Ar iš tiesų žmogus tik klysdamas randa tikrą kelią?

Manau, kad ne tik klaidos artina tikrojo kelio link. Tikrasis kelias randamas turint
aiškią kryptį, tikslą, kaip Laurencas Peteris teigė: „Jei nežinai, kur eini greičiausiai atsidursi kitur.“
Panašus dėsningumas pastebimas brazilų rašytojo Paulo Kueljo kūrinyje „Alchemikas“. Knygoje
aprašomas jaunas piemuo, kuris klaidžioja būties paieškos keliais – patyrė daug pakilimų ir
nuopolių, bet jis turėjo aiškų tikslą – atrasti vidinę pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą. Jaunuolio
vizija ir nuolatinės paieškos leido pasiekti užsibrėžto tikslo, nors kelyje buvo įvairių džaigusmų ir
nusivylimų. Tuomet iškyla klausimas, ar visuomet tikslo žinojimas padeda rasti tikrą kelią? Kad
atsakytume į ši klausimą, galime prisiminti iškiliausios apšvietos epochos asmenybės Johano
Volfango Gėtės kūriniu „Faustas“. Šioje filosofinėje tragedijoje yra aprašomas garbingo amžiaus
sulaukęs mokslininkas, kurį domina žmogaus būties klausimai. Filosofas, skyręs visą savo laiką
mokslui, lieka nepatenkintas įgytomis žiniomis, nepatirtias gyvenimo malonumais. Faustas nori
kentėti ir džiaugtis, patirti nepažįnta žmogišką meilę. Tokią galimybę suteikia Mefistofelis.
Nusivylęs mokslo žiniomis ir gyvenimo trapumu Faustas sudaro sutartį su velniu, kad pajustu
žemiško gyvenimo malonomus. Sutartis gali būti nutraukta , kai Faustas, apimtas didžiulio
džiaugsmo ir ekstazės, ištars: „Sustok, akimirka žavi!“ Mėgaudamasis Velnio suteiktomis
galimybėmis Faustas ir vėl priėmė daug blogų sprendimų, suteikė skausmo mylimiems
žmonėms. Ši sutartis atitolino nuo svarbiausio tikslo – gyvenimo prasmės, jaunystės džiaugsmo
paieškos. Faustas gyvenimo prasmės nerado nei knygose, nei gyvenimo malonumuose, kuriuose
tikėjosi atrasti pilnatvę. Apibendrinęs teigiu, jog ne visos paieškos atveda prie asmeninės
pilnatvės. Svarbiausia turėti konkrečią kryptį, o turint ją pasirinkti tinkamus kelius jos
įgyvendinimui, nesinaudoti lengvai įveikiamais tikslo siekimo keliais, kurie atveda prie grūties.