“Kiekvienas gali turėti savo nuomonę”. O taip, žinoma, gali. Ir kokią nors beveik visada turi.

Kas gi tuo
abejoja, kas ginčija? Ir vis dėlto, čia viena juokingiausių frazių, kokią teko girdėti. Ne pradine reikšme, o savo
intonacija, praktine funkcija, pateikimo būdu ir vartojimo kontekstu.
Ta praktinė funkcija (frazės, ne nuomonės) yra maždaug tokia: “Nesikabinėk prie manęs, maniau ir manysiu
– ne todėl, kad galiu savo manymą pagrįsti, o todėl, kad taip manau aš. Tiesiog taip manau ir viskas. Noriu ir
manau”. Klausimas “kodėl” adresato akyse prilygsta erzinimui. Tai asmeninio priešiškumo indikatorius (na,
nebūtinai – gal pasiseks ir būsite palaikytas tik nemandagiai įkyriu). Nes “nuomonė” – ne pretekstas diskusijai
(šventas naivumas!), o būdas jos išvengti. Tai dangtis, skydas, siena, į kurią, vos įsibėgėję, atsimuša beveik visi
neakademiniai – o ir kai kurie akademiniai – pokalbiai (turiu omenyje tuos iš jų, kurių metu apie ką nors kalbama –
ne vien skleidžiami garsai).
“Nuomonė” – būdas patikrinti, ar aplink – savi. Jos objektas, turinys, istorija, šaltiniai, loginis
korektiškumas – viskas tarnauja šiam tikslui. Pašnekovai yra “savi” ne todėl, kad mūsų požiūriai į tam tikrus mums
svarbius dalykus sutampa, ne todėl, kad jie man pritaria – atvirkščiai, jie pritaria man todėl, kad yra “savi”,
“mūsiškiai”, kitaip sakant, lojalūs. Atitinkamai, jeigu nepritaria – priešai. Ne politiniai – asmeniniai (skirtumas,
aiškus graikams, bet deja, ne mums). Svarbių dalykų apskritai nėra, “dalykai” tik suteikia progą kurti ir palaikyti
socialines hierarchijas – kaip tik tai ir daro juos svarbiais.
Pažįstama situacija? Kur link suku? Ogi štai kur: vietinė “kalbėjimo kultūra”, vieši ir privatūs pašnekesiai
kartais įtartinai primena gyvūnų bendravimo formas. Kai dominuojantis pavianas ar dominuojanti karvė
“nusprendžia”, jog metas stotis ar sukti dešinėn, gentainio “suabejojimas” momento tinkamumu ar krypties
parinkimu būna tolygus maištui. Bandos ir jos vado “požiūriu”, vienintelė abejonės priežastis – noras diktuoti
taisykles.
Tad “nuomonė” – visai ne hipotezė (kaip spėtume pagal apibrėžimą). “Nuomonė” – verdiktas. Skelbiamas
labai rimtai ir rūsčiai. Be svarstymų, be humoro, be ironijos, be žaismingumo. Dedamas ant stalo kaip sunkiasvoris
švino gabalas. Bet tereikia šviną pakaitinti – ir kategoriška švino savininko intonacija sucypia gynybiniais, netgi
isteriškais tonais: “Kiekvienas gali turėti savo nuomonę! Kiekvieną nuomonę reikia gerbti! Kokio dar pagrindimo?!
Kokių įrodymų?! Todėl, kad ji – nuomonė!”. Tikrai, prašyti argumentų ir, gavus, jais suabejoti – labai nepagarbu. Tai
tarsi suabejoti seno draugo pasakojama autobiografija – koks tu draugas, jei netiki?
Demokratinėje šalyje nuomonę turėti tiesiog būtina, net jei apie klausiamus dalykus neturite ir negalite turėti
jokio supratimo. Negi imsi ir pasakysi: “Deja, nežinau. Neturėjau galimybių, laiko ar noro pasidomėti”. Nuomonės
neturėjimas – gėdingas, todėl problemų, apie kurias kažko nemanytų namų šeimininkė, banko klerkas ar tolimųjų
reisų vairuotojas – ką jau kalbėti apie didžiai kuklų sutvėrimą inteligentą – tiesiog nėra.
Nereikia rinkti, lyginti ir tikrinti informacijos, nereikia skaityti ir mokytis, nereikia net prisėsti ir pagalvoti:
norite nuomonės – prašom! Apie literatūrą, geopolitiką, filosofiją, mediciną, Islamą ar Vakarų civilizacijos ateitį –
apie ką tik norite. Greitai, nediskutuotinai, kokybiškai. Be pastangų. Kiekvienas juk gali (net Forestas Gampas) –
kuo aš blogesnis?! Na, perskaičiau “Mirtį Venecijoje” kaip pamokymą apie pavojus, neapdairaus keleivio tykančius
svečioje šalyje, na, supainiojau cikloną su kažkokiu šventuoju – ir ką? Tokia mano nuomonė! Ne blogesnė nei kitų!
Jūs gal manęs negerbiate?! Arba: didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Kodėl aš tuo didžiuojuosi? Todėl, kad visi lietuviai –
nuostabūs? Ir man teko išskirtinė laimė šiai elitinei draugijai priklausyti? Kažin… Ne, viskas labai paprasta: tiesiog
todėl, kad čia gimiau, kad aš – lietuvis! Argi neaišku? Argi šito nepakanka? Tikrai, kokiu išgama reikia būti, kad šito
nesuprastum!
“Nuomonės” įsigijimą palengvina dar ir tai, kad jos susidaryti, net ir išskirtinai palankiomis sąlygomis, visai
nereikia: ramiai kartokite trivialias tiesas ar nemirtingą “liaudies išmintį” (“Kaip sako…”), tik nepamirškite kuo
dažniau pridėti “mano nuomone”, “aš manau”, “mano giliu įsitikinimu”, “mano galva”, “man atrodo”, “pagal mane”
– ir daug kas patikės, kad esate mąstantis žmogus. Asmuo su nuomone. Tikimybė sutikti atkaklų demaskuotoją –
menka, bet jei vis dėlto sutiksite – suraukite antakius, sugniaužkite kumščius ir tvirtu balsu surikite “Kiekvienas gali
turėti savo nuomonę!”. Tai padeda. …
Kas turėtų nutikti, kad toks (deja, tipiškas) subjektas savo “nuomonę” pakeistų? Su kokiais faktais toji jo
“nuomonė” būtų nesuderinama? Paklauskime jo paties ir gausime išsamų atsakymą: jokiais. Argumentais galima
paneigti tik argumentus – nėra argumentų, galinčių paneigti tai, kuo tikima be argumentų. Tikėjimas, “kaip
pasakyta”, judina kalnus (faktus), o ne kalnai – tikėjimą…
 Klausimai:
1. Kaip suprantate pasakymą “turėti nuomonę”?
2. Koks autorės požiūris į nuomonę?
3. Aptarkite teksto temą ir problemas.