MARK HADDON

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Birutė Bersėnienė

VILNIUS

UDK 820–3 Mark Haddon

Ha63 The curious incident of the dog in the night–time David Fickling Books, 2003
ISBN 9986–16–347–1
 © Mark Haddon, 2003
© Birutė Bersėnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2004
© Ilona Kukenytė, dizainas, 2004 © „Tyto alba", 2004

Šią knygą skiriu Sos

Taip pat dėkoju Kathryn Heyman, Clare Alexander, Kate Show ir Dave Cohen

2
Buvo 7 minutės po vidurnakčio. Šuo gulėjo pievelės viduryje ant žolės priešais ponios Šiers namą.
Jo akys buvo užmerktos. Gulėjo ant šono, todėl atrodė pasiruošęs bėgti, kaip šunys lekia, sapnuodami,
kad vaikosi katę. Bet šuo nei bėgo, nei miegojo. Šuo buvo negyvas. Iš šuns kyšojo šakė. Tikriausiai
virbai persmeigė jį kiaurai, iki pat žemės, nes šakė styrojo stačia. Nusprendžiau, kad šuo ja tikriausiai
buvo nudobtas, nes jokių kitų žaizdų nesimatė, ir nemanau, kad kas nors smeigtų šakę į šunį po to, kai
jis jau yra negyvas dėl kokios kitos priežasties, pavyzdžiui, vėžio ar suvažinėtas automobilio. Bet
nebuvau dėl to tikras.
Įėjau pro ponios Šiers vartelius uždarydamas juos paskui save. Perėjau pievelę ir atsiklaupiau prie
šuns. Uždėjau ranką ant snukio. Jis buvo dar šiltas.
Šuns vardas buvo Velingtonas. Jis priklausė poniai Šiers, kuri buvo mūsų draugė. Ji gyveno
kitoje gatvės pusėje, dviem namais kairiau.
Velingtonas buvo pudelis. Didelis pudelis, ne iš tų mažųjų, kurie puikuojasi puošniomis
šukuosenomis. Jo kailis buvo juodas ir garbanotas, bet kai prieidavai arčiau, po gaurais matydavai odą,
šviesiai geltoną, lyg viščiuko.
Paglosčiau Velingtoną ir susimąsčiau, kas jį užmušė ir kodėl.

Mano vardas Kristoferis Džonas Francis Bunas. Aš žinau visas pasaulio šalis ir jų sostines, ir
kiekvieną pirminį skaičių iki 7507.
Prieš aštuonerius metus, kai pirmą kartą sutikau Siobenę, ji man parodė tokį piešinuką:

ir sužinojau, kad tai reiškia „liūdnas". Kaip tik taip ir jaučiausi radęs negyvą šunį.
Tada ji parodė šitokį piešinuką:

ir sužinojau, kad tai reiškia „laimingas". Šitaip jaučiuosi, kai skaitau apie „Apolono" kosminio laivo
skrydžius arba kai vis dar nemiegu trečią ar ketvirtą valandą ryto ir vaikštau gatve pirmyn atgal,
apsimesdamas, kad esu vienintelis žmogus visame pasaulyje.
Tada ji nupiešė keletą kitų piešinukų:

Aš primygtinai prašiau Siobenę nupiešti daug tokių veidų ir greta užrašyti, ką jie tiksliai reiškia.
Popieriaus lapą su tais veidais laikydavau kišenėje ir išsiimdavau, kai nesuprasdavau, ką žmonės man
sako. Bet vis tiek labai sunku nuspręsti, kuris piešinukas labiausiai atitinka kalbančiųjų veido išraišką,
nes žmonių veidai juda labai greitai.
Kai Siobenei papasakojau, ką darydavau, ji paėmė pieštuką, dar vieną popieriaus lapą ir nupiešusi
veidelį pasakė, kad tikriausiai žmonės jausdavosi labai bet aš negalėjau pasakyti, ką jie reiškia

ir nusijuokė. Tada aš suplėšiau ir išmečiau pirmąjį popieriaus lapą. Ir Siobenė atsiprašė. O

dabar, jeigu nežinau, ką žmonės man sako, paklausiu jų, ką turi galvoj, arba nueinu sau.

5
Ištraukiau šakę iš šuns, pakėliau jį, apkabinau. Iš šakės virbų padarytų žaizdų sunkėsi kraujas.
Man patinka šunys. Visada žinai, ką šuo mano. Šuniui būdingos keturių tipų nuotaikos. Jis gali būti
laimingas, liūdnas, piktas ir susikaupęs. Be to, šunys yra ištikimi ir nemeluoja, nes nemoka kalbėti.
Laikiau apkabinęs šunį gal keturias minutes, paskui išgirdau riksmą. Pakėlęs akis pamačiau ponią
Šiers, bėgančią manęs link iš vidinio kiemo. Ji vilkėjo pižamą ir chalatą. Jos kojų pirštų nagai buvo
nudažyti ryškiai rožine spalva, ir ji buvo basa.
Ji rėkė:
– Ką, po galais, padarei mano šuniui?
Man nepatinka, kai žmonės ant manęs rėkia. Tada išsigąstu, kad jie man suduos arba palies mane, ir
nežinau, kas gali nutikti vėliau.
– Paleisk šunį, – rėkė ji. – Dėl Dievo meilės, paleisk šitą nusususį
šunį! Paguldžiau šunį ant pievelės ir atsitraukiau per du metrus.
Ji pasilenkė. Pamaniau, kad pati pakels šunį, bet ji to nedarė. Tikriausiai pastebėjo, kiek daug
ten kraujo, ir nenorėjo išsitepti. Taigi užuot pakėlusi Velingtoną, ji vėl pradėjo šaukti.
Užsidengiau rankomis ausis, užsimerkiau ir pradėjau linkti į priekį, kol susiriečiau, kakta liesdamas
žolę. Žolė buvo šlapia ir šalta. Buvo malonu.

Tai detektyvinis romanas apie paslaptingą nužudymą.

Siobenė sakė, kad turėčiau rašyti tai, ką man pačiam būtų įdomu skaityti. Aš dažniausiai
skaitau knygas apie mokslą ir matematiką. Man nepatinka tikri romanai. Štai kokius dalykus
žmonės kalba tikruose romanuose: „Manyje raizgosi ir geležis, ir sidabras, ir žmogiškųjų silpnybių
pėdsakai. Negaliu suimti savęs ir sugniaužti į kietą kumštį, kaip tie, kurių neveikia išorinės
paskatos".1 Ką tai reiškia? Nežinau. Nežino nei tėtis, nei Siobenė ar ponas Dževonsas. Klausiau jų.
Siobenės plaukai yra ilgi ir šviesūs, ir ji nešioja akinius, kurie pagaminti iš žalios plastmasės. O
ponas Dževonsas kvepia muilu ir avi rudus batus, kurių kiekviename yra maždaug 60 mažyčių apvalių
skylučių.
Bet man be galo patinka detektyvai. Todėl ir rašau detektyvinį romaną apie paslaptingą nužudymą.
Detektyviniame romane kas nors turi išsiaiškinti, kas yra žudikas, ir jį sugauti. Tai galvosūkis. Jei tai
geras galvosūkis, kartais galima suvokti atsakymą dar nebaigus knygos.
Siobenė sako, kad knyga turi prasidėti kuo nors, kas patrauktų žmonių dėmesį. Dėl to ir
pradėjau apie tą šunį. Rašyti apie šunį pradėjau dar ir dėl to, kad tai atsitiko man, o įsivaizduoti
dalykus, kurių man pačiam nėra nutikę, man tikrai sunku.
Siobenė perskaitė pirmąjį puslapį ir pasakė, kad jis kitoks nei kiti detektyviniai pasakojimai.
Siobenė ištarė šiuos žodžius, pirmaisiais dviem pirštais parodydama vingrius kabučių ženklus.
Ji pasakė, kad romanuose apie paslaptingus nužudymus paprastai būna nužudomi žmonės. Pasakiau,
kad knygoje „Baskervilių šuo" buvo nužudyti du šunys, pats skalikas ir Džeimso Mortimero spanielis,
bet

1 Šitą knygą radau miesto bibliotekoje, kai Motina vieną kartą mane nusivežė į miestą.
Siobenė pasakė, kad nužudymo aukos buvo ne tie šunys, o seras Čarlzas Baskervilis. Ji pasakė, kad taip
nutinka dėl to, kad skaitytojai labiau domisi žmonėmis negu šunimis, taigi, jeigu knygoje nužudomas
žmogus, skaitytojai susidomėję skaitys toliau.
Pasakiau, kad man norėjosi rašyti apie kažką tikrą, ir nors pažinojau jau mirusių žmonių, bet tarp jų
nebuvo nė vieno, kuris būtų žuvęs, išskyrus mūsų mokyklos mokinio Edvardo tėvą, poną Polsoną, bet
jo mirties priežastis buvo nelaimingas atsitikimas sklandant, o ne žmogžudystė, ir aš jo labai gerai
netgi nepažinojau. Dar pasakiau, kad šunys man patinka dėl to, kad jie ištikimi ir teisingi, o kai
kurie net protingesni ir įdomesni už kai kuriuos žmones. Pavyzdžiui, Stivas, kuris ketvirtadieniais
atvyksta į mūsų centrą, negali be kitų pagalbos pavalgyti ir net nubėgti atnešti lazdelės. Siobenė
paprašė manęs šito nesakyti Stivo motinai.

11

Tada atvažiavo policija. Man patinka policininkai. Jie vilki uniformas ir turi numerius, ir visada
žinai, ką jie turi daryti. Atvažiavo policininkė ir policininkas. Policininkės pėdkelnėse ties kairės kojos
kulkšnimi buvo maža skylutė ir viduryje matėsi raudonas odos įbrėžimas. Ant policininko pado buvo
prilipęs didelis oranžinis medžio lapas, kyšąs iš vienos bato pusės.
Policininkė apkabino ponią Šiers ir nuvedė atgal į namą.
Pakėliau galvą nuo žolės.
Policininkas pritūpė šalia manęs ir pasakė:
– Na, jaunuoli, gal papasakotum man, kas čia vyksta?
Atsisėdau ir pasakiau:
– Šis šuo negyvas.
– Šitiek supratau, – atsakė jis.
Pasakiau:
– Man atrodo, kad kažkas šunį užmušė.
– Kiek tau metų? – paklausė jis.
Atsakiau:
– Man 15 metų, 3 mėnesiai ir 2 dienos.
– Ir ką būtent tu veikei sode? – paklausė jis.
– Laikiau ant rankų šunį, – atsakiau.
– Ir kodėl tu laikei tą šunį? – paklausė jis.
Tai buvo sudėtingas klausimas. Man norėjosi tai daryti. Mėgstu šunis. Man buvo liūdna matyti, kad
šis šuo negyvas.
Man taip pat patinka ir policininkai, ir norėjau tinkamai atsakyti į man užduotą klausimą, bet
policininkas nedavė pakankamai laiko išmąstyti teisingą atsakymą.
– Kodėl laikei rankose šunį? – jis vėl paklausė.
– Aš mėgstu šunis, – atsakiau.
– Ar tu užmušei šunį? – paklausė jis.
Pasakiau:
– Aš neužmušiau to šuns.
– Ar čia tavo šakė? – paklausė
jis. Pasakiau:
– Ne.
– Tu atrodai labai susikrimtęs dėl to, kas nutiko, – pasakė.
Jis uždavinėjo per daug klausimų ir klausinėjo per daug greitai. Klausimai grūdosi mano
galvoje vienas ant kito, kaip duonos kepalai, kur dirba dėdė Teris. Ta gamykla yra duonos
kepykla, ir jis prižiūri tešlos pjaustymo mašinas. Ir pasitaiko, kad peilis dirba nepakankamai sparčiai, o
duonos tešla vis slenka, ir mašina užsikemša. Kartais įsivaizduoju savo protą kaip kokią mašiną, bet ne
visada – kaip duonos pjaustymo mašiną. Taip lengviau paaiškinti kitiems žmonėms, kas ten galvoj
dedasi.
Policininkas pasakė:
– Aš tavęs dar kartą klausiu...
Vėl nusiritau ant pievelės ir priglaudžiau kaktą prie žemės, ir išleidau tą garsą, kurį Tėvas
vadina dejone. Aš leidžiu tokius garsus, kai į mano galvą ateina per daug informacijos iš išorinio
pasaulio. Panašiai būna, kai nuliūdęs laikai radiją prie ausies ir nusistatai tarp dviejų stočių taip, kad
girdėtųsi tik šniokštimas, ir dar pagarsini taip, kad daugiau nieko aplink negirdėtum, ir tada žinai, kad
esi saugus, nes nieko kita nebegirdi.
 Policininkas čiupo mane už rankos ir pastatė ant kojų.
Man nepatiko, kad jis mane šitaip liečia.
Ir tada trenkiau jam.

13

Ši knyga nebus juokinga. Aš nemoku pokštauti, nes nesuprantu juokų. Pateikiu juokingo pasakymo
pavyzdį. Tai vienas iš Tėvo posakių:

Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis.

Žinau, kodėl šis posakis laikomas juokingu. Aš paklausiau. Todėl, kad kiškis šiame tekste iš
tikrųjų yra pavartotas dviejų skirtingų žodžių reikšmėmis ir reiškia:
1) toks gyvūnas, 2) veiksmažodžio kiškis liepiamosios nuosakos antrasis asmuo. 1–ojoje
sakinio dalyje vartojamas žodis reiškia gyvūną, o 2–ojoje atsiranda painiava: gali pamanyti, kad jei
gyvūnas ne tavo, tai tu ir nesi gyvūnas. Bet iš tikrųjų norima pasakyti, kad nekištum nosies, kur
nereikia. Ir tai taip pat yra metafora.
Jeigu pamėginu ištarti sau šitą juokingą sakinį vienu metu galvodamas apie tuos skirtingus dalykus,
pasijuntu taip, lyg iš karto klausyčiausi dviejų skirtingų melodijų, ir tai nuteikia labai nejaukiai ir
trikdo, ir yra lygiai taip pat nemalonu, kaip blogai nustatytos radijo stoties bangų šniokštimas. Tai
panašu į dviejų žmonių bandymą kalbėti tau apie skirtingus dalykus vienu metu.
Tai dėl to šioje knygoje ir nėra juokingų dalykų.

17

Policininkas valandėlę žiūrėjo į mane nieko nesakydamas. Tada tarė:

– Suimu tave už policijos pareigūno užpuolimą.
Tai mane gerokai apramino, nes būtent taip policininkai kalba per televizorių ir filmuose.
Tada jis pasakė:
– Aš tau primygtinai siūlau lipti į policijos mašiną pro galines duris, nes jeigu tu, mažasis
šūdžiau, vėl bandysi kvailioti, ne juokais supyksiu. Supratai?
Nuėjau prie policijos mašinos, pastatytos visai prie pat vartų. Jis atidarė užpakalines duris, ir aš
įlipau vidun. Jis atsisėdo į vairuotojo kėdę ir radijo ryšiu susisiekė su policininke, kuri vis dar tebebuvo
namo viduje. Jis pasakė:
– Keite, šitas mažas šunsnukis ką tik bandė priešintis. Gal galėtum pabūti su ponia S., kol nuvešiu jį
į nuovadą? Paprašysiu Tonį užsukti ir tave paimti.
O ji pasakė:
– Žinoma, pasivysiu tave vėliau.
Policininkas pasakė:
– Tvarka, – ir mes nuvažiavome.
Policijos mašina kvepėjo ir karšta plastmase, ir vyrišku odekolonu, ir bulvių traškučiais. Mums
važiuojant miesto centro link stebėjau dangų. Naktis buvo giedra, ir matėsi Paukščių Takas.
Kai kurie žmonės mano, kad Paukščių Takas yra ilga žvaigždžių linija, bet yra kitaip. Mūsų
galaktika yra didžiulis žvaigždžių diskas, kuriame žvaigždės išsidėsčiusios viena nuo kitos per
milijonus šviesmečių, o Saulės sistema yra kažkur to disko pakraštyje.
 Žvelgdamas A kryptimi, 90 laipsnių kampu į viršų nuo disko, daug žvaigždžių nepamatysi. Bet
pažvelgęs B kryptimi, išvysi daug daugiau žvaigždžių, nes žvelgsi į pagrindinę galaktikos
žvaigždžių sankaupą, o žvaigždės mums atrodo kaip juosta dėl to, kad galaktika yra disko formos.
Ir tada susimąsčiau apie tai, kad ilgą laiką mokslininkus glumino faktas, jog dangus naktį yra
tamsus, nors Visatoje yra milijardai žvaigždžių, taigi jei žvaigždės yra visur, kur pažvelgsi, dangus
turėtų būti pilnas jų šviesos, nes beveik niekas netrukdo jai pasiekti Žemę.
Tada jie išsiaiškino, kad Visata plečiasi, kad žvaigždės po Didžiojo Sprogimo lekia tolyn viena
nuo kitos, ir kuo toliau nuo mūsų yra, tuo greičiau juda, o kai kurios skrieja šviesos greičiu, dėl to
jų spindesys niekada mūsų ir nepasiekia.
Man patinka šis faktas. Tai yra tai, ką gali pats suvokti tiesiog žiūrėdamas naktį į dangų virš galvos
ir mąstydamas, ir nereikia niekieno klausti.
O kai Visata nustos plėstis, visų žvaigždžių judėjimas sulėtės, lygiai kaip sustingsta išmestas į
orą kamuolys, paskui ir vėl visos jos pradės judėti jau Visatos centro link. Ir tada niekas netrukdys
mums matyti visas pasaulio žvaigždes, nes jos visos judės mūsų link, vis greičiau ir greičiau, ir mes
žinosime, kad artėja pasaulio pabaiga, nes kai naktį pažvelgsime į dangų, tamsos nebus, tik
spindinti daugybės milijardų milijardais krintančių žvaigždžių šviesa.
Tik niekas to nepamatys, nes Žemėje nebebus likę žmonių, kurie galėtų tai išvysti. Iki to laiko
žmonės jau tikriausiai bus išnykę. Ir net jeigu dar bus likę žmonių, jie to nepamatys, nes šviesa bus
tokia ryški ir karšta, kad visa kas gyva sudegs, net jei gyventų pasislėpę tuneliuose.

19

Knygų skyriai dažniausiai žymimi kiekiniais skaitvardžiais: 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir t.t. Bet aš nusprendžiau

savo knygos skyrius žymėti pirminiais skaičiais 2, 3, 5, 7, 11, 13 ir t. t., nes man patinka pirminiai
skaičiai.
Štai kaip galima išsiaiškinti, kurie yra pirminiai skaičiai.
Pirmiausia reikia užrašyti visus pasaulyje egzistuojančius sveikuosius teigiamus skaičius:
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27 28 29 30
31 32 33 34 35 36 37 38 39 40
41 42 43 44 45 46 47 48 49 ir t.
t.

Tada reikia atimti visus skaičius, kurie yra 2–jų kartotiniai. Tada reikia atimti visus skaičius, kurie
yra 3–jų kartotiniai. Tada reikia atimti visus skaičius, kurie yra 4–ių kartotiniai, ir taip – 5 ir 6, ir 7, ir
t.t. Likę skaičiai ir yra pirminiai:
2 3 5 7
11 13 17 19
23 29
31 37
41 43 47 ir t. t.
 Pirminių skaičių radimo taisyklė yra tikrai paprasta, bet dar niekas nesugalvojo paprastos formulės,
pagal kurią būtų galima pasakyti, ar labai didelis skaičius yra pirminis, arba koks bus kitas
pirminis skaičius. Jeigu skaičius tikrai labai labai didelis, kompiuteriui gali tekti metų metus
skaičiuoti, ar tas skaičius yra pirminis.
Pirminiai skaičiai yra naudingi kodams užrašyti, ir Amerikoje jie laikomi kariniais duomenimis, ir
jeigu surandi pirminį skaičių iš daugiau nei 100 skaitmenų, turi pranešti CŽV, ir jie nuperka jį iš tavęs
už 10 000 dolerių. Bet nepasakytum, kad tai labai geras būdas užsidirbti pragyvenimui.
Pirminiai skaičiai yra tai, kas lieka atmetus visus modelius. Man atrodo, kad pirminiai skaičiai kaip
gyvenimas. Jie labai logiški, bet niekaip neišeitų sugalvoti jiems taisyklių, net jeigu nuolat apie tai
galvotum.

23

Kai patekau į policijos nuovadą, jie privertė mane prie priėmimo stalo išsivarstyti batų raištelius ir
išversti kišenes, kad neturėčiau nieko, su kuo galėčiau pasidaryti sau galą ar pabėgti, ar
pasikėsinti į policininką.
Už stalo sėdinčio seržanto rankos buvo labai plaukuotos, o nagai nukramtyti iki
kraujo. Mano kišenėse buvo šie daiktai:
1. Šveicariškas kariškas peiliukas su papildomais įtaisais, tarp jų – laidų drožikliu, pjūkleliu, dantų
krapštuku ir pincetu.
2. Virvės galiukas.
3. Medinės dėlionės dalis, kuri atrodė šitaip:

4. 3 gumulėliai žiurkių maisto Tobiui, mano žiurkei.

5.1 svaras ir 47 pensai (1 metalinis svaras, 20–ties pensų moneta, dvi monetos po 10 pensų, viena 5
pensų ir viena 2 pensų monetos).
6. Raudona sąvaržėlė.
7.Raktas nuo laukujų durų.
Aš dar buvau užsisegęs laikrodį, ir jie norėjo, kad jį taip pat palikčiau ant stalo, bet pasakiau, kad be
laikrodžio būti negaliu, nes turiu tiksliai žinoti, kiek valandų. O kai jie bandė laikrodį nusegti, aš
pradėjau rėkti, galop man buvo leista jį pasilikti.
Jie paklausė, ar apskritai turiu šeimą. Atsakiau, kad turiu. Jie paklausė, kas mano šeimą sudaro.
Pasakiau, kad turiu Tėvą, o Motina mirusi. Ir dar pasakiau, kad taip pat turiu dėdę Terį, bet jis gyvena
Sanderlende, ir yra Tėvo brolis, ir kad taip pat turiu senelius, bet trys iš jų jau mirę, o Senelė
Burton gyvena specialiuose namuose, nes serga senatvės silpnaprotyste ir mano, kad esu vienas iš tų,
kuriuos matė per televizorių.
Paskui jie paprašė Tėvo telefono numerio.
Pasakiau jiems, kad jis turi du numerius, vieną namų telefono, o kitą mobiliojo telefono, ir pasakiau
juos abu.
Policijos kameroje buvo gerai. Ji buvo beveik taisyklingo kubo formos, 2 metrų ilgio, 2 metrų pločio
ir 2 metrų aukščio. Joje apytikriai tilpo 8 kubiniai metrai oro. Joje buvo mažas langelis su grotomis,
o priešingoje pusėje – metalinės durys su ilga siaura anga prie pat grindų, skirta įstumti į kamerą
padėklams su maistu. O kita uždaroma anga kiek aukščiau buvo tam, kad policininkai galėtų pažvelgti
vidun ir patikrinti, ar kaliniai nepabėgo ir ar nenusižudė. Buvo ir veltiniu apmuštas suolas.
Man buvo įdomu, kokiu būdu galėčiau pabėgti, jeigu veiksmas vyktų knygoje. Būtų sunku, nes
vieninteliai mano turimi daiktai buvo rūbai ir batai be raištelių.
Nusprendžiau, kad mano geriausias planas būtų sulaukti tikrai saulėtos dienos ir panaudoti savo
akinius, sukoncentruojant saulės šviesą į vieną drabužio lopinėlį, ir sukelti gaisrą. Pabėgčiau tada, kai
jie, pamatę dūmus, vestų mane iš kameros. Ir jeigu nepastebėtų, galėčiau nusišlapinti ant savo drabužių
ir taip juos užgesinti.
Įdomu, ar ponia Šiers pasakė policijai, kad tai aš užmušiau Velingtoną, ir ar policijai
išsiaiškinus, kad ji pamelavo, sėstų į kalėjimą. Nes netiesos sakymas apie žmones vadinamas Šmeižtu.
 29

Žmonės mane trikdo.

Tai nutinka dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
Pirmoji pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės labai daug kalba, nevartodami žodžių.
Siobenė sako, kad jei pakeli vieną antakį, tai gali reikšti daug skirtingų dalykų. Tai gali reikšti: „Aš
noriu su tavim mylėtis" arba – „Aš manau, kad tu ką tik pasakei didelę kvailystę".
Siobenė visad sako, kad jei susičiaupi ir garsiai šnopuodamas kvėpuoji pro nosį, tai gali reikšti, kad
esi atsipalaidavęs arba kad tau nuobodu, ar kad pyksti, ir kad viskas priklauso nuo to, kaip greitai
ir kiek oro iškvepi pro nosį, ir kokią esi nutaisęs lūpų išraišką taip kvėpuodamas, ir kaip tu sėdi, ir
ką tu prieš tai sakei – nuo šimtų kitų dalykų, kuriuos per daug sunku suprasti per kelias sekundes.
Antroji pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės kalbėdami vartoja daug metaforų ir kitų
perkeltinės reikšmės posakių. Štai keli pavyzdžiai:
Man iš juoko plyšo pilvas.
Ji jj mylėjo ir saugojo kaip akies vyzdj.
Tai buvo slepiama po devyniais
užraktais.
Šiandien mums pakišo tikrą kiaulę.
Šuo suakmenėjo.
Pats žodis „metafora" reiškia „nešti ką nors iš vienos vietos į kitą" ir yra kilęs iš graikų kalbos
žodžių μετα (tai reiškia iš vienos vietos į kitą) ir φερειν (tai reiškia nešti), ir metafora reiškia, kad tu
ką nors apibūdini, pavartodamas tokį žodį daiktui, kuris iš tikrųjų nereiškia to tavo pasirinkto žodžio.
Ir tai reiškia, kad žodis „metafora" yra metafora.
Manau, kad tai turėtų būti vadinama melu, nes kiaulė visai ne tas pat, kas diena, o žmonės po
devyniais užraktais nieko neslepia. Ir kai stengiuosi įsivaizduoti, ką kuri nors frazė reiškia, mane
tai sutrikdo, nes nematau panašumo tarp „mylėti kurį nors kitą žmogų" ir „saugoti savo akies vyzdį", ir
dėl to pamirštu, apie ką žmogus iš tikrųjų kalbėjo.
Mano vardas – irgi metafora. Jis reiškia nešantis Kristų ir yra kilęs iš graikiškų žodžių χριοτος
(tai reiškia Jėzus Kristus) ir φερειυ, ir tai buvo vardas, duotas šv. Kristoforui, nes jis pernešė Jėzų
Kristų per upę.
Įdomu, kaip jis buvo vadinamas, kol dar nebuvo pernešęs Kristaus per upę. Bet iki tol jis
niekaip nebuvo vadinamas, nes tas pasakojimas abejotinas, todėl dar kartą patvirtina, kad tai melas.
Motina sakydavo, kad tai reiškia, jog Kristoferis yra geras vardas, nes tai pasakojimas, kaip
būti geram ir paslaugiam, bet aš nenoriu, kad mano vardas reikštų pasakojimą apie tai, kaip būti geram
ir paslaugiam. Noriu, kad mano vardas ir reikštų mane patį.

31

Buvo 1:12 nakties, kai Tėvas atvažiavo į policijos nuovadą. Pamačiau jį tik 1:28, bet žinojau, kad jis
ten, nes girdėjau jo balsą.
Jis šaukė: „Aš noriu pamatyti savo sūnų!" ir dar – „Kokių velnių jį laikote užrakintą?", ir paskui –
„Žinoma, kad esu baisiai įniršęs!"
Tada išgirdau, kad policininkas liepia jam nusiraminti. Paskui ilgokai nieko negirdėjau.
1:28 policininkas atidarė kameros duris ir pasakė, kad pas mane kai kas atėjo.
Žengiau iš kameros. Tėvas stovėjo koridoriuje. Jis iškėlė dešinę ranką ir išskleidė pirštus kaip
vėduoklę. Iškėliau kairę ranką ir taip pat išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų nykščiai ir kiti
pirštai susilietė. Mes taip darome dėl to, kad kartais Tėvas nori mane apkabinti, bet man
nepatinka glėbesčiuotis su žmonėmis, taigi vietoj apsikabinimo mes bendraujame rankomis, ir tai
reiškia, kad jis mane myli.
Paskui policininkas liepė mums sekti paskui jį koridoriumi į kitą kambarį. Kambaryje buvo stalas ir
trys kėdės. Jis liepė mums sėstis už stalo tolėliau, o pats atsisėdo kitoje pusėje. Ant stalo buvo padėtas
magnetofonas. Paklausiau, ar iš manęs ims interviu ir ar tą interviu įrašinės.
 Jis atsakė:
– Nemanau, kad to prireiks.
Jis buvo inspektorius. Šitą supratau iš to, kad nevilkėjo uniformos. Iš jo nosies kyšojo plaukeliai.
Atrodė, kad šnervėse slepiasi dvi mažos pelytės.1
Jis pasakė:
– Pakalbėjau su tavo tėvu, ir jis sako, kad tu nenorėjai suduoti policininkui.
Nieko neatsakiau, nes tai nebuvo klausimas.
Jis pasakė:
– Ar norėjai suduoti policininkui?
– Taip, – pasakiau.
Jis parėmė rankomis veidą ir pasakė:
– Bet tu nenorėjai įžeisti policininko?
Pagalvojau apie tai ir pasakiau:
– Ne. Aš nenorėjau įžeisti policininko. Tik norėjau, kad jis manęs neliestų.
Paskui pasakė:
– Tu žinai, kad negalima suduoti policininkui, ar ne?
– Taip, žinau, – pasakiau.
Jis keletą sekundžių patylėjo, paskui paklausė:
– Ar tu užmušei tą šunį, Kristoferi?
– Aš to šuns neužmušiau, – pasakiau.
Jis pasakė:
– Ar žinai, kad negalima meluoti policininkui ir kad jeigu taip darysi, pakliūsi į didelę bėdą?
– Taip, – pasakiau.
Jis pasakė:
– Tai ar žinai, kas užmušė šunį?
– Ne, – pasakiau.
Jis paklausė:
– Ar tu sakai tiesą?
– Taip. Aš visada sakau tiesą, – atsakiau.
Ir jis pasakė:
– Gerai. Aš tau parašysiu įspėjimą.
Paklausiau:
– Ar tai bus parašyta ant popieriaus lapo, kaip koks pažymėjimas, kurį galėsiu pasilikti?
Jis atsakė:
– Ne, įspėjimas reiškia, kad mes užregistruosime, ką tu padarei, kad sudavei policininkui, bet
parašysime, kad tai įvyko netyčia ir kad tu nenorėjai policininko įžeisti.
– Bet tai nebuvo netyčia, – pasakiau.
Ir Tėvas pasakė:
– Kristoferi, prašau.
Policininkas sučiaupė lūpas ir garsiai iškvėpęs pro nosį pasakė:
– Jei vėl ką nors iškrėsi, mes susirasime šį įrašą ir pamatysime, kad jau buvai gavęs įspėjimą, ir tada
daug rimčiau vertinsime tuos dalykus. Ar supranti, ką sakau?
Pasakiau, kad suprantu.
Tada jis pasakė, kad mes galime eiti, ir atsistojo, atidarė duris, ir mes išėjome į koridorių, paskui vėl
priėjome prie priėmimo stalo, kur atgavau savo šveicarišką karišką peiliuką ir virvės galiuką, ir
dalį savo medinės dėlionės, ir 3 gumuliukus žiurkių maisto Tobiui, ir savo 1,47 svaro, ir sąvaržėlę,
ir savo raktą nuo durų iš gatvės – visus šiuos daiktus, sudėtus į mažą plastikinį maišelį, ir mes nuėjome
lauke stovinčios Tėvo mašinos link ir išvažiavome namo.

37

Aš nemeluoju. Motina sakydavo, jog nemeluoju dėl to, kad esu geras žmogus. Bet nemeluoju ne dėl
1 Šis pasakymas ne metafora, o vaizdingas palyginimas, kuris reiškia, kad jo šnervės iš tikrųjų panašios j dviejų labai
mažų pelių landas, ir jei mintyse nupieštum žmogaus su dviem labai mažom pelėm, kyšančiom iš šnervių, paveikslą,
suprastum, kaip tas policijos inspektorius atrodė. Ir vaizdingas palyginimas nėra melas, nebent jis niekam tikęs.
to, kad esu geras žmogus. Dėl to, kad nemoku meluoti.
Motina buvo smulki maloniai kvepianti moteris. Ir kartais ji vilkėdavo avies vilnos rūbą su priekyje
esančiu rožinės spalvos užtrauktuku ir mažyte Berghaus firmos etikete kairėje krūtinės pusėje.
Melas yra tada, kai pasakai, kad kas nors įvyko, o iš tikrųjų to nebuvo. Bet visada tam tikru
metu konkrečioje vietoje gali atsitikti tik vienas dalykas. Ir yra nesuskaičiuojama daugybė dalykų,
kurie nenutiko tuo metu ir toje konkrečioje vietoje. Ir jei pradedu galvoti apie ką nors, ko
nenutiko, imu galvoti ir apie visus kitus dalykus, kurių nebuvo.
Pavyzdžiui, šįryt valgiau vienos rūšies sausų pusryčių ir gėriau karštą aviečių gėrimą. Bet jeigu
pasakysiu, kad valgiau kitokius sausus pusryčius, pavyzdžiui, Shreddies1, ir gėriau arbatą, pradėsiu
galvoti apie šokoladinius traškučius ir limonadą, ir košę, ir Daktaro Peperio siūlomus produktus, ir kad
nepusryčiavau Egipte, ir kad kambaryje nebuvo raganosio, o Tėvas nevilkėjo išeiginės eilutės ir
taip toliau, ir net rašydamas apie tai pasijuntu netvirtai ir išsigąstu taip, tarsi stovėčiau ant labai
aukšto pastato stogo, ir žemai apačioje matosi tūkstančiai namų, automobilių ir žmonių, o mano
galva būna tokia pilna visų šitų dalykų, kad bijau, jog pamiršiu stovėti tiesiai, pakibsiu ant vamzdžio ir
nukrisiu, ir užsimušiu.
Tai dar viena priežastis, kodėl man nepatinka tikri romanai, – romanuose meluojama apie dalykus,
kurių iš tikrųjų nenutiko, ir tie dalykai verčia mane jaustis netvirtai ir gąsdina.
Ir kaip tik dėl tos priežasties visa, ką čia parašiau, yra tiesa.

41
Važiuojant namo, dangus buvo debesuotas ir Paukščių Tako nesimatė.
Aš pasakiau „atsiprašau", nes Tėvui reikėjo važiuoti į policijos nuovadą, ir tai buvo blogai.
– Nieko tokio, – pasakė jis.
– Aš neužmušiau to šuns, – pasakiau.
O jis pasakė:
– Žinau.
Paskui jis pasakė:
– Kristoferi, tu geriau pasistenk nepakliūti į bėdą, gerai?
Aš pasakiau:
– Nežinojau, kad pakliūsiu į bėdą. Man patiko Velingtonas, ir nuėjau su juo pasisveikinti, bet
nežinojau, kad kažkas jau buvo jį užmušęs.
Tėvas pasakė:
– Tiesiog pasistenk nekišti nosies į kitų žmonių reikalus.
Kiek pagalvojau ir pasakiau:
– Aš ketinu išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną.
Ir Tėvas pasakė:
– Ar tu, Kristoferi, klauseisi, ką tau sakiau?
Aš pasakiau:
– Taip, klausiausi, ką man sakei, bet kai kas nors nužudomas, reikia išsiaiškinti, kas tai padarė, kad
būtų galima nubausti kaltininką.
Ir jis pasakė:
– Tas šuo niekam tikęs, Kristoferi, visai niekam tikęs.
Aš atsakiau:
– Manau, kad ir šunys svarbu.
Jis pasakė:
– Nesivelk į
tai. Ir aš
pasakiau:
– Įdomu, ar policija išsiaiškins, kas užmušė šunį, ir nubaus tą žmogų?
Tada Tėvas trinktelėjo kumščiu į vairą, ir viduryje kelio ties brūkšniuota linija mašiną truputį
sumėtė, ir jis suriko:
– Aš pasakiau nesivelti į šį reikalą, dėl Dievo meilės!
Supratau, kad jis pyksta, nes jis rėkė, bet aš nenorėjau, kad jis supyktų, todėl nieko daugiau iki pat
namų ir nebesakiau.
Kai įėjome pro laukujės duris, nuėjau į virtuvę ir suradau morką Tobiui, paskui užlipau laiptais į
1 Bet aš jų tikrai nevalgyčiau, nes šie produktai yra rudo atspalvio.
viršų ir uždariau savo kambario duris, išleidau iš narvelio Tobį ir padaviau jam morką. Tada įsijungiau
kompiuterį ir sužaidžiau 76 „Minų lauko" partijas, ir atlikau per 102 sekundes „Ekspertinę versiją", tik
3 sekundėmis atsilikdamas nuo savo geriausio rezultato, kuris yra 99 sekundės.
2:07 nakties nusprendžiau, kad kol dar neišsivaliau dantų ir neatsiguliau į lovą, noriu atsigerti
apelsinų gėrimo, taigi nusileidau laiptais žemyn į virtuvę. Tėvas sėdėdamas ant sofos per televiziją
žiūrėjo biliardą ir gėrė viskį. Jis verkė.
Aš paklausiau:
– Ar liūdi dėl Velingtono?
Jis ilgokai žiūrėjo į mane, įtraukė oro. Tada pasakė:
–Taip, Kristoferi, galima sakyti ir taip. Puikiausiai galima sakyti ir taip.
Nutariau palikti jį vieną, nes kai man būna liūdna, noriu, kad visi paliktų mane ramybėje. Taigi
nieko daugiau ir nebesakiau. Tik nuėjau į virtuvę, pasidariau apelsinų gėrimo ir nusinešiau
laiptais viršun į savo kambarį.

43

Motina mirė prieš dvejus metus.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos, ir niekas neatidarė durų, tada nuėjau ir susiradau atsarginį raktą,
kurį mes laikome po gėlių vazonu už virtuvės durų. Pats atsirakinau duris, įėjau ir ėmiausi toliau
konstruoti jau mano pradėtą Airfix Sherman tanko modelį.
Po pusantros valandos iš darbo grįžo Tėvas. Jis turi mažą įmonę ir su kitu vyriškiu, kurio
vardas Rodris ir kuris yra Tėvo įmonės darbininkas, rūpinasi šilumos tiekimu ir katilinių taisymu. Jis
pabeldė į mano kambario duris, jas atidarė ir paklausė, ar nemačiau Motinos.
Pasakiau, kad jos nemačiau, ir jis nusileidęs laiptais žemyn ėmė skambinti telefonu. Negirdėjau, ką
jis kalbėjo.
Paskui vėl užlipo į mano kambarį ir pasakė, kad jam reikia trumpam išeiti, ir kad tikrai nežino, kiek
tai užtruks. Jis pasakė, kad jei man ko prireiks, galiu jam paskambinti mobiliuoju telefonu.
Jis užtruko 2½ valandos. Kai grįžo, nusileidau laiptais į pirmą aukštą. Jis sėdėjo virtuvėje,
spoksodamas pro langą į vidinį kiemą, kur tolumoj matėsi tvenkinys ir geležinė tvora, ir
Menstedo gatvėje esančios bažnyčios bokšto viršūnė, kuri panaši į pilį, nes yra išlikusi dar iš
normanų užkariavimų laikotarpio.
Tėvas pasakė:
– Deja, kurį laiką tu negalėsi matyti savo motinos.
Jis tai pasakė, nežiūrėdamas į mane. Jis ir toliau žvelgė pro langą.
Paprastai žmonės kalbėdami su tavimi į tave žiūri. Žinau, kad jie stengiasi suprasti, ką galvoju, bet
aš nesugebu pasakyti, ką mano jie. Tai panašu į buvimą kambaryje su vienpuse veidrodine siena kaip
filmuose apie šnipus. Bet man buvo visai malonu, kad Tėvas kalbėjo su manimi, nežiūrėdamas į mane.
Aš paklausiau:
– Kodėl negalėsiu?
Jis labai ilgai tylėjo, paskui pasakė:
– Tavo motinai teko atsigulti į ligoninę.
– Ar mums galima ją aplankyti? – paklausiau, nes ligoninės man patinka. Man patinka specialūs
personalo rūbai ir įrengimai.
– Ne, – pasakė Tėvas.
– Kodėl negalima? – paklausiau.
Ir jis pasakė:
– Jai reikia poilsio. Ji turi pabūti viena.
Aš paklausiau:
– Ar tai psichiatrijos ligoninė?
Ir Tėvas pasakė:
– Ne. Tai paprasta ligoninė. Ji serga... Jos širdis labai silpna.
– Mes turėsime nunešti jai maisto, – pasakiau, nes žinojau, kad maistas ligoninėje ne kažin
koks. Deividas iš mūsų mokyklos gulėjo ligoninėje, ir jam reikėjo operuoti koją ir pailginti
blauzdos raumenį, kad galėtų greičiau vaikščioti. Ir jis ligoninės maisto negalėjo pakęsti, todėl jo
motina kiekvieną dieną nešdavo jam valgyti.
Vėl Tėvas ilgai tylėjo ir paskui pasakė:
 – Aš jai kai ką nunešiu dieną, kol tu dar būsi mokykloje, ir paduosiu gydytojams, kad
perduotų mamai, ar gerai?
– Bet tu nemoki virti, – pasakiau.
Tėvas užsidengė rankomis veidą ir pasakė:
– Kristoferi. Klausyk. Nupirksiu paruošto maisto iš Marks & Spencer parduotuvės ir nunešiu. Jai
patinka produktai iš tos parduotuvės.
Pasakiau, kad užrašysiu jai atviruką su linkėjimais greičiau pasveikti, nes šitaip visada daroma, kai
žmonės patenka į ligoninę. Tėvas pasakė, kad kitą dieną jis tą atviruką nuneš.

47

Kitą rytą autobusu važiuodami į mokyklą, pralenkėme 4 raudonus automobilius iš eilės: tai reiškė,
kad buvo Labai Gera Diena, taigi nusprendžiau neliūdėti dėl Velingtono.
Ponas Dževonsas, mūsų mokyklos psichologas, kartą manęs paklausė, kodėl 4 raudoni automobiliai
iš eilės reiškia Gerą Dieną, o 3 raudoni automobiliai iš eilės reiškia Visai Neblogą Dieną ir 5
raudoni automobiliai iš eilės reiškia Nepaprastai Gerą Dieną, ir kodėl 4 geltoni automobiliai iš
eilės reiškia Juodą Dieną, o tai tokia diena, kai su niekuo nekalbu ir sėdžiu pats vienas,
skaitydamas knygas, nevalgau priešpiečių ir niekur Nerizikuoju. Jis pasakė, kad darau labai logiško
žmogaus įspūdį, todėl stebėjosi, kad galiu šitaip skaičiuoti mašinas, nes tai atrodo visai nelogiška.
Pasakiau, kad man patinka, kai daiktai yra tvarkingai surikiuoti iš eilės. Ir vienas iš būdų tvarkingai
surikiuoti daiktus yra vadovautis logika. Ypač tada, kai tie dalykai yra skaičiai, ar kada reikia ką
nors įrodyti. Bet yra ir kitų būdų tvarkingai sudėlioti daiktus eilės tvarka. Ir dėl to sugalvojau Geras
Dienas ir Juodas Dienas. Ir pasakiau, kad kai kurie įstaigose dirbantys žmonės, kai rytais išeina iš
namų, apsidžiaugia, pamatę, kad šviečia saulė, arba nuliūsta, jei pamato, kad lyja, bet juk skiriasi
tik oro sąlygos, ir jeigu jie visą dieną dirba įstaigose, juk nuo oro visai nepriklauso, ar jų diena praeis
gerai ar blogai.
Pasakiau, kad kai rytais Tėvas keliasi iš lovos, visada pirmiausia apsiauna kelnes, o ne puskojines, ir
tai nelogiška, bet jis visada šitaip daro, nes ir jam patinka daryti viską iš eilės. Taip pat jis visada
lipdamas laiptais į viršų žengia per du laiptelius ir visada pradeda lipti dešine koja.
Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.
Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia
būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais
sugalvojant kažką nauja. Sakykim, nagrinėjant visatos plėtimąsi arba aiškinantis, kas įvykdė
žmogžudystę. Arba jei pamatai kieno nors vardą ir pavardę ir kiekvieną raidę prilygini
atitinkamam skaičiui nuo 1 iki 26 (a=1, b=2 ir t. t.), ir sudėjęs tuos skaičius mintyse, pamatai, kad
išeina pirminis skaičius, panašiai kaip Jėzus Kristus (151), arba Skūbis Dū1 (113), ar Šerlokas
Holmsas (163), ar Daktaras Vatsonas (167).
Ponas Dževonsas paklausė, ar kai stengiuosi daiktus surikiuoti tvarkingai iš eilės, jaučiuosi saugiau,
ir aš atsakiau, kad jaučiuosi.
Tada jis paklausė, ar man patinka, kai viskas aplink keičiasi. Ir aš atsakiau, kad man tai patiktų,
jeigu tapčiau, pavyzdžiui, astronautu, nes juk tai yra vienas didžiausių pasikeitimų, kokį tik gali
įsivaizduoti, išskyrus, žinoma, jei galėtum pavirsti mergaite arba jeigu mirtum.
Jis paklausė, ar noriu tapti astronautu, ir aš atsakiau, kad noriu.
Jis pasakė, kad tapti astronautu yra labai sunku. Pasakiau, kad žinau tai. Pirma reikia tapti aviacijos
karininku ir įvykdyti daugybę įsakymų, ir būti pasiruošus nužudyti kitus žmones, o aš įsakymų vykdyti
negaliu. Be to, mano regėjimas yra silpnesnis negu 20/20, kokio reikia, norint tapti lakūnu. Bet
pasakiau, kad vis tiek galima ko nors norėti, net jei ir aišku, kad tai, ko gero, niekada neišsipildys.
Teris, Frencio iš mūsų mokyklos vyresnysis brolis, yra man sakęs, kad galėčiau gauti tik tokį darbą
– pavyzdžiui, didelėje parduotuvėje surinkti klientų paliktus prekių vežimėlius arba valyti asilų mėšlą
gyvūnų priežiūros stotyje, ir kad tokiems trukčiojantiems kaip aš, niekas neleis vairuoti raketų, kurios
kainuoja milijardus svarų. Kai tai papasakojau Tėvui, jis pasakė, jog Teris man pavydi to, kad esu
protingesnis už jį. Nors gana kvaila taip galvoti, kadangi mes su Teriu nesivaržome. Bet Teris yra
kvailas, taigi ąuod est demonstrandum – išvertus iš lotynų kalbos reiškia tai ir reikėjo įrodyti ir kad

1 Scooby Doo – filmo personažo vardas (red. past.).

tokiu būdu tai įrodyta.
Aš nesu trūkčiojantis, tai reiškia „ištinkamas spazmų", ne toks kaip Frencis, kuris labai dažnai
trūkčioja, ir netgi jei netapsiu astronautu, ketinu stoti į universitetą studijuoti matematikos arba
fizikos, arba fizikos ir matematikos kartu, nes man patinka ir matematika, ir fizika, ir man jos abi labai
sekasi. Bet Teris nepateks į universitetą. Tėvas sako, kad Teris tikriausiai baigs gyvenimą kalėjime.
Teris turi ant rankos tatuiruotę, kurioje pavaizduota širdis, per patį vidurį perverta peiliu.
Bet tai, ką čia pasakoju, vadinasi nukrypimas nuo temos, ir dabar vėl grįšiu prie fakto apie Gerą
Dieną.
Kadangi tai buvo Gera Diena, nutariau pabandyti išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną, nes Gera
Diena tinka projektams ir darbams planuoti.
Kai apie tai pasakiau Siobenei, ji tarė:
– Šiandien mes turėtume rašyti rašinius, taigi galėtum parašyti apie tai, kaip suradai Velingtoną ir
patekai į policijos nuovadą.
Tai šitaip aš ir pradėjau rašyti.
Ir Siobenė pasakė, kad man padės, jei kils rašybos ir gramatikos sunkumų, ar nežinosiu, kaip žymėti
išnašas puslapio apačioje.

53

Motina mirė po dviejų savaičių.

Nebuvau nuėjęs į ligoninę jos aplankyti, bet Tėvas nunešdavo jai daugybę maisto iš Marks &
Spencer parduotuvės. Jis sakė, kad ji atrodo gerai ir, rodėsi, sveiksta. Ji perduodavo man daug
linkėjimų ir ant staliuko greta lovos laikė pasidėjusi atviruką su mano linkėjimais greičiau pasveikti.
Tėvas sakė, kad mano atvirukas jai labai patiko.
Ant atviruko viršelio buvo nupiešti automobiliai. Jie atrodė šitaip:

Piešiau tą atviruką mokykloje su ponia Peters, kuri dėsto mums piešimą, ir tai buvo linoraižinys, tai
reiškia, kad nusipieši piešinuką ant specialaus paviršiaus, ir ponia Peters išpjausto tą piešinį raižymo
peiliuku, tada išpjautąjį piešinį mirkai į rašalą ir prispaudi ant popieriaus lapo, dėl to ir visi
automobiliai atrodo kaip vienas, nes aš nupiešiau tik vieną jų ir ant popieriaus padariau 9 atspaudus. Ir
tai buvo ponios Peters mintis nupiešti daug automobilių, ir man ši mintis patiko. Ir aš nuspalvinau
visus automobilius raudonais dažais, palinkėdamas Motinai Nepaprastai Geros Dienos.
Tėvas sakė, kad ji mirė dėl infarkto, ir tai buvo netikėta.
– Kokio infarkto? – paklausiau, nes mane tai nustebino.
Motinai buvo tik 38 metai, o infarktas paprastai ištinka senesnius žmones, o Motina buvo labai
aktyvi, važinėdavo dviračiu, valgydavo sveiką maistą, pavyzdžiui, vištieną, daržoves ir javainius,
turinčius daug ląstelienos ir mažai gyvulinių riebalų.
Tėvas sakė, kad nežino, kokios rūšies infarktas ją ištiko, ir dabar ne laikas apie tai klausinėti.
Pasakiau, kad visai įmanoma, jog tai aneurizma.
Infarktas ištinka tada, kai širdies raumuo nebegauna kraujo ir apmiršta. Yra du pagrindiniai
infarkto tipai. Pirmasis vadinasi „embolija". Ji ištinka, kai kraujo krešulys užblokuoja kraujagyslę,
kuria į širdies raumenį teka kraujas. Šito galima išvengti geriant aspiriną ir valgant žuvį. Dėl to
eskimai šio tipo infarktu ir neserga, nes valgo daug žuvies, kuri neleidžia kraujagyslėse susidaryti
krešuliams, bet jeigu jie stipriai susižeidžia, tai gali mirtinai nukraujuoti.
O aneurizma būna tada, kai pratrūksta kraujagyslė, ir kraujas nebepatenka į širdies raumenį, nes
nuteka kitur. Ir kai kuriems žmonėms aneurizma būna dėl to, kad jų kuri nors kraujagyslė yra silpna iš
prigimties, kaip atsitiko poniai Hardisty, kuri gyveno mūsų gatvės 72–ame name ir turėjo silpnas kaklo
kraujagysles, ir numirė, kai pasuko galvą, atsigręžusi pažiūrėti, kaip apsukti automobilį stovėjimo
aikštelėje.
Kita vertus, tai galėjo būti ir embolija, kadangi kraujas daug greičiau kreša ilgą laiką nesikeliant
iš lovos, kaip būna gulint ligoninėje.
Tėvas pasakė:
– Apgailestauju, Kristoferi, man tikrai labai gaila.
Bet tai buvo ne jo kaltė.
Tada atėjo ponia Šiers ir paruošė mums vakarienę. Ji avėjo vasarines basutes, mūvėjo džinsus
ir vilkėjo sportinius marškinėlius, ant kurių buvo užrašyti žodžiai WINDSURF ir CORFU ir
nupieštas banglentininkas.
O Tėvas sėdėjo palenkęs galvą, ir ji stovėjo greta, ir glaudė jo galvą prie savo krūtinės, ir sakė:
– Na, nieko, Edi. Mes padėsime tau išsikapstyti.
Paskui ji mums išvirė spagečių su makaronų padažu.
O po pietų su manim žaidė žodžių loto, ir aš ją nugalėjau 247:134.

59

Nusprendžiau, kad išsiaiškinsiu, kas nužudė Velingtoną, nepaisant to, kad Tėvas liepė nesikišti į kitų
žmonių reikalus.
Todėl, kad ne visada darau tai, ką man liepia.
Ir taip yra dėl to, kad, kai žmonės tau sako, ką turi daryti, paprastai tas liepimas būna nekonkretus,
todėl sutrikdo ir darosi neaišku.
– Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Nutilk", bet nepasako, kiek laiko reikia tylėti. Arba pamatai
užrašą: NEMINDŽIOTI ŽOLĖS, nors turėtų būti užrašyta: NEMINDŽIOTI ŽOLĖS APLINK ŠĮ
ŽENKLĄ arba NEMINDŽIOTI VISOS ŽOLĖS ŠIAME PARKE, nes aplink yra daug žolės, kurią
mindžioti leidžiama.
Žmonės taip pat nuolat pažeidinėja taisykles. Pavyzdžiui, Tėvas automobiliu dažnai važiuoja
didesniu negu 30 mylių per valandą greičiu toje zonoje, kurioje greitis ribojamas, ir kartais
vairuoja išgėręs, ir dažnai vairuoja neprisisegęs saugos diržų, kai važiuoja furgonu. Ir Biblijoje
pasakyta Nežudyk, bet yra buvę Kryžiaus karų, įvyko du pasauliniai karai, Persijos įlankos karas, ir
visuose juose krikščionys žudė kitus žmones.
Aš taip pat nesuprantu, ką Tėvas turi galvoj, sakydamas: „Nesikišk į kitų žmonių reikalus", nes
nežinau, ką jis nori pasakyti žodžiais „kitų žmonių reikalai", nes darau daugybę dalykų su kitais
žmonėmis mokykloje ir parduotuvėje, ir autobuse, ir paties Tėvo darbas yra vaikščioti po kitų žmonių
namus, taisant jų katilines ir prižiūrint šildymo sistemas. Ir visi šie dalykai yra kitų žmonių reikalai.
Siobenė supranta. Kai liepia ko nors nedaryti, tiksliai pasako, kas man draudžiama. Ir man tai
patinka.
Pavyzdžiui, kartą ji man pasakė:
– Kristoferi, niekada nemušk Saros ir kaip nors kitaip jos neskriausk. Netgi tuo atveju, jeigu ji
pirmoji tau suduotų. Jeigu ji tikrai tau vėl suduos, pasitrauk nuo jos, stovėk tiesiai ir suskaičiuok nuo 1
iki 50, paskui man arba kam nors kitam iš personalo pasakyk, ką ji padarė.
Arba, pavyzdžiui, vieną kartą ji pasakė:
– Jeigu nori suptis, o supynėse jau supasi kiti, tau niekada negalima jų nustumti. Tu turi paprašyti,
kad jie leistų tau pasisupti. Ir tada turi palaukti, kol jie baigs suptis.
Bet kai kiti žmonės sako tau, ko tau neleidžiama daryti, jie nemoka taip aiškiai pasakyti. Taigi
aš pats nusprendžiu, ką darysiu ir ko ne.
Tą vakarą nuėjau prie ponios Šiers namo ir pasibeldžiau, ir laukiau, kol ji atidarys.
Kai ponia Šiers atidarė duris, rankoje laikė puodelį arbatos ir buvo apsiavusi avies kailio šlepetes, ir
ji buvo ką tik atsitraukusi nuo televizijos viktorinos programos, nes televizorius buvo įjungtas, ir
aš girdėjau, kaip kažkas sakė: „Venesuelos sostinė yra... a) Marakasas; b) Karakasas; c) Bogota; d)
Džordžtaunas". Ir aš žinojau, kad teisingas atsakymas – Karakasas.
Ji pasakė:
– Kristoferi, tikrai nemanau, kad dabar norėčiau tave matyti.
 – Aš neužmušiau Velingtono, – pasakiau.
Ir ji atsakė:
– Ką tu čia
veiki? Pasakiau:
– Norėjau užeiti ir pasakyti jums, kad neužmušiau Velingtono. Aš irgi noriu išsiaiškinti, kas jį
užmušė.
Nuo jos cigaretės ant prieškambario kilimo nubyrėjo šiek tiek pelenų, bet tai buvo tik pelenai, taigi
kilimo neuždegė.
Pasakiau:
– Ar jūs žinote, kas užmušė Velingtoną?
Į mano klausimą ji neatsakė, tik
ištarė:
– Sudie, Kristoferi.
Ir uždarė duris.
Tada nusprendžiau pabandyti atlikti detektyvinį tyrimą.
Žinojau, kad ji mane stebi ir laukia, kol nueisiu, nes mačiau ją, stovinčią prieškambaryje už matinio
lauko durų stiklo. Taigi nuėjau takeliu ir išėjau iš sodo. Paskui apsisukau ir pastebėjau, kad jos
prieškambaryje jau nėra. Įsitikinęs, kad manęs niekas nestebi, perlipau tvorą ir patraukiau palei namą į
vidinį kiemą pašiūrės link, kur ji laikė visus sodo įrankius.
Pašiūrė buvo užrakinta spyna, ir aš negalėjau patekti į vidų, taigi priėjau prie sienoje esančio
langelio. Ir man pasisekė kai ką aptikti. Pažvelgęs pro langelį, pamačiau lygiai tokią pat šakę, kaip
ta, kuri tada kyšojo iš Velingtono. Ji gulėjo ant suoliuko palei langą ir buvo nuvalyta, nes ant jos
virbų kraujo nesimatė. Įžiūrėjau ir kitų įrankių, kastuvą ir grėblį, ir tas sodo žirkles ilgomis
rankenomis, kurias žmonės naudoja aukštų medžių šakoms kirpti, kai jų nebepasiekia. Ir visi tie
įrankiai buvo su tokiomis pat žaliomis plastmasinėmis rankenomis, kaip ir šakė. Tai reiškė, kad
šakė priklauso poniai Šiers. Buvo arba taip, kaip maniau, arba tai apgavystė, vadinamasis klaidinantis
įrodymas, kuris verčia padaryti neteisingą išvadą, arba tai gali būti kas nors tik panašaus į įkaltį,
bet su tuo iš tikrųjų nieko bendra neturėti. Man buvo įdomu, ar ponia Šiers pati užmušė Velingtoną.
Bet jei ji užmušė Velingtoną pati, tai kodėl išėjo iš namų rėkdama: „Ką tu, po galais, padarei mano
šuniui?"
Pamaniau, kad ponia Šiers tikriausiai neužmušė Velingtono. Bet kad ir kas jį būtų užmušęs,
tikriausiai nudobė su ponios Šiers šake. O pašiūrė buvo užrakinta. Reikia manyti, kad tai padarė
kas nors, turintis raktą nuo ponios Šiers pašiūrės, arba ji buvo palikusi pašiūrę neužrakintą, arba šakė
buvo palikta sode.
Išgirdęs triukšmą apsisukau ir pamačiau ponią Šiers, stovinčią ant vejos ir žiūrinčią į mane.
Pasakiau:
– Atėjau pažiūrėti, ar pašiūrėje yra šakė.
Ir ji pasakė:
– Jeigu dabar pat nedingsi, aš vėl iškviesiu policiją.
Taigi nuėjau namo.
Kai parėjau, pasisveikinau su Tėvu ir užlipau laiptais į viršų, pamaitinau Tobį, savo žiurkę, ir
pasijutau laimingas, kad tapau detektyvu ir pradėjau aiškintis, kas nutiko.

61

Ponia Forbes mokykloje sakė, kad kai Motina mirė, ji nukeliavo į Dangų. Ponia Forbes taip sakė dėl
to, kad yra labai sena ir tiki Dangumi. Ji mūvi treningo kelnes, nes sako, kad jos patogesnės už
paprastas. Važiuodama motociklu ji buvo patekusi į avariją, ir viena jos koja yra vos vos trumpesnė už
kitą.
Bet kai Motina mirė, ji nenukeliavo į Dangų, nes Dangaus nėra.
Ponios Peters vyras yra pastorius, ir jį vadina Tėvu Petersu, ir kartais jis ateina į mūsų mokyklą su
mumis pakalbėti, ir kartą aš jo paklausiau, kur yra Dangus, ir jis pasakė:
– Ne mūsų visatoje. Tai išvis kitoniška vieta.
Tėvas Petersas kartais leidžia juokingus caksinčius garsus, kuriuos daro liežuviu, kai galvoja.
Jis rūko cigaretes, ir tai gali užuosti iš jo kvapo, ir man tai nepatinka.
Pasakiau, kad už visatos nieko nėra ir jokios kitokios vietos negali nė būti. Nebent už
žvaigždės, vadinamos juodąja bedugne, arba kolapsu, ir tai reiškia, kad neįmanoma išsiaiškinti, kas
yra kitoje
juodosios bedugnės pusėje, nes ten traukos jėga tokia didelė, kad jai negali atsispirti net
elektromagnetinės bangos, pavyzdžiui, šviesa, o elektromagnetinėmis bangomis mes ir gauname
informaciją apie toli už mūsų esančius daiktus. Ir jeigu Dangus būtų kitoje juodosios bedugnės pusėje,
mirusiuosius reikėtų į kosmosą iššauti raketomis, kad jie tą vietą pasiektų, bet jų niekas raketomis
neskraidina, nes jeigu taip būtų, žmonės pastebėtų.
Man atrodo, kad žmonės tiki Dangumi dėl to, kad jiems nepatinka mintis apie mirtį, nes jie nori
gyventi be galo, o galvoti apie tai, kad kiti žmonės apsigyvens jų namuose ir jų daiktus išmes į
šiukšlyną, jiems nepatinka.
Tėvas Petersas pasakė:
– Na, kai sakau, kad Dangus yra už visatos ribų, visa tai reikia suprasti kaip tam tikrą išraiškos
būdą. Manau, jog iš tikrųjų tai reikia suprasti, kad mirusieji yra pas Dievą.
Ir aš paklausiau:
– O kur yra Dievas?
Ir Tėvas Petersas pasakė, kad mums reikėtų apie tai pasikalbėti kitą dieną, kai turėsime
daugiau laiko.
Iš tikrųjų po mirties nutinka viena: nutrūksta smegenų veikla ir kūnas pradeda pūti, kaip
atsitiko Triušiui, kai nugaišo, ir mes jį palaidojom sodo gale. Ir visos jo molekulės pavirto kitomis
molekulėmis ir perėjo į žemę, ir jas ten prarijo kirmėlės, o vėliau tos molekulės perėjo į augalus, ir
jei po 10 metų toje pačioje vietoje kastume žemę, rastume tik triušio skeletą. O po 1000 metų ir
skeleto nebus likę. Bet nieko, taip ir turi būti, nes Triušis tapo gėlių, obels ir gudobelės krūmo
dalimi.
Kai miršta žmonės, juos kartais paguldo į karstą, kad jie nesusimaišytų su žemėmis gana ilgą laiką,
kol sutrūnija karsto mediena.
Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir
dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes
nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į
dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar
Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego
pavidalu.

67

Kita diena buvo šeštadienis, o šeštadieniais nedaug tenuveiksi, nebent Tėvas vedasi mane kur nors į
iškylą prie ežero, kur yra valčių prieplauka, arba sėdime sode, bet šį šeštadienį Anglijos futbolo
komanda žaidė su Rumunija, ir tai reiškė, kad mes į iškylą neisim, nes Tėvas norėjo per televiziją
žiūrėti varžybas. Todėl ir nutariau dar šiek tiek savarankiškai pratęsti savo detektyvinę veiklą.
Nusprendžiau, kad apeisiu ir apklausinėsiu kitus mūsų gatvėje gyvenančius žmones, ar kartais
nematė ko nors užmušant Velingtoną, arba gal bus matę ketvirtadienio naktį gatvėje nutinkant ką nors
keista.
Kalbėti su nepažįstamais žmonėmis man nėra įprasta. Nemėgstu kalbėti su svetimais žmonėmis. Ir
ne dėl Svetimų Žmonių Keliamo Pavojaus, apie kurį aiškina mokykloje ir kuris reiškia, kad
nepažįstamas žmogus pasiūlo saldainių arba pasivažinėti automobiliu, nes nori tave seksualiai
išnaudoti. Man taip nenutiks. Jeigu mane paliestų nepažįstamas žmogus, aš jam suduočiau, o aš moku
smogti labai stipriai. Pavyzdžiui, kai Sara tampė mane už plaukų, aš trenkiau ir sudaviau jai
nesąmoningai, bet jai buvo smegenų sukrėtimas, ir ją išvežė į ligoninės reanimacijos ir intensyvios
terapijos skyrių. Be to, visada kišenėje nešiojuosi šveicarišką karišką peiliuką, o ten yra pjūklelio
ašmenys, kurie galėtų nupjauti rankos pirštus.
Nemėgstu nepažįstamųjų, nes man nepatinka bendrauti su anksčiau nesutiktais žmonėmis.
Juos sunku suprasti. Tai panašu lyg vaikščiotum po Prancūziją, kur kartais važiuodavome į
stovyklą atostogų, kai Motina dar buvo gyva. Man tai visai nepatiko, nes jeigu užsukdavai į
parduotuvę ar restoraną, arba būdavai pliaže, negalėjai suprasti nieko, ką aplinkiniai kalba, o tai
baugina.
Man reikia daug laiko, kol priprantu prie nepažįstamų žmonių. Pavyzdžiui, kai mokykloje atsiranda
naujų darbuotojų, nebendrauju su jais ištisom savaitėm. Aš tiesiog stebiu juos, kad įsitikinčiau, jog man
niekas negresia. Tada imu jų klausinėti apie gyvenimą, na, sakysim, apie tai, ar augina namie
gyvūnų, kokia jų mėgstama spalva ir ką jie mano apie „Apolono" kosminio laivo skrydžius, ir
paprašau, kad man nupieštų savo namų vidaus planą, taip pat klausinėju, kokį automobilį vairuoja,
taigi taip su jais susipažįstu. Paskui jau neprieštarauju, jeigu būname kartu tame pačiame
kambaryje, ir man jau nebereikia jų nuolat stebėti.
 Taigi buvo gana drąsu nuspręsti kalbėtis su kitais mūsų gatvės gyventojais. Bet jeigu imiesi
detektyvo darbo, turi būti drąsus, ir aš neturėjau kito pasirinkimo.
Pirmiausia pasidariau šitokį savo gatvės, kuri pavadinta Randolfo gatve, planą:

Tada įsitikinau, ar tikrai kišenėje turiu šveicarišką karišką peiliuką, ir išėjau. Pirmiausia
pasibeldžiau į 40–uoju numeriu pažymėto namo, stovinčio priešais ponios Šiers namą, duris, o tai
reiškia, kad labiausiai tikėtina ką nors išgirsti kaip tik iš šio namo gyventojų. 40–ame name
gyvena žmonės, pavarde Tomsonai.
Duris atidarė ponas Tomsonas. Jis vilkėjo sportinius marškinėlius su užrašu:
Alus
jau 2000 metų
padeda tikrai negražiems žmonėms
susirasti sekso partnerių
Ponas Tomsonas pasakė:
– Kuo galiu padėti?
Pasakiau:
– Ar jūs žinote, kas užmušė Velingtoną?
Aš nežiūrėjau jam į veidą. Nemėgstu žiūrėti žmonėms į veidus, ypač jeigu jie man nepažįstami.
Kelias sekundes jis nieko nepasakė.
Paskui tarė:
– Kas tu
toks? Aš
pasakiau:
– Esu Kristoferis Bunas iš 36–ojo namo ir jus pažįstu. Jūs esate ponas Tomsonas.
Jis pasakė:
– Aš esu pono Tomsono brolis.
Tariau:
– Ar žinote, kas užmušė Velingtoną?
Jis pasakė:
– Kas, po galais, yra tas Velingtonas?
Pasakiau:
– Ponios Šiers šuo. Ponia Šiers gyvena 41–ajame
name. Jis pasakė:
– Ar kažkas užmušė jos šunį?
Pasakiau:
– Su šake.
Jis pasakė:
– O Viešpatie!
Pasakiau:
– Su sodo įrankiu, – kad nepamanytų, jog turėjau galvoj šakutę, su kuria valgoma. Paskui pasakiau:
– Ar žinote, kas jį
užmušė? Jis pasakė:
– Neturiu nė mažiausio supratimo.
Pasakiau:
– Ar ketvirtadienio vakarą nematėte ko nors įtartina?
Jis pasakė:
 – Klausyk, vaike, ar tikrai manai, kad tau reikėtų šitaip vaikščioti po namus ir klausinėti?
Ir aš pasakiau:
– Taip, nes noriu išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną, ir rašau apie tai knygą.
O jis pasakė:
– Ketvirtadienį buvau Kolčesteryje, taigi teiraujiesi ne to vyruko.
Pasakiau „ačiū" ir pasitraukiau.
42–ajame name niekas neatsiliepė.
Buvau matęs 44–ojo namo gyventojus, bet nežinojau jų pavardės. Jie yra juodaodžiai, vyras ir
žmona, ir turi du vaikus, berniuką ir mergaitę. Duris atidarė moteris. Ji avėjo ilgais batais, labai
panašiais į kareiviškus, o ant rankos riešo turėjo 5 žvangančias sidabro spalvos apyrankes. Ji pasakė:
– Tu Kristoferis, ar ne?
Pasakiau, kad tikrai esu Kristoferis, ir paklausiau, ar ji nežino, kas užmušė Velingtoną. Ji žinojo, kas
yra Velingtonas, taigi man nereikėjo to aiškinti, ir jau buvo girdėjusi, kad jį užmušė.
Paklausiau, ar ji ketvirtadienio vakarą nepastebėjo ko nors įtartina, nes tai gal būtų įkaltis.
Ji pasakė:
– Kas tai galėtų
būti? Ir aš pasakiau:
– Na, svetimi žmonės. Ar žmonių, kurie tuo metu ginčijosi, balsai.
Bet ji pasakė, kad nieko panašaus negirdėjo.
Ir tada nutariau imtis to, kas vadinama Kitokios taktikos linija, ir paklausiau, ar pažįsta ką nors, kas
galėtų panorėti nuliūdinti ponią Šiers.
Ir ji tarė:
– Galbūt tau reikėtų apie tai pasikalbėti su savo tėvu.
Ir aš paaiškinau jai, kad negaliu to paklausti Tėvo, nes pats tyrimas yra paslaptis, kadangi Tėvas
neleidžia man kištis į kitų žmonių reikalus.
Ji pasakė:
– Na, gal jis turi priežastį, Kristoferi.
Ir aš pasakiau:
– Tai jūs nežinote nieko, kas man padėtų ką nors
rasti. Ir ji pasakė „ne", o paskui dar pridūrė:
– Žiūrėk, būk atsargus, jaunuoli.
Pasakiau, kad būsiu atsargus, ir padėkojau jai už atsakymus į klausimus, ir pasukau prie 43–
ojo namo, kuris stovi greta ponios Šiers namo.
43–ame name gyvena ponas Vaizas su motina, kuri sėdi invalido vežimėlyje, ir jos sūnus
gyvena kartu, kad nuvežtų ją į parduotuvę ir šiaip pavežiotų lauke.
Duris atidarė ponas Vaizas. Nuo jo trenkė prakaitu, sumišusiu su senų sausainių ir dar su kažkokiu
kvapu, kuris atsiranda, kai ilgai nesiprausi, lygiai taip trenkia nuo Džeisono mokykloje, nes jo
šeima labai skurdžiai gyvena.
Pasiteiravau pono Vaizo, gal žino, kas ketvirtadienio naktį užmušė Velingtoną.
Jis atsakė:
– Po perkūnais, policininkai vis jaunėja, ne kitaip.
Paskui jis nusijuokė. Man nepatinka, kai žmonės iš manęs juokiasi, taigi nusigręžiau ir nuėjau.
Aš nė nebandžiau belstis į 38–ojo namo, kuris yra greta mūsų namų, duris, nes jo gyventojai vartoja
narkotikus, ir Tėvas liepė man su jais niekad nesikalbėti, taigi taip ir darau. Ir naktimis jie garsiai
paleidžia muziką, ir kartais jų išsigąstu susitikęs gatvėje. O ir pats namas visai ne jų.
Paskui pastebėjau, kad senutė, gyvenanti 39–ajame name, priešais ponios Šiers namą, savo sodelyje
iš gatvės pusės elektrinėmis žirklėmis karpo gyvatvorę. Jos pavardė yra ponia Aleksander. Ji turi šunį.
Jis yra ilgaplaukių taksų veislės, taigi ji tikriausiai yra geras žmogus, nes myli šunis. Bet šuns su ja
sode nebuvo. Jis buvo namie.
Ponia Aleksander mūvėjo džinsus ir avėjo sportbačius, to senyvi žmonės paprastai nenešioja. Ir
džinsai buvo išpurvinti. O sportbačiai buvo New Balance1 firmos. Ir raišteliai buvo raudoni.
Priėjau prie ponios Aleksander ir paklausiau:
– Ar ką nors žinote apie tai, kad užmušė Velingtoną?
Tada ji išjungė elektrines gyvatvorės karpymo žirkles ir pasakė:
– Ko gero, tau teks iš naujo pakartoti, ką pasakei. Aš neprigirdžiu.
Taigi vėl pasakiau:

1 Naujosios pusiausvyros (vert. past.).

 – Ar ką nors žinote apie tai, kad užmušė Velingtoną? Ir ji tarė:
– Aš išgirdau apie tai vakar. Baisu. Baisu. Pasakiau:
– Ar žinote, kas jį užmušė? Ir ji pasakė:
– Ne, nežinau. Aš atsakiau:
– Kažkas turi žinoti, nes tas, kas Velingtoną užmušė, žinojo, ką daro. Nebent buvo beprotis ir
nesuprato, ką daro. Arba tą žmogų tiesiog ištiko amnezija.
Ir ji pasakė:
– Na, manau, tu, ko gero, teisus. Pasakiau:
– Ačiū už pagalbą. Ir ji pasakė:
– Tu Kristoferis, ar ne? Pasakiau:
– Taip. Gyvenu 36–ajame name. Ir ji pasakė:
– Mes nesam kalbėję, ar ne? Aš tariau:
– Ne. Aš nemėgstu kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis. Bet dabar atlieku detektyvinį tyrimą.
Ir ji pasakė:
– Matau, kaip tu kasdien eini į mokyklą. Nieko į tai neatsakiau.
O ji pasakė:
– Labai malonu, kad užsukai ir pasisveikinai.
Ir į tai nieko neatsakiau, nes ponia Aleksander dabar jau ėmė plepėti, o tai yra toks kalbėjimas, kai
žmonės viens kitam sako tai, kas nėra nei klausimai, nei atsakymai, ir todėl tie sakiniai nėra susiję.
Paskui ji pasakė:
– Malonu, net jeigu užsukai tik dėl to, kad atlieki detektyvinį tyrimą.
Ir aš jai vėl padėkojau.
Ir jau ketinau apsisukti ir eiti sau, bet ji prabilo:
– Aš turiu tavo metų vaikaitį.
Stengiausi taip pat paplepėti, todėl pasakiau:
– Man 15 metų, 3 mėnesiai ir 4 dienos. Ir ji pasakė:
– Na, beveik tavo amžiaus.
Paskui kurį laiką ji nesakė nieko, tada vėl tarė:
– Tu neturi šuns, ar ne? Ir aš pasakiau:
– Ne. Ji pasakė:
– Tau tikriausiai patiktų turėti šunį, ar ne? O aš pasakiau:
– Aš turiu žiurkę. Ir ji pasakė:
– Žiurkę?
O aš pasakiau: – Jos vardas Tobis. Ir ji pasakė:
– A...
O aš pasakiau:
– Dauguma žmonių nemėgsta žiurkių, nes mano, kad jos nešioja ligas, pavyzdžiui, buboninį marą.
Bet tokia nuomonė atsirado tik dėl to, kad žiurkės gyvendavo kanalizacijos šuliniuose ir slėpdavosi iš
kitų šalių atplaukiančiuose laivuose, kuriuose plisdavo ligos. Bet pačios žiurkės yra labai švarios. Tobis
nuolat prausiasi. Ir nereikia jo vedžioti pasivaikščioti, kad pasimankštintų, aš tiesiog leidžiu jam
pabėgioti po savo kambarį. O kartais jis įsitaiso man ant peties arba pasislepia mano rankovėje, lyg tai
būtų urvas. Bet gamtoje žiurkės urvuose negyvena.
Ponia Aleksander pasakė:
– Ar nori užeiti išgerti arbatos?
Ir aš pasakiau:
– Aš nevaikštau pas kitus žmones į namus.
Ir ji pasakė:
– Tai gal man čia išnešti tau arbatos? Ar mėgsti apelsinų gėrimą?
Aš atsakiau:
– Aš tik apelsinų gėrimą ir temėgstu.
Ir ji pasakė:
– Laimei, turiu ir jo. O ar nori Battenbergo?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau, nes neturiu supratimo, kas yra Battenbergas.
Ji pasakė:
– Tai tokios rūšies tortas. Iš keturių rožinių ir geltonų dalių, o iš viršaus pabarstytas pudra
su marcipanais.
 Ir aš pasakiau:
– Ar tai ilgas tortas su kvadratine išpjova, kuri suskirstyta į vienodo dydžio viena kitą keičiančių
spalvų kvadratėlius?
Ir ji pasakė:
– Taip, sakyčiau, jį galima apibūdinti ir taip.
Aš pasakiau:
– Manau, norėčiau rožinių kvadratėlių, bet ne geltonų, nes man nepatinka geltona spalva. Ir
nežinau, kas tas marcipanas, taigi nežinau, ar ir jo norėčiau.
Ir ji pasakė:
– Deja, marcipanas – irgi geltonas. Tai gal vietoj torto išnešiu sausainių. Ar mėgsti sausainius?
Ir aš pasakiau:
– Taip. Kai kurias sausainių rūšis.
Ir ji pasakė:
– Atnešiu kelių rūšių.
Paskui apsigręžė ir nuėjo į namą.
Ji judėjo labai lėtai, nes buvo jau senyva moteriškė, ir viduj išbuvo ilgiau nei 6 minutes, ir aš ėmiau
nerimauti, nes nežinojau, ką ji ten, viduj, veikia. Aš jos taip gerai nepažinojau, kad galėčiau
pasakyti, ar ji kalbėjo tiesą, kai sakė, kad išneš apelsinų gėrimo ir Battenbergo torto. Ir pagalvojau,
kad ji gali paskambinti ir policijai, ir tada jau turėčiau daug didesnių nemalonumų negu įspėjimas.
Tai ir nuėjau sau.
Einant per gatvę, staiga vėl kilo noras aiškintis, kas gi galėjo užmušti Velingtoną. Mano galvoje
išsirikiavo šitokia argumentų virtinė:
1. Kodėl jūs užmuštumėte kokį nors šunį?
a)nes jūs nekenčiate to šuns;
b) nes jūs kvailas;
c) nes jūs norite nuliūdinti ponią Šiers.
2. Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris galėtų nekęsti Velingtono, tokiu atveju: a) tai padaryti
galėjo tik nepažįstamas žmogus.
3. Aš nepažįstu nieko, kas būtų ne viso proto, taigi tokiu atveju: b) tai padaryti galėjo irgi tik
nepažįstamas žmogus.
4.Daugelį žmogžudysčių įvykdo auką pažįstantys asmenys. Tiesą sakant, yra tikrai didelė tikimybė,
kad Kalėdų dieną jus gali nužudyti jūsų šeimos narys. Tai faktas. Tokiu būdu ir Velingtoną
tikriausiai užmušė kas nors iš jį pažinojusių žmonių.
5.Tokiu atveju: c) aš pažįstu vieną vienintelį žmogų, nemėgusį ponios Šiers, ir tas žmogus yra ponas
Šiersas, kuris tikrai labai gerai žinojo apie Velingtoną.
Tai reiškė, kad ponas Šiersas yra mano Pagrindinis Įtariamasis.
Ponas Šiersas buvo vedęs ponią Šiers, ir jie gyveno kartu, kol prieš dvejus metus išsiskyrė.
Tada ponas Šiersas išvyko ir nebesugrįžo. Tai dėl to mirus Motinai ponia Šiers dažnai ateidavo ir
mums virdavo valgyti, nes jai daugiau nebereikėjo virti ponui Šiersui, ir jai nebereikėjo laukti jo namie
ir būti jo žmona. Ir Tėvas dar sakė, kad jai trūksta draugijos ir nesinori vienai būti savo namuose.
Ir kartais ponia Šiers pas mus nakvodavo, ir man patikdavo, kad ji pasilikdavo, nes viską
sutvarkydavo ir išrikiuodavo stiklainius ir puodus, ir dėžutes pagal aukštį virtuvėje ant lentynų, ir
visada juos sustatydavo taip, kad matydavosi etiketės, ir sudėliodavo peilius, šakutes ir šaukštus į jiems
skirtus skyrelius stalo įrankių stalčiuje.
Bet ji rūkydavo cigaretes ir kalbėdavo daug man nesuprantamų dalykų, pvz.: „lauke taip žvarbu, kad
net gelia", „pačirškinkim ką nors skanaus", „krisiu į lovą kaip maišas". Ir man visai nepatikdavo, kad ji
taip kalbėdavo, nes nesupratau, ką tai reiškia.
Ir aš nežinau, kodėl ponas Šiersas paliko ponią Šiers, nes man niekas to nesakė. Bet kai žmonės
tuokiasi, jie tai daro dėl to, kad nori gyventi drauge ir turėti vaikų, ir jeigu tuokiasi bažnyčioje, turi
pasižadėti, kad gyvens su sutuoktiniu, kol mirtis juos išskirs. O jei drauge gyventi nenori, turi išsiskirti,
ir tai įvyksta dėl to, kad kuris nors vienas neištikimas, arba dėl to, kad žmonės ima nesutarti ir
nebekęsti viens kito ir daugiau nenori kartu gyventi vienuose namuose ir turėti vaikų. Ir ponas Šiersas
nebenorėjo gyventi kartu su ponia Šiers, taigi tikriausiai nekentė jos, ir galėjo būti taip, kad sugrįžo ir
užmušė jos šunį, nes norėjo ją nuliūdinti.
Nusprendžiau pabandyti apie poną Šiersą sužinoti daugiau.

71
 Visi kiti vaikai mano mokykloje yra kvaili. Žinoma, neturėčiau jų taip vadinti, netgi jei jie tokie
ir yra. Turėčiau sakyti, kad jie turi mokymosi sunkumų ar yra specialiųjų poreikių vaikai. Bet tai kvaila,
nes mokymosi sunkumų turi visi, kadangi mokytis kalbėti prancūziškai ar suvokti reliatyvumo teoriją
yra nelengva, taip pat visi turi ir specialiųjų poreikių, net ir mano Tėvas, kuris turi nešiotis mažą pakelį
šaldiklio tablečių kavai, kad neaugtų svoris, arba ponia Peters, nešiojanti smėlio spalvos klausos
aparatą, arba Siobenė, kurios tokie stori akinių stiklai, kad jei juos pasiskolini ir užsidedi, tuoj ima
skaudėti galvą, ir nė vienas iš mano išvardytų žmonių nepriskiriami specialiųjų poreikių grupei, net jei
ir turi savo specialių poreikių.
Bet Siobenė sakė, kad mes turime šiuos žodžius vartoti, nes žmonės tokius vaikus, kaip mūsų
mokykloje, vadina „spazmatikais", luošiais ar išsigimėliais, ir visi šie žodžiai yra labai blogi. Bet ir
žodžiai „specialieji poreikiai" kvailai skamba, nes kartais anoje gatvės pusėje esančios mokyklos vaikai
mato mus išlipančius iš autobuso ir tada šaukia: „Specialieji poreikiai! Specialieji poreikiai!" Bet aš
visai nekreipiu į tai dėmesio, nes nesiklausau, ką kiti sako, ir mane gali paveikti tik į mane
paleistos lazdos ir akmenys, bet aš nešiojuosi šveicarišką karišką peiliuką tam atvejui, jei mane
užpultų, ir jei juos užmuščiau, tai būtų savigyna, ir man nereikėtų sėsti į kalėjimą.
Ketinu įrodyti, kad nesu kvailas. Kitą mėnesį laikysiu sustiprinto lygio matematikos egzaminą
ir tikiuosi gauti aukščiausią įvertinimą. Mūsų mokykloje lig šiol dar niekas nėra laikęs sustiprinto
lygio egzamino, ir mūsų direktorė, ponia Geskoin, iš pradžių nenorėjo, kad ir aš jį laikyčiau. Ji sakė,
kad mūsų mokykloje nėra tinkamų sąlygų, kurios leistų laikyti sustiprinto lygio egzaminus.
Bet Tėvas susiginčijo su ponia Geskoin ir ne juokais įpyko. Ponia Geskoin sakė, kad nenorinti,
jog aš būčiau išskirtas iš kitų mokyklos mokinių, nes tada visi ims norėti, kad su jais būtų elgiamasi
kitaip nei su visais likusiais, ir taip bus sukurtas precedentas. O aš juk galėsiu laikyti sustiprinto
lygio egzaminus ir vėliau, kai man sueis 18 metų.
Tuo metu, kai ji ištarė šiuos žodžius, aš kartu su Tėvu sėdėjau ponios Geskoin kabinete. Ir
Tėvas tarė:
– Kristoferis ir taip nemažai kenčia, o čia dar ir jūs šikate ant jo iš savo didybės aukštumų!
Dieve, tai juk vienintelis dalykas, kuris jam tikrai gerai sekasi!
Tada ponia Geskoin pasakė, kad ji su Tėvu turėtų šitą klausimą aptarti kada nors vėliau, vieni
du. Bet Tėvas paklausė, ar norinti pasakyti tai, ko nedrįsta ištarti man girdint, ir ji pasakė, kad ne,
Tėvas tada tarė:
– Tai dabar ir pasakykite viską, ką galvojate.
Ir ji pasakė, kad jei aš laikysiu sustiprinto lygio egzaminą atskirame kambaryje, mane turės
prižiūrėti kas nors iš personalo. Ir Tėtis pasakė, kad gali sumokėti 50 svarų bet kam, kas po
pamokų galės tai padaryti, ir jokiu būdu nepriims neigiamo atsakymo. O direktorė pasakė, kad
apie tai pagalvos. Ir kitą savaitę ji paskambino Tėvui į namus ir pasakė jam, kad galiu laikyti
sustiprinto lygio egzaminą, o vadinamojo egzamino stebėtojo vaidmenį atliks Tėvas Petersas.
Ir po to, kai išlaikysiu aukštesniojo lygio matematikos egzaminą, laikysiu dar aukštesnių lygių
matematikos ir fizikos egzaminus ir paskui galėsiu tapti universiteto studentu. Mūsų mieste, kuris
vadinasi Svindonas, universiteto nėra, nes tai nedidelis miestelis. Taigi mums teks persikelti į kitą
miestą, kur yra universitetas, nes nenoriu gyventi su kitais studentais pats vienas. Bet tai visai gerai,
nes ir Tėvas nori persikelti gyventi į kitą miestą. Kartais jis kalba:
– Mums, vaike, reikia palikti šitą miestą.
O kartais jis net sako:
– Svindonas yra pasaulio subinė.
Tada, kai turėsiu universiteto laipsnį iš matematikos ar fizikos, arba iš abiejų, galėsiu įsidarbinti ir
uždirbti daug pinigų, ir užmokėti tam, kas mane prižiūrės ir virs valgyti, ir skalbs, arba susirasiu
merginą, kuri už manęs ištekės ir taps mano žmona, ir rūpinsis manimi, taigi turėsiu su kuo bendrauti
ir negyvensiu visai vienas.

73

Man atrodė, kad Motina ir Tėvas kada nors gali išsiskirti. Dėl to, kad dažnai ginčydavosi, o
kartais net nekęsdavo vienas kito. Jų ginčus sukeldavo įtampa, kuri atsiranda prižiūrint vaiką,
turintį elgesio sutrikimų, koks aš ir esu. Aš turėjau daug elgesio sutrikimų, bet dabar turiu jų mažiau,
nes jau išaugau
ir pats galiu daug ką nuspręsti, ir savarankiškai atlikti kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, nueiti į
parduotuvę, esančią mūsų gatvės gale, ir apsipirkti.
Štai kokie tie mano elgesio sutrikimai:
A. Ilgą laiką nesikalbu su žmonėmis.1
B. Ilgą laiką nevalgau ir negeriu.2
C. Nemėgstu, kai mane liečia.
D. Kai būnu supykęs ar sutrikęs, šaukiu.
E. Nemėgstu būti mažoje patalpoje kartu su kitais žmonėmis.
F. Daužau daiktus, kai pykstu ar esu sutrikęs.
G. Pradedu sunkiai kvėpuoti ir dejuoju.
H. Nemėgstu geltonų ir rudų daiktų ir atsisakau juos liesti.
I.Atsisakau naudoti savo dantų šepetuką, jei kas nors yra jį lietęs.
J. Nevalgau maisto, jeigu skirtingi produktai lėkštėje liečiasi vienas su kitu.
K. Nepastebiu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau dalykus, kuriuos kiti žmonės laiko šiurkščiais.3
N. Kvailai elgiuosi.4
O. Mušuosi.
P. Nemėgstu Prancūzijos.
R. Vairuoju Motinos automobilį.5
S. Supykstu, kai kas nors perstato baldus.6
Šitie išvardyti dalykai kartais rimtai supykdydavo Motiną ir Tėvą, ir jie šaukdavo ant manęs arba
imdavo rėkti viens ant kito. Kartais Tėvas sakydavo:
– Kristoferi, jei blogai elgsiesi, prisiekiu, kad tave pritrenksiu. Arba Motina sakydavo:
– Jėzau, Kristoferi, aš rimtai svarstau galimybę atiduoti tave į specialią gydyklą.
O dar Motina sakydavo:
– Tu be laiko nuvarysi mane į kapus.
79

Kai parėjau namo, Tėvas sėdėjo virtuvėje prie stalo ir buvo paruošęs man vakarienę. Jis vilkėjo
darbinius marškinius. Vakarienei buvo troškintos pupelės su brokoliais ir dviem griežinėliais kumpio,
ir visi produktai buvo išdėlioti ant lėkštutės atskirai, kad nesiliestų.
Jis pasakė:
– Kur buvai?
O aš pasakiau:
– Buvau išėjęs pasivaikščioti.
Tai vadinama nekaltu melu. Nekaltas melas yra visai ne melas. Jis būna tada, kai sakai tiesą, bet ne
visą. Tai reiškia, kad ir ką sakytum, yra nekaltas melas, nes kai kas nors tavęs paklausia, pavyzdžiui,
„Ką tu nori šiandien veikti?" – tu atsakai: „Aš noriu piešti su ponia Peters", bet nevardiji: „Noriu
papietauti ir nueiti į tualetą, ir paskui eiti po pamokų namo, ir žaisti su Tobiu, ir pavalgyti vakarienę, ir

1 Kartą aš su niekuo nekalbėjau 5 savaites.

2 Kai man buvo 6 metai, Motina man duodavo gerti braškių skonio liesinančių skystų produktų iš ąsočio su padalomis,
ir mes lenktyniaudavome, per kiek laiko suspėsiu išgerti vieną ketvirtadalį litro.
3 Žmonės sako, kad visada reikia sakyti tiesą. Bet kažin ar jie tikrai taip mano, nes negalima seniems žmonėms sakyti,
kad jie seni, ir draudžiama pasakyti žmonėms, jeigu nuo jų sklinda koks nors keistas kvapas, arba jeigu suaugusysis
susiperdė. Taip pat draudžiama kitam pasakyti: „Tu man nepatinki", tai leidžiama gal tik tuo atveju, jeigu tas žmogus iš
tikrųjų labai bjauriai su tavim pasielgė.
4 Kvailystės yra tokie dalykai, pavyzdžiui, iškrapštyti žemės riešutų sviestą iš stiklainio ant virtuvės stalo ir peiliu jj išlyginti
taip, kad užklotų visą paviršių iki pat kraštų, arba deginti ant dujinės viryklės tokius daiktus kaip savo batą, sidabrinę foliją ar
cukrų ir žiūrėti, kas iš to išeis.
5 Taip padariau tik vieną kartą, paėmęs mašinos raktelius, kai ji pati išvažiavo į miestą autobusu, ir aš iki to laiko
niekad nebuvau vairavęs mašinos, o tuo metu man buvo 8 metai ir 5 mėnesiai, taigi įvažiavau į sieną, bet mašinos dabar jau
nebėra, nes Motina mirė.
6 Virtuvėje leidžiama perstatyti kėdes ir stalą, nes tai yra kas kita, bet jeigu kas nors kitur pastato sofą ar kėdes, stovinčias
aplink stalą svetainėje arba valgomajame, man pasidaro bloga ir pradeda svaigti galva. Motina tai darydavo siurbdama
dulkes, tad aš sudariau specialų planą, kur kiekvienas baldas turi stovėti, ir visus baldus išmatavau, ir paskui, sustatęs baldus
į vietas, pasijutau geriau. Bet po Motinos mirties Tėvas nė karto dulkių siurblio nenaudojo, tad viskas yra gerai. O
ponia Šiers vieną kartą buvo įsijungusi dulkių siurblį, bet pradėjau dejuoti, ir ji ėmė šaukti ant Tėvo, ir daugiau dulkių
siurblio neėmė.
pažaisti su kompiuteriu, ir eiti miegoti". Ir aš nekaltai pamelavau, nes žinojau, kad Tėvas nenori, jog
daryčiau detektyvinį tyrimą.
Tėvas pasakė:
– Man ką tik skambino ponia Šiers.
Aš pradėjau valgyti pupeles ir brokolius, ir du griežinėlius kumpio.
Tada Tėvas paklausė:
– Kokio velnio ten šniukštinėjai po sodą?
Aš pasakiau:
– Aš dariau detektyvinį tyrimą, mėgindamas išsiaiškinti, kas nužudė Velingtoną.
Tėvas atsakė:
– Kiek kartų tau reikės kartoti tą patį, Kristoferi?
Troškintos pupos ir brokoliai, ir kumpis buvo atšalę, bet nekreipiau į tai dėmesio. Valgau labai lėtai,
taigi mano valgis beveik visada atšąla.
Tėvas pasakė:
– Aš tau liepiau nekišti nosies į kitų žmonių reikalus.
Aš pasakiau:
– Manau, kad Velingtoną galėjo užmušti ponas Šiersas.
Tėvas nieko neištarė.
Aš pasakiau:
– Jis yra mano Pagrindinis Įtariamasis. Nes man atrodo, kad kas nors galėjo užmušti Velingtoną,
norėdamas nuliūdinti ponią Šiers. Ir žmogžudystes paprastai įvykdo pažįstami žmonės...
Tėvas taip stipriai trenkė kumščiu į stalą, kad lėkštės ir jo peilis su šakute pašoko, o mano kumpis
pakrypo šonu ir dabar jau susilietė su brokoliais, taigi nei kumpio, nei brokolių nebegalėjau valgyti.
Tada jis sušuko:
– Aš neleisiu, kad šito žmogaus pavardė būtų minima mano namuose!
Aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir jis pasakė:
– Tas žmogus labai blogas.
Ir aš pasakiau:
– Ar tai reiškia, kad jis galėjo užmušti Velingtoną?
Tėvas suėmė rankomis galvą ir tarė:
– Ašarų pakalnė...
Mačiau, kad Tėvas ant manęs pyksta, todėl pasakiau:
– Suprantu, kad liepei nesikišti į kitų žmonių reikalus, bet ponia Šiers yra mūsų draugė.
Ir Tėvas pasakė:
– Na, ji jau nebėra mūsų draugė.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir Tėvas pasakė:
– Gerai, Kristoferi, pasakysiu tai paskutinį kartą ir visiems laikams. Ir daugiau tau to nebekartosiu.
Na, žiūrėk gi į mano veidą, kai su tavim kalbu, dėl Dievo meilės! Pažvelk į mane. Draudžiu tau
vaikščioti ir klausinėti ponios Šiers, kas užmušė tą prakeiktą šunį. Draudžiu tau bet kurio
žmogaus klausinėti, kas užmušė tą prakeiktą šunį. Draudžiu tau sekioti paskui žmones jų soduose.
Tu privalai tuoj pat baigti šį juokingą niekam tikusį detektyvo žaidimą.
Aš nieko nepasakiau.
Tėvas tarė:
– Aš priversiu tave, Kristoferi, pasižadėti. Ir tu žinai, ką reiškia pasižadėti.
Aš gerai žinojau, ką reiškia pasižadėti. Turi pasakyti, kad ko nors daugiau niekad nebedarysi, ir
paskui jau nebegali to daryti, nes kitaip pasižadėjimas virstų melu. Aš pasakiau:
– Žinau.
Tėvas pasakė:
– Pažadėk man, kad nustosi tai daryti. Pažadėk, kad tuoj pat mesi šį juokingą žaidimą. Gerai?
Aš pasakiau:
– Pasižadu.
 83

Manau, kad tapsiu labai geru astronautu.

Kad taptum geru astronautu, turi būti protingas, o aš ir esu protingas. Taip pat turi suprasti,
kaip veikia mechanizmai, o man tai irgi sekasi. Astronautu taip pat gali būti tik tas, kam patinka būti
vienam mažyčiame kosminiame laive nutolus nuo žemės per tūkstančių tūkstančius mylių, ir kas
nepanikuoja, nesuserga klaustrofobija, nepasigenda namų ir neišsikrausto iš proto. Ir man tikrai
patinka mažos patalpos, bet tik tol, kol esu ten vienas. Kartais, kai man norisi pabūti vienam, įlendu į
vėdinimo spintą šalia vonios kambario, išsitiesiu greta vandens šildymo katilo, užsidarau ir ištisomis
valandomis tūnau ten mąstydamas, ir tai mane labai nuramina.
Taigi skrisdamas kosminiu laivu, ten būčiau vienas, arba man turėtų būti paskirta atskira laivo dalis,
į kurią niekas daugiau negalėtų užsukti.
Kadangi kosminiuose laivuose nėra geltonų ir rudų daiktų, tai visa kita būtų gerai.
Ir man, žinoma, tektų bendrauti su Skrydžių valdymo centru, bet mes tai darytume per radijo ryšį ir
palydovinę sistemą, taigi bendravimas būtų kitoks nei su gyvais nepažįstamais žmonėmis, tai būtų
panašiau į kompiuterinį žaidimą.
Visai nepasigesčiau ir namų, nes mane suptų daugybė mėgstamų daiktų, tai yra kosminio laivo
įrengimai, kompiuteriai ir kosmosas. Ir galėčiau žvalgytis pro kosminio laivo iliuminatorių, žinodamas,
kad tūkstančių tūkstančius mylių aplink nėra jokio kito žmogaus, kaip kartais įsivaizduoju naktį
vasaros metu, kai išėjęs atsigulu ant nugaros pievelėje prie namo ir žvelgiu į dangų, rankomis
prisidengęs veidą taip, kad nematyčiau tvoros ir kaminų, ir skalbinių virvės, ir tada įsivaizduoju,
kad esu kosmose.
Aš matyčiau vien žvaigždes. O žvaigždės yra ta vieta, kur prieš milijardus metų susidarė
gyvybės molekulės. Pavyzdžiui, ir visa kraujyje esanti geležis, kuri apsaugo nuo mažakraujystės,
atsirado žvaigždėje.
Ir man labai patiktų į kosmosą pasiimti ir Tobį, gal ir leistų, nes kartais kosmose su gyvūnais
atliekami eksperimentai, taigi jei man pavyktų sugalvoti gerą eksperimentą, atliekamą su žiurke taip,
kad nepakenktų tai žiurkei, galėčiau juos įtikinti, kad man būtų leista pasiimti Tobį.
Bet net jeigu Tobio man ir neleistų imti, aš vis tiek skrisčiau, nes tai būtų Svajonės Išsipildymas.

89

Kitą dieną mokykloje pasakiau Siobenei, kad Tėvas man uždraudė tęsti detektyvinį tyrimą, o
tai reiškia, kad ir mano knygos rašymas baigėsi. Parodžiau jai jau parašytus puslapius, su visatos
diagrama ir gatvės planu, ir pirminiais skaičiais. Ir ji pasakė, kad nieko tokio. Pasakė, kad knyga gera
tokia, kokia yra dabar, ir kad turėčiau savimi labai didžiuotis, kad apskritai parašiau knygą, net jei ji ir
trumpa, nes pasaulyje yra parašyta labai gerų, bet labai trumpų knygų, pavyzdžiui, Konrado „Tamsos
esmė".
Bet aš pasakiau, kad mano parašytoji nepanaši į tikrą knygą, nes neparašiau tinkamos
pabaigos, kadangi taip ir neišsiaiškinau, kas užmušė Velingtoną, taigi žudikas tebėra Laisvėje.
Ir Siobenė pasakė, kad taip yra ir gyvenime, ir tikrai ne visi nužudymai atskleidžiami, ir ne visi
žudikai sugaunami. Kaip Džekas Plėšikas.
Pasakiau, kad man nepatinka tai, jog žudikas liko Laisvėje. Pasakiau, kad man sunku galvoti
apie tai, jog Velingtoną užmušęs žmogus gyvena čia pat netoliese, ir išėjęs naktį pasivaikščioti netgi
galiu jį sutikti. Ir tai buvo visai tikėtina, nes nužudymai paprastai ir įvykdomi asmenų, gerai pažįstančių
auką.
Paskui aš pasakiau:
– Tėvas liepė, kad apskritai niekada neminėčiau pono Šierso pavardės mūsų namuose, ir kad jis yra
labai blogas žmogus, ir gal tai ir reiškia, kad jis galėjo nužudyti Velingtoną.
O ji pasakė:
– Gal tavo tėvas tiesiog labai nemėgsta pono Šierso.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
O ji pasakė:
– Nežinau, Kristoferi. Nežinau, nes apie poną Šiersą nieko nesu girdėjusi.
 Pasakiau:
– Ponas Šiersas buvo vedęs ponią Šiers ir ją paliko, tai panašu į skyrybas. Bet nežinau, ar jie iš
tikrųjų yra išsiskyrę.
O Siobenė pasakė:
– Na, ponia Šiers juk yra jūsų gera draugė, ar ne? Tavo ir tavo tėvo. Tai gal tavo tėvas ir nemėgsta
pono Šierso dėl to, kad jis paliko ponią Šiers. Nes jis blogai pasielgė su kažkieno draugu.
Ir aš pasakiau:
– Bet Tėvas sako, kad ponia Šiers jau nebėra mūsų draugė.
Ir Siobenė tarė:
–Apgailestauju, Kristoferi, norėčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, bet tiesiog nieko apie tai
nežinau.
Tuokart suskambo skambutis, skelbiantis pamokų pabaigą.
Kitą dieną pakeliui į mokyklą pamačiau 4 geltonus automobilius iš eilės, tai reiškė, kad man tai yra
Juoda Diena, taigi visai nevalgiau priešpiečių ir visą dieną praleidau sėdėdamas kampe ir skaitydamas
savo aukštesniojo lygio matematikos vadovėlį. Taip pat ir kitą dieną pakeliui į mokyklą pamačiau tris
geltonus automobilius iš eilės, o tai vėl man reiškė dar vieną Juodą Dieną, taigi su niekuo nebendravau
ir visą popietę sėdėjau bibliotekos kampe, dejuodamas ir šnopuodamas, įspraudęs galvą giliai į kampą,
kur susikerta dvi sienos, ir šitaip jaučiausi ramus ir saugus. Bet trečiąją dieną visą kelią, kol pasiekiau
mokyklą ir išlipau iš autobuso, buvau stipriai užsimerkęs, nes po 2 Juodų Dienų iš eilės man
galima šitaip elgtis.

97

Bet mano knyga tuo nepasibaigė, nes po penkių dienų pamačiau 5 raudonus automobilius iš eilės, o
tai reiškė, kad yra Nepaprastai Gera Diena, ir buvo aišku, kad nutiks kažkas ypatinga. Kadangi
mokykloje nieko nepaprasta neįvyko, žinojau, kad tai nutiks po pamokų. Ir grįžęs namo nuėjau į mūsų
parduotuvę nusipirkti saldymedžio šiaudelių ir pieniško batonėlio už man smulkioms išlaidoms skirtus
pinigus.
Ir pirkdamas saldymedžio šiaudelius ir pienišką batonėlį, atsigręžiau ir išvydau ponią Aleksander,
senutę iš 39–ojo namo, kuri irgi buvo parduotuvėje. Dabar ji nebemūvėjo džinsų. Ji buvo
apsivilkusi suknelę, kaip ir bet kuri kita ponia. Ir nuo jos dvelkė maistu.
Ji pasakė:
– Kas tau aną dieną nutiko?
Paklausiau:
– Kurią aną dieną?
Ir ji pasakė:
– Aš vėl išėjau, o tavęs jau nebebuvo. Man pačiai teko suvalgyti visus sausainius.
Tariau:
– Aš nuėjau.
O ji pasakė:
– Aš taip ir supratau.
Tariau:
– Maniau, kad jūs galit iškviesti policiją.
O ji pasakė:
– Kurių galų aš taip daryčiau?
O aš tariau:
– Nes kišau nosį ten, kur man nedera, ir Tėvas man liepė nustoti aiškintis, kas užmušė Velingtoną.
O policininkas mane įspėjo, ir jeigu vėl įkliūsiu, man bus daug blogiau, nes jau turiu įspėjimą.
Tada indė pardavėja iš už prekystalio pasakė poniai Aleksander: „Ko pageidaujate?", ir ponia
Aleksander pasakė, kad norinti vienos pintos pieno ir pakelio biskvitinių sausainių su šokoladu, o
aš išėjau iš parduotuvės.
Kai atsidūriau gatvėje, pamačiau ant šaligatvio tupintį ponios Aleksander šunį. Jis buvo aprengtas
mažu švarkeliu iš škotiško languoto vilnonio audeklo. Ponia Aleksander buvo pririšusi pavadėlį prie
lietaus nuotekų vamzdžio visai greta durų. Man patinka šunys, tai aš ir pasilenkiau prie jo pasakyti
„labas", o šuo palaižė man ranką... Jo liežuvis buvo šiurkštus ir drėgnas, ir jam patiko, kaip kvepia
mano kelnės, tad jis pradėjo jas uostyti.
 Tuomet išėjo ponia Aleksander ir pasakė:
– Jo vardas Aivoras.
Aš nieko nepasakiau.
O ponia Aleksander pasakė:
– Tu esi labai nedrąsus, Kristoferi, ar ne?
Ir aš tariau:
– Man negalima su jumis kalbėti.
O ji pasakė:
– Nesijaudink. Aš nepranešiu policijai, nesakysiu ir tavo tėvui, nes tikrai nėra nieko blogo, jeigu su
kuo nors pasikalbi. Kai šnekiesi, tai tik parodai draugiškumą, ar ne?
Aš pasakiau:
– Man neleidžiama kalbėtis.
Paskui ji pasakė:
– Ar tau patinka kompiuteriai?
Ir aš tariau:
– Taip. Man patinka kompiuteriai. Namie turiu kompiuterį savo
miegamajame. Ir ji pasakė:
– Žinau. Kartais matau tave sėdintį miegamajame prie kompiuterio, kai pažvelgiu į gatvę pro
langą. Paskui ji atrišo Aivoro pavadėlį nuo lietaus nuotekų vamzdžio.
Neketinau nieko sakyti, nes nenorėjau turėti nemalonumų.
Tada pamaniau, kad šiandien juk Nepaprastai Gera Diena, o nieko ypatinga kol kas nenutiko, taigi
visai gali būti, kad tas žadėtasis ypatingas nutikimas ir buvo pašnekesys su ponia Aleksander. Ir
pagalvojau, kad gal ji galėtų man ką nors papasakoti apie Velingtoną arba apie poną Šiersą man pačiam
net neklausinėjam, kad nesulaužyčiau pasižadėjimo.
Tai aš ir tariau:
– O man patinka matematika ir prižiūrėti Tobį. Dar man patinka kosmosas ir būti
vienam. Ir ji pasakė:
– Kertu lažybų, kad tau labai gerai sekasi matematika, ar ne
taip? Ir aš tariau:
– Taip, tikrai sekasi. Kitą mėnesį ruošiuosi laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą. Ir
manau gauti aukščiausią įvertinimą.
Ir ponia Aleksander pasakė:
– Tikrai? Aukštesniojo lygio matematikos egzaminą?
Aš atsakiau:
– Taip. Aš niekada nemeluoju.
Ir ji pasakė:
– Atsiprašau. Nenorėjau pasakyti, kad meluoji. Tik pasitikslinau, ar teisingai išgirdau. Kartais
neprigirdžiu.
Ir aš tariau:
– Prisimenu. Jūs man sakėte.
Ir paskui dar tariau:
– Aš iš mūsų mokyklos pats pirmasis laikysiu aukštesniojo lygio egzaminą, nes lankau specialiąją
mokyklą.
Ir ji pasakė:
– Man tai daro didelį įspūdį. Ir tikiuosi, kad tikrai gausi aukščiausią įvertinimą.
O aš tariau:
– Gausiu.
Paskui ji vėl pasakė:
– Apie tave dar žinau tai, kad tavo mėgstama spalva tikrai ne
geltona. Ir aš tariau:
– Ne. Ruda taip pat nėra mano mėgstama spalva. Mano mėgstama spalva yra raudona. Taip pat dar
metalo spalva.
Tuomet Aivoras prikakojo, ir ponia Aleksander, įkišusi ranką į mažą plastikinį maišelį, surinko
išmatas, paskui išvertė tą plastikinį maišelį ir viršuje užrišo mazgą taip, kad šuns išmatos liko
suspaustos viduje, o ji net neišsitepliojo rankų.
Ir tada pradėjau logiškai mąstyti. Išmąsčiau, kad Tėvas privertė mane pasižadėti tik dėl šių penkių
dalykų:
– Neminėti pono Šierso pavardės mūsų namuose.
 – Neklausinėti ponios Šiers, kas nudobė tą šunpalaikį.
– Neklausinėti nė vieno žmogaus, kas užmušė tą šunpalaikį.
– Nešniukštinėti kitų žmonių soduose.
– Užbaigti šį juokingą niekam tikusį detektyvinį žaidimą.
O teiravimasis apie poną Šiersą tuose punktuose nebuvo paminėtas. Ir jei jau esi detektyvas, tai turi
ir rizikuoti, o ši diena yra
Nepaprastai Gera Diena, ir tai reiškia, kad tokia diena yra labai tinkama rizikuoti, todėl
paklausiau:
– Ar jūs pažįstate poną Šiersą? – tai priminė paprastą šneku– čiavimąsi.
Ir ponia Aleksander pasakė:
– Ne, nelabai. Noriu pasakyti, kad jį pažinojau tik tiek, kad sveikindavomės, persimesdavom vienu
kitu žodžiu susitikę gatvėje, bet apie jį daug nieko nežinojau. Atrodo, jis dirbo banke. Nacionaliniame
Vestminsterio banke. Mieste.
Ir aš tariau:
– Tėvas sako, kad jis yra labai blogas žmogus. Ar jūs žinote, kodėl jis man taip sako? Ar ponas
Šiersas tikrai labai blogas žmogus?
Ir ponia Aleksander pasakė:
– Kristoferi, kodėl manęs klausinėji apie poną Šiersą?
Nieko nebesakiau, nes negalėjau vėl imti aiškintis Velingtono nužudymo, o kaip tik dėl šios
priežasties ir teiravausi apie poną Šiersą.
Bet ponia Aleksander pasakė:
– Ar tai dėl Velingtono?
Ir aš linktelėjau, nes šis judesys nereiškė, kad elgiesi kaip detektyvas.
Ponia Aleksander nieko neatsakė. Ji priėjo prie nedidelės raudonos dėžės ant stulpo greta
parko vartų ir į rudą dėžę, kuri buvo įstatyta į tą raudonąją, įmetė Aivoro išmatas, ir mano galva
pradėjo keistai svaigti, tad stengiausi nė į tą pusę nežiūrėti. Paskui ponia Aleksander vėl grįžo prie
manęs.
Ji giliai įkvėpė ir pasakė:
– Gal būtų geriau, Kristoferi, apie tuos dalykus nekalbėti.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl geriau nekalbėti?
Ir ji pasakė: „Todėl". Paskui nutilo ir pradėjo visai kitą sakinį.
– Todėl, kad tavo tėvas galbūt teisus, ir gal tau tikrai nereikia vaikštinėti ir apie tai
klausinėti. Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji pasakė:
– Matyt, todėl, kad tavo tėvą tai gerokai nuliūdins. Ir aš tariau:
– Kodėl jį tai nuliūdins?
Tuomet ji vėl giliai įtraukė oro ir pasakė:
– Todėl, kad... manau, žinai, kodėl tavo tėvas taip nemėgsta pono Šierso.
Tada aš pasakiau:
– Ar ponas Šiersas užmušė mano Motiną? O ponia Aleksander pasakė:
– Ar ją užmušė? Ir aš tariau:
– Taip. Ar jis užmušė mano Motiną? Ir ponia Aleksander pasakė:
– Ne. Ne. Žinoma, kad jis neužmušė tavo motinos. Ir aš tariau:
– Bet dėl jo Motina patyrė tokį stresą, kad mirė nuo infarkto? Ir ponia Aleksander pasakė:
– Tikrai nežinau, Kristoferi, apie ką tu šneki. Ir aš tariau:
– O gal jis ją taip sužalojo, kad ji turėjo gultis į ligoninę? O ponia Aleksander pasakė:
– Kad turėjo gultis į ligoninę? Ir aš tariau:
– Taip. Iš pradžių liga neatrodė labai rimta, bet ligoninėje ją ištiko infarktas.
Ir ponia Aleksander pasakė:
– O Dieve!
Aš tariau:
– Ir ji numirė.
Ir ponia Aleksander vėl pakartojo: „O Dieve", o paskui tarė:
– Oi, Kristoferi, labai labai apgailestauju... To aš niekad nesuvokiau...
Tada aš jos paklausiau:
– Kodėl jūs sakėte: „Manau, žinai, kodėl tavo tėvas taip labai nemėgsta pono Šierso"?
Ponia Aleksander užsidengė burną plaštaka ir vis kartojo: „O varge, varge, varge". Bet ji neatsakė į
mano klausimą.
Taigi vėl uždaviau jai tą patį klausimą, nes kai romanuose apie paslaptingą nužudymą kas nors
nenori atsakyti į kurį nors klausimą, jie tai daro todėl, kad stengiasi išlaikyti paslaptį ar ką nors
apsaugoti nuo nemalonumų, o tai reiškia, kad kaip tik atsakymai į tuos klausimus ir yra patys
svarbiausi, ir dėl to detektyvas turi tam asmeniui daryti spaudimą.
Bet ponia Aleksander vis tiek neatsakė. Priešingai – ji pati manęs paklausė. Ji pasakė:
– Tai tu nežinai?
O aš tariau:
– Ko nežinau?
Ji atsakė:
– Kristoferi, klausyk, man tikriausiai nederėtų tau to
sakyti. Paskui ji pasakė:
– Gal mes truputį pasivaikščiokime kartu po parką. Čia ne vieta apie tai kalbėti.
Sunerimau. Ponios Aleksander gerai nepažinojau. Tik žinojau, kad ji yra pagyvenusi moteris ir kad
mėgsta šunis. Bet ji buvo svetima. O aš niekada neinu į parką pats vienas, kadangi tai pavojinga, ir
už parko viešųjų tualetų kas nors gali įšvirkšti narkotikų. Man norėjosi grįžti namo, užlipti į savo
kambarį, pamaitinti Tobį ir pasimokyti matematikos.
Bet man visgi knietėjo eiti ir su ponia Aleksander. Nes maniau, kad ji gali man pasakyti kokią nors
paslaptį. Ir ta paslaptis gali būti apie tai, kas užmušė Velingtoną. Arba apie poną Šiersą. Ir jeigu ji man
papasakotų, turėčiau prieš jį daugiau įrodymų, arba galėčiau atmesti įtarinėjimus kaip nepakankamą
įrodymą...
Kadangi tai buvo Nepaprastai Gera Diena, nusprendžiau eiti į parką su ponia Aleksander, nors
ir prisibijojau.
Kai pasiekėme parką, ponia Aleksander sustojo ir tarė:
– Dabar aš tau kai ką pasakysiu, bet turi pažadėti, kad nesakysi savo tėvui, jog tau tai pasakiau.
Paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji
tarė:
Paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji pasakė:
– Kristoferi, prašau tiesiog pasitikėti manimi.
Ir aš tariau:
– Pažadu.
Nes jei ponia Aleksander man pasakys, kas užmušė Velingtoną arba kad ponas Šiersas tikrai
pražudė mano Motiną, vis tiek galėsiu nueiti į policiją ir apie tai pranešti, nes jeigu yra įvykdytas
nusikaltimas, ir tu apie tai žinai, pažadą galima ir sulaužyti.
Ir ponia Aleksander tarė:
– Tavo motina, kol dar buvo gyva, labai draugavo su ponu
Šiersu. O aš pasakiau:
– Žinau.
Ir ji tarė:
– Ne, Kristoferi. Nesu tikra, kad tu tai žinai. Aš noriu pasakyti, kad jie buvo labai artimi draugai.
Labai labai artimi.
Kurį laiką pamąsčiau apie tai ir tariau:
– Ar jūs norite pasakyti, kad jie mylėjosi?
Ir ponia Aleksander tarė:
– Taip, Kristoferi. Kaip tik tai ir noriu pasakyti.
Paskui ji kokias 30 sekundžių nieko nesakė. O tada tarė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Tikrai nenorėjau pasakyti nieko, kas tave nuliūdintų. Bet norėjau paaiškinti.
Paaiškinti, kodėl prieš tai pasakiau, ką tu jau girdėjai. Matai, aš maniau, kad žinai. Kaip tik dėl to
tavo tėvas ir galvoja, kad ponas Šiersas yra labai blogas žmogus. Ir dėl to tavo tėvas nenori, kad
vaikščiotum aplink, klausinėdamas žmones apie poną Šiersą. Nes tai atgaivintų skaudžius
prisiminimus.
Ir aš pasakiau:
– Ar ponas Šiersas ir paliko ponią Šiers kaip tik dėl to, kad mylėjosi su kita moterimi, nors
buvo vedęs ponią Šiers?
Ir ponia Aleksander tarė:
– Taip, manyčiau, kad taip.
 Paskui ji tarė:
– Apgailestauju, Kristoferi. Man tikrai labai gaila.
Ir aš pasakiau:
– Manau, jau turiu eiti.
O ji pasakė:
– Ar gerai jautiesi, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Man baugu būti su jumis parke, nes esat man nepažįstama. O ji tarė:
– Aš nesu tau nepažįstama, Kristoferi, aš esu tau labai palanki. Ir aš pasakiau:
– Dabar aš jau eisiu namo. O ji tarė:
– Jei tau norėtųsi apie tai pasikalbėti, bet kada gali pas mane užsukti. Tau reikia tik pasibelsti į
mano duris.
Ir aš pasakiau:
– Gerai. O ji tarė:
– Kristoferi? Ir aš pasakiau: –Ką?
O ji tarė:
– Tu juk nepasakosi savo tėvui apie šitą mudviejų pokalbį, ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Ne. Aš juk pažadėjau. Ir ji pasakė:
– Eik dabar namo. Ir prisimink, ką pasakiau. Visada. Ir tada aš nuėjau namo.

101

Ponas Dževonsas sako, kad matematika man patinka dėl to, kad tai saugu. Jis sako, kad mėgstu
matematiką dėl to, kad čia reikia spręsti uždavinius, o tie uždaviniai sunkūs ir įdomūs, bet galų
gale visada randi aiškų atsakymą. Ir tai sakydamas jis turėjo galvoj tai, kad matematikoje yra ne
taip kaip gyvenime, nes gyvenime nėra viską išsprendžiančių atsakymų. Žinojau, kad kaip tik tai
jis ir turėjo galvoj, nes šitaip pasakė.
Ponas Dževonsas taip kalba dėl to, kad nesupranta skaičių kalbos.
Štai gerai žinoma istorija apie Pripažintų Įžymybių problemą, kurią įtraukiau į savo knygą, nes
ji gerai parodo, ką noriu pasakyti.
Amerikiečių žurnale „Paradas" būdavo speciali skiltis „Paklausk Merilyn". Tą skiltį tvarkė
Merilyn vos Savant, ir žurnale buvo skelbiama, kad pagal Gineso pasaulio rekordų knygos
pripažintų jžymybių sąrašą ji turi didžiausią pasaulyje IQ, Ir toje skiltyje ji spręsdavo
matematikos uždavinius, kuriuos atsiųsdavo skaitytojai. Ir 1990–ųjų rugsėjo mėnesį Kreigas F.
Vaitekeris iš Kolumbijos, Merilendo valstijos, atsiuntė klausimą (bet aš čia jį pateikiu ne visai
pažodžiui, nes supaprastinau, kad būtų lengviau suprasti):

Tu dalyvauji televizijos žaidimo programoje. Dalyvaujant šioje programoje, svarbiausias tikslas –

išlošti automobilį. Žaidimo programos vedėjas tau parodo trejas duris. Jis praneša, kad už vienerių
durų stovi automobilis, o už kitų dvejų – po ožką. Jis tau liepia pasirinkti duris. Tu renkiesi vienerias
duris, bet visos durys dar uždarytos.
Tada žaidimo vedėjas atveria vienas duris iš tų, kurių tu nesirinkai, ir parodo ožką (nes jis žino, kas
stovi už durų). Paskui sako, kad tau duodamas paskutinis šansas apsigalvoti, kol jis dar neatidarė visų
durų ir nepaaiškėjo, ar tau atiteko automobilis, ar ožka. Taigi jis klausia tavęs, ar nenori persigalvoti ir
pasirinkti kitas iš tų dvejų dar neatidarytų durų. Ką tau reikėtų daryti?

Merilyn vos Savant atsakė, kad visada turėtum pakeisti sprendimą ir rinktis kitas duris, nes yra 2 iš
3 šansų, kad už tų durų ir stovi automobilis.
Bet intuicija tau sako, kad šansai yra 50:50, nes tau atrodo, kad automobilis gali stovėti už bet kurių
iš tų dvejų durų.
Daugybė žmonių parašė į žurnalą, sakydami, kad Merilyn vos Savant suklydo, netgi po to, kai ji
labai smulkiai paaiškino, kodėl jos atsakymas yra teisingas. 92% apie šį sprendimą jai parašytų laiškų
teigė, kad ji neteisi, ir dauguma maniusiųjų būtent taip buvo profesionalūs matematikai ir
mokslininkai. Štai kaip jie samprotavo:
 Aš labai susirūpinęs nepakankamais visuomenės matematiniais gebėjimais. Padėkite jai,
pripažindama savo klaidą.
Robertas Sečas, mokslų
daktaras, Džordžo Meisono
universitetas

Mūsų šalyje ir taip didelis matematinis neraštingumas ir visai nereikia, kad pasaulyje
pripažinti didžiausio intelekto žmonės dar labiau tą neraštingumą skatintų. Gėda!
Skotas Smitas, mokslų daktaras,
Floridos universitetas

Mane šokiruoja tai, kad po to, kai jus pataisė net trys matematikai, jūs vis dar nematote savo
klaidos.
Kentas Fordas,
Dikinsono valstybinis universitetas

Aš įsitikinęs, kad jums parašys daug vidurinės mokyklos moksleivių ir koledžų studentų.
Gal jums vertėtų pasilikti keletą jų adresų, kad ateityje galėtumėte kreiptis į juos pagalbos,
rengdama savo skiltį.
V. Robertas Smitas, mokslų daktaras, Džordžijos valstybinis universitetas

Jūs visiškai neteisi... kiek dar pasipiktinusių matematikų turi jums parašyti, kad pakeistumėte savo
nuomonę?
Ė. Rėjus Bobo, mokslų daktaras, Džordžtauno universitetas

Jeigu visi tie mokslų daktarai klystų, mūsų šaliai grėstų labai rimtas pavojus.
Everetas Harmanas, mokslų daktaras, JAV Karinis mokslo tyrimų institutas

Bet Merilyn vos Savant buvo teisi. Ir tai įrodyti galima dviem būdais.
Pirmiausia tai galima įrodyti matematiniais skaičiavimais: Pavadinkime duris X, Y ir Z.
Tegu Cx reiškia, kad automobilis stovi už durų X, ir taip toliau.
Tegu Hx reiškia, kad programos vedėjas atidaro duris X, ir taip toliau.
Sakykime, tuo atveju, kai renkatės duris X, galimybė, kad laimėsite automobilį, jei vėliau pakeisite
savo pasirinkimą, skaičiuojama pagal šią formulę:

Antrasis būdas, kuriuo galima įrodyti sprendimo teisingumą, yra grafinis visų galimų pasirinkimų
variantų pavaizdavimas:
 Taigi jeigu jūs persigalvojate, 2–iem atvejais iš 3–jų laimite automobilį. O jei nekeičiate sprendimo,
automobilį laimite tik 1–u atveju iš 3–jų.
Ir tai rodo, kad intuicija kartais gali suklaidinti. O gyvenime žmonės priimdami sprendimus dažnai
kaip tik ir vadovaujasi intuicija. Bet sužinoti teisingą atsakymą gali padėti logika.
Tai rodo, kad ir ponas Dževonsas klydo, o patys skaičiai kartais gali būti labai komplikuoti ir toli
gražu ne iš karto duoti galutinį atsakymą. Tai dėl to man ir patinka Pripažintų jžymybių
problema.

103

Kai grįžau namo, radau Rodrį. Jis dirba Tėvo įmonėje, padeda prižiūrėti šildymo sistemas ir taisyti
vandens šildymo katilus. Ir kartais užsuka pas mus vakarais išgerti alaus kartu su Tėvu ir
pažiūrėti televizorių bei pasikalbėti.
Rodris mūvėjo baltais džinsais, kurie buvo išteplioti, o ant jo kairės rankos bevardžio piršto matėsi
auksinis žiedas, ir jis kvepėjo dar kažkuo, ko nemoku įvardyti ir kuo dažnai kvepia iš darbo grįžęs
Tėvas.
Pasidėjau saldymedžio šiaudelius ir pienišką batonėlį ant lentynos į savo tam skirtą maisto dėžutę,
kurios Tėvas negali liesti, kadangi tai mano daiktai.
Tada Tėvas pasakė:
– Tai ką tu, jaunuoli, veikei?
Ir aš pasakiau:
– Buvau parduotuvėje nusipirkti saldymedžio šiaudelių ir pienišką
batonėlį. O jis pasakė:
– Ilgai užtrukai.
Ir aš pasakiau:
– Prie parduotuvės pasikalbėjau su ponios Aleksander šunimi. Ir aš jį glosčiau, o jis uostinėjo mano
kelnes.
Tai buvo dar vienas nekaltas
melas. Tada Rodris man tarė:
– Dieve, tu jau gausi trečiąjį laipsnį, juk
taip? Bet aš nežinojau, kas yra tas trečiasis
laipsnis. Ir jis pasakė:
– Tai kaipgi tau sekasi, kapitone?
Ir aš pasakiau:
– Ačiū, man sekasi kuo puikiausiai, – nes šitaip ir reikia atsakyti, kai tavęs klausia, kaip sekasi.
Ir jis pasakė:
– Kiek bus 251 padauginus iš 864?
Pagalvojau ir pasakiau, kad 216 864. Nes skaičiuoti buvo visai lengva, pirmiausia 864 padaugini iš
1000 ir gauni 864 000. Paskui gautą skaičių padaliji iš 4 ir gauni 216 000, paskui 250 daugini iš 864.
Paskui prie to, ką gavai, pridedi dar 864, kad gautum 251 ir 864 sandaugą. Ir gauni atsakymą 216 864.
Ir aš tariau:
– Ar teisingai?
O Rodris pasakė:
– Aš čia nė velnio neišmanau, – ir nusijuokė.
Man nepatinka, kai Rodris iš manęs juokiasi. Rodris iš manęs dažnai juokiasi. Tėvas sako, kad
jis šitaip parodo man savo draugiškumą.
Paskui Tėvas pasakė:
– Pašildysiu orkaitėje tau tą indišką patiekalą, gerai?
Man patinka indiškas maistas, ir jis kvepia aštriais prieskoniais. Bet šis patiekalas yra geltonos
spalvos, taigi prieš valgydamas gerokai užbarstau ant jo raudonų valgomųjų dažų. Mažą
plastmasinį buteliuką tų dažų aš laikau savo specialioje maisto dėžutėje.
Ir aš pasakiau:
– Gerai.
Ir Rodris pasakė:
– Tai atrodo, kad Parkis jas sutvarkė? – bet tai buvo pasakyta Tėvui, ne man.
O Tėvas pasakė:
– Na, tos išgaubtos lentos atrodė tokios senos, iš kažin kur
ištrauktos. Ir Rodris pasakė:
– Tu žadi jiems apie tai pasakyti?
Ir Tėvas tarė:
– O kam? Vargu ar jie paduos jį į teismą, juk taip?
Ir Rodris pasakė:
– Tuo viskas ir pasibaigs.
O Tėvas pasakė:
– Manau, kad geriausia palikti viską ramybėje.
Paskui aš išėjau į sodą.
Siobenė sakė, kad rašant knygą svarbu pateikti daiktų aprašymų. Aš pasakiau, kad galiu
nufotografuoti ir įdėti į knygą nuotraukų. Bet ji pasakė, kad knygos esmę sudaro dalykų pavaizdavimas
žodžiais, nes reikia, kad žmonės apie juos paskaitę galėtų patys įsivaizduoti.
Ir ji dar pasakė, kad geriausia yra aprašyti įdomius arba visai skirtingus dalykus.
Ji taip pat sakė, kad turėčiau savo pasakojime vaizduoti žmones, paminėdamas vieną kitą jiems
būdingą detalę, o visa kita žmonės turėtų patys įsivaizduodami susikurti. Tai dėl to aš parašiau
apie pono Dževonso batus su visomis juose esančiomis skylutėmis ir apie policininką, kurio nosyje,
atrodė, slepiasi dvi pelės, ir apie tai, kuo kvepėjo Rodris, nors ir nežinojau, kaip tai pavadinti.
Taigi nutariau pavaizduoti sodą. Bet sodas nebuvo nei įdomus, nei koks nors kitoks. Tai buvo
paprasčiausias sodas, prižėlęs žolės, su sandėliuku įrankiams laikyti ir su skalbinių virve. Bet dangus
buvo įdomus ir ne toks kaip paprastai, nes dažniausiai dangus atrodo nuobodžiai, nes būna arba
mėlynas, arba pilkas, arba pilnas vienodos formos debesų, ir visai neatrodo, kad jie būtų ištisais šimtais
mylių nutolę nuo mūsų ten aukštai, virš galvų. Gali pagalvoti, kad juos kažkas nupiešė ant didžiulio
stogo. Bet šiandien danguje buvo įvairiausios formos debesų, išsidėsčiusių skirtingame aukštyje, taigi
matei, kokią didžiulę erdvę užima dangus, ir todėl jis atrodė milžiniškas.
Toliausiai danguje buvo išsidėstę mažyčiai balti debesys, panašūs į žuvies žvynus ar smėlio kopas, ir
jie buvo labai taisyklingos formos.
Už jų, šiek tiek į vakarus, driekėsi dideli debesys, vos vos padažyti oranžine spalva, nes jau
buvo beveik vakaras, ir leidosi saulė.
Arčiausiai žemės kėpsojo didžiulis debesis, jis buvo pilkos spalvos kaip visi lietaus debesys. Jis
panėšėjo į didelę smailais galais figūrą ir atrodė šitaip:
 Ir ilgai jį stebėdamas, pamačiau, kaip lėtai jis slenka, lyg tai būtų kelių šimtų kilometrų ilgio ateivių
kosminis laivas, aprašytas „Kopoje"1 ar „Bleiko 7"2, ar „Trečiojo tipo artimuose kontaktuose"3,
tik šis debesis buvo sudarytas ne iš kietos medžiagos, bet iš kondensuotų vandens garų, kurie
virsta lašeliais, ir iš jų debesys paprastai ir susidaro.
Bet galėjo tai būti ir ateivių laivas.
Žmonėms atrodo, kad ateivių laivai turi būti kieti ir pagaminti iš metalo, ir švytėti daugybe šviesų,
ir lėtai judėti dangumi, nes būtent taip mes statytume kosminį laivą, jeigu jį apskritai sugebėtume
pagaminti tokį didelį. Bet ateiviai, jeigu jie egzistuoja, juk tikriausiai labai skiriasi nuo mūsų. Jie
gali būti panašūs į didžiulius šliužus arba būti plokšti kaip atšvaitai. Arba jie gali būti net didesni
už planetas. O gal bekūniai. Jie gali būti tiesiog informacijos šaltinis kaip kompiuteris. Ir jų
kosminiai laivai gali būti panašūs į debesis arba būti sukonstruoti iš tarpusavyje nesusijusių objektų,
pavyzdžiui, dulkių ar lapų.
Tada įsiklausiau į sodo garsus ir išgirdau paukščio čiulbėjimą ir mašinų ūžimą, primenantį
bangų mūšą paplūdimyje. Dar girdėjau kažkur šūkaujant vaikus ir grojant. O jei labai
įsiklausydavau ir visai ramiai stovėdavau, tarp visų šių garsų išgirsdavau pro nosį įkvepiamą ir
iškvepiamą orą ir tylų zvimbimą ausyse.
Tada įtraukiau oro į save, norėdamas pajusti, kuo jis kvepia sode. Bet nieko neužuodžiau. Oras
niekuo nekvepėjo. Ir tai buvo taip pat įdomu.
Paskui įėjau į vidų ir pamaitinau Tobį.

107

„Baskervilių šuo" yra mano mėgstama knyga.

Knygoje „Baskervilių šuo" Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas sulaukia Džeimso Mortimero,
gydytojo iš viržiais apaugusių Devono apylinkių. Džeimso Mortimero draugas, seras Čarlzas
Baskervilis mirė nuo širdies priepuolio, ir Džeimsas Mortimeras mano, kad kažkas jį galėjo
mirtinai išgąsdinti. Džeimsas Mortimeras dar turi ir senovinį rankraštį, kuriame aprašytas
Baskervilių prakeikimas.
Tame rankraštyje pasakyta, kad seras Čarlzas Baskervilis turėjo protėvį, pavarde Hugo Baskervilis,
kuris garsėjo kaip nesutramdomas žmogus, neišmanėlis ir bedievis. Ir jis pamėgino seksualiai išnaudoti
jomeno dukterį, bet ji ištrūko, ir jis ją vijosi per viržių laukus. O jo draugai nutrūktgalviai ūžautojai
bėgo paskui jį.
Ir kai jie jį surado, jomeno duktė jau buvo mirusi iš nuovargio ir išsekimo. Ir jie pamatė
didžiulį juodą žvėrį, panašų į skaliką, bet daug didesnį, negu mirtingojo akis būtų kada mačiusi, ir
šis šuo draskė sero Hugo Baskervilio gerklę. Ir vienas iš to būrio draugų mirė iš baimės dar tą pačią
naktį, o

1 Franko Herberto fantastinis romanas (red. past.).

2 Fantastinis serialas (red. past).
3 Knyga, kurioje surinkti žmonių pasakojimai apie neva įvykusius jų susitikimus su nežemiškų civilizacijų atstovais (red.
past.).
kiti du visą likusį gyvenimą nebeatgavo ramybės.
Džeimsas Mortimeras mano, kad Baskervilių šuo, galimas daiktas, mirtinai išgąsdino serą Čarlzą, ir
nerimauja, kad jo sūnus ir įpėdinis, seras Henris Baskervilis vykdamas į Devoną pateks į pavojų.
Todėl Šerlokas Holmsas siunčia į Devoną daktarą Vatsoną kartu su seru Henriu Baskervilių ir
Džeimsu Mortimeru. Ir daktaras Vatsonas bando išsiaiškinti, kas galėjo nužudyti serą Čarlzą
Baskervilį. Ir Šerlokas Holmsas pasako, kad liks Londone, bet slapta nuvyksta į Devoną ir pats vienas
ten atlieka tyrimą.
Ir Šerlokas Holmsas sužino, kad serą Čarlzą nužudė kaimynas Steipeltonas, kuris
kolekcionuoja drugelius ir yra tolimas Baskervilių giminaitis. Steipeltonas yra neturtingas, taigi bando
nužudyti serą Henrį Baskervilį, kad paveldėtų dvarą.
Kad įvykdytų, ką sumanęs, jis atsigabena iš Londono didžiulį šunį, išvolioja jį medžiagose su
fosforu, kad tamsoje šuo švytėtų, ir kaip tik tas šuo mirtinai ir išgąsdina serą Čarlzą Baskervilį. Ir
Šerlokas Holmsas, ir Vatsonas, ir Lestredas iš Skotland Jardo sugauna jį. Ir Šerlokas Holmsas, ir
Vatsonas nušauna šunį, ir tai vienas iš pasakojime žuvusių šunų, o tai yra tikrai negerai, nes juk čia ne
šuns kaltė. O Steipeltonas pabėga į viržių raistą, vadinamą Grimper Majeru, ir ten miršta, nes jį įtraukia
pelkė.
Kai kurios pasakojimo dalys man nepatinka. Viena tų dalių yra senovinio rankraščio tekstas, nes jis
parašytas sunkiai suprantama senąja kalba, pavyzdžiui:
Tuokart iš šio pasakojimo išmokite nebijoti praeities vaisių, o tik būkite apdairūs ateityje, kad tos
nedoros aistros, dėl kurių mūsų šeima taip sunkiai nukentėjo, vėl neištrūktų iš mūsų kontrolės ir
netaptų nevaldomos.
O kartais seras Artūras Konanas Doilis (jis yra šio kūrinio autorius) žmones apibūdina štai kaip:
Tame veide buvo kažkas nepaaiškinamai bloga, išraiškos šiurkštumas, tam tikras žvilgsnio
įžūlumas, lūpų glebumas, – ir visa tai darkė tą tobulą grožį.
Ir aš nežinau, ką reiškia tam tikras žvilgsnio įžūlumas, ir veidai manęs nedomina.
Bet kartais visai įdomu, kai nežinodamas, ką reiškia kai kurie žodžiai, susirandi jų reikšmes žodyne,
pavyzdžiui, žodis goyal reiškia gilų panirimą, guolį, o tors – kalvas arba aukštas uolas.
Man patinka „Baskervilių šuo" dėl to, kad tai detektyvinis pasakojimas, nes tai reiškia, kad jame yra
ir teisingų, ir klaidingų įkalčių.
Štai kai kurie teisingi įkalčiai:
1.Sero Henrio Baskervilio batai dingsta tada, kai šis apsistoja Londono viešbutyje – tai reiškia,
kad kažkas tuos batus nori duoti Baskervilių šuniui pauostyti, kad vėliau galėtų persekioti. Tai reiškia,
kad Baskervilių šuo yra tikras šuo, o ne antgamtinė būtybė.
2.Steipeltonas yra vienintelis žmogus, kuris žino, kaip pereiti Grimper Majero raistą, ir jis
liepia Vatsonui dėl jo paties saugumo neiti net artyn to raisto – tai reiškia, kad jis kažką slepia pačiame
raiste ir nenori, kad kas nors kitas tai rastų.
3.Ponia Steipelton liepia daktarui Vatsonui „nedelsiant grjžti j Londoną" – ji taip daro,
manydama, kad daktaras Vatsonas yra seras Henris Baskervilis, ir žino, kad jos vyras nori jį nužudyti.
O štai keli klaidinantys įkalčiai:
1. Šerloką Holmsą ir Vatsoną Londone seka žmogus su juoda barzda karietoje – tai verčia
galvoti, kad tas žmogus yra Berimoras, Baskervilių dvaro prižiūrėtojas, nes jis yra tas vienintelis kitas
žmogus su juoda barzda. Bet vyriškis iš tikrųjų yra Steipeltonas, prisiklijavęs netikrą barzdą.
2.Seldenas, Notingeno Kalno žudikas, – tai iš netoliese esančio kalėjimo pabėgęs vyras, kurio
ieško apačioje viržynuose, ir tai verčia manyti, kad jis kuo nors susijęs su pasakojimu, nes yra
kriminalinis nusikaltėlis, o iš tikrųjų jis su pasakojimu neturi nieko bendra.
3.Vyras ant Kalno keteros – tai siluetas vyro, kurį naktį daktaras Vatsonas mato apylinkėse ir
neatpažįsta, ir tai verčia galvoti, kad jis ir yra žudikas. Bet tai yra Šerlokas Holmsas, kuris slapta atvyko
į Devoną.
„Baskervilių šuo" man patinka ir dėl to, kad mėgstu Šerloką Holmsą ir manau, kad jei būčiau
tikras detektyvas, tai būčiau toks kaip jis. Jis yra labai protingas ir išnarplioja visą paslaptingą istoriją,
ir sako, kad:
Pasaulyje yra pilna akivaizdžių dalykų, kurių niekas nepastebi.
Bet jis juos juk pastebi kaip ir aš. Knygoje dar rašoma, kad:
Šerlokas Holmsas panorėjęs pajėgė kažkokiu ypatingu būdu savo proto galiomis nuo visko
atsiriboti.
Panašiai kaip aš, nes jei iš tikrųjų susidomiu kuo nors, tarkim, matematikos uždavinių sprendimu,
arba įsiskaitau knygą apie „Apolono" skrydžius ar apie didžiuosius baltuosius ryklius, nepastebiu nieko
aplink, ir neišgirsiu, kad ir kiek Tėvas kviestų mane vakarienės. Ir dėl to man gerai sekasi žaisti
šachmatais, nes nuo visko atsiriboju ir susikoncentruoju tik į žaidimą lentoje, ir po kiek laiko
mano varžovas nebegali susikaupti ir pradeda kasytis nosį ar žiūrėti pro langą ir tada padaro
klaidą, o aš laimiu partiją.
Daktaras Vatsonas irgi sako apie Šerloką Holmsą, kad:
...jo protas... aktyviai dirbo, stengdamasis sukurti kažkokią schemą, j kurią tilptų visi šie
keisti ir iš pirmo žvilgsnio nesusiję epizodai.
Rašydamas šią knygą, aš kaip tik tai ir bandau daryti.
Šerlokas Holmsas irgi netiki tokiais antgamtiniais dalykais, kaip Dievas, pasakos, pragaro velniai ir
prakeikimai, kurie visi yra kvailystės.
Ir aš ketinu užbaigti šį skyrių dviem įdomiais faktais apie Šerloką Holmsą:
1. Pasakojimuose, kuriuose veikia Šerlokas Holmsas, jis niekada niekur nevaizduojamas su
elnių medžiotojo skrybėle, su ja jis vaizduojamas tik paveiksluose ir iliustracijose. Šią veltinę
skrybėlę sugalvojo žmogus, pavarde Sidnis Piaže, kuris iliustravo tas knygas.
2. Knygose Šerlokas Holmsas niekada nesako: „Tai elementaru, mano brangusis Vatsonai". Jis
tai kartoja tik filmuose ir televizijoje.

109

Tą vakarą aš dar šiek tiek parašiau savo knygą ir kitą rytą nusinešiau ją į mokyklą, kad Siobenė
galėtų perskaityti ir man pasakytų, ar nepridariau rašybos ir kitokių klaidų.
Siobenė perskaitė mano knygą per rytinę pertrauką, kada ji paprastai geria kavą ir sėdi mūsų
žaidimų aikštelės pakraštyje su kitais mokytojais. Ir po rytinės pertraukos ji atėjo ir prisėdusi
greta manęs pasakė, kad perskaitė tą vietą, kur rašiau apie savo pašnekesį su ponia Aleksander, ir tarė:
– Ar apie tai papasakojai tėvui?
Ir aš atsakiau „ne".
O ji pasakė:
– Gerai. Manau, kad gerai padarei, Kristoferi.
O paskui tarė:
– Ar nuliūdai, tai išsiaiškinęs?
O aš paklausiau:
– Ką išsiaiškinęs?
Ir ji pasakė:
– Ar nusiminei, išsiaiškinęs, kad tavo motina ir ponas Šiersas turėjo meilės romaną?
Ir aš pasakiau „ne".
Ir ji pasakė:
– Ar tu tikrai sakai tiesą, Kristoferi?
Ir tada aš pasakiau:
– Aš visada sakau tiesą.
O ji pasakė:
– Aš žinau, kad tu sakai tiesą, Kristoferi. Bet kartais mums pasidaro dėl ko nors liūdna, ir mes
nenorime kitiems sakyti, dėl ko mums liūdna. Mums patinka turėti paslaptį. O kartais mums būna
liūdna, bet mes ir patys nežinome, kad mums liūdna. Tai mes ir sakome, kad mums neliūdna. Bet
iš tikrųjų mums liūdna.
Ir aš pasakiau:
– Man neliūdna.
O ji pasakė:
– Jeigu tau dėl to pasidarys liūdna, noriu, kad žinotum, jog gali pas mane ateiti ir su manim apie tai
pasikalbėti. Nes man atrodo, kad pasikalbėjus su manim tau nebus taip liūdna. O jei tau nėra liūdna, bet
šiaip norisi su manim pasikalbėti, tai irgi būtų neblogai. Supranti?
Ir aš pasakiau:
– Suprantu.
O ji pasakė:
– Gerai.
Ir aš atsakiau:
– Bet man dėl to neliūdna. Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi
liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila.
O paskui likusią ryto dalį sprendžiau matematiką ir per priešpiečius nevalgiau apkepo su įdaru, nes
jis buvo geltonas, bet sukirtau morkas ir žirnelius, gausiai dažydamas į pomidorų padažą.
Desertui paėmiau gervuogių ir obuolių apkepo, bet dalies apkepo atsisakiau, nes ir jis buvo
geltonas, ir paprašiau ponios Deivis prieš dedant patiekalą į mano lėkštę atskirti trupininę apkepo dalį,
nes ne taip juk ir svarbu, ar produktai lietėsi, kol dar jie nebuvo įdėti į tavo lėkštę.
Tada, po priešpiečių, praleidau popietę piešdamas su ponia Peters ir nuspalvinau keletą
ateivių piešinių, kurie atrodė šitaip:

113

Mano atmintis yra kaip filmas. Dėl to taip gerai atsimenu tokius dalykus, kaip šioje knygoje
mano aprašyti pokalbiai, ir tai, ką žmonės vilkėjo ir kuo jie kvepėjo, nes mano atmintį galima
atsukti atgal pagal kvapą, panašiai kaip atsukama garso juostelė.
Ir kai žmonės manęs paprašo ką nors prisiminti, aš tiesiog galiu paspausti savo atminties mygtukus
Sugrąžinti arba Visu greičiu pirmyn, arba Stabtelėti, panašiai kaip vaizdo grotuve, bet dar panašiau į
DVD, nes man nereikia persukti visko, jeigu noriu prisiminti kokį vieną epizodą, nutikusį gana seniai.
Žinoma, nėra ir mygtukų, nes viskas vyksta mano galvoje.
Jei kas nors man sako: „Papasakok, Kristoferi, kokia buvo tavo motina", aš galiu atmintyje atsukti
įvairiausius vaizdus ir papasakoti, kokia ji buvo tuose epizoduose.
Pavyzdžiui, galiu atsukti 1992 metų liepos 4–ąją, kai man buvo 9 metai, ir buvo sekmadienis, o mes
atostogavome Kornvalyje, ir popiet ilsėjomės Polpero paplūdimyje. Motina vilkėjo šortus, pasiūtus
iš medvilninio audinio, ir šviesiai mėlynos spalvos bikinio viršutinę dalį ir rūkė cigaretes
Konsulatas, kurios kvepėjo mėtom. Ir ji neplaukiojo. Motina deginosi saulėje, atsigulusi ant
rankšluosčio su raudonomis ir purpurinėmis juostomis, ir skaitė Džordžetos Hejer knygą
„Apsimetėliai". O paskui nutarė nebesideginti, nubrido į vandenį maudytis ir pasakė: „Brrr, kaip
šalta!" Ir pasakė, kad ir aš eičiau maudytis, bet man maudytis nepatinka, nes nemėgstu išsirengti.
Ir ji pasakė, kad aš truputį pasiraitočiau savo kelnes ir tik įbrisčiau į vandenį, tad aš taip ir padariau.
Ir stovėjau vandeny. O Motina pasakė: „Žiūrėk, kaip smagu". Ir ji šoktelėjo atgal ir dingo po vandeniu, ir
man atrodė, kad ją jau suėdė ryklys, ir aš pradėjau rėkti, ir ji vėl išnėrė iš vandens ir priėjo prie tos
vietos, kur stovėjau, ir iškėlė dešinę ranką, ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę, ir pasakė:
– Na, liaukis, Kristoferi, paliesk mano ranką. Na, nurimk. Nustok šaukti. Paliesk mano ranką.
Paklausyk manęs, Kristoferi. Tu gali tai padaryti.
Ir po minutės aš lioviausi rėkęs ir iškėliau kairę ranką, ir išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų
rankų nykščiai ir kiti pirštai susilietė. Ir Motina pasakė: „Viskas gerai, Kristoferi, viskas gerai.
Kornvalyje nėra ryklių", ir tada aš pasijutau geriau.
Iki 4 metų aš nieko negaliu prisiminti, nes kol man dar nebuvo suėję ketveri, neteisingai žiūrėdavau
į dalykus, ir todėl jie beveik neįsitvirtino mano atmintyje.
Štai kaip atpažįstu žmogų, jei nežinau, kas jis toks. Žiūriu, kuo apsivilkęs ir ar eina su lazda, ar
juokingi to žmogaus plaukai, ar nešioja tam tikros rūšies akinius, ar kaip nors ypatingai judina rankas,
ir šitaip atlieku Paieškos operaciją, perkratydamas savo prisiminimus, siekdamas išsiaiškinti, ar tą
žmogų jau esu kada nors sutikęs.
Šitaip sužinau ir tai, kaip man pasielgti sudėtingose situacijose, kai iš karto nežinau, ką daryti.
Pavyzdžiui, jei žmonės sako tai, kas man neturi prasmės ir yra panašu į posakius „Iki pasimatymo,
aligatoriau" arba „Tu galą gausi šitaip vargdamas", vykdau Paieškos operaciją ir bandau suprasti,
ar šituos pasakymus jau esu iš ko nors anksčiau girdėjęs.
O jei kokie nors žmonės mūsų mokykloje guli ant grindų, iš karto savo atminčiai liepiu Ieškoti, kad
surasčiau kieno nors, ištikto epilepsijos priepuolio, paveikslą, ir tada savo atminties paveikslą palyginu
su tuo, kas vyksta dabar priešais mane, ir tada galiu nuspręsti, ar tie gulintys ant grindų žmonės tiesiog
žaidžia, miega, ar yra ištikti epilepsijos priepuolio. Ir jei jie ištikti epilepsijos priepuolio, pastumiu
toliau baldus, kad į juos nesitrankytų jų galvos, nusivelku megztinį ir pakišu jiems po galva ir einu
ieškoti mokytojo.
Ir kiti žmonės savo galvose turi atminties paveikslus. Bet jų kitokie, kadangi mano atminties
paveikslai yra tik apie tai, kas man iš tikrųjų yra nutikę. O kiti žmonės nešiojasi savo galvose paveikslus
ir apie tai, kas netikra ir ko niekad nėra buvę.
Pavyzdžiui, Motina kartodavo:
– Jeigu nebūčiau ištekėjusi už tavo tėvo, manau, kad dabar gyvenčiau pietų Prancūzijoje
mažame ūkyje su kokiu nors Žanu. Ir jis būtų oho, tikras vietos auksarankis. Pieštų, gražintų, ko
žmonės paprašytų, sodininkautų, darytų tvoreles. Ir mes turėtume figmedžiais apaugusią verandą, ir
sodo gale augtų saulėgrąžų laukas, o tolumoje ant kalvos matytųsi mažas miestelis, ir vakarais mes
sėdėtume toje verandoje, gertume raudonąjį vyną, rūkytume Gauloises cigaretes ir žiūrėtume, kaip
leidžiasi saulė.
Ir Siobenė kartą sakė, kad kai būna prislėgta ar liūdna, užmerkia akis ir įsivaizduoja, kad kartu
su drauge Eli gyvena namelyje Menkės Iškyšulyje, ir jos laiveliu išplaukia iš Provinstauno į įlankos
gilumą pažiūrėti kuprotų banginių, ir toks įsivaizdavimas ją nuramina ir paguodžia, ir ji vėl
jaučiasi laiminga.
O kartais, kai kas nors miršta, kaip mirė mano Motina, žmonės sako: „Ką tu norėtum pasakyti savo
motinai, jeigu ji dabar būtų čia?", arba jie dar ir taip mėgsta klausinėti: „Ką apie tai pagalvotų tavo
motina?", o tai apskritai atrodo labai kvailai, nes Motina yra mirusi, ir nieko nebeįmanoma
pasakyti mirusiems žmonėms, ir mirusieji negali mąstyti.
Ir Senelė galvoje taip pat turi savo atminties paveikslus, bet jos paveikslai yra visi susijaukę, lyg kas
būtų sugadinęs filmą, ir ji nebegali pasakyti, kas ir kokia tvarka yra įvykę, todėl jai atrodo, kad
mirusieji dar tebegyvena, ir ji nežino, ar kas iš tikrųjų įvyko, ar ji tai matė tik per televizorių.

127

Kai grįžau namo iš mokyklos, Tėvas dar buvo darbe, taigi atsirakinau laukujės duris, įėjau į vidų ir
nusivilkau apsiaustą. Nuėjau į virtuvę ir išdėliojau ant stalo savo daiktus. Ir vienas mano daiktų buvo ši
knyga, kurią buvau nusinešęs į mokyklą parodyti Siobenei. Pasidariau aviečių gėrimo ir pasišildžiau jį
mikrobangų krosnelėje, ir tada nuėjau į svetainę pažiūrėti vieno iš savo mėgstamų „Žydrosios
planetos" videofilmų apie gyvybę giliausiose okeano vietose.
Videofilmas buvo apie jūrų gyvius, kurie telkiasi šalia sieros junginių, panašių į namų kaminus, o iš
tikrųjų tai povandeniniai vulkanai, iš kurių vandenyje išmetamos pro žemės plutą prasiveržusios dujos.
Mokslininkai niekad nemanė, kad ten gali būti gyvų organizmų, nes labai karšta ir pilna
nuodingųjų dujų, bet paaiškėjo, kad ten įsikūrusios ištisos ekosistemos.
Ta filmo dalis man labai patinka, nes parodo, kad visada atsiranda dalykų, kurių dar negali
paaiškinti, arba kuriuos reikia atrasti, o faktai, kuriuos laikai savaime suprantamais, gali būti visiškai
neteisingi. Man dar patinka ir dėl to, kad jie filmuoja tokioje vietoje, kuri yra tik kelių mylių gylyje, bet
ją pasiekti sunkiau, negu užkopti į Everesto viršukalnę. Ir tai yra viena iš ramiausių, tamsiausių ir
paslaptingiausių žemės vietų. Ir man patinka įsivaizduoti, kad kartais atsiduriu ten sferos
pavidalo metaliniame nardymo aparate su 30 cm storio langais, kurie turi atlaikyti vandens spaudimą,
kad tas aparatas nesprogtų. Ir aš vaizduojuosi, kad esu vienintelis žmogus tame nardymo aparate
ir kad tas aparatas visai nėra sujungtas su laivu ir gali judėti pats gamindamas energiją, ir aš valdau jo
įrengimus, ir toje jūros įlankoje judu, kur tik panoriu, ir manęs ten tikrai niekas neras.
Tėvas grįžo namo 17:48. Išgirdau jį įeinant pro laukujės duris. Tada jis įėjo į svetainę. Tėvas vilkėjo
gelsvai žalsvos ir dangaus mėlynumo spalvų languotais marškiniais, o vieno bato raišteliai buvo surišti
dviem mazgais. Jis nešėsi seną metalinį Fussello pieno miltelių įmonės reklaminį skydą, nudažytą
mėlynais ir baltais emalio dažais, pro kuriuos lindo maži rūdžių apskritimai, panašūs į kulkų padarytas
skylutes, bet kodėl tą reklaminį skydą atsinešė, jis nepaaiškino.
Jis pasakė: „Sveikutis, porininke", ir tai jo įprastas pokštas.
Ir aš pasakiau „labas".
Aš ir toliau žiūrėjau videofilmą, o tėvas nuėjo į virtuvę.
Kadangi buvau įsitraukęs į „Žydrosios planetos" filmą, visai pamiršau, kad virtuvėje ant stalo
buvau palikęs savo knygą. Tai vadinama budrumo praradimu, ir jeigu esi detektyvas, to niekada neturi
tau nutikti.
 Kai Tėvas grįžo į svetainę, buvo 17:54. Jis paklausė: „Kas tai?", bet tai pasakė labai tyliai, ir aš
nesupratau, kad pyksta, nes nešaukė.
Dešinėje rankoje jis laikė mano knygą.
Aš pasakiau:
– Tai mano rašoma
knyga. O jis paklausė:
– Ar tai tiesa? Ar tu kalbėjaisi su ponia Aleksander?
Jis tai pasakė taip pat labai tyliai, ir aš vis dar nesupratau, kad
pyksta. Ir aš pasakiau:
– Taip.
Tada jis tarė:
– Suknistas reikalas, Kristoferi! Negi tu iš tiesų esi šitoks kvailas?!
Šitoks klausimas, kaip sako Siobenė, vadinamas retoriniu. Jo pabaigoje rašomas klaustukas, bet į jį
nereikia atsakyti, nes uždavęs tokį klausimą žmogus ir pats žino atsakymą. Retorinį klausimą ne visada
lengva atpažinti.
Tada Tėvas pasakė:
– Tai, po galais, Kristoferi, ką aš tau sakiau?
Ir tai jis ištarė jau daug garsiau.
Ir aš atsakiau:
– Neminėti pono Šierso pavardės mūsų namuose. Ir nevaikštinėti ponios Šiers ar kieno nors
kito klausinėjant, kas užmušė tą šunpalaikį. Ir nešniukštinėti po kitų žmonių sodus. Ir baigti šitą
juokingą niekam tikusį detektyvinį žaidimą. Ir aš nepažeidžiau nė vieno šių draudimų. Tik
paklausiau ponios Aleksander apie poną Šiersą, kadangi...
Bet Tėvas mane pertraukė ir pasakė:
– Neskiesk miltais, mažasis šūdžiau. Tu puikiai žinojai, ką darai! Atmink, kad perskaičiau tavo
knygą, – šitai sakydamas jis pakėlė knygą ir ją papurtė. – Ką dar aš tau sakiau, Kristoferi?
Pamaniau, kad tai gali būti dar vienas retorinis klausimas, bet nebuvau dėl to tikras. Man buvo
sunku nuspręsti, ką atsakyti, nes pasijutau išgąsdintas ir sutrikęs.
Tada Tėvas pakartojo klausimą:
– Ką aš tau dar, Kristoferi, sakiau?
Aš tariau:
– Nežinau.
Ir jis pasakė:
– Na jau. Tai tavo atmintis niekam tikusi.
Bet aš nebegalėjau mąstyti.
Ir Tėvas pasakė:
– Nesivalkioti, kaišiojant savo sumautą nosį į kitų žmonių reikalus! O ką tu darai?! Tu valkiojiesi ir
lendi, kur tau nereikia. Tu valkiojiesi, keldamas iš užmaršties nemalonius prisiminimus ir dalydamasis
jais su bet kuriuo sutiktuoju – Tomu, Diku ar Hariu! Ką man su tavim, Kristoferi, daryti? Ką, po galais,
man su tavim daryti?!
Pasakiau:
– Aš tik šnekučiavausi su ponia Aleksander. Nieko nebandžiau aiškintis.
O jis tarė:
– Aš tavęs prašau, Kristoferi, dėl manęs padaryti tik vieną dalyką. Vieną dalyką.
Ir aš pasakiau:
– Aš nenorėjau kalbėtis su ponia Aleksander. Tai pati ponia Aleksander...
Bet Tėvas mane pertraukė ir čiupo už rankos, ir tikrai stipriai suspaudė.
Anksčiau Tėvas manęs niekada šitaip nebuvo sugriebęs. Kartais man suduodavo Motina, nes ji buvo
didelė karštakošė, o tai reiškia, kad greičiau už kitus žmones supykdavo ir dažniau rėkaudavo. Bet
Tėvas buvo santūresnis, ir tai reiškia, kad ne taip greitai susinervindavo ir taip dažnai
nešūkaudavo. Taigi aš be galo nustebau, kai Tėvas mane sugriebė.
Man nepatinka, kai žmonės mane sučiumpa. Man taip pat nepatinka, kai mane kas nors nustebina.
Tai aš jam ir trenkiau taip kaip tada policininkui, kai šis sučiupo mane už rankos, norėdamas pastatyti
ant kojų. Bet Tėvas manęs nepaleido, be to, jis dar ir šaukė. Ir aš jam vėl smogiau. O paskui jau
nebesupratau, ką darau.
Kuriam laikui viskas dingo iš atminties. Žinau, kad tai truko neilgai, nes vėliau patikrinau,
pažiūrėjęs į savo laikrodį. Atrodė, lyg kažkas mane būtų išjungęs, o paskui vėl įjungęs. Ir kai mane
iš naujo įjungė, sėdėjau ant kilimo, prispaudęs nugarą prie sienos, mano dešinė ranka buvo kruvina, ir
tą
galvos pusę skaudėjo. O
Tėvas stovėjo priešais ant kilimo per metrą nuo manęs, žvelgdamas į mane, ir vis dar tebelaikė
dešinėje rankoje mano knygą, tik ji jau buvo perlenkta pusiau, o visi jos kampai užraityti, ir jo
kaklas buvo įdrėkstas, gelsvai žalsvos ir dangaus mėlynumo spalvų languotų marškinių rankovė
gerokai įplėšta, o jis pats kažkaip sunkiai alsavo.
Po kokios minutės jis apsigręžė ir nuėjo į virtuvę. Iš ten atsirakino duris į kiemą ir išėjo.
Girdėjau, kaip pakėlė šiukšlių dėžės dangtį ir kažką ten įmetęs vėl uždengė dėžę. Tada grįžo į
virtuvę, bet mano knygos rankoje nebeturėjo. Tada vėl užrakino duris, o raktą padėjo į mažytį
porceliano ąsotėlį, kurio forma primena storą vienuolę, ir sustojo vidury virtuvės, užmerkdamas akis.
Po kiek laiko atsimerkė ir pasakė:
– Man reikia kokio gėralo.
Ir išsiėmė iš šaldytuvo skardinę alaus.

131

Štai dėl kokių priežasčių aš nekenčiu geltonos ir rudos spalvų:

GELTONA
1. Saldus kremas.
2. Bananai (jie irgi paruduoja).
3. Dvigubos kelio žymėjimo linijos.
4. Geltonoji karštligė (tai liga, atėjusi iš tropinių Amerikos ir Vakarų Afrikos kraštų, ir jos požymiai
yra didelis karščiavimas, stiprus nefritas, gelta ir kraujavimas, o ją sukelia virusas, įkandus uodui
Aedes aegypti, kurį dar vadina Stegomyia fasciata; o nefritas yra inkstų uždegimas).
5. Geltonos gėlės (nes nuo žiedadulkių man prasideda šienligė, viena iš trijų šienligės rūšių, o
kitas dvi šienligės rūšis sukelia želmenys ir grybiena, ir aš tada negaluoju).
6. Saldieji kukurūzai (nes nesuvirškinti pašalinami su išmatomis, taigi jų nereikėtų valgyti –
kaip žolės ar lapų).
RUDA
1.Purvas.
2.Riebus padažas.
3.Išmatos.
4. Mediena (nes anksčiau žmonės iš medienos gamindavo mechaninius aparatus ir transporto
priemones, o dabar ne, nes medis lūžta, pūva, kartais į jį įsimeta kirmėlės, todėl dabar transporto
priemonės ir mechaniniai aparatai gaminami iš metalo ir plastmasės, nes tos medžiagos geresnės
ir šiuolaikiškesnės).
5. Melisa Brown1 (tai mergaitė iš mūsų mokyklos, iš tikrųjų ji visai ne ruda, kaip Anilas ar
Mahomedas, tiesiog jos tokia pavardė, bet ji perpus perplėšė mano didįjį piešinį apie astronautus
ir išmetė net po to, kai ponia Peters vėl jį suklijavo lipnia juostele).
Ponia Forbs sako, kad tiesiog neprotinga nekęsti geltonos ir rudos spalvų. O Siobenė jai pasakė
nekalbėti šitaip, nes kiekvienas žmogus turi savo mėgstamas spalvas. Ir Siobenė buvo teisi. Bet ir ponia
Forbs pasakė dalį tiesos. Nes atrodo, kad tai tikrai nėra labai protinga. Tačiau gyvenime tenka padaryti
daug sprendimų, ir jei jų nepadarysi, nieko nenuveiksi, nes visą tam skirtą laiką praleistum veltui,
rinkdamasis, ką galėtum daryti. Taigi yra gerai turėti paaiškinimą, kodėl nemėgsti vienų dalykų,
bet patinka kiti. Tai panašu į situaciją restorane, kai kartais Tėvas mane nusiveda į Berni užeigą, ir
skaitai meniu, ir turi išsirinkti, ką valgysi. Bet iš anksto nežinai, ar tau tai patiks, nes dar nesi to
maisto ragavęs, taigi nusprendi, kokie patiekalai yra tavo mėgstamiausi, ir renkiesi juos, o kiti
patiekalai tau nepatinka, todėl jų ir nesirenki, ir tada viskas paprasta.

137

Kitą dieną Tėvas atsiprašė, kad man sudavė, jis visai nenorėjęs taip pasielgti. Jis liepė man
1 Brown angl. rudas (vert. past.).
nusiplauti įdrėskimą ant skruosto dezinfekuojančiu skysčiu, kad nepatektų infekcija, paskui
užsiklijuoti ant žaizdos pleistrą, kad nebekraujuotų.
O tada, kadangi buvo šeštadienis, pasakė, kad vesis mane į iškylą, parodydamas, jog labai
apgailestauja dėl to, kas įvyko, ir mes susiruošėme į Tvikroso zoologijos sodą. Taigi jis sutepė man
sumuštinį su balta duona, pomidorais, salotomis, kumpiu ir žemuogių uogiene, kad turėčiau ko užkąsti,
nes nežinomose vietose man nepatinka pirkti maisto ir valgyti. Ir pasakė, kad viskas bus gerai, nes dėl
pranašaujamo lietingo oro zoologijos sode nebus daug žmonių, ir mane tai tikrai nudžiugino, nes
nemėgstu žmonių sambūrio, bet man patinka, kai lyja. Taigi nuėjau ir pasiėmiau savo neperšlampamą
oranžinės spalvos apsiaustą.
Tada Tėvo mašina nuvažiavome iki Tvikroso zoologijos sodo.
Aš niekada nesu buvęs Tvikroso zoologijos sode, taigi neturėjau savo galvoj iš anksto paruošto
maršruto, todėl informacijos centre nusipirkome knygą–vadovą ir paskui vaikščiojome po visą sodą, o
aš išsirinkdavau, kurie žvėrys man labiausiai patinka.
Man labiausiai patiko šie žvėrys:
1. RANDYMAN – tai pavadinimas seniausios nelaisvėje laikomos Raudonveidės juodojo voro
beždžionės (Ateles paniscus paniscus). Šiai beždžionei – 44 metai, tiek pat kiek ir Tėvui. Kažkada ją
jūreiviai vežiojosi laive, ir ji buvo jų numylėtinė, o jai ant pilvo buvo uždėtas metalinis žiedas kaip
pasakojimuose apie piratus.
2.PATAGONIJOS JŪRŲ LIŪTAI, kurių vardai yra Stebuklas ir Žvaigždė.
3.MAUKŲ ORANGUTANŲ rūšis. Man ji ypač patiko, nes gulėjo savotiškame hamake,
padarytame iš žaliadryžės pižamos viršutinės dalies, o mėlynas plastmasinis užrašas greta narvo
skelbė, kad beždžionė hamaką pasidarė pati.
Paskui užsukome į kavinę, ir Tėvas valgė plekšnę su keptomis bulvėmis ir obuolių pyragą, ir ledus,
ir išgėrė didžiulį puodą Earl Grey arbatos, o aš valgiau savo sumuštinius ir skaičiau knygą– vadovą.
Ir Tėvas pasakė:
– Aš tave, Kristoferi, labai myliu. Niekada šito nepamiršk. Žinau, kad kartais įsiuntu. Žinau, kad
būnu piktas. Žinau, kad šūkauju. Ir lygiai taip pat žinau, kad neturėčiau šitaip elgtis. Bet taip darau tik
dėl to, kad nerimauju dėl tavęs, nes nenoriu sulaukti, kad tu pakliūtum į bėdą, nes nenoriu, kad tave kas
nors žeistų. Ar supranti?
Nežinojau, ar suprantu. Taigi pasakiau:
– Nežinau.
Ir Tėvas pasakė:
– Kristoferi, ar supranti, kad aš tave myliu?
Ir aš pasakiau „taip", nes ką nors mylėti – tai padėti tiems žmonėms, kai jiems nutinka
nemalonumų, ir tai reiškia rūpintis jais ir sakyti tiesą, o Tėvas rūpinasi manimi, kai man kas nors
atsitinka, juk atvažiavo į policijos nuovadą, ir jis rūpinasi manimi, gamindamas man valgį, ir
visada man sako teisybę, o tai ir reiškia, kad jis mane myli.
Tada jis iškėlė dešinę ranką ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę, o aš iškėliau kairę ranką ir
išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų pirštai ir nykščiai susilietė.
Tada ištraukiau iš savo krepšio lapą popieriaus ir iš atminties nupiešiau zoologijos sodo planą,
norėdamas pasitikrinti, ar viską gerai prisimenu. Tas planas atrodė šitaip:
 16Doulai – Indijoje gyvenantys laukiniai šunys, panašūs į lapę.
17Langūrai – Pietų Azijos šunbeždžionės
Paskui nuėjome pažiūrėti žirafų. Ir jų mėšlo kvapas labai priminė kvapą, kuris sklisdavo iš
mūsų mokyklos antilopių narvo, kai dar laikėme antilopes, ir tų žirafų kojos buvo tokios ilgos, kad
bėgant atrodė, lyg jų judesiai būtų sulėtinti.
Paskui Tėvas pasakė, kad metas grįžti, kol dar mašinų srautas neužtvindė kelių.

139

Man patinka Šerlokas Holmsas, bet seras Artūras Konanas Doilis, pasakojimų apie Šerloką Holmsą
autorius, ne. Jis man nepatinka dėl to, kad buvo ne toks kaip Šerlokas Holmsas ir tikėjo antgamtiniais
dalykais. O kai paseno, tapo Spiritistų draugijos nariu, ir tai reiškia, jog tikėjo, kad galima bendrauti su
mirusiaisiais. Ir taip jis manė dėl to, kad per Pirmąjį pasaulinį karą nuo gripo mirė jo sūnus, ir paskui
Artūrui Konanui Doiliui vis norėjosi su juo pasikalbėti.
Ir 1917–aisiais atsitiko kai kas, apie ką visi plačiai kalbėjo, ir tai buvo pavadinta Kotinglėjaus Fėjų
atveju. Dvi pusseserės – Frensė Grifit, 9 metų amžiaus, ir Elzė Rait, 16 metų – paskelbė, kad prie
Kotinglėjaus upelio žaisdavo su fėjomis, ir jos Frensės tėvo fotoaparatu padarė 5 fėjų nuotraukas. Ir čia
– viena iš tų nuotraukų:

Bet tai nebuvo tikros fėjos. Tai buvo piešiniai ant popieriaus skiaučių, kuriuos jos iškirpo ir
prismaigstė smeigtukais, nes Elzė piešė tikrai puikiai.
Haroldas Snelingas, nuotraukų falsifikatų ekspertas, padarė tokią išvadą:
Šios šokančios būtybės nepadarytos nei iš popieriaus, nei iš jokios kitos medžiagos; jos nėra
pavaizduotos fotografijų fone – bet labiausiai mane stebina tai, kad nustatant ekspoziciją jų siluetai
pajudėjo.
Bet jis samprotavo labai kvailai, kadangi nustatant ekspoziciją popierius tikrai pajuda, o ekspozicija
nuotraukoje buvo labai didelė, kadangi antrajame plane matosi vandens krioklys, tik jis yra labai
neryškus.
Tada seras Artūras Konanas Doilis išgirdo apie tas nuotraukas ir viename straipsnyje žurnale
„Strand" parašė, kad tiki, jog jos yra tikros. Bet jis irgi kvailai manė, nes jei apžiūrėsi tas
nuotraukas, pamatysi, kad fėjos labai panašios į vaizduojamas senose knygose ir yra su sparnais ir
suknelėmis, ir mūvi kojines ir batus, ir atrodo tarsi į žemę nusileidę ateiviai, panašūs į dalekus iš
fantastinio serialo
„Daktaras Kas" ar Imperijos šturmuotojus iš Mirties žvaigždės iš „Žvaigždžių karų", ar mažus
žalius žmogeliukus, kaip ateiviai vaizduojami animaciniuose filmuose.
Ir 1981–aisiais vienas reporteris, Džou Kuperis, ruošdamas straipsnį žurnalui „Nepaaiškinami
reiškiniai", ėmė interviu iš Elzės Rait ir Frensės Grifits, ir Elzė Rait pasakė, kad visos 5 nuotraukos
buvo sufalsifikuotos, o Frensė Grifits pasakė, kad 4 buvo falsifikatai, o viena – tikra.
Ir jos pasakė, kad Elzė fėjas perpiešė iš Artūro Šepersono knygos „Princesės Merės dovanų
knyga".
Ir tai rodo, kad kartais žmonėms patinka būti apkvailintiems ir jie nenori žinoti teisybės.
Ir tai rodo, kad sąvoka Okamo skustuvas1 pasako daug tiesos. Ir Okamo skustuvas nėra tas
skustuvas, su kuriuo vyrai skutasi, o dėsnis, ir jis teigia:
Entia non sunt multiplicanda praeter necessitatem.
Tai lotyniškai. O išvertus reiškia:
Nereikia daryti išankstinių prielaidų apie daugiau dalykų, negu būtina.
O tai reiškia, kad žudikas paprastai būna auką pažįstantis žmogus, ir kad fėjos yra popierinės, ir kad
neįmanoma kalbėtis su mirusiaisiais.

149

Kai pirmadienį nuėjau į mokyklą, Siobenė paklausė, kodėl mano skruostas nubrozdintas. Pasakiau,
kad Tėvas supyko ir sugriebė mane, taigi aš jam smogiau, o tada mes susimušėme. Siobenė paklausė,
ar Tėvas smogė man, o aš atsakiau, kad nežinau, nes tada labai perpykau ir praradau atmintį. O paskui
ji paklausė, ar Tėvas sudavė man dėl to, kad buvo supykęs. Ir aš pasakiau, kad jis man nesudavė,
tik sugriebė, bet buvo tikrai supykęs. Ir Siobenė paklausė, ar stipriai jis mane sugriebė, o aš atsakiau,
kad jis sugriebė tikrai stipriai. Ir Siobenė paklausė, ar bijau eiti namo, ir aš pasakiau, kad nebijau. O
tada ji manęs paklausė, ar dar norėčiau apie tai kalbėti, ir aš pasakiau, kad nenorėčiau. Ir tada ji
pasakė
„gerai", ir daugiau mes apie tai nebekalbėjome. Kadangi galima sučiupti už rankos arba už peties, kai
supyksti, bet negalima griebti už plaukų arba veido. Bet negalima ir smogti, nebent jau esi pradėjęs su
kuo nors peštis, tai tada gal ir galima.
Ir kai grįžau namo iš mokyklos, Tėvas dar buvo darbe, taigi įėjau į virtuvę ir pasiėmiau raktą iš
mažyčio porceliano ąsotėlio, savo forma panašaus į vienuolę, ir atsirakinau duris į kiemą, ir išėjau,
ir pasižiūrėjau į šiukšlių dėžės vidų, ieškodamas savo knygos.
Norėjau atgauti savo knygą, nes man patiko ją rašyti. Man patikdavo daryti projektus ir ypač – jeigu
tas projektas sunkus, toks, kaip knygos rašymas. Be to, vis dar nežinojau, kas užmušė Velingtoną,
o visus galimus įtarimus, kuriuos buvau išsiaiškinęs, buvau surašęs savo knygoje ir nenorėjau, kad
jie būtų išmesti į šiukšlyną.
Bet mano knygos šiukšlių dėžėje nebuvo.
Vėl nuleidau šiukšlių dėžės dangtį ir nuėjau gilyn į sodą pažiūrėti į kitos dėžės vidų, kur Tėvas laiko
visokias sodo šiukšles, pavyzdžiui, nupjautą vejos žolę ar nuo medžių nukritusius obuolius, bet ir ten
mano knygos nebuvo.
Pagalvojau, ar Tėvas kartais neįsidėjo knygos į savo mašiną ir neišvežė jos į sąvartyną, kad išmestų į
kurį nors ten esantį šiukšlių konteinerį, bet man nesinorėjo, kad taip būtų įvykę, nes tokiu atveju
jos niekada daugiau nebepamatyčiau.
Buvo dar viena galimybė, kad Tėvas paslėpė mano knygą kur nors namie. Taigi nutariau atlikti
detektyvo tyrimą ir pažiūrėti, ar sugebėsiu ją surasti. Tik turėjau nuolat įtempęs ausis klausytis,
kad išgirsčiau, kada Tėvo furgonas privažiuos prie namo, kad jis manęs nenutvertų tuo metu, kai
atlieku tyrimą.
1 Filosofinis principas, pagal kurį paprasčiausias stebėtų mokslinių faktų paaiškinimas yra pats teisingiausias (red. past.).
 Pradėjau ieškoti virtuvėje. Mano knyga apytikriai buvo 25 cm x 35 cm x 1 cm, taigi jos neįmanoma
paslėpti labai mažoje vietoje, o tai reiškė, kad nebuvo reikalo ieškoti tikrai mažose vietose. Apžiūrėjau
ant spintelių viršaus ir stalčiuose, ir už jų, ir po orkaite, ir naudojausi savo specialiuoju Maglite
prožektoriumi ir veidrodžio šuke iš sandėliuko, kad geriau matyčiau tamsiose vietose, spintelių
kampuose, kur apsigyvendavo ir vesdavo vaikus iš sodo atklydusios pelės.
Tada apieškojau sandėliuką.
Tada apieškojau
valgomąjį.
Tada apieškojau svetainę ir ten po sofa radau pamestą ratą nuo savo Airfix Messerschmitt Bf 109 G–
6 modelio.
Tada man pasirodė, kad pro laukujės duris grįžta Tėvas, ir aš pašokau, ir stengiausi kuo
greičiau atsistoti, ir susitrenkiau savo kelį į kavos stalelio kampą, ir jį labai skaudėjo, bet tai buvo ne
Tėvas, o tik vienas iš greta gyvenančių narkomanų, kažką numetęs ant grindų.
Paskui užlipau į viršų laiptais, bet savo kambaryje jau nieko nebeieškojau, kadangi nusprendžiau,
kad mano paties kambaryje Tėvas nuo manęs nieko neslėptų, nebent labai stipriai gudrautų ir darytų
tai, kas vadinama dvigubu blefu, kaip rašoma tikrame romane apie paslaptingą žmogžudystę, taigi
ir nutariau ieškoti savo paties kambaryje tiktai tuo atveju, jeigu knygos negalėsiu rasti niekur kitur.
Apieškojau ir vonioje, bet vienintelė vieta, kurioje buvo galima ko nors ieškoti, buvo vėdinimo
spinta, o joje nieko nebuvo.
Tai reiškė, kad vienintelė likusi vieta, kurioje reikėjo ieškoti, buvo Tėvo miegamasis. Nežinojau, ar
man derėtų ten ieškoti, kadangi anksčiau jis man buvo sakęs nieko jo kambaryje nesu– versti. Bet jeigu
jis norėjo ką nors nuo manęs paslėpti, tai geriausia vieta ir būtų jo kambarys.
Taigi aš pats sau tariau, kad jo kambaryje nesuversiu jokių daiktų. Aš juos tik patrauksiu ir paskui
vėl padėsiu į vietą. Ir jis niekad nesužinos, kad aš taip padariau, taigi ir nesupyks.
Pradėjau ieškoti ir apžiūrėjau, kas yra po lova. Ten buvo 7 batai ir plaukų prisivėlusios šukos, ir
galiukas varinės pypkės, ir šokoladinis sausainis, ir pornografinis žurnalas „Fiesta", ir negyva bitė, ir
kaklaraištis su Homeriu Simpsonu, ir medinis šaukštas, bet tik ne mano knyga.
Tada apžiūrėjau stalčius iš abiejų tualetinio stalelio pusių, bet juose radau tik aspirino ir
žirklutes nagams karpyti, ir baterijų, ir dantų siūlo, ir tamponą, ir popierinių servetėlių, ir atliekamą
dirbtinį dantį tam atvejui, jeigu Tėvas pamestų savo netikrą dantį ir turėtų užkimšti tarpą dantyse,
atsiradusį, kai jis krito nuo kopėčių ir išsimušė dantį, stengdamasis įkelti sode inkilą, bet mano knygos
ir ten nebuvo.
Tada apžiūrėjau jo drabužių spintą. Ji buvo prikabinta drabužių. Viršuje buvo maža lentyna, ir
ją apieškoti galėjau tik užsilipęs ant lovos, taigi turėjau nusiauti batus, kad nepalikčiau nešvarių
pėdsakų, kurie galėtų mane išduoti, jei Tėvas nuspręstų atlikti detektyvo tyrimą. Bet ant lentynos buvo
tiktai dar daugiau pornografinių žurnalų ir sulūžusi sumuštinių krosnelė, ir 12 vielinių pakabų
apsiaustams, ir senas plaukų džiovintuvas, kuris kažkada priklausė Motinai.
Po spinta buvo didelė įrankių dėžė, pilna namų meistro įrankių, ten buvo grąžtas ir teptukas, ir
keletas atsuktuvų, ir plaktukas, bet visa tai mačiau ir neatidaręs dėžės, nes ji buvo pagaminta iš
permatomos pilkos plastmasės.
Tada pamačiau, kad po įrankių dėže dar yra kita dėžė, todėl paėmiau įrankių dėžę ir iškėliau ją
iš spintos. Ta kita dėžė buvo seno kartono, dar vadinama marškinių dėže, nes žmonės jose
pirkdavo marškinius. Ir kai atidariau tą marškinių dėžę, pamačiau joje savo knygą.
Tada nebežinojau, ką daryti.
Pasijutau laimingas, nes Tėvas neišmetė mano knygos, bet jeigu paimčiau tą knygą, jis sužinotų, kad
jo kambaryje rausiausi po jo daiktus, ir labai supyktų, o jo kambaryje aš buvau pažadėjęs nieko neliesti.
Tada išgirdau privažiuojant prie namo jo furgoną ir supratau, kad turiu galvoti greitai ir gudriai.
Taigi nusprendžiau, kad paliksiu knygą ten, kur yra, nes pagalvojau, kad Tėvas neketina jos
išmesti, jeigu padėjo į šitą marškinių dėžę, o aš toliau galiu rašyti į kitą knygą, kurią laikysiu
visiškai slaptai ir tada, vėliau, galbūt jis persigalvos ir vėl leis man atgauti savo pirmąją knygą, ir aš
galėsiu į ją perrašyti viską iš savo naujosios knygos. O jeigu jis man niekad neatiduotų knygos, aš
vis tiek sugebėsiu prisiminti didžiąją dalį to, ką jau esu parašęs, ir galėsiu perrašyti į savo antrąją
slaptą knygą, ir jeigu bus vietų, kurias norėsiu patikrinti, kad įsitikinčiau, ar teisingai prisimenu,
galėsiu nueiti į jo kambarį, kai jo nebus, ir pasitikrinti.
Tada išgirdau Tėvą uždarant furgono duris.
Ir kaip tik tada pamačiau tą voką.
Tai buvo vokas, adresuotas man, ir jis gulėjo po mano knyga marškinių dėžėje kartu su kitais vokais.
Aš paėmiau jį. Jis niekada nebuvo atplėštas. Adresas buvo toks:
Kristoferiui Bunui Randolfo g. Nr. 36 Svindonas Viltšyras
Tada pastebėjau, kad ten buvo daug ir kitų vokų, ir visi jie buvo adresuoti man. Ir tai buvo įdomu, ir
trikdė.
Ir tada pastebėjau, kaip buvo parašyti žodžiai „Kristoferis" ir „Svindonas". Jie buvo parašyti šitaip:

Aš pažįstu tik tris žmones, kurie virš raidės „i" vietoj taškų rašo mažus rutuliukus. Vienas jų yra
Siobenė, kitas – ponas Lokselis, kuris mūsų mokykloje anksčiau dirbo mokytoju, o dar kitas buvo
Motina.
Ir tada išgirdau Tėvą atidarant laukujės duris, taigi paėmiau vieną voką iš po knygos, vėl uždengiau
marškinių dėžės dangtį ir ant jos viršaus vėl pastačiau įrankių dėžę, ir labai atsargiai uždariau spintos
duris.
Tada Tėvas pašaukė:
– Kristoferi?
Aš nieko nepasakiau, nes jis galėjo išgirsti, iš kur atsiliepiu. Atsistojau ir, apėjęs lovą, pasukau prie
durų, laikydamas voką, stengdamasis eiti kiek galima tyliau.
Tėvas stovėjo laiptų apačioje, ir aš pagalvojau, kad gali mane pamatyti, bet jis peržiūrinėjo
paštą, atėjusį šįryt, taigi galvą buvo nuleidęs. Paskui jis nuėjo nuo laiptų virtuvės link, ir aš labai
tyliai uždariau jo kambario duris ir įėjau į savo kambarį.
Aš norėjau apžiūrėti voką, bet nenorėjau supykdyti Tėvo, taigi paslėpiau tą voką po savo lovos
čiužiniu. Tada nusileidau laiptais ir pasisveikinau su Tėvu. Ir jis pasakė:
– Tai ką tu šiandien veikei, jaunuoli? Ir aš pasakiau:
– Šiandien mes mokėmės gyvenimo įgūdžių su ponia Grei. Tai yra – kaip elgtis su pinigais ir
viešosiose prausyklose. Ir priešpiečių valgiau pomidorų sriubos, ir suvalgiau tris obuolius. Ir
sprendžiau matematikos uždavinius po pietų, ir mes ėjome pasivaikščioti į parką su ponia Peters,
ir rinkome lapus koliažui. Ir Tėvas pasakė:
– Puiku, puiku. O ko tu norėtum šįvakar užkrimsti? „Užkrimsti" reiškia „valgyti".
Pasakiau, kad noriu troškintų pupelių ir brokolių. Ir Tėvas pasakė:
– Manau, kad šitai galima labai lengvai padaryti.
Tada sėdėjau ant sofos ir truputėlį paskaičiau knygą, kuri vadinasi „Chaosas", o jos autorius yra
Džeimsas Gleikas.
Paskui nuėjau į virtuvę ir suvalgiau savo troškintas pupeles ir brokolius, o Tėvas valgė dešreles ir
kiaušinius, ir keptą duoną, ir išgėrė didelį puodelį arbatos. Tada Tėvas pasakė:
– Šitas lentynas ruošiuosi kabinti svetainėje, jei, žinoma, sutinki. Bijau, kad tai kels triukšmą, taigi
jei nori žiūrėti televizorių, mums reikės užnešti jį į viršų.
Ir aš pasakiau:
– Eisiu ir pabūsiu savo kambaryje.
Ir jis pasakė:
– Gerai sugalvota.
Ir aš pasakiau:
– Ačiū už vakarienę, – nes šitaip yra mandagu.
Ir jis pasakė:
– Prašom, vaike.
Ir aš nuėjau į savo kambarį.
Kai jau buvau savo kambaryje, uždariau duris ir iš po čiužinio išsitraukiau voką. Nusinešiau laišką į
šviesą, kad pamatyčiau, ar galėsiu nustatyti, kas yra viduje, bet voko popierius buvo labai storas.
Svarsčiau, ar atplėšti voką, nes tai buvo vienas iš daiktų, kurį paėmiau iš Tėvo kambario. Bet
nusprendžiau, kad jeigu jis adresuotas man, tai man ir priklauso, taigi drąsiai galiu jį atplėšti.
Taigi atplėšiau tą voką.
Jame buvo laiškas.
Ir štai kas buvo parašyta tame laiške:
 Čepterio plentas 451c
Vilesdenas Londonas
NW2 5NG 0208 887 8907
Brangus Kristoferi,
atsiprašau, kad nuo mano paskutinio laiško tau praėjo tiek daug laiko. Buvau labai užsiėmusi.
Susiradau naują sekretorės darbą gamykloje, kuri gamina plieno gaminius. Tau tai labai patiktų.
Gamykla pilna didžiulių plieną gaminančių mašinų, kurios kerpa jį ir lanksto į įvairiausias
reikalingas formas. Šią savaitę jie gamina stogą Birmingemo prekybos centro kavinei. Jo forma
panaši į milžinišką gėlę, ir jie ketina ištempti brezentą virš stogo, kad jis atrodytų panašus į
milžinišką palapinę.
Mes pagaliau persikėlėme į naująjį butą, kaip matai iš adreso. Jis nėra toks mielas kaip senasis,
ir man nelabai patinka Vilesdenas, bet Rodžeriui lengviau iš čia nuvažiuoti į darbą, ir todėl jis jį
pirko (senąjį butą jis tiktai nuomojosi), taigi galiesime* 1 nusipirkti savo baldus ir sienas nudažyti
tokia spalva, kokia norime.
Tai dėl to praėjo tiek daug laiko nuo mano paskutinio tau rašyto laiško, nes buvo sunku
susipakuoti visus daiktus, paskui juos išpakuoti ir priprasti prie naujojo darbo.
Dabar esu labai pavargusi ir turiu eiti miegoti, o rytoj rytą noriu išsiųsti šitą laišką, taigi dabar
baigsiu ir netrukus vėl tau parašysiu.
Tu man dar neparašei, taigi suprantu, kad tikriausiai vis dar ant manęs pyksti. Atsiprašau,
Kristoferi, bet aš vis dar tave myliu. Tikiuosi, kad tu visą amžių ant manęs nepyksi. Ir man labai
patiktų, jeigu galėtum parašyti man laišką (bet atmink, kad jį reikia siųsti naujuoju adresu).
Aš visą laiką galvoju apie tave.
Be galo myliu,
Tavo Mama.
XXXXXX
Tai perskaitęs pasijutau visiškai sutrikdytas, nes Motina niekada nebuvo dirbusi sekretore jokioje
firmoje, kuri gamintų plieno gaminius. Motina kažkada dirbo sekretore dideliame garaže miesto
centre. Ir Motina niekada negyveno Londone. Motina visada gyveno su mumis. Ir Motina niekada
anksčiau man nebuvo rašiusi laiškų.
Laiške nebuvo datos, taigi negalėjau suprasti, kada Motina tą laišką parašė, ir svarsčiau, gal šį laišką
parašė kas nors kitas ir apsimetė esąs mano Motina.
Ir tada pažvelgiau į voko viršų ir pamačiau, kad ant jo yra pašto antspaudas su įspausta data, ir nors
buvo gana sunku perskaityti, ji buvo:

Tai reiškė, kad šis laiškas buvo išsiųstas 1997 metų spalio 16, ir nuo Motinos mirties buvo praėję 18
mėnesių.
Ir tada mano kambario durys atsidarė, ir Tėvas pasakė:
– Ką veiki?
Aš tariau:
– Skaitau
laišką. Ir jis
pasakė:
– Baigiau gręžti. Jeigu tau įdomu, per televizorių rodo tą Deivido Atenberio programą apie gamtą.
Pasakiau „gerai".
Paskui jis vėl nulipo žemyn.
Aš žvelgiau į laišką ir įtemptai galvojau. Tai buvo mįslė, ir aš negalėjau jos išsiaiškinti. Galbūt
laiškas buvo įdėtas ne į tą voką, ir Motina jį buvo parašiusi prieš mirtį. Bet kodėl ji rašė iš
Londono? Ilgiausias laikas, kai ji buvo išvykusi iš namų, buvo viena savaitė, kai važiavo aplankyti
savo pusseserės Rūtos, sirgusios vėžiu, bet Ruta gyveno Mančesteryje.
1 Motinos laiškuose pasitaiko gramatinių klaidų. Tie žodžiai pažymėti žvaigždute * (vert. past.).
 Ir tada pagalvojau, kad gal tas laiškas ne nuo Motinos. Gal tai yra laiškas kitam žmogui, vardu
Kristoferis, nuo to kito Kristoferio motinos.
Aš susijaudinau. Kai pradėjau rašyti savo knygą, man reikėjo atskleisti tik vieną mįslę. Dabar jų
atsirado dvi.
Nusprendžiau, kad tą vakarą daugiau apie tai negalvosiu, kadangi neturėjau pakankamai
informacijos ir lengvai galėjau padaryti klaidingas išvadas, kaip ponas Atelnis Džounsas iš
Skotland Jardo, o tai yra labai pavojinga, nes prieš apibendrindamas turi įsitikinti, kad jau suradai
visus įmanomus įrodymus. Tokiu būdu tikimybė, kad padarysi klaidą, yra daug mažesnė.
Nusprendžiau, kad palauksiu, kol Tėvas išeis iš namų. Tada nueisiu į spintą jo miegamajame ir
pasižiūrėsiu į kitus laiškus, kad sužinočiau, nuo ko jie ir kas juose parašyta.
Sulanksčiau laišką ir paslėpiau po čiužiniu, kad Tėvas jo nesurastų ir neįpyktų. Tada nusileidau
laiptais žemyn ir žiūrėjau televizorių.

151

Daugelis dalykų yra paslaptingi. Bet tai nereiškia, kad į juos nėra atsakymų. Tiesiog mokslininkai tų
atsakymų dar nesurado.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonės tiki iš mirties prisikėlusių žmonių šmėklomis. Ir dėdė Teris sakė, kad
batų parduotuvėje Nortamptono prekybos centre matė vaiduoklį, nes kai leidosi laiptais žemyn į rūsį,
pamatė kažką pilkai apsirengusį vaikštant apačioje prie laiptų. Bet kai nusileido į rūsį, nieko nesimatė,
o durų ten taip pat nebuvo.
Kai jis tą papasakojo darbuotojai, sėdinčiai prie langelio laiptų viršuje, jie pasakė, kad to vaiduoklio
vardas yra Tukas ir kad jis yra Franciskano Frajerio, kuris kažkada gyveno vienuolyne,
buvusiame prieš šimtus metų toje pačioje vietoje, šmėkla, tai todėl ir prekybos centras buvo
pavadintas Greifrajerų prekybos centru, ir jie visi buvo prie to pripratę ir visai nebijojo.
Galiausiai mokslininkai atras tai, kas paaiškins, kodėl atsiranda šmėklos, kaip buvo atrasta elektra,
kuri paaiškina, kodėl žaibuoja, ir tai gali būti susiję su žmonių smegenimis arba su žemės magnetiniu
lauku, arba apskritai su kokia nors nauja energijos rūšimi. Ir tada vaiduokliai nebebus paslaptis. Jie bus
tokie, kaip elektra ir vaivorykštės, ir tefloninės keptuvės.
Bet kartais paslaptis visai nėra jokia paslaptis. Pateikiu paslapties, kuri iš tikrųjų nėra
paslaptis, pavyzdį.
Mokykloje mes turime tvenkinį, o jame yra varlių, kurios ten laikomos tam, kad mes
išmoktume jautriai ir pagarbiai elgtis su gyvūnais, nes kai kurie mokyklos vaikai baisiai elgiasi su
gyvūnais ir mano, kad labai juokinga trypti kirmėles arba mėtyti į kates akmenis.
Ir vienais metais tvenkinyje būna daug varlių, o kitais – labai mažai. Ir jeigu nupieštum grafiką, kaip
keičiasi tvenkinyje varlių skaičius, gautum maždaug tokį (bet šis grafikas gali būti pavadintas tik
hipotetiniu, o tai reiškia, kad skaičiai ne tikri, bet parinkti, norint iliustruoti pavyzdį):

Ir jeigu išanalizuotum grafiką, galėtum pamanyti, kad 1987 ir 1988, ir 1989, ir 1997 metais žiemos
buvo iš tikrųjų šaltos arba kad atskrido gandras ir išgaudė daugumą varlių (kartais atskrenda gandras
ir mėgina išgaudyti varles, bet virš tvenkinio yra užtiestas vielos tinklas, kuris neleidžia gandrui to
padaryti).
Bet kartais tai neturi nieko bendra su šaltomis žiemomis arba katėmis, arba gandrais. Kartais
tai tiesiog priklauso nuo matematinių skaičiavimų.
 Štai formulė, pagal kurią skaičiuojama gyvūnų populiacija:
Nnauja = ? (Nsena)(1 – Nsena)

Šioje formulėje N reiškia populiacijos gausumą. Kai N = 1, populiacija yra pati didžiausia. O
kai N = 0, populiacija išnyksta, Nnauja yra, vienerių metų populiacija, o Nsena yra praėjusių metų
populiacija. O dydis ? vadinamas pastoviu dydžiu.
Kai ? yra mažiau negu 1, populiacija mažėja, mažėja ir išnyksta. O kai ? yra tarp 1 ir 3,
populiacija didėja ir tampa pastovi, kaip parodyta grafike (bet šie grafikai yra taip pat hipotetiniai):

O kai X yra tarp 3 ir 3,57, populiacija tampa cikliška:

Bet kai λ yra daugiau negu 3,57, populiacija tampa chaotiška, kaip pavaizduota pirmajame grafike.
Šitai atrado Robertas Mėjus ir Džordžas Osteras, ir Džimas Jorkis. Ir tai reiškia, kad kartais dalykai
yra tokie sudėtingi, jog neįmanoma prognozuoti, kas įvyks paskui, bet vis dėlto paklūsta labai
paprastoms taisyklėms.
Ir tai reiškia, kad kartais ištisa varlių ar kirmėlių, ar žmonių populiacija gali išnykti be jokios
priežasties, tiesiog dėl to, kad šitaip rodo skaičiai.

157

Praėjo šešios dienos, kol vėl galėjau įeiti į Tėvo kambarį ir žvilgtelėti į marškinių dėžę spintoje.
Pirmąją dieną, tai buvo trečiadienis, Džozefas Flemingas nusimovė kelnes ir prikakojęs ant grindų
persirengimo kambaryje pradėjo tai valgyti, bet ponas Deivis jį sustabdė.
Džozefas valgo bet ką. Kartą jis suvalgė vieną iš tų mažų mėlynų dezinfekuojamųjų medžiagų
blokelių, kabančių tualete. O kitą kartą jis suvalgė 50 svarų banknotą iš savo motinos piniginės. Jis taip
pat valgo virvę ir guminius dirželius, ir popierines servetėles, ir rašomąjį popierių, ir piešimo dažus, ir
plastmasines šakutes. Jis taip pat daužo savo smakrą ir labai dažnai šaukia.
Tyronas pasakė, kad jo išmatose buvo arkliukas ir kiaulytė, bet aš pasakiau, kad jis kvailai kalba, o
Siobenė pasakė, kad jis sako tiesą. Tai buvo maži plastmasiniai žvėreliai iš bibliotekos, kuriuos naudoja
darbuotojai, mokydami mokinius kurti istorijas. O Džozefas buvo juos suvalgęs.
Taigi aš pasakiau, kad neisiu į tualetą, nes ant grindų buvo pilna išmatų, ir man buvo nemalonu vien
apie tai pagalvojus, nors ponas Enisonas nuėjo ir viską išvalė. Ir aš prišlapinau kelnes, ir turėjau
apsivilkti atsargines iš atsarginių rūbų spintelės ponios Gaskoin kabinete. Taigi Siobenė pasakė,
kad galiu naudotis darbuotojų tualetu dvi dienas, bet tiktai dvi dienas, o paskui vėl turėsiu naudotis
vaikų tualetais. Mes taip ir susitarėme.
Antrą, trečią ir ketvirtą dienas, tai buvo ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, nieko įdomaus
neįvyko.
 Penktą dieną, tai buvo sekmadienis, labai smarkiai lijo. Man patinka, kai smarkiai lyja. Tai panašu į
monotonišką radijo bangų šniokštimą, kuris primena tylą, bet ir ta tyla yra pilna garsų.
Užlipau laiptais ir sėdėjau savo kambaryje, ir žiūrėjau, kaip gatvėje lietus teka vandens čiurkšlėmis.
Lietus pylė taip smarkiai, kad lašai atrodė kaip baltos kibirkštys (čia taip pat vaizdingas palyginimas,
ne metafora). Ir aplink nebuvo nė gyvos dvasios, nes visi sėdėjo namuose. Ir šitai mane skatino
galvoti apie tai, kaip visas pasaulio vanduo yra susijęs, ir šis vanduo yra išgaravęs iš vandenynų
kažkur Meksikos arba Bafino įlankose, o dabar krinta lauke priešais namą ir nutekės kanalizacijos
vamzdžiais į vandens valymo įrenginius, kur bus išvalytas, o paskui išleistas į upę, kad vėl patektų į
vandenyną.
O pirmadienio vakarą Tėvui paskambino moteriškė, kurios rūsį užtvindė, ir jam reikėjo važiuoti ir
skubiai tai sutvarkyti.
Jeigu būna tik vienas skubus iškvietimas, važiuoja Rodris ir tai sutvarko, kadangi jo žmona ir vaikai
išsikėlė gyventi į Somersetą, ir tai reiškia, kad vakarais jis neturi ką veikti, tik žaidžia biliardą ir
žiūri televizorių, ir jam reikia padirbėti viršvalandžius, kad uždirbtų pinigų ir galėtų juos nusiųsti
žmonai, nes šitaip padeda rūpintis vaikais. O Tėvas turi prižiūrėti mane. Bet šį vakarą buvo du
skubūs iškvietimai, taigi Tėvas liepė man gerai elgtis ir paskambinti jam mobiliuoju telefonu, jeigu
kas nutiktų, tada išvažiavo savo furgonu.
Taigi nuėjau į jo miegamąjį ir atsidariau spintą, ir nukėliau įrankių dėžę nuo marškinių dėžės
viršaus, ir atidariau marškinių dėžę.
Suskaičiavau ten esančius laiškus. Jų buvo 43. Jie visi ta pačia rašysena buvo adresuoti man.
Aš vieną paėmiau ir atplėšiau.
Voke buvo šis laiškas.
Gegužės 3 d.
Čepterio plentas 451c
Londonas NW2 5NG
0208 887 8907
Brangus Kristoferi,
pagaliau turime naują šaldytuvą ir viryklę. Rodžeris ir aš savaitgalį važiavome į
sąvartyną išmesti savo senųjų daiktų. Tai ta vieta, kur žmonės išmeta tai, kas jiems
nebereikalinga. Ten yra didžiuliai trijų skirtingų spalvų konteineriai buteliams ir kartonui,
ir variklio tepalams, ir sodo atliekoms, ir namų ūkio atliekoms, ir didesniems daiktams (ten
mes ir palikome savo senąjį šaldytuvą ir viryklę).
Tada nuvažiavome į naudotų daiktų parduotuvę ir nusipirkome kitą viryklę ir kitą
šaldytuvą. Dabar mūsų namai jau labiau primena tikrus namus.
Vakar vakare peržiūrinėjau senas nuotraukas ir žiūrint į jas man pasidarė liūdna. Tada
radau tavo nuotrauką, kurioje žaidi su traukinio sąstatu, kurį mes prieš porą metų
padovanojom tau per Kalėdas. Ir ta nuotrauka mane nudžiugino, nes tai buvo laikas, kai
mes visi kartu labai gerai gyvenome.
Ar prisimeni, kaip žaisdavai su tuo traukiniu visą dieną ir vakarais atsisakydavai eiti
miegoti, nes vis dar būdavai įsitraukęs į žaidimą ?
Ir ar prisimeni, kaip mes tau kalbėdavome apie traukinių tvarkaraščius, ir tu susidarei
savo traukinių tvarkaraštį, ir turėjai laikrodį, ir tavo traukiniai turėdavo važiuoti pagal
grafiką? Ten buvo ir maža medyne* stotis, ir mes tau parodėme, kaip norintys važiuoti
traukiniu žmonės eina į stotį ir nusiperka bilietą, ir tada sėda į traukinį. O paskui mes
paėmėme žemėlapį ir jame parodėme tau plonas linijas, kurios jungia visas traukinių stotis.
Ir tu žaidei šitą žaidimą savaičių savaitėmis, ir mes nupirkome dar daugiau traukinių, ir tu
žinojai, kur visi tie traukiniai važiuoja.
Man taip malonu buvo tai prisiminti.
Dabar man reikia eiti. Jau pusė keturių po pietų. Žinau, kad tau visada norisi tiksliai
žinoti, kiek valandų. Ir man dabar reikia eiti į kooperatyvo parduotuvę ir nupirkti kumpio,
kad Rodžeris turėtų sumuštinių prie arbatos. Pakeliui į parduotuvę išsiųsiu tau šį laišką.
Su meile,
Tavo Mama
XXXXXX
 Tada atplėšiau kitą voką. Jame buvo šitas laiškas.

Lozanos plentas 312–1

Londonas
N8 5BV 0208 756
Brangus Kristoferi, 4321
sakiau, kad kai turėsiu pakankamai laiko, noriu tau paaiškinti, kodėl išvykau. Dabar aš
turiu daug laiko. Taigi sėdžiu ant sofos, rašydama šitą laišką, ir esu įsijungusi radiją, ir
ketinu pabandyti paaiškinti.
Aš nebuvau labai gera motina, Kristoferi. Gal jeigu viskas būtų buvę kitaip, jeigu tu
būtum buvęs kytoks*, man viskas būtų sekęsi geriau. Bet tiesiog viskas taip susiklostė.
Aš nesu tokia kaip tavo tėvas. Tavo tėvas yra daug kantriasnis* žmogus. Jis sugeba
susitvarkyti su reikalais, ir jeigu kas nors jį kamuoja, jis to neparodo. Bet aš visai ne tokia,
ir šito niekaip negaliu pakeisti.
Ar atsimeni, kaip vieną kartą mes su tavim ėjome į miestą apsipirkti? Mes įėjome į
„Bentalls" parduotuvę, ir joje žmonių buvo tikrai daug, o mes turėjome nupirkti Kalėdų
dovaną senelei. Ir tave išgąsdino visa ta žmonių daugybė. Tai buvo pats Kalėdų dovanų
pirkimo įkarštis, kada visi išsiruošia į miestą. Ir aš šnekučiavausi su ponu Lendu, dirbančiu
parduotuvės kavinėje, kurį pažinojau nuo mokyklos laikų. O tu susiraitei ant grindų ir
užsidengei rankomis ausis, ir visiems trukdei praeiti.
Taigi aš supykau, nes man taip pat nepatinka eiti apsipirkti prieš Kalėdas, ir liepiau tau
gerai elgtis, ir bandžiau tave pakelti ir patraukti į šalį. Bet tu šaukei ir nu– vertei nuo
lentynos tuos mikserius, ir jie krito žemėn su didžiausiu trenksmu. Ir visi atsisuko
pasižiūrėti, kas čia vyksta. Ir ponas Lendąs tikrai malonei* elgėsi, bet visur ant grindų
mėtėsi dėžės ir sudaužytų indų šukės, ir visi į mus spoksojo, ir aš pamačiau, kad tu
apsišlapinai, ir taip supykau, ir norėjau tave išnešti iš parduotuvės, bet tu visai nesileidai
liečiamas, o tiesiog gulėjai ant grindų ir rėkei, ir daužei rankomis ir kojomis į grindis, ir
atėjo parduotuvės vadibininkas* ir paklausė, kas atsitiko, o man trūko kantrybė, ir aš
turėjau sumokėti už du sudaužytus mikserius, ir mums teko laukti, kol tu liausies šaukęs. O
paskui aš turėjau tave pėsčiomis visą tą ilgą kelią vesti namo, nes žinojau, kad tu nebelipsi į
autobusą, ir tai truko kelias valandas.
Ir aš prisimenu tą naktį, ir aš verkiau ir verkiau, ir verkiau, ir tavo tėvas iš pradžių buvo
tikrai labai geras, jis viską suprato, paruošė tau vakarienę ir paguldė į lovą, ir sakė, kad
šitaip pasitaiko, bet viskas bus gerai. Bet aš pasakiau, kad daugiau nebegaliu šito kentėti, ir
galiausiai jis įpyko ir pasakė man, kad kvailai elgiuosi, ir liepė man susitvardyti, ir aš jam
sudaviau, tai buvo labai blogai, bet buvau tokia susinervinusi.
Mes išgyvenome daug tokių ginčų. Nes man dažnai at– rodidavo*, kad daugiau
nebegaliu kentėti. O tavo tėvas yra tikrai kantrūs*, bet aš tokia nesu, aš supykstu net tada,
kai visai to nenoriu. Ir galiausiai mes nustojome kalbėtis vienas su kitu, nes žinojome, kad
visada susiginčisime*, ir geruoju tai nesibaigs. Ir aš pasijutau be galo vieniša.
Ir kaip tik tada pradėjau daug laiko leisti kartu su Rodžeriu. Žinoma, mes ir iki tol daug
laiko praleisdavome su Rodžeriu ir Eilyn. Bet aš pradėjau susitikinėti tik su Rodžeriu, nes
galėdavau su juo pasikalbėti. Jis buvo vienintelis žmogus, su kuriuo aš iš tikrųjų galėdavau
pasikalbėti. Ir būdama su juo daugiau nesijaučiau vieniša.
Ir aš žinau, kad tu gali viso to nesuprasti, bet norėjau pamėginti paaiškinti, kad žinotum.
Ir net jei dabar tu to nesupranti, gali tą laišką pasilikti ir perskaityti jį vėliau, ir gal tada
suprasi.
Ir Rodžeris man pasakė, kad jis ir Eilyn nebemyli vienas kito, ir kad jau ilgą laiką jie
vienas kito nebemyli. O tai reiškė, kad jis taip pat jautėsi vienišas. Taigi mus daug kas siejo.
Ir tada mes supratome, kad mylime vienas kitą. Ir jis pasiūlė palikti tavo tėvą ir apsigyventi
kartu. Bet aš pasakiau, kad negaliu palikti tavęs, ir jis dėl to nusiminė, bet suprato, kad tu
man tikrai esi svarbus.
Ir tada su tavimi aš susiginčijau. Ar prisimeni? Tai buvo vieną vakarą dėl tavo
vakarienės. Aš tau kažką buvau išvirusi, o tu nevalgei. Ir tu jau daugelį dienų nieko
nevalgei, ir atrodei toks sulysęs.
Ir tu pradėjai rėkti, o aš supykau ir išmėčiau maistą po kambarį. Žinau, kad šito man
nereikėjo daryti. O tu pagriebei pjaustymo lentą ir metei ją, ir ji pataikė man į pėdą ir
sulaužė man kojų pirštus. Tada, žinoma, mes turėjome važiuoti į ligoninę, ir man sugipsavo
pėdą. O paskui namie aš labai susiginčyjau* su tavo tėvu. Jis kaltino mane, kad ant tavęs
supykau. Ir sakė, kad turėjau tau duoti valgyti, ko tu nori, netgi jei tai būtų tik salotų lėkštė
arba žemuoginis pieno kokteilis. O aš sakiau, kad stengiausi tau duoti valgyti sveiko maisto.
Ir tavo tėvas pasakė, kad nuo tavęs tai nepriklauso. O aš pasakiau, kad ir nuo manęs tai
nepriklauso, ir kad jau nebeturiu kantrybės. Ir jis pasakė, kad jeigu jis gali susivaldyti, tai
aš tuo labiau turiu taip daryti. Ir tai tęsėsi ir tęsėsi be galo.
Mėnesį aš negalėjau normaliai vaikščioti, ar tu atsimeni, ir tavo tėvas turėjo tave
prižiūrėti. Ir aš prisimenu, žiūrėdavau į judu abu kartu ir mąsčiau, kad tu su juo elgiesi
kitaip nei su manimi. Daug ramiau. Ir jūs nešaukdavote vienas ant kito. Ir man pasidarė
taip liūdna, nes atrodė, kad jums manęs visai ir nereikia. Ir tai buvo dar blogiau negu
nuolatiniai tavo ir mano ginčai, nes aš tapau lyg nematoma.
Ir manau, kad kaip tik tada supratau, kad tu ir tavo tėvas gyventumėte geriau, jeigu
manęs namie nebūtų. Tada jam reikėtų prižiūrėti ne du, o vieną žmogų.
Tada Rodžeris pasakė, jog paprašė banko, kad jį perkeltų. Tai reiškė, jog jis paprašė, kad
jį įdarbintų Londone, ir jau buvo pasiruošęs išvykti. Jis paklausė manęs, ar noriu vykti
kartu. Ilgai apie tai galvojau, Kristoferi. Tikrai galvojau. Ir man plyšo širdis, bet galiausiai
nusprendžiau, kad mums visiems bus geriau, jeigu išvažiuosiu. Taigi pasakiau Rodžeriui
„taip".
Aš norėjau atsisveikinti. Ketinau sugrįžti pasiimti savo drabužių, kai būsi grįžęs iš
mokyklos. Ir tada ketinau paaiškinti, ką darau, ir pasakyti, kad atvažiuosiu tavęs aplankyti,
kada tik galėsiu, ir kad tu galėsi atvažiuoti kada nors į Londoną pas mus paviešėti. Bet kai
paskambinau tavo tėvui, jis pasakė, kad negaliu sugrįžti. Jis buvo labai supykęs. Jis pasakė,
kad man negalima su tavimi kalbėti. Nežinojau, ką daryti. Jis pasakė, kad elgiuosi
savanaudiškai ir kad namie daugiau nė kojos mano nebūtų. Taigi aš ir neatvažiavau. Bet
užtai aš parašiau tau visus šiuos laiškus.
Įdomu, ar tu ką nors supranti apie tai, ką parašiau. Žinau, kad tau bus labai sunku. Bet
tikiuosi, kad kai ką suprasi.
Kristoferi, aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Maniau, kad tai, ką padariau, buvo
geriausia mums visiems. Tikiuosi, taip ir yra. Ir noriu, kad žinotum, jog tu čia nekaltas.
Aš svajodavau, kad viskas pasitaisys. Atsimeni, kaip tu sakydavai, kad nori būti
astronautas? O aš svajodavau, kad tu tapsi astronautu, ir tave rodys per televiziją, o aš
galvosiu – štai čia mano sūnus. įdomu, kuo tu nori būti dabar. Ar tavo norai pasikeitė? Ar
vis dar domiesi matematika? Tikiuosi, kad taip.
Prašau, Kristoferi, parašyti man kada nors arba paskambinti telefonu. Numeris yra
laiško pradžioje.
Myliu ir bučiuoju,
Tavo Motina
XXXXXX
Paskui atplėšiau trečią voką. Jame buvo šitas laiškas.
Rugsėjo 18 d. Lozanos plentas 312–1
Londonas N8 0208 7564321
Brangus Kristoferi,
na, aš sakiau, kad rašysiu tau kas savaitę, tai ir rašau. Iš tikrųjų tai antras laiškas šią savaitę.
Taigi rašau net dažniau, negu žadėjau.
 Aš turiu darbą! Dirbu Kemdene, pas Perkiną ir Rašidą, ir tai yra „Chartered Survayors" filialas.
Tai reiškia, kad darbuotojai vaikšto po namus, įvertina, kiek tie namai kainuoja, ką juose reikia
remontuoti, ir kiek tie darbai kainuos. Jie taip pat apskaičiuoja, kiek kainuos pastatyti naujus
namus ir įstaigas, ir gamyklas.
Tai jaukus biuras. Kitos sekretorės vardas yra Engi. Jos darbo stalas apstatytas mažais
meškiukais ir minkštais žaislais, ir jos vaikų nuotraukomis (taigi ir aš įsirėminau tavo nuotrauką ir
pasidėjau ant savo darbo stalo). Ji labai maloni, ir mes visada einame kartu pietauti.
Nors nežinau, kiek laiko čia dirbsiu. Man reikia atlikti daug skaičiavimų, kai siuntinėjame
sąskaitas klientams, o man nelabai sekasi skaičiuoti (tau sektųsi daug geriau negu man).
Kompanijos reikalus tvarko du žmonės, ponas Perki– nas ir ponas Rašidas. Ponas Rašidas yra iš
Pakistano, ir jis labai griežtas, ir vis ragina mus dirbti greičiau. O ponas Perkinas yra kažkoks
keistas (Engi vadina jį Perviu Perki– nu). Kai jis ateina ir atsistoja šalia manęs norėdamas ko nors
paklausti, visada uždeda ranką man ant peties ir pasilenkia taip, kad jo veidas labai priartėja prie
manojo ir užuodžiu dantų pastą, o tai mane purto. Ir atlyginimas ne toks ir didelis. Taigi kai tik
pasitaikys proga, ieškosiu ko nors geresnio.
Aną dieną nuėjau į Aleksandros rūmus. Tai didelis parkas tuoj už kampo nuo mūsų buto, ir tas
parkas yra ant milžiniškos kalvos, ant kurios įrengta didelė konferencijų salė, ir tai man priminė
tave, nes jeigu čia atvažiuotum, mes galėtume ten nueiti ir leisti aitvarus arba žiūrėti, kaip atskrenda
lėktuvai į Hytrou oro uostą, ir žinau, kad tau tai patiktų.
Dabar man reikia eiti, Kristoferi. Aš rašau šį laišką per pietų pertrauką (Engi serga gripu, taigi
mes negalime kartu pietauti). Prašau parašyti man kada nors ir papasakoti, kaip tu laikaisi ir ką
veiki mokykloje.
Tikiuosi, kad gavai Kalėdų dovaną, kurią tau siunčiau. Ar tu ją jau sudėliojai? Mes su Rodžeriu
ją pamatėme parduotuvėje Kemdeno turgavietėje, ir žinau, kad tau visada patikdavo dėlionės.
Rodžeris pabandė atskirti tuos du gabalus prieš suvyniojant ir negalėjo to padaryti. Jis sakė, kad
jeigu tau tai pavyks, tu būsi genijus.
Daug daug meilės,
Tavo Motina XXXXXX
O šis yra ketvirtasis laiškas.
Rugpjūčio 23 d. Lozanos plentas 312–1
Londonas N8
Brangus Kristoferi,
Atsiprašau, kad neparašiau praeitą savaitę. Turėjau eiti pas dantų gydytoją, reikėjo ištraukti du
krūminius dantis. Tu gal ir neprisimeni, kaip mums reikėjo tave vesti pas dantų gydytoją. Tu
neleidai niekam įkišti rankos tau į burną, taigi mums teko tave užmigdyti, kad dantų gydytojas
galėtų ištraukti vieną dantį. Na, manęs nemigdė, jie tik suleido man vadinamųjų vietinių anestetikų,
o tai reiškia, kad burnoje nieko nebejauti, ir gerai, nes jie turėjo gręžti kaulą, kad ištrauktų dantį. Ir
visai neskaudėjo. Iš tikrųjų aš net juokiausi, nes dantų gydytojas turėjo taip stipriai traukti ir su
tokia jėga, kad man tai pasirodė net juokinga. Bet kai grįžau namo, pamažu taip įsiskaudėjo, kad dvi
dienas gulėjau ant sofos, gerdama nuskausminamuosius vaistus...

Tada nustojau skaitęs laišką, nes man pasidarė bloga. Motinos neištiko širdies infarktas. Motina
nemirė. Motina visą tą laiką buvo gyva. Ir Tėvas visa tai melavo.
Aš labai stengiausi įtemptai galvoti, ar visam tam galėtų būti koks nors kitas paaiškinimas, bet nieko
nesugalvojau. Ir tada jau apskritai apie nieką nebegalėjau galvoti, nes galva nustojo veikusi.
Man svaigo galva. Atrodė, kad kambarys siūbuoja nuo vieno šono į kitą, lyg stovėčiau ant labai
aukšto pastato, o tas pastatas siūbuotų pirmyn atgal, lyg pučiant stipriam vėjui (čia taip pat vaizdingas
palyginimas). Bet aš žinojau, kad kambarys negali siūbuoti pirmyn atgal, taigi kažkas dėjosi mano
galvoje.
Užsiropščiau ant lovos ir susiriečiau į kamuoliuką.
Man skaudėjo skrandį.
Nežinau, kas nutiko paskui, nes mano atmintyje yra spraga, lyg būtų ištrinta dalis įrašo
juostelės. Bet žinau, kad turėjo praeiti nemažai laiko, nes vėliau, kai vėl atsimerkiau, pamačiau,
kad už lango tamsu. Ir mane buvo supykinę, nes visur ant lovos, rankų, plaštakų ir veido buvo vėmalų.
Bet dar prieš tai išgirdau, kad namo grįžo Tėvas ir šūktelėjo mane vardu, ir būtent dėl to žinau, kad
jau buvo praėję daug laiko.
 Buvo kažkaip keista, nes jis šaukė mane „Kristoferi?.. Kristoferi?." o aš, išgirdęs jį mane
šaukiant, išvysdavau savo vardą, parašytą paraidžiui. Aš dažnai pamatau žodžius, kuriuos kas nors
ištaria, lyg jie būtų užrašyti kompiuterio ekrane, ypač jeigu tie garsai sklinda iš kito kambario. Bet
šį kartą žodžiai neatrodė taip kaip kompiuterio ekrane. Mačiau savo vardą, užrašytą didelėmis
raidėmis, lyg tai būtų skelbimas ant autobuso šono. Ir mano vardas buvo užrašytas Motinos ranka:

Ir tada išgirdau, kad Tėvas užlipa laiptais ir įeina į kambarį. Jis pasakė:
– Kristoferi, ką, po velnių, tu čia darai? Supratau, kad jis stovi kambaryje, bet jo balsas skambėjo
labai silpnai ir sklido kažkur iš toli, taip, kaip girdžiu kitų žmonių balsus, kai vaitoju ir nenoriu, kad
kas nors būtų greta manęs. Ir jis pasakė:
– Kurių velnių tu čia?.. Tai mano spinta, Kristoferi. Tai mano... O šūdas... Šūdas, šūdas, šūdas,
šūdas...
Paskui jis kurį laiką nieko nesakė.
Paskui apglėbė ranka mano pečius ir paguldė ant šono, ir pasakė: „O, Jėzau". Bet jam liečiant mane
visai neskaudėjo, atrodė, kad žiūriu filmą apie tai, kas vyksta šiame kambaryje, ir beveik nejaučiau jo
rankos. Atrodė, lyg į mane pūstų vėjas.
Ir paskui jis vėl kurį laiką tylėjo.
Tada pasakė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Aš labai labai atsiprašau.
Ir tada pastebėjau, kad buvau apsivėmęs, nes visur aplink mane buvo šlapia, ir užuodžiau tą kvapą,
kurį jaučiu mokykloje, kai ką nors supykina.
Paskui jis pasakė:
– Tu skaitei laiškus.
Tada išgirdau, kad jis verkia, nes jo kvėpavimas buvo prislopintas ir drėgnas, kaip būna, kai žmogus
peršąla ir nosyje susikaupia daug snarglių.
Paskui jis tarė:
– Aš taip pasielgiau, kad tau būtų geriau, Kristoferi. Tiktai dėl to. Aš niekada nenorėjau meluoti. Aš
tik galvojau... aš tik galvojau... kad bus geriau, jeigu tu nežinosi... kad... kad... aš visai nenorėjau...
Ketinau juos tau parodyti, kai paūgėsi.
Tada jis vėl nutilo.
Tada jis tarė:
– Tai buvo tikra nelaimė.
Tada jis vėl nutilo.
Tada tarė:
– Aš nežinojau, ką pasakyti... Buvau toks sutrikęs... Ji paliko raštelį ir... Paskui ji paskambino ir...
Pasakiau, kad ji guli ligoninėje, nes... Nes nežinojau, kaip tai paaiškinti. Tai buvo taip sudėtinga.
Taip sunku. Ir aš... Ir aš pasakiau, kad ji ligoninėje. Ir žinau, kad tai netiesa. Bet kai jau pasakiau,
kad... nebegalėjau... nebegalėjau pakeisti. Ar supranti... Kristoferi?.. Kristoferi?.. Tai tiesiog... to
nebebuvo galima suvaldyti, ir aš norėčiau...
Tada jis labai ilgai tylėjo.
Paskui vėl palietė mano petį ir pasakė:
– Kristoferi, reikia nusiprausti, gerai?
Jis truputį papurtė mano petį, bet aš nejudėjau.
Ir jis pasakė:
– Kristoferi, nueisiu į vonios kambarį ir paruošiu tau karšto vandens vonią. Paskui sugrįšiu ir
nunešiu tave į vonią, gerai? Paskui sudėsiu paklodes į skalbimo mašiną.
Tada išgirdau, kaip jis atsistojo ir nuėjo į vonios kambarį, ir atsuko vandens čiaupus.
Klausiausi, kaip vanduo teka į vonią. Kurį laiką jis nesirodė. Paskui grįžo, vėl palietė mano petį ir
tarė:
– Padarykime tai labai atsargiai, Kristoferi. Atsisėskime ir nusirenkime, ir eikime į vonią, gerai?
Man teks tave paliesti, bet viskas bus gerai.
Paskui jis mane pakėlė ir pasodino ant lovos krašto. Jis nuvilko man džemperį ir marškinius ir
padėjo juos ant lovos. Paskui jis mane pastatė ir nuvedė į vonios kambarį. Ir aš nešaukiau. Ir
nesipriešinau jam. Ir jam nesudaviau.
 163

Kai buvau visai mažas ir pirmą kartą nuėjau į mokyklą, mano pagrindinė mokytoja buvo Džuli, nes
Siobenė dar nedirbo mūsų mokykloje. Ji pradėjo dirbti mūsų mokykloje tiktai tada, kai man suėjo
dvylika.
Ir vieną dieną Džuli sėdėjo suole greta manęs ir ant suolo padėjo „Smarties" žirniukų tūtelę, ir
pasakė:
– Kristoferi, kaip tu manai, kas čia yra?
Ir aš pasakiau:
– „Smarties".
Tada ji nuėmė „Smarties" tūbelės dangtelį ir apvertė ją, ir iš jos iškrito mažas raudonas pieštukas, ir
ji nusijuokė, ir pasakė:
– Tai ne „Smarties", tai pieštukas.
Paskui ji vėl įdėjo mažąjį raudoną pieštuką į „Smarties" tūbelę ir užspaudė dangtelį.
Paskui ji pasakė:
– Jeigu tavo Mamytė dabar įeitų, ir jos paklaustume, kas yra „Smarties" tūbelėje, kaip tau atrodo, ką
ji atsakytų? – nes tuo metu aš vadinau Motiną Mamyte, o ne Motina.
Ir aš pasakiau:
– Pieštukas.
Tai dėl to, jog būdamas mažas nesuprasdavau, kad kiti žmonės turi savo minčių. Ir Džuli
pasakė Motinai ir Tėvui, kad man visą laiką bus sunku tai suprasti. Bet dabar man tai visai
nesunku. Nes nutariau, kad tai panašu į galvosūkį, ir jeigu tai galvosūkis, tai visada atsiranda jo
sprendimo būdas.
Taip yra ir su kompiuteriais. Žmonės mano, kad kompiuteriai skiriasi nuo žmonių tuo, kad neturi
savo minčių, nors atliekant Turingo testą kompiuteriai gali kalbėtis su žmonėmis apie orą ir vyną,
ir kokia yra Italija, ir tik juokauti negali.
Bet protas yra tiesiog sudėtingas mechanizmas.
Ir kai žiūrime į daiktus, mums atrodo, kad žvelgiame į juos savo akimis lyg pro mažus langelius
ir kad mūsų galvoje sėdi žmogus, bet iš tikrųjų taip nėra. Mes viską matome savo galvoje
esančiame ekrane, panašiai kaip kompiuteryje.
Šitą galima patvirtinti eksperimentu, kurį mačiau televizijos seriale „Kaip mes mąstome“ Ir
šito eksperimento metu įkiši galvą į fiksatorių ir žvelgi į prirašytą popieriaus lapą, rodomą ekrane.
Tas popieriaus lapas atrodo įprastai, be jokių pakitimų. Bet po kurio laiko, akimis vedžiodamas
popieriaus lapą, supranti, kad dedasi kai kas labai keista, nes kai tik mėgini ką nors tame lape
perskaityti, skaitai vis tą pačią vietą.
Taip nutinka dėl to, kad kai akis peršoka nuo vieno taško prie kito, neįstengi nieko pamatyti. Ir
tie peršokimo momentai vadinami sakadomis. Nes jeigu kai akis peršoka nuo vieno taško prie kito,
viską matytum, imtų svaigti galva. Eksperimento metu sensorius fiksuoja tą akies peršokimą nuo vieno
taško prie kito ir pakeičia kai kuriuos žodžius tose popieriaus lapo vietose, kurių tuo metu akis nemato.
Bet tu nepastebi, kad sakadų metu esi aklas, nes smegenys užpildo tavo galvoje esantį ekraną, ir tau
atrodo, kad žiūri pro du mažus langelius, esančius galvoje. Ir nepastebi, kad žodžiai kitoje lapo pusėje
pasikeitė, nes tavo protas geba atkurti vaizdą tų objektų, kurių tuo momentu nematai.
Ir žmonės skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad galvose esančiuose ekranuose nusipiešia atvaizdus daiktų,
kurių tuo metu realiai nemato. Jie gali įsivaizduoti, kad gretimame kambaryje yra žmonių. Arba
gali įsivaizduoti, kas nutiks rytoj. Arba gali įsivaizduoti, kad yra astronautai. Arba gali mąstyti
apie labai didelius daugiaženklius skaičius. Arba gali sugalvoti visą virtinę paaiškinimų, kai bando
ką nors išspręsti.
Ir štai kodėl, vos pamatęs katę, šuo po sudėtingos operacijos, nors iš kojos dar kyšo metaliniai
virbai, visa tai pamiršta ir pasileidžia vytis. Bet kai operaciją patiria žmogus, tai jo galvoje
susidaro patirto skausmo atspindys ir išlieka mėnesių mėnesiais. Ir žmogaus galvoje atsispindi
visos siūlės, padarytos kojoje operacijos metu, ir sulaužyti kaulai, ir visi varžtai, ir net jei žmogus
pamato autobusą, į kurį turi suspėti, nebėga, nes jo galvoje atgyja vaizdas, kad jam vėl gali lūžti
kaulai ir iširti siūlės, ir tai sukeltų dar daugiau skausmo.
Ir štai kodėl žmonės galvoja, kad kompiuteriai negali mąstyti, ir kodėl mano, kad jų smegenys
yra ypatingos ir visai kitokios nei kompiuterio. Nes žmonės sugeba matyti savo galvose esantį
ekraną ir galvoja, kad ten kažkas sėdi žiūrėdamas į tą ekraną, kaip kapitonas Žanas Lukas
Pikardas filme
„Žvaigždžių keliai: Kita karta" sėdi kapitono kėdėje ir žiūri į didžiulį ekraną. Ir žmonėms atrodo, kad
šis galvoje tūnantis žmogus yra jų ypatingas žmogiškasis protas, kuris vadinasi homunculus, ir išvertus
tai reiškia mažytis žmogus. Ir žmonėms atrodo, kad kompiuteriai neturi šitokio „homunculus".
Bet šis „homunculus" yra tik dar vienas atvaizdas. Ir kai jis pasirodo galvose esančiame ekrane (nes
žmogus vis galvoja apie „homunculus"), kita smegenų dalis stebi tą ekraną, ir kai žmogus galvoja apie
šią smegenų dalį (tą, kuri stebi „homunculus" ekrane), ji „peršoka" ekraną, kurį stebi kita
smegenų dalis. Bet smegenys nemato, kaip šitai įvyksta, nes tai panašu į akies peršokimą nuo
vieno taško prie kito, ir todėl žmonės lygiai taip pat yra akli, kai mąstydami peršoka nuo nuo vieno
objekto prie kito.
Ir tuo žmonių smegenys yra panašios į kompiuterius. Ir panašios ne todėl, kad yra ypatingos, bet dėl
to, kad turi išsijunginėti tai sekundės daliai, kol pasikeičia ekranas. Ir kadangi visada atsiranda dalykų,
kurių žmonės nesugeba matyti, jie mano, jog ir tie dalykai turi būti ypatingi, nes žmonės visada
galvoja, kad tai, ko jie nepajėgia matyti, yra ypatinga, kaip tamsioji mėnulio pusė arba kita
juodosios bedugnės pusė, arba jausmas, kai pabundi naktį tamsoje ir išsigąsti.
Ir dar žmonės galvoja, jog jie skiriasi nuo kompiuterių tuo, kad gali jausti, o kompiuteriai – ne. Bet
jausmai yra ne kas kita, tik galvoje esančiame ekrane atsiradęs vaizdas to, kas atsitiks rytoj arba kitais
metais, arba kas galėjo atsitikti, bet neatsitiko, ir jeigu tas vaizdas gražus, žmonės šypsosi, o jeigu
liūdnas, verkia.

167

Po to, kai Tėvas mane išmaudė, nuplovė nuo manęs visus vėmalus ir nušluostė rankšluosčiu, jis
nunešė mane į mano kambarį ir aprengė švariais drabužiais.
Tada jis pasakė:
– Ar tu ką nors šįvakar valgei?
Bet aš nieko nepasakiau.
Tada jis pasakė:
– Ar paruošti tau ką nors valgyti, Kristoferi?
Bet aš vis tiek nieko nepasakiau.
Tad jis pasakė:
– Gerai. Klausyk. Aš einu sumesti tavo drabužių ir patalynės į skalbimo mašiną ir tada vėl
ateisiu, gerai?
Aš sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į savo kelius.
Taigi Tėvas išėjo iš kambario ir surinko mano drabužius nuo vonios kambario grindų ir
sukrovė juos koridoriuje. Paskui jis nuėjo ir surinko paklodes nuo savo lovos ir atnešė jas į koridorių
kartu su mano marškiniais ir džemperiu. Paskui visus daiktus pakėlė ir nunešė laiptais žemyn.
Tada išgirdau įjungiant skalbimo mašiną. Ir girdėjau, kaip Tėvas įjungė vandens šildymo katilą ir
kaip į skalbimo mašiną vamzdžiais tekėjo vanduo.
Ilgą laiką aš tik tai ir tegirdėjau.
Ėmiau atmintinai dauginti iš 2, nes tai ramino. Pasiekiau 33 554 432, o tai yra 225, ir tai
nebuvo labai daug, nes anksčiau jau esu suskaičiavęs iki 245, bet šįkart mano smegenys tikrai nekaip
veikė.
Tada Tėvas vėl sugrįžo į kambarį ir pasakė:
– Kaip jautiesi? Ar ką nors atnešti?
Aš nieko nepasakiau. Ir toliau žiūrėjau į savo kelius.
Ir Tėvas taip pat daugiau nieko nesakė. Tik atsisėdo ant lovos greta manęs ir atsirėmė
alkūnėmis į savo kelius ir žiūrėjo į kilimą po kojom, kur matėsi maža raudona lego detalė su
aštuoniomis briaunomis.
Tada išgirdau, kaip pabudo Tobis, nes jis naktibalda, ir girdėjau, kaip rausiasi savo
narvelyje. Ir Tėvas tylėjo tikrai labai ilgai.
Paskui jis pasakė:
– Klausyk, gal man ir nereikėtų to sakyti, bet... aš noriu, kad žinotum, kad tu gali manimi pasitikėti.
Ir... Gerai, gal ir ne visada sakau tiesą. Bet Dievas mato, aš stengiuosi, Kristoferi, Dievas mato, aš tikrai
stengiuosi, bet... Žinai, gyvenimas yra sunkus. Velniškai sunku visą laiką sakyti vien tiesą. Kartais
tai neįmanoma. Ir noriu, kad žinotum, jog stengiuosi sakyti tiesą, aš tikrai stengiuosi. Ir gal dabar ne
pats geriausias laikas apie tai kalbėti, ir žinau, kad tau tai nepatiks, bet... Tu turi žinoti, kad nuo
šiol tau visada sakysiu tiesą. Apie viską. Nes... jeigu dabar nepasakysi tiesos, tai vėliau... vėliau ji
bus daug skaudesnė. Taigi...
 Tėvas pasitrynė veidą rankomis ir perbraukė pirštais per smakrą, ir įsispoksojo į sieną. Aš mačiau jį
akies krašteliu.
Ir jis pasakė:
– Aš užmušiau Velingtoną, Kristoferi.
Pagalvojau, gal jis juokauja, o aš juokų nesuprantu, ir kai žmonės juokauja, jie sako ne tai, ką nori
pasakyti.
Bet tada Tėvas pasakė:
– Prašau. Kristoferi. Tik... leisk man paaiškinti.
Tada jis įkvėpė oro ir pasakė:
– Kai tavo mama paliko mus... Eilyn... Ponia Šiers... ji mums buvo labai gera. Ir labai gera man.
Ji man padėjo labai sunkiu metu. Ir nesu tikras, ar būčiau be jos ištvėręs. Na, atsimeni, kaip ji čia
praleisdavo daug laiko. Padėdama gaminti valgį ir skalbti.
Vis užbėgdama pažiūrėti, ar mums viskas gerai, ar mums ko netrūksta... Aš maniau... Na...
Šūdas, Kristoferi, aš stengiuosi paaiškinti paprastai... Maniau, kad ji ir toliau galės pas mus
užeidinėti. Aš galvojau... ir gal buvau labai kvailas... Galvojau, kad ji gal... galiausiai... panorės čia
persikelti. Arba kad mes gal galėtume persikelti į jos namą. Mes... mes tikrai gerai sutarėme. Aš
maniau, kad mes draugai. Ir manau, kad apsirikau. Manau... Galų gale... viskas baigiasi tuo... šūdas...
Mes susiginčijome, Kristoferi, ir... Ji pasakė kai ką, ko neketinu tau sakyti, nes tie dalykai nemalonūs,
nes jie žeidžia, bet... Aš manau, kad jai labiau patiko tas jos šunpalaikis negu aš, negu mes abu. Ir
galbūt, atsigręžiant į praeitį, tai ne taip ir kvaila. Gal mes ir niekam tikę. Ir galbūt yra lengviau
gyventi vienam pačiam prižiūrint savo kvailą šunėką, negu dalytis gyvenimą su kitais gyvais
žmonėmis. Aš noriu pasakyti – šūdas, drauguži, mes juk nevisiški išlaikytiniai, ar ne?.. Šiaip ar taip,
mes susibarėme. Na, barėmės keletą kartų, tiesą sakant. Bet po šito ypač bjauraus protrūkio ji mane
išspyrė pro duris. O tu žinai, koks tas šunpalaikis buvo po operacijos. Prakeiktas šizofrenikas. Vieną
akimirką švelnus kaip vilna, atsilošęs, laukiantis, kol pakasysi jam pilvą. Kitą – suleidžiantis dantis
tau į koją. Šiaip ar taip, tuo metu, kai mes rėkėme viens ant kito, tas šuo sode atlikinėjo savo reikalus.
Taigi, kai ji užtrenkė man už nugaros duris, tas žioplys šuva manęs jau laukė. Ir... Suprantu,
suprantu. Gal jeigu aš jį būčiau paspyręs, jis būtų ir atsikabinęs. Bet, šūdas, Kristoferi, kai aptemsta
protas... Kristi, na, tu žinai, kaip nutinka. Aš noriu pasakyti, kad mes abu, aš ir tu, ne tokie jau
skirtingi. Ir mano galvoje sukosi tik viena mintis, kad jai labiau patinka šitas bjaurus šuo negu tu
arba aš. Ir atrodė, kad viskas, ką tuos dvejus metus laikiau užspaudęs savyje, tiesiog...
Tada Tėvas dar šiek tiek patylėjo.
Paskui jis tarė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Prisiekiu, niekada nenorėjau, kad viskas taip pakryptų.
Ir tada supratau, kad jis nejuokauja, ir tikrai išsigandau.
Tėvas pasakė:
– Mes visi klystame, Kristoferi. Tu, aš, tavo mama, visi. Kartais mes padarome labai didelių klaidų.
Mes tiktai žmonės.
Paskui jis pakėlė savo dešinę ranką ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę.
Bet aš suklykiau ir taip stūmiau Tėvą atgal, kad jis nugriuvo nuo lovos ant grindų.
Jis atsisėdo ir pasakė:
– Gerai. Klausyk. Kristoferi. Aš atsiprašau. Šiandien apie tai daugiau nebekalbėkime, gerai? Lipu
žemyn, o tu pamiegok, ir mes pasikalbėsime rytą.
Paskui jis pasakė:
– Viskas susitvarkys. Tikrai. Tikėk manimi.
Paskui atsistojo, giliai įkvėpė ir išėjo iš kambario.
Aš ilgai sėdėjau ant lovos, žiūrėdamas į grindis. Tada išgirdau Tobį krebždant savo narvelyje.
Pakėliau akis ir pamačiau jį spoksant į mane pro narvelio virbus. Man reikėjo dingti iš namų.
Tėvas užmušė Velingtoną. Tai reiškė, kad jis gali nužudyti ir mane, nes negalėjau juo tikėti net po
to, kai pasakė „tikėk manim", nes jis jau melavo apie tai, kas iš tikrųjų yra labai svarbu.
Bet negalėjau išeiti iš namų tuoj pat, nes jis pamatytų, taigi man teks palaukti, kol užmigs.
Buvo 23:16.
Aš vėl pabandžiau dauginti iš 2, bet pasiekiau tik iki 215 ir gavau sandaugą 32 768. Taigi
pradėjau dejuoti ir šnopuoti, kad laikas slinktų greičiau ir nereikėtų galvoti.
Paskui buvo 1:20 nakties, bet aš vis dar negirdėjau Tėvo lipant į viršų miegoti. Pradėjau galvoti, ar
jis kartais neužmigo apačioje, ir ar kartais jis manęs netyko, norėdamas užmušti. Taigi išsiėmiau
šveicarišką karišką peiliuką ir atlenkiau ašmenis, kad galėčiau apsiginti. Tada tikrai labai tyliai išėjau iš
savo kambario ir įsiklausiau. Nieko negirdėjau, todėl pradėjau labai tyliai ir lėtai lipti laiptais žemyn. Ir
kai nusileidau laiptais, pro svetainės duris pamačiau Tėvo pėdą. Laukiau 4 minutes, norėdamas
sužinoti, ar ji juda, bet ji nejudėjo. Aš toliau ėjau prieškambario link. Tada vėl pažvelgiau pro svetainės
duris.
Tėvas gulėjo ant sofos užmerktomis akimis.
Aš ilgai į jį žiūrėjau.
Tada jis suknarkė, ir aš pašokau, ir išgirdau, kaip tvinksi kraujas mano smilkiniuose, o širdis
pradeda labai tankiai plakti, ir krūtinėje suskausta, lyg kažkas joje būtų susprogdinęs didžiulį balioną.
Pagalvojau, gal mane ištiks širdies priepuolis.
Tėvo akys vis dar buvo užmerktos. Pamaniau, gal jis apsimeta miegantis. Taigi aš tikrai stipriai
suspaudžiau kišeninį peiliuką ir pabeldžiau į durų staktą.
Tėvas kraipė galvą į šonus, ir jo pėda truktelėjo, ir jis kažką sumurmėjo, bet akys vis dar buvo
užmerktos. O tada jis vėl užknarkė.
Jis miegojo.
Tai reiškė, kad galiu išeiti iš namų, jeigu tai padarysiu labai tyliai, taip, kad jo neprižadinčiau.
Nuo pakabų prie durų nusikabinau abu savo apsiaustus ir šaliką ir visa tai apsivilkau, nes naktį
lauke bus šalta. Paskui labai tyliai vėl užlipau į viršų, bet tai buvo nelengva, nes man drebėjo kojos.
Nuėjau į savo kambarį ir pasiėmiau Tobio narvelį. Tobis labai krebždėjo, todėl nusivilkau vieną
savo apsiaustą ir apvyniojau juo narvelį, kad mažiau girdėtųsi triukšmas. Tada su narveliu vėl
nulipau žemyn.
Tėvas vis dar miegojo.
Nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau savo maisto dėžutę. Atsirakinau duris į kiemą ir žengiau laukan,
nuspaudęs žemyn durų rankeną ir prilaikydamas ją taip, kad durys užsidarydamos smarkiai
netrinktelėtų. Paskui nuėjau į sodo gilumą.
Sodo pakraštyje stovi sandėliukas. Jame yra žoliapjovė ir gyvatvorės pjaustymo žirklės, ir daug sodo
įrankių, kuriuos naudodavo Motina – puodų ir komposto krepšių, ir bambukinių lazdų, ir virvių, ir
kastuvų. Pasislėpti viduje būtų šiek tiek šilčiau, bet žinojau, kad Tėvas gali manęs ten ieškoti, taigi
apėjau sandėliuką ir įsispraudžiau į tarpą tarp sienos ir tvoros už didelės juodos plastmasinės vonios,
kuri skirta surinkti lietaus vandenį. Tada atsisėdau ir pasijutau truputį saugiau.
Nusprendžiau tą kitą savo apsiaustą palikti užvyniotą ant Tobio narvelio, nes nenorėjau, kad Tobis
sušaltų ir numirtų.
Atsidariau savo maisto dėžutę. Viduje buvo pieniškas batonėlis ir du saldymedžio šiaudeliai, ir trys
maži saldūs apelsinai, ir rožinis vaflinis saldainis, ir mano raudoni valgomieji dažai. Aš nebuvau
alkanas, bet žinojau, kad reikia ką nors suvalgyti, nes jeigu nieko nevalgysi, gali peršalti, taigi
suvalgiau du apelsinus ir pienišką batonėlį.
Paskui pradėjau galvoti, ką darysiu toliau.

173

Tarp sandėliuko stogo ir didžiulio nusvirusio medžio, augančio kitoje tvoros pusėje, mačiau Oriono
žvaigždyną.
Žmonės sako, kad Orionas vadinamas taip todėl, kad Orionas buvo medžiotojas, ir šis žvaigždynas
yra panašus į medžiotoją su lazda ir lanku, ir strėle, atrodančiais šitaip:

Bet labai kvaila taip manyti, nes tai juk tik žvaigždės, ir taškus gali sujungti, kaip tik nori, ir
padaryti moterį, mosuojančią skėčiu, arba kavamalę, tokią, kokią turi ponia Šiers ir kuri atvežta iš
Italijos, su rankenėle ir besiveržiančiais garais, arba gali nubrėžti dinozauro kontūrus:
 O erdvėje nėra jokių linijų, taigi gali sujungti Oriono dalis su Kiškio arba Tauro, arba Dvynių
dalimis ir pasakyti, kad jie sudaro žvaigždyną, kuris vadinasi Vynuogių kekė arba Jėzus, arba Dviratis
(tik romėnų ir graikų laikais dviračių nebuvo, o kaip tik tada jie šį žvaigždyną ir pavadino Orionu).
Šiaip ar taip, Orionas nėra nei medžiotojas, nei kavamalė, nei dinozauras. Jį tiesiog sudaro
Betelgeuse ir Bellatrix, ir Alnilam, ir Rigel, ir 17 kitų žvaigždžių, kurių pavadinimų aš nežinau. Ir jos
yra už milijardų mylių nuo mūsų, atsiradusios dėl branduolinės energijos proveržių.
Ir tiesa yra tokia.

179

Neužmigau iki 3:47. Tada paskutinį kartą pasižiūrėjau į laikrodį prieš užmigdamas. Jo
ciferblatas šviečia, ir jeigu paspaudi mygtuką, užsidega lemputė, taigi skaičiai matosi tamsoje. Man
buvo šalta ir baisu, kad Tėvas gali išeiti ir mane rasti. Bet sode jaučiausi saugiau, nes buvau pasislėpęs.
Ilgai stebėjau dangų. Man patinka naktį sode žiūrėti į dangų. Vasarą kartais išeinu naktį į lauką
su prožektoriumi ir planisfera, kurią sudaro du plastmasiniai skrituliai, per vidurį perdurti smaigu.
Ant apatinio skritulio yra dangaus žemėlapis, o ant viršutinio – diafragma su parabolės formos
anga, ir sukdamas ją aplink, randi konkrečią metų dieną atitinkančią dangaus vietą, kuri matosi iš
51,5° šiaurės platumos, kurioje ir yra Svindonas, bet didžiausia dangaus dalis visada lieka kitoje žemės
pusėje.
Ir kai žvelgi į dangų, žinai, kad žiūri į žvaigždes, kurios yra nuo tavęs nutolusios šimtus
tūkstančių šviesmečių. Ir kai kurių tų žvaigždžių jau nebėra, nes jų šviesa eina iki mūsų taip ilgai,
kad tos žvaigždės arba jau nustojo egzistavusios, arba susprogo, arba susitraukė į raudonąsias
nykštukes. Ir dėl to tu pasijunti toks menkas, kad jeigu gyvenime kyla didelių sunkumų, malonu
manyti, kad tie tavo sunkumai yra visai nereikšmingi, ir tai reiškia, kad jie tokie maži, jog nereikia
į juos nė dėmesio kreipti, kai ką nors skaičiuoji.
Aš nekaip miegojau, nes buvo šalta, ir žemė po manimi buvo nelygi, ir Tobis be perstojo krebždėjo
savo narvelyje. Bet kai kaip reikiant išsibudinau, jau švito, ir visas dangus buvo oranžinės ir mėlynos, ir
purpurinės spalvos, ir aš girdėjau paukščių čiulbėjimą, kuris vadinasi aušros choras. Toje pat
vietoje išbuvau dar 2 valandas ir 32 minutes, o tada išgirdau, kad Tėvas išėjo į sodą ir pašaukė:
„Kristoferi?.. Kristoferi?.."
Tada apsiverčiau ir radau seną purviną maišą nuo trąšų, ir dar labiau susiriečiau, ir
sugniaužiau Tobio narvelį ir savo maisto dėžutę, ir įsispraudžiau į kampą tarp sandėliuko sienos ir
tvoros, ir lietaus vandens vonelės, ir užsidengiau tuo trąšų maišu. Ir tada išgirdau Tėvą, einantį per
sodą, ir iš kišenės išsiėmiau šveicarišką karišką peiliuką, ir atlenkiau jo ašmenis, ir laikiau ištiesęs, jeigu
Tėvas mus rastų. Ir girdėjau, kaip jis atidarė sandėliuko duris ir ieškojo viduje. Ir tada išgirdau jį sakant
„šūdas". Ir tada išgirdau jo žingsnius krūmokšniuose, kurie augo kitoje sandėliuko pusėje, ir mano širdis
labai trankėsi, ir vėl pajutau tą jausmą, lyg krūtinėje būtų išpūstas balionas, ir manau, kad gal Tėvas
ir pasižiūrėjo iš kitos sandėliuko pusės, bet tikrai nemačiau, nes buvau pasislėpęs, bet žinau, kad jis
manęs nepamatė, nes girdėjau, kaip vėl nuėjo per sodą.
Paskui tūnojau nejudėdamas ir pasižiūrėjau į laikrodį, ir šitaip ramiai ištvėriau 27 minutes. O tada
išgirdau, kad Tėvas įjungia furgono variklį. Žinojau, kad tai jo furgonas, nes girdėdavau jį labai dažnai,
be to, burzgė visai šalia, ir aš žinojau, kad tai ne jokių kitų kaimynų mašina, nes tie žmonės, kurie
vartoja narkotikus, turi Volksvvagen markės automobilį, o ponas Tomsonas, gyvenantis 40–ajame
name, turi Vaivchall Cavalier markės mašiną, o žmonės iš 34–ojo namo turi Peugeot, ir visų jų variklių
garsai skiriasi.
Ir kai išgirdau, kad Tėvas išvažiuoja iš namų, žinojau, kad yra saugu ir galima išlįsti.
 Ir tada turėjau nuspręsti, ką daryti. Nebegalėjau daugiau gyventi namuose su Tėvu, nes tai
buvo pavojinga.
Taigi aš priėmiau sprendimą.
Nusprendžiau nueiti ir pasibelsti į ponios Šiers duris ir apsigyventi pas ją, nes ją pažįstu, ir ji
nėra svetimas žmogus, ir aš esu buvęs jos namuose anksčiau, kai mūsų gatvės pusėje dingo
elektra. Ir šį kartą ji nevys manęs šalin, nes galėsiu jai papasakoti, kas užmušė Velingtoną, taigi ji
sužinos, kad esu jos draugas. Ir ji taip pat supras, kodėl daugiau nebegaliu gyventi su Tėvu.
Išsiėmiau iš savo maisto dėžutės saldymedžio šiaudelius ir rožinį vaflinį sausainį, ir paskutinį
apelsiną ir įsidėjau juos į kišenę, o maisto dėžutę paslėpiau po trąšų maišu. Tada pasiėmiau Tobio
narvelį ir savo antrąjį apsiaustą ir išlindau iš už sandėliuko. Perėjau per sodą, paskui ėjau ir palei namą.
Atsklendžiau sodo vartelius ir išėjau į gatvę.
Gatvėje nieko nebuvo, taigi aš ją perėjau ir nuėjau prie takelio į ponios Šiers namus, ir pasibeldžiau
į duris, ir laukiau, ir bandžiau atspėti, ką ji pasakys, kai atidarys.
Bet ji prie durų nepriėjo. Taigi aš vėl pabeldžiau.
Tada apsisukau ir pamačiau, kad gatve eina žmonės, ir vėl išsigandau, nes ten ėjo du iš tų, kurie
vartoja narkotikus ir gyvena gretimame name. Taigi sugriebiau Tobio narvelį ir užlindau už
ponios Šiers namo iš kiemo pusės, ir atsisėdau už šiukšlių dėžės, kad tie žmonės manęs nepamatytų.
Ir tada man reikėjo sugalvoti, ką daryti.
Ir aš stengiausi apgalvoti įvairius žingsnius ir bandžiau spręsti, ar jie teisingi, ar
ne. Nusprendžiau, kad nebegaliu grįžti namo.
Ir dar nusprendžiau, kad negaliu apsigyventi pas Siobenę, nes ji negalėtų manęs prižiūrėti, kai
baigtųsi mokslo metai, todėl, kad ji yra mokytoja, o ne draugė arba šeimos narė.
Ir aš nutariau, kad negaliu apsigyventi pas dėdę Terį, nes jis gyvena Sanderlende, ir aš nežinau, kaip
ten nuvažiuoti, ir man dėdė Teris nepatinka, nes rūko cigaretes ir glosto man plaukus.
Ir aš nusprendžiau, kad negaliu apsigyventi pas ponią Aleksander, nes ji nėra draugė arba
mūsų šeimos narė net ir turėdama šunį, nes negalėčiau pasilikti pas ją per naktį arba naudotis jos
tualetu, nes juo naudojasi ji, o ji yra svetima.
Ir tada pamaniau, kad galėčiau apsigyventi su Motina, nes ji yra mūsų šeimos, ir žinau, kur gyvena,
nes iš laiškų prisimenu adresą, ir tas adresas – Čepterio plentas Nr. 451c, Londonas NW2 5NG.
Tik bėda, kad ji gyvena Londone, ir aš niekada nesu ten buvęs. Aš esu buvęs tik Douveryje, kai
važiavome į Prancūziją, ir Sanderlende, kai lankėme dėdę Terį, ir Mančesteryje, kai vykome aplankyti
tetos Rūtos, sergančios vėžiu, tik kai aš ten buvau nuvažiavęs, ji vėžiu dar nesirgo. O pats vienas aš
niekad nesu nuėjęs toliau parduotuvės, esančios gatvės gale. Ir mintis, kad reikės kur nors važiuoti
vienam, mane baugino.
Bet mane dar labiau gąsdino, kad reikės grįžti namo arba pasilikti, kur dabar esu, arba
kiekvieną naktį slėptis sode, ir kad Tėvas gali mane surasti. Ir apie visa tai galvodamas pajutau, kad
man vėl gali pasidaryti lygiai taip pat bloga kaip praėjusį vakarą.
Ir tada supratau, kad nieko negaliu padaryti, kad jausčiausi saugus. Mano galvoje susidėliojo toks
paveikslas.

Ir tada įsivaizdavau, kaip atmetu visas galimybes, kurios atrodė neįmanomos, panašiai kaip
per matematikos egzaminą, kai peržiūri visus klausimus ir nusprendi, kuriuos spręsi ir kurių nespręsi,
ir tada išbrauki visus tuos, kurių nespręsi, ir tada tavo sprendimas jau yra galutinis, ir persigalvoti
negali. Ir mano sprendimas atrodė šitaip:
 Tai reiškė, kad turiu važiuoti į Londoną gyventi su Motina. Ir galėjau važiuoti traukiniu, nes
viską išmaniau apie traukinius iš savo traukinių žaidimo rinkinio, kaip reikia susirasti tvarkaraštyje
maršrutą ir nuvykti į stotį, ir nusipirkti bilietą, ir pasižiūrėti į tvarkaraštį, ir pasitikslinti, ar tavo
traukinys išvyksta laiku, o tada eiti į reikalingą peroną ir sėsti į traukinį. Ir aš važiuočiau iš Svindono
stoties, kur knygoje „Boskombo slėnio paslaptis" Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas sustoja
papietauti pakeliui iš Pedingtono į Rosą.
Ir tada pažvelgiau į labai seną apvalios formos metalinį keptuvės dangtį, kuris buvo atremtas į sieną
palei ponios Šiers namą kitoje siauro perėjimo pusėje. Dangtis buvo visas surūdijęs.
Jis buvo panašus į žemės paviršių, nes iš rūdžių susidariusios formos priminė šalis ir žemynus,
ir salas.
Ir tada pagalvojau, kad niekada negalėčiau būti astronautu, nes būdamas astronautas nutolsti nuo
namų per šimtus tūkstančių mylių, o mano namai dabar Londone, ir nuo čia iki ten – koks 100
mylių, taigi daugiau negu 1000 kartų arčiau, negu nutolčiau nuo namų išskridęs į kosmosą, ir man
buvo skaudu apie tai galvoti. Tai priminė tą dieną, kai pargriuvau ant žolės žaidimų aikštelės
pakraštyje ir įsipjoviau kelį į butelio šukę, kurią kažkas buvo permetęs per tvorą, ir ta šukė man
nurėžė odos paviršių, ir ponas Deivis turėjo su dezinfekuojančiais skysčiais nuplauti žaizdos vietą,
kad išvalytų mikrobus ir purvą, ir taip smarkiai skaudėjo, kad aš verkiau. Bet dabar skausmą jaučiau
galvoje. Ir man buvo liūdna suvokus, kad niekada netapsiu astronautu.
Ir tada pamaniau, kad man reikia elgtis kaip Šerlokui Holmsui ir kad turiu sąmoningai
atsiriboti mintyse kiek įmanoma labiau, kad nepastebėčiau, kaip viduje skaudu.
Ir tada pagalvojau, kad man reikės pinigų, jeigu važiuosiu į Londoną. Ir man reikės ką nors valgyti,
nes tai ilga kelionė, o aš nežinosiu, iš kur kelionėje gauti maisto. Ir paskui pagalvojau, kad kažkas turės
prižiūrėti Tobį, kai išvažiuosiu į Londoną, nes negalėsiu jo pasiimti su savimi.
Ir tada aš Susidariau Planą. Ir pasijutau geriau, nes mano galvoje atsirado šiokia tokia tvarka, ir
viskas susidėliojo, o man reikėjo tik iš eilės vykdyti instrukcijas.
Atsistojau ir įsitikinau, kad gatvėje tuščia. Tada nuėjau prie ponios Aleksander namo, kuris
stovi greta ponios Šiers namo, ir pasibeldžiau į duris.
Tada ponia Aleksander atidarė duris ir pasakė:
– Kristoferi, kas gi tau atsitiko?
Ir aš pasakiau:
– Ar jūs galite pasirūpinti Tobiu?
Ir ji pasakė:
– Kas yra
Tobis? Ir aš
pasakiau:
– Tobis yra mano auginama
žiurkė. Tada ponia Aleksander
tarė:
– Aha... Aha, taip. Dabar atsimenu. Tu man sakei.
Tada aš ištiesiau Tobio narvelį ir pasakiau:
– Štai jis.
Ponia Aleksander žingtelėjo atgal į prieškambarį.
Ir aš pasakiau:
– Jis ėda specialų maistą, ir to maisto galima nusipirkti gyvūnų parduotuvėje. Bet jis taip pat
ėda sausainius ir morkas, ir duoną, ir vištienos kaulus. Bet jam negalima duoti šokolado, nes ten
yra kofeino ir teobromino, taigi metilksantinų, ir didelės jų dozės žiurkes veikia kaip nuodai. Ir jam taip
pat kasdien reikia pakeisti vandenį indelyje. Ir jam bus vis tiek, kur gyventi, nes jis gyvūnas. Ir jam
patinka ištrūkti iš narvelio, bet nieko blogo, jeigu jo neišleidi pasivaikščioti.
 Tada ponia Aleksander pasakė:
– Kodėl tau, Kristoferi, reikia, kad kas nors prižiūrėtų Tobį?
Ir aš pasakiau:
– Aš važiuoju į
Londoną. Ir ji pasakė:
– Kuriam laikui tu išvyksti?
Ir aš pasakiau:
– Kol įstosiu į
universitetą. Ir ji pasakė:
– Argi negali pasiimti Tobio?
Ir aš pasakiau:
– Iki Londono tolimas kelias, ir aš nenoriu jo imti į traukinį, nes galiu jį prarasti.
Ir ponia Aleksander pasakė:
– Gerai.
Ir tada ji paklausė:
– Ar tu ir tavo tėvas išsikeliate? Ir aš pasakiau:
– Ne.
Ir ji pasakė:
– Tai kodėl tu važiuoji į Londoną? Ir aš tariau:
– Aš ketinu gyventi su Motina. O ji tarė:
– Aš maniau ir tu man sakei, kad tavo motina mirusi. Ir aš pasakiau:
– Aš maniau, kad ji mirė, bet ji yra gyva. Ir Tėvas man melavo. Ir dar pasakė, kad tai jis užmušė
Velingtoną.
Ir ponia Aleksander tarė:
– O Dieve.
Ir aš pasakiau:
– Aš ketinu gyventi su Motina, nes Tėvas užmušė Velingtoną ir melavo, ir aš bijau likti su juo
namuose.
Ir ponia Aleksander pasakė:
– Ar tavo motina yra čia? Ir aš pasakiau:
– Ne. Motina yra Londone. Ir ji pasakė:
– Tai tu į Londoną važiuoji vienas? Ir aš pasakiau:
– Taip. Ir ji tarė:
– Klausyk, Kristoferi, užeik į vidų ir prisėsk, ir mes galėsime pasikalbėti apie tai ir sugalvoti, kaip
geriausia pasielgti.
O aš pasakiau:
– Ne. Aš negaliu užeiti į vidų. Ar jūs prižiūrėsite mano
Tobį? Ir ji pasakė:
– Aš tikrai nemanau, kad tu gerai sugalvojai, Kristoferi.
Ir aš nieko nepasakiau.
Ir ji tarė:
– Kur šiuo metu yra tavo tėvas, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau.
Ir ji pasakė:
– Na, gal tau reikėtų pabandyti jam paskambinti, ir mes pamėgintume su juo susisiekti. Esu
tikra, kad jis dėl tavęs nerimauja. Ir aš įsitikinusi, kad įvyko kažkoks baisus nesusipratimas.
Taigi apsisukau ir nubėgau namų link. Bėgdamas per gatvę neapsidairiau, ir geltonas
mikroautobusiukas turėjo staigiai stabdyti, ir stabdant šaižiai sucypė jo padangos. Ir aš nubėgau palei
namą, vėl įbėgau pro sodo vartelius ir užsklendžiau juos paskui save.
Pabandžiau atidaryti virtuvės duris, bet jos buvo užrakintos. Taigi čiupau ant žemės gulinčią plytą ir
išmušiau stiklą, ir aplink pažiro šukės. Tada įkišau ranką pro išdaužtą langą ir atidariau duris iš vidaus.
Įėjau į namą ir padėjau Tobį virtuvėje ant stalo. Tada užbėgau į viršų ir pačiupau savo
mokyklinį krepšį ir įsimečiau į jį šiek tiek maisto Tobiui ir kelias matematikos knygas, ir kelias
švarias apatines kelnaites, ir baltinius, ir dvejus švarius marškinius. Tada nusileidau žemyn ir
atidariau šaldytuvą, ir įsidėjau į savo krepšį pakelį apelsinų sulčių ir neatidarytą butelį pieno. Ir
pasiėmiau dar du apelsinus ir dvi skardines troškintų pupelių, ir pakelį sausainių su kremu iš
spintelės, ir visa tai taip pat sudėjau į krepšį, nes konservus galėsiu atsidaryti atidarytuvu, įtaisytu
mano šveicariškame kariškame peiliuke.
 Tada pažvelgiau į spintelės viršų greta kriauklės ir pamačiau Tėvo mobilųjį telefoną ir piniginę,
ir adresų knygelę, ir pajutau, kaip per mano odą... po drabužiais perbėgo šiurpas, kaip daktarui
Vatsonui
„Keturių ženkle“ kai pamatė mažyčius Tongo, Andamano Saliečio, pėdsakus ant Bartolomėjaus Šolto
namo stogo Norvude, nes pagalvojau, kad Tėvas sugrįžo ir yra namie, ir man pradėjo dar labiau
skaudėti galvą. Bet paskui atsukau vaizdus savo atmintyje ir pamačiau, kad jo mašinos kieme
nėra, taigi jis tikriausiai bus pamiršęs pasiimti savo mobilųjį telefoną ir piniginę, ir savo adresų
knygutę išvažiuodamas. Ir aš pasiėmiau piniginę, ir išėmiau banko kortelę, nes tik taip galėjau gauti
pinigų, nes kortelė turi PIN kodo numerį, o tai – slaptas kodas, kurį turi surinkti, norėdamas
išsiimti pinigų, ir Tėvas nebuvo to numerio užsirašęs saugioje vietoje, kaip įprastai daroma, bet
pasakęs man, ir jis sakė, kad aš tai tikrai niekada nepamiršiu. Ir tas skaičius buvo 3558. Ir aš įsidėjau
banko kortelę į kišenę.
Tada išėmiau Tobį iš narvelio ir įsidėjau į apsiausto kišenę, nes neštis narvelį visą kelią iki Londono
per sunku. Ir tada pro virtuvės duris vėl išėjau į sodą.
Įsitikinęs, kad niekas manęs nestebi, išėjau pro sodo vartelius ir patraukiau mokyklos link, nes tik
šią kryptį ir težinojau, o mokykloje galėsiu paklausti Siobenės, kur yra traukinių stotis.
Jei būčiau šiaip ėjęs į mokyklą, man būtų daręsi vis baisiau, nes niekada anksčiau pėsčias nebuvau
ten ėjęs. Bet dabar mane gąsdino du dalykai. Vienas jų – tai, kad atsidūriau toli nuo man įprastų vietų,
o kitas – kad esu arti tos vietos, kur gyvena Tėvas, ir abi baimės buvo atvirkščiai proporcingos
viena kitai, taigi man vis labiau tolstant nuo namų ir nuo tos vietos, kur liko Tėvas, visa baimė buvo tas
pats pastovus dydis:
Baimė visa ? Baimė naujos vietos x Baimė Tėvo artumo ? pastovus dydis
(konstanta)
Nuo mūsų namų iki mokyklos reikia važiuoti 19 minučių, bet tą patį atstumą pėsčiomis nuėjau per
47 minutes, taigi kol nuėjau, labai pavargau ir tikėjausi, kad prieš tęsdamas savo kelionę į
traukinių stotį galėsiu mokykloje truputį pabūti ir suvalgyti sausainių, ir išgerti apelsinų sulčių.
Bet viso to padaryti negalėjau, nes prisiartinęs prie mokyklos pamačiau Tėvo furgoną, pastatytą
mašinų stovėjimo aikštelėje. Ir aš tikrai žinojau, kad tai jo furgonas, nes ant šono buvo užrašyta
„Edo Buno šildymo priežiūra ir katilinių taisymas", o greta buvo firmos ženklas, du sukryžiuoti
atsuktuvai:

Ir kai pamačiau šitą furgoną, mane vėl supykino. Bet šį kartą iš anksto jaučiau, kad taip nutiks, taigi
neišsitepiau drabužių, tik apvėmiau tvorą ir šaligatvį, ir tų vėmalų nebuvo daug, nes nelabai ką buvau
valgęs. Ir kai mane pykino, norėjau susiraityti ant žemės ir pradėti dejuoti. Bet žinojau, kad jeigu
susiraitysiu ant žemės ir pradėsiu dejuoti, Tėvas išeis iš mokyklos ir pamatys mane, ir pagaus, ir
parsiveš namo. Taigi labai giliai kvėpavau, kaip buvo išmokiusi daryti Siobenė, kai mokykloje man kas
nors suduoda, ir suskaičiavau penkiasdešimt įkvėpimų, ir buvau labai sukoncentravęs dėmesį į
skaičius, ir juos kartodamas kėliau kubu. Ir tai gerokai sumažino skausmą.
Ir tada nusivaliau burną ir nusprendžiau, kad turėsiu pats sužinoti, kaip patekti į traukinių stotį, ir
kad man reikės ko nors pasiklausti, ir kad geriau kreiptis į moterį, nes kai mums mokykloje
aiškino apie Nepažįstamų Žmonių Keliamą Pavojų, sakė, kad jeigu tave užkalbina vyras, ir tu
išsigąsti, pirmiausia turi susirasti moterį ir bėgti prie jos, nes būti su moterimis saugiau.
Taigi išsiėmiau šveicarišką karišką peiliuką ir atlenkiau jo ašmenis, ir stipriai suspaudęs laikiau
kišenėje, ne toje, kur buvo Tobis, kad galėčiau durti bet kam, kas bandys mane sučiupti, ir kaip tik tuo
metu kitoje gatvės pusėje išvydau moterį, stumiančią vežimėlį su kūdikiu, ir mažą berniuką su žaisliniu
drambliuku, taigi nusprendžiau jos ir paklausti. Ir šį kartą jau pažvelgiau į kairę ir į dešinę, paskui vėl į
kairę, kad manęs nesuvažinėtų, ir perėjau gatvę. Ir pasakiau moteriai:
– Kur galima nusipirkti žemėlapį?
Ir ji paklausė:
– Ką sakai?
Ir aš pasakiau:
– Kur galėčiau nusipirkti žemėlapį?
Ir jaučiau, kaip virpa ranka, laikanti peiliuką, nors aš jos ir nedrebinau.
Ir ji pasakė:
– Patrikai, padėk, mesk tą žaislą, jis nešvarus. Kokį žemėlapį?
 Ir aš pasakiau:
– Šios vietos žemėlapį.
Ir ji pasakė:
– Nežinau, – ir tada pridūrė: – Kur tu nori keliauti?
Ir aš pasakiau:
– Einu į traukinių
stotį. Ir ji nusijuokė ir
pasakė:
– Norint pasiekti traukinių stotį, visai nereikia
žemėlapio. Ir aš pasakiau:
– Man reikia, nes nežinau, kur yra traukinių
stotis. Ir ji pasakė:
– Matosi iš
čia. Ir aš
pasakiau:
– Aš nematau. Ir dar norėčiau sužinoti, kur yra
bankomatas. Ir ji parodė ir pasakė:
– Tenai. Anas pastatas. Su iškaba ant stogo Orientacinis taškas. Kitoje pusėje yra Didžiosios
Britanijos geležinkelio linijų ženklas. Ir stotis yra apačioje, po tuo ženklu. Patrikai, aš tau jau kartą
sakiau. Aš tau sakiau jau tūkstantį kartų. Nerankiok daiktų nuo šaligatvio ir nekišk jų į burną.
Ir aš pažvelgiau ta jos nurodyta kryptimi, ir pamačiau pastatą, ant kurio viršaus buvo kažkas
užrašyta, bet jis stovėjo toli nuo čia, ir aš negalėjau perskaityti užrašo, ir aš pasakiau:
– Ar turite galvoj tą dryžuotą pastatą su horizontaliais
langais? Ir ji pasakė:
– Kaip tik tą.
Ir aš
pasakiau:
– Kaip man iki to pastato nueiti?
Ir ji nustebusi šūktelėjo:
– Dievulėliau mano!
Tada pasakė:
– Sek paskui tą autobusą, – ir parodė į autobusą, važiuojantį pro šalį.
Taigi pradėjau bėgti, bet autobusai važiuoja tikrai greitai, ir man vis reikėjo pasitikrinti, ar iš kišenės
neiškrito Tobis. Bet man pavyko bėgti paskui autobusą gana ilgai, ir aš kirtau 6 šonines gatveles,
kol autobusas pasuko dar į vieną gatvę, ir tada aš pamečiau jį iš akių.
Ir tada nustojau bėgęs, nes man jau buvo sunku kvėpuoti ir skaudėjo kojas. Ir buvau atsidūręs
gatvėje su daugybe parduotuvių. Ir prisiminiau, kad šioje gatvėje jau esu buvęs, kai su Motina
ėjome apsipirkti. Ir gatvėje buvo daugybė žmonių, vaikščiojančių po parduotuves, bet aš
nenorėjau, kad jie mane liestų, taigi nuėjau į gatvės pakraštį, ir man nepatiko, kad visi tie žmonės
yra taip arti manęs, ir nepatiko tas triukšmas, nes mano galvai tos informacijos buvo per daug, ir buvo
sunku galvoti, atrodė, lyg kažkas galvoje šūkautų. Taigi užsidengiau rankomis ausis ir labai tyliai
dejavau.

Ir tada pastebėjau, kad dar matosi geležinkelio ženklas , kurį man rodė ponia, taigi toliau
ėjau jo link.

Bet paskui aš to ženklo nebemačiau. Ir buvau pamiršęs įsidėmėti, kurioje vietoje jis buvo,
ir tai mane išgąsdino, nes pasiklydau, o aš juk nieko nepamirštu. Įprastomis aplinkybėmis galvoje
susidaryčiau žemėlapį ir juo vadovaučiausi, o pats tame žemėlapyje būčiau mažas kryžiukas, kuris
žymėtų, kur esu, bet mano galvą trikdė per daug dalykų, ir viskas susipainiojo. Taigi stovėjau po žaliai
baltu brezentiniu stogu šalia daržovių parduotuvės, kur iš dėžių pardavinėjo morkas ir svogūnus,
ir pastarnokus, ir brokolius, ir tose dėžėse buvo minkštas žalias įklotas, ir aš sugalvojau planą.
Žinojau, kad traukinių stotis kažkur čia pat. Ir jeigu kas nors yra netoliese, tai surasti tą vietą galima
judant spirale, einant palei laikrodžio rodyklę ir pasukant kiekvieną kartą į dešinę, kol vėl prieisi
tą gatvę, kurioje jau esi buvęs, paskui pasukant į kairę, ir kiekvieną kartą vis sukant į kairę, ir taip
toliau, kaip pavaizduota (bet tai taip pat tik hipotetinė diagrama, ir visai ne Svindono planas):
 Ir šitaip suradau traukinių stotį, o eidamas labai susikaupiau ir susikūriau taisykles, ir susidariau
miesto centro planą galvoje, ir šitaip man buvo lengviau nekreipti jokio dėmesio į žmones ir visą
tą triukšmą aplink.
Ir tada žengiau į traukinių stotį.
181
Aš viską pastebiu.
Tai dėl to man nepatinka naujos vietos. Jeigu esu pažįstamoje vietoje, tokioje kaip namai ar
mokykla, ar autobusas, ar parduotuvė, ar gatvė, kur esu beveik viską jau anksčiau matęs, man reikia tik
žvalgytis į daiktus, kurie pasikeitė arba stovi kitoje vietoje. Pavyzdžiui, vieną savaitę mokykloje, mūsų
klasėje, nukrito Šekspyro Gaublio teatro plakatas, ir iš karto matėsi, kad jį priklijavo iš naujo, nes
pakabino šiek tiek į dešinę nuo senosios vietos, o ant sienos plakato kairėje buvo likę trys maži
lipniosios gumos Blu–Tack taškeliai. O kitą dieną mūsų gatvėje, ant 437 žibinto stulpo, kuris stovi
priešais 35 namą, kažkas grafiti stiliumi parašė CROW APTOK.
Bet dauguma žmonių yra tinginiai. Jie niekada nieko nepastebi. Jie tik žvilgteli, ir šitas žodis reiškia
tą patį, ką ir „netikėtai ant ko nors užšokti ir toliau eiti savo keliu", panašiai kaip žaidžiant biliardą
vienas kamuoliukas atsitrenkia į kitą. Ir ta žmonių galvose esanti informacija yra labai paprasta.
Pavyzdžiui, jeigu jie gyvena kaime, ta informacija gali būti tokia:
1. Aš stoviu žole apaugusiame lauke.
2. Laukuose yra karvių.
3. Diena saulėta, ir danguje yra tik keli debesys.
4. Žolėje yra gėlių.
5. Tolumoje matosi kaimas.
6. Lauko pakraštyje matosi tvora, o joje yra varteliai.
Ir paskui žmonės daugiau nieko nebepastebi, nes galvoja apie ką nors kita, pavyzdžiui, „Oi, kaip čia
gražu" arba „Aš nerimauju, kad galiu būti palikęs įjungtą dujinę viryklę", arba „Įdomu, ar Džuli jau
pagimdė"1.
Bet jeigu kaime kokiame nors lauke stoviu aš, tai pastebiu viską. Pavyzdžiui, galiu prisiminti, kaip
stovėjau viename lauke 1994–ųjų birželio 15 d., ketvirtadienį, nes Tėvas ir Motina, ir aš
važiavome į Douverį, kad suspėtume į keltą, plaukiantį į Prancūziją, ir mes pasirinkome tą
maršrutą, kurį Tėvas pavadino Keliu su gražiais vaizdais, o tai reiškė „važiuoti siaurais keliukais ir
sustoti papietauti užeigoje su sodu", ir man reikėjo išlipti pasisioti, ir aš nuėjau į lauką, kuriame
ganėsi karvės, ir nusišlapinęs stabtelėjau, ir pasidairiau po tą lauką, ir pastebėjau šiuos dalykus:
1. Lauke yra 19 karvių, iš kurių 15 yra juodmargės, o 4 žalmargės.
2. Tolumoje matosi kaimas, kuriame galima suskaičiuoti 31 namą ir bažnyčią su keturkampiu, bet
ne smailu, bokštu.
3. Lauke matosi rėžių žymės, o tai reiškia, kad viduramžiais šitas laukas buvo padalytas rėžiais
ir ežiomis, ir kiekvienas tame kaime gyvenęs žmogus turėjo savo rėžį, kuriame ir ūkininkavo.

1 Taip iš tikrųjų ir yra, nes aš klausiau Siobenės, apie ką žmonės mąsto, žiūrėdami j daiktus, ir ji man kaip tik taip ir
paaiškino.
 4. Gyvatvorėje matosi įstrigęs maišas nuo pirkinių iš Asda parduotuvių tinklo ir suspausta kokakolos
skardinė, ant kurios nupiešta sraigė, ir ilgas oranžinės virvės galas.
5. Lauko pakraštys šiaurės rytuose yra aukščiausias, o pietvakariuose – žemiausias (aš turėjau
kompasą, nes vykome atostogauti, ir kai būsime Prancūzijoje, aš norėsiu žinoti, kur yra Svindonas), ir
laukas yra šiek tiek nelygus pagal liniją tarp tų dviejų pakraščių, ir šiaurės vakarų ir pietryčių
lauko pakraščiai yra šiek tiek žemiau, negu būtų, jei visas laukas būtų nuožulni plokštuma.
6. Aš matau įvairias žolių rūšis ir dviejų spalvų gėles žolėje.
7. Dauguma karvių yra atsigręžusios į kalvos pusę.
Ir į šitą mano pastebėtų daiktų sąrašą buvau įtraukęs dar 31 dalyką, bet Siobenė pasakė, kad visų jų
rašyti nereikia. Ir tai reiškia, kad buvimas naujoje vietoje labai vargina, nes matau visus aplink
esančius daiktus, ir jei kas nors paskui manęs paklaustų, kokios buvo karvės, pasiteiraučiau, apie
kurią karvę klausia, ir namie galėčiau nupiešti visas jas ir papasakoti, koks buvo kiekvienos karvės
raštas.

Dabar suprantu, kad 13 skyriuje pamelavau, nes ten pasakiau:

– Aš nemoku juokauti.
Bet aš moku tris anekdotus, kuriuos galiu papasakoti ir kuriuos suprantu, ir vienas jų yra apie
karvę, ir Siobenė sako, kad nėra reikalo grįžti į 13 skyrių ir taisyti, ką parašiau, nes tai ne taip svarbu,
nes tai ne melas, tik paaiškinimas.
O tas anekdotas yra toks.
Traukiniu važiuoja trys vyrai. Vienas jų yra ekonomistas, kitas – logikos specialistas, o trečias
– matematikas. Ir jie ką tik pervažiavo Škotijos sieną (nežinau, kodėl jie važiuoja į Škotiją), ir jie
pro traukinio langą pamato lauke besiganančią žalą karvę (ta karvė stovi lygiagrečiai su traukiniu).
Ir ekonomistas sako:
– Žiūrėk, Škotijoje karvės yra žalos.
Ir logikos specialistas sako:
– Ne. Škotijoje yra karvių, ir bent viena jų yra žala.
O matematikas sako:
– Ne. Škotijoje yra bent viena karvė, kurios vienas šonas, pasirodo, yra žalas.
Ir tai juokinga, nes ekonomistai nėra tikri mokslininkai, nes logikos specialistai mąsto aiškiau, bet
matematikų atsakymas yra pats tiksliausias. Ir kai būnu naujoje vietoje ir matau viską, kas yra aplink,
jaučiuosi lyg kompiuteris, kuris vienu metu turi atlikti per daug operacijų, ir pagrindinis procesorius
užblokuojamas, ir todėl nebėra erdvės, kurioje galėtum mąstyti apie kitus dalykus. Ir man dar sunkiau,
kai tenka būti naujoje vietoje su daugeliu žmonių, nes žmonės nepanašūs nei į karves, nei į gėles, nei į
žolę, ir jie su tavimi kalba, ir jie padaro ką nors, ko tu nesitiki, taigi turi pastebėti viską, kas toje vietoje
yra, ir dar turi numatyti tai, kas gali nutikti. Ir kartais, kai būnu naujoje vietoje, o aplink yra daug
žmonių, tarsi sutrinka kompiuterio veikla, ir turiu užsimerkti, ir rankomis užsidengti ausis, ir dejuoti, o
tai panašu lyg spaudyčiau kompiuterio klavišus CTRL + ALT + DEL ir uždarinėčiau programas,
su kuriomis dirbau, ir išjungčiau, ir perkraučiau kompiuterį, kad galėčiau prisiminti, ką veikiu ir
kur ketinau eiti.
Ir todėl man gerai sekasi žaisti šachmatais ir matematika, ir loginiai uždaviniai, nes dauguma
žmonių yra beveik akli ir nemato daugelio dalykų, ir neišnaudoja savo proto pajėgumo, ir užima galvą
dalykais, visai tarpusavyje nesusijusiais ir juokingais, pavyzdžiui: „Aš nerimauju, kad galiu būti palikęs
įjungtą dujinę viryklę".
Mano žaislinių traukinių rinkinyje buvo mažas pastatas su dviem kambariais ir koridoriumi tarp jų,
ir vienas tų kambarių buvo bilietų kasa, kur nusipirkdavai bilietus, o kitas – laukiamoji salė, kur
laukdavai atvykstant traukinio. Bet Svindono traukinių stotis buvo visai kitokia. Ją sudarė tunelis
ir laiptai, ir parduotuvė, ir kavinė, ir šitokia laukiamoji salė:
 Bet šis stoties žemėlapis nėra labai tikslus, nes buvau išsigandęs, taigi negalėjau gerai įsidėmėti ten
buvusių daiktų ir atsimenu tik tiek, tad šitas pavaizdavimas yra apytikris.
Ir jaučiausi, lyg stovėčiau ant stačios uolos pučiant stipriam vėjui, nes man svaigo galva ir
pykino, kadangi aplink buvo daugybė žmonių, įeinančių ir išeinančių iš tunelio, ir viskas jame
aidėjo, ir tuo tuneliu galėjai eiti tik viena kryptimi, ir visur tvyrojo tualeto ir cigarečių kvapas.
Taigi atsirėmiau į sieną ir, kad ne– pargriūčiau ir nesusiriesčiau ant žemės, įsikibau į iškabos kraštelį,
ir ta iškaba skelbė:
„Keleiviai, norintys naudotis automobilių stovėjimo aikštele, turi kreiptis nurodytu telefonu,
esančiu j dešinę nuo bilietų kasos". Ir aš panorau grįžti namo. Bet namo eiti bijojau ir galvoje
bandžiau sukurti planą, ką turėčiau daryti, bet aplink buvo per daug daiktų ir per daug garsų,
kurie blaškė dėmesį.
Taigi užsidengiau rankomis ausis, kad nebegirdėčiau triukšmo ir galėčiau mąstyti. Ir sugalvojau, kad
turiu pasilikti stotyje, kad galėčiau įsėsti į traukinį, ir kad man reikia kur nors prisėsti, bet arti stoties
durų nebuvo kur atsisėsti, taigi teko paėjėti tuneliu. Taigi aš pats sau tariau (mintyse, o ne garsiai): „Aš
paėjėsiu tuneliu, ir gal bus kur atsisėsti, o tada užsimerksiu ir galėsiu pagalvoti", ir nuėjau tuneliu,
sutelkęs dėmesį į ženklą tunelio gale, kuris skelbė: „ATSARGIAI – CCTV". Atrodė, kad lynu
leidžiuosi nuo stačios uolos.
Ir pagaliau priėjau tunelio galą, ir ten buvo keleri laiptai, ir aš vieneriais laiptais užlipau į viršų, bet
aplink vis dar buvo labai daug žmonių, ir aš pradėjau dejuoti, o laiptų viršuje buvo parduotuvė ir
patalpa su kėdėmis, bet ten buvo per daug žmonių, taigi praėjau pro šalį. Mačiau reklamas, skelbiančias
„Didysis Vakarų Laimėjimas" ir „Šaltas alus", ir „ATSARGIAI – ŠLAPIOS GRINDYS", ir
„Jūsų 50 pensų padės išgyventi neišnešiotam kūdikiui 1,8 sekundės", ir nurodymai, kur persėsti, ir
„Gaivina kitaip", ir „SKANU GARDU IR TIK 1,30 SVARO KARŠTAS ŠOKOLADAS
DELUXE", ir „0870 777 7676", ir „Citrinmedis", ir „Rūkyti draudžiama", ir „PUIKI ARBATA",
ir ten buvo mažų stalelių su greta stovinčiomis kėdėmis, ir prie vieno stalelio niekas nesėdėjo, ir
jis stovėjo kampe, ir aš atsisėdau ant vienos kėdės prie to stalelio, ir užsimerkiau. Ir susikišau
rankas į kišenes, ir Tobis užlipo man ant rankos, ir aš padaviau jam du gumulėlius žiurkių maisto
iš savo krepšio, ir užčiuopiau šveicarišką karišką peiliuką kita ranka, ir sudejavau, kad negirdėčiau
to triukšmo, nes buvau atitraukęs rankas nuo ausų, bet dejavau ne taip garsiai, kad neišgirstų kiti
žmonės ir neprieitų, ir nepradėtų manęs kalbinti.
Ir tada stengiausi galvoti apie tai, ką man daryti, bet negalėjau, nes galvoje buvo prisikimšę per
daug dalykų, taigi kad pravalyčiau galvą, išsprendžiau vieną matematikos uždavinį.
Ir tas matematikos uždavinys vadinasi „Konvėjaus kareiviai". Ir „Konvėjaus kareivius" žaidi
šachmatų lentoje, kuri tęsiasi be galo visomis keturiomis kryptimis, ir kiekvienas langelis į apačią nuo
užbrauktos horizontalios linijos turi po spalvotą plytelę, kaip pavaizduota čia:
 Ir gali kilnoti pasirinktą spalvotą plytelę tiktai tada, jei ji gali peršokti per kitą spalvotą plytelę
horizontaliai arba vertikaliai (bet ne įstrižai) į tuščią langelį, esantį už kitų dviejų langelių. Ir kai šitaip
kilnoji kurią nors plytelę, turi pastumti tą langelį dengusią plytelę, kaip parodyta:

Ir turi sekti, per kiek spalvotosios plytelės nutolsta nuo pradinės horizontalios linijos, ir todėl
iš pradžių darai kažką panašaus į:

O paskui darai šitaip:

Ir aš žinau, koks yra atsakymas, nes kad ir kaip kilnotum spalvotąsias plyteles, jos niekada nenutols
daugiau nei per 4 langelius į viršų nuo pradinės horizontaliosios linijos, bet šitą matematikos uždavinį
gera spręsti mintyse, kai nenori apie nieką kita galvoti, nes žaisdamas šitą žaidimą gali jį padaryti tokį
sudėtingą, kokio tau reikia, kad duotum darbo savo smegenims, ir tai padarai, plėsdamas lentą
kiek nori, o ėjimus sugalvodamas tokio sudėtingumo, kokio nori.
Aš pasirinkau tokį žaidimo variantą:
 Ir tada pakėliau akis ir pamačiau, kad priešais mane stovi policininkas ir sako:
A.Kas per velnias? – bet aš nesupratau, ką jis nori pasakyti. Ir tada jis pasakė:
B.Ar viskas gerai, jaunuoli?
Aš pažiūrėjau į jį ir šiek tiek pagalvojau, norėdamas teisingai atsakyti į šitą klausimą, ir pasakiau: –
Ne.
Ir jis pasakė:
A.Tu atrodai gerokai pavargęs.
Jis mūvėjo auksinį žiedą, ant kurio buvo išgraviruotos stambios raidės, bet negalėjau įžiūrėti,
kokios. Tada jis pasakė:
A.Moteris kavinėje sako, kad čia esi jau 2,5 valandos, ir kai ji pabandė tave užkalbinti, tu buvai
visiškame transe.
Tada jis pasakė:
A. Kuo tu vardu? Ir aš pasakiau:
B. Kristoferis Bunas. Ir jis pasakė:
– Kur tu gyveni? Ir aš pasakiau:
– Randolfo gatvės 36 name, – ir pasijutau geriau, nes man policininkai patinka, ir tai buvo lengvas
klausimas, ir aš dar galvojau, ar turėčiau jam pasakyti, kad Tėvas užmušė Velingtoną, ir ar jis areštuotų
Tėvą, jei pasakyčiau.
Ir jis pasakė:
– Ką tu čia veiki? Ir aš pasakiau:
– Man reikėjo atsisėsti, ramiai pabūti ir pagalvoti. Ir jis pasakė:
– Gerai, kalbėkim paprasčiau. Ką tu veiki traukinių stotyje? Ir aš pasakiau:
– Ketinu aplankyti Motiną. Ir jis pasakė:
– Motiną?
Ir aš pasakiau:
– Taip, Motiną. Ir jis pasakė:
– Kada išvyksta tavo traukinys? Ir aš pasakiau:
– Nežinau. Ji gyvena Londone. Nežinau, kada važiuoja traukinys į Londoną.
Ir jis pasakė:
– Tai tu negyveni su savo motina? Ir aš pasakiau:
– Ne. Bet aš ketinu su ja gyventi.
Ir tada jis atsisėdo greta manęs ir pasakė:
– Tai kur gyvena tavo motina? Ir aš pasakiau:
– Londone.
Ir jis pasakė:
– Taip, bet kur Londone? Ir aš pasakiau:
– Čepterio plentas 451c, Londonas NW2 5NG. Ir jis sušuko:
– Jėzau! Kas čia dabar? Aš pažvelgiau žemyn ir pasakiau:
– Tai mano žiurkė, Tobis, – nes Tobis spoksojo į policininką iš mano kišenės.
Ir policininkas pasakė:
– Naminė žiurkė? Ir aš pasakiau:
– Taip, naminė žiurkė. Ji labai švari ir neserga buboniniu maru.
Ir policininkas pasakė:
– Na, tai kiek paguodžia. Ir aš pasakiau:
–Taip. Ir jis pasakė:
– Ar turi bilietą? Ir aš pasakiau: – Ne.
Ir jis pasakė:
 – Ar turi pinigų bilietui? Ir aš pasakiau:
– Ne.
Ir jis pasakė:
– Tai kaip tu tada ketini pasiekti Londoną?
Ir tada aš jau nežinojau, ką atsakyti, nes kišenėje turėjau Tėvo banko kortelę, o vogti buvo neteisėta,
bet jis buvo policininkas, taigi turėjau jam sakyti tiesą, tai ir pasakiau:
– Aš turiu banko kortelę, – ir išėmiau ją iš kišenės ir parodžiau jam.
Ir tai buvo nekaltas melas. Bet policininkas pasakė:
– Ar tai tavo kortelė?
Ir tada aš pagalvojau, kad jis gali mane areštuoti, ir pasakiau:
– Ne, ji Tėvo. Ir jis pasakė:
– Tėvo?
Ir aš pasakiau:
– Taip, Tėvo. Ir jis pasakė:
– Gerai, – bet tai jis pasakė tikrai lėtai ir suspaudė savo nosį nykščiu ir smiliumi.
Ir aš pasakiau:
– Jis man pasakė kodą, – o tai buvo kitas nekaltas melas. Ir jis pasakė:
– Gal paėjėkime pasivaikščiodami iki bankomato? Ir aš pasakiau:
– Jums negalima manęs liesti. Ir jis pasakė:
– Kodėl aš turėčiau norėti tave paliesti? Ir aš pasakiau:
– Nežinau. Ir jis pasakė:
– Na, ir aš nežinau. Ir aš pasakiau:
– Nes esu gavęs įspėjimą už tai, kad smogiau policininkui, bet aš nenorėjau jam suduoti, ir jeigu vėl
taip padarysiu, tai man bus dar blogiau.
Tada jis pažvelgė į mane ir pasakė:
– Tu kalbi rimtai, ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Taip.
Ir jis pasakė:
– Tu eik
pirmas. Ir aš
pasakiau:
– Kur?
Ir jis pasakė:
– Atgal prie bilietų kasos, – ir parodė nykščiu.
Ir mes abu grįžome tuneliu, bet šįkart nebebuvo taip baisu, nes kartu su manim ėjo policininkas.
Ir aš įdėjau kortelę į bankomatą, kaip man kartais leisdavo daryti Tėvas, kai mes eidavome
kartu apsipirkti, ir pasirodė užrašas SURINKITE PIN KODĄ, ir aš surinkau skaičių 3558, ir
paspaudžiau mygtuką VYKDYTI, ir pasirodė užrašas NURODYKITE SUMĄ, ir buvo galima
pasirinkti iš:

? 10 20 ?
? 50 100 ?
Kita suma

Ir aš paklausiau policininko:
– Kiek kainuoja traukinio bilietas į Londoną?
Ir jis pasakė:
– Apie 30
gabalų. Ir aš
pasakiau:
– Ar svarais?
Ir jis pasakė:
– Dieve šventas, – ir nusijuokė. Bet aš nesijuokiau, nes man nepatinka žmonės, kurie iš
manęs juokiasi, net jei jie yra policininkai. Ir jis nustojo juoktis ir pasakė:
– Jo. Tai 30 svarų.
Taigi aš paspaudžiau 50, ir iš bankomato iškrito penki banknotai po 10 svarų ir kvitas, ir aš įsidėjau
pinigus ir kvitą, ir kortelę į kišenę.
Ir policininkas pasakė:
– Na, nebetrukdysiu daugiau tavęs čia šnekindamas. Ir aš pasakiau:
 – Kur man nusipirkti traukinio bilietą? – nes jeigu paklysti ir tau reikia pasiklausti kelio, gali
paklausti policininko.
Ir jis pasakė:
– Tu esi išskirtinis egzempliorius, ar ne? Ir aš pasakiau:
– Kur man nusipirkti traukinio bilietą? – nes jis neatsakė į mano
klausimą. Ir jis pasakė:
– Tenai, – ir jis parodė ten, kur kitoje pusėje priešais traukinių stoties duris matėsi didelė patalpa
stikliniais langais, ir tada jis pasakė: – Na, ar tu tikrai žinai, ką darai?
Ir aš pasakiau:
– Taip. Aš važiuoju į Londoną gyventi su savo Motina. Ir jis pasakė:
– Ar tavo motina turi telefoną? Ir aš pasakiau:
– Taip. Ir jis pasakė:
– Ar gali jį man pasakyti? Ir aš pasakiau:
– Taip. Jis toks: 0208 887 8907. Ir jis pasakė:
– Ir paskambinsi jai, jeigu pateksi į bėdą, gerai? Ir aš pasakiau:
– Taip, – nes žinojau, kad jeigu turi pinigų, galima skambinti žmonėms iš telefono būdelių, o aš
dabar pinigų turėjau.
Ir jis pasakė:
– Gerai.
Ir aš nuėjau prie bilietų kasų ir atsigręžęs pamačiau, kad policininkas vis dar mane stebi, taigi
jaučiausi saugus. Kitoje didžiulio kambario pusėje buvo ilgas stalas, o virš jo – langelis, ir priešais
langelį stovėjo vyriškis, o kitas vyriškis stovėjo kitoje langelio pusėje. Ir aš pasakiau vyriškiui už
langelio:
– Aš noriu važiuoti į Londoną.
Tada tas vyras, kuris stovėjo priešais langelį, pasakė:
– Jei neprieštarausi... – ir nusigręžė taip, kad nugara atsidūrė tiesiai prieš mane, ir vyriškis
kitoje langelio pusėje davė jam pasirašyti popieriaus lapą, ir jis pasirašė, ir tą lapą nustūmė atgal pro
langelį, ir už langelio esantis vyriškis padavė jam bilietą. Ir tada vyriškis priešais langelį pažvelgė į
mane ir pasakė:
– Ko čia
spoksai? Ir tada
nuėjo.
Ir jo plaukai buvo susukti virvutėmis, kaip nešioja juodaodžiai, bet jis buvo baltasis, ir dredai
gali susivyti tada, kai niekad neplauni plaukų, ir jie pasidaro panašūs į seną virvę. Ir jis buvo
apsivilkęs raudonomis kelnėmis su žvaigždėmis. Ir aš laikiau ranką ant šveicariško kariško peiliuko,
jeigu kartais tas žmogus mane paliestų.
Ir paskui daugiau niekas prieš langelį nebestovėjo, ir aš pasakiau vyriškiui kitoje langelio pusėje:
– Aš noriu važiuoti į Londoną, – ir jau nebebuvau taip įsibaiminęs, nes žinojau, kad netoliese
yra policininkas, bet atsigręžęs pamačiau, kad policininko jau nebėra, ir vėl pajutau išgąstį, taigi
bandžiau apsimesti, kad žaidžiu kompiuterinį žaidimą, ir jis vadinasi „Traukinys j Londoną", ir
tas žaidimas panašus į „Mistiką" arba „Vienuoliktąją valandą", kur norint patekti į kitą lygį
reikia išnarplioti daugybę sudėtingų galvosūkių, ir tą žaidimą aš galėjau bet kada nutraukti. Ir vyriškis
paklausė:
– Į vieną pusę ar į abi? Ir aš pasakiau:
– Koks skirtumas? Ir jis pasakė:
– Ar nori nuvažiuoti ir pasilikti, ar nuvažiuoti ir vėl sugrįžti? Ir aš pasakiau:
– Aš noriu nuvažiavęs ten pasilikti. Ir jis pasakė:
– Kuriam laikui? Ir aš pasakiau:
– Kol įstosiu į universitetą. Ir jis pasakė:
– Tada į vieną pusę, – ir tada jis pasakė: – Bus 32 svarai.
Ir aš padaviau jam 50 svarų, ir jis man davė 10 grąžos, ir pasakė:
– Žiūrėk – neišmėtyk.
Ir tada jis man padavė geltonai oranžinį bilietą ir 8 svarus monetomis, ir aš susibėriau jas į tą
kišenę, kurioje laikiau peiliuką. Ir man nepatiko, kad bilietas buvo pusiau geltonas, bet turėjau jį
saugoti, nes tai buvo traukinio bilietas. Ir tada jis pasakė:
– Gal galėtum pasitraukti nuo langelio? Ir aš pasakiau:
– Kada išvažiuoja traukinys į Londoną? Ir jis pažvelgė į savo laikrodį ir pasakė:
– Iš pirmojo kelio po penkių minučių. Ir aš pasakiau:
– Kur yra pirmasis kelias?
Ir jis parodė ir pasakė:
 – Per perėją ir laiptais į viršų. Pamatysi rodykles.
Perėja reiškė tunelį, nes mačiau, kur jis rodė, taigi nuėjau nuo bilietų kasų, bet viskas nebebuvo
panašu į kompiuterinį žaidimą, nes atsidūriau to visko vidury, ir atrodė, kad visi ženklai šaukia mano
galvoje, ir kažkas į mane atsitrenkė, ir praėjo pro šalį, ir aš išleidau garsą, panašų į šuns lojimą, kai šuo
nori pagąsdinti.
Ir galvoje nusipiešiau ilgą raudoną liniją išilgai grindų, kuri prasidėjo prie pat mano kojų ir
tęsėsi per visą tunelį, ir pradėjau eiti palei tą raudoną liniją kartodamas: „Kairę, dešinę, kairę,
dešinę, kairę, dešinę", nes kartais, kai ko nors bijau arba pykstu, man padeda, jeigu darau ką nors
ritmiška, primena muziką arba būgno garsus, Siobenė išmokė mane šitaip daryti.
Ir užlipau laiptais į viršų, ir pamačiau rodyklę ? 1 kelias, ir kadangi rodyklė ? rodė į stiklines duris,
aš pro jas perėjau, ir vėl kažkas užkliudė mane savo lagaminu, ir vėl išleidau panašų į šuns lojimą
garsą, ir jie pasakė:
– Po velnių, žiūrėk, kur eini, – bet aš įsivaizdavau, kad jie buvo tik kažkas iš tų saugančių
demonų žaidime „Traukinys į Londoną", ir tada pasirodė traukinys. Ir aš pamačiau vyriškį su
laikraščiu ir golfo lazdų krepšiu, einantį prie vienų traukinio durų ir spaudžiantį didelį mygtuką greta
durų, ir durys buvo elektroninės, ir jos atsivėrė, ir man tai patiko. Ir tada durys už jo nugaros užsidarė.
Ir tada pažvelgiau į savo laikrodį, ir jau buvo praėjusios 3 minutės nuo to laiko, kai buvau prie
bilietų kasų, ir tai reiškė, kad traukinys pajudės po 2 minučių.
Ir tada priėjau prie durų, ir paspaudžiau didįjį mygtuką, ir durys atsidarė, ir aš įlipau pro tas
duris. Ir aš buvau traukinyje į Londoną.

193

Kai žaisdavau su savo traukinukų rinkiniu, susidarydavau traukinių tvarkaraštį, nes tai man

patikdavo. Ir tvarkaraščiai man patinka dėl to, kad noriu žinoti, kada kas vyks.
Aš laikiausi šitokios dienotvarkės, kai gyvenau namie su Tėvu ir maniau, kad Motina yra mirusi nuo
infarkto (tai pirmadienio dienotvarkė, ir ji yra tik apytikrė):
7:20 Keliuosi.
7:25 Valausi dantis ir
prausiuosi. 7:30 Maitinu ir
girdau Tobj.
7:40 Pusryčiauju.
8:00 Apsivelku mokyklinius drabužius.
8:05 Susidedu daiktus j mokyklinj krepšj.
8:10 Skaitau knygą arba žiūriu videofilmą.
 8:32 Įsėdu j mokyklinj autobusą.

8:43 Pravažiuoju pro tropikų žuvų

parduotuvę. 8:51 Atvažiuoju j mokyklą.
9:00 Mokyklos susirinkimas.
9:15 Pirmasis rytinis užsiėmimas.
10:30 Pertrauka.
10:50 Dailės pamoka su ponia Peters1.
12:30 Pietūs.
13:00 Pirmoji pamoka po pietų.
14:15 Antroji pamoka po pietų.
15:30 Grjžtu namo mokykliniu autobusu.
15:49 Prie namų išlipu iš mokyklinio autobuso.
15:50 Geriu sultis ir užkandu.
15:55 Maitinu ir girdau Tobj.
16:00 Išleidžiu Tobj iš narvelio.
16:18 Uždarau Tobj j narvelj.
16:20 Žiūriu televizorių arba video.
17:00 Skaitau knygą.
18:00 Geriu arbatą.
18:30 Žiūriu televizorių arba video.
19:00 Ruošiu matematiką.
20:00 Maudausi vonioje.
20:15 Užsivelku pižamą.
20:20 Žaidžiu kompiuterinius žaidimus.
21:00 Žiūriu televizorių arba video.
21:20 Geriu sultis ir užkandu.
21:30 Einu miegoti.
Ir savaitgaliui aš susidarau savo paties tvarkaraštį, ir susirašau jį ant kartono gabalo, ir pasikabinu
ant sienos. Ir jame yra tokie dalykai: pamaitinti Tobj ir spręsti matematiką, ir eiti j parduotuvę
nusipirkti saldainių. Ir kaip tik tai yra viena iš priežasčių, kodėl man nepatinka Prancūzija, nes kai

1 Dailės pamokoje mokomės meno, bet pirmoje rytinėje pamokoje ir pirmoje pamokoje po pietų, ir antroje pamokoje
po pietų mokomės daugybės dalykų, tokių kaip Skaitymas ir Testai, ir Socialiniai gebėjimai, ir Gyvūnų priežiūra, ir Ką
veikėme savaitgalj, ir Rašymas, ir Matematika, ir Nepažjstamų žmonių keliamas pavojus, ir Kaip elgtis su pinigais, ir
Asmeninė higiena.
žmonės važiuoja atostogauti, jie nebesilaiko dienotvarkės, ir man sunkiai pavykdavo priversti Motiną
ir Tėvą kas rytą, kad geriau jausčiausi, man tiksliai pasakyti, ką veiksime tą dieną.
Nes laikas yra ne toks kaip erdvė. Ir kai tu ką nors kur nors pasidedi, sakykim, matlankį arba
sausainį, galvoje gali nusibraižyti žemėlapį, kuris parodytų, kur tą daiktą palikai, bet netgi jei ir neturi
žemėlapio, tas daiktas vis tiek liks toje vietoje, kadangi žemėlapis yra realiai esančių daiktų
pavaizdavimas, taigi vėl gali susirasti tą matlank arba sausainį. O tvarkaraštis yra laiko žemėlapis,
na, jeigu nesi susidaręs dienotvarkės, tai laiko kam nors ir nerasi, kaip randi laiptų aikštelę ar sodą, ar
kelią į mokyklą. Nes laikas yra tiktai ryšys tarp to, kaip skirtingi dalykai kinta, pavyzdžiui, Žemė,
kuri sukasi aplink Saulę, ar atomų vibravimas, ar laikrodžio tiksėjimas, ar dienos ir nakties kaita,
ar kėlimasis rytą ir ėjimas miegot vakare, ir visa tai nebeegzistuos, kai Žemė nustos egzistuoti ir nukris
į Saulę, nes tai yra tiktai ryšys tarp Šiaurės ir Pietų ašigalių, ir bet kokių kitų vietų, tokių, kaip
Mogadišas ir Sanderlendas, ir Kanbera.
Ir šis ryšys nėra griežtai fiksuotas, kaip santykis tarp mūsų namo ir ponios Šiers namo arba
kaip santykis tarp 7 ir 865, ir jis priklauso nuo nuo tavo judėjimo greičio ir to taško, kurio link
judi, santykio. Ir jeigu išskrendi kosminiu laivu ir keliauji beveik šviesos greičiu, gali sugrįžti ir
rasti, kad visa tavo šeima išmirusi, o tu vis dar jaunas, ir tai bus jau ateitis, bet tavo laikrodis
rodys, kad buvai išvykęs tik kelias dienas arba mėnesius.
Ir kadangi niekas negali keliauti greičiau negu šviesos greičiu, tai reiškia, kad mes galime sužinoti
tik nedidelę dalį dalykų, vykstančių visatoje, kaip pavaizduota:

Ir šitas žemėlapis vaizduoja viską ir visur, ir ateitis yra dešinėje, o praeitis – kairėje, ir linijos c
gradientas yra šviesos greitis, bet mes negalime sužinoti, kas vyksta labiau patamsintose vietose, net
jeigu kai kurie dalykai jau yra įvykę, bet kai pateksime į f sritį, galėsime išsiaiškinti viską apie dalykus,
kurie vyksta šviesiau pavaizduotose vietose p ir q.
Ir tai reiškia, kad laikas yra paslaptis, ir net ne koks nors daiktas, ir niekas niekada nėra išsiaiškinęs,
ką laikas tiksliai reiškia. Ir tokiu būdu, jeigu tu pasiklysti laike, tai panašu lyg būtum paklydęs
dykumoje, tik tos dykumos negali matyti, nes tai ne daiktas.
Štai dėl to man ir patinka tvarkaraščiai, nes turėdamas juos gali būti tikras, kad laike nepaklysi.

197

Traukinyje buvo daug žmonių, ir man tai nepatiko, nes man nepatinka, kai būna daug nepažįstamų
žmonių, ir man dar labiau nepatinka, jeigu atsiduriu kambaryje su daug kitų nepažįstamų žmonių,
o traukinys yra kaip kambarys, ir negalima iš jo išlipti, kai jis juda. Ir tai man priminė tą dieną, kai
iš mokyklos turėjau grįžti mašina, nes autobusas buvo sugedęs, ir Motina atvažiavo manęs paimti,
ir ponia Peters paklausė Motinos, ar ji negalėtų kartu parvežti Džeką ir Poli namo, nes jų motinos
negalėjo atvažiuoti jų paimti, ir Motina sutiko. Bet aš pradėjau mašinoje rėkti, nes joje buvo per
daug žmonių, ir Džekas ir Poli buvo ne iš mano klasės, ir Džekas daužo galvą, kur pakliūva, ir leidžia
garsus kaip koks gyvūnas, ir aš pabandžiau išlipti iš mašinos, bet ji vis dar riedėjo, ir aš iškritau iš
jos ant kelio, ir mano galvą reikėjo susiūti, ir jie turėjo nuskusti man plaukus, ir prireikė 3 mėnesių, kad
jie vėl ataugtų tokie, kokie buvo prieš tai.
Taigi ramiai stovėjau traukinio vagone ir
nejudėjau. Ir tada išgirdau kažką sakant
„Kristoferi".
Ir pamaniau, kad tai kas nors iš mano pažįstamų, pavyzdžiui, mokytojas ar kas nors iš mūsų gatvės,
bet tai buvo ne jie. Tai vėl buvo tas pats policininkas. Ir jis pasakė:
 – Dar suspėjau tave pagauti, – ir jis tikrai sunkiai kvėpavo ir pasilenkęs susiėmė rankomis
kelius. Ir aš nieko nesakiau.
Ir jis pasakė:
– Mūsų policijos skyriuje yra tavo tėvas.
Ir aš pagalvojau, kad jis tuoj pasakys, kad jie areštavo Tėvą už Velingtono nužudymą, bet jis to
nepasakė. Jis tarė:
– Jis tavęs
ieško.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir jis pasakė:
– Tai kodėl tu važiuoji į Londoną? Ir aš pasakiau:
– Nes ketinu gyventi su Motina. Ir jis pasakė:
– Na, manau, kad tavo tėvas apie tai turi savo nuomonę.
Ir tada aš pagalvojau, kad jis ruošiasi mane sugrąžinti Tėvui, ir tai mane išgąsdino, nes jis buvo
policininkas, o policininkai turi daryti gera, taigi leidausi bėgti, bet jis stvėrė mane, ir aš surikau. Ir
tada jis mane paleido. Ir jis pasakė:
– Gerai, nereikia dėl šito čia taip karščiuotis, – ir tada pridūrė: – Aš nuvesiu tave į policijos skyrių,
ir tu, ir aš, ir tavo tėtis atsisėdę galėsime ramiai pasišnekučiuoti apie tai, kas kur važiuoja.
Ir aš pasakiau:
– Aš ketinu gyventi su Motina, Londone. Ir jis pasakė:
– Dar ne, kol kas ne. Ir aš pasakiau:
– Ar jūs areštavote Tėvą? Ir jis pasakė:
– Areštavome jį? Už ką? Ir aš pasakiau:
– Jis užmušė šunį. Su šake, skirta sodo darbams. Šuns vardas buvo Velingtonas.
Ir policininkas pasakė:
– Tikrai?
Ir aš pasakiau:
– Taip,
užmušė. Ir jis
pasakė:
– Na, mes apie tai irgi galime pasikalbėti, – o tada tarė: – Gerai, jaunuoli, manau, kad šiandien tau
nuotykių pakaks.
Ir tada jis ištiesė ranką, kad vėl mane paliestų, ir aš vėl pradėjau rėkti, ir jis pasakė:
– Klausyk, mažoji beždžione, arba darysi, kaip sakau, arba aš priversiu...
Ir tada traukinys truktelėjo ir pradėjo judėti.
Ir tada policininkas ištarė: „Suknistas šūdas".
Ir tada jis pažvelgė į traukinio lubas ir priglaudė abu delnus prie burnos, kaip daro žmonės,
melsdamiesi Dievui aukštybėse, ir jis tikrai garsiai įkvėpė oro iš delnų ir sušvilpė, ir tuoj nustojo,
nes traukinys vėl truktelėjo, ir policininkas įsitvėrė vieno iš laikymosi diržų, karojusių nuo lubų.
Ir tada jis pasakė:
– Nejudėk.
Ir tada jis išsitraukė raciją ir paspaudė mygtuką, ir pasakė: „Robi?.. Čia Nigelis. Aš įstrigau tame
prakeiktame traukinyje. Jo. Net ne... Klausyk. Jis stoja Didkoto Parkvei stotelėje. Taigi jeigu gali surasti
ką nors, kad mane pasitiktų su mašina... Iki. Pasakyk jo seniui, kad mes jį sučiupome, bet tai užims
šiek tiek laiko, gerai? Puiku".
Ir tada jis išjungė raciją ir pasakė: „Prisėskime", ir parodė į netoliese esančius du ilgus suolus,
sustatytus vienas prieš kitą, ir pasakė:
– Įsitaisyk. Ir jokių kvailysčių.
Ir ant suolų sėdintys žmonės atsistojo ir nuėjo toliau, nes jis buvo policininkas, ir mes abu sėdėjome
vienas prieš kitą.
Ir jis pasakė:
– Tu tikras neklaužada, tikrai toks. O Jėė...z...
O aš svarsčiau, ar policininkas padės man surasti reikiamą adresą, Čepterio plentas 451c, Londonas
NW2 5 NG.
Ir aš žiūrėjau pro langą, o mes važiavome pro gamyklas ir metalo laužo aikšteles, pilnas senų
mašinų, ir purviname lauke stovėjo 4 turistų vagonėliai ant ratų su 2 šunimis ir išdžiaustytais
skalbiniais.
Ir už lango viskas buvo panašu į žemėlapį, tik 3 matavimų, ir viskas buvo natūralaus dydžio,
nes visi daiktai, kuriuos galima pavaizduoti žemėlapyje, čia buvo realūs. Ir tiek daug dalykų ėmė
spausti
man galvą, taigi užsimerkiau, bet paskui vėl atsimerkiau, nes atrodė, kad skrendu, tik labai arti žemės,
ir aš manau, kad skristi yra gera. Ir tada prasidėjo kaimo peizažas, ir pro mūsų akis slinko laukai
ir karvės, ir arkliai, ir tiltelis, ir ūkininko valdos, ir dar daugiau namų, ir daugybė vos matomų keliukų
su važiuojančiais automobiliais. Ir visa tai man kėlė minčių, kad tikriausiai pasaulyje yra milijonai
mylių geležinkelių, ir visi jie nutiesti pro namus ir kelius, ir upes, ir laukus, ir aš galvojau apie tai,
kiek pasaulyje gyvena žmonių, ir visi jie turi namus ir kelius, kuriais keliauja, ir mašinas, ir savo
globojamus gyvūnus, ir drabužius, ir visi jie valgo pietus, ir eina miegoti, ir turi vardus ir pavardes,
ir dėl to man galvą pradėjo dar labiau skaudėti, taigi vėl užsimerkiau ir ėmiau skaičiuoti, ir dejuoti.
Kai atsimerkiau, policininkas skaitė bulvarinį laikraštį The Sun, ir antraštė pirmajame
puslapyje skelbė: „3 m svarų Andersono prostitutės gėda", o po šia antrašte buvo vyriškio ir
moters, dėvinčios tik liemenėlę, nuotrauka.
Ir tada ėmiausi mintinai skaičiuoti, spręsdamas kvadratines lygtis pagal formulę:
b±√(b2 4ac)
X=
2a
Ir tada užsimaniau sisioti, bet važiavau traukiniu. Ir aš nežinojau, kiek laiko užtruks kelionė į
Londoną, ir jaučiau kylančią paniką, ir pradėjau ritmiškai belsti krumpliais į lango stiklą, kad lengviau
būtų laukti ir kad negalvočiau, kad noriu sisioti, ir pažvelgiau į laikrodį, ir iškenčiau 17 minučių, bet kai
užsimanau sisioti, turiu tuoj pat ir eiti, ir dėl to man patinka būti namie arba mokykloje, ir aš
visada nueinu į tualetą prieš važiuodamas autobusu, tai dėl to dabar šiek tiek prišlapinau kelnes.
Ir tada policininkas nužvelgė mane ir pasakė:
– O, Jėzau, tu jau... – ir tada jis padėjo laikraštį ir pasakė: – Dėl Dievo meilės, nagi eik į tą
sumautą tualetą.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš gi važiuoju traukiniu.
Ir jis pasakė:
– Taigi traukiniuose yra tualetai, supranti?
Ir aš pasakiau:
– Kur traukinyje yra tualetas?
Ir jis parodė, ir pasakė:
– Pro šias duris, tenai. Bet aš nenuleisiu nuo tavęs akių, supranti?
Ir aš pasakiau:
– Ne, – nes žinojau, ką reiškia „nenuleisti akių", bet jis juk negalėjo žiūrėti į mane, kai būsiu tualete.
Ir jis pasakė:
– Nagi eik į tą sumautą tualetą.
Taigi atsistojau iš savo vietos ir prisimerkiau tiek, kad vos vos matyčiau, taigi neįžiūrėjau kitų
traukinyje esančių žmonių ir nuėjau prie durų, ir tada įėjau pro jas, o ten dešinėje buvo dar vienos
pusiau pravertos durys, ir ant jų buvo užrašyta TUALETAS, taigi aš įėjau į vidų.
Ir viduje buvo bjauru, nes ant tos tualeto vietos, kur sėdamasi, buvo išmatų, ir viskas smirdėjo
išmatomis, kaip mokyklos tualete, kai Džozefas vienas nuėjo pakakoti, nes jis žaidžia su išmatomis ir
jas išdrabsto.
Ir dėl to aš nenorėjau naudotis tualetu, nes šitos išmatos buvo man nepažįstamų žmonių, ir jos buvo
rudos, bet man teko prisiversti, nes tikrai norėjau sisioti. Taigi užsimerkiau ir pasisiojau, ir traukinys
susiūbavo, ir mano sisius pataikė ant tualeto rėmo ir grindų, bet aš nusišluosčiau tualetiniu popieriumi
ir nuleidau vandenį, ir mėginau nusiprausti kriauklėje, bet čiaupas neveikė, taigi apspjaudžiau rankas
ir nusivaliau jas tualetiniu popieriumi, ir įmečiau jį į tualetą.
Tada išėjau iš tualeto ir pamačiau, kad priešais tualetą yra dvi lentynos su lagaminais ir kuprinėmis,
ir tai man priminė vėdinimo spintą namie, ir kaip ten įsiropšdavau ir jausdavausi saugus. Taigi užlipau
ant vidurinės lentynos ir pasislėpiau už lagamino lyg už durų, kad manęs nebesimatytų, ir ten
buvo tamsu, ir su manim nieko daugiau nebuvo, ir negirdėjau, kaip kalbasi žmonės, taigi pasijutau
daug ramesnis, ir buvo gera.
Ir aš išsprendžiau dar kelias kvadratines lygtis:
0 = 437x2 + 103x + 11
ir
0 = 79x2 + 43x + 2089
ir tada kai kuriems koeficientams parinkau labai didelius skaičius, kad būtų sunkiau skaičiuoti.
Ir tada traukinys pradėjo mažinti greitį, ir kažkas priėjo, ir atsistojo greta lentynos, ir pabeldė į
tualeto duris, ir tai buvo tas policininkas, ir jis pasakė: „Kristoferi?.. Kristoferi?.." – ir tada atidarė
tualeto duris, ir tarė: „Velniava", ir stovėjo taip arti, kad mačiau raciją ir lazdą prie diržo, ir
užuodžiau skutimosi losjoną, bet jis manęs nematė, ir aš neatsiliepiau, nes nenorėjau, kad mane
nuvestų pas Tėvą.
Ir tada jis bėgte nubėgo.
Ir tada traukinys sustojo, ir aš galvojau, ar čia jau Londonas, bet nepajudėjau, nes nenorėjau, kad
policininkas mane rastų.
Ir tada ponia su megztiniu, ant kurio buvo pavaizduotos iš vilnų susuktos bitės ir gėlės, priėjo ir
pasiėmė kuprinę nuo lentynos virš mano galvos, ir pasakė:
– Tu mane mirtinai išgąsdinai.
Bet aš nieko nesakiau.
Ir tada ji pasakė:
– Atrodo, perone kažkas tavęs ieško.
Bet aš ir toliau tylėjau.
Ir ji pasakė:
– Na, kaip žinai, – ir nuėjo.
Ir tada dar trys žmonės praėjo pro mane, ir vienas jų buvo juodaodis su ilgu baltu rūbu, ir jis padėjo
didžiulį ryšulį ant lentynos virš mano galvos, bet manęs nepastebėjo.
Ir tada traukinys vėl pajudėjo.

199

Žmonės tiki Dievą, nes pasaulis yra labai sudėtingas, ir jie mano, kad negali atsitiktinai
egzistuoti tokie sudėtingi dalykai, kaip šokčiojanti voverė ar žmogaus akis, ar smegenys. Bet jie
turėtų galvoti logiškai, ir jeigu taip mąstytų, tai suprastų, kad šį klausimą galima kelti tik dėl to,
kad visa tai jau yra įvykę, ir egzistuoja jie patys. Ir yra milijardai planetų, kuriose nėra gyvybės, bet
tose planetose nėra ir protingų būtybių, galinčių tai pastebėti. Situacija panaši į tą, kuri būtų, jeigu visi
pasaulyje gyvenantys žmonės mėtytų į viršų monetas ir pagaliau kam nors iškristų herbas 5 698 kartus
iš eilės, ir tas žmogus pagalvotų, kad jis ypatingas. Bet jis visai nebūtų ypatingas, nes milijonams
žmonių 5 698 kartus herbas neiškristų.
Ir gyvybė žemėje atsirado visai atsitiktinai. Bet šis atsitiktinumas buvo ypatingas. Ir kad taip
atsitiktų tuo ypatingu būdu, reikalingos 3 sąlygos. Jos yra tokios:
1. Dalykai turi daugintis (tai vadinama replikacija).
2.Daugindamiesi jie turi šiek tiek suklysti (tai vadinama mutacija).
3.Šios klaidos turi pasikartoti (tai vadinama paveldimumu).
Ir šios sąlygos labai retai atsiranda visos iš karto, bet tai įmanoma, ir jos yra gyvybės priežastis.
Ir tai tiesiog atsitinka. Bet šitie procesai nebūtinai turi pasibaigti raganosiais arba žmonėmis, arba
banginiais. Ši grandinė gali baigtis bet kuo.
Ir, pavyzdžiui, kai kurie žmonės klausia, kaip galėjo atsitiktinai atsirasti akis? Nes akis turi
išsivystyti iš ko nors kito, labai panašaus į akį, ir ji neatsiranda vien tik dėl genetinės klaidos, nes kokia
gi nauda iš pusės akies? Bet pusė akies yra labai naudinga, nes pusė akies reiškia, kad gyvūnas
mato pusę gyvūno, kuris nori jį suėsti, ir pasitraukia iš kelio, o anas, pasiruošęs suėsti kitą gyvūną,
suės tą gyvūną, kuris turi tiktai trečdalį akies arba 49% akies, nes pastarasis nesuspės taip greitai
pasislėpti. Ir tas suėstasis gyvūnas nebeturės vaikų, nes bus jau miręs. O turėti 1% akies yra geriau,
negu jos visai neturėti.
Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės
yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti
gyvūnai bus protingesni ir uždarys žmones į zoologijos sodą, kaip mes uždarėme į zoologijos sodą
šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir išmirs, arba jie per daug užterš aplinką ir
pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzdžiai, ir jie tada bus patys geriausi gyvūnai.

211
 Tada pagalvojau, ar nereikėjo išlipti iš traukinio, nes jis ką tik buvo sustojęs Londone, ir aš
baiminausi, kad jeigu traukinys nuvažiuos kur nors kitur, tai ten aš nieko nepažinsiu.
Ir tada kažkas užėjo į tualetą, o paskui išėjo ir manęs nepastebėjo. O aš užuodžiau išmatų kvapą,
ir jis buvo kitoks negu tas, kurį užuodžiau, kai pats ten buvau užėjęs.
O tada užsimerkiau ir dar šiek tiek pasprendžiau matematinių galvosūkių, taigi vėl
nebegalvojau apie tai, kur važiuoju.
Ir tada traukinys vėl sustojo, ir pagalvojau, kad reikia nulipti nuo lentynos ir pasiimti savo krepšį, ir
išlipti iš traukinio. Bet nenorėjau, kad mane surastų policininkas ir nuvestų pas Tėvą, taigi likau
ant lentynos ir nejudėjau, ir niekas šįkart manęs nepamatė.
Ir tada prisiminiau, kad mokykloje ant vienos klasės sienos buvo žemėlapis, ir tai buvo Anglijos ir
Škotijos, ir Velso žemėlapis, ir tame žemėlapyje buvo pavaizduota, kaip išsidėstę visi miestai, ir aš
stengiausi įsivaizduoti mintyse Svindoną ir Londoną, pavaizduotus tame žemėlapyje, ir štai kaip
tai atrodė galvoje:

Ir aš nuolat dirsčiojau į savo laikrodį nuo to momento, kai traukinys vėl pajudėjo, 12:59. Ir
pirma stotelė buvo 13:16, tai yra po 17 minučių. Ir dabar buvo 13:39, o tai jau 23 minutės nuo tada, kai
buvo sustojęs, o tai reiškė, kad mes turėtumėm būti jūroje, jeigu traukinys nepadarė didelio posūkio.
Bet aš nežinojau, ar traukinys darė didelį posūkį.
Ir paskui buvo dar 4 stotelės, ir 4 žmonės atėjo pasiimti daiktų nuo lentynų, ir 2 žmonės padėjo
daiktus ant lentynų, bet niekas nelietė didžiojo lagamino, kuris mane užstojo, ir tik vienas žmogus
mane pastebėjo ir pasakė:
– Tu didelis keistuolis.
Ir tai buvo vyriškis su kostiumu. Ir 6 žmonės ėjo į tualetą, bet jie nekakojo, tą jutau iš kvapo, ir
tai buvo gerai.
Ir tada traukinys sustojo, ir moteris geltonu neperšlampamu apsiaustu priėjo nusikelti
didžiojo lagamino ir pasakė:
– Ar lietei jį?
Ir aš pasakiau „Taip".
Ir tada ji nuėjo.
Ir tada vienas vyras atsistojo prie lentynos ir pasakė:
– Ateik pažiūrėti, Bari. Jie čia vežasi traukinių elfą ar kažką panašaus.
Ir dar vienas vyras priėjęs atsistojo greta pirmojo ir pasakė:
– Na, mes abu esam gerokai patraukę...
Ir pirmasis vyras pasakė:
– Gal duokim jam į skudurus?
Ir kitas vyras pasakė:
– Tu kauštelėjęs.
O pirmasis
tarė:
– Nagi, velniai rautų, prietranka tu... Man reikia dar alaus, kol neišsiblaiviau.
Ir jie nuėjo.
Ir tada traukinyje pasidarė tikrai labai ramu, ir jis daugiau niekur nebevažiavo, ir aš nebegirdėjau
jokių balsų. Taigi nusprendžiau nulipti nuo lentynos ir eiti pasiimti savo krepšio, ir pasižiūrėti, ar
policininkas vis dar sėdi senojoje vietoje.
Taigi nuslinkau nuo lentynos ir pažvelgiau pro duris, bet policininko nebebuvo. Bet nebuvo ir mano
krepšio, kuriame buvo Tobio maistas ir mano matematikos knygos, ir švarios kelnaitės, ir
apatiniai baltiniai, ir marškiniai, ir apelsinų sultys, ir pienas, ir sviestiniai sausainiai, ir troškintos
pupelės.
Ir tada išgirdau žingsnius, ir atsisukau, ir pamačiau kitą policininką, ne tą, kuris važiavo traukiniu, ir
aš jį pro duris pamačiau kitame vagone, ir jis kažko ieškojo po suolais. Ir aš nusprendžiau, kad
man policininkai jau nebepatinka, taigi išlipau iš traukinio.
 Ir kai pamačiau, kokioje didelėje erdvėje stovi traukinys, ir kai išgirdau, koks aplink triukšmas
ir kaip viskas aidi, man prireikė atsiklaupti ant žemės, nes atrodė, kad tuoj pargriūsiu. Ir klūpodamas
ant žemės sugalvojau, kur man eiti, ir nusprendžiau eiti ta kryptimi, kuria judėjo traukinys,
įvažiuodamas į stotį, nes jeigu tai paskutinė stotelė, tai Londonas ir turėjo būti į tą pusę.
Taigi atsistojau ir įsivaizdavau, kad ant žemės yra nubraukta ilga raudona linija, einanti lygiagrečiai
su traukiniu iki pat vartų, štai ten, ir nužygiavau palei tą liniją, kartodamas: „Kairę, dešinę, kairę,
dešinę..." taip pat kaip ir anksčiau.
Ir kai nuėjau iki vartų, kažkoks vyriškis man pasakė:
– Atrodo, kažkas tavęs ieško, sūneli.
Ir aš pasakiau:
– Kas manęs ieško? – nes pamaniau, kad tai gali būti Motina ir kad policininkas iš Svindono jai
paskambino tuo telefonu, kurį jam buvau sakęs.
Bet jis pasakė:
– Policininkas.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir jis pasakė:
– A, gerai, – ir tada pasakė: – Tu tuomet lauki čia, o aš eisiu jų pakviesti, – ir jis nuėjo atgal palei
traukinio šoną.
Taigi ėjau toliau. Ir vis dar jutau lyg mano krūtinėje būtų išsipūtęs balionas, ir man skaudėjo, ir
aš užsidengiau rankomis ausis, ir nuėjau atsiremti į mažo kioskelio sieną, ant kurios buvo
užrašyta
„Viešbučių ir teatro bilietų užsakymai telefonu 0207 402 5164", ir ta siena buvo didžiulio
kambario viduryje, o tada atitraukiau rankas nuo ausų ir sudejavau, kad nebegirdėčiau triukšmo, ir
dairiausi po tą didžiulį kambarį, apžiūrinėdamas visus užrašus ir reklamas ir norėdamas suprasti, ar tai
Londonas. Ir šitie užrašai skelbė:

Bet po kelių sekundžių tų užrašų ir reklamų raidės jau susidėliojo kitaip:

nes jų buvo per daug, ir mano smegenys nepajėgė jų aprėpti, ir tai mane gąsdino, taigi vėl
užsimerkiau ir lėtai suskaičiavau iki 50, bet šį kartą kubu nebekėliau. Ir stovėjau ten, ir kad jausčiausi
saugiau, kišenėje atlenkiau šveicarišką karišką peiliuką, ir laikiau tvirtai jį suspaudęs.
Ir tada pridėjau rankas prie akių kaip žiūronus, ir atsimerkiau, ir pažvelgiau pro tuos savo žiūronus,
kad matyčiau tik vieną ženklą iš karto, ir po gana ilgo laiko išvydau, kad tas ženklas reiškė
informacija, ir buvo užrašytas virš mažojo kioskelio langelio.
Ir prie manęs priėjo vyriškis, ir jis vilkėjo mėlynu švarku, ir mūvėjo mėlynomis kelnėmis, ir
avėjo rudais batais, ir rankoje turėjo knygą, ir pasakė: „Atrodo, pasiklydai".
Ir aš išsitraukiau savo šveicarišką karišką peiliuką.
Ir jis pasakė: „Eee... ee... ee...", ir pakėlė abi rankas į viršų taip, kad jo išskleisti pirštai buvo
panašūs į vėduoklę, lyg būtų norėjęs, kad ir aš išskleisčiau savo pirštus į vėduoklę ir paliesčiau jo
pirštus, nes taip norėjo pasakyti, kad mane myli, bet jis tai padarė abiem rankom, o ne viena, kaip
darydavo Tėvas ir Motina, ir aš nežinojau, kas jis toks, todėl neatsakiau tuo pačiu.
Ir tada traukdamasis atbulas jis dingo.

Taigi aš priėjau prie kioskelio, pažymėto ženklu informacija, ir girdėjau, kaip daužosi širdis, o
ausyse aidi triukšmas, panašus į jūros ošimą. Ir kai priėjau prie langelio, pasakiau: „Ar čia Londonas?"
– bet už langelio nieko nebuvo. Ir tada kažkas už langelio atsisėdo, ir tai buvo moteris, ir ji buvo
juodaodė, ir ilgi jos pirštų nagai buvo nulakuoti rožine spalva, ir aš paklausiau:
 – Ar čia
Londonas? Ir ji
pasakė:
– Žinoma, brangusis.
Ir aš pakartojau:
– Ar čia
Londonas? Ir ji
pasakė:
– Taip, tikrai.
Ir aš
pasakiau:
– Kaip man patekti į Čepterio plento Nr. 451c, Londono NW2 5NG?
Ir ji pasakė:
– Kur tai yra?
Ir aš pasakiau:
– Tai Čepterio plentas, 451c numeris, Londono NW2 5NG. O kartais galima rašyti 451c Čepterio
plentas, Vilesdenas, Londonas NW2 5NG.
Ir moteris man pasakė:
– Važiuok metro iki Vilesdeno transporto mazgo, brangusis. Arba Vilesdeno Grino. Turi būti kažkur
šalia.
Ir aš pasakiau:
– Kokiu metro?
Ir ji pasakė:
– Tu rimtai klausi?
Ir aš nieko nepasakiau.
Ir ji pasakė:
– Štai ten. Matai tuos didelius laiptus su judančiais eskalatoriais? Matai tą ženklą? Jis rodo įėjimą į
metro. Važiuok Bakerlu linija iki Vilesdeno mazgo arba Džubili linija iki Vilesdeno Grino. Ar aišku,
brangusis?
Ir aš pažvelgiau, kur ji rodė, ir tenai buvo didžiuliai laiptai, kurie judėjo žemyn, o virš tų slenkančių
laiptų matėsi šitoks didelis ženklas:

Ir aš pagalvojau, kad galiu tai padaryti, nes iki šiol man puikiai sekėsi, ir jau buvau Londone, ir
tikrai surasiu savo Motiną. Ir aš tik turiu galvoti, kad žmonės yra kaip karvės laukuose, ir man tik reikia
visą laiką žiūrėti tiesiai priešais save ir per šio didžiulio kambario grindis galvoje nusibrėžti
raudoną liniją ir jos laikytis.
Ir aš ėjau per didįjį kambarį eskalatoriaus link. Ir laikiau suspaudęs kišenėje šveicarišką
karišką peiliuką, ir laikiau Tobį kitoje kišenėje, kad neištrūktų.
Ir eskalatorius buvo tokie laiptai, bet jie judėjo, ir žmonės ant jų atsistodavo, ir juos veždavo žemyn
aukštyn, ir tai man buvo juokinga, nes niekada anksčiau nieko panašaus nebuvau matęs, ir jie
atrodė kaip iš fantastinio filmo apie ateitį. Bet aš nenorėjau naudotis eskalatoriumi, todėl nulipau
laiptais.
Ir tada atsidūriau apačioje, mažesniame kambaryje, ir ten buvo daugybė žmonių, ir dar buvo
stulpai, ir apačioje juos juosė mėlynos švieselės, ir man jie patiko, bet nepatiko visi tie žmonės, ir aš
pamačiau fotografo būdelę, panašią į tą, kurioje fotografavausi pasui 1994 kovo 25 dieną, ir įėjau į tą
būdelę, nes ji atrodė kaip spintelė, ir pasijutau saugiau, ir galėjau dairytis pro užuolaidą.
Ir stebėdamas pradėjau tyrinėti aplinką ir pamačiau, kad žmonės, eidami pro pilkus vartus, įkiša į
juos savo bilietus. Ir kai kurie žmonės pirko bilietus dideliuose juoduose aparatuose, pakabintuose ant
sienos.
Ir aš pastebėjau, kad šitaip padarė 47 žmonės, ir įsidėmėjau, kaip tai daroma. Tada įsivaizdavau, kad
ant grindų nusitiesė raudona linija, ir nuėjau prie sienos, ant kurios kabojo plakatas su išvardytais
kelionių maršrutais, ir tos vietos buvo išvardytos abėcėlės tvarka, ir aš pamačiau Vilesdeno Griną,
ir buvo parašyta, kad bilieto kaina yra 2,2 svaro, ir tada nuėjau prie vienos mašinos, ir joje matėsi
mažas
ekranas, kuriame buvo užrašyta PASIRINKITE BILIETO TIPĄ, ir paspaudžiau tą mygtuką, kurį
prieš tai spaudė daugiausia žmonių ir ant kurio buvo užrašyta SUAUGUSIAJAM ir 2.2 SVARO,
ir ekrane pasirodė užrašas ĮMESKITE 2 SVARUS IR 20 PENSŲ, ir aš įmečiau į plyšį tris
monetas po svarą, ir mašinoje pasigirdo traškesys, o ekrane pasirodė žodžiai PAIMKITE BILIETĄ
IR GRĄŽĄ, ir mažame įdubime mašinos apatinėje dalyje išlindo bilietas ir 50 pensų, 20 pensų ir 10
pensų monetos, ir aš susipyliau monetas į kišenę, ir pasukau prie vienų iš pilkųjų vartų, ir įdėjau savo
bilietėlį į plyšį, ir mano bilietą prarijo, ir jis vėl išlindo kitoje vartų pusėje. Ir kažkas pasakė:
„Judinkis", ir aš išleidau garsą, panašų į šuns urzgimą, ir žengiau į priekį, ir šįkart vartai atsidarė, ir
pasiėmiau savo bilietą kaip ir visi tie žmonės, ir man šitie pilki vartai patiko, nes tai taip pat buvo
kažkas panašaus į tai, ką rodo mokslinės fantastikos filmuose apie ateitį.
O tada man reikėjo sugalvoti, kur eiti toliau, taigi atsirėmiau į sieną, kad žmonės manęs nekliudytų,
ir mačiau ženklus Bakerlu linija ir Rajono, ir Žiedo linija, bet nebuvo ženklo Džubili linija, kurią
man minėjo moteris, taigi susiplanavau, kad turiu važiuoti Bakerlu linija iki Vilesdeno transporto
mazgo.
Ir į Bakerlu liniją vedė šitokia nuoroda:

Ir aš perskaičiau visas toje nuorodoje buvusias stoteles, ir suradau Vilesdeno mazgą, taigi ėjau
rodyklės ? nurodyta kryptimi per kairįjį tunelį, ir apačioje per vidurį tunelis buvo atitvertas, ir žmonės
ėjo į priekį kaire puse, o iš jo išėjo dešine, taigi aš ėjau kaire, ir pats tunelis suko į kairę, o ten buvo
daugiau vartų, ir matėsi nuoroda Bakerlu linija, ir ta nuoroda vedė eskalatorių link, taigi man
teko užlipti ant eskalatoriaus, ir turėjau laikytis įsitvėręs guminių turėklų, bet jie taip pat judėjo,
todėl aš nepargriuvau, ir žmonės stovėjo arti manęs, ir man norėjosi jiems smogti, kad jie
pasitrauktų, bet nesmogiau dėl to, kad jau turėjau įspėjimą.
Ir tada atsidūriau eskalatorių apačioje ir turėjau staiga nušokti, bet suklupau ir į kažką atsitrenkiau,
ir tas žmogus pasakė: „Ramiau", ir dabar galėjau rinktis vieną iš dviejų krypčių, ir viena buvo
Nortbaundas, ja aš ir pasukau, nes Vilesdenas buvo viršutinėje žemėlapio pusėje, o žemėlapiuose
viršus visada rodo šiaurę.
Ir tada atsidūriau kitoje traukinių stotyje, bet ši buvo mažutė, ir joje buvo tunelis ir tik viena bėgių
juosta, o sienos buvo nelygios, ir jas dengė stambūs užrašai, tokie kaip IŠĖJIMAS ir Londono
transporto muziejus, ir Skirk sau laiko ir pripažink, kad pasirinkai ne tą karjerą, ir JAMAIKA,
ir Didžiosios Britanijos geležinkeliai, ir Rūkyti draudžiama, ir Judėk, ir Judėk, ir Judėk, ir
Iki stotelių, esančių už Karalienės parko, važiuokite pirmu traukiniu ir, jeigu reikia, persėskite
Karalienės parko stotelėje, ir Hamersmitas ir Sičio linija, ir Tu artimesnis man už šeimą. Ir
mažojoje stotyje stovėjo daugybė žmonių, ir tai buvo metro stotis, taigi nebuvo jokių langų, o man
tai nepatiko, taigi susiradau, kur atsisėsti, ir tai buvo suoliukas, ir prisėdau ant to suoliuko krašto.
Ir tada dar daugiau žmonių ėmė rinktis į tą mažą stotį. Ir kažkas atsisėdo kitame suoliuko gale, ir tai
buvo moteris su juodu lagaminu ir purpurinės spalvos batais, ir papūgos formos sege. O žmonės į
tą mažą stotį vis rinkosi ir rinkosi, ir dabar ji pasidarė labiau užtvindyta negu ta didžioji stotis. Ir tada
aš nebemačiau sienų, ir kažkieno švarko skvernas palietė mano kelį, ir mane supykino, ir aš
pradėjau tikrai garsiai dejuoti, ir ant suolo sėdinti moteris atsistojo, ir niekas daugiau nebeatsisėdo, o
aš jaučiausi taip kaip tada, kai sirgau gripu ir man reikėjo gulėti lovoje visą dieną, ir visur skaudėjo, ir
negalėjau nei vaikščioti, nei valgyti, nei užmigti, nei spręsti matematikos uždavinių.
Ir tada išgirdau garsą, panašų į tą, kuris kyla, kai žmonės kaunasi su kardais, ir pajutau stiprią
oro bangą, ir pasigirdo riaumojimas, ir aš užsimerkiau, ir riaumojimas vis garsėjo, ir aš dejavau
tikrai garsiai, bet ir mano dejavimas negalėjo ausyse nustelbti to triukšmo, ir man atrodė, kad ta maža
stotis tuoj tuoj subyrės, ir kad kažkur kilo didelis gaisras, ir kad aš jau mirsiu. Ir tada riaumojimas
pavirto į klapsėjimą ir cypimą, ir palengva tie garsai rimo, kol visai nutilo, bet aš vis buvau
užsimerkęs, nes jaučiausi saugesnis, nematydamas, kas dedasi aplink. Ir tada išgirdau, kad žmonės
juda, nes jau buvo ramiau. Ir aš atsimerkiau, ir iš pradžių nieko negalėjau įžiūrėti, nes aplink buvo be
galo daug žmonių. Ir tada pastebėjau, kad jie lipa į traukinį, kurio anksčiau čia nebuvo, ir supratau, kad
tą riaumojimą sukėlė šis traukinys. Ir nuo plaukų mano veidu tekėjo prakaitas, ir aš vaitojau, jau ne
dejavau, bet kitaip, panašiai kaip šuo, susižeidęs leteną, ir aš tą garsą girdėjau visai šalia, bet iš
pradžių nesupratau, kad taip darau aš.
Ir tada traukinio durys užsidarė, ir traukinys pajudėjo, ir tada vėl suriaumojo, bet šįkart nebe taip
garsiai, ir 5 vagonai pravažiavo pro mane ir dingo tunelyje, išvažiavę iš šitos mažos stoties, ir vėl buvo
tylu, ir žmonės vėl vaikščiojo perėjomis, vedančiomis iš stoties.
Ir aš drebėjau, ir norėjau grįžti namo, ir tada prisiminiau, kad negaliu grįžti, nes ten yra Tėvas, ir jis
man pamelavo, ir užmušė Velingtoną, o tai reiškė, kad ten daugiau nebe mano namai, mano namai
dabar Čepterio plento 451c, Londone NW2 5NG, ir išsigandau, kad neteisingai mąstau,
galvodamas, kad norėčiau vėl grįžti namo, nes tai reiškė, kad mano protas nelabai gerai veikia.
Ir tada dar daugiau žmonių užplūdo šią mažą stotį, ir ji vis pilnėjo, ir vėl pasikartojo tas pats
riaumojimas, ir aš užsimerkiau, ir prakaitavau, ir mane pykino, ir pajutau tą jausmą lyg krūtinėje būtų
išsipūtęs balionas, ir jis atrodė toks didelis, kad darėsi sunku kvėpuoti. Ir tada žmonės išvažiavo
traukiniu, ir mažoji stotis vėl liko tuščia. O paskui ji vėl prisipildė, ir dar vienas traukinys atvažiavo taip
pat riaumodamas. Ir jaučiausi lygiai taip, kaip anuomet sirgdamas gripu, nes norėjau, kad visa tai
baigtųsi, panašiai kaip ištraukus iš šakutės lizdo kompiuterio laidą, jeigu kompiuteris sugenda, ir
norėjau užmigti, kad nereikėtų galvoti, nes vienintelis dalykas, apie kurį dar galėjau galvoti, buvo, kaip
man visur skauda, nes daugiau niekam galvoje nebebuvo likę vietos, bet užmigti negalėjau ir
turėjau tiesiog sėdėti, ir nebuvo ką veikti, tik laukti ir kęsti skausmą.

223

O štai dar vienas aprašymas, nes Siobenė sakė, kad jų turėtų būti daugiau, ir todėl aprašau toje
mažoje stotyje ant sienos priešais mane kabojusį reklaminį skelbimą, bet viso jo tiksliai neprisimenu,
nes tada man atrodė, kad tuoj mirsiu.
Ir reklaminis skelbimas buvo toks:
Išsvajotąsias atostogas
 rinkitės

Kuoni
Malaizijoje
O už šito užrašo buvo nuotrauka su dviem orangutanais, ir jie suposi medžių šakose, ir už jų matėsi
medžiai, bet jų lapai buvo susilieję, nes nuotrauka norėta išryškinti orangutanus, o ne lapus, ir
orangutanai judėjo. Ir žodis „orangutanas" yra kilęs iš malajiečių žodžio dranghūtan ir reiškia
girių žmogus, bet žodis oranghūtan malajiečių kalba nereiškia orangutano.
Ir reklaminiai skelbimai – tai nuotraukos arba televizijos programos, verčiančios pirkti
daiktus, pavyzdžiui, automobilius arba „snikerius", arba naudotis interneto teikėjų paslaugomis. Bet
čia buvo reklaminis skelbimas, primygtinai siūlantis vykti atostogų į Malaiziją. O Malaizija yra
pietryčių Azijoje, ir ją sudaro Malaizijos pusiasalis ir Sabos, ir Saravakos, ir Lagvanos salos, o
sostinė yra Kvala Lumpūras, ir jo aukščiausias kalnas yra Kinabalu, 4101 metrų aukščio, bet apie
tai reklaminiame skelbime nieko nebuvo pasakyta.
Ir Siobenė sakė, kad žmonės vyksta atostogauti, norėdami pamatyti naujų dalykų ir pailsėti, bet man
tai nebūtų poilsis, o naujų dalykų gali pamatyti ir žvelgdamas į žemę pro mikroskopą arba piešdamas
geometrinį kūną, kurį sudaro 3 apskritimo formos vienodo storio virbai, kurie kertasi stačiu kampu. Ir
manau, kad tiek daug dalykų gali rasti tuose pačiuose namuose, kad prireiktų ne vienerių metų
apie visus juos kaip reikiant pagalvoti. Ir, be to, koks nors daiktas yra įdomus dėl to, ką apie jį gali
pagalvoti, o ne dėl to, kad jis naujas. Pavyzdžiui, Siobenė parodė man, kad galima susišlapinti pirštą ir
juo trinant viršutinį taurės kraštą išgauti skambėjimą. Ir jeigu į skirtingas taures pripilsi skirtingą
vandens kiekį, garsai bus skirtingi, nes taurėse susidarys skirtingi rezonansiniai dažniai, ir taip galima
sugroti dainelės
„Trys aklos pelės" melodiją. Ir daugelis žmonių turi namie taurių ir nežino, kad šitaip galima daryti. O
reklaminis skelbimas kvietė:
Malaizija, tikroji Azija.
Gaivūs vaizdai ir kvapai liudija, kad atvykote j kontrastų šalį. Siekiate patirti tai, kas tradiciška,
natūralu ir kosmopolitiška. Jūs išsinešite prisiminimus ir apie dienas, praleistas miestuose, ir apie
gamtos prieglobstį, ir apie malonų tingulį paplūdimyje. Kaina vienam žmogui – nuo 575 svarų.
Skambinkite mums telefonu 01306 747000 , kreipkit ės į savo kelionių agentą arba
apsilankykite interneto svetain ėje adresu www.kuoni.co.uk
Visai kitoks pasaulis.

Ant sienos buvo dar trys nuotraukos, ir jos buvo labai mažos, ir ten buvo pavaizduoti rūmai ir
pliažas, ir vėl rūmai. O štai kaip atrodė orangutanai:

227

Ir aš buvau užsimerkęs ir visai nebežiūrėjau į savo laikrodį, ir traukiniai atvažiuodavo ir

išvažiuodavo iš stoties tam tikru ritmu, kaip skamba muzika arba dunda būgnai. Ir tai buvo
panašu į skaičiavimą, sakant: „Kairę, dešinę, kairę, dešinę, kairę, dešinę...", kaip Siobenė buvo mane
išmokiusi,
kad nusiraminčiau. Ir mintyse aš kartojau: „Traukinys atvažiuoja. Traukinys sustoja. Traukinys
išvyksta. Tyla. Traukinys atvažiuoja. Traukinys sustoja. Traukinys išvyksta...", lyg traukiniai būtų
judėję vien mano mintyse. Ir paprastai nebandau įsivaizduoti dalykų, kurių iš tikrųjų nėra, nes tai
melas, ir todėl mane baugina, bet šitaip skaičiuoti buvo geriau, negu žiūrėti į atvykstančius ir iš stoties
išvykstančius traukinius, nes jų vaizdas mane dar labiau baugino.
Ir aš sėdėjau neatsimerkdamas ir nežiūrėdamas į laikrodį. Atrodė, lyg būčiau tamsiame kambaryje
su užtrauktomis užuolaidomis, taigi nieko nemačiau. Taip būna, kai pabundi naktį ir girdi tik tai,
kas dedasi galvoje. Ir šitaip man buvo geriau, nes ta maža stotis buvo lyg ne greta, ne išorėje, bet
atrodė, kad guliu lovoje ir esu saugus.
O paskui tylos tarpai tarp atvykstančių ir išvykstančių traukinių darėsi vis ilgesni ir ilgesni. Ir iš
garsų supratau, kad per intervalus tarp traukinių judėjimo į mažąją stotį ateidavo vis mažiau žmonių,
taigi atsimerkiau ir pažvelgiau į savo laikrodį, ir jis rodė, kad yra 20:07, ir kad aš ant šito suolo
išsėdėjau apie 5 valandas, bet neatrodė, kad būtų praėjusios 5 valandos, na, tik skaudėjo užpakalį,
ir buvau alkanas ir ištroškęs.
Ir tada supratau, kad nebėra Tobio, nes neberadau jo kišenėje, ir man tai nepatiko, nes mes buvome
ne Tėvo arba Motinos namuose, ir nebuvo kam stotyje jį pamaitinti, ir kad jis numirs arba pateks
po traukiniu.
Ir tada pažvelgiau į lubas ir pamačiau, kad ilgame juodame stačiakampyje užrašyta:

Ir tada apatinė užrašo linija ištirpo ir dingo, ir kita eilutė atsirado vietoj jos, ir dabar nuoroda skelbė:

O paskui užrašas ir vėl pasikeitė ir įsižiebė:

Ir tada išgirdau garsą, primenantį mūšį su kardais, ir įvažiuojančio į stotį traukinio riaumojimą, ir
sumečiau, kad kažkur yra didelis kompiuteris ir reguliuoja, kur juda visi tie traukiniai, ir iš jo į
juoduosius stačiakampius mažose stotyse ateina pranešimai apie tai, kada traukiniai atvyksta, ir
pasijutau geriau, nes viskas vyko tvarkingai ir pagal planą.
Ir traukinys įvažiavo į mažąją stotį ir sustojo, ir 5 žmonės įlipo į traukinį, ir dar vienas žmogus įbėgo
į stotį ir įlipo, ir 7 žmonės išlipo iš traukinio, ir tada durys automatiškai užsidarė, ir traukinys
nuvažiavo. Ir kai atvažiavo dar vienas traukinys, man jau nebuvo taip baugu, nes užsidegė ženklas

, ir aš žinojau, kad tai ir įvyks.

Ir tada nusprendžiau, kad paieškosiu Tobio, nes mažojoje stotyje buvo tik 3 žmonės, ir aš atsistojau,
ir visur dairiausi po mažąją stotį, taip pat ir tarpduriuose, vedančiuose į tunelius, bet Tobio
niekur nemačiau. Ir tada pažvelgiau žemyn į tamsią apatinę stoties dalį, kuria driekėsi bėgiai.
Ir tada pamačiau dvi peles, ir jos buvo juodos nuo purvo. Ir man tai patiko, nes mėgstu peles ir
žiurkes. Bet jos – tai ne Tobis, taigi žvalgiausi toliau.
Ir tada pamačiau Tobį, ir jis taip pat buvo apatinėje dalyje prie bėgių, ir aš supratau, kad tai
Tobis, nes buvo baltas, o ant nugaros – ruda kiaušinio formos dėmė. Taigi nulipau žemyn nuo
betoninio grindinio. Ir jis graužė kažkokį seną popierių nuo saldumynų. Ir kažkas sušuko:
– Jėzau, ką tu darai?
Ir aš pasilenkiau, norėdamas sugauti Tobį, bet šis pabėgo. Ir aš ėjau paskui jį, ir vėl pasilenkiau,
ir pašaukiau: „Tobi... Tobi... Tobi", – ir ištiesiau ranką, kad jis galėtų ją užuosti ir suprasti, kad čia
aš.
Ir kažkas pasakė:
– Lipk iš ten, po velnių, – ir aš pažvelgiau į viršų, ir tai buvo vyras žaliu lietpalčiu ir juodais
batais, ir aš mačiau jo puskojines, ir jos buvo pilkos, išmargintos mažais rombeliais.
Ir aš pasakiau: „Tobi... Tobi...", bet jis vėl pabėgo.
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis bandė sučiupti mane už peties, ir aš surikau.
Ir tada išgirdau mūšį su kardais primenantį garsą, ir Tobis vėl pradėjo bėgti, bet šį kartą jis bėgo į
kitą pusę, pro pat mano kojas, ir aš stvėriau jį, ir pagavau už uodegos.
 Ir vyras rombeliais išmargintomis puskojinėmis vis kartojo:
– O, Jėzau... O, Jėzau...
Ir tada išgirdau riaumojimą, ir pakėliau Tobį nuo žemės, ir suėmiau jį abiem rankom, ir jis man
įkando į nykštį, ir ėmė sunktis kraujas, ir aš surikau, o Tobis bandė ištrūkti.
Ir tada riaumojimas sustiprėjo, ir aš pasisukau, ir tunelyje pamačiau atvažiuojant traukinį, ir mane
pervažiuos ir užmuš, taigi pabandžiau užsiropšti ant betoninio grindinio, bet jis buvo per aukštas, be to,
aš abiem rankom laikiau Tobį.
Ir tada vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis sugriebė mane ir truktelėjo į viršų, ir aš
šaukiau, bet jis vis tiek mane traukė ir užtempė ant betoninio grindinio, ir mes nugriuvome, ir aš toliau
rėkiau, nes jis skaudžiai suspaudė mano petį. Ir tada į stotį įvažiavo traukinys, ir aš vėl nubėgau
prie suoliuko, ir įsidėjau Tobį į apsiausto vidinę kišenę, ir ten Tobis visai nurimo ir nebejudėjo.
O vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis vis dar stovėjo šalia ir pasakė:
– Kokius, po galais, tu čia pokštus krėtei?
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir jis pasakė:
– Ką tu darei?
Ir traukinio durys atsidarė, ir iš jo išlipo žmonės, ir už vyro rombeliais margintomis puskojinėmis
stovėjo moteris ir turėjo rankoje gitaros dėklą, tokį kaip Siobenės.
Ir aš pasakiau:
– Ieškojau Tobio. Tai žiurkė. Mano augintinė.
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis pasakė:
– Suknistas reikalas.
Ir moteris su gitaros dėklu pasakė:
– Ar jam viskas gerai?
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis pasakė:
– Jam gerai? Dėl šitokio suskio. Jėzau Marija. Jo augintinė žiurkė. O šūdas. Mano traukinys, – ir
tada jis pribėgo prie traukinio, sudavė į duris, kurios jau buvo užsidariusios, ir traukinys pradėjo
judėti, ir jis pasakė: „Velniava!.." Ir moteris pasakė:
– Ar tau viskas gerai? – Ir palietė mano ranką, taigi aš vėl pradėjau rėkti.
Ir ji pasakė:
– Gerai jau, gerai, gerai.
Ir ant jos gitaros dėklo buvo lipdukas su užrašu:

Ir aš sėdėjau ant žemės, ir moteris priklaupė ant vieno kelio, ir pasakė:

– Ar galiu tau kuo nors padėti?
Ir jeigu ji būtų mūsų mokyklos mokytoja, aš tikriausiai būčiau paklausęs: „Kaip man pasiekti
Čepterio plentą 451c, Vilesdene, Londono NW2 5NG?", bet ji buvo man nepažįstama, taigi aš
pasakiau:
– Pasitraukite nuo manęs toliau, – nes man nepatiko, kad ji yra taip
arti. Ir aš pasakiau:
– Aš turiu šveicarišką karišką peiliuką, ir jis yra aštrus, ir jo ašmenys gali nupjauti pirštus.
Ir ji pasakė:
– Gerai, branguti. Suprantu, kad tavo atsakymas yra „ne", – ir ji atsistojo ir nuėjo.
O vyriškis su rombeliais margintomis puskojinėmis pasakė:
– Jėzau, jis kvailas kaip bato aulas, – ir valėsi nosine veidą, o nosinė buvo kruvina.
Ir tada atvažiavo dar vienas traukinys, ir vyras su rombeliais margintomis puskojinėmis ir moteris
su gitaros dėklu įlipo, ir traukinys nuvažiavo.
 Ir tada atvyko dar 8 traukiniai, ir aš nusprendžiau, kad sėsiu į traukinį ir tada nuspręsiu, ką daryti.
Taigi aš įlipau į kitą traukinį.
Ir Tobis bandė išsiropšti iš mano kišenės, todėl išėmiau jį ir perkėliau į savo išorinę kišenę, ir
prilaikiau ranka.
Ir vagone buvo 11 žmonių, ir man nepatiko būti vienoje patalpoje su 11 žmonių važiuojant
tuneliu, taigi sutelkiau dėmesį į vagone buvusius daiktus. Aplink matėsi užrašai
Skandinavijoje ir Vokietijoje yra 53 967 atostogautojams skirti namai ir VITABIOTIKAI, ir
3435, ir 10 svarų bauda už važiavimą be bilieto, ir Atraskite auksą, paskui ir bronzą, ir TVIC, ir
EPBIK, ir pačiulpk man, ir Saugumo sumetimais draudžiama užtverti perėjimą, ir BRV, ir
Con.lC, ir Kalbėkite su visu pasauliu.
Ir sienų ornamentas buvo šitoks:

O suolų ornamentas buvo toks:

Tada traukinys ėmė stipriai svyruoti, ir man reikėjo įsitverti į turėklą, ir mes įvažiavome į tunelį, ir
triukšmas sustiprėjo, ir aš užsimerkiau, ir jaučiau, kaip mano kakle pulsuoja kraujas.
Ir tada išvažiavome iš tunelio ir įsukome į kitą mažą stotį, kuri vadinasi Voriko prospektas, ir tai
buvo ant stoties sienos užrašyta ryškiomis raidėmis, ir man tai patiko, nes žinojai, kur esi.
Ir aš bandžiau nustatyti, kiek laiko visu keliu traukinys važiuoja nuo vienos stoties iki kitos, kol
pasiekėme Vilesdeno transporto mazgą, ir kiekvieną kartą laiko tarpai tarp stočių buvo 15 sekundžių
kartotiniai, štai šitaip:
Pedingtonas 0:00
Voriko prospektas 1:30
Maida Veilas 3:15
Kilburno parkas 5:00
Karalienės parkas 7:00
Kenzelo Grinas 10:30
Vilesdeno transporto mazgas 11:45

Ir kai traukinys sustojo Vilesdeno transporto mazgo stotyje ir durys automatiškai atsidarė, aš
išlipau. Ir tada durys užsivėrė,ir traukinys vėl pajudėjo. Ir visi išlipusieji, išskyrus mane, ėjo
laiptais į viršų ir toliau per tiltą, ir tada likome 3 žmonės, vienas jų buvo girtas vyriškis, ir ant jo
apsiausto buvo rudų dėmių, o jo batai – skirtingų porų, ir jis dainavo, bet aš negirdėjau, ką jis dainuoja,
o antrasis buvo indas kioske su sienoje esančiu mažu langeliu.
Ir aš nenorėjau šnekėtis nė su vienu jų, nes buvau pavargęs ir alkanas, ir jau buvau kalbėjęsis
su daugybe nepažįstamų žmonių, o tai apskritai yra pavojinga, ir kuo daugiau darai pavojingų dalykų,
tuo didesnė tikimybė, kad kažkas bloga tau ir nutiks. Bet nežinojau, kaip pasiekti Čepterio plentą
451c, Londono NW2 5NG, taigi reikėjo kieno nors pasiklausti.
 Taigi nuėjau prie tame kioskelyje esančio indo vyro ir pasakiau:
– Kur yra Čepterio plento 451c, Londono NW2 5NG?
Ir jis paėmė mažą knygelę ir padavė ją man, ir ištarė: „Du devyniasdešimt penki".
Ir knyga vadinosi „Londono gatvių atlasas nuo A iki Z ir Geografų žemėlapių kompanijos
rodyklė nuo A iki Z", ir aš ją atsiverčiau, ir joje buvo daugybė žemėlapių.
Ir pardavėjas pasakė:
– Tu ją pirksi ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau.
Ir jis pasakė:
– Na, tada nečiupinėk jos savo nešvariais pirštais, – ir paėmė ją iš manęs.
Ir aš pasakiau:
– Kur yra Čepterio plento 451c, Londono NW2 5NG?
Ir jis pasakė:
– Arba perki šitą gatvių planą nuo A iki Z, arba šokuok iš čia. Aš tau ne vaikščiojanti enciklopedija.
Ir aš pasakiau:
– Ar čia ir yra nuo A iki Z? – Ir aš parodžiau į
knygą. Ir jis pasakė:
– Ne, tai prakeiktas
krokodilas. Ir aš pasakiau:
– Ar čia ir yra nuo A iki Z? – nes tai nebuvo krokodilas, ir aš pamaniau, kad ne taip išgirdau dėl
jo tarties.
Ir jis pasakė:
– Taip, tai ir yra nuo A iki
Z. Ir aš pasakiau:
– Ar galiu nusipirkti?
Ir jis nieko nepasakė.
Ir aš pasakiau:
– Ar galiu ją nusipirkti?
Ir jis pasakė:
– Du svarai devyniasdešimt penki, bet iš pradžių duok man pinigus. Neleisiu tau pasprukti, – ir tada
supratau, kad kai ištarė du devyniasdešimt penki, jis turėjo galvoje 2 svarus 95 pensus.
Ir aš sumokėjau jam 2,95 svaro iš savo pinigų, ir jis man atidavė grąžą lygiai kaip ir
parduotuvėje namie, ir aš išėjau, ir atsisėdęs ant žemės atsirėmiau į sieną, panašiai kaip vyriškis su
išteptais drabužiais, bet toli nuo jo, ir atsiverčiau knygą.
Ir atvertęs viršelį radau didelį Londono planą su tokiomis vietomis kaip Ebi Vudas ir Poplas, ir
Ekšenas, ir Stenmoras. Ir taip pat buvo duota ŽEMĖLAPIO PUSLAPIŲ RODYKLĖ. Ir
žemėlapis buvo padengtas languotu tinklu, ir kiekvienas tinklo kvadratas buvo pažymėtas kokiu nors
numeriu. Ir Vilesdenas buvo pažymėtas kvadrate 42 ir 43. Ir aš išsiaiškinau, kad tie numeriai – tai
puslapių numeriai, kuriuose galima rasti to Londono kvadrato stambesnį žemėlapį. O visa knyga buvo
smulkus Londono planas, bet sukarpytas, kad būtų galima įdėti į knygą, ir man tai patiko.
Bet Vilesdeno transporto mazgo nebuvo 42 ir 43 pažymėtame kvadrate. Ir aš suradau jį 58
puslapyje, kuris buvo tuoj po 42 puslapio ŽEMĖLAPIO PUSLAPIŲ RODYKLĖJE, kuri ribojosi su
42 puslapiu. Ir aš apėjau Vilesdeno transporto mazgą spirale, kaip ieškodamas traukinių stoties
Svindone, tik šį kartą tai dariau pirštu žemėlapyje.
Ir tada vyriškis, kurio batai buvo skirtingų porų, atsistojo prieš mane ir pasakė:
– Geras grobis. O, taip. Slaugės. Niekada. Suknistas melagis. Visai niekam tikęs melagis.
Ir nuėjo šalin.
Ir man prireikė nemažai laiko surasti Čepterio plentą, nes 58 puslapyje jo nebuvo. Vėl turėjau grįžti
į 42 puslapį, ir tas plentas buvo 5C kvadrate.
Keliai tarp Vilesdeno transporto mazgo ir Čepterio plento buvo išsidėstę šitaip:
 O mano maršrutas buvo šitoks:

Taigi aš užlipau laiptais į viršų ir perėjau tiltą, ir pažymėjau bilietą, eidamas pro mažuosius
pilkus vartus, ir išėjau į gatvę, o ten stovėjo autobusas ir didelė mašina su užrašu Anglijos, Velso ir
Škotijos geležinkeliai, ir tas užrašas buvo geltonas, ir aš apsidairiau, ir buvo tamsu, ir aplink švietė
ryškios šviesos, o aš jau ilgai nebuvau išėjęs į lauką, ir mane vėl supykino. Ir aš labai stipriai
prisimerkiau, ir tik stengiausi atskirti kelių kontūrus, ir tada suradau, kurie keliai veda į Stoties
rajorią ir Ąžuolų skersgatvj, nes šiomis gatvėmis turėjau eiti.
Taigi pradėjau eiti, bet Siobenė sakė, kad nereikia vaizduoti visko, kas nutinka, reikia rašyti tik apie
įdomius dalykus.
Taigi pasiekiau čepterio plentą 451c, Londono NW2 5NG, ir man prireikė 27 minučių, ir kai
paspaudžiau Buto C skambutį, nieko nebuvo namie, ir tik vienintelis įdomus dalykas nutiko pakeliui, ir
tai buvo 8 vyrai, apsirengę vikingų kostiumais su šalmais ir ragais, ir jie šūkalojo, bet jie nebuvo
tikri vikingai, nes vikingai gyveno beveik prieš 2000 metų, ir vėl turėjau pasisioti, ir aš įėjau į perėjimą
palei uždaryto garažo, pavadinto „Burde motorai", šoną, ir man tai nepatiko, bet nenorėjau vėl
prisisioti kelnių, o daugiau nieko įdomaus nenutiko.
Taigi nusprendžiau palaukti ir tikėjausi, kad Motina neatostogauja, nes tai reikštų, kad ji gali
būti išvažiavusi ilgiau nei savaitę, bet stengiausi apie tai negalvoti, nes grįžti į Svindoną nebegalėjau.
Taigi atsisėdau ant žemės už šiukšlių konteinerių mažame sode priešais Čepterio plentas 451c,
Londonas NW2 5NG, ir tai buvo vieta po didžiuliu krūmu. Ir į sodą išėjo moteris, ir ji nešėsi mažą
dėžutę, kurios viename gale buvo metalinės kepimo krosnelės grotelės, o viršuje – rankena, kaip
nešiesi katę pas veterinarą, bet neįžiūrėjau, ar viduje yra katė, ir moteris buvo apsiavusi aukštakulniais
batais ir manęs nepamatė.
O tada pradėjo lyti, ir aš sušlapau, ir ėmiau drebėti, nes buvo šalta.
Ir paskui buvo 23:32, ir aš girdėjau gatve einančių žmonių balsus.
Ir vienas balsas pasakė:
– Man nesvarbu, ar tau buvo juokinga, ar ne, – ir tai buvo moters
balsas. Ir kitas balsas pasakė:
– Klausyk, Džudi. Aš atsiprašau, na gerai, – ir tai buvo vyro balsas.
 O pirmasis, moters, balsas pasakė:
– Na, gal tau vertėjo pirma pagalvoti ir neversti manęs pasijusti visiška
idiote? Ir tos moters balsas buvo Motinos balsas.
Ir Motina įėjo į sodą, ir su ja buvo ponas Šiersas, ir tas kitas balsas buvo jo.
Taigi aš atsistojau ir pasakiau:
– Tavęs nebuvo namie, taigi aš palaukiau.
Ir Motina pasakė:
– Kristoferi!
Ir ponas Šiersas pasakė:
–Ką?
Ir Motina apkabino mane sakydama:
– Kristoferi, Kristoferi, Kristoferi...
Ir aš ją atstūmiau, nes ji mane apglėbė, ir man tai nepatinka, ir aš tikrai stipriai atsistūmiau ir
pargriuvau.
Ir ponas Šiersas pasakė:
– Kas čia, po velnių,
vyksta? O Motina pasakė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Aš pamiršau.
Ir aš gulėjau ant žemės, ir Motina iškėlė savo dešinę ranką ir išskleidė pirštus į vėduoklę, kad
galėčiau paliesti jos pirštus, bet tada pamačiau, kad kišenėje nebėra Tobio, taigi turėjau jį gaudyti,
ir ponas Šiersas pasakė:
– Manau, tai reiškia, kad atvažiavo Edas.
Ir aplink sodą buvo mūrinė tvora, taigi Tobis negalėjo ištrūkti, nes įstrigo kampe, ir jis nemoka
greitai lipti aukštyn sienomis, ir aš sugriebiau jį ir vėl įsidėjau į kišenę, ir pasakiau:
– Jis alkanas. Ar turite ką nors, ką galėčiau jam duoti, ir dar vandens?
Ir Motina pasakė:
– Kur tavo tėvas, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Manau,,kad Svindone.
Ir ponas Šiersas pasakė:
– Nors tiek gerai.
Ir Motina pasakė:
– Bet kaip tu čia atsiradai?
O mano dantys kaleno, nesueidami vienas ant kito, taip buvau sušalęs, ir nieko negalėjau padaryti,
ir pasakiau:
– Atvažiavau traukiniu. Ir kelionė buvo tikrai bauginanti. Ir pasiėmiau Tėvo banko kortelę,
taigi išsiėmiau pinigų, ir policininkas man padėjo. Bet paskui jis norėjo sugrąžinti mane Tėvui. Ir jis
važiavo kartu su manimi traukiniu. Bet paskui dingo.
Ir Motina pasakė:
– Kristoferi, tu visas peršlapęs. Rodžeri, na, nestovėk taip!
Ir tada ji pasakė:
– O Dieve... Kristoferi... Aš nemaniau... Aš nemaniau, kad kada nors... Kodėl tu čia pats
vienas? Ir ponas Šiersas pasakė:
– Ar jūs pagaliau eisit į vidų, ar ruošiatės čia visą naktį praleisti?
Ir aš pasakiau:
– Aš ketinu gyventi su jumis, nes Tėvas užmušė Velingtoną su sodo darbams skirta šake, ir aš jo
bijau.
Ir ponas Šiersas pasakė:
– Dieve, jis tikras pajacas!
Ir Motina pasakė:
– Rodžeri, prašau... Eikš, Kristoferi, eime į vidų išsidžiovinti.
Taigi aš atsistojau ir įėjau į vidų, ir Motina pasakė:
– Eik paskui Rodžerį.
Ir aš nuėjau paskui poną Šiersą laiptais į viršų, ir ten buvo laiptų aikštelė, ir durys su užrašu „Butas
C", ir aš bijojau eiti į vidų, nes nežinojau, kas ten yra.
Ir Motina pasakė:
– Eik, nes pakratysi kojas, – bet aš nežinojau, ką reiškia „pakratyti kojas", ir įėjau į vidų.
Ir tada ji pasakė:
 – Paruošiu tau vonią.
O aš apėjau visą butą, kad galvoje susidaryčiau jo planą ir pasijusčiau saugiau, ir buto planas buvo toks:

Ir tada Motina mane nurengė ir nuvedė į vonią, ir pasakė, kad galiu šluostytis jos rankšluosčiu, kuris
buvo purpurinės spalvos su žaliomis gėlėmis viename krašte. Ir ji padavė Tobiui lėkštelę vandens
ir sauso maisto, ir aš leidau jam pabėgioti po vonios kambarį. Ir jis tris kartus po truputį
prikakojo po kriaukle, ir aš surinkau jo išmatas, ir sumetęs į tualetą nuleidau vandenį, ir vėl įlindau į
vonią, nes ten buvo šilta ir malonu.
Tada Motina įėjo į vonios kambarį ir prisėdo ant tualeto, ir paklausė:
– Ar viskas gerai, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Aš labai
pavargęs. Ir ji
pasakė:
– Žinau, mielasis, – ir dar pasakė: – Tu labai drąsus.
Ir aš pasakiau:
–Taip.
Ir ji pasakė:
– TU man niekada nerašei.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir ji pasakė:
– Kodėl nerašei man, Kristoferi? Aš prirašiau tau šitiek laiškų. Vis galvojau, kad kažkas baisaus
atsitiko, arba kad jūs išsikėlėte, ir kad aš niekada nesužinosiu, kur jūs.
Ir aš pasakiau:
– Tėvas pasakė, kad tu numirei.
Ir ji pasakė:
– Ką?
Ir aš pasakiau:
– Jis pasakė, kad tu atsigulei į ligoninę, nes kažkas atsitiko tavo širdžiai. Ir tada tave ištiko infarktas,
ir numirei, ir visus tuos laiškus laikė marškinių dėžėje savo miegamojo spintoje, ir aš juos aptikau, nes
ieškojau knygos, kurioje rašiau apie tai, kaip buvo užmuštas Velingtonas, o jis atėmė iš manęs tą knygą
ir paslėpė marškinių dėžėje.
Ir tada Motina pasakė:
– O Dieve.
Ir paskui ilgą laiką nieko nekalbėjo. Ir tada iš jos lūpų išsiveržė garsi aimana, panaši į tą, kurią
gali išgirsti iš gyvūnų televizijos programoje apie gamtą.
Ir man nepatiko, kad ji taip daro, nes kėlė didelį triukšmą. Ir aš pasakiau:
– Kodėl tu šitaip darai?
Ir kurį laiką ji nieko nesakė, o paskui ištarė:
– Kristoferi, aš labai atsiprašau.
Ir aš pasakiau:
– Tai ne tavo kaltė.
Ir tada ji pasakė:
– Šunsnukis. Tikras šunsnukis.
Ir tada, po kiek laiko, ji
pasakė:
– Kristoferi, leisk man paimti tave už rankos. Nors kartą. Leisk man. Ar sutinki? Aš labai nespausiu,
– ir ji ištiesė savo ranką.
Ir aš pasakiau:
– Man nepatinka, kai žmonės ima mane už rankos.
Ir ji atitraukė savo ranką ir pasakė:
 – Ne. Gerai. Tiek to.
Ir tada ji pasakė:
– Lipkime iš vonios ir nusišluostykime, gerai?
Ir aš išlipau iš vonios ir nusišluosčiau į purpurinį rankšluostį, bet neturėjau pižamos, taigi
apsivilkau baltus sportinius marškinėlius ir Motinos geltonus šortus, bet nekreipiau į tai dėmesio,
nes buvau pavargęs. Ir kol rengiausi, Motina nuėjo į virtuvę ir pašildė pomidorų sriubos, nes ji
buvo raudonos spalvos.
Ir tada išgirdau, kad kažkas atidarė buto duris, ir iš lauko pasigirdo nepažįstamo žmogaus
balsas, taigi užrakinau vonios kambario duris. Už durų girdėjosi, kaip kažkas ginčijasi, ir kažkoks
vyras pasakė: „Man reikia su juo pakalbėti", ir Motina pasakė: „Šiandien jis jau patyrė pakankamai
sukrėtimų", o vyras pasakė: „Žinau, bet vis tiek man reikia su juo pasikalbėti".
Ir Motina pasibeldė į duris ir pasakė, kad kažkoks policininkas nori su manim pasikalbėti, ir aš
turėjau atidaryti. Ir ji pasakė, kad neleis manęs išsivesti, ir ji tai pažadėjo. Taigi pasiėmiau Tobį ir
atidariau duris.
Ir už durų stovėjo policininkas, ir jis pasakė:
– Ar tu esi Kristoferis Bunas?
Ir aš patvirtinau.
Ir jis pasakė:
– Tavo tėvas sako, kad pabėgai. Ar tai tiesa?
Ir aš pasakiau:
–Taip.
Ir jis pasakė:
– Ar čia tavo
motina? Ir jis parodė
į Motiną. Ir aš
pasakiau:
– Taip.
Ir jis pasakė:
– Kodėl tu pabėgai? Ir aš pasakiau:
– Nes Tėvas užmušė Velingtoną, kuris yra šuo, ir aš bijau. Ir jis pasakė:
– Man taip ir sakė, – ir tada jis pasakė: – Nori grįžti pas savo tėvą į Svindoną ar likti čia?
Ir aš pasakiau:
– Noriu likti čia. Ir jis pasakė:
– O ką jūs apie tai manote? Ir aš pasakiau:
– Aš noriu likti čia.
Ir policininkas pasakė:
– Palauk, aš klausiu tavo motinos. Ir Motina pasakė:
– Jis pasakė Kristoferiui, kad aš numiriau. Ir policininkas tarė:
– Gerai. Nepradėkime... nesileiskime į ginčus, kas ką pasakė. Aš tik noriu žinoti, ar...
Ir Motina pasakė:
– Žinoma, jis gali likti.
Ir tada policininkas pasakė:
– Na, tai, manau, mano reikalas baigtas. Ir aš pasakiau:
– Ar jūs ketinate mane vėl išvežti į Svindoną? Ir jis pasakė:
– Ne.
Ir tada aš pasijutau laimingas, nes galiu gyventi su Motina.
Ir policininkas pasakė:
– Jeigu jūsų vyras pasirodys ir sukels problemų, tiesiog paskambinkite mums. Nes kitaip jums teks
tai patiems išsiaiškinti tarpusavyje.
Ir tada policininkas išėjo, o aš suvalgiau pomidorų sriubą, ir ponas Šiersas laisvajame
kambaryje sukrovė dėžes, kad ant grindų būtų galima padėti pripučiamą čiužinį, ant kurio galėčiau
miegoti, ir aš užmigau.
Ir tada pabudau, nes bute šūkavo žmonės, ir buvo 2:31. Ir vienas tų žmonių buvo Tėvas, ir aš
išsigandau. Bet laisvojo kambario duryse nebuvo spynos.
Ir Tėvas šaukė:
– Aš su ja kalbuosi, nesvarbu, ar tau tai patinka, ar ne. Ir neketinu leisti, kad toks kaip tu nurodinėtų
man, ką turiu daryti!
Ir Motina šaukė:
– Rodžeri! Nereikia! Tik...
 Ir ponas Šiersas šaukė:
– Aš neleisiu, kad su manim taip būtų kalbama mano paties namuose!.
Ir Tėvas šaukė:
– Aš kalbėsiu su tavim kaip tik panorėsiu!
Ir Motina šaukė:
– Tu neturi teisės čia
būti! Ir Tėvas rėkė:
– Neturiu teisės? Neturiu? Jis – mano sūnus, jeigu tu kartais tai pamiršai!
Ir Motina šaukė:
– Dėl Dievo, ką tu sau galvojai, šitaip jam meluodamas?
Ir Tėvas šaukė:
– Ką aš galvojau? Tai juk tu mus
palikai! Ir Motina šaukė:
– Tai tu nutarei mane visiškai ištrinti iš jo gyvenimo?
Ir ponas Šiersas šaukė:
– Nagi, visi dabar nusiraminkime, nagi?
Ir Tėvas šaukė:
– Ar tik ne to tu ir norėjai?
Ir Motina šaukė:
– Aš jam rašiau kiekvieną savaitę! Kiekvieną savaitę!
O Tėvas šaukė:
– Rašei jam? Kokia jam nauda, kad tu rašei?
O ponas Šiersas susierzinęs nerišliai mėgdžiojo jų balsus.
Ir Tėvas šaukė:
– Aš jam valgyt viriau! Aš skalbiau jo drabužius! Aš jį prižiūrėjau kiekvieną savaitgalį! Aš juo
rūpinausi, kai jis sirgo! Aš vedžiau jį pas gydytoją! Aš kamuodavausi kiekvieną kartą, kai naktimis
jis išsiruošdavo paklajoti! Aš eidavau į mokyklą kiekvieną kartą, kai jis susipešdavo! O tu? Ką? Tu
parašei jam kelis sumautus laiškus?
Ir Motina šaukė:
– Tai tau atrodė normalu pasakyti jam, kad jo motina
mirė?! Ir ponas Šiersas šaukė:
– Dabar ne laikas!
Ir Tėvas šaukė:
– Atsikabink, arba...
Ir Motina šaukė:
– Edai, dėl Dievo
meilės! Ir Tėvas pasakė:
– Aš susitiksiu su juo. Ir jeigu jūs bandysite mane sustabdyti...
Ir tada Tėvas įėjo į mano kambarį. Bet aš laikiau ištiesęs šveicarišką karišką peiliuką atlenktais
ašmenimis, pasiruošęs tam, jei Tėvas mane čiuptų. Ir Motina taip pat įėjo į kambarį ir tarė:
– Viskas gerai, Kristoferi, aš neleisiu jam nieko padaryti. Tau nieko bloga nenutiks.
Ir Tėvas atsiklaupė netoli lovos ir pasakė:
– Kristoferi?
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir jis pasakė:
– Kristoferi, aš tikrai labai atsiprašau. Už viską. Už Velingtoną. Už tuos laiškus. Už tai, kad
priverčiau tave pabėgti. Aš niekada nenorėjau... Aš pažadu, kad niekada daugiau nieko panašaus
nepadarysiu. Ei. Nagi, vaike.
Ir tada jis iškėlė savo dešinę ranką ir išskleidė savo pirštus į vėduoklę, kad galėčiau paliesti jo
pirštus, bet aš to nepadariau, nes bijojau.
Ir Tėvas pasakė:
– Šūdas. Kristoferi, prašau...
Ir jo veidu riedėjo ašaros.
Ir kurį laiką niekas nieko nesakė.
Ir tada Motina tarė:
– Manau, kad tau dabar reikia eiti.
Bet ji kalbėjo Tėvui, ne man.
Ir tada policininkas sugrįžo, nes ponas Šiersas paskambino į policijos skyrių, ir liepė Tėvui
nusiraminti, ir išsivedė jį iš buto.
Ir Motina pasakė:
– Dabar eik ir miegok. Viskas bus gerai. Aš pažadu.
Ir tada aš vėl užmigau.

229

Ir miegodamas sapnavau vieną iš savo mėgstamų sapnų. Kartais jį matau ir dieną, bet tada tai būna
svajojimas. Tačiau aš dažnai jį sapnuoju ir naktį.
Ir tame sapne beveik visi šitoje žemėje išmirę, nes užsikrėtė virusu. Bet tai nėra paprastas virusas.
Jis panašus į kompiuterių virusą. Ir juo užsikrečiama dėl to, kad užkrėsto žmogaus žodžiuose slypi tam
tikra reikšmė, ir tą reikšmę žmonės kalbėdami sukuria savo veidų išraiška, o tai reiškia, kad tuo virusu
taip pat galima užsikrėsti matant užkrėstą žmogų per televiziją, ir tai reiškia, kad tas virusas labai
greitai plinta visame pasaulyje.
Ir kai žmonės užsikrečia tuo virusu, jie tiesiog sėdi ant sofos ir nieko neveikia, ir nei valgo, nei
geria, ir taip numiršta. Bet kartais mane aplanko skirtingi šio sapno variantai, lyg žiūrėtum dvi
filmo versijas, oficialiąją ir Director's Cut1, kaip „Bėgančiame skustuvo ašmenimis“ Ir kai
kuriuose šito sapno variantuose tas virusas verčia žmones sudaužyti savo mašinas arba įvažiuoti į jūrą
ir paskęsti, arba šokti į upes, ir manau, kad šita versija geresnė, nes tada niekur nėra mirusiųjų kūnų.
Ir pagaliau nieko visame pasaulyje nebelieka, tik tie, kurie nežiūri į kitų žmonių veidus ir nežino šių
paveikslėlių reikšmių:

ir visi šie žmonės yra tokie pat ypatingi kaip aš. Ir jiems patinka būti vieniems, ir aš beveik jų
nesutinku, nes jie gyvena kaip okapijos, savita labai baugščių ir retų, gyvenančių Kongo
džiunglėse, žirafų rūšis.
Ir galiu bet kur keliauti po pasaulį, ir žinau, kad niekas manęs neužkalbins ir nepalies, ir neužduos
jokio klausimo. Bet jeigu nenoriu niekur važiuoti, tai man ir nereikia važiuoti, ir galiu likti namie,
ir visą laiką valgyti brokolius ir apelsinus, ir saldymedžio šiaudelius, arba visą savaitę galiu žaisti
kompiuterinius žaidimus, arba tiesiog sėdėti kambario kampe ir svaro monetos kraštu pirmyn atgal
brūžinti į radiatoriaus paviršių. Ir man niekad nereikėtų važiuoti į Prancūziją.
Ir išeinu iš Tėvo namų, ir einu gatve, ir aplink labai tylu, nors ir pats dienos vidurys, ir
negirdžiu nieko, tik čiulbančius paukščius ir vėją, ir kartais tolumoje griūvančius pastatus, ir jeigu
sustoju labai arti šviesoforo, išgirstu negarsų spragtelėjimą, keičiantis šviesoms.
Ir einu į kitų žmonių namus, ir apsimetinėju detektyvu, ir galiu išdaužyti langus ir patekti pro juos į
vidų, nes žmonės yra mirę, ir niekas nebesvarbu. Ir einu į parduotuves, imu, ką noriu, pavyzdžiui,
rožinius sausainius arba avietinius, arba mango lygiuosius, arba kompiuterinius žaidimus, arba
knygas, arba videofilmus.
Ir aš išsitraukiu kopėčias iš Tėvo furgono ir užsilipu ant stogo, ir kai prisiartinu prie stogo
krašto, permetu kopėčias tarp namų stogų ir lipu ant kito stogo, nes sapne gali daryti ką tik nori.
Ir tada susirandu kažkieno mašinos raktelius ir įsėdu į mašiną, ir vairuoju, ir visai nesvarbu,
jeigu atsitrenkiu į kitus daiktus, ir važiuoju prie jūros, ir pastatau mašiną, ir išlipu, ir pila lietus. Ir
iš parduotuvės pasiimu ledų ir juos valgau. O tada einu per paplūdimį. Ir paplūdimyje daug smėlio
ir didelės uolos, ir ant aukštumėlės yra švyturys, bet šviesa išjungta, nes švyturio prižiūrėtojas miręs.
Ir stoviu visai arti ošiančių bangų, ir jos atrieda, ir apsemia mano batus. Ir neinu maudytis, nes gali
būti ryklių. Ir stoviu, ir žiūriu į horizontą, ir išsiimu savo ilgąją metalinę liniuotę, ir pakeliu ją
priešais tą liniją tarp jūros ir dangaus, ir pademonstruoju, kad ta linija yra kreivė ir kad žemė yra
apvali. Ir tas bangavimas, kai vanduo apsemia mano batus ir vėl atslūgsta, ritmingas lyg muzika ar
būgno garsai.
Ir tada pasiimu sausų drabužių iš vienų namų, kur visa šeima taip pat yra išmirusi. Ir einu
namo, į Tėvo namus, bet tai jau nebe Tėvo namas, bet mano. Ir pasigaminu Gobi Alu Sang
patiekalą,
1Director's Cut (angl.) – režisieriaus filmo versija. Kai kurie filmai turi dvi versijas: viena rodoma oficialiai, kita paliekama
archyvuose ir dažniausiai parodoma tik praėjus nemažai laiko nuo filmo premjeros (red. past.).
užsibarstydamas ant jo raudonų valgomųjų dažų, ir geriu žemuogių pieno kokteilį, o paskui žiūriu
videofilmą apie Saulės sistemą ir pažaidžiu keletą kompiuterinių žaidimų, ir einu miegoti.
Ir tada sapnas baigiasi, ir aš pasijuntu laimingas.

233

Kitą rytą pusryčių valgiau keptus pomidorus ir Motinos pašildytų keptuvėje šparaginių pupelių iš
skardinės.
Pusryčiams įpusėjus, ponas Šiersas pasakė:
– Gerai. Kelias dienas jis gali pasilikti.
Ir Motina pasakė:
– Jis gali pasilikti tiek, kiek jam reikės.
Ir ponas Šiersas pasakė:
– Šis butas nėra pakankamai didelis dviem žmonėms, ką jau kalbėti apie trečią.
Ir Motina pasakė:
– Žinai, jis supranta, ką tu sakai.
Ir ponas Šiersas pasakė:
– Ką jis čia veiks? Čia nėra jam tinkamos mokyklos. Mes abu dirbame. Tai tiesiog juokinga.
Ir Motina pasakė:
– Rodžeri. Pakaks.
Tada ji užplikė man raudonosios arbatos su cukrumi ir pasakė:
– Tu gali pasilikti čia, kiek tik nori.
Kai ponas Šiersas išėjo į darbą, ji paskambino į savo įstaigą ir pasiėmė poilsio dieną dėl
asmeninių priežasčių, o šitai daroma, kai kas nors iš šeimos miršta arba suserga.
Tada pasakė, kad turime nueiti nupirkti man drabužių ir pižamą, ir dantų šepetėlį, ir
medvilnines kelnes. Taigi išėjome iš buto ir nuėjome į pagrindinį kelią, kuris vadinasi Hilo Leinas,
pažymėtas A4088, ir aplink buvo tikrai daug žmonių, ir mes įlipome į 266 autobusą, važiuojantį į
Brento Kroso prekybos centrą. Bet Džono Leviso parduotuvėje buvo per daug žmonių, ir aš išsigandau,
ir atsiguliau ant grindų šalia rankinių laikrodžių skyriaus, ir rėkiau, ir Motina turėjo mane parvežti
namo su taksi.
Tada jai vėl reikėjo grįžti į prekybos centrą nupirkti man drabužių, pižamą ir dantų šepetėlį, ir
medvilnines kelnes, taigi jai išvažiavus likau laisvajame kambaryje, nes nenorėjau būti tame pačiame
kambaryje su ponu Šiersu, kadangi jo bijojau.
Ir kai Motina grįžo namo, atnešė man stiklinę žemuogių pieno kokteilio ir parodė mano naująją
pižamą, ir jos raštą sudarė penkiakampės mėlynos žvaigždės purpuriniame fone, štai šitaip:

Ir aš pasakiau:
– Man reikia grįžti į Svindoną. Ir Motina pasakė:
– Kristoferi, tu ką tik atvažiavai. Ir aš pasakiau:
– Aš turiu grįžti, nes man reikia laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir Motina pasakė:
– Tai tu laikysi aukštesniojo lygio matematikos egzaminą? Ir aš pasakiau:
– Taip. Aš jį laikysiu kitą savaitę trečiadienį ir ketvirtadienį, ir
penktadienį. Ir Motina pasakė:
– Dieve!
Ir aš pasakiau:
– Tėvas Petersas bus
stebėtojas. Ir Motina pasakė:
– Manau, kad tai labai gerai.
 Ir aš pasakiau:
– Aš gausiu aukščiausią įvertinimą. Ir dėl to turiu grįžti į Svindoną. Bet nenoriu matyti Tėvo, taigi
turiu grįžti į Svindoną su tavimi.
Tada Motina užsidengė rankomis veidą ir sunkiai atsiduso, ir pasakė:
– Nežinau, ar tai įmanoma.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš turiu važiuoti.
Ir Motina pasakė:
– Pakalbėkime apie tai kitą kartą, gerai?
Ir aš pasakiau:
– Gerai. Bet aš turiu važiuoti į Svindoną.
Ir ji pasakė:
– Kristoferi, prašau...
Ir aš gurkštelėjau pieno kokteilio.
Ir kiek vėliau, 22:31, išėjau į balkoną pažiūrėti, ar matosi žvaigždės, bet jų nesimatė dėl visų tų
debesų ir dėl vadinamosios šviesos taršos, kuri atsiranda dėl gatvės žibintų ir mašinų šviesų, ir
prožektorių, ir šviesos pastatų languose, – visa tai išspinduliuoja į atmosferą mažytes dalelytes, kurios
trukdo žvaigždžių šviesai pasiekti žemę. Taigi vėl grįžau į vidų.
Bet negalėjau užmigti. Ir atsikėliau 2:07, ir bijojau pono Šierso, taigi nulipau laiptais žemyn ir išėjau
pro priekines duris į Čepterio plentą. Ir gatvėje nieko nebuvo, ir buvo daug ramiau negu dieną,
nors tolumoje girdėjosi transporto triukšmas ir sirenos, ir tai mane šiek tiek apramino. Ir aš ėjau
Čepterio plentu ir apžiūrinėjau automobilius, ir kokios figūros susidaro iš laidų oranžinių debesų
fone, ir ką žmonės turi savo soduose, pavyzdžiui, nykštuką ir viryklę, ir mažytį tvenkinį, ir žaislinį
meškutį.
Tada išgirdau gatve ateinant du žmones, taigi užlindau tarp konteinerio galo ir tranzitinio Ford
markės automobilio, ir jie kalbėjosi angliškai, bet manęs nepamatė. Prie mano kojų, nešvariame
vandenyje, matėsi du mažyčiai žalvariniai krumpliaračiai, panašūs į tuos iš mechaninių rankinių
laikrodžių.
Ir man patiko tūnoti tarp to konteinerio ir autobusiuko, taigi ten išbuvau gana ilgai. Ir apžiūrinėjau,
kaip atrodo gatvė. Ir vyraujančios spalvos aplinkui buvo oranžinė ir juoda, ir šių abiejų spalvų deriniai.
Ir visai negalėjai nuspėti, kokios spalvos dienos metu bus šie gatvėje stovintys automobiliai.
Ir man atėjo į galvą mintis, ar galima iš kryžių sudaryti šachmatinę mozaiką, ir aš, galvoje
dėliodamas tokią mozaiką, supratau, kad galima.

Ir tada išgirdau Motinos balsą, ir ji šaukė:

– Kristoferi?.. Kristoferi?.. – ir bėgo gatve, taigi išlindau iš už konteinerio ir autobusiuko, ir ji
pribėgo prie manęs ir pasakė:
– Jėzau Marija, – ir sustojo prieš mane, ir pagrasė pirštu prieš pat nosį, ir pasakė:
– Jei tu dar kada nors taip padarysi, aš prisiekiu Dievu, Kristoferi, aš myliu tave, bet... nežinau,
ką tau padarysiu.
Taigi ji privertė mane pažadėti, kad daugiau niekada vienas neišeisiu iš buto, nes tai pavojinga,
ir Londone negalima pasitikėti žmonėmis, nes jie svetimi. O kitą dieną jai vėl reikėjo važiuoti apsipirkti,
ir ji privertė mane pažadėti neatidaryti durų, jeigu kas nors paskambintų. Ir kai grįžo, parnešė
specialaus maisto gumulėlių Tobiui ir tris „Žvaigždžių kelių" videofilmus, ir aš žiūrėjau juos
svetainėje, kol namo grįžo ponas Šiersas, o tada vėl nuėjau į laisvąjį kambarį. Man norėjosi, kad namas
Čepterio plente 451C Londone NW2 5N6 turėtų sodą, bet čia jo nebuvo.
O dar po dienos paskambino iš Motinos darbovietės ir pasakė jai, kad gali nebegrįžti į darbą,
nes vietoj jos jie susirado kitą darbuotoją, ir ji labai supyko ir pasakė, kad tai neteisėta, ir kad
skųsis, bet ponas Šiersas pasakė:
– Nebūk visiška kvailė. Dėl Dievo, tai juk buvo laikinas darbas...
Ir kai Motina prieš man užmiegant užsuko į laisvąjį kambarį, aš pasakiau:
 – Man reikia važiuoti į Svindoną laikyti aukštesniojo lygio egzaminą.
Ir ji pasakė:
– Kristoferi, ne dabar. Tavo tėvas skambina man telefonu ir grasina paduoti į teismą. Rodžeris man
duoda į sprandą. Tai tikrai nėra tinkamas laikas.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš turiu važiuoti, nes dėl to jau susitarta, ir Tėvas Petersas bus
stebėtojas. Ir ji pasakė:
– Klausyk. Bet tai tik egzaminas. Aš galiu paskambinti į mokyklą. Mes galime tą egzaminą atidėti.
Tu gali jį laikyti kada nors vėliau.
Ir aš pasakiau:
– Aš negaliu jo laikyti kada nors vėliau. Tai jau sutarta. Ir aš daug kartojausi. Ir ponia Geskoin sakė,
kad egzaminui galime gauti atskirą kabinetą.
Ir Motina pasakė:
– Kristoferi, aš labai stengiuosi, kad viskas būtų gerai. Bet vos vos laikausi, na?.. Taigi duok
man truputį...
Tada ji nutilo ir prisidengė burną ranka, ir atsistojo, ir išėjo iš kambario. Ir mano krūtinėje vėl
atsirado skausmas, panašiai kaip toje metro stotyje, nes maniau, kad negalėsiu sugrįžti į Svindoną
laikyti aukštesniojo lygio egzamino.
Ir aš žiūrėjau pro valgomojo langą, skaičiuodamas automobilius gatvėje, ir norėjau sužinoti, ar
tai bus Gana gera diena, ar Gera diena, ar Nepaprastai gera diena, ar Juoda diena, bet šis
automobilių skaičiavimas yra visai kitoks, nei važiuojant į mokyklą autobusu, nes pro langą iš buto
gali žiūrėti, kiek tik nori, ir suskaičiuoti tiek automobilių, kiek reikia, ir išstovėjau prie lango tris
valandas, ir pamačiau 5 raudonus automobilius iš eilės ir 4 geltonus automobilius iš eilės, o tai reiškė,
kad vienu metu tai yra ir Gera diena, ir Juoda diena, taigi ši sistema nebeveikė. Bet kai
sukoncentruodavau dėmesį į automobilių skaičiavimą, nebereikėdavo galvoti apie aukštesniojo lygio
egzaminą ir skausmą krūtinėje.
Ir kitą dieną Motina su taksi nusivežė mane į Hempsted Hitą, ir mes sėdėjome kalvos viršūnėje,
ir žiūrėjome į lėktuvus tolumoje, artėjančius į Hytrou oro uostą. Ir aš valgiau raudoną ledinuką ant
pagaliuko, pirktą iš ledų vežimėlio. Ir Motina pasakė, kad skambino poniai Geskoin ir pasakė, kad
aš laikysiu aukštesniojo lygio egzaminą kitais metais, ir aš net numečiau į šalį savo raudonąjį ledinuką,
ir ilgą laiką spiegiau, ir man taip labai skaudėjo krūtinėje, kad buvo sunku kvėpuoti, ir priėjęs
kažkoks vyras paklausė, ar man kas nors atsitiko, ir Motina pasakė:
– O kaip jums visa tai atrodo?
Ir jis nuėjo sau.
Ir tada aš pavargau nuo spiegimo, ir Motina kitu taksi parvežė mane į butą, o kitą rytą buvo
šeštadienis, ir ji liepė ponui Šiersui eiti ir parnešti iš bibliotekos man knygų apie mokslą ir matematiką,
ir tai buvo knygos „100 galvosūkių" ir „Visatos branduolinės energijos atsiradimas", bet jos skirtos
vaikams, ir apskritai prastos, taigi aš jų neskaičiau, ir ponas Šiersas pasakė:
– Na, malonu matyti, kad mano indėlis yra vertinamas.
Ir aš nieko dar nebuvau valgęs nuo to laiko, kai numečiau savo raudonąjį ledinuką Hempsted Hite,
taigi Motina man nupiešė diagramą su ant jos išdėstytomis žvaigždėmis, kaip darydavo, kai buvau visai
mažas, ir pripylė indą su padalomis Komplan firmos vitaminų su žemuogių skonio gėrimu, ir man
atitekdavo bronzinė žvaigždė, jei išgerdavau 200 mililitrų, ir sidabrinė žvaigždė, jei išgerdavau
400 mililitrų, ir auksinė žvaigždė, jei išgerdavau 600 mililitrų.
Ir kai Motina su ponu Šiersu susiginčijo, aš iš virtuvės pasiėmiau mažą radijo imtuvą ir išėjau,
ir atsisėdau laisvajame kambaryje, ir nusistačiau jį maždaug tarp dviejų stočių programų, kad girdėčiau
tik radijo bangų šniokštimą, ir paleidau visu garsu, ir prisidėjau sau prie ausies, ir tie garsai pasklido po
visą galvą, kurią ėmė taip skaudėti, kad nebejaučiau jokio kito skausmo, net ir to, krūtinėje, ir
nebegirdėjau, kaip ginčijasi Motina su ponu Šiersu, ir nebegalvojau apie tai, kad nelaikysiu
aukštesniojo lygio egzamino, ar apie tai, kad Čepterio plento 419C Londono NW2 5NG nėra sodo,
ar apie tai, kad nematau žvaigždžių.
Ir paskui buvo pirmadienis. Ir buvo labai vėlyvas nakties metas, ponas Šiersas įėjo į mano kambarį
ir prikėlė mane, ir jaučiau, kad jis išgėręs alaus, nes nuo jo sklido toks pat kvapas kaip ir nuo Tėvo, kai
jis su Rodriu būdavo gėręs alaus.
Ir jis pasakė:
– Manai, kad esi velniškai gudrus, ar ne? Ar tu apskritai kada nors bent sekundę susimąstai
apie kitus žmones, a? Kertu lažybų, kad dabar esi be galo savimi patenkintas, ne kitaip.
Ir tada įėjo Motina ir ištempė jį iš kambario, ir pasakė:
– Kristoferi, atsiprašau, tikrai labai atsiprašau.
 Kitą rytą, kai ponas Šiersas išėjo į darbą, Motina susikrovė didžiąją savo drabužių dalį į du
lagaminus ir liepė lipti žemyn, ir atsinešti Tobį, ir sėsti į automobilį. Ir ji sudėjo lagaminus į bagažinę, ir
mes išvažiavome. Bet tai buvo pono Šierso automobilis, ir aš pasakiau:
– Ar tu pavogei šią mašiną?
Ir ji pasakė:
– Aš ją tik
skolinuosi. Ir aš
pasakiau:
– Kur mes važiuojame?
– Važiuojame namo.
Ir aš pasakiau:
– Ar nori pasakyti, kad važiuojame namo į Svindoną?
Ir ji ištarė:
– Taip.
Ir aš pasakiau:
– Ar ten bus ir
Tėvas? Ir ji pasakė:
– Prašau, Kristoferi, neįkyrėti man dabar su savo klausimais,
gerai? Ir aš pasakiau:
– Aš nenoriu būti kartu su Tėvu.
Ir ji pasakė:
– Kaip nors... Kaip nors... Viskas susitvarkys, Kristoferi, juk taip? Viskas susitvarkys.
Ir aš pasakiau:
– Ar mes važiuojame į Svindoną dėl to, kad galėčiau laikyti aukštesniojo lygio matematikos
egzaminą?
Ir Motina tarė:
– Ką?
Ir aš pasakiau:
– Rytoj man reikia laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir Motina labai lėtai tardama žodžius pasakė:
– Mes grįžtame atgal į Svindoną, nes jei ir toliau liksime Londone... kas nors iš mūsų gali nukentėti.
Ir nebūtinai tu.
Ir aš pasakiau:
– Ką tu nori pasakyti?
Ir ji pasakė:
– Dabar man reikia, kad tu truputėlį
patylėtum. Ir aš pasakiau:
– Kiek laiko man tylėti?
Ir ji pasakė:
– Jėzau... – o tada tarė: – Pusvalandį, Kristoferi. Man reikia, kad pusę valandos tu nekalbėtum.
Ir mes važiavome iki pat Svindono, ir kelionė truko 3 valandas ir 12 minučių, ir mums reikėjo
sustoti įsipilti degalų, ir Motina nupirko man pienišką batonėlį, bet aš jo nevalgiau. Ir mes patekome į
transporto kamštį, kurį sukėlė kiti vairuotojai, sumažinę greitį, nes norėjo pažiūrėti į avariją kitoje
eismo juostoje. Aš pabandžiau sugalvoti formulę, pagal kurią būtų galima nustatyti, ar transporto
sangrūdą gali sukelti vien tik sumažinę greitį vairuotojai ir kaip tam turės įtakos: a) transporto
priemonių gausa kelyje ir b) judančių mašinų greitis, ir c) ar greitai vairuotojai, pastebėję užsidegant
prieky važiuojančių mašinų stabdžių žibintus, susiorientuos, kad ir jiems reikia stabdyti. Bet buvau per
daug pavargęs, nes praeitą naktį nemiegojau, kadangi vis galvojau apie tai, kad negalėsiu laikyti
aukštesniojo lygio matematikos egzamino. Taigi aš užsnūdau.
Ir kai atvažiavome į Svindoną, Motina turėjo namų raktus, ir mes įėjome į vidų, ir ji pasakė
„Labas", bet namie nieko neradome, nes buvo 13:23. Ir man buvo baisu, bet Motina pasakė, kad aš
būsiu saugus, taigi užlipau į savo kambarį ir užsidariau duris. Išėmiau iš kišenės Tobį ir leidau jam
palakstyti, ir sužaidžiau „Minų ieškotoją", ir jo Aukščiausią lygj baigiau per 174 sekundes, o tai truko
75 sekundėmis ilgiau nei mano geriausias anksčiau pasiektas rezultatas.
O tada buvo 18:35, ir aš išgirdau, kaip su savo furgonu namo grįžo Tėvas, ir patraukiau savo
lovą, užstumdamas ja duris, kad jis negalėtų įeiti, ir jis įėjo į namus, ir jis ir Motina ėmė šaukti
vienas ant kito.
Ir Tėvas šaukė:
– Kaip, po galais, tu čia patekai?
 O Motina šaukė:
– Tai yra ir mano namai, jeigu tu kartais to
neprisimeni! Ir Tėvas šaukė:
– Ar kartu atvažiavo ir tas tavo išsirinktasis vyras?
Ir tada aš paėmiau dėdės Terio man nupirktus dviem pirštais mušamus būgnelius ir
atsiklaupiau kambario kampe, kuo giliau įspraudžiau galvą į sienų sandūrą, ir mušiau tuos būgnelius,
ir dejavau, ir šitaip dariau visą valandą, ir tada į kambarį įėjo Motina ir pasakė, kad Tėvas išėjo. Ir ji
pasakė, kad kurį laiką Tėvas pagyvens pas Rodrį, ir kad per kelias ateinančias savaites mudu
susirasime, kur gyventi atskirai nuo Tėvo.
Tada išėjau į sodą ir už sandėliuko radau Tobio narvelį ir parsinešiau jį vidun, ir išvaliau, ir vėl
uždariau ten Tobį.
Ir aš paklausiau Motinos, ar kitą dieną galėsiu laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir ji pasakė:
– Deja, Kristoferi...
Ir aš pasakiau:
–Ar aš galiu laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzaminą?
Ir ji pasakė:
– Tu manęs nesiklausai, Kristoferi.
Ir aš pasakiau:
– Aš klausausi.
Ir Motina pasakė:
– Aš tau sakiau. Aš skambinau mokyklos direktorei. Aš jau pranešiau, kad tu Londone. Aš
pasakiau, kad egzaminą tu laikysi kitais metais.
Ir aš pasakiau:
– Bet dabar aš esu čia ir galiu laikyti egzaminą.
Ir Motina pasakė:
– Apgailestauju, Kristoferi... Aš stengiausi viską sutvarkyti. Aš stengiausi nieko nesupainioti.
Ir man vėl pradėjo skaudėti krūtinėje, ir aš sukryžiavau rankas, ir ėmiau linguoti pirmyn atgal ir
dejuoti.
Ir Motina pasakė:
– Aš nežinojau, kad mes sugrįšime.
Bet aš nenustojau dejavęs ir lingavęs.
Ir Motina tarė:
– Na, baik. Tai nieko neišspręs.
Tada ji paklausė, ar nenoriu pažiūrėti kurio nors iš savo „Žydrosios planetos" videofilmų apie
gyvybę po Arkties ledynais ar kuprotųjų banginių migraciją, bet aš nieko nesakiau, nes supratau, kad
negalėsiu laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzamino, ir tai buvo panašu į jausmą, kurį
patiri, prispaudęs nykščio nagą prie labai karšto radiatoriaus, kai ima skaudėti ir norisi verkti iš
skausmo, ir tas skausmas išlieka net ir atitraukus nykštį.
Tada Motina man davė valgyti morkų ir brokolių, ir pomidorų padažo, bet aš prie maisto
neprisiliečiau.
Ir tą naktį aš vėl nemiegojau.
Kitą dieną Motina vežė mane į mokyklą pono Šierso mašina, nes mes pavėlavome į autobusą. Ir
mums ruošiantis sėsti į automobilį, ponia Šiers per gatvę atėjo iki mūsų ir pasakė Motinai:
– Tau įžūlumo tikrai netrūksta.
Ir Motina pasakė:
– Sėsk į mašiną, Kristoferi.
Bet aš negalėjau sėsti į automobilį, kadangi durelės buvo užrakintos.
Ir ponia Šiers pasakė:
– Tai ar jis ir tave pagaliau išspyrė?
Tada Motina atidarė dureles iš savo pusės ir įsėdo į mašiną, ir atrakino mano dureles, ir mes
išvažiavome.
Ir kai mes atėjome į mokyklą, Siobenė tarė:
– Tai jūs esate Kristoferio motina.
Ir Siobenė pasakė, kad ji džiaugiasi vėl mane matydama, ir paklausė, kaip laikausi, ir aš
pasakiau, kad jaučiuosi pavargęs. Ir Motina paaiškino, jog aš esu nusiminęs dėl to, kad negaliu
laikyti aukštesniojo lygio matematikos egzamino, todėl nei normaliai valgiau, nei miegojau.
Ir tada Motina išvažiavo, o aš nupiešiau autobusą žiūrint iš perspektyvos, kad negalvočiau apie tą
skausmą krūtinėje, ir autobusas atrodė šitaip:

Ir po pietų Siobenė pasakė, kad ji kalbėjosi su ponia Geskoin ir kad ji dar tebelaiko savo stalčiuje 3
antspauduotuose vokuose mano sustiprinto lygio egzamino medžiagą.
Taigi aš paklausiau, ar vis dar galiu laikyti sustiprinto lygio egzaminą.
Ir Siobenė pasakė:
– Manau, kad taip. Popiet mes paskambinsime Tėvui Petersui ir pasitikslinsime, ar jis vis dar
gali atvykti ir būti stebėtojas. O ponia Geskoin parašys laišką į Egzaminų centrą ir praneš, kad tu vis
dėlto nori laikyti egzaminą. Ir tikimės, kad jie sutiks leisti tau laikyti. Bet kol kas dar tiksliai to
nežinome, – ir tada ji kelias sekundes nutilo. – Pamaniau, kad tau reikia tai pasakyti dabar. Kad apie
tai pagalvotum.
Ir aš pasakiau:
– Kad pagalvočiau apie ką?
Ir ji pasakė:
– Ar tu tikrai nori tai daryti, Kristoferi?
Ir aš galvojau apie tą klausimą, ir nebuvau tikras, kaip į jį atsakyti, nes norėjau laikyti aukštesniojo
lygio matematikos egzaminą, bet jaučiausi labai pavargęs, ir kai imdavau galvoti apie uždavinius, galva
nelabai veikė, ir kai pabandydavau prisiminti faktus, pavyzdžiui, logaritminę formulę, reikalingą norint
apskaičiuoti apytikrę sumą pirminių skaičių, kurie yra ne didesni negu (x), negalėjau tų faktų
prisiminti, ir tai mane gąsdino.
Ir Siobenė pasakė:
– Tau nebūtina to daryti, Kristoferi. Jei pasakysi, kad nenori laikyti egzamino, niekas ant tavęs
nepyks. Ir tai nebus nei blogai, nei neteisėta, nei kvaila. Tiesiog bus taip, kaip tu nori, ir tai bus
visai gerai.
Ir aš pasakiau:
– Aš noriu laikyti egzaminą, nes nemėgstu atidėlioti darbų, surašytų savo tvarkaraštyje, nemėgstu
vėl iš naujo jų imtis, nes kai taip nutinka, mane pradeda pykinti.
Ir Siobenė pasakė:
– Gerai.
Ir ji paskambino Tėvui Petersui, ir jis atvyko į mokyklą 15:27, ir tarė:
– Na, jaunuoli, ar mes pasirengę pradėti?
Ir meninio ugdymo kabinete aš sprendžiau aukštesniojo lygio matematikos egzamino Pirmąją dalj.
Ir Tėvas Petersas buvo stebėtojas, ir kol sprendžiau, jis sėdėjo už stalo ir skaitė Dytricho
Bonhėferio knygą „Mokinystės kaina", ir valgė sumuštinį. Ir egzaminui įpusėjus, jis išėjo ir prie
lango surūkė cigaretę, bet visą laiką mane stebėjo pro langą, kad nenusirašinėčiau.
Ir kai aš atsiverčiau užduotis ir jas perskaičiau, nė į vieną klausimą atsakymo nežinojau ir, be
to, man buvo sunku kvėpuoti. Ir man norėjosi kam nors smogti arba durti šveicarišku karišku peiliuku,
bet nebuvo kam, nebent Tėvui Petersui, o jis buvo labai aukštas, ir jei jam smogčiau ar durčiau
šveicarišku karišku peiliuku, jis nebegalėtų per likusias egzamino dalis būti stebėtojas. Taigi
stengiausi giliai kvėpuoti, kaip mane mokė daryti Siobenė, kai man mokykloje kildavo noras kam
nors smogti, ir suskaičiavau penkiasdešimt įkvėpimų ir, skaičiuodamas tuos kelintinius skaičius,
aš dar juos kėliau kubu, štai šitaip:
1, 8, 27, 64,125, 216f 343, 512f 729,1000,1331,
1728, 2197, 2744, 3375, 4096, 4913... ir 1.1.
Ir tai man padėjo šiek tiek nurimti. Bet egzaminui buvo skirtos 2 valandos, o jau buvo
praėjusios dvidešimt minučių, taigi man reikėjo sparčiai spręsti uždavinius, ir neliko laiko kaip
reikiant pasitikrinti atsakymų.
Ir tą vakarą, vos parėjau iš mokyklos, namo grįžo Tėvas, ir aš ėmiau spiegti, bet Motina pasakė, kad
ji neleis, kad man nutiktų kas nors bloga, ir aš išėjau į sodą, ir atsiguliau ten, ir žiūrėjau į žvaigždes
danguje, ir įsivaizdavau save taškeliu. Ir kai Tėvas išėjo iš namo, jis ilgai žiūrėjo į mane, o tada
kumščiu trinktelėjo į tvorą, palikdamas joje skylę, ir nuėjo.
Ir tą naktį miegojau mažai, nes sprendžiau aukštesniojo lygio matematikos užduotis. O vakarienės
suvalgiau šiek tiek špinatų sriubos.
O kitą dieną sprendžiau egzamino Antrąją dalj, ir Tėvas Petersas vėl skaitė Dytricho Bonhėferio
„Mokinystės kainą", bet šįkart cigaretės jis neberūkė, ir prieš egzaminą Siobenė mane nuvedė į tualetą,
kad ten pabūčiau ir atlikčiau kvėpavimo pratimus, ir mintinai paskaičiuočiau.
Ir tą vakarą, kai prie mūsų namo sustojo taksi, žaidžiau kompiuteriu Vienuoliktąją valandą. Taksi
atvažiavo ponas Šiersas, ir jis išlipo iš taksi, ir metė ant sodo vejos didelę kartono dėžę su Motinai
priklausančiais daiktais. Tai buvo plaukų džiovintuvas ir apatinės kelnaitės, ir L'Oreal šampūnas,
ir sausų pusryčių pakelis, ir dvi knygos, Endriu Mortono „DIANA: Jos tikroji istorija" ir Džili
Kuper
„Konkurentai", ir mano nuotrauka sidabriniais rėmeliais. Ir krisdamas ant žolės rėmeliuose
esantis nuotraukos stiklas sudužo. Tada ponas Šiersas iš kišenės išsitraukė mašinos raktelius,
sėdo į savo mašiną ir pradėjo važiuoti, o Motina išbėgo iš namo ir, išpuolusi į gatvę, sušuko mašinos
pavymui:
– Nė nebandyk daugiau čia kojos kelti!
Ir ji metė sausų pusryčių pakelį, ir šis pataikė į nuvažiuojančio automobilio galą, ir ponia Šiers
žiūrėjo pro langą, ir visa tai matė.
Dar kitą dieną aš laikiau egzamino Trečiąją dalj, ir Tėvas Petersas skaitė laikraštį Daily Mail, ir
surūkė tris cigaretes.
Ir šitas uždavinys man patiko
labiausiai. Įrodykite, kad:
Trikampis, kurio kraštines galima išreikšti n2 + 1, n2 –1 ir 2n (kai n > 1), yra statusis.
Parodykite priešingu pavyzdžiu, kad priešingas tvirtinimas yra klaidingas.
Ir ketinau aprašyti, kaip sprendžiau šį uždavinį, bet Siobenė pasakė, kad tai nėra labai įdomu, bet aš
tvirtinau, kad įdomu. Ir ji pasakė, kad žmonės nenorės knygoje skaityti atsakymų į matematikos
uždavinius, ir pasakė, kad galiu atsakymus sudėti į priedą, kuris yra papildomas skyrius knygos gale ir
kurį žmonės panorėję gali perskaityti. Tad aš taip ir padariau.
Ir tada man krūtinėje taip smarkiai jau nebeskaudėjo, ir kvėpuoti pasidarė lengviau. Bet mane vis
tiek pykino, nes nežinojau, ar gerai išsprendžiau egzamino uždavinius ir ar Egzaminų centras leis
tikrinti mano darbą po to, kai ponia Geskoin buvo pranešusi, kad egzamino nebelaikysiu.
Ir geriausia būna, kai žinai, kad nutiks kas nors gero, kas nors tokio, kaip saulės užtemimas, ar kai
žinai, kad per Kalėdas dovanų gausi mikroskopą. O žinoti, kad nutiks kas bloga, tikrai nėra
malonu, pavyzdžiui, eiti plombuoti danties ar važiuoti į Prancūziją. Bet, manau, blogiausia yra
apskritai nežinoti, gera ar bloga nutiks.
Ir tą vakarą į namus užsuko Tėvas, o aš sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau televizijos programą
Universitetų iššūkis, ir atsakinėjau į gamtos mokslų klausimus. Ir jis sustojo svetainės tarpdury ir
pasakė:
– Nerėk, Kristoferi, gerai. Aš tau nieko bloga nepadarysiu.
Ir už jo stovėjo Motina, todėl aš nepradėjau rėkti.
Tada jis priėjo artėliau manęs ir pasilenkė, kaip žmonės daro, bendraudami su šunimis, kai nori
parodyti, kad nėra agresoriai, ir tarė:
– Aš norėjau pasiteirauti, kaip praėjo egzaminas.
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir Motina tarė:
– Pasakyk jam, Kristoferi.
Bet aš vis tiek nieko nepasakiau.
Ir Motina ištarė:
– Prašau, Kristoferi.
Tad aš pasakiau:
– Nežinau, ar viską išsprendžiau teisingai, nes buvau tikrai pavargęs ir nevalgęs, taigi man buvo
sunku susikaupti.
Ir tada Tėvas linktelėjo ir kurį laiką nieko nesakė. Tada ištarė:
– Ačiū.
Ir aš pasakiau:
– Už ką?
Ir jis pasakė:
 – Tiesiog... ačiū.
Tada jis tarė:
– Aš tavimi labai didžiuojuosi, Kristoferi. Labai. Tikiu, kad tu tikrai viską gerai išsprendei.
Ir jis nuėjo, o aš toliau žiūrėjau Universitetų iššūkj.
O kitą savaitę Tėvas liepė Motinai išsikraustyti, bet ji negalėjo, nes neturėjo pinigų užmokėti už
buto nuomą. Ir aš paklausiau, ar Tėvą areštuos ir uždarys į kalėjimą už tai, kad jis užmušė Velingtoną,
nes jeigu jis būtų kalėjime, mes galėtume gyventi šiame name.
Bet Motina pasakė, kad policija Tėvą areštuotų tik tuo atveju, jeigu ponia Šiers pateiktų vadinamųjų
svarių argumentų, o tai reiškia, kad kreipiesi į policiją ir prašai areštuoti kokį nors asmenį už įvykdytą
nusikaltimą, nes policija nesuima žmonių už nedidelius nusižengimus, nebent tu primygtinai to
prašytum, ir Motina pasakė, kad užmušti šunį yra tik nedidelis nusižengimas.
Bet paskui viskas susitvarkė, nes Motina gavo darbą Sodų centro kasoje, o gydytojas jai paskyrė kas
rytą gerti piliulių, kad nebūtų liūdna, nors kartais jai nuo tų vaistų imdavo svaigti galva, ir kartais
ji nugriūdavo, jei per staigiai stodavosi. Taigi mes persikraustėme į atskirą kambarį dideliame raudonų
plytų name. Ir miegodavome tame pat kambaryje, kur gaminome valgį, ir man tai nepatiko, nes
kambarys buvo nedidelis, o koridoriaus sienos buvo išdažytos rudai, o tualetu ir vonia naudodavomės
kartu su kitais žmonėmis, ir Motina turėdavo juos iššveisti prieš man ten einant, nes kitaip
nebūčiau jais naudojęsis, ir kartais prišlapindavau kelnes, nes tuo metu tualetas būdavo užimtas. O
koridorius kvepėjo maistu ir chloro kalkėmis, kurios naudojamos valant mokyklos tualetus. Ir
kambaryje jautei kojinių ir pušų aromato oro gaiviklio kvapus.
Ir man visai nepatiko, kad reikia laukti matematikos egzamino rezultatų. Ir vos tik
pagalvodavau apie ateitį, galvoje viskas susijaukdavo, ir mane apimdavo panika. Taigi Siobenė
sakė man negalvoti apie ateitį. Ji sakė:
– Galvok tiesiog apie šią dieną. Prisimink, kas įvyko. Ir stenkis daugiau galvoti apie tai, kas
įvyko gero.
Ir vienas iš gerų dalykų buvo tai, kad Motina man nupirko medinę dėlionę, kuri atrodė šitaip:

Ir reikėjo atskirti viršutinę šios figūros dalį nuo apatinės, o tai buvo tikrai nelengva.
O kitas geras dalykas buvo tai, kad padėjau Motinai perdažyti kambarį, ir jo spalva dabar buvo
balta su kviečių atspalviu, tik man į plaukus pritiško dažų, ir Motina norėjo juos išplauti,
ištrinkdama mano galvą šampūnu, bet aš nesidaviau, taigi vaikščiojau 5 dienas su dažais
ištepliotais plaukais, o paskui tą plaukų kuokštą iškirpau žirklėmis.
Bet blogų dalykų buvo daugiau negu gerų.
Ir vienas tų blogų dalykų buvo tai, kad Motina iš darbo grįždavo tik 17:30, taigi turėjau eiti į
Tėvo namus tarp 15:49 ir 17:30, nes man neleido būti vienam, ir Motina sakė, kad pasirinkimo nėra,
taigi aš ten užsistumdavau duris lova, kad Tėvas nesugalvotų įeiti. O kartais jis mėgindavo su
manimi pasikalbėti pro uždarytas duris, bet aš neatsakydavau. Ir kartais girdėdavau, kaip jis ilgai tyliai
sėdi už durų ant grindų.
O kitas blogas dalykas buvo tai, kad numirė Tobis, nes jam jau buvo 2 metai ir 7 mėnesiai, o žiurkei
tai jau gana daug, ir aš sakiau, kad noriu jį palaidoti, bet Motina neturėjo sodo, taigi palaidojau jį
žemėje dideliame plastmasiniame vazone, į kokius sodinamos gėlės. Ir sakiau, kad noriu kitos žiurkės,
bet Motina pasakė, kad negalima, nes mūsų kambarys labai mažas.
Ir aš sugalvojau, kaip atskirti vieną nuo kitos savo dėlionės dalis, nes atradau, kad viduje yra
du tunelio formos skląsčiai su metaliniais strypeliais, kurie buvo ten įmontuoti šitaip:
 O abi dėlionės dalis buvo galima atskirti visą ją laikant taip, kad abu strypeliai nuslystų į tunelių
galus ir nedengtų bendrų abiejų dėlionės dalių lietimosi taškų.
Ir Motina kartą po darbo atėjo manęs pasiimti iš Tėvo namų, ir Tėvas pasakė:
– Kristoferi, ar galiu su tavim pasikalbėti?
Ir aš pasakiau:
–Ne.
Ir Motina pasakė:
– Viskas gerai. Aš būsiu čia
pat. Ir aš pasakiau:
– Aš nenoriu kalbėti su Tėvu.
Ir Tėvas tarė:
– Turiu pasiūlymą.
Ir jis laikė rankose plastmasinį virtuvės laikmatį, kuris buvo didelio pomidoro formos ir skerspjūvio
padalytas pusiau, ir Tėvas jį pasukiojo, ir šis pradėjo tiksėti. Ir Tėvas tarė:
– Penkias minutes, gerai? Tik tiek. Paskui galėsi eiti.
Taigi aš atsisėdau ant sofos, ir jis atsisėdo į fotelį, o Motina stovėjo tarpduryje į prieškambarį,
ir Tėvas pasakė:
– Kristoferi, klausyk... Šitaip daugiau nebegali tęstis. Nežinau, kaip tu, bet visa tai... yra per
daug skaudu. Todėl, kad būni namie ir nekalbi su manimi... tau reikia išmokti manimi pasitikėti...
ir man nesvarbu, kiek tai truks... Nesvarbu, kad tai bus viena minutė vieną dieną ir dvi minutės kitą
dieną, ir trys minutės dar kitą dieną, ir man nesvarbu, jei tam prireiks ne vienerių metų. Nes tai labai
svarbu. Tai svarbiau už viską.
Ir tada Tėvas nulupo odos atplaišėlę palei savo kairės rankos nykščio nagą.
Ir tada jis tarė:
– Pavadinkime tai... pavadinkime tai projektu. Projektu, kurį turime vykdyti abu kartu. Tau reikia
kartu su manimi leisti daugiau laiko. O aš... Aš turiu tau parodyti, kad gali manimi pasitikėti. Ir iš
pradžių tai bus sunku, nes... nes tai sunkus projektas. Bet paskui bus lengviau. Pažadu.
Tada jis pirštų galais patrynė smilkinius ir tarė:
– Tu gali nieko nesakyti kol kas. Tu tik pagalvok apie tai. Ir, hm... Aš tau turiu dovaną. Kad
parodyčiau, jog tikrai rimtai galvoju apie tai, ką kalbu. Ir kad atsiprašyčiau. Ir kad... na, pats suprasi, ką
noriu pasakyti.
Ir jis atsikėlė iš fotelio ir priėjo prie virtuvės durų, ir jas atidarė, ir ten ant grindų buvo didelė
kartoninė dėžė, o joje – užtiesalas. Ir Tėvas pasilenkė ir įkišo rankas į dėžę, ir iš ten ištraukė mažą
smėlio spalvos šuniuką.
Tada vėl grįžo į kambarį ir padavė man tą šuniuką. Ir pasakė:
– Jam du mėnesiai. Ir jis yra retriverių veislės.
Ir šuo įsitaisė man ant kelių, ir aš jį paglosčiau.
Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio.
Tada Tėvas pasakė:
– Kristoferi, aš tikrai niekada nepadaryčiau ko nors, kas tave galėtų
įskaudinti. Ir vėl niekas nieko nesakė.
Tada į kambarį įėjo Motina ir pasakė:
– Deja, tu negalėsi jo pasiimti. Mūsų kambarys per mažas. Bet tavo tėvas juo pasirūpins čia. O tu
galėsi ateiti ir išvesti jį pasivaikščioti, kada tik panorėsi.
Ir aš pasakiau:
– Ar jis turi vardą?
 Ir Tėvas tarė:
– Ne. Tu pats gali nuspręsti, kaip jį pavadinsi.
Ir šuniukas apžiojo mano pirštą.
Ir tada 5 minutės jau buvo praėjusios, ir ėmė skambėti pomidoro formos laikmatis. Taigi su Motina
vėl grįžau į jos kambarį.
O kitą savaitę kilo audra ir žaibavo, ir žaibas pataikė į didžiulį medį, augusį parke greta Tėvo namo,
ir jį nulaužė, ir atvažiavę vyrai pjūklais supjaustė to medžio šakas, ir sunkvežimiu išvežė dalimis
supjaustytą kamieną, ir iš to apanglėjusio medžio liko tik juodas nelygus kelmas.
Ir aš sužinojau savo aukštesniojo lygio matematikos egzamino rezultatus, ir gavau aukščiausią
įvertinimą, ir jaučiausi šitaip:

Ir aš pavadinau šunį Sendžiu. Tėvas nupirko jam antkaklį ir pavadėlį ir man leisdavo su Sendžiu eiti
pasivaikščioti iki parduotuvės ir atgal. Ir aš su juo žaisdavau, mėtydamas jam guminį kaulą.
O Motina susirgo gripu, ir man teko praleisti su Tėvu jo namuose 3 dienas. Bet viskas buvo
gerai, nes ant mano lovos miegodavo Sendis, taigi jis tuoj imtų loti, jei kas naktį įeitų į mano
kambarį. Ir Tėvas sode sukasė lopinėlį žemės daržovėms auginti, o aš jam padėjau. Ir mes
pasėjome morkų ir žirnių, ir špinatų, ir aš ketinu juos skinti ir valgyti, kai užaugs.
Ir aš nuėjau su Motina į knygyną ir nusipirkau knygą „Aukštesniojo lygio sunkesnieji uždaviniai",
ir Tėvas pasakė poniai Geskoin, kad kitais metais aš laikysiu kito aukštesniojo lygio matematikos
egzaminą, ir ji sutiko.
Ir aš ketinu tą egzaminą išlaikyti ir gauti aukščiausią įvertinimą. O po dvejų metų laikysiu
aukštesniojo lygio fizikos egzaminą ir taip pat gausiu aukščiausią įvertinimą.
O tada, kai tai padarysiu, važiuosiu mokytis į universitetą, kuris yra kitame mieste. Ir nebūtinai
į Londoną, nes man Londonas nepatinka, o universitetų yra ir daugelyje kitų vietų, ir nebūtinai
vien didmiesčiuose. Ir aš galėsiu gyventi bute su sodu ir geru tualetu. Ir aš galėsiu išsivežti Sendį
ir savo knygas, ir kompiuterį.
O tada gausiu universiteto laipsnį su pagyrimu ir tapsiu mokslininku.
Ir žinau, kad galiu tai padaryti, nes vienas nuvažiavau į Londoną ir įminiau mįslę Kas užmušė
Velingtoną, ir suradau savo Motiną, ir buvau drąsus, o tai reiškia, kad galiu padaryti bet ką.

PRIEDAS

UŽDUOTIS
Trikampis, kurio kraštines galima išreikšti n2 + 1, n2 –1 ir 2n (kai n > 1), yra statusis.
įrodykite priešingu pavyzdžiu, kad atvirkščias tvirtinimas yra klaidingas.
SPRENDIMAS
Pirmiausia turime nustatyti, kuri trikampio kraštinė yra ilgiausia, kai kraštinės išreiškiamos n2 + 1f
n2 – 1 ir 2n (kur n > 1)
n2 + 1 – 2n = (n – 1)2
ir jeigu n > 1, tai (n – 1)2 > 0, todėl n2 + 1 – 2n > 0, todėl n2 + 1 > 2n.
Panašiai įrodome, kad (n2 + 1) – (n2 – 1) = 2f todėl n2 + 1 > n2–1.
Tai reiškia, kad n2 + 1 yra ilgiausia trikampio kraštinė, kai trikampio kraštinės išreiškiamos formule
n2 + 1, n2 – 1 ir 2n (kur n >1).
Tai galima pavaizduoti ir šitokiu grafiku (bet tai nieko neįrodo):
 Pagal Pitagoro teoremą, jeigu dviejų kraštinių kvadratų suma lygi trikampio trečiosios kraštinės
kvadratui, toks trikampis yra statusis. Todėl norint įrodyti, kad trikampis yra statusis, mums ir reikia
tai patvirtinti.
Dviejų trumpesniųjų kraštinių kvadratų suma yra (n2 – 1)2 + (2n)2
(n2 – I)2 + (2n)2 = n4 + 2 n2 + 1 + 4 n2 = n4 + 2 n2 + 1 Trečiosios kraštinės kvadratas yra (n2 + 1)2 (n2
+ 1)* = n4+ 2 n2 + 1
Todėl dviejų trumpesniųjų kraštinių kvadratų suma lygi trečiosios kraštinės kvadratui, ir
toks trikampis yra statusis.
O duotos sąlygos, teigiančios, kad „Trikampis, kurio kraštines galima išreikšti n2 + 1, n2 – 1 ir 2n
(kur n > 1), yra statusis", atvirkštinė sąlyga yra tokia: „Stačiojo trikampio kraštinių ilgį galima išreikšti
formule: n2 + 1, n2–1 ir 2n (kur n > 1)".
Priešingas pavyzdys reikalauja rasti trikampį, kuris yra statusis, bet kurio kraštinių negalima
išreikšti šia formule: n2 + 1f n2 –1 ir 2n (kur n > 1).
Taigi sakykim, kad stačiojo trikampio ABC įžambinė yra AB ir AB = 65, o BC = 60. Tai

Jeigu AB = n2 + 1 = 65, tai n =

Tokiu būdu trikampis ABC yra statusis, bet jo kraštinių negalima užrašyti formule: n2 + 1# n2 –1 ir
2n (kur n > 1).
Tai ir reikėjo įrodyti.
 Tas keistas nutikimas šuniui naktį: [romanas] / Mark Haddon ; iš anglų kalbos vertė Birutė
Bersėnienė. – Vilnius : Tyto alba, 2004. – 262[2] p.
ISBN 9986–16–347–1

Romanas apie penkiolikos metų paauglį Kristoferį Buną, kuris yra ne toks kaip kiti: dėl Aspergerio
sindromo, vienos iš autizmo formų, jam sunku užmegzti kontaktą su aplinkiniais ir bendrauti. Tačiau
vieną dieną jis aptinka nužudytą kaimynų šunį ir sumano tapti detektyvu. Šis įvykis Kristoferio
gyvenimą apverčia aukštyn kojom ir įrodo, kad net ir veikdamas pagal savitas taisykles jis sugeba
pasiekti tikslą.

UDK 820–3+820–93
Mark Haddon TAS KEISTAS NUTIKIMAS ŠUNIUI NAKTĮ
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Birutė Bersėnienė Dizainerė ir viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
SL 1686. 2004 04 27 8,00 apsk. 1.1. Užsakymas 512 Išleido „Tyto alba", J. Jasinskio 10, 2600
Vilnius, tel. / faks. 2498602, tytoalba@taide.lt
Spausdino UAB „Spaudos kontūrai", Viršuliškių skg. 80, LT–05131 Vilnius