05. Būties teorijos. I dalis.

Parmenidas [2022]

Kaip minėta pirmos temos pirmoje dalyje, filosofinė disciplina, nagrinėjanti visus su būtimi
susijusius klausimus, įvardijama trejopai: Pirmąja filosofija (IV a. pr.m.e. Aristotelio įvestas
pavadinimas), b) Metafizika (I a. pr.m.e. Androniko Rodiečio sugalvotas žodis tvarkant
Aristotelio kūrybinį palikimą) ir c) Ontologija (žodis pirmą kartą pavartotas 1606 m.
Pasirodžiusioje Jacobo Lorhardo knygoje "Ogdoas Scholastica“).

Kaip jau irgi minėta, būties teorijoje siekiama paaiškinti, kas yra tikrovė kaip visuma. Tą
darant joje svarstomi tokie klausimai: kas yra būtis?, kokiomis savybėmis pasižymi būtis?,
Kas yra tikroji būtis? (šis klausimas gali būti formuluojamas ir kitaip: Kas sudaro būties
pagrindą?), "kodėl yra kažkas, o ne nieko?" (šį klausimą suformulavo G. Leibnicas (1646 –
1716) išreikšdamas nuostabą, kodėl iš viso kas nors egzistuoja) ir kas yra nebūtis?

Ontologijos disciplinos pradininku laikomas Parmenidas. Parmenido gyvenimo metai

(spėjami): 540 – 480 m. pr.m.e. Jis buvo Elėjos mokyklos lyderis; kiti mokyklos nariai –
Ksenofanas (mokyklos įkūrėjas), Zenonas Elėjietis ir Melisas. Mokyklos pavadinta pagal
miestą, kuriame buvo įsikūrusi. Miestas išliko iki mūsų dienų ir vadinasi Velia. Pagrindinis
Parmenido kūrinys – “Apie gamtą” (Peri physeōs).

Parmenido būties samprata

Kurdamas būties teoriją Parmenidas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis:

1) Būtis yra, o nebūties nėra

2) Mąstyti ir būti yra viena ir tas pat

Remdamasis pirmąja prielaida Parmenidas įrodinėja, kad būtis pasižymi tokiomis savybėmis:

Neatsiradusi ir neišnykstanti (amžina),

Vientisa,
Vienalytė,
Nesukrečiama,
Nedaloma,
Nejudanti
Tobulai apvalus rutulys (sfera)

Šias būties savybes Parmenidas įrodinėja grynai loginiu būdu. Kad būtis nėra atsiradusi, jis
įrodinėja taip: “Tarkime, kad būtis yra atsiradusi. Jei ji yra atsiradusi, tai ji yra atsiradusi iš
nebūties. Tačiau sakėme, kad nebūties nėra, nes jos negalima mąstyti. Jei nebūties nėra,
tuomet būtis negali būti atsiradusi iš to, ko nėra. Vadinasi, būtis yra neatsiradusi”. Panašiu
būdu jis įrodinėja ir kitas savybes.

Siekiant suprasti, kokį objektą Parmenidas turi mintyje būtimi įvardindamas sferinį rutulį,
būtina gilintis į prieš jį gyvenusių filosofų idėjas. Šiuo atžvilgiu ypač reikšminga yra Mileto
mokyklos (Talio, Anaksimandro, Anaksimeno), Herakleito ir Ksenofano svarstymai apie
daiktų pradą.

Daiktų pradą minėti filosofai suprato, kaip pirminę medžiagą, iš kurios susiformavo visos
kitos pasaulyje egzistuojančios medžiagos bei materialūs (pojūčiais suvokiami) daiktai. Talis
teigė, kad daiktų pradas yra vanduo, Anaksimandras – apeironas, Anaksimenas – oras,
Herakleitas – ugnis, o Ksenofanas – žemė. Vanduo, apeironas, oras, ugnis ir žemė buvo
suprantamos kaip tam tikros agregatinės būsenos medžiagos. Vanduo atitiko skysto būvio
medžiagą, oras – dujinio, žemė – kieto, ugnis – plazminio, o apeironas (beribiškumas) –
kokybiškai neapibrėžto būvio medžiagą.

Remdamiesi savo daiktų prado sampratomis, minėti filosofai kūrė skirtingas kosmologines
teorijas, kuriose siekė paaiškinti, kaip susiformavo mūsų pasaulis, ar kitaip, Visata. Jie tarė,
kad pasaulio pradžioje nediferencijuotu pavidalu egzistavo tik viena vienintelė medžiaga, ir ši
medžiaga buvo užpildžiusi visą pasaulio erdvę. Veikiant šalčio ir karščio jėgoms pirminė
medžiaga pradėjo keistis ir įgyti kitų agregatinių būvių medžiagų ir iš jų sudarytų daiktų
pavidalą. Nors mūsų pojūčiams pasaulis atrodo sudarytas iš įvairiausių medžiagų ir daiktų,
tačiau realiai visa ši įvairovė tėra tos pirminės medžiagos modifikacijos. Ta medžiaga, kuri
egzistavo pasaulio pradžioje, niekur nedingsta ir vėliau. Minėti filosofai buvo įsitikinę, kad
kaip visi daiktai ir medžiagos atsirado iš pirminės medžiagos, taip vėliau vėl į ją atvirs. O
paskui ta medžiaga vėl pradės modifikuotis, keistis ir iš jos susidaryti kitos medžiagos ir
daiktai. Taip mąstydami jie vadovaujasi cikline judėjimo ir laiko samprata.
Kurdamas savo būties teoriją, Parmenidas atkreipia dėmesį į ankstesnių filosofų kurtose
kosmologinėse teorijose glūdėjusią mintį, kad, nepaisant visų kitimų ir modifikacijų, pirminė
medžiaga visuomet išlieka ta pati: ji niekada nevirsta esmingai kita medžiaga, o jos
modifikacijos, kurių metu atsiranda kitos medžiagos ir daiktai, yra visiškai neesminiai
pokyčiai. Parmenidas suabsoliutina prado tapatumo idėją ir teigia, kad realiai prade nevyksta
net ir neesminiai pokyčiai. O tai reiškia, kad, pagal jį, pirminė medžiaga, kuri yra užpildžiusi
visą pasaulio erdvę, yra amžinos rimties būsenoje.

Parmenido teiginys, kad pirminė medžiaga yra amžinos rimties būsenoje, prieštarauja žmonių
kasdieniam pasaulio patyrimui. Mes matome pasaulyje egzistuojant daugybę daiktų; kaip jie
atsirada, transformuojasi ir išnyksta, kaip jie keičia vietą erdvėje. Jei pirminė medžiaga būtų
amžinos rimties būsenoje, kaip teigia Parmenidas, mes viso to negalėtume patirti, o galiausiai
ir mūsų pačių nebūtų.

Gindamas savo požiūrį, Parmenidas teigia, kad to, ką mes suvokiame jusliniais pojūčiais, iš
tikrųjų neegzistuoja. Pojūčiai mus klaidina ir jais negalima pasitikėti. Teisingą pasaulio
pažinimą mums teikia tik protas (grynas loginis mąstymas). O protas, pagal Parmenidą,
mums sako, kad nėra daiktų įvairovės (daugio) ir jų judėjimo, o vien tik nejudanti ir
monolitinė (vientisa) būtis. Priešinant ją daiktų įvairovei (daugiui), Parmenido būtis
įvardijama Vieniu.

Iš to, kas pasakyta, plaukia išvada, kad Parmenidas savo būtį sutapatina su pasauliu kaip
visuma. Esą tikrovėje egzistuoja vienas vienintelis objektas, savimi užpildęs visą pasaulio
erdvę, ir šis objektas yra būtis. Tai, kad Parmenido būtis yra sferinio pavidalo, reiškia, kad
filosofas pripažįsta pasaulio ribas, kad jis nėra begalinis. Mileto mokykla ir Herakleitas to
nepripažino. Idėją apie pasaulio ribotumą Parmenidas pasiskolina iš savo mokytojo
Ksenofano.

Parmenido nebūties samprata

Dalies Parmenido kūrinio “Apie gamtą” neišliko. O iš to, kas išliko, neįmanoma išsiaiškinti
jo požiūrio į nebūtį. Šioje vietoje mums gali padėti išlikę kitų Elėjos mokyklos atstovų –
Zenono Elėjiečio ir Meliso – ir kitų ikisokratikų (Empedoklio, Anaksagoro bei Demokrito)
darbai. Iš visų jų darbų plaukia išvada, kad Parmenidas nebūtį suprato kaip tuštumą (tuščią
erdvę). Tad, kai Parmenidas teigia, kad nebūties nėra, jis sako, kad nėra erdvės. Pagal jį,
erdvės nėra nei už būties, nei toje vietoje, kur stovi būtis. Yra tik būtis.

Klausimai

1. Kokią vietą Vakarų filosofijos istorijoje užima Parmenidas?

2. Kokiomis dviem pagrindinėmis prielaidomis paremta Parmenido būties teorija?
3. Kokias savybes Parmenidas priskiria būčiai? Kaip jis argumentuoja, kad būtis pasižymi
būtent tokiomis, o ne kitokiomis savybėmis?
4. Koks yra ryšys tarp Parmenido būties teorijos ir ankstesnių filosofų kosmologinių
teorijų?
5. Kokios išvados iš Parmenido būties teorijos plaukia apie juslinius pojūčius ir jais
suvokiamus daiktus?
6. Kodėl Parmenido būtis vadinama Vieniu?
7. Ką Parmenidas teigia apie pasaulio ribas?
8. Kas yra Parmenido nebūtis?
 06. Būties teorijos. II dalis. Platonas

Platono gyvenimo metai: 429/430–347 m. pr.m.e. Tikrasis vardas – Aristoklas. Platonu buvo
pramintas dėl plačių pečių gimnastikos mokytojo. Platonas - garsiausias Sokrato mokinys.
Didžioji dalis kūrybos išliko iki mūsų dienų.

Visa kūryba skirstoma į tris etapus:

a) Ankstyvąjį
a) Vidurinįjį
b) Vėlyvąjį

Savo būties teoriją išplėtoja viduriniuoju kūrybos laikotarpiu.

Platono būties teorija

Savo būties teoriją Platonas kuria pasiremdamas Parmenido filosofija. Platonui imponuoja
Parmenido nurodytos būties savybės. O Parmenidas teigė, kad būtis a) neturi pradžios ir
pabaigos laike; kitaip sakant, kad ji neatsiranda ir neišnyksta ir dėl to yra amžina; b) nekinta
(nesitransformuoja); c) nekeičia vietos erdvėje; d) nedali ir e) vientisa.

Empirinio (pojūčiais suvokiamo) pasaulio daiktai neatitinka Parmenido nurodytų būties

savybių. Empiriniai daiktai atsiranda ir išnyksta, keičiasi (transformuojasi), keičia vietą
erdvėje, dalomi ir sudėtiniai (nevientisi). Iš to, kad empiriniai daiktai neatitinka minėtų būties
savybių, Platonas padaro išvadą, kad jie negali būti tikroji būtis. Platonas nepaseka
Parmenidu ir neteigia, kad iš tikrųjų empiriniai daiktai neegzistuoja. Jie egzistuoja, tačiau
egzistuoja minimaliu laipsniu – kaip šešėlinė būtis.

Jei empiriniai daiktai yra šešėlinė būtis, tai turi būti tai, kieno šešėliai jie yra, - ne šešėlinė,
bet tikroji būtis. Kas yra tikroji būtis? Į šį klausimą Platonas atsako: idėjos. Idėjos yra tikrąja
būtimi dėl to, kad jos atitinka visus būties požymius. Jos yra neatsiradę ir neišnykstančios,
nesikeičia (viena idėja negali virsti kita), nekeičia vietos erdvėje, nedalomos ir vientisos.
Tačiau kas yra idėjos? Idėjos – tai rūšinės daiktų esmės. Pavyzdžiui, grožio idėja yra tai, kas
visus gražius daiktus padaro gražiais.

Idėjos yra tobuli empirinių daiktų modeliai (“pavyzdžiai”). Pavyzdžiui, grožio idėja yra
grožis pats savaime, ar absoliučiai tobulas grožis. Pavyzdžius galima ir toliau tęsti: namo
idėja yra tobulas namas, varnos idėja – tobula varna, stalo idėja – tobulas stalas, medžio idėja
– tobulas medis ir t.t.

Empiriniai daiktai yra netobulos idėjų kopijos. Pavyzdžiui, nei vienas gražus daiktas savo
gražumu neprilygsta grožio idėjai, kaip ir konkretus namas – namo idėjai ar konkreti lova –
lovos idėjai. Empiriniai daiktai skiriasi savo tobulumo laipsniu. Vieni labiau priartėja prie
idėjos, o kiti mažiau. Kitaip sakant, vieni daiktai yra tikslesnės idėjos kopijos, o kiti mažiau
tikslios kopijos.

Idėjos ir daiktai egzistuoja skirtinguose pasauliuose: idėjos – idėjų pasaulyje, o daiktai –

empiriniame pasaulyje.

Idėjų pasaulis egzistuoja pats savaime, o empirinis – priklausomai nuo idėjų pasaulio. Jei visi
daiktai išnyktų, idėjos ir toliau liktų egzistuoti. Būtent dėl to idėjų pasaulis yra visos tikrovės
kaip visumos pagrindas.

Idėjų pasaulis yra sutvarkytas hierarchiškai. Idėjų hierarchijos pačioje viršūnėje stovi gėrio
idėja. Po gėrio eina grožis ir tiesa.

Platono idėjų pasaulio koncepcijos genezė

Siekiant suprasti, kaip Platonas sugalvojo idėjas ir jų pasaulį, būtina atkreipti dėmesį ne tik į
Parmenidą, bet ir Sokratą, Platono mokytoją.

Sokrato filosofinė veikla išsiskyrė tuo, kad jis, diskutuodamas su pašnekovais, ieškojo
bendrųjų etinių sąvokų apibrėžimų. Jis klausė, kas yra gėris, grožis, teisingumas, narsumas,
dievobaimingumas ir t.t. Sokratas bendrųjų apibrėžimų ieškodavo lygindamas atskirus
dorybių pasireiškimo atvejus ir išskirdamas tai, kas atskiriems atvejams bendra.
Platonas sokratiškos etinių sąvokų analizės principus pritaikė visoms be išimties bendrosioms
sąvokoms, tokioms kaip namas, lova, arklys, paukštis ir t.t.

Analizuodamas bendrąsias sąvokas, Platonas kėlė klausimą, kokias empirinių daiktų savybes
šios sąvokos žymi: ar visas be išimties, ar tik kai kurias. Į minėtą klausimą Platonas atsakė
taip: bendroji sąvoka žymi tik visiems tam tikros rūšies daiktams bendrą savybę. Pavyzdžiui,
sąvoka “medis” žymi savybę, kuri yra būdinga be išimties visiems medžiams, - mediškumą.
Ši savybė, būdama bendra visiems medžiams, kartu yra ir esminė. Būtent ji konkrečius
medžius daro tuo, kuo jie yra, - medžiais. Platonas laikosi nuostatos, kad savybė, būdinga
visiems tam tikros rūšies daiktams, yra visiškai nebūdinga kitoms rūšims priklausantiems
daiktams. Pavyzdžiui, kad mediškumas yra būdingas tik medžiams, o nemedžiams (visoms
likusioms daiktų rūšims) nebūdinga. Tai yra vadinama skiriamuoju rūšiniu požymiu. Šią
sąvoką sugalvojo Platono mokinys Aristotelis.

Atkreipęs dėmesį, kad tam tikrai rūšiai priklausantys daiktai atsiranda, išnyksta ir
transformuojasi, o rūšis išlieka, Platonas padaro išvadą, kad rūšis egzistuoja nepriklausomai
nuo jai priklausančių daiktų ir savybę, kuri sudaro rūšies esmę, atskiria nuo daiktų, ją
pavadina “idėja” ir iškelia už empirinio pasaulio ribų – į idėjų pasaulį.

Klausimai

1. Kuriuo kūrybos laikotarpiu Platonas išplėtojo savo būties teoriją?

2. Kas sieja Platono būties teoriją su Parmenido filosofija?
3. Kuo skiriasi Platono ir Parmenido požiūris į empirinio pasaulio daiktus?
4. Kas yra platoniškos idėjos?
5. Kokiomis savybėmis pasižymi idėjos?
6. Ką reiškia, kad empiriniai daiktai yra idėjų kopijos?
7. Kur, pagal Platoną, egzistuoja idėjos?
8. Kas nuo ko priklauso: idėjos – nuo daiktų ar, atvirkščiai, daiktai – nuo idėjų?
9. Kokia tvarka susirikiavę idėjos?
10. Kaip Platono būties teorija susijusi su Sokrato etiniais ieškojimais?
 07. Būties teorijos. III dalis. Aristotelis ir Tomas Akvinietis

Aristotelis

Aristotelio gyvenimo metai: 384–322 m. pr.m.e. Dar vadinamas Aristoteliu Stagyriečiu.

Viduramžiais buvo vadinamas Filosofu.

Aristotelis buvo Aleksandro Makedoniečio mokytojas.

Aristotelis ilgą laiką priklausė Platono akademijai: buvo Platono mokinys ir bendramintis.
Mokytis į Platono akademiją buvo išsiųstas 17 metų (367 m. pr.m.e.), o iš jos pasitraukė po
Platono mirties 347 m. pr.m.e. Savo santykį su Platono filosofija Aristotelis apibūdino taip:
“filosofas [Platonas] mano draugas, bet tiesa brangesnė”.

Substancijos

Aristotelis būtį įvardija οὐσία terminu. οὐσία verčiama dvejopai: vieni verčia kaip
substancija, o kiti – kaip esmė.

Kas yra substancija? Tai, kas egzistuoja savarakiškai, nepriklausomai nuo kito. Trumpai
tariant, substancija yra savarankiška būtis.

Tikrovę sudaro daugybė substancijų. Jos skirstomos į pirmines ir antrines substancijas.

Pirmines substancijas sudaro individualūs gamtos daiktai ir medžiagos. Individualius gamtos

daiktus Aristotelis skirsto į gyvus ir negyvus. Gyvus daiktus skirsto į augalus ir gyvūnus.
Gyvūnai yra mąstantys ir nemąstantys. Mąstantys gyvūnai yra žmonės.

Žmonės yra vieninteliai mąstantys gyvūnai. Kiti gyvūnai nemąsto, tik jaučia.

Aristotelio gyvų būtybių klasifikacija yra paremta jo plėtota sielos samprata. Joje skiriamos
trys sielos rūšys: maitinančioji, juntančioji ir mąstančioji siela. Maitinančiajai sielai būdingas
maitinimasis ir dauginimasis, juntančiajai – pojūčiai, emocijos ir judėjimas erdvėje, o
mąstančiajai – mąstymas.

Antrinės substancijos – tai rūšinės daiktų esmės. Rūšinė esmė – tai savybė, kuri yra bendra
tam tikros rūšies daiktams ir juos daro priklausančiais tai rūšiai. Pavyzdžiui, varniškumas yra
rūšinė varnų esmė. Ji yra bendra visoms varnoms ir tik ja pasižymėdamos varnos yra
varnomis. Kitaip sakant, Aristotelio antrinės substancijos yra tas pats, kaip Platono idėjos.

Aristotelis, kaip ir Platonas, mano, kad be atskirų tam tikros rūšies daiktų tikrovėje egzistuoja
ir jų rūšinės esmės kaip savarankiški objektai. Jis mano, kad be konkrečių varnų dar
egzistuoja varniškumas, ar varna, įkūnijanti visą rūšį. Aristotelio mintis šiuo klausimu galima
iliustruoti kalbos vartojimu. Pavyzdžiui, vartojant žodį “varna” vienais atvejais turima
mintyje konkreti varna, o kitais – visa varnų rūšis.

Antrines substancijas Aristotelis skirsto į rūšis ir gimines. Rūšims priskiria tik tas savybes,
kurios būdingos tik vienos vienintelės rūšies daiktams, o giminėms – savybes, kurios
būdingos daugiau nei vienai rūšiai daiktų. Pavyzdžiui, varniškumas, kuris būdingas tik varnų
rūšiai, savo pobūdžiu bus rūšis, o paukštiškumas, kuris būdingas ne tik varnoms, bet ir
visiems kitų rūšių paukščiams, – giminė.

Aristotelis teigia, kad giminės skiriasi savo laipsniu: yra aukštesnio ir žemesnio laipsnio
giminės. Kuo aukštesnio laipsnio giminė, tuo ji daugiau apima daiktų rūšių.

Aukščiausio laipsnio giminių yra 10: substancija, kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas,
padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas (poveikio patyrimas). Išvardintos giminės dar žinomos
kaip 10 Aristotelio kategorių. Tai, kad šios giminės yra aukščiausio laipsnio, reiškia, jog
jomis žymimos savybės yra būdingos be išimties visiems egzistuojantiems daiktams, ar
pirminėms substancijoms.

Pagrindinis Aristotelio ir Platono būties teorijų skirtumas

Plėtodamas savo požiūrį į tikrovę Aristotelis labiausiai nesutaria su Platonu dėl klausimo, kur
egzistuoja rūšinės esmės. Platonas teigia, kad jos egzistuoja už empirinių daiktų – idėjų
pasaulyje, o Aristotelis – kad pačiuose daiktuose. Tokiu būdu Aristotelis tvirtina, kad
egzistuoja ne du pasauliai, o vienas – empirinis. Pagal jį, idėjų pasaulio nėra. Aristotelis
permąsto kitaip nei Platonas ir ontologinį rūšinių esmių bei empirinių daiktų santykį. Jei
Platonas teigia, kad daiktai egzistuoja priklausomai nuo idėjų, tai Aristotelis atvirkščiai – kad
rūšinių esmių egzistavimas priklauso nuo daiktų. Pavyzdžiui, jei išnyktų visos konkrečios
varnos, tai išnyktų ir varniškumas, ar “varna” rūšies prasme.

Būties hierarchija

Aristotelis teigia, kad visi tikrovėje egzistuojantys daiktai susirikiuoja tam tikra hierarchine
tvarka. Pačioje hierarchijos apačioje yra pirminė materija, o pačiame viršuje – Dievas. Visi
kiti daiktai užima tarpines pakopas.

Apmąstydamas būties hierarchijos idėją Aristotelis remiasi paties sukurtomis formos,

materijos, potencijos ir aktualybės sąvokomis. Forma – tai rūšinė esmė; materija – tai, ką
daikte apiformina forma; potencija – tai daikte slypinti galimybė įgyti ar priimti tam tikrą
formą (pavyzdžiui, obuolio sėkloje slypi obels galimybė); aktualybė – galimybės realizavimo
procesas bei galutinis rezultatas (obels dygimo iš obuolio sėklos ir augimo procesas ir šio
proceso pabaiga – brandžios obels susiformavimas).

Aristotelis taria, kad kylant būties hierarchijos pakopomis į viršų – potencijos ir materijos
reikšmė mažėja, o aktualybės ir formos reikšmė auga. Pagal jį, pirminė materija yra
absoliučiai potenciali (ji gali įgyti bet kokią formą), o Dievas yra absoliučiai aktualus (negali
priimti jokios formos, nes jame neslypi jokia galimybė tapti dar kuo nors kitu. Dievą
Aristotelis vadina formų forma.

Tomas Akvinietis

Tomas Akvinietis yra žymiausias pagrindinės Viduramžių filosofijos krypties, vadinamos

scholastika, atstovas, Katalikų Bažnyčios pripažintas šventuoju ir Bažnyčios tėvu.

Savo filosofijoje jis siekė suderinti Aristotelio filosofiją ir katalikišką mokymą. Šis siekis
atsispindėjo ir Tomo Akviniečio būties teorijoje.
Tomas Akvinietis Aristotelio būties teoriją papildė vienos rūšies esiniais – nematerialiais
daiktais. Šie nematerialūs daiktai – tai angelai.

Tomas Akvinietis įrodinėja, kad būties hierarchijoje angelai įsiterpia tarp materialių daiktų ir
Dievo. Materialūs daiktai sudaryti iš formos ir materijos, o angelai – iš formos ir buvimo. Jo
teigimu, kaip kylant į viršų nuo pirminės materijos formos reikšmė didėja, o materijos
mažėja, taip kylant nuo žemiausios nematerialių daiktų pakopos formos reikšmė mažėja, o
buvimo didėja. Aukščiausią vietą būties hierarchijoje užima Dievas. Mat jame visiškai
nebelieka formos. Jis yra grynasis buvimas.

Taigi Būties hierachijos struktūrą Tomas Akvinietis vaiduoja taip: pirminė materija-
materialūs daiktai-nematerialūs daiktai (angelai)-Dievas.

Žmogus yra pereinamoji grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Kūnu jis priklauso
materialiems daiktams, o siela – nematerialiems.

Klausimai

1. Pristatykite pagrindinius Aristotelio gyvenimo faktus.

2. Kaip graikiškai skamba Aristotelio būties pavadinimas ir kaip jis verčiamas į kitas
kalbas?
3. Kas yra substancija?
4. Kokios yra substancijų rūšys?
5. Kaip skirstomos pirminės substancijomis?
6. Kas yra antrinės substancijos?
7. Kokios yra antrinių substancijų rūšys?
8. Paaiškinkite, ką reiškia tai, kad giminės yra skirtingų laipsnių.
9. Kokios yra aukščiausio laipsnio giminės?
10. Koks yra pagrindinis skirtumas tarp Aristotelio ir Platono būties teorijų?
11. Kokia tvarka Aristotelis išrikiuoja daiktus?
12. Kaip Aristotelis apibrėžia formos, materijos, potencijos ir aktualybės sąvokas?
13. Kaip remdamasis formos, materijos, potencijos ir aktualybės sąvokomis aiškina
hierarchinę būties tvarką?
14. Kaip Aristotelis traktuoja Dievą?
15. Kuo ypatinga Tomo Akviniečio filosofija?
16. Paaiškinkite Tomo Akviniečio požiūrį į būties hierarchiją.
17. Kuo Tomo Akviniečio Dievo samprata skiriasi nuo Aristotelio?
18. Kokią vietą, pagal Tomą Akvinietį, būties hierarchijoje užima žmogus?
 08. Būties teorijos. IV dalis. Nominalizmas ir imaterializmas

Nominalizmas

Platono pradėtai ontologijos tradicijai, pagal kurią tikrovę sudaro atskiri empiriniai daiktai ir
rūšinės esmės, kurias Platonas vadino idėjomis, o Aristotelis antrinėmis substancijomis ir
formomis, egzistuoja alternatyvi tradicija. Šios alternatyvios tradicijos atstovai laikosi
požiūrio, kad rūšinės esmės neegzistuoja, o tikrovę sudaro vien tik konkretūs daiktai. Taigi,
prieštaraudami Platonui, Aristoteliui ir jų pasekėjams, šie filosofai teigia, kad konkrečios
varnos egzistuoja, o varniškumas ne. Antikos filosofijoje tokią tradiciją atstovavo kinikai,
filosofinė mokykla, kurią įkūrė vienas iš Sokrato mokinių Antistenas. Oponuodamas Platonui
Antistenas teigė: “Matau arklį, tačiau nematau arkliškumo”.

Ypatingą reikšmę mintis, kad egzistuoja tik konkretūs daiktai, įgijo nominalizme, vienoje iš
Viduramžiais klestėjusios scholastinės filosofijos krypčių.

Nominalizmo pradininkas – Roscelinas iš Compiègne'o (1050–po 1120 m.). Pagrindinė

Roscelino tezė: rūšinės esmės yra tik mūsų tariami garsai. Šia teze Roscelinas neigė ne tik
rūšinių esmių kaip savarankiškų objektų realumą, bet ir jas žyminčių bendrųjų sąvokų
pagrįstumą. Visą rūšį žyminčius žodžius, bendrinius daiktavardžius, filosofas laikė prasmės
neturinčiais garsais. Žodis “varna” beprasmis, o prasmingas žodis – “ši varna”.

Remdamasis savo filosofiniais principais, Roscelinas išplėtojo triteizmo koncepciją, kurioje

teigė, kad egzistuoja ne vienas, bet trys dievai – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji
Dvasia. Už triteizmą Bažnyčia pasmerkė Rosceliną.

Roscelinas turėjo mokinį Petrą Abeliarą (1079-1142). Abeliaras pritarė Roscelinui, kad
egzistuoja tik atskiri daiktai, tačiau nesutiko su juo dėl bendrųjų sąvokų. Abeliaras manė, kad
bendrosios sąvokos yra žodžiai, turintys prasmę. Jos žymi atskiriems tam tikros rūšies
daiktams būdingą bendrą formą, kuri yra ne kas kita kaip mūsų prote esantis tos rūšies
vaizdinys.
Laikoma, kad Roscelinas atstovauja kraštutinį nominalizmą, o Abeliaras – nuosaikųjį
nominalizmą.

Abeliaras į Vakarų kultūros istoriją patenka ne tik dėl filosofinių darbų, tačiau ir dėl savo
aubiografijos, kurioje papasakoja apie įstabią ir nelaimingą savo ir Eloizos, Paryžiaus
vyskupo dukterėčios, meilės istoriją.

Nuosaikus nominalizmas Vakarų filosofijoje įsigalėjo XIV a. Ir nuo tada daugiau ar mažiau
vyrauja iki šiol.

Imaterializmas (idealizmas)

Būties teorijas yra įprasta klasifikuoti jas suskirstant į materializmą ir idealizmą, kuris
vadinamas ir imaterializmu. Idealizmui priskiriamos tos teorijos, kuriose visos tikrovės
pagrindu laikoma nemateriali būtis. Iš mūsų aptartų autorių idealizmui priskiriami Platonas ir
Tomas Akvinietis.

Tačiau nei Platonas, nei Tomas Akvinietis nėra visiški idealistai. Jie pripažįsta, kad dalį
būties sudaro ir materialūs daiktai. Kitaip sakant, jų būties teorijos balansuoja tarp
materializmo ir imaterializmo. Vakarų filosofijoje yra tokių autorių, kurie visą tikrovę laiko
nematerialia, net ir daiktus, kuriuos suvokiame jusliniais pojūčiais ir kurie mums atrodo
materialūs. Tarp tokių autorių galima paminėti Grigalių Nisietį, Gotfriedą Leibnicą, Džordžą
Berklį, Deividą Hiumą, Georgą Hėgelį, Artūrą Šopenhauerį.

Grigalius Nisietis yra bene pirmasis, kuris išplėtojo visiškai imaterialistinę būties teoriją.

Grigalius Nisietis priskiriamas ankstyvajam krikščioniškos filosofijos laikotarpiui,

vadinamam patristika.

Patristika skirstoma į Rytų ir Vakarų filosofiją, ar Graikų Tėvų ir Lotynų Tėvų. Pirmieji rašė
graikų kalba, o antrieji – lotyniškai. Graikų Tėvai: Aleksandrijos Tėvai ir Kapadokijos Tėvai.
Grigalius Nisietis buvo vienas iš Kapadokijos Tėvų.
Remdamasis platoniška filosofija, Grigalius Nisietis įrodinėjo, kad Dievas, siela ir mūsų
pojūčiais suvokiami daiktai yra nematerialūs.

Pojūčiais suvokiamų daiktų nematerialumą jis įrodinėjo taip: pojūčiais suvokiami daiktai
susiformuoja tuomet, kai Dievo prote esančios nematerialios idėjos (rūšinės esmės) pradeda
sklisti iš ten į išorę ir išorėje susijungusios į įvairius darinius suformuoja konkrečius daiktus.
Pastarųjų materialumas yra tariamo pobūdžio, nes jis iš tikrųjų yra nulemtas nematerialių
idėjų susijungimo.

Idealizmas skirstomas į objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviojo idealizmo atstovai laikosi

prielaidos, kad tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Subjektyviojo
idealizmo atstovai mano priešingai: tikrovė egzistuoja tik priklausomai nuo žmogaus
suvokimo. Grigalius Nisietis yra objektyviojo idealizmo atstovas.

Subjektyviojo idealizmo ištakos glūdi Antikos filosofo Protagoro pažinimo teorijoje.

Remdamasis Parmenido teze, kad mąstymas ir būtis sutampa, Protagoras teigia, kad “žmogus
yra visų daiktų matas, esančių, kad jie yra, ir nesančių, kad jų nėra”. Kitaip sakant, egzistuoja
tai, ką aš suvokiu. Jei matau rausvą drambliuką, vadinasi, jis egzistuoja. Jei kitas jo nemato,
tai jam jis neegzistuoja. Kiekviena pojūčiais apdovanota būtybė pati sprendžia, kas egzistuoja
ir kokiomis savybėmis tas egzistuojantis dalykas pasižymi.

Subjektyvusis idealizmas filosofijoje ypač suklestėjo Naujaisiais amžiais. Jį plėtojo

Leibnicas, Berklis ir Hiumas.

Klausimai

1. Kas būdinga būties teorijoms, kurios save priešpastato Platono pradėtai ontologinio
mąstymo tradicijai?
2. Ką teigia Antistenas apie rūšines esmes?
3. Kas būdinga nominalizmui?
4. Kas būdinga kraštutiniam nominalizmui? Kas yra jo atstovas?
5. Kas būdinga nuosaikiam nominalizmui? Kas yra jo atstovas?
6. Kokia pagrindine prielaida remiasi imaterializmas (idealizmas)?
7. Kokios yra imaterializmo (idealizmo) atmainos? Kas joms būdinga?
8. Paaiškinkite Grigaliaus Nisiečio imaterialistinę būties teoriją.
 09. Dievas ir pasaulis

Pagrindiniai Dievo ir pasaulio santykių apibrėžimo tipai

Vakarų filosofijoje galima išskirti du pagrindinius Dievo ir pasaulio santykių apibrėžimo

tipus:

a) Dievas ir pasaulis traktuojami kaip sutampantys

b) Dievas ir pasaulis traktuojami kaip nesutampantys

Pirmuoju apibrėžimu besiremiančios teorijos įvardijamos panteizmu. Žodis panteizmas

sudarytas iš dviejų senovės graikų žodžių – pan (viskas) ir theos (dievas). Žodžio panteizmas
etimologija norima pasakyti, kad viskas, ką mes suvokiame, įskaitant ir mus pačius, yra
Dievas.

Pažiūra, kad Dievas nesutampa su pasauliu ir kad jis egzistuoja už pasaulio, būdinga teizmui
ir deizmui. Abiejų šių pozicijų šalininkai, sutardami, kad Dievas yra trascendentinis,
skirtingai atsako į klausimą, ar Dievas kišasi į pasaulio funkcionavimą. Teistai mano, kad
Dievas aktyviai dalyvauja savo sukurtos tikrovės gyvenime. Deistai įsitikinę, kad, kartą
sukūręs pasaulį, Dievas toliau į jo reikalus nesikiša. Teizmas būdingas tradicinei
krikščionybei. Teizmas joje pasireikia tikėjimu stebuklais ir galimybe malda tiesiogiai
kreiptis į Dievą.

Panteizmo ištakos Antikoje

Panteizmas susiformavo pirmajame Antikos filosofijos etape – ikisokratikų darbuose.

Panteizmo ištakos glūdi šių filosofų pažiūroje, vadinamoje hilozoizmu. Hilozoizmas teigia,
jog gyvybė būdinga be išimties visai medžiagai ir iš jos suformuotiems daiktams. Kitais
žodžiais, hilozoistai nepritaria gamtos skirstymui į gyvąją ir negyvąją gamtą. Visa gamta
jiems yra gyva.

Hilozoizmą skelbė pirmasis Vakarų filosofas Talis: “Visa ko pradžia Talis laikęs vandenį, o
pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų”. Medžiagai gyvybę Talis priskiria
remdamasis tuo, kad materijai būdingas judėjimas, o judėjimas yra pagrindinis gyvybės
požymis.

Pirmą kartą aiškius kontūrus panteizmas įgauna Ksenofano filosofinėje teologijoje.

Ksenofanas siejamas su Elėjos mokykla, kurios pagrindinis atstovas yra mūsų jau aptartas
Parmenidas. Vienų tyrinėtojų Ksenofanas laikomas šios mokyklos pirmtaku, o kitų tyrinėtojų
– jos įkūrėju.

Ksenofanas teigia, kad Dievo būtis yra rutulio formos; kad jis viską mato ir viską girdi, bet
nekvėpuoja; kad visa tai yra protas, mąstymas ir amžinybė; kad amžinai ten pat pasilieka,
niekur nepasislinkdamas.

Dievo sampratą Ksenofanas išplėtoja savo daiktų prado sampratos pagrindu. Būtent daiktų
pradą jis įvardija Dievu. O daiktų pradu jis laikė žemę (kieto būvio medžiagą). Tad išeina,
kad žemė, tai yra pirminė medžiaga, iš kurios ilgos kosminės evoliucijos eigoje susidarė visi
pasaulio daiktai, yra Dievas. Kadangi pirminė medžiaga niekur nedingsta susidarius
daiktams, o toliau lieka juose glūdėti, tuomet gaunasi, kad tarp Dievo ir daiktų nėra jokio
skirtumo. Daiktai įeina į Dievą kaip dalys į juos pranokstančią visumą, o Dievas kaip visuma
reiškiasi per savo atskiras dalis. Taigi patirdami daiktus, jų savybes, veiksmus ir procesus
kartu patiriame ir Dievą bei tai, kas jam būdinga, nes tarp jų nėra jokio skirtumo.

Teigdamas, kad Dievo būtis yra rutulio formos, Ksenofnas pirmą kartą iškėlė mintį, kad
pasaulis erdvėje yra ribotas. Pirminė medžiaga, žemė, kuri ir yra Dievas, pasklidusi ne
begalinėje, bet ribotoje erdvėje. Ji yra užpildžiusi sferą. O už šios sferos nieko nėra, net
tuštumos. Viskas, kas egzistuoja, egzistuoja sferos viduje. Vėliau tokias mintis iš Ksenofano
perėmė ir mūsų aptartasis Parmenidas.

Teizmo ir deizmo ištakos Antikoje

Teizmui ir deizmui būdinga pažiūra, kad Dievas egzistuoja už pasaulio, subrendo palaipsniui.
Jai pradžią davė senovės graikų filosofo Anaksagoro Proto koncepcija.
Kaip ir kiti ikisokratikai, Anaksagoras sprendė daiktų prado problemą. Jis gynė poziciją, kad
daiktų pradų egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pojūčiais suvokiamų medžiagų rūšių. Medžiagas
jis įsivaizdavo ne kaip tolydžius dydžius, bet kaip sudarytas iš dalelyčių. Anaksagoras laikėsi
požiūrio, kad medžiagų dalelytės pačios savaime yra pasyvios. Pagal jį, jas jungtis ir sudaryti
daiktus priverčia joms išorinė priežastis – Protas.

Daiktų susikūrimą jis aiškino taip: pradžioje visos dalelės buvo bet kaip susimaišę, o visa jų
masė sudarė sferą. Protas glūdėjo toje masėje. Kažkuriuo momentu protas atsiskyrė nuo tos
masės, o atsiskirdamas sukėlė sūkurį, kuris įtraukė į save visas daleles. Šios sūkuruodamos
sukibo ir suformavo daiktus. Kad protas yra daiktų susiformavimo priežastis, Anaksagoras
sprendė iš to, kad pasaulyje egzistuoja tvarka, o tvarka negali susiformuoti atsitiktinai. Ji
susiformavo būtinai, o būtinumas yra proto požymis. Tokiu būdu Anaksagoras filosofijoje
įtvirtino idėją, kad anapus mūsų pojūčiais suvokiamo pasaulio egzistuoja šio pasaulio tvarkos
kūrėjas – Protas.

Žingsnį toliau formuojantis pažiūrai, kad Dievas egzistuoja už pasaulio, žengia Platonas.
“Valstybėje” Platonas teigia, kad egzistuoja Dievas-Kūrėjas (Demiurgas), kuris, žvelgdamas į
idėjas kaip tobulus daiktų modelius kuria konkrečius pojūčiais suvokiamus daiktus (empirinį
pasaulį). Kitame savo dialoge “Timajuje” Platonas įrodinėja, kad Demiurgas yra sukūręs ne
tik daiktus, bet ir idėjas.

Pilną pavidalą teizmas galiausiai įgavo krikščioniškoje platoniškoje filosofijoje. I-V amžiais
krikščionių teologai ir filosofai išplėtojo transcendentinio (esančio už empirinio pasaulio)
asmeninio Dievo idėją. Šis Dievas yra ne tik pasaulio kūrėjas, jo egzistavimo palaikytojas,
tačiau yra ir toks, su kuriuo galima asmeniškai bendrauti. Prie tokios Dievo idėjos
išplėtojimo ypač daug prisidėjo Šv. Augustinas.

Anapus pasaulio egzistuojančiam Dievui krikščioniškoje filosofijoje ir teologijoje

priskiriamos visos pasaulyje aptinkamos savybės, tik pakeltos maksimaliu laipsniu: Dievas
yra absoliutus gėris, grožis ir meilė; jis yra visažinantis ir visagalis; neatsiradęs ir
neišnykstantis, kitaip sakant, amžinas; egzistuojantis absoliučiai būtinai ir pats savaime ir t.t.

Vis dėlto krikščionybėje reiškėsi ne tik teizmas, bet ir panteizmas. Panteizmas dažnai buvo
būdingas heterodoksiniams (eretiniams) krikščioniškiems judėjimams. Vieni iš ryškiausių
krikščioniškųjų panteistų buvo Eriugena (815-877 m.) ir Viduramžių mistikas Meisteris
Ekhartas (1260 – 1328). Bendrai paėmus, panteizmas nuo Antikos laikų išsilaikė praktiškai
iki mūsų dienų. Tarp kitų reikšmingų panteistų būtina paminėti Antikos filosofą Plotiną,
Renesanso filosofą Džiordaną Bruno, XVII a. filosofą Baruchą Spinozą ir vokiečių filosofą
Georgą Hėgelį (1770 – 1831).

Klausimai

1. Kokie yra pagrindiniai filosofinių Dievo ir pasaulio santykio apibrėžimų tipai?

2. Kuo skiriasi teizmas ir deizmas?
3. Kokioje pažiūroje glūdi panteizmo ištakos? Kas tai pažiūrai būdinga?
4. Paaiškinkite Kesnofano Dievo sampratą.
5. Kas iš senovės graikų filosofų davė pradžią teizmui ir deizmui būdingai pažiūrai, kad
Dievas egzistuoja už pasaulio ir su juo nesutampa? Paaiškinkite, kokiu būdu tas
filosofas tai padaro.
6. Kaip penktame klausime minėta pažiūra toliau plėtojosi Platono ir krikščionių
mąstytojų filosofijose?
 10. Pažinimo problemos. I dalis. Klausimų apžvalga

Visus klausimus, susijusius su pažinimu, nagrinėja filosofijos disciplina, vadinama

epistemologija ar gnoseologija.

Pagrindiniai epistemologijos nagrinėjami klausimai:

a) kas yra tiesa?

b) iš ko kyla mūsų žinios?
c) kokios yra mūsų pažinimo ribos?

Kas yra tiesa?

Ieškant atsakymo į šį klausimą siekiama apibrėžti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima
atskirti teisingus teiginius ir teorijas nuo klaidingų. Vakarų filosofijoje nurodomi 4
pagrindiniai teisingumo kriterijų, tiesos sampratų, tipai:

1) Klasikinė tiesos samprata: tiesa yra minties atitikimas daiktui (tikrovei). Šiuo atveju
pagrindinis kriterijus yra pati tikrovė. Jei koks nors teiginys attitinka tikrovę, tuomet jis
laikomas teisingu, o jei neatitinka – tuomet klaidingu.

2) Akivaizdumo teorija: tiesa yra tai, kas akivaizdu pažįstančiajam. Šiuo atveju pabrėžiamas
pažįstančiojo reikšmė. Teiginio teisingumas priklauso nuo pažįstančiojo vertinimo. Teiginys
gali būti suvokiamas kaip teisingas dviem būdais. Pirma, pažįstantysis atranda teiginio
įrodymus, kurie jam nekelia jokių abejonių. Antra, teiginys pažįstančiajam gali atrodyti
savaime (be papildomų įrodinėjimų) teisingas.

3) Loginės darnos teorija: teisinga yra tai, kas yra logiškai neprieštaringa. Jei teoriją sudaro
vienas kitą paneigiantys teiginiai, tuomet ji laikoma neteisinga. Teisinga teorija – tik ta,
kurioje nėra vienas kitą paneiginačių teiginių.

4) Pragmatinė tiesos samprata: teisinga yra tai, kas naudinga. Jei teiginys teikia naudą, tuomet
jis laikomas teisingu. O jei neteikia, tuomet klaidingu.
Klasikinės tiesos sampratos atstovai – Platonas, Aristotelis ir Tomas Akvinietis; akivaizdumo
teorijos – Renė Dekartas; loginės darnos teorijos – Elėjos mokykla (Parmenidas ir Zenonas
Elėjietis); pragmatinės tiesos sampratos – sofistai, Frensis Beikonas, Karlas Marksas,
Frydrichas Nyčė, Viljamas Džeimsas.

Žinių šaltiniai

Į klausimą, iš ko kyla mūsų žinios, gali būti atsakoma trejopai:

a) kad iš patyrimo,
b) kad iš proto,
c) kad iš abiejų – ir iš patyrimo, ir iš proto.

Filosofai, žinias kildinantys iš patyrimo, vadinami empiristais, o kildinantys iš proto

racionalistais.

Žymiausi empiristai: Aristotelis, Frensis Beikonas, Tomas Hobsas, Džonas Lokas, Džiordžas
Berklis ir Deividas Hiumas.

Žymiausi racionalistai: Platonas, Aurelijus Augustinas (ar Šventas Augustinas), Renė

Dekartas, Benediktas (Baruchas) Spinoza, Gotfrydas Leibnicas.

Imanuelis Kantas yra tas, kuris savo pažinimo teorijoje siekia suderinti empirizmą ir
racionalizmą.

Pažinimo ribos

Svarstant pažinimo ribų klausimą, įprasta daryti skirtumą tarp nuomonės (subjektyvaus
(netikro) žinojimo) ir žinojimo (objektyvaus (tikro) žinojimo).

Parmenido ir Platono filosofijose nuomonė siejama su jusliniu suvokimu, o žinojimas – su

protu. Pagal juos, tikrąją būtį ir jos savybes mums leidžia pažinti tik protas, o juslinis
suvokimas mus tik klaidina.
Jau Antikos filosofijoje buvo išplėtotas požiūris, kad neįmanoma įgyti tikro žinojimo. Bene
pirmasis tokią mintį iškelia Ksenofanas, o ją išplėtoja sofistai.

Sofistinio judėjimo pradininkas Protagoras teigia, kad teisinga yra tai, kas kiekvienam atrodo,
ir teisinga tik jam ir tik tuo momentu, kai jis tai patiria. Pavyzdžiui, jei kam atrodo, kad pučia
šaltas vėjas, tai jam tuo momentu, kada atrodo, vėjas ir bus šaltas. Jei tuo momentu kitam
atrodo atvirkščiai, tai jis irgi bus teisus. Objektyviai nustatyti, kuris iš jų dviejų yra teisus,
nėra jokios galimybės. Mat, viena vertus, tikrovė yra nepaliaujamai kintanti, o, antra vertus, ji
yra santykinė. Remdamasis tokiais samprotavimais, Protagoras padaro išvadą, kad visos
nuomonės teisingos.

Objektyvios tiesos egzistavimo neigimas vadinamas reliatyvizmu.

Kitas sofistas Gorgijas žengia dar toliau nei Protagoras ir neigia net subektyvaus žinojimo
galimybę. Jis teigia, kad visos nuomonės yra klaidingos. Savo poziciją Gorgijas grindžia
trimis teiginiais: Nieko nėra – nei būties, nei nebūties; jei kas ir būtų, tai to būtų neįmanoma
pažinti; Jei ir būtų įmanoma pažinti, tai to būtų neįmanoma perteikti kitam.

Gorgijo teiginys, kad visos nuomonės klaidingos, artimas požiūriui, vadinamam

agnosticizmu. Agnosticizmas teigia, jog objektyvi tikrovė yra nepažini. Žymiausias Vakarų
agnostikas – Imanuelis Kantas. Jis teigia, kad daiktai patys savaime yra nepažinūs. Mes juos
pažįstame tik tiek, kiek jie reiškiasi mums. Tačiau tarp reiškinio ir daikto savaime nėra jokio
panašumo. Todėl iš reiškinių spręsti apie daiktus savaime yra klaidinga.

Klausimai

1. Kaip vadinama filosofinė disciplina, kuri nagrinėja pažinimo klausimus?

2. Kokie yra pagrindiniai filosofiniai pažinimo klausimai?
3. Kokią funkciją atlieka tiesos sampratą?
4. Kokie yra pagrindiniai tiesos sampratų tipai ir kas kiekvienam iš jų būdinga?
5. Kokie yra pagrindiniai atsakymai į žinių šaltinio klausimą? Kas yra empiristai ir
racionalistai? Kokią vietą šio klausimo sprendime užima I. Kantas?
6. Kaip filosofijoje aiškinamas skirtumas tarp nuomonės ir žinojimo?
7. Kaip nuomonę ir žinojimą aiškina Parmenidas ir Platonas?
8. Ką apie tikro (objektyvaus) žinojimo įgijimą mano Ksenofanas ir sofistai?
9. Paaiškinkite, kodėl Protagorui visos nuomonės teisingos?
10. Kaip vadinama pažiūra, neigianti objektyvios tiesos egzistavimą?
11. Ką Gorgijas mano apie žinojimo įgijimą?
12. Kaip Gorgijas grindžia savo teiginį, jog visos nuomonės klaidingos?
13. Kas yra agnosticizmas?
14. Ką teigia I. Kantas apie daiktų pačių savaime pažinimą?
 11. Pažinimo problemos. II dalis. Racionalizmas

Ištakos

Racionalizmas ir empirizmas yra dvi didžiosios Vakarų filosofijos tradicijos.

Nuo Antikos laikų racionalistai gina poziciją, kad pagrindinis mūsų žinojimo šaltinis yra
protas. O empiristai tvirtina priešingai – kad ne protas, bet empirinis (juslinis) patyrimas yra
viso mūsų žinojimo pagrindas.

Racionalizmo užuomazgos jau glūdėjo pirmųjų graikų filosofų svarstymuose apie daiktų
pradą ir pasaulio tvarką. Mat kurdami pasaulio kilmės iš vienos medžiagos ir pasaulio kaip
visumos struktūros modelius jie neišvengiamai turėjo peržengti empirinio patyrimo ribas. Juk
tiesiogiai patirti, koks pasaulis buvo savo raidos pradžioje ir kokia yra bendroji jo struktūra,
neįmanoma. Tai galima tik išsamprotauti.

Herakleitas: “Šlamštas, pabertas kaip papuola, - gražiausia darna”. Šiuo pasakymu filosofas
nori atkreipti dėmesį, kad visur pasaulyje egzistuoja tvarka (Logos), tačiau ji nėra lengvai
atrandama. Ją mums atskleidžia ne pojūčiai, bet protas.

Pilna jėga racionalizmą Ikisokratinėje filosofijoje išreiškė Elėjos mokykla su Parmenidu

priešakyje. Parmenidas juslinį suvokimą atmeta kaip netikro žinojimo šaltinį.

Platono pažinimo teorija

Bene reikšmingiausią racionalistinę pažinimo teoriją išplėtojo Platonas. Pažinimo srityje

pagrindinį vaidmenį Platonas skiria sąvokiniam pažinimui. Tikrąjį žinojimą sudaro tai, kad
mes gebame teisingai nustatyti rūšinę daiktų priklausomybę – kokiai rūšiai priklauso
konkretus mūsų suvokiamas objektas. Pavyzdžiui, vakare einant taku mums kelią perbėga
keturkojis gyvūnas. Mums kyla klausimas, kas tai buvo – katinas, šuo, šeškas ar dar kažkas
kitas. Jei remiantis prote esančių rūšinių esmių – bendrųjų savybių – žinojimo sąrašu mums
pavyksta adekvačiai nustatyti, kas mums perbėgo taką, tuomet, pagal Platoną, mūsų
pažinimas buvo teisingas, o jei ne – tuomet klaidingas.
Rūšinių esmių žinojimas prote glūdi bendrųjų sąvokų pavidalu.

Kaip jau esu minėjęs anksčiau, sąvokos skirstomos į vienines ir bendrąsias. Vieninės sąvokos
žymi atskirus objektus, o bendrosios – jų rūšis. Pavyzdžiui, sąvoka “Sauliaus stalas” žymi
konkretų stalą, stalą, kuriuo naudojasi Saulius. O sąvoka “stalas” žymi visus be išimties
stalus, tiek praeityje egzistavusius, tiek dabartyje egzistuojančius, tiek ir ateityje
egzistuosiančius.

Prote esančios sąvokos yra išreiškiamos garsais ar kokiais nors kitais, pavyzdžiui, rašytiniais,
ženklais. Paprastai sąvoką išreiškiantys ženklai vadinami “išraiška”, o jais išreiškiama sąvoka
– “prasme”.

Kalbant kalbotyros terminais, vieninės sąvokos yra tikriniai daiktavardžiai, o bendrosios

sąvokos – bendriniai daiktavardžiai.

Platono pažinimo teorijos specifiką sudaro tai, kad tariama, jog bendrosios sąvokos prote
atsiranda ne iš empirinių daiktų patyrimo. Mes jas tik naudojame empirinių daiktų pažinimui,
tačiau jų šaltinis yra kitas. Bendrosios sąvokos prote susiformuoja veikiant idėjoms. Realiai,
bendrosios sąvokos yra mentaliniai idėjų atspindžiai; kaip daiktai yra fiziniai idėjų
atspindžiai.

Tačiau Platonas susiduria su problema: idėjos egzistuoja ne šiame empiriniame, bet kitame
idėjų pasaulyje, žmogus egzistuoja empiriniame pasaulyje, tad kaip jo protas galėjo susidurti
su idėjomis ir šios jame įsispausti bendrųjų sąvokų pavidalu? Siekdamas išspręsti minėtą
problemą, Platonas pasitelkia mokymą apie metempsichozę (“sielų keliavimą”). Šio mokymo
esmę sudaro tikėjimas reinkarnacija. Tikima, kad siela po kūno mirties neišnyksta, bet
persikelia į kitą kūną. Įsikūnijimas yra blogis, nes būdama kūne siela kenčia. Gyvenimo
tikslas – nutraukti įsikūnijimų ciklą. Tą galima padaryti dorai gyvenant ir dalyvaujant
misterijose. Mokymą apie metempsichozę suformavo orfikai, o į filosofiją įvedė
pitagoriečiai. Platonas taria, kad siela po kūno mirties keliauja į empirinio pasaulio paviršių,
iš kur jai atsiveria vaizdas į idėjų pasaulį. Protas “pamato” idėjas ir jų atvaizdai įsispaudžia
jame.
Ne visų žmonių sieloms pavyksta vienodai pamatyti idėjas: daugeliui jų iš viso nepavyksta
išvysti idėjų; kitiems pavyksta, tačiau nevienodai ilgai gali stebėti – vieni trumpiau, o kiti
ilgiau. Ar gali iš viso pamatyti ir kiek ilgai, priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno – dorai ar
nelabai. Kuo doriau gyveno, tuo ilgiau protas po mirties gali stebėti idėjas. Nuo to, ar ir kiek
stebėjo, priklauso tikrojo žinojimo laipsnis. Tie žmonės, kurių protas nematė po kūno mirties
idėjų, savyje neturi jokio tikro žinojimo. Vietoj bendrųjų sąvokų, kurios sudaro tikro
žinojimo pagrindą, jie vadovaujasi jusliniais pojūčiais. O jusliniai pojūčiai teikia tik
žemiausios rūšies (nepatikimiausią) žinojimą. Tiems žmonėms, kurių protas trumpai stebėjo
idėjas, kelias į tikrąjį žinojimą pravertas, tačiau jie juo disponuoja netobulai. Teisingiausią
žinojimą turi tie, kurių protas ilgai stebėjo idėjas ir jos jame giliai įsispaudė.

Tačiau, pagal Platoną, kad ir kiek ilgai žmogaus siela keliautų empirinio pasaulio paviršiumi,
vis dėlto ji galiausiai vėl krenta žemyn į empirinį pasaulį ir ten susijungia su kokiu nors kūnu.
Sielai susijungiant su kūnu, protas užmiršta viską, ką regėjo žvelgdamas į idėjų pasaulį.
Tačiau užmiršta ne visam laikui. Susiduriant su empirinio pasaulio daiktais ir mokantis
įvairių mokslų palaipsniui prisimenama. Pirmuoju atveju prisiminimas įvyksta dėl to, kad
empiriniai daiktai yra idėjų atvaizdai. Nors jie yra ir netobuli atvaizdai, tačiau žvelgiant į juos
prisimenami ir originalai – idėjos. Savo pažinimo kaip prisiminimo sampratą Platonas
išreiškia Olos alegorija: https://www.youtube.com/watch?v=UQfRdl3GTw4.

Savo pažinimo teorijoje Platonas atranda vietos ir meilės temai. Dialoge “Puota” jis kalba
apie tai, kad emipirinių daiktų grožis ypač žadina idėjų prisiminimą. Prisiminimas prasideda
nuo supratimo, kad vienas kūnas yra gražus. Šis supratimas atsiranda įsimylėjus. Įsimylima
dėl kūno grožio. Po vieno kūno grožio supratimo seka supratimas, kad gražūs yra du kūnai,
po to – kad visi kūnai gražūs, dar aukštesnė pakopa – sielos grožio supratimas. Už sielos
grožį aukščiau mokslų grožis. Gilinantis į mokslus palaipsniui nuo žemiausių idėjų ateinama
iki grožio idėjos.

Augustino iliuminacijos teorija

Krikščioniškos filosofijos kontekste bene pats reikšmingiausias racionalistas buvo Aurelijus

Augustinas (354 – 430).
Didžiausią poveikį Augustinui padarė Platono filosofija. Augustinas iš Platono perima ir
pastarojo pažinimo kaip prisiminimo sampratą. Tačiau ją modifikuoja taip, kad atitiktų jo
bendrąją teocentrinę filosofijos orientaciją – kad viskas priklauso nuo Dievo.

Augustinas įrodinėja, kad neįsisąmonintu pavidalu žmogaus sieloje glūdi visų mokslų
pagrindai – bendrosios sąvokos ir principai. Tačiau savo jėgomis žmogus nepajėgus jų
įsisąmoninti. Tą jis gali padaryti tik su Dievo malonės pagalba. Dievas sielai siunčia
apšvietimą ir ši tiesiogiai suvokia joje glūdinčius žinojimo pagrindus.

Dekarto įgimtų idėjų koncepcija

Reikšmingiausias racionalizmo atstovas Naujaisiais amžiais – prancūzų filosofas Renė

Dekartas.

Savo pažinimo teorijoje Dekartas įrodinėja, jog egzistuoja prote įgimtos idėjos. Jis nurodo tris
įgimtų idėjų rūšis: 1) grynai intelektualinės idėjos (pažinimas, abejonė, nežinojimas, valia ir
pan.), jos taikomos pažįstant tik dvasinius daiktus (aš kaip sielą ir Dievą); 2) grynai
materialios idėjos (figūra, tįsumas, judėjimas ir pan.), jos taikomos pažįstant tik kūniškus
daiktus; 3) bendrosios idėjos (būtis, nebūtis, vienybė, daugis, trukmė, akimirka ir logikos
dėsniai, jos taikomos pažįstant tiek dvasinius, tiek ir kūniškus daiktus.
Įdomu tai, kad, pagal Dekartą, remdamiesi įgimtomis idėjomis, pažįstame net ir materialius
(kūniškus) daiktus. Šiuo atveju jis turi mintyje matematinį daiktų pažinimą. Matematikos
pagrindą sudaro geometrinių figūrų ir jų savybių žinojimas, o šis niekaip nesusijęs su
empiriniais daiktais ir jų pažinimu. Kas yra trikampis, žinome ne dėl to, kad matėme
trikampius daiktus, bet dėl to, kad prote egzistuoja trikampio idėja. Protas pirma ištyrinėja
trikampį ir jo savybes nesiremdamas jokia jusline patirtimi, o po to įgytas žinias jau taiko
empirinių daiktų pažinimui.

Klausimai

1. Kokiu būdu racionalizmas reiškėsi pirmųjų graikų filosofų svarstymuose apie daiktų
pradą ir pasaulio tvarką?
2. Kokią vietą racionalizmo istorijoje užima Elėjos mokykla su Parmenidu priešakyje?
3. Kokį pažintinį vaidmenį Platonas skiria sąvokiniam pažinimui? Kaip jis jį aiškina?
4. Kaip Platonas apibrėžia bendrųjų sąvokų ir idėjų santykį?
5. Kaip Platonas aiškinas bendrųjų sąvokų atsiradimą prote? Kokį religinį mokymą tam
tikslui jis pasitelkia? Apibūdinkite šį religinį mokymą.
6. Kaip Platonas aiškina žmonių pažintinių sugebėjimų nelygybę?
7. Paaiškinkite Platono pažinimo kaip prisiminimo sampratą? Kaip ši samprata
vizualizuojama Olos alegorijoje?
8. Kokį vaidmenį savo pažinimo teorijoje Platonas priskiria meilei?
9. Koks yra Augustino pažinimo teorijos santykis su Platono teorija?
10. Paaiškinkite Augustino pažinimo kaip iliuminacijos (apšvietimo) sampratą.
11. Kokias įgimtų idėjų rūšis nurodo R. Dekartas?
12. Kaip R. Dekarto mokymas apie įgimtas idėjas susijęs su matematiniu materialių daiktų
pažinimu?
 12. Pažinimo problemos. III dalis. Empirizmas

Ištakos – Protagoras

Kaip racionalizmo, taip ir empirizmo ištakos glūdi Ikisokratinėje filosofijoje. Ryškiausias

pirmojo Antikos filosofijos laikotarpio empiristas – Protagoras.

Protagoro pažinimo teorija vadinama sensualizmu. Mat savo teorijoje jis sureikšmino juslinių
pojūčių parodymus. Pagal jį, visa, ką mes jusliškai suvokiame, yra tiesa. Protagoras teigia:
“Kas reiškiasi žmonėms, tas ir yra, o kas niekam nesireiškia, to ir nėra”.

Vis dėlto, kadangi Protagoras ir jo bendraminčiai sofistai dar Antikoje įgijo prastą reputaciją,
tai jo idėjos nevaidino didelio tiesioginio vaidmens vystantis Vakarų pažinimo teorijai ir jos
vienai iš atmainų – empirizmui. Bet nereiškia, kad jokio nesuvaidino. Protagoro idėjų
pėdsakų galima aptikti dviejų sokratinių mokyklų – kirėniečių ir kinikų samprotavimuose.
Kirėniečių mokyklos pradininkas Aristipas Kirėnietis teigė: 1) žinojimą teikia tik juslės, 2)
pažįstame tik savo vidines būsenas, o ne daiktus, sukeliančius tas būsenas.

Aristotelis

Didžiausią poveikį empirizmui ir jo raidai iš Antikos filosofų padarė jau ne vienoje paskaitoje
minėtas Aristotelis.

Kaip kurdamas būties teoriją, taip ir plėtodamas pažinimo sampratą Aristotelis prieštarauja
Platonui. Jei Platonas teigia, kad bendrosios sąvokos prote jau egzistuoja dar iki bet kokio
empirinių daiktų patyrimo, tai Aristotelis tvirtina priešingai: “Bet kadangi tikrovėje, kaip
atrodo, nėra nė vieno daikto, kuris egzistuotų šalia tįsiųjų dydžių ir atskirai nuo jų, tai
mąstomieji objektai turi glūdėti juntamuosiuose – tiek vadinamosios abstrakčios sąvokos, tiek
visos juntamųjų daiktų savybės ir būsenos. Štai kodėl tas, kuris nieko nejunta, negali nieko
nei išmokti, nei suprasti; o tas, kuris protu įžvelgia ką nors, būtinai turi naudotis vaizdiniais,
nes vaizdiniai yra panašūs į pojūčius, kuriems trūksta tik materijos” (Apie sielą, 396).
Bendrųjų sąvokų susidarymą prote Aristotelis sieja su abstrahavimo procesu. Bendrąsias
sąvokas protas suformuoja lygindamas tarpusavyje atskirų daiktų savybes ir atsiribodamas
nuo tokių savybių, kurios nėra bendros visiems tam tikros rūšies daiktams. Atsiribojant nuo
nebendrų savybių galiausiai protui pavyksta rasti tokią savybę, kuri yra būdinga be išimties
visiems tam tikros rūšies daiktams. Būtent šią savybę bendroji sąvoka ir žymi. Pavyzdžiui,
sąvoką “varna” protas savyje suformuoja, kai lygindamas konkrečių varnų savybes galiausiai
atranda, kad yra tik viena visoms varnoms būdinga savybė – varniškumas. O visų kitų
varnoms būdingų savybių sąvoka “varna” nežymi.

Naujųjų amžių empirizmas

Frensis Bekonas – Naujųjų amžių empirizmo pradininkas. Be jo dar galima nurodyti 4

žymiausius šios filosofijos krypties atstovus – Tomą Hobsą, Džoną Loką, Džiordžą Berklį ir
Deividą Hiumą.

Savo filosofijoje Bekonas apmąstė bei pagrindė eksperimentinį moderniojo mokslo aspektą.
Jis įrodinėjo, kad vienintelis patikimas būdas pažinti gamtą yra rengti eksperimentus.Tik
tokiu būdu galima priversti gamtą atskleisti savo paslaptis.

Žinojimo įgijimo procesą Bekonas aiškino taip: pirmiausia turi būti nustatyti pirmieji viso
žinojimo pagrindai, o tai galima padaryti tinkamu būdu apibendrinus eksperimentais
nustatytus faktus; po to protas, remdamasis tais pagrindais, išmąsto visas kitas žinias.

Bekono požiūrį į žinojimo įgijimą galima iliustruoti Euklido geometrija, kurioje pirmiausia
yra apibrėžiamos aksiomos, o remiantis šiomis kuriamos pirmosios teoremos, iš kurių
išvedamos kitos teoremos, o iš šių – dar kitos ir t.t. Aksiomos laikomos akivaizdžiai
teisingomis, t.y. nereikalaujančiomis jokių įrodymų. Esą mes jas tiesiogiai suvokiame. O
Bekono atveju aksiomas mes turime suformuoti apibendrinami eksperimentų keliu nustatytus
faktus. Suformuotos aksiomos būtų pirmieji teoriniai principai. Po to remdamasis jais mūsų
protas turi sukurti antro laipsnio teorinius principus, o šių pagrindu – trečiojo laipsnio
principus ir t.t. Žinojimo įgijimo procesas panašus į namo statymą.

Džonas Lokas
Į empirizmo istoriją Lokas įėjo įgimtų idėjų kritika. Jis teigė, kad prote nėra jokių įgimtų
žinojimo principų, moralinių bei religinių tiesų. Protą jis prilygino švariai lentai (tabula rasa),
į kurią prirašo patyrimas.

Patyrimą Lokas skirstė į išorinį ir vidinį. Išorinio patyrimo objektas – anapus proto
egzistuojantys daiktai, o vidinio – protas ir jo veikla. Vidinį patyrimą Lokas dar vadina
refleksija. Dar jį priimta vadinti introspekcija bei savistaba.

Loko įsitikinimu, išorinis ir vidinis patyrimas teikia medžiagą, kurią apdorodamas protas
formuoja visus pažintinius, moralinius ir religinius principus.

Klausimai

1. Kodėl Protagoro pažinimo teorija vadinama sensualizmu?

2. Kokios filosofinės mokyklos ir kaip buvo paveiktos Protagoro pažinimo teorijos?
3. Kaip Aristotelis aiškina bendrųjų sąvokų susiformavimą prote? Kuo jo aiškinimas
skiriasi nuo Platono?
4. Kas yra abstrahavimo procesas?
5. Kas yra Naujųjų amžių empirizmo pradininkas?
6. Kaip F. Bekonas vertina eksperimentus?
7. Kaip F. Bekonas aiškina žinojimo įgijimo procesą?
8. Ką Dž. Lokas teigia apie įgimtas idėjas?
9. Ką reiškia Dž. Loko pateiktas proto kaip švarios lentos palyginimas?
10. Kokias patyrimo rūšis išskiria Dž. Lokas ir kaip jas apibūdina?