TURINYS

I. Įvadas 2
II. Politinės sistemos samprata ir Lietuvos politinė sistema 3
1. Politinės sistemos samprata 3
1.1. Politinės sistemos sąvoka 3
1.2. Politinės sistemos tipologija 4
1.3. Politinės sistemos struktūra 6
2. Lietuvos politinė sistema 7
2.1. Konstituciniai politinės sistemos elementai 7
2.1.1. Valdžių padalijimo principas 7
2.1.2. Valstybės valdymo forma 8
2.1.3. Rinkimai 10
2.1.4. Konstitucinė kontrolė 12
2.2. Lietuvos politinės sistemos struktūriniai elementai 12
2.2.1. Interesų grupės 12
2.2.2. Politinės partijos 14
2.2.3. Įstatymų leidžiamoji valdžia 16
2.2.4. Vykdomoji valdžia. 18
2.2.4.1. Prezidentas 18
2.2.4.2. Vyriausybė 21
2.2.5. Teisminė valdžia 22
2.2.6. Savivalda 22
Išvados 25
Literatūra 26
Priedas Nr.1 Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidybos procedūra. 27
Priedas Nr. 2 Politinės partijos Lietuvoje 28
 2

ĮVADAS

Vieningą valstybės politinę sistemą sudaro visuma organizacijų (institucijų), tiesiogiai ir

netiesiogiai dalyvaujančių įgyvendinant politinę valdžią; tam tikri visų institucijų dariniai, kuriuose
vykdomi politiniai sprendimai; tam tikras modelis, kuris leidžia tyrinėti įvairių veiksnių įtaką
politinės sistemos veikimui. Valstybės stabilumas priklauso nuo politinės sistemos veikimo
stabilumo. Naujos valstybės, tokios kaip Lietuva, išgyvena politines krizes, nes politinės
institucijos vystimąsi aplenkia visuomenės vystimasis.
Darbo tema „Lietuvos politinė sistema“
Tema yra aktuali, nes politinės sistemos koncepcija yra vienas rimčiausių ir populiariausių
analitinių modelių siekiant pažinti valstybės politinio gyvenimo reiškinius.
Darbo objektas – Lietuvos Respublikoje egzistuojant politinė sistema.
Darbo tikslas – aprašyti Lietuvos politinę sistemą
Darbo uždaviniai :
1. Analizuoti politinės sistemos sampratą.
2. Panagrinėti konstitucinius politinės sistemos elementus.
3. Aprašyti Lietuvos politinės sistemos ypatumus
Darbas rašytas naudojant teisės aktų analizės, lyginamąjį metodus.
 3

II. POLITINĖS SISTEMOS SAMPRATA IR LIETUVOS POLITINĖ SISTEMA

1. POLITINĖS SISTEMOS SAMPRATA
1.1. Politinės sistemos sąvoka

Visuomenės politiniame gyvenime labai svarbus ir ypatingas vaidmuo tenka politinei

sistemai. „Sistemos“ sąvoka politikos moksluos yra sutinkama labai dažnai, tačiau labai sunku rasti
šios sąvokos išaiškinimą. Socialiniuose ir politikos moksluose „sistemos“ kategorija apibūdinama
kaip sudėtinė sistema, bendra susietų vienetų arba reiškinių egzistavimą ar funkcionavimą. 1 Svarbu
suvkti, kad sistema yra ne tik struktūrų, bet ir procesų, tendencijų, žmonių ir jų grupių elgesys bei
veiksmai. Politika yra visuomenę organizuojanti , reguliuojanti ir kontroliuojanti sritis. Ji visada
siejama su valstybe, su didelių socialinių grupių veikla, joje akcentuojama bendrų ir privačių
interesų vienybė, prievartos naudojimo galimybė, sąmoningumas, tikslo siekimas.2
Pateikę šių dviejų pagrindinių sąvokų aiškinimą, pabandysime rasti tinkamiausią sąvokos
„politinė sistema“ aiškinimą. Šis klausimas sudėtingas ir problematiškas jau vien dėl to, kad ši
sąvoka atsirado tik prieš vos daugiau nei penkiasdešimt metų, o tai labai trumpas laiko tarpas
socialinių mokslų istorijoje. Pirmasis šią sąvoką pateikė David Easton 1953 metais išleidęs studijas
„Pilitinė sistema“.
Amerikiečių sociologas Talcott Parsons yra sukūręs socialinės sistemos koncepciją ir
politinę sistemą laiko jos dalimi. Išskirdamas socialinės sitemos posistemes, jis teigia, kad tik
tinkamas jų visų funkcionavimas gali užtikrinti socialinės sistemos stabilumą ir veikimą. Politinė
sistema, būdama socialinės sistemos posistemė yra viena iš sistemos dalių, kurios tinkamas
veikimas kartu su ekonomika, kultūra ir socialinių struktūrų išlaikymu ir elgesiu, sudaro visą
socialinę sistemą.
Politinės sistemos koncepcija priklauso bendrųjų teorijų (apimančių platų socialinės
veiklos lauką) grupei, todėl ji sprendžia tokius uždavinius:
1. nustato kriterijus, pagal kuriuos identifikuojami kintamieji, būdingi visoms politinėms
sistemoms.
2. apibrėžia santykius tarp šių kintamųjų.
3. sukuria logiškai nuoseklų ir tarpusavyje priklausomų apibendrinimų tinklą.
D.Easton politinę sistemą apibrėžia kaip elgesio sistemą, įtvirtintą aplinkoje, kurios
poveikiams politinė sistema yra atvira ir į juos reaguoja. Tačiau sistemų analizėje egzistuoja keturi
elementa, kurie yra labai svarbūs ir juos būtina įsidėmėti:
1. politinės sąveikos visuomenėje sudaro elgesio sistemą;
1
A.krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.UAB „Poligrafija ir informatika“. 2004. P. 9
2
J.Matakas. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 52.
 4

2. ją kaip sistemą supa fizinė, socialinė, psichologinė ir biologinė aplinkos;

3. jos veikia politinę sistemą, kuri yra atvira išorės poveikiams;
4. politinė sistema ne tik reaguoja į aplinkos poveikius, bet ir geba prie jos prisitaikyti.
Atkreiptinas dėmesys, kad politinė sistema pasižymi grįžtamuoju ryšiu, t.y. nors ir
reaguoja į išorinius poveikius, ji vis tiek išsaugo savo funkcionalumą.1
Siekdami pateikti politinės sistemos sąvoką, norime pakalbėti apie jos funkcijas.
Daugiausia politinės sistemos funkcionalumą tyrinėjo G.Almond ir G.Bingham Powell, kurie
išskyrė tokias pagrindines politinės sistemos funkcijas:
1. Politinės atrankos – atrenkami valstybės valdymo, vyriausybės, politikos lyderiai.
2. Politinės socializacijos – suformuojamos, perimamos ir perduodamos vertybės.
3. Politinės komunikacijos - perduodama politiškai svarbi ir aktuali informacija.
4. Interesų apibrėžimo – išreiškiami reikalavimai konkrečiai vykdomai politikai;
5. Interesų sankaupos – vykdoma selektyvi interesų atranka ir iš jų kuriamos pagrindinės
politikos alternatyvos.
6. Politikos darymo – sukaupti ir išreikšti interesai verčiami valdingais politiniais
sprendimais.
7. Politikos įdiegimo – realus priimtinų sprendimų įgyvendinimas.
Vokietis Karl Deutch politinę sistemą suvokia ir aiškina kaip tam tikrą komunikacijų
tinklą, o pačią politinę sistemą apibrėžia kaip tam tikrą komunikacijų tinklą, kur politinė sistema
yra kaip tam tikras „pripažintų elementų“ rinkinys, charakterizuojamas sukibimu ir persidengimu.“ 2
Politinę sistemą galima apibūdinti kaip tam tikrą atskirą ir vientisą tarpusavyje susijusių ir
su aplinka sąveikaujančių politinių institutų, procesų, santykių, vaidmenų, principų visumą, kurią
sąlygoja vertybinės, socialinės, teisinės, politinės normos bei elgesio taisyklės. O politinės sistemos
struktūriniai – funkciniai vienetai arba jų tinklas tarnauja tam, kad šias išvardintas vertybes padėtų
išreikšti politinė sistema savo viduje.3
Manytume, kad politinę sistemą galima apibrėžti kaip politinei valdžiai įgyvendinti skirto
mechanizmo bei jo funkcionavimo normų ir principų visuma, kurių įgyvendinimas pagrįstas
įstatymo leidžiama fizine prievarta.

1.2. Politinės sistemos tipologija

Pagal politinį rėžimą politinės sistemos skirstomos:
Autoritarinės – nedemokratinis politinių sistemų tipas. Viena iš diktatūros formų, kai
diktatūra yra vieno asmens ar grupės.Būdinga:

1
A.Krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.UAB „Poligrafija ir informatika“. 2004. P. 12.
2
K.Deutch. Politics and government. How people decide their fate. Boston, Houghton Mifflin company. 1980. P. 34.
3
A.Krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.UAB „Poligrafija ir informatika“. 2004. P.14.
 5

 draudžiama visos ( dalis opozicinių politinės valdžios (visuomenės grupių

atstovaujama forma)) politinės partijos ir organizacijos
 piliečių demokratinių teisių ir laisvių suvaržymas
 atsisakoma atstovaujamųjų valstybių valdžios institucijų, ar jų veikla ribojama
(parlamentai)
 draudžiama opozicinė spauda
 valdančioji partija susitapatina su valstybės valdžios institucijomis. Partijos
sprendimas – valstybės valdžios sprendimas
 nėra valdžių padalijimo
 jėgos struktūrų sureikšminimas
Totalitarinės – politinis rėžimas, kuris nustato absoliučią visų gyvenimo sričių kontrolę.
Istoriškai totali politika naudojo Italijos fašistai teigiama prasme. Fašistai šį terminą bandė suderinti
valstybės, partijos ir asmenybės interesus. Dabar šis terminas naudojamas fašistinėmis ir joms
artimoms politinėms ideologijoms apibūdinti.
 politinė valdžia iš esmės ignoruoja asmenybę. Valstybė siekia vyrauti visose visuomenės
srityse. Valstybė tapatinama su visuomene. Panaikinama saviraiška.
 globali viešosios valdžios centralizuota (vienose rankose)
 ypatingus įgaliojimus turi represiniai aparatai
 vienos partijos monopolija
 taikomi prievartiniai valdymo metodai
 ideologija (užtikrinti visuomenės paklusnumą lyderiui)
 agresyvus nusiteikimas kitų valstybių atžvilgiu.
Demokratinės – bruožai, svarbiausi ir būdingi demokratiniam rėžimui:
 tautos pripažinimas valdžios šaltiniu, jo suverenu
 daugumos principas (svarbiausi valstybės gyvenimo sprendimai priimami daugumos
valia)
 mažumos teisė į opoziciją (kritikuoti daugumos sprendimus)
 valdžių padalijimas ir jų pusiausvyra
 piliečių politinių ir socialinių ekonominių teisių ir laisvių užtikrinimą
 viešumo principas
 politinis pliuralizmas ( įvairių politinių jėgų konkurencija siūlant skirtingus sprendimų
variantus)
 laisvi rinkimai
 LR Konstitucijos viršenybė
 6

 valdžios atsakomybė piliečiams

 asmenų lygybė teismui ir įstatymui
 teisė į teisinę gynybą
 demokratinių sprendimų priėmimo procesas
 galimybės plėtotis pilietinei visuomenei
Demokratiniai rėžimo tipai:
1. tiesioginis (plebiscitinis) – sprendimai svarbiausiais valstybės gyvavimo klausimais
priima tiesiogiai tauta.
2. atstovaujamosios (reprezentacinės) – tautos valią išreiškia ne tik tauta. Sprendimų
priėmimas koncentruojamas parlamentuose.

1.3. Politinės sistemos struktūra

J. Navagrockienė yra pasisakiusi, kad politinės sistemos supratimo ribos yra
visaapimančios – čia patenka politinės valdžios organizacija, visuomenės ir valstybės santykiai,
formalios ir neformalios institucijos, politinis procesas, politinė kultūra, politinis dalyvavimas ir visi
kiti su politiniu gyvenimu susiję reiškiniai.1
Norėtume pasiremti Almond ir Powell nuomone, kad kalbant apie politinės sistemos
struktūrą, būtina nurodyti ir veiksmus, funkcijas, kuriuos įgyvendina sistema ir jos sudėtinės dalys.
Veiksmai reguliuoja jos subjektų elgesį, intencijas ir lūkesčius. Politinės sistemos struktūrą sudaro
tam tikri politinių vaidmenų tinklai. Politinės sistemos sandaros aprašymui tinkamesnės vaidmens
ir struktūros nei valdžios ar institucijos sąvokos, nes jos pabrėžia elgesio pirmumą.
Dažniausiai literatūroje sutinkame tokią politinės sistemos struktūrą:
1. Įstatymų leidžiamoji valdžia.
2. Įstatymų vykdomoji valdžia.
3. Teismai.
4. Politinės partijos.
Ši politinės sistemos struktūra gali būti pavadinta siaurąja arba supaprastinta. Mūsų
manymu politinė individo elgsena, politinė kultūra ir socializacija bei viešoji nuomonė yra lygiai
taip pat svarbūs, todėl Almond ir Powell pateikta politinės sistemos struktūra mums atrodo
priimtinausia.
Taigi, politinės sistemos struktūrą galima suskirstyti taip:
1. interesų grupės yra pirminė politinės sistemos struktūra. Visuomenėje pradinis
interesų reiškėjas yra individas. Jo interesai yra įvairiakrypčiai ir prieštaringi. Individai pagal
interesus jungiasi į grupes.
1
J.Novagrockienė. Politikos moklų pagrindai. Vilnius, VU leidykla. 2001. P. 96.
 7

2. Politinės partijos. Tai antroji politinės sistemos struktūra. Politinės partijos veikia ir
visuomenėje ir institucinėje politikos dalyje kaip visuomenės interesų atstovės.
3. Įstatymų leidyba. Tai trečioji politinės sistemos struktūra. Visuomenės interesai per
politines partijas bei interesų grupes yra atstovaujami parlamente, kur interesai paverčiami teisės
normomis ar įstatymais.
4. Vykdomoji valdžia, būdama ketvirtoji politinės sistemos struktūra, paverčia
visuomenės interesus, apibrėžtus įstatymais bei kitais teisės normų aktais, konkrečiais politikos
veiksmais.
5. valstybės tarnyba tiesiogiai įgyvendina vykdomosios valdžios politinius sprendimus.
6. teismų sistema, tai šeštoji politinės sistemos struktūra, apsauganti visuomenės
interesus, tapusius politikos veiksmais.
Remiantis šia pateikta struktūra pabandysime paanalizuoti Lietuvos politinę sistemą.

2. LIETUVOS POLITINĖ SISTEMA

2.1. Konstituciniai politinės sistemos elementai
Konstituciniais politinės sistemos elementais yra vadinama tai, kas įtvirtintina
pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Lietuvos politinės sistemos pagrindas yra 1992 m.
spalio 25 d. referendumu priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje įtvirtinti tik esminiai ir
pagrindiniai elementai, kurių įgyvendinimą organizuoja ne tik pati Konstitucija, bet ir jai
neprieštaraujantys įstatymai, poįstatyminiai aktai ir kiti teisės aktai.

2.1.1. Valdžių padalijimo principas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – LR Konstitucija) yra įtvirtinta, kad Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika, vieninga (unitarinė) valstybė, savo teritoriją
tvarkanti per teritorines savivaldas nustatytuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose.
Įtvirtintas labai svarbus valdžių padalijimo principas. Valdžių padalijimas suprantamas kaip tokia
valstybės politinės sistemos būsena, kai kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės
valdžios sistemoje ir įgyvendina tik jai būdingas funkcijas. Pagal LR Konstituciją:
 Seimas, būdamas tautos atstovaujamąja institucija, nes jį sudaro tautos atstovai,
pripažintas įstatymų leidžiamąja valdžia. Jis leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina
biudžetą ir prižiūri jo vykdymą, bei sprendžia kitus LR Konstitucijoje nustatytus klausimus.
 Prezidentas yra valstybės vadovas, atstovauja Lietuvos interesus ir vykdo kitas jam
Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Prezidentas yra priskirtinas vykdomajai valdžiai.
 Vyriausybė yra vykdomoji – tvarkomoji institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės
aktus, tvarkanti krašto reikalus.
 8

 Teismas – tai vienintelė institucija įgyvendinanti teisingumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime “Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos programos”
atitikimo LR Konstitucijai“ yra pasisakęs, kad LR Konstitucijos 5 str., kur sakoma, kad valstybės
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, teismas, yra įtvirtintas valdžių
padalijimo principas1. Šis Konstitucinio teismo nutarimas yra ypatingas atskleidžiant Lietuvos
politinės sistemos pagrindinius bruožus.
Atkreiptinas dėmesys, kad valdžių padalijimo principas yra nevienalytis ir jį sudaro keletas
elementų:
 Valdžių atskyrimas ir savarankiškumas. Vien tai, kad Lietuvoje egzistuoja valdžių
padalijimo principas ir kiekviena iš valdžių įgyvendina tik savo funkcijas, rodo, kad valdžios yra
atskirtos. Kiekviena valdžia turi tokius įgaliojimus ir tokios apimties, kokie jai suteikti
Konstitucijoje. Konstitucija yra pirminė norma, kurioje įtvirtintas valdžių savarankiškumas. Būtina
paminėti, kad egzistuoja ir antrinės normos, kurios užtikrina ir tartum saugo Konstitucijos normų
normalų veikimą politinėje teisinėje tikrovėje. Prie tokių priskirtina Tautos ir piliečio teisė priešintis
bet kam, kaas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką 2, taip pat usotata,
teigianti, kad valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu yra laikomas
antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja. Sistemiškai analizuojant Konstituciją,
pastebima, kad joje siekiama ne tik įtvirtinti valdžių padalijimo principą, bet ir atskirti valdžias,
suteikti joms savarankiškumo bei užtikrinti funkcionavimo pagrindų apsaugą.
 Stabdžių ir atsvarų sistema, kitaip dar vadinama pusiausvyros principu ar tarpusavio
kontrole. Tai neatsiejama valdžių padalijimo principo dalis. Pusiausvyra įgyvendinama nustatant
įvairias atskirų valdžių sąveikas bei kontroles, vienos funkcijų įgyvendinimą tik su kitos sutikimu.
Pavyzdžiui, Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia
Respublikos prezidentas; Seimas be Vyriausybės siūlymo negali steigti ar panaikinti ministerijų,
Ministrą pirmininką skiria Seimas, tačiau Prezidento teikimu.

2.1.2. Valstybės valdymo forma

Pagal savo valdymo formą Lietuva yra parlamentinė valstybė su pusiau prezidentinės
valdymo formos ypatumais. Tokią valdymo formą pateikė Lietuvos Respublikos Konstitucinis
teismas savo 1998 m. sausio 10 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10
d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos programos” atitikimo LR Konstitucijai“. Tai atspindi ir
Seimo, prezidento bei Vyriausybės įgaliojimai bei tarpusavio santykių teisinė konstrukcija. Pagal

1
Konstitucinio teismo aktai. 1996 -1998 m. 2 knyga. Vilnius, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. 2000. P.
476-490.
2
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žinios, 1992, Nr. 33-1014.
 9

Lietuvos Konstitucinio teismo minėtą nutarimą, Lietuva yra daugiau parlamentinė nei prezidentinė
valstybė.
Esminis Lietuvos Respublikos valdymo bruožas yra solidari Vyriausybės atsakomybė
Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Apie tai plačiau pakalbėsime analizuodami Vyriausybės
padėtį Lietuvos politinėje sistemoje. Čia norisi aptarti Vyriausybės programos reikšmę politiniame
teisiniame procese. Demokratinės politinės sistemos funkcionavimą veikia daugelis veiksnių, tarp
jų- įvairių partijų programos, kuriose išdėstomi jų veiklos uždaviniai ir kryptys. Vyriausybės
programos pagrindas ir yra rinkimus laimėjusios partijos programos nuostatos, kurios per
Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę, įpareigodamos atitinkamai veikti ne tik Vyriausybę,
bet ir Seimo daugumą. Tai parlamentinės demokratijos ypatumas. Beje Seimas pagal politinio
pasitikėjimo neišvengiamumo principą pareikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa,
įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė įgyvendins programą. Šiuo atžvilgiu Vyriausybės programa
tampa politinės – teisinės atsakomybės Seimui pagrindu, nes ji solidariai atsako Seimui už savo
veiklą.
Atkreiptinas dėmesys, kad formuojant Vyriausybė svarbus yra ir Prezidento vaidmuo. Tik
jis Seimo pritarimu yra skiria Ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę bei tvirtina
sudėtį. Ministro Pirmininko teiksimu Prezidentas skiria ir atleidžia ministrus. Tarp Seimo sesijų
Prezidentui suteikta teisė spręsti ar leisti patraukti Ministrą Pirmininką baudžiamojon atsakomybėn,
sulaikyti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Prezidentą galima vadinti arbitru sudarant Vyriausybę ir
keičiant jos sudėtį. Būtent jo aktu fiksuojami valstybės reikšmės politinių procesų, derybų ir
kompromisų rezultatai.
Prezidentinės valdymo formos ypatumų galima aptikti , nes ši Konstitucija formuota 1938
m. Konstitucijos pagrindu. O tada Lietuva buvo prezidentinė Respublika. Čia norisi pateikti
G.Sartori nuomonę. „ Valstybėms, ketinančioms atsisakyti prezidentizmo, atsargumo sumetimais
patartina pasirinkti pusiau prezidentizmą, turint galvoje aplinkybę, kad prezidentinės valstybės
šuolis į parlamentarizmą prilygtų šuoliui į visišką kitoniškumą ir nežinomybę, tuo tarpu perėjimas
prie pusiau prezidentizmo vis dar leistų funkcionuoti jai pažįstamame – jos turimos patirties bei
išmanymo – lauke.“1 Respublikos Prezidento tiesioginiai rinkimai, konstitucinis valstybės vadovo
statusas, prerogatyvos sudarant Vyriausybę ir keičiant jos sudėtį bei kiti įgaliojimai papildo
konstitucinę parlamentinės demokratijos koncepciją prezidentinės demokratijos elementais. Šį
pusiau prezidentinį valdymo modelį galima interpretuoti kaip „pažabotą“ parlamentarizmą. 2

1
G.Sartori. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas. Kaunas, Poligrafija ir
informatika. 2001. P. 139.
2
A.Lukošaitis. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos.// Politologija, 2(12). 1998. P. 38-57.
 10

2.1.3. Rinkimai
Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba
atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali
spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinkimai kaip speciali
procedūra labai reikšminga, nes jie dažnai legitimuoja tam tikrą valdžios instituciją, pareigybę, jų
ryšį su teisinė tauta. Tai ypatinga procedūra, nes parodo aukščiausia valdžios kilmę, ryšį su teisinė
tautą , tautos suvereniteto idėją.
LR Konstitucijoje numatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę (teisę rinkti) pilietis įgyja, jei
rinkimų dieną jam yra sukakę 18 m. Konstitucijoje yra nustatytas pasyviosios rinkimų teisės
sėslumo cenzas renkant Seimo narius (nuolat gyvenantis Lietuvoje) bei Prezidentą (ne mažiau kaip
3 paskutiniuosius metus gyvenęs Lietuvoje).
Lietuvoje įtvirtintas ir nesuderinamumo cenzas, kuris taikomas pasyviajai rinkimų teisei.
T.y. negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą
ar užsiimantis tam tikra veikla. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad Seimo
nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 d. iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės
pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti esą neveiksnūs ar
nepakaltinami.
Amžiaus cenzas- tai įstatyme numatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik
nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. Lietuvoje aktyviai rinkimų teisei įgyvendinti nustatytas18 m.
cenzas, o pasyvios rinkimų teisės įgyvendinimo amžiaus cenzas skiriasi pagal pretenduojamas
institucijas; Seimo nariu-25 m., Prezidentu-ne mažiau kaip 40m., Savivaldybių tarybų nariu-21 m.
Lietuvoje vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai:
1. Seimo;
2. Prezidento
3.Savivaldybių tarybų.
Lietuvoje taikomos trys rinkimų sistemos. Seimo nariai renkami pagal mišrią sistemą. Yra
renkami 141 Seimo narys: 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose pagal santykinės
daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą (nerengiamas antrasis turas), o 70-daugiamandatėje
rinkimų apygardoje pagal partijų sąrašus proporcine rinkimų sistema. Lietuvoje įtvirtintas klasikinis
mišrios rinkimų sistemos modelis. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje mandatus dalijantis
dalyvauja partijos ir politinės organizacijos, surinkusios daugiausia balsų ir įveikusios rinkimų
barjerą. Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas iš jų taikant
kvotų ir liekanų metodą. Pirmiausiai apskaičiuojama kvota, kuri parodo, kiek balsų reikia vienam
mandatui gauti.Ji lygi rinkėjų balsų už sąrašus, dalyvavusių skirstant mandatus, sumai, padalintai iš
70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Už kiekvieną sąrašą atiduotų balsų
 11

skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikas dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam
sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos pridedamos prie likusių mandatų paskirstymo pagal
liekanas. Visų sąrašų pavadinimai rašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina pirmasis, pagal
jiems atitekusias dalijimo liekanas pradedant didžiausiąja. Jei dviejų sąrašų liekanos yra vienodos,
pirmiau rašomas sąrašas, kuris gavęs daugiau rinkėjų balsų; jei šie skaičiai vienodi, pirmiau
rašomas tas, kuris gavo daugiau mandatų visose vienmandatėse apygardose. Jei ir mandatų gauta po
lygiai, pirmiau rašomas sąrašas su mažesniu rinkimų numeriu. Nepadalyti kvotų metodu mandatai
po vieną padalijami sąrašams pagal eilę, pradedant tuo sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmas. Jei
kuriam sąrašui tenka daugiau mandatų nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems
sąrašams tęsiant jų dalijimą liekanų metodu.
Seimo rinkimų metu pagal proporcinę rinkimų sistemą taikomi ir balsavimo pagal
preferencijas elementai: balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos
kandidatus, kuriem jis nori atiduoti savo preferencijas. Jei kandidatui atiduoda pirmenybę daug
rinkėjų, jis gali pakilti per kelias partijos sąrašo vietas. Jei partija gauna mažiau mandatų negu jos
sąraše buvo kandidatų, tai kuo aukštesnė kandidato vieta partijos sąraše, tuo didesnė tikimybė būti
išrinktam.
Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų galutinę vietą pagal rinkėjų
pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Galutinė
kandidatų eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Jei keli
kandidatai surenka vienodus reitingo balus, pirmiausia įrašomas tas, kurio didesnis rinkimų
reitingas. Jei kandidatų ir rinkimų reitingai vienodi, tai pirmesnis įrašomas tas, kurio didesnis
partijos reitingas. Galutinę kandidatų sąrašų eilę skelbia Vyriausioji .rinkimų komisija tą pačią
dieną, kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose. Partija ar koalicija gali
atsisakyti kandidato reitingo nustatymo, tuomet partijos įregistruotų kandidatų eilė sąraše laikoma
galutine.
Renkant Prezidentą yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Konstitucijoje numatytais
atvejais yra taikoma absoliučios ar santykinės daugumos sistema: jei pirmam balsavimo rate
dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos
rinkimų sistema, t.y. išrinktu laikomas tas, kuris surinko daugiau nei pusę visų rinkimuose
dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusę visų balsavimo teisę turinčių
piliečių, yra taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema - išrinktu laikomas kandidatas,
surinkęs daugiausia, be ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jei nei vienas kandidatas nesurinko
reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo turas, kuriame išrinktu laikomas tas, kuris
surinko daugiausia balsų (taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema).
 12

Seimo rinkimus rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų
pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo.
Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus 2 mėn.iki prezidento
kadencijos pabaigos.
Lietuvoje įstatymai nenumato tam tikros rinkimų datos, bet nustato tam tikrą laikotarpį
kada jie turi įvykti. Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jei iki jo kadencijos
pabaigos liko mažiau kaip 6 mėn., taip pat jei po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėn.

2.1.4. Konstitucinė kontrolė

Lietuvos Respublikoje Konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka Konstitucinis Teismas. Jo
kompetencijai priskirta kontroliuoti, ar įstatymai, poįstatyminiai aktai, tarptautinės sutartys ir
kitokie dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimo ir Vyriausybės
kompetencijos atribojimo klausimai, piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų
teisėtumo patikrinimas, ginčų tarp aukščiausios ir vietos valdžios sprendimas. Lietuvos
Konstitucinis teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Seimo,
Prezidento ir Vyriausybės priimti įstatymai ir potvarkiai, ar nėra rinkimų įstatymo pažeidimų. Taip
pat Konstitucinis teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia
jam eiti savo pareigas, tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, Seimo nariu ir valstybės
pareigūnų, prieš kuriuos pradėta apklata veiksmai neprieštarauja Konstitucijai.
Į Lietuvos Konstitucinį teismą teisę kreiptis turi tik Vyriausybė, ne mažiau kaip  visų
Seimo narių bei teismai. Piliečiams tokia tiesioginė teisė nesuteikta, tačiau galima ją apeiti
kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą, kuris vėliau kreiptųsi į Konstitucinį teismą.
Įstatymų konstitucingumo kontrolė yra demokratinis institutas, suteikiantis galimybę
panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtą Seimo ar Vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip
didinamas Konstitucijos autoritetas ir vaidmuo valstybės gyvenime.1

2.2. Lietuvos politinės sistemos struktūriniai elementai

2.2.1. Interesų grupės
Interesų grupės – tie miriadai organizacijų – nuo verslo ir specialistų asociacijų, profesinių
sąjungų, aplinkosaugos ir vartotojų grupių iki atskirų ir labai skirtingų problemų kaip abortai ir
branduolinė energetika grupių, susieja individą su viešosiomis institucijomis ir siekia paveikti

1
J.Matakas. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999. P. 263.
 13

viešąją politiką, tai kiekvienos veiklos demokratijos bruožas. Be interesų grupių demokratija
sunkiai įsivaizduojama.2
Interesų grupės politinėje sistemoje veikia kaip tarpininkas tarp valstybės ir individų,
siekiant užtikrinti jų sąveiką. Jos atlieka tam tikras funkcijas:
 Suteikia informaciją valstybės pareigūnams modeliuojant politiką;
 Siekia įtikinti politikus vykdyti pasirinktą veiksmų kursą.
 Informuoja savo narius apie valdžios veiklą bei ugdo jų politikoa proceso supratimą
bei plečia paramą.
Interesų grupės vienija tuos individus, kurie turi bendrus tikslus, interesus bei jiems
atstovauja siekdamos daryti poveikį įvairiems oficialiosios valdžios priimamiems sprendimams. Tai
organizacijos požymius turinčios struktūros, kurios nesiekia politinės valdžios.
Dar sovietiniais laikais Lietuvos gyventojai pradėjo burtis į įvairias interesų grupes, tačiau
atgimimo laikotarpiu jų skaičius sparčiai išaugo. Per kelis metus susikūrė apie du šimtus interesų
grupių, atitinkančių „idėjinių“ tipą. Šios grupės dažniausiai kūrėsi profesiniu, tautinių mažumų,
religiniu, gamtos apsaugos, žmogaus teisių gynimo ir panašiais pagrindais.
LR Konstitucijoje įtvirtinta teisės norma, laiduojanti piliečių teisę laisvai vienytis į
bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir
įstatymams. Tačiau Konstitucijoje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti
kokiai nors bendrijai, asociacijai.
Viena seniausių ir labiausiai paplitusi interesų grupė – profesinės sąjungos. Jų narystė
laikoma vienu iš kriterijų, leidžiančių įvertinti interesų sklaidą visuomenėje ir profsąjunginio
judėjimo sėkmę. Lietuvoje galima išskirti šias profesines sąjungas:
 Lietuvos profesinių sąjungų centras. Tai didžiausias susivienijimas. Valstybinio
sektoriaus darbuotojai sudaro pagrindinę dalį.
 Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas,
 Lietuvos darbininkų sąjunga.
 Lietuvos darbo federacija.
Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines,
ekonomines bei socialines teises ir interesus. Profesinės sąjungos turi teisę parengti savo veiklos
įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti
savo veiklos programą. Niekam neleidžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus, nes jos yra
nepriklausomos nuo darbdavio. Jam, jo įgaliotam atstovui draudžiama organizuoti ir finansuoti
organizacijas, siekiančias trukdyti PS veiklai, ją nutraukti ar kontroliuoti. Gindamos savo narių
teises profesinės sąjungos gali organizuoti mitingus, demonstracijas, susirinkimus, skelbti streikus.
2
A.Krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas, Poligrafija ir informatika. 2004. P.
179.
 14

Asociacija - tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis

asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo
uždavinius bei funkcijas. Jos nariais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau yra leidžiama
asociacijoms savo įstatuose nustatyti apribojimus užsienio šalių juridiniams ir fiziniams asmenims
būti jų nariais. Asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai turi būti susiję su jos
narių veikla ar poreikiais, tai turi būti nurodyta įstatuose. Juridiniai bei fiziniai asmenys gali jungtis
į asociacijas pagal veiklos, vartojimo, funkcinius, teritorinius požymius. Asmeniui nedraudžiama
būti kelių asociacijų nariu.. Asociacijoms draudžiama užsiimti komercine veikla ir siekti pelno.
Meno kūrėjų organizacijos. Tai savanoriškas meno kūrėjų susivienijimas, sudarytas jos
narių kūrybiniams, kultūriniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, meno kūrėjų laisvėms ir
teisėms ginti, šalies kultūrai plėtoti. Jos vienija profesionalius menininkus. Pagrindinis reikalavimas
priimant narius-aukštas sukurtų kūrinių meistriškumo lygis. Meno kūrėjai vienijasi pagal meno
(dailės, muzikos, literatūros ir kt.) sritis arba šių sričių derinius.
Labdaros ir paramos fondai. Lietuvoje gali steigtis ir veikti fondai-ne pelno organizacijos,
kurių veiklos tikslai yra labdara ir parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto,
sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms sritims, išskyrus tas,
kurias draudžia įstatymai, pvz. labdaros ir paramos fondai negali finansuoti politinių partijų.
Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės
suvaržymą ir valdžios reguliavimo išplėtimą. Kita vertus, nereglamentuojama organizacijų
autonomija gali skatinti ne tiek demokratiją, kiek anarchiją ir nevaldomumą.

2.2.2. Politinės partijos

Turbūt neįmanoma įsivaizduoti, kad šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje nebūtų
politinių partijų. Atstovaujamoje demokratijoje politinės partijos yra svarbiausias politinių veiksnių
variklis, nes jos sąveikauja su piliečiai, interesų grupėmis, išreikšdamos politinius reikalavimus bei
paramą socialinėms takoskyroms, kelia į valdžią politikus, kurių elgsena dori didelį poveikį
visuomenei per Vyriausybės sprendimus, Seimo leidžiamus aktus.
L.Morlino yra pasisakęs, kad „ politinės partijos yra esminis demokratizacijos
komponentastuo požiūriu, kad jos yra tie politikos veikėjai, kurie labiausiai gali formuoti, išlaikyti,
išreikšti ir sustiprinti požiūrius, susijusius su rėžimo teisėtumu ar neteisėtumu.1
Politinės partijos ir organizacijos yra visuomeniniai susivienijimai, laisvanoriškos
asociacijos, bet kiekvienos politinės partijos svajonė – paimti valstybinę valdžią į savo rankas (ar
savivaldybę). Vienas iš politinės partijos uždavinių – siekti valstybinės valdžios ar kitos viešosios
valdžios.
1
A.Krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas, Poligrafija ir informatika. 2004. P.
300.
 15

Politinėje sistemoje partijos veikia kaip tarpininkas tarp visuomenės ir politinių institutų.
Lietuvoje politinių partijų, kaip organizacijų, veiklą sąlygojo perėjimo į demokratiją ir jos
konsolidacijos aplinka. Ilgainiui partijų veikla vis labiau buvo apibrėžta konstituciškai ir
įstatymiška.
Politinės partijos ir politinės organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius
bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus
ir politinę valią. Galima išskirti šiuos politinių partijų požymius:
1. Laisvanoriškai steigiama organizacija.
2. Savarankiškai veikiantis organizacija, turinti savivaldos teisę. Ji veikia laisvai pagal
įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius, veiklą vykdo per demokratiškai išrinktus savo valdymo
organus. Valstybės institucijos negali varžyti politinių partijų veikimo, išskyrus kai jų veikla
prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
3.Organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės
valdžios.Ji aktyviai siekia iškovoti vietas Seime ir Vyriausybėje, aktyviai dalyvauja valstybės
politiniame gyvenime.
4.Nuolat veikianti organizacija. Ji vienija nuolatinius narius, kuriuos jungia bendri
politiniai interesai;
5. Narius vienija bendri politiniai įsitikinimai (bendra ideologija). Tai organizacija,
formuojanti ir išreiškianti tautos politinę valią ir interesus.
6. Pelno nesiekianti organizacija. Ji negali užsiimti komercine ūkine veikla.
7. Turi juridinio asmens teises. Ji veikia pagal savo įstatus, turi aiškiai apibrėžtą
organizacinę struktūrą, turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises
ir turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme.
Lietuvos politinių partijų atsiradimą mokslininkai sieja su politinių doktrinų paplitimu, taip
pat tautinio atgimimo judėjimu.
Lietuvoje veikiančių politinių partijų lėšas sudaro nuosavos lėšos, privačių asmenų
dovanotos lėšos ir valstybės skirtos lėšos. Nuosavas lėšas sudaro: nario mokesčio lėšos, kitos
savanoriškos narių įmokos, palūkanos iš bankuose laikomų indėlių; iš leidybos gautos lėšos ir kitos
teisėtai gautos lėšos. Politinės partijos turi savitą finansavimo šaltinį- valstybės biudžeto dotacijos.
Iš valstybės biudžeto gali būti finansuojamos visos politinės partijos, ar tik tos, kurios surinko
reikiamą balsų skaičių rinkimuose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi sustabdyti politinės partijos veiklą, jeigu
ji pažeidžia Konstituciją ir įstatymus. Dėl veiklos sustabdymo gali kreiptis valstybės ir vietos
savivaldos institucijos, taip pat kitos politinės partijos.
Šiuo metu Lietuvoje yra
 16

2.2.3. Įstatymų leidžiamoji valdžia

Kaip jau minėjome, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad Seimas yra
Įstatymų leidžiamoji valdžia. Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, taigi Seimui
suteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų
leidybos valdžios konstitucinį statusą turinčios institucijos tikslus, turi būti sukurta tokia jo struktūra
ir demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šaly esant bet kokiai situacijai, tautos
atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią
tautos galią.
Seimo darbui ir posėdžiams vadovauja Seimo pirmininkas ir jo pavaduotojai. Įstatymų
projektams nagrinėti ir kitiem konstitucijoje numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių
tarpo sudaro komitetus. Nenuolatinio aktualumo klausimams spręsti Seimas iš savo narių gali
sudaryti komisijas. Politinės partijos ir organizacijos savo politinėm pažiūrom reikšti ir tikslam
įgyvendinti gali sudaryti Seimo narių frakcijas, kuriom vadovauja Seniūnai. Tarp frakcijų ir kitiem
ryšiam palaikyti veikia seniūnų sueiga. Seimo organizaciniam darbui garantuoti yra sudaroma
Seimo valdyba.
Seimo pirmininkas- tai Seimo vadovas. Seimo narys, išrinktas Pirmininku ar laikinai
einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo frakcijoje, nes jis turi vadovauti visam
Seimui.
Vykdydamas savo įgaliojimus jis leidžia potvarkius. Nerečiau kaip kartą per mėnesį pats ar
jo pavaduotojas atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos. Seimo
pirmininko teikimu Seimas vieną iš jo pavaduotojų paskiria Seimo pirmininko pirmuoju
pavaduotoju.
Seimo kancleris yra Seimui bei Seimo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės
tarnautojas-įstaigos vadovas. Jis yra Seimo kanceliarijos vadovas, kurį viešo konkurso būdu 5 m.
skiria ir atleidžia Seimas.
Seimo frakcijos. Jos kuriamos politinių įsitikinimų pagrindu. Jų skaičius ir dydis priklauso
nuo politinių jėgų, patekusių į Seimą. Politinių organizacijų ir jų koalicijų nariai, išrinkti pagal
sąrašą, bei jų nariai išrinkti vienmandatėse apygardose, Seime sudaro frakcijas. Atkreiptinas
dėmesys, kad frakcijos negali būti kuriamos remiantis asmeniniais, profesiniais interesais.
Nustatytas apribojimas, kad Seimo narys gali būti tik vienos frakcijos narys.
Seimo opozicijos lyderiu vadinamas opozicinės frakcijos seniūnas ar opozicinių frakcijų
koalicijos, turinčios daugiau kaip ½ Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, vadovas. Frakcijų
siūlymai valstybių institucijose yra rekomendaciniai, bet jie turi būti apsvarstyti ir į juos atsakoma
raštu.
 17

Dabartinių parlamentų (Seimo) kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės:

1. Įstatymų leidyba. Parlamentą renka tauta, todėl parlamentas tiesiogiai su ja susijęs, nes
susideda iš tautos atstovų. Dominuoja pozicija – tik parlamentas leidžia įstatymus
(parlamentarizmas). Padalinta kompetencija tarp parlamento ir Vyriausybės. Vyriausybiniams
aktams nebūtinas įstatyminis pagrindas, aktus savo nuožiūra leidžia Vyriausybė. Yra apibrėžti
klausimai., kuriais parlamentas leidžia įstatymus, o t. t. klausimų atžvilgiu tik Vyriausybė priima
aktus. Atribota kompetencija. Taip kėsinamasi į parlamentarizmą- tai normalus kompetencijos
padalijimas (įvairios nuomonės).
Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra:
1. Įstatymo projekto pasiūlymas;
2. Įstatymo projekto svarstymas;
3. Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas.
Seimo kompetencija-tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios
institucijos pagrindinės funkcijos. Ji įvardinta Konstitucijoje, atsižvelgiant į valdžių padalijimo
principus.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė reiškia, kad tik šią teisę realizavus, prasideda įstatymų
leidybos procedūra. būtina, kad turint iniciatyvos teisę subjektas šia teise pasinaudotų.
Kai teikiamas projektas – jis registruojamas parlamento posėdyje. O kartais tai įvardijama
kaip pirmasis svarstymas. Čia apsiribojama projekto pavadinimo paskelbimu ir trumpu pranešimu.
Įstatymų priėmimo procesas atsispindi Priede Nr.1, kur pateikėme savotišką jo schemą.
LR Seimas, kurį sudaro tautos atstovai- Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri
Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, sprendžia kitus
konstitucijoje numatytus klausimus.
2. Valstybės biudžeto tvirtinimas ir jo vykdymo priežiūra. Seimas svarsto ir tvirtina
svarbiausią valstybės finansinį dokumentą – biudžetą.
3. Vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas bei jų veiklos kontrolė. Apie
Seimo vykdomą Vyriausybės kontrolę plačiau pateiksime kalbėdami apie Vyriausybę.

2.2.4. Vykdomoji valdžia

2.2.4.1. Prezidentas
 18

Prezidentas- valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kad jam pavesta
Konstitucijos ir įstatymų, o Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti
įstatymus ir kitus teisės aktus bei tvarkanti krašto reikalus
Vyrauja nuomonė, kad valstybės vadovas yra vykdomosios valdžios sudėtinė dalis.
Vykdomoji valdžia arba susideda iš dviejų institutų – valstybės vadovo ir Vyriausybės, arba
valstybės vadovas ir Vyriausybės vadovas sutampa viename asmenyje.
Konstitucijoje yra numatyta, kad Lietuvos valstybės vadovas yra Prezidentas. Jis
atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Prezidentą renka Lietuvos piliečiai slaptu balsavimu. „Prezidentu gali būti renkamas
Lietuvos pilietis, pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu iki
rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 m.ir jeigu jis gali būti tenkamas Seimo nariu“ 1.
Prezidentu negali būti asmenys, susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, bei asmenys,
pagal teismo paskirtą nuosprendį atliekantys kriminalinę bausmę, taip pat asmenys, teismo
pripažinti neveiksniais. Nustatyta, kad tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kartus iš
eilės. Prezidento rinkimus skelbia Seimas, priimdamas nutarimą.
Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas, įvyksta
pirmalaikiai Prezidento rinkimai, atsistatydina iš pareigų ar miršta, Seimas jį pašalina iš pareigų
apkaltos proceso tvarka ar Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio teismo išvadą, 3/5 visų Seimo
narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad jo sveikatos būklė neleidžia jam
eiti savo pareigų.
Prezidento įgaliojimai.
 Santykiuose su Seimu: turi teisę skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, kai: 1. Seimas
per 30 d. nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo
Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės
programai; 2. Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe pastarajai pasiūlius. Naujai
išrinktas Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma per 30 d. nuo pirmosios posėdžio dienos gali
paskelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus. Nustatytas apribojimas, kad Prezidentas negali skelbti
pirmalaikių Seimo rinkimų, jei iki Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau nei 6 mėn., taip pat
jei po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėn. Ginkluoto užpuolimo atveju, įvedus karo padėtį
ir skelbiant mobilizaciją arba įvedant nepaprastąją padėtį tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia
neeilinę Seimo sesiją. Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos
pirmininko kandidatūras, daro metinius pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, vidaus ir užsienio
politiką. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos
vadovą; pastarojo teikimu skiria ir atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus.

1
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žinios, 1992, Nr. 33-1014
 19

 Įstatymų leidybos srityje: Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. 2. Seimo
priimti įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, išskyrus
atvejus, kai pačiuose įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data. Įstatymai, kurie įteikiami
Prezidentui pasirašyti, registruojami specialioje knygoje. Prezidentas įstatymą ne vėliau kaip per 10
d. po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai
svarstyti. Jei Prezidentas įstatymo negrąžina ir nepasirašo, tai įstatymas įsigalioja kai jį pasirašo ir
oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas. Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir
priimti. Pakartotinai apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Prezidento
teikiamos pataisos ir papildymai arba jei už jį balsavo daugiau nei ½, o už konstitucinį ne mažiau
kaip 3/5 visų Seimo narių. Tokius įstatymus Prezidentas privalo ne vėliau kaip per 3 d. pasirašyti ir
nedelsdamas oficialiai paskelbti. Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo Prezidentas pasirašo ir
ne vėliau kaip per 5 d. oficialiai paskelbia. Jei jis to nepadaro įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir
oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas. Įstatymas Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip
po 1 mėn. nuo jo priėmimo. Referendumo priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 d.
privalo pasirašyti ir paskelbti Prezidentas, jei to jis nepadaro įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir
paskelbia Seimo pirmininkas.
 Santykiuose su Vyriausybe. Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą
pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Jis turi skirti Seimo daugumos
palaikomą Ministrą Pirmininką. Ministro pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia
ministrus. Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas
ar paveda vienam iš ministrų eiti ministro pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja
Vyriausybė. .Išrinkus Seimą, Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai
eiti pareigas. Vyriausybei atsistatydinus ar grąžinus įgaliojimus Prezidentas ne vėliau kaip per 15 d.
teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra Ministro Pirmininko, ar jis negali
eiti savo pareigų Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 d. laikotarpiui paveda vienam iš ministrų jį
pavaduoti, Tarp Seimo sesijų Prezidentas esant reikalui, sprendžia ar leisti patraukti Ministrą
Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų
laisvę.
 Santykiuose su teisminė valdžia. Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo teismo
teisėjų kandidatūras, o paskyrus Aukščiausiojo teismo teisėjų, iš jų teikia Seimui skirti pirmininką,
o pasiūlius Aukščiausiojo teismo pirmininkui –Skyrių pirmininkus. Prezidentas skiria Apeliacinio
teismo teisėjus, o iš jų-Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas.
Teisėjų kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardų ir specializuoto
teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia , atleidžia arba teikia Seimui atleisti
teisėjus. Jam pataria teisėjų taryba Prezidentas nustato ar teikia Seimui nustatyti teisėjų skaičių
 20

teismuose, tvirtina teisėjų valdžios simbolių etalonus, pažymėjimų pavyzdžius. Teisėjas negali būti
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo
sutikimo, o tarp Seimo sesijų- be Prezidento sutikimo. Prezidentas teikia Seimui trijų Konstitucinio
teismo teisėjų kandidatūras. Paskyrus visus Konstitucinio teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui
pirmininko kandidatūrą. Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės aktų
atitikimo Konstitucijai ar įstatymams, taip pat dėl išvados ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per
Seimo rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai.
 Kompetencija krašto apsaugoje bei užsienio politikoje. Prezidentas yra vyriausias
ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius
karinius laipsnius, vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai, kuri svarsto ir koordinuoja
svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų
pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Prezidentas, tačiau privalo
ši sprendimą pateikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Seimas gali visoje valstybės teritorijoje
ar jos dalyje iki 6 mėn įvesti nepaprastąją padėtį. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės
dislokavimo vietas ir manevravimo teritorines ribas, savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos
ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai. Prezidentas sprendžia pagrindinius
užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Vyriausybės teikimu
Prezidentas skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių
organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius
raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus, pasirašo LR tarptautines
sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti.
 Santykiuose su piliečiais. Prezidentas suteikia šalies pilietybę, taip pat tenkina asmenų
prašymus dėl LR pilietybės atsisakymo ar grąžinimo, turi teisę suteikti pilietybę išimties tvarka.
Teikia malonę nuteistiesiems.
Prezidentas leidžia dekretus. Jie registruojami dekretų knygoje ir suteikiamas eilės
numeris, skelbiami Valstybės žiniose, laikraščiuose, per radiją ir televiziją. Jie įsigalioja kitą dieną
po jų paskelbimo.
Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas jis negali būti suimtas, patrauktas
baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Prezidentas turi vėliavą. Ji iškeliama virš
Prezidento rezidencijos, kai ten jis yra, taip pat laivuose ir ant kitų transporto priemonių, kuriomis
jis vyksta. Prezidentas naudojasi apvaliu antspaudu, dokumentų blankais su Lietuvos valstybės
herbu.
2.2.4.2. Vyriausybė
Vyriausybė visada formuojama esant parlamentinei valdymo sistemai. Prezidentinėje
Respublikoje ir dualistinėje monarchijoje Vyriausybės kaip atskiros institucijos nebūna. Čia
 21

skiriami ministrai, bet jie veikia pavieniai arba prezidento vadovaujami. Dualistinėje monarchijoje
visas vykdomosios valdžios galias turi monarchas: jis skiria ministrus, juos atleidžia ir Vyriausybė,
kaip kolegiali institucija, neegzistuoja. Čia Vyriausybė nesudaroma arba ji sutapatinama su
valstybės vadovu. Todėl kalbėdami apie Vyriausybę, mes orientuojamės į parlamentinę valdymo
formą. nariai.
Pagal 1992 Konstituciją Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Vyriausybė
gauna įgaliojimus veikti 4 metams. Ji atsistatydina: kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai
sudarytos Vyriausybės programai; Seimas visų Seimo balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia
nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; po
Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus
Prezidentą, po Seimo rinkimų, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi gauti iš
naujo Seimo įgaliojimus. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžinti, kai Ministras Pirmininkas ar
pavaduojantis Ministrą Pirmininką Vyriausybės narys įteikia Prezidentui raštišką pareiškimą.
Vyriausybė atsako Seimui už visą savo veiklą. Jokia kita institucija, išskyrus Seimą, negali
reikšti nepasitikėjimo Vyriausybe, Ministru pirmininku ar ministru. Įdomu tai, kad ministrai
atsakingi ne tik Seimui, bet ir Prezidentui, bei tiesiogiai pavaldūs Ministrui pirmininkui, tačiau
nepasitikėjimą jais gali pareikšti tik Seimas. Tik Seimo reikalavimu ir tik Seime Vyriausybė arba
atskiri ministrai turi atsiskaityti už savo veiklą. Vyriausybės politinės sąsajos su Seimu atsispindi
daugelyje kitų konstitucinių normų. Pavyzdžiui, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų,
Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, o jei negauna, ji turi atsistatydinti. Vyriausybė
privalo atsistatydinti ir tais atvejais, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu
pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru pirmininku; kai Ministras Pirmininkas atsistatydina
ar miršta; po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministrai privalo atsistatydinti, kai
nepasitikėjimą jais slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių.
Lietuvos politinėje sistemoje yra įtvirtinta politinė Vyriausybės atsakomybė Seimui.Ji
kiekvienais metais pateikia savo veiklos ataskaitą. Vyriausybė privalo informuoti Seimą apie
priimtus nutarimus bei potvarkius, per 3 d. nuo jų priėmimo. Sesijos metu ne mažiau kaip
penktadalis Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui. Gavęs
interpeliaciją, jis privalo ne vėliau kaip per 2 savaites perduoti Seimo pirmininkui raštišką
atsakymą, su kuriuo supažindinami seimo nariai. Seimas apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro
atsakymą į interpeliaciją, gali nutarti, jog atsakymas esąs nepatenkinamas ir pusės visų Seimo narių
balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru.
2.2.5. Teisminė valdžia
 22

Teisėjai vadovaujasi tik įstatymais, o ne direktyvomis ar nurodymais, ar telefoniniais

nurodymais (telefoninė teisė - kai įvairūs vadovai nurodinėdavo kokį sprendimą priimti. Ypač
tarybiniais laikais, kai teisėjais skirdavo partijos organai, todėl vėliau galėjo veikti teisėjus).
Konstitucijoje įtvirtinti šie teismų veiklos principai:
1. Teisingumą vykdo tik teismas (jis priima sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos
Respublikos vardu. Šių funkcijų negali atlikti jokios kitos valdžios institucijos ar pareigūnai);
2. Teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas (teisėjai vykdydami teisingumą
klauso tik įstatymo);
3. K-jos viršenybės principas (K-ja draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja K-
jai. Tokiais atvejais teisėjas sustabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą);
4. Teisė į teisminę gynybą (asmuo kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi
teisę kreiptis į teismą);
5. Lygybės įstatymui ir teismui (žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl jo
lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimų ar pažiūrų);
6. Valstybinės proceso kalbos principas (teismo procesas vyksta, sprendimai priimami ir
skelbiami lietuvių kalba, jos nemokantiems garantuojama teisė turėti vertėją);
7. Galimybė apskųsti ir peržiūrėti teismo sprendimą (asmuo, nepatenkintas pirmosios
instancijos teismo sprendimu, turi teisę jį apeliacine ar kasacine tvarka apskųsti);
8. Valstybės atsakomybė už teismo klaidas (asmeniui padaryta materialinė ar moralinė
žala turi būti atlyginta).
Teisminę valdžią sudaro valstybėje veikianti teismų sistema. Teismų sistemą sudaro
bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Lietuvoje veikia 4 pakopų (grandžių) teismai:
Aukščiausiasis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Lietuvos Aukščiausiasis
teismas yra ne tik kasacinė instancija apeliacine tavrka išnagrinėtoms byloms, bet ir jo sprendimai
tuti teismo precendento galią. Jis formuoja vienodą teismų praktiką.
Specializuoti teismai. Administracinių teismų sistemą sudaro: apygardų administraciniai
teismai ir vyriausiasis administracinis teismas.

2.2.6. Savivalda
Vietos savivalda – tai vietos valdžios organų teisė ir gebėjimas tvarkyti ir valdyti įstatymų
nustatytose ribose pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimant visą atsakomybę ir
vadovaujantis vietos gyventojų interesais. Todėl administracinio – teritorinio vieneto gyventojai, ten
kur yra savivalda, vadinami teritoriniu kolektyvu. Šie gyventojai išsirenka. organus, kurie gauna
teisę tvarkyti ir spręsti visus vietinius valdymo reikalus ir valdyti savivaldos teritoriją.
 23

Savivaldybės institucijos - tai savivaldybės taryba (atstovaujamoji institucija) ir

savivaldybės valdyba bei meras (vykdomosios institucijos), turinčios vietos valdžios ir viešojo
administravimo teises bei pareigas. Taryba susideda iš tarybos narių. Jų skaičius priklauso nuo
gyventojų skaičiaus. Tarybos nariai renkami 3 m. pagal proporcinę rinkimų sistemą, balsuojant už
politinės partijos sąrašą ir iš sąrašo parenkant tris kandidatus, kuriuos rinkėjas nori matyti sąrašo
pradžioje. Sprendimai taryboje priimami kolegialiai. Taryba savo įgaliojimų laikui suformuoja ir
vykdomąsias institucijas. Iš tarybos narių renkamas meras ir mero siūlymu - vienas ar keli jo
pavaduotojai. Renkama slaptu balsavimu, kandidatai laikomi išrinktais, jei už jų kandidatūras
balsavo nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma. Taip pat iš tarybos narių sudaroma
valdyba. Jos narių skaičių nustato pati taryba. Pirmajame naujai išrinktos tarybos posėdyje turi būti
išrinktas savivaldybės meras.
Savivaldybės teritorija yra padalijama į seniūnijas. Jas administruoja-seniūnas, kurį skiria
ir atleidžia administratorius. Savivaldybės funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į viešojo
administravimo (jas atlieka taryba, kontrolierius, valdyba, meras, administracija, kitos įstaigos,
tarnybos, tarnautojai) ir viešųjų paslaugų teikimo (jas teikia sav.įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal
su savivaldybėmis sudarytas sutartis-kiti fiziniai ar juridiniai asmenys. Savivaldos institucijų
veiklos klausimus galima suskirstyti į:
1.socialines paslaugas gyventojams-švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra,
kultūra ir laisvalaikio organizavimas;
2.komunalines paslaugas –būsto aptarnavimo paslaugos, vandens tiekimas ir nuotekų
šalinimas, viešasis transportas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių tiesimas, tvarkymas bei priežiūra.
Savivaldybės kontrolės institucija. Savivaldybės kontrolierius yra kontrolės institucija,
tiesiogiai kontroliuojanti savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekanti vidaus audito funkcijas. Ji
atskaitinga tarybai ir nesusijusi su tarybos įgaliojimų pabaiga .
Seime, santykiuose su Prezidentu, Vyriausybe ir tarptautinėse organizacijose savivaldybių
interesus atstovauja Respublikinė savivaldybių asociacija. Ji yra ne pelno organizacija, kuriai
draudžiama užsiimti komercine veikla. Veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir
valdžios decentralizavimo principais. Jos nare gali būti kiekviena savivaldybės taryba, priėmusi
savo sprendimą. Savivaldybės-asociacijos narės savo atstovus į ją renka tarybos įgaliojimų laikui.
Asociacija savo renkamas institucijas formuoja iš kandidatų, siūlomų proporcingai visoms
savivaldybių tarybų rinkimus laimėjusių partijų gautoms vietoms savivaldybių tarybose, kurios
įstoja ar jau yra įstojusios į asociaciją.
Kaip savivaldybės laikosi įstatymų ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri
Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovas turi teisę: tikrinimų metu gauti savivaldos
institucijų teisės aktų originalus, taip pat šių institucijų vadovų paaiškinimus dėl teisės akto
 24

priėmimo tikslų bei aplinkybių, sprendimų įgyvendinimo būdų ir priemonių; kitais atvejais-
savivaldos institucijų posėdžių protokolų, priimtų dokumentų kopijas ir kitą aiškinamąją medžiagą.
Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, Seimo
sprendimu gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Tada taryba ir jos suformuotos institucijos netenka
savo įgaliojimų. Priėmus Seimo nutarimą laikinai įvesti tiesioginį valdymą, Vyriausybė per savaitę
paskiria savo įgaliotinį laikinam valdymui bei administravimui. Šio įgaliotinio teikimu Ministras
Pirmininkas skiria įgaliotinio pavaduotoją. Išrinkus merą, Vyriausybės įgaliotinis ir jo
pavaduotojas, atitinkamai Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu iš pareigų
atleidžiami. Vykdydamas suteiktus įgaliojimus Vyriausybės įgaliotinis leidžia potvarkius. Jo
priimtų sprendimų teisinę priežiūrą atlieka apskrities viršininkas.

IŠVADOS

1. Politinę sistemą galima apibūdinti kaip tam tikrą atskirą ir vientisą tarpusavyje susijusių
ir su aplinka sąveikaujančių politinių institutų, procesų, santykių, vaidmenų, principų visumą, kurią
sąlygoja vertybinės, socialinės, teisinės, politinės normos bei elgesio taisyklės. O politinės sistemos
struktūriniai – funkciniai vienetai arba jų tinklas tarnauja tam, kad šias išvardintas vertybes padėtų
išreikšti politinė sistema savo viduje.
2. Politinės sistemos koncepcija yra vienas rimčiausių ir populiariausių analitinių modelių
siekiant pažinti valstybės politinio gyvenimo reiškinius.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinti svarbiausi Lietuvos politinės sistemos
elementai.
 25

4. Lietuva yra unitarinė teisinė demokratinė Respublika, kurios valdymo forma –

parlamentinė su prezidentinės ypatumais.
5. Lietuvos politinėje sistemoje interesų grupės ir politinės partijos veikia kaip tarpininkai
taro individų ir valdžios, siekdamos apginti ir įgyvendinti individų interesus bei teisėtus lūkesčius.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas egzistuoja
realiai, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios veikia kaip savarankiškos, turinčios
savo funkcijas, tačiau tarpusavyje susijusios tam tikra kontrole, siekiant užtikrinti jų
bendradarbiavimą.
7. Lietuvoje įtvirtinta parlamentinė valdymo forma su prezidentinės ypatumais sudaro
nemažai kliūčių, neleidžiančių įsitvirtinti partiškumui politiniame gyvenime. Draudimas
presžzidentui priklausyti partijai, tarsi stumia jį į politinį neveiksnumą. Prezidento priklausymas
partijai daugeliu atveju duotų daug geresnius rezultatus nei turime šiandien.

LITERATŪRA

1. T.Birmontienė, E.Jarašiūnas ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. Vadovėlis. Vilnius, LTU

leidybos centras. 2001.
2. R.Jasiulevičienė. Politikos mokslai. Vilnius, VDU leidybos centras. 2006.
3. A.Krupavičius. A.Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Kaunas,
Poligrafija ir informatika. 2004.
4. K.Lapinskas. Vietos savivalda ir valdymas Lietuvoje: pirmieji reformos rezultatai.//
Politologija.1(6), 1995. P. 124-133.
5. A.Lukošaitis. Prezidentas Lietuvos politinėje sistemoje: vietos ir galių paieškos.//
Politologija, 2(12). 1998. P. 38-57.
 26

6. J.Matakas. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999.

7. J.Novagrockienė. Politikos moklų pagrindai. Vilnius, VU leidykla. 2001.
8. V.Pugačiauskas. pusiau prezidentinio modelio įtaka demokratijos stabilumui.//
Politologija, 3(15), 1999. P.53-56.
9. G.Sartori. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas.
Kaunas, Poligrafija ir informatika. 2001.
10. R.Vilpišauskas. V.Nakrošis. politikos įgyvendinimas Lietuvoje ir Europos sąjungos
įtaka.Vilnius, Eugrimas. 2003.
11. G.Vitkus. Politlogija. Vilnius, Danielius. 2001.
12. Konstitucinio teismo aktai. 1996 -1998 m. 2 knyga. Vilnius, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis teismas. 2000.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žinios, 1992, Nr. 33-1014
14. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas.Žinios , 2004, Nr. 98-3633
15. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas Žinios, 2000, Nr. 59-1760
16. Lietuvos Respublikos Savivaldybių rinkimų įstatymas. Žinios, 2006 Nr.143-5445