl pasuko miesto link, bet, nuvažiavę apie tris šimtus
metrų, smuko į motelio kiemą.
– Pirma užsiregistruosim, o paskui į kavinę? – paklausė Turner.
– Žinoma, – atsakė Ričeris.
Ji ilgokai patylėjo ir galiausiai pažvelgė jam į akis.
– Kiek kambarių imsime?
Jis savo ruožtu irgi ilgokai patylėjo, tuomet pasakė:
– Verčiau pirmiau eikime pavalgyti. Prisiregistruosime paskui.
– Kodėl?
– Noriu kai ką tau papasakoti.
 – Ką?
Samanta Deiton.
Sem.
Keturiolikos metų.
– Papasakosiu, kai užsisakysime maisto, – atsakė jis. – Daug
kalbos.
 TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kavinė buvo pigi, kaimietiško tipo, tokia pat kaip ir daugelis

Ričerio matytų šio tipo įstaigų. Šalia bemaž dviejų metrų ilgio ir
panašaus pločio kepimo plokštės stovėjo juodaodis vaikinas baltais
marškiniais. Staliukai pušiniai, apdaužyti, kėdės – skirtingos ir
neatitinkančios staliukų stiliaus. Patalpoje atsidavė senais riebalais ir
šviežia kava. Kavinėje sėdėjo du baltaodžiai senoliai, abu užsidėję
kepures su snapeliais, – vienas iš jų kirksojo pačiame pakrašty kairėje
nuo durų, o kitas gerokai į dešinę. Galbūt jie nesutarė. Gal buvo trijų
šimtų metų senumo giminių vaido aukos.
Turner pasirinko stalelį patalpos viduryje. Jiedu triukšmingai
išsitraukė kėdes iš po stalo ir atsisėdo. Meniu nebuvo; nebuvo ir
juodos lentos su balta kreida užrašytais dienos patiekalais bei jų
kainomis. Tai buvo kitokio pobūdžio kavinė. Užsakymo procesas
tarp virėjo ir jo nuolatinių klientų vyko beveik telepatiniu būdu.
Santykiai su naujais klientais buvo grindžiami klausimais – aiškiais,
garsiais ir paprastais. Virėjas, laukdamas pageidavimo, pakėlė smakrą
ir šiek tiek pasuko galvą, kad dešinioji ausis būtų nukreipta tiesiai į
patalpos vidurį.
– Omleto, – paprašė Turner. – Grybų, svogūnų laiškų ir čederio.
Virėjas nė nekrustelėjo, tarytum nieko nebūtų išgirdęs.
Turner pakartojo prašymą, šiek tiek garsiau.
 Ir vėl – jokios reakcijos. Virėjas nė krust. Tebestovėjo lyg sustingęs,
smakras pakeltas, žvilgsnis nukreiptas į šalį, lūpose ori neįveikiama
tyla – tarytum patyręs prekeivis, užgautas nepadoriai pigaus
pasiūlymo. Turner pažvelgė į Ričerį ir sušnibždėjo:
– Kas čia per velniava?
– Tu juk detektyvė, – atsakė Ričeris. – Ar matai čia įrangą, kurioje
būtų galima iškepti omletą?
– Na, atrodo, ne. Tematau kepimo plokštę.
– Taigi turbūt geriausias būdas priversti šį vaikiną pajudėti iš
mirties taško būtų užsisakyti ko nors tokio, kas būtų susiję su
kepimo plokšte.
Turner kurį laiką pamąstė. Tuomet paprašė:
– Du minkštai pakeptus kiaušinius ant skrudintos duonos su
kumpiu.
– Taip, ponia, – atsakė virėjas.
– To paties ir man, – pridūrė Ričeris. – Ir kavos.
– Taip, pone.
Vaikinas išsyk nusigręžė ir ėmė darbuotis nauju riebalų pleištu ir
peiliu, ėmė šveisti ir gramdyti kepimo plokštę, metrą pirmyn ir atgal,
metrą į kairę ir dešinę. Tai buvo kepėjas iš prigimties. Ričerio patirtis
sakė, kad salėje dirbantis vaikinas paprastai būna arba kepėjas, arba
savininkas, bet niekuomet abu vienu metu. Kepėjas turi instinktą
rūpintis metalu, šveisti jį iki tobulo blizgesio ir molekulinio lygumo,
šalia kurio tefloninė keptuvė primintų šiurkštų švitrinį popierių. O
savininkui būdingas instinktas nešti klientams kavos. Nes pirmasis
kavos puodelis užmezga materialius kliento ir kavinės santykius.
Klientas, kol nieko nesuvartojo, nėra įsipareigojęs maitinimo įstaigai
ir gali bet kada atsikelti ir išeiti, sakysime, pasipiktinęs neoperatyviu
aptarnavimu arba prisiminęs skubų susitikimą. Bet šito jis
nepadarys, jei jau bus pradėjęs gerti savo pirmąjį puodelį kavos. Nes
tuomet jam teks ant stalo palikti pinigų, o kas žino, kiek kavinėje
kainuoja puodelis kavos? Penkiasdešimt centų? Dolerį? Du
dolerius?
– Ką gi, mes užsisakėme, – pasakė Turner. – Tad ką nori man
papasakoti?
– Palaukime kavos, – atsakė Ričeris. – Aš nemėgstu, kai mane
pertraukia.
– Tada aš norėčiau paklausti poros dalykų, – pasakė ji. –
Pavyzdžiui, noriu daugiau sužinoti apie tą vyruką vardu Morganas.
Noriu žinoti, kas jo rankomis prikišo nagus prie mano padalinio.
– Ir mano padalinio, – atsakė Ričeris. – Visuomet galvojau, kad
esu blogiausias visų laikų jo vadovas, bet dabar manau kitaip. Tavo
vaikinai Afganistane du kartus praleido planuotus radijo ryšio
seansus, o jis nė piršto nepajudino.
– Ar apskritai žinoma, iš kur jis?
– Neturime supratimo.
– Ar gali jis būti vienas iš jų?
– Sunku pasakyti. Akivaizdu, kad padaliniui reikėjo laikino
vadovo. Tai, kad jis ten, savaime nėra kaltės įrodymas.
– O kaip toje schemoje įsikomponavo tavasis atšaukimas į
tarnybą? Akivaizdu, kad jiems naudingiau tavimi atsikratyti, o ne
laikyti tave už trumpo pavadžio.
– Manau, kad visa tai buvo sugalvota siekiant mane paskatinti
bėgti. Taip padaryti galėjau. Galėjau visiems laikams įgyti be
priežasties pasišalinusio iš tarnybos statusą. Jie man aiškiai leido
suprasti, kad niekas manęs neieškos. Nebus jokių gaudymo
operacijų. Kad ir tas dvigubas smūgis su Didžiojo Šuns parodymais.
Kaltinimai, nuo kurių negaliu apsiginti, ir pareigybinis įpareigojimas
neišvykti. Manau, daugelis vyrukų, atsidūrę mano situacijoje,
pasipustytų padus. Spėju, kad toks buvo jų strateginis lūkestis. Bet jis
nepasiteisino.
– Nes kai iš pelkės išlenda pabaisa, tu privalai su ja kovoti.
– Arba galėjo būti ir paprasčiau – tiesiog Teisėjų ir advokatų
korpuso orderis. Jie galėjo prie mano bylos laikyti žymeklį su
pastaba, kad, jei nebendradarbiausiu, turiu būti patupdytas.
Vienokiais ar kitokiais politiniais sumetimais, išrutuliotais
vyriausiajame štabe. Aišku, kad tai nesavarankiškas Morgano
sprendimas. Papulkininkis tokio mėšlo nekoordinuoja. Komanda
turėjo ateiti iš aukščiau.
– Iš pačių aukščiausių štabo pareigūnų.
– Sutinku, bet kurių būtent?
Turner neatsakė. Kepėjas pagaliau atnešė kavą. Du didelius
keraminius puodelius ir mažą rausvą plastikinį krepšelį, pilną
grietinėlės indelių bei cukraus pakelių, taip pat du šaukštelius,
išpresuotus iš tokio plono metalo, kad jie atrodė besvoriai. Ričeris
paėmė puodelį, pauostė garą ir pamėgino sriūbtelėti. Puodelio
kraštas buvo šaltas ir storas, bet kava atrodė patenkinama. Karšta ir
ne per silpna.
Jis pastatė puodelį ant stalo, apkabino jį plaštakomis lyg
saugodamas ir pažvelgė Turner tiesiai į akis.
– Taigi.
– Ir dar kai kas, – pertarė jį Turner. – Man nepatogu tai pasakyti.
Aš atsiprašau.
– Už ką?
 – Neturėjau tavęs klausti, vieną kambarį ar du.
– Visiškai nieko tokio, kad paklausei.
– Bet aš pati abejojau. Nesu tikra, jog esu pasirengusi vienam
kambariui. Jaučiausi tau skolinga. Už tai, ką tu man šiandien
padarei. Nemanau, kad dėkingumas tam yra pagrįsta priežastis.
Turiu omenyje, nakvoti viename kambaryje.
– Tu man nieko neskolinga. Mano motyvai buvo grynai
egoistiniai. Norėjau tave pakviesti vakarienės. Ką aš šiuo metu,
manau, ir darau. Tam tikra prasme. Kad ir kaip būtų, aš gavau, ko
norėjau. Visa kita yra su tuo susijusi pašalinė žala. Taigi tu man nė
velnio neskolinga.
– Jaučiuosi sutrikusi, – atsakė Turner.
– Tu ką tik buvai areštuota ir pabėgai iš kalėjimo. Ir toliau bėgi,
saugodama savo gyvybę, vogdama automobilius ir pinigus.
– Ne, tai darau dėl tavęs.
– Kodėl?
– Tavo klausimai mane stumia į keblią padėtį.
– Atleisk.
– Tai ne tavo kaltė, – pasakė ji. – Tiesiog tokios tavo asmeninės
savybės.
– Ir kokios tos asmeninės savybės?
– Nenoriu užgauti tavo jausmų.
– Tu negali jų užgauti, – atsakė Ričeris. – Aš esu karo
policininkas. Ir vyras. Aš neturiu jausmų.
– Tai aš ir norėjau pasakyti.
– Aš juokavau.
– Ne, nejuokavai. Nevisiškai juokavai.
Ji ilgokai patylėjo. Tuomet pridūrė:
 – Tavyje yra kažkas laukinio.
Ričeris nieko į tai neatsakė. Laukinis, lotyniškai ferus, iš bestia fera,
laukinis gyvulys. Terminas, dažniausiai vartojamas į laisvę
ištrūkusiems galvijams, nusmukusiems iki gamtinio būvio,
apibūdinti.
Turner pasakė:
– Atrodo, tu esi save supaprastinęs iki „taip“ ir „ne“, „tu“ ir „jie“,
juoda ir balta, gyventi ar mirti. Man įdomu, kas žmogų tokį padaro?
– Gyvenimas, – atsakė Ričeris. – Bent jau mano.
– Tu kaip plėšrūnas. Šaltas ir kietas. Kaip ir visas šitas reikalas. Tu
jį ir surežisavai. Keturi vaikinai automobilyje ir jų bosai Kolumbijos
apygardoje. Tu šiuo metu kapstaisi jų link ir, matyt, nebus apsieita be
kraujo. Tavo ar jų, bet kraujo bus.
– Šiuo metu tikiuosi, jog plaukiu tolyn nuo jų. Ir netgi nežinau,
nei kas jie yra, nei kur jie yra.
– Bet sužinosi. Tu visą laiką apie tai galvoji. Aš matau. Tavo
dėmesys nukreiptas į išorę, tu nuolat stengiesi suuosti, iš kurios pusės
pučia vėjas.
– O ką kita aš turėčiau daryti? Pirkti mums tiesioginius bilietus į
Levenvertą?
– Ar tai vienintelė alternatyva?
– O kaip tu pati manai?
Ji gurkštelėjo pirmą gurkšnelį kavos, lėtai ir mąsliai.
– Sutinku su tavimi. Ir štai čia iškyla problema. Tai man kelia
diskomfortą. Aš esu lygiai tokia kaip tu. Tik dar nevisiškai. Ir tai yra
svarbiausia. Žiūrėti į tave reiškia žiūrėti į savo ateitį. Tu esi tai, kuo aš
vieną dieną tapsiu. Kai nusipoliruosiu taip pat, kaip esi nusipoliravęs
tu.
 – Vadinasi, aš esu pernelyg panašus į tave? Daugelis moterų man
pasako „ne“ dėl to, kad esu pernelyg nuo jų skirtingas.
– Tu mane baugini. Mane baugina perspektyva tapti tavimi.
Nežinau, ar esu tam pasirengusi. Nesu tikra, kad kada nors būsiu
pasirengusi.
– Nebūtinai taip bus. Tai tik krestelėjimas kelyje. Tavo karjera
tęsis.
– Jei mes laimėsime.
– Mes laimėsime.
– Taigi, geriausiu atveju, norėdama pasilikti savo kelyje, turiu
kuriam laikui iš jo pasitraukti. Blogiausiu atveju esu iš jo pasitraukusi
visiems laikams.
– Ne, blogiausiu atveju tu būsi negyva arba uždaryta. Blogiausiu
atveju blogi vaikinai laimės.
– Tavo gyvenime viskas yra pergalės ir pralaimėjimo klausimas,
tiesa?
– Ar yra ir trečia galimybė?
– Ar tau labai skaudu pralaimėti?
– Žinoma.
– Tai tiesiog didžiulė arogancija. Daugelis žmonių pralaimėję
pernelyg nesisieloja.
– Galbūt verčiau turėtų sielotis, – atsakė Ričeris. – Bet iš tiesų tu
nesi tokia kaip aš. Žiūrėdama į mane, tu žiūri ne į save. Štai kodėl aš
įveikiau visą šį kelią. Tu esi geresnė manęs versija. Šitą aš pajutau
kalbėdamasis su tavimi telefonu. Tu viską darai taip, kaip viskas ir
turėtų būti daroma.
– Ką konkrečiai?
 – Viską. Geriau atlieki savo darbą. Geriau gyveni savo gyvenimą.
Geriau įprasmini savo žmogiškumą.
– Aš taip nesijaučiu. Bent jau šiuo metu. Ir negalvok apie mane
kaip apie geresnę savęs versiją. Jei aš negaliu, į tave žiūrėdama,
matyti, kokia būsiu, tada ir tu negali, pažvelgęs į mane, suprasti,
kokia turėjau būti.
Grįžo kepėjas, šį kartą nešinas lėkštėmis, kuriose buvo prikrauta
keptų kiaušinių, kumpio ir skrebučių; viskas atrodė puikiai ir tobulai
apkepinta. Kiaušinių krašteliai buvo švarūs, traškūs. Akivaizdu, kad
vaikinas deramai nušveitė savo kepimo plokštę. Kai jis nuėjo, Turner
pasakė:
– Tai ir viskas, ką aš norėjau pasakyti, tačiau tau palieku
neabejotiną pirmenybę spręsti dėl kambarių skaičiaus.
– Nori nuoširdaus atsakymo? – paklausė Ričeris.
– Žinoma.
– Aš turiu aiškų nusistatymą.
– Kokį?
– Pirmiausia noriu tau papasakoti savo reikalą.
– Papasakok.
– Apie dar kitą dalyką, kuris paskatino mane bėgti.
– Kokį būtent?
– Ieškinį dėl tėvystės, – atsakė Ričeris. – Atrodo, aš turiu dukterį,
gyvenančią Los Andžele. Nuo moters, kurios negaliu prisiminti.
 TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Ričeris kalbėjo, o Turner valgė. Jis jai pasakojo dalykus, kuriuos

jam pačiam papasakojo. Apie „Raudonojo debesies“ stovyklą tarp
Seulo ir demilitarizuotos zonos, apie Kendis Deiton ir jos dienoraštį,
apie jos namus ir apie jos benamystę Los Andžele, apie jos dukterį,
automobilį ir apsilankymą pas teisininką.
– Koks tos mergaitės vardas? – paklausė Turner.
– Samanta, – atsakė Ričeris. – Sutrumpintai tikriausiai Sem.
– Kiek jai metų?
– Keturiolika. Beveik penkiolika.
– Kaip dėl jos jautiesi?
– Blogai. Jei ji mano, turėjau būti drauge su ja.
– Tu tikrai neprisimeni jos motinos?
– Ne, tikrai neprisimenu.
– Ar tai tau būdinga?
– Tu nori susigaudyti, kokiu mastu aš esu laukinis?
– Suprantama.
– Nemanau, kad esu linkęs užmiršti žmones. Bent jau taip tikiuosi.
Ypač moteris, su kuriomis miegu. Bet jei pamirščiau, šito negalėčiau
žinoti. Negali žinoti to, ką pamiršai.
– Ar dėl to mes vykstame į Los Andželą?
– Turiu šį klausimą išsiaiškinti, – atsakė Ričeris.
 – Bet tai savižudybė. Jie visi ten tavęs tykos. Tai yra ta vieta,
kurioje jie gali būti tikri, jog tavęs sulauks.
– Man reikia išsiaiškinti, – pakartojo Ričeris. Turner tylėjo.
Ričeris pridūrė:
– Taigi štai toks dalykas. Turėjau tau papasakoti. Siekdamas
visiško atvirumo. Tam atvejui, jei tai turėtų pasekmių. Kad ir
kambarių klausimu.
Turner nieko neatsakė.

Jiedu baigė valgyti ir gavo ranka rašytą sąskaitą, kurioje trijų

priraizgytų eilučių apačioje buvo iškeverzotas ir apibrėžtas skaičius.
Kiek kainuoja kava pakelės užkandinėje? Niekas šito nežino, nes
niekam niekada to nepavyko išsiaiškinti. Galbūt kava nemokama,
nes bendra sąskaitos suma buvo kukli. Ričeris kišenėje turėjo trylika
dolerių ir trisdešimt du centus: aštuoniasdešimt centų likę iš Salivan
piniginės, kiti – degalinėje gauta grąža. Visa tai jis padėjo ant stalo,
taip palikdamas ir solidžių arbatpinigių. Vaikinas, vidurnaktį
triūsiantis prie karštos skardos, jų tikrai nusipelnė.
Automobilis stovėjo ten, kur jie jį ir paliko, nepaliestas, neapsuptas
blyksinčių švyturėlių ir specialiųjų pajėgų karių. Tolumoje kairėje
dunksančiame valstijos policijos nuovados pastate taip pat vyravo
ramybė. Priešais jį stovintys du policijos automobiliai nebuvo
pajudėję iš vietos. Languose tebešvietė šilti ir jaukūs žiburėliai.
– Pasiliekam ar važiuojam? – paklausė Turner.
– Pasiliekam, – atsakė Ričeris. – Čia labai gera vieta. Nors ir
keistokai skamba, turint mentus pašonėje. Bet geriau nei čia
nerasime. Iki pat pabaigos.
 – Iki pergalės, turi omenyje.
– Būtent.
Jiedu įsitaisė žemose korvetės sėdynėse, Turner užvedė variklį ir
nuvažiavo atgal prie motelio. Automobilį ji pastatė šalia
administracijos pastato.
– Palauksiu čia, – pasakė ji. – Tu užsakyk.
– Gerai, – atsakė jis.
Jis išpešė saują dvidešimtinių iš Bilio Bobo „kaladžių“.
– Du kambarius, – tarė Turner.

Naktinis darbuotojas miegojo savo kėdėje, bet jam prižadinti daug

pastangų neprireikė. Pusę darbo atliko beldimas į duris, o kitą pusę –
mandagus Ričerio pabarbenimas krumpliais į stalą. Vaikinas buvo
jaunas. Galbūt šis motelis yra šeimos verslas. Gal tas vaikinas
savininko sūnus ar sūnėnas.
– Turi du kambarius? – paklausė Ričeris.
Vaikinas surengė tikrą kompiuterinės paieškos operaciją, kaip
neretai mėgsta elgtis jauni vyrukai. Ričerio nuomone, toks elgesys
buvo kvailas. Vaikinas tikrai nėra pasaulinės viešbučių korporacijos
administracijos galva. Jiedu stovi motelyje, kurio kambarius galima
suskaičiuoti ant rankų ir kojų pirštų. Jei nežino atmintinai, kurie
užimti, jam pakanka apsigręžti kėdėje ir apžvelgti raktus, sukabintus
ant kablių už nugaros.
Pagaliau vaikinas atplėšė akis nuo kompiuterio ekrano.
– Taip, pone, galiu jums padėti.
– Kiek?
 – Trisdešimt dolerių nakčiai už kambarį. Įskaičiuotas bilietas
pusryčiams kavinėje kitoje gatvės pusėje.
– Sutarta, – pasakė Ričeris ir ant stalelio paskleidė tris Bilio Bobo
dvidešimtukus, už kuriuos iš jaunuolio gavo du raktus. Vienuoliktas
ir dvyliktas kambariai. Šalia vienas kito. Jaunuolis pademonstravo
atjautą valytojai, jai nereikės toli stumdyti sunkaus vežimėlio.
– Dėkui, – ištarė Ričeris.
Jis grįžo prie automobilio. Turner jį nuvairavo už pastatų
komplekso, kur už paskutiniojo pastato rado lopelį kuokštuotos
žolės. Ji iš lėto ant jos užvažiavo, pakėlė korvetės stogą ir, užrakinusi
automobilį nakčiai, paliko taip stovėti, nematomą iš gatvės pusės.
Jiedu nužingsniavo į pastato vidų ir susirado savo kambarius, kurie
buvo antrajame aukšte, betoniniais laiptais palypėjus išorine
laiptine. Ričeris davė Turner raktą nuo vienuoliktojo kambario,
o sau pasiliko dvyliktąjį.
– Kada rytoj pasimatom? – paklausė ji.
– Vidurdienį, – atsakė jis. – Jei nori, galėsiu pavairuoti aš.
– Matysim. Gero miego.
– Ir tau.
Prieš atrakindamas savo kambario duris, Ričeris palaukė, kol
Turner saugiai užsirakins savajame. Jo kambarys buvo paprasta
betoninė dėžė dažytomis betoninėmis lubomis ir viniliniais tapetais
išklijuotomis sienomis. Geresnis nei skylė už pusantro kilometro
nuo Uolų upės, bet ne kažin kiek. Šildytuvas veikė tyliau, bet tikrai
ne be garso. Kiliminė danga švaresnė, bet nežymiai. Lygiai kaip ir
patalynė. Dušo kabina atrodė padoriai; rankšluosčiai buvo ploni, bet
ne permatomi. Ant muilo ir šampūno puikavosi etiketės,
primenančios senosios Bostono teisininkų kontoros pavadinimą.
Baldai pagaminti iš šviesios medienos, televizorius – bevardis
lagaminėlio dydžio plokščiaekranis. Telefono nebuvo, lygiai kaip
nebuvo ir mini šaldytuvo, nemokamo vandens butelio ar šokolado
plytelės ant pagalvės.
Ričeris įjungė televizorių, susirado CNN kanalą ir įniko stebėti
slenkančią informacijos juostelę ekrano apačioje, kol informacija
pradėjo kartotis. Joje nieko nebuvo užsimenama apie du bėglius iš
armijos kalėjimo Virdžinijos valstijoje. Tuomet Ričeris nuėjo į
vonios kambarį, atsisuko dušą ir stovėjo po juo dar ilgai po to, kai
vanduo nuo kūno nuplovė muilą. Nenumaldomu srautu jo mintyse
sruvo pokalbio prie apdaužyto kavinės staliuko fragmentai. „Tavyje
yra kažkas laukinio, – sakė ji. – Tu kaip plėšrūnas. Šaltas ir kietas.“
Galų gale pagrindine minčių gija tapo ankstesnė pokalbio
nuotrupa. Turner paklausė apie Morganą, o jis jai atsakė: „Tavo
vaikinai Afganistane praleido du iš eilės radijo ryšio seansus, o jis nė
piršto nepajudino.“ Jis vis grįžo prie šios savo frazės, klausėsi jos
mintyse, judino lūpas, sakė balsu, skaidė atskirais žodžiais, purškė
kiekvieną žodį į tekančio vandens srovę, mėgindamas įsigilinti į
kiekvieną sąvoką atskirai.
Tavo vaikinai Afganistane.
Praleido du iš eilės radijo ryšio seansus.
O jis nė piršto nepajudino.
Jis užsuko vandenį, išlipo iš vonios ir paėmė rankšluostį. Tuomet,
dar drėgnas, apsimovė kelnes ir vienus iš savo apatinių marškinėlių,
paskui išėjo į atvirą laiptinę. Basomis nužingsniavęs kelis žingsnius
per šaltą nakties orą, sustojo prie vienuolikto kambario durų.
Ir pasibeldė.
 TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Ričeris kurį laiką lūkuriavo šaltyje, nes Turner ne išsyk atidarė

duris. Bet jis žinojo, kad ji nemiega. Pro akutę duryse matėsi viduje
deganti šviesa. Akimirkai šviesa užtemo, kai Turner priglaudė akį,
norėdama patikrinti, kas už durų. Tačiau ir tuomet durys atsidarė ne
iš karto. Ričeris spėjo, kad ji vilkosi drabužius. Aišku, ir ji bus nuėjusi
po dušu. Galiausiai durys prasivėrė, Turner stovėjo tarpduryje, viena
ranka laikydamasi rankenos, o kita durų staktos ir sąmoningai ar
nesąmoningai užtverdama jam kelią vidun. Jos kojos buvo basos,
plaukai – šlapi ir šukomis atmesti tolyn nuo akių. Ji dėvėjo kariškus
apatinius marškinėlius ir buvo apsimovusi savo naująsias darbines
kelnes.
Ričeris pasakė:
– Būčiau tau paskambinęs, bet mano kambaryje nėra telefono.
– Manajame irgi, – atsakė ji. – Kas atsitiko?
– Prisiminiau tai, ką sakiau tau apie Morganą. Ką tik suvokiau
savo žodžių prasmę.
– Primink, ką tu man sakei?
– Aš sakiau, kad tavo vaikinai Afganistane praleido du iš eilės
radijo ryšio seansus, o jis nieko nedarė.
– Aš apie tai irgi galvojau. Manau, kad tai įrodymas, jog Morganas
yra vienas iš jų kompanijos. Jis nieko nedarė, nes žinojo, kad nėra, ką
daryti. Jis žinojo, kad jie negyvi. Kad nėra prasmės organizuoti
paiešką.
– Ar galiu užeiti? – paklausė Ričeris. – Čia šaltoka.
Tyla.
– Arba galėtume eiti į mano kambarį, – pasiūlė jis. – Jei tau taip
tinka.
– Ne, užeik, – atsakė Turner, atitraukdama ranką nuo staktos ir
pasitraukdama į šalį. Ričeris įėjo į vidų, ir ji uždarė duris jam už
nugaros. Jos kambarys buvo toks pat kaip jo. Ričerio marškiniai
kabojo ant kėdės atkaltės. Batai stovėjo po kėde, tvarkingai sustatyti
vienas šalia kito.
– Manau, dabar galėčiau sau leisti naujus batus, – pasakė ji.
– Visą naują aprangą, jei nori, – atsakė Ričeris.
– Ar sutinki? – paklausė. – Jog tai įrodo, kad jis vienas iš jų?
– Tai gali būti ir įrodymas, kad jis tiesiog tingus ir
nekompetentingas.
– Joks vadas negali būti toks bukas.
– Kaip ilgai tarnauji armijoje?
Ji trumpai nusijuokė.
– Na, gerai, daugybė vadų gali būti tokie buki.
– Aš manau, svarbiausia ne tai, kad jis nieko nedarė, – tarė Ričeris.
Turner atsisėdo ant lovos, palikusi Ričerį stovėti palei langą. Jos
kelnės buvo palaidos, o apatiniai marškinėliai – prigludę. Po jais ji
nieko nedėvėjo. Aiškiai matėsi šonkauliai ir visi švelnūs linkiai.
Kalbėdamas telefonu iš Pietų Dakotos, jis ją įsivaizdavo kaip
blondinę mėlynomis akimis, galbūt iš Šiaurės Kalifornijos, tačiau
išankstinis jo susikurtas įvaizdis buvo visiškai klaidingas. Ji buvo
tamsiaplaukė ir tamsiaakė, ir ne iš Kalifornijos, o iš Montanos. Bet
dėl kitų dalykų jis neklydo. „Apie metrą septyniasdešimt, –
pamėgino atspėti jis, – bet liekna. Tavo balsas visas iš gerklės.“ Ji
tąsyk garsiai nusijuokė ir paklausė: „Tu manai, kad mano plokščia
krūtinė?“ Jis irgi nusijuokė ir atsakė: „Geriausiu atveju 34A dydžio.“
„Velniai tave griebtų“, – atsakė ji.
Tikrovė pasirodė besanti geresnė nei spėlionės telefonu. Gyva ji
atrodė visiškai kitas žmogus, nei per pokalbį telefonu susikurtas
vaizdinys.
Visiškai verta visko, kas dėl jos padaryta.
Turner tarė:
– Tai kokia ta svarbioji dalis iš to, ką Morganas pasakė?
– Tie du praleisti radijo ryšio seansai.
– Kodėl?
– Tavo vaikinai su 110-uoju susisiekė tą dieną, kai tave areštavo,
bet nebeišėjo į eterį kitą dieną ir dar kitą.
– Negalėjau susisiekti ir aš, nes buvau areštuota, kaip žinai. Tai
buvo suderintas planas. Jie pasistengė mus nutildyti iš abiejų pusių,
vienu metu ir ten, ir čia.
– Bet tas nutildymas nevyko sinchroniškai, – atsakė Ričeris. –
Būtent tai noriu pabrėžti. Afganistano laikas yra devyniomis
valandomis į priekį nei kad yra Uolų upėje. Tai, galima sakyti, visas
šviesusis paros metas žiemos metu. O juk sutemus Hindukuše tikrai
niekas nevaikšto piemenų takais. Tai būtų itin bloga mintis dėl
daugybės priežasčių, kad ir dėl grėsmės atsitiktinai nukristi nuo
uolos ir susilaužyti koją. Taigi tavo vaikinai ten buvo nušauti šūviais į
galvas dienos metu. Tai visiškai aišku. Nėra jokių abejonių. O
šviesusis paros metas ten baigiasi apie šeštą vietos laiku.
– Aišku.
 – Šešios valandos vakaro Afganistane yra devynios valandos ryto
čionai.
– Aišku.
– Bet mano advokatė tvirtino, kad tu atsidarei savo banko sąskaitą
Kaimanų salose dešimtą valandą ryto, vienuoliktą valandą ryto į ją
įkrito šimtas gabalų, o tu buvai areštuota vidurdienį.
– Paskutinę aplinkybę prisimenu.
– Tai reiškia, kad tavo vaikinai mirė mažiausiai valandą iki kažkam
imantis tavęs. Labiau tikėtina – daug valandų. Mažiausiai vieną,
daugiausiai aštuonias ar devynias.
– Ką gi, sutinku, sinchroniškumo nebuvo. Ne du dalykai vienu
metu, bet du dalykai vienas po kito. Ar tai turi reikšmės?
– Manau, kad turi, – atsakė Ričeris. – Bet pirmiausia turime
nusikelti dar dieną atgal. Tu pasiuntei Viksą ir Edvardsą į
Afganistano kalnų rajoną, ir jie žaibiškai sureagavo. Viskas buvo
sutvarkyta iki kitos dienos vidurdienio. Kaip jie spėjo taip greitai
sureaguoti?
– Sėkmė?
– Verčiau manyti, kad tai kažkas kita.
– Manai, kad jie turi informatorių 110-ajame?
– Abejoju. Tik ne tarp mūsų žmonių. Tai būtų buvę neįmanoma
net mano laikais, o nuo to laiko, galiu įsivaizduoti, reikalai tik
pagerėjo.
– Tada kas įvyko?
– Manau, yra prasismelkta į tavo ryšio kanalus.
– Pasiklausoma Uolų upės telefoninių pokalbių? Nemanau, kad
tai įmanoma. Mes turime apsaugos sistemas.
 – Ne Uolų upės, – atsakė Ričeris. – Nėra prasmės prisijunginėti
prie galinių tinklo taškų. Jų yra per daug. Geriau dėmesį sutelkti į
tinklo centrą. Ten, kur gyvena voras. Manau, jie perima viską, kas
įeina į Bagramo bazę ir iš jos išeina. Nes tai patys aukščiausi štabo
pareigūnai, turintys prieigą prie visko. O tuo metu jie norėjo visko.
Viską ir gavo. Jie prasijojo visus pašnekesius ir nuklausė pirminį
gandą, tavo nurodymus, tavo komandos veiksmus ir visą jūsų
tarpusavio informacijos judėjimą.
– Gali būti, – atsakė Turner.
– Tai svarbu.
– Tai tik šalutinė detalė.
– Ne, tai daugiau nei šalutinė detalė, – atsakė Ričeris. – Tarp
pirmos ir devintos valandos jie jau buvo likvidavę Viksą ir Edvardsą,
taigi kodėl tęsė operaciją ir ėmėsi tavęs?
– Tu pats žinai kodėl. Jie manė, kad aš žinau kažką tokio, ko iš
tiesų nežinau.
– Bet jiems nieko nereikėjo galvoti. Ar spėlioti, ar planuoti
blogiausio. Jei jie perimdavo visą iš Bagramo ir į Bagramą
patenkančią informaciją. Jiems nebuvo reikalo užsiimti
spekuliacijomis. Jie žinojo, ką tau sakė Viksas ir Edvardsas. Žinojo
tvirtai, kaip kad būtų parašyta juodu ant balto. Jie žinojo tai, ką žinai
tu, Suzana.
– Bet aš nieko nežinojau. Nes Viksas ir Edvardsas man nieko
konkretaus nepranešė.
– Jei tai tiesa, tada kam jie persekiojo tave? Kokia būtų paskata?
Kam jiems reikėjo be jokios priežasties organizuoti labai brangią ir
sudėtingą pasalą? Kam rizikuoti šimtu gabalų?
– Ką tu nori tuo pasakyti?
 – Aš noriu pasakyti tai, kad Viksas ir Edvardsas tau vis dėlto šį bei
tą pasakė. Tu šį bei tą žinai. Galbūt tuo metu tai neatrodė rimtas
dalykas ir galbūt tu jo dabar netgi neprisimeni, bet Viksas ir
Edvardsas tau įteikė mažą dovanėlę, dėl kurios kai kas iki viršaus
prikrovė savo kelnes.
 TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Turner basas kojas užsikėlė ant lovos ir atsišliejo į pagalvę.

– Aš ne senutė, Ričeri. Prisimenu, ką jie man sakė. Mes mokame
vienam iš puštūnų genties narių. Jie su juo susitiko, ir jis jiems
pasakė, kad Amerikos pareigūnas buvo pastebėtas vykstantis į šiaurę
susitikti su genčių lyderiu. Bet tuo metu Amerikos pareigūno
tapatybės tikrai niekas nežinojo, lygiai kaip tikrai nežinojo ir
susitikimo tikslo.
– Ar tas pareigūnas buvo kaip nors apibūdintas? – paklausė
Ričeris.
– Ne, tik pasakyta, kad amerikietis.
– Vyras ar moteris?
– Turėtų būti vyras. Puštūnų vyresnieji nesusitikinėja su
moterimis.
– Juodasis ar baltasis?
– Nesakė.
– Armija? Jūrų pėstininkai? Oro pajėgos?
– Visi mes jiems atrodome vienodi.
– Laipsnis? Amžius?
– Nepateikė jokių detalių. Amerikos pareigūnas. Tai viskas, ką
žinome.
– Turi būti kas nors daugiau.
– Aš žinau tai, ką žinau, Ričeri. Ir žinau, ko nežinau.
 – Tikrai?
– Kaip tai reikėtų suprasti? Pats juk sakei apie tą moterį Pietų
Korėjoje. Niekas negali žinoti, jog ką nors pamiršo. Aš tikrai
nepamirštu. Prisimenu, ką jie sakė.
– Kiek kartų keitėsi ryšio kryptis?
– Buvo tik tai, ką aš tau sakiau, – jų pranešimas apie gandą ir
tuomet mano nurodymai vykti tam žmogui iš paskos. Tai viskas.
Vienas signalas iš ten, vienas signalas į ten.
– Kaip dėl paskutiniojo ryšio seanso? Ar tu jame dalyvavai?
– Tai paskutinis dalykas, kuriame dalyvavau iki jiems ateinant
manęs suimti. Grynai formalus apsikeitimas informacija. Nieko
naujo. Jei čia nieko naujo, vyrukai, judėkite pirmyn. Maždaug toks
buvo pokalbis.
– Vadinasi, tai, kas svarbiausia, yra pradiniame pranešime. Apie
gandą. Pasistenk prisiminti jį žodis į žodį.
– Nežinomas Amerikos pareigūnas buvo pastebėtas vykstantis į
šiaurę susitikti su genčių lyderiu. Nežinomu tikslu. Štai taip, žodis
žodin. Viską aiškiai prisimenu.
– Kuri šito pranešimo dalis yra verta šimto tūkstančių dolerių? Ir
tavo, mano bei Murkroo ateities, o galbūt ir gyvybės? Ir mėlynės
ant mergaitės rankos Berivilyje, Virdžinijoje?
– Nežinau, – atsakė Turner.

Po šių žodžių jie ilgokai tylėjo, nebesiginčijo ir nebediskutavo.

Turner gulėjo ant lovos ir žiūrėjo į lubas. Ričeris, atsirėmęs į palangę,
stengėsi apibendrinti pranešimo turinį – vienuolika žodžių, tobulą
sakinį su visomis sakinio dalimis, gana melodingą ir ritmišką:
Nežinomas Amerikos pareigūnas pastebėtas vykstantis į šiaurę susitikti
su genčių lyderiu. Jis vis vaikščiojo tuo sakiniu galvoje pirmyn ir
atgal, skaidė jį į trečdalius, ardė į prasminius vienetus.
Nežinomas Amerikos pareigūnas.
Pastebėtas vykstantis į šiaurę.
Susitikti su genčių lyderiu.
Trisdešimt du skiemenys. Ne haiku. Beveik du haiku.
Prasmė?
Neaiški, bet Ričeriui nedavė ramybės menkutis neatitikimas tarp
sakinio pradžios ir jo pabaigos, kaip smėlio grūdelis iš pažiūros
tobulame mechanizme.
Nežinomas pareigūnas.
Genčių lyderis.
Prasmė?
Neaišku kokia.
Ričeris tarė:
– Ką gi, einu miegoti. Prie to grįšime rytoj. Naktį tie pokalbiai tau
gali sapnuotis. Taip atsitinka. Tai tam tikra smegenų informacijos ir
miego sąveika. Vyksta atminties skenavimas, atsiveria vartai į
pasąmonę ar kažkas panašaus. Kartą žurnale, kurį radau autobuse,
apie tai skaičiau straipsnį.
– Ne, – atsakė ji.
– Kas ne?
– Neišeik, – pasakė ji. – Pasilik čia.
Ričeris akimirką patylėjo.
– Tikrai? – paklausė jis.
– Ar nori?
– Kaip dar gali būti kitaip?
 – Tuomet nusivilk marškinėlius.
– Rimtai?
– Nusivilk marškinėlius, Ričeri.
Jis padarė, ko prašytas. Pakėlė tamprią medvilnę sau virš pečių,
tuomet kraštus perkėlė per galvą, ir galiausiai marškinėliai nukrito
ant grindų.
– Ačiū, – pasakė.
Kaip visada, jis laukė, kol ji suskaičiuos jo randus.
– Aš buvau neteisi, – tarė. – Tu ne šiaip sulaukėjęs. Tu tikras
žvėris.
– Visi mes žvėrys, – atsakė jis. – Tai ir įdomiausia.
– Kiek tu treniruojiesi?
– Nesitreniruoju, – atsakė. – Tai genetika.
Ir iš tiesų nuopelnai priklausė genetikai. Paauglystė Ričeriui davė
daug neprašytų dalykų, tarp jų ūgį, svorį ir itin atletišką kūno
sudėjimą – jo pilvo presas priminė išdaužytą miesto gatvę, krūtinė
buvo kaip amerikietiškojo futbolo žaidėjo šarvai, dvigalviai
raumenys priminė krepšinio kamuolius, o poodinių riebalų
sluoksnis buvo ne storesnis už servetėlę „Kleenex“. Jis niekuomet
specialiai nė piršto nepridėjo formuodamas savo kūną. Nesilaikė
jokių dietų. Nekilnojo svarmenų, nesinaudojo gimnastikos salės
paslaugomis. Laikėsi požiūrio „jei mechanizmas nesugedęs, nėra
reikalo jo taisyti“.
– Dabar kelnes, – pasakė ji.
– Aš po jomis nieko neturiu.
Ji nusišypsojo.
– Aš irgi.
 Ričeris atsegė kelnių sagą ir atitraukė užtrauktuką. Praspraudė
strėnas pro kelnių juostos medžiagą. Kelnės nusmuko žemyn, ir jis
išlipo iš jų, kartu žengdamas žingsnį lovos link.
– Dabar tavo eilė, – tarė.
Ji atsisėdo tiesiai. Nusišypsojo.
Nusimetė marškinėlius.
Ji buvo tiksliai tokia, kaip jis įsivaizdavo, ir tiksliai tokia, kokios jis
norėjo.

Kitą rytą jie atsibudo labai vėlai, šilti, apsnūdę ir giliai pasisotinę
vienas kitu, prižadinti tik automobilių variklių gausmo aikštelėje po
langu. Jie nusižiovavo ir pasirąžė, ir pasibučiavo ilgai, lėtai bei
švelniai.
Turner prabilo:
– Mes netaupiai naudojome Bilio Bobo pinigus. Užsakydami du
kambarius. Tai grynai mano kaltė. Atleisk.
– Kas pakeitė tavo nuomonę? – paklausė Ričeris.
– Spėju, kad geismas. Kalėjimas priverčia apie tai galvoti.
– Iš tiesų.
– O gal tavo marškinėliai. Aš niekuomet nebuvau mačiusi tokios
plonos medžiagos. Jie arba labai brangūs, arba labai pigūs.
– Štai kaip.
– Tai buvo mano prioritetų sąraše nuo pat mūsų pokalbio
telefonu. Man patiko tavo balsas. Ir mačiau tavo nuotrauką.
– Netikiu.
– Tu paminėjai tą mergaitę iš Berivilio. Štai kas pakeitė mano
nuomonę apie tave. Jos ranka tave asmeniškai palietė. Be to, galvojai
apie mano problemą. Ignoravai savąją, tą dėl Didžiojo Šuns. Kuri yra
ne mažiau rimta. Taigi tau rūpi kiti. O tai reiškia, kad iš tiesų nesi
laukinis. Manau, rūpestis kitais yra pats svarbiausias dalykas
gyvenime. Be to, tu skiri gėrį nuo blogio. Visa tai rodo, kad viskas su
tavimi gerai. Tai taip pat reiškia, kad ir man ateityje negresia
sulaukėti. Labai bloga netapsiu.
– Tu būsi dviejų žvaigždučių generolė. Jei panorėsi.
– Tik dviejų žvaigždučių?
– Daugiau būtų lyg ir užuomina į pastangas siekti prezidentės
posto. Nieko čia patrauklaus.
Ji nutylėjo. Stovėjimo aikštelėje motorų gausmas nesiliovė. Buvo
panašu, jog keletas automobilių suka ir suka aplink pastatą didelius
ratus. Gal trys ar keturi, vienas paskui kitą. Pasirodo iš vienos pusės,
dingsta kitoje. Ir taip be galo.
Turner paklausė:
– Kiek dabar laiko?
– Devynios minutės iki vidurdienio.
– Iš kur tu žinai?
– Aš visuomet žinau, kiek laiko.
– Kurią valandą reikia išsiregistruoti?
Tuomet jie išgirdo laiptinėje žingsnius, o pro plyšį po durimis
įslydo vokas. Žingsniai vėl nutolo ir išnyko motorų ūžesio fone.
– Išsiregistravimo laikas, spėju, yra dvyliktą, – atsakė Ričeris. –
Manau, kad voke yra mūsų apmokėtos sąskaitos kopija.
– Labai formalu.
– Jie turi kompiuterį.
Automobilių ūžesys vis nesiliovė. Ričeris pajuto, kad pirmykštė jo
smegenų dalis šiuos garsus jau patikrino dėl pavojaus. Ar tai armijos
automobiliai? Policijos? FTB? Instinktai buvo linkę šiuos dalykus
atmesti ir aliarmo neskelbė. Turbūt pagrįstai, nes už lango orą
drebinantys automobiliai buvo aiškiai civiliniai. Visi benzininiai,
įskaitant prastai suderintą V-8 kiauru duslintuvu ir mažiausiai vieną
silpną keturių cilindrų pigų biudžetinį skardigalį braškančia
važiuokle ir tarškančiais plastikiniais vidaus apdailos paviršiais,
pirktą su specialia nuolaida. Nesigirdėjo jokių karinei ar pusiau
karinei technikai būdingų garsų.
Automobilių ūžesys ėmė stiprėti, jų greitis juntamai padidėjo.
– Kas tai galėtų būti? – paklausė Turner.
– Pažiūrėk, – atsakė Ričeris.
Turner nuoga nuvinguriavo prie lango ir pažvelgė pro plyšelį tarp
užuolaidų. Kurį laiką stebėjo, bandydama suvokti, kas vyksta.
– Keturi pikapai, – pasakė ji. – Įvairaus senumo, dydžio ir būklės,
kiekviename po du žmones. Be paliovos suka ratus aplink pastatą.
– Kam jiems taip daryti?
– Neturiu supratimo.
– Kokiame mes esame mieste?
– Pitersberge, Vakarų Virdžinijoje.
– Gal kokia senovinė Vakarų Virdžinijos liaudies tradicija.
Pavasario ritualas ar kas nors panašaus. Kaip bėgimas su buliais
Pamplonoje. Tik Pitersberge jie tai daro pikapais.
– Bet jie atrodo nusiteikę gan priešiškai. Kaip tuose tavo
minėtuose filmuose, kai viskas tampa per daug ramu. Epizoduose,
kai indėnai suka ratus aplink vagoną sulaužytu ratu. Vis greičiau ir
greičiau.
Ričeris nukreipė žvilgsnį durų link.
– Palauk, – pasakė jis.
 Jis išlipo iš lovos ir pakėlė nuo žemės voką. Atvartas neužklijuotas.
Viduje buvo popieriaus lapelis. Nieko grėsmingo, kaip ir tikėtasi.
Tris kartus sulenktas čekis, rodantis nulinį tarpusavio sąskaitos
balansą. Viskas teisingai. Vienuoliktas kambarys, trisdešimt baksų,
sumokėta avansu grynaisiais.
Bet.
Čekio apačioje buvo dailiu šriu išspausdinta standartinė frazė
„Mums buvo labai malonu, kad apsistojote pas mus“, po ja parašo
stiliumi išspausdinta motelio savininko pavardė, o dar žemiau –
papildoma informacija apie viešbutį.
– Šūdas, – pasakė Ričeris.
– Ką?
Jis pasikvietė Turner prie lovos ir parodė. „Mums labai malonu,
kad apsistojote pas mus! Džonas Kleptonas, savininkas.“
Kleptonai Granto apygardoje gyvena jau tris šimtus metų!
 TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

– Spėju, jie rimtai nusiteikę dėl tos korvetės. Turbūt praėjusią

naktį suorganizavo telefoninę sąšauką. Sušaukė karo tarybą.
Mobilizavo pajėgas. Hampšyro apygardos Kleptonai, Granto
apygardos Kleptonai, Kleptonai iš kitų apygardų. Galbūt iš kokių
poros tuzinų, pusės valstijos. Ir jei praėjusios nakties miegantysis
gražuolis priimamajame buvo savininko sūnus ar sūnėnas, tokiu
atveju jis taip pat yra tų vaikinų pusbrolis. O dabar dar ir žvaigždė.
Nes mus iškapstė, – tarė Ričeris.
– Ta korvetė daugiau bėda nei privalumas. Tai – prastas
pasirinkimas.
– Bet kol galėjome, buvo smagu pasivažinėti.
– Turi kokių nors protingų idėjų?
– Mums teks su jais derėtis.
– Tu kalbi rimtai?
– Skleisk meilę ir supratimą, – atsakė Ričeris. – O jei reikia,
naudok jėgą.
– Kas taip pasakė?
– Manau, Levas Trockis.
– Jį nužudė ledkirčiu. Meksikoje.
– Tai savaime nenuneigia jo bendrosios nuostatos.
– Kokia buvo jo bendroji nuostata?
 – Tvirta. Dar jis sakė, kad, jei negali pramušti oponento galvos
argumentais, turi ją pramušti šaligatvio plyta. Tai buvo žmogus,
pasižymintis išlavėjusiais instinktais. Turiu omenyje jo privatų
gyvenimą. Vienintelė jo nesėkmė – tai, kad Meksikoje jis gavo per
galvą ledo kapliu.
– Ką ketiname daryti?
– Manyčiau, turėtume pradėti nuo drabužių. Bėda ta, kad
dauguma mano drabužių yra kitame kambaryje.
– Mano kaltė, – pasakė ji. – Atleisk.
– Nedaryk iš to problemos. Išgyvensime. Apsirenk, tuomet abu
eisime į kitą kambarį, ir aš apsirengsiu. Bus gana saugu. Lauke
būsime tik porą sekundžių. Bet pirmiausia nusiprausk po dušu. Nėra
kur skubėti. Jie palauks. O čia jie neis. Nedaužys pusbrolio Šikniaus
motelio durų. Esu tikras, kad tai vienas iš Kleptonų giminės garbės
kodekso elementų.

Turner duše užgaišo tiksliai tiek, kiek Ričeris, – lygiai vienuolika

minučių nuo rankos uždėjimo ant čiaupo iki visiško pasirengimo
palikti kambarį. Išeidami jie gerokai padelsė, mėgindami ištaikyti
akimirką ir patekti į kitą kambarį nepastebėti aplinkui besisukančių
pikapų kabinose sėdinčių žmonių. Galiausiai jie nusprendė, kad,
keturiems pikapams beveik penkiasdešimties kilometrų per valandą
greičiu sukant ratus aplink pastatą, išlikti nepastebėtiems yra
neįmanoma. Taigi jie išėjo pro duris ir maždaug tris iš šešių metrų
liko nepastebėti, kol iš už kampo išlindo vienas iš pikapų ir Ričeris
išgirdo, kaip niršiai sumaurojo jo motoras, vairuotojui instinktyviu
akseleratoriaus spustelėjimu sureagavus į netikėtą priešo pasirodymą.
„Įsivaizduoja, kad vaikosi mus automobiliu, – nusprendė Ričeris. –
Mėgina pervažiuoti. Evoliucijos palikimas, kaip ir daugelis kitų
žmogiškų dalykų.“ Jis atrakino savo kambario duris, ir jiedu įėjo
vidun.
– Dabar jie tikrai žino, kad mes esame čia, – pasakė Ričeris. –
Nors nėra taip, kad jie to būtų anksčiau nežinoję. Esu tikras, kad
„kiberberniukas“ jiems su visomis smulkmenomis išpyškino viską, ką
apie mus žinojo.
Ričerio kambarys buvo nepaliestas. Batai stovėjo po langu,
netolimoje kaimynystėje gulėjo kojinės ir apatinės kelnaitės. Antrieji
marškinėliai kabojo ant kėdės atkaltės, o apsiaustas – ant kablio.
– Aš irgi nusiprausiu po dušu. Jei jie ir toliau taip suks ratus, kai
išeisime, jau bus kaip reikiant apsvaigę, – tarė Ričeris.

Ričeris buvo pasirengęs po vienuolikos minučių. Atsisėdęs ant

lovos, jis susivarstė batus, užsimetė apsiaustą ir užsitraukė
užtrauktuką.
– Jei nori, esu visiškai nieko prieš šį reikalą sutvarkyti ir vienas, –
pasakė jis.
– Kaip dėl policininkų kitoje gatvės pusėje? – paklausė Turner. –
Mes negalime leisti, kad į tą reikalą įsitrauktų jie.
– Galiu lažintis, kad policininkai leis Kleptonams daryti, ką jie
nori. Nes galiu garantuoti, kad beveik visi policininkai irgi yra
Kleptonai. Nė neabejoju, kad mums pavyks viską sutvarkyti jiems
nematant. Taip paprastai būna.
– Aš eisiu su tavimi.
– Ar teko pakliūti į tokią situaciją?
 – Taip, – atsakė ji. – Nors ir ne itin daug kartų.
– Jie visi išsyk kautis nepuls. Be kita ko, bus ir susigrūdimo
problema. Jų entuziazmą galime apmalšinti keletą pirmųjų skaudžiai
pasiuntę ant žemės. Svarbiausia neskirti kiekvienam iš jų daug laiko.
Idealiu atveju apsiriboti minimumu. O tai reiškia vieną smūgį. Ir eiti
prie kito. Alkūnės geriau nei kumščiai, o kojos geriau nei alkūnės ir
kumščiai.
– Aišku.
– Bet pirmiau aš su jais pasikalbėsiu. Nėra taip, kad jų pretenzijos
neturėtų nė menkiausio pagrindo.

Jie atidarė duris ir skaisčioje vidurdienio šviesoje žengė į lauko

laiptinę – kaip Ričeris ir tikėjosi, jis išvydo keturis pikapus, kurie
buvo surėmę nosis į betoninės laiptinės papėdę kaip žuvys lipčiai į
ryklio papilvę. Visi aštuoni vaikinai išlipę laukė atsirėmę į dureles,
apsaugines groteles ar krovinių kėbulus – kantriai, tarytum jiems
priklausytų visas pasaulio laikas. O ir ko jiems skubėti, jei iš antro
aukšto nebuvo galima nusileisti kaip nors kitaip nei šia betonine
laiptine. Ričeris atpažino tris vaikinus iš praėjusios nakties
susitikimo kalvų kelyje – mažąjį, vidutinįjį ir didįjį. Du pastarieji
atrodė panašiai kaip ir tada, mažasis jautėsi kur kas geriau, buvo
beveik visiškai atsigavęs nuo tų vaišių, kurios tikriausiai ir privedė
prie avarijos. Kiti penki vaikinai į juos panėšėjo, visi akivaizdžiai
darbininkai. Smulkiausias iš jų sausas, vienų sausgyslių ir įdiržusia
oda, didžiausias šiek tiek aptukęs, tikriausiai nuo alaus ir greitojo
maisto. Nė vienas nebuvo kaip nors apsiginklavęs. Ričeris aiškiai
matė visas šešiolika rankų, ir visos šešiolika buvo tuščios. Nei
pistoletų, nei peilių, nei veržliarakčių, nei grandinių.
Mėgėjai.
Ričeris uždėjo rankas ant laiptinės turėklo ir apžvelgė vaizdą
apačioje – ramiai, lyg diktatorius iš seno filmo, pasirengęs kreiptis į
minią.
Jis pasakė:
– Mums reikia surasti būdą, kaip jus, vaikinai, sėkmingai išleisti
namo, kol nesusižalojote. Norite drauge su manimi padirbėti šiuo
klausimu?
Jam teko kartą girdėti kostiumuotą vaikiną atkakliai kartojant šią
frazę į mobilųjį telefoną – norite drauge su manimi padirbėti šiuo
klausimu? Jis spėjo, kad tą klausytojo apdorojimo techniką
vaikinukas bus įvaldęs kokiame nors brangiame seminare
neskoningo ir prašmatnaus viešbučio pokylių salėje. Turbūt todėl,
kad tokia frazė piršte perša teigiamą atsakymą. Nes civilizuoti
žmonės jaučia pareigą dirbti drauge, jei pasiūloma tokia galimybė.
Niekas niekuomet nesako – ne, nenoriu.
Bet vaikinas iš didžiojo pikapo manė kitaip:
– Niekas čia nesirengia dirbti su tavimi, vaikine, – atšovė jis. –
Mes atvažiavome tam, kad prispardytume tau subinę ir atsiimtume
savo automobilį bei pinigus.
– Gerai, – atsakė Ričeris. – Jei norite, galime eiti tuo keliu. Bet
nematau priežasties, kodėl jūs visi taip norite vykti į ligoninę. Teko
girdėti apie „Gallup“?
– Ką tokį?
– Tai visuomenės nuomonės tyrimo organizacija. Tokios
organizacijos ypač aktyviai veikia rinkimų metu. Jos rinkėjams
pasako, kad vienas vaikinas tikriausiai gaus penkiasdešimt vieną
procentą balsų, o kitas – keturiasdešimt devynis.
– Girdėjau. Ir ką?
– Žinote, kaip jos tai nustato? Jos neklausia visų amerikiečių iš
eilės. Tai užimtų per daug laiko. Apklausia tik atrinktą grupę
žmonių. Ir nuomonių skaičių padaugina proporcingai šalies
gyventojų skaičiui.
– Ir kas iš to?
– Taip turėtume elgtis ir mes. Turėtume išsirinkti atstovus. Vienas
iš mūsų prieš vieną iš jūsų. Tada rezultatą turėtume atitinkamai
padauginti ir gautume tai, kas būtų, jei vieni kitus pultume lygiomis
pajėgomis. Taip, kaip elgiasi „Gallup“.
Tyla.
Ričeris tęsė:
– Jei jūsų vaikinas laimės, jums teks atiduoti savo blogiausią pikapą
mainais į korvetę. Ir gausite pusę Bilio Bobo pinigų.
Tyla.
Ričeris tęsė:
– Bet jei laimės manoji pusė, korvetę išmainysime į jūsų geriausią
pikapą. Ir pasiliksime visus Bilio Bobo pinigus.
Jokio atsako.
Ričeris kalbėjo toliau:
– Tai geriausia, ką jums galiu pasiūlyti, vaikinai. Tai yra Amerika.
Mums reikia ratų ir pinigų. Esu tikras, kad tai suprantate.
Jokio atsako.
Ričeris tęsė:
– Mano draugė yra pasirengusi ir nusiteikusi kautis. Jums yra
skirtumas, su kuo kovoti? Galbūt norėtumėte kautis su moterimi?
 Vaikinas nuo didžiojo pikapo atsakė:
– Ne, taip nedera.
– Tada turite reikalą su manimi. Bet aš palengvinsiu sandėrio
sąlygas. Jūs galite padidinti savo pusės pajėgas. Aš vienas prieš du iš
jūsų. Palaikote mano iniciatyvą?
Tyla.
– Ir aš kovosiu rankas laikydamas sau už nugaros.
– Ką?
– Jūs mane girdėjote.
– Abi rankas sau už nugaros?
– Dėl sąlygų mes ką tik sutarėme. Ir tos sąlygos išties puikios,
vaikinai. Turiu omenyje, bet kuriuo atveju jūs atgausite korvetę.
Siūlau itin racionalų sandėrį.
– Du iš mūsų, o tavo rankos už nugaros?
– Jei turėčiau, užsidėčiau dar ir krepšį sau ant galvos.
– Gerai, mums taip tinka.
– Nuostabu, – atsakė Ričeris. – Ar kas nors iš jūsų turite sveikatos
draudimą? Nes tas kriterijus būtų naudingas atsirenkant personalą.
Staiga Turner jam sušnibždėjo:
– Aš ką tik prisiminiau kai ką, ką buvau pamiršusi. Iš praėjusios
nakties. Tam tikrą dalyką iš pirmojo ryšio seanso su Afganistanu.
– Turi omenyje genčių vyresnįjį? – paklausė Ričeris. –
„Nežinomas amerikietis. Genčių lyderis.“ Ši vieta truputį stokoja
logikos. Amerikietis buvo apibūdintas kaip nežinomas, bet genčių
lyderis buvo žinomas. Jie tau pasakė jo vardą?
– Ne, ne jo vardą. Jų vardus pernelyg sudėtinga atsiminti. Jų
vietoje mes naudojame sutartinius kodus. Priskiriamus, kai jie pirmą
kartą tampa žinomi Jungtinių Valstijų pareigūnams. Ir tame
pranešime figūravo to asmens kodas. Tai reiškia, kad jis jau buvo
mūsų sistemoje. Jis kažkam yra žinomas.
– Koks buvo tas kodas?
– Nepamenu. Atrodo, A. V.
– Ką reiškia „A. V.“?
– Afganas vyras.
– Ką gi, vis šiokia tokia pradžia.
Tuomet iš apačios atsklido didžiojo pikapo vairuotojo balsas.
– Gerai, mes jau pasiruošę.
Ričeris dirstelėjo žemyn. Mažasis pulkelis buvo persiskyręs, vienoje
grupelėje šeši, kitoje du. Tie du atrinktieji buvo pats didžiojo pikapo
vairuotojas ir storulis, pilnas mėsainių ir alaus „Miller High Life“.
– Ar tikrai tau pavyks? – paklausė Turner.
– Yra tik vienintelis būdas išsiaiškinti, – atsakė Ričeris ir ėmė
leistis laiptais žemyn.
 TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Šeši žiūrovai atsišliejo į automobilius, o Ričeris ir du atrinktieji

išėjo į atviresnę vietą, sudarydami mažą trikampį iš trijų vyrų, lėtai
judančių žingsnis žingsnin. Du žingsniavo atgal, vienas į priekį, visi
įdėmūs, budrūs, įtarūs. Už sustatytų pikapų plytėjo suplūkto molio
aikštelė, maždaug miesto gatvės pločio. Dešinėje ji rėmėsi į pastatų
kompleksą, už kurio ir stovėjo korvetė, bet takas buvo siauras ir pro
jį nieko nesimatė, išskyrus asfaltą ir keletą už pastatų augančių
medžių. Valstijos policijos nuovada dunksojo gerokai vakariau.
Nuo šios molio aikštelės nuovados nesimatė, o tai reiškė, kad
policininkai taip pat negalėjo matyti nieko, kas joje vyksta.
Gana saugu. Galima pradėti.
Įprastinėmis aplinkybėmis prieš du bukus oponentus Ričeris būtų
ėmęsis vyliaus nuo pat pradžių. Rankos už nugaros? Jei nesilaikytų
susitarimo, jis būtų įsodinęs dvi alkūnes į du žandikaulius vos
nužengęs nuo paskutiniojo laiptelio. Bet ne tokiu atveju, kai už
nugarų stovi šešių žmonių pamaina. Tai būtų neefektyvu. Jie visi
įniršę pultų pirmyn, pasibalnoję kokį nors žemažiūrišką
teisuoliškumo variantą, ir dėl to veiktų žemiau savo galimybių ribos.
Būtų nereikalingo kraujo. Todėl Ričeris leido trikampiui judėti,
sukiotis ir trypti gruntą, kol visi pasirengė, o tuomet sukišo plaštakas
į galines savo kelnių kišenes, prispausdamas delnus prie sėdmenų.
– Jūsų ėjimas, – pasakė.
 Tą akimirką du vaikinai atsistojo taip, ką buvo galima numanyti
esant jų kovinėmis stovėsenomis, ir bemat radikaliai pasikeitė.
Pasakyk vyrukui, kad ketini su juo kovoti rankas laikydamas už
nugaros, ir jis nebegali galvoti apie nieką kita, išskyrus vieną dalyką:
„Šis vaikinas ruošiasi muštis laikydamas rankas už nugaros!“ Jis
kelias akimirkas mėgina įsivaizduoti tokią kovą, ir ji jo vaizduotėje
išrodo tokia keista, kad visiškai užvaldo jo dėmesį. „Be rankų!
Visiškai neapsaugotas liemuo! Tiesiog sunkus maišas, kybantis
treniruočių salėje!“
Taigi priešininkai tokioje situacijoje nemato nieko, išskyrus
viršutinę kūno dalį, tik viršutinę, ir galvą, ir veidą, neatsispiriamai
gundančius taikinius, numanomą žalą, kuri tik ir laukia, kad būtų
padaryta, torso laukiančius smūgius be atsako, ir jų stovėsena tampa
atvira, kumščiai ir smakras pakyla aukštyn, akys susiaurėja ir, piktai
žaibuodamos, ima stebeilyti į pilvą, šonkaulius ar nosį – ten, kur
tikimasi įsodinti pirmą pergalingą smūgį. Nieko daugiau jie nemato.
Kad ir tokio dalyko kaip kojos.
Ričeris žengė į priekį ir spyrė storajam į tarpukojį, svariai, dešine
koja, kaip smūgiu siųsdamas kamuolį per visą aikštę, ir vaikinas krito
žemėn taip staigiai ir smarkiai, tarytum kas nors būtų su juo
susilažinęs iš milijono dolerių, esą jis veidu nepajėgtų išmušti duobės
aikštelės grunte. Garsas buvo toks, tarytum ant grindų nukristų
krepšys; trumpai riktelėjęs, vyrukas susirietė į kamuolį ir nebejudėjo.
Ričeris žengė žingsnį atgal.
– Prastas pasirinkimas, – pasakė jis. – Akivaizdu, kad šį vaikiną
vertėjo palikti ant atsarginių suolelio. Dabar likome tik tu ir aš.
Vaikinas iš sunkiojo pikapo taip pat žengė žingsnį atgal. Ričeris
stebėjo jo veidą. Ir matė, kaip vyrukas skubiai permąsto savo
nuostatas. Visiškai suprantama. „Taip, kojos, – galvojo jis. – Jas
buvau visai užmiršęs.“ Šios mintys jo svorio centrą pernelyg priartino
prie žemės.
Dabar visas jo dėmesys buvo skirtas Ričerio kojoms, kojoms,
kojoms. Niekam kitam, tik kojoms. Vyruko rankos nusileido beveik
iki juosmens, jis pasisuko šonu, vieną koją atstatydamas į priekį, ir
taip įtraukė galvą į pečius, kad atrodė kaip mažas berniukas,
surakintas skrandžio spazmo.
Ričeris pasakė:
– Jei nori, gali dabar pasitraukti, ir laikytume, kad reikalas atliktas.
Duok mums pikapą, pasiimk korvetę, ir važiuokit savais keliais.
Vyrukas iš sunkiojo pikapo atsakė:
– Ne.
– Siūlau dar kartą, – pasakė Ričeris, – bet trečią kartą nesiūlysiu.
– Ne, – atsakė vaikinas.
– Tada pirmyn, mano drauge. Parodyk man savo gebėjimus. Tu
juk šį bei tą sugebi, tiesa? Nejaugi temoki važinėti ratais aplink
pastatus?
Ričeris matė, kas tuojau turi įvykti. Vyrukas buvo akivaizdžiai
dešiniarankis. Taigi tuojau bus šoninis dešinysis smūgis,
prasidedantis žemai, deramai taip ir nepakylantis, kaip šoninis
beisbolo metimas, kaip bokso pirštinė, pritvirtinta prie tau stovint
tarpduryje beužsitrenkiančių durų. Štai kaip bus. Kai tik ateis tam
paranki akimirka.
Vaikinas tebevaikščiojo aplinkui, ieškodamas tinkamiausios
akimirkos pulti.
Pagaliau jis rado tinkamą padėtį, ir šovė smūgis. Vyrukas smogė
panašiai kaip prie durų pritvirtinta pirštinė. Ką daryti tokiais
atvejais? Daugelis žmonių linkę išvengti smūgio jo išsilenkdami
atgal. Bet vienas šešiametis mokslinės fantastikos filme taip daryti
nesirengia. Jis pasisuka šonu ir sulenktais keliais kūno korpusu daro
staigų judesį pirmyn, tarytum rengdamasis pečiu sustabdyti duris
kiek arčiau vyrių nei rankenos – kietas agresyvus postūmis,
nukreiptas ten, kur judesio jėga mažesnė, pirštinės brėžiamo lanko
viduje.
Būtent taip Ričeris ir pasielgė su vyruku iš sunkiojo pikapo. Jis
pasisuko, pasviro į priekį ir smogė vyrukui petimi tiesiai į krūtinės
centrą, vaikino kumštis apskriejo Ričerį ir geibiai stuktelėjo jam į
nugarą, tarytum vaikinas būtų mėginęs muziejuje, prižiūrėtojui
nematant, pačiupinėti skulptūrą. Vyrukas žengė didelį netvirtą
žingsnį atgal ir pamėgino atgauti pusiausvyrą išskėsdamas rankas, ir
šis judesys akimirkai padarė jį statišką ir pažeidžiamą lyg jūrų
žvaigždę. Jis tai, atrodo, akimirksniu suvokė, nes su siaubu pažvelgė
žemyn į judančias Ričerio kojas.
Skubus pranešimas, mano drauge. Pavojaus šaltinis ne kojos.
Pavojaus šaltinis yra galva.
Ričerio kojos judėjo boksininko ritmu, ieškodamos tikslo ir
kaupdamos jėgos momentą, ir staiga viršutinė jo kūno dalis lyg
spyruoklė švystelėjo pirmyn, kaklas svirstelėjo žemyn, kakta smogė į
vyruko nosies tiltelį ir atšoko atgal – darbas atliktas. Ričeris išsitiesė,
o sunkiojo pikapo vairuotojas, svyruodamas ant lyg guminiais
tapusių kelių, žengė pusžingsnį atgal, tuomet dar pusžingsnį, tada
vertikaliai krito atgal, bejėgis kaip Viktorijos laikų dama,
susmunkanti savo krinolinuose.
Ričeris pažvelgė į laiptinės viršuje stovinčią Turner ir paklausė:
– Kaip manai, kuris pikapas geriausias?
 TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Kleptonų garbės kodeksas, be jokios abejonės, buvo išties

nuostabus dalykas. Nė vienas iš šešių žiūrovų į vyksmą nesikišo ir
netrukdė. Arba laikydamiesi garbės kodekso, arba tiesiog
baimindamiesi to, ką Ričeris gali jiems padaryti dabar, kai jo rankos
jau ištrauktos iš kelnių kišenių.
Galų gale Turner pasirinko storojo vaikino pikapą. Jis turėjo V-8
variklį, bet ne tas kiauru duslintuvu. Be to, jame buvo daugiau
degalų, turėjo geras padangas. Atrodė patogus. Ji jį nuvairavo prie
korvetės, iš jos daiktadėžės jie paėmė Bilio Bobo pinigus ir pasidėjo į
pikapą. Abiejų automobilių daiktadėžės buvo maždaug to paties
dydžio. Tuomet jie visureigiu prariaumojo pro rūškaną vyrų būrelį,
ir Ričeris pro savo langą jiems švystelėjo korvetės raktelius. Turner
spustelėjo akseleratorių ir, 220-uoju pasukusi į kairę, pravažiavo
valstijos policijos nuovadą ir kavinę su didžiule kepimo skarda,
o tuomet leidosi centrinių miesto sankryžų link.

Po trisdešimties minučių Pitersbergas jau buvo trisdešimt

kilometrų jiems už nugarų. Jie važiavo į vakarus vietinės reikšmės
keliu, nacionalinio parko miško pakraščiu. Visureigis, kurį jie
vairavo, buvo tojota, ne naujas, bet važiavo gerai. Jame tylu kaip
bibliotekoje, ir jis turėjo palydovinę navigaciją. Svėrė tiek, kad be
vargo „gesino“ visus kelio nelygumus. Turėjo minkštas odines
sėdynes ir buvo tikrai erdvus. Turner jame atrodė mažytė. Bet atrodė
patenkinta. Ji turėjo, apie ką pamąstyti. Mintyse jau ryškėjo
situacijos kontūrai.
– Galiu pasakyti, kodėl tie vaikinai yra pridėję į kelnes, – pasakė
ji. – Kodas „A. V.“ viską keičia. Tas žmogus mums žinomas
neatsitiktinai. Arba dėl savo veiklos, arba dėl pažiūrų. Bet kuriuo
atveju, tai siūlo galas, kuris turi kažkur nuvesti.
– Kaip mums prieiti prie duomenų bazės? – paklausė Ričeris.
– Planas keičiasi. Mes vykstame į Pitsbergą.
– Duomenų bazė yra Pitsberge?
– Ne, bet Pitsberge yra didelis oro uostas.
– Aš ką tik buvau Pitsberge.
– O oro uostas?
– Šalia pagrindinio kelio.
– Įvairovė yra gyvenimo prieskonis, – pasakė Turner.

Norint pasiekti Pitsbergą, reikėjo kirsti valstiją šiaurės vakarų

kryptimi ir kažkur tarp Klarksbergo ir Morgantauno įsilieti į I-79
magistralę. Tuomet laukia tiesus šūvis į šiaurę. Gana saugus
maršrutas, dingtelėjo Ričeriui. Tojota buvo didelė kaip namas ir
svėrė tris tonas, bet sykiu puikiai slėpėsi minioje. Kur geriausia vieta
smėlio grūdeliui paslėpti? Paplūdimyje. Ir jei tojota yra smėlio
grūdelis, Vakarų Virdžinijos plentai yra paplūdimys. Praktiškai
kiekvienas automobilis, kiek akis užmato, yra didelių gabaritų
pikapas. Vakarų Pensilvanijoje tikrai bus ne kitaip. Svečiui iš
užsienio gali pasirodyti, kad Jungtinių Valstijų egzistencija tiesiogiai
priklauso nuo piliečių galimybių patogiai ir dideliais kiekiais vežioti
250 ir 120 cm matmenų plokštes.

Vėlyva dienos pradžia pasirodė besanti geras dalykas. Arba

„savybė, o ne trikdis“, kaip mėgdavo sakyti Turner. Tai reiškė, kad
greitkeliu jiems teks važiuoti tamsoje. Kur kas geriau, nei tai daryti
dienos šviesoje. Nors greitkeliuose yra tankiausia policijos, bet
policininkai nemato to, ko jie negali matyti, o niekas nėra prasčiau
matoma ir mažiausiai įtartina nei pora žibintų, leidžiamu greičiu
naktį judančių nacionaliniu greitkeliu.
Ričeris paklausė:
– Kaip mums sužinoti tikslų A. V. identifikacijos numerį?
Turner atsakė:
– Mes giliai įkvėpsime ir pasielgsime labai netikėtai. Paprašysime
ką nors įsivelti į kriminalinę konspiraciją mūsų naudai.
– Ką tokį?
– Seržantę Lič, tikiuosi. Ji gudri, o jos širdis reikiamoje pusėje.
– Sutinku, – atsakė Ričeris. – Man ji patiko.
– Bylų saugykloje saugome įrašus ir stenogramas. Jai tereikia nueiti
ir pažiūrėti.
– Ir kas tada?
– Tada jau sunkiau. Mes turėsime identifikacijos numerį, bet ne
pavardę ar biografiją. O prie tos duomenų bazės, kurioje yra
pavardės, seržantė prieiti negali. Aš buvau vienintelė Uolų upėje,
galinti tai padaryti. Dabar, suprantama, tai gali Morganas, bet vargu
ar mes jo prašysime.
– Palik šią dalį man, – paprašė Ričeris.
 – Tu neturi prieigos.
– Bet aš pažįstu kai ką, kas turi.
– Ką?
– Teisėjų ir advokatų korpuso vadovą.
– Tu jį pažįsti?
– Asmeniškai – ne. Bet žinau jo vaidmenį šiame procese. Tai
skatina mane gintis nuo mėšlinų kaltinimų. Jaučiu pareigą kuo
plačiau užmesti tinklą savigynos tikslais. Galiu prašyti beveik visko,
ko noriu. Majorė Salivan man šiuo klausimu gali padėti.
– Ne, tokiu atveju tuo turėtų užsiimti mano advokatas. Jis geriau
susigaudo man skirtuose sufabrikuotuose kaltinimuose nei tavoji.
– Tai per daug pavojinga. Murkroas buvo sumuštas vos ne iki
mirties vien dėl to, kad mėgino tave ištraukti iš areštinės. Jie neleis
tavo gynybai nė iš tolo prisiartinti prie tos informacijos.
– Tokiu atveju pavojinga tai daryti ir Salivan.
– Nemanau, kad jie ją jau būtų pradėję stebėti. Vėliau jie, žinoma,
išsiaiškins, bet bus per vėlu. Nėra prasmės stengtis uždaryti tvarto
duris, jei žirgas jau lauke.
– Ar ji dėl tavęs tai darys?
– Turės daryti. Ji teisiškai įpareigota atstovauti mano interesams.
Jiedu važiavo toliau, ramiai ir komfortiškai, laikydamiesi Vakarų
Virdžinijos teritorijoje, aplenkė įdubą dantytais kraštais, kur
Merilando „rankena“ šauna į pietus, o tuomet pasirinko kursą į
Graono miestelį. Paskui tojotos elektronika juos nukreipė į kelią,
besidriekiantį šiaurės vakarų kryptimi ir šiek tiek į pietus nuo
Fermonto įsiliejantį į I-79 greitkelį.
Turner paklausė:
– Ar tu jaudinaisi?
 – Dėl ko? – paklausė Ričeris.
– Dėl tų aštuonių vyrukų.
– Nelabai.
– Tada spėju, kad tas tyrimas, kai tau buvo šešeri, labai pagrįstas.
– Jie priėjo teisingą išvadą, – atsakė Ričeris, – bet klaidingai
mąstydami.
– Kodėl?
– Jie nusprendė, kad mano smegenys suprogramuotos atvirkščiai.
Juos ėmė dominti mano DNR. Galbūt jie turėjo ketinimų išvesti
naują karių rasę. Tu juk žinai, koks tada buvo Pentagonas. Bet aš tuo
metu buvau per jaunas, kad tuo labai domėčiausi. Kad ir kaip būtų,
jie klydo. Kalbant apie baimę, mano DNR yra tokia pat kaip ir bet
kieno kito. Aš tiesiog treniravausi, ir tiek. Pratinausi baimę
automatiškai paversti agresija.
– Būdamas šešerių metų?
– Ne, ketverių ir penkerių. Pasakojau tau telefonu. Tada supratau,
kad galima rinktis. Arba susigūži, arba smogi į veidą.
– Dar niekuomet nemačiau nieko kaunantis be rankų.
– Nematė ir jie. Todėl jiems tai ir pasiūliau.

Jie stabtelėjo Makomberio vietovėje pasipildyti degalų ir užvalgyti,

tuomet važiavo toliau, vakarų kryptimi, pravažiavo Graoną,
tuomet kelio išsišakojime suko į dešinę, kirto Makgio kaimelį ir
galiausiai pasiekė sankryžą su I-79 greitkeliu. Tojotos prietaisai rodė,
kad nuo pietuose esančio Pitsbergo tarptautinio oro uosto juos skiria
maždaug valanda kelio. Tai reiškė, kad oro uostą jie turėtų pasiekti
apie aštuntą valandą vakaro. Dangus jau buvo tamsus. Žemę
apgaubė naktis saugi, slepianti ir globojanti.
– Kodėl tau patinka gyventi taip, kaip dabar gyvename mes? –
paklausė Turner.
Ričeris atsakė:
– Kadangi mano smegenys suprogramuotos atvirkščiai. Tyrėjai
prieš daugelį metų tai suprato, bet kai ko nepastebėjo. Jie žvelgė ne į
tą mano asmenybės dalį. Aš nemėgstu to, ką mėgsta normalūs
žmonės. Mažas namelis su kaminu, veja ir statinių tvorele. Žmonėms
tokie dalykai patinka. Jie visą gyvenimą dirba, kad galėtų už tai
sumokėti. Ima paskolas trisdešimčiai metų. Ir tegu. Jei jiems gerai, ir
man gerai. Bet aš jų vietoje tikriausiai pasikarčiau.
– Kodėl?
– Turiu asmeninę teoriją. Apimančią ir DNR. Tačiau per daug
nuobodžią, kad imčiau apie ją pasakoti.
– Ne, papasakok man.
– Gal kitą kartą.
– Ričeri, mes kartu miegojome. Aš netgi negavau kokteilio ar
filmo. Mažiausia, ką gali padaryti, tai papasakoti man savo
asmenines teorijas.
– O tu man ar papasakosi vieną iš savųjų?
– Galbūt. Bet tu būk pirmas.
– Gerai. Įsivaizduok Ameriką prieš daugelį metų. Iš esmės visą
devynioliktą amžių, nuo pradžios iki pabaigos. Migraciją vakarų
kryptimi. Pavojus, su kuriais žmonės susidūrė. Tarytum juos kas nors
būtų vertęs tai daryti.
– Juos vertė, – įsiterpė Turner. – Ekonominiai veiksniai. Jiems
reikėjo žemės, ūkių, darbo.
 – Bet buvo daugiau nei tai, – atsakė Ričeris. – Bent jau kai
kuriems. Kai kurie iš jų niekada nesustojo. Persikelk dar šimtmečiu
atgal ir pagalvok apie britus. Jie išmaišė visą pasaulį. Išvykdavo į jūrų
keliones, besitęsiančias penkerius metus.
– Vėlgi ekonomika. Jiems reikėjo rinkų ir žaliavų šaltinių.
– Bet kai kurie iš jų irgi negalėjo sustoti. O dar anksčiau buvo
vikingai. Arba kad ir polineziečiai. Manau, kad tai DNR klausimas,
tiesiogine prasme. Prieš milijonus metų mes visi gyvenome
nedidelėmis gentimis. Mažomis žmonių grupelėmis. Taigi egzistavo
kraujomaišos pavojus. Todėl genomas tobulėjo tais atvejais, kai
kiekviena karta, kiekviena žmonių grupelė bent vieną savo narį
išsiųsdavo į klajones. Tuo būdu genų rezervuaras šiek tiek
maišydavosi, gerindamas bendrą populiacijos sveikatą.
– Ir tu esi vienas iš tokių žmonių?
– Manau, devyniasdešimt devyni procentai žmonių myli savo
gimtosios stovyklos laužo liepsną, o vienas jos nekenčia.
Devyniasdešimt devyni procentai bijo kaukiančio vilko, o vienas jam
pavydi. Ir aš priklausau tam vienam procentui.
– Junti vidinę būtinybę skleisti po pasaulį savo DNR. Grynai
savosios rūšies labui.
– Tai linksmoji dalis.
– Tačiau tai turbūt nebus stiprus argumentas teisme dėl tėvystės.

Jie paliko Vakarų Virdžiniją ir kirto Pensilvanijos valstijos

administracinę ribą. Nuvažiavę aštuonis kilometrus, išvydo skelbimų
lentą, reklamuojančią netoliese esantį prekybos rajoną. Skydas buvo
skaisčiai apšviestas, taigi jie nusprendė, kad prekybos rajonas dar
neuždarytas nakčiai. Tada išsuko iš greitkelio ir susirado ramią
vietelę už universalinės parduotuvės. Turner, nešina grynųjų
gniužulėliu, pasuko moteriškų drabužių skyriaus link. Ričeris ėjo jai
iš paskos, bet ji jam pasiūlė verčiau užsukti į vyriškų prekių skyrių.
– Man nieko nereikia.
– Manau, kad reikia, – atsakė ji.
– Ko būtent?
– Marškinių, – atšovė. – Ir megztinio „V“ formos kaklu. Bent jau
tiek.
– Jei tu ką nors gausi sau tinkamo, galėsi man atiduoti mano
senuosius marškinius.
– Aš juos išmesiu. Tau reikia šio to geresnio.
– Kodėl?
– Noriu, kad tu atrodytum gražiai.
Taigi Ričeris nuėjo į vyriškų drabužių skyrių ir susirado
marškinius. Mėlynos flanelės, su baltomis sagomis. Penkiolika
dolerių. Ir megztinį „V“ formos kaklu, medvilninį, tamsiai mėlynos
spalvos. Irgi už penkiolika dolerių. Persirengimo būdelėje persirengė,
išmetė savo dvejus apatinius marškinėlius ir pažvelgė į veidrodį.
Kelnės atrodė prideramai. Tas pats buvo pasakytina ir apie apsiaustą.
Naujieji marškiniai ir megztinis po juo gerai derėjo. Puiku? Ričeris
nebuvo tuo tikras. Galbūt geriau, nei atrodė iki šiol, bet tiktai tiek,
kad būtų galima nebeieškoti toliau.
Po dvidešimties minučių pasirodė ir Turner, taip pat nuo galvos iki
kojų persimainiusi. Nauji juodi aukštaauliai batai su užtrauktukais,
nauji mėlyni džinsai, prigludęs megztinis apskritu kaklu,
medvilninis švarkelis su užtrauktuku. Rankos tuščios. Jokių pirkinių
krepšių. Ji išmetė visus senus drabužius ir nenusipirko nieko atsargai.
Pamačiusi, kad jis atkreipė dėmesį, ji pasiteiravo:
– Nustebęs?
– Truputį, – pripažino jis.
– Nusprendžiau, kad šiuo metu mums verčiau išlikti kuo
paslankesniems.
– Ne tik šiandien, bet ir visados.
Jiedu apėjo mažesnes prekybos rajono parduotuvėles pakraščiuose
ir surado tinklui nepriklausančią vaistinę. Ten nusipirko dantų
šepetukus ir mažą dantų pastos tūbelę. Tuomet nužingsniavo atgal
prie pikapo.

Pitsbergo tarptautinis oro uostas dunksojo gerokai prieš miestą, ir

greitkelis juos atvedė tiesiai prie jo. Oro uostas užėmė didelį plotą;
čia buvo įvairiausių viešbučių. Turner pasirinko vieną iš jų ir pastatė
automobilį jo stovėjimo aikštelėje. Jiedu pasidalijo likusius Bilio
Bobo pinigus, jų prisikimšo visas savo kišenes. Užrakinę automobilį,
nuėjo į vestibiulį. Tai, kad neturėjo bagažo, niekam įtarimų nekėlė,
ypač oro uosto viešbutyje. Oro uostų viešbučiuose visuomet pilna
žmonių be bagažo. Tai dalis šiuolaikinių kelionių malonumo.
Pusryčiai Niujorke, pietūs Paryžiuje, bagažas Stambule. Ir panašiai.
– Jūsų vardas, ponia? – paklausė klerkas.
– Helena Salivan, – atsakė Turner.
– Jūsų, pone?
– Džonas Templas, – atsakė Ričeris.
– Galiu pamatyti tapatybės korteles?
 Turner pastūmėjo skersai stalą dvi „pasiskolintas“ kariškių
tapatybės korteles. Darbuotojas žiūrėjo į jas gana ilgai, kad suprastų,
jog, taip, tai yra tapatybės kortelės ir, taip, ant jų išties užrašytos
Salivan ir Templo pavardės. Jis nė nesistengė lyginti kortelėse esančių
nuotraukų su jų turėtojų atvaizdais. Kiek Ričeris prisiminė, retas
kuris iš tikrintojų yra linkęs užsiimti lyginamąja analize. Gal tam
tiesiog nėra įgalioti, o gal neturi talento.
– Kredito kortelę? – paprašė darbuotojas.
– Mokėsime grynaisiais, – atsakė Ričeris.
Tai vėlgi nebuvo jokia problema oro uosto viešbutyje. Kredito
kortelės kelionėse irgi dingsta, nes jei keleivių bagažo valdymas oro
uostuose tradiciškai yra prastas, kišenvagystės čia klesti. Ričeris
atskaičiavo reikiamą sumą už kambarius, pridėdamas, kaip pridera,
papildomus šimtą dolerių už galimus nesklandumus, ir darbuotojas
patenkintas juos paėmė. Jis jiems įteikė dvi korteles su raktais ir
nurodė, prie kurio lio eiti.
Kambarys buvo geras, nors iš principo ne kažin kuo skyrėsi nuo
kameros Dajerio areštinėje. Tačiau, šalia pagrindinių patogumų,
jame stovėjo mini šaldytuvas, nemokami vandens buteliai, chalatai,
šlepetės ir šokolado plytelės ant pagalvių.
Ir telefono aparatas, kuriuo Turner nedelsdama pasinaudojo.
 TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Ričeris klausėsi iš ragelio sklindančių šaukimo signalų. Turner,

prispaudusi ragelį petimi sau prie ausies, sušnibždėjo:
– Tai Lič mobiliojo numeris.
Tuomet jos akys nuklydo į šalį – pašnekovė atsiliepė. Turner
prakalbo:
– Seržante, tai Suzana Turner. Mano, kaip jūsų vyriausiosios
vadovės, patarimas jums yra tučtuojau padėti telefono ragelį ir
pranešti apie mano skambutį pulkininkui Morganui. Ar ketinate
taip padaryti?
Ričeris negirdėjo Lič atsakymo, bet buvo akivaizdu, kad jis
neigiamas, nes pokalbis tęsėsi. Turner pasakė:
– Dėkui, seržante. Man reikia, kad dėl manęs padarytumėte du
dalykus. Pirma, man reikia A. V. identifikacijos numerio iš pirmojo
ryšio seanso su Viksu ir Edvardsu. Stenograma turėtų būti bylų
saugykloje. Ar Morganas šiuo metu tebėra būstinėje?
Atsakymo Ričeris negirdėjo, bet buvo aišku, jog jis teigiamas, nes
Turner tarė:
– Gerai, dabar nerizikuokime. Skambinsiu jums kas valandą.
Ji dar nebaigė pokalbio, rengėsi Lič paprašyti antrojo planuoto
dalyko, bet Ričeris neišgirdo jos prašymo, nes tuo metu pasigirdo
beldimas į duris. Jis nužingsniavo per kambarį ir atidarė; anapus
durų stovėjo kostiumuotas vyriškis. Rankoje jis laikė radijo stotelės
ragelį, o atlape buvo įsisegęs korporacijos ženkliuką. Gal koks
viešbučio vadybininkas, dingtelėjo Ričeriui.
Vyrukas pasakė:
– Atleiskite, pone, įsivėlė klaida.
– Kokia klaida? – paklausė Ričeris.
– Registracijos depozitas turėjo būti penkiasdešimt dolerių, ne
šimtas. Mokant grynaisiais, turiu omenyje. Už telefono aparatą ir
mini šaldytuvą. Jei užsisakote kambarių aptarnavimą, mes
pageidaujame, kad su aptarnaujančiu personalu atsiskaitytumėte
tiesiogiai.
– Gerai, – atsakė Ričeris.
Vyrukas įkišo ranką sau į kišenę ir ištraukė penkiasdešimt
dolerių – du banknotus po dvidešimt ir vieną dešimtinę, išskleistus
vėduokle, tarytum Ričeris būtų ką tik laimėjęs prizą televizijos šou,
ir įteikdamas pasakė:
– Dar kartą atsiprašau už neapsižiūrėjimą.
Ričeris paėmė pinigus ir apžiūrėjo. Jungtinių Valstijų valiuta.
Penkiasdešimt baksų.
– Jokių problemų, – atsakė jis, ir vyras nuėjo sau. Ričeris uždarė
duris. Turner padėjo telefono ragelį ir paklausė:
– Kas ten buvo?
– Spėju, kad priimamojo darbuotojas neturėjo reikiamos
informacijos. Mes turėjome mokėti penkiasdešimt, o ne šimtą, nes
už kambarių aptarnavimą mokama grynaisiais tiesiai
patarnautojams.
– Supratau.
– Kaip reikalai su seržante Lič?
– Ji drąsi moteris.
 – Tu atmintinai žinai jos telefono numerį? Seržantės, su kuria vos
spėjai susipažinti savo naujojoje komandoje?
– Aš atmintinai žinau visų jų telefono numerius.
– Tu gera vadovė.
– Dėkui.
– Koks buvo antrasis dalykas, kurio jos prašei?
– Pamatysi, – atsakė Turner. – Tikiuosi.

Romeo paskambino, bet Džuljeta nesiskubino kelti ragelio.

Romeo trynė delną į odinį porankį kėdės, ant kurios sėdėjo. Jo
delnas buvo sausas, o porankio oda lygi ir blizganti, per
penkiasdešimt metų alkūnių deramai nušveista.
Galiausiai prie savo ausies Romeo išgirdo:
– Klausau.
Romeo pranešė:
– Pavardės Salivan ir Templas ką tik pasirodė oro uosto viešbutyje
Pitsberge, Pensilvanijoje. Mūsų laimei, viešbučio registras susietas su
Nacionalinio saugumo duomenų baze. Jie yra oro uoste.
– Ar manai, kad tai tikrai jie? – paklausė Džuljeta.
– Greitai turėsime jų apibūdinimus. Viešbutis pasiuntė žmogų jų
pasižiūrėti. Bet manau, kad tai turi būti jie. Nes kokia tikimybė, kad
dvi pavardės atsitiktinai sutaptų? Kiek žinome, tos dvi tapatybės
kortelės yra vienintelės, kurias jie turi.
– Bet kodėl jie atsidūrė Pitsbergo oro uoste?
– Nesvarbu kodėl. Kur yra mūsų vaikinai?
– Pakeliui į Los Andželą.
– Pasistenk kuo greičiau juos apsukti atgal.
 Kambaryje buvo šilta, taigi Ričeris nusimetė savo stebuklingąjį
apsiaustą, Turner taip pat nusivilko savo naująjį švarkelį. Ji paklausė:
– Nori kambarių aptarnavimo?
– Žinoma.
– Prieš ar po?
– Prieš ar po ko?
– Prieš ar po to, kai mes vėl mylėsimės.
Ričeris nusišypsojo. Jo patirtis sakė, kad antrasis kartas visuomet
geresnis. Dar nauja, bet nebe taip. Dar nepažįstama, bet nebe
visiškai. Antras kartas visuomet geresnis nei pirmas, o Turner atveju
jau ir pirmasis kartas buvo įspūdingas.
– Po, – atsakė jis.
– Tada nusimesk drabužius, – pasakė ji.
– Ne, šį kartą tu pirma.
– Kodėl?
– Todėl, kad įvairovė yra gyvenimo prieskonis.
Ji nusišypsojo. Nusivilko savo naująjį megztinį. Po juo nevilkėjo
nieko, jokios liemenėlės. Faktiškai jai jos ir nereikėjo, ji nesirengė
apsimetinėti. Tuo ji jam patiko. Galima sakyti, ji jam patiko viskuo.
Jis laisvai jausdavosi su pusnuogėmis moterimis. Bet Turner buvo
ypatinga. Ir protu, ir fiziškai. Fiziškai ji buvo nepriekaištinga. Liekna
ir stipri, bet sykiu švelni ir smulki. Viena kreivė plastiškai liejosi į
kitą, nesibaigdamos ir nesipjaudamos tarpusavyje kaip begalinis
kontūras, Mėbijaus juosta, nuo sėdmenų linkio iki peties, nuo peties
iki juosmens, iki strėnų ir vėl iki sėdmenų ir nugaros, kur viskas
prasideda iš naujo. Jos odos spalva priminė medų. Jos šypsena buvo
užburianti, o juokas užkrečiantis.

Romeo vėl paskambino, ir šį sykį Džuljeta atsiliepti netruko.

Romeo pranešė:
– Tai jie. Aukštas, sunkaus sudėjimo, šviesiaplaukis vyras ir
jaunesnė tamsiaplaukė moteris, daug smulkesnė. Taip juos apibūdino
viešbučio vadybininkas.
– Ar yra užuominų, kaip ilgai jie ketina pasilikti?
– Jie sumokėjo grynaisiais už vieną naktį.
– Ar užsisakė žadinamąjį skambutį?
– Ne. Išskristi jie negali, disponuodami tik grynaisiais ir su šiomis
tapatybės kortelėmis. Ričeris nė kiek neprimena Templo. Net
transporto saugumo pareigūnai atkreiptų dėmesį. Manau, jie ką tik
įsitaisė. Neblogas pasirinkimas. Oro uostų viešbučiai visuomet
anoniminiai, o Pitsbergas nėra žinomos visatos centras. Vis dėlto
man būtų įdomu žinoti, iš kur jie gavo tiek daug pinigų.
– Mūsų vaikinai bus ten kiek galėdami greičiau.
– Viešbučio vadybininkas sakė, kad Turner kalbėjosi telefonu.
– Su kuo?
– Tai dabar ir mėginu išsiaiškinti.

Jie gulėjo išsekę ir suprakaitavę suveltuose pataluose, tankiai

alsuodami, pamažu rimdami. Turner pasirėmė ant alkūnės ir
įsižiūrėjo į Ričerio veidą. Pirštų galiukais perbraukė jo kaktą, lėtai ir
įdėmiai.
 – Nėra netgi mėlynės, – pasakė ji.
– Vien kaulas, – atsakė jis. – Kiaurai.
Jos pirštai nuslydo prie jo nosies.
– Ši nebuvo vien tik kaulas, – pasakė. – Ne kiaurai. Nesena
trauma, tiesa?
– Nebraska, – atsakė Ričeris. – Kažkoks vyrukas, kažkodėl labai
susinervinęs.
Jos piršto galiukas perbraukė įpjovimo žymes, sugijusias, bet
neseniai, ir pastorėjusio kaulo gumburėlius, truputį sukreivinančius
nosį. Dar neįprastus jam, bet visiškai normalius jai. Apvedė pirštu
apie ausį, tuomet jos pirštas kaklu nuslydo prie krūtinės. Mažylį
pirštą ji pridėjo prie kulkos angos. Jis kaip tik tiko.
– Devyni milimetrai, – tarė Ričeris. – Kulkos energija jau buvo
silpna.
– Pasisekė.
– Man visuomet sekasi. Gali apžiūrėti mane visą.
Jos pirštas slydo toliau, juosmens link, kol pasiekė seną šrapnelio
žaizdą.
– Beirutas, – tarė. – Skaičiau tavo bylą. Sidabrinė žvaigždė ir
Violetinė širdis. Neblogai, bet galiu lažintis, kad savo viduriuose
nešiojiesi daugiau metalo nei ant krūtinės.
– Tai buvo kaulas, – atsakė Ričeris. – Kažkieno arčiau stovėjusio
galvos fragmentai.
– Byloje parašyta, kad šrapnelis.
– Kiek kartų tu skaitei tą bylą?
– Daug kartų.
– Žinai, iš kur kilęs žodis „šrapnelis“?
– Iš kur?
 – Nuo aštuonioliktajame šimtmetyje gyvenusio brito, kurio vardas
ir pavardė buvo Henris Šrapnelis.
– Štai kaip?
– Jis aštuonerius metus buvo britų artilerijos kapitonas. Tuomet
išrado sprogstantį sviedinį ir už tai jį pakėlė į majorus. Velingtono
kunigaikštis šiuos sviedinius naudojo Pusiasalio karuose ir Vaterlo
mūšyje.
– Nuostabu.
– Bet ačiū, kad perskaitei tą bylą. Tai man daug reiškia.
– Kodėl?
– Todėl, kad dabar man netenka eikvoti laiko tau pasakojant
krūvas senų istorijų. Tu jas jau žinai.
– Dalijimasis istorijomis yra puikus dalykas.
– Tu man dar nepapasakojai nė vienos.
– Bet papasakosiu, – pasakė ji. – Papasakosiu tiek, kiek tik norėsi
girdėti.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Ji skambino į telefoną iš anksto apmokėta sąskaita, beveik
neabejotinai pirktą parduotuvėje „Wal-Mart“. Jei už jį buvo s-
umokėta grynaisiais, jis nesusekamas. Galiu lažintis, jog taip ir yra.
– Vertėjo pabandyti, – atsakė Džuljeta.
– Bet tu puikiai žinai, kad stambus iš anksto apmokėtų telefonų
pirkėjas yra kariuomenė. Nes dalis kariškių neuždirba tiek, kad
galėtų mokėti kasmėnesinį abonementinį mokestį. Atvirai pasakius,
tai gėdinga. Be to, kadangi kai kurie kariškiai dėl savo profesijos
specifikos gyvena gana stichiškai, iš anksto apmokėtos sąskaitos
jiems tinka geriau.
– Tai proveržis.
– Minėtą telefono skambutį priėmė trys retransliatoriai į šiaurę ir
vakarus nuo Pentagono.
– Štai kaip.
– Uolų upė taip pat yra į šiaurės vakarus nuo Pentagono.
– Teisingai.
– Manau, ji skambino į padalinį. Ir kažkas padalinyje atsiliepė.
– Mūsų vaikinai jau yra pakeliui į Pitsbergą.
– Gerai. O dėl skambučio nesvarbu. Niekas Uolų upėje jai šiuo
metu padėti negali.
 KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS

Turner nusiprausė po dušu, bet Ričeris tam laiko neskyrė. Jis

apsigaubė chalatu ir atsilošė krėsle, jautėsi sušilęs, itin patenkintas,
atsipalaidavęs labiau nei kada nors galėjo prisiminti toks buvęs. Iš
vonios kambario pasirodė irgi chalatu apsirengusi Turner ir
paklausė:
– Kiek dabar valandų?
– Keturios minutės, – atsakė Ričeris, – iki to momento, kai tu turi
vėl paskambinti Lič. Ar ji žino, kad aš esu su tavimi?
Turner linktelėjo.
– Esu tikra, kad šiuo metu tai žino visas pasaulis. Kad ir kaip būtų,
aš jai pasakiau.
– Ar jai tas nesukėlė nepasitenkinimo?
– Ji yra Jungtinių Valstijų kariuomenės seržantė. Ir nemanau, kad
būtų šventuolė.
– Ne tai norėjau pasakyti. Jei tu pasieksi savo tikslą, niekas jai
nieko negalės padaryti už tai, kad tau padėjo. Ji liks su laurų vainiku
ant galvos. Bet jei aš nelaimėsiu, tada jai gali blogai baigtis už
pagalbą man. Arba atvirkščiai. Palaikydama mus abu, ji dvigubina
savo riziką ir dvigubai mažina savo sėkmės galimybes.
– Ji neprieštaravo.
– Turėtum ją ypač branginti.
– Branginsiu, – atsakė Turner. – Jei tik man pavyks grįžti.
 Tuomet pakėlė ragelį ir surinko numerį.

Maždaug už dvidešimt keturių kilometrų FTB būstinėje Pitsbergo

Ist Karsono gatvėje, šiek tiek į pietryčius nuo miesto centro,
suskambo telefonas. Atsiliepė budintis agentas, kuris po akimirkos
susivokė bendraujantis su žmogumi iš paties Huverio pastato
Kolumbijos apygardoje. Jam buvo pranešta, kad Nacionalinės
saugumo agentūros kompiuteriai rodo, jog asmenys pavardėmis
Salivan ir Templas apsistojo netoliese esančio oro uosto viešbutyje.
Budintis pareigūnas pasirausė operatyviniuose pranešimuose bei
ieškomų asmenų sąrašuose ir surado informaciją, sakančią, kad
Kolumbijos apygardos Metropolijos departamento policininkai, taip
pat karo policija ieško dviejų bėglių, spėjamai keliaujančių
prisidengiant šiomis dviem pavardėmis.
Budintis agentas paskambino specialiajam atsakingajam agentui ir
paklausė:
– Ar pageidaujate, kad duočiau signalą Vašingtonui ir
kariuomenei?
Jo pašnekovas kurį laiką tylėjo ir mąstė, tuomet atsakė:
– Nėra reikalo komplikuoti reikalų.
„Nėra reikalo dalytis garbe“, – suprato budintis agentas.
Specialusis atsakingasis agentas pridūrė:
– Pasiųsk vieną iš mūsiškių patikrinti.
– Dabar?
– Kai galėsi. Nėra reikalo labai skubėti. Laiko turime iki ryto. Esu
tikras, kad jie niekur neišvyks.
 Turner, kaip ir pirmąkart, laikė telefono ragelį petimi prispaudusi
sau prie ausies, ir Ričeris girdėjo šaukimo signalus. Po kelių šaukimų
išgirdo, kaip Lič atsiliepė. Jis negalėjo išskirti žodžių, bet galėjo
stebėti Turner nuotaiką. Toji nebuvo gera. Lič leidosi į ilgą
monologą greitakalbe, kurią nekokybiškas mikrofonas vertė
intensyviu ir piktu, plastiko vibraciją primenančiu erzėjimu.
– Kad ir kaip būtų, dėkui, – galiausiai pasakė Turner ir padėjo
ragelį, aiškiai labai pavargusi ir karčiai nusivylusi.
– Ką? – pasidomėjo Ričeris.
– Spėk.
– Nepavyko rasti numerio.
– Nepavyko rasti stenogramos. Kažkas ją paėmė iš bylų saugyklos.
– Morganas?
– Tikriausiai. Niekas kitas neimtų ir net negalėtų to padaryti.
– Taigi arba jis vienas iš jų, arba aklai vykdo jų nurodymus.
Turner linktelėjo.
– Jie stengiasi apsišluoti namuose. Ir jų tinklas apima visas bazes.
Jie yra gudresni, nei aš galvojau. Todėl dabar esu įklimpusi.
Nebeturiu, kaip išsikapstyti iš šito mėšlo. Jei nepavyks gauti to A. V.
numerio.
– Ar jis galėtų būti kuriame nors kompiuteryje?
– Mes nelabai pasitikime kompiuteriais. Kai informacija yra
kompiuteryje, neapleidžia pojūtis, kad ji nuolat keliauja tiesiai į
dienraštį „e New York Times“. Arba Kiniją.
– Vadinasi, fizinės stenogramos yra vienintelis jūsų informacijos
bankas?
 Ji vėl linktelėjo.
– Vienintelis iš tų, kurie man žinomi. Galbūt kopija lieka ir
Bagrame. O ką? Tu ketini prašyti, kad Teisėjų ir advokatų korpusas
įteiktų Morganui šaukimą į teismą? Sėkmės tikintis.
– Ar negalėtų ta byla būti užkišta kur nors kitoje vietoje?
– Ne, Lič tikrai bus apžiūrėjusi visur, kur įmanoma. Ji nekvaila.
– Turėtų būti įmanoma ką nors padaryti.
– Prižadink mane, jei ką nors sugalvosi, – pasakė ji. – Nes šiuo
metu galvoti nebegaliu. Turiu šiek tiek pamiegoti.
Ji numetė chalatą ant grindų ir nuoga apėjo kambarį, pataisė
užuolaidas, išjungė šviesas. Tuomet įlipo į lovą, užsitraukė antklodę,
išleido ilgą, liūdną, nuovargio kupiną atodūsį ir daugiau nebejudėjo.
Ričeris kurį laiką ją stebėjo, tuomet atsisėdo ant kėdės ir ilgokai
sėdėjo tamsoje. Stengėsi įsivaizduoti Uolų upės bylų saugyklą,
antrasis aukštas, 201-as kabinetas. Taip pat 103-iame kabinete
sėdintį budintį kapitoną – kaip jis priima tolimą radijo šaukinį iš
Vikso ir Edvardso, jį stenografuoja, tuomet neša brangųjį popieriaus
lapą aukštyn senais akmeniniais laiptais, parodo jį Turner, gauna jos
atsakymą, nulipa žemyn ir jį perduoda Viksui ir Edvardsui, padaro
kopiją ir vėl užlipa aukštyn į bylų saugyklą ir pranešimo stenogramą
bei atsakymą sudeda į jiems skirtą stalčių, tvarkingai, nuosekliai,
vieną šalia kito.
Tuomet jo vaizduotėje iš kabineto, vos dviejų durų atstumu,
pasirodė Morganas ir koridoriuje apsidairė į abi puses. Svarbu
nutaikyti tinkamą akimirką. Du lapai, kuriuos reikia sudeginti,
suplėšyti ar susmulkinti. Arba perlenkti ir įsikišti į kišenę, o vėliau
perduoti nežinomiems asmenims mainais į kietą dėkingumo
linktelėjimą bei tiesiogiai neišreikštą pažadą ateityje nepamiršti
paaukštinimo perspektyvų.
Turėtų būti įmanoma ką nors padaryti. Ričeris galėtų ir pats
atsiminti numerį. Jis mėgsta skaičius. Šiame galbūt esama kokios
nors vidinės harmonijos ar žavesio. Pirmas ar beveik pirmas, arba
tiesiog įdomi skaičių seka. Jei tik būtų tą numerį matęs. Vis dėlto
nieko nėra neįmanomo. Jokia sistema nėra visiškai tobula, joks
saugumas nėra šimtaprocentinis, ir visuomet galima sugalvoti dar
niekieno neįžvelgtų gudrybių.
Turėtų būti įmanoma ką nors padaryti.
Bet Ričeriui niekaip nesisekė į galvą prikviesti kokią nors
originalią mintį, bent jau tuo metu. Jis atsistojo, nusižiovavo,
pasirąžė, numetė savo chalatą ant Turner chalato ir čiūžtelėjo į lovą
šalia jos. Turner jau kietai miegojo. Alsavo lėtai, šiltai ir švelniai.
Visos jos „saugumo sistemos“ buvo išsijungusios, ji visiškai atsidavė
poilsiui. Kaip tame sename filme: „Pagalvosiu rytoj.“ Kurį laiką
Ričeris stebeilijo į gilioje prieblandoje skendinčias lubas. Tuomet
užmerkė akis, įkvėpė, iškvėpė ir užmigo.
Jis miegojo gerai, visas penkias valandas.
Atsibudo anksti, apie ketvirtą paryčiais. Todėl, kad kažkas daužė
kumščiu į duris.
 KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Turner taip pat akimirksniu pabudo, bet Ričeris uždėjo ranką jai
ant peties ir sušnibždėjo:
– Aš pažiūrėsiu.
Kartą mirktelėjęs, jis išsirangė iš lovos ir nuo grindų pakėlė savo
chalatą.
Eidamas durų link, ant pečių užsimetė chalatą. Smūgiai į duris
nesiliovė. Tai nebuvo mandagus ar juo labiau drovus beldimas. Ne
toks, kokį galima tikėtis išgirsti viešbutyje vidury nakties. Beldimas
buvo garsus, skubrus ir reiklus. Bum, bum. Arogantiškas ir įkyrus.
Nepripažįstantis diskusijų. Taip beldžia teisėsaugos pareigūnai. Arba
tie, kurie save laiko atstovaujančiais teisei.
Ričeris niekada nesinaudojo durų akute. Jis jų nemėgo. Pernelyg
lengva duona agresoriui. Tereikia sulaukti, kol akutė užtems, ir
tuomet paleisti šūvį per to ir telaukiančią angą. Nereikia nė taikytis.
Geriau apskritai akutę ignoruoti. Reikia labai greitai atidaryti duris
ir smogti į gerklę tam, kuris stovi kitapus. Arba nesmogti.
Priklausomai nuo to, kas stovi anapus ir kiek tų stovinčiųjų yra.
Turner jam už nugaros taip pat stryktelėjo iš lovos ir užsimetė
chalatą. Ričeris jai gestu parodė eiti į vonios kambarį. Nieko
nelaimės, jei būdama šalia taps kolektyviniu taikiniu. Be to, ir
nebuvo, kur daugiau eiti. Vienintelis išėjimas lauk – pro duris. Jų
kambarys ne pirmame aukšte, o ir langai vitrinų tipo.
 Tikriausiai taip įrengta juridiniais sumetimais, apsidraudžiant nuo
smalsių vaikų iškritimo pavojaus, taip pat dėl to, kad tai buvo oro
uosto viešbutis, už kurio sienų nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro
vyravo triukšmas ir lėktuvų kuro smarvė.
Turner įėjo į vonios kambarį, o Ričeris uždėjo ranką ant durų
rankenos ir patyliukais atsikvėpė. Karo policininkai ar federaliniai
agentai, be abejo, bus išsitraukę ginklus. Bet nešaus. Bent jau ne iš
karto. Pernelyg gerai išmuštruoti. Be to, panaudojus ginklą tektų
pildyti daugybę protokolų, atsirastų potencialios biurokratinės
velniavos. Bet keturi vaikinai iš aplankstytojo automobilio gali šauti
iš karto. Jie gerai treniruoti, bet jiems nesvarbu nei protokolai, nei
biurokratinė velniava.
Taigi geriausia atidaryti duris, bet likti už jų. Savaime suprantamas
pasirinkimas. Durys, kurios prasiveria tarsi pačios, tiesiog prašyte
prašo, kad interesantas kyštelėtų galvą ir greitosiomis dirstelėtų už
jų. Tokia galvos padėtis patogi smūgiui į smilkinį. Tuomet kojos
spyriu akimirksniu užtrenki duris ir turi įkaitą ant grindų šioje durų
pusėje, o kolegos lieka anoje. Taigi įgyji pagrindą deryboms.
Ričeris pasuko rankeną. Žemyn, dešimčia laipsnių. Dvidešimčia.
Trisdešimčia. Anapus durų jokios reakcijos. Keturiasdešimčia,
penkiasdešimčia, šešiasdešimčia laipsnių. Jokios reakcijos. Taigi
Ričeris tęsė judesį iki pat devyniasdešimties laipsnių ir, staigiai
truktelėdamas, pravėrė duris maždaug per du trečdalius tako erdvės,
tuomet, pasislėpęs už jų, sugniaužė kumštį, pakėlė ranką ir ėmė
laukti.
Laukė ilgai.
Be abejo, duris nuo užsivėrimo saugo batas, iš kitapus įkištas į
tarpdurį palei staktą, ir yra svarstomi veikimo scenarijai. Svarstymo
procesas, atrodo, užsitęsė.
Praėjo beveik minutė. Tuomet į vidų įskriejo kažkoks objektas.
Ričeris į jį nežiūrėjo. Nemėgino jo vizualizuoti mintimis. Jis buvo
ne vakar gimęs. Bet akies kraštelis jį vis dėlto užkliudė ir atpažinimo
sistema pranešė: „vokas“. Rudas A4 formato vokas metaliniu
uždarymo fiksatoriumi, atrodantis labai kanceliariškai. Storai
neprikimštas, plonytis. Garsas, su kuriuo jis nusklendė ant kilimo,
patvirtino pirmuosius įspūdžius. Vokas plonas, bet standus; jam
briauna paliečiant grindis, pasigirdo tylus, bet aiškus „takšt“ ir tylus
vidinis čiūžtelėjimas, tarytum voko viduje būtų keletas tarpusavyje
nesusegtų plonų lengvų popierėlių.
Ričeris laukė.
Pagaliau iš už durų pasirodė galva. Ir veidas.
Seržantės Lič veidas.

Seržantė dėvėjo karo lauko uniformą ir atrodė labai pavargusi. Ji

įžengė į vidų, Turner išėjo iš vonios, o Ričeris uždarė duris. Turner
pamatė ant grindų gulintį voką ir paklausė:
– Ar viskas čia?
– Taip, – atsakė Lič.
– Galvojau, išsiųsit jį naktiniu paštu.
– Pagalvojau, kad jums jo prireiks greičiau, nei jį gautumėte paštu.
– Visą šį kelią įveikėt automobiliu?
– Na, tikrai nėjau pėsčiomis ir neskridau.
– Kiek laiko užėmė kelionė?
– Apie keturias valandas.
– Dėkui, seržante.
 – Nėra už ką.
– Kada šį rytą turite būti poste?
– Gana greitai, todėl, daug nedelsdama, turėsiu išvykti. Man skirta
užduotis, kurios nenoriu vykdyti.
– Kokia užduotis?
– Man teks kritikuoti savo komandos narį ir aukštesnio rango
pareigūną.
– Ar tai vienas asmuo, ar du?
– Vienas asmuo, ponia.
– Mane?
– Ne, ponia.
– Morganą?
– Ne, ponia. Kai ką kitą. Bet jūs esate vadovė, o aš nesu skundikė.
– Tada pasakykite Ričeriui. Jis nėra niekieno vadovas.
Lič kelias akimirkas patylėjo, svarstydama šią gudrybę. Galiausiai,
matyt, nusvėrė argumentai „už“, nes ji atsigręžė į Ričerį ir pasakė:
– Pone, turiu ilgalaikių rūpesčių dėl budinčio kapitono.
– Kiek ilgalaikių? – paklausė Ričeris.
– Nuolatinių.
– Kodėl iki šiol nieko nesiėmėte?
– Nežinau, ko galėčiau imtis. Jis yra kapitonas, o aš esu seržantė.
– Įvardykite problemą.
– Jis yra piešėjas. Piešia ir raizgo visą laiką, kada tik kalbasi
telefonu.
Ričeris linktelėjo.
– Mačiau to piešimo rezultatus, – atsakė jis. – Popieriuose ant
stalo. Ir sename užrašų bloknote.
– Gal žinote, kodėl jis tai daro?
 – Turbūt jam nuobodu.
– Bet kartais jam nebūna nuobodu. Kai išgirsta didelę naujieną.
Tada jis pasikeičia. Staiga tampa labai energingas.
– Čia nėra nieko antiįstatymiško.
– Bet net ir būdamas energingas, pieštuko vis tiek nepaleidžia iš
rankų. Jis pasikeičia, ir kartu pasikeičia jo piešiniai. Kartais jie
apskritai liaujasi buvę piešiniais ir tampa daugiau užrašais. Jis
užsirašinėja kažkokius žodžius, santrumpas.
Ričeris tylėjo.
Lič tęsė:
– Argi nesuprantate? Jis turi reikalų su slapta informacija, kuri
fiziniu pavidalu privalo egzistuoti tik vienoje vietoje, Uolų upės bylų
saugykloje. Nes informacija ar jos dalys, fizine forma egzistuojančios
kur nors kitur nei saugykloje, reiškia aiškų nusižengimą taisyklėms.
– Ak, štai kaip, – įsiterpė Turner.
– Ar jis užrašė kokį nors numerį? – paklausė Ričeris.
– Taip, ponia, – pasakė Lič. – Taip, pone. Jis užrašė numerį.

Lič iš kišenės išsitraukė aplankstytą popieriaus lapą. Tai buvo

lapas, išplėštas iš Ričerio matyto geltonojo bloknoto. Viršuje jis buvo
išlenktas ir priminė plačią netvarkingą bangą – taip visuomet
nutinka, kai lapas keletą dienų pabūna atverstas. Lapo paviršius buvo
kone ištisai padengtas juodais šratinuku išpieštais geometriniais
raštais. Lape matėsi figūros, vijos, gėlytės, dėžutės, mašinėlės ir
spiralės, bet šen bei ten figūravo pavardės ir paskiri žodžiai, kai kurie
storai pabraukti, kai kurie apibrėžti ir užšešėliuoti taip, kad beveik
negalėjai įskaityti.
 Lič pridėjo pirštą prie pirmo įskaitomo žodžio, kuris buvo
viršutinio puslapio trečdalio pabaigoje. Tas žodis buvo:
„Kandaharas.“ Tikrinis daiktavardis. Vietovardis. Šalia jo nupiešta
ryški rodyklė. Ji buvo nukreipta tolyn nuo šio žodžio, labai
išraiškinga užuomina. Lič pasakė:
– Tai paskutinis radijo ryšys prieš tą, kurio stenograma yra paimta.
Šis ženklas reiškia, kad Viksas ir Edvardsas vyksta iš Kandaharo atgal
į Bagramo bazę, kaip nurodyta. Šio radijo ryšio stenograma yra bylų
saugykloje, ten, kur ir turėtų būti.
Tuomet Lič pirštas peršoko prie apatinio puslapio trečdalio,
kuriame matėsi du žodžiai, atskirti brūkšniu: Hud–Dienos. H raidė,
parašius žodį, buvo išdailinta barokiniais užraitymais. Ką gi, žmogus
prie telefono akivaizdžiai nuobodžiauja.
– Tai kitas ryšys po to, kurio trūksta. Jis taip pat tebėra bylų
saugykloje, išsyk po informacijos apie išvykimą iš Kandaharo. Mūsų
vaikinai iš Fort Hudo Teksase informuoja, kad Viksas su Edvardsu
artimiausiomis dienomis tikisi būti bazėje, – tarė Lič.
Tuomet ji vėl paslinko pirštą aukštyn ir apsistojo viduriniajame
puslapio trečdalyje.
– Vadinasi, ši dalis yra tai, kas atitinka trūkstamo įrašo turinį, –
pasakė ji.
Vidurinysis puslapio trečdalis mirgėjo nieko aiškaus
nereiškiančiais grafikos elementais, figūrėlėmis, verpetais, dėžutėmis,
labirintais, girliandomis. Bet pačiame jo centre figūravo raidės A ir
V, o šalia jų – keturženklis skaičius. Šie šeši simboliai buvo pirma
užrašyti, o paskui rūpestingai išdailinti, linijos išgrynintos, tuomet
jie buvo apibrėžti rėmeliu ir pabraukti.
A. V. 3435.
 Turner nusišypsojo ir pasakė:
– Technine prasme jis nusižengė, seržante, bet šį sykį į
prasižengimą nekreipsime dėmesio.
A. V. 3435.
Tą skaičių Ričeris būtų labai gerai įsiminęs, nes jis buvo šiek tiek
originalus – 3, 4, 3 ir 5, pakelti atitinkamai 3, 4, 3 ir 5 laipsniais,
sudaro sumą, lygią būtent 3435. Tokie skaičiai gan įdomūs. Juos
išsamiai nagrinėjo toks Jozefas Madačis, kuris savo laiku buvo
žurnalo „Laisvalaikio matematika“ savininkas, leidėjas ir redaktorius.
Ričeris vaikystėje Ramiojo vandenyno jūrų bazės bibliotekoje
perskaitė visą krūvą to žurnalo numerių. Jis paklausė:
– Seržante, kaip man kuo greičiau susisiekti su majore Salivan iš
Teisėjų ir advokatų korpuso?
– Tiesiogiai, pone?
– Taip, tiesiogiai.
– Kada, pone?
– Nedelsiant.
– Vidury nakties?
– Šią minutę.
Lič iš kišenės išsitraukė kitą popieriaus lapą. Mažesnį. Faktiškai
pusę lapo, išplėšto iš užrašų knygutės. Ji pasakė:
– Tai majorės Salivan asmeninio mobiliojo numeris. Esu tikra, kad
šiuo metu telefonas guli ant jos naktinio stalelio.
– Kaip sužinojote, kad man jo reikės?
– Aš suvokiau, kaip jums teks skubiai veikti. Gynybos veiksmams
būtina suteikti erdvės. Leidžiate kalbėti atvirai?
– Žinoma.
 Lič iš kišenės išsitraukė kitą popieriaus skiautelę. Dar vieną tokią
pačią pusę užrašų knygutės lapelio. Ji pasakė:
– Tai kapitonės Edmonds, kitos jūsų advokatės, asmeninis
numeris. Manau, ji yra perspektyvesnė. Labiau tikėtina, jog ji
energingai imsis veiksmų.
– Netgi po to, kai aš pabėgau iš kalėjimo?
– Manau, jog taip.
– Vadinasi, ji yra idealistė?
– Naudokitės jos idealizmu, kol galite. Jis gali ilgai netrukti.
Majorės Salivan atveju ilgai netruko.
– Ar FTB jau įsitraukęs į reikalą? – paklausė Ričeris.
– Jie yra informuoti, – atsakė Lič.
– Kas koordinuoja armijos veiksmus?
– 75-asis karo policijos padalinys. Komanda, vadovaujama
puskarininkio Espino. Su kuriuo jūs buvote susitikę. Jis jus ir
atgabeno į Dajerį. Kalbama, kad į šį reikalą jis žiūri labai asmeniškai.
Sako, kad pasinaudojote jo gerumu. Tvirtino daręs jums paslaugą ir
tuo būdu nenoromis sukūręs prielaidas atsitikti tam, kas atsitiko.
– Ką jis man gero padarė?
– Jis jus laikė Dajeryje, o detektyvas Podolskis norėjo jus išsivežti į
miesto policijos areštinę. Espinas nesutiko. Tuomet jūs jo paprašėte
nedelsiant pakviesti budintį karo policijos kapitoną. Jis patenkino šį
jūsų prašymą ir yra įsitikinęs, kad tuo būdu jūs dar kartą išnaudojote
jo geranoriškumą.
– Budintis kapitonas vis tiek turėjo ateiti.
– Bet ne taip greitai. O jūsų plano sėkmė priklausė nuo to, ar
spėsite viską suorganizuoti iki vėlyvos popietės. Taigi turėjote
pradėti kuo anksčiau. Ir Espinas jaučiasi nesąmoningai jums
talkininkavęs.
– Kaip jam sekasi mane medžioti?
– Kol kas nusikapstęs ne per toliausiai. Bet uolumo jam tikrai
nestinga.
– Ar galite jam perduoti pranešimą?
– Tikriausiai.
– Pasiūlykite jam nesusireikšminti. Paklauskite, ką jis pats būtų
daręs mūsų situacijoje.
– Padarysiu, pone. Jeigu galėsiu.
– Kaip vadinatės, seržante?
– Pone, mano pavardė Lič.
– Ne, noriu sužinoti jūsų vardą.
– Pone, mano vardas Kris.
– Tai pilnas vardas yra Kristina?
– Tiesiog Kris. Taip užrašyta mano gimimo liudijime.
– Ką gi, Kris, jei aš būčiau 110-ojo padalinio viršininkas,
pasistengčiau pajudinti dangų ir žemę, kad tik jus tenai išlaikyčiau.
Padalinyje yra keletas puikių pareigūnų, bet jūs esate viena iš pačių
geriausių.
– Dėkoju.
– Tai jums dėkui, seržante.

Tuomet Lič skubiai išvyko – jos laukė keturių valandų kelionė prie
vairo atgal prieš visą darbo dieną padalinyje. Ričeris pažvelgė į
Turner ir tarė:
 – Tu turėtum būti velniškai gera vadovė, jei sugebi įžiebti tokią
ištikimybę.
– Ne geresnė, nei buvai tu, – atsakė Turner. – Tu turėjai Frensis
Nigli.
– Skaitei ir jos bylą?
– Aš perskaičiau visas bylas. Ir visų operacijų aprašymus. Norėjau
iš pagrindų susipažinti su 110-uoju padaliniu.
– Kaip ir sakiau, tu puiki vadovė.
Ričeris ant stalo išlygino Lič paliktą bloknoto puslapį bei vieną iš
dviejų užrašų knygelės lapo puselių, gulinčių šalimais. Tuomet
paėmė telefono ragelį ir surinko kapitonės Treisės Edmonds
asmeninio telefono numerį.
 KETURIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Šaukimo signalų nuskambėjo daug, bet Ričeris to ir tikėjosi.

Mobiliesiems tinklams gali prireikti iki aštuonių sekundžių
skambučiui peradresuoti. Be to, retas miegantysis pašoka iš miego
kaip kulka. Daugelis budinasi iš lėto, o atsibudę kelias akimirkas
pasimarksto ir tik tuomet ima nevikriai grabinėtis telefono.
Galiausiai Edmonds vis dėlto atsiliepė.
– Klausau?
Jos balse jautėsi šioks toks nerimas, balsas nuskambėjo keistokai,
tarytum jos liežuvis būtų sutinęs arba burna būtų pilna.
– Kapitone Edmonds? – pasakė Ričeris.
– Kas čia skambina?
– Jūsų klientas Džekas Ričeris. Majoras, Jungtinių Valstijų armija.
Neseniai atšauktas į tarnybą. Šiuo metu besiaiškinantis santykius su
110-uoju karo policijos padaliniu. Ar esate viena?
– Kokio pobūdžio tai klausimas?
– Mums reikia pasikalbėti, advokate. Turime aptarti teisinius
dalykus.
– Jūs pasiutusiai teisus, mums iš tiesų reikia pasikalbėti.
– Nusiraminkite, kapitone.
– Jūs pabėgote iš kalėjimo.
– Ar tai nuo šiol jau nebeleidžiama?
– Mes turime pasikalbėti.
 – Mes ir kalbamės.
– Rimtai pasikalbėti, turiu omenyje.
– Ar jūs viena?
– Taip, aš viena. Ir kas?
– Turite rašymo priemonę?
Ji kurį laiką delsė.
– Dabar jau turiu.
– Popieriaus?
– Pasiėmiau.
– Gerai, taigi įdėmiai klausykite. Kad galėčiau organizuoti
adekvačią gynybą, man reikia fizinių kopijų bet kokios informacijos,
kokią tik galima rasti apie Afganistano pilietį, kuris mums yra
žinomas kodu A. V. 3435.
– Tai tikriausiai slapta informacija.
– Aš turiu teisę į teisingą procesą. Teismai šitą teisę gerbia.
– Kad ir kaip būtų, tai rimtas prašymas.
– Bet pagrįstas. Aš esu užverstas melagingais rašytiniais
parodymais.
– Ričeri, aš jums atstovauju pretenzijų dėl tėvystės byloje. Ne
Chuano Rodrigeso. Rodrigeso byloje jums atstovauja majorė
Salivan. O gauti fizines karinės žvalgybos duomenų iš Afganistano
kopijas būtų tikras žygdarbis net kriminalinės bylos atveju. Niekas
tokių duomenų neduos byloje dėl tėvystės. Kodėl jums juos reikėtų
duoti?
Ričeris atsakė:
– Jūs man minėjote, kad Vieningasis karo teisės kodeksas
seksualinį palaidumą tebepripažįsta kriminaliniu nusikaltimu. Kokia
už tai numatoma bausmė?
 – Potencialiai nemaža.
– Taigi tai nėra tik byla dėl tėvystės. Kartu tai kriminalinė byla.
– Išpūstas teiginys.
– Jie gali į tai pažiūrėti kaip nori, advokate. Jie paminėjo
svetimavimą kaip kriminalinį nusikaltimą. Arba tai ką nors reiškia,
arba nereiškia.
– Ričeri, mums reikia pasikalbėti.
– Ar tuo norite pasakyti, kad man geriausia būtų pirmiau
užmegzti civilizuotą kontaktą su sistema?
– Taip.
– Galbūt. Tačiau, kad ir kaip būtų, aš jau pasirinkau planą B. Taigi
man reikia tos informacijos.
– Bet kaip visa tai gali būti susiję? Kai jūs buvote Korėjoje,
Afganistano reikalai dar nebuvo prasidėję. Arba kai bendravote su
Didžiuoju Šunimi.
Ričeris tylėjo.
– Ach, – pasakė Edmonds.
– Teisingai, – prabilo Ričeris. – Kaip advokatė, jūs labai nuovoki.
Tai susiję su majore Turner, ne su manimi. O galbūt su majore
Turner ir manimi, nes čia mes turime atvejį, kai metamas iššūkis
dviem 110-ojo specialiojo padalinio vadovams. O tai reiškia, kad bus
laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų, o investavimo išmintis sako, jog
reikia šlietis prie nugalėtojų, nes buvimas teisiojoje istorijos pusėje
neša protu nesuvokiamus dividendus.
– Jūs ketinate tapti nugalėtojais?
– Galite to tikėtis. Mes juos prilupsime kaip šunis. Ir privalome tai
padaryti, kapitone. Jie nužudė du mūsiškius Afganistane. Ir vos ne
iki mirties sumušė vieną iš jūsų kolegų.
 – Pasistengsiu, – patylėjusi atsakė Edmonds.

Turner tebevilkėjo chalatą ir neatrodė, kad ketintų grįžti į lovą.

Ričeris jos paklausė:
– Kas buvo tame voke?
– Tas kitas dalykas, kurio buvau prašiusi seržantės Lič.
– Akivaizdu. Bet kas tai?
– Kitas mūsų tikslas yra Los Andželas.
– Tikrai?
Ji linktelėjo.
– Tau reikia pasirūpinti Samantos reikalais.
– Prieisiu ir iki to klausimo.
– Blogiausiu atveju, jei mums nepavyks, jie mus užrakins ir išmes
raktą. Negaliu leisti, kad tai tau nutiktų nesusitikus su dukterimi.
Visą gyvenimą tu nepajėgtum galvoti apie nieką kita. Taigi dabar
kuriam laikui gali padėti mano problemą ant galinės sėdynės, o
savąją išsitraukti ant priekinės.
– Kada sugalvojai šį planą?
– Neseniai. Turiu tokią teisę. Juk tu priklausai mano padaliniui.
Taigi aš esu tavo viršininkė. Sekanti mūsų stotelė yra Los Andželas.
– Kas buvo tame voke?
Užuot atsakiusi, Turner iškratė jo turinį ant lovos. Iš voko iškrito
dvi kredito kortelės.
Ir du vairuotojo pažymėjimai.
Ji korteles suporavo su pažymėjimais ir vieną porą pasiėmė sau,
kitą ištiesė Ričeriui. Niujorko valstijos vairuotojo pažymėjimas ir
„Visa“ kredito kortelė. Pažymėjimas išrašytas vyrui vardu Maiklas
Denisas Kehou, keturiasdešimt penkerių metų amžiaus,
gyvenančiam Kvinse. Akys mėlynos, ūgis du metrai. Įsiregistravęs
kaip organų donoras. Nuotraukoje matėsi kvadratinis veidas ir
platus kaklas. „Visa“ kortelė buvo skirta tam pačiam asmeniui,
Maiklui D. Kehou.
– Ar jos tikros? – paklausė Ričeris.
– Manosios tikros.
– O manosios netikros?
– Jos tokios pačios kaip ir tikrosios. Iš slaptosios skrynelės.
Ričeris linktelėjo. 110-asis padalinys nuolat turėdavo savo žmonių
pogrindyje. Jiems reikėjo dokumentų. Vyriausybė suteikdavo šiuos
dokumentus, autentiškus visomis prasmėmis, išskyrus tai, kad jie
niekuomet nepatekdavo į rankas tikrajam adresatui.
– Iš kur tavieji? – paklausė Ričeris.
– Iš Lič draugės. Ji sakė, kad pažįsta labai į mane panašią moterį.
– Tad koks dabar tavo vardas?
Turner atsakė mestelėdama kortelę jam ant kelių, tarytum
atlikdama kortų triuką. Ilinojaus valstija, Margareta Vega, metras
septyniasdešimt penki, rudos akys, trisdešimt vieni metai. Ne organų
donorė. Nuotraukoje buvo matyti šviesiaodė ispaniškų bruožų
moteris. Iš pažiūros panaši į Turner, bet nevisiškai.
Ričeris mestelėjo vairuotojo pažymėjimą jai atgal.
– Ir ponia Vega teikėsi atiduoti savo vairuotojos pažymėjimą? –
paklausė jis. – Tiesiog taip ėmė ir atidavė? Ir savo kredito kortelę?
– Mes turėsime jas grąžinti. Ir sugrąžinti visus pinigus, kuriuos
išleisime. Žinoma, aš turėjau duoti garantijas. Bet tuo pasirūpins
Bilio Bobo pinigai.
 – Ne tai svarbiausia. Ponia Vega dabar pavojingoje padėtyje, ji gali
būti apkaltinta bendrininkavimu.
– Spėju, Lič moka įtikinamai kalbėti.
– Tik todėl, kad yra įsitikinusi, jog tu to verta.
– Ji neturėjo draugų, kurie atrodytų taip, kaip tu. Nė apytikriai.
Todėl jai teko pasinaudoti slaptąja skrynele. Turbūt ponas Kehou
per pratybas buvo taikinys. Jis atrodo kaip vaikinas su benzininiu
pjūklu iš kovinio filmo.
– Tada viskas turėtų būti gerai. Kada išvykstame?
– Kiek galima greičiau, – atsakė Turner. – Vienu iš pirmųjų reisų.

Jie nusiprausė po dušu ir apsirengė, paskui tereikėjo įsikišti į

kišenes savo naujuosius dantų šepetukus ir užsimesti ant pečių
viršutinius drabužius. Užuolaidas paliko užtrauktas, o šviesą
išjungtą. Ant rankenos išorinėje durų pusėje Ričeris pakabino
kortelę su užrašu „Netrukdyti“, ir jiedu koridoriumi nuskubėjo prie
lio. Buvo vos po penkių ryto. Turner laikėsi nuomonės, kad
tolimieji skrydžiai į vakarinę pakrantę turėtų prasidėti apie šeštą
valandą. Skrydžių pasiūla iš Pitsbergo tarptautinio oro uosto nebus
begalinė, bet keletas reisų tikrai turėtų būti. Blogiausiu atveju būtų
galima skristi per San Fransiską, Finiksą ar Las Vegasą.
Lias nusileido į pirmąjį aukštą, ir jiedu pateko į tuščią vestibiulį.
Už priimamojo stalelio taip pat niekas nesėdėjo. Apskritai niekur
nesimatė nė gyvos dvasios. Taigi Ričeris išmetė kambario raktus į
šiukšlių krepšį, ir jiedu pasuko link durų, kur pakliuvo į dažnai
pasitaikantį „kas ką praleis“ mandagumo šou, nes vienišas vyriškis
pasirinko lygiai tą pačią akimirką įeiti vidun iš lauko tamsumos. Tai
buvo gerai sudėtas vyras tamsiai mėlynu kostiumu, baltais
marškiniais ir tamsiai mėlynu kaklaraiščiu. Šviežiai trumpai ir
konservatyviu stiliumi kirptais plaukais. Veidas rausvas, neseniai
skustas. Galiausiai gestais buvo sutarta dėl judėjimo tvarkos. Vyriškis
palaikė duris Turner, kuri išėjo į lauką, tuomet Ričeris pasitraukė,
įleisdamas vyriškį į vidų, ir išėjo pats.
Taksi prie kelkraščio nesimatė. Bet stovėjo tarp viešbučio ir oro
uosto kursuojantis viešbučio autobusas veikiančiu varikliu ir
atidarytomis durimis. Vairuotojo prie vairo nebuvo. Turbūt užėjęs į
viešbutį, drenuoja organizmo skysčius.
Už dešimties metrų priešakyje, avarinėms tarnyboms skirtoje
eismo juostoje, stovėjo automobilis „Ford Crown Victoria“. Tamsiai
mėlynas, švarus ir blizgantis, su antenomis ant bagažinės dangčio.
Ričeris grįžtelėjo atgal ir pažvelgė viešbučio durų link. Stovėdamas
vestibiulio viduryje, vyriškis lūkuriavo pasirodant ko nors iš
personalo. Tamsiai mėlynas švarkas. Balti marškiniai. Tamsiai
mėlynas kaklaraištis. Trumpi plaukai. Rausvas veidas, švariai
nusiskutęs.
– FTB, – pasakė Ričeris.
– Jie seka paskui pavardes. Salivan ir Templas, – atsakė Turner.
– Jis ką tik prasilenkė su mumis. Per kiek laiko įsijungs jo
smegenys?
– Jis iš FTB, taigi tai neįvyks akimirksniu.
– Mes galėtume grįžti prie pikapo ir patys nuvažiuoti prie oro
uosto.
– Ne, automobilis turi pasilikti čia. Mums reikia nuolat kapoti
grandines sau už nugarų. Sėskime į autobusą. Vairuotojas po
minutės grįš. Turėtų grįžti. Juk variklį paliko veikiantį. Žinoma,
būsime sėdintys taikiniai, – pasakė Ričeris.
– Mes būsime nematomi, – atsakė Turner. – Tiesiog eiliniai
žmonės autobuse.
Ričeris apsidairė. Vyriškis tebelūkuriavo prie priimamojo stalo.
Joks darbuotojas dar nebuvo pasirodęs. Viešbučio autobusas buvo
chromuotomis apdailos detalėmis, į priekį iškištu kapotu. Langai
tamsinti, kaip kino žvaigždės limuzino. Prabangos gūsis eiliniam
keliautojui.
Tamsinti langai. Tiesiog eiliniai žmonės autobuse. Plėšrūnas ir
auka, judesys ir ramybė. Senovinis evoliucijos paveldas. Ričeris
sutiko:
– Gerai, lipam į autobusą.
Jie įlipo vidun, ir autobuso ašis šiek tiek nusėdo po jų svoriu.
Nužingsniavę siauru žemu taku tarp kėdžių eilių, jie atsisėdo
maždaug pusiaukelėje iki autobuso galo.
Beliko sėdėti ir laukti. Ne pats maloniausias dalykas.
Vaizdas pro langą taip pat buvo ne itin ryškus dėl atstumo,
tamsintų langų ir daugiasluoksnio stiklo, bet Ričeris tebematė
vestibiulyje stovintį vyriškį. Tas ėmė nekantrauti. Apsisukęs ir
pasitraukęs per kokį metrą nuo stalelio, žvalgėsi po tuščią vestibiulį.
Užėmęs platesnę erdvę, jis demonstravo savo nepasitenkinimą, sykiu
išlikdamas gana arti, kad neabejotinai būtų pirmasis eilėje,
pasirodžius viešbučio darbuotojui. Tačiau konkurentų jam nebuvo.
Ir nebus dar kokią valandą. Neišsimiegoję atvykėliai išraudusiomis
akimis pradės rinktis apie šeštą.
Staiga vyriškis žengė į priekį, dideliais žingsniais, ryžtingai,
tarytum norėdamas su kažkuo pasisveikinti. Ar kažką sulaikyti.
Dešinėje pusėje pasirodė kita figūra. Vyras juoda uniforma trumpu
švarku. Galbūt viešbučio darbuotojas. FTB agentas jam uždavė
klausimą, lydimą plataus rankos mosto, tikriausiai reiškiančio „kur,
po velnių, visi dingę“; vaikinas trumpu švarkeliu kurį laiką sutrikęs
nejudėjo, tarytum patekęs į svetimą teritoriją. Tuomet užlindo už
priimamojo stalo ir pabarbeno į už jo esančias duris. Nesulaukęs
rezultato, jas truputį pravėrė ir, įkišęs nosį į plyšį, nedrąsiai šūktelėjo.
Po keliolikos sekundžių duryse pasirodė jauna moteris, pirštais
šukuojanti sau plaukus. FTB agentas vėl atsigręžė į priimamojo stalą,
moteris ėmė su juo kalbėtis, o vyras trumpu juodu švarkeliu iš
vestibiulio išėjo į lauką.
Ne viešbučio darbuotojas. Tai autobuso vairuotojas.
Jis įlipo į autobusą; pamatęs, kad turi klientų, dirstelėjo atgal į
vestibiulį tikėdamasis išvysti dar ką nors, tačiau daugiau žmonių
nebuvo, ir vairuotojas, matyt, nusprendė nebelaukti, nes paklausė:
– Vietinis reisas ar tarptautinis?
– Vietinis, – atsakė Turner.
Vairuotojas klestelėjo ant savo sėdynės, ištraukė ir tvirtai prisisegė
ilgą saugos diržą. Su šnypščiančiu atodūsiu užsidarė autobuso durys,
ir vairuotojas įjungė pavarą.
Bet jam teko dar šiek tiek palaukti, nes naujai atvykęs automobilis,
mėgindamas aplenkti stovintį „Ford Crown Victoria“, kuriam laikui
užblokavo autobusui kelią.
Tai buvo automobilis įlenktomis durelėmis.
 KETURIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Automobilis įlenktomis durelėmis apvažiavo stovintį „Ford

Crown Victoria“ ir, sulėtėjęs iki pėsčiojo greičio, rengėsi sustoti prie
viešbučio įėjimo. Autobusas lėtai ir inertiškai pajudėjo į
atsilaisvinusią vietą, lyg braudamasis pro pat atvykėlį. Ričeris
pasikėlė nuo krėslo ir sužiuro pro langą. Visi keturi vaikinai sėdėjo
automobilyje. Tiedu, su kuriais buvo susitikęs pirmąjį vakarą,
trečiasis ir didysis mažomis ausytėmis. Visa komanda.
– Palik juos ramybėje, – pasakė Turner.
– Mums reikia juos pašalinti iš žaidimo.
– Bet ne čia ir ne dabar. Jie dabar ant galinės sėdynės, pameni?
– Tokios progos gali nepasitaikyti.
– Viešbučio vestibiulyje? Priešais FTB agentą?
Ričeris atsigręžė ir stebėjo, kaip keturi vaikinai išlipa iš
automobilio. Jie apsidairė, greitai ir energingai, ir pasuko vestibiulio
link vientisa darnia vora – vienas, du, trys, keturi – kaip žmonės,
vykdantys skubią ir svarbią užduotį. Turner tarė:
– Nusiraminkite, majore. Kitą kartą, kitoje vietoje. Mes vykstame
į Los Andželą.
Autobusas padidino greitį, ir viešbutis liko užpakalyje. Ričeris jį
stebėjo, kol galėjo įžiūrėti, tuomet atsigręžė į Turner.
– Pasakyk man, kokiu būdu FTB galėjo atsekti mūsų pavardes.
 – Šiuolaikinis pasaulis, – atsakė Turner. – Nacionalinio saugumo
agentūra turi prieigą prie bet kokios informacijos. Prie oro linijų tai
tikrai, taip pat, be abejo, ir oro uostų viešbučių. Taigi dvi tam tikros
pavardės, pasirodžiusios toje pačioje vietoje tuo pačiu metu, lengvai
galėjo sukelti jų susidomėjimą.
– Ar FTB būtų linkęs dalytis ta informacija?
– Ar tu juokauji?
– Tada mes turime permąstyti tai, ką sakėme apie piramidės
viršuje esančius vaikinus. Tai nėra labai aukšto rango vadovybės
pareigūnai. Tai labai, labai aukšto rango vadovybės pareigūnai. Kaip
kitaip galėtų būti? Kas dar galėtų nepriklausomai ir realiuoju laiku
naršyti Nacionalinio saugumo tarnybos duomenų bazes?
– Galbūt ne taip jau realiuoju laiku. Kad ir kaip būtų, FTB šioje
vietoje juos aplenkė.
– Iš savo vietinio Pitsbergo biuro. Mūsų vaikinai turėjo vykti iš
gerokai toliau. Taigi į kelią jiems teko leistis žymiai anksčiau. Jie
turėjo sužinoti pirmi, žinia FTB pasiekė vėliau. Jų signalas buvo
nepriklausomas.

Viešbučio autobusas juos paleido prie terminalo; įėję į vidų, jiedu

ėmė nagrinėti išvykstančių lėktuvų skrydžių tvarkaraščius.
Artimiausi buvo du reisai vienos minutės skirtumu, „US Airways“ į
Long Bičą ir „American Airlines“ į Orindžo apygardą.
– Kurį rinktumeis? – paklausė Turner.
– Long Bičą, – atsakė Ričeris. – Mes galėtume išsinuomoti
automobilį. Šautume tiesiai 710-uoju. Tuomet 101-uoju. Motinos
liudijimas patvirtintas Šiaurės Holivudo advokatų biure. Spėju, kad
ji turi gyventi kur nors ten.
– Kaip ketini ją surasti?
– Pradėsiu nuo jos advokato automobilių stovėjimo aikštelės. Iš
ten jos tikrai niekas nevarys.
– Jos advokato biuras bus tikrai apsuptas 75-ojo ir FTB agentų. O
mūsų keturi neoficialūs draugai ten bus po šešių valandų, kai suvoks,
kad viešbutyje mūsų nėra.
– Vadinasi, mums reikės būti labai atidiems.
„US Airways“ bilietų kasa atidaryta. Žavinga apie
penkiasdešimties metų amžiaus moteris kokią minutę užtruko
paleisdama kompiuterius, rūšiuodama etiketes, popieriaus lapus ir
šratinukus, o tuomet su šypsena atsigręžė į juos. Turner paklausė, ar
yra vietų rytiniame reise į Long Bičą. Moteris sukruto maigyti
klavišus – švelniai, pirštų pagalvėlėmis, saugodama nagus. Po kelių
akimirkų, įvertinusi padėtį, pasakė, kad vietų nedaug, bet dvi atsiras.
Taigi iš pradžių Turner, po jos Ričeris kasininkei įteikė vairuotojo
pažymėjimus ir kredito korteles, stengdamiesi tai daryti natūraliai ir
nerūpestingai, tarytum ką tik juos būtų iškrapštę iš savo dokumentų
aplanko. Moteris korteles pasidėjo priešais save, dailiai surikiuotas
vieną šalia kitos, imituodama gretutines vietas lėktuve – viena šalia
lango, kita prie tako. Tuomet surinko pavardes, dėmesingai
šaudydama žvilgsniu tarp kortelių ir ekrano. Tuomet sustūmė
korteles į vieną, dar kažko paieškojo ekrane, pirštų pagalvėlėmis ir
nagais pabarbeno į klaviatūrą. Po akimirkos įsijungė spausdintuvas ir
išspausdino bilietus. Moteris įgudusiu judesiu juos sušlavė nuo stalo,
suporavo su atitinkamais vairuotojo pažymėjimais bei kredito
kortelėmis ir ceremoningai įteikė Ričeriui ir Turner sakydama:
 – Ponia Vega, pone Kehou, prašome.
Jiedu padėkojo ir nuėjo. Ričeris paklausė:
– Todėl tu mane privertei nusipirkti megztinį?
– Tu rengiesi susitikti su savo dukterimi, – atsakė Turner. –
O pirmasis įspūdis yra svarbus.

Džuljeta paskambino Romeo, nes tarp jų galiojo darbo

pasidalijimas ir už kai kuriuos dalykus buvo atsakingas jis. Kupinu
susijaudinimo balsu ji pranešė:
– Mūsų vaikinai šiuo metu yra koridoriuje, stovi priešais jų
kambario duris.
– Koridoriuje? – perklausė Romeo.
– Viešbučio koridoriuje. Kalbu apie viešbučio kambarį. Mūsų
vaikinai sako, kad kambaryje tamsu ir tylu, ant durų kabo kortelė su
užrašu „Netrukdyti“, o jie dar nėra išsiregistravę iš viešbučio.
– Vadinasi, jie kambaryje?
– Turėtų būti kambaryje.
– Tad kodėl mūsų vaikinai tebėra koridoriuje?
– Yra problema.
– Kas per problema? – pasiteiravo Romeo.
– Ten yra FTB.
– Kur?
– Su mūsų vaikinais. Tiesiogine to žodžio prasme. Koridoriuje.
Stoviniuoja šalimais. Vienas vyras. Jis nieko negali daryti, nes
galvoja, kad turi keturis civilius liudininkus. Mes irgi nieko negalime
daryti, nes žinome, kad turime vieną liudininką iš FTB. Visi
stoviniuojame, ir tiek.
 – Koridoriuje?
– Tiesiai priešais jų kambarį.
– Ar mes žinome, kad jie ten yra? Neabejotinai?
– Kur dar jie galėtų būti?
– Ar jie ten abu?
– Kodėl klausi?
– Atlikau kelias kopijavimo ir įkėlimo operacijas.
– Kieno kopijavimo ir įkėlimo?
– Duomenų. Po to skambučio į centrą. Jis mane šiek tiek sutrikdė.
Pagalvojau, kad ne pro šalį būtų apsidrausti. Tarp dalykų, kuriuos
įtraukiau į aktualijų sąrašą, buvo slaptoji 110-ojo padalinio skrynelė.
To ėmiausi be ypatingos priežasties, tiesiog norėdamas užsitikrinti,
kad padariau viską, ką galėjau. Ir mane pasiekė informacija, kad
viena iš ten esančių fiktyvių asmenybių ką tik nusipirko „US
Airways“ bilietą iš Pitsbergo į Long Bičą Kalifornijoje.
– Kuriam reisui?
– Pirmajam šio ryto skrydžiui. Turi išskristi maždaug po
pusvalandžio.
– Tik vienas iš tų asmenų?
– Jokių kitų skrynelėje esančių fiktyvių personalijų aktyvumo
nepastebėta.
– Kas tai per asmuo?
– Maiklas Denisas Kehou. Vyras, kitaip sakant. Jiedu pasistengė,
kad jų pavardės nesutaptų. Manau, tai logiškas ėjimas. Moteris teturi
Helenos Salivan tapatybės kortelę, ir šiuo metu jiems tikriausiai
akivaizdu, kad jokia moteris vardu Helena Salivan negalėtų patekti į
lėktuvą išvengdama ilgo ir kankinamo aiškinimosi su pareigūnais.
Šito Turner negali sau leisti. Taigi Ričeris skrenda į Kaliforniją
vienas. Tai logiška. Jam reikia ten patekti. O jai nereikia.
Džuljeta tarė:
– Galbūt Turner kambaryje viena.
– Logiška. Jei Ričeris yra pakeliui į Kaliforniją.
– Visiškai logiška. Jeigu jis skrenda.
– Bet nelogiška, jeigu ne. Mums reikia tai išsiaiškinti, ir nedelsiant.
Reikia sudaryti sandėrį su FTB. Mes jų neskųsime, ir jie mūsų
neskųs. Ar ką nors panašaus. Bet turime leisti mūsų vaikinams
tučtuojau įeiti pro duris. Net jei drauge į vidų įeis FTB žmogus.

Turner vadovavo, ir ji nusprendė, kad būtina kuo greičiau patekti

anapus patikros zonos. Jos nuomone, oro uosto patikros tarnybos
gali būti šioks toks barjeras, saugantis nuo keturių vaikinų, jei jie
susiprotės atvykti į oro uostą. O gali būti, jog susiprotės, jei jie
kalbėjosi su autobuso vairuotoju. Du keleiviai? Taip, pone.
Skrendantys vietiniu reisu. Bet oro uosto patikros tarnybos bejėgės
prieš FTB ar kariuomenę. Tie vaikinai eis tiesiai pas vadovybę, o iš
jos pro šonines duris – ten, kur norės.
Taigi patikra greičiau ne tiek barjeras, kiek stabdis.
Kišenėse jie neturėjo nieko metalinio, išskyrus smulkias monetas,
kurias supylė į aptrintą juodą taurę. Tuomet vienas paskui kitą žengė
pro skenerio lanką – dvi basos bešvarkės figūros vis gausėjančios
minios apsuptyje. Perėję skenerį, jie vėl apsivilko kas švarką, kas
apsiaustą, apsiavė ir susivarstė batus, pasidalijo smulkius pinigus ir
nužingsniavo ieškoti kavos automato.
 Džuljeta paskambino Romeo ir pranešė:
– Mūsų vaikinai įėjo į viešbučio kambarį. FTB vaikinui pasakė,
kad jaudinasi dėl savo draugo, ir šis labai noriai prarijo šią idėją.
Taigi durų atidarymas priminė viešųjų tarnybų operaciją.
– Ir? – paklausė Romeo.
– Kambaryje nieko nebuvo.
– Jie yra oro uosto terminale.
– Abudu?
– Viena iš to paties „US Airways“ reiso keleivių pasinaudojo
kredito kortele, priklausančia Arlingtono apygardos bankui. Tos
moters vardas Margareta Vega.
– Ir? – paklausė Džuljeta.
– Ji įsigijo bilietą visiškai neseniai. Mažiau nei prieš valandą.
– Ir?
– Ji buvo viena iš tik dviejų keleivių, kurie įsigijo bilietus tuo metu.
Kitas buvo Maiklas Denisas Kehou. Jų kredito kortelės buvo
nuskaitytos tą pačią minutę.
– Iš kur Turner gavo Margaretai Vegai priklausančią kredito
kortelę?
– Nežinau. Kol kas dar.
– Ji ne iš slaptosios skrynelės?
– Ne. Galbūt tikro žmogaus. Galimas daiktas, kieno nors iš mūsų.
Patikrinsiu.
– Kada lėktuvas turi išskristi?
– Maždaug po penkiolikos minučių prasidės keleivių įlaipinimas.
 – Gerai, siunčiu savo vaikinus tiesiai į terminalą. Jie bent jau galės
apieškoti šiapus patikros zonos.
– Aš tave pralenkiau, – pasakė Romeo. – Jie gali eiti ir už patikros
zonos. Jei prireiks, gali sėsti ir į lėktuvą. Gavau jiems dvi normalias ir
dvi rezervuotas vietas. Beje, tai buvo sudėtinga. Atrodo, lėktuvas
pilnutėlis. Pranešk jiems, kad bilietai jų laukia ant bilietų kasos.

Išvykimo salė buvo plati ir erdvi, išdažyta ramiomis pastelinėmis

spalvomis. Tačiau atmosfera joje tikrai neatrodė rami, nes grūdosi
daugiau kaip šimtas žmonių. Akivaizdu, kad maršrutas Pitsbergas–
Long Bičas populiarus. Ričeris nevisiškai suprato kodėl. Tiesa, jis
skaitė, kad Pitsbergas buvo betampąs kino industrijos traukos
centru. Dėl pinigų. Miestas siūlė finansines lengvatas, ir kino
kompanijos į jas bemat sureagavo. Čia jau buvo susukta daug
įvairiausių juostų, ir dar daugiau jų planuojama. Taigi galbūt
keleiviai – namo vykstantis šou verslo personalas. Long Bičo oro
uostas Holivudo ir Beverli Hilso gyventojams buvo ne mažiau
patogus nei Los Andželo tarptautinis oro uostas. Abu prie to paties
greitkelio. Kad ir kaip būtų, minia buvo didelė ir triukšminga. Kaip
visuomet, Ričeris stengėsi laikytis eilės gale, bet Turner vadovavo ir
norėjo patekti į lėktuvą kuo anksčiau. Tarytum jo siauras fiuzeliažas
būtų suvereni teritorija, panaši į svečioje šalyje esančią ambasadą,
savosiomis taisyklėmis iš esmės besiskiriančią nuo aplinkinių miesto
gatvių. Jų bilietuose buvo nurodytas triženklis eilės numeris, o tai
reiškė, kad jų vietos arčiau lėktuvo uodegos, o tai savo ruožtu reiškė,
kad jie sės į lėktuvą anksčiau nei daugelis, išsyk po luošių ir kitų
neįgaliųjų, šeimų su mažais vaikais, skrendančiųjų pirmąja klase bei
nuolatinių klientų. Taigi Turner nusiteikė spraustis pirmyn. Ji
pasižymėjo nedideliam žmogui būdingu landumu ir nardė pro
plyšius, į kuriuos sunkiai tilpo žymiai didesnis Ričeris. Bet jis uoliai
kaip šuo sekė jai iš paskos ir maždaug po minutės prie jos prisijungė.
Kai tik Ričeris prisigretino prie Turner, bene išsyk prasidėjo
įlaipinimo procesas. Moteris atidarė vartus ir ėmė vadovauti keleivių
miniai rankoje laikydama mikrofoną spirale susuktu laidu. Minia
siūbtelėjo pirmyn, į priekį veržėsi neįgalieji su vežimėliais, jiems iš
paskos nuklibinkščiavo senukai su lazdelėmis, paskui šiuos – poros,
nešinos vaikais ir fantastiškai sudėtinga vaikų tvirtinimo prie krėslų
įranga, toliau – liekni vyrai ir moterys verslo kostiumais, o tuomet
jau pagrindinė srovė Ričerį nunešė trapo link per šaltą, lėktuvų
žibalo kvapu persisunkusį orą. Dar po minutės jiedu jau buvo
lėktuve.
Gūždamasis ir lankstydamasis Ričeris nusigavo iki savo vietos.
Erdvės prieš sėdynę buvo taip mažai, kad kojas jis turėjo laikyti
sulenktas kone statmenai. Turner šalia jo atrodė žymiai laimingesnė.
Lėktuvo sėdynės, atrodo, buvo specialiai sukonstruotos jos kūno
gabaritams.
Jiedu prisisegė saugos diržus ir ėmė laukti.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Šiuo metu stebiu „US Airways“ sistemą.
– Ir? – paklausė Džuljeta.
– Bijau, kad naujienos blogos. Kehou ir Vega jau lėktuve. O mes ką
tik praradome abi rezervuotas vietas. Pasirodė du iš jų nuolatinių
klientų ir jas užėmė. Jiems teikiama pirmenybė.
 – Ar negali paskambinti į „US Airways“ ir jiems nurodyti, kad šito
nedarytų?
– Galėčiau, bet nemanau, kad skambinsiu. Oro linijos tai
apmokestins. Taip dabar viskas sutvarkyta. Matyt, gera valia dabar
turi piniginę išraišką, ypač tuo atveju, kai sąskaitą apmoka dėdė
Semas. O mokestis reiškia popierizmą, kurio negalime sau leisti.
Taigi turėsime su tuo susitaikyti. Įlaipinsim bent jau du iš jų.
– Kuriuos du?
– Man atrodo, atranka atliekama abėcėlės būdu.
– Ne idealus variantas, – atsakė Džuljeta.
– Šiuo metu viskas, ko mums reikia, yra akys ir ausys. Laikinos
priemonės, užtikrinančios operacijos tęstinumą. Kitus du nukreipiau
į „American Airlines“ lėktuvą, skrendantį į Orindžo apygardą. Jie
atvyks panašiu metu. Kalifornijoje vieni su kitais susisieks.

Ričeris žvelgė į priekį išilgai ilgo aliumininio lėktuvo fiuzeliažo

vamzdžio ir stebėjo įlipančius žmones, žiūrėjo, kaip jie pasuka
dešinėn, kiek pažingsniuoja ir ima dairytis savo krėslo numerio,
o suradę spraudžia didelius lagaminus ir išsipūtusias striukes ant
lentynų viršum galvos. Bagažas, krepšiai, nešuliai. Ne jo sritis. Kai
kurie iš besiartinančių žmonių šypsojosi, bet dauguma atrodė niūrūs.
Jis prisiminė skrydžius senais laikais, vaikystėje, kariuomenės
lėšomis, naudojantis paslaugomis seniai pamirštų kompanijų, tokių
kaip „Braniff “, „Eastern“ ir „Pan American“, tuomet, kai skrydžiai
lėktuvais dar buvo tam tikra egzotika ir žmonės tokioms kelionėms
stengdavosi pasipuošti, spindėdavo jauduliu ir elegancija. Kostiumai
ir kaklaraiščiai, vasarinės suknelės, kartais net pirštinaitės.
Porcelianinės lėkštės, pieno ąsotėliai, sidabriniai įrankiai.
Tuomet Ričeris išvydo besiartinant vaikiną, kuriam neseniai buvo
smogęs į smilkinį.
 KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Be mažiausios abejonės, tai buvo tas pats vaikinas. Ričeris jį gerai

prisiminė. Pirmąjį vakarą prie motelio pasirodo automobilis dar
neįlenktomis durelėmis; pro keleivio pusės dureles išlipa tas vaikinas,
apeina ratu aplink kapotą ir leidžiasi į gražbylystės varžybas.
Mes tavęs nebijom, seni.
Ričeris puikiai prisiminė savo tolimą kairinį smūgį, kaulo pojūtį
po krumpliais, juokingą vaikino galvos šastelėjimą į šoną. Vėliau jis
tą vaikiną matė dar kartą, kitą dieną, toje pačioje motelio
automobilių stovėjimo aikštelėje, bet tik iš tolo. O trečią kartą šį
rytą, vos prieš keliolika minučių, prie viešbučio, lipantį iš
automobilio.
Tai tas pats vaikinas, jokių abejonių.
Jam iš paskos ėjo kitas vyrukas, kuris, Ričerio manymu, buvo
trečiasis jų ketveriukėje. Ne vairuotojas iš pirmosios nakties poros ir
ne didysis vaikinas mažomis ausytėmis, bet pirmųjų dviejų
analogiškas „papildymas“ iš antrosios dienos. Abu vaikinai dairėsi į
priekį, kairę ir dešinę, arti ir toli, kol pastebėjo savo vietas ir dėmesį
sutelkė į jas. Ričeris laukė, kas eis jiems iš paskos. Bet kita keleivė
buvo moteris, dar kita – taip pat moteris, kuri sykiu buvo ir
paskutinė. Pasirodė stiuardas ir pranešė, jog lėktuvo durys
uždaromos, ir visiems nurodė išjungti savo mobiliąją elektroninę
įrangą. Du vaikinai slinko taku pirmyn, kol pagaliau sukrito
kiekvienas į sau skirtus krėslus, vienas kairėje, kitas dešinėje,
atitinkamai per tris ir keturias eiles į priekį nuo Ričerio ir Turner.
– Tai beprotybė, – pasakė Turner.
– Neabejotinai, – atsakė Ričeris. – Kiek trunka šis skrydis? – Į šį
klausimą jis bemat gavo atsakymą, bet ne iš Turner, o vėlgi iš
stiuardo – tai buvo vienas iš standartinių jo pranešimų. Stiuardas
pranešė, kad dėl priešpriešinio vėjo numatoma skrydžio trukmė bus
penkios valandos ir keturiasdešimt minučių.
Ričeris tarė:
– Galinės sėdynės principas neveikia. Visiškai neveikia. Nes jie
neleidžia jam veikti. Kaip visa tai suprasti? Jie skrenda tuo pačiu
lėktuvu kaip ir mes. Kodėl? Ką jie ketina daryti? Šimto žmonių
akivaizdoje, mažame metaliniame vamzdyje?
– Galbūt jiems nurodyta mus įdėmiai stebėti, ir tiek.
– Ar jie turi akis pakaušyje?
– Tuomet jie yra perspėjimas mums. Turime jaustis įbauginti.
– Ką gi, dabar aš tikrai bijau. Jie su mumis pasiuntė Kvailį ir
Kvailelį.
– O kur kiti du?
– Lėktuvas pilnas, – atsakė Ričeris. – Galbūt jiems pavyko gauti
tik dvi vietas.
– Kodėl jie nepasiuntė didžiojo vaikino?
– Svarbiausias klausimas yra ne kodėl taip ar kitaip. Svarbiausias
klausimas yra kaip. Kokiu būdu jiems tai pavyksta? Jie pradėjo nuo
nulio, o dabar yra penkių minučių atstumu nuo mūsų. Ir jie žino,
kad neturime tapatybės kortelių. Išskyrus Salivan ir Templo, ir
turbūt supranta, kad mes suvokiame, jog joks žmogus pavarde
Salivan ar Templas šiandien nepatektų į lėktuvą prieš tai atidžiai
neištyrinėtas. Taigi kaip jie sužinojo, kad vykstame į oro uostą? Ką
mums ten veikti, neturint tapatybės kortelių? Žymiai racionaliau
mums būtų grįžti į automobilių stovėjimo aikštelę ir dingti kelių
labirinte.
– Jiems turbūt pasakė autobuso vairuotojas.
– Nespėjo. Jis dar net dabar nebus grįžęs. Iš vietos žmonių jie
negalėjo išpešti jokios informacijos. Šiuo metu jie, be jokios
abejonės, naršo oro linijų sistemos puslapius. Jie mus nustatė pagal
bilietus ir matė, jog mes sėdame į lėktuvą. Tai reiškia, kad jie turi
prieigą ir prie 110-ojo padalinio slaptosios skrynelės. Nes kaip kitaip
jiems galėtų ką nors reikšti Kehou pavardė? Jie stebi viską, ką mes
darome. Kiekvieną mūsų judesį. Mes esame akvariume.
– Tokiu atveju jau turėtų būti sugretinę Vegą su Kehou. Nes
bilietus mes pirkome tuo pačiu metu ir sėdime šalia vienas kito.
Taigi jie žino, kad aš esu Vega. O tai reiškia, kad tikroji Vega yra
dideliame pavojuje. Lygiai taip pat ir Lič, dėl tarpininkavimo. Ir
dokumentų atvežimo. Mums būtinai reikia jas abi perspėti.
– Mes negalime perspėti nė vienos iš jų. Mes negalime daryti
nieko. Bent jau artimiausias penkias valandas ir keturiasdešimt
minučių.

Į pakilimo juostą sunkus gremėzdiškas lėktuvas išvairavo priešais

„American Airlines“ linijų lėktuvą, kuris, susigaudė Ričeris, rengėsi
skrydžiui į Orindžą minute vėliau. Dangus dar tebebuvo tamsus,
nesimatė jokių ryto aušros ženklų.
Pagaliau lėktuvas pasiekė pakilimo tako pradžią, pasisuko išilgai jo
ir trumpam stabtelėjo, tarytum kaupdamasis prieš startą. Tuomet jo
varikliai sugaudė pilna jėga, ir lėktuvas truktelėjo pirmyn, lėkė vis
greičiau, ratams negailestingai dunksint per betono plokščių
sandūras. Ričeris pro langą stebėjo, kaip žemė nunyra gilyn po plačiu
aliumininiu lėktuvo sparnu, kuris perimdamas lėktuvo svorį pakilo
aukštyn ir išsilenkė šiokiu tokiu lanku. Tolumoje sumirgėjo
Pitsbergo šviesos, kurių jūrą įvairiais pavidalais raižė plačios tamsių
upių vagos.
Du vaikinai, sėdintys priešakyje už trijų ir keturių eilių,
nesidairydami žvelgė į priekį. Abiejų vietos buvo vidurinės iš trijų
šalia esančių. Mažiausiai pageidaujamos, taigi ir parduotos pačios
paskutinės. Kairėje pusėje sėdėjo vaikinas iš pirmojo susitikimo. Prie
lango šalia jo sėdėjo jaunesnė moteris, o iš kitos pusės, prie tako, –
vyresnė ponia. Dešinėje pusėje įsitaisė vaikinas iš antrosios dienos
„pastiprinimo“. Prie lango šalia jo matėsi senyvas žilaplaukis vyras su
lazdele – tikriausiai įsėdęs su pirmąja banga, pagalvojo Ričeris. Palei
taką jam iš kairės sėdėjo moteris verslo kostiumėliu, kuriai iš
pažiūros geriau pritiktų skristi pirmąja klase. Matyt, jos darbdavys
ėmė taupyti išlaidas kelionėms.
– Būtų neprošal sužinoti, kas jie tokie, – pasakė Turner.
– Šį kartą jie lėktuve, – atsakė Ričeris. – Ne automobilyje. O tai
reiškia du neabejotinus dalykus. Kišenėse jie turi dokumentus. Ir
neturi ginklų.
– Kaip aukštai vadovybės piramidėje tu turi būti, kad galėtum
netrukdomas 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę
turėti prieigą prie bet kurios nacionalinio saugumo sistemos, kokias
tik turi ši šalis?
– Spėju, kad viskas pasikeitė po Rugsėjo vienuoliktosios. Aš išėjau
iki jos likus ketveriems metams. Bet, manau, žvalgybos generolas
majoras tokią prieigą turi. Nors ir nevisiškai nekontroliuojamą. Ta
liaudis yra paranojiška. Jie ten turi begalę savitarpio priklausomybės
saitų. Tačiau penktą valandą ryto privačiai naršyti oro linijų
bendrovės keleivių registro puslapius yra visai kitas dalykas.
– Taigi kas tai galėtų būti?
– Galima mąstyti ir atvirkštiniu principu. Kaip toli žemyn
vadovybės grandine galima leistis, kad išsaugotum prieigą prie tokios
informacijos? Ją turi prezidentas. Turi patarėjas nacionalinio
saugumo klausimais. Turi kiekvienas, kuris reguliariai dalyvauja
saugumo tarybos posėdžiuose. Kitais žodžiais tariant, jėgos ir
saugumo tarnybų vadovai. Bet šios pareigos užkrauna nuolatinę
atskaitomybę, kiaurą parą, ir tokia tvarka jau galioja daugiau kaip
dvylika metų. Taigi žmogus turėtų būti iš anapus šio rato. Štabo
viršininko pavaduotojas. Kuriam patikėta informacijos paieška ir
kuris turi būti visą laiką informuotas visais klausimais. Kuris gali
užkasti ir iškasti bet kokio senumo informaciją. Jam negalioja jokie
čekiai ir balansai, nes apie tuos dalykus jis ir renka informaciją.
– Vadinasi, turime reikalą su štabo viršininko pavaduotoju?
– Kuo esi didesnis, tuo smarkiau krenti.
– Palaikančio slaptus ryšius su kažkuo Afganistane?
– Tie vaikinai vieni kitus pažįsta. Labai artimai. Kaip klasės
draugai.
– Tada kas tie vaikinai lėktuve? Jie neatrodo panašūs į Pentagono
pareigūnus.
Ričeris neatsakė. Jis stebėjo ir laukė.
Po dešimties minučių jo kantrybė davė vaisių.
Moteris dailiu verslo kostiumėliu atsikėlė ir nužingsniavo į tualeto
patalpą.
 KETURIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Ričeris palaukė, kol moteris su kostiumėliu praeis pro šalį, tuomet

atsisegė diržą, atsistojo ir patraukė pirmyn – viena eilė, dvi, trys,
keturios. Jis klestelėjo į moters atlaisvintą krėslą, „pastiprinimo“
komandos narys iš antrosios dienos vizito atsišliejo į žilagalvį senelį
su lazdele, kuris kietai miegojo atrėmęs galvą į iliuminatorių.
Ričeris tarė:
– Parodykit man savo dokumentus.
Vyrukas nereagavo. Sėdėjo aiškiai sutrikęs, įsispaudęs krėsle kaip
sardinė skardinėje. Jis mūvėjo kažkokias nailonines kroviko kelnes,
po juodu vilnoniu puspalčiu vilkėjo juodą megztinį. Ant kairės
rankos segėjo laikrodį „Hamilton“, o tai reiškė, kad jis tikriausiai
dešiniarankis. Kaip ilgai moteris vidutiniškai užtrunka tualete? Kiek
Ričeris prisiminė, moterys ten tikrai nepasižymi ypatinga sparta.
Užsibūna kokias keturias minutes.
Maždaug trimis minutėmis daugiau, nei jam reikia.
Ričeris pasilenkė į priekį, tarytum rengdamasis galva taranuoti
krėslą priešais jį, tuomet staiga metėsi į dešinę ir vienu tolydžiu
plastišku judesiu atsitiesė atgal; vyrukas liko pusiau įkalintas tarp jo
korpuso ir dešinio žasto. Dešine ranka Ričeris stvėrė dešinį vyruko
riešą ir truktelėjo savęs link, pasukdamas jį taip, kad krumpliai būtų
atsukti į jį, o delnas nukreiptas į išorę. Kairia ranka akimirksniu
stvėrė už dešiniojo rodomojo piršto ir pasakė:
 – Dabar gali rinktis – ištverti kaip vyras arba spiegti kaip maža
mergaitė.
Tai pasakęs, staigiai nulenkė vyruko pirštą devyniasdešimčia
laipsnių žemyn ir išnarino pirmąjį sąnarį, o tuomet, spustelėjęs
nykščio pamatu, išnarino ir antrąjį. Vyrukas krūptelėjo, pasimuistė ir
žioptelėjo iš skausmo ir siaubo, bet šaukti nepradėjo. Ne maža
mergaitė. Tik ne šimto keleivių akivaizdoje.
Tuomet Ričeris tuo pačiu būdu ir tose pačiose vietose išnarino jo
didįjį pirštą. Vyrukas ėmė plėšti iš po Ričerio pažasties tenai
suspaustą kairę ranką. Ričeris leido ją išvaduoti, bet tik tam, kad
sukeistų rankas vietomis ir analogiškai suluošintų tuos pačius kitos
rankos pirštus.
– Dokumentus? – dar kartą pareikalavo jis.
Vaikinas neatsakė. Jis ir negalėjo atsakyti. Jis buvo pernelyg
užsiėmęs inkštimu, grimasomis ir žiūrėjimu į savo suniokotas rankas.
Jo pirštai iškraipyti keisčiausiais kampais kaip daugialypės L raidės.
Ričeris prisispaudęs arčiau jį aptapšnojo sukiodamas įvairiais
kampais, siekdamas visų kišenių. Daugelyje kišenių neaptiko nieko
ypatingo. Bet dešinėje užpakalinėje kelnių kišenėje kai ką užčiuopė.
Žinoma, sulenkta vyriška piniginė. Ričeris ją ištraukė ir atsistojo.
Vaikinas kitoje tako pusėje ir viena eile atgal jau norėjo stotis. Bet
moteris verslo kostiumėliu išėjo iš tualeto ir artinosi prie jų. Ji
stabtelėjo, leisdama Ričeriui užimti savo vietą, o tuomet žengė
savosios link.

Ričeris pamėtėjo piniginę Turner ant kelių ir atsisėdęs prisisegė

diržą.
 – Ką tu jam padarei? – paklausė.
– Jis mažiausiai savaitę ar dvi nebemaigys jokių klavišų ar gaidukų.
Ir nebesimuš. Ir nebevairuos. Ir nesisagstys kelnių. Profilaktika
geriau nei gydymas. Keršyk pirmiau, nei tau padarė žalą.
Turner nieko neatsakė.
– Žinau, žinau, – sumurmėjo Ričeris. – Laukinis. Kaip matai, taip
ir yra.
– Ne, norėjau pasakyti, kad puikiai pasidarbavai.
– Kaip iš išorės atrodė?
– Jis šiek tiek pašokinėjo. Aš žinojau, kad kažkas vyksta.
– Kas piniginėje?
Turner ją atsegė. Piniginė buvo sena ir stora, pagaminta iš geros
odos, išsiformavusios pagal, matyt, gana pastovų turinį. O turinys
buvo gausus. Galinės dalies du skyriai prikimšti grynųjų. Nepraimta
6 milimetrų storio dvidešimtinių malka, bet jokių stambesnių
kupiūrų. Kitame skyriuje – mažesnis smulkesnių banknotų pluoštas
po vieną, dešimt ir penkis. Priešakinė piniginės dalis turėjo tris
kišenes, skirtas kredito kortelėms laikyti. Vidurinės kišenės pačiame
viršuje gulėjo Šiaurės Karolinos valstijos vairuotojo pažymėjimas su
to vyruko nuotrauka ir vardu – Piteris Polas Lozanas. Po vairuotojo
pažymėjimu buvo visa šūsnis kredito kortelių – „Visa“,
„MasterCard“, „Discover“, „American Express“. Dar daugiau jų
buvo kitose dviejose kišenėse abipus vidurinės, visos galiojančios,
visos Piterio P. Lozano vardu.
Bet jokių karinių tapatybės dokumentų.
– Ar jis civilis? – paklausė Turner. – O gal įslaptintas?
– Spėju, kad įslaptintas, – atsakė Ričeris. – Bet į šį klausimą mums
galės atsakyti kapitonė Edmonds. Pranešiu jai jo pavardę. Ji dirba
Žmogiškųjų išteklių valdyboje.
– Ar ketini sužinoti ir kito vyruko pavardę?
– Du yra geriau nei vienas.
– Kaip tikiesi tai padaryti?
– Ką nors sugalvosiu.

Vyrukas vardu Lozanas keturiomis eilėmis priekyje susirietęs

siūbavo pirmyn ir atgal savo kėdėje, plaštakas suspaudęs priešingų
rankų alkūnėmis, kad lengviau sektųsi suvaldyti skausmą. Pro šalį
praėjo stiuardesė, jis pažvelgė į ją, lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet
nusuko žvilgsnį šalin. Nes ką galėjo pasakyti? Kad atėjo negeras dėdė
ir jį nuskriaudė? Kaip mažą mergaitę? Elgtis kaip skundikui
viršininko kabinete? Tikrai ne jo stilius. Tik ne šimto svetimų
žmonių akivaizdoje.
– Kariškis, – pasakė Ričeris. – Argi kitaip? Tik karinės stovyklos
išmoko laikyti liežuvį už dantų.
Antrasis vaikinas prasispraudė pro senyvą moterį, sėdinčią šalia jo,
ir atsidūrė takelyje.
Tas iš pirmojo vakaro, žodinės dvikovos meistras. Jis žengė per eilę
į priekį ir pasilenkė pasikalbėti su savo draugužiu. Pokalbis nebuvo
vizualiai išraiškingas. Padėties aptarimas, traumų demonstravimas,
priešiški žvilgsniai per petį. Moteris verslo kostiumėliu žvelgė į šalį,
jos žvilgsnis buvo šaltas ir tuščias.
Turner pasakė:
– Du kartus tai nesuveiks. Žinoti reiškia būti pasiruošusiam. Tas
vaikinas jau puikiai suprato žaidimo taisykles.
– Ir tikisi, kad jo kaimynė nuo krašto turi stiprią pūslę.
 – Ar tu tikrai manai, kad Edmonds mums gaus 3435-ojo bylą?
– Arba gaus, arba ne. Maždaug penkiasdešimt prieš
penkiasdešimt. Kaip metant monetą.
– Ir bet kuriuo atveju tu liksi patenkintas, tiesa?
– Aš labiau linkęs norėti, kad ji gautų tą bylą.
– Bet tavo širdis nebus sudaužyta ir tuo atveju, jei jos negausi. Nes
tau gana vien jau paprašyti. Tuo mes jiems pranešame, kad esame per
vieną žingsnį nuo jų. Kvėpuojame jiems į sprandus.
– Vis dėlto norėčiau pamatyti tą bylą, – dar kartą pasakė Ričeris.
– Kaip ir kalbant apie tuos vaikinus lėktuve. Tu juos paleidi
sužalotus. Tai tavo pranešimas, tiesa?
Ričeris nieko neatsakė.

Jis viena akimi sekė pirmojo vakaro svečią, sėdintį kairėje, priekyje
per tris eiles. Prie lango šalia jo moteris, atrodo, miegojo. Iš
užnugario ji atrodė jauna, apsirengusi kaip nuolat keliaujantis ir
pastovių namų neturintis žmogus. Suknelė tikrai ne vasarinė,
moteris be pirštinaičių. Bet daili. Tikriausiai kino industrijos
žmogus. Dar jauna, todėl skraido ekonomine klase. Ne garsenybė.
Gal praktikantė ar asistento asistentė. Galimas daiktas, ieško vietų
filmavimui ar organizuoja patalpas filmavimo grupei. Senoji moteris,
sėdinti palei taką, atrodė kaip tipiška senelė. Gal ir tikrai senelė,
vykstanti aplankyti anūkų. Galbūt jos protėviai dirbo žiauriomis
sąlygomis plieno liejyklose „Carnegie and Frick“, o kai miestą ištiko
sunkmetis, jos vaikai, prisijungę prie bangos, plūstančios iš
smunkančių pramonės rajonų, išvyko į šiltesnius kraštus kurti
savosios svajonės, tarkime, Pietų Kalifornijos saulėkaitoje.
 Ričeris laukė tinkamos akimirkos.
Galų gale pats vaikinas pasirodė besąs ne per ištvermingiausios
pūslės. Galbūt išgėrė per daug rytinės kavos. Arba apelsinų sulčių. Ar
vandens. Kad ir kaip buvo, vyrukas pakilo iš savo vietos,
prasispraudė pro senelę ir atsistojo take. Įsmeigęs akis į Ričerį ir nė
akimirkai jų nenukreipdamas į šalį, jis neryžtingais žingsniais
patraukė į lėktuvo galą. Viena eilė, dvi, trys. Praėjęs pro Ričerį, jis
apsigręžė ir likusią kelio dalį nuėjo atbulas, akis perdėtai uoliai
laikydamas įbestas į Ričerį, tarytum sakydamas „tu jokiu būdu
neišdrįsi šokti ant manęs“. Galiausiai pasiekęs tualeto patalpą, jis
pasturgaliu atidarė duris ir atbulomis įėjo į vidų, iki pat paskutinės
akimirkos nesiliaudamas stebeilyti Ričerį. Galiausiai durys užsidarė,
ir pasigirdo užšaunamo skląsčio garsas.
Kiek laiko vyras užtrunka tualete? Paprastai apsisuka kur kas
greičiau nei moteris. Ričeris atsisegė diržą ir atsistojo.
 KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Ričeris kantriai stovėjo šalia tualeto patalpos – kaip paprasčiausias

keleivis, laukiantis eilėje. Durelės buvo standartinės lėktuvų
tualetams, dvinarės, vyriai dešinėje. Kreminės spalvos, truputį
murzinokos. Jokių netikėtumų. Netrukus pasigirdo prislopintas
nuleidžiamo vandens garsas. Tada pauzė – Ričeris tikėjosi, kad rankų
plovimo tikslu, – o tuomet raudonas ženkliukas „užimta“ ant durų
pasikeitė į žalią „laisva“, durys ties viduriu atsidarė į vidų, o kairioji
dalis bėgiais pasislinko kairėn. Kai ji buvo įveikusi tris ketvirtadalius
numatyto poslinkio, Ričeris, kuris stovėjo atsirėmęs į tualeto
patalpos sieną, žaibiškai apsisuko, ir jo kairė ranka staigiu judesiu
nėrė pro didėjantį plyšį, stvėrė vaikiną už krūtinės ir trenkė jį
pakaušiu į sieną už klozeto.
Tą pačią akimirką Ričeris įsiveržė vidun ir staigiu strėnų judesiu
uždarė duris. Tualeto patalpa buvo ankšta, vietos vargiai pakako
vienam Ričeriui. Jis stovėjo kietai prisispaudęs prie vaikino, krūtinė į
krūtinę, veidas į veidą. Pusiau pasisukęs į kairę, kad išvengtų smūgio
keliu į sėklides, jis horizontaliai įrėmė dešinę alkūnę vyrukui į gerklę
ir prispaudė jį prie galinės sienos. Šis ėmė priešintis ir muistytis, bet
tuščiai, nes judėjimo laisvės teturėjo ne daugiau nei tris ar penkis
centimetrus.
Nėra galimybės užsimoti, nėra ir jėgos momento. Ričeris staigiai
pasilenkė į priekį, akimirksniui, kiek galėdamas, atitraukė savo kairę
ranką ir, ja stvėręs vaikino dešinį riešą, ėmė jį sukti kaip durų
rankeną. Ričerio sukinys persidavė vaikino rankai. Ričeris vis suko,
stipriau ir stipriau, negailestingai, kol vaikinui, norint išsivaduoti
nuo kankinamo skausmo, būtų tekę padaryti piruetą arba kūliavirstį,
tačiau šito padaryti dėl akivaizdžiai per mažos erdvės jis neturėjo
jokių galimybių. Ričeris suko tol, kol vaikino alkūnė atsigręžė tiesiai
į jį, o tuomet, nesiliaudamas sukti, ėmė kelti vaikino ranką aukštyn,
kol ji pasiekė horizontalią padėtį gal per porą centimetrų nuo
šoninės tualeto sienos. Tą akimirką Ričeris atitraukė dešinį dilbį nuo
vyruko gerklės ir alkūne smogė per jo alkūnę, ją akimirksniu
išnarindamas. Dabar vaikino ranka styrojo jokiai sveikai rankai
nebūdingu kampu.
Vyrukas suriko; Ričeris vylėsi, kad garsą prislopins durys arba
skrydžio triukšmo fonas. Vaikinas suglebęs klestelėjo ant praustuvo
spintelės, o Ričeris tuo pačiu būdu – sukt, kilst, pokšt – išnarino ir
kitą jo ranką. Pakėlęs jį už apykaklės, Ričeris, prisispaudęs kūnu prie
kūno, apieškojo jo kišenes. Vyrukas mėgino spardytis, bet jo kojos
judėjo ne didesne amplitude nei minant įsivaizduojamą dviratį ir dėl
itin mažo atstumo negalėjo įgyti jėgos. Ričerio pojūčiai ne ką
tesiskyrė nuo masažo.
Antrojo vaikino piniginė, lygiai kaip pirmojo, gulėjo dešinėje
užpakalinėje kelnių kišenėje. Ričeris ją ištraukė kaire ranka ir
smarkiai niuktelėjo vaikiną alkūne tiesiai į krūtinės centrą. Šis vėl
bejėgiškai klestelėjo ant unitazo. Išsivadavęs iš nebūdingai
išlankstytų galūnių raizgalynės, Ričeris išsispraudė lauk pro duris.
Kiek galėdamas geriau jas uždarė ir įveikė netolimą kelią atgal į savo
vietą.
 Antrosios piniginės turinys buvo daugmaž panašus į pirmosios.
Nepraimta dvidešimtinių malka, keletas aptrintų smulkesnių
banknotų, kuriuos vaikinas, matyt, gavo grąžos, kredito kortelių
šūsnis ir Šiaurės Karolinos vairuotojo pažymėjimas su to vaikino
nuotrauka bei vardu ir pavarde – Ronaldas Deividas Baldačis.
Ir vėl jokio karinio tapatybės dokumento.
– Jei įslaptintas vienas, įslaptinti bus visi, – pasakė Ričeris.
– Arba jie visi civiliai.
– Manyk, kad taip nėra.
– Tada jie yra iš Fort Brago. Kadangi jų vairuotojo pažymėjimai iš
Šiaurės Karolinos.
– Kokia dabartinė Fort Brago padėtis?
– Ten dabar beveik keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Bazė užima
šešis šimtus penkiasdešimt kvadratinių kilometrų. Remiantis
paskutiniu gyventojų surašymu, tai praktiškai savarankiškas miestas.
Ten daug desantininkų, įskaitant 82-ąjį padalinį. Taip pat
Specialiosios pajėgos, ir Psichologinių operacijų padalinys, ir
Kenedžio specialiosios karybos centras, ir 16-asis karo policijos
padalinys, ir plati palaikomoji bei logistikos infrastruktūra.
– Vadinasi, daug žmonių iš ten vyksta į Afganistaną ir grįžta atgal.
– Taip, tarp jų logistinio personalo. Atvežančio, ką reikia, ir
pasiimančio atgal. Arba nepasiimančio.
– Tu tebemanai, kad tai yra Didžiojo Šuns machinacijos
ekvivalentas?
– Taip, tik didesnis ir geresnis. Ir nemanau, kad ginklus jie mėgina
parduoti čia, namuose. Manau, jie juos realizuoja vietoje.
 – Išsiaiškinsime, – pasakė Ričeris. – Kad ir kaip būtų, mes nuo jų
esame per vieną žingsnį.
– Vėl padėk šitą reikalą į šalį, – atsakė Turner. – Tu padarei tai, ką
turėjai padaryti. Dabar tau reikia susitikti su savo dukterimi.

Maždaug po penkių minučių antrasis vaikinas išėjo iš tualeto,

atrodė išblyškęs, suprakaitavęs, iš pažiūros netgi susitraukęs ir
sumažėjęs. Judėjo tik apatinė jo kūno dalis. Viršutinė – buvo visiškai
statiška, lyg pusiau veikiančio roboto. Jis nuklibinkščiavo taku ir,
prasispraudęs pro senelę, įkrito į savąjį krėslą.
– Jam vertėtų paprašyti stiuardesės, kad duotų aspirino, –
pastebėjo Ričeris.
Viskas vėl grįžo į įprastines vėžes, skrydis tapo toks, prie kokių
Ričeris buvo pratęs. Be patiekiamo maisto. Tai juk ekonominė klasė.
Žinoma, galėjai šio to nusipirkti, daugiausia įvairių mažų cheminių
piliulių, meistriškai besimaskuojančių po „natūralių produktų“
etiketėmis, bet nei Ričeris, nei Turner jomis nesusigundė.
Nusprendė, jog pavalgys Kalifornijoje. Žinoma, iki to laiko išalks,
bet Ričeris tam neprieštaravo. Jis laikėsi nuomonės, kad alkis palaiko
pojūčių ir minčių aštrumą bei stimuliuoja kūrybinę smegenų veiklą.
Dar viena senų laikų evoliucinio paveldo apraiška. Jei esi alkanas,
turi žvaliai mąstyti, kaip susimedžioti gauruotąjį mamutą šiandien,
o ne rytoj.
Ričeris apskaičiavo, kad jam trūksta apie trijų valandų miego, nes
Lič jį prikėlė ketvirtą ryto. Taigi jis ramiai užmerkė akis, nėmaž
nesijaudindamas dėl tų dviejų vyrukų. Ką jie gali padaryti? Nebent
spjaudyti į jį žemės riešutais, bet ne daugiau. Turner priėjo prie tos
pačios išvados. Ji padėjo galvą jam ant peties. Jis miegojo sėdėdamas
tiesiai ir nubusdamas kaskart, kai tik jo galva knebtelėdavo žemyn.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Turime rimtą problemą.
– Kokią problemą? – paklausė Džuljeta.
– Turner turbūt vis dėlto bus įsiminusi numerį. Ričerio advokatė
ką tik pateikė prašymą susipažinti su visais A. V. 3435 asmens
duomenimis.
– Kodėl būtent Ričerio advokatė?
– Jie mėgina sužaisti rokiruotę. Turbūt spėja, kad mes stebime jos
advokatą, bet jo advokatės galbūt nestebime. Tai netgi ne pagrindinė
jo advokatė. Naujokė, paskirta byloje dėl tėvystės.
– Tokiu atveju mes, be abejo, galime prašymą atmesti. Jis neturi
nieko bendra su tėvystės byla.
– Tai prašymas, kaip ir kiekvienas kitas. Procesas yra standartinis.
Mes turime pateikti pagrįstą priežastį. Bet nėra kaip, nes negalime
atskleisti nieko ypatingo, kas susiję su tuo žmogumi. Tai gali būti
žinoma tik mums. Negalime sau leisti tokio pobūdžio dėmesio. Visi
pagalvos, kad išprotėjome. Klausinės, kas ir kodėl, velniai griebtų,
bando dengti šį vaikiną? Juk tai eilinis valstietis.
– Kiek laiko turime?
– Manau, kad apie parą.
– Ar tu užblokavai jų kredito korteles?
– Užblokavau jo. Buvo paprasta, nes, visų pirma, ji priklauso
armijai. Bet negaliu be popierizmo užblokuoti jos. Margareta Vega
yra realus asmuo.
 – Ką dabar darysime?
– Užbaigsime reikalą Kalifornijoje. Netrukus jie nusileis ant
žemės, keturi prieš du.

Ričeris ir Turner išmiegojo beveik tris valandas ir atsibudo, kai

lėktuvas jau artinosi prie Long Bičo. Stiuardas vėl stovėjo savo poste,
kalbėjo tradicinę litaniją apie krėslų atlošus, atlenkiamuosius
stalelius, statmeną padėtį ir mobiliuosius elektronikos įrenginius.
Niekas iš tos litanijos Ričerio nėmaž nedomino, nes jis nebuvo
atitraukęs savo krėslo atgal, nesinaudojo atlenkiamuoju staleliu,
neturėjo elektroninių įrenginių, mobiliųjų telefonų ar kitokių
prietaisų. Pro iliuminatorių buvo matyti ruda kalvota pusdykumė.
Ričeris mėgo Kaliforniją. Galvojo, kad jei jau reikėtų rinktis pastovią
gyvenamąją vietą, rinktųsi Kaliforniją. Čia šilta ir niekas jo
nepažįsta. Jis galėtų turėti šunį. Jo vaizduotė nupiešė Turner,
vidiniame kiemelyje ar kitoje jaukioje vietoje karpančią rožių krūmą
ar sodinančią medelį.
Turner pasakė:
– Verčiau mums nesinaudoti „Hertz“ ar „Avis“ paslaugomis. Turiu
omenyje nuomojantis automobilį. Ir kitų didelių firmų reikėtų
vengti. Nes jų kompiuteriai gali būti vyriausybės stebėsenos tinkle.
– Sensti ir daraisi paranojiška, – nusišaipė Ričeris.
– Mano paranoja nereiškia, kad jie manęs iš tiesų nemedžioja.
Ričeris nusišypsojo.
Turner paklausė:
– Tai įvertinus, kokios mūsų galimybės išsinuomoti automobilį?
 – Pasitelkti vietinius vaikinus ir pasiimti laužą arba ketverių metų
senumo „Lamborgini“.
– Ar jie ima grynaisiais?
– Mes turime kredito korteles.
– Jie tikriausiai bus jas užblokavę. Atrodo, kad tai gali.
– Jie negali galėti. Bent kol kas. Jie netgi nežino, kad mes jas
turime.
– Jie mus matė perkant bilietus į šį reisą.
– Jie matė, kad bilietus į šį reisą perka Vega ir Kehou. Bet mes jau
nebesame Vega ir Kehou. Nuo šiol mes esame Lozanas ir Baldačis,
bent jau kiek tai susiję su kredito kortelėmis. Mes pasinaudosime jų
kortelėmis. Kaip manai, ar tai tiktų kaip žinutė?
– Jie seka kredito korteles.
– Žinau.
– Tu nori, kad jie mus surastų, tiesa?
– Jiems mus surasti lengviau, nei mums surasti juos. Bet sutinku su
tavimi dėl „Hertz“ ir „Avis“. Nevertėtų jiems labai palengvinti
darbo. Turime suteikti tam tikro pasididžiavimo savimi.
– Pirmiausia mums reikės išsigauti iš oro uosto. Čia gali knibždėti
karo policijos. Nes karininkas Espinas nėra kvailiausias iš kada nors
gimusių žioplių. Jis tikrai žino, kur tu vyksti. Ir turi savo personalo.
Jis gali būti pastatęs po žmogų kiekviename oro uoste pusantro
šimto kilometrų spinduliu aplink Los Andželą. Kurie ten lauktų
kiaurą dieną ir naktį. Gali šmižinėti ir FTB agentai. Jų Pitsbergo
padalinio žmonėms nebūtina būti genijais, kad suprastų, kur mes
išvykome.
– Ką gi, būsime budrūs.
 Lėktuvas žemėjo lėtai ir tolygiai, nusileidimas buvo švelnus,
o manevravimas trumpas ir tikslus. Skambtelėjo varpelis, užsidegė
šviesa, ir devyniasdešimt septyni žmonės pakilo ant kojų. Ričeris liko
sėdėti vietoje, nes tai buvo kur kas patogiau nei stovėti, kai lubos
penkiolika centimetrų žemesnės nei jo ūgis. Liko sėdėti ir vaikinai
trimis ir keturiomis eilėmis į priekį, nes mokslas dar neišrado būdo
suaugusiam vyrui atsistoti nuo lėktuvo krėslo nesinaudojant
plaštakomis ir rankomis.
Lėktuvas tuštėjo nuo priekio, žmonės byrėjo lauk kaip smėlio
grūdeliai iš smėlio laikrodžio. Jie traukė iš lentynų savo lagaminus
bei puspalčius ir spraudėsi laukan, eilė po eilės. Žilas senukas su
lazdele ir jaunoji kino verslo atstovė turėjo paplušėti, kol peržergė
savo nejudrius kaimynus, sėdinčius centriniuose krėsluose. Ištuštėjo
ir tolimesnės eilės, o du vaikinai liko sėdėti besiplečiančioje tuščių
krėslų jūroje. Atėjo Ričerio eilė; jis leidosi išėjimo link susikūprinęs
ir nuleidęs galvą. Pasistūmėjęs per tris eiles į priekį, stabtelėjo ir,
paėmęs už atlapų, pastatė ant kojų kairėje sėdėjusį vaikiną, bent jau
tiek jam pasitarnaudamas. Žengęs dar žingsnį, jis vėl sustojo ir tą
pačią paslaugą suteikė dešinėje pusėje sėdėjusiam vyrukui. Tuomet
leidosi pirmyn, pro maisto ruošimo patalpėlę ir pro duris, o tuomet
per šiltą, lėktuvų žibalu atsiduodantį orą Long Bičo oro uosto
pastato link.
 KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Oro uostuose pilna vienišų klajūnų, tad atpažinti žvalgybos

agentus praktiškai neįmanoma. Įtartinas gali būti beveik kiekvienas.
Vaikinas, sėdinėjantis su apglamžytu laikraščiu ant kelių? Gatvėje
ant suolelio tokį retai pamatysi, bet oro uoste toks tipas praktiškai
privalomas. Jau per pirmuosius dešimt metrų galima susitikti
penkiasdešimt slaptų karo policijos ir penkiasdešimt FTB agentų.
Bet niekas jais nėmaž nesidomėjo. Niekas į juos nežiūrėjo,
nemėgino prie jų artintis ar juos sekti. Taigi jie judėjo greitai, nosies
tiesumu drožė prie taksi stovėjimo aikštelės. Klestelėję ant galinės
aptrinto sedano sėdynės, nurodė vairuotojui važiuoti į oro uostui
nepriklausantį automobilių nuomos centrą, bet ne „Hertz“, „Avis“,
„Enterprise“ ar kokį kitą su neonine ar šiaip ryškia reklama.
Papildomų klausimų vairuotojas neuždavinėjo, nieko neprašė
įvardyti konkrečiau. Tiesiog įjungė pavarą ir pajudėjo gerai
žinodamas, kur važiuoja. Turbūt jo pusbrolis ar šiaip draugas moka
jam „klientų radybų“ mokestį.
Šiuo atveju pusbrolis, svainis ar tiesiog vertelga bičiulis tikriausiai
buvo vardu Elas ir, matyt, šaunus vaikinas, nes taksi sustojo
atkampioje šalikelėje prie stovėjimo aikštelės, kurioje klientų laukė
gal dvidešimt automobilių. Kitapus aikštelės puikavosi medinė
pašiūrė su tokio turinio užrašu ant stogo: „Šauniojo Elo automobilių
nuomos punktas“. Nutepliota kreivai šleivai, ranka, skystais dažais ir
plačiu teptuku.
– Puiku, – pasakė Ričeris.
Piteris Polas Lozanas pasirūpino taksi mokesčiu, panaudojęs vieną
kupiūrą, išluptą iš šešių milimetrų storio dvidešimtinių malkos, ir
Ričeris su Turner ėmė apžiūrinėti aikštelėje stovinčius automobilius.
Akivaizdu, kad Šaunusis Elas savo verslo nišą rado pusiaukelėje tarp
„išsinuomok laužą“ ir „ketverių metų „Lamborgini“ koncepcijų.
Aikštelė buvo pripildyta automobilių, kurie gimė kaip prestižiniai ir
turbūt buvo prestižiniai ilgą savo gyvenimo dalį, tačiau nūnai jau
daugelį metų tūnojo liūdnoje senatvės nuokalnėje. Čia stovėjo
„Mercedes Benz“, „Range Rover“, „BMW“ ir „Jaguar“, mažiausiai
ketvirtojo modelio, skaičiuojant senėjimo kryptimi, visi nutrinti,
aplankstyti ir daugiau ar mažiau netekę pirmykščio blizgesio.
– Ar jie važiuos? – paklausė Turner.
– Nežinau, – atsakė Ričeris. – Aš esu tikrai ne tas, kurio reikėtų
klausti apie automobilius. Verčiau pasiteiraukime, ką šiuo klausimu
pasakytų pats Šaunusis Elas.
Jo atsakymas skambėjo maždaug taip: „Jei jie taip ilgai veikė, kodėl
turėtų sustoti dabar?“ Šis komentaras Ričeriui pasirodė sykiu ir
logiškas, ir optimistiškas. Šaunusis Elas buvo maždaug
šešiasdešimties ar šešiasdešimt penkerių metų vyriškis vešliais žilais
plaukais, dideliu pilvu ir geltonais marškiniais. Jis sėdėjo už stalo,
užimančio gal pusę jo pašiūrės ploto. Pašiūrėje buvo tvanku, trenkė
dulkėta mediena ir kreozotu.
Elas paragino:
– Pirmyn, eikite rinktis automobilio, galite imti bet kurį.
 – „Range Rover“, – atsakė Turner. – Dar niekada nesu juo
važiavusi.
– Jums jis patiks.
– Tikiuosi.
Ričeris už milžiniško stalo pasirašė popierius, pateikęs Vegos ir
Baldačio vairuotojo pažymėjimus, užrašė išgalvotą mobiliojo
telefono numerį ir vienos iš Baldačio kredito kortelės duomenis bei
suraitė parašą, galintį reikšti bet ką. Šaunusis Elas padavė jam raktelį
ir plačiu delnu parodė į dešinę aikštelės pusę:
– Tas juodas.
Juoda spalva iš tiesų pasirodė besanti saulės išblukinta iki tamsiai
violetinės, o tamsinamosios langų plėvelės buvo atsiknojusios nuo
stiklo ir pūslėtos, sėdynės – sudubusios, suskilinėjusia oda. Turner
manymu, automobilis buvo praėjusio amžiaus dešimtojo
dešimtmečio. Jau nebe pirmarūšis. Bet užsivedė ir sėkmingai
pajudėjo, ir ne mažiau sėkmingai išvažiavo į gatvę. Turner pasakė:
– Jei jis taip ilgai važiavo, kodėl turėtų sustoti būtent dabar?

Automobilis sustojo už poros kilometrų, bet tai padarė

sąmoningu važiuojančiųjų apsisprendimu – papusryčiauti pirmoje
pasitaikiusioje užkandinėje. Užkandinė buvo šeimos versliukas Long
Bičo bulvare. Čia galėjo rasti visko, ko jie pageidavo, įskaitant
Turner ilgai lauktąjį omletą. Iš telefono automato ji paskambino
seržantei Lič ir perspėjo ją pasisaugoti. Ričeris stebėjo stovėjimo
aikštelę, bet neįžvelgė nieko įtartino. Nebuvo matyti nei
persekiojimo, nei stebėjimo, nei kokio nors susidomėjimo jais
požymių. Taigi jie vėl sėdo į automobilį ir pasuko į šiaurės rytus,
ieškodami progos įsukti į 710-ąjį kelią. Pirmą kartą prie vairo sėdėjo
Ričeris. Įspūdingas senas laivas jam puikiai tiko. Beveik
nepermatomi šoniniai langai teikė pasitikėjimo. Važiuoklė puikiai
tvarkėsi su jai tenkančiais iššūkiais. Kelio dangos nelygumai atrodė
esantys kažkur giliai giliai, toli toli.
Turner paklausė:
– Ką ketini daryti, jei jas pamatytum?
– Ką tokias? – paklausė Ričeris.
– Savo dukrą ir jos motiną.
– Tu nori sužinoti, ką ketinu sakyti?
– Ne, aš turiu omenyje, ką darytum, jei jas pamatytum iš tolo.
– Nežinau, kaip galėčiau jas pažinti.
– Įsivaizduok, jog pažinai.
– Tokiu atveju imčiau dairytis gaudyklės.
– Teisingai, – pasakė Turner. – Jos yra masalas, kol neįrodyta
kitaip. Ten tikrai bus karo policijos ir FTB agentų. Tai neabejotina.
Kiekvienas netoliese esantis žmogus gali būti agentas. Taigi veikti
reikia atitinkamai.
– Taip, ponia.
– Nuo čia iki Šiaurės Holivudo pavojus su kiekvienu kilometru
dvigubėja. Mes judame tiesiai į pragaro centrą.
– Ar tai instruktažas prieš užduotį?
– Aš esu tavo viršininkė. Turiu pareigą tave instruktuoti.
– Tu pamokslauji tikinčiajam.
– Tu gali jas ir atpažinti, pats supranti.
– Dukterys ne visuomet yra panašios į tėvus.
– Aš noriu pasakyti, kad tu galbūt prisiminsi jos motiną.
 Džuljeta paskambino Romeo, nes kai kurios pareigos priklausė
jam:
– Turiu labai blogų naujienų.
– Ar tai kaip nors susiję su tuo, kad Baldačis panaudojo savo
kredito kortelę Šauniojo Elo automobilių nuomos kontoroje? –
paklausė Romeo.
– Kokio Elo?
– Tai vienas iš vakarinės pakrantės balaganų. Kas atsitiko?
– Ričeris pričiupo juos lėktuve. Jis juos sužalojo ir atėmė jų
pinigines.
– Lėktuve?
– Jis išnarino Lozanui pirštus, o Baldačiui rankas. Ir niekas šito
nepastebėjo.
– Tai neįmanoma.
– Atrodo, įmanoma. Vienas prieš du, lėktuve, tarp šimto
liudytojų. Tai baisus pažeminimas. Ir dabar mūsų sąskaita jis
nuomojasi automobilius. Kuo save laiko?

Ričeris buvo įsitikinęs, kad yra prastas vairuotojas. Iš pradžių jis

taip kalbėdavo siekdamas apsidrausti, pagrįstai manydamas, kad
tokia nuostata padės jam susikoncentruoti, bet netrukus suvokė, kad
tai yra tiesa. Jo erdvės suvokimas ir reakcijos standartai galiojo
žmogišku, bet ne greitkelio masteliu. Jo kontaktas su aplinka buvo
fizinis, tiesioginis, asmeniškas. Jis buvo labiau gyvūnas nei mašina.
Galbūt Turner teisi. Gal jis tikrai laukinis. Nėra taip, kad kaip
vairuotojas jis būtų buvęs visai niekam tikęs. Gal tiesiog prastesnis
nei vidutinis. Bet ne prastesnis nei vidutinis I-710 plento vairuotojas
tą konkretų rytą, toje plento dalyje, kuri vadinama Long Bičo
greitkeliu. Žmonės prie vairo valgė, gėrė, skutosi, šukavosi plaukus,
darėsi makiažą, dailino nagus, pildė dokumentus, skaitė, naršė po
internetą, ilgai kalbėjo mobiliaisiais, kartais tie pokalbiai baigdavosi
riksmais, o kartais ašaromis. Vidury to chaoso Ričeris stengėsi
važiuoti laikydamasis savosios eismo juostos ir pastovaus greičio,
uoliai stebėdamas priešakyje po kelią besiblaškančias mašinas ir
mėgindamas apskaičiuoti, į kurią pusę, esant reikalui, būtų geriausia
mestis pačiam.
Po kurio laiko jis pasakė:
– Reikėtų sustoti ir paskambinti kapitonei Edmonds. Noriu
žinoti, ar jai pavyks gauti tai, ko mums reikia.
– Laikyk tą klausimą ant galinės sėdynės, – atsakė Turner.
– Norėčiau, jei galėčiau. Bet jie mums neleis. Kiti du vaikinai
turėtų kitu reisu atskristi į Orindžą. Arba kitu reisu į Long Bičą. Bet
kuriuo atveju, jie tik valanda ar dviem atsilieka nuo mūsų.
– Turėk omenyje tai, kad žinojimas apie Edmonds galimybes
mums nepadės tvarkantis su jais.
– Tai svarbu taktiškai, – atsakė Ričeris. – Kaip rašoma karo lauko
vadove. Turime išsiaiškinti, ar reikės išsaugoti nesužalotą jų
kognityvinę funkciją būsimam tardymui.
– Apie tai karo lauko vadove nerašoma.
– Gal naujoje redakcijoje pašalinta.
– Tu turi omenyje tai, kad, jei Edmonds nepavyks, paliksi tuos
vaikinus gyvus, kad galėtum tą informaciją iš jų išmušti?
 – Aš jos iš jų neišmušinėčiau. Paklausčiau jų maloniai, lygiai kaip
maloniai klausiau Didžiojo Šuns. Bet jei žinosiu, kad man nereikia jų
nieko klausti, galbūt leisiu gamtai iš anksto laimėti.
– Koks bus tas gamtos kelias?
– Ateities mes negalime žinoti. Bet turbūt nesudėtingas.
– Ričeri, ketini susitikti su savo dukterimi.
– Ir norėčiau pagyventi tiek, kad to susitikimo sulaukčiau. Mes
negalime reikalų skirstyti į priekinės sėdynės ir galinės sėdynės
reikalus. Tik ne šioje situacijoje. Abu reikalai turi gulėti ant
priekinės sėdynės. Ponia, turiu garbės tai pareikšti.
– Gerai, – atsakė Turner. – Bet mes nusipirksime telefoną, kad
nereikėtų kaskart stabčioti. Tiksliau, nusipirksime du telefonus. Po
vieną kiekvienam. Iš anksto apmokėtus, už grynuosius. Ir gatvių
žemėlapį.
Tai jie padarė dar už poros kilometrų, išsukę iš greitkelio į tankų
mažmeninės prekybos kvartalą, kurio kampe stovėjo tinklui
priklausanti vaistinė-buitinių prekių parduotuvė. Šioje
parduotuvėje, kurioje leidžiama mokėti ir grynaisiais, ir visais kitais
žmogui žinomais mokėjimo būdais, jie įsigijo mobiliuosius telefonus
su išankstinio apmokėjimo kortelėmis ir žemėlapį. Žemėlapį jie
pasidėjo automobilyje, telefonuose išsisaugojo vienas kito mobiliųjų
numerius, o tuomet Ričeris, atsirėmęs į šiltą „Range Rover“ sparną,
surinko Edmonds numerį.
– Šiandien darbo dienos pradžioje pateikiau prašymą, – pasakė ji.
– Ir?
– Kol kas nėra jokių požymių, kad jis būtų atmestas.
– Kada tokių požymių galima tikėtis?
– Akimirksniu. Arba dar greičiau.
 – Tai gerai.
– Taip.
– Kiek gali užtrukti laiko?
– Iki šios dienos popietės arba rytoj ryto.
– Turite šratinuką?
– Taip. Ir popieriaus.
– Noriu, kad patikrintumėte Piterį Polą Lozaną ir Ronaldą
Deividą Baldačį Žmogiškųjų išteklių valdybos registruose.
– Kas jie tokie?
– Nežinau. Todėl ir noriu, kad patikrintumėte.
– Tai svarbu dėl ko nors konkrečiai?
– Svarbu dėl teisingumo pergalės.
– Girdėjau šį bei tą, ką jums reikėtų žinoti.
– Būtent?
– Detektyvas Podolskis sąvartyne rado jūsų drabužius. Jie buvo
patikrinti.
– Ir?
– Kraujo DNR nesutapo.
– Ar dabar turėčiau, sulaikęs kvapą, laukti atsiprašymo iš majorės
Salivan?
– Ji netrukus su jumis susisieks. Ją labai sujaudino jūsų paliktas
skolos raštelis.
– Ar Metropolijos policijos departamentas manęs nebeieško?
– Tebeieško. Jūs pabėgote po teisėto suėmimo.
– Ar taip elgtis jau nebegalima?
– Išsiaiškinsiu, ką galėsiu, dėl Lozano ir Baldačio.
– Dėkui, – pasakė Ričeris.
 Tuomet jie vėl sėdo į automobilį, ir jis nuriedėjo į šiaurę – vienas iš
dešimties tūkstančių saulėje blizgančių vabalėlių.

Romeo paskambino Džuljetai ir pranešė:

– Sugalvojęs pretekstą, paskambinau tiesiogiai džentelmenui,
žinomam kaip Šaunusis Elas, ir jis mums teigia, kad jie važiuoja
dvidešimties metų senumo juodu „Range Rover“.
– Gerai, kad pavyko tai sužinoti, – atsakė Džuljeta.
– Ne pats greičiausias automobilis planetoje. Apskritai joks
nebūtų pakankamai greitas. Mūsų vaikinus įsodinau į malūnsparnį.
Iš Orindžo į Berbanką. Jie bus vietoje mažiausiai valanda anksčiau,
nei reikia.
– Kas už tai sumokėjo?
– Ne armija, – atsakė Romeo. – Nesijaudink.
– Ar užblokavai Baldačio kortelę? Ir Lozano.
– Negaliu. Tai asmeninės kortelės. Jie turi tai padaryti patys, kai
tik išeis iš ligoninės. Iki tol mums, kaip visada, teks dengti jų išlaidas.
– Tai mums kainuoja krūvą pinigų.
– Mažmožiai, mano drauge.
– Ne tokie jau ir mažmožiai.
– Viskas jau beveik baigta. Tuomet grįšime prie įprastinės veiklos.

Ričeris plente toliau manevravo tarp valgytojų, gėrėjų,

barzdaskučių, plaukų stilisčių, makiažo dailininkių, nagų
dekoruotojų, dokumentų pildytojų, skaitytojų, SMS virtuozų,
interneto mėgėjų, triukšmadarių, raudoklių, kol pasiekė rytinį Los
Andželo pakraštį, kur pateko į Santa Anos greitkelį, o iš jo ties Aidų
parku įsuko į 101-ąjį kelią. Tuomet ilgai slinko į šiaurės vakarus per
kalvas, skaitydami pakelės ženklus, kurie Ričeriui tebekėlė
nostalgišką susižavėjimą – Santa Monikos bulvaras, Saulėlydžio
bulvaras, „Holivudo taurės“ arena. Ūmai suskambo jo telefonas. Jis
atsiliepė:
– Vairuoju viena ranka 101-uoju, man iš dešinės Holivudo
ženklas, aš kalbuosi telefonu. Pagaliau jaučiuos priklausantis
sistemai.
– Turite šratinuką ir popieriaus? – paklausė Edmonds.
– Ne.
– Tuomet atidžiai klausykite. Piteris Polas Lozanas ir Ronaldas
Deividas Baldačis yra aktyvioje tarnyboje esantys kareiviai, šiuo
metu ilgam terminui dislokuoti logistikos batalione Fort Brago
bazėje Šiaurės Karolinoje. Jie priskirti grupei, skirtai slaptiems
objektams infiltruoti į Afganistaną ir išvežti iš jo. Dabar dėl mūsų
pajėgų atitraukimo, žinoma, daugiausia vykdomas išvežimas, tačiau
ta aplinkybė užtikrina didžiulį tų vyrų užimtumą. Jų fizinio
pasirengimo rodikliai šiuo metu nurodomi kaip aukštesni už
vidutinius. Tai viskas, ką žinau.
Šią informaciją, baigęs pokalbį, Ričeris perdavė Turner. Turner
atsakė:
– Na, štai. Turbūt verslo esmė tokia: objektai, kurie turėtų grįžti
namo, negrįžta.
Ričeris tylėjo.
– Tu nesutinki?
Jis atsakė:
 – Aš tiesiog mėginu viską įsivaizduoti. Visus tuos slaptus dalykus,
lendančius iš slaptų urvų. Dauguma iš jų pakraunami išgabenti į
Fajetvilį, bet kai kurie pakraunami į nuplyšusių pikapų keistais
numeriais kėbulus, ir tučtuojau dingsta kažkur kalnuose. Galbūt
visureigiai jau atvažiuoja iš kalnų prikrauti grynųjų. O galbūt tai
„moki – veži“ tipo verslas. Ar tu galvoji panašiai?
– Daugmaž.
– Aš irgi. Ten tikras akvariumas. Daug įtampos ir nesaugumo. Ir
matomumo. Ir išdavystės pavojaus. Štai kur išmokstama, kuo galima
pasitikėti. Nes ten viskas prieš tave, netgi keliai. Kiek slapti yra tie
dalykai, kuriais galimai prekiaujama? Ar jie gerai dera purvino
pikapo keistais numeriais kėbule?
– Ką nori pasakyti?
– Visas veiksmas vyksta Afganistane. Bet mūsų vaikinai yra Fort
Brage.
– Gal jie ką tik grįžo iš Afganistano.
– Aš taip nemanau, – atsakė Ričeris. – Tai pastebėjau jau pačią
pirmą minutę, kai pamačiau pirmuosius du. Supratau, kad nė vienas
iš jų pastaruoju metu nėra buvęs Vidurio Rytuose. Jie buvo neįdegę,
palei akis nesimatė raukšlelių tinklo, akys ramios, žvelgė be įtampos.
Jie naminukai. Bet kartu jie yra „A“ komanda. Taigi kam laikyti „A“
komandą Šiaurės Karolinoje, kai visa tavo veikla yra Afganistane?
– Paprastai tie žmonės turi savo „A“ komandą abiejuose galuose.
– Bet šiuo atveju galas yra tik vienas. Objektai išlenda iš olų ir
išsyk patenka į apiplyšusius senus pikapus keistais numeriais. Jie
niekuomet neatsiduria prie Fort Brago ar apskritai Šiaurės
Karolinoje.
 – Tada galbūt aš klystu. Galbūt jie viską parduoda Amerikoje, ne
Afganistane. Tada „A“ komandos reikėtų ir Fort Brage.
– Bet aš vis tiek su tavimi nesutinku, – atsakė Ričeris. – Nes čia,
realistiškai vertinant, jie tegali parduoti smulkią ginkluotę. Bet kas
sunkesnio būtų pastebėta. O norint parduoti tiek smulkios
ginkluotės, kad uždirbtų tiek pinigų, kiek jie, atrodo, uždirba,
reikėtų užtvindyti rinką, tikrąja šio žodžio prasme. Bet rinka nėra
užtvindyta. Kitaip tu būtum apie tai girdėjusi. Kažkas kyštelėtų
liežuvį, jei kur nors būtų ėmęs tekėti karinės įrangos upelis. Turbūt
tai padarytų vietos gamintojai, pasijutę spaudžiami. Jų signalas
galiausiai būtų atsidūręs ant tavo darbo stalo. Juk tam ir yra skirtas
110-asis padalinys.
– Tada kuo jie užsiima?
– Nesuprantu.

Ričeris prisiminė visą svarbią informaciją iš Kendis Deiton

rašytinio liudijimo, įskaitant jos advokato pavardę ir oficialų adresą.
Turner žemėlapyje surado reikiamą kvartalą, ir ant jo laikė uždėjusi
kairįjį nykštį, dešinės rankos rodomąjį laikė ten, kur tuo metu buvo
jų automobilis. Abidvi jos rankos nenumaldomai artėjo viena prie
kitos. Jie kirto Venturos greitkelį. Turner pasakė:
– Važiuok iki Viktorijos bulvaro. Ties juo turėtų būti ženklas,
rodantis į Berbanko oro uostą. Tuomet suksime žemyn, į pietų pusę.
Manau, jie mūsų labiau tikėsis atvykstant ne iš pietų, o iš šiaurės.
Atsidursime jiems iš užnugario.
Viktorijos bulvaras jų gatvę kirto jau ties kita sankryža. Kiek
pavažiavę juo, jie pasuko į dešinę Lankeršimo bulvaru ir nuvažiavo
pietryčių kryptimi lygiagrečiai greitkeliui, kurį buvo palikę prieš
keletą minučių.
– Dabar sustok, – pasakė Turner. – Nuo čia mes tapsime itin
atsargūs.
 KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Ričeris pastatė automobilį skersai einančios gatvės pradžioje. Jiedu

abu kurį laiką stebeilijo pietų kryptimi, į kvartalus, esančius šiauriau
Venturos greitkelio, kuriuose virte virė Amerikos komercinis
gyvenimas – mažmeninė ir didmeninė prekyba, aptarnavimo
įstaigos, vienos senos, kitos naujos ir kupinos pašėlusio optimizmo,
vienos sparčiai kylančios, kitos taip pat sparčiai smunkančios, dar
kitos besipuikuojančios gerai pažįstamais prekių ženklais,
atstovaujančios visoje Amerikoje paplitusiems tinklams. Atvykėlis
galėjo susidaryti įspūdį, kad skystos vinys ir 250 ir 125 cm plokštės
yra svarbiausi dalykai pasaulyje.
Turner, tebelaikydama atskleistą žemėlapį, pasakė:
– Tas biuras yra Vainlando aveniu, už dviejų kvartalų į šiaurę nuo
greitkelio. Taigi sukam į kairę Berbanko bulvaru, tuomet į dešinę, į
Vainlandą, ir tuomet jau tiesiai. Niekas šio automobilio nepažįsta,
bet negalime sau leisti pravažiuoti daugiau nei du kartus.
Taigi Ričeris vėl pajudėjo, atliko reikiamus posūkius ir nuvažiavo
Vainlando aveniu kaip ir visi kiti, ne demonstratyviai lėtai ir
apžvalgiai, ne pernelyg greitai ir agresyviai – tiesiog anoniminis
automobilis, riedantis saulėtą rytą. Turner tarė:
– Greitai dešinėje pusėje bus kitas kvartalas. Priešais jį
automobilių aikštelė.
 Aikštelę matė ir Ričeris. Bet aikštelė buvo bendra, nepriklausanti
advokatų kontorai. Nes dešiniojoje kvartalo pusėje stovėjo vienas
ilgas žemas pastatas nušiurusiu stogu ir ištisine stogine viršum
šaligatvio. Pastato sienų spalva Ričeriui priminė šviesaus smėlio ir
odos spalvos mišinį. Pastatas buvo suraikytas skersai į šešias atskiras
įstaigas, tarp kurių – perukų salonas, krištolo parduotuvė, senjorų
slaugos reikmenų tiekimo centras, kavinė ir „Se Habla Español“
mokesčių kontora. Kendis Deiton advokato kontora buvo truputį į
dešinę nuo eilės centro, tarp stebuklingų kristalų ir elektrinių
vežimėlių parduotuvių. Automobilių stovėjimo aikštelė, maždaug
aštuonių vietų gilumo, driekėsi per visą fasado plotį, kolektyviai
aptarnaudama visas jame įsikūrusias įstaigėles. Ričeris laikėsi
nuomonės, kad bet kurioje vietoje gali sustoti bet kurios iš jų
klientas.
Aikštelė buvo pusiaupilnė; dauguma automobilių iš pažiūros
stovėjo joje teisėtai, švarūs ir spindintys negailestinguose saulės
spinduliuose. Kai kurie pastatyti nesilaikant geometrijos, tarytum jų
savininkai būtų kyštelėję nosį tik akimirkai, kad užbėgtų kokiu labai
smulkiu reikalėliu. Ričeris daug galvojo, kokiame automobilyje
galėtų gyventi du žmonės, ir padarė išvadą, kad minimalus
reikalavimas tam būtų senoviškas universalas arba šiuolaikinis
visureigis su plokščiai atverčiama galine sėdyne ir turintis
pakankamai vietos tarp priekinių sėdynių ir galinių durelių čiužiniui
įsprausti. Privalumas – tamsinti stiklai gale ir šonuose. Tinkami
modeliai – senas „Buick Roadmaster“ arba naujas „Chevrolet
Suburban“, tačiau bet kuriam, planuojančiam gyventi naujame
„Suburban“, tikrai vertėtų apmąstyti galimybę jį parduoti ir
nusipirkti seną „Buick Roadmaster“ bei pasilaikyti kainos skirtumą.
Taigi akyliausiai jis dairėsi senų universalų, galbūt apdulkėjusių,
minkštomis padangomis, šiek tiek nusėdusiomis spyruoklėmis,
potencialiai jau ilgą laiką stovinčių toje pačioje vietoje.
Bet tokių automobilių aikštelėje nesimatė. Dauguma automobilių
atrodė visiškai normalūs, eiliniai. Trys ar keturi iš jų gana nauji ir
nuobodūs, kad ir iš oro uosto nuomos punkto, kuriuo, be abejo,
pasinaudotų Espinas ir 75-ojo padalinio personalas. Du ar trys buvo
per keisti, kad galėtų priklausyti FTB kaip nežymėti sekimo
automobiliai. Šešėlių temdomi stiklai ir saulės atspindžiai trukdė
matyti, ar viduje kas nors yra.
Jie toliau važiavo tuo pačiu greičiu ir tuo pačiu maršrutu, kol vėl
išvažiavo į greitkelį, nes Ričeris žinojo, jog „U“ formos apsisukimas
arba kitas nebūdingas judėjimo krypties pakeitimas būtų labai gerai
pastebimas. Sukdami ratą aplink tą kvartalą, jie antrą kartą atsidūrė
Lankeršimo bulvare, vėl sustojo toje pačioje vietoje, kur stabtelėjo
anksčiau, jautėsi esantys saugiu atstumu ir nematomi iš pietų pusės.
– Nori pravažiuoti dar kartą? – paklausė Turner.
– Nebūtina, – atsakė Ričeris.
– Tada ką darysim toliau?
– Jos gali būti apsistojusios bet kur. Mes nežinome, kaip jos atrodo
ar kokį automobilį turi. Todėl nėra reikalo sukti ratus. Tikslią jų
buvimo vietą turime gauti iš advokato. Jei, žinoma, jis žino, kur kurią
dieną jos yra.
– Žinoma, bet kaip tai padarysime?
– Galėčiau paskambinti arba paprašyti Edmonds, kad
paskambintų už mane, bet advokatas tikriausiai sakys, kad bet koks
bendravimas turi vykti per jį ir visi susitikimai turi vykti jo biure. Jis
negali sau leisti nurodyti savo klientės buvimo vietą tokiai
suinteresuotai šaliai, kokia turėčiau būti aš. Bet kokį mano kontaktą
su ja advokatas turėtų interpretuoti kaip spaudimo arba smurto
apraišką. Tokia jo profesinė pareiga. Jos nesilaikydamas, jis gali
susilaukti milijonus dolerių siekiančio ieškinio.
– Ką ketini daryti?
– Ketinu daryti tai, ką daro vaikinai, kai neturi, kuo įdomesniu
užsiimti.
– Ir kas tai būtų?
– Paskambinsiu prostitutei.

Jie vėl pajudėjo šiaurės kryptimi. Sustojo prie mėsainių

užkandinės, kur išgėrė kavos, o Ričeris, pasiskolinęs iš savininko,
pastudijavo keletą skelbimų knygos puslapių. Tuomet vėl sėdo į
automobilį. Šįsyk sustojo prie motelio, kurį pastebėjo šalia vieno iš
Berbanko oro uosto ilgalaikio automobilių saugojimo aikštelių. Jie
neketino motelyje registruotis ir liko sėdėti automobilyje. Ričeris
paskambino numeriu, kurį įsiminė. Atsiliepė moteris užsienietišku
akcentu. Iš balso atrodė pusamžė ir apsnūdusi.
– Kokia jūsų brangiausia mergina amerikietė? – paklausė Ričeris.
– Emilė, – atsakė užsienietė.
– Kiek?
– Tūkstantis už valandą.
– Ar ji dabar prieinama?
– Žinoma.
– Ar su ja galima atsiskaityti banko kortele?
– Taip, bet tokiu atveju tūkstantis du šimtai už valandą.
Ričeris tylėjo. Užsienietė tęsė:
 – Ji gali atvykti pas jus greičiau nei per pusvalandį ir yra verta
kiekvieno cento. Kokio aprangos stiliaus pageidaujate?
– Kad atrodytų kaip vyresniųjų klasių mokytoja, – atsakė
Ričeris. – Maždaug prieš metus baigusi koledžą.
– Kaip filme „Mano kaimynė pornožvaigždė“? Visuomet
populiarus amplua.
Ričeris pasisakė esąs Pitas Lozanas, nurodė šalimais esančio
motelio pavadinimą bei adresą.
– Ar tai tas, šalia kurio yra oro uosto stovėjimo aikštelė? –
paklausė užsienietė.
– Taip, – atsakė Ričeris.
– Mes dažnai naudojamės jo paslaugomis, Emilė jį be vargo suras.
Ričeris baigė pokalbį; jie patogiai įsitaisė ir ėmė laukti, nieko
nekalbėdami ir neveikdami, vien žiūrėdami pro priešakinį
automobilio stiklą.
Po dešimties minučių Turner paklausė:
– Tau viskas gerai?
– Nelabai, – atsakė Ričeris.
– Kodėl?
– Aš čia sėdžiu ir nužiūrinėju keturiolikmetes mergaites. Jaučiuosi
kaip iškrypėlis.
– Pažįsti kurią nors?
– Dar ne.

Praėjus kiek daugiau nei trisdešimt penkioms minutėms, su-

skambo Ričerio telefonas. Tačiau tai buvo ne užsienietė,
besiskubinanti atsiprašyti už Emilės vėlavimą, bet kapitonė
Edmonds, turinti pranešti tai, ką ji pavadino „pirmojo puslapio
naujienomis“. Ričeris pakreipė telefoną, ir Turner prikišo galvą
arčiau, kad irgi galėtų girdėti. Edmonds pasakė:
– Ką tik gavau visą A. V. 3435 dosjė. Prieš penkias minutes. Ne be
šiokio tokio mano pačios sukelto triukšmelio, turiu pasakyti.
– Ir? – paklausė Ričeris.
– Jūs nepakartojamas, majore. Esu visiškai jumis susižavėjusi. Esu
nieko prieš rizikuoti savo karjera ir eiti ten, kur Teisėjų ir advokatų
korpuso kapitonai turėtų baimintis kišti nosį.
– Ką gi, dėkoju. Turėjau pats visų pirma jus perspėti apie riziką.
Atleiskite.
– Jums reikia įsisąmoninti keletą dalykų. Mes esame Afganistane
jau daugiau nei dešimt metų, ir šiame kontekste skaičius 3435 yra
palyginti žemas. Šiandien registre yra gerokai per šimtą tūkstančių
žmonių. Tai reiškia, kad šis asmuo į registrą įtrauktas jau senokai.
Manyčiau, maždaug prieš septynerius metus. Ir nuo to laiko nebuvo
jokių reikšmingų jo dosjė papildymų. Tik minimalūs. Nes tai
visiškai eilinis vyras. Netgi nuobodus. Iš pirmo žvilgsnio –
elementarus valstietis.
– Koks jo vardas?
– Emalis Golamas Zadranas. Dabar jam keturiasdešimt dveji, jis
yra jauniausias iš penkių brolių, visi jie gyvi. Šeimoje laikomas
atskalūnu, tarp vietinių neturi geros reputacijos. Vyresnieji broliai
yra dori ir garbingi aguonų augintojai, dirbantys šeimos ūkyje, kaip
ir jų protėviai tūkstantį metų prieš juos, tradiciški, kuklūs, paprasti.
Bet jaunasis Emalis šituo tenkintis nenorėjo. Jis išbandė save
įvairiuose dalykuose ir visuose patyrė nesėkmę. Bet jo broliai jam
atleido ir priėmė jį atgal. Šiuo metu, kiek žinoma, jis gyvena kalvose
netoliese savo brolių, nieko nedirba ir visų šalinasi.
– Kas apie jį parašyta prieš septynerius metus?
– Jis bandė tam tikrą verslą, bet patyrė nesėkmę.
– Ir kas tai buvo?
– Tai nėra įrodyta, nes kitaip mes būtume jį nušovę.
– Kas nebuvo įrodyta?
– Įrašuose nurodoma, kad jis užsiiminėjo verslu. Pirkdavo
rankines granatas iš 10-osios kalnų divizijos ir pardavinėdavo jas
Talibanui.
– Kiek jam pavyko jų realizuoti?
– Nenurodoma.
– Tai nebuvo įrodyta?
– Mes stengėmės kiek galėdami.
– Kodėl mes vis tiek jo nenušovėme?
– Ričeri, jūs kalbatės su armijos advokate. Jo kaltė nebuvo įrodyta,
o mes esame Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– Tarkime, kad aš kalbuosi ne su armijos advokate.
– Tuomet sakyčiau taip: niekas nebuvo įrodyta, o tuo metu mes
tikriausiai bučiavome afganams į subines ir tikėjomės, kad jie patys
netolimoje ateityje sudarys civilinę vyriausybę ir mes galėsime eiti iš
ten velniop, o tokioje atmosferoje šaudyti vietinius žmones, kurių
kaltė nėra įrodyta, netgi vertinant pagal mūsų ūmios ir dirglios
karinio teisingumo sistemos standartus, būtų itin neprotinga.
Kitomis aplinkybėmis, esu tikra, būtume jį nušovę.
– Jūs labai protinga, – pasakė Ričeris. – Kaip armijos advokatė.
Tuomet jam teko baigti pokalbį, nes jo žvilgsnį patraukė mergina,
kuri išlipo iš taksi ir pasuko į motelio įvažiavimo keliuką. Ji visa
spindėjo. Jauna, šviesiaplaukė, trykštanti energija ir netgi
nuoširdumu, tarytum būtų pasiryžusi kiekvienus iš daugelio likusių
gyvenimo metų panaudoti gėrio sklaidai pasaulyje. Atrodė kaip
vyresniųjų klasių mokytoja, prieš kokius metus baigusi koledžą.
 KETURIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Mergina pražingsniavo pro motelio pastatą ir sustojo nežinodama,

kur toliau eiti. Ji žinojo kliento vardą, bet nežinojo jo kambario
numerio. Turner nuleido automobilio stiklą ir šūktelėjo:
– Ar jūs Emilė?
Veiklos planą jiedu su Ričeriu suderino iš anksto. Be jokios
abejonės, Emilei turėjo būti neįprasta motelio automobilių
stovėjimo aikštelėje būti užkalbintai moters, nes tai buvo aiški
užuomina į laukiantį nestandartinį nuotykį trise. Bet panašus
kreipimasis iš vyro atrodytų dar keisčiau. Taigi buvo sutarta, kad
atvykėlę užkalbins Turner. Mergina atsakė:
– Taip, aš Emilė.
– Mes esame jūsų klientai, – tarė Turner.
– Atleiskite. Manęs neperspėjo. Iš porų imame daugiau.
– Galbūt jums jau sakė, galbūt ne, bet mes tenorime pasikalbėti.
Mes jums duosime du tūkstančius dolerių už valandą jūsų laiko. Visą
tą laiką visi trys būsime su drabužiais.
Mergina priėjo artėliau, bet ne per daug arti, atsistojo tiesiai
priešais atdarą langą ir, žvelgdama vidun, paklausė:
– Ką konkrečiai turite omenyje?
– Vaidybinę užduotį, – atsakė Ričeris.
 Jie kalbėjosi atviroje vietoje, nenorėdami merginai kelti įtampos ar
jos bauginti. Ričeris ir Turner kalbėjo išlipę ir atsirėmę į automobilį,
o Emilė stovėjo smailiojoje trikampio viršūnėje už pusantro metro,
kad, esant reikalui, galėtų netrukdoma apsisukti ir nubėgti. Bet ji
nebėgo. Įkišo Lozano kortelę į lizdą prietaise, sujungtame su
„iPhone“, ir pamačiusi, jog perlaida įvyko, perspėjo:
– Aš neužsiimu pornografija.
– Jokios pornografijos, – užtikrino Ričeris.
– Tad kokia ta vaidybinė užduotis?
– Ar esate aktorė?
– Esu mergina pagal iškvietimą.
– Ar prieš tai dirbote aktore?
– Ketinau būti aktore.
– Ar užsiimate vaidmenų žaidimais?
– Aš galvojau, kad tuo dabar ir užsiimu. Naivi jauna idealistė, labai
nenoriai pasirengusi padaryti bet ką, kas tik leistų gauti papildomų
lėšų studijoms aukštojoje mokykloje. Arba tiesiog norinti
išsinuomoti žolės pjovimo traktoriuką iš tėvų asociacijai
priklausančio tėvelio. Bet paprastai mano vaidmenys nėra susiję su
pokalbiu dėl darbo. Kaip galėčiau parodyti, jog esu tikrai
įsipareigojusi kompanijai?
– Kitais žodžiais tariant, jūs dažnai vaidinate.
– Visą laiką. Kaip ir dabar.
– Man reikia, kad nueitumėte į advokatų kontorą pasikalbėti su
priimamojo darbuotoja ir pelnytumėte jos pasitikėjimą.
Ričeris jai išaiškino savo pageidavimus. Mergina visiškai
nesidomėjo, kam to reikia. Jis kalbėjo:
 – Jei bus galimybė rinktis, su kuo bendrauti, rinkitės motinišką
tipą. Ji bus labiau linkusi į atjautą. Reikalas susijęs su problemų
kamuojamos motinos siekimu gauti materialinę paramą. Pasakykite
jai, kad ponia Deiton yra jūsų tetos draugė, kuri jums paskolino
pinigų, kai studijavote koledže, ir tie pinigai jus ištraukė iš skylės,
taigi dabar norite atiduoti skolą. Žodžiu, ieškote būdų su ja
pasimatyti. Kažką panašaus. Galite parašyti raštą. Turėkit omenyje,
kad priimamojo darbuotojams neleidžiama pašaliniams duoti
klientų gyvenamosios vietos duomenų. Taigi tai yra jūsų žvaigždžių
valanda. Nuo to, kaip jums pasiseks, priklauso, ar gausite „Oskaro“
statulėlę.
– Kas bus nukentėjusioji pusė?
– Nukentėjusios pusės nėra. Priešingai.
– Jūs stengiatės kažkam padėti ir už tai mokate du tūkstančius
dolerių? Niekuomet tokių dalykų negirdėjau.
– Jei ji yra tikras asmuo, sulauks pagalbos. Jei ji nėra tikras žmogus,
aš nebūsiu nuskriaustas. Vien tik teigiami dalykai.
– Nežinau, ar noriu tai daryti, – atsakė Emilė.
– Jūs paėmėte mūsų pinigus.
– Už valandą mano laiko. Man visiškai malonu čia stovėti ir
kalbėtis su jumis. Arba galėtume lipti į automobilį. Jei norite, galiu
nusirengti. Dažniausiai būtent taip viskas ir vyksta.
– Kaip dėl papildomų penkių šimtų grynaisiais? Tai būtų
arbatpinigiai. Kai grįšite.
– Kaip dėl septynių šimtų?
– Šeši.
– Ir „Oskaro“ statulėlė lieka pas Emilę, – pridūrė Emilė.
 Ji nesutiko važiuoti jų automobiliu. Protinga mergina. Žodžiai yra
pigus dalykas. Ilga preambulė gali būti ne kas kita, kaip muilo
burbulas, kuriam sprogus po trijų dienų jos kūną be drabužių ras
pakelės griovyje. Taigi jie davė jai adresą ir dvidešimt dolerių
kelionei. Ji susistabdė taksi ir nuvažiavo. Jie žiūrėjo, kol taksi
automobilis dingo iš akių, tuomet apsigręžė, sėdo į „Range Rover“ ir
ėmė laukti.
Turner prabilo:
– Nagi, Ričeri, pakrutink smegenis. A. V. 3435 yra Emalis
Zadranas, kurio dosjė yra įrašas apie tai, kad jis pirko ir pardavinėjo
Jungtinių Valstijų amuniciją genčių gyvenamose kalvose. Piterio
Lozano ir Ronaldo Baldačio bylose yra įrašų, rodančių priklausymą
kompanijai, kurios tikslas – gabenti tą pačią Jungtinių Valstijų
amuniciją į tas pačias kalvas ir iš jų. Ar tas kurtinantis triukšmas, kurį
girdžiu, nėra į savo vietas byrančių dėlionės detalių garsas?
– Jis Afganistano kalvose pirko ir pardavinėjo Jungtinių Valstijų
amuniciją prieš septynerius metus.
– Po to jis prapuolė. Matyt, padarė pažangą savo versle ir kopė
piramide aukštyn. Dabar jis yra piramidės viršūnėje, per jį vyksta visa
prekyba. Kažkam jis krauna milijonus. Bent jau turėtų taip būti.
Kam jiems reikėtų taip ilgai jį dengti?
– Tu tikriausiai teisi.
– Šioje vietoje man reikalinga tikra tavo pagalba. Ne automatinis
sutikimas. Tu esi mano vykdomasis pareigūnas.
– Ar tai paaukštinimas?
– Tiesiog naujas nurodymas.
 – Manau, kad tu galbūt esi teisi. Informatorius jį pavadino genčių
lyderiu. Man krinta į akis tai, jog pabrėžtas būtent statusas. Tarytum
garbės titulas. O balta varna, kiauras dienas tūnanti savo trobelėje ir
niekuo rimtu neužsiimanti, vargu ar traktuotina kaip socialinį
statusą turintis asmuo. Greičiau jau kaip kaimo kvailelis. Tikrai jis
garbingo lyderio statuso neturi. Taigi mūsų bičiulis Emalis kažkam
daro kažkokią labai reikšmingą paslaugą. Ir mane stebina tik vienas
dalykas – komanda savo bazėje Šiaurės Karolinoje, o visas veiksmas
vyksta Afganistane. Bet galbūt jie čia atlieka pagrįstą vaidmenį. Nes
jei tai, ką galvoji, yra tiesa, tuomet į namus grįžta dideli kiekiai
pinigų. Galbūt vagonais. Dideliais kiekiais netgi fizine prasme.
Taigi – taip, jiems reikia komandos Šiaurės Karolinoje. Ne tam, kad
iškrautų ginklus. Tam, kad iškrautų pinigus.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Reikalai eina prastyn.
– Kokiu būdu? – paklausė Džuljeta.
– Jie ką tik pasinaudojo Lozano kortele „Amex“. Išleido du
tūkstančius dolerių pramogoms. Žinai, ką tai reiškia?
– Tai, kad jie nuobodžiauja?
– Yra tik vienas pramogų teikėjas, galintis turėti savo kortelių
skaitytuvą, ir tai yra prostitutė. Jie iš mūsų tyčiojasi. Jie dalytų tuos
pinigus benamiams, jei benamiai prie savo telefonų turėtų kortelių
skaitytuvus. Arba apskritai turėtų telefonus.
– Kurių jie neturi.
– Ir dar. Ričerio advokatė maždaug prieš valandą gavo visą
Zadrano dosjė. Taigi jo duomenys dabar pas ją.
 – Tu per daug jaudiniesi.
– Tarp tų dalykų yra akivaizdus ryšys. Nebūtina būti genijum, kad
tai suvoktum.
– Arba galbūt jaudiniesi per anksti, – atsakė Džuljeta. – Tu dar
negirdėjai gerų naujienų.
– Ar jų yra?
– Mūsų vaikinai ką tik matė juos pravažiuojant pro advokato
kontorą. Dvidešimties metų senumo juodas „Range Rover“.
Garantuotai pasakyti negalima, nes automobilio stiklai tamsinti, bet
labai panašu, kad viduje sėdėjo du žmonės, vienas stambus, o kitas
smulkus.
– Kada tai įvyko?
– Mažiau kaip prieš valandą.
– Tik kartą?
– Kol kas taip. Akivaizdu, tai buvo apsiuostymas.
– Ar ten daug judėjimo?
– Tai parduotuvėlių kvartalas. Panašu į Liepos ketvirtosios paradą.
– Kur jie važiavo po to, kai pravažiavo pro advokatų kontorą?
– Pasuko į greitkelį. Turbūt nusprendė padaryti ratą. Tikriausiai
dabar stovi kur nors už kelių kvartalų į šiaurę.
– Ar galime ko nors imtis?
– Taip, manau, kad galime. Jie yra itin atsargūs ir nesiartina prie
advokato biuro. Turbūt žino, kad ten visur pilna karo policijos ir
FTB žmonių. Ir nėra, ką ten jiems aiškintis. Kišti galvą į tokią vietą
būtų žemiausias lygis. Taigi nemanau, kad jie vėl pasirodys palei tą
biurą. Todėl jį saugoti būtų mūsų personalo laiko švaistymas. Ten
mes jų negalime pražiopsoti, nes ten jie neis. Elementaru. Mūsų
vaikinus reikėtų nukreipti kitur. Galbūt jiems vertėtų imtis
aktyvesnio vaidmens. Tai tiesiog pasiūlymas.
– Sutinku, – atsakė Romeo. – Paleisk juos.

Ričeris ir Turner leido laiką mėgindami išsiaiškinti, kokią

ginkluotę, telpančią pikapo krovinių kėbule, galima parduoti už
didelius pinigus. Šie svarstymai prie nieko neprivedė, nes abi iš
galimų brangių ginklų kategorijų teko eliminuoti: didelės galios
bombos buvo grėsmingi kriaušės formos devynių metrų ilgio ir
metro su ketvirčiu pločio cilindrai. Dronas kainuoja trisdešimt
septynis milijonus, bet jo sparnų mojis apie dvidešimt metrų. O be
valdymo pulto jis yra tik kvailo metalo gabalas. Visi valdymo pultai
yra Teksase arba Floridoje. Šautuvai, pistoletai ir rankinės granatos
daug nekainuoja. „Beretta M9“ parduotuvėje kainuoja apie šešis
šimtus baksų. Gal keturis šimtus kainuoja naudotas, kokiais
prekiaujama gatvėje ar kalnuose, kur mažiau pridėtinių išlaidų. Tai
reiškia, kad, norint padengti Kaimanų salose ant kortos pastatytus
šimtą tūkstančių, reikia pistoletų parduoti tris keturis šimtus. Netgi
armija atkreips dėmesį, jei ginklų pradės trūkti tokiais kiekiais.
Taigi šie svarstymai jų niekur nenuvedė.
Tuomet grįžo Emilė.
 PENKIASDEŠIMTAS SKYRIUS

Emilė išlipo iš taksi automobilio lygiai kaip pirmąjį kartą, taip pat
apsirengusi, švytinti ir naivi. Ji prisiartino ir atsistojo ten, kur stovėjo
anksčiau, apie pusantro metro atstumu nuo Turner lango. Turner
nuleido stiklą, ir Emilė pasakė:
– Aš prastai jaučiausi vykdydama šią užduotį.
– Kodėl? – paklausė Ričeris.
– Ji buvo maloni moteris. Aš ja manipuliavau.
– Ar sėkmingai?
– Gavau jos klientės buvimo vietą.
– Kur ta vieta?
– Jūs man skolingi šešis šimtus baksų.
– Technine prasme mes neskolingi. Tai arbatpinigiai, o tai reiškia,
jog tai dovana šalia pagrindinės sutarties. Tai ne tas pats, kas skola.
– Ar norite tuo ir užbaigti mūsų santykius?
– Ne, aš tiesiog iš prigimties pedantiškas.
– Kad ir kaip būtų, aš visgi pageidauju pirmiau gauti šešis šimtus
baksų.
Juos sumokėjo Ronaldas Baldačis dvidešimtinėmis iš savo
piniginės. Ričeris padavė banknotus Turner, kuri juos perdavė
Emilei, o ši apsidairė aplinkui ir pasakė:
– Tai atrodo labai panašu į prekybos narkotikais operaciją.
– Tad koks adresas? – paklausė Ričeris.
 Mergina nurodė gatvę ir namo numerį.
Ričeris paklausė:
– Kas tai? Tuščia stovėjimo aikštelė? Įstaiga su nuosava
automobilių stovėjimo aikštele?
– Nežinau.
– Kokia atmosfera vyravo biure?
– Labai užimta. Nemanau, kad ponia Deiton yra viena iš jų
prioritetinių klienčių.
– Gerai, dėkui, Emile, – pasakė Ričeris. – Buvo malonu su tavimi
susipažinti. Geros tau dienos.
– Ir viskas?
– O kas dar liko?
– Ar jūs neketinate paklausti, ką tokia graži mergina kaip aš veikia
tokiame darbe? Ar nenorite duoti patarimo ateičiai?
– Ne, – atsakė Ričeris. – Niekam nevertėtų klausyti mano
patarimų. O jūs ir šiaip, atrodo, puikiai tvarkotės. Tūkstantis baksų
už valandą nėra blogai. Pažįstu žmonių, kurie dulkinami už
dvidešimt.
– Kas tokie?
– Dažniausiai tai žmonės, dėvintys uniformas.

Turner žemėlapis parodė, kad naujasis jų kelionės tikslas yra į

pietus nuo Venturos greitkelio, bevardžiame kvartale. Vietovė
nebuvo Juniversal Sitis, ne Vest Toluka Leikas, tikrai ne Grifito
parkas ir gerokai per toli į pietus, kad galėtų vadintis Šiaurės
Holivudu. Bet Ričeris nusprendė, kad vieta pasirinkta tinkamai. Joje
pilna žmonių, visi nesmalsaudami skuba savo reikalais, daug ką tik
atidarytų ir jau uždarytų įstaigų. Taigi tikrai bus nebenaudojamų
pastatų, o priešais bankrutavusias įmonėles užtektinai personalui
rezervuotų stovėjimo aikštelių. Geriausias būdas ten nukakti – vėl
važiuoti į pietus Vainlando aveniu, pro advokatų kontorą, kirsti
Venturos greitkelį, o tuomet tikslas jau netoli, dešinėje.
Turner pasakė:
– Reikia manyti, kad karo policija ir FTB disponuoja ta pačia
informacija.
– Be abejo, jie disponuoja ta pačia informacija, – atsakė Ričeris. –
Taigi elgsimės taip pat, kaip elgėmės prie advokato kontoros.
– Vienas pravažiavimas.
– Kai kurie iš jų mus gali matyti jau antrą kartą, nes esu tikras, kad
jie migruoja tarp šių dviejų taškų. Tarp nurodyto adreso ir advokato
kontoros. Jie negali leisti, kad kuris nors iš tų postų taptų pernelyg
statiškas.
– O kas, jei tai maža ar vienos krypties gatvelė?
– Tuomet iš tos vietos pasitrauksime. Rasime kokį kitą būdą ją
sekti.
– Geriausiu atveju tegalime ją pamatyti. Jokiu būdu ne prieiti ir
pasisveikinti. Mums būtina ilgai stebėti iš toli, kol galėsime galvoti
apie kitą žingsnį.
– Supratau.
– Netgi jei gražiausia pasaulyje keturiolikmetė išbėgs į lauką
rankose laikydama pačios pasigamintą plakatą su užrašu „Sveikas
sugrįžęs namo, tėti!“ Nes tai gali būti ne ta keturiolikmetė, turinti
visai kitą tėtį.
– Supratau, – vėl pasakė Ričeris.
– Pakartok tai.
 – Nesusitikti ir nesisveikinti, – pasakė Ričeris.
– Taigi važiuojam.

Jie nusprendė nevažiuoti Vainlando aveniu. Pakartotinis

pasirodymas prie advokato kontoros pažeistų vieno pravažiavimo
principą – bent jau kai kurie stebėtojai juos pamatytų dukart – ir
neduotų jokios naudos. O du važiavimai tuo maršrutu galėtų tapti
trimis, jei atitinkamai sutaptų stebėtojų rotacijos laikas. Trys kartai
jau negerai. Dauguma žmonių trečią kartą norom nenorom
atkreipia dėmesį, net nežinodami, ką reikia stebėti. Bent jau taip
sakė Ričerio patirtis. Kalbiesi su draugu ir – op! Akies krašteliu
pastebi, jog pro šalį trečią kartą eina tas pats vyriškis. Arba
pravažiuoja tas pats automobilis, tas pats gėles vežantis sunkvežimis,
pastebi tą patį apsiaustą, šunį, batus ar eiseną.
Taigi kilpą jie suko pagal laikrodžio rodyklę – pirmiausia į rytus,
tuomet į pietus, kirto greitkelį ir netrukus sustojo šalikelėje.
Ieškomas rajonas buvo priekyje iš dešinės. Tai buvo žemų pastatų
kvartalas betoninėmis plytelėmis išklotais šaligatviais ir sausos žolės
prižėlusiais kelkraščiais, mediniais degutuotais stulpais, laikančiais
tuzinus laidų gijų, tarp jų storų kaip Ričerio riešas, o už stulpų ir
laidų rikiavosi maži pastatėliai – vienaukščiai vienbučiai ar
keliabučiai su sodeliais, taip pat parduotuvėlės ar vyninės. Krito į akį
manikiūro salonas ir šalia stovintis pikapas. Kiemuose matėsi
krepšinio stovai, ledo ritulio varteliai, ant stogų – vonios dydžio
palydovinės antenos, o gatvių pakraščiai buvo pilni išrikiuotų
automobilių.
– Negerai, – pasakė Turner.
 Ričeris linktelėjo, nes manė taip pat. Tai pasirodė esąs tankiai
gyvenamas kvartalas su daugeliu kliūčių, per kurį važiuojant tektų
nuolatos stabčioti ir manevruoti. Vargu ar pavyktų išlaikyti netgi
vidutinį pėsčiojo greitį.
– Tu esi viršininkė, – pasakė jis.
– Tu esi vykdomasis pareigūnas, – atsakė ji.
– Aš sakyčiau – rizikuoti. Bet sprendimas tavo.
– Kodėl siūlai rizikuoti?
– Neigiami aspektai atrodo niūriai, bet yra ir pozityvių. Jie gali
suveikti mūsų naudai. Karo policija ir FTB nežino, ką mes
vairuojame. Jiems tai tik senas visureigis tamsintais langais. Jie jo
neieško.
– Bet tie du vaikinai iš aplankstyto automobilio gali žinoti. Jie turi
stiprią žvalgybos paramą. Blogiausiu atveju, kas nors užfiksavo
kredito kortelę ir žino, ką mes vairuojame.
– Nesvarbu, – atsakė Ričeris. – Jie mums nieko negali padaryti.
Bent jau čia. Civilių liudytojų akivaizdoje. Jie tikriausiai žino, kad
šalimais sukinėjasi karo policininkai ir FTB agentai. Vieni kitiems
atima galimybę veikti. Jiems teks sėdėti, kur sėdėjus, ir nieko
nedaryti.
– Jie gali mus sekti. Nei karo policija, nei FTB nesusidurtų su
jokiomis problemomis. Išvažiuoja dar vienas automobilis, ir tiek.
– Sutinku. Bet galime tai išnaudoti savo naudai. Nušauti du
zuikius vienu šūviu. Įvertintume situaciją ir išviliotume vaikinus ten,
kur pasirinktume. Tai pavadinčiau gerais dienos darbo rezultatais.
Žinoma, kalbu kaip vykdomasis direktorius. Bet tu esi generalinė
direktorė. Už tai gauni didelius pinigus. Beveik tokius pat didelius
kaip kai kurios mokytojos.
 Turner nieko neatsakė.
– Pameni, dvi priekinės sėdynės, – priminė Ričeris.
– Gerai, rizikuokime, – atsakė Turner.

Jie apžvelgė žemėlapį, ir Ričeris pasistengė įsiminti posūkius. Į

dešinę, į kairę, vėl į dešinę, ir atsiduri reikiamoje gatvėje. Prie jų
ieškomos aikštelės esančio namo numeris turėtų būti maždaug
pusiaukelėje tarp dviejų sankryžų. Turner priminė:
– Atmink, dirba tik akių obuoliai. Jokių susitikimų ir
apsikabinimų.
– Supratau, – atsakė Ričeris.
– Jokių išimčių.
– Taip, ponia.
Jų automobilis pajudėjo nuo kelkraščio ir nuriedėjo pirmojo
posūkio link. Įveikę posūkį, jie išsyk atsidūrė chaose. Daugiatikslės
kelio zonos, šalia maisto parduotuvės stovi kepinių furgonas,
važiuojamosios dalies pakraštyje numestas vaikiškas dviratis, vienas
automobilis riogso pastatytas ant plytų vietoje ratų. Antroji gatvė
buvo geresnė. Ne platesnė, bet tiesi ir mažiau užkimšta. Jau pirmasis
pusšimtis metrų rodė tvarkingesnį čionykštį kontingentą. Kairėje ir
dešinėje stovėjo nedideli namukai. Ne prašmatnūs, bet solidūs. Kai
kurie naujais stogais, kai kurie nutinkuoti spalvingu tinku, viename
kitame kieme stovinčiuose betoniniuose vazonuose stiebėsi apdžiūvę
medeliai. Eiliniai žmonės, iš peties dirbantys, uoliai besistengiantys
suvesti galus su galais.
Galiausiai jie privažiavo paskutinį posūkį, ir aplinkos kokybė dar
kiek pagerėjo, bet ne itin smarkiai. Gatvė buvo ilga ir tiesi; jos
tolimajame gale, priešais užkardą, skirtą saugoti nuo uraganų, aiškiai
matėsi 101-asis numeris. Abiejose pusėse rikiavosi namai, statyti
penktojo dešimtmečio pabaigoje iš karo grįžusiems Amerikos
kariškiams, sėkmingai atlaikę šešiasdešimties metų spaudimą. Visi
namai buvo prižiūrėti, bet įvairiu mastu – kai kurie labai uoliai, kiti
atnaujinti tik neseniai ir apgraibomis, kai kurie aplipdyti priestatais,
dar kitų išvaizda palaikoma tik kosmetiškai. Kiekviename įvažiavime
stovėjo po automobilį, bet daugelis valdų jų turėjo po du – antrasis
pastatytas šalikelėje, palei kelkraštį. Jų buvo tiek daug, kad eismui
liko tik viena juosta.
Važiuoti teko lėtai ir nerangiai.
– FTB priekyje dešinėje, neabejotinai, – pasakė Turner.
Ričeris tylėdamas linktelėjo. Vienas iš šalikelėje stovinčių
automobilių buvo „Chevrolet Malibu“, maždaug už dvidešimties
metrų, sidabrinės spalvos, bazinės komplektacijos, su plastiku ten,
kur turėtų spindėti chromas, dviem trumpomis drūtomis antenomis,
priklijuotomis prie galinio stiklo, o prie vairo sėdintis vyriškis dėvėjo
marškinius balta apykakle. Be skiriamųjų ženklų, bet maskuotis iš
esmės nesistengdamas. Gal tai tiesiog prižiūrėtojas, stabtelėjęs
akimirksniui, norintis įvertinti veikiančių asmenų budrumą ir
pakelti jų kovinę dvasią. Galbūt dirba su vaikinu, kuris sėdi kitame
automobilyje.
– Atkreipk dėmesį į automobilį už jo, – pasakė Ričeris.
Tai buvo civilinis „Hummer H2“, platus ir aukštas, tikras milžinas,
blizgantis juodais dažais ir chromuotomis detalėmis, didžiuliais
ratlankiais ir plonomis padangomis, labiau primenančiomis ant
ratlankių užtemptas guminio binto juostas.
 – Aštuonerių metų senumo, – pasakė Turner. Turbūt teisėsaugos
atimtas už tai, kad durelių dėklėje rastas kokaino pakelis, arba todėl,
kad juo buvo vykdomas nelegalus verslas ar bagažinėje aptikta vogtų
gėrybių. Konfiskuotas automobilis buvo perdirbtas žvalgybos
reikmėms, šiek tiek nepatikimas, nes išliko pastebimas, bet valstybės
institucijos šiuo klausimu niekada nepasižymėjo įžvalgumu.
Priešais „Hummer“, už kokių dvidešimties metrų, stovėjo mažas
baltas kompaktinės klasės automobilis, tik priešingame kelkraštyje ir
atgręžtas į priešingą pusę. Švarus ir nuobodus, aiškiai beveik naujas,
neturintis jokių išskirtinių bruožų. Beveik neabejotinai išnuomotas
oro uoste. 75-asis karo policijos padalinys. Kažkoks nevykėlis,
antrąja klase atskridęs į Los Andželą ir, sumokėjęs valstybine kortele,
iš „Hertz“ arba „Avis“ išsinuomojęs šį minimumų rinkinį.
Prasčiausias automobilis visoje gatvėje, be jokių privalumų.
– Matai jį? – paklausė Ričeris.
Turner linktelėjo.
– Taigi dabar aišku, kur yra objektas. Lygiai pusiaukelėje tarp
priekinio „Hummer“ ir šio mašiniuko buferių. Subtilu, ar ne tiesa?
– Kaip visuomet.
Ričeris stebėjo namų numerius. Aikštelė, kurios jie ieškojo, turėjo
būti kairėje, maždaug už trisdešimties metrų, jei valstybės pareigūnų
stebėjimo postų išsidėstymas buvo tobulai tikslus.
– Ar matai dar ką nors įtartino? – paklausė jis.
– Sunku pasakyti, – atsakė Turner. – Bet kuriame iš šių
automobilių gali būti žmonių.
– Tikėkimės, – atsakė Ričeris. – Ypač du konkretūs žmonės.
Ričeris riedėjo toliau, lėtai, atidžiai, stengdamasis, esant reikalui,
turėti erdvės manevrui. Seno visureigio reakcija į vairo judesius buvo
šiek tiek inertiška ir ne itin tiksli. Bent jau penkiolika centimetrų
reikėjo rezervuoti paklaidai. Jie pravažiavo sidabro spalvos „Malibu“
ir dirstelėjo į dešinę. Vairuotojo marškiniai balta apykakle, švietė
kaklaraištis. Be abejonės, FTB. Turbūt vienintelis kaklaraištis kelių
kvadratinių kilometrų plote. Už šio automobilio stovėjo „Hummer“.
Prie jo vairo sėdėjo šviesiaplaukis baltaodis vyriškis. Kareiviška
šukuosena ežiuku, aukšta ir tanki. Galbūt pirmoji kariška šukuosena
ežiuku, kada nors matyta perdarytame „Hummer H2“. Valstybinis
pareigūnas. Aklas stiliaus niuansams.
Tuomet Ričeris vėl sužiuro į kairę ir ėmė sekti namų numerius.
Gerai neįsivaizdavo, ką tikisi pamatyti. Gal proskyną, tuščią vietą
tarp namų. Kažką išsiskiriančio iš kitų sklypų. Aptvertas ir įšaldytas
statybas, o gal išdegusį buldozeriu išlygintą sklypą, galbūt kadaise
nupirktą žemės lopą, kuriame taip ir neprisiruošta ką nors pastatyti.
Ir kuriame, kaimyninių namų šešėlyje, stovi didelis senas
automobilis. Galbūt „Buick Roadmaster“.
Bet adresu, kurį jie gavo iš Emilės, stovėjo namas, toks pats kaip ir
visi kiti. Niekuo iš esmės nesiskiriantis nuo iki jo ir už jo esančių
namų, neaptvertas skydine tvora, nesudegęs ir nesulygintas su žeme.
Tiesiog eilinis namas eiliniame sklype. Įvažiavimo keliuke stovėjo
automobilis, bet tai nebuvo „Buick Roadmaster“. Tai buvo dviduris
kupė, importinis, saulėje išblukusios raudonos spalvos, kaip reikiant
pagyvenęs ir netgi mažesnis nei baltasis karo policijos naudojamas
„kompaktas“. Tikrai nepakankamo dydžio, kad jame galėtų miegoti
du žmonės. Nė iš tolo. Pats namas buvo senas dviaukštis, turintis po
langą pirmajame aukšte kairėje ir dešinėje, taip pat langą fasadinėje
pusėje, naujai pastatytoje mansardoje, tiesiai virš mėlynų
pagrindinio įėjimo durų.
Mėlynos fasadinės durys atsidarė, ir jose pasirodė mergaitė.
Ji galėjo būti apie keturiolikos metų. Ar penkiolikos. Blondinė.
Aukšta.
 PENKIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Turner nurodė:
– Nesustok.
Bet Ričeris vis tiek nuspaudė stabdžio pedalą. Negalėjo sau
pasipriešinti. Mergaitė apsuko kieme stovintį kupė ir žengė ant
šaligatvio. Ji vilkėjo geltonus marškinėlius ir mėlyną džinsinį
švarkelį, mūvėjo plačias juodas apsmukusias kelnes, buvo be kojinių,
apsiavusi geltonais teniso bateliais be raištelių. Liekna, ilgakojė ir
ilgarankė, kampuoto sudėjimo, o jos plaukai buvo išdžiūvusių šiaudų
spalvos. Perskirti centre, garbanoti, krintantys maždaug iki pusės
nugaros. Jos veidas, kaip daugelio paauglių, dar nebuvo įgijęs
išraiškingų bruožų, akys mėlynos, o skruostikaulių bei burnos forma
lėmė išraišką, primenančią nuostabos ir šypsenos derinį, tarytum jos
gyvenimas būtų buvęs pilnas smulkių ir mielų trikdžių, kuriems
įveikti geriausia pasitelkti kantrybę ir gerą valią.
Mergaitė pasuko į vakarus, tolyn nuo jų.
Turner pasakė:
– Žiūrėk į priekį, Ričeri. Spausk akseleratorių, pravažiuok ją ir
nesustok. Tučtuojau važiuok iki gatvės pabaigos. Tai įsakymas. Jei tai
tavo dukra, mes viską išsiaiškinsime ir ko nors imsimės vėliau.
Taigi Ričeris vėl nuspaudė akseleratorių, ir automobilis pagreitėjo
nuo pėsčiojo iki bėgiko greičio. Mergaitę jie pralenkė kaip tik tuo
metu, kai ji, nekreipdama dėmesio į pravažiuojantį visureigį, ėjo pro
baltąjį karo policijos „kompaktą“. Neatrodė, jog ji žinotų, kad jis čia
atvažiavo dėl jos. Tikriausiai jai niekas nepasakė.
Nes ką jie jai galėjo pasakyti? „Sveiki, panele, mes atvažiavome
suimti jūsų tėvą. Kurio jūs niekada nesate mačiusi. Suprantama, jei
jis čia pasirodys. Nes jam ką tik apie jus pranešta.“
Ričeris viena akimi stebėjo veidrodėlį, kuriame atsispindėjo vis
mažėjanti mergaitės figūra. Privažiavęs „T“ formos sankryžą, jis
sustojo, pasuko į kairę, dar kartą dirstelėjo į mergaitę ir nuvažiavo, ir
ji dingo jam iš akių.

Niekas nesekė jiems iš paskos. Už šimto metrų jie sustojo

šalikelėje, bet gatvė už jų liko tuščia. Teoriškai tai turėjo kelti šiokį
tokį nusivylimą. Bet Ričeris apie tai negalvojo. Du likę sveiki
vaikinai iš aplankstytojo automobilio dabar jam buvo galiausioje iš
visų galinių sėdynių, užkasti dvidešimties kilometrų gylio šachtoje.
Jis pasakė:
– Jie mane informavo, kad ji gyvena automobilyje.
– Galbūt jos mama gavo naują darbą. Arba susirado naują draugą.
– Ar krito į akį kokia nors galimybė stebėti tą vietą?
– Nieko akivaizdaus.
– Galbūt mums tiesiog įsimaišyti į minią ir sustoti šalikelėje.
Mums niekas negresia, kol nelipame iš automobilio.
– Mes galime pasielgti kur kas apdairiau, – atsakė Turner. Ji kurį
laiką gilinosi į žemėlapį, o tuomet plačiai apsidairė pro „Range
Rover“ langus, ieškodama aukštesnės ar geriau apžvalgai tinkamos
vietos. To gero pakankamai buvo pietuose, kur iš miesto smogo niro
Holivudo kalvos, bet jos stūksojo per toli, o ir apskritai iš pietų
pusės namo fasadas būtų nematomas. Galiausiai Turner parodė šiek
tiek šiauriau nuo vakarų, į kelio linkį, jungiantį 101-ąją ir 134-ąją
gatves. Toji vieta buvo aukštėliau, o kelio atsišakojimas, lanku
jungdamas du greitkelius, lyg ir apkabino visą kvartalą. – Galėtume
apsimesti, kad mūsų automobilis sugedo, ir stovėti ten. Jei tame
linkyje yra šalikelė. Tarkime, perkaito variklis ar kas nors panašaus.
Senas automobilis puikiai tinka tokiam vaidmeniui. Mes ten
galėtume sėdėti valandų valandas. FTB kelyje pagalbos neteikia. Jei
prie mūsų sustos Los Andželo kelių policija, sakysime, kad variklis
jau atvėso, važiuojame savo keliais.
– Karininkas Espinas mus pastebės, – atsakė Ričeris. – Jis jau bus
išžvalgęs šią vietą. Jei pamatys kokį ten sustojusį automobilį,
atvažiuos patikrinti.
– Ką gi, jei kitoks nei kelių policijos automobilis bandys prie mūsų
gretintis, mes išsyk pajudėsime, o jei tai bus Espinas, jį išviliosime į
Berbanko dykvietes.
– Mes jį pamesime iš akių dar nė neprivažiavę Berbanko. Galiu
lažintis, kad jie jam išnuomojo keturių cilindrų skardigalį.

Jiems rūpėjo kur nors netoliese susirasti naudotos technikos

parduotuvę, nes prireikė kokybiško daikto trumpam laikui, kurį
įsigyti reikėjo greitai ir nepastebimai. Sumokėti už pirkinį jie ketino
vogta kredito kortele, taigi geriau tai daryti perkant naudotas prekes.
Nuvykę į Vakarų Holivudą, jie be vargo surado vieną iš daugelio
tokio pobūdžio parduotuvėlių. Ričeris pasakė pardavėjui:
– Parodykit savo geriausius žiūronus.
 Žiūronų gulėjo daug, daugiausia senų. Ir visiškai suprantama.
Ričeris prisiminė, kad jo tėvo laikais žiūronai buvo perkami tik tam,
kad būtų perkami. Juos turėjo kiekviena šeima. Lygiai kaip ir
enciklopediją. Kurių niekas nenaudojo. Arba prisukamą aštuonių
milimetrų videokamerą, jei šeima pulkininko ar aukštesnio laipsnio
karininko. Visas šis inventorius tiesiog turėjo būti suteikiamas šeimai
kaip šventa šeimos maitintojo pareigų dalis. Bet dabar visi tie šeimų
vyrai mirę, o jų suaugę vaikai gyvena ne begalinės talpos būstuose.
Taigi tėvų sukaupti lobiai drauge su akustinėmis gitaromis ir
koledžo baigimo žiedais odinėse šilku pamuštose dėžutėse surado
kelią į naudotų daiktų parduotuves ir sugulė jų lentynose, apklijuoti
etiketėmis, ženklinančiomis kainas, svyruojančias tarp žemos ir labai
žemos.
Jie rado tinkamus žiūronus, gana galingus, bet ne itin didelius, su
gana plačia reguliavimo amplitude, kad atitiktų ir Ričerio, ir Turner
tarpus tarp akių centrų. Baldačis apmokėjo sąskaitą, ir jiedu
nužingsniavo atgal prie automobilio.
Turner pasakė:
– Manau, mums reikėtų luktelėti iki sutemų. Iki tol vis viena nieko
neįvyks. Jei jos mama išties turi naują darbą. O mes turime juodą
automobilį. Espinas tamsoje jo nematys. Bet gatvė, kurią stebėsime,
bus gana gerai apšviesta netgi žiūrint pro žiūronus.
– Gerai, – pasakė Ričeris. – Bet pirmiausia, manau, reikia
pavalgyti. Tai galėtų užtrukti kelias valandas. Kiek laiko esi
nusiteikusi likti čia?
– Kiek tik reikės. Tiek naktų, kiek prireiks.
– Ačiū tau.
 – Per visą savo romantinių draugysčių istoriją tai arba
protingiausias dalykas, kokį kada nors esu padariusi, arba pats
kvailiausias.

Jiedu Vakarų Holivudo restorane pavalgė skaniai, lėtai ir brangiai

Piterio Polio Lozano sąskaita, ir vėlyva popietė pamažu virto
ankstyva pavakare. Kai tik gatvių apšvietimas tapo ryškesnis už
gęstančią dangaus šviesą, jie grįžo į automobilį ir Saulėlydžio bulvaru
nuvažiavo iki 101-osios gatvės. Transporto srovė, kaip visuomet,
buvo tiršta, bet dangus gerokai pritemo, taigi kol jie pasiekė kelių
susijungimo lankstą, diena jau visiškai pasidavė nakčiai.
Įvažiavimo atšakoje nebuvo kelkraščio tikrąja to žodžio prasme,
bet dešinėje pusėje matėsi dar platesnė nei kelkraštis juostuotais
stulpeliais atitverta zona, ženklinanti nevažiuojamąją zoną kelio
kreivėje, taigi jie prasispraudė tarp stulpelių ir jų ribojamoje erdvėje
lėtai riedėjo pirmyn. Turner jau buvo parengusi žiūronus. Pavažiavus
dar keliolika metrų ji nusprendė, kad pasiektas geriausias įmanomas
stebėjimo taškas. Ričeris išjungė variklį. Jie stovėjo apie trijų šimtų
metrų atstumu nuo mėlynųjų durų ir apie dvylika metrų aukštėliau
jų lygio. Pozicija kaip iš karo lauko vadovėlio. Tiesus matomumas
aukščiau taikinio. Padėtis geresnė nei patenkinama. Netgi, galima
sakyti, gera.
Aplink stebimą namą tvyrojo ramuma. Durys buvo uždarytos.
Senasis raudonas kupė tebestovėjo prie namo kaip stovėjęs. FTB
„Malibu“ gatvėje nebebuvo, bet „Hummer“ tebestovėjo, kaip ir
mažasis baltas „kompaktas“ dvidešimties metrų atstumu nuo jo. Likę
automobiliai buvo pastebimai pasikeitę. Dieninės pamainos
darbuotojai grįžo namo, o naktinės pamainos – vyko iš jų.
Jiedu periodiškai perduodavo žiūronus vienas kitam. Ričeris,
pasisukęs vairuotojo krėsle ir nugarą atrėmęs į dureles, stebėjo padėtį
pro Turner per atdarą keleivio pusės durelių langą. Vaizdas per
žiūronus buvo tamsus, kontūrai sunkiai išskiriami. Žiūronai neturėjo
naktinio vaizdo gerinimo priemonių. Vis dėlto šį bei tą įžiūrėti
galėjai. Ričeriui už nugaros viena kryptimi greitai švilpė automobilių
procesija, paliekanti 101-ąjį ir įsiliejanti į 134-ąjį kelią. Niekas
nestojo ir nesiūlė pagalbos. Mašinos tik oro sūkuriais judino seno
visureigio kėbulą ir skubėjo savais keliais.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Jie ką tik buvo Vakarų Holivude. Kažką nusipirko naudotų
daiktų parduotuvėje, sumokėjo Baldačio kortele, o tuomet pavalgė
labai brangiame restorane, atsiskaitė Lozano kortele.
– Ko jiems galėtų reikėti naudotų daiktų parduotuvėje? –
paklausė Džuljeta.
– Nesvarbu. Svarbu tai, kad jie buvo Vakarų Holivude ir ten be
tikslo stūmė laiką, o tai reiškia, kad jie neturi, ką daugiau veikti,
pavyzdžiui, nesiima nustatinėti dabartinės ponios Deiton buvimo
vietos. Taigi manau, jog galime laikyti, kad jie ją jau žino.
– Kaip jie ją sužinojo?
– Nesvarbu kaip. Svarbu tai, ką jie ketina daryti toliau. Galbūt
Vakarų Holivude paprasčiausiai slapstėsi laukdami tamsos. Tokiu
atveju dabar jie tikriausiai prie namo, nusiteikę pradėti ilgą
stebėjimo procesą.
 – Mūsų vaikinų ten nebėra.
– Tai grąžink juos atgal. Nurodyk jiems kariška akimi stebėti
apylinkes ir išsiaiškinti taškus, kuriuos įgudusi komanda gali
pasirinkti kaip stebėjimo postus. Tinkamų apžvalgos taškų ten
nebus daugiau kaip keletas. Pavyzdžiui, jie tikrai nesėdės vidiniame
kaimynų kieme. Taigi turbūt jie gana toli. Lauko vadove nurodoma,
jog stebėtojo padėtis turi būti aukštesnė nei stebimo objekto. Galbūt
apylinkėse yra tuščias pastatas, vandens bokštas arba keliaaukštė
automobilių stovėjimo aikštelė. Tegu mūsų vaikinai sudaro
galimybių sąrašą, pasidalija ir imasi paieškų. Taip bus efektyviau.
Turime tai sutvarkyti šį vakarą.
– Naudotų daiktų parduotuvėje galima įsigyti ir ginklų.
– Bet jie jų neįsigijo. Yra privalomas laukimo laikotarpis.
Kalifornija turi atitinkamus įstatymus. Be to, jie išleido tik
trisdešimt dolerių.
– Tiek iš kredito kortelės. Bet galėjo būti neoficiali dalis
grynaisiais. Lozanas ir Baldačis jų lėktuve turėjo užtektinai.
– Nelegalus pirkinys? Tokiu atveju jie nebūtų valandų valandas
sėdinėję restorane. Bent jau netoliese. Būtų pernelyg nervinęsi. Būtų
važiavę kur nors kitur. Tokia mano nuomonė. Taigi galima manyti,
kad jie nėra ginkluoti.
– Tikiuosi, tu esi teisus, – pasakė Džuljeta. – Tai mažintų
komplikacijų tikimybę.

Turner apie pusvalandį stebėjo vietovę pro žiūronus, tuomet juos

markstydamasi ir trindama akis vėl perdavė Ričeriui. Jis praplatino
žiūronus, priderindamas juos prie savo akių geometrijos, pareguliavo
fokusavimo ašį, o tam jam prireikė gerokai pasukti reguliavimo
sraigtą. Arba jis yra pusiau aklas, arba Turner.
Turner pasakė:
– Noriu vėl paskambinti seržantei Lič. Kad įsitikinčiau, jog jai
viskas gerai.
– Perduok jai mano geriausius linkėjimus, – atsakė Ričeris.
Puse ausies klausydamasis Turner pokalbio, jis pro žiūronus
stebėjo, kas vyksta už trijų šimtų metrų. Bet nieko ten ypatingo
nevyko. „Hummer“ tebestovėjo, kur stovėjęs. Niekas nevaikščiojo
pro mėlynąsias fasadines duris. Seržantei Lič, atrodo, neiškilo jokių
problemų. Nei jai, nei jos bendrininkei Margaretai Vegai. Bent jau
šiuo metu, bent kol kas. Pokalbis vyko trumpai. Turner nieko aiškiai
nepasakė, bet iš to, ką buvo galima suprasti, Lič, atrodo, sutiko su
tuo, jog Rubikonas peržengtas ir vidurio kelio nėra: arba laimėti
banką, arba likti nuogam.
Mėlynosios durys tebebuvo uždarytos. Iš pradžių Ričeris žiūronus
laikė įbedęs į jas, bet po kurio laiko maždaug kas dvidešimt
sekundžių kokias keturias ėmė skirti skubiam apsižvalgymui
platėliau. Jis nužvelgė gatvę iki pat alkūninio posūkio, kur jie į ją
įsuko, gatvę prieš posūkį, prie maisto parduotuvės tebestovintį
kepinių sunkvežimį, tebegulintį dviratį, ant plytų riogsantį beratį
automobilį. Netgi Vainlando aveniu taip toli į pietus nuo greitkelio,
kaip toli į šiaurę nuo jo buvo advokato kontora.
Tuomet žiūronus vėl atgręžė į mėlynąsias duris, kurios iki šiol
neprasivėrė.
Paskui apžvelgė gatvę į kitą pusę, į dešinę iki pat galo, kur ji baigėsi
identiška, lyg veidrodine alkūne. Apskritai visa situacija buvo lyg ant
delno. Tokia pati zonų kaita, tos pačios skirtingoms zonoms
būdingos problemos ir reiškiniai. Tuomet vėl pagrindinė gatvė – tas
pats Vainlando aveniu, bet puskilometriu į pietus. Žvalgomas
kvartalas nebuvo visiškai stačiakampio formos. Dešinėje jis buvo
aukštesnis nei kairėje. Šiek tiek primenantis gairelę. Šiek tiek virš jo
dešiniojo kampo driekėsi greitkelis, dar kiek tolėliau stovėjo
advokatų kontora, o kiek žemėliau dešiniojo apatinio kampo matėsi
sena pigi užkandinė, skendinti šviesoje.
Ričeriui buvo akivaizdu, kuriuo keliu vaikščiojama tarp namelio ir
užkandinės.
Tuo keliu jis nuvedė žiūronus atgal prie mėlynųjų durų, kurios
tebebuvo uždarytos.

Durys atsivėrė likus minutei iki aštuonių vakaro. Tarpduryje vėl

pasirodė ji, lygiai tokia pat ir apsirengusi kaip pirmąjį kartą. Ta pati
ilgakojiška žirkliuojanti eisena, beveik gracinga, tokie patys plaukai,
tie patys marškinėliai ir švarkelis, tie patys batai. Turbūt irgi be
kojinių ir raištelių. Galbūt ta pati žaisminga veido išraiška, bet buvo
tamsu, o optika turi savų apribojimų.
Lygiai kaip pirmąjį kartą.
Bet šįsyk ji pasuko į priešingą pusę.
Mergaitė ėjo į rytus, o ne į vakarus. Tolyn nuo greitkelių
sankryžos. Pagrindinės gatvės link. Ėjo viena. Jokio palydovo, jokios
apsaugos. Ričeris parodė į ją; Turner linktelėjo.
Jis pasakė:
– Ar manai, jog kuriai nors iš jų jie būtų nepasakę?
– Akivaizdu, kad jie nepasakė vaikui, – atsakė Turner. – Juk negali
jai pasakyti: suradome tavo tėtį, bet nusprendėme jį suimti.
 – Ar jie gali atvirai viską pasakyti motinai? Ji vargu ar gali tikėtis
rimtos paramos vaikui, jei mane įkiš į belangę ir raktą įmes į šulinį.
– Kokia tavo versija?
– Jos niekas nelydėjo. Nors turėjo. Jei aš negaliu su ja susipažinti
jos namuose, turėčiau pamėginti su ja susitikti tuo metu, kai ji
išėjusi. Tai akivaizdu. Bet jos niekas nelydi. Vienintelė logiška
priežastis galėtų būti ta, kad jie joms nieko nepasakė ir negali
paaiškinti, kodėl jas visur turėtų lydėti keturi vaikinai, todėl jų ir
nėra.
– Be to, jie yra šykštuoliai. Jei viską atvirai pasakytų, turėtų skirti
pareigūną būstui saugoti. O tai kainuotų pinigų.
– Gerai, taigi jei mama ir vaikas yra masalas, tačiau to nežino ir
laisvai palieka būstą, tada Espino ar bet kurio kito galimybės
apsiriboja ilga uodega ir kartkartėmis pravažiuojančiais
automobiliais.
– Sutinku.
– Bet aplinkui nematyti jokio judėjimo ir neįsijungė jokio
automobilio variklis.
– Galbūt jie laukia, kol jų nebebus matyti.
– Pažiūrėsime, ar taip ir atsitiks.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Mergaitė pasuko už kampo
tolimajame gatvės gale ir dingo iš akių, bet prie jos namų niekas
nesukruto, joks automobilis nepajudėjo iš vietos.
– Galbūt yra dar viena komanda, – pasakė Turner.
– Ar patvirtintum tokį išlaidų biudžetą?
– Žinoma, patvirtinčiau.
– O jie? Jeigu jie net nepaskiria joms į namus moters pareigūnės?
 – Na, gerai, yra tik viena komanda, ir ta komanda nejuda. Ji yra
tingi ir susitaikiusi su situacija. Be to, išvažiavus gali būti sunku
užsitikrinti gerą automobilio stovėjimo vietą.
– Jie nejuda todėl, kad galvoja, jog aš esu bukas ir sustojęs prie jų
namo pasibelsiu į duris.
Tuomet gatvėje pasirodė automobilis, iš tolimosios pusės, įsukęs
nuo Vainlando aveniu ta pačia alkūne, kuria Turner su Ričeriu paliko
gatvę. Jo šviesos, pasisukiojusios kairėn ir dešinėn, galiausiai
nusidriekė išilgai gatvės, buvo akinamai ryškios. Pravažiavęs pro
„Hummer“, automobilis lėtai praslinko pro mėlynąsias duris, beveik
susilygiavo su mažuoju baltu „kompaktu“ ir sustojo. Tuomet skubiai
apsisuko ir nuvažiavo atgal, vėl pro namą, „Hummer“, iki pat
paskutinės laisvos automobilių vietos gatvėje, kuri turbūt buvo
gerokai toliau tikslo, nei vairuotojas pageidavo. Automobilis dailiai
sustojo kelkraštyje, šviesos išsijungė ir iš jo išlipo du vaikinai, tolimi
ir neryškūs, greičiau tik judantys šešėliai, vienas galbūt stambesnis už
kitą.
Driežo smegenys suvirpėjo, ir po milijardo metų Ričeris per colį
pasviro į priekį.
 PENKIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Žiūronai tokiu atstumu ne itin gelbėjo, apšvietimas menkas, taigi

Ričeris suvokė, jog gali ir apsirikti. Bet kurią dieną Kalifornijoje yra
beveik keturiasdešimt milijonų žmonių, ir dviem skirtingo dydžio
individams papulti į trečiojo stebėsenos lauką buvo ne toks jau
neįtikėtinas dalykas.
Vis dėlto net mažai įtikėtini įvykiai kartais nutinka, taigi Ričeris
įdėmiai stebėjo dvi figūras, nuolat reguliuodamas fokusavimo ašį,
kad vaizdas būtų kuo ryškesnis. Jie ėjo gatvės važiuojamąja dalimi,
ne šaligatviu, greitai, vienas šalia kito, vis artėdami prie Ričerio ir
šiam palikdami vis mažiau abejonių. Kai, praėję pro „Hummer“, jie
įžengė į žibinto šviesos ratą, Ričeris juos atpažino.
Jis matė vairuotoją iš pirmosios nakties, o šalia jo – didįjį vaikiną
skusta galva ir mažomis ausytėmis.
Jiedu sustojo priešais namą ir kurį laiką stovėjo, tuomet apsigręžė
ir sužiuro ta linkme, iš kur buvo atėję, tarytum tyrinėtų horizontą,
tada ėmė suktis ratu, lėtai, prieš laikrodžio rodyklę, mažais
šliaužiančiais žingsneliais, kartkartėmis vienas kitam kažką
parodydami, nusigręžę nuo namo ir žvelgdami šiek tiek aukštyn.
– Jie ieško mūsų, – pratarė Ričeris.
Vyrukai toliau pamažėle sukosi, kol, įveikę pusę apskritimo, išvydo
dešinįjį greitkelių susijungimo lanksto galą. Vaikinas mažomis
ausytėmis, atrodo, viską bematant suprato. Jo ranka pakilo aukštyn,
jis nubrėžė ore lanką iš kairės į dešinę ir atgal iš dešinės į kairę,
rodydamas plačią sritį, gaubiančią visą apylinkę, o tuomet priglaudė
delną sau prie krūtinės, tarytum sakydamas: „Ten yra tarytum
pirmoji žiūrovų eilė, o štai čia yra scena.“ Tuomet pakėlė plaštaką
prie akių ir ėmė įdėmiai tyrinėti lankstą, segmentas po segmento,
metras po metro, mėgindamas surasti geriausią apžvalgos tašką, kol
galiausiai jo žvilgsnis stabtelėjo, tarytum žiūrėtų į Ričerio žiūronus iš
kito jų galo.
– Jie mus surado, – pasakė Ričeris.
Turner patyrinėjo žemėlapį.
– Jie čia negali atsidurti labai greitai. Kelių situacija to neleidžia.
Jie mažomis gatvelėmis turės važiuoti iki pat „Holivudo taurės“
arenos, o tuomet 101-uoju grįžti mūsų link. Tai labai didelis gabalas.
– Vaikas vaikščioja niekieno netrukdomas.
– Jiems reikia ne jos, o mūsų.
– O mums reikia jos. Jie turėtų laikytis arčiau jos. Bent jau aš taip
elgčiausi.
– Jie nežino, kur ji nuėjo.
– Tai ne raketų mokslas. Jos mamos nėra namuose, ji iki aštuonių
žiūrėjo serialą, o tuomet išėjo ko nors užkrimsti.
– Tikiuosi, jie neketina jos paimti įkaite.
– Jie sumušė Murkroą vos ne iki mirties. Ir laikas ne jų
sąjungininkas.
– Tad ką dabar ketini daryti?
Ričeris neatsakė. Jis pamėtėjo žiūronus Turner ant kelių, užvedė
variklį, įjungė pavarą ir dirstelėjo sau per petį. Tuomet išvairavo
automobilį iš už stulpelių ir įsiliejo į transporto srautą. Įveikęs
greitkelius jungiančią kreivę, jis įsiliejo į 134-ąjį kelią, lėtoje
transporto srovėje ieškodamas pirmo išvažiavimo, kuris, jo
nuomone, turėjo būti labai greitai, ir tai būtų Vainlando aveniu. Ir iš
tiesų netrukus pasiekė kryžkelę, kur galėjo rinktis – važiuoti šiaurės
arba pietų kryptimi. Ričeris sudirgęs iš lėto prisispraudė prie posūkio
ir pasirinko pietų kryptį, siūlančią maršrutą, apglėbiantį apylinkę
šiek tiek aukštesniu lanku nei važiuojant į šiaurę. Įveikė vieną alkūnę,
kitą, dar šimtą metrų, kol priešakyje išvydo jau matytą gausiai
apšviestą pigią užkandinę.
O skersai Vainlando aveniu jos link žingsniavo ta pati mergaitė.
Ričeris sulėtino greitį ir leido jai pereiti gatvę maždaug ke-
turiasdešimties metrų atstumu, tuomet sekė akimis, kaip ji įžengia į
užkandinės kiemą. Kampe girdėjosi vaikiščių klegesys, jų buvo iš viso
galbūt aštuoni, berniukai ir mergaitės, be tikslo leidžiantys laiką ir
ramstantys tvoras šešėlyje, juokaujantys, gestikuliuojantys ir
besipuikuojantys vienas prieš kitą, kaip būdinga paaugliams.
Mergaitė pasuko tiesiai jų link. Galbūt ji čia atėjo visai ne pavalgyti.
Gal jau buvo pavalgiusi namuose. Ko nors iš šaldytuvo, pasišildė
mikrobangų krosnelėje. Gal šis apsilankymas reiškia tiesiog socialinį
gyvenimą po vakarienės. Eilinis pasimatymas su draugais iš seno
pasirinktoje vietoje, skirtas smagiai leisti vakarą.
Tai būtų neblogai. Kuo daugiau žmonių šalia, tuo saugiau.
Ji prisiartino prie vaikiščių; jie tarpusavyje pasikeitė keliomis
neišraiškingomis ir keliomis emocingomis frazėmis, nuskambėjo
kelios juoko papliūpos, siūbtelėjo šurmulio bangelės. Ričeris
privažiavo sankryžą ir turėjo greitai spręsti, ką daryti. Jis apsisprendė
spontaniškai ir, įsukęs į automobilių stovėjimo aikštelę, pastatė
automobilį tolimajame jos kampe. Mergaitė tebesikalbėjo su
paaugliais. Jos kūno kalba rodė atsipalaidavimą. Tai jos draugai. Jie
akivaizdžiai ją mėgo. Kompanijoje nebuvo jokio tarpusavio
varžymosi.
Bet po keliolikos minučių ji pasitraukė iš aktyvaus bendravimo;
jos kūno kalba sakė: „Dabar aš einu į save.“ Niekas nesistengė jos
sugrąžinti į būrelį, ir ji neatrodė tuo nusivylusi. Beveik priešingai.
Nors jai patiko draugų kompanija, dabar ji atrodė pasirengusi
mėgautis savąja. Atrodo, jai nebuvo didelio skirtumo, su kuo
bendrauti – su savimi ar kitais.
– Ji vienišė, – pastebėjo Turner.
– Ir aukšta, – atsakė Ričeris.
– Tai nebūtinai ką nors reiškia.
– Žinau.
– Mes negalime čia pasilikti.
– Aš noriu užeiti į vidų.
– Jokių susitikimų ir apsikabinimų. Ne dabar.
– Aš su ja nesikalbėsiu.
– Tu prie jos pritrauksi aplinkinių dėmesį.
– Tik jei tiedu mūsų draugai pastebės ir atpažins šį automobilį.
Turner nieko neatsakė. Ričeris stebėjo, kaip mergaitė patraukia
užkandinės durų rankeną ir dingsta kitapus jų. Užkandinė buvo
tradicinio stiliaus, su nerūdijančiojo plieno elementais, išlankstymais
ir trigubais apvadais kaip šeštojo dešimtmečio limuzinas, mažais
įrėmintais langeliais lyg garvežys ir neoninėmis raidėmis art deco
stiliumi. Viduje tvyrojo šurmulys. Žmonių buvo daug, susirinko
dienos patiekalo mėgėjai ir vėlyvo vakaro kavos gėrikai. Ričeris
puikiai išmanė užkandinių darbą. Žinojo jų ritmą. Jose praleido
šimtus valandų.
– Tik stebėjimas, – perspėjo Turner.
 – Sutinku, – atsakė Ričeris.
– Jokių kontaktų.
– Sutinku.
– Gerai, eik. Aš kur nors paslėpsiu automobilį ir lauksiu. Neįsivelk
į problemas.
– Tu taip pat.
– Paskambink man, kai būsi pasirengęs išeiti.
– Dėkui, – atsakė Ričeris. Jis išlipo iš automobilio ir nužingsniavo
skersai stovėjimo aikštelę. Girdėjo, kaip Vainlando aveniu dūzgia
mašinos, danguje gaudžia lėktuvo varikliai. Kaip stumdosi, klega ir
juokiasi pulkelis vaikų. Kaip jam už nugaros nuvažiuoja jų „Range
Rover“. Jis akimirkai stabtelėjo, įkvėpė ir iškvėpė.
Tuomet patraukė užkandinės durų rankeną ir žengė į vidų.
Užkandinės interjeras, kaip ir išorė, buvo įrengtas tradiciniu
stiliumi – nišos kairėje ir dešinėje, centre – platus baras, per porą
metrų atitrauktas nuo veidrodiško stiklo galinės sienos su durų anga
į virtuvę. Suolai nišose viniliniai, ilga baro taburečių eilė palei
prekystalį švietė chrominiu spindesiu ir pastelinėmis spalvomis,
panašiai kaip šeštojo dešimtmečio kabrioletai. Grindys buvo
padengtos linoleumu, o visi kiti horizontalūs paviršiai – laminatu,
rožiniu, mėlynu ar blyškiai geltonu, smulkiai raštuotu, kuriančiu
senoviškumo įspūdį, Ričeriui primenantį mokslo laikus, slaptingas
lygtis, aprašančias garso barjerą ar vandenilinės bombos veikimo
schemas.
Už prekystalio stovėjo žilas pakumpęs barmenas. Kairėje salės
pusėje darbavosi maždaug keturiasdešimties metų padavėja šviesiais
plaukais. Abu jie buvo kaip reikiant užsiėmę, nes lankytojų
prisirinko gausiai. Visos nišos kairėje buvo užimtos; kai kurie
žmonės vakarieniavo po darbo dienos, kai kurie – prieš naktinį
hipsterių kvarteto, pasiryžusio atgaivinti savojo laikmečio dvasią,
koncertą. Dešinėje patalpos pusėje liko dvi laisvos nišos. Prie baro
matėsi devyniolika užpakalių ir penkios neužimtos baro kėdės.
Mergaitė sėdėjo prie baro. Čia ji jautėsi taip, tarytum ši vieta būtų
buvusi jos nuolatinė buveinė pastaruosius penkiasdešimt metų.
Priešais ją ant bufeto gulėjo stalo įrankiai, servetėlė ir stovėjo
vandens taurė, bet maisto patiekta dar nebuvo. Šalia jos stovėjo
tuščia taburetė, kurią tučtuojau užėmė vaikinas, nešinas lėkšte. Ir dar
vienas klestelėjo ant kitos laisvos kėdės už devynių užimtų. Ričeris
pagalvojo, kad patogiausia mergaitę stebėti vienoje iš tuščių nišų, bet
reikia turėti omenyje maitinimo vietų etiketą; vienišas lankytojas,
tokiu metu užimantis visą keturiems žmonėms skirtą erdvę, nėra
pats mėgstamiausias asmuo.
Taigi Ričeris stovėjo netoli tarpdurio, nesugalvodamas, kaip čia
pasielgus, o blondinė padavėja, triūsianti kairėje, jo pasigailėjo ir
prisiartino, išspausdama kažką panašaus į malonią šypseną. Moteris
buvo pavargusi, ir šypsena atrodė nevykusiai. Jos žvilgsnis buvo
bejausmis ir nesuinteresuotas, praktiškai tuščias. Ji pasakė:
– Sėskitės, kur jums patogiau, kas nors netrukus prieis jūsų
aptarnauti.
Tai pasakiusi, ji vėl nusiskubino prie savo darbų, o Ričeris sąvoką
„kur patogiau“ suprato paraidžiui, taigi pasuko į dešinę ir
nužingsniavo tiesiai prie keturiems skirtos nišos.
Mergaitė stebėjo jo atspindį veidrodinėje sienoje.
Ir stebėjo visiškai atvirai. Jos akys buvo įsmeigtos į jo akis,
išnaudodamos veidrodinės sienos atspindžius, refrakcijas, spindulio
kritimo kampus ir visus tuos dalykus, kurių mokoma per fizikos
pamokas mokykloje. Ji nenusuko žvilgsnio netgi tada, kai jis žiūrėjo
jai tiesiai į akis.
„Jokių kontaktų“, – prisiminė jis savo pažadą.
Jis užėmė tuščią nišą, esančią per vieną tolėliau nei toji, kuri buvo
tiesiai priešais mergaitę. Kad geriau ją matytų petimi atsirėmė į langą
ir nugara atsigręžė į didžiąją patalpos dalį. Nematyti erdvės jam
nepatiko, bet kito pasirinkimo neturėjo. Pasirodė brunetė padavėja
su meniu ir panašia į tos blondinės mechanine šypsena.
– Vandens? – paklausė ji.
– Kavos, – atsakė jis.
Mergaitė ir toliau į jį stebeilijo veidrodinėje sienoje.
Jis nesijautė alkanas, nes valgiai, kuriais jį pavaišino Lozanas
Vakarų Holivude, būtų tikra šventė net karaliaus skrandžiui. Taigi
meniu jis išsyk pastūmėjo į šalį. Brunetės jo sotumas nesužavėjo. Jis
suprato, kad greitai padavėjos nepamatys. Ir tikrai nesulauks
nuolaidų.
Mergaitė jį tebestebėjo.
Jis gurkštelėjo kavos. Kava buvo gera. Vyriškis už prekystalio
mergaitei padavė lėkštę. Ji atitraukė akis nuo Ričerio tik tam, kad
barmenui kažką pasakytų, kas jį privertė nusišypsoti. Ant barmeno
uniformos puikavosi apsiūta etiketė su vardu – Artūras. Jis kažką
mergaitei atsakė, ji nusišypsojo, ir barmenas nuėjo sau.
Tuomet mergaitė į vieną ranką paėmė stalo įrankius ir servetėlę, į
kitą – lėkštę, nuslydo nuo taburetės ir, prisiartinusi prie Ričerio,
paklausė:
– Ar galiu atsisėsti prie jūsų?
 PENKIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Mergaitė paguldė ant stalo įrankius bei servetėlę, padėjo lėkštę ir

nužingsniavo prie baro pasiimti vandens. Ji pamojavo barmenui
vardu Artūras ir parodė jam į nišą, leisdama suprasti – „aš persikeliu
tenai“. Grįžusi su vandens taure, ją pastatė šalia savo lėkštės ir įsitaisė
ant vinilinio suolo tiesiai prieš Ričerį. Iš arti ji atrodė kaip ir iš toli,
tačiau jos išvaizdos detalės, suprantama, buvo ryškesnės. Ypač akys,
kurios drauge su burna veidui teikė sykiu smalsią ir pašaipią išraišką.
Ričeris paklausė:
– Kodėl sugalvojai prie manęs prisijungti?
– O kodėl ne? – paklausė ji.
– Tu manęs nepažįsti.
– Ar tu pavojingas?
– Galiu būti ir pavojingas.
– Artūras po prekystaliu laiko koltą „Python“, beveik tiesiai prieš
tą vietą, kur jūs sėdite. O kitą kitame gale. Abu užtaisyti. Devynių
milimetrų kulkomis. Dvidešimties centimetrų vamzdžiai.
– Tu čia daug valgai?
– Praktiškai visada, bet teisingiausia būtų sakyti „dažnai“. Nedaug.
Daug reiškia kiekybę, o aš labiau mėgstu mažas porcijas.
Ričeris nieko neatsakė.
– Atleisk, – pasakė ji. – Aš iš prigimties pedantiška.
– Kodėl prie manęs priėjai? – paklausė Ričeris.
 – Kodėl aš šiandien tris kartus mačiau jūsų automobilį?
– Kada buvo trečiasis kartas?
– Technine prasme tai buvo pirmasis kartas. Aš sėdėjau advokato
kontoroje.
– Kodėl?
– Iš smalsumo.
– Ką norėjai sužinoti?
– Aiškinausi, kodėl mes po tris kartus per dieną matome tuos
pačius automobilius.
– Mes?
– Tie, kurie nėra akli, – atsakė ji. – Nevaidinkite kvailio, pone.
Kažkas čia vyksta, ir mums būtų labai malonu žinoti, kas būtent. O
jūs atrodote panašus į tokį, kuris galėtų mums papasakoti. Jei aš
gražiai paprašyčiau.
– Kodėl manai, kad galėčiau tau papasakoti?
– Nes esate vienas iš jų, visą dieną sukančių ratus aplinkui, kažką
šnipinėjančių.
– O kaip tu pati manai, kas čia vyksta? – paklausė Ričeris.
– Mes žinome, kad jūs visi sulindę į advokato kontorą. Ir visi
sulindę į mūsų gatvę. Todėl spėjame, kad kažkas iš mūsų gatvės yra
advokato klientas, ir jie drauge čia užsiima kažkokiais nešvariais
reikalais.
– Kas konkrečiai iš jūsų gatvės?
– Tai ir yra svarbiausias klausimas, ar ne? Apie tai galima spėlioti
pagal apgaulingus judesius, kuriuos darote su savo mašinomis. Mes
manome, kad jūs stengiatės būti kuo arčiau savojo taikinio, bet ne
tiesiai priešais jį, nes tai būtų pernelyg akivaizdu. Bet kaip arti? Štai
šito mes ir nežinome. Jūs galite stebėti daug skirtingų namų, jums
tereikia kartkartėmis šiek tiek pavažiuoti, pakeisti vietą.
– Koks tavo vardas? – paklausė Ričeris.
– Prisimenate tą koltą „Python“?
– Prisimenu. Užtaisytas.
– Mano vardas yra Sem.
– O pavardė?
– Sem Deiton. O koks jūsų vardas?
– Ar tai tikrai yra viskas, ką žinai apie gatvėje vykstančią operaciją?
– Nekvailinkite mūsų savo kvailais klausimais. Manau, mes ir taip
nemažai nuveikėme, kad tiek susigaudytume. Jūs, atrodo, tuo
klausimu kaip reikiant užsiklijavę burnas? Gerai pasakyta, tiesa?
Užsiklijavę burnas? Bet viską išduoda tai, kad jūsų automobiliai
nuolat važinėja tarp advokato kontoros ir vietos, kur aš gyvenu. Aš
suprantu, kodėl jūs tai darote, bet toks važinėjimas išduoda ryšį.
– Niekas su tavimi apie tai nekalbėjo?
– Kodėl kas nors turėtų su manimi apie tai kalbėti?
– Ar tavo mama nieko nesakė?
– Ji nekreipia dėmesio. Ji labai įsitempusi.
– Dėl ko?
– Dėl visko.
– O kaip dėl tavo tėčio?
– Aš neturiu tėčio. Na, biologine prasme aš jį, be abejo, turiu, bet
niekada nesu jo mačiusi.
– O brolių ar seserų?
– Neturiu.
– Kaip tu manai, kas mes tokie esame? – paklausė Ričeris.
 – Federaliniai agentai, aišku kas. Narkotikų kontrolės tarnyba,
Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų kontrolės tarnyba ar FTB.
Čia juk Los Andželas. Čia visada kvepia narkotikais, ginklais ar
pinigais.
– Kiek tau metų?
– Beveik penkiolika. Jūs man dar nepasisakėt savo vardo ir
pavardės.
– Ričeris, – atsakė Ričeris, atidžiai stebėdamas mergaitę. Bet
neišvydo jokios reakcijos. Jokios kibirkšties. Jokio nušvitimo,
„AHA“ ar „O, Dieve!“ momento, kuris, Ričerio supratimu, labiau
būdingas vaikams. Jo pavardė jai nieko nereiškia. Visiškai nieko. Šios
pavardės prie jos niekas neminėjo.
– Tai ar pasakysite man, kas čia vyksta? – paklausė ji.
– Tavo vakarienė baigia atšalti, – pasakė Ričeris. – Štai kas vyksta.
Tu turėtum pradėti valgyti.
– O jūs valgote?
– Aš jau pavalgiau.
– Tada dėl ko čia atėjote?
– Dėl gražumo.
– Artūras labai gėrisi jūsų gražumu. Iš kur jūs esate?
– Aš važinėju visur.
– Vadinasi, esate federalinis agentas.
Ji ėmė valgyti savo patiekalą, kurio pavadinimas, Ričeris neabejojo,
yra „Nuostabusis mamos kotletas“. Maltos jautienos ir pomidorų
padažo kvapas buvo su niekuo nesupainiojamas. Apie miesto
užkandines jis žinojo praktiškai viską. Jose praleido šimtus valandų
ir valgė visko, ko tik jose įmanoma užsisakyti.
Ji paklausė:
 – Tai ar aš teisi? Tai advokato ir kliento reikalai?
– Iš dalies, – atsakė Ričeris. – Bet tarp jų nėra slapto susitarimo.
Tai daugiau susiję su žmogumi, kuris gali apsilankyti pas vieną iš jų.
Arba pas abu.
– Trečioji šalis? Su pretenzijomis?
– Kaip ir.
– Vadinasi, čia ruošiama pasala? Jūs laukiate, kol pasirodys tas
žmogus? Ketinate jį suimti mano gatvėje? Būtų labai kieta. Jei tai,
žinoma, atsitiks ne advokato biure. Ar galite rinktis? Jei galite, gal
galėtumėte tai padaryti mano gatvėje? Bent jau apie tai pagalvokite.
Gatvėje saugiau. Tas prekybos kvartalas labai judrus. Ar tas žmogus
pavojingas?
– Ar nieko nematei aplink vaikštinėjant?
– Tik jūsų žmones. Jie sėdi savo automobiliuose ir visą dieną stebi
gatvę. Ir jūsų mobiliąsias komandas. Nuolat atvažiuoja vaikinas
sidabriniu „Malibu“.
– Nuolat?
– Na, gal teisingiau būtų pasakyti – dažnai. Ir du vaikinai
išnuomotu automobiliu. Ir jūs du su „Range Rover“. Bet
nepastebėjau nė vieno atskiro žmogaus, kuris atrodytų pavojingas.
– Kas tai per vaikinai, tie išnuomotame automobilyje?
– Vieno iš jų keistos formos galva. Ir apkarpytos ausys.
– Apkarpytos?
– Pradžioje iš tolo man atrodė, kad jos yra tiesiog mažos. Bet iš arti
matyti, kad jos yra apkarpytos. Tarytum maži šešiakampiai.
– Kada iš arti matei tą vaikiną?
– Šiandien popiet. Jis stovėjo ant šaligatvio ties mano namais.
– Ar jis ką nors sakė?
 – Nieko nesakė. Kam jam sakyti? Aš nei advokatė, nei klientė, nei
turiu kam nors pretenzijų.
Ričeris tarė:
– Aš negaliu tau daug pasakoti, bet tie du vaikinai yra ne su
mumis. Jie ne iš mūsų kompanijos, supratai? Faktiškai jie gali būti
problemos dalis. Taigi jų pasisaugok. Ir pasakyk tą patį savo
draugams.
– Nelabai kokios naujienos, – atsakė mergaitė.
Tą akimirką suskambo Ričerio mobilusis telefonas. Jis nebuvo
pripratęs jį nešiotis, todėl iš pradžių pagalvojo, kad skambinama
kažkam kitam. Taigi nekreipė į skambutį dėmesio. Bet mergaitė tol
žiūrėjo į jo kišenę, kol jis susivokė, jog skamba jo telefonas, ir jį
išsitraukė. Ekrane mirgėjo išsaugotas Turner telefono numeris.
Jis atsiprašė ir atsiliepė. Turner sunkiai alsavo. Ji pasakė:
– Aš važiuoju atgal, tučtuojau būk lauke šalia užkandinės.
Jos balsas buvo persmelktas stiprių emocijų.
Taigi Ričeris skubiai atsisveikino, paliko Sem Deiton vieną sėdėti
nišoje, išskubėjo į lauką ir nurisnojo per automobilių stovėjimo
aikštelę gatvės link. Po minutės kairėje nušvito aukštai ir plačiai
išdėstyti priekiniai automobilio žibinai, greitai artėjantys jo link.
Senasis „Range Rover“, lekiantis iš pietų, labai skubantis. Jo šviesų
pluoštas akimirkai švystelėjo į jį, automobilis čiūžtelėjo prie
šaligatvio ir, cypdamas ratais, sustojo šalimais. Ričeris truktelėjo
dureles ir įsmuko vidun.
– Kas atsitiko? – paklausė jis.
– Situacija tapo šiek tiek nevaldoma, – atsakė Turner.
– Ar labai blogai?
– Ką tik nušoviau žmogų.
 PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Turner pasuko Venturos greitkeliu į vakarus ir prabilo:

– Galvojau, kad advokato kontora šiuo metu jau bus uždaryta
nakčiai kaip ir visas rajonas ir kad stebėtojai taip pat bus pasitraukę,
todėl nuėjau tenai pasidairyti, nes yra dalykų, kuriuos mums ateityje
gali būti naudinga žinoti, pavyzdžiui, kokie advokatų kontoros
užraktai ir kokia signalizacija. Beje, abu yra gan elementarūs. Esant
reikalui, juos galima įveikti per penkias minutes. Tuomet pažiūrėjau
į žemėlapį ir supratau, kad lengvai galiu patekti į Malholando kelią.
Man visada norėjosi pralėkti Malholando keliu, kaip Džimenui iš
filmo. Nusprendžiau, kad, jei vaikas su tavimi vakarieniauja, tai
turėtų užtrukti mažiausiai trisdešimt minučių, o tai suteikia man
laiko asmeninei ekskursijai, kuriuo aš ir pasinaudojau.
– Ir? – paklausė Ričeris, norėdamas paspartinti jos pasakojimą.
Žmonių šaudymas susijęs su įtampa, o įtampa yra sudėtingas
dalykas. Žmonės skirtingai į ją reaguoja. Kai kurie ją uždaro savyje,
kai kurie ją iškalba. Akivaizdu, kad Turner yra kalbėtoja.
– Mane sekė, – pasakė ji.
– Tai buvo kvaila, – pasakė jis, nes jai nepatiko jo automatiniai
pritarimai.
– Persekiotoją aš pastebėjau gan anksti, tik nesupratau, kas jis.
Kiaurai per jo langus švietė toliau važiuojančio automobilio šviesos
ir buvo matyti, kad automobilyje jis vienas. Tad ilgai apie jį ir
negalvojau. Daug žmonių mėgsta pasivažinėti Malholando keliu, tad
manęs nestebino, jog jis važiuoja ta pačia kryptimi.
– O kas nustebino?
– Jis važiavo tuo pačiu greičiu kaip ir aš. Tai buvo nenatūralu.
Greitis yra asmeniškas dalykas. O aš dažniausiai važiuoju labai lėtai.
Paprastai žmonės kemšasi man už nugaros ir, sulaukę progos, lenkia.
Bet tas vaikinas visą laiką laikėsi man iš paskos. Tarytum jį būčiau
vilkusi ant virvės. Man tapo aišku, kad jis nėra nei iš 75-ojo karo
policijos padalinio, nei iš FTB, nes niekas iš jų nežino, ką mes
vairuojame, taigi tai turėjo būti du mūsų draugai. Tačiau
automobilyje sėdėjo tik vienas vaikinas, ne du, vadinasi, arba tai dar
kas nors kitas, arba jie pasidalijo ir dabar medžioja individualiai.
Taigi man tai greitai nusibodo. Filmuose rodoma, kad Malholando
kelyje įvykiai klostosi spėriai, todėl nusprendžiau, kad geriausia būtų
sustoti pirmoje pasitaikiusioje kryžkelėje, tarytum pasiunčiant jam
pranešimą, kad aš jį demaskavau ir jis turi galimybę rinktis – arba
garbingai pripažinti pralaimėjimą ir toliau važiuoti savais keliais,
arba būti visišku nevykėliu ir sustoti bei susidurti su manimi.
– Ir jis sustojo?
– Žinoma, sustojo. Tai buvo trečiasis iš tų keturių, šį rytą sėdėjusių
tame įlenktame automobilyje. Tas, kurį tu vadini vairuotoju iš
pirmojo vakaro. Jiedu pasidalijo ir medžiojo po vieną.
– Džiaugiuosi, kad tai buvo jis, o ne tas kitas.
– Jis atrodė rimtai nusiteikęs.
– Kiek rimtai?
– Labai rimtai.
– Jis grynas mėšlas, – pasakė Ričeris. – Tik maisto gadintojas. Jis
tas, kuriam nuo manęs kliuvo antrajam. Dar prastesnis nei tas, kuris
šį vakarą mus pavaišino vakariene.
– Su juo viskas baigta, – pasakė Turner. – Sutvarkyti jį buvo ne
sunkiau, nei atimti saldainį iš vaiko.
– Ką reikėjo atimti?
– Jis turėjo pistoletą.
– Tai šiek tiek išlygina šalių galimybes.
– Išlygino, bet tik trims ketvirčiams sekundės, po kurių jis
nebeturėjo ginklo, o tai reiškė, kad jį turėjau aš, ir vidinis balsas
mano galvoje spiegė: „Pavojus, pavojus, pavojus, šauk tiesiai į
centrą!“, ir aš nespėjau mirktelėti, kai supratau, kad reikalas atliktas,
tiesiai į širdį. Tas vaikinas mirė dar nespėjęs pasiekti žemės.
– Ir kokiu klausimu tau dabar manęs reikia?
– Ar nori man pasakyti, kad manęs nepaguosi?
– Nesu čia labai stiprus.
– Laimė, aš esu profesionali karė ir man nereikia paguodos.
– Tad kaip galėčiau tau padėti?
– Tau reikia paslėpti kūną. Aš negaliu jo pakelti.

Malholandas atrodė lygiai kaip filmuose, tik ne toks grandiozinis.

Jie į jį įsuko ir nuriedėjo atsargiai kaip specialieji agentai, pasirengę
nestoti ir važiuoti toliau, jei pamatys, jog mirksinčios lemputės ir
trikdžių prisodrintos radijo stotelių sąšaukos jau įvykio vietoje. Bet
šalutinio kelio šalikelėje nieko nebuvo. Taigi jie sustojo. Transporto
intensyvumas buvo menkas. Pavienės mašinos, nieko pavojingo.
Bet naktinis miesto vaizdas įsukus į šalutinį kelią atrodė
įspūdingai. Turner pasakė:
– Ne laikas grožėtis, Ričeri.
 Negyvas vaikinas gulėjo ant nugaros ties priekiniu savo
automobilio kampu, kelius atmetęs į šalis. Be jokios abejonės, tai
buvo tas pats vairuotojas iš pirmojo vakaro. Jo krūtinėje žiojėjo
skylė.
– Koks tai ginklas? – paklausė Ričeris.
– „Glock 17“.
– Kuris šiuo metu yra kur?
– Nuvalytas ir įkištas atgal į jo kišenę. Reikia sugalvoti, kaip
žaisime.
– Yra tik dvi galimos išeitys, – atsakė Ričeris. – Arba Los Andželo
policininkai jį suras anksčiau, arba vėliau. Geriausia būtų jį įmesti į
griovį. Ten jis pragulėtų galbūt kokią savaitę. Galbūt jį suėstų žvėrys.
Arba bent apkramtytų, ypač pirštus. Įsitempti jį į automobilį būtų
daug blogiau. Nesvarbu, ar mes tai inscenizuosime kaip savižudybę,
ar kaip žmogžudystę, pirmasis dalykas, kurio jie imsis, bus pirštų
atspaudų paieška, o tuomet Fort Bragas pašėls, ir visas šis reikalas
bus išvyniotas nuo kito galo.
– Ne nuo mūsų norimo galo, ir tau tai tikrai neparanku.
– O tau paranku?
– Aš tik noriu, kad šis reikalas būtų išvyniotas. Ir man nerūpi, kas
tai padarys.
– Tuomet esi mažiausiai laukinis žmogus iš visų, kokius man teko
sutikti. Jie apšmeižė tave bjauriausiu įmanomu būdu. Tu turėtum
trokšti nupjauti jų galvas buku virtuviniu peiliu.
– Ne bjauriau, nei jie apšmeižė tave su Didžiuoju Šunimi.
– Būtent. Todėl ketinu sustoti ir nusipirkti stalo peilį. Taigi duok
man progą pasportuoti. Tai, kad jis keletą dienų pabus griovyje,
niekam nepakenks. Nes net jei mes patys šito reikalo neužbaigsime,
tai padarys Los Andželo policijos departamentas ir Fort Bragas,
galbūt kitą savaitę, kai galiausiai ras šį vaikiną. Bet kuriuo atveju
reikalas bus išnarpliotas.
– Gerai.
– Ir pasilaikysime sau „Glock“.

Taip jie ir pasielgė, drauge su pistoletu pasiėmė ir piniginę bei

mobilųjį telefoną. Tuomet Ričeris paėmė kūną už puspalčio atlapų
ir, pakėlęs nuo žemės, nusvirduliavo su juo taip arti griovio krašto,
kiek tik drįso. Daugelis mėginimų atsikratyti kūnu griovyje patiria
nesėkmę. Kūnas tiesiog pakimba šlaite, tenusiridenęs porą metrų
arba dėl per lėkšto šlaito, arba dėl per silpno postūmio. Todėl
Ričeris, kaip kūjo metikas olimpinėse žaidynėse, apsuko kūną aplink
save du pilnus ratus – arti žemės nuo gatvės pusės, aukštai ore nuo
griovio – ir paleido jį skristi į tamsą. Kurį laiką buvo girdėti
lūžinėjančios medžių šakos ir akmenų dundesys, tuomet viskas
nutilo, tik kiek žemiau tolumoje gaudė miestas.

Jie apsisuko ir nuvažiavo atgalios per Lorel Kanjono rajoną.

Vairavo Ričeris. Turner išardė pistoletą, jį patikrino, tuomet vėl
surinko ir įsikišo į kišenę. Vienas devynių milimetrų šovinys buvo
lizde, dar penkiolika – dėtuvėje. Tuomet atskleidė piniginę. Jos
turinys buvo panašus į kitų komandos narių. Storas dvidešimtinių
paketas, keletas smulkesnių banknotų, visas skyrius prikimštas
galiojančių kredito kortelių. Šiaurės Karolinoje išduotas vairuotojo
pažymėjimas su to vaikino nuotrauka. Vaikinas buvo vardu
Džeisonas Kenetas Rikardas, savo žemiškąją kelionę užbaigęs likus
mėnesiui iki dvidešimt devintojo gimtadienio. Jis nebuvo
užsiregistravęs kaip organų donoras.
Jo telefonas pigus, panašus į porą tų, kuriuos Ričeris ir Turner
nusipirko vaistinėje-buitinių prekių parduotuvėje. Be abejo,
neatsekamas, skirtas konkrečiai misijai, su iš anksto apmokėta
pokalbių sąskaita. Jo adresatų sąrašą sudarė trys eilutės – pirmieji du
adresatai įvardyti kaip „Pitas L“ ir „Ronis B“, akivaizdžiai
atitinkantys Lozano ir Baldačio asmenis, o trečiasis – tiesiog
„Šragas“. Pokalbių registras rodė labai menką aktyvumą. Jokių
skambučių iš šio telefono ir tik trys į jį, visi iš Šrago.
Turner pasakė:
– Šragas turbūt yra tas didelis vaikinas mažomis ausytėmis.
Atrodo, jam priklauso grupės lyderio vaidmuo.
– Jos nėra mažos, – pasakė Ričeris. – Jos apkarpytos.
– Kas apkarpytos?
– Jo ausys.
– Iš kur tu žinai?
– Man sakė ta mergaitė. Ji jas matė iš arti.
– Tu su ja kalbėjaisi?
– Ji užkandinėje pati užmezgė kontaktą.
– Kam jai taip elgtis?
– Ji galvoja, kad mes esame federaliniai agentai. Ji nori išsiaiškinti,
kas vyksta jos gatvėje. Tikėjosi, kad jai pateiksime detalių.
– Kur ji matė tą vaikiną su ausimis?
– Prie įvažiavimo į savo namą.
– Ji tikrai nežino, kas vyksta?
 – Nežino net apie ieškinį dėl tėvystės. Mano pavardė jai visiškai
nieko nesakė. Jos mama jai tikrai nieko neužsiminė apie savo
parodymus. Ji net nežino, kad jos mama turi advokatą. Ji galvoja,
kad toks sąmyšis kilo dėl kurio nors iš kaimynų.
– Tau nereikėjo su ja kalbėtis.
– Neturėjau pasirinkimo. Ji pati atsisėdo prie mano stalelio.
– Su visiškai nepažįstamu žmogumi?
– Užeigoje ji jaučiasi saugi. Barmenas, atrodo, ją globoja.
– Kokia ji?
– Ji yra šauni mergaitė.
– Gali būti tavo?
– Kol kas ji yra geriausia kandidatė. Galima sakyti, tokia pat keista
kaip ir aš. Bet aš vis tiek neprisimenu jokios moters Korėjoje. Bent
jau iš to paskutiniojo karto.
– Sakai, apkarpytos ausys? – paklausė Turner.
– Kaip maži šešiakampiai, – pasakė Ričeris. – Niekuomet nieko
panašaus neteko girdėti.
– Man taip pat.
Ričeris išsitraukė mobilųjį telefoną ir paskambino Edmonds.
Vakarinėje pakrantėje buvo devynios valandos vakaro, o tai reiškė,
kad rytinėje pakrantėje vidurnaktis, bet jis buvo tikras, kad
Edmonds atsilieps. Ji yra idealistė. Nuskambėjo septyni šaukimo
signalai, tuomet Edmonds pakėlė ragelį, kaip ir aną kartą, sunkokai
versdama liežuvį. Ričeris paklausė:
– Turite šratinuką?
– Turiu, taip pat ir popieriaus, – atsakė Edmonds.
– Man reikia, kad Žmogiškųjų išteklių valdyboje patikrintumėte
dar dviejų žmonių dosjė. Beveik neabejotina, kad jie yra iš tos pačios
Fort Brago logistikos kompanijos, bet man reikia patvirtinimo.
Pirmasis yra Džeisonas Kenetas Rikardas, o antrasis yra vaikinas,
vadinamas Šragu. Nežinau, ar tai jo vardas, ar pavardė. Pamėginkite
išsiaiškinti, kas jis per vienas. Beje, jo, atrodo, sužalotos ausys.
– Ausys?
– Tie daiktai galvos šonuose.
– Neseniai šį vakarą kalbėjausi su majore Salivan. Armijos
sekretoriatas spaudžia kuo greičiau užbaigti Rodrigeso bylą.
– Dar greičiau būtų tiesiog atsisakyti kaltinimų.
– Taip neatsitiks.
– Gerai, palikite tai man, – atsakė Ričeris. Jis baigė pokalbį, įsidėjo
telefoną į kišenę ir vėl suėmė vairą abiem rankomis. Lorel Kanjono
bulvaras buvo niekam tikęs pavadinimas keliui, kuriuo jie važiavo.
Taip, jis driekiasi Lorel Kanjono rajone, jo siaura juosta banguoja
prestižinėmis vaizdingomis apylinkėmis, bet tai nėra bulvaras.
Bulvaras yra plati, tiesi, „paradinė“ gatvė, neretai abipus apsodinta
rinktiniais medžiais ar išpuošta kitais aplinkos elementais. Terminas
kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio boullewerc, reiškiančio
tvirtovę ar pylimą, kuris ir pagimdė bulvaro idėją. Bulvaras yra
ištaigingas pylimo viršus, ilgas, platus ir lygus, idealus pasivaikščioti.
Tuomet jie pasuko į Venturos bulvarą, kuris neprilygo Venturos
greitkeliui, tačiau visgi buvo platus ir tiesus. Venturos greitkelis
driekėsi priekyje, Juniversal Sičio rajonas dunksojo dešinėje,
o Studijo Sitis – kairėje.
– Palauk, – pasakė Ričeris.
– Ko palaukti? – paklausė Turner.
– Didžiojo Šuns advokatas dirbo Studijo Sityje. Į dešinę nuo
Venturos bulvaro. Pamenu iš jo rašytinių parodymų.
 – Ir?
– Galbūt jo kontoros spynos ir signalizacija taip pat nėra itin
geros.
– Tai didelis žingsnis, Ričeri. Su tuo susijusi krūva kitų
nusikaltimų.
– Bent jau užmeskime akį.
– Aš čia būsiu pašalinis žmogus.
– Tu bet kada gali atšaukti susitikimą, – atsakė Ričeris. – Laikyk
du nykščius ant mygtuko ir, esant reikalui, paspausk, lyg paleisdama
branduolinį užtaisą.
Jis pasuko į kairę ir spėjo nedaug pavažiuoti, kai suskambo
telefonas. Garsi elektroninė trelė, tarytum koks išprotėjęs paukštelis
giesmininkas. Ne jo telefonas ir ne Turner, bet Rikardo, gulintis ant
galinės sėdynės šalia jo tuščios piniginės.
 PENKIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Ričeris ištiesė ranką, pagrabinėjo ant galinės sėdynės ir suradęs

paėmė telefoną. Jis garsiai skambėjo ir vibravo jo rankoje. Ekrane
švietė užrašas „Įeinantis skambutis“ – tai buvo perteklinė
informacija, turint omenyje, kad įrenginys skambėjo ir vibravo, bet
ekrane taip pat figūravo ir žodis „Šragas“, o ši informacija jau buvo
naudinga. Ričeris pakėlė aparatą prie ausies ir atsiliepė:
– Klausau?
– Rikardai? – pasigirdo balsas.
– Ne, – atsakė Ričeris. – Čia ne Rikardas.
Tyla.
Ričeris tęsė:
– Ką jūs sau galvojat? Krūva sandėlininkų prieš 110-ojo padalinio
žmones? Kiekvienas iš mūsų vertas trijų. Santykiai su jumis mums
kaip treniruotė su bokso kriauše. Tu esi viskas, kas iš jūsų komandos
liko. Esi vienas kaip pirštas. Ir esi kitas eilėje. Kaip jautiesi?
Tyla.
Ričeris kalbėjo toliau:
– Jie neturėjo tau užkrauti tokios naštos. Tai nesąžininga. Aš tai
žinau. Žinau, kokie yra Pentagono žmonės. Man nesvetima
užuojauta. Galiu tau padėti iš šios situacijos išbristi.
Tyla.
Ričeris paliepė:
 – Pasakyk man jų vardus, važiuok tiesiai į Bragą, ir aš tave paliksiu
ramybėje.
Tyla. Tuomet prie ausies pasigirdo tankus pypsėjimas, o ekrane
atsirado užrašas „Pokalbis baigtas“. Ričeris mestelėjo telefoną ant
galinės sėdynės ir pasakė:
– Aš pasiūlysiu dar kartą, bet trečio karto nebebus.

Jie važiavo toliau, ir netrukus juos apglėbė Studijo Sičio rajonas,

tirštas ir intensyvus. Bulvaro pakraščiais driekėsi įstaigos, vienos
įsikūrusios savo pastatuose, kitos susigrūdusios nuomotose erdvėse
prekybos kvartaluose, panašiuose į tą Šiaurės Holivude. Kai kuriuos
pastatus ir pastatų grupes nuo pagrindinės gatvės skyrė vos vienos
juostos gatvelė, kiti atsitraukę tolėliau, anapus jiems priklausančių
stovėjimo aikštelių. Pastatų numerius įžiūrėti buvo sunku, nes
daugelio fasadų apšvietimas jau išjungtas. Jie du kartus pasiskubino
išsukti iš gatvės į stovėjimo aikštelę ir turėjo grįžti atgal. Bet
netrukus rado reikiamą pastatą – šviesiai žalios spalvos, penkių biurų
pločio. Didžiojo Šuns advokato biuras turėjo būti centriniame iš jų.
Tačiau biuro ten nebuvo.
Centrinėje patalpoje veikė mokesčių konsultacinės firmos. „Se
Habla Español“ ir dar koks šimtas kitų kalbų.
Turner pasakė:
– Padėtis per šešiolika metų gerokai pasikeičia. Per tiek laiko
nemažai kas išeina iš darbo.
Ričeris tylėjo.
– Ar esi tikras, kad tai teisingas adresas? – paklausė ji.
– Manai, aš susipainiojau?
 – Tau būtų galima atleisti.
– Dėkui, bet aš esu tikras, kad adresas teisingas.
Ričeris paėjėjo arčiau, kad geriau įsižiūrėtų. Patalpos stilius buvo
toli gražu ne paskutinės mados. Ženklai, skelbimai ir savireklamos
elementai atrodė stilistiškai pastebimai senstelėję. Advokatas iš šios
vietos matyt, pasitraukė jau senokai.
Kažkur patalpų gilumoje spingsojo švieselė.
– Ją junginėja užprogramuotas laikmatis, – pasakė Turner. –
Saugumo dėlei. Viduje nieko nėra.
– Dabar žiema, – atsakė Ričeris. – Prasideda mokesčių metas.
Viduje kažkas yra.
– Ir?
– Mes galėtume su juo pasikalbėti.
– Apie ką? Ar nori susigrąžinti mokesčių permoką?
– Jis, be abejo, persiunčia senajam šeimininkui adresuotą paštą.
Gal netgi jį pažįsta. Galbūt senasis šeimininkas tebėra patalpų
savininkas.
– Galbūt senasis šeimininkas mirė prieš dešimt metų. Arba išsikėlė
į Vajomingo valstiją.
– Tam išsiaiškinti tėra vienas būdas, – atsakė Ričeris. Jis žengė
artyn ir garsiai pabarbeno į stiklą. – Šiuo vėlyvu metu bus geriau, jei
kalbėsi tu, – pridūrė jis.

Džuljeta paskambino Romeo, nes kai kurios pareigos priklausė

jam, ir pasakė:
 – Šragas man sako, kad Ričeris turi Rikardo telefoną. Reikia
manyti, ir jo ginklą. Ir žino, kad jie yra sandėlininkai iš Brago.
– Jis tai susigaudė iš Zadrano duomenų, – atsakė Romeo. – Tą
liniją išvesti lengva.
– Mums liko tik vienas žmogus. Mes beveik be gynybos.
– Šragas šio to vertas.
– Prieš juos? Mes jau praradome tris vyrus.
– Ar tu bijai?
– Žinoma, kad bijau. Mes pralaimime.
– Ar turi kokią nors idėją?
– Laikas, – atsakė Džuljeta. – Mes žinome Ričerio tikslą. Reikia
Šragui duoti leidimą.

Kurį laiką atrodė, kad Turner teisi ir viduje išties nieko nėra,
o šviesą iš tiesų valdo saugumo sumetimais įjungtas laikmatis, bet
Ričeris atkakliai laikėsi ir galiausiai pasirodė vyriškis, piktais rankų
gestais leidžiantis suprasti: „Eikit lauk!“ Ričeris į tai atsakė kvietimo
gestu. Vyriškis sutrikęs sustojo, gestais rodė „aš nepriimu naktinių
svečių“, o Ričeris, jausdamasis kaip vaikas filme, vidur nakties
išsiųstas pas gydytoją vaistų, dar įnirtingiau ėmė gestikuliuoti:
„Ateik greičiau, senis Džebas gyvas užkastas mokesčių
dokumentacijos krūvoje!“ Vyrukas neišlaikė pirmas. Jis piktai
prunkštelėjo ir vestibiuliu nužingsniavo durų link. Priėjęs atrakino
užraktą ir atidarė duris. Tai buvo jaunas azijietis. Turbūt ką tik
pradėjęs ketvirtą dešimtį. Mūvėjo pilkas kelnes ir ant marškinių
vilkėjo raudoną berankovę liemenę.
– Ko norite? – paklausė jis.
 – Atsiprašyti, – atsakė Turner.
– Už ką?
– Už tai, kad jus sutrukdėme. Mes žinome, kad jūsų laikas
neįkainojamas. Bet mums tereikia penkių jūsų minučių. Už kurias
mes jums mielu noru sumokėsime šimtą dolerių.
– Kas jūs esate?
– Technine prasme šiuo metu dirbame vyriausybei.
– Galiu pamatyti jūsų tapatybės dokumentus?
– Ne.
– Bet norite man sumokėti šimtą dolerių?
– Tik jei turite konkrečios informacijos.
– Kokiu klausimu?
– Apie advokatą, kuris čia dirbo iki jūsų.
– Ką norite apie jį sužinoti?
– Kongreso reikalavimu mes turime patikrinti tam tikrą
informaciją mažiausiai penkiais skirtingais būdais. Jau patikrinome
keturiais, taigi tikimės, jog jūs šį vakarą būsite numeris penki, kad
galėtume grįžti namo.
– Kokio pobūdžio informacija?
– Visų pirma, mes esame įpareigoti užduoti grynai formalų
klausimą: ar jūs asmeniškai žinote, ar štai šis žmogus, kurio pavardė
čia užrašyta, yra gyvas ar miręs?
– Taip, žinau.
– Ir kuris variantas?
– Gyvas.
– Gerai, – atsakė Turner. – Tai tik šalutinė informacija. Mums
reikia sužinoti jo tikslų vardą bei pavardę ir dabartinį adresą.
 – Pas mane jūs turėjote apsilankyti pirmiausia, o ne paskiausiai. Aš
jam persiunčiu korespondenciją, kurią jis gauna šiuo adresu.
– Mūsų taktika yra pirmiau įveikti sunkesnius šaltinius. Kad
dienos pabaiga būtų lengvesnė. Lengviau leistis nuo šlaito, nei kilti
aukštyn.
– Aš jums visa tai užrašysiu.
– Dėkui, – atsakė Turner.
– Adresas turi būti tikslus, – perspėjo Ričeris. – Jūs žinote, kokia
yra tvarka Kongrese. Jei vienas darbuotojas užrašys „aveniu“, o kitas
tik „ave“, jis lėks iš darbo.
– Nesijaudinkite, – atsakė vyrukas.

Pilnas advokato vardas buvo Martinas Mičelas Balantainas, ir jis

nebuvo išsikraustęs į Vajomingą. Jo adresas tebebuvo Studijo Sitis,
Los Andželas, Kalifornija. Atstumą iki jo namų galėjai įveikti beveik
pėsčiomis. Turner žemėlapis rodė, kad jis gyvena netoli Venturos
greitkelio ir Koldvoterio Kanjono gatvės sankryžos. Galbūt ten tas
žmogus visą laiką ir gyveno.
Tokiu atveju tas advokatas anaiptol nepriklauso klestinčių
kategorijai. Turbūt dar nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus
dešimtmečio tai yra sodų kvartalas, pamažu degraduojantis jau
aštuonias dešimtis metų. Jau tuomet jis buvo nemadingas. O dabar
apskritai pasinėręs į apatiją ir neviltį. Advokato namų sienos buvo
tamsiai žalio dumblo spalvos, languose degė geltonos spingsulės.
Turner pasakė:
– Neturėk didelių iliuzijų. Jis gali atsisakyti su mumis susitikti. Jau
lyg ir vėlyvas metas belstis į duris.
 – Šviesa jo namuose tebedega, – atsakė Ričeris.
– Be to, jis gali to epizodo neprisiminti. Tai vyko prieš šešiolika
metų.
– Tokiu atveju mes nieko neprarandame.
– Nebent jis tai pavadintų spaudimu kaltinimą palaikančiai pusei.
– Jis tai turėtų laikyti jo nuėmimu nuo kryžiaus.
– Tiesiog siūlau nesistebėti, jei jis mus išvarys lauk.
– Jis yra vienišas senukas. Kas jam gali būti maloniau nei pora
lankytojų?

Balantainas nei juos išvarė, nei atrodė labai laimingas juos

matydamas. Jis tiesiog stovėjo tarpduryje, gan pasyviai, tarytum
didžiąją savo gyvenimo dalį būtų praleidęs varstydamas savo namų
duris vėlyvais Los Andželo vakarais, reaguodamas į reiklų beldimą.
Jis buvo vidutinio ūgio ir gan sveikai atrodantis, ne kažin kiek
įbridęs į septintą dešimtį. Tačiau atrodė nuvargęs. Ir labai niūrių
manierų. Atrodė kaip žmogus, kuris kažkada laimėjo visą pasaulį ir jį
prarado. Ant jo lūpos matėsi randas, kuris, Ričerio spėjimu, atsirado
ne kaip chirurginės procedūros rezultatas. Jam už nugaros stovėjo
tai, ką Ričeris spėjo esant žmona. Ji atrodė tokia pat niūri, bet ne
tokia pasyvi ir atviriau spinduliavo priešiškumu.
– Mes norėtume nusipirkti penkiolika minučių jūsų laiko, pone
Balantainai, – pasakė Ričeris. – Ar kaip atlygio už tai užtektų šimto
dolerių?
Vyriškis atsakė:
– Aš nebepraktikuoju teisės. Nebeturiu licencijos.
– Išėjote į pensiją?
 – Diskvalifikuotas.
– Kada?
– Prieš ketverius metus.
– Mes norime pasikalbėti apie vieną seną bylą.
– Kodėl ji jums aktuali?
– Mes sukame filmą.
– Kokio senumo ta byla?
– Šešiolikos metų.
– Ir už informaciją siūlote šimtą dolerių?
– Jie jūsų, jeigu norite.
– Užeikite, – pasakė vyriškis. – Pažiūrėsime, ar aš jų noriu.
Jie nuslinko siauru koridoriumi į siaurą gyvenamąjį kambarį,
kuriame baldai buvo geresni, nei tikėjosi Ričeris, tarytum
Balantainai būtų persikraustę į šį skurdų rajoną iš kur kas geresnės
vietos. Turbūt prieš tuos pačius ketverius metus. Diskvalifikuotas
teisininkas, galbūt gavęs baudą, galbūt teistas, galbūt bankrutavęs.
– Kas, jei negalėsiu atsiminti? – paklausė Balantainas.
– Vis viena gausite pinigus, – pasakė Ričeris. – Jei tik nuoširdžiai
stengsitės prisiminti.
– Kokia tai byla?
– Prieš šešiolika metų jūs patvirtinote tokio Chuano Rodrigeso
rašytinius parodymus. Tas žmogus buvo žinomas Didžiojo Šuns
pseudonimu.
Balantainas pasviro į priekį, pasiryžęs įdarbinti savo atmintį už
visą šimtą dolerių. Bet ilgai stengtis jam neprireikė.
Jis vėl atsirėmė į atlošą.
– Reikalas susijęs su armija? – paklausė jis.
 Jo balse suskambo susivokimo gaidelės. Pasijuto tam tikras kančios
atspalvis. Tarytum būtų pajudintos, nuo dugno pakeltos slogios
nuosėdos. Tarytum tas reikalas su armija jam būtų neatnešęs nieko
gero, vien problemas.
– Taip, – atsakė Ričeris. – Reikalas susijęs su armija.
– Ir kas būtent toje byloje jus domina?
– Laukeliuose, kur turėjo figūruoti pavardės, jūs įrašėte manąją.
– Jūs ir esate tas žmogus? – paklausė Balantainas. – Mano
namuose? Ar aš dar nepakankamai prisikentėjau?
Jo žmona bemat įsiterpė į pokalbį:
– Eikit po velnių, tučtuojau.
Ir ji neabejotinai turėjo omenyje būtent tai, ką sakė, nes be
paliovos tai kartojo, garsiai, aiškiai ir piktai, dar ir dar kartą, itin
akcentuodama žodį „tučtuojau“. Toną ir turinį Ričeris įvertino kaip
aiškų įrodymą, kad sutikimas bendrauti yra atšauktas ir prasidėjo tai,
kas traktuotina kaip įsibrovimas, o jis žadėjo Turner laikyti abu
nykščius ant „raketos paleidimo mygtuko“. Be to, jis vengė veltis į
konfliktą su kaltinimą palaikančia šalimi, taigi išėjo po velnių, o jam
iš paskos, neatsilikdama nė per žingsnį, išėjo ir Turner. Jie
nužingsniavo atgal prie automobilio ir kurį laiką stovėjo, atsirėmę į
jį. Turner prabilo:
– Taigi šuo pakastas bylų katalogavimo sistemoje.
Ričeris linktelėjo.
– Laikykim sukryžiavę pirštus, – pasakė jis.
– Ar ketini pasitelkti Salivan?
– O tu pasitelktum?
– Be abejo. Ji yra vyresnė, tiesiogiai priklauso Teisėjų ir advokatų
korpusui, nėra įstrigusi Žmogiškųjų išteklių valdyboje.
– Sutinku, – tarė Ričeris.
Jis paėmė telefoną ir paskambino Edmonds.
 PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Edmonds pakėlė ragelį, jos balsas buvo mieguistas ir šiek tiek

nekantrus. Ričeris pradėjo:
– Anksčiau šią naktį jūs man minėjote, kad majorė Salivan jus
informavo, jog Armijos sekretoriatas skubina kuo greičiau nagrinėti
Rodrigeso bylą.
– Ir jūs mane prikėlėte vidury nakties tiktai tam, kad duotumėte
man dar vieną sąmojingą patarimą?
– Ne, man reikia, kad jūs išsiaiškintumėte, kas būtent įteikė tą
pranešimą majorei Salivan, ar bent jau kokiu kanalu jis pas ją
atkeliavo.
– Ačiū, kad prisimenate mane, bet ar negalėtų majorė Salivan pati
jums atsakyti į šį klausimą?
– Ji turbūt labai užsiėmusi kitais reikalais. Tai labai svarbu,
kapitone. Ir labai skubu. Man reikia, kad tai būtų padaryta anksti.
Taigi susisiekite su visais galinčiais ką nors žinoti, kuriuos pažįstate.
Kiek galėdama anksčiau. Kol jie dar ant bėgtakio ar bet ko, kuo
užsiima atsikėlę iš lovos.

Ričeris pasirausė po savo kišenes ir susirado Salivan asmeninio

telefono numerį, užrašytą ant pusiau perplėšto užrašų knygutės
lapelio, kurį jam įteikė Lič. Jis surinko numerį ir ėmė skaičiuoti
šaukimo signalus. Salivan pakėlė po šešių, kas, jo nuomone, buvo
labai geras rezultatas. Matyt, miega ji nekietai.
– Klausau? – atsiliepė.
– Tai Džekas Ričeris, – prisistatė jis. – Pamenate mane?
– Kaip galėčiau pamiršti? Mums reikia pasikalbėti.
– Mes kalbamės.
– Apie jūsų situaciją.
– Apie tai vėliau, gerai? Šiuo metu mes turime sutvarkyti tam
tikrus reikalus.
– Būtent dabar? Vidury nakties?
– Arba būtent dabar, arba taip greitai, kaip tik įmanoma.
Priklausomai nuo jūsų prieigos galimybių.
– Prieigos prie ko?
– Aš ką tik kalbėjausi su advokatu, kuris kadaise patvirtino
Didžiojo Šuns parodymus.
– Telefonu?
– Akis į akį.
– Tai visiškai netinkamas poelgis.
– Tai buvo labai trumpas pokalbis. Mes išėjome, kai tik to
pareikalavo.
– Mes?
– Majorė Turner yra su manimi. Tokio paties rango ir tokių pačių
gebėjimų pareigūnė. Ji taip pat viską girdėjo. Ji galėtų būti
traktuojama kaip nepriklausoma liudytoja.
– Girdėjo ką?
– Ar jūsų dokumentų archyvai turi kompiuterinės paieškos
funkciją?
– Žinoma, turi.
 – Tai jei surinkčiau „Ričeris, ieškiniai prieš“, ką aš gaučiau?
– Iš esmės tai, ką ant savo galvos ir gavote. Didžiojo Šuns
parodymus ar panašiai.
– Ar paieška yra greita ir patikima?
– Ar jums tikrai reikėjo mane prikelti vidury nakties vien tam, kad
pakalbėtume apie kompiuterius?
– Man reikia informacijos.
– Sistema yra itin greita. Paieškos protokolas nelabai intuityvus,
bet, teisingai surinkus užklausą, akimirksniu atvers reikiamą
dokumentą.
– Aš užsiminiau advokatui apie bylą, ir jis išsyk ją prisiminė. Jis ją
pavadino „reikalu su armija“. Tuomet paklausė, koks mano intereso
pobūdis. Aš jam pasakiau, ir jis sušuko, klausė, ar dar nepakankamai
prisikentėjo.
– Ką jis galėjo turėti omenyje?
– Jums reikėjo būti tenai ir tai girdėti. Viską pasakė jo balso tonas.
Didžiojo Šuns parodymai nėra tiesiog ieškinys, kurį jis užpildė,
išsiuntė kam reikia ir pamiršo. Tai nebuvo eilinis dalykas. Tai buvo
įvykis. Tai buvo visa istorija, turinti pradžią, vidurį ir pabaigą. Ir
spėju, kad ta pabaiga buvo bloga. Būtent taip mes abu supratome jo
nuotaiką. Akivaizdu, kad šis įvykis ženklino blogą jo gyvenimo
epizodą ir jis labai norėtų to neprisiminti.
– Ričeri, aš esu teisininkė, ne psichologė. Man reikia faktų, o ne
pasvarstymų apie tai, ką galima nuspręsti iš žmogaus balso tono.
– Aš tardytojas, o tardytojas daugybę dalykų sužino pasitelkęs
klausą. Tas žmogus manęs paklausė, koks mano interesas, tarytum
stebėtųsi, kas ir kodėl dar galėtų turėti interesų tuo klausimu. Argi
visi įmanomi interesai nebuvo išnaudoti prieš daugelį metų?
 – Ričeri, dabar nakties vidurys. Aš norite pasakyti ką nors
konkretaus?
– Paklausykite manęs. Nėra taip, kad dabar turite kokio kito
darbo. Vis tiek greitai neužmigsite. Noriu pabrėžti buvusio advokato
žodžius: „Argi aš dar nepakankamai prisikentėjau?“ Tą pačią
akimirką jo žmona ėmė šaukti, tiesiog spiegti, ir išgrūdo mus pro
duris. Jie gyvena prastame name nekokiame rajone ir akivaizdu, kad
dėl to yra labai nelaimingi. Didysis Šuo jiems yra tarsi koks raudonas
mygtukas. Tarytum kertinis įvykis, įvykęs prieš daugelį metų, nuo
kurio prasidėjo tebesitęsianti negatyvių pasekmių grandinė.
Nematau, kaip kitaip iššifruoti jų kūno kalbą. Taigi dabar svarstau,
ar tik ta byla neužginčyta jau prieš daugelį metų. Ir galbūt advokatas
už tai gerai gavo per subinę. Gal jį pirmą kartą pripažino pažeidus
advokato profesinę etiką. Ir tai galbūt tapo jo pirmuoju žingsniu
akmenuotame kelyje žemyn, o finalas, įvykęs prieš ketverius metus,
buvo jo diskvalifikacija. Kelias buvo toks akmenuotas, kad nei jis, nei
jo žmona negali ištverti kalbų apie tą bylą, visų jų nelaimių pradžią.
Ar aš dar nepakankamai prisikentėjau? Suprask – dėl šios bylos aš
šešiolika metų degiau pragare, o dabar jūs vėl mane norite tenai
įmesti?
– Ričeri, ką jūs rūkote? Jūs tos bylos neprisiminėte. Taigi jos tikrai
neginčijote. Nes kitaip ją prisimintumėte. O jei ją užginčijo prieš
šešiolika metų ir viskas priėjo iki advokato subinės nutarkavimo,
kodėl jie dabar bando vėl nuginčyti tai, kas yra užginčyta?
– Ar jie dabar bando nuginčyti tai, kas užginčyta?
– Aš ketinu padėti ragelį.
– Kas nutiktų, jei kas nors surinktų „Ričeris, ieškiniai prieš“ ir
paprašytų Didžiojo Šuns parodymų, kuriuos kaip kaltinimą pateiktų
sistemai padalinio lygmenyje? Sudarant regimybę, kad tai buvo labai
rimta ir svarbu?
Salivan tylėjo.
Ričeris tęsė:
– Tai atrodytų kaip visiškai teisėtas ieškinys, ar ne tiesa? Mes
parengtume bylą, imtume kurti kaltinimo schemą, susitiktume su
prokuroru ir viltumės, kad mūsų strategija pasiteisins.
Tyla.
Ričeris paklausė:
– Ar susitikote su prokuroru?
– Ne, – atsakė Salivan.
– Galbūt kaltinančiosios pusės apskritai nėra. Gal tai tik
sąmoningai sukurta iliuzija. Skirta veikti tik vieną minutę. Išvydęs
ieškinį, aš turėjau bėgti tolyn kaip pamišęs.
– Tai negali būti iliuzija. Aš patiriu spaudimą iš sekretoriato pusės.
– Kas tą spaudimą daro? Galbūt jūs gaunate pranešimus, bet iš
tiesų nežinote, iš kur jie ateina. Ar bent jau žinote, kad Didysis Šuo
iš tiesų negyvas? Ar matėte jo mirties liudijimą?
– Absurdiškos kalbos.
– Galbūt. Bet pažiūrėkite į tai su humoru. Įsivaizduokite, kad
ieškinys buvo tikrai užginčytas prieš šešiolika metų. Man nežinant.
Galbūt vienas iš šimtų, kur nusikaltimo vykdytojas buvo kitas
žmogus, taigi atsidūriau tarp ginamųjų. Tai galėjo būti kas nors
panašaus į politinę akciją. Galbūt buvo pradėta agresyvi kampanija
prieš bylų fabrikuotojus. Ir tai galėjo baigtis smarkiu to vyriškio
subinės nutarkavimu. Kokius su tuo ieškiniu susijusius popierius
tokiu atveju aptiktume sistemoje?
 – Jei tas ieškinys tikrai buvo užginčytas? Daug visokio popierizmo.
Jūs tikrai visko neįsiminsite.
– Taigi jei paieškos laukelyje aš įvesčiau „Ričeris, gynyba prieš
ieškinį“, ką gaučiau?
– Manyčiau, būtų pateikta viskas, kas pažymėta kaip gynybos
medžiaga. Didelės bylos atveju tai tikriausiai būtų šimtai puslapių.
– Tai kažkas panašaus į prekybą internetu. Ar egzistuoja ryšys tarp
skirtingų dokumentų?
– Ne, aš jums sakiau. Tai senoviška ir gremėzdiška duomenų bazė.
Suprojektuota žmonių, kuriems per trisdešimt. Ir tai yra armija,
nepamirškite.
– Gerai, vadinasi, jeigu aš baiminčiausi žmogaus pavarde Ričeris ir
norėčiau jį nubaidyti, ir labai skubėčiau, galėčiau pasirausti archyve
su užklausa „Ričeris, ieškiniai prieš“, surasti ten Didžiojo Šuns
liudijimą ir vėl paleisti jį į apyvartą, visiškai neįtardamas, kad tai tik
maža daug didesnės bylos dalelė. Nes taip veikia paieškos funkcija.
Teisingai?
– Iš esmės taip.
– Toks ir būtų jūsų darbas, pradedant nuo šios akimirkos. Jūs
turite patikrinti šią hipotezę. Pažiūrėkite, ar pavyks aptikti didesnės
bylos pėdsakų. Ieškokite pagal visas užklausas, kokias tik galite
sugalvoti.

Jie sėdo į automobilį ir nurūko greitkeliu rytų kryptimi. Pasuko į

Vainlando aveniu, tuomet į pietus, pro mergaitės kvartalą, ir vėl
sustojo aikštelėje prie užkandinės. Mergaitė, žinoma, jau buvo
išėjusi, kaip ir blondinė padavėja bei visi kiti vakarieniautojai.
Grūsties valanda baigėsi, prasidėjo vėlyvo vakaro metas. Atskirose
nišose sėdėjo trys vyrai, geriantys kavą, ketvirtoje moteris valgė
pyragą. Brunetė padavėja šnekučiavosi su barmenu. Ričeris ir Turner
stabtelėjo prie durų. Padavėja atsitraukė nuo baro ir jiems linktelėjo.
Ričeris pasakė:
– Atleiskite, bet turėjau išbėgti. Buvo „ekstremali“ padėtis. Likau
nesumokėjęs už savo kavos puodelį.
– Tuo klausimu jau pasirūpinta, – atsakė padavėja.
– Kas pasirūpino? Ne vaikas, tikiuosi. Tai būtų neteisinga.
– Tuo jau pasirūpinta, – vėl pakartojo padavėja.
– Viskas gerai, – pasakė barmenas Artūras, šluostydamas baro
stalviršį.
– Kiek kainuoja kavos puodelis? – paklausė jo Ričeris.
– Du baksai ir centas, – atsakė vyriškis. – Su mokesčiais.
– Malonu žinoti, – atsakė Ričeris. Jis iškapstė iš piniginės du
dolerio banknotus ir vienišą centą, padėjo juos ant prekystalio ir
pasakė: – Tai skirta tam, kas už mane sumokėjo. Su didele padėka.
Kas gaunama, tas turi būti atiduota.
– Gerai, – pasakė barmenas, neliesdamas ant prekystalio gulinčių
pinigų.
– Ji man sakė, kad čia dažnai užeina.
– Kas sakė?
– Samanta. Mergaitė.
Barmenas linktelėjo.
– Ji čia lankosi reguliariai.
– Perduokite jai mano atsiprašymą dėl to, kad turėjau išbėgti.
Nenoriu, kad ji manytų, jog esu storžievis.
– Ji yra vaikas. Ko jums iš jos reikia?
 – Ji galvoja, kad aš federalinis agentas. Nenoriu jai sudaryti
neigiamo įspūdžio. Ji yra puiki mergaitė. Jai pačiai vertėtų pagalvoti
apie galimybę tarnauti viešosios tvarkos palaikymo struktūrose.
– O kam jūs dirbate iš tikrųjų?
– Vyriausybei, – atsakė Ričeris. – Bet ne toje struktūroje, apie
kurią ji galvojo.
– Aš jai perduosiu jūsų žodžius.
– Kaip seniai ją pažįstate?
– Ilgiau negu pažįstu jus. Taigi jei tenka rinktis tarp jos privatumo
ir jūsų smalsumo, aš linkęs teikti pirmenybę jos privatumui.
– Suprantu, – pasakė Ričeris. – Nieko kito ir nesitikėjau. Bet gal
galėtumėte jei perduoti nuo manęs dar vieną dalyką?
– Ir kokį būtent?
– Pasakykit jai, kad nepamirštų, ką aš jai sakiau apie šešiakampius.
– Šešiakampius?
– Mažus šešiakampius, – atsakė Ričeris. – Pasakykite jai, kad tai
labai svarbu.

Jiedu vėl sėdo į automobilį ir užvedė variklį, bet pajudėti

nesiskubino. Sėdėjo užeigos aikštelėje mėlyna ir violetine spalvomis
art deco stiliaus neoninės reklamos nušviestais veidais. Turner
prabilo:
– Ar manai, kad ji saugi?
Ričeris atsakė:
– 75-ojo padalinio ir FTB darbuotojai visą naktį spokso į jos
miegamojo langą tykodami įsibrovėlio, kuris turėčiau būti aš, tačiau
taip nebus, nes aš ten eiti neketinu, lygiai kaip, mano nuomone, ir
Šragas, nes jis žino, ką aš žinau. Nė vienas iš mūsų šį vakarą negalės
patekti į tą namą. Taigi taip, aš manau, kad ji saugi. Beveik
atsitiktiniu būdu, bet saugi.
– Tuomet mums reikia važiuoti ir susirasti vietą nakvynei. Turi
idėjų?
– Tu esi generalinė direktorė.
– Aš norėčiau rinktis „Keturis metų laikus“. Bet mes turėtume
neskleisti į eterį informacijos apie savo kredito korteles, kiek tai
susiję su mūsų nakvynės vieta. Taigi galime mokėti tik grynaisiais,
o tai reiškia, kad turime grįžti į tą „valandinį“ motelį Berbanke, prie
kurio susitikome su prostitute Emile. Pasijustume kaip filme.
– Lygiai kaip vairavimas Malholando kelyje.
– Arba žmogaus nušovimas Malholando kelyje. Tokių dalykų
filmuose taip pat pasitaiko.
– Kaip tu dėl to jautiesi? Viskas gerai?
– Jei iškils problema, tu sužinosi pirmas, – atsakė ji.

Motelis išties alsavo autentika, kaip filme. Priimamojo langelis

grotuotas, mokestis už nakvynę priimamas tik grynaisiais. Kambarys
atrodė taip, tarytum būtų šaltas ir drėgnas, bet čia juk Los Andželas,
kur apskritai nėra drėgnų ir šaltų vietų. Taigi kambarys atrodė
tiesiog trapus, tarytum per ilgai kaitintas krosnyje. Bet funkcionalus,
jį buvo beveik galima pavadinti komfortišku.
Automobilį teko pastatyti penkių kambarių atstumu. Arčiau
vietos nebuvo. Bet tokia vieta atrodė gana saugi, net jei Šragas jį
pamatytų. Jis kurį laiką stebėtų priešais automobilį esantį kambarį,
tuomet į jį įsilaužtų, ten rastų nepažįstamus žmones ir nuspręstų, jog
automobilis tikriausiai specialiai pastatytas per vieną kambarį į šoną,
taigi penkiasdešimties procentų tikimybė, jog ieškomi asmenys yra
gretimame kambaryje kairėje, ir penkiasdešimt procentų – kad
dešinėje. Bet jei jo logika pasirodys klaidinga, jis, dar net nestojęs
akis į akį su savo taikiniu, jau bus įvykdęs tris įsilaužimus. O jei
automobilis yra per dvi vietas į šalį? Kiek tada kambarių reikės
patikrinti? Jo galva sprogs daug anksčiau, nei jis spės įsilaužti į visus
kambarius penkių arba mažiau kambarių atstumu nuo pirmojo. Jo
mažos ausytės nulėks toli toli, lyg šrapnelis.
Ričeris apskaičiavo, kad miegui turi apie keturias valandas. Jis
buvo tikras, kad Edmonds Virdžinijoje uoliai renka informaciją,
todėl rytoj anksti ryte turėtų paskambinti ir jį pažadinti.
 PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmasis Edmonds skambutis suskambo antrą valandą vietos laiku,

o tai reiškia – penktą ryto rytinės pakrantės laiku. Ričeris ir Turner
išsyk nubudo. Ričeris įjungtą telefoną paguldė tarp pagalvių, ir jiedu
gulėdami atsigręžė veidais vienas į kitą, kad abu girdėtų, ką pasakys
Edmonds. Ši pasakė:
– Pastarąjį kartą teiravotės apie Džeisoną Kenetą Rikardą ir
žmogų vardu Šragas. Turite šratinuką?
– Ne, – atsakė Ričeris.
– Tuomet atidžiai klausykite. Šiedu yra tokie patys kaip ir pirmieji
du. Visi priklauso tai pačiai kompanijai iš Fort Brago. Trys
komandos sudaro grupę, o jie yra viena iš grupės komandų. Ką
būtent tai reiškia, aš nežinau. Gal tai įgūdžių reikalaujantis darbas, ir
jie treniruojasi veikti bendrai bei kliautis vienas kitu.
– Ir saugoti tarpusavio paslaptis, – pasakė Ričeris. – Papasakokite
apie Šragą.
– Ezra Šragas. Vyresnysis seržantas ir komandos vadovas.
Trisdešimt šešerių metų. Seneliai vengrai. Padaliniui priklauso nuo
karo pradžios. Penkerius metus skraidė į Afganistaną ir atgal,
o dabar būna tik Amerikoje.
– Kas atsitiko jo ausims?
– Jį pagavo.
– Šiaurės Karolinoje ar Afganistane?
 – Pagautas talibų. Tris dienas buvo dingęs.
– Kodėl jie nenupjovė jam galvos?
– Galbūt dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes nenušovėme
Emalio Zadrano. Tarp jų irgi yra politikų.
– Kada tai įvyko?
– Prieš penkerius metus. Po šio įvykio jam išduotas leidimas
daugiau nepalikti šalies. Nuo to laiko Afganistane jis nebesilankė.
Ričeris baigė pokalbį, ir prabilo Turner:
– Man čia kažkas nesiriša. Kaip jis gali pardavinėti ginklus
žmonėms, kurie jam nupjovė ausis?
– Jis nevykdo sandėrių. Jis tiesiog sistemos sraigtelis. Jiems visai
nerūpi, ką jis galvoja. Jiems reikia jo raumenų, o ne nuomonės.
– Mes galėtume jam pasiūlyti imunitetą. Apsukti jį šimtu
aštuoniasdešimčia laipsnių.
– Jis vos ne iki mirties sumušė Murkroą.
– Aš sakiau – pasiūlyti, o ne suteikti. Paskui galėtume smogti jam į
nugarą.
– Tada paskambink jam ir pasiūlyk sandėrį. Jo numeris yra
Rikardo telefono greitųjų numerių sąraše.
Turner atsikėlė, surado reikiamą telefono aparatą, vėl atsigulė į
lovą ir paskambino, bet telefono ryšio kompanija pranešė, kad
numeris, į kurį skambinama, blokuoja jos skambučius.
– Efektyvu, – pasakė ji. – Jie apsišluoja nuolatos, kas minutę.
Nebėra pono Rikardo. Nei Baldačio, nei Lozano. Viskas atiduota
istorijai.
– Apsieisime ir be Šrago pagalbos, – pasakė Ričeris. – Ką nors
sugalvosime. Galbūt sapne, po penkių minučių.
Ji nusišypsojo ir pasakė:
 – Gerai, darkart labanakt.

Džuljeta paskambino Romeo, nes kai kurios pareigos priklausė

jam, ir pasakė:
– Šragas aptiko jų automobilį. Jis yra prie motelio į pietus nuo
Berbanko oro uosto.
– Bet? – paklausė Romeo.
– Šragas įtaria, kad automobilis saugumo sumetimais tikriausiai
yra pastatytas ne tiesiai prieš jų kambarį. Jam tektų patikrinti dešimt
ar dvylika kambarių ir jis jaučia, kad šis planas jam gali neišdegti.
Vieną ar du – dar dar, bet ne daugiau. O sugadinti automobilį nėra
prasmės, nes jie paprasčiausiai išsinuomotų kitą, pasinaudoję viena iš
mūsų kredito kortelių.
– Ar jis negali prisikasti prie mergaitės?
– Negali, kol ji neišėjusi iš namų. Namas gerai stebimas.
– Dokumentų archyve pastebima veikla. Vartotojas su Teisėjų ir
advokatų korpuso prieigos kredencialais kažko ieško. Šiuo nakties
metu tai yra neįprasta, – pasakė Romeo.
– Kapitonė Edmonds?
– Ne, ji priklauso Žmogiškųjų išteklių valdybos sistemai. Ji ką tik
gerai panaršė Rikardo ir Šrago dosjė, maždaug prieš valandą. Jie
artinasi.
– Prie Šrago – galbūt. Bet ne prie mūsų. Tiesioginio ryšio tarp jo
ir mūsų nėra.
– Ryšys yra per Zadraną. Ryškus kaip neoninis ženklas. Tad
pasakyk Šragui, kad važiuotų iš Berbanko. Liepk jam tykoti
mergaitės. Pasakyk, kad kliaujamės juo ir kad visą velniavą reikia
iškuopti iki vidurdienio, kad ir kokių pastangų tai pareikalautų.

Antrasis Edmonds skambutis suskambo penktą ryto vietos laiku –

vadinasi, aštuntą rytinėje pakrantėje. Ričeris ir Turner vėl pasiguldė
telefoną tarp pagalvių ir atsigręžė vienas į kitą. Edmonds pradėjo:
– Ką gi, štai naujienos. Bėgimo takelio laikas pasibaigęs, tuoj
prasidės darbo valandos, taigi viskas, ką turiu, yra gandai ir paskalos,
bet Vašingtone tai paprastai būna tiksliau už bet kuriuos kitus
informacijos šaltinius.
– Ir? – paragino Ričeris.
– Pasikalbėjau su aštuoniais žmonėmis, priklausančiais
sekretoriatui arba su juo susijusiais.
– Ir?
– Pavardė ar pravardė Rodrigesas, Chuanas Rodrigesas, Šuo ar
Didysis Šuo, nė vienam iš jų nieko nesako. Niekas nežino šio vardo,
niekas nežino apie suaktyvintą bylą, niekas nesiuntė žinutės majorei
Salivan ir niekas nežino jokio aukšto pareigūno, kuris būtų galėjęs
tai padaryti.
– Įdomu.
– Bet informacija ne galutinė. Aštuoni žmonės yra nedidelė imtis,
o šešiolikos metų senumo įvykius šiandien tikrai prisimins ne
kiekvienas, net jei teko apie juos girdėti. Daugiau sužinosiu po
valandos, kai visi bus darbo vietose.
– Dėkui, kapitone.
– Gerai miegate?
 – Esame motelyje, kuriame mokestis imamas už valandą.
Stengiamės prasmingai išnaudoti savo turimus pinigus. Ar Ezrai
Šragui po ausų apipjaustymo Afganistane buvo teikiama
psichologinė pagalba?
– Psichiatriniai dokumentai skirti tik peržiūrai, kopijuoti jų
negalima.
– Bet esu tikras, kad juos vis vien perskaitėte.
– Taip, jam buvo pasiūlyta psichologinė pagalba, kurią jis priėmė,
o tai interpretuota kaip neįprastas reiškinys. Daugelis kariškių,
atrodo, linkę elgtis kariškai, tai yra ignoruoti problemas tol, kol jos
sužlugdo jų nervų sistemą. Bet Šragas visai noriai tapo psichologijos
paslaugų vartotoju.
– Ir?
– Praėjus trejiems metams po incidento jis tebebuvo kupinas
stiprių emocijų – pykčio, apmaudo, pažeminimo jausmo ir
neapykantos. Jo laikymas namuose turėjo ir prevencinę, ir terapinę
funkciją. Vyravo išvada, kad santykiuose su vietine Afganistano
populiacija juo nebegalima pasitikėti. Jis galėjo tapti uždelsto
veikimo bomba. Pastabose rašoma, kad jis aistringai nekenčia
Talibano.
Jiems baigus pokalbį, Turner pasakė:
– Dabar man tikrai daug kas prieštaringa. Kam jam pardavinėti
ginklus žmonėms, kurių nekenčia?
– Jis tėra sraigtelis, – pakartojo Ričeris. – Jis gyvena Šiaurės
Karolinoje. Nematė skudurgalvio jau penkerius metus. Jam mokami
dideli pinigai.
– Bet jis dalyvauja.
– Jis atsiribojęs. Kas lauk iš akių, tas lauk iš širdies.
 Ričeris paliko telefoną tarp pagalvių, ir jiedu vėl užmigo.

Bet neilgam. Po keturiasdešimties minučių Edmonds paskambino

trečią kartą, be penkiolikos šeštą ryto vietos laiku. Ji pranešė:
– Dėl visa ko peržiūrėjau Fort Brago personalo dokumentus, nes
norėjau išsiaiškinti, kaip ilgai šis ketvertas dirba kartu. Šragas, kaip
minėjau, buvo nuo pradžių, tuomet atsirado Rikardas, tuomet
Lozanas ir galiausiai, prieš ketverius metus, Baldačis, o tai reiškia,
kad jie drauge jau ketverius metus. Vadinasi, tai seniausia komanda
padalinyje, gerokai senesnė už kitas. Jie turėjo daug laiko gerai
susiderinti.
– Supratau, – pratarė Ričeris.
– Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad prieš ketverius metus tas
padalinys turėjo laikiną vadovą. Ankstesnysis mirė nuo širdies
smūgio. Būtent tas laikinasis vadovas subūrė Šrago komandą. Ir
spėkite, kas jis toks?
– Morganas, – atsakė Ričeris.
– Pataikėte iš pirmo karto. Tuo metu jis buvo majoras. Netrukus
po to be jokio akivaizdaus preteksto jį paaukštino. Jo byla labai
plona. Ją galima skaityti kaip vaisto nuo nemigos aprašymą.
– Turėsiu tai omenyje. Bet šiuo metu miegu gerai, tik dažnai
žadina telefono skambučiai.
– Mane taip pat, – pasakė Edmonds.
Ričeris paklausė:
– Kas pasiuntė Morganą į Bragą prieš ketverius metus? Kas
tokiam aukštam asmeniui nurodinėja, kur važiuoti?
– Dabar tai ir mėginu išsiaiškinti.
 Ričeris paliko telefoną senojoje vietoje, ir jiedu su Turner vėl
užmigo.

Jie gavo pamiegoti paskutinį pusvalandį ir tuomet, penkiolika po

šešių vietos laiku, sulaukė ketvirtojo skambučio, skambino majorė
Salivan iš Teisėjų ir advokatų korpuso.
– Ką tik praleidau tris valandas archyve ir bijau, kad jūsų teorija
šiek tiek nepataiko į taikinį. Didžiojo Šuns parodymai nebuvo
užginčyti nei prieš šešiolika metų, nei kada nors vėliau.
Ričeris kurį laiką patylėjo.
– Aišku, – pasakė jis. – Supratau. Dėkui už pastangas.
– Gal norite išgirsti ir gerų naujienų?
– Ar yra ir jų?
– Jie nebuvo užginčyti, bet buvo labai kruopščiai išnagrinėti.
– Ir?
– Tai buvo falsifikatas, nuo pradžios iki pabaigos.
 PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Salivan pasakė:
– Kažkas rimtai išsirengė jūsų gelbėti. Turbūt buvote labai
gerbiamas, majore. Tai ne grupinė atsakomoji akcija. Nebuvo jokios
politinės akcijos, susijusios su bylų fabrikuotojais. Reikalas sukosi
apie jus asmeniškai. Kažkas norėjo išplauti jūsų mundurą.
– Kas?
– Tą sunkų darbą atliko kapitono laipsnį turintis asmuo iš 135-ojo
karo policijos padalinio.
– Vyras ar moteris?
– Vyras, dislokuotas vakarinėje pakrantėje. Donas Greindžeris.
– Nieko apie jį negirdėjau.
– Visos jo pastabos apie šią bylą nukopijuotos ir perduotos karo
policijos generolui majorui pavarde Garberis.
– Leonas Garberis, – išsyk prisiminė Ričeris. – Jis buvo, galima
sakyti, mano mokytojas. Aš jam daug skolingas. Akivaizdu, kad
netgi daugiau, nei galvojau.
– Manau, kad taip. Jis tikriausiai ir užvedė šį reikalą. O jūs turbūt
buvote jo numylėtinis, nes jam teko atlaikyti didžiulį teismo
spaudimą. Bet esate skolingas ir Greindžeriui. Jis dėl jūsų trynė savo
užpakalį ant kėdės ir pastebėjo tai, ką praleido visi kiti.
– Papasakokite smulkiau.
 – Jūs, vaikinai, provokuojate didelius kiekius ieškinių savo adresu.
Jūsų standartinė procedūra yra apsimesti kvaileliais ir tikėtis, kad
ieškovai nuo jūsų atstos. Dažnai taip ir atsitinka, bet jei ne, jie turi
stiprų palaikymą, o rezultatai, kaip rodo istorija, įvairūs. Taip vyko
daugelį metų. Tuomet tie, kurie atstodavo, – likimo ironija, – ėmė
darytis problema. Visi jūs turėjote senų neįrodytų ieškinių. Dalis iš
jų buvo akivaizdus mėšlas, ignoruojamas visiškai pagrįstai, bet kai
kurie atrodė abejotini. Ir paaukštinimo tarybos juos užmatė. Jos ėmė
svarstyti apie dūmus be ugnies, apie tai, kad kai kurie žmonės nekyla
karjeros laiptais, ir šie abejotini ieškiniai tapo rakštimi. O Didžiojo
Šuns ieškinys buvo blogesnis už daugelį. Spėju, generolas Garberis
nusprendė, jog šis atvejis pernelyg nuodingas jūsų ateičiai, kad galėtų
jį ignoruoti, net jei pats savaime užsimirštų. Jis nenorėjo tokio
dalyko palikti jūsų tarnybinėje dosjė. Ta istorija atrodė per daug
miglota.
– Jis galėjo manęs tiesiai apie jį paklausti.
– Greindžeris jo paklausė, kodėl jis to nepadarė.
– Ir koks buvo atsakymas?
– Garberis manė, kad jūs iš tiesų galėjote taip pasielgti. Bet
nenorėjo tai išgirsti iš jūsų lūpų.
– Tikrai?
– Jis galvojo, kad jus galėjo įsiutinti mintis apie kulkosvaidžius Los
Andželo gatvėse.
– Tai buvo Los Andželo policijos problema, ne mano. Viskas, ko
man reikėjo, buvo vardas.
– Kurį jūs ir išgavote, ir Garberis iš esmės nematė, kaip kitaip jūs
būtumėte galėjęs jį sužinoti.
– Jis su manimi nesikalbėjo ir vėliau.
 – Jis bijojo, kad apsilankysite pas tą teisininką ir paleisite kulką
jam į galvą.
– Galėjau taip ir padaryti.
– Tai įrodo, kad Garberis yra protingas žmogus. Jo strategija
pasirodė esanti nepriekaištinga. Šiam reikalui jis įdarbino
Greindžerį. Ir pirmas dalykas, kuris Greindžeriui nepatiko, buvo
Didysis Šuo, o antras dalykas, kuris jam nepatiko, buvo teisininkas.
Bet byloje nerado jokių defektų. Buvo žinoma, kad jūs bendravote
su tuo vaikinu prieš pat jį sumušant, čia pat pateikti jo rašytiniai
parodymai, taigi Greindžeris pakliuvo į aklavietę. Jis padarė tą pačią
išvadą kaip ir jūs – kad Didįjį Šunį sumušė kažkoks kitas vaikinas ar
vaikinai, galbūt visa delegacija, atsiųsta nusivylusio pirkėjo, o tame
kontekste tai reiškia gaują – arba meksikiečių, tokių kaip
Rodrigesas, arba juodaodžių, bet šia kryptimi jam niekaip nesisekė
pajudėti iš mirties taško. Todėl po kurio laiko jis kreipėsi į Los
Andželo policijos departamentą, bet pareigūnai taip pat neturėjo
jokios papildomos informacijos. To Greindžeris nesureikšmino, nes
tuo metu policininkai buvo linkę užmerkti akis prieš rasiniu
požiūriu jautrias bylas, su kuriomis Los Andželo policijos
departamentas tuo metu susidurdavo itin dažnai, be to, jautėsi
nesaugūs gaujų reikalus aptarinėti su nepažįstamu asmeniu,
bijodami, kad tas asmuo nebūtų žurnalistas, įsitikinęs, jog gaujų
konfliktai yra rasinio policininkų nejautrumo įrodymų šaltiniai.
Taigi Greindžeris savarankiškai grįžo prie gaujos idėjos ir iš pradžių
ėmė gilintis į geriausiai ginkluotų bei pavojingiausių to laikotarpio
gaujų sąrašus. Ir nustatė, kad niekas tuo metu nebuvo nei labai
ginkluotas, nei pavojingas. Per septyniasdešimt dviejų valandų
laikotarpį niekur neužfiksuota nė vieno kokios nors gaujos įvykdyto
nusikaltimo. Taigi iš pradžių Greindžeris padarė išvadą, kad Los
Andželo gaujos nyksta ir verčiau būtų pasidairyti kituose miestuose,
bet ir čia jį ištiko nesėkmė. Garberis jau rengėsi jį atšaukti, tačiau
tuomet Greindžeris pastebėjo trūkstamą detalę.
Nuo savo pagalvės atsiliepė Turner:
– Ta septyniasdešimt dviejų valandų pertrauka atsirado dėl to, kad
Los Andželo policijos departamentas likvidavo visas savo gaujų
nusikaltimų suvestines. Turbūt vadovaudamasis savo viešųjų ryšių
atstovų rekomendacija. O ne todėl, kad tie nusikaltimai nevyko.
– Teisingai, majore, – atsakė Salivan. – Bet patrulių užrašuose
visos nusikaltimų detalės tebebuvo. Greindžeris įspraudė į kampą
kažkokį leitenantą, ir šis išpyškino visą istoriją, kuri skambėjo tikrai
keistai. Maždaug po dvidešimties minučių po to, kai Ričeris išėjo,
prisistatė penki juodaodžiai vaikinai iš El Segundo gaujos ir ėmė
mušti Didįjį Šunį tiesiog priešais jo namus. Kaimynas pranešė
policijai, ir netrukus atvyko Los Andželo policijos departamento
žmonės. Kokią minutę jie stebėjo veiksmą, o tuomet pasirodė
scenoje ir suėmė vaikinus iš El Segundo. Tie patys patruliai ir nuvežė
Didįjį Šunį į ligoninę. Bet vykdant suėmimo operaciją teko
panaudoti daug jėgos, buvo daugybė rimtų sužeidimų, todėl
ataskaitą kai kas peržiūrėjo ir iš aukščiau atėjo nurodymas „užkasti“
viską, kas nebuvo idealiai švaru. Rajono policijos vadai dėl viso pikto
nuslėpė visiškai viską. O gal tai ir nebuvo tiesiog persistengimas. Gal
ten nebuvo nieko švaraus.
Ričeris pasakė:
– Taigi aš figūruoju parodymuose dėl sumušimo. Bet Los Andželo
policijos departamento pareigūnai matė, kad tai padarė kiti žmonės?
 – Greindžeris padarė jų užrašų fotokopijas. Visos jos yra mūsų
archyvuose.
– Didysis Šuo susirado tikrai drąsų advokatą.
– Dar blogiau, nei jūs galvojate. Advokato planas A buvo laikytis
mados ir paduoti į teismą patį Los Andželo policijos departamentą.
Kodėl ne? Juk taip darė kone kiekvienas. Greindžeris vieną naktį
iššnipinėjo advokato kontorą Venturos bulvare ir rado identišką
jūsiškiams parodymų juodraštį, tik jūsų pavardės vietoje ten visur
figūravo „Los Andželo policijos departamentas“. Likimo ironija – šis
planas pasirodė esąs neperspektyvus, nes policijos departamentas
turėjo galimybę įrodyti, jog tą dieną tame rajone jo pareigūnų
nebuvo – juk visi įrašai sunaikinti. Taigi kai ši maža detalė buvo
suvokta, advokatas perėjo prie plano B – apkaltino armiją. Žinoma,
tai buvo nesąžiningas ir kriminalinis veiksmas, bet motyvas
pagrįstas. Los Andželo policijos departamentas niekada ir niekam
negalėjo pripažinti, kad politiniais tikslais sunaikino dalį
nusikaltimų registro, taigi advokatui iš tos pusės garantuota mirtina
tyla. Didysis Šuo pageidavo didelių pinigų, o vaikinai iš El Segundo
neturėjo jokių atsekamų išteklių. Taigi kitas kandidatų eilėje buvo
dėdė Semas.
– Kaip Greindžeris visa tai pateikė?
– Jam reikėjo išlaikyti pusiausvyrą, nes jis nenorėjo įstumti į keblią
padėtį Los Andželo policijos. Bet jis pažinojo vieną vaikiną iš Teisėjų
ir advokatų korpuso, kuris pažinojo vieną Advokatų asociacijos narį.
Jie abu suorganizavo advokatui moralinę ir fizinę profesinę traumą.
Greindžeris jį privertė savo akivaizdoje parašyti dar vieną parodymų
versiją ir prisiekti, kad ankstesnioji yra melaginga, ir ji, beje, tebėra
archyve, vos per vieną skyrelį nuo melagingosios. Tuomet
Greindžeris praskėlė advokatui lūpą.
– Tą detalę jis taip pat įdėjo į archyvą?
– Taip. Atrodo, parašyta, kad Greindžeris gynėsi nuo
neišprovokuotos atakos.
– Taip gali atsitikti. Kaip laikosi pulkininkas Murkroas?
– Pavojus jo gyvybei nebegresia, bet gera jo būklės pavadinti
negalima.
– Perduokite jam mano nuoširdžiausius linkėjimus, jei turėsite
tokią progą. Ir ačiū už jūsų naktines pastangas.
– Turiu jūsų atsiprašyti, majore, – pasakė Salivan.
– Ne, neturite, – atsakė Ričeris.
– Dėkui. Bet jūs tebesate man skolingas trisdešimt dolerių.
Ričerio atmintyje iškilo Berivilio miestelis Virdžinijoje ir Turner,
ką tik išėjusi iš parduotuvės apsimovusi naujomis kelnėmis,
apsivilkusi apsmukusiais jo marškiniais, skvernais siekiančiais kelius.
Jis pasakė:
– Tai buvo patys geriausi trisdešimt dolerių, kuriuos esu kada nors
turėjęs.

Jiedu atšventė naujieną geriausiu jiems žinomu būdu, o tuomet jau

tapo per vėlu eiti miegoti, taigi atsikėlė ir nusiprausė po dušu.
– Kaip jautiesi? – paklausė Turner.
– Kaip ir anksčiau, – atsakė Ričeris.
– Kodėl?
– Aš žinojau, kad to nepadariau, taigi žinios man nesuteikė jokios
naujos informacijos ir kartu neatnešė palengvėjimo, nes aš ir
nebuvau prislėgtas. Juk man nesvarbu, ką žmonės apie mane galvoja.
– Netgi aš?
– Tu žinojai, kad aš to nedariau. Lygiai kaip aš žinojau, kad tu
neėmei šimto tūkstančių.
– Aš džiaugiuosi, kad ji atsiprašė. Ir tavo atsakymas, jog jai nereikia
atsiprašinėti, buvo labai mandagus gestas.
– Tai nebuvo mandagumas, – atsakė Ričeris. – Tai buvo tiesiog
fakto konstatavimas. Faktiškai jai iš tiesų nereikėjo atsiprašyti. Nes
jos pradinės prielaidos buvo teisingos. Ir neturėčiau sakyti, jog to
nepadariau, nes beveik padariau. Tetrūko kokios minutės, kad
viskas, kas parašyta tame liudijime, būtų tapę tiesa. Ne dėl
kulkosvaidžių Los Andželo gatvėse. Dėl jų man galvos neskaudėjo.
Norint kulkosvaidį tinkamai naudoti, reikia daug jėgos ir
pasirengimo. Be to, būtina prideramai jį prižiūrėti. Automatiniai
ginklai tenka geriausiems komandos vaikinams, ne blogiausiems, ir
ar tokių vaikinų yra Los Andželo gatvėse? Aš taip nemanau. Buvau
įsitikinęs, kad kulkosvaidžiai bus panaudoti, geriausiu atveju, kartą ir
savo gyvenimą baigs kaip valčių inkarai. Taigi pernelyg išgyventi
nėra pagrindo. Mano nuotaiką gadino kiti dalykai. Kryptinės minos
ir rankinės granatos. Čia nereikia didelio meistriškumo. Bet galima
didelė šalutinė žala, ypač jas naudojant mieste. Gali žūti nekalti
praeiviai ir vaikai. Ir tas besivaipantis taukų kibiras iš to krovėsi
turtus, kuriuos leido narkotikams, kekšėms ir dvidešimčiai mėsainių
„Big Mac“ per dieną.
Turner pasiūlė:
– Eikime pusryčiauti. Ir verčiau negrįžkime atgal. Autentika ima
prarasti žavesį.
 Jie įsikišo savo dantų šepetukus į kišenes, užsimetė kas švarką, kas
apsiaustą, ir išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Gatvių žibintų
šviesa vis dar buvo ryškesnė nei dangaus. Automobilis tebestovėjo
ten, kur paliktas, penkių kambarių atstumu.
Ant jo matėsi užrašas.
Užrašyta buvo dulkėmis ant dulkėto priekinio lango stiklo keleivio
pusėje. Išvedžiota storu piršto galu, du žodžiai, dvylika ženklų,
abudu tvarkingai, didžiosiomis raidėmis, su diakritiniais ir skyrybos
ženklais: KUR MERGAITĖ?
 PENKIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Samanta Deiton, kaip ir dažniausiai, atsibudo anksti ir, nusileidusi

siaurais mansardos laiptais, pro svetainės langą apžvelgė gatvę.
„Hummer“ gatvėje nebebuvo. Turbūt vidury nakties išvažiavo į savo
postą prie advokato kontoros. Jo vietoje stovėjo violetinis „Dodge
Charger“, gerokai per šaunus, kad būtų policijos automobilis. Vis
dėlto tai buvo policijos automobilis. Bent jau plačiąja prasme. Iš
esmės tai federalinio agento automobilis, pagalvojo ji. Narkotikų
užkardymo tarnybos, Alkoholio, tabako ir ginklų kontrolės tarnybos
ar FTB. Vairuotojas jai buvo pažįstamas. Ji pamažu pradėjo suprasti
rotacijos esmę. Tolėliau gatvėje stovėjo mažas baltas „kompaktas“ –
ten pat, kur stovėjo visuomet. Tas automobilis atrodė
paslaptingiausias. Nes tai ne policijos automobilis. Tikriausiai
išnuomotas. Iš „Hertz“ ar „Avis“ nuomos kompanijų, tikriausiai Los
Andželo tarptautiniame oro uoste. Bet ir Narkotikų užkardymo
tarnyba, ir Alkoholio, tabako ir ginklų kontrolės tarnyba, ir FTB
Los Andžele turėjo savo padalinius su gausiu personalu ir daugybe
automobilių. Taigi vaikinas mažame baltame „kompakte“ buvo iš
organizacijos, gana svarbios, kad dalyvautų operacijoje, bet per
mažos ar per daug specializuotos, kad čia turėtų vietinę atstovybę.
Taigi šio automobilio vairuotojas į procesą įsitraukė iš šalies. Turbūt
iš pačios Kolumbijos apygardos, kuri ir yra visų paslapčių šulinys.
 Ji nusiprausė po dušu ir apsirengė savo mėgstamomis juodomis
kelnėmis bei mėgstamu džinsiniu švarkeliu, tik šįsyk po juo pasivilko
naujus mėlynus marškinėlius ir todėl pasirinko mėlynus batelius.
Tuomet susišukavo ir dar kartą dirstelėjo į save veidrodyje. Artinosi
tai, ką ji vadino „nuline valanda“. Du kartus per dieną mažasis baltas
„kompaktas“ trumpam išvažiuodavo – jos spėjimu, vairuotojas
išvykdavo pavalgyti ar nusiprausti, – o „Hummer“ ir „Charger“ apie
keturis kartus per parą pasikeisdavo vietomis. Bet koordinacija tarp
agentūrų akivaizdžiai nebuvo ideali, nes kartą per parą, anksti iš
ryto, maždaug dvidešimčiai minučių iš gatvelės dingdavo visi
automobiliai. Nulis agentų, nulinė valanda. Gatvė vėl trumpam
grįždavo į įprastą gyvenimą. Tam turi būti kokia nors logiška
priežastis, galvojo ji, čia egzistuoja tam tikra matematika, kaip
mokyklos uždavinyje, kur X – automobilių skaičius, Y – vietų
skaičius, o Z – budėjimo valandų skaičius. Uždavinys, matyt,
neišsprendžiamas, kažkada kažkur kažko vis pritrūksta.
Ji dar kartą pažvelgė pro langą ir pamatė, kad mažasis baltas
„kompaktas“ jau išvažiavęs, o jai bežiūrint ir „Charger“ variklis
įsijungė, automobilis pajudėjo nuo šalikelės ir nuvažiavo sau.
Gatvelėje vėl tapo ramu, ji vėl tapo sava. Nulinė valanda.

Ričeris dar kartą apmąstė savo loginę schemą: 75-ojo karo

policijos padalinio ir FTB žmonės stebi jos namą tykodami
įsibrovėlio. „Aš ten neisiu, lygiai kaip neis ir Šragas, nes nė vienas iš
mūsų ten nepateksime.“
Jis pasakė:
 – Tai blefas. Jis nori priversti mus šokti pagal savo dūdelę. Mėgina
mus ištraukti į dienos šviesą. Ir tiek. Jis pats negali nė prisiartinti prie
mergaitės.
– Ar tu visiškai tuo tikras? – paklausė Turner.
– Ne.
– Mes ten negalime važiuoti. Tu tebesi jų mėšlo sąraše, kol Salivan
oficialiai nepaviešino savo atradimų. Ir aš taip pat tebesu tame mėšlo
sąraše, turbūt visiems laikams.
– Mes galime ten nuvykti dar kartą.
– Negalime. Jie vakar jau kartą matė mūsų automobilį. Galbūt net
du kartus. O mūsų areštas nepadės nei mergaitei, nei mums.
– Galime išsinuomoti kitą automobilį. Berbanko oro uoste. Šragas
apie tai per valandą sužinos, bet mes tą valandą galime išnaudoti.

Pusryčių klausimas visuomet kėlė keblumų. Namuose niekuomet

nebuvo nieko valgomo, o ir apskritai jos motina miegodavo iki
vėlyvo ryto, jausdavosi iškamuota nuovargio ir įtampos, taigi jai
tikrai nepatiktų bildesys ir čežėjimas virtuvėje. Tad pusryčiai būdavo
susiję su ekspedicija – tas žodis jai patiko, jos nuomone, jis kilęs iš
senosios lotynų kalbos, ex – lauk, ped – šaknis tokių žodžių kaip
pėda, pėdinti, pedalas, pedikiūras, taigi sujungus jis reiškė „išeiti
pėsčiomis“, o taip ji paprastai ir darydavo, nes vairuoti, suprantama,
dar negalėjo – turėjo tik keturiolika metų, na, beveik penkiolika.
Ji labai laukė to meto, kai galės vairuoti. Vairavimas jai atrodė
didelis privalumas, nes galėtų praplėsti geografines jos išvykų ribas.
Automobiliu ji galėtų pusryčių nuvažiuoti į Berbanką, Glendeilį ar
Pasadiną, ar netgi į Beverli Hilsą. O pėsčiomis tegalėjo siekti savo
įprastą užkandinę į pietus nuo Vainlando aveniu arba kavinę netoli
advokato kontoros, į šiaurę nuo jos, – ir viskas, nes visos kitos vietos,
kur galima pavalgyti, buvo tradiciniai meksikiečių ar vietnamiečių
restoranėliai, kurių nė vienas rytais nedirbo. Tokia padėtis ją erzino.
Dažniausiai.
Bet tai nebuvo tokia jau didelė problema šį konkretų rytą, nes
federaliniai agentai susidurs su ta pačia pasirinkimo problema, taigi
juos bus lengviau rasti. Iš esmės penkiasdešimt ir penkiasdešimt,
kaip metant monetą, ir ji tikėjosi tą monetą išmesti teisingai, nes
didysis, pavarde Ričeris, atrodė nusiteikęs kalbėti apie dalykus, kurių
verta pasiklausyti, – jis akivaizdžiai buvo pačiame įvykių sūkuryje,
turbūt visų viršiausiasis, bėgiojantis lauk išgirdęs skubius
telefoninius pranešimus ir demaskuojantis vyrą su ausytėmis.
Taigi aversas ar reversas?
Ji uždarė mėlynąsias duris sau už nugaros ir nužingsniavo gatve.

Jie paliko senąjį „Range Rover“ kelkraštyje šalia automobilių

nuomos aikštelės, buksyravimo zonoje, ir atsistojo eilėje prie stalelio
už ką tik iš Finikso atskridusios žilaplaukės poros. Sulaukę savo eilės,
pateikė Baldačio vairuotojo pažymėjimą bei kredito kortelę ir
išsirinko vidutinio dydžio sedaną. Pasirašę dar keletą dokumentų, jie
gavo raktelius. Išsirinktasis automobilis buvo baltas fordas, šviežiai
nupraustas, dar varvantis, stovintis po stogu, banalus ir
neišraiškingas, taigi tinkamas visomis prasmėmis, išskyrus tai, kad jo
langai turėjo žalsvą atspalvį, taigi modernūs, nė iš tolo
neprimenantys blausių tamsiu plastiku apklijuotų „Range Rover“
stiklų. Vairuoti fordą bus visiškai kas kita. Matomumą iš išorės ribos
tik saulės šviesa ir atspindžiai. Arba neribos nė tai.
Turner išsitraukė savo žemėlapių segtuvą ir nužymėjo maršrutą, iki
pat paskutinio įmanomo kvartalo išvengiantį Vainlando aveniu.
Diena aušo skaisti ir gaivi, gatvės tuštokos. Buvo dar labai anksti. Jie
išriedėjo iš Berbanko oro uosto teritorijos į mažas gatveles,
daugiausia besidriekiančias per biurų rajonus, pervažiavo Šiaurės
Holivudą, kirto greitkelį į rytus nuo Vainlando ir užuolankomis ėmė
artėti prie tikslo, už plonų skaidrių žalių stiklų jausdamiesi kaip
nuogi.
– Vienas pravažiavimas, – pasakė Turner. – Mažas pastovus greitis
iki gatvės pabaigos, nesustoti jokiomis aplinkybėmis, visą laiką
tikėsimės normalios situacijos ir policijos automobilių, o jei
pasirodys kitaip, vis tiek įveiksime gatvę iki pabaigos ir ten spręsime,
ką daryti. Neturime leistis įviliojami į gaudyklę priešais namą. Gerai?
– Sutinku, – atsakė Ričeris.
Jie įveikė pirmąją alkūnę, pravažiavo pro bakalėjos parduotuvę, pro
beratį automobilį ir, atlikę dar vieną posūkį į kairę ir vieną į dešinę,
atsidūrė mergaitės gyvenamoje gatvėje, kuri priekyje driekėsi ilga,
tiesi ir nepasikeitusi, su siaura metaline juosta pakraštyje, sudaryta iš
nosis nosin suspraustų automobilių, žvilgančių ryto saulės
spinduliuose.
Turner tarė:
– FTB priekyje dešinėje. Violetinis „Dodge Charger“.
– Aišku, – atsakė Ričeris.
– Ir paskutinis automobilis priekyje dešinėje. Karo policijos
specialusis.
– Supratau, – vėl pasakė Ričeris.
 – Namas atrodo normaliai.
Namas iš tiesų atrodė normaliai. Stūksojo ramus, tarytum žmonės
jo viduje tebemiegotų. Fasadinės durys uždarytos; uždaryti ir visi
langai. Senasis raudonasis kupė taip pat nepajudėjęs iš vietos.
Jie važiavo toliau.
– Visi kiti automobiliai tušti. Jokių Šrago buvimo požymių. Tai
buvo aiški viliojimo provokacija, – pasakė Turner.
Jie toliau važiavo mažu ir pastoviu greičiu iki pat gatvės galo,
tačiau taip ir nepastebėjo nieko tokio, kas būtų privertę sunerimti.
– Važiuojame papusryčiauti, – tarė Ričeris.

Romeo paskambino Džuljetai ir pasakė:

– Jie išsinuomojo kitą automobilį. Baltą fordą, prie Berbanko oro
uosto.
– Kam? – paklausė Džuljeta. – Juk žino, kad nuo mūsų negali
pasislėpti.
– Jie slepiasi nuo FTB ir karo policijos. Keisti automobilius yra
gudri taktika.
– Baltas fordas? Tuojau pranešiu Šragui.
– Ar jis daro pažangą?
– Pastaruoju metu neskambino.
– Palauk minutėlę, – pasakė Romeo.
– Kas atsitiko?
– Nauja Baldačio kortelės veikla. Vyras Long Biče ką tik dar vienai
dienai pratęsė „Range Rover“ nuomą. Tai reiškia, kad jie nepakeitė
automobilių, o pasiėmė dar vieną. Jie pasidalijo ir juda atskirai.
Gudrus ėjimas. Du prieš vieną. Stengiasi didinti savo persvarą.
Informuok Šragą.

Jie apsuko kvartalą iš pietų pusės ir Vainlando aveniu grįžo į šiaurę

iki pat užkandinės. Baltasis fordas darė tai, ko iš jo ir buvo tikimasi,
o būtent – nepritraukė aplinkinių dėmesio. Jis atrodė niekuo
neišsiskiriantis, anonimiškas ir nematomas, tarytum skylė erdvėje.
Idealus, jei nekalbėsime apie pernelyg permatomus langus.
Užeiga šią ryto valandą dirbo visu pajėgumu, personalas buvo
rimtas ir susikaupęs. Dieninės pamainos darbuotojai skubėjo
pasistiprinti prieš ilgas darbo valandas. Nebuvo matyti jokių
besivaipančių hipsterių. Nesimatė ir mergaitės. Tai jų nestebino, nes,
nors ji čia lankydavosi reguliariai, galima sakyti, kasryt, buvo dar
labai anksti. Ričeris beveik nieko nežinojo apie keturiolikmetes
mergaites, bet įsivaizdavo, kad ankstyvas kėlimasis nebuvo tarp
dešimties svarbiausių jų gyvenimo prioritetų. Barmenas Artūras
stovėjo už savo prekystalio, po patalpą sukosi brunetė padavėja.
Pamainos, matyt, keičiasi vėlai vakare ir anksti ryte. Blondinės
nesimatė. Galbūt ji dirba tik tam tikromis valandomis, pradedant
priešpiečiais ir baigiant vakariene.
Jie užsiėmė paskutiniąją nišą dešinėje, išsyk už tuščios taburetės,
ant kurios praeitą vakarą sėdėjo mergaitė. Oficiantas jiems pastatė
vandens ąsotį, o brunetė atnešė kavos. Turner užsisakė omleto,
o Ričeris blynų. Jiedu su malonumu pavalgė, tačiau nuo stalo
nesikėlė ir laukė. Mergaitė nesirodė. Klientūra mažiausiai kartą
pasikeitė, po darbininkų ėmė rinktis biurų tarnautojai ir
parduotuvių darbuotojai, pageidaujantys subtilesnių ir ne tokių
kaloringų patiekalų bei pasižymintys kur kas geresnėmis elgesio
manieromis. Ričeris išgėrė penkis puodelius kavos. Turner suvalgė
skrebutį. Mergaitė nepasirodė.
Ričeris atsikėlė ir, priėjęs prie baro, atsisėdo ant tuščios kėdės, ant
kurios vakar sėdėjo mergaitė. Barmenas Artūras, kaip ir pridera
geram barmenui, pastebėjo jo veiksmą ir linktelėjo, tuo pasakydamas
„tuojau prieisiu“. Ričeris kantriai laukė, kol Artūras patiekė klientui
kavą, kitam apelsinų sulčių, nunešė lėkštę, priėmė užsakymą.
Galiausiai prisiartino prie jo. Ričeris paklausė:
– Ar Samanta pusryčiauja čia?
– Dažniausiai, – atsakė barmenas.
– Kokiu metu ji pasirodo?
– Ar aš būčiau neteisus, jei pasakyčiau, kad jūs nebesulauksite savo
penkiasdešimtmečio?
– Būtumėte dosnus, o ne neteisus.
– Kai kurie žmonės sako, kad tokie dabar laikai, bet aš manau, kad
niekuomet nebuvo kitaip, o būtent – kai penktąją dešimtį einantis
žmogus ima uždavinėti liguistą skaičių klausimų apie keturiolikmetę
mergaitę, daugumai žmonių tai pasirodys įtartina, o kai kurie netgi
imsis priemonių, tokių kaip atsakomieji klausimai.
– Taip jie ir turėtų daryti, – atsakė Ričeris. – Bet kieno mirtis
pasodino jus į teisėjų tarybos pirmininko kėdę?
– Jūs paklausėte manęs, o ne ko nors kito.
– Man tiesiog buvo malonu su ja pasikalbėti ir norėčiau su ja
pasikalbėti dar kartą.
– Skamba neįtikinamai.
– Ji nori sužinoti apie teisėsaugos situaciją, kuri nėra gera.
– Apie tą reikalą jos gatvėje?
 – Aš norėjau su ja pasidalyti kai kuriais faktais mainais į pažadą
laikytis nuošaliai.
– Ar jūs teisėsaugos pareigūnas?
– Ne, aš čia atostogauju. Rinkausi tarp šios vietos ir Taičio.
– Ji per jauna, kad būtų supažindinama su faktais.
– Aš manau, kad ne.
– Ar jums leidžiama tuos faktus pateikti?
– Ar aš gyvas?
– Ji keliasi anksti. Tokiu metu ji jau būdavo atėjusi ir išėjusi.
Seniai. Taigi manau, kad šiandien nepasirodys.
 ŠEŠIASDEŠIMTAS SKYRIUS

Ričeris apmokėjo sąskaitą Baldačio grynaisiais, ir jiedu su Turner

sėdo atgal į fordą. Turner pasakė:
– Arba šiandien ji pavalgė namuose, arba apskritai praleido
pusryčius. Ji yra paauglė. Nuoseklumo nėra ko tikėtis.
– Ji man sakė, kad čia valgo beveik visada.
– Beveik visada yra ne tas pats kas visada, taškas.
– Barmenas irgi sakė, kad dažniausiai.
– Tai ne tas pats, kas kiekvieną dieną.
– Bet kodėl būtent šiandien ji turėtų praleisti apsilankymą
užkandinėje? Ji yra smalsi ir mano, kad aš esu informacijos šaltinis.
– Kodėl jai reikėtų manyti, kad tu būsi čia?
– Teisėsaugos pareigūnams irgi reikia valgyti.
– Tuomet ne mažiau logiškas pasirinkimas jai būtų ir kavinė netoli
advokato kontoros. Ji žino, kad čia yra dvi vietos, kur šiuo metu
galima pavalgyti.
– Turėtume pažiūrėti ir tenai.
– Per sudėtinga. Iš gatvės mes nieko nematytume, o pėsčiomis eiti
negalime. Be to, ji keliasi anksti. Jau bus pavalgiusi ir išėjusi.
– Turėtume dar kartą pravažiuoti pro jos namą.
– Tai mums nieko nepasakytų. Durys uždarytos. O per sienas
matančių akinių neturime.
– Ten kur nors turėtų būti Šragas.
 Turner pasakė:
– Verčiau grįžkime į stebėjimo punktą.
– Baltame automobilyje vidury dienos? – paklausė Ričeris.
– Tik dešimčiai minučių. Kad mūsų protas pailsėtų.

Skaisčioje dienos šviesoje seni žiūronai veikė puikiai. Padidintas

vaizdas buvo ryškus, spalvos labai gyvos. Ričeris puikiai matė
kiekvieną detalę – gatvę, baltąjį „kompaktą“, violetinį „Dodge“,
mėlynąsias fasadines duris. Bet palei namą buvo ramu. Ir aplinkui
tvyrojo ramybė. Eilinė saulėta diena, eilinis begalinio stebėjimo
seansas, nuobodus ir tuščias, kaip ir dauguma apgulčių. Šragas
nepasirodė. Kai kurių stovinčių automobilių stiklai buvo stipriai
užtamsinti arba skleidė akinamus atspindžius, bet tie automobiliai
ne tokie banalūs, kad galėtų būti išnuomoti. O akivaizdžiai
išsinuomotieji dėl savo banalumo buvo tušti.
– Jo ten nėra, – pasakė Turner.
– Būtų kur kas geriau, jei mes tikrai žinotume, jog jis ten yra, –
atsakė Ričeris.
Tuomet suskambo jo mobilusis telefonas. Skambino kapitonė
Edmonds iš Virdžinijos. Ji pasakė:
– Radau dar vieną Šrago bylą, penkerių metų senumo. Sprendimas
jo nebesiųsti į Vidurio Rytus buvo nevienbalsis. Mes kariavome du
karus, mums labai reikėjo žmonių, šimtus priverstinai grąžino į
tarnybą. Nacionalinės gvardijos tuo metu jau daug metų nebebuvo,
o mintis mokėti atlyginimą nešaudančiam pabūklui, kuris negali
vykti į Iraką ar Afganistaną, daug kam atrodė absurdiška. Pirmoji
mintis – priverstinis pašalinimas iš ginkluotųjų pajėgų, bet jis
nesutiko ir bylinėjosi išnaudodamas užuojautos faktorių, kurio nori
nenori teko paisyti. Teisinis ginčas ėmė kilti Žmogiškųjų išteklių
valdybos vadovybės grandine, kol pasiekė personalo administracijos
vadovo pavaduotoją, kurio sprendimas buvo palankus Šragui.
– Ir? – paklausė Ričeris.
– Tas pats personalo administracijos vadovo pavaduotojas yra
atsakingas ir už laikinus paskyrimus. Jis buvo tas žmogus, kuris po
metų Morganą perkėlė į Fort Bragą.
– Įdomu.
– Man irgi pasirodė įdomu. Todėl ir paskambinau. Šragas jam
buvo skolingas, o Morganas – jo šachmatų figūra.
– Kokia jo pavardė?
– Krėjus Skalis.
– Kokios kilmės tai vardas?
– Mėlynas kraujas iš Naujosios Anglijos.
– Kur jis dabar?
– Dabar jis paaukštintas. Pats yra personalo administracijos
vadovas.
– Atsakingas už ką?
– Personalą, – atsakė Edmonds. – Prižiūri Žmogiškųjų išteklių
valdybą. Technine prasme jis yra mano viršininkas.
– Tad jis šią savaitę pasiuntė Morganą į 110-ąjį padalinį?
– Manau, Skalio pavaduotojas. Nebent atsakomybės
pasiskirstymas bus pasikeitęs.
– Ar patikrintumėte šitą klausimą? Ir gal galėtumėte išsiaiškinti, ar
Skalis turi prieigą prie Nacionalinio saugumo žvalgybos sistemų?
– Nemanau, kad galėtų turėti.
 – Ir aš nemanau, – atsakė Ričeris. Jis baigė pokalbį ir vėl įniko
stebėti gatvę.

Džuljeta paskambino Romeo, nes už kai ką buvo atsakingas jis, ir

pasakė:
– Šragas man pasakė, kad jie veikia neatskirai. Jis nusprendė
apsilankyti automobilių nuomos aikštelėje ir ten atvyko kaip tik tuo
metu, kai „Range Rover“ buvo atitemptas į aikštelę.
– Tuo jiems blogiau. Tik vienas automobilis riboja jų veikimo
laisvę. Tai mums naudinga.
– Ne tai svarbiausia. „Range Rover“ nuoma apmokama Baldačio
kredito kortele. Mes turėsime apmokėti už partempimą ir dienos
nuomos mokestį. Tai dar vienas antausis mums.
– Ką dar Šragas matė?
– Jis yra netoli mergaitės. Ji išėjo iš namų. Tiesiog vaikštinėja. Su ja
susijusių žmonių nėra kilometro spinduliu. Jis rengiasi išnaudoti
savo galimybę.
– O kaip perduos jiems pranešimą?
– Užkandinėje. Jie ten lankėsi jau du kartus. Ten yra džentelmenas
vardu Artūras, kuris, atrodo, nusiteikęs šiuo klausimu
bendradarbiauti.

Dešimt Turner skirtų minučių virto beveik keturiomis dešimtimis,

bet per tą laiką nieko neįvyko – nei šalimais, nei stebimoje gatvėje.
– Turime važiuoti, – pasakė Turner.
– Kur? – paklausė Ričeris.
 – Tiesiog važiuoti. Bet kur. Poros kilometrų spinduliu nuo jos
durų, nes jei ji lauke, ji vaikštinėja. Vaikšto šalutinėmis gatvėmis,
šalia kurių neribojamas pėsčiųjų eismas. Šragas, bandydamas ją
nutverti, mąstys taip pat.
Taigi jie užvedė fordo variklį ir įsiliejo į 134-ąjį kelią, iš kurio
bematant išsuko ir kvartalas po kvartalo ėmė skverbtis Vainlando
aveniu link, vengdami tik mergaitės gatvės, į kurią sukti nusprendė
nerizikuoti. Dauguma kvartalų buvo apie trijų šimtų metrų ilgio ir
šešiasdešimties pločio, o tai reiškė, kad poros kilometrų spinduliu jų
buvo apie keturis šimtus, tad, norint visus apvažiuoti, jiems teks
įveikti beveik pusantro šimto kilometrų. Gal kiek mažiau, nes kai
kurie kvartalai buvo dvigubai platesni, be to, dalį ploto užėmė
greitkelių įvažiavimo lankai ir kilpos. Kai kurios teritorijos apskritai
nebuvo užstatytos. Taigi iš viso susidarys koks šimtas kilometrų.
Maždaug trys valandos, važiuojant saugiu greičiu. Nėra taip, kad
važinėjimas būtų didinęs atsitiktinio susitikimo galimybę. Erdvė ir
laikas šiuo klausimu nepadeda. Bet judėti visgi atrodė perspektyviau,
negu nieko nedaryti.
Pirmąją valandą jie nematė nieko įdomaus, tik išblukusios spalvos
šaligatvius, stulpus, medžius, privačius namus ir parduotuves,
šimtines stovinčių automobilių eilių. Pastebėjo vos keletą žmonių,
kuriuos atidžiai nužvelgė, bet nė vienas iš jų nebuvo mergaitė ir nė
vienas nebuvo Šragas. Nepastebėjo jie ir automobilių, iš lėto
sėlinančių gatvėmis kaip ir jie. Dauguma važiavo nekaltai ir įprastai,
vidutiniu greičiu, kartais greičiau, nei leidžiama. Tai sukėlė
vienintelę emocijų bangelę antrąją važinėjimo valandą, kai dulkinas
„BMW“ už šimto metrų priešakyje kirto sankryžą per raudoną
šviesą, o jam į šoną trenkėsi senas poršė, išvažiavęs iš skersinės gatvės.
Virš automobilių pakilo dulkių ar garų debesėlis, bemat susirinko
pulkelis žmonių. Ričeris pasuko į kairę ir vyksmo daugiau nebematė,
kol kitas atsitiktinis posūkis jį vėl išvedė į tą gatvę. Tuomet avarijos
vietoje jau stovėjo policijos automobilis mirksinčiais žibintais. Dar
po trijų posūkių jie sutiko dar vieną ta kryptimi skubantį policijos
automobilį ir greitąją.
Tačiau, be šito įvykio, jie nepastebėjo visiškai nieko, kas būtų verta
dėmesio. Po pusvalandžio Turner pasiūlė:
– Važiuokime ankstyvųjų priešpiečių. Nes jei ji anksti pusryčiavo
arba apskritai nepusryčiavo, tai priešpiečių gali ateiti anksti.
– Į užkandinę? – paklausė Ričeris.
– Manau, taip. Ji gali praleisti kokį vieną valgymą, bet ne du iš
eilės.
Taigi jie nuvinguriavo užkandinės link vedančiu kelių labirintu ir
šiek tiek šiauriau užeigos įsiliejo į Vainlando aveniu. Pasukę į pietus,
kairėje netrukus pamatė senąją užkandinę, visą spinduliuojančią
saulės atšvaitais.
O jos link skersai Vainlando aveniu žingsniavo mergaitė.
 ŠEŠIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Džuljeta paskambino Romeo ir pranešė:

– Bijau, planas iširo. Įvyko nelemta nesėkmė. Jam, suprantama,
reikėjo ją nutverti arti savo automobilio. Idealiu atveju – visiškai
šalia. Jis negalėjo jos spiegiančios bent kiek didesnį atstumą vilkti
gatve. Taigi jis ją aplenkė ir pastatė automobilį jai pakeliui, tuomet
pėsčiomis lanku ją apėjo ir atsidūrė jai iš už nugaros. Viskas klojosi
puikiai, jis buvo pasirengęs ją prisivyti tą akimirką, kai ji atsidurs
šalia jo automobilio. Buvo likę koks dvidešimt metrų, o tuomet
kažkoks idiotas išlėkė į sankryžą per raudoną šviesą ir – babach –
susidūrė su kita mašina, ir bematant susirinko pulkas žmonių,
prisistatė policininkų automobilis, po to dar kitas policininkų
automobilis, ir Šragas, aišku, nieko negalėjo daryti žmonių ir mentų
akivaizdoje. Mergaitė kokią minutę stebėjo visas linksmybes,
o tuomet nuėjo sau, ir Šragui teko ją paleisti, nes iš pradžių jis dėl
susidariusios spūsties negalėjo pravažiuoti, o kai galiausiai išvažiavo,
ji jau buvo dingusi iš akių ir jam nebepavyko jos surasti.
– Kas toliau? – paklausė Romeo.
– Jis pradeda iš naujo. Per visas jos žinomas slėptuves. Namus,
advokato kontorą, užkandinę. Kur nors ją vis tiek užklups.
– Tai turi užsibaigti Kalifornijoje. Negalime leisti, kad jie grįžtų
čia.
 Ričeris sulėtino greitį, leisdamas mergaitei pereiti gatvę pusšimtis
metrų prieš mašiną, ir pasuko jai įkandin į užkandinės stovėjimo
aikštelę. Mergaitė žengė tiesiai pro duris, o Ričeris pasistatė
automobilį. Turner paklausė:
– Ar man eiti su tavimi?
– Taip, noriu, kad eitum drauge, – atsakė Ričeris.
Taigi jiedu įėjo vidun ir, kaip ankstesnįjį kartą, vos peržengę durų
slenkstį stabtelėjo apsidairyti. Užkandinėje viskas atrodė lygiai taip,
kaip praėjusį vakarą: blondinė padavėja vėl dirbo kairiajame flange,
o ilgas valandas dirbanti brunetė – dešiniajame. Artūras stovėjo prie
baro, o mergaitė sėdėjo ant savosios baro kėdės dešinėje. Kaip ir
ankstesnįjį kartą, prisiartino blondinė padavėja su ta pačia bereikšme
šypsena, ir Ričeris parodė pirštu į nišą dešinėje, kitą nuo tos, kuri
buvo tiesiai šalia mergaitės. Blondinė be jokio pastebimo
nepasitenkinimo juos perleido brunetės žiniai. Jiedu su Turner
nužingsniavo ir atsisėdo nišoje už stalelio, Ričeris vėl atsukęs nugarą
į patalpą, Turner priešais jį kitoje neįveikiamu laminatu padengto
stalo pusėje. Mergaitė, atgręžusi jiems nugarą, sėdėjo maždaug už
dviejų metrų.
Bet, nenuleisdama akių, stebėjo jų atspindį veidrodinėje sienoje.
Ričeris pamojavo jos atspindžiui, tuo pat metu ir
pasisveikindamas, ir kviesdamas prisijungti. Mergaitės veidas nušvito
kaip kalėdinė eglutė. Ji bemat nuslydo nuo savo taburetės, akimis
susitiko su Artūro žvilgsniu ir nykščiu parodė į nišą sau už nugaros
tarytum sakydama „aš vėl pereinu tenai“, tuomet apsigręžusi žengė
nišos link. Turner pasislinko, ir mergaitė čiūžtelėjo šalia jos ant
suolo, sukurdama mažą tamprų trikampėlį.
Ričeris pristatė jas vieną kitai:
– Samanta Deiton, tai Suzana Turner. Suzana Turner, tai Samanta
Deiton.
Mergaitė pasisuko ant vinilinio suolelio ir, paspaudusi Turner
ranką, paklausė:
– Ar jūs jo padėjėja?
– Ne, aš jo vadovė.
– Oho, kaip kieta. Kokia agentūra?
– Karo policija.
– Nuostabu. Kas yra visi kiti?
– Tiktai mes ir FTB.
– Ar vadovaujate jūs, ar jie?
– Žinoma, mes.
– Tai tas vaikinas baltame automobilyje yra jūsiškis?
– Taip, jis mūsiškis.
– Nuleistas parašiutu iš kur?
– Galėčiau tau pasakyti, bet tuomet tektų tave nužudyti.
Mergaitė nusijuokė, patenkinta lyg pinigą radusi. Jai leista
dirstelėti į operacijos vidų, o dar moteris viršininkė, ir dar smagūs
juokeliai. Ji pasakė:
– Tai tas vaikinas, kurio jūs tykote, priklauso armijai?
Dezertyravęs kareivis, norintis atsisveikinti su šeima prieš
išnykdamas visiems laikams? Bet kam jo šeimai reikalingas
advokatas? Ar tai jo advokatas? O gal tas žmogus šnipas? Koks nors
labai aukštas pareigūnas, senas ir pasižymėjęs, bet viskuo nusivylęs ir
sužlugdytomis iliuzijomis? Gal jis pardavinėja paslaptis?
 – Ar ką nors šiandien matei? – paklausė Ričeris.
– Tuos pačius žmones kaip vakar.
– Jokių pavienių vyrų?
– Vyras su apipjaustytomis ausimis šiandien yra vienas. Savo
išnuomotame automobilyje. Galbūt jo partneris šiandien serga.
– Kur tu jį matei?
– Jis pravažiavo Vainlandu. Aš pusryčiavau kavinėje. Netoli
advokato kontoros. Nors mums reikėtų permąstyti jo dalyvavimo
esmę. Reikalas yra trikampis, tiesa? Ir mes nežinome, kuriai pusei
advokatas dirba. Galbūt kaimyno, galbūt kareivio. Galbūt jiems
abiem, nors aš ir neįsivaizduoju kaip. Arba kodėl.
– Kurią valandą valgei pusryčius? – paklausė Ričeris.
– Buvo anksti. Išėjau, kai tik išvažiavo agentai.
– Jie išvažiavo?
– Tik dvidešimčiai minučių. Atrodo, kad jie laikosi tokio grafiko.
Jums reikėtų juos geriau koordinuoti. Visi išvažiuoja tuo pačiu metu,
ir gatvė kurį laiką būna nestebima.
– Tai blogai.
– Man tai neblogai. Tai reiškia, kad galiu išeiti jiems nesužinojus.
O kai grįžtu, jie būna nustebę, nes galvoja, kad aš turėjau būti viduje.
– Taip padarei ir šį rytą?
– Taip darau ir darysiu kiekvieną rytą.
– Ar žmogus su ausytėmis matė, kad tu išeini?
– Nemanau.
– Ar jis galėjo matyti tave kur nors kitur?
– Nemanau. Stengiausi įsimaišyti į minią. Dėl jūsų žmonių, ne dėl
jo. Jo aš nemačiau. Bet vėliau mačiau jo automobilį. Jis buvo
pastatytas netoli tos vietos, kur įvyko avarija.
 Ričeris perspėjo:
– Turi laikytis nuošalyje nuo to žmogaus.
– Žinau. Jūs man vakar sakėte. Bet aš negaliu visą dieną sėdėti
namuose.
Turner truputį patylėjo ir paklausė:
– Kaip seniai tu gyveni tame name?
– Kiek tik save prisimenu. Neprisimenu jokių kitų namų. Esu
visiškai įsitikinusi, kad tame name ir gimiau. Taip juk sakoma, tiesa?
Nors iš tiesų gimstama ligoninėse. Ir aš taip pat jame negimiau,
o gimiau ligoninėje. Bet namo parvažiavau į šituos namus. Todėl,
manau, taip ir sakoma – gimiau tuose namuose, kai visas vaikų
gimimo reikalas tapo institucionalizuotas.
– Ar niekada nesi gyvenusi automobilyje? – paklausė Turner.
– Keistas klausimas.
– Tu gali mums drąsiai sakyti. Mes pažįstame žmonių, kurie netgi
labai norėtų pakliūti į tokią aukštą padėtį mitybos grandinėje.
– Kokių?
– Daugybę žmonių. Noriu pasakyti tai, kad pagal gyvenimo būdą
mes žmonių nevertiname.
– Ar man gresia nemalonumai?
– Ne, tau nemalonumai negresia, – atsakė Ričeris. – Mes tiesiog
siekiame patikrinti tam tikras detales. Koks yra tavo mamos vardas?
– Ar jai gresia nemalonumai?
– Niekam negresia jokie nemalonumai. Bent jau tavo gatvėje.
Visas reikalas sukasi apie tą kitą vyruką.
– Ar jis pažįsta mano mamą? O Dieve, tai jūs stebite mus? Jūs
laukiate, kol jis ateis pasimatyti su mano mama?
 – Pradėkim iš eilės, – pasakė Ričeris. – Koks yra tavo mamos
vardas? Ir taip, aš nepamiršau apie koltą „Python“.
– Mano mamos vardas yra Kendis Deiton.
– Tokiu atveju aš norėčiau su ja susitikti.
– Kodėl? Ar ji įtariamoji?
– Ne, tai būtų susitikimas mano asmeniniu interesu.
– Kokiu būdu tai gali būti asmeninis interesas?
– Tai aš esu tas žmogus, kurio jie tyko. Jie galvoja, kad aš pažįstu
tavo mamą.
– Jūs?
– Taip, aš.
– Jūs nepažįstate mano mamos.
– Jie galvoja, kad susitikęs aš galiu ją atpažinti arba ji gali atpažinti
mane.
– Ji jūsų nepažintų. Ir jūs jos nepažintumėte.
– Sunku pasakyti nebandžius.
– Patikėkite manimi.
– Norėčiau.
– Pone, aš galiu jums visiškai kategoriškai pareikšti, kad jūs
nepažįstate mano mamos ir ji nepažįsta jūsų.
– Todėl, kad tu niekada anksčiau manęs nematei? Kalbama apie
laikus prieš daugelį metų, galbūt tuos laikus, kai dar nebuvai gimusi.
– Kaip gerai jūs turėtumėte ją pažinoti?
– Pakankamai gerai, kad galėtume atpažinti vienas kitą.
– Tada jūs jos nepažinojote.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Kaip manote, kodėl aš visuomet valgau čia?
– Todėl, kad tau čia patinka.
 – Todėl, kad aš čia gaunu pavalgyti nemokamai. Nes mano mama
čia dirba. Ji yra štai ten. Ta blondinė. Jūs pro ją praėjote jau du kartus
ir nė nemirktelėjote. Judu niekuomet nepažinojote vienas kito.
 ŠEŠIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Ričeris pasislinko prie suolo krašto ir atsidėjęs įsižiūrėjo į padavėją.

Blondinė padavėja buvo užsiėmusi, skubėjo į kairę, paskui į dešinę,
vis nubraukdama nuo akies nepaklusnią plaukų sruogą,
nusišluostydama delną į strėnas, šypsodamasi, priiminėdama
užsakymus.
Ne, jis jos tikrai nepažinojo.
Jis paklausė:
– Ar ji kada nors yra buvusi Korėjoje?
– Dar vienas keistas klausimas, – atsakė mergaitė.
– Kokiu būdu jis keistas?
– Keistas, jei jūs ją išties pažįstate.
– Kodėl?
– Jos visas kankinės gyvenimas yra toks sumautas, kad ji niekada
gyvenime nebuvo išvykusi iš Los Andželo apygardos, išskyrus vieną
vienintelį kartą, kai draugas ją buvo nusivežęs į Las Vegasą, bet
neišgalėjo sumokėti už viešbutį. Ji netgi neturi paso.
– Ar tu tuo tikra?
– Todėl ji ir dažosi plaukus. Tai Pietų Kalifornija. Ji tikrai neturi
dokumentų.
– Jai ir nereikia dokumentų.
– Ji yra pilietė be dokumentų. Aiškintis su pareigūnais prireikia
daug laiko. Blondines liečia rečiau.
 – Kaip jai sekasi?
– Jos gyvenimas nėra toks, apie kokį ji svajojo.
– O kaip sekasi tau?
– Man viskas gerai, – atsakė mergaitė. – Dėl manęs nesijaudinkit.
Ričeris nieko neatsakė; iš zonos už jo peties, kuri buvo jam
nematoma, netikėtai išdygo Artūras ir pasilenkęs ėmė šnibždėti
mergaitei į ausį – tyliai, bet raiškios priebalsės nepaliko abejonių dėl
jo pranešimo turinio, kuris buvo toks: „Šiai damai ir džentelmenui
reikia pasikalbėti su kitu džentelmenu.“ Mergaitė pašoko visa
spindėdama, su džiaugsmu užleisdama vietą aukštesnio rango
agentui, esančiam dar arčiau aplinkui ją vykstančios dramos
epicentro. Artūras pasitraukė atgal už regos lauko ribų, mergaitė
nusiskubino jam įkandin, o lygią kaip šilkas jos atlaisvintą vietą ant
suolelio bematant užėmė maža tvirta figūra, kuri ryžtingu judesiu
pasislinko tolėliau nuo krašto, alkūnes iš anksto uždėjusi ant stalo, su
triumfuojančia išraiška veide.
Karininkas Pitas Espinas.

Ričeris pažvelgė į Turner, o ši papurtė galvą – tai reiškė, kad

Espinas viduje turi savo vyrų, mažiausiai du, tikriausiai ginkluotus ir
tikriausiai netoliese. Espinas patogiai įsitaisė ant suolo ir, sudėjęs
pirštus panašiai taip, tarytum maišytų kortų malką, pasakė:
– Jūs nesate jos tėvelis.
– Akivaizdu, – atsakė Ričeris.
– Aš patikrinau, vien juoko dėlei. Valstybės departamentas
informavo, kad ponia Deiton niekuomet neturėjo paso. Gynybos
departamentas paliudijo, kad ji niekuomet nebuvo atvykusi į Korėją,
kur jos tapatybė būtų patikrinta pagal pasą ar kokį kitą dokumentą.
Taigi aš dar šiek tiek pasikapsčiau ir paaiškėjo, kad vyksta internetinė
prekyba ieškiniais. Galima nusipirkti bet kokį dokumentą,
tvirtinantį ką tik nori. Kainos lygis dvejopas – mažiau kainuoja tik
dokumentas, o brangiau dokumentas su įrodymais. Kalbant apie šio
tipo bylas, įrodymai reiškia tikras moteris, tikrus vaikus, tikrą tikro
gimimo liudijimo kopiją. Ir tas advokatas nėra vienintelis. Tai
klestintis verslas. Medžiagos į valias. Norint gauti dokumentus apie
realų vaiką, gimusį konkrečią dieną, yra, iš ko pasirinkti.
– Kas pirko tuos parodymus?
– Jis prisistatė kaip Romeo, bet jis turėjo daug pinigų. Iš sąskaitos
Kaimanų salose.
– Kada Romeo juos pirko?
– Tą patį rytą, kai majorė Turner buvo areštuota. Ta paslauga
veikia operatyviai. Tu nurodai vardus, vietas, datas, o jie užverda visą
katilą. Jei nori, gali net nusiųsti jiems tekstą. Dokumentai
paruošiami kompiuteriu ir atsiunčiami elektroniniu paštu; jie atrodo
kaip fotokopijos. Kendis Deiton buvo pasirinkta dėl tinkamos jos
dukters gimimo datos. Advokatas žinojo, kad ji yra padavėja, nes
dažnai čia valgydavo. Ji gavo šimtą baksų už tai, kad pasirašė. Bet
mergaitės gimimo data yra keista. Ar pastebėjote? Ji yra lygiai per
jūsų dislokacijos „Raudonojo debesies“ stovykloje kalendorinį
vidurį. Tai reiškia, kad bylos fabrikuotojas žiūrėjo tik į kalendorių ir
ignoravo žmogaus biologiją.
– Geras pastebėjimas, – pasakė Ričeris.
– Taigi kaltinimai jums atšaukti.
– Bet kodėl aš apskritai papuoliau ant kablio? Štai koks
pagrindinis klausimas. Jūs turite atsakymą? Kodėl Romeo pirko tuos
parodymus?
Espinas nieko neatsakė.
– Ir koks asmuo slepiasi po Romeo slapyvardžiu? – paklausė
Ričeris.
Espinas tylėjo.
– Kas toliau? – paklausė Turner.
– Jūs esate areštuoti, – atsakė Espinas.
– Ir Ričeris taip pat?
– Taip.
– Jūs turite paskambinti majorei Salivan į Teisėjų ir advokatų
korpusą.
– Ji pati man jau paskambino. Didžiojo Šuns byla irgi yra muilo
burbulas, bet nuo to momento, kai įėjo į kamerą Dajeryje, iki šios
akimirkos Ričeris atliko apie šimtą mums žinomų nusikaltimų,
o galbūt dar daug nežinomų, pradedant neteisėtu asmens,
palaikančio kaltinimą kitu sunkiu nusikaltimu, įkalinimu ir baigiant
kredito kortelių vagyste.
Ričeris paklausė:
– Ar gavote mūsų pranešimą, kurį perdavėme per seržantę Lič?
– Jūs mane provokuojate.
– Aš klausiau, ką jūs būtumėte daręs kitaip.
– Būčiau pasitikėjęs sistema.
– Mėšlas.
– Ypač jei žinočiau, kad esu nekaltas.
– O aš buvau nekaltas?
– Iš pradžių, – atsakė Espinas.
Ričeris paklausė:
 – Jūs neatsakėte į mano klausimą. Kodėl Romeo pirko tuos
parodymus?
– Nežinau.
– Ir ar gali būti, kad Šuns ieškiniu dabar naudojasi tas pats
Romeo?
– Gali.
– Kam jam taip elgtis? Ir dar ta kita byla? Du melagingi
kaltinimai. Ko jie siekė? Koks buvo jų vienintelis įmanomas tikslas?
– Nežinau.
– Ne, žinote. Jūs esate protingas.
– Romeo norėjo, kad jūs bėgtumėte.
– Kodėl Romeo norėjo, kad aš bėgčiau?
– Nes buvote susipainiojęs su majorės Turner verslu.
– Ir ką visa tai sako apie majorės Turner verslą? Jei ji kalta, Romeo
turėtų manęs pageidauti kaip liudytojo. Jis turėtų siekti, kad aš nuo
liudytojų suolo teisėjų kolegijai išdėstyčiau visas pasibjaurėtinas
reikalo detales.
Espinas kurį laiką patylėjo. Tuomet pasakė:
– Majorai, man yra duoti nurodymai jus sugrąžinti atgal. Jus abu.
Visa kita į mano pareigas neįeina.
– Jūs žinote, kad tai yra schema, – atsakė Ričeris. – Ką tik
pasakėte, kad Romeo Kaimanų salose turi pinigų. Jis pats ten atidarė
sąskaitą majorės Turner vardu. Tai ne raketų mokslas. Jums tikrai
teko matyti sudėtingesnių suktybių nei ši. Šita skirta pradinukams.
Todėl ji neabejotinai subyrės. Tikriausiai labai greitai. Nes Turner ir
aš nesame bepročiai ir ketiname pasvilinti šitą lizdą. Tai jums teikia
pasirinkimo galimybę. Arba jūs esate dronas, kuris mus su
antrankiais parskraidina namo likus kelioms dienoms iki mūsų
didžiausio triumfo, arba pasikinkote savo smegenis ir pradedate
galvoti, kurioje pusėje norėtumėte būti, kai vanduo nusistovės.
– Ir kuri pusė tai galėtų būti?
– Ne toji, kurioje dabar esate.
Espinas papurtė galvą.
– Jūs žinote, kaip sistema veikia. Aš turiu grįžti namo ne tuščiomis
rankomis.
– Mes jums galime kai ką pasiūlyti.
– Ką būtent?
– Kito žmogaus areštą, medalio vertą ryžtą nepalikti šioje
istorijoje nepajudinto nė vieno akmens ir glazūrą ant labai didelio
pyrago. O glazūra yra saldžiausia ir matomiausia pyrago dalis, kad ir
kokio dydžio jis būtų.
– Jums reikės man pateikti šį tą daugiau nei reklaminį lankstinuką.
– Kažkas sumušė pulkininką Murkroą beveik iki mirties ir,
manau, jūs visi padarėte išvadą, kad tai buvau ne aš. Taigi kas tai
buvo? Jums teks iškasti seną labai didelio verslo banginį ir, šiek tiek
pakreipus prožektoriaus spindulius, pamėginti jį susieti su ištisa
politine klase.
– Kur galėčiau tikėtis surasti tą seną banginį?
– Verta ieškoti tarp tų, kurie nepaaiškinamai ilgą laiką pasitraukę
iš aktyvios tarnybos.
– Konkrečiau?
– Kažkas išviliojo Murkroą iš valgomojo ir arba prievarta
įsodino, arba įviliojo į automobilį. Kito būdo įvykdyti egzekuciją
nebuvo. Ir aišku, kad tai nebuvo puskarininkis. Nes pusryčiai vyko
Karininkų klube. Taigi ieškoti reikia tarp karininkų.
– Turite pavardę?
 – Morganas. Jis buvo Murkroo sumušimo organizatorius. Jis jį
pristatė. Pasirauskite jo skalbinių krepšyje. Abejoju, ar jis dalyvavo
asmeniškai, bet galiu lažintis, kad sėdėjo pirmosiose žiūrovų eilėse.
– Ar tuo metu jis buvo ne tarnyboje?
– Jis teigia, kad tuo metu buvo Pentagone. Bet jo ten nebuvo, ir tai
yra paremta dokumentais. Jo ieškota labai uoliai. O Pentagone įrašai
kruopščiai saugomi. Darbo daug, bet jei jūs įrodysite, kad jo ten
nebuvo, kiekvienas baksas atsipirks dešimteriopai.
– Ar įrodymai tvirti?
– Morganas yra dalis mažos įvairialypės grupelės, kurios
apatiniame segmente, mūsų žiniomis, keturi žemesniosios grandies
kariškiai iš Fort Brago logistikos kompanijos, o viršutiniame
segmente – du štabo pareigūnai.
– Vadinasi, jei jūsų prielaidos klaidingos, jums blogai baigsis.
– Žinau.
– Viršuje yra du žmonės?
– Vienas priklauso Nacionalinio saugumo agentūrai, o kitas jai
nepriklauso.
– Vadinasi, bus itin prasti popieriai, jei esate neteisus.
– Bet ar aš neteisus?
Espinas tylėjo.
Ričeris pasakė:
– Visuomet yra penkiasdešimties ir penkiasdešimties tikimybė,
Pitai. Panašiai kaip metant monetą. Arba aš teisus, arba neteisus,
arba jūs mus pargabensite atgal, arba ne, arba štabo viršininko
pavaduotojai yra tai, kas sakosi esą, arba nėra. Visuomet
penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Alternatyvoje arba–arba visuomet
užtenka vietos tiesai.
 – O jūs esate nešališkas teisėjas?
– Ne, aš nesu nešališkas. Aš jiems miegantiems nuplėščiau snukius.
Bet vien tai, kad esu ant jų įsiutęs, dar nereiškia, kad jie to nepadarė.
– Turite jų vardus?
– Kol kas vieną. Krėjus Skalis.
– Iš kur jis?
– Atrodo, Naujosios Anglijos didikas.
– Galiu lažintis, kad jis baigęs Vest Pointą.
– Aš baigęs Vest Pointą, bet kvailo vardo neturiu.
– Galiu lažintis, kad jis turtingas.
– Kalėjimuose pilna turtingų žmonių.
– O kas yra kitas?
– Kol kas nežinome.
– Turbūt geriausias Krėjaus Skalio bičiulis iš pradinės mokyklos.
Tokie vaikinai susiklijuoja tvirtai ir ilgam.
– Galbūt, – atsakė Ričeris.
Espinas pasakė:
– Aš imu Morganą, o majorė Turner prigriebia tuos vaikinus?
– Jūsų nuotrauka bus pirmajame laikraščių puslapyje.
– Kuo konkrečiai, jūsų manymu, jie užsiima?
Turner jam vėl išdėstė visą versiją, pradėdama nuo grynųjų pinigų,
gaunamų antrinėse rinkose, bei aplūžusių senų visureigių keistais
numeriais, prikrautų pinigų, kurie perkraunami į armijos
konteinerius, o konteinerių turinys sukraunamas į visureigius ir
išvežamas į kalnus, paskui pinigai slapta pakraunami transportuoti į
namus, kur juos taip pat slapta iškrauna keturi vaikinai Šiaurės
Karolinoje. Procesus Afganistane koordinuoja vietinis afganas, kurio
dosjė yra įrašų apie prekybą ginklais. O visą sistemą valdo – ir
tikriausiai ją inicijavo – du štabo pareigūnai, kurie, matyt, ir
suformavo šią niekšų komandą.
Espinas pasakė:
– Galvojau, kad jūsų versija solidesnė.
 ŠEŠIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Espinas kalbėjo toliau:

– To, ką jūs pasakojate, paprasčiausiai nėra. Jungtinių Valstijų
kariškiai išmoko pamokas, majore. Seniai. Dabar mes skaičiuojame
net sąvaržėles. Kiekvienas daiktas turi brūkšninį kodą. Viskas
suvedama į sprogimui atsparų kompiuterį. Visose svarbesnėse
vietose turime karo policijos padalinius. Įsteigta daugiau
patikrinimo taškų, negu šuo turi blusų. Daugiau nebebarstome savo
ginkluotės, patikėkite. Buvusio chaoso galiojimo data jau seniai
pasibaigusi. Jei randame bent mažiausią skylutę, už ją atsakingas
niekšelis iškart važiuoja namo. Jei dingtų bent viena kulka, kiltų toks
mėšlo uraganas, kad, net iš čia pažiūrėjus, visas rytinis dangaus
pakraštys būtų rudas. Procesai, kuriuos jūs įvardijate, paprasčiausiai
nevyksta, madam.
Turner tylėjo.
Ričeris pasakė:
– Bet kažkas vyksta. Jūs tai žinote.
– Aš klausau. Papasakokite man, kas vyksta.
– Pasikalbėkite su detektyvu Podolskiu iš Metropolijos policijos
departamento. Morganas lemiamu momentu buvo ne poste.
– Morganas vis dar tebėra tai, ką jūs man siūlote?
– Jį verta turėti naguose. Viskas, ką iš jo gavau, buvo dvi
sufabrikuotos bylos.
 – Atrodo, Morgano kaip tikėtino konspiracinio tinklo elemento
vertė ką tik smuko.
– Kažkas vyksta, – pakartojo Ričeris. – Fiktyvios bankų sąskaitos,
suklastoti teisiniai dokumentai, sumušimai, keturi vyrukai,
besivaikantys mus po visą Ameriką. Kai visi siūlai bus surišti, viskas
atrodys labai įtikimai. Visuomet taip būna. Gebėjimas numatyti iš
anksto yra nuostabi savybė. O protingi žmonės iš anksto numato
pirmieji.
– Tai velniškai sudėtingas lošimas, – pasakė Espinas.
– Visuomet penkiasdešimt ir penkiasdešimt, Pitai. Kaip metant
monetą. Arba Morganas yra didelės vertės, arba mažos, arba tas ar
kitas scenarijus vyksta, arba ne. Arba jūs esate nuobodus dronas, arba
žmogus, esantis gerokai į dešinę nuo vidurkio ir besirengiantis sau
ant krūtinės prisisegti dar vieną juostelę.
Espinas nieko neatsakė.
Ričeris tęsė:
– Laikas mesti tą monetą, Pitai. Aversas ar reversas.
– Ar turite planą?
– Mes skrendame atgal į Kolumbijos apygardą. Jums nereikia
mūsų gabenti namo. Mes vykstame patys.
– Kada?
– Dabar.
– Ten yra Morganas.
– Ten yra jie visi.
Espinas paklausė:
– Tikiuosi, neprieštarausite, jei skrisime drauge?
– Mums tinka, – atsakė Ričeris. – Bet tiktai jūs. Niekas kitas.
– Kodėl?
 – Noriu, kad dar dienai paliktumėte savo vaikinus čia. Paskutinysis
iš Fort Brago ketveriukės tebeslampinėja aplinkui. Jis galvoja, kad
mergaitė dar tebeveikia kaip masalas. Todėl noriu, kad ji būtų
apsaugota. Gal ji ir ne mano, bet šaunus vaikas. Gal dėl to, kad ne
mano.
– Manau, mano vaikinai galėtų dienelę palūkėti.
– Aš norėčiau rūpestingos, bet ne įkyrios apsaugos. Nebauginkite
vaiko. Laikykite tai treniruote. Nes, kad ir kaip būtų, grėsmė jai yra
greičiau tik teorinė. Jam reikalingi mes. Ir jis žinos, kuriuo lėktuvu
mes skrendame, nes Romeo jam pasakys. Taigi jis nedelsdamas
susiruoš mums iš paskos. Galbūt net skris tuo pačiu lėktuvu.
Espinas nieko neatsakė.
– Priimkite sprendimą, kareivi, – paragino Ričeris.
– Man nereikia apsispręsti iš karto, – atsakė Espinas. – Jūsų
siūlymui apmąstyti turiu šešias valandas.
– Bet sprendimą priimti reikės.
– „Delta“ avialinijų reisas iš Los Andželo oro uosto po
devyniasdešimties minučių, – pasakė Espinas. Jis atsigręžė į savo
vaikinus, kurių Ričeris negalėjo matyti, ir standartiniais pėstininkų
rankų signalais jiems perdavė reikiamą informaciją. Tuomet išslinko
iš už stalo, atsistojo ir pasuko durų link.

Ričeris ir Turner po kokios minutės išėjo jam iš paskos. Mergaitė

sėdėjo kitoje užeigos pusėje, kur dirbo jos motina, ir kažką kalbėjosi
su Artūru, versdama jį šypsotis. Ričeris eidamas dar kartą ją
nužvelgė. Visa vien kojos ir rankos, keliai ir alkūnės. Džinsinis
švarkelis, vyriškos kelnės, nauji mėlyni marškinėliai, sportiniai
bateliai be raištelių, nėra kojinių, šviesūs plaukai kaip vasaros
kaitroje išdžiūvusi žolė, krintantys iki nugaros vidurio. Akys.
Šypsena. Tėvystė... Visuomet galimas, bet visuomet mažai tikėtinas
dalykas. Panašiai kaip laimėti Nobelio premiją arba dalyvauti
amerikietiškojo futbolo lygoje „World Series“. Ne jam.
Automobilyje Turner paklausė:
– Kaip jautiesi?
– Vienodai, – atsakė jis. – Neturėjau vaikų iki šiol, neturiu ir
dabar.
– Ką būtum daręs?
– Dabar nesvarbu.
– Tau viskas gerai?
– Manau, jau buvau prisijaukinęs šią idėją. Ir man ta mergaitė
patiko. Mes galėjome turėti daug bendrų dalykų. Ir tai yra keista.
Tokių pačių žmonių gali būti įvairiausiose pasaulio vietose. Net jei
jie niekaip tarpusavyje nesusiję.
– Ar manai, kad ji išsigąstų kaukiančio vilko?
– Aš manau, kad ji jam jau dabar pavydi.
– Tada galimas daiktas, kad jūs esate giminės. Tik iš labai senų
laikų.
Ričeris paskutinį kartą pažvelgė į mergaitę pro mažą aprėmintą
užkandinės langelį, o tuomet Turner vairuojamas automobilis
pajudėjo Vainlando aveniu pietų kryptimi, ir užkandinė dingo iš
akių.

Maršrutas į Los Andželo oro uostą vedė 101-uoju ir 110-uoju

keliais, o pastarasis įstrižai įsiliejo į El Segundo bulvarą. Kelionė
turėjo užimti didžiąją dalį iš Espino duotų devyniasdešimties
minučių, nes greitkeliai tokiu metu užkimšti ir eismas gan lėtas.
Edmonds skambučio iš Virdžinijos jie sulaukė dar būdami šiauriau
„Holivudo taurės“ arenos. Ji pranešė:
– Krėjus Skalis pats perkėlė Morganą į 110-ąjį padalinį. Kitų
sprendimais šiuo atveju jis nepasitikėjo. Nors paprastai laikinus
paskyrimus patiki savo pavaduotojams. Ir, beje, jis neturi prieigos
prie Valstybės saugumo departamento žvalgybos duomenų bazių.
– Patikrinkite, ar jis turi draugą, kuris gali naršyti bazę, – paprašė
Ričeris.
– Tuo dabar ir užsiimu.
– Informuokite mane apie pažangą.
– Ar mes vis dar esame teisingoje barikadų pusėje?
– Galite manimi pasikliauti, – atsakė Ričeris baigdamas pokalbį.
Transporto srovė judėjo į priekį, bet keistai – nesustodama, labai
lėtai, tarytum visi vairuotojai būtų kino aktoriai sulėtintame kino
epizode. Turner pasakė:
– Gali būti, kad mes patys save areštavome. Gal, kai tik Vašingtone
išlipsime iš lėktuvo, Espinas mums dar terminale uždės antrankius.
– Ką nors sugalvosime, – atsakė Ričeris. – Šešios valandos yra
daug laiko.
– Turi kokių nors minčių?
– Kol kas ne.
– Tiedu yra profesionalūs ginklų prekeiviai. Daugiau jie niekuo
neužsiima.
– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt, Suzana. Arba daugiau jie
niekuo neužsiima, arba užsiima ir kai kuo daugiau.
– Ką dar jie galėtų daryti?
 – Mes turime šešias valandas, kad tai išsiaiškintume.
– O jei neišsiaiškinsime?
Ričeris atsakė:
– Espinas girdėjo Krėjaus Skalio vardą ir susigaudė, kad tas
žmogus turtingas. Kas, jei iš tiesų jis turtingas? Kas, jei jie abu
turtingi?
– Mes žinome, kad jie turtingi.
– Bet mes mėginame daryti prielaidas, kokiu būdu jie tapo
turtingi. O gal jie buvo turtingi ir anksčiau. Gal jie visada buvo
turtingi. Gal jų turtą sudaro seni rytinės pakrantės aristokratų
pinigai.
– Gerai, ieškosiu senių nublukusiomis rausvomis kelnėmis.
– Tai gali iš esmės pakeisti situaciją. Mes čia įtariame stiprų
finansinį akstiną. Bet gali tekti jo atsisakyti. Jie gali lengvai užšluoti
savo pėdsakus. Tas šimtas tūkstančių gali būti jų asmeniniai pinigai.
– Tai nėra tik pomėgis, Ričeri. Turint omenyje fiktyvias bankų
sąskaitas, sufabrikuotas bylas, sumušamus garbaus amžiaus vyrus ir
keturis mus persekiojančius vaikinus.
– Sutinku, tai gerokai daugiau nei pomėgis.
– Tada kas tai galėtų būti?
– Nežinau. Tiesiog garsiai galvoju. Mėginu atlikti kokybinį šuolį
per šešias valandas.

Jie paliko baltąjį fordą dengtoje „Delta“ terminalo stovėjimo

aikštelėje, o raktelius išmetė į šiukšlių konteinerį, siekdami pridaryti
Romeo kuo daugiau finansinių nemalonumų per ilgą nuomą ir
primestą pareigą padengti naujo raktelio gaminimo išlaidas. Turner
išardė Rikardo „Glock“ ir jo dalis sumėtė į kitus keturis šiukšlių
konteinerius. Į oro uosto pastatą jie įėjo ne pro tas duris ir turėjo
apsukti didelį lanką. Kai jie prisiartino prie bilietų kasų, Espinas jau
ten stovėjo. Turbūt bus atvažiavęs 405-uoju keliu. Ir atvažiavęs
vienas. Nieko nesimatė nei šalia jo, nei tolėliau. Jis stovėjo ramiai,
atsigręžęs į pagrindines terminalo duris. Ričeris ir Turner žengė
artyn. Espinas atsigręžė. Ričeris, sumokėjęs Baldačio kortele,
nupirko tris bilietus pirmąja klase.
 ŠEŠIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Prie terminalo vartų jie atsidūrė likus dvidešimčiai minučių iki

keleivių įlaipinimo pradžios. Susėdo kėdėse, iš kur buvo puikiai
matyti laukiamoji salė. Šragas nepasirodė. Ričeris nelabai ir tikėjosi jį
čia išvysti. Los Andželas didelis, sunku po jį greitai judėti. Be to,
pirma reikėjo užfiksuoti banko perlaidą ir tik tuomet, gavęs
atitinkamą instrukciją, Šragas turėjo įveikti kelią iki oro uosto. Tam
jis turėjo per mažai laiko. Taigi Ričeris atsipalaidavęs gėrė kavą,
laukdamas, kol prasidės įlaipinimo procesas. Žmonėms pajudėjus
lėktuvo link, suskambo Ričerio mobilusis. Kalbėdamas telefonu, jis
drauge su kitais keleiviais užėmė vietą lėktuve.
Skambino Edmonds iš Virdžinijos. Ji pasakė:
– 75-asis karo policijos padalinys mane ką tik informavo apie
Kendis Deiton.
– Aš jums jau sakiau, kad jos neprisimenu.
– Atsiprašau. Neturėjau būti tokia skeptiška.
– Nesijaudinkite. Aš jau ir pats beveik buvau tuo patikėjęs.
– Teiravausi dėl Krėjaus Skalio draugų.
– Ir?
– Jis turėjo bendramokslį iš Vest Pointo, su kuriuo nuolat palaikė
labai artimus ryšius. Teiravausi penkių skirtingų žmonių ir iš visų jų
gavau nuorodas į tą patį asmenį.
– Kas jis toks?
 – Dabartiniu metu armijos štabo viršininko pavaduotojas
žvalgybai.
– Viskas aišku.
– Jų labai panašus socialinis pamatas ir išsilavinimas, jie gyvena
netoli vienas kito Džordžtaune ir yra tų pačių klubų, tarp jų keleto
itin išskirtinių, nariai.
– Ar jie turtingi?
– Ne taip, kaip patys turtingiausi verslininkai. Bet pakankamai,
kad galėtų gyventi komfortiškai, senuoju aukštuomenės stiliumi. Juk
žinote, kaip gyvena tokie žmonės. Komfortiškam gyvenimui reikia
kelių milijonų.
– Kokia to žmogaus pavardė?
– Gabrielis Montekis.
– Jūs buvote teisi, jų socialinis pamatas tikrai panašus. Gabas ir
Krėjus. Išsyk primena barą kur nors palei Harvardą. Arba
parduotuvę, kurioje galima nusipirkti suplėšytus džinsus už tris
šimtus dolerių.
– Tai labai stambūs taikiniai, Ričeri. Galima sakyti, milžinai,
vaikščiojantys žeme. O jūs turite lygiai nulį įrodymų ar įkalčių prieš
juos.
– Jūs mąstote kaip advokatė. Kuri, beje, man šiuo metu reikalinga.
Aš esu nekaltas žmogus. Nenoriu būti painiojamas į tai, kas atsitiko
po to, kai jie mane uždarė už du dalykus, kurių nepadariau. Jei
pabėgau, taip pasielgiau todėl, kad turėjau į tai teisę.
– Majorė Salivan dirba šiuo klausimu. Ji nori, kad visi kaltinimai
būtų panaikinti. Nes tai nuodingo medžio vaisiai.
– Pasakykite jai, kad paskubėtų. Šiuo metu mes grįžtame atgal su
pusiau oficialia palyda. Nenoriu jokių linksmybių ir žaidimų
Reigano nacionaliniame oro uoste. Ji turi apie šešias valandas.
– Pranešiu jai.
Pasirodęs stiuardas pranešė, kad salono durys uždaromos ir visi
elektroniniai prietaisai turi būti išjungti. Pirmą kartą gyvenime
Ričeris pakluso ekipažo nario nurodymui ir įsimetė išjungtą telefoną
į savo apsiausto kišenę. Lėktuvas išvairavo į pakilimo taką, varikliai
sugaudė visa jėga, ir oro laivas ėmė greitėti. Atsiplėšęs nuo žemės,
lėktuvas pakibo virš vandenyno, tuomet, padaręs platų 180 laipsnių
posūkį, nosimi atsigręžė į rytus. Vandenyno pakrantę lėktuvas kirto
ties Santa Monika. Skverbdamasis į žemyno gilumą, kilo vis aukštyn;
Šiaurės Holivudas, Venturos greitkelis, Vainlando aveniu, užkandinė
ir mažas namelis mėlynomis durimis susitraukė į mažą, vos įžiūrimą
taškelį toli už nugaros ir žemai po kojomis.

Bendrauti trise pirmosios klasės salone ne taip jau lengva. Krėslai

ir takai buvo platūs, taigi krėslas prie lango įtaisytas gan dideliu
atstumu nuo centrinėje eilėje esančio krėslo. Be to, takais nuolat
šmižinėjo komandos nariai, iš virtuvės nešiojantys valgius ir gėrimus.
Visa tai Ričeriui padėjo suprasti, kodėl turtas siejamas su komfortu,
bet kartu ir su bendravimo problemomis. Galiausiai Espinas
atsistojo ir priėjęs atsirėmė į Turner kėdės porankį, o Turner
pasisukusi atsišliejo į atkaltę arčiau Ričerio krėslo lango link. Taigi
jie šiaip taip rado padėtį, kurioje galėjo matyti ir girdėti vienas kitą.
Espinas pasakė:
– Jei man reikės prašyti orderio dėl Morgano suėmimo, akivaizdu,
kad būsiu paklaustas apie spėjamos konspiracijos esmę. Taigi jums
vertėtų tuo pasirūpinti ir man, iki mums paliekant lėktuvą, įteikti
solidžiai atrodančią versiją. Jei nieko nepasiūlysite, teks permąstyti
jūsų specialųjį statusą.
Ričeris atsakė:
– Taip nieko nebus, Pitai. Tai ne vokalinių gebėjimų konkursas.
Mes neturėtume mėginti tapti kino žvaigždėmis. Ir šiuo klausimu jūs
balso neturite. Reigano nacionaliniame oro uoste mūsų keliai
išsiskiria. Turėsime mes patikimą naratyvą ar ne, patiks jis jums ar
ne, jūs mums pamojuosite maloniai šypsodamasis ar stovėdamas prie
durų, ar sėdėdamas vežimėlyje sulaužyta koja. Tokios yra kovos
taisyklės. Ar aiškiai jas nusakėme?
– Bet mes dalijamės turima informacija? – paklausė Espinas.
– Būtinai. Antai kapitonė Edmonds man ką tik pranešė, kad
Krėjus Skalis turi artimą draugą vardu Gabrielis Montekis.
– Suprantama. Ar jie drauge lankė pradinę mokyklą?
– Daugmaž. Bent jau drauge studijavo Vest Pointe.
– Kas jis toks?
– Vyriausiojo armijos štabo viršininko pavaduotojas žvalgybai.
– Aukščiau jau beveik nėra kur.
– Beveik.
– Ar turite įrodymų?
– Mano advokatės teigimu, įrodymų turime lygiai nulį. Kalbant
visiškai atvirai.
– Bet jūs manote, kad tai yra tiedu?
– Dabar manau.
– Kodėl dabar?
– Prisiminkime Viljamą Šekspyrą. Jis parašė pjesę pavadinimu
„Romeo ir Džuljeta“. Dvi giminės, abi vienodai kilmingos. Porelė
įsimylėjėlių abipus geležinės uždangos, nes Džuljeta priklausė
Kapulečiams, o Romeo – Montekiams. Kaip „Rykliai“ ir „Lėktuvai“
iš „Vestsaido istorijos“. Galite išsinuomoti ir pažiūrėti tą filmą.
– Jūs manote, kad Montekis slepiasi po Romeo slapyvardžiu? Argi
jis būtų toks bukas?
– Jis turbūt galvoja, kad tai labai žavu. Kaip ir rausvos išblukusios
kelnės. Turbūt mano, kad panašūs į mus žmonės niekuomet nėra
girdėję apie Viljamą Šekspyrą.
– Jūsų advokatė teisi. Įrodymų lygiai nulis.
– Ji yra teisininkė. Jūs ne. Jūs esate žmogus, rankose laikantis
monetą. Arba Montekis yra Romeo, arba ne. Lygiai penkiasdešimt ir
penkiasdešimt.
– Tai tas pats, kas nuvažiuoti į Vegasą ir visą savo turtą pastatyti
ant raudono žetono.
– Netgi galimybė laimėti yra nuostabus dalykas.
– Jie yra štabo viršininko pavaduotojai, Ričeri. Jums vertėtų būti
visiškai tikram. Tai būtų žūtbūtinis šūvis.

Romeo paskambino Džuljetai ir pranešė:

– Jie vyksta namo. Trys bilietai pirmąja klase. Tai dar vienas
antausis mums. Trečiasis bilietas yra Espino iš 75-ojo padalinio. Iš
pradžių pagalvojau, kad jis juos areštavo, bet kam tada Ričeriui pirkti
bilietus? Jie mus supa, štai kas. Espinas perėjo į jų pusę.
Džuljeta atsakė:
– Šragas yra mažiausiai valandos atstumu nuo oro uosto.
– Pasakyk jam, kad paskubėtų. Jo lėktuvas yra „American
Airlines“, kitas reisas.
– Kiek jis atsiliks nuo Ričerio?
 – Dviem valandomis.
– Tai ilgas laiko tarpas. Mums liko vienas žmogus, ir jis netgi ne su
jais. Manau, mes pralaimėjome.
– Tokia galimybė visuomet egzistuoja. Mes žinojome, į kokį
reikalą lendame. Žinojome, ką mums gali tekti daryti.
– Mes išgyvenome gana ilgai.
– Ir išgyvensime tą dviejų valandų skirtumą. Nieko baisaus
neatsitiks. Majorė Turner turės nusiprausti po dušu. Kelionė su
moterimis ne tokia greita. Ir Šragui bus lengviau nei jiems. Jiems
reikės mūsų ieškoti. Mums jų ieškoti neprireiks.

Espinas tarpais atsisėsdavo, tarpais vaikščiojo pirmyn ir atgal taku,

priklausomai nuo pokalbio turinio ir savo fizinių poreikių.
Sėdėjimas ant kėdės porankio nebuvo tai, už ką Baldačis jam
sumokėjo. Didesnę kelionės dalį jis pratūnojo mąstydamas savo
krėsle. Lygiai kaip ir Turner bei Ričeris. Tačiau jokių genialių minčių
į galvą nešovė. Tuomet Turner kreipėsi į Espiną ir kai šis įsitaisė ant
porankio:
– Mes turime vieną tvirtą dalyką – logistikos grandinę. Tai
dvikryptis niekada nesustojantis transporteris. Ir šiuo metu jis
nuolat išsiunčia tuščias dėžes bei priima pilnas. Tos pilnos dėžės yra
pilnos tų dalykų, kurie jose ir turi būti. Kiauros kojinės su
brūkšniniais kodais ir kita. Aš to neginčiju. Ten ginklų prekyba
nevyksta. Bet mes žinome, kad kažkas vyksta. Taigi gal tos tuščios
dėžės nėra tuščios? Mes žinome, kad genčių kovotojai neperka
atvirai, bet galbūt jie perka konkrečiai jiems adresuotus siuntinius?
Panašu į užsakymus paštu. Tam reikalui ir buvo pasitelkti tie keturi
vaikinai iš Fort Brago. Jie pripildydavo ten siunčiamas dėžes, kurios
turėdavo likti tuščios.
Espinas atsakė:
– Tikrinimo sistemos egzistuoja abiejuose galuose.
– Vienodai paranojiškos?
– Nemanau, kad vienodai.
– Taigi iš principo tokie dalykai galėtų vykti?
– Galėtų.
– Bet Ričeris galvoja, kad pagrindinis gali būti ne pelno motyvas.
Galbūt tai asmeninis projektas, žaidimas kareivėliais. Vienos
grupuotės ginklavimas prieš kitą. Gal jie mano, kad yra dideli
Afganistano ekspertai. Tie Naujosios Anglijos seniai visuomet
jaučiasi esą pusiau britai. Gal prisimena senas dienas Šiaurės vakarų
provincijoje*. Gal jie galvoja, kad turi unikalios patirties.
– Galbūt.
– Bet konvejeris yra dviejų krypčių. Niekuomet neturime šito
pamiršti. Jie gali užsiimti tiek tam tikrų dalykų, paslėptų tarp
grįžtančios amunicijos, įvežimu, tiek ir jų išvežimu. Abu variantai
suteikia prasmę vaikinams iš Brago. Slaptas išpakavimas,
supakavimas, siuntimas.
– Kokie tai galėtų būti dalykai?
– Jei pelnas nėra pagrindinis tikslas, tuomet motyvacijos šaltinis
galėtų būti asmeniniai pomėgiai. Meno kūriniai, tokie kaip
skulptūros ar statulos. Tai, ką Talibanas naikina. Jei esi rafinuotas
džentelmenas, tokie dalykai tau gali būti patrauklūs. Bet jų reakcija į
aplinkybes gerokai pranoksta tą, kurios galėtum tikėtis slapta įvežant
meno kūrinius. Niekas nepuls kėsintis į gyvybę dėl senos statulos.
– Taigi kas tai galėtų būti?
 – Štai turime du senus džentelmenus su asmeniniais pomėgiais,
kuriuos reikia kruopščiai slėpti. Nes tie pomėgiai yra nusikalstami ir
dar, galimas daiktas, gėdingi. Bet kartu itin patrauklūs, bent jau
seniems džentelmenams. Toks man formuojasi įspūdis.
– Jaunos mergaitės? Jauni berniukai? Našlaičiai?
– Pažvelkime į tai iš Emalio Zadrano perspektyvos. Jis buvo
nevykėlis, bet reabilitavosi. Ir išsikovojo bendruomenėje tam tikrą
pagarbą. Kokiu būdu? Kažkas jam suteikė vaidmenį, štai kokiu
būdu. Tikriausiai vėl verslo srityje. Kažkas norėjo kažką pirkti ar
parduoti, ir Zadranas tapo verslo sandėrių vykdytoju. Nes pažinojo
reikiamus žmones, turėjo visus reikalingus ryšius. Galbūt iš seno,
galbūt atsitiktinai.
– Ką jis pirkdavo ar parduodavo? – paklausė Espinas.
Ričeris atsakė:
– Tai mes išsiaiškinsime Vašingtone. To imsimės, kai tik jūs mums
atsisveikindamas pamojuosite stovėdamas ar sėdėdamas.

Likusią skrydžio dalį jie miegojo. Salone buvo šilta, krėslai

patogūs, skrydis ramus. Ričeris sapnavo mergaitę, daug jaunesnę, gal
trejų, putnią, dar ne kaulėtą, apsirengusią tokiais pat drabužėliais, tik
sumažintais, apsiavusią mažyčiais beraiščiais teniso bateliais. Jiedu
kažkur ėjo gatve, jos maža švelni rankutė šildė jo milžinišką leteną,
o mažos kojytės tipeno lyg pašėlusios, siekdamos spėti drauge su juo,
o jis vis dirsčiojo sau per petį dėl kažko nerimaudamas, galvodamas,
kaip ji, jei prireiks, pajėgs bėgti su savo beraiščiais batukais, ir staiga
jam toptelėjo, kad jis gali ją tiesiog stverti į rankas ir bėgti ja nešinas,
gal net amžinai, be jokių pastangų laikydamas rankose jos kvapų
besvorį kūnelį. Ir išsyk jį užplūdo palengvėjimas, ir sapnas, tarytum
atlikus reikalingą darbą, išsisklaidė.
Tuomet oro slėgis kabinoje ėmė keistis; stiuardas ėmė rūpintis
krėslų atlošais ir atlenkiamaisiais staliukais – jis turėjo užtikrinti, kad
viskas būtų numatytoje padėtyje. Espinas dirstelėjo į juos iš savojo
krėslo, o Ričeris bei Turner savo ruožtu pažvelgė į jį. Moneta kybojo
ore. Jų bendrakeleivis turėjo apsispręsti. Ar jis eilinis dronas, ar
žmogus, statistinio pasiskirstymo kreivėje esantis į dešinę nuo
vidurkio? Penkiasdešimt ir penkiasdešimt, dingtelėjo Ričeriui, kaip
ir visos kitos galimybės pasaulyje.
Oro uostas artinosi. Lėktuvas vėl tapo sunkus ir nerangus; kai tik
ekipažo nariai užėmė savo vietas, visi įsijungė telefonus. Ričeris
pamatė, jog maždaug prieš valandą jam atsiųstas balso pranešimas iš
majorės Salivan. Jis įjungė klausymosi režimą. Po keleto tradicinių
traškesių pasigirdo žodžiai: „Patvirtinu, kad prieš jus nebus imtasi
jokių veiksmų dėl jokių jūsų poelgių, kylančių tiesiogiai iš dviejų
sufabrikuotų kaltinimų. Taigi šiuo metu esate laisvas. Bet majorė
Turner tebėra laikoma bėgle. Jos situacija tokia pati, kaip iki šiol.
Laikrodis pradės tiksėti nuo tos akimirkos, kai lėktuvo ratai palies
žemę. Jūs būsite laikomas jos pagalbininku ir kurstytoju. Tai reiškia,
labai rimto nusikaltimo bendrininku. Nebent oro uoste pasišalinsite
ir nuo jos atsiribosite. Ką aš, kaip jūsų advokatė, primygtinai raginu
jus padaryti.“
Jis ištrynė pranešimą ir paskambino Edmonds. Šioji bemat
atsiliepė, ir Ričeris paklausė:
– Kur Skalis ir Montekis buvo prieš septynerius metus?
– Pasistengsiu sužinoti, – atsakė ji.
Lėktuvo ratai palietė žemę, ir laikas pradėjo eiti.
______________
* Britų Indijos provincija, 1955 metais tapusi Pakistanu. (Vert. past.)
 ŠEŠIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Pirmas į lėktuvą – pirmas ir iš lėktuvo. Kai jie atsistojo priešais

lėktuvo duris, jos dar tebebuvo uždarytos. Laiko zonų skirtumas
reiškė, kad rytinėje pakrantėje jie atsidūrė labai vėlai. Ričeris
paspaudė rankeną, atidarė duris ir pažvelgė pro jas. Prie vartų
būriavosi nedidelė grupelė žmonių. Ne taip blogai kaip Long Biče.
Gal tik koks dešimt slaptų karo policijos ir dešimt FTB agentų per
pirmuosius dešimt metrų. Ričeris palaikė duris, praleisdamas pirma
savęs Espiną ir labai atidžiai jį stebėdamas. Bet Espinas į nieką
konkrečiai nežiūrėjo, apskritai neužmezgė su niekuo akių kontakto,
niekam nerodė nei jokių slaptų ženklų, nei gestų. Tiesiog skynėsi
kelią per minią kaip eilinis žmogus. Ričeris ir Turner sekė jam
įkandin. Po kokios minutės, koridoriuje ties bagažo atsiėmimo
ženklu radę laisvą kvadratinį metrą, jie stabtelėjo. Ričeris pasakė:
– Jūs eikite pirmyn. Mes pasiliksime čia.
– Kodėl? – paklausė Espinas.
– Tam atvejui, jei anapus patikros zonos esate išdėstęs savo
vaikinus.
– Jokių vaikinų nėra.
– Mes vis tiek liekame čia.
– Kodėl?
– Taktiniais sumetimais.
– Aš jums duosiu dvidešimt keturias valandas.
 – Jūs mūsų niekada nerasite.
– Aš jus suradau Los Andžele. Čia taip pat yra masalas. Žinosiu,
kur jūsų ieškoti.
– Verčiau sutelkite dėmesį į Morganą.
– Dvidešimt keturios valandos, – pasakė Espinas ir nuėjo šalin.
Ričeris ir Turner stebėjo jį tolstantį; po kelių akimirkų Ričeris
pasiūlė:
– Eime išgerti kavos.
– Ar mes liekame čia? – paklausė Turner.
Ričeris apžvelgė atvykstančių reisų švieslentę ir atsakė:
– Galbūt vertėtų. Kitas iš Los Andželo atskrenda „American
Airlines“ lėktuvas, maždaug po dviejų valandų. Šragas būtinai juo
skris. O nuo lėktuvo durų, kol pereis saugumo patikros sistemą, jis
tikrai bus neginkluotas. Taigi būtų galimybė čia jam smogti.
– Ar mes rengiamės tai daryti?
– Ne, bet aš norėjau įpiršti tą idėją Espinui. Jei po valandos jis
imtų ir apsigalvotų. Jis manys, kad mes tebelūkuriuojame čia. Bet
mūsų čia nebus. Mes eisime išgerti kavos. Turime atsidurti Šragui už
nugaros.

Ričerio patirtis rodė, kad visos sėkmingos akcijos Vašingtone

pasižymi viena bendra savybe – gerai parinkta operacijos vieta. Bet
geros vietos Vašingtone nenusipirksi už grynuosius. Bet kuris
padoresnis viešbutis pareikalaus kredito kortelės. Tai reiškė, kad arba
mokės Margareta Vega, arba jie praneš Gabrieliui Montekiui savo
buvimo vietą. Turner galvojo tą informaciją Montekiui suteikti, kad
Šragas pasirodytų pas juos ir jie galėtų juo užsiimti. Ričeris nesutiko.
 – Kodėl? – nesuprato ji.
– Jei jie pasiųs Šragą pas mus ir jis dings, jie žinos, kas jam nutiko.
– Taip, išties.
– Nenoriu, kad jie žinotų, kas jam nutiko. Noriu, kad skendėtų
nežinomybėje. Tiek ilgai, kiek tik įmanoma. Kad spoksotų į
tuštumą, tuščiai tikėdamiesi ženklo.
– Štai kodėl mums reikia daugiau moterų pareigūnių. Mums
pakanka laimėti. O jums svarbu, kad priešininkas žinotų
pralaimėjęs.
– Reikia, kad jie laikytų savo telefonus įjungtus. Ir tiek. Tų vyrukų
laikymas nežinioje gali būti vienintelis būdas tai užtikrinti. Gal net
apskritai vienintelis būdas juos surasti. Šragas turi pradingti jiems
nežinomoje vietoje, o mums reikia gauti numerius iš jo telefono, kad
seržantė Lič galėtų pajudinti kitą draugų grupę. Tų telefonų buvimo
vietą turime nustatyti iki jie praras viltį susisiekti su Šragu ir juos
išjungs.
Taigi Margareta Vega jiems sumokėjo už naktį puikaus viešbučio
kambaryje tryliktajame aukšte su vaizdu į Baltuosius rūmus, kuriame
buvo viskas, ko jiems reikėjo, ir dar daug kas, ko nereikėjo. Turner
norėjo nusipirkti naujus drabužius, bet buvo vidurnaktis, ir
parduotuvės jau nebedirbo. Taigi jie ilgai ir lėtai prausėsi po dušu,
tuomet apsigaubė gal penkių centimetrų storio chalatais ir atsisėdę
ėmė laukti, kol liko dvidešimt minučių iki tos akimirkos, kai virš
upės išskleista važiuokle turėjo praskristi Šrago lėktuvas. Tuomet jie
apsirengė ir išėjo.

Romeo paskambino Džuljetai:

 – Dėl viso pikto stebėjau ir Margaretos Vegos kortelę, tam atvejui,
jei Turner sugalvotų apsipirkti savarankiškai. Iš šios kortelės ką tik
apmokėta už naktį miesto viešbutyje.
Džuljeta atsakė:
– Šrago telefonas bus vėl įjungtas maždaug po dvidešimties
minučių.
– Pasakyk jam, kad imtų taksi ir iškart važiuotų tenai.

Šragą jie pamatė išeinantį iš terminalo. Jie sėdėjo taksi

automobilyje maždaug už dvidešimties metrų. Taksi automobilis
buvo penkių metrų ilgio ir dviejų pločio, toks kaip visi, todėl
praktiškai nepastebimas. Tiesiog taksi prie oro uosto. Šragas jo
nematė. Jis tiesiog laukė eilėje už dar vieno žmogaus. Netrukus
sulaukė jam skirtojo taksi.
– Tai tas vaikinas, – pasakė Ričeris taksistui.
– Matau jį, – pasakė vairuotojas. Taksometras nebuvo išjungtas
nuo pat viešbučio. Be to, vairuotoją šildė šimto dolerių arbatpinigiai.
Ir dar pažadėtas šimtas dolerių pabaigoje už gerai atliktą darbą. Toks
buvo sandėris. Kam gailėti, tai buvo ne jų pinigai.
Vairuotojas pajudėjo nuo kelkraščio. Jis stengėsi laikytis apie
pusšimčio metrų atstumu nuo Šrago taksi. Šis pajudėjo miesto
centro link, pervažiavo tiltą ir pasuko tiesiai į 14-ąją gatvę, tuomet
pravažiavo parduotuvėlių kvartalą ir Federalinį trikampį. Paskui
kirto sankryžą ties Niujorko aveniu ir sustojo.
Šragas išlipo.
Taksi automobilis nuvažiavo.
 Jie buvo maždaug ties Lafajeto aikšte, esančia tiesiai prieš
Baltuosius rūmus. Dviejų kvartalų atstumu nuo jos rytų kryptimi,
14-oje gatvėje.
– Kas čia jį domina? – paklausė Turner.
– Turbūt niekas, – atsakė Ričeris, nes Šragas nedelsdamas
nužingsniavo 14-ąja gatve šiaurės kryptimi, sankryžos su H gatve
link.
Sankryžoje jis pasuko į kairę.
Ričeris sumokėjo vairuotojui iš Bilio Bobo piniginės tris šimtus
dolerių be grąžos; abu su Turner išlipo ir nusiskubino prie tos pačios
sankryžos. Kai joje atsidūrė, Šragas jau buvo perėjęs beveik visą
kvartalą. Jis ėjo greitai, rengėsi kirsti Lafajeto aikštės kampą. Kairėje,
bent jau tamsoje, jam praktiškai nebuvo, į ką žiūrėti. O dešinėje
pusėje jį tegalėjo dominti vienas dalykas.
– Jis eina į mūsų viešbutį, – pasakė Turner. – Artinasi pėsčiomis,
kad taksi vairuotojas neįsimintų. Montekis seka ir Vegos kortelę.
– Nuo mūsų pirmojo skrydžio. Gudrus vaikinas. Neišmetė jos iš
savo arsenalo.
– Tai šiek tiek komplikuoja tavo strategiją.
– Joks planas neišgyvena pirmojo kontakto su priešu.
Jie sustojo, bet Šragas ne. Jis įžengė tiesiai pro viešbučio duris,
nėmaž nelėtindamas greičio. Kaip svarbus asmuo, turintis
neatidėliotinai spręstinų reikalų. Visiškai pasinėręs į savąją misiją.
– Turi naują planą? – paklausė Turner.
Ričeris atsakė:
– Mūsų ten nėra. Jis tai netrukus išsiaiškins. Ir tuomet išeis atgal.
– Ir?
– Ar tau patiko pirmasis planas, tas su mobiliaisiais telefonais?
 – Atrodė labai geras.
– Šragas gali jį išgelbėti. Kai tik jis išsiaiškins, kad mūsų čia nėra,
gali tučtuojau skambinti savo bosui. Realiuoju laiku
supažindindamas su įvykių eiga. Galbūt toks yra jo boso
reikalavimas. Tokiu atveju tai, kas atsitiks po to, neturi nieko bendra
su tavimi ir manimi. Mūsų ten nėra. Jis jiems apie tai praneš, ir jie vėl
bus nežinomybėje.
– Jei jis paskambins.
– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Arba paskambins, arba ne.
– Jei galėtume žinoti, kad jis paskambino.
– Galbūt išeidamas į lauką jis kalbėsis telefonu.
– Galbūt jis jau bus paskambinęs iš mūsų tuščio kambario.
– Penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Arba pamatysime, arba ne.
Arba žinosime, arba turėsime spėti.

Jie prisiglaudė medžių šešėliuose parko pakraštyje ir ėmė laukti.

Buvo beveik antra valanda nakties. Oras toks pat, kokį jie paliko
išvykdami, – šaltas ir drėgnas. Ričeris prisiminė mergaitės beraiščius
sportinius batelius. Žiemą tinkami tikrai ne visoms valstijoms.
Tuomet ėmė galvoti apie viešbučio apsaugos darbuotojus, naktinį
sargą – kiek užims fiktyvios tapatybės kortelės patikrinimas, registro
naršymas, skambutis į kambarį, kelionė aukštyn su administratoriaus
visrakčiu. Galbūt dešimt minučių.
Visa tai tetruko devynias minutes.
Šragas išėjo pro viešbučio duris. Telefono jo rankoje nesimatė.
– Reversas ar aversas, Ričeri, – tarė Turner.
Ričeris žengė žingsnį iš šešėlių ir pasakė:
 – Seržante Šragai, man reikia, kad ateitumėte pas mane. Turiu
jums svarbių naujienų.
 ŠEŠIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Šragas tylus stovėjo ant H gatvės šaligatvio ir nė nekrustelėjo.

Ričeris stovėjo tiesiai prieš jį kitoje gatvės pusėje. Buvo tylu. Antra
valanda nakties. Pramoninis miestas. Ričeris tęsė:
– Seržante Šragai, naujiena yra ta, kad šią akimirką jūs patenkate į
demografinę kategoriją žmonių, žinomų kaip nenusisekęs mėšlas.
Nes dabar jūs negalite laimėti. Mes esame per arti. Nebent
pašalintumėte mus čia ir dabar. Šioje gatvėje. Bet jūs to nepadarysite.
Nes negalite. Esate tam per prastas. Taigi šį vakarą į namus su
laimikiu negrįšite. Dabar jums aktualu kuo labiau sumažinti jūsų
laukiančias problemas. Ir tai jūs galite. Tereikia viską, ką žinote,
išdėstyti raštu.
Šragas nieko neatsakė.
Ričeris kalbėjo toliau:
– Arba galite viską susakyti į diktofoną, jei rašymas nėra jūsų
stiprioji pusė. Bet vienu ar kitu būdu turėsite papasakoti savo
istoriją. Kils didelis skandalas. Klausimų pateiks ne tik armija. Bus
įsteigti Senato komitetai. Jūs turite tapti pirmuoju jų informacijos
šaltiniu. Pirmąjį jie visada paleidžia. Kaip didvyrį. Jūs turite būti tas
žmogus, Šragai.
Šragas tebetylėjo.
– Galite sakyti, kad nepažįstate tų vaikinų viršuje. Taip mažiau
įtampos. Jumis patikės. Verčiau susitelkite į Morganą. Papasakokit
apie tai, kaip jis organizavo Murkroo sumušimą. Komitetas visa tai
suvalgys kaip desertą.
Jokio atsako.
– Yra tik du pasirinkimo variantai, seržante. Galite arba bėgti, arba
ateiti čia. Beje, bėgimas jums nieko neduos. Jei nenutversime jūsų šią
naktį, nutversime rytoj. Taigi geresnis pasirinkimo variantas yra
pereiti gatvę. Tai tektų padaryti bet kuriuo atveju – ar norėtumėte
paspausti mums rankas, ar mus pašalinti.
Šragas apsisprendė pereiti gatvę. Nulipęs nuo bortelio, jis žengė
skersai eismo juostas, kurios, sėdint automobilyje, atrodo siauros, bet
iš tiesų yra gana plačios. Ričeris jį stebėjo nenuleisdamas akių – jo
akis, pečius ir rankas, matė jį valdančią ne itin sudėtingą
psichologinę schemą; priešais buvo vyras, regintis šviesą tunelio gale,
pagaliau supratęs, ką privalo daryti, ir jo ketinimai atrodė išraiškingi.
Akivaizdžiai matėsi jo noras išsilenkti Ričerio ir kiek įmanoma
greičiau neutralizuoti Turner, taip užsitikrinant lygias kovos
sąlygas – vienas prieš vieną. Šį nusiteikimą liudijo jo akys, kurios
degė maniakiška ugnimi, pečiai, kurie buvo įtempti ir varomi į priekį
adrenalino pliūpsnių, ir plaštakos, kurios nebuvo sugniaužtos, bet
pirštai tolydžio judėjo po kelis milimetrus susigniaužimo linkme ir
atgal, rodydami nežabotą norą kuo greičiau stoti į kovą.
Šragas užlipo ant šaligatvio Ričerio pusėje.
Ričeris nieko nesakė. Jis neskubino įvykių. Jam to ir nereikėjo. Bet
kuriuo atveju Šragui teks pasikalbėti su Espinu. Arba išlipus iš
automobilio, arba atsigavus iš komos. Rinktis teks jam. Jis gimė
laisvas.
Bet ne itin išmintingas. Todėl atsisakė automobilio varianto ir
pasirinko komą. Tai Ričeriui buvo nesunku suprasti. Veikti
nedelsiant visuomet geriausias pasirinkimas. Šragas užėmė kovinę
stovėseną pasisukęs į Ričerį dešiniu šonu. Turner atsidūrė už Ričerio
tolimesnio peties. Ričeris spėjo, kad vyrukas ruošia smūgį kaire
alkūne jam į gerklę, taip ketindamas prasiskinti kelią į priekį ir, įgijęs
kinetinės energijos, akimirksniu atsidurti priešais Turner, laisvą
dešinę ranką parengęs vieninteliam lemiamam smūgiui, kuris turėtų
būti stiprus ir sutelktas į jos veido centrą. Kurio pasekmė –
suknežinta nosis, galbūt sulaužyti skruostikauliai, skilusios
akiduobės, koma, kontūzija. Galbūt netgi skilusi kaukolė ar lūžęs
kaklo slankstelis.
Bet šito neatsitiks.
– Sutarkime dėl taisyklių, – pasakė Ričeris. – Jokio ausų
kandžiojimo.
Iš arti vyrukas atrodė įspūdingai. Jo plika galva blizgėjo gatvės
žibintų šviesoje, akys giliai nugrimzdusios akiduobių kiaurymėse.
Veido geometrija kieta ir aštri; atrodė, kad vien jau pataikius jam į
veidą galima susilaužyti ranką. Kelnių juosmuo tvirtai suveržtas
diržu, žemiau kurio į išorę pūtėsi šlaunų kamuoliai, o aukščiau
juosmens lyg statinė pūpsojo krūtinės ląsta. Jis buvo gal penkiolika
metų jaunesnis nei Ričeris, jaunas jautukas, tvirtas kaip uola, lyg
garo tumulu apsigaubęs kunkuliuojančios agresijos aura. Jo ausų
vidinės kriauklės buvo sveikos kaip ir visų kitų žmonių, bet visos
plokštesnės aplinkinės dalys nukarpytos, tikriausiai žirklėmis, taip,
kad tai, kas liko, atrodytų kaip nevirti itališki įdaryti makaronai,
šviesios spalvos, bemaž švytintys tamsoje. Ausų likučius vargiai
galėtum pavadinti būtent šešiakampiais. Šešiakampiai yra
taisyklingi, visos jų kraštinės vienodos, o Šrago ausų kriauklės
apkarpytos siekiant ne taisyklingumo, o kuo labiau atkartoti jų
geometriją. Taigi tai buvo greičiau netaisyklingos formos
daugiakampiai. Ričeris pagalvojo, kad, jei mergaitė būtų jo dukra, jis
su ja dėl Šrago ausų formos pasiginčytų. Bet dabar neverta būti
pedantui.
Jis pasakė:
– Paskutinė galimybė, seržante. Laikas didžiajam apsisprendimui.
Mes viską žinome apie Skalį, Montekį ir Morganą. Vienintelis būdas
išsigelbėti – tai prabilti. Geriausias kareivio ginklas yra jo smegenys.
Laikas pajudinti savąsias. Tačiau ranką jums aš vis tiek išnarinsiu.
Būsiu visiškai atviras. Taip padarysiu todėl, kad nuskriaudėte
mergaitę Berivilio kepsninėje. Tai visiškai nepateisinama. Ar turite
kompleksų moterų atžvilgiu? Gal moterys nupjovė jums ausis?
Šragas tvirtai pastatė kojas ant grindinio ir energingai pasisuko
liemeniu į dešinę ir žemyn, taip greitai, kad jo kairė ranka šiek tiek
atsiliko nuo liemens, ir taip stipriai, kad Ričeris pamatė jo sulenktą
nugarą. Šį judesį turėjo sekti spyruokliškas sukinys atgal, dar
greitesnis, dar energingesnis, lydimas gerai kontroliuojamos kairės
alkūnės smūgio į Ričerio gerklę, su postūmiu, kuris taptų kinetinės
energijos šaltiniu stojant akis į akį su Turner.
Turėjo.
Ričeris žinojo, kas turėjo įvykti, taigi Šrago sukinį, teatsilikdamas
maža sekundės dalele, sekė jo sukinys, atitinkantis Šrago judesius, –
lyg du šokėjai, beveik tobulai suderinę judesius, o gigantiškas Ričerio
dešinysis kumštis smeigė žemai į Šrago korpusą, tiksliai į tą vietą, kur
jo energingo sukinio metu turėjo atsidurti lengvai pažeidžiami
inkstai. Ričeris be paliovos sekė Šrago emocijas, siekdamas pajusti, ar
jas sukėlė komentaras apie ausis, ar labiau apie Skalį ir Montekį, nes
aistros stiprumas atskleidžia motyvacijos kilmę. Galiausiai jis
nusprendė, kad pagrindinis emocijų šaltinis yra ausys, bet įtakos turi
ir Skalis su Montekiu, tiksliau, tas kažkas be galo malonaus ir
patrauklaus, kas kyla iš jų palankumo.
Šragas pasiekė pusiausvyros tašką, buvo susisukęs lyg spyruoklė, ir
jo torsas ėmė įnirtingai suktis priešinga kryptimi, alkūnė pajudėjo
taikinio link. Bet, nespėjus jai įveikti nė trijų centimetrų, dešinysis
Ričerio kumštis pasiekė savo tikslą – tobulas pataikymas,
triuškinantis smūgis į inkstus, keliantis aštrų, staigų, paralyžiuojantį
skausmą. Šragas susvyravo, neteko pusiausvyros, jo stovėsena tapo
atvira, ir Ričeriui beliko netrukdomam užbaigti savo grįžtamąjį
sukinį, ir tai jis padarė, kartu suduodamas kairį smūgį iš apačios į
kairę Šrago kaklo pusę, kiek žemiau žandikaulio galo, taip
užbaigdamas greitą sunkių smūgių dvejetą – vienas du, dešinė kairė,
inkstai kaklas. Antrasis smūgis sugrąžino Šragą į vertikalią padėtį,
paliko jį stačią, bet pasyvų – teisėjas būtų suskaičiavęs iki kokių
aštuonių. Tačiau tų aštuonių sekundžių jis negavo, nes kova tamsoje
palei Lafajeto aikštę nebuvo civilizuotas sportas su taisyklėmis.
Ričeris nužvelgė blausioje žibintų šviesoje stovintį Šragą ir įvertino,
kad už jo veido kaulus kietesnė tik viena jo kūno dalis, taigi
stryktelėjo priešais jį ir kakta žiebė į jo nosies tiltelį – tarytum greitai
paleistas kėglių rutulys būtų smogęs į kaukolę, pastatytą kėglių
takelio gale. Ričeris atšoko atgal, o Šragas dar ilgą sekundę išliko
stačias, kol jo keliai gavo pranešimą, kad šviesa viršuje užgeso, ir
krito ant nugaros, sunkiai, lyg atbulomis nušokęs nuo sienos. Gerai
pastūmėjęs batu, Ričeris apvertė jį kniūbsčiomis, tuomet pasilenkęs
paėmė už riešo ir suko jį tol, kol rankos sausgyslės įsitempė ir ranka
tapo kieta lyg pagalys. Tuomet tos pačios kojos stūmiu išnarino
ranką ties alkūne. Pasirausęs po kišenes, surado piniginę ir telefoną.
Pistoleto nebuvo, nes vyrukas atvyko tiesiai iš oro uosto.
Ričeris atsistojo, atsikvėpė, pažvelgė į Turner ir pasakė:
– Skambink Espinui ir pranešk, kad atvyktų pasiimti vaikiną.
Pasakyk, kad iš jo gaus tai, ko reikia Morgano arešto orderiui.

Jie lūkuriavo medžių šešėliuose automobilių stovėjimo aikštelės

gale. Šrago telefonas buvo toks pats pigus kaip Rikardo, konkrečiai
misijai skirtas iš anksto apmokėtas išmestinukas. Jo kontaktų sąraše
kontaktų buvo ne trys, o keturi – pirmieji trys, suprantama Lozanas,
Baldačis ir Rikardas, o ketvirtasis įvardytas žodžiu „Namai“.
Skambučių registras rodė, kad tuo numeriu skambinta dvi
minutės iki Šragui paliekant viešbutį.
– Skambino iš mūsų tuščio kambario, – pasakė Turner. – Tu spėjai
teisingai. Tavo planas išgyveno pirmąjį susidūrimą su priešu.
Ričeris linktelėjo. Jis pasakė:
– Turbūt jie pasiuntė jį ieškoti mūsų kur nors kitur. Tokiu atveju
jie nesitikės iš jo greito skambučio, tol, kol jis neturės naujienų. Ir
turbūt jam neskambins iki pat ryto. Vis dėlto mes į jų skambutį
neatsiliepsime. Tegu lieka nežinioje, tegu nerimauja. Galbūt
turėsime net dvylika valandų, iki jie atsisakys bandymų su juo
susisiekti.
– Turėtume perspėti Espiną neskubėti įforminti Šrago areštą. Nes
kitaip Montekis jį suseks. Jis tikrai stebi 75-ąjį padalinį.
Turner taip ir padarė. Telefonu perdavė reikiamą informaciją
Espinui, tuomet paskambino į mobilųjį seržantei Lič. Pradėjo ta
pačia „politiškai teisinga“ preambule kaip ir pirmąjį kartą,
pasiūlydama Lič padėti ragelį ir apie skambutį pranešti Morganui.
Tačiau Lič ir vėl tai padaryti atsisakė, taigi Turner jai davė numerį,
kuriuo Šragas skambino iš viešbučio, ir paprašė susisiekti su kuo nors
iš pažįstamų, laisvalaikiu užsiimančių telefono signalų žvalgyba. Iš
Turner tono buvo galima spręsti, kad Lič piešia atsargią optimistinę
perspektyvą.
Ričeris nusišypsojo tamsoje. Jungtinių Valstijų armijos seržantai...
Jiems nėra negalimų dalykų.
Netrukus kitame stovėjimo aikštelės gale sustojo automobilis –
apdaužytas sedanas, panašus į tą, kuris tą pirmąjį vakarą pavėžėjo
Ričerį iki motelio. Iš jo išlipo du stambūs vyrukai, abu su karo lauko
uniformomis, ir, ištraukę iš krūmų Šragą, jį nunešė ir paguldė ant
galinės sėdynės. Ne be tam tikro vargo. Šragas ne iš lengvasvorių.
Tuomet armijos vaikinai sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Ričeris ir
Turner dar kurį laiką pastoviniavo, lyg atiduodami pagarbą per
laidotuves, tuomet vėl perėjo gatvę, įžengė pro duris į viešbučio
vestibiulį ir, pasikinkę lią, nudūzgė aukštyn į savo kambarį.
 ŠEŠIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Jie vėl nusiprausė po dušu, greičiau atiduodami simbolinę duoklę

švaros idėjai, o gal siekdami panaudoti daugiau rankšluosčių, kurių
vonios kambaryje kabėjo apie keturiasdešimt, daugelis gana dideli ir
stori, kone antklodės. Tuomet ėmė laukti Lič skambučio, kuris, jų
nuomone, turėjo pasigirsti arba greitai, arba niekada, nes arba jos
pažinčių tinkle yra reikiamų žmonių, arba nėra. Bet pirmasis
telefono skambutis, kurio jie sulaukė, buvo į Ričerio telefoną,
o skambino Edmonds.
– Prieš septynerius metus Krėjus Skalis buvo paskirtas štabo
viršininko padėjėju personalo reikalams. Nuo to laiko jo pareigos
nepasikeitė. Tuomet jis gyveno Aleksandrijoje. Dabar Žmogiškųjų
išteklių valdyba persikėlė į Fort Noksą Kentukyje. Išskyrus štabo
pareigūnus, kurie liko Pentagone. Štai kodėl Skalis iki šiol gali
gyventi Džordžtauno rajone, – pasakė Edmonds.
– Labai nuobodus vaikinas, – pasakė Ričeris.
– Bet Montekis ne toks nuobodus. Prieš septynerius metus
Montekis buvo Afganistane. Jis vadovavo mūsų žvalgybai tos šalies
viduje. Visai žvalgybai. Ne tik armijos.
– Rimtos pareigos.
– Suprantama.
– Ir ką?
– Neturiu jokių įrodymų. Nėra jokių išlikusių dokumentų.
 – Bet?
– Jis turėjo oficialiai laiduoti už Zadraną. Tai būtina protokolams.
Jokiu būdu įtariamas granatų kontrabandininkas negali grįžti į
kalnus be žvalgybos palaiminimo. Prisimenate savo klausimą, kodėl
mes jo nenušovėme? Iš esmės todėl, kad taip nurodė Montekis, štai
kodėl. Taigi Zadranas liko labai skolingas Montekiui.
– Arba buvo jam labai svarbus.
– Kad ir kaip būtų, atsekama jų santykių istorija siekia bent jau
septynerius metus.
– Turėjau jus paprašyti pasidomėti Morgano veikla prieš
septynerius metus
Edmonds pasakė:
– Man pasirodė keista, kad to nepadarėte. Taigi aš to ėmiausi savo
pačios iniciatyva. Morganas ten figūravo visur ir nuolatos. Jis yra
žmogus, tinkamas visiems plyšiams užkišti. Mes gyvename
atsitiktinėje visatoje, o jis yra buvęs didesniame skaičiuje logistikos
batalionų, nei įmanoma pagal tikimybių teoriją. Nė vienas iš jų nėra
susijęs su Iraku, visi susiję su Afganistanu. Šią aplinkybę taip pat
sunku priskirti atsitiktinumui.
– Ar būtent Skalis jį kilnodavo iš vietos į vietą?
– Kiekvieną kartą.
– Dėkui, kapitone.
– Kurioje barikadų pusėje šiuo metu esame?
Bet Ričeris neatsakęs padėjo ragelį, nes suskambo kitas telefonas.
Ne Turner, bet Šrago. Kaip anksčiau Rikardo, ta pačia išprotėjusio
paukščio giesmele. Tos pačios kompanijos gaminys. Šrago telefonas
gulėjo ant tualetinio staliuko, žlegėdamas ir vibruodamas kaip
mechaninis žaislas. Užrašas ekrane skelbė: „Įeinantis skambutis.“
Aiškiai perteklinė informacija. Tačiau žemiau šio užrašo – jau
reikšminga informacija: „Namai.“
Telefonas suskambėjo aštuonis kartus, po to liovėsi.
Ričeris tylėjo.
Turner pasakė:
– Tai rodo nerimą. Akivaizdu. Mes daugiau pinigų neišleidome,
taigi nesukūrėme jokių naujų pėdsakų. Jie neturi, ką jam pasakyti.
– Man įdomu, kiek ilgai jie nerimaus. Per kiek laiko susitaikys su
tikrove.
– Tikrovės neigimas yra nuostabus dalykas.
Turner nužingsniavo prie lango ir pažvelgė į lauką pro užuolaidų
plyšį. Patylėjusi pasakė:
– Kai grįšiu į pareigas, kaip tik įmanoma išvalysiu savo kabinetą.
Nenoriu, kad jame liktų bent menkiausių Morgano pėdsakų.
– Kodėl Montekis leido Zadranui grįžti namo, į kalnus?
– Galima manyti, kad arba politiniais, arba teisiniais sumetimais.
– Abu variantai galimi. Bet galbūt buvo dar kas nors?
– Negaliu sugalvoti, kas dar galėtų būti. Tuo metu tas vyras buvo
įpusėjęs ketvirtą dešimtį, buvo jauniausias iš penkių brolių, o tai
diskriminuojanti padėtis itin hierarchinėje kultūroje, be to,
nevykėlis, o tai jo statusui dar vienas smūgis. Taigi vyrukas neturėjo
nei statuso, nei vertės, nei, akivaizdu, kokio nors talento. Nė viename
sąraše jis nebuvo numeris vienas. Niekas jo neužverbavo kaip talento
ar brangenybės jokiam oficialiam darbui ar privačioms iniciatyvoms.
Vėl suskambo Šrago telefonas. Ta pati paukščio melodija, toks pat
vibravimas, tas pats užrašas ekrane. Telefonas suskambo aštuonis
kartus ir nutilo.
 Džuljeta grįžo į kambarį ir atsisėdo ant kušetės. Romeo,
sėdėdamas ant kitos kušetės dviejų metrų atstumu, paklausė:
– Kaip?
– Mėginau dukart, – atsakė Džuljeta.
– Kokia nuojauta?
– Jis gali būti užsiėmęs. Jei jis nuo jų mažesniu nei trisdešimties
metrų atstumu, tikriausiai bus išjungęs telefono garsą. Manau, tai
visiškai suprantama.
– Kaip ilgai jis gali būti arti jų?
– Teoriškai ne vieną valandą.
– Taigi mums belieka laukti skambučio?
– Manau, kad taip.
– O jei nesulauksim?
– Tada mums galas.
Romeo atsikvėpė, lėtai ir ištęstai.
– Kad ir kas atsitiks, šie keleri metai buvo šauni medžioklė, –
pasakė jis.

Turner telefonas suskambo praėjus minutei po to, kai nutilo

antrasis skambutis į Šrago telefoną. Ji įjungė garsiakalbį, ir Lič
pranešė:
– Tai iš anksto apmokėtas šlamštas, tikriausiai pirktas
parduotuvėje „Wal-Mart“. Jei jis pirktas už grynuosius, jis susekamas
ne labiau nei buvęs mano sesers vyras.
– Ar pavyko užčiuopti kokių nors detalių? – paklausė Turner.
 – Užtektinai. Vienintelis dalykas, kurio nežinome, yra tai, kas jo
savininkas. Visa kita galime matyti. Telefonas per savo gyvavimo
laikotarpį skambino tik į du numerius, kurie yra tie patys, kuriuos
paminėjote.
– Pasiskirstę proporcingai?
– Labai neproporcingai.
– Kieno naudai?
Lič perskaitė numerį, ir tas numeris nebuvo Šrago.
– Tai turi būti Romeo numeris, – pasakė Ričeris. – Seržante,
mums reikia, kad jūs patikrintumėte ir tą numerį.
– Aš tuo jau užsiėmiau, majore. Tas pats variantas. Iš anksto
apmokėtas šlamštas iš „Wal-Mart“, bet dar vienišesnis. Vienintelis
numeris, kuriuo iš jo skambinta, ir vienintelis, iš kurio skambinta į jį,
tai jo bičiulio numeris. Tai labai griežtai reglamentuotas ryšio
tinklas. Jų profesionalumas ir disciplina man atrodo pavyzdiniai.
Turite reikalą su labai gudriais žmonėmis. Ar galiu kalbėti atvirai?
– Žinoma, – atsakė Turner.
– Turite veikti itin atsargiai, majorai. Galite pradėti pamažu veržti
kilpą.
– Kokiu būdu?
– Kitas numeris, kuriuo pirmasis vyrukas skambino, priklauso šiuo
metu nejudančiam telefonui, esančiam už dviejų kvartalų nuo
Baltųjų rūmų šiaurės kryptimi. Spėju, kad esate tame pačiame
prabangiame viešbutyje, ir arba blogasis vaikinas stebi pastatą, arba
jau esate paėmę iš jo telefoną ir tas telefonas yra jūsų kambaryje.
Tokiu atveju turite turėti omenyje, kad, jei jo buvimo vietą galiu
matyti aš, jį gali matyti ir jie. Tol, kol jį laikote neišjungtą. Apie tai
jums ir vertėtų pagalvoti.
 – Jūs galite matyti jo buvimo vietą?
– Technologijos yra nuostabus dalykas.
– Ar galite matyti tuos kitus du telefonus?
– Be abejo. Šiuo metu juos ir stebiu.
– Kur jie yra?
– Jie yra šalia vienas kito tam tikru adresu Džordžtaune.
– Dabar? Ar tai vyksta realiuoju laiku?
– Taip, šiuo metu, kai mes kalbamės. Informacija atnaujinama kas
penkiolika sekundžių.
– Dabar vidurys nakties. Daugelis žmonių miega.
– Išties.
– Ar tai Skalio namai, ar Montekio?
– Nė vieno iš jų. Negaliu šiuo metu pasakyti, koks tai pastatas.
 ŠEŠIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Lič papasakojo, kad kilo daug diskusijų dėl trianguliacijos, „Wi-Fi“

tinklo bei GPS skaičiavimo metodikos ir paklaidų; niekas nemėgino
tvirtinti, kurioje švarko kišenėje yra telefonai, bet daugelis sutiko,
kad galima gana užtikrintai pasakyti, kuriame pastate jis yra. Ir kuo
didesnis pastatas, tuo mažiau abejonių. Lič dėmesį patraukė nemažas
pastatas. Jai pavyko nustatyti adresą ir surasti jį kompiuteryje,
o „Street View“ režimas parodė, jog tai įspūdingas gyvenamojo tipo
namas. Ji jiems persiuntė ekrano nuotraukas, kuriose buvo matyti
senoviškų plytų fasadas, penki aukštai, dvigubi pakeliamieji langai
abipus įspūdingų fasadinio įėjimo durų, nudažytų blizgančiais
juodais dažais ir variniu žibintu virš jų. Ant durų pritaisyta pašto
dėžutė ir namo numeris, taip pat maža bronzinė lentelė, ant kurios,
regis, buvo užrašyta „Balandžio kotedžas“.
Turner toliau bendravo su Lič, o Ričeris iš savojo telefono
paskambino Edmonds. Jis nurodė jai Lič duotąjį adresą ir paprašė
gauti apie jį visą įmanomą informaciją, tokią kaip mokesčių registrai,
pavadinimo ar zonų pokyčiai. Jai pažadėjus visa tai išsiaiškinti,
Ričeris baigė pokalbį. Baigė kalbėti ir Turner su Lič. Turner pasakė:
– Mes neturime automobilio.
– Mums jo ir nereikia, – atsakė Ričeris. – Elgsimės taip, kaip elgėsi
Šragas. Iš pradžių važiuosime taksi, o paskui eisime pėsčiomis.
– Šragui tokia taktika gerai nesibaigė.
 – Mes ne Šragas. O jie šiuo metu bejėgiai. Štabo pareigūno
gyvenimas yra muilo burbulas. Jau labai seniai jie niekuo negali sau
padėti.
– Ar tebeketini nupjauti jų galvas stalo peiliu?
– Aš jo dar neturiu. Gal turėčiau paprašyti kambarinės, kad
atneštų.
– Ar aš tebesu generalinė direktorė?
– Ką nori pasakyti?
– Noriu švaraus arešto. Noriu, kad jie atsidurtų Dajerio kamerose,
ir noriu visaverčio karo tribunolo. Noriu, kad viskas vyktų kaip
vadovėlyje, Ričeri. Noriu, kad būčiau viešai reabilituota. Noriu, kad
komisija išgirstų kiekvieną argumentą, ir noriu teisėjų kolegijos
nuosprendžio.
– Švariam areštui reikia pagrįstos priežasties, – atsakė Ričeris.
– Taip pat jos reikia ir norint nupjauti galvą stalo peiliu.
– Kodėl Montekis leido Zadranui grįžti namo, į kalnus?
– Dėl jo istorijos.
– Mes apie jį mažokai žinome.
– Bet tikrai sužinosime.
Ričeris linktelėjo. Smulkus valstietis, keturiasdešimt dvejų metų
amžiaus, jauniausias iš penkių vaikų, balta varna šeimoje, prastos
reputacijos, mėginęs užsiimti įvairiausiais dalykais ir visur patyręs
nesėkmę.
– Stalo peilis būtų lengviau, – pasakė jis.
Vėl suskambo jo telefonas. Edmonds.
– Jūs greita, – pasakė jis.
– Pagalvojau, kad, jei apsisuksiu greitai, galbūt dar suspėsiu
valandėlę numigti, – atsakė ji.
 – Verčiau to neplanuokite. Ką naujo turite?
– „Balandžio kotedžas“ yra privatus klubas. Įsteigtas prieš
ketverius metus. Narystė yra konfidenciali.
– Prieš ketverius metus?
– Taip, bet neturime įrodymų.
– Prieš ketverius metus Morganas buvo Brage ir telkė Šrago
vadovaujamą komandą.
– Mes negalime įrodyti jų ir klubo ryšio.
– Ar Skalis bei Montekis yra nariai?
– Kurios žodžio „konfidenciali“ dalies jūs neišgirdote?
– Kaip dėl gandų?
– Kalbama, kad to klubo nariais gali tapti tik vyrai. Tarp jų ir
politikai, bet tai nėra politinis salonas, jame ir karinės, ir
žiniasklaidos, ir verslo sričių žmonės, bet jokie sandėriai čia nėra
vykdomi. Vyrai ten eina tiesiog gerai praleisti laiką. Kartais pasilieka
visai nakčiai.
– Kuo užsiimdami?
– To niekas nežino.
– Kaip jums būtų galima tapti to klubo nare?
– Aš to padaryti negaliu, tai vien vyrų klubas.
– O man?
– Manau, tik gavus kvietimą. Turėtumėte pažinoti vyruką, kuris
pažįsta klubo savininką.
– Ir niekas nežino, ką jie ten veikia?
– Kolumbijos apygardoje yra šimtai privačių klubų. Neįmanoma
visko susekti.
– Dėkui, advokate, – padėkojo Ričeris. – Už viską. Jūs puikiai
pasidarbavote.
 – Tai skamba kaip „sudie“.
– Gali taip ir būti. Arba ne. Panašiai kaip metant monetą.

Geografinė platuma ir metų laikas lėmė, kad iki saulės patekėjimo

buvo likę pusantros valandos. Taigi Ričeris su Turner pasiėmė tai, ko
jiems reikėjo, ir išėję į miestą susistabdė taksi. Pavažiavo gerokai į
šiaurę 16-ąja gatve – iki Skoto žiedo, kuriame pasuko į Mišių aveniu,
važiavo iki Duponto, o tuomet pasuko į P gatvę, kirto parką ir
pasiekė Džordžtauno rajoną. Išlipo jie sankryžoje su Viskonsino
aveniu. Taksi automobilis nuvažiavo savo keliais, o jiedu pėsčiomis
nužingsniavo du kvartalus atgal, tuomet pasuko į kairę ir patraukė
link tikslo, kuris buvo dar už dviejų kvartalų šiaurės kryptimi,
dešinėje kelio pusėje. Kvartalas atrodė prabangiausias iš visų,
pastatytų nuo tada, kai buvo išrasti pinigai. Kairėje pusėje stūksojo
dar tik statomas milžiniškas dvaras. Dešinėje dunksojo gyvenamieji
namai, tamsoje spindintys šviesomis, blizgantys lyg nupoliruoti,
kiekvienas savaip nuostabus, kiekvienas išdidžiai atstovaujantis pats
sau.
Jų taikinys buvo kažkur netoliese.
– Vienas iš tų kotedžų, – pasakė Turner.
Tai buvo aukštas dailus namas, pastatytas laikantis griežtos
simetrijos, rafinuotas, nekrintantis į akis ir visais požiūriais niekuo
neišsiskiriantis, bet dvelkiantis neagresyvia prabanga. Ant durų buvo
nedidelė bronzinė plokštelė. Kai kuriuose languose degė šviesos.
Daugelio langų stiklai atrodė seni ir banguoti, taigi pro juos sklido
švelni šviesa, primenanti žvakių skleidžiamą šviesą. Durys buvo
perdažomos tikriausiai kiekvienais rinkimų metais, pradedant nuo
Džeimso Medisono laikų. Didelės, solidžios, tvirtai įstatytos durys.
Tokių durų kitaip nei gera valia neatidarysi.
Lengvų būdų patekti į vidų nėra.
Jie stebuklų ir nesitikėjo, tačiau neabejojo, kad kurį laiką teks
laukti ir stebėti. Tam šiek tiek pasitarnavo milžiniško dvaro statybos.
Vieta buvo aptverta plienine tvora akmeniniais pamatais. Pamatas
buvo gana platus, kad ant jo galėtų sėdėti smulkaus sudėjimo
žmogus. Turner smulkaus sudėjimo, o Ričeris prie nepatogumų
pratęs. Jiedviem virš galvų driekėsi tankus plikų šakų raizginys.
Belapės šakos tarnavo kaip netobula, bet visgi priedanga. Šakos
tankios išsklaidė gatvės žibintų šviesas. Vaizdas priminė naujo tipo
skaitmeninį raštą ant pižamos.
Taip jie ir tūnojo pusiau pasislėpę. Po kurio laiko Turner
pastebėjo:
– Mes nežinome, kaip jie atrodo. Jie gali išeiti ir praeiti pro mus,
o mes nežinosime, kad tai jie.
Taigi ji vėl paskambino Lič ir paprašė informuoti, jei užfiksuos
stebimų telefonų judėjimą. Iki tol, Lič teigimu, telefonai nepajudėjo.
Jų skleidžiami signalai tebebuvo registruojami keliuose
retransliacijos bokštuose, vienas iš kurių stovėjo ant namo tiesiai
prieš juos. Ričeris stebėjo langus ir duris. Vyrai čia ateina maloniai
praleisti laiką. Kartais pasilieka visai nakčiai. Tokiu atveju jie
netrukus ims varstyti šio pastato duris. Politikai, kariškiai,
žiniasklaidos ir verslo atstovai juk turi savų darbų. Jie
svirduliuodami ims rodytis tarpduryje ir keliaus namo apsiruošti bei
pasirengti naujai darbo dienai.
Bet pirmasis tarpdury pasirodęs vyras nesvirduliavo. Durys
atsivėrė likus kokiai valandai iki aušros, ir išėjo džentelmenas su
kostiumu, lieknas, ką tik nusiprausęs po dušu, susišukavęs plaukus.
Jis pasuko į kairę ir nužingsniavo šaligatviu savais keliais – nei labai
greitai, nei lėtai, regimai atsipalaidavęs ir iš pažiūros labai ramus,
patenkintas savo asmeniniu gyvenimu. Jis buvo vyresnio nei
vidutinio amžiaus. Pasukęs į P gatvę, už pusšimčio metrų pranyko
tamsoje.
Ričeris nesąmoningai tikėjosi išvysti namą paliekančių žmonių
vidinį palaidumą ir disharmoniją, kurių ženklai yra susitaršę plaukai,
raudonos akys ir prastai parišti kaklaraiščiai, lūpdažių žymės ant
apykaklių, galbūt – už gurklio laikomas butelis, pusiau pasislėpęs po
neužsagstytais marškinių rankogaliais. Bet tas vyras atrodė visiškai
priešingai. Gal tai tiesiog SPA salonas. Galbūt žmogus visą naktį
buvo masažuojamas karštais akmenimis arba jam atliktas koks kitoks
giliųjų raumenų masažas. Kuris, atrodo, efektyvus. Klubo lankytojas
atrodė stangraus kūno, lyg guminis, kupinas vidinio pasitenkinimo
ir gyvenimo džiaugsmo.
– Keista, – pasakė Turner. – Ne tai, ko aš tikėjausi.
– Galbūt tai literatūrinė bendruomenė, – pasakė Ričeris. –
Tarkime, poezijos klubas. Tikrajame Balandžio kotedže gyveno
Viljamas Vordsvortas. Anglų poetas. Aš vaikščiojau vienišas kaip
debesis, jūros geltonųjų narcizų ir visa kita velniava. Mažas laiko
apkramtytas namelis Anglijoje. Ežerų krašte, puiki vietelė.
– Kas kiaurą naktį skaito poeziją? – paklausė Turner.
– Daug kas. Nors, turiu pripažinti, jaunesni nei tas išėjęs vyriškis.
– Savo malonumui?
– Poezija gali būti labai malonus dalykas. Bent jau toks buvo tam
narcizų mėgėjui. Jis rašydavo apie tai, kaip gera gulėti ant nugaros,
žiūrėti į dangų ir prisiminti matytus nuostabius dalykus.
 Turner tylėjo.
– Geresnis nei Tenisonas, – pasakė Ričeris.
– Turėsi man duoti jo knygą paskaityti.
Jiedu toliau stebėjo ir laukė ištisas dvidešimt minučių. Dangus už
pastato ėmė šviesėti, iš pradžių vos pastebimai, bet aušo vis sparčiau.
Artinosi dar viena diena. Tuomet durys vėl prasivėrė, ir pasirodė
antrasis vyriškis. Panašus į pirmąjį. Senyvas, lieknas, rožinės spalvos
švarku, ramus, palaimingas. Jokių įtampos ar skubėjimo ženklų.
Jokio nerimo, jokio sutrikimo. Jis pasuko ta pačia kryptimi kaip ir
pirmasis – į P gatvę. Ėjo lengvais, minkštais žingsniais, pakėlęs galvą,
vos vos šypsodamas, paniręs visiško pasitenkinimo burbule, kaip
tobulos ir laimingos visatos viešpats.
– Palauk, – pasakė Ričeris.
– Ką? – paklausė Turner.
– Montekis, – pasakė Ričeris.
– Tai buvo jis? Lič neskambino.
– Ne, tai yra Montekio klubas. Arba jo savininkai yra jiedu su
Skaliu.
– Iš kur tu žinai?
– Iš pavadinimo. Su „Balandžio kotedžu“ yra kaip su Romeo.
Širdyje tas vyrukas yra tiesiog prastas žvalgybos pareigūnas. Jis
gerokai per daug pasitiki savo gudrumu. Tiesiog negali susivaldyti.
– Susivaldyti nuo ko?
– Kodėl jis leido Zadranui grįžti į kalnus?
– Dėl jo istorijos.
– Ne, ne dėl jo istorijos, o jos nepaisydamas. Dėl to, kas jis toks
buvo. Dėl to, kas jo broliai. Jo broliai jam atleido ir priėmė atgal.
Zadranas savęs nereabilitavo ir pats nerado sau vaidmens. Jį
reabilitavo broliai, jie jam ir davė vaidmenį. Savojo sandėrio su
Montekiu kontekste. Tai dvikrypčio eismo gatvė.
– Koks tai sandėris?
– Žmonės pamena, kad Viljamas Vordsvortas gyveno su savo
seserimi Dorotėja, bet jie pamiršta, kad ten taip pat gyveno jo
žmona, žmonos sesuo ir pulkas vaikų. Berods, jie susilaukė trijų
vaikų per ketverius metus.
– Kada tai buvo?
– Daugiau kaip prieš du šimtus metų.
– Ir kodėl mes dabar apie tai kalbame?
– Tikrasis Balandžio kotedžas buvo mažas kreidiniais dažais
dažytas namelis. Per mažas gyventi septyniems žmonėms. Todėl jie
išvyko. O namelis įgijo naują savininką.
– Ką būtent?
– Tokį vyriškį vardu Tomas de Kvinsis. Kitą rašytoją. Tuo metu
tame kvartale gyveno vien rašytojai. Visi tarpusavyje draugavo. Bet
Vordsvortas ten pragyveno tik šešerius metus. De Kvinsis išgyveno
vienuolika. Tai reiškia, kad Balandžio kotedžas yra labiau jo nei
Vordsvorto, bent jau kalbant apie jame pragyventą laiką. Nepaisant
to, kad būtent Vordsvortas yra tas, kuris iki šios dienos atsimenamas.
Galbūt todėl, kad jis buvo geresnis poetas.
– Ir?
– Palauk, – atsakė Ričeris. – Pažiūrėkim.
Durys vėl atsivėrė, ir jose pasirodė trečiasis vyriškis. Žilais plaukais,
bet tankiais ir dailiai sušukuotais. Rausvas veidas, gaiviai nupraustas
ir nuskustas. Trijų tūkstančių dolerių vertės eilutė, o marškiniai
gurgždantys kaip šviežiai iškritęs sniegas. Šilkinis kaklaraištis,
parištas dailiu mazgu. Turbūt politikas. Vyriškis sekundėlę pastovėjo
ant laiptelių, giliai įkvėpė gaivaus ryto oro ir nužingsniavo, lygiai
kaip pirmieji du, atsipalaidavęs, nerūpestingas, spinduliuojantis
ramybe. Ta pačia kryptimi, į P gatvę, ir netrukus dingo iš akių.
– Išvados? – paklausė Ričeris.
– Kaip jau aptarėme, – atsakė Turner. – Tai draustinis seniems
rafinuotiems džentelmenams, puoselėjantiems asmeninius
pomėgius.
– Kas grįžta namo drauge su amunicijos siuntomis?
– Nežinau.
– Kuo Zadrano broliai verčiasi?
– Jie turi šeimos ūkį.
– Ką ten augina? – paklausė Turner.
– Aguonas.
– Būtent. Jie ir suteikė Zadranui vaidmenį. Savo prekybininko
vaidmenį. Nes jis jau turėjo reikiamų ryšių. Kaip ir sakei. Ką ten rašė
Tomas de Kvinsis?
– Poeziją?
– Žinomiausias jo darbas buvo autobiografinė knyga pavadinimu
„Anglo opiumo mėgėjo išpažintys“. Šį pomėgį jis Balandžio kotedže
ir praktikavo visus vienuolika metų. Opiumas jam padėdavo
atsipalaiduoti nuo dienos įtampos. Tuomet parašė apie tai
prisiminimus.
Turner pasakė:
– Norėčiau patekti į vidų.

Ričeris buvo lankęsis originaliajame Balandžio kotedže Anglijoje.

Specialiai ten nuvyko. Įėjimo mokestį sumokėjo prie durų ir,
palenkęs galvą, pro žemą sąramą įžengė vidun. Viskas buvo labai
paprasta. Patekti į naująjį „Balandžio kotedžą“ turbūt bus gerokai
sunkiau. „Delta Force“ ir „Navy SEAL“ pajėgų nariai visą karjeros
laiką treniruojami įsiskverbti į pastato vidų. Tai nėra paprastas
uždavinys.
– Ar kur nors matai stebėjimo kamerą? – paklausė Ričeris.
– Nematau, bet jų tikrai turėtų būti, – atsakė Turner.
– Ar prie durų yra skambučio mygtukas?
– Mygtuko nematyti. Tik belstukas. Žinoma, tai kilmingesnis
prietaisas. Galbūt galioja zonų taisyklės.
– Tokiu atveju turi būti stebėjimo kamerų. Tokiame pastate niekas
tikrai neskubės atidarinėti durų vos tik pasigirdus plaktukėlio
beldimui, gerai nežinodami, kas stovi už durų.
– Tai reiškia, kad ten turi būti stebėtojo kambarys su ekranais ir
nuotolinio atrakinimo priemonėmis. Tai sistemai valdyti pakanka
vieno žmogaus. Kaip manai, ar yra apsaugos personalas?
– Patarnautojų tikrai bus. Diskretiškų mažų vyrukų tamsiomis
eilutėmis. Liokajų ar šiaip padėjėjų. Kurie kartu dirba ir kaip
apsauginiai. Manau, kameros yra mažos. Galbūt tiesiog sienų
skylutėse šviesolaidžių gale įtaisyti lęšiukai. Jų gali būti dešimtys. Ir
pagrįstai. Kas nors turi stebėti, kas vyksta aplink tokio pobūdžio
namą.
– Mes turime sulaukti ko nors įeinant, ne išeinant. Reikia
išsiaiškinti, kaip veikia sistema.
Bet jų laukimas nedavė vaisių. Daugiau niekas nėjo nei į vidų, nei
laukan. Namas dunksojo tylus ir ramus. Degė tos pačios šviesos.
Viršum stogo dangus ėmė dažytis pirmaisiais ryto gaisais.
Turner pasakė:
 – Mes jų niekada nesame matę.
– O jie yra matę mūsų nuotraukas, – atsakė Ričeris.
– Įdomu, ar jie parodė mūsų nuotraukas durininkui?
– Aš nuoširdžiai tikiuosi, jog taip. Nes kalbame apie vyriausiąjį
Jungtinių Valstijų armijos žvalgybos pareigūną.
– Tokiu atveju, kai pasibelsime, durys liks uždarytos, – atsakė
Turner. – Ir tiek. Mes nieko neprarasime.
– Ar tai juos išgąsdins? O gal jie jau dabar išsigandę?
– Tu pati žinai, kad jie išsigandę. Jie stebeilija į tuštumą.
– Galbūt jie neįleidžia moterų.
– Jie turėtų ką nors pasiųsti laiptais žemyn, kad man tai išaiškintų.
Kol jie mūsų nepažins, jiems esame bet kas. Vietos pareigūnai ir
panašiai. Jie turėtų su mumis pasikalbėti.
– Gerai, – atsakė Ričeris. – Pabelsti į duris yra vienas iš variantų.
Kaip aukštai galimų variantų sąraše nori jį patalpinti?
– Viduryje, – atsakė Turner.
Po penkių minučių Ričeris paklausė:
– Po kuo?
– Manau, turėtume paskambinti Narkotikų užkardymo tarnybai.
Arba Espinui į 75-ąjį padalinį. Arba Metropolijos policijos
departamentui. Arba į visas šias vietas. Galbūt ir FTB. Jie gali imtis
darbo su finansine reikalo puse.
– Tu esi generalinė direktorė.
– Aš noriu legalaus arešto.
– Ir aš to paties.
– Tikrai?
– Nes to nori tu.
– Ar tai vienintelė priežastis?
 – Aš noriu teisėto arešto visada ir visur, kada ir kur tai įmanoma.
Nesu barbaras.
– Kad ir kaip būtų, mes čia likti negalime. Švinta.
Ir iš tiesų brėško. Saulė jau kilo virš horizonto, jos ilgi spinduliai
krito ant pastatų, versdami juos driekti neįtikėtinai ilgus šešėlius.
Dangaus gaubtas jau mėlynavo. Diena turėtų būti puiki.
– Paskambink, – pasakė Ričeris.
– Kam pirmiausia?
– Lič, – atsakė Ričeris. – Geriau, jei veiksmus koordinuos ji.
Kitaip viskas vyks kaip seriale „Kistouno policininkai“.
Turner ištraukė iš kišenės abu telefonus – savo ir Šrago. Ji
patikrino, ar pasirinko reikiamą, atidarė jo dangtelį ir, nusigręžusi
nuo gatvės, pasirengė skambinti. Ji apšviesta iš nugaros, atrodė šilta ir
auksinė ką tik patekėjusios saulės šviesoje.
Tą akimirką atgijo Šrago telefonas, padėtas ant akmeninio tvoros
pamato atbrailos palei tvorą. Beprotiška paukščio giesmelė buvo
išjungta, bet vibracija ne. Telefonas šoko kaip padūkęs, tarytum
mėgindamas pasirinkti teisingą judėjimo kryptį. Ekrane degė tie
patys užrašai kaip ir anksčiau: „Įeinantis skambutis“ ir „Namai“.
Telefonas suvibravo aštuonis kartus, tuomet nurimo.
– Aušra, – pasakė Turner. – Galbūt saulėtekį jie pasirinko kaip
laukimo ribą. Arba iš anksto, arba spontaniškai. Dabar jie jau turi
pagrindo kaip reikiant nerimauti. Greitai liausis bandę su juo
susisiekti.
Jie dar kokią minutę stebėjo namą. Tą pačią akimirką, kai
nusigręžė į šalį, viršutinio aukšto lange žybtelėjo šviesa – trumpas
geltonas blyksnis, lyg fotografuojant senoviniu fotoaparatu, – ir
pasigirdo du prislopinti šūviai, beveik vienu metu, bet nevisiškai,
kiek šiurkštoki, pernelyg mažu intervalu vienas nuo kito, kad būtų
galima manyti, jog tai dvigubas vieno pistoleto šūvis. Puikiai
atitinkantys scenarijų, kai du pagyvenę vyriškiai kiekvienas
savarankiškai suskaičiuoja iki trijų ir nuspaudžia savojo ginklo
gaiduką.
 ŠEŠIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Praslinko ilga, tyli ir niūri minutė. Tuomet juodosios durys

nebūdingai sparčiai atsidarė ir pro jas pasipylė visas srautas vyrų,
įvairiai apsirengusių ir pasiruošusių dienai – vieni jau išsiprausę,
apsirengę ir pasirengę rodytis viešumoje, kiti beveik pasiruošę, treti
susiglamžiusiais ir išsipešiojusiais drabužiais, bet visi baltaodžiai ir
pagyvenę, iš viso kokie aštuoni. Drauge su jais laukan išgriuvo koks
pustuzinis jaunesnių vyrų su uniformomis, primenančiomis
viešbučių personalo aprangą, ir vienas jaunas vyras megztiniu su
apykakle, kuris, Turner nuomone, galėjo būti žmogus, vykdęs
stebėtojo ir durininko pareigas. Atsidūrę ant šaligatvio, visi jie
apsiramino, kiek galėdami apsitvarkė ir išsivaikščiojo kas kur,
tarytum tai, kas įvyko, su jais nebūtų turėję nieko bendra. Vienas
vyrukas praėjo pro pat Ričerį, o jo veide degte degė klausimas: „Kuo
aš čia dėtas?“
Ričeris ir Turner nusiyrė prieš žmonių srautą namo link – artyn
prie juodųjų durų, netoli kurių susitiko porą svečių. Dar po poros
akimirkų jie jau buvo viduje, plačiame, vėsiame vestibiulyje
kolonijinio stiliaus interjeru, su dominuojančia blyškiai geltona
spalva, žalvarinėmis žvakidėmis, laikrodžiais, tamsaus raudonmedžio
baldais ir aliejiniais dažais tapytu Džordžo Vašingtono portretu.
Jie patraukė laiptais aukštyn. Laiptai buvo platūs, iškloti storu
kilimu. Pirmiausia patikrino tuščią kambarį su dviem elegantiškomis
kanapomis ir dviem ne mažiau elegantiškais kavos staleliais. Ant
kavos stalelių gulėjo ar stovėjo aukščiausios kokybės opiumo
vartotojų reikmenys. Lempos, taurės, ilgos pypkės, kurių ilgis ir
aukštis buvo taip suderinti, kad atsipalaidavęs vartotojas, įsitaisęs ant
kanapos, pypkės kanduką surastų būtent ten, kur jam jo ir reikia. Šen
ir ten pamėtyta pagalvėlių, o oras prisisunkęs šilto, sunkaus aromato.
Skalį ir Montekį jie rado gretimame kambaryje. Jie abu buvo apie
šešiasdešimties metų amžiaus, abu žili, abu trumpai nusikirpę, bet ne
ta geležine šukuosena kaip generolai, norintys, jog žmonės žinotų,
kad jie kilę iš pėstininkų. Šiedu buvo visiškai patenkinti leisdami
žmonėms suprasti, jog yra kilę iš aristokratų. Abu mūvėjo tamsias
kelnes ir specialiai opiumui rūkyti skirtus satino švarkus. Jų pypkės
pagamintos iš sidabro ir kaulo. Abiejų vyriškių smilkiniuose žiojėjo
po skylę – kiaurinės žaizdos, paliktos kietmetaliu dengtų kulkų.
Devynių milimetrų. Iš tarnybinių „Beretta“ pistoletų, kurie gulėjo
ant grindų. Kulkų įėjimo žaizdos matėsi dešinėje pusėje. Ričeris
pamėgino įsivaizduoti, kaip viskas turėjo atrodyti. Kaip sutarta,
rytinis skambutis, jokio atsako, drebančios rankos, prie smilkinio
prispaustas šaltas vamzdis, vienas, du, trys.
Gatvėje pasigirdo daugybė artėjančių sirenų, ir iš sustojusių
automobilių pasipylė koks šimtas žmonių.

Vyrukas iš Narkotikų užkardymo tarnybos apie įvykių eigą jiems

papasakojo pirmo aukšto svetainėje, į kurią įeinama tiesiai iš plataus
vėsaus vestibiulio. Pasirodo, Šragas Espinui viską išklojo per
pusantros sekundės, o tai lėmė, kad Morganas po pusvalandžio jau
buvo patupdytas už grotų. Morganas taip pat išsiliejo per pusantros
sekundės, tad Espinas susisiekė su trimis skirtingomis agentūromis,
ir buvo suplanuotas šturmas. Kuris čia pat įvykdytas. Bet penkiomis
minutėmis per vėlai.
– Jūs nepavėlavote, – pasakė Ričeris. – Galėjote atvažiuoti kad ir
vakar, ir jie būtų padarę tą patį. Ir nesvarbu, kas liptų laiptais
aukštyn. Jūs, mes ar kas kitas. Jie buvo pasiryžę pasielgti kaip
džentelmenai.
Vyrukas papasakojo, kad tokių opiumo irštvų kaip „Balandžio
kotedžas“ yra visame pasaulyje. Jos skirtos tai civilizuotų vyrų veislei,
kuri teikia pirmenybę geram vynui, ne alui. Opiumas yra natūralus
produktas, vartojamas pakaitintas ir išgarintas. Įkvepiamais garais
vyrai mėgaujasi kaip saldžiu gamtos dovanotu eliksyru. Tikras
daiktas. Ne perdirbtas, ne surogatas, ne cheminių procesų pasekmė.
Neskirtas plebėjams, nepardavinėjamas purvinose gatvėse.
Nepasikeitęs tūkstančius metų, nuo pat akmens amžiaus.
Kaip ir kalbant apie gerą vyną, opiumui apibūdinti radosi visa
terminų kategorija. Svarbūs tapo regionai ir netgi konkretūs kalnų
šlaitai. Geriausiu laikomas afganistanietiškas opiumas. Jis
degustuojamas atskirai iš įvairiausių šlaitų, panašiai kaip vynas iš
skirtingų vynuogynų. Montekis per Zadraną palaikė prekybinius
kontaktus su jo broliais. Jų tiekiamas opiumas buvo itin aukštos
kokybės. Jie jį pakrikštijo „Z“ raide ir išpopuliarino, taigi labai
greitai „Balandžio kotedžo“ klubo narystės mokestis tapo itin
solidus. Sistema puikiai veikė ketverius metus. Tuomet jų ryšininką
Afganistane žvalgyba pastebėjo vykstantį į šiaurę dalyvauti
ritualinėje derliaus šventėje, ir puikiai veikusi schema, nepaisant jų
pastangų, iširo. Užėjęs Espinas pasakė, kad sukasi kaip išgalėdamas
tiriant finansinę reikalo pusę ir jau spėjęs nustatyti, kad tie šimtas
tūkstančių pervesti tiesiai iš Montekio asmeninės sąskaitos.
Galiausiai namą užtvindžiusią minią papildė pulkininkas Džonas
Džeimsas Templas, kuris tebebuvo formalus Turner advokatas, ir
majorė Helena Salivan bei kapitonė Treisė Edmonds, kurios taip pat
formaliai tebeatstovavo Ričeriui. Templas jau buvo gavęs leidimą
neribotam laikui sustabdyti Turner arešto orderio galiojimą. Taigi iš
esmės Turner laisva, teliko formaliai panaikinti kaltinimus. Salivan ir
Edmonds padėtis ne tokia apibrėžta. Turint omenyje dabartinį
Morgano statusą, tapo neįmanoma pasakyti, ar Ričeris šiuo metu
priklauso ginkluotosioms pajėgoms, ar ne. Tikėtina, kad šis
klausimas galėjo nukeliauti iki pat štabo viršininko pavaduotojo
personalo klausimais, kuris nūnai negyvas gulėjo viršutiniame
„Balandžio kotedžo“ aukšte.

Turner paprašė pulkininko Templo, kad juos pavėžėtų. Šio

nuotaika šiek tiek pasitaisė, kai Ričeris atidavė jam jo tapatybės
kortelę. Vis dėlto atmosfera liko kiek įtempta. Ričeris tikėjosi, kad su
Turner vyks atgal į viešbutį, o pulkininko Templo sedanas tam tiko
labiau nei kojos. Tačiau į viešbutį jie nenuvažiavo. Matyt, Turner
paprašė Templą be jokių lankstų važiuoti į Uolų upę, nes
automobilis pervažiavo tiltą ir atsidūrė Virdžinijos valstijoje. Štai ir
senasis akmeninis pastatas. Jos vadavietė. Jos bazė. Jos namų bazė. Jos
namai. Kai grįšiu į pareigas, kaip įmanydama išvalysiu savo kabinetą.
Nenoriu, kad ten liktų bent menkiausias Morgano pėdsakas.
Būtent tada Ričeris suprato. Jai patinka stovyklos laužo dūmas.
Kaip kadaise patiko ir jam, bet trumpai, ir tik tas konkretus
stovyklos laužo dūmas 110-ajame specialiajame padalinyje. Kuris
dabar priklauso jai.
Jie atvyko vėlyvą rytą; visi darbuotojai jau buvo susirinkę. Naktinis
sargybinis sėdėjo savo poste. Espinas uoliai prižiūrėjo rotaciją, ir visi
kruopščiai laikėsi jo nurodymų. Dieninis sargas atvykęs jau rado
sudėliotus visus taškus ant „i“, ramiai ir be triukšmo. Seržantė Lič
sėdėjo savo vietoje, kaip ir budintis kapitonas. Ričeriui dingtelėjo, ar
Turner kada nors tam vyrukui užsimins apie jo grafines maskuotes.
Tikriausiai ne. Labiau tikėtina, jog už tai kaip nors netiesiogiai jį
paskatins.
Jos pirmoji valanda poste buvo labai ceremoninga – susidaužimai
kumščiais, ovacijos, plekšnojimai per nugarą. Pagaliau jai pavyko
pasiekti savo kabinetą, kur ji ir liko, tęsdama darbą tarsi ką tik nuo jo
atsitraukusi, – skaitydama pranešimus, tikrindama, ar įvykdyti
nurodymai. Ričeris ilgokai kalbėjosi su Lič, tuomet išėjo į lauką,
nusileido senaisiais akmeniniais laiptais ir ilgokai mazgė atsitiktines
kilpas trijuosčių gatvių šaligatviais. Kai grįžo, teberado Turner
įsitraukusią į darbą savo kabinete, taigi dar šiek tiek pasišnekučiavo
su Lič, kol galiausiai sutemo, o tuomet Turner nusileido laiptais
žemyn, rankoje laikydama automobilio raktelį.
– Važiuojam su manimi, – pasakė ji.

Mažasis raudonas sportinis automobilis, nors keletą dienų stovėjo

nejudėdamas, užsivedė kuo puikiausiai. Variklis dirbo tolygiai, gal
kiek garsokai ir kimiai, bet Ričeris nusprendė, jog toks garsas yra
sąmoninga duslintuvo dizainerių užmačia. Turner padidino salono
šildymą ir nuleido stogą, kuris dailiai susilankstė ertmėje už sėdynių.
 – Tai tas pats, kas per radiją klausytis rokenrolo, – pasakė ji.
Ji atsišliejo savo sėdynėje, išvažiavo pro vartus ir, pasukusi į kairę,
nuvažiavo autobuso maršrutu pro motelį iki pat parduotuvėlių
kvartalo, kur sustojo šalia didoko tinkuoto pastato – graikų
restorano su milžinišku meniu.
– Nupirkti tau vakarienę? – paklausė ji.
Restorane knibždėjo įvairiausių žmonių. Porelių, šeimų, vaikų.
Didesnė dalis vaikų buvo mergaitės; kai kurioms iš jų buvo apie
keturiolika. Turner pasirinko nišą prie priekinio lango. Jie stebėjo,
kaip pro šalį važiuoja autobusas, ir Ričeris pasakė:
– Aš esu detektyvas ir žinau, ką ketini pasakyti.
– Tikrai? – paklausė ji.
– Visuomet penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Kaip metant
monetą.
– Taip paprasta?
– Tu neturi pareigos galvoti apie mus. Tai mano problema, ne
tavo. Aš čia atvažiavau. O ne tu atvažiavai į Pietų Dakotą.
– Tai tiesa. Iš pradžių aš dėl tavęs abejojau. Bet padėtis kuriam
laikui buvo pasikeitusi. Pradedant kamera Dajerio areštinėje. Tu
išsiviliojai Templą ir, pažvelgęs per petį į mane, liepei laukti. Ir aš
laukiau.
– Tu neturėjai kito pasirinkimo. Buvai uždaryta.
– Taip. Tačiau dabar esu neuždaryta.
– Žinoma, – atsakė Ričeris. – 110-asis padalinys kur kas geriau už
kamerą.
– Taip, ir aš jį ką tik atgavau. Negaliu tiesiog imti ir pasitraukti.
– Suprantu, – vėl pasakė Ričeris. – O aš negaliu pasilikti. Negaliu
čia. Ir niekur. Taigi tai tikrai ne vien tavo sprendimas. Mes abu
sakome „ne“.
– Kad ir kaip būtų, 110-asis yra tavo kūrinys. Jei tai tau malonu
girdėti.
– Aš tik norėjau susitikti su tavimi, – atsakė Ričeris. – Ir viskas.
Susitikau. Misija įvykdyta.

Jiedu pavalgė, susimokėjo ir paliko ant stalo arbatpinigių. Turner

paėmė tyrimui pinigines, kredito korteles ir Šrago telefoną, o Ričeris
pasiėmė grynuosius pragyvenimui artimiausioms savaitėms, atėmus
trisdešimt dolerių, kuriuos Turner pažadėjo grąžinti Salivan. Tuomet
jie išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Oras buvo šaltas ir
drėgnokas. Žiemos vidurys ir vakaro vidurys šiaurrytiniame
Virdžinijos valstijos kampelyje. Netoliese tingiai teka Potomako
upė. Už jos, rytuose, debesis apšviečia Kolumbijos apygardos
žiburiai. Šalies sostinė, kurioje vyksta visi įmanomi ir neįmanomi
dalykai.
Jiedu paskutinį kartą pasibučiavo, apsikabino ir palinkėjo vienas
kitam sėkmės. Tuomet Turner sėdo į savo mažą raudoną automobilį
ir nuvažiavo. Ričeris žvelgė jai įkandin, kol jos nebesimatė. Tada
įmetė savo telefoną į šiukšlių dėžę, perėjo skersai gatvę, paėjėjo iki
autobusų stotelės ir ėmė laukti autobuso. Vykstančio į šiaurę, ne į
pietus. Tolyn nuo Kolumbijos apygardos, ne jos link. Pirmyn ir šalin.
Ričeris vienas sėdėjo ant suoliuko.