.

■ ■ '

■■

B S■ ■ ” c
11 ife# & B S S I h H f

p p a t e B i . * * « .r •»*< * » > >\r v * »<

 A R T H U R

SCH OPEN H AUER

Pasaulis
kaip valia ir vaizdinys
 A R T II U R

SCHOPENHAUER

D ie W e lt
als ^C^ille u n d V o r s t e l l u n g

V ie r B iic h e r n e b s t e itie m A n h a n g e ,
d e r d ie K r itik d e r K a n tis c h e n
P h ilo s o p h ie e n th a lt

1819
 A R T H U R

SCHOPENHAUER

P a sa u lis
k a ip v a lia ir v a iz d in y s

K e tu r io s k n y g o s ir p rie d a s ,
k u r ia m e p a te ik ia m a K a n to filo so fijo s
k ritik a

Iš vokiečių kalbos vertė

ir įvadą parašė
ARVYDAS Š L IO G E R IS

Vilnius ALK. 1995

pradai
 l'DK I

Versta iš:
Schopenhauer A. D ie Welt uis Wille und
Vorstellung //Schopenhauer A. Sam tliche Werke. -
Stultgart; Frankfurt am M ain, 1987. -
Bd. 1. - S. 1 - 715.

Knyga išleista
A TVIRO S LIETU VO S FON D O
lėšom is

ISBN 9986-405-38-6 © Vertim as j lietuvių kalbą

ir įvadinis straipsnis -
A rvydo Šliogerio, 1995
 TURINYS

A. Šliogeris. A rthuro Schop enh auerio filo so fija .....................7

P A SA U LIS K A IP V A L IA IR V A IZ D IN YS

Pirm ojo leidim o p ra ta rm ė ...................................................19

A ntrojo leidim o p r a ta r m ė .................................................. 27
T rečiojo leidim o p ra ta rm ė................................................... 40
Pirm a knyga. PASAULIS KAIP V A IZ D IN Y S................................43
Pirm as apm ąstym as. V aizd inys, pavaldus pagrindo
principui: patyrim o ir m okslo objektas (§ 1 - 1 6 ) 45

A ntra knyga. PASAULIS KAIP V A L IA ........................................ 159

Pirm as apm ąstym as. V alios objektyvacija (§ 17 - 29) 161

Trečia knyga. PASAULIS KAIP V A IZ D IN Y S.............................251

A ntras apm ąstym as. V aizdinys, nepriklausom as nuo
p agrin d o principo: p latoniškoji idėja: m eno objek­
tas (§ 30 - 5 2 ) ..................................................................... 253

Ketvirta knyga. PASAULIS KAIP V A L IA ................................. 3 79

A ntras apm ąstym as. Pasiektoji savižina: valios gy­
venti teigim as ir neigim as (§ 53 - 7 1 ) ................381
Priedas. KANTO FILOSOFIJOS K R IT IK A .................................... 5 6 7

Redakcinės pastabos...............................................................................7 1 9
Vardų ro d y k lė .......................................................................... 7 2 4

5
 A R T H U R O SC H O P EN H A U ER IO FILO SO FIJA

Vokiečių m ąstytojas Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) -

unikali figūra ne tik naujausiųjų laikų, bet tam tikra prasm e
ir visoje Vakarų filosofijoje. Žinom a, kai apie kokį nors mąstytoją
sakome, kad jis unikalus, nepasakom e nieko ypatinga, nes kiekvienas
didis m ąstytojas tuo ir didis, kad jo idėjos švyti pirm apradžiu
originalum u. Filosofinės idėjos, - jeigu tai išties idėjos, o ne
paprasčiausi svetim ų tekstų kom entarai, - visada kyla iš aistringos
egzistencinės m ąstytojo patirties ir yra ne kas kita, kaip pastanga
šią patirtį išreikšti sąvokomis, kaip ir meno kūriniai yra menininko
pastangos vaizdais perteikti savąją egzistencinę pasaulio patirtį.
Šiame egzistencinės patirties filosofinės (ar m eninės) išraiškos
vyksme atsitinka keistas dalykas: tai, kas yra m aksim aliai asmeniška
ir - kaip atrodo iš pirm o žvilgsnio - turėtų būti grynai subjektyvu,
p atiria savotišką tran sform aciją ir virsta p irm in io im pulso
priešingybe - m aksim aliai visuotiniu ir m aksim aliai objektyviu
dalyku. Tokia kiekvienos gyvastingos idėjos prigim tis: ji yra ir
individuali, ir visuotinė, ir juo individualesnė, juo visuotinesnė.
Arthuro Schopenhauerio filosofija irgi visiškai savita vien todėl,
kad yra asm eninio patyrim o apm ąstym as ir apibendrinim as. Tačiau
ji unikali ir kitu - filosofinių idėjų istorijos - požiūriu. Vakarų
filosofijos istorijoje Arthuras Schopenhaueris yra pirmasis mąstytojas,
nuvainikavęs du tradicinius šios filosofijos stabus - Protą ir Dievą,
ir kartu suabejojęs dviejų pam atinių žmogaus dvasios galių -
tikėjim o ir pažinim o - nelygstam a verte. Apie D ievą (turime galvoje
pirmiausia krikščioniškąjį D ievo vaizdinį) A. Schopenhaueris

7
 A .Si j ėgeri s

ap sto tai nekalba. I arsi savaim e suprantam ą dalyką jis ramiai

tiksunj.i paprastą mintį - yra tik vienas absoliutas ir viena, vadinasi,
irgi absoliuti realybė. Tai pasaulis, savaim e vientisas, bet mąstančiam
žmogui atveriantis dvi puses - regim ąją ir neregim ąją. Regimąją
pasaulio pusę A. Schopenhaueris vadina vaizdiniu, o neregim ąją -
valia. Todėl ir jo pagrindinis veikalas, dabar pateikiam as mūsų
skaitytojui, pavadintas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys".
Dievo pašalinim as, kurį truputį vėliau A. Schopenhauerio
mokinys F. Nietzsche traktuos kaip kosm inę dramą ar bent jau
kaip b aisin g ą isto rin ę ir p sic h o lo g in ę k a ta stro fą , p ačiam
A. Schopenhaueriui didelių em ocijų nekelia, nors tokio pašalinim o
padariniai lemtingi. Juk tradiciniam e Dievo vaizdinyje glūdėjo
keletas pamatinių tiesų, kuriomis buvo grindžiam a ne tik filosofija,
bet ir apskritai žmogaus laikysena pasaulyje, jo požiūris į visa,
kas yra ir kas turi būti. Jei esam a Dievo, kaip antpasauliškos,
tačiau pasaulio vyksm e dalyvaujančios būtybės, pats pasaulis,
istorija ir žm ogaus gyvenim as turi galutinę ir aukščiausią prasmę
bei tikslą. Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir
žmogus neturi, o istorija betikslė. Visi egzistenciniai orientyrai
turi tilpti pačiam e pasaulyje, o gyvenim o tikslas sutapti su pačiu
gyvenimu. Dar svarbiau tai, kad pašalinus Dievą išnyksta pamatinis
V akarų žm ogaus tikėjim as - tikėjim as pasaulio ir istorijos
protingumu, tam tikra dieviško kūrim o aktu į pasaulį įdiegta
tvarka, kurią žm ogus gali pažinti savo protu, nes ir protas yra
ne kas kita, kaip šios tvarkos atitikm uo pačiam e žm oguje. Dievas
ir Protas yra du vienas nuo kito neatskiriam i dalykai: pasaulis
protingas tiek, kiek jis dieviškas, o dieviškas tiek, kiek protingas.
A. Schopenhaueris šaltakraujiškai atmeta ir pasaulio sakralum ą,
ir jo protingum ą/štai kodėl pirm inis pasaulio pradas, toji neregima
gelmė, iš kurios'' atsiranda visa, kas yra, ir į kurią vėl viskas
sugrįžta, jo įsitikinim u, yra valia, būtent kaip proto ir tvarkos,
tikslo, prasm ės ir sakralum o p rie šin g y b ėj Kas gi yra toji valia?
Į šį klausimą nesama jokio pozityvaus, aiškaus ir galutinio
atsakymo, nes juk visus atsakym us duoda protas, o valia yra

8
 A R T H U R O S C H O P E N H A U E R I O F I L O S O F IJ A

l>,įprasčiausiai neprotinga, vadinasi, neaprašom a svarbiausiom is

anksčiau m inėtom is (tikslo, tvarkos, reguliarum o, prasm ės)
k.ilegorijomis. Galėtum e pasakyti, kad valia savaim e nepažini,
i n'palenkiama proto schem atizm ui. Užtat A. Schopenhaueris ją
n tapatina su Im m anuelio Kanto „daiktu savaim e", taigi su
absoliučiai nepažinia, pažįstančiam protui nepasiekiam a, nors ir
mąstoma realybe. Kokia yra valia savaim e, nieko pasakyti negalima.
Apie valią galim a spręsti tik iš jos pėdsakų „vaizdinio" stichijoje,
t.y. regim ajam e pasau lyje. V alios būtį žm ogus atskleid žia,
įsižiūrėdam as į savo vidų. Valios esm ė kažkiek pasirodo pasaulio
paviršiuje per vadinam ąsias valios objektiškum o apraiškas - idėjas
ir pavienius individus, kurių atsiradim ą iš vientisos ir neišskaidytos
valios lem ia individuacijos principas (principium individuationis).
Valios apraiškos vaizdinio pasaulyje, kuris yra neįm anom as be
stebinčiojo subjekto, pasižym i keletu esm inių bruožų, iš kurių
svarbiausias - nuolatinė, nenutrūkstanti ir nesustojanti kaita,
individų atsiradim as ir nyksm as, iš kurio ir galima spręsti, kad
valia-savaim e yra am žinas aklas veržlum as, irgi neturintis jokio
tikslo ar prasm ės. Valia, yra siekim as, troškulys, geism as,
nenum aldom as veržim asis į begalybę.
Kur veržiasi valia, ko ji siekia, ko trokšta ir geidžia? Pasirodo,
kad toks klausim as yra beprasm iškas. Galiausiai valia geidžia
ne ko nors, kas būtų ne ji pati; ji geidžia tik savęs, ji veržiasi
tik tam , kad veržtųsi, jos veržlum as yra valios gyvenimo alfa
ir om ega. Proto, nuolat nukreipto į kokį nors tikslą, požiūriu
valios veržimasis yra absurdiškas. Ir vis dėlto kaip tik šis absurdiškas
kunkuliavim as sudaro csinijos esm ę ir pagrindą. Užtat vaizdinio
pasaulyje valia ir pasireiškia kaip visai aklas, galėtume sakyti,
instinktyvus visų esinių ir būtybių siekis gyventi, išsaugoti savo
egzistencija:1 valia yra valia gyventi, nors ir nežinia kam. Bet
valia gali gyventi tik savo pačios sąskaita, nes nesama nieko,
kaa...būtų,...ne valią _ax... už valiosi; Užtat valia yra susidvejinusi
ir prieštaringa; tarsi sužeista hiena, ryjanti savo vidurius, valia
drasko ir naikina pačią save. Savąją gyvybę ji palaiko savąja

9
 A. Šl i ogeri s

mirtimi. Regimajame pasaulyje šis valios susidvejinim as pasireiškia

visuotine būtybių kova dėl m aterijos. Individas gali gyventi ir
išgyventi, tik naikindam as ir rydam as kitus individus. Vieno
individo gyvybė palaikoma kito individo gyvybės sąskaita. Kadangi
nesama am žinų individų, kiekvienas yra pasm erktas anksčiau
ar vėliau žūti ir sugrįžti į savo įsčias - pačią neindividualizuotą,
neišskaidytą, am orfišką valią.
Pavienis žm ogus kaip individas irgi yra tik valios gniužulas,
jos laikina kristalizacija. Užtat jis pasm erktas tarnauti valiai,
vadinasi, nuolat blaškytis tarp kančios (nepatenkinto troškimo)
ir nuobodulio, kurį sukelia visuom et laikinas troškimo patenkinim as.
Žmogaus gyvenimas yra beprasm iškas maratonas valios klystkeliais,
nuolatinės konvulsijos, nuolatinis šokinėjim as nuo kančios prie
nuobodulio, pasibaigiantis m irtimi, taigi galų gale irgi tik kančia
ir baime. Užtat A. Schopenhaueris nuolat pabrėžia, kad žmogui
geriausia iš viso negim ti, nes gyvenim as yra kančia, kurią nutraukia
tik mirtis. Absoliuti dauguma žm onių yra valios vergai; jie tarnauja
tik savo valiai, pasireiškiančiai per niekada iki galo nepasotinam as
kūno reikm es, todėl ir laikosi šiam e pasaulyje, vadovaudam iesi
naudos principu, kuris išreiškia paprasčiausią savisaugos ir individo
savitaigos instinktą. Protas savaim e žm ogaus gyvenim e lemia
nedaug. Pasak A. Schopenhauerio, protas yra tik žibintas, valiai
apšviečiantis kelią, vadinasi, tik v ą jįo & .im tru m eitta s^ Jk ..įn ą g i,v
kurio padedam i žm onės patenkina (deja, tik labai trumpam , tik
akim irkai) kūno, to valios gniužulo, reikmes. O kadangi kūnas
yra tik valios obįektyvacija (valia, perėjusi į vaizdinį), absoliuti
dauguma žm onių yra savo kūno reikm ių vergai. Vergavim as valiai
sutam pa su vergavim u kūnui. Visas vadinam asis pažinim as,
nukreiptas į priežasčių ir padarinių atskleidimą, žmogui galiausiai
yra tas pat, kas vilkui dantys ar buliui ragai - individe įsikūnijusios
valios savisaugos ginklas. Taip A. Schopenhaueris negailestingai
sugriauna tradicinį krikščioniškąjį-racionalistinį žm ogaus įvaizdį.
Visi vadinam ieji idealūs žmogaus siekiai yra savotiška saviapgaulė,
iliuzijos, pridengiančios nuolat alkanos valios reikm es. Kaip valios

10
 ARTHURO SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJA

marionetė žm ogus niekada neturi ramybės ir yra pasm erktas nuolat

k-gti - be atokvėpio ir ram ybės. Bėgančio žm ogaus įvaizdis
imliausiai išreiškia A. Schopenhauerio antropologiją.
Ar žm ogus apskritai kada nors ir kur nors gali sustoti, pasiekti
s ta b ilią ram ybės būseną, nebetarnauti valiai ir šitaip savo gyvenim ui
s u te i k t i nors ir iliuzinę prasm ę? Kad ir kaip keista, į šį klausim ą
A. Schopenhaueris atsako teigiam ai. Esama dviejų būdų nusikratyti
v a lio s tironijos. Pirm ąjį galim a pavadinti estetiniu, antrą - asketiniu.
Ištrūkti iš absurdiškos valios karuselės žmogus gali tik atsiduodamas
grynajam , valiai nebetarnaujančiam pažinim ui. O -toks pažinim as,
nebepaklūstantis priežastingum o principui, yra grynųjų pasaulio
lormų stebėjim as, grožio kontem pliacija. Beprasm iško valios
veržimosi į niekur okeane vienintelė ramybės sala yra menas,
tiksliau pasakius, m eno kūrinys. Estetiškai atsiverdam as pasauliui
žmogus pažįsta nebe santykius tarp daiktų, pavaldžius vadinamajam
pagrind o (p riežastin g u m o ) p rin cip u i, o p la to n išk ą ją id ėją,
pasireiškiančią per nesuskaičiuojam us individus, tačiau ryškiausiai
pasirodančią būtent m eno kūrinyje. Platoniškosios idėjos, kaip
v a l i o s objektyvacijos pakopos, regim os vaizdinio pasaulyje, yra
nebepavaldžios priežastingum ui ir pagrindo principui. Idėja yra
galutinė realybė, nebeturinti savo priežasties, nes per ją tiesiogiai
reiškiasi valia. Todėl idėjos yra am žinos ir nekintančios. Idėja
tampa pažinim o objektu tik tada, kai pažinim o subjektas nusikrato
savojo individualum o ir su juo susijusių valios reikm ių. Idėjos
pažinim as yra visiškai pasyvus jos stebėjimas, kuriam e nesama
j o k i o naudos siekimo. Idėją kontem pliuojantis žmogus yra grynas,
bevalis, beskausm is subjektas, nusimetęs valios grandines. Jis yra
visiška kasdienio individo, valdomo valios reikm ių, naudos siekinių,
praktinių interesų priešingybė, tyroji pasaulio akis, pasaulio formas
stebinti dėl jų pačių, o ne tam, kad dirgintų savąją valią. Tai
ir yra estetinis subjektas. O šitoks bevalis pažinim as yra m e n a s-
kaip būdas stebėti daiktus nepriklausom ai nuo priežastingum o
principo.
Tačiau A. Schopenhaueris teigia, kad estetinė žiūra yra labai

11
 A. Š l i o g e r i s

rot, u pasitaikantis sugebėjim as, būdingas tik genijui, išskirtinei

būtybei, kurioje grynojo pažinim o poreikis yra toks stiprus, kad
nuslopina net valios impulsus. Paprastas žm ogus tik labai retai
ir tik labai trum pam laikui sugeba atsiduoti bevalei idėjų
kontem pliacijai, pasinerti į platoniškųjų idėjų estetinį stebėjimą,
nes jam e valios impulsas nustelbia bevalę intelektualinę žiūrą
ir sugebėjimą nesuinteresuotai m ėgautis grožiu. Kadangi estetinė
žiūra reikalauja visiškai užmiršti savo asm enį ir praktinį interesą,
tai genialum as yra ne kas kita, kaip sugebėjim as žvelgti į pasaulį
visai objektyviai. Būti objektyviam - reiškia pagauti gryną, amžiną
p asau lio form ą, p lato n išk ą ją id ėją , ją išskirti iš netobulų
individualizuotų ir iškreiptų pavidalų, su kuriais susiduriama
kasdienybėje ir praktinėje, valios reikm ių valdom oje žiūroje. Estetinė
žiūra yra m aksim aliai konkreti, orientuota į juslinį akivaizdumą.
Šiuo požiūriu genialum as yra sugebėjim as sutelkti žiūrą į juslinę
čia ir dabar atsiveriančio daikto konkretybę ir šitaip pagauti per
šią konkretybę - ir tik per ją - pasirodančią idėją, kuri savo
ruožtu yra abstrakcijos (sąvokos) priešingybė. Genijus yra abstrakci­
jos priešas ir konkretybės liudytojas. Beje, estetinės žiūros objektu
gali tapti ne tik meno kūrinys, bet ir paprasčiausias gamtos daiktas,
nes ir per pastarąjį atsiveria am žinoji idėja, nors ir ne taip ryškiai,
kaip per meno kūrinį. Apskritai bet koks daiktas gražus tiek,
kiek jis gali būti stebimas genialiai, t.y. objektyviai, nepriklausom ai
nuo valios diktato.
Antras būdas išsivaduoti iš valios tironijos yra asketiška valios
savineiga, susijusi su aukščiausia pažinim o pakopa, kuri pasiekiam a
tik tada, kai suvokiam as valiai palenkto gyvenim o beprasm iškum as,
taigi kai tampa perregima giliausioji pasaulio esm ė ir pasidaro
visiškai akivaizdu, kad pasaulis kaip vaizdinys yra iliuzija, sapnas,
M ajos skraistė, kad tarnystė valiai yra absurdiška ir neverta
aukščiausio žm ogaus pašaukim o - būti valios šeim ininku, o ne
jos vergu. Pasiekus tokį aukščiausią žinojim ą valia nukreipiam a
prieš pačią save. Asketas sąm oningai atsisako paklusti aklos valios
diktuojam iem s siekiam s, geiduliam s, noram s ir interesam s. Vietoje

12
 ARTHURO SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJA

valios diktuojam ų motyvų atsiranda vadinam asis valios kvietyvas,

i.y- antimotyvas. Aukščiausia tokio valios savineigos akto apraiška
yra būtent asketizmas, laisvai pasirinktas valios ir su ja susijusio
egoizmo marinimas. Iš aukščiausio žinojim o kyla užuojauta visoms
kenčiančiom s šio pasaulio būtybėm s. Taip atsiranda užuojautos
etika. Kuo geriau aš suvokiu, kad nėra esm inio skirtumo tarp
manęs ir kito individo, kad visi individai m etafiziškai yra giminės,
broliai, kad visų jų gelmė ir tikroji esm ė yra toji pati valia, tuo
lengviau man elgtis altruistiškai, tuo lengviau apriboti savo valios
agresyvumą ir pripažinti kito individo, kaip savotiško nelaimės
brolio, m etafizinę teisę būti.
V adinasi, šiame pasaulyje yra galimos dvi laikysenos - valios
teigimas ir valios neigimas. Absoliuti daugum a, neįstengianti
pažinti tikrosios pasaulio esm ės, vergauja valiai, tarnauja savojo
Aš egoizm ui ir blaškosi beprasm iškam e valios sūkuryje. Tačiau
išskirtiniai žmonės, pasižym intys nepaprasta proto galia, patyrę
ir pažinę visą gyvenimo kančią ir beprasm ybę ir suvokę, kad
yra valdomi valios impulsų, vis dėlto sugeba paneigti valią ir
tarsi atsistoti šalia gyvenimo. Jų išdidus „N e!" pasaulio absurdui
yra vienintelis žm ogaus orumo ir jo didybės pateisinimas.
A. Schopenhauerio filosofiją įprasta vadinti pesimistine, juolab
kad ir pats mąstytojas šio žodžio nevengė, optimistinę nuostatą
priskirdamas tik kvailiams ir pusgalviams, apsvaigintiems įvairiausių
iliuzijų, o iš esm ės tarnaujantiem s absurdiškai valiai, tačiau, žinoma,
šito nesuvokiantiems. ]o siūlom ą laikyseną galėtume pavadinti
heroizmu absurdo akivaizdoje. Pasaulis ir žmogaus gyvenimas
beprasm iški, tačiau aukšto rango žmogus privalo mąstyti ir elgtis
taip, tarsi ir pasaulis, ir gyvenim as turėtų kokią nors prasmę,
nors toji prasm ė ir nebūtų pozityvi. Ne amor fati, o maištas prieš
likimą, prieš tarnystės valiai idiotizmą - tokia yra šopenhaueriškojo
pesim izm o nuostata. Iš esmės m ąstytojas siūlo atsisakyti ne paties
gyvenimo, o tik perdėtos gyvenim o apoteozės, kuri virsta agresyvia
valia viešpatauti, zoologinio egoizm o ir jėgos apologija. Kad ir
kaip atrodytų paradoksalu, tačiau ragindamas apriboti aklos valios

13
 A 1' I m j ; t ■l l s

į *1 tirii/iĮ.i*. A Schopenhaueris gina labai blaivią, sakytum e, net

labai gyvenimišką individo laikyseną pasaulio atžvilgiu. Iš tikrųjų,
l.r , gali sutramdyti neatšaukiam ą žm ogaus egoizm ą, jeigu ne
atvirumas pasaulio daiktų grožiui ir užuojauta kitam žmogui?
N egailestingai griaudam as naiviojo racionalizm o ir naiviojo
religingumo iliuzijas, A. Schopenhaueris (nors ir netiesiogiai) ugdo
atsparumą prieš totalinių ideologijų terorą, savo apogėjų pasiekusį
jau mūsų laikais. Absurdiškam e pasaulyje žm ogus turi surasti
atram ą pirm iausia savyje, nepasiduodam as minios stabams ir
ideologinėm s manipuliacijom s, o savo išdidžią laikyseną grįsdam as
aiškiu ir blaiviu pasaulio ir žm ogaus prigim ties pažinim u - taip
galim a apibūdinti svarbiausią A. Schopenhauerio m aksim ą,
galiojančią visada ir visur ir nepriklausančią nuo jokių istorinių
aplinkybių. Niekas negali pakeisti ar pagerinti tragiškos žmogaus
lemties - nei istorija, nei religijos, nei visuom eninės santvarkos,
nei „gražios idėjos", nei vadinam oji kultūros pažanga, žodžiu,
jokios išorinės aplinkybės. Žm ogui, nublokštam į šį chaotišką
pasaulį, lieka tik viena - pasitikėti savimi ir savo kilniausiom is
galiom is, pirm iausia - ištikimybe savo tragiškajai lem čiai. Kuo
mažiau iliuzijų, tuo skausm ingesnis šis tragiškum as, tačiau kartu
tuo mažesnė rizika, kad žmogus peržengs pačios pasaulio prigim ties
n u staty tas ribas ir taps d estru k cijo s m onstru . Štai kodėl
A. Schopenhauerį galim e laikyti išties blaiviu ir protingu mąstytoju,
ja u vien tai, kad prisidengiant jo idėjomis nebuvo sukurta nė
viena totalinio žm onijos gelbėjim o ideologija ir nebuvo pastatytas
nė vienas konclageris, yra savotiškas kom plim entas šitam skeptikui
ir blaiviam pesim istui, tokiam vienišam ano m eto Europoje,
apsvaigintoje didingų hėgeliško panracionalizm o ir utopinio
mesianizmo miražų. Šis vienišas ir am žininkų nesuprastas filosofas
atgaivino gerokai prim irštą graikiškąją saiko sam pratą ir stoišką
laikyseną šiam e pasaulyje. Iš tikrųjų, tik tram dydam as aklos valios
impulsus, taurus žm ogus gali laikytis saiko ir šitaip tapti ne
mirties ir griovim o apaštalu, o bent jau pakenčiam o gyvenimo
g y n ė ju ir k u k lių k ū ry b o s d ž ia u g sm ų sk e lb ė ju . Ž in o m a ,

14
 A R T H U R O S C H O P E N H A U E R I O F I L O S O F I J A

trium fuojančios m asių visuom enės stichijoje A. Schopenhauerio

aristokratiški idealai įgyvendinam i labai sunkiai, tačiau jų neryški
šviesa, įsiveržianti į absurdiško pasaulio naktį, galbūt gali bent
šiek tiek apsaugoti nuo visiškos nevilties ir juodžiausio pesimizmo, -
tokio pesim izm o, su kuriuo palygintas paties A. Schopenhauerio
pesimizmas yra šviesus, viltingas ir net džiaugsm ingas. Tad tiems,
kurie b alan su oja ant rib o s, viltį sk irian čio s nuo nevilties,
A. Schopenhaueris bus puikus tylaus dialogo partneris, padedantis
teigti gyvenim ą bet kuria kaina, nepaisant pasaulio absurdiškumo
ir tamsos.

A rvydas Šliogeris
 PA SA U LIS
KAIP VA LIA IR VA IZD IN YS

Nejau gam ta galų gale neatsivers?

[Ob nicht N atur zuletzt sich doch ergrūnde?]

Goethe
[P onai valstybės ministrui von Voigtui
1816 m. rugsėjo 27-osios iškilmių proga]
 P IR M O J O L E ID IM O PRATARM Ė

N oriu p aaiškin ti, kaip d erėtų skaityti šią knygą, kad

ji būtų kuo g eriau suprasta. T ai, ką ji turėtų p erteikti, yra
viena vienintelė m intis. Tačiau , kad ir kaip stengd am asis,
aš n esu gebėjau surasti trum pesnio kelio ja i p erteikti, negu
visa ši knyga.
Šią m intį aš laikau tuo, ko filosofijos vardu b u vo ieškom a
labai ilgai ir ką surasti, kaip m anė istoriškai išsilavin ę žm o­
n ės, kaip tik toclėl neįm anom a, lygiai kaip ir filosofinio
akm ens, nors jau Plinijus jiem s pasakė: „Q uam m uitą fieri
n on posse, p riu sąu am sint facta, in d ican tu r?" [K iek daug
d alykų laikom i negalim ais, kol jie neįgyvend inam i?] (Hi-
storia naturalis, 7,1).
Priklausom ai nuo to, kokiu aspektu žvelgiam a į tą vieną
v ienintelę m intį, ji pasirodo esanti tuo, kas bu vo vadinam a
ir m etafizika, ir etika, ir estetika; žinom a, ji turėtų būti
ir visa tai kartu, jei tik ji iš tiesų yra tokia, kokia, kaip
ja u sakyta, aš ją laikau.
M inčių sistem a visu om et p rivalo bū ti susieta architek­
toniškai, t.y. taip, kad viena dalis visada p alaikytų kitą,
tačiau p ati nebūtų jos palaik om a, ir galų gale pam atinis
akm uo palaikytų visas dalis, pats jų n ep alaikom as, o viršūnė
b ū tų p alaikom a, p ati nieko nep alaikyd am a. Priešingai, viena
vienintelė m intis, kad ir kokia ji bū tų talpi, p rivalo išlaikyti
tobuliausią vieningum ą. K ad galėtum e ją perteik ti, vis dėlto
leistina išskaidyti ją į dalis, tačiau šitų d alių ryšys turėtų

19
 A. S c h o p e n h a u e r

bū ti o rganiškas, t.y. toks, kad kiekviena dalis apim tų visum ą

tokiu p at m astu, kokiu p ati bū tų apim am a visum os, kad
nė viena nebū tų nei pirm a, nei paskutinė, kad visa m intis
kiekvienos dalies dėka taptų vis aiškesnė ir n et p ati m ažiausia
dalis n egalėtų bū ti visišk ai suprasta, prieš tai n esu pratus
visum os. Tu o tarpu knyga p rivalo turėti pirm ą ir p askutinę
eilutę ir tod ėl visada yra labai nep an aši į o rganizm ą, nors
jo s turinys ir būtų į jį lab ai p anašu s; todėl tarp form os
ir tu rinio bus prieštaravim as.
Savaim e su prantam a, kad tokiom is aplinkybėm is tiem s,
kurie sm elkiasi į išdėstytąją m intį, belieka patarti šią knygą
perskaityti du kartus, o pirm ąjį kartą - ypač su didele kantrybe,
kurios galim a pasisem ti tik iš p alankau s įsitikinim o, kad
prad žia bev eik taip p at su ponuoja pabaigą, kaip p ab aiga -
prad žią, ir kiekviena ankstesn ė dalis bev eik taip p at su ­
ponuoja vėlesn ę, kaip pastaro ji ankstesnę. A š sakau „b ev eik ",
nes iš tikrųjų visai taip nėra, tačiau p ad aryta visa, kas
įm anom a, kad iš p rad žių bū tų išdėstyta tai, kas m ažiausiai
paaiškėja iš to, kas dėstom a vėliau ; ir apskritai d orai ir
sąžinin gai stengtasi p ad ary ti viską, kas m ak sim aliai p alen g ­
vintų su prantam u m ą ir u žtikrin tų aiškum ą. Tam tikru m astu
tai gal ir p avyktų, jeigu skaitytojas, skaityd am as šią knygą,
galvotų tik apie tai, kas p asakyta kiekvienoje konkrečioje
vietoje, b et negalvotų ir apie galim as iš to plau k ian čias
išvadas (o tai visai natū ralu ), dėl ko, be d augybės tikrai
esančių p rieštaravim ų d abarties ir, galim as d aiktas, paties
skaitytojo nuom onėm s, gali iškilti ir d aug kitų, išankstinių
ir įsivaizd u ojam ų, kurie su keltų aistringą n ep ritarim ą ten,
kur esam a tik pap rasčiau sio nesu pratim o; - tai, beje, su ­
v okiam a ju o blogiau , ju o su nkiau p asiek tas dėstym o aiš­
kum as ir išraiškos tikslum as, nors ir n ekeliantis abejonių
dėl tiesioginės pasakyto d alyko p rasm ės, tačiau kartu n e ­
leid žiantis parod y ti jo san ty k ių su visais kitais dalykais.
Tod ėl, kaip jau sakyta, p irm asis skaitym as reikalauja kan-

20
 P I R M OJ O L E I D I M O P R A T A R M Ė

Irybės, grind žiam os tikėjim u , kad skaitant antrąjį kartą daug

kas arba viskas pasirod ys v isai kitoje šviesoje. Beje, rim tai
siekiant visiško ar net lengvo su prantam u m o, kai dalykas
yra labai sunkus, galim a p ateisin ti tai, kad šen b ei ten
kartojam asi. Jau p ati organin ė, o ne grandininė visum os
sąranga vietom is vertė apie tą patį dalyką kalbėti du kartus.
Kaip tik tokia sąranga ir labai glaudus visų dalių ryšys
m an neleid o pad alyti knygos į skyrius ir parag rafu s (o
tai aš labai vertinu ), bet p rivertė m ane apsiriboti keturiom is
pagrindinėm is dalim is, tarsi ketu riais požiūrio į vieną m intį
taškais. Skaitant kiekvieną iš šių keturių knygų reikia ypač
saugotis, kad dėl neišven g iam o dėm esio d etalėm s nedingtų
iš akių pagrind inė m intis, k uriai jos priklauso, ir viso dėstym o
nuosekli sklaida. Toks bū tų pirm asis ir, panašiai kaip kiti,
neišvengiam as reikalavim as nep alankiam skaitytojui (nepa­
lankiam filosofo atžvilgiu , n es ju k pats skaitytojas yra
filosofas).
A ntrasis reikalavim as yra tas, kad prieš skaitant knygą
būtų perskaitytas jos įv ad as, nors jo ir nėra šioje knygoje;
jis pasirod ė prieš p enkeriu s m etus p avad inim u A pie ketveriopą
p akan kam o pagrindo dėsnio šaltinį. Filosofinis traktatas. N esu ­
sipažinus su šiuo įvadu ir propedeu tika visiškai neįm anom a
teisingai su prasti šio veikalo, ir m inėto traktato turinys čia
visur su ponu ojam as tokiu m astu, tarsi jis būtų išdėstytas
šiam e veikale. Beje, je i jis nebū tų pasirod ęs prieš keletą
m etų, aš jo nebū čiau p avertęs šio veikalo įvadu, bet įjungčiau
į pirm ąją knygą, kuri dabar, n ep ateikdam a to, kas pasakyta
m inėtam e traktate, vien dėl šios spragos p asižym i tam tikru
netobulum u, kurį būtina n u o lat kom pensuoti vis atsigręžiant
į aną traktatą. T ačiau m ano p asibjaurėjim as nurašinėti patį
save arba kruopščiai p erp asak oti kitais žod žiais tai, kas
kartą jau bu vo p asakyta p ak an kam ai aiškiai, toks didelis,
kad aš pasirinkau šį kelią, n et nep aisydam as to, kad dabar
galėčiau geriau išdėstyti ano traktato turinį, ypač tuo p o ­

21
 A. S c h o p e n h a u e r

žiūriu, kad iš jo p ašalinčiau kai kurias sąvokas, kylančias

iš m ano pernelyg d idelio tuom etinio su sižavėjim o K anto
filosofija, - tai kategorijos, išorinis ir vidinis ju tim as ir t.t.
Beje, ir ten tos sąvokos vartojam os tik todėl, kad aš iki
to laiko iš tiesų n ebu vau niekad a į jas įsigilinęs; tad jos
atlieka tik šalutin į vaidm enį ir visai nesisieja su p agrind iniu
d alyku , o dėl tos priežasties m inėtosios traktato vietos bus
ištaisytos savaim e, skaitytojo m intyse, jam su sipažin us su
šiuo v eikalu, tačiau tik tad a, jei iš m ano traktato bus visiškai
aišku , kas yra pagrind o princip as, ką jis reiškia, kur jis
g alioja, o kur ne; jeigu bus su p rasta, kad šis p rin cipas
neegzistu oja aukščiau visų daiktų ir kad visas p asau lis
neegzistu oja dėl jo ir kaip jo pad arinys, tarsi koks jo
k orolariju s; kad, p riešingai, jis yra ne daugiau n ei form a,
p er kurią p ažįstam as visada su bjekto sąlygotas b et kokios
rū šies objektas, kiek su bjektas yra pažįstantis individas: tik
tokiu atveju bus įm anom a su prasti čia pirm ąkart išbandytą
filosofavim o m etod iką, visišk ai skirtingą n u o v isų ankstesnių
filosofavim o m etodų.
Tik tas pats p asišlykštėjim as p ažo d žiu i n urašin ėti save
arba kitokiais, net blogesniais žod žiais antrą kartą p erp a­
sakoti tą p atį - po to, kai aš pats tai p apasakojau geriau, -
n ulėm ė dar vieną spragą pirm ojoje šio veikalo knygoje:
aš p raleid au visa tai, kas p asakyta m an o traktato A pie regėjimą
ir spalvas pirm ajam e skyriuje ir kas kitu atveju būtų p ažo d žiu i
p ateikta čia. T aigi čia tariam a, kad susipažinta su šituo
ankstyvuoju ned id eliu rašiniu.
P agaliau trečiasis skaitytoju i keliam as reikalavim as galėtų
b ū ti n et nutylėtas kaip savaim e su p rantam as: ju k tai ne
kas kita, kaip p ažin tis su p ačiu svarbiau siu , koks tik filosofijai
žin om as p er du tū kstantm ečius, ir tokiu artim u m um s
reiškiniu: aš turiu galvoje svarbiausius K anto veikalus. Jų
įtaką d vasiai žm ogau s, kuris ju os tikrai su pran ta, m ano
galva, išties galim a palyginti (o tai jau ir bu vo daryta)

22
 PIRMOJO LEIDIMO PRATARMĖ

su k ataraktos pašalinim o operacija aklajam ; ir jeigu p ra­

tęstum e šį palygin im ą, tada m an o tikslą reikėtų apibūd inti
šitaip: tiem s, kuriem s ši operacija buvo sėkm inga, aš norėjau
padovanoti akiniu s, kuriais naud otis toji operacija yra b ū ­
tiniausia sąlyga. Taigi, nors išeities tašku aš im u tai, ką
pad arė didysis K antas, tačiau bū tent rim tos jo kūrinių
stud ijos m an leido su rasti ju o se žym ių klaid ų , kurias aš
turėjau išskirti ir atm esti, kad, ap valęs nuo jų jo m okslą,
g alėčiau p asin au d o ti jo tiesa ir puikybe. T ačiau , kad savojo
dėstym o ncnu trau k inėčiau ir nesu painiočiau, d ažnai p o le­
m izuod am as su K antu, polem iką aš p erkėliau į specialų
Priedą. Ir k iek - kaip aišku iš to, kas pasak yta, - m ano
veikalas su ponu oja pažintį su Kanto filosofija, tiek jis rei­
kalauja pažinties ir su tuo priedu. Tod ėl šiuo požiū riu bū tų
patartina iš p rad žių perskaity ti priedą, ju o lab kad savo
turiniu jis g lau džiai siejasi bū ten t su pirm ąja šio veikalo
knyga. Kita vertu s, dėl p aties dalyko esm ės n ebu vo galim a
išvengti, kad ir pried e tai šen , tai ten n ebū tų n uorod ų į
p atį v eikalą. T ai reiškia tik tiek, kad ir Priedas, kaip ir
p agrin d inė veikalo dalis, turi bū ti perskaitytas du kartus.
T aigi K anto filosofija yra vienintelė, išsam ią p ažin tį su
kuria tiesiogiai suponuoja tai, kas čia dėstom a. T ačiau jeigu,
be to, skaitytojas kažkiek laiko pabuvojo d ar ir d ieviškojo
P latono m okykloje, tada jis bus juo geriau pasirengęs ir
im lesnis m ano žodžiam s. O jei jis patyrė išganingą Vedų
p oveikį, kurių prieinam um as, atvertas m u m s U panišad ų,
m ano p ožiū riu, yra did žiausias pranašu m as, kuriuo pasižym i
šis d ar jau n as, p alyginti su ankstesniuoju, šim tm etis -
k ad an gi esu linkęs m anyti, kad sanskrito literatū ros įtaka
bus ne m ažesnė, nei XV a. buvo graikiškosios literatūros
atg aiv in im as, - jei, sakau aš, skaitytojui bu vo atskleista
senovės ind ų išm intis ir jis p ag auliai ją p erėm ė, tada jis
pu ik iau siai p asiren gęs klau sytis, ką aš jam čia išdėsčiau.
Tokiu atveju visa tai jam n esk am bės n esu p ran tam ai ar net

23
 A. S c h o p e nh a u e r

p riešiškai, kaip kai kuriem s kitiem s; ju k , jeigu tai neskam bėtų

pernelyg išdidžiai, aš galėčiau pasak yti, kad kiekvieną iš
atskirų ir fragm entiškų posakių , su d arančių U panišadas,
galim a išvesti kaip m ano dėstom os m inties p ad arinį, bet
jokiu būdu n e atvirkščiai - šią m intį surasti jau ten.

Tačiau daugum a skaitytojų jau neteko kantrybės, ir jiem s

prasiveržia ilgai ir su nkiai g niaužtas p riekaištas: kaip aš
drįstu siūlyti p u blikai knygą, keldam as tokius reikalavim us
ir sąlygas, iš kurių p irm ieji du yra įžū lū s ir nekuklū s, ir
dar tokiu m etu, kai o rigin alių idėjų esam a tiek daug, kad
vien tik V okietijoje knygų leidyba k asm et jas pad aro p ri­
einam as visiem s; tai trys tū kstančiai turiningų, originalių
ir niekuo nep akeičiam ų veikalų , o kur dar nesu skaičiuojam i
period iniai žu rnalai ir n etgi kasdien p asirod antys laikraščiai;
tokiu m etu, kai nėm až n estokojam a labai originalių ir gilių
filosofų; kai n et p riešin gai, vien tik V okietijoje d abar jų
gyvena daugiau , nei p er keletą ankstesnių šim tm ečių? Kaipgi
su visu tuo su sid oroti, klausia p asip iktinęs skaitytojas, jei
kiekvienai knygai skaityti reikia taip rim tai ruoštis?
K adangi visai n ieko n eg aliu atsakyti į tokius priekaištus,
iš tokių skaitytojų m an belieka laukti tik tam tikro dėkingum o
už tai, kad ju os iš anksto p ersp ėjau n ep rarasti nė v aland os
sėd int prie knygos, kurios skaitym as negali bū ti vaisingas,
jei neįvykd yti m inėti reikalavim ai, ir kurios todėl geriausia
visai n eskaityti; be to, galim a d rąsiai lažintis, kad ji jiem s
apskritai nieko gero ned u os, kad, p riešin gai, ji visada bus
tik „paucorum h o m in u m " [ned au geliu i žm onių; H oraz:
Serm ones, I, 9; 44] ir to d ėl p rivalo ram iai ir kukliai laukti
to ned au gelio, kurių n eįp rastam m ąstym u i ji bus priim tina.
Juk n et n ep aisan t p asiren g im o ir pastangų , kurių ji reikalauja
iš skaitytojo, koks gi šviesu olis, gyvenantis m ūsų epochoje,
kai m okslas priartėjo p rie to nu o stabau s taško, kur p a­
rad oksas visišk ai su tam pa su m elu, g alėtų ištverti beveik

24
 P IR M O J O L E I D I M O P R A T A R M Ė

kiekvienam e pu slapyje su sid urdam as su m intim is, tiesiogiai

p rieštaraujančiom is tam , ką jis kartą ir visiem s laikam s
pripažino esant galutine tiesa? O be to, kaip nem aloniai
apviltas pasijus tas, kuris čia neras nė žodžio apie tai, ką
jis kaip tik ir turėjo tikėtis surasti, nes jo spekuliatyvinio
m ąstym o stilius sutam pa su vieno dar gyvo filosofo* m ąs­
tym o stilium i, o jis yra parašęs išties jau d in ančių knygų
ir turi tik vieną m ažą silpnybę: visa tai, ką jis išm oko ir
kam pritarė iki sulaukęs p enkiolikos m etų, jis laiko įgim tais
žm ogau s dvasios pam atiniais principais. K as galėtų visa
tai pakęsti? Todėl aš dar sykį patariu atidėti knygą į šalį.
Tačiau būgštauju, kad ir šitaip m an nep avyks išsisukti.
Skaitytojas, perskaitęs jį atstum iančią p ratarm ę, knygą pirko
už grynus pinigus, ir jis klausia, kas jam atlygins nuostolius?
M ano paskutinioji išeitis - prim inti, kad jis, n et n esk ai­
tyd am as knygos, gali ją panau doti ir kitiem s reikalam s.
Kaip ir daugelis kitų, ji gali užpildyti tuščią vietą jo
bibliotekoje, kur, dailiai įrišta, ji, be abejonės, gražiai atrodys.
A rba jis gali ją padėti ant savo m okslingos drau gės tualetinio
ar arbatinio stalelio. A rba pagaliau - o tai visų geriausia,
ir aš jam tai patariu ypač p rim ygtinai - jis gali parašy ti
jos recenziją.

O dabar, leidęs sau pajuokauti, - o šitam e perd ėm

d vip rasm iškam e gyvenim e paju okavim u i vargu ar gali būti
p er rim tas ben t vienas puslapis - su gilia rim tim i atiduodu
savo knygą pasau liui, tikėd am asis, kad anksčiau ar vėliau
ji p asieks tuos, kuriem s ji ir tegalėjo bū ti skirta; ir aš
nuolankiai priim u tai, kad ir ją ištiks v isišk ai toks pats
likim as, kuris kiekvienam e pažinim e, o ypač p ačiam e sv ar­
biausiam e, visada tekdavo tiesai: ja i lem tas tik trum pas
pergalės trium fas tarp dviejų ilgų laiko atkarpų , kai ji
atm etam a kaip parad oksas ir kai ji ignoruojam a kaip tri-

* Friedrichas H einrichas Jacobi

25
 A. S c h o p e nh a u e r

vialybė. O jos pradininką pap rastai ištinka p irm oji jos lem tis.
T ačiau gyvenim as trum pas, o tiesa veikia toli ir gyvena
ilgai: bylokim e tiesą.

Parašyta Dresdene. 1818 m. rugpjūtis.

 A N T R O JO L E ID IM O PRA TA RM Ė

N e am žinin kam s, ne tėvynainiam s - žm onijai p erd uod u

savąjį d abar jau užbaigtą kūrinį, tikėdam asis, kad jis n ebu s
jai bev ertis, nors jis - o tokia yra visų gerų dalykų lem tis -
bus pripažintas tik ilgainiui. K ad angi tik žm onijai, o ne
trum paam žei, savo laikinos iliuzijos u žvald ytai kartai m ano
protas b ev eik prieš m ano valią p er ilgą gyvenim ą galėjo
atkakliai tęsti savo darbą. N et ilgalaikė palanku m o m ano
kūriniui stoka negalėjo p riversti m anęs suabejoti jo v erte,
nes aš n u o lat m ačiau, kaip buvo visuotinai žavim asi ir
gerbiam a tai, kas m elaginga, prasta, galiausiai n et absurdiška
ir bep rasm iška*; ir aš galvojau, kad jei tų, kurie sugeba
atp ažinti tai, kas tikra ir teisinga, nebūtų tiek m ažai, jo g
galim a ištisus d vid ešim t m etų jų veltu i ieškoti, tai ir tų,
kurie sugeba kurti tai, kas tikra ir teisinga, n ebū tų tiek
n edaug, kad jų kūriniai vėliau galėtų sudaryti išim tį iš
žem iškųjų dalykų bergžd u m o; kitaip bū tų prarasta g aivinanti
viltis, nukreipta į palikuonis, taip reikalinga pasiguosti tam ,
kuris iškėlė sau didį tikslą. Tas, kuris rim tai im asi ir
įgyvendina d alyką, n ed u odantį m edžiaginės naudos, n eg ali
tikėtis am žininkų palankum o. Tačiau jis d aug kur pastebės,
kad tariam ai rim ti dalykai p asau lyje n u gali ir tam pa aktualūs;
ir tai visai natūralu. Ju k ir paties rim to dalyko turi bū ti
im am asi d ėl jo paties; kitaip jis negali nusisekti, nes kiekvienas

* Regelio filosofija

27
 A. S c h o p e n h a u e r

pašalinis ketinim as pavojingas m inčiai. Štai kodėl, kaip

nuolat liudija literatū ros istorija, k iekvienas vertingas da­
lykas, kad bū tų prip ažintas, reikalavo daug laiko, y p ač jei
jis buvo pam okantis, o ne pram oginis; o tuo tarpu klestėjo
m elas. Ju k sunku, jeig u tai iš viso įm anom a, tikrą dalyką
susieti su dalyko regim ybe. Kaip tik toks yra m ū siškio stokos
ir poreikių pasau lio prakeikim as: visa turi jiem s tarn auti
ir v ergau ti; kaip tik todėl jis ir nesu ku rtas taip, kad taurūs
ir aukšti siekiai, tokie kaip šviesos ir tiesos siekis, galėtų
jam e n etrikd om ai vešėti ir egzistuoti dėl jų pačių. Ir netgi
jei kada nors toks siekis įsigalėtų ir šitaip rastųsi jo suvokim as,
tuojau pat m ed žiaginiai interesai, asm eniniai tikslai ir jį
palenktų sau, kad pad arytų savo įrankiu ar kauke. Štai
kodėl po to, kai K antas v ėl grąžino pag arbą filosofijai, net
ir ji netrukus tapo tikslų - valstybinių iš viršaus, asm eninių
iš apačios - įrankiu; tiksliau tarus, ne ji p ati, o jos antrininkė,
laikom a ja pačia. Ir tai net neturi m ūsų stebinti, nes
n eįtikėtinai didelė žm onių d augum a savo p rigim tim i visišk ai
nesugeba siekti jokių kitų, išskyrus m edžiaginiu s, tikslų ir
nepajėgia kitų tikslų suvokti. Todėl vien tik tiesos siekis
yra pernelyg didelis ir ekscentriškas, kad būtų galim a laukti,
jog visi, jog daugum a, jog net kai kurie nu o šird žiai jam
atsidėtų. O je i k artais (kaip, p av y zd žiu i, dabar V okietijoje)
pastebim as filosofijai skirtas ryšku s veiklum as, v isuotinis
aktyvum as, rašym as ir kalbėjim as, galim a drąsiai tarti, kad
tikrasis tokio ju d ėjim o p rim um m obile, paslėptoji spyruoklė,
nep aisant visų iškilm ingų fizion om ijų ir p atikin im ų , yra
realūs, o ne idealūs tikslai, kad paisom a asm en in ių , tar­
nybinių, bažnytinių, valstybin ių , trum pai tarus, m edžiaginių
interesų, kad galiau siai tik p artin iai tikslai taip sm arkiai
skrebina d augybę tariam ų išm inčių plunksnų ir kad šitų
triu kšm adarių k elrod ė žvaigžd ė yra kėslai, o ne m intys -
ir, žinom a, kad apie tiesą čia galvojam a m ažiau siai. Ji neranda
jo k ių šalininkų; priešin gai, šitoje filosofin ėje grūstyje ji .gali

28
 ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ

oiti savo keliu taip pat ram iai ir nep astebim ai, kaip ir paties
tam siausio, d ogm atiškiau sio bažnytinio tikėjim o apim to šim t­
m ečio žiem os naktyje, kada ji kaip koks slaptas m okslas
p erduodam a tik ned au geliui adeptų ar iš viso patikim a
tik p ergam entu i. Aš n et ryžčiau si pasakyti, kad jokia epocha
n egali būti nep alankesn ė filosofijai, kaip toji, kai ja niekingai
p iktn au d žiau jam a, p averčian t ją valstybės įrankiu, o kita
vertus, - pasipelnym o priem one. O gal tikim a, kad esant
tokiem s siekiam s ir tokiam sam brū zd žiu i, tarp kitko p a­
sirodys ir tiesa, nors ir visai n elauktai? B et tiesa - ne kekšė,
p u olanti ant kaklo tiem s, kurie jos negeid žia; p riešingai -
ji tokia išranki gražuolė, kad n et tas, kuris jai aukoja viską,
dar negali bū ti tikras sulau ksiąs jos palankum o.
Ir kai v yriau sybės filosofiją pad aro savo valstybinių tikslų
priem one, m okslininkai savo ruožtu filosofijos profesūroje
m ato am atą, kuris, kaip ir bet koks kitas, žm ogu i duoda
duonos kąsnį: todėl jie ir siekia jos, laid uod am i savo p a­
tikim um ą, t.y. savo ketinim ą tarnauti m inėtiem s tikslam s.
Ir jie laikosi žodžio: ne tiesa, ne aiškum as, ne Platonas,
ne A ristotelis, o tie tikslai, kuriem s tarnauti jie pasam dyti,
yra jų kelrod ė žvaigždė ir nedelsiant tam pa tiesos, vertės,
garbės ir jų priešingybės kriterijais. Todėl tai, kas neatitinka
tų tikslų, nors tai būtų svarbiausia ir išskirtiniausia jų
specialybėje, yra arba pasm erkiam a, arba, jei tai atrodo
rizikinga, nuslopinam a vieningu ignoravim u. Tik pažvelkite,
kaip vieningai ir uoliai jie sm erkia panteizm ą: negi koks
m ulkis p atikės, kad visa tai kyla iš įsitikinim o? Ir apskritai,
kaipgi filosofija, nužem inta iki am ato duonai p eln yti, gali
n eišsigim ti į sofistiką? Kaip tik todėl, kad tai neišvengiam a,
o taisyklė „K ieno duoną valgau , to ir dūd elę p u čiu " jau
nuo seno yra visagalė, u ždarbis iš filosofijos senovėje b u ­
vo laikom as sofisto požym iu. Tačiau prie to prisideda dar
ir tai, kad, kadangi šiam e pasau lyje visu r tenka susidurti
su vidu tinybe, pasirengusia paslaugom s ir nup erkam a už

29
 A. S c h o p e nh a u e r

pinigus, ir šioje srityje tenka su ja taikstytis. Štai kodėl

visuose vokiečių u niversitetu ose m es ir m atom e m ielą v i­
dutinybę, kuri savo p riem onėm is, ir dar vad o vau d am asi
p rim estu m atu bei p rim estu tikslu, iš visų jėg ų stengiasi
sukurti d ar neegzistu ojančią filosofiją, - tai reginys, tyčiotis
iš kurio bū tų b ev eik žiauru.
Ir štai tuo m etu, kai filosofija jau n u o seno b u v o priversta
bū ti tik priem on e, viena v ertu s , viešiesiem s, o kita v ertu s, -
asm eniniam s tikslam s, aš, viso to n ep aisydam as, daugiau
nei trisd ešim t m etų buvau ištikim as savo m inties tėkm ei, -
taip p at tik todėl, kad privalėjau tai daryti, nes kitaip
negalėjau elgtis dėl kažkokio in stinktyvaus potrau k io, kuris
buvo p arem tas įsitikinim u, kad tas, kuris m ąstė tiesą ir
nu šv ietė tai, kas paslėp ta, kada nors bus kažkaip su prastas
kitos m ąstančios dvasios, bus jai artim as, ją džiu gins ir
paguos; kaip tik tokiam žm ogu i kalbam a, kaip kad į m us
p an ašū s kalbėjo m u m s ir todėl tapo m ūsų p ag u od a šioje
gyvenim o dykum oje. Tuo tarpu savo reikalą atliekam e dėl
jo p aties ir p atiem s sau. T ačiau filosofiniuose apm ąstym u ose
nuostabiau sia, kad bū tent tik tai, ką kiekvienas apm ąstė
ir ištyrė vien sau, vėliau prav erčia ir kitiem s, o ne tai,
kas jau iš p at p rad žių buvo skirta kitiem s. Pirm iausia tai
atp ažįstam a iš besąlygiško sąžinin gu m o požym io: ju k m es
nesisten giam e apgauti p ačių savęs ir patiem s sau ned o-
van o jam e tuščių riešu tų , todėl išnyksta b et kokia sofistika
ir b et koks tu ščiažod žiavim as, o kiekviena parašyta p astraipa
tuojau pat atlygina už pastan gas, reikalingas jai perskaityti.
Štai kod ėl m ano raštai p ažen klin ti tokiu ryškiu sąžiningu m o
ir n uošird um o an tsp aud u , ir jau v ien tuo jie ryškiai skiriasi
n uo trijų žym ių jų pokantiškojo perio d o sofistų; m an visada
b ū dinga refleksijos, t.y. p ro tin g o apm ąstym o ir sąžiningo
išdėstym o pozicija ir visai n ebū d in ga įkvėpim o, vad in am o
in telektu aline žiūra arba absoliu čiu oju m ąstym u, o tiksliai
įv ard iju s, tu ščiažod žiav im o ir šarlatanizm o, pozicija. Tad,

30
 A N T R O J O L E I D I M O P R A T A R M Ė

triū sdam as tokia dvasia ir n uolat regėdam as, kaip m elas

ir blogybė visuotinai pripažįstam i, o tuščiažod žiavim as* ir
šarlatan izm as ** labiau siai gerbiam i, aš jau seniai nebesitikiu
savo am žinin kų pritarim o. N eįm anom a, kad toji m ano
am žininkų visuom en ė, kuri jau dvid ešim t m etų kaip d i­
džiausią filosofą aukštino kažkokį H egelį, tą dvasios ka-
libaną, ir au kštino taip rėksm ingai, kad aidas skam bėjo visoje
E uropoje, - neįm anom a, kad ji priverstų trokšti jos pritarim o
tą, kuris visa tai m atė. Ji jau nebetu ri šlovės vainikų, kuriuos
galėtų dalyti; jos pagyros sukekšėjusios, o jos priekaištai
n ieko n ebereiškia. Kad aš kalbu nuošird žiai, m atyti iš to,
kad, jeigu aš nors k iek bū čiau siekęs savo am žininkų
p alan ku m o, aš bū čiau tu rėjęs išbraukti dvid ešim tį vietų,
kurios visišk ai p rieštarauja jų pažiūrom s, o iš d alies turėtų
bū ti jiem s n et įžeidžiančios. Tačiau iš savo pu sės aš laikyčiau
nu sižen g im u dėl šio palanku m o paaukoti bent vieną sk ie­
m enį. M ano kelrod ė žvaigžd ė buvo vien tik tiesa: jos
ieškod am as, aš galėjau pirm iau sia siekti tik savo paties
p ritarim o; aš visiškai n u sisu kau nuo am žiaus, kuris visų
au kščiau sių dvasios siekių atžvilgiu visai nusm uko, ir nuo
(be kelių išim čių) d em oralizu otos nacionalinės literatūros,
kurioje m enas prakilniu s žod žiu s sieti su niekšiška galvosena
pasiekė viršūnę. Žinom a, trūkum ų ir silpnybių, n eišven ­
g iam ai bū d in gų m ano, kaip ir kiekvieno kito, prigim čiai,
aš niekad a negaliu nu sikratyti; tačiau aš jų negausinsiu,
n ed orai p risitaikyd am as p rie aplinkybių.
O dėl šio antrojo leid im o, pirm iausia aš džiaugiuosi, kad
po d vid ešim ties m etų m an nieko nereikia atsisakyti, tad
m ano pagrin d in iai įsitikinim ai, bent jau m an pačiam , visiškai
pasitvirtino. Pakeitim ai pirm ajam e tom e, kuris ir apim a visą
p irm ojo leid im o tekstą, nieku r neliečia esm inių dalykų, o
p alyti tik šalutinius, tačiau dažniausiai tai yra trum pi, tai

* Fichte ir Schellingas
** H ėgelis

31
 A. S c h o p e n h a u e r

šen , tai ten įterp ti p a a iš k in im a i. T ik K a n to filo so fijo s k ritik a

b u v o g e ro k a i p a ta is y ta ir į ją įte rp ti išs a m ū s p rie d a i, n es
b u v o n e įm a n o m a jų su rin k ti į v ie n ą p a p ild o m ą k n y g ą , k a ip
aš p a d a ria u a n tra ja m e to m e k ie k v ie n a i iš k e tu rių k n y g ų ,
k u rio se išd ė s ty ta s m a n o p a tie s m o k y m a s. Š io m s k n y g o m s
aš p a s irin k a u to k ią p a p ild y m o ir p a ta is y m o fo rm ą to d ė l,
k ad , n u o jų p a ra š y m o p ra ė ju s d v id e š im t p e n k e rie m s m e ta m s ,
m a n o d ė s ty m o b ū d a s ir to n a s taip p a s te b im a i p a k ito , jo g
b ū tų n e p a to g u su sie ti į v ie n ą v is u m ą a n tro jo to m o tu rin į
su p irm o jo tu rin iu , n e s taip p a d a riu s n u k e n tė tų ab u . Š tai
k o d ė l a b u v e ik a lu s a š le id ž iu a ts k ira i, ir sa v o a n k s te s n ia ja m e
te k ste n ie k o n e p a k e ič ia u n e tg i ten, k u r d a b a r p a s isa k y č ia u
v is a i k ita ip ; ju k aš v e n g ia u p rie k a b ia se n a tv iš k a k ritik a
s u g a d in ti s a v o ja u n y s tė s m e tų d a rb ą . K a s šiu o a tž v ilg iu
tu rė tų b ū ti p a ta is y ta , s a v a im e a ts id u rs sa v o v ie to je s k a ity to jo
d v a s io je a n tro jo to m o d ėk a . A b u to m a i tik rą ja to ž o d ž io
p ra s m e p a p ild o v ie n a s kitą d ėl to, k a d v ie n a s ž m o g a u s
a m ž iu s in te le k tu a lin iu p o ž iū riu p a p ild o k itą ; ta d s u p r a n ­
ta m a , k ad k ie k v ie n a s to m a s a p im a ta i, k o n e s a m a k ita m e ,
b e t s u p r a n ta m a ir tai, k a d v ie n o p ra n a š u m a i s u d a ro tai,
ko trū k sta k ita m . T o d ė l p irm o ji m a n o k ū rin io p u sė p a ly g in ti
su k ita tu ri tų p ra n a š u m ų , k u rie k y la iš ja u n y s tė s k a ršč io
ir p irm o s io s k o n c e p c ijo s e n e rg ijo s , o , p rie šin g a i, a n tro ji p u sė
p ra n o k s ta p irm ą ją ta m in tie s b ra n d a ir to b u la jo s s k la id a ,
k u ri b ū d in g a tik ilg o g y v e n im o ir triū s o v a is ia m s. Ju k k ai
tik aš b u v a u p a jė g u s p irm ą k a rt a p im ti sv a rb ia u s ią sa v o
sis te m o s m in tį, ją a p m ą s ty ti p a g a l k e tu ris jo s a ts iša k o jim u s ,
su g rįž ti p rie jų v ie n in g ų išta k ų ir p o to a išk ia i įsiv a iz d u o ti
v is u m ą , ta d a a š d a r n e s u g e b ė ja u a p d o ro ti v is ų siste m o s
d a lių taip to b u la i, fu n d a m e n ta lia i ir išsa m ia i, k a ip tai
įm a n o m a tik m ą s ta n t a p ie ją d a u g e lį m e tų ; tai re ik a lin g a ,
k ad iš b a n d y tu m ir išs ia iš k in tu m ją , a ts iž v e lg d a m a s j g a u sy b ę
fa k tų , p a g rįs tu m ją p a č ia is įv a iria u s ia is įro d y m a is, ry šk ia i
ją n u šv ie s tu m iš v isų p u sių , ja i d rą sia i p rie šin tu m k itu s

32
 A N T R OJ O L E I D I M O P R A T A R M Ė

p o žiū rio taškus, kruopščiai išskirtu m ir tvarkingai išdėstytum

įvairiopą m edžiagą. Tod ėl, nors skaitytojui, b e abejonės,
būtų m aloniau m ano kūrinį m atyti vientisą, o n e sudarytą
iš dviejų dalių, kurias sk aitant reikia sieti, tegul jis turi
galvoje, jog tam būtų reikalinga, kad aš per vien ą gyvenim o
tarpsnį bū čiau turėjęs pad ary ti tai, kas įm anom a pad aryti
tik p er du, nes tam e p ačiam e gyvenim o tarpsnyje būčiau
turėjęs pasižym ėti tom is savybėm is, kurias gam ta paskirstė
d viem , visai skirtingiem s. Tod ėl būtinybę m ano kūrinį
skirstyti į dvi viena kitą pap ild an čias dalis galim a palyginti
su tokia būtinybe: kadangi achrom atinio objektyvo n eįm a­
nom a p agam inti iš vieno gabalo, jį tenka su dėti iš išgaubto
stiklo, flintglaso, ir įgaubto stiklo, kronglaso, ir tik jų vieningu
veikim u pasiekiam as tikslas. Tačiau , kita vertus, nepatogum ą
iškart naud otis dviem tom ais skaitytojui kažkiek kom p ensu os
įvairovė ir poilsis, kylantis iš to, kad tas pats dalykas
apm ąstom as to paties p roto, ta pačia dvasia, tačiau labai
skirtingu m etu. T ačiau tam , kuris dar n esu sip ažin ęs su m ano
filosofija, būtų labai naudinga iš prad žių p erskaityti pirm ąjį
tomą nesikreip ian t į papild ym us ir jais pasin au d oti tik
sk aitant antrąjį sykį: kitaip bus sunku suvokti sistem ą kaip
v isum ą, t.y. taip, kaip ji išdėstyta tik pirm ajam e tom e. Tuo
tarpu an trajam e išsam iai p agrin džiam os ir detaliai išvys­
tom os p askiros svarbiausios m intys. Net jei kas ir nesiryš
antrą kartą perskaityti pirm ąjį tomą, padarys g eriau, jei
antrąjį tom ą perskaitys po pirm ojo ir skaitys jį kaip sa ­
varankišką veikalą, skyrių po skyriaus; žinom a, šitie skyriai
nėra susiję labai glau džiai, tačiau spragas visiškai užpildys
p irm ojo tom o - jei jis buvo gerai suprastas - prisim inim as;
b e to, sk aitytojas visur ras nuorod as į atitinkam as vietas
pirm ajam e tom e, kuriam e aš, turėdam as tai galvoje, skirsnius,
pirm ajam e leidim e pažym ėtus tik skiriam osiom is linijom is,
antrajam e tom e p ažym ėjau skaičiais, kaip paragrafus.
Jau p irm ojo leidim o pratarm ėje aš m inėjau, kad m ano

A ssr,
 A. S c h o p e nh a u e r

filosofija rem iasi kantiškąja ir todėl reikalauja nuod u gnau s

p astarosios p ažinim o - tai pakartoju ir čia. Ju k kiekvienam e
prote, kuris ją suvokė, K anto filosofija sukelia tokį dideli
p am atinį p asikeitim ą, kad jį galim a laikyti d vasiniu atg i­
m im u. T ik ši filosofija įstengia iš tikrųjų įv eikti intelektui
įgim tą ir iš jo p irm ap rad ės esm ės kylantį realizm ą,t.y. pasiekti
tai, ko nep avyko pad aryti nei B erk eley 'u i, nei M alebran-
che'u i, nes jie liko pernelyg su kau styti abstrakcijų; tuo tarpu
K antas įsigilina į detales ir daro tai tokiu būdu, kad n ieku o
neseka ir nieko nep am ėgd žioja; jis daro d vasiai visiškai
ypatingą, galim a tarti, tiesioginį poveikį, dėl kurio dvasia
patiria gilų nusivylim ą ir nuo to laiko prad eda regėti visus
daiktus kitaip. Tačiau tik tai p atyru si, dvasia tam pa im li
p ozityvesn iem s aiškinim am s, kuriuos galiu pateikti aš pats.
Ir priešingai, kas n eįv ald ė Kanto filosofijos, tas, kad ir kuo
jis užsiim tų , lieka tarsi nekaltybės bū senoje, t.y. tam e n a­
tūraliam e ir k ūd ikiškam e realizm e, kuris m um s yra p ri­
gim tinis ir kuris žm ogų d aro tinkam ą viskam , kas įm anom a, -
tik ne filosofijai. Todėl toks žm ogus pirm ojo atžvilgiu yra
tas pat, kas n ep ilnam etis suaugusiojo atžvilgiu. K ad ši tiesa
mūsų d ienom is skam ba kaip parad oksas - o tai nebūtų
įm anom a per p irm us trisdešim t m etų po G rynojo proto
kritikos p asirod ym o, - aiškintina tuo, kad nuo to laiko
subrendo karta, iš tikrųjų n esu sip ažinu si su K anto filosofija,
nes tam nep akanka p aviršutiniško, nek an trau s skaitym o arba
perp asakojim ų ; o tai savo ruožtu atsitinka todėl, kad dėl
p rasto v ad o vavim o ši karta iššvaistė savo laiką, studijuodam a
lėkštų, tad n etu rin čių pašau kim o protų ar n et tu ščiažod žiau ­
jančių sofistų , kurie bu vo neatsakingai liaup sin am i, sukurtas
filosofem as. Iš čia pam atinių sąvokų painiava ir apskritai
tas n enu sakom as gru bu m as ir nerangu m as, kuris kyšote
kyšo iš po d irbtinu m o bei pretenzingum o apvalkalo, d en ­
giančio šitaip išauklėtos kartos filosofinius band ym us. Tačiau
beviltiškai klysta tas, kuris įsivaizdu oja, kad K anto filosofiją

34
 ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ

įm anom a su prasti iš jos perpasakojim ų. Priešingai, aš p ri­

valau rim tai patarti vengti tokių p erpasakojim ų, ypač n au ­
jausių; kaip tik p astaraisiais m etais hėgelininkų rašiniuose
man teko susid urti su tokiais Kanto filosofijos perpasako­
jim ais, kurie iš tikrųjų prim ena pasakas. O be to, kaip protai,
jau an kstyvoje jau n ystėje iškreip ti ir sugadinti hėgelizm o
bep rasm ybės, įstengtų su p rasti giliam intiškus Kanto tyri­
nėjim us? Jie anksti įprato tu ščiausius šnekalu s laikyti fi­
losofinėm is m intim is, skurd žiausius sofizm u s - įžvalgum u
ir lėkštą postringavim ą - d ialektika; jų galvas sugadino
absu rd iškiau si žodžių d eriniai, į kuriuos p rotas, bergžd žiai
kankindam asis, stengiasi įd ėti kokią nors prasm ę. Jiem s
nereikalinga proto kritika, jiem s nereikalinga filosofija; jiem s
reikalinga „m edicina m e n tis" [vaistai dvasiai], pirm iausia
kaip švarinanti p riem onė, ben t jau „un petit cours de
sen sco m m u n o log ie" [ned id elis sveiko proto kursas], ir tik
tada būtų galim a rhatyti, ar jie d ar gali kalbėti apie filosofiją.
T aigi Kanto m okslo bergžd žiai ieškotum e kur nors kitur,
išskyrus p aties Kanto veikalus; o tie veikalai be išlygų
pam okom i netgi ten, kur jis klysta, netgi ten, kur jis neteisus.
Dėl jo o rigin alum o jam au kščiausiu m astu tinka tai, kas
iš esm ės tinka visiem s tikriem s filosofam s: juos galim a
suprasti tik iš jų pačių veikalų, o ne iš svetim ų perpasakojim ų.
Ju k d id žiųjų protų m intys negali pakęsti filtravim o per
vidutinę galvą. G im usios už plačių, aukštų, nuostabiai
su form u otų kaktų, po kuriom is švyti sp indinčios akys, jos
praranda b et kokią jėgą ir b et kokią g yvastį ir nebeatpažįsta
pačių savęs, kai tik perkeliam os į ankštą būstą, po žem u
siaurų, su spaustų, storasienių kiaušų stogu, iš po kurio laksto
buki į asm eniniu s tikslus nukreipti žvilgsniai. G alim a net
pasakyti, kad tokios galvos panašios į kreivus veidrodžius,
kuriuose viskas iškrypsta, su sidarko, praranda grožio d am ą
ir virsta terle. Filosofines m intis galim a pažinti tik tiesiogiai
iš jų kūrėjų ; todėl tie, kurie jaučia pašaukim ą filosofijai,

35
 A. S c h o p e nh a u e r

privalo lankyti jos nem irtingu s m okytojus tylioje jų kūrinių

šventykloje. K iekvieno tokio tikro filosofo p arašyti sv ar­
biau sieji skyriai šim tąk art geriau su pažindins su jų m okslu,
negu su n kiasvoriai ir iškreipti p erpasakojim ai, p arašy ti vi­
dutinybių, kurios d ažniau siai dar esti giliai įklim pu sios į
tuo m etu m ad ingą filosofiją arba į savąsias sen tim en talias
iliuzijas. Tačiau negali nesistebėti, kaip ryžtingai publika
pirm iau sia griebiasi tokių perpasakojim ų iš antrų rankų!
A trodo, kad čia iš tikrųjų veikia toji pasirinktinė gim inystė,
dėl kurios lėkštą natūrą traukia į ją panaši, ir todėl netgi
tai, kas p asakyta did žio proto, tokia natūra linkusi išgirsti
iš p anašios į ją. G albū t tai nulem ta to paties prin cipo, kuriuo
g rind žiam a abipusio apm okym o sistem a, kai v aiku s g eriau ­
siai išm oko jų bend raam žiai.

D abar d ar vienas žodis filosofijos profesoriam s. įžv alg u ­

m as, teisingas ir su btilu s taktas, su kuriuo jie, p asirod žius
m ano filosofijai, tuojau p at suvokė, kad ji v isiškai skiriasi
nuo jų siekių, kad, paprastai p asakiu s, ji n et pavojinga,
kad ji yra kažkas, kas neatitinka jų skonio; p atikim a ir
protinga politika, kuri padėjo jiem s tuojau pat surasti
vienin telį teisingą būdą veikti prieš ją, visiškas v ieningum as,
su kuriuo jie tos politikos laikėsi; p agaliau atkaklu m as, su
kuriuo jie liko jai ištikim i - visa tai jau iš p at pradžių
n egalėjo m anęs nestebinti. Šitoks veikim o būdas (kuris, tarp
kitko, p asižym i tuo, kad lengviau įgyven d in am as), kaip
žin om a, p asireiškia visišku ignoravim u ir kartu -įs la p tin im u ;
piktu G oethe's pasak ym u , iš tikrųjų tai yra to, kas svarbu
ir reikšm inga, nuslėp im as. Šios nepastebim os priem onės
v eiksm in g u m as su stip rinam as tuo koribantų triukšm u, su
kuriuo švenčiam as vien m in čių d vasios kūdikių gim im as ir
kuris p riverčia p u bliką atkreipti dėm esį į tai, su kokia
iškilm inga m ina ta proga jie sveikina vienas kitą. K as galėtų
n eigti tokios taktikos tikslingum ą? Ju k nep aneigsi principo:

36
 A N T R O J O L E I D I M O P R A T A R M Ė

Įu m uim vivere, d einde p h ilosophari [pirm iausia gyventi,

j u i to filosofuoti]. Šitie po n ai nori gyventi, ir gyventi būtent
p, filosofijos: prie jo s jie p ririšti kartu su savo žm onom is
h vaikais ir, nep aisy d am i Petrarcos „povera e nuda vai,
h losofia" [nuskurusi ir nuoga tu vaikštinėji, filosofija (I,
•.nnetto 7, 10)], yra pasiryžę ja i atsiduoti. O m ano filosofija
visai nepritaikyta tam , kad galėtum iš jos pragyventi. Jai
trūksta jau pirm ųjų rekvizitų, reikalingų gerai apm okam ai
akadem in ei filosofijai; pirm iau sia joje visai nesam a speku ­
liatyvinės teologijos, kuri b ū ten t - priešingai nepakenčiam am
Kantui su jo proto kritika - turi bū ti p agrind inė b et kokios
liiosofijos tem a, nors filosofijai tokiu bū du prim etam as
uždavinys n u o lat kalbėti apie tai, apie ką ji visiškai n ieko
negali žinoti. Be to, m anoji filosofija netgi nepripažįsta
iilosofijos profesorių taip gud riai išgalvotos ir tapusios jiem s
būtinos pasak ėlės apie betarp iškai ir absoliučiai pažįstantį,
stebintį arba im lų jį protą, kurį p akanka iš p at pradžių
prim esti skaitytojam s, kad jau po to kuo patogiau siai, lyg
ketvertu arklių, įvažiu otum į sritį, esančią anapus bet kokio
galim o p atyrim o; sritį, į kurią K antas visiškai ir visiem s
laikam s u ždarė kelią m ūsiškiam p ažin im u i ir kur galim a
rasti tiesiogiai apreikštas ir kuo gražiau siai parengtas šiuo­
laikinės ju d aizu o to s, optim istinės krikščionybės pam atines
dogm as. K am galų gale rūpi m anoji, visų šių esm inių
rekvizitų netu rinti, drąsi ir alkana, svajinga filosofija, kurios
poliarinė žvaigžd ė yra v ien tik tiesa, - apnuoginta, n e­
atlyginam a, nep ataikau janti, d ažnai persekiojam a tiesa, -
ir kuri, nesižvalgyd am a n ei į dešinę, nei į kairę, tiesiai
žengia į ją; kuriam galui ja turi rūpintis toji alm a m ater,
geroji, m aitinanti u niversitetų filosofija, kuri, prislėgta šim tų
kėslų ir tū kstančių slaptų siekių, ap d airiai laviruoja savo
keliu, visad a turėdam a prieš akis D ievo baim ę, m inisterijos
valią, v alstybinės bažny čios nuostatu s, leidėjo kaprizus,
studentų pritarim ą, kolegų p alanku m ą, dienos politiką,

37
 A.Schopenhauer

m om entinę pu blikos nuotaiką ir d ar veln iaižin ką? A rba

ką bend ro turi m ano tylus, rim tas tiesos ieškojim as su šaižiais
scholastiniais vaidais tarp katedrų ir suolų, kurių paslėptos
spyruoklės visada yra asm eniniai tikslai? P riešin g ai, šitie
du filosofijos tipai iš esm ės skirtingi. T o d ėl su m anim i
neįm anom as joks kom p rom isas ir jokia d rau gy stė, ir niekas
negali iš m anęs nieko tikėtis, išskyrus tą, kuris ieško vien
tiesos; v ad in asi, iš m anęs n eg ali nieko tikėtis jokia šiand ieninė
filosofinė partija, nes visos jos siekia savo tikslų; o aš galiu
p asiūlyti tik grynas įžvalgas, kurios netinka nė vien am iš
jų, nes jos sukurtos kaip tik visai n e p ag al jų pavyzdį.
O tam , kad m anoji filosofija taptų tinkam a k ated rai, iš
prad žių turėtų ateiti visai kiti laikai. Išties bū tų g ražu, jei
filosofija, iš kurios neįm anom a pragyventi, išeitų į viešum ą
ir šviesą ir nusipelnytų visu otinės pagarbos! Žinom a, to
reikėtų saugotis, ir visi kaip v ien as turėtų k ovoti prieš tai.
T ačiau ginčyti ir nuneigti žym iai su nkiau; jau v ien todėl
tai yra abejotina p riem onė, kad ji pritrau kia pu b likos dėm esį,
o m ano knygų skaitym as g alėtų su gad in ti jos m ėgavim ąsi
filosofijos profesorių gam iniais. Ju k kas p arag av o rim tų
dalykų, tam juokelis, ypač nu obod okas, jau nebepatiks. Štai
kod ėl taip vieningai taikom a nutylėjim o sistem a yra v ie­
n intelė teisinga, ir aš galiu tik patarti jos laikytis ir toliau,
kol tai įm anom a, kol iš ig noravim o n eatsiras ignorancija:
tada kaip tik bus laikas p asu kti atgal. O tuo tarpu kiekvienam
galim a tai šen, tai ten išsipešti plunksnelę savo reikm ėm s,
n es savu osiuose nam uose m inčių pertekliu s n e p er daug
slegia. T aigi ignoravim o ir nutylėjim o sistem a gali išsilaikyti
dar ilgokai, ben t jau tiek laiko, k iek m an dar lem ta gyventi,
o ir tuo daug laim im a. O jeigu iki to laiko tai šen, tai
ten pasigirs kieno nors n em an d ag u s balsas, tai jį bem at
užgoš rėksm ingos profesorių pask aitos, ir jie su gebės rim ta
m ina prikau styti pu blikos d ėm esį p rie v isai kitų dalykų.
V is dėlto aš patariu šiek tiek g riežčiau laikytis vieningos

38
 ANTROJO LEIDIMO PRATARMĖ

ta k tik o s ir ypač p rižiū rėti jaunus žm ones, kurie kartais būna

b a isiai nem and agūs. Ju k vis dėlto aš negaliu laiduoti, kad
p a m ė g ta taktika visad a tiks, ir negaliu būti atsakingas už
galutinį rezultatą. V ad ovau ti ap skritai geranoriškai ir p a ­
klu sn iai publikai - reikalas gana keblus. N ors m es beveik
visais laikais scenoje m atom e G orgijus ir H ipiju s1, nors
paprastai absu rd as ima viršų ir atrod o neįm anom a, kad
kvailinančių ir kvailių chorą nustelbtų vienišojo b alsas, vis
d ė lto kiekvienoje ep ochoje tikriem s kūriniam s būdingas
v isiškai savitas, tylus, lėtas, galingas poveikis, ir tarsi per
stebuklą jie g aliau siai pakyla virš šurm ulio, kaip aerostatas,
kuris iš tirštos m ūsų žem iškos atm osferos m iglos pakyla
l švaresnes sritis; ten pakilęs, jis sustoja, ir jau niekas
negali jo iš ten su grąžinti žem yn.

Parašyta Frankfurte prie M aino, 1844 m. vasario mėnesį.

 T R E Č IO JO L E ID IM O PRA TA RM Ė

Tai, kas teisinga ir tikra, lengviau rastų vietą pasau lyje,

jeigu tie, kurie n esu geba šito sukurti, kartu nesusim okytų
neleisti tiem s dalykam s iškilti. Ši aplinkybė jau apsunkino
ir sulaikė, jeigu ne visai u žgniau žė, daug ką, kas turėtų
išeiti į naudą p asau liui. Jos pad arin ys m an buvo tas, kad,
nors m an viso labo buvo trisd ešim t m etų, kai pasirod ė
pirm as šio veikalo leid im as, šio trečiojo aš sulau kiau tik
tu rėdam as sep ty n iasd ešim t dvejus. T ačiau dėl to m ane
paguod žia P etrarcos žodžiai: „Si quis totą die eurrens p erven it
ad v esp eram , satis ė st" [Jeigu kas, keliavęs visą dieną,
vakare p asieks tikslą, viskas gerai] (D e vera sapientia [dialogo
I, B, editio V enetiana 1516], p. 140). Ir aš pagaliau vis
dėlto atėjau ir jau čiu p asitenkinim ą savo gyvenim o pabaigoje
m atyti m an o įtakos p rad žią, ir tikiuosi, kad ji, pagal seną
taisyklę, truks ju o ilgiau, juo vėliau prasidėjo.
Šiam e trečiajam e leidim e sk aitytojas ras visa tai, kas buvo
antrajam e, b et kartu ras ir d augiau , nes dėl papild ym ų,
esant tam p ačiam šriftui, trečiajam e leidim e esam a 136
pu slap ių d augiau nei antrajam e.
P raėju s sep ty neriem s m etam s po antrojo leidim o p asi­
rodym o aš išleid au du Parerga und paralipom ena tom us. Tai,
ką apim a šis p avad inim as, sudaryta iš m ano filosofijos
sistem inio išd ėsty m o papild ym ų ir galėjo rasti sau tinkam ą
vietą tuose tom u ose, tačiau aš buvau priverstas ju o s įterpti
ten, kur įm anom a, nes bu vo labai abejotina, ar aš d ar gyvas

40
 TREČIOJO LEIDIMO PRATARMĖ

sulauksiu šio trečiojo leidim o. Tu os papild ym us galim a rasti

m inėtų Parergų an trajam e tom e, ir juos lengva atpažinti
pagal skyrių pavadinim us.

Frankfurtas prie M aino, 1859 rugsėjis.

 P i r m a k n y g a

PA SA U L IS KAIP V A IZ D IN YS

P i r m a s a p m ą s t y m a s

V A IZ D IN Y S, P A V A L D U S PA G R IN D O P R IN C IP U I:
P A TY R IM O IR M O K SL O O B JE K T A S

Sors de l'enfance, ami, rėveille-toi!

[Atsisveikink su vaikyste, bičiuli, prabusk!]

Jean-Jacques R o u s s e a u
[La Nouvelle Heloise, 5,1]
 § 1

„Pasaulis yra m ano v a iz d in y s" - štai tiesa, kuri galioja

kiekvienai gyvai ir pažįstan čiai būtybei, nors tik žm ogus
gali ją p erkelti į reflektu ojan čią, abstrahuojančią sąm onę;
ir jei jis tai daro iš tikrųjų, tada jam e u žsim ezga filosofinė
galvosena. T ad a ja m pasid aro aišku ir tikra, kad jis nepažįsta
nei saulės, nei žem ės, o p ažįsta tik akį, kuri m ato saulę,
ranką, kuri junta žem ę; kad jo aplinkinis pasau lis egzistuoja
tik kaip vaizd inys, t.y. išskirtin ai tik kito, įsivaizduojančiojo,
kuris yra jis p ats,'atžv ilg iu . Jeigu kokia nors tiesa gali būti
išsakyta a priori, tai kaip tik šioji, nes ji išreiškia tą bet
kokio galim o ir m ąstom o patyrim o form ą, kuri yra v isu o ­
tinesnė už visas kitas, už laiką, erdvę ir p riežastin gum ą;
juk visos jos jau suponuoja ją, ir jeigu kiekviena iš šių
form ų, kurias m es p ripažinom e esant atskirom is pagrindo
principo apraiškom is, galioja tik tam tikrai atskirai vaizdinių
klasei, tai, priešingai, su skilim as į objektą ir su bjektą, kaip
bendrą visų tų klasių form ą, yra toji form a, kuria apskritai
įm anom as ir m ąstom as b et koks vaizdinys, kad ir kokios
rūšies jis būtų - abstraktus ar intuityvus, grynas ar em pirinis.
Taigi nesam a tiesos, tikresnės, nep riklau som esnės nuo visų
kitų, m ažiausiai reikalingos įrodym o už tą, kad visa, kas
duota pažin ti, taigi visas šis p asau lis, yra tik objektas, susijęs
su subjektu, stebinčiojo stebinys, vienu žodžiu - vaizdinys.
N atūralu, kad tai galioja ir d abarčiai, ir b et kokiai praeičiai
b ei ateičiai, tam , kas toliausia, ir tam , kas arti: ju k tai galioja
n et laikui ir erdvei, kuriuose tik ir pasirodo visi tie skirtum ai.
V isa, kas tik priklauso ar gali priklausyti p asau liui, neiš­

45
 Pirma knyga

vengiam ai pasm erkta priklau sy ti nuo su bjekto ir egzistuoja

tik subjektui. Pasaulis yra vaizdinys.
Si tiesa jokiu būdu nėra nauja. Ji g lū d ėjo jau skeptiniuose
apm ąstym u ose, kurie buvo D escartes'o išeities tašku. Tačiau
pirm asis ją ryžtingai išsakė B erkeley: šitai tapo jo nem irtingu
nuopelnu filosofijai, nors visa kita jo i r u ^ l e ir atm estina.
Pirm oji K anto klaida bu vo ta, kad jis ignoravo šią tezę,
kaip p arodyta Priede. P riešin g ai, kaip anksti šioji pam atinė
tiesa buvo pažinta Indijos išm inčių, tapo V edų filosofijos,
priskiriam os Vyasai, pam atin iu princip u , liudija Williarnas
Jonesas savo paskutiniam e traktate - A pie azijiečiu filosofijų
(On the philosophi/ o f the A siatics [in:] A siatic researches, vol.
4, p. 164): „The fund am entai tenet of the V ed antą school
consisted n ot in denying the existence of m atter, that is
of solidity, im penetrability, and extend ed figure (to deny
vvhich vvould be lunacy), bū t in correcting the pop u lar notion
of it, and in contending that it has no essen ce ind epend ent
of m ental perception; that existence an d perceptibility are
convertible term s" [Pam atinė V ed an tas m okyklos tezė n e­
neigė m aterijos, t.y. tankio, nep ersm elk iam u m o ir tįsum o
eg zistavim o (juos n eigti būtų b ep ro ty bė); ji teigė, kad m aterija
neturi esm ės, nep rik lau som os nuo p ro tin io suvokim o; kad
egzistavim as ir su vokiam um as yra tą -pa tį dalyką žy m in tys
term inai]. Šitie žod žiai pak an kam ai aiškiai išreiškia em p i­
rinės realybės ir tran scen d entalinės id ealy bės derm ę.
T aigi šioje pirm ojoje knygoje m es ap žvelg iam e pasau lį
tik iš šios pu sės, tik tiek, kiek jis yra vaizdin ys. Tačiau
kad toks požiū ris, nors ir teisingas, vis d ėlto yra vienpu siškas
ir todėl nulem tas kokios nors savavališk os abstrakcijos, tai
kiekvienam pasako vidinis pasip riešinim as, trukdantis jam
pasaulį priim ti tik kaip savo vaizd in į; bet, kita vertus, jis
niekada n eg ali išvengti tokios prielaid os. Tačiau tokio p o ­
žiūrio vienpu siškum ą atsvers kita k ny g a, teigdam a tiesą,
kuri n ėra tokia p at tiesiogiai ak ivaizd i, kaip toji, kuri čia

46
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

v u m ūsų išeities taškas ir prie kurios gali atvesti tik gilesnis

i y nuėjim as, sunkesnis abstrahavim as, skirtingybių atskyra
ir tapatybių jungtis; taigi teigdam a tiesą, kuri yra labai
rimta ir kiekvienam turi su kelti jei ne baim ę, tai abejonę;
liesą, kad ir jis gali ir p rivalo pasakyti: „Pasaulis yra m ano
valia".
Bet iki to, vad inasi, šioje p irm ojoje knygoje, būtina atidžiai
ap žvelgti tą pasau lio p u sę, kurią im am e išeities tašku,
pažinim o pu sę, ir todėl n esiaikštyd am i privalom e į visus
egzistuojančius objektus, n et į savo kūną (kaip bus netrukus
paaiškinta), žiūrėti tik kaip į vaizdin į ir vadinti jį grynuoju
v aizd iniu. Tai, nuo ko čia abstrahuojam asi, kaip tai vėliau
galbū t bus aišku, kiekvienam visada yra tik valia, kuri tik
viena sudaro kitą pasaulio p u sę, nes pasau lis, viena vertus,
yra v ien tik vaizdinys, o kita vertu s, - vien tik valia. Tuo
tarpu tikrovė, kuri nebūtų nei viena, nei kita, o būtų objektas
savaim e (į tai, deja, Kanto rankose išsigim ė daiktas savaim e),
yra susapnuota nesąm onė ir tarti, kad jis yra, reiškia vaikytis
filosofinę žaltvykslę.

§ 2

Tas, kuris viską pažįsta ir n iekam n ep ažin us, yra subjektas.

V ad inasi, jis yra pasau lio p alaikytojas, visu otinė ir v isada
suponuojam a visų reiškinių, visų o b jek h į sąlyga: ju k tik
su bjektu i egzistuoja visa, kas egzistuoja. K iek v ien a s pats
sau yra to ks subjektas, tačiau tik tiek, kiek jis pažįsta, o ,
ne k iek jis yra pažinim o objekfašTfTačiau objektas, yra jau
jo paties kūnas, hiuT patį d ėl to, šitokiu po žiū riu , m es
v ad in am e v aizd in iū ' J u k kūnas yra objektas tarp objektų
ir p avald u s jų d ėsniam s, nors jis yra tiesioginis objektas*.
Kaip ir visiem s stebėjim o objektam s, jam bū d ingos b et kokio
pažinim o form os, laikas ir erdvė, kurių dėka egzistuoja

*A p ie pagrindo principų [ llb er d m Salz vom Grande, 2. Aufl., § 22],

47
 Pi r ma knyga

įvairovė. O su bjektui, pažįstan čiajam , bet n iekad a n ep aži­

niam , šios form os n ebū d in gos: jis pats visada yra jų prielaid a,
todėl jam e nesam a nei įv airovės, nei jos priešingybės, vienio.
M es jo niekada nep ažįstam e, tačiau jis yra kaip tik tas,
kas pažįsta, kur tik esam a pažinim o.
V ad inasi, pasau lis kaip vaizdin ys - čia m es jį n agrin ėja­
m e tik šiuo požiūriu - turi dvi esm ines, b ū tin as ir n e­
atskiriam as puses. Pirm oji yra objektas: jo form a yra erdvė
ir laikas, o p er juos - įvairovė. O antroji pusė, subjektas,
nėra erdvėje ir laike: ju k ji, visa ir n edali, glūdi kiekvienoje
įsivaizdu ojančioje bū tybėje; todėl viena vienintelė iš jų
pasau lį kaip vaizd in į p ap ild o objektu lygiai tiek pat, kaip
ir eg zistuojan tys jų m ilijonai; b et jeigu išnyktų ir ši vienintelė
būtybė, tai pasau lis kaip vaizd in ys nebeegzistuotų. Tod ėl
šios pu sės yra neatskiriam os net m intyse; ju k kiekviena
iš jųd viejų turi reikšm ę ir būtį tik p er kitą ir kitai, kartu
su ja egzistuoja ir kartu išnyksta. Jo s tiesiogiai apriboja
viena kitą: kur prasid eda objektas, pasibaigia subjektas. Šios
ribos bend ru m as pasireiškia bū tent tuo, kad esm inės, o todėl
v isu o tin ės_ b ę t .k o k io . o bjek to form os, t.y. laikas, erd vė j r
p riežastingum as, gali būti atrasto s ir visiškai pažintos ir
be paties objekto pažinim o, o vien i i p a tie s subjekto, t.y.,
Kanto kalba, a p riori g lū di m ū sų sąm onėje. Šis atradim as
yra pag rin d in is ir labai svarbu s K anto nuopelnas. Be to,
aš tvirtinu, kad pagrind o princip as yra visų šių m ūsų a
priori su vok iam ų objekto form ų ben d ra išraiška ir kad todėl
visa, ką m es žinom e gryn ai a priori, yra niekas kita, o
tik šio princip o turinys ir tai, kas iš jo išplaukia; taigi juo
iš tikrųjų n u sakom as visas m ū sų aprioriškai tikras pažinim as.
Savo traktate A pie pagrindo principą aš išsam iai parod žiau ,
kaip b et koks g alim as o bjek tas y ra ja m p avald us, t.y. yra
bū tinam e santyky je su k j ta is objektais, viena vertus, kaip
sąlygotas, kita v e rtu s, - kaip sąlygojantis: šitokia pad ėtis
y rą.Jo k ia visu o tin ė, kad visą visų .objektų egzistavim ą, kiek

48
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

in- yra objektai,, vaizdiniai ir niekas kita, iš esm ės sudaro

uk jų būtinas...tarpusavio san ty k is;, yra tik tas santykis,
vadinasi, yra visiškai reliatyvu: apie tai netruku s bus p a ­
sakyta išsam iau. Toliau aš parod žiau , kad pagal klases,
i kurias pagal savo galim ybes išsiskaid o objektai, tas būtinas
santykis, kurį bendru pavidalu išreiškia pagrind o principas,
pasireiškia vis naujom is form om is ir šitaip pasitvirtina šitų
klasių teisingas paskirstym as. Aš čia n uolat tariu, kad visa,
kas ten pasakyta, skaitytojui žinom a ir jo suprasta: ju k jeigu
lai nebūtų jau pasakyta ten, bū tin ai reikėtų kalbėti apie
iai čia.

§ 3
P agrindinis skirtum as tarp visų m ūsų v aizdin ių yra
skirtum as tarp intuityvių ir abstrakčių vaizdinių. Pastarieji
sudaro tik vieną vaizdinių klasę, sąvokas: šioje žem ėje jos
būdingos tik žm ogui, o su gebėjim as abstrah uoti, skiriantis
jį nuo visų gyvū nų, nuo seno p avad intas P ro tu * V ėliau
šiuos abstrakčiu s vaizdiniu s m es apžvelgsim e skyrium , o
pirm iausia kalbėsim e tik a p ie , intuityvų vaizdinį. Jis apim a
visą regim ąjį pasau lį, arba visą p atyrim ą, kartu su jo
galim ybės sąlygom is. K aip sakyta, labai svarbu s Kanto
atradim as yra tas, kad kaip tik šios sąlygos, šios patyrim o
form os, t.y. tai, kas bendra jų su vokim ui, kas vienodai
bū dinga visiem s jų r e iš k in ia m s ,Ja ik a s ir erdvė, savaim e
ir nep rik lau som ai nuo jų tu rinio gali bū ti m ąstom a ne tik
abstrakčiai, bet gali būti stebim a betarpiškai ir kad toks
stebėjim as nėra p e r pasikartojim ą iš patyrim o paim tas fan­
tazijos vaizd as; ne, jis tiek nep riklau so nuo patyrim o, kad,
priešingai, kaip tik pastarąjį reikia laikyti priklausom u nuo

* Tačiau K antas šią proto sąvoką supainiojo; šiuo klausim u aš patariu

žvilgterėti į Priedą ir į m ano Pam atines etikos problem as [Grundproblem e
der Ethik]: G rundlage der M orai [M oralės principai] § 6, S. 148-154, 1. Auti

49
 Pi rma knyga

jo, n es erdvės ir laiko savybės, kaip jos aprioriškai pažinios

stebėjim u i, galioja bet kokiam patyrim u i kaip dėsniai, ku ­
riem s jis turi būti visur pavaldus. Kaip tik todėl savo traktate
A pie pagrindo principą laiką ir erdvę - kadangi jie stebim i
g ryni ir be turinio - aš nagrinėjau kaip ypatingą ir sa­
varank išk ą vaizd in ių klasę. Ir nors K antas atrado tą bend rąją
stebėjim o form ų savybę, kad jos gali bū ti stebim os savaim e
ir n ep rik lau so m ai nuo patyrim o ir kad jos p ažin io s viso
jų d ėsn ingu m o požiū riu (o tuo ir grindžiam a m atem atika
su v isu jo s n eklaid ingum u ), vis d ėlto ne m ažiau svarbi
jų y patybė yra ta, kad pagrind o princip as, nu lem iantis
p atyrim ą kaip priežastin g u m o ir m otyvacijos dėsnį, o m ąs­
tym ą - kaip sprend inių p ag rin d im o dėsnį, čia pasirod o
visiškai savitu p avid alu , kurį aš pavad inau būties principu
ir kuris laike yra jo m om entų seka, o erdvėje - iki b egalybės
viena kitą sąlygojan čių jos dalių pad ėtis.
K am iš m ano įvadinio traktato tapo aiškus v isiškas
p ag rin d o princip o turinio tapatu m as, nep aisant jo skirtingų
form ų, tas įsitikins ir tuo, kaip svarbu - kad su prastu m
jo g iliausią esm ę - p ažin ti kaip tik pačią p aprasčiau sią
jo form ą kaip tokią, o tokia m es pripažinsim e esan t laiką.
Kaip jam e kiekviena akim irka egzistuoja tik tiek, kiek ji
su n aikin o ankstesniąją, savo tėvą, kad ir p ati taip p at sparčiai
būtų su n aikinta; kaip praeitis ir ateitis (nepriklausom ai nuo
jų turinio pad arinių ) yra tokios p at niekingos kaip koks
nors sapnas, o dabartis - tik netįsi ir netvari riba tarp
vienos ir kitos, lygiai taip p at ir kitose pagrindo principo
form ose m es p am atysim e tą patį niekingu m ą ir su prasim e,
kad tiek laikas, tiek ir erdvė, o kaip ji, taip ir v isa, kas
kartu yra jo je ir laike, vad in asi, visa, kas kyla iš priežasčių
bei m otyvų, visa p asižym i tik reliatyvia būtim i, egzistuoja
tik p er kitą ir jo d ėlei ir yra tos pačio s prigim ties, t.y. irgi
egzistuoja tik tokiu p at m astu. Šio požiū rio esm ė sena:
jo laiky d am asis, jau H erakleitas ap gailestavo dėl am žinos

50
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

J . liktų tėkm ės; jo objektą Platonas nuvertino kaip nuolat

Lim pantį, b et niekada nesan tį; Spinoza tai vad in o tik
v ienintelės esančios ir išliekančios vientisos substancijos
.1 k ad en cijo m is; K antas šitaip pažintą dalyką priešino daik-
larns savaim e, kaip gryną reiškinį; pagaliau senovės indų
išm intis byloja: „Tai M aja, apgaulės ap d angalas, uždengiantis
m irtingųjų akis ir leidžiantis jiem s m atyti p asau lį, apie kurį
negalim a p asak yti nei kad jis egzistuoja, nei kad jo nėra,
nes jis p anašu s į sapną, p an ašu s į saulės atsp in d į sm ėlyje,
kurį keleivis iš tolo p alaik o vand eniu, arba į num estą
virvagalį, kuris jam atrodo esąs g y v atė". (Šitie p alyginim ai
kartojam i d au g ybėje Vedų ir Puranų vietų.) T ačiau tai, ką
visi tie m ąstytojai galvojo ir apie ką jie šnekėjo, yra ne
kas kita, o kaip tik tai, ką m es čia apžvelgiam e dabar:
pasaulis, kaip vaizdinys, pavald u s pagrin d o principui.

§ 4
Kas pažin o tą pagrindo p rincipo pavid alą, kuris reiškiasi
grynajam e laike ir kuriuo rem iasi bet koks skaičius ir
sk aičiavim as, tas kartu pažin o ir visą laiko esm ę. Jis yra
daugiau niekas, tik bū tent šitas pagrind o p rincipo pavidalas
ir netu ri jokių kitų savybių. Seka yra pagrind o principo
p avid alas laike; seka yra visa laiko esm ė. T oliau , kas pažino
pagrind o p rin cipą, kaip jis viešpatauja grynojoje stebim ojoje
erdvėje, tas kartu visiškai suvokė visą erd vės esm ę: juk
pastaroji absoliu čiai yra ne kas kita, kaip jos d alių tarpusavio
sąlygotum ų galim ybė, vadinam a padėtim i. Jos išsam us n ag­
rinėjim as ir iš to atsirand ančių rezultatų išdėstym as abst­
rakčiom is sąvokom is patogesnio naud ojim o dėlei yra visas
geom etrijos turinys. Lygiai taip pat, kas p ažin o tą pagrindo
principo pavid alą, kuris viešpatauja m inėtų form ų (laiko
ir erdvės) turiniui, jų su vokiam um u i, t.y. m aterijai, taigi
pažino priežastin g u m o dėsnį, tas kartu p ažin o ir visą
m aterijos esm ę; ju k p astaroji yra niekas kita, tik p riežastin g u ­

51
 P i r ma knyga

m as, - tai tiesiogiai įžvelgia kiekvienas, įsim ąstęs į šį dalyką.

M aterijos.„būtis yra, jo g veikim as; jokios kitos jo s būties
neįm anom a net pam ąstyti. T ik veikd am a, ji p rip ildo erdve,
p rip ild o ji laiką; jos poveikis tiesioginiam objektu i (kuris
pats yra m aterija) nulem ia stebėjim ą, vien tik kuriam e ji
egzistuoja; kiekvieno kito m aterialau s objekto p ov eikio kitam
pad arin ys pažinus tik tiek, kiek p astarasis d abar kitaip negu
anksčiau veikia tiesioginį objektą, - tik tuo ir pasireiškia
m inėtasis padarinys. Taigi p riežastis ir pad arinys yra visa
m aterijo s esm ė: jos bū tis yra jos v eikim as (detaliau apie
tai žr. traktate A pie pagrindo principą [Ū ber den Satz vom
G runde], § 21, S. 77). T o d ėl viso m aterialu m o esm ė labai
tiksliai pavad inta VVirklichkeit2; šis žodis daug tikslesnis
n eg u realybė (Realitat)*. Tai, ką m aterija veikia, vėl yra
tik m aterija: todėl visa jo s bū tis ir esm ė yra tik dėsninga
kaita, kurią viena jos dalis sukelia kitoje; vadinasi, jo s būtis
ir gsm ė yra visiškai reliatyvi, išsiskleid žianti tik jo s pa eie s
ribose galiojančiam e santykyje, tad visai tokia p at kaip laikas,
v isai tokia p a t kaip erdvė.
T ačiau laikas ir erdvė, k iekvienas sau, ak ivaizd žiai įsi­
v aizd u o jam i ir be m aterijos, o m aterija be jų neįsivaizd u o­
jam a. V ien form a, kuri nuo jos neatskiriam a, suponuoja
erdvę; o jos veikim as, kuris yra visa jos būtis, visada apim a
tik kokį nors pokytį, t.y. tam tikrą laiko apibrėžtį. Tačiau
laikas ir erd v ė su ponu ojam i m aterijo s ne tik kiekvienas
atskirai, b et jo s esm ę su daro jų d viejų vienis, n es toji esm ė,
kaip p arod yta, yra veikim as, p riežastingum as. Visi įsivaiz­
d uojam i nesu sk aičiu ojam i reiškiniai ir bū sen os galėtų rym oti
v ien as šalia kito beg alin ėje erdvėje, netru k d yd am i vienas

* „Mira irt ąuibusd am rebus verborum proprietas ėst et consuetudo

serm onis antiąu i ąuaed am efficacissim is notis sig n at" [Kai kuriais atvejais
stulbina žodžių savybė ir senovinės kalbos bruožas daug ką pažym ėti
labai išraiškingai] (Seneca: Epislulae, 81 [9]).

52
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

kitam , arba sekti vien as p askui kitą begalin iam e laike,

netrikdydam i vienas kito; tada visai nebūtų reikalingi jų
neišvengiam i tarpusavio santykiai ir n et nep ritaikom a juos
lem ianti taisyklė; v ad in asi, tokiu atveju, net esan t jiem s vienas
salia kito erdvėje ir kintant laike, kol kiekviena iš tų dviejų
formų egzistuotų ir tekėtų savaim e, nesisied am a su kita,
nebūtų jokio priežastingu m o, o kadangi priežastingum as
sudaro tikrąją m aterijos esm ę, tai nebūtų ir m aterijos. Tačiau
priežastingum o principas yra reikšm ingas ir būtinas tik todėl,
kad kitim o esm ė yra ne paprasta santykių savaim e kaita,
o priešingai, ta, kad toje p ačioje erdvės vietoje d abar esam a
vienos būsenos, o po to kitos, ir tuo p ačiu laiko m om entu
čia esam a vienos būsenos, o ten kitos; tik šitoks abipusis
laiko ir erdvės apsiribojim as taisyklei, p ag al kurią turi vykti
kitim as, suteikia reikšm ę, o kartu ir bū tinu m ą. T aigi tai,
kas nulem iam a priežasting u m o dėsnio, yra ne būsenų kaita
grynajam e la ik e ,'o toji seka tam tikros apibrėžtos erdvės
atžvilgiu, ir n e būsenų egzistavim as tam tikroje apibrėžtoje
vietoje, o šioje vietoje tam tikru apibrėžtu laiku. K aita, t.y.
p riežastingum o dėsnio nulem tas kitim as, visada pririšta prie
tam tikros apibrėžtos erdvės dalies ir tam tikros apibrėžtos
laiko dalies - susijusių ir esančių , tuo. p a t metu. Todėl
p riežastin gum as erdvę suvienija su laiku. T ačiau m es m a­
tėm e, kad veikim as, taigi p riežastin gu m as, sudaro visą
m aterijos esm ę; vad inasi, ir jo je erdvė bei laikas turi būti
suvienyti, t.y. ji privalo kartu pasižym ėti ir laiko, ir erdvės
savybėm is, nors jos viena kitai ir p rieštarauja, o kartu ji
turi apim ti tai, kas kiekvien am e iš jų atskirai visai n eįm a­
n om a, t.y. nenu trū kstam ą laiko tėkm ę ir su stingu sį nekintantį
erdvės tvarum ą; begalinį m aterijos dalum ą nulem ia anie
abu. Štai kod ėl pirm iau sia p er ją pasirod o buvim as kartu
(Z ugleichsein), kurio negalėtų būti nei vien tik laike, ne-
p rip ažįstan čiam e jokio vienas šalia kito, nei vien tik erdvėje,
kurioje nėra prieš, po to arba dabar. O daugelio būsenų

53
 Pirma knyga

buvimus kartu ir su daro pačią tikrovės esm ę: ju k tik per

jį tam pa galim a trukm ė, kuri pažin i tik iš kaitos to, kas
trunka, esančio šalia to, kas egzistuoja; tačiau tik dėl to,
kad kaitoje išlieka tai, kas trunka, kaita yra pokytis, t.y.
kokybės ir form os pasikeitim as, išliekant n ep akitu siai su b ­
stancijai, t.y. m aterijai*. G rynojoje erdvėje pasau lis būtų
su stingęs ir neju drus be jokio vienas po kito, jokio kitim o,
jo kio veikim o; o be veikim o išnyksta ir m aterijos vaizdin ys.
Kita v ertu s, grynajam e laike viskas bū tų taku: b e pastov u m o,
b e vienas šalia kito, vad in asi, be jokio kartu ir dėl to be
jokios trukm ės; vad in asi, vėlgi n ebū tų jokios m aterijos. Tik
su sijun gus laikui ir erd vei atsiranda m aterija, t.y. k a rtu -
b u v im o galim ybė, o todėl ir galim ybė trukm ės, o iš jo s -
su bstancijos pastov um o kintant bū sen om s galim ybė**. Iš
esm ės bū dam a laiko ir erdvės ju n g in y s, m aterija esm in gai
pažen klinta abiejų. Ji p arod o savo kilm ę iš erdvės iš d alies
p er form ą, kuri nuo jos neatskiriam a, bet ypač (kad angi
kaita būdinga tik laiku i, yra tik jam e, o pati savaim e nėra
kažkas pastovu) p er savąjį pastovum ą (substanciją), kurio
tikrum as kaip tik dėl to gali būti a prio ri iki galo išvestas
iš erd vės tikrum o***. O savąją kilm ę iš laiko ji atskleid žia
savo kokybe (akcid encija), be kurios ji niekada n esireiškia
ir kuri visada yra tik p riežastin gum as, poveikis kitai m a ­
terijai, vad inasi, kaita (laiko sąvoka). Tačiau Šio v eikim o
d ėsn in gu m as visada susijęs ir su erd ve, ir su laiku kartu
ir tik todėl turi reikšm ę. K okia būsena turi p asirod yti šiuo
laiku šioje vietoje - štai ap ibrėžtis, kurią tik ir apim a
p riežastin g u m o dėsnis. Šiuo p ag rind inių m aterijos ap ib rėžčių
išved im u iš a p riori m um s žin om ų m ū sišk io pažin im o form ų

* Kad m aterija ir substancija yra tas pat, parodyta Priede.

** Tai atskleidžia, kuo grindžiam as kantiškasis m aterijos aiškinim as,
pag al kurį ji yra „tai, kas juda erd vėje": juk judėjim as susideda tik iš
erd vės ir laiko vienybės.
*** O ne iš laiko pažinim o, kaip m ano K antas; detaliau apie tai žr.
Priedą.

54
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

rem iasi tai, kad kai kurias jos savybes m es pažįstam e a

priori, p avy zd žiu i, erdvės u žpildym ą, t.y. nep ersm elkiam u -
m ą, t.y. veiklum ą; toliau - tįsum ą, begalinį dalum ą, p a ­
tvarum ą, t.y. nesu naikinam u m ą, ir pagaliau jud ru m ą; prie­
šingai, sunkį, nep aisan t jo visuotinum o, vis dėlto reikėtų
p riskirti p ažinim u i a posteriori, nors K antas M etafiziniuose
gam tam okslio pagrinduose [M etaphysischen A nfangsgriinden der
N atu nvissen schaft, S. 71, R osenkranz' A u sgabe S. 377] pateikia
jį, kaip pažin ų a priori.
T ačiau kaip objektas apskritai egzistuoja su bjektui kaip
jo vaizd inys, taip ir k iekvien a atskira vaizdin ių klasė eg­
zistuoja tik tam tikrai, irgi atskirai, subjekto apibrėžčiai,
kuri v ad in am a tam tikra pažin tine galia. Laiko ir erdvės
savaim e su bjektyvų koreliatą K antas vadino grynuoju ju s­
lu m u ; k ad an g i K an tas p irm asis nu tiesė čia kelią, šis
p avad inim as gali būti išsaugotas, nors jis ir ne visai tinkam as,
nes ju slu m as jau* suponuoja m ateriją. Subjektyvus m aterijos
arba p riežastingum o (o tai yra tas pat) koreliatas yra
intelektas, ir daugiau jis nėra niekas. Pažinti priežastingum ą
yra jo v ien in telė funkcija, vienin telė jo galia, ir ji yra didelė,
daug apim anti, įvairiai p ritaikom a, bet neabejotinai ta pati
visom is savo apraiškom is. P riešin gai, bet koks p riežastin­
g um as, vad in asi, ir bet kokia m aterija, o kartu su ja ir
visa tikrovė, egzistuoja tik in telektu i, p er intelektą ir intelekte.
Pirm asis, pap rasčiau sias ir n uolatinis intelekto pasireiškim as
yra realau s pasau lio stebėjim as; jis yra tik priežasties p a­
žinim as iš pad arinio; tod ėl bet koks stebėjim as - intelektinis.
V is dėlto jo n iekad a nebū tų įm anom a pasiekti, jeigu tam
tikras v eikim as nebū tų išeities tašku. Tačiau tai yra veikim as,
nuk reip tas į gyvu linės kilm ės k ū n u a Todėl jie yra subjekto
tiesioginiai objektai; visų kitų objektų stebėjim as vyksta jiem s
tarpininkau jant. Pokyčiai, patiriam i kiekvieno gyvulinio kū­
no, p ažin ūs betarp iškai, t.y. juntam i, ir, kadangi šitas poveikis
tuojau p at susiejam as su jo priežastim i, tai ir atsiranda

55
 Fi r ma knyga

p astarosios, kaip tam tikro objekto, stcbinys. Šis žingsnis

p rie priežasties nėra jokia išvada, grind žiam a ab strakčiom is
sąvokom is; jis vyksta n e p er refleksiją, ne sav av ališkai, o
b etarp iškai, neišvengiam ai ir teisingai. Tai būdas, kuriuo
p ažįsta gryn asis intelektas, be kurio niekada nebūtų stebėjim o,
o liktų tik m iglotas, au galinio tipo, tiesioginio objekto pokyčių
su vokim as; šitie po k yčiai be jokios p rasm ės sektų vienas
įk an d in kito, jeigu tik n eturėtų reikšm ės v aliai, kaip skausm as
ir pasitenkinim as. T ačiau kaip pakilus saulei p asirod o re­
gim asis p asau lis, taip ir intelektas vienu ypu, savo vienintele,
pap rasta funkcija m iglotą, nieko nesakantį pojūtį paverčia
stebiniu. įTai, ką iaučia-afesr ausis, ranka, nėra- stebinys:
tai tik duom enys. T ik kai intelektas pereina n u o p ad arinio
p rie priežasties, atsiranda p asau lis kaip stebinys, išsisklei-
•— 1 '
d žian tis erdvėje, besik eičiantis form a,, o pagal matgriją. .trun­
k antis am žinai: ju k intelektas susieja erdvę ir .laiką m aterijos
vaizd in yje, t.y. veiklum e. Šis pasau lis kaip vaizdin ys, eg­
zistu o d am as tik intelekto d ėka, egzistuoja ir dėl intelekto.
P irm am e savo traktato A pie regėjim ą ir spalvas [U ber das
Sehen und die Farben] skyriuje aš jau p arod žiau , kaip iš
ju slių pateikiam ų d uom enų intelektas kuria stebinį, kaip
lygin d am as įspūd žius, gaunam u s iš to paties objekto skir­
tingom is juslėm is, kūdikis išm oksta stebėti, kaip b ū ten t tik
šitai leidžia p aaiškinti daugelį ju slin ių fenom enų - p aprastą
m atym ą d viem akim , sudvejintą m atym ą esant žvairum u i
arba d ėl n evienod ai nutolusių daiktų, stovinčių vienas už
kito ir tuo p at m etu pagaun am ų akies, ir visokių iliuzijų,
atsiran d an čių dėl staigių pokyčių juslių organuose. Tačiau
d aug išsam iau ir giliau šį svarbų klausim ą aš išdėsčiau
sav o traktato A pie pagrindo principą an trajam e leid im e, § 21.
V isa, kas p asakyta ten, v isai tiktų ir čia, ir todėl iš tikrųjų
turėtų būti čia pakartota. T ačiau k ad angi m an beveik taip
p at šleikštu nu rašinėti save, kaip ir kitus, ir kadangi, be
to, aš nep ajėgiu išdėstyti tai g eriau, negu pad ary ta ten,

56
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

tai u žuot čia kartojęsis, nurodau tą veikalą ir tariu, kad

jis yra žinom as.
Tai, kaip m okosi regėti vaikai ir o p eru o ti aklieji iš
prigim ties; paprastas d ukart su dvejintas m atym as dviem
akim ; sudvejintas m atym as ir lytėjim as juslių organam s
p ersistūm u s iš jų įprastinės p ad ėties; objektų m atym as
norm aliai, nors jų vaizd as akyse apverstas; p erkėlim as ant
objektų spalvos, kuri yra tik vidinė funkcija; p oliarinis akies
v eiklos paskirstym as ir pagaliau stereoskopas - visa tai
tvirti ir nenuneigiam i įrodym ai, kad b et koks, stebinus nėra
tik. juslinis, bet ir intelektinis, grynas intelektinis priežasties
pažinim as iš padarinio, ir todėl suponuoja p riežastin gum o
dėsnį, nuo kurio p ažinim o p riklauso bet koks stebinys ir
tod ėl bet koks p atyrim as pagal savo pirm inę ir p iln u tinę
galim ybę. Bet ne priešingai; priežastinio d ėsnio pažinim as
n ep rik lau so nuo patyrim o, kaip tvirtino H u m e'o sk ep ticiz­
m as, p aneigiam as tik čia išdėstytais argum entais. Ju k p rie­
žastingu m o pažinim o nep riklau som ybė nuo b et kokio p a ­
tyrim o, t.y. jo aprioriškum as, gali būti išvestas tik p ripažin u s
bet kokio patyrim o p riklausom ybę nuo jo; o tai savo ruožtu
galim a p ad aryti tik čia pateiktu ir tik ką išdėstytu m etodu
įrod žius, kad p riežastin gum o p ažinim as apskritai glūdi
stebinyje, kurio srityje skleid žiasi bet koks patyrim as, v ad i­
nasi, kad jis visiškai apriorinis patyrim o atžvilgiu, jo su ­
pon uojam as kaip sąlyga, b et pats jo nesu ponuoja; tačiau
šito neįm anom a padaryti tuo būdu, kuriuo tai ban d ė d a­
ryti K antas ir kurį aš kritikavau traktato A pie pagrindo
principą § 23.

§ 5
Bet reikia saugotis didelio nesu sip ratim o, kad (kadangi
stebinys įtarpintas p riežastingum o pažinim o) tarp objekto
ir su bjekto egzistuoja priežasties ir p ad arinio santykis; p rie­
šingai, toks santykis visada egzistuoja tik tarp tiesioginio

57
 Pi r ma knyga

ir įtarpinto objekto, t.y. visada tik tarp objektų. Kaip tik

ši klaidinga prielaida lem ia nep rotingą ginčą d ėl išorinio
p asau lio realum o, ginčą, kuriam e susiduria d ogm atizm as
ir skepticizm as, ir p irm asis pasireiškia tai kaip realizm as,
tai kaip idealizm as. R ealizm as objektą supranta kaip p riežastį
ir jos p o veikį p erkelia į subjektą. Fichte's id ealizm as objektą
laiko subjekto pad ariniu. T ačiau k ad angi - ir tai reikia nuolat
pabrėžti - tarp su bjekto ir objekto nesam a santykio pagal
p agrin d o principą, tai neįm anom a įrodyti nei v ien o, nei
kito iš šių dviejų teiginių, ir skepticizm as p ergalin gai p u l­
dinėjo abu. Kaip priežasting u m o dėsnis, kaip sąlyga, yra
išankstinis stebim o ir patyrim o atžvilgiu , ir todėl jo negalim a
iš jų (kaip m anė H u m e'as) pažin ti, taip objektas ir subjektas,
kaip pirm inė sąlyga, yra išankstinis b et kokio pažinim o
atžvilgiu , vadinasi, ir pagrind o p rincipo atžvilgiu, nes p as­
tarasis yra tik b et kokio objekto form a, neišvengiam as jo
pasireiškim o bū d as, o objektas visada jau suponuoja subjektą,
todėl tarp jų n egali būti jokio p riežasties ir padarinio santykio.
M ano traktatas A pie pagrindo principą kaip tik ir turi įrodyti,
kad šio p rincipo turinys yra esm inė b et kokio objekto form a,
t.y. bendras b et kokios objektyvios bū ties bū das, kaip kažkas,
kas būdinga objektu i savaim e: b et toks būdam as, objektas
v isu r suponuoja su bjektą kaip savo bū tiną koreliatą; v ad in asi,
p astarasis visada lieka už p ag rin d o p rincipo galiosenos ribų.
G in čas dėl išorinio pasau lio realu m o nulem tas kaip tik
šitokios neteisingos p ag rin d o princip o galiosenos perkėlim o
ir į su bjektą; ir dėl šitokio nesu sip ratim o šis ginčas lieka
nesu p rantam as sau pačiam . V iena vertu s, realistinis d og­
m atizm as, vaizd inį laikydam as objek to pad ariniu , siekia
atskirti juos abu - vaizd inį ir objektą, o tuo tarpu jie abu
yra viena; be to, jis taria esant n u o vaizd inio visai skirtingą
p riežastį, objektą savaim e, nep riklau som ą nuo subjekto, o
tai kažkas visai neįm an om a; ju k bū ten t kaip objektas jis
jau visada su ponuoja subjektą ir todėl visada lieka tik jo

58
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

vaizdinys. Rem dam asis ta pačia neteisinga prielaid a, sk ep ­

ticizm as, priešingai šiam požiū riui, teigia, kad vaizdinyje
visada esam a tik pad arinio, b et niekada priežasties, vad inasi,
niekada nep ažįstam e bū ties, o visada tik objektų poveikį;
b et pastarasis galbūt nė kiek nep anašus į pirm ąją, o ir
apskritai visai klaidingai p rip ažįstam as, nes p riežastingum o
principas išvedam as tik iš patyrim o, kurio realu m as vėl
turi bū ti grindžiam as kaip tik juo. Čia derėtų pam okyti
abu: pirm a, kad objektas ir vaizdinys yra tas pat; antra,
kad stebim ų objektų būtis yra bū tent jų veikim as, kad kaip
tik p astarasis sudaro daikto bū tį ir reikalau ti objekto bū ties
už subjekto vaizdinio ir realau s daikto būties, skirtingos
n u o jo veikim o, yra bep rasm ybė ir prieštaravim as; kad todėl
kokio nors intuityviai su vok to objekto veikim o būdo p a­
žinim as išsem ia patį o bjektą, nes jis yra objektas, t.y.
vaizdinys, nes, be to, pažinim u i jam e nieko nebelieka. Kaip
tik todėl erdvėje ir laike stebim asis pasaulis, pasireiškiantis
kaip grynasis p riežastin gu m as, yra visiškai realus; ir jis
be išlygų yra tai, kas jis rodosi esąs, o jis visiškai ir be
išlygų rodosi esąs vaizd in ys, susaistytas priežastingum o
dėsnio. Tuo pasireiškia jo em pirinė tikrovė. Tačiau, kita
v ertu s, b et koks priežastin g u m as yra tik intelekte ir intelektui;
tasai visai realus, t.y. veikian tis pasau lis savaim e visada
sąlygotas intelekto ir be jo yra niekas. T ačiau ne tik dėl
to, b et jau vien todėl, kad apskritai neįm anom a n ep rieš­
taringai m ąstyti jokio objekto be subjekto, d ogm atikui, kuris
išorinio pasaulio realum ą skelbia esant nep riklau som ą nuo
subjekto, m es turim e p aaiškin ti, kad toks realu m as absoliučiai
neįm anom as. V isas objektų pasaulis yra ir lieka vaizdinys
ir kaip tik todėl visiškai ir visiem s laikam s sąlygotas subjekto:
t.y. jam bū d in gas transcend entalin is idealum as. Bet kaip
tik todėl jis nėra nei apgaulė, nei regim ybė: jis pasirod o
esąs toks, koks jis yra iš tikrųjų: kaip vaizdin ys, ir n et
kaip eilė vaizdinių, kurių bendras ryšys yra pagrindo

59
 Pirma knyga

principas. Toks bū dam as, p asau lis su prantam as sveikam

protui n et savo vidine prasm e ir šnekasi su juo visiškai
su prantam a kalba. Tik protui, iškreiptam p ostrin gavim ų ,
gali šauti į galvą ginčytis dėl jo realum o, ir tai visada
atsitinka n eteisingai taikant pagrind o principą, kuris nors
ir susieja vieną su kitu visus vaizdiniu s, kad ir kokiai klasei
jie priklausytų , tačiau niekad a jų nesusieja su su bjektu arba
su kažkuo, kas n ebū tų nei subjektas, nei objektas, o būtų
tik objekto p agrin d as; tai nesąm onė, nes tik objektai gali
bū ti pagrindu , ir visada tik objektų pagrindu.
Jeigu išsam iau patyrinėsim e šio klausim o apie išorinio
pasau lio realum ą kilm ę, pastebėsim e, kad, be n u rod y to
neteisingo p ag rind o p rincipo taikym o tam , kas yra už jo
veikim o srities, d ar p risid eda ypatingas jo form ų pain iojim as,
būtent: toji form a, kurią jis turi tik sąvokų arba abstrakčių
vaizdinių atžvilgiu , p erkeliam a į juslinius vaizd iniu s, realius
objektu s, ir reikalau jam a pažin im o pagrin d o iš tokių objektų,
kurie gali turėti tik tapsm o pagrind ą. Žinom a, abstraktiem s
vaizd in iam s, sąvokom s, susietom s į sprend iniu s, pagrin d o
p rin cipas viešp atau ja ta prasm e, kad k iekvienas iš jų savo
v ertę, savo g alioseną, visą savo egzistavim ą, šiuo atveju
vad inam ą tiesa, gauna tik spren d in į su siejus su kažkuo,
kas yra anapu s jo, su savo pažin im o pagrind u , prie kurio,
v ad inasi, reikia visad a sugrįžti. P riešin gai realiem s objek­
tam s, juslin iam s vaizd in iam s, pagrind o principas viešpatauja
n e kaip pažinim o p agrin d o, o kaip tapsm o p ag rin d o p rincipas,
kaip priežastin g u m o p rincipas: kiekvienas iš šių objektų
jau atid avė savo d u oklę tuo, kad jis tapo, t.y. atsirad o kaip
p ad arin ys iš p riežasties; vad inasi, pažinim o p ag rin d o rei­
kalavim as čia neg alio ja ir n etu ri jokios p rasm ės, o p riklauso
visai kitai objektų klasei. Tod ėl juslin is pasau lis, kol prie
jo liekam a, stebėto ju i nek elia nei n ep asitikėjim o, nei abejonės;
čia nesam a nei k laid os, nei tiesos; jos išstu m tos į abstrakcijų,
į refleksijos sritį. Č ia gi p asau lis atsiveria ju slėm s ir intelektui

60
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

ir su naivia tiesa rodo esąs tas, kas jis yra - juslinis

vaizdinys, d ėsningai išsiskleid žian tis p riežastin gum o ry­
šiuose.
Tiek, kiek klausim ą apie išorinio pasau lio realum ą m es
nagrinėjom e iki šios vietos, jis visada atsirasd avo iš savęs
n esu pratusio proto klystkelių, ir todėl į šį klausim ą buvo
galim a atsakyti tik paaiškin us jo turinį. Ištyrinėjus visą
p agrin d o principo esm ę, santykį tarp objekto ir subjekto
ir tikrąsias juslinio stebėjim o savybes, jis turėjo išnykti
savaim e, nes jam e n ebeliko jokios prasm ės. Tačiau , be
m inėtos, grynai speku liatyvinės kilm ės, jis turi visai kitą,
grynai em pirinį šaltinį, nors ir čia jis vis dar keliam as
sp eku liatyviais tikslais; ir šiuo požiū riu jis turi daug su­
prantam esnę prasm ę, negu anuo. Ši prasm ė tokia: mes
sapnu ojam e; ar visas m ūsų gyvenim as nėra sapnas? Arba
apibrėžčiau : ar esam a patik im o kriterijaus, leidžiančio sapną
atskirti nuo tikrovės, fantazijas - nuo realių objektų? N u o ­
roda į m ažesnį sapn u ojam o vaizdinio gyvum ą ir aiškum ą,
p alyginti su realiu vaizd iniu , neverta jokio dėm esio, nes
dar n iekas jų realiai n ep alygino, o galim a buvo lyginti tik
sapno prisim inim ą su d abartin e tikrove. K antas šį klausim ą
sprend žia šitaip: „V aizdinių rišlum as pagal priežastingum o
prin cipą skiria gyvenim ą nuo sap n o ". Bet ju k ir sapne visos
atskirybės taip p at su sijusios pagal pagrin d o principą visais
jo p av id alais, ir šis ryšys nutrū ksta tik tarp gyvenim o ir
sapno, ir tarp atskirų sapnų. Todėl K anto atsakym as galėjo
skam bėti tik taip: ilgas sapnas (gyvenim as) pasižym i n u o­
latiniu rišlum u pagal pagrind o p rin cipą, bet jis nesu sijęs
su trum pais sapnais, nors k iekvienam iš jų būdingas tas
p ats rišlum as: taigi tarp antrųjų ir pirm ųjų tas tiltas su­
g riau tas, ir pagal tai juos galim a atskirti. Tačiau pagal tokį
kriterijų tyrinėti, ar kas prisisap n avo, ar atsitiko iš tikrųjų,
būtų lab ai sunku, o d ažn ai ir neįm anom a; juk m es visai
n ep ajėgiam e grandis po grandies ap žvelgti priežastinio ryšio

61
 Pirma knyga

tarp kiekvieno išgyvento įvykio ir d abartinės akim irkos,

tačiau dėl to nesakom e, kad toks įvykis prisisap navo. Tod ėl
realiam e gyven im e, n orint atskirti sapną nuo tikrovės, tokiais
tyrinėjim ais p aprastai n esinaudojam a. Faktiškai v ienintelis
kriterijus, leid žiantis sapną skirti nuo tikrovės, yra grynai
em pirinis p rabu dim o faktas, kuris visai aiškiai ir apčiu o­
piam ai nutraukia priežastin į ryšį tarp su sapn uotų ir realių
dalykų. Puikų šio dalyko patvirtinim ą randam e p astaboje,
kurią H obbesas pateikia Leviathane, 1 sk.: sapnu s m es ir
vėliau lengvai laikom e tikrove, jei u žm igom e nejučiom ,
apsirengę, ir ypač jei visos m intys buvo u žim tos kokios
nors užduoties ar ketinim o, kurie sapne m um s rūpi taip
p at kaip ir bū draujant; tokiais atvejais prabu d im as p aste­
bim as taip p at m enkai kaip ir u žm igim as; sapnas susilieja
su tikrove ir susim aišo su ja. T ad a, žinom a, belieka taikyti
tik kantiškąjį kriterijų; bet jeigu ir po to, kaip d ažnai būna,
negalim a visiškai atskleisti priežastinio ryšio su dabartim i
arba jo nebu vim o, tada visam laikui liks n enu statyta, ar
koks įvykis p risisap navo, ar nutiko iš tikrųjų. Šiu o atveju
m u m s labai aiškiai atsiskleidžia artim a gim inystė tarp gy­
v enim o ir sapno: m es galim e nesigėd yti ją p rip ažin ti po
to, kai ją prip ažin o ir išsakė daugelis didžių protų. V edos
ir Puranos visam realaus pasau lio, kurį jos vad in a M ajos
skraiste, pažin im u i nežino g eresnio palyginim o kaip sapnas
ir vartoja jį dažniau siai. P laton as d ažnai sako, kad žm onės
gyvena tik sapne ir tik filosofas siekia būdrauti. P indaras
sako (Pythia 8,135): cnuaę ovap avbptojtoę (um brae som nium
hom o) [žm ogus yra šešėlio sapnas]; o Sofoklis:

'Opco ydp ųųa:; cn’iSev o v ta ę aXXo jiAųv

EiScoA. , duoiTiEp įcopEv, T| xoucpr|v a x tav.

(N os enim , quicum que vivim us, nihil aliud esse

com perio quam sim ulacra et levem um bram.)

[Aš m atau, kad visi m es, gyvenantieji, esam e ne

kas kita, kaip lakūs vaiduoklių šešėliai.]
A iax, 125

62
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

Šalia jo garbin g iau siai atrodo Shakespeare'as:

W e are such stuff

As dream s are m ade of, and our little life
Is rounded w ith a sleep.

[Mes ir patys
Iš m edžiagos, tokios pačios, kaip sapnas,
Juk sukurti, ir m ūs bū tis m enka
Sapnais vien atau sta'.]
T em pest, Act 4, Scene 1

P agaliau C ald eronas buvo taip giliai perėm ęs šį požiū rį,

kad ban d ė jį nusakyti savo tam tikru m astu m etafizinėje
d ram oje G yvenim as - sapnas.
Po d augelio citatų iš poetų tebus ir m an leista išreikšti
m intį palyginim u. G yvenim as ir sapnai yra tos pačios knygos
lapai. R išlus skaitym as reiškia realų gyvenim ą. Tačiau kai
tik k askart pasibaigia toji skaitym o valanda (diena) ir ateina
atokvėpio laikas, m es d ažn ai dar atsipalaid avę vartom e
knygą ir be jokios tvarkos bei ryšio atsiverčiam e tai vieną,
tai kitą pu slapį; d ažnai jis jau perskaitytas, d ažnai dar
nežinom as, tačiau visada iš tos pačios knygos. Toks atskirai
skaitom as pu slap is neturi ryšio su nuosekliu skaitym u, tačiau
jis n ed au g jam n u sileid žia, jei p agalvojam e, kad ir nuoseklaus
skaitym o visum a irgi prasided a ir pasibaigia netikėtai, todėl
ir ją galim a laikyti tik didesniu atskiru puslapiu.
T aigi, nors atskiri sapn ai nuo realaus gyvenim o skiriasi
tuo, kad jie nepatenka į jam e nuolat išsiskleidžiančią rišlią
p atirtį, ir šį skirtum ą parod o p rabu d im as, tačiau kaip tik
pats rišlus patyrim as priklau so realiam gyvenim ui kaip jo
form a, ir sapnas savo ruožtu priešpriešina jai tam tikrą
vidinį rišlum ą. Jeigu pažvelgtu m e iš požiūrio taško, esančio
už vieno ir kito, tada jų esm eje neberastum e jokio apibrėžto

63
 Pirma knyga

skirtum o, ir reikėtų kartu su p oetais prip ažin ti, kad gy­

venim as yra ilgas sapnas.
Jeigu nuo šio visai savarank išk o em pirinio šaltinio, iš
kurio iškyla klau sim as apie išorinio pasau lio realu m ą, su ­
grįšim e prie jo speku liatyvinių ištakų, tai, nors ir nustatėm e,
kad pirm iausia jas lem ia n eteisingas pagrin d o principo
taikym as, bū ten t - subjekto bei objekto santykiui, o b e to,
jo form ų p ainiojim as, kai pažin im o pagrind o principas
p erkeliam as į tą sritį, kur galioja tap sm o p agrin d o p rin cip as, -
tačiau vis dėlto šis klau sim as vargu ar bū tų g alėjęs taip
rūpėti filosofam s, jeigu jam e neglū d ėtų koks nors tikras
turinys ir jeigu jo esm ėje nebūtų kokios nors teisingos m inties
ir p rasm ės, kaip jo tikrojo šaltinio, ap ie kurį reikia m anyti,
kad, vos tik p atekęs į refleksijos sritį ir p rad ėjęs ieškoti
savo išraiškos, jis įgijo iškreiptas form as ir virto savęs
nesu pran tančiais klausim ais. M ano galva, taip yra iš tikrųjų;
ir kaip tos vidinės klausim o prasm ės, kuri n eb u v o surasta,
gryną išraišką aš siūlau tokią: kas yra šis stebim asis pasaulis
be to, kad jis yra m ano vaizdinys? A r jis, m ano su vokiam as
vienpu siškai, kaip vien tik vaizdin ys, yra toks p at kaip
ir m ano kūnas, kurį aš su vokiu dvejopai: viena vertu s, -
vaizdinys, kita vertu s, - valia? Šio klausim o išsam esnis
paaiškinim as ir p atvirtinim as su d arys antrosios knygos tu­
rinį, o išvados iš jo užim a likusią šio veikalo dalį.

§ 6
Tuo tarpu d abar, šioje pirm ojoje knygoje, m es viską
n agrin ėjam e tik kaip vaizdin į, kaip objektą su bjektui; ir
panašiai kaip į visu s kitus realius objektu s, ir į savo kūną,
iš kurio kyla kiekvienas bū dingas pasau lio stebėjim as, m es
žvelgiam e tik iš p ažįstam u m o pu sės; todėl jis m u m s irgi
yra tik vaizdinys. T iesa, kiekvieno žm ogau s sąm onė, kuri
jau priešinosi tam , kad kiti objektai būtų aiškinam i tik kaip

64
 P A S A L ' 1.1 S K A I P VAIZDINI YS

vaizdiniai, d ar labiau priešinasi dabar, kai savo paties kūną

u-ikia p rip ažin ti esan t tik vaizdiniu; taip yra todėl, kad
kiekvienam žm ogu i daiktas savaim e, kiek jis reiškiasi kaip
jo p aties kūnas, yra pažįstam as betarpiškai, o kiek jis
objek ty vu ojasi kituose stebėjim o objektuose, yra pažįstam as
tik netiesiogiai. Tačiau m ūsų tyrinėjim o eiga šią abstrakciją,
šį v ienpu sišką nagrinėjim o bū dą, šį p rievartin į atskyrim ą
to, kas iš esm ės vieninga, daro būtiną; todėl tuo tarpu
tokį p asipriešinim ą reikia nuslopinti ir nuram inti lūkesčiu,
kad tolesni svarstym ai d abartinių svarstym ų v ien pu sišku ­
mą p ap ild ys ir atves prie pilnatviško pasau lio esm ės p a ­
žinim o.
T aigi kūnas m um s čia yra tiesioginis objektas, t.y. toks
v aizd inys, kuris subjektui yra pažinim o išeities taškas, nes
jis pats su savo betarpiškai pažiniais pokyčiais yra išankstinis
p riežasting u m o principo taikym o atžvilgiu ir todėl teikia
jam p irm inius duom enis. Kaip parodyta, visą m aterijos esm ę
su daro jos veikim as. Tačiau p ad arinys ir priežastis eg zistuoja
tik in telek tu i^ k u ris yrą ne kas kita, kaip jų subjektyvus
^ o reHatoŽl-Bet intelektas niekada negalėtų būti pritaikom as,
jeigu nebūtų kažko kito, kuo jis rem iasi. Tas kitas yra gryna
ju slin ė p ag ava, tas betarpiškas kūno pokyčių suvokim as,
kurio dėka kūnas yra tiesioginis objektas. Tod ėl stebim ojo
p asau lio pažinim o galim ybei reikalingos dvi sąlygos: pirm oji,
išreikšta objektyviai, būtų kūnų su gebėjim as veikti vienas kitą,
su kelti vienas kitam e pokyčius; be šios visuotinės visų kūnų
savybės n ebū tų įm anom as joks stebėjim as, - nepadėtų nė
jau tru m as, kuriuo pasižym i gyvuliniai kūnai; jeigu šią pir­
m inę sąlygą išreikšim e subjektyviai, tada galėsim e pasakyti:
stebėjim ą d aro galim ą pirm iausia intelektas, nes tik iš jo
iškyla ir tik jam galioja p riežastingum o dėsnis, padarinio
ir p riežasties galim ybė, ir tik jam ir p er jį egzistuoja stebim asis
pasaulis. T ačiau antroji sąlyga yra gyvulinių kūnų jautrum as,
arba tam tikrų kūnų savybė bū ti tiesioginiais objektais

:t. « f,r 65
 Pir m a knyga

subjektui. P aprasti p okyčiai, kuriuos patiria ju slių organai

dėl jų specifinio p risitaikym o prie išorinių p ov eikių , jau
bev eik g ali būti p avad inti vaizdiniais, n es tokie poveikiai
nesukelia nei skausm o, nei p asiten kinim o, t.y. n etu ri jokios
tiesioginės reikšm ės v aliai ir vis dėlto su vokiam i, taigi
egzistuoja tik pažin im u i; todėl aš ir sakau, kad kūnas pažinus
betarp iškai, yra tiesioginis objektas. T ačiau sąvokos „ob jek tas"
čia negalim a im ti jo s tikrąja prasm e, kadangi per šitą
betarpišką kūno pažin im ą, kuris yra išankstin is intelekto
taikym o atžvilgiu ir yra tik juslinė pagava, kūnas dar
nep asirod o kaip objektas, o pasirod o tik jį veikian ty s kūnai,
nes b et koks p ažin im as įm anom as tik per in telektą ir
intelektui, vad in asi, ne iki, o po jo pritaikym o. Todėl kaip
tikrasis objektas, t.y. kaip erdvėje stebim as vaizd in ys, kūnas,
panašiai kaip kiti o bjektai, p ažįstam as tik n etiesiogiai, p rie­
žastingu m o dėsnį taikant vienos kūno dalies p o v eikiu i kitai,
p av yzd žiu i, kai akis m ato kūną, ranka jį lyti. V ad inasi,
vien tik bendras ju tim as m ūsų n esu pažin din a su m ūsiškio
kūno form a. T ik per pažinim ą, tik vaizd in yje, t.y. tik
sm egenyse, m um s pirm ąkart pasireiškia m ūsų p ačių kūnas
kaip tįsus, išskaidytas, organiškas; aklasis iš p rigim ties šį
v aizdinį įgyja tik palaip sn iu i, p er d uom enis, kuriuos jam
pateikia lytėjim as; berankis aklasis n iekad a neįsten gtų su ­
v okti savo kūno form os arba, geriausiu atveju, palaipsniui
spręstų apie ją ir ją k onstruotų, veikiam as kitų kūnų. Štai
su tokia išlyga reikia su p rasti tai, kad kūną m es vad in am e
tiesioginiu objektu.
f B e je , atsižvelgiant į tai, kas pasak yta, visi g yvu lin iai kūnai
yra tiesioginiai o bjektai, t.y. tarnauja kaip pasau lio stebėjim o
išeities taškai viską pažįstančiam ir tod ėl n iekad a n ep ažiniam
subjektuiėįiTodėl pažin im as, kartu su jo n ulem tu jud ėjim u
pagal m otyvus, yra tikroji gyvu liškum o esm ė, kaip kad ju ­
dėjim as pagal d irgiklius su daro au galų esm ę; o n eorgan in iai

66
 P A S A U L, I S KAI P V A I Z D I N Y S

1m in i neturi kitokio jud ėjim o, išskyrus tą, kurį su kelia realios

r* u-žmstys siauriausia šio žod žio prasm e. V isa tai aš išsam iau
paaiškinau traktate A pie pagrindo principą, 2 leid., § 20,
I hkoįe, pirm ajam e traktate, 3 ir A pie regėjim ą ir spalvas, § 1 -
lai aš ir nurodau.
Iš to, kas pasakyta, aišku , kad visi gyvū nai, net patys
m tobuliausi, turi inteleį;tą: ju k jie visi jad žįsta^ t^ jėk tu s, ir
,is pažinim as, kaip m otyvas, nulem ia jų jud esius. Visų
:;w u n ų ir visų žm onių intelektas yra tas p ats, visur turi
. įsiškai tą pačią paprastą form ą - p riežastingum o pažinim ą,
perėjim ą nuo p ad arinio prie priežasties ir nuo priežasties
i'i ie padarinio, ir daugiau nieko. T ačiau jo aštrum o laipsniai
n jo p ažintinės srities ribos labai skirtingos, įvairios ir
i .dėstytos d augelyje pakopų, prad ed ant žem iausia, kur
pažįstam as tik priežastinis santykis tarp tiesioginio ir n e­
tiesioginio objekto,, t.y. kur intelekto pakanka tik tam , kad
nuo kūno patirto poveikio galim a butų pereiti prie jo
priežasties ir stebėti ją kaip objektą erdvėje, ir baigiant
aukščiausiais priežastinio ryšio tarp netiesioginių objektų
pažinim o laipsniais: toks pažinim as įsism elkia į pačius
udėtingiausius priežasčių ir padarinių gam toje derinius.
Ilot ir šitoks p ažinim as dar vis priklauso intelektui, o ne
protui, kurio abstrakčios sąvokos gali padėti su vokti, įtvirtinti
n susieti tai, kas betarpiškai pagauta intelekto, tačiau niekada
negali sukurti paties supratim o. K iekv iena gam tos jėga ir
kiekvienas gam tos dėsnis, kiekvienas atvejis, per kurį jie
pasireiškia, iš prad žių turi būti betarpiškai pažinti intelekto,
suvokti intuityviai ir tik po to in abstracto, protui, gali
įeiti į reflektyvinę sąm onę.. Intuityvi, tiesioginė intelektinė
['agava bu vo R oberto H ookeso atliktas traukos dėsnio
atradim as ir tokios daugybės didingų reiškinių aiškinim as
šiuo v ien u -d ėsn iu (tai v ėliau patvirtino Nevvtono apskai­
čiavim ai); tas pats buvo ir Lavoisier deguonies ir jo svarbaus

67
 Pirma knyga

vaidm ens gam toje atradim as; tas p ats buvo ir G o eth e's fizinių
spalvų kilm ės atskleid im as. V isi šitie atradim ai yra ne kas
kita, kaip teisingas tiesioginis perėjim as nuo p ad arin io prie
p riežasties, iš kurio tuojau pat kyla gam tos jėg o s, p asi­
reiškiančios p er visas tos p ačio s rūšies p riežastis, tapatum o
p ažin im as. Ir visa toii įžvalga vra tik la ip sn iu besiskiriantis
'pasireiškim as tos p ačios v ien in telės in telek to funkcijos, kurios
d ėk a ir gyvūnas stebi, p riežastį, veikian čią jo kūną, kaip
objektą erd v ė je.;T o d ėl ir visi tie didieji atradim ai, panašiai
kaip stebėjim as ir k iekvienas intelekto pasireiškim as, irgi
yra betarp iška įžvalga ir, kaip tokia, yra akim irkos kūrinys,
apperęu, intuicija, o ne ilgos abstrakčių išprotavim ų g ran ­
dinės pad arin ys; išp rotavim ai tarnauja tik tam , kad b etar­
pišką intelektinį pažinim ą galim a būtų užfiksu oti a b strak ­
čiom is sąvokom is, t.y. p adaryti jį aiškesnį, t.y. susikurti
galim ybę jį aiškinti ir p ad ėti su prasti kitiem s.
In telek to aštrum as su vok ian t priežastin iu s santykius tarp
n etiesiogiai pažinių objektų p ritaikom as ne tik gam totyroje
(kuri už visu s savo did žiuosiu s atradim u s dėkinga jam ),
bet ir praktin iam e gyvenim e, kur jis vad in am as protingum u ;
tuo tarpu pirm uoju atveju jį geriau tiktų vad inti įžvalgum u ,
m inties skvarbum u. Tikslia žod žio p rasm e p rotingum as žym i
tik valiai tarn aujantį intelektą. Tačiau tarp šių sąvokų
negalim a nu brėžti griežtų ribų, nes jos žym i tą pačią funkciją
to paties intelekto, jau veikian čio kiekvienam e gyvūne,
stebin čiam e objektu s erdvėje. A ukščiausiai išvystyta, ši fun k­
cija arba teisingai p ag al esam ą pad arinį suranda gam tos
reiškiniuose nežinom ą priežastį ir šitaip duoda m edžiagą
protui nustatyti v isu o tin es taisykles, kaip gam tos dėsnius;
arba, žin om as priežastis pritaikyd am a tikslingiem s v eik s­
niam s, išranda su dėtingas su m anum o reikalau jančias m a­
šinas; arba, n ukreipta į m otyvaciją, perm ato subtilias intrigas
ir m a c h in a c ija s ir jas su griau na, arba tiksliai paskirsto žm ones

n 68
 PA S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

pagal juos vald an čiu s m otyvu s ir po to savo nuožiūra kaip

m ašinas ju os p rad eda ju d in ti svertais ir sm agračiais, ir kreipia
juos jų tikslų link.
Tikrąja to žodžio prasm e intelekto stoka vadinam a kvailumu
ir tai yra bū ten t b u k im a s taikant priežastin gu m o. dėsnį, n e­
su gebėjim as betarp iškai su vokti ryšio tarp priežasties ir
padarinio, m otyvo ir p o e lg ia r d ^ a ily š nem ato natūralių
reiškinių ryšio nei ten, kur jie veikia patys, n ei ten, kur
jais sąm on ingai nau d ojam asi, t.y. m ašinose; todėl jis m ielai
tiki kerais ir stebuklais. K vailys n ep astebi, kad atskiri
asm enys, regim ai n ep riklau som i vienas nuo kito, iš tikrųjų
elgiasi pagal išankstinį su sitarim ą; todėl jį lengva m istifikuoti
ir intriguoti - jis n ep astebi paslėptų m otyvų patarim uose,
kuriuos jam duoda žm onės, sprend im u ose, kuriuos jie išsako,
ir 1.1. Bet jam visad a trūksta vieno dalyko: aštrum o, greitum o,
lengvum o taikan t priežastin į dėsnį, t.y. intelekto galios.
D idžiausias ir nagrinėjam a prasm e labiau siai pam okantis
kvailum o p avyzd ys, kokį m an yra tekę kada nors m atyti,
buvo silpnaprotis vien u olikam etis berniu kas beprotnam yje;
jis turėjo protą, nes kalbėjo ir suprato, tačiau pagal intelektą
buvo atsilikęs labiau už d augelį gyvulių. Kai tik aš ateidavau,
jis žiū rinėd avo ant m ano kaklo kabantį akinių stiklą, kuriam e
atsispindėjo kam bario lan gai ir už jų au gančių m edžių
viršūnės; tai kiekvienąsyk jį labai stebino ir džiugino, ir
jo nuostaba n em ažėjo, nes jis nesuprato tos visai tiesioginės
atspindžio priežasties
Jau žm onių intelekto aštrum o laipsnis būna labai n e­
vienodas, o jo skirtum ai tarp įvairių gyvūnų rūšių dar
žym esni. Tačiau visiem s, n etgi tiem s, kurie artim i augalam s,
intelekto pakanka tiek, kiek jo reikia pereiti nuo padarinio
tiesioginiam e objekte prie tarpininko kaip p riežasties, t.y.
prie stebėjim o, prie objekto su vokim o, nes kaip tik pastarasis
ir daro juos gyvūnais, duod am as jiem s galim ybę judėti pagal

69
 Pirma knyga

m oty v ils ir šitaip ieškoti m aisto ar bent jau griebti jį. Tuo
tarpu au galai juda tik dirginam i ir p rivalo arba laukti
tiesioginio d irginim o poveikio, arba nunykti, n es ieškoti
dirgiklio ar jį pasigauti jie nesugeba. T obu liau siu ose gy­
vū nuose m us stebina jų didelis išrad ingu m as, bū dingas
šuniui, dram bliu i, bežd žionei ar lapei, kurios išrad ingu m ą
taip m eistriškai aprašė Buffonas. P agal šiuos p rotin giau siu s
gyvū nus m es galim e pakankam ai tiksliai išm atu oti, kiek
pajėgus intelektas be proto, t.y. be abstraktaus p ažinim o
sąvokom is p agalbos; iš pačių savęs šito taip gerai m es
n egalim e nustatyti, nes m um yse in telektas ir protas nuolat
vienas kitą parem ia. Štai kodėl gyvūnų intelekto p asireiš­
kim ai d ažnai pranoksta arba nuvilia m ūsų lūkesčius. Viena
vertus, m us stulbina išradingum as to d ram blio, kuris, nors
keliau d am as per Europą jau buvo perėjęs daugelį tiltų, kartą
nesiryžo žen gti an t tilto, kuris jam p asirod ė p er silpnas,
kad išlaikytų jo svorį, nors ir m atė, kad p er tą tiltą, kaip
ir įprasta, ėjo žm onių ir arklių vora. Kita vertu s, m u s stebina,
kad p rotingi o rangu tangai nep aku rsto juos šild an čio laužo,
įm esd am i pagalių: šis atvejis parod o, kad čia jau reikalingas
toks su m an u m as, kuris nebeįm anom as be abstrakčių sąvokų.
P riežasties ir p ad arin io pažinim as, kaip bendra intelekto
form a, gyvū nam s bū dinga n etgi a priori; tai visišk ai aišku
vien iš to, kad ji jiem s, kaip ir m u m s, yra b et kokio išorinio
p asau lio pažinim o per stebėjim ą išankstinė sąlyga. Jei dar
reik ia sp e cia la u s įrod y m o , pakanka p a siž iū rė ti, k aip ,
pav y zd žiu i, visai m ažas šunytis, n et labai norėd am as, n e­
siryžta nu šokti nuo stalo, nes jis n u m ato savo kūno svorio
poveikį, n ors anksčiau ir nėra turėjęs atitinkam o patyrim o.
T ačiau sp ręsd am i apie gyvūnų intelektą, turim e vengti
priskirti jam tai, kuo pasireiškia in stin ktas, tiek nuo intelekto,
tiek nuo proto visišk ai skirtinga savybė, kuri v isgi labai
pan aši į vieningą jų veikim ą. T ačiau šio klau sim o čia

70
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

nenagrinėsim e, o im sim ės jo , antrojoje knygoje tyrinėdam i

harm oniją arba vadinam ąją gam tos teleologiją; jam skirtas
visas 27 p ap ild y m ų skyrius.
In telekto stoką pavad inom e kvailu m u ; v ėliau p am a­
tysim e, kad proto taikym o praktikoje stoka yra kvailystė;
sprendim o sugebėjim o stoka - naivum as; pagaliau dalinė
arba visišk a atm inties stoka - pam išim as. Bet apie viską
savo vietoje.
Tai, kas teisingai pažin ta proto, yra tiesa, t.y. abstraktus
sprend inys, turintis p ak an kam ą p agrin dą (traktatas A pie
pagrindo principą, § 29 ir toliau); '(tarškas .teisingai pažinta
intelekto, yra tikrovė, t.y. teisingas perėjim as nuo padarinio
tiesioginiam e objekte prie jo priežasties. Tiesos priešingybė
yra klaida, kaip proto ap g au lė; tikrovės p riešingybė yra
regim ybė, kaip intelekto apgaulė. Išsam esnį visų tų dalykų
aptarim ą galim a rasti m ano traktato A pie regėjim ą i r spalvas
pirm ajam e skyriuje*.
R egim ybė atsiranda tada, kai tą patį pad arin į gali sukelti
dvi v isiškai skirtingos priežastys, iš kurių viena veikia lab ai
d ažnai, o kita - retai; intelektas, neturėd am as duom enų
atskirti, kuri iš dviejų priežasčių čia veikia, nes pad arinys
visai v ien od as, visada pasirenka įprastinę p riežastį, o kadangi
jo veikla ne reflektyvinė ir diskursyvinė, o tiesioginė ir
betarpiška, toji tariam a priežastis p asirod o m um s kaip
stebim asis objektas, kuris ir yra regim ybė. Tai, kaip tokiu
bū du atsiranda dvigubas regėjim as ir d vigubas lytėjim as,
jeigu juslių organai yra nenorm alioje p ad ėtyje, aš paaiškinau
nurod ytoje vietoje ir tuo pačiu pateikiau nepaneigiam ą
įrodym ą, kad stebėjim as egzistuoja tik per intelektą ir
intelektui. K iti tokios in telektinės apgaulės arba regim ybės
p avyzd žiai - panardinta į vandenį lazd a, kuri atrodo
perlau žta; vaizd ai sferiniu ose veid rod žiu ose, esant išgaubtam
paviršiu i p asirod antys šiek tiek už jo, o esant įgau btam

71
 Pirma knyga

paviršiu i - gerokai arčiau jo. Šiam reiškin iui priskirtin as

m ėnulis, tariam ai d id esnis virš horizonto, nei zenite: tai
ne optinis reiškinys, nes, kaip p aro d o m ikrom etras, akis
pagauna m ėnulį zenite n et šiek tiek didesniu regėjim o
kam pu, negu horizonte, tačiau in telektas, kuris m ėnu lio ir
žvaigždžių šviesos su silpnėjim o horizonte p riežastim i laiko
d id esnį jų nuotolį, kaip ir žem iškus objektu s jį m atuod am as
atm osferine perspektyva, m ėnulį h orizon te dėl šios p rie­
žasties laiko daug did esniu negu zenite, ir n et dangaus
skliautą virš horizonto - labiau išsiplėtusiu, t.y. suplotu.
Tas pats neteisin gas vertinim as pagal atm osferin ę p ersp ek ­
tyvą verčia m us labai au kštus kalnus, kurių viršūn ės įsi­
rėžusios į gryną p erm atom ą orą, laikyti esančiu s arčiau ,
nei iš tikrųjų, jų aukščio sąskaita; toks M onblanas, jeigu
žvelgiam a į jį iš Salenche.
Ir visi tie apgaulingi vaidu okliai stovi prieš m us m ūsų
b etarpiškam e stebėjim e, kurio n egalim a pašalin ti jokiu proto
sam protavim u. P astarasis gali ap sau goti tik nuo klaidos,
t.y. nuo n ep akank am ai pagrįsto sprend im o, jam p rieš­
priešind am as kitą, teisingą: p avy zd žiu i, protas gali in abst-
racto p ripažinti, kad m ėnu lio ar žvaigžd žių šviesos su sil­
pnėjim o p riežastis horizonte yra didesnis oro tankis, o ne
d id esnis nuotolis; tačiau visais m inėtais atvejais regim ybė
išlieka, priešingai b et kokiam abstrakčiam p ažin im u i, nes
intelektas visiškai ir ryškiai atskirtas nuo proto, kaip nuo
pažintinio su gebėjim o, bū dingo tik žm ogu i; ir n et pačiam e
žm oguje intelektas savaim e yra nep rotingas. Protas visada
gali tik žin oti; o intelektu i, nep rik lau san čiam nuo p roto įtakos,
lem ta tik stebėti.

§ 7
P rie to, kas apžvelg ta, reikia d ar prid urti štai ką. Iki
šiol išeities tašku m es laikėm e ne objektą. ir„ n e subjektą?-
o vaizdinį, kuris jau apim a ir su ponu oja ju os abu, nes

72
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

suskilim as į objektą ir su bjektą yra jo p irm oji, bendriausioji

ir esm in giau sioji form a. T o d ėl m es ją ap žvelgėm e pačią
savaim e ir visų pirm a, o po to (nors d ėl pagrin d in ių dalykų
nurodėm e įvadinį traktatą) n agrin ėjom e kitas, jai p avald žias
form as - laika, erd v e ir p riežastin g u m ą, kurie būdingi tik
objektui;) tačiau kadangi tos form os esm ingos jam pačiam
s a v a im e /o objektas savo ru ožtu esm ingas su bjektui pačiam
savaim e, jos gali bū ti išvestos ir iš su bjekto, t.y. pažintos
a priori, ir šiuo požiū riu į jas galim a žiū rėti kaip į bendrą
anųd viejų ribą. B et visom s jom s galim a pritaikyti bendrą
išraišką - pagrind o prin cip ą, kaip aš išsam iai parodžiau
įvadiniam e traktate.
Toks m etod as m ūsų nagrinėjim o būdą visiškai skiria nuo
visų iki šiol bu vusių filosofijų , kurios visos išeities tašku
im davo arba objektą, arba su bjektą ir šitaip vieną stengėsi
aiškinti iš kito, be to, p asirem d am os pagrind o principu;
o m es, priešingai, išlaisvin am e nuo jo viešpatavim o santykį
tarp objekto ir subjekto, tam viešpatavim u i atid uod am i tik
objektą. Būtų galim a m an yti, kad m inėtos alternatyvos
pavyko išvengti m ū sų d ienom is atsiradusiai ir išgarsėjusiai
tapatybės filosofijai, nes savo išeities tašku ji laiko ne objektą
ir ne subjektą, o kažką trečia - proto žiūra pažinų absoliutą,
kuris nėra nei objektas, n ei su bjektas, o yra kažkas neutralaus
abiejų atžvilgiu. N ors aš, visiškai neturėd am as proto žiūros
sugebėjim o, ned rįstu sam protauti apie tą garbųjį neutralum ą
ir absoliutą, vis dėlto, rem d am asis ir m um s, profanam s,
prieinam ais proto intuityvistų protokolais, turiu pasakyti,
kad ir toji filosofija negali išvengti m inėtosios dviejų klaidų
priešingybės. Kadangi, nors joje subjekto ir objekto tapatybė
ne m ąstom a, o įžiūrim a intelektu aliai ar pagaunam a, p a ­
sineriant į ją, ji neišvengia abiejų p riešingų klaidų; atvirkščiai,
veikiau ji tik suvienija jas abi, nes pati suskyla į dvi
disciplinas, bū ten t į transcend entalinį idealizm ą, koks yra
Fichte's m okym as apie Aš, pagal pagrindo dėsnį objektą

73
 P ir m a knyga

išvedantis arba išaud žiantis iš subjekto ir, antra, į n atū r­

filosofiją, kuri panašiai iš objekto palaipsniui leid žia atsirasti
subjektui, taikydam a m etod ą, vadinam ą konstravim u, apie
kurį aš ned au g n utuokiu , tačiau m an aišku, kad jis yra
tam tikras p rocesas pagal pagrind o principą įvairiais jo
pavidalais. G ilios išm inties, glū dinčios tam e konstravim e,
aš iš anksto atsisakau, nes m an, visiškai neturinčiam proto
žiūros, visi ja parem ti m okym ai neg ali nebūti knyga su
sep tyniais antsp aud ais. Ir šiuo atveju yra taip, kad - keista
p asakyti - tokios g iliam intiškos teorijos m an sukelia įspūdį,
tarsi aš gird ėčiau tik baisingą ir be galo nuobodų tu ščia­
žodžiavim ą.
N ors sistem om s, išeities tašku im ančiom s objektą, visas
stebim asis p asau lis ir jo tvarka visada kelia p roblem ą, tačiau
objektas, kurį jos ima kaip išeities tašką, ne visad a yra
tas p asau lis ar jo p am atinis elem entas - m aterija. Šias sistem as
veikiau galim a skirstyti pagal keturias galim ų objektų klases,
n u statytas m ano įv ad in iam e traktate. Štai galim a tarti, kad
pirm oji iš tų klasių, arba realu s pasau lis, tapo išeities tašku
Taliui ir jon iečiam s, D em okritui, E pikū rui, G iord ano Bruno
ir p rancūzų m aterialistam s. A ntrąją klasę, arba abstrakčią
sąvoką, išeities tašku laikė Spinoza ( b ū t e n t- grynai ab st­
rakčią ir tik savo ap ibrėžim e egzistuojančią substancijos
sąvoką), o anksčiau - elėjiečiai. Trečiąja klase, t.y. laiku,
vad inasi, skaičiais, rėm ėsi pitag oriečiai ir kinų filosofija,
išdėstyta f ching / P erm ainų knygoje]. Pagaliau ketvirtoji klasė,
t.y. valios aktas, m otyvu otas pažinim o, tapo išeities tašku
scholastam s, m okiusiem s ap ie kūrim ą iš nieko, atliekam ą
an tp asaulin ės, asm en inės bū tybės valios aktu.
N uosekliausiai ir giliau siai galim a įgyvendinti objektyvųjį
m etod ą, jeigu jis reišk iasi kaip grynas m aterializm as. Jis
taria, kad m aterija, o kartu su ja laikas ir erdvė, egzistuoja
absoliučiai ir peržengia santykį su su bjektu, kuriam e, beje,
visa tai tik ir egzistuoja. Toliau savo kelrode žvaigžd e jis

74
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

pasirenka priežastin g u m o dėsnį, jį laikydam as savaim ine

daiktų tvarka, veritas aetem a, šitaip peržengd am as intelektą,
kuriam e ir kuriam ir egzistuoja priežastingum as. Po to jis
bando surasti pirm inę, pap rasčiau sią m aterijos būseną ir
išvesti iš jos visas kitas, nuo grynojo m echan izm o kildam as
prie chem izm o, p o liaru m o, au galijos ir gyvūnijos. Ir jeigu
tai pavyktų pad ary ti, tai p ask u tin ė grandinės g ran dis būtų
gyvulinis jautru m as, pažin im as, kuris, vadin asi, būtų tik
paprasta m aterijos m od ifikacija, jos bū sena, sukelta p rie­
žastingum o. Ir jeigu m es eitum e įkandin m aterializm o su
stebim aisiais vaizd iniais, tai kartu su juo pasiekę jo viršūnę,
patirtum e staigų o lim pin io ju o k o priepu olį, nes, tarsi p rabudę
iš m iego, staiga p astebėtu m e, kad jo paskutinis, taip sunkiai
pasiektas rezultatas - pažinim as - kaip būtina sąlyga buvo
suponu otas jau pirm ajam e išeities taške, grynojoje m aterijoje,
ir nors m es kartu su juo įsivaizdavom e, kad m ąstom e
m ateriją, iš tikrųjų tu rėjom e galvoje ne ką kita, kaip m ateriją
įsivaizduojantį su bjektą, ją m atančią akį, ją lytinčią ranką,
ją pažįstantį intelektą. Šitaip nelauktai atsiskleistų m ilžiniškas
p etitio principu [įrod ym o pagrin d o išgvelbim as], nes pas­
kutinė grandis staiga p asirod ytų esanti tas atram os taškas,
ant kurio kabojo jau pirm oji, ir grandinė virstų ratilu, o
m aterialistas taptų panašu s į baroną M iu nhauzeną, kuris,
plaukiod am as an t arklio vand enyje, suspaudžia kojom is savo
arklį ir ištraukia save iš vandens už savosios styrančios
kaselės. Todėl pam atin is m aterializm o absu rd as pasireiškia
tuo, kad jis, išeities tašku laikyd am as objektyvum ą, tą patį
objektyvum ą laiko lem iam u aiškinam uoju principu, ar tai
bū tų m aterija in abstracto, t.y. tik m ąstom a m aterija, ar
m aterija, jau įgijusi form ą, em pirinį pavid alą, t.y. m edžiaga,
p avyzd žiu i, chem iniai elem entai ir jų pap rasčiau si junginiai.
Visa tai jis priim a kaip kažką, kas egzistuoja savaim e ir
absoliučiai, ir iš to išveda tiek organinę gam tą, tiek pagaliau
pažįstan tį subjektą ir šitaip ju os visiškai paaiškina. O iš

75
 Pir m a knyga

tikrųjų visa, kas objektyvu, jau savaim e įvairiai sąlygota

pažįstančiojo subjekto su jo pažintinėm is form om is ir jį jau
suponuoja, ir todėl visiškai išnyksta, pašalinu s subjektą. Taigi
m aterializm as yra band ym as betarpišką duotį p aaiškinti iš
n etiesioginės duoties. V isa, kas objektyvu, tįsu, veiklu,
žodžiu, m aterialu , ir ką m aterializm as laiko tokiu solidžiu
savo teorijos pam atu, kad nuoroda į jį (ypač jei jo esm ė
galų gale redukuojam a į stūm į ir atostūm į) jau laikom a
savaim e p ak ankam u dalyku; visa tai, sakau aš, yra au k š­
čiausiu m astu duota tik n etiesiogiai ir sąlygiškai ir todėl
egzistuoja tik reliatyviai. Ju k visa tai yra perėję p er sm egenų
m ašineriją ir fabrikavim ą ir todėl jau įėję į jo form as -
laiką, erdvę, priežastingum ą, p er kuriuos tik ir pasirod o
kaip tįsum as erdvėje ir veikim as laike. Iš tokios duoties
m aterializm as siekia paaiškinti n et betarpišką duotį, v aizdin į
(kuriam e visa tai y ra), o galiausiai net valią. O iš tikrųjų -
atvirkščiai, kaip tik iš valios reikia aiškinti visas tas p am atin es
jėgas, kurios pasireiškia p er priežastin g u m o grandinę, o
t o d ė l- dėsningai. V adinasi, teiginį, kad p ažin im as yra
m aterijos m odifikacija, g alim a tiek p at teisėtai atrem ti visai
priešingu , - kad bet kokia m aterija yra tik subjekto pažinim o
m odifikacija, kaip jo vaizdinys. N epaisan t to, iš esm ės bet
kokios g am totyros tikslas ir id ealas - iki galo įgyvend intas
m aterializm as. Tai, kad p astarąjį čia m es prip ažįstam e esant
v isai n eįm an om ą, patvirtina kita tiesa, kuri išaiškės toliau:
ji skelbia, kad joks tikras m okslas, t.y. sistem inis pažinim as,
g rind žiam as p ag rin d o p rincipu, niekad a negali pasiekti
galutinio tikslo ir negali duoti visai patenkinam o p aaiš­
kinim o, n es jis niekada neįsism elkia į vid inę pasau lio esm ę,
niekada neišeina už vaizd in io ribų, o priešingai, supažindina
tik su vien o vaizdinio santykiu su kitu.
K iekvieno m okslo išeities taškas visada yra dvi p ag rin ­
dinės duotys. V iena jų - v isu o m et pagrin d o p rin cipas kokiu
n ors p av id alu , kaip organonas; kita - jo specialus objektas,

76
 PA SAU LIS KA IP V A I Z D 1N V S

kaip problem a. Štai geom etrijos problem a yra erdvė, o bū ties

pagrindas - organonas; aritm etikos problem a - laikas, o
Imties p agrind as jo je - organonas; logikos problem a - sąvokų
pačių savaim e ryšiai, o pažinim o pagrind as - organonas;
istorijos problem a - didieji ir m asiniai žm onių nuveikti
darbai, m otyvacijos dėsnis - organonas; p agaliau gam totyros
problem a yra m aterija, o p riežastingum o dėsnis - jos o r­
ganonas, ir todėl jos tikslas - laikantis p riežastin gum o
grandinės visas galim as m aterijos bū senas redu ku oti viena
i kitą ir galiau siai į vieną bū sen ą, o po to vėl išvesti jas
v ieną iš kitos ir g aliau siai iš vienos būsenos. Tod ėl g am ­
totyroje stovi p riešpriešiais dvi kraštutinės būsenos: toji
m aterijos būsena, kur ji m ažiausiai, ir toji bū sena, kur ji
labiausiai yra tiesioginis subjekto objektas, t.y. pati negy-
viausia ir grubiausia m aterija, pirm inė m edžiaga ir, p rie­
šingai, žm ogau s organizm as. Pirm osios gam totyra ieško kaip
chem ija, antrosios - kaip fiziologija. Tačiau iki d abar n e­
pasiektas nė vien as iš šių kraštutinum ų, ir kažkas pažinta
tik tarp jųdviejų. O ir perspektyvos yra gan beviltiškos.
Rem dam iesi p rielaid a, kad kokybinis m aterijos dalum as,
skirtingai nuo kiekybinio, nėra begalinis, chem ikai stengiasi
vis labiau m ažinti jos elem entų skaičių (dabar jų yra apie
60). O jeigu jie prieitų iki dviejų elem entų, siektų juos
redukuoti j vieną. Ju k hom ogeniškum o dėsnis veda prie
hip otezės apie prad in ę chem inę m aterijos bū sen ą, būdingą
jai pačiai savaim e ir pirm inę, palyginti su visom is kitom is
būsenom is, kurios nebū d ingos m aterijai pačiai savaim e ir
yra tik jos atsitiktinės form os ir kokybės. Kita vertus,
neįm anom a suprasti, kaip šita būsena galėjo p atirti kokį
nors chem inį pakitim ą, kai d ar nebuvo antrosios būsenos,
galinčios veikti pirm ąją. Šitaip chem iniam aiškinim u i iškyla
tas pats sunkum as, su kuriuo m echaninio aiškinim o srityje
susidūrė Epikūras, band ęs paaiškinti, kokiu būdu vienas
atom as p irm ąkart nukrypo nuo p irm aprad ės savo judėjim o

77
 Pirma knyga

krypties. Šitą pati iš savęs atsirandantį, n eišvengiam ą ir

neišsprend žiam ą prieštaravim ą galim a su vokti tiesiog kaip
chem inę an tinom iją: kaip m es ją rand am e čia, p irm ajam e
iš dviejų ieškom ų g am totyros kraštutinum ų, taip surasim e
jo atitikm enį ir antrajam e. Pasiekti šį an trąjį gam totyros
kraštutinum ą taip p at m aža vilties, nes tam pa vis aiškiau,
jog chem inės realybės niekad a n ebu s įm anom a redu ku oti
į m echanin ę, o organinės - į chem inę ar elektrinę. O tie,
kurie m ūsų dienom is v ėl leidžiasi į šį klaidingą kelią,
netrukus paliks jį, pritilę ir susigėd ę, kaip ir visi jų pirm takai.
A pie tai išsam iau bus kalbam a kitoje knygoje. Čia tik tarp
kitko pam inėti sunkum ai g am totyrai iškyla jos pačios srityje.
Kaip filosofija, ji būtų m aterializm as; o kaip m atėm e, jis,
jau gim d am as, savo šird yje nešiojasi m irtį, nes jis peržengia
subjektą ir pažinim o form as, kurias suponuoja tiek pati
grubiausia m aterija, nuo kurios jam n orėtųsi prad ėti, tiek
ir o rganizm as, prie kurio jis nori ateiti, ju k „nėra objekto
be su b jek to " yra princip as, visiem s laikam s pad arantis
m aterializm ą neįm anom ą. Sau les ir plan etas, be akies, kuri
jas regi, ir be intelekto, kuris jas pažįsta, galim a išreikšti
žod žiais, tačiau šie žod žiai v aizd in iu i yra tik sideroxylon ,4
m edinė geležis. Tačiau , kita vertus, priežastin g u m o dėsnis
ir juo besirem ian tis g am tos stebėjim as bei tyrinėjim as m um s
leidžia d aryti tvirtą p rielaid ą, kad k iekvienas aukštai or­
ganizuotas m aterijos bū vis laike atsirad o po grubesnio, kad
gyvuliai egzistavo anksčiau už žm ones, žu vys - anksčiau
už sau sum os gyvūnus, au galai irgi anksčiau už p astaruosius,
n eorganinė gam ta egzistavo anksčiau už organinę. V adinasi,
p irm ap rad ė m asė turėjo praeiti ilgą pokyčių virtinę, kol
galėjo atsim erkti pirm o ji akis. Ir vis dėlto n u o šios pirm osios
atsim erku sios akies, nors ji bū tų p riklau siu si ir vabzdžiui,
kaip nuo bū tin o pažin im o tarpininko pareina viso pasaulio
būtis; ju k tik šiam pažinim u i ir šiam e pažinim e ir egzistuoja
pasau lis, ir be to pažinim o jo n eįm anom a n et m ąstyti, nes

78
 PA S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

į is yra tik vaizd inys ir kaip toks reikalauja subjekto kaip

s a v o būties palaikytojo. N etgi pats tas ilgas laikotarpis, pilnas
n esuskaičiuojam ų pokyčių, p er kuriuos m aterija kilo nuo
lo m io s prie form os, kol p agaliau neatsirado p irm as p a­
žįstantis gyvūnas, - netgi pats tas laikas m ąstom as tik tokios
s a u tapačios sąm onės, nes tas laikas yra jos vaizd in ių seka,
jos p ažinim o forma ir be jos prarand a bet kokią prasm ę
ir virsta niekuo. Taigi, viena vertu s, m es m atom e, kad viso
pasaulio būtis n eišvengiam ai p riklauso nuo pirm osios p a­
žįstančios būtybės, nors ji bū tų ir visai netobula; kita vertus,
t as pirm asis pažįstantis gyvū nas irgi n eišven giam ai ir visiškai
priklauso nuo ilgos iki jo bu vusios p riežasčių ir pad arinių
grandinės, į kurią jis įjungtas kaip m ažu tėlė grandis. Žinom a,
tuos du prieštaraujančiu s požiū rius, kuriuos m es prieinam e
išties vienodai neišvengiam ai, galim a pavadinti kita m ūsų
pažinim o antinom ija ir laikyti ją pirm osios antinom ijos,
su rastos pirm ajam e gam totyros kraštutinum e, atitikm eniu.
T u o tarpu keturios Kanto antinom ijos, kaip aš parod ysiu
jo filosofijos kritikoje, pridėtoje prie šio veikalo, yra niekuo
nepagrįstas pram anas. T ačiau šitas galiau siai prieš m us
iškylantis p rieštaravim as išsisprend žia taip, kad, šnekant
Kanto kalba, laikas, erdvė ir priežastingum as galioja ne
daiktui savaim e, o tik jo reiškiniui, kurio form a jie yra.
M ano kalba tai reiškia, kad objektyvusis p asau lis, pasaulis
kaip vaizdinys, yra ne vienin telė, o tik viena, tarsi išvirkštinė
pu sė pasau lio, kuris turi ir v isai kitą pusę, kuri yra jo
vid in ė esm ė, jo branduolys, d aiktas savaim e. Ją m es ap ­
žvelgsim e kitoje knygoje, pagal betarpiškiausią jos objek-
tyvaciją p avadind am i ją valia. Tačiau pasau lis kaip vaizdin ys,
k urį m es čia ir nagrinėjam e, be abejonės, prasid ed a tik tada,
kai atsim erkia pirm oji akis. Be šio pažinim o tarpininko
pasau lis egzistuoti negali, vad inasi, neegzistavo ir anksčiau.
T ačiau be tos akies, t.y. be pažinim o, nebuvo ir anksčiau,
nebu vo jokio laiko. Betgi ne laikas turi p rad žią, o b et kokia

79
 Pirma knyga

pradžia yra jam e. Tačiau , kadangi laikas yra p ati ben d riausia
p ažįstam u m o form a, į kurią įsisieja visi reiškiniai pagal
p riežastingum o ryšį, kartu su pirm uoju p ažin im u atsirand a
ir jis (laikas), nusid riekiantis begalybėn į abi pu ses. O
reiškinys, p ripild antis šią pirm ąją dabartį, kartu turi būti
pažintas kaip priežastin g ai su saistytas ir priklau san tis nuo
reiškinių eilės, nu sid riekiantis į begalin ę p raeitį, kuri pati
savo ruožtu irgi sąlygota tos pirm osios d ab arties, kaip ir
p riešin gai - p astaroji sąlygota pirm osios. V ad inasi, tiek p ir­
moji dabartis, tiek p raeitis, iš kurios ji kyla, p rik lau so nuo
pažįstan čiojo subjekto ir be jo yra niekas, tačiau jis n e­
išvengiam ai lemia tai, kad ši p irm oji dabartis nep asirod o
kaip p irm oji, t.y. kaip neturin ti m otinos - praeities ir kaip
laiko prad žia. Pagal bū ties p ag rin d o laike principą ji p asirod o
kaip praeities p ad arin ys, panašiai kaip kad reiškinys, kurį
toji d abartis pripild o, p ag al p riežastingum o dėsnį pasirodo
kaip ankstesnių bū senų , prip ild žiu sių praeitį, p ad arin ys. Kas
m ėgsta m itologinius aiškinim u s, čia n urod ytą p rad in į vis
dėlto p rad žios neturin čio laiko m om entą gali įžv elg ti Krono
(ypovoę) gim im o sim bolyje. Kai šis jauniausias titan as iš­
k astravo savo tėvą, nebeatsirasd avo grubūs dangau s ir žem ės
d arin iai ir scenoje pasirod ė d ievų bei žm onių gim inė.
Tokia pozicija, kurios m es p riėjom e, orientu odam iesi į
m aterializm ą, n u osekliau sią iš visų filosofinių sistem ų, iš­
eities tašku laikančių objektą, leid žia išryškinti n eatsiejam ą
abip u sę subjekto ir objekto p riklausom ybę, o kartu n eįv ei­
kiam ą jų tarpusavio p rieštaravim ą. Šis žinojim as spiria ieškoti
v id in ės pasau lio esm ės, d aikto savaim e, jau ne vien am e
iš dviejų vaizdinio elem en tų , o kažkam e, kas v isai skiriasi
nuo v aizd in io ir kam e nesam a tokio pirm aprad žio, esm ingo,
o be to, n eišsp rend žiam o prieštaravim o.
Šiai pozicijai, išeities tašku laikančiai objektą ir iš jo
išv ed an čiai subjektą, stovi p riešpriešiais pozicija, išeities
tašku laikanti subjektą ir siekianti išvesti iš jo objektą. Pirm oji

80
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

pozicija b u v o labai pap litu si ir įprasta visose ankstesnėse

filosofijose, o vienintelis ir v isai šviežias antrosios pavyzdys
yra tariam oji Johanno G ottliebo F ich te’s filosofija. Todėl šiuo
požiūriu reikia jį pam inėti, nors jo teorijoje labai nedaug
likros v ertės ir vidinio turinio. Si filosofija apskritai buvo
lik akių d ūm im as, tačiau , p ateikta rim ta m ina, saikingu
tonu, su gyva aistra ir iškalbingai ginam a polem izu ojant
su silpnais priešinin k ais, ji galėjo išsiskirti ir atrod yti esanti
kažkas tikra. T ačiau tikros rim ties, kuri nepasid uoda jokiom s
išorinėm s įtakom s ir visada siekia tik vieno tikslo, tiesos,
Fichte'i visišk ai trūko, kaip, beje, ir visiem s panašiem s prie
aplinkybių p risitaik an tiem s filosofam s. Žinom a, ir būti kitaip
negalėjo. Filosofu visada tam pam a dėl sum aišties, kurią
stengiam asi įveikti. T ai yra Platono S a u ų a ę e i v [nuostaba],
kurią jis vad ina ųčoka <piA.oao(pixbv mx9oę [labai filosofiniu
jausm u; T heaetetus, p. 155 D], Tačiau netikri filosofai nuo
tikrų šiuo atveju Skiriasi tuo, kad pastariesiem s tą sum aištį
sukelia p aties pasau lio v aizd as, o p irm iesiem s, priešingai,
tik kokia n ors knyga ar u žbaigta sistem a. Taip atsitiko ir
Fichte’i, kad angi jis pasid arė filosofu tik dėl Kanto daikto
savaim e, o b e jo veikiau siai būtų užsiėm ęs kitais dalykais
ir žym iai sėkm ingiau, n es turėjo didelį retorinį talentą. Bet
jeigu jis b ū tų labiau įsigilinęs į knygą, p ad ariusią jį filosofu,
G rynojo proto kritiką, tai bū tų supratęs, kad svarbiausioji
jos m intis savo dvasia yra tokia: pagrindo principas nėra
veritas aetem a , kaip norėtų visa scholastinė filosofija, t.y.
negalioja besąly giškai iki p asau lio, už jo ir virš jo; jis yra
tik reliatyvus ir sąlygiškas, galiojantis tik reiškinyje, ne­
priklau som ai nuo to, ar p asirod o kaip būtinas erdvės ar
laiko ryšys, arba kaip priežasting u m o ar pažin im o pagrindo
dėsnis. T o d ėl vidin ės p asau lio esm ės, daikto savaim e, nie­
kada n egalim a surasti, rem iantis šiuo dėsniu. Priešingai,
visa, kam jis galioja, visada yra priklausom a ir reliatyvu,
visada yra tik reiškinys, o ne daiktas savaim e. Be to, šis

81
 Pirma knyga

d ėsnis visai neliečia subjekto, o yra tik objektų form a, kurie

kaip tik todėl nėra daiktai savaim e. Su objektu kartu atsirand a
su bjektas, o p astarasis suponuoja pirm ąjį. T aigi nei objektas
su su bjektu, nei p astarasis su pirm uoju neg ali san ty k iau ti
kaip pad arinys su savo priežastim i. T ačiau visa tai n ė kiek
n ed om ino Fichte's; vienin telis įd om us d alykas jam bu vo
subjektas kaip išeities taškas, kurį bu vo pasirink ęs K antas,
kad p arod ytų , jog ankstesnis išeities taškas, objektas, šitaip
tapęs daiktu savaim e, buvo klaid ingas. O Fichte subjektą
kaip išeities tašką laikė svarbiausiu dalyku ir, kaip visi
pam ėgd žioto jai, m anydam as, kad jei eis toliau už K antą,
tai ir pranoks jį, šitaip pakartojo tas pačias klaidas, kurias
p riešingu požiūriu d arė ankstesnis d ogm atizm as, kaip tik
todėl ir su silaukęs Kanto kritikos. T aigi iš esm ės niekas
nep asik eitė, ir senoji p am atinė klaida - kad objektas ir
su bjektas tarpusavyje su siję kaip p riežastis ir pad arin ys -
išliko, kaip ir anksčiau. Tod ėl p ag rind o prin cip as, kaip ir
an ksčiau , išsaugojo besąlygišką galiosen ą, o daiktas savaim e,
u žuot, kaip anksčiau , tapatinam as su objektu , d abar buvo
perkeltas į pažinim o subjektą. O visišk as subjekto ir objekto
reliatyv u m as, p arod an tis, kad daikto savaim e arba pasau lio
esm ės reikia ieškoti ne juose, o už jų , kaip ir apskritai
už ribų viso to, kas egzistuoja san ty k išk ai, kaip ir anksčiau
liko nesu prastas. P agrind o p rincipas Fichte'i, kaip ir visiem s
scholastam s, yra aetem a veritas, tarsi K anto išvis nebūtų
b u vę. K aip senovės d ievam s d ar v iešp atavo am žinas likim as,
taip scholastų D ievui d ar viešp atav o aetem a e veritates, t.y.
m etafizinės, m atem atinės ir m etalog inės tiesos, o kai kurių
p o žiū riu - dar ir m oralinio d ėsnio valdžia. Tos v eritates
v ien in telės nep riklau sė nuo nieko, tačiau dėl jų galiosenos
eg zistav o ir D ievas, ir pasau lis. P agal pagrindo principą,
kaip tokią veritas aetem a, ir Fichte'i a š yra p asau lio, arba
n e-aš, o bjekto, p agrind as; todėl objektas yra su bjekto p a ­
d arinys, jo gam inys. Žinom a, p ag rind o principą tyrinėti toliau

82
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

ar jį k on troliuoti Fichte nesiryžo. Bet jei m an reikėtų nurodyti

to p rincipo form ą, kuria rem d am asis Fichte priverčia lie­
tiš išsiskleisti iš aš, kaip voratin klį iš voro, tai aš pasakyčiau ,
kad tai yra bū ties pagrind o principas erdvėje, n es tik juo
rem iantis šiokią tokią prasm ę ir reikšm ę turi tos kankinančios
d ed u kcijos, kurių dėka aš iš savęs produkuoja ir fabrikuoja
ne-aš, ir kurios su daro bep rasm iškiau sios ir todėl n u o b o ­
d žiau sios kada nors p arašytos knygos turinį.
T aigi toji Fichte's filosofija, šiaip jau neverta net p a­
m inėjim o, m um s įdom i tik kaip pavėluota atsvara senajam
m aterializm u i, kuris išeities tašku nuosekliausiai ėm ė objektą,
kaip kad ji - subjektą. Kaip m aterializm as n ep asteb ėjo, kad
kartu su p ap rasčiau siu objektu jis jau suponuoja ir subjektą,
taip ir Fichte p ražiū rėjo ne tik tai, kad kartu su subjektu
(kad ir kaip jis jį tituluotų) jis jau su ponav o objektą, nes
be jo negalim a m ąstyti jokio subjekto, bet ir tai, kad bet
koks išved im as a priori ir apskritai bet koks įrod ym as rem iasi
b ū tinybe, o b et kokia bū tiny bė rem iasi tik p ag rind o principu,
nes būti bū tin am ir kilti iš turim o pagrin d o - sąvokos
vien areikšm ės*. Jis p ražiūrėjo ir tai, kad p ag rind o principas
yra tik ben d ro ji objekto p aties savaim e form a ir todėl jau
su ponuoja objektą, bet negalioja iki ir už jo, tad negali
jo sukurti ar leisti jam atsirasti savo įstatym ų leidybos ga­
lia. A pskritai, išeities taškas kaip subjektas ir anksčiau
aptartas išeities taškas kaip objektas - abu sutam pa tuo,
kad g rin d žiam i ta pačia klaida; abiem atvejais iš anksto
su ponu ojam a tai, ką siekiam a išvesti, t.y. suponu ojam as
savojo išeities taško bū tin as koreliatas.
N uo šių d viejų p riešingų klystkelių m ūsų m etod as skiriasi
toto g enere, nes m es išeities tašku laikom e ne objektą ir
ne su bjektą, o vaizdinį kaip pirm inį sąm onės faktą. O pirm inė

* Žr. A pie ketveriopą pagrindo principo šaltinį \Dic vierfache Wurzel dės
Satzes voru G rande, 2. A ufl., § 49].

83
 Pirma knyga

ir esm ingiausia vaizd in io pam atin ė form a yra suskilim as

į objektą ir subjektą. Savo ruožtu objek to form a yra pagrindo
p rin cipas savo sk irtingais p avid alais, kiekvienas iš kurių
tiek nulem ia jam bū dingą v aizd in ių klasę, kad, kaip parodyta,
p ažin u s tą p av id alą, p ažįstam a ir v isos klasės esm ė, nes
toji klasė (kaip vaizdin ys) yra n e kas kita, kaip pats tas
p av id alas: štai laikas yra ne kas kita, kaip būties pagrind as
jam e pačiam e, t.y. seka; erd vė - ne kas kita, kaip pagrindo
d ėsnis joje p ačio je, t.y. pad ėtis; m aterija - ne kas kita,
kaip priežastin g u m as; sąvoka (kaip n etruku s paaiškės) -
n e kas kita, kaip santykis su pažin im o pagrindu. Šitoks
v isiškas ir visuotin is p asau lio kaip vaizdin io reliatyvum as
tiek pagal jo bend riausią form ą (subjekto ir objekto), tiek
p ag al jai p avald žią form ą (pagrind o p rincipo), kaip jau buvo
sakyta, m um s parod o, kad vid inės pasau lio esm ės reikia
ieškoti v isai kitoje, nuo vaizdinio visiškai skirtingoje, pusėje.
Ją atskleis kita knyga, kur bus rem iam asi faktu, irgi visiškai
tikru kiekvienai g yvai bū tybei.
Tačiau prieš tai reikia ap žvelgti tą vaizdin ių klasę, kuri
b ū d in ga tik žm o gu i ir kurios turini sudaro sąvoka, o s u b ­
jek ty v ų jį koreliatą - protas, tuo tarpu iki šiol apžvelgtų
v aizd in ių koreliatas buvo intelektas ir juslum as, būdingi
k iek vien am gyvūnui*.

§ 8
Kaip iš tiesioginės saulės šv iesos p asin erd am i į atspin­
d ėtą m ėnulio šviesą, m es p erein am e nuo stebim ojo, b etar­
p iško , save atstovau jan čio ir laid u ojan čio vaizd in io prie
refleksijos, prie abstrakčių , d isku rsyv ių proto sąvokų , kurios
visą savo turinį gauna tik iš stebin čio jo p ažinim o ir per
san ty k į su juo. K ol m es laikom ės gryn o stebėjim o, viskas

* Su šitais pirm aisiais septyniais paragrafais siejasi pirm ieji keturi

pirm osios papildym ų knygos skyriai.

84
 PAŠAU L I S KAIP VAI ZDI NYS

aišku, tvirta ir tikra. Čia nesam a nei klausim ų, nei abejonių,

nei klaidų; ko nors daugiau m es nesiekiam e, daugiau
negalim e, rym om e stebinyje, p asitenkinam e dabartim i. S te­
binys pasitenkina savim i, todėl visa tai, kas kyla tik iš
jo ir išsaugoja jam ištikim ybę - kaip tikras m eno kūrinys -
niekada negali bū ti klaidinga ir paneigiam a kokio nors laiko,
nes tai nėra jokia nuom onė, o pats dalykas. T ačiau kartu
su abstrakčiu p ažinim u , su protu, teorijoje atsiranda abejonė
ir klaida, praktikoje - rū pestis ir graužatis. Stebim ajam e
vaizdinyje regim ybė iškreipia tikrovę ak im irkai, o tuo tarpu
abstrakčiam e vaizdinyje klaida gali viešp atau ti tū kstan tm e­
čius, uždėti savo g eležinį ju ngą ištisom s tautom s, užgniaužti
kilniausius žm onijos polinkius ir net, p ad ed am a savo vergų
ir apgautųjų, sukaustyti g randinėm is tuos, kurių ji negali
apgauti, ji yra tas p riešas, su kuriuo nelygioje kovoje grūm ėsi
visų laikų išm intingiausieji protai. Ir tik tai, ką jie iš jos
atkovojo, tapo žm onijos savastim i. Štai kodėl verta atkreipti
į ją dėm esį iškart, kai tik m es atsistojam e ant to pagrindo,
kur plyti jos sritis. N ors dažnai buvo sakom a, kad tiesos
reikia ieškoti net ten, kur iŠ jos negalim a tikėtis jokios naudos,
nes pastaroji pasirodo netiesio g iai ir gali iškilti ten, kur
jos nelaukiam a, bet aš d ar linkęs prid urti, kad lygiai taip
pat reikia siekti atskleisti ir su naikinti kiekvieną paklydim ą
netgi ten, kur neįm anom a num atyti iš jo kylančios žalos,
nes ir pastaro ji gali pasirod yti visai netiesiogiai ir iškilti
ten, kur visai nelaukiam a. Ju k kiekvienam e paklyd im e glūdi
nuodai. Jei d vasia, jei p ažinim as žm ogų d aro žem ės v ieš­
pačiu, tada nėra nekenksm ingų paklydim ų, ir, žinom a, nėra
garbingų ir šventų paklydim ų. Ir p aguosd am as tuos, kurie
savo jėgas ir gyvenim ą aukoja kilniai ir tokiai sunkiai kovai
su įv airiausiais p aklyd im ais, aš negaliu su silaikyti čia ne
pridūręs, .kad kol tiesa dar nep asirod ė, paklyd im as gali
jaustis taip p u ikiai kaip pelėdos rr šikšnosp arn iai naktyje.
Bet v eikiau galim a laukti, kad pelėdos ir šikšnosparniai
saulę nubaid ys atgal, į rytu s, negu likėtis, kad pažinta ir

85
 Pir m a kn yga

aiškiai bei tobulai išreikšta tiesa vėl bus ištrem ta, kad senas
pak ly d im as dar sykį netrik d om ai įsigalėtų savo platybėse.
Tuo ir pasireiškia tiesos jėga: jos p ergalė yra sunki ir
v arg in an ti, bet, kartą iškovota, ji jau negali bū ti atm esta.
Be iki šiol ap žvelgtų vaizdinių , kurie pagal savo rišlią
v isu m ą gali būti redukuoti į laiką, erdvę ir m ateriją, jei
atsižvelgiam e į objektą, arba į gryną juslum ą ir intelektą
(t.y. priežastin g u m o p ažin im ą), jei atsižvelgiam e į su bjektą, -
b e jų, iš visų žem ės gyventojų tik žm oguje iškilo dar ir
kitokia pažin im o galia, tik jam e pasirod ė visai nauja sąm onė,
kuri labai taikliai ir įžvalgiai pavadinta refleksija. Ju k tai
iš tikrųjų yra atspind ys, kažkas išvestinio iš stebim ojo
pažinim o. Tačiau jos prigim tis ir savy bės yra visai kitokios,
nei stebim ojo pažin im o, ir ji nep asižy m i p astarojo form om is.
Ir n et pagrin d o prin cip as, viešp atau jan tis kiekvienam ob­
jek tu i, čia turi visai kitą pavid alą. Šita nauja, au kštesnė
sąm onė, šitas abstraktu s viso intuityvum o atsp in d ys n e­
stebim oje p roto sąvokoje ir yra tas vienintelis d alykas, žm ogui
su teikiantis ap d airu m ą, kuris taip rad ikaliai jo sąm onę skiria
nuo gyvu lių sąm onės ir kurio dėka visa jo žem iškoji kelionė
taip skiriasi nuo jo neprotingų brolių klaidžiojim o. V ienodai
žy m iai jis ju os pranoksta ir galia, ir kančiom is. Jie gyvena
tik d abartyje, o jis, be to, kartu ir praeityje, ir ateityje.
Jie p atenkin a akim irkos poreikiu s; jis pačiais dirbtiniausiais
b ū d ais rū p in asi savo ateitim i ir net tuo laiku, iki kurio
jis neišgyvens. Jie p av ald ū s ak im irkos įspūdžiui, stebim ojo
m otyvo poveikiu i; jo elgseną lem ia abstrakčios sąvokos,
nep riklau som os nu o dabarties. T o d ėl jis vykdo apgalvotu s
p lanu s arba veikia pag al m aksim as, n eatsižvelgd am as į
ap linką ir atsitiktinius ak im irkos įspūdžius; todėl jis, p a ­
v y zd žiu i, g ali ram iai ruoštis savajai m irčiai, g ali n eatp a­
žįstam ai ap sim etinėti ir savo paslap tį nusinešti į kapą.
P agaliau jis įstengia realiai rinktis vien ą iš kelių m otyvų,
nes tik in abstracto tie m otyvai, kartu bū dam i sąm onėje,

86
 PA S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

gali būti susiję su žinojim u, kad vienas iš jų prieštarauja

kitam , ir šitaip varžytis d ėl savo valdžios valiai. O po to
stipresnis m otyvas p ersveria, tam pa apgalvotu valios spren ­
dim u, aiškiai p arod ydam as, kad jis toks yra. Priešingai,
gyvulio elgseną nulem ia d abartinis įspūdis. lik tiesioginės
prievartos baim ė g ali su tram d yti jo troškim us, kol pagaliau
toji baim ė netam pa įpročiu ir nuo to laiko bū tent kaip
įprotis lem ia jo elgesį: tai yra dresūra. G yvulys junta ir
stebi; žm ogus, be to, m ąsto ir žino: abu jie nori. Savo pojū tį
ir nuotaiką gyvulys p erduoda kūno jud esiais ir garsu; žm ogus
perteikia savo m intis kitam per kalbą - arba p er kalbą
nuslepia savo m intis. K alba yra pirm asis jo proto kūrinys
ir būtinas įrankis: štai kodėl graikiškai bei itališkai kalba
ir protas žym im i tuo pačiu žod žiu : 0 Xoyoq, ii discorso.
Vokiškas žodis Vernunft [protas] kilęs iš vernehm en (klausytis),
kuris nėra žod žio horen [girdėti] sinonim as, o reiškia są­
m oningą žodžiais' p erteikiam ų m inčių supratim ą. T ik p a ­
d edam as kalbos protas įgyvend ina savo svarbiausius d a­
lykus: suderintą daugelio ind ividų veiklą, planingą daugelio
tūkstančių bend rad arbiavim ą, civilizaciją, valstybę; tik kalbos
dėka jis kuria m okslą, išsaugoja an kstesn į patyrim ą, tai,
kas ben d ra, suspaudžia į v ien ą sąvoką, perteikia tiesą, platina
paklyd im ą, kuria m ąstym ą ir m eną, dogm as ir prietarus.
G yvulys pažįsta m irtį tik p ačioje m irtyje; žm ogus sąm oningai,
kas valandą artėja prie savo m irties, ir tai kartais verčia
neram iai su sim ąstyti apie gyvenim ą net tą, kuris n esu vokia,
kad visas gyvenim as turi tokio nuolatinio n aikinim o pobūdį.
Pirm iausia todėl žm ogus ir su sikūrė filosofijas b ei religijas.
T ačiau ar kuri nors iš jų nulėm ė tai, kad m es išties labiausiai
vertinam e jo veiksm uose tokiu s dalykus kaip savanoriška
dorybė ir įsitikinim ų taurum as, tai nežinom a. Priešingai,
kaip n eabejotini, tik jom s vienom s bū dingi jųdviejų p a d a ­
riniai ir kaip proto p ro d u k tai šioje srityje prieš mus iškyla
stulbinančios, keisčiausios įvairių m okyklų filosofų n uom o­

87
 Pir m a knyga

nės ir keistos, o kartais ir žiau rios įv airiausių religijų žynių

apeigos.
T ai, kad visi šitie tokie įvairūs ir platū s reiškiniai atsiranda
iš vieno bend ro principo, iš tos y patingos d vasios galios,
kuria žm ogus skiriasi nuo gyvu lių ir kuri bu vo pav ad in ­
ta protu, o žoyoę, to ž.oyiaxi5c6v, to žoyiųov, ratio, -
yra vieninga visų laikų ir tautų nuom onė. Ir v isi žm onės
sugeba labai g erai atpažinti šio su gebėjim o ap raiškas ir
p asakyti, kas yra p rotin ga, o kas n ep rotinga; jie žino, kur
p ro tas p rad ed a prieštarau ti kitiem s žm ogau s su gebėjim am s
ir savybėm s ir galiau siai ko dėl p roto stokos n iekad a nega Įima
tikėtis net iš protingiau sio gyvulio. Visų laikų filosofai
ap sk ritai vieningai kalba nep rieštarau d am i tokiai bend rai
proto sam pratai, o be to, iškelia kai kurias ypač svarbias
jo apraiškas, tokias kaip viešpatavim as afektam s ir aistrom s,
su gebėjim as daryti išvadas ir form uoti bendrus principus,
n etgi tokius, kurie yra tikri iki b et kokio p atyrim o, ir t.t.
V is d ėlto visi jų tikrosios proto esm ės aiškinim ai m igloti,
n eap ibrėžti, ištęsti, n eturintys vien ijan čio centro. Filosofai
iškelia tai vien ą, tai kitą apraišką ir todėl dažnai tarp savęs
n esu taria. Prie to prisideda d ar ir tai, kad šiuo atveju d augelis
išeities tašku im a prieštaravim ą tarp proto ir apreiškim o,
k uris su filosofija netu ri nieko bendra ir tik padidina painiavą.
L abiau siai krenta į akis tai, kad iki šiol nė vienas filosofas
visų šių įvairių proto apraiškų griežtai n ered ukavo į vieną
pap rastą funkciją, kurią būtų galim a atp ažinti jose visose,
iš kurios jas visas bū tų galim a p aaiškin ti ir kuri todėl išreikštų
tikrąją proto esm ę. T iesa, pu ikusis L o ck e'as, savajam e Essay
C oncerning H um an U nderstanding ĮT raktate apie žm ogaus proto
prigim tį], Kn. 2, sk. 11, § 10 ir 11 v isai teisingai pažym i,
kad bru ožas, žm ogų skiriantis nu o gyvulio, yra abstrakčios
ben d ro sio s sąvokos. Ir L eibnizas, visai pritard am as, tai
kartoja savu osiuose N ouveaux essais sur l'entendem ent hum ain
ĮN au jieji traktatai apie žm ogaus protą], kn. 2, sk. 11, § 10

88
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D IN Y S

ir 11. Tačiau kai L o ck e'as 4-ojoje knygoje, 17 sk., § 2, 3

pradeda iš tikrųjų aiškinti, kas yra protas, jis visiškai atsisako
šito pap rasto pagrindinio jo požym io ir taip p at griebiasi
nepastovių, neap ibrėžtų , n ep akankam ų nuorodų į išskai­
dytas ir antrines proto apraiškas. Ir Leibnizas atitinkam oje
savo v eikalo vietoje apskritai elgiasi lygiai taip pat, tik su
didesne painiava ir neaiškum u. N a, o kokiu m astu proto
esm ės sąvoką supainiojo ir iškraipė K antas, apie tai aš
išsam iai kalbėsiu Priede. Kas ryšis, g vildend am as šį klausim ą,
peržiūrėti aibę filosofinių raštų, atsirad usių po K anto, tas
supras, kad pan ašiai, kaip vald ovų klaidos išperkam os ištisų
tautų, taip d id žių protų p aklyd im ai skleidžia savo žalingą
jtak ą ištisom s kartom s, ištisiem s šim tm ečiam s; au gd am i ir
d augind am iesi, galiausiai jie išsigim sta į baisingiau siu s ab ­
surdus. Ir visa tai vyksta dėl to, kad, kaip sako Berkeley:
„Fevv m en th in k;. yet all vvill have o p in io n s" (nedaugelis
m ąsto, b et v isi nori turėti nuom onę) Į'Three D ialogues betiveen
Hylas and Philonous, 2, London 1784, 1, p. 160].
Kaip intelektas turi tik v ieną funkciją - betarpišką santy kio
tarp p riežasties ir p ad arinio p ažin im ą, ir realau s pasau lio
stebėjim as, taip p at bet koks protingum as, su m anum as bei
išrad ingu m as, nors ir labai įvairiai pritaikom i, akivaizd žiai
yra ne kas kita, kaip šios pap rastos funkcijos apraiškos;
taip ir p rotas turi vieną funkciją - sudaryti sąvoką. Iš šios
vienintelės funkcijos labai lengvai ir savaim e paaiškėja visi
tie anksčiau pam inėti reiškiniai, žm ogau s gyvenim ą ski­
riantys nuo gyvulio gyvenim o. O tos funkcijos pritaikym ą
ar n ep ritaikym ą tiesiogiai rodo tai, kas visada ir visur buvo
vadinam a protingum u arba neprotingum u*.

* PIg. su šiuo paragrafu traktato A pie pagrindo principų antrojo leidimo

§ 26 ir 27.

89
 Pirma knyga

§ 9
Sąvokos sudaro savarankišką, nuo iki šiol nagrinėtų
stebim ųjų v aizd in ių toto gen ere skirtingą klasę, būdingą
tik žm ogaus dvasiai. Tod ėl m es niekada negalim e pasiekti
stebim ojo, visai akivaizd au s jų esm ės pažinim o, o tik ab st­
raktų ir diskursyvų. Tod ėl bū tų absu rd iška reikalau ti, kad
šitos sąvokos būtų įrodytos p atyrim u , jei p astarasis su v o­
kiam as kaip realus išorinis p asau lis, kuris juk ir yra stebim asis
vaizdinys, arba kad jos, kaip stebim ieji objektai, bū tų p a­
teiktos akim s arba fantazijai. Jas galim a tik m ąstyti, o ne
stebėti, ir tik tie veiksm ai, kuriuos jų p ad ed am as atlieka
žm ogu s, yra tikrojo patyrim o objektai. Tokie v eiksm ai yra
kalba, apm ąstyta planinga veikla ir m okslas, o be to, visa
tai, kas su visu tuo susiję. A k ivaizd u, kad šneka, kaip išorinio
patyrim o objektas, yra ne kas kita, kaip tobulas telegrafas,
p erd uodantis savavališkus ženklus n ep ap rastai greitai ir
subtiliausiai n iu ansuod am as. T ačiau ką gi šitie ženklai
reiškia? Kaip jie interp retu ojam i? Kol kitas kalba, ar mes
tuojau p at neišverčiam e jo kalbos į fantazijos vaizdiniu s,
kurie žaibiškai skrieja pro m us, ju d a, susijungia, persim aino
ir įgauna atspalvį, atitinkan tį žodžių antp lū dį ir jų gram atines
fleksijas? Kokia su m aištis tokiu atveju vyktų m ūsų galvoje,
klausantis kokios nors šnekos arba skaitant knygą! Taip
n ebū na jokiu būdu. M es tiesiogiai p ag au n am e šnekos pras­
mę, su vokiam e ją tiksliai ir ap ibrėžtai, d ažniau siai be fan­
tazijos vaizd inių p riem aišų. Šiuo atveju protas byloja protui,
laikydam asis savo srityje, o tai, ką jis perduoda ir priim a,
yra abstrakčios sąvokos, nestebim ieji vaizd in iai; nors ir
su ku rti kartą ir visiem s laikam s ir bū d am i p alyginti negausū s,
jie apim a bei pagauna visus nesu sk aičiu ojam u s realaus
pasau lio objektus ir jiem s atstovauja. T ik tuo p aaiškin am a,
kad joks gyvulys n iekad a neg ali nei šnekėti, n ei klausytis,
nors ir turi tokius kaip m ūsų kalbos org anu s ir stebim uosiu s
vaizdiniu s. Tačiau kaip tik todėl, kad žod žiai ženklina m ūsų

90
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

m inėtą klasę visai ypatingų vaizd in ių , kurių subjektyvus

koreliatas yra protas, gyvu liui jie netu ri prasm ės ir reikš­
m ingum o. T aigi kalba, kaip ir b et koks kitas reiškinys, kurį
mes priskiriam e protui, ir kaip visa, kas žm ogų skiria nuo
gyvulio, paaiškinam a tik iš šio vieno ir p aprasto šaltinio -
iš sąvokų , abstrakčių, o ne stebim ųjų, bendrų , o ne laike
ir erdvėje individu alizuotų vaizdinių. Tik atskirais atvejais
m es p ereinam e nuo sąvokų prie stebinio ir susikuriam e
fantazijos vaizdin iu s kaip stebim uosiu s sąvokiį atstovus, kurie
tačiau niekada jų n eatitinka. Jie specialiai aptarti traktate
A pie pagrindo principą, § 28, todėl čia aš nesikartosiu. Su
tuo, kas ten pasakyta, galim a palyginti tai, ką H u m e'as
sako d vyliktajam e filosofin iam e traktate (Philosophical essays,
p. 244), o H erderis M etakritikoje - beje, šiaip jau prastoje
knygoje (M etakritik, Teil I, S. 274). Platoniškoji idėja, kurią
daro galim ą fantazijos ir proto su sijungim as, yra šio veikalo
trečiosios knygos pagrind inis objektas.
Taigi nors sąvokos visišk ai skiriasi nuo stebim ųjų v a iz ­
dinių, vis d ėlto jos su jais sueina į būtiną santykį, be kurio
nieko n ereikštų ir kuris dėl šios p riežasties sudaro visą
jų esm ę ir būtį. Refleksija n eišven giam ai yra p irm avaizd iško,
stebim ojo pasaulio p am ėgd žiojim as, p akartojim as, nors p a ­
kartojim as visiškai savitas, visai kitos rū šies m edžiagoje.
Štai kodėl sąvokas visai įm anom a vadinti vaizdinių v aiz­
diniais. Pagrindo p rin cipas ir čia reiškiasi savitu pavidalu.
Ir kaip b et kokia form a, kuria jis viešpatauja tam tikrai
vaizdinių klasei, su daro ir apim a visą šios klasės esm ę,
kiek toji klasė yra vaizdin iai, - todėl, kaip m atėm e, laikas
yra tik seka ir daugiau n iekas, erdvė - tik p ad ėtis ir daugiau
niekas, m aterija - tik priežasting u m as ir daugiau n iekas -
taip ir visa sąvokų, arba abstrakčių vaizd in ių , klasės esm ė
yra santykis, kuris per ju o s išreiškia p ag rin d o principą. Ir
kadangi tai yra santykis su pažinim o p agrin d u , tai visa
abstraktaus vaizdinio esm ė virsta tik jo santykiu su kitu

91
 P irm a knyga

v aizd in iu , kuris yra jo pažinim o pagrind as. N ors tas kitas

vaizdinys savo ruožtu irgi gali bū ti sąvoka arba abstraktus
v aizd in ys, o p astarasis net gali turėti tokį p a t abstraktų
pažin im o pag rin d ą, tačiau iki begalybės šitai tęstis negali;
g aliau siai p ažin im o p agrind ų eilė turi u žsibaigti tokia sąvoka,
kurios p ag rin d as yra stebim asis pažinim as. Ju k visas reflek si­
jos p asau lis rem iasi stebim uoju pasau liu , kaip savo pažinim o
pagrindu. T o d ėl abstrakčių vaizd in ių klasė, p alyginti su
kitom is, p asižym i tuo skiriam uoju bruožu, kad p astarosiose
p agrin d o p rin cip as visada reikalauja tik santykio su kitu
tos pačios klasės vaizdin iu , o abstrakčių v aizd in ių atveju
galiau siai jis reikalauja santykio su vaizdin iu iš kitos klasės.
Tos sąvo ko s, kurios, kaip sakyta, su stebim uoju pažinim u
santykiau ja n e tiesiogiai, o p er vieną ar n et kelias kitas
sąvokas, d ažn iau siai vad inam os abstracta. P riešingai, tos,
kurių betarp iškas pagrind as yra stebim asis p asau lis, v a­
d inam os concreta. Tačiau p astarasis p avad inim as visai n e­
tinka sąvokom s, kurias jis pažy m i, todėl kad ir jos vis dėlto
d ar yra abstracta, b et jokiu b ū d u ne stebim ieji vaizdiniai.
Šitie p av ad in im ai yra atsirad ę iš labai neaiškau s juose
nu m anom o skirtum o su pratim o, tačiau, čia paaiškinus, jais
galim a n aud otis. P irm ojo tipo sąvokų , t.y. au kščiau sio laips­
nio abstracta, pavyzd žiu gali bū ti tokios sąvokos kaip
san tykis, d orybė, tyrinėjim as, p rad as ir t.t. A ntrojo tipo
sąvokų , t.y. tų, kurios n eteising ai vad inam os concreta, p a­
v y zd žiu g ali bū ti tokios sąvokos: žm ogus, akm uo, arklys
ir t.t. Jeigu tai nebū tų p ern elyg vaizdingas, o todėl šiek
tiek kom iškas palyg in im as, tai pastarąsias bū tų galim a labai
taikliai p av ad in ti žem utiniu au kštu, o p irm ąsias - viršutiniais
refleksijos p astato aukštais*.
Kad sąvoka apim a daugį, t.y. kad daug stebim ųjų ar
n et abstrakčiri vaizd inių su ja santykiauja kaip pažinim o

* Šiuo klausimu žr. antrojo tomo 5 ir 6 skyrius.

92
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

pagrindas, t.y. m ąstom a per ją, tai nėra, kaip d ažniau siai
m anom a, jo s esm inė savybė, o yra tik išvestinė, antraeilė
jos savybė, kuri netgi ne visada yra faktinė, nors visada
suvoktina kaip galim ybė. Toji savybė kyla iš to, kad sąvoka
yra v aizdinio vaizd inys, t.y. visą jos esm ę su daro tik jos
santykis su kitu vaizdiniu. T ačiau kadangi sąvoka nėra pats
tas v aizdinys, o p astarasis d ažn iau siai priklauso visiškai
kitai vaizdin ių klasei, t.y. yra stebim asis, tai jis gali turėti
laiko, erdvės ir kitokias apibrėžtis ir dar visokiau sių santykių,
kurie sąvokoje visai nem ąstom i. Todėl daugelis neesm ingai
b esiskirian čių vaizdin ių gali būti jai palenkti. Tačiau ši
galiosena daugeliui daiktų yra ne esm inis, o atsitiktinis
sąvokos bruožas. T o d ėl galim os tokios sąvokos, kuriom is
m ąstom as tik vienas realu s objektas, bet kurios vis dėlto
yra abstrakčios ir v isuotinės, o ne atskiri stebim ieji vaizdiniai.
Tokia, p avyzd žiu i, sąvoka, kurią kas nors susid aro apie
konkretų m iestą, pažįstam ą jam vien tik iš geografijos. Nors
šiuo atveju m ąstom as tik šitas vienas m iestas, tačiau gali
egzistuoti keli tam tikrom is detalėm is besiskiriantys m iestai,
kuriem s visiem s ši sąvoka tiktų. V adinasi, sąvoka yra
visuotinė n e dėl to, kad ji atitraukta nuo daugelio objektų,
o priešingai, skirtingi d aik tai gali būti m ąstom i ta pačia
sąvoka todėl, kad visu otin u m as, t.y. atskirybės apibrėžim o
nebu vim as, esm ingas jai kaip abstrakčiam proto vaizdiniui.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kiekviena sąvoka - kaip
tik todėl, kad ji yra abstraktus ir nestebim as, v ad in asi, ne
visišk ai apibrėžtas vaizd inys, - p asižym i tuo, kas vad inam a
apim tim i arba sfera; ir ji pasižym i tuo n et tada, kai egzistuoja
tik vien as vienintelis ją atitinkantis objektas. M es visada
m atom e, kad kiekvienos sąvokos sfera turi ką nors bend ra
su kitų sąvokų sferom is, t.y. kad ja iš dalies m ąstom a tas
pat, kas ir atitinkam om is kitom is sąvokom is. Ir šitaip esti
nep aisant to, kad, jeigu tai yra iš tikrųjų skirtingos sąvokos,
kiekviena iš jų ar bent jau viena iš dviejų apim a ką nors

93
 Pirma knyga

tokio, ko nesam a kitoje. Šitaip santykiauja k iekvien as su b ­

jek tas su savo pred ikatu . Pažinti šį santykį reiškia spręsti.
Šias sferas p avaizd u oti erdvin ėm is figūrom is yra labai gera
m intis. A trodo, kad pirm asis ją atrado G ottfried as Ploucquet,
tam pan au dojęs kvadratus. L am bertas, nors ir kiek vėliau,
d ar naud ojo pap rastas linijas, jas brėždam as vien ą žem iau
kitos. E uleris pirm asis sėkm ingai p anau dojo apskritim us.
K uo g aliau siai rem iasi ši tokia tiksli analogija tarp sąvokų
santykių ir erdvinių figūrų santykių , aš n esiryžtu spręsti.
Šiaip ar taip, logikai labai p alan ku , kad visi sąvokų santykiai,
n et jų g alim ybės p o žiū riu, t.y. a priori, gali bū ti p avaizd uoti
tokiom is figūrom is. Štai tokiu būdu:
1. D viejų sąvokų sferos visiškai sutam pa. Pavyzd žiui,
bū tinybės sąvoka ir p ad arinio, kylančio iš tam tikros p rie­
žasties, sąvoka; lygiai taip p at Rum inantia ir Bisulca (at-
rajojantieji ir skeltanagiai gyvu liai); be to, stubu rinių ir
rau d onkraujų gyvu lių sąvokos (nors šiuo atveju b ū tų galim a
kai ką p ap rieštarau ti dėl A n n elid en [žiedinių kirm ėlių]; visa
tai - v ien areikšm ės sąvokos. Jos p avaizd u ojam os vienu
ap skritim u , reiškiančiu ir vien ą, ir kitą sąvoką.
2. V ienos sąvokos sfera visišk ai apim a kitos sferą:

3. V iena sfera apim a dvi arba keletą kitų, viena kitą

neigiančių, tačiau kartu u žpildančių tą sferą:

/ \ Status
/ \kampas/\
f K arn-Vpas )
l Bukas \Smailus
\ kampasyas^/

94
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

4. Iš dviejų sferų kiekviena apim a d alį kitos:

( G ėlelė j raudona )

5. D vi sferos apim am os trečios, b et jo s neužpildo:

Šis paskutinis atvejis galioja visom s tom s sąvokom s, kurių

sferos neturi nieko tiesiogiai bend ro, nes visada egzistuoja
trečioji sąvoka, nors d ažnai ir labai plati, bet apim anti abi
pirm ąsias.
j šiuos atvejus gali būti redukuoti visi sąvokų d eriniai,
ir iš jų gali bū ti išvestas visas m okslas apie sprend iniu s
ir jų konversiją, k ontrapoziciją, reciprokaciją, dizjunkciją
(pastaroji išvedam a pagal trečiąją figūrą). Iš to gali būti
išvestos ir tos sprendinių savybės, kurių pagrind u K antas
išvedė tariam ąsias intelekto kategorijas, išskyrus tik hipo­
tetinę form ą, nes ji jau yra ne paprastų sąvokų, o sprendinių
derinys; be to, išskyrus m odalum ą, apie kurį, kaip ir apie
visas savybes sprendinių, p agrind žiančių kategorijas, išsa­
m iai bus kalbam a Priede. A pie nurod ytu osiu s galim us sąvokų
derinius d ar reikia pasakyti tik tai, kad juos galim a įv airiai
derinti ir vieną su kitu, p avyzd žiu i, ketvirtąją figūrą su
antrąja. Tik jeigu sfera, visiškai ar iš d alies apim anti kitą,
savo ruožtu pati visiškai apim am a trečiosios, visos jos kartu
sudaro išprotavim ą pagal pirm ąją figūrą, t.y. tą sprendinių
derinį, iš kurio su žinom a, kad sąvoka, v isišk ai arba iš dalies
apim am a kitos, kartu apim am a trečiosios, kuri savo ruožtu

95
 Pirma kn yga

apim a ir tą kitą. Arba priešingas d alykas -n e ig im a s ; natūralu,

kad jo grafinis v aizd as gali būti toks, kad dvi susijusios
sferos n eap im am os trečiosios. Jeigu daug sferų tokiu būdu
apim a viena kitą, atsiranda ilgos išprotavim ų grandinės.
Šitokiu sąvokų schem atizm u, p akankam ai g erai išdėstytu
jau keliuose vad ovėliu ose, galim a pagrįsti m okslą apie
sprend iniu s ir visą silogistiką, ir šitaip bū tų labai p alen gvin tas
abiejų d alykų dėstym as. Ju k rem iantis šiom is schem om is
galim a nesunkiai p am atyti tų m okslų taisyklių šaltinį, jas
išvesti ir paaiškinti. Tačiau apkrauti jom is atm intį visai
nebū tina, nes logika niekada negali duoti p rak tin ės naudos,
o gali bū ti tik filosofijos teorinio intereso objektas. Ju k nors
ir galim a tarti, kad logika su racionaliu m ąstym u santykiauja
taip, kaip gen eralinis bosas su m u zika arba, pasakiu s ne
taip tiksliai, kaip etika su dorybe arba estetika su m enu,
tačiau reikia turėti galvoje, kad n ė vienas netapo m enininku,
stud iju od am as estetiką, ir nė vienas n eišsiu gd ė tauraus
charakterio, stu d iju od am as etiką, kad seniai iki R am eau buvo
kuriam os teisingos ir g ražios kom pozicijos ir kad visai
nebū tina p erm an yti generalinį bosą tam , kad pastebėtum
disharm oniją. Lygiai taip p at nebū tin a išm anyti logiką, kad
n ebū tu m ap g au tas neteisingų išprotavim ų. T ačiau reikia
pripažinti, kad, jeigu ne dėl vertinim o, tai bent jau atliekant
m u zikin ę kom p oziciją gen eralin is bosas labai naudingas.
G alim a net tarti, kad, nors ir žy m iai m ažesniu m astu, estetika
ir n et etika duoda šiokią tokią, nors d ažniau siai neigiam ą
n audą, todėl negalim a sakyti, kad ir jos neturi jokios praktinės
vertės. T ačiau logikos labui neg alim a pripažinti net šito.
Ji yra tik žinojim as in abstracto to, ką kiekvienas žino in
concreto. T od ėl, kaip ji nereikalinga tam , kad nesutiktum
su neteisingu sam p rotavim u , taip nesišaukiam a jos taisyklių
p agalbos tam , kad ką nors p ad ary tu m teisingai. Ir net pats
m okyčiau sias logikas, realiai m ąstyd am as, ja nėm až n esi­
rem ia. Tai paaiškinam a štai kuo. K iekvienas m okslas sudarytas

96
 r a s a i ; i. i s k a i p v a i z d i n i s

iš bendrų, vad in asi, abstrakčių tiesų, dėsnių ir taisyklių

sistem os, taikom os tam tikriem s objektam s. Todėl kiekvienas
tiem s objektam s p riklausantis atskiras atvejis kaskart a p i­
brėžiam as tuo b end ru žinojim u, galiojančiu visiem s atvejam s,
luk taikyti bendrą principą n ep alyginam ai lengviau, negu
iš naujo ištirti bet kokį atskirą atvejį. V ienąkart įgytas
bendras abstraktus p ažin im as m um s paklūsta lengviau, nei
em pirinis atskirybių tyrinėjim as. Logikos atvejis visai p rie­
šingas. Ji yra bendrybių sritis, pažinta protui stebint save
ir abstrahuojantis nuo bet kokio turinio; tai taisyklių pavidalu
išreikštas proto veiklos būdo žinojim as, ir dėl to protas,
besid om ėdam as pats savim i, jokiu būdu nuo jo nenukryps.
Todėl lengviau ir patikim iau kiekvienu atskiru atveju leisti
jam veikti pagal jo esm ę, negu jam svetim o, iš šalies prim esto
dėsnio pavidalu nurodinėti jam im tis tokio pažinim o, kuris
pats abstrahuotas iš protui būdingo veiklos būdo. Tai būtų
lengviau, nes, nors visuose kituosi- m oksluose bendroji
taisyklė mums paklūsta lengviau, nei atskiro atvejo, im am o
savaim e, tyrinėjim as, tačiau proto veikloje priešingai, kiek­
vienam atskiram atvejui reikalingas m etodas m um s visada
paklūsta lengviau nei iš jo abstrahuota bendra taisyklė, ju k
tai, kas m um yse m ąsto, ir yra tas pats protas. Tai patikim iau,
nes tokiam e abstrakčiam e žinojim e ar jo pritaikym e klaida
gali atsirasti daug lengviau, negu kad protas prad ėtų veikti
taip, kad tai prieštarautų jo esm ei ir prigim čiai. Tu o ir
aiškintinas tas keistas dalykas, kad kituose m oksluose atskiro
atvejo teisingum as tikrinam as taisykle, o tuo tarpu logikoje -
priešingai, taisyklė visada turi būti tikrinam a atskiru atveju;
ir n et labiausiai įgudus logikas, pastebėjus, kad atskiru atveju
jis daro ne tą išvadą, kurios reikalauja taisyklė, visada ieškos
klaidos veikiau taisyklėje, nei savo padarytoje išvadoje. Taigi
siekti logiką panaudoti praktiškai tai tas pat, kas siekti
iš pradžių su didžiausiu vargu iš bendrų taisyklių išvedinėti
tai, kas m um s tiesiogiai ir patikim ai žinom a kiekvienu atskiru

4. 8 5 5 97
 Pirma knyga

atveju. Tai būtų tas pat, nelyginant jud ant iš p rad žių būtų
tariam asi su m echanika, o virškinan t - su fiziologija. O
tas, kuris m okosi logikos dėl praktinių tikslų, panašu s į
žm ogų, n orintį išm okyti bebrą statyti savo būstą.
Taigi, nors logika p raktiškai nenau dinga, vis d ėlto ji turi
būti išsaugota, nes yra įdom i filosofiniu p ožiū riu, kaip
specialu s žin ojim as apie proto sandarą ir veikim ą. Kaip
u žd ara, savarankiška, u žbaigta, įform inta ir v isišk ai patikim a
d isciplina, ji nusipelno to, kad būtų savaran kiškai, nepri­
klausom ai nuo viso kito traktuojam a m oksliškai ir dėstom a
u niversitetu ose. Tačiau savo tikrąją vertę ji įgyja tik su-
sisiedam a su visa filosofija, kai tyrinėjam as pažinim as,
p irm iau sia p rotinis arba abstraktusis pažinim as. A tsižvel­
giant į tai, jos dėstym as n etu rėtų labai ryškiai įgyti į praktiniu s
tikslus orientu oto m okslo p avid alą, o kita vertu s, neturėtų
apim ti tik grynų taisyklių, regu liuojančių teisingą sprendinių,
išprotavim ų ir t.t. vartoseną. Šis dėstym as turėtų labiau
siekti su pažin d inti su proto ir sąvokos esm e ir išsam iai
n agrinėti pažinim o pagrind o p rin cipą, nes logika yra tik
to p rincipo p arafrazė ir, be to, tik tuo atveju, kai pagrindas,
sprend iniam s suteikiantis teisingu m ą, yra ne em pirinis ar
m etafizinis, o loginis ar m etaloginis. Tod ėl kartu su pažinim o
pagrin d o principu reikia p ateikti ir kitus tris, jam tokius
gim iningu s pam atin iu s m ąstym o dėsnius arba m etaloginio
teisingu m o sprendinius. O po to iš šitų d alykų po truputį
išauga visa proto technika. T ikro jo m ąstym o, t.y. sprendim o
ir išprotavim o, esm ę reikia d ėstyti rem iantis sąvokų sferų
d eriniais, p ag al erdvinę schem ą, kaip parod yta anksčiau,
ir iš šios schem os dera konstravim o būdu išvedinėti visas
sprend im o ir išprotavim o taisykles. V ienintelis praktinis
b ū das, kuriuo gali bū ti p an au d o ta logika, - tai d iskutuojant
n u rod yti p riešininkui n e tiek tikrai klaidingas, kiek sąm o­
ningai m elagingas jo išvad as, ir įvardyti jas techniniais
term inais. Toks logikos p rak tin ės reikšm ės sum enkinim as

98
 P A S A U L I S K A Ii’ V A I Z D I N Y S

ir jos ryšio su visa filosofija, kaip atskiro pastarosios p a ­

dalinio, akcen tavim as visai n ereiškia, kad d om ėjim asis ja
turėtų būti m ažesnis negu šiuo m etu; juk m ūsų dienom is
kiekvienas, kuris nenori likti tam suoliu svarbiausiam e dalyke
ir bū ti priskirtas b u kagalviškai m iniai, privalo studijuoti
sp eku liatyvinę filosofiją, nes mūsų devynioliktasis am žius
yra filosofijos am žius. Šituo norim a pasakyti ne tiek tai,
kad m ūsų am žius turi filosofiją ar kad filosofija jam e
viešpatauja, kiek tai, kad jis su brend o filosofijai ir todėl
ji jam labai reikalinga. T ai aukštai išsivysčiusio švietim o
požym is ir netgi aiški žym ė am žių kultūros skalėje*.
Kad ir kokia nežym i būtų praktinė logikos n auda, vis
dėlto negalim a neigti, kad ji buvo išrasta praktiniam s
tikslam s. Jos atsirad im ą aš suprantu šitaip. Kada elėjiečių,
m egariečių ir sofistų aistra ginčytis vis labiau stiprėjo ir
palaipsniui tapo b ev eik liguista, toji painiava, į kurią n u ­
vesd avo beveik k iekvien as ginčas, veikiausiai juos netrukus
privertė pajusti m etod inių taisyklių poreikį. O tam ir reikėjo
išrasti m okslinę dialektiką. Pirm iausia turėjo būti pastebėta
tai, kad abi besiginčijančios p u sės šiaip ar taip neišvengiam ai
su tard av o dėl kokio nors teiginio, į kurį diskutuojant galėjo
būti redu ku oti ginčytini m om entai. M etodinių taisyklių
form avim o pradžia pasireiškė tuo, kad tie visuotinai p ri­
pažinti teiginiai bu vo form aliai išskirti ir laikom i tyrinėjim o
prielaid om is. T ačiau iš prad žių šitie teiginiai apėm ė tik
tyrinėjim o m edžiagą. N etrukus buvo pastebėta, kad ir tiem s
bū dam s, kuriais rem iantis bū davo pasiekiam a visuotinai
pripažinta tiesa ir iš jo s bandyta išvesti savo teiginius, taip
p at bū din gos tam tikros form os ir dėsningum ai, kurių
atžvilgiu , nors iš anksto ir nesu sitaru s, nekyla nesu tarim ų ;
tuo rem iantis bu vo n u spręsta, kad įie turi būti būdingi
p ačiai proto esm ei, kaip form alioji tyrinėjim o pusė. Nors

* Apie (ji žr. 2. tomo 9 ir 10 skyrius.

99
 Firm a knyga

dėl to niekas neabejojo ir nesiginčijo, į kokią nors pedantiškai

sistem išką galvą turėjo šauti m intis, kad m etod in ę dialektiką
būtų galim a labai gražiai su tvark yti ir iki galo užbaigti,
jei ir ta form alioji bet kokio gin čo p u sė, ta visad a dėsninga
paties proto veiksena irgi bū tų išreikšta abstrakčiais teiginiais
ir, panašiai kaip visuotinai p rip ažin ti teiginiai, liečiantys
tyrinėjim o m edžiagą, bū tų laikom a tyrinėjim o p agrin d u , kaip
savotiškas tvirtas d isp uto kanonas, kuriuo būtų galim a visada
rem tis ir į jį apeliuoti. Šitaip siekdam i sąm on in gai pripažinti
dėsningu dalyku ir form aliai išreikšti tai, kuo anksčiau rėm ėsi
tik tyliu su sitarim u arba ko laikėsi tik instinktyviai, filosofai
p alaipsniui su rasd avo daugiau ar m ažiau tobu lesnę išraišką
p am atiniam s logikos d ėsniam s, tokiem s kaip p rieštaravim o
principas, pakan kam o p agrind o, n eg alim o trečiojo principas,
dictum de om ni et nulio [principas: kas galioja visiem s,
tas galioja ir k iekvienam atskirai, o kas n egalioja nė vienam ,
negalioja nei kiekvienam atskirai], o toliau - specialiom s
s ilo g is tik o s ta is y k lė m s , k a ip p a v y z d ž iu i: ex m e ris
p articularibu s au t n egativis nihil seąu itu r, a rationato ad
rationem non valet conseųuentia [iš vien tik dalinių ar tik
negatyvių prielaid ų niekas n eišp lau k ia; išvada iš padarinio
apie p riežastį negalioja]. Tai, kad šitokiu būdu bu vo judam a
lėtai ir su nkiai ir kad iki A risto telio viskas liko labai netobula,
m es iš dalies m atom e iš neg rabių ir ištęstų bū dų , kuriais
kai kuriuose Platono d ialogu ose išved am os loginės tiesos,
b et d ar geriau - iš to, ką Sekstas Em pirikas pasakoja apie
m egariečių ginčus dėl pačių lengviausių ir paprasčiausių
logikos d ėsnių ir apie p astan g as, pad ėtas jiem s išsiaiškinti
(Sextus Em piricus: A dversus m athem aticos, lib. 8, p. 112 seqq.).
O A ristotelis surinko, su tvark ė, p ataisė tai, kas buvo padaryta
anksčiau ir visam tam su teikė nep alyginam ai didesnį iš­
baigtum ą. Taigi m atyd am as, kaip graikų kultūros raida
paren gė ir paskatino A ristotelio d arbą, nesi linkęs tikėti
persų au torių žiniom is, kurias m u m s perduoda Jonės, labai

100
 P A S A U L IS KAIP V A I Z D I N Y S

šališkas jų atžvilgiu, kad esą K alistenis perėm ė iš indų

išbaigtą logiką ir p ersiu ntė ją savo dėdei A ristoteliui (A siatic
researches, t. 4, p. 163).
Tai, kad n iū riais vid u ram žiais linkusi į ginčus ir dėl
bet kokių realių žinių stokos tik form ulėm is ir žodžiais
besim aitinusi scholastų dvasia turėjo labai d žiau gtis A ris­
totelio logika, kuri buvo g od žiai perim ta netgi iškreiptu
arabišku pavidalu ir netruku s pradėta laikyti bet kokio
žinojim o branduoliu, suprasti nesunku. Nuo to laiko pagarba
logikai labai sum ažėjo, tačiau ir d abar ji turi savarankiško,
praktinio ir labai reikalingo m okslo reputaciją. N et m ūsų
dienom is K anto filosofija, savo kertinį akm enį perėm u si
bū tent iš logikos, v ėl su žadino dom ėjim ąsi ja. Šiuo požiū riu,
t.y. kaip priem onė pažinti proto esm ę, logika, žinom a, tokio
dėm esio nusipelno.
Teisingi griežti išprotavim ai atsiranda įdėm iai stebin t
sąvokų sferas ir tik tada, kai viena sfera visiškai apim am a
kitos, o toji kita - trečios, ir prip ažįstam a, kad ir pirm oji
visiškai apim am a trečiosios; Įtikin ėjim o menas, priešingai,
grindžiam as tik paviršutinišku santykių tarp sąvokų sferų
stebėjim u ir vienpu sišku savavališku jų apibrėžim u. D až­
niausiai tai darom a šitaip: jei nagrinėjam os sąvokos sfera
tik iš dalies apim am a kitos, o iš dalies p riklauso visai
skirtingai sferai, tai ji pateikiam a kaip visiškai priklausanti
pirm ajai (arba visiškai priklausanti antrajai, nelygu koks
šnekėtojo tikslas). P avyzd žiui, kalbant apie aistrą, ją galim a
savavališkai palenkti did žiausios jėg os, paties galingiau sio
pasaulyje veiksnio sąvokai, arba - nep rotingum o sąvokai,
o pastarąją - bejėgiškum o, silpnybės sąvokai. Tokios m e­
todikos galim a laikytis nuolat, taikant ją kiekvienai sąvokai,
apie kurią tik šnekam a. B eveik visada kokios n ors sąvokos
sfera apim a d augelį kitų sferų, iš kurių kiekviena, iš dalies
apim dam a pirm osios sąvokos sritį, pati, be to, apim a daug
daugiau. Iš tų pastarųjų sąvokų sferų galim a išryškinti tik

101
 Pirma knyga

tą v ien ą, kuriai norim a palenkti p irm ąją sąvoką, į kitas

nek reip ian t dėm esio arba jas p riden gian t. Iš tikrųjų šiuo
triuku ir g rind žiam as visas o ratorystės m enas, visi subtilūs
sofizm ai. Ju k loginiai sofizm ai, kaip [pagal Eubulidą] m entiens
[m elagis], vclatu s [apsirengęs], cornu tu s [raguotasis] ir t.t.,
akiv aizd žiai pernelyg grubūs, kad bū tų galim a jais realiai
naudotis. K adangi m an nežinom a, kad visos sofistikos ir
įtikinėjim o esm ę kas nors iki šiol bū tų redu kavęs į šį galutinį
jų galim um o pagrind ą ir p arod ęs jį glū dintį specifinėje
sąvokų sąrangoje, t.y. pažin tiniu o se p ro to veiksm u ose, tai -
kadangi m ano m inties sklaida prie to atved ė - aš norėčiau
šį, nors ir lengvai su p ran tam ą, d alyką paaiškinti dar ir
schem a, pateikta lentelėje. Ji turi paro d y ti, kaip sąvokų sferos
įv airiop ai apim a viena kitą ir todėl duoda galim ybę sa­
vav ališkai pereiti nuo vien os sąvo ko s prie kitos. Bet aš
nen orėčiau, kad dėl šios lentelės šiam n ed id eliam , šalutiniam
tyrinėjim ui būtų teikiam a d id esnė svarba, nei jis gali turėti
pagal savo prigim tį. A iškinam uoju pavy zd žiu aš pasirinkau
kelionės sąvoką. Jos sfera apim a kitų ketu rių sąvokų sritį,
ir į k iekvieną iš jų gin činink as gali pereid in ėti savavališkai.
Savo ru ožtu tos sferos apim a kitas, kartais n et iškart dvi
ar d augiau , ir ginčininkas pagal tai savavališkai pasirenka
savo kelią, visada v aizd u o d am as, tarsi tas kelias būtų
v ien in telis, o po to, nelygu koks jo tikslas, g aliau siai pasiekia
gėrį arba blogį. Bet perein an t iš vienos sferos į kitą visada
reikia eiti nuo centro (duotos p ag rin d in ės sąvokos) į p eriferiją,
o ne priešingai. T okios sofistikos ap valkalas gali bū ti arba
sklandi kalba, arba ir g riežta silogistin ė form a, priklau som ai
nuo to, kokia yra klau sytojo silpnoji vieta. D augum a m oks­
linių, o ypač filosofinių įrodym ų iš esm ės su konstruota
panašiai: ju k kaip kitaip būtų įm anom a, kad tiek daug dalykų
įv airiau siais laikais n e tik klaid in gai bu vo laikom i tiesa (juk
pati klaida turi kitą šaltinį), b et bu vo g erai argum entuojam i
bei įrod om i, o vėliau p asiro d yd avo esą visai neteisingi?

104
 P A S A UL I S KAI P V A I Z D I N Y S

T okie dalykai, p avyzd žiu i, yra Leibnizo-VVolffo filosofija,

l ’tolem ajo astronom ija, Stahlio chem ija, Nevvtono m okslas
apie spalvas ir t.t.*

§ 10
Visa tai vis labiau artina m us prie klausim o, kaip
pasiekiam as tikrum as, kaip reikia pagrįsti sprendim us, kas
yra žinojim as ir m okslas, kurį m es, kartu su kalba ir apdairia
elgsena, laikom e trečiuoju proto nulem tu pranašum u.
Protas turi m oters prigim tį: jis gali d uoti, tik gavęs. Pats
savaim e jis neturi nieko, išskyrus neturiningas savo veiksenos
form as. V isiškai gryno pažin im o protu n esam a, išskyrus
keturis princip u s, kuriem s aš priskyriau m etalogin ę tiesą,
t.y. tap atybės, prieštaravim o, n egalim o trečiojo ir pakankam o
pažinim o pagrin d o principus. Ju k net visa kita logikoje jau
nėra gryn asis p ažin im as p rotu, nes suponuoja sąvokų sferų
santykiu s ir kom binacijas. T ačiau sąvokos apskritai atsiranda
tik po ankstesnių stebim ųjų vaizd inių , ir visą jų esm ę sudaro
santykiai su tais vaizdiniais; vad inasi, jos jau suponuoja
tuos vaizdiniu s. Tačiau k ad angi ši p rielaid a apim a ne
apibrėžtą sąvokų turinį, o tik jų būtį apskritai, tai logika
kaip visum a v is dėlto gali bū ti laikom a grynojo proto m okslu.
V isuose kituose m oksluose protas gauna savo turinį iš
stebim ųjų vaizdinių : m atem atikoje - iš iki b et kokio patyrim o
akiv aizd žiai žinom ų erdvės ir laiko santykių; grynojoje
gam totyroje, t.y. tam e, ką m es iki bet kokio patyrim o žinom e
apie gam tos v yksm ą, m okslo turinys kyla iš grynojo intelekto,
t.y. iš p riežastingum o dėsnio ir jo ryšio su g ryn aisiais erdvės
ir laiko stebiniais apriorinio pažinim o. V isu ose kituose
m oksluose visa tai, kas neperim ta iš ką tik m inėtų disciplinų,
priklauso patyrim ui. Ž inoti apskritai reiškia: savo dvasios
savavališkam reprod ukavim u i palenkti tokius sprendinius,

* Apie tai žr. 2 t. 11 sk.

105
 F irm a knyga

kurių p akan kam o p ažinim o p agrind as yra už jų pačių , t.y.

teisingus sprendinius. T o d ėl tik abstraktus p ažin im as yra
žinojim as; todėl žinojim as sąlygotas proto ir, g riežtai tardam i,
apie gyvū n u s m es n egalim e sakyti, kad jie kažką žino, nors
jie turi ir stebim ąjį p ažin im ą, jo prisim inim ą, vad in asi, ir
v aizd u otę, kurią įrodo ir jų sapnai. Sąm onę m es jiem s
priskiriam e, vadinasi, jos sąvoka - n ors pats žod is kilęs
iš žin ojim o5 - sutam pa su vaizdin io apskritai sąvoka, n e­
svarbu , koks tas vaizdin ys. Štai kodėl augalui m es p ri­
sk iriam e gyvastį, bet n e sąm onę.
T aigi žinojim as yra abstrakti sąm onė, fiksavim as proto
sąvokom is to, kas pažinta kitu būdu.

§ 11
Šiuo požiū riu tikrojo žinojim o priešin gybė yra jausm as;
dėl to m es ir turim e jį šiek tiek paaiškinti. Sąvoka, žym im a
žodžiu jau sm as, visada apim a tik negatyvų turinį, b ū ten t
tai, kad kažkas, kas esti sąm onėje, nėra sąvoka, nėra abstraktus
protinis pažinim as. Kas sąm o n ėje būtų d ar ir be to, visada
p riskiriam a jau sm o sąvokai, kurios n ep aprastai plati sfera
apim a p ačiu s įvairiausius dalykus. Ir neįm anom a suprasti,
kas tarp jų bendra tol, kol n ežinom a, kad jie susiję vienas
su kitu tik šitokiu n egatyviu bū du , t.y. tuo, kad tai nėra
abstrakčios sąvokos. Juk jau sm o sąvokos sferoje taikingai
išsid ėstę v ien as šalia kito p atys įv airiau si ir n et priešiškiausi
elem entai, kaip antai religinis jau sm as, gašlum as, m oralinis
jau sm as, fiziniai jausm ai, tokie kaip lytėjim as, skausm as,
spalvų, g arsų, jų harm onijos ir disharm onijos jausm as; taip
pat n eap y k an ta, šleikštu lys, pasiten kinim as savim i, garbė,
gėda, teisy bės ir neteisybės jau sm as, tiesos jausm as, estetinis
jau sm as, galios, silpn u m o, sveikatos, drau gystės, m eilės
jausm ai ir t.t., ir t.t. Tarp jų nesam a visai nieko b end ro,
išskyrus tą negatyvų bru o žą, kad jie nėra joks abstraktus
p rotin is pažin im as. Bet lab iau siai stulbina tai, kad jausm o

106
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

sąvokai palenk iam as n et stebim asis, apriorinis erdvinių

santykių pažinim as ir g aliau siai pažinim as grynuoju inte­
lektu. Ir apskritai, ap ie kiekvieną p ažin im ą, apie kiekvieną
tiesą, kurie iš p rad žių suvokiam i tik intuityviai, dar neįterpti
į abstrakčias sąvokas, sakom a, kad jie jaučiam i. A iškum o
dėlei pateiksiu keletą p avy zd žių iš naujausių knygų, nes
jie ryškiai patvirtina m ano aiškinim ą. Prisim enu, kad vieno
vokiško Euklido vertim o p ratarm ėje aš skaičiau , kad pra­
d ed ančiu osius studijuoti geom etriją reikia - d ar n esirem iant
įrod ym ais - versti braižyti visas figūras, nes šitokiu būdu
jie iš anksto jau čia geom etrinę tiesą dar prieš tai, iki
įrod inėjim as duos jiem s galutinį pažinim ą. Lygiai taip pat
Friedricho Schleierm acherio D orovės mokslo kritikoje ĮKritik
der S ittenlehre] kalbam a apie loginį ir m atem atinį jausm ą
(p. 339), apie lygybės ar dviejų form ulių skirtum o jausm ą
(p. 342). Toliau, Tennem an no Filosofijos istorijoje [G eschichte
der Philosophie, Bd. 1, S. 361 ] skaitom e: „jau tei, kad neteisingos
išvados nep agrįstos, bet n eg alėjai atrasti k laid o s".
Kol jau sm o sąvoka nebus nagrinėjam a teisingai ir kol
nebu s p astebėtas tas neg aty vu s bru ožas, kuris vienas ir
tėra jai bū dingas iš esm ės, ši sąvoka dėl d id žiulės savo
sferos ap im ties ir dėl savo grynai negatyvaus, visiškai
vienpu siško ir lab ai skurd au s turinio nuolat skatins n esu ­
sipratim us ir ginčus. K ad angi vokiečių kalboje m es dar turim e
b ev eik tos pačios reikšm ės žod į ju slė (Em pfindung), būtų
patogu jį vartoti kaip alternatyvą reikšti fiziniam s jausm am s.
O visų kitų sąvokų atžvilgiu nep roporcingos jausm o sąvokos
kilm ė, b e abejon ės, yra tokia. V isos sąvokos -- o tik sąvokos
ir išreiškiam os žod žiais - egzistuoja tik protui ir iš jo kyla;
vad in asi, jo s iškart duoda vienpu sišką žiūros tašką. O iš
tokio taško tai, kas artim iausia, atrod o aišku ir apibrėžiam a
p ozityviai; tai, kas yra toliau, susilieja ir n etruku s įgauna
negatyvui pobūdį. Štai kiekviena nacija visas kitas vadina
svetim taučiais, graikas visus kitus vadina barbarais, anglas

107
 Pirma knyga

viską, kas ne Anglija ir ne angliška, vadina con tin ent ir

Continental, tikintysis visus kitus vadina eretikais ar p a­
gonim is, kilm ingasis visu s kitus - rotu riers [biu rgeriais],
stud en tas - filisteriais ir t.t. Dėl šio v ien p u sišku m o, sak ytu ­
m e, dėl šio grubaus tam sum o, kylančio iš pu ikybės, galim a
kaltinti (nors tai skam ba ir keistai) ir p atį protą, nes viena
jau sm o sąvoka jis apim a kiekvieną sąm on ės m od ifikaciją,
je i tik ji tiesiogiai nep riklau so jo vaizd iniam s, t.y. nėra abstrakti
sąvoka. Protas, neišsiaiškinęs savo veiksen os gilia savižina,
šią k altę iki šiol turėjo išpirkinėti n esu sip ratim ų ir k lai­
d žiojim ų savojoje srityje sąskaita. Buvo net išgalvotas yp a­
tingas jau sm o su gebėjim as ir kurtos jo teorijos.

§ 12
Ž inojim as, kurio kontrad ikcinę p riešin gybę, jau sm o są­
voką, aš ką tik išnagrinėjau, yra, kaip sakyta, k iekvien as
abstraktu s pažinim as, t.y. pažinim as protu. Tačiau kadangi
protas visada sugrąžina p ažinim u i tik tai, kas pagauta kitu
bū d u , iš tikrųjų jis neišplečia m ūsų žinojim o, o tik suteikia
jam kitą form ą. Būtent: tai, kas buvo pažinta intuityviai,
in concreto, jis leidžia pažinti abstrakčiai ir bendrai. T ačiau
tai yra n ep alyginam ai svarbiau, negu tokia išraiška atrod o
esanti iš p irm o žvilgsnio. Ju k patik im as pažinim o išsau ­
gojim as, galim ybė ji panau doti, p atikim as ir platus jo p ri­
taikym as praktikoje priklauso nuo to, kad jis virto žinojim u,
abstrakčiu pažinim u. Intuityvus pažinim as visada galioja
p av ieniam atvejui, su sijęs tik su tuo, kas artim iausia ir juo
apsiriboja, n es juslum as ir intelektas iš tikrųjų gali vienu
m etu su vok ti tik vieną objektą. T odėl b et kokia ilgai trunkanti,
rišli, p lan in g a veikla turi rem tis pam atiniais p rin cipais, t.y.
abstrakčiu žinojim u, ir jais vad ovautis. Štai, p av y zd žiu i,
in telektinis priežasties ir padarinio san tykio p ažin im as pats
savaim e, be abejonės, daug tobulesnis, gilesnis ir išsam esnis,
negu tai, ką apie tą dalyką galim a m ąstyti in abstracto:

108
 PAS A U U S KAIP V A I Z D I N Y S

tik intelektas ak ivaizdžiai, betarp iškai ir tobulai pažįsta, kaip

veikia svertas, skrysčiai, dantračiai, kaip pats save laiko
skliautas ir t.t. T ačiau dėl ką tik pam inėtos intuityvaus
p ažinim o savybės kreiptis tik į tiesioginę d uotį konstruoti
m ašinom s ir pastatam s nep akanka vien intelekto; priešingai,
čia turi veikti p rotas, vietoj stebėjim ų jis turi įvesti abstrakčias
sąv okas ir jų laikytis kaip savo veiklos orientyrų. Ir jeigu
jos teisingos, sėkm ė garantuota. Lygiai taip pat grynuoju
stebėjim u m es tobulai p ažįstam e parabolės, hiperbolės, spi­
ralės esm ę ir dėsningum ą; tačiau tam , kad šį pažinim ą galim a
būtų patikim ai pritaikyti tikrovėje, iš prad žių jis turi tapti
abstrakčiu žin ojim u, - žinom a, p rarasdam as akivaizdu m ą,
bet įgydam as abstraktaus žinojim o patikim um ą ir ap ib rėž­
tumą. V adinasi, visas d iferen cialin is skaičiavim as iš tikrųjų
neišplečia m ūsiškio kreivių pažinim o, neapim a ko nors
d augiau , ko jau nebūtų jų grynajam e stebėjim e; tačiau jis
pakeičia pažinim o pobūdį, tai, kas intuityvu, paversd am as
tuo, kas abstraktu, o tai yra labai pravartu. Tačiau čia reikia
pam inėti dar vieną m ūsų p ažintinio su gebėjim o savybę,
kurios buvo neįm anom a p astebėti tol, kol nebu vo visiškai
aiškus skirtum as tarp stebim ojo ir abstraktaus pažinim o.
Ši savy bė pasireiškia tuo, kad erdviniai santykiai negali
būti perkelti į abstraktų pažinim ą tiesiogiai ir patys savaim e;
tam tinka tik laikiniai d yd žiai, t.y. skaičiai. Tik skaičiai
gali bū ti išreikšti juos tiksliai atitinkančiom is abstrakčiom is
sąvokom is, bet ne erdviniai dydžiai. T ū kstančio sąvoka
skiriasi nuo dešim ties sąvokos taip pat, kaip abu laikiniai
dyd žiai skiriasi stebėjim e: tu rėdam i galvoje tūkstantį, mes
m ąstom e skaičių, tiek ir tiek kartų didesnį už dešim t, ir
stebėdam i laike m es galim e šį skaičių savo nuožiūra su ­
skaid yti, t.y. jį suskaičiuoti. T ačiau tarp abstrakčių m ylios
ir p ėd o s sąvokų, nesant jų stebim ojo vaizdinio ir nesirem iant
skaičium i, nesam a tikslaus ir p ačiu s tuos dydžius atitinkančio
skirtum o. A biem sąvokom is m ąstom as tik erd v in is dydis

109
 Pirma knyga

apskritai, ir tam , kad jos būtų p akan kam ai atskirtos, a b ­

soliučiai būtina rem tis erdviniu vaizdiniu , taigi išeiti už
abstraktau s pažinim o srities, arba šį skirtum ą reikia m ąstyti
skaičiais. V adinasi, siekd am i turėti abstraktų pažinim ą apie
erd v in iu s santykius, iš p radžių p riv alo m e juos išreikšti
laiko santykiais, t.y. skaičiais; todėl tik aritm etika, o ne
geom etrija, yra bend ras m okslas apie d yd žius, ir geom etrija
turi bū ti išversta į aritm etiką, jeigu siekiam a ją perd uoti
kitiem s, tiksliai ap ibrėžti ir pritaikyti praktikoje. Teisybė,
ir erd vinį santykį patį savaim e galim a m ąstyti in abstracto,
pav yzd žiu i, „sinusas didėja p roporcingai k am p u i"; bet jeigu
turim e nurod yti šio santykio dydį, reikalingas skaičius. Ši
bū tin ybė erdvę su jos trim is išm atavim ais išreikšti p er laiką,
turintį tik vieną išm atavim ą, jei tik norim a turėti erdvinio
santykio abstraktų pažinim ą (t.y. žin ojim ą, o ne paprastą
stebėjim ą), ir yra tai, kas m atem atiką d aro tokią sunkiai
su prantam ą. Tai bus visai aišku, jei palyg in sim e kreivių
stebėjim ą su jų an alitiniu skaičiavim u arba ben t jau tri­
g onom etrinių funkcijų logaritm ų lenteles - su tom is len­
telėm is išreiškiam u kintančio trikam pio dalių santykio ste­
bėjim u. Tai, ką stebėjim as iki galo ir labai tiksliai pagauna
iš pirm o žvilgsnio, p avy zd žiu i, kaip m ažėja kosinusas d i­
dėjant sinusui, kaip vieno kam po k osinusas yra kito kam po
sinu sas, koks atvirkščiai proporcingas santykis tarp abiejų
kam pų m ažėjim o ir d id ėjim o ir t.t., - kokio d id žiulio skaičių
au d in io, kokio varginan čio skaičiavim o reikėtų, norint visa
tai išreikšti in abstracto! G alim a sakyti: kaip turi kankintis
laikas su savo vienu išm atavim u , kad p erteik tų tris erdvės
išm atavim us! Tačiau tai neišvengiam a, jei, erdviniu s san ­
tykius siekdam i pritaikyti praktiškai, norim e jais disponuoti,
išreikšdam i abstrakčiom is sąvokom is: tie santykiai gali būti
išreikšti sąvokom is n e tiesiogiai, o tik p er gryną laiko dydį,
skaičių, kuris vienas tiesiogiai tetinka abstrakčiam pažinim ui.
P ažym ėtin a d ar ir tai, kad erdvė, v isai tikdam a stebėjim ui

110
 P A S A U 1,1 S K A I P VA IZ DIN YS

ir dėl savo trijų išm atavim ų leisdam a lengvai apžvelgti netgi

sudėtingus santykius, vis d ėlto nepasid uoda abstrakčiam
pažinim ui; tuo tarpu laikas - priešingai, nors ir lengvai
išreiškiam as abstrakčiom is sąvokom is, tačiau labai nedaug
teduoda stebėjim ui. M ūsiškis skaičių stebėjim as jų gim tojoje
stichijoje, g rynajam e laike, nep asitelk ian t erdvės, apim a vos
dešim tį. Už šių ribų m es turim e tik abstrakčias sąvokas,
o ne stebim ąjį skaičių p ažinim ą; o su kiekvienu skaitvardžiu
ir su v isais algebriniais ženklais m es siejam e tiksliai ap i­
brėžtas abstrakčias sąvokas.
Tarp kitko p rid ursim e, kad kai kuriem s protam s tikrą
p asitenkinim ą teikia tik stebim asis pažinim as. A kivaizdžiai
regim i erd vėje būties p riežastis ir p ad arinys yra tai, ko
jie ieško; eu klid in is įrod inėjim as arba aritm etinis erdvinių
uždavinių sprend im as jų nep atenkina. Kiti protai - prie­
šingai, reikalauja abstrakčių sąvokų, kurios vienos tik ir
tinka pritaikym ui bei p erd avim u i; jie turi pakankam ai kan­
trybės ir atm inties abstraktiem s principam s, form ulėm s,
įrodym am s, išsiskleidžiantiem s į ilgą grandinę išprotavim ų
ir skaičiavim ų, kurių ženklai atstovauja su dėtingiausiom s
abstrakcijom s. Šitie protai siekia apibrėžtu m o; anie -- ak i­
vaizdum o. Šis skirtum as yra charakteringas.
D id žiau sia žinojim o, abstraktau s pažinim o vertė reiškiasi
tuo, kad jį galim a perduoti kitiem s ir u žfiksavu s išsaugoti.
Tik šitokiu būdu jis tam pa toks nep ap rastai svarbu s praktikai.
Kas nors gali turėti savo intelekte betarpišką akivaizdų
p riežastinių ryšių tarp fizinių kūnų kitim ų ir judėjim ų
pažinim ą ir tuo visiškai pasitenkinti, tačiau kad savo žinojim ą
pad arytų tinkam ą perduoti kitiem s, iš prad žių jis turi jį
fiksuoti sąvokom is. P irm ojo tipo pažinim o pakanka net
praktikai, jeigu tas, kas jį turi, realizuoja jį p ats, o be to,
tokiu veiksm u , kuris vy kd om as, kol stebim asis pažinim as
dar yra šviežias. Tačiau tokio pažinim o nep akanka, kai reikia

111
 Pirma knyga

kitų p agalbos arba kai veiksm as, nors ir atliekam as paties

žm ogau s jėgom is, turi vykti skirtingu laiku ir todėl reikalau ja
apgalvoto plano. P avyzd žiui, p atyręs biliardo lošėjas tik
intelektu, tik betarp iškai stebėdam as gali puikiai žinoti
elastinių kūnų su sid ūrim o dėsnius, ir to jam visiškai p akan ka,
tačiau tikrą šitų dėsnių žinojim ą, t.y. pažinim ą in abstracto
turi tik m okslininkas m atem atikas. N et m ašinom s k on struoti
pakanka tokio grynai intuityvaus intelektinio pažin im o, jeigu
m ašinos išradėjas pats ją ir konstruoja, kaip kad d ažnai
daro talentingi am atinin kai, neturintys jokio išsim okslinim o.
P riešingai, jeigu atlikti m echaninei operacijai, su konstruoti
m ašinai ar pastatui reikia keleto žm onių ir jų bendros,
skirtingais laiko m om entais p rasid ed an čios veiklos, tas, kuris
v ad ovauja šiai veiklai, turi sudaryti jo s planą in abstracto,
ir tokia ben dra veikla įm anom a tik p ad ed an t protui. Tačiau
keista, kad pirm ojo tipo veikloje, kur kas nors turi atlikti
ką nors pats ir be pertrū kių , žinojim as, proto taikym as,
refleksija d ažnai gali n et kliudyti. Pavyzd žiui, žaid žian t
biliard ą, fechtuojantis, d erin an t instru m entą, dainuojant.
Tok iais atvejais veiklai turi tiesiogiai vad ovauti stebim asis
pažinim as, nes, jei tik reflektu ojam a, toji veikla tam pa
n ep atik im a, nes blaško d ėm esį ir trikdo žm ogų. Štai kodėl
laukiniai ir neišsilavinę žm onės, b ev eik nep ratę m ąstyti,
kai kuriuos fizinius v eiksm u s, p avyzd žiu i, kovą su žvėrim is,
šau dym ą iš lanko ir pan., atlieka taip ryžtingai ir greitai,
kaip n iekada n ep avyk tų reflektu ojan čiam eu ropiečiui, - kaip
tik todėl, kad refleksija verčia jį dvejoti ir gaišti. Pavyzd žiui,
jis stengiasi surasti tinkam ą vietą arba pagauti reikiam ą
laiko m om entą tarp d viejų neteisingų kraštutinum ų. G am tos
žm ogu s visa tai p ag au n a betarp iškai, negalvod am as apie
šalutiniu s dalykus. L ygiai taip p at aš neturiu jokios n audos
iš to, kad pajėgiu in abstracto, laipsniais ir m inu tėm is,
ap sk aičiu oti kam pą, kuriuo reikia laikyti skustuvą, jei to
kam po nežinau in tuityviai, t.y. skustuvo nelaikau rankoje.

112
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

Panašiai protas trukdo su p rasti ir žm ogau s veidą; ir tai

turi vykti betarpiškai, p er intelektą. Sakom a, kad veido
bruožų išraiška, prasm ė g ali būti tik jaučiam a, t.y. jos
nepagaunam os abstrakčiom is sąvokom is. Kiekvienas žm ogus
pasižym i savotiška tiesiogine intuityvia fiziognom ika, bet
vienas atpažįsta šią „signatu ram reru m *" [daiktų signatūrą]
aiškiau negu kitas. O m okyti ar m okytis fiziognom ikos in
abstracto neįm anom a, nes n iu ansai čia tokie subtilūs, kad
sąvoka negali jų pagauti. Tod ėl abstraktus pažinim as su
jais santykiauja taip, kaip m ozaikinis paveikslas su van der
VJerftu arba D enneriu. K aip, m ozaikai esant n et ir labai
subtiliai, akm enukų ribos visad a išlieka ir todėl neįm anom as
laipsniškas p erėjim as nuo vienos spalvos prie kitos, taip
ir sąvokos, nejudrios ir griežtai apribotos, kad ir kaip subtiliai
jas skaid ytum e į konkretesnius apibrėžim us, niekada negali
priartėti prie subtilių stebėjim o m odifikacijų, - o kaip tik
per jas ir pasireišjda visa čia p avyzd žiu paim tos fiziogno­
m ikos esm ė**.
Kaip tik toji sąvokų ypatybė, kuri daro jas p anašias į
m ozaikinio paveikslo akm enu ku s ir dėl kurios stebėjim as
nuolat lieka tik jų asim ptote, kartu lemia tai, kad jom is
negalim a nieko gero pasiekti mene. Jeigu dainininkas arba
virtuozas vad ovau sis refleksija, jis bus negyvas. Tas p at
galioja ir kom pozitoriui, ir dailininkui, ir net poetui. Sąvoka
m ene visada nevaisinga ir gali reguliuoti tik techniką.

* [Jacobo Bohm e's veikalo pavadinim as, 1622.)

** Todėl aš laikausi nuom onės, kad fiziognom ikos tikslum as apsiriboja
keliu visai bendro pobūdžio taisyklių nustatym u. Pavyzdžiui: iš kaktos
ir akių galim a išskaityti intelektualum ą, o iš lūpų ir apatinės veido dalies
- etiškum ą, valios apraiškas; kakta ir akys abipusiškai paaiškina viena
kitą ir kiekvienas iš šių bruožų, stebim as be kito, suprantam as tik iš
dalies; nesam a genijaus be aukštos, plačios ir dailiai išlenktos kaktos,
tačiau pastaroji dažnai pasitaiko ir be genialum o; pagal protingą išraišką
apie protą spręsti juo patikim iau, juo negražesnis veidas, o pagal kvailą
išraišką juo patikim iau spręsti apie kvailum ą, juo veidas gražesnis, nes
grožis, kaip atitikim as žm ogaus tipui, jau pats savaim e išreiškia dvasios
aiškum ą, o bjaurum as turi priešingą pobūdį ir t.t.

113
 Pirma kn yga

Sąvokos sritis yra m okslas. Trečiojoje knygoje m es išsam iau

pag v ild en sim e, kod ėl tikras m enas visada rem iasi stebim uoju
pažinim u , o n e sąvoka. N et ben d ravim e, asm en in iam e elgesio
žavesyje sąvoka atlieka tik n egatyvų vaidm enį, pristab-
dydam a šiu rkščiu s egoizm o ir g yvu lišku m o p roveržiu s. Štai
kodėl m an d agu m as yra jos kūrinys, vertas pagyrim o. Tačiau
tai, kas traukia, kas g racinga, kas žavi bend ravim e, m ei­
lingu m as ir d rau gišku m as, negali atsirasti iš sąvokos, kitaip:

Jei jaučiam as apsim etim as, sugenda nuotaika.

ĮFūhlt m an A bsicht, und m an ist verstim mt.

Goethe: Tasso, 2, 1]

B et koks apsim etim as yra refleksijos padarinys. Tačiau

ilgam ir nuolat jo neįm anom a išlaikyti: „nem o potest personam
diu ferre fietam " [nem o enim p o test personam diu ferre;
fieta eito in natu ram su am recidunt. - N iekas n eg ali ilgai
d ėvėti kaukės; ap sim etim as n etruku s atsiskleid žia.], sako
Seneka knygoje D e clem m tia [A pie rom um ą][ 1, 1, 6]; tada
jis d ažn iau siai atsiskleidžia ir n ep asiekia savo tikslo. Su n ­
kiom is gyvenim o akim irkom is, kai reikia greitų sprendim ų,
d rąsių poelgių, greitos ir tikslios o rientacijos, p rotas, žinom a,
reikalingas, b et jeigu jis pradeda v y rau ti ir p rad ed a drum sti
intuityvų, tiesioginį, grynai in telektin į sprend im ą, o kartu
ir su pratim ą to, kas teisinga, jis su kelia neryžtingu m ą ir
viską lengvai sugadina.
Pagaliau , ir d orybė, ir šventu m as taip p at išauga ne
iš refleksijos, o iš v alio s vid in ės gelm ės ir jos santykio su
pažinim u. Sitų d alykų aiškinim as p riklauso visai kitai šios
knygos vietai. Č ia aš leisiu sau p ažy m ėti tik tai, kad dorovinės
d ogm os g ali bū ti tos pačios ištisų tautų p rote, tačiau
k iekvienas ind ivid as elgiasi savaip. Ir priešingai, p oelgiai,
kaip sakom a, g rin d žiam i jausm ais, t.y. kaip tik ne sąvokom is,
je i turim as galvoje jų etinis turinys. D ogm os dom ina dy-

114
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

kinėjantį protą, o elgiam asi galiau siai savaim e, n ep riklau ­

som ai nuo jų , dažniausiai ne pagal abstrakčias, o pagal
n eišreikštas m aksim as, kurių išraiška yra bū tent visas žm o­
gus. Todėl, kad ir kokios bū tų skirtingos tautų religinės
dogm os, geras poelgis visu r yra lydim as nenu sakom o p a­
sitenkinim o, o blogas - begalinio siaubo. Pirm ojo n esu gad in s
jokios patyčios, nuo antrojo n eišvad uos jo k s šventiko a t­
leidim as. Žinom a, tai n ereiškia, kad atlikti d oram poelgiui
nereikalingas protas - jis tik nėra to poelgio šaltinis. Jo
funkcija p agalbinė: jis saugoja kartą p riim tus sprend im u s
ir m aksim as, pad ėd am as atsilaikyti prieš ak im irkos silpnybes
ir suteikti nuoseklum ą m ūsų poelgiam s. Toks p at galų gale
jo vaid m u o ir m ene: svarbiau siam e d alyke jis bejėgis, tačiau
padeda įgyvend inti sum anym ą, nes genialum as pasireiškia
ne kiekvieną akim irką, o kūrinys juk turi būti išbaigtas
iki d etalių ir tapti tobula visum a*.

§ 13
Visi šitie svarstym ai tiek apie proto taikym o n aud ą, tiek
apie jo žalą turi paaiškinti, kad, nors abstraktus pažinim as
yra stebim ojo vaizdinio refleksas ir juo rem iasi, vis dėlto
protas ne tiek sutam pa su pastaruoju, kad visu r galėtų
jį pakeisti; priešingai, tiksliai jie niekad vienas kito neatitinka.
Tod ėl, nors, kaip m atėm e, daugelis žm ogau s darbi) vykdom i
tik p ad ed an t protui ir pagal apgalvotą planą, tačiau kai
kuriuos iš jų geriau atlikti be tokios pagalbos. Kaip tik
stebim ojo ir abstrakčiojo pažin im o n eatitikim as, dėl kurio
pastarasis tik artėja prie pirm ojo kaip m ozaika prie tapybos,
nulem ia labai savitą reiškinį, kuris, kaip ir p rotas, būdingas
tik žm ogui, bet kurio, nep aisan t vis naujų pastangų , deram ai
paaiškinti iki šiol nepavyksta: aš turiu galvoje juoką. Turėdam i

* Apie tai žr. antrojo tomo 7 sk.

115
 Pirma knyga

galvoje juoko šaltinį, m es n egalim e čia nep ateikti savojo

aiškinim o, nors jis dar sykį privers m us stabtelėti.
Juokas visad a atsirand a ne iš ko nors kito, o iš netikėto
suvokim o, kad kokia nors sąvoka nesutam pa su realiais
objektais, kurie kažkuriuo p ožiū riu b u v o m ąstom i šia sąvoka,
ir jis pats yra tik šitokio nesu tap im o išraiška. D ažnai
n esu tap im as atsirand a dėl to, kad du ar keletas realių objektų
m ąstom i viena sąvoka ir jos tap atybė perkeliam a į pačius
objektus; tada visiškas jų n ep an ašu m as kitais atžvilgiais
atskleid žia, kad šioji sąvoka jiem s tiko tik vienu požiūriu.
Tačiau lygiai taip p a t d ažnai netikėtai paju n tam as ir vie­
nintelio realau s objekto ir sąvokos, kuriai vienu kokiu nors
požiūriu jis p alen k iam as teisingai, neatitikim as. Tod ėl juo
tiksliau kokiu nors vienu požiū riu tokie objektai palenkiam i
tam tikrai sąvokai ir juo d id esnis bei ryškesnis jos ir tų
objektų n eatitik im as.k itais p ožiū riais, juo stipresnis iš tokio
prieštaravim o kylantis juokin gum o efektas. T aigi bet koks
ju okas kyla p arad oksalau s ir todėl netikėto palenkim o są­
v okai d ingstim i, - nesvarbu , ar tas palenkim as pasireiškia
žodžiais, ar veiksm ais. Štai toks yra g lau stas ir teisingas
ju ok ing u m o p aaiškin im as.
Aš čia n eg aišiu , pasak od am as anekd otu s, kurie, kaip
pav y zd žiai, g alėtų pagrįsti m ano aiškinim ą, nes jis yra toks
pap rastas ir su p ran tam as, kad p avy zd žiai nebū tini, o jį
patvirtinti g ali bet koks ju o k in g as d alykas, kurį prisim ena
skaitytojas. Tačiau m ūsų teoriją p agrin d žia ir kartu paaiškina
dvi ju o k in g u m o rū šys, kylančios kaip tik iš tokio aiškinim o.
A rba sąm on ėje atsirand a du (ar keli) labai skirtingi realūs
objektai, stebim ieji vaizdin iai, ir jie savavališk ai sutapatinam i,
p alen k iant ju os vien ingai sąvokai, apim ančiai abu objektus:
šita ju o k in g u m o rūšis vad inam a sąm ojum i. Arba priešingai,
sąvoka iš p rad žių yra sąm onėje, ir nuo jos pereinam a prie
realy bės ir p rie poveikio ja i - prie veiksm o; objektai, šiaip
skirtingi, b et visi m ąstom i ta pačia sąvoka, stebim i ir

116
 PASAULIS KAIP VAIZDINY S

traktuojam i vienod ai, kol su glum u siam ir nustebu siam v e i­

kėjui neatsiskleidžia visiška jų skirtingybė kitais atžvilgiais:
ši juokin gum o rūšis vadinam a kvailyste. T aigi b et koks
juokingum as yra arba sąm ojingas pram anas, arba kvailas
poelgis, - p riklausom ai nu o to, ar jį lėm ė nesu tam p ančių
objektų perėjim as į sąvokos tap atu m ą, ar p riešingai. P irm asis
visada atliekam as sąm oningai, antrasis visada įvyksta netyčia
ir dėl išorinės prievartos. O tariam ai p akeisti juokingum o
pobūdį ir sąm ojų pateikti kaip kvailystę yra d varo ju o k d ario
ir pajaco m enas. Puikiausiai su vokd am as objektų skirtum us,
jis vis dėlto juos suvienija paslėptu sąm ojum i, p alen kdam as
v ien ai sąvokai, kuria rem dam asis, rod o suglum im ą, p a ti­
riam ą atsiskleidus objektų skirtum u i, tačiau tą suglum im ą
jis bu v o paren gęs iš anksto. Iš šios trum pos, tačiau išsam ios
juokin gum o teorijos yra aišku , kad - aplenkiant juokdario
atvejį - sąm ojus turi bū ti visada reiškiam as žo d žiais, o
kvailystė - daugiausia veiksm ais. Beje, p astaroji reiškiasi
ir žo džiais, ir kaip tik tada, kai ji išsakom a kaip ketinim as,
užuot įgyvendinus ją veiksm ais, arba pasireiškia tik spren ­
diniais ir nuom onėm is.
Kvailystei priskirtinas ir pedantizm as. Jis atsiranda dėl
to, kad žm ogus, nelabai pasitikėd am as savo intelektu, kiek­
vienu atskiru atveju nesiryžta jam patikėti tiesiogiai pažinti
tai, kas p rid era, jį visiškai palenkia proto kontrolei ir v isu r
siekia pastaruoju vad ovau tis, t.y. visada rem iasi ben d ro ­
siom is sąvokom is, taisyklėm is, principais ir g riežtai jų laikosi
gyvenim e, m ene ir net etiniam e elgesyje. Iš to kyla p e­
dantizm ui būdingas p risirišim as prie form os, m anieros,
išraiškos ir žodžio, kurie jam pakeičia reikalo esm ę. Šiuo
atveju n etru ku s atsiskleidžia sąvokos n esu tap im as su realybe,
o kartu pasirodo, kad sąvoka niekada neapim a atskirybių,
kad jos bend ru m as ir griežtas apibrėžtum as niekada negali
visai pritikti prie subtilių realybės niu ansų ir įvairiausių
jos m odifikacijų. Todėl ped antas su savo bendrom is m ak ­

117
 Firm a knyga

sim om is gyven im e beveik visada pasirod o esąs pernelyg

siauras; jis n ep rotin gas, vu lgarus, n enau d ingas; m ene, kur
sąvoka bev aisė, jis sukuria negyvus, su stingu siu s, m anie­
ringus išsigim ėlius. N et m oralėje ryžtas elgtis teisingai arba
kilniai ne visu r g ali būti įgyvendintas pagal abstrakčias
m aksim as. D augeliu atveju be galo subtilūs aplinkybių
n iu an sai priverčia rinktis tai, kas pridera pagal charakterį.
Tuo tarpu grynų abstrakčių m aksim ų, tinkančių tik iš dalies,
taikym as arba duoda blogus rezultatu s, arba ap sk ritai n e­
įm anom as, nes jos yra svetim os individu aliam v eikėjo cha­
rakteriui, kuris niekada nesileid žia visiškai ignoruojam as.
T o d ėl ir esam a nenu oseklu m ų. M es negalim e v isai susilaikyti
nuo p riekaišto K antui, sk atinu siam m oralinį pedantizm ą,
nes poelgio m oralin ės vertės sąlyga jis laiko tai, kad tas
p oelgis bū tų kilęs iš grynų p rotinių abstrakčių m aksim ų ,
b e jokio polinkio ar m om entinio įkarščio. Toks priekaištas
ir sudaro Schillerio ep igram os „Sąžinės g rau ža tis" prasm ę.
Kada, ypač po litin iu o se reikalu ose, kalbam a ap ie doktri­
nierius, teoretikus, m okslinčiu s ir pan., turim i galvoje p e­
dantai, t.y. žm onės, dalykus išm anantys in abstracto, o ne
in eonereto. A bstrakcija pasireiškia m intim i p ašalin an t kon­
k retesnes apibrėžtis, o tuo tarpu praktikoje labai d aug lemia
b ū tent jos.
K ad ši teorija b ū tų išbaigta, d ar reikia p am inėti nederam ą
sąm ojo rūšį - žod žių žaism ą, calem bou rg , pun; jai priskirtina
ir d v ip rasm ybė, l'ėqu iv oq u e, kurios svarbiausia sritis yra
nešvankybė. Kaip sąm ojis vienai sąvokai prievarta palenkia
du labai skirtingus realius objektu s, taip žod žių žaism as,
p asin au d o d am as atsitiktin u m u, vienu žodžiu išreiškia dvi
sk irtin gas sąvokas. A tsiranda tas pats kontrastas, tik daug
b lank esn is ir paviršu tin iškesn is, nes jo šaltinis - n e dalykų
esm ė, o tik p avad inim o atsitiktinu m as. Sąm ojo atveju ta­
p atybė slypi sąvo ko je, o skirtu m as - realybėje; žod žių žaism o
atveju skirtu m as - sąvokose, o tap atybė - tikrovėje, išreiš­

118
 P A S A U L I S KAI P VA I Z D I N Y S

kiam oje žod žio skam bėjim u. P alyginim as, kad žodžių žais­
mas su sąm oju santykiau ja taip, kaip viršutinio atvirkštinio
konuso p arabolė su žem u tin io parabole, būtų kiek įm an-
trokas. O žod inis nesu sip ratim as, arba quid pro quo, yra
netyčinis calem bou rg, ir su pastaruoju santykiauja taip, kaip
kvailystė su sąm oju. Tod ėl p riekurtis, kaip ir kvailys, d ažnai
sukelia ju ok ą, ir prastų kom ed ijų autoriai, siekdam i su kelti
juoką, an trąjį pakeičia pirm uoju.
Č ia aš išnagrinėjau juoką tik psichologiškai; jei kam rūpi
fizinė jo p u sė, galiu n u rod yti tai, kas pasakyta veikale Parerga,
Bd. 2, Kap. 6, § 96, S. 134 (1 Aufl.)*.

§ 14
N uo šių įvairių svarstym ų , kurie, tikiuosi, visiškai p a­
aiškino skirtum ą ir san tykį tarp protinio pažinim o, žinojim o,
sąvokos - iš vienos p u sės - ir tiesioginio p ažinim o grynu
jusliniu m atem atiniu stebėjim u bei intelektine pagava - iš
kitos; toliau, nuo ep izodinių pastabų apie jausm ą ir juoką,
prie kurių m u s bev eik n eišven g iam ai atved ė m ūsų pažintinių
galių įstabau s santykio an alizė, d abar aš grįžtu prie tolesnės
m okslo, kaip trečiojo - šalia kalbos ir apgalvoto veiksm o -
pranašum o, proto teikiam o žm ogu i, analizės. M ūsų siekiam a
bendra m okslo apžvalga iš d alies apim s jo form ą, iš dalies
jo sprendinių pagrind im ą, g aliau siai - ir jo turinį.
M es m atėm e, kad, išskyrus grynosios logikos p agrind ą,
bet koks žinojim as apskritai kyla ne iš paties proto; pasiektas
kitaip, savo pobūdžiu stebim asis, jis tik nusėda prote ir
šitaip virsta visai kitos rūšies pažinim u - abstrakčiuoju.
Bet koks žinojim as, t.y. pažinim as, perėjęs į sąm onę in
abstracto, su tikruoju m okslu santykiauja kaip dalis su visum a.
K iekvienas žm ogu s, p atird am as ir stebėdam as atskirybes,

* Apie tai žr. antrojo tomo 8 sk.

119
 I’ i r in a knyga

įgyja žinojim ą apie įvairius dalykus. Tačiau m okslo siekia

tik tas, kuris kelia tikslą p asiekti visapusišką pažinim ą in
abstracto apie kokius nors konkrečiu s objektus. Tu os objektus
jis gali išskirti tik rem d am asis sąvoka. Štai kod ėl kiekvieno
m okslo viršūnė yra sąvoka, kuria m ąstom a ta d aiktų visum os
dalis, kurią tikim asi iki galo pažinti in abstracto: tai, pavyzdžiui,
erdvinių santykių, n eorganinių kūnų sąveikos sąvokos arba
au galų ir gyvūnų savybių, laip sniškų žem ės p aviršiau s
pokyčių sąvokos, arba žm onijos kaip visum os pokyčių
sąvoka, arba kalbos sand aros sąvoka ir t.t. Jeigu m okslas
siektų pažinti savo objektą, ty rin ėd am as kiekvieną atskirą
d aiktą, m ąstom ą sąvoka, kol palaipsniui nebūtų pažinta
visu m a, tai šitam , viena vertu s, nep akaktų jo kios žm ogaus
atm in ties, o kita vertus - n ebū tu m e tikri, a r p asiektasis
pažinim as visapusiškas. Tod ėl m okslas n aud ojasi anksčiau
p aaiškinta sąvokų sferų yp aty be, t.y. tuo, kad jo s apim a
viena kitą, ir pirm iausia skverbiasi į platesnes sferas, apskritai
esančias jo objekto sąvokos ribose. N u statyd am as jų tar­
p u savio san tykiu s, jis apibrėžia ir visa tai, kas jo se apskritai
m ąstom a, ir, kaskart išskird am as v is siauresnes sąv okų sferas,
gali vis tiksliau ir tiksliau ap ibrėžti m ąstom ą turinį. Taip
atsirand a galim ybė m okslui visišk ai apim ti savo objektą.
Šis kelias, kuriuo m okslas eina prie pažinim o, t.y. perėjim as
n u o bend rybių prie atskirybės, jį skiria nuo pap rasto ž i­
nojim o; todėl sistem inė form a yra esm ingas ir būdingas
m okslo bruožas. K iekvieno m okslo ben d riausių sferų su ­
siejim as, t.y. jo au kščiau sių p rin cip ų žinojim as, yra būtina
sąlyga jį įvald yti; kiek toli einam a nu o tokių au kščiau sių
principų prie labiau dalinių, priklau so nuo m ū sų pačių ir
p ad id ina ne m okytu m o gilu m ą, o tik jo apim tį. A u kščiau sių
prin cipų, t.y. prin cip ų , kuriem s p avald ū s visi kiti, skaičius
įv airiu ose m oksluose labai n ev ien o d as, todėl vien iem s iš
jų bū dingesnė su bordinacija, kitiem s - koord inacija. Šiuo
požiū riu p irm ieji reikalauja d id esnės sprend im o galios, o

120
 P A S A U L I S K A I P V A I Z D I N Y S

an trieji - geresnės atm inties. Jau scholastam s buvo žinom a*,

kad, kadangi išvada reikalauja dviejų prem isų , joks m okslas
išeities tašku negali im ti vienintelio, iš nieko n eišved am o
au kščiau sio principo; kiekvienas m okslas privalo turėti keletą
prin cipų, m ažų m ažiausiai du. Pirm iausia k lasifiku ojantieji
m okslai - zoologija, botanika, taip pat fizika ir chem ija,
kiek p astaroji visą neorganinį veikim ą redukuoja į ned au gelį
pam atin ių jėgų, - apim a daugiausiai subordinacijų; tuo tar­
pu istorija, p riešingai, iš tikrųjų visai jų n eturi, nes v isuotinybė
joje p asireiškia tik svarbiausių epochų apžvalga, o iš tų
ep ochų neįm anom a išvesti atskirų įvykių, kurie subordinuoti
ep och om s tik chron ologiškai, o pagal sąvoką su jom is
koordinuoti. Štai kodėl, griežtai kalbant, istorija, nors ir
būdam a žinojim as, nėra m okslas. Teisybė, euklid inėje m a­
tem atikoje tik aksiom os yra neįrod om i aukščiausi principai,
o v isi įrodym ai laipsniškai ir griežtai jiem s subordinuoti.
T ačiau tokia struktūra m atem atikai nėra esm inga ir faktiškai
kiekviena teorem a pradeda naują erdvinę konstrukciją, kuri
savaim e nepriklauso nuo ankstesnių ir iš tikrųjų gali būti
pažinta visai nepriklausom ai nuo jų, p ati savaim e, grynuoju
erdvės stebėjim u, kur net painiausia konstrukcija iš esm ės
yra tokia pat betarpiškai akivaizdi kaip ir aksiom a. Beje,
išsam iau apie tai bus kalbam a vėliau. Tuo tarpu kiekvienas
m atem atinis teiginys vis dėlto yra bend ra tiesa, galiojanti
n esu skaičiuojam iem s atskiriem s atvejam s. Be to, jai budingas
laipsniškas perėjim as nuo paprastų teiginių prie sudėtingų,
kuriuos galim a redu ku oti į pirm uosius. Tad m atem atika
yra m okslas visais atžvilgiais.
M okslo paties savaim e, t.y. jo form os, tobulum as p a ­
sireiškia tuo, kad jo principai yra kuo d au giau subordinuoti
ir kuo m ažiau koordinuoti. Todėl m okslinis talentas visada
yra su gebėjim as subordinuoti sąvokų sferas pagal skirtingus

* Suarez: Disputationes metaphysicae, 3, sectio 3, tit. 3.

121
 P irm a knyga

jų ap ibrėžim us, kad, kaip n uolat rekom enduoja Platonas,

m okslas n ebū tų tik bendrybių v isu m a, po kuria betarp iškai
skleistų si neap žvelgiam a įvairovė, o priešingai, nuo au kš­
čiausios visu otinybės prie atskirybės žinojim as leistųsi p a­
laipsniui, per tarpines sąvokas ir pad aliniu s, grind žiam us
vis Šiauresniais apibrėžim ais. K anto kalba tai reiškia vienod ai
p atenkinti hom ogeniškum o bei specifikacijos dėsnius. Tačiau
kaip tik dėl to, kad šituo pasireiškia tikrasis m okslo tobulum as,
d arytina išvada, kad m okslo tikslas nėra didesnis tikrum as, -
kadangi tokį tikrum ą gali turėti ir pats pragm atiškiausias
atskirybės p ažinim as, - b et žinojim o p alengvin im as p er jo
form ą ir iš to atsirand anti galim ybė p asiekti visapusišką
žinojim ą. Tod ėl klaidinga plačiai p aplitusi nuom onė, kad
pažinim o m okslišku m ą lem ia d id esnis tikrum as, ir lygiai taip
pat neteisin gas iš to kylantis teiginys, kad esą tik m atem atika
ir logika yra m okslai tikrąja šio žod žio prasm e, nes tik
jie dėl jų visiško aprioriškum o p asižym i nepajudinam u
pažinim o tikrum u. Šio pran ašu m o iš jų atim ti negalim a,
tačiau jis jiem s nesu teikia ypatin gų m okslišku m o privilegijų,
nes m okslišku m o esm ę su d aro ne tikrum as, o sistem inė
pažinim o form a, grind žiam a laipsnišku perėjim u nuo b en ­
d rybės prie atskirybės.
Šitoks m okslam s būdingas p ažin im o kelias - kelias nuo
b end rybės prie atskirybės - lem ia tai, kad juose d aug kas
p agrin d žiam a d edu kcija iš ankstesnių teiginių, t.y. įrodym ais.
T ai ir d avė dingstį su grįžti prie senos klaidos, esą visiškai
teisinga yra tai, kas įrodyta, ir kiekviena tiesa reikalauja
įrodym o. Tu o tarpu yra priešingai: kiekvienas įrodym as
v eikiau reikalauja n eįro d ytos tiesos, kuri galiausiai pagrįstų
jį patį arba jo paties įrod ym us. T o d ėl tiesiogiai pagrįsta
tiesa tiek p ran ašesnė už tiesą, p agrįstą įrodym u, kiek šaltinio
v an d u o geresn is už van d en į iš akved u ko. Stebėjim as - arba
gryn ai apriorinis, kaip m atem atik oje, arba em pirinis apo-
steriorinis, kaip visu o se kituose m okslu ose, - yra b et kokios

122
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

tiesos šaltinis ir bet kokio m okslo pagrind as. (Išim tis yra
tik logika, pagrįsta ne stebim uoju, tačiau vis d ėlto betarpišku
p rotiniu savųjų dėsnių p ažinim u .) N e įrodyti sprend iniai
ir ne jų įrod ym ai, o sprend iniai, tiesiog kylantys iš stebėjim o
ir n ep riklau som ai nuo b et kokio įrodym o tuo stebėjim u
pagrįsti, m oksle yra tas pat, kas pasau lio sąran goje yra
saulė. Juk tik iš jų spinduliuoja visa šviesa, kurios nušviesti
šviečia ir kiti sprendiniai. Tiesioginiu stebėjim u pagrįsti tokių
pirm inių sprendinių tiesą, iš neap žvelgiam os realių daiktui
daugybės iškelti tokius m okslo pam atu s - šitokia yra sprendi­
mo galios veiksena. Ji yra su gebėjim as tai, kas pažinta ak i­
v aizdžiai, teisingai ir tiksliai perkelti į abstrakčią sąm onę.
Todėl sprend im o galios su gebėjim as yra tarpininkas tarp
intelekto ir proto. Tik ind ivid as, pasižym intis išskirtine ir
įprastinius m astus pranokstančia jo galia, geba iš tikrųjų
stum ti m okslą į priekį. O teiginius išvedinėti iš teiginių,
įrodinėti, daryti išvadas gali kiekvienas, turintis v ien tik
sveiką protą. Priešingai, akivaizdžiai pažintus dalykus palenkti
tinkam om s sąvokom s ir pateikti refleksijai taip, kad, viena
vertus, daugelio realių objektų bend ras bru ožas bū tų m ąs­
tom as viena sąvoka ir kad, antra vertus, objektų skirtingybės
būtų m ąstom os daugeliu sąvokų ; kad skirtingybės, n ep aisan t
d alinio su tapim o, vis dėlto bū tų m ąstom os kaip skirtingybės,
o tapatybė, nep aisant dalinio skirtum o, vis d ėlto būtų pažinta
ir m ąstom a kaip tapatybė, p ag al kiekvienąsyk n ustatytą tikslą
ir planą - visa tai atlieka sprendim o galia. Jos stoka yra
siauraprotiškurnąs. Siaurap rotis arba neįžvelgia dalinio ar
reliatyvaus skirtum o tarp to, kas tam tikru požiū riu tapatu,
arba nesuvokia tapatum o tarp to, kas reliatyviai ar iš dalies
skirtinga. Beje, ir šitokiam sprend im o galios aiškinim u i gali
būti pritaikytas kantiškasis jos skirstym as į reflektu ojančią
ir p alenkiančią priklausom ai nuo to, ar ji nuo stebim ųjų
objektų pereina prie sąvokos, ar nuo p astaro sio s pereina
prie pirm ųjų, abiem atvejais įsiterpdam a tarp stebim ojo

123
 F irm a knyga

intelektinio pažinim o ir reflektyviojo pro tin io pažinim o.

N egali bū ti tiesos, kuri pasiekiam a tik per išprotavim us;
bū tinybė ją p agrįsti vien išprotavim ais visad a yra tik reliatyvi,
n et subjektyvi. K ad angi visi įrod ym ai yra išprotav im ai, n aujai
tiesai p irm iau sia reikia ieškoti ne įrodym o, o betarpiško
ak iv aizd u m o ir tik tol, kol stokojam a pastarojo, galim a tam
sykiui pateikti įrodym ą. Jok s m okslas neg ali bū ti visiškai
įrodom as, kaip pastatas neg ali kyboti ore; v isi įrodym ai
turi galų gale atsirem ti į kažkokį stebim ą ir todėl nebe-
įrodom ą dalyką. Ju k visos refleksijos p asau lio pagrindas
ir šaknys slyp i stebim ajam e pasaulyje. B et koks galutinis,
t.y. p irm ap rad is akivaizdum as yra stebim asis: tai parodo jau
pats žodis. T o d ėl jis yra arba em pirinis, arba grind žiam as
aprioriniu g alim o patyrim o sąlygų stebėjim u. Taigi abiem
atvejais jis teikia tik im anentinį, o ne transcend entinį p a ­
žinim ą. K iekvienos sąvokos vertė ir būtis g lū di santykyje
su stebim uoju vaizdiniu , nors tas santykis ir bū tų labai
netiesioginis. Kas galioja sąvokom s, galioja ir iš jų su d a­
rytiem s sp ren d in iam s, ir ištisiem s m okslam s. Tod ėl turi būti
kažkaip įm anom a kiekvieną tiesą, kuri atrandam a išpro­
tavim ais ir perteikiam a įrodym ais, p ažinti ir betarpiškai,
be įrod ym ų ir išprotavim ų. Ž inom a, tai p ad ary ti sunkiausia
kai kurių su d ėtin gų m atem atinių teiginių atžvilgiu , prie
kurių m es p riein am e tik p e r išprotavim ų grandinę. Šitoks,
p av y zd žiu i, b et kokios k reivės stygų ir liečiam ų jų skaičia­
vim as, jas išved ant iš P itagoro teorem os. T ačiau ir šitokia
tiesa neg ali iš esm ės ir visišk ai rem tis abstrakčiais teiginiais,
ir ją grin d žian tys erd vin iai santykiai turi bū ti tokie aiškūs
grynam stebėjim u i a priori, kad jų abstrakti išraiška būtų
pagrįsta tiesiogiai. T ačiau apie m atem atiniu s įrodym us n e­
trukus bus kalbam a išsam iau.
Teisybė, d ažnai ir pakylėtu balsu šnekam a apie tokius
m okslus, kurie esą visiškai rem iasi teisingom is išvadom is
iš patikim ų p rielaid ų ir kurie todėl yra n eabejotin ai teisingi.

124
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

Tačiau grynai loginė išprotavim ų grandinė, kad ir kokios

būtų teisingos p rielaidos, visada tik paaiškins ir išskleis
tai, kas jau glūdi prielaidose. Bus tik explicite išdėstyta
tai, kas jau buvo suvokiam a im plicite. Tokiais garsingais
m okslais d ažniau siai laikom i m atem atiniai, - b ū ten t ast­
ronom ija. Tačiau jos p atikim u m as kyla iš to, kad jos p agrind as
yra aprioriškai d uotas, todėl nek laid ing as erdvės stebėjim as,
o visi erdviniai santykiai kyla vienas iš kito su tokia bū tinybe
(būties p agrind as), kuri teikia tikrum ą a priori, ir todėl
gali būti patikim ai išvedam i vienas iš kito. Šiam e m oksle
p rie tų m atem atinių apibrėžčių prisideda viena vienintelė
g am tos jėga, sunkis, kuri veikia kaip tam tikras m asių ir
atstu m ų kvadratų santykis, ir p agaliau a p riori p atikim as -
kaip p riežastingum o dėsnio pad arin ys -- inercijos dėsnis
d rau ge su kartą ir visiem s laikam s šitom s m asėm s suteikto
jud ėjim o em pirine duotim i. Tokia ir yra visa astronom ijos
m ed žiaga, kuri tiek savo paprastu m u, tiek ir savo pati­
kim um u atveda prie tvirtų, o dėl jos objekto d id ybės ir
svarbos ir labai įdom ių rezultatų. Pavyzd žiui, jeigu aš žinau
kokios nors plan etos m asę ir jos nuotolį nuo jos palydovo,
tai pagal antrąjį K eplerio dėsnį galiu patikim ai spręsti apie
palyd o v o apsisukim o laiką. O šis dėsnis pagrįstas tuo, kad
esan t tam tikram nuotoliui palydovą prie planetos laiko
ir n eleid žia jam an t jos nukristi tik tam tikras p alyd ovo
su kim osi greitis. Taigi, tik rem iantis tokiu geom etriniu
p agrin d u , t.y. stebėjim o a priori dėka, ir dar taikant tam
tikrą gam tos dėsnį, išprotavim ais galim a eiti labai toli, nes
tokiu atveju jie yra tarsi kokie tiltai nuo vienos stebim osios
pagavos prie kitos. Tačiau to neįm anom a p ad aryti vien tik
grynais išprotavim ais, išskirtinai loginiu būdu.
Pirm inių pam atinių astronom ijos tiesų šaltinis iš tikrųjų
yra indukcija, t.y. daugelio stebinių duotybių su siejim as į
vieną, teisingą, betarp iškai pagrįstą sprendinį. Iš jo paskui
išved am os h ip otezės, kurių patvirtinim as patyrim u, kaip

125
 P irm a knyga

prie išbaigtum o artėjančia indukcija, įrodo m inėtą pirm ąjį

sprendinį. P avyzd žiui, regim asis p lanetų ju d ėjim as p ažin tas
em piriškai: atm etus d augelį klaid ingų hip otezių apie erdvinį
šio jud ėjim o (planetos orbitos) ryšį, pagaliau bu v o n u statytas
tikrasis jud ėjim as; po to atrasti dėsniai, kuriem s jis pavaldus
(K eplerio), ir galiau siai - jo priežastis (visuotinė trauka);
ir visom s tom s h ip otezėm s visišką tikrum ą su teikė em piriškai
pažintas visų realių atvejų su tapim as su jom is ir iš jų
kylančiom is išvadom is, t.y. indukcija. Su form u lu oti h ip otezę
turėjo sprend im o galia, teisingai suvokusi turim ą faktą ir
atitin kam ai jį išreiškusi; o indukcija, t.y. d au gkartinis ste­
bėjim as, patvirtino h ip otezės teisingum ą. T ačiau jis galėtų
b ū ti n u statytas ir betarpiškai, rem iantis vieninteliu em piriniu
stebėjim u, jei tik m es įstengtum e laisvai bėgioti po pasau linę
erdvę ir turėtum e teleskopines akis. V ad inasi, ir šiuo atveju
išprotavim ai nėra esm ingas ir vienin telis pažin im o šaltinis,
o yra tik iš bėd os pasitelkta priem onė.
G aliausiai, kad p ateiktu m e trečią, kitokį p avy zd į, dar
p rid urkim e, kad ir vad in am ų jų m etafizinių tiesų, t.y. tokių,
kokias išdėstė K antas G am totyros m etafiziniuose pagrinduose,
ak ivaizdu m ą lem ia n e įrod inėjim ai. T ai, kas tikra a priori,
m es p ažįstam e tiesiogiai: kaip bet kokio pažin im o form ą,
tai m es įsisąm oninam e su d idžiausia bū tinybe. P avyzd žiui,
tai, kad m aterija tvari, t.y. n eg ali nei atsirasti, n ei išnykti,
m es žinom e betarp iškai, kaip negatyvią tiesą, nes m ūsiškis
grynasis erdvės ir laiko stebėjim as d aro įm anom ą jud ėjim ą,
o intelektas p er priežastin g u m o dėsnį pad aro galim ą form os
ir kokybės kaitą. Tačiau m es neturim e form ų įsivaizdu oti
m aterijos atsirad im ą arba išnykim ą. Štai kod ėl ši tiesa bu vo
akivaizd i visais laikais, visu r ir k iekvienam , ir ja niekada
nebu vo rim tai abejojam a, o tai bū tų bu vę n eįm an om a, jei
ji n ebū tų tu rėju si kitokio pažin im o p agrind o, kaip tik tokį
sunkų, ant adatos sm aigalio b alan su o jan tį k antiškąjį įrodym ą.
Be to, aš (kaip parodyta P riede) nu stačiau , jog kantiškasis

126
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

įrod ym as yra neteisin gas, ir anksčiau parod žiau , kad m a­

terijos tverm ę reikia išvedinėti iš to, kiek patyrim o galim ybę
lem ia ne laikas, o erdvė. V isų šiuo požiū riu m etafizinėm is
vad inam ų tiesų, t.y. būtinų ir visuotinių pažinim o form ų
abstrakčių išraiškų, tikrojo p ag rin d im o irgi negali sudaryti
abstraktū s principai: jis g lū di tik tiesioginiam e vaizdinio
form ų suvokim e, a p riori p asireiškiančiam e per apod iktinius
ir n iekaip nep aneigiam us teiginius. O jeigu vis d ėlto siekiam a
p ateikti tokių tiesų įrodym ą, jis gali būti tik toks, kad
p arod om a, jo g kokioje nors neabejotinoje tiesoje jau esam a
ir įrodinėjam os tiesos kaip dalies ar kaip prielaidos. Štai,
p av yzd žiu i, aš p arod žiau , kad bet koks em pirinis stebinys
jau apim a p riežastingum o dėsnį, kurio p ažinim as dėl šios
p riežasties yra b et kokio patyrim o sąlyga ir todėl negali
nuo p astaro jo priklausyti ir būti jo nulem tas, kaip teigė
H u m e'as.
įrod y m ai apskritai egzistuoja ne tiek norintiem s m okytis,
kiek norintiem s ginčytis. Pastarieji atkakliai neigia b etarpiškai
p agrįstą įžvalgą. Tačiau tik tiesa gali būti visapusiškai
nuosekli, todėl jiem s reikia parod yti, kad jie vienu pavidalu
ir n etiesiogiai sutinka su tuo, ką neigia kitu p avid alu ir
tiesiogiai, t.y. jiem s reikia p arod yti logiškai būtiną ryšį tarp
to, kas n eigiam a ir to, kas pripažįstam a.
Be to, m okslinė form a, t.y. b et kokios atskirybės p a­
lenkim as bend rybei kylančia tvarka, lem ia ir tai, kad daugelio
teiginių teisingum as pagrindžiam as tik logiškai, v ad in asi,
per jų priklausom ybę nuo kitų teiginių, t.y. p er išvadas,
kurios kartu yra ir įrodym ai. Tačiau niekada ned era užm iršti,
kad visa toji form a yra tik priem onė, palengvinanti pažinim ą,
bet neteikian ti didesnio tikrum o. Lengviau atskleisti kokio
nors gyvūno savybę iš rūšies, kuriai jis priklauso, toliau
kylant aukštyn prie genties, šeim os, būrio ir klasės, negu
k iekvienąsyk tyrinėti šį gyvū ną, paim tą atskirai. Tačiau visų
teiginių, išved am ų per išprotavim us, teisingum as galų gale

127
 Pirm a knyga

nulem tas kokios nors kitos tiesos, kurią pagrindžia jau ne

išprotavim ai, b et stebėjim as. Jeigu p astarasis visada būtų
m um s toks p asiekiam as, kaip ir išvada per išprotavim ą,
jam be jokių išlygų reiktų teikti pirm enybę. Ju k bet koks
išvedim as iš sąvokų dėl anksčiau m inėto įvairiapusiško sferų
sąveikavim o ir dažnų svyravim ų , apibrėžian t jų turinį, yra
labai apgaulingas. Tokio apgaulingum o pavyzd žiai yra aibės
neteisingų teorijų, įrodym ų ir visokiau sių sofizm ų. Tiesa,
išprotavim ai savo pavidalu visai pagrįsti, bet jie labai
nepatikim i savo turiniu, sąvokom is; viena vertus, todėl, kad
sąvokų sferos ne visada g riežtai atskirtos, o kita vertus,
todėl, kad jo s įvairiapusiškai susikerta ir viena sfera iš dalies
įeina į daugelį kitų, ir todėl galim a savavališkai iš jos
pereidinėti į vieną ar kitą sferą ir d ar toliau, kaip jau parodyta.
Arba kitais žod žiais: term inus m inor [šiauresnioji sąvoka]
kaip ir m edius [vidurinioji sąvoka], visada gali bū ti palenktos
įvairiausiom s sąvokom s, iš kurių savavališk ai pasirenkam as
term inus m ajor [platesnioji sąvoka] ir m edius, ir dėl to
gaunam os sk irtingos išvados.
V ad inasi, tiesioginiam ak ivaizd u m u i visu r teiktina aiški
pirm enybė prieš įrodytą tiesą, ir šia tiesa reikia naudotis
tik tada, kai ak ivaizdu m o reikia ieškoti pern elyg toli, o
ne tada, kai akivaizd u m as taip p at arti, ar n et dar arčiau
nei įrodyta tiesa. Tod ėl anksčiau ir m atėm e, kad faktiškai
logikoje, t.y. ten, kur tiesioginis pažin im as kiekvienu atskiru
atveju m um s artim esnis negu išvestinis m okslinis, m es visada
m ąstom e tik v ad ovau d am iesi betarp išku m ąstym o dėsnių
pažinim u, o logika nesinaud ojam e*.

§ 15
Taigi jei esam e įsitikinę, kad stebėjim as yra pirm inis
bet kokio akivaizd u m o šaltinis, kad tik tiesioginis arba

* Apie tai žr. antrojo tomo 12 sk.

128
 P A S AU L I S KAIP VA I ZD I N Y S

netiesioginis santykis su juo yra absoliuti tiesa ir kad

artim iausias kelias prie p astarosios yra pats patikim iausias,
nes b et koks sąvokų įsiterpim as susijęs su daugybe p a ­
klydim ų; jeigu , sakau aš, būdam i tuo įsitikinę, kreipsim ės
i m atem atiką, tokią, kokią ją kaip m okslą sukūrė Euklidas
ir kokia ji apskritai išliko iki m ūsų dienų, tada negalėsim e
nepripažinti, kad kelias, kuriuo ji eina, yra keistas ir net
neteisingas. M es reikalau jam e, kad kiekvienas loginis įro ­
d ym as atsirem tų į stebim ąjį; o ji - priešingai, dėdam a
d id žiausias p astan gas, siekia atsisakyti jai būdingo, visada
artim o stebim ojo akivaizd u m o ir p akeisti jį loginiu. M es
turim e p ripažinti, jog šiuo atveju elgiam asi taip, tarsi kas
nors nusipjautų kojas, kad vaikščiotų su ram entais, arba
taip, kaip tas p rin cas Jau sm in gum o trium fe [Goethe] bėgan tis
iš tikros gražios gam tos, kad m ėgau tų si gam tos im itacija -
teatro dekoracija.
D abar aš turiu prim inti tai, kas pasakyta traktato A pie
pagrindo principą šeštajam e skyriuje ir tariu, kad tai skaitytojui
visai šviežia ir išlikę jo atm intyje. Todėl šias pastabas aš
sieju su tuo, kas ten pasakyta, iš naujo n eaiškind am as
skirtum o tarp m atem atinės tiesos grynojo p ažinim o p ag rin ­
do, kuris gali būti loginis, ir bū ties pagrind o, kuris yra
betarp iškas, tik stebėjim u p ažin u s erdvės ir laiko dalių ryšys.
V ien tik šio ryšio įžvalga ir teikia tikrą pasitenkinim ą ir
solidų žinojim ą. O grynas p ažinim o pagrindas visada p a­
v iršutin iškas ir gali p aaiškinti tik tai, kad esam a šitaip, bet
ne kodėl šitaip esam a. Euklid as ėjo šiuo antruoju keliu,
akivaizd žiai m okslo nenaudai. Juk, p avyzd žiu i, jau iš p at
prad žių , ten, kur jis kartą ir visiem s laikam s privalėjo
p arod yti, kaip trikam pio kam pai ir kraštinės abipusiškai
sąlygoja vienas kitą ir yra vienas kito p riežastis ir padarinys
pagal pagrind o p rincipo form ą, vyraujančią grynojoje erd ­
vėje, ir čia, kaip ir visu r kitur, lem iančią būtinybę, kad
kažkas yra taip, kaip yra, nes ir tai, kas visai nuo to skiriasi,

129
 Pirm a knyga

yra taip, kaip yra; užuot šitokiu būdu pateikęs gilią trikam pio
esm ės įžvalgą, jis pateikia keletą dalinių savav ališk ai p a ­
sirinktų teorem ų apie trikam pį ir jų loginį pažinim o pagrind ą
p ateikia, rem dam asis sunkia, logine, prieštarav im o principu
pagrįsta argum entacija. Taigi, u žuot n u od u gniai pažinę tuos
erdvinius santykiu s, gaunam e tik ned au gelį sav avališkai
pateiktų iš jų išplau kiančių p ad arin ių ir atsid u riam e tokioje
pad ėtyje, kaip žm ogu s, kuriam buvo parod y ti visok ie iš­
rad ingai su konstruotos m ašinos veiksm ai, b et n ebu vo p a ­
aiškinta jos vid inė sandara ir veikim as. K ad visa tai, kas
įrodyta Euklid o, yra bū tent šitokios p rigim ties, turim e p ri­
pažinti, sp iriam i prieštaravim o principo. B et kodėl visa tai
yra šitaip, lieka neaišku. Tod ėl tenka patirti bev eik nem alonų
jausm ą, kaip po fokusininko išdaigų; o daugum a Euklido
įrodym ų išties labai panašū s į tokius fokusus. B eveik visada
tiesa ateina pro u žpakalines duris, per accid ens pasirod y­
dam a per kokią nors šalutinę aplinkybę. D ažnai apagoginis
įrodym as vieną po kitos uždaro visas duris ir palieka atviras
tik vienas, pro kurias kaip tik todėl p rivalai įeiti norom
nenorom . D ažn ai, kaip Pitagoro teorem oje, brėžiam os linijos,
ir visai nežinia dėl ko. Po to p asirod o, kad tai būta spąstų,
kurie n elauktai u žsitrenkia ir pagauna besim okan čiojo p ri­
tarim ą; ir savo n uostabai jis turi prip ažin ti tai, kas jam
savo vidin iu ryšiu lieka visai nesu prantam a, ir nesu prantam a
tokiu m astu, kad jis gali išstudijuoti visą E uklid ą, taip ir
n esu pratęs erd v in ių santykių d ėsningu m ų, o tik atm intinai
išm okęs kai kurias iš jų kylančias išvadas. Toks iš tikrųjų
em pirinis ir n em okslinis pažin im as p anašu s į žin ias gydytojo,
kuris p ažįsta ligą ir žino vaistu s prieš ją, bet nežino jų
vidinio ryšio. B et visa tai pareina nuo to, kad tam tikram
pažinim o tipui būdingas įrodym o ir ak ivaizdu m o būdas
įnoringai atm etam as ir per prievartą p ak eičiam as kitu,
svetim u jo p rigim čiai. Beje, Euklido panau d otas m etodas
verčia ju o visok erio p ai žavėtis; juo ir buvo žav im asi daugelį

130
 P A S A U LI S KAIP V A IZ U IN Y S

am žių , ir šis žavėjim asis nuėjo taip toli, kad eu klid in ė

m atem atika bu vo p askelbta pavy zd žiu bet kokiam m o ks­
liniam dėstym ui. Šį p avyzd į buvo stengiam asi p am ėgd žioti
net ir v isuose kituose m oksluose. Bet vėliau nuo jo buvo
nusisukta, nors ir n ežinia kodėl. O m ūsų akyse Euklido
m etodas m atem atikoje yra tik įspūdingas paklydim as. Tačiau
kiekvienam d id žiam sąm oningai bei m etod iškai realizuotam ,
ir d ar visuotinio pritarim o su silaukusiam paklyd im u i -
n esvarbu, kur p asitaikančiam , gyvenim e ar m oksle - visada
galim a su rasti priežastį tuo m etu viešpatavusioje filosofijoje.
E lėjiečiai pirm ieji atrado skirtum ą, o d ažnai ir p rieštaravim ą
tarp ju s liš k a i pagaunam ų (cpaivoųevov) ir m ą sto m ų
(voouųevov)* dalykų, ir įvairiop ai tuo pasinaudojo savo
filosofem ose bei sofizm uose. V ėliau jais sekė m egariečiai,
d ialektikai, sofistai, naujieji ak adem ikai ir skeptikai. Jie
atkreipė dėm esį į regim ybę, t.y. į ju slių apgaulingum ą ar,
veikiau, į apgaulingum ą intelekto, ju slių duom enis p a v e r­
čiančio stebim u. Šis ap gaulingum as d ažnai m us verčia m atyti
dalykus, kurių realum o visai nepripažįsta protas, - pavyzdžiui,
perlaužtą lazdą van d en yje ir pan. Buvo suprasta, kad juslin e
žiūra negalim a p asitikėti besąlygiškai, ir padaryta skubota
išvada, kad tik protingas loginis m ąstym as duoda tiesą,
nors Platonas (Parm enide), m egariečiai, Pironas ir naujieji
ak ad em ik ai pavyzd žiais (kaip vėliau tai pad arė Sekstas
Em pirikas) parod ė, kad ir išprotavim ai bei sąvokos veda
į klystkeliu s ir net sukelia paralogizm u s bei sofizm u s, kurie
daug lengviau atsiranda ir daug sunkiau įveikiam i, negu
juslinės žiūros sukeliam a regim ybė. Ir vis d ėlto kaip em -
pirizm o p riešingybė atsirad ęs racionalizm as paėm ė viršų
ir, į jį orientu odam asis, Euklid as apd orojo m atem atiką, tik
a ksiom as norom nenorom p agrįsdam as stebimuoju akivaizdum u
(tpouvoųevov), o visa kita grįsdam as išprotavim ais ( voooųsvov).

* Čia neturim i galvoje kantiškieji piktnaudžiavim ai šiais term inais,

kritikuojam i Priede.

131
 P irm a knyga

Jo m etod as viešpatavo per visus šim tm ečiu s ir tai turėjo

tęstis, kol nebu vo su rastas skirtum as tarp grynojo stebėjim o
a prio ri ir em pirinio stebėjim o. Beje, jau E u k lid o kom en ­
tatorius Proklas, atrodo, visišk ai suvokė tą skirtum ą, - tai
m atyti iš tos jo veikalo vietos, kurią K epleris išvertė į lotynų
kalbą savo knygoje De harm onia tnundi [A pie pasaulio harm oniją];
bet P roklas tam dalyku i neteikė pakankam ai reikšm ės, jį
pateikė pernelyg izoliuotai, todėl į jį nebu vo atkreiptas
dėm esys ir jis buvo užm irštas. Tod ėl tik po dviejų tūkstančių
m etų K anto teorija, k u riai bu vo lem ta pask atin ti tokias
did eles perm ain as visoje Europos tautų Žinijoje, m ąstysenoje
ir v eikloje, šias perm ainas paskatino ir m atem atikoje. Ju k
tik po to, kai tas didysis p ro tas m um s parod ė, kad erdvės
ir laiko stebiniai visai skiriasi nuo em pirinių, v isai n ep ri­
klauso n u o poveikio ju slėm s ir, jį sąlygodam i, patys nėra
jo sąlygojam i, kitaip sakant, yra ap rioriniai ir todėl visai
nep av ald ū s juslių apgaulin gum u i, - tik po to m es galim e
su prasti, kad Euklido loginė m atem atikos interp retacija yra
n ereik alin gas atsargum as, ram entas sveikom s kojom s, kad
ji panaši į keleivį, kuris aiškų , tvirtą kelią n ak tį palaikęs
v and eniu , būgštauja žen g ti ant jo ir visą laiką eina duobėta
šalikele ir džiaugiasi, tarpais vis atsid urd am as į tariam ąjį
vandenį. T ik dabar m es galim e tvirtai teigti, kad tai, kas
stebint kokią nors figūrą m um s pasirod o kaip būtinybė,
kyla ne iš jos brėžinio p o p ieriu je, g albū t n et lab ai blog ai
atlikto, ir ne iš abstrakčios sąvokos, kurią m es tuo pat m etu
m ąstom e, o tiesiogiai iš m ū sų a prio ri suvokiam os bet kokio
pažin im o form os. Šioji form a visu r yra pagrin d o principas.
Šiuo atveju ji, kaip stebim o form a, t.y. erdvė, yra b ū ties
pagrind o p rincipas. Tačiau jo galiosena ir reikšm ė yra tokia
p at žym i ir betarpiška, kaip ir pažinim o p ag rind o principo
galiosena ir reikšm ė, t.y. loginis tikrum as. T o d ėl m um s nėra
reikalo pasitikėti tik p astaru o ju ir apleisti sritį, bū dingą
m atem atik ai, kad jos p ag rin d im o ieškotum e ja i v isai sve­
tim oje sąvokos srityje. L aik yd am iesi šito m atem atikai b ū ­

132
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

dingo p agrind o, m es įgyjam e tą d id elį pran ašu m ą, kad joje

žinojim as, kad kažkas yra taip, sutam pa su žinojim u, kodėl
šitai yra taip. Tuo tarpu E uklid o m etod as v isai atskiria
tuodu žinojim o būdus ir leid žia pasinau d oti tik pirm uoju,
o ne antruoju. T ačiau A ristotelis labai tiksliai išsitaria savo
veikale A nalytica posteriora I, 27 [p 87 a 31]: 'Ascpipecrepa
o’ etucttuuu ETuarrjirrĮę jca'i rcpotepa, rj te to o o ri
za'i to o 5 l6 ti r) aoTij, akka ųų ycopię to o o ti Trję
roo 5 io ti. (Subtilior au tem et p raestan tior ea ėst scientia,
qua quod aliąuid šit et c a r šit una sim u ląu e intelligim us,
non sep aratim quod et cur šit.) [Tačiau tikslesnis ir pranašesnis
yra tas žinojim as, kuris m u m s kartu sako, kad kažkas yra
taip ir kodėl tai yra taip, negu tas, kuris tą kad ir tą kodėl
aiškina atskirai.] Ju k fizika m us patenkina tik tada, kai
žinojim as, kad kažkas yra taip, susijęs su žin ojim u, kodėl
tai yra taip: kad gyvsidabris Torrieelli vam zd elyje pakyla
į 28 colių aukštį *- tai m enkas žinojim as, jeigu prie jo
nepridursim e, kad gyvsidabris laikosi tokiam e aukštyje dėl
o r o atsvaros. Bet kodėl gi m atem atikoje turim e tenkintis
tąja apskritim o ąu alitas occulta [slapta savybe], kad dviejų
jam e su sikertančių stygų atkarpos visada su daro lygius
kvadratus? Kad šitaip yra iš tikrųjų, Euklidas, žinom a, įrodo
35-ąja trečiosios knygos teorem a; bet kodėl taip yra - dar
nežinom a. Lygiai taip p at ir P itagoro teorem a m us su pa­
žindina su stačiakam pio trikam pio qualitate occulta. D irbtinis,
net klastingas Euklido įrod ym as palieka m um s klausim ą
kodėl, tuo tarpu čia pateiktas jau žinom as p aprastas brėžinys
iš pirm o žvilgsnio šį dalyką paaiškina daug geriau už tą
įrodym ą ir duoda gilų vidinį įsitikinim ą, kad ši savybė
išties būtina ir kad ji priklau so nuo stataus kam po.

133
 Pirm a knyga

Ir esan t nelygiom s kraštinėm s turi egzistuoti tokio ak i­

vaizd au s įtikinam u m o g alim ybė, kaip ir apskritai b et kokios
g alim os g eom etrijos tiesos atveju, - jau vien todėl, kad
tokios tiesos atrad im as b et kuriuo atveju išplauktų iš tokios
akiv aizdžios bū tinybės, o įrodym as bū tų su galvotas jau po
to. Tod ėl reikia tik išanalizu oti m inties eigą, kurios dėka
buvo p irm ąkart atrasta geom etrinė tiesa, kad ak ivaizd žiai
suvoktum jo s bū tinu m ą. A pskritai aš būčiau linkęs m a­
tem atikos dėstym ui rekom end u oti analitinį, o ne sintetinį
m etod ą, kuriuo nau d ojosi Euklidas. T iesa, dėstant sudėtingas
m atem atines tiesas tai bū tų susiję su labai d id eliais, tačiau
n e neįveikiam ais sunkum ais. V okietijoje m atem atikos d ės­
tym as tai šen, tai ten jau prad edam as keisti ir d ažniau
einam a šiuo an alitin iu keliu. R yžtingiau siai tai pad arė
p .K osackas, N ord hau sen o gim nazijos m atem atikos ir fizikos
m okytojas, prie eg zam inų program os 1852 m. baland žio
6 d. prid ėd am as n u o d u gn ų band ym ą geom etriją išdėstyti
p ag al m ano principus.
N orint patobu lin ti m atem atikos m etodą, pirm iau sia reikia
n u sikratyti p rietaro, kad esą įrodyta tiesa turi kokių nors
p rivalu m ų prieš p ažintąją ak ivaizdžiai ar kad loginė tiesa,
grind žiam a p rieštaravim o principu, pranašesnė už m eta­
fizinę, kuri akivaizd i tiesiogiai ir su sijusi su grynu oju erdvės
stebiniu.
Pats tikriausias ir išvis nep aaiškinam as yra pagrin d o
princip o turinys. Ju k jis savo įvairiais pavid alais išreiškia
visų m ūsų vaizdin ių ir žinių ben d rąją form ą. B et koks
p aaiškin im as yra red u kav im as į šį prin cipą, jo išreiškiam o
b en d ro vaizd inių ryšio nu rod ym as atskiru atveju. V ad inasi,
jis yra b et kokio aiškinim o p rincip as ir todėl pats yra
nep aaišk inam as ir n ereik alin gas p aaiškinim o, nes b et koks
paaiškinim as jau su ponu oja šį prin cip ą ir tik p er jį įgyja
reikšm ę. T ačiau nė vienas iš jo p avid alų neturi jokio p ra­
našu m o p rieš kitus; jis yra v ienod ai tikras ir neįrod om as

134
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

kaip bū ties p ag rin d o princip as ir kaip tapsm o pagrind o

p rincipas, ir kaip veiksm o ar pažinim o pagrin d o principas.
Priežasties ir p ad arin io santykis tiek vienu, tiek kitais jo
pavid alais yra būtinas. Jis ap sk ritai yra bū tinu m o sąvokos
šaltinis ir vienin telė prasm ė. N esam a kitokio būtinum o,
išskyrus tą, kad bū tin as pad arinys, jei yra priežastis; ir
nesam a priežasties, kuri nesu keltų padarinio būtinum o.
Tod ėl, kaip n eabejotinai iš prielaid ose duoto pažinim o
pagrind o išplaukia išvada išreiškiam as p ad arinys, taip pat
neabejotinai bū ties pag rin d as erdvėje nulem ia savo p ad arin į
erdvėje. Jei aš akivaizd žiai su vokiau jų santykį, tai šitas
tikrum as yra toks p at n eabejotinas kaip ir b et koks loginis
tikrum as. O tokio santykio išraiška ir yra kiekviena geo­
m etrinė teorem a kaip ir bet kuri iš d vylikos aksiom ų. Toji
teorem a yra m etafizinė tiesa ir todėl yra tokia p at betarpiškai
tikra kaip pats p rieštaravim o princip as, kuris yra m etaloginė
tiesa ir b et kokio loginio įrod ym o visuotinis pagrindas. Kas
neigia akiv aizd žiai stebim ą kokia nors teorem a išreiškiam ų
erdvinių santykių bū tinu m ą, gali tiek pat p agrįstai neigti
ir aksiom as, tiek p a t p agrįstai neigti ir išvadų vedim ą iš
p rielaid ų , ir n et p atį prieštaravim o principą. Ju k visa tai
vienodai neįrod om i, tiesiogiai akivaizdū s ir a p riori pažinūs
santykiai. T od ėl, jeigu ak ivaizd žiai pažinų erdvin ių santykių
būtinum ą norim a pirm iau sia išvesti loginiu įrodinėjim u iš
p rieštaravim o principo, tai yra tas pat, kaip ir tuo atveju,
kai tiesioginiam žem ės savininku i kitas žm ogu s ją užsinorėtų
atid uoti leninio vald ym o teisėm is. Bet kaip tik taip pad arė
Buklidas. Tik savo aksiom as norom nenorom jis grindžia
tiesioginiu akivaizdu m u, o visos kitos geom etrinės tiesos
įrodom os logiškai: arba rem iantis tom is aksiom om is ir jas
d erinant su teorem oje priim tom is p rielaidom is ar su kokia
nors ankstesne teorem a, arba rem iantis tuo, kad teorem os
priešingybė prieštarauja prielaid om s, aksiom om s, ankstes­
nėm s teorem om s, a r net p ačiai sau. Tačiau pačios aksiom os

135
 P irm a knyga

nėra betarpiškai ak ivaizdesnės už bet kurią kitą g eom etrinę

teorem ą. Jos tik p aprastesnės, nes ne tokios turiningos.
K ai tardom as nusikaltėlis, jo parod ym ai p rotokolu ojam i,
kad jų tarpusavio atitikim as p ad ėtų išaiškinti tiesą. Tačiau
taip elgiam asi tik iš reikalo ir toks bū das n ereikalin gas,
je i įm anom a tiesiogiai p atikrinti kiekvieno p arod ym o tei­
singu m ą, juolab kad n u sikaltėlis iš p at p radžių gali n u osekliai
m eluoti. Tačiau E u klid as erdvę tyrinėjo kaip tik rem d am asis
pirm uoju m etodu. T iesa, jis rėm ėsi teisinga prielaid a, kad
gam ta visu r, vad inasi, ir savo p ag rind inėje form oje, erdvėje,
turi būti nuosekli, ir todėl, kadangi erdvės dalys vien a su
kita santykiauja kaip priežastis ir pad arin ys, nė viena erdvinė
apibrėžtis negali bū ti kitokia, negu yra, nep rieštarau d am a
v isom s kitom s. Tačiau tai yra labai su n ku s ir nep aten kin am as
aplinkinis kelias, n etiesioginiam p ažin im u i teikiantis p ir­
m enybę prieš tokį p at tikrą betarpišką pažinim ą. D aryd am as
didelę žalą m okslui, toks kelias pažinim ą, kad kažkas yra
taip, atskiria nuo p ažin im o, kodėl yra taip; pagaliau jis visiškai
n eleid žia besim okan čiajam įžvelgti erdvės dėsnių ir net
atp ratina jį gilintis į p riežasties b ei vidinio daiktų ryšio
tyrinėjim ą, vietoj to skatind am as jį tenkintis istoriniu ži­
nojim u , kad yra taip. Šiam m etod u i taip atkakliai p riskiriam as
įžv algum o treniravim as p asireiškia tik tuo, kad b esim o k an ­
tysis treniruojasi p rotauti, t.y. taikyti prieštaravim o principą,
b et ypač jis įtem pia savo atm intį, kad išsaugotų visu s tuos
d uom enis, kurių d erm ę reikia palyginti.
T arp kitko pažy m ėtin a, kad šitoks įrodinėjim o būdas
taikom as tik geom etrijoje, o ne aritm etikoje; pastarojoje,
p riešingai, tiesai leid žiam a p asiro d yti tik per stebėjim ą, kuris
čia pasireiškia paprastu skaičiavim u. K ad angi skaičių ste­
b ėjim as vyksta tik laike ir todėl n eg ali bū ti p erteiktas jokia
juslin e schem a, kaip kad geom etrinė figūra, tai šiuo atveju
savaim e atkrito įtarim as, kad stebėjim as gali b ū ti tik em ­
p irinis, o todėl apgaulingas. O tik šis įtarim as galėjo perkelti

136
 P A S A U LI S KAIP V A I Z D I N Y S

į geom etriją loginį įrodinėjim o būdą. K ad an gi laikas turi

tik vieną m atavim ą, skaičiavim as yra v ienintelė aritm etinė
operacija, į kurią turi būti redukuotos visos kitos. O šitas
skaičiavim as yra ne kas kita, kaip stebėjim as a priori, kuriuo
čia rem iam asi be jokių išlygų ir kuriuo g aliau siai patikrin­
ama visa kita, kiekvienas apskaičiavim as, kiekviena lygtis.
Pavyzdžiui, neįrod in ėjam a, kad ----- — — = 42, o
3
kreipiam asi į grynąjį stebėjim ą laike, skaičiavim ą, ir tokiu
būdu k iekvienas atskiras teiginys paverčiam as aksiom a. Kaip
tik dėl to visas aritm etikos ir algebros turinys yra ne įrodym ai,
kaip kad geom etrijoje, o tik skaičiavim o sutrum pinim o
m etodas. T iesa, kaip anksčiau m inėta, m ūsiškis tiesioginis
skaičių stebėjim as laike neapim a daugiau n ei dešim ties. Už
šios ribos vietoj stebėjim o turi atsirasti abstrakti skaičiaus
sąvoka, įtvirtinta žodžiu. T o d ėl iš tikrųjų toliau nestebim a,
o tik kuo apibrėžčiau p ažym im a tai, kas tu rėtų b ū ti stebim a.
Tačiau netgi ir tokiu atveju, p asirem iant labai svarbiu
pagalbiniu skaičiavim u, kuris didelius skaičius visada leidžia
perteikti tais pačiais m ažais skaičiais, k iekvienam skaičia­
vim ui galim a suteikti stebim ąjį akivaizdum ą. Tai įm anom a
netgi tada, kai abstrakcijos griebiam asi tokiu m astu, kad
ne tik skaičiai, bet ir neapibrėžti dyd žiai ir ištisos operacijos
m ąstom os tik in abstracto ir atitinkam ai žym im os, pvz.,
vr b . Tokia operacija jau nebeatliekam a, o tik nurodom a.
Taip p at teisėtai ir su tokiu pat tikrum u kaip aritm etikoje
įrodinėti tiesą vien tik grynuoju stebėjim u a priori būtų
galim a ir geom etrijoje. Faktiškai kaip tik šitoks, pagal būties
pagrin d o principą akivaizdžiai pažintas bū tinu m as geom et­
rijai suteikia jos didį akivaizdu m ą, ir kiekvien o žm ogaus
sąm onėje g eom etrijos teorem ų tikrum as g rind žiam as bū tent
juo, o ne ram entais krypu ojančiu loginiu įrodym u, kuris
visada labai toli nuo dalyko esm ės ir d ažn iau siai greitai
u žm irštam as, n ep adaryd am as žalos m ūsų įsitikinim ui. Jo

137
 P irm a knyga

ir visai galėtų nebū ti, ir g eom etrijos akivaizd u m as nuo to

n esu m ažėtų , nes ji visai nu o jo nep riklau so. Toks įrodym as
visada patvirtina tik tai, kuo buvo v isai įsitikinta jau an ks­
čiau, kitu pažinim o bū du , ir šiuo požiū riu jis p an ašu s į
bailų kareivį, kuris d ar sy kį sm ogia kito užm uštam priešui,
o po to giriasi, kad pats jį nukovė*.
G albū t atsižvelgian t į visa tai nebekils abejonių, kad
m atem atikos akivaizd u m as, tapęs b et kokio akivaizdum o
p avyzd žiu ir sim boliu , savo esm e g rin d žiam as ne įrod ym ais,
o betarpišku stebėjim u, kuris čia, kaip ir visur kitur, yra
giliausias b et kokios tiesos pag rin d as ir šaltinis. Tačiau tas
stebėjim as, kuris pag rind žia m atem atik ą, turi didelį p ra­
našum ą prieš bet kokį kitą, t.y. prieš em pirinį stebėjim ą.
Būtent: kadangi jis yra apriorin is ir todėl nepriklauso nuo
patyrim o, kuris visada skleid žiasi tik dalim is ir palaipsniui,
viskas jam yra vien od ai artim a ir todėl čia galim a išeities
tašku savavališk ai im ti p riežastj arba padarinį. T ai teikia
jam visišką nek laid in g u m ą, nes pad arin ys jam e p ažįstam as
iš priežasties, o tik toks pažinim as pasižym i būtinum u.
P avyzd žiui, prip ažįstam a, kad k raštin ių lygybė pažįstam a
rem iantis kam pų lygybe. Tuo tarpu bet koks em pirinis
stebėjim as ir didžioji patyrim o dalis ju d a priešinga kryptim i -
nuo p ad arinio prie p riežasties. T oks pažinim o bū das nėra
nek laid in g as, k adangi bū tinu m as bū d in gas tik p ad ariniu i,
jei duota p riežastis, b et ne p riežasties p ažinim u i iš pad arinio,
nes v isiškai tas p ats p ad arin ys gali kilti iš skirtingų p riežasčių.

* Spinoza, nuolat besigin antis, kad filosofuoja „more geom etrico", iš

tikrųjų elgėsi būtent taip dar didesniu m astu, nei m anė pats. Juk tai,
k as jam buvo tikra ir aišku iš tiesioginio, akivaizdaus pasaulio suvokim o,
jis stengėsi įrodyti logiškai, nepriklausom ai nuo to pažinim o. Savąjį siekiam ą
ir iš anksto aiškų rezultatą jis, žinom a, prieina tik taip, kad išeities tašku
ima savavališkas ir dirbtines sąvokas (substantia, causa sui ir 1.1.) ir
įrodinėdam as leidžia sau visus tuos savavaliavim us, kuriem s tokios
p atogios plačios sąvokų sferos. Tod ėl tai, kas jo filosofijoje yra teisinga
ir puiku, visiškai nepriklauso nuo tų įrodym ų, kaip ir geom etrijoje.
A pie tai žr. antrojo tom o 13 sk.

138
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

Šitoks p ažinim o bū das visada yra tik ind ukcija, t.y. iš

daugelio pad arinių, nu rod ančių vieną priežastį, išved am as
priežasties tikrum as. Tačiau kadangi visi atvejai niekada
negali būti visiškai apim ti, tai ir tiesa šiuo atveju irgi nėra
besąlygiškai tikra. Tačiau b et koks pažin im as, teikiam as
juslinio stebėjim o ir didesnės patyrim o d alies, p asižym i tik
tokia tiesa. Koks nors juslin is im pulsas intelektu i duoda
dingstį daryti išvadą perein an t nuo p ad arin io p rie priežasties.
Tačiau kadangi išvada, parem ta perėjim u nuo p ad arinio
prie priežasties, niekada nėra tikra, tai, kaip sakyta anksčiau,
šiuo atveju galim a m elaginga regim ybė, kaip ju slin ė iliuzija,
neretai pasitaikanti tikrovėje. Tik kai keletas arba visos
penkios juslės patiria poveikius, nurod an čiu s tą pačią p rie­
žastį, regim ybės galim ybė tam pa nep ap rastai m aža, nors
visai neišnyksta, nes tam tikrais atvejais ap g au lei pasiduoda
visas juslum as, - šitaip, p avyzd žiu i, veikia netikra m oneta.
Tokioje pat padėtyje yra b et koks em p irinis pažinim as,
vad inasi, ir gam totyra, išskyrus jos grynąją (pagal Kantą -
m etafizinę) dalį. Ir šioje srityje iš pad arinių pažįstam os
priežastys. Todėl b et koks gam tos m okslas rem iasi hipo­
tezėm is, kurios dažnai yra klaidingos ir p alaipsniui užleidžia
vietą teisingesnėm s. Tik tikslingai atliekam u ose ek sp erim en ­
tuose pažinim as eina nuo p riežasties prie pad arin io, t.y.
teisingu keliu. Bet patys eksperim entai atliekam i tik rem iantis
hipotezėm is. Todėl nė vien a gam totyros šaka, p avyzd žiu i,
fizika ar astronom ija, arba fiziologija, n eg alėjo būti atrasta
vienu ypu, kaip m atem atika arba logika. T am reikėjo ir
reikia kaupti ir lyginti d augelio šim tm ečių patirtį. Tik
d augkartinis em pirinis patvirtinim as ind u kciją, kuria rem iasi
hipotezė, daro tokią pilną, kad praktikoje ji pakeičia tikrum ą,
ir hipotezei nep riekaištau jam a dėl jos šaltinio taip pat, kaip
geom etrijos taikym ui - d ėl tiesių ir kreivų linijų n esu d e­
rinam um o, o aritm etikai - dėl to, kad visiškai teisingas
logaritm as nepasiekiam as. Ju k kaip per beg alin es trupm enas

139
 P irm a knyga

b e galo priartėjam a prie apskritim o kvadratū ros ir logaritm o

teisingum o, taip ir p er įvairiopą indukcijos p atyrim ą, t.y.
priežasties p ažin im ą iš pad arinio, p riartėjam a p rie m ate­
m atinio akivaizd u m o, t.y. prie p ad arin io pažinim o iš p rie­
žasties, - je i ir ne begalin io, tai ben t jau tokio m asto, kad
klaid os galim ybė tam pa p akankam ai m aža, ir į ją galim a
nekreipti dėm esio. Ir vis dėlto tokios galim ybės esam a:
pav y zd žiu i, ind u kcin ė išvada yra ir tokia, kai nuo didelio
atvejų skaičiau s pereinam a prie visų, t.y. iš tikrųjų prie
n ežinom os p riežasties, nuo kurios jie visi priklauso. Kokia
p an ašau s tipo išvada atrod o tikresnė, negu ta, kad visų
žm onių šird is yra kairėje pu sėje? Tuo tarpu, kaip nep ap rastai
retų ir visai unikalių išim čių, esam a žm onių, kurių širdis
yra dešinėje pusėje.
V adinasi, juslinis stebėjim as ir patyrim u g rin d žiam as
m okslas p asižym i tos pačios rūšies akivaizdu m u. Prana­
šum as, kurį prieš juos turi m atem atik a, grynoji gam totyra
ir logika kaip m o kslai, kylantys iš apriorin ių žinių, p agrįstas
tik tuo, kad form alioji p ažinim o pu sė, kuria g rin d žiam as
bet koks apriorizm as, jose duota visa ir iš karto ir todėl
šiuo atveju visada įm anom a pereiti nuo priežasties prie
pad arinio, o tuo tarpu anuose m oksluose dažniausiai galim a
pereiti tik nuo p ad arinio prie p riežasties. Beje, p riežastin ­
gum o d ėsnis arba tap sm o pagrin d o principas, vald an tis
em pirin į pažinim ą, jau savaim e toks p at tikras kaip ir kitos
p ag rind o p rincipo form os, kuriom s a p riori pavald ūs anks­
čiau m inėti m okslai.
Loginiai įrod y m ai, sudaryti iš sąvokų arba išprotavim ų,
kaip ir apriorinis stebim asis p ažin im as, turi tą p rivalu m ą,
kad eina nuo p ad arin io prie priežasties, ir dėl to jie savaim e,
t.y. savo form a, yra neklaid ingi. Ši aplinkybė labai paskatin o
tai, kad įrod ym am s apskritai bu vo p riskirta tokia didelė
reikšm ė. T ačiau jų n ek laid in g u m as yra santykinis: jie tik
p alen kia m ed žiagą au kščiau siem s m okslo principam s, o kaip

140
 PASAULIS KAIP V A I Z D 1N Y S

tik šie princip ai sudaro visą m okslinės tiesos fondą ir jų

pačių jau n egalim a įrodyti; jie turi būti grind žiam i stebėjim u,
kuris m inėtu ose ned au gelyje m okslų yra a priori grynas,
o apskritai visada em pirinis ir p ak eliam as iki visuotinum o
tik per indukciją. Tod ėl, nors patyrim u pagrįstuose m oks­
luose atskirybė įrodom a iš bend rybės, vis dėlto bend rybės
teisingum ą pagrindžia tik atskirybė, ir pati visuotinybė yra
tik su kau ptų atsargų sand ėlys, o ne save g aivinanti dirva.
Tiek galim a pasakyti ap ie tiesos pagrindim ą.
Apie klaidos kilm ę ir galim ybę nuo to laiko, kai Platonas
pateikė vaizdingą šio klau sim o sprend im ą, kaip pavyzdį
pateikd am as karvelidę, į kurią patenka ne tas balandis ir
t.t. (Thenetetus, S. 167 f.f.), bu vo pateikta įvairių aiškinim ų.
Kanto m iglotą ir n eap ibrėžtą klaidos kilm ės aiškinim ą dia-
gonalinio jud ėjim o įvaizd žiu galim a rasti G rynojo proto
kritikoje [K ritik der reinen V ernunft, S. 294 der 1. A usg., S.
350 d er 5. Ausg./. Kadangi tiesa yra sprendim o santykis
su jo pažinim o pagrindu, tai iš tikrųjų iškyla klausim as,
kaip sprendžiantysis gali m anyti iš tiesų turįs tokį pagrind ą,
jo n eturėd am as, t.y. kaip įm anom as su klyd im as, proto
apgaulė. M anau, kad ši galim ybė visai analogiška intelektinei
regim ybei, ar apgaulei, kaip paaiškinta anksčiau M ano galva
(ir todėl šį klausim ą reikia aiškinti kaip tik šioje vietoje),
bet kokia klaida yra išvada iš padarin io apie priežastį, kuri teisinga
tik tada, kai žinom a, kad pad arin ys gali turėti kaip tik
tokią, o ne kitokią priežastį, bet ne kitaip. K lystantysis arba
priskiria p ad arin iu i tokią priežastį, kurios jis visai negali
turėti, ir kartu parodo, kad jam tikrai stinga intelekto, t.y.
sugebėjim o betarpiškai p ažin ti ryšį tarp priežasties ir p a ­
darinio; arba (o tai pasitaiko dažniau) jis, nors ir p riskirdam as
p adariniui galim ą priežastį, p rie savo išvados, pereinančios
nuo pad arinio prie p riežasties, d idžiosios prielaid os dar
priduria ir tai, kad esą tas pad arinys visada atsiranda tik
iš jo nurod ytos p riežasties, o tai galėtų pateisinti tik pilna

141
 P irm a knyga

indukcija, kurią jis suponuoja, jos neįgyvend inęs, ir tas visada

pasirodo esanti pernelyg p lati sąvoka, kurios vietoje galėtų
būti tik kartais arba dažniausiai. Tokiu bū du gauta išvada
turėtų p roblem inį p obū d į ir savaim e n ebū tų klaidinga. Tačiau
kad klystantysis elgiasi kaip tik šitaip , nulem ta arba sku­
botum o, arba pernelyg riboto galim ybės žinojim o. D ėl to
jis nežino, kad būtina atlikti indukciją. Štai kod ėl suklydim as
yra visiškas regim ybės analogas. Ir vien as, ir kita yra išvados
iš priežasties apie padarinį. R egim ybė n uolat atsirand a pagal
p riežasting u m o dėsnį, iš grynojo intelekto, vad in asi, n u ­
lem iam a betarpiškai, paties stebėjim o; suklydim ą lem ia visos
p agrind o princip o form os, protas, - v ad in asi, tikrasis m ąs­
tym as. T ačiau d ažniau siai jį lem ia ir priežastin g u m o dėsnis,
kaip parod o tokie trys p avyzd žiai, kuriuos galim a laikyti
trijų rūšių paklyd im ų tipais ar atstovais. 1) Juslin ė regim ybė
(intelekto apgaulė) stum ia į su klyd im ą (proto apgaulė),
pav y zd žiu i, je i tapyba suvokiam a kaip horeljefas ir iš tikrųjų
juo laikom a; tai įvyksta dėl to, kad d arom a išvada iš tokios
d idžiosios prielaid os: „jeigu tam siai p ilka spalva p er visus
atspalvius pereina į baltą, tai šito priežastis visais atvejais
yra šviesa, n evien od ai k rentanti ant iškilim ų ir įdubim ų:
erg o ...” 2) „Jeigu m ano kasoje trūksta pin ig ų , tai šito p riežastis
visais atvejais yra ta, kad m ano tarnas turi pasid irb ęs raktą:
erg o ...”, 3) „Jeigu p rizm ės perlaužtas, t.y. au kštyn ar žem yn
p asislin kęs sau lės v aizd as, u žuot kaip anksčiau b u v ęs ap ­
skritas ir baltas, d abar atrod o esąs p ailgas ir spalvotas,
tai šito p riežastis d abar ir visada yra ta, kad šviesoje glūdi
skirtingų spalvų, o kartu ir skirtingai lū žtantys šviesos
sp in du liai, kurie, išsklaid yti dėl savo skirtingo lūžtam um o,
d uoda pailgą ir kartu d augiasp alvį vaizd ą: ergo ... b ib a m u s!"6
Tokia išvada iš didžiosios p rielaid os, dažnai neteisin gai
apiben d rintos, hipotetinės, atsirand ančios dėl to, kad p a­
d arinys laikom as priežastim i, gali būti g rin d žiam as b et koks
su klyd im as, išskyrus tik skaičiavim o klaidas, kurios nėra

142
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

tikros klaidos, o tik paprasti apsirikim ai: operacija, kurią

nurod ė skaičių sąvokos, įvyko ne g ryn ajam e stebėjim e -
skaičiavim e; vietoj jos buvo atlikta kitokia.
O d ėl m okslų turinio apskritai, tai jis iš tikrųjų visada
yra p asau lio reiškinių tarpusavio santykis pagal pagrindo
p rin cipą, vad ovau jantis tik p e r šį principą g aliojančiam ir
reikšm ingam Kodėl. N uoroda į tą santykį vadinam a aiškinim u.
T aigi p astarasis niekada neapim a daugiau , o tik tai, ką
nurodo santykis tarp dviejų vaizd in ių tuo pagrin d o principo
p avid alu , kuris viešpatauja klasėje, apim an čioje tuos v a iz ­
dinius. Kai aiškinim as pasiekia šią ribą, toliau nebegalim a
klausti Kodėl?, nes nurod ytas santykis yra kaip tik tas, kurio
visišk ai negalim a vaizdu otis kitaip, t.y. jis yra bet kokio
p ažinim o form a. Tod ėl neklau siam a, kodėl 2 + 2 = 4 arba
kodėl trikam pio kam pų lygybė nulem ia kraštinių lygybę,
arba kodėl iš kokios nors konkrečios priežasties atsiranda
atitin kam as p ad arinys, arba kod ėl teisingos p rielaidos lemia
teisingą išvadą. Bet koks aiškinim as, neatved an tis prie tokio
santykio, kurio atžvilgiu jau nebegalim a kelti klausim o
Kodėl?, sustoja prie kokios nors tariam os qu a Ii ta te occulta.
T ačiau kaip tik tokia yra kiekviena pirm inė gam tos jėga.
Bet koks gam tam okslinis aiškinim as galiau siai turi sustoti
prie tokios jėgos, t.y. prie kažko visiškai tam saus. Todėl
jis neg ali paaiškinti nei vidinės akm ens, nei vid in ės žm ogaus
esm ės. A pie sunkį, sankabą, chem ines ypaty bes ir kitas
apraiškas, bū d ingas akm eniui, jis tegali p asak yti tiek p at
n ed au g, kaip ir apie žm ogau s pažinim ą bei veikseną. Štai,
p avyzd žiu i, sunkis yra ųualitas occulta, nes ją galim a
p ašalinti m intim i, taigi ji neatsirand a iš pažinim o form os,
kaip kažkas būtina. Tuo tarpu inercijos dėsnis, priešingai,
kyla iš p riežastingum o dėsnio. Štai kod ėl redu ku oti į pastarąjį
reiškia duoti visai pakankam ą paaiškinim ą. Du dalykai yra
v isiškai n ep aaiškinam i, t.y. nered ukuojam i į tą santykį, kurį
išreiškia pagrin d o principas: tai, pirm a, pats pagrin d o p rin ci­

143
 P irm a knyga

pas visais keturiais jo p avid alais, n es jis yra bet kokio

aiškinim o principas, tai, kieno atžvilgiu aiškinim as apskritai
įm anom as; ir antra, tai, ko tas princip as neįstengia apim ti,
b et iš ko kaip tik ir atsirand a visų reiškinių pirm asis p rad as,
o tai yra daiktas savaim e, kurio p ažin im as visai n ep avald us
pagrind o principui. Paskutiniai žod žiai kol kas čia lieka
visai nesu prantam i, nes ju os paaiškins tik kita knyga, kurioje
m es vėl aiškinsim ės, kokios yra m okslo galim ybės. Tačiau
ten, kur gam totyra, na ir apskritai bet koks m okslas, palieka
daiktus ram ybėje, - kadangi tų ribų nep eržengia ne tik
m okslinis daiktų aiškinim as, b et netgi ir šio aiškinim o
principas, pagrind o prin cip as, - ten p rie daiktų iš tikrųjų
su grįžta filosofija ir žvelgia į juos savotiškai, visai skirtingai
negu m okslas.
T rak tate A pie pagrindo principą (§ 51) aš parod žiau , kaip
skirtinguose m oksluose svarbiausias orienty ras kaskart yra
kita to p rincipo form a. Faktiškai pagal šį principą, atrodo,
būtų galim a teisingiausiai klasifiku oti m okslus. Tačiau , kaip
sakyta, b et koks aiškinim as, išskleistas pagal šį orientyrą,
visada yra tik santykiškas: jis paaiškina d aiktu s per jų santykį
vien as su kitu, bet visada palieka n ep aaišk in tą kažką tokį,
ką iš anksto suponuoja. T okie d alykai, pavy zd žiu i, m ate­
m atikoje ir chem ijoje - m aterija, savy bės, pirm inės gam tos
jėgos ir dėsniai; botanikoje ir zo o lo gijoje - rūšių skirtum as
ir p ati gyvybė; istorijoje - žm onių gim inė su visom is m ąstym o
ir valio s ypatybėm is; ir visu r - p ag rin d o p rin cipas tuo
pavid alu , kuriuo jis kiek vien ąkart taikom as.
Filosofijai būdinga tai, kad ji nieko n etaria esan t žinom a
ir visa jai vienodu m astu svetim a ir problem iška - ne tik
reiškinių santykiai, bet ir p atys reiškin iai, n et pats pagrind o
prin cip as, į kurį viską redu ku od am i kiti m okslai lieka
patenkinti. N a, o filosofija, šitaip elgd am asi, n ieko nelaim ėtų ,
nes ja i vienas eilės narys yra toks p at nežin om as kaip ir
kitas. Pats tokio ryšio pobū dis jai yra tokia p at problem a,

144
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

kaip ir tai, kas juo susieta, o tai lieka m įslinga tiek atskleidus
tą ryši, tiek ir jo d ar neatskleid us. N es, kaip sakyta, kaip
tik tai, ką m okslai suponuoja ir laiko esant savųjų aiškinim ų
p agrin d u bei riba, yra bū ten t tikroji problem a filosofijai,
kuri dėl to prasid ed a ten, kur m okslai pasibaigia. Įrodym ai
n egali būti jos pam atu, nes jie iš žinom ų p rin cipų išveda
n ežinom us, o jai viskas yra nežinom a ir svetim a. N egali
b ū ti tokio prin cip o , kurio dėka egzistuotų p asau lis su visais
savo reiškiniais. Štai kodėl neįm an om a, kaip norėjo Spinoza,
filosofiją išved in ėti ex firm is p rincipiis [iš tvirtu principų).
Be to, filosofija yra bend riau sias žinojim as, ir jos pam atiniai
prin cip ai irgi neg ali būti išvados iš kokio nors kito, ben­
d resnio, žinojim o. P rieštaravim o principas nustato tik sąvokų
atitikim ą, bet pats neduoda sąvokų. P agrindo principas
aiškina reiškinių ryšį, bet ne pačiu s reiškinius. Štai kodėl
filosofija negali siekti ieškoti kokios nors cau sae efficientis
arba cau sae finalis, lem iančių visą pasaulį. Bent jau dabarties
filosofija jokiu būdu nekelia klau sim ų , iš kur ir kam egzistuoja
pasau lis, ji klausia tik viena: kas yra pasaulis? O klausim as
kodėl čia palenk iam as klausim ui kas, nes jis jau priklauso
pasau liui, atsirasd am as tik iš jo reiškinių form os, pagrindo
p rincipo, ir tokiu m astu turi reikšm ę bei galioseną. Tiesa,
galim a sakyti: kas yra p asau lis, tai pažįsta kiekvienas be
p agalbos iš šalies, nes jis pats yra pažinim o su bjektas, kurio
vaizd in ys ir yra pasaulis, ir tokiu m astu šis teiginys būtų
teisingas. Tačiau toks pažinim as yra akivaizdus, in concreto.
Jį pav ersti in abstracto, n u oseklų , kintantį stebėjim ą ir
apskritai visa tai, ką apim a p lati jausm o sąvoka ir ką ji
apibrėžia tik negatyviai, kaip ne abstraktų, n eaiškų žino­
jim ą, - visa tai paversti bū ten t tokiu patvariu žinojim u yra
filosofijos uždavinys. Todėl ji turi bū ti viso pasau lio - kaip
visum os ir kaip visų jo dalių - esm ės išraiška in abstracto.
Tačiau tam , kad vis dėlto nepasiklystų beg alinėje dalinių
sprendinių d augybėje, ji p rivalo griebtis abstrakcijos ir bet

145
 P irm a knyga

kokią atskirybę m ąstyti p er visu o tin ybę, o jos skirtum u s

irgi suvisuotinti. Todėl jai lem ta iš d alies atskirti, o iš d alies
susieti, kad visą p asau lio įvairovę, jo esm ę su sp au d u s į
nedaugelį abstrakčių sąvokų , galim a būtų perd u oti žinojim ui.
Per tas sąvokas, kuriom is ji fiksuoja p asau lio esm ę, turi
būti pažinta tiek visuotinybė, tiek d id žiausia atskirybė, ir
jųdviejų pažin im as turi bū ti su sietas kuo tiksliausiai. Tod ėl
gebėjim as filosofuoti p asireiškia kaip tik tuo, kuo jį laikė
esant Platonas - pažinti vienį d au gyje ir d augį vienyje.
Tod ėl filosofija yra labai bendrų sprend in ių sum a, o šitų
sprend inių pažin im o pag rin d as yra tiesiog pats pasau lis
kaip visu m a, be jokios išim ties, taigi visa, kas duota žm ogau s
sąm onei. Filosofija yra tobulas pasaulio pakartojim as, tarsi koks
jo atspin dys abstrakčiom is sąvokom is, kuris įm anom as tik
tuom et, kai tai, kas esm in g ai tapatu, su spaud žiam a į vieną
sąvoką, o tai, kas sk irtin ga, išskiriam a į kitą sąvoką. Šį
u ždavin į filosofijai iškėlė jau B acon as iš V eru lam o, tardam as:
„Ea dem um vera ėst philosop hia, qu ae m u ndi ipsius voces
fid elissim e red d it et v elu ti dictante m u ndo con scrip ta ėst
et nihil aliud ėst, qu am eiusd em sim ulacrum et reflectio, n eque
ad d it qu id qu am de prop rio, sėd tantum iterat et reson at".
[Tik toji filosofija teisinga, kuri kuo tiksliau siai perteikia
gam tos šnektą, parašytą tarsi d ik tu ojant gam tai, todėl ji
yra ne kas kita, kaip gam tos kopija ir atspind ys ir nieko
n ep rid ed a n u o savęs, o tik p ak arto ja ir perd uod a.] (De
au gm en tis scientiarum , lib. 2, cap. 13 [p. 125]). B et m es
šitai su p ran tam e p latesne p rasm e, nei anuo m etu galėjo
m anyti Baconas.
D erm ė, bū d inga visom s pasau lio pu sėm s ir dalim s -
kaip tik tod ėl, kad jo s priklau so vien in g ai visum ai - turi
pasikartoti ir toje abstrakčio je p asau lio kopijoje. T o d ėl toje
sprend inių sum oje vienas tam tikru m astu išved am as iš
kito ir, žinom a, visada abipusiškai. T ačiau tam iš p rad žių

146
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

turi eg zistu o ti sprend iniai, ir todėl juos reikia nustatyti iš

anksto, rem iantis betarpišku pasau lio p ažinim u in concreto,
juolab kad b et koks b etarp iškas p agrind im as patikim esnis
už n etiesioginį. T o d ėl abipusė tokių spren dinių harm onija,
kurios dėka jie n et susilieja į vienos m inties vienybę ir kuri
atsirand a iš paties stebim ojo pasau lio - jų bendrojo pažinim o
pag rind o - harm on ijos ir vienybės, neturi būti panaudota
kaip pirm inis jų p ag rin d as, o tu ri tik prisidėti, kad sustiprintų
jų tiesą. Šis u ždavinys gali v isišk ai išaiškėti tik jį išsprendus.*

§ 16
Šitaip visapusiškai ištyrinėju s protą, kaip tik žm ogui
b ū d in gą savitą pažintinę g alią, ir iš jo išplaukiančius žm ogaus
prigim čiai bū dingu s veiksenos bū du s bei reiškinius, d abar
m an reikia aptarti protą, kiek jis vadovauja žm onių v eiks­
m am s ir šiuo požiū riu gali bū ti pavadintas praktiniu. Tačiau,
tai, ką turėčiau pasakyti čia, plačiau siai aptarta kitoje vietoje,
b ū tent šio veikalo Priede, kur teko nuginčyti K anto vadinam ąjį
p raktinio proto egzistavim ą, kurį jis (žinom a, labai patogiai)
vaizdu oja kaip visokeriopos dorybės tiesioginį šaltinį ir kaip
absoliučios (t.y. iš d angau s nukritu sios) pareigos buveinę.
Išsam ų ir nuod u gnų šio kantiškojo m oralės principo p a ­
neigim ą aš p ateikiau vėliau , P am atinėse etikos problem ose
[G rundproblem en der Ethik]. T o d ėl d abar m an reikia tik šį
bei tą pasak yti apie realią p ro to - tikrąja šio žodžio prasm e
- įtaką p oelgiam s. D ar p rad ėd am i tyrinėti protą, m es b en ­
drais bru ožais pažym ėjom e, kaip labai žm ogus skiriasi nuo
gyvulio savo veiksena ir elgsen a, ir m atėm e, kad šį skirtum ą
reikia laikyti tik abstrakčių sąvokų buvim o sąm onėje p a­
dariniu. Jų poveikis visai m ū sų bū čiai toks visapusiškas
ir reikšm in gas, kad jis tam tikru m astu tarp m ūsų ir gyvulių

* Apie tai žr. antrojo tomo 17 sk.

147
 P ir m a knyga

nustato tokį santykį, kokio esam a tarp reginčių gyvūnų

ir beakių (kai kurių lervų, kirm ėlių, zoofitų). Pastarieji
lytėjim u p ažįsta tik tai, kas yra erd vėje tiesiog šalia jų,
kas su jais su siliečia; pirm iesiem s, priešin gai, atvertas platu s
artum os ir tolum os akiratis. Lygiai taip p at proto n eturėjim as
gyvulius apriboja tuo m etu tiesiogiai jų tu rim ais stebim aisiais
vaizdin iais, t.y. realiais objektais. O m es, priešingai, pažin im o
in abstracto dėka, be siauros realios dabarties, dar apim am e
ir visą p raeitį bei ateitį kartu su plačia galim ybės sritim i.
M es laisvai ap žvelg iam e gyvenim ą į visas pu ses, toli p er­
žengd am i d abartį ir tikrovę. Taigi, kas erdvėje ir jusliniam
p ažin im u i yra akis, tas laike ir vidiniam pažinim ui tam
tikru m astu yra protas. B et kaip objektų regim um as turi
vertę ir reikšm ę tik todėl, kad praneša apie jų a p čiu op ia­
m um ą, taip ir visas abstrakčio je pažin im o verting u m as
n u lem iam as jo ryšio su akivaizdu m u. Štai kodėl paprastas
žm ogus tai, kas pažinta betarpiškai ir akivaizdžiai, visada
vertina lab iau negu abstrakčias sąvokas, tai, kas tik m ąstom a:
em pirin iam pažinim u i jis teikia p irm en y bę prieš loginį.
P riešingai nu siteik ę tie, kas gyvena labiau žod žiais, nei
v eiksm ais, įd ėm iau įsižiū ri į p o pierių ir knygas, o ne į
realų p asau lį ir, g alu tinai išsigim d am i, tam pa pedantais ir
knygų žiu rkėm is. T ik tuo ir galim a p aaiškinti, kodėl L eibnizas
ir VVolffas su visais savo pasekėjais galėjo šitaip klysti, kad,
sekd am i D unsą Škotą, stebim ąjį p ažin im ą laikė tik sujauktu
abstrakčiuoju! Sp inozos garbei aš turiu prim inti, kad jo
b laivesnis protas visų bend rų jų sąvokų atsirad im ą aiškino
p riešingai, su jau ktu stebim uoju p ažinim u . (Ethica 2, pro-
positio 40, scholiu m 1.) Iš šio iškreipto su pratim o atsirado
ir tai, kad m atem atik oje bu vo atm estas jai bū d in gas ak i­
vaizd u m as, kad užleistų vietą loginiam ; kad ap skritai bet
koks neabstrak tu s p ažin im as bu vo ap ibū d intas n eap ibrėžtu
„jau sm o" p avad inim u ir šitaip nu v ertin tas; kad pagaliau

148
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

kantiškoji etika paskelbė, jog gryna, tiesiogiai veikian t esa ­

m om s aplinkybėm s teisingus ir gerus poelgius skatinanti
gera valia neturi jokios vertės ir nuopelnų, nes yra tik
p aprastas jau sm as ir p rotrū kis, ir m oralinę vertę sutiko
priskirti tik tokiem s poelgiam s, kurie atsiranda iš abstrakčių
m aksim ų.
G ebėjim ą visap u siškai aprėpti gyvenim o v isu m ą, kuriuo
žm ogus, tu rėdam as protą, yra pranašesnis už gyvulį, dar
galim a palyginti ir su geom etriniu, nenu spalvintu , abstrak­
čiu, sum ažintu jo gyvenim o kelio apm atu. Šiuo požiūriu
žm ogu s santykiauja su gyvuliu taip, kaip kapitonas, p a­
d ed am as jū rų žem ėlapio, kom paso ir kvad ran to ir gerai
pažįstan tis savo kelią bei kiekvieną vietą jūroje, - su tam siais
jū reiviais, m atančiais tik ban g as ir dangų. Todėl įsidėm ėtina
ir n et n u ostabu , kaip žm ogus šalia savo gyvenim o in concreto
visada gyvena ir kitą gyvenim ą in abstracto. P irm ajam e
jis atid uotas visų tikrovės audrų valiai ir d abarties poveikiui;
jis pasm erktas ieškoti, kentėti, m irti - kaip ir gyvulys. Tačiau
jo gyvenim as in abstracto, kaip jis pasirod o jo protingoje
sąm onėje, yra tylus atspindys p irm ojo gyvenim o ir pasaulio,
kuriam e jis gyvena; tai m ano m inėtas su m ažintas apm atas.
Č ia, ram au s apm ąstym o srityje, jam atrodo šalta, b e spalvų
ir akim irkai svetim a tai, kas ten jį visiškai valdo ir labai
jaud ina: čia jis tik žiūrovas ir stebėtojas. P asitraukd am as
į refleksijos sritį, jis panašus į aktorių, kuris, suvaid inęs
sav o sceną, prieš pasirod yd am as kitą kartą, atsisėda šalia
žiūrovų ir iš ten ram iai žvelgia į viską, kad ir kas vyktų
pjesėje, net į pasirengim ą jo paties m irčiai, tačiau po to
v ėl su grįžta į sceną ir veikia, ir kenčia, kaip jam pridera.
Iš šitokio d vigubo gyvenim o atsiranda toji n u o gyvuliško
bem in tišku m o tokia skirtinga žm ogiškoji ram ybė, su kuria,
iš anksto apm ąstę, kartą p asiryžę ir pažinę bū tinybę, žm onės
šaltakraujiškai pakelia tai, kas jiem s baisiau sia, ir atlieka

149
 P irm a knyga

tai, kas jiem s svarbiausia: savižu d yb ę, m irties bausm ę,

dvikovą, v isokiau siu s gyvybei p avojingus veiksm u s ir ap ­
skritai tokius dalykus, prieš kuriuos m aištauja visa jų
gyvuliškoji prigim tis. Tada m atyti, kokiu m astu protas yra
gyvuliškos p rigim ties valdovas, ir m es šau kiam ės jo, stipriojo:
oiSųpeiov vo t oi ų top (ferreu m certe tibi cor!) [tikrai
turi tu širdį g eležin ę!7] (Ilias, 24, 521). Č ia, iš tikrųjų galim a
pasakyti, protas pasireiškia praktiškai. V ad inasi, visur, kur
veikla vad ovaujasi protu, kur m otyvai yra abstrakčios są­
vokos, kur lem ia ne stebim ieji, pavien iai vaizdin iai ir ne
akim irkos įspūd is, kuriam pavald us gyvu lys, ten pasirodo
praktinis protas. Bet kad visa tai visiškai skirtinga ir n e­
priklausom a n u o elgesio etinio verting u m o, kad elgtis p ro ­
tingai ir elgtis dorai yra du visiškai skirtingi d alykai, kad
protas gali su daryti sąjungą tiek su did žiu piktum u, tiek
ir su didžiu gerum u ir savo param a suteikia d idžią jėgą
ir vien am , ir kitam ; kad jis vien od ai p asiren g ęs įgyvendinti
tiek kilnų, tiek ir žem ą su m anym ą, tiek protingą, tiek ir
nep rotingą m aksim ą (o tuo ir pasireiškia jo m oteriška, imli
ir pu oselėjanti, o n e savarankiška kurianti prigim tis) - visa
tai aš išsam iai parod žiau P riede ir p aaiškin au pavyzd žiais.
Tai, kas p asakyta ten, iš esm ės bū tų tikę čia, tačiau dėl
polem ikos p rieš K an to tariam ąjį p rak tin į p rotą aš buvau
priverstas tai p erkelti į Priedą, į kurį aš vėl nukreipiu.
Patį au kščiau sią praktinio proto tikrąja ir autentiška šio
žodžio p rasm e išsivystym ą, au kščiau sią viršūnę, kurią gali
p asiekti žm ogu s, p ad ed am as vien tik p roto, ir kurioje
aiškiausiai atsisk leid žia jo skirtum as nuo gyvulio, išreiškia
išm inčiaus stoiko idealas. Ju k stoikų etika savo ištakom is
ir esm e yra visai ne m okslas apie d orybę, o tik nuoroda
į protingą g yven im ą, kurio tikslas ir paskirtis yra laim ė,
pasiekiam a p e r dvasios ram ybę. D orovin gas elgesys čia
pasirod o tarsi tik p er accid en s, kaip priem on ė, o ne kaip

150
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

tikslas. T o d ėl stoikų etika visa savo esm e ir nusiteikim u

esm in gai skiriasi nuo etinių sistem ų , tiesiogiai reikalaujančių
dorybės. T o k ie yra V edų, Platono, krikščionybės ir Kanto
m okym ai. Stoikų etikos tikslas yra laim ė: įsk o ę to edbaiųoveiv
[tik sla s y ra p a la im a ] (v irtu te s o m n es fin em h a b ere
beatitudinem ) [Visų dorybių tikslas - turėti p alaim ą],-
sakom a Stobajo stojos m okslo išdėstym e (E clogae physicae
et ethicae, lib. 2, cap. 7, p. 114 ir p. 138). Tačiau stoikų
etika įrodo, kad laim ę galim a tikriausiai su rasti tik vidinėje
dvasios taikoje ir ram ybėje (d r a p a ių a ), o tai vėlgi galim a
pasiekti tik per dorybę: kaip tik tai ir reiškia teiginys, kad
d orybė yra au kščiau sias gėris. O jeigu p alaipsn iui tikslas
u žm irštam as dėl p riem onės ir d orybė rekom end u ojam a dėl
visai kitų interesų, o ne dėl savosios laim ės, kuriai ji pernelyg
aiškiai p rieštarau ja, šitai yra vien as iš tų nenuoseklum ų,
d ėl kurių kiekvienoje sistem oje tiesiogiai pažinta arba, kaip
sakom a, jaučiam a tiesa, priešin gai išprotavim am s, sugrąžina
į teisingą kelią. T ai aiškiai p astebim a, p avyzd žiu i, Spinozos
etikoje, kuri iš egoistinio „suum utile ų u aerere" [ieškoti
sau naud os, 4, prop. 20], akivaizdžiais sofizm ais išveda
gryną m okym ą apie dorybę. Kiek aš suvokiu stoikų etikos
d vasią, jos šaltinis yra m intis, ar negalėtų žm ogaus protas,
ta didžioji žm ogau s privilegija, kuri netiesiogiai, per tikslingą
veiklą ir jos rezultatus, taip žy m iai p alengvina gyvenim ą
ir jo naštą, - ar jis negalėtų taip pat ir tiesiogiai, t.y. per
grynąjį p ažinim ą, iškart ir visiškai, arba bev eik visiškai,
išlaisvinti žm ogų nuo visok iau sių kančių ir vargų, kurių
tiek daug jo gyvenim e. Buvo m anom a, jog su proto pra­
našu m ais nesu d erinam a, kad ju o apd ovanota bū tybė, jo dėka
aprėpianti ir ap žvelgianti begalybę daiktų ir bū senų , vis
dėlto būtų pavald i d abarties akim irkai ir tokio neilgo,
trum palaikio ir netikro gyvenim o atsitiktinu m am s, tokiem s
stipriem s skausm am s, tokiai didelei baim ei ir kentėjim ui,
atsirand antiem s iš au dringo troškim ų ir bū gštavim o pro­

151
 Pirma knyga

v eržio; buvo m anom a, kad tinkam as proto taikym as gali

žm ogų nuo to ap sau goti ir pad ary ti jį nep ažeidžiam ą. Todėl
A ntistenas pasak ė: 8sT z ia c d la i voov rj [Ipoyov (aut
m entem p aran d am au t laqueum ) [reikia įsigyti arba protą,
arba kilpą (kad p asik artu m )], (Plutarch : D e stoicoru m
repugnantiis, cap. 14 [opera p. 1039 F]), t.y. g yven im e tiek
d aug kančių ir nesąm onių, kad reikia arba pakilti virš jo
protinga m intim i, arba iš jo išeiti. Buvo su prasta, kad stoka,
kančia tiesiogiai ir neišven g iam ai kyla ne iš ne-turėjim o,
o visų pirm a iš nep atenkinto troškim o turėti; kad tas
troškim as tu rėti yra bū tina sąlyga, kuriai esant ne-turėjim as
tam pa stoka ir sukelia skausm ą. O o nevio. ždnųv spydčjsTcu,
a \ k a KJuOvąua (N o n p au p ertas d olorem efficit, sėd cupiditas)
[N e skurdas sukelia skausm ą, o troškim as] (Epiktetos:
Fragmentu, 25). B e to, iš patirties buvo su p rasta, kad tik
v iltis, tik siekiai sukelia ir p alaiko troškim ą; kad to d ėl mus
neram ina ir kankina ne d au gybė visiem s bend rų ir ne­
išvengiam ų blogybių ir ne nep asiekiam os gėrybės, o tik
nežym us p ad id ėjim as ar su m ažėjim as to, ko žm ogu s gali
išvengti ar ką gali p asiekti; kad ne tik absoliučiai, bet ir
santykinai n ep asiekiam as arba neišvengiam as dalykas m us
palieka visai abejin gu s; kad tod ėl blogį, kuris kartą ir visiem s
laikam s būdingas m ūsų ind ivid u alybei, arba g ėrybes, kurios
jai n eišvengiam ai n ep asiekiam os, stebim e šaltakraujiškai, o
d ėl tos žm ogiškos savybės kiekvienas troškim as greitai m iršta
ir todėl negali kelti jo kio skau sm o, jei to troškim o neskatina
viltis. Iš v iso to buvo pasid aryta išvada, kad bet kokia
laim ė p riklau so n u o santykio tarp m ū sų siekių ir to, ką
m es pasiekiam e. K okie d id eli ar m aži abu šio santykio
d ydžiai, nesvarbu, ir tas santykis gali būti atstaty tas tiek
su m ažinant pirm ąjį dydį, tiek p ad id in an t antrąjį; kad lygiai
taip p at bet kokia kančia iš tikrų jų atsiranda iš neatitikim o
tarp m ūsų reik alavim ų bei lū k esčių ir to, kas m um s p a ­

152
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

siekiam a; o šis n eatitikim as ak ivaizd žiai glū di tik pažin im e*,

ir teisingesnis požiūris į d alyku s leistų jį v isišk ai pašalinti.
Todėl C hrisipas pasakė: 6eT £ rįv xax sųrceiptav tcov
cpoogi aopPcuvovTcov [reikia gyventi, teisingai p atirian t
tai, kas vyksta pagal p rigim tį] (Stobaios: Eclogtie, lib. 2, cap.
7, p. 134), t.y. reikia gyventi, teisingai su p ran tan t pasau lio
d alykų eigą. Ju k kaskart, kai tik žm ogu s p raran d a sav itv ard ą,
p alaužiam as kokios nors nelaim ės ar pyksta arba netenka
vilties, tuo jis kaip tik ir p aro d o , kad d aik tai p asiro d ė esą
kitokie, nei jis tikėjosi, vad inasi, kad jis klydo, kad negyvoji
gam ta p er atsitiktinu m ą, o gyvoji p er blog į arba siekdam a
priešingų tikslų kiekvienam e žin g sny je paralyžu oja in d ivid o
valią; taigi jis arba nep asinau d ojo savo protu , kad p asiek tų
bendrą šios gyvenim o ypatybės su vokim ą, arba jam stinga
spren d im o galios, jeigu to, kas jam žinom a apskritai, jis
nepastebi atskiru ose atv eju o se ir tod ėl su glum sta ir p raran d a
sav itv ard ą.** Lygiai taip p at ir bet koks d id elis d žiau gsm as
yra klaida, iliuzija, - todėl, kad joks įgyvend in tas trošk im as
negali p atenkinti ilgam , ir todėl, kad kiekvieną tu rėjim ą
ir kiekvieną laim ę atsitiktin u m as tarsi paskolina neap ib rėž­
tam laikui, o jau kitą akim irką gali vėl ju o s atim ti. O k iek­
vieną sk ausm ą sukelia tokios iliuzijos išnykim as. V ad inasi,
ir d žiau gsm as, ir skau sm as - abu atsirand a dėl klaidingo

* „O m nes perturbationes iud icio censent fieri et opinione". [Jie moko,

kad visos graužatys nulem tos vertinim ų ir nuom onių.] Cicero: T uscuknarum
ilisputntionum, lib. 4, 6. - Tapacrosi robc av3po>7too<; o o r a jrpayųara,
a/./.a ra iiep't 1 5 v npayųuTov Sdyųura. (Perturbant hom ines non
res ipsae, sėti de rebus opiniones.) [Žm ones sukrečia ne patys dalykai,
o nuom onės apie d alykus'.] Epiktet: Enchiridion, cap. 5.
" T o m o yrip šori to gutiov ropę dvSptdrcotę ttavrotv to v r.azoiu
to rac rtpokrjtkfaę raę xo iv aę pų 5 u v a a 3 a i ficpappoįsiv Talę siu
ĮtEpooę. (H aec ėst causa m ortalibus om nium m alorum non posse coinm unes
notiones aptarė singularibus.) [Visų žm ogaus nelaim ių priežastis yra ta,
kad jis nesugeba bendrųjų sąvokų taikyti pavieniam s atvejam s.] Epiktet:
Disertatunes t Enchiridion] 3, 26 [bzvv. 4, 1, 42],

153
 P ir m a knyga

pažinim o. Todėl išm inčius visada abejingas tiek d žiaugsm ui,

tiek skausm ui, ir joks įvykis netrikd o jo d ia p a c t a [dvasios
ram ybės].
Pagal šitokią stoicizm o dvasią ir tikslą Epiktetas ir
pradeda tuo pačiu ir sugrįžta prie to paties, kaip prie savo
išm inties bran d u olio: reikia g erai apm ąstyti ir atskirti tai,
kas nuo m ūsų priklauso, o kas ne, ir todėl iš pastarųjų
dalykų nieko nesitikėti. Tokiu būdu galim a tikrai išsilaisvinti
nuo b et kokio skausm o, kančios ir baim ės. O tai, kas priklauso
nuo m ūsų, yra tik valia. Čia ir p rasided a laipsniškas p erėjim as
prie m okslo apie dorybę, pastebin t, kad, kaip nuo m ūsų
nepriklausantis išorinis p asau lis nulem ia laim ę ir nelaim ę,
taip iš valios ran d asi vid inis pasitenkinim as arba n ep asi­
tenkinim as savim i. Bet po to klausiam a: ar pavad inim u s
bonum et m alum reikia p riskirti dviem s p irm iesiem s, ar
dviem s antriesiem s d alykam s? Iš tikrųjų taip kelti klausim ą
buvo savavališka, netikslu ir ned alykiška. V is d ėlto stoikai
n uolat dėl to ginčijosi su p erip atetik ais ir cp ik ū riečiais ir
nep agrįstai lygino du visai nep alyginam us d yd žius bei iš
jų kylančius prieštaraujan čiu s parad ok saliu s posakiu s, ku­
riuos svaidė vienas kitam . L abai įdom ų jų rinkinį iš stoikų
p u sės m um s pateikia C iceron o Paradoxa.
Zenonas, m okyklos įkūrėjas, iš prad žių , atrodo, pasirenka
šiek tiek kitokį kelią. Jo išeities taškas bu vo toks: kad
p asiektu m au kščiau sią gėrį, t.y. laim ę per sielos ram ybę,
p rivalai gyventi santaikoje su p ačiu savim i. ( Čųo^oyooųsvcoę
čjųV tOOTO 8' e c tti /.o .u i:va koyov JCGll CTUUqXOVOV
č,ųv. - C onsonanter vivere: hoc ėst secundum u nam rationem
et concordem sibi vivere. [G yventi santaikoje, t.y. pagal
tą patį principą ir harm onijoje su savim i.] Stobaios: Eclogae
physicae et ethicae, lib. 2, cap. 7, p. 132. Ir panašiai: Aperųv
Siabecriv d v a i ooųtpcovov Eaurrį irep'i oX ov xov
p(ov. - V irtutem esse anim i affectio n em secum totam vitam
consentientem . [D orybė yra sielos su tap tis su savim i per

154
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

visą gyvenim ą] ibidem p. 104.) Tačiau tai įm anom a tik

todėl, kad vad ovau jam asi vien protu, sąvokom is, o ne
besikeičiančiais įspūdžiais ir nuotaikom is. Bet kadangi m um s
pavaldžios yra tik m ūsų elgesio m aksim os, o ne rezultatai
ar išorinės aplinkybės, tam , kad visada sugebėtum e būti
nuoseklūs, turim e laikytis pirm ųjų , o n e antrųjų. Šitaip vėl
įvedam as m okslas apie dorybę.
T ačiau jau tiesioginiam s Z enono pasekėjam s jo m oralinis
p rincipas - gyventi santaikoje - atrod ė pernelyg form alus
ir neturiningas. Tod ėl jie įspraudė į jį m oralinį turinį,
pridurdam i: „gyventi santaikoje su g am ta" ( oųokoYouųevmę
xfį cpbcrei čf|v). Kaip sako Stobajas a.a.c., šią p ataisą p irm ą­
kart įnešė Kleantas, d id ele sąvokos apim tim i ir posakio
neapibrėžtum u labai išplėtęs dalyko esm ę. Ju k K leantas
turėjo galvoje visą bendrąją gam tą, o C hrisipas - tik žm ogaus
p rigim tį (D iogenes L aertios \De vitis, dogm atibus et apoph-
thegm atibus philosophoru m ; ~ A pie žym iųjų filosofų gyvenim ą,
m okym us ir posakiu s], 7, 89.) Tik tai, kas būdinga pastarajai,
reikėjo pripažinti esan t dorybe, kaip kad gyvuliškai pri­
gim čiai dorybė yra g yvu liškų instinktų patenkinim as. Šitaip,
vėl per prievartą, buvo įved am as m okslas apie dorybę, ir
etika b et kuria kaina turėjo būti grindžiam a fizika. Ju k stoikai
visur siekė vieningo principo: net D ievas ir pasaulis jiem s
visai nebuvo kažkas skirtinga.
Stoikų etika kaip visum a faktiškai yra labai vertinga
ir n u sipelnanti pagarbos pastanga pasinaud oti didžiuoju
žm ogau s privalum u, protu, siekiant svarbau s ir išganingo
tikslo - pakylėti žm ogų virš kančių ir skausm ų, kuriem s
p av ald u s bet koks gyvenim as, jį pam okant:

Qua ratione queas traducere leniter aevum:

Ne te sem per inops agitel vexetque cupido,
N e pavor et rerum m ediocriter utilium spės .

155
 Pirm a knyga

[Kad galėtum praleisti gyvenim ą ram iai,

Tegul tavęs nekankina ir netrikdo įkyrūs troškim ai,
Arba baim ė, ar viltis dėl m enkaverčių dalykų.
H oraz: E pistidae, 1, 18, 97.]

ir šitaip ja m su teikti tą au kščiau siąjį orum ą, kuris jam , kaip

p rotin g ai bū ty bei, pridera priešingai negu gyvu liui ir apie
kurį, žinom a, galim a k albėti tik šia p rasm e, o n e kitokia.
Toks m ano p ožiū ris į stoikų etiką n u lėm ė tai, kad ji
turėjo bū ti pam inėta čia, k u r d ėstom a, kas yra protas ir
ką jis sugeba pad aryti. T ačiau nors tas tikslas iš dalies
pasiekiam as rem iantis protu ir tik protu besirem ian čia etika,
ir n et patyrim as rodo, kad tie grynai racionalū s charakteriai,
pap rastai v ad in am i p raktikos filosofais (ir v isai teisingai,
n es tikras, t.y. teorijai atsid avęs filosofas gyvenim ą perkelia
į sąvoką, o jie sąvoką perkelia į gyvenim ą), yra patys
laim ingiau si, tačiau šitaip įgyven d inti tobu lybę yra labai
sunku, ir lab ai daug ko trūksta, kad teisingas naud ojim asis
protu išties g alėtų m u s išlaisvinti nuo visų gyvenim o sun­
kum ų bei kančių ir suteikti palaim ą. P riešingai, siekis gyventi
b e k ančių yra visišk ai prieštarin g as, ir todėl šis p riešta­
ringu m as g lū di d ažnai vartojam am e žod yje „palaim ingas
g y v en im as". T ai bu s v isišk ai aišku kiekvienam , k uris iki
galo su sipažin s su tolesniu m ano m inties dėstym u. Šis
prieštarav im as p asireiškia jau pačioje grynojo proto etikoje:
jis p asireiškia tuo, kad stoikas, į savąjį palaim ingo gyvenim o
id ealą (kuris ir sudaro jo etiką) yra priverstas įp inti patarim ą
n u sižu d y ti (panašiai, kaip tarp R ytų desp otų p u ik ių p a ­
p u o šalų ir ind ų esam a ir bran g au s bu teliu ko su nuod ais) -
ir bū ten t tuo atveju, kai kūno kančios, nep ašalinam os jokiais
filosofiniais prin cip ais ir išvad om is, tam pa nebeįveikiam os
ir n ebeišgyd om os, o vien in telis žm ogau s tikslas, p alaim a,
tam pa irgi nep asiekiam as ir, kad išven gtum kančios, n e­
belieka nieko, išskyrus m irtį, kurią irgi reikia priim ti taip

156
 P A S A U L I S KAIP VA I Z D I N Y S

p at abejingai, kaip ir bet kokius kitus vaistus. Č ia ak ivaizd žiai

pasirod o didelis prieštaravim as tarp stoikų etikos ir visų
k itų m inėtų teorijų, kurios tiesioginiu tikslu laiko pačią
d orybę kaip tokią, netgi esan t pačiom s su nkiausiom s kan ­
čiom s, ir kurios neleid žia atsisakyti gyvenim o tam , kad
išsivad uotum nuo kančių, - nors nė viena iš šių teorijų
n eįstengia parodyti tikrosios p riežasties, dėl kurios turėtų
b ū ti atsisakyta savižud ybės, b e t visos jos strop iai ieško
v isok iau sių tariam ų priežasčių . Tikroji p riežastis paaiškės
ketvirtojoje knygoje, kaip visos m ūsų koncepcijos dalis.
T ačiau anksčiau atskleistas p rieštaravim as p arod o ir p a­
tvirtina kaip tik esm inį, p am atiniam e principe glūdintį
skirtum ą tarp stoicizm o, kuris iš tikrųjų yra tik savos rūšies
eu d em onizm as, ir anų m inėtų teorijų, nors jos dažnai
su tam pa savo išvadom is ir atrod o esančios gim iningos. Bet
anksčiau m inėtas v idinis p rieštaravim as, būdingas p am atinei
stoikų etikos m inčiai, toliau reiškiasi tuo, kad jos idealas,
išm in čiu s-stoik as, n et vaizdu od am as save patį, niekada
neg alėjo pasiekti gyvybingum o ar vidinės poetinės tiesos,
o liko m ediniu, sustingusiu m anekenu , su kuriuo n ėra kas
v eikti, kuris pats nežino, ką jam veikti su savo išm intim i
ir kurio tobula ram ybė, p asitenkinim as, palaim a tiesiogiai
p rieštarau ja žm ogau s p rigim čiai, todėl m es n egalim e turėti
jo kio stebim ojo tokio išm inčiaus vaizdinio. K aip n u o jo
skiriasi tie pasau lio nug alėtojai ir savanoriai atgailautojai,
kuriuos m um s p arod o ir yra išties su kū rusi indų išm intis;
ar kaip nuo jo skiriasi krikščioniškasis Išganytojas, ta n uostabi
fig ū ra, pasižym inti gyvybingum u, didžiausia poetin e tiesa
ir aukščiausiu prasm ingu m u , figūra, kuri, nep aisant tobulo
d orybingum o, šventum o ir didingum o, stovi prieš m us
p ersm elkta d id žiausios kančios.*

* Apie tai žr. antrojo tomo 16 sk.

157
 A n t r a k n y g a

PA SA UL IS KAIP VA L IA

P i r m a s a p m ą s t y m a s

V A L IO S O BJEK T Y V A C IJA

Nos habitat, non tartara, sėd nec sidera caeli:

Spiritus, in nobis qui viget, illa facit.

[Gyvena jis mumyse, ne pragare ir ne žvaigždėtam e danguje.

M um yse gyvenanti dvasia visa tai daro.

A g r ip p a von N e tte s h e im
Epistulae 5, 14]
 § 17

P irm ojoje knygoje m es nagrinėjom e vaizdin į tik patį

savaim e, vad inasi, tik jo bend rosios form os požiūriu. Tiesa,
abstraktųjį vaizd in į, sąvoką, m es p ažinom e ir turinio p o ­
žiūriu, nes visą savo turinį ir reikšm ę jis įgyja tik dėl
savo santykio su stebim uoju vaizd iniu , be kurio jis būtų
bev ertis ir neturiningas. Tod ėl, visiškai nu k reip d am i m ūsų
d ėm esį į stebim ąjį vaizdinį, m es sieksim e su sipažinti ir
su jo turiniu, tikslesnėm is jo apibrėžtim is ir form om is,
kurias jis m um s atveria. Ypač būsim e linkę išsiaiškinti
jo tikrąją reikšm ę, - tą reikšm ę, kuri paprastai tik nujaučiam a
ir kurios dėka tie vaizdai nep raslen ka pro m u s visiškai
svetim i ir n ebylū s, kaip bū tų galim a laukti kitu atveju,
bet kreipiasi į m us tiesiogiai, yra m um s su p ran tam i ir
sužadina m ūsų interesą, p ag au nantį visą m ū sų esybę.
M es kreipiam e savo žvilgsnį į m atem atiką, gam totyrą
ir filosofiją, kiekviena iš kurių teikia m um s v iltį iš dalies
p aaiškin ti tai, ko m es taip trokštam e. B et p irm iau sia filosofija
m u m s atrodo p an aši į baidyklę su daugeliu galv ų , kiekviena
iš kurių byloja vis kitokia kalba. Tiesa, čia keliam u klausim u
apie to stebim ojo vaizdinio reikšm ę jos ne visos nesutaria
tarp savęs. Juk, išskyrus skeptikus ir id ealistu s, likusieji
dažniausiai gan vieningai kalba apie objektų, sudarantį
v aizd in io p ag rind ą ir, nors ir besiskiriantį n u o vaizdinio
visa savo b ū tim i ir esm e, bet kartu visais p o žiū riais į jj
p an ašų tiek, kiek vienas kiau šinis p anašu s į kitą. Tačiau
tai m u m s n ieko nep ad ėtų , nes m es išvis n ežinom e, kaip

a. 855 161
 A ntra knyga

tokį objektą atskirti n u o vaizdin io. M ūsų požiūriu abu jie

yra viena, nes k iekvienas objektas visada ir am žiam s su­
ponuoja subjektą ir todėl vis tiek lieka vaizdinys. M es žinom e
ir tai, kad būti objektu reiškia priklau sy ti p ačiai b end riausiai
v aizd inio form ai, kuri kaip tik ir yra suskilim as į objektą
ir subjektą. O be to, pagrind o p rincipas, kuriuo tokiu atveju
rem iam asi, m um s irgi yra tik vaizd in io form a, bū tent -
d ėsn in gas vien o vaizdin io ryšys su kitu, o ne visos baigtinės
ar begalin ės vaizdin ių eilės ryšys su kažku o, kas jau n ebū tų
joks vaizd in ys ir todėl būtų visai n eįsivaizd uojam as. Beje,
apie skeptikus ir id ealistu s kalbėta anksčiau , ap tarin ėjan t
ginčą dėl išorinio pasau lio realum o.
Jei m es savo siekiam o išsam esnio su pratim o apie tą
stebim ąjį vaizd in į, kurį p ažinom e tik apskritai, tik form os
p o žiū riu, ieškosim e m atem atik oje, tai ap ie tokius vaizdiniu s
ji bylos tik tiek, kiek jie užpildo laiką ir erdvę, t.y. kiek
jie yra dydžiai. Ji n ep ap rastai tiksliai nustatys „ k iek " ir
„kokio d y d ž io "; bet kadangi visa tai visada yra tik reliatyvu,
t.y. v ien o vaizdinio palyg inim as su kitu ir vienpu siškas
palyginim as atsižvelgian t tik į dydį, tai ir toks atsakym as
nebus tas sp rend im as, kurio labiau siai ieškom e.
Pagaliau, jeigu p ažvelg sim e į plačią, į daugelį sklypų
pad alintą gam to ty ro s sritį, pirm iau sia galėsim e išskirti du
jo s pag rin d in iu s pad aliniu s. Ji yra arba form ų aprašym as,
kurį aš vad inu m orfologija, arba k itim ų aiškinim as, kurį
vad inu etiologija. Pirm oji stebi nekin tan čias form as, antroji -
kintančią m ateriją jo s perėjim o iš vienos form os į kitą dėsnių
p o žiū riu. Pirm oji yra tai, kas visa ap im tim i, nors ir netiksliai,
vad inam a n atū raliąja istorija. Ypač kaip botanika ir zoologija,
ji supažind ina m us su skirtingom is, vy kstan t nuolatinei
ind ivid ų kaitai nekintan čiom is org aninėm is ir todėl griežtai
apibrėžtom is form om is, kurios su daro didesnę stebim ojo
vaizd in io tu rinio dalį. Šias form as m orfologija klasifikuoja,
atskiria, su sieja, su tvark o p ag al n atū ralias ir dirbtines sis-

162
 P A S A U L I S KAI P VALI A

lem as, palenkia sąvokom s, kurios leidžia apžvelgti ir tyrinėti

visas form as. Be to, ji p arodo visas tas form as apim ančią,
pasižym inčią nesu skaičiuojam ais niu an sais jų analogiją v i­
sum os ir dalių (unite de plan) požiū riu, - analogiją, dėl
kurios jos yra panašios į labai įvairias kažkokios n ežinom os
tem os variacijas. M aterijos p erėjim as į šias form as, t.y.
individų atsirad im as, nėra svarbiau sio ji tyrinėjim o dalis, nes
kiekvienas individas atsirand a, gim dam as iš į jį panašaus,
o gim im as visu r vienod ai paslaptin gas ir d ab ar iki galo
n ep aaiškinam as; o tą truputį, kas apie jį žinom a, apim a
fiziologija, jau priklausanti etiologinei gam totyrai. Prie p as­
tarosios šliejasi m ineralogija, pirm iausia priskirtina m orfo­
logijai, ypač ten, kur ji pereina į geologiją. Etiologija tikrąja
šio žod žio prasm e yra visos tos gam totyros šakos, kurių
svarbiausias u ždavinys yra pažinti priežastį ir pad arin į; jos
m oko, kaip pagal nekintančią taisyklę iš vienos m aterijos
būsenos kyla tam 'tikra kita bū sena, kaip tam tikras pokytis
būtinai lemia ir sukelia kitą, irgi apibrėžtą pokytį. Šių dalykų
atskleid im as vad inam as aiškinim u. Etiologijai v isų pirm a
priskirtina m echanika, fizika, chem ija, fiziologija.
Bet jei m es įsižiū rėsim e į tai, ko jos m oko, tuoj pat
su prasim e, kad m ūsų ieškom o svarbiausio atsakym o n e­
sulauksim e nei iš etiologijos, nei iš m orfologijos. Pastaroji
pateikia nesu skaičiuojam as, be galo įvairias, tačiau dėl
akivaizdaus šeim yninio panašum o gim iningas form as, m um s -
vaizd in iu s, kurie šioje perspektyvoje m um s lieka am žinai
svetim i ir, stebim i tik šiuo požiū riu , panašūs į n esu pran tam us
hieroglifus. Tuo tarpu etiologija m us m oko, kad pagal
priežasties ir p ad arinio d ėsnį šis apibrėžtas m aterijos būvis
sukelia kitą apibrėžtą būvį. Šitaip ji tą bū v į paaiškina ir
tuo baigia savo darbą. O ju k iš esm ės ji atlieka tik tai,
kad atskleidžia dėsningą tvarką, pagal kurią erd v ėje ir laike
atsirand a įvairios bū senos, bei kartą ir visiem s laikam s
pasako, koks reiškinys būtinai turi atsirasti šiuo laiku ir

163
 A ntra knyga

šioje vietoje. Taigi reiškiniam s ji nurod o jų vietą laike ir

erdvėje, p ag al dėsnį, kurio konkretų turinį duoda patyrim as,
bet kurio bendrąją form ą ir būtinum ą m es suvokiam e
nep riklau som ai nuo patyrim o. Tačiau apie kurio nors iš
tų reiškinių vidinę esm ę šitaip m es nieko nesužinom e: toji
esm ė v ad inam a gam tos jėg a ir esti už etiologinio aiškinim o
ribų. N ekintantį tokios jėgos apraiškų p astov um ą, esant
žinom om s jo sąlygom s, toks aiškinim as vadina gam tos dėsniu.
T ačiau šis gam tos dėsnis, šios sąlygos, šis p asirod ym as tam
tikroje vietoje ir tam tikru laiku yra viskas, ką žino ir apskritai
gali žinoti etiologija. Pati čia besireiškianti jėga, pagal šiuos
dėsnius atsirand ančių reiškinių vidinė esm ė, jai lieka am žina
paslaptis, kažkas visiškai svetim a ir nežinom a tiek p ap ras­
čiausių, tiek ir su dėtingiausių reiškinių atvejais. Iš tikrųjų,
nors etiologija iki šiol savo tikslą geriausiai įgyvendino
m echanikoje ir blogiau siai - fiziologijoje, tačiau toji jėga,
kurios veikiam as akm uo krenta ant žem ės ar vien as kūnas
stum ia kitą, savo vidine esm e m um s yra ne m ažiau svetim a
ir p aslaptinga, nei ta, kuri sukelia gyvūno jud esiu s ir augim ą.
M echanika kaip n ep aaiškinam ą dalyką suponuoja m ateriją,
sunkį, nep ersm elkiam u m ą, jud esio perd avim ą stūm iu, k ie­
tum ą ir t.t., vadina juos gam tos jėgom is, o jų būtiną ir
reguliarų reiškim ąsi esant tam tikrom s sąlygom s - gam tos
dėsniu. Ir tik po to ji p rad ed a aiškinim ą, kurio esm ė ta,
kad ji teisingai ir m atem atiškai tiksliai nurodo, kaip, kur
ir kada pasireiškia kiekviena jėga, ir kad kiekvieną jos
aiškinam ą reiškinį ji redukuoja į vieną iš tų jėgų. Tą patį
savo srityje d aro fizika, ch em ija, fiziologija; sk irtum as tik
tas, kad jo s priim a daug daugiau prielaid ų ir m ažiau duoda.
Tod ėl net pats tobu liausias etiologinis visos gam tos aiš­
kinim as n iekad a negali bū ti kažkas daugiau, o tik n ep a ­
aiškinam ų jėgų aprašas ir tiksli nuoroda tų taisyklių, p ag al
kurias anų jėgų apraiškos p asirod o laike ir erd vėje, eina
viena po kitos, užleidžia viena kitai vietą. T ačiau šitaip

164
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

I n-s ireiškiančių jėgų vid inė esm ė etiologiniam aiškinim ui

niekada nep asiekiam a, nes dėsnis, kuriuo tas aiškinim as
rem iasi, prie to neved a, ir tas aiškinim as turi apsiriboti
reiškiniais bei jų tvarka. Šiuo požiū riu etiologinį aiškinim ą
galim a p alyginti su m arm u ro skerspjū viu , ant kurio m atyti
daugybė viena šalia kitos esančių gyslelių, tačiau jų kelias
r. m arm uro gelm ės į skerspjūvio paviršių lieka nežinom as.
A rb a - jei m an bus leista p asinaud oti kom išku, todėl šiek
i iek stebinančiu palyginim u - išbaigta visos gam tos etiologija
filosofą tyrinėtoją neišvengiam ai priverstų pasiju sti taip, kaip
lą žm ogų, kuris nežinia kaip pateko į n ep ažįstam ą sam būrį,
II kiekvienas šio sam bū rio dalyvis paeiliui p ristatinėjo jam
kitą, kaip savo bičiu lį ir gim inaitį, ir pasitenkino tik tokiu
supažindinim u. Tu o tarpu pačiam žm ogui, kiekvienam p ri­
statytam asm eniui kaskart sakančiam , kad jam labai m alonu,
nuolat knietėjo paklausti: „Betgi kaip, po v eln ių , m an
susipažinti su visa* k om p an ija?"
Taigi apie reiškinius, kuriuos m es p ažįstam e tik kaip
m ū sų vaizdiniu s, etiologija m um s n iek a d a negali suteikti
siekiam o p aaiškinim o, išved ančio anapus jų pačių. Ju k po
visų jos aiškinim ų tie reiškiniai ir toliau lieka m um s
visai svetim i, kaip grynieji vaizdiniai, kurių p rasm ės m es
ilesuvokiam e. Priežastinis ryšys atskleid žia tik jų p asirodym o
e rd v ė je ir laike taisyklę b ei santykinę tvarką, b et giliau
nepaaiškina, kas šitaip pasirodo. Be to, pats p riežastingum o
d ė sn is galioja tik vaizd in iam s, tam tikros klasės objektam s,
ir tik juos su ponu od am as yra prasm ingas. V ad in asi, jis,
kaip ir patys tie objektai, visada egzistuoja tik santykyje
su su bjektu, t.y. sąlygiškai. Štai kodėl, kaip m okė K antas,
jį galim a vienodai gerai pažinti išeities tašku im ant tiek
su b je k tą , t.y. a priori, tiek objektą, t.y. a posteriori.
Bet toliau tyrinėti d abar m us skatina kaip tik tai, kad
mums nepakanka žinoti, jog m es turim e vaizd in iu s, jog
jie yra tokie ir tokie, jog jie siejasi pagal šituos ar anuos

165
 A ntra knyga

dėsnius, kurių bendroji išraiška visada yra p ag rin d o p rin ­

cipas. M es norim e žinoti šių vaizdin ių prasm ę, m es klau­
siam e, ar šis pasau lis tikrai yra niekas kita, o tik vaizdinys,
ju k tokiu atveju jis neišveng iam ai slinktų pro m us kaip
tuščias sapnas arba vaidu okliškas m iražas, nevertas m ūsų
dėm esio. O gal - klau siam e m es - jis yra kažkas kita,
kažkas dar ir be to, o jeigu taip, kas gi yra tas kažkas?
D abar yra aišku tik viena: tas kažkas savo esm e turi iš
pagrindų ir visiškai skirtis nuo vaizdinio ir tod ėl turi būti
visiškai svetim as jo form om s ir dėsniam s. T ai reiškia, kad
to kažko negalim a pasiekti, rem iantis vaizdin iu ir laikantis
tų dėsnių, kurie susieja vieną su kitu tik objektu s, vaizdiniu s;
o tai yra pagrind o principo form os.
Jau čia m es m atom e, kad įsism elkti į d aiktų esm ę iš
išorės niekaip įm anom a. Kad ir kaip būtų tyrinėjam a,
nepasiekiam .i nieko, išskyrus vaizd u s ir vardu s. M es panašū s
į žm ogų, vaikštantį aplink pilį, bergžd žiai ieškantį įėjim o
ir kartu škicuojantį fasado apm atus. Bet kaip tik tokiu keliu
ėjo visi filosofai iki m anęs.

§ 18
Iš tikrųjų, ieškom os p asau lio, kuris m an e pasitinka tik
kaip m ano vaizdin ys, p rasm ės arba perėjim o nuo jo, kaip
n uo p aprasto p ažįstančiojo su bjekto vaizdinio, prie to, kas
jis galbūt yra dar ir be to, nebū tų įm anom a niekad a surasti,
jeigu pats tyrinėtojas nebū tų kažkas daugiau n ei tik grynai
pažįstantis su bjektas, sp arnu otas angelas be kūno. Bet juk
jis pats įsišaknijęs į pasau lį, jis jau čiasi esąs jam e kaip individas,
t.y. jo pažinim as, kuris yra visą p asau lį kaip vaizdinį
sąlygojantis palaikytojas, vis dėlto n eišv en g iam ai sąlygo­
jam as kūno, kurio bū senos, kaip p arod yta, intelektu i yra

166
 PASAULIS KAir VALIA

U> p asau lio stebėjim o išeities taškas. Tas kūnas grynam

pažįstančiam subjektui p ačiam savaim e yra toks p at v aiz­
dinys, kaip ir bet kuris kitas objektas tarp objektų. Šiuo
požiūriu jo jud esiai, jo veiksm ai su bjektui pažinūs ne kitaip,
l.i ip visų kitų stebim ųjų objektų pokyčiai, ir jie būtų jam
tokie p at svetim i ir n esu prantam i, jeigu jų prasm ės m įs­
lingum o nebūtų įm anom a įm inti visai kitu būdu. Priešingu
atveju jam atrodytų, kad jo veiksm ai kyla iš duotų m otyvų,
lyg bū tų nulem ti p astov aus gam tos dėsnio, kaip ir kitų
, ibjektų pokyčiai, nulem ti p riežasčių , dirgiklių, m otyvų,
tačia u m otyvų įtaką jis su prastų ne geriau negu kiekvieno
kito jam besireiškiančio p ad arin io ryšį su jo priežastim i.
V idinę, jam n esu prantam ą jo kūno apraiškų ir veiksm ų esm ę
jis irgi vadintų jėga, kokybe ar charakteriu (kaip jam patinka),
tačiau daugiau nieko apie ją nežinotų. Tačiau iš tikrųjų
šitaip nėra; p riešingai, pažin im o subjektui, p asirod ančiam
individo pavid alu , žodis, įm enantis m įslę, yra d uotas; ir
sis žod is yra valia. Ji ir tik ji jam duoda raktą jo reiškim uisi,
atveria jam prasm ę, p arod o jam jo esybės, jo veiklos ir
judesių vidinj m echanizm ą. Pažinim o subjektui, kuris dėl
savo tapatum o su kūnu p asirod o kaip individas, tas kūnas
duotas dviem visai skirtingais būdais: pirm iausia - kaip
v aizd in ys intelektiniam stebėjim ui, kaip objektas tarp ob ­
jektų, pavald us jų dėsniam s; o kartu - ir visai kitaip, bū tent
kaip tas kiekvienam tiesiogiai žin om as dalykas, kuris v a­
d inam as valia. K iekvienas tikras jo valios aktas tuoj p at
ir n eišven giam ai yra ir jo kūno ju d esys; subjektas iš tikrųjų
negali norėti tokio akto, kartu nesu vokdam as, kad tas aktas
pasireiškia kaip kūno judesys. V alios aktas ir kūno veiksm as
nėra dvi skirtingos objektyviai pažinios būsenos, siejam os
p riežastinio ryšio; jos nesu eina į priežasties ir pad arin io
santykį, bet yra tas pat, duota dviem visiškai skirtingais

167
 A ntra knyga

būdais, pirm iausia visai betarp iškai, o be to - intelektu ­

aliniam e stebinyje. Kūno veiksm as yra ne kas kita, kaip
objektyvuotas, t.y. į stebinį perėjęs valios aktas. Toliau m es
pam atysim e, kad tai galioja bet kokiam kūno judesiui, -
ne tik ju d esiu i, sąlygotam m otyvų, bet ir nevalingam jud esiu i,
kylančiam vien tik dėl dirginim o; pam atysim e, kad visas
kūnas yra n e kas kita, kaip objektyvuota, t.y. vaizdiniu
tapusi, valia. Visa p asirod ys ir išaiškės vėliau. Štai kodėl
kūną, kurį ankstesnėje knygoje ir traktate A pie pagrindo
principą, sąm oningai laikyd am asis vienpu siško požiūrio (bū­
tent - vaizd inio požiūrio) aš vad inau tiesioginiu objektu, čia,
kitu požiū riu, pavad insiu valios objektiškum u. Todėl tam tikra
prasm e galim a pasakyti ir taip: valia yra apriorinis kūno
pažinim as, o kūnas yra ap osteriorin is valios pažinim as.
V alios sprendim ai, susiję su ateitim i, yra tik proto svarstym ai
apie tai, ko m es kada nors p an orėsim e, o n e tikrieji valios
aktai. T ik įvykdym as ženklina ap sisp rend im ą, kuris iki tol
yra tik n etvirtas k etinim as ir egzistuoja tik prote, in abstracto.
Tik refleksijoje valiojim as ir veiksm as skiriasi; iš tikrųjų
jie yra viena. K iekvienas tikras, au tentiškas, betarpiškas valios
aktas kartu yra ir tiesiogiai pasireiškian tis kūno veiksm as;
ir atitinkam ai, kita vertus, kiekvienas p oveikis kūnui kartu
ir betarpiškai yra p oveikis valiai. Kaip toks, jis vad inam as
skausm u, jeigu nep riim tinas valiai, arba m alonum u, p a ­
sitenkinim u, jeigu jai patinka. Jųd viejų laipsniai yra labai
skirtingi. Bet labai klystu m e, skausm ą ir pasitenkinim ą
v adindam i vaizdiniais. Jie yra ne vaizd in iai, o betarpiški
p er kūną pasireiškian čios valios afektai, prievartinis, m o ­
m entinis noras arba nenoras to įspūdžio, kurį patiria kūnas.
Esam a tik n ed au gelio tam tikrų kūno įspūd žių, kurie n e ­
sužadina valios ir vien kurių dėka kūnas yra tiesioginis
pažinim o objektas; tuo tarpu kaip in telekto stebinys jis jau
yra n etiesioginis objektas, kaip ir v isi kiti objektai. Tie

168
 P A SA U LIS KAIP VALIA

įspūdžiai turi būti traktuojam i tiesiogiai, kaip paprasti

vaizdiniai ir todėl kaip išim tys iš to, apie ką bu vo tik ką
i aidėta. Čia turim a galvoje grynų objektyviųjų juslių - regos,
I lausos ir lytėjim o - afektai, tačiau tik tiek, kiek tie organai
sužadinam i jiem s būdingu, specifiniu ir jų p rigim tį atitin ­
kančiu bū du , kuris yra toks silpnas pad id ėjusio ir specifiškai
m odifikuoto tų dalių jau tru m o su žadinim as, kad jis neveikia
valios ir nėra trikdom as jokio su žadinim o iš jos pusės, tik
intelektui teikia tuos duom enis, iš kurių atsiranda stebinys.
i ) kiekvienas stipresnis arba kitokios rūšies poveikis tiem s
juslių organam s yra skausm ingas, t.y. nep riim tinas valiai;
vadinasi, jie priklauso valios objektiškum ui. Nervui silpnum as
pasireiškia tuo, kad įspūdžiai, kurie bū tų turėję pasižym ėti
lokiu stiprum u, kad jo pakaktų jiem s tapti duom enim is
intelektui, yra stipresni tiek, kad sužadina valią, t.y. sukelia
skausm ą arba pasitąnkinim ą, nors d ažniau skausm ą. Tačiau
šis skausm as iš dalies yra bukas ir neaštrus; todėl jis ne
lik priverčia skausm ingai justi kai kuriuos garsus ir stiprią
šviesą, bet ir apskritai sukelia liguistą ir hipochondrišką
nuotaiką, nors aiškiai ir nesu vokiam ą. Be to, kūno ir valios
tapatum as tarp kitko pasireiškia ir tuo, kad bet koks stiprus
ir p erd ėtas valios jud esys, t.y. bet koks afektas, visai tiesiogiai
sukrečia kūną ir jo vidinį m echan izm ą ir sutrikdo jo gy­
vybinių funkcijų ritm ą. Šitas dalykas specialiai aptarinėjam as
traktato Valia gam toje [W ille in der N aturj antrajam e lei­
dim e, p. 27.
Pagaliau pažinim as, kurį aš turiu apie savo valią, nors
ir b etarpiškas, vis dėlto n eatskiriam as nuo m anojo kūno
pažinim o. Aš pažįstu savąją valią ne kaip visum ą, ne kaip
vienį, ne visiškai pagal jos p rigim tį, o tik per jos atskirus
aktu s, t.y. laike, kuris yra m ano kūno, kaip ir b et kokio
objekto, reiškim osi form a. T o d ėl kūnas yra m anosios valios
pažinim o sąlyga. T o d ėl iš tikrųjų tos valios įsivaizduoti

169
 A ntra knyga

be savojo kūno aš negaliu. Teisybė, traktate A pie pagrindo

principą valia (tiksliau, valios subjektas) traktuojam a kaip
ypatinga vaizd inių ar objektų klasė. Bet jau ten m es m atėm e,
kad tas objektas sutam pa su subjektu, t.y. kaip tik ir nustoja
būti objektu. Šią sutaptį ten m es p avad in o m e stebuklu x a x ’
e^oyųv [tiesiog, visiškai]; tam tikru m astu visas šis veikalas
yra jo aiškinim as. Kiek savąją valią iš tikrųjų aš pažįstu
kaip o bjektą, aš ją pažįstu kaip kūną. T ačiau tokiu atveju
aš vėl sugrįžtu, prie tam e traktate nustatytos pirm osios
vaizd in ių klasės, t.y. prie realių objektų. Toliau m es vis
labiau ir labiau įsitikinsim e, kad tą p irm osios vaizdin ių
klasės m įslę įm ena tik irgi ten p at nustatyta ketvirtoji klasė,
kuri iš tikrųjų jau nebegali bū ti p riešpriešin am a su bjektui
kaip objektas, ir todėl p irm ojoje klasėje veikian čio p riež a s­
tingum o d ėsnio ir to, kas vyksta pagal šį d ėsnį, vidin ę
esm ę m es turėsim e išm okti su prasti iš ketvirtojoje klasėje
v iešp atau jan čio m otyvacijos dėsnio.
Tik apy tikriai čia atskleistas valio s ir kūno tap atu m as
kol kas gali bū ti tik n u rod y tas; - tai aš čia p ad ariau pirm ą
kartą, o toliau sk leid žian t m intį tai kartosis vis dažniau.
Kitaip sakan t, iš betarp iško su vokim o, iš pažin im o in concreto
šis tap atu m as gali būti p ak eltas iki p ažinim o protu arba
pažinim o in abstracto. T ačiau dėl savo prigim ties jis niekada
neg ali bū ti įrod ytas, t.y. kaip n etiesiogin is pažin im as išvestas
iš kitokio, betarpiško p ažin im o , ir kaip tik todėl, kad jis
pats yra pats betarp iškiau sias, ir jeig u m es jo nesu voksim e
ir n eišsau gosim e kaip tokio, bergžd žiai tikėsim ės jį v ėl išgauti
kokiu nors n etiesioginiu bū d u , kaip išvestinį pažinim ą. Tai
yra v isai y p atin gas pažin im as, ir tod ėl jo teisingum as negali
bū ti p alen k tas vienai iš tų k etu rių ru brikų, į kurias aš traktate
A pie pagrin do principą, § 29 t.t. su skirsčiau visas tiesas, b ū ­
t e n t - į logines, em p irin es, m etafizines ir m etalogines. Juk
šio tap atu m o tiesa, skirtingai nu o visų tų tiesų, nėra vieno

170
 PA SAULIS K A IP V A LIA

.ibstraktaus vaizd inio santykis su kitu vaizdin iu arba su

intuityvaus ar abstraktaus vaizdinio būtina form a; ne, ji
v ra sprendinio santykis su tuo ryšiu, kuriuo stebim asis
. aizdinys, kūnas, susijęs su tuo, kas yra visai ne vaizdinys,
o kažkas toto gen ere nuo pastarojo skirtinga - valia. Todėl
MA tiesą aš norėčiau išskirti iš visų kitų ir ją p avad inti
x.«t’ eįo y ų v filoso fin e tiesa. Juk ją galim a išreikšti įvairiai
n sakyti: m ano kūnas ir m ano valia yra viena; arba - tai,
ką aš, kaip stebim ąjį vaizdinį, vadinu savuoju kūnu, tą
patį - kadangi aš tai suvokiu visai ypatingu, su niekuo
m palyginam u būdu - vadinu savąja valia; arba - m ano
kūnas yra m ano valios objektiškum as; arba - n ep riklau so­
mai nuo to, kad m ano kūnas yra m ano vaizdinys, jis, be
to, dar yra tik m ano valia; ir t.t.*

§ 19
P irm ojoje knygoje m es, jausd am i vidinį pasipriešinim ą,
v tv ąjį kūną, kaip ir visus kitus stebim ojo pasau lio objektus,
pripažinom e esan t tik p ažįstančiojo subjekto vaizdiniu, o
d abar m um s tapo aišku, kas savojo kūno vaizdin į kiekvieno
sąm onėje skiria nuo visų kitų vaizdinių, kitais atžvilgiais
beje, visai į jį panašių. T aigi jį skiria tai, kad kūnas ptasirodo
sąm on ei dar ir visai kitu, toto genere skirtingu būdu, kurį
žym i žodis valia, ir kad kaip tik šis dvejopas savojo kūno
pažinim as m u m s paaiškina, kas yra kūnas, kas yra jo
veikim as ir ju d ėjim as dėl m otyvų, taip pat - kas yra kančia
d ėl išorinio p oveikio; žodžiu, kas yra kūnas ne kaip vaizdinys,
o ir dar kaip kažkas be to, pats savaim e. M es neturim e
tokio betarp iško žinojim o apie visų kitų realių objektų esm ę,
veikim ą ir kentėjim ą.

* Apie tai žr. antrojo tomo 18 sk.

171
 A ntra knyga

P ažįstantis subjektas yra individ as kaip tik dėl šio yp a­

tingo santykio su vienu kūnu, kuris, traktu ojam as n ep ri­
klausom ai n u o šio santykio, yra tik vaizdinys, pan ašiai kaip
ir visi kiti. Tačiau santykis, d ėl kurio pažįstantis subjektas
yra individas, dėl tos pačios p riežasties egzistuoja tik tarp
jo ir vienintelio iš visų jo vaizdinių. Štai kodėl tik savo
kūną jis suvokia ne tik kaip vaizdinį, bet kartu ir visai
kitu bū du , bū tent - kaip valią. Tačiau jeigu abstrah uojam asi
nuo šito ypatingo santykio, nuo šito d vejopo ir visiškai
skirtingo to paties dalyko pažinim o, tai tas d alykas, kūnas,
yra toks p a t vaizdinys kaip ir visi kiti. Tod ėl tam , kad
susiorientuotų šiuo klausim u, p ažįstan tis ind ivid as privalo
laikytis vienos iš dviejų nuostatų: jis arba p rivalo tarti, kad
šito vieno vaizdinio sk iriam asis bru o žas yra tik tas, kad
šiam in d ivid u i būdingas pažinim as į tokį dvejopą santykį
sueina tik su šituo vieninteliu vaizd iniu , tik į šį vieną stebim ąjį
objektą gali įsim ąstyti iš k arto d viem bū dais, - tačiau tai
p aaiškinam a ne šio objekto skirtum u nuo visų kitų, o tik
tam ind ivid u i bū dingo pažin im o santykio su šiuo vieninteliu
objektu skirtum u nuo jo santykio su kitais objektais; arba
jis turi tarti, kad šis vien in telis objektas iš esm ės skiriasi
nuo visų kitų, nes vien tik jis yra kartu valia ir vaizdinys,
o kiti, priešingai, - tik vaizd in iai, t.y. tik fantom ai; v ad in a­
si, jo kūnas yra vienintelis tikras ind ivid as pasaulyje, t.y.
v ienintelis valios reiškinys ir vienin telis tiesioginis objektas
subjektui. Kad kiti objektai, traktu ojam i kaip grynieji v a iz ­
diniai, yra p an ašū s į su bjekto kūną, t.y. kaip ir jis užpildo
erdvę (galbū t egzistuojančią tik kaip vaizdinys) ir kaip jis
erdvėje veikia, - šitai nors ir n eginčijam ai įrodom a iš a
p riori n eabejotin o p riežastin g u m o dėsnio, kuris jokiam p a ­
dariniui neleid žia atsirasti be p riežasties, tačiau (nepriklau ­
som ai nuo to, kad iš p ad arin io galim a daryti išvadą tik
apie p riežastį apskritai, o n e ap ie konkrečią p riežastį) šitaip

172
 PA S A U L I S KAI P V A LI A

vis dėlto liekam a grynojo vaizd inio srityje, kuriai tik ir

galioja p riežastingum o dėsnis ir kurios ribų jis niekad a negali
peržengti. T ačiau ar objektai, ind ividu i p asirod antys tik kaip
vaizdiniai, yra valios reiškiniai, kaip ir jo paties k ū n a s ,-
štai kokia, kaip jau sakyta an kstesnėje knygoje, tikroji
klausim o apie išorinio pasau lio realum ą prasm ė. Sitai n eigti -
tokia yra esm ė teorinio egoizm o, kuris kaip tik todėl visus
reiškinius, išskyrus savąjį individą, laiko fantom ais, pan ašiai
kaip kad praktinis egoizm as lygiai taip p at elgiasi praktiniu
požiūriu, t.y. tik savąjį asm enį m ano esant tikrą, o visus
kitus laiko fantom ais ir atitinkam ai su jais elgiasi. Tiesa,
teorinio egoizm o niekad a n egalim a įveikti jokiais įrodym ais,
tačiau filosofijoje juo visada bu vo n aud ojam asi tik kaip
skeptiniu sofizm u, t.y. dėl regim ybės. Kaip rim tą įsitikinim ą
jį galim a rasti tik beprotnam yje, o tada jam reikalingas
ne tiek įrodinėjim as, kiek gydym as. Tod ėl toliau m es į jį
n esigilinsim e, bet traktuosim e jį kaip paskutinę visada
p olem iškai nusiteikusio skepticizm o tvirtovę. Taigi, jeigu
m ūsiškis, visada prie individualum o prikau stytas ir kaip
tik d ėl to ribotas pažinim as bū tin ai suponuoja tai, kad
kiekvienas gali būti tik kas nors viena, o visa kita gali
tik pažin ti (o šis apribojim as iŠ tikrųjų ir sukelia poreikį
filosofuoti), tai m es, kaip tik todėl ir siekdam i p er filosofiją
išplėsti m ūsų pažinim o ribas, šitą prieš m us nukreiptą
teorinio egoizm o skeptinį argum entą traktuosim e kaip m ažą
pasienio tvirtovę, kurios, teisybė, n iekad a neįm anom a paim ti,
tačiau kurios įgula niekada iš jos neišeina ir todėl ją galim a
apeiti ir be jokio pavojaus p alikti užnugaryje.
T aigi d abar išaiškintą dvejopą, dviem visiškai skirtingais
būdais m um s duotą m ūsų p ačių kūno esm ės ir veiklos
pažinim ą toliau m es naudosim e kaip raktą suvokti bet kokio
gam tos reiškinio esm ei ir visus objektus, kurie nėra m ūsų
pačių kūnas ir todėl m ūsų sąm onei duoti ne d vejopai, o

173
 A ntra knyga

tik kaip vaizdiniai, traktuosim e kaip tik pagal analogiją

su kūnu ir todėl tarsim e, kad jie, viena vertu s, visai kaip
kūnas, yra vaizd iniai ir šiuo požiūriu yra tokie p a t kaip
jis; kita vertu s, jeigu p ašalinsim e jų bū tį kaip subjekto
vaizdinį, tarsim e, kad tai, kas lieka, savo vidine esm e turi
būti tas pat, ką savyje m es vadinam e valia. Juk kokį d ar
kitokį bū ties ar realybės būdą turėtum e priskirti liku siam
kūniškajam p asau liui? Iš kur im tum e elem entu s jam su ­
daryti? Be valios ir vaizd inio, daugiau niekas m u m s n e­
žinom a ir nem ąstom a. Jeigu kūniškajam pasau liu i, kuris
betarpiškai duotas tik m ūsų vaizdinyje, m es norim e suteikti
patį didžiausią m um s žinom ą realum ą, tai priskirkim e jam
tą realum ą, kurį kiekvienam turi jo p aties kūnas. Juk jis
kiekvienam yra pats realiausias dalykas. Bet jei m es an a­
lizuojam e šito kūno ir jo veiksm ų realu m ą, tai be to, kad
jis yra m ūsų vaizdinys, jam e nerand am e nieko, išskyrus
valią: šitai ir tėra visas jo realum as. T o d ėl m es niekur
negalim e rasti kitokio realu m o, kurį galėtum e priskirti
kūniškajam pasau liui. V ad inasi, jeigu kūniškasis pasau lis
turi būti kažkas daugiau negu tik m ūsų vaizd inys, m es
turim e sakyti, jog jis, be to, kad yra vaizd inys, - t.y. pats
savaim e ir savo vidine esm e - yra tai, ką m es savyje
betarpiškai rand am e kaip valią. Aš sakau: savo vidine esm e.
T ačiau šią valios esm ę iš p rad žių m es turim e p ažin ti kuo
g eriau, kad sugebėtum e atskirti tai, kas p riklauso ne ja i
pačiai, o tik d augialaip sniam jo s pasireiškim ui. Štai, p a ­
vyzd žiu i, tai, kad valią lydi pažinim as ir jo sąlygojam as
jo s apibrėžtum as m otyvais, kaip m atysim e toliau, p riklauso
ne jos esm ei, o tik jos aiškiausiam p asireiškim ui gyvulyje
ir žm oguje. Tod ėl jeigu aš p asakysiu: jėg a, akm enį traukianti
prie žem ės, savo esm e, p ati savaim e ir nep riklau som ai nuo
b et kokio vaizdin io yra v alia, tai šiam teiginiui neturėtų

174
 1' A S A U L I S KAI P VALI A

būti priskirta idiotiška nuom on ė, kad akm uo juda dėl

sąm oningų m otyvų, nes žm ogu je valia pasireiškia kaip
tik taip*. Tačiau d abar m es norim e išsam iau ir aiškiau įrodyti,
pagrįsti ir visišk ai išskleisti tai, ką iki šiol pateikėm e p re­
lim inariai ir bend rais bruožais**.

§ 20
Kaip m ūsiškio kūno esm ė pati savaim e, - kaip tai, kas
tas kūnas yra be to, kad jis yra stebėjim o objektas, vaizdinys, -
valia, kaip sakyta, pirm iausia p asiro d o per savavališkus to
kūno ju d esiu s, nes jie yra ne kas kita, kaip atskirų valios
aktų regim asis pasireiškim as. Šitie jud esiai p asirodo tiesiogiai
ir vienu m etu su v alio s aktais; jie yra tapatūs su tais aktais
ir skiriasi nuo jų tik pažinum o form a, į kurią jie perėjo,
tapdam i vaizdiniu.
Tačiau šie valios aktai už savęs visada turi dar vieną
p riežastį - m otyvus. Bet m otyvai nulem ia tik tai, ko aš
noriu šiuo m etu, šioje vietoje, šiom is aplinkybėm is, o n e tai,
kad aš apskritai noriu , arba ko aš apskritai noriu, t.y. jie
nenulem ia m aksim os, apibū d inančios visą m anąjį norėjim ą.
Todėl m anasis norėjim as visa savo esm e negali būti pa­
aiškintas vien tik m otyvais. Jie nulem ia tik norėjim o p a ­
sireiškim ą tam tikru laiko m om entu, jie yra tik dingstis,
kuria p asirod o m ano valia. O p ati valia glūdi už m otyvacijos

* Taigi mes jokiu bū du nesutinkam e su Baconu iš Verulam o, tvirtinančiu

(/ )(' d ig n ilale et augm entis scienliarum , lib. 4 in fine), kad visi kūnų m echaniniai
ir fiziniai judesiai vyksta tik po šiuose kūnuose anksčiau atsiradusios
percepcijos, nors ir šiam neteisingam teiginiui gyvybę įkvėpė tiesos
nuojauta. Tą patį galim a pasakyti ir apie Keplerio teiginį (jo traktate
De planeta M artis [„A stronom ia nova ouTioXoyr|To; seu physica caelistis
tradita com m entariis de m otibus stellae M artis...", 1609]), jog planetos
privalo turėti pažinim ą, kad taip teisingai laikytųsi savo eliptinių kelių
ir taip nutaikytų savo jud ėjim o greitį, kad jų kelio trikam pės plokštum os
visada būtų proporcingos tam laikui, per kurį jos įveikia pagrindo atstumą.
** Apie tai ž.r. antrojo tom o 19 sk.

175
 A ntra knyga

d ėsnio srities, ir tik jos p asireiškim as kiekvienu laiko m o ­

m entu bū tinai nulem tas to dėsnio. Tik tarus egzistuojan t
m ano em pirinį charakterį, m otyvas yra p ak an kam a p rie­
žastis, paaiškinanti m ano veiksm ą. O jei aš abstrah u oju osi
nuo savo charakterio ir p o to klausiu, kod ėl aš apskritai
noriu šito, o n e ano, tai atsakyti į šį klausim ą n eįm anom a,
nes pagrind o principui p avald u s tik valios pasireiškim as, o
n e pati valia, kurią šiuo p o žiū riu galim a vad in ti neturinčia
pagrindo. Čia iš dalies aš su ponu oju p ažin tį su K anto m okym u
apie em pirinį ir protu su vokiam ą ch arakterį, kaip ir su
m ano m intim is, išdėstytom is traktate Pam atinės etikos problem os
ĮG rundproblem en der Ethik], pirm ojo leidim o p. 4 8 -5 8 ir toliau,
p. 178 t.t. arba antrojo leidim o p. 174. Iš dalies apie tai
bus kalbam a išsam iau ketvirtojoje knygoje. O d ab ar aš noriu
atkreipti d ėm esį į tai, kad vien o reiškinio pag rįstu m as kitu
(šiuo atveju poelgio pag rįstu m as m otyvu) v isai n ep riešta­
rauja tam , kad jo esm ė p ati savaim e yra valia, kuri p ati
n etu ri jokio pagrin d o, nes p agrind o p rincip as visais savo
p avid alais yra tik pažinim o form a, o todėl jo galiosena
apim a tik vaizdin į, reiškinį, valios regim ąjį p asireiškim ą,
o ne pačią valią, tapusią regim ą.
Taigi, jei k iekvienas m ano kūno veiksm as yra valios akto
pasireiškim as, kuriam e esan t konkretiem s m o tyvam s p a­
sirod o ir p ati m ano b en d ro ji valia, - v ad in asi, ir m ano
ch arakteris, - tai n eišvengiam a kiekvieno veiksm o sąlyga
ir prielaid a irgi turi bū ti valios p asireiškim as, nes jos
pasireiškim as negali priklau sy ti nuo ko nors tokio, kas
neegzistu otų betarp iškai ir tik jos dėka, t.y. nuo ko nors
tokio, kas jos atžvilgiu būtų tik atsitiktina ir kas p atį jos
reiškim ąsi p ad ary tų tik atsitiktinį. Tačiau tokia sąlyga ir
yra visas kūnas. T o d ėl ir pats kūnas jau turi bū ti valios
reiškinys ir su m ano valia kaip visum a, t.y. su m ano protu
suvokiam u charakteriu, kurio pasireiškim as laike yra m ano

176
 PASA U 1.1S KAIP VALIA

em p irin is ch arakteris, p rivalo bū ti susijęs taip, kaip atskiras

kūno veiksm as santykiau ja su atskiru valios aktu. V adinasi,
v isas kūnas turi bū ti ne kas kita, kaip regim a tapusi m ano
valia; jis turi būti pati m ano valia, kiek ji yra stebim asis
objektas, vaizdinys, p riklausantis pirm ajai klasei. Kaip šio
teiginio patvirtin im as buvo išsakyta m intis, kad kiekvienas
pov eikis m ano kūnui tuojau p at ir betarpiškai sužadina
ir m ano valią ir šiuo požiūriu vad inam as skausm u arba
m alonu m u, o žem esniu laipsniu - m aloniu arba n em aloniu
pojūčiu. Be to, bu vo sakyta, kad, p riešingai, kiekvienas stiprus
v alio s ju d esys, t.y. afektas arba aistra, sukrečia kūną ir
su trikd o jo fu nkcionavim ą. A pie kūno atsiradim ą (nors labai
apytikriai) ir šiek tiek geriau apie jo vystym ąsi bei išsilaikym ą
galim a su sid aryti etiologinį vaizdą - tai ir yra fiziologija.
T ačiau fiziologija aiškina savo tem ą tik tiek, kiek m otyvai
paaiškina elgesį. Tad kaip aplinkybė, kad atskiro poelgio
p agrind as yra m oty vas ir poelgis būtinai iš jo kyla, n e­
prieštarauja tam , kad poelgis apskritai ir savo esm e yra
tik tam tikros, savaim e pagrindo neturinčios valios p asi­
reiškim as, taip ir fiziologinis kūno funkcijų aiškinim as n e­
kenkia tai filosofinei tiesai, kad visa to kūno būtis ir visos
jo funkcijos yra tik objektyvą rija tos pačios valios, kuri
pasireiškia per išoriniu s to paties kūno veiksm us, atitin ­
kančius moty vus. Fiziologija n etgi ir tuos išorinius veiksm us,
betarpišku s savavališk u s jud esiu s bando grjsti grynai or­
ganinėm is priežastim is, p avyzdžiu i, raum ens ju d esį p aaiš­
kinti syvų p ritekėjim u („kaip šlapios virvės su sitrau k im as",
sako R eilis savajam e A rchiv fii r Physiologie, Bd. 6, S. 153);
bet n et tarus, kad šitoks aiškinim as išties pagrįstas, jis niekada
nepaneigtų tos betarpiškai tikros tiesos, kad kiekvienas
savavališkas jud esys (functiones anim ales) yra valios akto
pasireiškim as. Ir fiziologinis au galinio gyvenim o (functiones
n a tu ra les, vitales) aiškinim as, kad ir kaip išplėtotas, irgi

177
 A ntra knyga

neg ali paneigti tos tiesos, kad visas šis toks tarpstantis
g yvu lin is gyvenim as pats yra valios reiškinys. A p skritai,
kaip jau sakyta, b et koks etiologinis aiškinim as gali tik
konstatu oti kokio nors pavienio reiškinio būtiną ir apibrėžtą
vietą laike ir erd vėje, jo būtiną atsirad im ą toje vieto je pagal
nekintan čią taisyklę. Tuo tarpu kiekvieno reiškinio vid in ė
esm ė šitaip n iekad a nep agau nam a ir iš anksto su ponu ojam a
etiologinio aiškinim o; ji tik p ažym im a pavad inim ais: gam tos
jėga ar dėsnis arba, jei kalbam a apie veiksm us, - ch arakteris,
valia.
T aigi, nors kiekvienas atskiras veiksm as, tariant, kad
egzistuoja tam tikras ch arakteris, būtinai kyla iš esam o
m otyvo ir nors gyvulinio kūno au gim as, m aitinim osi p rocesas
ir v isi jo po k yčiai vyksta dėl bū tinų priežasčių (v eikiant
d irgikliam s), vis dėlto visa veiksm ų seka, - v ad in asi, ir
kiekvienas atskiras veiksm as, - o kartu ir jų sąlyga, pats
ju os atliekan tis kūnas kaip visu m a, - vad inasi, ir p rocesas,
kurio dėka jis egzistuoja, - yra ne kas kita, kaip valios
pasireiškim as, jos tapsm as regim a, valios objektiškum as. Tuo
rem iasi aplinkybė, kad žm ogau s ir gyvulio o rganizm as
v isišk ai atitinka žm ogau s ir gyvu lio valią apsk ritai; šis
atitikim as p rim ena (nors žy m iai pranoksta) tą, k uris eg ­
zistuoja tarp sąm oningai p ag am in to įrankio ir gam intojo
v alio s, ir todėl p asireiškia kaip tikslingum as, t.y. teleologinis
kūno paaiškinam um as. Štai kod ėl kūno o rganai turi visiškai
atitikti pag rin d in iu s geidu lius, p er kuriuos pasireiškia valia,
ir tie o rg anai turi bū ti jų regim ąja išraiška: d antys, ryklė
ir virškinim o kanalas - tai objektyvu otas alkis; g en italijos -
o b jek ty vu o tas lytinis potraukis; griebiančios rankos, greitos
kojos jau atitinka tą labiau n etiesio g in į valios siekį, kuriam
jos atstovauja. Kaip ben d roji žm ogau s form a atitinka bendrą
žm o gau s valią, taip ind ivid u aliai m odifikuotą valią, atskiro

178
 P A S A U L I S KAI P VALI A

žm ogaus charakterį, atitinka individuali kūno sandara, kuri

kaip tik todėl kaip visum a ir atskirom is dalim is yra cha­
rakteringa ir išraiškinga. Labai įdom u, kad tai pasakė jau
l ’arm enidas, - eilėse, pateiktose A ristotelio (M etaphysica 3,5
j p. 1009 b 22]):

' Qę ydp E zaato ę eyei zpacriv nereto v 7ioXoxa|jJiTmv.

Tore vooc avSpcoTtoicn 7tap£<xrr|)csV to yap a u to
" fo n v , cijtep ippovEEi, ueXeo)v ęv m .q dv9pw jtoim
K ai itacriv xai Jiav n ' to yap Ttkeov Ėati vorota.

(Ut en im cu iąu e com plexio m em brorum flexibilium se habet,

Ita m ens hom inibus adest: idem nam que ėst,
Quod sapit, m em brorum natūra hom inibus
Et om nibus et omni: quod enim plūs ėst, intelligentia ėst.)*

[Kokią judriojo- kūno sandarą turi žm ogus,

Toks ir jo protas; juk kūno dalių prigimtis
Žm onėse yra tai, kas juose m ąsto; ir visiem s tai būdinga.
K iekvienam e taip: pilnum a yra protas ]

§ 21
Kas vist] šių apm ąstym ų dėka ir in abstracto, taigi aiškiai
ir tvirtai, įvald ė tą p ažinim ą, kurį in eonereto, t.y. jausm o
pavidalu, turi kiekvienas, kas įsisąm onino, kad vidinė esm ė
jo paties reiškinio, kuris kaip vaizdinys jam pasirodo tiek
per jo paties veiksm us, tiek per jų nuolatinį substratą, jo
kūną, yra jo valia ir kad ji yra tai, kas betarpiškiausia jo
sąm onėje, tačiau pati savaim e dar nėra visišk ai perėjusi
į vaizdinio form ą, kur o bjek tas ir su bjektas stovi vienas

* Apie tai žr. antrojo tomo 20 sk.; taip pat plg. m ano traktato Valia
gamtoje rubrikas „Fiziologija" ir „Lyginam oji anato m ija", kur išsam iai
gvildenama tai, apie ką čia tik užsim inta.

179
 A ntra knyga

p riešais kitą, b et pasirod o betarpiškai, subjektui ir objektui

atsisk yru s n e visai aiškiai, ir individ u i atsiveria ne kaip
v isu m a, o savo atskirais aktais - kas, sakau aš, kartu su
m an im i priėjo tokį įsitikinim ą, tam jis savaim e taps raktu
pažinti v isos gam tos vidinę esm ę, jei tik tą įsitikinim ą jis
p ritaikys ir v isiem s tiem s reiškiniam s, kurie jam duoti ne
b etarp iškam e p ažinim e šalia netiesioginio, o tik p astarajam e,
taigi tik v ienpu siškai, tik kaip vaizdinys. Valią jis p ripažin s
esan t ne tik reiškinių, visišk ai p anašių į jo paties reiškinį,
ne tik žm onių ir gyvūnų vid ine esm e. Tolesnis apm ąstym as
atves jį prie to, kad ir tą jėg ą, kuri judina ir gaivina augalą,
ir tą jėgą, kuri form uoja k ristalą, ir tą, kuri m agnetą kreipia
į šiaurę, ir tą, kuri p asitinka jį sm ūgiu susilietus skirtingiem s
m etalam s, ir tą, kuri g im iningose m edžiagose pasireiškia
kaip atostūm is ir trauka, atsiskyrim as ir susijungim as, ir
pagaliau kaip trauka, visoje m aterijoje taip galingai ir v eržliai
traukianti ak m en į prie žem ės, o žem ę prie sau lės - visa
tai jis p rip ažin s sk irtingais d alykais tik kaip reiškinius, o
vidine esm e prip ažins esan t dalyku, tapačių tam , kas jam
pažįstam a betarp iškai, taip intym iai ir geriau už visa kita,
ir kas ten, kur p asiro d o aiškiausiai, vad inam a valia. Tik
šis ap m ąstym as ir yra tai, kas m um s nebeleid žia apsiriboti
reiškiniu, b et verčia pereiti prie daikto savaim e. R eiškinys
yra v aizd in ys ir d au giau niekas. Bet koks v aizdin ys, kad
ir kokios rūšies jis bū tų , b et koks objektas yra reiškinys.
B et d aiktas savaim e yra tik valia, kuri savaim e yra v isai
ne reiškinys, o kažkas toto genere nu o jo skirtinga. Ji yra
tai, kieno pasireiškim as, regim um as, objektiškum as yra b et
koks v aizd in ys, b et koks objektas. Ji yra kiekvienos atskirybės,
o kartu ir visu m os giliausia esm ė ir brand uolys. Ji reiškiasi
p e r k iekvien ą ak lai veikiančią g am tos jėgą, tačiau kartu
ji reiškiasi ir ap galvota žm ogau s veikla. D idžiulis skirtum as
tarp v ien o s ir kitos galioja tik p asireiškim o laipsniui, o ne
esm ei to, kas reiškiasi.

180
 P A S AU L I S KAIP VA LI A

§ 22
Šitas daiktas savaim e (m es norim e išsaugoti Kanto term iną
kaip tvarią form ulę), kuris kaip toks niekada nėra objektas
(kadangi bet koks objektas yra tik jo reiškinys, bet n e jis
pats), kad vis d ėlto bū tų m ąstom as objektyviai, turi p a­
siskolinti sau p avad inim ą ir sąvoką iš kokio nors objekto,
iš kažko, kas duota objektyviai, vad inasi, iš vieno iš savųjų
reiškinių. Tačiau kad tas reiškinys pasitarnau tų kaip aiš­
kinim o atspirties taškas, jis turi būti pats tobuliausias iš
visų reiškinių, t.y. pats aiškiau sias, labiausiai išsiskleidęs,
b etarpiškai nušviestas pažinim o: toks reiškinys kaip tik ir
yra žm ogau s valia. Tačiau reikia atkreipti dėm esį, kad m es,
žinom a, čia naud ojam ės tik denom inatione a potiori [įvar­
dijim u pagal pranašu m ą] ir dėl to vėliau sąvoka įgyja didesnę
apim tį, negu ji turėjo iki šiol. Tapatum o pažinim as skir­
tinguose reiškiniuose ir skirtum o p ažin im as panašiuose
reiškiniuose, kaip d ažnai pažym i Platonas, yra bū tent fi­
losofijos sąlyga. T ačiau iki šiol kiekvienos veržlios ir gam toje
veikiančios jėgos esm ės tap atu m as valiai nebu vo pažintas;
todėl į įvairiausius reiškinius, kurie yra tik skirtingos tos
pačios gim inės rūšys, buvo žiūrim a ne taip, ir jie buvo
laikom i skirtingais. Štai kodėl ir negalėjo būti žodžio, žy­
m inčio šią gim inę. Tod ėl tą gim inę aš įvard iju, orientu o­
dam asis į p ranašiausią jos rūšį, kurios pažinim as, m um s
artim esnis ir betarp iškas, m us veda prie netiesiogin io visų
kitų rūšių pažinim o. Kaip tik todėl į n eįveikiam ą nesu ­
sipratim ą įsiveltų tas, kuris n esugebėtų atlikti čia reika­
laujam o sąvokos išplėtim o ir tardam as žodį valia visada
turėtų galvoje tik vieną rūšį, iki šiol žym ėtą šiuo žodžiu,
t.y. valią, lydim ą p ažinim o ir pasireiškiančią tik dėl m otyvų,
ir net tik dėl abstrakčių m otyvų, - kitaip sakant, vadovaujam ą
proto. Tuo tarpu, kaip sakyta, ji yra tik pats aiškiausias
valios pasireiškim as. B ūten t šio pasireiškim o m um s b etar­
p iškai pažįstam ą vidinę esm ę m es p rivalo m e išgryninti

181
 Antra knyga

m intim i, po to ją pritaikyti silpnesniem s, n e tokiem s aiškiem s

tos pačios esm ės pasireiškim am s ir šitaip išplėsti valios
sąvoką. Tačiau priešingu b ū d u m ano m intį iškreiptų tas,
kuris m anytų, kad galų gale nesvarbu, ar šitą visų reiškinių
v id in ę esm ę vad insim e žodžiu „v alia", ar kaip nors kitaip.
T ai būtų tuo atveju, jei šitas daiktas savaim e būtų kažkas
tokio, kieno bū tis išvedam a išprotavim u ir kas, v ad inasi,
bū tų pažinu tik netiesiogiai, ir tik in abstracto. Tad a, žinom a,
šitą dalyką bū tų galim a vad in ti kaip patinka: p avad inim as
bū tų tik p aprastas nežin om o dalyko ženklas. T ačiau žodis
valia, kuris kaip bu rtažo d is turi m um s atskleisti vidinę
kiekvieno gam tos daikto esm ę, žym i v isai n e kokį nors
nežinom ą d alyką, kokį nors išprotavim u pasiektą kažką;
jis žym i tai, kas pažinta betarp iškai ir kas žinom a taip
gerai, kad m es daug g eriau žinom e ir su pran tam e, kas
yra valia, nei ką nors kita, n esvarbu , kas tai būtų. Anksčiau
valios sąvoka buvo palen k iam a jėgos sąvokai, o aš elgiuosi
kaip tik p riešin gai ir kiekvieną gam tos jėg ą siekiu suvokti
kaip valią. N edera m anyti, kad tai nesvarbu , arba kad tai
yra ginčas d ėl žodžių. P riešing ai, tai yra n ep ap rastai reikš­
m inga ir svarbu. Ju k galiau siai jėgos sąvokos, kaip ir visų
kitų sąvokų , p agrind as yra objektyviojo p asau lio stebim asis
pažin im as, t.y. reiškinys, v aizd in ys, iš kurio toji sąvoka ir
paim ta. Ji abstrahuota iš tos srities, kur viešp atau ja priežastis
ir p ad arin ys, taigi iš stebim ojo vaizdin io ir reiškia bū tent
priežastinę priežasties esatį tam e taške, kur toji esatis
etiologiškai toliau visišk ai n ep aaišk in am a, bet p ati kaip tik
yra b et kokio etiologinio aiškinim o bū tin a prielaid a. P rie­
šingai, valios sąvoka yra v ien in telė iš visų galim ų sąvokų,
kurios šaltinis yra ne reiškin yje, ne grynam e stebim ajam e
vaizd in yje, o iškyla iš vid au s, iš betarp iškiau sios kiekvieno
sąm on ės, kurioje kiekvienas pažįsta savojo individ u alu m o
esm ę betarp iškai, n ep rik lau so m ai nuo b et kokios form os,
netgi nuo su bjekto ir objekto form os, ir kuri kartu yra jis

182
 PASAULIS KAIP VALIA

pats, nes čia p ažįstantysis sutam pa su tuo, kas pažįstam a.

Tod ėl jėgos sąvoką p alenkdam i valios sąvokai, tai, kas m ažiau
p ažįstam a, iš tikrųjų m es redu ku ojam e į tai, kas pažįstam a
nep alyginam ai g eriau, n etgi į tai, kas m um s iš tikrųjų tik
ir p ažįstam a betarp iškai ir visiškai, ir šitaip labai išplečiam e
m ūsiškį pažinim ą. O p alen k d am i valios sąvoką jėgos sąvokai -
kaip bu vo darom a anksčiau - m es atsisakom e vienintelio
betarp iško m ūsų turim o p ažinim o apie vidinę pasaulio esm ę,
nes ištirpdom e jį sąvokoje, abstrahuotoje iš reiškinio, o
rem dam iesi tokia sąvoka m es n iekad a negalim e išeiti už
reiškinio.

§ 23
Valia, kaip d aiktas savaim e, visiškai skiriasi nuo savo
reiškinio ir visiškai laisva nuo visų jo form ų, į kurias ji
patenka tik tada, kai reiškiasi, ir kurios dėl to priskirtinos
tik jos objektišku m ui, o jai pačiai visai nebūdingos. Jau
p ati bend riausia b et kokio vaizd in io form a, t.y. objekto
su bjektui form a, jai negalioja; juo labiau jai negalioja šiai
b en d rajai form ai pavald žios form os, kurių bendroji išraiška
yra pagrind o principas, o jam , kaip žinom a, p avald us ir
laikas bei erdve, vad inasi, ir įvairovė, egzistuojanti ir tam ­
p anti galim a tik jų dėka. Šiuo paskutiniuoju aspektu laiką
ir erd v ę aš vadinsiu iš senosios autentiškos scholastikos
p asiskolintu term inu p rin cipiu m individuationis [individu-
acijos principas] ir p rašau skaitytoją tai turėti galvoje kartą
ir v isam laikui, ju k tik laiko ir erd vės dėka tai, kas savo
esm e ir sąvoka yra viena ir vienod a, reiškiasi kaip skirtybė,
kaip įv airovė, šalia vienas kito ir vienas po kito. V adinasi,
laikas ir erdvė ir yra p rincipiu m individuationis, tokios
g au sybės scholastinių apm ąstym ų ir ginčų, surinktų Suarezo
(D isputationes m etaphysicae, 5, sectio 3), objektas. Iš to, kas
pasakyta, aišku, kad valia, kaip d aiktas savaim e, esti už

183
 Antrii kn yga

p agrin d o princip o visais jo p avid alais srities, ir todėl yra

visišk ai netu rinti pagrind o, nors k iekvienas jos pasireiškim as
visišk ai p avald u s pagrin d o principui. Be to, ji v isišk ai laisva
n u o daugeriopum o, nors jos reiškiniai laike ir erd vėje yra
nesu skaičiuojam i. Pati savaim e ji vien in g a, b et n e taip kaip
v ienin gas objek tas, kurio vien is p ažinus tik kaip galim o
d augeriopum o p riešingybė, ne taip, kaip vien in ga sąvoka,
atsirad usi tik abstrahu ojantis nuo d au geriop u m o; n e, valia
vieninga kaip tai, kas esti anapu s laiko ir erd vės, anapus
principii in d ivid u ationis, t.y. anapus d au geriop u m o g ali­
m ybės. T ik kai visa tai m um s visišk ai p aaiškės toliau
n agrin ėjan t v alio s reiškinius ir skirtingas m an ifestacijas, tada
m es iki galo su prasim e, kokia yra K anto m okym o apie
tai, kad laikas, erdvė ir p riežastin g u m as negalioja daiktui
savaim e, o yra tik pažin im o form os, prasm ė.
Tai, kad valia neturi p agrindo, iš tikrųjų bu vo pažinta
ten, kur ji p asirod o akivaizd žiau siai, kaip žm ogau s valia,
kuri ir bu vo pavad inta laisva, nep riklau som a. T ačiau kartu,
dėl to, kad p ati valia netu ri p agrind o, bu vo nep asteb ėta
toji bū tinybė, kuriai v isu r pavald ū s jos reišk in iai, ir buvo
paskelbta, kad p oelgiai yra laisvi, nors iš tikrųjų taip nėra,
nes kiekvienas atskiras veiksm as d ėl griežto bū tin u m o kyla
iš m otyvo p o veikio charakteriui. Kaip sak yta, b et koks
bū tin u m as yra p ad arin io santykis su p riežastim i ir niekas
kita. P agrin do p rin cip as yra ben d roji visų reiškinių form a,
ir savo veikloje žm ogu s, kaip ir b et koks kitas reiškinys,
turi jam paklu sti. T ačiau kadangi savim onėje valia pažini
b etarp iškai ir p ati savaim e, tai šioje savim on ėje glūdi ir
laisvės savivoka. Tačiau šiuo atveju n ep asteb im a, kad in ­
divid as, asm u o yra ne valia, kaip daiktas savaim e, o jau
valios reiškinys, ir todėl jau d eterm inuota, įėjusi j reiškinio
form ą, t.y. p av ald i p ag rin d o p rin cip u i valia. Iš čia kyla
tas n uostabus faktas, kad k iekvienas žm ogu s a priori m ano
esąs visiškai laisvas n et savo atskirais p o elgiais ir įsiv aiz­

184
 PA SA U L I S KAIP VALIA

duoja, kad b et kurią akim irką gali pasirinkti kitą gyvenim o

kelią, t.y. tapti kitoks. Tačiau a posteriori, per patyrim ą,
savo n u o stabai jis įsitikina, kad yra ne laisvas, bet pavaldus
bū tin u m u i, kad, nep aisant visų ketinim ų ir apm ąstym ų,
sav o v eiksen o s jis n ep akeičia ir nuo savo gyvenim o pradžios
iki p abaigos yra p riverstas realizuoti vis tą patį jo paties
sm erkiam ą charakterį ir tarsi vaid in ti iki galo kartą pasirinktą
v aid m enį. Aš čia negaliu toliau skleisti šio apm ąstym o, nes
jis yra etinio pobū džio ir priklau so kitai šio veikalo vietai.
Tu o tarpu d abar aš noriu pabrėžti tik tai, kad savaim e
pagrin d o n etu rin čios valio s reiškinys kaip toks vis dėlto
p av ald u s bū tinu m o dėsniui, t.y. pagrind o p rin cipui, - kad
tas bū tin u m as, kuriam pavald ū s gam tos reiškiniai, m um s
netrukd ytų ju os m atyti kaip valios apraiškas.
Iki šiol valios reiškiniais bu vo laikom i tik tie pokyčiai,
kurie neturi jokios kitos p riežasties, išskyrus m otyvą, t.y.
vaizd in į. Tod ėl gam toje valia buvo priskiriam a vien tik
žm ogu i ir, geriausiu atveju, gyvuliam s, nes, kaip aš m inėjau
kitur, pažin im as, vaizdin ys, be abejonės, su daro tikrąją ir
išskirtinę gyvuliškum o esm ę. Tačiau tai, kad valia veikia
ir ten, kur jai nevad ovau ja pažinim as, g eriausiai parodo
gyvu lių instinktas ir m eniniai polinkiai*. Tai, kad gyvuliai
turi vaizd iniu s ir p ažinim ą, čia neim am a dom ėn, nes tikslo,
kurio jie siekia taip, tarsi jis būtų sąm oningas m otyvas,
jie visišk ai nesuvokia. Todėl šiuo atveju jų poelgiai ne­
m otyvuoti, jie n esivad ovauja vaizdiniu , ir iš to m um s visų
pirm a ir aiškiausiai m atyti, kad valia veikia ir be jokio
pažinim o. M etų am žiaus paukštis neturi jokio kiaušinių,
kuriem s jis suka lizdą, vaizdinio; jau nas voras neįsivaizduoja
grobio, kuriam jis rezga voratin klį; skruzdėlių liūtas ne­
įsivaizduoja skruzd ėlės, kuriai jis pirm ąkart rausia duobutę;
vabalo eln iaragio vikšras m edyje išgraužia ertm ę, kurioje

* Apie tai specialiai kalbama antrojo tomo 27 sk.

185
 Antra knyga

v irs v abalu, ir toji ertm ė dvigubai d id esn ė tuo atveju, kai

jam lem ta tapti ne patele, o p atinėliu , nes antruoju atveju
jam reikia paru ošti vietą ragam s, apie kuriuos jis neturi
jo kio supratim o. A k ivaizd u, kad tokiais, kaip ir kitokiais
šių gyvūnų veiksm ais p asireiškia valia, bet jos veikla yra
akla, ir nors ji yra lydim a p ažinim o, tačiau nėra jo v a ­
d ovaujam a. Jeigu tik m es su pratom e, kad vaizd in ys kaip
m otyvas nėra būtina ir esm inė valios veikim o sąlyga, leng­
v iau atp ažin sim e valios veikim ą ir tais atvejais, kur jis ne
toks akivaizdu s, ir tad a, p avyzd žiu i, sraigės n am elio n e­
laikysim e jai pačiai svetim os, tačiau pažinim o vad ovaujam os
v alios p ad ariniu , kaip nem an om e, kad nam as, statom as m ūsų
p ačių , atsirand a kieno nors kito, o ne m ūsų p ačių valios
dėka. Priešingai, abu nam u s m es laikysim e abiejuose reiš­
kiniuose besiobjektyvu ojančios valios kūriniais, kuri m um yse
veikia pagal m otyvus, o sraigėje - d ar aklai, kaip išorėn
n ukreiptas statym o instinktas. Bet ir m u m yse ta pati valia
d ažnai veikia aklai: ji reišk iasi per visas m ūsų kūno funkcijas,
n ev ad ovau jam as p ažin im o , visus jo gyvu lin iu s ir augalinius
p rocesu s, virškinim ą, k raujotaką, išskyras, augim ą, d au g i­
nim ąsi. Kaip p arod yta anksčiau , ne tik kūno veiksm ai, bet
ir jis pats kaip visum a yra valios reiškinys; objektyvuota
valia, konkreti valia. T o d ėl visa, kas jam e vyksta, turi vykti
valios dėka, nors šiuo atveju ji n esivad ovauja pažinim u
ir, v eikd am a ak lai, yra apibrėžiam a n e m otyvais, o p rie­
žastim is, kurios šiuo atveju vad in am os dirgikliais.
Priežastim i siauriausia šio žod žio p rasm e aš vad inu tą
m aterijos bū sen ą, kuri, bū tin ai su keld am a kitą b ū sen ą, pati
patiria tokį pat p okytį, kokį sukelia. T ai išreiškiam a taisykle
„veiksm as lygus ato v eik sm iu i". T oliau veikian t tikrai p rie­
žasčiai, p oveikis stiprėja tiesiog prop orcing ai priežasčiai,
v ad in asi, lygiai taip p a t stiprėja ir atoveiksm is. Taigi, jeigu
žinom a veiksm o rū šis, tai pagal p riežasties intensyvum o
laipsnį galim a išm atu oti ir ap sk aičiu oti poveikio laipsnį,

186
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

ir priešingai. T okios vad in am osios tikrosios priežastys veikia

v isuose m echaniniuose, ch em iniuose ir t.t. reiškiniuose;
trum pai tarus, visų neorganinių kūnų pokyčiuose. Ir at­
v irkščiai, dirgikliu aš vad inu tokią priežastį, kuri p ati nepatiria
atoveiksm io, atitinkančio jos veiksm ą, ir kurios intensyvum as
laipsn išku m o požiū riu nėra p aralelinis veiksm o intensyvu ­
m ui, todėl jo s ir negalim a išm atuoti tuo veiksm u. Priešingai,
n ed id elis d irginim o su stiprėjim as gali arba sukelti labai didelį
poveikį, arba visai panaikinti ankstesnį p oveikį ir t.t. Tokį
p obū d į turi bet koks poveikis, n u kreiptas į organiniu s kūnus
kaip tokius. Tod ėl visi tikri organiniai ir vegetatyvin iai
p okyčiai gyvu liniam e kūne su keliam i dirgiklių, o ne paprastų
priežasčių. Bet dirgiklis, kaip ir apskritai bet kokia priežastis,
kaip ir m otyvas, nulem ia tik kiekvienos jėgos pasireiškim o
laike ir erdvėje p rad inį tašką, o ne pačią pasireiškiančios
jėgos vidinę esm ę, kurią m es, atsižvelgd am i į m ūsų an ks­
tesnes išvadas, laikom e valia ir todėl priskiriam e jai tiek
nesąm onin gu s, tiek sąm oningus kūno pokyčius. D irgiklis
yra tarpininkas; tai perėjim as nuo m otyvo, kuris yra prie­
žastingu m as, p erėjęs per pažinim ą, prie priežasties siaurąja
prasm e. A tskirais atvejais jis kartais arčiau m otyvo, kartais
arčiau p riežasties, bet jį visada galim a atskirti ir nuo vieno,
ir n u o kito. Štai, pavyzd žiu i, syvai au galuose kyla sąlygojam i
dirgiklio, ir šio reiškinio negalim a p aaiškinti tik p riežastim is,
pagal hidrau likos ar kapiliarinių vam zd elių dėsnius. Tačiau
šie d ėsniai padeda šiam reiškiniui, ir jis apskritai jau labai
artim as gryniem s priežastiniam s pokyčiam s. Kita vertus,
H edysarum gyrans [bengališkų skydinių dobilų) ir M im osa
pudica [droviosios m im ozos] jud esiai, nors ir vyksta dar
d ėl paprastų dirgiklių, vis d ėlto jau labai panašū s į m o­
tyvuotus jud esiu s ir atrod o bev eik kaip p erėjim as prie
pastarųjų . L ėliukės su siau rėjim as sustiprėjus šviesai vyksta
d ėl dirginim o, b et jau pereina j m otyvuotą ju d esį; ju k jis
v yksta dėl to, kad pernelyg stipri šviesa skausm in gai p aveik ­

187
 A ntra kn yga

tų tinklainę, ir, kad šito išvengtum e, m es su siau rin am e

lėliukę. E rekcijos dingstis yra m otyvas, nes toji d ingstis yra
vaizd in ys. Tačiau jis veikia su tokiu p at būtinum u, kaip
ir d irgiklis, t.y. prieš jį negalim a atsilaikyti ir n orint jį pad ary ti
n ev eik lų , reikia jį pašalinti. Tą p atį galim a pasakyti ir apie
šlykščius objektu s, kurie su kelia poreikį vem ti. Kaip tikrą
ir visišk ai savitą grandį tarp jud esių , su keliam ų dirginim o,
ir v eiksm ų pagal sąm oningą m otyvą m es tik ką n agrinėjom e
g yvu lių instinktus. Kaip kitokią tos pačios rūšies grandį
galim a p aban d y ti panagrinėti kvėpavim ą. M at bu vo g in ­
čijam asi, ar jis p riskirtinas valingiem s, ar n evalin giem s
ju d esiam s, t.y. ar jis vyksta pagal m otyvą, ar dėl dirginim o
ir todėl g albū t aiškintinas kaip tarpinė grandis tarp vien o
ir kito. M arschallas Hallns (O n the D iseases [an d derangem ents]
o f the n ervou s System ĮA pie nervų sistem os ligas], § 293 sq.)
kvėpavim ą aiškina kaip m išrią funkciją d ėl to, kad ją veikia
iš d alies galvos (valingi), iš d alies stubu ro (nevalingi) nervai.
Tačiau galų gale šį procesą m es turim e priskirti prie m o ­
tyvu otų valios apraiškų, nes kitokie m otyvai, t.y. grynieji
v aizd in iai, gali priversti valią sulaikyti ar pag reitin ti k v ė­
p avim ą, ir galim a m anyti, kad, kaip ir b et kokį valingą
veiksm ą, kvėpavim ą galim a visai sulaikyti, t.y. u žd u sti savo
noru. Ir tai iš tikrųjų būtų įm anom a, jei kitas m otyvas taip
stip riai v eiktų valią, kad p ersv ertų p rim ygtinį oro poreikį.
Kaip p asak ojam a, D iogenas iš tikrųjų atsisveikin o su g y ­
ven im u kaip tik tokiu bū du (D iogenes Laertios 6, 76). Ir
n eg rai esą d arydavę tą p atį (Fried rich Benjam in O siand er,
Ū ber den Selbstm ord ĮA pie savižu dybę],[1813], S. 1 7 0 -1 8 0 ). T ai
būtų ryšku s pav y zd ys, p aro d an tis abstrakčių m otyvų įtaką,
t.y. tikros pro tin g os valios p ranašu m ą p rieš gyvulių valią.
Tai, kad kvėpavim ą ben t jau iš dalies sąlygoja sm egenų
v eikla, p atvirtina toks faktas: cian o rūgštis žu do pirm iausia
tuo, kad paralyžu oja sm egenis ir šitaip n etiesio g iai su stabd o
kvėpavim ą. Bet jeigu k vėp avim as p alaikom as dirbtiniu b ū du

188
 P A S A U L I S KAI P V \L IA

tol, kol baigiasi sm egenų paralyžiu s, tai m irties išvengiam a,

ta rp kitko, kvėp avim as taip p at yra ryškiausias pavyzd ys,
|iarodantis, kad m otyvai veikia dėl tokio pat neišvengiam o
būtinum o, kaip d irgikliai ir p riežastis siaurąja prasm e, ir
kad jie gali bū ti n u veiksm inti tik priešingų m otyvų, kaip
sp au d im as - priešiniu spaudim u. Ju k kvėpu ojant tariam a
g alim ybė sulaikyti kvėpavim ą nep alyginam ai silpnesn ė, n e­
gu kitų iš m otyvų kylančių jud esių atveju, nes pirm uoju
atveju m otyvas yra labai p rim ygtinis, labai artim as, o jo
patenkinim as - dėl to, kad jį realizuojantys rau m enys
nenuvargsta - labai lengvas, o be to, paprastai jam niekas
nekliudo ir visa kartu palaikom a seniausio ind ivid o įpročio.
Ir v is dėlto visi m otyvai iš tikrųjų veikia dėl vienodo
būtinum o. Ž inojim as, kad bū tin u m as vienodai bū dingas tiek
m otyvuotiem s jud esiam s, tiek dėl dirginim o atsirand antiem s
judesiam s, leis m u m s lengviau suprasti, kad n et tai, kas
organiniam e kūne vyksta dėl dirgiklių ir visiškai dėsningai,
savo vidine esm e vis d ėlto yra valia, kuri yra pavald i
p agrin d o principui, t.y. bū tinu m u i, - tiesa, ne p ati savaim e,
o v isuose savo reiškiniuose*. Tod ėl m es n eap siribosim e tuo,
kad gyvu lius prip ažinsim e valios reiškiniais tiek jų veiksm ų,
tiek viso jų eg zistavim o, kūno sandaros ir organizacijos
p ožiū riu; šitą tik m um s duotą betarpišką daiktų vidinės
esm ės pažinim ą m es p ritaikysim e ir augalam s, kurių visi
judesiai kyla iš dirgiklių. Ju k pažin im o ir jo sąlygoto judėjim o
p ag al m otyvus netu rėjim as su daro vienintelį esm in į skirtum ą
tarp gyvulio ir augalo. Todėl tai, kas vaizdiniui yra augalas,
paprasta vegetacija, akla jėg a, jo vidinės esm ės požiūriu
m es p ripažinsim e esant valia ir laikysim e kaip tik tuo, kas
su daro m ū sų p ačių reiškinio p agrind ą, tu rėdam i galvoje

* Šią m intį visiškai patvirtina m ano konkursinis traktatas Apie valios

laisvę, kuriam e kaip tik todėl ( G nm dproblem e der Ethik, S.30-44; 2.Aufl
S.29-41) išsam iai aptariam as santykis tarp priežasties, dirgiklio ir m otyvo

189
 A ntra knyga

tai, kaip tas reiškinys pasireiškia m ūsų veikloje ir n et visam e

m ū sų kūno egzistavim e.
M u m s belieka tik žengti p askutin į žingsnį ir m ū sų požiū rį
pritaiky ti visom s g am tos jėg o m s, veikian čiom s pag al b en ­
drus, nekin tan čiu s d ėsn iu s, kuriem s pavald ū s visi kūnai,
n etu rin ty s jokių organų ir todėl n eim lū s d irgikliam s ir
n eg alin ty s p ažin ti m otyvų . T aigi raktą, kurio dėka m es
su p ran tam e vidinę daiktų esm ę ir kurį m um s galėjo duoti
tik m ū sų p ačių esm ės b etarp išk as pažin im as, m es turim e
p ritaik y ti ir to liau siai nu o m ūsų esantiem s n eorgan in io
p asau lio reiškiniam s. Ir štai, n u k reip d am i į juos tyrinėjantį
žvilg sn į, m atyd am i g alin g ą, n esu laikom ą van d en s m asių
v eržim ąsi į gelm ę, p astov u m ą, su kuriuo m agnetas n uolat
atsisu ka į šiaurę, aistringą siekį, su kuriuo prie jo lekia
geležis, atkaklu m ą, su k uriuo elektros p oliai trokšta vėl
su silieti ir kuris, kaip ir žm ogau s troškim ų atkaklu m as,
d ar su stip rinam as k liū čių; m atyd am i, kaip greitai ir netikėtai
iškrenta kristalas, p asižym in tis tokiu su sid arym o taisy klin ­
g um u , k uris ak ivaizd žiai yra tik stingu lio apim tas ir su ­
kau stytas, tačiau ry žtin gas ir aiškiai apibrėžtas veržim asis
į skirtin g as puses; steb ėd am i p asirinkim ą, su kuriuo kūnai,
p ereid am i į tokią b ū k lę, išsilaisvin ę ir nusim etę stingulio
g ran d in es, ieško v ien as kito arba bėga vienas nuo kito,
su siju ngia ir išsiskiria; g aliau siai visai betarp iškai jausd am i,
kaip n ašta, kurios v eržim u isi prie žem ės m asės trukdo m ūsų
kūnas, b e p aliovos jį sp au d žia ir stum ia, apim ta v ienintelio
savojo siekio, - m es g alim e nesistengti pernelyg įtem pti
savo v aizd u o tės g alią, kad n et iš tokio didelio nuotolio
a tp ažin tu m e m ūsų p ačių esm ę, tą p atį, kas m um yse, p a ­
žin im o šviesoje, siekia sav o tikslų, o čia, savo silpniausiais
p asireiškim ais, v eržiasi tik aklai, kurčiai, vien p u sišk ai ir
vienod ai. T ačiau k ad an g i tai visu r yra visai tas pat, - p an ašiai
kaip brėk štan ti au šra bei skaistau s vidu rd ien io spinduliai

190
 PA S A U L I S KAIP VA LI A

vad inam i vienod ai, saulės šviesa - čia, kaip ir ten, tai turi
būti vad in am a valia ir reikšti kiekvieno pasau lio daikto būtį
pačią savaim e ir vien in telį kiekvieno reiškinio brand u olį.
V isg i distancija ir netgi tariam as visiškas skirtingum as
tarp n eorganinės gam tos reiškinių ir valios, kurią m es
suvokiam e kaip vid inę m ūsų esm ės realybę, pirm iau sia kyla
iš kontrasto tarp visiškai apibrėžto dėsningum o vienoje
reiškinių srityje ir tariam os, jokiom s taisyklėm s n ep avald žios
savivalės kitoje. Ju k žm oguje galingai p asirod o in d ivid u ­
alybė; k iekvienas p asižym i savitu charakteriu. Štai kodėl
visiškai tas p ats m otyvas visų n eveikia vienodai, ir tūkstančiai
šalutinių aplin kybių, kurios reiškiasi plačioje individo p a ­
žinim o srityje, o kitiem s lieka nežinom os, m od ifikuoja to
m otyvo poveikį. Tod ėl atsižvelgian t vien tik į šį m otyvą
iš anksto neįm anom a num atyti poelgio, nes nesam a kito
veiksnio - tikslių žinių apie individualų charakterį ir jį
lyd intį pažinim ą. Tuo tarpu gam tos jėgų reiškiniai šiuo
požiūriu atskleid žia kitą kraštutinum ą: jie vyksta pagal
bendrus dėsnius, be nukrypim ų , be in d ivid u alu m o, esant
aiškiom s aplinkybėm s, iš anksto kuo tiksliausiai num atom i,
ir ta pati gam tos jėga p er m ilijonus savo reiškinių pasirod o
v isai vienodai. Kad paaiškintu m e šį dalyką, kad p arod ytum e
vienos ir n ed alom os valios tapatum ą visuose jo s tokiuose
skirtinguose reiškiniuose, tiek silpniausiuose, tiek stipriau ­
siuose, iš prad žių privalom e apm ąstyti santykį, į kurį valia
kaip daiktas savaim e sueina su savo reiškiniu, t.y. pasaulio
kaip valios santykį su p asau liu kaip vaizdiniu. T ai atvers
m um s geriausią kelią į gilesnį viso šios antros k nygos objekto
tyrinėjim ą”'.

* Apie tai žr. antrojo tom o 23 sk., taip pat ~ m ano veikalo Apie valių
gainioję skyrių „A ugalų fiziologija" ir m ano m etafizikos branduoliui suprasti
ypač svarbų skyrių „Fizinė astronom ija".

191
 Antra knyga

§ 24
Iš d id žiojo Kanto m es išm okom e, kad laikas, erd v ė ir
p riežastin g u m as visu savo dėsningu m u ir visų savo form ų
g alim ybe yra m ūsų sąm onėje visai nep riklau som ai nuo
o bjektų , kurie ju o se reiškiasi, kurie su daro jų turinį; arba,
k itais žod žiais, ju o s galim a surasti išeities tašku p asiren k an t
tiek su bjektą, tiek objektą. Tod ėl ju os galim a vien od ai
p ag rįstai vad inti tiek subjektui bū dingais stebėjim o būdais,
tiek ir objekto savybėm is, kiek pastarasis yra objektas (K antui -
reiškinys), t.y. vaizdinys. Šias form as galim a traktuoti ir
kaip nedalom ą ribą tarp subjekto ir objekto. T o d ėl, nors
k iekvienas objektas turi jose reikštis, bet ir su bjektas n e­
priklau som ai nuo besireiškiančio objekto jom is visišk ai d is­
ponuoja ir jas apžvelgia. Bet jeigu šiose form ose besireiš-
kiantys objektai nėra tušti fantom ai, o turi realią reikšm ę,
jie turi nurod yti kažką, išreikšti kažką, kas jau n ebū tų , kaip
jie p atys, objek tas, vaizd inys, tik santykinis, t.y. subjektui
eg zistuojantis dalykas. Priešingai, jie turi bū ti n u o ro d a į
kažką, kas egzistuoja nep riklau som ai nuo jam priešp riešiais
stovin čios esm inės jo sąlygos ir jos form ų, t.y. kas nėra
vaizdinys, o yra daiktas savaim e. Todėl galim as b en t jau toks
klau sim as: A r tie vaizd iniai, tie objektai yra d ar kas nors
b e to, kad jie yra vaizd iniai, su bjekto objektai? O jeigu
taip, tai kas jie yra šia prasm e? K okia yra jų kita, nuo
v aizd in io toto genere skirtinga pu sė? Kas yra d aik tas sa­
v aim e? - Valia: toks buvo m ūsų atsakym as, b et d abar
aš jį atid ed u į šalį.
Kad ir kas bū tų daiktas savaim e, K antas teisingai n u ­
sp ren d ė, kad laikas, erd vė ir p riežastin g u m as (kuriuos m es
p rip ažin o m e esant p ag rind o p rincipo pavid alais, o p atį tą
prin cip ą - bend ra reiškinio form ų išraiška) negali bū ti jo
ap ibrėžtys, o galėjo p rie jo p risišlieti tik kai ir kiek jis tapo
v aizd in iu , t.y. priklau so ne jam p ačiam , o tik jo reiškiniui.
Ju k jeigu su bjektas v isišk ai jas pažįsta ir konstruoja iš savęs,

192
 P AS AU L I S KAIP VALI A

n ep rik lau som ai nuo bet kokio objekto, tai jos turi būti
bu dingos vaizdu osen ai kaip tokiai, o ne tam , kas tam pa
v aizdiniu . Jo s turi bū ti vaizd in io kaip tokio form a, o ne
savybės to, kas įėjo į tokią form ą. Jos turi būti duotos
jau p ačio je su bjekto ir objek to priešingybėje (ne sąvokoje,
o tikrovėje), t.y. bū ti tik pažinim o apskritai form os artim iausia
apibrėžtim i. Šio p ažinim o bendriausia apibrėžtis yra pati
ta priešingybė. Visa tai, kas reiškinyje, objekte sąlygota laiko,
erdvės ir priežasting u m o ir gali būti vaizd u ojam asi tik per
juos, bū ten t - daugeriopum as, nulem tas ša lia -v ie n a s-k ito ir
v ien as - po - kito, kaita ir trukm ė, nulem ta priežastingum o
dėsnio, ir m aterija, įsivaizdu ojam a tik priėm u s p riežastin ­
gum o p rielaid ą, ir pag aliau visa tai, kas įsivaizduojam a
tik jų dėka - visa tai kaip visum a iš esm ės nebūdinga
tam , kas čia reiškiasi, kas įėjo į vaizdinio form ą, o būdinga
tik pačiai tai form ai. Tačiau ir priešingai, tai, kas reiškinyje
nesąlygota laiko, erdyės ir priežasting u m o ir negali būti į
juos redu ku ota ar iš jų p aaiškinta, ir bus kaip tik tai,
kam e betarp iškai pasirod o besireiškiantis dalykas, daiktas
savaim e. D ėl to tobu liausias pažinum as, t.y. d id žiausias
aiškum as, apibrėžtum as ir visiškas pag rįstu m as būtinai
p riklauso tam , kas būdinga p ažinim u i kaip tokiam , t.y.
p ažinim o form ai, o n e tam , kas savaim e bū d am as ne vaizdinys,
ne objektas, tapo p ažinus, t.y. tapo vaizd in iu , objektu tik
tada, kai įėjo į tas form as. V adinasi, tik tai, kas priklauso
vien tik n u o p ažinum o, n u o įsivaizdu ojam um o apskritai
ir kaip tokio (o ne nuo to, kas pažinu ir kas tik tapo vaizdiniu),
kas dėl šios priežasties bū dinga viskam , kas pažįstam a ir
ką dėl to galim a pasiekti, išeinant tiek iš subjekto, tiek
iš objekto - tik šitai be išlygų atsiveria tokiam pažinim ui,
kuris visai p atenkina, visiškai apim a savo objektą ir yra
aiškus iki galo. O toks pažinim as yra n iekas kita, o tik
m um s a prio ri žinom os b et kokio reiškinio form os, kurių
bendra išraiška gali būti p ag rind o principas. Šio principo

193
 A ntra knyga

form os, su sijusios su stebim uoju p ažinim u (tik jį čia ir turim e

galvoje), yra laikas, erdvė ir p riežastingum as. T ik jom is
grind žiam a visa grynoji m atem atika ir grynoji gam totyra
a priori. Todėl tik šiuose m oksluose p ažin im as nesu sid u ria
su tam sa, nesu sitinka su tuo, kas neišsem iam a (kas neturi
p agrindo, t.y. valia), su tuo, kas jau iš nieko neišved am a.
Kaip sakyta, bū ten t šia prasm e šias pažinim o sritis kartu
su logika K antas pirm iau sia ir net išskirtinai n o rėjo vad inti
m okslais. Bet, kita vertu s, šitie pažin im o bū d ai neduoda
m um s n ieko kito, išskyrus p aprastą vieno vaizd in io santykį
su kitu; jie duoda tik form ą be jo k io turinio. Bet koks jų
g au nam as turinys, bet koks reiškin ys, u žpildan tis tas form as,
jau apim a kažką, kas visa savo esm e nebepažinu , kas visai
n ep aaiškinam a iš kažko kito, kas, vad in asi, neturi pagrindo.
Dėl šios priežasties pažin im as tuoj p at praranda ak ivaizdu m ą
ir nebetenka visišk o aiškum o. T ačiau tas dalykas, n ep a­
siekiam as tyrinėjim u i, kaip tik ir yra d aiktas sav aim e, tai,
kas savo esm e nėra reiškinys, nėra pažinim o objektas ir
kas tapo p ažin us tik tada, kai įėjo į tą form ą. Pirm aprad iškai
form a jam n ebū d inga, ir jis n iekad a negali b ū ti į ją re­
d ukuotas, su ja su sitap atin ti ir, k ad an gi form a yra pagrind o
p rincipas, niekada neg ali būti v isišk ai ištirtas. Todėl jeigu
visa m atem atika ir duoda m u m s išsam ų pažin im ą to, kas
reiškiniuose yra dyd is, pad ėtis, sk aičiu s, žod žiu , erdvinis
ir laiko santykis; jeigu visa etiologija m us puikiai supažind ina
su tom is d ėsningom is sąlygom is, kuriom s esant reiškiniai
su visom is savo ap ibrėžtim is p asiro d o laike ir erd v ėje, bet
visa tai darydam a p aaiškina m u m s tik tai, kodėl kiekvienas
apibrėžtas reiškinys turi pasirod yti kaip tik d ab ar čia ir
kaip tik čia d abar, - tai vis dėlto jų pad ed am i m es niekada
n eįsism clkiam e į vid in ę daiktų esm ę, v is dėlto visada lieka
kažkas, kas nep riein am a jo kiam aiškinim u i, tačiau visada
jam e su ponu ojam a, bū ten t gam to s jėg os, tam tikras daiktų
veikim o būdas, kokybė, kiekvieno reiškinio ch arakteris, tai,

194
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

kas neturi pagrindo, kas nep riklau so nuo reiškinio form os,
pagrindo principo, kam toji form a p ati savaim e nebūdinga,
bet kas į ją įėjęs ir d abar reiškiasi pagal jos dėsnį. Tačiau
ms dėsnis nulem ia irgi tik pasireiškim ą, o ne tai, kas
pasireiškia, tik reiškinio kaip, o ne kas, tik form ą, o ne
turinį. M echanika, fizika, chem ija m oko taisyklių ir dėsnių,
pagal kuriuos veikia n ep ersm elkiam u m o, sunkio, inercijos,
lakum o, sankabos, elastingu m o, šilum os, šviesos, chem inio
gim iningum o, m agnetizm o, elektros ir t.t. jėgos, t.y. jos
parodo dėsnį, taisyklę, pag al kurią šios jėgos reiškiasi tiek,
kiek jos konkrečiu m om entu kaskart pasirod o laike bei
erdvėje. Tačiau , kad ir ką darytum , pačios jėgos lieka
ų ualitates occultae. Juk tai, kas pasireikšd am as sukelia tuos
fenom enus, yra d aiktas savaim e, nuo jų pačių visiškai
skirtingas. N ors savo reiškiniu jis visai pavald us pagrind o
principui, kaip vaizdinio form ai, b et pats jis niekada negali
būti į tą form ą redu ku otas, todėl etiologiškai nesileidžia
iki galo p aaiškinam as ir niekada negali būti visiškai pažintas.
V isai p ag aunam as tiek, kiek yra įėjęs į šią form ą, t.y. kiek
jis yra reiškinys, savo vid ine esm e daiktas savaim e tąja
pagava nėm až nep aaiškinam as. Tod ėl, kuo daugiau b ū ti­
num o esam a pažinim e, kuo daugiau jam e yra to, ko kitaip
neįm anom a nei m ąstyti, nei įsivaizduoti - kaip antai erdvinių
santykių; vad inasi, kuo tas pažinim as aiškesnis ir labiau
patenkinam as, tuo m ažiau jam e gryno objektyvaus turinio,
arba tuo m ažiau jam e esam a tikrosios realybės. Ir priešingai,
kuo daugiau jam e turi būti pagauta atsitiktinum o, kuo
daugiau jis m um s prim eta grynų em pirinių duom enų, tuo
daugiau tokiam e pažin im e esam a tikro objektyvum o ir tikros
realybės. Tačiau kartu jam e esam a ir daugiau nepaaiškinam ų
dalykų, t.y. to, ko n egalim a išvesti iš ko nors kito.
Žinom a, visais laikais etiologija, nesuprantanti savo tikslo,
siekė visą organinį gyvenim ą aiškinti chem ija ir elektra;
visą chem iją, t.y. kokybę, savo ruožtu redukuoti į m echaniz­

195
 A ntra knyga

m ą (veikim ą, nulem tą atom ų form os), o p astarąjį - iš dalies

į foronom ijos o bjektą, t.y. laiką ir erdvę, su vienytu s į judėjim o
galim ybę, o iš dalies į grynosios geom etrijos objektą, t.y.
pad ėtį erd vėje (m aždaug taip, kaip - visai p am atu o tai -
grynai geom etrišk ai konstruojam as veiksm o silpnėjim as p a ­
gal nu otolio kvad ratą ir sverto teoriją). G aliausiai geom etrija
ištirpdom a aritm etikoje, kuri dėl viening o m atav im o yra
su p ran tam iau sia, lengviausiai apžvelgiam a ir visiškai p a­
aiškinam a pagrind o principo form a. Č ia tik bend rais bru ožais
n u žym ėto m etod o p av y zd žiai yra: D em okrito ato m ai, Kar-
tezijaus (D escartes'o) sūkuriai, Lesage'o m echan in ė fizika
(Lesage'as praeito šim tm ečio p abaigo je tiek ch em inę trauką,
tiek gravitaciją siekė p aaiškinti m ech an iškai, stūm iu ir sp au ­
dim u; - ap ie tai galim a išsam iau su žin oti veikale Lucržce
N eutonien). Ir R eilio forma bei sudėtis, kaip gyvulinio
g yven im o p riežastis, taip p at p asižy m i ta pačia tendencija.
Pagaliau visai tokio paties p obū d žio yra kaip tik dabar,
XIX am žiau s v id u ry je, v ėl atgaiv in tas grubus m aterializm as,
d ėl nežinojim o įsivaizdu ojan tis esąs originalus. Bukaprotiškai
n eigd am as g y v y b in ę jėgą, g yvybės reiškinius jis pirm iau sia
siekia aiškinti fizinėm is ir chem inėm is jėgom is, o šias savo
ruožtu band o išvesti iš m echaninio m aterijos veikim o, p a ­
d ėties, form os ir įsivaizd u ojam ų atom ų jud ėjim o ir šitaip
v isas gam tos jėgas m ėgina red u ku oti į stūm į bei atostūm į,
k urie jam yra „d aiktas sav aim e". A titinkam ai n et šviesa
turėtų b ū ti įsivaizd u o jam o ir šiam tikslui p o stu lu ojam o eterio
m ech an inė vibracija ar n et ban g avim as. Kai šis eteris pasiekia
tinklainę, jis b ū g n ija į ją ir, p av y zd žiu i, 483 bilijonai sm ūgių
p er seku nd ę su kelia rau d oną spalvą, 727 bilijonai - violetinę
ir t.t. V ad in asi, n esk irian tieji sp alvų yra tie, kurie nem oka
su skaičiuoti sm ū g ių , ar ne? T ok ios grubios, m ech an in ės,
d em okritiškos, n eg rabios ir išties gum bu otos teorijos visiškai
vertos tų žm onių , kurie, p raėju s penkiasd ešim čiai m etų po
to, kai pasirod ė G o eth e's spalvų teorija, vis d ar tiki į

196
 PAŠ A U LIS KAIP V A L, I A

hom ogenišką Nevvtono šviesą ir nesigėdi šitai sakyti. Jie

patirs sav o kailiu, kad tai, kas atleistina kūdikiui (D em ok­
ritui), n eatleistin a su augusiam . L aikui bėgant visa tai jiem s
gali baigtis g ėd ingai, bet tada visi jie dings iš akių ir apsim es
esą n ieku o dėti. N etru ku s m es išsam iau pakalbėsim e apie
tą neteisingą pirm inių gam tos jėgų redukavim ą vienos į
kitą, o kol kas pakaks to, kas pasakyta. Taru s, kad tai
teisinga, viskas, žinom a, bū tų paaiškinta ir atskleista ir
galiau siai redukuota į aritm etinį pavyzd į, kuris ir būtų
didžiausia šventenybė išm inties šventykloje, į kurią galiau siai
sėkm ingai atlyd ėtų p ag rin d o principas. Tačiau tada išnyktų
bet koks reiškinio turinys ir liktų tiktai form a. Tai, kas
reiškiasi, bū tų redukuota į tai, kaip tai reiškiasi, ir šitas
kaip būtų pažinus a priori, todėl visiškai priklausytų nuo
subjekto, egzistuotų tik jam ir pagaliau būtų tik fantom as,
tik vaizd in ys ir vaizdinio form a. A pie jokį daiktą savaim e
nebūtų galim a net' klausti. Taru s, kad yra kaip tik taip,
visą p asau lį iš tikrųjų bū tų galim a išvesti iš subjekto ir
faktiškai būtų padaryta tai, ką Fichte savo tuščiažodžiavim u
tarėsi esąs pasiekęs. Tačiau taip nėra; tokiu būdu buvo
kuriam os fantazijos, sofizm ai, oro pilys, o ne m okslas.
Pavykdavo - ir kiekviena sėkm ė buvo pažanga - daug
ir įv airiausių gam tos reiškin ių redukuoti į atskiras pirm ines
jėgas. D augelis jėgų ir savybių, anksčiau laikytų skirtingom is,
buvo išvesta viena iš kitos (pavyzdžiui, m agnetizm as iš
elektros) ir šitaip jų skaičiu s buvo sum ažintas. Etiologija
pasieks savo tikslą tada, kai p ažins ir išaiškins visas pirm ines
gam tos jėg as kaip tokias ir nustatys jų veikim o būdus, t.y.
taisyklę, pag al kurią, v eik ian t priežastingum u i, laike ir
erdvėje p asirod o jų reiškiniai ir nustato savo vietą vienas
kito atžvilgiu. T ačiau visad a liks pirm inės jėgos, visada,
kaip n eištirpd om os n uosėd os, liks tas reiškinio turinys, kurio
negalim a redu ku oti į jo p aties form ą ir kurio dėl šios
priežasties negalim a p aaiškin ti iš kažko kito pagal pagrind o

197
 A ntra knyga

dėsnį. Juk kiekvien am e gam tos daikte esam a kažko tokio,

kam n iekad a negalim a n u rod y ti pagrin do, ko negalim a
paaiškinti ir su rasti jo tolesnės priežasties. Tas kažkas yra
specifinis d aikto veikim o bū das, t.y. jo bu vim o bū das, jo
esm ė. Tiesa, kiekvienam atskiram daikto veiksm u i galim a
n urod yti priežastį, dėl kurios tas d aiktas turėjo veikti kaip
tik dabar, kaip tik čia, b et niekada negalim a paaiškinti,
k od ėl jis veikia apskritai ir veikia kaip tik šitaip. Kad ir
n etu rėd am as jokių kitų y p atybių , kad ir būdam as m aža
d u lkelė sau lės spindu lyje, vis dėlto ben t jau savo sunkiu
ir n ep crsm elk iam u m u jis p aro d o tokį n ep aaiškin am ą kažką.
O tai, sakau aš, jam yra tas pat, kas žm ogu i valia, ir kaip
pastaroji, tas kažkas savo vidin e esm e nep aaišk in am as ir
sav aim e tap atu s valiai. Ž in om a, b et kokiam valios p asi­
reiškim u i, b et kokiam jo s atskiram aktui šiuo m etu ir šioje
vieto je galim a nurod yti m oty vą, dėl kurio šis aktas, tarus
eg zistu o jan t žm ogau s ch arakterį, turėjo n eišven giam ai n u ­
tikti. T ačiau to, kad žm ogu s turi kaip tik tokį ch arakterį,
kad jis apskritai nori, kad iš daugelio m otyvų kaip tik
šitas, o ne kitas, ir kad ap sk ritai koks n ors m otyvas veikia
jo valią, - šito niekada neįm anom a paaiškinti. Ir tai, kas
žm ogu i yra neturintis p ag rin d o , vienaip ar kitaip aiškinant
jo m otyvuotus veiksm u s jau su ponu ojam as charakteris,
k iek v ien am neorgan iniam kūn u i yra jo esm inė savybė, jo
veikim o bū das, kurio ap raiško s sukeliam os išorinio poveikio;
tuo tarpu p ats tas b ū d as nesąlygojam as nieko, kas jam
išoriška, o todėl ir n egali b ū ti paaiškintas. Jo atskiri reiškiniai,
p er kuriuos jis tik ir p asiro d o, pavald ū s p ag rind o principui,
o šis prin cip as pagrind o neturi. Jau scholastai iš esm ės
teisingai tai suvokė ir p av ad in o form a su bstan tialis [sub­
stancin e form a) (apie tai Su arez: D isputationes m etaphysicae,
disp. 15, sectio 1).
D idžiai, b et ir n u o lat kly stam e m anydam i, kad esą m es
geriau siai su p ran tam e d ažn iau siai p asitaikančiu s, ben d riau ­

198
 PA S A U L I S KAI P VA LI A

sius ir pap rasčiau siu s reiškinius. Priešingai, tai yra kaip

I i k tokie reiškiniai, prie kurių išvaizd os ir m ūsų n esugebėjim o
juos su prasti esam e labiausiai p ripratę. M um s vienodai
nepaaiškinam a ir tai, kad akm uo krenta ant žem ės, ir tai,
kad gyvūnas jud a. Kaip užsim inta anksčiau , bu vo m anom a,
kad rem iantis p ačiom is bend riau siom is gam tos jėgom is
(pavyzdžiui, - traukos, sankabos, nep ersm elkiam u m o) g a­
lima p aaiškinti ir tas, kurios veikia rečiau ir tik esant
sudėtingom s sąlygom s (pavyzd žiui, chem inės savybės, elek­
tra, m agnetizm as), ir pagaliau, rem iantis p astarosiom is, -
suprasti org anizm ą bei gyvulių gyvenim ą ir n et žm ogiškąjį
pažinim ą bei valią. Buvo tyliai sutariam a rem tis grynom is
ųualitatem o ccultae, kurias aiškinti visišk ai atsisakyta, nes
ketinta ant jų statyti, o ne po jom is kastis. Tai, kaip m inėta,
pavykti negali. Bet jei ir pavyktų, toks statinys visada kybotų
ore. Kokia nauda iš aiškinim ų, kurie galiau siai atveda prie
los pačios n ežin om ybės, kaip ir pirm o ji problem a? Ir ga­
liausiai - ar apie tų bend rųjų g am tos jėgų vid in ę esm ę
žinom a daugiau , negu apie gyvūno vidinę esm ę? Argi viena
ne tokia pat neištirta, kaip ir kita? V idinės esm ės negalim a
ištirti, nes ji n etu ri pagrind o, nes ji yra turinys, reiškinio
kas, niekaip nered ukuojam as į reiškinio form ą, į jo kaip,
i pagrind o p rincipą. O m es, tu rėdam i galvoje ne etiologiją,
o filosofiją, t.y. n e santykinį, o besąlygišką pasau lio esm ės
pažinim ą, tiesiam e priešingą kelią ir rem iam ės tuo, kas m um s
pažįstam a betarp iškai ir geriausiai, kas m um s intym iausia
ir artim iausia, kad su prastu m e tai, ką pažįstam e tik iš tolo,
vienpusiškai ir netiesiogiai. Ir iš p aties galingiau sio, reikš-
m ingiausio, aiškiausio reiškinio m es norim e su prasti ne tokį
tobulą ir silpnesnį. V isu ose d aiktu ose, išskyrus m an ąjį kūną,
m an pažįstam a tik viena pusė, vaizdin io pusė: vid in ė tų
daiktų esm ė lieka m an uždara ir yra gili paslap tis, net
jeigu aš žinau visas tas priežastis, dėl kurių vyksta jų pokyčiai.
Tik lygindam as su tuo, kas vyksta m anyje, kai m ane stum ia

199
 A n tra knyga

m otyvas ir m ano kūnas atlieka tam tikrą veiksm ą (o tai

su d aro m anų jų pokyčių , sąlygotų išorinių p riežasčių , vidinę
esm ę), - tik šitaip aš galiu įsim ąstyti į tą būdą, kuriuo
tie negyvi kū nai kinta dėl priežasčių ir šitaip su prasti, kokia
yra jų vidin ė esm ė. Tuo tarpu jų vidinės esm ės p asireiškim o
priežasčių žinojim as m an teikia tik jų pasirod ym o laike
ir erdvėje taisyklę ir d au giau nieko. Aš galiu tai pad aryti
todėl, kad m anasis kūnas yra vienintelis objektas, kuriam e
aš pažįstu n e tik vieną p u sę, vaizd inio p u sę, b et ir kitą,
kuri vad in am a valia. Taigi, u žu ot tikėjęs, kad savąją sąrangą,
savąjį p ažin im ą ir valią, savo jud ėjim ą p ag al m otyvus geriau
su prasiu , jei tik įstengsiu ju os redukuoti į ju d ėjim ą, kylantį
iš priežasčių , nulem tų elektros, chem inių ar m echaninių
jėg ų , aš p riv alau - k ad angi kreipiu osi į filosofiją, o ne į
etiologiją - elgtis priešin gai, t.y. n et pačiu s pap rasčiau siu s
ir įp rastiniu s neorganinių kūnų jud esiu s, m ano supratim u
kylančiu s iš priežasčių , p irm iau sia išm okti suprasti iš m ano
paties ju d ėjim o pag al m otyvus, ir tas nep aaišk in am as jėgas,
kurios p asireiškia visu o se g am tos kūnu ose, biriu pripažinti
savo esm e esant tap ačias tam , kas m anyje yra valia, ir
nuo jos b esisk irian t tik laipsniu. Tai reiškia: traktate A pie
pagrindo prin cipą n ustatyta k etvirtoji vaizdinių klasė turi m an
tapti raktu, pad ed an čiu p ažin ti vidinę pirm osios klasės esm ę,
ir iš m oty vacijos dėsnio aš p rivalau išm okti su prasti vidin ę
p riežastin g u m o d ėsnio prasm ę.
Spinoza sako (Epistulae, 62), kad jei akm uo, išm estas
į orą, turėtų sąm onę, tai jis m anytų , kad lekia savo valia.
A š tik prid u rsiu , kad ak m u o bū tų teisus. Postūm is jam
yra tas pat, kas m an yra m oty vas, ir tai, kas jam e pasireiškia
kaip sankaba, su nkis, rym ojim as tam tikroje bū sen oje, vidine
esm e yra tas pat, ką savy je aš p ažįstu kaip valią ir ką,
kaip valią, p ažintų ir jis p ats, jei tik įgytų gebėjim ą pažinti.
Spinoza m inėtoje vieto je tu ri galvoje bū tinu m ą, d ėl kurio
lekia akm uo, ir visai p ag rįstai n ori jam p rilygin ti asm ens

200
 PASAULIS KAIP VALIA

atskiro valios akto bū tinu m ą. O aš - priešingai, apm ąstau

tą vidinę esm ę, kuri b et kokiam realiam bū tinu m u i (t.y.
veikim ui dėl priežasčių ), kaip jo prielaid a, ir suteikia reikšm ę
bei galioseną, kuri, žm oguje vad inam a charakteriu, ak m e­
nyje - savybe, ir vienam e, ir kitam e yra visiškai tas pat;
ten, kur pažįstam a betarp iškai, ji vad inam a valia ir akm enyje
pasižym i silpniausiu, o žm ogu je stipriausiu m atom um o,
objektiškum o laipsniu. Šitą visų d aiktų veržlu m e tapatų
su mūsų valia d alyką teisingai nu jau tė n et šventasis A u­
gustinas, ir aš negaliu su silaikyti čia nep ateikęs jo naivių
žod žių , išreiškiančių tą dalyką: „Si [enim] pecora essem us,
cam alem vitam et quod secundum sensum eiusd em ėst
am arem us, idque esset su fficien s bonum nostrum , et se­
cundum hoc si esset nobis ben e, nihil aliud quaererem us.
Item , si arbores essem u s nihil quidem sentientes m otu am are
possem us: v eru m tam en id qu asi appetere viderem u r, quo
feracius essem us, u beriusqu e fructu osae. Si essem u s lapides
au t fluctus au t ven tu s au t flam m a vėl quid eiusm odi sine
ullo quidem sensu atque vita, non tam en nobis deesset
quasi quidam nostrorum locorum atque ordinis appetitus.
N am velut am ores corp orum m om entą sunt ponderum , sive
deorsum gravitate, sive sursum levitate nitantur: ita enim
corpus p ond ere, sicut anim u s am ore fertur, quocum que
fertu r". [Jeigu m es būtum e gyvu liai, m es m ylėtum e kūniškąjį
gyvenim ą ir tai, kas atitinka jo esm ę, ir tai m um s būtų
pakankam as gėris, ir jeigu m um s tuo požiūriu būtų gerai,
m es nieko kito neieškotu m e. Lygiai taip pat, jeigu mes
būtum e m edžiai, m es, nieko n eju sd am i ir nieko nesiekdam i
jud ėjim u, vis dėlto, atrodo, norėtum e to, kieno dėka būtum e
derlingesni ir d uotum e daugiau vaisių. Jei m es būtum e
akm enys arba bangos, arba ugnis, arba kažkas panašaus
į tai, be jokio sąm oningum o ir gyvybės, vis dėlto nestokotum e
lyg ir kokio p otraukio į savo vietą ir tvarką. Juk kūnų
jud ėjim as dėl traukos yra lyg ir m eilė, ar jie dėl sunkio

201
 A ntra knyga

veržtų si žem yn, ar dėl lengvum o - aukštyn. Šitaip kūną

svoris, kaip sielą m eilė traukia ten, kur jie yra traukiam i.](D e
civitate Dei, 11, 28.)
V erta pažy m ėti ir tai, kad jau Eulerio požiūriu traukos
esm ė g aliau siai turėtų b ū ti g rind žiam a kūnam s būdingu
„polinkiu ir trošk im u " (t.y. valia) (68 laiške princesei). K aip
tik dėl to jam ir nepatinka traukos sąvoka, kaip ji v artojam a
Nevvtono, ir jis yra linkęs pabandyti ją m od ifikuoti p ag al
an kstesn ę K artezijaus teoriją ir trauką aiškinti tuo, kad esą
eteris spau d žia kūnus, nes taip bū tų „protingiau ir tiktų
tiem s, kurie m ėgsta aiškius ir su p ran tam u s p rin cip u s". Jis
n ori, kad iš fizikos bū tų išvyta trauka, kaip ųualitas occulta.
Toks požiū ris atitinka tik negyvą gam tos sam pratą, kuri,
kaip n em aterialios sielos koreliatas, viešp atavo E ulerio lai­
kais. T ačiau į tai verta atkreipti dėm esį, atsižv elgian t į m ano
nustatytą p am atin ę tiesą, kurios tolim us atšvaitu s jau tada
p am atė šis subtilus protas; jis paskubėjo laiku n u o jos
n usisu kti ir bijod am as, kad iškyla p avo ju s visai tuom etinei
p asau lėžiū rai, ieškojo p rieglobsčio n et senam e, atg y v en u ­
siam e absurde.

§ 25
M es žinom e, kad daugeriopum as ap sk ritai bū tin ai sąlyg o ­
tas laiko ir erdvės ir m ąstom as tik juose, ir šiuo požiū riu
m es ju os vad in am e princip iu m ind ivid u ationis. Tačiau m es
prip ažin om e, kad laikas ir erd vė yra pagrin d o prin cip o
form os, o šiuo p rin cip u išreiškiam as v isas m ūsų pažin im as
a priori. T ačiau , kaip p aaiškin ta an ksčiau , šis apriorinis
pažin im as, kaip toks, taikom as tik daiktų pažin u m u i, o ne
p atiem s d aik tam s, t.y. yra tik m ūsų pažin im o form a, o ne
d aikto savaim e savybė. O daiktas savaim e kaip toks n e­
priklau so n u o jokios pažinim o form os, n et nuo pačios
ben d riau sios, objekto bū ties su bjektui, t.y. jis yra kažkas
v isai skirtinga nuo vaizdin io. Ir štai, jei šitas daiktas savaim e,

202
 1’ A S A U 1.1 S KAIP VALIA

kaip, aš tikiuosi, pakankam ai įrod žiau ir išaiškinau, yra

valia, tada pati savaim e ir nep rik lau som ai nuo savo reiškinio
ji esti už laiko ir erdvės, ir todėl jai nebū d ingas dauge-
riopum as. V adinasi, ji yra vientisa, bet, kaip jau sakyta,
|i vientisa ne taip, kaip vientisas individas, kaip vientisa
sąvoka, o kaip kažkas, kam nebūdinga d augeriopum o g a ­
lim ybės sąlyga, principium individuationis. T o d ėl daiktų,
esančių erdvėje ir laike ir kartu su darančių jo s objektiškum ą,
daugeriopum as jai pačiai nebū d ingas, ir, n ep aisan t to d au ­
geriopum o, valia lieka n edalom a. N ėra, p avy zd žiu i, taip,
kad m ažesnė valios dalis būtų akm enyje, o didesnė žm oguje,
nes dalies ir visum os santykis bū dingas išskirtinai tik erdvei
ir nebetu ri jokios prasm ės, kai tik atsitraukiam a nuo šios
stebėjim o form os. Be to, daugiau ir mažiau būdinga tik
reiškiniui, t.y. m atom um ui, objektyvacijai. Pastaroji didesniu
m astu esti augale nei akm enyje, didesniu m astu gyvulyje
nei augale. Išties, valios p erėjim ui j m atom u m ą, jos o b ­
jektyvacijai bu dingos tokios begalin ės gradacijos, kokios
egzistuoja tarp m enkiau sios priebland os ir ryškiausios saulės
šviesos, tarp stipriausio g arso ir tyliausio aido. V ėliau m es
dar nagrinėsim e tuos m atom um o laipsnius, kurie būdingi
s alios o bjektyvacijai, jos esm ės atspaudui. Tačiau , nors valios
o bjektyvacijos laipsniai betarp iškai jai pačiai nebū d in gi, dar
m ažiau jai bū dingas reiškinių d augeriopum as tose skirtin­
gose p akop ose, t.y. kiekvienos form os individų arba atskirų
kiekvienos jėgos apraiškų gausa, ju k šis d augeriopum as
tiesiogiai sąlygotas laiko ir erd vės, kuriem s pati valia niekada
n epavaldi. V ienam e ąžuole ji atsiveria taip p at pilnatviškai
ir vienodai kaip ir m ilijonuose. Jų skaičius, jų daugis erdvėje
ir laike valiai netu ri jokios reikšm ės; jis turi reikšm ę tik
d augeliu i erdvėje ir laike pažįstančių ir ten pad au gin tų ir
išsibarsčiu sių individų. Bet pats individų daugis irgi b ū ­
d ingas tik valios reiškim uisi, o ne jai pačiai. Tod ėl galim a

20.3
 A ntra knyga

tvirtinti, kad jeigu per im possibile bū tų visišk ai sunaikinta

v ienintelė bū tybė, nors ir p ati m enkiau sia, tai kartu su ja
turėtų p ražū ti ir visas pasau lis. T ai jau tė didysis m istikas
A ngelas Silezietis, tardam as:

Aš žinau, be m anęs D ievas negali gyventi nė akim irkos;

Jei aš išnykčiau, Jis irgi turėtų žūti.

[Ich w ei8 , dali ohne m ich G ott nicht ein Nu kartn leben:
W erd ' ich zunicht; er nruiš von Not den G eist aufgeben.
Cherubinischer Wandersnmnn, 1, 8]

Įv airiau siais bū dais sten gtasi visatos didybę priartinti

prie kiekvieno žm ogau s su vokim o galios, ir šia d ingstim i
buvo sk atinam i dvasią keliantys apm ąstym ai, pavyzd žiu i,
apie santykinį žem ės, o ju o labiau žm ogau s m ažu m ą; o
po to, kaip kontrastas, bu vo nurodom a dvasios didybė,
glūdinti tam e m enkam e žm ogu je, kuris įstengia pastebėti,
suvokti ir n et išm atu oti tą d id ingą visatą ir 1.1. Puiku! Tačiau,
kai aš m ąstau apie n eap rėp iam ą pasau lį, svarbiausia m an
atrod o tai, kad toji vid in ė esm ė, kurios reiškinys yra p a ­
saulis, - kad ir kas ji būtų - vis dėlto neįsten gė savo tikrosios
b ū ties išplatinti ir išskirstyti b erib ėje erd vėje ir kad tas
begalinis tįsum as bū d ingas tik jo s reiškiniui, o ji p ati visiškai
ir ned alom ai esti kiekvienam e gam tos daikte, kiekvienoje
gyvoje bū tybėje. T o d ėl m es nieko nep raran d am e, jeigu
su telkiam e dėm esį į kokį nors pask irą dalyką, o tikroji
išm intis p asiekiam a ne tuo, kad išm atu ojam as beribis p a­
saulis, arba (tai bū tų d ar tikslingiau) kad asm eniškai ap-
skrendam a begalinė erdvė, o p riešin gai - tuo, kad išsam iai
ištyrinėjam a kokia nors atskirybė ir sten giam asi išm okti
tobu lai p ažin ti b ei suvokti jo s tikrąją, au tentiškąją esm ę.
A tsižvelgiant į tai, kas p asak yta, išsam aus apm ąstym o
objektas k itoje knygoje bus - tai jau savaim e aišku k iekvienam

204
 P A S A U L I S KAIP V AL I A

Platono m okiniui - štai kas: tos skirtingos valios objek-

tyvacijos pakopos, kurios, pasireikšd am o s p er nesu skaičiuo-
jam us individus, p asirod o kaip nep asiekiam i tų individų
prototipai arba kaip am žinosios daiktų form os, pačio s ne-
patekd am os į laiką bei erdvę, ind ivid ų terpę, yra am žinai
tap ačios, nep avald žios jokiem s pokyčiam s, niekada neat-
sirad usios. Tuo tarpu pavieniai daiktai, atsirand an tys ir
išnykstantys, visada tam pa ir n iekada netu ri būties. Aš sakau,
kad tos objektyvacijos pakopos yra n e kas kita, kaip Platono
alėjos. Aš iš anksto užsim enu apie tai todėl, kad vėliau
turėčiau galim ybę žodį idėja vartoti bū ten t tokia prasm e.
T aigi id ėją, kaip aš ją suprantu, reikia su vokti jos tikrąja
ir p irm aprad iška prasm e, kurią jai prisky rė Platonas, ir jokiu
būdu jo s nedera su vokti kaip tų abstrakčių scholastin io ir
d ogm atišk o proto darinių, kuriuos įvard yd am as K antas visai
netinkam ai ir n eteisėtai piktn au d žiavo žodžiu, jau vartotu
Platono, ir vartotu labai tikslingai. T aigi m ano supratim u
idėja yra kiekviena apibrėžta ir tvirta valios objektyvacijos
pakopa, tiek, kiek valia yra daiktas savaim e ir todėl jai
n ebū d ingas daugeriopum as. Žinom a, tos pakopos siejasi su
in d ivid u aliais d aiktais, kaip jų am žinosios form os arba jų
p rovaizdžiai. Trum piausią ir glau sčiausią tos įžym iosios
P latono dogm os išraišką m um s pateikia D iogenas L aertietis
(3, 12 [§ 13]): o IR cctcov ipącn ev xrj (pucrei ra ę idcaę
Ėdravai zaSaTuip Trapabeiypata ta 5’ akka taotaię
EoucEvat tootcov oųoicoųata zatfEOtrota. (Plato id eas in
natū ra v elu t exem plaria dixit subsistere; cetera his esse sim ilia
ad istaru m sim ilitu d inem consistentia.) [Platonas m oko, kad
idėjos esti gam toje tarsi kokie p rovaizdžiai; o likusieji daiktai
tik p an ašū s į jas ir esti kaip jų kopijos.] D augiau nebekalbėsiu
apie m inėtą Kanto p iktnaud žiavim ą; visa, kas reikalinga,
apie tai pasakyta Priede.

205
 Antra knyga

§ 26
Kaip žem iausia valios objektyvacijos pakopa pasirod o
pačios ben d riau sio s gam tos jėgos, kurios iš dalies reiškiasi
kiekvienoje m aterijoje be jokios išim ties, kaip sunkis, ne-
p ersm elkiam um as, o iš d alies yra pasid alinusios tarp savęs
visą esam ą m ateriją taip, kad vienos viešpatauja vienokiai,
o kitos kitokiai m aterijai, kuri kaip tik todėl įgyja specifinius,
sk iriam uosius bru ožu s - o tai kietum as, takum as, elastin ­
gum as, elektra, m ag netizm as, chem inės savybės ir v isok iau ­
sios kokybės. P ačios savaim e jos yra betarpiški valios p a ­
sireiškim ai, lygiai taip pat, kaip ir žm ogau s valia; kaip tokios
jos neturi pagrin d o, kaip ir žm ogau s charakteris. Tik atskiri
jų reiškiniai pavald ū s pagrin d o p rincipui, kaip ir žm ogau s
veiksm ai, o jo s pačios n iekad a negali būti vadinam os nei
p ad arin iu , nei priežastim i. Jo s yra visų p riežasčių ir p a ­
darinių, p er kuriuos išsiskleid žia ir atsiveria jų tikroji esm ė,
išankstinės ir su ponu ojam os sąlygos. Todėl beprasm iška
klausti ap ie sunkio, elek tro s priežastį: tai yra pirm aprad ės
jėgos, ir nors jų ap raiško s išsiskleid žia kaip p riežastys ir
pasekm ės, ir todėl k iekvien as atskiras jų reiškinys turi
p riežastį, k u ri savo ruožtu yra toks p at atskiras reiškinys,
n ulem iantis tai, kad toji jėga turi čia reikštis, patekdam a
į laiką bei erd vę, tačiau p ati jėga jokiu būdu nėra nei kokios
nors p riežasties p ad arin ys, nei kokio nors pad arinio p rie ­
žastis. Todėl n eteisin ga sakyti ir šitaip: „Sunkis yra akm ens
kritim o p riež a stis"; p riežastis šiuo atveju veikiau yra žem ės
artum as, n es ji traukia akm enį. Pašalinkite žem ę, ir akm uo
nenukris, n ors su nkis lieka. P ati jėga esti visiškai už priežasčių
ir p ad arinių g ran d in ės, kuri suponuoja laiką, nes turi prasm ę
tik jo atžv ilg iu ; b et kartu toji jėga esti ir už laiko. A tskiro
p okyčio p riežastis visada yra irgi toks p at atskiras pokytis,
o n e jėg a, kurios ap raiška jis yra. N es tai, kas kokiai nors
priežasčiai - kad ir kiek d aug kartų ji pasirodytų - visada
suteikia v eik lu m ą, yra kokia nors g am tos jėga, ir kaip tokia

206
 PA S A U L I S KAI P VALIA

|i neturi p agrind o, t.y. esti visai už priežasčių grandinės

ir apskritai už p agrind o prin cip o srities. Filosofija ją suvokia
kaip betarpišką valios objektiškum ą, o valia yra v isos gam tos
esm ė - jos būtis savaim e. Tu o tarpu etiologija, šiuo atveju
fizika, ją nurodo kaip pirm inę jėg ą, t.y. ąu alitatem occultam .
A ukštesnėse valios objektišku m o pakopose m es m atom e
ryškiai p asirod antį ind ivid u alu m ą, ypač žm ogau s atveju,
kur jis iškyla did elės in d ividu alių charakterių įvairovės
pavidalu, t.y. kaip išbaigtas asm u o, p asireiškiantis jau iš­
oriškai, per stip riai įspaustą in divid u alią fizionom iją, ap ­
im ančią ir visą kūno sudėjim ą. T okio m asto individualum u
nė iš tolo n ep asižym i joks gyvulys. Tik au kščiau siai išsivystę
gyvu liai turi jo žym ių, tačiau juose visiškai viešpatauja
gim ininis charakteris, ir todėl jų individuali fizionom ija
m enkai teišreikšta. Juo žem iau leid žiam ės, juo labiau b en ­
d ram e rūšies ch arakteryje nyksta bet koks individualaus
charakterio pėd sakas ir lieka tik rū šinė fizionom ija. Pažįstant
gim inės p sichologin į charakterį, galim a puikiai žinoti, ko
galim a tikėtis iš individo. T u o tarpu žm onių gim inėje
kiekvienas ind ivid as turi bū ti stud iju ojam as ir tyrinėjam as
atskirai, ir n ep aprastai su nku ben t kiek tiksliau iš anksto
num atyti jo elgesį, nes kartu su protu atsiranda ir galim ybė
apsim etinėti. T ikėtina, jog su šitu o žm onių gim inės skirtum u
nuo visų kitų siejasi tai, kad sm egenų įdubos ir vingiai,
kurių visiškai netu ri p au kščiai ir kurie labai neryškūs
graužikų sm egenyse, net au kščiau siai išsivysčiusių gyvulių
sm egenyse abiejose pu sėse yra išsidėstę žym iai sim etriškiau
ir kiekvienam e ind ivid e kartojasi dažniau, nei žm oguje*.
T oliau, kaip į tokį au tentiško individu alau s charakterio,
žm ogų skiriančio nuo visų g yvu lių, reiškinį reikia žiūrėti

* VVenzel: De [pen eliori] struciura cerebri hum ani et brutorum (1812), cap.
3. - Cuvier: Leęons d'anatom ie com parėe [Analottiie com parėe], leėon 9, art.
4 et 5; - Vicq d'A zyr: H isloire de I'acadčmie dės Sciences de Paris (1783),
pp. 470 et 483.

207
 Antra knyga

ir į tai, kad gyvuliai lytinį potrau k į siekia paten k in ti be

aiškau s p asirinkim o, tuo tarpu žm ogau s atveju tas p a­
sirin kim as - beje, visišk ai nep riklau san tis nuo b et kokios
refleksijos ir instinktyvus - yra toks ryškus, kad virsta g a ­
linga aistra. T aigi b et kokį žm ogų galim a traktuoti kaip
y p atin gai apibrėžtą ir charakteringą valios reiškinį, tam
tikru m astu n et kaip ypatingą idėją, o gyvu liuose to in­
d iv id u alau s ch arakterio apskritai n esam a, ir tik rūšis turi
tam tikrą reikšm ę. Šis ind ivid u alau s charakterio pėd sakas
nyksta tuo aiškiau, kuo labiau tolstam ą nuo žm ogau s, ir
pag aliau au galai visišk ai nebetu ri in d ividu alių y p atu m ų,
išskyrus tuos, kurie visiškai paaiškin am i išorinėm is, p alan ­
kiom is arba n ep alan kiom is dirvos, klim ato ir kitų atsitiktinių
v eiksnių įtakom is. Ir pagaliau n eorganin ėje gam tos k ara­
lystėje g alu tinai išnyksta bet koks ind ivid u alu m as. Tik
kristalą tam tikru m astu dar galim a traktuoti kaip individą:
jis yra v eržim osi tam tikrom is kryptim is vienis, apim tas
stingulio, kuris ir įtvirtina to v eržim o si pėdsaką; kartu jis
yra savo b rand u olinės form os ag regatas, į vien į su spaustas
idėjos, - lygiai taip pat, kaip kad m edis yra agregatas atskirų
au gančių sk aid ulų, kurios p asirod o ir k artojasi kiekvienoje
lapo gyslelėje, kiekvienam e lape, kiekvienoje šakelėje ir tam
tikru m astu leidžia į kiekvieną tokią m edžio dalį žiū rėti
kaip į atskirą au galą, parazitiškai besim aitin antį didesniu
au galu, tod ėl m edis, kaip ir kristalas, yra sistem in gas m ažų
au galų agreg atas, nors tik visum a y ra n ed alom os idėjos,
t.y. šios ap ibrėžtos valios objek ty vacijos pakopos, išbaigta
išraiška. T ačiau tai p ačiai rūšiai priklau sančių k ristalų in ­
d ivid ai n eg ali turėti jokio kito sk irtu m o, išskyrus tą, kurį
n ulem ia išorinės atsitiktinės aplinkybės: panorėjus netgi
įm anom a kiekvieną rūšį p riversti iškristi didelių arba m ažų
kristalų pavid alu . T ačiau ind ivid o kaip tokio, t.y. p asižy ­
m inčio ind ivid u aliu charakteriu , neorg aninėje gam toje v i­
siškai n esam a. V isi jos reiškiniai yra apraiškos b end rų jų

208
 PASAULIS KAIP VALIA

gam tos jėgų, t.y. tokių valios objektyvacijos pakopų, kurios

(kitaip n egu organinėje gam toje) visai nesiobjektyvuoja per
skirtingus ind ivid us, iš d alies išreiškiančius idėjos visum ą;
jos o bjektyvuojasi tik p er rūšį ir ją visiškai, be jokių nu ­
krypim ų atskleidžia kiekvienam e atskiram e reiškinyje. K a­
dangi laikas, erdvė, d augeriopum as ir priežastin is sąlygo­
tum as bū dingas ne valiai ir ne idėjai (kuri yra valios
objek ty vacijos pakopa), o tik atskiriem s valios reiškiniam s,
tai v isuose m ilijonuose tokios gam tos jėg os, - pavyzdžiui,
sunkio ar elektros - reiškinių, ji, kaip tokia, turi pasirodyti
visai v ienod ai, ir tik išorinės aplinkybės reiškinį gali m o­
d ifikuoti. Šitoks jos esm ės vien is visuose jos reiškiniuose,
šitoks nekintantis jų atsirad im o pastovum as, jei tik esam a
sąlygų, nulem tų p riežastingum o grandinės, vadinam as gam tos
dėsniu. Jei gam tos dėsnis kartą p ažintas rem iantis patyrim u,
galim a tiksliai apskaičiu oti ir iš anksto nustatyti pasireiškim ą
tos g am tos jėg os, kurios charakteris jam e atsiskleidžia ir
pasirodo. Tačiau šitas reiškin ių, esančių žem iausioje v alios
objektyvacijos pakopoje, d ėsningu m as ir yra tai, kas juos
taip žy m iai skiria nuo tos pačio s valios reiškin ių, esančių
au kštesnėse, t.y. aiškesnėse jos objektyvacijos pakopose -
gyvu liuose, žm onėse ir jų veiksm uose, kur stipresnis ar
silpnesnis individu alau s charakterio reiškim asis ir stebėtojui
d ažnai nem atom ų (nes g lū dinčių pažinim e) m otyvų įtaka
iki šiol visišk ai neleid o p astebėti abiejų rūšių reiškin ių vidinės
esm ės tapatum o.
G am tos dėsnių neklystam um e esam a kažko stulbinančio,
o kartais n et keliančio siau bą, jeigu išeities tašku im am a
ne idėja, o individu alau s daikto pažinim as. G alim a tik
stebėtis, kad gam ta nė karto neužm iršta savųjų dėsnių, kad,
pav yzd žiu i, jeigu gam tos d ėsnis reikalauja, kad tam tikrom s
m edžiagom s susilietus tam tikrom is sąlygom is įvyktų ch e­
m inis susijungim as, susidarytų dujos ar vyktų degim as, tada,
jei tik su sidaro tos są ly g o s ,-n e s v a rb u , ar kaip m ūsų pastangų

209
 Ant ro knyga

pad arin ys, ar visai atsitiktinai (tada tikslum as d ar labiau

stulbinantis, nes yra nelauktas), - šiand ien , kaip ir prieš
tūkstantį m etų, tuojau pat, n ed elsd am as pasirod o apibrėžtas
reiškinys. L abiau siai šį stebuklą m es jau čiam e p asirod žiu s
retiem s, tik labai su dėtingom is sąlygom is atsirand antiem s,
tačiau ir tokiu atveju iš anksto m ūsų lau kiam iem s reiš­
kiniam s. P avyzd žiui, kai tam tikri m etalai paeiliu i susiliečia
tai vien as su kitu, tai su p arū gštin tu skysčiu, ir sid abrin ė
p lokštelė, įkišta tarp šios grand in ės p olių, staiga ir neiš­
v en giam ai žybteli žalia liep sna; arba, kai esan t tam tikrom s
sąlygom s, kietas d eim antas virsta angliarūgšte. Tok iais at­
vejais m us apstulbina vaidu okliška gam to s jėgų v isu r-esa tis,
ir tai, ko m es nep asteb im e kasd ieniu ose reiškiniuose, m um s
krenta į akis čia: bū ten t tai, kad priežasties ir pad arin io
ryšys iš tikrųjų yra toks p a t paslap tin gas, kaip ir p asakiškas
ryšys tarp bu rtažo d žio ir neišven g iam o jo iškviestos dvasios
p asirodym o. Kita v ertu s, jei m es perim am e filosofinį p a ­
žinim ą, kad gam tos jėga yra tam tikra apibrėžta valios
objektyvacijos pakopa, t.y. tam tikras laipsn is to, ką ir m es
savyje pažįstam e kaip m ūsų giliau siąją esm ę, ir kad toji
valia p ati savaim e ir skirtingai nuo savo reiškinio bei jo
form ų esti už laiko ir erd vės ir kad šių form ų sąlygotas
d augeriopum as b ū d in gas n e jai ir ne betarpiškai jo s ob­
jek ty v acijo s pak op ai, t.y. idėjai, o tik id ėjos pasireiškim am s;
ir jeigu m es prisim en am e, kad p riežastin g u m o dėsnis turi
reikšm ę tik laike ir erdvėje, n u lem d am as čia pasirod ančių
įv airių reiškinių vietą ir regu liuod am as jų p asirod ym o tvarką,
o p er šiuos reiškinius pasirod o skirtin g os idėjos, per kurias
atsiveria valia; jeigu , sakau aš, šis p ažin im as m u m s atskleis
did žiojo K anto m okym o prasm ę, - kad erdvė, laikas ir
priežasting u m as bū din gi n e daiktui savaim e, o tik reiškiniui,
kad jie yra tik m ūsų pažin im o form os, o ne daikto savaim e
savybės, - tada m es su prasim e, kad toji n u ostaba, kurią
sukelia su sid ūrim as su gam tos jėg o s dėsningu m u ir jos

210
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

veikim o tikslu m u, su tobulu visų m ilijonų tos jėgos reiškinių

tapatum u, su jų p asirod ym o neišvengiam ybe, iš tikrųjų
panaši į nuostabą to vaiko ar to laukinio, kuris, per dau-
g iabriaunį stiklą pirm ąkart žvelgd am as į gėlę, stebisi visišku
jo m atom ų n esu skaičiuojam ų gėlių vienodum u ir skaičiuoja
kiekvienos atskiros gėlės lapelius.
T aigi kiekviena bend roji pirm inė gam tos jėg a savo vidine
esm e yra ne kas kita, kaip valios objektyvacija žem utinėje
pakopoje, ir kiekvieną tokią pakopą m es vad in am e am žinąja
idėja platoniškąja prasm e. O gam tos dėsnis - tai idėjos santykis
su jos pasireiškim o form a. Toji form a yra laikas, erdvė ir
p riežastin gu m as, vienas su kitu susiję būtinu ir neatskiriam u
ryšiu bei santykiu. Per laiką ir erdvę idėja pasidaugina
į nesu skaičiuojam u s reiškinius, b et tvarka, pag al kurią tie
reiškiniai įeina į daugeriopum o form as, griežtai nulem ta
p riežastinio dėsnio, kuris yra tarsi kokia įvairių idėjų p a ­
sireiškim ų kraštutinių taškų norm a, pagal kurią tarp jų
pasiskirsto erdvė, laikas ir m aterija. Tod ėl ši norm a n e­
išvengiam ai apim a visos esam os m aterijos tapatum ą, o
m aterija yra visų tų skirtingų reiškinių bend ras substratas.
Jei v isi tie reiškiniai nebūtų su saistyti vienos bendros m a­
terijos, kurią jie turi tarp savęs pasidalinti, tai nereikėtų
ir tokio dėsnio, apibrėžiančio jų reikalavim us. Jie galėtų
v isi kartu ir vienas šalia kito u žp ild yti begalin ę erdvę per
b eg alin į laiką. V adinasi, tik todėl, kad visi šitie am žinųjų
idėjų reiškiniai susiję su ta pačia m aterija, turi egzistuoti
jų atsirad im o ir išnykim o dėsnis, nes kitaip nė vienas
neužleistų vietos kitam . Tai reiškia, kad p riežastingum o
dėsnis esm ingai susijęs su su bstancijos tvarum o dėsniu; tik
d ėl abipusio ryšio jie turi reikšm ę, ir lygiai taip pat su
jais siejasi erdvė ir laikas. Juk priešingų tos pačio s m aterijos
apibrėžčių grynoji galim ybė yra laikas, o tos pačios m aterijos,
apim ančios visas priešingas apibrėžtis, p astov um o grynoji
g alim ybė yra erdvė. Štai kodėl ankstesnėje knygoje m ateriją

211
 A ntra knyga

m es ap ibrėžėm e kaip laiko ir erdvės junginį, kuris pasireiškia

kaip ak cid en cijų kaita išliekan t substancijai. Bend roji šio
dalyko galim ybė yra kaip tik priežastin gum as arba tapsm as.
Tod ėl m es d ar sakėm e, kad m aterija yra tik p riežastingum as.
M es ap ibū d inom e intelektą kaip su bjektyvų priežastin g u m o
koreliatą ir sakėm e, kad m aterija (vadinasi, visas pasau lis
kaip vaizd in ys) egzistuoja tik intelektu i ir kad jis yra jos
sąlyga, jos p alaikytojas, kaip jos bū tinas koreliatas. Tai sakau
tik tarp kitko, norėd am as prim inti tai, kas išdėstyta p irm ojoje
knygoje. Kad visiškai su p rastu m e abi knygas, reikia turėti
galvoje jų vid inį atitikim ą, nes tai, kas realiam e pasau ly je
n eatskiriam ai susiję, kaip dvi jo pu sės, valia ir vaizdin ys,
šių dviejų knygų yra p erskirta pu siau , kad kuo aiškiau
p ažin tu m e kiekvieną pu sę atskirai.
G albū t n ep akenktų , p asitelk u s p avyzd į, d ar geriau p a ­
aiškinti, kod ėl priežastin g u m o dėsnis galioja tik laiku i ir
erdvei ir jųd viejų ju n g in iu i, m aterijai, nes jis nulem ia ribas,
kuriose gam tos jėg ų reiškiniai pasid alija tarp savęs m ateriją,
o tuo tarpu p irm inės g am tos jrgos, pačios savaim e, kaip
valios, kuri kaip d aiktas savaim e n ep avald i p agrin d o p rin ­
cipui, betarp iškosios o bjektyvacijos, esti už tų form ų, kurių
ribose galioja ir turi reikšm ę bet koks etiologinis aiškinim as,
ir tod ėl jis niekad a negali atskleisti vidin ės gam tos esm ės.
Šiam tikslui įsivaizd u okim e m ašiną, sukonstruotą pagal
m echan ik os dėsnius. G eležiniai svarsčiai savo svoriu duoda
p o stū m į jud ėjim u i; v arin iai ratai savo inertiškum u p riešinasi,
savo k ietum u stum ia ir kelia vienas kitą bei svertus ir t.t.
Čia svoris, in ertiškum as, k ietum as yra pirm inės, n ep aaiš­
kinam os jėgos; m echanika p aaiškin a tik sąlygas, bū dą, kuriuo
jos p asireiškia, pasirod o ir valdo tam tikrą m ateriją, laiką
ir vietą. Bet štai stipru s m ag netas g ali p aveikti svarsčių
geležį ir įv eikti svorį; m ašina nustos judėju si, ir m aterija
tuojau p at taps visai kitos gam tos jėg o s arena. T ai m ag ­
n etizm as, apie kurį etiologinis aiškinim as nep asako nieko

212
 PASAULIS K A I P V A L I A

kito, o tik n u rod o jo p asireiškim o sąlygas. A rba padėkim e

tos m ašinos varin iu s ratus an t cinko lakštų ir pilkim e tarp
jų p arū gštintą skystj: toji p ati m ašinos m aterija tuojau pat
paklus k itai pirm in ei jėg ai - galvanizm ui, kuris ir u žvaldys
ją p ag al savo dėsnius, p er ją pasirod yd am as savo p a si­
reiškim ais, ap ie kuriuos etiologija irgi negali pasakyti nieko
kito, o tik nu rod yti aplinkybes, kuriom is jie pasirodo, ir
d ėsnius, pag al kuriuos jie pasirod o. O d abar padidinkim e
tem peratū rą, paleiskim e gryną deguonį, ir visa m ašina
sudegs, t.y. vėl visai kitokia gam tos jėga, chem izm as, šiuo
m etu ir šioje vietoje pareiškia neatrem iam as pretenzijas į
m ateriją ir atsiveria per ją kaip idėja, kaip tam tikra valios
o bjektyvacijos pakopa. G autą m etalo oksidą pav eik im e rū gš­
tim i, ir su sid arys d ruska, iškris kristalai, kurie jau yra
p asireiškim as kitos idėjos, o ji pati vėl visiškai nep aaiškinam a,
nors jos reiškinio p asirod ym as priklauso nuo tų sąlygų,
kurias gali n urod yti etiologija. Kristalai išgaru oja, susim aišo
su kitom is m edžiagom is, iš jų išdygsta augalija - naujas
valios reiškinys. Ir taip būtų įm anom a be galo judėti kartu
su ta pačia tvaria m aterija ir stebėti, kaip tai viena, tai
kita gam tos jėga įgyja į ją teisę ir n eišvengiam ai ją užvaldo,
kad p asirod ytų ir atskleistų savo esm ę. Šią teisę įgyvendina,
t.y. laiko ir erd vės tašką, kur ji pradeda galioti, nustato
priežasting u m o dėsnis, tačiau šituo dėsniu grindžiam as
aiškinim as v ėl prieina tik iki čia. Pati jėga yra valios reiškinys
ir kaip toks ji nep avald i pagrind o p rincipo form ai, t.y. neturi
pagrindo. Ji esti už bet kokio laiko, esti visu r ir n uolat
tarsi lū kuriuoja sąlygų, kuriom s esant ji galėtų pasirodyti
ir užvaldyti tam tikrą m ateriją, išstum dam a kitas jėgas, ją
valdžiusias iki šiol. Bet koks laikas galioja tik jos p a si­
reiškim ui, o jai pačiai neturi jokios reikšm ės: tūkstantm ečius
m aterijoje snūduriuoja ch em inės jėgos, kol jų neišlaisvina
p risilietę reagentai, ir tada jos pasireiškia. T ačiau laikas
galioja tik šitam p asireiškim ui, o ne pačiom s jėgom s. T ū k s­

213
 Antra knyga

tan tm ečiu s g alvanizm as snūduriuoja varyje ir cinke, ir jie

ram iai guli šalia sidabro, kuris n eišven g iam ai turės įsiliep s­
noti, kai tik tam tikrom is sąlygom is visi trys m etalai susilies.
N et org anin ėje karalystėje m es m atom e, kaip sausa sėkla
tris tū kstantm ečius slepia savyje snū du riu ojančią jėgą, kuri,
p ag aliau atsirad us palan kiom s sąlygom s, iškyla au galo p a ­
v idalu*.
Jei šitie apm ąstym ai m u m s paaiškin o skirtum ą tarp
g am to s jėgos ir visų jos reiškinių, jei m es supratom e, kad
ji yra p ati valia tam tikroje savo objektyvacijos p ak op oje,
kad tik reiškiniam s laiko ir erdvės dėka bū d ingas d au-
g eriop u m as ir kad p riežastinis dėsnis v iso labo tik nustato
atskirų reiškinių vietą laike ir erdvėje, tada m es su prasim e,
koks v isišk ai teisingas ir g iliai prasm in gas M alebranche'o
m okym as apie atsitiktines priežastis, „causes o casio n elles".
L abai vertėtų tą m okym ą, kaip jis išd ėstytas veikale R echerches
d e la vėritė, ypač šeštosios knygos antros dalies trečiajam e
skyriu je ir tam e skyriuje esan čiu o se „Ė claircissem en ts",
p alyg in ti su šiais m ano sam p rotavim ais ir įsitikinti, kad,

* 1840 m. rugsėjo 16 d. Londono City literatūros ir mokslo institute

ponas Pettigrevv, skaitydamas paskaitą apie Egipto senienas, demonstravo
kviečio grūdus, kuriuos seras VVilkinsonas rado vienoje Tėbų kapavietėje,
kur jie tikriausiai pragulėjo kokius trisdešimt šimtmečių. Jie buvo rasti
hermetiškai uždarytoje vazoje. VVilkinsonas pasėjo dvylika grūdų, ir išdygo
augalas, pasiekęs penkių pėdų aukštį ir visai subrandinęs grūdus (iš
Times, 1840 rugsėjo 21 d.). - Lygiai taip pat Londono medicinos ir botanikos
draugijoje 1830 m. p. Haultonas demonstravo šakniagumbį, rastą egip­
tietiškos mumijos rankoje, į kurią jis buvo įdėtas tikriausiai religiniais
sumetimais ir kur išbuvo mažų mažiausiai 2000 metų. Haultonas jį pasodino
į gėlių vazoną, kur jis tuojau pat sudygo ir sužaliavo. Sis faktas pateikiamas
ir Journal o f the Royal Institution o f Great Britnin (1830 spalis) ir paimtas
iš Medical Journal, 1830 m. - „Pono Grimstone'o sode iš herbarijaus (Haigetas,
Londone) dabar yra žimojus su vaisiais, išdygęs iš žirnio, kurį p. Pettigrevv
ir Britų muziejaus tarnautojai išėmė iš vazos, buvusios viename egip-
tietiškame sarkofage, kur jis išbuvo 2844 metus" (Iš Times, 1844 m. rugpjūčio
16 d.). - Be to, ir kalkakmenyje rastos gyvos rupūžės verčia manyti,
kad netgi gyvulinis gyvenimas gali sustoti tūkstantmečiams, jei jį sustabdo
žiemos miegas ir palaiko ypatingos sąlygos.

214
 PA S A U L I S KAIP VALI A

nepaisant tokio žym aus m inčių sklaidos skirtum o, abi teo ri­
nis yra visiškai tapačios. Aš negaliu nesistebėti, kaip M a­
li 'branch e'as, visišk ai su kau stytas pozityvių d ogm ų , kurias
pm n eišv e n g ia m a i p rim etė jo ep o ch a, būdam as taip
supančiotas, taip gniužd om as, vis d ėlto šitaip laim ingai,
silaip tiksliai įstengė pagauti tiesą ir ją su sieti su tom is
dogm om is, ar ben t jau su jas išreiškiančia kalba.
Iš tikrųjų tiesos galybė neįtikėtinai didelė ir nep ap rastai
atkakli. D ažnai m es rand am e jos pėdsaku s v isose, n et pačiose
keisčiausiose, p ačiose absu rd iškiau siose įv airiausių am žių
ir tautų dogm ose, tiesa, d ažn ai keistoje d rau gėje ir stu l­
binančiuose m išiniu ose; b et ją atpažinti įm anom a. Tada ji
panaši į au galą, skurstantį po didelių akm en ų krūva, bet
vis d ėlto besistiebian tį į šviesą, besiskverbiantį p ro užuo­
lankas ir landeles, suluošintą, išblyškusį, išsekusį - tačiau
vis tiek į šviesą.
Žinom a, M alebran ch e'as teisus: kiekviena gam tinė p rie­
žastis yra tik atsitiktinė priežastis. Ji duoda tik progą,
pretekstą pasireikšti tai vien tisai ir nedalom ai valiai, kuri
yra visų d aiktų „būtis sav aim e" ir kurios laipsniška ob-
jektyvacija yra visas šis išorinis pasaulis. T ik iškilim as, tik
pasirod ym as šioje vietoje ir šiuo m etu su keliam as p riežasties
ir šiuo požiūriu nuo jos p riklauso; bet ne reiškinys kaip
visum a, ne jo vid in ė esm ė, kuri yra pati valia, o jai negalioja
pagrin d o p rincipas, ir todėl ji neturi pagrindo. Joks daiktas
pasau lyje neturi savo bu vim o priežasties besąly giškai ir
apskritai; jis turi tik tokią p riežastį, dėl kurios egzistuoja
kaip tik čia ir kaip tik dabar. Kad akm uo p arod o tai sunkį,
tai kietum ą, tai elektringum ą, tai chem ines savybes, priklauso
nuo p riežasčių , nuo išorinių poveikių ir gali bū ti iš jų
p aaiškinta; tačiau pačios šios savybės, vad inasi, ir visa jo
esm ė, iš jų susided anti, o todėl ir p asireiškianti v isais m inėtais
būdais, ir tai, kad jis apskritai yra toks, kad jis apskritai
egzistuoja - visa tai neturi jokio pagrindo, o yra pagrind o

215
 Antra knyga

n etu rin čios valios p asirodym as. V ad inasi, b et kokia priežastis

yra atsitiktinė priežastis. T ai m es pastebėjom e nesąm on in goje
gam toje, tačiau lygiai taip p at yra ten, kur n ebe p riežastys
ar dirgikliai, o m otyvai nulem ia reiškinių pasirod ym o ak i­
m irką, t.y. gyvulių ir žm onių veiksm uose. Juk abiem atvejais
pasireiškia vis ta pati valia, labai skirtinga savo m anifestacijos
laipsniais, įvairi savo reiškiniais ir šiuo požiū riu p avald i
p ag rind o p rincipui, b et savaim e nuo v iso to nep riklau som a.
M otyv ai nulem ia ne žm ogau s charakterį, o tik šio ch arakterio
pasireiškim ą, t.y. veiksm u s, išorinį jo gyvenim o eigos p a ­
v id alą, o ne vidinę jo p rasm ę ir turinį; jie kyla iš charakterio,
kuris yra betarpiškas valios reiškinys, vad in asi, pagrind o
neturi. Tai, kad vienas yra piktas, o kitas geras, n ep riklau so
nuo m otyvų ir išorinių poveikių, p avy zd žiu i, nuo pam okym ų
ir p am okslų , ir šiuo požiū riu yra v isišk ai nepaaiškinam a.
T ačiau tai, ar piktas žm ogu s savo piktu m ą p arod o sm ulkiais
prasižen g im ais, p asalūniškom is in trigom is, niekšiškom is suk­
tybėm is, kuriom is jis u žsiim inėja siauram e jį su pančių žm o­
nių rate, ar jis, kaip u žkariautojas, p avergia tautas, bloškia
į sielvartą visą p asau lį, pralieja m ilijonų žm onių kraują,
yra išorinė jo pasireiškim o form a, savaim e n eesm in ė, p ri­
klau santi nuo aplin kybių, p asiųstų likim o, nuo aplinkos,
nuo išorinių įtakų, nuo m otyvų. B et jo sprend im as elgtis
p ag al tuos m otyvus jais pačiais nep aaiškinam as. Jis kyla
iš v alio s, kurios reiškin ys ir yra tas žm ogus. A pie tai bus
kalbam a ketvirtojoje knygoje. B ūdas, kuriuo charakteris
išskleidžia savo yp atu m u s, visai p an ašu s į tai, kaip koks
nors n esąm on in gas gam tos kūnas atskleid žia savuosius.
V an d u o lieka vanduo su visom is ja m bū dingom is y p aty ­
bėm is. T ačiau ar jis, kaip ram us ežeras, atspin d i savo
k rantu s, ar pu tod am as dūžta į u olas, ar, d irbtinai n ukreiptas,
trykšta aukštyn ilga čiu rkšle, - visa tai p riklauso nuo išorinių
p riežasčių , ir viena jam yra taip p at n atū ralu, kaip ir kita.

216
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

Ik't pagal aplinkybes jis p arod ys tai viena, tai kita, vienodai
pasirengęs viskam , tačiau kiekvienu atveju likdam as išti­
kim as savo charakteriui ir visada atskleisd am as tik jį. Taip
ir kiekvienas žm ogiškasis charakteris atsiskleid žia b et k o­
kiom is aplinkybėm is, tačiau iš to kylantys reiškin iai atitiks
tas aplinkybes.

§ 27
Iš visų ankstesnių sv arstym ų apie gam tos jėgas ir jų
pasireiškim us m um s paaiškėjo, kiek gali ap im ti priežastinis
aiškinim as ir kur jis turi sustoti, jeigu nenori pasiduoti
kvailam siekiui visų reiškinių turinį red u ku oti į gryną jų
form ą, kai galiausiai nebelieka nieko, išskyrus form ą, o d abar
m es įstengsim e bendrais b ru o žais nurod yti ir tai, ko galim a
reikalauti iš bet kokios etiologijos. V isiem s gam tos reiš­
kiniam s ji p rivalo surasti priežastis, t.y. aplinkybes, kuriom is
jie bū tin ai pasirodo. Be to, įv airiausius reiškinius, p asiro­
dančius skirtingom is ap lin kybėm is, ji p rivalo aiškinti tuo,
kas veikia kiekvienam e reiškinyje ir su ponu ojam a jo p rie­
žasties, t.y. pirm inėm is gam tos jėgom is, griežtai skirdam a,
ar reiškinio ypatum as nu lem tas jėgos ypatu m o, ar tik
ypatingų aplinkybių, kuriom s esant pasireiškia toji jėga.
Lygiai taip pat rūpestingai ji turi sau gotis skirtingų jėgų
pasireiškim u laikyti tai, kas yra tos p ačios jėg o s p asireiškim as
skirtingom is aplinkybėm is, kaip ir p riešingai, saugotis vienos
jėgos p asireiškim ais laikyti tai, kas iš p at p rad žių priklauso
skirtingom s jėgom s. Tam ir reikalinga tiesioginė sprendim o
galia. Štai kodėl tiek ned au g žm onių fizikoje sugeba išplėsti
bend ras įžvalgas, bet visi su geba plėsti patyrim ą. Tingum as
ir tam sum as linkę pernelyg greitai kreiptis į pirm ines jėgas:
ironiškai perd ėtu pavid alu tai atsispindi scholastiniuose
„en titates" ir „ų uidditates". A š m ažiausiai trokštu paskatinti
jų atgim im ą. U žu ot ėm usis fizikinio aiškinim o, kreiptis į
valios objektyvaciją negalim a taip pat, kaip kreiptis į ku ­

217
 A ntra knyga

riam ąją D ievo galią, ju k fizika reikalauja p riežasčių , o valia

niekad a nėra priežastis. Jos santykis su reiškiniu visai
n ep av ald u s p ag rin d o principui. Kas savaim e yra valia, kita
v ertu s, egzistuoja kaip vaizd in ys, t.y. yra reiškinys. Kaip
toks jis pavald u s dėsniam s, su d aran tiem s reiškinio form ą.
P avyzd žiui, bet koks jud ėjim as, nors jis visada yra valios
reiškinys, vis dėlto p rivalo turėti priežastį, kuria jį galim a
p aaiškinti tam tikro laiko ir tam tikros vietos atžvilgiu ,
o ne ap skritai, pagal jo vid in ę esm ę, vad in asi, tik kaip
atskirą reiškinį. A km ens atveju šioji p riežastis - m echaninė,
žm ogau s jud ėjim e ji - m o tyvas, tačiau jos n egali nebūti.
P riešingai, visuotin ybė, visų tam tikros rūšies reiškinių
ben d ro ji esm ė, tai, ko n esu ponavus aiškinim as iš p riežasties
n etu rėtų nei prasm ės, nei vertės, yra bend roji g am tos jėga,
kuri fizikoje turi likti ųualitas occulta, nes čia baigiasi
etiologin is aiškinim as ir p rasid ed a m etafizinis. T ačiau p rie­
žasčių ir p ad arin ių grandinė niekada nep ertrau k iam a p ir­
m inės jėgos, į kurią bū tų galim a apeliuoti; ji niekada
nesu sibėga į tokią jėgą kaip savo pirm ąją grandį. Pati
artim iausioji, kaip ir pati tolim iausioji grand in ės grandis
jau su ponuoja p irm in ę jėgą ir kitaip nieko negalėtų paaiškinti.
P riežasčių ir p ad arinių eilė gali būti p asireiškim as pačių
įvairiausių jėg ų , kurių nuoseklų pasirod ym ą ji ir lem ia, kaip
aš anksčiau paaiškinau m etalinės m ašinos p avyzd žiu . Bet
šitų p irm in ių, viena iš kitos n eišved am ų jėgų įv airo v ė visai
nen u trau kia tos priežasčių g randin ės vieningum o ir visų
jo s g ran džių ryšio. G am tos etiologija ir g am tos filosofija
niekad a netru k d o viena kitai, o eina greta, iš skirtingų
požiūrio taškų žvelgd am os į tą p atį dalyką. Etiologija duoda
ataskaitą apie bū tinas p riežastis, kurios sukėlė pavienį
reiškinį, reikalingą p aaiškinim o ir, kaip visų savų jų aiškinim ų
p agrin d ą, nurod o bend rąsias jėgas, veikiančias visose tose
p riežastyse ir pad ariniu ose; ji tiksliai apibrėžia tas jėgas,

218
 P A S A U L I S KAI P V AL I A

jų skaičių, jų skirtum u s ir pagaliau visus tuos veiksnius,

kur kiekviena jėga pagal skirtingas aplinkybes pasireiškia
skirtingai, n u o lat atitikd am a jai būdingą charakterį, jos
išskleidžiam ą pagal nekintančią taisyklę, vadinam ą gam tos
dėsniu. Kai tik fizika visa tai pad arys iki galo ir visais
atžvilgiais, ji pasieks tobulybę; tada n eorganinėje gam toje
n eliks n ė vien os n ežinom os jėgos, nė vieno veiksm o, kurio
negalim a k valifiku oti kaip vienos iš tų jėgų pasireiškim o
esant tam tikrom s aplinkybėm s, p ag al tam tikrą gam tos
dėsnį. Ir vis dėlto g am tos dėsnis yra tik gam toje pastebėta
taisyklė, pagal kurią ji veikia kaskart, kai tik atsiranda tam
tikros sąlygos. Todėl gam tos dėsnį, žinom a, galim a apibūd inti
kaip apibend rintą faktą, „un fait g ėn ėralisė", ir šitaip jį
su prantant, galu tinis visų gam tos dėsnių pateikim as būtų
tik p ilnas faktų katalogas. Toliau, visą gam tos apžvalgą
užbaigia m orfologija, kuri skaičiu oja, lygina ir tvarko visas
p astov ias organinės gam tos form as. A pie atskirų bū tybių
atsirad im o priežastį ji gali pasakyti ned au g ką, nes v isais
atvejais tokia priežastis yra gim im as, kurio teorija yra atskiras
d alykas; ir retais atvejais tai yra generatio aeąu iv oca*
[savaim inis atsiradim as]. T ačiau griežtai kalbant p astarajam
p riskirtin as ir tas bū das, kuriuo visos žem iausios valios
objektyvacijos p akopos, t.y. fiziniai ir chem iniai reiškiniai,
p asirod o per pavienius atvejus, o nurod yti šio p asireiškim o
sąlygas ir yra etiologijos uždavinys. N a, o filosofija visur,
v ad in asi, ir gam toje, ap m ąsto tik tai, kas bendra. Pirm inės
jėgos p ačios čia yra jos objektas, ir ji jose pažįsta skirtingas
valios, kuri yra šio pasau lio vidinė esm ė, jo bū tis-savaim e,
objek ty vacijos pakopas; o pasau lį ji, traktuodam a n ep rik lau ­
som ai nuo valios, prip ažįsta esant tik subjekto vaizdiniu.
Bet jei etiologija, u žu ot tiesusi kelią filosofijai ir parėm u si

* [Gyvos būtybės atsiradimas iš negyvos materijos]

219
 Antra knyga

jos doktrinas p avyzd žiais, elgiasi priešin gai ir m ano, kad

jos tikslas yra neigti visas pirm ines jėg as, g albū t išskyrus
vieną, bend riausią, - p avyzd žiu i, n ep ersm elk iam u m ą, - ir
įsivaizdu od am a, kad visiškai ją su p ran ta, stengiasi prievarta
į ją redu ku oti visas kitas jėg as, tai ji p ati išm uša pagrind ą
sau iš po kojų ir vietoj tiesos gali d u oti tik paklyd im ą.
T ada gam tos turinį išstum ia form a, viskas p riskiriam a ap ­
linkybių poveikiui, o vid in ei daiktų esm ei n ep aliekam a nieko.
Jei toks kelias iš tikrųjų užtikrintų sėkm ę, tai, kaip sakyta,
pasau lio m įslę galiau siai įm intų aritm etinis uždavinys. Ir
kaip tik šiuo keliu einam a, kai, kaip ja u m inėta, b et kokį
fiziologinį veiksm ą siekiam a redukuoti į form ą ir sudėtį,
p av yzd žiu i, į elektrą, pastarąją - į chem izm ą, o šį - į m e­
chanizm ą. Tokią klaidą darė, p avy zd žiu i, K artezijus (D es-
cartes'as) ir visi atom istai, pasau lio kūnų jud ėjim ą aiškinę
tam tikro fluido postūm iu, o kokybes - atom ų ryšiu ir
form a ir visus gam tos reiškinius sten gęsi interp retuoti kaip
pap rastu s nep ersm elkiam u m o bei sankabos fenom enus. N ors
tokio požiū rio atsisakyta, tačiau ir m ū sų dienom is lygiai
taip p at elgiasi fiziologai-elektrikai, chem ikai ir m echani-
cistai, atkakliai siekiantys visą gyvybę ir visas organizm o
funkcijas p aaiškinti, rem d am iesi jo elem entų „form a ir
su d ėtim i". K ad fiziologinio aiškinim o tikslas yra organinį
gyvenim ą redu ku oti į bendrąsias jėg as, tyrinėjam as fizikos,
tai pasakyta dar M eckelio Fiziologijos A rchyve [A rchiv fiir
Physiologie, 1820, Bd. 5, S. 185]. Ir Lam arckas savojoje Philosophie
zoologiqu e [Z oologijos filosofijoje], II t, 3 sk., gyvybę laiko
paprastu šilum os ir elektros veikim u: „le caloriųue et la
m atižre ėlectriųue su ffisent p arfaitem en t p ou r com p oser
en sem ble cette cau se essentielle de la v ie" [Šilum os ir
elektrin ės m aterijos visiškai p akanka, kad jas b ū tų galim a
laikyti esm ine gyvybės priežastim i] (p. 16). Šitaip m ąstant
šilum a ir elektra turėtų iš tikrųjų b ū ti daiktas savaim e,

220
 P A S A U L I S KAI P VALI A

o gyvūnų ir au galų pasau lis - jo reiškinys. Tokios n u om on ės

absu rd išku m as labai ryškiai p asiro d o šio traktato 306-jam e
puslapyje. V isiem s žin om a, kad v isi tie taip d ažn ai pan eig ti
požiūriai pastaru oju m etu vėl pasiro d ė, atsinaujinę ir įžūlūs.
G eriau į juos įsižiū rėję p am atytu m e, kad galiau siai jie
grin d žiam i p rielaid a, jog o rg anizm as yra tik fizinių, chem inių
ir m echaninių jėgų reiškinių ag regatas. T o s jėg os, čia su-
sisieju sios atsitiktinai, su kū rė org anizm ą, kaip g am tos ž a is­
lelį, netu rin tį gilesnės prasm ės. Taip galvojan t gyvu lio ar
žm ogau s organizm as, m ąstom as filosofiškai, nėra y patingos
idėjos apraiška, t.y. pats jis betarp iškai nėra v alios objek-
tiškum as tam tikroje au kštesnėje p akopoje; jam e p asireiškia
tik tos id ėjos, kurios valią objektyvuoja elektroje, ch em izm e
ir m echanizm e. V adinasi, organizm as į vien in g ą visum ą
supustytas šitų jėg ų su sitikim o taip p at atsitiktin ai, kaip
ir žm onių bei gyvūnų figūros iš debesų ar stalak titų , ir
todėl pats savaim e jis visai neįd om us. Tačiau m es n etru ku s
pam atysim e, kokiu m astu fiziniai ir chem in iai organizm o
aiškinim ai tam tikrose ribose v is dėlto leistini ir naud in gi,
nes aš p arod ysiu , jog g yvybin ė jėga, be abejonės, nau d ojasi
neorganin ės g am tos jėg om is ir jas p anau d oja, b et jokiu būdu
nėra iš jų su daryta, kaip kalvis nėra su d arytas iš kūjo ir
priekalo. Tod ėl iš jų, p avyzd žiu i, iš kapiliarum o ir endos-
m ozės, n iekad a nebu s įm anom a p aaiškinti n et tokios p a­
prastos au galin ės gyvybės, o ką jau k albėti ap ie gyvulių
gyvenim ą. Toliau pateiktas svarstym as m u m s nuties kelią
prie šio gana su nkau s tyrinėjim o.
Tiesa, rem iantis tuo, kas pasakyta, galim a tarti, kad visas
au kščiau sias valios objektyvacijos pakopas siekdam a aiškinti
žem esniosiom is, gam totyra klysta, n es p irm inių ir sa v a ra n ­
kiškų gam tos jėgų nep rip ažin im as bei neigim as yra toks
pat klaidingas, kaip ir nep agrįstas ypatin gų jėgų p rip aži­
nim as ten, kur iš tikrųjų esam a tik savito jau žinom ų jėgų

221
 Antra knyga

pasireiškim o būdo. Todėl K antas pagrįstai sako, kad ab su rd iš­

ka laukti žolės stiebelio Nevvtono*, t.y. tokio žm ogau s, kuris
žolės stiebelį laikytų vien fizinių ir chem inių jėg ų p a si­
reiškim ais ir p arod ytų , kad jis yra atsitiktinis tų jėgų junginys,
taigi paprasčiau sia gam tos žaism ė, kur visai nepasireiškia
ypatinga id ėja, kitais žo d žiais, kur valia nep asirod o b e­
tarpiškai au kščiau sioje ir y patingoje pakopoje, o pasirod o
tik taip, kaip ji reiškiasi n eorg aninėje gam toje ir tik atsitiktinai
turi tokią form ą. Scholastai, kurie jokiu būdu nebūtų sau
šito leidę, visai teisingai p asakytų, kad tai reikštų visiškai
p an eigti form am su bstantialis ir ją redu ku oti tik į form am
accid entalis. Ju k aristoteliškoji form a su bstantialis kaip tik
ir reiškia tai, ką aš vad in u valios objektyvacijos laipsniu
tam tikram e daikte. Bet, kita vertu s, nevalia išleisti iš akių
tai, kad visose idėjose, t.y. viso se neorganinės gam tos jėgose
ir visose o rg anin ės g am tos form ose atsiskleid žia, t.y. į
v aizd inio form ą, į objektišku m ą įeina vis ta pati valia. Todėl
jos v ien in g u m as turi p asirod yti ir per tam tikrą vidin į visų
jo s reiškinių gim iningum ą. Jis atsiskleid žia aukštesniosiose
jo s objek tišku m o pak o p o se, kur visas jos reiškim asis yra
aiškesnis, t.y. au galijos ir g yvū n ijo s karalystėje, p er bendrą
visų form ų analogiją, p am atin į tipą, pasirod antį visuose
reiškiniuose. T o d ėl šis tipas ir tapo puikių zoologijos sistem ų,
ku rias šiam e šim tm etyje su k ū rė p rancūzai, pam atiniu p rin ­
cipu, to bu liausiai įgyvendintu lyginam ojoje anatom ijoje, kaip
„l'unitė d e p lan, T u niform itė de l'ėlėm en t an atom iųu e"
[plano v ien y b ė, anatom inio elem ento vienod um as]. Jo ieš­
kojim ai b u v o Schellingo m o kyklos n atū rfilosofų pagrind inis
u žsiėm im as, ar ben t jau lab iau siai g irtinas siekis, ir šitie
filosofai šiuo požiū riu n et turi tam tikrų nuopelnų , nors
d augeliu atveju ta jų an alog ijų gam toje m ed žioklė išsigim sta
į gryną žaid im ą žodžiais. B et jie visai pagrįstai atkreipė

* [Kritik der Urteilskraft, § 75, 2. und 3. Aufl., S. 338]

222
 PASALTUS KAIP VALIA

dėm esį ir į neorganin ės gam tos visuotinę idėjų gim inystę

ir šeim yninį p anašu m ą, p avyzd žiu i, tarp elektros ir m ag­
netizm o, kurių tap atu m as vėliau bu vo patv irtin tas, tarp
chem inės traukos ir sunkio ir t.t. Y p ač jie atkreipė dėm esį
į tai, kad poliariškum as, t.y. kokios nors jėgos išsiskyrim as
į dvi kokybiškai skirtingas, p rieštarau jančias ir siekiančias
vėl susijungti veiklos rūšis, d ažn iau siai atsiskleidžiantis ir
erdviškai, p er išsiskyrim ą priešingom is kryptim is, yra beveik
visų gam tos reiškinių, p rad ed an t m agnetu bei kristalu ir
b aigiant žm ogu m i, pam atinis tipas. Tačiau K inijoje p olia­
riškum as p ažįstam as nuo sen iausių la i k ų - teorijoje apie
ijin ir yang priešingybę*. O kadangi visi pasau lio daiktai
yra tos pačios valios objektišku m as ir todėl savo vidine
esm e yra tapatūs, tai ne tik turi egzistuoti toji akivaizdi
jų analogija ir ne tik kiekvien am e netobulum e turi pasirodyti
artim iausios, au kštesnės tobulum o pakopos p ėdsakas, užuo­
m ina, apm atas, b ęt - kadangi visos tos form os būdingos
tik pasau liui kaip vaizdiniui - galim a n et tarti, kad jau
bendriausiose vaizd inio form ose, tuose tikruosiuose ir pa­
m atiniuose pasau lio p astoliu ose, t.y. erd vėje ir laike, galim a
rasti ir parodyti pam atinį tipą, u žuom iną, apm atą viso to,
kas tas form as užpildo. A trodo, kad m iglota m intis apie
tai yra Kabalos ir visos m atem atinės pitagorininkų filosofijos,
taip pat kinų I ching šaltinis. N a, ir toje Schellingo m okykloje,
jos daugeriopose p astangose n u šviesti analogiją tarp visų
gam tos reiškinių randam e tam tikrų, tiesa, nevykusių,
m ėginim ų gam tos d ėsnius išvesti vien tik iš erdvės ir laiko
dėsnių. Beje, neįm anom a žinoti, kokiu m astu koks nors
genialus protas kada nors įgyvend in s abu siekius.
N ors niekada n ed era išleisti iš akių skirtum o tarp reiškinio
ir daikto savaim e, ir todėl visose id ėjose objektyvuotos valios
tapatum o niekada (kadangi ji turi tam tikras savo objek-

* (Pagal Konfucijaus išleistą Permainų knygų, ! ching.]

22 3
 Antra knyga

tišk u m o pakopas) negalim a iškreip tai p av ersti pačių pavienių

id ėjų, per kurias ji reiškiasi, tapatum u, todėl, pav y zd žiu i,
ch em in ė arba elektrinė trauka neturi būti red u ku ojam a į
trauką dėl svorio jėgos, nors ir bū tų pažinta jų vidinė
analogija ir pirm oji galėtų b ū ti laikom a tarsi kokiu au kš­
čiausiu pastarosios laipsniu; nors visų gyvūnų san d aros
v id in ė analogija irgi neduoda pagrind o p ain ioti jų gim ines,
jas tapatinti arba tobulesnes jų rūšis laikyti ne tokių tobulų
rū šių atm ainom is; nors p ag aliau ir fiziologinės funkcijos
n iekad a n eg ali būti redu ku ojam os į chem inius ir fizinius
p ro cesu s, tačiau kad tam tikrose ribose pateisin tu m e šį
m etod ą, galim e tarti, kad gerokai tikėtina yra štai kas.
Jeigu kai kurie valios reiškiniai žem esn ėse jo s objek-
ty v acijos p akopose, t.y. neorgan inėje gam toje, p aten ka į
tarpusavio konfliktą (kadangi kiekvienas reiškinys, lem iam as
p riežastin g u m o , siekia p asisavin ti esam ą m ateriją), tai iš
šio v aido iškyla au kštesnės idėjos reiškinys. Šitaip toji idėja
n u g ali visas iki tol bu vusias, ne tokias tobulas id ėjas, tačiau
n u g ali taip, kad priklausom u p avid alu leidžia išlikti jų esm ei,
p ati p erim d am a tam tikrą tos esm ės analogiją. T okį vyksm ą
galim a suprasti tik iš visose id ėjose pasireiškian čios valios
tap atu m o ir iš jos siekio objektyvuotis vis aukštesn ėje
p akopoje. T o d ėl, pavy zd žiu i, kietėjim e m es įžv elg iam e aiškią
kristalizacijos, kuri iš p radžių v ald ė kalkes, an alogiją, nors
su kau lėjim o niekad a negalim a redu ku oti į kristalizaciją.
A n alogija silp niau reiškiasi m ėsos sukietėjim e. Syvų sudėtis
gyv u liniam e kūne ir sekrecija irgi yra chem inio ju n gim osi
ir skilim o analogija; net šiu os chem in iu s procesu s vald an tys
d ėsn iai vis d ar veikia ten, tačiau priklau som u ir labai
m od ifik u otu p avid alu , n ugalėti aukštesnės idėjos. Štai kodėl
ch em in ės jėg os, vienos p ačio s, be o rganizm o, niekad a n e­
su ku rs tokių syvų, bet

Kas tau bėdos!

Tai chemijoj vadinas

224
 P A S A U L I S KAIP VALI A

„Encheiresin naturae"... Juokas grynas!'

[„Encheiresin naturae" nennt's die Chemie,

Spottet ihrer selbst und weifi nicht wie.
Goethe: Fausl, I, Vers 1940 f.]

T obu lesnė idėja, atsirand anti po tokios p ergalės prieš

keletą žem esnių jų idėjų, arba valios objektyvacijų, įgyja
visiškai n aują p o bū d į kaip tik dėl to, kad iš kiekvienos
nugalėtos idėjos pasiim a au kštesnio laipsnio analogiją. Valia
objektyvuojasi nauju , aiškesniu būdu. Iš prad žių per generatio
aeųuivoca, o po to per egzistu ojančio gem alo asim iliaciją
atsiranda organiniai syvai, gyvū n as, žm ogus. T aigi per
žem esnių jų pasireiškim ų vaidą atsiranda au kštesnis reiš­
kinys, ju os visus praryjantis, tačiau kartu aukštesnėje p a ­
kopoje realizuojan tis visų jų siekius. V adinasi, ir čia jau
viešpatauja dėsnis: „serpens, nisi serpentem com ed erit, non
fit d raco " [jei gyvatė nepraryja gyvatės, ji negali tapti
drakonu; Baco von V erulam : Serm ones fid eles, 38, „D e
fo rtū n a"].
A š n orėčiau , kad aiškiu dėstym u m an pavyktų įv eikti
šių m inčių turiniui būdingą tam sum ą. Bet aš gerai m atau,
kad m an turi p ad ėti skaitytojas, m ąstydam as pats, kad
aš n elikčiau n esu prastas arba su prastas neteisingai. A tsi­
žvelgian t į tai, kas pasakyta, organizm e galim a nurod yti
chem in ės ir fizikin ės v eiklo s p ėdsakų , bet jo n iekada
negalim a jais p aaiškin ti, n es organizm as visai n ėra feno­
m enas, kilęs iš vien ing o tokių jėgų veikim o, t.y. atsitiktinai,
o yra au kštesn ė idėja, palenk u si sau žem esniąsias per
nugalinčiąją asim iliaciją, nes visose id ėjose save objektyvuo-
ja n ti vien inga valia, siekdam a kuo aukštesnės objektyvacijos,
šitaip aukoja anksčiau k onfliktavusias savo p asireiškim o
žem esniąsias p akopas, kad ju o galingiau pasirodytų au kš­
tesnėje pakopoje. N ėra pergalės be kovos. A ukštesnioji idėja,
arba valios o bjektyvacija, gali pasireikšti, tik įveikdam a

S. 85. 225
 Antra knyga

žem esniąsias. Tačiau ji p atiria jų p asipriešinim ą, nes jos,

nors ir n u galėtos, vis dar siekia nep riklau som ai ir iki galo
išreikšti savąją esm ę. Kaip m agnetas, jau p akėlęs geležies
gabalą, tęsia kovą su su n kiu, kuris, kaip p ati žem iausioji
valios o bjektyvacija, turi pirm en ybės teisę į šios geležies
m ateriją, ir toje nuolatinėje kovoje m agnetas n et sustiprėja,
n es pasip riešinim as tarsi skatina jį labiau stengtis, taip ir
b et koks valios pasireiškim as, netgi tas, kuris pasirod o
žm ogau s o rganizm e, n uolat kovoja su d augybe fizikinių
ir chem inių jėgų , kurios, kaip žem esn iosios idėjos, turi
p irm eny bės teisę į tą m ateriją. Štai kod ėl nusvyra ranka,
kuri, įv eikinėjant sunkį, bu vo ilgai laikom a p akelta; štai
kodėl d žiau gsm ingas sveikatos pojūtis, išreiškiantis sąm o ­
n in go organizm o idėjos p erg alę prieš fizikos ir chem ijos
dėsnius, kurie pirm ap rad iškai valdo kūno syvus, taip dažnai
su trikd om as ir iš tikrųjų visad a lyd im as tam tikro didesnio
ar m ažesnio n egalavim o, kuris kyla iš tų jėgų pasipriešinim o,
ir dėl to jau augalinis m ū sų gyvasties elem entas visada
su sijęs su ned id ele kančia. Štai kod ėl ir virškin im as nuslopina
visas g yvu lines funkcijas; ju k jis pasitelkia visą gyvybinę
jėgą, kad p e r asim iliaciją įveiktų organines gam tos jėgas.
Iš čia apskritai kyla fizinio gyvenim o su nku m as, bū tinu m as
m iegoti ir p ag aliau b ū tin u m as m irti, nes tos p avergtos gam tos
jėgos, pasinau d od am os p alan kiom is aplin kybėm is, anksčiau
ar vėliau iš nuolatinės p erg alės išsekinto organizm o atsi­
kariau ja iš jų atim tą m ateriją ir p ag aliau n etrikd om ai at­
skleid žia savo esm ę. Tod ėl galim a p asakyti, kad b et koks
organizm as idėją, kurios atsp ind ys jis yra, dem onstruoja
tik n etekęs tos savo jėgos d alies, kuri nau d ojam a įveikti
žem esn ėm s id ėjom s, siekian čiom s iš jo paveržti m ateriją.
A trodo, kad tai nujautė Jaco b as B ohm e, k ažku r sakęs, kad
visi žm onių ir gyvulių kūnai, ir netgi au galai, iš tikrųjų
yra pusiau m irę. Pagal tai, kokiu m astu organizm u i pasiseka

226
 P A S A U L I S K A I L V A L I A

įveikti gam tos jėgas, išreiškiančias giliausiai esan čias valios

objektyvum o pakopas, jam pavyksta daugiau ar m ažiau
tobulai išreikšti savąją idėją, t.y. bū ti arčiau ar toliau nuo
idealo, įkūnijančio jo rūšies grožį.
T o d ėl gam toje m es visu r m atom e vaidą, kovą, pergalės
n ep astovum ą, o vėliau m es su prasim e dar aiškiau, kad šitaip
p asireiškia valiai bū dingas vidu jis susidvejinim as. K iekviena
valios objektyvacijos pakopa siekia paveržti iš kitos m ateriją,
erd v ę, laiką. Tvari m aterija be perstogės turi k eisti savo
form ą, nes p riežastingum o vald om i m echanizm ai, fizikiniai,
ch em in iai, organin iai reiškiniai, godžiai siekdam i iškilti,
plėšia vienas iš kito m ateriją, nes kiekvienas siekia atskleisti
savo idėją. Šį vaidą galim a m atyti visoje gam toje, ir galiausiai
ji egzistuoja tik dėka jo: ei yap pf| f|v to V E ikoę ev

to ię TTpaypacnv, ev av f|v a m v i a , coę (pųar v EųTiESojckrję.

(nam si non inesset in rebus contentio, unum om nia essent,
ut a it Em pedocles)' [jei daiktuose neviešpatautų kova, visa
būtų viena, kaip sako Em pedoklis] (A ristoteles: M etaphysica,
2,5 [4, p. 1000 b, 1]). Ju k pats šitas vaidas yra tik valiai
b ū din go vidinio su sid vejinim o pasireiškim as. A iškiausiai ši
visuotin ė kova m atom a gyvūnų pasau lyje, kuris m aitinasi
au galų pasauliu, ir jam e p ačiam e kiekvienas gyvūnas savo
ruožtu tam pa kito gyvūno grobiu ir m aistu, t.y. m ateriją,
kurioje pasirodė jo idėja, privalo atiduoti kitos idėjos p a­
sireiškim ui. Todėl kiekvienas gyvū nas gali palaikyti savo
egzisten ciją tik nuolat naikind am as kitus. Taigi valia gyventi
v isu r ryja pačią save ir įvairiausiais pavid alais yra m aistas
sau pačiai, kol pagaliau žm onių gim inė, n u galėjusi visas
kitas, gam tą ima traktuoti kaip savo vartojim o objektą. Bet,
kaip m atysim e ketvirtojoje knygoje, ir šioje gim inėje siau ­
bingai aiškiai atsiskleidžia ta pati kova, tas pats valios
su sid vejinim as, ir tam pa „hom o hornini lu pu s" [žm ogus
žm ogui vilkas; Plautus: A sm aria, 2, 4 9 5 1. Tą pačią kovą,
tą p atį pavergim ą m es p am atysim e ir žem esniosiose valios

S- 227
 Antra knyga

objektišku m o p akopose. D augelis vabzd žių (ypač ichneu-

m onai) savo k iau šiniu s deda an t kitų vabzd žių od os ar
n et į jų lervų kūną; lėtas pastarų jų n aikinim as yra p irm utin is
išsiritančių p aliku onių darbas. Jau nas polipas, šakelės p a ­
vid alu išaugan tis iš seno, o vėliau nuo jo atsiskiriantis, dar
b ū d am as su au gęs su senu oju, jau kovoja su juo dėl grobio,
ir šitaip vien as grobį plėšia iš kito nasrų (Trem bley: P olypodii
[M ėm oire pou r servir a l'histoire d'nn g a ir e dės polypes d'eau
dou ce d bras en fo r m e dės cornes] 2, p. 110 ir 3, p. 165).
T ačiau pats ryškiausias pavyzd ys šiuo požiūriu yra aust-
ralietiška sk ru zd ėlė-bu ld o gas (bulld og-ant). Jei ji p erp jau ­
nam a, prasid ed a kova tarp atskirų dalių - galvos ir uodegos.
V iena puola kitą savo n asrais, o antroji narsiai ginasi dūriais.
G rum tynės p ap rastai trunka apie p u svaland į, kol abi dalys
nen u m iršta arba kol jų n enu sitem p ia kitos skruzdėlės. Šitoks
d alykas kartojasi kiekvieną sykį (iš Hovvitto laiško žu rnalu i
W eekly Journal, p ersp au sd in to žu rnale G alignani's M essenger
1855 m . lap kričio 17 d.). M isū ri p ak ran tėse kartais p asitaiko
g alin gų ąžu olų , kuriu k am ienas ir šakos taip apraizgyti,
su kau sty ti ir su rišti m ilžinišk o lau kinio vynuogienojo, kad,
lyg u žd u sinti, turi nuvysti*. Tą patį m atom e n et žem iausiose
p akop ose, p av y zd žiu i, ten, kur dėl organinės asim iliacijos
v an d u o ir anglis virsta au galin iais syvais, o augalas ir duona -
krauju; ir šitaip v isu r, k u r chem inės jėg o s p avergiam os ir
gyv u lin ės sekrecijos vy ksm u i. T as p at ir n eorganinėje g am ­
toje, kai, p av y zd žiu i, nu sėd an ty s k ristalai susitinka, per-
sikryžiu oja ir taip tru k d o vien as kitam , kad negali įgyti
grynos k ristalin ės form os. Beveik kiekviena drūza p a ž en ­
klinta valios kovos, vy kstančios tokioje žem oje jos objek-
tyvacijos p ak o p o je, antsp au d u . A rba m agnetas prim eta g e­
ležiai savo m ag n etin ę jėg ą, kad ir šitaip išreikštų savo idėją.
A rba galvanizm as įveikia chem inį gim iningum ą, su skaido

* [Pagal VVashington Irvving: Bracebridgehnll, vol. 1, p. 118]

228
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

pačius tvirčiau siu s junginius ir taip pažeid žia chem ijos

dėsnius, kad rūgštis, išsiskyru si iš d ruskos, suskilusios prie
teigiam o p oliaus, turi k eliau ti prie neigiam o poliaus, ne-
sijungdam a su šarm ais, su kuriais susiliečia p akeliu i, ir netgi
nepajėgia raudonai nu sp alvinti į ją patek u sio lakm uso.
D ideliu m astu tai p asireiškia santykyje tarp centrinio kūno
ir planetos; kad ir bū dam a v isišk ai priklausom a, planeta
vis d ar p riešinasi, panašiai kaip chem inės jėgos organizm e;
dėl to atsiranda nuolatinė įtam pa tarp įcentrinės ir išcentrinės
jėgos, palaikanti visatos jud ėjim ą ir pati savaim e išreiškianti
tą visuotinę, valios reiškiniam s būdingą kovą, kurią m es
ir apm ąstom e. Ju k dėl to, kad kiekvieną kūną reikia traktuoti
kaip valios reiškinį, o pati valia n eišvengiam ai pasireiškia
kaip veržlu m as, pirm inė kiekvieno rutulinio kūno būsena
turi bū ti ne rim tis, o ju d ėjim as, n enu trū kstam as, betikslis
veržim asis pirm yn į begalinę erdvę. T am nesipriešina nei
inercijos, n ei p riežastin gum o dėsnis, nes dėl p irm ojo dėsnio
veikim o m aterija kaip tokia abejinga ir rim čiai, ir judėjim ui,
tad jos pirm inė būklė gali bū ti tiek jud ėjim as, tiek ir rim tis;
todėl, m atydam i ją judančią, n etu rim e p ag rind o tarti, kad
iki p rad ėdam a judėti ji bu vo rim tyje, ir kelti klausim ą apie
prasid ėjusio judėjim o p riežastį. Ir priešingai, jei m atytum e
ją rym ančią, n eturėtu m e p ag rin d o tarti, kad iki patekdam a
į rim ties bū klę ji judėjo, ir kelti klausim ą apie judėjim o
pertrūkio priežastį. Tod ėl nedera ieškoti išcentrinės jėgos
pirm ojo postūm io. Pagal K anto ir L ap lace'o hipotezę pla­
netose ji pasireiškia kaip centrin io dangaus kūno pirm inio
sukim osi liekana; tam kūnui su sitraukus, nuo jo atsiskyrė
planetos. O pačiam cen trin iam kūnui bū dingas judėjim as,
ir tas kūnas vis dar sukasi aplink savo ašį, o kartu skrieja
begalinėje erdvėje ar galbū t cirkuliu oja aplink didelį, m um s
nem atom ą cen trinį kūną. T oks p ožiū ris visišk ai derinasi
su astronom ų iškelta hipoteze apie centrinę saulę ir su
pastebėjim u, kad visa m ūsų sau lės sistem a, o galbūt ir visa

229
 Antra knyga

žvaigžd žių grupė, kuriai priklauso m ū sų sau lė, yra p er­

sislinkusi. G aliausiai, tuo rem iantis, galim a daryti išvadą
apie visų nejudančių žvaigžd žių kartu su centrine saule
visuotinį ju d ėjim ą, kuris beg alinėje erd vėje, žinom a, praranda
b et kokią prasm ę (juk jud ėjim as absoliu čioje erdvėje n e­
siskiria nuo rim ties) ir šituo, kaip jau ir pačiu savo betiksliu
v eržlu m u b ei skrydžiu, išreiškia tą n iekingu m ą, tą galu tinio
tikslo stoką, kuriuos šios knygos pabaigoje bū sim e p riversti
įžvelgti visų valios reiškinių veržlu m e. Tod ėl tiek b egalinė
erdvė, tiek begalin is laikas turi būti visų valios pasireiškim ų
bend riau sios ir p am atin ės form os, išreiškiančios jos esm ę.
G aliau siai v isų valios reiškinių tarpusavio kovą m es galim e
p astebėti g rynojoje m aterijo je pačioje savaim e, k iek jos
pasireiškim o esm ė K anto teisingai nusakyta tokiais žodžiais:
atostūm is ir traukos jėga. Tad ir pats jos egzistavim as yra
ne kas kita, kaip p rieštaraujančių jėgų kova. Jei abstra-
h uosim ės n u o viso m aterijos chem inio įvairiop um o arba
m intim i n u sik elsim e atgal į p riežasčių ir pad arinių grandinę
taip toli, k u r d ar nesam a jokio chem inio skirtum o, tada
m um s liks grynoji m aterija, rutulio pavid alo pasau lis, kurio
gyven im ą, t.y. valios objektyvaciją, su d aro m inėtoji kova
tarp trau kos ir atostūm io jėgų. Trau kos jėga kaip sunkis
iš v isų p u sių v eržiasi į centrą, atostūm io jėg a, kaip ne-
persm elkiam u m as, p riešin asi p irm ajai savo inercija arba
elastin gu m u, ir šitą nenu trū kstam ą spaudim ą ir p asip rie­
šinim ą g alim a traktuoti kaip valios objektišku m ą pačioje
žem iau sioje p ak op oje - jau čia p asireiškia valios charakteris.
T aigi šioje žem iau sio je pakopoje m atom e, kad valia
reiškiasi kaip aklas veržim asis, kaip tam sus, m onotoniškas
im pulsas, b etarp iškai visai nep ažinus. Tai p ap rasčiau sias
ir silp n iau sias jos objektyvacijos bū das. Tačiau kaip toks
aklas v eržlu m as, toks n esąm oningas im pulsas jis pasireiškia
jau v iso je n eo rg an in ėje gam toje, visose pirm in ėse jėgose,
kuriom is u žsiim a fizika ir chem ija, sten gd am asi jas atrasti

230
 P A S A U L I S K A II' VA L I A

ir pažinti jų dėsnius. K iekviena iš tų jėg ų m um s pasirod o

per m ilijonus visai panašių ir dėsningų reiškinių, neturinčių
jokių ind ivid u alių pėdsakų. Tokia jėga tik išsibarsčiu si laike
ir erd vėje, t.y. nulem ta principii individuationis.
Pakopa po pakopos o bjektyvuod am asi vis aiškiau, vis
dėlto ir au galų karalystėje, kur jos reiškinius susieja n e
tikros p riežastys, o d irgikliai, valia d ar veikia visai n esą­
m oningai, kaip tam si ju d anti jėga. Tokia p at ji galiausiai
u tuom et, kai skleid žiasi g yvu linio pasireiškim o augaliniu
aspektu - kiekvieno gyvūno gim im u bei v ystym u si ir jo
vidinės ekonom ijos palaikym u , kur visada valios p asireiš­
kimą n eišvengiam ai lem ia tik dirgikliai. V is aukštyn ky­
lančios valios objektyvacijos pakopos p agaliau atveda į tokį
tašką, kur individas, išreiškiantis idėją, jau n egalėtų gauti
asim iliacijai reikalingo m aisto tik jud ėdam as dėl reakcijos
i dirgiklius, nes tokio d irginim o reikėtų laukti, o m aistas
čia apibrėžtas siauriau, ir d id ėjant reiškinių įvairovei sąm yšis
bei grūstis taip su stiprėja, kad valios reiškiniai pradeda
i rukdyti vienas kitam , ir atsitiktinu m as, kuriuo, ieškod am as
m aisto, turi kliau tis individ as, stum iam as paprastų dirgiklių,
via bū tų pernelyg n ep alankus. Todėl m aisto tenka ieškoti,
tenka jį rinktis nuo tos akim irkos, kai gyvūnas išsirita iš
kiaušinio ar m otinos įsčių, kur jis nesąm on ingai vegetavo.
I )abar tam pa bū tin as ju d ėjim as pagal m otyvus ir jį palaikantis
pažinim as, kuris ir pasirod o šioje valios objektyvacijos
pakopoje kaip pagalbin ė priem onė, ųųyavų, kad išsaugotų
individą ir p ad ėtų pratęsti gim inę. Jis pasirod o, atstov au ­
jam as sm egenų arba did žiojo ganglijo, lygiai kaip kad ir
b et koks kitas besiobjektyvu ojančios valios siekis ar paskirtis,
išreiškiam a tam tikru organu, t.y . vaizdiniu i pasirod o kaip
tam tikras organas*. Tačiau kartu su šia pag albin e priem one,

* Apie tai žr. antrojo tomo 22 sk., taip pat mano traktate Apie valią
^įimtoje p. 54 t.t. ir p. 70 - 79 pirmajame leidime, arba p. 46 t.t. ir
P 63 - 72. antrajame leidime.

231
 Antra knyga

šituo ų ų y avų , iškart atsirand a pasaulis kaip vaizdinys su

visom is savo form om is, objektu ir subjektu, laiku, erdve,
d augeriopum u ir priežastingum u . D abar pasau lis parodo
savo antrąją pusę. Iki šiol jis buvo tik valia, d abar tam pa
ir vaizdiniu, p ažįstančiojo subjekto objektu. V alia, iki šiol
tam soje labai burtai ir n eklystam ai atsidavusi savo ver-
žim uisi, šioje pakopoje u ždega ž ib in t ą ,- kaip priem onę,
reikalingą tam , kad pašalintų g rėsm ę, dėl jos reiškinių
su sid ūrim o ir sudėtingų jų savybių galinčią iškilti bū tent
tobu liausiem s reiškiniam s. N eklystam as tikrum as ir dėsnin­
gum as, dėl kurio iki šiol valia veikė neorganinėje ir grynai
au galinėje gam toje, buvo pagrįstas tuo, kad ji veikė savo
p irm ap rad ės esm ės ribose, kaip aklas veržim asis, n ep ad e­
d am a, bet ir netrikdom a antrojo, v isai kitokio pasaulio,
pasau lio kaip vaizd inio, kuris, nors ir būdam as tik jos
tikrosios esm ės atsp au d as, vis d ėlto turi visai kitą prigim tį
ir d abar įsiveržia į jos reiškinių visum ą. Štai kod ėl nuo
šios ak im irkos baigiasi neklystam as valios tikrum as. G y­
vu liam s jau gresia regim ybė ir paklyd im as. Tuo tarpu jie
turi tik stebim uosiu s vaizd iniu s, bet neturi sąvokų ir re­
fleksijos. Todėl jie pririšti prie d abarties ir negali num atyti
ateities.
A trodo, kad tas proto stokojan tis p ažinim as n e visada
bu vo pak ankam as p asiekti savo tikslui ir tarpais tarsi šaukėsi
pagalbos. Ju k m es su sid uriam e su tuo labai įsidėm ėtinu
faktu, kad dviejose reiškinių rū šyse p ačiu nuostabiausiu
būdu viena į kitos sritį įsiveržia akla valios veikla ir veikla,
apšviesta pažinim o. A ntai gyvu lių veiksm u ose, valdom u ose
stebim ojo pažin im o ir m otyvų, m es rand am e ir kitokius
veiksm u s, n em otyvu otu s, t.y. n u lem tu s aklai veikiančios
v alios bū tinybės. T okie yra m eniniai instinktai; n evald om i
nei m otyvo, n ei p ažin im o , jie vis d ėlto atrodo taip, tarsi
iš jų atsirad ę k ūriniai bū tų nulem ti n et abstrakčių , protingų

232
 P A S A U 1,1S K A I P V A L I A

m otyvų. K itoks, priešingas atvejis pasirodo ten, kur, a t­

virkščiai, pažinim o šviesa įsism elkia į aklai veikiančios valios
d irbtuvę ir nušviečia žm ogau s organizm o vegetatyvines
funkcijas: tai m agnetinė aiškiaregystė. Pagaliau ten, kur valia
pasiekia pačią aukščiausią savo objektyvacijos pakopą, jau
nebepakanka gyvuliuose pasirod žiu sio intelektinio pažini­
mo, kuris duom enis gauna p e r jusles (o iš to atsiranda
tik stebėjim as, pririštas p rie dabarties). T oji sudėtinga,
įvairialypė, lanksti, labai d aug ko stokojanti ir įvairiausiai
pažeidžiam a būtybė, žm ogu s, kad g alėtų išlikti, turėjo būti
apdovanota dvejopo pažin im o šviesa. Prie jo stebim ojo
pažinim o turėjo prisijungti tarsi au kštesnė to p ažinim o galia,
jo refleksija, protas kaip su gebėjim as kurti abstrakčias są­
vokas. Kartu su juo atsirad o ap d airu m as, apžvelgiantis ateitį
ir praeitį ir, kaip jo pad arin ys, m ąstym as, rūpestis, suge­
bėjim as veikti iš anksto ap svarsčiu s, nep riklau som ai nuo
dabarties, p agaliau - visai aiškus savo valios sprendim ų
suvokim as. Jau kartu su pap rastu , stebim uoju pažinim u
atsirad o galim ybė apsigauti bei klysti ir dėl to išnyko ligtolinis
nesąm oningo valios v eržim o si neklystam um as, o į pagalbą
pažinim ui jo valdom oje srityje turėjo ateiti instinktas ir
m eninis potraukis, kaip nesąm onin gi valios pasireiškim ai.
A tsiradus p rotu i tas valios (ku ri kitam e k raštu tiniam e taške,
neorganinėje gam toje, pasireiškia n et kaip griežtas dėsnin­
gum as) apraiškų n eklystam u m as ir tikrum as beveik visai
išnyksta. Instinktas visai nutolsta į antrą p laną, apm ąstym as,
kuris d abar turi viską kom p ensu oti, sukelia (kaip parodyta
pirm ojoje knygoje) netikrum ą ir svyravim us. Tam pa galim a
klaida, kuri daugeliu atveju trukdo valiai ad ekvačiai ob-
jektyvuotis veiksm uose. Juk nors valia jau ch arakteryje įgyja
tam tikrą apibrėžtą ir nek in tan tį kryptingum ą, pagal kurj
pats norėjim as, skatinam as m otyvų, pasirod o neklystam ai,
vis dėlto p aklyd im as gali iškreip ti valios p asireiškim us, nes

233
 Antra knyga

tokiu atveju tariam i m otyvai veikia kaip tikri ir n u gali

p astaruosius*. Taip atsitinka, p avyzd žiu i, tada, kai p rietaras
pakiša įsivaizdu ojam us m otyvus, verčiančiu s žm ogų elgtis
taip, kad, tom is pačiom is aplinkybėm is n orm aliai reiškiantis
jo valiai, jis elgtųsi visai priešingai. A gam em n on as nužudo
savo du k terį, šykštuolis dalina išm ald ą iš gryno egoizm o,
tikėdam asis šim teriopo atlyginim o ateityje ir t.t.
T aigi pažin im as apskritai, tiek p rotinis, tiek ir paprastas
stebim asis, pirm ap rad iškai kyla iš pačio s valios, p riklauso
au kštesnių jų jos objektyvacijos pakopų esm ei, kaip p ap ras­
čiausia ųųyavrį, p riem on ė išsaugoti individą ir gim inę, lygiai
kaip ir b et koks kitas kūno organas. V ad inasi, pirm ap rad iškai
pasm erktas tarnauti valiai, įgyvendinti jos tikslus, jis bev eik
v isur ir v isišk ai yra jos tarnas. Šitaip yra su v isų gyvulių
ir bev eik visų žm onių pažinim u . Tačiau trečiojoje knygoje
m es m atysim e, kaip atskiru ose žm on ėse p ažin im as gali
išsilaisvinti iš šios tarnystės, nu sim esti savo ju n g ą ir, laisvas
nuo bet kokių valios tikslų, gyventi sau, kaip grynas, švarus
p asau lio veidrodis: iš to atsirand a m enas. Pagaliau k etv ir­
tojoje knygoje m es m atysim e, kaip p er šitokį p ažin im ą, jei
jis daro atvirk štin į p o veikį valiai, ji gali įveikti pačią save
ir p asiek ti rezignaciją, kuri yra b et kokios dorybės ir
šventum o galutinis tikslas ir išsilaisvinim as nuo pasaulio.

§ 28
M es ap žvelg ėm e d augybę įv airiausių ir skirtingiausių
reiškinių, kuriuose o bjek ty vu o jasi v alia; o sykiu m es m atėm e
n esibaigian čią ir nesu taikom ą jų tarpusavio kovą. Bet visa
m ūsų ankstesn ė analizė p arod ė, kad p ati valia kaip daiktas

* Todėl scholastai kalbėjo teisingai: „causa finalis movet non secundum

suum esse reale, sėd secundum esse cognitum" [tikslinė priežastis veikia
ne savo tikrąja, o savo pažintąja esme] (žr. Suarez: Dispulathmes tnetaphysicae,
disputatio 23, sectiones 7 et 8).

234
 P A S A U L I S KAI P VALI A

savaim e jokiu bū du nesu tam p a su šia įvairove ir šia kaita.

Idėjų (platoniškųjų), t.y. valios objektyvacijos pakopų, skir­
tingybė, g ausybė individų, p er kuriuos pasireiškia kiekviena
pakopa, form os kova dėl m aterijo s - visa tai neliečia valios,
o yra tik jos objektyvacijos bū d as, tik per šią objektyvaciją
netiesiogiai siejasi su valia ir tik dėl to yra jos esm ės išraiška,
vaizdinys. K aip stebuklingas žibintas rodo daug ir įvairių
paveikslų, tačiau visus juos leidžia m atyti ta pati liepsna,
taip ir visuose įv airiausiuose reiškiniuose, kurie vienas greta
kito u žpildo pasau lį arba išstu m ia vienas kitą įvykių gran ­
dinėje, pasireiškia tik viena valia, o visa tai yra tik jos
m atom um as, objektyvum as, tuo tarpu ji toje kaitoje lieka
nejudri. Tik ji viena yra daiktas savaim e, o b et koks objektas
yra reiškinys arba, K anto kalba, fenom enas. N ors žm oguje
kaip idėjoje (platoniškojoje) valia objektyvuojasi aiškiausiai
ir tobuliausiai, tačiau vien tik ši idėja negalėtų išreikšti
visos valios esm ės. Kad p asireikštų deram a prasm e, žm ogaus
idėja negalėjo p asirod yti vien a ir atitraukta; lydim a besi­
leidžiančių pakopų ji turėjo pereiti visas gyvulines form as,
per augalų k aralystę iki p at n eorganin ių darinių. Visos šios
pakopos tik pap ild o viena kitą iki pilnu tinės valios o b ­
jektyvacijos, ir jos taip pat su ponu ojam os žm ogaus idėjos,
kaip m edžio žied ai kad su ponu oja lapus, šakas, kam ieną
ir šaknis. Jos su daro piram id ę, kurios viršūnė yra žm ogus.
Kam patinka palyginim ai, galim a pasakyti ir taip: jų p a­
sireiškim as lyd i žm ogaus pasireiškim ą taip p a t n eišvengia­
m ai, kaip aiškią šviesą lydi laipsniškos visų pustonių gra­
d acijos, per kurias ji pranyksta tam soje; arba jas galim a
pavadinti žm ogau s aidu ir p asakyti, kad gyvūnas ir augalas
yra žem ėjanti žm ogau s kvinta ir tercija, o neorganinė ka­
ralystė - žem utinė oktava. Bet šio p alyginim o tiesa visiškai
m um s p aaiškės tik tada, kai kitoje knygoje m es pasistengsim e
įsism elkti į giliąją m uzikos p rasm ę ir kai suprasim e, kaip
m elodija, išsiskleidžianti per aukštų, lengvų ir judrių tonų

235
 Antra knyga

derm ę tam tikra prasm e pavaizd uoja refleksijos h arm o n i­

zuotą žm ogau s gyvenim ą ir veržim ąsi, tuo tarpu n erišlūs
pašalin iai garsai ir su nkiasvoris bosas, iš kurio kyla h a r­
m onija, reikalinga tobulai m u zikai, vaizdu oja likusią gy­
v u linę ir n esąm oningą gam tą. Bet apie tai bus kalbam a
savo v ietoje, kur visa tai neskam bės taip p arad oksaliai. T ačiau
mes m atom e, kad ir toji vidinė, nuo ad ekvatau s valios
objektiškum o neatskiriam a jos reiškinių pakopų sekos būtinybė,
kaip visu m a, yra išreikšta ir išorine būtinybe, b ū ten t tąja,
kuri lem ia, jog žm ogui, kad jis išgyventų , reikalingi gyvūnai,
o p astarieji p alaipsniui reikalingi vienas kitam ; jiem s rei­
kalingi au galai, kuriem s savo ruožtu reikalinga dirva, v a n ­
duo, chem in iai elem entai ir jų ju n g in iai, p laneta, sau lė,
sukim asis ir ju d ėjim as ap lin k saulę, ekliptikos nuokrypis
ir t.t. Iš esm ės tai nulem ta to dalyko, kad valia turi ryti
pačią save, nes be jos nėra nieko, o ji yra alkana valia,
iš čia kyla m edžioklė, baim ė ir kančia.
V ien tik valios, kaip daikto savaim e, vienijančio begalin ę
reiškinių įvairovę ir skirtingybę, p ažin im as leidžia paaiškin ti
nuostabią, ak ivaizdžią visų gam tos kūrinių an alogiją, tą
gim inišką pan ašu m ą, du od an tį pag rind ą ju os laikyti tos
pačios n eu žd u otos tem os variacijom is. Lygiai taip p at aiškus
ir gilus ką tik ap žvelg tų jų dalykų - h arm onijos, esm inio
visų p asau lio dainą ryšio, jų laipsniškum o būtinybės -
pažin im as duos m um s tikrą ir p ak an kam ą įžvalgą į vid in ę
esm ę ir p rasm ę to n eabejotino visų o rganinių gam tos kūrinių
tikslingum o, kurį m es, ju o s stebėd am i ir vertind am i, jau
su p onu ojam e a priori.
Sis tikslingum as yra d viejų rūšių: iš dalies vidinis, t.y.
toks harm onin g as visų p avien io organizm o dalių darnum as,
kad jis lem ia organizm o ir jo rūšies išlikim ą, kuris d ėl to
yra šitokios d am o s tikslas; iš dalies šitas tikslingum as yra
išorinis, bū ten t n eorgan inės gam tos santykis su organine
ap sk ritai arba atskirų organinės g am tos dalių tarpusavio

236
 PASAULIS K AI V VALIA

san tykis, leid žiantis išlikti visai organinei gam tai arba at­
skirom s gyvūnų rūšim s ir todėl, m ūsų nuom one, esantis
to tikslo priem one.
V idinis tikslingum as į m ūsų apm ąstym o visum ą įeina
šitokiu būdu. Jeigu , atsižvelgian t į tai, kas pasakyta, visi
formų skirtum ai gam toje ir visa individų įvairovė priklauso
ne v aliai, o tik jos objektišku m ui ir jo form ai, tai iš to
n eišv en g iam ai d arytina išvada, kad valia yra ned alom a ir
vientisu p avid alu glūdi kiekvienam e reiškinyje, nors jos
objektyvacijos p akopos, idėjos (platoniškosios) labai skir­
tingos. Kad lengviau su prastu m e, šias skirtingas idėjas galim e
traktuoti kaip atskirus ir savaim e paprastus valios aktus,
p er kuriuos daugiau ar m ažiau pasireiškia jos esm ė. O
ind ivid ai savo ru ožtu yra idėjų, t.y. m inėtų aktų p asireiškim ai
laike, erdvėje ir įvairovėje. Ž em iau siose objektišku m o p a ­
kopose šitoks aktas (arba idėja) ir p ačiam e reiškinyje išsaugoja
savo v iening u m ą;-tu o tarpu aukščiau siose pakopose tokiam
aktu i, kad jis galėtų p asireikšti, reikalinga ištisa būsenų
ir išsklaidų laike grandinė. Ir tik tokių bū sen ų visum a
u žbaigia jo esm ės pasireiškim ą. Štai, p avyzd žiu i, idėja,
p asireiškian ti kokioje nors visuotinėje gam tos jėg o je, visada
tu ri tik vieną p aprastą apraišką, nors šioji priklausom ai
n u o išorinių santykių ir pasirod o skirtingai; kitaip nebūtų
galim a įrod yti jo s tapatum o, kuris įm anom as tik jį atskyrus
nuo įv airovės, k ylančios tik iš išorinių santykių. Štai kristalas
turi tik vieną savo gyvenim o apraišką: tai jo nusėdim as,
po to v isiškai ir galu tinai pasireiškiantis su stingu sia form a,
šito akim irką trunkančio gyvenim o lavonu. B et jau augalas
idėją, kurios reiškinys jis yra, išreiškia ne iš karto ir ne
p aprasta ap raiška, o nuoseklia savo organų raida laike.
G yvūnas ne tik vysto savo organizm ą panašiai kaip augalas
per kartais labai skirtingų form ų seką (m etam orfozę), bet
ir pačios tos form os, nors ji jau yra valios objektišku m as
šioje p akopoje, nepakanka iki galo išreikšti jo idėjai; ne,

237
 Ant ra knyga

ją visiškai išbaigia tik gyvū no veiksm ai, per kuriuos pasirod o

jo em pirin is charakteris, vienod as visoje rūšyje. T ik šis
charakteris iki galo atskleid žia idėją, todėl ji suponuoja tam
tikrą org anizm ą kaip savo pam atinę sąlygą. Žm ogaus atveju
ja u k iekvienas individas turi ypatingą em pirinį charakterį
(kuris, kaip m atysim e ketvirtojoje knygoje, net gali visiškai
sunaikinti rū šin į ch arakterį, bū ten t - pats sunaikind am as
visą valiojim ą). Tai, kas dėl bū tino vystym osi laike ir laiko
sąlygoto išsiskaidym o į atskirus veiksm u s pažįstam a kaip
em p irin is charakteris, abstrahuojan tis nuo šitos laikiškos
pasireiškim o form os, yra protu su vokiam as charakteris, kaip
jį pavad ino K antas, kuris, nu rod yd am as šį skirtum ą ir
atskleisd am as santykį tarp laisvės ir bū tinu m o, t.y. iš tikrųjų
tarp valios kaip daikto savaim e ir jos reiškinio laike, ypač
pu ikiai p ad em on struoja savo nem irtingu s nuopelnus*. Taigi
protu su v okiam as charakteris su tam pa su idėja, arba, tiksliau
pasak iu s, su pirm iniu valios aktu, kuris per ją pasireiškia.
Todėl kaip protu su vokiam o ch arakterio, t.y. belaikio n e­
dalom o valio s akto reiškinį reikia traktuoti ne tik kiekvieno
žm ogau s, b et ir kiekvienos gyvū nų rūšies, kiekvienos augalų
rūšies ir net b et kokios n eorganin ės gam tos pirm inės jėgos
em pirinį charakterį. Tarp kitko, aš n orėčiau atkreipti dėm esį
į tai, kaip naiviai k iekvien as au galas v ien tik savo form a
išreiškia ir atvirai p arod o visą savo charakterį, atskleidžia
visą savo bū tį ir valią, ir d ėl to au galų fizionom ijos tokios
įdom ios. Tu o tarpu norin t p ažin ti gyvu lio idėją, reikia stebėti
jo v eiksm u s ir g eid u lius, o jau žm ogų būtina kaip reikiant
ištirti ir išban dyti, nes protas duoda ja m didelį sugebėjim ą
apsim etinėti. G yvu lys tiek n aiv esn is už žm ogų , kiek au galas

’ Žr. Grynojo proto kritika, pasaulio įvykių išvedimo iš jų priežasčių

totalumo kosmologinės idėjos išsprendimas, p. 560-586 penktajame ir p. 532
t.t. šeštajame leidime bei Praktinio proto kritika, ketvirtas leidimas, p. 169-
179, Rosenkranz'o leidimas, p. 224 t.t. Plg. mano traktatą Apie pagrindo
principą, g 43.

238
 PASAULIS K A I P VA L I A

naivesn is už gyvulį. G yvu lyje valią gyventi m es m atom e

tarsi labiau apnuogintą nei žm oguje, kur ji apvilkta storais
p ažinim o drabužiais, o be to, įsisupusi į sugebėjim ą ap ­
sim etinėti, todėl jos tikroji esm ė pasirodo beveik tik at­
sitiktinai ir retkarčiais. V isiškai nuoga, bet ir d aug silpniau
išreikšta, ji p asirod o augale kaip pap rastas, aklas veržim asis
į bu v im ą be tikslo ir prasm ės. Ju k au galas p arod o visą
savo esm ę iš pirm o žvilgsnio ir visiškai nek altai, ir šios
nekaltybės visai nesuteršia tai, kad lyties organu s, visuose
gyvu liuose esančius slapčiausioje vietoje, au galas dem on st­
ruoja atvirai, savo viršūnėje. Šią augalo nek altyb ę lem ia
jo nesąm oningu m as: kaltė glūdi ne geidim e, o sąm on in ga­
m e geidim e. K iekvienas au galas pirm iausia pasakoja apie
savo tėvynę, apie jos klim atą ir apie p rigim tį tos dirvos,
iš kurios jis išaugo. Tod ėl net ned au g p atyręs žm ogus
nesu n kiai atp ažįsta, ar egzotiškas au galas p riklauso tropinei,
ar nuosaikiai juostai ir kur jis auga, vand en yje, baloje,
kalnuose ar pievoje. Tačiau, b e to, kiekvienas au galas dar
išreiškia ypatingą savo gim inės valią ir byloja kažką tokio,
ko neįm anom a išreikšti jokia kita kalba.
Tai, kas pasakyta, d abar paband ykim e p ritaikyti teleo­
loginei o rganizm ų apžvalgai, nes visa tai liečia jų vidinį
tikslingum ą, jeig u neorganinėje gam toje idėja, visu r trak­
tuotina kaip vienintelis valios aktas, irgi atsiskleid žia tik
p er v ienintelį ir visada vienodą p asireiškim ą, ir todėl galim a
tarti, kad šiuo atveju em pirinis charakteris tiesiogiai d a­
lyvauja protu suvokiam o ch arakterio vienyje, su juo tarsi
su tap d am as, čia ir negali p asireikšti vidinis tikslingum as.
Jei, priešingai, visi organizm ai savo idėją išreiškia vienas
po kito einančių vystym usi eile, nulem ta skirtingų dalių,
esančių viena šalia kitos, įvairovės, ir todėl jų em pirinio
ch arakterio pasireiškim ų sum a išreiškia protu suvokiam ą
charakterį tik kaip tų p asireiškim ų derinys, tai šita dalių

239
 Antra k nyga

bu v im o viena šalia kitos ir vysty m osi sekos bū tin ybė vis

d ėlto n esu naikina besireišk iančios idėjos, besireiškiančio v a­
lios akto vieningum o. A tvirkščiai, šis vieningum as p asireiškia
m inėtų d alių ir vystym osi g ran džių būtinu tarpusavio ryšiu
pag al priežastin g u m o dėsnį. K adangi ir visoje id ėjoje, ir
atskiram e akte atsiskleid žia vientisa, ned alom a ir todėl tapati
sau valia, tai nors jo s pasireiškim as ir subyra į d alių ir
b ū sen ų įv airovę, vis d ėlto jis turi vėl parod y ti tą vientisum ą
per d alių ir būsenų visišką derm ę. T ai atsitinka dėl v isų
dalių b ū tin o tarpusavio ryšio ir priklausom ybės, kurių dėka
reiškin yje atk u riam as idėjos vientisum as. D ėl to tokias
skirtin g as organizm o dalis ir funkcijas m es pripažįstam e
esan t viena kitos tikslu ir p riem one, o patį organizm ą -
galu tiniu visų dalių tikslu. V ad inasi, tiek savaim e vieningos
idėjos išsiskaid ym as į organizm o dalių bei būsenų įv airovę,
tiek ir jos vien tisum o atstatym as per būtiną tų d alių ir
funkcijų ryšį, nulem tą to, kad jos yra priežastis ir padarinys,
t.y. p riem onė ir tikslas viena kitos atžvilgiu , yra bū d in ga
ne b esireišk ian čiai valiai kaip tokiai, daiktui savaim e, o
tik jos reišk in iu i erdvėje, laike ir priežastin g u m e (gryniem s
p ag rin d o prin cip o pavid alam s, reiškin io form ai). Jo s p ri­
klauso p asau liu i kaip vaizdiniu i, o ne pasau liui kaip valiai;
jo s p rik lau so tam bū d u i, kuriuo valia tam pa objektu, t.y.
reiškiniu šioje jos objektišku m o pakopoje. Kas įsism elks į
šios g alb ū t šiek tiek sunkokos teorijos prasm ę, tikrai supras
Kanto m oky m ą, kurio esm ė yra ta, kad organinio pasau lio
tikslin gu m as ir neorgan inio p asau lio dėsningum as į gam tą
įn ešam as tik m ū siškio intelekto, todėl ir viena, ir kita yra
b ū d inga tik reiškiniui, o ne d aiktu i savaim e. A nksčiau
m inėtoji n u o staba, sukeliam a n eo rg an in ės gam tos d ėsn in ­
gum o n ek in tan čio p astovum o, iš esm ės sutam pa su n uostaba,
kurią m u m y se sukelia organinės g am tos tikslingum as, nes
abiem atv ejais m us apstulbina tik pirm ap rad žio idėjos v ien ti­

240
 PA S A U L I S K AI P VA LI A

sum o vaizdas; idėjos, kuri p risiėm ė įvairovės ir skirtingybės

formą tik reiškinyje*.
O dėl antrojo (pagal m ūsų ankstesnę klasifikaciją) tiks­
lingum o tipo, t.y. išorinio tikslingum o, kuris p asireiškia ne
vidine organizm ų ekonom ija, o palaikym u ir pagalba, g au ­
nam a iš šalies, tiek iš neorgan inės gam tos, tiek ir vienas
iš kito, - tai jis apskritai p aaiškinam as tik ką p ateikta teorija,
nes visas p asau lis su visais savo reiškiniais yra vientisos
ir nedalom os valios objektiškum as, idėja, kuri su visom is
kitom is idėjom is santykiauja kaip harm onija su atskirais
balsais, ir todėl toks valios vientisum as turi pasireikšti ir
v isų jos reiškinių tarpusavio derm e. Tačiau šią įžvalgą m es
galėsim e paaiškinti daug g eriau, jei šiek tiek giliau įsism elk­
sim e į to skirtingų gam tos d alių išorinio tikslingum o ir
derm ės reiškinius. Toks apm ąstym as kartu nušvies ir tai,
kas buvo pasakyta. O šį tikslą lengviausiai pasieksim e,
išnagrinėję tokią analogiją.
K iekvieno atskiro žm ogaus charakterį - kadangi jis yra
v isiškai individualus ir nesutam pa su rūšies ch a ra k te riu -
galim a traktuoti kaip ypatingą idėją, atitinkančią tam tikrą
v alios objektyvacijos aktą. Šiuo požiūriu pats tasai aktas
yra protu su vokiam as žm ogau s charakteris, o em pirinis
charakteris yra protu suvokiam o charakterio reiškinys. Em ­
p irinį charakterį visiškai nulem ia protu suvokiam as ch a­
rakteris, kuris yra pagrindo neturinti, t.y. kaip daiktas
savaim e pagrind o principui (reiškinio form ai) nepavaldi
valia. E m pirinis charakteris gyvenim o slinktyje turi būti protu
suvokiam o charakterio atspindys ir negali būti niekas kita,
išskyrus tai, ko reikalauja protu suvokiam o charakterio esm ė.
Bet ši priklausom ybė apim a tik esm inius, o ne antraeilius
gyvenim o slinkties pasireiškim us. Tokiem s antraeiliam s pa­
sireiškim am s p riskirtin as sm ulkm eniškas įvykių ir poelgių

* Plg. A pie valią gam toje - skyriaus „Lyginam oji anatom ija" pabaigoje.

241
 Antra knyga

ap ibrėžtu m as, toji m edžiaga, per kurią p asirod o em pirinis

charakteris. Ju o s nulem ia išorinės aplinkybės, įteigiančios
m otyvus, į kuriuos charakteris reaguoja pagal savo prigim tį,
o k ad an g i tie m otyvai gali bū ti labai skirtingi, tai su jų
įtaka turi derintis išorinė em pirinio charakterio p asireiškim o
form a, t.y. apibrėžtas, faktinis ar istorinis gyvenim o slinkties
p av id alas. Jis gali bū ti labai įvairus, bet šio reiškinio esm ė,
jo turinys lieka toks pat. Pavyzd žiui, nesvarbu , ar lošiam a
dėl riešu tų , ar dėl karūnų. T ačiau ar lošiam a sąžiningai,
ar apgaudinėjam a - tai jau esm inga, nes pastarąjį dalyką
n ulem ia protu suvokiam as charakteris, o pirm ąjį - išorinės
įtakos. K aip ta p ati tema gali turėti šim tą variacijų , taip
tas pats charakteris gali p asireikšti šim tu labai skirtingų
gyvenim o slinkčių. T ačiau , kad ir kokios skirtingos būtų
išorinės įtakos, vis dėlto em pirinis charakteris, pasireiškian tis
gyvenim o slinktyje, kad ir koks jis bū tų , p rivalo tiksliai
objek ty vu oti protu suvokiam ą charakterį, savąją objekty-
vaciją p rid erin dam as prie esam os faktinių aplinkybių m e­
džiagos. K ažką p anašau s į šią išorinių aplinkybių įtaką
gyvenim o slinkčiai, iš esm ės lem iam ai ch arakterio, m es
privalom e tarti egzistuojant, jei norim e įsivaizdu oti, kaip
valia p irm ap rad žiu savosios objektyvacijos aktu apibrėžia
sk irtin gas id ėjas, kuriose ji objektyvuojasi, t.y. skirtingas
visok iau sių gam tos p ad arų form as, p ag al kurias ji p askirsto
savo objektyvaciją ir kurios, dėl šios p riežasties p asireikš-
d am os, bū tin ai turi tarpusavyje sietis. M es turim e tarti, kad
v isi tie vien in g os valios reiškiniai bu vo palen k ti vienas kitam
ir p risitaikė vienas prie kito; tačiau, kaip m es tuojau p at
su p rasim e aiškiau , b et kokią laiko ap ibrėžtį reikia atm esti,
nes idėja yra už laiko. D ėl to kiekvienas reiškinys turėjo
p risitaik yti p rie aplinkinių sąlygų, į kurias pateko, o tos
sąlygos savo ru ožtu p risitaikė prie to reiškinio, n ors laiko
požiūriu jis atsirado žym iai vėliau. Ir visu r m es regim e
šitokį con sen su m naturae. Štai kod ėl kiekvien as au galas yra

242
 P A S A U L I S KAI P VALIA

g erai p risitaikęs prie savo dirvos ir klim ato, kiekvienas

gyvu lys - prie savo stichijos ir grobio, turinčio jį m aitinti,
o tam tikru m astu jis vienaip ar kitaip apsau gotas nuo
savo n atū ralau s priešo. Štai kodėl akis pritaikyta prie šviesos
ir jo s lūžim o, p lau čiai ir kraujas -- prie oro, p laukiam oji
pūslė - prie vand ens, ruonio akis - prie jo aplinkos kitim o,
van d en in gosios ląstelės kupranu gario skrand yje - prie A f­
rikos dykum ų sausros, n autilio* burė - prie vėjo, tu rinčio
stum ti jo kriauklę. Ir šitaip galim a eiti vis toliau, leidžiantis
prie p ačių sp ecialiausių ir nuostabiau sių išorinio tikslingum o
ap raiškų .** T ačiau šiuo atveju reikia abstrahuotis nuo b et
kokių laiko santykių , nes p astarieji gali p riklausyti tik idėjos
p asireiškim ui, b et ne jai pačiai. Todėl šį aiškinim ą galim a
ap versti, t.y. galim a ne tik tarti, kad kiekviena rūšis p ri­
sitaikydavo p rie esam ų aplinkybių, b et ir m anyti, kad tos
laiko požiū riu ankstesnės aplin kybės pačios irgi atsižv elg ­
d avo į bū sim as būtybes. Ju k visam e pasaulyje objektyvuojasi
vis ta p ati valia. Ji nep ripažįsta laiko, nes ši pagrind o p rincipo
form a n ep riklau so nei jai, nei jos p irm aprad žiam objek-
tiškum ui, id ėjom s; ji p riklauso tik tam būdui, kuriuo idėjas
pažįsta in d ivid ai, p atys savaim e laikini. Kitaip tariant, toji
form a priklau so idėjų pasireiškim ui. Todėl d abar n agrin ėjan t
b ū dą, kuriuo valios objektyvacija išsisklaido į idėjas, laiko
seka neturi jokios reikšm ės, ir tos idėjos, kurių reiškiniai
p ag al priežasting u m o dėsnį, ju os valdantį kaip tokius, laiko
sekoje atsirado anksčiau, dėl to neįgijo jokio pranašu m o
p alyg in ti su tom is, kurių reiškiniai atsirad o vėliau. Priešingai,
pastarosios idėjos yra pačios tobuliausios valios o bjekty­
vacijos, prie kurių ankstesnės idėjos privalėjo p risitaikyti
lygiai taip pat, kaip jos prie ankstesniųjų. Tad p lan etų
sukim asis, ekliptikos nuokrypis, žem ės sukim asis, sau sum os

* [Galvakojam s priklausančios m oliuskų rūšies pavadinim as]

** Plg. A pie valią gam toje, sk, „Lyginam oji anatom ija".

243
 A ntra knyga

atsiskyrim as nuo jūros, atm osfera, šviesa, šilu m a ir v isi

panašū s reiškiniai, kurie g am toje yra tai, kas harm on ijoje
p agrin d in is bosas, p ran ašišk ai p risitaikė p rie būsim ų gyvų
būtybių k artų , kurių p ag rin d u ir atram a jie turėjo tapti.
Lygiai taip p at dirva p risitaik ė prie au galų m aitin im osi,
o au galai - prie gyvulių m aitinim osi, gyvu liai - prie kitų
gyvūnų m aitinim osi, ir p riešin gai, vėliau atsirad ę reiškiniai
prisitaikė prie ankstesniųjų. V isos gam tos dalys prisiderina
viena prie kitos, nes jose viso se p asireiškia vienin ga valia.
O laiko seka visai nebū d inga jos p irm ap rad žiam ir v ie ­
ninteliam adekvačiom objektiSkunm i (šį žodžių ju n g in į p aaiškins
kita knyga) - idėjom s. N et d abar, kai rūšis turi tik išsilaikyti,
b et iš naujo n ebeatsirand a, tai ten, tai šen m es m atom e
į ateitį nu sid riekiantį nuo laiko sekos tarsi atsijusį išankstinį
gam tos rū pestingum ą, m atom e, kaip tai, kas yra, p risitaiko
prie to, kas dar turi ateiti. Štai p au kštis suka lizdą jau n ikliam s,
kurių jis d ar nem ato; b eb ras stato lūšną, kurios p askirtis
jam n ežin om a; skruzd ėlė, žiu rk ėn as, b itė kaupia atsargas
jiem s nežin om ai žiem ai; vo ras, sk ruzd ėlių liūtas, tarsi a p ­
galvotos klastos stum iam i, sp end žia spąstus bū sim am , jiem s
nežin om am grobiui; v ab zd žiai deda kiau šiniu s ,ten, kur
bu sim ieji palik u onys sau ras g eriausią dirva pram isti. K ai
žydėjim o m etu d vinam ės V allisneria m oterišk asis žied as
išskleidžia savo spiralinį stiebą, kuris lig tol laikė jj prie
dugno, ir šitaip pakyla į p aviršių , kaip tik tada vyriškos
lyties žied as, augantis d u gne, atitrūksta n u o savo trum po
stiebo, au kodam as savo g yvy bę, iškyla į pav iršių ir ten,
plau k io d am as vand eniu, su siran d a m o terišk ąjį žiedą; o šis
po apvaisinim o sutraukia savo spiralę ir n ugrim zta į dugną,
kur subręsta vaisiu s*. Ir čia aš an trąk art turiu prim in ti vabalo

* Chatin: „Sur la [graine et la g erm ination du] Vallisneria sp iralis",

in Com ptes vendus de l'acadėm ie dės Sciences, Nr. 13, 1855.

244
 P A S A U L I S KAIP VALI A

elniaragio patino vikšrą, kuris savo m etam orfozei m edyje

išgraužia dvigubai didesnę ertm ę nei patelė, kad bū tų erdvės
bū sim iem s ragam s. Taigi gyvūnų instinktas apskritai m um s
geriausiai p aaiškin a ir likusios gam tos teleologiją. Juk kaip
instinktas, p an ašu s į veiklą, regu liuojam ą sąm oningo tikslo,
vis dėlto jo neturi, taip ir visa gam tos kūryba panaši į
kūrybą, regu liuojam ą sąm oningo tikslo, ir vis dėlto jo visiškai
neturi. Tiek išorinėje, tiek vidinėje gam tos teleologijoje tai,
ką m es esam e priversti suvokti kaip priem onę ir tikslą,
visur yra tik m ūsiškiam pažinim o bū du i laike ir erdvėje
išsiskaidęs iki tol sau pačiai tapačios vieningos valios vienio
pasireiškim as.
Tačiau iš šio vienio kylantis reiškinių tarpusavio p ri­
sitaikym as negali nuslopinti to vidinio vaidijim osi, kuri.,
bū d ingas valiai ir pasireiškia visuotine kova gam toje. H ar­
m onija egzistuoja-tik tiek, kad su teiktų pastovum ą pasauliui
ir jo bū tybėm s, kurios be to p astovum o būtų jau seniai
p ražu vusios. T o d ėl harm onija apim a tik rūšių ir bendrų
gyvenim o sąlygų išsaugojim ą, o ne individų išsaugojim ą.
Taigi šios h arm onijos ir prisitaikym o dėka rūšys organinėje
k aralystėje ir bendrosios gam tos jėgos neorganinėje egzistuoja
kartu ir netgi p alaik o viena kitą; kita vertus, vidin is vaidas
objektyvuotos valios idėjose pasireiškia nesibaigiančiu n a i­
kinančiu karu tarp m inėtų rūšių individų ir atkaklia m inėtų
gam tos jėgų pasireiškim ų tarpusavio kova, kaip sakyta anks­
čiau. Šio karo vieta ir objektas yra m aterija, kurią jie siekia
išplėšti vienas iš kito, ir erdvė bei laikas, kurie, susieti
priežasting u m o form os, iš tikrųjų ir yra m aterija, kaip
parod yta p irm ojoje knygoje.*

* Apie tai žr. antrojo tomo 26 ir 27 sk.

245
 A ntra knyga

§ 29
Čia aš baigiu antrąją pagrin din ę savo veikalo dalį,
tikėdam asis, kad - k iek tai įm anom a p irm ąkart p ateikiant
idėją, kuri niekada iki šiol n eeg zistav o ir kuri d ėl šios
p riežasties negali n eturėti ją iškėlusios in d ividu alybės p ėd ­
sakų - m an pavyko aiškiai ir p atik im ai p arod yti, kad šis
pasau lis, kuriam e m es gyvenam e ir bū n am e, visa savo esm e
ištisai ir perd ėm yra valia, o kartu lygiai taip pat ištisai
ir perdėm yra vaizdinys. Šis vaizd in ys jau savaim e suponuoja
form ą, bū tent objektą ir su bjektą, ir todėl yra reliatyvus.
O jei m es p ak lau sim e, kas lieka p ašalin u s tiek šią form ą,
tiek ir visas jai pavald žias form as, išreiškiam as pagrind o
prin cipu, tai tas likutis, toto genere skirting as nuo v aizdinio,
negali būti niekas kita, o tik valia, kuri dėl to ir yra tikrasis
daiktas savaim e. K iekvienas jau čiasi esąs šitoji valia, sudaranti
vidinę pasau lio esm ę, ir kiekvienas suvokia kartu esąs
pažįstan tis su bjektas, kurio vaizd in ys yra visas pasau lis,
šiuo požiū riu egzistuojantis tik san ty k yje su subjekto są­
m one, kaip savo būtinu p agrind u . T aig i kiekvienas šiuo
dvejopu požiū riu pats yra visas p asau lis, m ikrokosm as, ir
savyje randa visiškai išreikštas abi pasau lio puses. O tai,
ką jis pažįsta kaip savąją esm ę, apim a ir viso pasau lio,
m akrokosm o, esm ę. V ad inasi, ir pasau lis, ir jis pats perd ėm
yra valia ir perd ėm - vaizd inys, o be to nebelieka nieko.
T aigi m es m atom e, kad čia su tam pa T alio, stebėjusio m ak ­
rokosm ą, ir Sokrato, stebėju sio m ikrok osm ą, filosofija, nes
abiejų m ąstytojų objektas pasirod o esąs tas pats. Tačiau
tam , kas išdėstyta pirm osiose d viejose knygose, didesnį
išbaigtum ą ir todėl d id esnį įtikinam u m ą suteiks dvi kitos
knygos, kur, kaip aš tikiuosi, kai kurie klausim ai, iki šiol,
galim as d aiktas, aiškiai ar m iglotai m u m s kildavę, irgi bus
paten kin am ai nušviesti.
O tuo tarpu specialiai ap tarkim e vieną tokį klausim ą,
nes iš tikrųjų jis gali kilti tik tol, kol m es g alu tin ai n e­

246
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

įsism elkėm e į ankstesnio apm ąstym o prasm ę, ir šiuo požiūriu

šis klausim as gali p ad ėti ją suprasti. K lausim as yra toks.
Kiekviena valia yra valia, nukreipta į kažką; ji turi savo
valiojim o objektą, tikslą. Tad galiau siai ko gi n ori ar prie
ko veržiasi toji valia, kuri m u m s buvo p arod yta kaip vidinė
p asau lio esm ė? Šis klau sim as, kaip ir daugelis kitų, iškyla
dėl to, kad daiktas savaim e painiojam as su reiškiniu. Tik
reiškinį, o ne valią apim a pagrin d o principas, kurio atm aina
ir yra m otyvacijos dėsnis. Pagrind ą visur galim a nurodyti
tik reiškiniam s kaip tokiem s, pavieniam s daiktam s, bet
niekad a negalim a jo nu rod yti pačiai valiai ar idėjai, kurioje
valia adekvačiai objektyvuojasi. A ntai galim a kelti klausim ą
apie kiekvieno atskiro ju d ėjim o arba apskritai gam toje v y k s­
tančio kitim o priežastį, t.y. apie būseną, kurią tas pokytis
neišvengiam ai sukėlė. Tačiau niekada negalim a ieškoti p rie­
žasties, sąlygojančios pačią gam tos jėgą, p asireiškiančią tiek
v ien am e konkrečiam e, tiek nesu skaičiuojam u ose panašiuose
reiškiniuose. Todėl visiška nesąm onė, kylanti dėl įžvalgum o
stokos, yra klausti apie sunkio, elektros ir t.t. priežastį.
T ik tada, jei būtų parod yta, kad sunkis, elektra nėra pirm inės
ir savarankiškos gam tos jėg o s, o yra tik bend resnrs, jau
žinom os gam tos jėgos apraiškos, būtų galim a ieškoti p rie­
žasties, t.y. klausti, kodėl toji gam tos jėga čia sukelia sunkio,
elektros reiškinį. A pie tai išsam iai aiškinta anksčiau. Lygiai
taip p at kiekvienas pažįstančio individo (kuris pats yra tik
valios kaip daikto savaim e reiškinys) valios aktas b ū tin ai
nu lem tas m otyvo, be kurio niekad a neatsirastų. Tačiau kaip
m ateriali p riežastis tik apibrėžia tai, kad šiuo m etu, šioje
v ietoje, šioje m aterijoje turi p asireikšti viena ar kita gam tos
jėg a, taip ir m otyvas p ažįstan čios būtybės valios aktą ap i­
brėžia šiuo m etu, šioje vietoje, šiom is aplinkybėm is, kaip kažką
visai atskira. Bet jis jokiu būdu nenulem ia to, kad toji būtybė
a pskritai nori, ir nori kaip tik taip: p astarasis d alykas yra
tos bū tybės protu su vokiam o charakterio pasireiškim as, o

247
 A ntra knyga

šis ch arakteris, kaip pati valia, daiktas savaim e, pagrind o

n etu ri ir yra už pagrindo princip o srities. T o d ėl kiekvienas
žm ogu s n u o lat turi tikslų ir m otyvų, kurie kreipia jo veiklą,
ir jis visada gali duoti ataskaitą apie savo atskirus veiksm us.
B et jei jo p aklau stu m e, kod ėl jis apskritai nori arba kodėl
jis apskritai n ori egzistuoti, jis neturėtų atsakym o ir n et
pats k lau sim as jam pasirod ytų absurdiškas. Iš tikrųjų toks
su glum im as išreikštų su vokim ą, kad jis pats yra ne kas
kita, kaip v alia, kurios valiojim as apskritai savaim e su p ran ­
tam as ir aiškesnio apibrėžim o pagal m otyvus reikalauja tik
sav o atskirų aktų, iškylan čių kiekvieną laiko m om entą,
atžvilgiu.
Iš tikrųjų bet kokio tikslo, bet kokių ribų nebu vim as
su daro valios savaim e esm ę, nes ji yra begalinis veržim asis.
A nksčiau tai buvo m inėta, kalbant apie išcentrinę jėgą.
Paprasčiau siu pavid alu tai atsiskleid žia pačioje žem iausioje
valios objek ty vacijos p ak op oje, bū tent sunkyje, kurio n u o­
latinis v eržim asis, ak ivaizd žiai nesan t galu tinio tikslo ga­
lim ybės, krenta į akis. Ju k je i net sunkio valia, visa eg­
zistuojanti m aterija su siju ngtų į vieną gum u lą, tai jo viduje
sunkis, v eržd am asis į cen trą, vis tiek tęstų kovą su ne-
p ersm elkiam u m u , ar tai būtų kietum as, ar stangrum as. Todėl
m aterijos v eržim ąsi visada g alim a tik stabdyti, bet niekada
ir niekaip neįm anom a jo p abaigti ar patenkinti. B et šitaip
yra su visų valios reiškinių veržlu m u. K iekvienas pasiektas
tikslas vėl tam pa naujo v eržim o si prad žia, ir šitaip iki
begalybės. A u galas iš g em alo p e r stiebą ir lapą savo p a ­
sireiškim ą iškelia iki žiedo ir vaisiau s, kuris savo ruožtu
yra tik naujo g em alo, n au jo ind ivid o, v ėl einančio senu
keliu, p rad žia, ir šitaip be galo, be krašto. Tokia p at ir
gyvū n o gyven im o slinktis; gim d ym as yra jos viršūnė. P a­
siekęs ją, p irm o jo in d ivid o gyvenim as sparčiai ar lėtai
sm u n ka, tu o tarpu n au jasis in dividas gam tai yra rūšies
išlikim o laid as ir kartoja tą p atį p asireiškim ą. Kaip į paprastą

248
 PA S A U L I S KAI P VA LI A

tos n esibaigiančios kovos ir kaitos reiškinį reikia žvelgti

net į am žiną kiekvieno organizm o m aterijos atsinaujinim ą,
kurio fiziologai jau nebelaiko būtina ju d an t išeikvotos en er­
gijos kom pensacija, nes galim as m ašinos nu sid ėvėjim as jokiu
būdu negali būti nu olatinio pasipild ym o per m aitinim ąsi
ekvivalentu. A m žinas tapsm as, begalinis srautas būdingas
valios esm ės pasireiškim ui. G aliau siai tas p at pastebim a
ir žm ogaus siekiuose bei noruose, kurie visada apgaulingai
tikina m us, kad jų įgyvend inim as yra galutinis valios tikslas.
T ačiau kai tik jie patenkinam i, tuojau p at persim aino ir
todėl greitai u žm irštam i, tam pa p asen ę ir iš tikrųjų visada,
nors to m es ir n ep ripažįstam e, sudūla kaip išnykę vaid u ok ­
liai. D idelė laim ė, jei d ar lieka kažkas, ko galim a norėti
ir siekti, kad būtų p alaikom as žaid im as, kai am žinai p e r­
einam a nuo troškim o prie jo patenkin im o ir nuo pastarojo
p rie naujo troškim o. Tai žaid im as, kurio greita eiga vadinam a
laim e, o lėta - kančia. Jis reikalingas tam , kad neapim tų
tas stingulys, kuris pasireiškia siaubingu , gyvenim ą m a­
rinančiu nuoboduliu, blyškiu lū kesčiu, neturinčiu konkretaus
objekto, pražūtingu languor. D ėl viso to valia ten, kur ją
apšviečia pažinim as, visada žino, ko ji nori dabar, ko ji
n o ri čia, bet niekada nežino, ko ji nori apskritai. K iekvienas
jos atskiras aktas turi tikslą. Tikslo neturi bendras valiojim as,
p an ašiai, kaip bet koks atskiras gam tos reiškinys sąlygojam as
pakankam os priežasties, kad atsirastų šioje vietoje ir šiuo
m etu, bet per jį pasireiškian ti jėga p riežasties neturi, nes
ji yra daikto savaim e, pagrind o neturinčios valios pasireiš­
kim o pakopa. V ienintelė valios kaip visum os savižina yra
vaizd in ys kaipo visum a, visas stebim asis pasaulis, jis yra
valios objektiškum as, jos ap sireiškim as, jos veidrodis. Tai,
ką valia byloja šiuo pavid alu , bus m ūsų tolesnio tyrinėjim o
objektas*.

* Apie tai žr. antrojo tomo 28 sk.

249
 T r e č i a k n y g a

PASAULIS KAIP VAIZDINYS

A n t r a s a p m ą s t y m a s

V A IZ D IN Y S, N E P R IK LA U SO M A S N U O P A G R IN D O
P R IN C IP O :
PLA TO N IŠK O JI ID Ė JA : M EN O O BJEK TA S

Ti to ov Įjev dėt, ysvetTiv 8e ovx eyov:

xa't ti to yiyvoųEvov į je v zai aTio^koĮiEvov,
ovioię 5e odSETOTE ov.

[Kas yra tai, kas esti am žinai ir neturi pradžios?

Ir kas yra tai, kas atsiranda ir praeina,
bet iš tikrųjų niekada neturi būties?

P la to n . Timaeus, 27 D]
 § 30
P irm ojoje knygoje m es parod ėm e p asau lį tik kaip grynąjį
vaizdinį; antrojoje knygoje m es į jį p ažvelg ėm e kitu aspektu
ir p am atėm e, kad jis yra valia, kuri p asirod ė esanti vien in telė,
kas yra pasau lis be to, kad jis yra vaizdin ys. R em d am iesi
šituo žinojim u, pasau lį kaip v aizd in į tiek jo visum os, tiek
d alių požiūriu m es pavad inom e valios objektiškum u; o tai
reiškia: valia, tapusia objektu , t.y. vaizdiniu . T o liau dar
prisim in kim e, kad tokia valios objektyvacija turi d aug, tačiau
ap ibrėžtų pakopų, ‘k u riom is nuosekliai augančiu aiškum u
ir p ilnatve valios esm ė pereina į vaizdinį, t.y. pasirodo
kaip objektas. T ose p ak o p o se m es jau radom e p latoniškąsias
idėjas, nes kaip tik šios pak op os yra apibrėžtos rū šys arba
visų gam tos kūnų, tiek organinių, tiek n eorganinių pirm inės,
nekintančios form os ir savybės, o kartu ir bend rosios jėgos,
atsiskleid žiančios p ag al gam tos dėsnius. Taigi visos tos idėjos
pasirod o nesu skaičiuojam u ose ind ivid u ose bei atskirybėse
ir santykiau ja su jom is kaip pirm avaizd žiai su savosiom is
kopijom is. T okių individų įvairovė įsivaizduojam a tik laiko
ir erd v ės dėka, o jų atsirad im as ir nyk sm as - p riežastingum o
dėka. V isas šias form as m es p rip ažinom e esant tik skirtingais
pagrin d o principo pavid alais, o jis yra b et kokio baigtinum o,
b et kokios ind ivid u acijos p am atinis principas ir ben d ro ji
v aizdinio form a, kiek vaizdin ys patenka į in d ivid u i kaip
tokiam būdingą pažinim ą. O idėja šiam principui nep av ald i;
todėl ja i n ebū d in g as nei d augeriopum as, nei kaita. Individai,
p er kuriuos ji pasireiškia, yra nesu skaičiuojam i, nuolat

253
 T rečia knyga

atsiranda ir išnyksta, tuo tarpu ji lieka nekintam a kaip vis

ta pati, o pagrindo principas ja i neturi jokios reikšm ės.
O kadangi šis principas yra form a, kuriai p av ald u s bet
koks su bjektui būdingas pažinim as, nes subjektas pažįsta
kaip individas, tai idėjos turi egzistuoti visišk ai už su bjektui
bū dingo pažinim o srities. Todėl jeigu idėjos turi tapti p a ­
žinim o objektu, tai šitai įm anom a tik iš pažinim o subjekto
pašalinu s individualum ą. D abar m es ir im sim ės apibrėžčiau
ir išsam iau aiškinti šitą dalyką.

§ 31
Tačiau pirm iausia d ar tokia labai svarbi pastaba. Aš
tikiuosi, kad antrojoje knygoje m an p avyko įrodyti, jog tai,
kas Kanto filosofijoje vad inam a daiktu savaim e ir ten pasirod o
kaip tokia svarbi, tačiau tam si ir p arad o k sali doktrina (ypač
d ėl to, kaip ją K antas įveda, bū tent - pagrindą išvesd am as
iš to, kas p agrind žiam a), kaip kliuvinys ir n et kaip silpnoji
jo filosofijos pusė, - tai, sakau aš, jeigu prie to eitum e
v isai kitu, t.y. m ūsų p asirinktu keliu, yra ne kas kita, kaip
valia atitinkam ai išplėsta ir apibrėžta šios sąvokos prasm e.
Be to, aš tikiuosi, kad po to, kas pasakyta anksčiau, niekas
neabejos, kad šios valios, su darančios p asau lio b ū tį-sav ai-
m e, ap ibrėžtos objektyvacijos pakopos yra tai, ką Platonas
v ad ino am žinosiom is idėjom is, arba nekintančiom is form om is
(eiSti), kurios bu vo laikom os svarbiau sia, tačiau kartu tam ­
siausia ir p arad oksaliausia jo filosofijos dogm a ir p e r šim t­
m ečius bu vo daugybės sk irtingai galvojančių protų ap m ąs­
tym ų, ginčų, pajuokų ir pagarbos objektu.
Taigi, je i m um s valia yra daiktas savaim e, o idėja yra
betarpiška tos valios objektyvacija tam tikroje pakopoje, tada
paaiškėja, kad K anto daiktas savaim e ir Platono idėja, jam
vienin telė ovicoę ov [tikroji būtis], - tie du dviejų d id žiausių
V akarų filosofų didieji tam sūs p arad ok sai, - yra nors ir

254
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

n etapatū s, tačiau lab ai gim iningi ir skiriasi tik vienintele

a p ib rė ž tn 5 i“ Kaip*s='fikr'rtodėl',i'k a d , būdam i vid u jai darnūs
ir g im iningi, d ėl. n ep ap rastai skirtingų jų autorių indivi­
dualybių jie skam ba taip nevien od ai, abu didieji parad oksai
yra netgi pats geriausias v ien as kito kom entaras, nes jie
p anašūs į visai skirtingus kelius, vedančius prie vieno tikslo.
T ai galim a paaiškin ti keliais žodžiais. Tai, ką sako Kantas,
iš esm ės yra štai kas: „L aikas, erdvė ir priežastingum as
nėra daikto savaim e apibrėžtys, o priklauso tik jo reiškiniui,
nes jo s yra n e kas kita, kaip m ūsiškio pažinim o form os.
O kadangi b et koks d augeriopum as, J je t k o k s. atsirad im as
ir išnykim as galimas tik laike, erd v ėje ir dėl priežastingum o,
iš to kyla tai, kad ir jie bū din gi tik reiškiniui, b et jokiu
b ū d u n e d aik tu i s a v ą ir ų e ja č įa u k ad an g i tos form os nulem ia
m ūsiškį pažinim ą, visas patyrim as yra tik reiškinio, o ne
daikto savaim e pažin im as, ir todėl patyrim o dėsniai negali
b ū ti Taikomi d aik tu i savaim e. Tai, kas pasakyta, apim a net
m ūsiškį, savąjį A š, ir m es jį pažįstam e tik kaip reiškinį,
o ne kaip tai, kas jis galėtų b ū ti savaim e". Štai koks Kanto
m okym o turinys ir prasm ė m ūsų tyrinėjim ui svarbiu p o ­
žiūriu. O Platonas sako: „Šio pasau lio, pagaun am o mūsų
juslėm is, d aiktai visai neturi tikrosios būties: jie visada tampa,
tačiau niekada nesti; jie turi tik santykinę bū tį ir v isi egzistuoja
tik santykyje vien as su kitu ir šio santykio dėka, todėl visą
jų b ū tį galim a vad in ti ir nebū tim i. V adinasi, jie nėra tikrojo
pažin im o objektai (E7naxųųų), nes šitaip pažinti galim a tik
tai, kas egzistuoja savaim e ir sau ir visada esti vienodai;
priešingai, jie yra tik m anym o, sukeliam o pojūčių (5o^a
u et’ aicr9r|CTecoę džoyou), [nuom onės, atsirand ančios dėl \
nep rotingo ju slinio suvokim o], objektas. Kol m es apsiribo­
ja m e jų su vokim u, m es pan ašū s į žm ones, esančius tam sioje
oloje ir taip tvirtai surištus, kad jie net galvos p asu kti negali
ir u ž jų degančios ugnies šviesoje ant prieš ju os esančios
sienos m ato vien tikrų d aiktų , nešam ų tarp jų ir ugnies,

255
 T rečia knyga ►

'* i ' ' ' ' y

šešėlius. N egana to, an t tos siehoš Jie m ato tik kitų žm onių
ir net savo pačių šešėlius. V isa jų išm intis - iš anksto nusakyti
patyrim u pagrįstą šešėlių . slin k im o . ty ark ąį O tai, kas tik
ir gali būti pavadinta tikrąja bū tim i (ovtcoę ov), nes ji
visada esti, bet niekada netam pa ir nepraeina, kaip tik ir yra
tikrieji šešėlių p rovaizdžiai. T ai am žinosios idėjos, visų daiktų
pirm inės form os. Jom s nebū d ingas joks daugeriopum as, ka­
dangi kiekviena idėja savo esm e yra viena, nes ji pati yra
provaizdis, o jos kopijos arba šešėliai yra to paties p a­
vadinim o, p avieniai, p raeinan tys tos pačios rūšies daiktai.
Jom s nebū d ingas joks atsirad im as ir išnykim as, nes jos yra
tikroji bū tis, n iekad a n etam panti ir nep raeinan ti, kaip jos
nykstančios kopijos. (Tačiau šios dvi n egatyvios apibrėžtys
suponuoja būtiną prielaid ą, kad laikas, erdvė ir p riežas­
tingum as idėjom s neturi jo k ios reikšm ės ir galiosenos, ir
idėjos egzistuoja už jų.) /Todėl tik ja s įm anom a iš tikrųjų
pažinti, nes tokio pažinim o objektas gali būti. tik tai, kas
..egzistuoja ,visada ir visais atžvilgiais (taigi savaim e), o ne
tai, kas ir egzistuoja, ir neegzistu oja, priklau som ai nuo
p o žiū rio". Toks Platono m okym as. V isai ak ivaizdu ir nereikia
toliau aiškinti, kad abiejų teorijų vidinė prasm ė visiškai
vienoda, kad jo s abi regim ąjį p asau lį traktuoja kaip reiškinį,
kuris savaim e yra niekin gas ir reikšm ę bei skolintą realum ą
gauna tik iš to, kas p er jį reiškiasi (K antui tai d aiktas savaim e,
Platonui - idėja). A biejų d oktrinų p o žiū riu, pastarajai, tikrajai
bū čiai visišk ai nebūdingos netgi pačios bend riausios ir
esm ingiau sios reiškinio form os. Kad paneigtų tas form as,
K antas tiesiogiai jas išreiškė n et abstrakčiais term inais ir
atėm ė iš d aik to savaim e laiką, erd vę b ei priežastingum ą
kaip pap rasčiau sias reiškinio form as. N a, o Platonas n e­
pasiekė au kščiau sios šios m inties išraiškos ir šias form as
iš idėjų atėm ė netiesiogiai, neigd am as, kad idėjom s būdinga
tai, kas įm anom a tik šitų form ų dėka, bū ten t vienalytės
bū ties d augeriopum as, atsirad im as ir nyksm as. N ors tai ir

256
 PASAULIS KAI P VAIZDINYS

nebūtina, aš dar ir vaizdingai paaiškinsiu tą n uostabų ir

svarbų tap atu m ą, p asirem d am as pavyzd žiu . Štai prieš m us
gyvastingum u trykštantis gyvulys. Platonas pasakys: „Šis
g yvu lys turi ne tikrąją būtį, o tik regim ąją; jis yra tik nuolatinis
tapsm as, santykinė būtis, kurią galim a pavad inti ir būtim i,
ir nebū tim i. Tikrąją būtį turi tik idėja, kuri pasirodo p er
tą gyvu lį ir yra gyvulys savaim e (a m o to Sųp(ov),
nepriklausantis nuo nieko, b et egzistuojantis savaim e ir sau
(za& ea u to , dei raaauTooę) [savaim e, visada tuo pačiu
būdu; Platon: P haedo, 78 D], n etapęs, ne praeinantis, o n uolat
tas pats (a e 'i ov, zui ųųbETTOie oute yiyvoųevov, o u te

dnoAŽ-uųevov) [visada esantis, bet niekada nei atsirand antis,

nei išnykstantis; pagal Platon: Tim aeus, 27 D]. O kai m es
tam e gyvu lyje p ažįstam e jo id ėją, visišk ai tas p at ir visai
nesvarbu, ar prieš m us d abar yra šitas gyvu lys, ar jo
pirm tak as, gyvenęs prieš tūkstantį m etų; be to, visai n e­
sv arbu , ar jis esti čia, ar tolim oje šalyje, ar jis stov i prieš
m us vienaip , ar kitaip, vienaip ar kitaip veikia, ir pagaliau -
ar jis yra kaip tik šis, ar koks nors kitas savo rūšies individas:
visa tai n esvarbu ir galioja tik reiškiniui; -vien tik gyvulio
id ėja tu ri tikrąją būtį ir yra tikrojo pažinim o o bjek tas". Taip
pasakytų Platonas. Kantas pasakytų m aždaug taip: „Šitas
gyvu lys vra reiškinys laike, erdvėje ir p riežastin gum e, kurie
v isi kartu yra m ū siškiam e su gebėjim e pažinti glū dinčios
ap rio rin ės patyrim o galim ybės sąlygos, o ne daikto savaim e
apibrėžJ to —T o d ė l šis gyvulys,., kiek m es jį su vokiam e šiuo
m etų , šioje vietoje, kaip ind ivid as, a ts ira d es rišliam e., p a ­
tylim e,.. t y —priežaseių- ir pad arinių grandinėje, ir todėl
n eišv en g iam ai praeinantis, yra n e daiktas savaim e, o reiš­
kinys, galiojantis, tik m ūsų pažinim o atžvilgiu. N orint jį
p ažin ti tokį, koks jis gali b ū ti-sa v a im e ? -v a d in a si, n ep ri­
k la u s o m a in u o laike,, erdvė je - ir . p riežastin gum e g lūdin čių
ap ibrėžčių , bū tų reikalingas kitoks pažinim o bū d as, o .ne..
toks, kurį įm anom a pasiekti m um s, juslėm is ir intelektu ".

9.855 257
 Trečia knyga

Kad K anto kalbėseną d ar labiau priartin tu m e prie p la­

toniškosios, galim a pasakyti ir taip: laikas, erdvė ir p rie ­
žastingum as yra tokia m ū sų intelekto įran ga, kurios dėka
iš tikrųjų esan ti tik vientisa bet kokios rūšies esybė m um s
pasirod o kaip vienarū šių , vis iš naujo atsiran d an čių ir
išnykstančių begalinėje sekoje bū tybių daugLs. D aiktų pagava
šitokios įrangos dėka yra im anentinė; o toji p agava, kurią
lydi ją lem iančių sąlygų suvokim as, yra transcendentalinė.
Pastaroji pasiekiam a in abstracto, grynojo proto kritika.
T ačiau kaip išim tis ji gali atsirasti ir intuityviai. Šie žod žiai
yra m ano p apild ym as, kurį aš pasisten gsiu paaiškin ti kaip
tik šioje, trečiojoje knygoje.
Jeigu kada nors būtų bu vęs su p rastas ir perim tas Kanto
m okym as, jei nuo K anto laikų bū tų buvęs su prastas Platonas,
jeigu būtų tiksliai ir rim tai apm ąstyta abiejų didžiųjų m o­
kytojų doktrinų vidinė p rasm ė ir turinys, u žuot žaidus
pirm ojo techniniais term inais ir parod ijavu s antrojo stilių,
tai tikriausiai jau seniai b ū tų su prasta, kokiu žym iu m astu
sutaria abu didieji išm inčiai ir kad abiejų d oktrinų tikroji
prasm ė ir galu tinis tikslas yra visiškai tas pat. Tada Platono
n uolat n elygintų ne tik su Leibnizu, kurio visai nep alytėjo
Platono d vasia, b et ir su vienu d ar gyvenančiu žym iu
ponu,* tarsi norėd am i p asity čioti iš d id žiojo senovės m ąs­
tytojo šešėlio; ir apskritai bū tų pasistū m ėta gerokai toliau
nei dabar, arba p riešingai, nebūtų n užengta atgal taip
gėd ingai toli, kaip tai atsitiko per p askutin iuosiu s ketu ­
riasd ešim t m etų. Tada nebū tų leistasi, kad kvailintų tai
vienas, tai kitas tu ščiažod žiau tojas, ir šitaip reikšm ingai
prasid ėjęs X IX am žius V okietijoje nebū tų atvertas filosofinių
farsų, v aid inam ų ant K anto kapo (kaip kartais senovėje,
laidojant artim uosius) ir d avusių dingstį v isai teisėtom s kitų

* Friedrichas H einrichas Jacobi

258
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

nacijų patyčiom s, nes rim tiem s ir net cerem oningiem s vo­

kiečiam s tokie dalykai visai netinka. Bet autentiškų filosofų
tikroji p u blika yra tokia negausi, kad ištisi šim tm ečiai tik
labai šykščiai atseikėja jiem s n et ju os su prantan čių m okinių.
Elcn 8ų vap3ųxo<popoi ųev n o k \ o i, Paxyoi 5e ys
Tiaopoi*. (T hyrsigeri ąu id em m ulti, Bacchi v ero pauci.)
[ D augelis nešiojasi tirsus, b et n ed au gelis tam pa Bakchantais.]
Platom Phaedo, 69 C; "H dxrų(a ųuloaotpia 8 ia ta u ta
7tpocT7tE7tt(oxEV, o ti ou ) ta t’ a lįia v a u rfję aT tto v tai'
ou yap voBouę eSei a.7ttea9ai, aX X a yvųcnooę. (Eam
ob rem p hilosophia in infam iam incidit, quod non pro
d ig n itate ip sam attingunt: neque enim a spu riis, sėd a
legitim is erat attrectand a.) [M ūsų laikų klaida ir filosofijos
negerbim o p riežastis yra ta, kad filosofijos im asi jos neverti
žm onės: jos turėtų im tis ne žem i, o kilnūs žm o n ės10.] Platon
\Res pntblica, 7, 535 C].
Buvo vaikom asi žodžių, tokių žodžių kaip „vaizdiniai
a. priori, n ep riklau som ai nuo patyrim o pažinios stebėjim o
ir m astym o form os, grynojo intelekto pirm inės sąv o ko s"
ir t.t., ir tada bu vo klausiam a, ar Platono id ėjos, kurios
juk irgi yra p irm in ės sąvokos, o, be to, d ar ir prisim inim ai
apie tikroviškai esan čių daiktų bū ties stebėjim ą iki gyvenim o,
n ėra tas pat, kaip kantiškosios stebėjim o ir m ąstym o form os,
kurios a prio ri glūdi m ūsų sąm onėje? Šitos visai skirtingos
doktrinos, kantiškoji - apie form as, individui būdingą p a ­
žinim ą apribojančias reiškiniu - ir platoniškoji - ap ie idėjas,
kurių p ažin im as aiškiai paneigia tas form as, - šitos šiuo
p o žiū riu diam etraliai priešingos doktrinos, tik todėl, kad
jos šiek tiek panašios savo term inais, buvo įdėm iai lyginam os,
dėl jų buvo tariam asi ir ginčijam asi dėl jų tapatum o ir
pagaliau buvo nuspręsta, kad jos vis dėlto netapačios, ir

* [Orfinė patarlė]

259
 Trečia knyga

prieita išvada, kad Platono idėjų teorija ir kantiškoji proto

kritika n etu ri visišk ai n ieko ben d ro .1* T ačiau pakaks apie tai.

§ 32
Iš m ūsų an kstesnių svarstym ų išaiškėjo, kad n ep aisan t
viso vidinio g im iniškum o tarp K anto ir Platono ir vienod o
jųd viejų n um anom o tikslo ar p asau lėžiū ros, paskatinusios
ju os filosofuoti ir ju os ved u sio s, idėja ir d aiktas savaim e
nėra v isiškai tas pat. Priešingai, m ūsų požiūriu idėja yra
tik betarp iškas ir todėl ad ek vatu s daikto savaim e objek-
tiškum as, o daiktas savaim e yra valia, - valia, kol ji dar
neobjektyvu ota ir netapu si vaizdiniu . Ju k kaip tik pagal
Kantą daiktas savaim e turi n ep riklau syti nuo b et kokių
pažinim u i kaip tokiam būdingų form ų. Ir (kaip aš parodžiau
Priede) K antas klydo, šiom s form om s n ep riskird am as visų
pirm a objekto-bū ties-su b jektu i, n es kaip tik ji yra pirm inė
ir bend riausia b et kokio reiškinio, t.y. vaizdin io , form a. Tod ėl
K antas turėjo d aiktu i savaim e aiškiai nepriskirti objektiš-
kum o, ir tai bū tų jį apsau goję nuo didelio, anksti pastebėto
nen u oseklu m o. Priešingai, platoniškoji idėja bū tin ai yra
objektas, kažkas pažinau s, vaizd in ys, ir bū tent todėl, tačiau
tik todėl ji skiriasi nuo d aikto savaim e. Ji nusikračiusi tik
antrinių reiškinio form ų, kurias visas m es su prantam e kaip
pagrin d o principą, arba, tiksliau, ji dar neįėjusi į tas form as.
Tačiau p irm in ę ir pačią bend riausią form ą ji išsaugojo. Tai
vaizdinio apskritai, objekto bū ties su bjektui form a. Jai p a ­
valdžios form os (kurių bend riau sia išraiška yra pagrind o
principas) kaip tik yra tai, kas idėją pad augina į atskirus
ir praeinan čiu s ind ivid u s, kurių skaičius idėjos atžvilgiu
visiškai nesvarbus. Tad p ag rind o p rincipas yra toji form a,

* Žr., pvz., Friedricho Bouterw ecko Im m anuel Kant, eiti Denkmal, S. 49

ir Buitie: Geschichte der Philosophie, Bd.6, S. 8 02-815 ir 823.

260
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

į kurią įeina idėja, patekd am a į su bjektui kaip individui

būdingą p ažinim ą. P avien is, p ag al pagrin d o principą p a ­
sireiškiantis d aiktas kaip tik todėl yra tik n etiesioginė daikto
savaim e (kuris yra valia) objek ty vacija; tarp daikto savaim e
ir pavienio daikto dar įsiterpia idėja, kaip vienintelis be­
tarpiškas valio s objektišku m as, nes ji n ep risiėm ė kitos,
pažinim ui kaip tokiam bū dingos form os, išskyrus vaizdinio,
t.y. objekto bū ties su bjektui form ą. Štai kodėl tik idėja ir
yra valios arba daikto savaim e adekvačiau sias objektiškum as.
j i yra net visas daiktas savaim e, tačiau tik v aizd in io pavidalu.
Ir kaip tik tai nulem ia d id elį P latono ir K anto gim iningum ą,
nors, sprend žiant labai g riežtai, tai, apie ką jie šneka, nėra
visai tas pat. Tu o tarpu p av ien iai d aiktai nėra visiškai
adekvatus valios objektišku m as, šiuo atveju su d rum stas tų
form ų, kurių ben d ra išraiška yra p ag rin d o princip as, form ų,
kurios vis d ėlto yra pažinim o sąlyga, k iek šitaip pažinti
gali ind ivid as kaip toks. Jei leistina daryti išvadas iš n e­
įm anom os prielaid os, tai g alim a tarti, kad m es faktiškai
pažintum e n ebe atskirus d aiktu s, ne įvykius, ne pokyčius,
ne daugeriopum ą, bet grynu, nesu d ru m stu p ažin im u p a­
g au tam e tik id ėjas, tik tos vien in g os valios objektyvacijų
laiptas, ir todėl m ūsų p asau lis m um s būtų N uns stans
[sustingęs „ d a b a r", n u olatinė d abartis; A lbertu s M agnus:
Sum m a theologiae, 1, tractatus 5, ąu aestio 22], jeigu m es,
kaip p ažinim o su bjektai, kartu n ebū tu m e in d ivid ai, t.y. jeigu
m ūsų intuicija n ebū tų sąlygota m ūsiškio kūno, iš kurio
įspūdžių ji kyla ir kuris pats yra tik konkretus valiojim as,
valios objektišku m as, t.y. objektas tarp objektų, ir kaip toks
gali įeiti į p ažįstan čiąją sąm onę tik p er p ag rin d o principo
form as, v ad in asi, jau su ponuoja ir šitaip įveda laiką ir visas
kitas form as, išreiškiam as šio principo. Laikas yra tik p a ­
dalintas ir su d au žytas v aizd as, p er kurį in d ivid u aliai esybei
pasirodo idėjos. O pačios id ėjos esti už laiko ir todėl yra

261
 T rečia knyga

am žinos. Tod ėl Platonas ir sako, kad laikas yra jud rus

am žinybės vaizdinys: airovoc eizcov savų-tų 0 X P ° V°C
[pagal Platon: Titnaeus, 37 D]*.

§ 33
K ad angi m es kaip individai n eturim e kitokio pažinim o,
išskyrus tą, kuris pavald us p agrind o p rin cipui, o ši form a
neapim a id ėjų pažinim o, neabejotin a, kad, jei m u m s įm anom a
nuo p avien ių daiktų pažinim o pereiti prie idėjų pažinim o,
tai šitai galim a tik tada, kai subjekte įvyksta perm ain a,
atitinkanti didelį viso objekto p obū džio pasikeitim ą ir jam
analogiška. Šios perm ainos dėka su bjektas, kiek jis pažįsta
idėją, jau nebėra individas.
Iš ankstesnės knygos prisim en am e, kad pažin im as a p ­
skritai pats priklau so valios objektyvą rija i jos au kščiau siose
pakopose ir jautrum as, n ervai, sm egenys, kaip ir kitos
organinės bū tybės dalys, yra tik valios išraiška šioje jos
objektišku m o pakopoje. Tod ėl jų dėka atsirand antis v aizd in ys
irgi skirtas tarnauti valiai, kaip priem on ė (ųriyotvfj) pasiekti
jos d abar jau su dėtingesniem s (Tcokorckeatepa) tikslam s,
išsaugoti bū tybę, turinčią įv airių poreikių. Taigi p irm a­
p rad iškai ir savo esm e p ažin im as visiškai p alenktas tarnauti
valiai, ir p an ašiai kaip tiesioginis objektas, per p riežastin ­
gum o dėsnį tam pantis p ažin im o išeities tašku, yra tik
objektyvuota valia, taip ir b et koks pažinim as, pavald us
p agrin d o p rincipui, stipriau ar silpniau siejasi su valia Juk
ind ivid as savo kūną suvokia kaip objektą tarp objektų, su
kuriais sueina į įvairius san ty k iu s bei ryšius pagal pagrind o
prin cip ą ir kurių stebėjim as d ėl šios priežasties visada,
trum pesniu ar ilgesniu keliu, jį sugrąžina prie savojo kūno,
v ad in asi, ir p rie savosios valios. K ad angi tokį objektų santykį
su kūnu, o p er jį ir su v alia, n ustato pagrind o principas,

* Apie tai iv . antrojo tomo 29 sk.

262
 r A S A U L 1S KAIP VAI Z D I N Y S

tai ir pažinim as, tarnaujantis valiai, sieks tik vieno - o b ­

jektuose tirti kaip tik tuos santykius, kuriuos n ustato p a­
grindo principas, t.y. nagrinėti įvairiausius jų ryšius erdvėje,
laike ir priežastingum e. Ju k tik dėl jų objektas ind ivid u i
yra įdom us, t.y. su sijęs su valia. T o d ėl valiai tarnaujantis
pažinim as objektu ose iš tikrųjų nepagauna nieko kito, iš ­
skyrus jų santykiu s, p ažįsta objektus tik tiek, kiek jie
egzistuoja šiuo m etu, šioje vietoje, esan t šiom s sąlygom s,
dėl šių priežasčių , šitaip veikd am i, žodžiu, kaip pavienius
daiktus; ir jeigu pašalin tum e visus tuos santykius, tai p a­
žinim ui išnyktų ir patys objektai, nes nieko kito juose ir
nebuvo pažinta. M es negalim e n uslėp ti ir to, kad tai, ko
daiktuose ieško m okslai, iš esm ės irgi yra ne kas kita, kaip
visa tai, apie ką kalbėjom e, bū tent daiktų santykiai, laiko
ir erdvės sąlygos, n atū ralių pokyčių priežastys, form ų ly­
ginim as, įvykių m otyvai, žodžiu, vien tik santykiai. M okslų
skirtum ą nuo kasdienio pažinim o lem ia tik jų form a, sis­
tem ingum as, tai, kad jie palengvina pažinim ą, per sąvokų
subordinaciją visas atskirybes susiedam i į bend rybę ir šitaip
pasiekdam i pažin im o pilnatvės. B et koks santykis pats
egzistuoja tik reliatyviai: pavy zd žiu i, b et kokia b ū tis laike,
kita vertus, yra ir nebūtis, nes laikas yra tik tai, kieno
dėka tam pačiam daiktui gali būti priskirtos priešingos
apibrėžtys. Todėl kiekvienas reiškinys laike ir egzistuoja,
ir n eegzistu oja, nes tai, kas jo p rad žią atskiria nuo pabaigos,
yra tik laikas, savo esm e kažkas nykstančio, n ep astovaus
ir santykiško, čia vad in am o trukm e. O laikas yra pati
b end riausioji pažinim o, tarnaujančio valiai, objektų form a
ir liku sių jo form ų prototipas.
Paprastai p ažin im as lieka palen k tas tarnauti valiai; jis
ir atsirad o šiai tarnystei ir n etgi išaugo iš valios, tarsi galva
iš liem ens. G yvūnuose šios p ažinim o tarnystės valiai niekada
neįm anom a pašalinti. Žm ogaus atveju toks pašalinim as
įm anom as tik kaip išim tis, ir tai m es netrukus pagvild ensim e

263
 T rečia knyga

išsam iau. Šis skirtum as tarp žm ogau s ir gyvulio išoriškai

pasirod o santykio tarp galvos ir liem ens skirtum u. Ž em es­
n iųjų gyvūnų galva ir liem u o dar visišk ai suaugę; visų
jų galva nukreipta į žem ę, kur guli valios objektai; n et
au kštesnių jų gyvūnų galva ir liem uo daug labiau susilieję
į vieną d aiktą, negu žm ogau s, kurio galva laisvai vainikuoja
kūną ir yra tik jo nešiojam a, b et jam n etarnauja. A ukščiausiu
m astu šį žm ogau s pran ašu m ą išreiškia B elved erio A polonas:
į tolum as žvelgiančio m ū zų d ievo galva taip laisvai laikosi
ant pečių, kad atrod o v isai atskirta nuo kūno ir jam
nebepavaldi.

§ 34
Kaip sakyta, galim as (tačiau tik kaip išim tis) perėjim as
nuo p aprasto pavienių d aiktų pažinim o p rie id ėjos pažinim o
įvyksta staiga, kai pažin im as išsilaisvina iš tarnystės valiai
ir dėl to subjektas nustoja bū ti tik ind ivid u alu s ir tam pa
grynu bev aliu subjektu pažin im o, kuris jau n ebepavaldū s
pagrind o principui ir nebeieško santykių , b et nurim sta ir
ištirpsta gilioje jam duoto objekto, nebesisiejan čio su kokiu
nors kitu objektu, kontem pliacijoje.
N orint tai paaiškinti, reikalingas išsam us apm ąstym as,
ir kol kas reikia nesistebėti tuo, kas čia atrod o keista: visa
tai išnyks savaim e, kai bu s suprasta visa šiam e veikale
dėstom a m intis.
Kai, pakylėti dvasios jėg os, m es atsisakom e įprastinio
daiktų stebėjim o bū d o ir, n ebep avald ū s pagrind o principui,
nustojam e aiškintis vien tik daiktų tarpusavio santykius,
kurių galu tinis tikslas visad a yra jų santykis su m ūsiške
valia, vad inasi, d aiktu ose stebim e n ebe kur, kada, kodėl
ir kam , o tik jų kas ir n etgi abstrakčiam m ąstym u i, proto
sąvokom s, nebeleid žiam e u žvald yti m ūsų sąm onės; kada,
atsisakę viso šito, visa savo dvasios jėga atsid uod am e
stebėjim ui, visiškai jam e ištirp d am i ir visą m ūsų sąm onę

264
 P A S A L1 L I S KAI P V A I Z D I N Y S

u žpildom e ram ia prieš m us esan čio gam tos objekto kon­

tem pliacija, n esvarbu, kas būtų tas objektas, kraštovaizdis,
m edis, uola, p astatas ar kas nors kita; kai, pagal gilią prasm ę
turintį vokišką posakį, visiškai praran dam e save atsid uod am i
objektu i, t.y. užm irštam e savo individu alu m ą, savo valią
ir išliekam e tik kaip grynas su bjektas, šviesus objekto
veid rod is, ir todėl m um s atrodo, kad objektas esti vienas
pats ir nesam a ko nors, kas jį suvoktų, ir jau nebegalim e
stebinčiojo atskirti nuo stebėjim o, tačiau abu tam pa viena,
nes visa sąm onė visiškai užpildyta ir apim ta vienintelio
stebim ojo vaizdo; kai, vadinasi, objektas šia p rasm e ne-
besusijęs jokiais santykiais su kuo nors už savęs, o subjektas
nebesaistom as jokių santykių su v a lia ,- tada tai, kas p a­
žįstam a tokiu bū du , yra jau ne pavienis daiktas kaip toks,
o idėja, am žinoji form a, betarpiška valios objektyvacija šioje
pakopoje. Ir todėl pasinėręs į tokį stebėjim ą su bjektas jau
nebėra individas, ries individas jau ištirpo tokiam e stebėjim e.
T ai jau yra grynas, bevalis, beskau sm is, belaikis pažinim o
subjektas. Sis kol kas toks keistas dalykas (kuris, kaip m an
gerai žinom a, p atvirtina T hom aso P ain e'o posakį „du sublim e
au ridicu le ii n 'y a ąu 'u n p a s" [nuo d id ingu m o iki ju o ­
kingum o tik vienas žingsnis]) toliau taps vis aiškesnis ir
ne toks keistas. T ą p atį m intyje turėjo ir Sp in oza, p ara­
šydam as: „m ens aetem a ėst, ąu aten u s res sub aetem itatis
specie co n cip it" [dvasia yra am žina, kai tik ji d aiktu s suvokia
am žinybės požiūriu] (E thica, 5, prop. 31, schol).* Tokioje
kontem pliacijoje p avienis daiktas iškart tampa savosios rūšies
idėja, o stebintis individas - grynu pažinim o subjektu. Individas
kaip toks pažįsta tik pavienius daiktus, grynas pažinim o

* Čia gvildenam am pažinim o būdui išsiaiškinti aš rekom enduoju per­

skaityti ir tai, ką Spinoza kalba ten pat, lib. 2, prop. 40, schol. 2, taip
pat lib. 5, prop. 2 5 -3 8 apie „cognitione tertii generis, sive intuitiva"
(trečios rūšies pažinim ą arba intuiciją]; ir ypač prop. 29, schol.; prop.
36, schol. ir prop. 38 dem onstr. et schol.

265
 Trečia knyga

su bjektas - tik idėjas. Juk ind ividas yra pažinim o su bjektas

tam tikro atskiro valios p asireiškim o atžvilgiu ir jam tar­
nauja. Šitas pavienis valios pasireiškim as kaip toks pavald us
p ag rin d o prin cip u i visais jo p avid alais, todėl b et koks su
ju o susijęs pažinim as irgi pavaldus pagrind o p rin cip u i, ir
valiai netin ka joks kito tipo pažinim as, išskyrus tokį, kurio
vien in telis objektas visada yra santykiai. Pažįstantis ind ivid as
kaip toks ir jo p ažin tas p avienis daiktas egzistuoja k u r nors,
kada nors ir yra p riežasčių bei pad arinių grandinės grandis.
G rynas pažin im o su bjektas ir jo k oreliatas, idėja, išsilaisvino
n u o visų šitų pagrind o principo form ų: laikas, v ieta, in­
d ivid as, kuris pažįsta, ir ind ivid as, kuris pažįstam as, jiem s
neturi jokios reikšm ės. Tik kai pažįstantis ind ivid as anksčiau
ap rašy tu bū du pakyla ir tam pa grynu pažinim o su bjektu,
o kartu p akelia ir stebim ąjį objektą, tam pantį idėja, grynu
ir išbaigtu p avid alu p asirod o pasaulis kaip vaizdinys ir įvyksta
v isiška valios o bjektyvacija, nes tik idėja yra valio s adekvatus
objektiškum as. Idėja irgi apim a objektą ir subjektą, n es jiedu
yra jo s vienin telė form a. Tačiau joje tarp subjekto ir objekto
nu sistov i visiška pu siau svyra: ir kaip objektas čia yra ne
kas kita, kaip su bjekto vaizdin ys, taip ir su bjektas, visiškai
ištirp d am as stebim ajam e objekte, pats tam pa tuo objektu,
n es visa sąm onė jau yra ne kas kita, kaip pats aiškiausias
ob jek to vaizdas. K aip tik šita sąm onė, jeigu įsivaizd u otu m e,
kad jo je p aeiliu i praslenka visos idėjos arba valios objek-
tiškum o p akopos, iš tikrųjų ir su daro visą pasaidį kaip vaizdinį.
V isų laikų ir erdvių p avien iai daiktai yra ne kas kita, kaip
p ag rin d o p rincipo (ind ividų kaip tokių pažinim o form os)
su skaid ytos, o todėl sudrum stu grynu oju objektiškum u p a ­
ženklintos idėjos. K aip, p asiro d ant idėjai, jo je jau neįm anom a
su bjekto atskirti nuo objekto, nes tik dėl jų ab ipusio p e r­
sipynim o b ei įsism elkim o ir atsiranda toji idėja, ad ekvatu s
v alios objektišku m as, tikrasis p asau lis kaip vaizd in ys, taip
ir pažįstantysis ir pažin usis ind ividai, kaip daiktai savaim e,

266
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

irgi nebeatsk iriam i vienas nu o kito. Ju k -je ig u visai atitruk­

tum e nuo šito tikrojo pasau lio kaip vaizdinio, neliktų nieko,
išskyrus pasaulį kaip valią,. V alia yra idėjos būtis-savaim e,
kurią idėja v isišk ai objektyvuoja. Į3e to, valia yra ir pavienio
d aikto bei jį pažįstančio in divido, kurie ją objektyvuoja ne
visiškai, b ū tis-sav aim e. Kaip^ valia, už vaizd inio ir visų jo
form ų, ji yra ta p ati ir kontem p liu ojam am e objekte, ir
individe, kuris, pak ild am as į tokią kontem pliaciją,' suvokia
'■■ .
save kaip gryną su bjektą.įTod ėl objektas ir su bjektas savaim e
nesiskiria vien as nuo kito, nes savaim e jie yra valia, kuri
čia pažįsta save, ir tik dėl bū d o , kuriuo vyksta tas pažinim as,
l.y. tik reiškinyje, dėl jo form os, pagrindo principo, esam a
d augeriopum o ir skirtingybių. Kaip be objekto, be vaizdinio
aš n esu p ažįstan tis su bjektas, o tik gryna akla valia, taip,
kita vertu s, be m anęs kaip pažin im o su bjekto pažinus daiktas
yra ne objektas, o tik g ryn o ji valia, aklas veržlum as. Toji
valia savaim e, t.y. be v aizd in io , sutam pa su m anąja valia.
Tik pasau ly je kaip vaizd in yje, kurio būtina forma m ažų
m ažiausiai yra subjektas ir objektas, m es išsiskiriam e vienas
su kitu, kaip pažinusis ir p ažįstan tysis individai. #K ąi tik
pažinim as, p asau lis kaip v aizd in ys, p ašalinam as, apskritai
nebelieka n ieko kito, išskyrus grynąją valią, aklą veržlum ą.
Kad valia įgytų objektišku m ą, taptų vaizdiniu , kartu būtini
dek su bjektas, tiek ir objektas. T ačiau kad tas objektiškum as
būtų grynas, tobulas, ad ek vatu s valios objektiškum as, būtinas
objektas kaip idėja, laisva n u o pagrind o principo form ų,
ir su bjektas kaip grynas pažin im o su bjektas, laisvas nuo
in d ivid u alu m o ir tarnystės valiai.
K as nusakytu būdu taip įsigilino į gam tos stebėjim ą ir
jam e išnyko, kad d ar esti tik kaip grynas p ažįstan tis subjektas,
tas betarp iškai suvokia, kad kaip toks subjektas jis yra
pasaulio ir visos objektyvios bū ties p alaikytojas, sąlyga, nes
būtis d abar jam pasirod o kaip kažkas priklausom a nuo jo
paties egzistavim o. V ad inasi, gam tą jis įtraukia į save ir

26 7
 Trečia knyga

ją suvokia tik kaip savo esybės akcid enciją. Šia p rasm e

B yronas sako:

A re not the m ountains, w aves and skies, a part

O f m e and of m y soul, as I of them ?

[Ar kalnai, bangos, dangus nėra

D alis m anęs, m anosios sielos, o aš - ar ne dalis jų?
C hilde H arold, 3, 75]

T ačiau kaipgi tas, kuris tai jau čia, p riešin gai n ep ra ei­
n an čiai gam tai gali laikyti save absoliučiai praein an čiu ? Jį
v eikiau ap im s tokia sąm onė, apie kurią kalbam a V edų
U pan išad ose: „H ae om nes creatu rae in totum eg o sum ,
et p raeter m e aliud ens non ėst". [A š esm i v isi tie kuriniai,
ir be m anęs nesam a nieko.] ((hipiieklnit |editio Anųuetil
D uperon] 1, 122).*

§ 35
K ad giliau įsism elktum e į pasau lio esm ę, b ū tin a i reik ia *
išm okti skirti valią kaip d aik tą savaim e nuo jo s ad ekyątąu s
o bjek tišku m o, o be to, skirti atskiras pakopas, kuriose valia
p asirod o aiškiau ir visap u siškiau , t.y. p ačias id ėjas nuo
p ap rasto id ėjų reiškim osi p er p ag rin d o principo, to riboto
in d ivid am s bū dingo pažinim o būdo, form ą. T ad a teks pritarti
Platonu i, kuris tikrąją bū tį priskiria tik id ėjom s, tuo tarpu
d aiktam s erd vėje ir laike, šitam in d ivid u i realiam p asau liui,
prip ažįsta tik regim ąją, šešėlinę egzistenciją. Tada p a m a ­
tytu m e, kad ta pati idėja atsiveria p e r d au gybę ind ivid ų
ir p ažįstan tiem s ind ivid am s atveria savo esm ę tik dalim is,
vieną p u sę po kitos. T ad a ir pačią idėją atskirtu m e nuo

* Apie tai žr. antrojo tomo 30 sk.

268
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

to būdo, kuriuo jos reiškinys įsism elkia į individo stebėjim o

lauką, ir idėją prip ažin tu m e esant esm ingą, o reiškinį -
n eesm ingą. A p žvelkim e tai, pasitelkdam i p avyzd žiu s, iš
prad žių sm u lkm enose, po to stam biu planu. Kai slenka
debesys, jų su darom os figūros jiem s nėra esm ingos, neturi
jokios reikšm ės. T ačiau tai, kad jie yra tiršta m igla, kurią
vėjo pū tim as su tirštin a, n u neša, išplečia ir sudrasko - tai
yra jų prigim tis, ju o se besiobjektyvuojančių jėgų esm ė, jų
idėja. O atsitiktinės figūros egzistuoja tik kiekvienam in­
d ivid ualiam stebėtojui. U pokšniu i, tekančiam p er akm enis,
n esv arbū s ir n eesm ing i sūku riai, ban gos, p u tos, kurias jis
sukelia. Tačiau tai, kad jis p avaldus sunkio jėg ai ir yra
nestandus, visišk ai judru s, beform is, skaidrus skystis - tai
su daro jo esm ę, tai, stebim ojo pažinim o požiūriu, yra jo idėja.
O tie u pokšnio vaizdiniai egzistuoja tik m um s, kol mes
pažįstam e kaip individai. Ledas ant lango stiklo nusėda
pagal k ristalizacijos dėsnius, kurie atskleidžia čia besireiš­
kiančios g am tos jėgos esm ę, parodo idėją. Bet m edžiai ir
p au kščiai, kuriuos jis čia suform uoja, n eesm ingi ir egzistuoja
tik m um s. Tai, kas pasireiškia debesyse, u pokšnyje ir kristale,
yra silpniausias aid as tos valios, kuri aiškiau pasirod o augale,
d ar aiškiau - gyvu lyje ir aiškiausiai - žm oguje. Tačiau tik
tai, kas esm ing a visom s tom s jos objektyvacijos pakopom s,
su d aro idėją. T u o tarpu jo s išsiskleidim as, kurio dėka ji
p ag rind o princip o p avid alais išsiskaido j įvairius ir d au ­
giapu siu s reiškin ius, idėjai yra neesm ingas ir nulem tas tik
ind ivid u i bū dingo pažin im o bū do ir tik individui yra tikrovė.
T as p at neišveng iam ai galioja ir išsiskleidim u i tos idėjos,
kuri yra piln atviškiau sias valios objektiškum as. V adinasi,
žm onijos istorija, įvykių srautas, epochų kaita, įvairios
žm ogaus gyvenim o form os įvairiose šalyse ir skirtinguose
šim tm ečiu ose - visa tai yra tik atsitiktinė idėjos pasireiški­
m o form a ir p riklau so n e ja i pačiai, kur glūdi vien ad ek va­
tus valios objektišku m as, o tik reiškiniui, patenkančiam į

269
 T re čia knyga

individui bū dingo pažinim o lauką; p ačiai idėjai visa tai

yra taip svetim a, neesm inga ir nesvarbu kaip d ebesim s
figūros, upokšniui - jo verpetų ir pu tų form a, ledui - jo
m ed žiai ir paukščiai.
Kas visa tai gerai su prato ir sugeba valią skirti nuo
idėjos, o idėją - n u o jos pasireiškim o, tam pasau lio įvykiai
turės reikšm ę tik tiek, kiek jie yra raidės, iš kurių gali
bū ti išskaityta žm ogau s idėja. Bet p atys savaim e jie b e­
reikšm iai. Jis netikės kartu su kitais žm on ėm is, kad laikas
atneša iš tikrųjų kažką nauja ir reikšm inga, kad p e r laiką
ir laike atsiranda kažkas absoliučiai tikroviška a r kad pats
tasai laikas, kaip visum a, turi prad žią ir pabaigą, planą
ir raidą ir kad jo galu tinis tikslas - au kščiau sia paskutiniosios,
trisd ešim t m etų g yvenančios kartos tobulybė (pagal jų
m atus). Ir todėl kartu su H om eru jis n esišau ks visų O lim po
d ievų, kad jie kreiptų įvykius laike, ir kartu su O ssianu
d ebesų figūrų nelaikys in d ivid u aliom is bū tybėm is. Ju k , kaip
sakyta, ir įvykiai, ir figūros per jas besireišk ian čios idėjos
atžv ilgiu turi vienodą reikšm ę. Įvairiose žm ogau s gyvenim o
form ose ir nu olatinėje įvykių kaitoje pastovum ą ir esm ę
jis įžvelgs tik idėjoje, kurioje valia g yventi lab iau siai ob-
jek ty v u o jasi ir kuri savo skirtingas p u ses p arodo per žm onių
gim in ės savybes, aistras, paklyd im u s ir pranašu m u s - egoiz­
m ą, n eap ykantą, m eilę, d rovum ą, narsą, lengvabū d iškum ą,
bu ku m ą, klastą, sąm ojingum ą, g enialum ą ir t.t. V isi tie
d alykai, susiliedam i ir su sid ėstyd am i į tū kstan čius įvairiausių
p av id alų (individų), n uolat kuria d id žiąją ir m ažąją p asau lio
istoriją ir, beje, visai n esvarbu , kas visa tai išjudina - riešu tai
ar karūnos. Pagaliau jis supras, kad p asau lis panašu s į G ozzi
d ram as, kur n uolat pasirod o tie p atys asm enys, turintys
v ien od u s ketinim us ir vienod ą likim ą. Ž inom a, m otyvai ir
įv ykiai kiekvienoje p jesėje kitokie, b et įvykių dvasia ta pati.
V ien os pjesės veikėjai n ieko nežin o apie įvykius kitoje pjesėje,

270
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

nors patys joje dalyvavo. Štai kodėl daug ką patyręs anks­

tesnėse pjesėse, Pantalonė netap o vikresnis ar dosnesnis,
Tartalija - sąžiningesnė, B r ig e la - širdingesnė, o K olom bina -
doresnė.
Jei m um s kada nors b ū tų leista aiškiaregiu žvilgsniu
įsism elkti į galim ybės k aralystę ir apžvelgti visas priežasčių
ir padarinių grandines, jeig u iškiltų žem ės dvasia ir m um s
parod ytų vaizdu s nu ostabiau sių individų, p asau lio švyturių
ir herojų, kuriuos atsitiktinu m as pražu d ė d ar jiem s n ep ra­
d ėjus veikti; jeig u ji po to parod ytų d id žiuosiu s įvykius,
kurie bū tų p ak eitę pasau lio istoriją ir sukėlę aukščiausios
kultūros ir apšvietos p eriod u s, bet kurie, tik užgim dam i,
bu vo u žgn iau žti kokio aklo atsitiktinu m o, m enkiau sios sm ul­
km enos; jei pagaliau ji m u m s parod ytų nuostabias didžiųjų
ind ivid ų galias, kurios bū tų apvaisinusios ištisas epochas,
b et kurias jie, veikiam i p aklyd im o ar aistros ir spaudžiam i
bū tinybės, tuščiai iššvaistė nevertingiem s ir bergždiem s
d alykam s arba žaid im am s; jeigu m es visa tai pam atytum e,
tai p asibaisėtu m e ir aprau d otu m e pražu vusias ištisų epochų
brangenybes. Tačiau žem ės dvasia nusišypsotų ir tartų:
„Šaltinis, iš kurio trykšta ind ivid ai ir jų galios, neišsem iam as
ir begalinis kaip laikas ir erdvė, nes jie, kaip tos visų reiškinių
form os, irgi yra tik valios pasireiškim as, jo s regim ybė. Joks
baigtinis m atas negali apim ti šio begalinio šaltinio. Todėl
kiekvieno įvykio ar kūrinio, užgniaužto u žuom azgoje, nau ­
jam gim im ui atverta nė kiek ne m ažesnė begalybė. Šiam e
reiškinių p asau lyje neįm anom a nei tikroji prarastis, nei tikras
laim ėjim as. Esam a tik valios: ji - daiktas savaim e, ji - visų
reiškinių šaltinis. Jos savižin a ir jos nulem tas teigim as arba
n eigim as yra vienintelis įvykis sav aim e".*

* Šio paskutinio sakinio neįm anom a suprasti, nesusipažinus su kita

knyga.

271
 T rečia knyga

§ 36
Įvykių giją stebi istorija: ji yra pragm atiška, nes išveda
ju os pagal m otyvacijos dėsnį, o šis d ėsnis lem ia b esireiš­
kiančią valią ten, kur ji apšviesta pažinim o. A nt žem esniųjų
valios objektiškum o pakopų, kur ji veikia dar n ep ažin d am a,
jos reiškinių kitim o d ėsnius stebi gam totyra kaip etiologija,
o tai, kas ju ose yra pastovu - gam totyra kaip m orfologija,
kuri savo bev eik beribę u ždu otį palengvin a, pasitelkdam a
sąvokas, pagaud am a bend rybę, kad iš jos g alėtų išvesti
atskirybę. P agaliau g ryn ąsias form as, p er kurias subjekto
kaip individo p ažinim u i reiškėsi idėjos, išskaidytos į dau-
geriop um ą, t.y. laiką ir erdvę, stebi m atem atika. V isa tai,
kieno bend ras p avad inim as yra m okslas, rem iasi įvairiom is
pagrin d o p rincipo form om is, ir visų šių žinių objektas yra
reiškinys, jo dėsniai, ryšiai ir iš jų atsiran d antys santykiai.
T ačiau kokios rūšies pažin im as stebi tai, kas egzistuoja
an apu s ir nep riklau som ai nuo b et kokių santykių , vienintelę
tikrąją pasau lio esm ę, tikrąjį jo reiškinių turinį, nep avald ų
jo kiam kitim ui ir todėl visais laikais p ažįstam ą vienodai
teisingai, žodžiu, idėjas, kurios yra betarp iškas ir adekvatus
d aikto savaim e, valio s objektišku m as? T ai m enas - genijaus
kūrinys. Jis p avaizd uoja grynąja kontem pliacija pagautas
am žinąsias id ėjas, tai, kas esm inga ir tvaru visuose pasaulio
reiškin iuose, ir priklau som ai n u o m edžiagos, kurią p an au ­
d od am as jis jas atkartoja, tai yra vaizdu ojam asis m enas,
poezija arba m uzika. V ien intelis jo šaltinis yra idėjų p a ­
žin im as; vienintelis jo tikslas - tą pažinim ą perteikti. M okslas,
sek d am as įkan d in n enu trū kstam o ir n ep astovau s ketveriopų
p riežasčių ir p ad arin ių srau to, p asiekęs kokį nors tikslą
eina vis tolyn ir tolyn ir n iekad a negali p asiekti n ei galutinio
tikslo, nei visišk o pasiten kinim o, kaip neįm an om a bėgan t
p asiek ti taško, kur debesys su siliečia su h orizontu, o m enas,
priešin gai, visad a yra prie tikslo. Ju k jis savo kontem pliacijos
objektą išplėšia iš pasau lio įvykių srauto ir, jį izoliu odam as,

272
 FASA ULIS KAIP VAIZDINYS

pastato priešais save: ir šitas pavienis reiškinys, kuris

gyvenim o sraute bu vo tik nykstanti m aža dalelė, m enui
yra visu m os atstovas, begalinio daugio, išsiskleid žiančio
erdvėje ir laike, ekviv alen tas; kaip tik todėl m enas ir susitelkia
prie šios atskirybės: jis su stabd o laiko ratą, jam nebeegzistuoja
santykiai; tik tai, kas esm inga, - idėja - yra jo objektas.
T od ėl m eną m es galim e apibūdinti tiesiog kaip daiktų
stebėjim o būdą, nepriklausantį nuo pagrindo principo, priešingą
tokiam d aiktų stebėjim ui, kuris rem iasi šituo dėsniu ir kuris
nurodo patyrim o ir m okslo kelią. A ntrasis stebėjim o bū das
gali būti palygintas su begalin e horizontalia linija, o p ir­
m asis - su tą liniją bet kuriam e taške kertančia vertikale.
Pagrindo principu rem iasi intelektinis stebėjim o bū das, kuris
vienintelis galioja tiek praktin iam e gyvenim e, tiek ir m oksle;
tuo tarpu tas, kuris nukrypsta nuo m inėto principo turinio,
yra genialusis stebėjim o bū das, - vienintelis, galiojantis mene.
Pirm asis stebėjim o bū das bū dingas A ristoteliu i, antrasis,
kalbant apskritai, - Platonui. Pirm asis būdas panašu s į
galingą u raganą, kuris lekia be pradžios ir tikslo, viską
lenkia, d rasko ir nusineša su savim i; antrasis p an ašu s į
ram ų saulės spindulį, kuris perkerta to u ragano kelią ir
lieka visai jo nep alytėtas. P irm asis panašus į nesu skaičiuo­
jam us, au d ringai blaškom u s krioklio purslus, kurie, nuolat
keisdam iesi, nenurim sta nė akim irką; antrasis prim ena v a i­
vorykštę, tyliai rym ančią virš šio siautėjančio sąm yšio. Idėjos
pagaunam os tik tokia, anksčiau aptarta, grynąja kontem ­
pliacija, kuri visiškai susilieja su objektu, o genijaus esm ė
kaip tik ir reiškiasi vyraujančiu sugebėjim u šitaip kontem -
pliuoti; ir kadangi tokia kontem pliacija reikalauja visiškai
užm iršti savo asm enį ir jo interesus, gen ialum as yra n e kas
kita, kaip visiškas objektyvum as, t.y. objektyvus d vasios
kryptingum as, priešingai su bjektyviam , kuris n u kreiptas į
savąjį asm enį, t.y. į valią. T o d ėl genialum as - tai su gebėjim as
laikytis grynojo stebėjim o, susilieti su ju o ir išlaisvinti

273
 T rečia knyga

pažin im ą, kuris visų pirm a tarnauja valiai; išlaisvinti jį nuo

šios tarnystės, t.y. visiškai ignoruoti savo interesus, savo
geid u lius ir tikslus, tam tikram laikui visiškai išsižadėti
savo asm ens ir likti tik gryn u pažįstančiu subjektu, šviesiąja
pasau lio akim i - ir visa tai ne akim irkai, o taip p astoviai
ir ap galvotai, kad visa, kas p agauta, bū tų įm anom a a t­
vaizd u oti sąm oningu m enu ir visa, „kas p leven a netvariam
reiškinyje, am žinąja m intim i įtvirtint " " (G oethe: Faust, I,
V ers. 348 f). Kad kokiam e nors ind ivid e pasireikštų genijus,
jis tarsi p rivalo gauti tokį p ažin im o galios kiekį, kuris gerokai
pran oksta tarnystės ind ivid u aliai valiai p o reikiu s; ir tada
šitas išlaisvintas pažinim o pertekliu s tam pa bevaliu subjektu,
šviesiu pasau lio esm ės veid rod žiu . V isa tai p aaiškin a n e­
rim astingą genialių ind ivid ų gyvum ą: ju os retai kada gali
paten kinti tikrovė, nes ji n eu žp ild o jų sąm onės; tai ir suteikia
jiem s jų nu olatinį veržlu m ą, jų nesibaig ian tį n au jų , ap m ąs­
tym o v ertų objektų ieškojim ą, jų bev eik niekad a n en u m al­
d om ą ilgesį panašių į juos p ačiu s, jiem s lygių bū tybių , su
kuriom is jie galėtų ben d rau ti; tuo tarpu pap rastas žem ės
sūnus visišk ai patenkintas ir prip ild ytas įp rastinės tikrovės,
su ja susilieja ir, visur rasd am as pan ašiu s į save, patiria
tą ypatingą kasdienio g yven im o patogu m ą, kuris atim tas
iš genijaus.
^Esminiu genialum o san d u bu vo laikom a fan tazija, o
kartais jis b ū d avo su ja n et tap atinam as: p irm oji nuom onė
pag rįsta, antroji - ne. K ad ang i genijau s objektai - am žinosios
id ėjos, nekintančios ir esm ingos pasau lio ir visų jo reiškinių
form os, ir kad an gi idėjų p ažin im as yra n eišven g iam ai in ­
tuityvus, o ne abstraktus, tai genijau s pažin im as bū tų
apribotas priešais jo asm enį esančių objektų idėjų ir p ri­
klausytų n u o aplinkybių sam pynos, jam p ateikiančios tas
id ėjas, jeig u jo fantazija neišp lėstų jo horizonto už jo a s­
m eninės p atirties ribų ir neįgalin tų iš to m ažm ožio, kuris
p rasism elkė į jo faktinę ap ercep ciją, kurti visa kita ir šitaip
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

leisti prieš akis p raslin kti bev eik visiem s galim o gyvenim o
n a v eik sla m sJb e to, tikrovės objektai bev eik visada yra labai
netobuli per juos besireiškiančios idėjos egzem plioriai: genijui
reikalinga fantazija, kad jis m atytų daiktuose n e tai, ką
gam ta sukūrė iš tikrųjų, o tai, ką ji stengėsi su ku rti, tačiau
ko - dėl ankstesnėje knygoje m inėtos jo s form ų tarpusavio
kovos - ja i nep avyko padaryti./M es grįšim e prie to vėliau,
n agrinėd am i skulptūrą. Tokiu būdu fantazija išplečia g e­
n ijaus akiratį už jo asm eniui atsiverian čių objektų ribos -
liek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiū riu. Štai kod ėl n ep a­
prasta fantazijos galia yra genialum o p alyd ovė ir n et sąlyga.
T ačiau priešingai nebū na - p irm oji nėra p astarojo rodiklis;
atvirkščiai, n et p atys negenialiausi žm onės gali turėti didelę
fantaziją. Ju k kaip tikrovės objektą galim a stebėti dviem
\ isiškai skirtingais būdais - gryn ai objektyviai, genialiai,
su vokian t jo idėją, arba paprastai, su vokian t pagrind o prin­
cipu i p avaldžiu s jo santykius su kitais objektais ir su m ūsų
pačių valia, - lygiai taip p at galim a tuo pačiu dvejopu
būdu stebėti ir fantazijos sukurtą vaizdinį: pirm u oju atveju
jis yra priem on ė p ažin ti idėjai, kurios p erteikim as ir yra
m eno kūrinys; antruoju atveju fantazijos sukurtas vaizd in ys
naud ojam as statyti oro pilim s, kurios pataikauja savim eilei
ir kaprizu i, trum pą laiką svaigina ir džiugina; beje, tokiu
būdu susieti fantastiniai vaizd in iai visada leidžia pažinti
tik jų santykius. K as užsiim a tokiu žaidim u, tas - fan­
tazuotojas: vaizdiniu s, pu ošiančius jo vienatvę, jis lengvai
painios su tikrove ir todėl prie jo s nep ritaps; gali bū ti ir
taip, kad jis aprašys savo fantazijos žaism ą, kaip p aprastai
būna v isokiau siu ose rom anuose, kurie linksm ina p anašius
į jį ir plačiąją pu bliką, nes skaitytojai įsivaizdu oja save herojų
vietoje ir tokį aprašym ą laiko „labai m ielu ".
P aprastas žm ogus, toji fabrikinė p rekė, kurią gam ta
k asdien gam ina tūkstančiais, kaip aš jau sakiau, visiškai
nep ajėgu s bent kiek ilgesniam nesu interesuotam stebėjim ui,

275
 Trečia knyga

kuris ir yra tikroji kontem pliacija; jis gali n u kreipti savo

d ėm esį į daiktus tik tiek, kiek jie nors truputį, kad ir visai
n etiesiogiai, siejasi su jo valia. K ad angi tokiam požiūriui
reikalingas tik santykių p ažin im as ir pakanka abstrakčios
daikto sąvokos (o d ažnai ji yra tinkam iausia), tai paprastas
žm ogus ilgam neatsid u oda gryn ajam stebėjim ui, savo žvilgs­
nio nep rik au sto prie vieno objekto; viskam , kas jam p asitaiko,
jis kuo g reičiau ieško sąvokos, kuria būtų galim a tai p a ­
aiškinti, kaip kad tinginys ieško kėdės; o po to objektas
jo jau n ebedom ina. Štai kod ėl jis taip greitai susitvarko
su viskuo: su m eno kūriniais, su gražiais g am tos objektais
ir su visok iais reikšm ingais reginiais, pasirod ančiais gyve­
nim o scenoje. Ju k jam nėra kada gaišti: jis ieško tik savo
gyvenim o kelio; geriausiu atveju jis ieško d ar ir to, kas
g alėtų kada nors tapti jo g yvenim o keliu, t.y. topografine
žym e p lačiausia šio žodžio p rasm e; paties gyvenim o ste­
b ėjim ui jis laiko nešvaisto. G eniju s, kurio p ažin tinė galia
dėl savo pertekliau s tam tikram laikui išsilaisvina nuo
tarnystės jo valiai, p riešingai, su sitelkia prie paties gyvenim o
stebėjim o, siekia su vokti kiekvieno daikto idėją, o ne jo
santykiu s su kitais daiktais; štai kod ėl jis dažnai nekreipia
dėm esio į savo gyvenim o kelią ir todėl d ažn iau siai eina
juo gana nevikriai. P ap rastam žm o gu i pažinim as yra žibintas,
ap šv iečiantis jam kelią, o g en iju i jis yra saulė, kuri atveria
pasaulį. T o k ie skirtingi būdai žv elg ti į gyvenim ą netruks
atsispindėti n et ir jųd viejų išorėjekZ m ogau s, ku riam e gyvena
ir v eikia g en iju s, žvilgsnis jį len gvai išskiria iš kitų; gyvas
ir kartu įd ėm us, jis pažen klin tas įžvalga ir kontem pliacija:
tai m es galim e m atyti atvaizd u o se ned au gelio genialių galvų,
kurias tarp ais su ku rd avo gam ta tarp n esu skaičiuojam ų m i­
lijonų; tuo tarpu kitų žm onių žvilgsnyje, - jei tik jis, kaip
būna d ažn iau siai, n e bu kas ir blank u s, - lengva pam atyti
tikrą stebėjim o priešin gybę - šniu kštinėjim ą. T o d ėl veido
„geniali išra išk a " pasižym i tuo, kad m atom a aiški pažinim o

276
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

persvara prieš geid im ą, tad - čia pasireiškia p ažin im as be

jokio ryšio su valia, t.y. gryn asis pažinim as. Eilinių žm onių
veid uose, p riešin gai, vyrauja valios išraiška, ir nesunku
pastebėti, kad šiuo atveju p ažinim as tam pa veiklus t i k --------
geidim o im pulsą ir, vad inasi, nukreiptas tik į m o
Kadangi genialus pažin im as, arba idėjos pažin im as, yra
toks, kuris nep avald u s p ag rin d o principui, o tas pažinim as,
kuris jam p avald us, ap d ovanoja gyvenim o išm intim i, ap ­
sukrum u ir sukuria m okslus, tai genialūs individai turi
pasižym ėti trūkum ais, n ulem tais antrojo pažin im o būdo
ignoravim o. Bet čia reikia p asakyti, kad tolesnis m ano
svarstym as liečia gen ialiu s individus tik tiek, kiek jie iš
tikrųjų atsiduoda genialiam pažin im u i, o šitaip jokiu būdu
nebūna kiekvieną jų gyvenim o akim irką, nes didžiulė, nors
ir spontaniška, įtam pa, kurios reikalau ja bevalė idėjų pagava,
netrukus neišvengiam ai n usilp sta, ir atsiranda d id elės p er­
traukos, kai tie genialūs ind ivid ai beveik susilygina su
paprastais žm onėm is tiek savo p ranašu m ų, tiek ir savo
trūkum ų požiūriu. Štai kod ėl genijau s kūryba nuo seno
buvo laikom a įkvėpim u ir, kaip rodo pats žodis, joje buvo
įžvelgiam as p oveikis kažkokios nuo paties individo skir­
tingos, antžm ogiškos bū ty bės, kuri jį u žvald yd avo tik p e­
riodiškai. G enialių ind ivid ų antipatija įdėm iam pagrind o
p rincipo turinio nagrin ėjim u i pirm iau sia p asireiškia per
požiū rį į bū ties pagrindą - kaip antipatija m atem atikai,
n agrinėjančiai pačias bend riau sias reiškinio form as, erdvę
ir laiką (o jos jau pačios savaim e yra pagrind o principo
form os), ir todėl su d arančiai visišką priešingybę tokiam
stebėjim ui, kuris, ignoruod am as bet kokius santykius, n u ­
kreiptas tik į reiškinio turinį, per jį besireiškiančią idėją.
Be to, genijų atstum ia ir loginės m atem atikos operacijos,
nes jos, išstum dam os tikrąją įžvalgą, ne p atenkina, o siūlo
tik paprastą išprotavim ų g randinę pagal pažinim o pagrind o
principą ir iš visų d vasios g aįjų labiausiai reikalauja atm inties
\
 T rečia knyga

tam , kad n u o lat būtų turim i galvoje visi ankstesn i principai,

kuriais rem iam asi. Ir p atyrim as patvirtin o, kad d idieji m eno
gen ijai neturi gabum ų m atem atikai: niekada n eg yv en o žm o­
gus, p asižym ėjęs abiejose srityse. A lfieri p asak o ja, kad jis
niekad a n egalėjęs su prasti n et ketvirtosios Euklido teorem os.
G o eth e'i nep rotingi jo spalvų teorijos p riešin in k ai nuolat
p rikišd avo m atem atinių žinių stoką, nors, žinom a, šioje
srityje, kur svarbiausia yra ne m atavim ai ir skaičiavim ai
rem iantis hipotetiniais d uom enim is, o tiesioginis intelektinis
p riežasties ir pad arinio pažin im as, šie priek aištai bu v o tokie
netin k am i, kad jų au toriai tiek šituo, tiek kitais savaisiais
M ido n uospren d žiais parod ė visišką savo sp ren d im o galios
bejėgišku m ą. Kad ir dabar, p raėjus b ev eik p u sam žiu i po
G o eth e's sp alvų teorijos pasirod ym o, N ew tono n esąm on ės
n et V okietijoje vis dar netrik d o m ai valdo k ated ras, ir visiškai
rim tai kalbam a apie sep tynias h om ogeniškas spalvas bei
jų skirtingą lūžim ą - visa tai kada nors bus priskirta prie
labai bū din gų žm onijos ap sk ritai ir vokiečių , skyrium p a­
ėm us, intelektu alinių bruožų. Toji pati nu rod y toji aplinkybė
paaiškina ir gerai žinom ą faktą, kad, priešingai, žym ūs
m atem atik ai m enkai im lūs d ailiojo m eno kūriniam s; tai ypač
n aiviai išreiškia žinom as anekd otas ap ie tą p ran cū zų m a­
tem atiką, kuris, perskaitęs R acin e'o Ifigeniją, g ūžtelėjęs pečiais
ir paklau sęs: „Q u 'est-ce-qu e cela p ro u v e?" [O ką tai įrodo?].
Be to, k ad an g i greitas san ty k ių su vokim as p ag al p riež a s­
tingum o ir m otyvacijos d ėsn į ir yra prak tin is protas, o
g en ialus p ažin im as n en u kreip tas į santykiu s, tai gud ragalvis,
kiek ir kur jis yra gudrus, n eg ali būti genialu s, o genijus,
k iek ir kur jis genialus, n eg ali bū ti gudrus. Ir pagaliau
a pskritai ak ivaizd u s p ažin im as, kuriam p asiro d o id ėja, v i­
siškai p riešingas intelektiniam arba abstrakčiam pažinim ui,
b esivad o vau jan čiam pažin im o pagrind o princip u . Kaip ži­
nom a, didelis gen ialum as retai derinasi su vyraujančiu
p rotin g u m u ; p riešingai, gen ialū s ind ivid ai d ažn ai pav ald ū s

278
 P A S A U L I S K A I P V A 1 /, U I N Y S

stipriem s afektam s ir nep rotingom s aistrom s. Tačiau šito

priežastis yra ne proto silpnum as, o iš dalies toji nep aprasta
v alios reiškim osi energija, kuri būdinga genialiam individui
ir kuri reiškiasi visų valios aktų veržlu m u, o iš d alies -
akiv aizdau s ju slinio ir intelektinio pažinim o persvara prieš
ab straktų jį; iš čia ir atsirand a ryžtingas genijaus polinkis
į ak iv aizd u m ą; jis taip energin gai nuslopina bespalves są­
vokas, kad jau ne p astarosios, o kaip tik tas polinkis lem ia
p oelgius, kurie dėl to tam pa neprotingi; štai kodėl akim irkos
įspūd is taip stipriai veikia genijus, stum dam as ju os į n e­
apgalvotu s veiksm us, afektu s ir aistras. Tad - jau v ien dėl
to, kad jų pažinim as iš dalies išsilaisvino iš tarnystės v aliai, -
d alyvaud am i pokalbyje, jie galvoja ne apie asm enį, su kuriuo
kalbasi, o apie p okalbio objektą, kurį jie gyvai įsivaizduoja;
todėl jie sprendžia ir pasakoja pernelyg objektyviai, n eat­
sižvelgdam i į savo interesą ir n enu tyli to, ką protingiau
butų nutylėti ir t.t. Tod ėl galiausiai jie linkę į m onologus
ir apskritai pasižym i tam tikrom is silpnybėm is, kurios juos
iš tikrųjų priartina prie beprotybės. Tai, kad genialum as
ir bep roty bė turi tokią ribą, ties kuria jie susiliečia ir net
pereina vienas į kitą -- tai buvo pastebim a dažnai, ir net
p oetin į įkvėpim ą d augelis laikė bep rotybės rūšim i: „am abilis
in san ia " [patrauklia beprotybe] jį vadina H oracijus (Odes,
ICartnina], 3, 4) ir „džiaugsm inga bep roty b e'' jį vadina
VVielandas O berono įžangoje. N et A ristotelis, Senekos liu ­
dijim u (De tranquilitate anim i, 15, 16), yra pasakęs: „nullum
m agnum ingenium sine m ixtura dem entiae fu it" [nebuvo
d id elio genialum o, kuris n eturėtų bep rotybės priem aišų].
P laton as m ite apie tam sią olą (R es publica, 7) šią m intį išreiškia
taip: tie, kurie, išėję iš olos, stebi tikrą saulės šviesą ir
tikrąsias esm es (id ėjas), po to jau nieko n ebegali m atyti
oloje, nes jų akys atp ratu sios nuo tam sos; jie jau nebesugeba
aiškiai skirti šešėlių ir savo klaid om is užsitraukia pajuoką
tų, kurie niekada nebu vo išėję iš olos ir atitrūkę nuo šešėlių.

279
 T rečia knyga

Ir Faidre (Phaedrus , p. 317) jis tiesiai sako, kad n ė vienas

tikras poetas negali ap sieiti be trupu čio beprotybės ir (p. 327)
kad kiekvienas, kuris n ykstančiu ose d aiktuose pažįsta am ­
žinąsias id ėjas, atrod o esąs beprotis. C iceronas taip p at sako:
„N egat enim sine furore D em ocritu s quem quam poetam
m agnum esse posse; quod idem d icit P lato"[...D em ok ritas
neigia, kad galim a bū ti dideliu poetu be trupučio bep rotybės;
tos pačios nuom onės laikosi ir Platonas] (De divinatione,
1, 37 [80]). Ir p agaliau P op e'as* sako:

G reat w its to m adness sure are near allied,

And thin partitions do their bounds divide.**
[Dryden: A bsalom and A chitophel 1, 163]

Y p ač p am okantis šiuo požiū riu yra G oeth e's Torquato

Tasso, kur prieš m ūsų akis p avaizd u ota ne tik kančia ir
ch arakteringa gen ijau s kankinystė, bet ir jo n uolatinis p er­
ėjim as į beprotybę. P agaliau , tiesioginio bep rotybės ir ge­
nialum o sąlyčio faktą p atvirtina labai genialių žm onių,
p av y zd žiu i, R ou sseau , Byrono, A lfieri biografijos ir anekd otai
iš kitų genijų gyvenim o. Kita v ertu s, turiu p asakyti, kad,
d ažnai lankydam asis silpnapročių prieglau d ose, sutikd avau
subjektų su neginčytinos d id ybės užuom azgom is, ir jų
genialum as ryškiai prasism elkd avo pro jų bep rotybę, kuri
tačiau aiškiai vyravo. Tai negali būti atsitiktinis dalykas,
nes, viena vertu s, p am išėlių skaičiu s p alyginti labai m ažas,
o kita vertu s, genialus individas yra retas reiškinys, p ra­
nokstantis b et kokį vertinim ą, - tai didžiausia išim tis gam toje;

* [Essay on M an, 1, 225, kur esam a tik tokio varianto:

R em em brance and R eflection - how ally'd;
W hat thin partitions Sense from Thought divide!

Prisim inim as ir apm ąstym as - kokie giminingi,

Jausm ą ir m ąstym ą skiria tik plona sienelė.]

** Didi dvasia gim ininga beprotybei

Ir abi skiria tik plona sienelė.

280
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

tuo galim a įsitikinti kad ir su skaičiavu s tikrus didžiuosius

genijus, kuriuos sukūrė visa kultūringoji Europa p e r visus
senuosius ir naujuosius am žiu s ir prie kurių reikia priskirti
tik tuos, kurie paliko k ūrin ių , išsaugojusių am žiną ir n e­
nykstantį vertingum ą žm onijai, - su skaičiavus, sakau aš,
šituos vienetus ir jų skaičių p alygin u s su tais 250 m ilijonų,
kurie, atsinaujindam i kas trisd ešim t m etų, n uolat gyvena
Europoje. Aš neslėp siu ir to, kad pažinojau žm onių - tiesa,
ne išskirtinės, bet labai ryškios d vasios galios, - kurie kartu
turėjo nežym ų pam išim o atspalvį. M atyt, visa tai reiškia,
kad k iekvienas intelekto p ak ilim as virš įprastinio lygm ens,
kaip anom alija, jau linksta prie beprotybės. T ačiau aš p a ­
sistengsiu kiek galim a g lau sčiau pasakyti savo nuom onę
apie grynai intelektualinę tokios gim inystės tarp genialum o
ir b ep rotybės priežastį, nes tai, be abejonės, p ad ės atskleisti
tikrąją prigim tį genialum o, t.y. tos dvasios galios, kuri tik
viena sugeba kurti’ tikrus m en o kūrinius. Tačiau tam būtina
glaustai aptarti pačią bep rotybę*.
K iek m an žinom a, iki šiol nėra nusistovėjęs aiškus ir
galutinis p ožiū ris į bep rotybės esm ę, ir nėra pasiekta teisingo
bei aiškau s supratim o, kuo gi p am išėlis skiriasi nuo n or­
m alaus žm ogaus. Nėra taip, kad pam išėliai visiškai neturėtų
nei p roto, nei intelekto, n es jie kalba ir supranta ir dažnai
daro v isai teisingas išvadas; lygiai taip p at d ažniau siai jie
turi visiškai teisingą p o žiū rį į dabartį ir m ato ryšį tarp
priežasties ir padarinio. R eginiai, panašūs į karštligiškas
fantazijas, nėra įp rastinis b ep ro ty bės sim ptom as: delirium
iškreipia stebėjim ą, bep ro ty bė - m intis. D ažniausiai bepročiai
visai neklysta, p ažin dam i tai, kas yra tiesiogiai prieš juos:
jų klied esys visada liečia tai, ko nesam a akivaizdžiai ir
kas jau yra praeityje, ir tik p e r tai - viso šito ryšį su dabartim i.
Tod ėl m an atrodo, kad liga y p ač pažeidžia jų atm intį, nors

* Apie tai žr. antrojo tomo 31 sk.

281
 T re čia knyga

ir ne taip, kad jie ją visiškai prarastų , nes d augelis jų daug

m oka atm intinai ir kartais pažįsta asm enis, kurių seniai
nem atė; ne, jų atm intis p ažeid žiam a ta prasm e, kad jos
gija nutrū ksta, jos nuoseklus rišlu m as suyra, ir nuoseklus,
rišlus p raeities p risim in im as tam pa nebeįm anom as. A tskiros
tos praeities scenos, kaip ir atskiri d abarties m om entai,
išlieka, tačiau bep ročių atm inty je lieka tuštum os, kurias jie
u žpildo fikcijom is: p astaro sio s arba lieka vis tos pačios ir
virsta „ideae fix ea e " - ir tokiu atveju apim a atkaklus
pam išim as, m elancholija; arba jos kaskart vis kitokios ak i­
m irkos keistenybės - ir tada tai vad inam a išprotėjim u,
fatuitas. Štai kodėl, kai p am išėlis patenka į silpnapročių
prieglau d ą, iš jo taip sunku ką nors išgauti apie ankstesnį
gyvenim ą. Jo atm intyje tikrovė vis labiau ir labiau susilieja
su nebūtais dalykais. N ors tai, kas yra prieš ju os tiesiogiai,
b ep ro čiai pažįsta teisingai, tačiau tai jie iškreipia išgalvotu
ryšiu su įsivaizdu ojam a praeitim i; todėl jie save ir kitus
m ato esant žm onėm is, kurie egzistuoja tik jų išgalvotoje
praeityje; jie v isai nepažįsta savo artim ų jų ir tokiu būdu,
turėdam i teisingus vaizd in iu s apie atskirus esam ybės m o­
m entus, visiškai iškreiptai sp rend žia apie esam ybės santykius
su tuo, kas nėra prieš jų akis. Jeigu bep roty b ė pasiekia
itin aukštą laipsnį, atm intis v isišk ai prarand am a, todėl
bep rotis n ebeten ka su gebėjim o atsižvelgti į ką nors nesantį
arba bu vusį praeityje; jis tam pa pavald us tik akim irkos
kaprizu i, su siju siam su fikcijom is, kurios jo galvoje užpildo
praeitį, ir tada nė akim irką negalim a bū ti sau giam nuo
p rievartos ar žm ogžu d ystės iš jo pu sės, jeigu tik jam nuolat
nep arod om as jėgos p ran ašu m as. Bepročio pažinim as turi
tą ben d rą bru o žą su gyvulio pažinim u , kad abu jie apriboti
d abartim i. T ačiau štai koks tarp jų skirtum as. G yvulys iš
tikrųjų netu ri jo kio p raeities vaizdinio, nors praeitis per
įp rotį jį veikia, tod ėl, p av y zd žiu i, šuo pažįsta savo ankstesnį
šeim ininką n et po kelerių m etų, t.y. į jį žvelgd am as, patiria

282
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

įprastinį įspūdį; tačiau apie praėjusio laiko atkarpą jis vis

dėlto neišsaugoja jokio atm inim o; pam išėlis, priešingai, savo
prote visada išsaugoja praeitį in abstracto, tačiau p raeitį
tariam ą, egzistuojančią tik jam ; taip jam būna arba nuolat,
arba tik tarpais; tos tariam os p raeities įtaka trukdo jam
n aud otis ir teisingai suvokta dabartim i, tuo tarpu gyvuliui
tai įm anom a pad aryti. Tai, kad stipri d vasios kančia, netikėti
ir baisū s įvykiai d ažnai sukelia bep rotybę, aš aiškinu štai
kaip. Kiekviena tokia kančia, kaip realus įvykis, visada
apribota dabartim i, t.y. ji praeina ir todėl nėra pern elyg
sunki; be galo d id elė ji tam pa tik tuo atveju, jeigu slegia
nuolatiniu kentėjim u; tačiau p astaruoju pavid alu ji jau yra
tik m intis ir todėl g lū d i atm intyje; ir štai, kada šis skausm as,
ši skausm inga būsena arba p risim in im as tam pa toks kan ­
kinantis, kad darosi visišk ai n ep akeliam as, ir žm ogus turi
nuo jo p alūžti, tada prislėgta prigim tis griebiasi b ep rotybės
kaip paskutin ės priem onės išgelbėti gyvybę; taip stipriai
kankinam a dvasia tarsi nutraukia savo atm inties giją, užpildo
tuštum ą fikcijom is ir tokiu būdu bep rotybėje gelbstisi nuo
d vasios skausm o, p ran okstančio jos jėg as, panašiai kaip kad
n u p jau nam as ir p ak eičiam as gangrenos pažeistas organas.
Kaip p av y zd į galim a būtų p rim inti siuntantį A jantą, karalių
Lyrą ir O feliją, nes tikro genijaus kūriniai, kuriais, kaip
visiem s žinom ais, čia ir galim a rem tis, pagal jų artim um ą
tiesai gali būti palyginti su tikrais asm enim is; - beje, ir
d augkartinė gyvenim o patirtis visišk ai patvirtina tą patį
dalyką. Šiokia tokia p erėjim o nuo kančios prie bep rotybės
analogija gali būti tai, kad visi m es tarsi m echaniškai, garsiu
šūksniu ar judesiu, vejam e nuo savęs kokį nors netikėtą
kankinantį p risim in im ą, kad jo atsisakytum e ir p riverstum e
save išsiblaškyti.
Jeigu bep rotis teisingai pažįsta atskirus d abarties m o ­
m entus, o sykiu ir atskirus praeities m om entus, b et n e­
teisingai pažįsta jų ryšį, jų santykiu s ir todėl klysta bei

283
 Trečia knyga

klied i, tai kaip tik čia yra jo sąlyčio su genialiu individu

taškas; juk ir pastarasis, ign oru od am as santykių pažin im ą, -
o tai yra pažinim as pagal p ag rind o principą, - kad daiktuose
g alėtų įžvelgti ir su rasti tik jų idėjas ir pagauti jų akiv aizd žiai
b esireiškiančią tikrąją esm ę (kurios atžvilgiu v ien as daiktas
yra v isos savosios rūšies atstovas, ir todėl, kaip sako G oethe,
v ien as atvejis galioja tū kstančiam s*), dėl to išleidžia iš akių
daiktų ryšių pažin im ą; pavienis jo stebėjim o objektas arba
p ern elyg gyvai jo pagaunam a tikrovė stojasi prieš jį apšviesti
tokios ryškios šviesos, kad kitos ju os apim ančios gran d in ės
gran d y s dėl to tarsi lieka tam soje; iš čia ir kyla fenom enai,
su bep rotybės fenom enais turintys seniai pastebėtą p an a­
šum ą. Tai, kas p avien iam e akivaizd žiam e d aikte netobula
ir susilpninta m od ifikacijų, genijau s stebėjim o pakeliam a
iki idėjos, iki tobulybės; todėl jis visu r m ato k raštu tinum u s
ir dėl tos priežasties jo p oelgiai jį irgi nuveda iki kraš­
tutinum ų; jis nejaučia tinkam o saiko, jam trūksta b laivau s
žvilg sn io, ir rezu ltatas būna toks, apie kurį papasakota.
Jis tobu lai p ažįsta idėjas, o ne individus. Tod ėl ir buvo
pastebėta, kad poetas gali giliai ir išsam iai p ažin ti žm ogų,
tačiau labai m enkai p ažįsta žm ones; jį lengva apgauti, ir
jis tam pa žaisleliu apsu kru olio rankose.**

§ 37
N ors pagal m ūsų aiškinim ą genialum as yra su gebėjim as
p ažin ti nep riklau som ai nuo pagrin d o principo, v ad in asi,
pažin ti ne p avien iu s daiktus, kurių bū tį sudaro santykiai,
o jų idėjas ir jų ak ivaizd oje p ačiam bū ti idėjos koreliatu, -
tad jau ne ind ivid u , o grynuoju pažin im o subjektu, - tačiau
šis su gebėjim as m ažesniu ir nevienod u m astu turi būti

* [„Genijui vienas atvejis galioja tūkstančiam s": M aterialiai zur Geschichte

der Farbenlehre, G a lilei]
** A pie tai žr. antrojo tom o 32 sk.

284
 P A S A U L IS KAI P V A I Z D I N Y S

būdingas visiem s žm onėm s, nes priešingu atveju jie taip

pat nesu gebėtų m ėgau tis m eno kūriniais, kaip nesu geba
jų kurti, ir apskritai nebūtų im lūs grožiui ir didingum ui.
Net patys tie žodžiai n egalėtų turėti jiem s jokios prasm ės.
Todėl m es privalom e tarti, kad visuose žm onėse, - jei nėra
tokių, kurie visai nesugeba patirti jokio estetinio p asiten ­
kinim o, -- esam a su gebėjim o d aiktu ose p ažinti jų idėjas ir
>itaip akim irkai n u sikratyti savo asm ens. G enijus turi prieš
juos tik tą p ran ašu m ą, kad p asižym i gerokai aukštesniu
tokio pažinim o laipsniu ir ilgesne jo trukm e, o tai jam ir
leidžia išsaugoti tą kontem pliacijos blaivu m ą, kuris reik a­
lingas tam , kad tai, kas tokiu būdu p ažin ta, būtų galim a
pakartoti laisvai su ku rtam e kūrinyje. Toks p akartojim as ir
yra m eno kūrinys. P agautą idėją per kūrinį genijus perteikia
kitiems. Šitaip idėja lieka nepakitusi ir ta pati. Štai kodėl
estetinis p asitenkinim as iš esm ės vienod as; jis nep riklau so
nuo to, ar jį su kėlė m eno kūrinys, ar tiesioginis gam tos
ir gyvenim o stebėjim as. M eno kūrinys yra tik priem onė
palengvinti tą p ažin im ą, kuris sudaro estetinį pasitenkinim ą.
Tai, kad m eno kūrinyje idėja m um s pasirod o lengviau, n egu
tiesiogiai gam toje ir tikrovėje, paaiškinam a tuo, kad m e­
nininkas, pažinęs tik idėją, o ne tikrovę, savo kūrinyje
pakartoja tik gryną idėją, ją išskiria iš tikrovės, p ašalin d am as
visokiu s trukd ančius atsitiktinum us. M enininkas duoda ga­
lim ybę į pasau lį pažvelg ti jo akim is. Kad jis turi tokias
akis, kad jis pažįsta d aiktų esm ę n ep riklau som ai nu o bet
kokių santykių - kaip tik tai ir yra genialum o d ovan a,
kažkas įgim ta. T ačiau tai, kad jis sugeba savo dovana
pasidalinti ir su m um is, m u m s duoti savo akis - tai yra
įgyta, tai m eno technika. Todėl pačiais ben d riau siais ir
pam atiniais bru ožais anksčiau išdėstęs vidinę estetin io p a ­
žinim o esm ę, toliau, išsam iai filosofiškai g vildend am as grožį
ir did ingu m ą, abu ju os aiškinsiu , gam tos n eskirdam as nuo
m eno. Kas vyksta žm ogu je, kai jį palyti grožis ar d id in ­

285
 T rečia knyga

g u m a s - štai ką p anagrinėsim e pirm iausia. O a r tą su si­

jaudinim ą jis gauna tiesiogiai iš gam tos ir iš gyvenim o,
ar yra jo p ag aun am as m eno dėka - tai ne esm inis, o tik
išorinis skirtum as.

§ 38
E stetiniam e stebėjim e m es radom e dvi n eatskiriam as su­
dedam ąsias dalis: objekto (ne kaip pavienio daikto, o kaip
p latoniškosios idėjos, t.y. kaip tvarios, visai tam tikrų daiktų
rūšiai būdingos form os) pažinim ą; ir pažįstan čiojo (ne kaip
individo, o kaip gryno, bevalio pažinim o subjekto) savim onę.
Sąlyga, kuriai esant abi tos su dedam osios dalys pasirodo
kartu, yra atsisakym as pažin im o bū do, su sijusio su pagrindo
principu, - būdo, kuris savo ruožtu yra vienintelis tinkantis
tarnauti valiai ir m okslui. Be to, m es pam atysim e, kad ir
pasitenkinim as, teikiam as grožio stebėjim o, kyla iš tų dviejų
suded am ųjų dalių, kartais labiau iš vienos, kartais labiau
iš kitos, nelygu koks estetin ės k ontem pliacijos objektas.
Bet koks norėjim as kyla iš poreikio, - vad in asi, iš stokos,
vad inasi, iš kančios. K ančią pašalina troškim o patenkinim as.
N epaisant to, vienam paten k intam troškim ui tenka m ažų
m ažiausiai d ešim t n ep aten kintų. Be to, troškim as trunka
ilgai, reikalavim ai begaliniai, o patenkinim as trum pas ir
šykščiai atm atuotas. Tačiau n et galutinis p atenkin im as yra
tik tariam as. Išsipild žiu sį norą tuojau pat išstu m ia kitas
noras: p irm asis yra su vokta, antrasis - dar nesu vokta iliuzija.
Ilgalaikio, jau nenykstančio pasitenkinim o n eg ali duoti joks
pasiektas norėjim o objektas. P riešingai, jis visada panašus
į elgetai nu m etam ą išm aldą, kuri šiandien p alaiko jo gyvybę,
kad kančią pratęstų iki rytojau s. Todėl, kol m ūsų sąm onė
pripildyta m ū sų valios, k ol m es atsid u od am e geidulių
antp lū džiui su jo n uolatin e viltim i ir baim e, kol m es esam e
tik valiojim o su bjektai, n iekad a neturėsim e nei ilgalaikės

286
 PA S A UL IS KAIP VA I Z D I N Y S

laim ės, nei ram ybės. Ieškom e m es ar bėg am e, bū gštaujam e

nesėkm ės ar siekiam e m a lo n u m o ,-v is a tai iš esm ės nesvarbu.
Rūpinim asis n uolat nepatenkinta valia, nesvarbu, kokiu
p avid alu , nuolat p ripild o ir audrina sąm onę. O be ram ybės
visiškai neįm anom a tikra gerovė. Šitaip valios subjektas lieka
am žinai p rikau stytas prie besisu kančio Iksiono rato, nuolat
sam sto D anaidžių rėčiu. Jis yra am žinai trokštantis Tantalas.
Tačiau kai išorinis postū m is ar vidinis nusiteikim as staiga
ištraukia m us iš begalin io g eid u lių srauto, atitraukia p a­
žinim ą nuo vergiškos tarnystės valiai, ir dėm esys jau nebėra
nukreiptas į geidulių m otyvus, bet laisvai pagauna daiktus
nep riklau som ai nuo jų ryšio su v alia, t.y. jie stebim i be
intereso, be su bjektyvu m o, grynai objektyviai, v isiškai jiem s
atsid uod ant, kiek jie jau yra tik vaizdiniai, o ne m otyvai, -
tada iškart ir savaim e ateina ram ybė, kurios m es am žinai
ieškojom e ir kuri nuolat pabėgd avo nuo m ūsų, kol ėjom e
tuo pirm uoju, valios, keliu. Ir d abar m um s visiškai gera.
T ai yra toji beskau sm ė būsena, kurią Epikūras šlovino kaip
didžiausią gėrį ir kaip dieviškąją bū klę. Ju k tokią akim irką
m es nusikratom e žem inančio valios jungo, m es švenčiam e
katorgiško valiojim o darbo šeštad ienį, ir Iksiono ratas sustoja.
Tačiau kaip tik tokia būsena ir yra toji, kurią aš aprašiau
anksčiau, kaip būtiną pažinti idėjai, kaip grynąją kontem ­
p liaciją, susiliejim ą su stebėjim u, atsid avim ą objektui, bet
kokio ind ividualum o užm arštį, pažinim o, p agau nan čio tik
santykius ir pavald aus pagrind o principui, p ašalinim ą. Stojus
šiai bū senai, kartu ir neatskiriam ai stebim asis pavienis
daiktas pakyla iki savosios rūšies idėjos, o pažįstantis
individas - iki gryno bevalio pažin im o subjekto, ir abu
kaip tokie jau esti už laiko srau to ir visokių kito tipo santykių.
Tada jau nebesvarbu , ar į saulėlydį žiūrim a iš kalėjim o,
ar iš rūmų.
V id in ė nuotaika, pažinim o persvara prieš valiojim ą tokią
būseną gali sukelti b et kokioje aplinkoje. T ai m u m s p arod o

287
 Trečia knyga

tie n u ostabū s N yd erlandų m enininkai, kurie į p ačiu s n e­

reikšm in giau siu s objektus n ukreipė tokią gryną objektyvią
žiūrą ir savo n atiurm ortais pastatė am žiną savo objektyvum o
ir dvasios ram ybės pam inklą. Žiūrovas estetikas šių paveikslų
n egali stebėti be g raudu lio, nes jie jam atveria tą ram ią,
taikingą, bev alę m enininko nuotaiką, kurios reikėjo tam ,
kad atsid uotum šitokiai objektyviai tokių nereikšm ingų
d aiktų žiū rai, šitaip įd ėm iai į juos įsižiūrėtum ir šitaip
apgalvotai tą žiūrą atkurtum . O kadangi toks paveikslas
ir žiū rovą skatina p ersiim ti tokia nuotaika, tai jo graud ulį
dažnai n et sustiprina priešin gy bė jo p aties sielos bū senai,
n eram iai, dru m sčiam ai stiprių geidulių. Ta pačia dvasia
kraštovaizd žių tapytojai, ypač R uisdaelis, dažnai tapė v i­
siškai n ereikšm ingu s vaizd eliu s ir tą p atį įspūd į d arė n et
džiugesnį.
Taip d aug gali pad ary ti vien tik vid inė m enininko dvasios
galia. T ačiau šita grynai objektyvi būsena tam pa lengviau
p asiekiam a ir sulaukia išorinės param os aplinkinių objektų
ir piln atvišk o gam tos g rožio, kuris pats skatina k on tem ­
pliaciją ir n et ją su žad ina, dėka. Kai gam ta staiga atsiveria
m ūsų žvilgsniu i, jai beveik visada pavyksta ben t akim irkai
m us atp lėšti nuo m ū siškio su bjektyvu m o, nuo vergiškos
tarnystės v aliai ir perkelti į grynojo pažinim o būseną. Todėl
net žm ogu s, kankinam as aistrų , stokos ir rūpesčio, m esdam as
v ien intelį laisvą žvilgsnį į gam tą, netikėtai atsipalaid uoja,
pralinksm ėja ir atsitiesia. A istrų au dra, g eidu lių ir baim ės
srau tas ir visa valiojim o kančia tuojau p at kažkaip steb u k ­
lingai n urim sta. Ju k tą akim irką, kai, atitrūkę nuo geidulių,
atsid u o d am e grynam bev aliam pažinim u i, m es tarsi įžen ­
giam e į kitą pasau lį, kur jau nesam a nieko tokio, kas audrina
m ūsų valią ir taip sm arkiai m us sukrečia. Išlaisvintas p a ­
žinim as p erkelia m us taip p at toli ir taip p at aukštai virš
viso to, kaip m iegas ir sapnai. Išnyksta laim ė ir nelaim ė,
m es jau n eb esam e in d ivid ai, in d ivid u alu m as užm irštas, m es

288
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

esam e vien tik grynas pažin im o subjektas, m es - tik viena

pasaulio akis, žiū rinti iš visų pažįstančių bū tybių , tačiau
tik vienam e žm ogu je galinti visišk ai išsilaisvinti iš tarnystės
valiai. Ir dėl to taip b e p ėdsako išnyksta b et koks išskiriantis
individu alu m as, kad tam pa v isai nesvarbu, ar toji stebinti
akis priklauso galingam karaliu i, ar vargšui elgetai. Ju k
šios ribos n ep eržen gia n ei laim ė, nei skausm as. Ir visada
taip arti m ūsų driekiasi toji sritis, kur m es visiškai išsi­
laisvinam e nuo viso m ūsų vargo. Tačiau kam pakanka jėgų
p asilikti joje ilgam ? Kai tik į sąm on ę vėl įsism elkia koks
nors šitų taip g ryn ai stebim ų objektų santykis su m ūsiške
v alia, m ūsiške p ersona, žavesys dingsta: m es v ėl grim ztam e
į tą pažinim ą, kur viešpatauja pagrind o prin cip as, mes
p ažįstam e jau n ebe idėją, o tik p avien į daiktą, grandį tos
grandinės, kuriai priklau som e patys. Ir vėl m es pasm erkti
visam, m ūsų vargui. D augum a žm onių, visiškai stokodam i
objektyvum o, t.y. gen ialum o, bev eik visada esti tokioje
padėtyje. Štai kod ėl jie nen orom pasilieka vien i su gam ta.
Jiem s reikia visu om enės, m ažų m ažiausiai - knygos. Juk
jiem s būdingas pažinim as n en u stoja tarnavęs valiai. Todėl
d aiktuose jie bū tin ai ieško nors kokio santykio su savo
v alia, o jiem s su sidūrus su tuo, kam e nėra tokio santykio,
jų sieloje, kaip g eneralinis bosas, n u o lat skam ba beviltiškas
šauksm as „Kokia m an iš to n a u d a ?" Todėl vien atvėje net
p ati gražiausia aplinka jiem s atrod o tuščia, niū ri, svetim a,
priešiška.
Pagaliau toji bev alio stebėjim o palaim a m eta savo n u o ­
stabius kerus ir į p raeitį bei tolum ą ir dėl saviapgaulės
ju os nušviečia bei pagražina. Ju k kai m es prisim enam e seniai
praėjusias dienas, p raleistas kokioje nors nuošalioje vietoje,
m ū sų fantazija parod o tik objektu s, o ne valios subjektą,
kuris ir tada, kaip ir d abar, nešiojosi su savim i savo
neišgyd om as kančias. Tačiau ja s m es u žm iršom e, nes per
tą laiką jų vietą dažnai u žim d avo kitos kančios. Taigi

10. 8 5 5 289
 Trečia knyga

prisim inim e objektyvioji žiūra veikia taip pat, kaip ji veiktų

dabartyje, jei tik m es įstengtu m e jai atsiduoti, išsilaisvinę
nuo valios. Tod ėl ir esti taip, kad - ypač tada, kai m us
graužia koks nors neįp rastas skausm as, - netikėtas praeities
ir tolum os scenų p risim in im as švysteli m ūsų sieloje lyg
prarastas rojus. Fantazija atgaivina tik tai, kas objektyvu,
o ne tai, kas in d iv id u aliai-su b jek ty v u , ir m es vaizdu ojam ės,
kad tas o bjektyvus d alykas tada stovėjo prieš m us toks
tyras, n esu d ru m stas jokio santykio su valia, kaip d abar m ūsų
fantazijoje stovi jo vaizdas. Tu o tarpu objektų santykis su
m ūsų valia veikiausiai kankino m us tada taip pat, kaip
kankina d abar. Ir d abar atsiverianty s objektai gali išvaduoti
m us nuo b et kokių k ančių taip pat, kaip ir nutolusieji,
jei tik m es įstengiam e p akilti iki gryno objektyvaus jų
stebėjim o ir šitaip su sikurti iliu ziją, kad esam a tik šitų objektų,
o m ūsų p ačių nėra. Tada, atitrūkę nuo kenčiančio aš, mes,
kaip grynas pažinim o su bjektas, visiškai su siliejam e su tais
objektais, ir kaip jiem s svetim as m ūsų skausm as, taip
tokiom is akim irkom is jis svetim as ir m um s patiem s. Tada
lieka tik p asau lis kaip vaizdinys. P asaulis kaip valia išnyksta.
V isais šiais sam protavim ais aš norėjau parod yti, kokią
reikšm ę estetiniam pasitenkinim u i turi jo su bjektyvioji sąlyga:
išsilaisvinim as nuo tarnystės valiai, savojo aš kaip individo
užm arštis, sąm onės p akilim as iki gryno, bevalio, belaikio,
nuo b et k okių santykių n ep rik lau som o pažin im o subjekto.
Kartu su šia su bjektyviąja estetinio stebėjim o puse, kaip
būtinas k oreliatas, visada iškyla ir objektyvioji pu sė, intuityvi
p latoniškosios id ėjos p agava. T ačiau prieš p rad ed an t išsa­
m iau n agrinėti šią antrąją p u sę ir m eno v aid m enį jos atžvilgiu
bū tų tikslingiau d ar šiek tiek apsistoti prie subjektyviosios
estetinio p asiten kinim o pu sės, kad jo s apžvalgą užbaigtum e
tik nuo jos p riklau sančio ir jos m odifikacijos sukeliam o
didingum o įsp ū d žio analize. O po to objektyviosios pusės
analizė m ū sišk iam estetinio p asiten kinim o tyrinėjim u i suteiks
visišką išbaigtu m ą.

290
 PA SAULIS KAI P V A I Z D I N VS

Tačiau prie to, kas pasakyta, pirm iausia reikia pridurti

tokias pastabas. Šviesa yra džiau gsm ingiausias iš visų d a­
lykų. Ji tapo viso to, kas gera ir p alaim inga, sim boliu. V isose
religijose ji ženklina am žinąją p alaim ą, o tam sa - prakeikim ą.
O rm uzd as gyvena g ryniausioje šviesoje, A hrim anas -■ am ­
žinojoje naktyje. D antės rojus atrodo panašiai, kaip Londono
g eležinkelio stotis: visos p alaim intos dvasios atrod o kaip
švytintys taškai, su sijungiantys į taisyklingas figūras. Šviesos
stoka m um s tiesiog kelia n erim ą, jos atsiradim as sugrąžina
laim ę; spalvos tiesiogiai sužadina gyvą džiugesį, kuris, jei
tos spalvos yra skaidrios, pasiekia aukščiausią laipsnį. Visa
tai esti tik todėl, kad šviesa yra paties tobuliausio, stebim ojo,
v ienintelio tiesiogiai valios visai n esu žad inančio pažinim o
koreliatas ir sąlyga. Ju k rega, visai kitaip negu kitos juslės,
pati savaim e, b etarp iškai ir savo jusliniu poveikiu visai
neįstengia organe su žadinti m alonau s ar nem alonaus pojūčio,
t.y. ji neturi jokio tiesioginio ryšio su valia. T ik intelekte
atsirand antis stebinys gali turėti tokį ryšį, kuris tokiu atveju
glūdi objekto santykyje su valia. Jau klausos atveju esam a
kitaip: garsai gali tiesiogiai sukelti kančią, o kita vertus,
gali tiesiogiai, n esisied am i su harm onija ar m elodija, sukelti
juslinį pasitenkinim ą. Lytėjim as, sutam pantis su bendru viso
kūno jutim u, dar labiau p avald u s šitam tiesioginiam į valią
nukreiptam poveikiui, nors ir esam a prisilietim ų b e skausm o
ir be pasitenkinim o. O kvapai visada m alonūs arba n e­
m alonū s; skonis - dar labiau. T aigi dvi pastarosios juslės
labiausiai susijusios su valia. T o d ėl jos yra pačios n etau ­
riausios, ir Kantas jas pavad ino subjektyviom is juslėm is.
T aigi džiaugtis šviesa faktiškai reiškia d žiau gtis paties
gryniausio ir tobu liausio stebim ojo pažinim o objektyvia
galim ybe; vadinasi, šis džiau gsm as p aaiškinam as tuo, kad
grynas pažinim as, laisvas ir atitrūkęs nuo bet kokio n orėjim o,
džiau gsm ingas au kščiau siu m astu ir vien kaip toks labai
svarbus estetiniam pasitenkinim u i. Šis šviesos regėjim as

10- 291
 T rečia knyga

p aaiškina ir neįtikėtiną grožį, kurį m es priskiriam e objektų

atsp in d žiam s vandenyje. P ats lengviausias, pats greičiausias
ir su btiliau sias kūnų sąveikos bū das, bū das, kuriam mes
d ėk in g i už savo tobu liausias ir g ryniausias p agavas -
atsp in d ėtų šviesos spindu lių poveikis - čia iškyla prieš m ū­
sų akis visiškai aiškiai, ak ivaizd žiai ir p iln atviškai, per
p riežastį ir p ad arinį, o kartu ir dideliu m astu. Iš čia kyla
jo su keliam as m ūsų estetinis d žiau gsm as, kuris dažniausiai
v isišk ai įsišaknijęs į su bjektyvų jį estetinio p asitenkinim o
pag rin d ą ir yra m ėgavim asis grynuoju pažinim u bei jo
bū dais.*

§ 39
Prie visų šių apm ąstym ų , tu rinčių išryškinti subjektyviąją
estetin io p asiten kinim o pu sę, t.y. šį p asiten kinim ą paaiškinti
tiek, kiek jis yra d žiau gsm as, su keliam as gryn o stebim ojo
p ažin im o kaip tokio, priešingo valiai, prisišlieja tiesiogiai
su ju o su sijęs aiškinim as tos nuo taik o s, kuri buvo pavadinta
didin gu m o jausm u .
Ja u an ksčiau pastebėta, kad atsid uoti grynojo stebėjim o
b ū sen ai lengviausia tada, kai ją atitinka patys objektai, t.y.
kai jie savo išskaidyta, tačiau kartu apibrėžta ir aiškia forma
len gv ai atstovauja savosiom s id ėjom s, o tuo ir pasireiškia
grožis objektyviąja prasm e. Šiuo bru o žu pirm iau sia pasižym i
g raži g am ta, ir todėl net p ačiam nejau triausiam žm ogui
ji su teikia ben t jau tru m p alaik į estetin į p asiten kinim ą. Išties
n u o stabu , kad estetinį stebėjim ą pirm iau sia skatina augalų
pasau lis, tarsi jo šau kd am asis, tod ėl galim a tarti, kad toks
au galų b ru o žas susijęs su tuo, kad šitos organinės būtybės,
sk irtin g ai nuo gyvulinių kū n ų , nėra tiesioginis p ažinim o
objektas ir todėl šaukiasi kitok ios p rigim ties, su prantančiojo
ind ivid o, kad iš aklo valiojim o p asau lio pereitų į vaizdinio

* Apie tai žr. antro tomo 33 sk.

292
 P A S A U L I S K A I P V A i Z U I N Y S

pasaulį. Ir jie tarsi ilgisi tokio perėjim o, kad nors n etiesiogiai

pasiektų tai, kas tiesiogiai jiem s neduota. Beje, šią rizikingą
ir bev eik fantastišką m intį aš p alieku neišskleistą, nes tik
labai intym us ir atsid avęs gam tos stebėjim as gali ją sukelti
arba pagrįsti.* Taigi, kol gam ta m u m s atsiliepia, kol jos
reikšm ingos ir aiškios form os, iš kurių į m us lengvai prabyla
jose in d ivid u alizuotos idėjos, m us p erkelia iš valiai pav ald au s
grynų santykių p ažinim o į estetinį stebėjim ą ir šitaip m us
pakylėja iki bevalio pažinim o subjekto, tol tai, kas m us
veikia, yra grožis, o tai, kas m um yse su žadinam a, yra grožio
jausm as. Bet jeigu tie p atys objektai, kurių prasm ingos form os
šaukiasi grynos kontem pliacijos, p riešiškai santykiau ja su
žm ogau s valia apskritai, kiek ji reiškiasi objektiškai, žm ogau s
kūnu, jei tie objektai jai p riešinasi, savo priešišku p ran ašu m u
kelia jai grėsm ę arba savo neišm atu ojam u didum u ją p riverčia
p asiju sti m ažą ir niekingą; ir kartu jeigu stebėtojas nekreipia
dėm esio į tą grėsm ingą priešišką santykį su jo valia, o
sąm on ingai nuo jo nusisuka, nors jį su vokdam as ir p ri­
pažin d am as; jeigu jis ryžtingai atsipalaiduoja nuo savosios
v alios ir visiškai atsid uod am as p ažinim u i kaip grynas bev alis
su bjektas ram iai kontem pliuoja tuos valią gąsdinančius ob ­
jektu s, p agaud am as tik jų idėją, svetim ą bet kokiam santykiu i,
ir todėl m ielai atsid uod a ilgalaikiam jų stebėjim ui ir šitaip
pakyla virš savęs, virš savo asm ens, virš savo valio jim o
ir b et kokio valiojim o, tada jį užlieja didingum o jausm as,
jis esti apim tas pakilim o, o todėl ir objektas, su keliantis
tokią bū seną, vad in am as didingu. T aigi didingum o jau sm as

* Juolab dabar, praėjus 40 m etų po to, kai aš taip nedrąsiai ir neryžtingai

ją išsakiau, m ane džiugina ir stebina atradim as, kad ją jau y ra suform ulavęs
šv. A ugustinas: „Arbusta form as suas varias, quibus m undi huius visibilis
structura form osa ėst, sentiendas sensibus praebent; ut, pro eo quod
nosse non possunt, ąuasi itm otescere velle videan tur". [M edžiai sitilo
juslėm s pagauti jų įvairias form as, kuriom is gražiai nustatyta šio regim ojo
pasaulio tvarka, todėl neįstengdam i pažinti, jie atrodo taip, tarsi norėtų
būti pažinti.] (De Civitate Dei, 11, 27 [2]).

293
 T rečia knyga

nuo grožio jau sm o skiriasi štai kuo: grožio atveju grynasis

pažinim as paim a viršų be kovos, nes objekto grožis, t.y.
jo savybė, p alengvin anti jo idėjos p ažin im ą, nesipriešina
ir todėl iš sąm on ės nep asteb im ai pašalina v alią b ei jai
tarnaujantį san tykių pažinim ą ir šią sąm onę paverčia gry­
nuoju pažin im o subjektu, todėl nebelieka n et jokio p risi­
m inim o apie valią; didingum o atveju, priešingai, toji grynojo
pažinim o būsena pasiekiam a tik sąm oningai ir ryžtingai
atitrūkstant nuo suvoktų nep alankių to objekto santykių
su valia, laisvai ir sąm oningai p akylant virš valios ir virš
su ja besisiejančio pažinim o. Šis pakilim as turi bū ti ne tik
sąm oningai pasiek tas, bet ir išlaikytas, ir todėl jis yra lydim as
nuolatinio prisim inim o apie valią, b et ne apie pavienį,
ind ivid u alų valios aktą, tokį kaip baim ė arba geidulys, o
apie žm ogiškąją valią apskritai, kiek ji visuotinai pasireiškia
per savo objektišku m ą - žm ogau s kūną. Jei tik realus p av ie­
nis valios ak tas įsism elkia į sąm on ę realaus, iš objekto pusės
gresiančio p avo jau s ar n elaim ės pavid alu , sujaudinta in­
dividuali valia tuojau p at paim a viršų, kontem pliacijos
ram ybė tam pa neįm anom a, ir didingum o įspūdis išnyksta,
u žleisd am as vietą baim ei, kurios veikiam as individo siekis
išsigelbėti išstum ia b et kokią kitą mintį.
K eli p av y zd žiai labai p ad ės su prasti šią estetinio di­
d ingum o teoriją ir išsklaid ys visas abejones; kartu jie parodys,
kokie sk irtingi to d id ingu m o jau sm o laipsniai. K adangi šis
jausm as savo esm iniu bru ožu, t.y. grynu bevaliu pažinim u
ir kartu su ju o būtinai atsirand an čiu pažinim u idėjų, esančių
už bet kokio santykio, p avald au s pagrindo principui, su ­
tam pa su grožio jau sm u ir n u o jo skiriasi tik vienu papildom u
bru ožu, bū ten t tuo, kad su bjektas pakyla virš sąm oningai
suvokto priešiško stebim ojo objekto santykio su valia ap ­
skritai, tai p riklau so m ai n u o to, ar šis p apild om as bruožas
yra stiprus, aišku s, artim as, p rim ygtinis, ar priešingai, -
silpnas, tolim as, vos n u jau čiam as, - atsirand a daug didin-

294
 I’ A S A U L I S KAIP V A I Z D IN VS

gurno laipsnių ir netgi grožio perėjim ų į didingum ą. A iškum o

labui m an atrodo geriau iš prad žių p ateikti šitų perėjim ų
ir apskritai silpnesnių d id ingu m o įspūd žio laipsnių p av y z­
džius, nors tie, kurių estetinis im lu m as apskritai nėra labai
žym us, o fantazija nėra gyva, supras tik toliau pateiktus
aukštesnių ir aiškesnių šio įspūdžio laipsnių pavyzdžius.
Todėl tegul tokie skaitytojai p asitenkina tik pastaraisiais
pavyzdžiais, n ekreipd am i d ėm esio į ankstesnius labai silpnų
m inėto įspūdžio laipsnių pavyzd žiu s.
Kaip žm ogus yra nesu laikom as ir aklas valios veržim asis
(paženklintas genitalijų p oliaus, kaip savojo centro) ir kartu
am žinas, laisvas, šviesu s grynojo pažinim o su bjektas (pa­
ženklintas sm egenų p oliaus), taip, atitikd am a šią p riešingybę,
saulė yra šviesos, paties tobuliausio pažinim o sąlygos, v a ­
dinasi, paties d žiau gsm ingiausio d alyko šaltinis, o k a r tu -
šilum os, pirm osios gyvenim o, t.y. bet kokio valios p asireiš­
kimo jos au kščiau siose p akopose, šaltinis. Todėl tai, kas
valiai yra šilum a, p ažinim u i yra šviesa. Todėl šviesa yra
did žiausias briliantas grožio karūnoje, ir ji lem tingai veikia
kiekvieno gražaus daikto pažinim ą. Jos esatis apskritai yra
būtina sąlyga; jos palanku s kritim as sustiprina p ačių gra­
žiausių dalykų grožį. Tačiau ji ypač palanki architektūros
grožiui, ir jos dėka n et pats m enkiau sias objektas g ali tapti
labai gražus. Ir jei rūsčią žiem ą, kai visa gam ta sustingusi,
mes m atom e, kaip neau kštai p akilu sios saulės spinduliai,
atspindim i akm eninių m asių, švyti, bet nešildo, taigi yra
palankūs ne valiai, o vien tik gryniausiam pažinim u i,
nuostabaus šviesos p oveikio tom s m asėm s reginys, kaip
ir bet koks grožis, m us p erkelia į grynojo p ažinim o būseną.
Tačiau ši būsena, šiek tiek p rim in dam a šilum os, teikiam os
tų pačių spindulių, stoką, t.y. gyvybę palaikančio principo
stoką, jau šiuo atveju reikalau ja kažkiek pakilti virš valios
interesų ir yra persm elkta vos ju n tam o s p askatos laikytis
grynajam e pažinim e, atitrau ktam e n u o b et kokio norėjim o;

295
 T rečia knyga

todėl ji yra perėjim as nuo grožio jausm o prie didingum o

jausm o. T ai pati silpniausia didingum o žym ė grožyje, kuris
pats čia pasirodo tik labai neaiškiai. O štai kitas bev eik
toks p a t silpnas pavyzdys.
Persikelk im e į labai nu ošalią vietovę su atviru horizon tu,
vietovę, v irš kurios d angu je nė vieno debesėlio, kur m edžiai
ir augalai styro visišk ai neju driam e ore, kur nėra gyvulių,
nėra žm onių , nejuda van d u o , kur viešpatauja visiška tyla.
Tokia aplinka tarsi prašosi rim ties, k ontem pliacijos, atitrau k ­
tos nuo b et kokio valiojim o su jo poreikiais. Ir jau vien
tai tokiai vienišai ir į gilią ram ybę p asin ėru siai gam tai suteikia
d id in gu m o atspalvį. Ju k valiai, trokštančiai n u o lat veržtis
ir pasiek ti, ji neduoda jokių objektų , nei palan kių , nei
priešiškų , ir todėl belieka tik grynos kontem pliacijos ram ybė.
O tą, kuris kontem pliu oti nesu geba, apim a nieku o n eu žim tos
valios, kankinančio nuobod ulio tuštum a ir gėd ingas p a ž e­
m inim o jausm as. Tod ėl šitokia aplinka yra m ū siškio in ­
telektualin io vertingu m o m atas. A p skritai pu ikus šio v e r­
tingum o m astelis yra m ūsų su gebėjim o p akelti ar m ėgti
v ien atv ę laipsnis. T aigi nu p ieštoji aplinka yra žem o d id in ­
gum o laipsn io p avyzd ys, nes joje prie ram aus ir savim i
pasiten kinan čio grynojo pažin im o bū senos, kaip kontrastas,
prisid eda p risim in im as apie valios, kuriai reikalingas n u o ­
latinis šu rm u lys, p riklau som y bę ir vargin gum ą. T ai yra tasai
d id in gu m as, kuriuo garsingas beg alin ių Šiaurės A m erikos
prerijų vaizd as.
O d ab ar įsivaizdu okim e, kad tokioje vietovėje nesam a
augalų ir kad visu r m atyti tik p likos uolos. Tada visiška
org aninės g yvasties, reikalingos m ū sų gyvybei p alaikyti,
stoka ja u tiesiogiai kels nerim ą m ū sų valiai, ir dykra įgaus
šiurpų atsp alv į; m ūsų nuotaika taps tragiškesnė; pakilti iki
grynojo pažin im o bus įm anom a tik d ar ryžtingiau atitrūkus
nuo v alio s intereso, ir jeigu m us ilgam apim s grynojo
pažin im o bū sena, d id in gu m o jau sm as pasirod ys visai aiškiai.

296
 P A S A U LIS K A I I' V A IŽUI N Y S

D ar labiau jį gali sužadinti štai kokia aplinka: audringa

gam ta; rūsčių, juodų audros d ebesų sukelta prieblanda;
didžiulės, plikos, kybančios u olos, susigrūdusios ir u žd en ­
gusios horizontą; triukšm ingi, putojantys van d enys; plika
dykum a; vėjo, skriejančio tarpekliais, dejonės. M ūsų p ri­
klausom ybė, m ū sų kova su priešiška gam ta, m ūsų valia,
palaužta gam tos, d abar m um s aiškiai iškyla prieš akis. Tačiau
kol viršų im a ne pavojus m fisų asm eniui, kol m es liekam e
estetinėje žiū roje, pro šitą g am tos kovą, pro tą palaužtos
valios vaizdą prasism elkia grynas pažinim o subjektas ir
ram iai, netrikd om as ir n esijaud in d am as (unconcem ed ) p a ­
gauna idėjas tų pačių objektų, kurie grėsm ingi ir baisūs
valiai. Siam e kontraste ir g lū di didingum o jausm as.
Tačiau įspūd is tam pa dar galingesnis, kai prieš m ūsų
akis iškyla siautėjančių galingų gam tos jėgų kova, kai
m inėtoje aplinkoje krentanti srovė savo griau d ėjim u n ebe­
leidžia m um s girdėti savo balso; arba kai m es stovim e prie
begalinės au dringos jūros: nam o dydžio bangos kyla ir
leidžiasi, visa savo jėga d aužyd am os statm enas pakrantės
uolas ir tėkšdam os aukštyn į orą putas; staugia au dra, kriokia
gira, iš juod ų debesų trykšta žaibai, o perkū no griau sm ai
nustelbia au drą ir jūrą. Tada abejingo šio v aizd o žiūrovo
sąm onės d vilyp um as pasiekia didžiausio aiškum o: jis jaučiasi
esąs individas, d ūlus valios reiškinys, kurį gali sunaikinti
m enkiausias tų jėgų sm ūgis, jis regi savo m enkystę šių
gigantiškų jėg ų akivaizdoje, jis jaučiasi bejėgis prieš šią
galingą gam tą, jis jau čiasi priklausom as, atid uotas atsitik ­
tinum o valiai, jis jaučiasi nykstantis ir m enkas; o kartu jis
jaučiasi esąs ram u s pažinim o su bjektas, kuris, kaip objekto
sąlyga, yra viso to pasaulio pagrindas ir kuriam baisinga
gam tos kova yra tik vaizdinys, o jis pats, ram iai p agaud am as
idėjas, yra laisvas ir nep riklau som as nuo b et kokio valiojim o,
bet kokios stokos. Štai kur pilnatviškas d idingu m o įspūdis.

297
 Trečia knyga

Jo dingstis yra jėg os, grasinančios su naikinti individą ir

be galo jį pranokstančios, reginys.
V isai kitaip šis įspūd is gali atsirasti, jei erdvėje ir laike
įsivaizdu otu m e paprastą neišm atu ojam ą dydį, prieš kurį
ind ivid as yra beveik niekas. P irm ąjį d id ingu m o tipą galim e
pavad inti dinam iniu, antrąjį - m atem atin iu , šitaip išsau ­
godam i K anto term inus ir jo teisingą klasifikaciją. Bet
interp retuod am i vidinę šio įspūd žio esm ę, m es v isišk ai su
juo n esu tinkam e ir čia n ep rip ažįstam e jokio m oralinių re­
fleksijų ar scholastinės filosofijos hipostazių dalyvavim o.
Kai n ugrim ztam e į beg alin io pasau lio didum o erdvėje
ir laike žiū rą, kai galvojam e apie praėju siu s ir ateinančiu s
tū kstan tm ečius ar kai nakties d angu s tiesiogiai atveria m ūsų
akim s nesu skaičiuojam u s p asau lius ir neišm atuojam a v isa­
tos d id ybė šitaip įsism elkia į m ūsų sąm onę, tada jau čiam ės
n iekin gai m enki, tada jau čiam e, kad kaip ind ivid as, kaip
gyvas kūnas, kaip p raein antis valios reiškinys, m es, tarsi
lašas vand enyn e, nykstam o, išsisklaid om e į nieką. Tačiau
kartu prieš tokį m ūsų m enk y stės vaid u oklį, prieš tą m e­
lagingą bejėgystę sukyla betarp iškas suvokim as, kad visi
tie pasau liai egzistuoja tik m ūsų vaizd inyje, kad jie yra
tik m odifikacija am žino grynojo pažin im o subjekto, kuriuo
m es jau čiam ės esą, kai tik u žm irštam e savąjį ind ivid u alu m ą,
ir kuris yra būtinas, visus p asau liu s ir visu s laikus sąlygojantis
pagrind as. A nksčiau m us neram in ęs p asau lio did um as d abar
rym o m um yse. M ūsų p riklau so m y bę n u o jo d abar sunaikina
jo priklau som ybė nu o m ūsų. T ačiau visa tai n eiškart tam pa
refleksijos objektu, o pasirod o tik kaip nuojauta, kad tam
tikra p rasm e (kurią paaiškina tik filosofija) m es ir pasau lis
esam e v iena, ir todėl jo n eišm atu ojam ybė ne p rislegia, o
išaukština. Tai nu ojau ta, kurią V ed ų U panišad os n uolat
išsako įvairiausiais bū dais, y p ač ry škiai - anksčiau jau
p ateiktu posakiu: „H ae om nes creatu rae in totum ego sum
et praeter m e aliud ens non ė st" [Aš esm i visi tie kūriniai,

298
 P A S A U L I S K AI P V A IZ D IN YS

ir be m anęs nesam a nieko.] (O upnekhat, 1, 122). T ai yra

pakilim as virš savojo in d ivid u alu m o, tai - didingum o
jausm as.
M es visai tiesiogiai patiriam e šį m atem atinio didingum o
įspūdį n et tokioje erdvėje, kuri, nors ir ned id elė palyginti
su pasauline erdve, tačiau tuo, kad tapo m um s visai betarpiškai
ap žvelgiam a, m us veikia visų savo trijų išm atavim ų dydžiu,
kurio p akanka, kad m ūsų p ačių kūno m astas m um s taptų
be galo m ažas. Šitaip n iekad a n egali paveikti erdvė, nieko
ned u odanti p ag avai, taigi atvira erdvė. Šitaip veikia visom is
kryptim is ribota, todėl tiesiogiai pagaunam a erdvė: toks
yra labai au kštas ir didelis skliautas, pavy zd žiu i, Šv. Petro
bažnyčia R om oje arba Šv. Pauliau s bažnyčia Londone.
D idingum o jau sm as čia atsiran d a iš m ūsiškio kūno n ie­
kingum o suvokim o, kai toji niekinga nykstam ybė atsiduria
prieš ją žym iai p ranokstan ti dydį, kuris, kita vertus, pats
glūdi tik m ū sų vaizdinyje ir kurio p agrind as esam e m es
patys, kaip pažįstantis su bjektas; taigi čia, kaip ir visur
kitur, šis jau sm as atsiranda dėl kontrasto tarp m ūsiškio
aš, kaip individ o, kaip valios reiškinio, nereikšm ingu m o bei
p riklau som ybės ir m ūsų, kaip grynojo pažinim o subjekto,
savivokos. N etgi žvaigžd ėto dangaus skliautas, jeigu į jį
žiūrim a be refleksijos, irgi veikia panašiai kaip akm eninis
skliautas, ir veikia ne savo tikruoju, o tik savo tariam u
dydžiu.
Kai kurie m ūsiškio stebėjim o objektai sukelia didingum o
įspūdį tuo, kad tiek dėl jų erdvinio dydžio, tiek ir dėl
jų gilios senovės, t.y. laiko trukm ės, šalia jų mes jaučiam ės
be galo m enki, o vis dėlto pasin eriam e į jų v aizd o teikiam ą
palaim ą: tokie yra aukšti kalnai, Egipto p iram id ės, kolo-
sališki, iš gilios senovės išlikę griuvėsiai.
M ūsiškį didingum o aiškinim ą galim a pritaikyti ir etinei
sričiai, bū ten t tam , kas vad inam a didingu charakteriu. Ir
šitoks ch arakteris kyla iš to, kad valia nėra sužadinam a

299
 Trečia k ny g a

tų objektų , kurie, be abejonės, gali jį sužadinti; tačiau ir

šiuo atveju viršų im a pažinim as. Žm ogus, turintis tokį
ch arakterį, žvelgs į žm ones grynai o bjektyviai ir n evertins
jų pagal tuos santykiu s, kurie ju os gali sieti su jo valia.
P avyzd žiu i, jis pastebės jų trūkum us, netgi jų n eap ykantą
ir neteisingum ą jo atžvilg iu , tačiau tai jam e nesu kels at­
sakom osios n eap yk antos; jis m atys jų laim ę, n ejau sd am as
p avyd o; jis prip ažins jų gerąsias savybes, tačiau netrokš
su jais su artėti; jis m atys m oterų grožį, jų negeisdam as.
Jo paties asm enin ė laim ė ar nelaim ė jaud ins jį nelabai.
Priešingai, jis bus toks, kokį H am letas piešia H oracijų:

...for thou hast beeri

As orte, in suffering all, that suffers nothing;
A m an, that fortun e's buffets and revvards
H ast ta'en w ith eąu al thanks, etc.

[...Tu bu vai tas vyras,

Kurs nejautė kančių net kančiose,
Kursai sm ūgius ir d ovanas likim o
Priim davo su padėka v ien o d a12.]
(Act 3, scene 2)

Ju k savo g yvenim o slinktyje ir jo negand ose jis įžvelgs

n e tiek savo ind ivid u alią lem tį, kiek visos žm onijos likim ą,
ir todėl laikysis p asau ly je ne tiek kentėd am as, kiek p a ­
žind am as.

§ 40
K ad an gi p riešin gy bės p aaiškin a viena kitą, čia vertėtų
pažy m ėti, kad tikroji d id ingu m o p riešingybė yra tai, ko
iš pirm o žvilgsnio ja n ep alaiky tu m , bū tent žavingum as. Tačiau
šiuo atveju aš turiu g alvoje tai, kas sužadina valią, tiesiogiai
ją patenkind am as, nu ram in d am as. D idingum o jau sm as at­
siran d a iš to, kad koks nors valiai tiesiogiai nep alankus
objektas tam pa grynosios kontem pliacijos objektu, o k ontem ­

300
 PASAULIS KAI P VAIZDINYS

pliacija palaikom a nuolatiniu nusisukim u nuo valios ir

pakilim u au kščiau jos interesų, ir tai su daro nuotaikos
didingum ą; tuo tarpu žavingu m as, p riešingai, stebėtoją
išm uša iš grynosios kontem pliacijos, reikalingos kiekvienai
grožio p ag avai, jo valią viliodam as tiesiogiai m aloniais
dalykais, ir todėl jis nustoja būti grynu pažinim o su bjektu
ir tam pa stokojančiu bei priklausom u valiojim o subjektu.
Kad grožis, turintis linksm um o atspalvį, p ap rastai vad inam as
žavingu, nulem ta to, kad sąvoka pernelyg išplečiam a dėl
teisingos perskyros stokos, ir todėl aš ją turiu visiškai atm esti
ir n et jai prieštarauti. T ačiau nurodyta ir paaiškinta prasm e
meno srityje aš randu tik dvi žavingu m o rūšis, ir abi m eno
nevertos. V iena, visiškai prasta, randam a N yderlandų ta ­
pytojų natiurm ortu ose, kurių nevykusius siužetus sudaro
valgom i dalykai. Tokie apgaulingi v aizd ai neišvengiam ai
sukelia apetitą, o tai yra valios su žadinim as, nutrau kiantis
bet kokią objekto estetinę kontem pliaciją. D ar galim a p a ­
teisinti nutapytus vaisiu s, nes jie yra tolesnis žiedo išsi­
vystym as ir savo form a bei spalva yra gražus gam tos
produktas, nebū tinai su keliantis m intį apie valgym ą. T ačiau ,
deja, ten d ažnai pasitaiko tariam ai natū raliai serviru otų ir
paruoštų valgių - austrių, silkių, om arų , sum uštinių, alau s,
vyno ir t.t., o tai jau visiškai atm estina. Istorinėje tapyboje
ir skulptū roje žavingum as pasireiškia per apnuogintas fi­
gūras, kurių poza, p u siau apnu oginantys d rabu žiai ir pati
vaizdavim o m aniera nukreipti į tai, kad su žadintų žiū rovo
gašlum ą, iškart sunaikinantį estetinę pagavą. V adinasi, tokiu
būdu paneigiam as m eno tikslas. Šis trūkum as visiškai ati­
tinka tą, kurį m es tik ką p asm erkėm e N yd erland ų tapytojų
paveiksluose. Jo beveik nesam a antikiniuose kūriniu ose, nors
figūros lab ai gražios ir v isišk ai apnuogintos. Priežastis ta,
kad pats m enininkas, jas kurd am as, bu vo p asin ėręs į gryną
objektyvią nuotaiką, perim tą id ealiu grožiu, o ne į su bjektyvų
ir niekingą geidulingum ą. T aigi žavingu m o m ene visur reikia
vengti.

301
 Trečia knyga

Esam a ir negatyvaus žavingu m o, kuris dar lab iau n e­

p riim tin as, nei tik ką išnagrinėtas pozityvu s žavingu m as.
T ai - Šlykštumas. Kaip ir žavingu m as tiesiogine šio žod žio
p rasm e, šlykštum as sužadina žiūrovo valią ir šitaip sugriauna
gryną estetinį stebėjim ą. T ačiau jis sukelia d id elį nenorą,
atostū m į; jis sužadina valią tuo, kad pateikia jai objektus,
su kelian čiu s šleikštulį. Tod ėl nuo seno pripažinta, kad
šlyk štu m as m ene visiškai neleistinas, tuo tarpu b jauru m as,
jei jis nešlykštu s, tinkam oje vietoje g ali būti p aken čiam as,
kaip m atysim e vėliau.

§ 41
M ūsų n agrin ėjim o eiga m us p rivertė čia įterpti d id ingu m o
a n alizę, nors grožį m es ištyrinėjom e tik pusiau, tik jo vieną,
su b jektyviąją pusę. M at riba, skirianti didingum ą n u o grožio,
yra tik šios su bjektyviosios pu sės ypatinga m od ifikacija.
S k irtu m as tarp g rožio ir d id ingu m o priklauso n u o to, ar
g ryn o bevalio p ažin im o būsena, su ponu ojam a ir reikalaujam a
b et kokios estetin ės k ontem pliacijos, p asirod o savaim e, be
p riešin gy bės, vien tik išnykus valiai iš sąm onės, todėl, kad
m u s ten kviečia ir prie to traukia objektas; ar ši būsena
y ra pasiekiam a tik laisvai ir sąm o n in g ai p akylan t aukščiau
v alios, su kuria pats kontem p liu ojam as objektas sueina į
nep alank ų , priešišką santykį, g alintį su naikinti k on tem p lia­
ciją, jei tik m es jam atsiduotum e. Šitoks yra skirtu m as tarp
g ro žio ir did ingu m o. O bjekte grožis ir did ingu m as iš esm ės
nesiskiria, nes kiekvienu atveju estetinio stebėjim o objektas
yra n e pavienis daiktas, o per jį siekianti atsiverti idėja,
t.y. ad ek vatu s valios o bjektišku m as tam tikroje pakopoje.
B ū tinas, kaip ji pati pagrind o p rin cip u i n ep avald us idėjos
k oreliatas yra grynas pažinim o su bjektas - p an ašiai, kaip
p av ien io daikto k oreliatas yra p ažįstan tis individ as, ir abu
jie, d aiktas bei ind ivid as, esti p ag rin d o principo srityje.

302
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

V ad in d am i kokį nors objektą gražiu, m es pasakom e, kad

jis yra m ūsiškio estetinio stebėjim o objektas, ir šitoks teiginys
turi dvejopą prasm ę. V iena vertu s, šio objekto reginys daro
m us objektyvius, t.y. stebėdam i jį, m es su vokiam e save n ebe
kaip ind ivid ą, o kaip gryną bevalį pažinim o subjektą; kita
vertus, objekte m es pažįstam e ne pavienį daiktą, bet idėją,
o tai įm anom a tik todėl, kad m ūsiškė objekto kontem pliacija
nepavaldi pagrindo principui, nenukreipta į objekto santykį
su kuo nors už jo paties (galiausiai toks santykis visada
pereina į santykius su m ūsų valia), bet nukreipta tik į patį
objektą. Ju k idėja ir grynas pažinim o su bjektas, kaip būtini
koreliatai, į sąm onę visada patenka kartu, ir šitaip atsitikus
tuojau pat išnyksta bet koks laiko skirtum as, nes ir toji
idėja, ir tas subjektas visiškai n ep avald ūs pagrind o principui
visais jo pavid alais ir esti už visų jo nustatom ų santykių,
panašiai kaip vaivorykštė ir saulė, kurios nedalyvauja kren ­
tančių lašelių nuolatiniam e jud ėjim e ir kaitoje. Tod ėl jeigu
aš estetiškai, t.y. m enininko akim is, stebiu, pavyzd žiu i,
m edį, - vad inasi, pažįstu ne jį, o jo idėją, - tai visiškai
nesvarbu, ar prieš m ane yra kaip tik šis m edis, ar jo protėvis,
žydėjęs prieš tūkstantį m etų. Ir lygiai taip p at nesvarbu,
ar stebėtojas yra šitas, ar koks nors kitas, kada nors ir
kur nors gyvenantis individas. Kartu su pagrind o principu
išnyko pavienis daiktas ir pažįstantis ind ivid as, ir neliko
nieko, išskyrus idėją ir gryną pažinim o su bjektą, kurie kartu
sudaro ad ekvatų idėjos objektiškum ą šioje pakopoje. Ir ne
tik nuo laiko, b et ir nuo erdvės atitrūksta idėja: ju k ne
prieš m ane p lūd u riu ojantis erdvinis pavid alas, o jo išraiška,
jo grynoji prasm ė, jo vid inė esm ė, kuri m an atsiveria ir
į m ane prabyla - štai kas iš tikrųjų yra idėja ir kas gali
visiškai n ekisti, kad ir koks didelis būtų pavid alo erdvinių
santykių skirtum as.
K adangi, viena vertus, kiekvieną esantį daiktą galim a
stebėti visiškai objektyviai ir už bet kokių santykių; kadangi,

303
 T re č ia knyga

kita v ertu s, kiekvienam e d aikte p asireiškia valia tam tikroje

savo objektišku m o p ak op oje ir todėl daiktas yra idėjos
išraiška, tai k iekvienas daiktas yra gražus. Kad pats n e­
reikšm ingiau sias d alykas gali būti gryn o objektyviojo ir
bev alio stebėjim o objektu ir šitaip pasirod o esąs gražus,
liudija šiuo požiūriu jau m inėti (§ 38) N yd erland ų tapytojų
natiurm ortai. Tačiau vienas d alykas gali būti gražesnis už
kitą tuo, kad p alengvina gryną objektyvų stebėjim ą, pasitinka
jį, netgi savotiškai jį provokuoja. T ad a m es jį vad in am e
labai gražiu. Šitaip atsitinka iš d alies todėl, kad objektas,
kaip pavienis daiktas, labai aiškiais ir aiškiai apibrėžtais,
ab soliučiai reikšm in gais savo dalių san tykiais grynu pavidalu
išreiškia savosios rū šies idėją ir p er sutelktą visų galim ų
jo rūšies pasireiškim ų pilnatvę tobu lai atveria tos rūšies
idėją, tuo labai palen g vin d am as stebėtoju i perėjim ą nuo
pav ien io d aikto prie idėjos ir kartu lengvai sukeldam as
grynojo stebėjim o bū sen ą; y patingą kokio nors objekto grožio
pranašu m ą iš dalies lem ia tai, kad pati idėja, iš jo prabylanti
į m us, yra aukšta valios objektišku m o pakopa ir todėl yra
n ep ap rastai išraiškinga bei iškalbinga. Štai kodėl žm ogus
yra v isų gražiau sias, ir jo esm ės atsklaid a yra au kščiau sias
m eno tikslas. Ž m ogiškasis pavid alas ir žm ogišku m o išraiška
yra pats reikšm ingiau sias v aizdu o jam ojo m eno objektas, o
žm ogau s veiksm ai - reik šm ing iau sias poezijos objektas.
T ačiau kiekvienas d aiktas p asižym i savitu grožiu: ne tik
visi organiniai objektai ir o bjektai, p asireiškiantys kokio nors
in d ivid u alu m o vien iu , b et ir visa, kas n eorganiška, kas neturi
form os, netgi k iekvienas d irbtinis daiktas. Ju k visi jie at­
skleid žia idėjas, k u riom is o bjek ty vu o jasi valia žem esnėse
pakopose. Jie skleid žia tarsi pačiu s žem iau siu s nykstančiu s
bosin ius gam tos tonus. Su nkis, kietu m as, takum as, šviesa
ir t.t. yra idėjos, kurios pasireiškia uolose, statiniuose,
van den yse. L an d šafto m enas ir arch itektū ra įstengia tik

3Q4
 P A S AU L IS KAIP VA I Z D I N Y S

padėti aiškiai, įvairiapusiškai ir iki galo išskleisti tas savybes,

d uoti jom s progą pasireikšti kuo gryniau. Šitaip jie ir skatina
estetin į stebėjim ą, ir jį palengvina. Priešingai, prasti statiniai
ir v ietov ės, kurias n u skriau d ė gam ta ar kurias sugadino
m enas, m ažai arba visiškai neskatina estetinio stebėjim o,
bet ir iš jų negali visiškai išnykti šitos bendros pam atinės
gam tos idėjos, jų ieškantį žiūrovą jos pagauna ir čia, ir
netgi p rasti pastatai bei p anašau s pobū džio n evykę kūriniai
vis d ar gali sukelti estetinį stebėjim ą: pačių bend riausių
jų m ed žiagos savybių idėjos d ar atp ažįstam os ir juose, tačiau
dirbtinai jo m s suteikta form a čia yra ne pagalbin ė priem onė,
o veikiau kliūtis, apsu n kinan ti estetinį stebėjim ą. V adinasi,
ir d irbtin iai daiktai tarnauja idėjų išraiškai. T ačiau tai, kas
juose pasireiškia, yra ne d irbtin io daikto, o m edžiagos, kuriai
suteikta toji dirbtinė form a, idėja. Scholastų kalba šitai galim a
labai p atogiai nusakyti d viem žod žiais, būtent: dirbtiniam e
daikte pasireiškia jo idėja form ae su bstantialis [substancinės
form os id ėja], o ne jo idėja form ae accid entalis [akcidencinės
form os idėja]. Forma accid entalis nurodo ne idėją, o tik
žm ogiškąją sąvoką, iš kurios ji kilusi. Su prantam a, kad
v artojan t nusakym ą „dirbtinis d aik tas" neturim as galvoje
vaizd u ojam ojo m eno kūrinys. Beje, scholastai form a su b ­
stantialis vad in o tai, ką aš vad inu valios objektyvacijos
pakopa kokiam e nors daikte. N etru ku s, nagrinėd am i dailiąją
arch itektūrą, mes su grįšim e p rie m edžiagos idėjos išraiškos.
Tačiau laikyd am iesi m ūsų p ožiū rio, m es negalim e pritarti
Platonu i, teigiančiam {Re s publica, 10, p. 2 8 4 -2 8 5 ; P arm enide s,
p. 79, ed itio Bipontini), kad stalas ir kėdė išreiškia stalo
ir kėd ės idėjas; m es sakom e, kad jie išreiškia tas idėjas,
kurios atsiskleidžia jau p ačioje jų m edžiagoje. Pagal A ristotelį
{M etaphysica, 1 1 , 3 [p. 1070 a 18]), n et pats Platonas p riskyrė
idėjas tik tam , kas sukurta pačios gam tos: b 1Ikatrov £<pų,
o ri ei5ų ecm v bitbcra cpoasi (Plato d ixit, quod ideae

305
 T rečia knyga

eorum sunt, quae natūra sunt) [Platon as m okė, kad idėjų

esam a tiek, kiek gam tinių d aiktų ]; o 5 sk. pasakyta, kad,
pagal platonikus, nesam a jokių nam o ir žied o idėjų. Kad
ir kaip ten būtų, jau artim iausi Platono m okiniai, kaip m u m s
perduoda A lkinojas (In trodiictio in Platonicarn p h ilo so p h ia m *
cap. 9), neigė, kad esam a d irb tin ių d aik tų idėjų. Jis sako
štai ką: Opi^oviai 8 e ttjv ibsav napdSstyųa t c o v zard
cpuaiv aicoviov. Oote yap rolę kaeccttoic tcov ano
n^aTcovoę dpsazE t t c o v Teyvoecov eivai iSsaę, o to v
dcnuSoę tj Xopaę, oote pųv t c o v Kapa (pucnv, oiov
KopETod z (x'i ycA-epcrę, oote t c o v xaxa ųspoę, oiov
ZcūzpaTouę sea'i 1IA.<xtcovo<;, aX'k oote t c o v soTskov Ttvoę,
oiov poKoo za i zdpcpouę, oote t c o v Kpoę t i , o io v
ųsc^ovoi; xtxi OKEpfiyovioę sivcxi yap Taę iSsaę voųasię
9eoo aicoviooc te xai ciototeke .c, - (D efiniu nt au tem
id eam exem p lar aeternum eoru m , q u ae secundum n atu ram
existunt. N am plurim us ex iis, qui P laton em secuti sunt,
m inim e placu it arte factoru m ideas esse, ui elypei atejue
lyrae; necjue rursus eoru m , qu ae p raeter naturam , ut febris
et cholerae; neque p articu lariu m , ceu So cratis et Platonis;
necjue etiam rerum viliu m , veluti so rd iu m et festucae; neq u e
relationum , ut m aioris et exced entis: esse n am qu e ideas
in tellectiones dei aeternas, ac seip sis perfectas.) [O idėją
jie apibrėžia kaip belaikį gam tos d aik tų provaizd į. Ju k
daugum a Platono šalin in k ų nep ripažįsta, kad esam a d irb ­
tin ių d aiktų idėjų, p avy zd žiu i, sk yd o ir lyros, ar tokių d aiktų ,
kurie p riešingi gam tai, p avy zd žiu i, karštligės ir ch oleros,
arba pav ienių esybių, p avy zd žiu i, So k rato ir Platono, arba
m en k av erčių dalykų, pavyzd žiu i, p u rv o ar šiaud ų, arba
santykių, p avyzd žiu i, d id esn io ar pran o k stan čio ; juk id ėjos
yra am žinos ir savaim e tobulos D iev o m intys.) Šia proga
galim a prim inti d ar vien ą dalyką, kurio atžvilgiu m ūsiškė

* [Autoriumi laikom as Albinas]

306
 PA SAU LI S KAI P V A I Z D I N Y S

idėjų teorija labai skiriasi nuo platonišk osios. Štai jis tvirtina
(Res p u tlia i, 10, p. 288), kad objek tas, kurio p avaizd av im as
yra dailiojo m en o tikslas, tapybos ir p o ezijos p irm av aizd is,
yra ne idėja, o p avienis daiktas. V isas m ū sų ankstesnis
sv arstym as p ag rįstas p riešinga m intim i, ir P laton o nuom onė
nepernelyg m u s su klaid ins, jei tu rėsim e galvoje, kad ji yra
v ienos d id žiau sių ir geriausiai žin om ų šio d id žio žm ogau s
klaidų, bū tent - jo niekinam o p o žiū rio į m eną, y p a č į poeziją,
šaltinis. Savąjį neteisingą jos vertinim ą jis tiesiogiai sieja
su cituota pastraip a.

§ 42
G rįžtu p rie estetinio įsp ū d žio nagrinėjim o. G rožio p a ­
žinim as visad a su ponuoja gryną p ažįstantį su bjektą ir pažintą
idėją kaip objek tą kartu ir neatskiriam ai. N ep aisan t to,
estetinio pasitenkinim o šaltin io svorio cen tras yra arba
pažintos id ėjos pagavoje, arba grynojo pažinim o, išlaisvinto
nuo bet kokio v alio jim o ir todėl nuo bet kokio in d ivid u alu m o
ir iš jo kylančio kentėjim o, p alaim o je ir d v asio s ram ybėje.
T oks v ienos arba kitos estetinio p asitenkinim o su d ed am o sio s
d alies v y rav im as p riklauso n u o to, ar in tu ityviai pagauta
idėja yra au kštesn ė, ar žem esn ė valios objek tišku m o pakopa.
Štai estetiškai steb in t (tikro vėje arba tarp in inkau jant m enui)
n eorganinę ir au galin ę gam tą bei d ailio sios arch itektū ros
kūrinius vy rauja pasiten kinim as, kylantis iš gryn o bevalio
pažinim o, nes čia p agautos id ėjos yra tik žem esn ės valios
objektišku m o pakopos, todėl nėra gilios prasm ės ir iškalbingo
turinio pasireiškim ai. Priešingai, kai estetinio stebėjim o ar
v aizd av im o o b jek tas yra gyvuliai ir žm onės, pasitenkinim ą
labiau lem ia objek ty vi id ėjų pagava. Juk šios id ėjos yra
aiškiausios valio s apraiškos, nes jo s išreiškia d id žiausią form ų
įvairovę, reišk in ių turiningum ą ir gilią p rasm ę ir m um s
g eriausiai atskleid žia valios esm ę, kad ir kaip ji reikštų si -
savo v eržlu m u, baisingum u , pasiten kinim u ar savo p ralaim ė­

307
 T re č ia kn yga

jim u (pastarasis atvejis bu dingas tragedijai), p agaliau net

savo p okyčiais arba savineiga, kuri yra vyraujanti k rikš­
čioniškosios tapybos tema. Istorinės tapybos ir dram os
objektas ap sk ritai yra p ilnatviško pažinim o apšviestos valios
idėja. O d abar ap žvelkim e kiekvieną m eno rūšį atskirai.
M ūsų teorijai tai suteiks išbaigtum o ir aiškum o.

§ 43
M aterija kaip tokia negali bū ti id ėjos išraiška. Ju k , kaip
m atėm e p irm ojoje knygoje, ji yra vien tik priežastingum as:
jos bū tis yra grynas veiksm as. O priežastin g u m as yra
p agrin d o p rincipo p avid alas. Tuo tarpu idėjos p ažin im as
iš esm ės neigia šio p rincipo turinį. Ir antrojoje knygoje
m atėm e, kad m aterija yra visų p avienių idėjos pasireiškim ų
su bstratas, vad inasi, ji yra g randis, siejanti idėją su reiškiniu
arba p avien iu daiktu. T aigi ir dėl vien os, ir d ėl kitos
p riežasties m aterija p ati savaim e negali išreikšti jokios idėjos.
O a p o steriori šią m intį p atvirtina tai, kad neįm anom a turėti
jokio m aterijos kaip tokios stebim ojo vaizd inio, - galim a
turėti tik abstrakčią sąvoką. Ju k vaizdinyje pasirod o tik
form os ir savy bės, kurių pagrindas yra m aterija; p e r visas
jas atsiskleid žia idėjos. T ai parod o ir tas d alykas, kad
p riežastin g u m as (visa m aterijos esm ė) savaim e neišreišk ia­
m as akivaizd žiai, o yra tik tam tikras p riežastin is ryšys.
T ačiau , kita vertu s, k iekvien os id ėjos reiškinys, bū d am as įėjęs
į pagrin d o p rincipo form ą, arba princip iu m individuationis,
turi atsiskleisti p er m ateriją, kaip jos savybė. V ad inasi, kaip
sakyta, m aterija yra tarpinė grandis, id ėją siejanti su p rin ­
cipium in d ivid u ationis, kuris yra ind ivid u i būdinga pažinim o
form a arba p ag rind o p rincipas. Tod ėl P latonas visai teisingai
šalia id ėjos ir jo s reiškinio, pavienio d aikto (o idėja ir daiktas
kartu apim a visu s p asau lio d aiktu s), p rip ažin o d ar ir m ateriją,
kaip trečiąjį, n u o pirm ųjų dviejų skirtingą dalyką (Tim aeus,

308
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

p. 345). Individas, kaip idėjos reiškinys, visada yra m aterija.

Be to, ir kiekviena m aterijos savy bė visada yra kokios nors
idėjos p asireiškim as, ir kaip toks jis gali bū ti ir estetinio
stebėjim o, t.y. jam e pasireiškian čios idėjos, p ažin im o objektas.
T ai galioja net bend riausiom s m aterijos savybėm s, be kurių
ji negali egzistuoti ir kurių id ėjos yra silpniausias valios
objektiškum as. Tokios savybės yra sunkis, sankaba, kietum as,
takum as, reakcija į šviesą ir t.t.
Jeigu d abar m es pažvelgsim e į architektūrą tik kaip į
dailųjį m eną, n ekreipd am i d ėm esio į jos u tilitarinius tikslus,
tarnaujančius valiai, o ne g rynajam pažinim u i, o todėl
architektūrą darančius nebe m enu m ūsiške šio žod žio p ras­
m e, tai jai g alėsim e priskirti tik vieną siekinį - suteikti
visišką ak ivaizdu m ą daliai tų idėjų, kurios yra žem iausios
valio s objektišku m o pakopos. T ai sunkis, sankaba, kietum as,
inertiškum as, tos bend rosios akm ens savybės, tos pirm osios,
p ap rasčiau sios, neaiškiausios valios m atom ybės, gam tos ge­
n eralin iai bosai; o kartu su jom is - šviesa, kuri daugeliu
atvejų yra jų priešingybė. N et šioje gilioje valios objektiškum o
pakopoje jau regim e, kad jos esm ė pasireiškia per vaidą.
Ju k iš esm ės kova tarp su nkio ir kietum o yra vienintelė
d ailiosios architektūros estetinė m edžiaga. P ačiais įv airiau ­
sia is b ū d a is le isti jai p a s ir e ik š ti kuo a iš k ia u s ia i ir
v isapusiškiausiai yra architektūros kaip m eno uždavinys.
Šį uždavinį ji sprendžia, tom s neįveikiam om s jėgom s už-
kirsdam a kelią ir neleisdam a jo m s netrikd om ai v eikti, nu ­
kreipdam a aplinkkeliais ir šitaip jas tram dydam a; dėl to
jų kova yra pratęsiam a, ir n enu rim stantis abiejų jėgų ver­
žlu m as pasirodo įvairiausiais pavid alais. V isa p astato m asė,
atiduota jos p irm aprad žiam p olin kiui, būtų tik paprastas
luitas, kiek įm anom a stipriau su siliejęs su žem e, prie kurios
jį nuolat traukia sunkis (čia juo pasireiškia valia) ir kuriai
priešinasi kietum as, irgi ne kas kita, kaip valios objektiš-

309
 T re čia knyga

kūm as. T ačiau kaip tik šiam polinkiui, šiam siekiui arch i­
tektūros m enas trukdo tuojau pat realizuotis ir leidžia jam
skleistis tik netiesiogiai, aplinkiniu keliu. Štai, pavyzd žiu i,
sijos gali sp au sti žem ę tik p er koloną; skliautas turi p alaikyti
save pats ir tik p er piliastru s gali p atenkinti savo veržim ąsi
p rie žem ės ir t.t. Tačiau bū ten t šiais prievarta prim estais
aplinkiniais keliais, bū tent per šias kliūtis aiškiausiai ir
įv airiapusiškiausiai atsiskleid žia tos grubioje akm ens m asėje
snū d u riu ojančios jėgos. Ir architektūros m enas kito grynai
estetinio tikslo turėti n ebegali. Todėl kokio nors pastato
grožis glū di ak ivaizd žiam e kiekvienos dalies tikslingum e,
kuris turi išreikšti ne išorinį savavališką žm ogau s tikslą
(šiuo požiū riu kūrinys priklau so u tilitarinei architektūrai),
o tiesiogiai p arodyti visu m os stabilum ą. K iekvienos dalies
p ad ėtis, d yd is ir form a p riv alo su tuo stabilum u sueiti į
tokį būtiną santykį, kad, pašalin u s kokią nors dalį, n eiš­
vengiam ai turėtų su byrėti ir visum a. Ju k tik tada, kai
kiekviena d alis išlaiko tik tiek, kiek ji gali išlaikyti, ir
kiekviena parem ta kaip tik ten ir kaip tik taip, kaip jai
bū tin a, tik tada toji p rieštara, toji kova tarp kietum o ir
sunkio, kuri su d aro akm ens gyvenim ą kaip valios apraišką,
tam pa g eriau siai m atom a, ir šitaip aiškiai atsiskleid žia
giliausios valios objektišku m o pakopos. Lygiai taip p at ir
kiekvienos d alies form a tu ri bū ti sąlygota savojo tikslo ir
savojo santykio su visum a, o ne savivalės. Kolona yra pati
paprasčiau sia tik savo pask irties sąlygota atram os form a.
Pinta kolona neskoninga; ketu rkam p is piliastras faktiškai
ne toks p ap rastas kaip apskrita kolona, n ors g albū t jį lengviau
padaryti. T aip pat ir frizo, sijų, skliauto, kupolo form os
v isiškai sąlyg ojam os jų tiesioginės paskirties ir šitaip save
paaiškina. K ap itelių p ap u o šim ai ir t.t. p riskirtin i skulptū rai,
o n e architektū rai, kuri juos tik pakenčia kaip pridėtinę
puošm eną, b et gali be jų ir apsieiti. Iš to, kas pasakyta,

310
 PAŠA U LIS KAI P V A I Z D I N Y S

aišku, jog, norint su prasti architektūros kūrinį ir juo estetiškai

m ėgautis, absoliučiai būtina tiesiogiai, akivaizdžiai pažinti
jo m ateriją, jo svorį, jo kietum ą ir sankabą, ir mūsų džiau gs­
m as stebint tokį kūrinį iškart žym iai su m ažėtų, jei p am a­
tytum e, kad jis pastatytas iš pem zos, nes tada jis m um s
atrodytų esąs savotiška dekoracija. Beveik taip pat m us
paveiktų žinojim as, kad jis p astatytas iš m edžio (tuo tarpu
m es tarėm e, kad iš akm ens), nes tai pakeičia ir pažeidžia
santykį tarp kietum o ir sunkio, o dėl to pasikeičia ir iškrypsta
visų dalių prasm ė ir būtinum as, nes m ediniam e pastate
m inėtosios gam tos jėgos atsiskleidžia žy m iai silpniau. Štai
kodėl iš tikrųjų iš m edžio neįm anom a sukurti architektūros
m eno kūrinio, nors šiai m edžiagai galim a suteikti bet kokią
form ą. T ai paaiškina tik m ū siškė teorija. Pagaliau jeigu m um s
p asakytų, kad pastatas, kurio reginys m us d žiugina, su­
darytas iš visai skirtingų m ed žiagų , turinčių nevienodą svorį
ir sudėtį, tačiau neskiriam ų m ūsų akies, tai dėl to visas
p astatas taptų m um s toks nem alonus, kaip eilėraštis, p a­
rašytas nesuprantam a kalba. Visa tai kaip tik ir įrodo, kad
architektūros m enas veikia ne m atem atiškai, o dinam iškai
ir kad tai, kas iš jo į m us prabyla, yra ne paprasta forma
ar sim etrija, o m inėtosios p am atinės gam tos jėgos, tos
p irm inės idėjos, tos žem iausios valios objektiškum o pakopos.
Pastato ir jo dalių harm oningum as, viena vertus, yra są­
lygotas tiesioginio kiekvienos d alies tikslingum o, palaikančio
v isum ą, o kita vertu s, palengvina visum os apžvalgą ir
supratim ą; pagaliau harm oningos figūros, atskleidžiančios
erdvės dėsningu m ą, iš d alies sustiprina grožį. T ačiau visa
tai teturi antraeilę svarbą ir nėra būtina, ir jokiu būdu
nėra svarbiausias dalykas, kadangi n et sim etrija nėra b e­
sąlygiškai reikalinga; juk net griu vėsiai gali būti gražūs.
V isiškai ypatingas arch itektūros m eno kūrinių santykis
su šviesa. Jie dvigubai gražesn i ryškioje saulės šviesoje,
žydro dangaus fone ir visai kitaip veikia m ėnulio šviesoje.

311
 T re čia knyga

Tod ėl jau statant architektūros m eno kūrinį ypač a tsižv el­

giam a į šviesos efektu s ir pasaulio šalis. N ors visa tai
pirm iau sia nulem ta aplinkybės, kad tik ryškus ir stipru s
apšvietim as visiškai išryškina visas d alis ir jų tarpusavio
santykiu s, aš, be to, m anau, kad arch itektūros m enas, kaip
ir su nkis bei kietum as, kartu turi atskleisti šiom s jėg om s
v isai priešingą šviesos esm ę. Juk kaip tik šviesa, su sigerd am a,
įstrigd am a did žiulėse, n eskaid riose, ryškiai ap ibrėžtose ir
įv airiop ai su form u otose m asėse ir nuo jų atsispin dėd am a,
gryn iau siai ir aiškiausiai atskleid žia savo prigim tį ir savybes
d id eliam žiū rovo džiau gsm ui, nes šviesa yra labiausiai
d žiu gin an tis dalykas, kaip tobuliausio stebim ojo p ažinim o
sąlyga ir objektyvus koreliatas.
K ad an gi tos idėjos, kuriom s architektūros m enas suteikia
aiškiausią akivaizd u m ą, yra žem iausios valios objektišku m o
p akopos, ir todėl ob jek ty vi reikšm ė to, ką m um s atskleid žia
architektūros m enas, yra santykinai ned id elė, žiū rint į gražų
ir palankiai apšviestą pastatą estetinis pasiten kinim as glūdi
ne tiek idėjos p ag avo je, kiek nuo šios pagavos n eatskiria­
m am e jos su bjektyviajam e koreliate; t.y. jis pirm iau sia p a­
sireiškia tuo, kad, žvelgd am as į p astatą, stebėto jas išsilaisvina
nuo in d ivid u i bū dingo pažinim o, tarnaujančio v alia i ir
p av ald au s p ag rind o prin cip u i, ir pakyla iki gryno, b ev alio
pažin im o subjekto. T ai reiškia, kad p asitenkinim ą teikia
grynoji kontem pliacija, išlaisvinta nu o bet kokio valios
kentėjim o ir individualum o. Šiuo požiū riu architektūros
priešin gy bė ir kitas k raštu tin um as dailių jų m enų skalėje
yra d ram a, duod anti p ačių reikšm ingiau sių idėjų p ažin im ą,
todėl jos teikiam am e estetiniam e p asiten kinim e visiškai
p ersveria objektyvioji pusė.
N uo v aizd u ojam ų jų m enų ir poezijos architektūra skiriasi
tuo, kad ji pateikia ne kopiją, o p atį daiktą. Skirtingai nuo
jų arch itektū ra nem ėgdžioja p ažintos idėjos, todėl stebėtojui
n ed u o d a m enininko akių. Šiuo atveju m enin in kas objektą

312
 f' A S A U L I S K A I P V A I Z D I N E S

tik pritaiko p rie žiūrovo, jam palengvina p ag au ti idėją tuo,

kad realų ind ivid u alų objektą priverčia aiškiai ir iki galo
išreikšti savąją esm ę.
A rchitektūros m eno kuriniai - n e taip, kaip kitokie dailiojo
m eno kūriniai - labai retai statom i grynai estetiniais tikslais.
Veikiau priešingai, estetiniai tikslai palenkiam i kitokiem s,
pačiam m enui nebūdingiem s, utilitariniam s tikslam s. Kaip
tik tuo ir pasireiškia didis m enininko architekto nuopelnas:
įgyvendinti ir pasiekti grynus estetinius tikslus, nep aisant
jų p riklausom ybės nuo šalutinių dalykų. Šį tikslą jis pasiekia
estetinius tikslus įvairiausiais būdais prid erin d am as prie
konkretaus u tilitarinio tikslo, teisingai spręsd am as, koks
estetinis-architektū rinis grožis tinka šventyklai, koks - rū­
m am s, koks - arsenalu i ir t.t. Kuo labiau rūstus klim atas
padidina bū tin ybės nulem tus naud ingu m o reikalavim us, kuo
g riežčiau jis ju os apibrėžia ir prim eta kaip neišvengiam ybę,
tuo m ažiau erd v ės architektūra palieka grožiui. M inkštam e
Indijos, Egipto, G raikijos ir R om os klim ate, kur būtinybės
keliam i reikalavim ai buvo m ažesni ir ne tokie apibrėžti,
architektūros m enas turėjo d augiau siai laisvės, siekdam as
savo estetinių tikslų. O po šiaurės dangum i jie bu vo labai
apriboti. Č ia, k u r buvo reikalingos dėžės, sm ailiaviršūniai
stogai ir bokštai, architektūros m enas, jam bū d in gą grožį
galėjęs išskleisti tik labai ankštuose rėm uose, jį turėjo pakeisti
pu ošm enom is, p erim tom is iš skulptū ros (tai galim a m atyti
gotikinėje architektūroje.)
Šitokiu būdu architektūra d ėl bū tinybės ir naud ingu m o
nulem tų reikalavim ų buvo p riversta labai apsiriboti. Kita
v ertu s, tie p atys reikalavim ai jai buvo galinga atram a, nes
d ėl didelės savo kūrinių apim ties ir bran gum o bei dėl siauros
savo estetinio p oveikio srities ji nebūtų galėjusi išlikti kaip
dailusis m enas, jeigu tuo pat m etu, kaip nau d in gas ir būtinas
am atas, nebūtų u žėm u si tvirtos ir garbingos vietos tarp
žm ogiškųjų dirbinių. Pastarojo elem ento stoka ir yra kaip

313
 Trečia kn yga

tik tai, kas trukdo šalia architektūros, kaip jos seserį, pastatyti
kitą m eną, nors estetiniu požiūriu jis yra tiesioginis jos
atitikm uo: aš turiu galvoje m eninį van d en s įform inim ą. Juk
tai, ką architektūra duoda sunkio id ėjai ten, kur sunkis
p asirod o susijęs su kietum u, van d en s įform inim o m enas
tai pačiai idėjai duoda ten, kur sunkis siejasi su takum u,
t.y. beform išku m u, d id žiau siu jud ru m u ir skaidrum u. Pu-
tojantys ir riaum ojantys k riokliai, krentantys nuo uolų, į
p urslus tyliai išsisklaidančios k ataraktos, tarsi aukštos v an ­
dens kolonos iškylantys fontanai ir skaid rū s spindintys ežerai
atskleidžia takios sunkios m aterijos idėjas kaip tik taip, kaip
arch itektūros kūriniai - su stingu sios m aterijos idėjas. Estetinė
hid rau lika neturi jokio pagrind o utilitarinėje hid raulikoje,
nes pap rastai jų tikslai nesu d erin am i, o ju o s susieti įm anom a
tik išskirtiniais atvejais. P avyzd žiu i, tai C ascata di Trevi
Rom oje. *

§ 44
Ką m inėtom s žem iau siom s valios objektišku m o pako­
pom s duoda šitie du m enai, tą p atį au kštesnei augalinės
gam tos p akopai tam tikru m astu duoda m eninė sodininkystė.
V ietov ės landšaftinis grožis daugiau sia grind žiam as joje
su d erin tų g am tos objektų įv airove ir tuo, kad tie objektai
aiškiai atskirti vienas nuo kito, ir k iekvienas ryškiai išsiskiria,
b et vis dėlto visi p asirod o kaip h arm on ingas vienis ir kaita.
Kaip tik šiom s dviem s sąlygom s ir ateina į pagalbą m eninė
sodininkystė. Tačiau ji toli gražu nėra toks savosios m e­
džiagos šeim ininkas kaip architektūra - savosios, ir todėl
jos veikla yra ribota. G rožis, kurį ji parod o, bev eik visiškai
p riklau so gam tai. Ji pati nuo savęs p rided a n ed au g ką.
Kita v ertu s, jei gam tinės sąlygos ja i n ep alankios, ji bev eik
b ejėgė, ir ten, kur gam ta veikia ne jos labui, o prieš ją,
m eninės sod ininkystės rezultatai m enki.

* Apie tai žr. antrą tomą, 35 sk.

314
 P AS AU L I S KAIP V AI Z D I N Y S

T aigi au galų pasaulis, kuris visur, n ep ad ed am as m eno,

pats siūlosi estetiniam m ėgavim uisi, kiek jis yra m eno
objek tas, pirm iausia p riskirtin as p eizažinei tapybai. Kartu
su au galų pasau liu šios tapybos sritis apim a ir visą likusią
nesąm oningąją gam tą. N atiu rm ortu ose ir grynąją arch itek ­
tūrą, griu vėsius, bažnyčių vid ų vaizd u ojančiu ose p av eiks­
luose vyrauja subjektyvioji estetinio pasiten kinim o pusė. Jų
su keliam as džiau gsm as pirm iau sia rem iasi ne betarpiška
vaizd u ojam ų idėjų pagava, o labiau su bjektyviu šios pagavos
koreliatu, grynu, bevaliu pažinim u. Ju k jei m enininkas m us
priverčia žvelgti į daiktus jo akim is, m es ir p atys persiim am e
atspind ėtu pojūčiu ir jau čiam e tą gilią dvasios ram ybę bei
visišką valios tylum ą, kurios buvo būtinos tam , kad taip
giliai n ugrim ztu m e į tų negyvų objektų p ažin im ą ir juos
pag au tu m e su tokia m eile, t.y. šitaip objektyviai.
Poveikis, kurį daro tikra p eizažin ė tapyba, ap skritai irgi
dar priskirtinas tam pačiam tipui. Tačiau , kadangi čia
išreiškiam os idėjos, kaip au kštesn ės valios objektiškum o
p akopos, jau yra reikšm ingesnės ir iškalbingesnės, tai o b ­
jektyvioji estetinio p asitenkinim o pusė šiuo atveju pasireiškia
labiau ir atsveria subjektyviąją. G rynas p ažinim as kaip toks
jau nėra pagrind inis dalykas. N e silpniau veikia ir pažintoji
idėja, pasaulis kaip vaizd in ys reikšm ingoje valios o b jek ­
tyvacijos pakopoje.
Tačiau d ar vieną, žym iai au kštesnę pakopą atveria ani­
m alistinė tapyba ir an im alistin ė skulptūra. M um s išliko
n em aža p astarosios antikinių p avyzd žių , kaip antai bron zi­
niai ir m arm u riniai žirgai V enecijoje, ant M onte C avallo,
Elgino reljefuose, o be to, ir Florencijoje; ten p at - antikinis
šernas, staugiantys vilkai; taip pat - liūtai prie arsenalo
V enecijoje; V atikane - ištisa salė, pilna d augiausia antikinių
žvėrių ir t.t. Šiuose kūriniuose objektyvioji estetinio p a­
sitenkinim o pusė ryškiai persveria subjektyviąją. T iesa, ir
čia, kaip ir bet kokiam e estetiniam e stebėjim e, pasireiškia

315
 T re čia knyga

šias idėjas p ažįstančio, savo valią su tram d žiusio subjekto

ram ybė. T ačiau jos p o veikis nejau čiam as, nes m us pagauna
pav aizd u otos valios n erim as ir galia. Čia prieš m ūsų akis
iškyla v alia, sudaranti ir m ū sų pačių esm ę, ir ji iškyla tokiais
p av id alais, kuriuose jos p asireiškim as ne num alšintas ir ne
su šveln intas, kaip m u m yse, apm ąstym o, bet p avaizd uotas
stipriais štrichais ir taip aiškiai, kad p riartėjam a prie gro-
teskiškum o ir baisingum o, tačiau kartu ir be apsim etinėjim o,
n aiviai ir atvirai, sk aisčiau sioje šviesoje, - o tuo, beje, ir
p agrįstas m ūsų dėm esys žvėrim s. C harakterin gi rūšiniai
b ru o žai jau p astebim i vaizd u o jan t au galus, tačiau jie p a­
sireiškia tik form om is. O čia jie tam pa žym iai reikšm ingesni
ir p asireiškia n e tik form a, b et ir veiksm u , pad ėtim i, gestais,
tačiau vis d ar kaip rūšies, o ne individo charakteris. Šitam e
au kščiau sių pakopų idėjų pažinim e, kurį tapyboje gaunam e
p e r tarpininką, m es galim e d alyvauti ir betarpiškai, p a ­
sinerd am i į gryną k ontem pliatyvų au galų stebėjim ą ir įsi­
žiū rėdam i į gyvūnus. Beje, pastaru o siu s reikia stebėti, kai
jie esti laisvėje, o jų būklė natūrali ir netrikdom a. Įvairiausių,
nuostabių jų form ų ir jų gyvenim o bei elgsenos objektyvus
stebėjim as atveria pam okom ą d id žiosios gam tos knygos
pu slap į, įm ena tikrosios Signatūra rerum * m įslę. Joje m es
regim e įvairius laipsnius ir b ū d u s, per kuriuos pasireiškia
valia, visose esybėse bū dam a vis ta pati, visur geidžianti
vis to paties, o tai ir o bjektyvuojasi kaip gyvenim as, kaip
būtis tokia begaline kaita, tokiais sk irtingais pavidalais, kurie
visi yra p ritaiky ti prie skirtingų išorinių sąlygų ir panašū s
į d au gybę variacijų ta pačia tem a. T ačiau je i m um s reikėtų

* Jacobas Bohm e savo knygoje De signatūra reniui, cap. 1, § 15, 16,

17 sako: „Ir nesam a gam toje daikto, kuris savo vidinės form os neatvertų
ir išorėje: ju k vidus nuolat siekia apsireikšti... K iekvienas daiktas turi
savo kalbų, kad atsivertų... Ir tai yra gam tos kalba, kuria kiekvienas
daiktas šneka iš savo kokybės ir visada atveria bei išreiškia save. Juk
kiekvienas daiktas atveria savo m otiną, kuri šitokiu būdu duoda esenciją
ir valią kurti form ą".

316
 P AS A U LIS KAIP VAI Z D IN YS

stebėtoju i paaiškinti jų vidinę esm ę, perd u oti ją reflek si­

jai, ir tik vienu žodžiu, tai geriausia būtų pasin au d oti ta
sanskrito form ule, kuri taip d ažnai sutinkam a šventose hin-
du knygose ir vad inam a „M ah av ak y a", t.y. didžiuoju žodžiu.
Toji form ulė - „Tat tw am a si", tai reiškia: „Šita gyva būtybė
esi tu ".

§ 45
B etarpiškai regim ai pavaizd u oti idėją, kurioje valia p a ­
siekia aukščiau sią savo objektyvacijos laipsnį, yra pagaliau
did ysis istorinės tapybos ir sku lp tū ros uždavinys. Estetinio
p asitenkinim o objektyvioji pu sė čia absoliučiai v yrauja, o
subjektyvioji p asitrau kia į an trąjį planą. Pažym ėtina, kad
d ar žem iausioje šio m eno pakop oje, anim alistinėje tapyboje,
ch arakterin gu m as visiškai su tam pa su grožiu: charakterin ­
giau sias liūtas, vilkas, žirgas, avinas, bu lius kartu yra ir
gražiausias. Šito priežastis yra ta, kad gyvūnai turi tik rūšinį,
o ne individualų charakterį. O vaizd u ojan t žm ogų rūšinis
ch arakteris atsiskiria nuo in d ivid o charakterio: pirm asis
v ad in am as grožiu (grynai objektyvia prasm e), antrasis iš­
saugoja „ch arakterio" arba „išraišk o s" pavadinim ą, ir čia
pasirod o nau jas sunkum as: tobulai pavaizduoti juos abu
tam e p ačiam e individe.
Ž m ogaus grožis - tai objektyvus p asakym as, žym intis
pilnatviškiausią valios objektyvaciją au kščiau sioje jos p a ­
žįstam u m o pakopoje, ž m o g a u s-a p sk rita i idėją, iki galo iš­
reikštą stebim oje formoje. Tačiau kad ir kaip ryškiai čia
pasirod o objektyvioji grožio p u sė, subjektyvioji pusė vis
tiek lieka jos nuolatinė p alyd ovė. Taip yra kaip tik dėl
to, kad nė vienas objektas taip greitai neskatina m ūsų
nugrim zti į gryną estetinę žiū rą, kaip gražiau sias žm ogaus
veid as ir pavid alas, į kurį p ažvelg u siu s m us išk art apim a
nenu sakom as p asitenkinim as, p ak elian tis m us aukščiau m ū­
sų pačių ir au kščiau visko, kas m us kankina. Tai įm anom a

317
 T re čia knyga

tik todėl, kad šitas visų aiškiausias ir gryniausias valios

p ažįstam u m as ir m um yse lengviausiai ir greičiausiai sukelia
tą grynojo pažin im o bū seną, kurioje, kol trunka grynas
estetinis džiu gesys, išnyksta m ūsų asm u o, m ūsų g eid im as,
n uolat lyd im as kančios. Štai kodėl G oethe sako: „K as išvysta
žm ogau s grožį, to negali p alytėti joks blogis: jis jau čiasi
esąs harm onijoje su savim i ir su p asau liu " [D ie W ahlver-
ivandschaften, 1, 6], Tai, kad gam tai pavyksta su ku rti gražią
žm ogau s form ą, m es turim e aiškinti tuo, kad valia, šioje
au kščiau sioje pakopoje b e s io b j e k tyv u o d a m a individ e, esant
p alankiom s aplinkybėm s ir savo jėgos dėka visišk ai nugali
tas kliūtis ir p asipriešinim ą, kylantį iš valios apraiškų
žem esn ėse pakopose; tai g am tos jėgos, iš kurių ji būtinai
turi iš p rad žių atim ti ir išplėšti visum ai priklausančią
m ateriją. Be to, valios p asireiškim as au kščiau siose pakopose
visada d au g eriop as pagal savo form ą. Jau m edis yra tik
d augybę sykių pakartotų augalinių skaid ulių sistem inis
agregatas. Kuo aukščiau kylam e, tuo labiau didėja su d ė­
tingu m as, ir žm ogau s kūnas yra su dėtingiausia visiškai
skirtingų dalių sistem a; kiekviena dalis p asižym i visum ai
p av ald žiu , b et kartu savarankišku gyvenim u , vi ta propria.
Taigi, kad visos tos dalys būtų visai tinkam ai pavaldžios
v isu m ai ir derėtų tarpusavyje, kad jos harm onin gai siektų
atku rti visum ą ir kad nebūtų jokio p ertekliau s ir jokios
stokos - visa tai yra retos sąlygos, kurių pad arin ys yra
grožis, tobu lai nukaltas rūšinis charakteris. Šitaip yra g am ­
toje. O k aip g i m ene? Sakom a: pam ėgd žiojan t gam tą. Tačiau
kaipgi m eninink as atp ažintų vyku sį ir vertą p am ėgd žioti
gam tos kūrinį ir rastų jį tarp n evykusių, jeigu jis iki patirties
n enu jaustų grožio? O be to, argi gam ta yra kada nors sukūrusi
tobulai g ražų žm ogų? Buvo m anom a, kad m enininkas turi
su rinkti atskiru ose žm on ėse išbarstytus gražiu s bru ožus ir
iš jų su d ėlioti vieną gražią visu m ą - neteisinga ir beprasm iška
n uom onė. Ju k iš naujo kyla klausim as: iš kur m enininkas

318
 P A S A U L I S K Ali’ V A I Z D I N Y S

gali žinoti, kad šitos form os yra gražios, o anos - ne? Pagaliau
m es m atom e, kiek grožio srityje p asiekė senieji vokiečių
tapytojai, m ėgd žiod am i gam tą. T ik p ažvelkite į jų nutapytas
ap n u ogin tas figūras.
G rynai aposterioriškai ir rem iantis tik patyrim u visai
neįm anom a pažinti grožio; jis visada, bent jau iš dalies,
ap riorin is, nors yra visai kito pobūdžio, nei aprioriškai
m um s pažįstam i pagrindo p rincipo pavid alai, kurie apim a
b end rąją reiškinio form ą, kiek ji apskritai pagrindžia p a ­
žinim o galim ybę; jie apim a bend rąjį, nep rip ažįstantį išim ­
čių reiškim osi kaip , ir iš šio pažin im o kyla m atem atika bei
gryn oji gam totyra. Tuo tarpu kitas apriorinis pažin im o bū das,
leidžiantis vaizd u oti grožį, apim a ne reiškinio form ą, o jo
turinį, ne reiškim osi kaip, o jo kas. M es visi atp ažįstam e
žm ogau s grožį, kai jį m atom e, o tikras m enininkas įsism el­
kia į jį taip, kad net vaizduoja jį tokį, kokio niekada nem atė,
ir vaizd u od am as pranoksta gam tą. Tai įm anom a tik todėl,
kad toji valia, kurios adekvati objektyvacija aukščiausioje
pakopoje čia turi būti įvertinta ir su rasta, esam e mes patys.
T ik todėl m es iš tikrųjų tai nujau čiam e, kai stengiam ės
p av aizd uoti gam tą (kuri kaip tik ir yra valia, sudaranti
m ūsų pačių esm ę); tikro g enijau s atveju ši nuojauta susijusi
su tokiu įžvalgum u, kad jis, pavieniam e daikte p ažin d a­
m as jo idėją, gam tą supranta tarsi iš pusės žodžio ir aiškiai
išreiškia tai, apie ką ji tik m ikčioja. K ietam e m arm u re jis
įspaudžia grožį tos form os, kurios gam tai nep avyko sukurti
b an d an t tūkstančius kartų, ir šitą grožį jis stato priešais
g am tą, tarsi kreipd am asis į ją: „Štai, ką tu norėjai p asak y ti!"
O žinovas atsiliepia: „Taip, kaip tik tai!"
T ik šitaip genialus graikas galėjo su rasti žm ogau s p a ­
v id alo prototipą ir p ad aryti jį skulptūros m okyklos kanonu.
Ir tik tokios nuojautos dėka m es visi įstengiam e pažinti
grožį ten, kur jis atskirais atvejais išties n u sisekė pačiai
gam tai. Toji nuojauta yra idealas: tai yra idėja, kiek ji, ben t

319
 T re č ia knyga

jau iš d alies, pažinta a priori; ir ji įgyja p raktinę reikšm ę

m enu i, papild ydam a tai, ką gam ta duoda a posteriori. Tai,
kad m enininkas pajėgus šitaip aprioriškai nujausti grožį, -
kaip ir tai, kad žinovu i prieinam as aposteriorin is p a ž i­
n im as, - aiškintina aplinkybe, kad m eninin kas ir žinovas
p atys yra g am tos „būtis sav aim e", besiobjektyv u ojan ti valia.
Ju k , kaip sako Em pedoklis, tik panašu s pažįsta panašų.
Tik gam ta gali suprasti pačią save; tik gam ta išm atu os save
pačią. B et kartu tik dvasia suvoks d vasią.*
N eteisin ga, nors pagal K senofontą ir išsakyta, yra Sokrato
n uom on ė (Stobaios: F lorilegium , vok 2 [editio G aisford ], p.
384), kad nustatytą žm ogau s grožio idealą graikai su rad o
v isišk ai em piriškai, lygindam i atskiras g ražias dalis, čia
ap n u og in d am i ir p astebėd am i kelį, ten ranką. Beje, visai
analogiška nuom onė reiškiam a ir p oezijos atžvilgiu: tariam a,
kad, p av y zd žiu i, Sh ak esp eare'as pastebėjo ir iš savo g y ­
v en im o p atirties atkūrė nep ap rastai skirtin gus savo dram ų
ch arakteriu s, tokius tikrus, tokius tu riningu s, taip giliai
ap m ąstytu s. N everta net ginčytis dėl tokios nuom onės
n ep ag rįstu m o ir absu rd iškum o. A k ivaizd u, kad v aizd u o ­
jam ojo m en o kūrinius geniju s sukuria tik n u jau sd am as
grožį, kaip ir poezijos kūrinius jis sukuria irgi panašiai
n u jau sd am as tai, kas ch arakterin ga, nors abiem atvejais jam
reik alin g as patyrim as kaip schem a; tik ši schem a visišk ai
išryškina tai, kas a prio ri suvokiam a m iglotai, ir šitaip
p asid aro įm anom a su ku rti apgalvotą vaizdą.
A nksčiau žm ogau s grožis buvo apibrėžtas kaip tobula
valios objektyvacija au kščiau sioje jos pažin u m o pakopoje.

* Paskutinis sakinys - H elvecijaus „ii n 'y a que Tesprit qui sente Tesprit"
[De l'esprit, disc. 2, chap. 4, aluaea 5] vertim as. P irm ajam e leidim e nelaikiau
esant būtina tai pam inėti. Bet nuo to laiko dėl hegeliškos pseudoišm inties
kvailinančio poveikio m ūsų epocha taip nusm uko ir sušiurkštėjo, kad
kai kam ir čia gali pasivaidenti „dvasios ir g am to s" priešingybė. Štai
kod ėl esu priverstas aiškiai apsisaugoti nuo to, kad m an būtų priskirtos
tokios vu lgarios filosofem os.

320
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

Jis pasireiškia per form ą, o ji esti vien tik erdvėje ir neturi

jokio būtino ryšio su laiku, kaip, pavyzdžiui, judėjim as.
T o d ėl m es galim e pasakyti: adekvati valios objektyvacija
vien tik erdviniam e reiškinyje yra grožis objektyviąja p ras­
m e. A ugalas yra ne kas kita, kaip šitoks grynai erdvinis
valios pasireiškim as, nes jo esm ės išraiška neap im a jokio
ju d ėjim o, v ad in asi, jokio santykio su laiku (neskaitant au ­
gim o). Vien au galo p avid alas jau išreiškia visą jo esm ę
ir atvirai ją parodo. Tuo tarpu gyvuliui ir žm ogui, kad
bū tų visiškai atskleista juose pasireiškianti valia, reikalinga
dar ir veiksm ų seka, ir dėl to tas pasireiškim as ju ose tiesiogiai
su sijęs su laiku. Visa tai jau p aaiškin ta ankstesnėje knygoje,
bet su m ūsų d abartiniais svarstym ais tai siejasi štai kaip.
Kaip grynas erd vinis valios p asireiškim as gali visiškai ar
nevisišk ai ją o bjektyvuoti kiekvienoje apibrėžtoje pakopo­
je - o kaip tik tai su daro grožį arba bjaurum ą, - taip ir
valios objektyvacija laike, t.y. veiksm as, ir bū tent betarpiš­
kas veiksm as, vad inasi, jud ėjim as, gali arba visiškai ir
tiksliai atitikti p er jį pasireiškiančią valią - be nereikalingų
p riem aišų , be p ertekliau s, be trūkum ų , kaskart išreikšdam as
tik konkretų, apibrėžtą valios aktą, - arba veiksm as ir jam e
p asireiškianti valia gali santykiau ti priešingai. Pirm u atveju
ju d ėjim u i bū dinga gracija; antruoju - ne. V adinasi, kaip
gro žis yra atitinkam as valios ap skritai p avaizd avim as vien
tik jos erdviniam e reiškinyje, taip gracija yra atitinkam as
v alios p av aizd avim as jos laikiškam e pasireiškim e, t.y. v i­
siškai tiksli ir tinkam a kiekvieno valios akto išraiška jį
objektyvuojančiam e jud esyje ir padėtyje. K adangi judesys
ir pad ėtis jau su ponu oja kūną, tai YVinckelmanno žodžiai
„G racija yra savotiškas veikian čiojo asm ens santykis su
v eik sm u " ( W erke, Bd. 1, S. 258) labai teisingi ir taiklūs.
Savaim e su prantam a, kad au galam s galim a priskirti grožį,
bet n e graciją, o pastarąją - nebent tik perkeltine prasm e.
Tu o tarpu g yvu liam s ir žm onėm s galim a priskirti ir grožį,

i:l. 8 5 5 321
 T re č ia knyga

ir graciją. V adinasi, gracija p asireiškia tuo, kad kiekvienas

jud esys ir pad ėtis realizuojam i pačiu lengviausiu, tin kam iau ­
siu ir patogiau siu būdu ir todėl gryn iau siai išreiškia savo
pask irtį arba valios aktą - be jokio p ertekliau s, sukeliančio
n etikslingą, beprasm išką bru zd esį arba nen atū ralu m ą, be
stokos, kuri pasirod o kaip m edinis sustingim as. Kaip sąly ­
gą, gracija suponuoja tobulą visų kūno narių derm ę, tai­
syklingą ir harm oningą kūno sand arą, n es tik šių dalykų
dėka įm anom as tobulas visų pozų ir ju d esių lengvum as
b ei aiškus tikslingum as. Taigi gracija niekad a neįm anom a
be tam tikro kūniško grožio. K ai tobulas grožis susijungia
su tobula gracija, jie yra pats aiškiausias valios p asireiškim as
au kščiau sioje jos objektyvacijos pakopoje.
Kaip m inėta anksčiau, žm onija p asižym i tuo, kad joje
rūšinis ch arakteris atsiskyręs nuo ind ivid u alau s ch arakterio,
ir todėl k iekvienas žm ogu s, kaip sakyta an kstesnėje knygoje,
tam tikru m astu išreiškia v isai savotišką idėją. Tod ėl m enai,
siekiantys p avaizd u oti žm onijos idėją, kartu su grožiu, kaip
rūšies ch arakteriu, turi išreikšti ind ivid o charakterį, d až­
niau siai vad inam ą charakteriu p ar excellence. T ačiau ir šis
charakteris jiem s svarbus ne d ėl to, kad jam e esam a kažko
atsitiktinio, būdingo tik tam išskirtiniam ind ivid u i, o todėl,
kad kaip tik šiam e in d ivid e labai ryški žm onijos idėjos
pusė, kurios atsklaid ai šio ind ivid o p avaizd av im as gali ypač
p asitarnau ti. Todėl charakteris, kad ir bū d am as savaim e
in d ivid u alu s, vis dėlto turi bū ti p ag au tas ir pav aizd u otas
id ealiai, t.y. turi bū ti išryškinta jo reikšm ė žm on ijos apskritai
id ėjai (kurios objektyvacijai jis savaip pad eda). Kitaip a t­
v aizdas bus portretas, atskirybės kaip tokios su visais jai
būdingais atsitiktiniais b ru o žais p ak artojim as. Kaip sako
VVinckelmannas, n et p o rtretas turi bū ti ind ivid o idealas.
Šitas id ealiai p ag au n am as charakteris, išryškinantis žm o ­
nijos id ėjos savitąją pu sę, iš dalies p asireiškia nekintančia
fizionom ija ir kūno sand ara, o iš dalies laikinais afektais
ir aistrom is, tąja abipuse pažin im o ir valiojim o m od ifikacija,

322
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

ir visa tai atsispindi veid e bei jud esiu ose. K adangi ind ivid as
visada priklau so žm onijai, o, kita vertu s, žm onija visada
atsiveria per individą ir n et per jam būdingą id ealų reikš­
m ingum ą, tai nei grožis neturi užgožti charakterio, nei
ch arakteris grožio. Ju k jei in d ivid u alu s charakteris n uslo­
pina rūšinį, atsiranda karikatū ra, o jei rūšinis charakteris
nuslopina individualų, atsiranda kažkas visiškai n ereikš­
m inga. Todėl vaizd avim as, siekiantis grožio - o tuo užsiim a
visų pirm a skulptūra - visada šiek tiek jį (t.y. rūšinį
ch arakterį) m od ifikuoja, pasitelk d am as individualų ch arak­
terį, ir žm onijos idėją visada išreiškia apibrėžtu, individualiu
bū du , joje išryškind am as kokį nors ypatingą bruožą. Ju k
žm ogiškasis ind ivid as savaim e tam tikru m astu p ažen klin ­
tas ypatingos idėjos orum u, o esm inis žm onijos idėjos
p ožy m is ir yra tas, kad ji p asirod o p er išskirtiniu reikš­
m ingum u paženklintu s individus. Štai kodėl senovės m eis­
trai aiškiai suvoktą grožį savo kūriniu ose išreikšdavo ne
v ien a, o daugeliu skirtingais charakteriais pasižym inčių
figūrų, tarsi tas grožis kaskart p ag aunam as vis iš kitos pusės,
ir todėl A polonas jį išreiškia kitaip nei Bakchas, H eraklis
kitaip nei A ntinojus. G ali būti net taip, kad charakteringu m as
nuslopina grožį ir pagaliau pereina net į bjaurum ą. Toks,
p av y zd žiu i, Silenas, Faunas ir t.t. Bet jeigu charakteringu m as
išties nuslopina rūšinį ch arakterį, t.y. prieinam a iki n en a­
tū ralum o, tai jis virsta karikatūra. Tačiau dar m ažiau nei
g ro žiu i ch arakteringu m as turi trukdyti gracijai. K ad ir ko­
kios pozos ir jud esio reikalau tų charakterio išraiška, jie vis
d ėlto turi būti pritaikyti k onkrečiam asm eniui ir pav aiz­
d uoti jam tinkam iausiu, tikslingiausių ir lengviausiu būdu.
J tai atsižvelgs ne tik skulptorius ar dailininkas, bet ir
kiekvienas geras aktorius: kitaip ir šioje srityje atsiras
karik atū ra, kaip grim asa ar šaržas.
Skulptū roje grožis ir gracija visada yra svarbiausias
d alykas. Tikrasis dvasios charakteris, p asireiškiantis afektu,

323
 T re č ia knyga

aistra, abipusiu pažin im o ir valiojim o žaism u, p av aizd u o ­

jam as tik veid o išraiška ir gestiku liacija, labiausiai bū dingas
tapybai. Ju k nors akys ir spalvos, esančios už skulptū ros
srities, d aug duoda g rožiui, bet jos žym iai svarbesnės
charakteriui. Be to, grožis atsiskleid žia labiau, kai stebim a
iš įvairių žiū ros taškų. P riešingai, išraiška, ch arakteris v isiš­
kai p ag au n am i iš vieno žiū ros taško.
K ad angi gro žis akivaizd žiai yra svarbiau sias skulptū ros
tikslas, tai L essingas tą faktą, kad Laokoonas nerėkia, band ė
paaiškinti tuo, kad riksm as nesu d erinam as su grožiu. K a­
dangi šis d alykas Lessingui p asitarn avo kaip savaran kiškos
knygos tem a ar ben t jau išeities taškas ir kadangi tiek iki
jo, tiek po jo apie tai bu vo tiek daug rašom a, tai tebus
m an leista ep izod iškai išsaky ti ir savo n uom on ę šiuo klau ­
sim u, nors šitoks specialu s tyrinėjim as iš tikrųjų nesisieja
su m ūsiškiu apm ąstym u , skirtu tik b end riesiem s klausim am s.

§ 46
Kad Laokoonas garsioje skulptū rinėje grupėje n erėkia,
yra akivaizdu , ir v isu o tin is, nuolat atsinaujin an tis stebė­
jim asis šiuo faktu aiškintinas tuo, kad, būdam i jo vietoje,
visi m es rėktum e. Šito reikalau ja ir gam ta, kadangi esant
stipriam fiziniam skau sm u i ir netikėtai u žgriu v u s didžiuliam
fiziniam siau bu i, visa refleksija, kuri galbūt p ad ėtų kentėti
tyliai, visiškai išstum iam a iš sąm on ės, ir p rigim tis išsilaisvina
per riksm ą, kartu išreikšd am a skausm ą ir siaubą, šaukdam asi
gelbėtojo ir g ąsdind am a užpuoliką. Tod ėl jau VVinckelmannas
pasiged o riksm o išraiškos, tačiau siekdam as pateisin ti m e­
nininką, iš tikrųjų L aokooną jis p avertė stoiku, kuris laikosi
nuom onės, kad neoru rėkti secund u m n atu ram [sutinkam ai
su prigim tim i], o prie savo kančios d ar p rided a bev iltišką
pastangą susilaikyti nuo jo s išraiškos. Tod ėl VVinckelmannas
Laokoonc įžvelgia „u žgrū d intą dvasią did žio vyro, kuris
kovoja su kančia ir stengiasi nu slop inti bei užsklęsti savyje

324
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

savo pojūčio išraišką; jis garsiai nerėkia, kaip V ergilijaus

poem oje; jam išsprūsta tik skausm ingos d ejo n ės" ( Werke,
Bd. 7, S. 98. - A pie tai išsam iau Bd. 6, S. 104 ff.). Štai
šią VVinckelmanno n uom onę kritikavo Lessingas savajam e
Laokoone ir įnešė į ją anksčiau m inėtą pataisą: vietoje p si­
chologinio aiškinim o jis pateikė grynai estetinį, tardam as,
kad grožis, senovės m eno p rincipas, draudžia išreikšti riks­
mą. K itas, pap ild om as jo argum entas, kad esą neju driam e
m eno kūrinyje n ed era vaizduoti praeinančios ir pačia savo
prigim tim i trum palaikės būsenos, paneigiam as šim tais p a ­
vyzdžių tų nuostabių figūrų, kurios pagautos ir sustabdytos
tuo m etu, kai atlieka visiškai trum palaikius jud esiu s - šoka,
kovoja, griebia ir t.t. N egana to, G oethe savo straipsnyje
apie Laokooną, esančiam e P ropilėjų IPropi/Iiien/ prad žioje
(S. 8), m ano, kad pasirinkti tokią praeinančią akim irką yra
tiesiog būtina. M ū sų dienom is H irtas (H oren, 1797, 7. Stūck
|p. 1 -3 7 ]), viską aiškindam as aukščiau sia išraiškos tiesa,
n usprend ė šitaip: L aokoonas nerėkia todėl, kad, beveik
u ždu sęs, jis n eto li m irties ir jau nebepajėgia rėkti. Pagaliau
Fernoiv (Rom ische Studien, Bd. 1., S. 426 ff.), išnagrinėjęs
ir apsvarstęs visas nuom ones, pats nepasakė n ieko naujo,
o tik susiejo ir su taikė visas tris.
Aš negaliu nesistebėti, kad tokie m ąslūs ir aštraus proto
v y rai stropiai pritem pia nep agrįstu s argum entus, griebiasi
psichologinio, n et fiziologinio argum entavim o, kad p aaiš­
kintų dalyką, kurio priežastis yra visai aiški ir iškart m atom a
b ešališkam tyrinėtojui. Ypač aš stebiuosi, kad Lessingas,
bu vęs taip arti teisingo aiškinim o, šovė visiškai pro šalį.
Iki visų psichologinių ir fiziologinių tyrinėjim ų, ar La­
okoonas savo p ad ėtyje rėks ar nerėks (o aš tvirtinu, kad
jis tikrai tą d arys), šios grupės atžvilgiu reikia nuspręsti,
kad riksm as čia n egalėjo būti pavaizduotas vien dėl to,
kad jo v aizdavim as visiškai nedera skulptūrai. Iš m arm uro
bu vo neįm anom a iškalti rėkiančio Laokoono, buvo galim a

325
 Trečio knyga

p av aizd u o ti tik pražioįantį b u m ą ir bergžd žiai b esisten ­

giantį rėkti Laokooną, kurio balsas u žstrigo gerklėje, „vox
fau cibu s h a esit" Įbalsas u žk rito 1’; Vergil: A eneis 2, 774].
R iksm o esm ė, - vad inasi, ir jo poveikis žiū rovui, - visiškai
priklau so nuo garso, o ne nuo bu rn os p ražiojim o, kuris,
kaip riksm ą neišvengiam ai lydintis fenom enas, pats m o­
tyvu ojam as ir p ateisinam as tik jo sukeltu garsu. Tokiu atveju
jis, kaip tai, kas charakteringa veiksm ui, leistinas ir net
bū tin as, nors ir kenkia grožiui. Tačiau vaizdu oti pražiotą
b u m ą , šitą riksm o priem onę, iškreipiančią v eid o bruožus
ir visą jo išraišką, plastiniam e m ene, kuriam riksm o v a iz ­
d avim as visišk ai n ebū d in gas ir neįm anom as, b ū tų išties
nep rotin g a, nes šitaip būtų parod yta priem on ė, kitais a t­
žvilgiais reikalau janti daug ką aukoti, tuo tarpu jos tikslas,
p ats riksm as, kartu su jo poveikiu jausm am s n ebū tų gir­
dim as. N egana to, šitaip atsirastų visada juokingos bev aisės
pastan go s reginys, panašu s į tą, kurį sukelia pokštininkas,
kai, vašku užlipdys u žm igusio n aktinio sargo rag elį, žadina
jį, rėkd am as „d eg a!", ir sm aginasi, m atydam as jo b ergžd žias
p astan gas trim ituoti aliarm ą. Priešingai, kur riksm o v aiz­
d avim as priklau so vaizd u ojam ojo m eno sričiai, ten jis visai
priim tin as, n es tarnauja tiesai, t.y. p iln atvišk ai idėjos iš­
raiškai. Šitaip yra poezijoje, kuri išraiškos akivaizdu m ui
pasitelk ia skaitytojo vaizdu otę: todėl V ergilijau s poem oje
Laokoonas bau bia, kaip ištrū kęs bulius, gavęs sm ū gį kirviu;
štai kod ėl H om eras (liras, 20, 4 8 -5 3 ) p riverčia M arsą ir
M inervą baising ai rėkti, n ep akenk d am as nei jų dieviškajam
orum ui, nei jų d ieviškajam grožiui. Lygiai taip p at ir teatro
m ene: Laokoonas scenoje b ū tin ai turėtų rėkti. Sofoklis p ri­
verčia rėkti savąjį Filoktetą, ir jis tikrai būtų rėkęs senovės
scenoje. V isiškai panašų atv ejį prisim enu aš p ats: Londone
m ačiau įžym ų jį aktorių K em ble'ą, iš vokiečių kalbos verstoje
p jesėje P izarro; jis vaidino am erikietį R ollą, p u siau laukinį,
tačiau labai kilnau s charakterio žm ogų. V is dėlto, kai jis

326
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

buvo su žeistas, su riko g arsiai ir galingai, ir tai p ad arė didelį

ir puikų įspūdį, nes buvo labai charakteringa ir artim a tiesai.
P riešingai, n u tapytas ar iš akm ens išskaptuotas nebylu s
rėksnys būtų daug juokingesn is, nei nutapyta m u zika, p a ­
sm erkta jau G o eth e's Propilėjose, nes riksm as likusiai veido
išraiškai ir grožiui kenkia n ep alyginam ai labiau, n ei m uzika,
kuria daugiausia užsiim a tik rankos ir plaštakos ir kuri
gali būti traktuojam a kaip asm enį ch arakterizuojan tis v eiks­
m as, todėl gali bū ti visai deram ai tapom a, jeigu tik n e­
reikalau ja staigių kūno ju d esių arba bu rnos perkreipim o:
štai, p avyzdžiu i, šv. Cecilija prie vargonų, R affaellio sm u i­
kininkas Sciarra g alerijoje Rom oje ir daug kitų. Taigi dėl
to, kad m eno ribos n eleid žia Laokoono skausm o išreikšti
riksm u, m enininkas turėjo pasinau d oti visais kitais skaus­
m o išraiškos būdais, ir tai pad arė labai tobulai, kaip tai
m eistriškai nupiešia VVinckelmannas ( Werke, Bd. 6, S. 104
ff.); todėl jo pu ik u s aprašym as išsaugojo visą savo vertę
ir tiesą, išskyrus tik tai, kad Laokoonui jis priskiria stoišką
nusiteikim ą.*

§ 47
K adangi grožis kartu su gracija yra pagrind inis sk u lp ­
tūros m eno objektas, tai skulptūra m ėgsta nuogum ą ir
pakenčia d rabu žiu s tik tiek, kiek jie neslepia form ų. Ji
naud ojasi d rapiruote ne kaip apdangalu, o netiesioginei
form os išraiškai. Šitoks išraiškos būdas labai dom ina in ­
telektą, nes jis čia gali stebėti p riežastį, t.y. kūno form ą,
tik p e r tiesiogiai išreikštą p adarinį, klosčių išsidėstym ą. Todėl
d rapiruotė skulptū roje tam tikru m astu yra tas pat, kas
tap yboje - rakursas. Ir drapiruotė, ir rakursas yra u žu o m i­
nos, b et ne sim bolinės, o tokios, kurios, jei nusiseku sios,

* Ir šis epizodas papildytas antrame tome, 36 sk.

327
 T rečia knyga

betarp iškai priverčia intelektą stebėti tai, apie ką tik užsim inta
taip, tarsi tai būtų išreikšta iš tikrųjų.
Tebus čia m an leista p rabėgom įterpti palyginim ą, lie­
čiantį retorikos m eną. K aip graži kūno form a geriausiai
m atom a ap sirengus lengviausiai arba visai be drabužių, ir
todėl labai gražus žm ogus, ypač jei jis d ar turėtų skonį
ir drįstų būti jam ištikim as, m ieliau siai vaikščiotų beveik
nuogas ir rengtųsi panašiai kaip senovės žm onės, taip ir
kiekviena graži, m inčių turtinga dvasia reikšis pačiu n a ­
tūraliausiu, tiesiausiu, paprasčiau siu būdu, kiek įm anom a
siekdam a savo m intis perteik ti kitiem s, kad šitaip sau
p aleng v intų tą vienatvę, kurią ji turi jau sti tokiam e pasaulyje
kaip m ū siškis; ir priešingai, dvasios sk urd as, proto pain ia­
va ir p aiku m as vilksis pačiais rafin u očiau siais pasakym ais
ir m iglotais žod žiais, kad po tom is su nkiasvorėm is ir pom ­
p astiškom is frazėm is paslėptų sm u lkias, niekingas, ap g ai­
lėtinas ir lėkštas m intis, kaip tas žm ogus, kuris drabužiais
n ori kom p ensu oti savąjį g rožio d id ybės trūkum ą ir savo
asm ens m enku m ą arba bjau ru m ą stengiasi užm asku oti b ar­
bariškais p ap u ošalais, blizgučiais, plunksnom is, rau ktin u ­
kais, klostėm is bei m antijom is. Ir kaip susigėstų toks žm o ­
gus, jei jam tektų pasirod yti nuogam ; lygiai taip pat
su sigėstų ir koks autoriu s, jei savo p om pastišką, m iglotą
knygą būtų priverstas su spausti į jos m enką ir aiškų turinį.

§ 48
Istorinės tapybos, kartu su grožiu ir gracija, svarbiausias
objektas vis d ar yra charakteris, kuris apskritai yra valios
p av aizd av im as au kščiau sioje jo s objektyvacijos pakopoje,
k u r in d ivid as, kaip žm onijos idėjos y p atin gosios pusės
išryškin im as, yra ypač reikšm in gas ir tą idėją išreiškia ne
tik savo figūra, bet ir visok iais veiksm ais bei tom is pažin i­
m o ir v alio s m od ifikacijom is, kurios tuos veiksm us sukelia
ir lydi, atsisp in dėd am os veid e bei gestuose. Kad žm onijos

328
 P A S A U 1. 1 S KAIP V A I Z D I N Y S

idėja būtų išreikšta tokia apim tim i, jos daugiapusiškum o

išsklaida turi būti parodyta p er reikšm ingus ind ivid u s, o
jie savo ruožtu visu savo reikšm ingum u gali būti pavaizd uoti
tik įvairiausių scenų, įvykių ir veiksm ų fone. Šitokį begalinį
u žd av inį istorinė tapyba išsprend žia, vaizduod am a v iso ­
kiau sias daugiau ar m ažiau reikšm ingas gyvenim o scenas.
N esam a tokio individo ir tokio veiksm o, kurie n eturėtų
jokios reikšm ės: visuose ir per visus vis labiau atsiskleid žia
žm onijos idėja. Todėl nesam a n ė vieno žm ogaus gyvenim o
įv ykio, kuris netiktų tapybai. V adinasi, puikiem s N y d erlan ­
dų m okyklos tapytojam s darom a didelė skriauda, kai v e r­
tinam i tik jų techniniai su gebėjim ai, o kitais atžvilgiais į
ju os žiūrim a iš au kšto, rem iantis tuo, kad jie dažn iau siai
vaizd u oja kasdienio gyvenim o dalyku s, tuo tarpu reik šm in ­
gais laikom i tik pasau lin ės ir biblinės istorijos įvykiai. Iš
p rad žių reikėtų pagalvoti, kad kokio nors veiksm o vidinis
reikšm ingum as visiškai nesutam pa su išoriniu ir d ažn ai nuo
jo atsiskiria. Išorinis reikšm ingum as yra veiksm o svarba
jo p adarinių realiam pasauliui ir pasau lyje atžvilgiu , tad
jis m atuojam as pagrind o principu. V id in is reikšm ingum as
yra įžv algos į žm onijos idėją gelm ė; ji atskleid žiam a tuo,
kad apšviečiam os retai pasireiškiančios tos idėjos pu sės,
ir ryškiai bei aiškiai išreikštos ind ivid u alybės dėl tikslingai
su siklosčiusių aplinkybių gali atskleisti savo unikalius b ru o ­
žus. M enas apim a tik vidinį reikšm ingum ą; išorinis p riklauso
istorijai. A bu jie visai nep riklau so vienas nuo kito, g ali reikštis
kartu , bet gali pasirod yti ir kiekvienas atskirai. K oks nors
istorijai nepaprastai reikšm ingas veiksm as savo vidiniu
reikšm in gum u gali būti visai kasdieniškas ir lėkštas; ir
p riešingai, kokia nors scena iš kasdienio gyvenim o gali turėti
gilią vidinę prasm ę, jeigu joje, ryškiai ir aiškiai apšviesti,
savo giliausiais vingiais pasirod o žm ogiškieji individai, žm o­
giškieji veiksm ai ir troškim ai. O išoriniam reikšm ingum u i
esant labai skirtingam , vidinis reikšm ingum as gali bū ti visai

329
 1
T rečia knyga

vien od as; štai, p avyzd žiu i, pastarojo požiū riu visai n esv arbu ,
a r m inistrai, p asilen kę virš žem ėlap io, ginčijasi dėl valstybių
ir tautų, ar sod iečiai sm uklėje gina savo teises, žaisd am i
kortom is ar kauliu kais, kaip nesvarbu, ar šachm atais ž a i­
d žiam a nau d o jan t au ksines, ar m edines figūras. O be to,
scenos ir įvykiai, su daran tys d augelio m ilijonų žm onių
gyven im ą, jų reikalai ir pap ročiai, jų skausm as ir d žiau gs­
m as jau v ien todėl p akankam ai svarbū s, kad taptų m eno
objektu , ir savo turtinga įvairove jie turi duoti p akan kam ai
m edžiagos įvairiapusiškos žm onijos idėjos išsklaidai. N et
akim irkos, m eno su stabd ytos tokiam e paveik sle (dabar v a ­
din am am e žanriniu ), trum pu m as sukelia tylų ir unikalų
jau d in antį įspūdį, ju k ilgaam žiam e p aveik sle išsaugoti trum ­
palaik į ir n u o lat kintantį pasau lį, įtvirtinti jį per pavien ius
įvykiu s, vis d ėlto atstovau jančiu s visum ai - tai ir yra tap ybos
laim ėjim as, kuriuo ji tarsi sustabd o p atį laiko bėgsm ą,
atskirybę p ak ylėd am a iki jos rūšies idėjos. Pagaliau istori­
niai ir išoriškai reikšm ingi tap ybos siužetai d ažnai turi tą
trūkum ą, kad kaip tik tai, kas juose reikšm inga, n egali būti
išreikšta ak iv aizd žiai, o turi bū ti prigalvota. Šiuo požiūriu
ap sk ritai reikia skirti nom inalinę paveikslo reikšm ę nuo
realiosios: pirm oji yra išorinė, tačiau tik kaip sąvoka pri-
sišliejan ti p rasm ė; antroji yra viena iš žm onijos idėjos pusių,
p e r p aveikslą atsisk leid žian ti stebėjim ui. Pavyzdžiui, pirm oji
reikšm ė yra M ozė, su rastas Egipto karalaitės: istorijai n e­
p ap rastai reik šm in g as m om entas. B et reali šio p av eik slo
reikšm ė yra tai, kas realiai duota stebėjim ui: tai - p am es­
tinukas, kilm ing os m oters išim tas iš p laukiojan čio lopšelio.
T aip gali atsitikti n e sykį. T ik k ostiu m as m okslininku i čia
g ali bū ti n u o ro d a į tam tikrą istorinį įvykį. T ačiau kostium as
svarbu s tik nom in alin ei reikšm ei, o realiajai jis visai n e­
svarbu s, n es šioji reikšm ė p rip ažįsta tik žm ogų apskritai,
o n e savavališk as form as. Iš istorijos perim ti siužetai niekuo
n e p ran ašesni už tuos, kurie kilę iš grynos galim ybės ir

330
 PA SAU LIS K A 1P V A I Z. D I N Y S

todėl turi būti vad in am i ne ind ivid u aliais, o bendrais; įuk

p irm ojo tipo siu žetu ose išties reikšm ingas vis tiek ne in ­
divid ualus, ne pavienis įvykis kaip toks, o tai, kas jam e
b end ra, toji žm onijos idėjos p u sė, kuri per juos pasireiškia.
T ačiau , kita vertu s, dėl to visai nederėtų atsisakyti tam
tikrų istorinių tem ų, b et tikras m eninis jų supratim as, tiek
tapytojo, tiek žiū rovo, niekad a n enu kreip tas į jose p asi­
rod antį ind ivid ualum ą ir atskirybę - tai ir su daro istoriją
tikrąja šio žod žio p rasm e - o n ukreiptas į tą bendrybę,
kuri tuose siu žetu o se išreiškia idėją. Be to, dera pasirinkti
tik tokius istorinius siužetus, kur pagrindinis dalykas tik­
rai leid žiasi pavaizd u ojam as, o netu ri būti tik prim ąstytas.
Kitaip n om inalinė p aveikslo reikšm ė pernelyg atsiskirs nuo
realiosios; tai, kas paveik sle tik num anom a, taps pačiu
svarbiausiu dalyku ir pakenks tam , kas stebim a. Jeigu jau
scenoje netinka tai, kad (kaip p rancū zų tragedijoje) p agrin ­
dinis veiksm as vyktų už kulisų, akivaizdu , kad paveiksle
tai yra dar d id esnė klaida. V isai kenksm ingi istoriniai siužetai
yra tik tada, kai jie m enininką apriboja lauku, pasirinktu
savavališkai ir ne dėl m eninių , o d ėl kitokių tikslų, ypač
jei tam e lauke m aža tapybiškų ir reikšm ingų dalykų, jeigu,
pavyzd žiu i, tas laukas yra m ažos, izoliuotos, užsispyrusios,
palen ktos hierarchinei valdžiai, t.y. prietaram s, didžiųjų to
m eto Rytų ir V akarų tautų niekinam os tautelės istorija; tokie
judėjai. Kadangi tarp m ūsų ir visų senovės tautų genčių
kraustym asis įsiterpė taip, kaip tarp dabartinio žem ės pa­
viršiau s ir p aviršiau s, kuriam e gyvenę o rganizm ai m um s
pasirod o tik kaip fosilijos, įsiterpė kažkada įvykęs jūros
dugno p asikeitim as, apskritai d id ele nelaim e reikia laikyti
tai, kad tauta, kurios senoji kultūra turėjo tapti m ūsiškės
kultūros pagrind u , bu vo ne kokie nors indai, ne graikai
ir n et ne rom ėnai, o bū tent judėjai. Tačiau ypač genialių
XV ir XVI am žių italų tapytojų nelaim ingoji žvaigžd ė buvo
ta, kad ankštam e rate, kuriuo jie buvo priversti apsiriboti

331
 Trečia knyga

rinkd am iesi siužetus, jie turėjo griebtis visok iau sių ap g ai­
lėtinų dalykų: juk N aujasis T estam entas savo isto rin e dalim i
yra beveik dar n ep alankesnis tap ybai už Senąjį T estam en tą,
o v ėlesnė kankinių ir bažny čios tėvų istorija yra ja u visai
n etikęs objektas. T ačiau nuo paveikslų , kurių objektas yra
istorin iai ar m itologin iai jud aizm o ir krikščion ybės elem entai,
reikia griežtai skirti tuos, ku riu ose tikroji, t.y. etin ė k rik š­
čionybės dvasia atsiveria žiū rai p er šia dvasia p ersiėm usių
žm onių atvaizd us. Tokie p aveik slai iš tikrųjų yra patys
aukščiausi ir nu ostabiau si tapybos m eno kūriniai. Ir p a ­
v ykd avo jie tik d id žiausiem s šio m eno m eistram s, ypač
R affaelliui ir C orreggio, p astarajam ypač jo an ksty v u o siu o ­
se paveikslu ose. Tokių p aveik slų iš esm ės n egalim a priskirti
istorinei tapybai, nes jie d ažn iau siai n evaizd u o ja jokio
įv ykio, jokio veiksm o; jie vaizd u o ja tik šventųjų grupes,
p a tį Išgan ytoją, d ažnai ir K ūdikėlį Jėzų su jo m otina,
angelais ir t.t. Jų veid u ose, ypač akyse, m es m atom e to­
bu liausio pažinim o išraišką ir atspind į; tai tas pažin im as,
kuris n u k reip tas ne į p avien iu s daiktu s, o į id ėjas, t.y.
pažin im as, tobulai p ag av ęs visą pasau lio ir g yvenim o esm ę;
tas pažin im as, kuris, dary d am as atvirkštinį p o v eikį valiai,
skirtingai nuo kitokio pažinim o, jai n eįteig ia m otyvų, o
p riešingai, yra tapęs bet kokio valiojim o kvietyvu (Q uietiv),
ir iš to yra kilusi visiška rezig n acija, kurioje g lū di giliausioji
k rikščionybės, kaip ir indų išm inties, dvasia - bet kokio
valiojim o įveika, p ašalin im as, valios, o kartu su ja ir visos
p asau lio esm ės su n aikinim as, t.y. išganym as. Šitaip tie
am žinai šlovin gi m eno m eistrai savo kūriniais akiv aizd žiai
išreiškė au kščiau sią išm intį. Ir tai yra viso m eno viršūnė.
Sekd am as įk and in valios, jo sio s ad ek v ačiajam e objektišku m e,
id ėjose, per visas p akopas, n u o pačių žem iau sių , kur ją
v ald o p riežastys, iki tų, kur ji p av ald i d irgikliam s, ir p agaliau
iki tų, kur ją taip įv airiap u siškai jud ina ir atskleid žia jos
esm ę m otyvai, jis u žbaigia, vaizd u o d am as laisvą valios

332
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

savineigą p er vieną didingą kvietyvą, prieš ją iškylantį iš

tobu liausio jos pačios esm ės pažinim o.*

§ 49
V isų m ūsų ankstesnių svarstym ų apie m eną pam atas
yra toji tiesa, kad m eno objektas, kurio pavaizd avim as yra
m eno tikslas ir kurio pažinim as, kaip kūrinio užuom azga
ir šaltinis, kaip tik todėl turi būti ankstesnis už patį kūrinį, -
šis objektas yra idėja platoniškąja prasm e ir jokiu būdu ne
kas kita: ne p avien is daiktas, paprasto su vokim o objektas,
ir ne sąvoka, protin io m ąstym o ir m okslo objektas. N ors
idėja ir sąvoka turi šį tą bend ra, nes ir pirm oji, ir antroji,
kaip vieniai, atstovauja realių daiktų įvairovei, tačiau d id e­
lis skirtum as tarp jų , aš m anau , p akankam ai ir akivaiz­
džiai išaiškėjo iš to, kas pirm ojoje knygoje pasakyta apie
sąv oką, o šioje knygoje - apie idėją. Tačiau aš anaiptol
n etv irtinu , kad jau* Platonas aiškiai suprato šį skirtum ą:
atvirkščiai, d augelis jo idėjų p avy zd žių ir aiškinim ų tinka
tik sąvokom s. T ačiau nesustosim e prie šio klausim o ir eisim e
savo keliu, d žiau gd am iesi kiekvienu susitikim u su didžio
ir kilnaus proto pėdsakais, tačiau eidam i n e įkandin jo,
o prie savojo tikslo. Sąvoka yra abstrakti, d iskursyvi, savo
srityje visiškai neap ibrėžta, o apibrėžta tik savų jų ribų,
pasiekiam a ir suprantam a kiekvienam , kas tik turi protą,
ji gali būti perteikta žod žiais be tolesnio tarpininkavim o.
Ją puikiai nusako jos apibrėžim as. Idėja, kurią, m atyt, galim a
apibrėžti kaip ad ekvatų sąvokos atstovą, p riešin gai, yra
visiškai akivaizd i ir, nors atstovauja begaliniam pavienių
d aiktų d augiu i, besąlygiškai apibrėžta: ji n iekad a n ep asie­
kiam a ind ivid o kaip tokio p ažinim u i, o pasiekiam a tik tam,
kas, kaip grynasis pažin im o su bjektas, pakilo virš b et kokio

* Norint suprasti šia vietą, būtinai reikia susipažinti su kitos knygos

turiniu.

333
 Trečia knyga

geidim o ir b et kokio ind ivid ualum o: taigi ji pasiekiam a tik

genijui ir d ar tam, kuris, pakylėtas savo p ažintinės galios,
d ažniau siai sužadinam os g enijau s kūrinių, pats yra apim tas
genialios dvasios nuotaikos. Todėl ji p erteikiam a ne ab­
soliučiai, o tik sąlygiškai, n es pagauta ir m eno kūrinyje
p avaizd uota idėja kiekvieną veikia tik p ag al jo p aties in­
telektualinį vertingum ą - štai kodėl tik p atys nuostabiau si
b et kokio m eno kūriniai bu kag alvių žm onių d au g u m ai lieka
knyga su sep tyn iais antsp au d ais ir jiem s n ep riein am i, atskirti
nuo jų gilia praraja, lygiai kaip pad u gn ėm s n ep asiekiam as
bend rav im as su karaliais. T iesa, n et patys vu lg ariau si žm o­
nės, rem d am iesi svetim u au toritetu , neneigia visuotinai
p ripažintų didžiųjų kūrinių, kad nep arodytų savo n iekin ­
gum o; tačiau slapčia jie v isad a p asirengę tiem s kūriniam s
p ateikti kaltinam ąjį nu o sp ren d į, jeigu tik jiem s bus suteikta
viltis, kad tai jie galės p ad ary ti neap sijuokd am i; ir tada
d žiū gau d am a išsiveržia į laisv ę ilgai tram d yta neapykanta
viskam , kas did u ir gražu, kas n iekad a ned arė jiem s jokio
įspūd žio ir tuo juos žem ino; ir jų neap ykanta didiesiem s
kūrėjam s. Ju k apskritai, kad p rip ažin tu m ir vertintu m kito
p rivalu m us, reikia turėti savų jų . Tuo ir paaiškin am a, kad,
turint kokį n uopelną, reikalingas kuklum as, tuo p aaiški­
n am as ir n ep eln y tai rėksm ingas m inėtosios dorybės šlov i­
nim as: vien tik ją iš visų jo s seserų kiekvienas, išdrįstantis
garbinti kokį nors išskirtinį žm ogų, visada priduria prie
savo liaup sių , kad p am alo nin tų ir su tram d ytų aplinkinių
m enkystų niršulį. Ir kas gi, tiesą sakant, yra kuklum as,
jei ne veid m ainiškas nu o lan ku m as, kuriuo rem iantis m ūsų
p asau lyje, persu n k tam e žem o pavy d o, n u op eln am s ir p ra­
n ašu m am s išm ald aujam as atleid im as tų, kurie jų visai
neturi? Ju k tas, kuris nep risiskiria n uopelnų todėl, kad jų
iš tikrųjų netu ri, yra ne k uklu s, o doras.
Idėja - tai dėl m ūsų intuityviojo suvokim o laikiškos
ir erdviškos form os į įv airovę su skilęs vien is; priešingai,

334
 P A S AU L I S KAI P V A I 7, D I N Y S

sąvoka - tai vienis, per m ū siškio proto abstrakciją v ėl

atstaty tas iš įvairovės: pastaroji gali būti p avad inta unitas
p o st rern [vienis po daiktų], tuo tarpu pirm oji - unitas
an te rem [vienis iki daiktų]. Pagaliau skirtum ą tarp sąvokos
ir id ėjos dar galim a išreikšti palyginim u: sąvoka panaši
į n eg yv ą futliarą, kuriam e, tiesa, vienas šalia kito guli į
jį įd ėti dalykai, bet u žtat iš kurio ir negalim a išim ti (ana­
litiniais sprendiniais) daugiau, negu į jį buvo įdėta (sintetine
reflek sija); o idėja, priešingai, tam , kas ją pagavo, išskleidžia
tokiu s vaizdiniu s, kurie, palyginti su to paties pavad inim o
sąv o ka, yra nauji: ji panaši į gyvą, besivystantį, kuriam ąja
galia apdovanotą organizm ą, kuris sukuria tai, kas jam e
n eg lū d ėjo gatavu pavid alu.
T u rin t galvoje tai, kas pasakyta, tam pa aišku, kad są­
vo ka, - kad ir kokia ji būtų naudinga ir tinkam a gyvenim u i,
bū tina ir vaisinga m okslui, - m enu i am žių am žiais yra
bev aisė. Pagauta idėja - štai tikrasis ir vienintelis b et kokio
tikro m eno kūrinio šaltinis. Savo galingu p irm aprad išku m u
ji p aim am a tik iš p aties gyvenim o, iš gam tos, iš p asau lio,
ir ją užčiu opia vien tikras genijus arba žm ogus, akim irksn į
pag au tas genialaus įkvėpim o. T ik iš tokios tiesioginės p a ­
gavos atsiranda tikrieji kūriniai, pasižym intys nem irtin gu
gyvastingum u . Kaip tik todėl, kad idėja visada akiv aizd i,
m enin in kas in abstracto nesuvokia savo kūrinio tikslo ir
su m anym o: jam atsiveria ne sąvoka, o idėja; todėl pats
jis n eg ali paaiškinti savo veiksm ų - kaip sakom a, jis kuria
vienu jausm u ir nesąm oningai, n et instinktyviai. P am ėg ­
d žiotojai, „im itatores serv u m p e cu s" [m ėgd žiotojai, vergiškos
pad u gn ės; H oraz: Epistulae, 1 , 19, 19], m anieristai, priešin gai,
m ene rem iasi sąvoka: jie pastebi tai, kas patinka ir d aro
įspūdį tikruose kūriniuose, tai išsiaiškina, apvelka sąvoka,
t.y. abstrakcija, o paskui ją p am ėgd žioja atvirai ar slapčia,
iš anksto apgalvoję. Kaip p arazitu ojantys augalai jie iš­
čiulpia m aistą iš svetim ų kūrinių ir kaip polipai nu sid ažo

335
 T rečia knyga

savojo m aisto spalva. G alim a n et p rap lėsti p alygin im ą ir

pasakyti, kad jie panašūs į m ašinas, kurios, tiesa, labai
sm ulkiai su skald o ir su dau žo tai, kas į jas patenk a, bet
niekada n ep ajėgia šito su virškinti, todėl visada dar galim a
surasti ir išskirti iš m išinio svetim as su ded am ąsias dalis;
genijus, priešingai, tik vienas p anašu s į asim iliu ojantį, per-
kuriantį ir prod u ktyvų o rganizm ą, ju k nors jis ir gauna
išsilavinim ą ir p ostū m į iš savo p irm takų ir jų kūrinių, tačiau
tiesiogiai jį apvaisina tik pats gyvenim as ir pasau lis - savo
akivaizd žiais įspūd žiais; štai kod ėl n et au kščiau sias išsi­
lavinim as n iekad a nekenkia jo originalum u i. V isi pam ėg ­
džiotojai, visi m anieristai svetim ų pavyzd inių kūrinių esm ę
pagauna p er sąvokas, bet sąvokos niekad a negali suteikti
kūriniui v id in io gyvastingum o. D abartin ė karta, t.y. kiek­
vienos ep ochos bu kagalviška tam suom enė, pati pažįsta tik
sąvokas ir lim pa prie jų: tod ėl m anieringiem s kūriniam s
ji g arantu oja greitą ir triukšm ingą p asisekim ą; tačiau po
kelerių m etų jie jau n ebetin ka, n es p asikeitė laiko dvasia,
t.y. viešp atau jan čio s sąvokos, kuriom is jie tik ir galėjo rem tis.
V ien tikrieji kūriniai, p erim ti tiesiogiai iš gam tos, iš gy­
venim o, lieka, kaip ir gam ta, am žin ai jau ni ir visiem s laikam s
išsaugoja savo p irm ap rad ę jėgą. Ju k jie p riklauso ne atskirai
ep ochai, o žm onijai; ir nors kaip tik tod ėl jie buvo abejingai
sutikti savo ep ochos, prie kurios n esiteikė prisitaikyti, nors
jie, n etiesio g iai ir negatyviai p aro d y d am i epochos klaidas,
bu vo p rip ažin ti tik ilgain iu i ir nen oriai, tačiau u žtat jie
ir nesensta: iki p ačių tolim iausių am žių trunka jų, am žinai
šviežių , a m žin ai jau n ų , žavesys. Ir tada jie jau nebepavaldū s
p aniekai ir n eigim u i, nes ju o s apvainikavo ir pašventino
ned au gelio žinovų , po vieną ir retkarčiais pasirod ančių am žių
tėkm ėje*, p rip ažin im as; jų b alsai, kurių lėtai au ganti sum a
sukuria au toritetą - tai vien in telis tribunolas, kurį turim e

* „Apparent rari nantes in gurgite vasto" [Šen ir ten išnyra vandens

verpetuose vyrai14; Vergil: Aeneis, 1, 118].

336
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

galvoje, kreipdam iesi į palikuonis. Taip, tik iš tokių kart­

kartėm atsirand ančių asm enybių susid aro toks teism as, nes
palikuonių m asė ir tam suom enė visada liks tokia pat iš­
tvirkusi ir bu kagalvė, kokia visad a buvo ir visada yra
d abarties m asė ir tam suom enė. P erskaitykite visų am žių
d id žiųjų protų skundus, sk irtus am žininkam s: nuolat jie
skam ba taip pat kaip ir dabar, nes žm onių gim inė visada
vienoda. V isais laikais ir visuose m enuose m anierizm as
išstum ia talentą, kuriuo ap d ovanoti tik pavieniai asm enys;
m anierizm as - tai num esti pasireišku sio ir p ripažin to talento
drabužiai. Todėl ir atsitinka taip, kad palikuonių pritarim as
p aprastai perkam as vien am žininkų pritarim o kaina, ir
priešingai.*

§ 50
Taigi, jei m eno tikslas yra p erteikti pagautą idėją, kuri,
tarpininkau jant m enininko d vasiai, pasirod o nuvalyta ir
izoliuota nuo viso to, kas jai svetim a, ir ją jau gali suvokti
žm ogus, pasižym intis silpnesniu im lum u ir stokojantis pro­
duktyvum o; be to, jei m ene neleistina išeities tašku im ti
sąvoką, tai m es negalim e p ritarti tam , kad m eno kūrinys
iš anksto ir sąm oningai būtų skiriam as išreikšti sąvokai;
o tokia yra alegorija. A legorija yra m eno kūrinys, reiškiantis
kažką skirtinga n u o to, ką jis vaizduoja. Tuo tarpu tai,
kas akivaizdu, - vad inasi, ir idėja, - betarpiškai ir visapusiš­
kai išreiškia save, ir jai n ereikalin gas ją p aaiškinan tis tar­
pininkas. V adinasi, tai, kas šitokiu būdu aiškinam a ir at­
stovaujam a kažkieno kito, o savaim e neatsiveria stebėjim ui,
visada yra sąvoka. Todėl per alegoriją visada siekiam a
išreikšti sąvoką, o dėl to žiū rovo dvasia atitraukiam a nuo
p avaizd uoto stebim ojo vaizd in io ir nukreipiam a į visai kitokį,
abstraktų, neakivaizd ų d alyką, esantį už to m eno kūrinio.

* Apie tai žr. antro tomo 34 sk.

337
 T rečia knyga

Taigi šiuo atv eju p aveikslas ar statula turi atlikti tai, ką

žym iai geriau atlieka raštas. V adinasi, tai, ką m es laikom e
m eno tikslu , - tik akivaizdžiai pag au n am os id ėjos p av aiz­
davim as - šiuo atveju nėra tikslas. Tačiau tam , ko siekiam a
alegorija, lab ai tobulo kūrinio ir nereikia; p ak an ka, kad bū tų
m atom a, koks turi būti vaizdu ojam as d aiktas, nes, jei tik
ši sąlyga p aten k in ta, tikslas p asiekiam as ir dvasia n u k reip ­
iam a į v isai kitokį vaizd inį, į abstrakčią sąvoką, kuri ir
b u vo išank stinis tikslas. V ad in asi, alegorijos v aizd u o jam a­
jam e m ene yra ne kas kita, kaip h ieroglifai; m eninė vertė,
kurią jie d ar gali turėti kaip stebim ieji vaizdin iai, jiem s
priskirtina ne kaip alegorijom s, o visai dėl ko kito. Tai,
kad C orreggio „N ak tis", A nnibale C arracci „Šlovės g en iju s",
Poussino „H o ro s" yra pu ik ū s paveikslai, v isai n ep riklau so
nuo to, kad jie yra alegorijos. Kaip alegorijos jie duoda
ne d augiau n ei u žrašas, ir n et m ažiau. D ar kartą p risim inkim e
anksčiau nu rod ytą skirtum ą tarp realiosios ir nom inaliosios
p aveikslo reikšm ės. N om inalioji reikšm ė šiuo atveju yra
bū ten t aleg o rin ė, p avyzd žiu i, šlovės geniju s; realioji reikš­
m ė - tai, kas pav aizd u ota, šiuo atveju - gražu s sparnuotas
jaunuolis, ap su p tas g ražių skraid ančių bern iu kų : šitaip iš­
reikšta idėja. Tačiau tokia realioji reikšm ė veikia tik tol,
kol u žm irštam a nom inalioji, alegorinė reikšm ė; jei pastaroji
prisim en am a, stebėjim as dingsta, dvasia nukrypsta į ab st­
rakčią sąv o ką, o perėjim as nuo idėjos prie sąvokos visada
yra nuosm u kis. N om in alioji reikšm ė, alego rin ė intencija,
d ažnai n et kenkia realiai reikšm ei, stebim ajai tiesai. P a ­
vyzdžiui, nenatūrali šviesa C orreggio „ N ak ty je", būdam a
taip p u ikiai nu tap y ta, vis d ėlto yra m otyvuota tik alegoriškai,
o tikrovėje n eįm an om a. V ad in asi, jei alegorinis paveikslas
vertingas m enin iu p o žiū riu, tai toji vertė v isai savarankiška
ir n ep rik lau so nuo to, ką jis duoda kaip alegorija. Tokiu
m eno kūriniu siekiam a iškart dviejų tikslų: išreikšti sąvoką
ir išreikšti idėją. Tačiau m enas gali siekti tik antrojo tikslo,

338
 P A S A U L I S KAIP VA I ZD I N Y S

o p irm asis jam v isai svetim as; tai tik intriguojantis žaid im as,
k urio esm ę su daro tai, kad paveik slas kartu verčiam as būti
u žrašu , hieroglifu, ir visa tai skirta tiem s, kurių visai neveikia
tikroji m eno esm ė. T ai tas pat, kaip ir tuo atveju, kai m eno
kūrin ys kartu yra nau d ingas reikm uo, tad jo p askirtis irgi
d vejopa: p avy zd žiu i, statula, kartu esanti kand eliabras arba
kariatid ė, ar bareljefas, kuris kartu yra ir A chilo skydas.
T ikrieji m eno bičiu liai nep ritars nei vienam , nei kitam .
T eisy b ė, alegorinis paveik slas, ir toks būdam as, gali gyvai
v eikti sielą, tačiau tokį pat p oveikį, esant tom s pačiom s
ap lin kybėm s, darytų ir užrašas. Pavyzdžiui, jei žm ogaus
sieloje tvirtai ir giliai įsišaknijo garbės troškim as, o šlovę
jis laiko savo teisėta nuosavybe, kuria nesinaudoja tik laikinai,
kol nep ateiks d oku m entų, p atvirtinan čių tą n uosavybę, ir
jei jis išvys „šlovės g en ijų " su lauro vainikais, tai visa jo
siela bus su krėsta, o jo galios paskatintos veikti. Tačiau
jam atsitiktų tas pat, jei netikėtai jis ant sienos pam atytų
u žrašytą didelį ir ryškų žodį: „Šlovė". A rba jei žm ogus
p askelbtų tiesą - atradim ą, svarbų praktiniam gyvenim ui,
arba m okslinę teoriją, ir ji nebū tų p ripažinta, tai jam p ad a­
rytų didelį įspūdį alegorinis p aveikslas, vaizd u ojan tis laiką,
n u p lėšian tį u ždangalu s ir atveriantį apnuogintą tiesą. Tačiau
ly giai taip pat jį paveiktų ir devizas „Le tem ps dėcouvre
la v ė ritė " [laikas atveria tiesą]. Ju k tai, kas čia iš tikrųjų
v eikia, visada yra tik abstrakti m intis, o ne stebinys.
D ėl to, kas pasakyta, alegorija vaizdu ojam ajam e m ene
yra klaidingas, m enui visai ned eram as tikslas. Bet jau visai
nep akenčiam a ji tam pa pasiekusi tokį m astą, kai nenatūralių
ir p rievartinių p rasim anym ų vaizd avim as išsigim sta į ab­
su rd išką paikystę. Toks, p avyzd žiu i, yra vėžlys, turintis
reikšti m oters prieraišum ą prie nam ų ; tokia N em ezidė,
žiū rinti į savo ap d aro klostes - užuom ina, kad ji m ato
tai, kas paslėpta; Bellori k om entaras, kad A nnibale C arracci
gašlum ą apvilkęs geltonais d rabu žiais todėl, kad norėjęs

339
 Trečia knyga

p arod yti, kaip greitai nuvysta gašlu m o teikiam i d žiau gs­

m ai, gelstantys, nelyginant šiaudai. Jeigu tarp atvaizd o ir
sąvokos, kurią jis turi išreikšti, nesam a jokio ryšio, pagrįsto
tuo, kad atvaizd as p alenkiam as sąvokai, arba nulem to idėjų
asociacijos, o ženklas ir tai, ką jis žen klin a, susieti visai
atsitiktinai, pozityvia ir sąlygiška konvencija, tai šitokią
alegorijos atm ainą aš vad inu sim boliu. Štai rožė - tylėjim o
sim bolis, lauras - šlovės sim bolis, palm ė - p ergalės sim bolis,
kriau klė - piligrim ystės sim bolis, kryžius - krikščioniškosios
religijos sim bolis; visam tam priskirtinos ir visos aliuzijos,
išreiškiam os spalvom is: p avyzd žiu i, geltona - išdavystės
spalva, žydra - ištikim ybės spalva. T okie sim boliai gyvenim e
dažnai gali bū ti naudingi, tačiau m enu i jie neturi jokios
vertės: jie visai panašūs į hieroglifus ar n et į kinų ideogra-
finį raštą ir iš tikrųjų p riskirtin i tokiem s d alykam s kaip
herbas, kaip krūm as, reiškian tis v iešbu tį, kaip raktas, pagal
kurį atp ažįstam i kam erheriai, arba oda, pagal kurią atp a­
žįstam i kalnakasiai.
Pagaliau, kai kokie nors istoriniai ar m itiniai asm enys
arba įasm enintos sąvokos žen klinam os kartą ir visiem s
laikam s n u statytais sim boliais, tai iš tikrųjų tuos sim bolius
reikėtų v ad in ti em blem om is. T okie yra evangelistų žvėrys,
M in ervos p elėda, Pario obuolys, vilties ink aras ir t.t. Tuo
tarpu em blem om is d ažn iau siai laikom i tie alegoriniai, p a ­
prasti ir d evizu paaiškinti atvaizd ai, kurių tikslas parodyti
kokią nors m oralinę tiesą. Esam a didelių tokių atvaizdų
rinkinių , su darytų Joach im o K am erarijau s [jau nesniojo], Al-
ciato [A ndrea A lciati] ir kitų. Jie yra savotiškas perėjim as
į poetinę alegoriją; apie tai bu s kalbam a vėliau. G raikų
skulptūra orientuota į žiū rą, todėl ji yra estetinė; indų -
į sąvoką, todėl ji yra tik sim bolinė.
Toks požiū ris į alegoriją, p agrįstas m ū sų an kstesniais
vid in ės m eno esm ės ap m ąstym ais ir glau d žiai su jais susijęs,
tiesiogiai p rieštarauja VVinckelmanno n u om onei; jis, p rie­
šingai m um s, nem ano, kad alegorija yra v isai nesu d erinam a

340
 V A S A U I.. I S KAIP V A I Z U IN Y S

su m eno tikslu ir dažnai jį iškreipia; jis visu r ją užtaria

ir n et au kščiau sią m eno tikslą suvokia ( W erke, Bd. 1, S.
55 ff.) kaip „bendrų sąvokų ir nejuslinių dalykų v aizd av im ą".
Kiekvienam leistina laikytis vien okio ar kitokio požiūrio.
T ačiau šis ir kiti į jį panašūs VVinckelmanno sprendim ai,
iš tikrųjų priklau san tys m eno m etafizikai, m an labai aiškiai
atskleid ė tą tiesą, kad galim a bū ti labai im liam m eno grožiui
ir labai teisingai apie jį spręsti, kartu n esu geban t abstrakčiai
ir tikrai filosofiškai p aaiškinti m eno ir grožio esm ės; - kaip
galim a būti labai tauriu ir doru žm ogu m i, turėti labai jautrią
sąžinę, kartais tokią tikslią kaip svarstyklės auksui sverti,
kartu n esu gebant filosofiškai pagrįsti ir abstrakčiai paaiškinti
etin ės poelgių vertės.
Tačiau alegorijos santykis su poezija visai kitoks negu
su v aizdu ojam uoju m enu: p astarajam e ji atm estina, o p o ­
ezijoje - labai priim tina ir tikslinga. Ju k vaizd u ojam ajam e
m en e alegorija atitraukia nuo ak ivaizdžios duoties, to tikrojo
b et kokio m eno objekto, ir stum ia prie abstrakčios m inties.
O poezijoje šis santykis priešingas: čia tai, kas b etarpiškai
duota žod žiu ose, yra sąvoka, ir artim iausias tikslas visada
yra toks: nuo sąvokos kreipti p rie stebinio, kurio atvaizdą
turi susikurti klausytojo vaizdu otė. Jeigu vaizdu ojam ajam e
m ene nuo betarp iškos duoties pereinam a prie kažko kito,
tai tas kitas n eišvengiam ai yra sąvoka, nes čia tik ab strak ­
cija negali bū ti duota betarpiškai; tačiau sąvoka niekada
neg ali būti m eno šaltinis, o jos p erteikim as n iekad a negali
b ū ti m eno kūrinio tikslas. Ir priešingai, poezijoje sąvoka
yra m edžiaga, betarpiškoji d uotis, nuo kurios kaip tik todėl
galim a atitrūkti, kad pasiektu m kažką visai skirtinga, ak i­
vaizd u m ą, kuriuo p asiekiam as tikslas. Poezijos kūrinio au ­
dinyje kokia nors sąvoka arba abstrakti m intis gali būti
tiesiog bū tina, nors pati savaim e ir betarpiškai toji sąvoka
v isai negali būti pavaizd uota akivaizdžiai: tokiu atveju
akivaizd u m as jai su teikiam as kokiu nors ją atitinkančiu

341
 Trečia knyga

pavyzd žiu . Taip atsitinka kiekvieno tropo atveju; taip a t­

sitinka kiekvienoje m etaforoje, palyginim e, parabolėje ir
alegorijoje: visos jos skiriasi tik vaizd avim o apim tim i ir
ištęstum u. Žodžio m enu ose tokie p alygin im ai ir alegorijos
labai veiksm ingi. Kaip p u ik iai C ervan tesas sako apie m iegą,
n orėd am as išreikšti m intį, kad m iegas m us išvadu oja nuo
visų dvasios ir kūno kančių: „m iegas yra apsiaustas, u ž ­
dengiantis visą žm o gų ". K aip gražiai ĮEvvaldas von] K leistas
alegoriškai išreiškia m intį, kad filosofai ir m okslininkai
šviečia žm onių gim inę:

Tie, kurių lempa naktinė visą rutulį žemės apšviečia.

ĮDie, deren nachtliche kampe den ganzen Erdball erleuchtet.]

Kaip stip riai ir vaizd ingai H om eras apibūdina pikta

nešančią A tę, tardam as:

Švelnios jos kojos, nes žemės kietosios

Nemina jom, o vien tik žmonių galvomis ji bėgioja1'.
(Mas, 19, 91)

K aip stipriai M enenijaus A grip pos pasakėčia apie skrand į

ir kūno nariu s paveikė p asitrau ku sią R om os liaudį! Kaip
gražiai jau m inėta Platono olos alegorija V alstybės septintosios
knygos p rad žioje išreiškia pačią abstrakčiau sią filosofinę
dogm ą! G ilios prasm ės alegorija, turinčia filosofinę ten d en ­
ciją, galim a laikyti p asak o jim ą apie Prozerpiną, kuri p a ­
sm erkiam a g yven ti p o žem io karalystėje dėl to, kad ten
parag av o granato vaisiau s: y p ač tai ak ivaizdu iš to visas
pag yras p ran okstančio šio m ito apd orojim o, kurį G oethe
kaip ep izod ą įterpė į savąjį Jau sm in gu m o triumfą [Trium ph
d er Em pfindsam keit]. M an žin o m i trys did elės apim ties a le ­
goriniai kūriniai: aiškus ir atviras - tai B althasaro G raciano
K ritikom s [C riticon]; jis yra tarsi koks didelis ir spalvingas
tarpusavyje susijusių gilios p rasm ės alegorijų audinys, o

342
 r* A S A U L I S KAIP VAIZDINYS

tos alegorijos yra žavingas m oralinių tiesų apvalkalas. Dėl

to šios tiesos tam pa nep ap rastai ak ivaizdžios ir stulbina
m us au toriau s išradingum u ir turtinga vaizduote. O dvi
užm asku otos alegorijos yra Don Kichotas ir G uliveris liliputų
šalyje. P irm asis rom anas alegorizuoja gyvenim ą tokio žm o­
gaus, kuris, skirtingai nuo kitų, rūpinasi ne tik savo asm enine
gerove, b et siekia objektyvaus, id ealau s tikslo, užvald žiu sio
jo m intis ir valią; todėl šiam e pasau ly je jis atrod o keistuolis.
G uliveryje visus kūniškus d alyku s galim a suvokti kaip d va­
sios reiškinius ir tada bus aišku, ką turėjo galvoje tas „satirical
ro g u e" [satyriškas n ev id o n as16; Shakespeare: H am let, 2, 2)],
kaip jį pavad intų H am letas.
Taigi, kadangi poetinėje alegorijoje sąvoka visada yra
duotis, kurią ji siekia vaizdžiai parodyti, kartais alegorija
gali būti išreikšta ar pagrįsta nutapytu paveikslu ; tačiau
tokiu atveju p av eik slas traktuojam as ne kaip vaizdu ojam ojo
m eno kūrinys, o tik kaip p aaiškinantis hieroglifas ir gali
p reten d u oti ne į tapybinę, o tik į poetinę reikšm ę. Tokia
vra puiki alegorinė Lavatero vinjetė, turinti taip gaivinančiai
veikti kiekvieną kilnų tiesos riterį: ranką, laikančią žvakę,
gelia v apsva, o tuo tarpu viršuje liepsna degina uodus;
apačioje užrašas:

Ir nors ji uodui nudegins sparnus,

Ir kaukolę, ir visus jo smegenis sudraskys,
Šviesa vis vien lieka šviesa!
Tegul mane gelia pikčiausia vapsva,
Nenustosiu jos laikęs, o ne.

|Und ob's auch der Miicke den Fliigel versengt,

Den Schadel und all sein Gehimchen zersprengt,
I .icht bleibet doch Licht!
Und wenn auch die grimnrigste VVespe mich sticht,
Ich lak es doch nicht.]

l’ą patį galim a pasakyti ir apie antkapį, ant kurio

pavaizd uota užgesusi, sm ilkstantį žvakė ir užrašyta:

343
 T rečia knyga

Kai ji užges, bus aišku,

Ar buvo ji taukinė, ar vaškinė.

[VVann's aus ist, wird es offenbar,

Ob's Talglicht oder VVachslicht war.]

Pagaliau toks yra vienas senovinis vokiškas genealoginis

m edis: p ask u tin is labai d id elės šeim os p alikuonis savo ryžtą
iki m irties gyventi labai saikingai, likti nekaltybėje ir šitaip
sunaikinti savo gim inę išreiškė, save pavaizd u od am as žir­
klėm is kerp an tį išsišakojusio m edžio šaknis. Šitokio pobū džio
dalykam s priskirtin i apskritai visi tie paprastai em blem om is
vadinam i sim boliai, kuriuos būtų galim a p avadinti ir trum ­
pom is nutapytom is p asakėčiom is su tam tikra m orale.
Tokios rūšies alegorijos visada priskirtinos poezijai, o
ne tapybai, ir kaip tik tai jas pateisina. Tapybinė jų išraiška
čia visada yra šalutinis d alykas, ir iš jo reikalautina tik
tiek, kad v aizdu ojam ą dalyką butų galim a atpažinti. T ačiau
kaip vaizd u ojam ajam e m ene, taip ir poezijoje alegorija
pereina į sim bolį, jeigu tarp to, kas pateikiam a akivaizdžiai,
ir to dalyko ženklinam os abstrakcijos esam a tik savavališko
ryšio. K adangi visi sim boliai iš esm ės grindžiam i sąlygiškais
susitarim ais, be kitų trūkum ų , sim bolis pasižym i ir tuo,
kad jo p rasm ė laikui bėgan t u žm irštam a ir jis tam pa v isiškai
nebylus. K as galėtų atspėti - jeigu tai nebūtų žinom a -
kad žuvis yra krikščionybės sim bolis? N ebent koks C ham -
pollionas, n es tai yra tik fonetinis hieroglifas. T o d ėl šv. Jono
A preiškim as, kaip poetinė alegorija, d abar atrodo beveik
taip pat, kaip reljefai, kur pavaizd uotas m agnus D eus sol
M itra, kurie vis dar interpretuojam i.*

* Apie tai žr. antro tomo 36 sk.

344
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

§ 51
Jeigu m ūsų ben d ru osiu s sam protavim u s apie m eną p ri­
taikysim e ne tik vaizdu ojam iesiem s m enam s, bet ir poezijai,
tai g alėsim e neabejoti, kad ir jos tikslas - atskleisti idėjas,
valios objektyvacijos pakopas ir p erteikti jas k lau sytoju i taip
aiškiai ir gyvai, kaip jas pagavo p oeto siela. Idėjos iš esm ės
ak ivaizdžios; todėl, nors poezija betarpiškai, žo d žiais p e r­
duoda tik abstrakčias sąvokas, tačiau akivaizdu s ir siekis
šių sąvokų reprezentantais klausytojui atskleisti gyvenim o
idėjas, o tai įm anom a tik p ad ed ant jo paties vaizduotei.
T ačiau kad siekian t šio tikslo bū tų sužadinta vaizd u otė,
abstrakčios sąvokos, su darančios tiesioginę p oezijos, kaip
ir pačios sau siau sios prozos, m ed žiagą, turi būti susietos
taip: jų sferos turi apim ti viena kitą tokiu bū du , kad nė
viena iš jų n esu stingtų savo abstrakčioje bend rybėje, o vietoj
jos vaizd u otei iškiltų jos akivaizdu s reprezen tan tas, kurį
p oeto žodžiai po to- m odifikuotų toliau, pagal tai, ko poetas
siekia. Kaip ch em ikas iš visiškai skaid rių ir perm atom ų
skysčių , ju o s ju n g d am as, gauna kietas nuosėdas, taip ir poetas
iš abstrakčios, skaid rios sąvokų bend ry bės, atitinkam ai jas
su siedam as, m oka tarsi išskirti tai, kas konkretu, in divid u alu ,
t.y. stebim ąjį vaizdinį. Ju k idėja p ažįstam a tik akivaizd žiai,
o idėjos pažinim as yra b et kokio m eno tikslas. M eistrišku m as
p oezijoje, kaip ir chem ijoje, yra m okėjim as k askart gauti
tas n uosėdas, kurių buvo siekiam a. Šiam tikslui tarnauja
d augybė epitetų poezijoje, kurie vis labiau ir labiau su siau ­
rina sąvokos ben d ry bę, kol pasiekiam as akivaizdu m as. H o­
m eras bev eik prie kiekvieno daiktavard žio priduria b ū d ­
v ard į, kurio sąvoka įsibrauna į p irm osios sąvokos sferą ir
tuojau p at žy m iai ją susiaurina, ir dėl to ji gerokai priartėja
prie stebinio, pavyzdžiui:

’ Ev 5’ čirecj' 'O z k o v c o /.up-pov <p«oę tjeAioio

" E ? jc o v v v r.ra Įiek aivav žm įaScopov apoopav.

345
 Trečia knyga

(Occidit vero in Oceanum splendidum lumen solis

Trahens noctem nigram super almam terram.)

[Saulės žibintas skaistus, Okeano gelmėn pasinėręs

Tamsiąją naktį užvilko ant motinos žemės derlingos.17
llias, 8, 485 f.]

A rba tokios eilės:

Švelnus vėjelis pučia iš mėlyno dangaus

Ir kukliai tiesias mirta, lauras - išdidžiai...

[Ein sanfter VVind vom blauem Himmel weht,

Die Mirte štili und hoch der Lorbeer steht...
Goethe: Wilhelm Meisters Ijehrjahre, 3, 1]

Iš kelių sąvokų jos vaizdu otei pateikia visą pietų klim ato
žavesį.
V isiškai ypatinga poezijos pagalbin ė priem onė yra rit­
m as ir rim as. Jų neįtikėtinai galingo poveikio aš nem oku
p aaiškinti kaip nors kitaip, o tik tuo, kad m ūsiškė su laiku
esm in gai su sijusi vaizdu otės galia p asižym i tąja savybe,
kurios dėka m es vidu je sekam e įkandin kiekvieno reguliariai
p asikartojančio garso ir tarsi jam antrinam e. Štai kodėl rit­
m as ir rim as iš dalies prikausto m ūsų dėm esį, ir m es labiau
linkstam e sekti tai, kas pasakojam a; iš dalies jų dėka m u ­
m yse atsiranda aklas, už bet kokį sprend inį ankstesnis
p ritarim as pasak ojim u i, ir dėl to pasakojim as įgauna tam
tikrą em patinę, nuo bet kokių p riežasčių ar argum entų
nep riklau som ą įtikinam ąją jėgą.
D ėl m edžiagos, kuria naud ojasi poezija idėjom s perteikti,
b end ru m o, t.y. dėl sąvokų bend ru m o, jos srities apim tis
yra labai plati. Ji gali vaizdu oti visą gam tą, visų pakopų
id ėjas, nes p ag al tai, kokia idėja perteikiam a, ji arba ap ­
rašinėja, arba pasak oja, arba naud ojasi tiesioginiu dram atiniu
v aizdavim u. V aizd u ojam asis m enas, atspindėd am as žem es-

346
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

niąsias valios objektišku m o pakopas, dažniau siai ją p ra­

noksta, nes nesąm oninga ir gryn ai g yvu linė gam ta beveik
visą savo esm ę atskleidžia vienu gerai pagautu m om entu.
Tuo tarpu poezijos svarbiau sias objektas, priešingai, yra
žm ogus, kuris reiškiasi ne tik savo išvaizda ir veido išraiška,
b et ir poelgių ir juos lydinčių m inčių b ei afektų grandine;
šiuo požiū riu poezijai negali prilygti jo k s kitas m enas, nes
šioje srityje jai ateina į p agalbą p rogresu ojan tis judėjim as,
n ebū d ingas vaizdu ojam iesiem s m enam s.
Taigi atsklaida tos idėjos, kuri yra aukščiausia valios
objektiškum o pak op a, žm ogau s pavaizd avim as rišlioje jo
siekių ir poelgių g ran dinėje - štai koks yra didysis poezijos
uždavinys. T iesa, su žm ogum i supažindina ir patyrim as,
ir istorija, tačiau jie d ažn iau su pažind ina su žm onėm is, o
ne su žm ogum i, t.y. veikiau teikia em pirines žinias apie
žm onių tarpusavio santykiu s. Iš jų mes veikiau im am e savo
elgesio taisykles, b et'n ė ra taip, kad jų pad ed am i m es g alė­
tum e giliai įsism elkti į vidin ę žm ogau s esm ę. Tiesa, ir toji
esm ė jokiu būdu nelieka jiem s visai nep asiekiam a; tačiau
kaskart, kai tik tai, ką m u m s atveria istorija arba m ūsų
pačių patyrim as, yra p ati žm onijos esm ė, tai ir m es savojoje
srityje (kaip ir istorikai savojoje) šitai pagau n am e jau m e­
nininko akim is, jau po etišk ai, t.y. kaip idėją, o n e kaip
reiškinį, kaip vidinę esm ę, o n e kaip santykius. Sava patirtis
yra būtina sąlyga su p rasti tiek poezijai, tiek istorijai, nes
ji yra tarsi žodynas tos kalbos, kuria šneka jos abi. Tačiau
istorijos santykis su poezija toks p at kaip portretinės tap y­
bos santykis su istorine: pirm oji atskleid žia dalinę tiesą,
antroji - visuotinę; p irm oji pasižym i reiškinio tiesa ir gali
per reiškinį ją parod yti, antroji pasižym i idėjos tiesa, kurios
neįm anom a rasti nė v ien am e atskiram e reiškinyje, b et kuri
byloja iš jų visų. Sąm o n ing ai p asirin kd am as, poetas v aizd u o ­
ja reikšm ingus charakteriu s reikšm ingose situacijose; isto­
rikas ir ch arakterius, ir situacijas ima tokias, kokios jos yra.

347
 T rečia knyga

Jis netgi negali nagrinėti ir rinktis įvykių bei asm enų pagal
jų vidinį tikrąjį, idėją išreiškiantį reikšm ingum ą; jis p rivalo
laikytis jų išorinio, regim ojo, santykinio reikšm ingum o, ku­
ris yra svarbus ryšiam s ir pad ariniam s. Jis negali į nieką
žvelgti kaip į d alyką, svarbų savaim e ir sau, pagal jo esm inį
p obū d į ir išraišką, bet viską privalo traktuoti santykiškai,
v iską stebėti per sąryšį, atsižvelgd am as į p ad arin iu s ateičiai,
o ypač savajai epochai. Todėl jis nen u ty lės n ežym au s, netgi
trivialaus kokio nors karaliaus p oelgio, nes tas p oelgis su ke­
lia tam tikrų pad arinių ir daro įtaką. P riešingai, jis neturi
teisės pam inėti n ep aprastai reikšm ingų p avienių išskirtinių
individų veiksm ų, jeigu tie v eiksm ai n eturėjo pad arinių ,
jei individai nep ad arė jokios įtakos. Ju k istorinis tyrinėjim as
vad ov au jasi pagrind o principu ir pagauna tuos reiškinius,
kurių forma yra bū tent tas p rincipas. O poetas pagauna
idėją, žm onijos esm ę, esančią už visų santykių, už b et kokio
laiko; jis pagauna ad ekvatų daikto savaim e objektišku m ą
jo aukščiausioje pakopoje. T od ėl, nors tyrin ėjan t taip, kaip
tai būtina daryti istorikui, vid inė esm ė, reiškinių reikšm in ­
g um as, visokiausių lukštų bran d u olys ir negali būti visai
p rarastas ir su rand am as bei pažįstam as bent jau to, kuris
jų ieško, tačiau tai, kas reikšm inga savaim e, o ne san tykiš­
k ai, tikroji idėjos atsklaida d aug tikriau ir aiškiau pasirodo
p oezijoje, o ne istorijoje, ir todėl, kad ir kaip p arad oksaliai
tai skam bėtų, daug daugiau tikros, au tentiškos, vidinės
tiesos esam a poezijoje, o ne istorijoje. Ju k istorikas privalo
laikytis ind ivid ualaus įvykio tiksliai taip, kaip jis pasirodė
g yven im e, kaip jis vystėsi laike p ersip ynu siose priežasčių
ir pad arinių grandinėse. Tačiau šiam aprašui jis n egali turėti
v isų duom enų, neįstengia visko pam atyti ir viską sužinoti.
K iekvieną akim irką jo paveikslo originalas pabėga nuo jo
arba yra pakeičiam as falsifikato, ir tai įvyksta taip dažnai,
kad galim a tarti, jog bet kokioje istorijoje m elo daugiau

348
 P A S A U L I S K A I P V A ] Z U ] N Y S

negu tiesos. O poetas p agaun a žm onijos idėją iš kokios

nors apibrėžtos, vaizd avim u i atsiveriančios pusės, ir tai,
kas joje jam objektyvuojasi, yra jo p aties Aš esm ė. Jam
bū d in gas pažinim as (kaip bu vo sakyta aiškinant skulptūrą)
yra p u siau apriorinis; p rovaizdis iškyla prieš jo dvasią,
tvirtas, aiškus, ryškiai ap šviestas, ir n eg ali jo apleisti. Tod ėl
savosios d vasios veidrod yje jis parod o m um s idėją, gryną
ir aiškią, ir jos atvaizdas yra teisingas iki sm ulkiausių d eta­
lių, kaip pats gyvenim as*. Tod ėl didieji senovės istorikai
d etalėse, kur jiem s trūksta faktų, p avy zd žiu i, savo herojų
kalbose, yra poetai. N et pats m edžiagos apd orojim as artim as
epui. T ačiau kaip tik tai ir suteikia jų dėstym ui vien tisu ­
m ą ir leidžia jiem s išsaugoti vidinę tiesą netgi ten, kur
išorinė tiesa jiem s n ep asiekiam a ar visai iškreipta. M es tik
ką p alyg in om e istoriją su portretine tapyba, priešingai po-

’ Suprantama, kad aš visur kalbu tik apie retus, didžius, tikruosius

poetus ir mažiausiai galvoju apie tą apgailėtiną vidutinių poetų, eiliakalių
ir pasakorių veislę, kuri, ypač šiuo metu, taip iškerojo Vokietijoje, nors
jai reikėtų iš visų pusių šaukti į ausis:
Mediocribus esse poetis
Non homines, non Di, non concessere columnae.

[Poeto vidutinio niekas nepakenčia,

Nei žmonės, nei dievai, nei krautuvių kolonos.'"
Horaz: De arte poetini (episluln ad Pisones) 372],

Vertėtų rimtai pagalvoti net apie tai, kiek daug savojo ir svetimo laiko
pražudo šis vidutinių poetų spiečius ir kokia kenksminga jų įtaka: juk
publika, viena vertus, visada godi naujovių, o kita vertus, net iš prigimties
labiau linkusi prie to, kas iškreipta ir lėkšta ir kas jai gimininga. Štai
kodėl šitų vidutinybių kūriniai ją atitraukia nuo tikrų šedevrų, trukdo
ją auklėti tais šedevrais, vadinasi, šitaip slopindami palankią genijų įtaką,
vis labiau gadina jos skonį ir trukdo epochos progresui. Štai kodėl kritika
ir satyra privalo be jokio gailesčio ir užuojautos plakti šituos vidutinius
poetus, kol jų pačių labui neprivers juos savo laisvalaikį panaudoti verčiau
skaitant gerus dalykus, nei rašant prastus. Juk jei net švelnus mūzų
dievas buvo taip įsiutintas nepašvęstųjų negabumo, kad galėjo nulupti
odą Marsijui, tai aš nematau, kuo vidutinybių poezija galėtų paremti
savo pretenzijas t pakantumą.

349
 Trečia knyga

ezijai, kuri atitinka istorinę tapybą; d abar m atom e, jog

VVinckehrtanno reikalavim o, kad portretas turi bū ti individo
idealas, laikėsi jau senovės istorikai, nes jie n et pavienius
dalykus v aizdavo taip, kad per juos pasireiškiančios žm onijos
idėjos ypatybės pasirod o paviršiuje. Tuo tarpu naujų jų laikų
istorikai, išskyrus ned au gelį, d ažniau siai pateikia tik „šiukš­
lių dėžę ir sendaikčių sandėlį, o geriausiu atveju - didelį
valstybinės svarbos įv y k į"11' [,,ein K ehrichtfaB und eine
R um pelkam m er und hochstens eine H aupt-und Staatsak tion "
(Goethe: Faust, I, V ers 582 f.)]. T aigi tam , kas nori pažinti
žm onijos vid inę esm ę, kuri išlieka tapati p er visus p asi­
reiškim us ir vystym ąsi, kas nori pažinti jos idėją, tam
didžiųjų nem irtingų poetų kūriniai atvers p aveikslą, daug
teisingesnį ir aiškesnį, negu tai pajėgia p ad aryti istorikai,
nes n et geriausi iš jų nė iš tolo neprilygsta p oetam s, o
be to, jų rankos yra surištos. A bipusis vienų ir kitų santykis
šiuo požiūriu gali būti paaiškintas tokiu palyginim u. Pa­
prastas, grynas, tik faktais besirem ian tis istorikas panašus
į žm ogų, kuris, n em okėd am as m atem atikos, m atuoja at­
sitiktinai atrastas figūras, tyrinėja jų santykiu s, ir todėl jo
em pirinėm s išvadom s bū d ingos visos n ubrėžtų figūrų klai­
dos. Priešingai, poetas panašu s į m atem atiką, tuos san ty­
kius konstruojantį a priori, g rynajam e stebėjim e ir išreiš­
kiantį juos ne tokius, kokie jie iš tikrųjų yra nubrėžtoje
figūroje, o tokius, kokie jie yra idėjoje, kurią turi įjuslinti
brėžinys. Štai kodėl Schilleris sako:

Tai, ko niekur niekada nebūna,

Ir nesensta niekada.21'

ĮVVas sich nie und nirgends ha t begeben,

Das allein veraltet nie.
An die Freunde, Vers 49 t.]

350
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

Ž m onijos esm ės pažinim o požiūriu aš n et linkęs p ri­

p ažin ti did esnę reikšm ę biografijom s, ypač au tobiografijom s,
nei tikrajai istorijai, bent jau tokiai, kaip ji dažniausiai
traktuojam a. Pirm iausia biog rafijose galim a surinkti faktus
teisingiau ir išsam iau nei istorijoje, o kita vertus, istorijoje
veikia ne tiek žm on ės, kiek tautos ir kariuom enės, o pavieniai
asm en ys, kurie jo je dar veikia, pasirodo taip nutolę, taip
glau d žiai apsupti, su tokia didele palyd a, ir d ar įsprausti
į kietus oficialius d rabu žiu s ar sunkius, nelanksčiu s šarvus,
kad iš tikrųjų sunku pro visa tai įžvelgti žm ogiškus ju d e­
sius. P riešingai, teisingai n up ieštas p avienio žm ogaus g y ­
v enim as siauroje srityje p arod o visus žm onių elgsenos
niu ansus ir pavidalu s - ned au gelio kilnum ą, d orybę ir n et
šv entum ą, d augum os n iekšiškum ą, n iekingu m ą, klastą, kai
kurių šlykštum ą. Be to, vienin teliu čia nagrinėjam u p o žiū ­
riu, bū ten t vidinės reiškinių prasm ės požiūriu, visiškai
nesvarbu, ar dalykai, ap ie kuriuos su kasi veiksm as, yra
san tykin ai sm ulkūs, ar svarbūs, ar tai valstiečių sodybos,
ar karalystės. Juk visi tie dalykai, savaim e bereikšm iai,
tam pa reikšm ingi tik todėl ir tiek, kiek jie išjudina valią.
Tik p er santykį su valia m otyvas įgyja reikšm ingum ą. Ir
priešingai, tas santykis, į kurį jis kaip daiktas sueina su
kitais p an ašiais daiktais, yra visiškai nesvarbus. Kaip a p ­
skritim as, kurio d iam etras prilygsta v ien am coliui, turi
visiškai tas pačias geom etrines savybes, kaip ir apskritim as,
kurio d iam etras yra 40 m ilijonų m ylių ilgio, taip ir kokio
nors kaim o ir valstybės istorija bei įvykiai iš esm ės tokie
p atys, ir žm oniją galim a tyrinėti įsim ąstant tiek į viena,
tiek į kita. Be to, n eteisingai m anom a, kad biografijose pilna
m elo ir apsim etinėjim o. P riešingai, m eluoti (nors tai įm anom a
visur) čia daug sunkiau negu kur kitur. A psim etinėti leng­
viausia p ap rastam e pok alby je; kad ir kaip p aradoksaliai
tai skam bėtų, apsim etinėti jau sunkiau laiške, ries čia ž m o ­

351
 Trečia knyga

gus, likęs akis į akį su savim i, žvelgia į save, o n e išorėn,

su n kiai pagauna tai, kas svetim a bei tolim a, ir prieš akis
neturi to įspūdžio, kurį pad arys kitam , m astelio. O tasai
kitas, priešingai, atsipalaid avęs, n usiteikęs visai kitaip nei
rašantysis, p eržiū ri laišką, p erskaito jį keletą kartų ir skirtingu
m etu ir šitaip nesu n kiai p agauna paslėptą ketinim ą. Kokį
nors autorių taip p at lengviausia pažinti kaip žm ogų iš
jo knygos, nes visos tos sąlygos čia veikia d ar stipriau
ir ilgiau. A u tobiografijose apsim etinėti yra taip su nku , kad
g albū t nesam a nė vienos, kuri iš esm ės nebū tų teisingesnė
už bet kokią kitą p arašytą istoriją. Ž m ogus, p asakojan tis
savo gyvenim ą, apžvelgia jį kaip visum ą ir ben d rais bruo­
žais; d etalės su m ažėja, tai, kas arti, nutolsta, kas toli -
vėl priartėja, perspektyvos susitraukia. Jis atlieka išpažintį
p ačiam sau ir savanoriškai atgailauja. M elo dvasia čia jį
u žvald o ne taip lengvai, nes kiekvien am žm ogu i bū d in gas
ir polinkis į tiesą, kurį m eluojant k askart reikia iš p rad žių
įv eikti ir kuris kaip tik čia užim a labai tvartą poziciją. Sa n ­
tykį tarp biografijos ir tautų istorijos galim a vaizd in gai
pad em onstruoti tokiu palyginim u. Istorija p arod o m um s
žm oniją taip, kaip gam ta nuo au kšto kalno atveria kokį
nors kraštovaizdį: iš karto m atom e labai daug, tolim as er­
dves, dideles m ases, tačiau niekas n eišryškėja, ir negalim a
v isiškai pažinti n iekieno tikrosios esm ės. O p avienio žm ogau s
gyvenim o aprašym as p arod o jį taip, kaip m es pažįstam e
g am tą, vaikščiodam i tarp m ed žių, au galų, uolų ir vand enų .
Bet kaip peizažinė tapyba, per kurią m enininkas leidžia
m u m s pažvelgti į gam tą jo akim is, labai palengvina jos
idėjų pažinim ą ir leidžia lengviau p asiekti tam reikalingą
bevalio, gryno pažin im o būseną, taip ir poezija, v a iz d u o ­
dam a idėjas, kurių m es galim e ieškoti istorijoje ir biog ­
rafijoje, pasižym i d augeliu p ranašu m ų prieš abi pastarąsias.
Ju k ir čia genijus laiko prieš mirs prask aid rinan tį veid rod į,
kuriam e visa, kas esm inga ir svarbu m u m s, pasirod o su telk­

352
 P A S A U I, I S KAI P VAI ZD I X Y S

tu pavid alu , ryškiausioje šviesoje, tuo tarpu atsitiktiniai ir

n ereikalingi d alykai p ašalinam i.*
V aizdu oti, kaip jam skirta, žm onijos idėją poetas gali
arba taip, kad tai, kas p avaizd uota, kartu yra ir v aizd u o ­
jantysis: šitaip atsitinka lyrinėje poezijoje, tikroje dainoje,
kur poetas gyvai stebi ir aprašo tik savąją būseną, todėl
šiai poezijos rūšiai dėl jos objekto būdingas tam tikras
su bjektyvu m as; arba taip, kad tai, kas vaizduojam a, visai
skirtinga nuo vaizd u ojančiojo, kaip kituose poezijos žan ­
ruose, kur v aizdu ojan tysis daugiau ar m ažiau slepiasi už
v aizd u ojam o objekto, o g aliau siai visai išnyksta. R om anse
au toriu s d ar kažkaip išreiškia savąją būseną visum os tonu
ir kryptim i; todėl, nors d aug objektyvesnis už dainą, ro­
m ansas vis dėlto turi kažką subjektyvaus. Subjektyvum as
nyksta idilijoje, d ar labiau rom ane, beveik visiškai išnyksta
g rynajam e epe ir p agaliau jokių jo pėdsakų nebelieka
d ram oje, kuri yra pats objektyviau sias, daugeliu atžvilgiu
pats tobuliausias, o kartu ir sunkiausias poezijos žanras.
Kaip tik todėl lyrinis žanras yra lengviausias, ir nors m enas
yra kuriam as tik retai pasitaikan čio tikrojo genijaus, apskritai
net niekuo labai neišsiskiriantis žm ogus gali sukurti gražią
dainą, jei koks nors stipru s išorinis įspūdis jį įkvėps ir
sustiprins jo dvasios galias, nes tam reikia tik stebėti savąją
būseną jaudulio akim irką. T ai įrodo daugelis atskirų dainų,
kurių au toriai liko nežinom i, ypač vokiečių liaudies d ai­
nos, kurių pu ikus rinkinys yra Stebuklingasis ragas; taip
pat n esu skaičiuojam os m eilės ir kitokio pobūdžio liaudies
dainos visom is kalbom is. Ju k pagauti akim irkos nuotaiką
ir išreikšti ją daina yra visa šio p oetinio žanro esm ė. N epaisant
to, tikrų poetų lyrikoje atsispau d žia visos žm onijos siela,
ir visa, ką p anašiose, n uolat pasikartojančiose situacijose
p atyrė ir p atiria m ilijonai bu vusių, esam ų ir būsim ų žm onių,

* Apie tai žr. antro tomo 38 sk.

12. 8 5 5 353
 Trečia knyga

joje atitin kam ai išreiškiam a. K ad angi šitos situacijos, am žinai

pasikartod am os, kaip ir pati žm onija, nesikeičia ir nuolat
sukelia tuos pačiu s jau sm u s, tikrųjų poetų lyriniai kūriniai
p er tūkstantm ečius išlieka teisingi, švieži ir veiksm ingi. Juk
apskritai poetas yra visuotinis žm ogus: visa, kas jaudina
žm ogau s šird į ir ką žm ogaus prigim tis iš savęs iškelia k o­
kioje nors situacijoje, visa, kas gyvena ir bręsta žm ogau s
šird yje, yra poeto siužetas ir m edžiaga. O be to, ir visa
likusi gam ta. Todėl poetas gali apd ainu oti ir g ašlu m ą, ir
m istiką, bū ti A nakreontas arba A ngelas Silezietis, rašyti
tragedijas arba kom edijas, vaizd u oti kilnų arba žem ą n u ­
siteikim ą - pagal nuotaiką ir pašau kim ą. Todėl n iekas neturi
teisės nurodinėti, kad jis butų kilnus ir didingas, m oralus,
p am ald us, krikščioniškas, toks arba kitoks, juolab p riek aiš­
tauti, kad jis šitoks, o ne anoks. Jis yra žm onijos veid rod is
ir pad ed a jai suvokti, ką ji jaučia ir daro.
Jei išsam iau panagrinėsim e dainos tiesiogine šio žodžio
prasm e esm ę ir im sim e puikius, o kartu grynus pavyzdžius,
t.y. ne tokius, kurie priartėja prie kito žanro, pavyzdžiui,
prie rom anso, elegijos, him no, epigram os ir t.t., tai pastebėsim e,
kad tikroji dainos esm ė siauriausia prasm e yra tokia. Tai,
kas pripildo dainuojančiojo sąm onę, yra valios subjektas, t.y.
savas valiojim as, dažnai atsipalaidavęs, patenkintas (džiaugs­
m as), bet dažniau trikdom as (liūdesys), visada besireiškiantis
kaip afektas, aistra, sužadinta sielos būsena. Tačiau, b e jo
ir kartu su juo, aplinkinės gam tos vaizdas dainuojančiojo
sieloje pažadina suvokim ą, kad jis yra gryno bevalio p ažini­
m o subjektas. Šio pažinim o teikiam a nesudrum sčiam a, p a ­
laim inga ram ybė sudaro kontrastą visada ribotos, visada
stokojančios valios nerim ui. Šio kontrasto, šios prieštaros
jutim as iš tikrųjų ir yra tai, ką išreiškia daina kaip visum a
ir kas apskritai sudaro lyrinę būseną. Joje m us tarsi apim a
grynas pažinim as, kad išvaduotų nuo valiojim o ir jo veržim osi;
mes paklūstam e, tačiau tik akim irkai: vėl ir vėl troškim ai

354
 P A S A U I. I S KAI P V A IZ D I N Y S

ir prisim inim as apie mūsų asm eninius tikslus m us atplėšia

nuo ram aus stebėjim o; tačiau ir vėl nuo troškim ų m us atitraukia
artim os aplinkos grožis, iš kurio į m us įsismelkia grynas
bevalis pažinim as. Štai kodėl dainoje ir lyrinėje nuotaikoje
troškim as (asm eniniai tikslai ir interesai) ir grynas m um s
atsiveriančios aplinkos stebėjim as stebuklingai susim aišo ir
susilieja: ieškom i ir įsivaizduojam i jų tarpusavio ryšiai; sub­
jektyvi nuotaika, valios afektacija stebim ajai aplinkai per
refleksiją suteikia savo spalvą, o aplinka savo ruožtu n u ­
spalvina valią. Tikroji daina yra visos tos m išrios ir prieš­
taringos sielos būsenos atspaudas. Kad šitokį abstraktų sielos
būsenos, labai svetim os bet kokiai abstrakcijai, suskilim ą
paaiškintum e pavyzdžiais, galim e imti bet kurią iš nem irtingų
G oethe's dainų. Kaip ypač tinkančias šiam tikslui, aš pasiūlysiu
tik keletą: „Piem enėlio sku nd ą", „Pasim atym ą ir išsiskyrim ą",
„M ėnuliui", „Prie ežero", „Rudens jausm ą". Be to, puikus
pavyzdžiai yra ir grynos dainos Stebuklingajame rage - ypač
toji, kuri prasideda žodžiais: „O Brem ene, aš turiu tave palikti".
M an labai patinka viena VoGo daina. Tai kom iška ir labai
taikli lyrinio pobūdžio parodija. VoGas joje apdainuoja iš
varpinės krentančio girto stogdengio pojūtį. Tas stogdengys
krisdam as pastebi tai, kas visai nesusiję su jo būsena, tad
priskirtina bevaliam pažinim ui, būtent - tai, kad bokšto
laikrodis rodo kaip tik pusę dvylikos. Kas pritaria m ano
išdėstytam požiūriui į lyrinę būseną, sutiks ir su tuo, kad
ji iš esm ės yra poetinis ir stebim asis pažinim as tos m ano
traktate A pie pagrindo principą iškeltos, o ir šiam e veikale
jau m inėtos tiesos, kad pažinim o subjekto ir valios subjekto
tapatum as gali būti pavadintas stebuklu xax titoyųv
[aukščiausia prasm e]; poetinis dainos poveikis galiausiai re­
m iasi būtent šia tiesa. G yvenim o slinktyje tiedu subjektai,
arba, tariant populiariai, galva ir širdis, atsiskiria vis labiau;
vis labiau ir labiau savąjį subjektyvųjį pojūtį atskiriam e
nuo objektyviojo pažinim o. Kūdikiui jie abu dar yra visai

355
 Trečia knyga

susilieję; jis beveik neskiria savęs nuo savo aplinkos, jis ištirpsta
joje. Jaunuoliui kiekvienas suvokinys pirm iausia sukelia jaus­
mą ir nuotaiką ir net su jais susim aišo, kaip tai puikiai išreiškia
Byronas:
I live not in m yself, būt I becom e
I’ortion of that around me; and to me
High mountains are a feeling.

[Aš gyvenu ne tik savyje; aš tampu

Dalimi to, kas aplink mane; ir
Aukštieji kalnai man yra jausmas.
Childe Harold 3, 72,]

Kaip tik todėl jaunu olis taip stipriai laikosi stebim osios,
išorinės d aiktų pusės; kaip tik todėl jis sugeba kurti tik
lyrinę p oeziją; ir tik su bren d ęs žm ogus sugeba kurti d ra­
m atinę p oeziją. Senį galim a įsivaizduoti n eben t epiku, kaip
O ssianas, H om eras: juk p asakojim as būdingas senio ch a­
rakteriui.
O bjektyvesniųjų poezijos žanrų, y p ač rom ano, epo ir
dram os, tikslas - žm onijos id ėjos atskleid im as - p asiekiam as
pirm iausia dviem bū dais: teisingu ir giliu reikšm ingų ch a ­
rakterių pavaizdavim u ir reikšm ingų situacijų , kuriose tie
\charakteriai išsiskleidžia, išgalvojim u. Ju k kaip chem ikas
privalo ne tik švariai ir tvarkingai išskirti elem entus bei
jų svarbiausius junginius, bet ir veikti ju os tokiais reagentais,
kurie aiškiai ir akivaizdžiai išryškina ir parod o tų elem entų
ypatu m us, taip ir poetas p rivalo ne tik teisingai ir tiksliai,
kaip pati gam ta, m um s p aro d y ti reikšm ingus ch arakterius,
b et kartu, kad m es juos su p rastu m e, turi rodyti juos tokiose
situacijose, kuriose jų y p atu m ai visiškai išsiskleid žia ir įg au ­
na aiškius, ryškius kontūrus. Todėl tokios situacijos ir
vad inam os reikšm ingom is, R ealiam e g yven im e bei isto ri­
joje atsitiktinu m as tik retk arčiais sukuria tokias situacijas,
ir čia jos esti pavienės, neryškios ir pran y ku sios nereikš-

356
 1' A S A U L I S RA II’ V A I Z D I N I S

m irtgų dalykų aibėje. N uolatinis situacijų reikšm ingum as

rom aną, epą, dram ą turi skirti nuo realaus gyvenim o taip,
kaip ir reikšm ingų charakterių palyginim as bei atranka;
tačiau , kad jie darytų poveikį, būtina sąlyga yra tiek si­
tuacijom s, tiek ch arakteriam s bū dinga griežčiausia tiesa. O
ch arakterių vientisum o stoka, jų vidinis prieštaringum as
arba p rieštaravim as apskritai žm onijos esm ei, kaip ir n e­
įm anom i arba neįtikinam i - nors ir detalėm is - įvykiai,
p oezijoje įžeidžia taip pat, kaip tap yboje prastas piešinys,
neteisinga perspektyva arba blog as apšvietim as. Ju k tiek
iš poezijos, tiek iš tapybos m es reikalau jam e teisingo gy­
ven im o, žm onijos, pasaulio atspin d žio, tik praskaid rinto
pavaizd avim u ir įprasm into palyginim u. K ad angi visų m enų
tikslas yra tik vien as - idėjų vaizdavim as, ir esm inis jų
tarpusavio skirtum as priklauso tik nuo to, kokia valios
objektyvacijos pakopa yra vaizd u ojam a idėja, (o tai savo
ru ožtu nulem ia v aizdavim o m ed žiagą), tai netgi labiausiai
vien as nuo kito nutolusius m enu s galim a paaiškinti, juos
lyginant vieną su kitu. Štai, p avyzdžiu i, kad iki galo
pag au tu m e idėjas, pasireiškiančias per vand en į, nep akanka
jį m atyti ram iam e tvenkinyje ir tykiai sru ven an čioje upėje;
šios id ėjos visiškai atsiskleid žia tik tada, kai vand uo p a­
sirod o esant v isom s toms sąlygom s ir kliūtim s, kurios, jį
v eikd am os, skatina visapusiškai išreikšti savo savybes. Štai
kod ėl m um s gražu, kai vand uo krenta žem yn, kunkuliuoja,
pu toja, vėl pakyla aukštyn ar krenta purslais, arba p a g a ­
liau dirbtine srove lyg spindu lys veržiasi aukštyn. Taip
skirtingom is sąlygom is p asirod yd am as vis kitu p avid alu ,
v is d ėlto jis visada lieka ištikim as savo charakteriui. Jam
taip pat natūralu trykšti au kštyn, kaip ir išsaugoti v eid ­
rod in ę ram ybę. Jis vienodai linkęs tiek į viena, tiek į kita,
n elyg u aplinkybės Taigi, ką hid rau likos m eistras pad aro
su tokia m aterija, tą patį arch itektas daro su kietąja, ir
kaip tik tą patį epinis ar d ram atinis poetas daro su žm on i­

357
 Trečia knyga

jos idėja .^Id ėjos, p asireiškiančios kiekvieno m eno objekte,

kiekvien oje pakopoje besiobjektyvuojan čios valios atsklei­
d im as ir išgryninim as yra ben d ras visų m enų tikslas. Ž m o­
g au s gyvenim as, kaip jis d ažniau siai pasirod o tikrovėje,,
panašu s j v and en į, kaip jis p asirodo d ažn iau siai, - tvenkinyje
ir upėje. T ačiau epe, rom ane ir tragedijoje rinktiniai ch a­
rakteriai įterp iam i į tokias aplinkybes, kuriom is išsiskleidžia
visi jų ypatu m ai, atsiveria žm ogaus sielos g elm ės, p a s i-,
reikšdam os n ep aprastais ir reikšm ingais veiksm ais. Šitaip
poezija objektyvuoja žm ogau s idėją,., kuriai bū d in ga reikštis
p er pačiu s ind ivid u aliausius charakterius?'-
Tiek pagal p oveikio stipru m ą, tiek ir pagal įgyven d in im o
sunkum ą poezijos viršūne reikia laikyti tragediją. P ripa­
žįstam a, kad tokia ji ir yra. M ūsų apm ąstym o visu m ai lab ai
svarbu ir įsid ėm ėtina, kad tragedijos, šitos p oetinės kūry­
bos viršūnės, tikslas yra baisingosios gyvenim o p u sės p a ­
vaizdavim as. Č ia m um s rodom as neby lu s skausm as, žm o­
nijos sielvartas, blogio trium fas, gaižus atsitiktinu m o v ieš­
p atavim as ir neišvengiam a teisingųjų bei n ekaltųjų žūtis.
Visa tai - reikšm inga nuoroda į pasau lio ir bū ties sąrangą.
Č ia, au kščiau sioje valios objektišku m o pakopoje, aiškiau siai
išsiskleidžia ir baisingai atsiveria jos v aid as su savim i. J)is_
vaidas p asiro d o per žm onijos- kančią, iš dalies sukeliam ą
atsitiktinu m o ir p aklyd im o, kurie iškyla kaip pasau lio v a l­
dovai, tokie, klastingi, jog atrod o esą sąm oningi ir todėl
personifiku ojam i likim o pavid alu . Iš d alies toji kančia kyla
iš p a čio s-ž m o n ijo s, dėl su sikertančių in d ivid u alių valios
siekių, dėl daugum os žm onių piktum o ir Tūėlagingum o.
V isuose žm onėse gyvena' ir reiškiasi ta pati valia, tačiau _
jos pasireiškim ai kovoja vienas su kitu ir drasko p atys save.
V ien am e ind ivide valia p asireiškia galingai, kitam e silp ­
niau, čia daugiau , ten m ažiau, suvokta ir su švelninta p a ­
žinim o šviesos, kol p agaliau atskiruose individuose šis
pažinim as, išgrynintas ir su stiprintas pačios kančios, pasiekia

358
 P A S A U LI S KAI P VA I ZD I N Y S

tą -ta įk ą , kur jau nebep asid u od a reiškinio, M ajos skraistės

kęram s^kur jis praregi ir pam ato reiškinio form ą, principium
in d ivid u ation is, ir šiuo principu p agrįstas egoizm as išnyksta.
T o d ėl m otyvai, anksčiau bu vę tokie galingi, d abar praranda
savo jėgą, ir ju os išstu m iantis tobulas pasaulio esm ės p a ­
žinim as, v eikd am as kaip valios kvietyvas, sukelia rezignaciją,
kai atsižad am a ne tik gyvenim o, b et ir pačios valios gyventi.
Štai tragedijoje m es m atom e, kad patys kilniausi herojai,
ilgai kovoję ir kentėję, galiau siai išsižada savo tikslų, kurių
iki tol taip aistrin gai siekė, atsisako visų gyvenim o d žiaugs­
m ų arba n o riai ir d žiau gsm ingai pasitrau kia iš gyvenim o.
Toks nep alau žiam as C ald erono princas, tokia G retchen Faus­
te, toks H am letas, įkandin kurio m ielai sektų jo bičiulis
H oracijus, jei H am letas nebū tų įkalbėjęs jį pasilikti ir kurį
laiką sk ausm ingai kvėpuoti šiam e rū sčiam c pasau lyje, kad
H am leto likim as neliktų n esu p rastas, o atm intis apie jį
suteršta; tokia O rleano m ergelė ir M esinos nuotaka. Visi
jie m iršta, apvalyti kančios, t.y. po to, kai juose jau m irė
valia gyventi. V o ltaire'o M ahom ete tai išreikšta n et paraidžiui,
b aigiam aisiais žod žiais, kuriais m irštan ti Palm ira kreipiasi
į M ahom etą: „Pasaulis su ku rtas tironam s: g yven k!" Kita
v ertu s, v ad in am ojo p oetinio teisingu m o reikalavim as p a ­
grįstas visišku tragedijos ir n et pasau lio esm ės nesupratim u.
V isu savo lėkštum u jis įžū liai pasirod o toje kritikoje, kurią
Dr. Sam uelis Joh nson as nu k reip ė prieš kai kurias Shakcs-
p eare'o dram as; ten jis n aiviai dejuoja dėl visiško tos tiesos
ignoravim o. Toks ignoravim as iš tikrųjų akivaizdus: juk kuo
gi nusikalto O felijos, D ezd em onos, K ordelijos? Tačiau tik
lėkštas, optim istinis, p rotestantiškas-racionalistin is, trum pai
tariant, žydiškas požiūris į pasau lį gali reikalauti poetinio
teisingum o ir likti p atenkin tas, jei p atenkinam as šis jo
reikalavim as. Tikroji tragedijos esm ė yra gilesnė įžvalga,
kad tai, ką išperka heroju s, yra ne jo paties nuodėm ės,
o p irm aprad ė n uod ėm ė, t.y. p aties egzistavim o kaltė:

359
 Trečia knyga

Pues ei delito m ayor

p e l hom bre es haber nacido.

(Juk didžiausia žm ogaus kaltė

Yra ta, kad jis g im ė),™ *
[Dss Leben ein Traum, 1, 2]
/

kaip tiesiai sako C ald eronas [La Vida es Sueno],

O dėl tragedijos sąrangos aš leisiu sau pasakyti tik vieną
dalyką. V ien tik didelės nelaim ės p avaizd av im as sudaro
tragedijos esm ę. Tačiau d augelį skirtingų bū dų , kuriais
poetas šitai įgyvendina, galim a suskirstyti į tris kategorijas.
Tai gali bū ti padaryta vaizd u ojan t nep ap rastai piktą, p ask u ­
tines g alim ybės ribas p rieinantį ch arakterį, kuris ir tam pa
nelaim ės priežastim i. Tokios rūšies p avyzd žiai: R ičardas III,
Jagas d ram oje O thello, Sailokas Venecijos pirklyje, Francas
M oras, E uripido Fedrą, K reon as A ntigonėje ir t.t. Be to,
n elaim ę gali sukelti aklas likim as, t.y. atsitiktinu m as ir k lai­
da. Puikus tokios rūšies pavyzd ys yra Karalius O idipas,
T rachinietės ir apskritai daugum a senovės graikų tragedijų,
o iš n aujųjų - Romeo ir D žuljeta, V o ltaire'o Tancredas, M esinos
sužadėtinė. Pagaliau n elaim ė gali bū ti sukelta p ap rasčiau sių
veikian čių jų asm enų tarpusavio santykių ir jų požiū rio į
vienas kitą, todėl nereikia nei siaubingos klaid os, nei n e­
įtikėtino atsitiktinu m o, nei ch arakterio, p asieku sio žm ogau s
piktum o ribas; šiuo atveju charakteriai, m oraliniu požiū riu
nieku o neišsiskiriantys, su sid ariu s aplinkybėm s, kokių esa­
ma neretai, patenka į tokius tarpusavio santykius, kad jų
pad ėtis ju os priverčia sąm onin gai daryti vien as kitam d i­
džiausią blog į taip, kad n ė viena pu sė nėra visišk ai neteisi.
M an atrod o, kad ši p askutinė tragedijos rūšis daug p ra ­
našesnė už dvi pirm ąsias, n es didžiausią n elaim ę ji parod o
ne kaip išim tį, ne kaip neįp rastų aplinkybių ar siaubin gų
ch arakterių p ad arinį, o kaip tai, kas lengvai ir savaim e
kyla iš žm onių poelgių ir ch arakterių, kaip kažką bev eik
neišv eng iam a, ir kaip tik šitaip nelaim ę šiurpiai priartina

360
 P A S A U L I S KAIP VA IZD I N YS

prie m ūsų. D viejose kitose tragedijos rūšyse žiaurus likim as

ir siaubingas p yktis m um s atrodė esą baisios, tačiau tik
iš tolo m u m s grasin an čios jėgos, kurių mes patys galim e
išvengti, nieko neišsižad ėd am i, o paskutinė rūšis m um s
ak iv aizd žiai paro d o , kad šitom s gyvenim ą ir laim ę griau ­
nančiom s jėgom s kelias atviras kiekvieną akim irką ir jis
ved a prie m ūsų pačių , o did žiausia kančia yra padarinys
tokių sam pynų, kurių esm ė gali įsism elkti į m ūsų likim ą,
ir pad arin ys tokių poelgių, kuriuos galbū t galėtum e atlikti
ir m es patys ir todėl neturėtu m e teisės dejuoti dėl n etei­
singu m o. Ir tada, p rislėgti siaubo, m es jaučiam ės esą p ra­
garo dugne. T ačiau ir sukurti tokios rūšies tragediją n e­
p ap rastai sunku, nes šiuo atveju, išeikvojant m ažiausiai
priem on ių ir skatinan čių p riežasčių , jas vien tik su siejan t
ir p askirstan t, reikia sukelti didžiausią poveikį. Štai kodėl
n et d augelyje geriausių tragedijų šio sunkum o atsisakom a.
Kaip tobuliausią šios* rūšies pavy zd į vis dėlto galim a pateikti
v ien ą pjesę, kurią kitais atžvilgiais žym iai p ranoko keletas
kitų to paties d idžio m eistro pjesių: tai Clavigo. T am tikru
m astu šiam tipui galim a priskirti H am letą, jeigu turėsim e
galvoje tik herojau s san tykį su Laertu ir O felija. Wallens-
teinas irgi p asižym i šiuo privalu m u. Faustas visiškai p ri­
skirtinas šiam tipui, jei svarbiausiu pjesės elem entu laikysim e
įv ykį su G retchen ir jo s broliu. Toks pat ir C o m e ille 'o Sielas,
tačiau jis stokoja tragiškos baigties, kurią, p riešingai, turi
an alogiškas M akso ir Tekios santykis.*

§ 52
D abar m es apžvelgėm e visus dailiuosius m enus, orien ­
tuodam iesi į tokią bend rybę, kuri atitinka m ūsų požiū rio
tašką. M es prad ėjom e nuo architektūros, kurios tikslas yra
atskleisti valios objektyvaciją pačioje žem iausioje jo s m ato-

* Apie tai žr. antro tomo 37 sk.

361
 T rečia knyga

rmimu pakopoje, kur valia p asireiškia kaip tam sus, n esą­

m oningas, dėsningas m asės veržim asis, o kartu jau p a ro d a _
vidinį susidvejinim ą ir kovą tarp sunkio ir kietum o, ir
baigėm e tragedija, kuri au kščiau sioje valios o b je k ty v a c ijo s__
pakopoje m u m s parodo jos vaidą su savim i siau b in gai d i­
deliu m astu ir aiškiai, T ačiau m es m atom e, kad vienas —
d ailusis m enas dar nebu vo ir n eturėjo bū ti ap m ąstytas, n es
sistem inėje mūsų d ėstym o visum oje jam nebu vo tinkam os. ...»
vietos: tai muzika. Ji visiškai ypatinga ir v isai sk iriasi nuo
kitų m enų. M es joje neįžvelgiam e kokios n o rs šio p asau lio
esįn ių idėjos pam ėgd žiojim o ar pakartojim o. V is dėlto ji
y ra -to k s didingas ir toks pu ikus m enas, ji taip g alin gai „
v eikia žm ogau s sielą ir taip visiškai ir giliai jo su prantam a,
kaip v isuotinė kalba, savo aišku m u pranokstanti n e t s t ę -
bim ojo p asau lio kalbą, kad m es ned vejodam i d urim cTjoje
įžvelgti kažką daugiau, nei „excrcitiu m arith m eticac oectrl-”
tum nescientis sen u m erare a n im i" [nesąm oningas aritm etinis
v eiksm as sielos, nežinančios, kad ji skaičiu oja], kaip ją
apibrėžė L eibnizas*, kuris vis d ėlto bu vo teisus tiek,'i<iek‘
turėjo g alv oję tik jos betarp išką ir išorin ę reikšm ę, jos
apvalkalą^ Bet jei ji būtų tik tai, jos teikiam as p asitenkinim as
turėtų būti panašus į tą, kurį m es p atiriam e teisingai
išsprend ę aritm etikos u ždavinį, ir neg alėtų bū ti tas vidinis
d žiau gsm as, parod antis, kaip prabyla g iliausios m ū sų esy ­
bės gelm ės. Todėl m ūsų p o žiū riu , tu rėdam i galvoje estetinį
poveikį, p rivalom e jai p riskirti daug rim tesnę ir gilesnę
reikšm ę, kuri yra nuoroda į vidin ę pasau lio ir m ūsų pačių
esm ę. Šiuo požiūriu skaičių santykiai, kuriais gali būti
aiškinam a m u zik a, yra n uorod a ne į tai, kas ženklinam a,
o tik į ženklą. Kad tam tikra prasm e ji turi santykiauti
su pasauliu kaip atvaizdas su tuo, kas vaizd u ojam a, kaip
kopija su originalu - apie tai m es galim e spręsti pagal

* Lfibn itii epistulae collectio Kortholti: epistula 154.

362
 P A Š A UI . I S KAIP V A I Z D I N Y S

analogiją su kitais m enais, kuriem s visiem s šis bru ožas

bū d in gas ir su kurių poveikiu m um s m uzikos poveikis
ap sk ritai yra tapatus, tačiau stipresn is ir greitesnis, labiau
neišven giam as ir neatlaikom as. Ir jai būdingas pasau lio
atkū rim as turi būti labai intym u s, be galo teisingas ir tikslus,
nes k iekvienas ją supranta iškart, ir tam tikras jos n ek lai­
d ingum as atp ažįstam as jau vien iš to, kad jos form a grin­
d žiam a visai apibrėžtom is, skaičiais išreiškiam om is taisyk­
lėm is, nuo kurių ji visiškai n egali nukrypti, nenustodam a
būti m uzika. Ir vis dėlto m uzikos ir pasaulio sąlyčio taškas,
tas santykis, kurio dėka pirm oji yra antrojo pam ėgd žiojim as
arba pakartojim as, paslėptas labai giliai. M uzika buvo už­
siim am a visais laikais, n esistengiant suvokti jos esm ės; buvo
ten kinam asi tuo, kad ji suprantam a betarpiškai, ir atsisakyta
šį betarp išką su pratim ą suvokti abstrakčiai.
Sav o dvasia visiškai atsid avęs įvairiausių form ų m u zi­
kos įspūdžiui, o po *to vėl su grįžęs prie apm ąstym o ir šioje
knygoje dėstom ų m inčių eigos, aš įm iniau vidinę m uzikos
esm ę ir pam ėgd žiojančio santykio su pasauliu pobū dį, kurį
būtina suponuoti, rem iantis analogija. Šis įm inim as visai
p aten k in a m ane ir atitinka m anąjį tyrinėjim ą, ir, reikia tikėtis,
bus toks p at įtikinam as ir tiem s, kurie iki šiol ėjo kartu
su m anim i ir pritaria m ano p asau lėvaizdžiu i. T ačiau aš
m an au , kad įrodyti šią intuiciją neįm anom a iš esm ės, nes
ji prip ažįsta ir nustato m uzikos kaip vaizdinio santykį su
tuo, kas savo esm e niekada neg ali būti vaizdinys, ir rei­
kalau ja, kad m uzika būtų laikom a kopija tokio originalo,
kuris pats tiesiogiai niekada negali bū ti įvaizdintas. Tod ėl
aš turiu p asitenkinti tuo, kad čia, baigd am as šią trečią kny­
gą, daugiau siai skirtą m enų tyrinėjim ui, išdėstysiu tą m ane
paten kinan čią intuiciją, p aaiškin an čią nuostabųjį garsų m e­
ną, o m ano požiū rio patvirtinim ą arba paneigim ą esu
p riverstas perleisti tam įspūdžiui, kurį kiekvienam skaitytojui
d aro iš dalies m u zika, o iš dalies visa vieninga m intis,

363
 Trečia kn yga

išdėstyta šiam e veikale. Be to, kad p ateiktasis m uzikos

prasm ės aiškinim as būtų p riim tas su tikru įsitikinim u, m an
atrod o būtina, d ažnai ir atkakliai įsim ąstant į šį aiškinim ą,
įsiklausyti į m u ziką, o tam vėl reikia, kad bū tų labai gerai
susipažinta su visa m ano išdėstyta m intim i.
A dekvati valios objektyvacija yra idėjos (platoniškosios);
sužadinti šių idėjų pažinim ą vaizd u o jan t p avienius daiktus
(juk, šiaip ar taip, tokie yra v isi m eno kūriniai) - o tai
įm anom a tik įvykus atitin kam iem s pokyčiam s pažinim o
subjekte - yra visų kitų m enų tikslas. Taigi visi jie valią
objektyvuoja tik n etiesiogiai, bū ten t per idėjas. O kadangi
m ūsų pasau lis yra ne kas kita, kaip idėjų pasireiškim as
p er d augeriopum ą, jom s įeinan t į principium individuatio-
nis (pažinim o form ą, pasiek iam ą individui kaip tokiam ),
tai m uzika, aplenkdam a id ėjas ir visai nepriklausydam a
nuo reiškinių p asau lio, absoliučiai jį ignoruod am a, tam tikru
m astu galėtų egzistuoti, n et jei pasaulio išvis nebūtų, -
o to negalim a pasakyti apie k itu s m enus. M uzika kaip tik
ir yra visos valios betarpiška objektyvacija ir atspaud as, kaip
pats p asau lis, kaip idėjos, kurių pad au gintas reiškinys yra
pavienių d aiktų pasaulis. V ad in asi, m uzika, v isišk ai kitaip
negu kiti m enai, yra ne id ėjų, o pačios valios kopija; tuo
tarpu idėjos yra valios objektišku m as. Štai kodėl m uzikos
poveikis yra daug galingesnis ir gilesnis už kitų m enų
poveikį: ju k tie m enai byloja tik apie šešėlius, o m uzika -
apie esm ę. T ačiau kadangi tiek idėjose, tiek m uzikoje vis
dėlto o bjektyvuojasi vis ta pati valia - tik kiekvienoje iš
tų sričių v isai skirtingai - tai tarp m uzikos ir idėjų, kurių
d augeriopas ir netobulas pasireiškim as yra regim asis p a­
saulis, be abejonės, esam a nors ir ne tiesioginio panašum o,
b et vis dėlto paralelizm o, analogijos. Šios analogijos atsklei­
dim as, kaip iliu stracija, pad ės su prasti šį aiškinim ą, kuris
yra sunkus dėl paties objekto m iglotum o.

364
 P A S A U L I S K A I P V A I Z D I N I S

Ž em iau siu ose harm onijos tonuose, jos pam atiniam e bose
aš atp ažįstu žem iausias valios objektyvacijos pakopas, n e­
o rganinę gam tą, p lan etų m asę. V isi aukštieji tonai, lengvi,
ju d rū s ir sparčiau išnykstantys, kaip žinia, gali būti laikom i
atsirad usiais iš žem ojo p am atin io tono šalutinių virpesių;
jie visada tyliai lydi p am atinio tono skam bėjim ą. H arm o­
n ijos dėsnis tuo ir pasireiškia, kad su bosine nata gali sietis
tik tos natos, kurios iš tikrųjų jau pačios savaim e skam ba
kartu su ja (jos „sons h arm o n iąu es" [obertonai]), kaip jos
šalutinių virpesių padarinys. T ai analogiška tam, kad į visus
gam tos kūnus ir darinius reikia žiū rėti kaip į per laipsnišką
v ystym ąsi iš planetų m asės atsirad u siu s dalykus. Si m asė
yra jų pagrind as ir jų šaltinis. O au kštesnieji tonai kaip
tik taip santykiauja su pam atiniu bosu. Tono au kštum as
turi ribą, už kurios n ebegirdim as jo k s garsas: šitai atitinka
aplinkybę, kad jokia m aterija nep agau nam a b e form os ir
savybių , t.y. be toliau n ebepaaiškinam os jėgos pasireiškim o.
Per šią jėgą kaip tik pasireiškia idėja. Bendresne prasm e
šitai atsitinka todėl, kad jokia m aterija negali būti visiškai
bev alė. Taigi, kaip nuo tono, kaip tokio, neatskiriam as tam
tikras jo aukštum o laipsnis, taip ir nuo m aterijos n eatski­
riam as tam tikras valios p asireiškim o laipsnis. Taigi, m ūsų
p o žiū riu, pam atinis bosas harm onijoje yra tai, kas pasaulyje
yra n eorganinė gam ta, grubiausia m asė, kuria viskas rem ia­
si ir iš kurios visa iškyla ir išsivysto. Toliau, palyd im ųjų
b alsų , su darančių h arm oniją, visum oje, tarp boso ir v ed an ­
čiojo, m elodiją kuriančio balso, aš įžvelgiu visus idėjų laip­
tus, kuriuose objektyvuojasi valia. B osui artim iausi tonai
yra žem iausios tų laiptų pakopos, vis dar neorganiniai, bet
jau įv airiapusiškai besireiškiantys kūnai; aukščiau esantys
garsai, m ano požiūriu, atstovauja au galiniam ir gyvuliniam
p asau liui. A pibrėžti garsų gam os intervalai atitinka ap i­
b rėžtas valios objektyvacijos p akopas, tam tikras rūšis gam ­
toje. N u okrypis nuo intervalų aritm etinio tikslum o, sukeltas

365
 Tre čia knyga

kokio nors tem peravim o arba p asirinkto tono, analogiškas

ind ivid o n uokrypiu i n u o rū šinio tipo. N egana to, n egrynus,
d isonu ojančiu s tonus, neleid žian čius nustatyti jokio ap ib rėž­
to intervalo, galim a p alyginti su baisingais išsigim ėliais,
atsirad u siais su sim aišiu s dviem s gyvū nų rūšim s arba žm o­
g ui su gyvuliu. T ačiau visiem s tiem s bosiniam s ir lyd i­
m iesiem s balsam s, su daran tiem s harm oniją, stinga to rišlaus
n u oseklu m o, kuriuo p asižym i tik viršutinis, m elod iją d ai­
nu ojan tis balsas; tik jam bū dingos greitos ir lengvos m o­
d uliacijos ir šuoliai, o tuo tarpu visi anie garsai jud a daug
lėčiau, kiekvienas atskirai, n ep asižy m ėd am i savaran kišku
rišlum u. Su nkiausiai ju d a žem utin is bosas, grubiausios m a­
sės reprezentantas: jo au kštėjim as ir žem ėjim as vyksta tik
d id eliais p ertrū kiais, tercijom is, kvartom is, kvintom is, bet
niekad a ne vienu tonu, n eben t jeigu tai bosas, tran spo­
n u ojam as d vigubu kontrapu nktu. Toks lėtas ju d ėjim as jam
bū d in gas ir fiziniu p ožiū riu: greitos rulados arba trelės
žem u tin iam e registre neįm anom a n et įsivaizduoti. G reičiau,
tačiau dar be m elod ingo rišlu m o ir prasm in gos sekos jud a
au kštesn i, lyd im ieji balsai, atitin kan tys gyvulių pasau lį. V i­
sų lyd im ų jų balsų nerišli tėkm ė ir dėsningas apibrėžtum as
an alo g išk i tam d alyku i, kad visam e nep rotingam e p asau ­
lyje, nuo kristalo iki tobu liausio gyvu lio, nė viena bū tybė
nep asižy m i tikrai rišlia sąm one, kuri jos gyvenim ą p av ers­
tų p rasm in ga v isu m a, ir n ė viena bū tybė n ep asižy m i
dv asin io vystym osi nu oseklu m u , n ė vien a n etobulėja švies-
dam asi, b et visos egzistuoja v ien od ai b et kuriuo m etu p ag al
savo rū šį ir n u lem tos g riežto dėsnio. Pagaliau m elodijoje,
pag rin d in iam e au kštam e, d ain u ojan čiam e balse, v ed an čia­
m e v isu m ą, p ro g resu o jan čiam e n evaržom ai ir laisvai, kaip
nuo prad žios iki galo n ep ertrau k iam a, prasm inga viena rišli
m intis, ir išreiškiančiam e v isu m ą, aš atp ažįstu au kščiau sią
valios objektyvacijos p ak o p ą, protingą žm ogaus gyvenim ą
ir veržlu m ą. Kaip vien žm ogu s, apd ovanotas p rotu, nuolat

366
 P A S A U L I S KAI P V A I Z D I N Y S

žvelgia į p riek į ir atgal, į savo gyvenim o ir nesu skaičiu oja­

mų galim ybių kelią ir šitaip realizuoja protingą, o todėl
apskritai rišlią gyvenim o eigą, taip, atitikd am a šią eigą,
tik m elodija pasižym i nuo p rad žios iki galo prasm ingu ir
tikslingu rišlum u. V adinasi, ji pasakoja proto apšviestos
valios istoriją; tos valios atsp au d as tikrovėje yra jos veiksm ų
eilė. Tačiau m elod ija pasako daugiau: ji pasakoja intym iausią
valios istoriją, piešia kiekvieną valios polėkį, kiekvieną jos
siekį, k iekvien ą jud esį, visa tai, ką protas apim a plačia ir
negatyvia jau sm o sąvoka ir ko jis nebegali įtrau kti į savo
abstrakcijas. Tod ėl visada ir bu vo sakom a, kad m uzika yra
jausm o ir aistros kalba, kaip žodžiai - proto kalba. Jau
Platonas apibū d ina ją kaip ų rcov ųež-cov ztvųcnq ųEųiųųųevų
ev roTę Trabrpacnv, o ra v 4jUXrl 'PVTlTai (m elodiarum
m otus anim i affectus im itans) [m elodijų ju d ėjim ą, p am ėg ­
d žiojantį sielos aistras], De legibus, 7 [p. 812 C ]; ir Aristotelis
sako: 5id u oi "poSųot xai ta ųeXų cpcovų obcra
ų S s a tv eoixg; (cur num eri m u sici et m od i, qu i voces sunt,
m oribus sim iles sese exhibent?) [kaip atsitinka, kad ritm ai
ir m elod ijos, nors jie tik g arsai, panašūs į sielos būsenas?]
P roblem ata, cap. 19d
Kaip žm ogau s esm ė yra ta, kad jo valia siekia, pasitenkina
ir vėl siekia, ir taip visą laiką; ir n et jo laim ė b ei gerovė
parem ta tik tuo, kad tas p erėjim as nuo n oro prie jo p a ­
tenkinim o, o nuo paten kinim o prie naujo noro vyksta g rei­
tai, nes noro nep atenkinim as yra kančia, o naujo noro stoka
yra bevaisis ilgėjim asis, lan guor, nuobod ulys; - šitaip, tai
atitikd am a, m elodijos esm ė yra nuolatinis n u krypim as, n u ­
klydim as n u o pam atinio tono tūkstančiais kelių, n e tik prie
harm onijos pakop ų , tercijos ir dom inantės, b e t ir prie kitų
tonų - d isonu ojančios sep tim os ir ek strem alių intervalų;
tačiau galiau siai visada sugrįžtam a prie p am atinio tono.

* [Abi citatos nėra pažodinės].

367
 Trečia k nyga

V isais šiais bū dais m elodija išreiškia įv airiapusišką valios

veržlu m ą, b et kartu p er galutinį su grįžim ą prie harm on in go
intervalo, o d ar labiau - prie pam atin io tono, ji išreiškia
ir valios pasitenkinim ą. Išrasti m elodiją, joje atskleisti visas
giliausias žm ogau s valios ir jau sm ų p aslaptis yra genijau s
darbas. Čia jo veikla akivaizdesnė nei kur kitur: ji labai
n utolu si nuo bet kokios refleksijos ir sąm oningų ketinim ų
ir gali bū ti pavad inta įkvėpim u. Sąvoka čia, kaip ir visur
m ene, yra bevaisė: kom pozitorius atveria vidinę pasaulio
esm ę ir išreiškia giliausią išm intį, vartod am as kalbą, n e­
su prantam ą jo protui, pan ašiai kaip som nam bu las, veikiam as
m agn etizm o, pasakoja apie dalyku s, ap ie kuriuos b ū d rau ­
d am as neturi jokio supratim o. Štai kodėl kom p ozitoriaus
(labiau nei kokio kito m enininko) atveju žm ogu s visai
atskirtas ir sk irtin gas nuo m enininko. N etgi aiškinan t šį
stebuklingą m eną sąvoka p arod o savo skurdum ą ir savo
ribas; b et aš vis dėlto paband ysiu m ū sų analogiją nuvesti
iki galo. Kaip greitas perėjim as nuo troškim o p rie jo p a ­
tenkinim o, o nuo pastarojo - prie naujo troškim o yra laim ė
ir gerovė, taip ir greitos m elod ijos, be žym ių n ukrypim ų ,
esti linksm os; lėtos, p asižym inčios skausm ingais d ison an ­
sais ir tik p e r d au g elį taktų su grįžtančios prie leitm otyvo,
analogiškos su laikytam , apsunkintam pasitenkinim u i, bū ­
na liūdnos. N au jo valios im pulso su laikym as, languor,
negalėtų rasti kitokios išraiškos, išskyrus ištęstą leitm otyvą.
Tačiau jo p oveikis g reitai taptų nep akeliam as. Prie to jau
priartėja labai m onotoniškos, n eišraiškingos m elod ijos. T ru m ­
p os, lengvai p agaunam os greitos šokių m uzikos frazės
tarytu m kalba apie lengvai pasiek iam ą, kasd ienę laim ę.
P riešin gai, A llegro m ajestoso ištęstom is frazėm is, ilgais p a ­
sažais, ryškiais n ukrypim ais išreiškia d id ingesnį ir kilnesnį
v eržim ąsi prie tolim o tikslo ir jo galutinį pasiekim ą. A dagio
pasakoja apie did žio ir kilnaus siekio, niekinančio b et kokią
n ed id elę laim ę, kančias. O koks n uostabus M oli ir D ur

368
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

poveikis! Kaip keista, kad pu stonio p asikeitim as, m ažosios

tercijos p asirod ym as vietoj didžiosios tuojau p at ir neiš­
ven g iam ai m u m yse sukelia bau gštų, nem alonų jausm ą, nuo
kurio, irgi akim irksniu, m us išlaisvina Dur! Per M oli adagio
pasiekia d id žiausio skausm o išraišką, virsta sukrečiančiu
skundu. Šok ių m u zika p er M oli tarsi išreiškia ned id elės
laim ės stoką, kurią geriau bū tų niekinti; atrodo, kad ji byloja
apie žem o tikslo pasiekim ą p er vargą ir rūpesčius. G alim ų
m elodijų g ausybė atitinka gam tos gausą, individų, fizio­
nom ijų ir gyvenim o kelių įvairovę. Perėjim as nuo vieno
tono prie kito, visiškai nutrau kd am as ryšį su ankstesniuoju,
pan ašu s į m irtį, nes su ja pasibaigia individo gyvenim as.
Tačiau valia, p asireišku si šiam e individe, gyvena kaip ir
an ksčiau , pasireikšd am a k itu ose ind ivid u ose, kurių sąm onė
vis d ėlto neturi ryšio su p irm ojo ind ivid o sąm one.
T ačiau n u rod an t visas p ateiktas analogijas, niekada ne­
galim a u žm iršti, kad m u zika su jom is siejasi ne betarpiškai,
o n etiesiogiai, nes ji niekada neatskleid žia reiškinio, o
išreiškia tik vidinę esm ę, visų reiškinių bū tį-savaim e. Tod ėl
ji neišreiškia vieno ar kito konkretaus džiaugsm o, vieno
ar kito liūd esio, kančios, siaubo, d žiū gavim o, linksm ybės,
sielos ram ybės; ne, ji išreiškia džiau gsm ą, liūdesį, siaubą,
d žiū gavim ą, linksm ybę, sielos ram ybę apskritai, kaip tokius,
pačius savaim e, tam tikru m astu in abstracto, išreiškia jų
esm ę be jo k ių an traeilių d alykų ir ju os lem iančių m otyvų.
V is d ėlto tą esm ę, pateiktą kvintesencijos pavidalu, m es
su prantam e kuo puikiausiai. Iš čia ir kyla tai, kad m uzika
taip lengvai pažad ina m ūsų vaizd u otę, ir ji ban d o tą m um s
betarp iškai bylojan tį, neregim ą ir vis d ėlto tokį gyvą ir judrų
dvasių p asau lį įform inti, su teikti jam kūną ir kraują, t.y.
stengiasi jį įkūnyti analogiškam e pavyzdyje. Toks yra d ai­
navim o žo d žiais, g aliau siai operos šaltinis. Tod ėl operos
tekstas niekad a negali išeiti iš savo antraeilio vaidm ens,
pats p asid aryti tikslu, o m uziką paversti priem on e išreikšti

369
 Trečia knyga

pačiam sau, nes tai yra didelis n esu sip ratim as ir visiška
nesąm onė. Ju k m uzika visad a išreiškia tik gyvenim o ir jo
įv ykių kvintesenciją, b et visai ne p ačiu s įvykius, ir todėl
jų skirtum ai netu ri visada jos veikti. K aip tik toji vien jai
bū dinga bend rybė, būdam a kuo tiksliausiai ap ibrėžta, jai
suteikia tą d id žiulę vertę, kurią ji turi kaip u niversalu s
vaistas nuo visų m ūsų kančių. Tad jei m uzika pernelyg
p risitaik o prie žod žių ir stengiasi m od eliu oti įvykius, tada
ji siekia šnekėti ta kalba, kuri jai nėra gim toji. Šios klaidos
išvengti labiau siai pavyko Rossini: todėl jo m u zika taip aiš­
kiai ir grynai šneka savo kalba, nereikalau jančia žodžių ir
veikia visa savo galia net atliekam a vien instrum entais.
T u rėd am i visa tai g alvoje, į reiškinių pasaulį, arba į
g am tą, ir į m uziką m es galim e žiū rėti kaip į dvi skirtingas
to paties d alyko išraiškas. Tod ėl pats tas d alykas yra
v ien in telė jų analog ijos terpė, kurios p ažinim as reikalingas
tam , kad šią analogiją įžvelgtum . Todėl m uzika, traktuojam a
kaip pasau lio išraiška, yra au kščiau sio m asto visuotinė kalba,
kuri net su sąvokų ben d ry be santykiau ja b ev eik taip, kaip
sąvokos su pavien iais daiktais. T ačiau jos visuotinum as jokiu
būdu nėra tu ščias abstrakcijos visu otinu m as; jis turi visai
kitą pobū dį ir susijęs su visišku, aiškiu apibrėžtum u . Šiuo
požiū riu ji p an aši į geom etrines figūras ir skaičius, kurie,
visų galim ų patyrim o objektų ben d ro sio s form os, visiem s
objektam s taikom os a priori, vis d ėlto yra ne abstrakčios,
o stebim os ir visišk ai apibrėžtos. V isi galim i valios siekiai,
jau d u liai ir pasireiškim ai, visi įv yk iai žm ogaus sieloje, ku ­
riuos protas apim a p lačia, n eg aty via jau sm o sąvoka, gali
bū ti išreikšti begaline d augybe galim ų m elodijų. Tačiau visa
tai išreiškiam a tik grynos form os be turinio visuotinum u ,
visad a tik pagal bū tį-savaim e, o n e p ag al reiškinį; tai tarsi
kokia viso to vid inė siela be kūno. Šis intym us santykis,
m uziką siejantis su tikrąja v isų daiktų esm e, p aaiškin a ir
tą faktą, kad jeigu nuskam ba kok iai nors scenai, poelgiui,

370
 PASAULIS KAIP VAIZDINYS

įv ykiu i, tam tikrai situ acijai tinkanti m uzika, ji tarsi at­

skleid žia m um s jų slaptingiausiąją prasm ę ir yra jų tiks­
liausias ir aiškiausias kom entaras. N egana to, jei kas visiškai
atsid uod a sim fonijos įspūd žiui, tam atrodo, kad pro jo akis
praslenka visi gyvenim o ir pasau lio įvykiai. Tačiau a tsi­
peikėjęs, jis negali n u rod y ti jokio panašu m o tarp grojim o
ir to, ką jis regėjo. Juk, kaip sakyta, m u zika nuo visų kitų
m enų skiriasi tuo, kad ji yra ne reiškinio, arba, teisingiau,
ad ekvatau s valios objektišku m o, atspaud as, o betarpiškas
pačios valios atspaudas ir šitaip visam e fiziniam e pasaulyje
atskleid žia m etafizinę prasm ę, o bet kokiam e reiškinyje
atskleid žia daiktą savaim e. Todėl pasau lį galim a p avad inti
tiek įkūnyta m uzika, tiek ir įkūnyta valia; tuo ir p aaiškinam a,
kad m uzika sureikšm ina bet kokį paveikslą ir netgi kiekvieną
realau s gyvenim o ir pasau lio sceną, ir, žinom a, tuo labiau,
kuo jo s m elodija analog išk esn ė to reiškinio vidinei dvasiai.
Šia aplin kybe grind žiam a tai, kad eilėraščiui galim a pritaikyti
m uziką ir paversti jį daina, reginį paversti pantom im a, arba
abu tuos dalykus - opera. T okie atskiri žm ogau s gyvenim o
p aveikslai, išreikšti visuotin e m u zikos kalba, su ja niekada
nėra susiję absoliučiu bū tinu m u arba visišku atitikim u, o
su ta kalba santykiauja kaip laisvai p asirinktas pavyzd ys
su ben d ra sąvoka. A pibrėžtais tikrovės kontūrais jie p av aiz­
duoja tai, ką m uzika išreiškia grynos form os visuotinum u.
Ju k m elodijos, kaip ir bend rosios sąvokos, tam tikru m astu
yra tikrovės abstrakcija. T ikrovė, t.y. pavienių d aiktų p a ­
saulis, tai, kas akivaizdu , atskira ir individualu, pavienį
atvejį teikia tiek sąvokos visuotin um u i, tiek ir m elodijų
visuotinum ui. Tačiau tiedu visu otinu m ai tam tikru požiū riu
p riešingi vienas kitam , n es sąvokos pirm iausia apim a tik
nuo stebinio atitrauktas form as, tarsi kokį išorinį daiktų
ap valkalą, taigi yra tikros abstrakcijos; tuo tarpu m uzika
atveria iki b et kokios form os egzistuojantį daiktų branduolį,
arba jų širdį. Šį santykį bū tų galim a labai gerai išreikšti

371
 Trečia knyga

scholastų kalba: sąvokos yra u niversalia post rem [bendrybės

po daiktų] m u zika duoda u niversalia an te rem [bendrybes
iki daiktų], o t ik r o v ė - u niversalia in re [... daiktuose].
M elod ijos, pritaikytos kokiam nors eilėraščiui, bendrąją
p rasm ę tokiu p at m astu galėtų atitikti ir kitos, taip pat
laisvai pasirin ktos žod inės per ją išreikštos visuotinybės
iliustracijos. Štai kodėl ta pati kom pozicija tinka daugeliui
kupletų, štai iš kur atsirad o vodevilis. Ta ap lin k ybė, kad
apskritai galim as ryšys tarp kom p ozicijos ir akivaizdau s
ap rašym o, kaip sakyta, rem iasi tuo, kad abu d alykai yra
tik visiškai sk irtingos tos pačios vidinės pasau lio esm ės
išraiškos. Ir štai, kada atskiru atveju tikrai esam a tokio
san tykio, - vad in asi, kom p ozitoriaus sugebėta visuotine
m uzikos kalba nu saky ti tuos valios im pulsus, kurie sudaro
kokio nors įvykio vid inį brand u olį, - tada dainos m elodija,
operos m uzika yra labai išraiškinga. Tačiau toji kom p o­
zitoriau s surasta analogija, nesu vokiam a jo p roto, būtinai
turi kilti iš p asau lio esm ės betarpiško pažinim o ir negali
būti sąm oningas pam ėgd žiojim as, p arem tas sąvokom is. K i­
taip m uzika išreiškia ne vidinę esm ę, ne pačią valią, o
tik prastai kopijuoja jos reiškinį. T ai būdinga v isai pam ėg­
d žiojan čiai m u zik ai, p avyzd žiu i, H aydno „M etų laikam s"
ir jo „K ū rim u i" - daugelyje vietų , kur skam ba betarpiškas
išorinio p asau lio reiškinių p am ėgd žiojim as. T okios yra ir
v isos batalinės pjesės. Tai visiškai neleistina.
N en u sakom as b et kokios m uzikos intym um as, tai, kieno
d ėka ji praslenk a pro m us kaip gim tasis, tačiau am žinai
tolim as rojus, toks su pran tam as ir kartu toks nep aaiškinam as,
p ag rįstas tuo, kad ji perteikia visus mūsų vidin ės esm ės
ju d esiu s, tačiau v isišk ai ju os atitrau kd am a nuo tikrovės ir
jo s kančių. Ir ja i bū d in gas rim tu m as, iš jos tiesioginės terpės
p ašalin antis visa, kas ju ok in g a, irgi aiškintinas tuo, kad jos
objektas yra ne vaizd in ys, vien tik kurio atžvilgiu ir įm anom a
iliuzija arba ju o k in g u m as. Jo s b etarp iškas objektas yra valia,

372
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

o valia savo esm e yra pats rim čiausias dalykas, tai, nuo
ko p riklau so viskas. Kokia turininga ir prasm inga jos kalba,
p arod o n et pakartojim o ženklai ir Da capo, kurie būtų
n ep akenčiam i žodžio kūriniu ose, o čia, priešingai, labai
tikslingi ir naudingi, nes tam , kad visiškai suprastum ati­
tinkam ą vietą, reikia ją išklausyti du kartus.
Jeig u čia, ap rašyd am as m uziką, aš visur stengiausi p a ­
rod yti, kad ji pačia visuotiniau sią kalba išreiškia pasau lio
v idinę esm ę, jo bū tį-savaim e, kuria pagal pačią aiškiausią
jos apraišką m es m ąstom e valios sąvoką, ir išreiškia ją
vien alyte m edžiaga - vien tik garsais, be to, su didžiausiu
ap ib rėžtu m u ir tiesa; jei p ag al m ano požiū rį ir sum anym ą
filosofija yra ne kas kita, kaip p ilnatviškas ir teisingas pasau lio
esm ės p akartojim as ir išraiška labai bend rom is sąvokom is,
nes tik tokių sąvokų dėka galim a išsam iai ir visapusiškai
apžvelgti visą tą esm ę, tai skaitytojas, ėjęs įkandin m anęs
ir su p ratęs m a n o ‘ m ąstyseną, neįžvelgs didelio parad okso
tokiuose m ano žodžiuose: jei pavyktų surasti visiškai tei­
singą, tobulą ir į detales įsism elkiantį m uzikos paaiškinim ą,
kitaip sakan t, jei pavyktų sąvokom is išsam iai p akartoti tai,
ką ji išreiškia, visa tai bū tų p akankam as pasaulio p a k a r­
tojim as ir paaiškinim as sąvokom is, arba visiškas pasau lio
atitikm u o, t.y. tai būtų tikroji filosofija. V adinasi, m ūsų
anksčiau pateiktą Leibnizo posakį, siaurąja prasm e visai
teisingą, m ūsiškio, gilesnio požiūrio į m uziką dvasia m es
galėtum e parod iju oti šitaip: „M usica ėst exercitium m eta-
p h y sices occultum nescientis se philosophari an im i" [M uzika
yra n esąm oningas m etafizinis veiksm as sielos, nežinančios,
kad ji filosofuoja]. Ju k šeire, t.y. žinoti, visu r reiškia: perkelti
į abstrakčias sąvokas. T ačiau kadangi dėl daug kartų p a ­
tvirtinto L eibnizo posakio teisingum o m u zika, nep aisan t jos
estetinės ir vidinės p rasm ės, apm ąstom a tik išoriškai ir
em piriškai, yra ne kas kita kaip būdas tiesiogiai ir in eonereto
pagauti tuos didelius skaičiu s ir skaičių santykius, kuriuos

373
 T rečia knyga

apskritai m es galim e pažinti tik n etiesiogiai, sąvokom is, tai

į vieną daiktą susieję tuos tokiu s skirtingus ir vis dėlto
teisingus požiū riu s į m uziką, m es galėsim e su vokti, kaip
g alim a skaičių filosofija, tokia kaip P itagoro ir kinų, knygoje
/ching, ir šitokia prasm e interp retuoti tą pitag orin in k ų posakį,
kurį pateikia Sekstas Em pirikas (A dversus m athem aticos, lib.
7): no apiSųčo 5e ta 7ravx etteoijcev (num ero cuncta
assim ilantu r) [į skaičių panašū s visi daiktai]. Ir pagaliau,
jei šį p ožiū rį m es palyginsim e su m ūsų ankstesniuoju
harm on ijos ir m elodijos aiškinim u, tai su prasim e, kad gryna
m oralin ė filosofija (kokios siekė Sokratas), neaiškin anti g am ­
tos, yra v isai analogiška tai m elod ijai be harm onijos, kokios
siekė Rousseau. Ir kaip šito d alyko priešin gybė g rynoji fizika
ir m etafizika be etikos atitinka gryną harm oniją be m elodijos.
Prie šių ep izodinių svarstym ų tebus m an leista p rid urti
d ar keletą p astab ų , liečiančių m u zikos ir reiškinių pasau lio
analogiją. A nkstesn ėje knygoje m es m atėm e, kad aukščiau sia
v alio s objektyvacijos pakopa, žm ogu s, negalėjo atsirasti
v ien as ir izoliu otas; iki jo turėjo egzistuoti žem esnės pakopos,
kurios savo ruožtu suponuoja d ar žem esnes. L ygiai taip
p at ir m u zika, kuri, kaip ir p asau lis, betarp iškai objektyvuoįa
valią, tam pa tobula tik p ilnatviškoje harm onijoje. A ukštas
ved an tis m elod ijos balsas, kad p ad ary tų reikiam ą įspūdį,
turi būti lyd im as visų kitų balsų iki p at žem iausio boso,
kurį galim a laikyti visų balsų šaltiniu. Pati m elodija įeina
į harm oniją kaip jos sudėtinė dalis, kaip ir harm onija įeina
į m elod iją. Ir kaip vien tokiu bū d u , tik kaip pilnatviška
b alsų visu m a, m u zika išreiškia tai, ką ji siekia išreikšti,
taip viena ir antlaikiška valia iki galo objektyvuojasi tik
to b u lai su siedam a visas p akopas, kurios atveria jos esm ę
beg alin ėje d id ėjan čio aiškum o gam oje. Labai savotiška ir
tokia analogija. A nkstesnėje knygoje m atėm e, kad nors visi
v alio s p asireišk im ai, kaip rūšys, prisitaik o vienas prie kito -
o tai ir d avė d ingstį teleologiniam požiū riu i į pasau lį, -

374
 P A S A U L I S KAIP V A I Z D I N Y S

vis dėlto išlieka neįveikiam os varžybos tarp tų pasireiškim ų

kaip ind ivid ų , - varžybos, regim os visose jų pakopose ir
p av erčian čios p asau lį n uolatiniu kovos tarp visų tų vis tos
pačios valios reiškinių lauku. Dėl to ir išryškėja vidinis
valios prieštaravim as p ačiai sau. N etgi tam d alykui m uzikoje
esam a tam tikro atitikm ens. Būtent: visišk ai gryna h arm o ­
ninga tonų sistem a n eįm anom a ne tik fiziškai, b et ir arit-
m etiškai. Patys skaičiai, kuriais gali būti išreikšti tonai,
p asižym i neišsp ren d žiam ais iracionalum ais. Juk n et n eįm a­
nom a ap skaičiu oti tokios skalės, kurioje kiekviena kvinta
san tykiau tų su pagrin d iniu tonu kaip 2 su 3, kiekviena
didžioji tercija kaip 4 su 5, kiekviena m ažoji tercija kaip
5 su 6 ir t.t. Juk jei tonai taisyklingai santykiauja su
pagrindiniu tonu, tai jų tarpusavio santykis yra netaisyklingas,
todėl kad, pavyzd žiu i, kvinta turėtų būti tercijos m ažąja
tercija ir t.t., - skalės tonai p an ašū s į aktorius, kurie privalo
atlikti tai vieną, tai kitą vaidm enį. Štai kodėl visai tikslios
m uzikos n eįm anom a net įsivaizdu oti, - jau n ekalbant apie
tai, kad jos neįm anom a sukurti, ir todėl kiekviena galim a
m uzika nukrypsta nuo tobulo grynum o: ji gali tik m askuoti
jai bū d in gu s disonansus, ju os paskirstyd am a per visus tonus,
t.y. tem peruod am a. A pie tai žr. C hlad n iso Akustik, § 30,
ir jo K u rie Ūbersicht der Schall-und Klanglehre, S. 12*.
G alėčiau dar šį bei tą pridurti apie m uzikos suvokim o
būdą. Ji suvokiam a tik laike ir p er laiką, visiškai atm etu s
erdvę ir nep atiriant jokio p riežastingum o pažinim o, taigi
ir intelekto poveikio. Juk estetinį įsp ū d į garsai sukelia jau
v ien kaip veiksm as, ir tam visai nereik ia, kaip stebint,
sugrįžti prie jų priežasties. Tačiau šito aš toliau nesvarstysiu ,
nes jau ir taip savo trečiojoje knygoje kam nors galbūt
p asirod žiau pern elyg sm u lkm en iškas ir g ilinausi į n erei­
kalingas detales. Tačiau tai daryti m ane vertė m ano tikslas,

* Apie tai žr. antro tomo 39 sk.

375
 Trečia knyga

ir dėl to nebūsiu sm erkiam as, jei bus atsižvelgta į tą didelę

m eno reikšm ę ir svarbą, kuri retai kada tinkam ai p rip a­
žįstam a. T ik pagalvokim e, kad - jeigu , m ūsų p o žiū riu , v i­
sas išorinis pasaulis yra tik valios objektyvacija, v eid rod is,
reikalingas jos savižinai ir net, kaip n etruku s pam atysim e,
jos išganym o galim ybei, ir jeigu pasau lis kaip vaizdinys
(stebim as izoliu otai, kai m es, nu sik ratę valiojim o, tik jį vieną
įsileid žiam e į savo sąm onę) kartu yra pati d žiau gsm in giau ­
sia ir vienintelė n ekalta gyvenim o pu sė - m eną m es galim e
laikyti visų šių ypatybių au kštesn iu laipsniu, tobulesniu
išsivystym u, n es iš esm ės jis duod a tą patį, kaip ir pats
reiškinių pasau lis, tačiau kon centru očiau , tobu liau, sąm o­
n ingai ir tikslingai, ir todėl tikrąja šio žod žio p rasm e gali
būti pavad intas gyvenim o žiedu. Jei visas p asau lis kaip
vaizdin ys yra tik m atom a valia, tai m enas yra šio m atom u m o
p aaiškin im as, cam era obscu ra, kuri ryškiau parod o objektus
ir leidžia ju os g eriau ap žvelgti bei suvokti. M enas yra pjesė
p jesėje, scena scenoje, kaip H am lete.
M ėgavim asis visu tuo, kas g ražu , paguod a, teikiam a
m eno, m enininko en tuziazm as, leid žiantis jam užm iršti
gyvenim o vargu s, yra genijaus p ran ašu m as prieš kitus; ir
tik šis p ran ašu m as atsilygina ja m už kančią, stiprėjančią
tokiu p at m astu, kokiu aiškėja sąm on ė, ir už vien atvę jam
svetim os kartos dykum oje. V isa tai rem iasi tuo, kad, kaip
m atysim e vėliau , gyvenim o būtis-savaim e, valia, p ati egzis-
\ tencija yra n u olatinė kančia ir iš d alies yra apgailėtina,
iš dalies šiurpi. Tu o tarpu toji p ati būtis tik kaip vaizd in ys
g ryn ajam e stebėjim e arba p akartota m eno, laisva nu o kančių,
teikia reikšm ingą reginį. T a gryna pažin io ji pasau lio pusė
ir jo s p akartojim as kokiam e nors m ene yra m enininko stichija.
Jį prikau sto valios objektyvacijos spektaklio stebėjim as, jis
jam atsiduoda, n ep avargd am as tą spektaklį stebi ir pakartoja
| sav o kūriniuose - ir tuo p at m etu pats užm oka už šio
spektaklio p astaty m ą, t.y. jis pats yra toji valia, kuri šitaip
■
v
376
 P A S A U L I S K AI P V A I Z D I N Y S

/ '
/ o b jektyvuojasi ir esti nuolatinėje kančioje. Tas grynas, tei­
singas ir gilus pasaulio esm ės pažinim as jam virsta sa-
I vitiksliu, ir jis visas jam atsiduoda. Tod ėl jis netam pa jam
valios kvietyvu, kaip šventajam , p asiekusiam rezignaciją.
1 Jis išgelbsti jį nuo pasau lio ne visam laikui, o tik akim irks-
j. niam s, vad inasi, jam dar nėra kelias, ved antis iš gyvenim o,
/ o yra tik laikina paguoda pačiam e gyvenim e, kol pagaliau
dėl to išaugusiom s jo galiom s n enu sibos toks žaidim as ir
jos nesiim s rim tesnio dalyko. Tokio perėjim o sim bolis yra
‘— R affaellio „Šventoji C ecilija". Ir m es kitoje knygoje im kim ės
rim tų dalykų.
 K e t v i r t a k n y g a

PA SA U L IS KAIP VA LIA

A n t r a s a p m ą s t y m a s

PA SIE K T O JI SA V IŽ IN A :
V A L IO S G Y V EN TI T E IG IM A S IR N E IG IM A S

Tem pore, quo cognitio simul advenit,

amor e m edio supersurrexit.

[Kai tik pasirodė pažinim as, iš vidurio

pakilo meilė.]

Oupnek'hat,
studio Anąuetil D uperron, vol. 2, p. 216
 § 53

P asku tinė m ūsų ap m ąstym o dalis pripažintina pačia

rim čiausia, nes ji apim a žm ogau s poelgius - dalyką, kuris
tiesiogiai liečia k iekvieną, niekam n egali būti svetim as ir
n esvarbus. N egana to, susieti su ju o visa kita taip būdinga
žm ogau s prigim čiai, kad, im dam asis b et kokio sistem inio
tyrinėjim o, tą jo dalį, kuri siejasi su veikla, jis būtinai traktuoja
kaip viso turinio rezultatą - b en t jau tiek, kiek tas turinys
jį d om ina, - ir todėl šiai daliai skiria rim čiausią dėm esį,
kitas n et ignoruodam as. Šiuo požiū riu tolesnę m ūsiškio
apm ąstym o dalį, įprastai šn ekant, būtų galim a pavadinti
p raktine filosofija, priešingai teorinei, kuria u žsiim inėjom e
iki šiol. T ačiau , m an o nuom one, b et kokia filosofija visada
yra teorinė, nes, kad ir koks būtų tiesioginis jos apm ąstym ų
objektas, ji visada tik kontem pliuoja ir tyrinėja, b et nenu-
rodinėja. Tačiau tapti p raktine, vad ovauti elgsenai, pakeisti
ch arakterį yra jos senos p reten zijos, kurių ji, d abar jau
su bren d u si, turėtų galiausiai atsisakyti. Juk dabar, kai k e­
liam as klausim as apie bū ties vertę ar bevertiškum ą, apie
išganym ą arba prak eikim ą, viską lem ia ne jos m irusios
sąvokos, o paties žm ogau s vidinė esm ė, d em onas, kuris
jam vadovauja ir kuris jo nep asirinko, bet pats buvo jo
pasirinktas, kaip teigia P latonas; protu suvokiam as charak­
teris, kaip sako K antas. D orybės, kaip ir genialum o, n e­
išm okstam a: sąvoka jai tokia p at bevaisė kaip ir m enui
ir gali pasitarnau ti tik kaip įrankis. Todėl būtų kvaila tikėtis,
kad m ū siškės m oralinės sistem os ir etikos sukurtų dorus,

381
 K e tv irta knyga

taurius ir šventus žm ones, kaip kad kvaila tikėtis, kad m ūsų

estetikos pažadintų p oetus, skulptorius ir m uzikantus.
Filosofija niekada negali p adaryti ko nors daugiau , o
tik aiškinti ir interpretuoti tai, kas yra; p asau lio esm ę, kuri
in concreto, t.y. jausm u , suprantam a kiek vien am , ji gali
p akelti iki aiškau s, abstraktaus pažinim o protu. T ačiau tai
ji turi p ad aryti visais galim ais aspektais ir visais požiū riais.
Kaip trijose ankstesn ėse knygose su filosofijai būdingu
visuotinum u tai buvo stengtasi pad aryti iš kitų požiūrio
taškų, šioje knygoje lygiai taip p at turi būti apm ąstytas
žm ogau s elgesys. Ši pasau lio pu sė gali b ū ti laikom a sv ar­
biausia iš visų ne tik subjektyvu u, kaip aš p ažy m ėjau anksčiau ,
b e t ir objektyviu požiūriu. Beje, ir toliau aš liksiu v isiškai
ištikim as savo ankstesniam nagrinėjim o b ū d u i ir tuo, kas
pasakyta anksčiau , rem siuosi kaip prielaida. Tiesą sakant,
vienintelę m intį, sudarančią šio viso veikalo turinį, aš
išskleisiu, ją taikydam as žm ogau s elgsenai, kaip anksčiau
ją skleidžiau, taikyd am as visiem s kitiem s d alykam s, ir šitaip
pad arysiu viską, kas įm anom a, kad kuo išsam iau ją p er­
teikčiau.
N urod ytas aspektas ir aptartas tyrinėjim o b ū d as jau
savaim e su ponu oja, kad iš šios etinės knygos nedera tikėtis
nei priesakų, nei jokio m okym o apie p areigas; dar nerealiau
tikėtis, kad čia turėtų būti p ateiktas v isu o tin is m oralinis
principas, tarsi koks u niversalu s receptas, pad ėsian tis įtvir­
tinti v isok iau sias dorybes. N ekalbėsim e m es ir apie jokį
„besąlygišką priv alėjim ą", nes šitoks d alykas, kaip parodyta
Priede, prieštarau ja pats sau; n ekalbėsim e nei apie „laisvės
d ėsn į", kuris yra lygiai toks pat. M es apskritai nieko
nek albėsim e ap ie privalėjim ą, nes šitaip kalbam a su vaikais
ir su kūd ikiškom is tautom is, o ne su tais, kurie perėm ė
visą bran d žios ep och os kultūrą. Ju k tai akivaizd u s p rieš­
taravim as - valią vadinti laisva ir vis d ėlto prim esti jai

382
 PASAULIS KAIP VALIA

įstatym us, pagal kuriuos ji p rivalo norėti. „Privalo n o rėti!" -

m edinė geležis! T ačiau p ag al visą m ūsų požiūrį, valia ne
tik laisva, bet ir visagalė: iš jos iškyla ne tik jo s veikla,
b et ir jo s pasau lis; ir kokia p ati valia, tokia ir jos veikla,
toks jos pasaulis: ir veikla, ir p asau lis yra jos savižina ir
d augiau niekas; ji nulem ia save, o kartu savąją veiklą ir
savąjį p asau lį, nes už jos nesam a nieko, ir veikla bei pasaulis
yra ji pati; tik šitaip ji iš tikrųjų yra autonom inė, o v isais
kitais p o žiū riais - heteron om inė. M ūsų filosofinės pastangos
gali bū ti n u k reip tos tik į tai, kad žm ogau s veiklą, tokias
skirtingas, net prieštarau jan čias m aksim as, kurių gyvoji
išraiška ji yra, p aaiškintų ir interp retuotų pagal jų vidinę
esm ę bei turinį ir jas susietų su m ūsų ankstesniais ap ­
m ąstym ais, - lygiai taip pat, kaip m es anksčiau ban d ėm e
in terp retuoti kitus pasau lio reiškinius ir jų vid in ę esm ę
stengėm ės p erkelti į aiškų, abstraktų pažinim ą. Ir čia m ū siškė
filosofija laikysis to paties im anentiškum o, kaip ir visuose
an kstesniu ose apm ąstym u ose: ji nesistengs, priešin gai d i­
džiajam K anto m okym u i, reiškinio form om is, kurių bend roji
išraiška yra p ag rin d o princip as, naudotis kaip kartim i, kad,
ja p asirem d am a, p eršoktų p atį reiškinį - vienintelį d alyką,
d u od antį jo m s reikšm ę, - ir atsid urtų beribėje tuščių fikcijų
srityje. Kaip tik šis realus p ažįstam as pasaulis, kuriam e
m es esam e ir kuris esti m u m yse, lieka tiek m ūsų apm ąstym o
m ed žiaga, tiek ir jo riba; - jis, šitas pasau lis, toks turiningas,
kad jo visiškai apim ti neįstengtų net pats giliausias tyri­
n ėjim as, koks tik pasiek iam as žm ogau s dvasiai. V adinasi,
kadangi realus, p ažinus pasaulis m ū sų etiniam s ap m ąsty ­
m am s n ep ašyk štės m edžiagos ir tikrovės, kaip nep ašykštėjo
ankstesnėse knygose, m u m s v isai nereikės griebtis netu­
riningų, n eg aty vių sąvokų ar n et įtikinėti save, kad esą
m es p asak ėm e ką nors turininga, jei tik, pakėlę antakius,
kalbėjom e apie „ab so liu tą", „beg aly bę", „antju slišku m ą" ir

383
 K e tv irta knyga

p an ašau s p obū džio g rynu osiu s neiginiu s ( o u S ev seru, ų to

riję atEprĮoetoę ovoųa, p e ta auoSpdę eTtivoiaę - „nihil
ėst, nisi n egationis nom en, cum obscura n o tion e" [tai yra
ne kas kita, kaip negatyvus p avad inim as, susijęs su neaiškia
sąvoka]; Ju lian u s A postatą, O rationes, 5). V ietoj to bū tų galim a
p a sa k y ti tr u m p ia u - g e g u tė s liz d a s p a d e b e s iu o s e
(vt:(pr.Xo x o x z o y(a). M um s nėra reikalo ant valgom ojo stalo
dėti tokius u žd engtu s, tuščius dubenis. G aliausiai, kaip ir
iki šiol, m es nep asakosim e istorijų ir nep ateiksim e jų kaip
filosofijos. Ju k , m ūsų n u om one, visi tie, kurie įsivaizduoja,
kad įm anom a kaip n ors istoriškai pagauti filosofinio pažinim o
esm ę (nors ši pagava bū tų net labai subtiliai užm asku ota),
yra be galo toli nuo šio pažinim o; o šitaip galvoja visi
tie, kurie, įsim ąstyd am i į vid in ę pasau lio esm ę, pripažįsta
kokį nors tapsm ą arba tai, kas yra tapę, arba tai, kas taps;
kurie p riskiria ben t m ažiausią reikšm ę sąvokom s anksčiau
ar vėliau ir šitaip , aiškiai ar slapčia, ieško ir su randa pradinį
ir g alu tinį p asau lio taškus, o kartu ir kelią tarp jųdviejų,
o filosofuojantis individas šiam e kelyje n et atpažįsta tą vietą,
kur jis yra. T ok s istorinis filosofavim as d ažniau siai sukuria
kosm ogoniją, kurios variantų gali būti daug, arba em anacijos
sistem ą, atkryčio teoriją, arba g aliau siai, n u sivylęs bevaisėm is
p astangom is šiose srityse, jis ieško p asku tinės išeities ir
kuria priešingą, nuolatinio tapsm o, au gim o, atsirad im o,
išsiveržim o į šviesą iš tam sos, iš tam saus p rad o, pirm ojo
p rad o , n ebū ties prado (U ngru nd ) ir p an ašių nesąm onių
teoriją, kuri, b eje, įveikiam a tru m p ai pažym ėju s, kad iki
d abartin ės ak im irkos jau p raėjo visa am žinybė, t.y. begalinis
laikas, ir todėl visa, kas galėjo ar turėjo tapti, jau turi būti
tapę. Ju k visa tokia istorinė filosofija, kad ir kaip ji pūstųsi,
laiką traktuoja kaip daiktų savaim e apibrėžtį, tarsi Kanto
net nebūtų bu v ę, ir todėl lieka prisirišusi prie to, ką Kantas,
priešin gai d aiktu i savaim e, v ad in o reiškiniu, o Platonas,

384
 PA S A U L IS KAIP VALIA

priešin gai būčiai, niekada netam p ančiai esačiai, v ad in o tam ­

p ančiu , niekada nesančiu, ar g aliau siai, ką indai vadina
M ajos skraiste; tai kaip tik yra tas pagrindo prin cip u i
p av ald u s pažinim as, kuriuo niekada negalim a pasiekti v i­
d inės daiktų esm ės, o tik įm anom a iki begalybės eiti įkandin
reiškin ių, jud ėti be galo ir tikslo, tarsi voverei rate, kol
pagaliau pavargstam a, sustojam a bet kokiam e taške, viršuje
arba apačioje, o po to dar reikalaujam a pagarbos iš kitų.
T ikras filosofinis pasaulio ap m ąstym o būdas, t.y. tas, kuris
m oko m us pažinti jo vidinę esm ę ir šitaip išveda už reiškinio
ribų, n eklau sia, iš ku r ir kur, ir kam , o visada ir visu r kelia
k lausim ą apie pasau lio kas, t.y. šiuo atveju daiktai apm ąstom i
n e kokio nors santykio p o žiū riu, ne kaip tam pantys ir
p raein an tys, trum pai tarus, n esiorien tu ojant į kokią nors
vieną iš keturių pagrindo principo form ų. P riešingai, šiuo
atveju m ąstym o objektas yra kaip tik tai, kas lieka pašalinu s
v isą m inėtam principui pavaldų p ažinim o bū dą, tai, kas
p asiro d o visuose santykiuose, b et tiem s santykiam s n ep a­
v ald ų , kas yra visada sau tapati pasau lio esm ė, jo idėjos.
Iš tokio pažinim o išauga tiek m enas, tiek ir filosofija, o
b e to, kaip m atysim e šioje knygoje, iš jo išauga ir ta sielos
nu otaik a, kuri tik ir veda prie tikrojo šventum o ir pasau lio
išganym o.

§ 54
Tikiuosi, kad trys pirm osios knygos įtvirtino aiškų ir
tikrą žinojim ą, kad pasau lio kaip v aizdinio pavid alu valiai
p asiro d ė jos veidrodis, kuriam e ji atpažįsta pačią save
k ylan čiom is aiškum o ir išbaigtum o pakopom is; au kščiau sias
taškas šioje skalėje yra žm ogus. Tačiau pilnatviškai jo esm ė
pasireiškia tik per rišlią jo veiksm ų seką, o sąm oningą šio
rišlu m o pagavą daro galim ą protas, visada leidžiantis žm ogu i
in abstracto apžvelgti visum ą.

13. 8 5 3 385
 Ke tvirta knyga

G rynoji valia pati savaim e yra n esąm onin ga; tai aklas,
i nesu laikom as veržlum as. Šitaip ji reiškiasi d ar n eorganinėje
ir augalinėje gam toje .bei jos dėsniuose, o kartu ir m usų
i p ačių gyvenim o veg etaty vinėje dalyje. T ačiau atsirad u s ir
/ ą išsiskleidus jai tarnaujančiam vaizd inio p asau liu i, ji įgyja
savojo valiojim o p ažinim ą, ji p ažįsta tai, ko ji nori; p asiro d o,.
; kad g aliojim o objektas yra ne kas kita, kaip šis pasaulis,
' gyvenim as, kaip tik toks, koks jis yra. T o d ėl reiškin ių pasau lį
m es p avad inom e valios veid ro d žiu , jo s o bjektišku m u ; o
kadangi tai, ko n o ri valia, visad a yra gyven im as, kadangi
'kaip tik gyvenim as yra n e kas kita, kaip to norėjim o
pasirod ym as vaizdin iu i, tai v isai nesvarbu, ar m es p ap ras­
čiausiai sakom e valia, ar valia g yven ti - tai p led n a ž m a tf
K ad angi valia yra daiktas savaim e, vidinis turinys, p a ­
saulio esm ė, o gyvenim as, regim asis p asau lis, reiškinys yra
tik valios veid rod is, tai p asau lis turi lydėti valią, toks p at
neatskiriam as nuo jos kaip kūnas nuo savojo šešėlio; ir
jeigu esam a valios, bus ir g yven im as, ir pasaulis. Taigi valiai
gyventi u žtikrintas gyvenim as, ir kol m es k upin i valios .
gyventi, galim e nesirū pinti savo egzistavim u n et m irties
akivaizdoje, Ž inom a, m es m atom e, kad in divid as atsiranda
ir išnyksta. T ačiau ind ivid as yra tik reiškinys, jis egzistuoja
tik p ažinim u i, pavald žiam p ag rin d o prin cip u i, tam principio
(in d ivid uation is. Žinom a, tokio pažinim o požiū riu individas
gauna savo gyvenim ą kaip d ovaną, iškyla iš n ebū ties, o
m ird am as p rarand a šią d o van ą ir su grįžta į nebūtį. Bet
m es kaip tik ir siekiam e gyvenim ą apm ąstyti filosofiškai,
t.v. orientu odam iesi į jo id ėjas, o šitaip žvelgd am i p am a­
tysim e, kad gim im as bei m irtis n iekaip n ep aly ti n ei valios,
visų reiškinių daikto savaim e, nei pažin im o su bjekto, visų
reiškinių žiūrovo. G im im as ir m irtis liečia kaip tik valios
p asireiškim ą, t.y. gyvenim ą, o jam bū din ga reikštis per
individus, kurie atsirand a ir p ran y ksta, kaip lakūs, laiko

386
 P A S A U L I S K A I P V A L I A

form a pasiro d antys p asireiškim ai to, kas savaim e n ep avald ų

laikui, b et v is d ėlto turi p asirod yti laiko p avid alu , kad
o bjektyvuotų savo tikrąją esm ę. G im im as ir m irtis v ien od ai
p riklauso gyven im u i ir atsveria vien as kitą kaip abipusės
sąlygos, arba, jei kam patinka toks p asakym as, pilnatviško
gyvenim o reiškinio poliai. Išm intingiausioji iš visų indų
m itologija šį dalyką išreiškia tuo, kad kaip tik tam dievui,
kuris sim bolizu oja d estrukciją, m irtį (kaip Brahm a, nuo-
d ėm in giausias ir niekšiškiau sias T rim určio d ievas, sim bo­
lizuoja gim im ą, atsiradim ą, o V išnus - išlikim ą), kad, sakau
aš, kaip tik tam d ievui Syvai ji kartu su vėriniu iš kaukolių
prideda lingam ą, tą apvaisinim o sim bolį; vad in asi, šis sim ­
bolis čia pasirod o kaip atsvara m irčiai, ir šitaip u žsim enam a
apie tai, kad gim im as ir m irtis yra esm iniai koreliatai, vienas
kitą n eu tralizu o jan tys ir sunaikinantys. V isiškai ta pati
nuojauta g raiku s ir ro m ėn u s p askatin o brangius sarkofagus
puošti (tai m atom e ir dabar) švenčių, šokių, vestuv inių puotų,
m edžioklių , žvėrių grum tynių, bakchanalijų, t.y. p aties ga­
lingiausio gyvybinio veržlu m o vaizdais. Šį veržlu m ą jie
m um s p arod o, vaizdu od am i ne tik tokius pasilinksm inim us,
bet ir g eid u lingas grupes, n et satyrų ir ožkų sueitis. A ki­
vaizdus šių vaizdų tikslas buvo aprau d am o individo m irties
d ingstim i kaip įm anom a išraiškingiau parodyti nem irtingą
gam tos gyvenim ą ir šitaip, nors ir be abstraktaus žinojim o,
p aaiškin ti, kad visa gam ta yra valios gyventi pasireiškim as
ir išsipild ym as. Šio pasireiškim o form a yra laikas, erdvė
ir p riežastin g u m as, o per juos - ind ivid u acija, kartu lem ianti,
kad in d iv id as turį atsirasti ir išnykti. Tačiau tai visai
n epažeid žia valios gyventi, kurios pasireiškim e ind ivid as
yra tarsi koks pavienis egzem p lioriu s ar pavyzdys. Lygiai
taip p a t g am tos visum a visai nenukenčia nuo atskiro individo
m irties. Ju k ne ind ivid as, o tik gim inė yra tai, ką brangina
gam ta ir ką ji siekia išsaugoti su visa savo rim tim i, ir visai

387
 Ketvirta knyga

savęs netausod am a rūpinasi gim ine, su ku rd am a didžiulį

.gem alų perteklių ir įdiegd am a didžiulę apvaisinim o instinkto "
galią. O ind ivid as jai netu ri jokios vertės ir neg ali jo s turėti,
n es gam tos karalystė yra begalin is laikas, beg alin ė erdvė,
o ju ose - n eribotas galim ų ind ivid ų skaičius. T o d ėl ji visada
p asirengusi paau koti individ ą, ir todėl jis ne tik tū kstančiais
bū dų , p er m enkiau sius atsitiktinu m us, atid uotas žū čiai, bet
jau iš p at p rad žių jai pasm erktas ir pačios gam tos į ją
stum iam as n u o tos akim irkos, kai pasitarnav o gim inės
išsaugojim ui. Šitaip visai naiviai pati gam ta išreiškia tą didžią
tiesą, kad tik idėjos, o ne ind ivid ai pasižym i tikrąja realybe,
t.y. yra p ilnu tinis valios objektiškum as. O kadangi žm ogus
pats yra g am ta, be to, gam ta au kščiausioje jos savižinos
pakopoje, o gam ta yra tik objektyvuota valia gyventi, tai
žm ogu s, jei tik jis tai su vokė ir su tuo su sitaikė, turi
neabejotiną teisę dėl savo ir savo draugų m irties p asigu osti,
stebėd am as nem irtingą gam tos, kuri yra jis p ats, gyvenim ą.
V adinasi, šitaip reikia su prasti Šyvą su lingam u, šitaip reikia
suprasti antikiniu s sarkofagus, kurie savo žydinčio gyvenim o
pav eik slais kreip iasi į ged intį stebėtoją: natū ra non con-
tristatu r [gam ta nen u siteiku si g ed ulin gaij.
Kad gim im ą ir m irtį reikia traktuoti kaip kažką, kas
p riklauso g yvenim u i ir kas esm inga šitam valios p asireiš­
kim ui, iškyla ir iš to, kad gim im as ir m irtis m u m s yra
tik su stiprintos apraiškos to, iš ko sudarytas ir visas likęs
gyvenim as. Ju k jis visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip
n uolatinė m aterijos kaita liek an t nekin tan čiai form ai: kaip
tik tai ir yra ind ivid ų d ū lu m as liekant n ed ū liai gim inei.
N u olatinis m aitin im asis ir reprodukcija tik laipsniu skiriasi
nuo gim im o, o n uolatinis išskyrim as tik laipsniu skiriasi
nuo m irties. P irm asis d alykas paprasčiau siai ir aiškiausiai
m atom as augaluose. A ugalas visais atžvilgiais yra tik n u o ­
latinis vis to p aties im pulso, savo p ap rasčiau sių skaidulų,

388
 PASAULIS KAIP VAI I A

su sigrupu ojančių į lapą ir šakelę, kartojim asis; tai yra

vienarūšių, vien as kitą p alaikančių augalų agregatas. N uo­
latinis šių augalų reprodukavim as yra vienintelis jo ins­
tinktas. Kad jį kuo geriau patenkintų, augalas kyla m e­
tam orfozės laiptais, kol pag aliau prieina prie žied o ir v ai­
siaus, šito savosios egzistencijos ir siekio kom pendijaus, kur
jis trum pesniu keliu pasiekia tai, kas yra jo vienintelis tikslas,
ir iškart tū kstanteriopai realizuoja tai, ką iki šiol kūrė dalim is:
savo paties pakartojim ą. Jo egzistavim as iki vaisiau s su
pastaruoju santykiauja taip, kaip spau d m enys su spaustuve.
A kivaizdu, kad gyvū nų atveju padėtis visai ta pati. M ai­
tinim osi procesas yra n uolatinis gim im as, gim im o procesas
yra sustiprintas m aitinim asis; apvaisinim o keliam as m alo­
num as yra su stiprintas gyvenim o jausm o džiaugsm ingum as.
Kita vertus, išskyrim as, nuolatinis m aterijos iškvėpim as ir
išm etim as yra tas pat, kas intensyvesniu pavidalu yra m irtis,
gim im o priešingybė. Kaip m es, šitai darydam i, esam e visada
patenkinti, kad išsaugom e savąją formą ir n eap raud am e
išm estos m aterijos, taip m u m s dera elgtis ir tada, kai m irtis
intensyvesniu pavid alu ir galutinai pad arys tai, kas su m um is
vyksta kas dieną ir kas valand ą, išskiriant d alim is; kaip
m es abejingi pirm uoju atveju, taip neturim e d rebėti ir
antruoju. Šiuo požiūriu reikalau ti savojo ind ivid ualum o,
kom pensuojam o kitais ind ivid ais, pratęsim o yra taip p at
nenorm alu, kaip ir reikalau ti išsaugoti m ūsų kūno m ateriją,
n uolat pakeičiam ą nauja; šiuo požiūriu balzam uoti kūnus
kvaila, lygiai taip pat, kaip būtų kvaila rūpestingai saugoti
savo išm atas. O apie su in d ivid u aliu kūnu susijusią sąm onę
pasakytina, kad ji kiekvieną dieną visiškai pertrau kiam a
m iego. G ilus m iegas, kol jis trunka, niekuo nesiskiria nuo
m irties, į kurią jis d ažnai (pavyzdžiui, kai sušąlam a) p a­
laipsniui ir pereina; nuo m irties jis skiriasi tik savo santykiu
su ateitim i, t.y. p rabu dim u . M irtis yra m iegas, į kurį pasinėru s

389
 K e tv irta knyga

užm irštam as ind ivid u alu m as; visa kita vėl prabu nd a ar
veikiau n et ir nebuvo užm igę.*
Pirm iausia m es p rivalom e su prasti, kad valios p asireiš­
kim o form a, t.y. gyvenim o ir tikrovės form a, iš tikrųjų yra
dabartis, o ne ateitis ir praeitis. A teitis ir praeitis esti tik
sąvokoje, egzistuoja tik rišliam e p ažin im e, k iek jis pavaldus
pagrind o principui. Praeityje n egyveno nė vien as žm ogus
ir ateityje negyv ens nė vienas. Tik dabartis yra bet kokio
gyvenim o form a, bet todėl ji yra patikim a gyvenim o n u o­
savybė, kurios niekada neįm anom a iš jo atim ti. D abartis
visada čia, kartu su jos turiniu: abu , ir d abartis, ir jos turinys,
stovi Kurtai, n esvyru odam i, kaip vaivorykštė virš krioklio.
Ju k valiai u žtikrintas g y v e n im a s o gyvenim u i - dabartis.
Žinom a, g alvod am i apie p raėju siu s tū kstan tm ečius, apie
m ilijonus tada gyvenusių žm o n ių , m es klausiam e: Kas jie
buvo? Kuo jie pavirto? Bet, kita vertu s, m um s pakanka
tik p risim in ti m ūsų pačių gyvenim ą praeityje, vaizd u otėje
atg aiv in ti jo scenas ir vėl sav ęs paklausti: K as buvo visa
tai? Kuo visa tai pavirto? Tu o p at, kuo pavirto anų m ilijonų
gyvenim as. O gal dera m anyti, kad p raeitis, užantspau d uota
m irties, p er ją įgyja naują bu vim ą? Ne, m ūsų p ačių praeitis,
n et pati artim iausia, netgi v ak aryk štė, jau yra tik niekingas

* Kad ir toks pam ąstym as tam , k u riam jis nepasirodys pernelyg subtilus,
gali padėti suprasti, kad individas yra tik reiškinys, o ne daiktas savaime.
K iekvienas individas, viena vertus, yra pažinim o subjektas, t.y. viso
objektyviojo pasaulio galim ybės papildom a sąlyga; kita vertus, jis yra
pavienis pasireiškim as valios, - tos pačios valios, kuri objektyvuojasi
kiekvienam e daikte. Bet šitas m ūsų esm ės dvilypum as nepagrįstas sa­
varankišku vieniu: kitaip iries galėtum e suvokti save pačiuose savyje ir
nepriklausom ai nuo pažinim o bei norėjim o objektų; tačiau šito mes visiškai
nesugebam e padaryti. Priešingai, kai tik mes pabandom e įeiti į save ir,
pažinim ą nukreipdam i į vidų, siekiam e būti visiškai sąm oningi, mes tuojau
pat nugrim ztam e į bedugnę tuštum ą ir tam pam e panašūs į tuščią stiklinį
rutulį, iš kurio, iš tuštum os, pasigirsta balsas, bet jo priežasties neįm anom a
surasti. Ir šitaip stengdam iesi p ag au ti pačius save, savo siaubui mes
nepagaunam o nieko, išskyrus efem erišką šmėklą.

390
 PASAULIS KAI P VALIA

vaizd u otės m iražas, ir tas p at yra visų tų m ilijonų praeitis.

Kas buvo? K as yra? Valia, kurios veid ro d is yra gyvenim as,
ir bev alis p ažinim as, aiškiai ją m atantis tam e veid rod yje.
Jei kas šito d ar nesuprato ar nenori su prasti, prie ankstesnio
klausim o apie praeities kartų likim ą reikia prid ėti ir tokį:
kodėl kaip tik jis, k lau siantysis, toks laim ingas, kad savo
rankose tvirtai laiko tą brang ią, n etvarią, vienintelę realią
dabartį; kod ėl tie šim tai žm onių kartų ir n et tų laikų h erojai
bei kankiniai nugrim zd o į p raeities n aktį ir šitaip virto
niekiu, o jis, jo nereik šm ingas Aš, egzistuoja realiai? Arba
trum piau, nors ir keistokai: kodėl šitas dabar, jo dabar, esti
bū tent d abar, o n e buvo kadaise, labai seniai? Taip keistai
klausdam as, savo eg zistavim ą ir savo laiką jis traktuoja
kaip vien as nuo kito n ep riklau som us dalyku s ir egzistavim ą
suvokia lyg kažką, panard intą į laiką; iš tikrųjų jis pripažįsta
du dabar, vieną - p riklau san tį objektu i, kitą - p riklausan tį
subjektui, ir stebisi laim ingu jų su tapties atsitiktinum u. Bet
iš tikrųjų (kaip parodyta traktate A pie pagrindo principą)
tik objekto, kurio form a yra laikas, sąlyčio su subjektu (kurio
form a nėra nė vienas pagrin d o p rincipo pavidalas) taškas
su d aro dabartį. Tačiau b et koks objektas yra valia, kiek
ji yra tapusi vaizd iniu , o subjektas yra bū tinas objekto
koreliatas; bet realūs objek tai egzistuoja tik dabartyje: p raeitis
ir ateitis apim a tik sąvokas ir fantazijas, todėl dabartis yra
esm inė valios p asireiškim o forma ir nuo jo neatskiriam a.
Tik dabartis yra tai, kas yra visada ir kas esti neatšaukiam ai.
Em piriniu požiūriu pats netvariau sias iš visų dalykų, m e­
tafiziniam žvilgsniui, pakylančiam virš em pirinio stebėjim o
form ų, ji yra vienintelis tvarus dalykas, scholastų N unc
stans* [tvarusis dabar]. Jo s turinio šaltinis ir p agrin d as yra

* [A lbertus Magnus: Sumina theologiae I, tract. 5, ąuaest. 22.]

391
 K e tv irta knyga

valia gyventi, arba daiktas savaim e, - kuris esam e m es

patys. Tai, kas nuolat tam pa ir išnyksta, kas jau yra buvę
ar dar turi būti, p riklauso reiškiniui kaip tokiam dėl jo
form ų, darančių galim ą atsirad im ą ir išnykim ą. Tod ėl m ąs-
tytina šitaip: Q uid fuit? - Q uod ėst. - Q uid erit? - Q uod
fuit.* [Kas buvo? - Kas yra. - Kas bus? - Kas bu vo]; ir
šitai im tina griežta šių žod žių prasm e, t.y. suprastina ne
sim ile [panašiai], o idem [taip pat]. Ju k valiai užtikrintas
gyvenim as, o gyvenim u i - dabartis. Todėl kiekvienas ir
gali pasakyti: „Aš kartą ir visiem s laikam s esu dabarties
v iešpats, ir am žių am žiam s d abartis lydės m ane lyg m ano
šešėlis; todėl aš nesistebiu ir neklau siu , iš kur ji yra atėjusi
ir kodėl atsitiko taip, kad ji esti kaip tik d ab a r". Laiką
galim e palyginti su am žinai besisu kančiu ratu: n uolat b e­
sileidžianti pu sė bū tų p raeitis, n uolat kylanti pusė būtų
ateitis, o n ed alom as taškas viršu je, kur praeina liečiam oji,
yra nctįsi dabartis. Kaip nesisuka liečiam oji, taip įkandin
jos nesisuka ir dabartis, - tas o bjekto, kurio form a yra laikas,
sąlyčio taškas su su bjektu, neturinčiu jo kios form os, nes
subjektas n ep ažin u s, bet yra viso, kas pažinu, sąlyga. Arba:
laikas panašu s į nesulaikom ą srau tą, o d abartis - į uolą,
į kurią srau tas sudū žta, bet kurios jis nenusineša kartu.
V alia, kaip d aiktas savaim e, kaip ir pažinim o subjektas,
galiau siai tam tikra prasm e yra ta p ati valia arba jos apraiška,
n ep avald i p ag rind o p rin cip u i; ir kaip valiai užtikrintas
gyvenim as, jos sp ecifinė ap raiška, taip jai užtikrinta ir
dabartis, vien in telė realau s gyvenim o form a. T o d ėl m um s
neverta ty rinėti nei p raeities iki gyvenim o, n ei ateities po
m irties; p riešin gai, vien intele form a, kuria sau pasireiškia

* [Plg. Prediger Solom o, 1, 9] (plg. Koh, 1, 9 - red. past.)

392
 P A S A U L I S KAIP VALI A

valia, reikia prip ažin ti dabartį*: ji nep abėg s nuo valios, bet
valia irgi tikrai nep abėgs nuo jos. T o d ėl tas, kurį patenkina
toks gyvenim as, koks jis yra, kuris visaip tą gyvenim ą teigia, -
tas gali nedvejodam as jį laikyti begalin iu ir nusikratyti m irties
baim ės kaip iliuzijos, įteigiančios absurdišką baim ę kada
nors prarasti d abartį ir apgaud in ėjančios jį regim ybe tokio
laiko, kur nesam a dabarties. Tokia iliuzija laiko atžvilgiu
yra tas pat, kas erdvės atžvilgiu yra kita iliuzija, kurios
veikiam as kiekvienas žm ogus vaizdu ojasi, kad vieta, jo
užim am a ant žem ės rutulio, yra viršus, o visa kita - apačia;
lygiai taip p at kiekvienas žm ogus susieja dabartį su savuoju
ind ivid u alu m u ir įsivaizdu oja, kad kartu su ja išnyksta bet
kokia dabartis, o praeitis ir ateitis lieka be dabarties. Tačiau
kaip ant žem ės rutulio visu r yra viršus, taip ir b et kokio
gyvenim o forma yra dabartis, ir bijotis m irties dėl to, kad
ji atim a iš m ūsų dabartį, ne p rotin giau , nei bijotis, kad
nenuslystum žem yn nuo apskrito žem ės rutulio, ant kurio
m es, savo laim ei, d abar esą stovim e viršuje. V alios objek-
tyvacijai būdinga d abarties form a, o dabartis, kaip netįsus
taškas, perkerta į abi p u ses n u sid riekian tį begalinį laiką
ir stovi nejudėdam a kaip am žinas vidu rd ien is be gaivinančio
vak aro; kaip reali sau lė, deganti be perstogės, ir tik tariam ai
p an y ran ti į nakties įsčias. Todėl jeigu žm ogus bijosi m irties
kaip to, kas jį sunaikina, tai tas pat, kas m anyti, jog saulė
p av ak are dejuoja: „V argas m an! A š sm engu į am žinąją

* Scholastici docuerunt, quod aetem itas non šit tem poris sine fine
aut principio successio, sėd N unc stans; i.e. idem nobis Nunc esse, quod
erat N unc A dam o; i.e. inter nunc et tune nuliam esse differentiam , ĮScholastai
m okė, kad am žinybė nėra laiko seka be pabaigos ir pradžios, o yra
Nunc stmis, t.y.: tas pats dabar mums, kuris buvo dabar A dom ui, t.y.
tarp dabar ir tada nėra jokio skirtum o] H obbes: Leviathan, cap. 46.

393
 K e tvirta knyga

n a k tį".* Bet ir priešingai: ką slegia gyvenim o n ašta, b et

kas geid žia gyvenim o ir jį teigia, nors bū gštauja jo kančių
ir y p ač n ebenori toliau kęsti kaip tik jam teku sios sunkios
lem ties, - toks žm ogus negali tikėtis, kad m irtis jį išlaisvins,
ir neg ali išsigelbėti savižud ybe; tarsi koks apg au lin g as
v aid u o klis, tam sus ir šaltas O rkas vilioja jį į ram ybės
p riep lau k ą. Žem ė besisu kd am a p ereina iš dienos į naktį;
in d iv id as m iršta, b et pati saulė n u o lat žėri am žinajam e
v id u rd ienyje. V aliai gyventi u žtikrintas gyvenim as. G yv e­
nim o form a yra nesibaigianti dabartis. Tu o tarpu in d ivid ai,
id ėjos ap raiškos, atsiranda ir išnyksta laike, panašiai kaip
n etv arū s sapnai. Taigi savižud ybė jau ir čia m u m s atrod o
bev aisis, o todėl ir n ep roting as poelgis. Kai m ūsų ap m ąstym o
k ely je pasistū m ėsim e toliau, ji m um s pasirodys d a r n ep a­
lan k esn ėje šviesoje.
D ogm os keičiasi, ir m ūsų žinojim as apgaulingas. Bet
g am ta neklysta: jos eigastis tvirta, ir šito ji neslep ia. Visa
esti joje, o ji esti visam e kam e. K iekvienas gyvū n as yra
ja i cen tras; gyvūnas ned vejod am as su rad o savo kelią į būtį,
kaip n ed vejod am as su ras kelią iš bū ties. O kol kas jis gyvena
n esibaim in d am as su naikinim o ir n esirū pin dam as, p alaik o ­
m as su vokim o, kad jis yra pati gam ta ir, kaip g am ta, jis
yra n ep raeinantis. V ien tik žm ogus visu r velka su savim i

* E ckerm anno Pokalbiuose su Goethe (Gesprachen mit Goethe, 2. A ufl.,

Bd. 1, S. 154) G oethe sako: „M ūsų dvasia yra esybė, turinti nesunaikinam ą
prigim tį: ji yra kažkas, kas veikia nuo am žinybės iki am žinybės. Ji panaši
į saulę, kuri nusileidžia tik m ūsų žem iškom s akim s, bet kuri iš tikrųjų
niekad a nenusileidžia, o nuolat šviečia". Šį palyginim ą G oethe perėm ė
iš m anęs, o ne aš iš jo. Be abejonės čia, šiam e 1824 m. vykusiam e pokalbyje
jis pan aud ojo jį todėl, kad prisim inė - galbūt nesąm oningai - m ano
frazę, sudarytą iš tų pačių žodžių, kaip ir čia, pirm ajam e leidim e, p. 401;
ir ten, kaip ir čia, § 65 pabaigoje, ji pakartota p. 528. T as pirm as leidim as
bu vo G oethe'i pasiųstas 1818 m. gruodyje, o 1819 m. kovo m ėnesį, per
m ano seserį, N eapolyje, kur aš tuo m etu bu vau, jis laiške pagyrė m ane
ir pridėjo raštelį, kur pažym ėjo jam ypač patikusius puslapius; vadinasi,
jis perskaitė m ano knygą.

394
 P A S AU L I S KAIP V A L I A

abstraktų savosios m irties suvokim ą. T ačiau - o tai labai

keista - ir m intis apie m irtį gali jį bau ginti tik atskirom is
akim irkom is, jei dėl atsitiktinės dingsties įsism elkia į jo
vaizduotę. Prieš galingą g am tos balsą refleksija yra beveik
bejėgė. Ž m ogų, kaip ir nep rotingą gyvulį, pap rastai valdo
tas iš giliosios sąm onės, bylojančios, kad jis yra p ati gam ta,
pats pasau lis, iškylantis nerūpestingu m as, kurio dėka nė
vieno žm ogau s pastebim ai nekankina m intis apie n eišven ­
giam ą ir visad a artim ą m irtį. Priešingai, kiekvienas žm ogus
gyvena taip, tarsi jam lemta gyventi am žinai. Tai pasiekia
tokį m astą, kad, galim a sakyti, nė vienas žm ogu s iš tikrųjų
nėra aiškiai įsisąm oninęs savosios m irties n eišvengiam ybės,
nes p riešin gu atveju tarp jo nuotaikos ir pasm erkto m irti
nusikaltėlio nuotaikos negalėtų būti labai žym aus skirtum o.
Žinom a, k iekvienas žm ogu s tuo įsitikinęs in abstracto ir
teoriškai, bet šį įsitikinim ą, kaip ir kitokias teorines tiesas,
nep ritaikom as praktikoje, jis nustum ia į šalį ir v isai n e­
įsileidžia jo į savo gyvąją sąm onę. Kas įsim ąstys į šį žm ogaus
savijautos y p atu m ą, tas su p ras, kad aiškinti jį psichologiškai,
įpročiu ar nuolankum u prieš neišvengiam ybę, visiškai n e­
pakanka. T eisin gas yra m an o pateiktas gilesnis aiškinim as.
Jis paaiškina ir tai, kodėl visais laikais, visose tautose
egzistuoja ir yra g arbinam os dogm os apie kokios nors rūšies
pom irtinį in d ivid o gyvenim ą, nors šito dalyko įrodym ai
neišvengiam ai turi būti n ep aten kinam i, o argum entai prieš -
stiprūs ir gausingi. Bet ju k nem irtingu m as iš tikrųjų ir
nereikalauja jokio įrodym o, o yra p rip ažįstam as sveiko proto
kaip faktas, kurį patvirtina įsitikinim as, kad gam ta nei
m eluoja, nei klysta, o p riešin gai, atvirai parod o ir n et naiviai
išreiškia savo veiksm us ir esm ę; tuo tarpu m es patys juos
u žtam sinam e savo iliu zijom is, kad iš jų išgau tu m e kaip
tik tai, kas palanku m ū siškiam ribotam požiūriui.

395
 K e tv irta knyga

T ačiau tai, ką m es d abar aiškiai su p ratom e, - kad nors

pavienis valios reiškinys prasid ed a laike ir p asibaigia laike,
pačiai valiai kaip d aiktu i savaim e tai neg alioja, kaip negalioja
ir b et kokio objekto k oreliatu i, pažįstan čiam , b et niekada
nep ažin iam su bjektui, ir kad valiai gyventi visada u žtikrintas
gyvenim as, - tai netinka m inėtom s p om irtinio gyvenim o
doktrinom s. Ju k valiai, traktuojam ai kaip daiktas savaim e,
taip p at ir g rynajam pažin im o su bjektui, am žinajai pasaulio
akiai, nebū dinga nei tverm ė, nei d ūlum as, nes tverm e ir
dūlum as yra tik laike galiojančios ap ibrėžtys, o valia ir
su bjektas esti už laiko. Štai kod ėl ind ivid o (šito pavienio
v alios reiškinio, apšviesto pažinim o subjekto) egoizm as iš
m ūsų išdėstyto požiūrio nėm až negali sem tis m aisto ir
paguod os savajam troškim ui gyventi be galo ilgai, kaip
jis negalėjo jų sem tis iš žinojim o, kad po jo m irties vis
dėlto ir toliau truks laike likęs išorinis pasaulis - o ju k
šis žinojim as yra to paties požiū rio išraiška, tik pateikta
objektyviai, vad inasi, iš laikiško žiū ros taško. Ju k nors
kiekvienas ind ivid as yra trum palaikis tik kaip reiškinys,
o kaip d aiktas savaim e yra belaikis, vad inasi, begalinis,
tačiau bū ten t tik kaip reiškinys jis ir skiriasi nuo kitų pasaulio
d aiktų. Kaip d aiktas savaim e jis yra valia, pasireiškianti
visu r, ir m irtis pašalina iliu ziją, jo sąm onę atskiriančią nuo
kitų sąm onės: tai yra g yvavim o tąsa. M irtis žm ogau s nep alyti
tik tiek, k iek jis yra daiktas savaim e; reiškinio lygm enyje
tas atsp aru m as m irčiai su tam pa su viso likusio pasaulio
p astov u m u .* Tuo p aaiškin am as ir toks faktas: nors vidinis
ir tik intuityvus su vokim as to, ką m es d abar p erkėlėm e

* V edose šitai išreikšta tokiais žodžiais: kai žm ogus m iršta, jo regos

galia susilieja su saule, uoslė su žem e, skonio juslė su vandeniu, klausa
su oru, kalba su ugnim i ir t.t. (O upnekhnt, Bd. 1. S. 249 f.f. [išplėstu
p avid alu paim ta iš B rihadaranyaka-U panishad 4, 4, 2]; tai išreiškiam a ir
tuo, kad m irštantysis specialia form ule visus savo jausm us ir gabum us
vieną po kito perduoda savo sūnui, kuriam e nuo to laiko jie turi gyvuoti
toliau (ten pat, Bd. 2, S. 82 f.f.).

396
 P A S A U L I S K AI P V A L I A

į aiškų žinojim ą, kaip aš jau sakiau , ir trukdo m inčiai apie

m irtį apnuodyti netgi p rotingos bū tybės gyvenim ą, nes šitoks
su vokim as m aitina gyvybinę galią, palaikančią visa, kas
gyva, ir kiekvienai gyvai bū tybei, kol ji m ato gyvenim ą
ir yra į jį n u kreipta, leidžia žvaliai tęsti tą gyven im ą, tarsi
nebūtų jokios m irties, vis dėlto, kai m irtis atskirais atvejais,
tikrovėje arba tik vaizdu otėje, priartėja prie individo ir jam
tenka p ažvelgti jai tiesiai į akis, jį apim a m irties baim ė,
ir jis visaip sten giasi jos išvengti. Ju k kol jo pažin im as buvo
n u kreiptas į p atį gyvenim ą, jis turėjo m atyti ir tai, kad
gyvenim as yra am žinas; o kai prieš jo akis pasirod o m irtis,
jis turi p ripažin ti, kad ji yra tai, kas yra - pavien io laikino
reiškinio p abaiga laike. Tai, ko m es bijom ės m irtyje, jokiu
bū du nėra skausm as, nes akivaizd u , kad skausm as, bent
jau iš dalies, yra anapu s m irties, o iš dalies m irtyje m es
dažnai ieškom e išsivadavim o nuo skausm o; bet ir atv irkš­
čiai - kartais pasm erkiam e save baisiau siam skausm u i, kad
nors trum pam laikui nu stu m tu m e m irtį, nors ji būtų greita
ir lengva. Taigi m es skiriam e skausm ą ir m irtį kaip du
v isiškai skirtingus blogius: tai, ko m es bijom ės m irtyje,
faktiškai yra individo žūtis, - šitai m irtis atvirai ir parodo.
O kadangi ind ividas yra pačios valios gyventi pavienė
objcktyvacija, visa jo esybė p riešin asi m irčiai.
Kai jau sm as pad aro m us tokius bejėgius, vis dėlto gali
įsikišti protas ir didžia dalim i įveikti bjaurius iš jausm o
kylančius įspūd žius bei duoti m u m s aukštesnį žiūros tašką,
iš kur m es m atom e nebe atskirybes, o visum ą. Todėl
filosofinis pasau lio pažinim as, p asiekęs tą tašką, kurį m ąs­
tyd am i d abar pasiek ėm e m es, b et nep asistūm ėjęs toliau,
jau ir šiam e taške galėtų įveikti m irties baim ę, - tiek, kiek
individo refleksija pajėgtų sutram dyti betarpišką jausm ą.
Ž m ogus, kuris savo m ąstym u būtų K irtai p erėm ęs iki šiol
išdėstytas tiesas, b et kartu savo p atyrim u ar gilesne įžvalga
n ebū tų suvokęs, kad nuolatinė kančia būdinga visam gy~

397
 Ketvirta knyga

vertim ui, o, pasitenkind am as gyvenim u, jaustųsi jam e visai

p u ik iai ir, ram iai ap m ąstęs savo gyvenim o eigą bei visa,
ką jis anksčiau p atyrė, norėtų, kad tas gyvenim as tęstųsi
a m žin ai arba n u o lat atsinaujintų ; žm ogu s, turintis tiek
g yvybinės energijos, kad n ep aisyd am as visų g yven im o sun­
kum ų ir kančių, noriai su jom is taikstytųsi d ėl gyvenim o
teikiam ų m alonum ų; - toks žm ogus stovėtų „tvirtais ir
galingais kaulais ant apvalios ir am žinos žem ės" [G oethe,
Žm onijos ribos (G renzen der M enschheit)] ir nieko nesibijotų ;
ap sigin klavęs pažin im u , kurį m es jam davėm e, jis ram iai
žiū rėtų į m irtį, atskren dančią laiko sparnais, ir su voktų ją
kaip m elagingą iliu ziją, bejėgę šm ėklą, gąsdinančią silp n u o ­
sius, tačiau neturin čią jokios vald žios tam , kas žino, kad
jis pats yra toji v alia, kurios objektyvacija arba atspaud as
yra visas p asau lis; to d ėl jam visą laiką užtikrintas gyvenim as,
o kartu ir d abartis, ta tikroji ir v ien intelė valios p asireiškim o
form a. Todėl tokio žm ogau s negali g ąsdinti begalinė praeitis
ar ateitis, kuriose ja m nelem ta būti, nes p raeitį ir ateitį
jis laiko tuščiu m iražu ir M ajos skraiste. Toks žm ogus m irties
bijotųsi ne labiau , neg u saulė - nakties. T okį p o žiū rį Krišna
B hagavad-G itoje p erd u od a savo jau n am m okiniui A rd žū n ai,
kai šis, m atyd am as m ū šiu i pasiren gusius pulkus (šiek tiek
p an ašia i kaip K serksas), pasiduoda liūd esiu i, d vejoja ir nori
išv en gti m ūšio, kad n eleistų žūti d augeliu i tū kstančių žm o­
nių. Krišna įteigia jam tokį požiū rį, ir tų daugelio tūkstančių
žm onių žūtis n eb eg ali jo sūlaikyti: jis duoda ženklą kau­
tynėm s. Tą patį p ožiū rį išreiškia ir G oethe's Prom etėjas,
yp ač tokiais žod žiais:

Žm ones čionai aš kuriu

Pagal savo paveikslą -
Paderm ę, į m ane panašią:
Lai vargsta, lai verkia jie,
M alonum ais d žiaugias ir laim e,

398
 PASAULIS KAIP VALIA

N iekindam i tave
K aip aš!21

[Hier sitz' ich, form e M enschen

N ach m einem Bilde,
Ein C.eschlecht, das m ir gleich sei,
Zu leiden, zu vveinen,
Zu geniefien und zu freuen sich
Und dein nicht zu achten
W ie ich!]

Tokį p a t požiū rį galėtų įteigti ir Bruno bei Spinozos

filosofija tiem s, kuriem s jos klaid os ir n etobulum ai n etruk­
dytų ją perim ti ir nesilp nintų įsitikinim o jos teisingum u.
Bruno filosofijoje nesam a tikros etikos, o Spinozos filosofijoje
etika nekyla iš jos esm ės: nors savaim e girtina ir graži,
etika prie jos pririšta tik silpnais ir akivaizdžiais sofizm ais.
G aliausiai tokį požiūrį perim tų daugelis žm onių, jeigu jų
pažinim as d erin tų si su jų troškim ais, t.y. jeigu jie, išsivadavę
nuo visų iliuzijų, sugebėtų aiškiai ir apibrėžtai suvokti save.
Ju k p ažin im u i kaip tik tuo ir pasireiškia visiško valios gyventi
teigim o pozicija.
V alia teigia save pačią; tai reiškia: kai jos objektiškum e,
t.y. p asau lyje ir gyvenim e, jai visiškai ir aiškiai atsiveria
jos pačios esm ė kaip vaizd in ys, tai šis pažinim as visai
nesusilpnina jai bū dingo valiojim o. Ji ir toliau geidžia šito
gyvenim o, netgi tokio, kokį jį pažino; anksčiau ji geidė
gyvenim o, jo n ep ažin d am a, kaip aklas veržlu m as, o dabar
jo geidžia, jį pažinusi, sąm onin gai ir apgalvotai. Priešinga
nuostata, valios gyven ti neigim as, pasirod o tada, kai tas
pažinim as nuslopina valiojim ą, nes pažinti pavieniai reiš­
kiniai jau n ebeveikia kaip valiojim o m otyvai, o visas iš idėjų
pagavos išaugęs pasaulio esm ės pažinim as, atspindintis
valią, tam pa valios kvietyvu, ir todėl valia laisvai atsisako

399
 Ketvirta knyga

pati savęs. Aš tikiuosi, kad šitos visai naujos ir šitaip

ab strakčiai išreikštos, todėl sunkiai su prantam os m intys
n etruku s paaiškės, kai bus ap rašyti tie fenom enai (t.y., šiuo
atveju, žm ogau s elgsenos bū dai), kuriuose, viena vertus,
p asireiškia skirtingų laipsnių valios savitaiga, o kita vertu s, -
jos savineiga. Ju k nors ir viena, ir kita kyla iš pažinim o,
b et šis p ažin im as nėra abstraktus, išreiškiam as žod žiais,
o yra gyvas, p asireiškian tis tik veiksm ais ir elgsena; jis lieka
nep rik lau som as nuo dogm ų, kurios, kaip abstraktus p a ­
žinim as, dom ina protą. A tskleisti abu šiuos dalykus ir
p akylėti juos iki aiškau s protin io pažinim o - tik toks gali
b ū ti m ano tikslas. A š visai neketinu n urod inėti arba re­
kom end uoti vieno ar kito. T ai būtų ir kvaila, ir bep rasm iška,
nes valia savaim e yra absoliučiai laisva, visiškai nu lem ianti
pati save, ir jai negalioja joks dėsnis. Tačiau pirm iau sia,
prieš pereidam i prie m inėto aiškinim o, iš p rad žių turim e
pan ag rin ėti ir tiksliau ap ibrėžti šitą laisvę ir jos santykį
su bū tinybe; be to, d ar reikia p ateikti keletą b en d rų , valią
ir jos objektu s liečiančių svarstym ų ap ie gyvenim ą, kurio
teigim as ir n eigim as sudaro m ūsų problem ą; visa tai p a­
lengvins m ūsų u ždavin į - p ažinti žm ogau s elgsenos vidinės
esm ės etinę prasm ę.
K adangi, kaip sakyta, visas šis veikalas yra tik vienos
vienin telės m inties išsklaid a, tai reiškia, kad visos jo dalys
kuo glau džiau siai tarpusavyje su sijusios ir kiekviena ne tik
bū tinai siejasi su ankstesne ir pirm iau sia tik ją vien ą su­
pon uoja, kaip išliekančią skaitytojo atm intyje (kaip kad būna
viso se filosofinėse sistem ose, su d arytose tik iš išprotavim ų
e ilė s ), bet ir kiekviena viso veikalo dalis gim ininga kiekvienai
kitai ir ją su ponu oja, todėl būtina, kad skaitytojas prisim intų
ne tik tai, kas bu vo aptarta ką tik, b et ir visą anksčiau
išdėstytą turinį ir su gebėtų jį su sieti su kiekviena dabartine
m intim i, kad ir kiek m edžiagos bū tų įsiterpę tarp ankstesnio
turinio ir d abartinės m inties. Tokį reikalavim ą skaitytojui

400
 PASAULIS KAIP VALIA

kėlė ir Platonas: klaidžiam e jo dialogų labirinte tik ilgais

lankstais galim a prieiti prie pagrindinės m inties, kuri kaip
tik todėl tam pa aiškesnė. M ūsų atveju šitoks reikalavim as
neišvengiam as, nes, nors m ūsiškės vienos ir vienintelės
m inties išskaidym as į d augelį aspektų ir yra vienintelis būdas
jai p erteikti, p ačiai m inčiai tai yra ne esm inė, o tik dirbtinė
form a. Kad būtų lengviau šią m intį išdėstyti ir ją suprasti,
keturiose knygose išskiriam i keturi p agrin d in iai požiūrio
taškai, ir tai, kas gim ininga bei vieninga, kuo rūpestingiau siai
susieta; tačiau pati m edžiaga visiškai nesid uod a išdėstom a
tiesiaeige progresuojančia linija, kaip tai būna istoriniuose
v eikaluose, bet reikalauja painesnio d ėstym o ir todėl -
pakartotinio knygos studijavim o. Tik toks pakartotinis p er­
skaitym as atskleidžia kiekvienos dalies ryšį su bet kuria
kita, ir tik visos dalys, kartu pagautos, praskaidrina viena
kitą ir tam pa visiškai aiškios.*

§ 55
Kad valia kaip tokia yra laisva, kyla vien iš to, kad
ji, m ūsų požiū riu , yra d aiktas savaim e, visų reiškinių turinys.
O reiškiniai, kaip žinom e, priešingai - visiškai pavald ūs
p agrin d o p rincipui jo ketu riais pavidalais. O kadangi m es
žinom e, kad bū tinu m as visiškai sutam pa su pad ariniu,
kylančiu iš tam tikros priežasties, kad pad arin ys ir p riežastis
yra viena kitą pakeičiančios sąvokos, tai visa, kas priklauso
reiškiniui, kas yra objektas pažįstančiam su bjektui kaip
individui, viena vertus, yra p riežastis, kita v ertu s - p ad arin ys,
ir šiuo požiū riu visiškai bei būtinai apibrėžta ir todėl niekaip
negali būti kažkas kita, nei yra. Tad visas gam tos turinys,
visi jos reiškiniai irgi yra absoliučiai būtini, ir šitą kiekvienos
d alies, kiekvieno reiškinio, kiekvieno įvykio būtinum ą galim a
kaskart įrodyti, nes visada galim a su rasti priežastį, nuo

* Apie tai žr. antrojo tomo 41—44 sk.

401
 K e tv irta kn yga

kurios jis p riklau so kaip p ad arin ys. Č ia negali bū ti jokios

išim ties; tai kyla iš n eribotos p agrin d o principo galiosenos.
Bet, kita vertu s, tas pats p asau lis visais savo reiškiniais
yra ne kas kita, kaip valios objektišku m as, o valia - kadangi
ji pati yra ne reiškinys, vaizd in ys ar objektas, o daiktas
savaim e - nep av ald i ir p agrind o p rincipui, bet kokio objekto
form ai, todėl nėra pad arin ys, nulem tas priežasties, vad inasi,
nep avald i jokiam bū tinu m u i, taigi yra laisva. V ad inasi, laisvės
sąvoka iš tikrųjų yra n egatyvi, nes jos turinys yra tik
bū tinu m o, t.y. pagrin d o principą atitinkančio priežasties ir
p ad arin io san ty k io, neigim as. Čia m u m s aiškiausiai pasirod o
taškas, su vienijantis tą didįjį p rieštaravim ą, laisvės ir b ū ­
tinum o vien u m as, apie kurį nau jaisiais laikais kalbėta daug,
bet, kiek m an žinom a, niekada aiškiai ir dalykiškai. K iek­
vien as d aiktas kaip reiškinys, kaip objektas, yra absoliučiai
b ū tin as; tačiau tas pats daiktas savaim e yra v alia, o valia
yra v isišk ai ir am žių am žiam s laisva. R eiškinys, objektas
būtinai ir n u olatos apibrėžtas priežasčių ir p ad arin ių gran­
din ėje, kuri negali nutrū kti. Tačiau šio objekto bū tis apskritai
ir jo esaties bū d as, t.y. idėja, p er jį pasirod anti, arba, kitaip
tariant, jo ch arakteris, b etarp iškai yra valios pasireiškim as.
V ad inasi, dėl šios valios laisvės jis apskritai g alėtų n eeg­
zistuoti arba p irm ap rad iškai ir iš esm ės būti v isai kitoks.
Tada ir visa grand inė, kurios g ran dis jis yra, kuri tačiau
p ati yra tos p ačios valios pasireiškim as, būtų visai kitokia.
T ačiau jei šis objektas jau yra ir jau įėjęs į priežasčių ir
p ad arin ių eilę, n u o lat ir bū tin ai jo je apibrėžtas, jis negali
n ei tapti kitoks, t.y. pasikeisti, nei išeiti iš tos eilės, t.y.
išnykti. Ž m ogus, kaip ir bet kokia kita gam tos dalis, yra
valios objek tišku m as, todėl visa, kas pasakyta, galioja ir
jam . Kaip b et koks d aiktas gam toje turi savo jėgas ir savybes,
k on krečiai reagu ojan čias į konkretų poveikį ir sudarančias
jo ch arakterį, taip ir žm ogus turi savąjį charakterį, iš kurio,
v eikian t m o ty vam s, bū tin ai išplau kia tam tikri poelgiai. Per

402
 P A S A U L I S KAIP VALI A

patį šių poelgių pobū dį ir p asirodo žm ogaus em pirinis

ch arakteris, o per p astarąjį savo ruožtu pasirodo protu
suvokiam as jo charakteris, valia savaim e, kurios d eterm i­
nuotas reiškinys žm ogus yra. Tačiau žm ogu s yra tobuliausias
valios reiškinys, kuris, kad egzistuotų, kaip parodyta an t­
rojoje knygoje, turi bū ti apšviestas tokio intensyvaus p a ­
žinim o, kad tas pažinim as įstengtų n et visai ad ekvačiai
p akartoti pasau lio esm ę vaizd inio pavid alu ; o tai ir yra
idėjų pagava, grynas pasau lio veid rod is, kaip m atėm e tre­
čiojoje knygoje. T aigi žm oguje valia gali pasiekti pilnatvišką
savim onę, aiškų ir išsam ų savo p ačios esm ės pažinim ą,
kiek toji esm ė atsispindi visam e pasau lyje. Jei toks pažinim o
laipsnis iš tikrųjų egzistuoja, tad a, kaip m atėm e ankstesnėje
knygoje, iš jo atsiranda m enas. T ačiau viso m ūsų apm ąstym o
p abaigoje pasirod ys ir tai, kad per tą p atį p ažinim ą, valios
n ukreiptą į save pačią, įm anom a tobuliausiai pasireiškiančios
v alios įveika ir savineiga. T o d ėl laisvė, kuri, kaip daikto
savaim e ypatybė, niekada negali p asiro d yti reiškinyje, tokiu
atveju p asirod o ir pastarajam e; ji sunaikina reiškinio pagrinde
glūdinčią esm ę, - nors tuo tarpu p ats tas reiškinys vis
d ar esti laike, - sukelia reiškinio p rieštaravim ą sau pačiam
ir kaip tik tuo sukuria šventu m o ir savin eigos fenom enus.
T ačiau visa tai gali visiškai p aaiškėti tik šios knygos p a ­
baigoje. Kol kas čia tik ben d rais bru o žais nu rod om a, kaip
žm ogus skiriasi nuo visų kitų valios reiškinių, ir skiriasi
tuo, kad laisvė (t.y. n ep riklau sym as nuo pagrin d o principo),
bū dinga tik valiai kaip daiktui savaim e ir p rieštaraujanti
reiškiniui, jam e, žm oguje, gali p asirod yti ir reiškinyje, tačiau
tada laisvė neišvengiam ai pasirod o kaip reiškinio p riešta­
ravim as sau pačiam . Ž inom a, šiuo požiūriu ne tik valia
savaim e, b et ir pats žm ogu s gali bū ti pavad intas laisvu
ir todėl išskirtas iš visų kitų būtybių. T ačiau kaip tai derėtų
su prasti, parodys tik visas tolim esnis nagrinėjim as, o kol
kas m es dar priversti visai neliesti šio klausim o. Juk pirm iausia

403
 Ketvirta knyga

reikia v engti klaid os, esą pavienio, konkretaus žm ogau s

v eiksm ai n ep avald ū s jokiam bū tinu m u i, t.y. esą m otyvo
jėga ne tokia d idelė kaip priežasties jėga arba išvados kilim as
iš prielaidų. V alios kaip daikto savaim e laisvė - jei tik
m es, kaip sakyta, n ekreipiam e d ėm esio į anksčiau nurodytą
v isai išskirtinį atvejį - jokiu būdu neapim a jos b etarpiško
p asireiškim o netgi tada, kai šis p asireiškim as p asiek ia au kš­
čiausią m atom u m o laipsnį, taigi neap im a protingo gyvulio,
turinčio in d ivid u alų charakterį, t.y. asm ens. A sm uo niekada
n ėra laisvas, n ors jis ir yra laisvas valios reiškin ys, nes
asm u o jau yra d eterm inuotas šito laisvo valio jim o p asi­
reiškim as. Ir nors tas pasireiškim as, įeidam as į b et kokio
objekto form ą, pagrindo prin cip ą, šio valiojim o v ien į iš­
skleidžia į d augelį poelgių, tačiau šis daugis dėl to valiojim o
sav aim e nelaikiško vienio p asirod o dėsningai, kaip gam tos
jėga. Tačiau , kadangi bū tent tas laisvas valiojim as yra tai,
kas regim a asm en yje ir visoje jo elgsenoje ir su pastarąja
santykiau ja kaip sąvoka su apibrėžim u , tai ir kiekvienas
atskiras asm ens poelgis turi bū ti priskirtas laisv ai valiai,
ir kaip toks jis tiesiogiai pasirod o sąm onei. T od ėl, kaip
sakyta antrojoje knygoje, bet koks asm uo a priori (t.y. šiuo
atveju - savo p irm ap rad žiu jausm u ) įsivaizduoja esąs laisvas
ir atskiruose p oelgiu ose - ta prasm e, kad m ano, jog kiekvienu
konkrečiu atveju galim as bet koks poelgis. Ir tik a p osteriori,
iš patyrim o ir patyrim ą apm ąsčiu s, sužinom a, kad poelgis
v isiškai n eišven giam ai kyla iš charakterio ir m otyvų sąlyčio.
T o d ėl atsitinka taip, kad k iekvienas tam sus žm ogu s, p a ­
sid u od am as savo jau sm u i, aistrin gai gina visišką atskirų
p oelgių laisvę, nors v isų laikų d id ieji m ąstytojai ir n et gilesnės
tikybos ją neigė. T ačiau tam , kuris su prato, kad visa žm ogaus
esm ė yra valia ir kad jis pats yra tik tos valios p asireiškim as
(o tokio pasireiškim o bū tina, v ien tik iš su bjekto pažini
form a, šiuo atveju p asireiškianti kaip m otyvacijos dėsnis,

404
 PASAULIS KAIP VALIA

yra pagrin d o principas), - tam abejoti poelgio neišvengiam u ­

mu esant tam tikram charakteriui ir konkrečiam m otyvui
bus tas pat, kas abejoti trijų trikam pio kam pų lygybe dviem s
statiem s kam pam s. A tskiro poelgio būtinum ą labai p aten ­
kinam ai parod ė Priestley savojoje D octrine o f Philosophical
N ecessity [Filosofinio būtinum o doktrinoje].* Tačiau šio b ū ti­
num o koegzistenciją su valios savaim e (t.y. už reiškinio)
laisve p irm ąkart įrodė K antas,** kurio nuopelnai čia ypač
žym ūs. Jis nustatė skirtum ą tarp protu suvokiam o ir em ­
pirinio charakterio. Šį skirtum ą aš visiškai ir besąlygiškai
p ripažįstu, nes pirm asis ch arakteris yra valia kaip daiktas
savaim e, kiek ji reiškiasi tam tikram e individe tam tikru
laipsniu; antrasis charakteris yra pats tasai reiškinys, toks,
kaip jis pasirod o elgsen oje, laike ir netgi kūno sandaroje,
t.y. erdvėje. Kad su prastu m e abiejų charakterių santykį,
geriausia pasinaudoti ta form uluote, kuria aš jau naudojausi
savo įžanginiam e traktate, būtent: kiekvieno žm ogaus protu
suvokiam ą charakterį reikia traktuoti kaip nelaikišką, todėl
ned alų ir nekintam ą valios aktą, kurio pasireiškim as, iš­
siskleid žiantis ir ištęstas laike, erdvėje ir visose pagrindo
principo form ose, yra em pirinis charakteris, toks, koks jis
patyrim o rėm uose pasirod o visoje konkretaus žm ogaus
elgsenoje ir gyvenim o eigoje. Kaip visas m edis yra tik daug
sykių p ak artotas to p aties siekio pasireiškim as, o šis siekis
p ap rasčiau siu pavid alu p asirod o skaiduloje ir sutelktiniu
pavidalu p asikartoja kaip lapas, ūglis, šakelė, kam ienas ir
yra lengvai juose atp ažįstam as, taip ir visi žm ogau s p oelgiai
yra tik n uolat pasikartojan tis, savo pavidalu šiek tiek be­
sikeičiantis protu su vokiam o ch arakterio pasireiškim as. O
iš tų p oelgių sum os kylanti indukcija yra jo em pirinis

' [P ried as p rie D is ą u is itio n s R e la t in g to M a tte r a n d S p irit.]

** K r it ik d e r r e in en V ern u n ft, 1. Auti., S . 5 3 2 - 5 5 8 ; 5. Auti., S. 5 6 0 - 5 8 6 ;
ir K r itik d e r p r a k t i s c h e n V ern u n ft, 4 . Aufl., S. 1 6 9 -1 7 9 ; R osenkranzo le i­
d im as, S . 2 2 4 - 2 3 1 .

405
 K e tv i rt a k nyga

charakteris. Beje, aš čia nekeisiu ir nekartosiu m eistriško

K anto dėstym o. Tariu, kad jis yra žinom as.
1840 m. aš iš pagrind ų ir išsam iai išnagrinėjau klausim ą
apie v alios laisvę p rem iju otam e traktate apie tą p atį dalyką
ir atskleidžiau p riežastį tos iliuzijos, d ėl kurios m anom a,
kad savim onėje, kaip jos faktą, galim a rasti em piriškai
akivaizd žią absoliučią valios laisvę, t.y. liberum arbitrium
in d ifferentiae [laisvą, n iekieno nesąlyg otą valios sprend im ą].
K aip tik į šį klausim ą labai įžvalgiai bu vo orientuota konkurso
tem a. Skaitytojui nu rod yd am as šį veikalą ir kartu su ju o
(bendru pavad inim u A bi pam atin ės etikos problem os) p u b ­
likuoto K onkursinio traktato apie m oralės pagrindą d ešim tąjį
p arag rafą, d abar aš atsisakau pirm ajam e leid im e p ateikto
dar n ep atenkin am o valios aktų bū tinu m o įrodym o, o vietoj
jo m inėtą iliuziją noriu paaiškinti trum pu sam p rotav im u ,
k urio p rielaid a yra m ūsų antro tom o d evynioliktasis skyrius,
ir tod ėl šis sam protavim as n egalėjo b ū ti p ateiktas m inėtam e
k onkursiniam e traktate.
N epriklausom ai nuo to, kad valia kaip tikras daiktas
savaim e yra kažkas iš tikrųjų pirm ap rad iška ir savaran kiška
ir kad savim on ėje jos veiksm us turi lyd ėti pirm ap rad išku m o
ir savavališku m o jau sm as, n ors tie v eiksm ai yra jau d e­
term inuoti; nep rik lau som ai n u o to atsirand a em p irin ės valios
laisvės (vietoje transcend en talinės, k u ri vienin telė g ali būti
jai p riskirta) iliu zija, taigi atskirų veiksm ų laisvės iliuzija.
Šią iliuziją nulem ia tai, kad intelektas yra atsiskyręs nuo
valios ir jai p alen ktas, kaip parod y ta antro tom o d ev y ­
niolik tajam e skyriuje, ypač N r. 3. Intelektas su žin o valios
sp ren d im u s tik a p o steriori ir em piriškai. T od ėl, kai jam
reikia rinktis, jis netu ri jokių du om en ų apie tai, kaip nuspręs
valia. Juk protu su vokiam as ch arakteris, kurio d ėk a, esant
tam tikriem s m otyvam s, įm anom as tik vienas spren d im as
ir todėl šis spren d im as yra būtinas, - protu su vokiam as
charakteris neįsism elkia į intelektin io p ažinim o ak iratį; in ­

406
 P A S A U L I S KAI P V A LI A

telektui p alaip sn iu i atsiveria tik em pirinis ch arakteris - per

savo atskiru s aktus. Tod ėl pažįstančiajai sąm onei (intelektui)
ir atrod o, kad kiekvienu k onkrečiu atveju valia gali v ien od ai
priim ti d u priešingu s sprend im us. Tačiau tai ly giai tas pat,
kaip ir tuo atveju, jei, p avy zd žiu i, įsivaizdu od am i kartį,
stovinčią statm en ai, b et p rarad u sią p u siau svyrą ir prad ėju sią
svy ru oti į šalis, m es pasakytum e: „ji gali nuvirsti arba į
dešinę, arba j kairę p u sę". Ju k tas „gali" turi tik subjektyvią
reikšm ę ir iš tikrųjų ju o pasakom a: „m um s žinom ų duom enų
a tž v ilg iu ", nes objektyviai virtim o kryptis jau bu vo b ū tin ai
sąlygota, kai tik kartis p rad ėjo svyruoti. V adinasi, ir savosios
valios sp ren d im as ned eterm inu otas tik jos žiū rovui, savajam
in telektu i, taigi jis ned eterm inu otas tik santykiškai ir su b ­
jek ty v iai, bū ten t - pažinim o subjektui. O savaim e ir ob­
jek ty v iai kiekvien o p asirin kim o atveju apsisprend im as jau
d eterm in uotas ir būtinas. T ačiau šis determ inuotum as įsi­
sm elkia į sąm onę tik per priim am ą sprendim ą. M es turim e
n et em p irin į šio dalyko įrodym ą, kai m ūsų laukia koks
nors sunkus ir svarbu s pasirinkim as, tačiau laukia tik esan t
tokiai sąlygai, kuri d ar nep asirod ė, bet irgi yra tik laukiam a,
ir todėl iki tam tikro laiko m es negalim e nieko daryti ir
turim e laikytis pasyviai. Tada m es svarstom e, kaip m um s
reikės n u sp ręsti, atsirad us tom s sąlygom s, kurios leis m um s
laisvai veikti ir pasirinkti. D ažniausiai vieną apsisprend im ą
parem ia toliaregiški, p rotingi apm ąstym ai, o kitą - veikiau
tiesioginis polinkis. Kol m es nenorom liekam e pasyvūs,
atrodo, kad protingoji pu sė im a viršų; tačiau m es iš anksto
nu m atom e, kaip stipriai trauks kita pusė, kai tik atsiras
proga veikti. Iki to laiko šaltai apsvarstyd am i pro et contra,
m es uoliai stengiam ės kuo aiškiau nušviesti abiejų pusių
m otyvus, kad kiekvienas iš jų visa savo jėga galėtų paveikti
valią, kai ateis reikiam a ak im irka, ir kad kokia nors klaida
iš intelekto pu sės nep astū m ėtų valios nuspręsti kitaip, nei
ji tai bū tų p ad ariu si, jei visi m otyvai ją būtų veikę vienodai.

407
 Ketvirta knyga

T ačiau visa, ką gali p ad ary ti intelektas p asiren kan t, ir yra

tas aiškus prieštarau jan čių m otyvų išskleid im as. Tikrojo
sprend im o jis laukia taip pasyviai, su tokia įtam pa ir
sm alsum u , kaip ir svetim os valios sprendim o. T o d ėl iš jo
žiūros taško abu spren d im ai jam turi atrod yti v ien od ai
galim i: kaip tik tuo ir p asireiškia em pirin ės valio s laisvės
iliuzija. Ž inom a, į intelekto sritį sp ren d im as įsism elkia v isai
em piriškai, kaip galutinis rezultatas; tačiau jis iškilo iš vidinių
savybių , iš protu su vokiam o charakterio, iš ind ivid u alios
valios, konfliktuojančios su esam ais m otyvais, - vad in asi,
iškilo, nulem tas visiško bū tinu m o. Intelektas čia g ali tik
aiškiai ir visapusiškai nušviesti m otyvų specifiką, bet jis
nep ajėgia nulem ti pačios valios, nes ji jam n ep asiekiam a
ir n et, kaip m atėm e, jo nesuvokiam a.
Jeigu žm ogus, esan t toms pačiom s aplin kybėm s, vieną
kartą galėtų veikti vien aip , kitą - kitaip, tai per tą laiką
p ati jo valia būtų turėjusi p asikeisti ir todėl skleistis laike:
juk tik laike yra įm anom as kitim as. T ačiau tokiu atveju
arba valia būtų tik reiškinys, arba laikas turėtų bū ti daikto
savaim e apibrėžtis. Tod ėl ginčas dėl atskiro p oelgio, dėl
liberum arbitrium in d ifferentiae, iš tikrųjų sukasi apie k lau ­
sim ą, ar valia esti laike, ar ne. Jeigu ji, kaip tai būtinai
kyla iš K anto teorijos ir viso m anojo apm ąstym o, yra daiktas
savaim e, esantis už laiko ir b et kokios pagrindo p rincipo
form os, tai ne tik ind ivid as p rivalo toje pačioje situacijoje
v isad a elgtis vienod ai ir ne tik k iekvienas piktas poelgis
būtinai yra patikim as d augybės kitų [tokio pobūdžio] p o ­
elgių, kuriuos jis tari p ad ary ti ir kurių n egali išvengti, laidas,
b et, kaip sako K antas, v isišk ai aiškiai žinod am i, kokie yra
em p irin is charakteris ir m oty vai, m es galim e ap skaičiu oti
būsim ą žm ogau s elgesį kaip kokį sau lės ar m ėnu lio už­
tem im ą. Kaip n uosekli g am ta, lygiai taip p at nuoseklus
ir charakteris: jį turi atitikti k iekvienas konkretus poelgis,
kaip k iekvien as fenom enas atitinka gam tos dėsnį. P riežastis

408
 PA S A U L I S K AI P VALIA

antruoju atveju ir m otyvai - pirm uoju yra tik atsitiktinės

p riežastys, kaip p arodyta an trojoje knygoje. V alia, kurios
p asireiškim as yra visa būtis ir žm ogau s gyvenim as, negali
p an eigti savęs atskirais atvejais, ir ko žm ogus n o ri apskritai,
to paties jis visada norės ir konkrečiu atveju.
Em pirinės valios laisvės, liberi arbitrii indifferentiae,
p ripažinim as kuo glau d žiausiai susijęs su tuo, kad žm ogaus
esm e buvo laikom a siela, kuri savo p rigim tim i esą yra
pažįstanti, o iš tikrųjų net ab strakčiai m ąstanti ir tik dėl
to valiojanti esybė. Todėl valia bu vo laikom a antrine galia,
u žuot p ripažinu s, kad tokia antrinė galia iš tikrųjų yra
pažinim as. V alia n et buvo traktuojam a kaip tam tikras
m ąstym o aktas ir tapatinam a su sprendiniu. Šitaip ją suprato
K artezijus [D escartes'as] ir Spinoza. Pagal šitokį požiūrį,
koks nors žm ogu s tam pa toks, koks yra tik sav ojo pažinim o
dėka. Jis p asiro d o pasaulyje kaip m oralinis n ulis, pažįsta
šio pasau lio dalykus, o po to nusprendžia bū ti toks arba
kitoks, elgtis vienaip arba kitaip, ir naujo pažinim o dėka
n et gali p asirinkti naują elgsen ą, t.y. tapti kitoks. Be to,
pagal tokį požiū rį, žm ogus iš prad žių p ripažįsta kokį nors
dalyką esant gerą ir dėl to jo nori, užuot iš pradžių jo
norėjęs ir dėl to pavad inęs jį geru. P ripažįstant visą mano
p am atin ę m intį, toks požiūris iškreipia tikrąjį santykį. Valia
yra pirm inė ir p irm aprad ė, o pažinim as yra p rid ėtin ė valios
pasireiškim o d alis ir jos įrankis. Todėl konkretus žm ogus
yra toks, koks yra, dėl savosios valios, ir jo charakteris
yra pirm ap rad iškas, nes valiojim as yra jo esybės pagrindas.
Pridėtinio pažinim o dėka, patyrim u jis sužino, kas jis yra,
t.y. sužino savąjį charakterį. T aigi jis pažįsta save dėl savo
v alios ir pagal jos prigim tį, o ne, kaip buvo m anom a nuo
seno, nori dėl savojo pažin im o ir pagal jį. Šiuo senuoju
požiū riu, žm ogu i pakanka tik apsvarstyti, kokiam jam la­
biausiai n orėtųsi būti, ir jis tap siąs toks: tai ir yra jo valios

409
 K e tv irta knyga

laisvė. T aigi iš tikrųjų ji reiškia, kad žm ogu s esąs savo

p aties kūrinys, kylantis iš pažinim o. A š sakau priešingai:
jis yra savo p aties kūrinys iki bet kokio pažinim o, ir p astarasis
tik prisid ed a, kad jį apšviestų. Tod ėl jis neg ali n u sp ręsti
b ū ti toks arba kitoks, ir n egali tapti kažku o kitu; ne, jis
yra kartą ir visiem s laikam s ir laipsniškai pažįsta, kas jis
yra. Pagal senąją teoriją, jis nori to, ką pažįsta; m ano p o žiū riu,
jis pažįsta tai, ko nori.
G raik ai charakterį vad in o f)9oę, o jo ap raiškas, t.y.
p ap ročiu s - f)9ų . P astarasis žodis kilęs iš s9o ę, įprotis.
Jie p asirinko jį, kad charakterio p astovum ą m eta fiziškai
išreikšti.] įpročių pastovum u. To yo-P f|9oę aito to o e9o o ę
E y si xųv ETicflvoųiav' f|9ixų yap zaksTrca Š ia to £9ię£cr9ai
(A voce s9o ę, i.e. consu etudo, ų 9 o ę ėst appellatu m : ethica
ergo dieta ėst aito to o £ 9 (č e o 9 a i sive ab assuescendo)
[iš žo d žio s9o ę, t.y. įp rotis, yra kilęs pavad inim as ų 9oę,
ch arakteris, vad inasi, „etik a" kilu si iš žod žio e 9 { ę s a 9 a i,t y -
prip ratim o], sako A ristotelis (Ethica m agna, I, 6, p. 1186
[a 1], E thica ad E udem inm , p. 1220, ir E thica ad N icom achum ,
p. 1103, editio Berolinensis). Stobajas p rid uria: Oi 5e ž a r a
Zrįvcova rpojrizčoę' f|9oę ean Tirpų p(oo, d(p ųę ai
z a ta ų£poę Tipa^się p e o o ai (Stoici autem Z enonis castra
seųuentes m etaphorice ethos d efin iu nt vitae fontem , e quo
singu lae m an an t actiones) [O stoikai, Z enono šalininkai,
ch arakterį (ethos) m etaforišk ai apibūd ina kaip gyvenim o
šaltinį, iš kurio kyla atskiri poelgiai; E clogae physicae et ethicae]
2, cap. 7. K rikščioniškoje tikyboje m es randam e p red es­
tinacijos d ogm ą, p ag al kurią išrinktu m ą lem ia m alonė, o
neišrink tu m ą - nem alonė (Rom 9, 1 1 -2 4 ), dogm ą, ak ivaiz­
džiai kilusią iš tos įžv algos, kad žm ogu s nesikeičia, kad
jo gyv enim as ir darbai, t.y. jo em p irin is charakteris, yra
tik protu su vokiam o charakterio išsiskleid im as, jau kūd i­
k y stėje p asteb im ų n ek in ta n čių lem tin g ų p o lin k ių iš si­

410
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

vy stym as, ir todėl jau žm ogui gim stant tvirtai nulem tas
jo elgesys, kuris iš esm ės lieka toks p at iki galo. Su tuo
su tin kam e ir m es. Bet, žinom a, išvadų, gautų šią visiškai
teisingą m intį sujungus su jud ėjų tikyboje nusistovėjusiom is
d ogm om is ir sukėlu sių did žiausią sunkum ą, am žiais ne­
išrišam ą G ordijo m azgą, apie kurį sukasi daugum a b až­
n ytin ių ginčų, - tų išvadų ginti aš nesiim u, nes toks gynim as
v a rg u ar pavyko n et p ačiam ap aštalu i Pauliui, šiuo tikslu
p ateiku siam p u odžiaus pavyzdį. Juk galiau siai rezultatas
bū tų ne kas kita, kaip:

D ievų tesibijo
Žm onių giminė!
Valdžią jie laiko
Ir gali ja naudotis,
K aip jiem s patinka.

[Es fiirchte die G otter,

D as M enschcngeschlecht!
Šie haben die H errschaft
In ew igen Handen:
U nd konnen šie brauchen,
VVie's ihnen gefallt.
Goethe: Iphigenie, 4, S|

Tačiau tokie apm ąstym ai iš esm ės neliečia m ūsų objekto.

Čia v eikiau tiktų keletas p astabų apie santykį tarp ch arakterio
ir p ažin im o, kuriam e glūdi visi charakterio m otyvai.
K ad an gi m otyvai, nulem iantys charakterio pasireiškim ą
arba elgseną, veikia charakterį per pažinim ą, o pažinim as
yra nep astovus, d ažnai svyruojantis tarp tiesos ir paklyd im o,
n ors p aprastai laiku i bėgant vis labiau taisosi, - žinom a,
labai nevienodai, - tai tam tikro žm ogaus elgsena gali
p astebim ai p asikeisti, tačiau tai m um s neduoda pagrindo

411
 K e tv irta knyga

sp ręsti ap ie jo charakterio pasikeitim ą. T ai, ko žm ogus nori

iš tikrųjų ir apskritai - jo giliausios esybės siekis ir jį
atitinkan tis tikslas - niekada nesid uoda pakeičiam a išoriniu
p o v eikiu , pam okym u ; kitaip m es jį galėtu m e perkurti. Seneka
p u ik iai sako: „velle non d iscitu r" [valiojim o negalim a iš­
m okyti; E pistulae, 81, 14], šitaip tiesai teik d am as pirm enybę
p rieš sav u osiu s stoikus, kurie m okė S iS co ctu v siv at tų v
a p e ių v (doceri posse virtu tem ) [dorybės galim a išm okyti;
D iogenes Laertios 7, 91]. Iš šalies valią galim a paveikti
tik m otyvais, tačiau m otyvai niekada negali pakeisti pačios
v alio s, n es jie patys turi jai galią tik tarus, kad ji yra kaip
tik tokia, kokia yra. V ad inasi, visa, ką jie gali, tai tik pakeisti
jos siekio kryptį, t.y. p ad ary ti taip, kad tai, ko ji nuolat
ieško, ieškotų kitur n ei anksčiau . Tod ėl p am okym as, geresnis
p ažin im as, taigi išorinis poveikis, gali ją įtikinti, kad ji klysta,
pasirin k d am a priem ones, ir šitokiu būdu paveikti, kad tikslo,
kurio ji siekia kartą ir visiem s laikam s pag al savo vidinę
esm ę, ji p rad ėtų ieškoti v isai kitu būdu, netgi visai kitam e
objekte. T ačiau tas išorinis p oveikis niekad a negali lem ti
to, kad valia iš tikrųjų p an o rėtų kažko kito, palyginti su
tuo, ko ji n o rėjo iki tol. Jo s valio jim as lieka nekintam as,
nes valia ir yra tik pats tas valiojim as, kuris kitaip turėtų
būti nuslopintas. Tuo tarpu p ažinim o, o todėl ir elgesio
k in tam u m as toks žym us, kad valia stengiasi pasiekti savo
nekintam ą tikslą, p av y zd žiu i, M ah om eto rojų, vien ąkart
realiam e p asau lyje, k itąkart įsivaizd u ojam am e pasau lyje,
p ag al tai pasirinkd am a p riem on es ir todėl pirm uoju atveju
n au d o d am asi gud rum u, prievarta ir apgaule, o antruoju -
su silaikym u , teisingum u, išm ald a, piligrim yste į M eką. T a ­
čiau dėl to nep asikeitė n ei jos siekis, nei juolab ji pati.
V ad in asi, nors jos p o elgiai ir p asirod o esą labai skirtingi
skirtingu m etu, jos valio jim as lieka v isišk ai toks pat. V elle
non discitur.

412
 PA S A U L I S K AI P VALI A

Kad m otyvai veiktų, reikia, kad jie ne tik pap rasčiau siai
būtų, bet ir kad jie būtų pažinti, n es, pagal jau vieną kartą
m inėtą labai gerą scholastų pasak ym ą, „causa finalis m ovet
non secund u m suum esse reale; sėd secund um esse cog-
n itu m " [tikslinė p riežastis veikia ne savo tikrąja, o savo
p ažin tąja esm e; Suarez: D isputationes m etaphysicae, disp.
23, sectiones 7 et 8, p. 5 4 9 -5 5 3 ], Pavyzd žiui, kad išryškėtų
kokiam e nors žm oguje eg zistuojan tis santykis tarp egoizm o
ir u žuojautos, nepakanka, kad jis, tarkim e, bū tų turtingas
ir m atytų kitų skurdą; - jis d ar turi žinoti, kuo turtas gali
p asitarn au ti tiek jam , tiek kitiem s. Ir nep akanka, kad jis
tik m atytų kitų kančią; - jis d ar turi žinoti, kas yra kančia,
o kartu - kas yra m alonum as. G alim as d aiktas, kad p a ­
sitaikius pirm ai progai jis to nežinojo taip gerai, kaip
pasitaikiu s an trajai, ir jeigu esant vienod ai p rogai jis elgėsi
skirtingai, tai paprasčiau siai dėl to, kad aplinkybės iš tikrųjų
bu vo kitokios, - b ū ten t tąja savo p u se, kuri priklau so nuo
to, kaip jis jas pažįsta, nors jos ir atrod o esančios vienodos.
Kaip tikrų aplinkybių nežinojim as riboja jų veiksm in gum ą,
taip, kita vertu s, tik įsivaizdu ojam os aplinkybės gali veikti
kaip tikros, ir n e tik atskirų paklyd im ų atvejais, bet ir
ap skritai, ilgą laiką. Jei, p avyzd žiu i, žm ogus įsitikinęs, kad
už kiekvieną gerad arystę bu sim ajam e gyvenim e jam bus
atlyginta šim teriopai, tai toks įsitikinim as galioja ir veikia
visai kaip ilgalaikis ir patikim as vekselis, ir tas žm ogus
g ali duoti, ved am as egoizm o, kaip, turėdam as kitokį įsi­
tikinim ą, iš egoizm o imtų. Jis n ep asikeitė: velle non discitur.
Dėl šios d id žiulės pažinim o įtakos elgsenai, - įtakos, kuri
reiškiasi valiai išliekant n ep akitu siai, - atsitinka taip, kad
charakteris išsivysto ir jo skirtingi bruožai atsiskleid žia tik
palaipsniui. Tod ėl kiekvienoje am žiau s atkarpoje jis pasirod o
skirtingai, ir po audringos, lau kinės jaunystės gali ateiti
nu osaiki bei solidi branda. Y pač pikti ch arakterio bruožai
laiku i bėgant ryškėja vis aiškiau; o kartais aistros, kuriom s

413
 K e tv irta kn yga

buvo pasid uod am a jaunystėje, vėliau savanoriškai su tram ­

dom os, bet tik todėl, kad p riešingi m otyvai tik d abar
p irm ąkart įsism elkia į sąm onę. Štai kodėl g yvenim o p rad žioje
v isi m es esam e nekalti. T ai reiškia tik tai, kad n ei m es,
n ei kiti d ar nep ažįstam e m ūsų pačių p rigim ties piktosios
pusės. T ik m otyvai ją išslaptina ir tik ilgainiu i m otyvai
įsism elkia į sąm onę. G aliau siai m es pam atom e, kad esam e
v isai kitokie, n ei kad m an ėm e esą a priori, ir tada dažnai
išsig ąstam e savęs.
A tgaila nieku o m et nekyla iš to, kad pasikeitė v alia (tai
n eįm an om a); ji kyla iš to, kad p asikeitė pažinim as. K as
esm inga ir au tentiška iš viso to, ko aš kada nors norėjau ,
to aš turiu no rėti ir d abar, nes aš pats esu toji valia, esanti
už laiko ir kaitos. Tod ėl aš n iekad a negaliu atgailauti dėl
to, ko norėjau , o atgailauju dėl to, ką pad ariau , nes, ved am as
k laid ingų sąvokų , aš p ad ariau kažką kita, - tai, kas neatitinka
m an o valios. Tokia įžvalga, besirem ianti teisingesniu p a ­
žin im u, ir yra atgaila. Tai tinka ne tik gyvenim o išm inčiai,
p riem on ių pasirin k im u i ir svarstym u i, ar tikslas atitinka
m ano tikrąją valią, b et ir tam , kas yra autentiškai etiška.
Štai, p av y zd žiu i, aš galiu pasielgti egoistiškiau, nei būdinga
m an o charakteriui, su klaid intas perdėtų vaizdin ių apie sun­
kią pad ėtį, į kurią buvau patekęs, arba apie kitų žm onių
klastingu m ą, m elagingu m ą, p iktum ą, arba net dėl to, kad
pasielgiau skubotai, neap galvojęs, veikiam as n e aiškiai in
abstracto pažintų , o tik ak iv aizd žių m otyvų arba veikiam as
akim irkos įspūd žio ir jo su kelto afekto, tokio stiprau s, kad
iš tikrųjų aš pam ečiau p rotą... T ačiau p rotavim o sugrįžim as
tokiu atveju yra tik ištaisytas pažin im as, iš kurio gali atsirasti
atgaila; žin om a, ji visada pasireiškia tuo, kad atitaisom a
tai, kas p ad ary ta, kiek tai įm anom a atitaisyti. B et reikia
p asakyti, kad siekdam i save apgauti, žm onės sąm oningai
g riebiasi p ernelyg skubotų veiksm ų, kurie iš tikrųjų yra
slapčia apgalvoti. Ju k m es n ieko n eap gau d inėjam e ir niekam

414
 P A S A U L I S KAI P V A L IA

n ep ataikau jam e taip subtiliai, kaip sau patiem s. Esam a ir

priešingų m inėtiem s atvejų: pernelyg didelis pasitikėjim as
kitais arba gyvenim o gėrybių san tykin ės vertės nežinojim as,
arba kokia nors abstrakti d ogm a, kuria aš jau nebetikiu,
gali priversti m ane elgtis ne taip egoistiškai, kaip tai būdinga
m ano charakteriui, ir šitaip m an y je sukelti kitokios rūšies
atgailą. Taigi atgaila visu om et yra poelgio santykio su
tikruoju ketinim u ištaisytas pažin im as. Kaip valiai, kiek ji
savo idėjas atveria tik erdvėje, t.y. tik per form ą, priešinasi
m aterija, jau p avald i kitom s idėjom s (šiuo atveju - gam tos
jėgom s), retai leid žianti tai form ai, kuri čia stengėsi p a­
sirodyti, reikštis visišk ai grynai ir aiškiai, t.y. grožiu, taip
ir valia, atsiverianti tik laike, t.y. p e r veiksm us, susiduria
su analogiška kliūtim i p ažin im e, retai p ateikiančiam e jai
v isai teisingus d uom enis; dėl to poelgis ne visiškai tiksliai
atitinka valią ir tuo sukelia atgailą. V adinasi, atgaila visada
kyla iš teisingesnio pažinim o, o ne iš valios pasikeitim o,
kuris neįm anom as. Sąžinės g rau žatis dėl to, kas pad aryta,
yra visai n e atgaila, o sk ausm as, p atiriam as dėl to, kad
p ažin om e save kaip bū tį-savaim e, t.y. kaip valią. Toji sąžinės
g raužatis kaip tik ir kyla iš įsitikinim o, kad m es vis dar
turim e tą pačią valią. Jei ji p asikeistų ir sąžinės graužatis
būtų tik atgaila, tai pastaroji su naikintų save pačią, nes
praeitis nebegalėtų kelti jokio nerim o, kadangi ji būtų
apraiška tokios valios, kuri jau nebėra atgailaujančiojo valia.
Toliau mes išsam iai išnagrinėsim e sąžinės grau žaties prasm ę.
Įtaka, kurią pažinim as, kaip m otyvų terpė, daro ne pačiai
valiai, o jos p asireiškim ui poelgiais, nulem ia ir svarbiausią
skirtum ą tarp žm onių ir gyvulių veiksm ų, nes skiriasi
žm onėm s ir g yvu liam s bū dingas su gebėjim as pažinti. G y­
vu liai turi tik stebim uosiu s vaizd iniu s, o žm ogus p roto dėka -
ir abstrakčius vaizdiniu s, sąvokas. N ors gyvulys ir žm ogus
vienod ai būtinai sąlygojam i m otyvų, vis d ėlto žm ogu s prieš
gyvulį turi tą p ranašu m ą, kad jis gali nevaržom ai pasirinkti

415
 K e tv irta knyga

sprendinius. Ši galim ybė dažnai buvo n et laikom a valios

laisve k on krečiu ose p oelgiu ose, nors iš tikrųjų tai yra ne
kas kita, kaip galim ybė visiškai įveikti konfliktą tarp kelių
m otyvų, iš kurių pats stip riausias po to būtinai nugali.
K aip tik todėl m otyvai turėjo įgyti abstrakčių m inčių p a ­
vid alą, n es tik jų dėka įm anom as tikras ap m ąstym as, t.y.
prieštarau jan čių elgsenos p agrind ų svarstym as. G yvu lys gali
rinktis tik vieną iš ak ivaizdžių m otyvų; todėl jis ir apribotas
siaura akivaizd au s, stebim ojo suvokim o sritim i. Štai kodėl
valios sąlygotu m o m otyvu būtinybė, p rilygstanti p riež a s­
tiniam bū tin u m u i, gali akivaizd žiai ir tiesiogiai reikštis tik
gyvu liuose, nes šiuo atveju ir stebėtojas betarp iškai m ato
tiek m otyvus, tiek jų p ad arin iu s. Tuo tarpu žm ogu je m otyvai
bev eik visad a yra abstraktūs vaizd in iai, stebėtoju i nem atom i;
ir net p ačiam veikėju i jų poveikio bū tin u m as p aslėptas už
jų tarpusavio konflikto. Ju k tik in abstracto keletas vaizdinių -
sp ren d inių ir išprotavim ų grandinių p avid alu - gali bū ti
sąm onėje vienas šalia kito, o po to veikti vien as prieš kitą
n ep rik lau so m ai nuo jokios laiko ap ibrėžties, kol pats stip ­
riausias n eįveiks liku siųjų ir n en u lem s valios. Tai ir yra
nevaržom a galim ybė pasirin kti sprendim us, arba su gebėjim as
svarstyti, kuriuo žm ogus p ranoksta gyvu lį ir d ėl kurio jam
buvo priskirta valios laisvė, tariant, kad jo valio jim as yra
p ap rasčiau sias intelekto operacijų rezultatas, n en u lem tas
jo k io ap ibrėžto polinkio kaip pagrindo. Tu o tarpu iš tikrųjų
m otyvacija veikia tik tiek, k iek ją sąlygoja tam tikras žm ogau s
polinkis, kaip m oty vacijos p agrind as; šis polin kis žm oguje
yra ind ivid u alu s, t.y. su daro jo charakterį. Šio svarstym o
su gebėjim o ir iš jo kylančio skirtum o tarp žm ogiškos ir
g yvu liškos savivalės išsam esnį n agrin ėjim ą galim a rasti
A biejose pam atin ėse etikos problem ose (Beiden G rundproblem en
d er Ethik, 1. A uflage, S. 35 f.f.), - šį traktatą aš ir nurodau.
B eje, šitas žm ogau s su gebėjim as svarstyti priskirtin as ir prie
tų dalykų, kurie jo eg zisten ciją daro d aug skausm ingesnę

416
 P A S A U L I S KAli’ VA LI A

negu gyvulio. O ir apskritai p atys d idžiausi m ūsų skausm ai

nulem ti ne dabarties, ne stebim ųjų vaizd in ių arba b etarpiško
jausm o, b et p roto, abstrakčių sąvokų , kankinančių m inčių,
kurių visai neturi gyvulys, gyvenantis tik dabartyje, vadinasi,
p av y d ėtin ai nerūpestingai.
A ptarta žm ogau s sugebėjim o svarstyti p riklausom ybė
n u o su gebėjim o m ąstyti in abstracto, vadinasi, ir nuo su­
gebėjim o spręsti bei protauti, veikiausiai ir p askatin o tiek
K artezijų, tiek Spinozą valios sprend im u s prilyginti su ge­
bėjim ui teigti ir neigti (sprendim o su gebėjim as), ir iš to
K artezijus pad arė išvadą, kad valia, jo požiū riu ind iferen ­
tiškai laisva, atsakinga ir už bet kokią teorinę klaidą. Spinoza,
p riešin gai, tvirtino, kad valią m otyvai nulem ia taip pat
bū tinai, kaip spren dinį - p agrin d im ai.* Beje, p astarasis
p ožiū ris yra teisingas, tačiau teisingas kaip teisinga išvada
iš klaidingų prielaidų.
N u rod ytasis skirtum as tarp bū dų , kuriais gyvu lys ir
žm ogu s sąlygojam i m otyvų, turi labai didelę įtaką tiek
gyvu lio, tiek žm ogau s esm ei, ir labiau siai nulem ia gilų ir
akiv aizd ų jų egzisten cijos skirtum ą. G yvu liui m otyvas visada
yra stebim asis vaizd inys, o žm ogu s stengiasi šią m otyvacijos
rūšį visiškai p ašalinti ir likti pavaldus tik abstraktiem s
vaizd in iam s; šitaip jis su did žiausia galim a naud a rem iasi
savo proto pranašu m u ir, n ep riklau syd am as nuo d abarties
akim irkos, n esirenka ir nevengia trum palaikio pasitenkinim o
ar skausm o, o ap m ąsto vieno ir kito padarinius. Išskyrus
tik visai n ereikšm ingu s p oelgius, dažniausiai m us veikia
ab straktūs, m intiniai m otyvai, o ne dabarties įspūdžiai. Štai
kodėl kiekvienas konkretus prarad im as šią akim irką m um s
p ak an kam ai len gvas, o atsižad ėjim as baisiai sunkus: juk
pirm asis apim a tik trum palaikę dabartį, o antrasis nukreiptas
į ateitį, ir todėl apim a n esu skaičiuojam u s nep riteklius, kurių

* Cnrtesius: M edilulioiiss de prim a philoeophia, 4. - Spinoza: Ethica, prop.

48 et 49, cet.

M. 8 5 5 417
 K e tv irta kn yga

ekviv alentas jis yra. T o d ėl tiek m ūsų skausm o, tiek ir

d žiau gsm o p riežastis d ažn iau siai glūdi ne realioje dabartyje,
o tik abstrakčiose m intyse. Kaip tik jo s d ažnai m us prislegia
lyg n ep akeliam a našta, jos sukelia kančias, p alyginti su
kuriom is visos gyvulinio p asau lio kančios yra labai nežym ios,
nes tos kančios m u m s d ažnai užgožia n et fizinį skausm ą.
O būna ir taip, kad, p atird am i stiprias dvasines kančias,
m es stengiam ės sukelti sau fizinę k ančią, kad nuo pirm ųjų
n u k reip tu m e dėm esį prie antrosios. Štai kodėl, apim ti didelio
d vasinio skausm o, m es rau nam ės plaukus, m u šam ės į k rū ­
tinę, draskom ės veid ą, voliojam ės ant žem ės. V isa tai iš
esm ės yra tik p rievartinės priem on ės, tu rinčios m us atitraukti
nuo n ep akeliam ai su nkios m inties. Kaip tik dėl to, kad
d vasinis skausm as, b ū d am as daug stipresnis, m us daro
nejau trius fiziniam sk au sm u i, žm ogui, nugrim zdusiam į
n eviltį arba išsekintam ligu istos m elancholijos, labai lengva
ryžtis savižud ybei, n et jei anksčiau , jau sd am asis norm aliai,
jis d rebėtų vien pagalvojęs apie tai. L ygiai taip pat rūpestis
ir aistra, taigi m inčių žaism as, dažniau ir labiau išsekina
kūną negu fiziniai sunku m ai. T o d ėl Epiktetas teisingai sako:
TapaacrEi xouę dvTpcoitooę ob xd 7tpdyųata, aX X a
ra 7iEp'i t(b v Trpayųatcov Soyųara (P ertu rbant hom ines
non res ip sae, sėd de rebus d ecreta) [Žm ones sukrečia
ne p atys d alykai, o nuo m o n ės apie tuos d alyku s22; E nchiridion]
(5) ir Seneka: „Plura su nt, quae nos terrent, quam quae
p rem unt, et saep iu s opinione quam re lab oram u s" [Esam a
daugiau d alykų , kurie m u s gąsd in a, negu tokių, kurie m us
slegia, ir m es dažniau ken čiam e vaizd u otėje, o ne tikrovėje]
(E pistulae [13, 4]). Ir E ulensp ieg elis labai taikliai išjuokė
žm ogau s prigim tį, kai jis, lipd am as į kalną, ju ok ėsi, o
leisd am asis žem yn, verkė. N et u žsigavę vaikai d ažnai verkia
n e dėl skausm o, o dėl m inties ap ie jį, su keliam os kitų žm onių
užuojautos. Tokie žy m ū s žm ogau s ir gyvulio elgsenos ir
k entėjim o skirtum ai kyla iš žm ogiškojo ir g yvu liško p ažinim o

418
 P A S A U L I S KAIP VALI A

b ū dų skirtum o. Be to, aiškau s ir apibrėžto ind ivid ualaus

ch arakterio, žm ogų labiausiai skiriančio nuo gyvu lio, kuris
pasižym i bev eik tik rūšiniu charakteriu, iškilim as irgi nu ­
lem tas vieno iš kelių m otyvų pasirinkim o, įm anom o tik
abstrakčių sąvokų dėka. Ju k tik po išankstinio pasirinkim o
skirtingų individų priim ti sk irtin gi sprend im ai yra jų in ­
d ivid ualaus charakterio ženklai; o šis ch arakteris kiekvieno
kitoks. Tuo tarpu gyvulio veiksm ai priklauso tik nuo to,
ar esam a, ar nesam a įspūdžio, ir d ar su sąlyga, kad šitoks
įspūd is ap skritai yra m otyvas tai rūšiai, kuriai priklauso
gyvulys. Todėl žm oguje tik sprend im as, o ne p ap rastas noras
yra tikrasis jo charakterio žen klas tiek jam p ačiam , tiek
kitiem s. O sprend im as tam pa žinom as tik per veiksm ą -
tiek jam pačiam , tiek ir kitiem s. N oras yra tik būtinas
kon kretau s įspūd žio p ad arinys, nesvarbu, ar tas įspūdis
y ra išorinis dirgiklis, ar vid inė trum palaikė n uotaika; todėl
no ras yra toks pat "betarpiškai bū tinas ir n em ąstantis kaip
ir gyvulių veiksm ai; todėl noras, kaip ir tie veiksm ai, išreiškia
tik rūšinį ch arakterį, o ne individualų, t.y. nurod o tik tai,
ką sugeba žm ogus apskritai, o ne tai, ką sugeba šį norą
jau čiantis individas. Kadangi p oelgis, kaip žm ogaus veiksm as,
visad a reikalauja tam tikro ap m ąstym o ir kadangi žm ogus
p ap rastai valdo savąjį protą, taigi yra apdairus, t.y. sprendžia
p ag al apgalvotus, abstrakčius m otyvus, tai tik poelgis yra
žm ogau s elgesio protu su vokiam os m aksim os išraiška, jo
v id in io valiojim o rezultatas ir yra tarsi kokia raid ė iš žodžio,
ap ibū d inančio jo em pirinį charakterį, kuris pats yra tik jo
protu suvokiam o charakterio išraiška laike. T o d ėl esant
n orm aliai dvasios bū senai tik poelgiai kam uoja sąžinę, o
ne norai ir m intys. Juk tik m ūsų poelgiai yra m ūsų valios
v eid rod is. A nksčiau m inėti v isai neapgalvoti ir aklo afekto
su kelti poelgiai kažkiek yra tam tikras vidurys tarp paprasto
noro ir sprendim o: todėl nuoširdi atgaila, kuri tačiau irgi
pasireiškia veiksm u, gali juos nu trinti kaip n evy k u sį štrichą

419
 K e tv irta knyga

nuo m ūsų valios paveikslo; p aveikslo, kuris yra m ūsų

gyvenim o kelias. Beje, kaip neįprastą palyginim ą čia galim a
įterpti p astabą, kad san tykis tarp noro ir poelgio visai
atsitiktinai, b et tiksliai analog išk as santykiu i tarp elektros
iškrovos ir elektros sankaupos.
A pm ąstę valio s laisvę ir su ja su sijusius dalykus, m es
m atom e, kad nors valia p ati savaim e ir už reiškinio gali
būti pavad inta laisva ir n et v isagale, v is dėlto savo atskiruose,
pažinim o n u šviestuose p asireiškim uose, t.y. žm onėse ir
gyvu liuose, ji nulem ta m otyvų , į kuriuos ch arakteris kiek­
vienu konkrečiu atveju reagu oja visada vien o d ai, dėsningai
ir būtinai. M es m atom e, kad žm ogu s p rid ėtin io abstraktaus
arba p rotin io pažinim o d ėka turi prieš gyvu lį tą pranašu m ą,
kad jis gali pasirin kti sprendim us, tačiau dėl to yra m otyvų
konflikto arena ir neišsivad u oja iš jų viešpatavim o. Todėl,
nors sprend im ų p asirin kim as ir sąlygoja visap u siško ind i­
vidu alau s charakterio pasireiškim o g alim ybę, tačiau jokiu
būdu netraktu otinas kaip k onk retau s valiojim o laisvė, t.y.
n ep rik lau so m ybė nuo p riežastin g u m o dėsnio, kurio b ū ti­
num as žm o gų apim a taip pat, kaip ir bet kokį kitą reiškinį.
V ad inasi, skirtum as, kurį protas ar sąvokinis pažinim as
nustato tarp žm ogiško ir gyvu liško valiojim o, galioja iki
nurod yto taško, bet ne toliau. T ačiau toks visiškai ypatingas,
gyvulių p asau ly je n eįm an o m as žm ogau s valios fenom enas
gali atsirasti tada, kai žm ogu s atsisako bet kokio pagrindo
princip u i p av ald au s p avienių d aiktų kaip tokių pažinim o
ir, p ažin dam as idėjas, įsism elkia į princip iu m ind ivid u a­
tionis; tod ėl pasid aro įm ano m as realus valios kaip daikto
savaim e tikros laisvės p asiro d ym as, dėl kurio reiškinys
patenka į tam tikrą p rieštaravim ą sau pačiam , išreiškiam ą
žodžiu savineiga, ir galiau siai n et su naikina savo esybės
bū tį-sav aim e - tas au ten tišk as ir vien intelis tiesioginis v a ­
lios -savaim e laisvės p asiro d ym as ir reiškinyje čia dar negali

420
 PA S A U L I S KAI P VALI A

bū ti aiškiai aprašytas, tačiau m ūsų apm ąstym o objektu taps

pačioje pabaigoje.
T ačiau d abar, kai šiais apm ąstym ais mes išsiaiškinom e,
kad em pirinis charakteris, kuris yra tik nelaikiško, protu
su vokiam o charakterio išsiskleid im as, nekinta; kai m um s
paaiškėjo būtinybė, nulem ianti tai, kad iš charakterio sąlyčio
su m otyvais kyla p oelgiai, pirm iau sia turim e saugotis iš­
vad os, kuri čia gali būti lengvai padaryta ir kuri skatina
sm erktinu s poelgius. K adangi m ūsų charakteris traktuotinas
kaip nelaikiško, vad inasi, n ed alau s ir nekintančio valios akto
arba protu su vokiam o ch arakterio išsiskleid im as laike, o
protu su vokiam as charakteris n uolat apibrėžia visa, kas
esm inga m um yse, t.y. mūsų g yvenim o eigos etinį turinį,
i r nulem ia tai, kad tas turinys turi p asirod yti protu su vokiam o
ch arakterio pasireiškim e, em piriniam e ch arakteryje, tuo tar­
pu tik neesm ingoji šio pasireiškim o dalis, išorinis m ūsų
gyvenim o eigos pavid alas, p riklauso nuo tų form ų, kuriom is
pasirod o m otyvai, - tai galim a prieiti išvadą, kad stengtis
pagerinti savo charakterį arba kovoti su piktų polinkių galia
yra bergžd žias d alykas ir kad todėl protingiau nusileisti
tam , kas n eišven giam a, ir p asiduoti kiekvienam polinkiui,
nors ir piktam . T ačiau toks p ožiū ris visai panašus į n e­
išvengiam o likim o teoriją ir į iš jo s kildinam ą išvadą, kuri
vad in am a apyoę kbyoc [tingus p ro tas], o naujaisiais laikais -
turkų tikyba. Teisingą šios išvados paneigim ą, priskiriam ą
C hrisipui, C iceronas pateikia knygoje D e fa to , cap. 12, 28.
N ors ir galim a m anyti, kad visa nep erm ald aujam ai
nulem ta likim o, tačiau visa tai vyksta tik p er priežasčių
g randinę. Todėl nė vienu atveju negali būti taip, kad
p ad arin ys atsirastų be savosios priežasties. V ad inasi, įvykis
n ulem tas ne pats savaim e, o kaip ankstesnių priežasčių
p ad arin ys, vad inasi, likim as lem ia ne tik p ad arinį, bet ir
tas priežastis, kurių p ad arin iu jam lem ta būti. Tod ėl, jeigu

421
 K e tv irta kn yga

nesam a p riežasčių , tai, be abejonės, nesam a ir pad arinio.

Ir priežastys, ir pad arin ys sąlygoti likim o, bet tai m es visada
su žinom e tik vėliau.
Kaip įvykiai visada atitinka likim ą, t.y. begalinę p riežasčių
san kabą, taip ir m ūsų p oelgiai visada atitinka m ū siškį protu
su vokiam ą charakterį. Tačiau kaip m es iš anksto nežin om e
p irm osios, taip m u m s nedu ota apriorinė įžvalga į p astarąjį;
tik a po steriori, patyrim u, m es išm okstam e pažinti tiek kitu s,
tiek ir save. Jei protu su vokiam as charakteris yra toks, kad
gerą sp rend im ą m es galim e p riim ti tik po ilgos kovos su
piktu p o lin kiu , tai ši kova turi vykti, ir reikia lau kti, kol
ji pasibaigs. M intis apie ch arakterio n ekin tam um ą, apie
vien tisum ą šaltinio, iš kurio kyla visi m ū sų p oelgiai, netu ri
m ū sų skatinti į vien ą arba į kitą p u sę u žbėgti už akių
ch arakterio sprendim ui. Iš šio spren d im o mes m atysim e,
kokie esam e, ir atsisp ind ėsim e savo veiksm ų veid rod yje.
Kaip tik tuo paaiškin am i tie p asitenkinim o ar grau žaties
jau sm ai, su kuriais m es žvelgiam e į nueitą gyvenim o kelią.
Abu šie jau sm ai kyla n e iš to, kad tie praeities v eiksm ai
v is dar egzistu otų ; jie jau buvo, jų n eb ėra ir d abar jie yra
niekas. T ačiau jų d idžiulė svarba m u m s kyla iš jų reikšm ės;
ji kyla iš to, kad šitie veiksm ai yra ch arakterio atsp au d as,
valio s v eid ro d is, į kurį žv elgdam i, m es pažįstam e m ū siškį
gilų jį Aš, m ūsų valios brand u olį. V ad inasi, dėl to, kad m es
šitai p atiriam e n e iš anksto, o vėliau, m um s ir dera siekti
b ei g rum tis laike, kad p av eikslas, kurį m es su ku riam e savo
v eiksm ais, išeitų toks, kad jo vaizd as pagal galim ybę m us
n u ram in tų , o ne bau gin tų . B et tokios ram ybės ar grau žaties
reikšm ė, kaip jau sakyta, bu s ap m ąstyta toliau. O čia dar
reikia p ateikti tokius savaran kiškus sam protavim u s.
Be protu su vokiam o ir em pirinio ch arakterio, d ar reikia
pam inėti trečią, nuo jų d v iejų besiskirian tį, įgytą charakterį,
kuris su sik lo sto tik ilgainiu i per sandūrą su pasau liu. B ūten t
apie jį k albam a tada, kai giriam a, kad žm ogu s turi charakterį,

422
 P A S A U L I S KAI P VALI A

arba p eikiam a, kad jis be charakterio. G alim a m anyti, kad,

kadangi em p irin is charakteris, kaip protu su vokiam o ch a­
rakterio pasireiškim as, yra n ekintantis ir, kaip kiekvienas
gam tos reiškinys, yra savaim e nu oseklu s, tai ir žm ogu s dėl
tos pačios p riežasties visada turi bū ti vienod as ir nuoseklus,
ir todėl jam nereikia dirbtinai su sikurti ch arakterį patyrim u
ir apm ąstym u. T ačiau iš tikrųjų yra kitaip, ir n ors žm ogus
visada yra toks pat, b et jis ne visada supranta p atį save;
dažnai jis nep ažįsta savęs, kol nepasiekia ben t kiek au ­
tentiškos savižinos. Em pirinis charakteris, kaip paprastas
gam tinis in stinktas, savaim e nėra protingas, ir protas net
trukdo jam reik štis juo labiau, juo daugiau ap d airu m o ir
m ąstym o galios tas žm ogus turi. Ju k apd airum as ir m ąstym o
galia visada p arod o, kas pridera žm ogu i apskritai, kaip
rūšiniam ch arakteriu i, ir kas jam įm anom a tiek valiojim o,
tiek veikim o srityse. Šitaip jam apsunkinam a įžvalga į tai,
ko jis dėl savo in d ivid u alu m o iš visų tų d alykų nori ir
ką gali. Jis jau čiasi turįs visų, p ačių įvairiausių žm ogaus
siekių ir galių u žu om azgas, tačiau skirtingas jų laipsnis
jo ind iv id u alybėje netam pa jam aiškus be patyrim o. Ir net
jeigu jis pasirenka kaip tik tuos siekius, kurie geriausiai
atitinka jo ch arakterį, tai vis dėlto jis jaučia (ypač atskirais
m om entais ir bū d am as apim tas tam tikrų nuotaikų) polinkį
v isai p riešin giem s siekiam s, kurie su anais siekiais n esu ­
derinam i ir kurie turi bū ti visai nuslopinti, jei jis nori
n etrikd om ai atsid u oti aniem s, p irm iesiem s siekiam s. Ju k kaip
m ūsiškis fizinis žem iškasis kelias visada su daro tik liniją,
o ne plokštum ą, taip ir gyvenim e, norėd am i p ag au ti ir turėti
vieną d alyką, m es turim e atsisakyti daugybės kitų ir neliesti
to, kas guli dešinėje ir kairėje O jeigu mes n egalim e tam
ryžtis, jeigu, kaip vaikai m u gėje, griebiam e v iską, kas tik
p asitaiko pak eliu i, tada tai yra klaidingas noras m ūsų kelio
liniją p aversti p lokštum a; tada m es jud am e zig zagais, klai­
d žiojam e tai šen, tai ten ir nieko nep asiekiam e. Arba,

423
 K e tv irta knyga

pasin au d o ju s kitu palyginim u: kaip, pagal H obbeso teisės

m okslą, k iekvienas iš prad žių turi teisę į kiekvieną daiktą,
b et j jo k j daiktą netu ri išskirtinės teisės, kurią pavienių
daiktų atžvilgiu jis gali įgyti, tik atsisak yd am as savo teisės
į visus kitus daiktu s, o kiti tuo tarpu taip p at elgiasi jo
p asirinkto daikto atžvilg iu , lygiai taip būna ir gyvenim e,
kur m es galim e rim tai ir sėkm ingai įgyvendinti kokį nors
konkretų siekį - ar tai bu tų m alonum o, šlovės, turto, m okslo,
m eno, ar dorybės siekis - tik tada, kai atsisakom e visų
tam siekiui n ebū tinų p reten zijų , taigi atsisakom e v iso kito.
T od ėl vien tik noro ir su gebėjim o pačių savaim e dar
n ep akan k a, ir žm ogu s d ar turi žinoti, ko jis nori, ir žinoti,
ką jis gali; tik šitaip jis p aro d y s charakterį ir tik tada jis
g ali p ad ary ti kažką tikra. O kol jis to n ep asiekia, tol, n ep aisan t
em p irin iam ch arakteriui bū dingo n uoseklum o, jis neturi
charakterio, ir nors apsk ritai, stu m iam as savojo dem ono,
turi likti sau ištikim as ir nueiti savąjį kelią, vis d ėlto jis
nu b rėš ne tiesią, o ving iu otą, n elygią liniją, svyruos, at-
sitrau kin ės, su grįžinės, p asm erk s save grau žačiai ir skau s­
m ui. Ir visa tai todėl, kad prieš save - stam biu planu ar
sm u lk m en iškai - jis m ato tiek daug to, kas pasiekiam a ir
įm anom a žm ogu i, b et nežin o , kas iš viso to tinka tik jam ,
ką jis gali realizuoti ir n et kas jam p atinka. Tod ėl jis pavyd ės
k ai kuriem s žm onėm s jų p ad ėties ir aplinkybių, kurios iš
tikrųjų atitinka tik jų ch arakterį, o ne jo paties; ir jei jis
p atek tų į jų vietą, jau stų si nelaim in gas, o gal net n ep ajėgtų
išgyventi, ju k kaip žu viai gera tik vand enyje, p au kščiu i
tik ore, k urm iui po žem e, taip ir k iekvienam žm ogu i gera
tik jam tinkančioje atm osferoje. Štai, pavy zd žiu i, n e kiek­
v ien as gali kvėp u oti d varo oru. V isa tai nep akan kam ai gerai
su p rasd am as, koks nors žm o gu s im sis visokiausių nevykusių
b an d y m ų , atskirais atv ejais p rievartau s savo ch arakterį, o
g aliau siai vis tiek tu rės jam v ėl p aklu sti. O tai, ką jis taip
su nkiai pasieks, p rieštarau d am as savo p rigim čiai, n esuteiks

424
 PASAULIS KAIP VALIA

jam jokio pasitenkinim o. Tai, ką jis šitaip išm oks, liks negyva.
Ir n etgi etiniu požiūriu p oelgis, kilęs ne iš gryno, tiesioginio
potraukio, o iš sąvokos, iš d ogm os, jo charakteriu i pernelyg
kilnus, vėliau sukels egoistinę graužatį ir tod ėl praras bet
kokią vertę n et jo paties akyse. V elle non discitur. Kaip
svetim o charakterio kietum ą m es su vokiam e tik patyrim u,
o iki tol v aikiškai tikim e, kad logiški įtikinėjim ai, prašym ai
ir m aldavim ai, pavyzd ys ir kilniašird išku m as kiekvieną gali
p askatinti išsižadėti savo bū d o, p akeisti savo elgseną, nu ­
krypti nuo savojo m ąstym o stiliaus ar n et išplėsti savo
su gebėjim ų skalę, lygiai taip p a t m um s būna ir m ūsų pačių
atžvilgiu. T ik iš patyrim o m es turim e su žinoti, ko norim e
ir ką galim e, o iki tol šito n ežinom e, esam e be charakterio,
ir d ažnai su nkių išorinių sm ū gių turim e b ū ti atbloškiam i
į savo tikrąjį kelią. Bet jei pag aliau m es tai sužinojom e,
tada pasiek ėm e tai, kas p ap rastai vad in am a charakteriu,
t.y. įgytą ch a rakterį: Taigi p astarasis yra ne kas kita, kaip
galim as tobu liausias savosios in d ivid u alybės pažin im as; tai
yra abstraktus, vad inasi, aišku s savojo em pirinio charakterio
nekintančių savybių žinojim as, dvasios ir kūno galių m asto
ir krypties, t.y. visų savosios individu alybės privalum ų ir
silpnybių žinojim as. Jis duod a m um s galim ybę dabar jau
apd airiai ir m etodiškai įgyvend in ti tą kartą ir visiem s laikam s
nekintantį savojo asm ens vaid m enį, kurį anksčiau mes
įgyvend indavom e netvarkingai, ir vad ovaujan tis tvirtom is
sąvokom is užlipdyti jo plyšius, atsiradusius dėl kaprizų ir
silpnybių. Savąją elgseną, ir šiaip jau bū tin ą dėl m ūsiškės
ind ivid ualios prigim ties, d abar m es grind žiam e aiškiai su ­
voktom is ir nuolat galiojančiom is m aksim om is, kuriom is
vad ov au d am iesi savo elgseną realizuojam e taip apdairiai,
tarsi ji būtų išm okta, ir šitai p asiek u s m ūsų niekad a neišm uša
iš vėžių trum palaikės nuotaikos įtaka arba akim irkos įspūdis,
m ūsų n etrikd o kartėlis arba d žiau gsm as, sukeltas kokios
nors m ūsų kelyje p asitaikan čios sm ulkm enos, ir m es einam e

425
 Ke tvirta knyga

ned vejo d am i, nesvyru od am i, n ebū d am i nenuoseklūs. D abar

jau m es, tarsi kokie n aujokai, nebelū ku riuosim e, nebeban -
d ysim e, n ebeklaid žiosim c tam , kad pam atytum e, ko m es
iš tikrųjų norim e ir ką m es galim e; d abar m es tai žinom e
kartą ir v isam laikui, ir kiekvienąsyk renkantis m um s
p akanka tik pritaiky ti visuotiniu s p rincipus pavien iam s
atvejam s, kad tuojau p at priim tum e sprendim ą. M es p a ­
žįstam e savąją valią kaip visum ą ir todėl nesileisim e, kad
kokia nors nuotaika ar išorinis sp au d im as atskirais atvejais
m u s spirtų p riim ti ja i ap sk ritai p rieštaraujančiu s sprend im us.
L yg iai taip p a t m es žinom e savo galių ir savo silpnybių
p o bū d į ir m astą, ir šitaip ap sisau gom e nuo daugelio skaus­
m ų. Ju k iš tikrųjų nesam a jo kio kito p asitenkinim o, išskyrus
tą, kurį p atiriam e n au d od am iesi savo galiom is ir jas jau sd am i;
o d id žiau sias skausm as - suvokti savo galių stoką ten, kur
jų reikia. Je i tik m es su rad om e, kur glūdi m ūsų jėga ir
m ū sų silpn ybė, tada sieksim e visaip pan au d oti ir išvystyti
sav u osiu s išskirtinius p rigim tiniu s polin kius ir visada k reip ­
sim ės ten, kur jie tinka ir yra vertingi, bet ryžtingai ir
su siv aid y d am i v en gsim e tokių siekių, kuriem s m es iš p ri­
g im ties b ev eik n etu rim e p olin kių; m es sau gosim ės im tis
to, kas m u m s n egali pavykti. T ik tas, kuris šitai p asiek ė,
visad a ir v isišk ai sąm o n in g ai liks savim i p ačiu ir n ieku o m et
p ats, kiek tai nuo jo p riklauso, n ep atek s į keblią pad ėtį,
n es jis visad a žinojo, ko gali iš savęs tikėtis. Jei šitaip m es
tobu lai p ažin sim e savo stip riąsias ir silpnąsias pu ses, tai
ir n esisten gsim e rodyti su gebėjim ų , kurių netu rim e; m es
n ežaisim e n etikrom is kortom is, nes šitoks akių d ūm im as
g aliau siai nep asieks savo tikslo. K adangi visas žm ogu s yra
tik valios p asireiškim as, tai neg ali b ū ti n ieko klaidingesnio
k aip, rem iantis refleksija, trokšti būti kažkuo kitu, n ei esam a
iš tikrųjų; ju k šitaip valia tiesiogiai prieštarau ja sau pačiai.
Svetim ų bru o žų ir y p atu m ų m ėgd žiojim as daug gėd ingesnis

426
 PASAULIS KAIP VALIA

už svetim ų drabu žių dėvėjim ą, nes tai reiškia p asirašyti

nuospren d į savajam vertingum ui. Pažinti savu osius p o lin ­
kius, įv airiausius su gebėjim us ir jų nekin tan čias ribas šiuo
požiū riu yra tikriausias kelias, kuriuo einant galim a pasiekti
d id žiausio p asitenkinim o savim i. Ju k vidiniam e pasaulyje
galioja tos pačios taisyklės kaip ir išoriniam e, būtent: nėra
m u m s jokios d idesnės paguod os negu visiškas įsitikinim as
neįveikiam u būtinum u. M us ne taip kankina ištiku si nelaim ė,
kaip m intis apie priem ones, kurių dėka bu vo galim a jos
išvengti. Štai kodėl niekas taip veiksm ingai m ū sų nen u ­
ram ina, kaip požiūris į tai, kas atsitiko, iš būtinybės pozicijų.
Iš šio taško v isi atsitiktinum ai pasirodo kaip viešpataujan čio
likim o įrankiai, ir m es prip ažįstam e, kad ištikęs blogis
n eišvengiam ai sukeltas vidinių ir išorinių aplinkybių kon­
flikto, tad išpažįstam e fatalizm ą. Iš tikrųjų m es sielvartau jam e
ir šėlstam e tik tol*, kol dar tikim ės šitaip p av eik ti kitus
arba pačiu s save pask atinti neįm anom om s p astangom s. Bet
ir vaikai, ir suaugę labai lengvai n u siram ina, kai tik aiškiai
su pranta, kad jau visai nieko nebeįm anom a pakeisti:

0 U ( jo v ev'i a n įS e o a i iptAov Sap acravisę avayjcr).

(A nim o in pectoribus nostro dom ito necessitate.)

[...Pyktį užgniaužiam širdy išdidžioj, kai reikalas verčia2*.

H om er: llias, 18, 113]

M es panašū s į pagautus dram blius, kurie daug dienų

baisingai siautėja ir kovoja, kol nep am ato, kad tai b ep ras­
m iška, ir tad a, visiem s laikam s su tram dyti, staiga ir ram iai
leid žiasi ant savo sprand o u ždėti jungą. M es esam e kaip
tas karalius D ovydas, kuris, kol jo sūnus dar buvo gyvas,
nep aliau d am as siuntė Jeh o vai savo m aldas ir grąžė rankas
iš nevilties; tačiau, kai tik sūnus m irė, jis daugiau apie

427
 Ketvirta knyga

jį nebegalvojo. Štai kod ėl n esu skaičiuojam os nu olatin ės b ė­

dos, tokios kaip lu ošum as, skurd as, niekinga pad ėtis v i­
su om enėje, neg ražu m as, bjauru s bū stas daugelio p akeliam os
v isa i abejingai ir n et n ebejau čiam os, kaip užgijusios žaizdos.
Ir visa tai tik todėl, kad tokie žm onės žino, jog išorinė
ar vidinė bū tinybė nebeleid žia viltis ką nors p akeisti, tuo
tarpu laim ingesnieji neįsivaizd u oja, kaip įm anom a visa tai
pakelti. N iekas taip tvirtai n esu taiko tiek su išorine, tiek
su vidin e bū tinybe, kaip aiškus jos supratim as. Jei m es
kartą ir visam laiku i aiškiai su vokėm e tiek savąsias geras
savybes ir stipriąsias pu ses, tiek savu osius trūkum us ir
silpnybes, jei m es sau iškėlėm e jas atitinkantį tikslą ir
atsižad ėjom e to, kas nep asiekiam a, tai šitai m us tikriau siai -
k iek tai leidžia m ū sų in d ivid u alybė - apsaugos nuo visų
karčiausios kančios, n ep asiten kinim o savim i, kuris yra n e­
išven giam as savosios ind ivid u alybės n esu pratim o, m elag in ­
gos pu ikybės ir iš jos kylančio pasipūtim o pad arinys. K arčiai
rekom end u ojam os savižinos tem ai puikiai tinka O vid ijau s
eilės:

O ptinius ille artimi vindex laedentia pectus

Vincula qui rūpit d edolu itąu e sem el.

[Geriausias pagalbininkas sielai tas, kuris

kankinančias grandines,
K austančias širdį, sudaužo visiem s laikam s.
Rem edia am oris, 293]

T iek apie įgytą charakterį, kuris, tiesa, yra svarbus ne

tiek etikai tiesiogine šio žod žio prasm e, kiek gyvenim ui
pasau lyje. Tačiau kaip trečias charakterio tipas jis buvo
ap tartas ir su sietas su protu su vokiam o ir em pirinio ch a­
rak terio aptartim i. O šiek tiek išsam iau pan ag rin ėti abu
pastaru osiu s m es p rivalėjom e tam , kad p arod ytum e, kaip

428
 PASAULIS K AI P VALIA

valia visom is savo ap raiškom is p avald i bū tinybei, nors tuo

tarpu pati savaim e ji gali bū ti pavadinta laisva ir net visagale.

§ 56
Toji laisvė, toji visagalybė, kurios ap raiška ir atspaudas
yra visas regim asis p asau lis, jo s pasireiškim as, laipsniškai
besivystantis pagal dėsnius, kylančius iš pažin im o form os,
toji laisvė gali pasirodyti d ar ir kitaip, ir kaip tik ten, kur
jos p ilnatviškiau siam e pasireiškim e atsiskleid žia visiškai
ad ekvatu s jos pačios esm ės pažinim as. Taigi arba čia,
m ąstym o ir savim onės viršū n ėje, ji nori to p aties, ko norėjo
aklai ir savęs n ep ažin d am a, ir tada pažinim as tiek atskirais
atvejais, tiek apskritai jai visu om et lieka m otyvas; arba
p riešingai, tas pažinim as jai tam pa kvietyvu, kuris nuram ina
ir sunaikina bet kokį valiojim ą. T ai ir yra anksčiau bendrais
bru ožais jau aptartas valios gyventi teigim as ir neigim as.
Individo veiklos atžvilgiu bū dam as bend ras, o ne pavienis
valios p asireiškim as, jis n etrikd o ir nem odifikuoja charakterio
raidos ir nepasireiškia p er atskirus veiksm us. V is labiau
su stiprind am as visos an kstesnės elgsenos p asireiškim ą, arba
priešingai, jį įveikdam as, jis gyvastingai išreiškia tą m aksim ą,
kurią dabar, rem dam asi pažinim u , laisvai pasirin ko valia.
A iškesnis visų šių m inčių išskleid im as, su darantis svar­
biausią šios paskutinės knygos tem ą, jau šiek tiek palen g­
vintas ir p arengtas ankstesnių apm ąstym ų apie laisvę, bū
tinybę ir charakterį. Bet jis taps dar aiškesnis po to, kai
m es, tuos apm ąstym us vėl atidėję į šalį, visų pirm a ap ­
m ąstysim e patį gyvenim ą, kuriam bū dingas norėjim as ar
n enorėjim as yra didysis klausim as. Šiam tikslui m es pa­
sistengsim e apskritai su žin oti, kas iš tikrųjų atsitinka pačiai
valiai (kuri juk visur yra giliausioji to gyvenim o esm ė),
kai ji teigia save, kiek ir kaip ši savitaiga ją patenkina
ir ar apskritai gali ją patenkinti. Trum pai tariant, aiškinsim ės,

429
 Ketvirta knyga

kas turi būti laikom a bend riau sia ir esm ingiausia valios
b ū sen a šiam e pasau ly je, kuris yra jos nuosavybė ir visais
atžv ilg iais jai priklauso.
Pirm iausia aš n orėčiau , kad čia bū tų p risim in tos tos
p astabos, kuriom is aš užbaigiau antrąją knygą ir kurių
d ingstis buvo ten keltas klausim as apie valios tikslą ir objektą.
U žu ot atsakę į šį klausim ą, mes aiškiai p am atėm e, kad
valia visose savo pasireiškim o p ak o p o se, nuo pačios že­
m iausios iki pačios au kščiau sios, visiškai neturi kokio nors
galu tin io tikslo ar objekto, n uolat siekia, nes siek im as yra
v ien in telė jos esm ė. Šis siekim as nesibaigia kokiu nors
pasiektu tikslu ir todėl neatveda prie galu tinio p asiten kinim o,
o gali bū ti tik su laikytas kokios nors kliūties, bet savaim e
yra begalinis. M es tai m atėm e, p ažv elg ę į p aprasčiau sią
iš visų gam tos reiškinių, sunkį; jis nenustoja siekti ir v eržtis
p rie netįsau s centro, kurį p asiekęs susinaikintų - ir jis pats,
ir m aterija; jis nenu stotų veržtis, n et jeigu visa visata
su sispau stų į vieną luitą. Tą patį regim e stebėd am i kitus
p ap rastu s gam tos reiškinius: kietas kūnas, išsilyd yd am as
ar ištirpd am as, siekia skystos bū senos, kur išsilaisvina jo
chem in ės jėgos: stingu lys yra jų kalėjim as, kuriam e jas laiko
šaltis. Skystis siekia d ujinio pavid alo, į kurį jis tuojau p at
p erein a, kai tik išsilaisvina nuo b et kokio spaudim o. N esam a
nė vieno kūno be gim inystės, t.y. be siekio arba be geidulio
ir troškim o, kaip p asak ytų Jaco bas Bohm e. Elektra savąjį
v id in į su sid vejinim ą plečia į begalybę, nors žem ės rutulio
m asė ir slopina jos veikim ą. G alvanizm as, kol neišsieikvoja
rūgštis, irgi yra betik slis, n uolat atsinaujin an tis su sidvejinim o
ir su sitaikym o aktas. Toks p at nerim astingas, n iekad a n e­
p aten k in tas siekim as yra au galo g yvenim as, tas n uolatinis
ju d ėjim as per nuolat kylančias form as, kol galutinis taškas,
sėk la, v ėl n etap s išeities tašku. Ir šitaip kartojam asi iki
b egalybės: nieku r n esam a tikslo, n ieku r nesam a galu tinio
p asiten kinim o, nieku r nesam a atokvėpio. O dar p risim inkim e

430
 P A S A U L I S KAIP V A 1, 1 A

iš antrosios knygos, kad įv airios gam tos jėgos ir organinės

form os m ėgina paveržti viena iš kitos tą m ateriją, per kurią
jo s siekia pasireikšti, nes kiekvienas dalykas turi tik tai,
kas atim ta iš kito. Šitaip palaikom a nuolatinė kova dėl
gyvybės ir m irties, ir kaip tik iš jos labiausiai ir kyla tas
pasip riešin im as, d ėl kurio tas siekim as, sudarantis giliausią
kiekvieno daikto esm ę, yra visur stabd om as, bergžd žiai
sm elkiasi toliau, b et negali n u sikratyti savo esm ės, kankinasi,
kol konkretus reiškinys n ežū v a, o tada jo vietą ir m ateriją
godžiai užgrobia kiti reiškiniai.
Šitą siekim ą, su darantį kiekvieno daikto brand u olį ir būtį—
savaim e, m es jau seniai p rip ažin o m e esant tuo, kas m um yse,
kur jis pasirodo aiškiausiai, tobu liausios sąm onės šviesoje,
vadinam a valia. Šiuo atveju tą jos trikdym ą, kurį ji patiria
dėl kliūties, iškylančios tarp jos ir konkretaus jos tikslo,
m es vad inam e kančia; p riešingai, tikslo pasiekim as v ad i­
nam as pasitenkinim u, gerove, laim e. Šiuos pavadinim us m es
galim e p ritaikyti ir anksčiau m inėtiem s, tam tikru m astu
silpnesniem s, o iš esm ės tap atiem s nesąm oningo pasaulio
reiškiniam s. Šitaip į juos žvelgd am i, m atom e, kad jie apim ti
nu olatinės kančios ir nuolat nelaim ingi, ju k bet koks siekim as
kyla iš stokos, iš n ep asiten kinim o savąja padėtim i, vadinasi,
kol nėra p aten kintas, yra kančia. Tačiau joks patenkinim as
nėra ilgalaikis; priešingai, jis visad a yra tik naujo siekim o
išeities taškas. M es m atom e, kad siekim as visokeriopai
trikdom as, kad jam visur priešin am asi; vad inasi, jis visada
pasirod o kaip kančia. N esam a galutinio siekim o tikslo,
v ad in asi, nesam a kančios saiko ir tikslo.
T ačiau tai, ką n esąm on ingoje gam toje m es atskleidžiam e
tik akylu dėm esingum u ir d ėdam i pastangas, prieš m us
kuo aiškiausiai iškyla sąm onin g oje gam toje, gyvuliniam e
gyvenim e, kurio n uolatinę kančią nesunku parodyti. Tačiau
nesu stod am i prie šios tarpinės p akopos, m es norim e kreiptis
ten, kur, sk aid riausio pažin im o šviesoje, viskas pasirodo

431
 Ketvirta knyga

aiškiausiai: tai žm ogau s gyvenim as. Ju k juo aiškiau p asi­

reiškia valia, juo lab iau tam pa ak iv aizd i ir kančia. A ugalas
dar neturi jokio jautrum o, v ad in asi, jis nejaučia ir skausm o.
T am tikras labai silpnas kančios laipsnis bū dingas žem es­
niesiem s gyvumams, infu zorijom s ir radiarijom s. N et v ab z­
džių su gebėjim as ju sti ir kentėti d ar ribotas. Tik kartu su
tobula stubu rinių gyvulių nervų sistem a jis pasiekia aukštą
laipsnį ir tam pa vis didesnis, prop orcing ai in telekto išsi­
v ystym o laipsniui. T aigi tiek, k iek aiškėja p ažin im as ir
intensyvėja sąm onė, auga ir kančia. V adinasi, aukščiausią
laipsnį ji pasiekia žm ogu je, ir čia ji vėlgi tuo stipresnė,
kuo d idesnė žm o gau s p ažintinė g alia, kuo jis inteligentiš-
kesnis. Tas, kuriam e gyvena geniju s, kenčia labiausiai. Kaip
tik šia prasm e, t.y. p ažinim o apsk ritai, o ne tik abstraktaus
pažinim o, laipsnio p ožiū riu aš su prantu ir čia pateikiu žym ųjį
K oheleto24 posakį: „qui au get scientiam , au get et d o lo rem "
[kas daugina žinojim ą, didina ir kentėjim ą; Saliam on o p a ­
m okym ai25, 1, 18]. Šitą tikslų atitikim ą tarp sąm oningum o
laipsnio ir kančios laipsnio n ep ap rastai gražiai, aiškiai ir
v aizd in gai vienam e piešinyje išreiškė Tischbeinas, tas filo­
sofu ojantis tapytojas arba tap antis filosofas. V iršu tin ėje jo
piešin io pu sėje pavaizd u o to s m oterys, iš kurių atim am i
vaikai: įv airiausiom is grupėm is ir p ozom is jos skirtingai
išreiškia gilų m otinišką skausm ą, siau bą, neviltį. O apatinė
p u sė lygiai tokiom is p ačiom is gru p ėm is ir tokia pačia tvarka
d em onstruoja avis, iš kurių atim am i ėriu kai; todėl kiekvieną
žm ogau s galvą, kiekvieną žm ogau s p ozą viršu tin ėje piešinio
d alyje visišk ai atitinka gyvuliai ap atin ėje d alyje, ir iškart
aiškiai m atyti, kaip tam sioje gyvu lio sąm onėje atsiran d an tis
skau sm as santykiau ja su baisinga kančia, kuri tapo įm anom a
tik d ėl ryškaus pažin im o ir aiškios sąm onės.
T od ėl vid inį ir esm ingąjį valios likim ą m es norim e stebėti
žm ogaus egzistencijoje. K iekvienas tą patį lengvai atpažins
gyvulių g yvenim e, tik silpniau išreikštą ir skirtingų laipsnių,

432
 [' A S A U L I S KAIP VA L I A

ir ja m p ak aks vien tik kenčiančio gyvulių pasaulio, kad

galėtų įsitikinti, kaip esm ingai bet koks gyven im as yra kančia.

§ 57
K iekvienoje pakopoje, apšviestoje p ažinim o, valia reiškiasi
kaip individas. Begalinėje erdvėje ir begaliniam e laike žm o­
giškasis ind ividas jaučiasi esąs baigtinė, vad in asi, erdvės
ir laiko atžvilgiu niekinga būtybė, įm esta į juos. Dėl jų
b eribišku m o individas savo bū tim i visada yra santykinis,
ir n iekad a nėra absoliutus kada ir kur, nes jo vieta ir jo
trukm ė yra begalybės ir beribišku m o baigtinės dalys. Jo
tikroji egzistencija esti tik d abartyje, kurios nesulaikom as
bėgsm as į praeitį yra n uolatinis perėjim as į m irtį, nuolatinis
m irim as^ Ju k prabėgęs žm ogau s gyvenim as, išskyrus kai
kuriuos jo p ad ariniu s d abarčiai ir žm ogau s valios pėdsakus,
yra visišk ai baigtas, m iręs, ir jo jau nebėra. Štai kodėl proto
požiūriu žm ogu i nėra jokio skirtum o, koks buvo praeities
turinys - kančios ar m alonum ai. O dabartis jo rankose n uolat
virsta praeitim i; ateitis visai netikra ir visada trum palaikė.
Tad jo eg zistavim as, n et traktuojam as tik iš form aliosios
p u sės, yra n uolatinis dabarties kritim as į m irusią praeitį,
n u olatinis m erd ėjim as. O jei į žm ogų p ažvelgsim e iš fizinės
p u sės, tai ak ivaizdu , kad pan ašiai kaip m ūsų ėjim as yra
tik n u o lat su laikom as kritim as, taip ir m ūsų kūno gyvenim as
yra tik n u o lat sulaikom as m irim as, vis iš n aujo atidedam a
m irtis. Pagaliau ir mūsų dvasios veikla yra nuolat atstu ­
m iam as nuobod ulys. K iekvienas kvėptelėjim as atstum ia n u o ­
lat besiartin ančią m irtį, su kuria tokiu bū du m es grum iam ės
kiekvieną seku nd ę, o per didesnius laiko tarpus su ja m es
kovojam e kiekvienu pavalgym u, kiekvienu m iegojim u, kiek­
vienu su šilim u ir t.t. G aliau siai m irtis turi nugalėti, nes
m es jai priklau so m e nuo p a t gim im o, o ji tik laikinai žaidžia
su savo grobiu , kol jo n ep raryja. O iki to laiko didelėm is

433
 Ketvirta knyga

pastangom is ir sp au d žiam i d augybės rū pesčių tęsiam e savąjį

gyvenim ą, kiek tai įm anom a, panašiai kaip kiek įm anom a
ilgiau pu čiam as kuo d id esnis m uilo bu rbu las, nors gerai
žinom a, kad jis sprogs.
Jei jau n esąm oningoje gam toje m es m atėm e, kad jos vidinė
esm ė yra nuolatinis siek im as be tikslo ir p ertrū kio, žvelgdam i
į gyvūnus ir žm on es, tai m atom e dar aiškiau. V alioti ir
siekti yra visa jų esm ė, visai panaši į nenu m aldom ą troškulį.
O bet kokio valiojim o pag rin d as yra stoka, trūkum as,
v ad inasi, skausm as, ku riam žm onės ir gyvūnai p avald ūs
jau iš p at prad žių ir dėl savo prigim ties. Jeigu žm ogus
neturi valiojim o objektų , - kadangi ju os tuojau p at iš jo
atim a pern elyg lengvas troškim ų p a ten k in im a s,- jį užvald o
baisinga tuštum a ir nuobodulys: t.y. jo esm ė ir p ati jo
egzistencija jam tam pa n ep akeliam a našta. Taigi jo gyvenim as
svyruoja panašiai kaip švytu oklė, p irm y n ir atgal, tarp
kančios ir n u obod ulio, kurie faktiškai yra galu tiniai gyvenim o
elem entai. T ai buvo labai savotiškai išreikšta, tariant, kad
po to, kai visas kančias ir vargus žm ogu s p erkėlė į pragarą,
dangui nebu vo palikta nieko, išskyrus nuobodulį.
T ačiau nuolatinis siek im as, su d aran tis kiekvieno valios
pasireiškim o esm ę, au kštesn ėse objek ty vacijos pakopose sa­
vąjį pirm inį ir ben d riau sią p agrind ą turi dėl to, kad čia
valia reiškiasi sau p ačiai kaip gyvas kūnas ir paklūsta
geležin iam priesakui - jį m aitinti. O jėgą šitokiam priesakui
su teikia kaip tik tai, kad tas kūnas yra n e kas kita, kaip
p ati objektyvuota valia gyventi. T o d ėl žm ogus kaip tobu­
liausia tos valios objek ty vacija yra labiau siai iš visų stokojanti
būtybė. Jis yra ištisinis konkretus valio jim as ir ištisinė stoka,
tūkstančių poreikių telkinys. Jų vald o m as jis gyvena šioje
žem ėje, paliktas p ačiam sau, nieko nežin od am as, išskyrus
savąją stoką ir savąjį vargą. Štai kod ėl rū pinim asis tą
gyvenim ą palaikyti, esan t tokiem s su nkiem s, k asdien a t­

434
 I' A S A U L I S KAIP VALIA

sinau jin an tiem s reikalavim am s, paprastai užpildo visą žm o ­

gaus gyvenim ą. Be to, prie šio rū pesčio tiesiogiai prisišlieja
an tras reikalavim as - pratęsti gim inę. Tu o p at m etu iš visų
pu sių jam gresia visokiausi pavojai, o kad jų išvengtų, jam
reikalingas nuolatinis budrum as. A tsargiais žingsniais, b a i­
m ingai dairyd am asis, jis eina savo keliu, nes jo tyko tū ks­
tančiai atsitiktinum ų ir tūkstančiai priešų. Šitaip jis vaikščiojo,
b ū d am as laukinis, ir lygiai taip p at jis vaikščioja civilizu otam e
p asau lyje, ir niekada jis nėra saugus:

Q ualibus in tenebris vitae ąuan tisąue periclis

D egitur hoc nevi, quodcum que ėst!

[Koks šitą trum pą gyvenim ą gaubia tam sum as ir kokius

tenka patirti pavojus!26
Lucretius f De rerutn natūra] 2, 15.

D id žiosios daugum os žm onių gyvenim as yra tik nuolatinė

kova už pačią egzistenciją, lydim a įsitikinim o, kad galiausiai
bus pralaim ėta. O tai, kas jiem s leidžia ištverti šią tokią
v arginančią kovą, yra ne tiek gyvenim o m eilė, k iek m irties
baim ė. Bet m irtis n eišven giam ai stovi už kulisų ir gali
p asirod yti kiekvieną akim irką. P ats gyvenim as yra jū ra, pilna
uolų ir sūkurių, kurių žm ogus vengia su d id žiausiu at­
sargum u ir rūpestingum u, nors jis ir žino, kad n et jei jam
ir p av yks jų išvengti, d ed ant visas p astan gas ir griebiantis
išm onės, kiekvienu žingsniu jis vis tiek artėja prie didžiausio,
v isiškai n eišvengiam o ir n eatšaukiam o laivo su du žim o, ir
net plaukia kaip tik prie jo: tai m irtis, galutinis vargingos
kelionės tikslas, pavojingesnis už visas uolas, kurių jam
p avyko išvengti.
čiau kartu verta pasakyti, kad, viena vertus, gyvenim o
kančios ir vargai nesunkiai gali taip išaugti, jog p ati m irtis,
kurios vengim as su daro visą gyvenim ą, tam pa geidžiam a
ir žm ogu s savanoriškai skuba vertu s, kai

435
 ■

Ketvirta knyga

tik vargas ir kančia leidžia žm ogui šiek tiek atsikvėpti,

tuojau p at taip priartėja n uobod ulys, kad žm ogus b ū tin ai
turi kažkaip p rastum ti lai ką j Tai, kas užim a visus gyve­
n an čiu osiu s ir kas verčia juos ju d ėti, yra siekis egzistuoti.
T ačiau kai tas egzistavim as u žtikrin tas, jie nežino, ką su
ju o veikti. Štai kodėl antras d alykas, stum iantis ju os jud ėti,
yra siekis nusim esti g yvenim o n aštą, p ad ary ti ją n eju ntam ą,
„u žm ušti laik ą", t.y. išvengti n u obod ulio. Tod ėl m es m atom e,
kad bev eik visi žm onės, ap sau goti nuo vargo ir rūpesčių,
pag aliau n u sikratę visų kitų su nku m ų , tam pa našta sau
p atiem s ir laiko laim ėjim u kiekvieną prastum tą valand ą,
t.y. kiekvieną išpjovą iš to paties gyvenim o, kurį jie iki
tol visom is jėgom is stengėsi pratęsti kiek galim a ilgiau. O
n uobod ulys jokiu bū du nėra n ežym u s blogis; galiau siai v eid e
jis įspaudžia tikrą neviltį. T ai n u o bo d u lys lem ia, kad žm o­
n ė s - bū tybės, taip m ažai m ylinčios viena kitą, - vis dėlto
labai ieško vienas kito, ir šitaip nuobod ulys tam pa b en ­
d ravim o šaltiniu. Prieš jį, kaip ir p rieš kitas bendras nelaim es,
v isu r im am asi oficialių p riem onių , rem iantis jau vien v als­
tybine išm intim i, nes šitas blogis, kaip ir jam p riešin gas
kraštu tinum as - bad as, gali p astū m ėti žm ones prie d id žiau ­
sios anarchijos: panis et circen ses Įduona ir žaidim ai] liau­
d žiai reikalingi. G riežta pen iten ciarin ė sistem a Filadelfijoje,
p asm erkd am a vien atvei ir neveiklu m u i, paprasčiau sią n u o­
b o d u lį paverčia bau sm e, ir ši bau sm ė tokia baisi, kad ji
jau p rivertė kalinius im tis savižu d ybės. Kaip stoka yra
n u olatin ė liaudies rykštė, taip nuobod ulys - kilm ingųjų
rykštė. V id uriniosios k lasės g yvenim e n u obod uliu i atstovauja
sek m ad ienis, o stokai - šešios savaitės dienos.
Šitaip tarp troškim o ir norų išsipildym o n eišvengiam ai
p lau k ia' kiekvieno žm ogau s gyvenim as. N orėjim as savo
prigim tim i yra kančia; p aten kinim as g reitai pasotina; tikslas
pasirod o esąs iliu zinis, tu rėjim as pašalina žavesį, nauju
pav id alu vėl p asiro d o troškim as ir poreikis, o jeigu ne,

436
 PASAULIS KAIP V A 1,1 A

■itsiranda nykulys, tuštum a, nuobod ulys, kova su kuriais

tokia pat kankinanti, kaip ir kova su nepritekliais. Jeigu
troškim as ir norų p aten kinim as paeiliui išstum ia vienas kitą
ne per greitai ir ne per lėtai, tai šitai sum ažina jų teikiam ą
kančią iki m inim u m o ir lem ia laim ingiausią gyvenim o eigą.
Ink visa kita, ką galim a p avad inti gražiausia gyvenim o dalim i
ir jo tyriausiais d žiau gsm ais,. - b et tik todėl, kad jie m us
pakelia virš realybės ir paverčia jos n esu interesuotais ste­
bėtojais - t.y. grynas pažin im as be jokio valiojim o, m ė­
gavim asis g rožiu, tikras d žiau gsm as, teikiam as m eno - visa
tai reikalauja retų su gebėjim ų ir todėl duota tik labai nedaug
kam , be to, duota tik kaip trum palaikis sapnas. Ju k kaip
tik tam n ed au geliu i žm onių duota didesnė intelektualinė
galia juos d aro im lesnius daug didesnėm s kančiom s, kurių
neg ali p atirti bukesni žm onės. Be to, ji daro juos vienišus
tarp ryškiai nuo jų besiskiriančių būtybių: todėl ir čia
n usistovi pusiau svyra. Tačiau vyraujan čiai žm onių d augu ­
mai gryni intelektualiniai m alonum ai nepasiekiam i. G rynam e
pažinim e glūdinčio džiau gsm o jie beveik visiškai nepajėgia
patirti: jie visišk ai prikau styti p rie valiojim o. Tod ėl sudom inti
juos, sužadinti jų interesą gali tik tai (tai m atyti jau iš žodžio
reikšm ės), kas vienaip ar kitaip sužadina jų valią, nors tik
per tolim ą ir potencialų santykį su ja. Tačiau visiškai
nedalyvau ti valia negali, nes jų egzistenciją daug labiau
lem ia valiojim as, nei pažinim as. V eiksm as ir atoveiksm is
yra jų v ienintelė stichija. N aivias šios savybės apraiškas
galim a m atyti kasdienio gyvenim o sm ulkm enose: štai, pa­
vyzdžiui, aplan kę įžym ias vietas jie rašinėja ten savo vardus,
kad šitaip reagu otų, p aveiktų tą vietą, nes ji nepaveikė
jų. Toliau, jie vargiai gali ram iai žiūrėti į retą ir keistą
gyvūną, b et būtinai turi jį erzin ti, su juo žaisti, kad tik
p ajustų veiksm ą ir atoveiksm į. Bet šį valios sužadinim o
poreikį ypač ryškiai parod o faktas, kad buvo išrastas ir

437
 Ketvirta knyga

su klestėjo lošim as kortom is, kuris iš tikrųjų išreiškia ap-

v g jjįtin ą žm onijos pusę.
ačiau kad ir ką m um s duotų gam ta, kad ir ką duotų
kad ir kas m es bū tu m e, kad ir ką tu rėtu m e, neįm anom a
nusikratyti gyvenim o esm ėje glū dinčios kančios:

tlrp siSrię 5 oSpcoįev l8(ov się oupctvov sopuv.

(Pelides autem eiulavit intuitus in coelum latum .)

[D ūsauti ėm ė Pelidas, į aukštąjį dangų pažvelgęs...2'

H om er: M as, 21, 272]
Arba:
Z ųv oę ĮiE V n a tę r|a K p ov iovoę, a iu a p o t^ u v

E iy o v a7t£ip£mr|v.

(jo v is ąuidem filius eram Saturnii; verum aerum nam

H abebam infinitam .)

[N ors aš ir D zeuso K roniono vaikas buvau - neišvengiau

V argo be galo sunkaus...2*
H om er: O dyssee, 11, 620]

N u olatinės pastangos n u sikratyti kančios duoda tik tai,

kad ji pakeičia savo p avid alą. Iš prad žių ji yra stoka, reikm ė,
rūpinim asis išlikti. Jei pavyks - o tai labai su nku - išstum ti
k ančią, pasireiškian čią šiuo pavid alu , ji tuojau p at pasirodys
tū kstančiais kitų p avid alų , keisdam asi p ag al am žių ir ap ­
linkybes; ji iškils kaip lytinis potrau k is, aistringa m eilė,
pav y d as, p av y d u liavim as, neap ykanta, pyktis, baim ė, g ar­
bėtroška, pinigų troškim as, liga ir t.t., ir t.t. Jei p agaliau
ji negali p asireikšti jokiu kitu p avid alu , ji p asirod o ap si­
ren gu si ged u ling ais, pilkais p ersisotinim o ir nuobodulio
d rabu žiais, - nu obod ulio, prieš kurį v ėl ieškom a įvairiausių
priešnu od žių. Jei galiau siai ir pavyks ją nubaid yti, sunku
tikėtis, kad kančia n esu grįš vienu iš jos ankstesnių pavidalų,
ir šitaip šokis prasid ės iš p rad žių, n es tarp kančios ir
nuobod ulio blaškosi kiekvieno žm ogau s gyvenim as. Kad

438
 PASAULIS KAIP VALIA

ir koks kartus šis apm ąstym as, aš vis dėlto atkreipsiu dėm esį
į vieną jo pusę, iš kurios galim a pasisem ti paguod os, o
galbū t' net stoiško abejingu m o savajam vargui. Ju k m ūsų
n ek an tru m as dėl visų tų d alykų labiausiai kyla iš to, kad
ju os laikom e atsitiktiniais, sukeltais p riežasčių grandinės,
kuri lengvai g alėtų būti ir kitokia. Ju k pap rastai mes
nesisku n d žiam e tiesiogiai neišvengiam u ir visuotiniu blogiu,
pav y zd žiu i, senatvės, m irties ir d augybės kasdienių n em a­
lonum ų neišvengiam ybe. Tai, kas kančiai duoda geluonį,
veikiau yra m intis apie aplinkybių, sukėlusių kančią kaip
tik m um yse, atsitiktinum ą. Bet jeigu m es supratom e, kad
kančia kaip tokia būdinga gyvenim u i ir su daro jo esm ę,
o nuo atsitiktinu m o priklauso tik jos pavidalas, toji form a,
kuria kančia p asireiškia, kad, vad inasi, kiekvienas konkretus
m ūsų skausm as užim a vietą, kurią, jei nebūtų to skausm o,
tuojau p at užim tų kitas, šiuo m etu išstum tas ano, kad todėl
iš esm ės likim as m um s gali n ed au g pakenkti, - tai tokia
m intis, tapusi gyvu įsitikinim u, gali p ažad inti žym ų stoišką
abejingum ą ir labai su m ažinti baim ingą rū pinim ąsi savo
gerove. Bet faktiškai toks galingas proto viešp atavim as
tiesiogiai jau čiam ai kančiai p asitaiko retai arba niekada.
Beje, tas sam p rotavim as apie kančios neišvengiam ybę
ir apie tai, kad viena kančia išstum ia kitą, kad v ienos kančios
pabaiga skatina kitos prad žią, n et gali atvesti prie p ara­
d oksalios, bet ne bep rasm iškos hipotezės, kad kiekvienam
in d ivid u i būdingas kančios saikas kartą ir visam laikui
nu lem tas jo prigim ties, ir šitas saikas negali nei likti tuščias,
nei bū ti perpild ytas, kad ir kaip keistųsi kančios pavidalai.
Pagal tokį p ožiū rį, žm ogaus kančia ir gerovė būtų nulem ti
v isai ne išorės, o kaip tik to saiko, to polinkio, kuris, tiesa,
priklausom ai nuo fizinės asm ens būklės skirtingu m etu gali
šiek tiek sustiprėti ar susilpnėti, bet apskritai lieka n ekintam as
ir yra ne kas kita, kaip vad inam asis tem peram entas ar,
p asakiu s tiksliau, laipsnis, kuriuo konkretus žm ogu s, kaip

439
 Ketvirta knyga

sako Platonas pirm ojoje V alstybės knygoje, yra Eozokoę arba

§ o ax o k o ę, t.y. nusiteikęs lengvabū diškai arba m elancholiškai.
Šią hipotezę pagrind žia n e tik gerai žinom as p atyrim as,
kad did elės kančios visai nuslopina visas m ažesnes ir kad,
p riešin gai, n esant d id elių kančių net p atys m enkiau si n e­
m alonu m ai m us kankina ir drum sčia m um s nuotaiką. Bet
p atyrim as m oko ir to, kad kai iš tikrųjų ištinka d id elė n elaim ė,
apie kurią vien tik p ag alvo ju s m us ap im a siaubas, m ūsų
n uotaika, jei tik pirm oji skausm o akim irka pergyventa,
apskritai b ev eik nepakinta. Ir p riešin gai, kai ateina ilgai
laukta laim ė, apskritai ir ilgesnį laiką m es nesijau čiam e
p astebim ai geriau ir m aloniau, nei iki to. T ik pirm oji skausm o
a r laim ės akim irka m us sukrečia neįtikėtinai stipriai, kaip
gilu s sielvartas arba did žiulis d žiau gsm as. B et ir vienas,
ir kitas netru ku s išnyksta, nes jie grind žiam i iliuzija. Juk
jie atsiranda ne dėl tiesioginio pasiten kinim o ar skausm o,
o tik todėl, kad prieš m us atsiveria n au jo s ateities p e r­
spektyva, kurią m es juose nujau čiam e. T ik todėl, kad sk au s­
m as arba džiau gsm as kažkiek apėm ė ateitį, jie galėjo su­
stip rėti taip n enorm aliai, v ad in asi, neilgam . Šią hip otezę,
pagal kurią labai d idelė tiek pažinim o, tiek ir kančios arba
g erovės jausm o dalis yra nulem ta subjektyviai ir a priori,
kaip įrod ym ai, gali p atvirtin ti p astebėjim ai, kad žm ogaus
linksm ybė arba niau ru m as su keliam i ne išorinių aplinkybių,
n e turto arba socialin ės pad ėties. Ju k linksm ų veid ų tarp
skurdžių mes su tin kam e ben t jau tiek pat, kaip ir tarp
turtingųjų. D ar prid u rsim e, kad m otyvai, su kelian tys sa­
vižu d ybę, yra n ep ap rastai skirtingi; ju k m es negalim e n u ­
rodyti jokios nelaim ės, kuri bū tų tokia didelė, kad b en t
jau su d idele tikim ybe ir n ep rik lau som ai nuo charakterio
stum tų į savižud yb ę, o kita vertu s, n ed au g tokių n elaim ių,
kurios bū tų tokios m enkos, kad jo m s prily gstančios nelaim ės
n eb ū tų savižud ybės priežastim i. Jeigu m ū sų linksm ybės ar
n u sim inim o laipsnis n e visada vien od as, m ūsų požiū riu,

440
 I> A S A U L I S KAI P VA LI A

tai p riklauso ne nuo išorinių aplinkybių, o n u o vidinės

bū senos, fizinės savijautos pasikeitim o. Ju k kai m us ištinka
(nors visada laikinas) dvasios p ak ilim as, p ereinantis į di­
džiau sią džiau gsm ą, pap rastai jis atsiranda be jo kio išorinio
postūm io. Tiesa, m es dažnai m atom e, kad m ūsų kančia
kyla tik iš tam tikro išorinio p oveikio, ir m u m s atrodo,
kad tik jis m us slegia ir liūdina. Tada m es m anom e, kad
jei tik jis bū tų pašalintas, m us apim tų d id žiausias p a si­
tenkinim as. Tačiau tai yra iliuzija. Pagal m ūsų hipotezę,
m ū siškės kančios ir gerovės saikas apskritai yra nulem tas
su bjektyviai, kiekvieną konkrečią akim irką, ir šio saiko
atžvilgiu k iekvienas išorinis su sierzin im o m otyvas yra tai,
kas kūnui votis, į kurią suplūsta visi organizm e išsklaidyti
piktybin iai syvai. Tam tikrą laiką m ūsų esybėje įsišaknijęs,
o todėl n eišvengiam as skausm as be tokios konkrečios išorinės
priežasties, sukeliančios kančią, išsiskaidytų į d augybę taškų
ir pasirod ytų aibės sm ulkių nem alonum ų bei kaprizų p a­
vid alu ; tuos kaprizus sukeltų d alykai, kurių d abar m es
n ep astebim e, nes m ūsiškis im lu m as skausm ui jau pripild ytas
sv arbiausio blogio, visas išsibarsčiu sias kančias sutelkiančio
į vieną tašką. T ai patvirtina ir toks pastebėjim as: kada
laim ingai išsisprendus kokiam nors d alykui nuo m ūsų
krūtinės nusirita koks nors d id elis, m us slegiantis rūpestis,
jo vietą tuojau p at užim a kitas, kurio visas turinys buvo
akivaizdu s ir anksčiau, bet negalėjo į sąm onę įsism elkti
bū ten t rūpesčio pavid alu , nes toje sąm onėje jam nebeliko
vietos. Todėl šio rūpesčio turinys, kaip neryškus, m iglotas
vaidu oklis, pleven o kažkur toli, p ačiam e sąm onės horizonto
pakraštyje. O d abar, kai išsilaisvino vieta, šitas susiform avęs
tu rin y s tu o jau pat p riartėja ir u žim a v iešp a ta u ja n čio
(7tpoxav8uooCTa) dienos rūpesčio sostą, nors savo reikšm in­
gum u jis ir būtų žym iai m enkesn is už išnykusio rūpesčio
turinį. N aujas rū pestis moka taip išsipūsti, kad savo tariam u

441
 K etvirta knyga

d ydžiu prilygsta išstu m tajam ir todėl, kaip svarbiausias

d ien os rū pestis, visiškai užim a sostą.
B eribis d žiau gsm as ir lab ai stipri kančia visada pasireiškia
tik tam e p ačiam e asm enyje, nes jie yra abipusiškai sąlygoti
ir abu kartu nulem ti didelio d vasios gyvastingum o. Kaip
tik ką m atėm e, tokį džiaugsm ą ir tokią kančią sukelia ne
d abartis, o ateities n um atym as. T ačiau k ad an gi kančia n e­
atskiriam a nuo gyvenim o, o savo intensyvum u nulem ta
su bjekto p rigim ties, - todėl staig ū s p okyčiai, visada b ū d am i
išoriniai, iš tikrųjų negali p ak eisti šio in tensyvum o - tai
p erd ėtam e d žiau gsm e arba p ernelyg d id elėje kančioje esam a
p aklyd im o ir iliuzijos, vad in asi, šių abiejų sielos ekscen ­
triškum ų galim a išvengti apm ąstym u . Bet koks besaikis
d žiū gav im as (exultatio, insolens laetitia) visada rem iasi
iliu zija, kad m es radom e gyven im e kažką, ko jam e nesam a,
b ū ten t - g alu tinį kankinančių, nuolat atsinaujin an čių troš­
k im ų ar rū pesčių patenkinim ą. K iekviena panašau s p obū džio
iliuzija vėliau neišven g iam ai nusiviliam a, ir kai ji išnyksta,
už ją reikia m okėti skausm ais - tokiais p at stipriais, kaip
ir ją su kėlęs džiaugsm as. Šiuo požiū riu ji visai pan aši į
au kštum ą, n u o kurios galim a n usileisti tik p argriuvu s ir
kurios kaip tik todėl reikia vengti. Ir kiekvienas staigus,
p ern elyg d id elis skausm as yra tik kritim as nuo tokios
au kštum os, tokios iliuzijos išnykim as; vad inasi, ši iliuzija
jį ir sukėlė. Tod ėl bū tų galim a išvengti šių dviejų kraš­
tutinum ų, jei tik įstengtu m e aiškiu žvilgsn iu aprėpti dalykų
visum ą bei ryšį ir atkakliau sau gotis jiem s p atiem s priskirti
tokią spalvą, kokia, kaip m u m s norėtų si, jie būtų nuspalvinti.
Stoikų etika pirm iau sia siekė išvad u oti sielą n u o visų
tokių iliuzijų bei jų p adarinių ir vietoj to ja i duoti n e­
d ru m sčiam ą ram ybę. Šitokia nuotaika persiėm ęs H oraciju s
žym iojoje odėje:

442
 P A S A U LI S KAI P VALI A

A eąuam m em ento rebus in arduis

Servare m entem , non secus in bonis
A b insolenti tem peratam
Laetitia.

[Atm ink išsaugot lygsvarą širdyje

nelem tą m etą, o sėkm ėje taip pat
m okėki /.../
džiaugsm ą per didelį suvaldyti.2”
Cnrmina, 2,3]

Tačiau d ažniau siai mes n eįsisąm oninam e šios į karčius

vaistu s panašios tiesos, - tiesos, kad kančia yra gyvenim o
esm ė ir todėl n eįsiveržia į m us iš šalies, b et kiekvienas
jos n eišsenkantį šaltin į n ešiojasi savojoje vidujybėje. Savajai,
m ūsų niekada neap leid žian čiai kančiai m es nuolat ieškom e
kokios nors konkrečios išorinės p riežasties, tarsi kokios
dingsties, kaip laisvas žm ogus susikuria stabus, kad turėtų
poną. ju k be perstogės m es p erein am e nuo vieno troškim o
p rie kito, ir nors k iekvienas pasiektas išsipildym as, kad
ir ką jis žadėtų, m ūsų nep atenkina, o priešingai, dažniausiai
p asirodo kaip trikdanti klaida, vis d ėlto m es nesuprantam e,
kad sam stom e D an aid žių rėčiu ir skubam e prie vis naujų
troškim ų.

Sėd, dum abest quod avem us, id exsuperare videtur

Caetera; post aliud, cum contigit illud, avem us;
Et sitis aequa tenet vitai sem per hiantes.

[Štai, kol neturim , ko norim , atrodo jog geidžiam as daiktas

už kitus pranašesnis; jį gavę, trokštam e naujo
ir tas vienodas gyvenim o geism as m us vargina nuolat.2"!
(Lucretius [D e rerum natūra] 3, 1080-1083)

443
 Ketvirta knyga

Taip tęsiasi be galo arba (o tai būna rečiau ir jau suponuoja

tam tikrą ch arakterio jėgą) iki to laiko, kol m um yse ne­
atsiranda toks troškim as, kuris n egali bū ti paten k in tas ir
kurio v isgi neįm anom a nusikratyti. Tada m es tarsi gaunam e
tai, ko siekėm e, bū tent kažką tokio, kuo m es kiekvieną
akim irką, užuot kaltinę save, galim e skųstis kaip savųjų
kančių šaltiniu ir kas m u m s leidžia keikti savąjį likim ą,
tačiau kartu m us su taiko su savu oju gyvenim u, nes vėl
išnyksta su p ratim as, jog kančia n eatskiriam a nuo paties
gyvenim o ir kad tikras troškim ų p atenkinim as neįm anom as.
Tokio n usiteikim o pad arin ys yra šiek tiek m elancholiška
nuotaika, kai žm ogus savyje nuolat nešiojasi vieną didelę
kančią ir todėl niekina visas m ažesnes kančias arba d žiau gs­
m us; v ad in asi, tai jau yra garbingesnis reiškinys nei n u olatinis
vis naujų vaid u oklių vaiky m asis, p asitaikan tis daug dažniau.

§ 58
Bet koks norų išsipild ym as arba tai, kas p aprastai v a ­
dinam a laim e, iš tikrųjų ir iš esm ės v isad a yra tik negatyvus,
o ne pozityvu s dalykas. T ai nėra pirm ap rad iškai ir savaim e
m us ap lankan ti laim ė; visada tai turi bū ti kokio nors troškim o
patenkinim as. Ju k troškim as, t.y. stoka, yra išankstinė b et
kokio paten kinim o sąlyga. Tačiau kartu su patenkinim u
išnyksta ir troškim as, vad inasi, ir p asiten kinim as. Tod ėl
p aten k in im as, arba laim ė, niekad a neg ali būti kas nors kita,
kaip išsivad avim as n u o kančios, nuo reikm ės; ju k p astaroji
apim a n e tik realią, akivaizd žią kančią, tačiau ir b et kokį
troškim ą, kurio prim ygtinu m as d ru m sčia m ūsų ram ybę; jis
apim a net m irtiną nu obod u lį, gyvenim ą m um s p averčiantį
sunkia našta. Bet ju k taip su nku ko nors pasiekti ir ką
n ors įgyvend inti. K iekvienam su m an ym u i p riešin asi n esi­
b aigiantys su nku m ai ir p astan gos, ir kiekvienam e žingsnyje
iškyla kliūtys. Kai viskas įveikta ir pasiekta, galiausiai

444
 PA S A U L I S K A II' VA LI A

n elaim im a nieko, išskyrus tai, kad išsivaduojam a nuo kokios

nors kančios ar troškim o, vadinasi, jau čiam asi tik taip, kaip
ir an ksčiau , iki kančiai atsirandant. Tiesiogiai m u m s visada
duota tik stoka, t.y. kančia. O patenkinim ą ir pasitenkinim ą
m es galim e p atirti tik netiesiogiai, prisim indam i ankstesnius
ken tėjim u s ir n ep riteklius, kurie buvo pašalinti. Štai kodėl
m es gerai neįsisąm oninam e ir n et nevertinam e tų gėrybių
ir p ran ašu m ų, kuriuos realiai turim e, bet m anom e, kad kitaip
ir būti negali: ju k jie visada teikia tik negatyvią laim ę,
su laikydam i kančią. Tik juos prarad ę, prad ed am e jausti jų
v ertę, nes stoka, nep riteklius, kančia yra pozityvū s, tiesiogiai
p asireiškian tys dalykai. Tod ėl m u s ir džiugina prisim inim as
ap ie įveiktą bėdą, ligą, n ep riteklių ir t.t., nes tik jis m um s
duod a galim ybę m ėgau tis dabartinėm is gėrybėm is. Be to,
n egalim a neigti, kad šiuo požiū riu, t.y. gyvenim o geism o
p av id alo, egoizm o, p ožiū riu, svetim os nelaim ės reginys arba
p asakojim as apie ją m um s teikia patenkinim ą ir pasiten ­
k inim ą, kaip tai p u ikiai ir atvirai išreiškė L ukreciju s antros
knygos pradžioje:

Suave, m ari m agno turbantibus aeąuora ventis,

E terra m agnum alterius spectare Iaborem:
Non quia vexari quem quam ėst iucunda voluptas;
Sėd quibus ipse mnlis careas, quia cem ere suave ėst.

(Miela, kai siautėja vėjai po jūros didžiosios platybę,

kito žm ogaus neapsakom ą vargą stebėti nuo kranto;
ir ne todėl, kad sm agu kitą m atant į bėdą patekus,
o tik dėl to, kad jaustis toli nuo bėdos yra m iela.31
De rerum natūra, 2, 11

Tačiau toliau m es m atysim e, kad šis džiaugsm as, kylantis

iš tokio n etiesioginio savosios g erovės suvokim o, labai netoli
n u o tikro, pozityvau s, p iktybės šaltinio.

445
 1
Ketvirta knyga

Kad bet kokia laim ė turi tik n egatyvią, o n e pozityvią

prigim tį, kad kaip tik todėl ji negali bū ti tvarus patenkinim as
ir m alon u m as, o visada tik išvaduoja nuo kančios ir stokos,
įkan d in kurių v ėl turi kilti arba nauja kančia, arba languor,
tuščias n yku lys ir n uobod ulys, p atvirtina ir tas tikrasis
pasau lio bei g yven im o veid rodis, m enas, ypač p oezija. Bet
koks ep inis ar dram inis k ūrin ys gali vaizd u oti tik kovą,
siekim ą ir grum tyn es dėl laim ės, b et niekada - pačios
nuolatinės ir galu tin ai p asiek to s laim ės. Savąjį herojų jis
ved a prie tikslo per tū kstančius su nku m ų ir pavojų, tačiau
kai tik ji p asiekta, u ždanga bem at n usileid žia. Ju k dabar
neliktų nieko kito, tik parod yti, kad tas spindin tis tikslas,
k u rį pasiek ęs herojus tikėjosi rasti laim ę, tik pasišaip ė iš
jo ir kad tikslą pasiek u siam jam nep asid arė g eriau nei
anksčiau . K ad angi tikroji, nenykstanti laim ė neįm anom a,
tai ji ir negali būti m eno objektu. Tiesa, idilija kelia tikslą
p av aizd u oti kaip tik tokią laim ę, tačiau m es žinom e, kad
id ilija kaip tokia negali bū ti nuosekli. Poeto rankose ji
n eišv en g iam ai tam pa epinė, o tada ji būna visai n ereik š­
m ingas ep as, su d arytas iš m enk ų kančių , m ažų džiaugsm ų
ir n edidelių siekių, ir taip esti d ažn iau siai; arba ji p ap ras­
čiausiai tam pa aprašom ąja p o ezija, vaizduoja gam tos grožį,
t.y. iš tikrųjų - gryną, b ev alį pažinim ą, kuris, žinom a,
faktiškai yra vien in telė tyra laim ė, iki kurios nebū ta nei
kančios, nei rū p esčio ir p o kurios n eišvengiam ai nekyla
grau žatis, kančia, tuštu m a, p ersisotin im as; betgi tokia laim ė
n eg ali pripildyti viso gyvenim o, o tik jo akim irkas. Ką
m atom e p oezijoje, ran d am e ir m uzikoje. Juk pripažinom e,
kad jos m elodija yra save su vokiančios valios vid in ės istorijos
bend roji išraiška, kad m elodija išreiškia žm ogau s širdies
slap tin giau siąjį g yven im ą, ilgesį, kančią ir d žiau gsm ą, p o ­
tvynius ir atoslūgiu s. M elodija visada yra nuokrypis nuo
p am atin io tono, tū kstančiai keistų klystkelių iki p a t skaus-
m ingiausio disonanso, kol p ag aliau ji sugrįžta prie pam atinio

446
 PA S A U L I S KAI P V AL I A

tono, išreiškiančio valios p asitenkinim ą ir nusiram inim ą.

T ačiau su tuo n u siram in im u nebėra kas veikti, ir jei jis
tęstųsi toliau, atsirastų tik slegianti ir neišraiškinga m o ­
notonija, atitinkanti nuobodulį.
V isa, ką turėjo p arod yti šie apm ąstym ai, - kad tvarus
pasiten kinim as n ep asiekiam as, o bet kokia laim ė yra n e­
g a t y v i- paaiškinam a tuo, kas pasakyta antrosios knygos
p abaigoje: bū tent tuo, kad valia, kurios objektyvacija yra
žm ogau s gyvenim as, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra sie­
kim as be tikslo ir p abaigos. Šio beg alin u m o atspaudą m es
rand am e visose jos p iln atvišk o pasireiškim o dalyse, p ra ­
d ed ant pačia bend riausia šio pasireiškim o form a - begaliniu
laiku bei erdve - ir b aig ian t tobuliausiu jos reiškiniu, žm ogaus
g yvenim u ir siekiu. T eoriškai galim a tarti esant tris žm ogaus
gyvenim o kraštutinum us ir traktuoti ju os kaip tikrojo ž m o ­
gaus gyvenim o elem entus. Pirm a: galingas valiojim as, di­
džiosios aistros (Rad ža-G una). Jos p asiro d o didžiuose is­
toriniuose charakteriuose; jas vaizdu oja epas ir dram a.
T ačiau jos gali pasirod yti ir m ažu pavid alu , nes čia objektų
did ingu m as m atuojam as tik tuo, kokiu m astu jie išjudina
valią, o ne jų išoriniais santykiais. T oliau, antra: grynasis
pažin im as, idėjų p ag ava, sąlygota p ažin im o išsivadavim o
iš tarnystės valiai - g enijau s gyvenim as (Satva-G una). G a­
liausiai, trečia: giliausia valios ir su ja susijusio pažinim o
letargija, tuščias ilgesys, gyvenim ą stingd an tis nuobodulys
(Tam a-G una). Individo g yven im as, toli g ražu neišsem iam as
vieno iš tų kraštu tinum ų , su siliečia su jais retai ir dažniausia
yra tik silpnas ir neryžtin gas priartėjim as prie vienos ar
kitos pu sės, niekingas m enkų objektų norėjim as, nuolat
atsinaujinantis, todėl įveikiantis nuobodulį. Iš tikrųjų n e­
įtikėtina, kaip tuščiai ir nereik šm ingai, žiū rint iš šalies, ir
kaip bu kai ir bep rasm iškai, kiek jis jau čiam as iš vidau s,
prabėga daugum os žm onių gyvenim as. Jis yra blyškus ilgesys
ir kankinim asis, m ieguistas svird uliavim as per keturias

447
 Ketvirta knyga

g yv en im o atkarpas iki pat m irties, lydim as trivialių m inčių

svitos. Žm onės p an ašū s į laikrod žio m echanizm u s, kurie
u žsu k am i ir eina, patys n ežin od am i, kuriam galui. Ir kiek­
v ien ąsyk , kai prad ed am as ir pag im d om as naujas žm ogu s,
v ėl užsiveda žm ogau s gyvenim o laikrodis, kad d a r sykį,
nata į natą, taktas į taktą, su nežym iom is variacijom is
pakartotų jau n esu skaičiuojam ą d augybę sykių su grotą v a r­
gon ėlių m elodiją. K iekvienas ind ivid as, k iekvienas žm ogau s
p av id alas ir jo gyvenim o eiga yra tik dar vienas trum palaikis
b eg alin ės gam tos d vasios, atkaklios valios gyventi, sapnas,
tik d ar vienas efem eriškas v aizd as, kurį dvasia žaisdam a
n u b raižo ant savo beg alinio lakšto, laiko ir erd v ės, leidžia
ja m egzistuoti tik nyk stam ai trum pą akim irką, palyginti
su ta begalybe, o v ėliau nutrina, kad braižytų n au ju s vaizdu s.
N ep aisan t to - ir tuo p asireiškia nem alonioji g yven im o pu sė -
u ž kiekvieną iš tų nyk stančių vaizd ų , už kiekvieną iš tų
b an alių kaprizų visa valia gyventi su visa savo galia p rivalo
u žm ok ėti d augybe žiau rių kančių, o galiausiai karčia m irtim i,
ku rios ilgai bijotasi, ir kuri galiausiai ateina. Štai kodėl
lav on o reginys staiga pažad ina m um yse rimtį.
K iekvieno ind ivid o gyvenim as, jei ap žvelg iam e jį ap ­
sk ritai, kaip visum ą, ir išskiriam e tik reikšm in giau siu s bru o­
žu s, visada yra tik tragedija; b et savo sm u lkm en om is jis
y ra kom edija. Ju k k asdieniai rū p esčiai ir kančios, n u olatinis
ak im irkos irzlu m as, k iekvienos savaitės norai ir b aim ės,
k iekvien os valand os neg an d os dėl nuolat pasiren g u sio iš­
k rėsti pokštą atsitiktin u m o yra tik kom iškos scenos. T ačiau
n iekad a n eišsip ild antys troškim ai, bevaisiai siekiai, likim o
neg ailesting ai su trypiam os viltys, nelem tos viso gyvenim o
klaid os, n uolat stip rėjančios kančios ir pagaliau m irtis vis
d ėlto yra tragedija. Tad yra taip, tarsi likim as, p rie m ūsų
g yv en im o sielvarto norėd am as prid u rti d ar ir p atyčią, lėm ė,
kad m ūsų gyvenim as turi apim ti visus tragedijos skausm us,

448
 P A S A U L I S K AI P VA LI A

bet, visa tai patird am i, m es netu rim e galim ybės išsaugoti

tragiškųjų p ersonažų orum o, o visom is gyvenim o detalėm is
neišvengiam ai p asm erkti bū ti tik lėkšti kom edijos personažai.
T ačiau kad ir kaip žm ogau s gyvenim ą p ripildo didelės
ir m ažos kančios, kad ir kaip jo s lem ia nuolatinį gyvenim o
nerim ą ir bru zd ėjim ą, vis dėlto jos neg ali paslėpti to, kad
gyvenim o nep akanka dvasios pilnatvei, jos n egali paslėpti
gyvenim o tuštum os ir lėkštum o, jos n eįstengia pašalinti
nuobod ulio, kuris visada p asiren g ęs užim ti kiekvieną pauzę,
paliktą rūpesčio. Tuo paaiškinam a, kad žm ogaus dvasia,
nesitenkind am a rū pesčiais, užsiėm im ais ir triūsu, užkrau ­
nam u realau s pasau lio, susikuria įsivaizduojam ą pasaulį
tū kstančių įvairiausių prietarų pavid alu , tam pasau liui at­
siduoda įvairiausiais bū dais, švaisto jam savo laiką ir jėgas,
kai tik realus pasau lis duoda žm ogu i poilsį, kuriuo jis net
neįstengia pasinaud oti. Štai kod ėl toks reiškinys visų pirm a
ir dažniausiai bū d in gas tom s tautom s, kuriom s švelnus
klim atas ir dosni žem ė paleng vina gyvenim ą, ypač indam s,
be to, g raikam s ir rom ėnam s, o vėliau italam s, ispanam s
ir t.t. D em onus, d ievus ir šventuosius žm ogus susikuria
pagal savo p aveikslą, o po to jiem s turi būti aukojam os
aukos, siunčiam os m aldos, pu ošiam os šventyklos, duodam i
ir vykdom i įžadai, keliaujam a į šventas vietas, rengiam os
pašlovin im o apeigos, pu ošiam i šventi p aveikslai ir t.t. Tar­
nystė d ievam s visur persipina su tikrove ir n et ją užtem do.
K iekvienas gyvenim o įvykis suvokiam as kaip šių būtybių
veikim o pad arinys; b en d ravim as su jo m is užim a pusę gy­
venim o laiko, n u o lat p alaiko viltį ir dėl iliuzijos žavesio
dažnai būna įdom esnis negu ben dravim as su realiom is
būtybėm is. Jis yra dvejopo žm ogau s poreikio išraiška: viena
vertus, tai yra param os ir globos, o be to, užsiėm im o ir
p ram ogos poreikis, ir nors antrasis poreikis dažnai trukdo
pirm ajam visai tiesiogiai, nes ištikus nelaim ėm s ar pavojam s

15. 8 5 5 449
 K etvirta knyga

b ran g u s laikas ir jėgos eikvojam os ne kovai su jom is, o

bev aisėm s m aldom s ir au kom s, visa tai tarnauja antrajam
po reik iu i d ar geriau, fantazijoje ben d rau jan t su išgalvotu
d vasių pasau liu ; ir tai yra ne tokia jau m aža visokiausių
p rietarų nauda.

§ 59
D abar, kai patys bend riausi apm ąstym ai, p am a' u ir
elem en tarių žm ogau s gyvenim o bru ožų tyrinėjim as mus a
prio ri įtikina, kad tas gyvenim as vien tik savo bendru
p obū džiu neg ali duoti jokios tikros laim ės, bet savo esm e
yra įv airiapusiška kančia ir visiška blogybė; taigi d abar
m es galėtum e daug gyviau persiim ti šiuo įsitikinim u , jeigu,
lab iau rem d am iesi aposteriorin e n u ostata, k reiptu m ės į kon­
k retesn iu s atvejus, atgaiv in tu m e vaizd u o tėje tam tikrus
vaizd in iu s ir p avyzd žiais p aro d y tam e tą n en u sakom ą ir
ap g ailėtin ą vaizdą, kurį p ateikia patyrim as ir istorija, kad
ir kur m es p ažvelgtu m e, kad ir kokiu asp ektu ju os ty­
rinėtu m e. T ačiau toks skyrius n etu rėtų p ab aigo s ir m us
a titrau k tų nuo visuotin ybės p o žiū rio taško, iš esm ės bū dingo
filosofijai. Be to, šitokį p avaizd av im ą bū tų galim a traktuoti
kaip vieną iš tų jau ne sykį sk am bėjusių d eklam acijų apie
žm ogau s vargą, ir jį apkaltinti vien ašališku m u , t.y. tuo, kad
jis rem iasi atskirais faktais. T oks priek aištas ir įtarim as
netinka m ū sišk iam šaltam , besirem ian čiam ben d rais p rin ­
cip ais ir a prio ri sk leid žiam am kančių , g lū dinčių gyvenim o
esm ėje, neišvengiam u m o apm ąstym u i. O aposteriorin į šios
tiesos p atvirtin im ą n esu n ku rasti visur. K iekvienas, n u si­
k ratęs pirm ųjų jaun ystės sapn ų , įsigilinęs į sav ąjį ir kitų
patyrim ą, įsižiū rėjęs į g yven im ą, p raeities ir savojo m eto
istoriją, galiau siai išstu dijavęs d id žiųjų poetų kūriniu s, jeigu
tik jo sp rend im o galios n esu lu o šin o koks nors n eįveikiam as
p rietaras, ned vejod am as turi p rip ažin ti, kad šis žm ogaus

450
 P A S A U L I S K AI P V A LI A

pasaulis yra karalystė, kurioje atsitiktinu m as ir klaida n eg ai­

lestingai v iešpatauja ir apskritai, ir sm ulkm enose; o šalia
jų d ar m osikuoja savo bizūnais k vailystė ir pyktis. Ir todėl
atsitinka taip, kad visa, kas geriausia, sunkiai prasiskina
kelią, visa, kas kilnu ir išm intinga, labai retai išeina į šviesą,
daro p oveikį ir randa sekėjų, tuo tarpu tai, kas absurdiška
ir iškreipta m inties srityje, kas lėkšta ir neskoninga m ene,
kas pikta ir klastinga poelgių srityje, užgrobia tikrąją vald žią,
pažeid žiam ą tik neilg am ir retais atvejais; priešingai, tai,
kas p asižym i išskirtinum u kiekvienoje srityje, yra tik išim tis,
vienas atvejis iš m ilijono, ir todėl jeigu toks išskirtinum as
pasirod ė ilgaam žiam e kūrinyje, tai šis kūrinys, p ergyvenęs
savo am žinin kų įtūžį, esti visai vienišas ir yra saugom as
kaip m eteoras, atklyd ęs iš kitų, nuo m ūsiškio skirtingų
pasau lių.
O d ėl individo gyvenim o, tai kiekvieno gyvenim o istorija
yra kančių istorija, n es kiekvieno žm ogau s gyvenim o kelias
p ap rastai yra did esnių ar m ažesnių negandų grandinė.
Teisy bė, kiekvienas iš m ūsų pagal galim ybę jas slepia,
žin od am as, kad kiti retai pagelbės jam ar jį u žjau s, o
priešin gai, beveik visada patirs pasitenkinim ą, įsivaizd u o ­
d am i kančias, kurios šiuo m om entu pagailėjo jų pačių. Tačiau
veikiau siai n iekad a nė vienas žm ogus savo gyvenim o p a­
baigoje, jei tik jis protin g as ir n uošird us, nepanorės gyventi
d ar sykį; daug m ieliau jis pasirinks visišką nebūtį. V isam
p asau liu i žinom o m onologo iš H am leto turinį iš esm ės sudaro
štai kas: m ū sų bū klė yra tokia apverktina, kad reikėtų
ryžtin gai teikti pirm enybę visiškai nebūčiai; o jeigu sav i­
žu d ybė iš tikrųjų ją g arantu otų ir prieš m us tikra to žod žio
p rasm e iškiltų alternatyva „būti ar n eb ū ti", tai nebū tį reikėtų
p asirin kti besąlygiškai, kaip labiausiai geidžiam ą baigtį („a
consu m m ation d evou tly to be w ish 'd "). T ačiau m um yse
esam a kažko, kas m um s sako, kad tai dar ne p abaiga,
kad m irtis nėra absoliutus sunaikinim as. Panašiai yra pasakęs

451
 Ketvirta knyga

istorijos tėvas* (ir nuo to laiko jis vargu ar buvo paneigtas),

b ū ten t kad nebu vo nė vieno žm ogau s, kuris n ebū tų nė
karto nep anorėjęs išgyventi iki kitos dienos. G albū t kaip
tik todėl taip d ažn ai ap rau d am as gyvenim o trum pum as
yra tai, kas jam e geriausia.
G aliausiai, jeigu kiekvienam iš m ū sų būtų ak ivaizdžiai
p arod ytos tos baisios kančios ir skausm ai, kuriem s nuolat
p av ald u s m ūsų gyvenim as, tai m us apim tų siaubas. Ir jeigu
u žkietėjusį o ptim istą v ed žiotu m e po ligonines, lazaretus ir
chiru rginių kankinim ų k am eras, po kalėjim us, kankinim ų
kam bariu s, vergų land ynes, po kautynių laukus ir bausm ių
v ietas; jei p rieš jį a tve r tu m e visu s tam sius būstus, kur skurdas
slepiasi nuo šaltų sm alsių žvilgsnių , ir jeigu galiausiai
leistum e jam žvilgterėti į bad au jan tį U golino, tai pagaliau
ir jis v eikiausiai suprastų , koks yra tas „m eilleur dės m ondes
p o ssib les"** [geriau sias iš visų galim ų pasaulių], O iš kurgi
D ante paėm ė m edžiagą savajam pragaru i, jei ne iš m ūsų
tikrojo pasau lio? Ir nep aisant to, išėjo visai p ad orus pragaras.
P riešingai, kai jam iškilo u ždavin ys pavaizd uoti dangų ir
jo d žiaugsm us, jis su sid ūrė su neįveikiam ais sunkum ais,
nes m ūsų p asau lis tokiem s daly kam s neduoda m edžiagos.
Štai kodėl D antei n eliko n ieko kito, kaip, u žu ot vaizdavu s
d angau s d žiau gsm u s, m um s p erteik ti pam okym u s, kuriuos
jis ten gavo iš savo protėvių , iš Beatričės ir įvairiausių
šventųjų. Iš to p ak an kam ai aišku , koks yra šis pasaulis.
Ž inom a, žm ogau s gyvenim o, kaip ir bet kokios prastos
p rekės, geroji pu sė pad en gta d irb tin iais blizgučiais; trūkum ai
v isad a slepiam i. Ir priešin gai, tą sp in d esį ir prab ang ą, kurios
gali siekti k iekvienas, jis d em on stru oja, ir ju o m ažiau viduje
p aten kintas savim i, ju o labiau trokšta atrod yti laim ės kūdikiu
kitų akyse: šitaip toli eina kvailystė, ir kitų n uom onė yra

* H erodotas: [H istoriaeJ 7, 46.

** [Leibniz: Essais de T hėodicee sur la bonte de Dieu, 1, 8.]

452
 P A S A U L I S KAI P V A LI A

svarbiausias kiekvieno žm ogau s siekių tikslas, nors visiškas

tos n uom onės niekingu m as m atom as vien iš to, kad bev eik
visose kalbose tuštybė, van itas, pirm iausia reiškia tuštum ą
ir niekingum ą. Tačiau n ep aisan t viso šito m iražo, gyvenim o
negand os labai nesunkiai gali taip išaugti - ir taip atsitinka
kasdien, - kad m irties, kurios šiaip jau bijom asi labiausiai,
griebiam asi labai godžiai. O kai likim as nori parodyti visą
savo klastą, ken čiančiajam jis gali u žkirsti kelią net į šią
p riebėgą, ir tada jis liks įniršusių priešų rankose, kurie
p asm erks jį žiauriom s ir lėtom s kančiom s; ir tada nebėra
jam išsigelbėjim o. V eltu i tada kankinys šaukiasi savo dievų
p agalbos; jis negailestingai atid uotas savojo likim o valiai.
T ačiau šis n egailestingum as yra tik jo neįveikiam os v alios
atspind ys; šios valios objektyvacija yra jo asm uo. Ir kaip
išorinė jėga negali nei p akeisti, nei su naikinti tos valios,
taip kokia nors išorinė jėga negali jo išvadu oti nuo kančių,
kylančių iš gyvenim o, kuris yra tos valios pasireiškim as.
Ž m ogus visiem s laikam s atiduotas pačiam sau, tiek p a ­
v ieniu ose dalykuose, tiek ir pačiam e svarbiausiam e dalyke.
V eltui jis kuria sau d ievus, kad m aldom is ir pataikavim u
išprašytų iš jų tai, ką gali pad aryti tik jo paties valios jėga.
Senasis testam entas pasau lį ir žm ogų p ripažino esant D ievo
kūriniu, o N aujasis T estam entas - kad pam okytų, jog palaim a
ir išsivad avim as nuo šio pasau lio kančių gali kilti tik iš
p aties pasau lio - buvo priverstas tą D ievą paversti žm ogum i.
Žm ogaus valia yra ir bus tai, nuo ko jam e p riklauso viskas.
Sanjasiai, kankiniai, visų tikybų ir p avad inim ų šventieji laisva
valia ir noriai pakėlė visok iau sias kančias, nes tuose žm onėse
valia gyventi įveikė save pačią ir todėl netgi lėtas jos
pasireiškim o irim as jiem s bu vo džiaugsm ingas. T ačiau n e­
kalbėsiu apie tai, kas bu s dėstom a toliau. Beje, čia negaliu
su silaikyti nepasakys, kad optim izm as, jei tik jis nėra be­
prasm iški p lepalai tokių žm onių, už kurių lėkštų kaktų
nesam a nieko, išskyrus žodžiu s, yra ne tik absurd iška, bet

453
 Ketvirta knyga

iš teisybės ir niekšiška m ąstysena, žiaurus pasityčiojim as iš

n en u sakom ų žm onijos kančių. Ir nedera m anyti, kad krikš­
čioniškoji tikyba yra palanki optim izm ui; priešingai, E v an ­
gelijose „p asau lis" ir „blog is" vartojam i beveik kaip sino­
n im ai.*

§ 60
D abar, kai b aigėm e svarstyti du neišvengiam u s įterptinius
klau sim u s apie valios savaim e laisvę bei jos pasireiškim ų
bū tinu m ą ir apie jos likim ą ją atspind inčiam e pasau lyje,
kurio pažinim as turi būti jos savitaigos arba savineigos
pag rin d as, galim e išsam iau p aaiškinti patį tą teigim ą ir
neigim ą, anksčiau ap tartu s ir p aaiškintu s tik ben d rais b ru o ­
žais. T ai p ad ary sim e, parod ydam i ir atskleisd am i vidinę
prasm ę tų elgsenos būdų, p er kuriuos tik ir pasireiškia
v alio s savitaiga ir savineiga.
Valios teigim as yra pats valiojim as, nuolatinis, n etrikd om as
jo kio p ažin im o, toks, koks apskritai pripildo žm ogau s gy­
ven im ą. K adangi jau žm ogau s kūnas yra valios objektiš­
ku m as, kiek ji reišk iasi šioje pakopoje ir šiam e individe,
tai jo valiojim as, išsiskleid žian tis laike, yra tarsi kūno p a ­
rafrazė, visu m os ir jo s d alių p aaiškinim as ir kartu yra kitas
b ū d as išreikšti tą p atį daiktą savaim e, kurio p asireiškim as
ja u yra kūnas. T o d ėl u žu ot sakę valios teigim as, galėtum e
sak yti kūno teigim as. V isų įvairiau sių valios aktų pagrind inis
turinys yra paten k in im as poreikių , kurie neatskiriam i nuo
sv eik o kūno eg zistavim o ir jau jam e p asireiškia ir gali būti
su p ran tam i kaip in d ivid o savisauga bei gim inės pratęsim as.
T a čiau p er visa tai valią netiesio g iai užvald o p atys įvairiausi
m oty vai, su keliantys sk irtingiau siu s valios aktus. K iekvienas
iš šių aktų yra tik čia besireišk iančios valios apskritai

* Apie tai žr. antro t omo 46 sk.

454
 P A S A U L I S KAIP VA LI A

išbandym as ir pavyzdys. K oks tas išbandym as, kokią form ą

turi ir jai suteikia m otyvas, nėra esm inga. Čia svarbu tik
tai, kad apskritai norim a ir kokiu intensyvum u norim a.
Valia gali p asirod yti tik esant m otyvam s, kaip akis atskleidžia
regėjim o jėgą tik šviesoje. M otyvas apskritai iškyla prieš
valią kaip d augiaform is Protėjas: jis visad a žada g alu tin į
p aten kin im ą, valios troškulio num alšinim ą. Tačiau kai tik
troškulys num alšinam as, m otyvas tuojau p at pasirodo nauju
pav id alu ir juo vėl audrina valią - visad a pagal jos stipru m o
laipsnį ir jos santykį su pažinim u. O šis laipsnis ir šis
santykis kaip em pirinis charakteris pasirod o būtent per šiuos
išbandym us ir pavyzdžius.
Įsižiebus sąm onei žm ogu s iškart pasiju nta esąs valiojantis,
ir d ažn iau siai jo p ažin im as lieka n uolat susijęs su jo valia.
Iš p rad žių jis stengiasi tobulai pažinti savo valiojim o objektus,
o po to ir priem ones jiem s pasiekti. V ėliau jis nebežino,
ką turi veikti ir paprastai n esiekia kitokio žinojim o. Jis veikia
ir veržiasi: suvokim as, kad nuolat triūsiam a savo valiojim o
tikslam s, jį p alaiko ir d aro veiklų; jo m ąstym as nukreiptas
į p riem onių pasirinkim ą. Toks bev eik visų žm onių g y v e­
nim as: jie nori; žino, ko nori ir siekia šito - tiek sėkm ingai,
kiek reik ia, kad apsisaugotų nuo nevilties, ir tiek nesėkm inga i,
kiek reik ia, kad išvengtų nuobod ulio ir jo padarinių. Iš
to kyla tam tikras linksm um as ar ben t jau ram ybė, kurioje
turtingum as ar skurdas iš tikrųjų n ieko nekeičia: ju k ir
turčius, ir skurd žius m ėgau jasi ne tuo, ką jie turi, nes, kaip
parod yta, tai veikia tik negatyviai; jie m ėgaujasi tuo, ką
tikisi p asiekti savo veržlu m u. Jie veržiasi pirm yn su didžia
rim tim i ir net su iškilm inga veid o išraiška: taip žaidžia
ir vaikai. T ik išim tiniu atveju toks gyvenim as sutrikdom as
tuo, kad pažinim as, nep riklau santis nuo tarnystės v aliai ir
n u kreiptas į pasaulio apskritai esm ę, iškelia estetinį re i­
kalavim ą kontem pliu oti arba etinį reikalavim ą išsižadėti.
D augum ą žm onių visą gyvenim ą gena reikm ė, neleid žianti

455
 Ketvirta knyga

jiem s atsipeikėti. Kita vertus, valia d ažnai įsiliep snoja tiek,

kad gerokai pranoksta kūno teigim ą, ir tada pasireiškia
g alin gais afektais ir stipriom is aistrom is. T okiu atveju in ­
d ivid as ne tik teigia savo eg zistenciją, b et ir neigia kitų
žm onių egzistenciją ir stengiasi pastarąją įveikti ten, kur
ji stovi jam skersai kelio.
Kūno p alaikym as jo paties jėg o m is yra toks m en k as valios
savitaigos laipsnis, kad savanoriškai ju o p asiten kind am i,
galėtu m e tarti, jo g kartu su to kūno m irtim i užgęsta ir
p e r jį pasireišku si valia. B et jau lytinio instinkto p aten kin im as
peržen gia savosios egzistencijos teigim o ribas, apim ančias
tokį trum pą laiką, ir teigia gyvenim ą p o in d ivid o m irties,
apim an tį neap ibrėžtą laiką. G am ta, visada teisinga ir nuo­
sekli, o šiuo atveju net naivi, visai atvirai m u m s parodo
v id in ę lytinio akto prasm ę. M ū sų p ačių sąm onė ir lytinio
p otrau k io galia m oko m us, kad šiuo aktu, grynu pavid alu
ir be jokių p riem aišų , pasireiškia pats ryškingiausias valios
g y v en ti teigim as. Ir štai laike b ei p riežasčių eilėje, t.y. gam toje,
kaip šio akto p ad arinys, p asiro d o nauja gyvybė. Prieš
gim d žiu sįjį atsiranda gim usysis, nuo ano besiskirian tis reiš­
kiniu , bet savaim e arba savąja idėja anam tapatus. Štai
k od ėl kaip tik šiuo aktu gyvenančių jų kartos susisieja su
visum a, ir, kaip tokia, visum a gyvena am žinai. G im im as
gim d an čiojo atžvilg iu yra tik jo ryžtingo v alio s gyventi
teigim o išraiška ir sim ptom as. O gim u siojo atžv ilg iu tai
n ėra koks nors jam e pasireiškiančios valios p ag rin d as, nes
valia savaim e n ep ripažįsta nei priežasties, n ei p ad arin io;
kaip ir kiekviena p riežastis, tai yra tik atsitiktin ė p riežastis,
n u lem ian ti valios pasireiškim ą šiuo m etu, šioje vietoje. Kaip
d aiktas savaim e, g im d ančiojo valia ir gim u siojo v alia n e­
siskiria, nes tik reiškinys, o ne d aiktas savaim e yra pavald us
p rin cip io ind ividuationis. K artu su savitaiga, peržengiančia
savojo organizm o ribas, ir iki p a t n au jo kūno atsirad im o
iš n aujo įtvirtinam i ir kančia, ir m irtis, kaip d alykai, p ri­

456
 I' A S A U L I S KAIP V A LI A

klau santys gyvenim o reiškiniui, o išganym o galim ybė, su ­

keliam a tobuliausio pažinim o su gebėjim o, šįkart p asirod o
esan ti bev aisė. Čia ir g lū di gilum inis gėd os, susijusios su
lytiniu aktu, pagrindas.
Šis požiū ris m itologiškai išreikštas ta krikščioniškosios
tikybos dogm a, pagal kurią m es visi dalyvaujam e nu od ėm ėje
(kuri ak ivaizdžiai yra tik lytinio instinkto p aten kin im as),
ir dėl jos nusipelnėm e kančios ir m irties. Toji tikyba čia
įveikia m ąstym o pagal p agrind o principą ribas ir pažįsta
žm ogau s id ėją, kurios vienis iš suskilim o į n esu skaičiuojam u s
in d ivid u s atku riam as viską susiejančiu gim dym o saitu. Dėl
to krikščionybėje kiekvienas individas, viena vertu s, laikom as
tapačių A d o m u i gyvenim o teigim o atstovu ir šiuo požiūriu
palen k tas nuod ėm ei (p irm ap rad ei nu od ėm ei), kančiai ir
m irčiai; o kita vertus, idėjos pažinim as k rikščionybei parod o,
kad k iekvien as individas tapatus Išganytojui, valios gyventi
neigim o atstovui, ir šiuo požiū riu dalyvauja Jo pasiaukojim e,
Jo n u op elno išganytas ir išvadu otas iš nuod ėm ės ir m irties,
t.y. iš p asau lio grandinių (Rom 5, 12 -2 1 ).
Kita m itologinė m ūsų požiūrio į lytinį pasitenkinim ą,
kaip į v alio s gyventi savitaigą, p eržengiančią individualaus
egzistavim o ribas, kaip į būdą, kuriuo gyvenim as šitaip
pirm iau sia praryja žm ogų, arba kaip į atnaujintą pareiškim ą
gyventi, išraiška yra graikų m itas apie Prozerpiną. Ji d ar
galėjo su grįžti iš požem io karalystės, kol nep aragavo jos
vaisių; b et, p asim ėgavu si granatais, ji bu vo visiškai įkalinta
toje k aralystėje. N eprilygstam oje G oeth e's versijoje šio m ito
p rasm ė pasirod o labai aiškiai, ypač kai - tuojau p at po
to, kai P rozerpina paragavo granato - staiga įsijungia
n ereg im as Parkų choras:

Tu esi mūsų!

Susilaikydam a, galėjai sugrįžti,

457
 K e tv ir ta k n yga

Bet atsikandusi obuolio, tapai mūsų!

[Du bist unser!

N ū ch tem solltest w iederkehren:

Und d er Bifi dės A pfels m acht dich unser!]
[Trium ph der Empfindsam keit, 4]

Įsid ėm ėtina, kad K lem ensas A leksandrietis (Strom ata, lib.

3, cap. 15) šį dalyką p aro d o tuo pačiu vaizdu ir ta pačia
išraiška: Oi pev E u v o o y tc ra v T e ę ea o ro o ę a7to Ttacrųę
a p a p T ia ę 5td tų v P a m k sta v tco v oupavaiv, ų axd p to t
ooTot etaiv o i to o jcoaų oo v ų c r c e b o v T e c ;. (Qui se castraru n t
ab om ni peccato , p ro p ter regnu m caelorum , ii su n t beati,
a m undo ieiunantes.) [Kas iškastravo visokiau sias savo n u o ­
dėm es dėl d angau s karaly stės, palaim inti tie; jie susilaiko
nuo pasau lio.]
Kaip ryžtingiau sias ir g alingiau sias gyvenim o teigim as,
lytinis p o trau k is pasireiškia ir tuo, kad nuo gam tos ne-
nu tolu siam žm ogu i, kaip ir gyvu liui, jis yra galutinis tikslas,
au kščiau sias g yvenim o taškas. Savisauga yra pirm inis žm o ­
gaus siekinys. Bet kai tik ja pasirū p inta, jis siekia tik pratęsti
gim inę. Kaip grynai gam tinė bū tybė ko nors daugiau siekti
jis negali. O b e to, ir g am ta, kurios vidin ė esm ė yra p ati
valia gyven ti, visa savo galia žm ogų, kaip ir gyvulį, stum ia
daugintis. Šitai p ad ariusi, ind ivid o atžvilgiu ji jau pasiekė
savo tikslą ir yra v isišk ai abejinga jo žūčiai, nes ji, kaip
valia gyven ti, rū p inasi išsau g oti tik gim inę, o individas jai
yra niekas. K ad an g i lytiniu potrau k iu stipriausiai pasireiškia
vidinė gam to s esm ė, valia gyventi, tai senovės p o etai ir
filosofai - H esiod as ir P arm en id as - labai p rasm in gai sakė,
kad Eros yra pirm in is, ku rian ty sis, principas, iš kurio a t­
siranda visi d aik tai (žr. A ristoteles: M etaphi/sica, 2, 4 [p. 984,
23 B]). F erekid as pasakė: Etę Epcota ų8Tap£(3X.fja&ai rov

458
 PA S A U L I S K AI P V AL I A

A ia, pf-AAovra SųpioupysTv. (Iovem , cum m undum fabricare

v cllet, in cupidinem sese transform asse.) [D zeusas, panorėjęs
sukurti p asau lį, virto Erotu] Proklas: A d Platonis Tim aeum ,
lib. 3, Išsam ų šio objekto apm ąstym ą neseniai m um s pateikė
G eorgas Friedrichas Schoem annas (D e cupidine cosm ogonico,
1852). Ir indų M aja, kurios skraistė ir kūrinys yra visas
regim ybės pasau lis, gali būti parafrazu ota kaip am or.
Lytiniai org anai daug labiau už b et kokį išorinį kūno
organą pavaldūs vien tik valiai, o visai ne pažinim ui. Čia
valia pasirodo b ev eik taip p at nep riklau som a nuo pažinim o,
kaip ir tuose organu ose, kurie, veikiam i paprastų dirgiklių
im pulso, tarnauja tik au galiniam gyvenim u i, reprodukcijai
ir kuriuose valia veikia aklai, kaip nesąm oningoje gam toje.
Ju k gim dym as yra tik reprod ukcija, apim anti naują individą,
tarsi kokia antrosios galios reprod ukcija, kaip m irtis yra
tik antrosios galios išskyra. D ėl viso to lytiniai organai yra
tikras valios židinys, vadinasi, polius, priešingas sm egenim s,
pažinim o, t.y. kitos pasau lio pusės, pasaulio kaip vaizdinio,
atstovui. Jie yra gyvastį p alaik an tis p rad as, laikui u žtik ­
rinantis begalinį gyvenim ą; kaip tokius graikai ju os garbino
falo pavidalu, indai - lingam o pavid alu ; šie kaip tik ir
yra valios teigim o sim boliai. P riešin gai, pažin im as duoda
galim ybę pašalinti valią, p asiekti išganym ą per laisvę, įveikti
ir sunaikinti pasaulį.
Jau šios ketvirtos knygos p rad žioje m es išsam iai p a­
rodėm e, kaip valia gyventi, teigdam a save, turi atsižvelgti
į m irtį: valia jai n ep avald i, nes m irtis yra k ažkas, kas jau
glūdi pačiam e gyvenim e ir n u o jo neatskiriam a; m irtis yra
tai, kieno atsvara ir priešin gybė yra gim im as, nepaisant
individo m irtingu m o, valiai gyventi garantu ojantis gyvenim ą
visiem s laikam s. Indai šitai išreiškė m irties d ievui Syvai
p riskird am i lingam ą, kaip to dievo atributą. T en pat m es
p arod ėm e, kaip žm ogu s, visišk ai sąm oningai laikydam asis
ryžtingo valios gyventi teigim o n uostatos, be baim ės žvelgia

459
 K etvirta knyga

į m irtį. Tod ėl čia apie tai nebekalbėsim e. D augum a žm onių,

nevisišk ai tai su vokd am i, laikosi kaip tik tokio p ožiū rio
ir atkakliai teigia gyvenim ą. Kaip tokio teigim o veid rod is
esti pasau lis su nesu skaičiu ojam ais ind ivid ais, b egaliniam e
laike ir begalinėje erdvėje ir su beg alinėm is kančiom is, tarp
g im im o ir m irties be pabaigos. T ačiau skųstis šituo jokiu
b ū d u negalim a, nes valia savo sąskaita stato didžią tragediją
ir d idžią kom ediją, o b e to, yra savo pačios žiūrovė. P asaulis
y ra toks todėl, kad valia, kurios reiškinys jis yra, yra kaip
tik tokia; p asau lis yra toks, nes taip n ori valia. K ančios
p ateisin am o s tuo, kad valia ir šitaip reikšd am asi teigia save
p ačią, ir šį teigim ą pateisina b ei atsveria tai, kad ji pati
pak elia kančias. Jau čia m um s atsiveria visum os am žinojo
teisingum o reginys; toliau m es jį ap tarsim e išsam iau, aiškiau
ir sm ulkiau. T ačiau iš prad žių reikia ap tarti laikiškąjį arba
žm ogiškąjį teisingum ą.*

§ 61
Iš antrosios knygos atsim enam e, kad visoje gam toje, visose
valios objektyvacijos p ak op ose neišveng iam ai vyksta n u o­
latin ė kova tarp ind ivid ų , p riklau san čių visom s rūšim s ir
kad kaip tik tuo p asireiškia valios g yventi vidinis vaidas
su savim i. A u kščiau sioje objek ty vacijos pakopoje šis fen o ­
m enas, kaip ir visa kita, p asirod o d aug aiškiau ir todėl
lengviau dešifruojam as. Šiam tikslui m es pirm iau sia ištirsim e
egoizm o, kaip visokeriopos kovos p rad in io taško, šaltinį.
M es p avad inom e laiką ir erd vę princip io ind ivid uationis,
nes tik p er ju o s ir ju o se įm anom as vien tisu m o d au g erio­
p um as. Jie yra natū ralau s, t.y. iš valios kylančio, pažinim o
esm inės form os. Tod ėl valia visu r reikšis sau per in d ivid ų
d augeriopum ą. T ačiau šis d au g erio p u m as galioja n e jai, ne

* Apie tai žr. antro t omo 45 sk.

460
 P A S A U L I S K A I P VALI A

valiai kaip d aik tu i savaim e, o tik jos reiškiniam s. Valia

g lū d i kiekvienam e iš jų pilnatvišk ai ir ned alom ai ir m ato
aplink save nesu skaičiuojam ai p akartotą savo pačios esm ės
vaizdą. Bet pačią šią esm ę, t.y. tikrąją realybę, ji betarpiškai
rand a tik savyje. Tod ėl k iekvienas sau nori visko, nori viską
turėti ar bent jau viskam viešp atau ti, o tai, kas jam priešinasi,
jis n orėtų sunaikinti. P ažįstančiose būtybėse prie to prisideda
tai, kad individas yra pažįstančio subjekto p agrin d as, o
p astarasis yra p asau lio pag rind as; taigi visa gam ta už jo,
v ad inasi, ir visi kiti individai egzistuoja tik jo vaizdinyje;
juos jis visada suvokia tik kaip savo vaizdinį, t.y. netiesiogiai,
ir kaip kažką, kas priklauso n u o jo paties esybės ir eg­
zistavim o, nes kartu su jo sąm one jam neišvengiam ai išnyksta
ir pasaulis, kitaip tariant, pasau lio būtis ir nebū tis jam yra
lygiaverčiai ir neatskiriam i dalykai. Taigi kiekvienas p a­
žįstan tis individas iš tikrųjų yra ir susivokia esąs visa valia
gyv en ti, t.y. betarpiška pasau lio būtis-savaim e; o b e to, jis
susivokia esąs papild om a p asau lio kaip vaizdinio sąlyga,
t.y. m ikrokosm as, kurį reikia laikyti lygiu m akrokosm ui.
P ati visada ir visu r teisinga gam ta jau nuo p at pradžių
ir nep riklau som ai nuo bet kokios refleksijos duoda jam šį
pažinim ą - p ap rastai ir kaip betarpiškai tikrą. Iš šitų abiejų
bū tin ų žm ogaus apibrėžčių paaiškėja, kodėl k iekvienas in­
d ivid as, visiškai išnykstantis beribiam e pasaulyje ir niekingai
m enkas, vis dėlto laiko save pasau lio centru , į savąją
egzistenciją ir gerovę atsižvelgia rim čiau nei į visa kita
ir net, atsid uod am as natū raliam polinkiui, pasirengęs p a­
au koti visa kita, pasirengęs su naikinti pasaulį, kad tik kuo
ilgiau išsaugotų savąjį Aš, šį lašą jūroje. Tokia nuostata
yra egoizm as, bū d in gas kiekvienam gam tos daiktui. Tačiau
kaip tik per jį vidinis valios vaid as su savim i pasirodo
siaubingai aiškiai. Juk šio egoizm o turinys ir esm ė yra
nurod ytasis m ikrokosm o ir m akrokosm o prieštaravim as arba

461
 Ketvirta knyga

tai, kad valios objektyvacijos form a yra principiu m indi-

vid u ation is, ir todėl valia v ienod ai reiškiasi sau p ačiai per
nesu sk aičiu ojam u s in d ivid u s, o be to, p e r kiekvieną iš jų -
iš abiejų pu sių (valios ir vaizd inio); ir reišk iasi visapusiškai
bei galutinai. T aigi k iekvienas ind ivid as betarp iškai duotas
sau kaip visa valia ir kaip visum ą pag au n an tis su bjektas,
o tuo tarpu visi kiti jam pirm iausia d uoti tik kaip jo vaizdiniai.
Štai kod ėl jo p aties esybė ir jos išsaugojim as jam svarbiau
už visas kitas esybes drauge. Į savąją m irtį k iekvienas žiūri
kaip į p asau lio pabaigą, n ors žinią ap ie savo pažįstam ų
žm onių m irtį išklauso gana abejingai, jei tik ji nep aliečia
jo asm eninių interesų. A ukščiausioje p ak o p o je esančioje -
žm ogau s - sąm on ėje egoizm as, kaip ir pažin im as, kančia,
p asiten kinim as, irgi turėjo p asiekti au kščiau sią laipsnį, ir
jo n ulem tas ind ivid ų vaid as čia p asirod o p ačiu šiurpiausiu
pavidalu. M es jį m atom e visu r, tiek sm u lkm enose, tiek
did eliuose d alyku ose; m es m atom e jį tai iš baisios pusės,
did žiųjų tironų ir p iktad arių gyvenim e ir pasau lį n iok o­
jan čiu o se k aruose, tai iš ju o k in g os p u sės, ten, kur jis yra
kom edijos tem a ir labai savotiškai p asirod o p er savim eilę
ir tu štybę, kurias taip p u ik iai suvokė ir pavaizd avo in
abstracto L aro ch efo u cau lt; m es m atom e jį pasau lio istorijoje
ir savo gyvenim e. B et aiškiau siai jis p asiro d o tad a, kai kokia
n ors žm onių m inia išsilaisvina nuo b et kokio įstatym o ir
tvarkos: tada tuojau p at ak ivaizd žiai išryškėja tas beitum
om nium contra om nes [visų karas prieš v isu s], kurį pu ikiai
p av aizd avo H obbesas [Leviathan, 1, 13] p irm am e skyriuje
„De C iv e". T ada pasirod o n e tik tai, kad kiekvienas stengiasi
išplėšti iš k ito, ką pats norėtų turėti, b e t ir tai, kaip kai
kas, kad n ežy m iai p ad id in tų savo g erovę, n eretai sugriauna
visą kito žm ogau s laim ę ir gyvenim ą. T a i yra aukščiausia
egoizm o išraiška; jo p asireiškim ai šiuo p o žiū riu nusileidžia
vien tikro piktum o apraiškom s. O piktu m as visai n esavan au -

462
 P A S A U L I S KAIP VALI A

d isk ai siekia pak en k ti kitiem s ir juos kankinti be jokios

n au d os sau. A pie tai bus netrukus kalbam a. Šį egoizm o
šaltin io atskleidim ą reikia palyginti su egoizm o ch arakte­
ristika, pateikta m ano K onkursiniam e traktate ap ie m oralės
pagrindą, § 14.
Svarbiau sias kančios šaltinis, m ūsų anksčiau apibūd intas
kaip neišv en g iam as ir visam gyvenim ui bū dingas dalykas,
yra - kai tik jis pasirod o tikrovėje ir apibrėžtu pavid alu -
m inėtoji Eridė, visų individų kova, išraiška to vaido, kuris
g lū di valios g yventi viduje ir kuris dėl principii indivi-
d uationis pasirod o regim u pavid alu. Ž iauri priem onė tie­
siog iai ir ryškiai jį p arodyti yra žvėrių kautynės. Šiam e
p irm ap rad žiam e vaid e g lū di neišsenkantis kančios šaltinis,
n ep aisan t p riem onių, kurių bu vo im tasi prieš jį ir kurias
d ab ar m es ap žvelg sim e atidžiau.

§ 62
Buvo p arodyta, kad pirm as ir p ap rasčiau sias valios
gyventi teigim as yra savojo kūno teigim as, t.y. valios p a ­
sireiškim as p er veiksm us laike, nes jau kūnas savo pavidalu
ir tikslingum u tą valią pavaizduoja erdviškai ir daugiau
niekaip. Šis teigim as reiškiasi kūno savisauga, p asitelkian t
sav o jėgas. Prie jo tiesiogiai prisišlieja ir net su juo sutam pa
lytinio potraukio patenkinim as, kiek lytiniai organai pri­
klauso kūnui. Tod ėl savanoriškas, o ne kokiu nors motyvu
g rind žiam as atsisakym as p atenkinti šį instinktą jau yra valios
n eigim as, atsirad ęs dėl pažinim o, veikiančio kaip kvietyvas.
T aig i šitas savojo kūno n eigim as jau yra valios p rieštara­
vim as jos pačios pasireiškim ui. Juk nors kūnas lyties or­
ganu ose ir objektyvuoja valią daugintis, pastaroji vis dėlto
atm etam a. Štai kodėl toks atsisakym as, kaip valios gyventi
n eigim as ar sunaikinim as, yra sunkus ir kankinantis savęs
įveikim as. Bet apie tai vėliau.

463
 K e tv irta knyga

Tačiau valia, tokią savojo kūno savitaigą atskleisdam a

p er nesu skaičiuojam u s individ u s, dėl visiem s ind ivid am s
bū dingo egoizm o tam tikram e ind ivide labai nesunkiai
p eržengia tokios savitaigos ribas, - iki p at tos pačios valios,
pasireiškian čios kitam e individe, paneigim o. V ieno ind ivid o
valia įsiveržia į kito ind ivid o valios savitaigos sritį tada,
kai ind ividas naikina arba žaloja kito individo kūną arba
to kito kūno galias verčia tarnauti savajai valiai, o ne v aliai,
p asireiškian čiai tam e svetim am e kūne; taigi jei jis iš valios,
pasireiškian čios svetim o kūno pavid alu , atim a to kūno galias
ir šitaip p ad id ina galią, tarnaujančią jo valiai, labiau, negu
tai daryti jam duoda teisę jo paties kūno galia, - vad inasi,
jei jis teigia savąją valią, p erženg d am as savąjį kūną, n eig­
d am as valią, pasireiškian čią svetim am e kūne. Šitoks įsiver­
žim as į svetim os valios savitaigos sritį bu vo aiškiai suvoktas
jau nuo seno ir jo sąvoka buvo išreikšta žod žiu neteisėtum as
(U nrecht). Ju k ir viena, ir kita pu sė iškart supranta, kaip
čia yra, - tiesa, ne kaip m es, per aiškią abstrakciją, o jausm u.
Individas, p atiriantis neteisėtu m ą, įsiveržim ą į jo p aties kūno
savitaigos sritį jau čia kaip jo paties neigim ą iš kito individo
pusės; jis tai jaučia kaip tiesioginę ir dvasinę kančią, kuri
v isa i atskiriam a ir skirtinga nuo ją ly d inčio fizinio skausm o,
su keliam o paties veiksm o, arba nuo apm au d o, kurį sukelia
praradim as. Kita vertu s, tas, kuris elgiasi n eteisėtai, ima
suprasti, kad jis kaip bū tis savaim e yra toji p ati valia,
pasireiškian ti ir kito kūne ir per vieną savo pasireiškim ą
teigianti save taip sm u rtingai, kad jis, p eržen g d am as savo
kūno ir jo galių ribas, tam pa tos p ačios valio s, pasireiškiančios
kitu pavid alu , neigėju ir todėl, kaip valia savaim e, b ū ten t
savo sm u rtu k aun asi prieš patį save ir save drasko. Ir jis,
sakau aš, iškart im a tai suprasti, b et ne in abstracto, o
tam saus jausm o p av id alu , ir šitas jau sm as vad in am as sąžinės

464
 P A S A U L I S K A I P VALI A

grau žatim i, arba - tai šiam atvejui tinka labiau - jausm u ,

kad pasielgta neteisėtai.
N eteisėtum as, kurio sąvoką m es čia išnagrin ėjom e pačiu
b end riausiu ir abstrakčiau siu pavid alu , in concreto, ryškiau ­
siai, tiesiogiai ir ak ivaizdžiai pasireiškia kanibalizm u : tai
pats aiškiausias ir ak ivaizdžiausias jo tipas, did žiausio valios
v aid o su pačia savim i au kščiau sioje objektyvacijos pakopoje,
kuri yra žm ogus, baisingas atvaizd as. Tiesiog įkandin jo
eina žm ogžu d ystė, ir todėl, kai tik ji įv ykdom a, sąžinės
priek aištai, kurių prasm ę m es tik ką parod ėm e abstrakčiai
ir sau sai, atsiranda iškart ir baisingai aiškiai, ir dvasinei
ram y bei am žiam s pad aro neišgyd om ą žaizdą, nes m ūsų
siaubas dėl žm ogžud ystės - kaip ir m ūsų baim ė prieš ją
įv ykdant - atitinka tą beribį prieraišum ą prie gyvenim o,
kuriuo persm elkta visa, kas gyva, kaip valios gyventi
apraiška. (Beje, toliau m es išsam iau išskaidysim e ir p ak y ­
lėsim e iki sąvokai būdingo aiškum o jausm ą, lydintį n etei­
singą ir piktą poelgį, sąžinės priekaištus.) Iš esm ės su
žm ogžu d yste sutam pa, o skiriasi nuo jos tik laipsniu tyčinis
su žalojim as arba paprasčiau sias svetim o kūno sužeidim as,
netgi b et koks sm ūgis. Be to, n eteisėtum as pasireiškia kaip
kito individo pavergim as, kai jis prievarta p ad aro m as vergu;
g aliau siai neteisėtum as pasirod o kaip kėsinim asis į svetim ą
nuosavybę, kuris - kadangi nuosavybė yra svetim o darbo
vaisiu s - iš esm ės sutam pa su anksčiau m inėtu neteisėtum u
ir santykiauja su juo, kaip p aprastas su žeid im as su žm og­
žudyste.
Ju k tokia nuosavybė, kurios negalim a iš žm ogau s atim ti
nesielgiant neteisėtai, pagal m ū siškį neteisėtu m o supratim ą
gali būti tik tai, kas uždirbta paties žm ogau s jėgom is ir,
vad in asi, kieno u žgrobim as atim a jo kūno g alias iš tam e
kūne objektyvuotos valios, kad ją priverstų tarnauti valiai,
objektyvuotai kitam e kūne. T ik tokiu atveju žm ogus, b e­

465
 Ketvirta knyga

sielgiantis neteisėtai, įsiveržia į kito ind ivid o v alios savitaigos

sritį, nors ir kėsinasi n e į svetim ą kūną, b et į n eg yv ą, nuo
kūno visai skirtingą daiktą. Juk su šiuo daiktu tarsi suaugo
ir su sitapatino svetim o kūno darbas ir galia. V ad inasi, bet
kokia autentiška, t.y. m orali, nuosavybės teisė p irm ap rad iškai
grind žiam a vien tik apd irbim u , kaip bu vo bev eik visur
pripažįstam a iki K anto ir kaip tai aiškiai ir gražiai pasakyta
seniausioje iš visų įstatym ų knygų: „Išm inčiai, pažįstan tys
sen ovę, aiškina, kad įdirbtas laukas p riklauso tam , kuris
išrovė m išką, n u v alė ir suarė jį; kaip ir antilopė p riklauso
p irm ajam ją m irtinai su žeidusiam m ed žio to ju i" (M anu įsta­
tym ai, 9, 44). Tik senatviška K anto negalia aš galiu p aaiškinti
v isą jo teisės m okslą, tą keistą viena kitą sukeliančių klaidų
sam pyn ą; ir lygiai tuo p ačiu aš aiškinu ir tai, kad n uosavybės
teisę jis nori pagrįsti pirm uoju u žvaldym u. Ju k kaipgi
p ap rastas m ano valios p areiškim as - n eleisti kitiem s naud otis
kokiu nors d alyku - gali tuojau p at su ku rti ir teisę į šį
d alyką? A kivaizdu, kad šis p areiškim as iš p rad žių pats
yra reikalingas teisėto p agrin d im o, o savaim e v isai nėra
toks pag rin d im as, kaip m ano K antas. O be to, ar savaim e,
t.y. m oralės p o žiū riu, neteisėtai elgtųsi tas, kuris n ep ripažin tų
šitų p reten zijų į išim tinį nau d ojim ąsi d aiktu, nep agrįstą
n ieku o, išskyrus savąjį pareiškim ą? A r d ėl to jį turėtų graužti
sąžinė? Ju k taip aišku ir lengvai su vokiam a, kad negali
b ū ti jo kio teisėto užvaldym o, o esam a tik daikto teisėto
pasisavinim o, įsigijim o, nu kreip iant į šį daiktą pirm ap rad es
savo galias. T en, k u r daiktas kokio nors, kad ir visai
n ežy m au s, svetim o darbo ap d orojam as, sau gojam as nuo
su žalojim ų , p u oselėjam as, - nors tas d arbas tebūtų tik
d irvoje au gančių lau kinių vaisių nuraškym as ar jo s nura-
v ėjim as, - ten u žpuolikas, besikėsinantis į tą d aiktą, ak i­
v a iz d žia i atim a iš kito žm ogau s jo jėg os, p anau dotos tam
d aiktu i, rezultatu s, to žm ogau s kūną verčia tarnauti ne jo
paties, o savajai valiai, teigia savąją valią, peržen g d am os

466
 PASAULIS KAIP VALIA

jos pasireiškim o ribas, taigi n et neigd am as svetim ą valią,

t.y. elgiasi n eteisėtai.* Priešingai, vien tik n aud ojim asis daiktu
jo visai neap doroju s arba n eap sau g oju s nuo suirim o neduoda
teisės į jį, kaip ir kieno n o rs valios pretenzija į išskirtinį
jo turėjim ą. T o d ėl, jeigu kokia nors šeim a nors ir visą šim tm etį
viena m edžiojo tam tikroje vietovėje, bet nieko nepadarė
jai p agerinti, tai ji, nebūdam a m oraliai neteisi, negali u ž­
drausti m edžioti joje svetim am ateiviui, staiga šito u žsi­
geidusiam . Štai kodėl vadinam oji preoku pacijos teisė, kurios
pagrindu už paprastą įsisenėju sį n aud ojim ąsi daiktu dar
reikalaujam a atlyginim o, t.y. pasisavinam a išskirtinė teisė
toliau juo n aud otis, m oraliniu požiūriu yra v isai nepagrįsta.
T am , kas rem iasi tik tokia teise, atvykėlis galėtų dar labiau
teisėtai paprieštarau ti: „Kaip tik todėl, kad tu jau taip ilgai
naud ojaisi šiuo daiktu, bū tų teisinga, kad d ab ar juo p a ­
sinaudotų ir k iti". Į jokį d aiktą, n ep asid u od an tį apdorojim ui,
a r tai būtų p agerin im as, ar apsau gojim as nuo nelaim ių,
nesam a m oraliai p agrįstos išim tinio turėjim o teisės, - galbūt
išskyrus tą atvejį, kai visi kiti savanoriškai nusileidžia,
pavyzd žiu i, atlygindam i kitokias paslaugas; tačiau tai jau
suponuoja su tartim i įsteigtą bend riją, valstybę. M oraliai
pagrįsta n u osavybės teisė, kaip parodyta anksčiau , pagal
savo prigim tį savininkui duoda tokią p at neribotą valdžią
daikto atžvilgiu , kokią jis turi savo kūno atžvilgiu. T ai reiškia,
kad m ainydam as ar d ovanod am as, jis gali savo nuosavybę
perd uoti kitiem s, kurie po to naud ojasi tuo daiktu su tokia
p at m oraline teise, kaip ir jis.
O neteisėtum o vykdym as ap skritai pasireiškia arba prievarta,
arba gu drum u ; m oraliniu p o žiū riu tai yra tas pat. Štai žudant
nesvarbu, ar aš naud ojuosi d urklu, ar nuodais. Tas pat

* Taigi prigim tinei nuosavybės teisei pagrįsti nereikalingi dvejopi teisės

pagrindai - dctentio ir form atio prielaida; visai pakanka antrojo pagrindo.
Tačiau pavadinim as form atio ne visai tinkam as, nes tam tikro darbo
įdėjim as į daiktą ne visada būtinai turi būti jo form avim as.

467
 K e tv irta knyga

galioja bet kuriuo kūno sužeidim o atveju. Įvairiau si n e­

teisėtu m o atvejai visi pasireiškia tuo, kad aš, v ykd yd am as
neteisėtu m ą, verčiu kitą individą tarnauti ne savajai, o
m an ajai v aliai, veikti n e savo, o m ano valia. P rievarta aš
šito pasiekiu , rem d am asis fiziniu priežastingu m u ; g u d ru ­
m u - p er m otyvaciją, t.y. per priežasting u m ą, pertvarkytą
pažinim o; vad in asi, p asiekiu šito tuo, kad kito žm ogau s
v aliai pateikiu tariam us m otyvus, kurių veikiam as ir tikė­
d am as, kad p aklū sta savo valiai, iš tikrųjų jis paklū sta m ano
v aliai. K ad angi terpė, kurioje esti m oty vai, yra p ažinim as,
aš galiu tai p ad aryti, tik su painiod am as jo pažin im ą, o tai
yra m elas. Juo visada siekiam a p av eik ti kito valią; n e tik
jo p ažinim ą savaim e ir kaip tokį, o pažinim ą tik kaip
p riem onę, t.y. kiek jis nulem ia to žm ogau s valią. Ju k pats
m ano m elas, kylantis iš m anosios valios, reikalingas m otyvo.
T oks m otyvas gali būti tik svetim a valia, o n e svetim as
p ažin im as savaim e, n es jis kaip toks n iekad a n eg ali paveik ti
m ano valios, n iekad a negali jos išjudinti, niekada negali
b ū ti jo s tikslų m otyvu; tik svetim as valiojim as ir veiksm as
g ali b ū ti toks m otyvas, o p er ju o s, vad in asi, n etiesiogiai,
toks m otyvas gali būti ir svetim as pažinim as. Tai galim a
p asak y ti ne tik apie m elą, kylantį iš atviro savanau dišku m o,
b et ir apie tokį m elą, kurio šaltinis yra grynas piktum as,
trokštantis p asid žiau g ti skausm ingais svetim os, jo paties
su keltos klaid os padariniais. N et p ap rastas pag yrū n as, sa­
v igyra p ad id in d am as pagarbą sau arba į gerą p u sę p a­
k eisd am as kitų žm onių nuom onę, tuo siekia lab iau ar
len gv iau p aveik ti jų norus ar veiksm us. Paprastas tiesos,
t.y. sp ren d in io apsk ritai, atsisakym as pats savaim e nėra
n eteisėtu m as; tačiau toks yra m elo prim etim as. K as p a­
siklyd u siam keleiviui nenori p aro d y ti tikro kelio, tas jo
atžvilg iu n ep ažeid žia jokios teisės, tačiau teisę pažeid žia
tas, kuris jam p arod o neteisingą kelią. Iš to, kas pasakyta,

468
 P A S A U LI S KAI P VA LI A

d arosi aišku, kad b et koks m elas ir bet kokia prievarta kaip

tokie yra neteisėtum as, nes jie jau savaim e siekia m ano valios
viešp atav im ą išplėsti ir kitiem s individam s, vad inasi, įtvir­
tinti m anąją valią neigian t jų valią: o tai yra tas pat, kas
ir prievarta. Tačiau pats tikriausias m elas yra sulaužyta
sutartis, nes šiuo atveju visos p ateiktos apibrėžtys galioja
visišk ai ir aiškiai. Ju k kai aš su darau sutartį, tai kito pažad ėtas
v eiksm as yra tiesioginis ir pripažintas m otyvas m anajam
v eiksm ui, įvykstančiam po to. A psikeitim as pažad ais vyk­
d om as ap d airiai ir form aliai. K iekvienos p u sės išsakytų
p ažad ų teisingum as, kaip tariam a, priklauso nuo d alyvau ­
jan čių jų galios. Jeigu kitas su lau žė sutartį, tai jis m ane apgavo
ir, klasta pateikd am as m anajam pažinim u i tariam us m o­
tyvus, palenk ė m ano valią savo ketinim am s, išplėtė savo
valios viešpatavim ą kitam individui, vad inasi, pasielgė v i­
siškai neteisėtai. Štai kuo g rind žiam as sutarčių m oralinis
teisėtu m as ir jų galiosena.
N eteisėtu m as, įvykdytas p rievarta, ne toks gėdingas jos
vykd ytojui, kaip neteisėtu m as, įvykdytas gudrum u, nes
p rievarta liudija fizinę jėgą, kuri b et kokiom is aplinkybėm is
im ponuoja žm onių gim inei; tuo tarpu g u d ru m as, nau d o­
d am asis lankstais, išduoda silpnu m ą ir pažem ina apgaviką
ir kaip fizinę, ir kaip m oralinę būtybę. Be to, kadangi m elas
ir apgaulė gali pavykti tik todėl, kad jais besinaud ojantis
žm ogus kartu privalo reikšti jiem s panieką ir pasibjaurėjim ą,
kad įgytų pasitikėjim ą, jo p erg alė nulem ta to, kad pasitikim a
jo sąžiningu m u , kuriuo jis nepasižym i. D idžiulis pasibjau ­
rėjim as, visu r sukeliam as klastos, neištikim ybės ir išdavystės,
p riklauso nuo to, kad ištikim ybė ir sąžiningum as yra tie
saitai, kurie atstato išorinį valio s, su siskaid žiu sios j d augybę
individų, vienį ir šitaip nu stato ribas egoizm o, kurį sukelia
šitas su siskald ym as, pad ariniam s. N eištikim ybė ir išdavystė
nutraukia tuos išorinius saitus ir šitaip egoizm o pad ariniam s
atveria neribotą erdvę.

469
 K e tv i r t a k nyga

M ūsiškio ap m ąstym o bū d o kontekste m es n ustatėm e,

kad neteisėtum o sąvokos turinys yra tas individo veiksenos
bru ožas, kurio p ad ed am as jis išplečia valio s, pasireiškian čios
jo kūne, teigim ą taip toli, kad tas teigim as tam pa neigim u
v alio s, pasireiškian čios kituose kūnuose. R em d am iesi labai
ben d rais p avy zd žiais, m es d ar n u rod ėm e ribą, kur prasid ed a
neteisėtu m o sritis, ir, rem d am iesi ned au geliu p agrind inių
sąvokų , kartu n u statėm e jos p akop as nuo au kščiau sios iki
žem iausios. A tsižvelgian t į tai, n eteisėtum o sąvoka yra pirm inė
ir p ozityv i; jai priešinga teisės sąvoka yra išvestinė ir negatyvi.
Ju k m es privalom e laikytis ne žod žių , o sąvokų. Faktiškai
ap ie teisę niekada nebū tų galim a k albėti, jei n eegzistu otų
jo k s neteisėtum as. Ju k teisės sąvoka apim a tik neteisėtum o
neigim ą, ir jai p alen k iam as k iekvienas veiksm as, k uris nėra
anksčiau nurodytos ribos p eržen g im as, t.y. nėra svetim os
valios paneigim as stip riau sio savosios valios teigim o labui.
T o d ėl toji riba grynu m oraliniu požiūriu pad alin a visą galim ų
p oelgių sritį į tokius, kurie yra arba neteisėti, arba teisėti.
Jeigu poelgis anksčiau aprašytu būdu neįsiveržia į svetim o
v alio s teigim o sritį, n eneigia jos, jis nėra neteisėtas. Todėl,
p av y zd žiu i, atsisakym as p ad ėti kitam , patekusiam į didelę
bėd ą, ram us kito žm ogau s, m irštan čio iš bad o, stebėjim as,
p ačiam gyvenant pertekliu je, nors ir yra žiau ru s b ei šė­
toniškas, tačiau nėra neteisėtas. G alim a tik visai drąsiai
pasak yti, kad tas, kuris sugeba būti toks bešird is ir žiau ru s,
b e abejonės, įvykdys b et kokį neteisėtu m ą, kai tik jį pastūm ės
jo g eid u liai ir niekas tam n esipriešins.
B et teisės, kaip n eteisėtu m o neigim o, sąvoka esm ingiau siai
pritaikom a tais atvejais - ir, be abejonės, pirm iau sia yra
kilu si iš jų, - kai pastangai įvyk d y ti neteisėtu m ą p riešin am asi
jėga; šis priešinim asis savo ruožtu n eg ali bū ti neteisėtas,
ir todėl jis yra teisės išraiška, nors tokiu atveju naudojam a
p rievarta, im am a savaim e ir izoliu otai, ir būtų n eteisėta,
o čia pateisinam a (t.y. virsta teise) tik dėl savo m otyvo.

470
 P A S A U L I S K AI P VALI A

Jei koks nors ind ivid as, teigd am as savąją valią, eina taip
toli, kad įsiveržia į m ano asm en iui kaip tokiam esm ingą
v alio s savitaigos sritį ir šitaip ją p aneigia, tai m ano prie­
šinim asis tam įsiveržim u i yra tik ano neigim o neigim as,
ir todėl iš m ano pu sės yra n e kas kita, kaip m ano kūne
esm ingai ir pirm aprad iškai pasireiškiančios ir p er šį paprastą
p asireiškim ą im plicite jau išreikštos valios teigim as, v ad in asi,
ne neteisėtum as, o teisė. Tai reiškia: tada aš turiu teisę svetim ą
neigim ą neigti visom is šiam neigim ui reikalingom is jėgom is,
o tai, kaip lengva suprasti, gali baigtis kito individo n u ­
žu d ym u; bet jo p asikėsin im as, kaip įsiveržianti išorinė
p rievarta, gali būti atrem tas kažkiek ją pranokstančiu p a ­
sipriešin im u be jokio neteisėtum o, vad in asi, teisėtai, nes
v isa, ką aš darau iš savo pusės, visada lieka tik m ano
asm eniui kaip tokiam esm ingos ir vien tik jį išreiškiančios
v alios savitaigos (kuri yra kovos scena) srityje, b et neįsiveržia
į svetim ą sritį, vadinasi, yra tik neigim o neigim as, tad
teigim as, o n e grynas neigim as. Taigi nesielgdam as neteisėtai,
aš galiu priversti svetim ą valią, neigiančią m ano valią, kiek
pastaro ji pasireiškia m ano kūne ir naud ojasi jo jėgom is jam
palaikyti ir kiek ji neneigia kieno nors kito valios, liekančios
tokiose pačio se ribose; aš galiu šitą svetim ą neigiančią valią
priversti atsisakyti šio neigim o, t.y. tokiu m astu aš turiu
teisę į prievartą.
V isais atvejais, kai aš turiu p rievartos teisę, taigi turiu
visišką teisę prieš kitus nau d oti prievartą, kartu aš galiu
pag al aplinkybes svetim ai prievartai p riešin ti ir gudrum ą,
šitaip nesielgd am as n eteisėtai; vad in asi, aš turiu realią teisę
m eluoti tose pačiose ribose, ku riose turiu teisę į prievartą. Todėl
tas, kuris jį ap ieškančiam plėšikui tvirtina, kad jis daugiau
nieko n eturi, elgiasi visiškai teisėtai, kaip ir tas, kas naktį
įsiveržus] plėšiką apgaule įvilioja į rūsį ir ten jį uždaro.
Kas bu v o p agautas ir išvestas į nelaisvę plėšikų , p avyzd žiu i,
barbarų , kad išsilaisvintų, turi teisę juos n u žu d yti ne tik

471
 K e tv irta knyga

atvira jėg a, b et ir gud ru m u. D ėl to ir pažad as, išgau tas

tiesiogin e fizine prievarta, visai neįpareigoja, nes tokios
prievartos auka turi v isišką teisę išsilaisvinti iš p rievartautojų ,
ju o s n u žu d yd am as, jau nek alban t apie gudrybę. K as savo
p ag ro bto turto n egali su sigrąžin ti jėga, nesielgia n eteisėtai,
je i su sigrąžina jį gud rum u. B e to, jeigu kas m an pralošia
iš m anęs p ag ro btu s pinig u s, aš turiu teisę su juo žaisd am as
n au d o ti netikru s k au liu ku s, nes visa, ką aš iš jo išlošiu,
jau priklau so m an. je i kas šitai n eigtų, tas turėtų ju o labiau
n eigti karinės gu d ry bės teisėtu m ą, nes ji yra faktinis m elas
ir p atvirtina Šved ijos karalienės K ristinos posakį: „Žm onių
žo d žiai nieko nev erti, ir n et jų veiksm ais beveik negalim a
p asitik ė ti". V ad in asi, šitaip arti viena kitos yra teisėtum o
ir neteisėtu m o ribos. Beje, aš m anau , nebūtina įrod inėti,
kad visa tai visiškai dera prie to, ką aš anksčiau kalbėjau
ap ie apgaulės ir prievartos n eteisėtu m ą; visa tai gali padėti
išsiaiškinti keistas teorijas ap ie prievartinį m elą.*
T aig i atsižvelgian t į tai, kas pasak yta, n eteisėtum as ir
teisė yra tik m oralinės apibrėžtys, t.y. tokios, kurios galioja
tik žm ogaus elgsenos kaip tokios tyrinėjim ui ir tos elgsenos
vidinės prasm ės atžvilgiu. Šis d alykas sąm onėje tiesiogiai
pasireiškia tuo, kad, viena vertu s, neteisėti veiksm ai susiję
su v idin iu skausm u , kuris yra tik teisės pažeid ėjo sąm onėje
atsirand an tis jau sm as, kad v alio s savitaiga jam e p ačiam e
yra p ernelyg stipri, prieinan ti iki to, jo g paneigia svetim os
valios p asireiškim ą; b e to, jau čiam a, kad nors jis, teisės
pažeid ėjas, kaip reiškinys ir skiriasi n u o žm ogaus, p atiriančio
neteisėtu m ą, b et kaip bū tis savaim e su ju o sutam pa. Tolesnis
visok erio p ų sąžinės priek aištų v id in ės prasm ės aiškinim as
gali bū ti p ateiktas tik vėliau . Kita vertu s, žm ogus, patirian tis
n eteisėtu m ą, skau sm ingai suvokia savosios valios n eigim ą,

* T olesn į čia d ėstom os teisės teorijos aiškinim ą galim a rasti m ano

K onkursiniam e traktate apie moralės pagrindą (Preisschrift iiber das Fundam enl
der M orai, § 17, S. 2 2 1 -2 3 0 , 1. Aufl.).

472
 F A S A Ii L I S KAI P V A L IA

kiek ji pasireiškia jau per jo kūną ir jo n atū raliu s poreikius,

kuriem s patenkinti gam ta jį pririša prie to kūno galių; o
kartu jis suvokia ir tai, kad, n esielgd am as neteisėtai, galėtų
visaip priešintis šiam neigim ui, jei tik jam p akaktų jėgų.
Ši grynai m oralinė prasm ė yra vienintelė, kurią teisė ir
n eteisėtum as turi žm ogui kaip žm ogui, o ne kaip p iliečiui;
todėl ši prasm ė išliktų ir gam tinėje bū klėje, kur nesam a
jokių pozityvių įstatym ų, ir ji sudaro pagrindą bei turinį
viso to, kas dėl m inėtų priežasčių buvo įvardyta prigim tine
teise, bet ką būtų geriau p avad in ti m oraline teise, nes jos
galiosena apim a ne kentėjim ą, ne išorinę realybę, o tik
veiksm ą ir iš jo žm oguje atsirandančią savo ind ividualios
valios savižiną, vadinam ą sąžine. Tačiau gam tinėje bū klėje
ji negali visais atvejais apim ti ir išorės, kitų ind ivid ų ir
sutrukdyti, kad vietoj teisės viešpatautų prievarta. G am tinėje
bū klėje nuo kiekvieno p riklauso tik tai, kad kiekvienu atveju
nebūtų vykdom as neteisėtum as, bet jokiu būdu nepriklauso
tai, kad kiekvienu atveju nebū tų kenčiam as neteisėtum as,
p riklausantis nuo atsitiktinės išorinės jėgos. Tod ėl, nors teisės
ir neteisėtum o sąvokos galioja ir gam tinėje bū klėje, kur jokiu
būdu nėra tik sutartinės, tačiau jos ten galioja tik kaip
m oralinės sąvokos, pad ed ančios kiekvieno žm ogaus valios
savižinai. Labai skirtingų jėgos, su kuria valia gyventi teigia
save žm ogišku ose ind ivid u ose, laipsnių skalėje šios sąvokos
yra tvirtas taškas, panašu s į u žšalim o tašką term om etre;
tai yra kaip tik tas taškas, kur savosios valios teigim as
tam pa svetim os valios neigim u , t.y. veiksm ų n eteisėtum u
parod o savo stiprum o laipsnį, susijusį su pažinim o p ri­
klausom ybe nuo prin cip ii ind ivid u ationis (kuris yra p a ž i­
nim o, visiškai tarnaujančio valiai, form a). Tačiau kas nesiekia
atsisakyti arba paneigti gryn ai m oralinio požiūrio į žm ogau s
elgseną, o poelgius traktuoti tik pagal jų išorinį poveikį
ir p ad arin iu s, tas, žinom a, gali kartu su H obbesu teisę ir
neteisėtum ą laikyti tik su tartinėm is, savavališkai priim tom is

473
 Ketvirta knyga

ir todėl nep rik lau so m ai nuo p ozityvių įstatym ų n et neeg­

zistu ojan čiom is apibrėžtim is, ir m es niekad a negalėtu m e
išorinio patyrim o faktais įrodyti to, ko tam e išoriniam e
p atyrim e nesam a, kaip tam p ačiam H obbesui, kurio visiškai
em p irin ė m ąstysena p u ikiai pasireiškia tuo, kad jis savo
knygoje D e principiis [et ratiocin atione] geom etraru m neigia
visą grynąją m atem atiką ir atkakliai tvirtina, kad taškas
tu ri tįsum ą, o linija - plotį, m es n eg alėtu m e p arod yti n etįsau s
taško ir linijos be pločio, o kartu n eįtikintu m e n ei tuo, kad
esam a m atem atikos ap rioriškum o, nei tuo, kad esam a teisės
ap riorišku m o, nes jis kartą ir visiem s laikam s atsiriboja nuo
b et kokio neem pirin io pažinim o.
V ad in asi, grynasis teisės m okslas yra etikos pad alin ys ir
tiesiogiai susijęs tik su veiksm u, o n e su kentėjim u. Ju k tik
v eiksm as yra valios išraiška, ir tik jį nagrinėja m oralė.
K entėjim as yra paprasta duotis; tik n etiesiogiai m oralė gali
atsižv elgti ir į kentėjim ą, - tik tam , kad įrodytų, jo g tai,
kas d arom a tik dėl to, kad nep atirtu m neteisėtum o, nėra
joks neteisėtas veiksm as. Šio etikos p ad alinio turinį privalėtų
su d aryti tikslus n ustatym as tos ribos, iki kurios in d ivid as
g alėtų eiti, teigd am as jo kūne jau objektyvuotą valią ir
n en eig d am as tos pačios valios, kiek ji pasireiškia kitam e
in d ivid e; be to, čia turėtų būti apibrėžti tie veiksm ai, kurie
p eržen g ia šią ribą, vad in asi, yra neteisėti ir todėl g ali būti
atrem iam i n ep ažeid žian t teisėtum o. T aigi tyrinėjim o objektas
visad a lieka asm ens veiksmas.
O n eteisėtum o kentim as kaip d uotis p asirod o išoriniam e
p atyrim e, ir, kaip sakyta, čia aiškiau negu kur kitur p a ­
sireiškia valios g yventi konfliktas su pačia savim i, kylantis
iš in d iv id ų d augeriopum o ir egoizm o, kurie abu yra sąlygoti
p rin cip ii ind ivid u ation is, pasau lio kaip vaizdin io form os,
atsiverian čio s in d ivid o p ažintinei galiai. Be to, m es anksčiau
m atėm e, kad labai žym i žm ogau s gyvenim ui bū din gos
kančios dalis kyla iš to individų v aid o , kaip iš nuolat
trykštančio šaltinio.

474
 P A S A U LI S KAIP VA LI A

B et visiem s tiem s individam s bend ras p rotas, kuris

jiem s - ne taip kaip gyvuliam s - leidžia p ažinti ne tik
atskiru s atvejus, b et ir abstrakčiai m ąstyti rišlią visum ą,
ju o s greitai išm okė įžvelgti tos kančios šaltinj ir priv ertė
p ag alv o ti apie priem ones, p ad ed an čias ją sum ažinti, ar, kur
tik įm anom a, p ašalinti per tam tikrą bendrą au ką, kurią
tačiau p ersvertų iš jo s kylanti bend ra nauda. Kad ir kaip
m alonu būtų pavienio asm ens egoizm u i tam tikrais atvejais
elgtis neteisėtai, tačiau tai neišveng iam ai turi koreliatą -
neteisėtu m ą, patirtą kito ind ivid o, jam teikiantį d id elį skaus­
m ą. Ir kai visum ą apm ąstantis protas atsisakė ind ivid o,
kuriam jis p riklauso, vienpu siško žiū ros taško ir akim irkai
n u sik ratė p riklausom ybės nuo jo, jis pam atė, kad p asiten ­
kinim as, kurį vienam ind ivid u i teikia neteisėti veiksm ai,
k askart p ersveriam as santykinai d idesnės neteisėtum ą p a­
tiriančio kito individo kančios; be to, jis pam atė, kad, kadangi
čia viskas atiduota atsitiktinu m ui, kiekvienas turi b ijoti, kad
jam daug rečiau teks m ėgau tis atsitiktiniu neteisėtu elgesiu,
negu pačiam kentėti nuo svetim ų neteisėtų veiksm ų. Tuo
rem d am asis protas su prato, kad tiek visus žm ones ap im an ­
čios kančios sum ažinim o labui, tiek ir kuo lygesnio jos
p askirstym o labui geriausia ir vien intelė priem on ė - visus
ap sau goti nuo skausm o, sukeliam o neteisėtų veiksm ų, ir
apsau goti tuo, kad visi atsisakytų m alonum o, teikiam o
n eteisėtų veiksm ų. Toji priem o n ė, nesunkiai sugalvota egoiz­
m o, kuris proto dėka veikia m etodiškai ir atsisako vien ­
p u siško savojo žiūros taško, - toji p riem onė, laipsniškai
p atobu lin ta, yra valstybinė sutartis arba įstatym as. T aip , kaip
čia aš aiškinu jos šaltinį, ją aiškina jau Platonas Valstybėje.
Faktiškai tas šaltinis pačia savo esm e yra vienintelis ir
n ulem tas šio dalyko prigim ties. Ir jokioje šalyje valstybė
negalėjo turėti kito šaltinio, nes kaip tik šitoks jos atsiradim o
bū d as, tik šitoks tikslas valstybę pad aro valstybe. Tačiau
šiuo atveju nesvarbu, ar kokioje nors tautoje būta ikivals-

475
 K etvirta knyga

tybinės būklės, vienas nuo kito n ep riklau sančių laukinių

(anarchija), ar vergų , kuriuos savavališk ai valdo stipriausias
individas (despotija), būklės. A biem atvejais v alstybė dar
n eegzistavo. Ji atsirand a tik p er tokį ben drą susitarim ą,
ir priklausom ai nuo to, kokiu m astu, didesniu ar m ažesniu,
šis susitarim as n esu sijęs su anarchija ar d espotija, ir pati
valsty bė yra tobu lesn ė ar netobulesnė. R espublikos linkusios
į anarchiją, m onarchijos į despotiją. D ėl to su galvotas v i­
durinis, konstitucinės m onarchijos, kelias, kai linkstam a į
frakcijų viešpatavim ą. Kad bū tų suku rta tobula valstybė,
iš p rad žių reikia su ku rti tokias esybes, kurių prigim tis jom s
leistų savąją gerovę visiškai au koti bendrojo gėrio labui.
O iki to laiko šio to galim a p asiekti tuo, kad egzistuoja
viena šeim a, kurios gėris visiškai n eatskiriam as nuo šalies
gėrio, todėl bent jau esm iniu ose d alyku ose ji n iekad a negali
tarnauti vien am , kartu n etarnaud am a kitam . Tuo grind žiam a
p av eld im osios m on arch ijos galia ir pranašu m as.
T aigi m oralė išskirtinai nu kreip ta į teisėtus arba n eteisėtus
veiksm us ir gali tiksliai nužym ėti elgesio ribas tam , kuris
ry žtasi n esielgti neteisėtai. Tuo tarpu m okslas apie valstybę,
įstatym leid ystės teorija, priešingai, nukreipta tik į n eteisė­
tum o patyrim ą ir niekad a neg alėtų dom ėtis neteisėtais
veiksm ais, jeigu n eegzistu otų jų neišveng iam as k o r e lia ta s -
neteisėtu m o p atyrim as, kaip svarbiau sias teisės objektas, jos
priešas, su kuriuo ji kovoja. Ir jeigu bū tų galim a įsivaizduoti
tokį neteisėtą v eiksm ą, su kuriuo nebū tų susijęs kito žm ogau s
teisės p ažeid im as, tai valsty bė, likd am a nuosekli, jokiu būdu
jo n eu žd raustų. Be to, kadangi m oralės objektas ir vienintelis
ja i realus d alykas yra valia, ketinim ai, tai tvirtas ryžtas
elgtis neteisėtai, kurį sulaiko ir n eu tralizu oja tik išorinė jėga,
ja i yra visiškai lygiavertis realiam neteisėtam elgesiui, ir
m oralė pasm erkia bei nuteisia tą, kuris šito nori. Priešingai,
v alsty bė visai nesirū pina valia ir ketinim ais, kaip tokiais;
ja i rūpi tik veiksm as (kaip kėsinim asis arba faktas) dėl jo

476
 PASAULIS KAIP VALIA

koreliato - kitos pu sės kančios. V ad inasi, vienintelis realus

d alykas jai yra veiksm as, faktas, o nusiteikim ai, ketinim ai
jos tyrinėjam i tik tiek, kiek jie paaiškina jai veiksm o prasm ę.
T o d ėl valsty bė niekam n ed rau s m intyse planuoti nužud yti
ar nunuodyti kitą žm ogų, jei tik ji tikra, kad kalavijo ir
[egzekucijų] rato baim ė n u o lat trukdys įgyvendinti tokius
ketinim us. Be to, valstybė jokiu būdu nekelia sau paiko
tikslo išnaikinti polinkį į n eteisėtu s veiksm us, piktus k e­
tinim us; ji tik siekia kiekvienam galim am m otyvui, sk a­
tinančiam atlikti neteisėtus veiksm u s, bū tinai priešpriešinti
kitą, stipresnį m otyvą, sk atinan tį su silaikyti nuo neteisėtų
v eiksm ų; toks m otyvas su sijęs su neišvengiam a bausm e.
Todėl bau d žiam asis kodeksas yra kuo piln esnis anti-m otyvų ,
su laikančių nuo visų num anom ų n u sikalstam ų veiksm ų,
sąrašas; ir m otyvai, ir v eik sm ai jam e pateikti in abstracto,
kad atitinkam ais atvejais bū tų pritaikyti in concreto. Šiam
tikslui v alstybės ar įstatym leid ystės teorija iš m oralės perim a
tą skyrių, kuriam e pateiktas teisės m okslas ir kuris, a p i­
b rėžd am as vidinę teisės ir neteisėtu m o prasm ę, kartu nustato
ir tikslią ju o s skiriančią ribą. T ačiau šis skyrius perim am as
tik tam , kad būtų galim a pasin au d o ti m oralės teorijos antrąja
pu se, ir visas tas ribas, kurias m oralė draudžia peržengti,
jei nenorim a elgtis neteisėtai, ji interp retuoja kitaip, b ū te n t-
kaip ribas, kurių n egalim a leisti peržengti kitiem s, jei jie
nen ori kęsti neteisėtum o ir, vad inasi, n u o kurių atstum ti
yra teisėta. Tod ėl šios ribos yra įtvirtinam os įstatym o, kiek
įm anom a, iš pasyvios pusės. Iš to m atyti, kad kaip istorikas
labai sąm ojingai buvo p avad in tas atbu lin iu pranašu, taip
teisės žinovas yra atbulinis m o ralistas, ir todėl teisės m okslas
tikrąja šio žodžio prasm e, t.y. m okslas apie teises, kurių
galim a reikalauti, yra išvirkštinė m oralė - tas jos pad alinys,
kur m okom a apie n ep ažeid žiam as teises. N eteisėtu m o ir
jo neiginio, teisės, sąvoka, iš pradžių m oralinė, vėliau tam pa
ju ridin ė, kai išeities taškas iš aktyviosios p u sės perkeliam as

477
 K e tv irta knyga

į pasyviąją, t.y, perstatym o dėka. T ai - kartu su teisės m okslu,

sukurtu K anto, kuris iš savo kategorinio im peratyvo visai
neteisin gai išved ė valstybės su kū rim ą kaip m oralin ę p a­
r e i g ą ,- n au jau siais laikais n e kartą d avė d ingstį atsirasti
lab ai keistai ir k laid ingai teorijai, pag al kurią v alsty b ė esą
yra įstaiga d iegti m oralei, esą ji atsirand anti iš m oralės
siekio ir todėl nukreipta prieš egoizm ą. Tarsi v idinis n u ­
siteikim as, kuris tik ir gali bū ti m oralus ar nem oralu s, tarsi
am žinai laisva valia leistųsi tvarkom a iš išorės ir keičiam a
pašalinio poveikio! Dar absu rd iškesnė yra teorija, pagal kurią
v alsty bė yra laisvės m oralin e prasm e, o todėl ir dorovės
sąlyga: ju k iš tikrųjų laisvė esti anapus reiškinio, o apie
tai, kad ji esti an ap u s žm ogiškų jų institucijų, ir k albėti nėra
ko. K aip sakyta, valsty bė ne tik nen u kreip ta prieš egoizm ą
apskritai ir kaip tokį, bet veikiau priešin gai, ji atsirad o kaip
tik iš egoizm o, b et egoizm o, g erai su prantančio save, m e­
todiško, atsisakiu sio vien p u sišk o žiū ros taško ben d rojo žiūros
taško labui, t.y. iš ben d rojo, visų žm onių dalinius egoizm u s
su su m avu sio eg oizm o; ir egzistuoja ji tam , kad tarnautų
tam egoizm ui. Ji sukurta rem ian tis ta teisinga prielaid a,
kad n ep agrįsta tikėtis grynos m oralės, t.y. teisėtų veiksm ų,
kylančių iš m o ralin ių paskatų . Priešingu atveju ji p ati būtų
n ereikalinga. V ad in asi, visai ne p rieš egoizm ą, o tik prieš
žalin gu s egoizm o p ad ariniu s, kylančiu s iš egoistinių ind ivid ų
daugio, veikian čiu s kiekvieną iš jų ir trikdančiu s jų gerovę,
nu kreip ta valsty bė, kurios tikslas yra ind ivid ų gerovė. Štai
kod ėl jau A ristotelis sako (D e re publica, /P olitica] 3 ,9 , [p. 1280
b 39]): TsXoę ųev ouv Tto^scoę to eo čjfįv' to u to

į> e c ttiv to iįfjv ebSaųiovcoę xat 3caA.coę. (Finis civitatis

ėst ben e v iv ere, hoc au tem ėst beate et pu lchre vivere.)
[V alstybės tikslas - gyventi gerai; tai reiškia - gyventi
laim ingai ir gražiai.] Ir H obbesas visai teisingai ir puikiai
p arod ė, kad v alsty b ės esm ė ir tikslas yra tie p atys; tą patį
p atvirtin a ir sen o vin is pam atin is b et kokios valstybinės

478
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

santvarkos principas: „salus publica prim a lex esto " [vi­

su om en ės gerovė turi bū ti pirm asis įstatym as; C icero: De
legibus, 3, 3, 8: tautos gerovė turi būti pirm asis įstatym as.].
Jeigu valsty bė visiškai įgyven d intų savo tikslą, tai rezultatas
bū tų toks, tarsi visų m ąstym e viešpatautų tobulas teisin ­
gum as. T ačiau abiejų reiškinių vidinė esm ė ir šaltinis būtų
v isai priešingi. Būtent: antruoju atveju niekas nenorėtų veikti
neteisėtai; bet pirm uoju atveju niekas nenorėtų kęsti n e ­
teisėtum o, ir priem onės pasiek ti šiam tikslui jį visiškai
atitiktų. Taip tą pačią liniją galim a nubrėžti iš priešingų
galų, o p lėšru s žvėris su an tsnu kiu toks p at neken ksm in gas
kaip ir žolėdis. B et peržengti šio taško valstybė negali:
vad inasi, ji negali su ku rti tokios situacijos, kuri kiltų iš
v isuotinio abipusio geran orišku m o ir m eilės. Juk, kaip tik
ką m atėm e, valstybė pag al savo p rigim tį nedrau stų neteisėtų
veiksm ų, jei jie kitai p u sei nesu keltų atitinkam os kančios,
ir tik tod ėl, kadangi to leisti n egalim a, ji draudžia b et kokį
neteisėtą veiksm ą; bet ir priešingai, pagal savo tend enciją,
nukreiptą į visų gerovę, ji labai m ielai rūpintųsi tuo, kad
kiekvienas patirtų g eranorišku m ą ir visokiausius m eilės
žm ogu i d arbu s, jeigu ir šitie d arbai kaip neišvengiam o savo
koreliato neturėtų g erad ary stę ir m eilę žm ogui įg y ven d i­
nančių veiksm ų. Bet tokiu atveju kiekvienas valstybės pilietis
norėtų prisiim ti p asyvų, o ne aktyvų vaidm enį, ir n ebū tų
pagrin d o aktyvaus vaidm en s prim esti vienam p iliečiui labiau
negu kitam . Todėl priversti galim a laikytis tik to, kas
negatyvu (o tai kaip tik ir yra teisė), b et negalim a p riversti
orientu otis į tai, kas pozityvu , o tai ir buvo vadinam a m eilės
pareigom is arba nep rivalom om is pareigom is.
Kaip sakyta, įstatym ų leidyba savo grynąjį teisės m okslą
arba m okslą apie teisės ir neteisėtu m o esm ę b ei ribas skolinasi
iš m oralės, kad p asin audotų išvirkštine m oralės pu se savo
tikslam s, m oralei n ebū d ing iem s, ir pagal tai sukurtų p o ­
zityvaus įstatym us ir p riem on es jiem s įtvirtinti, t.y. valstybę.

479
 '

K e tv irta knyga

Pozityvioji įstatym ų leidyba kaip tik todėl yra išvirkščiai

p ritaikytas grynai m oralinis teisės m okslas. Šitokį pritaikym ą
galim a realizuoti atsižvelgian t į sp ecifin iu s tam tikros tautos
b ru ožus ir situaciją. Tačiau tik tad a, kai p ozityvioji įstatym ų
leidyba esm ingiau siu ose d alyku ose visiškai nulem iam a gry­
n ojo teisės m okslo principų ir kiekvienam jo s įstatym ui
galim a rasti p agrin d ą grynajam e teisės m oksle, tik tada
atsirad ę įstatym ai iš tikrųjų yra pozityvioji teisė, o v alstybė -
teisėtas junginys, valstybė tikrąja šio žod žio p rasm e, m oraliai
leistina, o ne am orali institucija. O priešingu atveju pozityvioji
įstatym ų leidyba yra pozityviojo neteisėtum o pag rin d as ir pati
yra oficialiai pripažintas p rievartinis neteisėtum as. Tokia
yra kiekviena d espotija, d augum os m u sulm oniškųjų vals­
tybių san tvarka; šitokie yra kai kurie d augelio santvarkų
ypatu m ai, p avy zd žiu i, bau d žiava, lažas ir pan. G rynasis
teisės m okslas arba prigim tinė teisė, o tiksliau pasakius,
m oralin ė teisė, n ors visada savo išvirkštine pu se, yra bet
kokios teisėtos pozityvios įstatym ų leidybos p agrin d as, kaip
grynoji m atem atika yra k iekvienos iš savo taikom ų jų šakų
p agrin d as. Svarbiau si grynojo teisės m okslo p u n ktai - tokie,
kokius ju os m inėtam tikslui filosofija turi perd u oti įstatym ų
leid ybai, - yra šie: 1) N eteisėtu m o ir teisės sąvokų vidinės
ir tikrosios p rasm ės bei kilm ės ir jų taikym o b ei vietos
m oralėje išaiškinim as; 2) n u osavy bės teisės išv ed im as; 3)
m oralinės su tarčių galiosenos išved im as (nes toji galiosena
yra v alstybin ės sutarties m o ralinis pag rind as); 4) valstybės
kilm ės ir tikslo išaiškinim as; šio tikslo santykio su etika
išaiškinim as; tokio santykio p ad arin io , t.y. m oralinio teisės
m okslo (jo išvirkštin e puse) tikslingo p erkėlim o į įstatym ų
leid ybą išaiškinim as: 5) b au d žiam o sio s teisės išvedim as.
Likęs teisės m okslo turinys yra tik m inėtų p rin cipų p ri­
taikym as, kuo tikslesn is teisės ir n eteisėtu m o ribų nustatym as
visiem s g alim iem s gyvenim o atvejam s, kurie kaip tik todėl
su siejam i ir išd ėstom i pagal tam tikrus p ožiū rio tašku s ir

480
 P A S A U U S KAI P V A L I A

rubrikas. Šių specialių teorijų požiūriu visi grynosios teisės

vad ov ėliai p akankam ai vieningi. Jie labai skiriasi tik principų
požiū riu , nes tie principai visada susiję su kokia nors
filosofine sistem a. Pagal savo sistem ą, glaustai ir bend rais
b ru o žais, tačiau apibrėžtai ir aiškiai išdėstę keturis p irm u o ­
sius iš anksčiau m inėtų punktų, dar turim e panašiai aptarti
ir bau d žiam ąją teisę.
K antas iškelia iš esm ės neteisingą teiginį, kad esą be
valstybės negali egzistuoti tobula nuosavybės teisė. Pagal
tik ką prieitą m ūsiškę išvadą ir prigim tinėje būklėje egzistuoja
n uosavybė, pagrįsta tobula prigim tine, t.y. m oraline teise,
kurios negalim a pažeisti n esielgiant n eteisėtai, tačiau kuri
gali būti ginam a nevaržom ai, o kartu teisėtai. Kita vertus,
yra tikra, kad be valstybės nesam a baudžiam osios teisės.
Bet kokia teisė bausti grindžiam a tik pozityviu įstatym u,
kuris iki prasižengim o nustatė tam tikrą bau sm ę už jį, ir
bau sm ės baim ė kaip an ti-m o ty v as turėjo persverti visus
galim us m otyvus, skatinančius šitaip prasižengti. Šį pozityvų
įstatym ą reikia traktuoti kaip sankcionuotą ir pripažintą
v isų valstybės piliečių. V ad inasi, jo pagrind as yra bendra
su tartis, kurią vykdyti visom is aplinkybėm is - taigi, viena
vertu s, p ripažįstan t, kad galim a paskirti bausm ę, o kita
v ertu s, - kad galim a bū ti nubaustam , - p rivalo visi valstybės
nariai; todėl nuobau d os p riverstinu m as yra teisėtas. V a­
d inasi, tiesioginis bausm ės tikslas konkrečiu atveju yra įstatym o
kaip sutarties vykdym as. O vienintelis įstatym o tikslas yra
įbau gin ti žm ogų, nes tam, kad kiekvienas bū tų apsau gotas
nuo neteisėtų veiksm ų ir nuo jų nekentėtų, žm onės susijungė
į v alstybę, išsižadėjo elgtis neteisėtai ir p risiėm ė valstybės
išlaikym o naštą. V adinasi, įstatym as ir jo vykd ym as, bau sm ė,
iš esm ės nukreipti į ateitį, o ne į praeitį. T ai skiria bausm ę
n u o keršto, kurio m otyvas rem iasi tik tuo, kas jau įvykę,
t.y. praeitim i. Bet koks atpildas už neteisėtum ą, su keliantis
skau sm ą, neturintis tikslo ateityje, yra kerštas ir negali turėti

16. 8 5 5 481
 K e tv irta knyga

jokio kito tikslo, išskyrus norą stebint svetim ą kančią, kurią

m es patys su kėlėm e, pag u osti save dėl to, ką p atys iš-
kentėjom e. T ai yra pyktis ir žiau ru m as, nep ateisinam i etiškai.
N eteisėtu m as, kurį p atyriau iš kito, m an visai ned u oda teisės
elgtis n eteisėtai jo atžvilgiu. A tsilyginim as blog iu už blogį,
neturintis tolim esnio tikslo, neg ali bū ti pateisintas nei m o­
raliai, nei kaip nors kitaip p rotingai pagrįstas, ir ius talionis
[atpildo teisė] kaip savaran kiškas, galu tinis bau d žiam osios
teisės p rincipas yra bep rasm iškas. Todėl K anto sukurta
bau sm ės, kaip atpildo dėl paties atpildo, teorija yra visai
nepagrįsta ir neteisinga. N ep aisan t to, ji vis dar slapstosi
daugelio ju ristų raštuose, prid engta visokiau siom is kilniom is
frazėm is, kurios yra grynas tuščiažodžiavim as. Štai, pavydžiui,
sakom a: bau sm ė išperka arba n eu tralizu oja ir pašalina
nusikaltim ą ir t.t. Tačiau nė vienas žm ogus netu ri teisės
prisiim ti grynai m oralinio teisėjo ir keršytojo vaidm ens ir
kito prasižen gim u s atlyginti skausm u , kurį jis anam sukelia,
t.y. jį bausti. Priešingai, tai bū tų did žiausia p u ik ybė; todėl
Biblijoje skaitom e: „M ano k erštas, aš atm okėsiu, sako V ieš­
p a ts" [Rom 12, 19]. Tačiau žm o gu s turi visišką teisę rūpintis
visuom enės sau gu m u, o tai įm anom a tik u ždrau d u s visus
tuos v eiksm u s, kurie žy m im i žod žiu „k rim in alin is". Toks
d rau dim as jiem s užkerta kelią antim otyvais, t.y. gresiančia
bau sm e. Ši grėsm ė gali bū ti veiksm inga tik tada, jei ji
realizuojam a kiekvienu atv eju , kai n u sikaltim as v is dėlto
įvyksta nep aisant jos. Taigi, kad bau sm ės ar, tiksliau p a ­
sakiu s, bau d žiam ojo įstatym o, tikslas yra įb augin im as n e­
daryti nusikaltim o, tai yra tokia visuotinai pripažinta ir
n et savaim e su prantam a tiesa, kad A n glijoje ji n et išreikšta
labai sena kaltinam ąja form u le (indietm ent), kurią ir d abar
teisėjas dar vartoja bau d žiam o sio se bylose. Ji b aigiasi tokiais
žodžiais: „lf this be p roved, you , the said N .N ., ought
to be pu nished w ith pains o f law , to d eter others from

482
 P A S A U LI S KAI P V AL I A

the likę crim es, in all time co m in g"*. Jeigu koks nors vald o ­
vas panorės p asigailėti teisingai n uteisto nusikaltėlio, jo
m inistras pap rieštarau s jam , kad tokiu atveju tas nusik al­
tim as netrukus bus pakartotas.
Būsim as tikslas bausm ę skiria n u o keršto, o tokį tikslą
bau sm ė suponuoja tik tada, kai ji paskiriam a kaip
įstatym o vykdym as. T ik šitaip ji p asirod o esanti neišvengiam a
ir kiekvienu bū sim u atveju; šitaip ji p alaiko bauginančią
įstatym o galią, o tai kaip tik ir yra įstatym o tikslas. Čia
K anto šalininkas būtinai pap rieštarau s, kad tokiu požiūriu
b au d žiam as nusikaltėlis traktuojam as „tik kaip priem onė".
Šis visų Kanto šalininkų taip atkakliai kartojam as teiginys
„Žm ogus visada turi bū ti traktuojam as kaip tikslas, ir niekada
kaip p riem o n ė", skam ba išties įspūd ingai ir to d ėl labai
paran k u s visiem s tiem s, kurie norėtų turėti form ulę, juos
išvaduojančią n u o b et kokio tolesnio m ąstym o. Tačiau p a­
žv elgu s įdėm iau, tai yra labai m iglotas, n eap ibrėžtas posakis,
kurio prasm ė p asirod o visai netiesiog iai; jį taikant, kiek­
v ien ąkart reikia konkretaus aiškinim o, apibrėžim o ir inter­
pretacijos, o apskritai jis yra n etikslu s, nedaug p asakan tis,
o be to, dar ir problem iškas. Ž u d ikas, p ag al įstatym ą
n usipeln ęs m irties bau sm ės, būtinai ir visiškai teisėtai turi
bū ti traktuojam as tik kaip priem onė. Ju k jis p ažeid ė viešąjį
sau gu m ą, svarbiausią valstybės tikslą; iš tikrųjų šis tikslas
atm etam as, jei įstatym as lieka neįvykd ytas. Ž u dikas, jo
gyvybė, jo asm uo d abar turi būti priem on ė įstatym ui įvykdyti,
o kartu atkurti viešąjį saugum ą. Tokia priem one jis pad arytas
visai teisėtai, kad bū tų įgyvend inam a valstybinė sutartis,
kurioje dalyvavo ir jis, kaip valstybės p ilietis; šios sutarties
dėka jis saugiai naud ojasi savo gyvenim u, laisve ir nuo-

’ Jei šitai bus įrodyta, Jūs, m inėtasis N .N ., turėsite būti teisėtai nubaustas,
kad kiti visiem s būsim iem s laikam s būtų atbaidyti nuo panašių nusikaltim ų.

483
 K e t v ir t a knyga

savybe, kaip visuotinio sau gu m o u žstatą atid uod am as savo

gyvybę, laisvę ir nuosavybę, ir tas užstatas d ab ar atim am as.
Čia pateikta bausm ės teorija, visišk ai akivaizdi sveikam
protui, esm iniais bru ožais, žinom a, nėra nauja idėja; ji yra
sena, tačiau naujų klaidų b ev eik užgožta ir todėl reikėjo
ją išdėstyti kuo aiškiau. Iš esm ės apie tai kalba jau Pu-
fendorfas veikale De officio hom inis et civis [secundum legem
n atu ralem ], kn. 2, cap. 13. ja i pritaria ir H obbesas: Leviathan,
cap. 15 ir 28. M ūsų d ienom is, kaip žinia, ją gynė Feuerbachas.
Be to, ją galim a rasti jau sen ovės filosofų pasisakym uose.
Štai Platonas ją aiškiai išdėsto Protagore (S. 114, editio
Bipontini), ir G orgijuje (S. 168), galiau siai - vienuoliktoje
Įstatym ų knygoje (S. 165). Seneka pu ikiai išreiškia Platono
nuom onę ir b et kokios bau sm ės teoriją tokia lakoniška
sentencija: „nem o pru d ens punit, quia peccatum ėst, sėd
ne p eccetu r" [joks išm intingas žm ogus nebaudžia už tai,
kad buvo p rasižen g ta, o bau džia dėl to, kad nebūtų p ra­
sižengta] (D e ira 1, 16).
Taigi m es p rip ažinom e, kad valsty bė yra priem onė, kurios
p ad ed am as egoizm as, ap sigin klavęs protu, stengiasi išvengti
savo paties blogų pad arinių, atsisu kančių prieš jį patį; ir
tada kiekvienas prisideda prie visų g ėrio, nes jam e įžvelgia
ir savąjį gėrį. Jei valstybė tobu lai įg yvendintų savo tikslą,
tada - k ad an g i rem d am asi savo su vienytom is žm onių g a­
liom is ji galėtų vis labiau palen k ti sau ir likusią gam tą -
galiausiai ji su naikin tų visų rū šių blog į ir galėtų v irsti kažkuo
panašiu į p asak ų šalį. Tačiau , p irm a, ji vis dar labai toli
nuo tokios bū klės; be to, n esu sk aičiu o jam o s, iš paties g y ­
venim o esm ės kylančios bėd o s kaip ir anksčiau neleistų
jai išsivaduoti nuo kančios. Ir n et jeigu bū tų atsikratyta
visų bėdų, kiekvien ą vietą, kurią jos apleido, tuojau p at
užim tų nuobod ulys. N egana to, valsty bė niekada negali
visiškai įveikti ind ivid ų n esantaikos, nes šioji įsism elkia į

484
 PASAULIS KAIP VALIA

sm u lkm enas ten, kur pašalinam a iš didelių dalykų. Ir

pagaliau Eridė, sėkm ingai išvaryta iš vidaus, p asirod o iš
išorės: valstybinės santvarkos ištrem ta kaip individų v aidas,
ji sugrįžta iš išorės, kaip tautų karas ir, panašiai kaip išaugusi
skola, iškart ir didelėm is su m om is reikalauja tų kruvinų
au kų , kurios sm u lkm enose bu vo iš jos atim tos protingo
įžvalgum o. Ir n et tarus, kad visa tai galiausiai įveikta ir
pašalinta išm inties, grįstos tū kstantm ečių patirtim i, galutinis
rezultatas būtų realu s visos p lanetos gyventojų perteklius.
O visą su tuo su siju sį siaubingą blogį d abar gali num atyti
tik labai laki vaizd u otė.*

§ 63
M es m atėm e, kad teisingum as laike, kurio terpė yra
v alstybė, yra g rind žiam as atp ild u ir bau sm e, o kartu m atėm e,
kad jis tam pa teisingum u tik o rien tu odam asis į ateitį, nes
b e tokios orientacijos b et kokia bau sm ė ir bet koks atpildas
už p iktadarybę bū tų nep ateisin am as ir net reikštų, kad prie
įv ykdyto blogio bū tų p rid ed am as kitas blogis, o tai yra
bep rasm iška. B et v isai kas kita yra am žinasis teisingum as,
m inėtas jau anksčiau ir valdantis ne valstybę, o pasaulį;
jis nep riklau so n u o žm ogaus institucijų, nep avald u s atsi­
tiktinum ui ir apgaulei, nėra abejojantis, svyruojantis ir
klystantis, b et yra n eklaid in gas, tvirtas ir tikras. A tpildo
sąvoka jau apim a laiką: todėl am žin asis teisingum as negali
bū ti atlyginam asis, vad inasi, skirtingai nuo laikinojo, negali
leistis atid edam as; jam n ereikalin gas laikas, nes tik laike
p iktas darbas atsveriam as pikto padarinio. Šiuo atveju
bau sm ė turi būti susijusi su p rasižengim u taip, kad abu
bū tų viena:

* Apie tai žr. antro tomo 47 sk.

485
 K e tv irta kn yga

A o z e Tt e Jių 5d v i' d S iz r jų a r ’ eię Seou ę

n ie p o ic n z a r c E ir ’ ev Aioę 6 e A.t o u Jir o y a T ę

rpacpeiv nv’ au ra, Z fjv a 5’ E ic r o p o r v id viv

©vrytoTę S u c d ę e iv ; O o5’ on a q [a v ] oup avoę
Aioę ypa(povroę ra ę ppoičov a p a p tia ę

E čap T | zeaaE v, o u S’ (bccTvoę av a z o T rco v

riE ų rc E iv kx d a t o j ę r p ia v ' a ^ A .’ r) A u tų

’E v x a ū 9 a nou’ cm v Ėyyuę, ei p o u Ž E aS’ opav.

(Volare pennis scelera ad aetherias dom us

Putatis, illic in Iovis tabularia
Scripto referri; tum Iovem lectis super
Sententiam proferre? - sėd m ortalium
Facinora coeli, quantaquanta ėst, regia
N eąuit tenere: nec legendis Iuppiter
Et puniendis p ar ėst. Ėst tam en ultio
Et, si intuem ur, illa nos habitat prope.)

[M anote jūs, kad nusikaltim ai skrenda

Pas dievus ant sparnų ir kad po to kažkas
Ten ju o s įspaudžia į D zeuso lenteles
O D zeusas, į jas žvelgdam as, ištaria žm onėm s nuosprendžius?
Tačiau net visas dangus būtų per m ažas
Žm ogaus nuodėm es, jei D zeusas jas užrašytų,
Apimti. Ir net D zeusas nepajėgtų peržiūrėti
Ir kiekvienam paskirti bausm ę. Ne!
Bausm ė jau yra čia, jei tik jū s norite ją pam atyti.]
E uripides, apud Stobaeum , Eclogae physicne et
ethicae, I, cap. 4 [14; editio H eeren p. 108]

Kad šitoks am žinas teisingu m as iš tikrųjų glūdi pasaulio

esm ėje, netruku s bus visai aišku kiekvienam , su vokiančiam
visą m ūsų jau išskleistą m intį.
V ienos valios gyventi pasireiškim as, objektiškum as, yra
pasau lis kaip jo dalių ir pavid alų daugis. Pati egzistencija

486
 PASAULIS KAIP VALIA

ir egzistencijos bū das tiek kaip visu m a, tiek kiekviena dalim i

kyla v ien tik iš valios. Ji laisva, ji visagalė. K iekvienam e
d aikte valia pasireiškia kaip tik taip, kaip ji apibrėžia save
p ačioje sav y je ir už laiko. P asaulis yra tik šito valiojim o
v eid rod is, ir visas baigtin um as, v isos kančios, kurias jis
apim a, išreiškia tai, ko ji nori, ir yra tokie dėl to, kad
ji taip nori. Tod ėl kiekviena esybė g riežtai ir teisingai pakelia
savo b ū tį, po to savo rūšies bū tį ir savo ypatingo ind i­
v id u alu m o bū tį visai tokią, kokia ji yra, ir esant tokiom s
sąlygom s, kokios yra, pasau lyje, koks jis yra, - pavaldus
atsitiktin u m u i ir p aklyd im u i, laikinas, praeinantis, nuolat
kenčiantis. Ir visa, kas nutinka kiekvienai būtybei, netgi
visa tai, kas gali jai nutikti, yra visada teisinga. Juk valia
yra jos, o kokia valia, toks ir pasaulis. A tsakom ybę už
bū tį ir šio pasau lio sąrangą gali palaikyti tik pats pasaulis
ir joks kitas; ju k kaip galėtų kas nors kitas prisiim ti tą
atsakom ybę? Jei norim a su žinoti, ko apskritai ir iš viso
v erti žm on ės m oraliniu p o žiū riu, reikia apžvelgti jų likimą
apskritai ir kaip visum ą. Sis likim as yra stoka, vargas, gėla,
kančia ir m irtis. V iešpatauja am žinas teisingum as: jeigu
žm on ės apskritai n ebū tų tokie n iekin gi, jų likim as apskritai
n ebū tų toks liūdnas. Šia prasm e m es galim e pasakyti:
p asau lis pats yra pasau linis teism as. Jei būtų įm anom a visą
pasaulio gėlą padėti ant vienos svarstyklių lėkštės, o visą
p asau lio kaltę an t kitos, tai rod yklė tikrai rodytų pusiausvyrą.
Bet, žinom a, pažinim as, toks, koks jis - iškilęs iš valios,
kad ja i tarnautų, - duotas in d ivid u i kaip tokiam , pasaulį
p arod o ne tokį, koks jis g aliau siai atsiveria tyrinėtojui, t.y.
kaip vienos ir vien intelės valios g yven ti objektišku m as, kuris
yra ji pati. Priešingai, tam saus ind ivid o žvilgsnį drum sčia,
kaip sako indai, M ajos skraistė. Jam atsiveria ne daiktas
savaim e, o tik reiškinys laike ir erdvėje, tuo principii

487
 Ketvirta knyga

ind ividu ationis, ir kitais p agrin d o prin cip o pavid alais. Šia
savo riboto pažinim o form a ind ivid as atskleid žia ne daiktų
esm ę, kuri yra vieninga, o jos pasireiškim us - išskaidytus,
atsiskyru siu s, nesu skaičiuojam u s, labai' skirtingus ir net
priešingus. Ir tada jam atrodo, kad pasitenkinim as yra viena,
o kančia kažkas visai kita, kad šitas žm ogus yra kankintojas
ir žu d ikas, o anas - kankinys ir auka, kad piktybė yra
viena, o blogis - kita. Jis m ato, kad vienas gyv ena d žiau gsm e,
p ertekliu je ir m alonu m uose, o tuo p at metu prie jo durų
kitas m iršta bad o ir šalčio kančiose. Tada jis klausia: o
kur atp ildas? Ir pats sm arkiu valios pro veržiu , sudarančiu
jo p agrind ą ir esm ę, griebia gyvenim o m alonu m us bei
d žiau gsm us, tvirtai ju o s apkabina ir neįtaria, kad kaip tik
šituo savosios valios aktu jis pagriebia ir tvirtai spaudžia
prie savęs visu s tuos gyvenim o sk ausm u s ir kančias, kurių
reginys jam sukėlė siaubą. Jis m ato blogį, jis m ato piktybę
p asau lyje, tačiau toli gražu nesu p ran ta, kad ir blogis, ir
p iktybė yra tik vien ingos valios g yven ti pasireiškim o skir­
tingos pu sės; jis laiko juos visai skirtingais ir n et p rieš­
taraujan čiais dalykais ir d ažnai per piktybę, t.y. kitam
su keld am as kančią, bando pats išvengti blogio, savojo
in d iv id u alu m o kančios, nes jis įsipainiojęs į p rin cipiu m
in d ivid u ationis ir ap gautas M ajos skraistės. Ju k kaip siau ­
čiančioje jūroje, iš visų pu sių n u sid riekian čio je į b egalybę,
kur kyla ir leidžiasi m atu o jan ty s van d en s kalnai, valtelėje
sėd i jū rin in k as, pasitikėd am as silpnu laiveliu, taip ir kančių
p asau ly je ram iai gyvena pavien is žm ogu s, rem d am asis ir
p asitikėd am as princip io in d ivid u ation is arba tuo bū du ,
kuriuo in d ivid as p ažįsta daiktus kaip reiškinius. Beribis
pasau lis, v isu r pilnas kančių, nu sid riekiantis į begalinę p raeitį
ir į beg alin ę ateitį, svetim as jam ir n et atrodo jam esąs
kaip pasaka. Jo nykstantis asm uo, jo netįsi d abartis, jo
trum palaikiai m alonum ai - vien tik tai jam realu, ir kad
tai išsaugotų, jis daro viską, kol gilesnis pažinim as neatveria

488
 PASAULIS KAI P VA LIA

jam akių. O iki tos akim irkos tik slapčiausioje jo sąm onės
gelm ėje tvinksi tam si ir m iglota nuojauta, kad g albū t visa
tai nėra jam taip jau svetim a, kad tai susiję su ju o, ir tų
saitų negali nu trau kti p rin cipiu m individuationis. Iš šios
nuojau tos kyla tas neįveikiam as ir visiem s žm onėm s (o galbūt
n et p rotingesn iem s gyvuliam s) bendras siaubas, staiga ap ­
im antis juos, kai jie netikėtai nukrypsta nuo p rin cipii in ­
d ivid uationis, t.y. kai pagrind o principas kokiu n ors vienu
savo p avid alu , atrod o, leido atsirasti išim čiai, kai, p avyzd žiu i,
atrod o, kad koks nors pad arin ys atsirado be priežasties
arba į gyvenim ą sugrįžo num irėlis, arba praeitis ar ateitis
kaip nors kitaip tapo dabartim i, ar tai, kas tolim a, priartėjo.
D id žiu lis siaubas, kurį sukelia tokie d alykai, aiškinam as
tuo, kad m es staiga prarand am e reiškinio pažinim o form as,
kurios vienos tik ir laiko individą atskyrusios nuo pasaulio.
T ačiau ši atskirtis būdinga tik reiškiniam s, o ne daiktui
savaim e: bū tent tuo ir rem iasi am žinasis teisingum as. Fak­
tiškai b et kokia laike atsirand anti laim ė rem iasi į paplautą
pag rin d ą; tokiu pagrind u vaikščioja ir bet koks protingum as.
Jie saugoja asm en į nuo negand ų ir teikia jam m alonum ų.
T ačiau asm uo yra tik reiškinys, ir jo skirtum as nuo kitų
in d ivid ų , jo laisvė nuo kančių, kurias patiria kiti, grindžiam a
reiškin io form a, principio individuationis. P aisyd am as tik­
rosios daiktų esm ės, visas pasau lio kančias k iekvien as turi
laikyti savom is, ir n etgi visas dar tik galim as kančias jis
turi laikyti jam realiom is, kol jis yra tvirta valia gyventi,
t.y. kol visom is jėgom is teigia gyvenim ą. P ažinim ui, įsi­
sm elkiančiam į principium individuationis, laim in gas gy­
ven im as laike, kaip atsitiktinu m o dovana arba protu iš jo
atkovotas d alykas, išsiskleid žiantis tarp kitų nesu sk aičiu o ­
jam ų individų kančių, yra ne kas kita, kaip elgetos sapnas,
kuriam e jis regi save karalium i, b et iš kurio turi prabusti,
kad įsitikintų, jog tik trum palaikė iliuzija atskyrė jį nuo
jo gyvenim o kančios.

489
 Ketvirta knyga

Žvilgsniu i, įstrigusiam p ažinim e, p avald žiam e pagrind o

principui ir principio in d ivid u ationis, nep asiekiam as am ­
žinasis teisingum as: jis v isišk ai jo nep agau n a, jei tik jo
negelbsti kokiom is nors fikcijom is. Jis m ato, kad piktas
žm ogus, vy kd ęs visokius n u sikaltim u s ir žiau ru m u s, gyvena
d žiū gau d am as ir nen u bau stas palieka šį pasaulį. Jis m ato,
kaip p ažem intasis iki p abaigos velka g yven im ą, pilną kančių,
ir nėra kam už jį atkeršyti ar jam atlyginti. T ačiau am žinąjį
teisingum ą suvoks ir p ag au s tik tas, kuris pakils virš
p ažin im o, p avald aus p ag rin d o principui ir pririšto prie
pavienių daiktų, kuris p ažin s idėjas, įsism elks į p rin cipiu m
in d ivid u ationis ir su pras, kad daiktui savaim e netinka
reiškinio form os. T ik toks žm ogus, rem d am asis šitokiu
p ažinim u , gali suprasti tikrąją dorybės esm ę, kuri m um s
netrukus atsiskleis, kai p ratęsim e šiuos apm ąstym u s, nors
praktin ei d orybei šis p ažin im as in abstracto visai n erei­
kalingas. Taigi, kas pasieks tokį p ažinim ą, tam taps aišku,
kad, kadangi valia yra kiekvieno reiškinio b ū tis-savaim e,
tai kitiem s sukeliam a ir paties patiriam a kančia, pyktis ir
blogis visad a paveikia tą pačią esybę, nors reiškiniai, kuriuose
pasirod o ir viena, ir kita, iškyla kaip visai skirtingi individai,
n et atskirti tolim ų laikų ir erdvių. Jis pam atys, kad skirtum as
tarp to, kuris sukelia kančią ir to, kuris turi ją pakelti,
galioja tik reiškiniui, o ne d aiktu i savaim e. Šis daiktas savaim e
yra abiejuose individuose gyvenanti valia. A pgauta p asm erk ­
to jai tarnauti pažinim o, ji nepažįsta p ati savęs ir vienam e
iš savo reiškinių siekdam a didesnės gerovės, kitam suteikia
didelę kančią ir šitaip, p asid u od am a aistrin gam im pulsui,
suleidžia dantis į savo kūną, nesu vokd am a, kad ji visada
drasko tik pačią save, tokiu bū du ind ivid u acijos terpėje
atskleisdam a tą vaidą su savim i, kurį n ešio jasi savo viduje.
K ankintojas ir kankinys yra viena. Pirm asis klysta, m an y ­
dam as, kad jo nepaliečia kančia; antrasis klysta, m anydam as,
kad jo nepaliečia kaltė. Jei jiem s abiem s atsivertų akys,

490
 P A S A U L IS KAI P VALI A

tai kankintojas suprastų , kad jis gyvena visum oje, kuri patiria
k ančias begaliniam e pasaulyje ir bergžd žiai klausia savęs,-
jeig u apdovanota protu, - k u riam galui ji pašau kta į būtį,
jei turi kęsti tokią didelę kančią, n ežinodam a, kuo nusikalto.
O kankinys suprastų, kad visas blogis, vykd om as arba kada
nors įvykęs pasau lyje, kyla iš tos valios, kuri su daro ir
jo esm ę, reiškiasi ir jam e, ir kad jis per šį reiškim ąsi ir
jo teigim ą prisiėm ė visas tas kančias, kylančias iš tokios
v alio s, ir kenčia jas teisingai tol, kol jis pats yra toji valia.
T o k į pažinim ą išreiškia giliai jau čian tis poetas C ald eronas
savo tragedijoje G yvenim as - sapnas [1, 2]:

Pues et delito m ayor

Del hom bre es hab er nacido.

[Didžiausia žm ogaus kaltė -

Kad jis gimė.]

K aipgi tai neturėtų būti kaltė, jei am žinasis įstatym as

už ją pasm erkia m irčiai? Šiom is eilėm is C ald eron as išreiškė
ne ką kita, kaip krikščioniškąją p rigim tinės n uod ėm ės dogm ą.
G yvastingas am žinojo teisingum o, tos svarstyklių svirties,
m alu m culpae [kaltės blogį] tvirtai susiejančios su m alo
p o en a e [bausm ės blogiu], p ažinim as reikalauja visiškai p a­
k ilti virš individualum o ir jo galim ybės principo. Tod ėl tas
p ažin im as, kaip ir jam gim iningas, o kartu paaiškinantis
g ryn as ir skaidrus bet kokios dorybės esm ės p ažin im as
d augum ai žm onių niekada nep asiekiam as. T o d ėl išm intingi
in d ų tautos protėviai tik trim s atgim usiom s kastom s leis­
tinose V edose, arba ezoteriniam e išm inties m oksle, šį p a ­
žin im ą išreiškė tiesiai, kiek jis perteik iam as žodžiu ir sąvoka
ir k iek tai pasiekiam a jų vaizd ingai ir rapsod inei išraiškos
m an ierai; o liaudies religijoje ar egzoteriniam e m oksle jie
jį p erd av ė tik m itais. Tiesioginę šios intuicijos išraišką m es

491
 Ketvirta knyga

randam e V ed ose, au kščiau sio žm ogui p asiekiam o pažinim o

ir išm inties vaisiu je, kurio brand u olys p agaliau p asiek ė m us
p er U p anišadas, didžiausią šio šim tm ečio dovaną. Si intuicija
išreiškiam a labai įvairiai, tačiau d ažn iau siai šitaip: prieš
m okinio žvilgsnį viena po kitos p raved am os v isos pasau lio
būtybės, gyvos ir n egyvos, ir apie kiekvieną iš jų tariam as
form ule tapęs ir todėl p avad intas M ahavakya žodis tatoum es,
teisingiau - tat tvam asi, reiškiantis: „tai esi tu ."* Tačiau
liaudžiai ši didžioji tiesa - kadangi dėl savojo ribotum o
ji negalėjo tos tiesos su p rasti - bu vo išversta į kalbą to
p ažinim o bū do, kuris pavald u s p agrin d o principui ir kuris,
tiesa, dėl pačio s savo esm ės negali apim ti šios tiesos savaim e
ir grynu pavid alu ir n et tiesiogiai jai prieštarauja. Bet m ito
pavidalu liaud is perėm ė tos tiesos surogatą, kurio pakanka
kaip elgesio regu liatyvo, nes jis, p erteiktas pažinim u , p a ­
vald žiu p ag rin d o p rin cip u i ir am žinai svetim u d orovinei
šios tiesos prasm ei, vis dėlto šią p rasm ę pad aro p riein am ą,
ją perteik d am as vaizdais. Toks yra visų tikybų tikslas, nes
v isos jos yra m itologinis apvalkalas tiesos, n ep asiekiam os
grubiam žm ogau s intelektui. Šia prasm e tą m itą K anto kalba
būtų galim a pavad inti praktinio proto postulatu. O šitaip
traktuojam as, jis turi tą d id elį p ran ašu m ą, kad neap im a
jokių elem entų , išskyrus tuos, kurie yra prieš m ūsų akis,
realiam e pasau ly je, ir tod ėl visas ju os išreiškiančias sąvokas
galim a pag rįsti stebim ais. T u rim as galvoje m itas apie sielų
transm igraciją. jis m oko, kad visos kančios, kurias gyvenim e
m es su keliam e kitom s bū tybėm s, neišveng iam ai bus išpirktos
bū sim am e gyven im e tam e p ačiam e pasau lyje lygiai tokiom is
p at kančiom is. Ir šitai nuv ed am a iki tokio kraštutinum o,
kad jeigu kas užm uša n et gyvulį, tas kada nors, begaliniam e
laike, g im s tokio p at gyvulio p avid alu ir m irs ta pačia
m irtim i. Jis m oko, kad p iktas elgesys lem ia bū sim ą gyvenim ą

* Oupnekhat, Bd. 1, S. 60 f.f.

492
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

šiam e p asau lyje kenčiančių ir niekin gų būtybių pavid alais,

kad atgim sim e žem esnėse kastose, m oters ar gyvulio, parijo
ar čandalo, rau psuotojo arba krokodilo pavid alu ir t.t. V isas
kančias, kuriom is grasina šis m itas, jis patvirtina ak ivaiz­
džiais faktais iš realaus p asau lio, p asakodam as apie ken ­
čiančias būtybes, netgi nežin ančias, dėl ko jos kenčia, ir
jam nereikia p asitelkti jokio kito pragaro. O kaip atpildą
jis žada atgim im ą geriausiais, k iln iausiais pavid alais - b rah ­
m ano, išm inčiaus, šventojo. A u kščiau sią atpildą, kuris teks
patiem s kilniausiem s d arbam s ir visiškai rezignacijai, be
to, m oteriai, sep tyniu ose g yvenim u ose paeiliui laisva valia
m irdavusiai vyro lauže ir žm ogui, kurio švarios lupos
niekad a nė sykio n e m e la v o ,- šį atpildą m itas m ūsų pasau lio
kalba gali išreikšti tik n egatyviai, d ažnai pasikartojančiu
pažad u , kad jau nebereikės atgim ti: „non ad sum es iterum
existentiam ap p aren tem " [tu jau niekada n eateisi į regim ąją
egzistenciją; C handogya-U panishad, 8, 15], ar, kaip sako b u ­
distai, n ep ripažįstantys nei V ed ų , nei kastų: „Tu pateksi
į N irvaną, t.y. būseną, kurioje nesam a keturių dalykų:
gim im o, senatvės, ligos ir m irties”.
N iekada n ebu vo ir n ebu s kito m ito, kuris būtų taip
p riartėjęs prie labai ned au g kam pasiekiam os filosofinės
tiesos, kaip šitas senovinis kilniausios ir seniausios tautos
m okym as. Ir nors ši tauta išsigim ė daugeliu atžvilgiu, vis
dėlto šis m okym as d ar viešp atau ja jo je kaip visuotinis
liaudies tikėjim as ir turi d id žiu lę įtaką gyvenim ui - šiandien
lygiai taip p a t kaip prieš ketu ris tūkstantm ečius. Štai kodėl
šitą m itinio vaizd avim o non plūs ultra dėkingai priėm ė
dar Pitagoras ir Platonas, p erėm ė jį iš Indijos ar Egipto,
jį garbino, ju o naudojosi, ir - kokiu m astu, m es nežinom e -
ju o tikėjo. N a, o m es d abar siun čiam e pas brah m an u s anglų
clergym en ir audėjus g ernguterius, kad iš užuojautos iš­
m okytum e ju o s gyventi ir paaiškin tu m e jiem s, kad jie sukurti
iš nieko ir dėl to turi bū ti dėkingi ir džiūgauti. Bet m um s

493
 K e tv i r t a knyga

nutinka taip, kaip tiem s, kurie šaudo į uolas. Indijoje m ūsų

religija niekada ir nieku r neįleis šaknų: senovinė žm onijos
išm intis nebu s išstum ta įvykių G alilėjoje. Priešingai, indų
išm intis sugrįš į Europą ir iš pam atų p ak eis m ūsų p ažin im ą
ir m ąstym ą.

§ 64
T ačiau nuo m ūsiškio, ne m itologinio, o filosofinio am ­
žinojo teisingum o aprašym o d abar pereisim e prie jam g i­
m iniškų sam protavim ų apie etinę elgsen os reikšm ę ir sąžinę,
kuri yra šios reikšm ės jausm as. Bet iš p rad žių aš n oriu
šioje vietoje atkreipti d ėm esį į du žm ogau s p rigim ties
y p atu m u s, kurie gali padėti suprasti, kokiu m astu, ben t
jau tam saus jausm o pavid alu , k iekvienas konkretus žm ogu s
suvokia šio am žinojo teisingum o esm ę ir jo p agrin d ą, visų
v alios reiškinių vienį ir tapatum ą.
V isai nep riklau som ai nuo nurod yto tikslo, kurio siekia
v alstybė, taikydam a bau sm ę, ir kuris yra bau d žiam osios
teisės p agrind as, ne tik nukentėju siam , kurį d ažniau siai
apim a keršto troškim as, bet ir visai bešališkam žiū rovui,
stebėju siam piktą poelgį, teikia p asitenkinim ą tas d alykas,
kad asm u o, su kėlęs skausm ą kitam , pats patiria tiek p at
atseikėtą skausm ą. M an atrodo, kad čia pasireiškia n e kas
kita, kaip bū ten t am žinojo teisingum o sąm onė, tik iš karto
iškreipta ir d eform uota neap šviesto intelekto. Toks intelektas,
su kau stytas p rincipii ind ividu ationis, p aten ka į sąvokų am -
fiboliją ir iš reiškinio reikalau ja to, kas bū dinga tik daiktu i
savaim e. Jis nem ato, kokiu m astu skriau d ikas ir n u sk riau s­
tasis kaip bū tis-savaim e yra viena, ir n ep asteb i, kad toji
p ati vid inė esm ė, n eatpažįstan ti savęs savajam e reiškinyje,
y ra tai, kas p atiria ir k ančią, ir kaltę. Priešingai, jis reikalau ja,
kad nusikaltęs in d ivid as pats patirtų ir kančią. Todėl d au ­
gum a žm on ių reikalau tų , kad asm u o, pasižym in tis labai

494
 PASAULIS KAIP VALI A

did eliu piktum u - kurį tačiau būtų galim a rasti daugelyje

žm onių , bet tik ne kartu su kitom is savybėm is, kaip jam e -
ir žy m iai pran ok stantis kitus nep aprasta dvasios jėga, o
tod ėl su kelian tis nenu sakom as kančias m ilijonam s kitų žm o­
nių (kaip, p avy zd žiu i, pasau lio u ž k ariau to jas),- daugum a
žm onių , sakau aš, p areikalau tų , kad toks asm uo kada nors
ir kur nors šias kančias išpirktų tiek p at atseikėtu skausm u;
ju k jie nesu p ranta, kad kaip būtis-savaim e kankintojas ir
kankiniai yra viena, ir ta pati valia, kurios dėka jie egzistuoja
b ei gyvena, yra ir toji valia, kuri pasireiškia ir tam e žm oguje,
ir kaip tik p er jį pasiekia aiškiausio savosios esm ės p a ­
sireiškim o, bet kartu vienodai kenčia tiek prispaustuosiuose,
tiek p risp au dėju je, ir pastarajam e net labiau, - tiek, kiek
jo sąm on ė yra skaid resnė ir aiškesnė, o valia - aistringesnė.
O kad gilesnis, nuo principii individu ationis išsilaisvinęs
p ažinim as, iš kurio kyla bet kokia d orybė ir kilniad vasiš­
kum as, nepuoselėja- nusiteikim o, reikalau jančio to atpildo,
liudija jau krikščioniškoji etika, visiškai draudžianti už blogį
atsim okėti blogiu ir am žinajam teisingum ui leid žian ti v ieš­
patau ti daikto savaim e srityje, skirtingoje n u o reiškinių
pasau lio („M ano kerštas, aš atm okėsiu, sako V iešp ats". -
Rom 12, 19).
D aug k eistesnis, tačiau ir daug retesnis žm ogau s p ri­
gim ties bru ožas, išreiškiantis troškim ą am žinąjį teisingum ą
perkelti į p atyrim o, t.y. į individ u acijos sritį ir kartu iš­
reiškiantis n uojau tą to, kad, kaip aš sakiau anksčiau , valia
g yven ti vaidina savo didžiąją tragediją ir d idžiąją kom ediją
savo sąskaita, ir visiškai ta pati valia gyvena visuose
reiškin iuose; - šis bruožas, sakau aš, yra toks. K artais mes
m atom e, kad didi neteisybė, kurią patyrė ar galbū t kaip
liudininkas išgyveno koks nors žm ogus, jį papiktina taip
giliai, kad jis sąm oningai aukoja savo gyvenim ą b e vilties
išsigelbėti, kad tik atkeršytų piktadariu i. Štai m es m atom e,
kaip jis m etų m etais ieško kokio nors galingo sm urtautojo,

495
 Ketvirta knyga

pagaliau nužu d o jį ir pats miršta ant ešafoto, kaip ir buvo

num atęs; to ešafoto d ažnai jis nė neband ė išvengti, nes
gyvenim as jam buvo vertingas tik kaip p riem on ė įvykdyti
kerštą. Tokie p av y zd žiai ypač b ū d in gi isp an am s.* Jeigu
įsigilinam e į šio troškim o atsim okėti d vasią, ji p asirod o esanti
labai nep anaši į pap rastą kerštą, kuris patirtą kančią nori
sušvelninti, m atyd am as sukeliam ą kančią. Iš tikrųjų mes
m atom e, kad tai, ko ji siekia, bū tų g eriau p avad inti ne
kerštu, o bau sm e, tod ėl kad iš tikrųjų šiuo atveju siekiam a
pavyzd žiu paveikti ateitį, o be to, čia n esam a jokių sa­
v anau diškų tikslų nei iš kerštaujančio ind ivid o pu sės (nes
jis žūva), nei iš visu om enės pusės, kuri užsitikrina saugum ą
įstatym ais. Šią bau sm ę įvykdo asm u o, o ne valstybė, ir
ji vykdom a ne įstatym o vard u ; priešin gai, ji visad a nukreipta
į tokį poelgį, kurio valstybė nen o rėtų ar n egalėtų bausti
ir tokiai bau sm ei nepritartų. M an atrod o, kad pasipiktinim as,
tokį žm ogų nu v ed an tis taip toli už jo savim eilės ribų, kyla
iš giliausio su pratim o, kad jis pats yra toji valia gyventi,
kuri reiškiasi visose bū ty bėse visais laikais ir kuriai kaip
tik todėl p riklauso p ati tolim iausia ateitis, negalinti jai
nerūpėti, lygiai taip p at kaip ir d abartis. T ačiau teigdam as
šią valią, jis reikalau ja, kad panoram oje, išreiškiančioje jos
esm ę, daugiau n iekad a nebep asikartotų toks baisus sm urtas,
ir n eatrem iam o keršto p avyzd žiu - kadangi m irties baim ė
nesu laiko kerštautojo - nori įbauginti kiekvieną būsim ą
p iktadarį. V alia gyventi, nors vis dar save teigd am a, čia
jau nebesusijusi su pavien iu reiškiniu, su individ u , b et apim a
žm ogau s idėją ir siekia jos pasireiškim ą išsaugoti švarų,
nep alytėtą tokio b aisingo, pap iktin an čio sm urto. T ai yra

* Toks pavyzdys yra ispanų vyskupas, kuris paskutiniam e kare prie

savo stalo nusinuodijo pats ir nunuodijo prancūzų generolus. Esam a ir
daugiau panašių faktų iš šio karo. Be to, pavyzd žių galim a rasti M ontaigne'o
knygoje ILes essais]: kn. 2, sk. 12.

496
 PA S A U L I S KAI P VA LI A

retas, reikšm ingas ir k ilniaširdiškas charakterio bruožas,

kurio dėka individas au kojasi, siekdam as tapti am žinojo
teisingum o, kurio tikrosios esm ės jis dar nesu pranta, ranka.

§ 65
V isi ankstesn i sam protavim ai apie žm ogau s elgseną m us
parengė p askutin iam ap m ąstym u i ir labai p alengvino u ž ­
d avinį su teikti abstraktų ir filosofinį aiškum ą bei m ūsų
p agrin d in ės m inties slinktyje nurodyti vietą tam autentiškam
etin iam veiksm o reikšm in gum u i, kuris gyvenim e ap ibū d i­
n am as žod žiais geras ir blogas ir šitokiu pavid alu visų puikiai
suprantam as.
Bet pirm iau sia aš n orėčiau nurodyti tikrąją sąvokų geras
ir blogas p rasm ę - sąvokų, kurias m usų dienų filosofuojantys
rašytojai traktuoja labai k eistai, kaip paprastas sąvokas, t.y.
kaip sąvokas, nep ąsid u od ančias jokiai analizei. Aš norėčiau
tai pad aryti tam , kad sk aitytojas neliktų įp ainiotas į neaiškią
ir tam sią iliuziją, esą jos apim a daugiau negu iš tikrųjų
ir jau pačios savaim e byloja visa tai, kas reikalinga. Aš
galiu tai pad aryti todėl, kad pats nesu linkęs etikoje p ri­
sidengti žodžiu geras, kaip anksčiau nep risid engiau žodžiais
grožis ir gėris, kad, prid ū ręs kokį nors ,,-u m ą", kuriam m ūsų
dienom is priskiriam as yp atingas aaųvorrię [iškilm ingum as]
ir kurio pagalbos neretai šau kiam asi, o d ar nutaisęs iš­
kilm ingą m iną, galėčiau įtikinti žm ones, kad ištaręs tuos
tris žodžius padariau kažką labai reikšm inga, kai iš tikrųjų
tik nužym ėjau tris labai p lačias ir abstrakčias, vad inasi,
visai neturinin gas sąvokas, turinčias labai skirtingą kilm ę
ir reikšm ę. Iš tikrųjų, kam iš žm onių, kurie yra susipažinę
su šiuolaikiniais veikalais, galų gale neįkyrėjo tie trys žodžiai,
nors savo pirm ap rad e p rasm e jie ir nurod o tokius puikius
dalykus? Ju k tūkstančius kartų tenka stebėti, kaip koks nors
žm ogelis, visai n esu gebantis m ąstyti, yra įsitikinęs, kad

497
 Ketvirta knyga

pakanka jam tik išsižioti ir n utaisius jkvėp im o apim to avino

m iną ištarti tuos tris žodžiu s, ir busianti išreikšta didelė
išm intis.
Sąvoka teisingas jau paaiškinta traktate A pie pagrindo
principą, sk. 5, § 29 t.t. Sąvokos gražus turinys p irm ąkart
buvo au tentiškai paaiškintas visoje m ū sų trečiojoje knygoje.
D abar nustatysim e tikrąją sąvokos geras reikšm ę, o tai galim a
p ad ary ti be d id elio vargo. Savo esm e ši sąvoka yra reliatyvi
ir reiškia, kad tani tikras objektas atitinka kokį nors apibrėžtą
valios siekį. T aigi visa tai, kas patinka valiai kokiam e nors
jos reiškinyje, kas patenkina jos tikslą, - visa tai m ąstom a
sąvoka geras, kad ir kaip skirtųsi kitais požiūriais. Tod ėl
m es ir sakom e: geras m aistas, geri keliai, geras oras, geras
ginklas, geras žen k las ir t.t., trum pai tarus, geru m es
v ad in am e visa tai, kas yra kaip tik toks, kokio m es norim e;
todėl vien am gali b ū ti gera tai, kas kitam kaip tik yra
geru m o priešingybė. G ėrio sąvoka išsiskaid o į du porūšius:
tai kokios nors valios p atenkinim as tiesioginėje d abartyje
ir p aten kin im as n etiesiogin is, nuk reip tas į ateitį. Priešinga
sąvoka - kol turim e galvoje n ep ažįstančias bū tybes - iš­
reiškiam a žodžiu prastas, rečiau ir abstrakčiau - žodžiu blogas,
kuris, vad inasi, ženklina visa tai, kas nepatenkina konkretaus
valios siekio. Kaip ir visos kitos bū ty bės, galinčios sueiti
į san tykį su valia, taip ir žm onės, palankūs, p ad ed an tys,
d rau giškai nusiteikę siekiam iem s tikslam s, buvo pavad inti
gerais, ta pačia p rasm e ir visada su ta pačia santykinum o
priem aiša (tai galim a pastebėti, p avy zd žiu i, tokiam e p o ­
sakyje: „Šis geras m an, b et ne tau "). O tie, kurie dėl savo
ch arakterio apskritai n etru k d o svetim os valios siekiam s kaip
tokiem s, o veikiau ju os skatina, kurie visada p aslaugūs,
g eran oriški, d rau giški, n u siteikę g erad arystėm s, už tokį jų
elgesio santykį su kitų valia ap sk ritai bu vo pavadinti gerais
žm onėm is. Priešinga sąvoka p ažįstan čių bū tybių , gyvulių
ir žm onių , atžvilgiu vokiečių , o apytikriai per paskutinį

498
 PASAULIS KAIP VALIA

šim tm etį ir p ran cūzų kalboje ženklinam a kitu žodžiu, negu

n esąm oningų būtybių atžvilgiu , bū tent - ne žodžiu schlecht,
m auvais [prastas], o žodžiu bose, rnėchant [piktas], tuo tarpu
b ev eik v isose kitose kalbose šio skirtum o nesam a ir x a x o ę ,
m alus, cattivo, bad v ienod ai taikom i tiek žm onėm s, tiek
negyv iem s daiktam s, p riešiškiem s tam tikros ind ivid u alios
valios tikslam s. V adinasi, išeities tašku be išlygų im dam a
pasyviąją „g ero " pusę, m intis tik vėliau galėjo p ereiti prie
jo aktyviosios pusės ir geru vad in am o žm ogau s elgseną
tyrinėti jau ne pagal santykį su kitais žm onėm is, o pagal
santykį su ju o pačiu , ypač siekdam a pirm iausia paaiškinti
g rynai objektyvią pagarbą, kurią dėl tokio elgesio pajunta
kiti; o kita v ertu s, savotišką p asitenkinim ą savim i, kurį toks
elgesys su kelia p ačiam su bjektui taip ak ivaizdžiai, kad jis
n et perka jį kitokių aukų sąsk aita; be to, ji siekė paaiškinti
vid inę kančią, lydinčią piktą nusiteikim ą, kad ir kokią išorinę
naud ą jis duotų tarti, kuris šitaip nusiteikęs. Iš čia ir kilo
etinės sistem os, tiek filosofinės, tiek p arem tos tikyba. Ir
vienos, ir kitos laim ę stengiasi kaip nors susieti su dorybe.
Pirm ojo tipo sistem os, pasirem d am o s p rieštaravim o dėsniu
arba p ag rin d o principu, laim ę tapatina su dorybe arba ją
laiko pastarosios p ad ariniu ir tai visada daro sofistiškai.
A ntrojo tipo sistem os teigia, kad egzistuoja kiti p asau liai,
kurie, be to, yra galim os p atirties objektas.* Priešingai, m ūsų
požiū riu, vidin ė dorybės esm ė p asirod ys kaip siekis, n u ­
kreiptas visai priešinga kryp tim i nei laim ė, t.y. gerovė ir
gyvenim as.

* Tarp kitko, reikia pasakyti, kad tai, kas bet kokią pozityvią tikybą
daro labai stiprią, - jos atram inis taškas, kurio dėka ji užvaldo protus, -
be abejonės, yra etinė tikybos pusė, tiesa, ne tiesiogiai kaip tokia, o
kiek ji, glaudžiai susijusi ir persipynusi su likusia, kiekvienai konkrečiai
tikybai būdinga m itine dogm a, atrodo galinti būti paaiškinam a tik rem iantis
šia dogm a; ir šiuo atveju prieinam a net iki to, kad, nors etinė poelgių
prasm ė pagrindo principu visai nepaaiškinam a, o kiekvienas m itas vis
dėlto šiam principui pavaldus, tikintieji etinę elgesio prasm ę ir m itą laiko

499
 Ketvirta knyga

A tsižvelg ian t į tai, kas pasakyta, gėris p ag al savąją sąvoką

yra xčov Ttpoc ii [galiojantis santykiškai]; v ad in asi, bet
koks gėris iš esm ės reliatyvus, n es jo esm ę su daro tik jo
santykis su norinčia valia. T o d ėl absoliu tu s gėris yra p rieš­
taravim as; au kščiau sias gėris, su m m um bonum , reiškia tą
patį, t.y. iš tikrųjų jis yra galu tinis valios patenkinim as,
po kurio jau neatsiras jokio naujo noro; p askutinis m otyvas,
kurį realizavu si valia pasitenkina galu tin ai ir netrikdom ai.
P agal m ū sų ankstesnius sam p rotavim u s, p ateiktus šioje
ketvirtojoje knygoje, toks d alykas n eįm anom as. K aip nors
pasiten kinu si valia negali n ustoti v ėl ir n uolat n orėti, kaip
laikas negali pasibaig ti ir p rasid ėti: galutinio, jos siekį
ab soliučiai ir visiem s laikam s paten k in an čio išsipild ym o ji
p rieiti negali. Ji p an aši į D anaid žių indą: jai neegzistu oja
jo k s au kščiau sias gėris, joks absoliu tu s gėris, o visada
egzistuoja tik laikinas gėris. Jei vis dėlto m um s knieti seną
posak į, kurio iš įp ročio nesinori visai atsisakyti, tarsi em eritą,
ap d ov anoti g arbingom is p areigom is, galim a, v aizd in gai ir
figū ratyviai tariant, absoliučiu gėriu, su m m um bonu m , p a­
v ad in ti v isišką valios su sinaikinim ą ir savineigą, tikrąjį
bev ališku m ą, vien tik kuris visam laiku i pasotina ir nuram ina
v alio s veržim ąsi, teikia jau nesu trikd om ą p asitenkinim ą,
išvadu oja n u o p asau lio; apie jį m es n etruku s kalbėsim e,
b aig d am i visą m ūsų apm ąstym ą. Tik jį galim a vadinti

neatskiriam ais dalykais ir net visai juos sutapatina, todėl kiekvieną

bandym ą griauti m itą jie laiko bandym u griauti tiesą ir dorybę. Prieinam a
net iki to, kad m onoteistinėse tautose ateizm as arba bedievystė tapo
bet kokios d orovės nebuvim o sinonim u. Šventikam s toks sąvokų pai­
niojim as labai naudingas, ir tik dėl jo galėjo atsirasti tokia baidyklė kaip
fanatizm as, užv ald ęs ne tik pavienius, visai ištvirkusius ir piktus individus,
bet ir ištisas tautas, ir pagaliau (žm onijos garbei - tik vieną kartą jos
istorijoje) įsikūnijo pas m us, Vakaruose, inkvizicijos pavidalu. Pagal
naujausius, dabar jau patikim us duom enis, ji vien tik M adride (o Ispanijoje
ir kitur būta d aug tokių pat d vasininkų-žudikų landynių) per 300 m etų
už religinius įsitikinim us sudegino ant laužo 300 000 žm onių. T ai reikia
nedelsiant prim inti kiekvienam karštuoliui, kai tik jis pakelia balsą.

500
 P A S A U L I S K A I P V A L, I A

absoliučiu gėriu, su m m um bonum , tik jį galim a traktuoti

kaip vien intelį rad ikalų vaistą nuo ligos, kurios atžvilgiu
v isos kitos gėrybės, visi išsipildę norai ir b et kokia pasiekta
laim ė yra tik paliatyvai, tik anodyna [nuskausm inantys
vaistai]. Šia prasm e g raikiškas žodis tekoę, kaip ir finis
b on oru m [aukščiausias gėris] tinka n et labiau. Tiek apie
žo d žiu s geras ir blogas; o d abar prie reikalo.
Jeig u žm ogus - jei esam a dingsties ir jei jam n etrukd o
jokia išorinė jėga - n uolat linkęs elgtis neteisėtai, m es jį
v ad in am e piktu. Pagal m ū siškį neteisėtum o aiškinim ą tai
reišk ia, kad šitoks žm ogu s ne vien teigia valią gyventi,
p asireiškian čią jo kūne, b et šitaip teigd am as valią eina taip
toli, kad neigia valią, p asireiškiančią kituose individuose.
Būtent: jis reikalauja, kad jų galios tarnautų jo valiai ir
sten giasi su naikinti jų egzistenciją, jei jie p riešin asi jo v alios
siekiam s. Tikrasis šio reiškinio šaltinis yra didelis egoizm o
laipsnis, kurio esm ė paaiškin ta anksčiau. Čia iškart atsi­
skleidžia du akivaizdū s dalykai: pirm a, tai, kad tokiam e
žm ogu je pasireiškia nep ap rastai stipri, toli už savojo kūno
teigim o ribų einanti valia gyventi; ir antra, tai, kad jam
bū d in gas pažinim as, visiškai pavaldus pagrin d o principui
ir įstrigęs principio ind ividu ationis, tvirtai laikosi šio principo
n ulem to skirtum o tarp jo paties asm ens ir visų kitur; štai
kodėl jis siekia g erovės tik sau ir visai abejingas visų kitų
gėriui. Priešingai, tie kiti jam yra visai svetim i ir nuo jo
p aties esm ės atskirti gilia praraja; jis žvelgia į juos tik kaip
į kaukes, neturinčias jo kio realum o. Ir šie du bruožai yra
pam atiniai pikto charakterio elem entai.
T okia did žiulė valiojim o jėga jau savaim e ir tiesiogiai
yra n eišsenkantis kančios šaltinis, - pirm iausia todėl, kad
b et koks valiojim as, kaip toks, kyla iš stokos, t.y. iš kančios
(todėl, kaip prisim enam e iš trečiosios knygos, valiojim o
ram ybė, staiga atsirand anti, kai tik m es kaip grynas, bevalis
pažin im o su bjektas [idėjos koreliatas] atsiduod am e estetinei

501
 Ketvirta knyga

žiū rai, jau yra svarbiausia m ėgavim osi grožiu dalis); antra,
todėl, kad dėl p riežastinio daiktų ryšio d idžioji dalis troškim ų
lieka neišsipildę ir valia daug dažniau su trikd om a, negu
p atenkinam a, - vad inasi, ir dėl tos priežasties stipru s ir
d ažn as valiojim as n u o lat susijęs su stipria ir dažna kančia.
Ju k b et kokia kančia iš esm ės yra ne kas kita, kaip n e­
p aten kin tas ir su trikd ytas valiojim as, ir netgi sk ausm as,
patiriam as kūne, kai jis su žalojam as ar su naikinam as, kaip
toks galim as tik todėl, kad kūnas yra n e kas kita, kaip
valia, tapusi objektu. K adangi d ažn as ir stiprus kentėjim as
n eatskiriam as nuo d ažno ir stiprau s valiojim o, lab ai piktų
žm onių veido išraiška paženklinta vid inės kančios; n et ir
p asiekę visą įm anom ą išorinę laim ę, jie visada atrod o
n elaim ingi, jei tik neapim ti tru m p alaikio džiū gavim o ar
neap sim etinėja. Iš tos tiesiogiai juos graužiančios vidinės
kančios g aliau siai kyla n et ne p ap rasto egoizm o nulem tas,
o n esav an au d išk as džiau gsm as, su sid ū ru s su kito kančia;
o tai ir yra tikroji piktybė, p akylanti iki žiaurum o. Žiauriam
žm o gu i kito kančia yra ne priem onė p asiekti savosios valios
tikslus, o tikslas savaim e. Išsam iau šį reiškinį galim a p a­
aiškinti šitaip. K adangi žm ogus yra valios reiškinys, ap ­
šviestas aiškiausio pažinim o, tai realų ir juntam ą savo valios
p atenkinim ą jis visada m atuoja galim u p asitenkinim u , kurį
jam nurod o pažin im as. Iš čia kyla pavydas: kiekviena stoka
b e galo išauga dėl svetim o pasiten kin im o , ir priešingai,
susilpninam a žinojim o, kad ir kiti patiria tą patį. Blogybės,
ben d ros visiem s ir n eatskiriam os nuo žm ogau s gyvenim o,
m u s m ažai liū d in a, kaip neliū d ina n egerovės, būdingos
k lim atu i, v isai šaliai. M intis apie kan čias, p ranokstan čias
m ū siškes, n u m ald o m ūsų skausm ą; svetim ų kančių reginys
palengvina savąsias. Kai žm ogų apim a nep aprastai stiprus
v alio s veržlu m as, ir pagautas aistrin go troškim o jis n orėtų
pasiglem žti viską, kad num alšintų savo egoistinį troškulį,

5(12
 P ASAULIS KAIP VA L ! A

ir kai jis neišveng iam ai turi patirti, kad bet koks p asiten ki­
nim as yra iliu zinis, o kai yra p asiekiam as, niekada neduoda
to, ką žad ėjo trokštas d aly kas, tad g alu tin ai nenuram ina
n uožm au s valios veržlu m o; kai žm ogu s su vokia, kad p a ­
tenkinim as keičia tik noro p avid alą, o pats noras toliau
kankina kitu p avidalu ir po to, kai visi tie pavid alai išeikvoti,
galiausiai lieka pats valios veržlu m as, b et jau b e sąm oningo
m otyvo ir p asireiškia kaip žiau riai kankinantis baisios v ie­
natvės ir tuštum os jausm as; kai visa tai, kas esant įprastinei
valiojim o jėg ai jaučiam a silp n ai ir sukelia tik įprastą niūrią
nuotaiką, žm ogu je, per kurį reiškiasi valia, pasiekusi iš­
skirtinio piktum o, n eišven g iam ai išauga iki nenorm alios
vidinės kančios, am žino nerim o, baisaus skausm o, - tada
tas žm ogus ieško atsip alaid avim o netiesiogiai, nes tiesiogiai
jo negali pasiekti; todėl savo kančią jis siekia sušvelninti,
stebėd am as kitų kančią, kurią kartu su vokia kaip savo
galybės išraišką. Kitų kančia d abar jam tam pa savitiksliu,
teikia jam m alonų reginį, ir taip atsiranda tas tikrojo žiaurum o
ir kraugerišku m o reiškinys, k u rį taip dažnai m um s parodo
istorija N eronų ir D om icianų, A frikos dėjų*, R obespierrų
ir t.t. pavidalu.
Piktum ui gim iningas ir k erštingum as, už blogį atsim o­
kantis blogiu ne dėl to, kad orientu otų si į ateitį (šis bruožas
b ū dingas bau sm ei), o tik d ėl to, kas jau įvyko, kas yra
tik p raeitis, t.y. atsim oka nesavanau d iškai, įžvelgd am as savo
veiksm uose ne priem onę, o tikslą ir siekdam as pasim ėgauti
įžeidėjo kančia, sukeliam a paties kerštautojo. Tai, kas kerštą
skiria nuo p aprasto piktum o ir šiek tiek jį pateisina, yra
teisėtum o regim ybė, nes kaip tik tas aktas, kuris d abar
yra kerštas, būtų bau sm ė, taigi teisėtum as, jei jis būtų
įvykdytas įstatym iškai, t.y. rem iantis iš anksto nustatyta
ir žinom a taisykle ir tą taisy klę san kcionavu sios bendrijos.

*ĮA lžyriečių janyčarų m ilicijos vyriausieji vadai]

503
 Ketvirta knyga

B e aptartos kančios, bend ras su p iktum u šaknis turinčios

lab ai stiprioje valioje ir todėl nuo jos n eatskiriam os, su
p iktum u su sijusi d ar ir kita, visai y patin ga kankynė, su­
keliam a kiekvien o pikto p oelgio, ar tai bū tų paprastas
n eteisin g u m as, kylantis iš egoizm o, ar grynas piktum as,
ir p riklau so m ai nuo trukm ės vad inam a sąžinės p riekaištais
arba sąžinės graužatim i. K as gerai prisim ena ir laiko m intyje
an kstesnį šios ketvirtosios knygos turinį, y p ač jos prad žioje
ap tartą tiesą, kad valiai gyventi visad a u žtik rin tas gyvenim as,
kaip tiesioginis jo s atspaud as ar atspind ys; kas, be to,
atsim en a m ū siškį am žinojo teisingum o ap ibū d inim ą, tas
su p ras, kad, atsižvelgian t į tuos sam p rotavim u s, sąžinės
priek aištai gali turėti tik tokią prasm ę: jų turinys, išreikštas
abstrakčiai, yra toks, kaip netruku s p arod ysim e; jam e galim a
išskirti dvi dalis, kurios tačiau vėl visišk ai susilieja ir turi
b ū ti m ąstom os kaip kažkas visai vientisa.
K ad ir kokia tanki bū tų M ajos skraistė, gaubianti pikto
žm ogau s sąm on ę, t.y. kad ir kaip stipriai jis bū tų su pančiotas
p rin cip ii in d ivid u ationis, savo asm enį laikyd am as absoliučiai
skirtingu n u o kiekvieno kito ind ivid o ir n u o jo atskirtu
gilia praraja ir visom is galiom is bū d am as įsitvėręs tokio
įsitikin im o (kad angi tik jis atitinka jo egoizm ą ir jį p agrind žia,
n es p ažin im as bev eik visada yra p apirktas valios), vis dėlto
jo sielos gelm ėse glūdi m iglota nuojauta, kad tokia dalykų
tvarka yra tik reiškinys, o jų būtis savaim e yra visai kitokia;
kad nors laikas ir erd vė atskiria jį nuo kitų individų ir
jų n esu sk aičiu ojam ų kančių, ku rias jie p atiria ir patiria kaip
tik d ėl laiko ir erd vės, kitus individus atveriančių kaip
k ažką jam v isai svetim a, vis dėlto pati savaim e ir n ep ri­
k lau som ai nuo vaizd inio bei jo form ų visu o se ju ose p a ­
sireiškia vienin g a valia gyventi. N eatp ažind am a savęs, savo
g in klą ji nu k reip ia prieš save pačią ir vien am e iš savo
p asireiškim ų siekdam a d id esn ės gerovės, kitam e p asireiš­
k im e kaip tik tuo su kelia d id žiau sią kančią. P iktam e žm oguje

504
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

glū di nuojau ta, kad jis pats yra visa toji valia, kad, vadinasi,
jis yra ne tik kankintojas, b et ir kankinys, nuo kurio kančių
kankintoją atskiria ir išlaisvina tik apgaulingas sapnas,
p atek ęs į erdvės ir laiko form ą; tačiau šis sapnas išsisklaido,
ir p iktad arys visai teisin gai už m alonu m ą turi m okėti kančia,
ir b e t koks ken tėjim as, jo suvokiam as kaip g alim ybė, jį
p ag au n a realiai, kaip valią gyventi, nes tik individo p a­
žin im u i, tik d ėl p rin cip ii ind ivid u ationis galim ybė skiriasi
n u o tikrovės, laiko ir erdvės artum a nuo jų tolum os; o
sav aim e skirtum o tarp jų nėra. Kaip tik šią tiesą m ito
p av id alu , t.y. p rid erin tą prie p agrind o principo ir šitaip
p erkeltą į reiškinio form ą, išreiškia sielų transm igracija.
T ačiau pačiu g ryn iausiu, jo k ių priem aišų neturinčiu pavidalu
ją išreiškia kaip tik toji m iglotai jaučiam a, tačiau neįveikiam a
kančia, kuri vadinam a sąžinės graužatim i. Beje, ji kyla ir
iš an trojo, su pirm uoju glau džiai susijusio, betarpiško p a­
žinim o, bū tent iš pažinim o, atveriančio jėg ą, su kuria piktam e
in d iv id e save teigia valia gyventi, jėgą, einančią toli už
savo individu alau s pasireiškim o ribų, iki kituose ind ivid uose
p asireiškian čios, visiem s bendros valios neigim o. V ad inasi,
šitas vidinis p iktadario siaubas savo poelgių akivaizdoje,
siau bas, kurį jis sten giasi n uslėp ti nuo savęs, greta anksčiau
apibūd intosios prin cip ii individu ationis niekingum o ir re­
gim y bės bei šio princip o nulem to skirtum o tarp jo ir kito
asm en s nuojautos, apim a ir savosios valios agresyvum o,
jėg o s, su kuriuo jis įsikabino į gyvenim ą, įsisiurbė į jį,
su vokim ą. Jis su vokia, kad tai yra tas pats gyvenim as, kurio
b aisin g ąją pusę jis regi jo prisp au stų žm onių kančiose ir
su kuriuo jis vis d ėlto su augęs taip stipriai, kad tas siaubas
kyla kaip tik iš jo paties, kaip priem onė dar lab iau teigti
savąją valią. Jis susivokia esąs koncentruotos valios gyventi
pasireiškim as, jis jau čia, kokiu m astu jis pavald us gyvenim u i,
o kartu ir nesu skaičiuojam om s kančiom s, kurios gyvenim ui
bū d in gos, nes gyvenim u i duotas begalinis laikas ir b egalinė

505
 Ketvirta knyga

erdvė, kad bū tų pašalintas skirtum as tarp g alim ybės ir

tikrovės, ir visos kančios, d abar jo tik pažįstam os, v irstų
jau čiam om is kančiom is. Tiesa, m ilijonai nuolatinio atgim im o
m etų esti tik sąvokoje; kaip ir visa p raeitis bei ateitis irgi
egzistuoja tik sąvokoje: p ilnatviškas laikas, valios p asireiš­
kim o form a, yra tik dabartis, ir ind ivid u i laikas visada naujas;
jis n u o lat jaučiasi tarsi naujai gim ęs. Ju k nu o valio s gyventi
n eatskiriam as gyven im as, o jo form a yra tik dabar. M irtis
(tebus m an atleista, kad kartoju p alyginim ą) panaši j b e­
sileid žiančią sau lę, kurią tik tariam ai praryja naktis, o iš
tikrųjų ji, kaip šviesos šaltinis, dega n uolatos, n aujiem s
pasau liam s atneša naujas dienas, am žinai pak ild am a ir
am žinai n u sileisd am a. Pradžia ir pabaiga galioja tik ind i­
vid u i, laiko - šio reiškinio form os vaizd iniu i - dėka. Už
laiko esti tik v alia, kantiškasis d aiktas savaim e ir jo ad ekvatu s
objektišku m as - platoniškoji idėja. Štai kodėl savižu d yb ė
negelbsti: ko k iekvienas sielos g elm ėse nori, tuo jis ir turi
būti; ir kas k iekvienas yra, to jis kaip tik ir nori. V ad inasi,
be m iglotos vaizd in io form ų, atskiriančių ind ivid u s, regi­
m ybės ir n iekin gu m o nuojau tos, kiekvien o individ o sąžinės
gėla sustiprėja ir dėl savosios valios ir jos intensyvum o
savižin os. G yvenim o eiga parod o em pirinio charakterio
v aizd ą, kurio o riginalas yra protu su vokiam as ch arakteris,
ir piktad arys išsigąsta šio vaizd o n ep riklau som ai n u o to,
ar jis nutapytas stam b iais štrichais, ir dėl to pasau lis bjaurisi
kartu su p iktad ariu , ar tie štrichai tokie sm ulkūs, kad juos
m ato tik jis pats: juk tai yra tik jo paties reikalas. Praeitis
bū tų visai n esv arb i, kaip pap rastas reiškinys, ir negalėtų
slėgti sąžinės, jeig u ch arakteris nesijau stų esąs n ep rik lau ­
so m as nuo laiko ir jo nekeičiam as, kol jis nep aneigia savęs.
T o d ėl seniai n u tik ę dalykai vis d ar grau žia sąžinę. M alda
„N evesk m anęs į p a g u n d ą" reiškia: „N eleisk m an m atyti,
koks esu ". Jėg a, su kuria piktad arys teigia gyvenim ą ir
kuri jam p asiro d o kitiem s jo su keliam ų kančių pavidalu,

506
 PASAULIS KAIP VALIA

yra m atas, p arod antis, k iek nuo jo toli tos pačios valios
įveika ir paneigim as: o tai yra vienintelis galim as išsiv a­
d avim as nuo pasau lio ir jo kančių. Jis m ato, kaip labai
jis priklau so p asau liu i ir kaip stipriai su juo susijęs: pažinta
kitų kančia n egalėjo jo su jau d inti, tačiau gyvenim as ir
jau čiam a kančia jį pagauna. Bet lieka neaišku, ar toji kančia
kada nors palauš ir įveiks jo valios siautulį.
Šita blogio, kuris kaip pap rastas jau sm as, t.y. ne kaip
aišku s, abstraktus pažin im as, su daro sąžinės graužaties turinį,
prasm ės ir vidin ės esm ės interp retacija taps dar aiškesnė
ir labiau išbaigta, jeigu m es lygiai taip pat apžvelgsim e
ir g ėrį kaip žm ogau s valios bruožą ir g a lia u s ia i- visišką
rezignaciją b ei šventum ą, kylantį iš šio bru ožo, kai jis pasiekia
au kščiau sią laipsnį. Ju k p riešin gy bės visada paaiškina viena
kitą, ir diena atveria save, o kartu ir naktį - kaip puikiai
p asakė Spinoza.

§ 66
N epagrįsta m oralė, t.y. grynas m oralizavim as, negali būti
veiksm in gas, nes jis nem otyvu otas. T u o tarpu m otyvuota
m oralė veikia, tik įtakodam a savim eilę. O tai, kas kyla iš
savim eilės, neturi jokios m oralinės vertės. Todėl m oralė ar
abstraktus p ažinim as apskritai negali sukelti jokios tikros
d orybės, kuri turi kilti iš intuityvaus pažinim o, kitam e
ind ivid e regin čio tą pačią esm ę, kaip ir savajam e.
Ju k nors d orybė ir kyla iš p ažinim o, tačiau ne iš ab st­
raktaus, žod žiais išreiškiam o pažinim o. Jeigu ji kiltų iš
abstraktau s pažinim o, jo s birtų galim a m okyti, ir m es,
abstrakčiai nu saky d am i jo s esm ę ir ją grindžiantį pažinim ą,
kartu etiškai gerintu m e k iekvieną, kuris m us supranta. Bet
šitaip jokiu būdu nėra. P riešingai, etikos paskaitom is arba
p am okslais taip pat negalim a sukurti doro žm ogaus, kaip
ir visos estetikos, p rad ed an t aristoteline, niekada n eįstengė
sukurti poeto. Juk tikrajai, vidinei dorybės esm ei sąvoka

507
 Ketvirta knyga

yra bevaisė, kaip ji bevaisė ir m enui, ir gali būti naudinga

tik kaip visišk ai p agalbin is dalykas, kaip priem onė įgy­
ven d in ti ir išsaugoti tai, kas pažinta ir išspręsta kitu būdu.
V elle non discitur. D orybei, t.y. g eranoriškam nusiteikim ui
abstrakčios dogm os faktiškai n etu ri jokios įtakos: neteisingos
dogm os jai netrukd o, o teisingos bev eik nepadeda. Iš tiesų,
būtų labai blogai, jeigu svarbiau sias dalykas žm ogau s gy­
venim e, jo etinė, am žina vertė, p riklausytų nuo ko nors
tokio, kas taip palenkta atsitiktin u m ui - nuo dogm ų, tikybų,
filosofem ų. D orovei dogm os turi tik tą vertę, kad žm ogus,
jau doras dėl kitokio pažinim o, kurį m es n etruku s p a a iš­
kinsim e, jų pavid alu gauna schem ą, form uliarą; p ag al jį
žm ogus duoda savo protui d ažn iau siai fiktyvią ataskaitą
apie savo neegoistiniu s p oelgiu s, b et jų esm ės protas, t.y
pats žm ogu s, nesu pranta. Savo protą jis įpratino tenkintis
šia ataskaita.
Tiesa, elgsenai, išorinei veiklai, dogm os gali daryti didelę
įtaką, kaip ir įprotis ar pavyzd ys (pastarasis todėl, kad
eilinis žm ogus nep asitiki savo sprendim u , su vokdam as jo
silpnybę, o rem iasi tik sava arba svetim a patirtim i); bet
nusiteikim as dėl to nesikeičia.* B et koks abstraktus pažinim as
duoda tik m o tyvus, o m otyvai, kaip parod yta anksčiau,
gali pakeisti valios kryptį, b et ne ją pačią. O bet koks
kom u nikuojam as p ažin im as valią gali v eikti tik kaip m o ­
tyvas. Tod ėl, kad ir kaip dogm os kreiptų valią, vis dėlto
tai, ko žm ogu s n ori iš tikrųjų ir ap skritai, yra tas pat: jis
įgijo naujas m intis tik apie b ū d u s, kuriais šitai p asiekiam a,
ir įsivaizd u ojam i m otyvai jį veikia kaip ir tikri. Todėl,
pavyzd žiu i, žm ogau s etinės vertės požiū riu nesvarbu, ar
jis dosniai šelpia skurd žius, b ū d am as tvirtai įsitikinęs, kad

* Tai yra tik „opera op erata", - pasakytų bažnyčia, - kurie nė kiek

nepaded a, jeigu m alonė nepadovanos tikėjim o, vedančio į atgim im ą. Apie
tai - toliau.

508
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

bu sim asis gyvenim as jam už tai atlygins d ešim teriopai, ar

tą pačią sum ą panaudoja p agerinti savo ūkiui, kuris jam
atn eš nors ir v ėlyv as, tačiau ju o tikresnes ir d idesnes pajam as;
žu dikas, kaip ir banditas, žu dantis už atlyginim ą, yra ir
tas, kas d ie v o b a im in g a i su d e g in a ant lau žo eretik ą ;
priklausom ai nuo vidinio n u siteikim o, žu dikas yra n et ir
tas, kuris Šventojoje žem ėje sm augia turkus, jei jis taip elgiasi
iš tikrųjų todėl, kad šitaip tikisi išsirū pinti sau vietelę rojuje.
Ju k tik savim i, tik savo egoizm u n ori rūpintis tokie žm onės, -
ly giai kaip tas band itas, n u o kurio jie skiriasi tik absu r­
diškom is p riem onėm is. Kaip jau sakyta, iš išorės p rie valios
galim a prieiti tik p er m otyvus, o m otyvai keičia tik valios
p asireiškim ą, bet niekada nekeičia jos pačios. V elle non
discitur.
G eruose darbuose, kurių au toriu s rem iasi dogm om is,
visad a reikia skirti, ąr tos d ogm os iš tikrųjų yra šitų darbų
m otyvai, ar, kaip aš jau sakiau, jos yra tik fiktyvi ataskaita,
kuria tas žm ogu s nori patenkinti savo protą, - ataskaita
apie gerą darbą, kylantį iš visai kito šaltinio ir atliekam ą
tod ėl, kad tas žm ogus geras; bet jis neįstengia tinkam ai
paaiškinti šio šaltinio prigim ties, nes nėra filosofas, o vis
dėlto kažką n orėtų apie tai m ąstyti. Tačiau nustatyti šitą
skirtum ą labai sunku, nes jis glūdi sielos gelm ėje. Todėl
m es beveik niekada nesu gebam e m oralin iu p ožiū riu teisingai
įvertinti kitų elgesį ir labai retai teisingai vertinam e savąjį.
Pavienio žm ogau s ir tautos darbu s bei elgseną gali labai
m od ifikuoti dogm os, pavyzd ys ir įprotis. Bet savaim e visi
poelgiai (opera operata) yra tik tušti vaizdai, ir tik juos
sukeliantys nusiteikim ai teikia jiem s m oralinį reikšm ingum ą.
Tačiau šis reikšm ingum as gali bū ti visiškai toks pat, esant
labai skirtingiem s jo pasireiškim am s. Esant vienodam pik­
tum o laipsniui, vienas gali m irti ant ešafoto, kitas - ram iai,
tarp savo artim ųjų. V isiškai tas pats piktum o laipsnis vienoje

509
 Ketvirta knyga

tautoje gali reikštis šiurkščiais bru ožais, žu dynėm is ir ka­

nibalizm u, o kitoje - priešingai, jis reiškiasi en m iniature,
subtiliai ir slapčia - dvaro intrigom is, priespauda ir ra­
finuotom is pinklėm is: esm ė lieka ta pati. G alim a įsivaizdu oti,
kad tobula valstybė arba net aklai ir tvirtai išpažįstam a
dogm a, p iešian ti apd ovanojim us ir bau sm es p o m irtin iam e
gyvenim e, užkirs kelią bet kokiam n u sikaltim u i: politiniu
požiū riu tai duotų labai daug, m oraliniu - nieko; p riešin gai,
b ū tų tik u žgn iau žtas valios atsisp ind ėjim as gyvenim e.
V ad inasi, tikrai geras n usiteikim as, n esavanau d iška d o­
rybė ir grynas kilniaširdišku m as kyla ne iš abstraktaus
pažinim o, bet vis dėlto iš pažinim o: bū ten t iš betarp iško
ir in tuityvaus pažinim o, kurio negalim a nei įsigyti, nei
pašalinti jokiu m ąstym u , kuris - kaip tik todėl, kad nėra
abstraktus - negali būti p erd u od am as kitiem s žm onėm s,
bet kiekvien am e turi atsirasti savarank išk ai ir todėl au ten ­
tiškai, ad ek vačiai išreiškiam as ne žod žiais, o vien tik v eik s­
m ais, p o elgiais, žm ogau s gyvenim u. M es, čia ieškantys
dorybės teorijos, ir todėl privalantys abstrakčiai išreikšti
ir ją pag rin d žian čio pažin im o esm ę, vis dėlto su gebėsim e
šitaip išreikšti ne patį tą p ažinim ą, o tik jo sąvoką; beje,
išeities tašku m es visada im sim e poelgiu s, per kuriuos tas
p ažin im as pasireiškia ir kuriais m es galim e rem tis kaip
vien in tele ad ekvačia jo išraiška; šią išraišką m es tik p a ­
aiškinsim e ir in terp retuosim e, t.y. abstrakčiai nusakysim e
tai, kas iš tikrųjų čia vyksta.
Tačiau p rieš p rad ėd am i ap tarin ėti tikrąjį gerum ą, priešingą
ap m ąstytam piktum ui, m es turim e p aliesti p aprastą piktum o
neigim ą, t.y. teisingum ą, kaip tarpinę grandį. Kas yra teisė
ir n eteisėtu m as, apie tai pak an kam ai p asakyta anksčiau:
todėl čia galim e apsiriboti n edau geliu žodžių. Kas sav a­
noriškai prip ažįsta grynai m oralinę ribą tarp neteisėtum o
ir teisės ir jos laikosi netgi ten, kur jos nesau go valsty b ė

510
 P A S A U L IS KAI P VALIA

a r kokia nors kita g alia, kas, vad inasi, pagal m ūsų aiškinim ą,
teigd am as savąją valią niekada n ep riein a prie to, kad neigtų
v alią, p asireiškiančią kitam e individe, tas yra teisingas.
V ad in asi, jis n esu kels kančių kitiem s, kad p ad id intų savąją
g erovę: t.y. jis ned arys jokio nusikaltim o, gerbs kitų teises
ir kiekvieno nuosavybę. Taigi m es m atom e, kad teisingam
žm ogu i, priešingai negu piktam , p rincipiu m individu ationis
ja u n ebėra absoliuti p ertvara, kad, ne taip kaip piktas žm ogus,
jis neteigia tik savojo valios pasireiškim o, neigd am as visus
kitu s, kad kiti jam nėra tik kaukės, kurių esm ė visai skirtinga
n u o jo paties esm ės; priešingai, savo elgesiu jis parod o,
k ad savąją esm ę, bū tent valią gyven ti kaip daiktą savaim e,
jis atpažįsta kitam e, jam tik vaizdin io pavidalu atsiverian-
čiam e reiškinyje, vadinasi, jam e atranda save p atį, - bent
jau tokiu m astu, kad nesielgia neteisėtai, t.y. n ep ažeid žia
k ito teisių. Kaip tik tokiu m astu jis perm ato p rincipiu m
ind ivid u ationis, M ajos skraistę. K adangi bū tybes, esančias
už jo paties, jis laiko lygiom is sau, jis jų neužgauna.
T okiam e teisingum e, jeigu turim a galvoje jo vid in ė esm ė,
ja u glū di ketinim as teigiant savąją valią neiti taip toli, kad
ji p an eigtų kito valios p asireiškim ą, priversdam a ją tarnauti
sau. Iš tokio nusiteikim o kyla noras duoti kitam tiek, kiek
p ats iš jo gauni. A ukščiausias tokio iš vidinio n usiteikim o
kylan čio teisingum o laipsnis, kuris tačiau visada su sijęs su
tikru gerum u, turinčiu nebe tik negatyvų pobūdį, yra toks,
kad žm ogus suabejoja savo teisėm is į paveldėtą turtą, savo
kūną siekia išlaikyti tik savo jėgom is, dvasinėm is arba
fizinėm is, patiria sąžinės p riekaištu s dėl kiekvieno p atar­
n av im o iš kitų pu sės, dėl prabangos ir pagaliau savanoriškai
tam pa skurdžium i. Štai mes m atom e, kaip Pascalis, p asirin kęs
ask etizm ą, jau nebenorėjo n aud otis kitų paslaugom is, nors
tarn ų jis turėjo p ak an kam ai; nep aisydam as savo n uolatinio
ligotum o, jis pats sau klojosi patalą, pats atsinešd avo v algį

511
 Ketvirta knyga

iš virtu vės (V ie de P ascal par [M -m e P erier] sa saeiir, p. 19).

Kaip pasakojam a, visai panašiai kai kurie indai, net radžos,
nors ir labai turtingi, savo turtą naud oja tik išlaikyti savo
šeim ai, savo dvaru i ir tarnam s ir labai skrupu lingai laikosi
m aksim os - valgyti tai, kas sėta ir pjauta savo rankom is.
Žinom a, visa tai grind žiam a tam tikru n esu sip ratim u: juk
ind ivid as kaip tik dėl to, kad jis tu rtingas ir galingas, turi
galim ybę visai žm onių visuom enei p ad ary ti tokių didelių
paslaugų, kad jos atsvertų p aveld ėtą turtą, už kurio apsaugą
tas individas turi bū ti d ėkingas visuom enei. Iš tikrųjų tas
perdėtas indų teisingum as yra jau kažkas daugiau nei
teisingum as; tai yra tikras išsižad ėjim as, ask ezė, ap ie kurią
kalbėsim e knygos pabaigoje. P riešin gai, v isiškas neveiklum as
ir gyvenim as kitų žm onių jėgų sąskaita, naud ojantis p a­
veldėtu turtu, n ieko ned irbant, jau gali bū ti laikom as m o­
raliniu n eteisingum u , nors p o zity v ū s įstatym ai jį ir pateisintų.
M es m atėm e, kad savanoriško teisingu m o giliausias šal­
tinis yra tam tikro laipsnio įžv alg u m as, leid žiantis perm atyti
princip iu m individuationis; tuo tarpu n eteisingas žm ogus
lieka visai su kau stytas šio principo. Šis perm atym as gali
p asireikšti ne tik tokiu bū tinu laipsniu, b et ir sustiprėti,
ir tada jis ved a prie p o zityvau s geran orišku m o ir gera­
d arystės, prie m eilės žm ogui: ir tai įm anom a, kad ir kokia
stipri ir energinga pati sav aim e būtų tokiam e individe
pasireiškianti valia. P ažinim as visada gali ją atsverti, gali
m okytis kovoti su n eteisin gu m o pagund a ir įgyvendinti bet
kokį gerum o ir net rezignacijos laipsnį. V ad inasi, visai
nereikia m anyti, kad geras žm o gu s jau pirm aprad iškai yra
silpnesnis v alio s pasireiškim as, n ei blog as; paprasčiau siai
geram e žm ogu je pažinim as v ald o aklą valios veržlum ą. Tiesa,
esam a individų, kurie tik atrod o esą g erašird žiai dėl juose
pasireiškiančios valios silp nu m o. T ačiau kokie jie yra iš

512
 PA S A UL I S KAI P VALIA

tikrųjų, greitai m atyti iš to, kad jie nesu geba kiek žym iau
įv eikti savęs, kad atliktų teisingą ar gerą darbą.
O jeigu kaip retą išim tį m es sutinkam e žm ogų, turintį
d id elių p ajam ų , bet savo reikalam s išleidžiantį tik m ažą
jų dalį, o visa kita išdalinantį n eturtin giesiem s ir kartu
atsisakan tį d augelio m alonum ų bei patogum ų, ir stengiam ės
su p rasti šio žm ogau s veiklą, tai visai nep riklau som ai nuo
d ogm ų , kuriom is jis pats nori kažkaip paaiškinti savo
p oelgiu s, m es m atom e, kad p ati paprasčiau sia ir bendra
jo elgsenos išraiška ir esm ingas jos bru ožas yra tas, kad
jis m ažiau nei įprasta save skiria nuo kitų. Kaip tik šis skirtum as
d au gelio kitų žm onių akyse yra toks didelis, kad kito kančia
piktad ariu i tam pa tiesioginiu džiau gsm u, o neteisingajam -
pageid au jam a priem on e savajai gerovei. P aprasčiau siai tei­
singas žm ogus apsiriboja tuo, kad nesu kelia kančios; o
a pskritai daugum a žm onių gerai žino apie n esu skaičiuojam as
k itų kančias, jas atpažįsta, bet nesiryžta jų sušvelninti, nes
tai darydam i patys turėtų patirti tam tikrus nep riteklius;
vad in asi, kiekvienam iš tokių žm onių atrodo, kad tarp jo
p aties Aš ir kito žm ogaus A š esam a didžiulio skirtum o.
O štai kilniam žm ogui, kurj m es įsivaizduojam e, - priešingai,
šis skirtum as ne toks svarbus; principiu m individuationis,
reiškinio form a, jau n ebepagaun a jo taip stipriai, ir kitų
k ančia jam yra bev eik tokia p a t sava, kaip ir jo paties.
T o d ėl jis sten giasi tarp savo ir kitų kančios pasiek ti pu­
siausvyrą, atsisako m alonum ų, prisiim a n ep riteklių, kad
sušvelnintų kitų kančias. Jis g iliai suvokia, kad skirtum as
tarp jo ir kitų, kuris piktam žm ogu i atrodo esąs tokia gili
praraja, bū dingas tik praeinan čiam iliuziniam reiškiniui.
B etarpiškai ir be išprotavim ų jis pažįsta, kad jo paties kaip
reiškinio būtis-savaim e yra ir kito žm ogaus kaip reiškinio
būtis-savaim e, b ū t e n t - tai yra ta pati valia, kuri sudaro

17. 8 5 5 513
 Ketvirta knyga

kiekvieno daikto esm ę ir gyvena visam e kam e; jis pažįsta,

kad tai apim a net g yvu lius ir visą gam tą. Štai kod ėl jis
n ekankins jokio gyvū n o.*
Jis visai nepajėgia abejingai žvelgti į kitų n ep riteklius,
kai tuo p at m etu jis pats skęsta p ertekliu je ir nereikalingu ose
dalyku ose, kaip niekas ištisą dieną n ep akęs alkio, kad v ėliau
turėtų daugiau negu reikia. Ju k tam, kuris atlieka m eilės
darbus, M ajos skraistė yra tap usi perreg im a, ir p rincipii
ind ividu ationis iliuzija jam nebetu ri galios. Save, savąjį Aš,
savąją v alią jis atpažįsta kiekvienoje bū tybėje, - vad in asi,
ir kenčiančioje bū tybėje. Jis n u sikratė paklyd im o, dėl kurio
valia gyventi, neatp ažin d am a savęs, čia, vienam e individe,
m ėgau jasi tru m palaikiais ir apgau ling ais m alonu m ais, bet
už tai ten, kitam e individ e, kenčia ir skursta ir šitaip sukelia
kančią bei p ati patiria kančią, nesu vokd am a, kad ji lyg
Tiestas g od žiai ryja savo kūną, o po to čia skun d žiasi dėl
nep elnytos kančios, o ten nu sid ed a, nesibijod am a N em ezidės.
Ir visa tai vyksta tik todėl, kad valia neatpažįsta savęs
kito reiškinyje ir nesu vokia am žinojo teisingum o, sukaustyta
prin cip ii in d ivid u ationis, t.y. ap skritai to pažinim o būdo,
kuris p avald u s pagrind o principui. N u sikratyti šio M ajos
m iražo bei iliuzijos ir im tis m eilės d arbų yra tas pat. Tačiau
šis d alykas yra neišvengiam as tikrojo pažinim o sim ptom as.

* Žm ogaus teisė į gyvulių gyvybę ir galias rem iasi tuo, kad, kadangi
aiškėjant sąm onei tokiu pat m astu stiprėja ir kančia, tai skausm as, kurį
gyvuliui sukelia m irtis ar d arbas, dar nėra toks didelis, kaip tas, kurį
patiria žm ogus, vien tik d irbdam as; jis nėra toks didelis, kaip tas, kurį
patirtų žm ogus, vien tik stokodam as gyvulių m ėsos ar galių. Todėl žm ogus,
teigdam as savo būtį, gali eiti iki gyvulio būties neigim o, ir valia gyventi
apskritai dėl to kenčia m ažiau negu tuo atveju, jeigu būtų elgiam asi
priešingai. Tuo pat m etu tai nustato ir ribą, iki kurios turi teisę eiti
žm ogus, naudodam asis gyvulių galiom is ir jų atžvilgiu nesielgdam as
neteisėtai. T ačiau ši riba d ažnai peržengiam a, ypač nešulinių gyvulių
ir m edžioklinių šunų atveju, ir prieš tai d ažniausiai nukreipta gyvulių
globos d raugijų veikla. M ano požiūriu, šita teisė netaikytina ir vivisekcijai,
ypač aukštesniųjų gyvulių. Priešingai, vabzdžiui m irtis sukelia ne tokias
kančias, kaip žm ogui - vabzdžio įkandim as. Indai šito nesupranta.

514
 P A S A U L IS KAI P VA LI A

Sąžinės grau žaties, kurios šaltinis ir prasm ė paaiškinti

an ksčiau , priešingybė yra švari sąžinė, p asitenkinim as, m ūsų
jau čiam as po kiekvieno nesavanau d iško poelgio. Jis kyla
iš to, kad toks poelgis, atsirand antis, kai m ūsų pačių esm ę
pačią savaim e betarp iškai atp ažįstam e ir kitam e reiškinyje,
savo ruožtu d ar kartą p atvirtina šitą pažinim ą, t.y. pažinim ą
to, kad m ūsų tikrasis Aš glūdi ne tik m ūsų pačių asm enyje,
tam e pav ieniam e reiškinyje, b et ir visam e kam e, kas gyvena.
D ėl to šird is jau čiasi plati, tuo tarpu egoizm as ją susiaurina.
Ju k egoizm as m ūsų dėm esį su telkia į vieną - savojo in ­
d ivid ualum o - reiškinį, o p ažin im as m um s d em onstruoja
nesu skaičiuojam u s p avojus, n u o lat gresiančius tam reiškiniui,
ir todėl pagrind iniu m ūsų nuotaikos tonu tam pa baim ė
bei rūpestis; tuo tarpu su vokim as, kad visa, kas gyva, irgi
turi tą pačią esm ę, kaip ir m ūsų p ačių asm uo, m ūsų užuojautą
išplečia viskam , kas gyva: šitaip išsiplečia širdis. Tokiu būdu
su silpnėjęs d ėm esys savajam Aš pakerta baim ingą rūpinim ąsi
savim i ir jį apriboja: todėl atsiran d a tas ram us, pasitikintis
linksm um as, teikiam as doro n usiteikim o ir švarios sąžinės,
ir šis linksm um as kiekvieno gero darbo atveju pasirodo
vis aiškiau, nes tas d arbas parod o, koks yra tokio nusiteikim o
pagrind as. E goistas jaučiasi ap su p tas svetim ų ir priešiškų
reiškinių ir visą savo viltį su ded a į savąją gerovę. G eras
žm ogu s gyvena draugingų reiškinių pasaulyje: kiekvieno
iš jų gerovė yra jo paties gerovė. Tod ėl, nors žm ogaus
dalios apskritai žinojim as ned žiugina jo sielos, nuolatinis
su vokim as, kad jo paties esm ė esti visam e kam e, kas gyva,
v is dėlto teikia jam tam tikrą pusiau svyrą ir netgi sukelia
linksm ą nuotaiką. Ju k u žuojauta, apim anti n esu sk aičiu o­
jam u s reiškinius, negali taip slėgti, kaip tada, kai ji sutelkta
į vieną reiškinį. A tsitiktinum ai, trikdantys individų visum ą,
atsveria vienas kitą, tuo tarpu atsitiktinu m ai, ištinkantys
vien ą ind ivid ą, atneša laim ę arba nelaim ę.

515
 K et v i r t a k nyga

Taigi, nors kiti nustatinėjo m oralinius principus, p ateik ­

dam i juos kaip dorybės p riesakus ir bū tinu s, įp areigojančius
įstatym u s, o aš, kaip sakyta, to daryti n egaliu, nes neįstengiu
am žinai laisvai valiai prim esti jokios pried erm ės ar įstatym o,
tačiau , kita vertus, m ano sam protavim o visum oje tam tikras
šios pastan gos atitikm uo ir analogija yra toji gryn ai teorinė
tiesa, kurios p aprasčiau sia išsklaida galim a laikyti visą m ano
veikalą - toji tiesa, kad bū ten t valia yra kiekvieno reiškinio
bū tis-sav aim e, bet p ati kaip tokia yra laisva nuo reiškinio
form ų, o todėl ir n u o daugeriopum o. Taigi tos tiesos,
taikom os žm ogau s elgsenai, aš nesu gebu išreikšti geriau,
n ei jau m inėta V edų form ule: T at tw am asi! (Tai esi tu!).
Kas, tu rėdam as šviesią sąm onę ir tvirtą vid inį įsitikinim ą,
g ali pasakyti ją sau, atsižvelgd am as į kiekvieną bū tybę,
su kuria jis susiliečia, tas kartu yra apim am as visokeriopos
d orybės bei p alaim os ir atsid uria tiesiam e kelyje į išganym ą.
Tačiau prieš žengdam as toliau ir g aliau siai p arod yd am as,
kaip m eilė, kurios šaltiniu ir esm e m es laikom e principium
in d ivid u ation is p erm anym ą, veda prie išsilaisvinim o, prie
visišk o valios gyventi, t.y. bet kokio valiojim o, išsižad ėjim o,
o be to, kaip kitas kelias, ne taip švelniai, b et u žtat dažniau ,
atved a žm ogų ten pat, iš p rad žių aš turiu nu saky ti ir
p aaiškinti vieną p arad oksalų teiginį; b et ne todėl, kad jis
p arad oksalu s, o todėl, kad jis teisingas ir reikalingas n orin t
išbaigti m an o dėstom ą m intį. Štai jis: „bet kokia m eilė (dydrių,
caritas) yra u žu o jau ta."

§ 67
M es m atėm e, kaip iš p rincipii in d ivid u ationis perm anym o
m ažesn iu m astu kyla teisingu m as, o jei šis p rin cipas p e r­
m an om as giliau, atsiranda tikrasis n u siteikim as gėriui, p a ­
sireiškiantis gryna, t.y. n esavan au d iška m eile kitiem s. Ten,
kur ši m eilė yra p ilnatviška, kitą individą ir jo likim ą ji
v isišk ai tapatina su savuoju. Toliau m eilė neg ali eiti, nes

516
 P AS AU L I S KAIP VALIA

n esam a pagrind o kitam individu i teikti pirm enybę prieš

savąjį. T ačiau , jeigu d augum os kitų ind ivid ų gerovei ir
gyvybei gresia pavojus, tai ji gali persverti rū pinim ąsi savąja
gerove. Tokiu atveju žm ogu s, pasižym intis charakteriu,
kuriam bū dingas d id žiausias g eru m as ir kilniaširdišku m as,
visą savo gerovę ir gyvenim ą paau kos daugelio kitų žm onių
gerovei: šitaip m irė Kodras, šitaip m irė Leonidas, Regulas,
D ecijus M usas, A rnoldas von VVinkelriedas; taip m iršta
kiekvienas, kas savanoriškai ir sąm oningai pasirenka ne­
išvengiam ą m irtį savo artim ų jų ir savo tėvynės labui. A nt
tos pačios p akop os stovi ir v isi tie, kurie noriai renkasi
kančią ir m irtį, kad apgintų tai, kas tarnauja visos žm onijos
g erovei ir jai teisėtai priklauso, t.y. visuotines, svarbias tiesas,
kad ištaisytų didžius paklyd im u s: šitaip m irė Sokratas, šitaip
m irė Jord an u s Brunus [G iordano Bruno], šitaip kai kurie
tiesos herojai m irė ant laužo, kurstyto šventikų rankom is.
O dėl anksčiau m inėto p arad okso, d abar aš turiu prim inti,
kad kančią anksčiau m es pripažinom e esant v iso gyvenim o
esm e, nuo jo n eatskiriam ą, ir kad m es m atėm e, kaip bet
koks noras kyla iš poreikio, iš stokos ir kančios, ir kad
todėl kiekvienas patenkinim as yra tik skausm o pašalinim as,
o ne pozityvios laim ės įgijim as; kad nors d žiau gsm ai m eluoja
troškim ui, esą jie yra pozityvu s gėris, iš tikrųjų turi negatyvią
p rigim tį ir yra tik n egerovės pabaiga. Todėl visa, ką gerum as,
m eilė ir kilniaširdišku m as duoda kitiem s, visada yra tik
jų kančių palengvinim as; vadinasi, tai, kas gali ju os paskatinti
geriem s poelgiam s ir m eilės d arbam s, visada yra tik iš
savosios kančios betarpiškai su prastos ir jai prilygintos
svetim os kančios pažinim as. O tai reiškia, kad gryna m eilė
(dya7rr|, caritas) savo p rigim tim i yra u žu ojau ta; ir visai
n esv arbu , ar toji kančia, kurią ji palengvina ir kuri apim a
kiekvieną nep atenkintą norą, yra d idelė, ar m aža. Todėl
visišk ai priešingai K antui, kuris visą tikrąjį gėrį ir b et kokią
d orybę sutinka p ripažinti tik tada, kai jų šaltinis yra abstrakti

517
 Ketvirta knyga

refleksija, t.y. pareigos ir kategorinio im p eratyv o sąvoka,

ir kuriam užuojautos jau sm as yra silpnybė, o v isai ne
d orybė; taigi visiškai p riešin gai K antui m es nėm až n ed v e­
jod am i tarsim e: tikrajai d orybei grynoji sąvoka yra tokia
p at bev aisė kaip ir tikram m enui; b et kokia tikra ir gryna
m eilė yra užuojauta, o bet kokia m eilė, kuri nėra u žuojauta,
yra savim eilė. Savim eilė yra spcoę, o užuojauta yra dyburų.
Jų m išinių pasitaiko dažnai. N etgi tikra d rau gystė visada
yra savim eilės ir užuojautos m išinys: savim eilė rem iasi
m alonum u, patiriam u, kai d rau gas yra šalia, o jo in d ivi­
du alybė atitinka m ūsiškę, ir toji savim eilė beveik visada
vyrauja. O užuojauta pasireiškia n uošird žiu dalyvavim u
d rau go d žiau gsm e bei varg e ir n esavanau d išk om is aukom is
jo labui. N et Spinoza sako: „B enevolentia nihil aliud ėst
qu am cu piditas ex com m iseratione o rtą " [G eranoriškum as
yra ne kas kita, kaip iš u žuojautos gim ęs geism as]12 (E thica,
lib. 3, prop. 27, cor. 3, schol.). K aip m ū siškio p arad oksalau s
teiginio patvirtinim ą, galim a pateikti pastabą, kad kalbos,
kuria byloja gryna m eilė ir jos glam onės, tonas ir žod žiai,
visišk ai sutam pa su u žu ojau tai reikšti būdingu tonu. Tarp
kitko atkreipkim e dėm esį, kad italų kalboje užuojautą ir
grynąją m eilę išreiškia tas pats žodis: pieta.
Čia d ar tiktų ap svarstyti vien ą iš nu ostabiau sių žm ogau s
prigim ties bru ožų - verksm ą, kuris, kaip ir juokas, p riskirtin as
reiškiniam s, žm ogų skirian tiem s nuo gyvulių. V erksm as jokiu
būdu nėra tiesioginė skausm o išraiška: ju k labai n ed au g
skau sm ų sukelia verksm ą. M ano galva, niekada n everkiam a
d ėl tiesiogiai jau čiam o skausm o; visad a verkiam a tik dėl
to, kad skausm as reflektu ojam as. N uo ju ntam o skausm o,
net jei jis yra kūniškas, p erein am a p rie paprasčiau sio to
sk au sm o vaizdinio, ir tada m ū sų būsena atrod o esan ti tokia
ap g ailėtin a, kad m u m yse atsirand a tvirtas ir nuošird us
įsitikinim as, jog jeigu kentėtų kitas, m es jam p ad ėtu m e iš

518
 P A S A U L I S K AI P VALI A

užu ojau tos ir m eilės; bet d abar p atys esam e savo n uošird žios
užu ojau tos objektas: n u o šird žiai nusiteikę p ad ėti, patys
esam e reikalingi pagalbos ir jau čiam e, kad p atiriam e didesnį
skau sm ą, nei galėtum e m atyti p atirian t kitą; ir ši keista,
pain i nuotaika, k u r betarp iškai jaučiam a kančia tik dvejopu
aplinkiniu keliu vėl tam pa percep cijos objektu, svetim o
skausm o p avid alu , ir todėl su kelia m ūsų u žuojautą, o po
to staiga vėl suvokiam a kaip priklau santi tiesiogiai m um s
p atiem s - šiai nuotaikai palen g vin ti prigim tis sukelia keistą
kūno traukulį. T aigi verksm as yra užuojauta sau pačiam arba
u žuojauta, sugrąžinta į savo išeities tašką. Todėl ją sąlygoja
su gebėjim as m ylėti bei u žjau sti ir vaizduotė. Tod ėl nei
k ietaširdžiai, nei vaizd u otės stokojantys žm on ės nelinkę
verkti. O verksm as visada traktuojam as net kaip tam tikro
charakterio geru m o ženklas. Jis nuginkluoja p yktį, kadangi
žm ogu s jaučia, kad tas, kuris d ar gali verkti, b ū tin ai turi
b ū ti linkęs į m eilę, ‘t.y. į u žuojautą kitiem s, n es u žuojauta,
kaip tik ką p arod yta, įsism elkia į nuotaiką, sukeliančią
verksm ą.
Pateiktą aiškinim ą visišk ai atitinka tai, kaip Petrarca,
n aiviai ir teisingai išreikšd am as savo jau sm ą, aprašo, kaip
ištrykšta jo ašaros:

I'v o pensando: e nei pensar m 'assale

Uita p ieta si fo rte di me stesso,
Che mi conduce spesso,
Ad alto lagrim ar, ch’i' non soleva.

[Kai vaikštau susim ąstęs, m ane apima

Tokia stipri užuojauta sau pačiam ,
Kad d ažnai negaliu neraudoti,
O tai m an apskritai nebūdinga.
canzone 21 ]

519
 K e tv irta knyga

Tai, kas pasakyta, p atvirtina faktas, kad vaikai, patyrę

kokį nors sk au sm ą, d ažniau siai verkia tada, kai jų gailim asi, -
v ad in asi, jie verkia n e d ėl skausm o, o dėl jo vaizdinio.
K ai verkti m us skatina ne sava, o svetim a kančia, tai vyksta
todėl, kad m es gyvai įsivaizd u ojam e esą kenčiančiojo vietoje
arba jo likim e atp ažįstam e visos žm onijos dalią, - vad inasi,
p irm iau sia savo p ačių dalią, todėl, nors ir tolimu aplinkiniu
keliu, su grįžtam e prie m ū sų p ačių ir vėlgi verkiam e dėl
savęs, p atiriam e užuojautą sau patiem s. A trodo, kad tokia
yra pag rin d in ė p riežastis, su kelianti visuotinį, vadinasi,
natū ralų, verksm ą m irties akivaizdoje. N e savo prarastį
apverkia gedintysis: tokių egoistinių ašarų jis gėdytųsi; tuo
tarpu jis kartais gėdijasi d ėl to, kad neverkia. Pirm iausia,
žinom a, jis aprau d a m iru siojo lem tį; b et ju k jis verkia ir
tada, kai v elio n iu i m irtis bu vo trokštam as išsigelbėjim as
nuo ilgų, su nkių ir n ep agy d o m ų kančių. V adinasi, d až­
niau siai jį ap im a užuojauta visai žm onijai, p asm erktai baig­
tinum ui, dėl kurio k iekvienas veržlu s, o d ažnai ir vaisingas
gyvenim as turi u žgesti ir v irsti niekuo. T ačiau šioje bendroje
žm onijos d alio je jis visų pirm a regi savąją dalią, ir juo
aiškiau, ju o velion is jam bu vo artim esnis, todėl aiškiausiai
tada, kai velio n is yra jo tėvas. N et jei senatvė ir negalios
tėvo gyvenim ą p av ertė kankyne ir dėl savo bejėgiškum o
jis buvo su nki našta sū nui, vis dėlto jis karštai aprauda
tėvo m irtį: dėl nurod y tosios p riežasties.’1'

§ 68
Po šio n u k ry p im o , p aro d an čio grynos m eilės ir užuojautos
tapatum ą ir tai, kad u žu o jau tos atsigręžim o į savąjį individą

* Apie tai žr. antro tom o 47 sk. G al ir nebūtina prim inti, kad visas
etikos apm atas, pateiktas §§ 6 1 -6 7 , išsam iau ir plačiau išdėstytas mano
Konkursiniame traktate apie moralės pagrindą.

520
 P A S A U L IS KAI P VALIA

sim ptom as yra verksm o fenom enas, aš vėl sugrįžtu prie

m ūsų sam protavim o gijos, etinės elgesio p rasm ės, kad
p arod yčiau , kaip iš to paties šaltinio kyla bet koks gerum as,
m eilė, d orybė ir k iln iaširdišku m as, o galiau siai ir tai, ką
aš vad inu valios gyventi neigim u.
Kaip anksčiau m atėm e, kad neap ykanta ir piktum as
sąlygoti egoizm o, o jį sukelia pažin im as, įp ainiotas į prin-
cipium ind ivid uationis, taip įsitikinom e, kad teisingum o bei
jo aukštesnių pakopų, m eilės ir kilniaširdišku m o, šaltinis
yra principii ind ivid u ationis perm an ym as. Tik šis perm a-
nym as, pašalind am as skirtum ą tarp savojo ind ivid o ir kitų
individų, pagrind žia ir paaiškina tobulą nusiteikim ą būti
geram , v irstantį nesavanau d iškiau sia m eile ir kilniaširdiš-
kiausiu aukojim usi kitų labui.
O kai šis p rin cip ii in d ivid u ationis perm an ym as, šis b e­
tarpiškas valios tapatum o visu o se jos reiškiniuose p ažin im as
pasiekia didelį aiškum o laipsnį, jis tuojau p at d ar labiau
paveikia valią. Būtent: kai kokio nors žm ogau s žvilgsniui
M ajos skraistė, principium in d ivid u ation s, tapo tokia p e r­
regim a, kad tas žm ogus jau nebem ato egoizm o nulem to
skirtum o tarp savo asm ens ir kito, o kitų ind ividų kančia
jį jaudina ne m ažiau negu savoji, ir todėl jis ne tik
nuošird žiau siai linkęs p ad ėti kitiem s, b et n etgi p asiren gęs
paau koti savo in d ivid u alu m ą, kad šitaip išgelbėtų keletą
kitų individų, - tada jau savaim e su pran tam a, kad šitoks
žm ogu s, visose b ū tybėse atp ažįstantis savo g iliausiąjį ir tikrąjį
Aš, ir begalines visų gyvų bū ty bių kančias turi suvokti
kaip savas ir persiim ti viso p asau lio skausm u. Ja m jau
n ebesvetim a jokia kančia. V isi kitų skausm ai, kuriuos jis
m ato ir taip retai gali palengvinti, visos kančios, apie kurias
jis sužino netiesiogiai, - ir netgi tos, kurias jis laiko tik
galim om is, - veikia jo dvasią kaip jo p aties kančios. Jis

521
 Ketvirta knyga

jau galvoja ne apie savo asm ens perm ainin gą laim ę ir

šird gėlą, kaip tai d aro žm ogus, dar persiėm ęs egoizm u ;
priešin gai, visa jam vien od ai artim a, n es jis p erm an o p rin ­
cipium individuationis. Jis pažįsta visu m ą, pagauna jos esm ę
ir m ato, kad ji p avald i n uolatin iam nyksm ui, niekin gam
siekiui, vidiniam vaidui ir n uolatinei kančiai. Kad ir kur
jis p ažv elg tų , jis m ato kenčiančią žm o n iją, kenčian čius gy­
v ū n us ir nykstantį pasaulį. Ir visa tai d abar jam yra taip
arti, kaip egoistui - tik jo paties asm uo. K aipgi jis, tu rėdam as
tokią pasau lėjau tą, galėtų vis d ėlto teigti šį gyvenim ą n u o­
latiniais valios aktais ir šitaip vis labiau prie jo prisirišti,
v is tvirčiau spausti jį prie savęs? T as, kuris vis d ar pav ald u s
prin cip io ind ivid u ationis ir egoizm u i, p ažįsta tik p avien iu s
d aiktu s ir jų santykį su jo asm eniu, ir todėl jie tam pa n uolat
atsin au jinan čiais jo valiojim o m otyvais; tuo tarpu tos aptartos
visu m os, daiktų savaim e esm ės p ažin im as, priešingai, tam pa
b et kokio valiojim o kvietyvu. V alia n u sisu ka nuo gyvenim o;
d ab ar ji baisisi jo m alonu m ais, k u riu o se m ato gyvenim o
teigim ą. Ž m ogus pasiekia savan oriško išsižad ėjim o, rezig­
nacijos, tikro atsipalaid avim o ir visiško bevališku m o būseną.
Jeigu ir į m u s, kitus žm ones, d ar ap g au btu s M ajos skraistės,
kartais, kai m us prislegia su nkios kančios arba gyvas svetim ų
kančių su vokim as, irgi įsism elkia gyvenim o niekybės ir
kartėlio jau sm as, ir m es patiriam e norą visiškai ir v isiem s
laikam s ryžtingai išsižad ėti geid u lių , išrauti jų gelu onį,
užverti duris bet kokiai kančiai, ap siv aly ti ir pasišvęsti,
tai n etru k u s m u s vėl su pančioja reišk in io iliuzija ir jo m otyvai
vėl išju d ina m ū sų valią, ir m es n eg alim e išsilaisvinti. V ilties
g un d ym ai, dabarties trauka, m alonu m ų saldybė, gerovė,
tenkanti m ūsų asm eniui kenčiančio p asau lio vargų apsuptyje,
atsitiktin u m o ir p aklyd im ų viešp atijoje, traukia m us atgal,
prie šio p asau lio, ir v ėl u žd ed a m u m s grandines. Todėl

522
 PASAULIS KAIP VALIA

Jėz u s ir sako: „Lengviau inkaro lynui išlįsti pro adatos ausį,

n eg u tu rtuoliui patek ti į D ievo k aralystę*".
Jeigu žm ogau s gyvenim ą palygintum e su apskritim o
p av id alo keliu, nubertu žėrinčiom is anglim is, kuriam e tik
vieto m is esam a vėsių atkarpų , keliu, kurį m es neišvengiam ai
tu rim e ap ibėgti, tada bus aišku, kad žm ogų, apim tą iliuzinės
sv ajo n ės, p aguod žia vėsi vieta, kur jis yra kaip tik d abar
ar ją regi n etoliese; ir jis vėl bėga šituo keliu. O tas, kuris,
p erm an yd am as principiu m individuationis, pažįsta daiktų
savaim e esm ę, o kartu ir visu m ą, jau nebetiki tokia paguoda:
jis jaučiasi esąs iškart visose kelio vietose ir palieka jį. Jo
valia p asikeičia; ji nebeteigia savosios, reiškinyje atsisp in ­
d inčios esm ės, bet neigia ją. Fenom enas, p er kurį tai p a ­
sireiškia, yra perėjim as nuo dorybės prie askezės. Žm ogui
jau n ebep ak anka m ylėti savo artim ą kaip patį save ir daryti
ja m tiek pat, kiek sau. Jam e atsiranda p asišlykštėjim as tąja
esm e, kurios išraiška yra jo paties pasireiškim as; jam kelia
šleikštu lį valia gyventi, bran d u olys ir esm ė pasau lio, kurį
jis prip ažino esan t apgailėtiną. Tod ėl jis neigia kaip tik
tą jam e p asireiškian čią ir p ačiu jo kūnu išreikštą esm ę, savo
veiksm ais p aro d o savo pasireiškim o m elagingum ą ir meta
jam atvirą iššūkį. Iš esm ės bū dam as ne kas kita, kaip valios
reiškinys, jis nustoja ko nors norėti, vengia savo valia prie
ko nors prisirišti, siekia išsiu gd yti didžiausią abejingum ą
visiem s daiktam s. Jo kūnas, sveikas ir stiprus, genitalijom is
išreiškia lytinį potraukį, bet toks žm ogus neigia valią ir
nep aklūsta kūnui: jis jokiom is aplinkybėm is n en o ri patenkinti
lytinio potraukio. Savanoriška, visiška skaistybė yra pirm asis
žingsn is į ask ezę arba valios gyventi neigim ą. Šitaip as­
ketizm as paneigia ind ivid u alau s gyvenim o ribas p eržen ­
gian tį valios teigim ą ir tuo parod o, kad kartu su šio kūno

* [Mt 19, 24. Schopenhaueris rem iasi konjektūra ’/.f'ąa'f.oę (vok. Ankertau,
inkaro lynas) vietoje xa|.ir|X.oę (Kam ei, kupranugaris).]

523
 Ketvirta knyga

gyvenim u su naikinam a ir valia, kurios p asireiškim as ir yra

tas gyvenim as. G am ta, visada teisinga ir naivi, sako, kad
jeigu tokia m aksim a taptų visuotinė, žm onių gim inė išm irtų.
O po to, kas antrojoje knygoje pasak yta apie v isų valios
reiškinių ryšį, aš m anau , galim a tarti, kad kartu su au kš­
čiausiu valios pasireiškim u turėtų išnykti ir silpnesnis jos
atspind ys, gyvūnų pasau lis: taip grynoje šviesoje išnyksta
pusšešėliai. V isiškai p ašalin u s pažinim ą, ir likęs pasau lis
savaim e nunyktų, nes objekto nesam a be subjekto. Su tuo
aš norėčiau su sieti n et vieną vietą iš V ed ų , kur sakom a:
„Kaip alkani vaikai šiam e p asau lyje glau d žiasi prie m otinos,
taip visos bū tybės n ek an triai laukia šventosios a u k o s" [N e­
lyginant alkani vaikai, sėd intys aplink m otiną, visos bū tybės
sėd i aplink ugnies auką (A gnihotram )] (A siatic researches,
Bd. 8; C olebrooke, On the Vedas; ištrau ka iš Sam a-V eda yra
ir C olebro o k e'o M iscellaneous essays, Bd. 1, S. 88). Auka
reiškia rezignaciją ap skritai, ir likusi gam ta savo išganym o
turi laukti iš žm ogau s, kuris kartu yra ir šventikas, ir auka.
V erta pam inėti ir tą n ep ap rastai įstabią aplinkybę, kad tą
p ačią m intį išreiškė nu ostabu s ir n ep ap rastai gilu s autorius
A ngelas Silezietis, - dvieilyje, p avad intam e „Ž m ogus viską
atid uoda D iev u i"; jis skam ba šitaip:

Žm ogau! Visa tave m yli; aplink Tave spūstis:

Visa veržiasi prie Tavęs, kad pasiektų Dievą.

[Mensch! A lles liebet d ich; um dich ist sehr G edrange:

Es lauffet all’s zu dir, dali es zu G ott gelange.
Cherubinischer W andersmann, 1, 275]

T ačiau dar d id esnis m istikas, m eisteris Eckhartas, kurio

n u ostabū s kūriniai p ag aliau tapo p rieinam i Franzo Pfeifferio
leid im o (1857) dėka, išsitaria (S. 459) visiškai ta pačia čia
skleid žiam a prasm e: „A š patvirtin u tai K ristum i, kadangi

524
 PASAULIS KAIP VALIA

jis sako: O aš, kai būsiu pakeltas nuo žem ės, visu s patrauksiu
p rie savęs (Jn 12, 32). Šitaip ir geras žm ogu s turi visus
d aiktu s traukti prie D ievo, jų pirm inio šaltinio. M okytojai
m u m s p atvirtina, kad visi kūriniai sukurti dėl žm ogaus.
T ai įrodo visi kūriniai tuo, kad vienas kūrinys naudingas
kitam : galvijam s - žolė, žu viai - vanduo, pau kščiu i - oras,
žv ėriu i - m iškas. Šitaip visi kūriniai nau d ingi geram žm ogui:
vieną kūrinį kitam e geras žm ogu s neša D iev u i" [6 traktatas].
Tu o jis nori pasakyti: už tai, kad žm ogus savyje ir kartu
su savim i išperka ir gyvū nus, jis naud ojasi jais šiam e
gyvenim e. M an atrodo, kad šitokia prasm e reikia inter­
p retu oti sunkią p astraipą Biblijoje, Rom 8, 2 1 -2 4 .
Ir budizm e nestinga posakių , išreiškiančių šį dalyką;
pav y zd žiu i, kai Buda, dar kaip Bodisatva, liepia paskutinį
kartą pabalnoti žirgą, kad p abėgtų iš tėvo rezidencijos į
d ykum ą, jis kreipiasi į žirgą tokiom is eilėm is: „Jau ilgai
tu esi gyvenim e ir ‘m irtyje; b et d abar jau nebenešiosi ir
nebevilksi. D ar tik šį sykį, o K antakana, išnešk m ane iš
čia, ir kai tik aš įvykdysiu įstatym ą (tapsiu Buda), aš tavęs
n eu žm iršiu " (Foe Kone Ki, tradu it p ar Abel R ėm usat, p.233).
Be to, asketizm as reiškiasi savanorišku ir sąm oningu
skurd u , atsirandančiu ne tik p er accidens, išdalinus turtą,
kad būtų palengvintos kitų kančios; šiuo atveju skurdas
yra tikslas savaim e ir turi tarnauti n uolatin iam valios
m arinim u i, kad norų tenkinim as ir gyvenim o saldybė vėl
nesužadintų valios, kuriai savim onė jaučia pasišlykštėjim ą.
Šį tašką pasiekęs žm ogus, kaip gyvas kūnas ir konkretus
valios pasireiškim as, vis d ar jaučia polinkį visokiausiam
v aliojim u i; bet jis sąm oningai u žgniaužia jį, priversd am as
save ned aryti nieko tokio, ko jam norėtųsi, o priešingai,
d aryti visa tai, ko jam nesinori, net jeigu tai ir neturėtų
jokios kitos prasm ės, išskyrus valios m arinim ą. Kadangi
jis pats paneigia jo asm enyje besireiškiančią valią, tai jis

525
 Ketvirta knyga

nesipriešins, jei kitas im sis to p aties, t.y. elgsis su juo

neteisėtai: todėl jam priim tina bet kokia kančia, sukeliam a
išorinių aplinkybių, atsitiktinu m o ar kitų žm on ių piktum o,
ja m priim tinas bet koks p rarad im as, b et kokia neg arbė, bet
koks įžeidim as: visa tai jis priim a d žiau gsm in gai, kaip progą
įsitikinti, kad jis jau nebeteigia valios, o m ielai stoja valios
reiškinio, sudarančio jo paties asm enį, priešų pusėn. Todėl
jis su neišsenkančia kantrybe ir nu olanku m u p akelia n egarbę
ir kančią, n esid id žiuodam as už bloga m oka geru ir neleidžia,
kad jam e kada nors vėl įsižiebtų p ykčio ar geid u lio liepsna,
įk an d in pačios valios jis m arina jos regim ąjį p asireiškim ą,
jo s objektiškum ą, kūną: jis šy kščiai jį m aitina, kad jo vešlus
klestėjim as ir sužyd ėjim as iš n au jo neatgaivintų ir stipriau
nesu žad intų valios, kurios išraiška ir atspindys yra tas kūnas.
T o d ėl jis p asninkau ja, n et im asi m arinti ir kankinti save,
k ad , nuolat stokodam as ir kentėd am as, vis labiau palaužtų
ir num arintų valią, kurią jis laiko tiek savo, tiek pasau lio
kankinančios egzistencijos šaltiniu ir kuria jis šlykštisi. O
kai pagaliau ateina m irtis, su ard an ti šį p asireiškim ą valios,
kurios esm ė p er laisvą savin cig ą tam e ind ivid e m irė jau
seniai (išskyrus nežym ų likutį, pasireišku sį kūno gyvastim i),
tą m irtį jis pasitinka su didžiausiu džiaugsm u kaip trokštam ą
išganym ą. K artu su ja d abar (skirtingai nuo kitų) pasibaigia
n e tik reiškinys; ne, d abar su naikinam a p ati esm ė, kuri
vos vos egzistavo tik reišk in y je ir tik jo dėka*; dabar
n u trau kiam as ir šitas paskutinis silp nas saitas. T am , kuris
šitaip pasibaig ia, kartu b aig iasi ir pasaulis.

* Ši m intis gražiu palyginim u išreikšta senoviniam e sanskrito filosofijos

veikale Sankhya Kariko: „Vis dėlto siela kurį laiką lieka aprengta kūno
d rabužiais - šitaip indų žiedėjo ratas, anksčiau pastūm ėtas, vis dar sukasi
ir po to, kai indas nužiestas. Tik kai nuskaidrėjusi siela atsiskiria nuo
kūno ir jai išnyksta gam ta, ji pasiekia visišką išganym ą" (Colebrooke,
Ou the Philosophy o f įlin d u s [in:] M iscellaneous Essays, Bd. 1, S. 259).
T as pat ir Sankhya Kariko, by H orace VVilson, § 67, S. 184.

526
 PA S AU L I S KAI P VA LI A

Ir visa tai, ką aš čia pavaizd avau silpna kalba ir tik

b en d rais bru ožais, visai nėra su sigalvota filosofinė pasaka,
atsirad u si tik šiandien; ne, toks buvo pavyd ėtinas d augybės
šventųjų ir gražios sielos krikščionių gyvenim as, taip gyveno
d ar daugiau indų ir bu distų , taip p at ir kitų tikybų iš­
pažin tojų. Kad ir kaip skyrėsi d ogm os, įsispau d usios tokių
žm on ių protuose, vidinis, betarpiškas, intuityvus pažinim as,
v ien tik iš kurio gali kilti b et kokia d orybė ir šventum as,
v isiškai vienod ai p asireiškė visų jų gyvenim o būdu. Juk
ir čia p asirod o visam m ūsų apm ąstym u i toks svarbus ir
v isu r p asireiškiantis - nors iki šiol beveik n e p a ste b ė ta s-
d id elis skirtu m as tarp intuityviojo ir abstraktau s pažinim o.
V ien ą nuo kito skiria gili praraja, per kurią, pasaulio esm ės
p ažin im o atžvilgiu, nutiesia tiltą tik filosofija. Intuityviai,
a r in concreto, iš tikrųjų kiekvienas žm ogus pagauna visas
filoso fin es tiesas; b et jas išversti į abstrakti] žinojim ą, į
refleksiją yra filosofo m isija, ir niekuo kitu jis neturi ir
n eg a li užsiim ti.
T aigi galbūt čia p irm ąkart abstrakčiai ir be jokios m i­
tologijos vidinė šventum o, savineigos, savanau dišku m o n u ­
m arinim o, asketizm o esm ė išreikšta kaip valios gyven ti neigimas,
įv ykstan tis po to, kai p ilnatviškas savosios esm ės p ažin im as
v aliai tam pa bet kokio valiojim o kvietyvu. O tiesiogiai visa
tai p ažin o ir savo elgsena išreiškė visi šventieji ir asketai,
tu rėję vienodą vid inį pažinim ą, b et šnekėję visai skirtingom is
kalbom is, orientuodam iesi į tas dogm as, kurias jie kartą
su vokė savo protu ir dėl kurių indų šventasis, krikščionių
ar lam aistų šventasis turi d uoti visiškai skirtingą ataskaitą
apie savo poelgius, b et p ačiam dalykui tai nesvarbu. Šven ­
tasis gali būti persiėm ęs absu rd iškiau siais p rietarais arba
priešingai, jis gali bū ti filosofas: tai nesvarbu. T ik jo poelgiai
liudija jo šventum ą, nes m oraliniu požiūriu jie kyla ne iš
ab straktaus, o iš in tuityviai pagauto, betarpiško pasaulio
ir jo esm ės pažinim o, ir tik norėd am as patenkinti savąjį

527
 Ket vi rt a knyga

protą tą esm ę jis aiškina, rem d am asis kokia nors dogm a.

Todėl nei šventajam nereikia b ū ti filosofu, nei filosofui bū ti
šventuoju, kaip nereikia, kad labai gražus žm ogu s būtų
didis skulptorius ar kad did is skulptorius bū tų gražuolis.
A pskritai nep rotinga reik alau ti iš m oralisto, kad jis neskelbtų
kitų d orybių, išskyrus tas, kuriom is p asižym i pats. A bst­
rakčiai, bend rai ir aiškiai p ak arto ti sąvokom is visą pasau lio
esm ę ir kaip reflektu otą kopiją pateikti ją p rotui tvariom is
ir visada tarnauti pasiren g u sio m is sąvokom is - tai, o ne
kas nors kita, yra filosofija. Prim insiu pirm ojoje knygoje
pateiktą citatą iš B acono V eru lam iečio raštų fplg- § 157-
Tačiau bū ten t toks abstraktus ir bend ras, o todėl ir šaltas
yra m ano anksčiau n up ieštas valios gyventi neigim o, gražios
sielos gyvenim o, rezignavusio, savan oriškai atgailaujančio
šventojo p aveikslas. K ad angi pažin im as, iš kurio kyla valios
neigim as, yra intuityvus, o n e abstraktu s, tai g eriausiai jis
išreiškiam as n e abstrakčiom is sąvokom is, o vien tik poelgiais
ir gyvenim o būdu. Tod ėl, kad geriau su prastu m e tai, ką
filosofiškai m es nusakom e kaip valios gyventi neigim ą,
turim e su sip ažin ti su p avy zd žiais iš patyrim o ir tikrovės.
Žinom a, kasd ieniam e patyrim e m es jų nerasim e: „nam om nia
praeclara tam d ifficilia quam rara su n t" [juk visa, kas puiku,
yra ir sunku, ir reta], sako Spinoza [Ethica, 5, prop. 42,
schol.]. Tod ėl jeig u m u m s netenka ypač p alan ku s likim as
b ū ti tokių žm onių am žinin kais ir liudininkais, reikia tenkintis
jų biografijom is. Kaip m atyti iš to, ką m es žinom e iš vertim ų,
indų literatū roje esam a labai d aug šventųjų, asketų, v a­
dinam ųjų sam anų , sanjasių ir t.t. gyvenim o aprašym ų. N etgi
žym ioji (nors ir n e visais atžvilgiais verta pagyrim o) M ythologie
dės Indous par M -m e d e Polier p ateikia daug puikių tokios
rū šies p avy zd žių (ypač antro tom o 13 skyriuje). Ir tarp
krikščionių n estokojam a p av y zd žių , iliustruojančių tai, ką
turim e m intyje. P erskaitykim e d ažniau siai prastai parašytas

528
 P A S A U L I S KAIP V A LI A

biog rafijas tų asm enų, kurie bu vo vad inam i tai šventosiom is

sielom is, tai pietistais, tai kvietistais, tai p am ald žiaisiais
svajotojais ir t.t. Tokių biog rafijų rinkiniai buvo sudarinėjam i
įvairiu m etu, pvz., T ersteeg en o Šventųjų siekį gyven im o
aprašym as [L ebensbeschreibung heiliger S eelen], R eitzo A tgim u ­
siųjų istorija [G eschichte d er W iedergebornen], M ūsų dienom is
p asiro d ė K an ne'o rinkinys*, kur šalia d au gelio prastų dalykų
esam a ir kai ko gero, y p ač Beatos Sturm in gyvenim as [Leben
der Beata Sturm in]. Šiuo požiū riu ypač reikšm ingas P ran ­
ciškaus A syžiečio, to tikrojo asketizm o įasm eninim o ir visų
elgetau jan čių vienuolių prototip o, gyvenim as. Šis gyvenim as,
aprašy tas jo jaunesniojo am žinin ko, o kartu žym aus scholasto
Šv. Bonaventū ros, neseniai v ėl išleistas: Vita [seraphici P.]
S .F ran cisci a S.Bonaventura concinnata [Šv.P ranciškaus g y v e­
nimas, aprašytas Šv. B on aven tū ros](S oest, 1847); o neseniai
prieš tai P rancūzijoje pasirod ė rūpestinga, išsam i ir visais
šaltin iais besirem ianti jo biografija H istoire de Saint Franęois
d'Assise, par Chavin de M alan [Šventojo Pranciškaus A syžiečio
istorija] [2 leidim as] (1845). Kaip rytietišką šių bažnytinių
kūrinių paralelę m es turim e nep ap rastai vertingą Sp en ce'o
H ardy knygą Eastern M onachism , an A ccoun t ... o f the O rder
o f M endicants Founded by G otam a B uddha IRytų vienuoliai:
elgetaujančių vienuolių ordino, įsteigto G autam os Budos, ap ra­
šym as] (1850). Ji m um s atveria tą patį reiškinį, tačiau apvilktą
kitais drabužiais. Tai m u m s parodo, kaip nesvarbu, ar jis
kyla iš teistinės, ar ateistin ės religijos. Bet kaip ypatingą,
n ep ap rastai ryškų p avy zd į ir faktišką m ano išdėstytų m inčių
iliu straciją aš ypač galiu rekom enduoti ponios Guyon au ­
tobiografiją. Su sipažinti su šia gražia ir didinga siela, kurią
aš visada prisim enu su pagarba, atiduoti tai, kas pridera

• [Leben und aus dem Ijebeti tnerkivurdiger und eriveckter Christen ims
der protestantischen Kirche, 2 Teile, 1816/17.]

529
 K e tv i r t a k nyga

jos kilniam nusiteikim u i, kartu darant nuolaid as jos proto

prietaram s, b et kuriam geram žm ogui turi bū ti tiek p at
d žiau gsm inga, kiek m inėtoji knyga bus nep alankiai v e r­
tinam a lėkšto m ąstym o žm onių , t.y. daugum os, nes visu r
ir neišv en g iam ai kiekvienas žm ogus gali vertinti tik tai,
kas jam kažkiek gim iniška ir į ką jis b en t jau šiek tiek
linkęs. Tai galioja ir intelektu alinei, ir etinei sričiai. T am
tikru požiū riu tinkam as p av y zd ys yra n et žym i prancūziška
Spinozos biog rafija, je i kaip jos raktu pasinaud osim e puikiu
įvadu į labai nevykusį traktatą D e em endatione intellectus
[Apie. intelekto tobulinim ą]. Tu o p at m etu šią pastraipą aš
galiu rekom end u oti kaip pačią veiksm ingiau sią iš m an
žinom ų priem onių aistrų au drai nuram inti. Pagaliau pats
didysis G oethe, kad ir koks graikas jis būtų, n elaikė jam
n ederančiu d alyku šią gražiau sią žm onijos pusę parod y ti
skaidriam e poezijos veid rod yje. G ražios sielos išpažintyje
[Bekentnissen ein er schonen Seele] jis pavaizd avo id ealizuotą
panelės K lettenberg g yvenim ą, o vėliau savo au tobiografijoje
pateikė ap ie jį ir istorinių žinių. Be to, jis net du kartus
m um s pap asakojo šventojo Pilypo N eri gyvenim ą.
Žinom a, pasau lin ė istorija visada nu tylėd avo ir turėjo
nutylėti tokius asm enis, kurių gyvenim as yra g eriausia ir
vienintelė tinkam a šio svarbau s m ūsiškio tyrinėjim o taško
iliustracija. Ju k p asau lin ės istorijos m edžiaga visai kita, n etgi
p riešinga, bū ten t - ne valios gyventi n eigim as ir įv eika,
o p riešin gai, jos teigim as ir pasireiškim as nesu skaičiuoja­
m u ose in d ivid u ose, k u riu o se au kščiau sią objektyvacijos
viršūnę p asiekusios valios su sid vejin im as pasirodo visiškai
aiškiai, ir m es m atom e, kaip koks pavienis asm uo ima
v iešp atau ti savo proto d ėka, regim e m asiškum u grįstą m inios
v iešp atav im ą, atsitiktinu m o, įgavusio likim o pavid alą, ga­
lybę, visų siekių tuštybę ir niekingum ą. T ačiau mes, d abar
n esekd am i įk and in laike išsisk leid žian čių įvykių gijos, o
kaip filosofai stengd am iesi su vokti etinę poelgių prasm ę

530
 PA S A U L I S KAIP VA LI A

ir traktuod am i ją kaip vienintelį viso to, kas m um s reikšm inga

ir svarbu , m astelį, n eišsigąsim e to, kad nuolatos persveria
lėkštum as ir banalybė, ir prip ažin sim e, kad pats d id ingiau ­
sias, pats reikšm ingiau sias ir svarbiau sias reiškinys, kokį
tik gali parod y ti pasau lis, yra ne pasaulio užkariautojas,
o p asau lio įveikėjas, t.y. ne kas kita, kaip tylus ir nep asteb im as
gyvenim as žm ogau s, įsism elkusio į tokį p ažin im ą, kurio
dėka jis įveikia ir paneigia viską persm elkian čią, visam e
kam e išsiskleidžiančią veržlią valią gyventi; jos laisvė p a­
sirod o tik čia, tik jam e, jo p o elgiu s pad aryd am a visiška
įprastinių poelgių priešingybe. V ad in asi, šiuo požiūriu biog­
rafijos šventų, savęs atsižad ėju sių žm onių , kad ir kaip prastai
jos dažniau siai bū tų p arašytos, kad ir kaip jos bū tų p er­
sipynu sios su prietarais ir nesąm on ėm is, vis d ėlto dėl
reikšm ingo turinio filosofui yra nep alyginam ai svarbesnės
ir labiau pam okančios negu P lu tarchas ar Livijus.
K ad geriau ir giliau su prastu m e tai, ką m usų abstrakčiam e
ir bendro pobū džio dėstym e p avad inom e valios gyventi
neigim u, būtų labai naudinga įsigilinti į dorovinius pam o­
kym us, nukreiptus į šį dalyką ir pateiktus žm onių, p er­
sm elktų atitinkam os dvasios. K artu bus galim a m atyti, koks
senas yra m ūsų požiū ris, n ep aisan t jo grynai filosofinės
išraiškos naujum o. M um s artim iausia krikščionybė, kurios
etika visiškai persm elkta šia dvasia ir veda ne tik ant
aukščiausių m eilės žm ogui p akop ų , b et ir prie išsižadėjim o.
N ors šioji krikščionybės ypatybė, kaip gem alas, labai aiškiai
p asirod o jau ap aštalų raštuose, b et tik vėliau ji buvo visiškai
išplėtota ir išreikšta explicite. A p aštalų raštuose m es randam e
tokius priesakus: artim o m eilę, prilyginam ą m eilei sau
pačiam , gerad arystę, atsim okėjim ą už blogį m eile ir gerum u,
kantrybę, nuolanku m ą, visokeriopų įžeidim ų pakėlim ą n e­
sipriešinant, nuosaikum ą valgant, pad ed antį tram dyti gei­
dulius, ir (tam , kas įstengia) visišką kūniškosios m eilės
atsisakym ą. Jau čia m es m atom e p irm ąsias asketizm o p a­

531
 Ketvirta knyga

kopas: p astarieji žodžiai reiškia kaip tik tą patį, kas E v an ­

gelijose vad inam a „atsižad ėti sav ęs" ir „nešti savo k ry žių "
(M t 16, 24 - 25; M k 8, 34 - 35; Lk 9, 23 - 24; 14, 2 6 -
27 - 33). Toji kryptis n etruku s p rad ėjo vis labiau plėtotis
ir su kū rė atgailaujančiu osius, atsiskyrėliu s ir vienuoliją -
reiškinį, kurio šaltinis pats savaim e buvo tyras ir šventas,
b et kaip tik todėl visai nep akeliam as did žiajai žm onių
daugum ai. Štai kodėl vėliau jis galėjo išsigim ti į veid m ainystę
ir bjaurastį, nes „abusus optim i p essim u s" [piktnau džiavim as
tuo, kas geriausia, yra visų blogiausias]. V ėliau , krikščionybei
vystantis, tas asketizm o d aigas visiškai išsiskleid ė ir pražydo
krikščionybės šventųjų ir m istikų raštuose. Kartu su g ry ­
niausia m eile jie skelbia ir visišką rezig n aciją, savanorišką
ir besąlygišką skurdą, tikrąją ram ybę, visišką abejingum ą
pasau lietin iam s dalykam s, savosios v alio s m arinim ą ir a t­
gim im ą D ievuje, visišką savojo asm ens u žm arštį ir n ugrim z­
dim ą į D ievo žiūrą. Visa tai pu ikiai išdėstyta Fėnėlono
E xplication dės m axim es dės Saints sur la vie intėrieure IŠventų
žm onių vidinio gyven im o m aksim ų išdėstym as]. Tačiau ši krikš­
čionybės raidos dvasia n iek u r neišreikšta taip tobulai ir
galingai, kaip vokiečių m istikų raštuose, t.y. M eisterio Eck-
harto pam okslu ose ir peln y tai garsioje knygoje Theologia
G erm anica IV okiečių teologija], apie kurią L iu teris jo parašytoje
šios knygos pratarm ėje sako, kad nė iš vienos knygos -
išskyrus Bibliją ir A ugustino raštus - ap ie Dievą, Kristų
ir žm ogų jis neišm oko tiek daug, kiek iš šitos. (Vis dėlto
tik 1851 m etais m es gavom e pirm ąjį tikrą ir neiškreiptą
jos tekstą - tai Pfeifferio leidim as, p asiro d ęs Štutharte.) Joje
pateikti p riesakai ir pam okym ai yra tobu liausias, giliausiu
vidiniu įsitikinim u persm elktas ap rašym as to, ką aš a p i­
bū d inau kaip valios g yventi neigim ą. V ad inasi, ten derėtų
su sipažinti su juo geriau , prieš jo atsisakant su jud aistin iu -
protestantišku p asipūtim u . Tokia p at nuostabia dvasia p a ­
rašyta (nors savo verte nep rilygstanti an am veikalui) Tau lerio

532
 PASAULIS KAIP VALIA

N achfolgung dės arm en Lebens [Jesu] C hristi [Sekim as vargingu

Kristaus gyven im u ], kartu su jo M edulla anim ae [arba apie
dorybės tobulum ą]*. M ano požiū riu šitų tikrųjų krikščionybės
m istikų m okym ai su N aujojo testam ento m okym ais san ­
tykiauja taip, kaip spiritas su vynu. A rba: tai, kas N aujajam e
testam ente regim a tarsi pro šydą ar m iglą, m istikų kūriniuose
pasirod o be ap d an g alo, visai aiškiai ir skaidriai. Pagaliau
į N au jąjį T estam entą galim a žiū rėti kaip į pirm ąjį, o į m istikus,
kaip į antrąjį sakram en tą - aųocpcc xcu ų eyaka ųocrrųpia
[m ažąją ir d id žiąją m isterijas].
Tačiau tai, ką m es p avad inom e valios gyventi neigim u,
labiau išvystyta, įvairiau išreikšta ir gyviau pavaizd uota,
negu tai galėjo būti krikščionių bažnyčioje ir V akarų p a ­
saulyje, m es rand am e seniausiuose sanskrito kalbos p am in ­
kluose. Tai, kad šitas svarbus etinis požiūris į gyvenim ą
čia galėjo išsivystyti labiau ir bū ti geriau išreikštas, galbūt
lab iau siai nulem ta to, kad jis čia nebu vo su kau stytas jam
visišk ai svetim o prad m ens, kokia krikščionybėje yra judėjų
tikyba, prie kurios kilnus krikščionių religijos pradininkas
iš dalies sąm oningai, o iš dalies galbū t n esąm on in gai turėjo
prisitaikyti. Tod ėl krikščionybė yra sudaryta iš dviejų labai
skirtingų elem en tų , iš kurių grynai etinį elem entą aš p a­
vadinčiau labiau siai ar net išskirtinai krikščionišku ir jį
atskirčiau nuo jud aistinio dogm atizm o, jau egzistavusio
anksčiau. Jeigu dažnai, ypač m ūsų laikais, būgštaujam a,
kad p u iki ir išganinga K ristaus religija kada nors visiškai
nesužlugtų, tai šį d alyką aš aiškinčiau tik tuo, kad ji sudaryta
ne iš vieno p ap rasto, o iš dviejų p irm aprad iškai skirtingų
elem entų , susijungusių tik dėl istorinių aplinkybių. N ev ie­
nodas šių elem entų ryšys su artėjančia laiko dvasia, n e­
vienoda jų reakcija į tą dvasią gali su kelti tų elem entų
išsiskaidym ą, ir tokiu atveju krikščionybė turėtų žlugti, tačiau

* [Šie veikalai klaidingai priskirti Tauleriui.]

533
 Ketvirta knyga

ir po to grynai etinė jo s dalis vis d ėlto turėtų likti sveika,

n es ji yra n esu griau nam a. Indų etikoje (kiek ji - kad ir
kaip m enkai m es bū tu m e su sipažin ę su jų literatūra - m u m s
pažįstam a kaip visapusiškiausiai bei g alingiau siai išreikšta
V ed ose, bu ran u o se, poezijos kūriniuose, m ituose, legend ose
ap ie šventuosius, sentencijose ir gyvenim o taisyklėse*) ran ­
d am i tokie priesakai: artim o m eilė, su sijusi su visišku b et
kokios savim eilės neigim u; m eilė ap skritai, n eap siribojan ti
v ien tik žm onija, b et apim anti visa, kas gyva; g erad arystė,
kurios au kščiau sias p riesak as - išdalinti savo sunkų dienos
u žd arbį; beribis kantru m as visų skriau d ikų atžvilgiu ; at-
sim okėjim as geru už blogį, kad ir koks jis būtų d id elis;
sav an oriškas ir d žiau gsm ingas pak antu m as bet kokiai n e­
garbei; su silaikym as n u o gyvu linės kilm ės m aisto; visiška
sk aistybė ir bet kokio gašlum o atsisakym as - tam , kuris
siekia tikro šventum o; bet kokio turto, gim tųjų n am ų ir
nam iškių išsižad ėjim as; visiška vien atvė, nugrim zd us į n e ­
bylią m ed itaciją; savanoriška atgaila, lėtas savęs kankinim as
visišk o valios n um arinim o dėlei, g aliau siai pasibaigiantis
savanoriška m irtim i iš bad o, stum iantis žm ogų d uotis su-
ėd am am krokodilų arba nušokti nuo šventosios uolos H i­
m alaju ose, arba pasilaidoti gyvam , arba pu lti po did žiulio
v ežim o , p apu ošto d ievų atvaizd ais, ratais, d ainuojant, šokan t
ir šėlstan t bajad erėm s. Šių p riesakų, kurie atsirad o prieš
k etu ris tū kstan tm ečius, laikom asi ir d abar, o kai kurie žm onės

* Žr., pvz., O upnekhat studio A nąuetil-D uperron, Bd. 2, Nr. 138, 144,
145, 146. - M ythologie dės Indous p ar M -m e de Polier, Bd. 2, Kap. 13,
14, 15, 16, 17. - A siatisches M agazin von K laproth, pirm am e tom e: „Apie
Fo relig iją"; ten pat Bhaguat-G eela [B hagavad-G ita] arba Pokalbiai tarp Krišnos
ir A rdšunos [C,espriiche zvrischen Krischna und A rdsdn m a]; antram e tome:
M oha-M udgava [M oha-M udgara], Be to, Institutes o f Bindu-Laiv, or the
ordinances o f M anu, from the Sanskrit by VVilliam Jonės, vokiškas vertim as
H ūttnerio (1797); ypač šeštasis ir dvyliktasis skyriai. G aliausiai daugelis
vietų iš A siatic researches, (Per paskutinius keturiasdešim t m etų indų
literatūra Europoje taip paplito, kad jei aš norėčiau dabar papildyti šią
p astabą, pateiktą pirm am e leidim e, tam prireiktų keleto puslapių).

534
 PASAULIS KAIP VALIA

ju o s nuveda iki stulbinan čių kraštutinum ų, kad ir kaip

d augeliu atžvilgiu būtų išsigim u si indų tauta.* Tai, ko buvo
laikom asi tiek ilgai, tokios d augiam ilijoninės tautos, n e­
paisant atnašau jam ų aukų su nku m o, negali būti savavališkas
p ram an as, b et turi glūdėti žm onijos esm ėje. Tačiau n eįm a­
nom a n esistebėti panašu m u, p astebim u skaitant atgailautojo
arba šventojo krikščionio ir indo gyvenim o aprašym us. Esant
tokiom s iš p agrind ų skirtingom s dogm om s, papročiam s ir
aplinkai, ir vien o, ir kito id ealas bei vidau s pasau lis visai
tas pats. T as pat pasakytina ir apie jų priesakus: štai,
p avyzd žiu i, T au leris kalba apie visišką skurdą, kurio reikia
siekti ir kuris pasireiškia tuo, kad atsisakom a visko, iš kur
galim a būtų tikėtis kokios nors paguodos ar p asau lietinės
gėrybės; akivaizdu , jog tai d arom a dėl to, kad visi tie dalykai
teikia valiai vis naują peną, tuo tarpu siekiam a ją visiškai
num arinti. Indišką atitikm en į rand am e Fo priesakuose san-
jasiu i, kuris turi visiškai ap sieiti be pastogės ir n uosavybės,
o galiausiai jam patariam a dažnai negulėti po tuo pačiu
m ed žiu, kad neatsirastų koks nors p rieraišum as šiam m e­
džiui. K rikščionybės m istikai ir V ed antos filosofijos m okytojai
sutaria ir d ėl to, kad žm ogu i, p asiekusiam tobulybę, n e­
reikalingi jo kie išoriniai d arbai ir religinės apeigos. Toks
sutapim as, turint galvoje tokias skirtingas epochas ir tautas,
yra faktinis įrodym as, kad čia atsiskleidžia ne kokia nors
keistenybė ar p akvaišim as, kaip labai norėtųsi lėkštiem s
optim istam s, o tam tikra esm inga ir tik dėl savo didingum o
retai išryškėjanti žm ogau s prigim ties pusė.
T aigi aš nurodžiau šaltinius, iš kurių galim a susipažinti
su fenom enais, paim tais iš gyvenim o; per ju os pasireiškia
valios gyventi neigim as. Tam tikru m astu tai yra pats

* Jaggem aute (Jagan-natha), 1840 m . birželį vykusioje procesijoje vie­

nuolika indų puolė po vežim o ratais ir iškart žuvo. (Žr. vieno O stindijos
žem valdžio laišką, paskelbtą Tim es, 1840 gruodžio 30 d.)

535
 Ket vi rt a knyga

sv arb iau sias viso m ūsų apm ąstym o taškas. V is dėlto aš

išdėsčiau jį tik bend rais bru ožais, nes g eriau kreiptis į tuos,
k urie kalba, rem d am iesi tiesioginiu patyrim u, negu be reikalo
dar labiau plėsti šią knygą kartojant tai, kas jų pasakyta
d aug stipriau.
T ačiau aš d ar norėčiau p ridurti šį bei tą, siekdam as
ben d rais bru o žais nužym ėti tokių žm o n ių būseną. A nksčiau
m es m atėm e, kad piktas žm ogus dėl savojo valiojim o
stipru m o patiria nuolatinę, sekinan čią vid in ę kančią ir ga­
liausiai, kai visi valiojim o objektai išeikvoti, nuožm ų sa­
v ivalės trošku lį jis num alšina, stebėd am as kitų kančias.
P riešingai, tas, kuriam e u žsim ezgė v alio s g yventi neigim as,
p ersm elktas vid inio džiaugsm o ir tikros d angiškos ram ybės,
kad ir kokia skurd i, bedžiaugsm ė, kupina visokių n ep riteklių
atrod ytų jo būsena iš šalies. Tai n e au d ringas gyvenim o
v eržlu m as, ne trium fuojantis d žiau gsm as, kurio išankstinė
ar išvadin ę sąlyga yra stipri kančia, būdinga gyvenim u
b esim ėgau jan čiam žm ogui; p riešingai, tai nesud rum sčiam a
taika, gili ram ybė, vidinė giedra; taigi bū sena, į kurią mes
neg alim e žvelgti be didžiulio ilgesio, kai tik ją išvystam e
arba įsiv aizd u ojam e, nes mes iškart p rip ažįstam e, jo g tokia
bū sena yra vienintelė teisinga ir be galo p ran okstan ti visa
kita, ir visa, kas g eriausia m ūsų d vasioje, m us stum ia prie
jos d id žiuoju šūkiu: sapere audė! [ryžkis bū ti protingas!;
H oraz: E pistulae, 1, 2, 40]. Tada m es gerai jau čiam e, kad
kiekvienas išsipildęs noras, atk ariautas iš p asau lio, vis dėlto
tolygus išm aldai, kuri šiand ien p alaik o elgetos gyvenim ą,
kad rytoj jis vėl bad autų. Priešingai, rezignacija pan aši į
paveld ėtą ūkį: savininką ji visiem s laikam s išlaisvina nuo
bet kokių rūpesčių.
Kaip prisim en am e iš trečiosios knygos, estetinį m ėga­
v im ąsi grožiu dideliu m astu su daro tai, kad m es, p atekdam i
į gryn osios k ontem pliacijos bū seną, akim irkai n usikratom e
b et kokio v aliojim o, t.y. visokiau sių norų ir rūpesčių, tarsi

536
 P A S A UL I S KAIP VALI A

išsivad uojam e nuo savęs. M es jau nebesam e individas,

pažįstan tis savo nuolatinio valiojim o labui, ne pavienio
daikto koreliatas, kuriam objektai tam pa m otyvais, o bevalis,
am žinas pažinim o subjektas, idėjos koreliatas. Ir m es žinom e,
kad tos akim irkos, kai m es, išsivadavę iš n uožm au s valios
v eržlu m o, tarsi pakylam e virš sunkios žem iškos atm osferos,
yra pačio s p alaim in giausios iš visų, kokias tik žinom e. Iš
to m es galim e suvokti, koks palaim in gas turi būti gyvenim as
to žm ogau s, kurio valia num aldyta ne akim irkai, kaip
m ėgau jantis grožiu, o visam laikui, ir netgi visai užgesusi, -
iki pat tos paskutin ės ru senančios žarijos, p alaikan čios kūną
ir u žgęstančios kartu su juo. Toks žm ogus, po ilgų ir sunkių
kovų su savo p rigim tim i g aliau siai p asiekęs visišką pergalę,
d ar egzistuoja tik kaip grynai pažįstan ti būtybė, švarus
p asau lio veid rod is. Jo jau niekas negali bauginti, niekas
n ebejaud in a, nes visus tuos tūkstančius valiojim o gijų, ri­
šančių m us prie pasaulio ir geidu lių, baim ės, pavyd o, pykčio
pav id alu traukiančių m us, nuolat kenčiančius, tai ten, tai
šen, jis jau nutraukė. R am iai ir šypsodam asis, jis žvelgia
į šio pasau lio m iražus, kurie kadaise galėjo jaudinti ir
skaud in ti jo sielą, b et kurie d abar jam tokie p at nesvarbūs,
kaip ir šachm atų figūros pasibaig u s žaidim ui, kaip paryčiais
n u sim esti m askarad o kostium ai, traukę ir neram in ę m us
karnavalo naktį. G yvenim as ir jo p avid alai d abar plevena
p rieš jį kaip trum palaikiai reginiai, kaip lengvi pusiau
prabu d u sio žm ogau s sapnai, pro kuriuos jau šviečiasi tikrovė
ir kurie jau nebegali apgauti. Ir kaip tie sapnai, taip galų
gale be p rievartin io perėjim o išnyksta ir anie reginiai. Šie
sam protavim ai gali padėti m u m s suprasti, ką turi galvoje
ponia G uyon, savo au tobiografijos pabaigoje taip dažnai
išsitardam a: „Aš viskam abejinga; aš n ieko nebegaliu norėti:
d ažn ai aš nežinau, ar dar egzistuoju , ar n e ". Kad parodyčiau,
kaip n um arinu s valią kūno (kuris ju k yra valios pasireiškim as
ir todėl, ją sunaikinus, praranda bet kokią reikšm ę) m irtis

537
 Ketvirta knyga

jau nebegali su kelti kartėlio, o yra labai pageid au jam a, tebus

m an leista pateikti pačiai šven tajai atg ailautojai p rik la u ­
san čius žodžiu s, nors jie ir nėra labai elegantiški: „M idi
d e la gloire; jou r ou ii n 'y a plūs de n uit; vie qui ne
crain t plūs la m ort, dans la m ort m ėm e: p arcequ e la m ort
a vain cu la m ort, et que celu i qui a sou ffert la p re m ie re
m ort, ne goutera plūs la second e m o rt". [...Šlovės v idu rd ien is;
d iena, po kurios jau n ebėra nakties; gyvenim as, daugiau
n esibijan tis m irties pačioje m irtyje: nes m irtis nugalėjo m irtį,
ir tas, kuris patyrė p irm ąją m irtį, jau n ebepatirs antrosios
m irties.1 (V ie de M adam e de [la M othe] G uyon, Bd. 2, S. 13.)
T ačiau m es n eturim e m any ti, kad pažin im o, tapusio
kvietyvu, dėka kartą atsirad ęs valios g yven ti neigim as jau
n ebesvyru os, ir galim a bus ram iai juo rem tis, tarsi kokia
įsigyta nuosavybe. Priešingai, jis turi bū ti nuolatin e kova
atk ariau jam as vis iš naujo. Ju k kūnas yra p ati valia, tačiau
o bjektišku m o pavid alu , arba kaip reiškinys p asau lyje kaip
v aizdinyje. Tod ėl tol, kol gyvena kūnas, ir visa valia gyventi
egzistuoja kaip galim ybė, n u o lat siekdam a virsti tikrove
ir v ėl įsiliep snoti visa savo kaitra. Tod ėl šventųjų žm onių
g yven im e ta p avaizd uotoji ram y bė ir palaim a yra tik žiedas,
išaugantis iš nuolatinės valios įveikinėjim o, o dirva, iš kurios
jis išdygsta, yra nuolatinė kova su valia gyventi, nes n u o ­
latinės ram ybės šioje žem ėje niekas negali turėti. Tod ėl m es
pastebim e, kad šventųjų v id in io gyvenim o istorijose labai
d aug sielos nerim o, p ag u nd ų ir p alaim os (t.y. to p ažinim o
b ū d o, kuris, n u v eik sm ind am as visus m o tyvus, kaip v isu o ­
tinis kvietyvas num ald o b et kokį valiojim ą, teikia giliausią
ram y bę ir atveria duris į laisvę) praradim ų. Tod ėl m es
m atom e, kad tie, kurie kartą p asiekė valios n eigim ą, turi
dėti visas p astangas, kad išsilaik ytų tam e kelyje, im dam iesi
visok erio p o p rievartinio išsižad ėjim o, laikyd am iesi asketiško,
g riežto gyvenim o bū d o ir iešk od am i visokių nepatogum ų:
visa tai tam , kad n uslopintų n u o lat atbu ndančią valią. Todėl

538
 P A S A U LI S KAI P VA LI A

galiau siai - kadangi jie jau su vokė išganym o vertę - juose

atsirand a baim ingas siekis išsaugoti iškovotą palaim ą, są­
žin ės priekaištai dėl kiekvieno n ekalto m alonum o ar dėl
m ažiausio jų tuštybės virptelėjim o; ju k tuštybė ir šiuo atveju
m iršta paskutinė, nes ji yra su n kiausiai įveikiam a, veikliausia
ir kvailiausia iš visų žm ogau s polinkių. Taip d ažnai m ano
v artotą asketizm o term iną siaurąja prasm e aš suprantu kaip
šitokį sąm oningą valios palaužim ą, atsisakant to, kas m alonu,
ir siek ian t to, kas nem alonu: tai savanoriškai p asirin ktas
gyven im as atg ailau jan t ir m arinant save, kurio tikslas -
visišk as valios num arinim as.
Taigi, jei m es m atom e, kad žm onės, jau p asiekę valios
neigim ą, tai p raktiku oja tam , kad jį išlaikytų, tai ir kančia
apskritai, kiek ji siunčiam a likim o, yra antrasis kelias (beorepoę
Ttkooc;)* [antroji kelionė, ne tokia gera, nes jud am a pirm yn
ne bu rių , o irklų d.ėka] į šį neigim ą. M es netgi galim e
tarti, kad d augum a valios neigim o pasiekia kaip tik šiuo,
an truoju keliu ir kad į visišką rezignaciją d ažniau siai veda
kančia, patirta asm eniškai, o ne tik pažinta. D ažniausiai
visiška rezignacija atsiranda tik tada, kai priartėja m irtis.
Ju k tam , kad būtų pasiektas valios neigim as, ned au g kam
pakanka vien tik pažinim o, kuris, perm anyd am as prin cip iu m
ind ivid u ationis, iš p rad žių sukelia tobulą nusiteikim ą gėriui
ir ben d rą m eilę žm onėm s, ir p agaliau nebetru kdo visas
p asau lio kančias priim ti kaip savąsias. N etgi tam , kas
p riartėja prie šio taško, nebloga savijau ta, akim irkos žavesys,
vilties vilionė ir n u o lat gund antis pataikavim as valiai, t.y.
m alonu m ui, beveik visada yra kliūtis, trukdanti paneigti
valią, ir nuolatinė pagunda ją vėl teigti. Štai kodėl visos
tos pagund os buvo personifikuotos velnio pavid alu. Todėl
d ažn iau siai valia turi bū ti p alaužta didžiausia asm enine

* Apie &OT£poę nXoūę žr. Stobaios: F lorikg iu m [cap. 59, nr. 9, editio
G aisford] vol. 2, p. 276

539
 K e tv irta knyga

k ančia, kol neįvyks jos savineiga. Tada m es m atom e, kaip

žm ogu s, p erėjęs visas didėjančių su nkenybių p akopas, n e­
p aisan t d idžiausio pasip riešinim o pasiek ęs visiškos nevilties
ribą, staiga nugrim zta į save, pažįsta save ir pasau lį, pakeičia
visą savo esm ę, pakyla virš savęs ir virš visokeriopos kančios
ir, jos tarsi išgrynintas ir p ašventin tas, absoliučiai ram us,
sken d in tis p alaim oje ir p rakiln um e, noriai išsižada visko,
ko jis anksčiau taip aistringai troško, ir džiau gsm ingai
pasitinka m irtį. T ai ir yra iš apvalančios kentėjim o liepsnos
staiga p asirod antis valios gyven ti neigim o, t.y. išganym o
blyksnis. K artais mes m atom e, kad netgi tie, kurie buvo
lab ai pikti, p er did žiausius sk ausm u s ap sivalo taip, kad
tam pa kitokie ir visišk ai p asikeičia. T o d ėl ir ankstesnės
p iktad arybės jau nebeslegia jų sąžinės; jie m ielai jas išperka
m irtim i ir nesiaik šty d am i regi, kaip nyksta reiškinys tos
v alios, kuri jiem s d abar yra svetim a ir šlykšti. A iškų ir
ak ivaizdų tokio, d idžios nelaim ės ir v isiškos nevilties su kelto,
valios neigim o paveikslą m u m s davė did ysis G oethe savo
n em irtin gam e šed evre Faustas, G retch en kančių istorijoje;
nieko p an ašau s poezijoje kitur aš nežinau. G retchen istorija
yra puikus antrojo kelio, ved an čio į valios neigim ą, p avyzd ys.
T ai ne p irm asis kelias, ved antis tik per viso pasau lio kančios
p ažin im ą, kai toji kančia savanoriškai p risiim am a; antrasis
kelias veda per paties žm ogau s patirtą didžiulį skausm ą.
T iesa, d idžioji daugum a tragedijų savąjį aistringai trokštantį
herojų g aliau siai atveda į šį v isiškos rezignacijos tašką, kai
d ažn iau siai kartu išnyksta ir valia gyventi, ir jos p a sireiš­
kim as. B et nė vienas m an žinom as siužetas šio p erversm o
esm ės nep arod o taip aiškiai ir be n ereikalingų pried ų , kaip
m inėtasis, Fauste.
R ealiam e gyvenim e m es m atom e, kad šitaip labai d ažnai
p ersim ain o tie nelaim ingieji, kuriem s lem ta p atirti did žiausią
k ančią, kai jie, p rarad ę b et kokią viltį, p iln i dvasios galių,
p asm erkiam i gėdingai, prievartin ei, dažnai kankinam ai m ir­

540
 PASAULIS KAI P VALI A

čiai an t ešafoto. T ačiau m es n eturim e m anyti, kad tarp

jų ch arakterio ir daugum os žm onių charakterio esam a tokio
d idelio skirtum o, kaip galim a spėti iš jų likim o; šis likim as
d ažniausiai priklau so nuo aplinkybių, nors vis d ėlto tokie
žm onės yra kalti ir labai pikti. O štai dabar jie parodo
tikrą nusiteikim ą gėriui ir tyrum ą, nuoširdų pasišlykštėjim ą
bet kokiu nors truputį piktu ar bešird žiu poelgiu. Jie atleidžia
savo priešam s, - netgi tiem s, d ėl kurių nep elnytai nuken ­
tėjo, - ir atleidžia ne tik žo d žiais ir spiriam i veid m ainiškos
pragaro teisėjų baim ės; ne, jie atleidžia iš tikrųjų ir labai
rim tai, ir netrokšta jokio keršto. N egana to, kančia ir mirtis
galiau siai jiem s tam pa trokštam ais dalykais, nes valia gyventi
jau p an eigta; d ažnai jie atsisako siūlom o išgelbėjim o, m iršta
n oriai, ram iai, džiugiai. Sk au sm o pertekliu s jiem s atvėrė
giliausią gyvenim o paslaptį, - tai, kad blogis ir pyktis, kančia
ir neap ykanta, kankinys ir kankintojas, kad ir kokie skirtingi
jie atrodytų p ažinim u i, pavald žiam pagrind o principui,
savaim e yra viena; tai yra pasireiškim as tos vien in g os valios
gyventi, kuri per p rin cip iu m in d ividu ationis objektyvuoja
savo vidinį vaidą su savim i. Jie visiškai pažino ab i puses,
piktybę ir blogį, ir pag aliau p am atę abiejų pu sių tapatum ą,
d abar iškart atm eta jas abi ir paneigia valią gyventi. O
kokių m itų ir d ogm ų pavidalu jie duoda savo protui ataskaitą
apie tą intuityvų ir betarpišką pažinim ą ir apie savąjį
persim ainym ą, - kaip sakyta, v isai nesvarbu.
Tokio dvasinio persim ainym o liudininkas, b e abejonės,
bu vo M atthias G laudins, p arašęs savo pu ikųjį straipsnį, iš­
spausdintą leid inyje VJandsbecker Boten (Teil I, S. 115),
pavad intą „N N persim ainym o isto rija" ir u žsibaigianti šitaip:
„Žm ogaus m ąstym as gali p ereiti nuo vieno p eriferinio taško
prie kito, priešingo, o po to v ėl sugrįžta į ankstesnį tašką,
jei aplinkybės jam nubrėš tokį lanką. Ir šitos perm ainos
žm oguje nėra kažkas didinga ir įdom u. Tačiau toji n ep ap ras­

541
 Ketvirta knyga

ta, katalikiška, transcend en talinė perm ain a, kai visas lankas

negrįžtam ai suyra ir visi psichologijos d ėsniai p asirod o esą
tušti ir bergžd i, kai žm ogu i nulup am a ar bent jau išverčiam a
oda ir nuo akių jam tarsi nukrinta žvynai, - tai toks dalykas,
kad k iekvienas, kuris nors trupu tį jau čia savo kvėpavim ą,
palieka tėvą ir m otiną, jei tik jis gali ap ie tai išgirsti ir
su žinoti kažką tikra".
Beje, m irties artum a ir neviltis nėra tokio apsivalym o
per kančią absoliuti sąlyga. Ir be jų didelė n elaim ė ir skausm as
gali p rievarta p ažad inti valios gyventi prieštaravim o sau
pačiai pažinim ą ir p arod yti b et kokio siekim o niekingum ą.
Tod ėl dažnai būta atvejų, kai žm onės, gyvenę labai au dringai,
aistrų sū ku ryje, - karaliai, herojai, laim ės riteriai, - staiga
p asikeisd av o, griebd av osi rezig n acijos ir atgailavim o, tap ­
davo atsisk yrėliais ir vien uoliais. Šiam žanrui priskirtinos
v isos au tentiškos atsivertim o istorijos, kaip antai ir R aim undo
L ulijaus istorija: g ražuolė, kuriai jis ilgai m eilinosi, pagaliau
jam atvėrė savo k am bario d uris, ir kai jis iš anksto džiūgavo,
jog išsipild ys visos jo svajonės, atsegė korsažą ir parod ė
jam savo krūtį, siaubingai išėstą vėžio. N u o tos akim irkos
jis, tarsi išvydęs prag arą, atsivertė, paliko M allorcos karaliaus
dvarą ir n u sišalino į dykum ą atgailauti*. į šią atsivertim o
istoriją labai p an aši abato R ance istorija, kurią aš trum pai
papasakojau antrojo tom o 48-am c skyriuje. Jei turėsim e
galvoje, kad ir vienu , ir kitu atveju paskata buvo perėjim as
nuo p asism aginim o prie gyvenim o siaubo, tai m u m s pa­
aiškins n ep ap rastą faktą, k od ėl kaip tik pačioje gyvastin-
giau sioje, lin ksm iau sioje, juslin g iau sioje ir lengvabū d iškiau -
sioje E uropos tautoje, t.y. p ran cū zu ose, su sikūrė pats g riež­
čiausias iš visų v ienu olių ordinų - trapistai; kodėl po savo
nu osm u kio jis b u v o atk u rtas R ance p astangom is, ir, n ep aisan t

* Brucker: H istoria critica philosophiae, tom . 4, pars 1, p. 10.

542
 P A S A U L I S KAIP VA LI A

revoliucijų, bažnyčios reform acijų ir įsiveržusio netikėjim o,

egzistuoja ir m ūsų dienom is, išsaugojęs savo grynum ą ir
šiurpų griežtum ą.
B et anksčiau m inėtas mūsų egzistencijos esm ės pažinim as
gali vėl išnykti kartu su jį sukėlusią dingstim i, ir valia
gyventi, o kartu su ja ir ankstesnis charakteris, v ėl įsivyraus.
Štai m atom e, kad aistringasis Benvenuto C ellin i tokį a t­
sivertim ą patyrė vieną kartą kalėjim e, o kitą kartą sunkiai
sirgd am as; b et kai kančios d ingo, jis vėl sugrįžo į pirm inę
būseną. A pskritai, valios neigim as jokiu bū du nekyla iš
kančios taip neišvengiam ai, kaip padarinys iš priežasties;
jokiu būdu, nes valia lieka laisva. Juk čia esam a kaip tik
to vienintelio taško, kur jos laisvė tiesiogiai pasirod o reiš­
kinyje. Iš čia kyla taip stipriai išreikšta A sm uso [M atthias
C laudius] nuostata „transcendentalinės p erm ain o s" akivaiz­
doje. K iekvienos kančios atveju galim a įsivaizd u oti valią,
tą kančią pranokstančią savo galia ir todėl neįveikiam ą.
Štai kodėl Platonas savajam e Faidone [116 E] pasakoja apie
žm ones, kurie iki pat savo bausm ės akim irkos puotavo,
girtuokliavo, m ėgavosi afrodisijom is, iki p at m irties teigdam i
gyvenim ą. Sh ak esp eare'as kardinolo Beauforto* asm enyje
m um s parodo baisingą p iktadario baigtį; jis m iršta neviltyje,
nes n ei kančios, nei m irtis negali palaužti valios, pasiekusios
k raštu tinio piktum o, tvirtybės.
K uo tvirtesnė valia, tuo ryškiau pasirod o jos p riešta­
ringu m as; vad inasi, tuo didesnė kančia. P asaulyje, kuris
b ū tų nep aly gin am ai tvirtesnės valios gyventi pasireiškim as
n ei šis, p asirod ytų daug daugiau ir didesnių kančių: vad in asi,
tai bū tų pragaras.
K adangi b et kokia kančia, kaip valios m arinim as ir

* H enry VI, part 2, act 3, scene 3.

543
 Ketvirta knyga

postū m is rezignuoti, potencialiai turi p ašven tin ančią galią,

tuo p aaiškinam a, kad d id elė n elaim ė, gilus skausm as jau
savaim e sukelia tam tikrą pagarbą. Tačiau visiškai v ertas
m ūsų pagarbos k enčiantysis m um s tam pa tik tada, kai,
apžvelgd am as savo gyvenim ą kaip kančių grandinę arba
aprau d od am as kokį nors d idžiulį ir nep agydom ą skausm ą,
jis v is dėlto nekreipia d ėm esio į tai, kad aplinkybės susiklostė
kaip tik taip, jog bū tent jo gyvenim ą pastūm ėjo į liūdesį,
ir n esid uod a u žvald om as kokios nors vienos d id elės jį
ištikusios nelaim ės - ju k kol jis galvoja tik apie save, jo
pažinim as yra vis dar p avald u s p agrin d o princip u i ir kabinasi
prie pavienio reiškinio, ir jis vis d ar trokšta gyvenim o, tačiau
tik n e esam om is, jam su siklosčiusiom is sąlygom is, jis iš
tikrųjų n usipelno pag arbo s tik tada, kai savo žv ilgsn į nu­
kreipia nuo atskirybių prie visum os, kada savo kančioje
jis regi tik visum os p av y zd į ir, etiniu požiūriu tapdam as
g enialus, vieną atvejį laiko tūkstančių atvejų išraiška*, ir
todėl gyvenim o visum a, suvokta kaip esm ingoji kančia, jį
stum teli į rezignaciją. Štai kodėl garbin g a, kai G oethe's
T orąuato Tasso princesė kalba apie tai, kad jos asm eninis
ir jo s artim ų jų gyvenim as visada bu vo liūd nas ir b ed žiau g s­
mis, o kartu jo s žvilgsnis nu k reip tas į visum ą.
Kokį nors labai tau rų charakterį m es visada įsivaizd u o­
jam e šiek tiek p alytėtą tylaus liūd esio, kuris jokiu būdu
nėra nu olatinis irzlu m as dėl kasd ienių nem alonum ų (toks
irzlu m as bū tų netau ru s bru ožas ir d uotų dingstį b ū gštauti
p ikto n usiteikim o). Šiuo liūdesiu pasireiškia sąm onė, kylanti
iš visų , o n e tik savojo gyvenim o gėrybių bei kančių
niekin gu m o pažinim o. T ačiau tokia sąm onė gali būti p ir­
m ąk art pažad in ta asm eniškai p atirtų kančių, ypač kokio
nors vien o did žiulio sk au sm o ; p avy zd žiu i, vienintelis n e­

* fplg. § 36]

544
 P AS A U L I S KAI P VA LI A

išpildom as troškim as Petrarcą visam gyvenim ui atved ė prie

n uolan kau s liūdesio, kuris taip m u s jaudina jo kūriniuose:
D aphnei, kurią jis persekiojo, buvo lemta išslysti iš jo rankų
ir v ietoj savęs palikti jam nem irtin gu m o laurus. Jeigu tokia
didinga ir neatšaukiam a likim o skriauda ben t kiek palaužė
valią, p o to jau bev eik nekils jokių kitų norų, ir charakteris
pasireikš švelniais, liūdnais, tau riais rezign acijos bruožais.
Jei pagaliau sielvartas nebetu ri jokio k onkretaus objekto,
o apim a gyvenim o visum ą, tai jis tam tikru m astu yra
valios sm elkim asis į save, atsitrau kim as ir laipsn iškas n u ­
nykim as; tada valios regim asis p avid alas, kūnas, yra jo,
to sielvarto, tyliai, b et giliai p ag rau žiam as, ir žm ogu s kartu
jaučia jos saitų susilpnėjim ą: tai švelni m irties, žadančios
ir kūno, ir v alios nunykim ą, nuojau ta. Štai kodėl tokį sielvartą
lydi slaptas džiaugsm as, ir aš m anau, kad kaip tik šį
džiaugsm ą pati m elancholiškiau sia tauta pavad ino „the joy
o f g rie f" [džiaugsm u, kylančiu iš širdgėlos]. T ačiau kaip
tik šioje vietoje glūdi sen tim en talum o pavojus tiek pačiam e
gyven im e, tiek ir jo p oetiniam e vaizde. Jo esm ė ta, kad
nuolat liūdim a ir nuolat sk u nd žiam asi, n ep akylant iki v y ­
riškos rezignacijos. Tokiu atveju iškart p raran d am a ir žem ė,
ir dangus, o lieka verksm ingas sentim entalum as. T ik tada,
kai kančia įgyja gryno pažin im o form ą, ir tas p ažin im as
kaip valias kvietyvas sukelia tikrą rezignaciją, jis tam pa keliu
į išganym ą ir todėl gerbtinas. Bet: šiuo atžvilgiu , m atyd am i
kiekvieną labai nelaim ingą žm ogų, m es jau čiam e tam tikrą
pagarbą, gim iningą tam jausnuri, kurį m u m yse sukelia
d orybė ir kilniaširdiškum as, o kartu m ūsų pačių laim ė m um s
atrod o tarsi koks priekaištas. Bet kokia kančia, ir asm eninė,
ir svetim a, m um s nenorom atrod o bent jau galim as p ri­
artėjim as prie dorybės ir šventum o; priešingai, m alonum ai
ir pasau lio gėrybės m um s atrod o kaip nutolim as nuo jų.
T ai pasiekia tokį m astą, kad kiekvienas žm ogus, patiriantis

18. 8 5 5 545
 Ketvirta knyga

didelę kūno kančią ir sunkią dvasinę kančią, n etgi žm ogus,

tik d irbantis did žiausių p astangų , veid o p rakaito reik alau ­
jan tį ir aiškiai sekinantį fizinį darbą, tačiau dirbantis kantriai
ir nebu rbėd am as, - toks žm ogus, sakau aš, je i m es į jį
įsižiū rim e labai atid žiai, m u m s atrod o panašu s į ligonį,
n aud ojantį skausm ingą gyd ym ą, b et m ielai ir n et su p a­
sitenkinim u p akeliantį šitokio gyd ym o keliam ą skausm ą ir
su vokian tį, kad juo labiau jis kenčia, ju o labiau y ra ligos
m edžiaga, ir tod ėl p atiriam as skausm as yra jo išgijim o m atas.
A tsižvelg ian t į visa, kas pasakyta anksčiau , valios gyventi
neigim as, kitaip tariant, tai, kas vadinam a visiška rezignacija
arba šventum u, visada kyla iš valios kvietyvo, kuris yra
jos v idin ės n ed erm ės ir jo s lem tingo niekingu m o, p asireiš­
kiančio visų gyvų bū ty bių kančia, pažinim as. Skirtum as,
kurį m es p avaizd avom e kaip du kelius, nulem tas to, ar
toks p ažin im as yra tik gryn o teorinio kančios pažin im o ir
jo s laisvo p risiėm im o, p erm ačiu s p rin cipiu m individu ationis,
pad arinys, ar jis sukeltas kančios, patirtos tiesiogiai ir as­
m eniškai. T ikrasis išganym as, išsivad avim as nuo gyvenim o
ir kančios, neįsivaizd u o jam as b e visiško valios paneigim o.
Iki tol k iekvienas yra n e kas kita, kaip p ati toji valia, kurios
p asireiškim as ir yra n ykstanti egzisten cija, visada n iekingas,
visada b ergžd žias siekis, o m ūsų pavaizd u otas p asau lis
p ilnas k ančios, kuriai m es pavald ū s visi, vienod ai ir n e­
atšaukiam ai. Ju k anksčiau m es m atėm e, kad v aliai gyventi
visada u žtikrin tas gyvenim as ir kad jo s vienin telė reali form a
yra d abartis, kurios gyvenim as niekada negali išvengti, nes
reiškinių p asau lyje v iešp atau ja gim im as ir m irtis. Indų m itas
tai išreiškia tokiais žod žiais: „Jie atg im s". D idelis etinis
charakterių skirtu m as turi tą reikšm ę, kad piktas žm ogus
be galo n u tolęs nuo pažinim o, iš kurio kyla valios n eigim as,
ir todėl visom s tom s kančiom s, kurios gyvenim e yra galintos,
jis visai teisingai p asm erktas iš tikrųjų, nes n et atsitiktinė

546
 P A S A U L I S K AI P VALIA

laim inga jo asm ens būsena yra tik principii individuationis

nulem tas reiškinys ir M ajos m iražas, laim ingas elgetos
sapnas. K ančios, kurias jis p er atkaklų ir nuožm ų savosios
valios veržlum ą sukelia kitiem s, yra m atas tų kančių, kurias
gali pakelti jis pats, nep alau žd am as savo valios ir n ep a­
siekdam as galu tinio paneigim o. Priešingai, b et kokia tikra
ir tyra m eilė, netgi bet koks laisvas teisingum as jau kyla
iš principii individuationis p erm anym o, ir jeigu jis pasireiškia
visa savo galia, tai kartu sukelia tikrą šventum ą ir išganym ą,
kurių fenom enas yra anksčiau nusakyta rezignacijos būsena,
ją lydinti nesudrum sčiam a ram ybė ir tyras d žiaugsm as
m irties ak iv aizd oje.*

§ 69
M ūsų apm ąstym o ribose pakankam ai išsam iai apibūd i­
nom e valios gyven ti'n eigim ą, kuris yra vienintelis reiškinyje
p asirod antis valios laisvės ak tas ir todėl, kaip sako A sm us
(M atthias C lau dius), yra transcendentalinė perm aina; nuo
jos visiškai skiriasi savavališkas pavienio valios reiškinio
sunaikinim as - savižudybė. V isai nebūdam a valios neigim as,
ji yra galingo valios teigim o fenom enas. Ju k neigim o esm ė
yra ne ta, kad žm ogus b jau risi gyvenim o kančiom is, o ta,
kad jis neapkenčia jo m alonum ų. Savižud is trokšta gyvenim o,
jis n ep atenkintas tik sąlygom is, kuriom is gyvenim as jam
duotas. Todėl jis jokiu būdu n eatsisako valios gyventi, o
atsisako tik gyvenim o, su naikind am as pavienį reiškinį. Jis
trokšta gyvenim o, trokšta nevaržom os kūno egzistencijos
ir jo teigim o, tačiau to jam neleidžia pad aryti aplinkybių
sam pyna, ir tai jam sukelia d id elę kančią. Pati valia gyventi
tam e p avien iam e reiškinyje jaučiasi taip suspausta, kad
neįstengia išskleisti savojo veržlum o. Tod ėl ji pasirenka

* Apie tai žr. antro tomo 48 sk.

547
 Ketvirta knyga

sp ren d im ą p ag al savo vidinę esm ę, kuri esti už pagrind o

p rin cip o form ų ir kuriai dėl šios p riežasties n esv arb u s joks
p av ien is reiškinys, nes ji n ep avald i kokiam nors atsirad im ui
ir nyksm ui ir yra visų d aiktų gyvenim o bran d u olys. Juk
tas tvirtas vidinis įsitikinim as, lem iantis tai, kad visi m es
g yv en am e n ekam u ojam i m irties baim ės, įsitikin im as, kad
valia niekada negali stokoti savojo pasireiškim o, yra ir
savižu d yb ės akto pagrindas. T aigi valia gyventi vienod ai
reišk iasi tiek šita savim ara (Selbsttdten) (Šyva), tiek sav i­
sau go s sm agum u (V išnus), tiek ir ap vaisinim o m alonum u
(Brahm a). Tokia vidinė Trim určio vienovės, kuri yra kiekvienas
žm o gu s kaip visum a, prasm ė, nors laike ši trejybė pakelia
tai vieną, tai kitą iš savo trijų galvų. K aip pavienis daiktas
san tykiau ja su idėja, taip savižu d yb ė santykiauja su valios
neigim u: savižudis paneigia tik in dividą, o ne rūšį. A nksčiau
m es jau m atėm e, kad, kadangi valiai gyventi visada u ž­
tikrin tas gyvenim as, o esm inis g yvenim o bru ožas yra kančia,
tai savižud ybė, savanoriškas p av ien io reiškinio su naikinim as,
n ep aliečian tis d aik to -sav aim e, išliekan čio, kaip išlieka v a i­
v o ry kštė, kad ir kaip greitai keistųsi jos trum palaikiai
elem en tai, lašai, - taigi sav ižu d yb ė yra visiškai bev aisis
ir kvailas p oelgis. Tačiau , be to, jis yra ir M ajos šed evras,
kaip p ati rėksm ingiausia valio s gyven ti p rieštarav im o pačiai
sau išraiška. Šį prieštaravim ą m es pastebėjom e jau žem iau ­
siu o se v alios p asireiškim u ose, kaip nuolatinę visų gam tos
jėg ų reiškinių ir visų org aninių ind ivid ų kovą d ėl m aterijos,
laik o ir erdvės; siaubingai aiškiai ir vis labiau jis buvo
m atom as kylančiose valios o bjek ty vacijo s pakopose. Pagaliau
au kščiau sio je p akopoje, kuri yra žm ogau s idėja, šis prieš­
tarav im as pasiekia tokio in tensy vu m o, kad ne tik tą pačią
id ėją išreiškiantys ind ivid ai n aikina vienas kitą, b et n et tas
p ats individ as skelbia karą sau p ačiam , ir atkaklu m as, su
k u riu o jis trokšta g yvenim o ir k uriuo atm uša gyvenim o

548
 PASAULIS KAI P VALI A

kliuvinį, k ančią, nuveda jį iki susinaikinim o, o tai reiškia,

kad ind ivid u ali valia savo aktu veikiau su naikins kūną,
t.y. savo p ačios regim ąjį pavid alą, negu kančia palauš valią.
K aip tik todėl, kad savižu d is negali nustoti norėti, jis nustoja
gyventi, ir valia čia teigia save kaip tik sugriaud am a savo
p asireiškim ą, nes kitaip ji jau nebegali savęs teigti. O kad an gi
tai, kas, kaip valios m arinim as, galėjo p astūm ėti sav ižu d į
p an eig ti save p atį ir p asiekti išganym ą, kaip tik ir yra kančia,
kurios jis išvengia n u sižud yd am as, tai šiuo požiū riu sa­
v ižu d is panašu s į ligonį, neleid žiantį u žbaigti jau p rad ėtos
skausm in gos operacijos, kuri jį g alu tin ai išgydytų, bet tei­
kiantį pirm enybę ligai. Kančia artinasi ir kaip tokia atveria
jam galim ybę p an eigti valią, bet jis atstum ia ją n u o savęs,
su n aik ind am as valios p asireiškim ą, kūną, kad valia liktų
nep alau žta. T ai priežastis, dėl kurios bev eik visos etinės
sistem os, tiek filosofinės, tiek religinės, sm erkia savižud yb ę,
nors jos pačios šią m intį pagrindžia tik keistais, sofistiniais
argum entais. Bet jeigu kada nors ž m o g u s s u sila ik ė nuo
savižu d yb ės tik dėl g ryn ų m oralinių paskatų , tai giliausioji
šios p ergalės prieš save p atį prasm ė (kad ir kokiom is
sąvokom is ją apvilktų protas) buvo tokia: „Aš nenoriu vengti
kančios, siekdam as, kad ji m an p ad ėtų sunaikinti valią
g yventi, kurios pasireiškim as toks liūdnas, kad ji sutvirtintų
ir d abar m an jau atsivėrusį tikrosios pasau lio esm ės pažinim ą
tiek, kad tas p ažinim as taptų paskutiniuoju m ano v alios
kvietyvu ir išganytų m ane visiem s laikam s".
Kaip žinom a, kartkartėm is p asitaiko atvejų, kai sav ižu ­
dybė prim etam a vaikam s: tėvas nu žu d o m ylim us vaikus,
o po to nusižud o pats. Jei prisim insim e tai, kad sąžinė,
religija ir visos tradicinės sąvokos tokį žm ogų verčia į sav i­
žudybę žiūrėti kaip į patį sunkiausią nusikaltim ą, b et to
n ep aisyd am as jis vis dėlto jį padaro savo m irties valandą,
n egalėd am as, beje, rem tis jokiu etiniu m otyvu, tai šį fe­

549
 Ketvirta knyga

nom eną galim a paaiškin ti tik tuo, kad šiuo atveju individo
v alia tiesiogiai atpažįsta save vaiku ose, bet pasiduod am a
iliu zijai, esą reiškinys yra p ati esm ė, ir, giliai persiėm usi
viso gyvenim o niekingu m o pažinim u , k laid ingai taria, kad
kartu su reiškiniu ji sunaikina ir p ačią esm ę, ir todėl individas
nori išgelbėti n u o egzistencijos bei jos vargingum o tiek save,
tiek ir vaiku s, kuriuose m ato savo tiesioginį atgim im ą.
V isiškai analogiška klaida bū tų m anyti, kad, sužlugd ant
g am tos tikslus apvaisinim o m etu , galim a p asiekti to paties,
ko siekiam a savanoriška skaistybe, arba, tu rint galvoje
n eišvengiam as gyvenim o k ančias, p askatinti naujagim io m ir­
tį, užuot p ad ariu s viską, siek ian t užtikrinti gyvenim ą kiek­
vienam , kas į jį veržiasi. Ju k jeig u esam a valio s gyventi,
jo s, kaip vien in telės m etafizinės (realybės) arba daikto sa­
v aim e, neg ali p alau žti jokia jėg a, o įm anom a su naikinti tik
jo s p asireiškim ą šioje vietoje ir šiuo m etu. Pačios valios negali
įv eikti niekas, išskyrus pažinim ą. Štai kodėl vien in telis iš­
ganym o kelias - leisti valiai reikštis netrikd om ai, kad šiam e
p asireiškim e ji g alėtų pažin ti savąją esm ę. T ik pažindam a
sav e pačią, valia gali save įveikti, o kartu p ašalinti ir kančią,
n eatskiriam ą n u o jos reiškinio; tačiau n egalim a to daryti
fizine prievarta, tokia kaip g em alo su naikinim as, naujagim io
n u žu d ym as ar savižud ybė. G am ta kelia į šviesą kaip tik
v alią, nes tik šviesoje ji gali bū ti išgelbėta. T o d ėl gam tos
tikslai turi b ū ti visaip skatinam i, jei valia gyventi, sudaranti
gyvenim o esm ę, jau apsisprend ė.
A trodo, kad nuo p ap rasto s savižu d yb ės visiškai skiriasi
y p atinga jos rūšis, kuri tačiau veikiau siai dar nebu vo p a ­
k ank am ai aišk iai apibūd inta. T ai savan oriškai pasirinkta
m irtis iš bad o au kščiau sioje ask etizm o pakopoje. T ačiau jos
pasireiškim as visad a buvo ly d im as religinio fanatizm o ir
n et prietarų ir tod ėl tap ęs neaišku s. Bet vis d ėlto atrodo,
kad visiškas valios neigim as gali bū ti toks stiprus, kad

550
 P A S A U L I S KAIP VA LI A

išsižadam a net tos valios, kuri reikalinga p alaikyti kūno

gyvastį m aitinantis. Ši savižud ybės rūšis visai nekyla iš
valios gyventi; toks visiškai rezignavęs asketas nustoja
gyventi tik todėl, kad jis visai nustojo norėti. Išskyrus m irtį
iš bad o, kitokios rūšies m irtis čia n et neįsivaizd uojam a
(nebent ją sukeltų koks nors ypatingas prietaras), nes ke­
tinim as sutrum pinti kančias iš tikrųjų jau būtų tam tikras
valios teigim as. D ogm os, valdančios tokio asketo protą, jam
įteigia iliuziją, kad pasn inko, prie kurio jį stum ia vidinis
polinkis, jam liepė laikytis aukštesnė būtybė. Senovinių šio
reišk in io p av y zd žių g alim a rasti leid in iu o se B reslau er
Sam m lung von N atur - und M edicin - G eschichten, Septem ber
1719, S, 363 t.; B ayle'o N ouvelles de la rėpubliąue dės lettres,
F eb ru ar 1685, S. 189 f.; Zim m erm ano IBetrachtungen] iiber
die E insam keit, Bd. 1, S. 188; taip p at žr. H istoire de V academ ie
dės Sciences, 1764 m. H ou ttuye pranešim ą; tas pats pranešim as
p ak artotas leidinyje S am m lun g fu r praktische A rzte, Bd. 1,
S. 69. V ėlesnių žinių esam a H ufelando journal fiir praktische
H eilkunde, Bd. 10, S. 181 ir Bd. 48, S. 95; tai p at N asse's
Z eitschrift fiir psychische A rzte, 1819, H eft 3, S. 460; žr. dar:
E dinburgh M edical and Surgical Journal, 1809, Bd. 5, S. 319.
1833 m etais visi laikraščiai pranešė, kad anglų istorikas
dr. L ingardas sausio m ėnesį D overyje sąm oningai m irė iš
b ad o ; pagal vėlesn es žinias, tai bu vo ne jis pats, o jo
gim inaitis. Tačiau tokiose žiniose tie žm onės dažniausiai
pavaizd uojam i kaip p am išėliai, ir neįm anom a n ustatyti, ar
taip bu vo iš tikrųjų. T ačiau norėčiau čia pateikti šviežią
tokio tipo žinią, v ien todėl, kad išsaugočiau vieną iš retų
čia parodyto keisto ir n ep aprasto žm ogau s p rigim ties fe­
nom eno pavyzd žių ; šis fenom enas, bent jau iš paviršiau s,
priklau so prie tų dalykų, prie kurių aš jį norėčiau priskirti,
ir kitaip būtų sunkiai paaiškinam as. M inėta šviežia žinia
yra pateikta laikraštyje N ūrnberger Correspondent, 1813 m.
liepos 29, ir skam ba taip:

551
 Ketvirta knyga

„Iš Berno pranešam a, kad netoli T u m ėn o tankiam e m iške

rasta trobelė, o joje jau apie m ėnesį esantis apip u v ęs a p ­
sirengusio v y ro lavonas. D rabu žiai n ep ad ėjo nustatyti jų
savin in ko socialinės padėties. Šalia lavono m ėtėsi d veji labai
elegantiški m arškiniai. Pats svarbiau sias d alykas bu vo Biblija
su įrištais švariais lapais, iš dalies prirašytais velionio. Juose
jis praneša sav o išvykim o iš nam ų dieną (tačiau gyvenam oji
vieta nen u rod yta), o po to sako: D ievo dvasia jį įkvėpė
p asitrau kti į d ykum ą, m elstis ir p asn inkau ti; vy kd am as ten
jis jau p asn in kav o septynias d ienas, o po to v ėl valgė. V ėliau ,
įsikūręs v ietoje, jis vėl pradėjo pasnin kau ti ir tai d arė keletą
dienų. K iekviena diena p ažym ėta brū kšn iu, ir tokių dienų
b u v o penkios, o po to atsiskyrėlis, m atyt, m irė. Be to, dar
rastas laiškas kunigui apie pam o k slą, kurio velionis klausėsi,
b et ad resas v ėl n en u ro d y tas". Tarp šios savan oriškos m irties,
kilu sios iš d id žiau sio asketizm o, ir p aprastos savižud yb ės,
kilusios iš n evilties, gali bū ti visokiau sių tarpinių pakopų
ir derinių, kuriu os paaiškinti nelen gva; tačiau žm ogau s sieloje
esam a tokių gelm ių, tam sybių ir raizginių , kuriuos n u šviesti
ir išpainioti yra nep ap rastai sunku.

§ 70
G albū t g alim a tarti, kad visas m ū siškis, d abar jau baigtas,
v alio s n eigim o apm ąstym as nesu d erinam as su ankstesniu
aiškinim u , kad bū tinu m as toks p at bū d in gas m otyvacijai,
kaip ir b et k ok iam kitam p ag rin d o p rincipo p avid alu i, ir
kad dėl jo m oty v ai, kaip ir visos p riežastys, yra tik atsitiktinės
p riežastys, ku rių veikiam as charakteris išskleidžia savo esm ę
ir ją atveria taip bū tinai, kaip gam tos dėsnis. T o d ėl anksčiau
v isiškai atm etėm e valios laisvę kaip liberum arbitrium
ind ifferentiae. V isai n eatsisakyd am as tokio p ožiū rio, aš d abar
jį n et prim enu. Iš tikrųjų au tentiška laisvė, t.y. nep rik lau ­
som ybė nuo p ag rin d o prin cip o , bū dinga tik valiai kaip

552
 P A S A U L I S KAI P VA LI A

d aik tu i savaim e, o ne jos pasireiškim u i, kurio esm in ė form a

v isu r yra p ag rind o p rin cip as, būtinybės stichija. Tačiau
vienin telis atvejis, kur toji laisvė gali tiesiogiai pasirod yti
ir reiškinyje, yra tas, kai ji p ad aro galą tam , kas reiškiasi;
o k ad angi tokiu atveju reiškinys, kiek jis yra priežasčių
gran d in ės grandis, yra gyvas kūnas, trunkantis laike, ap-
im ančiam e tik reiškinius, tai valia, pasirod anti šiam e reiš­
kinyje, jam prieštarau ja, n eigdam a tai, ką jis išreiškia. Tokiu
atveju, p avy zd žiu i, g enitalijos, kaip lytinio p otraukio re­
gim asis pavid alas, funkcionuoja ir yra sveikos, tačiau vis
d ėlto n et sielos gelm ėje n esam a p otraukio p atenkinti lytinį
instinktą. Ir visas kūnas yra tik regim oji valios gyventi
išraiška, o vis d ėlto tą valią atitin kantys m otyvai nebeveikia;
n egana to, n et kūno suirim as, individo baigtis ir šito nulem tas
d id žiau sias p rigim tin ės valios slop in im as yra pageidau jam as
ir trokštam as. P rieštaravim as tarp m ūsų teiginio, pag al kurį
valią bū tin ai lem ia m otyvai, sutinkam ai su ch arakteriu, ir
kito teiginio, pagal kurį galim ybė visiškai įv eikti valią
atsirand a, kai m otyvai tam pa bejėgiai, - šis p rieštaravim as
yra tik p akartojim as filosofinėje refleksijoje to ką tik aprašyto
realaus prieštaravim o, kylančio iš jokio būtinum o n ep rip a­
žįstan čios v alio s savaim e laisvės tiesioginio įsiveržim o į jos
p asireiškim o būtinum ą. R aktas, leidžiantis su taikyti šiuos
prieštarav im u s, yra tai, kad būsena, kurioje charakteris
n u sikrato m otyvų valdžios, nekyla tiesiog iš valios, o kyla
iš p ažinim o bū do pasikeitim o. Būtent: kol šis pažinim as
su kau sty tas princip ii ind ivid u ationis, visiškai p avald us p a ­
g rind o principui, tol ir m otyvų galia neįveikiam a; o kai
tik prin cip iu m in d ivid u ationis perm anom as, o idėjos, ir net
d aiktų savaim e esm ė betarpiškai pažįstam a kaip ta pati
valia, esan ti visur, ir iš šio p ažinim o kyla bendras valiojim o
kvietyvas, tada pavien iai m otyvai tam pa n ebeveiklūs, nes
juos atitinkantis pažinim o bū das, u žgožtas visai kitokio

553
 Ketv ir ta knyga

p ažinim o bū d o , persistum ia į antrą p laną. T od ėl, nors

charakteris ir negali niekad a keistis iš dalies, b et nuosekliai,
kaip gam tos dėsnis, p rivalo atskirais atvejais realizuoti tą
v alią, kurios pasireiškim as jis yra kaip v isu m a, kaip tik
ši visu m a, p ats charakteris, gali bū ti visišk ai įveiktas anksčiau
nurodytu pažinim o pasikeitim u . Kaip tik šią įveiką A sm us
[M attliias C lau dius], kaip sakyta anksčiau , labai stebėd am asis
ir vadina „katalikiška, transcend entalin e p erm ain a". K rikš­
čionių bažn y čia šią įveiką labai taikliai vad in a atgim im u,
o p ažinim ą, iš kurio jis kyla, D ievo m alone. K aip tik todėl,
kad čia kalbam a ne apie charakterio pasikeitim ą, o apie
visišką jo įveiką, atsitinka, kad, nors iki tos įv eikos cha­
rakteriai ir labai skirtųsi, jai įvykus, visi jie lab ai supanašėja
elgsenos požiū riu , nors k iekvienas d ar kalba visišk ai skir­
tingai, rem d am asis savo d ogm om is ir sąvokom is.
Taigi šiuo požiū riu sena, nuolat g inčijam a ir nuolat
ginam a valios laisvės filosofem a nėra n ep agrįsta, ir bažnyčios
dogm a, by lo jan ti apie D ievo m alonę ir atgim im ą, nėra
bep rasm ė ir bereikšm ė. Bet d abar m es v isai netikėtai p a­
stebim e, kad ši filosofem a ir ši dogm a susilieja į vieną
daiktą, ir m es galim e su prasti, kokia p rasm e pu ikusis
M a lebran ch e'as galėjo p asakyti: „la libertė ėst un m ys-
te re "[la isv ė yra p aslaptis], ir k od ėl jis bu vo teisus. Ju k kaip
tik tai, ką krikščionybės m istikai vadina D ievo m alone ir
atgim im u, m u m s yra vien in telis betarp iškas valios laisvės
pasireiškim as. Jis pasirod o tik tada, kai v alia, p asiek u si savo
esm ės pažinim ą, jo dėka gauna kvietyvą ir šitaip išsilaisvina
nuo m otyvų p oveikio, glū d inčio kitokio pažin im o būdo
srityje, kur objek tai yra tik reiškiniai. G alim ybė šitaip p a­
sireikšti laisvei yra d id žiausias žm ogau s p ran ašu m as, v isiškai
ned u otas gyvu liam s, nes jos sąlyga yra pro to sugebėjim as
m ąstyti, leid žian tis ap žvelg ti gyvenim o visu m ą nep rik lau ­

554
 P A S A U L I S KAIP VA L I A

som ai nuo d abarties įspūdžių. G yvu lys neturi jokios ga­

lim y bės bū ti laisvas; jis neturi n et galim ybės au tentiškai,
taigi ap g alvo tai p asirinkti sprend im ų p o to, kai įvyko tikrasis
m o ty v ų konfliktas, įm anom as tik tada, kai m otyvai yra
ab straktū s vaizdiniai. Todėl taip p a t bū tinai, kaip akm uo
krenta an t žem ės, alkan as vilkas įleidžia savo dantis į laukinio
žvėries kūną, neturėd am as galim ybės pažinti, kad jis kartu
yra ir tas, kuris drasko, ir tas, kuris draskom as. B ūtinum as
yra g am tos karalystė; laisvė - m alonės karalystė.
K ad an gi, kaip m atėm e, valios savineiga kyla iš pažinim o,
o b e t koks pažinim as ir įžvalga, kaip tokie, nep riklau so
nuo sav ivalės, tai ir tas valios p aneigim as, tas žingsn is į
laisvę neg ali būti su keltas sąm oningai, o kyla žm ogu je iš
giliau sio pažinim o santykio su valia, todėl įvyksta staiga,
tarsi dėl išorinio postūm io. Tod ėl bažnyčia jį ir p av ad ino
D ievo m alonės veiksm u. Tačiau kadangi jo s požiūriu šis dalykas
p rik lau so nuo m alonės priėm im o, tai ir kvietyvo p oveikis
galų g ale yra laisvos valios aktas. Ir kadangi dėl tokio
m alon ės poveikio iš pam atų p asikeičia ir persim aino visa
žm o gau s esm ė, ir jis jau n ieko n eben ori iš viso to, ko iki
tol taip aistringai troško, vadinasi, šiuo atveju iš tikrųjų
n au jas žm ogus tarsi atsiranda senojo vietoje, b ažnyčia šį
m alon ės p oveikio p ad arinį ir p av ad ino atgim im u. Ju k tai,
ką ji vad in a prigim tiniu žm ogum i ir kam ji nep ripažįsta jokio
su gebėjim o būti geram , kaip tik ir yra valia gyventi, kuri
turi b ū ti paneigta, jeigu turim e bū ti išgelbėti nuo tokios
eg zistencijos, kokia būdinga m um s. U ž m ūsų egzistencijos
slypi kažkas kita, ir tai tam pa m u m s pasiekiam a tik tada,
k ai nusikratom a pasaulio.
A tsižvelgd am a į vieningą žm ogaus idėją, o ne į ind ivid us,
p av ald žiu s pagrin d o principui, gam tą, valios gyven ti teigim ą
krikščion išk oji tikyba išreiškia A dom o sim boliu. A dom o n u o­

555
 Ketvirta knyga

dėm ė, paveldėta m ūsų, t.y. m ūsų vieningum as su juo idėjoje,

laike išreiškiam as gim im o saitų, visus m us verčia d alyvauti
kančioje ir am žinojoje m irtyje; tuo tarpu D ievo m alonė, valios
neigim as, išganym as yra išreiškiam i žm ogu m i įsikūnijusio
D ievo sim boliu ; D ievas, v isai nep alytėtas n u od ėm ės, t.y.
b et kokios v alio s g y v e n t i , kaip tik todėl neg alėjo, kaip m es,
kilti iš ryžtingiausio valios teigim o ir negali, kaip m es, turėti
kūno, kuris abso liu čiai yra tik konkreti valia, valios p a ­
sireiškim as. P riešin gai, gim ęs iš nekaltos m ergelės, jis turi
tik tariam ą kūną. Šitaip m okė doketai, šiuo požiū riu labai
n uoseklūs b ažn y čio s tėvai. Y p ač tai pabrėžė A pellesas, prieš
kurį ir prieš kurio m okinius su kilo T ertu lianas. Tačiau net
A ugustinas sakinį: „D eus filium suum m isit in sim ilitudinem
ca m is p e ccati" [D ievas atsiuntė savo sūnų nuod ėm ingo kūno
pavidalu.] (Rom 8. 3) kom entuoja šitaip: „non enim caro
peccati era t, quae non de ca m a li d electatione nata erat:
sėd tam en inerat ei sim ilitud o ca m is p eccati, quia m ortalis
caro erat". [Juk tai nebu vo n uod ėm ingas kūnas, nes jis
nebu vo gim ęs iš kūniškojo g eism o; b et vis d ėlto bu vo jam e
nuodėm ingo kūno pavid alas, kadangi tai buvo m irtingas
kūnas.] (Liber quaestionum , 83, quaestio 66.) To paties jis
m oko savo veikale, p avad intam e O pus im perfectum , 1, 47,
sakyd am as, kad prigim tinė n u o d ėm ė kartu yra ir nuodėm ė,
ir bausm ė. Ji g lū di jau tik ką gim u siu ose vaiku ose, bet
pasirod o tik tada, kai jie užauga. T ačiau šios nuodėm ės
šaltinį reikia k ild in ti iš n u od ėm ing ojo valios. Toks n u o­
dėm ingasis ir bu vo A dom as; tačiau jam e egzistavom e mes
visi. A dom as tapo nelaim in gas, o jam e ir m es v isi tapom e
nelaim ingi. M oky m as apie prigim tinę n u od ėm ę (valios tei­
gim ą) ir ap ie išganym ą (valios neigim ą) iš tikrųjų yra
d id i tiesa, su d aran ti k rikščionybės bran d u olį; tuo tarpu visa
kita daugiausia yra tik ap valkalas ir ap d an g alas arba ant-

556
 PASAULIS KAIP VALIA

raeiliai dalykai. Tod ėl Jėzų Kristų visada reikia suprasti

ap iben d rintai, kaip sim bolį, ar kaip valios gyventi neigim o
įasm eninim ą, o ne kaip ind ivid ą, - nesvarbu, ar rem tum ėm ės
Jo m itine istorija E vangelijose, ar jos pagrindą sudarančia
spėjam ąja, tikrąja istorija. Juk nei viena, nei kita negali visiškai
patenkinti. Jos yra tik tos pirm osios interpretacijos išorinė
form a liaudžiai, kuri visada reikalau ja kažko, kas parem ta
faktais. Kad naujau siais laikais krikščionybė u žm iršo savo
tikrąją prasm ę ir išsigim ė į lėkštą optim izm ą, m ūsų čia
nedom ina.
T oliau , p irm apradė ir evangelin ė krikščionybės doktrina
yra toji, kurią A ugustinas, su tard am as su bažnyčios galvom is,
gynė nuo pelagijonų trivialybių; apvalyti ją nuo klaidų ir
atstatyti jos tikrąją prasm ę svarbiausiu savo tikslu laikė
Liuteris, - apie tai jis tiesiai kalba savo knygoje D e servo
arbitrio. Ši doktrina m oko, kad valia nėra laisva, o pirm a­
prad iškai linkusi į blogį, todėl jos darbai visada yra nuo­
d ėm ingi ir bergžd i ir niekada negali patenkinti teisingum o;
vad inasi, kad galiausiai gelbsti visai ne tie darbai, o vien
tikėjim as. O pats tikėjim as kyla n e iš sąm oningo ketinim o
ir laisvos valios, o m u m s d uod am as D ievo m alonės, b e m ūsų
pačių pagalbos, ir gaunam as tarsi iš šalies. N e tik anksčiau
pam inėtos, bet ir ši p askutinė tikra evangelinė dogm a
p riskirtina prie tų, kurias grubi ir lėkšta m ūsų dienų
pasau lėžiū ra atm eta arba nuslepia kaip absu rd ą, nes ji,
priešin gai A ugustinui ir Liuteriui, linkusi prie lėkštų pe-
lagijoniškų sveiko proto kvailybių. Toks yra m ūsų dienų
racionalizm as. P agal šią p asau lėžiū rą kaip tik šios giliapra­
sm ės dogm os, būdingos ir esm ingos krikščionybei griež­
čiausia šio žod žio prasm e, yra pasenusios. Ir priešingai,
ši pasaulėžiūra išsaugoja ir laiko pagrind iniu dalyku dogm ą,
kilusią iš ju d aizm o ir prie krikščionybės prisišliejusią tik

557
 Ketvirta knyga

dėl istorinių ap lin k ybių .* A nksčiau m inėtoje d oktrinoje m es

p rip ažįstam e tiesą, visiškai su tam pančią su m ūsų apm ąstym ų
rezultatu. T aig i m es m atom e, kad tikra d orybė ir n usiteikim o
šventum as kyla ne iš ap galvoto laisvo p asirinkim o (darbų),
o iš pažin im o (tikėjim o) - kaip tik iš tų d alykų , prie kurių
m us atv ed ė m ū sų p agrind inė m intis. Jeigu į palaim ą vestų
darbai, kylantys iš m otyvų ir apgalvotų ketinim ų, d orybė

* Kokiu m astu tai teisinga, galim a m atyti iš to, kad visi prieštaravim ai
ir nesuprantam i dalykai, esantys krikščioniškoje dogm atikoje, nuosekliai
susistem intoje A ugustino, kaip tik ir nuvedę prie pelagijoniškos banalybės,
visai jiem s priešingos, išnyksta, kai tik m es abstrahuojam ės nuo pagrindinės
judaizm o dogm os ir pripažįstam e, kad žm ogus yra ne kokios nors kitos,
o savosios valios kūrinys. Tada viskas iškart tam pa aišku ir suprantam a,
tada nebereikia jokios laisvės „in op erari", nes ji glūdi „in esse", ir kaip
tik ten glūdi ir nuodėm ė, kaip prigim tinė nuodėm ė; o Dievo m alonės
aktas yra m ūsų pačių veiksm as. O šiuolaikiniu racionalistiniu požiūriu
daugelis augustiniškosios d ogm atikos, grindžiam os N aujuoju Testam entu,
tezių, yra visai nepagrįstos, net piktinančios, - pavyzd žiui, predestinacija.
Dėl to atm etam as autentiškas krikščioniškas prad as ir sugrįžtam a prie
grubaus jud aizm o. Tuo tarpu krikščioniškos d ogm atikos klaida arba
pagrindinis trūkum as glūdi ten, kur jo niekada neieškom a; jį sudaro
kaip tik tai, kas esą yra aišku, patikim a ir nereikalinga jokio tyrinėjim o.
Tai pašalinus, visa dogm atika pasirodo esanti racionali, nes m inėtoji dogm a
kartu su visais kitais m okslais žlugdo ir teologiją. Studijuodam as au-
gustiniškąją teologiją pagal De civitate Dei knygas (ypač pagal 14 knygą),
patiri kažką panašaus į tai, kai bandom a būtinai pastatyti vertikaliai
kūną, kurio svorio centras yra už jo: kad ir kaip jį sukinėtum ir statinėtum ,
jis vis tiek griūva. Taip ir čia, nepaisant visų A ugustino pastangų ir
sofizm ų, pasau lio kaltė ir jo kančia nuolat krenta ant D ievo, kuris viską
ir visa viskam e sukūrė, o be to, d ar ir žinojo, kaip viskas vyks toliau.
Kad A ugustinas pats suprato šį sunkum ą ir bu vo jo suglum intas,
aš jau parodžiau savajam e K onkursiniam e traktate apie valios laisvę
(4 sk., p. 6 6 -6 8 pirm ajam e leidim e). Lygiai taip pat ir prieštaravim as
tarp D ievo gerum o ir pasaulio vargų , kaip ir tarp valios laisvės ir D ievo
apvaizdos, bu vo neišsenkanti beveik šim tm etį vykusių ginčų tarp kar-
tezijiečių, M alebranche'o, Leibnizo, B ayle'o, K larke'o, A m auld ir daugelio
kitų tema; o vienintelė nepajudinam a dogm a, ginčininkų požiūriu, buvo
D ievo egzistavim as ir Jo savybės, ir visi jie nuolat su kosi ratu, stengdam iesi
sutaikyti m inėtus prieštaravim us, t.y. išspręsti neišsprendžiam ą aritm etinį
uždavinį, kai visada gaunam a liekana, pasirodanti tai vienoje, tai kitoje
vietoje po to, kai ji buvo kažkur paslėpta. O kad pagrindinėje prielaidoje
ir reikia ieškoti painiavos šaltinio, kaip tik niekam ir nešauna į galvą,
nors tai atrodo akivaizdu. Tik B ayle'as leidžia suprasti, kad jis tai pastebėjo.

558
 PA S A U LI S KAI P V A Į. I A

visad a būtų tik protingas, m etod inis, toliaregiškas egoizm as,

kad ir ką darytum e. O tikėjim as, kuriam krikščionių bažnyčia
žad a išganym ą, yra štai kas: kaip visi m es p er pirm ojo
žm o gau s n u od ėm ę d alyvaujam e n uod ėm ingum e ir esam e
p av ald ū s m irčiai ir žūčiai, taip visi m es bū sim e išganyti
tik p er m alonę ir todėl, kad m ūsų didžiulę kaltę prisiim a
d ievišk asis tarpininkas; ir visa tai m um s duodam a be jokių
m ū sų (asm eninių) nuopelnų , nes tai, kas gali kilti iš apgalvotų
(m otyv uotų) asm ens poelgių, d arbai, niekada n eg ali m ūsų
išteisinti dėl savo p rigim ties kaip tik todėl, kad tie darbai
apg alvoti, su kelti m otyvų ir yra opus operatum . T aigi šis
tikėjim as visų pirm a im plikuoja, kad mūsų būklė p irm a­
prad iškai ir iš esm ės bloga ir kad m es turim e b ū ti iš jos
išgelbėti; be to, jis im plikuoja, kad m es patys esm ingai
p av ald ū s blogiu i ir taip stipriai su ju o susiję, kad mūsų
darbai, atitinkantys. įstatym ą ir priesaką, t.y. m otyvuoti,
niekada negali patenkinti teisingum o ir negali m ūsų išgelbėti.
To d ėl išganym ą lem ia vien tikėjim as, t.y. pakeistas pažinim o
bū d as, o tas tikėjim as pats gali kilti tik iš m alonės, - vadinasi,
tarsi iš išorės. Tai reiškia, kad išganym as yra kažkas visai
svetim a m ūsų asm eniui ir nurod o bū tent šio asm ens p a ­
n eigim ą ir įveiką, kaip būtiną išganym o sąlygą. D arbai,
įstatym o laikym asis niekada negali išteisinti, nes jie visada
yra veiksm as, kylantis iš m otyvų. Liuteris reikalauja (knygoje
D e libertate C h ristiam ), kad, po to, kai atsirado tikėjim as,
g eri darbai kiltų iš jo visai savaim ingai, kaip sim ptom ai,
kaip tikėjim o vaisiai, bet kad jie niekada savaim e nebūtų
su siję su pretenzija į nuopelną, išteisinim ą arba atpildą,
bū tų atliekam i v isai savanoriškai ir neatlyginam ai. Taip ir
m es iš n uolat aiškesnio principii individuationis perm anym o
k ild inom e iš pradžių tik laisvą teisingum ą, po to m eilę,
galiau siai visiškai įveikiančią egoizm ą, ir p agaliau rezignaciją
arba valios neigim ą.

559
 Ketvirta knyga

Šias krikščioniškosios tikybos dogm as, savaim e n etu rin ­

čias nieko bend ra su filosofija, čia aš p ateikiau tik tam ,
kad p aro d y čiau , jog iš viso m ūsų apm ąstym o kylanti ir
su visom is jo dalim is su sijusi ir visai jas atitin kanti etika,
nors jos išraiška yra nauja ir neg irdėta, savo esm e tokia
v isai nėra. P riešin gai, ji visišk ai derinasi su tikrosiom is
krikščion ybės d ogm om is ir n et - savo esm e - šiose dogm ose
jau glūdi. Kita vertus, ji lygiai taip p at atitinka šventose
ind ų knygose esančius m okym u s ir etinius priesak u s, vėlgi
išdėstytu s v isai kitokiais p avid alais. Tuo p at m etu krikščionių
bažny čios d ogm ų p rim in im as pad ėjo paaiškinti ir nušviesti
tariam ą prieštaravim ą tarp visų charakterio apraiškų , ky­
lančių iš esam ų m otyvų (gam tos k aralystė), iš vienos pusės,
ir v alio s-savaim e laisvės pan eig ti save pačią ir įveikti ch a­
rakterį kartu su visu iš jo kylančiu m otyvų n ulem tu būtinum u
(m alonės k aralystė), iš kitos pusės.

§ 71
D abar, baigd am as svarstyti pagrind iniu s etikos bru ožus,
o kartu plėtoti tą vienintelę m intį, kurią perteik ti buvo m ano
tikslas, aš jokiu bū du nenoriu n uslėp ti trūkum o, esančio
šioje p ask u tin ėje apm ąstym o dalyje; priešingai, aš noriu
p aro d y ti, kad jis glūdi paties d alyko esm ėje ir kad jo p ašalinti
v isiškai neįm an om a. Jis yra toks: po to, kai m es galiau siai
p am atėm e, kad tobulas šventu m as rem iasi bet kokio v a ­
liojim o p an eig im u ir įveika, o kartu ir išsivad avim u iš tokio
p asau lio, kurio visa bū tis m u m s atsivėrė kaip kančia, kaip
tik tai m u m s atrod o esąs p erėjim as į tuščią niekį.
Pirm iausia aš turiu p asakyti, kad niekio sąvoka iš esm ės
yra san tykin ė ir visada siejasi su apibrėžtu kažkuo, kurį
ji neigia. Ši savy bė bu vo priskirta (būtent Kanto) tik prie
n ihil p rivativu m ; p riešingai ženklu i + , ji žym im a - .
P asirinku s p riešin gą žiūros tašką šis neigim o ženklas gali

560
 P A S A U L I S KAIP V AL I A

v irsti + ir, priešingai tam nih il p rivativum , buvo nustatytas

n ih il n egativum , kuris esą visais atžvilgiais yra niekis. Kaip
p av y zd ys šiuo atveju bu vo pateikiam as loginis, save su ­
n aikinan tis prieštaravim as. Bet pažvelg u s atid žiau , joks
absoliutus niekis, joks visai tikras nihil n egativum negali
bū ti n et m ąstom as, o kiekvienas tokio tipo niekis, stebim as
iš au kštesnio žiūros taško arba palenk tas p latesn ei sąvokai,
vėl p asirod o esąs tik n ihil p rivativum . K iekvienas niekis
yra niekis, tik m ąstom as p er santykį su kažkuo kitu, ir
su ponu oja šį santykį, vad inasi, ir tą kitą. N et loginis prieš­
taravim as yra tik santykinis niekis, jis nem ąstom as protu,
bet tai nereiškia, kad jis yra absoliutus niekis. Juk jis yra
žodžių derinys, jis yra to, kas nem ąstom a, p avyzd ys, b ū tin ai
reikalingas logikai nustatyti m ąstym o dėsniam s. Tod ėl, jei
šiam tikslui rem iam asi tokiu p avyzd žiu , laikom asi bep ras­
m ybės kaip kažko pozityvau s ir siekiam o, o prasm ė, kaip
kažkas negatyvaus, peršokam a. V ad inasi, b et koks n ihil
negativ u m , arba absoliutus niekis, jei jis p alen kiam as au kš­
tesnei sąvokai, pasirodo esąs paprastas nihil privativum
arba santykinis niekis, visada galintis apsikeisti ženklais
su tuo, ką jis neigia, ir tada p astarasis dalykas gali būti
m ąstom as kaip neigim as, o jis pats - kaip teigim as. Toks
pat yra ir sunkaus dialektinio niekio tyrinėjim o, kurį Platonas
p ateikia Sofiste (258 D, ed itio Bipontini 258, 12) rezultatas:
Tųv tou ETEpou cpomv a7io8eiŽi,cxvT£ę oucrdv te, xai
xataxexEpųatia|.ievr|v Eiti Ttdvia t a o v ta np'oą aXXr\Xa,
to 7tpoę to ov e z a a to o ųopiov a o tfįę dvTraSeąasvov,
ETokųrjcraųEV ev/i e i v , ©q a u to rau to ecrav ovicoę to

ųų ov. (Cum enim ostend erem us alterins ipsius natu ram

esse p erque om nia entia divisam atque d ispersam invicem ;
tune partem eius oppositam ei, quod cuiusque ens ėst, esse
ip sum revera non ens asseruim us.) [K ai m es įrodysim e, kad
kito prigim tis egzistuoja ir apim a visus esinius, san tykiau ­
jan čiu s vienas su kitu, ir kai m es kiekvieną atskirą šios

561
 Ketvirta knyga

prigim ties d alelytę su priešinsim e su tuo, kas yra, ryšim ės

tvirtinti, kad kaip tik tai iš tikrųjų yra ne-esinys.]
T ai, kas visuotinai pripažįstam a kaip pozityvus dalykas,
ką m es vad in am e esiniu, kurio neigim ą išreiškia sąvoka
niekis bend riausia jos reikšm e, kaip tik ir yra vaizdinio
pasaulis, kuris, kaip aš p arod žiau , yra valios objektiškum as,
jos veidrodis. Si valia ir šis p asau lis esam e ir m es patys,
ir ja m p riklauso vaizd in ys ap skritai, kaip viena jo pusė;
šio vaizd in io form a yra erdvė ir laikas, todėl visa, kas tokiu
požiū riu egzistuoja, turi egzistuoti kur nors ir kada nors.
Be to, vaizdiniu i p riklauso ir sąvoka, filosofijos m edžiaga,
galiau siai - ir žod is, sąvokos ženklas. V alios neigim as, įveika
ir perm aina kartu yra ir pasau lio, valios veid rod žio, įveika
ir išnykim as, je i m es jos n ebem atom e šiam e veid rod yje,
tai bergžd žiai k lau siam e, kur ji p asid ėjo, ir tada skundžiam ės,
kad ji nebetu ri jokio kur ir kada, kad ji p avirto į niekį.
Priešingas požiū rio taškas, jei jis bū tų m um s įm anom as,
apkeistų ženklus, ir tai, kas egzistuoja m um s, pasirod ytų
esąs niekis, o n iekis p asirod ytų esąs egzistuojantis. Tačiau
kol m es patys esam e valia gyventi, pastarasis, t.y. niekis,
m ūsų gali būti p ažįstam as ir p aženklinam as tik negatyviai,
nes senas E m p edoklio teiginys, kad panašu s pažįstam as
pan ašau s, bū ten t šiuo atveju p alieka visu s be jokio pažinim o,
kaip ir p riešingai, galiau siai kaip tik juo grindžiam a viso
m ū siškio tikrojo pažin im o g alim ybė, t.y. pasau lis kaip vaiz­
dinys arba valios objektiškum as.
Bet jeigu būtų prim yg tinai reikalau jam a p asiekti kokį
nors p ozityvų p ažin im ą to, ką filosofija gali išreikšti tik
n egatyviai, kaip valios neigim ą, m u m s nebeliktų nieko kito,
kaip nurod yti bū seną, patirtą visų tų, kurie pakilo iki visiško
valio s pan eigim o, - bū seną, ženklinam ą žodžiais: ekstazė,
sv aigu lys, apšvieta, susiliejim as su D ievu ir t.t. Tačiau šios
būsenos iš tikrųjų n egalim a vad inti pažinim u , nes ji nebetu ri

562
 PASAULIS KAIP VALIA

subjekto ir objekto form os ir p asiekiam a tik asm eninei,

kitiem s nep erteikiam ai patirčiai.
O m es, visiškai laikyd am iesi filosofinio požiū rio taško,
turim e apsiriboti negatyviu pažinim u , tenkind am iesi tuo,
kad pasiek ėm e galu tinę pozityviojo pažinim o ribą. Taigi,
jei v id in ę pasaulio esm ę m es p ažin om e kaip valią ir visuose
jos reiškiniuose atp ažinom e tik jos o bjektišku m ą, kurį ap ­
žvelgėm e nuo nesąm oningo tam sių gam tos jėgų veržlu m o
iki sąm oningos žm ogaus veiklos, tai niekaip negalim e iš­
vengti išvados, kad laisvas valios neigim as ir įveika kartu
pašalina ir visus tuos reiškinius, tą nu olatin į betikslį ir
n en u rim stantį veržim ąsi ir siekim ą v isose objektiškum o
pakopose, kuriose ir p er kurias egzistuoja pasau lis; kartu
pašalinam as laipsniškai vien a iš kitos kylančių form ų d au ­
geriop um as; kartu su valia p ašalinam as ir visas jos reiš­
kim asis, ir pagaliau pašalin am os bend riau sios reiškinio for­
m os, laikas bei erdvė, kaip ir pask u tinioji pam atin ė reiškinio
form a - subjektas ir objektas, je i nėra valios - nėra vaizdinio,
nėra ir pasaulio.
Ž inom a, m um s lieka tik niekis. B etgi tai, kas priešinasi
šiam išsiskaid ym ui į niekį, m ūsų prigim tis, kaip tik ir yra
tik valia gyventi, kuri esam e m es p atys, kaip ji yra m ūsų
pasau lis. Kad m es taip baim in am ės niekio, yra ne kas kita,
kaip kita išraiška to, kad m es patys taip trokštam e gyvenim o
ir p atys esam e n e kas kita, kaip toji v alia, ir nežinom e
n ieko kito, išskyrus ją. Bet jeig u nusisu kę nuo savo v a r­
gingum o ir p riklausom ybės pažvelg sim e į tuos, kurie įveikė
p asau lį, kuriuose valia, p asiek u si piln atvišk ą savižiną, vėl
atrado save visam e kam e, o po to laisvai save paneigė
ir kurie tik laukia akim irkos, kai p am atys, kaip išnyksta
jos p askutinis pėdsakas, o kartu su ju o - kūnas, kurį ji
gaivina, tai vietoje n enu rim stan čio v eržim o si ir siekim o,
vietoje n uolatinio blaškym osi nuo noro prie baim ės ir nuo

563
 Ketvirta knyga

d žiau gsm o prie kančios, vietoje niekada neįgyven d in am os

ir niekad a nem irštan čios vilties (o tai ir yra valiojančio
žm ogau s gyvenim o sapn as), - v ieto je viso to m es pasiek sim e
ram y b ę, au kštesnę už b et kokį protą, tą visišką dvasios
ty lą, tą gilų n u siram inim ą, tą nep alau žiam ą tikrum ą ir
gied ru m ą, kurių atspind ys veid e, kaip jį p avaizd avo Raf-
faellis ir C orreggio, jau yra visa ir patikim a E vangelija.
Liko tik pažin im as, valia išnyko. Bet tada, giliai ir sk au s­
m ingai ilgėdam iesi, m es žvelgiam e į tą bū seną, šalia kurios
m ū sų bū sen a, varginga ir baisi, dėl kontrasto p asirod o
sk aid riau sioje šviesoje. V is dėlto šitoks reginys yra vien in telis,
g alin tis m us p aguosti ilgam , jeigu m es, v ien a vertus, esm in gai
p ažin om e neišgydom ą kančią ir beribį liūdesį, kaip v alios
reiškinį, pasau lį, o kita vertu s, p am atėm e, kaip su naikinus
v alią išnyksta pasau lis ir prieš m u s lieka tik tuščias niekis.
Štai kokiu bū du , įsižiū rėd am i į gyvenim ą ir veiklą šventųjų ,
kuriuos su tik ti asm eninėje patirtyje, žinom a, tenka retai,
b et ku riu os m u m s p aro d o jų gyvenim o istorijos ap rašy m ai
ir m enas, p aženklintas vidinės tiesos antsp aud o, m es turim e
išsklaid yti niū rų įspūdį, su keliam ą to niekio, kuris, kaip
galu tinis tikslas, šm ėsčioja už b et kokios dorybės ir šventum o
ir kurio m es bijom ės, kaip vaikai b ijo si tam sos. M es n et
n etu rim e jo vengti, kaip tai daro in d ai, savo m itais ir
b ep rasm išk ais žodžiais rag ind am i p asin erti į B rahm ą arba
b u d istų N irvaną. Priešingai, m es laisvai išpažįstam e: tai,
kas lieka visišk ai pašalinu s v alią, visiem s tiem s, kurie d ar
piln i v alio s, žinom a, yra niekis. B et ir atvirkščiai: tiem s,
ku riu ose v alia p ersim ainė ir pan eig ė sav e, šis, m u m s toks
realu s p asau lis su visom is jo sau lėm is ir pau kščių takais
yra - n iekis.*

* T a i kaip tik yra bu distų P radšna-Param ita, tas „anapus visokeriopo

p ažin im o ", t.y. taškas, kur jau nebėra subjekto ir objekto (žr. Isaak Jakob
Schm idt, Ū ber dns M ahayana und P radschna-param ita).

564
 P r i e d a s

K A N TO FILOSOFIJOS KRITIKA

C 'est le privilėge du vrai gėnie,

et surtout du gėnie qui ouvre
une carriėre, de faire impunėment
de grandės fautes.

[Tikro genijaus, o ypač genijaus, atrandančio

naują kelią,' privilegija - nebaudžiamam daryti
dideles klaidas.]

Voltaire
[Siede de Louis XIV,
chap. 32, ėdition
Hachette, p. 4 3 2 1
 D idžio p ro to kūrinyje d aug lengviau n u rod y ti klaidas
ir trūkum us, negu aiškiai ir visap u siškai atskleisti jo vertę.
Ju k klaid os yra kažkas atskira ir ribota ir dėl to lengvai
pastebim a. P riešingai, an tsp au d as, kuriuo genijus paženklina
savo kūrinius, pasireiškia kaip tik tuo, kad jų gelm ė yra
neišm atu ojam a ir nep aaiškinam a, ir todėl jie tam pa n esen s­
tančiais daugelio šim tm ečių m okytojais. Tikrai d idžios d va­
sios tobulas kūrinys visada d arys gilų ir stip rų poveikį
v isai žm onijai, ir tas poveikis bus toks d id elis, kad n e­
įm anom a n u m atyti, kokius tolim us am žius ir kokias šalis
apim s jo apšviečianti įtaka. Ir visada bus taip; nes kad
ir kokia bū tų šviesi ir turtinga epocha, kurioje atsirado
tas kūrinys, genijus, kaip p alm ė, visada iškyla virš žem ės,
k urioje įsišaknijęs.
T ačiau toks gilus ir p latu s poveikis n eg ali pasireikšti
iškart, nes atstum as tarp genijau s ir paprastų žm onių labai
didelis. Žinojim as, kurį tas žm ogus p er vienam asm eniui
atseikėtą am žių p erėm ė iš gyvenim o ir p asau lio, k u rį įsigijo
ir įgytą bei parengtą p erd avė kitiem s, n egali iškart tapti
žm onijos n uosavybe, nes žm onija neturi tiek p a t galios
priim ti, kiek geniju s - duoti. N etgi atsilaikęs kovoje su jo
nev ertais p riešininkais, siekiančiais u žgniau žti n em irtingu m ą
vos tik jam gim us ir pasirengusiais u žd u sin ti žm onijos
išganym ą p ačioje jo u žuom azgoje (panašiai kaip gyvatės
p rie H eraklio lopšelio), tas žin ojim as iš p rad žių tu ri klaid žioti
n esu skaičiuojam ų klaidingų interp retacijų ir iškreip tų p ri­
taikym ų šuntakiais, įveikti pastan gas jį su sieti su senom is

567
 Priedas

klaidom is ir šitaip gyventi kovod am as, kol neišaugs nauja,

bešališka karta, kuri visok iau siais bū d ais iš tūkstančių ša­
lutinių kanalų dar jau n y stėje iš dalies perim s to šaltinio
turinį, palaip sn iu i jį įsisavins ir šitaip priim s tą gerad arystę,
kurią tas did ysis protas turėjo d ovanoti žm onijai. Šitaip
lėtai vyksta žm onijos, to silpno, bet atkaklau s genijaus
augintinio, auklėjim as. Taip ir visa K anto teorijos jėg a bei
svarba atsiskleis tik bėg an t laikui, kai p ati laiko dvasia,
dėl tos teorijos p oveikio p alaip sn iu i persim ainiu si, p asikeitusi
savo svarbiausiais ir g iliausiais bru o žais, akivaizdžiai p a­
liudys to gigantiško proto galią. Tačiau aš čia jokiu būdu
nesiim siu n edėkingo K alchanto ir K asand ros vaidm ens,
įžūliai u žbėgdam as už akių tam , kas bus. A tsižvelgiant
į tai, kas pasakyta, tebus m an leista K anto veikalu s traktuoti
kaip dar visai naujus, nors šiandien d augelis laiko juos
p asenusiais ir net atideda į šalį kaip nebereikalingus arba,
kaip sakom a, pranoktus, o kiti, p ad rąsin ti tokių vertinim ų,
drįsta juos visai ignoruoti ir su g eležiniu bu kagalvių at­
kaklum u toliau filosofuoja ap ie D ievą ir sielą, rem d am iesi
senojo realistinio d ogm atizm o ir jam bū dingos scholastikos
prielaid om is. T ai tas pat, kas į nau jąją chem iją perkelti
alchem ikų teorijas. Beje, K anto darbam s n ereikalin gas m ano
m enkas p ašlovinim as; jie p atys am žių am žiam s šlovins savo
kūrėją ir n u o lat gyvens žem ėje, - jei n e savo raide, tai
savo dvasia.
Bet, žinom a, jei m es pažvelg sim e į p irm uosius jo d ok­
trinų p ad arin iu s, į pastan gas ir kryptis, bū dingas nuo to
laiko praėju siam e tarpsnyje g yvavu siai filosofijai, išvysim e,
kaip p asitvirtin o liūdnas G oeth e's posakis: „Kaip vanduo,
p raskirtas laivo, tuojau p at vėl už jo susilieja, taip ir
p ak lyd im ai, p ašalin ti genialių žm onių, labai greitai ir n a­
tū raliai vėl sugrįžta į tą vietą, iš kurios bu vo išstu m ti"
(Kūryba ir tiesa ĮD ichtun g und W ahrheit], trečia dalis, p. 521).
T ačiau toji laiko atkarpa bu vo tik ep izod as, bū dingas kiek­

568
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

v ien o naujo ir didžio žinojim o lem čiai, ep izod as, kuris, be

abejon ės, artėja prie p abaigos; o tuo tarpu taip atkakliai
p ū stas m uilo burbulas g aliau siai sprogsta. V isi pradeda
su prasti, kad tikra ir rimta filosofija vis dar yra toje vietoje,
kur ją paliko Kantas. Kad ir kaip ten būtų, aš nep ripažįstu ,
kad tarp jo ir m anęs filosofijoje būtų kas nors padaryta.
T o d ėl aš šliejuosi tiesiai prie jo.
Šio Priedo prie m ano veikalo tikslas, tiesą sakan t, yra
tik pastanga p agrįsti m ano paties m okym ą, nes daugeliu
p o žiū rių jis ne tik nesutam pa su K anto filosofija, bet ir
jai p rieštarauja. T ačiau tai ap tarti yra būtina, nes m ano
m inčių visum a, kad ir kaip jos turinys skirtųsi nuo Kanto
m inčių , vis dėlto visapusiškai jo įtakota, jas n eišven giam ai
su ponu oja, iš jų kyla, ir aš prip ažįstu , kad už tai, kas geriausia
m ano paties m ąstym o raidoje (be stebim ojo pasau lio įspū­
d žių ), aš skolingas Kanto veikalam s, taip p at šventiesiem s
hindu raštam s ir Platonui. Bet, jeigu , nep aisan t to, aš vis
d ėlto prieštarauju K antui, šitai aš galiu visiškai pateisinti
tik tuo, kad tose pačiose vietose aš nurodau jo klaidas
ir atskleidžiu paklydim us, kurių jis neišvengė. Štai kodėl
šiam e Priede Kanto atžvilgiu aš turiu laikytis griežtos p o ­
lem inės pozicijos, be to, lab ai rim tai ir d ėd am as visas
pastangas, nes tik tokiu bū du prie K anto m okym o prilipusi
klaida bus nuvalyta ir tada jo tiesa suspind ės dar ryškiau
ir b u s d ar patikim esnė. T o d ėl n ed erėtų tikėtis, kad m ano
gili ir nuoširdi pagarba K antui apim tų ir jo silpnybes bei
klaid as ir kad todėl aš tas klaid as turėčiau atskleisti atsargiai
ir švelniai, tokiom is apylankom is savo m inties sklaidą p a ­
d arydam as silpną ir blankią. Toks atlaid u m as reikalingas
gyvo asm ens atžvilgiu, nes žm ogiškoji silpn ybė sunkiai
pak elia net teisingiausią klaid os paneigim ą, nors jis ir būtų
p rid en gtas sušvelninim ais bei p ataikavim ais; o šim tm ečių
m okytojas ir žm onijos g erad arys nusipelno bent jau to, kad
b ū tų paisom a jo žm ogiškos silpnybės ir jis neb ū tų įžeistas.

569
 Priedas

Tačiau tas, kuris m irė, šitokiai silp nybei nebepavaldū s: jo

nu op eln ai pripažinti; laikas vis labiau ir labiau išgrynins
juos, apvalyd am as nuo b et kokių pervertinim ų ar p a ž e­
m inim ų. Jo klaidos turi būti atskirtos nuo jo p rivalu m ų,
n uken ksm intos ir užm irštos. Tod ėl čia prad ed am oje p o le­
m ikoje su K antu aš turiu m intyje tik jo klaidas ir silpnybes,
jų atžvilgiu esu n usiteikęs p riešiškai ir neg ailestingai su
jom is kariau ju , n uolat p asirengęs ne jas prid engti, o p rie­
šingai, iškelti į ryškiausią šviesą, kad ju o patikim iau jas
su naikinčiau. Aš nem anau , kad tai d arydam as dėl m inėtų
priežasčių bū čiau neteisingas K anto atžvilgiu ar jam n e­
dėkingas. Tačiau , kad kitų akyse nep asirod yčiau esąs p a ­
v ydu olis, pirm iausia noriu aiškiai p arodyti savo gilią p agarbą
ir d ėkingum ą K antui, trum pai ap tard am as tai, ką aš laikau
jo didžiausiu n uopelnu ; aš tai nušviesiu tokiais bend rais
b ru ožais, kad m an n ereikės paliesti tų taškų, kur aš po
to prieštarausiu jam.

D idžiausias Kauto nuopelnas yra tas, kad reiškinį jis atskyrė

nuo daikto savaim e, įrodyd am as, kad tarp daiktų ir m ūsų
pačių visada įsiterpia intelektas, ir dėl to daiktų negalim a
pažinti tokių , kokie jie gali būti patys savaim e. Į šį kelią
jį atv ed ė Locke'as - žr. P rolegom enai kiekvienai [bū sim ai]
m etafizikai (Prolegom ena zu [einer] jeden [kilnftigen ] M etaphysik),
§ 1 3 , antra pastaba. L o ck e'as parod ė, kad antrinės daiktų
savybės, - tokios kaip garsas, kvapas, spalva, kietum as,
m in kštum as, lygum as ir t.t., - bū dam os pagrįstos juslin iais
įsp ū d žiais, n ep riskirtin os objektyviam kūnui, daiktui sav ai­
m e, kuriam jis prisky rė tik p irm in es savybes, t.y. tokias,
kurios su ponu oja tik erd v ę ir nep ersm elk iam u m ą, - bū ten t
tįsum ą, form ą, m asyvum ą, skaičių , jud ru m ą. Tačiau ši leng­
v ai pastebim a ir d aiktų paviršiu je pasirod anti L o ck e'o p er­
skyra buvo tarsi kokia jau natviška kantiškosios perskyros

570
 K A N T O F I L O S O 1: 1 J O S KRI TI KA

preliudija. L aikyd am asis n ep aly gin am ai au kštesn io žiūros

taško, K antas p arod ė, kad visa tai, ką Locke'as laikė esant
ąu alitates p rim arias, t.y. d aiktų savaim e savybėm is, irgi
p riklauso tik d aikto savaim e reiškiniui m ū siškiam e pagavos
sugebėjim e, ir kaip tik todėl, kad šito su gebėjim o sąlygos,
erdvė, laikas ir p riežastingu m as, m ūsų pažįstam os a priori.
T aigi Locke'as n u o daikto savaim e atskyrė elem entą, į reiškinį
įnešam ą juslių organų; o Kantas atskyrė ir elem entą, įnešam ą
sm egenų funkcijų (nors ir ne taip įvardintų), todėl daikto
savaim e atskyrim as nuo reiškin io d abar įgavo n ep alyginam ai
didesnę reikšm ę ir daug gilesnę prasm ę. Šiuo tikslu Kantas
turėjo im tis did žiulio darbo - m ūsiškį pažinim ą a priori
atskirti nuo pažinim o a po steriori, o šito iki jo deram ai
griežtai, iki galo, visai aiškiai ir sąm on ingai nebu vo padaręs
niekas. Todėl šis atskyrim as tapo jo gilių tyrinėjim ų p a ­
grindiniu objektu. - Čia m es n orim e p ažym ėti, kad Kanto
filosofija su jo p irm takų filosofija santykiauja trejopai: pirm a,
kaip tik ką m atėm e, ji patvirtina ir išplečia Locke'o filosofiją;
antra, ji ištaiso Hume'o filosofiją ir ja pasinaud oja - tai
aiškiausiai išreikšta P rolegom enų (šito gražiau sio ir su pran­
tam iausiu iš visų K anto p ag rin d in ių veikalų, kuris skaitom as
per m ažai, nors n ep aprastai p aleng vina jo filosofijos studijas)
pratarm ėje; trečia, ji ryžtingai polem izu oja su L eib n izo -
VVolffo filosofija ir ją sugriauna. Todėl, prieš p rad edant
studijuoti K anto filosofiją, reikia bū ti su sipažinusiam su
visom is trim is doktrinom is. Bet jeigu , kaip sakyta anksčiau,
reiškinio atskyrim as nuo d aikto savaim e, t.y. m okym as apie
visišką id ealybės ir realybės skirtin gum ą, yra pam atin ė Kanto
filosofijos tendencija, tai n etruku s p o to p asirod ęs tvirtinim as,
kad idealybė ir realybė abso liu čiai tapačios, yra liūdnas
anksčiau m inėto G o eth e's p osakio įrod ym as, juolab kad jis
neparem tas nieku o, išskyrus tu ščiažod žiavim ą apie intelek­
tinę žiūrą, ir todėl buvo tik iškilnia m ina, pagyrūniškum u

571
 Priedas

ir n esąm one u žm asku otas su grįžim as prie gru bau s kasdienio

požiūrio. Toks požiūris tapo tinkam u išeities tašku dar
g rubesnei nerangau s ir negabaus H ėgelio nesąm onei. Taigi,
kiek anksčiau aptartas K anto realizuotas reiškinio atskyrim as
n u o daikto savaim e savo argum entacijos gilu m u ir įžvalgum u
pranoko visa, kas bu vo p ad aryta iki jo, tiek jis buvo
n ep aprastai vaisingas savo pad ariniais. Ju k iš tikrųjų jis
visai savarankiškai, visai naujai, iš visai kitos pusės ir visai
naujoje p erspektyvoje su rad o ir iškėlė tą pačią tiesą, kurią
nep ailsd am as kartoja Platonas, savo kalba d ažn iau siai iš­
reikšd am as ją šitaip: šis ju slėm s pasiro d antis pasau lis neturi
tikrosios būties, o yra tik nu olatinis tap sm as; jis egzistuoja
ir kartu n eegzistu oja, o jo su vokim as yra n e tiek pažin im as,
kiek iliuzija. Kaip tik tai Platonas m ito pavidalu išreiškia
V alstybės septintosios knygos prad žioje, svarbiau sioje visų
jo v eikalų vietoje, kurią aš jau m inėjau šio veikalo trečiojoje
knygoje; jis sako, kad žm onės, tvirtai su kau styti tam sioje
o loje, nem ato nei tikros pirm ap rad ės šviesos, nei tikrų daiktų,
o m ato tik silpną oloje degančios u gnies šviesą ir šešėlius
tikrų daiktų, už jų nugarų slenkančių p ro šią ugnį; tačiau
jie m ano, kad šitie šešėliai ir yra tikrovė, o jų sekos n u statym as
yra tikroji išm intis. Ta pati tiesa, nors p avaizd u ota visai
kitaip, yra pam atinis V edų ir Puranų m okym as, b ū ten t
m okym as apie M ają, kuri su prantam a lygiai taip pat, kaip
ir tai, ką K antas vadina reiškiniu, priešind am as jį d aiktu i
savaim e; juk M ajos kūriniu laikom as kaip tik šis regim asis
p asau lis, kuriam e m es gyvenam e, tie su tik rovinti kerai, toji
netvari, savaim e bcesm ė regim ybė, p alyginam a su optine
iliuzija ir sapnu , toji sk raistė, ap gau bian ti žm ogau s sąm onę,
tas kažkas, apie kurį v ien o d ai klaidinga ir vienod ai teisinga
sakyti, kad jis egzistuoja ir kad jis n eegzistu oja. O K antas
tą p atį m okym ą ne tik išreiškė visai naujai ir originaliai,
bet, ram iau siai ir blaiviau siai jį išdėstęs, p avertė įrodyta

572
 K A M O F Į L O S O F IJ O S K RI T IK A

ir n eginčytina tiesa. Tuo tarpu tiek Platonas, tiek indai šio

m okym o teiginius pagrind ė tik bendru pasau lio stebėjim u,
jį pateikė kaip betarpišką jų sąm onės kalbą ir išdėstė jį
v eikiau m itologiškai ir poetiškai negu filosofiškai ir aiškiai.
Šiuo požiūriu jų santykis su Kantu toks, kaip pitagorininkų,
H iketo, Filolajo ir A ristarcho, tvirtinusių, kad žem ė juda
apie neju dančią sau lę, santykis su K operniku. Šitoks aiškus
žinojim as ir ram u s, ap galvotas viso pasaulio vaiduokliškos
prigim ties pavaizd avim as yra tikrasis visos K anto filosofijos
pagrin d as, jos siela ir d id žiausias jos nuopelnas. K antas
tai įgyvend ino nuostabiai apgalvotai ir m eistriškai, išnars-
tydam as ir dalim is parod yd am as visą m ūsų sugebėjim o
p ažin ti m ašineriją, kurios dėka atsiranda objektyviojo p a­
saulio fantasm agorija. V isa ankstesnė V akarų filosofija, p a ­
lyginti su kantiškąja atrod anti n eap sakom ai grubi, neįstengė
suvokti šios tiesom ir kaip tik todėl iš tikrųjų kalbėjo tarsi
per sapną. K antas pirm asis staiga ją pažadino iš to sapno;
todėl paskutinieji sapnu otojai (M endelssohnas) vad in o jį
viską triuškinančiuoju (A lleszerm alm er). Jis parod ė, kad
d ėsniai, su n ep ažeid žiam u bū tinu m u viešpataujantys eg­
zistencijoje, t.y. patyrim e apskritai, nep ritaikom i, kai reikia
išvesti ir p aaiškinti pačią egzistenciją, vad in asi, kad dėsnių
galiosena yra tik santykinė, t.y. jie p rad ed a galioti tik tada,
kai jau duota ir esti egzistencija, patyrim o apskritai pasaulis;
kad todėl šitie dėsniai negali būti m ūsų orientyrai tada,
kai m es siekiam e paaiškinti pasaulio ir m ūsų pačių eg­
zistenciją. V isi ankstesnieji V akarų filosofai m anė, kad tie
dėsniai, pagal kuriuos vienas su kitu siejasi reiškiniai ir
kuriuos visus - laiką ir erdvę, kaip ir p riežastingum ą bei
loginį p rotavim ą, - aš apim u žodžių junginiu „pagrindo
p rin cip as", yra absoliutūs ir visiškai niekieno nesąlygoti
dėsniai, aeternae v eritates, o pasau lis p ats yra tik jų padarinys
ir atitikm uo, ir todėl visa pasau lio m įslė turi leistis įm enam a

573
 Priedas

į ju os orientuojantis. Šiuo tikslu priim tos p rielaid os, kurias

K antas kritikuoja, vad in d am as proto id ėjom is, iš tikrųjų
tarnavo tik tam , kad grynasis reiškinys, M ajos kūrinys,
Platono šešėlių p asau lis, bū tų p ad ary tas vien in tele ir au kš­
čiausia tikrove, p astatytas į vidin ės ir tikrosios daiktų esm ės
vietą ir šitaip taptų neįm anom as tikrasis tos esm ės p a ž i­
nim as, - žodžiu, sapnu otojas būtų dar giliau užm igdytas.
K antas parod ė, kad tie dėsniai, o todėl ir pats pasau lis,
yra sąlygoti subjekto pažin im o bū do; todėl, kad ir kiek
m es tyrinėtu m e ir protau tum e orien tu o dam iesi į tuos dėsnius,
sv arbiausiam e dalyke, t.y. p asau lio savaim e ir už vaizd in io
p ažinim e, nep asistū m ėtu m e nė žingsnio pirm yn, o tik suk-
tu m ės lyg voverė rate. Tod ėl visu s d ogm atikus galim a
p alyginti su žm onėm is, m anančiais, kad jei tik jie p ak an kam ai
ilgai eitų tiesiai, tai prieitų p asau lio galą; b et K antas apiplau kė
p asau lį ir parod ė, kad, kadangi jis yra ap valu s, neįm anom a
iš jo išeiti ju d an t h o rizontaliai, nors g alb ū t tai nėra n e­
įm anom a jud an t vertikaliai. Be to, g alim a p asakyti, kad
K anto teorija duoda įžvalgą, jo g p asau lio p abaigos ir p rad žios
reikia ieškoti ne už m ūsų, o m um yse.
B et visa tai parem ta pam atin iu sk irtu m u tarp d ogm atinės
ir kritinės arba tran scend entalinės filosofijos. K as tai n ori
išsiaiškinti ir įsitikinti p asirem d am as pavyzd žiu , gali tai
pad aryti labai greitai, je i kaip d ogm atinės filosofijos p avyzd į
jis perskaitys Leibnizo straip snį, pavad intą „D e rerum
originatione rad icali" [„A pie p irm ąją d aiktų p ra d ž ią "], pirm ą
kartą atspausdintą Leibnizo filosofiniuose veikaluose, išleis­
tuose E rdm anno, Bd. 1, S. 147. Č ia gryn ai dogm atiškai,
pasitelk u s ontologinį ir kosm ologinį įrod ym ą ir rem iantis
veritatibus aetem is kuo pu ik iau siai a prio ri parod ytas p a ­
saulio p rad m u o ir jo tobu lu m as. T arp kitko, vienoje vietoje
prip ažįstam a, kad patyrim as parod o k ažką visai priešinga
čia pad em onstruotam p asau lio tobu lu m ui, tačiau p atyrim ui

574
 K AN T O F I L O S O F I J O S K RI TI KA

p aaiškinam a, kad jis nieko apie tai nesupranta ir privalo

u žsičiaup ti, kai filosofija prabilo a priori. K aip viso šito
m etod o p riešininkas pasirod o Kantas su savąja kritine filosofija,
kuri suproblem ina kaip tik tas visą tokį d ogm atinį statinį
p agrin d žian čias veritates aeternas, tyrinėja jų šaltinį ir po
to jį randa žm ogau s galvoje, kur jos ir išauga iš tai galvai
esm iškai būdingų form ų, reikalingų tam , kad bū tų suvoktas
objektyvusis pasaulis. Taigi kaip tik čia, sm egenyse, yra
akm en ų skald ykla, teikianti m edžiagą tam išdid žiam d og­
m atin iam statiniui. Bet kaip tik tam , kad kritinė filosofija
p asiektų tokį rezultatą, ji turėjo išeiti už veritatum aeter-
n aru m , grindusių visą ankstesnį dogm atizm ą, ribų, kad
p ačias tas tiesas padarytų tyrinėjim o objektais ir taptų
transcendentaline filosofija. Visa tai reiškia, kad objektyvus
pasau lis, kokį m es jį p ažįstam e, nebū d ingas d aiktų savaim e
esm ei, o yra tik jos reiškinys, sąlygotas kaip tik tų form ų,
kurios a priori glūdi žm ogaus intelekte (sm egenyse); todėl
p asau lis negali apim ti nieko, išskyrus reiškinius.
T iesa, K antas nepasiekė pažinim o, kad reiškinys yra
pasau lis kaip vaizdinys, o daiktas savaim e yra valia. Tačiau
jis parod ė, kad besireiškiantis pasaulis yra sąlygotas tiek
su bjekto, tiek objekto; o išskirdam as ben d riausias jų reiš­
kim osi, t.y. vaizdinio, form as, K antas atskleidė, kad jas galim a
p ažin ti ir ap žvelgti viso jų dėsningum o p o žiū riu, išeities
tašku im ant ne tik objektą, bet ir subjektą, nes iš tikrųjų
jos esti tarp subjekto ir objekto, kaip abiem s bendra riba.
Jis priėjo išvadą, kad orien tu ojan tis į šią ribą neįm anom a
įsism elkti nei į objekto, nei į subjekto vidinę esm ę, vadinasi,
niekada neįm anom a pažinti pasau lio esm ės, d aikto savaim e.
Kaip aš n etruku s parod ysiu , jis išvedė daiktą savaim e
n eteisin gai, b ū d am as nenu oseklu s, ir dėl to buvo nubaustas
d augybės n eatrem iam ų puolim ų, nukreiptų prieš šią svar­
b iausią jo teorijos dalį. Jis nep ripažino tiesiai, kad daiktas

575
 P r i e d as

savaim e yra valia, tačiau žengė didelį, p irm eivišką žingsnį

šio p ažinim o link, p arod y dam as, kad žm ogau s veiksm o
nep aneigiam a m oralinė p rasm ė visišk ai skiriasi nuo reiškinio
dėsnių, n u o jų nep riklau so, neg ali bū ti jais kaip nors
paaiškinam a, o yra k ažkas, kas betarp iškai susiliečia su
daiktu savaim e. Tai yra an tras svarbiau sias žiūros taškas,
iš kurio m atyti Kanto nuopelnai.
T rečiuoju jo nuopelnu galim e laikyti visišką scholastinės
filosofijos įveikim ą. A pskritai scholastine filosofija aš linkęs
vad inti visą laikotarpį, kurį p rad ed a bažn y čios tėvas A u ­
gustinas ir kuris pasibaigia prieš pat p asiro d an t Kantui.
Kaip labai teisingai pastebėjo Tennem nnnas, esm inis scho­
lastikos bru o žas yra v y rau jan čio s tautinės religijos globa,
prim esta filosofijai, kuriai iš tikrųjų nebelieka nieko kito,
o tik įrod inėti ir pu ošti religijos prim etam as svarbiausias
dogm as. Tikrieji scholastai iki p a t Su arezo tai pripažino
atv irai ir n eslėp dam i; vėlesn i filosofai tai d arė labiau n e­
sąm oningai arba šito nep rip ažin o atvirai. Paprastai tariam a,
kad scholastinė filosofija b aigiasi m ažd au g prieš šim tą m etų
iki K artezijaus (D escartes'o), o po to, kartu su D escartes'u,
p rasid ed a v isai nauja, laisvo, nuo b et kokios pozityvios
tikybos n ep riklau som o tyrinėjim o epocha. T ačiau tokia laisvė
faktiškai negali bū ti p riskirta D escartes'u i ir jo įp ėd iniam s;*

* Bruno ir Spinoza čia yra visiška išim tis. K iekvienas iš jų stovi skyrium,
yra vienišas ir nepriklauso nei savajam šim tm ečiui, nei savajai žem ės
rutulio daliai, vienam atsim okėjusiai m irtim i, kitam - persekiojim ais ir
patyčiom is. Jų vargingas gyvenim as ir m irtis tuose Vakaruose panašus
į tropinio augalo likimų Europoje. Jų tikroji dvasios tėvynė buvo šventojo
G ango krantai: ten jie būtų gyvenę ram iai ir gerbiam i, tarp vienm inčių.
Eilėse, kuriom is Bruno pradeda knygą Della cansa, principio et uno [A pie
priežastį, pradą ir vienovę], už kurią bu vo sudegintas ant laužo, jis aiškiai
ir gražiai pasisako, koks vienišas jis jautėsi savo šim tm etyje, o kartu
atskleidžia savo likim o nuojautą, kuri jį vertė delsti paskelbti savo m intis,

576
 K A N TO F I L O S O F IJ O S K RI TI KA

v eikiau jiem s priskirtina tik laisvės regim ybė, daugių d au ­

giausia - jos siekis.
D escartes'as buvo visai išskirtinis protas ir, jei atsižv elg ­
sim e į laiką, kuriam e jis gyveno, n uveikė labai daug. Bet
jeigu šito nep aisytu m e ir jj vertintum e pagal tai, kas jam
p riskiriam a, - kad išlaisvino m ąstym ą iš visų grandinių
ir kad prad ėjo naują nevaržom o tikro tyrinėjim o laikotarpį, -
tada turėtum e pripažinti, kad nors jis ir vaizdu ojasi esąs
skeptikas, vienu ypu norintis n u sim esti visas grandines,
anksti u ždėtas jo laikm ečio ir tautos, tačiau daro tai nerim tai,
tik p u ikuod am asis ir akim irkai, kad tuojau p at vėl jas
užsidėtų ir būtų sukaustytas d ar tvirčiau; be to, jo sk ep ­
ticizm ui dar trūksta rim ties ir todėl jo atsisakom a taip greitai
ir taip nevykusiai. Lygiai taip p at elgiasi ir jo įpėdiniai
iki p at Kanto. Todėl tokios rū šies laisvam m ąstytojui labai
tinka G o eth e's eilės:

kol jo neįveikė tas tauriose sielose toks stiprus poreikis perduoti kitiems
pažintą tiesą:
Ad p,irtum properare tuum , m ens aegra, quid obstat;
Saeclo haec iridigno sint tribuenda licet?
Umbra rum fluctu terras m ergente, cacum en
Adtolle in clarum , noster O lym pe, Iovem.

[Kas gi, o m ano negaluojanti siela, tau trukdo pagim dyti,

A r vertas tavo dovanos šis niekingas laikas?
Ir nors virš žem ių vilnija šešėliai
Iškelk viršūnę savo aukštyn, į eterį, o m ano kalne!]

Kas perskaitys šį pagrindinį jo veikalą ir kitus jo itališkus kūrinius,

anksčiau tokius retus, o dabar, pasirodžius vokiškam leidim ui, prieinam us
kiekvienam , sutiks su m anim i, kad iš visų filosofų tik jis vienas kažkiek
prilygsta Platonui, didelę poetinę galią ir poetinį polinkį suderindam as
su filosofine galia, ir tai jis atskleidžia ypač dram atiškai. Įsivaizduokim e
švelnią, dvasingą, m ąstančią būtybę, m um s pasirodančią iš šito jo kūrinio,
patekusią į grubių ir šėlstančių šventikų, jo teisėjų ir budelių, rankas
ir padėkokim e laikui, atnešusiam šviesesnį ir švelnesnį šim tm etį: tie
palikuonys, kurių prakeikim as turėjo kristi ant šitų šėtoniškų fanatikų
galvų, yra dabartinė karta.

19. s s r 577
 Priedas

N epyk, bet jis m an baisiai panašus

{ žiogą ilgakojį: pastreksena,
Pam iklina truputį spam u čiu s -
Ir traukia vėl giesm elę savo seną.”'

[Er scheint m ir, mit Verlaub von E uer G naden,

VVie eine der langbeinigen Zikaden,
D ie im m er fliegt und fliegend springt -
U nd gleich im G ras ihr altes Liedchen singt.
Faust I, Vers 287 - 290]

K antas turėjo priežasčių apsim esti, kad ir jis m ano taip

pat. Tačiau iš tariam o šuolio, kurį ja m buvo leista daryti,
kad an g i buvo žinom a, kad šokan t nukrentam a atgal, į žolę,
šįkart išėjo skrydis; ir d abar tie, kurie stovi žem ai, gali
tik lyd ėti jį akim is, bet nebeįstengia v ėl jo pagauti.
T aigi K antas savo teorija išdrįso paro d y ti, kad v isos tos
tariam ai įrodytos d ogm os yra neįrod om os. Sp eku liatyvin ei
teologijai ir su ja susijusiai racionaliajai p sichologijai jis
su d av ė m irtiną sm ūgį. N uo to laiko jos išnyko iš v okiečių
filosofijos, ir nedera leistis su klaid in am iem s to fakto, kad
tai šen, tai ten išliko žo d is po to, kai paties d alyko bu vo
atsisakyta, ar kad koks nors vargšas filosofijos profesoriu s
išsaugoja savo galvoje V iešpaties baim ę, bet tiesai leidžia
bū ti tiesa. Šio K anto nuopeln o d id ybę gali įvertinti tik tas,
kuris p astebėjo, kokią žalingą įtaką tos sąvokos d arė tiek
gam tos m okslui, tiek filosofijai - netgi geriausių XV II ir
XVIII am žių autorių veikaluose. V okiečių g am tam oksliniuose
veikalu o se vyrau jan čio tono ir m etafizinio fono p asikeitim as
po K anto tiesiog nuostabus: iki jo tie veikalai buvo tokie
p a t kaip d abar A nglijoje. Šis K anto nuopelnas susijęs su
tuo, kad n em ąstantis o rientavim asis į reiškinio dėsnius, jų
p av ertim as am žinosiom is tiesom is, trum pai tariant, jokio
ap m ąstym o n etrikd om as iliuzijose p ask en d ęs realizm as v i­
siškai v iešp atav o visoje ankstesnėje senovės, vidu ram žių ir

578
 K ANTO F I L O S O F ĮJOS KRITIKA

naujų jų laikų filosofijoje. Berkeley, kaip ir iki jo M alebranche'as,

suvokė šio realizm o vienpu siškum ą ir m elagingu m ą, tačiau
neįstengė jo įveikti, nes jų ataka buvo nukreipta tik į vieną
tašką. Tod ėl kaip tik Kantui bu vo lem ta p ad ėti įsivyrauti
E uropoje, ben t jau filosofijoje, tam pam atiniam idealistiniam
p o žiū riui, kuris vyrauja visoje n em ahom etoniškoje A zijoje
ir iš esm ės yra net religija. T aigi iki K anto m es buvom e
laike: dabar laikas yra m u m yse ir t.t.
Etika šitos realistinės filosofijos bu vo traktuojam a pagal
reiškinio dėsnius, kurie buvo laikom i absoliučiais ir ga­
liojančiais d aiktu i savaim e. Tod ėl etika bu vo grindžiam a
tai laim ės teorija, tai pasau lio kūrėjo valia, tai pagaliau
tobu lybės sąvoka, kuri savaim e yra visiškai tuščia ir be
turinio, nes žym i tik p aprastą santykį, g aun antį prasm ę
tik iš daiktų, kuriem s ji taikom a; juk „būti tobu lam ” nereiškia
n ieko kito, o tik „atitikti kokią nors jau su ponu ojam ą ir
d uotą są v o k ą ", kuri, vadinasi, turi būti nustatyta iš anksto
ir b e kurios tobulybė yra tam tikras bevard is skaičius ir
todėl išreikšta pati viena visai nieko nereiškia. O jeigu šiuo
atveju tyliai suponuojam a sąvoka „žm onija" ir šitaip iš­
keliam as m oralinis principas siekti tobulo žm ogišku m o, tai
šituo p asakom a tik tiek: „Žm onės turi bū ti tokie, kokie
jie turi b ū ti”, ir išm inties čia esam a ne daugiau nei prieš
tai. Iš tikrųjų „to b u las" yra beveik žodžio „v isas" sinonim as,
nes jis žym i, kad tam tikram e fakte ar individe atstovaujam i,
v ad inasi, realiai yra visi tie p red ikatai, kurie glūdi atitin ­
kam os rūšies sąvokoje. Todėl sąvoka „to bu ly bė", vartojam a
absoliučiai ir in abstracto, yra bep rasm iškas žod is, kaip ir
plepalai apie „visų tobuliausią b ū ty b ę" ir pan. V isa tai
yra tu ščiažod žiavim as. N epaisant to, p raeitam e am žiuje ši
„to b u ly bės" ir „netobu lybės" sąvoka buvo tap usi plačiai
vartojam a m oneta; ji net bu vo toji ašis, aplink kurią sukosi
v isas m o ralizavim as ir n et teologizavim as. K iekvienam ji
b u vo an t liežu vio, todėl galiau siai tapo tiesiog skandalinga.

579
 Priedas

N et geriausius to m eto autoriu s, p avy zd žiu i, Lessingą, m es

m atom e beviltiškai įsipainiojusius į tobu lybes ir netobulybes
ir b esigrum ian čius su jom is. O juk k iekvienas nors šiek
tiek m ąstantis žm ogus turėjo bent jau nujau sti, kad šioje
sąvokoje nesam a jokio p o zityvau s turinio, nes ji, kaip algebros
ženklas, nurod o grynąjį santykį in abstracto. Kaip sakyta,
n ep an eigiam ą did žiulę etinę veiksm ų svarbą K antas visiškai
atskyrė nuo reiškinio ir jo dėsnių ir parod ė, kad tie veiksm ai
betarp iškai siejasi su d aiktu savaim e, giliausia pasaulio esm e,
tuo tarpu reiškinys, t.y. laikas ir erd vė bei visa, kas juos
p ripild o ir juose išsid ėsto pagal p riežastingum o dėsnį, turi
bū ti traktuojam a kaip netvaru s ir tu ščias sapnas.
To, kas čia pasakyta labai glau stai ir kas jokiu būdu
išsam iai neapim a objekto, gali pakakti, kad aš paliudyčiau
savo pagarbą didiem s K anto n uopelnam s. Aš p arašiau tai
savo p aties m alonum ui ir todėl, kad teisingum as reikalauja,
kad tie n uopelnai bū tų p rim inti k iekvienam , kuris nori eiti
įkandin m anęs ir įsim ąstyti į be n uolaid ų atskleistas jo
klaidas. Prie to aš d abar ir pereinu.

Kad didieji K anto laim ėjim ai turėjo bū ti susiję ir su

d id žiom is klaidom is, galim a suvokti jau ir iš istorinio žiūros
taško. Ju k nors jis su kėlė didžiausią revoliu ciją filosofijoje
ir su naikino scholastiką (kuri, su p ran tam a m inėta plačiąja
prasm e, viešpatavo ketu riolika šim tm ečių ), kad iš tikrųjų
duotų p rad žią visai naujai, trečiajai pasau lin ei filosofijos
ep ochai, tiesioginis jo p asirod ym o pad arin ys buvo bev eik
negatyvus, o ne p ozityvu s. K adangi jis nesu kū rė visiškai
naujos sistem os, kurios jo šalininkai būtų galėję laikytis
ben t trum pą laiką, visi jautė, kad atsitiko kažkas didinga,
tačiau niekas iš tikrųjų nežinojo - kas. Jie gerai m atė, kad
visa ankstesnė filosofija bu vo bevaisiai sapnai, iš kurių d abar

580
 KANTO F I L O S O f ĮJOS KRITIKA

p abu d o n aujoji epocha; tačiau ko d abar reikia griebtis, jie

nežinojo. A tsirad o didžiulė tuštu m a, did žiulė stoka; visų,
net p lačiosios publikos, d ėm esys buvo sužadintas. Pastūm ėti
šios tuštum os, o ne vidinio p oreikio ir jėgos jausm o (kuris
pasireiškia ir nep alankiu m etu, kaip Spinozos atveju), žm onės
be išskirtinių talentų ėm ėsi įv airiausių silpnų, absurdiškų,
o kartais n et beprotiškų band ym ų , kuriem s sužadinta publika
vis d ėlto skyrė savo dėm esį ir labai kantriai, kaip gali būti
tik V okietijoje, jų klausėsi ilgą laiką.
Toks p at d alykas kadaise turėjo nutikti gam toje, kai didi
revoliucija pakeitė visą žem ės paviršių , jūra ir žem ė susikeitė
vietom is ir bu vo išlyginta arena naujam kūrim ui. Praėjo
daug laiko, kol gam ta įstengė sukurti naują tvarių, viena
su kita ir su likusiom is harm oningai d erančių form ų visum ą.
Iš prad žių atsirad o keisti baising i organizm ai, kurie dėl
disharm onijos su savim i ir su kitais negalėjo ilgai išlikti.
T ačiau d ar ir d abar jų liekanos m um s prim ena tuos naujai
besiform u ojan čios gam tos svyravim u s ir bandym us. O kad
filosofijoje visai panaši krizė ir baisingų išsigim ėlių epocha
buvo sukelta Kanto, kaip visi žinom e, galim a spręsti vien
iš to, kad jo kūrinys buvo netobulas, pasižym intis dideliais
trūkum ais, o todėl turėjo būti negatyvus ir vienpusiškas.
D abar m es ir paband ysim e atskleisti šiuos trūkum us.

Pirm iausia m es norėtum e išsiaiškinti ir p atikrinti p am a­

tinę m intį, kurioje glūdi visos G rynojo proto kritikos Į Kritik
d er reinen V ernunft] tikslas. K antas perėm ė savo pirm takų,
filosofų-d ogm atikų poziciją ir atitinkam ai kartu su jais išeities
tašku p asirinko tokias prielaidas: 1. M etafizika yra m okslas
apie tai, kas esti anapus bet kokio patyrim o galim ybės;
2. Tokie dalykai niekada negali būti atrasti, rem iantis p a­
m atiniais p rincipais, kurie patys pirm ąkart kyla iš patyrim o

581
 Priedas

(P rolegom enai, § 1); vien tik tai, ką m es žinom e iki, vad in asi,
n ep riklau som ai nuo b et kokio p atyrim o, gali apim ti daugiau
negu galim as p atyrim as; 3. M ūsų p ro te iš tikrųjų galim a
rasti tam tikrus tokios rūšies p am atinius p rincipus: jie
pag au n am i vad inam uoju p ažinim u , kylančiu iš grynojo
proto. Dėl viso to K antas sutinka su savo pirm tak ais, tačiau
šioje vietoje jis nuo jų atsiskiria. Jie sako: „Šitie prin cip ai
arba žinios, kylančios iš grynojo p roto, yra abstrakčios daiktų
g alim ybės išraiškos, aetem a e veritates, ontologijos šaltiniai:
jie viešp atau ja pasau lio tvarkai, kaip fatum as viešp atav o
senovės d iev am s". K antas sako: Tai yra tik m ūsų in telekto
form os, ne daiktų eg zistavim o, o tų daiktų m ū siškių v a iz ­
dinių dėsniai ir todėl jie galioja tik m ūsiškei daiktų p agavai,
vad inasi, negali apim ti kažko, kas yra anapus patyrim o
g alim ybės, kaip kad bu vo siekiam a p ag al pirm ąją p rielaid ą.
Ju k kaip tik šitų pažin im o form ų ap riorišku m as - kadangi
jo s gali kilti tik iš su bjektyvau s pažinim o šaltinio - v isiem s
laikam s atim a iš m ū sų galim ybę p ažin ti daiktų v id in ę esm ę
ir pririša m us prie grynų reiškinių pasau lio, todėl m es
n eg alim e pažinti d aiktų , kokie jie g ali būti patys savaim e
n et a posteriori, jau n ek alban t apie apriorinį p ažinim ą. Todėl
m etafizika yra negalim a, o jos vietą užim a grynojo proto
kritika. Prieš senąjį d ogm atizm ą K antas čia pasiekia visišką
p ergalę; todėl nuo to laiko visi iškylantys dogm atiniai
b an d ym ai turėjo ieškoti visai kitų kelių p alyginti su an ks­
tesniais. D abar aš p aban d y siu pag rįsti savo pastan gą, su ­
tinkam ai su aiškiai išreikšta d abartinės kritikos intencija.
T aigi rū p estingiau įsim ąsčiu s į ankstesn ę argu m en taciją,
reikės p ripažinti, kad jos pirm in ė p am atinė prielaid a yra
tam tikras petitio p rin cip ii; jis glūdi (ypač P rolegom enų
p irm am e parag rafe aiškiai su form u lu otam e) teiginyje: „M e­
tafizikos šaltiniai jokiu būdu negali būti em pirin iai; jos
pam atin iai princip ai ir p am atin ės sąvokos niekada negali
kilti iš p atyrim o, nei vidin io, nei išorin io ". T ačiau šis

582
 K A N T O F Į L O S O F 1J O S KRI TI KA

k ard inalu s teiginys nep agrįstas niekuo, išskyrus etim ologinį

argum entą, kylantį iš žo d žio „m etafizika". Bet iš tikrųjų
yra štai kaip: pasaulis ir m ū sų pačių egzistencija m um s
n eišvengiam ai p asirod o kaip m įslė. O d abar be jokių išlygų
tariam a, kad šios m įslės įm inim as negali kilti iš gilaus paties
pasaulio su pratim o, o turi bū ti ieškom as tam e, kas visiškai
skirtinga nuo pasau lio (juk tokia yra žodžių „už bet kokio
patyrim o g alim y b ės" prasm ė); be to, tariam a, kad iš šio
įm inim o turi bū ti išskirta visa, ką m es galėtum e kažkaip
pažinti betarpiškai (juk tokia yra galim o patyrim o, tiek vidinio,
tiek išorinio, prasm ė). Priešingai, to įm inim o reikia ieškoti
ten, kur m es galim e patek ti tik netiesiogiai, rem dam iesi
išvadom is iš bend rų apriorin ių principų. Po to, kai šitokiu
būdu pašalin am as svarbiausias bet kokio pažin im o šaltinis
ir u žkertam as tiesus kelias į tiesą, nedera stebėtis, kad
d ogm atinės pastangos buvo bev aisės ir K antas galėjo p a ­
rod yti šios nesėkm ės neišvengiam ybę: juk m etafizika ir
apriorinis p ažinim as iš anksto buvo traktuojam i kaip tapatūs.
Tačiau iš p rad žių reikėjo įrod yti, kad m edžiagos, reikalingos
įm inti pasau lio m įslę, neg alim a aptikti p ačiam e pasaulyje,
b et reikia jos ieškoti tik už p asau lio, kažkur, kur galima
patek ti tik laikantis tų m um s a priori pažįstam ų form ų.
T ačiau kol tai neįrod yta, sp ręsd am i svarbiausią ir sunkiausią
uždavinį, m es neturim e jo kios priežasties atsiriboti nuo
turiningiausio iš visų pažin im o šaltinių, vidinio ir išorinio
patyrim o, ir o peruoti tik n eturinin gom is form om is. Todėl
aš sakau, kad pasaulio m jslės įm inim as turi kilti iš paties
pasaulio su pratim o; vad in asi, kad m etafizika privalo ne
peržengti patyrim ą, per kurį atsiveria pasaulis, o suprasti
jį iš esm ės, nes patyrim as, išorinis ir vidinis, b e abejonės,
yra svarbiau sias b et kokio pažin im o šaltinis; kad todėl tik
deram ai ir reikiam oje vietoje su siejus išorinį ir vidinį p a­
tyrim ą ir šitaip sujungus šituos du tokius skirtingus pažinim o
šaltinius yra įm anom a įm inti pasau lio m įslę. Tačiau tai

583
 Priedas

įm anom a tik tam tikrose ribose, nulem tose m ūsų baigtin ės

prigim ties, taigi tik taip, kad m es p asiek iam e teisingą paties
pasau lio su pratim ą, b et n eįstengiam e iki galo paaiškin ti jo
egzistencijos ir išspręsti visų tolim esnių p roblem ų . V ad in asi,
„ėst qu ad am prodire tenus [si non d atu r u ltra ": teisinga
eiti iki ribos (jei toliau kelio n ėra); H oraz: Epistulae, 1, 1,
32], ir m an o kelias yra vid u ryje tarp ankstesn ės d ogm atikos
v isažin y stės ir kantiškosios kritikos nevilties. Tačiau K anto
atrastos svarbios tiesos, kurių dėka buvo su griautos an ks­
tesnės m etafizinės sistem os, m ano sistem ai teikė d uom enis
ir m edžiagą. Palyginkim e, ką aš antrojo tom o sep ty n io lik ­
tajam e skyriuje esu p asak ęs apie savo m etodą. Tiek apie
pam atin ę K anto mintį. D abar m es n orėtum e apžv elg ti jos
išsklaidą ir detales.

K anto stilius visur pažen klintas išskirtinio proto, tikro,

stipraus originalum o ir n ep ap rastos m inties jėgos antspaudu.
G albū t tiksliausiai jį galim a apibūd inti kaip nuostabiai sausą;
jo dėka, skaitytojo nuostabai, K antas su gebėjo labai patikim ai
pagauti ir išskirti sąvokas, o po to n ep ap rastai laisvai žarstytis
jom is tai šen , tai ten. T o k į p at n u o stabų sausum ą aš dar
randu A ristotelio stiliuje, nors pastarasis daug paprastesnis.
T ačiau K anto dėstym as dažnai yra neaišku s, n eap ibrėžtas,
netikslu s, o kartais - m iglotas. Žinom a, iš dalies tai galim a
p ateisin ti tuo, kad d alykas sunkus, o m intis gili. T ačiau
tas, kas aiškus sau pačiam iki p aties dugno ir kas visai
aiškiai žino, ką m ąsto ir ko siekia, niekada nerašys n eaiškiai,
niekada nevartos n etikslių, n eap ibrėžtų sąvokų , jom s išreikšti
neieškos labai sunkių bei su dėtingų p osak ių iš svetim ų kalbų
ir nevartos jų nuolat, kaip tai d arė K antas, kuris im davo
žod žiu s ir form ules iš senosios, n et iš scholastin ės filosofijos,
ir, siek d am as savo tikslų, tuos žod žiu s su siedavo vieną su
kitu, p avy zd žiu i, „tran scen dentalinis sintetin is apercepcijos

584
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

v ien u m as" ir apskritai „sintezės v ien u m as", vartojam as

v isu r, k u r visišk ai p akaktų žod žio „su vienijim as". Be to,
n ed era tai, kas kartą jau paaiškin ta, aiškinti vis iš naujo,
kaip elgiasi K an tas, aiškind am as, p avyzd žiu i, intelektą,
kategorijas, p atyrim ą ir kitas svarbiausias sąvokas. A pskritai
n ed erėtų n u o lat k artotis ir, kaskart iš naujo d ėstan t šim tąkart
išreikštą m intį, v ėl palikti kaip tik tas pačias m iglotas vietas;
priešingai, d erėtų savo nuom onę išreikšti vieną kartą, aiškiai,
esm in gai, išsam iai ir tuo pasitenkinti. „Q uo enim m ėlius
rem a liąu am concipim us, eo m agis determ inati sum us ad
eam unico m od o ex p rim en d am " [Juk juo g eriau m es su­
p ran tam e kokį nors dalyką, ju o labiau esam e linkę jį išreikšti
vieninteliu bū d u ], sako K artezijus [Epistulae, 1] savo p en k ­
tajam e laiške. T ačiau didžiausia žala, kurią p ad arė vietom is
m iglotas K anto stilius, yra ta, kad jis d arė p oveikį kaip
„exem p lar vitiis im itab ile" [pavyzdys, skatinantis m ėgd žioti
jo klaid as; H oraz: E pistulae, 1, 19, 17] ir dėl nesu sip ratim o
tapo n et p ražū tin gu autoritetu. Publika bu vo priversta
m an yti, kad tai, kas m iglota, ne visada bep rasm išk a, ir
tuojau p at bep rasm yb ė p risid engė painia dėstym o m aniera.
Fichte buvo p irm asis, perėm ęs šią naują privilegiją ir en er­
gingai ja p asinau d ojęs; Schellingas šiuo požiū riu ben t jau
jam prilygo, o alkan ų rašeivų be dvasios ir sąžinės kaim enė
n etru ku s p ranoko ju os abu. Tačiau did žiausias įžūlum as
kurpti visišk as nesąm ones ir kraiglioti bep rasm išku s, b a l­
singiau sius žod žių raizginius, kuriuos anksčiau bu vo galim a
išgirsti tik bep ro tn am iu o se, pagaliau pasirodė H ėgelio as­
m enyje ir tapo grubiausios, kokią tik įm anom a įsivaizduoti,
visu o tin ės m istifikacijos instrum entu; šį įžūlum ą lydėjo tokia
sėkm ė, kuri p aliku on im s atrod ys pasakiška ir išliks kaip
pam in klas vokiečių kvailum ui. Veltui tuo m etu Jean as Paulis
rašė savo gražiu s parag rafu s apie „aukščiausią filosofinio
p am išim o p ag erbim ą katedroje ir poetinio pam išim o - tea tre"
(A sthetische N achschule); ir veltu i G oethe pasakė:

585
 Priedas

N esąm onių pripaistė - ir puiku

Juk ginčytis su asilu - sunkoka.
O žm onės jūroj šitokių šnekų
N ebūtą prasm ę su žvejoti m oka.,J

[So schw atzt und lehrt m an ungestort;

W er w ill sich m it den N arr'n befassen?
G ew ohnbch glaubt der M ensch, w enn er nur W orte hort,
Es m ūsse sich d abei d och auch w as denken lassen.
Faust, I, Vers. 2563-66]

T ačiau su grįžkim e prie Kanto. N egalim a n ep ripažin ti,

kad jis visiškai n etu ri antikinio, d id in go pap rastu m o, n ai­
vu m o, ingėnu itė, cand eur. Jo filosofija v isai nep anaši į graikų
arch itektū rą, žvilg sn iu i iškart atveriančią didžias ir p aprastas
p rop orcijas; p riešin gai, ji lab ai p rim ena gotikinį architektūros
stilių. Ju k visiškai in d ivid u alu s K anto intelekto b ru ožas yra
keista sim patija sim etrijai, kuri m ėgsta didžiausią įvairovę,
kad ją su tvarkytų, o tvarką p ak arto tų detalėse, ir taip be
galo, v isai kaip g otikinėse bažnyčiose. Kartais šį p olinkį
faktišk ai jis nu v ed a iki k arikatū ros, atv irai prievartau d am as
tiesą ir su ja elgd am asis taip, kaip ankstesn ių laikų p ran cūzų
sod in inkai elgd avosi su gam ta, ku rd am i sim etriškas alėjas,
kv ad ratu s ir trikam piu s, p iram id ės ir rutulio p avid alo m e­
džiu s ir taisyklingom is kreivėm is išdėstytus krūm us. Aš
tai parod y siu , rem d am asis faktais.
A tskirai ap taręs erd v ę ir laiką, p o to visą tą erd v ę ir
laiką prip ild an tį steb im ąjį p asau lį, ku riam e m es gyvenam e
ir esam e, apibūd inęs nieko n esak an čiais žodžiais „em pirinis
stebėjim o tūrinys m u m s yra du otas", jis tuojau p at, vienu
šuoliu atsiduria p rie visos jo filosofijos loginio pagrindo, sprendinių
lentelės. Iš jos jis d ed u ku oja lygiai dvylika kategorijų, si­
m etriškai išdėstytų p ag al k etu rias ru brikas: vėliau jo s tam pa
baisinga Prokru sto lova, į kurią jis įspraudžia visus pasau lio
d aiktu s ir visa, kas v y ksta žm ogu je, nesid rovėd am as jokios
p riev artos, n en iek in d am as jo kio sofizm o, kad tik g alėtų visur

586
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

pakartoti tos lentelės sim etriškum ą. Pirm as iš šios lentelės

sim etriškai išvedam as dalykas yra grynoji fiziologinė v i­
suotinių g am totyros principų lentelė, būtent: stebėjim o ak­
siom os, suvokim o anticipacijos, patyrim o analogijos ir em ­
pirinio m ąstym o apskritai postu latai. Iš šių principų pirm ieji
du yra pap rasti; bet kiekvienas iš dviejų kitų sim etriškai
išleid žia tris atžalas. G rynosios kategorijos yra tai, ką jis
vadina sąvokom is; o tie g am totyros p am atin iai prin cip ai yra
sprendiniai. Toliau, kaip visokeriopos išm inties au kščiau sios
kelrodės žvaigžd ės, bū tent sim etrijos, p ad arin ys, ateina
išprotavim ų eilė įrodyti savo vaisin gu m ą; tai jie ir padaro
vėlgi sim etriškai ir pagal taktą. K aip, kateg orijas pritaikius
ju slum u i, intelektui pasirod ė p atyrim as kartu su savo p a ­
m atiniais aprioriniais p rin cipais, lygiai taip pat, išprotavim us
taikant kategorijom s, pasirodo proto idėjos, o šią operaciją
atlieka protas, rem dam asis savo tariam uoju principu - ieškoti
besąlygiškum o. T ai vyksta šitaip: trys santykio kategorijos
išprotavim am s duoda tris vien inteles g alim as d id žiųjų p rie­
laidų rūšis, o išprotavim ai atitinkam ai su skirstom i irgi į
tris rūšis, kiekviena iš kurių gali bū ti traktuojam a kaip
kiaušinis, iš kurio protas išperi atitinkam ą idėją: iš kategorinio
išprotavim o - sielos idėją, iš h ip otetinio - pasau lio idėją ir
iš dizjunkcinio - Dievo idėją. V id u riniojoje, p asau lio, idėjoje
d ar sykį pasikartoja kategorijų lentelės sim etrija, n es keturios
lentelės rubrikos duoda k etu rias tezes, iš kurių kiekviena
turi antitezę, kaip sim etrinį partnerį.
M es išties žavim ės šita tikrai sąm ojinga kom binacija,
sukūrusią tokį dailų statinį, b et vėliau išsam iai ištyrinėsim e
jos p am atą ir dalis. Tačiau iš p rad žių reikia p ateikti keletą
pastabų.

Tiesiog nu ostabu , kaip K antas, daug neg alvo d am as, eina

savo keliu, laikyd am asis savo sim etrijos, viską pagal ją
tvarkyd am as ir visiškai n ep aisyd am as n ė vien o šitaip traktuo­

587
 Priedas

jam o objekto p aties savaim e. Aš noriu paaiškinti konkrečiau.

Intuityvų pažinim ą p riskird am as tik m atem atikai, jis visiškai
ignoruoja kitokį stebim ąjį p ažinim ą, m um s atveriantį pasau lį,
ir laikosi tik abstraktau s m ąstym o, kuriam ju k visą prasm ę
ir v ertę duoda stebim asis pasau lis ir kuris yra nep aly gin am ai
reikšm in gesnis, bend resnis, turiningesnis už m ū siškio p a ­
žin im o abstrakčiąją dalį. Be to, - ir tai yra p agrin d in is
d aly kas, - stebim ojo pažinim o jis nieku r aiškiai neskiria
n u o abstraktau s pažinim o ir kaip tik todėl, kaip m atysim e
v ėliau , įsipainioja į n eįveikiam us prieštaravim u s. Su visu
ju slin iu p asau liu susidorojęs n ieko nesakančiu „jis yra d uo­
ta s ", po to, kaip sakyta, loginę sprend inių lentelę jis pad aro
kertiniu savo statin io akm eniu. Tačiau šiuo atveju jis nė
akim irką n esu sim ąsto, kas gi d abar iš tikrųjų atsitiko. Ju k
šitos sprend in ių form os yra žodžiai ir žodžių ju n gin iai. Ju k
iš p rad žių reikėtų paklau sti, ką jie žym i tiesiogiai. Tada
tu ojau p at iškiltų kitas klau sim as apie sąvokų prigim tį. Į
jį atsakius, paaiškėtų , koks santykis tarp sąvokų ir stebim ųjų
v aizd in ių , iš kurių susideda pasaulis: tada stebėjim as ir
refleksija atsiskirtų. R eikėtų ištirti, kaip į sąm onę patenka
ne tik grynas ir g rynai form alu s stebėjim as a priori, bet
ir tai, kaip atsiran d a sąm onės turinys, em pirinis stebėjim as.
T ačiau tada pasiro d ytų , kokį v aid m en į čia atlieka intelektas,
ir ap skritai, kas yra intelektas ir kas, kita vertu s, iš tikrųjų
yra protas, kurio kritika užsiim inėjam a. L abiausiai krenta
į akis tai, kad K an tas pastarojo n ė sykio neap ibrėžia aiškiai
ir p aten k in am ai; priešingai, nevyku siu s ir n eteisin gu s proto
aiškinim u s jis pateikia tik progai pasitaikius ir kai to
reikalau ja konkretus kontekstas, visai priešingai anksčiau
p ateik tai D escartes'o taisyklei.* Pavyzdžiui, G rynojo proto

* Čia reikia pažym ėti, kad G rynojo proto kritiką visur aš cituoju pagal
pirm ojo leidim o pu slapių num eraciją, kadangi Rosenkranzo rinktinių raštų
leidim e ši num eracija visada pridedam a. Be to, aš pridedu pen ktojo leidimo
num eraciją, žym ėdam as ją ženklu V. Visi kiti leidim ai pradedant antruoju
yra tokie pat kaip ir V, taigi ir jų num eracija yra tokia pati.

588
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

kritikos p. 11; V, 24 protas ap ibrėžiam as kaip sugebėjim as

kurti apriorinius p rincipus; p. 299; V, 356 vėl sakom a, kad
protas yra su gebėjim as kurti principus, ir jis p riešinam as
intelektui, kuris yra su gebėjim as kurti taisykles! G alim a
p am anyti, kad tarp principų ir taisyklių esam a didžiulio
skirtum o, nes K antas leid žia m um s tarti, kad kiekvieną iš
jų atitinka ypatingas p ažin im o sugebėjim as. T ačiau šis
did žiulis skirtum as p asiro d o esąs tik toks, kad tai, kas a
priori p ažįstam a grynu oju stebėjim u ar rem iantis intelekto
form om is, yra taisyklė ir tik tai, kas a prio ri kyla iš grynųjų
sąvokų, yra principas. P rie šios savavališkos ir neleistinos
perskyros m es su grįšim e vėliau , aptarin ėd am i dialektiką.
P. 330; V, 386 protas yra su gebėjim as daryti išvadas: paprastą
sprend im ą jis d ažniau (p. 69; V, 94) aiškina kaip intelekto
funkciją. Tačiau šitaip jis iš esm ės sako štai ką: sprend im as
yra in telekto funkcija, nes sprend inio pagrind as yra em ­
pirinis, tran scen dentalinis ar m etaloginis (Traktatas A pie
pagrindo principą, § 31, 32, 33); bet jei jis yra loginis, o
išprotavim as yra bū ten t tokios p rigim ties, tada čia veikia
visai y p atingas, daug p ran ašesn is su gebėjim as pažinti, p ro ­
tas. N egana to, p. 303; V , 360 aiškinam a, kad tiesioginės
išvados iš kokio nors teiginio vis dar yra intelekto funkcija,
ir tik tos išvad os, kurios reikalau ja tarpinės sąvokos, g au ­
nam os proto dėka. P ateik iam as pavy zd ys, kaip iš teiginio
„Visi žm onės yra m irtin g i" kyla išvada: „K ai kurie m irtingieji
yra ž m o n ės", gauta v ien in telekto dėka. Priešingai, išvada
„Visi m okslinin kai yra m irtin g i" reikalau ja v isai kitokio ir
daug pran ašesn io su gebėjim o, t.y. proto. Kaip galėjo atsitikti,
kad didis m ąstytojas šneka tokius dalykus! P. 553; V, 581
protas staiga pasirod o esąs nuolatinė visų savavališkų po­
elgių sąlyga. P. 614; V , 642 jis pasirod o esąs tai, kieno
dėka m es galim e vertinti savo teiginius; p. 643, 644; V,
671, 672 sakom a, kad intelek to sąvokas protas sujungia į
idėjas, pan ašiai kaip in telek tas objektų d augeriopum ą su­

589
 Priedas

jungia į sąvokas. P. 646; V, 674 protas yra ne kas kita,

kaip su gebėjim as iš bendrybės išvesti atskirybę.
Savo ruožtu intelektas irgi aiškinam as vis kitaip; tai
m atom e sep tyn iose G rynojo proto kritikos vietose. A n tai p. 51;
V , 75 jis yra su gebėjim as su d aryti p ačiu s vaizdiniu s. P. 69;
V, 94 tai su gebėjim as spręsti, t.y. m ąstyti, pažinti sąvokom is.
P en ktojo leidim o p. 137 intelektas apskritai yra su gebėjim as
pažinti. P. 132; V, 171 - su gebėjim as kurti taisykles. Bet
p. 158; V, 197 sakom a: „Jis yra n e tik su gebėjim as kurti
taisykles, b et ir pam atin ių principų šaltinis, kurio dėka v iskas
p alen kta taisy k lėm s"35; nep aisant to, anksčiau jis b u vo p rieš­
p riešin tas protui, nes tik p astarasis yra su gebėjim as kurti
p rincipus. P. 160; V, 199 intelektas yra su gebėjim as sudaryti
sąvokas; b et p. 302; V, 359 jis yra su gebėjim as vienyti
reiškinius p ag al taisykles.
M an o iškelto tvirto, aiškau s, ap ibrėžto , p aprasto ir visų
tautų bei ep ochų priim tą kalbos vartoseną atitin kan čio tų
d viejų su gebėjim ų p ažin ti aiškinim o m an n ereikės ginti nuo
tokių (nors ir kylančių iš K anto) išties painių ir nep am atu otų
šn ekų apie juos. Jas aš p ateikiau tik tam , kad p ag rįsčiau
sav o priekaištą, jo g K antas laikosi savosios sim etrinės loginės
sistem os, nep akan k am ai ap m ąstyd am as šitaip traktuojam ą
objektą.
Jeig u , kaip aš sakiau anksčiau , K antas būtų rim tai ištyręs,
kaip galim a p aaiškinti du tokiu s skirtingus sugebėjim us
p ažin ti, vien as iš kurių yra sk iriam asis žm ogaus bru ožas,
ir pam ąstęs, ką reiškia protas bei in telektas visų tautų ir
v isų filosofų v artotoje kalboje, jis niekada nebūtų suskirstęs
p ro to į teorinį ir p rak tin į, n esirem d am as jokiu kitu au toritetu,
išskyrus scholastų , kurie term in u s intellectus theoreticus
ir practicus v artojo visai kita p rasm e, ir jis niekada n ebū tų
p rak tin io proto p ad aręs doro elgesio šaltiniu. Lygiai taip
pat, prieš intelekto sąvokas (ku rias jis supranta iš dalies
kaip savo k ategorijas, iš dalies kaip v isas bend ras sąvokas)

590
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI TI K A

šitaip rūpestingai atskird am as nuo proto sąvokų (vadina­

m ųjų idėjų) ir vien as bei kitas paversd am as m edžiaga savo
filosofijai, kuri d au g iau siai ir nagrinėja visų tų sąvokų
galioseną, pritaikym ą ir kilm ę, - prieš tai, sakau aš, jis
turėjo rim tai patyrinėti, kas gi apskritai yra sąvoka. Tačiau,
deja, ir šio, tokio būtino tyrinėjim o v isai nesam a, o tai didžia
dalim i n ulėm ė, kad in tuityvus p ažinim as bu vo baisingai
supainiotas su abstrakčiu oju . T ai aš netru ku s įrodysiu. Ta
p ati išsam aus apm ąstym o stoka, dėl kurios K antas apėjo
klausim us: kas yra stebėjim as? kas yra refleksija? kas yra
sąvoka? kas yra protas? kas yra intelektas?, - lėm ė tai,
kad jis nesiėm ė ir tokių absoliu čiai bū tinų tyrinėjim ų: ką
aš vad inu ob jektą, kurį skiriu nuo vaizdinio? kas yra eg­
zistencija? kas yra objektas? kas yra subjektas? kas yra tiesa,
regim ybė, klaida? Tačiau neap m ąsty d am as ir b eatod airiškai
jis laikosi savo loginės schem os ir savo sim etrijos. Sprendinių
lentelė gali ir turi bū ti v isos išm inties raktas.

A nksčiau aš pažym ėjau , jo g svarbiausias Kanto nuopelnas

yra tas, kad reiškinį jis atsky rė nuo daikto savaim e, visą
šį regim ąjį pasau lį aiškino kaip reiškinį ir tod ėl šio pasaulio
dėsnius p ripažino negaliojančiais už reiškinio ribų. Žinom a,
yra keista, kad tos tik reliatyvios reiškinio egzistencijos jis
nekildino iš p aprastos, tokios akivaizdžios ir nep aneigiam os
tiesos - „Nėra objekto b e su b jek to ", kad šitaip iš esm ės
parodytų, jog objektas yra tik reiškinys, neegzistuojantis
savaim e ir besąlygiškai, nes jis visada esti tik santykyje
su subjektu, nuo jo priklauso, yra jo sąlygojam as. B erkeley,
kurio nuopelnų K antas n eįvertin o, tą svarbų teiginį pavertė
pam atiniu savo filosofijos ak m eniu ir šitaip sau u žsitikrino
nem irtingą reputaciją, nors jis pats iš šio teiginio nepadarė
reikiam ų išvadų ir todėl bu vo iš dalies nesu p rastas, iš dalies

591
 Priedas

n ep akan k am ai paisom as. Savo veikalo pirm ajam e leidim e

K anto abejingum ą šiam B erkeley'o teiginiui aš aiškinau
akiv aizd žiai pastebim a rad ikalau s idealizm o baim e, tačiau,
kita vertus, d augelyje G rynojo proto kritikos vietų aš radau
aiškiai išreikštą tokio idealizm o n uostatą, todėl apkaltinau
K antą tuo, kad jis p rieštarauja sau pačiam . Ir šis priekaištas
b u v o p ag rįstas, jeigu susipažinta - o taip atsitiko m an -
tik su antruoju arba vėlesniais p en kiais G rynojo proto kritikos
leid im ais. Bet kai vėliau aš skaičiau jau retenybe tapusį
p irm ąjį K anto svarbiausio veikalo leidim ą, savo dideliam
d žiau gsm u i pam ačiau , kad visi tie prieštaravim ai išnyko,
ir su p ratau , kad K antas, nors jis ir nevartojo form ulės „N ėra
ob jek to be su b jek to ", tačiau taip p at ryžtingai, kaip Berkeley
ir aš, erdvėje ir laike esantį išorinį p asau lį suvokė tik kaip
jį p ažįstan čio subjekto vaizdinį. T o d ėl jis, pavy zd žiu i, p. 383
be jokių išlygų sako: „Jei tik aš pašalinu m ąstantį subjektą,
visas m ed žiaginis pasau lis turi išnykti, nes jis yra ne kas
kita, kaip m ū siškio subjekto ju slu m o nulem tas reiškinys ir
tam tikras šio subjekto v a iz d in y s". T ačiau visa pastraipa
n u o 348 iki 392 pu slapio, kurioje K antas labai gražiai ir
aiškiai išdėsto savo rad ikalų id ealizm ą, antrajam e leidim e
bu vo išm esta, o vietoj jos bu vo pateikta d augybė ja i prieš­
tarau jančių teiginių. D ėl to G rynojo proto kritikos tekstas,
cirk u liav ęs nuo 1787 iki 1838 m etų, buvo iškreiptas ir
su gad in tas, knyga prieštaravo p ati sau, todėl jo s prasm ė
n iek am n eg alėjo bū ti visai aiški ir su prantam a. Savo iš­
sam esn iu s sam p rotavim u s ap ie tai, taip p a t savo spėliojim us
ap ie priežastis ir silpnybes, K antą p askatin usias šitaip su ­
g ad in ti savo nem irtin gąjį veikalą, aš išdėsčiau vien am e laiške
p o n u i profesoriu i R osenkranzu i. Svarbiausią šio laiško p a­
straipą jis įterpė į jo išleistų K anto rinktinių raštų antrojo
tom o pratarm ę, kurią d abar aš ir nurodau. M ano m intys
p ask atin o p oną profesorių R osenkran zą 1838 m etais ryžtis
atstaty ti p irm inį G rynojo proto kritikos p avid alą, nes jis

592
 KANTO FII.OSOFIJOS KRITIKA

m inėtam e antrajam e tom e ją išspausdino pagal pirm ą (1781

m etų) leid im ą. Šitaip jis n ep aprastai nusipelnė filosofijai,
o galbū t net išgelbėjo svarbiausią vokiečių literatūros kūrinį,
ir šis jo nuopelnas niekad a neturi bū ti užm irštas. T ačiau
tegul nė vienas neįsivaizd u oja, kad supranta G rynojo proto
kritiką ir turi aiškų K anto teorijos vaizd ą, jei yra skaitęs
tik antrą ar vieną iš vėlesn ių šio veikalo leidim ų. Tai
neįm anom a, nes jam teko skaityti tik sužalotą, sugadintą
ir kažkiek neau tentišką tekstą. M ano pareiga - tai p asakyti
ryžtingai ir kaip įspėjim ą kiekvienam .
Tačiau tas bū d as, k uriuo Kantas įveda dniktą savaim e,
aiškiai prieštarauja rad ik aliai id ealistinei pam atinei nuostatai,
taip aiškiai išreikštai pirm ajam e G rynojo proto kritikos leidim e.
Be abejonės, visų pirm a kaip tik dėl to antrajam e leidim e
jis išbraukė m inėtą svarbiausią idealistinę pastraipą ir tie­
siogiai pasisakė prieš B erk eley 'o id ealizm ą, tačiau šitaip
tik įnešė nenuoseklum ą į savo kūrinį, n eįstengd am as ištaisyti
jo pag rin d inio trūkum o. Kaip žinom a, šis trūkum as yra
tas jo pasirinktas bū d as įvesti daiktą savaim e. Jo n eleisti­
num ą išsam iai parodė G ottlobas Ernstas Schulze v eikale
A aenesidem us, ir n etruku s tas bū das buvo p ripažin tas kaip
nepagrįsta K anto sistem os vieta. Šį dalyką galim a p aaiškinti
labai trum pai. N ors visaip išsisu kinėd am as, daikto savaim e
p rielaid ą K antas grindžia p ag al priežastingum o dėsnį gauta
išvada, kad em pirinis stebėjim as, tiksliau pasakius, pojūtis
m ūsų ju slių organu ose, iš kurių jis kyla, privalo turėti išorinę
priežastį. Tačiau jis p ats, ir visai teisingai, nustatė, kad
p riežastingum o principas m u m s žinom as a priori, vad in asi,
yra m ūsų intelekto funkcija, todėl turi subjektyvią prigim tį;
be to, pats pojūtis, kuriam čia taikom as priežastingum o
dėsnis, yra n eabejotinai subjektyvus; o galiausiai n et erdvė,
į kurią m es šitokiu bū du p erkeliam e pojūčio priežastį kaip
objektą, yra a priori duota, vadinasi, su bjektyvi m ūsų intelekto
form a. T o d ėl visas em p irin is stebėjim as turi subjektyvią

593
 Priedas

p rieža stį ir p ag rin d ą, kaip p ap rastas vyksm as m u m yse, ir

n egalim a įvesti nieko, kas nuo jo sk irtų si kaip daiktas savaim e
a r kas pasirod ytų kaip būtina prielaid a. E m pirinis stebėjim as
iš tikrųjų yra ir lieka tik m ūsų vaizd inys: tai yra pasaulis
kaip vaizdinys. Jo bū tį-savaim e m es galim e p asiekti tik visai
k itu , m ano nutiestu keliu, p asitelk d am i savim on ę, kuri
atskleid žia valią kaip m ūsų p ačių reiškinio bū tį-savaim e.
T ačia u tada daiktas savaim e tam pa toto genere skirtingas
n u o v aizd inio ir jo elem en tų , kaip aš jau p aaiškin au.
Toji, kaip sakyta, anksti pastebėta didelė K anto sistem os
yd a patvirtina gražią indų patarlę: nėra lotoso b e stiebo.
Šiu o atveju stiebas yra klaid ingas d aikto savaim e išved im as;
tačiau k laid ingas yra tik išved im o bū das, o n e tai, kad
p rip ažįstam as daiktas savaim e, su sijęs su tam tikru reiškiniu.
B et kaip tik taip, n eteisingai, jį su p rato F ichte; o tai buvo
įm anom a tik todėl, kad jam rū p ėjo ne tiesa, bet n o ras sukelti
sensaciją ir g reičiau įg yvend in ti savo asm eniniu s tikslus.
T o d ėl jis buvo tiek įžūlus ir bu kas, kad visiškai paneigė
d aiktą savaim e ir su kū rė sistem ą, kurioje, sk irtin gai nuo
K an to, tariam ai a p riori iš su bjekto bu vo išvesta n e tik
form alioji vaizd in io dalis, b et ir m ed žiaga, visas vaizd in io
tu rinys. Ir šiuo atveju jis visai teisingai o rientavosi į n e­
su gebėjim ą spręsti ir k vailum ą, bū dingą p u b likai, kuri
p rastu s sofizm u s, tuščius fokusus ir bep rasm išku s plepalus
p riėm ė kaip įrod ym us. Tod ėl jam p avyko p u blikos dėm esį
n u k reip ti nuo K an to į save ir vo kiečių filosofiją p akreipti
taip, kad po to ji buvo toliau pastūm ėta Sch ellin go ir
g aliau siai savo tikslą pasiekė, su sitap atin d am a su absurdiška
H ėgelio p seud oišm intim i.
D abar aš su grįžtu prie anksčiau m inėtos d id žiosios Kanto
k laid o s, bū ten t p rie to, kad steb im ąjį pažinim ą jis netinkam ai
atsk y rė nuo abstrakčiojo, ir iš to atsirad o baisin ga p ain iava,
k urią m es d abar turim e pan ag rin ėti išsam iau. Jei stebim uo­
sius vaizd in iu s jis bū tų aiškiai atsky ręs nuo tik in abstracto

594
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

m ąstom ų sąvokų, tada jis būtų ju os traktavęs kiekvieną

sav aran k išk ai ir kiekvienu atveju žinojęs, su kuriuo iš jų
jis turi reikalą. D eja, taip n eatsitiko, nors šis p riekaištas
iki šiol n ebu vo išsakytas, todėl galbū t yra netikėtas. Jo
„patyrim o o b jek tas", apie kurį jis n u o lat kalba, tikrasis
kateg orijų objektas, nėra stebim asis vaizdinys, bet nėra ir
ab strakti sąvoka; jis skiriasi tiek nuo vieno, tiek nuo kito,
tačiau kartu yra ir viena, ir kita, o todėl yra visiškas absu rd as
ir nesąm onė. Kad ir kaip tai pasirod ytų neįtikėtina, K antui
pristigo apd airum o ar n et geros valios susigaud yti pačiam
ir p aaiškin ti kitiem s, ar jo „patyrim o objektas, t.y. dėl
k ategorijų pritaikym o atsirand antis p ažin im as" yra steb i­
m asis vaizd in ys erdvėje ir laike (m ano pirm oji v aizdin ių
klasė), ar tik abstrakti sąvoka. K ad ir kaip keista, jam n uolat
rodosi kažkoks jųdviejų vidurkis, ir todėl atsiranda p ragaištin ­
ga p ain iav a, kurią aš d abar turiu iškelti į šviesą. Šiuo tikslu
aš ben d rais bru ožais apžvelgiu visą pagrind in ę teoriją.

T ranscendentalinė estetika yra toks vertingas kūrinys, kad

Kanto v ard u i įam žinti p akaktų vien jo. Jo je išskleisti įrodym ai
tokie įtikinam i, kad ten esančius teiginius aš priskirčiau
prie neabejotinų tiesų, o ką jau k albėti apie jų neabejotiną
vaisingu m ą; todėl jie traktuotini kaip did žiausia retenybė
pasau ly je, bū tent - kaip tikną tikriausias, did žiulis m eta ­
fizikos atradim as. Tas jo griežtai įrod ytas faktas, kad viena
m ūsų žinių dalis m ūsų suvokiam a a priori, nep aaiškin am as
niekaip kitaip, o tik tuo, kad šios žinios yra m ūsų intelekto
form os; ir tai yra ne tiek p aaiškin im as, kiek kuo aiškiausia
paties to fakto išraiška. Ju k a prio ri reiškia ne ką kita,
kaip „tai, kas įgyta ne p er p atyrim ą, vad in asi, į m us yra
įsism elkę ne iš išorės". O tai, ko esam a intelekte ir kas
nėra įsism elkę iš išorės, p riklauso jam p ačiam pirm apra-

595
 P riedąs

diskai; tai jo paties esm ė. O jeigu tai, ko esam a pačiam e

in telekte, yra tas visuotinis bū d as, kuriuo jam turi pasirodyti
v isi jo o bjektai, tai tuo p asak yta, kad toji duotis yra jo
pažin im o form os, t.y. kartą ir visiem s laikam s nustatytas
bū d as, kuriuo jis atlieka savo pažin tinę funkciją. Todėl iš
esm ės „žinios a p rio ri" ir „pačiam intelektu i būdingos
form os" yra dvi kalbinės figūros, išreiškiančios tą patį dalyką,
v ad in asi, tam tikru m astu - sinonim ai.
T o d ėl aš nežin au , ką būtų galim a atim ti iš transcen­
d en talinės estetikos teorijų. Tačiau norėčiau šį bei tą pridėti.
Štai vietom is K antas neišplėtojo savo m inčių iki galo, nes
n eatm etė viso eu klid in io įrod ym o m etodo, nors p. 87; V,
120 jis p asakė, kad visas geom etrinio pažinim o betarpiškas
ak iv aizd u m as kyla iš stebėjim o. N epaprastai keista, kad
n et vienas iš jo p riešinin kų , ir, beje, pats įžvalgiausias,
G ottlobas E m stas Sch u lze (Kritik der theoretischen Philosophie,
2, 241) p riein a išvadą, kad iš K anto teorijos turėtų kilti
v isai kitoks geom etrijos traktavim as, nep anašu s į esam ą.
Tod ėl jis įsivaizd u oja, kad nukreipia prieš Kantą apagoginį
arg u m entą, b et iš tikrųjų, pats to nežinodam as, faktiškai
p rad ed a karą prieš Euklido m etodą. Šiuo klausim u aš
rem iu osi šio veikalo pirm osios knygos § 15.
Po to, kai tran scen d en talinėje estetikoje išsam iai p aaiš­
kinam os bet kokio stebėjim o visu otin ės fo rm o s, reikėtų laukti,
kad būtų ben t k iek p aaiškin tas ir jo turinys, tai, kaip em pirinis
stebėjim as įsism elkia į m ūsų sąm onę, kaip m u m yse atsiranda
viso to m u m s tokio realau s ir tokio svarbau s pasaulio
pažinim as. T ačiau apie tai visoje K anto teorijoje iš tikrųjų
n eran d am e n ieko , išskyrus d ažn ai kartojam ą, nieko nesakantį
teiginį: „Em pirinis stebėjim o turinys duotas iš išo rės". Tod ėl
ir šiuo atveju išeid am as iš gryn ų stebėjim o form ų Kantas
v ienu šuoliu p asiekia mąstymų ir p ereina prie transcendentalinės
logikos. P ačioje jos p rad žioje (G rynojo proto kritika, p. 50;
V , 74), kur K antas n eg ali su silaikyti n ep alietęs em pirinio

596
 KANTO rn.OSOFIJOS KRITIKA

stebėjim o m aterialiojo turinio, jis žengia pirm ą klaidingą

žingsnį, pad aryd am as Trptorov (JreūSoę [t.y. klaidą p rielaid oje;
plg. A ristoteles, A nalytica posteriora, cap. 18, p. 66 a 16].
„M ūsų pažinim as, - sako jis, - kyla iš dviejų pagrind inių
sielos šaltinių, iš kurių pirm asis yra su gebėjim as įgyti
vaizd in iu s, o antrasis - su gebėjim as šiais vaizd in iais pažinti
objektą. Pirm uoju su gebėjim u objektas m um s pateikiam as;
antruoju jis m ąstom as"
Tai neteisinga, nes šitaip m ąstant įspūdis, kuris tik vien as
yra m ūsų grynojo im lum o objektas, vad in asi, kuris ateina
iš išorės ir tik vienas yra iš tikrųjų „duotas", jau būtų tam
tikras vaizdinys, ir n et jau tam tikras objektas. Tačiau jis
yra ne kas kita, kaip grynas pojūtis juslių organe, ir tik
p asin aud od am a intelektu (t.y. priežasting u m o dėsniu) ir
erdvės bei laiko stebėjim o form om is, šį gryną pojūtį m ūsų
sąm onė (Intellekt) paverčia vaizdiniu. Tas v aizdinys d abar
esti erd v ėje ir laike kaip objektas ir neg ali būti nuo pastarojo
(objekto) atskirtas, išskyrus tą atvejį, kai klausiam a apie
daiktą savaim e; o kitais požiū riais jis sutam pa su objektu.
Šį dalyką aš išsam iai aptariau traktate A pie pagrindo principą,
§ 21. Tačiau tuo intelekto ir stebim ojo p ažinim o veikla
u žsibaigia, ir tam nereikia jokių sąvokų ir jokio m ąstym o;
todėl šitokius vaizdin iu s turi ir gyvulys. Jei prisideda
sąvokos, jei prisideda m ąstym as, kuriam , žinom a, galim a
priskirti spontaniškum ą, tada visiškai išeinam a už stebim ojo
pažin im o ribų ir į sąm onę įsism elkia v isai kita vaizdinių
klasė, bū tent - n estebim osios, abstrakčios sąvokos, o tada
jau veikia protas. Tačiau protas visą savo turinį gauna tik
iš jo atžvilgiu pirm esnių stebėjim o ir šio stebėjim o lyginim o
su kitais stebėjim ais bei sąvokom is. Tačiau šitaip K antas
m ąstym ą perkelia į stebėjim ą ir duod a postūm į baisingam
intuityvaus ir abstraktaus pažinim o painiojim ui, kurį čia
aš ir pasm erkiu. Jis taria, kad stebėjim as pats savaim e yra
intelektinis, grynai juslinis, vad in asi, visai pasyvais ir tik

597
 Priedas

p e r m ąstym ą (intelekto kategorijas) duoda galim ybę pagauti

objektą. Šitaip K antas m ąstym ą perkelia į stebėjim ą. Tačiau
v ėlg i, m ąstym o objektas yra p avien is, realus esinys; štai kodėl
m ąsty m as p rarand a savo esm inį - visuotinum o ir ab stra­
h av im o - bruožą ir jo objektu tam pa ne ben d rosios sąvokos,
o p av ien iai daiktai. O šitaip K antas perkelia stebėjim ą į
m ąstym ą. Iš to kyla m inėta d id žiulė painiava, o to pirm o
n eteisin g o žingsnio pad arin iai apim a visą jo pažinim o teoriją.
P er visą tą teoriją nusidriekia visiškas stebim ojo vaizdin io
p ain io jim as su abstrakčiu oju , kurio pad arin ys yra kažkoks
abiejų tų vaizdinių vidu rkis. Šį vidu rkį jis traktuoja kaip
in telek tu ir jo kategorijom is pažinų objektą, o tą pažinim ą
v ad in a patyrim u. Sunku p atikėti, kad pats K antas šitą in­
telekto objektą su vokė kaip visai apibrėžtą ir iš tikrųjų aiškų
d aly ką: d abar aš tai įrodysiu, atskleisd am as d id žiulį p rieš­
tarav im ą, ap im antį visą transcend en talinę logiką, - p rieš­
tarav im ą, kuris yra tikrasis visą tą logiką g aubiančios tam sos
šaltinis.
Štai G rynojo proto kritikoje, p. 6 7 -6 9 ; V 9 2 -9 4 ; p. 89, 90;
V, 122; toliau V , 135, 139, 153, jis kartoja ir prim ygtin ai
p ab rėžia: in telektas nėra jo k s su gebėjim as stebėti; jam bū ­
d in g as p ažinim as yra ne intuityvus, o d iskursyvus; intelektas
yra su gebėjim as spręsti (p. 69; V , 94), o spren d in ys yra
netiesio g in is p ažin im as, vaizd in io vaizd inys (p. 68; V , 93);
in telek tas yra su gebėjim as m ąstyti, o m ąstym as yra p a ž i­
n im as sąvokom is (p. 69, V , 94); in telekto kategorijos jokiu
b ū d u nėra sąlygos, kurių dėka objek tai p ateikiam i stebėjim ui
(p. 89; V, 122), ir stebėjim ui jokiu bū du nereikalin gos
m ąstym o funkcijos (p. 91; V, 123); m ū sų intelek tas gali
tik m ąstyti, o ne stebėti (V, p. 135, 139). Toliau, P rolegom enų
§ 20: stebėjim as, p ag ava, p ercep tio bū dingas tik juslėm s;
sp ren d in iai priskirtini tik in telektu i; ir § 22: juslių funkcija
yra stebėti, intelekto - m ąstyti, t.y. spręsti. P agaliau dar
ir P raktinio proto kritikoje [K ritik der praktischen V ernunft],

598
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

ketvirtojo leidim o p. 247; R osenkran zo leidim o p. 281 rašom a:

intelektas yra diskursyvu s, jo vaizdiniai yra m intys, ne
stebim ai. Visa tai - p aties K anto žodžiai.
Tai reiškia, kad šis stebim asis p asau lis m um s egzistuotų
ir tuo atveju, jei m es n etu rėtu m e jokio intelekto, kad jis
patenka į m ūsų galvą v isai nep aaiškinam u būdu; šį dalyką
Kantas d ažnai žym i kaip tik tuo savo keistu pasakym u ,
kad stebinys esąs duotas, šio n eap ibrėžto ir m etaforiško
pasakym o toliau neaiškindam as.
T ačiau visam tam , kas pasakyta, kuo skandalingiau siai
prieštarauja visa kita m okym o apie intelektą, jo kategorijas
ir patyrim o galim ybę dalis tuo p avidalu , kokiu jis ją dėsto
tran scen d en talinėje logikoje. Štai: G rynojo proto kritika, p. 79;
V, 105 - intelektas savo kategorijom is įneša vien ybę į stebėjim o
įvairovę, o grynosios intelekto kategorijos a priori siejasi
su stebėjim o objektais. P. 94 ; V, 126: „K ategorijos yra patyrim o,
ar tai bū tų stebėjimus, ar į jį įsism elkiantis m ąstym as, sąlyg a".
V, p. 127 intelektas yra patyrim o pradininkas. V, p. 128
kategorijos lem ia objektų stebėjim ą. V, p. 130 visa, ką m es
objekte (kuris juk yra stebin ys, o n e koks nors abstractum )
vaizdu ojam ės kaip susieta, su siejam a tik intelekto veiksm u.
V, p. 135 intelektas vėl aiškinam as kaip apriorinis su ge­
bėjim as sieti ir duotų v aizd in ių d augeriopum ą palenkti
apercepcijos vienum ui: tačiau pagal visą kalbos vartoseną
apercepcija yra n e kokios n ors sąvokos m ąstym as, o stebėjim as.
V, p. 143 n et pavad inim e p asak yta, kad visą ju slin į stebėjim ą
sąlygoja kategorijos. Toje p ačioje vietoje sakom a, kad loginė
sprendinių fu n k cija duotų stebim ų įvairovę irgi palenkia ap er­
cepcijai apskritai, ir tam tikro duoto stebim o įvairovė būtinai
palenkta kategorijom s. V, p. 144 vienum ą į stebėjim ą įneša
intelektas per kategorijas. V, p. 145 intelektinis m ąstym as
labai keistai aiškinam as tuo, kad jis sintezu oja, susieja ir
sutvarko stebėjim o įvairovę. V , p. 161 patyrim as galim as
tik kategorijų dėka ir yra p ag avų sąsaja, tuo tarpu pagavos

599
 Priedas

y ra kaip tik stebintai. V, p. 159 kategorijos yra apriorinis

steb ėjim o objektų apskritai pažinim as. Toliau šioje vietoje
ir V , p. 163 bei 165 dėstom a pagrind in ė Kanto m intis, kad
intelektas visų pirm a daro galim ą gam tą, aprioriškai d uod am as
jai d ėsnius, o gam ta prisitaik o prie intelekto d ėsningu m ų
ir t.t. Tačiau gam ta vis d ėlto yra stebim as d alykas, o ne
ab stractu m ; todėl intelektas turi bū ti su gebėjim as stebėti.
V, p. 168 sakom a, kad intelekto sąvokos yra patyrim o
galim ybės p rincipai, o patyrim as esąs reiškinių erd vėje ir
laike apskritai apibrėžim as; tie reiškiniai egzistuoja stebėjim e.
G aliau siai p. 1 8 9 -2 1 1 ; V, 2 3 2 -2 6 5 esam a ilgo įrod ym o (kad
jis neteisin g as, išsam iai p arod yta m ano traktate A p ie pagrindo
prin cipą, § 23), jo g objektų seka ir koegzistavim as nep a­
gau n am i juslėm is, o į gam tą p erkelti vien tik intelekto;
šitaip p irm ąkart tam pa galim a pati gam ta. T ačiau , žinom a,
gam ta kaip įvykių seka ir būsenų k oegzistavim as yra grynai
steb im as, o ne tik abstrakčiai m ąstom as dalykas.
K iekvienam , kuris, kaip ir aš, jaučia pag arbą K antui,
aš siūlau su taikyti šiuos p rieštaravim u s ir p arod yti, kad
K an tas savo m okym e apie patyrim o objektą ir tai, kaip
tą p atyrim ą nulem ia intelekto ir jo d vylikos funkcijų veikla,
m ąstė kažką visiškai aiškau s ir apibrėžto. A š esu įsitikinęs,
kad nu rod y tasis prieštaravim as, apim an tis visą tran scen ­
d en talin ę logiką, yra p aties d ėstym o didelio pain um o tikroji
priežastis. Faktiškai Kantas m iglotai jautė šį prieštarav im ą,
v id u je kovojo su juo, tačiau n en o rėjo ar n egalėjo jo suvokti
aiškiai, todėl jį nuslėp ė nuo savęs ir kitų ir ven g ė jo visaip
išsisu kin ėd am as. G albū t tuo aiškintina ir ap lin k ybė, kad
su gebėjim ą p ažin ti jis p av ertė tokia keista, sudėtinga m ašina
su tokia d au gybe ratų, tokių kaip dvylika kategorijų , vaiz­
d u o tės galia, vid inis jausm as, tran scen d entalinio apercepcijos
vien u m o transcen d en talinė sintezė, be to, grynųjų intelekto
sąvokų schem atizm as ir t.t. Ir n ep aisan t šito didžiulio
ap arato - n et n ebandom a p aaišk in ti išorinio p asau lio ste­

600
 KANTO 1: 1 L O S O F IJ O S K R I T I K A

bėjim o, kuris galiau siai yra svarbiau sias dalykas m ūsiškiam e

pažin im e, o atkakliai iškylan tis poreikis tai padaryti visada
atstu m iam as tuo pačiu, išties silpnu, n ieko nesakančiu,
m etaforišku posakiu: „E m pirinis stebėjim as m um s d u o tas".
Penkto leidim o p. 145 m es dar su žinom e, kad em pirinis
stebėjim as duotas per o bjektą; vad inasi, objektas turi bū ti
kažkas visai skirtinga nuo stebėjim o.
T aigi, jei m es p asistengsim e ištirti K anto vidin ę, jo paties
aiškiai neišreikštą nuom onę, su prasim e, kad jam tikrasis
intelekto objektas iš tikrųjų yra toks nuo stebim o skirtingas
objektas, kuris jokiu bū du nėra sąvoka ir n et kad keista
tokio n eįsivaizd uojam o objekto prielaid a iš tikrųjų ir turėtų
būti tai, kieno dėka stebėjim as pirm ąkart virsta patyrim u.
A š esu įsitikinęs, kad galu tin ė p riežastis, Kantą p askatin usi
tarti egzistuojant tokį absoliu tų objektą, jau savaim e, .t.y. ir
be su bjekto, esantį objektą, yra senas, giliai įsišaknijęs, jo kiam
tyrinėjim u i nep asid u od antis prietaras. Šis objektas jokiu bū du
n ėra stebim as, b et per sąvo ką p rid edam as prie stebėjim o,
kaip kažkas, kas tą stebėjim ą atitinka, ir šitaip stebėjim as
tam pa p atyrim u ir turi vertę bei tiesą, pirm iausia įgyjam ą
per san tykį su sąvoka (visiškai priešin gai m ūsų sam pratai,
pagal kurią sąvoka įgyja v ertę ir tiesą tik stebėjim o dėka).
Tod ėl tikroji kategorijų funkcija yra šį tiesiogiai n eįsiv aiz­
duojam ą objektą pridėti prie stebėjim o. „Tik stebėjim ui
duotas objektas, kuris po to m ąstom as pagal kategoriją”17
(G rynojo proto kritika, p irm as leidim as, p. 399). Ypač aiškiai
tai pasakyta vienoje vietoje, penkto leid im o p. 125: „D abar
kyla klausim as, ar ir sąvokos nėra a prio ri išankstinės, kaip
sąlygos, vien tik kurių dėka kažkas, jei ir nėra stebim a, yra
m ąstom a kaip objektas a p sk rita i"11. [ šį klausim ą Kantas atsako
teigiam ai. Čia aiškiai pasirod o klaidos ir ją g aubiančios
painiavos šaltinis. Juk objektas kaip toks visada duotas tik
stebėjim ui ir esti jam e; stebėjim as gali bū ti sukeltas ju slių
arba, jų n esant, vaizd u otės galios. Priešingai, tai, kas m ąstom a,

601
 P ried as

visada yra bend ra nestebim a sąvoka, kuri, žinom a, gali būti

objekto apskritai sąvoka; tačiau m ąstym as siejasi su objektais
tik n etiesiogiai, per sąvokas, todėl objektai p atys savaim e
visada yra ir lieka stebim ai. Ju k m ū sų m ąstym as funkcionuoja
n e tam , kad stebiniam s suteiktų realu m ą; jie realū s tiek,
kiek jie esti savaim e (em pirinė realybė). T ikroji m ąstym o
funkcija yra pagauti bend rybę ir stebėjim o rezultatu s, juos
išsaugoti ir su d aryti galim ybę jais lengviau disponuoti. Tuo
tarpu K antas p ačiu s objektu s priskiria m ąstym ui, kad p a ­
tyrim ą ir objektyvų p asau lį šitaip padarytų priklausom ą
nuo intelekto, tačiau n ep rip ažįsta, kad p astarasis yra su ­
gebėjim as stebėti. Žinom a, šiam e kontekste stebėjim ą jis skiria
nuo m ąstym o, tačiau taria, kad pavieniai d aiktai yra iš
d alies stebėjim o, iš dalies m ąstym o objektai. T ačiau iš tikrųjų
jie yra tik stebėjim o objektai; m ūsiškis em pirin is stebėjim as
yra iškart objektyvus kaip tik todėl, kad jis kyla iš p riežastinio
ryšio. Jo tiesioginis objektas yra d aiktai, o ne nuo daiktų
b esiskirian tys vaizd iniai. P avieniai daiktai kaip tokie stebim i
intelektu ir juslėm is: vienpusišką p oveikį juslėm s šiuo atveju
tuojau pat pap ild o vaizdu otės galia. Priešingai, kai tik mes
p erein am e prie m ąstym o, atitrūkstam e nuo p avien ių daiktų
ir turim e reikalą su visu otinėm is sąvokom is, k uriom s n e­
b ū din gas stebim asis ak ivaizd u m as, nors p o to savo m ąstym o
rezultatu s m es ir taikytum e pavien iam s daiktam s. Jei mes
tai turim e g alvoje, tam pa aišku , jog negalim a tarti, kad
d aiktų stebėjim as tiem s d aiktam s suteikia realum ą ir tam pa
p atyrim u tik m ąstym o, taikančio dvylika kategorijų, dėka.
P riešin gai, jau p ačiam e stebėjim e esam a em pirin ės realybės,
vad in asi, tas stebėjim as jau yra patyrim as. T ačiau ir ste­
b ėjim as gali atsirasti tik taikant ju slin ei pag avai p riežastinio
ryšio p ažinim ą, o tai yra v ien intelė intelekto funkcija. Todėl
stebėjim as iš tikrųjų yra intelektinis, o šitai K antas kaip
tik ir neigia.

602
 KANTO FILOSOFIJOS K R I TI K A

Be cituotų pastraipų , čia kritikuojam ą Kanto poziciją labai

aiškiai išreikštą galim a rasti Sprendim o galios kritikoje [K ritik
der U rteilskraft], § 36, pačioje pradžioje; taip p at ir M e­
ta fiz in iu o se g a m to ty ro s p ra d m en y se [M etap h y sisch en A n-
fan g sg rū n d en der N aturivissenschaft], pastaboje prie pirm ojo
„fen o m en o log ijo s" aiškinim o. Tačiau taip naiviai, kaip spręs­
dam as šį keblų klausim ą K antas tikrai nesiryžtų daryti,
ši teorija išdėstyta vien o kantininko, bū ten t K iesew etterio,
knygoje V isuotinės (grynosios) logikos m etm enys [G rundrifi
einer [reinen] allgem einen Logik], trečias leidim as, pirm a aiš­
kinim o dalis, p. 434 ir antra aiškinim o dalis, § 52 ir 53;
taip p a t ir T ieftru nko G ryno vokiško stiliaus m okslas apie
m ąstym ą [D enklehre in rein deutschen Geivande], 1825. Čia
labai aiškiai m atyti, kaip n esavarankiški m ąstytojo m okiniai
tam pa jo klaidų didinam uoju veid rod žiu . D ėstydam as savąjį
jau u žbaigtą m okym ą apie kategorijas, K antas elgiasi labai
atsargiai, tuo tarpu jo m okiniai, priešingai, labai drąsūs
ir šitaip atskleidžia to m okym o neteisingum ą.
A tsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Kantui kategorijų ob­
jek tas, nors ir nebū d am as daiktas savaim e, yra artim iausias
p astaro jo gim inaitis: jis yra objektas savaim e, objektas, kuriam
n ereikalin gas joks subjektas; tai yra pavienis daiktas, tačiau
nesan tis laike ir erdvėje, nes nėra stebim as; tai yra m ąstym o
objek tas, tačiau ne abstrakti sąvoka. Tod ėl K antas iš esm ės
išskiria tris dalykus: 1) vaizdinį; 2) vaizdinio objektą; 3)
daiktą savaim e. Pirm asis d alykas priskiriam as juslum u i,
kuris šiuo atveju, be pojūčio, apim a ir grynas juslum o form as,
erdvę ir laiką. A ntrasis dalykas p riskiriam as intelektu i, kuris
jį prim ušto savo dvylikos kategorijų dėka. Trečiasis yra anapus
b et kokio pažinu m o (kaip įrodym ą žr. G rynojo proto kritikos
pirm o leidim o p. 108 ir 109). Tačiau vaizdinio ir vaizdinio
objekto perskyra yra nepagrįsta: tai įrodė jau Berkeley, ir
tai kyla iš viso m ano apm ąstym o, išdėstyto p irm ojoje knygoje,
y pač iš papild ym ų pirm ojo skyriaus, ir n et iš grynai pa­

603
 Priedas

m atin ės idealistinės Kanto p ozicijos, atsispin d inčios p irm a­

jam e leidim e. B et jeigu vaizdinio objekto nenorim a priskirti
v aizd in iu i ir su juo su tapatinti, reikia jį susieti su daiktu
savaim e: galiausiai tai p riklauso nuo tos prasm ės, kuri
p riskiriam a žo d žiu i „o bjek tas". Bet visada akiv aizd u , kad
aiškiai m ąstan t neįm anom a surasti nieko kito, išskyrus
v aizd in į ir daiktą savaim e. N ep agrįstas to herm afrodito,
vaizdin io o bjekto, įterpim as, yra K anto klaidų šaltinis; bet
jį p ašalinu s griū va ir m okym as apie kategorijas kaip ap ­
riorines sąvokas, nes jos nieko nep rid ed a p rie stebėjim o
ir negalioja d aiktam s savaim e; jom is tik m ąstom i tie „vaiz­
d in io o b jek tai", ir šitaip vaizd in ys paverčiam as patyrim u.
Ju k kiekvienas em p irinis stebėjim as jau yra patyrim as; tačiau
em pirin į p obū d į turi kiekvienas stebėjim as, kylantis iš jus­
linės pagavos, o intelektas savo vienintele funkcija (prie­
žastingu m o d ėsnio p ažin im u a priori) šį pojū tį susieja su
jo priežastim i, kuri kaip tik todėl pasirod o laike ir erdvėje
(grynojo stebėjim o form ose) kaip patyrim o objektas, m a­
terialus d aiktas, erdvėje išliekantis visą laiką, tačiau kartu
visad a išliekantis ir kaip vaizd in ys, panašiai kaip ir erdvė
b ei laikas. Jei norim e išeiti an apu s šio vaizd in io , tuoj pat
su sid u riam e su klau sim u apie daiktą savaim e, - klausim u,
atsakym as į kurį yra viso m ano veikalo, kaip ir apskritai
v iso s m etafizikos, tem a. Su čia n urod yta K anto klaida yra
su sijęs m ano anksčiau p asm erktas trūkum as, bū ten t tai, kad
jis nep ateikia jokios teorijos, aiškinan čios, kaip atsiranda
em pirinis stebėjim as, o tiesiog konstatuoja, kad jis duotas,
tap atind am as jį su paprastu ju slin iu pojūčiu , p rie kurio dar
prideda tik erd v ės ir laiko stebėjim o form as, abi v ad in d am as
juslum u. Bet iš tokios m ed žiago s n eatsirand a joks objektyvus
vaizd in ys; p riešin gai, toks vaizdin ys be išlygų reikalauja
p o jū tį susieti su jo priežastim i, vad inasi, taikyti p riežas­
tingu m o dėsnį; tad jis reikalau ja intelekto, n es b e jo pojūtis
visada lieka tik su bjektyvu s ir į erd vę n ep erkelia jokio objekto,

604
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

n et je i tas objektas prie jo prid ed am as. Tačiau Kanto požiūriu

in telekto negalim e taikyti stebėjim ui; intelektas turi tik
m ąstyti, kad liktų tran scen d en talinės logikos ribose. Su tuo
su sijusi d ar viena K anto klaida: su rasti vienintelį galim ą
teisin gai suvokto priežastin g u m o d ėsnio aprioriškum o įro­
d ym ą, t.y. įrodym ą, kylantį iš pačios objektyvaus em pirinio
steb ėjim o galim ybės, jis p erleid o m an, o pats p ateikė ak i­
v aizd žiai neteisingą įrodym ą, - tai aš jau atskleid žiau savo
traktate A pie pagrindo principą § 23.
Iš to, kas pasakyta, aišku , kad Kanto „vaizdinio o b­
je k ta s " (2) susideda iš to, ką jis pasigrobė iš dalies iš
v aizd in io (1), iš dalies iš daikto savaim e (3). Jeigu p atyrim as
iš tikrųjų atsirastų tik todėl, kad m ūsų intelektas taiko dvylika
skirtingų funkcijų, kad pasitelkdam as tiek daug sąv okų a
priori m ąstytų objektus, kurie prieš tai buvo tik stebim i,
tada k iekvienas realus daiktas kaip toks privalėtų turėti
d au gybę apibrėžčių. T os apibrėžtys, kaip duotos a priori
(panašiai kaip laikas ir erdvė), jokiu būdu nesileistų p a ­
šalinam os, o labai esm ingai priklausytų daikto egzistencijai,
tačiau jų nebūtų galim a kildinti iš erd vės ir laiko savybių.
T ačiau rand am a tik vienintelė tokia ap ibrėžtis, bū tent p rie­
žastingum as. Juo rem iasi m aterialum as, nes m aterijos esm ę
sudaro veikim as, ir m aterija yra vien tik priežastingum as
(žr. antrą tom ą, sk. 4). Bet m aterialu m as yra vienintelis
d alykas, realų daiktą skiriantis nuo vaizd u otės kūrinio, kuris
yra tik vaizdinys. Juk m aterija, kaip kažkas pastovaus,
d aiktam s suteikia pastovum ą laike jų m aterialu m o atžvilgiu,
tuo tarpu form os kinta pagal priežastingum ą. Visa kita daikte
yra arba erdvės ir laiko apibrėžtys, arba jo em pirinės savybės,
visos su sijusios su veiklum u, vadinasi, jos yra konkretesnės
priežasting u m o apibrėžtys. Tačiau priežastingum as, jau kaip
sąlyga, p riklauso em piriniam stebėjim ui, kuris kaip tik todėl
yra in telekto funkcija, o intelektas jau daro įm anom ą ste­
bėjim ą, tačiau, be p riežastingum o dėsnio, nieko neprideda

605
 Priedas

prie patyrim o ir jo galim ybės. Tai, kas, be čia nurod ytų

d alykų , prip ild o senąsias ontologijas, yra n e kas kita, kaip
d aiktų tarpusavio santykiai arba jų santykiai su m ūsų
refleksija ir su rankiotas farrago (kratinys].
M okym o apie k ategorijas nep agrįstu m ą p arod o ja u p ati
d ėstym o m aniera. Koks, šiuo požiū riu, skirtu m as tarp tran s­
cen d entalinės estetikos ir transcend entalin ės analitikos! Ten -
koks aišku m as, ap ibrėžtu m as, tikrum as, tvirtas įsitikinim as,
atv irai išreikštas ir tiksliai perteiktas! V isu r pilna šviesos,
nep alikta jo kio tam saus kam po: K antas žino, ko jis nori,
ir žino, kad jis teisus. Čia, p riešin gai, viskas tam su, su painiota,
n eap ibrėžta, netvirta, netikra, dėstym as bau gštus, jam e daug
atsip rašinėjim ų ir nuorodų į tolesnį dėstym ą arba n et n u ­
tylėjim ų. O visas antrasis ir trečiasis grynų jų intelekto sąvokų
ded u kcijos skirsniai antram e leidim e v isišk ai p akeisti, nes
jie n ep atenk in o paties K anto, ir yra v isai kitokie negu
pirm am e leidim e, nors aiškesni netapo. Č ia iš tikrųjų m atom e
K antą, besigrum iantį su tiesa ir siekiantį patvirtinti kartą
priim tą tezę. T ran scen d en talin ėje estetikoje visos jo tezės iš
tikrųjų įrod ytos, rem iantis n ep aneigiam ais sąm onės faktais;
tran scen d en talin ėje an alitikoje priešin gai - stud iju od am i ją
išsam iai, m es ran d am e tik n ep agrįstu s teiginius, kad štai
taip yra ir taip turi būti. Taigi čia, kaip ir visur kitur,
d ėstym o m an iera p aženklinta m ąstym o, iš kurio ji kilusi,
an tsp audu : ju k stilius yra d vasios fizionom ija. B e to, reikia
p asak yti, kad, kai tik K antas, siekdam as geriau paaiškinti,
nori p ateikti kokį nors p avy zd į, jis bev eik visad a pasin aud oja
p riežastin g u m o kategorija, ir tada tai, ką jis sako, pasirod o
esą teisinga, nes kaip tik priežastin g u m o dėsnis yra tikroji,
tačiau kartu vien intelė intelekto form a, o likusios dvylika
kategorijų yra tik aklini langai. K ategorijų d ed u kcija p irm am e
leid im e yra p ap rastesnė ir tiesesnė nei antram e. Jis sten giasi
paro d y ti, kaip intelektas, rem dam asis iš ju slu m o kylančiu
stebėjim u , m ąstyd am as k ategorijas, sukelia patyrim ą. Šiam e

606
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

kontekste term inai rekognicija, reprod ukcija, asociacija, ap-

rehensija, transcend entalinis apercepcijos vien um as nuobo­
džiai kartojam i, b et vis dėlto lieka neaiškūs. Tačiau ypač
atkreip tinas d ėm esys į tai, kad šitaip aiškind am as, Kantas
nė sykio n ep aliečia to, kas kiekvienam turėtų kristi į akis
pirm iau sia - juslin io pojūčio ryšio su jo išorine priežastim i,
je ig u nen orėjo p ripažin ti šio ryšio, jis turėjo jį aiškiai paneigti,
b et ir to jis n ep adarė. Tod ėl jis visaip išsisu kinėja, o v isi
kantininkai lygiai taip p at sėlina jam iš paskos. Šiuo atveju
slaptas m otyvas yra tas, kad priežastinį ryšį, jį vad in d am as
„reiškinio p ag rin d u ", K antas rezervuoja tam, kad neteisingai
išvestų daiktą savaim e; taip p at tam, kad p e r ryšį su
p riežastim i stebėjim as taptų intelektinis, o tokio d alyko jis
n ed rįsta p ripažinti. Be to, atrodo, jis būgštauja, kad, jei
bū tų pripažintas priežastin is ryšys tarp pojūčio ir objekto,
p astarasis tuojau p at virstų daiktu savaim e ir atvestų prie
L o ck e'o em pirizm o. Tačiau šis sunkum as p ašalin am as ap ­
m ąstym u, m um s parod ančiu , kad p riežastin gum o dėsnis
yra su bjektyvios p rigim ties, kaip ir pats pojūtis; o b e to,
ir m ūsų kūnas, k iek jis reiškiasi erdvėje, jau priskirtinas
v aizdiniam s. Tačiau tai p ripažinti Kantui trukdė berkliškojo
id ealizm o baim ė.
Kaip esm inė intelekto operacija, pagrįsta jo dvylika
kategorijų , n u o lat iškeliam a „stebėjim o įvairovės sin tez ė”,
tačiau niekur d eram ai nepaaiškinta ir nep arodyta, kas yra
toji stebėjim o įvairovė iki intelektinės sintezės. Tu o tarpu
laikas ir erdvė (p astaroji - visais trim is savo m atavim ais)
yra continu a, t.y. visos jų dalys pirm ap rad iškai yra ne
atsiskyrusios, o susijusios. Tačiau jos yra visuotin ės m ūsų
stebėjim o form os: vad in asi, visa, kas jose p asirod o (yra
duota), pirm ap rad iškai irgi pasireiškia kaip kontinu um as,
t.y. jų dalys jau yra su sijusios ir jom s nereikalin ga jokia
papildom a įv airovės sintezė. Bet jeigu būtų norim a šitą
stebėjim o įvairovės suvienijim ą aiškinti m ažd aug taip, kad

607
 Priedas

esą aš skirtingus vieno objekto ju slin iu s įspūd žius vis dėlto

sieju tik su tuo objektu, taigi, p avy zd žiu i, žiū rėd am as į
v a » p ą , žinau, kad tai, kas m ano akį veikia kaip geltonum as,
m ano rankas - kaip lygum as ir kietum as, m ano ausis -
kaip skam besys, vis dėlto yra tas pats kūnas, tu om et tai
veikiau yra p riežastinio ryšio (tos tikrosios ir vienintelės
intelekto funkcijos) apriorinio pažin im o padarinys. O p rie­
žastinio ryšio dėka visi tie skirtingi poveikiai m ano skir­
tingiem s juslių organam s m ane ju k nukreipia į vieną bendrą
jų priežastį, bū tent į prieš m ane esančio kūno sandarą,
ir todėl m ano intelektas, nep aisan t tų poveikių skirtingum o
ir daugeriopum o, vis dėlto p agaun a p riežasties vienum ą
kaip vienintelį šitaip ak ivaizdžiai p asirod antį objektą. G ra­
žiam e savo m okym o p ak artojim e, pateikiam am e Grynojo
proto kritikos p. 7 1 9 - 726 arba V , 7 4 7 -7 5 4 , k ategorijas K antas
aiškina galbū t g eriau negu k u r kitur, bū ten t - kaip „sintezės
to, ką gali d uoti pagava a po steriori, grynąsias taisykles".
A trodo, kad čia jis n ujau čia, jo g , kon stru ojan t trikam pį,
kam pas duoda linijų su ju ngim o taisyklę; šiaip ar taip,
rem iantis šiuo p avyzd žiu , galim a geriau siai išsiaiškinti, ką
jis sako apie kategorijų funkciją. M etafizinių gam totyros
pradm enų [M etaphysischen A nfan gsgriin den der N atunvissen-
schaft] p ratarm ėje esam a ilgos pastabos, kur irgi aiškinam os
kategorijos ir sakom a, kad jos „nieku o nesiskiria nuo form alių
intelekto veiksm ų sp ren d žian t", išskyrus tai, kad sprendim e
subjektas ir o bjek tas bet kada gali ap sikeisti vietom is. Be
to, toje pačioje pastaboje sp rend in y s ap skritai apibrėžtas
kaip „veiksm as, kurio dėka d uotieji vaizd iniai pirm ąkart
virsta objekto p ažin im u ". Jei taip, tai gyvu liai, kadangi jie
n esp rend žia, neišven g iam ai negali p ažinti jokių objektų.
A pskritai, p ag al Kantą, egzistuoja tik objektai sąvokos, o
ne stebim ai. O aš sakau p riešingai: objektai pirm iausia
egzistuoja tik stebėjim ui, o sąvokos visada yra abstrakcijos,
kylančios iš šio stebėjim o. Tod ėl abstraktus m ąstym as turi

608
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

bū ti tiksliai n u kreiptas į stebinyje atsiveriantį p asau lį, nes

tik ryšys su pasau liu su teikia sąvokom s turinį, ir sąvokom s
m es negalim e priskirti jokios kitos a prio ri apibrėžtos form os,
išskyrus sugebėjim ą apskritai reflektu oti, kurio esm ė yra
sąvokų , t.y. abstrakčių, nestebim ųjų vaizdin ių , sudarym as.
O šis sudarym as yra vienintelė proto funkcija, kaip aš
p arod žiau pirm ojoje knygoje. Tod ėl aš reikalauju, kad iš
d vylikos kategorijų vienuolika būtų išm esta pro langą ir
bū tų išsaugota tik priežastin g u m o kategorija, tačiau n eu ž­
m irštant, kad j ^ veikla jau yra em pirinio stebėjim o sąlyga;
tod ėl tas stebėjim as yra ne tik juslinis, bet ir intelektinis.
Be to, aš reikalauju, kad šitaip stebim as objektas, patyrim o
objektas, būtų su tapatin tas su vaizd iniu , nuo kurio reikia
atskirti tik daiktą savaim e.
Skirtinguose am žiaus tarpsniuose pakartotinai stud iju o­
d am as G rynojo proto kritiką, aš palaipsniui supratau, kaip
atsirad o transcend entalinė logika. Šį įsitikinim ą aš čia p a ­
teikiu skaitytojam s, nes jis labai reikalingas tam , kad su ­
p rastu m e tą logiką. O bjektyviu su pratim u ir aukščiausiu
žm ogau s įžvalgum u p agrįstas atradim as yra tik tas aperęu,
kad laiką ir erdvę m es p ažįstam e a priori. N udžiugintas
šio laim ingo atradim o, K antas norėjo toliau eksploatuoti
šią gyslą, o jo m eilė architektoninei sim etrijai davė jam
orientyrą. Būtent: kaip em pirin į stebėjim ą jis pagrind ė grynu
stebėjim u a priori, kaip ano sąlyga, taip jis m anė, kad ir
em p iriškai gautų sąvokų pagrindas yra tam tikros grynos
sąvokos kaip mūsų su gebėjim o p ažin ti p rielaid os ir kad tikras
em pirin is m ąstym as yra galim as tik tam tikro gryno m ąstym o
a p rio ri dėka, kuris tačiau savaim e neturi jokių objektų,
b et p riv alo juos im ti iš stebėjim o. Taigi, kaip transcendentalinė
estetika pasirodo esanti m atem atikos a priori, taip ir logika
p rivalo turėti tokį p at a priori. Šitaip transcendentalinė
estetika gauna sim etrinį p artnerį transcendentalinėje logikoje.
N uo to m om ento K antas jau nebu vo bešališkas ir jau

20. 85 5 609
 Priedas

neįstengė objektyviai tyrinėti ir stebėti tai, kas duota są­

m onėje. Priešingai, jis buvo ved am as tam tikros p rielaid os
ir siekė tam tikro tikslo - su rasti tai, ką jis tarė egzistuojant,
kad ant šitaip laim ingai atrastos transcendentalinės estetikos,
kaip antrąjį aukštą, uždėtų jai analogišką, vad in asi, ją
sim etriškai atitinkančią tran scen d entalinę logiką. Be to, jam
šovė į galvą išrasti sprend inių lentelę, iš kurios jis geriau
a r blogiau su darė kategorijų lentelę, kaip m okym ą apie dvylika
grynųjų apriorinių sąvokų; šios sąvokos turėjo bū ti sąlyga,
leid žianti m um s m ąstyti kaip tik tuos daiktus, kurių stebėjim as
a prio ri sąlygotas dviejų ju slu m o form ų: vadin asi, d abar
g ryn ąjį ju slu m ą sim etrišk ai atitiko gryn asis intelektas. Po to
jam ateina į galvą d ar viena m intis, leidu si jam p ad aryti
savo sum anym ą įtikinam esnį, tariant, kad egzistuoja grynųjų
in telekto sąvokų schem atizm as. Bet kaip tik šitaip jo paties
nesu voktas jo m ąstym o m etod as išsid avė kuo aiškiausiai.
K iekvienai su gebėjim o pažin ti fu nkcijai stengd am asis surasti
analogišką apriorinę funkciją, jis p astebėjo, kad tarp m ūsų
em pirinio stebėjim o ir m ūsų em pirin io, abstrakčiom is n e­
stebim om is sąvokom is vykd om o m ąstym o esam a d ar ir tam
tikro vidu rkio, nors ir ne visada, b et labai dažnai, n es m es
k artkartėm is nu o abstraktau s m ąstym o band om e sugrįžti
prie stebėjim o. T ačiau m es tik band om e, iš tikrųjų norėd am i
įsitikinti, kad m ū siškis abstraktus m ąstym as ne p er daug
nutolo nuo tvirto stebėjim o pagrin d o ir netapo skraidym u
p ad ebesiais ar paprasčiau siu tu ščiažod žiavim u, p an ašiai kaip
tuo atveju, kai eid am i tam soje m es tarpais griebiam ės kelią
rod an čios sienos. T ad a m es su grįžtam e p rie stebėjim o, tačiau
bū ten t tik ban d yd am i ir trum pam laiku i; su grįžtam e, įsi­
vaizd u o d am i stebinį, atitin kantį kaip tik m um s rū pim as
sąvokas. Tačiau šis stebinys n iekad a n eg ali visišk ai atitikti
tos sąvokos, o yra tik laikinas jos reprezentantas; v isa, kas
reikalinga, apie tai aš p asak iau jau savo traktate A pie pagrindo
principą, § 28. Šitą n etvarų fantazm ą, priešin gai išbaigtam

610
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

fan tazijos vaizdin iu i, K antas vad in a schem a, sako, kad tai

yra tarsi kokia vaizd u otės galios m onogram a ir tvirtina,
kad kaip tokios schem os yra v id u ry s tarp m ūsų abstraktaus
m ąstym o em p iriškai įgytom is sąvokom is ir m ū siškio aiškaus,
juslin io stebėjim o, taip tarp grynojo ju slu m o sugebėjim o
stebėti a p rio ri ir grynojo intelekto (t.y. kategorijų) sugebėjim o
m ąstyti a prio ri esam a tokių gryn ųjų intelekto apriorinių sąvokų
schem ų. Šias schem as vieną po kitos jis aprašo kaip grynosios
vaizdu otės galios a p riori m onogram as ir k iekvien ai schem ai
priskiria atitinkam ą kategoriją. T ai jis daro k eistam e „Skyriuje
apie grynųjų intelektinių sąvokų schem atišk u m ą", kuris
pagarsėjo kaip nep aprastai pain u s, nes joks žm ogu s niekada
neįstengė jo suprasti. Tačiau jo m iglotum as išsisklaido, jei
jis traktuojam as iš m ano p asiū lyto žiūros taško; bet čia
labiau n ei kur kitur atsiskleid žia K anto m etod o šališkum as
ir išankstinis nusiteikim as su rasti tai, kas atitiktų analogiją
ir galėtų pasitarn au ti architektonin ei sim etrijai. N egana to,
K anto polinkis čia pasireiškia taip, kad tam pa bev eik ko­
m iškas. Ju k em pirinėm s schem om s (arba m ūsų tikrųjų
sąvokų reprezentan tam s vaizdu o tėje) su rasd am as analogiš­
kus grynųjų (neturiningų) apriorinių intelekto sąvokų (ka­
tegorijų) schem as, jis n ep asteb i, kad tokios schem os čia yra
visai beprasm iškos. Juk em p irin io (tikroviško) m ąstym o
atveju schem a siejasi tik su tokių sąvokų m aterialiniu turiniu;
o kadangi šios sąvokos kyla iš em pirinio stebėjim o, mes
sau p ad ed am e ir orien tu ojam ės abstrakčiam e m ąstym e tuo,
kad kartkartėm is m etam e retrospektyvų žvilgsnį, norėdam i
įsitikinti, kad m ūsų m ąstym as d ar yra turiningas ir tik­
roviškas. T ačiau tai n eišven g iam ai suponuoja, kad m um s
rūpim os sąvokos yra kilu sios iš stebėjim o ir yra ne kas
kita, kaip retrospektyvinis žvilgsnis į jų m aterialų turinį
ir n et p aprasčiau sia p ag albin ė priem onė m ū sų silpnybei.
B et apriorin ių sąvokų (kurios v isai neturiningos) atveju toks
dalykas visiškai nereikalingas: ju k tos sąvokos kilusios ne

611
 P ried a>

iš stebėjim o, o ateina į jį iš vidau s, kad p irm ąkart gautų

iš jo kokį nors turinį, vad in asi, neturi dar nieko, į ką galėtų
būti nukreipta retrospekcija. A š aptariu šį dalyką taip plačiai
todėl, kad kaip tik jis nušviečia slaptąją K anto filosofavim o
slinktį, kurios esm ė ta, kad K antas, laim ingai atradęs abi
apriorines stebėjim o form as, siekia su rasti analogišką a p ­
riorinį elem entą bet kokioje mūsų em pirinio pažin im o ap i­
brėžty je, ir galiau siai savo schem ose šią analogiją p erkelia
n et į paprastą psichologinį faktą, tuo tarpu tariam as g i­
liam intiškum as ir sunkus d ėstym as pad eda nuo skaitytojo
nuslėpti, jog šios teorijos turinys visai n eįro d om as, todėl
yra v isai savavališka prielaida. T ačiau tas, kuris galiau siai
įsism elkia į tokio dėstym o prasm ę, taip sunkiai p asiektą
supratim ą bus lengvai linkęs laikyti g arantija, kad teisingas
yra pats dalykas. P riešingai, jei K antas čia būtų laikęsis
bešališkai ir o bjektyviai, kaip ir atrasd am as stebinius a priori,
jis būtų turėjęs nustatyti, kad tai, kas prisideda prie grynojo
erdvės ir laiko stebėjim o, jeigu iš jo kyla em pirinis stebėjim as,
iš vienos p u sės, yra pojūtis, o iš kitos - p riežastin gum o
pažinim as, paprastą pojū tį p averčian tis objektyviu em piriniu
stebėjim u, bet kaip tik todėl nep aim tas ir neišm oktas iš
p astarojo, o egzistu ojantis a p riori ir kaip tik esantis grynojo
intelekto form a ir funkcija, o be to, d ar jo vienin telė, tačiau
tokia vaisinga funkcija, kad ja rem iasi visas m ū siškis em ­
p irin is pažinim as. Jeig u , kaip buvo d ažnai sakom a, kokios
nors klaidos įveika yra visiška tik tada, kai p arod om a, kaip
ji atsirad o p sichologiškai, tai aš tikiuosi, kad tai p ad ariau
K anto m okym o apie kategorijas ir jų schem atiškum ą at­
žvilgiu.

P adaręs tiek d aug klaidų p irm iniu ose pap rastu ose v aiz­
dinio teorijos ap m atuose, K antas p riėm ė įvairias labai su ­

612
 KANTO FILOSOFIJOS K R IT IK A

d ėtingas p rielaid as. Pirm iausia tokiom s p rielaid om s priskir­

tinas sintetinis ap ercep cijos vienum as; labai keistas dalykas,
išdėstytas labai keistai. „Tu ri būti galim a, kad aš mąstau
lydėtų visus m ano v a izd in iu s". T u ri-g alim a: tai yra pro-
b lem inė-ap od iktinė form uluotė arba, tariant paprastai, tei­
ginys, viena ranka atim antis tai, ką duoda kita. Ir kokia
gi yra šitokio ant adatos sm aigalio balansuojančio teiginio
prasm ė? Kad b et koks įvaizd inim as yra m ąstym as? Bet taip
nėra: tai būtų baisu; tada nebū tų nieko, išskyrus abstrakčias
sąvokas, ir visai nebūtų įm anom as nereflektu otas ir bevalis
stebėjim as, toks kaip grožio žiūra, giliausia tikrosios daiktų
esm ės, t.y. jų platoniškųjų id ėjų, pagava. Tada ir gyvuliai
turėtų arba m ąstyti, arba net nep ajėgtų įvaizdinti. O gal
šis teiginys turėtų reikšti kažką tokio: nėra objekto be
subjekto? T ačiau tokiu atveju tas dalykas būtų išreikštas
lab ai blogai ir pasirodytų p er vėlai. Jei apibendrinsim e Kanto
teiginius, su prasim e, kad tai, ką jis turi galvoje, kalbėdam as
apie sintetinį apercepcijos vien um ą, yra tarsi koks netįsus
visų mūsų vaizdinių sferos centras, į kurį konverguoja tos
sferos spinduliai. Tai aš vadinu pažinim o subjektu, visų
vaizdinių koreliatu, o kartu tai yra tas pats dalykas, kurį
aš antro tom o 22 skyriuje p avad inau fokusu, į kurį kon­
verguoja sm egenų veiklos spindu liai; jį aš ten išsam iai
aprašiau ir p aaiškin au. Tod ėl, kad n esikartočiau, aš nurodau
tą vietą.

Tai, kad aš atm etu visą m okym ą apie kategorijas ir jį

priskiriu p rie tų nep agrįstų prielaid ų , kuriom is Kantas
u žgriozd ė pažinim o teoriją, kyla iš anksčiau pateiktos to
m okym o kritikos; be to, - iš įrodym o, kad transcendentalinei
logikai būdingi prieštaravim ai, kurių p agrin d as - stebim ojo
ir abstraktaus pažinim o su painiojim as; toliau - iš įrodym o,

613
 Priedas

kad nesam a aiškios ir apibrėžtos intelekto ir proto sąvokos,

v ietoj kurios K anto raštuose m es ran d am e sku rd žiu s ir
neteisingu s pasisakym us apie tuos abu d vasios su gebėjim u s.
G aliau siai tai kyla iš tų apm ąstym ų ap ie tuos pačiu s d vasios
su gebėjim u s, kuriuos aš pats p ateikiau pirm ojoje knygoje
ir jos papild ym uose, o dar išsam iau išnagrinėjau traktate
A pie pagrindo principą, § 21, 26 ir 34. Šitie labai ap ib rėžti,
aiškūs ap m ąstym ai ak ivaizd žiai kyla iš m ūsiškio pažin im o
esm ės nagrinėjim o; be to, jie sutam pa su šitų d viejų su ­
g ebėjim ų pažinti sąvokom is, eg zistavu siom is visų laikų ir
tautų vartojam oje kalboje ir raštu ose, nors dar aiškiai ir
neišreikštom is. Jų priešin im as v isai skirtingam kantiškajam
aiškinim u i didžia d alim i p asireiškia jau tuo, kad atsk lei­
d žiam os tam aiškinim ui būdingos klaidos. O sprend inių
lentelė, kuria K antas pagrind žia savo m ąstym o teoriją ir
n et visą savo filosofiją, apskritai iš d alies teisinga. T o d ėl
m an dar reikia įrodyti, kaip šitos visu o tin ės visų sprendinių
form os atsiranda m ū siškiam e su gebėjim e pažin ti, ir jas
su derinti su m ano su gebėjim o pažinti teorija. A ptarin ėd am as
šį d alyką, intelekto ir proto sąvokom s aš visada teiksiu
tą prasm ę, kurią jo m s suteikė m ano aiškinim as, tad aš tariu,
kad skaitytojas su ju o susipažinęs.
Esm inis skirtum as tarp K anto ir m an ojo m etodo yra tas,
kad jo išeities taškas yra n etiesioginis, refleksinis pažin im as,
o m ano, p riešingai, - betarp iškas, intuityvus. Kantą galim a
p alyginti su žm ogu m i, bokšto au kštį m atuojančiu p ag al jo
šešėlį, o m ane - su tuo, kuris m atą d ed a tiesiog prie paties
bokšto. T o d ėl jam filosofija yra m o kslas, kylantis iš sąvokų ,
o m an ji yra m okslas, vartojantis sąvokas, kylantis iš stebim ojo
pažin im o, vienintelio b et kokio akivaizd u m o šaltin io, ir
išreiškiam as bei fiksuojam as b en d ro m is sąvokom is. V isą tą
m us su p antį stebim ą, d augiaform į, reikšm ių kupiną p asau lį
jis peržengia ir laikosi abstraktaus m ąstym o form ų; K anto
atveju, nors jis to n iekada nep asakė, kaip p agrindas priim am a

614
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

prielaid a, kad refleksija yra b et kokio stebėjim o ektipas/59

todėl visa tai, kas esm inga stebėjim e, turi būti išreikšta
refleksija ir išreikšta labai sutelktom is, todėl lengvai ap ­
žv elgiam om is form om is ir schem om is. Tod ėl abstrakčiai
pažinios esm ės ir dėsniai m u m s duoda \ rankas visas gijas,
m ū sų akyse išju dinančias m argą stebim ojo pasau lio lėlių
teatrą. Jeigu K antas bū tų aiškiai išreiškęs šį aukščiausią
savojo m etod o p am atinį prin cip ą, o po to bū tų jo nuosekliai
laikęsis ar b en t jau jeigu jis būtų nusiteikęs intuityvius
dalyku s aiškiai atskirti nuo abstrakčių , m um s n eb ū tų reikėję
kovoti su neišsp rend žiam ais prieštaravim ais ir painiavom is.
T ačiau žv elgian t į tai, kaip jis išsprendė savo u ždavinį,
m atyti, kad tas pam atinis jo m etodo p rincipas jam buvo
labai m iglotas, todėl jį galim a šiek tiek su prasti tik iš p agrind ų
išstu dijavus jo filosofiją.
O jei kalbėtum e apie patį n urod ytą m etodą ir pagrin d in ę
m aksim ą, tai galim a daug pasakyti jos labui, ir tai yra
p u iki m intis. Jau p ati m okslo esm ė pasireiškia tuo, kad
b eg alin ę stebim ų reiškinių įv airovę m es ap rėpiam e p alyginti
n ed au geliu abstrakčių sąvokų ir sudarom e iš jų tam tikrą
sistem ą, kuri m um s leidžia visus tuos reiškinius visiškai
palenkti m ū sų galiai pažinti, paaiškinti praeitį ir num atyti
ateitį. T ačiau atskiri m okslai pasidalina did žiulę reiškinių
sritį pagal sk irtingas įvairias jų rūšis. Ir tai buvo drąsi ir
laim inga m intis - atskirti tai, kas esm inga sąvokom s kaip
tokiom s ir n ep rik lau so m ai nuo jų turinio, kad iš šitaip atrastų
b et kokio m ąstym o form ų bū tų galim a nustatyti, kas yra
esm inga ir visam intuityviam pažinim ui, vad in asi, ir p a ­
sau liui kaip reiškin iui ap skritai; o kadangi tai bū tų atrasta
a priori dėl tų m ąstym o form ų būtinum o, šis dalykas būtų
su bjektyvios kilm ės ir vestų kaip tik prie K anto keltų tikslų.
Tačiau prieš einant toliau, reikėjo ištyrinėti, koks santykis
tarp refleksijos ir stebim ojo pažinim o (o tai, žinom a, su­
ponuoja K anto ignoruotą kuo grynesnį jų d viejų atskyrim ą),

615
 Priedas

kokiu būdu refleksija iš tikrųjų p erteikia stebėjim ą ir jam

atstovauja, ar visai grynu pavid alu , ar, perim d am a į savąsias
(refleksijos) form as, jį pakeičia ir iš dalies pad aro n eb e­
atp ažįstam ą; ar abstraktaus, refleksinio pažinim o form ą
labiau nulem ia stebim ojo pažin im o form a, ar ją labiau lem ia
p ačiam refleksin iam pažinim u i bū d ingas nekintantis bru o­
žas, ir todėl n et tai, kas p ačiam in tuityviam p ažin im u i labai
svetim a, tam pa nuo jo nebeatsk iriam a, kai tik jis įsism elkia
į refleksinį pažin im ą; ir priešin gai, kai kurie skirtum ai,
kuriuos m es pagau n am e refleksiniu p ažinim u , irgi yra kilę
iš jo p aties ir jokiu būdu nėra nuoroda į juos atitinkančiu s
skirtum us intuityviajam e pažinim e. Tačiau kaip tokio ty­
rinėjim o rezultatas pasirod ytų , kad stebim asis pažinim as,
kai tik jis įsism elkia į refleksiją, patiria beveik tokius pat
pokyčiu s kaip ir m aistas, kai jį įsisavina gyvūno organizm as,
kurio form os ir procesai nulem iam i jo paties, todėl iš jų
sudėties jau visišk ai nebegalim a atp ažin ti m aisto savybių;
arba (kad angi šitaip pasakom a per daug) paaiškėtų bent
jau tai, kad refleksija jokiu būdu nesantykiauja su stebim uoju
pažinim u kaip atspind ys vand enyje su atsispindinčiais ob­
jektais, ir n et vargu ar taip, kaip šių objektų šešėlis su
pačiais objektais; tokie šešėliai p erteikia tik kai kuriuos
išorinius kontūrus, tačiau kartu d id žiausią įvairovę suvienija
ta pačia form a ir d id žiau sias skirtingybes perteikia per tą
patį kontūrą, todėl p ag al šį kontūrą jokiu būdu neįm anom a
iki galo ir drąsiai atkurti daiktų pavid alų.
V isas refleksinis pažin im as, arba p rotas, turi tik vieną
svarbiausią form ą, ir tai yra abstrakti sąvoka: ji būdinga
pačiam protui ir n etu ri jokio betarp iško būtino ryšio su
stebim uoju p asau liu , kuris kaip tik tod ėl visai be tos form os
egzistuoja gyvu liam s ir g alėtų būti visiškai kitoks, o vis
dėlto ši refleksijos form a lygiai taip p at tiktų ir jam . Bet
sąvokų ju n g im as į spren d iniu s turi tam tikras apibrėžtas
ir dėsningas form as, kurios, atrastos induktyviai, sudaro

616
 KAN'IO FILOSOFIJOS KRITIKA

sprend inių lentelę. D idžioji šitų form ų dalis išvedam a iš

p aties refleksinio pažinim o, vad inasi, tiesiogiai iš proto, ypač
kiek jos kyla iš keturių m ąstym o dėsnių (m ano vad inam ų
m etaloginėm is tiesom is) ir iš „dictum de om ni et n u lio "
[visko ir n ieko principo], O kitų form ų pagrind as yra
stebim asis pažinim as, vad inasi, intelektas, b et dėl to jos
jokiu būdu nerodo, kad esam a lygiai tokio p at specialių
in telekto form ų skaičiaus. Jos turi bū ti kild inam os tik iš
v ien in telės intelekto funkcijos, b ū ten t - iš betarpiško p rie­
žasties ir p adarinio pažinim o. G aliau siai dar kitos iš šių
form ų yra kilusios iš reflektyviojo ir intuityviojo pažinim o
būdų susitikim o ir susijungim o arba, tiksliau pasakius, iš
pastarojo įsism elkim o į pirm ąjį. D abar aš p aeiliu i peržvelgsiu
sprend inio m om entus ir p arod ysiu , kaip kiekvienas m o ­
m entas kyla iš m inėto šaltinio. Iš to savaim e peršasi išvada,
kad iš jų negalim a dedukuoti kategorijų, ir tarti, kad tai
įm anom a, yra tiek p at nep agrįsta, kiek jų išdėstym as pasirod ė
esąs supainiotas ir prieštaraujan tis pats sau.
1. V adinam oji sprendinių kiekybė kyla iš sąvokų kaip
tokių esm ės, vadinasi, galiau siai grindžiam a protu, o su
intelektu ir stebim uoju p ažin im u neturi jokio betarpiško
ryšio. Kaip paaiškinta pirm ojoje knygoje, sąvokom s kaip
tokiom s iš tikrųjų esm inga tai, kad jos turi tam tikrą apim tį,
sferą, ir platesnės, neap ibrėžtesnės sąvokos apim a siauresnes,
apibrėžtesnes. Tod ėl p astarosios gali bū ti išskirtos, ir tai
gali būti padaryta dvejopai: arba siauresnė sąvoka žym im a
tik kaip neap ibrėžta p latesnės sąvokos dalis, arba ji ap i­
brėžiam a ir visiškai išskiriam a duod ant specialų pavad inim ą.
Sprend inys, kuriuo atliekam a ši operacija, pirm u atveju
vad in am as ypatinguoju, antruoju atveju ~ bendruoju; p a ­
vyzd žiui, ta pati m edžio sąvokos sferos dalis gali bū ti išskirta
ypatinguoju ir bendruoju sprend iniu , būtent: „Kai kurie
m ed žiai veda g iles"; arba taip: „Visi ąžu olai veda giles".
M atom e, kad abi operacijos skiriasi labai n ed au g ir net

617
 Priedas

kad pati skirtum o galim ybė priklauso nuo kalbos turtingum o.

N ep aisan t to, K antas aiškina, kad šis skirtum as atskleid žia
du iš p rincipo skirtingus intelekto veiksm us, funkcijas,
k ategorijas ir kad kaip tik jom is rem d am asis intelek tas a
prio ri nulem ia patyrim ą.
G aliausiai įm anom a vartoti ir tokią sąvoką, kurios dėka
pasiek iam as apibrėžtas p avien is, stebim asis vaizd in ys, iš
kurio, o kartu iš d augelio kitų, abstrahuota p ati sąvoka;
tai p ad arom a vieniniu teiginiu. Toks teiginys tik nužym i
ribą tarp abstraktau s ir stebim ojo pažinim o, prie kurio nuo
to teiginio p ereinam a tiesiogiai: „Sis m edis čia ved a giles".
Iš to K antas p ad arė specialią kategoriją.
Po to, kas p asak yta, neverta toliau polem izuoti.
2. Sp rend inių kokybė lygiai taip p at kyla tik iš proto
srities ir n ėra intelekto, leidžiančio vykti stebėjim ui, kokio
nors d ėsnio šešėlis, t.y. nėra nuoroda į intelektą. A bstrakčių
sąvokų prigim tis, kuri kaip tik ir yra objektyviai suvokta
paties proto esm ė, kaip parodyta p irm ojoje knygoje, leidžia
su vienyti ir atskirti sąvokų sferas, ir šia galim ybe kaip
prielaid a g rin d žiam i visuotin iai - tapatybės ir p riešta ra ­
vim o - m ąstym o d ėsn iai, kuriem s (kadangi jie kyla tik iš
proto, o kitaip nep aaiškinam i) aš priskyriau m etaloginę tiesą.
Jie lem ia, kad tai, kas suvienyta, turi likti vien in ga, kas
atskirta, turi likti skirtinga, taigi, kad tai, kas teigiam a, tuo
p a t m etu n eg ali bū ti vėl pan eigta, vadinasi, įgalina sieti
ir skirti sferas, t.y. spręsti. T ačiau fo rm o s požiūriu tai būdinga
vien tik p ro tu i, ir toji form a, n e taip kaip sprendinių turinys,
n ep erim ta iš stebim ojo intelektinio p ažinim o, kuriam e kaip
tik todėl nedera ieškoti jokio jo s koreliato ar analogo. Po
to, kai stebinys atsirad o intelekto dėka ir intelektu i, jis yra
visišk ai išbaigtas, n eabejotinas ir neklaidingas, tod ėl negali
b ū ti nei p atv irtin tas, nei p aneigtas; ju k jis išreiškia save
p atį ir, ne taip kaip abstraktus p ažin im as protu, savo vertės
ir turinio n eg au n a iš gryno santykio su kažkuo, kas yra

618
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

už jo , pagal pažinim o p ag rind o principą. Tod ėl jis yra gryna

tikrovė, jo esm ei nebū dingas koks nors neigim as, kuris gali
bū ti p rim ąstytas tik refleksijos, bet kaip tik todėl visada
lieka abstraktaus m ąstym o srityje.
Prie teigiam ųjų ir n eigiam ųjų sprend inių, pasin au d od a­
m as senųjų scholastų keistenybėm is, K antas dar priduria
begaliniu s sprend iniu s, apsu kriai sugalvotą „u žkaištį", n e­
reikalingą n et aiškinim o, savotišką akliną langą, kaip savo
sim etrinės architektonikos labui jis yra su galvojęs daug kitų.
3. Labai plačia santykio sąvoka Kantas apėm ė tris visai
skirtingus sprendinių bru ožu s, kuriuos m es kaip tik dėl
to turim e pan ag rinėti atskirai, kad p arod ytum e jų šaltinį.
a) H ipotetinis sprendinys apskritai yra tos bendriausios
v isų m ūsų žinių form os, p ag rin d o p rincipo, abstrakti išraiška.
Kad pagrind o principas turi k etu rias visai skirtingas reikš­
m es, o kiekviena iš jų kyla iš kitokios pažinim o galios ir
apim a kitokią vaizdinių klasę, aš p aro d žiau jau 1813 m.
savo traktate, kur nagrinėjam as šis principas. Iš jo visiškai
aišku, kad hip otetinio sprend inio apskritai, šitos bendrosios
m ąstym o form os, šaltinis n eg ali būti, kaip norėtųsi Kantui,
tik intelektas ir jam būdinga priežasting u m o kategorija; o
kad priežastingum o dėsnis, kuris pagal m ano teoriją yra
vienintelė grynojo intelekto p ažin tinė form a, yra tik vienas
iš visą grynąjį arba apriorinį pažinim ą apim ančio pagrindo
principo pavidalų. Kita v ertu s, šis principas kiekvienu savo
pavidalu išreiškiam as šia hip otetin e sprendinio form a. Čia
m es visai aiškiai m atom e, kaip žinios, visai skirtingos savo
kilm e ir reikšm e, kai jos yra m ąstom os protu in abstracto,
vis dėlto pasireiškia ta p ačia sąvokas ir sprend iniu s v ie­
nijančia forma ir joje visai nebeatskiriam os; o tam , kad jas
atskirtum , reikia sugrįžti prie stebim ojo p ažin im o, visiškai
p ašalin ant abstraktųjį p ažinim ą. Tod ėl kelias, kuriuo ėjo
K antas, intuityviojo p ažinim o elem entų ir vidinės sąrangos
ieškodam as iš abstraktaus pažinim o žiūros taško, buvo

619
 Priedas

visiškai neteisingas. Beje, tam tikra prasm e visas m ano

įv adin is traktatas A pie pagrindo principą g ali bū ti su vokiam as
tik kaip išsam us h ip otetin ės sprend inio form os reikšm ės
aiškinim as. Tod ėl toliau aš šio d alyko nenagrinėsiu .
b) Kategorinio sprendinio form a yra ne kas kita, kaip
spren d inio apskritai autentiškiausia prasm e form a. Ju k k a l­
b a n t griežtai, spręsti reiškia tik m ąstyti sąvokų sferų sąryšį
arba nesu d erinam um ą. Todėl iš tikrųjų h ip otetin is ir diz-
jun kcin is ryšys nėra jokia ypatinga sprend inio form a: ju k
ji taikom a tik jau g ataviem s sp rend iniam s, kur sąvokų ryšys
lieka nekintantis, t.y. kategoriškas. T ačiau jie v ėl susieja
tuos sprend iniu s, nes hip otetinė form a išreiškia jų savitarpio
p riklausom ybę, o dizju n kcinė form a - jų n esu d erin am um ą.
Bet g rynosios sąvokos santykiauja tarpusavyje tik vienu būdu,
bū ten t tuo, kuris išreiškiam as kategoriniu sprend iniu. Šio
santykio išsam esn ė apibrėžtis arba jo porū šiai yra sąvokų
sferų įsism elkim as vienos į kitą ir visiškas jų atskyrim as,
vad in asi, teigim as ir neigim as. Iš to K antas pad arė atskiras
ka tegorijas, p avad ind am as jas visai kitaip, bū tent kokybinėm is.
Įsism elkim as vienos į kitą ir atskyrim as savo ru ožtu turi
porū šiu s, p riklausom ai nuo to, ar tos sferos įsism elkia viena
į kitą tik iš dalies, ar visiškai: ši ap ibrėžtis sudaro sprend inių
kiekybę. Iš to K antas irgi pad arė visai ypatingą kategorijų
tipą. Šitaip jis atskyrė tai, kas labai gim ininga, n et tapatu,
b ū ten t lengvai ap žvelgiam as vienintelių galim ų grynųjų
sąv okų tarpusavio santykių m o d ifik acijas, ir priešingai,
p av ad inim u „san ty k is" susiejo tai, kas labai skirtinga.
K ategorinių sprend inių m etalogin is principas yra tapa­
tybės ir p rieštaravim o loginiai dėsniai. T ačiau pagrindas,
leid žian tis su sieti sąvokų sferas, su teikiantis tiesų tam sp ren ­
diniui, kuris kaip tik ir yra toji sąsaja, gali bū ti labai skirtingas,
ir todėl sprend in io tiesa yra arba loginė, arba em pirin ė,
arba transcend en talin ė, arba m etaloginė, kaip p arod y ta įv a­
d iniam e traktate §§ 3 0 -3 3 , ir čia to kartoti nebūtina. T ačiau

620
 K A N T O F 1L O S O F IJ O S K KIT IK A

iš to d arosi aišku, kokios skirtingos gali būti betarpiškos

žinios, kurios visos pasirodo in abstracto siejant dviejų
sąvokų, tokių kaip subjekto ir p red ikato, sferas; b e to, aišku,
kad jokiu bū du negalim a nustatyti vienos vienintelės in ­
telekto funkcijos, jas atitinkančios ir jas sukeliančios. P a­
vyzd žiu i, sprendiniai: „V and uo v e rd a ", „Sinusas m atuoja
k a m p ą ", „Valia ap sisp rend žia"; „U žsiėm im as išblašk o", „Per­
skyra su n k i" ta pačia logine form a išreiškia skirtingiausius
santykius, o tai dar sykį p atvirtina, kokia neteisinga p rad žia,
kai im antis analizuoti betarpišką, intuityvų pažinim ą, p a­
sirenkam as abstraktaus pažinim o žiūros taškas. Beje, iš tikro
intelektinio p ažinim o m ano nustatyta prasm e kategorinis
sprend inys atsiranda tik ten, kur juo išreiškiam as p riežas­
tingum as; tačiau tai bū dinga visiem s sprendiniam s, žym in-
tiem s fizinę kokybę, ju k jei aš sakau: „Šis kūnas yra sunkus,
kietas, takus, žalias, rūgštus, šarm inis, organinis ir t.t.", visa
tai visada žym i jo veikim ą, vadinasi, tokį pažinim ą, kuris
įm anom as tik grynojo in telekto dėka. O kai šitoks žinojim as,
kaip ir d au g elis nuo jo sk irtin g ų žin ių (p av y z d ž iu i,
abstrakčiausių sąvokų subordinacija) išreiškiam as in abstracto,
p er subjektą ir p red ikatą, grynieji sąvokų santykiai vėl
p erkeliam i atgal, į stebim ąjį pažinim ą, ir tariam a, kad
sprendinio subjektas ir pred ikatas stebėjim e privalo turėti
savo sp ecialų koreliatą, substanciją ir akcidenciją. T ačiau
v ėliau aš paaiškinsiu , kad substancijos sąvoka neturi jokio
kito realau s turinio, skirtingo nuo to, kuriuo pasižym i
m aterijos sąvoka. O akcid encijos reiškia visiškai tą patį kaip
ir v eikim o bū d ai, todėl tariam as substancijos ir akcidencijos
pažinim as visada yra tik grynas intelektinis priežasties ir
pad arinio pažinim as. O kaip iš tikrųjų atsiranda m aterijos
vaizdinys, iš dalies paaiškinta pirm ojoje m ūsų knygoje, § 4,
o dar išsam iau - traktate A pie pagrindo principą, § 21 p abaigoje,
p. 77; iš dalies m es aiškinsim ės jį dar nuod u gniau, tyrinėdam i
pam atinį substancijos pastovum o principą.

621
 Priedas

c) D izjunkciniai (skirstytiniai) spren din iai kyla iš negalim o

trečiojo loginio dėsnio, kuris yra m etaloginė tiesa. Todėl
jie v isiškai p riklauso gryn ajam p rotui, ir intelektas nėra
jų šaltinis. Bet ben d ru m o arba sąveikos kategorijų išvedim as
iš jų iš tikrųjų yra ryškus pavyzd ys tų p rievartavim ų , kuriuos
K antas kartais sau leisdavo tiesos atžvilgiu, kad tik p a ­
tenkintų savo m eilę architekton inei sim etrijai. Tokio išvedim o
nep agrįstu m as jau ne kartą visai teisėtai peiktas ir įvairiopai
įrod ytas, ypač G ottlobo E m sto Schulze's veikale Teorinės
filosofijos kritika [K ritik der theoretischen Philosophie] ir Bergo
d arbe Filosofijos epikritika [E pikritik der Philosophie]. Kokia
gi reali analogija tarp p roblem inio kokios nors sąvokos
apibrėžim o, v artojan t vienas kitą išstu m iančius pred ikatu s,
ir sąveikos idėjos? A bu d alykai yra n et visiškai priešingi,
nes d izju nkciniam e sprend inyje v ien o iš dviejų d alin ių narių
realu s teigim as kartu n eišven g iam ai pašalina kitą; priešingai,
je i du daiktai m ąstom i kaip sąveik au jan ty s, vien o teigim as
bū tin ai suponuoja ir kito teigim ą, ir vice versa. Todėl
neginčytin a, kad tikrasis loginis sąv eik os analogas yra circu-
lus v itiosu s,40 nes šiuo atveju, kaip tariam ai ir sąveikos
atv eju , tai, kas pag rįsta, v ėl yra p agrind as, ir priešingai.
Ir kaip logika atm eta circulus v itio su s, taip ir iš m etafizikos
tu ri bū ti išvyta sąveikos sąvoka. Ju k aš esu v isai rim tai
nusiteikęs d abar p arod yti, kad jo kios sąveikos tikrąja šio
žo d žio prasm e nesam a ir ši sąv o ka, tokia m ėgstam a kaip
tik dėl m inties neap ibrėžtu m o, atid žiau p ažvelgus pasirod o
esan ti tuščia, n eteisinga ir niekinga. Pirm iausia p risim inkim e,
kas yra priežastingum as ap skritai, ir šiuo -tikslu p ažvelkim e
į jo aptarim ą įv adinio traktato § 20, taip pat m ano Kon­
ku rsiniam e traktate apie valios laisvę, III sk., p. 27 t.t., ir galiausiai
m ūsų antrojo tom o k etvirtajam e skyriuje. Priežastingu m as
yra dėsnis, p ag al kurį atsiran d an čio s m aterijos būsenos
nu sistato savo vietą laike. P riežastin gu m o atveju kalbam a
tik apie bū senas, o iš tikrųjų tik ap ie pokyčius, b et nekalbam a

622
 K A N TO F I L O S O F I J O S KRI TI KA

nei apie m ateriją kaip tokią, nei apie pastovum ą be pokyčių.

M aterija kaip tokia nep avald i priežastingum o dėsniui, nes
ji nei atsiranda, nei išnyksta; jam n ep avald u s ir pats daiktas,
kaip p ap rastai sakom a; jam p avald žios tik m aterijos būsenos.
Be to, p riežastingum o p rincipas neturi nieko bend ro su
pastovu m u : ju k ten, kur niekas nesikeičia, nėra jokio poveikio
ir jokio p riežastin gum o, o esam a tik nuolatinės rym ančios
būsenos. Jei tokia būsena p asikeičia, tai n aujai atsirad usi
bū sena vėl yra arba pastov i, arba ne, tačiau ji tuojau p at
sukelia trečią būseną, ir bū tinu m as, nulem iantis šį veiksm ą,
kaip tik ir yra p riežastingum o dėsnis, kuris yra pagrindo
principo form a ir todėl n eg ali būti toliau paaiškintas, nes
kaip tik pagrindo p rincipas yra bet kokio aiškinim o ir bet
kokio bū tinu m o principas. Iš to yra aišku, kad priežasties
ir p ad arin io egzistavim as g lau džiai su sijęs ir būtinai san ­
tykiauja su laiko seka. T ik kiek būsena A laike esti anksčiau
už būseną B, o jų seka yra ne atsitiktinė, o būtina, t.y.
ne pap rastų sekm enų, o pad arinių seka, - tik tiek būsena
A yra p riežastis, o būsena B - padarinys. T ačiau sąveikos
sąvoka suponuoja, kad abi būsenos yra ir p riežastis, ir
padarinys, bet tai reiškia, kad kiekviena iš abiejų būsenų
yra ir ankstesnė, ir vėlesnė: o tai yra nesąm onė. Juk negalim a
tarti, kad abi būsenos bū tų vienalaikės, ir dar būtinai v ie­
nalaikės, nes jos, kaip būtinai su sijusios ir vienalaikės,
sudarytų vieną būseną, kurios p astovum u i, beje, būtų rei­
kalinga nuolatinė visų jos apibrėžčių esatis, o tada būtų
kalbam a visai ne apie kitim ą ir p riežastingum ą, o apie trukm ę
ir rim tį, ir būtų pasakyta tik tiek, kad, kai pasikeičia viena
visos būsenos apibrėžtis, dėl to atsiradusi nauja būsena
negali būti pastovi, bet yra ir visų kitų pirm osios būsenos
apibrėžčių kitim o priežastis, o dėl to vėl atsiranda nauja,
trečia būsena. O visa tai vyksta pagal paprastą p riežas­
tingum o dėsnį ir ned u oda jokio pagrind o naujam sąveikos
dėsniui.

623
 Priedas

Be to, aš kategoriškai tvirtin u, kad sąveikos sąvokos

n egalim a įrodyti jokiu p avyzdžiu . Visa, kas būtų pateikiam a
kaip toks p avyzd ys, yra arba rym an ti būsena, kuriai niekaip
nep ritaikom a priežastin g u m o sąvoka, turinti p rasm ę tik
kitim ui, arba tai yra vien vard žių viena kitą sąlygojančių ,
besik aitaliojančių būsenų seka, kuriai p aaiškinti visai p a­
kanka paprasčiau sio p riežastingum o. Pirm ojo atvejo p av y z­
dys yra svarstyklės, dėl vien od ų svorių esančios ram ybės
bū klėje; čia nesam a jokio veikim o, nes nesam a jokio p a­
sikeitim o; tai yra rym anti bū sen a; vienod ai p askirstytas
su n kis veikia kaip ir kiekvienam e kūne, p alaik om am e jo
sv orio centro, tačiau jis n eg ali parod y ti savo jėgos jokiu
poveikiu. Tai, kad vieno svorio pašalin im as sukelia antrąją
bū sen ą, tuojau p at tam pančią trečiosios bū senos, kitos sv ars­
tyklių lėkštės nusileidim o, priežastim i, vyksta pagal paprastą
p riežasties ir p ad arinio dėsnį ir n ereikalau ja jokios ypatingos
in telekto kategorijos, o kartu ir kokio nors specialau s p a­
vad inim o. Kitos rūšies p av y zd ys - deganti ugnis. D eguonies
ju n g im asis su d egiu kūnu yra šilu m os priežastis, o šilum a
v ėlgi yra to chem inio ju ngim osi n au jo p asirod ym o priežastis.
T ačiau tai yra ne kas kita, kaip p riežasčių ir p ad arin ių
g randin ė, kurios g randys p ak aitom yra vienvardės: degim as
A sukelia laisvą šilum ą B, o pastaro ji - naują d egim ą C
(t.y. naują pad arinį, v ien vard į su priežastim i A , b et in ­
d iv id u aliai skirtingą), šis sukelia n aują šilum ą D (kuri iš
tikrųjų n esu tam p a su pad arin iu B, o yra ta p ati tik pagal
sąv oką, t.y. su juo vienvardė) ir taip toliau. G ražų pavyzdį,
kaip k asdieniam e gyvenim e vad inam a sąveika, rand am e
von H u m bold to (G am tos vaizdai; A nsichten der Natur, 2. A uti.,
Bd. 2, S. 79) su ku rtoje d ykum ų teorijoje. Kaip žinom a, sm ėlio
d yku m ose nėra lietaus, nors jas su pan čiuose m iškingu ose
kalnu ose lyja. P riežastis yra ne ta, kad kalnai pritrau kia
debesis, o ta, kad iš sm ėlio lygum os kylantis karšto oro
srau tas trukd o su sid aryti d rėgm ės bu rbuliu kam s ir stum ia

624
 KANTO F I L O S O F IJ O S KRITIKA

d ebesis aukštyn. K alnyne vertikaliai kylantis oro srautas

silpn esn is, d ebesys n usileid žia ir dėl šaltesnio oro atsiranda
krituliai. Taigi dykum oje tarp lietaus nebuvim o ir augalų
stokos esam a sąveikos: nėra lietaus, nes įkaitusi sm ėlio
lygum a išspind u liu oja daugiau šilum os; dykum a nevirsta
stepe ar prerija, nes nėra lietaus. Bet juk akivaizdu , kad
šiuo atveju, kaip ir ankstesn iam e pavyzd yje, m es vėl su ­
sidu riam e tik su vienvard žių priežasčių ir p ad arinių seka,
o ne su kažkuo, kas esm ingai skirtųsi nuo p aprasčiau sio
priežastin gu m o. Lygiai taip p at yra su švytu oklės svyravim u
ir n et su organinio kūno išsilaikym u, kai kiekviena būsena
irgi sukelia naują bū seną, kuri, būdam a tokios p at rūšies
kaip ir toji, kurios ji p ati bu vo sukelta, individualiai yra
nauja. Tačiau šiuo atveju d alykas yra sudėtingesnis, nes
g randinę sudaro nebe d vi, o d augelio rūšių grandys, todėl
kokia nors vienvard ė grandis sugrįžta tik po to, kai tarp
tų dviejų m o m en tų įsiterpia keletas kitų grandžių. Tačiau
m es visada su sid uriam e tik su vienintelio ir paprasčiau sio
p riežastin g u m o d ėsnio pritaikym u. Būtent šis dėsnis (o ne
koks nors kitas, kurį reikėtų suvokti kaip kažkokią naują
ir ypatingą intelekto funkciją) bū senų sekai duoda taisyklę.
O gal tam , kad įrod ytu m e sąveikos sąvoką, galėtum e
tarti, jog veiksm as lygus atoveiksm iu i? Betgi tai rasim e tam e,
ką aš taip ryškiai pabrėžiu ir kas aptarta traktate A pie pagrindo
prin cipą, bū ten t kad p riežastis ir padarinys yra ne du kūnai,
o d vi viena įkand in kitos pasirod ančios būsenos; vad inasi,
kiekviena iš abiejų būsenų jau im plikuoja visus d alyvau ­
jan čiu s kūnus. Tai reiškia, kad padarinys, t.y. nauja atsiradusi
bū sena, p avyzdžiu i, stūm io atveju, vienodai apim a abu
kūnus ir vienod ai su jais san tykiau ja; todėl, kiek pasikeičia
p astūm ėtas kūnas, tiek pasikeičia ir stum iantis kūnas (kiek­
vienas prop orcin g ai savo m asei ir greičiui). Jei šį dalyką
patinka vad inti sąveika, tai bet koks veikim as yra sąveika,
ir todėl šiuo atveju neatsirand a jokia nauja sąvoka, o ką

625
 Priedas

ja u k albėti apie naują intelekto funkciją; m es turim e tik

n ereik alingą p riežastingum o sinonim ą. Bet kaip tik tokį
p o žiū rį tiesiogiai, b et n eap galvotai išreiškia ir Kantas M e­
tafizin iu ose gam totyros pradm enyse, ketvirtosios m echanikos
teorem os prad žioje: „Bet koks išorinis veiksm as pasaulyje
yra sąv eik a". T ačiau tokiu atveju kaip intelekte turėtų glūdėti
funkcijos a priori, skirtingos p ap rastam priežastin gu m u i ir
sąv eik ai; kaip reali daiktų seka yra galim a ir p ažin i tik
priežastin g u m o dėka, o jų koegzistavim as tik sąveikos dėka?
Jei bet koks veiksm as būtų sąveika, o seka ir vienalaikišku m as
bū tų tas pat, viskas pasau lyje bū tų vienalaikiška. Jei eg-
/i s tuo tų tikra sąveika, tada bū tų įm anom as ir n et a priori
u žtik rin tas perpetuu m m obile. Ir priešingai, apriorinis įsi­
tikinim as, kad nesam a jokios tikros sąveikos ir jokios ją
atitin kan čios intelekto form os, p agrind žia teiginį, kad p er­
p etu u m m obile yra neįm anom as.
A ristotelis irgi neigia sąveiką tikslia šio žod žio prasm e,
nes jis p astebi, kad nors du d aik tai p akaitom gali būti vienas
kito p riežastis, tačiau tik taip, kad kiekvienas suprantam as
kitokia prasm e, p avyzd žiu i, kad v ien as d aiktas veikia kitą
kaip m o tyvas, b et antrasis veikia pirm ąjį kaip jo jud ėjim o
p riežastis. Štai d viejose vieto se m es rand am e tuos pačius
žod žiu s: Physica, lib. 2, cap. 3 ir M etaphysica, lib. 5, cap.
2. [p. 195 a 9; p. 1013 b 10]. ^Ecm 5e tiv a x a i akkų kcov

a itia ' o iov to to v e T v a ir io v r r ję e o e ^ ia ę xa\ au rų

to o ttoveTv' ak/J ob to v a u to v rp o n o v . a k k a to

ųev cbę te k o ę , to Se cbę ap yų z iv ų a E c o ę . (Sunt praeterea,

qu ae sibi su n t m u tu o cau sae, u t exercitiu m bonae habitud inis,
et haec exercitii: at non eodem m od o, sėd h aec u t finis,
illu d ut p rin cip iu m m otus.) (Esam a ir tokių d aiktų , kurie
yra v ien as kito priežastis; štai, p av y zd žiu i, gim nastika yra
g eros sveik atos priežastis, o gera sveikata - gim nastikos
p riežastis; tačiau n e tokiu p at bū d u , bet pirm oji kaip jud ėjim o
p ab aig a, o an troji - kaip ju d ėjim o pradžia.) N egana to,

626
 K A NT O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

jei jis būtų taręs egzistu ojant tikrą sąveiką, jis būtų čia
ją p ad em onstravęs, nes abiejose vietose jam rupi su skaičiuoti
visas galim as priežasčių rūšis. A ntrojoje an alitikoje (A nalytica
posteriora, lib. 2, cap. 11) jis kalba apie priežasčių ir p ad arin ių
su kim ąsi, bet ne apie sąveiką.
4. M odalum o kategorijos prieš visas kitas turi tą p ra ­
našu m ą, kad tai, kas kiekviena iš jų išreiškiam a, iš tikrųjų
atitinka tą sprendinio form ą, iš kurios jos kildinam os, o
šito b ev eik negalim a pasakyti apie kitas kategorijas, nes
jos d ažn iau siai dedu ku ojam os iš sprend inio form ų savava-
liškiausia prievarta.
Taigi, kad galim ybės, tikrovės ir būtinum o sąvokos duoda
p o stū m į atsirasti problem inei, asertorinei ir apod iktinei sp ren ­
dinio form om s, yra visiškai teisinga. T ačiau kad tos sąvokos
yra y patin gos, pirm inės, iš nieko neišved am os intelektinės
pažin im o form os, yra neteisinga. Priešingai, jos kyla iš
vienin telės, pirm inės, o todėl m um s a priori žinom os bet
kokio pažinim o form os, iš pagrindo principo; ir faktiškai
būtinum o p ažinim as iš šio principo kyla betarpiškai. Kita
vertu s, tik tada, kai reflektu ojam as bū tin u m as, atsiranda
atsitiktinu m o, galim ybės, negalim ybės ir tikrovės sąvokos.
Tod ėl visos jos jokiu b ū d u n ekyla iš vienos dvasios galios,
intelekto, o kyla iš abstraktaus pažin im o konflikto su in ­
tuityviuoju, kaip tuojau p at pam atysim e.
Aš tvirtinu, kad „būti b ū tin am " ir „būti tam tikros
priežasties p ad arin iu " yra absoliučiai v ien a kitą pakeičiančios
ir v isai tap ačios sąvokos. M es niekada n egalim e ką nors
pažinti ar n et tik m ąstyti kaip bū tina, išskyrus tą atvejį,
kai kokį nors dalyką traktuojam e kaip kokios nors duotos
priežasties padarinį. Būtinum o sąvoka neap im a absoliučiai
nieko d augiau , o tik šią priklausom ybę, šitą kilim ą iš kito
dalyko kaip neišvengiam ą jo padarinį. T aigi bū tinu m o sąvoka
kyla ir egzistuoja vien tik p ritaikius pagrind o p rincipą. T od ėl,
priklau som ai nuo skirtingų šio principo form ų, esam a fizinio

627
 Priedas

bū tin u m o (padarinys, kylantis iš p riežasties), loginio b ū ­

tinum o (kylančio iš pažinim o pagrin d o ir pasireiškiančio
an alitin iais sprend iniais, išvadom is ir t.t.), m atem atin io b ū ­
tinum o (kylančio iš bū ties pagrind o erdvėje ir laike) ir
galiau siai praktinio būtinum o. P astarasis m u m s reiškia ne
d eterm in uotum ą, nulem tą v ad inam ojo k ategorinio im p era­
tyvo, bet bū tin ai p asiro d an tį veiksm ą, atitinkantį duotą
em p irin į charakterį ir jį veikian čiu s m otyvus. T ačiau bet
koks bū tinu m as yra tik r e lia t y v u s , jis su ponuoja pagrind ą,
iš kurio kyla; todėl absoliutus bū tinu m as yra prieštaravim as.
Toliau aš nurod au traktato A pie pagrindo principą § 49.
K ontradikcinė p riešin gybė, t.y. bū tinu m o neigim as, yra
atsitiktinum as. Tod ėl šios sąvokos turinys yra negatyvus,
vad inasi, niekas kita, kaip ryšio, išreikšto pagrin d o principu,
stoka. V ad inasi, ir atsitiktin u m as visada yra tik reliatyvus:
jis yra atsitiktinu m as to, kas nėra jo pag rind as, atžvilgiu.
K iekvienas objektas, kad ir koks jis būtų, p avyzd žiu i, kiek­
v ien as realaus p asau lio faktas, visada yra kartu ir būtinas,
ir atsitiktinis: jis yra būtinas to, kas yra jo priežastis, atžvilgiu;
jis atsitiktinis viso kito atžvilgiu. Ju k jo sąlytis laike ir erdvėje
su visku o kitu yra tik su sitikim as be būtino ryšio. Tai ir
išreiškia žod žiai atsitiktinis įvykis, oopjiTcopa, contingens.
T o d ėl absoliutus atsitiktin u m as n eįsivaizd u o jam as taip pat,
kaip absoliutus bū tinu m as, n es p irm asis bū tų kaip tik toks
objektas, kuris su jokiu kitu objektu n esu eitų į p ad arinio
ir priežasties santykį. Tačiau tai, kad toks d alykas neįsi­
v aizd u ojam as, kaip tik ir yra negatyviai išreikštas pagrind o
p rincip o turinys; vad inasi, kad bū tų galim a m ąstyti absoliutų
atsitiktinu m ą, iš p rad žių turėtų bū ti pan aikintas pagrindo
p rin cip as. T ačiau tada prarastų b et kokią prasm ę ir pats
absoliutus atsitiktin u m as, nes atsitiktin u m o sąvoka tu ri p ras­
m ę tik ryšiu m su šiuo p rincipu ir reiškia, kad du objektai
n esan tykiau ja vienas su kitu kaip p riežastis ir padarinys.

628
 KA N TO FILOSOFIJOS KRITIKA

G am toje, kiek ji yra stebim asis vaizd inys, visa, kas vyksta,
yra bū tina, nes visa kyla iš savo p riežasties. Tačiau jeigu
šį ind ivid u alų daiktą traktuosim e per jo santykį su viskuo
kitu, kas nėra jo p riežastis, m es p ripažinsim e jį esant
atsitiktinį, tačiau tai jau yra abstrakti refleksija. Toliau, jei
kokio nors gam tos objekto atveju m es visai abstrahuojam ės
n uo jo p riežastinio ryšio su viskuo kitu, vadinasi, nuo jo
b ū tinu m o ir atsitiktinum o, tada tokį pažinim ą apim a tikrovės
sąvoka, kuria m ąstom e tik padarinį, neatsižvelgd am i į p rie­
žastį, kurios atžvilgiu kitaip jį reikėtų vad inti būtinu, o viso
kito atžvilgiu - atsitiktiniu. G aliausiai visa tai rem iasi tuo
faktu, kad sprendinio m od alu m as žym i ne tiek objektyvią
daiktų savybę, kiek m ūsiškio pažinim o santykį su ta savybe.
Tačiau kadangi gam toje kiekvienas d aiktas kyla iš kokios
nors p riežasties, tai kiekviena tikrovė yra ir būtina, tačiau
vėlgi tik tiek, kiek ji yra šiuo metu ir šioje vieloje-, ju k tik
tiek apim a apibrėžtis, nulem ta p riežastingum o dėsnio. Bet
jei m es nusisukam e nuo stebim osios gam tos ir pereinam e
prie abstraktaus m ąstym o, tada reflektu od am i galim e įsi­
v aizd u oti visus gam tos d ėsnius, kurie m um s žinom i iš dalies
a priori, o iš dalies tik a p osteriori; ir šis abstraktus vaizd in ys
apim a viską, kas gam toje egzistuoja kokiu nors m etu, kokioje
nors vietoje, tačiau apim a abstrah uotai n u o kiekvienos kon­
krečios vietos ir konkretaus laiko. Tr kaip tik šitaip, tokios
refleksijos dėka m es įžengiam e į plačią galim ybės karalystę.
Tačiau tai, kam nesam a vietos net čia, yra negalim ybė.
A kivaizd u, kad galim ybė ir negalim ybė egzistuoja tik re­
fleksijai, abstrakčiam protiniam p ažinim u i, o ne stebim ajam
pažinim u i, nors kaip tik grynos tokio pažinim o form os yra
tai, kas protui duoda galim ybės ir n egalim yb ės apibrėžtį.
O priklausom ai nuo to, ar gam tos dėsniai, kuriais m es
rem iam ės, m ąstydam i galim ybę ir n egalim ybę, yra pažinūs
a p riori arba a p osteriori, galim ybė arba negalim ybė yra
m etafizinė arba tik fizinė.

629
 Priedas

Iš šių sam protavim ų , n ereik alau jan čių jokio įrodym o

(kad angi jie betarp iškai rem iasi p ag rind o p rincipo p ažin im u
ir b ū tin u m o, tikrovės bei galim ybės sąvokų išsklaid a), p a­
kankam ai išaiškėja, kad K antas v isai n ep agrįstai taria eg ­
zistu ojan t tris yp atin gas intelekto funkcijas, atitin kan čias
tas tris sąvokas. Be to, išaiškėja ir tai, kad K antas n ev arg i­
no savęs abejonėm is, realizuod am as savo architektoninę
sim etriją.
Tačiau jis pad arė dar vieną labai didelę klaidą, su pai­
n iod am as bū tinu m o ir atsitiktin u m o sąvokas, žin om a, pagal
an kstesn ės filosofijos pavyzdį. Toji ankstesn ė filosofija p ikt­
n au d žiavo abstrakcija štai kokiu būdu. Buvo akiv aizd u , kad
tai, kas turi p agrind ą, neišven g iam ai atsiranda, t.y. negali
n eb ū ti, vad inasi, yra būtina. T ačiau bu vo laikom asi tik tos
p askutiniosios apibrėžties ir sakom a: būtina yra tai, kas
n egali bū ti kitaip arba kieno p riešin g y b ė negalim a. Tačiau
bu vo išleistas iš akių tokio bū tinu m o p agrin d as ir šaknis,
b u vo n ep astebėtas iš to kylantis bet kokio bū tin u m o re­
liatyvum as, ir šitaip atsirado v isišk ai absurdiška absoliutaus
bū tin u m o , - t.y. kažko, kieno egzistencija bū tų tokia p at
n eišv en g iam a, kaip iš priežasties kylantis p ad arinys, tačiau
kas vis dėlto nėra iš priežasties k ylantis pad arinys ir todėl
nuo nieko n ep riklau so, - fikcija. Šitoks priedas yra kaip
tik tas absu rd išk as petitio p rin cip ii, nes jis prieštarauja
p ag rind o principui. Šią fikciją im an f išeities tašku, d iam et­
raliai priešingai tiesai buvo paaiškin ta, kad visa, kas turi
p ag rin d ą, yra atsitiktinis d alykas, nes buvo kreipiam as
d ėm esys kaip tik į to dalyko bū tinu m o santykinę prigim tį,
o toks bū tin u m as bu vo lyg in am as su visiškai fiktyviu
absoliučiu bū tinu m u , kurio sąvoka prieštarauja pati sau.*

* Žr. C hristiano VVolffo Protingos m intys ap ie Dievą, pasaulį ir žm ogaus

sielą (V ernunftige G edanken von Gott, [der] Welt und [der] Seele [dės M enschen]),
§ 577-579. K eista, kad jis skelbia esant atsitiktinį dalyką tik tai, kas yra
būtina pagal tapsm o pagrindo principą, t.y. tai, kas kyla iš priežasčių.

630
 K A N T O F I L O S O F U O S K RI T IK A

Šį iš esm ės klaidingą atsitiktinu m o apibrėžim ą išsaugoja

ir K antas ir pateikia jį kaip aiškinim ą: G rynojo proto kritika,
V, p. 2 8 9 -2 9 1 ; 243. V, 301; 419, 458, 460. V , 447, 486, 488.
Šitaip jis patenka į akivaizd žiausią p rieštaravim ą pačiam
sau, p. 301 tardam as: „Bet koks atsitiktinis dalykas turi
p rieža stį" ir prid urd am as: „Atsitiktina yra tai, kas gali
n eb ū ti". T ačiau tai, kas turi priežastį, visišk ai n egali nebūti:
vad in asi, tai yra būtina. Beje, šį visą klaidingą būtinum o
ir atsitiktin u m o aiškinim ą galim a rasti jau A ristotelio ra š­
tuose, traktate D e gen eration e et corru ptione [A pie atsiradim ų
ir nyksm ą], lib. 2, cap. 9 et 11, kur bū tin u m as aiškinam as
bū tent kaip tai, kieno n ebū tis negalim a; jam priešinam a
tai, kieno būtis negalim a. O tarp tų dviejų kraštutinum ų
yra kaip tik tai, kas gali ir būti, ir nebū ti, taigi tai, kas
atsiranda ir išnyksta, o tai ir esąs atsitiktinum as. Iš to, kas
pasakyta, m atyti, kad šis aiškinim as, kaip ir d augelis kitų
A ristotelio aiškinim ų, yra kilęs iš p olinkio tenkintis ab st­
rakčiom is sąvokom is ir nepaisyti to, kas konkretu ir stebim a;
o kaip tik stebim asis k onkretum as yra visų abstrakčių sąvokų
šaltinis, į k u rį atsižvelgiant tos sąvokos n uolat turi būti
kontroliuojam os. „Tai, kieno nebūtis n eg alim a " iš tikrųjų
gali būti m ąstom a in abstracto. Bet jeigu m es šią tezę
p alygin sim e su tuo, kas konkretu, realu, stebim a, n erasim e
nieko, kas ją įrodytų n et kaip galim ą, - kaip ir tik ką
aptartą tezę apie iš priežasties kylantį p ad arinį, kurio
bū tinu m as vis dėlto esąs reliatyvus ir sąlygiškas.

Kita vertus, jis pripažįsta, kad būtina yra tai, kas yra būtina pagal kitas
pagrindo principo form as, pavyzd žiui, kas kyla iš essentia (definicijos),
ir analitinius sprendinius, o be to, ir m atem atines tiesas. Tai jis pagrindžia
tuo, kad tik priežastingum o dėsnis duoda begalines eiles, tuo tarpu kitos
rūšies pagrindai duoda tik baigtines eiles Tačiau šitaip jokiu būdu nėra,
jei turim e galvoje pagrindo principo form as grynoje erdvėje ir grynam e
laike; tai teisinga tik tuom et, jei turim e galvoje loginį pažinim o pagrindą:
tačiau toks pagrindas, jo m anym u, yra m atem atinis būtinum as. Palygink
[mano] traktatą A pie pagrindo principą. § 50.

631
 Priedas

Šia proga aš pridursiu d ar keletą pastabų apie m inėtas

m od alu m o sąvokas. K adangi visas bū tin u m as grind žiam as
p agrin d o principu ir kaip tik dėl to yra reliatyvus, visi
apodiktin iai sprend iniai pirm ap rad iškai ir g alu tin e savo p ras­
m e yra hipotetiniai. Jie tam pa kategoriniais tik prisidėjus
m ažajai asertorin ei p rielaid ai, t.y. kaip išvada. Jeigu ši m ažoji
p rielaid a dar n eap ibrėžta ir šis n eap ibrėžtu m as išreiškiam as,
tada gaun am e problem inį sprendinį.
K as apskritai (dažniausiai) yra apod iktiška (gam tos d ės­
nis), atskiro atvejo atžvilgiu visada yra p roblem iška, nes
iš p rad žių turi realiai atsirasti sąlyga, tą atvejį palenkianti
taisyklei. Ir priešingai, kas atskirybėje kaip tokioje yra būtina,
t.y. apod iktiška (kiekvienas atskiras pokytis, būtinas dėl savo
priežasties), apskritai ir ben d rai išsakom a tik problem iškai,
nes pasirod žiu si p riežastis ap ėm ė tik tą atskirą atvejį, o
apod iktin is, visad a hip otetinis sprendinys išreiškia tik v i­
su otin ius d ėsnius, o ne tiesiog atskirus atvejus. V iso to
p agrin d as yra tas, kad galim ybė egzistuoja tik refleksijos
srityje ir atsiveria tik protui, o tikrovė egzistuoja stebėjim o
srityje ir atsiveria intelektui; bū tinu m as atsiveria ir vienam ,
ir kitam . N egana to, skirtum as tarp bū tinu m o, tikrovės ir
g alim ybės įm anom as tik in abstracto ir egzistuoja tik sąvokos
p av id alu ; p riešingai, realiam e pasau lyje v isi trys sutam pa.
Ju k visa, kas v y ksta, vyksta būtinai, n es visa kyla iš priežasčių,
o jo s pačios v ėl turi p riežastis. T o d ėl visi pasau lio įvykiai,
d id eli ir m aži, yra stipri bū tin ai atsiran d an čių dalykų
sankaba. Todėl visa tikrovė kartu yra būtinybė, ir realybėje
tarp tikrovės ir bū tinu m o nėra jokio skirtum o. Lygiai taip
p at nėra skirtu m o tarp tikrovės ir galim ybės: ju k tai, kas
n eįv yko, t.y. netap o tikrove, b u v o negalim a, nes p riežastys,
be kurių tai niekad a nebū tų galėję atsirasti, pačios nepasirodė
ir negalėjo atsirasti d idžiojoje p riežasčių sankaboje: vadinasi,
tai bu vo n eg alim as dalykas. T o d ėl kiekvienas įvykis yra
arba bū tinas, arba negalim as. Tačiau visa tai galioja tik

632
 KAN TO FILOSOFIJOS KRITIKA

em piriškai realiam p asau liui, t.y. atskirų daiktų kom pleksui,

v ad inasi, atskirybei kaip tokiai. O jei m es protu m ąstysim e
d aiktus apskritai, juos pagaudam i in abstracto, tada bū ­
tinum as, tikrovė ir galim ybė vėl išsiskirs. Tada visa, kas
a p riori atitinka m ūsų intelektui bū dingu s dėsnius, m es
p ažįstam e kaip apskritai galim ą dalyką. V adinasi, galim ybę
nuo tikrovės aiškiai skiria tai, kas atitinka em pirinius gam tos
dėsnius ir yra galim a šiam e pasau lyje, net jeigu tai niekada
nėra tapę tikrove. Tiesa, tikrovė p ati savaim e visada yra
būtina, tačiau kaip tokia pagaunam a tik to, kas žino jos
p riežastį; nepriklausom ai nuo šios p ag avos ji yra atsitiktinė
ir vad inam a atsitiktine. Šis sam p rotavim as duoda m um s
raktą išspręsti tą contentio rap i 8o v at© v [ginčą dėl
galim ybės! tarp m egariečio D iodoro ir C hrisipo, stoiko. Tą
ginčą C iceronas pateikia knygoje D e fa to [A pie likimą].
D iodoras sako: „Tik tai, kas tam pa tikrove, yra bu vę galim a,
ir visa tikrovė yra b ū tin a". C hrisipas prieštarauja: „G alim a
daug kas, kas niekada netam pa tikrove, nes tik bū tinybė
tam pa tikrove". M es galim e tai paaiškin ti šitaip. Tikrovė
yra išvada, kylanti iš silogizm o, kurio p rielaid as duoda
galim ybė. Tačiau tam reikalinga ne tik did žioji, bet ir m ažoji
prielaid a; tik abi kartu duoda tikrą galim ybę. Būtent: didžioji
prielaida duoda tik teorinę, bend rąją galim ybę in abstracto,
tačiau ši galim ybė pati savaim e visai negali, t.y. nesugeba
tapti tikrove. Tam dar reikalinga m ažoji p rielaid a, galim ybę
d uod anti atskiram atvejui, jį palenkdam a taisyklei. Ir tada
jis tuojau pat tam pa tikrove. Pavyzd žiui:
Didžioji prielaida: V isi n am ai (vadinasi, ir m ano nam as)
gali užsidegti.
M ažoji prielaida: M ano nam as užsiliepsnoja.
Išvada: M ano nam as sudega.
ju k bet koks bend ras teiginys, vad in asi, kiekviena didžioji
prielaid a, tikrovės atžvilgiu daiktus visada apibrėžia tik esant
tam tikrai sąlygai, todėl hip otetiškai: p avy zd žiu i, galim ybės

633
 Priedas

su d egti sąlyga yra įsiliepsnojim as. Šią sąlygą pateikia m ažoji

p rielaida. D idžioji prielaida visad a tarsi u žtaiso p atranką,
tačiau tik tada, kai m ažoji prielaida prikiša dagtį, patranka
iššau n a, o šūvis yra conclusio. T ai visiškai galioja galim ybės
ir tikrovės santykiui. K adangi conclu sio, išreiškianti tikrovę,
v isad a atsirand a b ū tim i, tai reiškia, kad visa, kas yra tikra,
kartu yra bū tina; tai galim a m atyti iš to, kad „būti b ū tin am "
reiškia tik „būti pad ariniu, kylančiu iš d uotos p riež a sties".
Sis p agrin d as tikrovės atveju yra priežastis, v ad in asi, visa
tikrovė yra būtina. Taigi m es m atom e, kad galim ybės,
tikrovės ir bū tin u m o sąvokos sutam pa, ir ne tik pastaroji
su ponu oja pirm ąją, b et ir atvirkščiai, ja s išskiria tai, kad
m ū sų intelektas apribotas laiko form os. Ju k laikas yra
tarpinin kas tarp galim ybės ir tikrovės. A tskiros duoties
bū tinu m ą galim a tobulai įžvelgti žin ant visas jos p riežastis,
tačiau visų tų skirtingų ir viena n u o kitos n ep riklau som ų
p riežasčių su taptis m um s pasirod o kaip atsitiktinė, ir net
tų priežasčių n ep riklau som um as viena nuo kitos kaip tik
ir yra atsitiktin u m o sąvoka. T ačiau kadangi kiekviena iš
jų bu vo bū tin as p ad arin ys, kylantis iš jos priežasties, o
p riežasčių gran d in ė neturi p rad žios, tai p asirod o, kad a t­
sitiktin u m as yra tik su bjektyvu s reiškinys, kylantis iš riboto
m ū sų intelekto horizonto, ir jis yra toks su bjektyvu s kaip
ir op tin is horizon tas, kur su siliečia d angus ir žem ė.
K ad an gi bū tin u m as su tam pa su „padariniu, k ylančiu iš
d u otos p riež a stie s", bet kurios pagrin d o princip o form os
atveju jis turi p asireikšti kaip atskirybė, o jo p riešingybė
turi būti galim ybė ir neg alim yb ė, kurios visada atsiranda
tik ab strakčią proto veikseną p ritaikius objektui. Tod ėl
an ksčiau m inėtom s keturiom s bū tin u m o rūšim s stovi p rieš­
p riešiais tiek p at n egalim ybės rūšių: fizinė, loginė, m ate­
m atin ė, p raktinė. Prie to d ar g alim a p rid urti, kad, kai visiškai
laikom asi abstrakčių sąvokų srityje, galim ybė visad a siejasi
su ben d resn e, o bū tin u m as su siau resne sąvoka; p avyzd žiu i,

634
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

„G yvūnas g ali bū ti p au kštis, žuvis, roplys ir t.t." „Lakštingala

turi bū ti pau kštis, p au kštis turi būti gyvūnas, gyvūnas turi
b ū ti o rganizm as, organizm as turi būti k ū n as". Taip yra todėl,
kad loginis bū tinu m as, kurio išraiška yra silogizm as, pereina
nuo ben d ry bės prie atskirybės, ir niekada atvirkščiai. P rie­
šingai, stebim oje gam toje (pirm osios klasės vaizdiniai) iš
esm ės visi d alykai yra bū tini dėl p riežastin gum o dėsnio:
tik prisid ed anti refleksija juos gali kartu suvokti kaip at­
sitiktinius, lygindam a su tuo, kas nėra jų priežastis; taigi
ir kaip tikroviškus, n ekreipd am a dėm esio į jokį p riežastinį
ryšį. Tik šiai vaizdin ių klasei iš tikrųjų galim a priskirti tikrovės
sąvoką; tai parodo p ati žod žio „tikrovė" (VVirklichkeit)41
kilm ė iš p riežastingum o sąvokos. T rečiojoje, grynojo m a­
tem atinio stebėjim o, vaizd in ių klasėje, jei jos laikom asi be
išlygų, vyrauja grynas bū tinu m as; ir šioje srityje galim ybė
atsiranda tik dėl santykio su refleksinėm is sąvokom is, p a­
vyzdžiui: „Trikam pis g a li būti stačiakam pis, bu kakam pis,
lygiakam pis; b et turi turėti tris kam pus, kurių sum a lygi
dviem statiesiem s". T aigi prie galim ybės šiuo atveju p ri­
einam a, nuo stebim o perein an t prie abstrakcijos.
Po šių sam p rotavim ų , kurie suponuoja tai, kad n uolat
p risim en am a, kas pasak yta traktate A pie pagrindo principą
ir šio veikalo pirm ojoje knygoje, aš tikiuosi, kad nebeliks
abejonių dėl tikrosios ir labai skirtingos sprend inio form ų,
p ateiktų lentelėje, kilm ės; be to, tikiuosi, kad neliks abejonių
ir dėl to, kad tarti egzistu ojan t dvylika ypatingų intelekto
funkcijų, paaiškinančių jo prigim tį, neleistina ir visiškai
nepagrįsta. Tai parod o ir kai kurios pavienės ir p av iršu ­
tiniškos pastabos. Štai, p avyzd žiu i, reikia labai m ylėti si­
m etriją ir labai pasitikėti jos diktu ojam ais orientyrais, kad
tartum , jog teigiam asis, kategorinis ir asertorinis sprend iniai
yra trys tokie skirtingi dalykai, kad jų išskyrim as duoda
pagrind ą pripažinti, jog kiekvieną iš jų atitinka visai ypatinga
intelekto funkcija.

635
 Priedas

Kad K antas suvokė, jog jo m okym as apie kategorijas

yra n ep agrįstas, išsidavė jis p ats, trečiam e pagrin d in iam e
skirsnyje, kur analizuojam i p am atin iai principai (phaeno-
m ena et n ou m en a), iš p irm ojo leidim o teksto išbraukęs ir
n ebep erkėlęs į antrąjį leidim ą d aug ilgų p astraip ų (būtent
p. 241, 242, 2 4 4 -2 4 6 , 2 4 8 -2 5 3 ), kurios ak ivaizd žiai rodė to
m okym o silpnybę. Štai, p avyzd žiu i, tam e p ačiam e p. 241
jis sako, kad neap ibrėžęs atskirų kategorijų , kadangi n e­
galėjęs jų ap ibrėžti, net jei būtų to norėjęs, nes jų neįm anom a
ap ibrėžti, ir čia p at u žm iršta, kad to paties pirm o leidim o
p. 82 jis sako: „Aš sąm oningai neap ibrėžiu kategorijų, nors
g alėčiau n esu n kiai tai p ad ary ti". V ad inasi, tai bu vo - šit
venia verbo [tebus m an atleista; plg. Plinius: Epistitlae 5,
6, 46] - paleista vėjais. Tačiau pastarąją pastraip ą jis paliko.
Štai taip visos vėliau išm intingai išbrauktos pastraipos
išd u od a, kad apie kategorijas n egalim a pasakyti n ieko aiš­
kaus ir kad visas šis m okslas m enkai pagrįstas.
Tu o tarpu ši kategorijų lentelė turėtų būti tas m odelis,
pagal kurį turi bū ti kuriam a kiekviena m etafizinė ir net
kiekviena m okslin ė teorija (P roleg om em i, § 39). Ir iš tikrųjų,
ji yra ne tik visas Kanto filosofijos pag rin d as ir tipas, pagal
kurį visu r realizuojam a sim etrija, kaip aš jau parodžiau
an ksčiau ; ji iš esm ės tapo P rokru sto lova, į kurią K antas
įspraud žia b et kokį galim ą sam p rotavim ą, - įspraud žia
n au d od am as tokią prievartą, kurią aš d abar aptarsiu šiek
tiek išsam iau. B et jeigu taip elgėsi K an tas, galim a įsivaizduoti,
kaip turėjo elgtis „im itatores serv u m p e cu s" [pam ėgdžiotojai,
v ergiškos p ad u gnės], [H oraz: E pistulae 1 ,1 9 ,1 9 ]! M es m atėm e,
kaip jie elgėsi. T aigi toji prievarta pasireiškia tuo, kad žodžių,
žym inčių pavad inim u s, sprend inio form as ir kategorijas,
p rasm ės visiškai atsisakom a, ji u žm irštam a ir laikom asi tik
pačių tų žodžių. Jie iš dalies kilę iš A ristotelio A nalytica
priorą [Pirm osios an alitikos] 1, 23 [p. 45 b 15] (rcepį TtoioTųioę
xcu 7rocroTUToę tčov to o aoA^oyiaųoo opcov: d e ąu alitate

636
 k AN I O FILOSOFIJOS K R IT IK A

et qu antitate term inorum syllogism i [apie silogizm o term i­

nų k ok ybę ir kiekybę]), tačiau parinkti savavališkai. Ju k
sąvokos apim tį galim a žym ėti ir kitaip, o ne tik žodžiu
kiekybė, nors kaip tik šis žod is dar geriau už kitus kategorijų
p avad in im u s tinka savajam objektui. Jau žodis kokybė a k i­
v aizd žiai pasirinktas dėl įpročio kiekybę priešinti kokybei.
Ju k teigim ui ir neigim ui įvard inti žod is „kokybė" p arin ktas
labai savavališkai. Tuo tarpu K antas, kad ir ką tyrinėtų,
kiek vien ai kiekybei laike ir erdvėje ir kiekvienai įm anom ai
d alykų kokybei - fizinei, m oralinei ir t.t. - taiko tuos
k ategorijų pavad inim u s, nors tarp tų dalykų ir tų sprend inio
bei m ąstym o formų pavad inim ų nėra n ieko bendro, išskyrus
atsitiktin į, savavališką įvardinim ą. R eikia nuolat prisim inti
tą d id žiu lę pagarbą, kurios K antas nusipeln o kitais a tž v il­
giais, kad savo n ep asiten kinim o tuo jo m etodu neišreikštu m
p ern elyg griežtai. Kitą p avyzd į m u m s duoda bend rų jų
pam atin ių gam totyros principų grynoji fiziologinė lentelė.
Iš tikrųjų, kas bendra tarp sprend inių kiekybės ir to, kad
kiek vien as stebinys turi ekstensyvų dyd į? Kas bendra tarp
sp ren d in io kokybės ir to, kad kiekvienas pojūtis turi in­
tensyvu m o laipsnį? Priešingai, pirm asis grindžiam as tuo,
kad erdv ė yra m ūsų išorinio stebėjim o form a, o antrasis
yra n e kas kita, kaip em pirinė ir dar v isai subjektyvi p ag av a,
paim ta tik iš mūsų juslių organų savybių tyrinėjim o. Toliau,
lentelėje, pagrin džian čioje racionaliąją psichologiją (G rynojo
proto kritika, p. 344, V, 402) su „k ok ybės" rubrika pateikiam as
sielos paprastum as, tačiau juk tai yra kaip tik kiekybinis
bru ožas, ir su loginiu teigim u ar n eigim u jis neturi jokio
ryšio. T ačiau kiekybė turi būti užpildyta sielos vienum u,
kurį ju k galim a redukuoti į paprastum ą. Po to labai juokingai
išp rievartau jam as m odalum as: antai siela siejasi su galim ais
objektais; tačiau ryšys priklauso santykio kategorijai; bet
p astaro sio s vieta jau u žim ta substancijos. Po to ketu rios
k osm ologinės idėjos, su darančios antinom ijos m ed žiagą,

637
 Priedas

pririšam os prie kategorijų p avad inim ų ; tai išsam iau ap tar­

sim e v ėliau , gvild en d am i tą antinom iją. K eletą d ar ryškesnių
(jei tai įm anom a) pavyzd žių duod a laisvės kategorijų lentelė
(!) P raktinio proto kritikoje, toliau - Sprendim o galios kritikos
p irm oji knyga, skonio sprend in į nagrin ėjan ti pagal keturis
kategorijų p avad inim u s; p agaliau M etafiziniai gam totyros prad­
m enys, sukirpti tiesiog pagal kategorijų lentelę - dėl to galbūt
lab iau siai ir atsiran d a tas m elag in gu m as, tai šen, tai ten
su m aišytas su tuo, kas šiam e sv arbiam e veikale yra teisinga
ir puiku. Pakanka tik žvilgtelėti į p irm ojo skyriaus pabaigą,
kur vien um as, įv airovė, linijų krypčių visum a turi atitikti
k ategorijas, šitaip pavad intas orien tu ojantis į sprendinių
kiekybę.

S ubstancijos pastovum o p am atin is p rincipas išvestas iš

substancijos ir akcid encijos kategorijų . T ačiau šias kategorijas
m es atp ažįstam e tik iš kateg orinio sprend inio form os, t.y.
iš dviejų sąvokų , kaip subjekto ir p red ik ato, jun gin io. Kaip
d irbtin ai šis d id ysis m etafizinis p am atinis p rin cipas palen­
kiam as tai p ap rastai, grynai loginei form ai! T ačiau tai irgi
yra tik pro form a ir darom a sim etrijo s labui. Čia pateikiam as
to pam atin io p rin cip o įrod ym as v isišk ai n ubraukia jo tariam ą
kilm ę iš intelekto ir kategorijos ir g rind žiam as grynuoju
laiko stebinki. B et ir šitoks įrod y m as yra visai neteisingas.
N etiesa, kad g ryn ajam e laike esam a vien alaikiškum o ir trukmės:
šitie vaizdiniai p irm iau sia kyla iš erdvės sąryšio su laiku,
kaip aš jau p aro d žiau traktate A p ie pagrindo principą, § 18,
ir d ar išsam iau išd ėsčiau šio traktato § 4; kad būtų suprasta,
ką aš aiškinsiu toliau, aš p riv alau tarti, kad abu sam p ro­
tavim ai yra žinom i. N etiesa, kad n u o lat k isd am as, pats laikas
išlieka: p riešin gai, kaip tik jis ir teka; išliekantis laikas yra
prieštaravim as. K anto įrodym as n eįtikinam as, kad ir kokiais

638
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

so fizm ais jis bū tų jį parėm ęs. Būtent: koegzistenciją n eteisingai

paaiškinęs kaip tam tikrą laiko m odusą (p. 177; V, 219),
toliau jis visai teisingai sako (p. 183; V, 226), kad „K o­
egzisten cija nėra laiko m od usas, nes laike nesam a vien a-
laikiškų d alių, o visos eina viena po kitos". Iš tikrųjų
koegzistencija erdvę im plikuoja lygiai taip pat, kaip ir laiką.
Ju k jeigu du daiktai esti vienu m etu ir vis d ėlto nėra viena,
tai jie skiriasi pad ėtim i erd vėje; jei dvi vieno daikto bū senos
esti vienu m etu (pavyzdžiui, geležies švytėjim as ir karštis),
tai jos yra dvi vienalaikės vieno daikto veiksen os, todėl
su ponu oja m ateriją, o ši suponuoja erdvę. G riežtai p asakiu s,
šitas „vienu m e tu " yra n egatyvi apibrėžtis, žym inti tik tai,
kad du daiktai ar dvi bū senos neatskirtos laiku, todėl jų
skirtum o reikia ieškoti kitur. Bet, žin om a, m ūsiškis su b­
stancijos pastovum o, t.y. m aterijos, p ažinim as turi rem tis
įžvalga a priori; o kadangi ji neabejotin ai yra, jos negalim a
gauti iš patyrim o. Aš ją kildinu iš to, kad bet kokio tapsm o
ir p raein am y bės p rincipas, k auzalum o dėsnis, m ūsų su v o ­
kiam as a priori, visai esm ingai apim a tik pokyčiu s, t.y.
viena įkandin kitos einančias m aterijos būsenas, vad in asi,
apsiriboja tik form a, o m aterijos neliečia; todėl m aterija mūsų
sąm onėje pasirod o kaip realybė, nep avald i jokiam tapsm ui
ir praein am ybei, taigi kaip visada bu vęs ir nuolat išliekantis
visų daiktų pagrindas. G ilesnį, iš m ū siškio em pirinio pasaulio
stebim ojo vaizd in io analizės kildinam ą substancijos p asto ­
vu m o pagrind im ą galim a rasti m ū sų veikalo pirm ojoje
knygoje, § 4, kur p arod yta, kad m aterijos esm ę sudaro visiškas
erdvės ir laiko vienum as, kuris galim as tik priežastingum o
vaizdin io dėka, vad in asi, atsiveria tik intelektui. O intelektas
yra ne kas kita, kaip priežasting u m o koreliatas, todėl ir
m aterija atsiveria tik kaip veikianti, t.y. tik kaip p riežas­
tingum as; būtis ir veikim as jo je yra tas p at - tai p arod o
p ats žod is W irklichkeit.i2 Taigi vidinis erdvės ir laiko vie­
ningum as - p riežastingum as, m aterija, tikrovė -- yra viena,

639
 Priedas

ir šio vienio su bjektyvu s k oreliatas yra intelektas. M aterija

turi apim ti abiejų veiksnių, iš kurių ji kyla, viena kitai
prieštarau jančias savybes, ir priežastin g u m o vaizd in ys yra
tai, kas įveikia jųdviejų prieštarin gu m ą, o jų d erm ę atveria
intelektui, tik p er kurį ir tik kuriam m aterija egzistuoja
ir kurio visas su gebėjim as yra priežasties ir padarinio
p ažinim as. V ad inasi, tik intelektui n uolatinė laiko tėkm ė,
p asirodanti kaip akcidencijų kaita, m aterijoje susivienija su
stingiu erdv ės neju drum u , kuris pasirod o kaip substancijos
pastov um as. Jei substancija p raeitų kaip ak cid encijos, tada
reiškinys būtų visai atplėštas n u o erdvės ir p riklausytų tik
grynajam laikui: patyrim o pasau lis išnyktų dėl anihiliacijos,
m aterijos sunaikinim o. V ad inasi, tas su bstancijos pastov um o
p am atin is princip as, kiekvieno p ripažįstam as kaip tikras a
priori, turi bū ti kildinam as ne iš grynojo laiko, kuriam Kantas
šiuo tikslu v isai absu rd iškai p risky rė išliekamumų, o iš to,
kad erdvė turi savo dalį m aterijoje, t.y. visuose tikrovės
reiškin iuose, n es ji yra laiko p riešingybė ir antipod as, o
todėl savaim e ir nesu sivien ijusi su laiku n ep avald i jokiam
kitim ui.
Kad toliau pateiktas p riežastin gum o dėsnio aprioriškum o
ir bū tinu m o įrod ym as, kild inam as iš paprastos duočių sekos
laike, yra neteisin g as, aš išsam iai p arodžiau traktate A pie
pagrindo principų, § 23, todėl čia galiu tik jį nu rod y ti.’1' L ygiai
taip p at yra su sąveikos įrod ym u; jos sąvoką anksčiau aš
n et turėjau parod y ti kaip negaliojančią. Ir apie m od alu m ą,
kurio p am atin iai p rincipai bus aiškinam i, p asakyta tai, kas
būtina.

* Su tuo m anuoju K anto įrodym o paneigim u skaitytojas gali palyginti

ankstesnę jo kritiką,pateiktą Federo, veikale A pie erdvę ir priežastingumų
lllb e r Ramu und K nusalilal] ir G ottlobo E m sto Schulze's Kritik der Iheoretischen
Philosophie, Bd. 2, S. 422-442.

640
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

Toliau n agrinėd am as transcend entalinę analitiką, aš tu ­

rėčiau p an eig ti dar daug sm ulkesnių d alykų , tačiau bū gš­
tauju, kad truks skaitytojo kantrybė, ir siūlau tai ap m ąstyti
jam pačiam . Tačiau G rynojo proto kritikoje m es vis iš naujo
su sid u riam e su svarbiausia ir p agrind ine K anto klaida, kurią
aš an ksčiau išsam iai kritikavau: jos esm ė ta, kad ab straktus,
diskursyvu sis pažinim as v isai n eatskirtas nuo intuityviojo.
Kaip tik tai nuolat u žtam sina visą K anto su gebėjim o pažinti
teoriją ir skaitytojui visu r trukd o su p rasti, ap ie ką kalbam a
kokioje nors konkrečioje vietoje. Tod ėl, užuot su pratęs, jis
visada tik spėlioja, nes kiekvieną išreikštą m intj bando
suprasti, tai taikydam as ją m ąstym u i, tai stebėjim ui, ir šitaip
n uolat p aliekam as nežin ioje. Skyriuje „A pie visų objektų
skirstym o į fenom enu s ir n oum enus p ag rin d ą" tas n eįti­
kėtinas n ed ėm esin gu m as klau sim u i ap ie stebim ojo ir a b st­
raktau s vaizdinio esm ę p riverčia K antą, kaip aš tuojau pat
aptarsiu išsa m ia u ,»su form u lu oti baisingą teiginį, kad be
m ąstym o, vad inasi, be abstrakčių sąvokų , v isai nesam a jokio
objekto pažinim o ir kad stebėjim as, nebū d am as joks m ąs­
tym as, nėra ir joks pažin im as ir yra ne kas kita, kaip ju slu m o
su žadin im as, grynas pojūtis! N egana to, jis tvirtina, kad
stebėjim as be sąvokos yra v isai tuščias; o sąvoka be stebėjim o
visad a yra šis tas (p. 253; V, 309). Tu o tarpu tai yra visiška
tiesos priešingybė: ju k kaip tik sąvokos visą prasm ę, visą
turinį gauna tik iš savo santykio su stebim uoju vaizd in iu ,
iš k urio jos yra abstrahuojam os, ištrau kiam os, t.y. su darom os
atm etan t visa, kas neesm inga. Tod ėl, jei iš jų atim am as
stebėjim o pagrind as, jos yra tuščios ir niekingos. Priešingai,
stebim ai jau savaim e turi betarp išką ir labai gilią p rasm ę
(juk ju ose objektyvuojasi d aiktas savaim e): jie atstovauja
sau p atiem s, išsako save ir, skirtingai nuo sąvokų , p asižym i
n ep asiskolintu turiniu. Ju k pagrind o principas jiem s vieš­
patauja tik kaip priežastin g u m o p rincipas ir kaip toks tik
nustato jų vietą erdvėje ir laike; bet jis nesąlygoja jų turinio

21. 855 641

ir jų prasm ingum o, kaip yra sąvokų atveju, kur galioja
pažinim o pagrindas. Beje, atrod o taip, tarsi K antas kaip
tik šiam e skyriuje iš tikrųjų norėjo stebim ąjį vaizdinį atskirti
nuo abstrakčiojo. Jis priek aištau ja L eibnizu i ir L o ck e'u i, kad
pirm asis viską p av ertė abstrakčiu , o antrasis - stebim uoju
vaizdiniu. T ačiau n ep riein am a iki jo k io atskyrim o: ir jeigu
L o ck e'as ir Leibnizas iš tikrųjų p ad arė m inėtas klaidas, tai
K antas pad arė dar ir trečią, anas abi apim ančią klaidą,
stebin į ir abstrakciją su m aišy d am as taip, kad iš jųdviejų
atsirad o kažkoks baisingas herm afrod itas, n esąm onė, kurios
neįm anom a aiškiai įsivaizd u o ti ir kuri todėl turi tik m ulkinti,
g lu m in ti ir versti vaid y tis m okinius.
Ž inom a, m inėtam e skyriuje „A pie visų objektų skirstym o
į fenom enus ir n oum enus p a g rin d ą " m ąstym as ir stebėjim as
atsiskiria labiau nei k u r kitur, tačiau šio atskyrim o pagrindas
čia iš esm ės n eteisingas. Štai p. 253; V , 309 sakom a: „Jei
iš em pirinio pažin im o p ašalinu b et kokį m ąstym ą (kate­
gorijom is), tai visai nelieka objekto p ažinim o, nes v ien tik
stebėjim u nieko n em ąstom a, o tai, kad šis juslum o su ža­
dinim as vyksta m anyje, visai n esu ku ria tokio pobūdžio
vaizd in io santykio su kokiu nors o b jek tu ". Tam tikra prasm e
šis teiginys visas K anto klaidas su telkia į vieną tašką, nes
iš jo paaiškėja, kad jis neteisingai su vokė santykį tarp pojūčio,
stebėjim o ir m ąstym o ir todėl stebėjim ą, kurio form a juk
turi bū ti erdvė, ir bū ten t visa trim atė erdvė, sutapatino
su paprasčiau siu su bjektyviu pojūčiu ju slių organu ose; tuo
tarpu objekto p ažin im as, jo požiū riu, pasid aro galim as, kai
p risid eda m ąstym as, sk irtingas n u o stebėjim o. Aš sakau
priešingai: objektai pirm iau sia yra stebėjim o, o ne m ąstym o
o bjektai, o visas objektu pažin im as p irm ap rad iškai ir savaim e
yra stebėjim as. T ačiau stebėjim as jokiu būdu nėra tik pojūtis;
kartu jis yra ir intelekto veiklos p ad arin ys. T ik žm ogaus,
o n e gyvulių atveju prisid ed an tis m ąstym as yra tik stebėjim o
ab strakcija, ned u od anti jo kio iš esm ės naujo pažinim o,

642
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

n ep ateikian ti naujų objektų, kurie an ksčiau n eegzistavo;

m ąstym as tik pakeičia stebėjim u gauto pažinim o form ą, jį
paverčia abstrakčiu pažinim u sąvokom is, ir dėl to p raran ­
dam as ak ivaizdu m as, b et tam pa galim as stebim ų kom bi-
navim as, neišm atu ojam ai išplečiantis stebėjim o pritaikym o
ribas. P riešingai, m ūsų m ąstym o m edžiaga yra ne kas kita,
kaip patys m ūsų stebim ai, o ne k ažkas, ko n etu rėtų stebėjim as
ir kas pirm iausia būtų prid ėta m ąstym u. T o d ėl iš viso to,
kas esti m ūsų m ąstym e, pirm iausia turi būti galim a nurod yti
m edžiagą, esančią m ūsų stebėjim e, nes kitaip m ąstym as bū tų
tuščias. N ors ši m edžiaga visaip apd orojam a ir pakeičiam a
m ąstym u, tačiau turi bū ti įm anom a ją vėl atk u rti pirm iniu
pavid alu ir m ąstym ą redu ku oti į ją, p an ašiai kaip aukso
gabalas po visų jo skaidym ų, oksid acijų , sublim acijų ir
junginių galiau siai vėl atku riam as karališku ir nesu m ažintu
pavidalu. T ai būtų neįm anom a, jei pats m ąstym as kažką,
gal n et sv arb iau sią dalvką, p rid ėtų p rie objekto.
V isas pask esnis skyrius apie am fiboliją yra tik Leibnizo
filosofijos kritika ir savaim e yra apskritai teisingas, nors
visa jo struktūra sukirpta tik architektoninės sim etrijos, į
kurią ir čia orientu ojam asi, labui. Taip, p ag al analogiją su
A ristotelio organonu , kuriam a transcend entalin ė topika, rei­
kalaujanti, kad kiekviena sąvoka būtų apm ąstyta iš keturių
žiūros taškų, kad taptų aišku, kuriam pažinim o sugebėjim ui
ji priklauso. Tačiau šitie ketu ri žiū ros taškai nustatom i visai
savavališkai, ir tiek pat pagrįstai būtų galim a nustatyti dar
dešim t kitų. T ačiau tai, kad jie keturi, atitinka kategorijų
pavad inim u s. Todėl svarbiausios Leibnizo id ėjos, kaip įm a­
nom a, suskirstom os pagal juos. Be to, ši kritika prigim tinėm is
proto klaidom is tam tikra prasm e vadina tai, kas buvo
tik neteisingos Leibnizo abstrakcijos. Ju k L eibnizas, užuot
mokysis iš savo didžiųjų am žininkų filosofų, Spinozos ir
L ocke'o, m ieliau vaišino savo keistais prasim anym ais. Sky­
riuje apie refleksijos am fiboliją galiau siai p asakom a, kad

643
 Priedas

g albū t galėtų egzistuoti stebėjim o bū das, visiškai skirtingas

n u o m ūsiškio, tačiau toks, kuriam bū tų galim a p ritaikyti
m ūsų kategorijas; tod ėl to tariam o stebėjim o ob jek tai būtų
noum ena, daiktai, kuriuos m es galėtum e tik m ąstyti. Tačiau,
kadangi tokio stebėjim o, kuris su teiktų prasm ę tokiam
m ąstym u i, m es netu rim e, ir jis yra visai problem iškas, tai
tokio m ąstym o objektas irgi yra tik visai n eap ibrėžta ga­
lim ybė. A nksčiau aš p aro d žiau , kad K antas, visiškai prieš­
taraud am as sau pačiam , k ategorijas traktuoja tai kaip ste­
bim ojo v aizdinio sąlygą, tai kaip gryno abstraktau s m ąstym o
funkciją. Čia jos p asirod o tik antruoju pavid alu , ir susid aro
įspūd is, kad jis linkęs jom s priskirti tik d iskursyviojo m ąs­
tym o funkciją. Bet jeig u jo nuom onė iš tikrųjų tokia, tai
tran scen den talinės logikos p rad žioje, prieš taip išsam iai
sp ecifiku od am as sk irtin gas m ąstym o funkcijas, jis privalėjo
apibūd inti m ąstym ą apsk ritai, vad in asi, atskirti jį n u o ste­
b ėjim o, p arod yti, kokį pažin im ą duod a grynas stebėjim as
ir ką naujo p rid ed a m ąstym as. Tada būtų buvę galim a
su vokti, apie ką jis iš tikrųjų kalba, arba priešingai, tada
jis būtų kalbėjęs v isai kitaip, bū ten t - iš p rad žių apie
stebėjim ą, o po to ap ie m ąstym ą, u žu o t kaip d ab ar turėjęs
reikalą su stebėjim o ir m ąstym o vid u rkiu , kuris yra n e­
sąm onė. Tada nebū tų atsirad ęs tas didžiulis plyšys tarp
tran scen d entalin ės estetikos ir transcend en talinės logikos,
kai, aptaręs gryną stebėjim o form ą, jos turinį, visą em pirinį
su vokim ą jis tik n u b rau k ia, tard am as „jis yra duotas", ir
n ekelia klausim o, kaip jis atsiran d a, - ar padedam as intelekto,
ar be jo, - o vienu šu oliu p erein a p rie abstraktaus m ąstym o,
ir n e t ne prie m ąstym o apsk ritai, o prie tam tikrų m ąstym o
form ų, ir nesako nė žod žio, kas yra m ąstym as, kas yra
sąv oka; koks santykis tarp abstrakcijo s ir konkretum o, dis-
ku rsyvu m o ir in tu ityvu m o; koks skirtum as tarp pažinim o,
b ū dingo žm ogui, ir pažinim o, b ū d in go gyvuliui, ir kas yra
p rotas.

644
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

Bet kaip tik šitas K anto visiškai n ep astebėtas skirtum as

tarp abstraktaus ir stebim ojo pažinim o buvo tai, ką senovės
filosofai vad ino* (patvoųeva ir vooupsva ir kieno p riešingybė
bei ned erm ė jiem s kėlė tiek rū pesčio - tai atsispindi elėjiečių
filosofem ose, Platono idėjų teorijoje, m egariečių dialektikoje.
V ėliau m inėtoji priešprieša iškilo scholastikoje, ginče tarp
n om inalizm o ir realizm o, kurio šitaip vėlai su dygusi sėkla
jau glū dėjo v isai priešin goje Platono bei A ristotelio d vasinėje
orientacijoje. Bet K antas, n eatsakin gai ir visiškai ignoruo­
dam as patį dalyką, kuriam žym ėti bu vo vartojam i žod žiai
cpcuvdųeva ir voooųeva, tais žodžiais d isponuoja taip, tarsi
jie niekam nepriklausytų, ir jais žym i savo daiktus savaim e
ir savo reiškinius.

Priverstas atm esti K anto m okym ą apie kategorijas, kaip

jis pats atm etė A ristotelio kategorijas, d abar aš vis dėlto
norėčiau apytikriai nurodyti trečią bū dą įgyvendinti tai,
ko siekiam a. Tai, ko abu, A ristotelis ir K antas, ieškojo ir
ką jie vad ino kategorijom is, šiaip ar taip, bu vo bendriausios
sąvokos, kuriom s turi būti palenkti v isi p atys įvairiausi
daiktai ir kuriom is kaip tik todėl g aliau siai galim a būtų
m ąstyti visa, kas yra. K aip tik todėl K antas jas suvokė
kaip b et kokio m ąstym o form as.
G ram atika santykiauja su logika kaip drabužis su kūnu.
Jei taip, ar tada šitos au kščiau sios sąvokos, šitas pam atinis
proto bosas, kaip viso specialesnio m ąstym o pagrind as, be
kurio neįm anom as joks m ąstym as, galiausiai n eturėtų glūdėti
sąvokose, kurios kaip tik dėl savo d id žiausio bend rum o
(transcendentalum o) išreiškiam os ne atskirais žodžiais, o

* Žr. Sextus Empiricus: Pi/rrhoniae hypotyposes [Pirono prin cipai], lib.

1, cap. 13: vooupsva (paivojiEvoię avce-u9ri 'AvoĄayapac, (intelligibilia
apparentibus opposuit A naxagoras) [A naksagoras m ąstom us dalykus
priešpriešino suvokiam iem s dalykam s).

645
 Priedas

ištisom is žodžių klasėm is, nes kiekvienu žod žiu , kad ir koks
jis būtų, iš dalies jau m ąstom a viena iš tokių sąvokų ; tad
g albū t jų pavad inim ų reikėtų ieškoti ne leksikone, o g ra­
m atikoje? V adinasi, ar g aliau siai jos n ėra tie sąvokų skir­
tum ai, kurie lem ia, kad juos išreiškiantis žodis yra d aik­
tavardis, bū dvardis, v eiksm ažod is ar prieveik sm is, įv ard is,
prielinksnis, - trum pai tariant, p artes orationis [kalbos
d alys]? Ju k kalbos d alys negin čytinai žy m i tas form as, kurias
p irm iau siai prisiim a visas m ąstym as ir kuriom is jis b etar­
p iškai skleidžiasi: kaip tik todėl tos esm inės kalbos form os
yra kiekvienos kalbos p agrin d inės su d ed am osios d alys, to­
dėl neįm anom a įsivaizduoti kokios nors kalbos, kuri nebūtų
sudaryta bent jau iš d aiktavardžių, bū dvardžių ir v eiks­
m ažodžių . Tada šitom s pam atinėm s form om s bū tų galim a
palen k ti tas m ąstym o form as, kurios išreiškiam os anų form ų
fleksijom is, vad inasi, jų linksniavim u ir asm enavim u ; ir
sv arbiau siam dalykui neesm in ga, ar jas žym int p asin au ­
d ojam a artikeliu , ar įvard žiu. T ačiau m es norim e šį dalyką
ap tarti šiek tiek išsam iau ir iš n au jo iškelti klausim ą: kas
yra m ąstym o form os?
1. V isas m ąstym as susideda iš sprendinių: sprend iniai
yra viso jo au dinio gijos. Be kokio nors v eiksm ažod žio m ūsų
m ąstym as neju da iš vietos, o kai tik pavartojam e v eiks­
m ažod į, m es sprend žiam e.
2. K iekvienas sp rend iny s rem iasi su bjekto ir p red ikato
santykio suvokim u; su bjektas ir p red ik atas atskiriam i ar
su siejam i, taikant įv airiu s apribojim us. Sprendinys ju o s su­
sieja, jei suvokiam a tikra jų tap atybė, kuri gali bū ti bū d in ga
tik sinonim iškom s sąvokom s; be to, jie siejam i, jei suvokiam a,
kad m ąstant vien ą, kartu m ąstom as ir kitas, nors n e at­
v irkščiai, - šitaip yra ben d ram e teigiam ajam e sprend inyje;
p ag aliau jie siejam i, su voku s, kad vien as kartais m ąstom as
kartu su kitu - šitaip esti d aliniam e teigiam ajam e sp ren d i­
nyje. Priešinga kryptim i orientu oti n eigiam ieji sprendiniai.

646
 K A MT O Hi i ! ' ’ ' Ą

Tod ėl k iekvienam e sp ren d inyje turi būti su bjektas, pred ikatas

ir jungtis, o pastaroji - teigiam a arba n eigiam a, nors ir
ne kiekvienas iš šių sp rend in io elem entų visad a (nors
d ažniau siai kaip tik taip) žy m im as vienu atskiru žodžiu.
D ažnai vienas žodis žym i p red ikatą ir jungtį, pavyzd žiu i,
„ G aju s sen sta "; kartais vienas žod is žym i visu s tris elem entus,
p av yzd žiu i, concurritu r, t.y. „kariu om enė p rad ed a kauty­
n e s". Iš to d arosi aišku, kad m ąstym o form ų v is dėlto
negalim a šitaip tiesiogiai ir betarp iškai ieškoti žod žiu ose
ir n et kalbos dalyse, nes tas pats sprend inys skirtingose
kalbose (ir n et toje pačioje kalboje) gali bū ti išreikštas
skirtingais žod žiais ir n et skirtingom is kalbos dalim is, o
m intis vis tiek lieka ta pati, vad in asi, ta pati lieka ir sprendinio
form a: ju k m intis n egali bū ti ta pati, esant skirtin gom s paties
m ąstym o form om s. Tačiau , žinom a, tos pačio s m inties ir
tos pačios form os žod inė išraiška gali būti skirtinga: juk
ji yra tik išorinis m ihties ap valkalas, o pati m intis, priešingai,
neatskiriam a nuo savo form os. T aigi gram atika aiškina tik
m ąstym o form ų apvalkalą. Todėl kalbos dalis galim a išvesti
iš pirm inių, nuo kalbos nep riklau san čių p aties m ąstym o
form ų: jų paskirtis ir yra išreikšti šias form as ir įv airiausias
jų m odifikacijas. K albos d alys yra m ąstym o form ų instru­
m entas, drabu žis, kuris turi būti tiksliai prid erin tas prie
jų sąrangos, ir toji sąranga turi bū ti iš jų atpažįstam a.
3. Šios tikroviškos, nekin tan čios, p irm aprad ės m ąstym o
form os, žinom a, sutam pa su K anto logine sprendinių lentele;
skirtum as tik tas, kad šioje lentelėje - sim etrijos ir kategorijų
lentelės labui - esam a aklinų langų, kuriuos reikia pašalinti.
Be to, reikia pakeisti n eteisin gą eilės tvarką.
Taigi lentelė gali bū ti m ažd aug tokia:
a) Kokybė: teigim as arba n eigim as, t.y. sąvokų jungim as
arba perskyra: dvi form os. Ji su sijusi su jungtim i.
b) Kiekybė: subjekto sąvoka im am a kaip visum a arba
iš dalies; visum a arba įvairovė. Pirm ajam atvejui priskirtini

647
 Priedas

ir in d ivid u alū s subjektai: „So k ratas" reiškia „visas So k ra ta s".

V ad inasi - d v i form os. Ji susijusi su subjektu'.
c) M odalum as: iš tikrųjų turi tris form as. Jis apibrėžia
kokybę kaip būtiną, tikrovišką arba atsitiktinę. V adinasi,
jis taip p at susijęs su jungtim i.
Šios trys m ąstym o form os kyla iš p rieštarav im o ir ta­
patybės loginių dėsnių. O iš p ag rind o p rincipo ir trečio
negalim ojo d ėsnio kyla
d) Santykis. Jis pasireiškia tada, kai sprend žiam a apie
g atavu s sprendinius. Jo esm ę sudaro tai, kad jis arba nustato
vien o spren d inio priklau som ybę nuo kito (ir d augiskaitos
atveju), taigi ju os susieja hipotetiniu sprendiniu ; arba nustato,
kad sp rend iniai vienas kitą išstum ia, taigi juos atskiria
dizjunkciniu sprendiniu. Jis susijęs su ju n g tim i, kuri šiuo
atveju atskiria arba su ju ngia gatavu s sprendinius.
K albos d alys ir gram atinės form os yra trijų sprend inio
su ded am ųjų d alių, subjekto, pred ikato ir jungties, ir jų galim ų
santykių išraiškos bū das, vad inasi, jos išreiškia kaip tik
m inėtas m ąstym o form as ir jų išsam esn es ap ibrėžtis bei
m od ifikacijas. T o d ėl d aiktavardis, bū d v ard is ir veiksm ažod is
yra kalbos kaip tokios esm inės, p am atin ės su ded am osios
dalys. Tod ėl jos turi bū ti ran d am os visose kalbose. Tačiau
galim a įsivaizd u o ti tokią kalbą, kurioje bū d vard is ir v eiks­
m ažodis v ien as su kitu su silieję, kaip k artais esam a visose
kalbose. A psk ritai g alim a pasakyti: subjektą išreiškia d aik­
tavardis, artikelis ir įv ard is; predikatą - bū d vard is, p rieveik s­
m is, p rielinksnis; ju n g tį - veiksm ažod is, k uris tačiau, išskyrus
„esse", jau apim a p red ikatą. T ikslų m ąstym o form ų išraiš­
kos m ech anizm ą turi ap rašy ti filosofinė g ram atika; tuo tarpu
operavim ą p ačiom is m ąstym o form om is - logika.
Pastaba. K aip persp ėjim ą sau gotis klystkelių ir p aaišk i­
n im ą to, apie ką k albėta, aš rekom end u oju Sigism undo Sterno
Kalbos filosofijos pradm en is [V orldufige G run dlegu ng zu r Sprach-
philosophie], 1835. T ai visišk ai n en u sisekęs ban d ym as iš

648
 K A N T O F IL O S O F I J O S K RI TI K A

g ram atin ių form ų konstru oti kategorijas. A u torius visiškai

su pain iojo m ąstym ą ir stebėjim ą, todėl, užuot iš gram atinių
form ų išvedęs m ąstym o k ategorijas, stengėsi ded u ku oti
tariam as stebėjim o k ategorijas ir šitaip gram atines form as
tiesiogiai susiejo su stebėjim u. Jis pad arė d id elę klaidą,
m any d am as, kad kalba tiesiogiai su sijusi su stebėjim u. Tuo
tarpu iš tikrųjų ji turi tiesioginį ryšį tik su m ąstym u kaip
tokiu , vad inasi, su abstrakčiom is sąvokom is, ir tik p er jas siejasi
su stebėjim u, o šis santykis v isišk ai pakeičia form ą. O tai,
ko esam a stebėjim e, t.y. iš laiko ir erdvės kylantys santykiai,
žin om a, yra m ąstym o objek tas; vad inasi, turi egzistuoti
kalbos form os, kurios jį išreiškia, tačiau visada tik in
abstracto, sąvokom is. Pirm inė m ąstym o m edžiaga visada
yra sąvokos, ir tik su jo m is yra susijusios logikos form os,
kurios n iekad a netu ri tiesioginio ryšio su stebėjim u. Stebėjim as
v isad a sąlygoja tik m aterialią, o ne form alią teiginių tiesą,
kurią n ustato tik loginės taisyklės.

G rįžtu prie K anto filosofijos ir pereinu prie transcen­

dentalinės dialektikos. K antas ją p rad ed a, aiškind am as protą,
su gebėjim ą, turintį joje atlikti pag rin d in į vaidm en į, nes iki
tol scenoje bu vo tik ju slu m as ir intelektas. Aš jau anksčiau
kalbėjau apie įvairius K anto p ateiktus proto aiškinim us, o
kartu ir apie čia pateiktą tezę, „kad jis yra sugebėjim as
kurti p rin cip u s". D abar čia m okom a, kad visos anksčiau
n agrinėtos apriorinės žinios, leid žiančios egzistuoti grynajai
m atem atikai ir grynajai gam totyrai, duoda tik taisykles, bet
ne principus, nes jo s kyla iš stebėjim o ir pažinim o form ų,
o n e iš grynų sąvokų, o šito reikia, kad būtų galim a kalbėti
apie principus. Tod ėl p rincipas turi bū ti pažin im as, kylantis
iš grynų sąvokų, b et vis dėlto sintetinis pažinim as. Tačiau
tai yra absoliučiai neįm anom a. Iš grynų sąvokų gali kilti

649
 Priedas

tik an alitiniai sp rend iniai ir jokie kiti. Jei sąvokos turi būti
su sijusios sintetiškai, b et kartu a priori, į šitą sąry šį turi
įsiterp ti trečias m om entas, form alios patyrim o galim ybės
grynasis stebėjim as, lygiai kaip sintetiniai sp ren d in iai a
p o ste n o ri kyla tarpininkau jant em piriniam stebėjim u i; v a ­
d inasi, sintetinis sprendinys a priori niekada n eg ali kilti
iš grynų sąvokų. A pskritai, ap rioriškai m es su vokiam e tik
pag rin d o p rincipą jo įvairiais p avid alais, ir tod ėl neįm an om i
jo k ie sintetiniai sprend iniai a priori, išskyrus tuos, kurie
kyla iš to, kas tam p rin cip u i suteikia turinį.
Tu o tarpu K antas g aliau siai iškelia jo reikalavim ą ati­
tinkantį tariam ąjį „proto p rin cip ą" (tačiau tik jį v ien ą), iš
kurio kyla kitos išvados ir teiginiai. Tai yra teiginys, kurį
C hristianas W olffas form uluoja ir aiškina savo v eik ale Cos-
m ologia gen eralis [B endroji kosm ologijaJ, sect. 1, cap. 2, § 93,
ir savojoje O ntologia, § 178. Kaip anksčiau skyriuje apie
am fibolijas natū raliom is ir bū tin o m is proto klaid om is buvo
laikom os tik Leibnizo filosofem os, kurios kaip tokios buvo
kritikuojam os, lygiai taip p at d abar atsitinka su VVolffo
filosofem om is. Be to, šį „proto p rin cip ą" K antas dėsto
neaiškiai, neap ibrėžtai, pad rikai, tarsi p atam siu o se (p. 307;
V , 364 ir 322; V, 379). T ačiau aiškiai išreikštas, jis yra toks:
„Jei duota tai, kas sąlygota, turi bū ti dūota ir to dalyko
sąlygų visu m a, o kartu ir tai, kas besąlygiška, - tai, per
ką ši visum a tam pa u ž b aig ta". T ariam as šio teiginio tei­
singu m as aiškiau siai įžv elgiam as, jei sąlygos ir tai, kas
sąlygojam a, įsivaizdu ojam os kaip nukaru sios gran d in ės gran­
d ys; tačiau viršutinis tos gran din ės galas nem atom as, todėl
ji gali tęstis iki begalybės. K ad an g i g randinė n enu krenta,
o kabo, v iršu je vienas narys turi būti p rad inis ir kažkaip
p ritvirtin tas. A rba, tariant trum piau: protas n o ri tu rėti kokį
n ors tašką, p rie kurio pririšta į beg aly bę nusitęsianti grandinė;
taip jam bū tų patogu. T ačiau panagrinėkim e šį teiginį,
n ev arto d am i m etaforų, t.y. tiesiogiai. Ž inom a, jis yra sin­

650
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

tetinis: ju k an alitiškai iš sąlygotum o sąvokos kyla ne kas

kita, kaip sąlygos sąvoka. T ačiau jis nėra teisingas nei a
priori, nei a posteriori, o tiesos regim ybę išgauna labai
subtiliu bū d u , kurį d abar aš turiu atskleisti. Betarpiškai
ir a prio ri m es tu rim e tas žinias, kurias išreiškia pagrin d o
prin cip as savo ketveriopu pavidalu. V isos abstrakčios p a ­
grindo prin cip o išraiškos jau yra paim tos iš šių betarpiškų
žinių, v ad inasi, yra netiesioginės; d ar labiau netiesioginės
yra iš šių žinių kylančios išvados. A nksčiau aš jau aiškinau,
kaip abstraktus p ažin im as įvairias intuityvias žin ias d ažnai
apim a viena form a arba viena sąvoka taip, kad įv airovė
išnyksta; todėl abstraktus pažinim as su intuityviuoju sa n ­
tykiauja taip, kaip šešėlis su realiais daiktais, kurių didelę
įvairovę jis p erteikia juos visus apim ančiu vienu kontūru.
Tariam asis proto p rincip as kaip tik ir naudojasi šituo šešėliu.
Kad iš p agrind o p rin cip o išgautų tiesiogiai jam p riešta­
rau jantį besąlygišku m ą, jis ap d airiai atsisako atskirų p a ­
grind o p rincipo turinio p avid alų betarpiško stebim ojo p a ­
žinim o ir nau d ojasi tik iš šio principo išvedam om is ir tik
jo dėka vertę ir prasm ę turinčiom is abstrakčiom is sąvokom is,
kad kaip nors, kontraband os bū du , į didelę šitų sąvokų
apim tį įspraustų savo besąlygišku m ą. Sis m etodas išaiškėja,
jei jam su teikiam as toks dialektinis apvalkalas, pavyz-
d žiu i:„Jeigu duota tai, kas sąlygiška, turi būti duota ir to
dalyko sąlyga, be to, v isa , taigi iki galo; vad inasi, turi bū ti
duota sąlygotojo d alyko sąlygų visum a; taigi, jeigu sąlygos
sudaro eilę, turi bū ti duota visa eilė, vadinasi, turi būti
duota ir jos p rad žia, tad ir tai, kas besąly giška". Čia neteisinga
jau tai, kad sąlygoto d alyko sąlygos kaip tokios gali sudaryti
eilę. Priešingai, b et kokio sąlygoto dalyko sąlygų visum a
turi glū dėti jo artim iau siam e p agrind e, iš kurio jis tiesiogiai
kyla ir kuris todėl yra jo pakankam as pagrindas. Tokie,
pav yzd žiu i, yra įvairū s apibrėžim ai bū sen os, kuri yra p rie­
žastis; v isi jie turi p asiro d yti kartu, prieš atsiran d an t p a­

651
 Priedas

dariniui. Bet eilė, p avyzd žiu i, priežasčių eilė, atsirand a tik

tad a, kai tai, kas tik ką bu vo sąlyga, d abar traktuojam a
kaip tai, kas sąlygota, tačiau taip, kad visa operacija tuoj
p a t prasid ed a iš prad žių ir p ag rind o p rincip as v ėl iškyla
su savo reikalavim u. T ačiau tam , kas sąlygota, niekada
negalim a d uoti tikros nuoseklios eilės sąlygų , kurios eg ­
zistuotų kaip tokios ir g alu tin io sąlygoto d alyko dėlei;
p riešingai, visada tai, kas sąlygota, ir sąlygos eilėje rikiuojasi
pakaitom is. T ačiau ties kiekviena p raeita grandim i grandinė
n utrū ksta, ir pagrindo prin cip o reik alavim as v isišk ai p a ­
naikinam as; jis iškyla iš naujo, kai sąlyga virsta tuo, kas
sąlygota. T aigi pakan kam o p ag rin d o princip as visad a rei­
kalau ja tik artim iausios sąlygos p ilnatvės, o ne sąlygų eilės
pilnatvės. Tačiau kaip tik ši sąlygos pilnatvės sąvoka n e­
apibrėžia, ar tokia p ilnatvė turi bū ti vien ašališka, ar nuosekli,
o jeigu pasirenkam a p astaro ji, iškyla viena įkan d in kitos
einan čių sąlygų p iln atviškos eilės reikalavim as. T ik rem iantis
v isa i savavališka abstrakcija p riežasčių ir p ad arin ių eilę
galim a traktuoti kaip eilę grynų p riežasčių , egzistuojančių
tik p askutiniojo pad arinio d ėlei ir todėl reikalingų tik kaip
jo pakankam as pagrindas. P riešing ai, atid žiau ir apd airiau
ap svarsčiu s ir iš n eap ibrėžtos abstrakcijos ben d ry b ės n u ­
sileid u s prie realios, ap ibrėžto s atskirybės, pasirod o, kad
pakan kam o pagrin d o reik alavim as apim a tik artim iau sios prie­
žasties apibrėžčių p ilnatvę, o ne eilės pilnatvę. Pagrindo
p rincipo reikalavim as visišk ai išnyksta kiekvieno duoto
p akan kam o pagrin d o atveju. T ačiau jis iškart iškyla iš naujo,
jei šitas p agrind as v ėl traktuojam as kaip p riežastis; bet jis
n iekad a tiesiogiai n ereikalau ja p ag rin d ų eilės. Jei, u žu ot ėjus
p rie p aties dalyko, elgiam asi p riešin gai - laikom asi abstrakčių
sąvokų , tada tie skirtum ai išny k sta; tada pak aitom is išsi­
rikiavusių p riežasčių ir p ad arin ių arba pakaitom is išsid ės­
čiusių loginių pagrindų ir išvadų grand in ė traktuojam a kaip
g rynų p askutinio p ad arin io p riežasčių ar p ag rin d ų grandinė,

652
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

o sąlygų pilnatvė, lem ianti tai, kad pagrind as p irm ąkart tam pa
pakankam as, pasirod o kaip p iln atv ė tos tariam os grynų p a­
grin d ų eilės, kuri esą egzistuoja tik dėl p askutinio pad arinio.
Ir štai tada abstraktus proto p rincipas labai narsiai pradeda
reikalau ti to, kas besąlygiška. T ačiau kad įsitikin tu m e tokio
reikalavim o nep agrįstu m u, nereikia jokios proto kritikos su
visom is antinom ijom is ir jų išsprend im u; reikalinga proto
kritika, kaip ją suprantu aš, bū ten t - abstraktaus p ažinim o
san tykio su betarpišku intuityviuoju tyrinėjim as, iš n eap i­
brėžtos pirm ojo visuotinybės nusileid žiant prie tvirto antrojo
pažin im o bū do apibrėžtum o. Toks tyrinėjim as p arod o, kad
p ro to esm ė jokiu būdu neišsem iam a to, kas besąlygiška,
reikalavim u ; juk jei protas veikia visai ap d airiai, jis pats
turi p arod yti, kad tai, kas besąlygiška, yra nesąm onė. Protas,
kaip su gebėjim as pažinti, visada gali turėti reikalą tik su
objektais; tačiau b et koks objektas, atsiveriantis subjektui,
b ū tinai ir kategoriškai pavald u s pagrind o p rincipui ir jam
priklau so tiek a parte ante, tiek a parte post [t.y. kartu
su objektu duotas ir pagrindo p rincipas, o kartu su pagrindo
principu duotas ir objektas]. P agrind o principas tiek įsi­
sm elkęs į sąm onės form ą, kad visišk ai neįm anom a objektyviai
įsivaizdu oti nieko, kieno atžvilgiu nereikėtų toliau klausti
„k o d ėl?", vad inasi, neįm anom a įsivaizduoti jokio absoliutaus
absoliuto, kaip ir kvailio per visą pilvą. O kad vienam
arba kitam patogu kažkur su stoti ir savavališkai tarti eg­
zistuojant tokį absoliutą, tai šitoks dalykas n ieko negali
p riešpriešinti tam neįveikiam am tikrum ui a priori, kad ir
kokios kilnios m inos būtų nutaisom os. Faktiškai v isi plepalai
ap ie absoliutą, toji vos ne vienin telė pokantinės filosofijos
tem a, yra ne kas kita, kaip kosm ologinis įrodym as incognito.
D ėl Kanto jam iškelto p roceso praradęs visas teises ir
p askelbtas už įstatym o ribų, jis nebegali p asirod yti savo
tikruoju pavid alu , todėl p asirod o visaip u žsim ask av ęs, -

653
 Priedas

tai kaip didžiūnas, ap sisiau tęs intelektinės žiūros arba gry ­

nojo m ąstym o m antija, tai kaip įtartinas valkata, kuris v iską,
ką turi, iš dalies iškau lija, iš dalies išreikalauja iš kuklesnių
filosofem ų. O jei p onam s absoliučiai reikalingas koks nors
absoliutas, tai aš duosiu jiem s tokį, kuris visus jam keliam u s
reikalav im u s patenkina d aug geriau, nei jų m igloti fantom ai:
tai m aterija. Ji neatsirand a ir neišnyk sta, vad inasi, yra iš
tikrųjų nepriklausom a ir „quod per se ėst et per se co n cip itu r"
[tai, kas egzistuoja savaim e ir kas su vokiam a iš savęs;
Spinoza: E thica, 1, def. 3]; iš jos įsčių iškyla viskas ir viskas
į ją sugrįžta; ko gi d ar galim a reikalau ti iš absoliuto? Bet
g albū t tiem s, kurių n ep aveikė jokia proto kritika, verčiau
reikėtų pasakyti:

Ar nesate kaip m oterys, kurios nuolat

Sugrįžta tik prie pirm ojo savo žodžio,
Nors jom s valand ų valand as buvo kalbam a
rem iantis protu?

[Seid ihr nicht w ie die VVeiber, die bestandig

Zuruck nu r kom m en auf ihr erstes W ort,
VVenn m an V em un ft gesprochen stundenlang?
Schiller: WaUensteins Tod, 2, 3]

K ad su grįžim as p rie kažkokios besąlygiškos priežasties,

prie kažkokio pirm ojo prad o jokiu b ū d u neglūdi proto
esm ėje, tarp kitko ir faktišk ai įrodyta tuo, kad m ūsų gim inės
pirm ap rad ė religija, k u ri dar ir d abar turi d augiau siai
šalininkų žem ės rutulyje, t.y. brah m an izm as ir budizm as,
tokios p rielaid os n ežino ir n ep rip ažįsta, bet vienas kitą
sąlygojan čių reiškinių eilę tęsia iki begalybės. Šiuo klausim u
aš n u rod au toliau, p rie pirm osios antinom ijos kritikos,
pateiktą p astabą, o b e to, galim a p eržv elgti U pham o D octrine

654
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

o f Buddhism [Bu dizm o doktriną] (p. 9) ir apskritai kiekvieną

autentišką A zijos religijų apžvalgą. N edera proto tapatinti
su judaizm u.
K antas, pats įrod inėjęs, kad jo tariam asis proto principas
jokiu būdu n egalioja o bjektyviai, o yra bū tinas tik su b­
jek ty v iai, net tokiu p avid alu jį dedukuoja tik rem dam asis
lėkštu sofizm u (p. 307; V, 364). Būtent: kadangi kiekvieną
m u m s žinom ą tiesą m es stengiam ės, kiek tai įm anom a,
p alen k ti bend resnei tiesai, tai šis siekis turįs būti ne kas
kita, kaip m ū sų tariam o besąly gišku m o m edžioklė. O iš
tikrųjų šis siekis yra ne kas kita, kaip pastanga m ū sų protą -
tą abstraktaus, bend ro pažin im o sugebėjim ą, kuris apdairų,
turintį kalbos dovaną, m ąstantį žm ogų skiria nuo gyvulio,
d abarties akim irkos vergo, - pritaikyti ir tikslingai panau doti
m ūsų žinių p aprastinim u i, rem iantis apžvalga. Ju k proto
vartoseną su daro kaip tik tai, kad atskirybę m es p ažįstam e
rem d am iesi bend rybe, p avien į atvejį - rem dam iesi taisykle,
taisyklę - rem d am iesi ben d resn e taisykle, kitaip tarian t, kad
m es ieškom e bend riausių žiū ros taškų. Tokios apžvalgos
dėka mūsų p ažinim as taip paleng vinam as ir taip patobu ­
linam as, kad dėl to atsiranda d id žiulis skirtum as tarp gyvulio
ir žm ogaus gyvenim o, taip p a t - tarp išsilavinusio žm ogaus
ir tam suolio gyvenim o. Bet, žin om a, pažinim o pagrindų eilė,
egzistuojanti tik abstrakcijos, taigi proto, srityje, visada
pasibaigia kuo nors neįrod om u, t.y. tam tikru vaizdiniu ,
kuris pagal atitinkam ą p ag rind o principo pavid alą toliau
jau nėra sąlygotas, vad inasi, a priori arba a posteriori
b etarpiškai stebim u au kščiau sio išprotavim ų grandinės tei­
ginio pagrindu. Traktato A pie pagrindo principą § 50 aš jau
p arod žiau , kad čia pažinim o pagrindų eilė iš tikrųjų pereina
į tapsm o arba būties p agrind ų eilę. Tačiau naudotis šia
aplinkybe tam , kad pagal p riežastin g u m o dėsnį bū tų įrodytas
besąlygišku m as (net kaip siekinys), galim a tik tada, jei
pagrind o p rincipo p avid alai dar visiškai n eatskirti, jei,

655
 Pri edas

laikantis abstrakcijos, jie visi su plakti į vieną daiktą. Tuo

tarpu K antas visą šią painiavą stengiasi pag rįsti n et žaisdam as
žodžiais universalitas [visuotinybė] ir universitas [visum a]
(p. 322; V, 379). Taigi visiškai n eteisinga, kad m u m s bū d in gas
pirm inių pažin im o pagrind ų ir bendrų tiesų ieškojim as kyla
iš p rielaid os, kad esam a tam tikro savo egzistencija b e­
sąlygiško o bjekto, ar kad jis turi su ja ką nors bendra.
Kaipgi protas g alėtų tarti egzistu ojant tai, ką jis turi prip ažin ti
esan t bep rasm yb e, vos tik ją p am ąstęs? P riešingai, šios
b esąlygišku m o sąvokos šaltinis yra ne kas kita, kaip individo
tingum as; šitokiu būdu individas stengiasi nusikratyti visų
jam p ačiam ir kitiem s iškylančių tolesnių k lau sim ų , nors
tai niekaip nep ateisinam a.
N ors pats K antas šitam tariam am p ro to prin cip u i n e­
pripažįsta objektyvios g aliosenos, tačiau laiko jį būtina
subjektyvia prielaid a ir šitaip į m ū siškį pažinim ą įneša
n eišpren d žiam ą prieštaravim ą, kuriam netruku s leidžia p a ­
sireikšti aiškiau. Šiuo tikslu jis toliau išskleidžia tą proto
principą (p. 322; V, 379), rem d am asis savo m ėgstam u
arch itekto n in iu -sim etrin iu m etodu. Iš trijų santykio kate­
gorijų kyla trys silogizm ų rūšys, kiekviena iš kurių jam
duoda orien ty rą, pad ed antį atskleisti atskirą besąlygiško
dalyko rūšį. T o d ėl tokie besąly giški d aly kai irgi yra trys:
siela, pasau lis (kaip objektas savaim e ir uždara totalybė),
D ievas. Č ia iškart pasirod o d idelis p rieštaravim as, į kurį
K antas visgi nekreipia jokio d ėm esio, nes tas p rieštaravim as
bū tų labai p av o jin g as sim etrijai: ju k du tie besąlygiški dalykai
patys yra sąlyg oti trečiojo, bū ten t - siela ir pasau lis sąlygoti
D ievo, kuris yra juos su ku rian ti priežastis. V ad inasi, dviem
p irm iesiem s d alykam s, sk irtingai nuo trečiojo, nebūd ingas
besąly gišku m o pred ik atas (o tai čia esm in ga); visiem s trim s
bū d in gas tik tas p red ikatas, p ag al kurį bū tis, sutinkam ai
su patyrim o princip ais, atsiveria už p atyrim o galim ybės
srities ribų.

656
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI TI KA

Jei tai, apie ką kalbėta, paliekam e nuošalyje, trijuose

b esąlygišku ose dalykuose, kuriuos, pagal Kantą, turi prieiti
protas, laikydam asis savo esm ingųjų dėsnių, m es v ėl ran ­
d am e tris svarbiausius objektu s, aplink kuriuos su kosi visa
krikščion ybės įtaką patyru si filosofija, nuo scholastų iki
C hristiano W o!ffo, N ors visų tų filosofų (o dabar ir grynojo
p ro to filosofų) dėka šios sąvokos tapo įprastos ir su pran­
tam os, tačiau tai visai n ereiškia, kad jos turėjo atsirasti ir
be apreiškim o ir išsiskleisti iš b et kokio proto, kaip jo paties
esm ei bū dingas padarinys. Kad tai įrodytum e, reikėtų p a­
sirem ti istorine apžvalga ir ištirti, ar senovės ir neeuropinės
tautos, ypač indai, ir daugelis seniausių graikų filosofų iš
tikrųjų priėjo prie šių sąvokų, ar tik m es patys, indų. Brahm ą
ir kinų T ien v isai n eteisingai versd am i žodžiu „D iev as",
tas sąvokas p ern elyg gerašird iškai priskyrėm e jiem s, panašiai
kaip graikai, visu r rasdavę savo dievus; ar nėra taip, kad
tikrasis teizm as būdingas tik ju d ėjų religijai ir dviem iš
jos kilusiom s religijom s, ir kaip tik todėl šių religijų šalininkai
v isų kitų pasau lio religijų šalininkus vadina pagonim is. Tarp
kitko, šis pavad inim as yra labai naivus ir grubus, todėl
tu rėtų būti ištrem tas ben t jau iš m okslininkų raštų, nes
jis su tapatina ir sukiša į vieną m aišą brahm anistu s, bu distus,
egip tiečiu s, graikus, rom ėnus, germ anus, galus, irokėzus,
patagon iečiu s, karibus, taitiečius, australus ir d augelį kitų.
D vasin inkam s šitoks p avad inim as tinka, tačiau m okslo p a ­
sau lyje jam turi bū ti ned elsian t parodytos durys; jis gali
keliauti į Angliją ir apsigyventi O xforde. Kad, pavyzd žiu i,
b u d izm as, žem ės rutulyje gausiausiai atstovaujam a religija,
visai nėra teistinis ir n et atm eta teizm ą, yra visiškai ak i­
v aizd u s dalykas. O dėl Platono, tai aš m anau, kad už tarpais
jį vis p agaunantį teizm ą jis turi bū ti dėkingas žydam s. Tod ėl
N um enijas (pagal K lem ensą A leksand rietį, Strom ata, 1, cap.
22, Eusebiją, P raeparatio evangelica, 1 3 ,1 2 , ir Sūdą*, vadinam ą

* [X a. bizantiškas žodynas]

22. 8 5 5 657
 Priedas

„N u m en iju ") jį pavad ino graikų M oze: Ti y ap ccm riA-dicov

ųM coafję ditizi^cov [Juk kas yra P latonas, jei n e graikiškai
kalbantis M ozė?]; ir jis jam p riek aištau ja, kad sav ąsias teorijas
apie D ievą ir kūrim ą jis pavogęs (ciTioaokųaaę) iš M ozės
raštų. K lem ensas d ažnai kartoja, kad Platonas bu vo su­
sip ažinęs su M ozės raštais ir jais p asinaud ojo, pvz., Strom ata,
1, 25. - 5, cap. 14, § 90 ir t.t. - Paedagogus, 2, 10 ir 3,
11; ir C ohortatio ad gen tes, cap. 6 [§ 70], kur iš pradžių,
kaip koks k apucin as, išbaręs visu s graikų filosofus ir iš
jų išsityčiojęs už tai, kad jie nebu vo žydai, giria tik Platoną
ir d žiū gau d am as p ratrūksta, kad P latonas, savo geom etrijos
išm okęs iš eg ip tiečių , savo astronom ijos - iš babiloniečių,
m agijos - iš trakų, o daug ko - ir iš asirų, savojo teizm o
išm oko iš žydų: O i§d ao u tou ę 8i5acocaA.ooę, zav
d T io zp o jrT E iv sO e^ ų ę, ... 8o^av rųv roū Oe o o rcap’
aoičov <»q>£A.fjacu rtov ’EPpauov. (Tuos m ag istras novi,
licet eos celare velis; ... illa de D eo sententia supped itata
tibi ėst ab H ebraeis.) [Aš žinau, kas tavo m okytojai, nors
tu ir norėtum ju os n u s lė p ti;... už tikėjim ą į D ievą tu tiesiogiai
skolingas žydam s.] Jau d in an ti p ripažinim o scena. Tačiau
keistą šio d alyko p atvirtinim ą aš randu štai kur. Pagal
P lu tarchą (M arijau s biografijoje), o d ar geriau, pagal Lak-
tancijų ([ln stitution es divin ae], 1, 3, 19), Platonas dėkojęs
g am tai už tai, kad gim ė žm ogu m i, o ne gyvu liu, vyru,
o n e m o terim i, graiku, o ne barbaru. O Isaako Euchelio
knygoje ŽydiĮ m aldos ĮG ebeten der Ju den ], išverstoje iš hebrajų
kalbos, an tram e leid im e (1799 m .), p. 7 esam a rytinės m aldos,
kur šlov in am as D ievas ir jam d ėkojam a už tai, kad dė-
kojantysis gim ė žy d u , o ne p agonim i, laisvuoju, o ne vergu,
v y ru , o n e m oterim i. Toks istorinis tyrinėjim as būtų išgelbėjęs
Kantą iš to n elem to bū tinu m o, į kurį jis patenka, kai tas
tris sąvokas k ildina iš bū tinybės, nu lem tos proto prigim ties,
kartu p aro d y d am as, kad jos n ep agrįsto s ir protu nep agrin -
džiam os. Šitaip p atį protą jis p averčia sofistu, p. 339; V,

658
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

397 sakyd am as: „Tai yra ne žm onių , o paties grynojo proto

sofizm ai, kurių negali n u sik raty ti n et pats išm intingiausias
žm ogu s; nors galbū t labai sten gdam asis jis ir gali apsisaugoti
nuo klaidos, b et n uolat jį erzin ančios ir trikdančios regim ybės
jis n iekad a neg ali išven gti". Šitaip m ąstant, tas K anto „proto
id ė jas" bū tų galim a p alyginti su fokusu, į kurį susitelkia
įgau bto veid ro d žio atspind im i spinduliai, susikertantys p er
keletą colių nuo jo paviršiau s. Dėl to, n eišvengiam o in­
telektinio proceso dėka, toje vietoje m um s pasirodo objektas,
kaip d aik tas, neturintis realum o.
Bet šitiem s trim s tariam ai bū tiniem s gryno teorinio proto
d arin iam s labai nevykusiai p arinktas pavadinim as „id ėjos".
Jis perim tas iš Platono, kuris šitaip vad ino am žinąsias form as;
šios form os, pad au gintos laiko ir erdvės, neaiškiai regim os
nesu skaičiuojam u ose, ind ivid u aliu ose, p raeinančiu ose d aik ­
tuose. Tod ėl Platono idėjos yra visiškai akivaizdžios - tai
labai aiškiai parodo jo p asirinktas žod is, kurį atitinkam ai
galim a išversti žodžiais „ak ivaizd y bės" ar „m atom ybės".
O K antas jį p erėm ė, siekdam as pažym ėti tai, kas nuo bet
kokios stebėjim o galim ybės yra taip toli, kad n et abstraktus
m ąstym as ten patekti gali tik iš dalies. Žodis „id ėja", pirm ą
kartą pavartotas Platono, nu o to laiko - dvid ešim t du
šim tm ečiu s - išsaugojo tą prasm ę, kuria jį vartojo Platonas;
ju k ne tik visi senovės filosofai, bet ir visi scholastai ir
net bažny čios tėvai bei v idu ram žių teologai jį vartojo tik
ta p latoniškąja reikšm e, bū ten t - lotyniško žodžio exem p lar
prasm e, kaip aiškiai sako Su arezas savajam e dvid ešim t
p enktajam e dispute, sectio 1. K ad vėliau anglus ir prancūzu s
jų kalbos skurdum as p rivertė piktnaud žiau ti šiuo žodžiu,
yra n elabai gerai, tačiau nėra ir labai svarbu. Todėl tai,
kad K antas p iktnaud žiavo žodžiu „id ėja", jam priskird am as
naują reikšm ę (kurią dirbtinai pritem pė, p asitelkdam as są­
voką „nebū ti patyrim o o b jek tu ", turinčią šį bei tą bendro
su Platono idėjom is, b et kartu tinkančią ir visokiausiom s

22* 659
 Pri edas

chim erom s), yra visišk ai nep ateisinam a. Ir kadangi ned au gelį
m etų trunkančio p iktnaud žiavim o galim a nep aisyti, jei p a ­
lyginsim e jį su daugelio šim tm ečių au toritetu, tą žod į aš
visad a v artojau senąja, pirm ap rad e, p laton iškąja prasm e.

R acionaliosios psichologijos pan eig im as pirm am e G rynojo

p roto kritikos leid im e yra daug išsam esnis ir fundam entalesnis
negu an tram e ir vėlesniuose leid im uose, todėl čia reikia
n aud otis tik p irm uoju leidim u. A pskritai šis pan eigim as
turi labai d aug privalu m ų ir daug tiesos. Tačiau aš griežtai
laikau si n u om on ės, kad K antas sielos sąvokos būtinum ą
išveda iš grynojo proto p aralogizm o, besąly gišku m o rei­
kalavim ą priskird am as sąvokai „substancija" (kuri yra pirm oji
san ty k io kategorija), tik siekdam as savosios sim etrijos ir todėl
tvirtina, kad kiekvien am e sp eku liaty viam e prote sielos są­
voka atsirand a kaip tik šitokiu būdu. Jeigu šios sąvokos
šaltin is iš tikrųjų bū tų visų kokio nors daikto pred ikatų
g alu tinio su bjekto p rielaid a, tada sielą n eišven g iam ai tektų
priskirti ne tik žm ogui, bet ir k iekvienam negyv am daiktui,
nes ir d aiktas reikalauja visų savo pred ik atų galutinio
subjekto. Bet ir apskritai K antas visai n eleistin ai išreiškia
m intį, k albėd am as apie K ažką, kas gali egzistuoti tik kaip
su bjektas, o n e kaip p red ikatas (pvz., G rynojo proto kritika,
p. 323; V, 412; Prolegom enai, § 4 ir 47), nors precedentą
galim a rasti jau A ristotelio M etafizikoje, 4, cap. 8. Kaip
su bjektas ir p red ik atas neegzistuoja n iekas; ju k šitie term inai
priklau so tik logikai ir žymi abstrakčių sąvokų tarpusavio
santykį. O stebim ajam e pasau lyje jų koreliatas ar atstovas
turi bū ti su bstancija ir ak cid encija. Tod ėl to, kas visada
egzistuoja kaip su bstancija ir niekada kaip ak cid encija, m um s
n ereikia iešk oti k ažku r toli, nes tai yra tiesiog m aterija.
Ji yra visų d aiktų savybių su bstancija, o tos sav y b ės yra

660
 K A N T O F IL O S O F I J O S K RI T IK A

jos akcid encijos. Jei išsaugosim e ką tik sukritikuotą Kanto

term iną, ji iš tikrųjų yra kiekvieno em piriškai duoto daikto
g alu tinis visų predikatų subjektas, bū ten t tai, kas lieka
pašalin u s v isas įvairiausias daikto savybes: ir tai galioja
tiek žm ogui, tiek gyvuliui, tiek augalui ar akm eniui, ir yra
taip akiv aizdu , jog tam , kad to n em atytum , reikalingas
sąm onin gas noras nem atyti. Kad m aterija iš tikrųjų yra
substancijos sąvokos prototip as, aš n etruku s parodysiu.
T ačiau su bjektas ir p red ikatas su substancija ir akcidencija
santykiauja taip, kaip pakan kam o pagrind o principas lo ­
gikoje santykiauja su p riežastingum o dėsniu gam toje, ir kaip
neleistina p ain ioti ar tapatinti šių dalykų, taip p at neleistina
painioti ir anų. Tačiau P rolegom enuose, § 46, K antas visiškai
supainioja ir sutapatina tuos dalykus, kad sielos sąvoką
galėtų kild inti iš galutinio visų predikatų subjekto ir iš
kategorinio silogizm o form os. Kad atskleistum e šiam p a ­
ragrafu i būdingą sofistiką, reikia tik prisim inti, kad subjektas
ir pred ik atas yra grynai loginės apibrėžtys, apim ančios v ien
tik abstrakčias sąvokas ir bū ten t tik jų santykio sprendinyje
požiūriu. Priešingai, substancija ir akcidencija priklauso
stebim ajam pasauliui ir jų aprehensijai intelektu; bet čia
jos p agaun am os kaip tapačios m aterijai ir form ai arba
kokybei: tai aš tuoj pat aptarsiu išsam iau.
P riešingybė, davusi d ingstį tarti egzistuojant dvi iš esm ės
skirtingas su bstancijas, kūną ir sielą, iš tikrųjų yra objek­
tyvum o ir su bjektyvu m o p riešingybė. Jeigu žm ogus išoriniu
stebėjim u suvokia save objektyviai, jis jau čiasi esąs erdvėje
tįsi ir apskritai visiškai kūniška esybė; ir priešingai, jei jis
save suvokia grynąja savim one, - vadinasi, grynai su b jek ­
tyviai, - jis jaučiasi esąs tik valiojanti ir įv aizd in anti būtybė,
nep rik lau san ti nuo visų stebėjim o form ų, taigi ir be kokių
nors kūnam s būdingų savybių. Todėl sielos sąvoką, kaip
ir visas transcend entines sąvo kas, Kanto vad inam as idėjom is,
jis susikuria, pagrindo prin cip ą, bet kokio objekto form ą,

661
 Pri edas

taikyd am as tam , kas nėra objektas, t.y. šiuo atveju p ažįs­

tančiam ir valiojančiam subjektui. T o d ėl pažinim ą, m ąstym ą
ir valiojim ą jis traktuoja kaip p ad ariniu s ir ieško jų priežasties,
o kadangi tokia priežastim i negali laikyti kūno, taria eg ­
zistuojant nuo kūno visai skirtingą jų priežastį. V isų laikų
dogm atikai šitaip įrod o sielos egzistavim ą. Taip elgiasi jau
Platonas Faidre; lygiai taip p at elgiasi ir VVolffas: iš m ąstym o
ir valiojim o kaip p ad arinių jie išveda tą išorinę priežastį.
Tik po to, kai šitaip , hip ostazavus p ad arin į atitinkančią
priežastį, atsirad o tam tikros nem aterialios, p aprastos, n e­
suyrančios esm ės sąvoka, tą esm ę d ogm atikai išskleid ė ir
parod ė, rem d am iesi substancijos sąvoka. Tačiau iš prad žių
šiuo tikslu jie p ertvark ė pačią su bstan cijos sąvoką, rem ­
d am iesi tokiu įsid ėm ėtinu triuku.
K artu su pirm ąja vaizdinių klase, t.y. stebim uoju, realiu
pasauliu, yra duotas ir m aterijos vaizdin ys, nes pasaulyje
viešpataujantis priežasting u m o dėsnis sąlygoja bū senų kaitą,
suponuojančią pastov ų dalyką, kurio kaita ir yra tos būsenos.
A nksčiau, ap tarin ėd am as substancijos pastovum o principą,
rem dam asis ankstesn iais ap m ąstym ais, aš p arod žiau , kad
šis pastovum o vaizd in y s kyla iš m aterijos, nes intelektas,
v ien tik kuriam ji egzistu oja, priežastin g u m o dėsniu (vie­
nintele intelektinio pažin im o form a) iš vidau s susieja laiką
ir erdvę ir erdvės d alį šiam e d arin yje įsivaizduoja kaip
m aterijos p astovum ą, o laiko dalį - kaip m aterijos būsenų
kaitą. P ati savaim e grynoji m aterija gali bū ti m ąstom a tik
in abstracto, bet n eg ali būti stebim a, nes stebinyje ji visada
reiškiasi tik p er form ą ir kokybę. O substancija irgi yra
abstrahavim asis nuo m aterijos sąvokos, vad inasi, aukštesnė
šios sąvokos gim inė (genus); ji atsiran d a, m aterijos sąvoką
redu kav us tik į p astov u m o pred ik atą, o v isas kitas jos esm ines
savybes - tįsum ą, nep ersm elk iam u m ą, dalum ą - pašalinus.
V ad inasi, kaip ir kiekviena au kštesnė gim inė (genus), sub­
stancijos sąvoka apim a mažiau savybii{, negu materijos sąvoka,

662
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

tačiau dėl to ji netam pa p latesnės apim ties (kaip tai būdinga

b et kokiai au kštesnei gim inei), n es, be m aterijos, ji neapim a
jokių kitų žem esnių gim inių (genera), todėl m aterija lieka
vien intelė tikra substancijos sąvokos rūšis; vien tik ją galim a
įrod yti, tik šitaip galim a realizu o ti jos turinį ir ją patvirtinti.
V ad in asi, tas tikslas, dėl kurio protas abstrahuod am as su ­
kuria au kštesnę sąvoką, - kad šia sąvoka vienu m etu m ąstytų
keletą rū šiniais požym iais besiskiriančių sąvokų, - šiuo atveju
n ep asiekiam as, o tai reiškia, kad toji abstrakcija yra arba
visai betikslė ir nereikalinga, arba joje glūdi kitas paslėptas
tikslas. Šis tikslas ir pasirod o tad a, kai substancijos sąvokai
p alen k iam as ne tik jos tikrasis porūšis, m aterija, b et kartu
ir kitas, su pirm uoju koord inuotas p orū šis, bū ten t n em a­
teriali, p ap rasta, nesu naikinam a substancija, siela. Tačiau
ši sąvoka galėjo būti nep agrįstai įvesta todėl, kad jau su daran t
au kštesnę substancijos sąvoką buvo elgiam asi neteisėtai ir
nelogiškai. V eikdam as taisyklingai, protas visada sukuria
kokią nors au kštesnę gim ininę sąvoką, tik susiedam as keletą
rūšinių sąvokų , ir, lygindam as, veikdam as diskursyviai,
p ašalin d am as jų skirtum us ir išsaugodam as jų panašu m us,
gauna visas tas rūšines sąvokas apim ančią, tačiau ne tokią
turiningą gim ininę sąvoką: tai reiškia, kad rūšinės sąvokos
visad a turi bū ti duotos iki gim ininės sąvokos. Tačiau šiuo
atveju yra priešingai. Iki gim inin ės substancijos sąvokos buvo
tik m aterijos sąvoka, ir iš pastarosios be jokio pagrindo,
v ad in asi, neteisėtai, buvo sudaryta tariam a substancijos
sąvoka, savavališkai pašalin ant visas m aterijos sąvokos ap i­
brėžtis, išskyrus vieną. Ir tik po to, be m aterijos sąvokos,
bu vo sukurta ir po ja pakišta antra visiškai neteisėta rūšinė
sąvoka. T ačiau pastarajai su d aryti reikėjo n e ko kito, o tik
garsiai p an eig ti tai, kas anksčiau buvo tyliai pašalinta iš
au kštesnės gim inin ės sąvokos, - bū tent tįsum ą, nepersm el-
kiam um ą, dalum ą. Taigi substancijos sąvoka bu vo sudaryta
tik tam , kad pasitarnau tų kaip prietaisas n eteisėtai išgauti

663
 Priedas

n em aterialios substancijos sąvoką. V ad in asi, ji toli gražu

negali būti laikom a intelekto kategorija ar jo būtina funkcija;
priešingai, ji yra visai nereikalinga sąvoka, nes visas tikras
jos turinys jau glūdi m aterijos sąvokoje, šalia kurios ji yra
v isai tuščia, ir šios tuštum os negalim a užpildyti n ieku o kitu,
išskyrus tą neteisėtą nem aterialios substancijos sąvoką; tik dėl
p astarosios ji ir buvo su daryta, todėl tikslum o lab ui ją reikia
v isišk ai atm esti ir jos vietoje visu r vartoti m aterijos sąvoką.

K ategorijos buvo P rokru sto lova k iekvienam įm anom am

d alyku i, tuo tarpu trys silogizm ų rūšys yra tokia lova tik
trim s vad inam osiom s idėjom s. Sielos idėja bu vo priversta
sav e kildinti iš kategorinės silogizm o form os. D abar ateina
eilė dogm atiniam s vaizdiniam s apie pasau lį kaip visum ą,
kiek jis, kaip objektas savaim e, m ąstom as tarp dviejų ribų -
m ažiau sios (atom o) ir d id žiausios (pasaulio ribos laike ir
erdvėje). Šie vaizd iniai turi kilti iš hip otetin io silogizm o
form os. Šiuo atveju nereikia jokios yp atingos prievartos.
Ju k hip otetinis sprend inys savo formą gauna iš pagrind o
prin cip o , ir n eap galvotai, besąlygiškai taikant šį principą,
o po to savavališkai jį p ašalinan t, iš tikrųjų atsiranda visos
tos v ad in am osios idėjos, ir ne tik kosm ologinės. Iš tikrųjų,
p ag al šį principą visada ieškom a tik vieno objekto priklau ­
som ybės nuo kito, kol pagaliau pavargusi vaizd u otės galia
n enu stato kelionės tikslo; tokiu atveju iš akių išleidžiam a
tai, kad kiekvienas objektas ar n et visa jų eilė ir pats pagrind o
p rincip as n u lem ti daug svarbesnės ir d idesnės priklau so­
m y b ės - bū ten t p riklau som ybės nuo pažįstan čiojo subjekto,
k urio objektam s, t.y. v aizd in iam s, šis p rincipas tik ir galioja,
n es sąlygoja jų paprasčiau sią p ad ėtį erdvėje ir laike. V adinasi,
kadangi p ag rin d o princip as, t.y. toji pažin im o form a, iš
k urios čia kildinam os tik kosm ologinės idėjos, yra visų proto

664
 K A N T O F I L O S O F IJ O S K RI T IK A

h ip ostazių šaltinis, tai išvesti idėjom s šiuokart nereikia jokių

sofizm ų. Tačiau sofizm ai juolab reikalingesni tam , kad tos
idėjos b ū tų su klasifikuotos pagal keturias kategorijų rubrikas.
1. K osm ologinės id ėjos laiko ir erd vės, taigi jų nulem tų
pasau lio ribų, atžvilgiu drąsiai traktuojam os kaip sąlygotos
kiekybės kategorijos, su kuria jos akivaizd žiai neturi nieko
ben d ro, išskyrus atsitiktinį logikoje naudojam ą subjekto
sąvokos sprendinyje apim ties žym ėjim ą žodžiu kiekybė: tai
vaizd in gas žodis, kurį puikiausiai būtų galim a p akeisti
kitokiu. T ačiau Kanto sim etrijos m eilei pakanka ir to, kad
bū tų pasinaud ota atsitiktiniu term inų sutapim u ir tran scen ­
dentinės pasaulio tyrim o dogm os būtų susietos su kiekybe.
2. D ar drąsiau Kantas su kokybe, t.y. teigiam ąja arba
neigiam ąja sprend inio form a, susieja transcend entines m a­
terijos idėjas, o tai nepagrįsta n etgi atsitiktiniu žodžių
panašu m u. Ju k kaip tik su m aterijos kiekybe, o n e su jos
kokybe susijęs jos m echaninis (ne chem inis) dalum as. Bet
(o tai d ar svarbiau) visa ši dalum o idėja visai nepriskirtina
pagrin d o principo sekm enim s; o kaip tik iš šio principo,
kaip hipotetinės silogizm o form os, turi kilti visos kosm o­
loginės idėjos. Juk teiginys, kuriuo šiuo atveju rem iasi
K antas, - kad dalių santykis su visum a yra sąlygos santykis
su sąlygojam u dalyku, t.y. santykis, atitinkantis pagrind o
principą, - yra nors ir subtilus, tačiau nep agrįstas sofizm as.
Šis santykis veikiau grind žiam as prieštaravim o principu.
Juk visum a egzistuoja ne dalių dėka, o dalys - ne visum os
dėka, tačiau ir viena, ir kita būtinai egzistuoja kartu, nes
dalys ir visum a yra kažkas viena, o jų atskyrim as yra tik
savavališkas aktas. Tu o grindžiam a tai, kad pagal prieš­
taravim o principą dalių pašalinim as suponuoja ir visum os
pašalinim ą, ir atvirkščiai, - o ne tai, kad dalys kaip pagrindas
sąlygoja visum ą kaip padarinį, ir kad todėl pagal pagrind o
principą m es būtinai turim e ieškoti galutinių dalių, kad

665
 Priedas

iš jų, kaip iš pagrind o, su p rastu m e visum ą. Štai kokius

sunkum us šiuo atveju įveikia m eilė sim etrijai.
3. Santykio ru brikai v isai natū raliai turėtų priklausyti
pirm inės pasau lio priežasties idėja. T ačiau K antas ją turi
išsaugoti k etvirtajai, m odalu m o, ru brikai, k uriai priešingu
atveju n ebeliktų nieko ir kuriai tą idėją jis p riskiria prievarta
tuo būdu, kad atsitiktinu m as (pagal jo d iam etraliai priešingą
tiesai aiškinim ą, kad bet koks pad arinys kyla iš savojo
pagrindo) pirm inės priežasties dėka tam pa būtinum u. Todėl
sim etrijos lab u i kaip trečioji id ėja čia pasirod o laisvės sąvoka,
kuri visgi iš tikrųjų traktuojam a kaip ta pati, šiuo atveju
vienintelė tinkam a pasau lio priežasties idėja - tai aiškiai
pasakom a p astabo je prie trečiosios p rieštaro s tezės. Iš esm ės
trečioji ir ketvirtoji p rieštaro s yra tapačios.
Bet tu rėd am as m intyje visus tuos d alyku s, aš m anau
ir tvirtinu, kad visa antinom ija yra tik akių d ūm im as, tariam a
kova. Tik an titezių teiginiai iš tikrųjų kyla iš m ūsiškio
su gebėjim o p ažin ti form ų, t.y., šnekant objektyviai, iš būtinų,
a priori tikrų, ben d riau sių gam tos dėsnių. Tod ėl tik jie
įrod om i rem ian tis objek ty viais pagrind ais. Priešingai, tezių
teiginiai bei įrod ym ai turi tik su bjektyvų p agrind ą ir kyla
tik iš p ro tav im u žaid žiančio individo silpn u m o; individo
vaizdu otės g alią nuvargina beg alin is regresas, ir vaizdu otė
jį nutrau kia savav ališk om is prielaid om is, stengdam asi jas
pateisinti kuo tik įm anom a. O ind ivid o sprend im o galia
šiam e taške d ar sutrikd om a išankstinių ir tvirtai įsišaknijusių
prietarų. T o d ėl tezių įrodym ai v isų ketu rių prieštarų atveju
yra tik so fizm ai; tuo tarpu antitezių įrodym ai yra neiš­
ven giam os p ro to išvados iš m u m s a prio ri žinom ų pasau lio
kaip vaizd inio dėsnių. Štai kodėl K antas, tik d ėdam as dideles
pastangas ir g u d rau dam as, gali apginti tezes ir priversti
jas tariam ai atak u oti p irm ap rad e jėga apdovan otu s prie­
šininkus. Šiuo atveju jo p irm asis ir svarbiau sias triukas yra
tai, kad jis - n e taip, kaip žm ogu s, kuris yra įsitikinęs

666
 K A N T O F I L O S O F U o:; K L I M K A

sav o teiginio teisingum u ir todėl nervu m argum entationis

(įrodym o ašį) iškelia ir p arodo taip izoliuotai, atvirai ir
aiškiai, kaip tik įm anom a - tą įrodym ą veikiau jau iš abiejų
pu sių paslepia ir paskand ina n ereikalingų ir ištęstų sakinių
sraute.
Č ia p asiro d ančio s prieštarau jančios tezės ir antitezės
prim ena S iz a io ę ir a 8 ix o ę koyoę [teisingą ir neteisingą
žo d į43), kuriuos Sok ratas verčia ginčytis A ristofano D ebesyse
[Vers 889, 1104]. Tačiau šis panašu m as apim a tik form ą,
b et ne turinį, kaip m ielai norėtų tvirtinti tie, kurie šiam
speku liaty viau siam iš visų teorinės filosofijos klausim ų p ri­
skiria įtaką m oralum u i ir todėl tezę labai rim tai laiko Sucaioę,
o an titezę aSucoę koyoę. Tačiau čia aš neketinu paisyti
tokių ribotų ir iškreiptų m enkų protų ir, suteikd am as garbę
ne jiem s, o tiesai, noriu parod yti, kad Kanto p ateikiam i
atskirų tezių įrodym ai yra sofizm ai, tuo tarpu antitezių
įrod ym ai yra visai sąžiningi, teisingi ir turi objektyvų
pagrind ą. A š tariu, kad, m an svarstant šiuos dalykus,
skaitytojas nuolat turi galvoje pačią Kanto antinom iją.
Jeigu tartum e, kad pirm osios prieštaros tezės įrodym as
priim tinas, tai jis įrodo pernelyg daug, nes jį bū tų galim a
pritaiky ti tiek pačiam laikui, tiek ir jam e vykstan čiai kaitai
ir todėl būtų įrodyta, kad pats laikas turėjo prasid ėti, o
tai absurd iška. Beje, sofizm as čia pasireiškia tuo, kad vietoje
bū sen ų eilės bep rad iškum o, apie kurį iš pradžių šnekam a,
staiga pakišam as tų būsenų eilės n ep abaigiam u m as (be-
galinu m as), ir šitaip įrodoma tai, kuo niekas neabejoja -
kad begalinum as logiškai p rieštarauja užbaigtum ui, o vis
dėlto kiekvienas d abarties m om entas yra praeities pabaiga.
T ačiau p rad žios neturinčios eilės pabaigą visad a galim a
m ąstyti, kartu nep akenkian t jos bep rad iškum u i; kaip ir
atvirkščiai - galim a m ąstyti begalinės eilės p rad žią. O prieš
tikrai teisingą an titezės argum entą, kad pasau lio pokyčiai
už savęs būtinai suponuoja begalinę pokyčių eilę, nepateikiam a

667
 Pr i edas

v isišk ai nieko. A bsoliutaus priežasčių eilės p ertrū kio ir

p ab aig o s galim ybę m es galim e m ą s ty ti bet jokiu būdu
n eg alim e m ąstyti absoliučios p rad žios galim ybės*.
E rd v in ių pasau lio ribų atžvilgiu įrod in ėjam a, kad, jei
p asau lis yra du otoji visum a, jis bū tin ai privalo turėti ribas:
išvada teisinga, jei tik būtų įrodyta jos pirm oji grandis,
tačiau ji lieka neįrodyta. T o talum as su ponu oja ribas, o ribos
su ponu oja totalum ą: tačiau ir viena, ir kita čia su ponu ojam a
sav avališk ai. T ačiau antitezė šiam antrajam pu nktui n ep a­
teikia tokio p at patenkinim o įrodym o kaip p irm ajam , nes
p riežastin g u m o dėsnis duoda būtinas apibrėžtis tik laiko,
o ne erd v ės atžvilgiu ir a priori įtikina m us tik tuo, kad
joks u žp ildy tas laikas neg ali ribotis su kokiu nors ankstesniu
tu ščiu laiku ir joks pokytis negali bū ti p irm as, tačiau neįtikina,
kad kokia nors užpildyta erdvė n eg ali šalia savęs turėti
jo kios tuščios erdvės. T o d ėl pastarosios atžvilgiu n eįm a­
n o m as joks sp rend im as a priori. T ačiau keblum ą mąstyti
p a sa u lį erd vėje kaip ribotą su daro tai, kad pati erdvė bū tin ai
yra b eg alin ė ir todėl koks nors ribotas, baigtinis pasau lis,
kad ir koks jis būtų didelis, joje tam pa be galo m ažas.
Šitoks n eatitik im as vaizdu otės galiai yra neįveikiam a kliūtis,

* Kad pasaulio ribos laike pripažinimas jokiu būdu nėra būtina proto
mintis, galima įrodyti net istoriškai. Indai jos nepripažįsta net liaudies
religijoje (o ką jau kalbėti apie Vedas) ir šio besireiškiančio pasaulio,
šios netvarios ir beesmės Majos skraistės begalinumą stengiasi išreikšti
mitologiškai, siaubinga chronologija, visų laiko atkarpų santykinumą labai
prasmingai parodančia štai kokiame mite. (Polier: Mythologie dės Indous,
vol. 2, p. 585). Keturi amžiai, paskutiniame iš kurių gyvename mes,
kartu paimti, apima 4320000 metų. Kiekviena kuriančio Brahmos diena
apima 1000 tokių keturių amžių ciklų, o naktis - dar 1000. Jo metai
turi 365 dienas ir tiek pat naktų. Nuolat kurdamas, jis gyvena 100 savųjų
metų; o kai jis miršta, tuojau pat gimsta naujas Brahma, ir šitaip nuo
amžinybės iki amžinybės. Tokį pat laiko santykinumą išreiškia ir specialus
mitas, papasakotas Puranuose (Polier veikale, t. 2, p. 594), kur vienas
radža, keletai akimirkų aplankęs Višnu jo danguje, sugrįžęs į žemę pastebi,
kad jau praėjo keletas milijonų metų ir prasidėjo naujas amžius, nes
kiekviena Višnaus diena prilygsta šimtui keturių amžių pasikartojimų.

668
 KANTO F I L O S O F IJ O S KRITIK A

nes tokiu atveju jai belieka m ąstyti pasaulį kaip be galo

d id elį arba kaip be galo m ažą. T ai pastebėjo jau senovės
filosofai: Mr|Tpd6cūpoę, 0 jcudr|yr|Tr|ę E iu zoop oo, (pgeri v
(Ito tio v lavai ev peyakco tie S u o eva aiuyuv yEvvribgvai
sca'i eva x o aų o v ev tco anEipco. (M etrod oru s, caput
scholae Epicuri, absu rd um ait in m agno cam po šp icam unam
produei et u nu m in infinito m undum .) [M etrodoras, Epikūro
m okyklos galva, m oko, jog būtų absu rd iška, jei didžiuliam e
lauke išaugtų viena varp a, o beg alinėje erd v ėje egzistuotų
tik vienas pasaulis.] Stobaios: Eclogae physicae et ethicae, 1,
cap. 23. Tod ėl d augelis iš jų m okė (kaip toliau sakom a),
drtEipooę zd aųou ę ev t© arceipą) (infinitos m undos in
infinito) [kad begalinėje erdvėje esam a be galo daug pasaulių;
Stob aios loc. cit.]. Tokia yra ir K anto argum en to, įrodančio
antitezę, prasm ė; tačiau šį argum entą jis su lu ošino, jį iš­
d ėstyd am as scholastiškai ir įm antriai. Tą patį argum entą
galim a pateikti ir prieš pasau lio ribotum ą laike, jeigu n e­
tu rėtu m e d aug geresnio argum ento, parem to p riežastin gu ­
m u. Be to, je i tariam a, kad pasau lis ribotas erdvėje, iškyla
n eišsp ren d žiam as klausim as, koks užpildytos erd vės dalies
p ran ašu m as prieš begalinę, tuščią likusią dalį. Išsam ų ir
labai vertingą argum ento už ir prieš pasau lio baigtinum ą
išdėstym ą pateikia [ordanus Brunus [G iordano Bruno] savo
knygos D el infinito, universo e m ondi [A pie begalybę, visatą
ir pasaulius] pen ktam e dialoge. Beje, pats K antas rim tai ir
rem d am asis objektyviais pagrind ais savo knygoje D angaus
natūralioji istorija ir teorija [N atu rgeschichte und Theorie dės
H im m els], T eil 2, Kap. 7, tvirtina, kad pasaulis yra begalinis
erdvėje. Tą p atį pripažįsta ir A ristotelis, Physica 3, cap.
4. Šis ir kiti skyriai labai vertingi šios an tinom ijos p ro ­
b lem atikai.
A ntrosios prieštaros atveju tezė iškart patenka į visai
n esu b tilų petitio principii, p rasid ėd am a šitaip; „kiekviena
su dėtinė substancija susideda iš paprastų d alių ". Žinom a,

23. ssr. 669

 P ried a s

iš savavališkai priim tos p rielaid o s, kad substancija esanti

su dėtinė, po to labai lengvai įrod om os p aprastos dalys.
Tačiau kaip tik teiginys „visa m aterija yra su d ėtin ė", kuriuo
viskas rem iasi, lieka neįrod ytas, nes jis kaip tik ir yra niekuo
nepagrįsta prielaid a. T am , kas p ap rasta, stovi p riešpriešiais
n e tai, kas su d ėtin ga, o tai, kas tįsu, kas turi dalis, kas
dalu. Tačiau iš tikrųjų čia patyliu kais tariam a, kad dalys
egzistavo iki v isu m o s, su sijungė ir dėl to atsirado visum a:
juk tai byloja žod is „su d ėtin is". T ačiau šitaip tvirtinti taip
p at n ep agrįsta, kaip ir tvirtinti priešingai. D alum as tik nusako
g alim ybę visu m ą suskaidyti į dalis; bet tai jokiu būdu
n ereiškia, kad visum a susid ed a iš dalių ir šitaip atsiranda.
D alum as teigia dalis a parte post; su dėtingu m as jas teigia
a p arte ante. Ju k iš esm ės tarp dalių ir visum os nesam a
jokio laikiško santykio: priešingai, jos sąlygoja viena kitą
abip u siškai ir todėl nuolat esti tuo pačiu m etu. T ik tiek,
kiek egzistuoja ir dalys, ir visum a, esam a to, kas tįsu
erdviškai. Tod ėl tai, ką K antas sako pastaboje d ėl tezės:
„ T ie s ą sakant, e rd v ę reikėtų v a d in ti n e c o m p o s itu m , b e t
totum ir t.t.", visiškai galioja ir m aterijai, kuri yra n e kas
kita, kaip erdvė, tapusi su vokiam a. Kita vertus, begalin is
m aterijo s d alu m as, ap ie kurį teigiam a antitezėje, a priori
ir n ep rieštaringai kyla iš jos u žp ild o m as erdvės dalum o.
P rieš šį teiginį n ieko negalim a pasak yti; todėl ir K antas
p. 513; V, 541, k u r jis kalba rim tai ir savo vard u , ir jau
n eb e kaip d5vxoę /.ovoc, patik ėtin is, tą teiginį pateikia kaip
objektyvią tiesą; lygiai taip p at ir M etafiziniuose gam totyros
pradm en yse (p. 108, p irm as leidim as) teiginys „m aterija yra
be galo d a li", kaip n eabejotina tiesa, pagrindžia pirm osios
m echanikos teorem os įrodym ą po to, kai d inam ikoje jis
pasirod ė ir bu vo įrod y tas kaip ketvirtoji teorem a. Tačiau
čia K antas su gad in a an titezės įrod ym ą labai painiu dėstym u
ir nenau d inga žo d žių gau sa, g u d riai ap skaičiu od am as, kad
an titezės ak iv aizd u m as n e p e r d aug n uslopin tų tezės so­

670
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

fizm us. A tom ai nėra jokia būtina proto m intis, o yra tik
p aprasčiau sia h ip otezė, paaiškinanti specifinio kūnų svorio
skirtum ą. T ačiau kad tą skirtum ą galim a paaiškinti kitaip,
ir n et geriau bei paprasčiau , negu tai daro atom istika, parod ė
pats K antas savo M etafizinių gam totyros pradm enų dinam ikoje;
o iki jo tai pad arė Priestley veikale [D isąuisitions R elating
to] M atter an d Spirit ]A pm ąstym ai apie m ateriją ir dvasią],
sectio I; ir n et A ristotelio P hysica, 4, 9, galim a rasti p am atin ę
m intį apie šį dalyką.
Trečios tezės argu m entas yra labai subtilus sofizm as;
tiesą sakan t, tai yra Kanto tariam asis paties grynojo proto
prin cip as, visai grynas ir nep akeistas, ju o siekiam a priežasčių
eilės baigtinum ą įrodyti rem iantis tuo, jo g priežastis, kad
būtų pakankam a, turi apim ti visą sum ą sąlygų, iš kurių kyla
tolesnė bū sena, padarinys. Po šia būsenoje, kuri yra priežastis,
tuo pat m etu duotų apibrėžčių p ilnatve argum entas pakiša
priežasčių eilės pilnatvę, dėl kurios pati ta būsena pirm ąkart
tapo reali. O kadangi pilnatviškum as suponuoja užbaigtum ą,
o u žbaigtu m as - baigtinum ą, tai iš to argum entas išveda
tam tikrą pirm ąją, u žbaigiančią eilę, todėl ir besąlygišką
priežastį. Bet tai akivaizdu s fokusas. Kad bū seną A m ąstyčiau
kaip pakankam ą būsenos B priežastį, tariu, kad būsena A
apim a tam reikalingų apibrėžčių p ilnatvę; ir tik iš šių
apibrėžčių visum os neišvengiam ai kyla būsena B. Tik šitaip
visiškai p aten kinam as jai, kaip pakankam ai priežasčiai, m ano
keliam as reikalavim as, ir jis tiesiogiai niekaip nesisieja su
klausim u, kaip tapo reali pati būsena A. P astarasis klau sim as
p riskirtin as visai kitam apm ąstym ui. Jis kyla tada, kai būseną
A aš traktuoju jau ne kaip priežastį, o kaip p ad arinį, ir
tokiu ab ieju kokia nors kita būsena biri santykiau ti su ja
taip, kaip ji p ati santykiavo su B. Tokiu atveju priežasčių
ir pad arin ių eilės baigtinum o, vadinasi, ir tam tikro p irm ojo
p rad o, prielaida niekada neiškyla kaip būtina (kaip ir
d abarties akim irkos esam ybė visai nesuponuoja paties laiko

671
 Priedas

prad žios), o yra sp eku liuojančio ind ivid o tingu m o p ad arinys.

T arti, kad ši prielaid a glūdi priežasties kaip pakan kam o
pagrindo sąvokoje, taip p at n esąžinin ga ir neteisin ga. Tai
aš parodžiau anksčiau , išsam iau ap tarinėd am as kantiškąjį
proto prin cip ą, su tam pantį su šia teze. A iškind am as ir
g in d am as šią neteisingą tezę, pastaboje K antas nep asid rov ėjo
kaip besąlygiškos p rad žios p avyzd į p ateikti atsistojim ą nuo
kėd ės, tarsi atsistoti nuo kėdės be m otyvo nebū tų taip p at
n eįm an om a, kaip ru tu liui ried ėti be p riežasties. O dėl Kanto
k reipim osi į senovės filosofus, nulem to jo paties silpnum o
jausm o, tai aš m anau, kad nėra reikalo jo nepagrįstum ą
įrodinėti Ū kelio L ucano, elėjiečių ir t.t. pavy zd žiais; o ką
jau kalbėti ap ie indus. Tu o tarpu antitezės arg um en tacijai,
kaip ir ankstesniu atveju, aš neturiu jokių priekaištų.
Kaip jau esu sakęs, ketvirta p rieštara, tiesą sakant,
su tam pa su trečiąja. O tezės įrod ym as iš esm ės irgi toks
pat, kaip ir ankstesnis. Jo teiginys, esą tai, kas sąlygota,
su ponuoja piln atvišk ą ir todėl besąlygiška esatim i u žsib ai­
giančią sąlygų eilę, yra p etitio prin cip ii, kurį reikia ryžtingai
atm esti. K iekviena sąlygota esatis nesu ponuoja n ieko kito,
išskyrus savąją sąlygą, o kad p astaro ji savo ru ožtu vėl yra
sąlygota, tai jau kitas k lau sim as, tiesiogiai n eglū d in tis p ir­
m ajam e.
N egalim a n eigti, kad ši antinom ija yra kažkiek įtikinam a,
b et vis d ėlto įsid ėm ėtina, kad nė vienai K anto filosofijos
d aliai nebu vo taip n ed au g p rieštarau jam a; n egana to, jokia
kita dalis nesu silau k ė tokio pritarim o kaip šis toks p ara­
d oksalus m okym as. B eveik visos filosofinės kryptys ir v a ­
d ovėliai jai p riskiria d id elę svarbą, ją kartoja ir n et vysto,
tuo tarpu beveik visos kitos K anto teorijos buvo u žsipu o­
lam os. N egana to, n iekad a netrū k o bu kap ročių , nep ripa-
žin d avu sių n et tran scen d en talin ės estetikos. O vieningas
pritarim as antinom ijai galiau siai aiškintinas tuo, kad tam
tikriem s žm onėm s m alon u m atyti tokį tašką, kur intelektui

672
 KANTO F I I, O S O F IJ O S K K I T I K A

iš tikrųjų tenka sustoti, su sid ūrus su kažkuo, kas egzistuoja,

o kartu n eegzistu oja, ir šitaip jie čia tikrai pam ato šeštąjį
F ilad elfijos fokusą, pateiktą Lichtenbergo plakate \Vermiscltte
Schriften, n eu e A u sgabe Bd. 3, S. 187].
Toliau esantis kosm ologinės p rieštaros kritinis išspren­
dim as, jei atskleisim e jo tikrąją prasm ę, yra v isai ne toks,
kaip jį pateikia K antas; jis visai neišsprendžia p rieštaros,
rem d am asis atradim u , kad abi d alys, kylančios iš neteisingų
p rielaid ų p irm oje ir antroje p rieštaroje, yra n eteisingos, o
trečioje ir ketvirtoje abi teisingos. Tačiau šis išsprendim as
iš tikrųjų p atvirtin a antitezes, paaiškind am as jų turinį.
P ateik d am as šį išsprend im ą K antas pirm iausia aiškiai
n eteisin g ai Purtina, kad abi dalys kyla iš prielaid os (kaip
d id žiosios prem isos), kad kartu su tuo, kas sąlygota, duota,
ir u žbaigta (vadinasi, uždara), to dalyko sąlygų eilė. Tačiau
šis teiginys, K anto grynojo proto p rincipas, pagrindžia tik
tezės teiginius, o -antitezė, atvirkščiai, visur akivaizdžiai šj
p rincipą neigia ir iškelia priešingą dalyką. Toliau K antas
abiem dalim s priskiria dar ir tą prielaidą, kad pasaulis
egzistuoja pats savaim e, nep riklau som ai nuo jo p ažinum o
ir jo form ų. T ačiau ir ši prielaida su sijusi su teze, o antitezės
teiginių ji visai n ep agrindžia ir n et visai su jais nesuderinam a.
Ju k b eg alin ės eilės sąvokai tiesiogiai prieštarauja tai, kad
ji duota visa: ju k tokios eilės sąvokai esm inga tai, kad ji
visada egzistuoja tik p er santykį su eilės praeinam ybe, o
ne n ep rik lau so m ai nuo jos. Priešingai, apibrėžtų ribų p rie­
laidoje jau glūdi visum os, egzistuojančios savarankiškai ir
nep rik lau som ai nuo jos m atavim o, prielaida. Tai reiškia,
kad tik tezė g rind žiam a neteisinga p rielaid a, esą egzistuoja
kažkokia savaim e esanti, t.y. iki b et kokio pažinim o duota
p asau lio visu m a, prie kurios pažinim as tik prisideda. A n­
titezė jau iš p at prad žių visišk ai prieštarauja šiai prielaidai:
ju k eilių begalybė, kurią ji teigia paprasčiau siai rem dam asi
p ag rin d o p rin cipu, g ali egzistuoti tik tiek, kiek vyksta

673
 Priedas

regresas, o ne n ep riklau som ai nuo jo. Kaip objektas apskritai

su ponu oja su bjektą, taip ir objektas, apibrėžtas kaip begalinė
sąlyg ų grandinė, būtinai suponuoja jį atitin kantį pažinim o
b ū d ą su bjekte, bū tent - nuolatinę tos grand inės narių seką.
O ši seka yra kaip tik tai, ką K antas p ateikia kaip šios
p rieštaro s išsprend im ą, n uolat k artod am as: „Pasaulio d i­
d u m o begalybė egzistuoja tik regresu od am a, o ne iki regreso".
V ad in asi, tas jo pateiktas prieštaros išspren d im as iš tikrųjų
yra išspren d im as antitezės n aud ai: juk an titezė teisinga tiek
p at, kiek tiesa visai n esu d erinam a su tezės teiginiais. Jeigu
an titezėje bū tų tvirtinam a, kad p asau lis su sided a iš begalinių
p riežasčių ir pad arin ių eilių, tačiau kartu egzistuoja n e­
p riklau som ai nuo vaizd inio ir jo regresyvios eilės, t.y.
egzistuoja savaim e ir todėl yra duota visu m a, tada antitezė
p rieštarau tų n e tik tezei, b et ir sau pačiai, nes begalybė
n iekad a negali bū ti duota visa ir nesam a begalinės eilės (nebent
jei ji b egalin į skaičių kartų p ereinam a) o kartu nesam a beribės
esaties, kuri su d arytų visum ą. V ad inasi, tik tezei tinka toji
p rielaid a, apie kurią K antas sako, kad ji su painiojo abi dalis.
Jau A ristotelis m okė, kad begalybė niekada negali būti
d uota actu, t.y. realiai, o egzistuoja tik kaip potentia. Ooz
Ecmv Evspysia sivai t o airEipov' ... a X X ' aSovatov
to EVTE/.E'/cia ov aicEipov. (Infinitum non p o test esse actu:
... sėd im possibile actu esse infinitu m .) [N eįm anom a, kad
b eg aly bė eg zistu otų realiai; realiai eg zistuojanti begalybė
yra n egalim a.] M etaphysica, 11, 10 [p. 1066 b 11, 18]. Toliau:
K a r ’ Evepyeiav ųsv yap oo8ev e c ttiv ariEipov, Sovaųsi
5e e 7ii tt|v 8ia(p£cnv (N ihil enim actu infinitum ėst,
sėd poten tia tantum , n em p e d ivisione ipsa) [Juk jokia
b eg aly bė (t.y. jo k s be galo m ažas dydis) neegzistu oja tik­
rovėje, o tik galim ybėje d alu m o atžvilgiu ]; D e gen eratione
et corru ptione 1 ,3 [p. 318 a 20], Šią m intį jis išsam iai išskleidžia
v eik ale P hysica, 3, 5 ir 6, kur pateikia bev eik teisingą visų
an tin om išk ų priešin gy bių išsprend im ą. Savo lakonišku sti­

674
 K AN T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

lium i jis pateikia antinom ijas ir p o to sako: „tai reikalauja

tarpininko (8iaitr| to o )"; po to jis pasiūlo sp ren d im ą, kurio
esm ė ta, kad pasau lio begalinum as tiek erdvėje, tiek laike,
tiek dalum o atžvilgiu niekad a neegzistu oja iki regreso ar
p rogreso, o egzistuoja jam e. V ad in asi, ši tiesa jau glūdi
teisingai suvoktoje begalybės sąvokoje, ir m es nesu prantam e
p atys savęs, jei m anom e, kad galim a m ąstyti begalybę (kad
ir kokia ji būtų) kaip kažką, kas duota objektyviai, kažką,
kas yra u žbaigta, ir nep riklau som ai nuo regreso.
O jei, p riešingai, išeities tašku laikytu m e tai, ką Kantas
pateikia kaip prieštaros išspren dim ą, tai šitaip bus tiesiogiai
patvirtinta antitezė. Būtent: jei pasau lis nėra besąlygiška
visum a ir egzistuoja ne savaim e, o vaizdinyje, ir jam e esančios
priežasčių ir p adarin ių eilės egzistuoja n e iki pasaulio
vaizd in ių regreso, o tik šio regreso dėka, tai pasau lis negali
ap im ti ap ibrėžtų ir baigtinių eilių, nes tokiu atveju jų
ap ib rėžtu m as ir ribotum as turėtų bū ti n ep riklau som i nuo
vėliau tik p risid edan čio vaizdinio. P riešingai, visos jo eilės
turi bū ti begalinės, t.y. negali bū ti apim tos jokiu vaizdiniu.
506-m e puslapyje; V, 534, rem d am asis abiejų dalių n ep a­
grįstum u , K antas siekia įrodyti transcend entalinį reiškinių
id ealu m ą ir sako: „Jei pasau lis yra savaim e egzistuojanti
visum a, tai jis yra arba baigtinis, arba b eg alin is". Tačiau
tai neteisinga: savaim e egzistu ojanti visum a niekaip neg ali
bū ti begalinė. Tą idealum ą veikiau galim a įrodyti, rem iantis
pasau lio eilių begalinum u, ir štai kokiu būdu: jei p riežasčių
ir pad arinių eilės pasau lyje v isai neturi pabaigos, tai pasaulis
negali bū ti visum a nepriklausom ai nuo vaizdinio, nes tokia
visum a visada suponuoja tam tikras ribas, kaip begalinės
eilės su ponuoja begalinį regresą. Todėl tariam as eilių b e­
galinu m as turi būti sąlygotas priežasties ir pad arinio form os,
o pastaro ji - subjektui bū dingo pažinim o būdo. V adinasi,
pasau lis - toks, kokį p ažįstam e, - egzistuoja tik subjekto
vaizdinyje.

675
 į
I
, Priedas

Aš negaliu spręsti, ar pats K antas su vok ė, kad jo kritinis

prieštaros išsprendim as iš tikrųjų yra n u o sp ren d is antitezės
naudai. Juk tai p riklauso nuo to, ar tai, ką Schellingas labai
taikliai kažku r p avad ino K anto prisitaik ym o sistem a, aprėpia
tiek daug, ar K anto dvasia čia jau n esąm on in gai prisitaiko
prie jo epochos ir aplinkos įtakų.

T rečios antinom ijos, kurios objektas bu vo laisvės idėja,

išsprendim as nusipelno ypatingo d ėm esio, nes m um s labai
svarbu, kad kaip tik šiuo atveju, g vild end am as laisvės idėją,
K antas priverstas išsam iau kalbėti apie daiktą savaim e, kuris
iki tol šm ėsčiojo tik antram e plane. M u m s tai visai su ­
prantam a, nes daiktu savaim e m es p rip ažinom e esan t valią.
A p skritai čia yra tas taškas, kuriam e K anto filosofija priartėja
prie m anosios arba kuriam e m ano filosofija atsišakoja nuo
K anto filosofijos kaip nuo kam ieno. T u o galim a įsitikinti
įd ėm iai perskaičius G rynojo proto kritikos p. 536 ir 537; V,
564, 565 ir su šia vieta p alyginu s S prendim o galios kritikos
įvadą, trečio leidim o p. XVIII ir XIX, arba R osenkranzo
leidim o p. 13, kur tiesiai sakom a: „Laisvės sąvoką jos objekto
(o ju k tai yra valia) atžvilgiu leidžia įsivaizdu oti daiktas
savaim e, bet ne stebėjim as; p riešin gai, gam tos sąvokos
objektą leidžia įsivaizdu oti stebėjim as, b et n e d aiktas sa­
v a im e". Tačiau ypač įd ėm iai reikia perskaityti tekstą apie
an tinom ijų išsprendim ą, p ateiktą P rolegom enų § 53, ir tada
atsakyti į klausim ą, ar visa, kas ten pasakyta, neskam ba
kaip m įslė, kurios įm inim o raktą duoda m ano filosofija.
Savo m inčių K antas n eišp lėtojo iki galo: aš tik realizavau
jo projektą. Todėl tai, ką K antas kalba vien tik apie žm ogiškąjį
reiškinį, aš pritaikiau apskritai visiem s reiškiniam s, kurie
n uo žm ogiškojo reiškinio skiriasi tik laipsniu; aš pritaikiau
jiem s tą tiesą, kad jų esm ė-savaim e yra kažkas absoliučiai

676
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

laisva, t.y. valia. O kiek vaisinga ši įžvalga, je i ją susiejam e

su K anto m okym u apie erdvės, laiko ir p riežastingum o
id ealu m ą, m atyti iš m ano veikalo.
D aikto savaim e K antas n iek u r netyrinėjo specialiai ir
jo aiškiai ned ed u kavo. K askart, kai jis vartoja šią sąvoką,
jis tuojau p at ją įv ed a, tardam as, kad reiškinys, t.y. regim asis
pasau lis, p rivalo turėti tam tikrą pagrind ą, tam tikrą protu
suvokiam ą priežastį, kuri nėra reiškinys ir tod ėl nep riklau so
jo kiam galim am patyrim ui. Ir tai jis tvirtina po to, kai
n ep aliau d am as aiškino, kad k ategorijas, - vad inasi, ir prie­
žastin gu m o kategoriją - galim a taikyti tik ribotai, tik galim am
p atyrim ui, kad kategorijos yra tik intelekto form os, p ad e­
d ančios skiem en im is perskaity ti ju slinio pasau lio reiškinius,
o už šio pasau lio ribų netu rinčios jokios p rasm ės ir t.t.
Tod ėl jis kuo griežčiausiai u ždraud ė jas taikyti daiktam s,
esan tiem s an apu s patyrim o, ir šio d ėsnio pažeid im u teisingai
aiškino, o k artu sunaikino visą ankstesnį d ogm atizm ą.
N eįtikėtinas nenu oseklu m as, kuriam čia p asid avė K antas,
bu vo tuoj p at p astebėtas jau pirm ųjų jo p riešinin kų ir buvo
p anau d otas p ag rįsti antp uoliam s, kurių jo filosofija niekaip
n eg alėjo atrem ti. Ju k m um s a p riori ir iki b et kokio patyrim o
žinom ą priežastin g u m o dėsnį m es iš tikrųjų taikom e m ūsų
ju slių organų pagaun am iem s p okyčiam s, tačiau kaip tik todėl
šis dėsnis turi tokią p at su bjektyvią kilm ę kaip ir tie pojūčiai,
vad in asi, negali vesti prie d aikto savaim e. T iesa yra ta,
kad vaizdinio perspektyvoje niekad a negalim a išeiti už paties
vaizdinio: jis yra uždara visu m a, ir jam e nesam a gijos,
v ed an čios prie toto genere nuo vaizdinio besiskirian čios
daikto savaim e esm ės. Jeigu m es būtum e tik įvaizd inančios
bū ty bės, kelias, ved antis prie d aikto savaim e, m u m s būtų
v isišk ai uždarytas. Ir tik kita m ū sų pačių esm ės pusė gali
m u m s atverti kitą daiktų esm ės-savaim e pusę. Šitokiu keliu
ėjau aš. Paties K anto u ždrausta, b et jo naud ojam a daikto
savaim e dedukcija vis dėlto kažkiek pateisinam a štai kuo.

677
 Priedas

Jis n etaria, kaip reikalauja tiesa, kad objektas tiesiai ir

absoliučiai sąlygotas su bjekto ir atvirkščiai; jis taria, kad
tik pats objekto pasireiškim o bū d as sąlygojam as su bjektui
būdingų pažinim o form ų, kurios kaip tik todėl su vokiam os
a priori. O tai, kas, kaip p riešingybė, pažinu tik a p o steriori,
jam jau yra betarpiškas daikto savaim e poveikis; tik p er­
eid am as pro tas a priori d u otas form as, daiktas savaim e
tam pa reiškiniu. Toks požiū ris iš d alies p aaiškina, kod ėl
K antas galėjo nep astebėti, kad jau bu vim as objektu apskritai
priklauso reiškinio form ai ir buvim o subjektu apskritai
sąlygojam as tiek pat, kiek objekto reiškim osi būdas sąly ­
g ojam as su bjektui bū din gų pažin im o form ų, kad, v ad in asi,
jeigu reikia pripažinti daiktą savaim e, tai jis visiškai negali
būti objektu ; o K antas visada jį laiko esan t kaip tik objektu.
Tai reiškia, kad daiktas savaim e turi egzistuoti srityje, toto
genere skirtingoje nuo vaizd inio (t.y. pažinim o ir p ažin um o),
ir todėl apie šią sritį negalim a spręsti rem iantis dėsniais,
n u lem iančiais objektų tarpusavio sąryšį.
Su kantiškuoju daikto savaim e įrodym u atsitiko tas pat,
kas su priežasting u m o d ėsnio aprioriškum o įrodym u: abi
koncepcijos teisingos, bet jų įrodym o bū d as klaidingas. Taigi
tai yra teisingos išvados iš k laidingų prielaid ų . Aš išsaugojau
jas abi, tačiau p agrin d žiau jas visai kitaip ir patikim iau.
D aiktą savaim e aš gavau ne gu d ravim ais ir ne išvadom is
iš d ėsnių, kurie jį p aneigia, n es jau priskirtin i jo reiškiniui;
be to, aš priėjau prie jo ne lankstais, o radau jį tiesiogiai,
ten, kur jis esti betarpiškai, - valio je, k iekvienam betarp iškai
atsiverian čioje kaip jo paties reiškim osi būtis-savaim e.
Sis betarp iškas savosios v alio s p ažin im as ir yra tai, iš
ko žm ogaus sąm onėje iškyla laisvės sąvoka, nes kaip tik
valia, kaip p asau lį ku rian ti jėg a, kaip daiktas savaim e,
n ep riklau som as nuo p ag rin d o p rincip o, o kartu ir nuo bet
kokio bū tinu m o, yra visišk ai nep rik lau so m a, laisva ir n et
v isagalė. T ačiau visa tai iš tiesų galioja tik valiai savaim e,

678
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI TI KA

o ne jos reiškiniam s, in d ivid am s, kurie jau jos pačios tvirtai

sąlygoti kaip jos reiškiniai laike. Bet kasdienė, filosofijos
neapšviesta sąm onė valią n u o lat painioja su jos pasireiškim u
ir tai, kas priklau so tik jai, p riskiria jos pasireiškim ui; dėl
to atsiranda besąlygiškos ind ivid o laisvės iliuzija. Tod ėl
Spinoza visai p agrįstai sako, kad jeigu skriejantis akm uo
turėtų sąm onę, jis m anytų, kad skrieja savo laisva valia.
Ju k , žinom a, ir akm ens bū tis-savaim e yra ta p ati vienintelė
laisva valia, bet, kaip ir visu o se savo pasireiškim uose, ir
čia, kur ji pasireiškia kaip akm uo, toji valia yra visiškai
apibrėžta. T ačiau apie visa tai jau p akankam ai kalbėta šio
v eikalo pagrin d inėje dalyje.
N esupratęs ir nep asteb ėjęs, kad šitaip kiekvieno žm o­
gaus sąm onėje betarpiškai atsirand a laisvės sąvoka, K antas
p. 533; V, 561 šią sąvoką kildina iš labai subtilaus sam ­
protavim o; jo dėka besąlygiška esatis, kurios visada turi
ieškoti protas, duoda dingstį hipostazuoti laisvės sąvoką,
o ši transcend entinė laisvės idėja turi p agrįsti ir praktinę
jos idėją. T ačiau Praktinio proto kritikoje, ketvirto leidim o
§ 6 ir p. 185, o R osenkranzo leidim o p. 235, šią pastarąją
sąvoką jis išveda jau kitaip, tardam as, kad ją suponuoja
kategorinis im peratyvas. T aigi šios p rielaid os lab ui m inėta
speku liatyvinė idėja yra tik pirm inis laisvės sąvokos šaltinis,
o čia ji įgauna tikrąją prasm ę ir au tentiškai pritaikom a.
Tačiau nei viena, nei kita nėra teisinga. Ju k iliuzija, kad
individas turi visišką atskirų p oelgių laisvę, labiausiai vald o
grubiausių, niekada nem ąstančių žm onių įsitikinim ą, v a ­
dinasi, ji nep agrįsta jokiais apm ąstym ais, nors d ažnai į juos
įsism elkia. Priešingai, jai nepasiduoda tik filosofai, ir kaip
tik patys giliausieji, taip p at m ąsliau si ir šviesiausi bažnyčios
tėvai.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, tikrasis laisvės
sąvokos šaltinis iš esm ės jokiu būtu nėra išvada - nei išvada
iš besąlygiškos priežasties speku liatyvinės idėjos, nei iš to,

679
 Priedas

kad šią sąvoką suponuoja kategorinis im peratyvas. Iš tikrųjų

ji kyla betarp iškai iš sąm onės, kurioje k iekvien as tiesiogiai
atpažįsta save kaip valią, t.y. kaip tai, kas, bū d am as daiktas
savaim e, netu ri pagrind o p rincipo form os ir pats n ep riklau so
nuo n ieko kito, bet priešingai - visa kita daro priklausom a
nuo savęs; tačiau tas „k iek v ien as", nep asižy m ėd am as fi­
losofinės kritikos ir refleksijos su gebėjim u , savęs, kaip į
laiko form ą jau patekusio ir apibrėžto tos valios reiškinio,
galim a sakyti, valios akto, neskiria nuo p ačio s valios gyventi,
ir todėl, u žu o t visą savo egzistenciją p rip ažin ęs esant savosios
laisvės aktu, laisvės ieško atskiruose savo poelgiuose. Šiuo
klausim u aš rekom endu oju savo K onkursinį traktatą apie valios
laisvę.
Jeigu K antas, kaip jis pareiškia čia ir kaip tariam ai elgėsi
an kstesn ėm is p rogom is, daiktą savaim e prieid avo tik rem ­
d am asis išvada (o be to, labai nen u osek liai, rem d am asis
savo paties v isišk ai u žd rausta išvada), tai koks būtų n u o ­
stabus su tapim as, jeigu čia, kur jis p irm ąk art p risiartin a
prie d aikto savaim e ir jį šiek tiek aptaria, jis iškart atp ažin tų
jam e valią - laisvą, p asau lyje p asirod ančią tik p er laike iš­
siskleid žian čiu s reiškinius valią! Tod ėl aš iš tikrųjų m anau -
nors to ir n egalim a įrodyti, - kad, k albėd am as apie daiktą
savaim e, tam siau siose savo sielos gelm ėse K antas visada
m iglotai m ąstyd avo valią. Tai p atvirtin a G rynojo proto kritikos
antro leidim o p ratarm ės p. XX V II ir X X V III ir R osenkranzo
leidim o p ap ild y m ų p. 677.
Beje, kaip tik tas num anom as tariam os trečiosios p rieš­
taros išspren d im as K antui duoda d ingstį taip puikiai išreikšti
giliausias jo filosofijos m intis. T ai m atom e visam e šeštajam e
„G rynojo proto an tin o m ijo s" skirsnyje, ir ypač ten, kur
pateikiam as skirtu m o tarp em pirinio ir protu su vokiam o
ch arakterio aiškinim as (p. 534 - 550; V , 562 - 578), kurį
aš priskiriu prie pačių d idingiausių d alykų , kada n ors
pasakytų žm ogau s (kaip m inėtos vietos p ap ild om ą aiškinim ą

680
 K A N T O F I L O S O F I J O S KRI TI KA

g alim a traktuoti paralelin į skirsnį Praktinio proto kritikoje,

ketv irto leidim o p. 169 - 1 7 9 arba R osenkranzo leidim o p.
224 - 231). Bet ju o lab tenka ap g ailestauti, kad šios m intys
čia pateiktos netin k am oje vietoje, nes, viena vertu s, jos
atskleistos ne tuo būdu, kurio reikalauja jų išdėstym as, todėl
tu rėtų bū ti išvestos kitaip, negu tai pad aryta; o kita vertus,
nep asiekia to tikslo, dėl kurio čia dėstom os, b ū ten t - jos
n eišsprend žia tariam os antinom ijos. Iš reiškinio čia išv e­
d am as jo protu su vokiam as p agrin d as, daiktas savaim e;
ir tai darom a jau p akan kam ai išpeiktu būdu, p riežastin gum o
kategorijos vartoseną nenu osekliai perkeliant už b et kokio
reiškinio ribų. Kaip toks daiktas savaim e šiuo atveju p a­
teikiam a žm ogau s valia (o ją K antas visai n eleistinai ir
ned ovanotinai, pažeisd am as b et kokią kalbos vartoseną,
v ad ina protu), kuri susiejam a su besąlygišku privalėjim u,
kategorin iu im peratyvu , p ostu lu ojam u beatodairiškai.
V ietoje viso šito būtų d erėję rem tis aiškia ir atvira veiksena
ir, išeities tašku laikant valią, p arod yti, kad ji yra b etarp iškai
p ažin i m ūsų pačių reiškim osi bū tis-savaim e, o po to aprašyti
em pirin į ir protu suvokiam ą charakterį, t.y. parod yti, kad
v isi poelgiai, nors ir bū tinai nulem ti m otyvų, vis dėlto tiek
p aties jų au toriau s, tiek juos iš dalies vertinan čio subjekto
b ū tin ai ir absoliučiai priskiriam i tik pačiam au toriu i, kaip
galiau siai p riklausantys n u o jo, ir todėl jam priskiriam a
tiek kaltė, tiek nuopelnas. T oks būtų vienintelis teisingas
bū d as pažinti tai, kas nėra reiškinys, vad inasi, kas negali
b ū ti atrasta rem iantis reiškinio dėsniais, b et yra tai, kas
atsiveria, yra pažinu ir objektyvuojasi reiškiniuose: o tai
y ra valia gyventi. Po to toji p ati valia pagal analogiją turėjo
b ū ti parodyta kaip kiekvieno reiškinio būtis-savaim e. T ačiau
tad a, žinom a, nebūtų galim a sakyti (p. 546; V , 574), kad
negyvosios ir net gyvulinės gam tos srityje jokio sugebėjim o
negalim a m ąstyti kitaip, kaip ju sliškai sąlygoto, o tai K anto
kalba iš tikrųjų reiškia, kad aiškinim as rem iantis p riež a s­

681
 P ried as

tingum o dėsniu apim a ir giliausią tų reiškinių esm ę ir todėl

jų atveju - labai n en u osekliai - atkrinta daiktas savaim e.
D ėl neteisingos pozicijos ir ją atitinkančios aplinkin ės d e­
dukcijos, nulėm u sios bū dą, kuriuo K antas pateikia daiktą
savaim e, buvo iškreipta ir p ati daikto savaim e sąvoka. Ju k
ieškant besąlygiškos priežasties surasta valia arba daiktas
savaim e su reiškiniu sueina į priežasties ir p ad arinio santykį.
Tačiau šis santykis galioja tik reiškinio ribose, todėl jj jau
su ponuoja ir negali jo su sieti su tuo, kas esti už jo ir kas
toto genere nuo jo skiriasi.
Be to, iškeltas tikslas, trečiosios antinom ijos išsprend im as,
tarus, kad abi dalys - kiekviena skirtinga p rasm e - yra
teisingos, lieka visai nep asiektas. Ju k ir tezė, ir antitezė
v isai n ekalba apie d aiktą savaim e, o kalba tik apie reiškinį,
objektyvų pasaulį, pasau lį kaip vaizdinį. Kaip tik šis pasau lis
ir niekas kita yra tai, kieno atžvilgiu tezėje m inėtu sofizm u
norim a įrodyti, kad jis ap im a besąly giškas priežastis; ir
p asau lis yra tai, kieno atžvilg iu an titezėje tas p a t pagrįstai
neigiam a. Tod ėl visas tezei pag rįsti čia pateiktas tran scen ­
d entalinės valios laisvės, k iek valia yra daiktas savaim e,
įrod ym as, kad ir koks pu ikus pats savaim e, iš esm ės yra
ųETapacjię eię b/./.o yevoę [perėjim as į kitą gim inę;
A ristoteles: D e caelo, 1, 1, p. 268 b lj. Ju k atskleista
tran scen d en talinė valios laisvė jokiu b ū du nėra besąlygiškas
kokios nors priežasties k auzalum as, kaip teigiam a tezėje,
nes priežastis savo esm e turi bū ti reiškinys, o ne anapus
b et kokio reiškinio esantis, toto genere nu o jo skirtingas
dalykas.
K ai kalbam a apie p riežastį ir pad arin į, niekada negalim a
rem tis valios santykiu su jos pasireiškim u (arba protu
su vokiam o charakterio santykiu su em piriniu charakteriu),
kaip tai d aro K antas; ju k šis santykis visišk ai skiriasi nuo
priežastin io santykio. Tu o tarpu ir šiuo atveju, band ant
išspręsti šią antinom iją, teisingai p asak yta, kad žm ogaus,

682
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

kaip ir b et kokios kitos p riežasties gam toje, em pirinis

ch arakteris yra nekintam as ir d eterm inuotas, ir todėl žm o ­
gaus p oelgiai iš jo kyla bū tinai, atitikd am i išorinius poveikius.
T o d ėl, nep aisan t visos tran scen d entalin ės laisvės (t.y. valios
savaim e nep riklau som um o nuo dėsnių, su siejan čių jos reiš­
kinius), joks žm ogus n esu geba p oelgių eilės p rad ėti iš savęs,
o tai yra tvirtinam a tezėje. V ad inasi, ir laisvei nebū d ingas
p riežastingum as: ju k laisva yra tik valia, esanti už gam tos
arba reiškinio, kuris yra tik jos objektyvacija, bet su ja
nesu ein a į priežastin į santykį; toks santykis egzistuoja tik
reiškinio srityje, vad inasi, jį jau su ponu oja, bet neg ali apim ti
jo paties ir susieti su tuo, kas visai nėra reiškinys. Patį
pasau lį galim a p aaiškinti tik rem iantis valia (kad angi jis
yra p ati toji valia, kiek ji reiškiasi), o ne priežastingum u.
T ačiau pasaulyje priežasting u m as yra vienintelis aiškinim o
prin cip as, ir galiau siai viskas čia vyksta pagal gam tos
dėsnius. V ad inasi, Visa tiesa yra antitezės pusėje, ir antitezė
apim a tai, apie ką buvo kalbam a, o joje panau d otas aiškinim o
p rin cipas yra tinkam as, todėl jam nereikalinga jokia apologija;
ir priešingai, tezė apologiškai turi bū ti kild inam a iš tokio
dalyko, kuris pirm iausia p eršoka prie kažko kito, apie ką
išvis nebu vo klausiam a, o p o to g rind žiam as tokiu aiškinim o
p rin cipu, kuris šiuo atveju negali būti taikom as.
Kaip sakyta, ketvirtoji p rieštara savo giliausia prasm e
tap ati trečiajai. Ją spręsdam as K antas dar labiau atskleidžia
tezės nep agrįstu m ą; o jos teisingu m o ir tariam o ryšio su
an titeze jis visai nep agrind žia; ir priešingai, jis nieko negali
priešp riešin ti antitezei. Jis tik m aldau ja pripažinti tezę, tačiau
pats ją vadina (p. 562; V, 590) savavališka p rielaid a, kurios
objektas savaim e gali bū ti ir n eįm anom as, ir visai bejėgiškai
stengiasi jai surasti ram ią vietelę, apsau gojančią ją nuo
d id žiulės antitezės jėgos, kad tik neatskleistų, kokia niekinga
jo m ėgstam a m intis apie neišvengiam ą žm ogau s proto
antinom iją.

683
 Priedas

Po to eina skyrius apie transcendentalinį id ealą, m us

iškart perkelian tis į g riežtą vid u ram žių scholastiką. G alim a
p agalvoti, kad klausaisi paties A nzelm o K enterberiečio.
Scenoje p asirodo „ens realissim u m ", visų realybių esm ė,
visų teigiam ų principų turinys, - žinom a, p retendu od am as
būti n eišvengiam a proto m intim i! Iš savo p u sės aš turiu
prisip ažinti, kad m ano p rotui tokia m intis atrodo n eįm anom a
ir kad aš, g irdėd am as ją žym inčius žod žiu s, negaliu m ąstyti
nieko apibrėžto.
Beje, aš neabejoju, kad šį keistą ir jo nevertą skyrių
K antas bu vo p riverstas p arašy ti tik spiriam as savo m eilės
arch itektonin ei sim etrijai. T ry s svarbiausi scholastinės filo­
sofijos (kuri, kaip sakyta, tęsiasi iki Kanto, jei ją su p rasim e
plačiąja prasm e) objektai - siela, pasaulis ir D ievas - turi
bū ti išvesti iš trijų galim ų didžiųjų silogizm o p rielaid ų ,
nors v isišk ai akivaizdu , kad jie atsirad o ir gali atsirasti
tik besąly giškai taikant p ag rin d o principą. Po to, kai siela
buvo įsprausta į kategorinį sprend inį, o pasau liui buvo
p ritaiky tas hip otetinis sprend in ys, trečiajai idėjai n ebeliko
nieko kito, kaip d izju nkcinė didžioji prielaida. Laim ei, šiam e
kontekste bu vo atliktas paru ošiam asis d arbas, b ū ten t scho­
lastų „ens realissim u m " sykiu su ontologiniu D ievo buvim o
įrod ym u, kurį ru dim entiniu p avid alu nusakė A n zelm as
K enterberietis ir vėliau patobu lino D escartes'as. Šituo su
d žiau gsm u pasinaud ojo K antas, žinom a, kažkiek p risim in ­
dam as ankstyvąjį lotynišką savo jau n y stės traktatą. T ačiau
au ka architektoninės sim etrijos m eilei, kurią K antas atn ašau ja
šiam e sk yriu je, yra p ern elyg didelė. P riešingai bet k okiai
tiesai tas, reikia pasakyti, groteskiškas visų galim ų realybių
esm ės v aizd in ys interp retu ojam as kaip esm inga ir būtina
proto m intis. Kad tai įrod ytų , K antas griebiasi neteisin gos
prielaid os, kad m ū siškis p av ien ių daiktų p ažin im as atsiranda
vis labiau siau rin an t b en d rąsias sąvokas, vadinasi, ap rib o jan t

684
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI TI KA

ir pačią bend riausią sąvoką, savyje turinčią visą realybę.

Šiuo atveju jis prieštarau ja ir savo koncepcijai, ir tiesai;
ju k yra kaip tik priešingai: m ū siškis p ažinim as, kurio išeities
taškas yra atskirybė, išsiplečia iki bend rybės, o visos ben­
drosios sąvokos atsiranda abstrah uojantis nuo realių, pa­
v ienių , stebėjim u p ažin tų daiktų ; ir šį abstrahavim ą galim a
tęsti iki pačios b end riausios sąvokos, kuriai bus palenkta
viskas, o ji p ati savyje n eturės b ev eik nieko. V ad inasi, šiuo
atveju m ūsų su gebėjim o pažinti m etodą K antas tiesiog
ap v ertė au kštyn kojom is ir todėl gali būti apkaltintas tuo,
kad davė dingstį suklestėti m ū sų dienom is išgarsėjusiam
filosofiniam šarlatan izm ui, kuris, u žuot p ripažinęs, kad
sąvokos yra nuo daiktų abstrah u o to s m intys, elgiasi p rie ­
šingai - p irm enybę teikia sąvokom s ir daiktus laiko tik
konkrečiom is sąvokom is, šitaip pateikd am as rinkai išvirkščią
pasaulį kaip savotišką filosofinę bu fonadą, kuri, b e abejonės,
turėjo su silaukti did žiulio pasisekim o.
Jei m es net tartu m e, kad kiekvienas protas turi ar bent
jau gali ir be apreiškim o prieiti D ievo sąvoką, aišku, kad
tai įm anom a tik priežastin g u m o perpektyvoje, o šitai taip
akivaizdu, kad nereikia jokių įrodym ų. Todėl ir C hristianas
VVolffas (C osm ologia generalis [B endroji k o sm o lo g ija ], praefatio
p. 1) sako: „Sane in theologia n atū rali existentiam N um inis
e principiis cosm ologicis dem onstram us. C ontingentia uni-
versi et ordinis n atu rae una cu m im possibilitate casus [puriJ
su n t scala, per qu am a m undo hoc ad spectabili ad Deum
ascen d itu r". [N atū raliojoje teologijoje m es nuosekliai įro-
d om e au kščiau sios esybės egzistavim ą, rem d am iesi pam a­
tiniais kosm ologijos principais. U niversu m o ir gam tos tvar­
kos sąlygotum as kartu su (gryno) atsitiktinum o negalim ybe
yra tie laiptai, kuriais iš šio regim ojo pasaulio pakylam a
prie D ievo). O iki jo jau L.eibnizas, turėdam as galvoje
priežastingum o d ėsnį, pasakė: „Sans ce grand principe nous

685
 Priedas

n e p ou rrions jam ais p rou ver l'existen ce de D ieu ." [Be šio
did žiojo p rincipo m es niekada n eg alėtu m e įrod yti D ievo
egzistavim o.] (T hėodicee, § 44). Ir po lem izu o d am as su C lar-
k e'u § 126: „J'o se dire que sans ce grand princip e on ne
sau rait venir a la preuve de l'ex isten ce de D ieu " [Aš drįstu
tvirtinti, kad be šio didžiojo p rin cip o bū tų neįm an om a įrod yti
D ievo egzistavim o; Lettres en tre Leibniz et C larke], Tu o tarpu
šiam e skyriu je skleid žiam a m intis ne tik kad nėra iš esm ės
būdinga p rotu i ir jam būtina, b et p riešingai, ją veikiau reikia
traktuoti kaip tikrų tikriausią pavy zd į siau bin gų dirbinių,
sukurtų ep ochos, kuri dėl ypatingų aplinkybių pateko į
keisčiausius klystkelius ir absurdus. T okia buvo ir scho­
lastikos ep och a, p anašios į kurią nerasim e visoje p asau lin ėje
istorijoje ir kuri jau nebegali sugrįžti. Beje, toji scholastika,
p asieku si b ran d ą, p agrind inį D ievo eg zistavim o įrodym ą
kildino iš „ens realissim u m " sąvokos, o kitais įrod ym ais
n aud ojosi tik tarp kitko, kaip aksesu arais: tačiau tai yra
tik d id aktikos m etod as, visai n eįrod antis, kad žm ogau s
dvasia yra teologijos šaltinis. O K antas scholastikos m etod ą
traktavo kaip p aties proto m etodą (šitai jam ap sk ritai n u ­
tikdavo gan dažnai). Jei bū tų teisinga, kad p ag al esm iniu s
proto d ėsnius D ievo idėja kyla iš dizju nkcinio silogizm o
visų realiau sios bū tybės idėjos p avid alu , tada tą idėją būtų
g alim a rasti ir senovės filosofijoje. T ačiau n ė vien o senovės
filosofo raštu ose nesam a net „ens realissim u m " p ėd sako,
n o rs, žin om a, kai kurie iš jų pripažino p asau lio kūrėją,
tačiau tik tokį, kuris suteikia form ą nep rik lau som ai nuo
jo eg zistu o jan čiai m aterijai. T ai Sųųioopyoę, kurį jie, beje,
išved a tik rem d am iesi p riežastingum o dėsniu. Tiesa, Sekstas
Em pirikas (A dversu s m athem aticos, 9, § 88) pateikia Kleanto
argu m en taciją, kurią kai kas laiko o n tologiniu įrodym u.
T ačiau tai ne on tologinis įrod ym as, o paprasčiau sia išvada
p ag al analogiją: kad an gi patyrim as m oko, kad šioje žem ėje

686
 K A N T O F I L O S O F 1J O S K R I T IK A

vien a būtybė visad a pranašesn ė už kitą, o žm ogus kaip

pran ašiau sia b ū ty bė yra eilės pabaiga, bet vis dėlto turi
d aug trūkum ų, tai turi egzistuoti d ar p ran ašesnės būtybės
ir g aliau siai visų pranašiau sioji (^ p a n a to v , a p io ro v ), o
ji ir būtų Dievas.

O dėl tolesnio išsam aus speku liatyvinės teologijos p a ­

n eigim o, tai aš labai trum pai pažym ėsiu, kad nors jis (kaip
ir apskritai visa v ad in am ų jų proto idėjų kritika, t.y. visa
grynojo proto d ialektika) kažkiek ir yra viso veikalo siekinys
bei tikslas, tačiau ši p olem inė dalis, skirtingai nuo ankstesnės
doktrininės d alies, t.y. estetikos ir analitikos, tiesą sakant,
turi ne tiek išliekam ąją ir g ryn ai filosofinę, kiek laikiną
ir vietin ę reikšm ę, n es labai savotiškai siejasi su svarbiausiais
iki K anto Europoje viešp atavu sios filosofijos m om entais. Beje,
v isišk as tos filosofijos su triuškinim as, nulem tas šios p o le­
m ikos, yra nem irtingas K anto nuopelnas. Iš filosofijos jis
pašalino teizm ą, nes ji, kaip m okslas, o ne tikyba, gali apim ti
tik tai, kas duota em piriškai arba nustatyta patikim ais
įrodym ais. Ž inom a, aš turiu galvoje vien tikrą, rim tai su ­
prastą, tik į tiesą nukreiptą filosofiją, o ne universitetų
pseud ofilosofiją, kurioje kaip ir anksčiau pagrindinis vaidm uo
skiriam as teologijai, kaip ir anksčiau be cerem onijų pasirodo
siela, nelyginant koks gerai p ažįstam as asm uo. Ju k tai yra
atlyginim ais ir h onorarais, ir net rūm ų patarėjų titulais
pad abinta filosofija, kuri, iš savo didybės au kštum ų žvelg­
d am a žem yn, jau ketu riasd ešim t m etų visai nep asteb i tokių
žm on ių kaip aš, ir m ielai nusikratytų senuko Kanto su jo
kritikom is, kad leistų visa krūtine kvėpuoti Leibnizui. Be
to, reikia pasakyti, kad, kaip K antas, jo paties prisip ažinim u ,
p rie savo m okym o apie priežastin g u m o sąvokos apriorišku-
 P riedas

mą buvo p astū m ėtas H u m c'o skeptiško p o žiū rio į šią sąvoką,

galim as d aiktas, jog ir kantiškajai b et k okios speku liatyvinės
filosofijos kritikai davė dingstį H u m e'o b et kokios p o p u ­
liariosios teologijos kritika, kurią jis išdėstė tokioje vertingoje
savojoje N atūrai history o f religion [N atū raliojoje religijos is­
torijoje] ir traktate D ialogues concerning natūrai religion [D ialogai
apie natūraliąją religiją]. Ir gali būti net taip, kad K antas
norėjo kažkiek pap ild yti šiuos veikalus. Ju k pirm asis iš
m inėtų H u m e'o traktatų iš esm ės yra p o p u liario sios teologijos
kritika, siekianti p arod yti šios teologijos m en k u m ą, bet kartu
pag arbiai įtikinti, kad racionalioji arba speku liaty vin ė te­
ologija yra tikra. Tuo tarpu K antas atskleid žia, kad pastaroji
visai n ep agrįsta, o p o p u liariosios n eliečia ir n etgi pateikia
ją sukilnintu pavid alu , kaip tikėjim ą, grin d žiam ą m oraliniu
jausm u. Šį m oralinį tikėjim ą filosofijos p am eistriai vėliau
p avertė į visok iau sias pag avas protu, D iev o sąm ones ar
intelektines antju slinio pasau lio, d ievybės žiū ras ir t.t.; tuo
tarpu K antas, su naikinęs sen as, g arbingas klaid as ir m atęs
šio dalyko p avojingu m ą, savo m oralin e teologija norėjo
pastatyti b en t porą silpnų atram ėlių , kad apsisaugotų nuo
griūties, laim ėtų šiek tiek laik o ir p asišalintų .
O dėl argum entacijos, tai p an eig ti on tologin į D ievo eg­
zistavim o įrodym ą buvo galim a ir be jo k ios proto kritikos,
n es ir be estetikos bei analitikos labai lengva p arod yti, kad
tas ontologinis įrod ym as yra n e kas kita, kaip gud ragalviškas
žaidim as sąvokom is be jo k ios įrod om osios galios. Jau A ris­
totelio organone esam a sk yriau s, kurio v isišk ai pakanka
paneigti o ntoteolog in į įrod y m ą, ir su sidaro įspūdis, tarsi
jis būtų sąm o n in g ai tam p arašy tas. Tai A nalytica posteriora
antrosios k nygos septintas sk yriu s [p. 92 b, 13]. Tarp kitko,
ten aiškiai pasakyta: to 8e siv a i odx odena odSevu
t.y. „existentia num ųuam ad essen tiam rei p ertin et" fbūtis
niekada n ep rik lau so dalyko esm ei].

688
 KANTO ! I I. O S O F I J O S KRITIKA

K osm ologinio įrodym o paneigim as yra viso anksčiau iš­

d ėsty to kantiškosios kritikos tu rinio p ritaikym as k onkrečiam
atv eju i, ir todėl prieš jį nieko negalim a pasakyti. Fizikinis-
teologinis įrodym as yra tik k osm ologinio įrodym o, kurį jis
su ponu oja, am plifikaeija ir p irm ąkart išsam iai paneigiam as
Sprendim o galios kritikoje. Šiuo klau sim u savo skaitytojam s
aš rekom end u oju skirsnį „Lyginam oji an atom ija" („V erglei-
ch en d e A n atom ie"), esantį m ano traktate A pie valią gam toje.
Kaip sakyta, kritikuod am as šiuos įrodym us, K antas turėjo
g alv o je tik speku liatyvinę teologiją ir apsiribojo m okykla.
Tuo tarpu, jei jis būtų turėjęs galvoje ir gyvenim ą, ir
p op u liariąją teologiją, prie trijų įrodym ų būtų turėjęs pridėti
d ar ir ketvirtąjį, kuris m iniai yra tikrai veiksm ingas ir kurį
d irb tin e K anto kalba taikliau siai būtų galim a pavadinti
keraunologiniu. jis grind žiam as žm ogau s silpnum o, bejėgiš­
k u m o ir priklausom ybės jau sm u be galo jį pranokstančių ,
p aslap tin gų ir dažninusiai g rėsm ingų gam tos jėgų akivaiz­
d oje; iš to kyla natū ralus polinkis jas įasm eninti, ir p agaliau
atsirand a viltis m aldom is, pataikavim u bei dovanom is šį
tą laim ėti. Tiesą sakant, kiekvienam e žm ogau s užm ojyje
esam a kažko, kas n ep avald ų jo galiai ir n eapskaičiuojam a:
troškim as tą kažką palenkti sau yra dievybių šaltinis.
„P rim u š in orbe D eos fecit tim or" [Tikėjim o į dievus šaltinis
b u v o tik baim ė] - toks senas tiesos žodis, ištartas Petroni-
jau s [Fragm enta, 27, 1], Šį įrodym ą pirm iausia ir kritikuoja
H um e'as, anksčiau m inėtais veikalais pasireiškiantis kaip
n eab ejotin as K anto pirm takas. Tačiau ta publika, kurią
K an tas savąja speku liatyvinės teologijos kritika visiškai su ­
g lu m ino, yra filosofijos profesoriai: apm okam i krikščioniškų
v y riau sy b ių , svarbiausios tikėjim o dogm os jie negali palikti
likim o valiai*. K aipgi tie ponai išsisuka? jie paprasčiau siai

* K antas pasakė: „Absurdiška laukti iš proto apšvietus, o kartu jam

iš anksto nurodinėti, į kurią pusę jis būtinai turi žiūrėti" (Grynojo proto
kritika, p. 747; V ,775). Ir štai toks m ūsų laikų profesoriaus naivus šnekėjim as:

689
 Priedas

tvirtina, kad D ievo egzistavim as yra savaim e su p ran tam as

dalykas. Puiku! Po to, kai senasis pasau lis savo sąžinės
sąskaita darė stebuklus, kad įrod ytų D ievo egzistav im ą, o
naujasis pasau lis savo proto sąskaita į m ūšio lauką išvilko
ontologinį, kosm ologinį ir fizikin į-teologin į įrod ym ą - tai
tiem s p onam s yra savaim e su prantam a. O rem d am iesi šituo
savaim e suprantam u D ievu, jie jau aiškina p asau lį: tokia
yra jų filosofija.
Iki Kanto eg zistavo realus prieštaravim as tarp m ateria­
lizm o ir teizm o, t.y. tarp p rielaid ų , kad pasau lį su kū rė aklas
atsitiktinu m as arba tam tikras išorinis, p ag al tikslus ir sąvokas
viską tvarkantis p rotas; „n eąu e dabatu r tertiu m " [ir nebu vo
jokios trečios galim ybės]. T o d ėl ateizm as ir m aterializm as
buvo su tapatinti; todėl kilo abejonė, ar leistina būti ateistu,
t.y. žm ogu m i, kuris tokią tikslingą gam tos tvarką, ypač
organiniam e pasau ly je, galėtų atid uoti aklam atsitiktinum ui:
žr., p avyzd žiu i, Bacono traktatus (Serm ones fid eles), 16-ąjį
traktatą: O 11 atheism [A pie ateizm ą]. M inia ir an glai, kurie
tokių d alykų atžvilgiu visišk ai sutaria su m inia, ir d abar
laikosi tokios nuom onės, n eišskirian t nė jų žy m iau sių m oks­
lininkų: žr., p avy zd žiu i, R ichardo Ovveno O stėologie com parėe
[Lygin am oji osteologija], 1855, įv adas, p. 11, 12, kur jis vis
d a r stovi sen osios dilem os akivaizdoje, tarp D em okrito ir
Epikūro iš vien os pu sės ir tam tikros intelligence - iš kitos;
toje intelligence „la connaissance d 'u n ė tre tel que l'h om m e
a existė av an t que l'h om m e fit son ap p aritio n " [tokios

„Jei filosofija neigia pam atinių krikščionybės idėjų tikrum ą, ji yra arba
neteisinga, arba, Jei teisinga, tai netikusi" - s c ū ic e l (t.y.) filosofijos profesoriam s.
T a i buvo velionis profesorius B achm annas, taip nediskretiškai išplepėjęs
visų savo kolegų m aksim ą. (Jenaische Lileralurzeitung, Juli, 1840, Nr. 126).
A pskritai universitetų filosofijai labai būdinga tai, kad tiesai, jei tik ji
nenori prisitaikyti ir prisiderinti, be cerem onijų parodom os durys ir sakoma:
„Lauk, tiesa! m es negalim e tavim i pasinaudoti. A r m es tau skolingi? Ar
m oki m um s algą? - Tad eik po velnių !"

690
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI TI KA

b ū ty b ės, koks yra žm ogu s, vaizdinys gim ė dar iki atsirandant

žm ogu i]. B et koks tikslingum as turi būti kilęs iš inteligencijos:
tuo su abejoti jis nedrįso n et sapne. Juk 1853 m. rugsėjo
5 d. m okslų akadem ijoje skaitytos paskaitos įvade, kuris
čia šiek tiek pak eistas, jis su kūdikišku naivu m u sako: „La
tėlėologie, ou la thėologie scien tifių u e" [Teleologija arba
m okslin ė teologija] (C om ptes vendus, Septem ber, 1853), - tai
jam visiškai tas pat! Jei kas gam toje tikslinga, tada tai yra
ketinim o, apm ąstym o, inteligencijos padarinys. Na žinom a,
ar tokiam anglui ir m okslų akad em ijai gali rūpėti Sprendim o
g alios kritika arba m ano knyga A pie valią gam toje? Iki tokių
d alykų tie ponai nenu sileid žia. Šitie illustres confrėres*
[šviesiausieji kolegos] niekina m etafiziką ir p hilosop hie al-
lem an d e [vokiečių filosofiją]; jie laikosi m undurų filosofijos.
T ačiau tos d izju nkcinės d idžiosios prielaid os, to p riešta­
ravim o tarp m aterializm o ir teizm o galiosena rem iasi prie­
laid a, kad prieš m ū s esantis pasau lis yra daiktų savaim e
p asau lis, vad inasi, kad nesam a jokios kitos daiktų tvarkos,
išskyrus em pirinę. T ačiau po to, kai Kanto dėka pasaulis
ir jo tvarka tapo tik reiškiniu, kurio dėsniai daugiausia
rem iasi m ūsų intelekto form om is, jau nebereikėjo daiktų
egzistavim o ir esm ės aiškinti pagal analogiją su mūsų
su v oktais ar sukeltais p asau lio pokyčiais; o to, ką m es
su vokiam e kaip p riem onę ir tikslą, nebereikėjo laikyti tokio
p ažin im o rezultatu. Tad savo svarbia reiškinio ir daikto
savaim e perskyra su griau d am as teizm o pam atą, kita vertus,
K antas atrado būdą visai kitaip ir daug giliau aiškinti būtį.
Skyriuje ap ie galutinius natū ralios proto dialektikos tik s­
lus sakom a, kad trys transcend entinės idėjos kaip regu-
liatyv in iai p rin cip ai yra labai svarbios gam totyros pažangai.
T ačiau vargu ar K antas tai tvirtina rim tai. Bent jau k iek­
v ienam gam tos tyrinėtojui nekelia abejonių priešingas d a ­

* [Šitaip vienas į kitą kreipdavosi Prancūzijos A kadem ijos nariai, |

691
 P rie d a s

lykas - bū ten t tai, kad tos p rielaid os trikdo ir žlugdo

gam totyrą. K ad šią m intį patik rin tu m e p avyzd žiu , pakanka
apsvarstyti, ar sielos, kaip nem aterialios, p aprastos, m ąstan­
čios su bstan cijos prielaid a p ad ėjo, ar labai trukd ė tom s
idėjom s, ku rias taip gražiai išdėstė Cabanis, arba Flouren-
so, M arschallo H alio ir C harleso Bello atradim am s. Be to,
ir pats K antas sako (P rolegom enai, § 44), kad „proto id ė­
jo s trukdo ir p rieštarauja proting o gam tos pažinim o m ak ­
sim om s".
Be jokios abejonės, ne p ats m ažiau sias Frydricho D idžiojo
nuopeln as yra tas, kad jam v ald an t K antas galėjo atsiskleisti
ir p askelbti G rynojo proto kritiką. V argu ar prie kitokios
valdžios koks nors ap m o k am as profesorius bū tų ryžęsis
pad aryti kažką panašaus. Ju k jau didžiojo k araliaus įpėdiniui
K antas turėjo p ažad ėti d au g iau neberašyti.

G alėčiau tarti, kad nesu įp areigotas čia kritikuoti etinę

K anto filosofijos dalį, nes tai p ad ariau daug išsam iau ir
n uodu gniau A biejose pam atin ėse etikos problem ose praėjus 22
m etam s po to, kai bu vo p arašy tas šis veikalas. Tačiau tai,
kas čia p erim ta iš pirm o leid im o ir kas turi išlikti jau vien
d ėl išbaigtu m o, gali p asitarn au ti kaip tikslingas m inėtos
vėlesn ės ir d au g n uo d u gn esn ės kritikos, kurią aš visų pirm a
rekom end u oju skaitytoju i, prologas.
Dėl m eilės arch itekton in ei sim etrijai teorinis protas irgi
p rivalo tu rėti pendant. S ch olastų „intelectus p racticu s", savo
ruožtu kilęs iš A ristotelio vooę 7rpaxtixdę (D e anim a, 3,
10 ir Politica, 7 cap. 14: o ųev yap rcpaxTixdę seru koyoę,
d 5s 9£copųTixoę [juk p ro tas, viena vertu s, yra praktinis,
o kita vertu s, teorinis]), duoda reikiam ą žodį. T ačiau K antas
šiuo žod žiu žym i visai ką kita, o ne, kaip A ristotelis, į
techniką n u k reip tą protą. Šiu o atveju prak tin is protas p asiro­

692
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

do kaip žm ogau s poelgių n eginčytin os etinės svarbos, v i­

sokeriopos dorybės, did žiad v asišku m o ir galim o pasiekti
šventum o šaltinis. Taigi visa tai kyla iš grynojo proto ir,
be jo , nieko kito nebereikalau ja. Elgtis protingai ir elgtis
d orai, kilniai, šventai reikštų v isišk ai tą patį, o elgtis sa­
v an au diškai, piktai, nedorai reikštų elgtis tik neprotingai.
Tu o tarpu visos epochos, visos tautos, visos kalbos abu
tuos dalykus aiškiai atskyrė ir laikė visai skirtingais; net
ir m usų dienom is lygiai taip p at daro visi tie, kurie n e­
su sipažinę su n aujau sios m okyklos kalba, t.y. visas pasaulis,
išskyrus nedidelį vokiečių m okslinin kų pulkelį. D orovingą
elgesį ir protingą gyvenim ą anie v isi su pranta kaip du visiškai
skirtingus dalykus. Pasakyti, kad iškiln us krikščionių religijos
prad ininkas, kurio gyvenim as m u m s yra visokeriopos do­
rybės pavyzd ys, buvo pats protin giausias žm ogus, bū tų labai
nep adoru ir net šventvagiška; ir bev eik taip pat nep ad oru
sakyti, kad jo p riesaku ose g lū di tik pats g eriausias p am o ­
kym as, kaip gyven ti visai protingai. Ir jeigu kas, laikyd am asis
šių priesakų, u žu ot iš anksto g alvo jęs apie save ir savo
b ū sim u s poreikius, b eato d airiškai ir nuolat pad ed a kitiem s
įv eikti jų dabartinį didelį varg ą, visą savo turtą atiduoda
vargšam s, o po to, pats tapęs vargšu , eina skelbti kitiem s
tos dorybės, kurios laikosi pats, tai tokį elgesį visai pagrįstai
gerbia kiekvienas. T ačiau kas išdrįs jį šlovinti kaip protingum o
viršūnę? Ir g aliau siai, kas kaip labai protingą p oelgį pagirs
tai, kad A rnoldas von VVinkelriedas, rodyd am as nep aprastą
kilniad vasiškum ą, sutelkia p riešo ietis prieš savo kūną, kad
išgelbėtų savo tėvynainius ir p ad ėtų jiem s pasiekti p ergalę?
Priešingai, m atyd am i žm ogų, nuo p at jaunystės lab ai ap ­
galvotai siekiantį ap sirūp in ti lėšom is, kad galėtų p asitu rin čiai
gyventi, išlaikyti žm oną ir vaiku s, įsigyti gerą vardą žm onėse,
nusipelnyti kitų pagarbą ir įv ertinim ą, o kartu n ep asid u o ­
dantį laikinų m alonu m ų p ag u n d ai arba troškim ui pasip rie­
šinti pasaulio galingųjų p asipūtim u i, arba norui atkeršyti

693
 Priedas

už įžeid im us ar nep elnytą p ažem inim ą, atsispiriantį prieš

nen au d ingų estetinių ar filosofinių u žsiėm im ų ir kelionių
į lankytinas šalis trauką, taigi, m atyd am i tokį žm ogų, kuris
nesileid žia išm ušam as iš vėžių visų tokių ir į ju os panašių
dalykų, nė akim irkai neišleid žia iš akių savo tikslo, o su
did žiausiu atkaklum u siekia tik jo, - ar d rįstum e neigti,
kad toks filisteris yra nep ap rastai protingas netgi tuo atveju,
jei jis n audojosi n e visai pagirtinom is, tačiau n ep avojingom is
priem on ėm is? N egana to: jeigu p iktad arys labai apsukriai,
vad ov au d am asis gerai ap galvotu planu įsigyja turtus, šlovę,
n et sostus ir karūnas, rafinuota klasta ap raizgo kaim ynines
valstybes, jas p avergia ir tam pa pasau lio u žkariautoju ,
neleisd am as savęs išm ušti iš vėžių jo k iai atod airai į teisę
ir žm ogišku m ą, ryžtingai ir n uosekliai sutrypia ir sutriuškina
viską, kas trukdo įgyvend inti jo planus, be jokios užuojautos
m ilijonus žm onių pasm erkia visokiau siom s nelaim ėm s, m i­
lijonus žm o n ių stum ia į m irtį ir kraują, tačiau karališkai
atsilygina savo šalin inkam s ir pagalbin in kam s ir visada juos
saugo, niekada jų n eu žm iršd am as, ir šitaip pasiekia savo
tikslą - kam neaišku , kad toks žm ogus turi im tis reikalo
labai p rotingai, kad su d aryti jo planam s bu vo reikalingas
stiprus intelektas, o jiem s įgyvend inti - visiškas proto v ieš­
p atavim as, vad inasi, bū ten t praktinis protas? O gal ir tie
p atarim ai, kuriuos g ud ru s, n uoseklus, apd airus ir toliaregis
M ach iavelli duoda k u n igaikščiam s, yra neprotingi7*

* Tarp kitko, M achiavelli problem ą sudarė klausim as, kaip kunigaikščiui

bet kuria kaina išsaugoti savo sostą, nepaisant visų vidaus ir išorės priešų.
Tad jo problem a v isai nebuvo etinė; jis nekėlė klausim o, ar kunigaikštis
kaip žm ogus p rivalo šito norėti, ar ne; toji problem a buvo grynai politinė,
t.y. jis kėlė klausim ą, kaip kunigaikštis turi elgtis, jei jis to nori. Kaip
tik šį klausim ą išsprendžia M achiavelli - panašiai, kaip rašom os instrukcijos,
m okančios žaisti šachm atais, iš kurių būtų kvaila reikalauti atsakym o
į klausim ą, ar m oralu apskritai žaisti šachm atais. Priekaištauti M achiavelli
d ėl jo veikalo am oralum o yra tas pat, kas priekaištauti fechtavim o
m okytojui už tai, kad savo treniruočių jis nepradeda m oraline paskaita,
nukreipta prieš žm ogžudystę ir m irtinus smūgius.

694
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

Kaip piktu m as puikiausiai sugyvena su protu ir iš tikrųjų

baisus kaip tik tada, kai su juo susijungia, taip ir atvirkščiai -
d id žiad v asiškum as kartais gali būti susijęs su neprotingum u.
Taip galim a žiū rėti į K oriolaną, kuris tiek m etų eikvojo
visas savo jėgas, kad atkeršytų rom ėnam s, o kai pagaliau
atėjo m etas tai pad aryti, jis sum inkštėjo, pasid uod am as
senato m ald avim am s, savo m otinos ir žm onos ašarom s,
atsisakė taip ilgai ir sunkiai ru ošto keršto ir, u žsitraukd am as
teisėtą volskų p asipiktin im ą, žuvo už tuos rom ėnus, kurių
nedėkingum ą jis p atyrė ir kuriuos taip aistringai norėjo
nubausti. Pagaliau išsam um o dėlei reikia p asakyti, kad protas
gali puikiausiai sugyventi su intelekto stoka. T ai tas atvejis,
kai pasirenkam a kvaila m aksim a, kuri įgyvend inam a visgi
nuosekliai. Tokios rūšies pavyzdys yra princesė Izabelė,
Pilypo II duktė, kuri davė įžadą nedėvėti švarių m arškinių
tol, kol nebus u žkariauta O stendė, ir laikėsi jo trejus m etus.
A pskritai tokie yra- visi įžad ai, nes jų šaltinis yra n esu ­
gebėjim as įžvelgti p riežastinio ryšio, t.y. intelekto stoka; vis
dėlto jų laikytis yra protinga, jei intelektas toks ribotas,
kad ryžtasi ju os duoti.
P ratęsd am i tai, kas pasakyta, d ar pridursim e, kad autoriai,
rašę prieš pat K antą, sąžinę, kaip m oralinių pask atų šaltinį,
priešino protui: štai R ousseau ketvirtoje Em ilio knygoje
[Profession de fo i, p. 321; 326; 328] rašo: „La raison nous
trom pe, m ais la conscience ne trem pė jam ais", ir šiek tiek
toliau: „ii ėst im possible d 'exp liqu er par les consėquences
de notre n atu re le p rincipe im m ėdiat de la consciense
ind ėpend ant de la raison m ė m e ". D ar toliau: „M es sentim ents
natu rels parlaient p ou r Tin tėrėt com m un, ma raison rap-
portait tout a m oi... O n a beau vouloir ėtablir la vertu
par la raison seu le, quelle solid e base p eut-on lui d onner?"
[Protas m us apgaud in ėja, b et sąžinė mūsų n iekad a n eap ­
gauna... neįm anom a kaip m ūsų prigim ties pad arinio p a­
aiškinti to betarp iško principo, kuris vadinasi sąžinė ir

695
 Priedas

n ep riklau so n et nuo proto... M ano p rigim tiniai jau sm ai bylojo

bend rojo intereso n au d ai, m ano protas viską siejo su m a­
nim i... V eltu i stengiam asi d orybę p ag rįsti tik protu , tačiau
kokį tvirtą pam atą galim a jai duoti?] Knygoje R ėveries du
prom en eur [solitair] [ V ienišo svajotojo pasivaikščiojim ai], prom .
4 , jis sako: „D ans toutes les ąu estion s de m orale difficiles
com m e celle-ci je m e suis tou jou rs bien trou vė de les rėsou d re
p ar le d ictam en de m a conscience, p lu to t que p ar les lum iėres
de ma raison ". [Visus sunkius m oralės klausim us m an visada
bu vo lengviau išspręsti d ik tu ojant sąžinei, o n e šaukiantis
proto šviesos.] Jau A ristotelis aiškiai sako (Ethica tnagna,
1, 5 [p. 1185 b 3 -1 3 ]), kad dorybių vieta yra d^oycp ųopuo
trįę tjjoyųę (in p arte irrationali anim i [neprotingoje sielos
d alyje]), o ne /.oyov ey o v tt (in p arte rationali [protingoje
sielos dalyje]). K albėd am as apie perip atetik u s, pan ašiai sako
Stobajas (E clogae physicae et ethicae, 2, cap. 7): Tųv ų9ixųv
apstųv u7iolaųpdvooai rrepi to akoyov ųspoę y)yvea9ai
trįę (Jjoyrįę, etieiSu bipsprį Ttpoę tųv Ttapooaav Serapiav
i)7te9evTO tųv tjjoyųv, to pev X,oyixbv eyooaav, to
8 ’ dkoyov. K ai Ttep'i ųev to A.oyixbv tųv xaA .oxaya9iav
yiyveaSai, xa'i tųv cppovųaiv xa'i tųv ayyivoiav xa'i
aotpiav xa'i eopcdlEiav x a i ųvųųųv x a i ta ę oųoiooę
TCEpi Se to akoyov CTOtppoabvųv xa\ 8ixaioaovųv x ai
dv8pEiav x a i ta ę a XXac; ta ę ų 9 ix a ę xa^ooų£vaę apEtaę.
(Ethicam v irtu tem circa p artem an im ae ratione carentem
versari pu tan t, cum d up licem ad h anc d isąu isitionem ani-
m am p o n an t ratione praed itam , et ea carentem . In parte
vero ratione p racd ita collocan t ingenu itatem , prud entiam ,
p ersp icacitatem , sapien tiam , docilitatem , m em oriam et re-
liqua; in p arte vero ratione destituta tem perantiam iustitiam ,
fortitud inem et reliquas virtu tes, quas ethicas vocant.) [Jie
yra įsitikinę, kad etinė d orybė p riklau so nep rotin gajai sielos
d aliai, tardam i, kad siela su sid ed a iš d viejų dalių, p rotingos
ir n ep rotingos; pro tin g ajai d aliai p riklau so kilnum as, ap ­

696
 K A N T O F I L O S O F U O S KRI TI KA

d airu m as, įžvalgum as, išm intis, nuovokum as, atm intis ir
pan ., o n ep rotingajai daliai - nuosaikum as, teisingum as,
n arsu m as ir kitos vadinam osios etinės d orybės.] O C iceronas
išsam iai aiškina (D e natūra deorum , 3, cap. 2 6 -3 1 ), kad protas
yra būtina b et kokio n u sikaltim o priem onė ir įrankis.
Aš p arod žiau , kad protas yra sugebėjim as su daryti sąvokas.
Ši visiškai savita bendrų, nestebim ų, tik žo d žiais sim bo­
lizuotų ir fiksuotų vaizdinių klasė yra tai, kas žm ogų skiria
n u o gyvulio ir leidžia jam viešp atau ti žem ėje. G yvulys yra
d abarties akim irkos vergas, nežino jokių kitų m otyvų, iš­
skyrus betarpišku s juslinius, ir todėl yra jų traukiam as arba
atstum iam as su tokiu p at bū tinu m u , su kokiu m agnetas
traukia geležį, o tuo tarpu žm ogu je su gebėjim o protauti
dėka atsiranda apdairum as. Jis duoda žm ogu i galim ybę
žiū rint į praeitį ir ateitį lengvai apžvelgti savo gyvenim ą
ir pasaulio įvykius kaip visu m ą, padaro jį nepriklausom ą
nuo dabarties, leidžia jam im tis veiklos apd airiai, planingai
ir apgalvotai, nep riklau som ai n u o to, ar ta veikla nukreipta
į blogį, ar į gėrį. Tačiau visa, ką daro, jis d aro, turėdam as
v isiškai aiškią savim onę: jis tiksliai žino, kur linksta jo valia,
ką jis pasirenka kiekvienu konkrečiu atveju ir ką d ar buvo
galim a pasirinkti, ir šio save suvokiančio valiojim o dėka
išm oksta pats save pažinti ir save išreiškia savo poelgiais.
V isų šių santykių su žm ogau s veikla atžvilgiu p rotą galim a
v ad inti praktiniu. O teorinis jis yra tik tiek, kiek objektai,
su kuriais jis su siduria, niekaip nesisieja su m ąstančio
ind ivid o v eikla, o sukelia vien teorinį interesą, būdingą
tik labai n edau geliui žm onių. T ai, kas šia prasm e vadinam a
praktiniu protu, labai gerai išreiškia lotyniškas žo d is prudentia,
kuris pagal C iceroną (De natūra deorum , 2, 22) yra žodžio
providentia santrum pa; o žod is ratio, jei jis vartojam as išreikšti
dvasios galiai, dažniausiai žym i teorinį p rotą tiesiogine
prasm e, nors senovės žm onės nelabai paisė šio skirtum o.
Beveik visų žm on ių protas be išim čių orientu otas praktiškai.

697
 Priedas

O kai p raran d am a ir ši o rientacija, p rotas p raran d a vieš­

p atavim ą poelgiam s, ir tada sakom a: „V ideo m eliora pro-
boqu e, deteriora seq u o r" [Regiu, kas geriau, p rip ažįstu, o
kas blogiau - renku os44; O vid: M etam orphoses, 7, 20], arba:
„Le rnatin je fais dės projets, et le soir je tais dės so ttises"
[Rytą aš plan uoju, o v ak are darau kvailystes); taigi tada
žm ogu s savo elgsenoje v ad o vau jasi n ebe m ąstym u, o d a­
barties ak im irkos įsp ū d žiais, bev eik kaip gyvulys; ir tada
sakom a, kad jis n eprotingas (n ep rikišan t jam m oralinio ydin­
gum o), nors iš tikrųjų jis stokoja ne proto, o su gebėjim o
protą pritaiky ti savo veiksm am s, todėl tam tikra prasm e
galim a pasakyti, kad galiau siai jo protas yra teorinis, o
n e praktinis. Taip elgd am asis, jis gali būti labai geras
žm ogu s - kaip ir tie, kurie negali m atyti nelaim ingojo ir
jam n ep adėti, n etgi au ko d am iesi jo labui - ir tuo p at m etu
nem oka savo skolų. Ž m ogu s, turintis tokį neprotingą ch a ­
rakterį, visai nesugeba p ad ary ti didelio nusikaltim o, nes
jam trūksta šitokiam d alyku i visada reikalingo su gebėjim o
plan u oti, apsim etinėti ir tvard y tis. Tačiau didis d o ryb in ­
gum as jam irgi sunkiai p asiek iam as, nes - net jei iš prigim ties
jis ir labai linkęs į gėrį - ned o ri ir pikti protrūkiai, kuriem s
toks žm ogu s pavald u s, n eišn yksta ir pereina į veiksm us,
jeigu prak tiškai orien tu otas p ro tas tų protrūkių neatrem ia
n ek in tan čiom is m aksim om is ir tvirtais įsitikinim ais.
G alų gale, kaip praktinis, protas au tentiškiau siai p asirod o
tikrai racio n aliu o se ch arakteriu o se tokių žm onių, kurie kas­
d ien iam e gyvenim e kaip tik todėl vadinam i p raktiškais
filosofais; jie išsiskiria nep ap rastu šaltakraujišku m u tiek
nem alon ioje, tiek d žiau gsm in go je situacijoje, pastovia n u o­
taika ir tvirta laikysena kartą priim tų sprend im ų atžvilgiu.
T iesą sakant, tokią laiky seną lem ia tai, kad juose vyrauja
pro tas, t.y. veikiau abstraktu s nei intuityvus pažinim as, ir
su ju o su sijęs įprotis sąvo ko m is ap žvelg ti gyvenim o visum ą
b en d rais b ru o žais ir stam biu m astu; tai kartą ir visiem s

698
 KA NT O FILOSOFIJOS K K I I 1K A

laikam s atvėrė jiem s m om en tinio jspū d žio apgaulingum u,

visų dalykų nep astovu m ą, gyvenim o trum pu m ą, m alonum ų
bergžd um ą, laim ės netvaru m ą ir dideles bei m ažas atsi­
tiktinum o pinkles. Todėl n iek as jų neu žklum pa nelauktai,
ir tai, ką jie žino in abstracto, jų neglu m ina ir neišm uša
iš p u siau svyros tada, kai su tuo jie susiduria tikrovėje kaip
su pavieniu atveju, - p riešin gai tokiu p ro tin g u charakteriu
nep asižym intiem s žm onėm s, kuriuos ak im irka, akivaizdūs
dalykai ir tikrovė veikia taip stipriai, kad šaltos, bespalvės
sąvokos persistum ia į jų sąm onės an trąjį planą, o jie,
u žm iršdam i visus priesakus ir m aksim as, visiškai pasiduoda
afektam s ir visokiau siom s aistrom s. P irm osios knygos p a ­
baigoje aš jau aiškinau, kad m ano požiū riu stoikų etika
pirm iausia bu vo ne kas kita, kaip m okym as gyventi tokį
iš tikrųjų protingą gyvenim ą. Tokį gyvenim ą n e kartą šlovino
ir H oracijus. Tai ir jo „nil a d m irari" [nesileisti išm ušam am
iš pu siau svyros, neprarasti savitvard os dėl geidulių ir b ai­
m ės; Epistulae, 1 ,6 , 1], taip p at ir D elfų ųųSsv a y a v * [nieko
per daug). „Nil ad m irari" versti kaip „niekuo n esistebėti"
yra visai neteisinga. Ši H oracijau s sentencija orientuota ne
tiek į teoriją, kiek į praktiką ir iš esm ės byloja štai ką:
„Jokio dalyko nebrangink besąlygiškai, n ieku o nesusižavėk,
netikėk, kad turėdam as kokį nors dalyką bū si laim ingas:
kiekvienas besaikis kokio nors objekto troškim as yra tik
gundanti chim era, kurios galim a nusikratyti tiek įsigijus
trokštam ą objektą, tiek nuskaidrinančiu pažin im u , bet leng­
viau - p astaru o ju ". Šia p rasm e ad m irari vartoja ir C iceronas,
De divinatione, 2, 2. T aigi tai, ką turi galvoje H oracijus,
yra odtaųpla [bebaim iškum as] ir axa.Ta7t)ir|E,ię [gebėjim as
n esu sižavėti], taip pat a T a o ų a o ia [šaltakrau jiškum as], kurį
jau D em okritas šlovino, kaip aukščiau sią gėry bę (žr. C lem ens
A lexandrinus; Strom ata, 2, 21; dar plg. Strabon [G eographica],

* [Pagal Platoną, A polono šventykloje Delfuose buvęs toks įrašas.]

699
 Priedas

1, p. 98 ir 105). Šitokios protingos elgsen os atveju iš esm ės

ned era šnekėti apie dorybę ir ydą, tačiau tokia p rak tin ė
proto vartosena ir su daro tą tikrąjį žm ogau s pran ašu m ą
prieš gyvu lį, ir tik šiuo požiū riu p rasm inga ir pagrįsta kalbėti
apie žm ogau s orum ą.
V isais p ateiktais ir visais įm anom ais atvejais skirtum as
tarp p rotingos ir nep rotingos elgsenos rem iasi tuo, a r m otyvai
yra abstrakčios sąvokos, ar stebim ieji vaizdin iai. K aip tik
todėl m ano pateiktas proto aiškinim as v isišk ai atitinka visų
ep ochų ir tautų kalbos vartoseną, kurios negalim a laikyti
kažkokiu atsitiktiniu ar savavališku d alyku , bet reikia su ­
p rasti, kad ji kaip tik ir kilo iš kiekvieno žm ogau s su vokiam o
skirtum o tarp įvairių d vasios su gebėjim ų ; šis su vokim as
ir pasireiškia kalba, nors, žinom a, nėra išreiškiam as aiškiais
abstrakčiais apibrėžim ais, ju k m ūsų p ro tėviai nekūrė žod žių ,
netu rin čių apibrėžtos prasm ės; jie n ek ū rė jų ir tam , kad
po šim tm ečių pasirod ę filosofai g alėtų apibrėžti, ką tie
žo d žiai turėtų reikšti; ne, jie jais žy m ėd av o visai apibrėžtas
sąvokas. V adinasi, žod žiai jau nebėra niekam n ep avald ū s,
ir su teikti jiem s kitokią p rasm ę, nei jie tu rėjo anksčiau, reiškia
jais piktn au d žiau ti, reiškia d uoti licenciją, kiekvieną žodį
leid žiančią vartoti bet kokia prasm e; d ėl to n eišvengiam ai
kiltų beg alin ė painiava. Ju k L o ck e'as išsam iai p arod ė, kad
d augiau sia nesu tarim ų filosofijoje atsirand a dėl neteisin gos
žod žių vartosenos. Iliu stracijos dėlei p akan ka pažvelgti, kaip
sk an d alin g ai m ūsų d ienų m inties sk u rd žiai pseudofilosofai
piktn au d žiau ja žod žiais: su bstancija, sąm onė, tiesa ir t.t.
Be to, visų laikų (išskyrus n aujau siu s) filosofų sam pratos
ir vaizd in iai, žym intys protą, su tam pa su m ano pateiktu
aiškinim u - lygiai taip p a t kaip ir visose tau tose vyraujan čios
sąvokos, išreiškiančios anksčiau m inėtą žm ogau s pranašu m ą.
P akanka žvilgterėti, ką P laton as k etvirtoje V alstybės knygoje
ir d au g ybėje kitų vietų vad ina koyiųov arba koyicm zov
riję 4,uX'ię [protingąja sielos d alim i], ką C iceronas sako

700
 KANIO FILOSOFIJOS KRITIKA

traktate D e natūra deorum , 3, 2 6 -3 1 , ką apie tai sako Leibnizas,

L o ck e'as pirm ojoje knygoje jau cituotose pastraipose. N ie­
kada nebaigtu m e cituoti, jei norėtum e parodyti, kad visi
filosofai iki K anto protą ap skritai traktavo taip kaip aš,
nors ir nesu gebėjo visai ap ibrėžtai ir aiškiai atskleisti jo
esm ės, su telkd am i ją į vieną tašką. Kaip protas buvo
su pran tam as prieš p at p asiro d ant K antui, bendrais bruožais
p arod o du Su lzerio traktatai, esantys jo veikalo Rinktiniai
filoso fin iai raštai fV erm ischten philosophischen Schriften] p ir­
m am e tome: vien as Proto sąvokos analizė IZ ergliederung dės
B egriffes der V ernunft], kitas A pie proto ir kalbos tarpusavio
įtaką ĮŪ ber den gegenseitigen Einflufl von Vernunft und Sprache].
O kai skaitai, kas kalbam a apie protą naujau siais laikais
pasirod ančiu ose veikaluose, kartojančiuose lyg lavina išau ­
gusią Kanto klaid ą, esi priverstas tarti, kad visi senovės
išm inčiai, taip pat visi filosofai iki Kanto apskritai neturėjo
jokio proto: juk d abar atrastos proto betarpiškos suvoktys,
žiū ros, pagavos, nuojautos jiem s buvo tokios svetim os, kaip
m um s - šeštoji šikšnosparnio juslė. Beje, aš turiu p risip ažin ti,
kad šitas antjuslinę realybę, absoliutą ir visas jam nutin­
kančias istorijas betarpiškai suvokiantis arba pagaunantis,
arba intelektualiai stebintis protas dėl mano ribotum o ir
m an atrodo su voktinas ir įsivaizdu otinas ne kitaip, kaip
ta šeštoji šikšnosparnio juslė. Tačiau tokio visa, kas tik
įm anom a, tuojau pat betarpiškai pagaunančio proto išradim ą
ar atradim ą reikia p ašlovin ti dėl to, kad jis yra su niekuo
n ep alygin am as expėd ient, kurio dėka, nep aisant v isų Kantų
su jų proto kritikom is, lengviausiu būdu galim a išgelbėti
save bei savo m ėgstam as m an iakiškas idėjas ir aferą paversti
švariausiu p asau lyje dalyku. Sis išradim as ir jo prip ažinim as
d aro garbę m ūsų epochai.
Taigi, nors proto esm ė (t o koyiųov, i] (ppovr|oię, ratio,
raison, reason) apskritai visų laikų filosofų buvo suvokta
teisingai (kad ir nebū d am a pakan kam ai griežtai apibrėžta

24. 855 701

 Priedas

ir sutelkta į vieną tašką), tačiau, kita vertu s, jiem s nebu vo

taip aišku, kas yra intelektas (vooę, 8 ia v o ta , intellectus,
esp rit, intellect, u nd erstand ing); todėl intelektą jie dažnai
pain io d avo su protu, ir kaip tik todėl jiem s n ep av yk o iki
galo, grynu pavidalu ir p aprastai p aaiškinti jo esm ės. K rikš­
čioniškojoje filosofijoje proto sąvokai su teikiam a pap ild om a,
visai jam svetim a prasm ė, jį priešin ant apreiškim u i. R em ­
dam iesi šia priešprieša, d augelis filosofų p agrįstai tvirtino,
kad p ried erm ę būti d oram galim a pažinti vien tik grynu oju
p rotu, t.y. ir be apreiškim o. Šis požiūris, be abejonės, pad arė
įtaką net K anto koncepcijai ir term inologijai. Tačiau proto
ir ap reiškim o su priešinim as, tiesą sakant, turi p o zityv ią,
istorinę p rasm ę ir todėl yra filosofijai svetim as elem en tas,
kurio ji turėtų nusikratyti.
Buvo galim a tikėtis, jog savosiose teorinio ir prak tin io
proto kritikose K antas išeities tašku p asirin ks proto apskritai
esm ės aiškinim ą ir, tokiu būdu ap ibrėžęs gen u s, pereis prie
abiejų species gvildenim o ir parod ys, kaip tas pats protas
reiškiasi dviem tokiais skirtingais bū dais, o vis d ėlto, iš­
sau god am as savo pam atin ę prigim tį, lieka vientisas. Tačiau
n ieko p anašau s m es nerandam e. Aš jau p arod žiau , kokie
n ep aten k in am i, neap ibrėžti ir prieštaringi to su gebėjim o, kurį
K antas kritikuoja, aiškinim ai, tai šen, tai ten p ateikiam i
G rynojo proto kritikoje. Praktinis protas, nors ir neįv ard in tas,
jau g lū di G rynojo proto kritikoje, o po to pasirod o jam specialiai
skirtoje kritikoje kaip visiškai aiškus d alykas; au toriu s jo
išsam iau n ep agrindžia ir, paniekinęs visų ep ochų ir tautų
kalbos vartoseną, n esu teikia žod žio nei jai, nei tiem s sąvokų
ap ibrėžim am s, kuriuos n ustatė didieji praeities filosofai.
A psk ritai, rem iantis atskirom is vietom is, galim a spėti, kad
K an to nuom onė yra tokia: esm inis proto bru ožas yra su ­
g ebėjim as p ažinti apriorinius p rincipus; o kad an gi etinio
elgsenos reikšm ingum o p ažinim as nėra em pirinės kilm ės,
tai ir jis yra princip iu m a prio ri ir todėl kyla iš p roto,

702
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

kuris šiuo požiūriu yra praktinis. A pie tai, kad šitaip aiškinti
protą yra n eteisin ga, aš jau kalbėjau pakankam ai. Tačiau,
n et šito n ep aisan t, kaip paviršutiniška ir nepagrįsta su ta­
p atin ti pačius skirtingiau siu s dalykus, nekreip iant dėm esio
į pam atinį, esm in gą, n eišm atu ojam ą nuotolį tarp jų ir pa­
sirem iant tik vieninteliu ben d ru jų bruožu, nepriklausym u
nuo patyrim o! ju k jei n et p rip ažintu m e (nors tai n eįm anom a),
kad etinio elgsenos reikšm in gum o pažinim as kyla iš tam
tikro m um yse g lū dinčio im peratyvo, tam tikro besąlygiško
privalėjim o (Soli), tai juk vis liek jis iš esm ės skirtųsi nuo
tų bend rų jų pažinim o fo rm ų , kurias Kantas G rynojo proto
kritikoje pateikia kaip m ūsų suvokiam as a priori, ir kaip
tik šio suvokim o dėka m es galim e iš anksto ištarti tam
tikrą besąlygišką „p riv alai" (M u 6), galiojantį visam galim am
patyrim ui. T ačiau skirtum as tarp šito „p rivalai" (M ufi), šitos
jau subjekto nulem tos ir bū tin o s bet kokio objekto form os,
ir ano m oralinio p rivalėjim o (Soli) yra toks d id žiulis ir toks
akivaizdu s, kad jų su tap atin im ą rem iantis abiem bendru -
neem pirinio pažin im o bū do - bru ožu galim a traktuoti kaip
sąm ojingą palyginim ą, b et ne kaip filosofinį pagrindim ą
tariant, kad abu jie turi tą p atį šaltinį.
Beje, šito prak tinio proto kūdikio, absoliutaus privalėjim o
(Soli), arba kategorinio im peratyvo, gim im o vieta yra ne
p raktin io, o grynojo proto kritika (p. 802; V, 830). Tačiau
gim dym as p rievartinis ir pavyksta tik dėl to, kad panau ­
dojam os gim dym o replės - tam tikro todėl replės. Šitas todėl
įžūliai ir narsiai, galim a net sakyti, begėdiškai, įsiterpia tarp
dviejų absoliučiai skirtingų ir niekaip nesisiejančių teiginių,
kad juos sujungtų kaip p riežastį ir padarinį. Būtent: Kantas
rem iasi teiginiu, kad m us veikia ne tik stebim ieji, bet ir
abstraktūs m otyvai, ir šį teiginį išreiškia taip: „Žm ogaus
valią sąlygoja ne tik tai, kas dirgina, t.y. betarpiškai sužadina
jusles; mes dar turim e ir su gebėjim ą, kurio dėka, įsivaiz­
duodam i tai, kas naudinga arba kenksm inga tik visai n e­

703
 Priedas

tiesiogiai, galim e n ep asid u oti įspūd žiam s, veikian tiem s m ū ­

siškį juslinį su gebėjim ą ko nors trokšti. Šitie svarstym ai apie
tai, kas visos m ūsų būklės požiū riu yra geistina, t.y. gera
ir naud in ga, g rind žiam i p ro tu "45. (V isai teisingai: kad jis
v isad a šitaip protingai kalbėtų apie protą!) „Todėl (!) protas
duoda dėsnius, kurie yra im peratyvai, t.y. objektyvūs laisvės
dėsniai, ir sako, kas turi atsitikti, n ors g albū t tai n iekad a
neatsitinka"46! Šitaip, be jokių rim tesn ių įgaliojim ų , kate­
gorinis im peratyvas šoka į p asau lį, kad jam e viešp atau tų ,
p ad ed am as savojo besąlygiško privalėjim o (Soli) - skeptro iš
m edin ės geležies. Ju k privalėjim o (Sollen) sąvokoje esm ingai
g lū d i atodaira į gresiančią bau sm ę arba pažad ėtą atlyginim ą;
ši atod aira yra būtina sąlyga, ir jos negalim a atskirti nuo
tos sąvokos, nes p riešingu atveju ji yra su naikinam a ir
nebetenka prasm ės: todėl besąlygiškas privalėjim as (Soli) yra
eontradietio in adjecto. Šią klaidą reikia p asm erkti, kad ir
kaip glaudžiai ji sietų si su d id eliais K anto nuopelnais etikoje.
Svarbiausias jo nuo p eln as yra tas, kad etiką jis išlaisvino
nuo v isų patyrim o p asau lio p rin cipų, t.y. nuo visų tiesioginių
ar netiesioginių eu d em on izm ų , ir lab ai esm ingai parod ė,
kad dorybės k araly stė yra ne šio pasau lio. Šis nuopelnas
yra juo didesnis dėl to, kad jau v isi senovės filosofai, išskyrus
vien in telį Platoną, - p eripatetikai, stoikai, ep ikū rin in kai -
d orybę ir laim ę įvairiau siais triu kais band ė su sieti, rem ­
d am iesi pagrind o p rin cipu, arba su tapatinti, rem dam iesi
prieštaravim o principu. Šis p riek aištas lygiai taip p at galioja
v isiem s naujųjų laikų filosofam s iki Kanto. T o d ėl šis jo
n uopeln as yra lab ai didelis: tačiau teisingu m as reikalau ja
p rim in ti, kad, p irm a, jo d ėstym as ir argum entacija dažnai
neatitinka jo etikos tendencijos bei d vasios (tai m es netrukus
p am atysim e) ir, an tra, kad jis nėra pats pirm asis m ąstytojas,
d orybę atskyręs n u o visų laim ės p rincipų. Ju k jau P laton as -
ypač V alstybėje, kurioje vyrauja bū ten t ši tendencija, - aiškiai
sako, kad d orybę reikia rinktis tik dėl jos pačios, nors ją

704
 K A N T O I-' I L O S O F Į J O S K K IT I K A

neišvengiam ai lydėtų nelaim ė ir gėda. T ačiau dar atkakliau

visai n esavan au d išką d orybę skelbia krikščionybė; dorybės
turi būti laikom asi ne dėl atpildo pom irtiniam e gyvenim e,
o visai n eatlyginam ai, iš m eilės D ievui, nes išteisina ne
darbai, o vien tikėjim as, kurį, tarsi koks jo sim ptom as, lydi
dorybė, kaip tik todėl visai neatlyginam a ir pasirod anti
savaim e. Paskaitykite Liuterio De libertate Christiana [A pie
krikščionio laisvę]. Aš jau nekalbu apie indus, kurių šventosiose
knygose atlyginim o už d arbu s viltis nupiešta kaip tam sybės
kelias, n iekad a neved antis į palaim ą. Tačiau K anto dorybės
teorija nėra tokia gryna; tiksliau pasakius, dėstym as toli
atsilieka nuo dvasios ir net nėra nuoseklus. M es m atom e,
kad, toliau nagrinėd am as aukščiausią gėrį, d orybę jis susieja
su laim e. Iš pradžių toks besąlygiškas p rivalėjim as (Soli)
vėliau vis dėlto su saistom as tam tikra sąlyga, - tiesą sakant,
tam , kad bū tų išvengta vidinio p rieštaravim o, kuris jam
neleidžia gyventi. -Tiesa, laim ė, atsirem ianti į aukščiausią
gėrį, iš esm ės neturi būti dorybės m otyvas; tačiau čia ji
pasirod o kaip slaptas sutarties punktas, visa kita paverčiantis
fikcija: iš esm ės laim ė nėra atpildas už dorybę; ji yra
savanoriška dovana, prie kurios dorybė, atlikusi savo darbą,
vogčiom tiesia ranką. Tu o galim a įsitikinti, žvilgterėjus į
Praktinio proto kritiką (p. 2 2 3 -2 6 6 ketvirtam e arba p. 2 6 4 -
295 R osenkranzo leidim e). Ta p ati tendencija reiškiasi visoje
Kanto m oralinėje teologijoje, kuri lemia tai, kad m oralė iš
esm ės sunaikina save pačią. Juk, kartoju aš, bet kokia dorybė,
praktiku ojam a dėl kokio nors atlyginim o, rem iasi protingu,
m etodišku ir toliaregišku egoizm u.
A bsoliutaus privalėjim o turinys, praktinio proto p a m a ­
tinis dėsnis yra garsusis priesakas: „Elkis taip, kad tavo
valios m aksim a galėtų kartu būti visuotinio įstatym ų leidim o
p rin cip as". Tam , kas savajai valiai reikalauja reguliatyvo,
šis principas iškelia uždavinį ieškoti reguliatyvo visų valiai.
Tada kyla klausim as, kaip tokį reguliatyvą surasti. A ki­

705
 P ried as

vaizd u , kad aš, norėd am as su rasti savo elgsenos taisyklę,

turiu paisyti ne tik savęs, bet ir visų individų. Tada m ano
tikslas bus n e m ano p aties, o visų be išim ties gerovė. Tačiau
tikslas vis d ėlto lieka gerovė. Tada aš su prantu , kad visi
gali p asiekti vien od ą gerovę tik tad a, kai k iekvienas savąjį
egoizm ą apriboja kito egoizm u. Žinom a, tai reišk ia, kad
aš niekam neturiu kenkti, nes jeigu šio p rincipo laikom asi
kaip visu otinio, tai ir man nebu s kenkiam a; tačiau tai yra
vien in telė p riežastis, dėl kurios aš, dar n etu rėd am as m o­
ralinio p rincipo, bet jo ieškod am as, galiu jo n o rėti kaip
visuotinio dėsnio. T ačiau tokiu atveju akivaizdu , kad šio
etinio p rincipo šaltinis yra gerovės siekis, t.y. egoizm as.
K aip v alstybės m okslo p agrind as šis p rincipas bū tų pu ikus,
kaip etikos p ag rin d as jis netikęs. Ju k tam , kad nustatytų
šiam e m oralės prin cip e glū dintį visų valios regu liatyv ą, tas,
kuris jo ieško, turi surasti dar k ažkokį regu liatyvą, nes
priešin gu atveju jis bus viskam v ien o d ai abejingas. Tačiau
toks regu liatyvas gali bū ti tik jo p aties egoizm as, nes tik
jį veikia kitų elgesys, ir todėl tik jo dėka ir jo atžvilgiu
žm ogu s gali n o rėti vienokio ar kitokio kitt\ elgesio ir nėra
ja m abejingas. A pie tai labai naiviai kalba K antas P raktinio
proto kritikoje, p. 123 (Rosenkranzo leid im e - p. 192), kur
jis v alios m aksim os ieškojim ą apibūd ina taip: „Jei kiekvienas
žv elgtų į kitų vargingą p ad ėtį visišk ai abejingai, o tu irgi
būtum priklausom as n u o tokios d aly kų tvarkos, ar tu jai
p ritartu m ?" - „Q uam tem ere in no sm et legem sancim u s
in ių u am !" [Kaip len gvabū d iškai m es prip ažįstam e neteisingą
įstatym ą, b y lo jan tį prieš m us pačius! H oraz: Serm ones, 1,
3, 67] - toks bū tų ieškom os santarvės regu liatyvas. Lygiai
taip p at D orovės m etafizikos pagrindu ose, p. 56 trečiam e, p. 50
R osen kranzo leid im e: „V alia, kuri nuspręstų niekam ne-
p ag elbėti v arg in g o je pad ėtyje, prieštarau tų p ati sau, nes
gali atsitikti taip , kad ja i prireiks kitų meilės ir pagalbos"
ir t.t. Todėl, geriau ištirtas, šis etikos p rin cipas yra n e kas

706
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T IK A

kita, kaip netiesioginė ir paslėpta išraiška seno ir paprasto

p rincipo „quod tibi fieri non vis, alteri ne feceris"* [N edaryk
kitam to, ko nenorėtu m , kad bū tų darom a tau], vad inasi,
pirm iau sia ir tiesiogiai siejasi su pasyvum u , kentim u ir tik
tarp ininkau jan t pasyvum u i - su veiksm u. Todėl, kaip sakyta,
šis princip as galėtų būti o rientyras kuriant valstybę, kurios
tikslas - u žkirsti kelią neteisėtum o kentim ui, taip p at visiem s
ir kiekvien am užtikrinti didžiausią gerovės sum ą; tačiau
etikoje, kurios objektas yra veiksm as kaip veiksm as, kiek jis
tiesiogiai reikšm ingas veikėjui, o ne veiksm o p ad arin ys,
k entėjim as, ar jo santykis su kitais, toks požiūris v isai
n eleistinas, nes iš esm ės jis vėl atsirem ia į eudem onistinį
principą, t.y. į egoizm ą.
Tod ėl m es negalim e p ritarti Kanto džiūgavim ui dėl to,
kad jo etikos principas nėra m aterialu s, t.y. suponuojantis
objektą kaip m otyvą, o yra grynai form alus, šitaip sim etriškai
atitikd am as form alius d ėsnius, su kuriais m us supažind ino
G rynojo proto kritika. Žinom a, tai ne dėsnis, o tik form ulė,
p ad ed an ti ieškoti tokio dėsnio; tačiau, p irm a, tokia form ulė,
tik trum pesnė ir aiškesnė, yra „quod tibi fieri non vis, alteri
ne fece ris"; antra, šios form ulės analizė parodo, kad turinį
jai suteikia vien tik atodaira į savo laim ę, todėl ji gali tarnauti
tik p rotin g am egoizm ui, iš kurio kyla ir visi konstituciniai
įstatym ai.
Kita K anto klaida, kuri, kaip įžeidžianti kiekvieno žm o ­
gaus jau sm u s, buvo dažnai sm erkta ir išjuokta Schillerio
vien oje jo epigram oje, yra pedantiškas teiginys, kad koks
nors p oelgis, kad būtų iš tikrųjų geras ir girtinas, turi būti
atliktas vien tik iš p agarbos pažintam dėsniui ir p areigos
sąvokai, rem iantis tam tikra protu in abstracto suvokta
m aksim a, o ne dėl kokio nors polinkio, ne iš kitiem s jaučiam o
p alan ku m o, ne iš m inkštaširdiškos užuojautos ar jausm ų

* [Im peratoriaus A leksandro Severo devizas]

707
 Priedas

protrūkio. V isi tie jausm ai (plg. Praktinio proto kritika, p.

213; R osenkranzo leidim as, p. 257) blaiviai m ąstan tiem s
asm enim s yra n et trikdantys, nes sujaukia jų sąm on in gas
m aksim as. D oras poelgis turi bū ti atliekam as nenoriai ir
p risiverčian t. Jeigu p risim insim e, kad su tuo netu ri bū ti
su sijusi atlyginim o viltis, su voksim e, koks absu rd išk as yra
šis reikalavim as. T ačiau dar svarbiau tai, kad šis reik alav im as
tiesiogiai prieštarau ja tikrajai d orybės dvasiai: ju k n e pats
v eiksm as, o noras jį įvykdyti, m eilė, iš kurios jis kyla ir
b e kurios jis yra m iręs - štai kas p o elgiu i suteikia m oralin ę
vertę. Todėl ir krikščionybė teisingai m oko, kad visi išoriniai
d arbai bev erčiai, jei jie nekyla iš to au tentiško n u siteikim o,
kuris rem iasi geranoriškum u ir tyra m eile, ir kad palaim ą
suteikia ir gelbsti ne atlikti d arbai (opera opera ta), bet
tikėjim as, au tentiškas n u siteikim as, dovanojam as Šventosios
D vasios, o n e laisva ir sąm oninga, tik dėsniu besivad ovau jan ti
v alia. K anto reikalavim as, kad k iek vien as doras p oelgis kiltų
iš grynos, sąm onin gos pagarbos doroviniam d ėsniui, rem tųsi
jo abstrakčiom is m aksim om is ir bū tų atliekam as šaltai, be
jokio polinkio ir n et prieš polinkį, p an ašu s į reik alavim ą,
kad kiekvienas tikras m eno kūrinys atsirastų kaip apgalvoto
estetikos taisyklių taikym o pad arinys. Ir viena, ir kita
vien od ai neteisinga. Jau į Platono ir Senekos keltą klausim ą,
a r dorybės g alim a išm okti, reikia atsakyti neigiam ai. Reikia
pagaliau ryžtis su p rasti (iš šio su p ratim o kilo ir krikščionybės
m okym as ap ie D ievo m alonę), kad savo vidine esm e dorybė
tam tikru m astu įgim ta, lygiai kaip ir genialum as; kad visi
estetikos pro feso riai, suvieniję savo jėg as, negali kam nors
įd iegti su gebėjim o p rod uku oti g enialiu s m eno kūriniu s ir
lygiai taip p at v isi etikos p ro feso riai ir dorybės m okytojai
nep ajėgū s n iekingą charakterį p av ersti dorovingu ir tauriu;
ši neg alim yb ė yra d aug ak ivaizdesn ė negu neg alim yb ė šviną
p av ersti auksu; todėl ieškoti tokios etikos ir tokio jos
au kščiau sio p rin cip o , kurie turėtų p rak tin į p oveikį ir iš tikrųjų

708
 KANTO F I L O S O I- Į J O S KRITIKA

pakeistų ir p agerintų žm onių gim inę, yra visai tas pat, kas
ieškoti išm inties akm ens. O apie galim ybę visišk ai pakeisti
žm ogau s sielą (atgim im ą) rem iantis ne abstrakčia etika, o
intuityviu p ažinim u (m alonės poveikiu) išsam iai kalbėta
m ū sų ketvirtosios knygos pabaigoje, kurios turinys apskritai
išvaduoja m ane nuo būtinybės ilgiau sustoti prie šio klau ­
sim o.
Kad K antas visai n esu prato tikrosios etinio poelgių turinio
p rasm ės, galiau siai parodo ir jo m okym as apie aukščiausią
gėrį kaip būtiną dorybės ir laim ės junginį, beje, tokį ju n gin į,
kur d orybė nusipelno laim ės. Šiuo atveju jam galim a p rie­
k aištauti logikos požiūriu: juk nuopelnų pripažinim o sąvoka,
kuri šiuo atveju laikom a m asteliu, jau suponuoja etiką kaip
savo m astelį, vadinasi, šios sąvokos negalim a laikyti išeities
tašku. M ūsų ketvirtojoje knygoje paaiškėjo, kad bet kokia
tikra d orybė, pasiekusi aukščiau sią savo laipsnį, g aliau siai
atved a prie visiškos rezignacijos, kur pasibaigia bet koks
valiojim as; priešingai, laim ė yra p atenkin tas valiojim as,
v ad in asi, iš esm ės dorybė ir laim ė yra nesu d erinam i dalykai.
T am , kas su prato m ano m intį, toliau nereikia aiškinti, koks
neteisin gas šis Kanto požiūris į aukščiau sią gėrį. O pateikti
negatyvų šio klausim o sprend im ą, n ep riklau san tį nuo p o ­
zityv aus, aš nesirengiu.
K anto m eilė architektoninei sim etrijai pasireiškia ir P rak­
tinio proto kritikoje, kurią jis sukirpo pag al G rynojo proto
kritiką ir visai savavališkai vėl pasinaud ojo tom is pačiom is
ru brikom is ir form om is - tai ypač aiškiai p arod o laisvės
kategorijų lentelė.

Teisės m okslas yra vienas iš vėlyviau sių Kanto darbų,

ir yra toks silpnas, kad, visišk ai jam n ep ritard am as, p o ­
lem izu oti su juo aš nem atau reikalo, nes dėl savo silpnum o

709
 Priedas

jis turi num irti natū raliai, tarsi bū tų ne šio d id žio žm ogau s
kūrinys, o eilinio žem ės sū naus kūdikis. T aigi aš atsisakau
n egatyvaus teisės m okslo apibūd inim o ir apsiriboju nuoroda
į pozityvų apibūd inim ą, t.y. į trum pą šio m okslo aptartį,
pateiktą m an o ketvirtojoje knygoje. Čia apsiribosiu tik pora
bend ro p o bū d žio pastabų apie K anto teisės m okslą. K laidos,
kurias aš atskleid žiau , gvild end am as G rynojo proto kritiką,
ir kurios ap sk ritai būdingos visai Kanto filosofijai, jo teisės
m oksle p asirod o taip ryškiai, kad dažnai atrod o, jog skaitai
satyrinę K anto m anieros parod iją ar ben t jau klau saisi kokio
nors kantininko. Tačiau dvi svarbiausios klaid os yra tokios.
Teisės m okslą jis siekia (dau gelis po jo siekė to paties)
griežtai atskirti nuo etikos, tačiau n ep ripažįsta, kad teisės
m okslas priklau so nuo pozityviojo įstatym o leidim o, t.y.
nu o savavališkos prievartos, o teisės sąvoką traktuoja kaip
gryną, a p riori savaim e egzistu ojantį dalyką. Tačiau tai
neįm anom a, n es elgsena, be savo etinio reikšm ingum o ir
be fizinio santykio su kitais žm onėm is (o todėl ir santykio
su išorine p rievarta), nesuponuoja jokio trečio požiū rio taš­
ko, net kaip galim ybės. V ad inasi, kai jis sako: „Teisinė pareiga
yra tokia, kurios laikytis galim a p riv ersti", tada šitas galim a
turi būti su p rastas arba fiziškai - ir tada b et kokia teisė
yra p ozityvi ir savavališka, o b et kokia savivalė, kurią galim a
vykd yti savo ru ožtu, yra teisėta; arba šitas galim a turi bū ti
su p rastas etiškai, ir tada m es v ėl paten k am e į etikos sritį.
V ad in asi, kantiškoji teisės sąvoka kybo tarp dangaus ir žem ės
ir neturi jo kio pag rin d o , į kurį galėtų atsirem ti: aš ją priskiriu
etikai. Be to, kantiškasis teisės sąvokos apibrėžim as yra
v isai neg aty vu s ir todėl n ep akank am as:* „Teisė yra tai, kas
taikstosi su kartu esančių ind ivid ų laisve p ag al visuotinį

* N ors teisės sąvoka iš esm ės yra negatyvi, priešingai neteisėtum o

sąvokai, kuri yra pozityvus išeities taškas, tačiau šių sąvokų aiškinim as
neturi būti tik negatyvus.

710
 K A N T O F I L O S O F I J O S K RI T I K A

d ėsn į". L aisvė (šiuo atveju em pirinė, t.y. fizinė, o ne m o ra­

linė valios laisvė) reiškia galim ybę bū ti nevaržom am (N ich-
tgeh in d crtsein), vadinasi, yra grynai n egatyvi; visai tą patį
reiškia ir bu vim as kartu (Z u sam m enbcstehen ). Taigi m um s
lieka tik gryni neiginiai, ir m es negaunam e jokios pozityvios
sąvokos, ir net apskritai n esu p rantam e, apie ką iš tikrųjų
šnekam a, jei tik to jau nežin om e iš kitų šaltinių. Po to,
skleid žiant teisės m okslą, pasirod o absu rd iškiau sios idėjos,
p av yzd žiu i, m intis, kad natū ralioje, t.y. ikivalstybinėje b ū k ­
lėje nėra jokios n uosavybės teisės, o tai iš esm ės reiškia,
kad b et kokia teisė yra pozityvi, ir todėl prigim tinė teisė
grindžiam a pozityviąja, u žu ot priešin gai - pastarąją grindus
p irm ąja; m intis apie tai, kad nuosavybės teisę pagrindžia
u žgrobim as; kad pilietinė tvarka turi būti grindžiam a etiniu
įsipareigojim u; m intis apie bau džiam osios teisės pagrindą
ir t.t. V iso to, kaįp aš sakiau , neverta specialiai kritikuoti.
Tuo tarpu ir šios K anto klaidos p ad arė labai žalingą įtaką,
supainiojo ir užtam sino nuo seno žin om as ir aiškias tiesas,
davė dingstį atsirasti keistom s teorijom s, visokiai rašliavai
ir ginčam s. Žinom a, tai negali ilgai tęstis, ir m es jau m atom e,
kaip vėl skinasi kelią tiesa ir sveikas protas. Tai ypač
patvirtina (kaip visokių paikų teorijų priešin gybė) Friedricho
M eisterio Prigim tinės teises vadovėlis ĮLehrbuch dės N aturrechts],
nors jo aš ir nelaikau tobulybės viršūne.

Ir apie Sprendim o galios kritiką po to, kas bu vo pasakyta,

aš galiu kalbėti labai glaustai. Reikia tik stebėtis, kad K antas,
kuriam m enas buvo visišk ai svetim as d aly kas ir kuris, atrodo,
buvo m enkai im lus g rožiui, o be to, veikiausiai niekada
n eturėjo progos pam atyti reikšm ingo m eno kūrinio; kuris
galiau siai, atrodo, nieko nežinojo apie savo b rolį - m ilžiną

711
 Priedas

G oeth ę, vienintelį tam šim tm ečiu i ir nacijai p riklau siu sį

žm ogų , kurį galim a p astatyti šalia K anto, - reikia stebėtis,
sak au aš, kad, visa tai turint galvoje, filosofinių m eno ir
g ro žio apm ąstym ų srityje K antas galėjo turėti tokių didelių
ir ilgalaikių nuopelnų. Šie nuopeln ai rem iasi tuo, kad, nors
anksčiau buvo daug m ąstyta apie grožį ir m eną, iš esm ės
šis dalykas visada buvo traktuojam as tik em p iriškai ir
rem ian tis faktais buvo bandom a nustatyti, kokia sav y be bet
koks objektas, vad in am as gražiu , skiriasi nuo kitų tos pačios
rū šies objektų. Šitokiu būdu iš p rad žių buvo p rieita tik
p rie dalinių teiginių, o po to - prie bend resnių . Buvo
ban d om a tikrą m enin į grožį atskirti nuo netikro ir surasti
šito tikrum o p o žym iu s, kurie po to galėjo pasitarn au ti ir
kaip taisyklės. K as patinka dėl to, kad yra g ražu, kas
nep atin k a, ką todėl reikia m ėgd žioti, ko reikia siekti, ko
ven g ti, kokias taisykles nustatyti b en t jau negatyviai, trum pai
tarian t, kokiom is priem onėm is su žadinam as estetin is p a­
siten k inim as, t.y. kokios to p asiten kinim o sąlygos, g lū din čios
objekte - tai buvo b ev eik išskirtinė apm ąstym ų apie m eną
tem a. Šį kelią nutiesė A ristotelis, ir tuo pačiu keliu n aujaisiais
laikais eina H o m e'as, B urke'as, VVinckelmannas, Lessingas,
H erd eris ir kiti. T iesa, su rastų estetini!} principų v isu o ti­
num as galiau siai atvesd avo prie su bjekto, ir buvo pastebėta,
kad , deram ai ištyrus grožio p oveikį subjektui, būtų galim a
a p rio ri n u statyti ir objekte g lū dinčią to poveikio priežastį,
ir tik tokiu bū du šitie apm ąstym ai įgytų m okslinį tikrum ą.
Visa tai kartk artėm is duod avo d ingstį atsirasti p sich o lo ­
gin iam s aiškinim am s. Štai kaip, keld am as tik tokį tikslą,
v isok erio p o grožio bend rąją estetiką sukūrė A lexan d ras
B au m g arten as, išeities tašku ėm ęs juslinio, t.y. stebim ojo
p ažin im o tobu lu m o sąvoką. Tačiau , nustatęs šią sąvoką,
jis tuojau pat n u sisu ka nuo su bjektyviosios dalies ir pereina
p rie o bjektyviosios b ei prie su šia dalim i susijusių p raktin ių
k lau sim ų . O K antui ir šioje srityje p riskirtin as tas n uopeln as,

712
 KANTO FILOSOFIJOS KRITIKA

kad jis rim tai ir giliai ištyrinėjo patį sužadinim ą, lem iantį
tai, kad jį sukėlu sį objektą m es vad inam e gražiu, ir ieškojo
galim ybės to su žadinim o su d ed am ąsias dalis ir sąlygas
surasti m ūsų sieloje. Todėl jo tyrinėjim as visiškai nukrypo
į subjektą. A kivaizd u, kad šis kelias buvo teisingas: juk
jei siekiam a paaiškinti kokį nors reiškinį, pasirodantį per
savo p oveikius, tai, n o rin t iš pagrindų nustatyti poveikio
p riežasties p obū d į, iš p rad žių reikia tiksliai p ažin ti patį
poveikį. T ačiau iš esm ės K anto n uopelnas pasireiškia tik
tuo, kad jis nurod ė teisingą kelią ir pateikė pavyzdį, kaip,
apgraibom , reikėtų juo eiti. Ju k to, ką jis davė, negalim a
traktuoti kaip objektyvios tiesos ir realaus laim ėjim o. Jis
davė tokio tyrinėjim o m etod ą, p ralaužė kelią, tačiau apskritai
tikslo nepasiekė.
V ertinant Estetinės spren dim o galios kritiką p irm iausia m um s
peršasi pastaba, kad ir šiuo atveju jis laikosi m etodo, būdingo
visai jo filosofijai * ir m ano išsam iai aptarto anksčiau: aš
turiu galvoje tai, kad, aiškind am as stebim ąjį pažinim ą, jis
rem iasi abstrakčiu p ažinim u , todėl p astarasis jam yra lyg
kokia cam era obscura, k uria pagaunam as ir apžvelgiam as
stebim asis pažinim as. K aip G rynojo proto kritikoje sprendinio
form os turėjo paaiškinti viso m ūsų stebim ojo pasaulio p a­
žinim ą, taip ir šioje estetin ės sprendim o galios kritikoje
išeities tašku jis im a ne p atį grožį, stebim ąjį, betarpišką
grožį, b et sprendim ą ap ie grožį, taip bjauriai pavadintą
„skonio sp ren d im u ". K aip tik šis sprend im as yra jo problem a.
Jo dėm esį ypač prikau sto ta aplinkybė, kad toks sprendim as
akivaizdžiai išreiškia tam tikrą vyksm ą su bjekte, tačiau kartu
p asižym i tokiu visu otinu m u , tarsi jis išreikštų tam tikrą
objekto savybę. Štai kas jį stulbina, o ne pats grožis. Jis
nuolat rem iasi tik kitų žo d žiais, sprend im ais apie grožį,
o ne p ačiu grožiu. Todėl susid aro įspūdis, kad grožį jis
pažįsta tik iš nuogirdų, o ne betarpiškai. Beveik taip pat
spalvų teoriją būtų galėjęs su dėstyti aštriu p rotu pasižym intis

713
 Priedas

neregys, p asirem d am as jo n ugirstais tiksliais spalvų api­

b ū dinim ais. Ir iš tikrųjų, K anto filosofem as apie grožį m um s
tenka vertinti bev eik tik tokioje perspektyvoje. Tada p a­
m atysim e, kad jo teorija labai išrad inga, kad tai šen, tai
ten pabarstyta tikslių ir teisingų ben d ro p obū d žio pastabų.
Tačiau pats jo pateiktas pro blem o s sprend im as toks n e­
leistinas ir taip neatitinka objekto svarbos, kad niekaip
negalim a jo laikyti objektyvia tiesa. Tod ėl aš net nesistengsiu
jo paneigti ir vėl nurodysiu pozityviąją m ano veikalo dalį.
Jei k albėsim e apie visos jo knygos form ą, tai pažym ėtin a,
kad ji kilo iš idėjos, jog grožio p roblem os spren d im o raktą
galim a rasti tikslingum o sąvokoje. Ši idėja bu vo susigalvota,
o tai pad aryti visai nesunku, kaip m atom e iš K anto įpėdinių.
T aip atsirand a keistas g rožio pažin im o ir g am tos kūnų
tikslingum o pažinim o jun ginys, su vokiam as kaip vienas
p ažin im o su gebėjim as, pavad intas sprendim o galia, ir abu
skirtingi objektai nagrinėjam i v ien o je knygoje. Su tom is trim is
pažinim o g aliom is, protu, sp ren d im o galia ir intelektu , vėliau
išd arinėjam os visokiausios sim etrinės-arch itek ton in ės links­
m y bės; aistra tokio pobū džio linksm ybėm s šioje knygoje
ap sk ritai pasireiškia labai įvairiai, p avy zd žiu i, tuo, kad
knygos visum a prievarta su kerpam a p ag al G rynojo proto
kritiką, bet ypač tuo, kad už p lau k ų įvelkam a estetinės
spren d im o g alios antinom ija. K an tui galim a prikišti ir didelį
nen u o sek lu m ą, nes po to, kai G rynojo proto kritikoje buvo
n u o lat kartojam a, kad intelektas yra su gebėjim as spręsti,
o jo sp ren d im o form os buvo traktuojam os kaip visos fi­
losofijos kertinis akm uo, d abar atsirand a dar vien a visai
y p atinga sprend im o galia, v isišk ai skirtinga nuo anos. Na
o tai, ką sp ren d im o galia vad in u aš, - bū ten t sugebėjim ą
stebim ąjį pažinim ą perkelti į abstraktų jį, o pastarąjį teisingai
taikyti stebim ajam p ažinim u i - aptarta pozityviojoje m ano
veikalo dalyje.

714
 KANTO f7 1 L O S O i; I J O S KRITIKA

Estetinės sprendim o galios kritikoje apskritai pranašiausia

yra d id in gu m o teorija: ji p avyko daug geriau n ei grožio
teorija ir ne taip, kaip pastaroji, duoda n e tik ben d rą
tyrinėjim o m etodą, bet ir šį bei tą konkretesnio; ir nors
jo je nesam a galutinio problem os sprendim o, vis d ėlto ji
p rie šio sprend im o labai priartėja.
Teleologinės sprendim o galios kritikoje dėl m edžiagos p a­
prastu m o galbūt labiau n ei kur kitur p asireiškia nuostabus
K anto talentas visaip su kinėti vieną m intį, ją nusakinėti
įv airiausiais būdais, kol iš to neatsiras ištisa knyga. Visą
knygos turinį sudaro vienas dalykas: nors organiniai kūnai
m um s n eišvengiam ai reiškiasi taip, tarsi jie būtų sudaryti
pagal išankstinę tikslo sąvoką, tačiau d ėl to m es neturim e
teisės tai priim ti kaip objektyvų dalyką. Ju k m ūsų intelektas,
kuriam d aiktai duod am i iš išorės ir netiesiogiai ir kuris,
vad in asi, niekada nepažįsta jų vidin ės esm ės, lem iančios
tai, kad jie atsiranda ir egzistuoja, o pažįsta tik jų išorinę
pusę, tam tikrą org anin iam s gam tos kūriniam s būdingą
ch arakterį gali pagauti tik per analogiją, jį lygindam as su
tikslingai pagam intais žm ogau s kūriniais, kurių pobū dį
sąlygoja tam tikras tikslas ir jo sąvoka. Šios analogijos
pakanka, kad mes įstengtum e pagauti visų organizm o dalių
ir visu m os atitikim ą ir n et surastum e būdą jį tyrinėti. Tačiau
vis d ėlto analogijos negalim a p aversti tokių kūnų kilm ės
ir egzistencijos aiškinam uoju principu. Juk būtinybė juos
su prasti kaip tik taip yra subjektyvios kilm ės. M ažd aug
šitaip aš rezium uočiau šią Kanto teoriją. E sm ingiausiais
bru ožais jis ją išdėstė jau G rynojo proto kritikoje (p. 6 9 2 -
702; V, 7 2 0-730). T ačiau ir šios tiesos pažinim o atžvilgiu
šlovingas Kanto p irm takas yra D avidas H um e'as: jis irgi
aistrin gai neigė m inėtos analogijos prielaid ą savo D ialoguos
C oncerning N atūrai Religion lD ialogų apie prigim tinę religiją]
antroje dalyje. Svarbiausias skirtum as tarp H u m e'o ir K anto
šiuo klausim u pasireiškia tuo, kad H u m e'as kritikavo šią

715
 Priedas

p rielaid ą kaip em pirinę, o K antas - kaip apriorinę. Abu

teisūs, ir jų sam protavim ai p ap ild o vienas kitą. Beje, šios
K anto teorijos esm ingiau si bru ožai n u sakyti jau Sim plikijo
p arašytu ose A ristotelio Fizikos kom entaru ose: H 8e rckavų
yeyovev abroTę aTro roū ų ysia& ai m v ra ra evssca
rou yivoųeva y .ara Trpoaipecnv yeveaSca /.ai A.oyicrųbv,
ra 8e (puaei ųų obiraę op av yivoųeva. (Error iis ortus
ėst ex eo, ąu od credebant, om nia, qu ae propter finem aliųuem
fierent, ex p rop osito et ratiocinio fieri, dum vid eb an t naturae
opera non ita fieri.) [Tačiau jų* klaida kilo iš to, kad jie
m anė jog visa, kas vyksta dėl tikslo, gali rem tis tik sąm oningu
planu ir apm ąstym u ; bet kartu jie p astebėjo, kad gam tos
k ūrin iai atsirand a ne taip.Į (In A ristotelis Physica, editio
B erolinensis, p. 354). Šiuo klau sim u K antas v isai teisus:
po to, kai buvo parod yta, kad gam to s kaip visum os eg ­
zistavim ui ap sk ritai negalim a taikyti padarinio ir priežasties
sąvokos, reikėjo parod y ti ir tai, kad esm ės požiūriu jos
negalim a m ąstyti ir kaip p ad arin io tokios priežasties, kuri
vad ovaujasi m oty vais (tikslinėm is sąvokom is), je i su v ok ia­
m a, koks iliu zišk as fizikinis-teologin is įrodym as, kurį n et
V o ltaire'as laikė n ep an eigiam u, labai svarbu parod yti, kad
m ū siškio pažin im o subjektyvioji p u sė, kuriai K antas priskyrė
erdvę, laiką ir priežasting u m ą, apim a ir m ūsiškį gam tos
kūnų su p ratim ą, ir todėl m ūsų jau čiam a bū tin y bė juos
m ąstyti kaip atsirad u siu s p ag al tikslo sąvoką, t.y. taip, tarsi
jų vaizdinys egzistavo anksčiau už jų būtį, yra tokia pat
su bjektyvi, kaip ir erd vės, kuri m u m s atrod o tokia objektyvi,
stebinys; vad inasi, jos negalim a laiky ti objektyvia tiesa. Kanto
išskleistas šios p roblem os g vild en im as - jei nekreipsim e
d ėm esio į v arg in an tį d au g iažo d žiav im ą ir p asikartojim us -
yra puikus. Jis pagrįstai teigia, kad vien tik m echaninėm is
priežastim is (jis turi galvoje n etik slin gą ir dėsningą visų

* [Dem okrito ir Epikūro]

716
 K AN 1O FILOSOFIJOS K RIT IKA

bend rų jų gam tos jėgų veikim ą) m es niekada negalėsim e

p aaiškinti organinių kūnų savybių. Tačiau čia aš m atau
d ar vieną trūkum ą. Būtent: tokio aiškinim o galim ybę Kantas
n eigia, tik turėdam as galvoje organinių kūnų tikslingum ą
ir tariam ą išankstinį p laningum ą. Tačiau m es m atom e, kad
ir ten, kur tikslingum o n esam a, aiškinim o principai negali
būti perkeliam i iš vienos gam tos srities į kitą; kai tik m es
įžengiam e į kitą sritį, tie p rincipai nebegalioja ir vietoje
jų pasirod o nauji p am atin iai dėsniai, kurių visiškai n eįm a­
nom a paaiškinti rem iantis anos srities dėsniais. Štai m e­
chaninėje srityje iš esm ės viešpatauja sunkio, sankabos,
kietum o, takum o, elastišku m o dėsniai, kurie (nepriklausom ai
nuo to, kad visas gam tos jėg as aš suprantu kaip žem iausias
valios objektyvacijos pakopas) p asirod o kaip toliau nep a­
aiškinam ų jėgų pasireiškim ai, b et patys yra bet kokio tolesnio
aiškinim o principai; o tas aiškinim as pasireiškia tik tuo,
kad reiškiniai redukuojam i į tas jėgas. Jei tik m es išeinam e
iš šios srities ir pereinam e p rie chem inių, elektros, m ag ­
netizm o, kristalizacijos reiškinių, tai m inėti principai jau
nebev artotini, o m inėti d ėsniai nebegalioja, ankstesnės jėgos
įveikiam os kitų jėgų, o reiškiniai, tiesiog prieštaraud am i
anom s jėgom s, paklūsta nau jiem s pam atiniam s dėsniam s,
kurie, kaip ir anksčiau m inėtieji, tam pa tokie p at pirm a­
pradiški ir nep aaiškinam i, t.y. neg ali būti grind žiam i kokiais
nors bendresniais dėsniais. Štai, p avyzd žiu i, m echanikos
dėsniais niekada nebus galim a p aaiškinti net druskos tirpim o
vand en yje, o ką jau kalbėti apie su dėtingesniu s chem inius
reiškinius. Visa tai jau paaiškinta išsam iau šio veikalo
antrojoje knygoje. M an atrodo, kad tokia an alizė būtų buvusi
labai naudinga Teleologinės sprendinio galio s kritikoje, ir bū tų
geriau nušvietusi tai, kas ten pasakyta. Ypač palanki ji būtų
b u vu si puikiai Kanto p astabai, kad gilesnis vidinės daiktų
esm ės, kurios pasireiškim as yra gam tos daiktai, pažinim as
tiek m ech an inėje (dėsningoje), tiek ir tariam ai sąm oningoje

717
 Priedas

gam tos veiksen oje m um s atskleistų visišk ai tą p atį galutinį

p rin cip ą, kuriuo bū tų galim a paaiškin ti ir vieną, ir kitą
v eiksenos bū dą. A š tikiuosi, kad p ateikiau tokį principą,
atskleisd am as valią kaip tikrąjį daiktą savaim e. Štai kodėl
tai, kas p asakyta antrojoje knygoje ir jos p apild ym uose,
o ypač m an o traktate A pie valią gam toje leidžia aiškiau ir
g iliau su prasti tariam o gam tos tikslingum o, harm on ijos ir
rišlum o v id in ę esm ę. Tod ėl čia aš n ieko apie tai n ebekalbėsiu.
T egu l skaitytojas, kurį dom ina ši K anto filosofijos kritika,
n ep raleid žia p rogos perskaity ti jos papild ym ą, p ateiktą m ano
knygos Parerga und P aralipom ena pirm o tom o an tram e trak­
tate. Šis pap ild y m as vad in asi „D ar keletas K anto filosofijos
p a a išk in im ų ". Ju k reikia turėti galvoje, kad m ano raštai,
kad ir k iek jų n ed au g, p arašy ti ne tuo p ačiu m etu, o
palaip sn iu i, p er ilgą gyvenim ą ir su dideliais p ertrū kiais;
to d ėl n ereikia tikėtis, kad visa, ką aš pasakiau ap ie kokį
n o rs vieną daly ką, irgi būtų sutelkta į vieną vietą.
 R ED A K C IN Ė S PA STA BO S

Pagrindinį A. Schopenhauerio filosofijos veikalą Pasaulis kaip

valia ir vaizdinys sudaro du stambūs tomai. Pirm asis tomas buvo
parašytas per ketverius metus ir 1819 m. išleistas 800 egzem plio­
rių tiražu kartu su priedu „Kanto filosofijos kritika". Tačiau
pasisekim o jis neturėjo - per pusantrų metų buvo parduota tik
apie 100 knygų, ir leidėjas, pasilikęs 50 jo egzem pliorių, kitus
išm etė į makulatūrą. 1844 m. A. Schopenhaeuris išleido antrąjį
šio veikalo to m ą.-T ai nebuvo savarankiškas darbas, o tiesiog
pirm ojo tomo visų keturių knygų papildym ai, nuosekliai ir išsamiai
aiškinantys ir plėtojantys pirm ajam e tome keltas filosofijos pro­
blem as. Tais pačiais metais pakartotinai buvo išleistas ir pirmasis
tom as su autoriaus pratarm e abiem tomams. Tačiau ir šį kartą
A. Schopenhauerio veikalas nesusilaukė jokio dėm esio. Tiktai
1851 m. išėjus paskutinei knygai Parerga und Paralipomena A. Scho-
penhaueris pagaliau susilaukė tikros šlovės. Ir dar jam gyvam
esant 1859 m. išėjo trečiasis abiejų veikalo Pasaulis kaip valia ir
vaizdinys tom ų leidimas.
A. Schopenhaeurio veikalai yra išversti į visas pagrindines
Europos šalių kalbas, tačiau lietuviškai pirm oji jo knyga išleista
tik 1994 m. Tai Gyvenimo išminties aforizmai (vertė Alfonsas
Tekorius) - viena iš savarankiškų studijų, įėjusių į veikalo Parerga
und Paralipomena pirm ąjį tomą.
Su didžiausiu malonum u, padedant Atviros Lietuvos fondui,
atiduodam e į skaitytojo rankas ir pagrindinio A. Schopenhauerio
veikalo Pasaulis kaip valia ir vaizdinys pirmojo tomo vertimą į
lietuvių kalbą. O antrojo tomo vertim o, matyt, dar turėsim e ilgokai
palaukti.

719
 R E D A K C I N ĖS PAS T A BO S

A. Schopenhauerio vartojam ų lotynų ir kittĮ kalbų žodžių bei

posakių vertim ai pateikiami šalia laužtiniuose skliaustuose kaip
ir vokiškajam e leidime. Cituojam ų veikalų bibliografinės nuorodos
rašom os taip, kaip jos pateiktos vokiškajam e leidim e, iš kurio
buvo verčiam a. Vertimo tekste paliekam i ir vokiškojo leidimo
leidėjų paaiškinim ai.

1 Turimi galvoje žymūs senovės graikų sofistai, kurie A. Scho-

penhaueriui - pseudofilosofų sim bolis.

2 W irklichkeit vokiškai reiškia „tikrovė". Jis kilęs iš žodžio

zvirken - „veikti". Lietuvių kalba tiesioginio atitikm ens neturi.

3 Vertė Antanas M iškinis.

4 Sidcroxyhn - žodis, sukurtas paties A. Schopenhauerio. Jis

sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių. Juo siekiama nusakyti
prieštaravim ą arba absurdą.

5 Vokiečių kalbos daiktavardis Beįuufitsein „sąm onė" gim iniškas

veiksm ažodžiui ivissen (pagr. form os zvissen, urnfitc, geiviiftt) -
„žinoti".

6 „taigi... išgerkim !" Ironiškai vartodam as šią popiežiaus M ar­

tyno IV (1281-1285) žodžių pagrindu išpopuliarėjusią sentenciją,
A. Schopenhaueris pašiepia, jo manym u, klaidingą I. Nevvtono
spalvų teoriją.

7 Kaip artim esnį originalui, pateikiam e A. Šliogerio atliktą

šios Hom ero eilutės vertimą.

8 Vandos Kazanskienės vertim as.

9 Aleksio Churgino vertimas.

720
 R E D A K C IN Ė S RA S T A B O S

10 Jono Dum čiaus vertimas.

11 Kaip artim esnį originalui, pateikiam e A. Šliogerio atliktą

šios J. W. G oethe's citatos vertimą.

12 A. Churgino vertimas.

” Cituojam a rem iantis Antano Dambrausko vertimu.

14 A. Dam brausko vertimas.

15 A. Dam brausko vertimas.

16 Cituojam a rem iantis A. Churgino vertimu.

17 A. Dam brausko vertimas.

1,1 A. Churgino vertimas.

19 Kaip artimesnį originalui ir tiksliau iliustruojantį A. Scho­

penhauerio mintį, pateikiam e A. Šliogerio atliktą šios J. W. G oethe's
citatos vertimą.

20 Vytauto Bložės vertimas.

21 A. Churgino vertim as.

22 V. Kazanskienės vertim as.

23 A. Dam brausko vertimas.

24 Ekleziastas.

29 Koh 1, 18.

721
 REDAKCINĖS PASTABOS

28 M erkelio Račkausko vertimas.

27 A. Dam brausko vertimas.

28 Jeronim o Ralio vertimas.

29 Henriko Zabulio vertimas.

30 M. Račkausko vertimas.

31 M. Račkausko vertimas.

32 Cituojam a remiantis Dalios Dilytės vertimu.

33 A. Churgino vertimas.

34 A. Churgino vertimas.

35 A. Šliogerio vertimas.

36 A. Šliogerio vertimas.

37 A. Šliogerio vertimas.

38 A. Šliogerio vertimas.

39 Reljefinis atspaudas.

40 Ydingas ratas, kai įrodinėjam as įrodym o pagrindas.

43 Vokiškas žodis W irklichkeil susijęs su žodžiu ivirkcn (veikti),

o bet kokį veikim ą A. Schopenhaueris kildina iš priežastingum o
principo. Šitaip tikrovės sąvoką jis susieja su priežastingum o
principu.

722
 R E D A K C I N Ė S P A S T A B O S

42 Plg. ankstesnę (41-ąją) pastabą dėl Wirklichkcit,

44 Pasinaudota J. Dum čiaus atliktu Aristofano „D ebesų" vertimu.

44 A. Dam brausko vertimas.

45 A. Šliogerio vertimas.

46 A. Šliogerio vertimas.
 VARDŲ RODYKLĖ

A chilas 339 A m auld A. 558

A dom as 393, 457, 556 A sm us (M athias Claudius) 541,
A gam em nonas 234 543, 546, 554
Agrippa iš N ettesheim o 159 A ugustinas 201, 293, 532, 556,
A hrim anas 291 557, 558, 576
A jantas 283
A lbertas D idysis (Albertus M ag­ Bacon F. (Baconas Verulam ietis)
nus) 261, 391 146, 175, 225, 528, 690
A lciatas A. 340
Bayle P. 551, 558
A leksandras Severas 707
Bakchas 323
Alfieri V. 278, 280
B aum garten A. 712
A lkinojas 306
Bell Ch. 692
A nakreontas 354
Bellori G . P. 339
A ngelas Silezietis 204, 354, 524
Berkeley G . 34, 46, 89, 579, 591,
A ntinojas 323
592, 593, 603
A ntistenas 152
Byron G. 268, 280, 356
A nzelm as K enterberietis 684
Bodisatva 524
A pellesas 556
Bohm e J. 113, 226, 316, 430
A polonas 264, 323
Ardžūna 398 Bonaventūra 529

A ristarchas 573 Bouterw eck F. 260

A ristofanas 667 Brahm a 387, 548, 657, 668

A ristotelis 29, 100, 101, 133, Bruno G. 74, 399, 517, 576, 669

179, 227, 273, 279, 305, 367, Buda 524

410, 458, 478, 584, 597, 636, Buffon G .-L . 70
643, 645, 660, 669, 671, 674,
682, 688, 692, 696, 716 Cabanis P. J. G. 692

724
 VARDŲ RODYKLĖ

C alderon B. de la 63, 359, 360, Erotas 458, 459

491 Eubulidas 104
Carracci A. 338, 339 Euchel I. 658
Cellini B. 543 Euklidas 107, 129, 130, 131,
C ervantes (de C ervantes Saaved- 132, 133, 134, 135, 136, 278,
ra) 342 596
Chrisipas 153, 155, 421, 633 Euler L. 94, 202
C iceronas 153, 154, 280, 421, Euripidas 486
479, 633, 697, 699, 700 Eusebijas 657
Claudius M. - žr. A sraus
C om eille P. 361 Faunas 323
C orreggio 332, 338, 564 Fėnėlon F. 532
C uvier G. 207 Ferekidas 458
Fem ow K. L. 325
D anaidės 287, 443, 500 Feuerbach L. 484
Dante A. 291, 452 Fichte J. G. 31, 58, 73, 81, 82,
D em okritas 74, 197, 280, 690, 83, 197, 585, 594
699 Filoktetas 326
D enner B. 113 Filolajas 573
D escartes R. (Kartezijus) 46, Frydrichas Didysis 692
196, 202, 220, 409, 417, 576,
577, 585, 588, 684 G oethe J. W. 36, 68, 114, 129,
Diodoras 633 196, 225, 274, 278, 280, 284,
D iogenas Laertietis 155, 188, 318, 325, 327, 342, 346, 350,
205, 412 355, 394, 398, 411, 457, 530,
D om icianas 503 540, 544, 568, 571, 577, 585
D ovydas, karalius 427 G ordiįas 411
D unsas Škotas 148 G orgijas 39
D zeusas 459 G ozzi K. 270
G racianas B. 342
E ckerm ann J. P. 394 G uyon J. M. de 529, 537, 538
Eckhart 524, 532
E m pedoklis 227, 320, 562 llr./ d n F. J. 372
Epiktetas 152, 153, 154, 418 H ali M. 188, 692
Epikūras 74, 77, 287, 669, 690 H ardy S. 529
Eridė 463, 485 H egel G. W. F. 27, 31, 572, 585

725
 V A R D Ų R O D Y K L Ė

H elvetius C, A. 320 K am erarijus Joachim as jaunesny­

H erder J. G. 91, 712 sis (Cam erarius Joachim ) 340
H eraklis 323, 567 K ant I. 22, 23, 28, 32, 34, 35,
H erakleitas 50 37, 46, 48, 49 , 50, 51, 54,
H erodotas 452 55, 57, 61, 79 , 81, 82, 89,
H esiodas 458 95, 101, 118, 122, 126, 132,
H iketas 573 139, 147, 150, 151, 165, 176,
H ipijas 39 181, 184, 192, 194, 205, 210,
H obbes Th. 62, 393, 424, 462, 222, 229, 230, 235, 238, 240,
473, 474, 478, 484 256, 261, 291, 298, 254, 255,
H om e H. 712 257, 258, 260, 381, 383, 384,
H om eras 270, 326, 342, 345, 405, 406, 408, 466, 478, 481,
356, 427, 438 482, 483, 492, 518, 560, 568,
H ookes R. 67 569, 570, 571, 572, 573, 574,
H oracijus 24, 156, 279, 335, 349, 575, 576, 577, 578, 579, 580,
442, 536, 584, 585, 636, 699, 581, 582, 583, 584, 585, 587,
706 588, 589, 590, 591, 592, 593,
H um boldt A. von 624 594, 595, 596, 597, 598, 599,
H um e D. 57, 58, 91, 126, 571, 600, 601, 602, 603, 604, 605,
688, 689, 715 606, 607, 608, 609, 611, 612,
613, 614, 615, 618, 619, 620,
Iksionas 287 622, 626, 630, 631, 636, 637,
Irvving W . 228 638, 640, 641, 642, 644, 645,
Izabelė, princesė 635 647, 649, 650, 653, 656, 657,
659, 660, 661, 665, 666, 667,
Jacob i F. H. 25, 258 669, 670, 671, 672, 673, 674,
Jean Paul 585 675, 676, 677, 678, 679, 680,
Jėzus Kristus 157, 332, 457, 523, 681, 682, 683, 684, 685, 686,
533, 557 687, 688, 689, 690, 691, 692,
Johnson S, 359 701, 702, 703, 704, 705, 706,
Jon as 344 707, 708, 709, 710, 711, 712,
Jonės W . 46, 100, 534 713, 714, 715, 716, 717, 718,
Julianas A postatą 384 K artezijus - žr. D escartes
K asandra 568
K alchantas 568 K epler J. 125, 126, 132, 175
K alistenis 101 K leantas 155, 686

726
 VARDŲ RODYKLĖ

K leist E. von 342 M alebranche N. 34, 214, 215,

K lem ensas A leksandrietis 458, 554, 558, 579
657, 658, 699 M arsas 326
Kodras 517 M arsijus 349
K oheletas 432 M eckel J. F. 220
Konfucijus 223 M eister F. 711
K opernikas M. 573 M endelssohn M. 573
K oriolanas 695 M enenijus A grippa 342
Kristina, karalienė 472 M etrodoras 669
Krišna 398 Midas 278
K ronas 80 Minerva 326, 340
K senofontas 320 M itra 344
K serksas 398 M ontaigne M. 496
M ozė 330, 658
Lam arck J.-B. 220 M usas Decijus 517
Lam bert J. H. 94
Laokoonas 324, 325, 326, 327 N em ezidė 339
Laplace P. S. 229 N eronas 503
Lorochefoucault F. de 462 N ew ton I. 67, 105, 197, 202, 278
Lavater J. K. 343 Num em jas 657
Lavoisier A. L. 67
Leibniz G. 88, 89, 105, 148, 258, O rm uzdas 291
362, 373, 452, 558, 571, 574, Osiander F, B. 188
642, 643, 650, 685, 687, 701 O ssianas 270, 356
Leonidas 517 O w en R. 690
Lesage A. R. 196 O vidijus 428, 698
Lessing G. E. 324, 325, 580, 712
Liuteris M. 532, 557, 559, 705 Paris 340
Livijus 531 Parm enidas 179, 458
Locke J. 88, 89, 570, 571, 607, Paine Th. 2.65
642, 643, 700, 701 Pascal B. 511
Lukrecijus 435, 443, 445 Paulius, apaštalas 411
Luliįus R. 542 Petrarca F. 37, 40, 519, 545
Petronijus 689
M achiavelli N. 694 Pfeiffer F. 524, 532
M ahom etas 412 Pilypas Neri 530

727
 V A R D Ų R O D Y K L Ė

P indaras 62 592, 599, 676, 679, 680, 681,

Pironas 131 705, 706, 708
Pitagoras 124, 130, 133, 493 R ossini G. 370
Platonas 23, 29, 51, 62, 81, 100, R ousseau J.-J. 43, 280, 374,
122, 131, 141, 146, 151, 181, 695
205, 251, 254, 255, 256, 257, R uisdael J. I. van 288
258, 259, 260, 261, 262, 273, Schclling W. J. 31, 222, 223, 585
279, 280, 305, 306, 307, 308, Schiller F. 118, 350, 654, 707
333, 342, 367, 381, 384, 401, Schleierm acher F. 107
440, 475, 484, 493, 543, 561, Schm idt I. J. 564
569, 573, 577, 645, 657, 658, Schoem ann G. F. 459
659, 662, 700, 704, 705, 708 Schulze G. E. 593, 596, 622, 640
Plautas 227 Sekstas Em pirikas 100, 131, 374,
Plinijus Vyresnysis 19, 636 645, 686
P lo u cąu et G. 94 Seneka 52, 114, 279, 412, 418,
Plutarchas 152, 531, 659 484, 708
Polier de 528, 534, 668 Shakespeare W. 63, 320, 3 4 3 ,5 4 3
Pope A. 280 Silenas 323
Poussin N. 338 Sofoklis 62, 326
Pranciškus A syžietis 529 Sokratas 246, 306, 320, 374,
Priestley J. 405 517, 667
Proklas 132, 459 Spinoza B. 51, 74, 138, 145,
Prokrustas 586, 664 148, 151, 200, 265, 399, 409,
Protėjas 455 417, 507, 518, 528, 530, 576,
Prozerpina 342, 457 581, 643, 654
P tolem ajas K. 105 Stahl G .-E. 105
Pufendorfas S. 484 S tem S. 648
Stobajas 151, 153, 154, 155, 320,
R acine J. 278 410, 539, 669, 696
R affaello Santi 327, 332, Sturm in B. 529
377, 564 Ram eau ]. P. 96 Suarez F. 121, 183, 198, 234,
R ance A. J. Le B. de 542
413, 576, 659
R egulas 517 Sulzer J. G. 701
Reil J. Ch. 196, 177
R obespierre M. 503
Šyva 387, 388, 584
R osenkranz J. K. F. 238, 405,

728
 VARDŲ RODYKI. Ė

Talis 74, 246 Vofi J. H. 355

Tantalas 287
Tauler J. 532, 533
Tennem ann W . G. 107, 576
Tersteegen G. 529
Tertulianas 556
Trem bley A. 228
Trim urtis 387, 548
Vergilijus 325, 326, 336
Višnus 387, 548, 668
Voltaire 359, 360, 565
YVerft A. van der 113
VVieland Ch. M. 279
VVinkelmann J. J. 321, 324, 325,
327, 340, 341, 350, 712
VVinkelried A. von 517, 593
VVolff Ch. 105, 148, 571, 630,
650, 657, 662, 685
Zenonas Elėjietis 154, 155, 410
 A r th u r S c h o p e n h a u e r

PA SA U LIS KAIP V A L IA IR V A IZD IN YS

Iš vokiečių kalbos vertė A rvydas Šliogeris

Redaktorė Rūta Buivydienė

Serijos dailininkė Ksenija Jaroševaitė
Dailininkas A lgim an tas D apšys
Techninė redaktorė Eugenija Petrulienė
Korektorė Irena Cupalienė
M aketavo Irena Stukienė

SL 1573. 1995 06 15. 35 leidyb. apsk. 1.

Tiražas 3 000. U žsakym as 855.

Išleido UAB „P rad ai" leidykla

T. Vrublevskio g. 6, 2600 Vilnius

Spaudė „Sp in d u lio" spaustuvė

Gedim ino 10, 3000 Kaunas

Kaina sutartinė
 Š o p e n h a u e ris A.
-28 Pasaulis kaip valia ir vaizdinys: K eturios knygos
ir p ried as, ku riam e p ateikiam a K anto filosofijos kri­
tika / A. Schop en hau er; [Įž. str. „A rthuro Sch op en ­
hauerio filo so fija", p. 7 - 14, A. Šliogerio]. - V.: Pradai,
1995. - 729 p. - (A tviros L ietuvos knyga: ALK).

Vardų rodyklė: p. 724 - 729.

ISBN 9936-405-23-8

Savo pagrindiniam e veikale vokiečių filosofas A. Schopen­

haueris (1788-1860) kritiškai apm ąsto savo m eto Europos filosofiją,
pirm iausia rem dam asis 1. K anto filosofiniu palikim u. A. Schopen­
hauerio filosofija įtaigi, kupina žm ogiškos išm inties, nuspalvinta
pesim izm o gaida, todėl ji lengvai suranda kelią į skaitytojo protą
ir širdį. Tai filosofija visiem s.
UDK 1