Kokią poziciją pasirenka žmonės, susidūrę su grėsme?

Anot 20a. filosofo, poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio kalbos, pasakytos Mičigano
universiteto absolventams, pasaulis, į kurį įžengia žmogus, neturi geros reputacijos. Tai nėra miela
vietelė pasisėdėti. Tačiau tai vienintelis pasaulis, kuris žinomas, - jam alternatyvų nėra. Todėl visiškai
natūralu, kad žmonės susiduria su grėsmėmis. Tad iškyla natūralus klausimas, kaip žmogus elgiasi ir
kokią poziciją pasirenka, susidūręs su grėsme? Kartais žmonės jaučiasi per silpni kovoti su grėsme ir
pasirenka atsiriboti, o kitais atvejais individai net nemato kito pasirinkimo, kaip tik grumtis su
iškilusiais pavojais.

Visų pirma, kai kurie žmonės jaučiasi nepajėgūs ir per silpni su kovoti su iškilusia grėsme. Jiems
atrodo, jog geresnis pasirinkimas yra atsiriboti ir nutolti nuo pavojų bei dehumanizuoto pasaulio.
Tokią poziciją pasirinko ir XX amžiuje gyvenęs H. Radauskas - žymus lietuvių rašytojas, poetas-estetas,
modernistas. Jam teko pergyventi Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, trėmimus, genocidą, todėl
visiškai natūralu, kad tokiame siaubingame laikotarpyje gyvenęs rašytojas, siekė atsiriboti nuo šio
pasaulio. Menas Henrikui Radauskui padėjo atitrūkti nuo jį supančių realijų, to dėl nenuostabu, kad
A. Nyka – Niliūnas rašytoją vadino „menų alkoholiku.“ Išeivijos poetas buvo didis menų mėgėjas, o
pats gyvenimo prasmę atrado kūryboje. Henriką Radauską tuometinės aktualijos ir gyvenimo
žiaurumas išties paveikė ir slėgė, o tai atsiskleidžia jo kūryboje. Eilėraštyje „Laiškai sau pačiam“
autorius aprašo destruktyvų bei dehumanizuotą pasaulį: „Mus nelaimės veja, kaip aras/ Veja bėgančia
avį laukais./Bet nei badas, nei maras, nei karas,/ Nei pragaras mūsų nepakeis.“ Tačiau kitose eilėse,
kaip ir eilėraštyje „Pasaka“, rašytojas atsiriboja nuo jį supančios realybės bei grėsmių, susikurdamas
savo pasakų pasaulį, kuriame jam gera būti: „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,/ Pasauliu
netikiu, o Pasaka tikiu.“ Henriko Radausko susikurtą vidinį, jam artimą pasaulį, mes galime matyti ir
eilėraštyje „Dainos gimimas“: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ Aš sėdžiu po šakom akacijos
baltos.“ Šios eilutės aiškiai parodo, jog individas nesiekia pakeisti pasaulio, jis stengiasi atsiriboti nuo
sumaterialėjusios visuomenės ir gyventi savo paties sukurtame pasaulyje. Rašytojo kūryboje galime
matyti, kaip H. Radauskas nepakėlęs pasaulio realijų bei pavojų, atsiriboja nuo realybės. Taigi, kai
kurie individai jaučiasi per silpni kovoti su iškilusia grėsme, todėl jie pasirenka atsiriboti.

Kita vertus, ne visi individai siekia atsiriboti nuo pavojų kupinos realybės, kiti net nemato kito
pasirinkimo, kaip tik kovoti su iškilusia grėsme. Vis tik kovoti moraliai yra lengviau nei nedaryti nieko,
kaip kad elgėsi H. Radauskas, nesipriešindamas, tik atsiribodamas nuo supančių grėsmių. Tuo labiau,
jog kova įprasmina žmogaus gyvenimą, kovodamas individas jaučiasi atliekantis svarbų vaidmenį ir tai
jo gyvenimą daro prasmingą. Apie tai, kaip žmogus elgiasi susidūręs su grėsme, rašo ir XIX a. pabaigos
- XX a. pradžios rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas – Jonas Biliūnas. Jis buvo lyrinės lietuvių
prozos pradininkas, pirmasis profesionalus rašytojas. Šis žmogus, ne tik menininkas, jis buvo žinomas
ir kaip kovotojas prieš carizmą. J. Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“, vienas pagrindinių veikėjų, Petras
Banys irgi pasirinko kovos, su grėsme, kelią. Kūrinyje vaizduojamas XIX amžiaus laikotarpis, kai 1863m.
vyko lietuvių sukilimas prieš carinės Rusijos valdžią ir P. Banys, siekdamas Lietuvos nepriklausomybės,
išsivadavimo iš baudžiavos bei geresnės ateities savo palikuoniams, išėjo į mišką, kovoti prieš
grėsmingą okupantų valdžią. Taigi, (500) Jonas Banys renkasi kovos poziciją, nepaisant to, jog
kovodamas jis praliejo savo kraują. Su iškilusiomis grėsmėmis kovojo ir Mikalojus Daukša. Jis buvo
kunigas, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, didžiausias
kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. M. Daukša pajautęs grėsmę lietuvių kalbai bei identitetui, išvertė
,,Postilę” iš lenkų į lietuvių kalbą bei lenkiškai parašė ,,Prakalbą į malonųjį skaitytoją”, norėdamas
paveikti sulenkėjusių kunigų sielas. Pavojus, išnykti lietuvių kalbai, kilo po Liublino unijos XVI amžiuje,
kai Lietuvoje prasidėjo lenkėjimas, didžioji dalis Lietuvos aukštuomenės žmonių šnekėjo lenkiškai, nes
lietuvių kalba buvo tinkama vartoti tik kaimiečiams ir neišsilavinusiems žmonėms. Prakalboje rašytojas
budina Lietuvos tautą, skatina ją susimąstyti apie vertybes: ,,Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia
prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos.“
Taip humanistas XVI amžiuje kovojo prieš sulenkėjusius Lietuvos žmones ir siekė parodyti, kad gimtoji
kalba yra vertybė ir nevalia ją menkinti. Mikalojus Daukša grėsmės akivaizdoje, net nesvarstydamas,
renkasi kovos kelią. Taigi, kai kurie žmonės, susidūrę su grėsme, kaunasi, net jei kova, gali pasiglemžti
jų gyvybes.
Apibendrindama išsakytas mintis, galiu teigti, jog vieno atsakymo į klausimą, kaip žmogus elgiasi ir
kokią poziciją pasirenka, susidūręs su grėsme, nėra, nes žmonės grėsmės akivaizdoje elgiasi įvairiai.
Vieni, jaučiasi nepajėgūs kovoti su iškilusia grėsme ir pasirenka atsiriboti. O kiti, visai priešingai, net
nedvejodami renkasi kovoti. Tačiau svarbiausia, dėl iškilusių grėsmių ar nemalonumų, nieko nekaltinti.
Juk ir filosofas Josifas Brodskis yra pasakęs: „Nors ir kokioje prastoje situacijoje būtumėte atsidūrę,
stenkitės dėl to nekaltinti išorinių aplinkybių: istorijos, valstybės, viršininkų, rasės, tėvų, mėnulio fazės,
vaikystės, netinkamo sodinimo ant naktipuodžio – meniu labai ilgas ir nuobodus. Tą akimirką, kai ką
nors apkaltinate, jūs užkertate sau kelią ką nors pakeisti ir plečiate neatsakingumo vakuumą...“