Neuronas - nervinio tinklo

funkcinis ir anatominis vienetas

 Nervų sistemos struktūra

The Nobel Prize in Physiology or Medicine 1906

"in recognition of their work on the structure of the nervous

system"

Camillo Golgi Santiago Ramón y Cajal

Santiago Ramón y Cajal
Santiago Ramón y Cajal
Ramón y Cajal’s drawing of the neurons in a bird’s cerebellum – a part
of the brain.
Neurofibrils of Purkinje cells. Cajal´s original drawing of Purkinje cells
from a 3-4 day-old puppy (Cajal, 1903)
Developmental stages of Purkinje cells. According to Cajal drawings
(1903)
Purkinje cells According to Cajal drawings
Santiago Ramón y Cajal

A reinvention of young Ramón y Cajal’s drawings of a battle scene in his textbooks, with his later sketches
of neurons superimposed throughout. “He was constantly drawing battles or re-creating fictional narratives
that he read in his free time while in school, says Hunter, and “was constantly immersed in narrative and
fantasy, which of course influenced his work and perception of neurons in his scientific lab.”
 Tipinis neuronas
Tipišką neuroną sudaro soma (kūnas), dendritai (gr.
dendron - medis), aksonas ir jo presinapsinės
galūnėlės. Soma yra ląstelės metabolizmo centras. Ji
turi branduolį, kuriame saugoma genetinė
informacija. Iš somos išeina dviejų tipų ataugos:
dendritai ir aksonas. Dauguma neuronų turi keletą ar
net keliasdešimt dendritų, kurie šakodamiesi sudaro
dendritinį medį. Šis medis labai padidina neurono
receptorinį lauką. Aksonas prasideda iš tam tikros
somos dalies, vadinamos aksonine kalvele.
Daugumoje neuronų aksonas tesiekia kelis m,
tačiau stuburo sensoriniuose ir motoriniuose
neuronuose aksonų ilgis gali siekti daugiau nei 1 m.
Aksonų diametras varijuoja nuo 0.2 iki 20 m. Gale
aksonas dalijasi į plonas šakeles, kurios sudaro
kontaktus - sinapses su kitais neuronais.
Tipinio neurono funkcijos
 Tipinio neurono funkcijos
4 pagrindinės funkcijos: 1) Jutimas, 2) Integravimas, 3) Signalo
generavimas ir siuntimas, 4) signalo perdavimas

4. 1.

3.
2.
Neuronai panašūs pagal savo funkcijas

Nesvarbu, kokio tipo neuronas, jame galima išskirti keturias zonas susijusias
su jo funkcijomis: Įėjimo, integravimo, perdavimo, išėjimo
 Neuron
Classification
Neurons can be classified as unipolar, bipolar, or
multipolar according to the number of processes
that originate from the cell body.
A. Unipolar cells have a single process, with different
segments serving as receptive surfaces or releasing
terminals. Unipolar cells are characteristic of the
invertebrate nervous system.
B. Bipolar cells have two processes that are functionally
specialized: the dendrite carries information to the cell,
and the axon transmits information to other cells,
C. Certain neurons that carry sensory information, such as
information about touch or stretch, to the spinal cord
belong to a subclass of bipolar cells designated as pseudo-
unipolar. As such cells develop, the two processes of the
embryonic bipolar ceil become fused and emerge from the
cell body as a single process. This outgrowth then splits
into two processes, both of which function as axons, one
going to peripheral skin or muscle, the other going to the
central spinal cord.
D. Multipolar cells have an axon and many dendrites.
They are the most common type of neuron in the
mammalian nervous system. Three examples illustrate the
large diversity of these cells. Spinal motor neurons (left!
innervate skeletal muscle fibers. Pyramidal cells (middle)
have a roughly triangular cell body; dendrites emerge from
both the apex (the apical dendrite} and the base (the basal
dendrites). Pyramidal cells are found in the hippocampus
and throughout the cerebral cortex. Purkinje cells of the
cerebellum (right) are characterized by the rich and
extensive dendritic tree in one plane. Such a structure
permits enormous synaptic input.
Paprasto nervinio tinklo veikimas
Anatominė nervo struktūra
 Glijos ląstelės
Be nervinių ląstelių nervų sistema sudaryta iš glijos (gr. glia - klijai) ląstelių. Pagrindinai jos atlieka
neuronų atraminę funkciją bei suformuoja neuronams reikalingą aplinką. Nervų sistemoje neuroglijos
ląstelių yra labai daug - kai kuriose srityse jų gali būti daug daugiau, nei pačių neuronų. Priešingai nei
neuronai, glijos ląstelės gaminamos viso gyvenimo laikotarpiu. Daugelis neuroglijos funkcijų iki šiol
iki galo nėra aiškios. Dabar manoma, kad jos gali stipriai veikti neuronų funkcionavimą ir taip
dalyvauti sudėtinguose nervų sistemos procesuose.
 Glijos ląstelių tipai ir funkcijos
Glijos ląstelės - pagalbinės nervų sistemos ląstelės, kitos nei neuronai, kurios palaiko nervų
sistemą ir aprūpina ją maistu, palaiko homeostazę, gamina mieliną, bei dalyvauja nervinių
impulsų perdavime. Apskaičiuota, kad žmogaus smegenyse neuroglijos ląstelių yra apytiksliai
10 kartų daugiau, nei neuronų.

Neuroglijos prilyginamos nervų sistemos klijams, nors pagal funkcijas turėtų būti
traktuojamos kaip neuronų partneriai. Pagrindinės glijos ląstelės funkcijos:

Apsupa neuronus ir juos prilaiko vietoje. (Oligodendrocitai ir Švano ląstelės)

Tiekia neuronams maisto medžiagas ir deguonį. (Astrocitai)
Atskiria neuronus vieną nuo kito. (Astrocitai)
Taip pat moduliuoja neurotransmisiją. (Astrocitai)
Dalyvauja formuojant hematoencefalinį barjerą. (Astrocitai)
Smegenų skysčio gamyba. (Ependiminės ląstelės)
Naikina patogenus bei pašalina negyvus neuronus. (Mikroglijos ląstelės)

Mikroglijos ląstelės yra specializuoti makrofagai, vykdantys fagocitozę, taip apsaugantys

centrinės nervų sistemos neuronus. Yra visose galvos ir nugaros smegenų srityse, gali judėti iš
vienos vietos į kitą, ir daugintis, kai smegenys pažeidžiamos. Mikroglijos sudaro apie 15 %
visų centrinės nervų sistemos ląstelių, ir yra mažesnės nei makroglijos.
Glijos ląstelės suformuoja mielino
dangalus apie aksonus

Centrinėje NS Periferinėje NS
Be mielinizavimo, glijos ląstelės svarbios kitose NS funkcionavimo
srityse

Atrocitai dalyvauja nervinių ląstelių metabolizmo procesuose bei formuojant hematoencefalinį barjerą
 Ramybės potencialas
Nervinių ląstelių viena iš pagrindinių
savybių yra jų sugebėjimas perduoti
elektrinį signalą (elektrinių signalų
pagalba perduodama informacija).
Galima manyti, kad tik sujaudinimo
metu nervinėje ląstelėje galima stebėti
elektrinį signalą. Tačiau net normaliomis
fiziologinėmis sąlygomis jokia biologinė
ląstelė nėra elektriškai neutrali. Ląstelei
esant ramybės būsenoje, abipus
membranos nusistovi tam tikras
potencialų skirtumas (apie -65 mV),
vadinamas ramybės potencialu. Iš esmės
šį potencialų skirtumą - ląstelės
poliarizaciją - lemia Na+ ir K+ jonų
netolygūs pasiskirstymai ląstelės viduje
ir išorėje. Visose biologinėse ląstelėse
K+ jonų koncentracija ląstelės viduje yra
10-40 kartų didesnė negu ląstelės išorėje,
tuo tarpu Na+ jonų koncentracija tiek pat
kartų didesnė ląstelės išorėje negu
viduje.
Netolygus jonų pasiskirtymas abipus membranos

Ramybės būsenoje suminis jonų

krūvis yra neigiamesnis ląstelės
viduje, nei išorėje, todėl ląstelė yra
poliarizuota.

Pagrindiniai jonai atsakingi už

ramybės būsenoje netolygų krūvių
pasiskirtymą yra kalio (K+) ir
natrio (Na+) jonai.
Ramybės potencialo generavimas
K+ ir Na+ jonų netolygų
pasiskirstymą pagrindinai lemia
ATF energijos reikalaujantis Na+-
K+ siurblys. Šis siurblys veikia
cikliškai. Kiekvieno ciklo metu
sunadojama 1 ATP molekulė ir iš
ląstelės išnešami 3 Na+ jonai, o
įnešami 2 K+ jonai. Siurblio darbo
greitis priklauso nuo koncentracijų
gradiento ir nuo membraninio
potencialo. Kuo Na+ ir K+ jonų
koncentracijų gradientai didesni ir
kuo membraninis potencialas
neigiamesnis tuo lėčiau dirba Na+-
K+ siurblys.

Pagrindinės jėgos lemiančios netolygų natrio ir kalio jonų pasiskirstymą ir ramybė potencialo kūrimą
yra: 1) Na-K jonų pompa (darbui naudoja ATP) 2) Koncentracijos gradientai; 3) Elektriniai gradientai.
Koncentracijos ir elektriniai gradientai kartu vadinami elektrochemininiais gradientais.
 Nernsto ir and Goldman‘o lygtys

Nernsto lygtis leidžia apskaičiuoti specifinio jono pusiausvyros potencialą,

jei žinomos to jono koncentracijos ląstelės viduje ir išorėje:
RT [ X ]o
Em  ln
zF [ X ]i
Kur R yra dujų konstanta, T yra temperatūra (kelvino laipsniais), z jono valentingumas, F
yra Faradėjaus konstanta, o [X]o ir [X]i yra jonų koncentracija išorėje ir viduje. ląstelė.

Goldman‘o lygtis leidžia apskaičiuoti ramybės potencialą, jei žinomi

ramybės potencialo generavimui svarbių jonų koncentracijos ląstelės viduje
ir išorėje bei membranos laidumas šiems jonams:

RT PK [ K  ]o  PNa [ Na  ]o  PCl [Cl  ]i

Vm  ln
F PK [ K  ]i  PNa [ Na  ]i  PCl [Cl  ]o

Kur PK, PNa, PCl yra membranos pralaidumas kalio, natrio ir chlorido jonams.
 PASYVIOS NEURONO
ELEKTRINĖS SAVYBĖS
Recording passive and active electrical signals in a nerve cell.
Membrana kaip kondencatorius
Srovės ir įtampos priklausomybė
Membranos potencialo kitimo greitis atspindį
membranos talpą
 Omo dėsnis
Omo dėsnis apibūdina ryšį tarp įtampos, varžos ir srovės, kur įtampa (Voltage, V) sukelia
krūvininkų tekėjimą – srovę (I), varža (Resistance, R) priešinasi tai srovei.
Membrana kaip kondencatorius
A neuronal process can be represented
by an electrical equivalent circuit
Electrotoniniai potencialai

V ( x)  V0e  x /    (rm / ra )
Trys fiziniai
jonų kanalų
atidarymo ir
uždarymo
modeliai
 Kelių tipų
dirgikliai
kontroliuoja
jonų kanalų
atidarymą ir
uždarymą
Trys mechanizmai, kuriais įtampa valdomi kanalai tampa
uždaromi ir neįjungiami (refraktorinė būsena)
 Veikimo potencialas
Padirginus (depoliarizavus) aksono
membraną iki tam tikro slenkstinio dydžio
(apie -50 mV), net nutraukus aksono
stimuliaciją, vyksta ryškūs membranos
potencialo pokyčiai. Pradžioje, viršijus
slenkstį, ląstelė pradeda staigiai
depoliarizuotis (depoliarizacijos fazė)-
membraninis potencialas peršoka
neutralumo ribą ir net pasiekia teigiamą
lygį, maždaug iki +20-40 mV. Po to
membraninis potencialas pradeda staigiai
neigiamėti - repoliarizuotis (repoliarizacijos
fazė)- ir net pasiekia hiperpoliarizacinį lygį
(hiperpoliarizacijos fazė). Visas šis procesas
- impulsas - užtrunka tik 0,5-2 ms. Tai
.
veikimo potencialas. Veikimo potencialas
paklūsta dėsniui viskas arba nieko, t.y. jis
arba yra arba jo nėra. Jei veikimo
potencialas (VP) yra generuojamas tai,
nepriklausomai nuo stimulo dydžio, jo
pobūdžio, VP amplitudė, trukmė visuomet
vienodi
 Excitation and inhibition of the nerve cell
membrane
The Nobel Prize in Physiology or Medicine 1963

"for their discoveries concerning the ionic mechanisms involved in excitation

and inhibition in the peripheral and central portions of the nerve cell
membrane "

Sir John Carew Eccles Alan Lloyd Hodgkin Andrew Fielding Huxley
 Eksperimentai naudojant kalmaro didžiuosius
aksonus

• Aksonų diametras iki 1mm – 1000 kartų storesni, nei žinduolių aksonai

• Hodgkin and Huxley (1939) išmatavo ramybės potencialą

• Hodgkin and Katz (1949) išmatavo membranos potencialus, kuomet buvo
keičiama K+ jonų koncentracija
Pirmas tiesioginis viduląstelinis veikimo potencialo užregistravimas
kalmaro aksonuose (Hodgkin and Huxley, 1939)

Following sufficient
depolarization
100 (“all or none”)
mV

msec
 Įtampos fiksavimo metodas

Naudojant įtampos fiksavimo metodą viduląsteliniu elektrodu galima pakeisti ir užfiksuoti membraninį
potencialą, o naudojant grįžtamo ryšio grandines matuoti, kaip dėl tokio įtampos pokyčio kinta per
membraną tekančios srovės.
Membraninių srovių kitimas keičiant membraninį potencialą
 Studying the channel proteins

Poisons and and a drug: Tetrodotoxin (TTX)

from the Japanese puffer fish blocks sodium
channels. Puffer fish or fugu can be eaten as
sushi, if one wishes to take the risk!

Puffer fish

Batrachotoxin, from poison arrow frogs of

South America, blocks sodium channels with
an effectiveness that far exceeds that of TTX.

Dyeing dart frog

(Dendrobates tinctorius).
Srovių atskyrimas naudojant farmakologinius preparatus

TTX blocks the early – fast inactivating current

Tetrodotoxin
(TTX)

outward

inward
Srovių atskyrimas naudojant farmakologinius preparatus

TEA blocks the late – slow non-inactivating current

Tetraethilammonium
(TEA)

outward

inward
Keičiant jonų koncentracijas kalmaro aksonų viduje ir išorėje buvo
nustatyta, kad pradžioje vyksta Na+ jonų srautas į ląstelę, vėliau K+
ions jonų srautas iš ląstelės

Outward
K+
current

Inward Na+ current

Veikimo potencialo mechanizmas susijęs su Na+ ir K+ jonų srautai į
ir iš ląstelės per įtampos valdomus kanalus
Veikimo potencialo sklidimas nemielinizuotose skaidulose
signalas aksonuose pagrindinai perduodamas aktyviai, t.y. signalo perdavimui naudojama
ląstelės energija. Stipresniu dirgikliu padirginus gigantiškojo kalmaro aksoną jame yra
sukeliamas veikimo potencialas. Jo metu, į aksoną patekę Na+ jonai, dėl elektrotoninės srovės
išplitimo, depoliarizuoja membraną ne tik padirginimo vietoje, bet ir šalia jos. Kai šioje srityje
membranos depoliarizacija pasiekia slenkstį, prasideda regeneratyvinė Na+ kanalų aktyvacija,
kurios metu į ląstelę vėl plūsta Na+ jonai ir vėl generuojamas veikimo potencialas. Anksčiau
depoliarizuotoje aksono srityje prasideda membranos repoliarizacija, todėl ši sritis, kurį laiką
tampa nedirgli. Todėl veikimo potencialas gali sklisti tik į priekį. Padirginimo metu, membrana
depoliarizuojama abiejose dirgiklio pusėse, todėl veikimo potencialas nuo dirgiklio gali sklisti
abiem kryptimis.
 Veikimo potencialo sklidimas mielinizuotose skaidulose
Mielinizuotas skaidulas supa izoliuojantis mielino sluoksnis, periodiškai pertraukiamas
Ranvier sąsmaukų. Mielino sluoksnis labai padidina membraninę varžą ir sumažina
membraninį talpumą, todėl srovė, elektrotoniškai sklisdama išilgai skaidulos, patiria
mažesnius nuostolius. Be to, sumažėjus membraniniam talpumui, sumažėja ir laiko pastovioji
a (a = RaC). Todėl elektrotoninis signalas mielinizuotose skaidulose sklinda daug greičiau.
Padirginus skaidulą Ranvier sąsmaukoje viršslekstiniu stimulu, joje sukeliamas veikimo
potencialas. Kadangi mielinizuotoje skaidulos dalyje Na+, K+, kanalų skaičius labai mažas,
veikimo potencialas per ją nesklinda, o depoliarizuojantis signalas į kitą Ranvier sąsmauką
perduodamas elektrotoniškai. Kuomet kitoje Ranvier sąsmaukoje elektrotoninis potencialas
pasiekia slenkstį, joje prasideda regeneratyvinė depoliarizacija ir generuojamas veikimo
potencialas. Toks šuoliškas veikimo potencialo plitimo būdas iš vienos Ranvier sąsmaukos į
kitą vadinamas saltoriniu plitimu. Dėl saltorinio veikimo potencialo plitimo signalas
mažiausiomis energijos sąnaudomis, perduodamas didžiausiu greičiu. Net plonose
mielinizuotose skaidulose signalas gali sklisti dešimtis kartų greičiau nei storomis
nemielinizuotomis skaidulomis. Stuburiniuose gyvūnuose impulso sklidimo greitis
mielinizuotose skaidulose siekia iki 100 m/s, tuo trapu storiausiose nemielinizuotose
skaidulose neviršija 3 m/s. Iš čia aišku, kodėl mielinizacija tokia svarbi vystantis nervų
sistemai. Mielinizacijos svarbą taip pat parodo išsėtinės sklerozės liga, kurios metu imuninė
sistema atakuoja savo mieliną. Dėl to sutrinka ir sensorinės ir motorinės funkcijų veikla -
sulėtėja judesiai, sutrinka sensorinės galimybės.
Veikimo potencialo sklidimas mielinizuotose skaidulose
 Išsėtinė sklerozė
Išsėtinė sklerozė – centrinės nervų sistemos autoimuninė liga. Ligos eigoje
pastebimas nervus apsaugančios medžiagos mielino irimas – demielinizacija.
Priklausomai nuo ligos eigos, jaučiamas nuovargis, pasikartojantys skausmai,
pasireiškia koordinacijos ir kalbos sutrikimai. Pirmieji ligos požymiai dažniausiai
pasireiškia 20–40 metų žmonėms. Moterys šia liga serga dažniau nei vyrai.

Aksonų demielinizacija sergant išsėtine

skleroze. Mielinas (pažymėta raudonai)
paprastai supa aksonus (pažymėta žaliai).
Sergant IS, aksonai netenka mielino
(horizontalios rodyklės) ir dėl to gali būti
pažeisti (vertikalios rodyklės)
 Išsėtinė sklerozė
IS priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad genetinis jautrumas, infekcinės ligos ir
aplinkos veiksniai sukelia ligą. Žmonės, sergantys IS, paprastai patiria vieną iš 4 ligos eigų
(IS tipų). Yra įvairių gydymo būdų, padedančių pakeisti IS ligos procesą.