Versta iš:

Dorothy Koomson
ROSE PETAL BEACH
Quercus, London, 2012

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090111833

Copyright © 2012 Dorothy Koomson

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.
© Viršelyje panaudota nuotrauka, Silas Manhood
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Rutkūnaitė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė

Redaktorius Dainius Račiūnas
Korektorės Marijona Treigienė ir Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė
Viršelyje panaudotos nuotraukos autorius Silas Manhood
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 Skiriu
G. ir E.
amžinai
 Įžanga

Ar esate girdėję pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?

Sakmę apie moterį, paaukojusią gyvenimą meilei? Ji išvaikščiojo skersai išilgai negyvenamą salą,
ieškodama jūroje pražuvusio savo mylimojo. Jos meilė buvo tokia nepaprasta ir nuostabi, tokia stipri
ir tyra, kad kai moteris ėjo per aštrius pajūrio akmenėlius ir susižeidė kojas, kiekvienas kraujo lašas
virto rožės žiedlapiu; galiausiai visa pakrantė atrodė užklota puikiu rožių žiedlapių kilimu.
Tad ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?
Ar dėl tokios istorijos būtų galima žudyti?
 1
Tamė

Štai čia ir prasideda mano gyvenimas.

Ne Londono ligoninėje prieš trisdešimt šešerius metus. Ne prieš septyniolika metų, kai iš tėvų
namų persikrausčiau į šaunų, nors ir nedidelį savo pačios kambarėlį. Ne prieš keturiolika metų, kai
išsikėliau į Braitoną. Ir net ne prieš devynerius, kai pagimdžiau pirmąjį vaiką. Ir ne prieš septynerius,
gimus antram. Mano gyvenimas prasideda dabar.
Jo pradžia – du apkūnūs uniformuoti policininkai ir viena policininkė – laiba, apsirengusi
civiliniais drabužiais. Jie stovi mano svetainėje ir ketina suimti mano vyrą.

Prieš penkias minutes…

Prieš penkias minutes Kora, mano aštuonmetė, stovėjo ant rankų žemyn galva. Rodė tėveliui, ką
šiandien nuveikė per kūno kultūros pamoką.
– Noriu dalyvauti olimpiadoje – kada nors, – sakė.
Garbanoti jos plaukai supinti į dvi tvarkingas kasytes, šios karojo abipus veido, įdubęs pilvukas
įsitempęs, o rankytės virpėjo iš įstangos kuo ilgiau išsilaikyti žemyn galva. Anansė, mūsų šešiametė,
kiūtojo susirangiusi didžiulės odinės sofos kamputyje su rausva flaneline pižama, išmarginta
avytėmis, murmėjo žaisdama žodžių sąskambiais.
Nuo tada, kai įžengė pro duris, Skotas nesiskyrė su mobiliuoju ir išmaniojo ryšio BlackBerry nei
per pietus, nei dabar, tas kelias minutes, kai mes visi kartu, kol mergaitėms reikės lipti į viršų, į savo
lovas, bet galiausiai jis stumtelėjo tuos daikčiukus į šalį. Kaip visad vakarais kovojau su pagunda
ramiai prieiti, paimti juos iš jo rankų ir vis taip pat tykiai kulnu sutraiškyti abiem ekranus. Jei
atkirsčiau jungtis, nutraukčiau ryšį su biuru, gal Skotas pagaliau paliktų darbą ir mintimis sugrįžtų į
namus, kur sugrįžęs jo kūnas.

Prieš tris minutes…

Prieš tris minutes arčiausiai svetainės durų buvau aš, todėl nuaidėjus durų skambučiui, o paskui
pasigirdus trumpam ir garsiam beldimui, tik pažiūrėjau, kaip Kora smagiai – ir saugiai – sudribo ant
grindų, ir nuėjau prie žydrų laukujų durų. Nieko nelaukiau, visi mūsų pažįstami pirmiau paskambintų,
net kaimynai buvo įpratinti pasiųsti žinutę ar paskambinti ir tik tada užeiti, taigi niekas nesirodydavo
nepranešęs iš anksto. Ėjau prie durų, o nerimas lipo man ant kulnų. Šį rytą ploviau indus po pusryčių
ir pamačiau ant tvoros tupinčią šarką. Paskui, kai grįžau aplėkusi mokyklas, toks pat juodai baltas
paukštis ėmė klykčioti darželyje.
Atidarau duris ir išvydau, kad už jų stovi trys žmonės, kuriems nėra jokio reikalo stovėti prie
mano slenksčio, o tada ir prisiminiau, kaip aną vakarą per vakarienę išpyliau druską ir tiesiog
nubraukiau nuo stalo, užuot švystelėjusi žiupsnelį per petį. Prieš akis iškilo kopėčios, po kuriomis
praėjau prieš mėnesį, ir tik tada susivokiau, ką padariusi. Atgaivinau atmintyje visus šaligatvius,
kurių įtrūkimus per visą gyvenimą mindžiojau nesukdama galvos, kaip tai atsilieps, kaip kada nors, tik
nežinia kada, jie suardys mano gyvenimą.

Prieš minutę…
Prieš minutę man dingtelėjo mintis: kas nors mirė? – ir kaip sykis tada policininkė ištarė:
– Labą dieną, ponia Čalėj. Ar jūsų vyras namie?
Linktelėjau, ir policininkai, nelaukdami, kol pakviesiu, žengė tiesiai į svetainę, tarytum būtų jau
čia buvę, nuolatos brovęsi į mano gyvenimą ir namus visai neprašyti.

Dabar…
Ir štai dabar mes čia, kaip tik prieš prasidedant mano gyvenimui, mat visa aplink mane keičia
pavidalą: svetainė, nė kiek nepanaši į jokią kitą svetainę su sofa ir dviem foteliais, su kilimu ir
židiniu, su kur kas daugiau vaikų nuotraukų, nei būtina sienoms papuošti, – ši svetainė atrodo
pasikeitusi, nes joje stovi šitie žmonės. Mano gyvenimas jau beprasidedąs, jaučiu, kaip yra gijos, iš
kurių nuausta mano kasdienybė, kad vėl būtų įpintos į naują nepažįstamą audinį.
– Pone Skotai Čalėjau, – sako policininkė, keistai tęsdama skiemenis.
Viskas ima lėtėti, ir man prireikia visos amžinybės prieiti prie Koros ir Anansės, suburti jas prie
savęs, priglausti, kol kalba policininkė. Tada viskas pagreitėja, juk vos prieš akimirką policininkai
buvo prie slenksčio, o dabar jau ima Skotą už rankų ir surakina.
Policininkė kalba toliau:
– Jūs suimamas įtariant… – ji nutyla prieš ištardama kaltinimą, prieš prabildama apie nusikaltimą,
dėl kurio čia viskas vyksta.
Atrodo ne iš tų, kurios jaudinasi ar drovisi, bet, matyt, yra išties jautri. Regis, iki šiol nė nematė
Koros su Ananse, o dabar stabteli, vos žvilgteli į jų pusę, tada į Skotą. Iš akių matyti – nors juodu su
Skotu visai nepažįstami, abu kai ką žino; apie tai nebūtina kalbėti, jiems nereikia žodžių, kad suprastų
vienas kitą. Atsakydamas Skotas – jau surakintomis rankomis, tiesus ir įsitempęs – linkteli jai galvą.
Sutinka, kad policininkė neištartų kaltinimo balsu, vaikams girdint, pripažįsta, kad jai visai nebūtina
kalbėti, juk jis jau žino, kas čia vyksta.
Be abejo, jam tai savaime suprantama. Kol sklaidosi šis klaikus sapnas, kol stengiuosi suraminti
įsikabinusias į mane mergaites ir sykiu nieko nepraleisti pro akis, pražiopsau, kaip elgiasi Skotas: jo
veide matyti nerimas, jis sumišęs, bet nepriblokštas. Elgiasi kitaip nei mes, nes iš anksto žino, kad tai
atsitiks.
Kas čia vyksta?
Šaltais kaip ledas pirštais bandau atgręžti Koros veidą. Anansė baiminasi policininkų – kadaise
pagrasinau, kad jei vėl ką nors nukniauks iš kampinės krautuvės, jie ateis ir išsives ją, tad mergaitė
įsikniaubia man į šoną ir kūkčioja taip, kad net pati virpu.
– Neprivalote nieko sakyti, – vėl prabyla policininkė, įsmeigusi akis į mano vyrą. – Bet
pakenksite savo gynybai, jei per kvotą neužsiminsite, kuo norėtumėt kliautis teisme.
Ar iš tiesų bus prieita iki teismo? Tikrai nesama jokios klaidos? Tikrai.
– Visa, ką pasakysite, gali būti panaudota kaip įrodymas prieš jus.
Skotas abejingomis akimis seka jos kalbą.
– Ar žinot apie savo teises? Tai, ką išvardijau? – klausia ji.
Jis atsako vos linktelėdamas, tada meta žvilgsnį į mane. Žino, kas čia darosi, žinojo, kad taip bus,
bet nesiteikė manęs įspėti.
Kodėl? – tariu jam mintyse. – Kodėl nepasakei man, kad tai įvyks?
Užuot atsakęs į mano nebylų klausimą Skotas nukreipia akis šalin, į duris, pro kurias policininkai
ketina jį išsivesti.
Kai jų nebėra, atsiklaupiu ir prisitraukiu Korą su Ananse arčiau, prispaudžiu prie savęs, kad
pasijustų saugiau, kad man pačiai būtų saugiau, kad apsigintume nuo visa ardančio pasaulio –
ardančio taip sparčiai, jog nebesugraibau galų.
Štai čia ir prasideda mano gyvenimas: balsu ima verkti dukterys, o aš žinau, kad visa, kuo gyvenau
anksčiau, baigia iširti.
 2
Tamė

Prieš dvidešimt penkerius metus

– Ko čia lauki? – paklausė Skotas Čalėjus.
Nebuvau iš tų vienuolikmečių, kuriuos gali nuolat užtikti koridoriuje besipainiojančius direktorei
po kojomis, tai nieko keista, kad jis to paklausė.
– Mane norima paimti į komandą, mokykla kažkur pirmąkart dalyvauja. Labai didelė garbė.
Buvau kalikė. Mano draugai buvo kalikai, mokykloje užimdavau visas pirmąsias vietas. Man tai
visai tiko, tiesiog taip buvo, ir tiek.
– O ko tu?
– Aš irgi kviečiamas, – atsakė jis, gūžčiodamas ir nusukdamas akis.
Skotas Čalėjus anaiptol nebuvo kalikas. Gerai tai žinojau. Dėl savo proto jis taip pat užimdavo
pirmąsias vietas ir vis dėlto buvo Čalėjus, o Čalėjų šeimą pažinojo visi. Mano mama visad
tikrindavo, ar kuris iš mūsiškių neišeis su neišlyginta uniforma, ar sušukuoti plaukai, ar sudėti į
portfelius ir ar tvarkingai atlikti namų darbai. Skoto tėvai tarėsi atlikę savo pareigą, jei tasai bent
kiek dažniau pasirodydavo mokykloje; namo parsinešti pažymiai už elgesį bylojo, kad Skotas tikrai ją
lanko, anot mamos.
Pamatę gatvėje kurį nors iš Čalėjų, mama ar tėvelis paskui tyliai juos apkalbėdavo – ne per
tyliausiai, jei išgirsdavome ir mes. Žinojome, kad tai žmonės, kurių vengdamas pereini į kitą gatvės
pusę. Be abejo, turėdavai apsimesti, kad pereini visai ne dėl to, nes jie būtų gerai tave pamokę.
Galėdavai gauti pylos už bet ką, buvau tai girdėjusi, bet jei užuot eidamas savo keliu ir atsiimdamas
savo dalį priversdavai juos pasijudinti, tai yra pereiti per gatvę ir iškaršti tau kailį, gaudavai kaip
reikiant.
Nelabai patikėjau, kad mokykla tikrai kviečiasi Skotą. Jis amžinai turėdavo rūpesčių. Štai
praėjusią savaitę per fiziką ponas Makojus pakvietė jį prie lentos prieš visą klasę. Skotui atsakius į
klausimą, ponas Makojus pareiškė, kad tasai neteisingai jį supratęs. Keli vaikai suprunkštė, o Skotas,
išsproginęs akis, patrakęs ir įniršęs, atsigręžė ir perliejo mus žvilgsniu. Visi kaipmat užsičiaupė. Aš
nesijuokiau, nes Skotas atsakė teisingai, o ponas Makojus suklydo. Kažkas pakėlė ranką ir tai pasakė,
tada ponas Makojus sumišo ir atsiprašė Skoto. Vis dėlto šis, primerkęs grėsmingai žibančias akis,
tarė: „Jei dar kartą man taip padarysit, išplėšiu jums širdį šaukštu ir sušersiu savo šuniui.“
Ponas Makojus nieko neatsakė ir nedarė. Kitą mokinį būtų apšaukęs ar pasiuntęs pas direktorę, bet
čia buvo Skotas. Žinojo, kad pakiršintas Skotas taip ir padarys. Jei ne jis pats, tai jo šeima.
– Ar mokykla tikrai paprašė, kad dalyvautum? Juokiesi iš manęs? – paklausiau jo.
– Tikrai. O kas čia keista?
Gūžtelėjau pečiais.
– Nemanau, kad nori dalyvauti.
 Stovėjome tylėdami ir klausėmės balsų už direktorės kabineto durų.
– Kodėl taip pasakei ponui Makojui – apie tą šaukštą? – pasiteiravau Skoto. Negalėjau ištverti.
Troškau suprasti, kaip galima pasakyti tokį dalyką.
– Per jį visi iš manęs juokėsi.
– Ne visi. Aš nesijuokiau, daugybė mokinių nesijuokė. Diduma.
– O aš jaučiausi, lyg būtų juokęsi visi.
– Bet kodėl taip siaubingai pasakei?
Skotas gūžtelėjo.
– Brolis visai panašiai kalba.
– Bet juk tai baisu.
– Toks brolis ir yra – turbūt.
– Nieko sau.
Paskui gana ilgai tylėjome. Tada pareiškiau:
– Jei tavo brolis ir baisus, nereiškia, kad ir pats turi toks būti.
Skotas žvilgtelėjo į mane, regis, sumišęs.
– Nereiškia?
– Ne, – atsiliepiau. – Gali būti geras, jei tik nori. Ar bent ne toks baisus. Žiūrėk, juk mano sesuo
mėgsta meškiukus, nors yra gerokai vyresnė už mane. O man nereikia mėgti tų meškiukų dėl jos. Tau
nebūtina būti baisiam, jei tavo brolis toks. Gali būti, koks nori.
Jis be perstojo raukėsi, tarytum būčiau kalbėjusi kita, jam nesuprantama, kalba.
– Tikrai taip manai?
– Aha. Žinoma.
Vėl ilgai tylėjome, ilgų ilgiausiai. Galiausiai paklausiau:
– Tai ką, ketini dalyvauti?
– Nežinau. Destis ką pasakys tėvai. O tu?
– Nežinau. Destis ką pasakys tėvai.
– Jeigu taip, tai dalyvausi, – tarė man Skotas.
– Taip, tikiuosi. O tu tikriausiai nedalyvausi, – atsakiau jam.
– Nedalyvausiu. Matyt.
Stumdomų kėdžių garsai už durų privertė mane atsitraukti nuo sienos, į kurią buvau atsirėmusi.
Skotas Čalėjus nesitraukė, jam vis vien, kas ir ką pamanys apie jo elgesį. Sukantis durų rankenai,
akies krašteliu spėjau nužiūrėti, kad jis vis dėlto atšlijo nuo sienos. Ištraukė iš kišenių rankas,
susikišo priekyje karančius ne per balčiausius marškinius ir atsistojo tiesiai.
– Ak, – pasakė jis.
Pažvelgiau į jį.
Jis kryptelėjo smakrą į mane.
O aš jam nusišiepiau. Kaip Čalėjui, tai buvo daug.
 Beatriksė

Vadinkite mane Beatrikse. Taip mane vadina visi draugai. Žinoma, kai kurie kreipiasi Bea, bet tik
pačioje pažinties pradžioje, todėl, jei neprieštaraujate, norėčiau būti vadinama Beatrikse.
Kelia nuostabą, kiek žmonių ima trumpinti tavo vardą jau per pirmąjį susitikimą, nė nelaukdami,
kol išeisi. Gal kiek per laisvas elgesys, kokios jūs nuomonės? Tikrai nemanau, kad naudotumėtės
tokia laisve. Tik noriu, kad viskas būtų aišku iš karto. Man patiktų, jei vadintumėt Beatrikse. Kai
gerokai pažinsime vienas kitą, galėsite trumpinti mano vardą arba ilginti – tik turbūt neatsiliepsiu
šaukiama Trikse (geriausia mano mokyklos draugė Eilisė Vatford turėjo kalę Triksę, tad galit
suprasti, kodėl).
Štai ką ketinu pasakyti sėdinčiam priešais mane vyriškiui, jei apsirikęs pavadintų mane Bea. Nors
iš visų mano sutiktų šis kol kas atrodo geriausias.
Taip, skiriu pasimatymus internete. Na, domiuosi paviršutiniškai. Ne, man iš tikrųjų klostosi
nekaip. Kol kas. Užmezgiau pokalbį su daugybe jų, bet susitikau tik su keturiais: vienas pasirodė esąs
dvidešimčia metų vyresnis nei sakėsi (be to, atsiuntė man seną nuotrauką), kitas nusprendė per patį
pirmą pasimatymą pasipasakoti apie savo priklausomybę nuo prostitučių, jis buvo įsitikinęs, kad
geros moters meilė padės atsikratyti šio įpročio, trečiasis pareiškė esąs viengungis, tik nepasivargino
kaip nors pridengti blyškaus odos ruoželio kaip tik toje vietoje, kur turėtų būti santuokinis žiedas, o
ketvirtasis sėdi priešais mane.
Prisipažinsiu, niekad nemaniau, kad vis dar tuo užsiimsiu. Net kai mano vyras pabėgo su kažkokia
šliundra, – noriu pasakyti, su man nepažįstama esybe, – man atrodė… Nežinau. Tik nemaniau, kad vis
tiek tai darysiu.
Šitas sėdintis priešais mane vyras pažiūrėti visai nieko. Mudviem susipažinus internete, jis
šmaikštavo, nepradėjo jokių gundytojo šnekų ir puikiausiai suprato, kodėl paprašiau nuotraukos su tos
dienos laikraščiu. Be to, be gailesčio išklausinėjau apie šeimyninę padėtį, ir vyras gana sąžiningai
pasisakė buvęs vedęs, dabar išsiskyręs ir atnešiąs dokumentus, jei prireiksią išsklaidyti menkiausius
neaiškumus.
Tai pirmasis mūsų „tikras“ pasimatymas, o vyriškis atrodo gana karštas.
Esame brangokame Braitono restorane – aš ne pagyrūnė, tad pavadinimo nesakysiu. Iš tiesų
įspūdinga, kad jis užsakė atskirą kambarėlį. Jei nori kambarėlio, turi pažinti žmogų: pajuntu jam
pagarbą, kad užsakė iš anksto.
– Na, Beatrikse, papasakokit apie save, – sako jis.
Nusišypsau jam, o galvoje kirba vienintelė mintis – tikrai neketinu to daryti.
 Tamė

Aš vis dar virpu.

Viskas baigėsi prieš dvi valandas, bet aš tebedrebu.
Galėjau dar labiau tai atstumti, kol laikiau mergaites apsikabinusi, bučiavau jas ir sakiau, kad
nieko neatsitiko. Galėjau tramdyti virpulį, sumišimą, baimę, kol jos šliejosi prie manęs, kol
priblokštos kūkčiojo ir šniurkščiojo.
Jos leidosi nuvedamos į viršų ir paguldomos į didžiąją lovą, vis dar verkė apsikabinusios mane;
atsisėdusi tarp mergaičių glosčiau joms galvytes, jos atsileido ne iš karto, bet pamažu aprimo ir ėmė
snausti.
Kadaise, kai jos buvo mažytės, man netgi patikdavo, kai nė viena per visą naktį neužmigdavo, ir
viskas baigdavosi didžiojoje lovoje mozaika iš susipainiojusių gležnų mieguistų kūnelių. Skotas
negalėdavo pakęsti, jei jam reikėdavo miegoti prie pat krašto, o aš slapta džiaugiausi. Žinoma,
neleisdavau sau kietai įmigti, nes pasivertusios mergaitės galėjo iškristi ar išropoti iš lovos, bet
buvome visi kartu, tokie artimi vienas kitam, viskuo dalijomės nė neprabudę.
Išsliuogusi iš mergaičių tarpo atsisėdu ant viršutinės laiptų pakopos ir nebesijudinu iš ten, prie
šono pasidėjusi mobilųjį, prie kito šono – namų telefoną, vėl visa virpėdama. Suleidžiu nagus į
delnus, kad bent rankos nedrebėtų, bet mane vis dar krečia šiurpas.
Man nebūtina dirsčioti į telefonus ir tikrinti, ar neskambina Skotas, ar neparašė žinutės. Nėra jokio
reikalo, bet vis tiek žiūriu, ar nebūsiu ko nors praleidusi, neišgirdusi.
Jo veido išraiška, kai buvo vedamas lauk… Veidas buvo keistas, ir akys, ir jo kūnas judėjo taip,
lyg viską būtų ženklinęs kažkoks įspaudas. Neįstengiau sutelkti minčių ir išskaityti, kas tai, ko neturėtų
būti. Skotas, kurį pažįstu ir myliu, už kurio esu ištekėjusi ir turiu vaikų, taip neatrodydavo. Galvoje
kaip bičių spiečius ūžia mintys, neįstengiu sugauti nė vienos. Man visko per daug. Atgniaužiu rankas
ir koridoriaus prietemoje matau, kaip jos virpa.
Reikia ką nors daryti. Bet ką. Jei sėdėsiu čia ir lauksiu, išeisiu iš proto. Kai paėmusi mobilųjį
įsijungiu internetą ir susirandu Braitono policijos nuovados numerį, drebulys aprimsta. Nuovadų yra
dvi, viena Hove, kita Braitone. Kur jis gali būti nuvežtas? Hovas arčiau, bet Braitonas didesnis.
Atstumas laimi prieš dydį. Renkant numerį, vėl pradeda krėsti drebulys. Kol atsiliepęs žmogus
tikrina, ar Skoto ten nėra, mane ima tiesiog purtyti. Jo nėra. Turėtų būti Braitone. Surenku kitą numerį.
Policininkai galį patvirtinti, kad jis ten. Man neleidžiama su juo pakalbėti. Jie nepasakysią man,
kodėl jis suimtas, nepranešią, jei bus apkaltintas. Negalį paaiškinti, nei kada bus paleistas ir ar iš
viso jį paleis. Tepasako vienintelį dalyką – jis ten. Man reikia sužinoti daugiau.
Gal reikėtų tiesiog ten nuvykti? – galvoje aidi sulig kiekvienu širdies tvinksiu. Negalės nekreipti
dėmesio, jei atsidursiu tiesiai jiems prieš nosį.
Jau vėlu, per tokį trumpą laiką netoliese rasčiau tik du žmones, galinčius pabūti su mergaitėmis.
Ilgiausiai pažįstama, gyvenanti beveik priešais mus šitoje butelio pavidalo gatvėje Beatriksė šį
vakarą turi pasimatymą. Šiaip ar taip, bandau paskambinti ir jai, – gal atšaukė pasimatymą, gal jau
grįžusi namo? – bet jos telefonas vis kartoja esąs išjungtas, negaliu pasiųsti ir žinutės. Jei
atsibudusios mergaitės išvystų ne mane, o Beatriksę, jaustųsi kuo puikiausiai. Pažįsta ją nuo pat
gimimo, vadina Bikse, ji Anansės krikšto mama, abi mergaitės jos pasiilgsta, jei būna ilgiau
nemačiusios. Jei pabūtų Beatriksė, nė kiek nesijaudinčiau, kad manęs nėra.
Dar yra Mirabelė. Mergaitės ją myli kiek kitaip. Vadina tetute Mirabele, bet jų gyvenime ji
pasirodė tik prieš dvejus metus, kai mudvi susidraugavome. Dirba su Skotu ir leidžia su mergaitėmis
laiką, bet niekad nėra pasilikusi su jomis viena, be manęs kur nors netoliese. Nesu tikra, kaip jos
elgtųsi atsibudusios ir išvydusios ją, kaip elgtųsi ji, jei tokiu metu reikėtų jas paguosti.
Bežadžiai telefonai nebyliai tebesityčioja iš mano negebėjimo apsispręsti. Neturiu ko rinktis. Jei
noriu žinoti, kas atsitiko, būtina vykti tiesiai ten. Jei sužinosiu daugiau – jei iš viso ką nors darysiu,
gal taip nebedrebėsiu.
Susirandu telefone Mirabelės numerį ir spaudžiu „sujungti“. Pasigirsta signalas, paskui „Sveiki,
čia Mirabelė, palikit man žinutę“. Išjungiu. Bandau vėl. Nieko. Ketvirtą kartą ji atsiliepia suglumusi:
„Alio…“
– Mirabele, tai aš, – man taip palengvėja, kad ašaros užplūsta akis. – Ačiū Dievui, kad tave radau.
– Tamė? – ji atsargiai klausia. – Kas atsitiko?
Nuo gerai pažįstamo balso verksmas ima gniaužti man gerklę, nebeišspaudžiu nė žodžio, prarandu
kalbos dovaną. Nuo jo prieš akis vėl iškyla vaizdas: antrankiai Skotui ant riešų, policininkai jį
išveda; veide išraiška, kurios nesugebu apsakyti.
– Hmm, reikia tavo pagalbos, – sakau stengdamasi susivaldyti, nekalbėti tokiu silpnu,
užsikertančiu, kone palūžusiu balsu.
Noriu būti tvirtesnė. Imtis atsakomybės, nepasirodyti esanti silpna.
– Kas atsitiko? – Mirabelė nedrąsiai pakartoja klausimą.
Galiu įsivaizduoti, kaip tamsiame jos veide prisimerkia šviesiai rudos akys, lūkuriuojant mano
atsakymo.
– Aš… aš… gal gali užeiti? Geriau būtų pakalbėti akis į akį.
– Tiesą sakant – ne. Esu neapsirengusi, negaliu išeiti. Negali pasakyti telefonu, kas yra?
– Hmm… ne. Prašau, man iš tikrųjų labai reikia tavo pagalbos.
– Aš… hm… Ar tu viena?
– Ne, su mergaitėmis, bet Skoto nėra.
Ištariu jo vardą ir sugniūžtu. Suskylu į daugybę mažyčių skeveldrėlių, ir šios švyti pasklidusios ant
koridoriaus grindų. Raudu tyliai rydama ašaras, taip tyliai, kad nepažadinčiau mergaičių, bet ji
išgirsta.
– Gerai, ateinu, – sako. – Tik leisk apsirengti.
Net neįstengiu ištarti ačiū, prieš išjungdama telefoną.

Prieš dvidešimt ketverius metus

Tai man atrodė nesąžininga. Buvau vienintelė mergaitė klasėje, negavusi Valentino dienos atviruko.
Net Kimei Mekson, sėdinčiai klasės gale, krapštančiai nosį ir kišančiai snarglius į burną, kažkas
atsiuntė atviruką, o man ne. Mano sesuo Ženevjeva gavo penkis, pakištus po durimis, brolis Sartas –
aštuonis. Aš turėjau didžiulį riebų nulį. Maniau, kai bus atidaryta raudonoji pašto dėžutė greta klasės
auklėtojos panelės Harlis stalo, ten bus nors vienas atvirukas man. Nieko. Nė ten nieko.
Kai dėžutė buvo iškraustyta ir aš nieko negavau, apsidairiusi supratau, kad esu kitokia, ir
pasijutau, tarytum vidujai traukčiausi į kamuoliuką. Pradėjo gniaužti gerklę, ir vis dėlto negalėjau
leisti, kad kas nors pamatytų, kaip man tai svarbu. Sėdinti šalia geriausia mano draugė Filisė Latan
pasakė: „Galim pasidalyti manaisiais.“ Bet aš nenorėjau, tai buvo atvirukas nuo Hario Nanteso,
smirdaliaus netrinkta galva, ir vis dėlto ji pasielgė maloniai, todėl aš truputį palaikiau atviruką, o
paskui turėjau grąžinti, kad Filisė nemanytų, jog ketinu pasilikti sau.
Aš niekam nepatikau. Nė vienam. Tiesą sakant, netroškau berniukų dėmesio, bet ir nenorėjau
pasirodyti nepatinkanti nė vienam, negavusi jokio sveikinimo. Turbūt visoje mokykloje vienintelė
likau be nieko.
Ėjau namo vilkdama kojas, dar nepasukusi už kampo supratau, kad Ženevjeva su Sartu nesiliaus iš
manęs šaipytis. Man, jaunėlei, ir taip nesaldu gyventi, o dabar neturėsiu kur dingti nuo jų juokelių.
Staiga iš kažkur išdygo Skotas. Atsistojo priešais apskuręs kaip visada – turiu galvoje, kokia
prasmė jam ryšėti kaklaraištį, jei šis vos laikėsi, o marškiniai visi dėmėti, nešvarūs, išlindę pro
mokyklinio švarkelio apačią. Raudonąjį bluzoną Skotas buvo susijuosęs per liemenį, pilkos kelnės
taip pat atrodė nešvarios.
Valandėlę jis stovėjo tylėdamas, galiausiai ištarė: „Štai!“ – ir atkišo raudoną voką. Man nespėjus
paklausti, kas tai, nuskuodė tolyn, o prie juodo odinio krepšio, permesto per petį, rankenos pririšti
futbolo bateliai daužėsi į šoną. Stovėjau ir žiūrėjau į lekiantį Skotą, nė nežvilgtelėdama į voką, kol
vaikinas dingo už kampo pačiame gatvės gale.
Atplėšiau voką, jame atvirukas su baltu meškiuku, laikančiu didžiulę raudoną širdį, ant jos užrašas
„Linksmos Valentino dienos“, o atvertus – „Tavo slaptas gerbėjas“. Paties Skoto ranka dailyraščiu
pakeverzota:

Tau viskas gerai, taip.

Supratau, ką jis turėjo galvoje: aš jam nepatikau, kaip Hariui patiko Filisė, jis tik norėjo, kad man
nebūtų liūdna, kad nebūčiau vienintelė visame pasaulyje be Valentino dienos sveikinimo.

Paltas. Bateliai. Rankinė. Telefonas. Piniginė. Pinigai. Raktai.

Prieš dvidešimt ketverius metus

– Ką ten veikei su Čalėjų berniūkščiu? – po pietų pasiteiravo Ženevjeva.
– Ką turi galvoje?
– Mačiau jus – pro miegamojo langą. Jis ten stovėjo, kažką tau sakė. Tarsi padavė atviruką. Ką jūs
ten darėt?
 – Nieko, – atšoviau.
– Laikykis nuo jo atokiau, Tame, – įspėjo ji.
– Aš ir laikausi. Ėjau namo, o jis ten vaikščiojo.
– Kvietė tave kur nors?
– Ne!
– Klausyk, laikykis nuo jo kuo toliau, kitaip pasakysiu mamai ir tėčiui.
– Sakyk ką tik nori! – atrėžiau. – Aš nieko nepadariau.
– Žinai, jų šeima tikri rasistai.
– Kodėl man turi rūpėti? Kalbėjausi su juo tik kartą gyvenime, ir tai anksčiau. Viskas.
– Tame, patikėk manim, Čalėjus yra tikra nelaimė. Laikykis nuo jo atstu.
Gūžtelėjau pečiais, nes mano vyresnioji sesuo, tiesą sakant, nieko nesuprato. Man jis nepatiko, aš
jam nepatikau. Nuo ano susitikimo prie direktorės kabineto durų mes daugiau nesikalbėjome ir turbūt
nebūtume kalbėjęsi. Jis tik gražiai pasielgė, ir viskas. Taip, tai Čalėjus, taip, visi Čalėjai –
neišskiriant jo – yra tikra nelaimė, bet juk ir jam leista nors kartą gyvenime gražiai pasielgti, ką?

Mirabelė atvyksta prie namo greičiau, nei iš jos gali tikėtis, apsivilkusi auksaspalvį sportinį kostiumą
– patariau jai nusipirkti jį, kai vaikščiojome po parduotuves ieškodamos naujo bėgiojimo komplekto
man pačiai.
– Neturiu jokios gėdos, dabar jau tikrai tuo įsitikinsi, – pasakė ji tada ir ant kartelės susirado
savo dydžio kostiumą.
– Negi ketini įsitaisyti ir auksinius dantis, kad derėtų prie šito? – pasidomėjau.
– Negundyk manęs, – atsakė ji.
Ant sportinio kostiumo Mirabelė užsivilkusi ir susiveržusi diržu skaisčiai raudoną lietpaltį,
apsiavusi pilkus batus su kailiu viduje, tankūs garbanoti plaukai, sušukuoti atgal ir suimti gumele,
skleidžiasi į visas puses kaip trykštantis fontanas. Matyt, ką tik nusipraususi. Turbūt rengėsi gulti, kai
paskambinau.
– Kas atsitiko? – klausia ji.
Rūpestis iš karto virsta nerimu – ji pamato, kad vilkiu juodąjį lietpaltį, esu apsiavusi raudonai ir
baltai margintais sportiniais bateliais.
– Kur eini?
Išsikviečiu taksi, nevairuosiu pati, bijau, kad šitaip nesuvaldydama drebulio nepataikysiu rakteliu
į spynelę; ar pajėgsiu perjungti pavarą, ar prisiminsiu pasižiūrėti į veidrodėlius, ar susivoksiu, kaip
elgtis sankryžose, – neverta nė galvoti.
Prie šaligatvio privažiuoja taksi, moju vairuotojui per Mirabelės petį. Ji grįžteli pasižiūrėti į
žilagalvį vairuotoją, o šis man atsakydamas linkteli ir lieka kantriai stovėti.
– Kas čia vyksta? Kur važiuoji?
– Skotas suimtas, – sakau.
Suvokiu, kad pasakiusi, kas iš tiesų atsitiko, nemirsiu.
– Ką? – ji atšlyja. – Kaip?
– Skotas suimtas, – paprastas sakinys. Jokio drebulio. – Nežinau, už ką, bet ketinu vykti į nuovadą.
– Paprastų paprasčiausias sakinys. – Reikia, kad kas nors pabūtų čia, jei mergaitės prabustų, man dar
negrįžus, – šis sakinys jau sudėtingesnis, bet aš vis dar sveika gyva.
– Ką? Ne, – ji purto galvą ryžtingai, nedvejodama. – Ne.
– Prašau – tik neatsisakyk. Ilgai neužtruksiu. – Tikiuosi. – Jei jos prabus, paskambink man,
kaipmat grįšiu.
– Ar girdi mane? Ne. Negali manęs to prašyti, – sako ji, akivaizdžiai sumišusi. – Nenoriu į visa
tai painiotis.
– Prašau, – juk daugiau nieko neturiu. Apsisuksiu kuo greičiausiai. Jos turbūt visą tą laiką ir
pramiegos. Prašau.
Einu nuo durų. Ji turi tai padaryti dėl manęs, aš padaryčiau dėl jos nesvarstydama. Draugystė
išauga iš smulkių gerumo apraiškų ir didžiulių paslaugų, o mes draugės, ji privalo tai padaryti, nes
neturiu kam patikėti savo mergaičių.
– Juk supranti, kad taip negerai, taip nedera, Tame.
– Atleisk, atleisk. Aš tau atsilyginsiu. Pasivaišink virtuvėje kuo nors. Prižadu grįžti kaip
įmanydama greičiau. Ačiū. Ačiū. Ačiū.
Puolu keliuku prie taksi, kad Mirabelė nesuspėtų dar kartą atsisakyti. Nes, jei taip padarytų, jau
galėčiau ja patikėti.

Prieš aštuoniolika metų

– Labas, Tamija Beraiz, kaip laikaisi? – klausia jis.
Stovėjau vienoje padoriausių Levišamo autobusų stotelių – tik pora dėmių nuo kramtomosios
gumos ant drumsto, sutrūkinėjusio pastogės plastiko, sėdynės nepernelyg subraižytos ar išterliotos, o
dvi afišos visai nepaliestos. Man dingojasi, kad visą gyvenimą praleidžiu stotelėse, nors pernai
išlaikiau vairavimo egzaminus. Galiu vairuoti, bet pasidovanoti automobilio – dar ne. Išmokėto,
apdrausto, pripildyto degalų ir pasižyminčio tokia papildoma prabanga, kaip keturi ratai ir durelės.
Pamačiusi Skotą Čalėjų net nušvitau.
– Oho, seniai regėtas girdėtas, – pasakiau šiepdamasi vis plačiau. Nemačiau jo tiek metų. – Kaip
gyveni?
– Gerai, gerai, – atsiliepė jis.
Skotas atrodė visai suaugęs. Nebuvom susitikę nuo pat tada, kai abu baigėme pagrindinį mokslą ir
aš perėjau į šešerių metų koledžą, o jis pasiliko mokytis toje pačioje mokykloje. Iš mažo berniuko,
kuris negalėjo išbūti tvarkingas ir neišsipurvinęs, išaugo į gerai apsirengusį vaikiną – šaunūs tamsiai
mėlyni džinsai, balti teniso marškinėliai ir ilgas juodas paltas. Jo plaukai, kadaise baisiai susivėlę,
dabar sutramdyti stilingos šukuosenos su kuodu ant viršugalvio. Iš mamos buvau girdėjusi, kad jis
įstojo į universitetą; nusivylusi ji sakė negalinti suprasti, kaip kas nors iš jo šeimos galėjo įstoti, o aš
– ne. Pasak buvusių bendramokslių, jo šeima visai nenorėjusi, kad jis mokytųsi. Kai Skotas parsinešė
namo prašymo priimti į universitetą blanką, šis buvo išmestas kartu su šiukšlėmis. Jo mokytojai bandė
aiškinti, kad tai reta proga, bet buvo išgrūsti lauk ir palydėti keletu keiksmažodžių, nuo kurių linko
ausys. Įsikišo tik senelė. Matyt, šeimoje jos žodis būdavo paskutinis. Kai senelė prabildavo – turbūt
nedažnai – visi klausydavo ir darydavo, kas sakoma. „Jaunasis Skotas keliauja į universitetą“, – kiek
girdėjau, taip pasakė ji. Taip ir įvyko.
– Atrodai visai suaugęs. Padarei man įspūdį.
– Atrodau suaugęs? Tai tu visiškai suaugusi. Manau, todėl, kad turi darbą ir gali sau leisti
nusipirkti drabužių ir kitko.
– Bet ir tu ne nuogas, tiesa?
– O, jei dirbi, viskas kitaip. Kaip tavo tėvai susitaikė, kad nestoji į universitetą?
Gūžtelėjau pečiais.
– Vis dar nenusiramino. Manau, įsitikinę, kad pamačiusi, kaip sunku dirbti, apsispręsiu stoti kitais
metais.
– Ir tu stosi?
– Hmm… ne. Turiu puikų darbą. Daugybė progų gauti paaukštinimą. Iš tikrųjų jis man labai
patinka. Bet jei jiems toks džiaugsmas manyti, kad kortos man rodo universitetą, – kas aš tokia, kad
versčiau juos atsisakyti šios minties?
– „Versčiau atsisakyti“ – tik pamanyk, kokių žodžių prisirinkusi. Tai koks ten tas tavo darbas?
Kaupi žodyną? Vėliau būsi paaukštinta ir pervesta į enciklopedijų valdybą?
Nusijuokiau.
– Šauniai. Ne, dirbu korporatyvinėje TelmeCo komunikacijų valdyboje.
– Toje galingoje telefonų bendrovėje?
– Telefonai, mobilieji telefonai ir visą pasaulį apimantis tinklas.
– Oho, išties įspūdinga. Ką ten veiki, verdi arbatą?
– Taip, ir visa kita, tu vargšas akiplėša.
– Rimtai, ką ten dirbi?
– Begalę smulkių darbų, daugiausia pagalbinių, bet man pavedami informaciniai pranešimai. Turiu
juos parengti kompiuteriu ir perkelti į bendrovės internetą. Baisiausiai įdomu. Be to, daug ko
išmokstu. Jei susidorosiu, jei susitelksiu, tikiuosi galėsianti gauti tą vietą – ak! – po pusmečio.
Skotas nusikvatojo, ir nuo to kimaus gerklinio juoko jo veidas tarsi nušvito, tokio jo dar nebuvau
mačiusi.
– Pasislink, – paliepė dribtelėdamas šalia.
– O kaip su tavimi elgiasi universitete?
– Na – gerai, gerai. Nėra geresnės progos iš naujo sukurti save. Ten ne taip daug žmonių išmano,
ką reiškia Čalėjų pavardė. Man tai labai patinka.
– Kaip suprantu, vis dėlto grįžti aplankyti saviškių?
– Aha. Maždaug. Tikriau, į senelės laidotuves.
– Ak, man labai gaila.
– Viskas gerai, – tarė jis. – Dėl jos vienintelės ten ir lankiausi. Dabar nebeturėsiu jokios svarbios
priežasties. Grįžęs kiekvienąsyk prisimenu, kodėl išvykau ir kodėl niekad neužsimanau namo.
– Ne taip jau blogai, – tariu jam, stumtelėdama petimi.
Bet buvo tikrai blogai, kaip supratau iš nuogirdų; tik man nepatiko, kad tariant tuos žodžius jo
veidą iškreipė tikra kančia.
 Jis pasigręžė į mane, kilstelėjo tamsūs antakiai.
– Ar tikrai?
– Tikiuosi, – imu trauktis.
– Kaip keista, ką? – sako jis. – Mudu abu gerokai nuvylėme savo šeimas, nors dėl to neprireikė
sėsti į kalėjimą.
Aš vėl nusijuokiau.
– Tu išties taip manai? O aš sau nuolat primenu, tiesą sakant, nepadariusi jokio nusikaltimo, kad ir
kaip skundžiasi tėvai.
– Ir aš. Tik tiek, kad sužlugdžiau viltis.
– Nepritampantys atstumtieji, štai kas mudu tokie.
– Aha.
– Jei kalbėsim apie mano tėvus, man visai tas pats, kad negyvenu pagal jų lūkesčius. Jie mano, kad
iššvaisčiau savo protą ir tas aukas, kurias jie sudėjo, kad galėčiau lankyti mokyklą. Bet kadaise tau
jau sakiau: nereikia ko nors daryti vien tam, kad kas nors to nori. Pats gali būti kuo tik užsimanysi.
– Žinai, T. B., kai taip pasakei, pakeitei mano gyvenimą. Paklausiau senelės Koros, ar esi teisi, o
ji atsakė: taip. Tada pasiteiravau, ar galėčiau kada nors stoti į universitetą, ir ji vėl sutiko. Tai senelė
pranešė tėvams, kad stoju, taigi neturėjo būti jokių ginčų. Nors jie vis tiek trokšta, kad mesčiau
studijas ir uždirbčiau pinigo, bet pripažįsta mano pasirinkimą. Viskas tik per ją.
– Viskas kaip man pačiai – pakeičiau savo gyvenimą, nuvyliau tėvus.
– Viskas apskritai – moteris be priekaištų.
Pratrūkau juokais, nes jo lūpose tai skambėjo itin kvailai.
– Tiksliai! Gal reikia užsirašyti ant marškinėlių, – brūkštelėjau ranka sau per krūtinę, – „Viskas
apskritai – moteris be priekaištų“? – Man tai patinka. Labai patinka.
– Matai, turėjau priežastį stoti į universitetą.
– Gerai, – tariau jam, – štai mano autobusas. Vykstu į Kroidoną ieškoti pritrenkiančių apdarų šiam
vakarui, kad nekainuotų viso turto.
– Kodėl, kas bus šį vakarą?
– Pirmasis pasimatymas su pačiu nuostabiausiu vyriškiu pasaulyje, – atsakiau stodamasi.
– Tikrai? Nė nežinojau, kad mudu šį vakarą susitiksim.
– Mudu?
– Ar galiu eiti su tavim? Įvertinčiau vyrišku žvilgsniu, ką renkiesi.
– Žinoma. Bet tau teks gerokai nuobodžiauti. Išvaikštau tūkstantį parduotuvių, tada grįžtu į pačią
pirmąją ir nusiperku, ką buvau pasimatavusi pirmiausia.
– Nieko baisaus. Ir aš iki vakaro turiu laiko.
– Ak. Pasimatymas su nuostabia moterim?
– Tikrai taip, – atsakė jis ir gosliai, visa burna nusišypsojo.
– Vienas iš daugelio, kaip suprantu?
– Aha, – atsakė jis.
– Na, tuo geriau tau.
– Tuo geriau mudviem abiem, T. B., reik manyti. Tuo geriau mudviem.
Per visą gyvenimą neteko turėti rimtesnių reikalų su policija. Netapau nusikaltimo auka, kad būtų
reikėję skųstis, nebent kažkas kadaise nukniaukė smulkius pinigus ir automobilio navigacijos įrenginį,
mat buvau prastai uždariusi vairuotojo dureles; be to, nepadariau jokio nusikaltimo, kad būčiau
suimta. Tačiau štai dabar einu pro stiklines automatines duris į erdvų Braitono policijos nuovados
laukiamąjį didžiuliame gelsvai ir baltai dažytame pastate, iš lauko panašiame į ilgą, žemą daugiabutį.
Įveikdama save, mėgindama nuslopinti drebulį žengiu prie didelio puslankiu išriesto stalo, įtaisyto
taip, kad paprastas žmogus pasijustų menkesnis – kalbėdamas turi žvelgti į sėdintį anapus tarsi iš
apačios. O jis žiūri iš aukšto, kad ir ką pasakytum.
– Sveiki, – sakau žmogui kitapus stalo.
Jis vyresnis už mane, gal netrukus eis į atsargą. Senyvas pablyškęs neryškių bruožų veidas, jau
žymu pagurklis. Žmogus pražilęs beveik baltai, matyt, turintis ir antsvorio, bet kol kas dėl to galintis
nesirūpinti. Pamatęs mane jis pasilenkia prie stalo ir netardamas nė žodžio kilsteli žilus antakius.
– Truputį anksčiau čia buvo atvežtas mano vyras, hm, jis suimtas. Norėčiau sužinoti, ar galiu jį
pamatyti?
Policininkas krypteli galvą ir žiūri į mane geromis akimis; nuo jo, regis, sklinda švelnumas ir
ramybė.
– Kokia jo pavardė? – klausia jis.
– Skotas Čalėjus.
Kai tariu tuos žodžius, man užgniaužia gerklę. Skotas Čalėjus. Skotas Čalėjus. Skotas Čalėjus.
– Ak taip, ponas Čalėjus. Atvežtas prieš porą valandų, – sako jis, nežiūrėdamas nei į kompiuterį,
nei į žurnalą, kuriame, mano manymu, turi užrašyti, kas buvo sučiuptas visos šeimos akivaizdoje ir čia
atgabentas. – Taip, jis čia.
Klausiau ne to, o ar galiu jį pamatyti.
– Ar galiu jį pamatyti?
Policininko veidas toks, tarytum imtų mane už rankos ketindamas pranešti blogą žinią. Jis papurto
galvą ir sako:
– Man labai gaila, ponia, bet tai neįmanoma, jis vis dar apklausiamas.
– Dėl ko apklausiamas? – teiraujuosi. – Kiek dar tai truks?
– Bijau, negaliu atsakyti nei į vieną, nei į kitą klausimą, – sako jis.
– Negalit ar nesakysit? – nusimenu.
– Deja, ponia.
Vėl sugniaužiu kumščius, kad liaučiausi virpėjusi, kad nesudejuočiau. Man norisi užversti galvą ir
sustaugti nevaldomu pirmykščiu balsu, išrėkti, kas susikaupę kūne ir dvasioje. Nesuprantu, kodėl čia
visa tai vyksta, kodėl yra mano gyvenimas, ir nesuvokiu, kodėl tas žmogus man nepadės.
– Ar negalėčiau bent pasikalbėti su jį suėmusia detektyve? – prašau.
– Mano galva, ji kaip tik dabar tardo jūsų vyrą.
– Prašau. Tik pasikalbėti. Jei negaliu su juo, tai gal su ja. Tik noriu išgirsti iš ko nors jį mačiusio,
kad jam viskas gerai. Jei ji man pasakys, kad jam nieko neatsitiko, galėsiu eiti sau, rūpintis vaikais ir
laukti, kol jis grįš namo. Prašau. Prašau.
Nemėgstu maldauti, bet kartais tik tai ir gali padaryti. Kartais tikslas pateisina priemones.
 Geraširdės gerojo policininko akys kurį laiką tyrinėja mane. Iš mano veido lengva išskaityti
išgąstį, baimę ir sumišimą. Širdyje dar netikiu, kad visa tai vyksta, kad stoviu nuovadoje ir prašau
gerojo policininko leisti pasikalbėti su detektyve, suėmusia mano vyrą. Dar negyvenu to gyvenimo,
kuriame mano vyras suimtas, todėl iš visų jėgų stengiuosi negalvoti apie naują tikrovę.
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – sako gerasis policininkas. – Prašom sėstis.
Jis linkteli į virtinę kėdžių prie durų. Man reikia išsilaikyti stačiai – jei tik atsisėsiu, atrodysiu
silpnesnė ir neveikli. Jis vėl linkteli į kėdes, suprantu turinti daryti ko prašoma, kitaip jis nesistengs,
nė nežiūrės, ką gali padaryti. Tad elgiasi nepernelyg geraširdiškai. Žengiu prie kėdžių, įsitaisau tarp
itin lieso ir, matyt, gėrimo bei kvaišalų išsekinto vyriškio – kažin, kaip eidamas neperlūžta – ir
neapglėbiamo žilabarzdžio, susivilkusio ant savęs ką tik turi. Visi jo apdarai apskretę nuo purvo,
nešvarios ir rankos, apmautos bepirštėmis pirštinėmis, ir suplyšę skylėti batai. Nuo jo dvokia
užsistovėjusiu šlapimu, prakaitu, nešvara ir alumi, kaskart kai įkvepiu, tas parbloškiantis mišinys
įsigauna man į gerklę ir supykina.
Policininkas iš tikrųjų laukia, kol atsisėsiu, paskui pakelia šalia stovinčio telefono ragelį.
Žiūrėdamas į mane paspaudžia tris mygtukus ir nenuleidžia akių, kol išgirsta atsiliepiant. Tada
nusigręžia ir tyliai kalba į ragelį, galimas daiktas, kad iš lūpų nesuprasčiau, ką sako.
Man pasidaro bloga.
Visiškai bloga, ne lengvai pykina; dar kiek, ir susivemsiu. Pykina ne tiek nuo šalia sėdinčio
vyriškio, kiek nuo pamažu į mane besismelkiančios tikrovės aiškumo. Skotas buvo suimtas, tai
matydami vaikai patyrė smūgį. Noriu paskambinti Mirabelei, sužinoti, kaip mergaitės, bet nedrįstu –
jei jos prabudusios, būsiu priversta lėkti namo, taip nieko ir neišsiaiškinusi.
Neįstengiu atplėšti akių nuo gerojo policininko ir jo tarnybinio gailesčio – tyro ir tikro. Mačiau
tai daugybę kartų, tarsi parašyta jo veide. Vargšė suklaidinta žmona, nė sapnuot nesapnavo, koks iš
tikrųjų jos vyras, atvyksta čia ir nori būti tikra, kad jam viskas gerai, o tasai jau nuo neatmenamų
laikų yra užkietėjęs nusikaltėlis, gyvenantis dvigubą gyvenimą, tokiam vieta tik už grotų.
Noriu atsikirsti, kad policininkas nė sapnuoti nesapnavo, koks iš tikro mano gyvenimas, kad aš ne
taip lengvai suklaidinama, o Skotas ne nusikaltėlis. Gal jis ir kilęs iš nusikaltėlių šeimos, bet pats ne
toks. Vis dėlto anas nenusakomas Skoto žvilgsnis neišdyla man iš atminties. Nudelbiu akis, nes čia
vyksta tai, ko nepajėgiu suvokti.
– Ponia Čalėj, – taria policininkas.
Abu mano likimo draugai kaip susitarę grįžteli į mane, tada ima krypčioti galvas gerojo
policininko link, vadinasi, kviečia mane – turiu eiti aiškintis, kodėl.
– Tu susidorosi, mergyt, – sako plonasis.
– Nieko jiems nesakyk, – pataria daugiasluoksnis.
Pakylu nuo kėdės ir linkstančiomis kojomis einu prie stalo.
– Detektyvė seržantė Harvan sako dažniausiai šitaip nedaranti, tačiau susitiks su jumis kiek
galėdama greičiau, – praneša jis man.
– Ačiū, – atsakau.
– Prašom sėstis.
Linkteliu ir grįžtu į savo draugiją.
 – Sakiau, kad susidorosi, – man atsisėdus, taria plonasis.
– Šaunuolė, mergyt, juk nieko nepasakojai, ką? – klausia daugiasluoksnis.
Mudu su Skotu kada nors iš to pasijuoksim. Juoksimės, juoksimės, juoksimės.

Prieš septyniolika metų

– Ar tau neįkyrėjo tas draugavimas? – teiraujasi jis.
Buvome gražiajame mano kambaryje – dideliame, su atskira vonia ir tualetu, su kampu virtuvei, su
tikrais mediniais stalviršiais, be to, galėjau ją nuo pagrindinio kambario atitverti didžiule kreminės
spalvos užuolaida. Gyventi su tėvais darėsi vis sunkiau, mat jiems galutinai paaiškėjo, kad į
universitetą tikrai nestosiu. Sartas lankė medicinos mokyklą, tad tebegyveno kartu ir viskuo
naudojosi, tai ir gerai. Galėjai ten gyventi be rūpesčių, jei tik mokeisi, bet juk aš nesimokiau. Savo
buvimu nuolatos primindavau, kaip nepasisekė tėvams: ta, kuri mokslus krimto kaip riešutus, juos ir
metė. Man patiko dirbti, mėgau savo darbą, per pusantrų metų jau keletą kartų buvau paaukštinta, bet
visa tai jiems nieko nereiškė, – ir nuolat nedavė ramybės, kad neturiu diplomo.
Sugrįžęs į Londoną iš Esekso universiteto Skotas kaskart mane susirasdavo. Kartu leisdavom
laisvalaikį, dažniausiai mano butuke, triaukšdavome traškučius ir sukdavome vaizdajuostes, paskui
atostogos baigdavosi, jis grįždavo į universitetą, ir viskas nutrūkdavo. Štai tokia ir buvo mūsų
draugystė.
– Kaip gali įkyrėti, kad esame draugai? – atsiliepiau. – Tu nuostabus draugas.
Tamsių Skoto akių vyzdžiai dar labiau išsiplėtė, lūpose šmėstelėjo pašaipi šypsenėlė.
– Norėčiau sužinoti, ką manai apie pasimylėjimą? Kokį kartą, o gal net kelis? Juk supranti, ką
turiu galvoje, tiesa?
– Taip, suprantu.
– Tik norėtum, kad ištarčiau garsiai?
– Beveik. Be to, man reikia laiko pasvarstyti, ar tikrai noriu mylėtis su tavim.
– Ir?
– Tiesą sakant, nemanau.
Jis nustebo ir kaipmat įsižeidė, net kraujas suplūdo į veidą.
– Nė truputėlio? – paklausė jau nebe taip pasitikėdamas savimi. – Kartais juntu, kaip suvirpi…
Tai aš klystu?
– Ne, ne, – uždėjau delną jam ant rankos, ir geismas tarsi žaibas siūbtelėjo man per krūtinę ir
tarpukojį. Skotas taip paveikdavo mane net neprisiliesdamas. – Neklysti, tikrai ne. Aš… man rodos,
labai juokinga, kaip žmonės trūks plyš nori – supranti – įsitaisyti porą. Susitvarkyti. Ypač su retai čia
pasirodančiu vaikinu.
– Aš apie tai nekalbu.
– Kaip tik apie tai.
Jo putlios rausvos lūpos vėl vyptelėjo.
– Taip, apie tai. Bet visai netyčia.
Atitraukiau ranką ir pasičiupusi savo traškučius atsisėdau atokiau ant sėdmaišio.
 – Dabar man tai netinka. Atleisk.
– Neįsivaizduoji, kad galėtum susitikinėti su baltuoju, ką jau kalbėti apie gyvenimą su juo, tiesa? –
neatlyžo Skotas.
Nesulaikiau atodūsio. Negi būtinai reikėjo šitai tėkšti? Jis negalėjo leisti, kad liktų, kaip pasakiau
– kad nenoriu su juo gulėti.
– Negalvoju apie tave kaip apie baltąjį. Esi man tiesiog Skotas.
– Vis dėlto neklystu, ką? Jei būčiau tamsiaodis, mudviejų draugavimą apmąstytum kur kas
nuodugniau.
– O jei būčiau baltoji, pasiūlytum būti tavo mergina, kaip priklauso, o ne kviestum pasimylėti,
tiesa? – atkirtau. Tikrai troškau ne tokio pokalbio, kokį primetė jis. Tarytum būtų atsistojęs ant
sutrešusios grindų lentos ir per jį viskas garmėtų į bedugnę. Tai per jį kūlversčiais skriejome erdvėje
nebežinodami, nei kur, nei kaip nutūpti, o gal net susižeisime. – Juk pats sau, – jei nesusiklostys taip,
kaip nori, – visada galėsi pasakyti, kad tai tik seksas ir nieko daugiau, nėra ko nusiminti. Baltosios
merginos nemėgintum pasiguldyti į lovą, kaip mėgini mane, todėl prašau neversti kaltės man.
Jis sučiaupė lūpas dar stipriau, bet akių nuo manęs nenuleido. Juk mečiau jam pirštinę – galėjo
paneigti, pasakyti, kad priežastis ne ta.
Apvedžiau pirštu visą kambarį, įtraukdama mudu į įsivaizduojamą erdvę.
– Mūsų draugystė, mudviejų kartu leidžiamas laikas tik čia… taip yra dėl to, kad tau nepatogu, jei
kas pamatys mus dviese. Išdrįsiu pasakyti, tu net gėdytumeisi, jei kas pamatytų.
– Ne! – suskato prieštarauti jis. – Tu visiškai neteisi. Kas čia gali būti bendra su gėda ar su
pamatymais?
– Tai su kuo? Vis dėlto esu tamsiaodė. Pasakyčiau, bendra su tuo, kad esi baltasis, tik tau
neatrodo, jog tai svarbu, tad spėju, kad kliuvinys esu aš pati.
– Nėra jokio kliuvinio… Man tiesiog nelengva ištverti, kaip žiūrima į mudu abu kartu. Visą
gyvenimą žmonės arba baiminosi manęs dėl šeimos, arba laikė kuo nors kitu, nes Esekse niekas iš
tiesų nežino, kas tie Čalėjai. O kai mudu kartu… Su manimi dar niekad nebuvo elgiamasi taip
šiurkščiai, taip nesiskaitoma – tik dėl to, kad pamatė mudu kartu. Žmonės arba tyčia nekreipia į mane
dėmesio, arba rėžia, ką manantys, tiesiai į akis. Tai mane siutina. Bet man nepatinka pyktis. Kai
supykstu, iš tiesų sunkiai susivaldau.
– Gana sąžininga, – atsiliepiau.
– Vadinasi, tai ne dėl tavęs, o dėl visų kitų.
– Suprantu.
– Aš didžiuosiuosi būdamas tavo vaikinu – jei mane imsi.
Paliečiau pirštais jam skruostą – lygią, šiltą, kone šilkinę odą. Ir vėl geismas tarsi peršniojo mane
kiaurai.
– Bet ne iškart, gerai? – pasakiau kiek įmanydama švelniau, kad ne taip nuliūdinčiau.
Jis nebuvo visiškai nuoširdus su manimi. Gal ir tiesą sakė, tik ne visą, o aš nenorėjau sieti savęs
su vyriškiu, kuris nebus su manim atviras visu šimtu procentų, kad ir kaip jam būtų nesmagu. Žinia,
yra moterų, norinčių, kad vyrai joms sudaužytų širdį ir išvestų iš proto. Sau to netroškau.
– Aplink tave sukiojasi būriai moterų, kariasi tau ant kaklo, o mudu ir toliau taip draugaukim ir
džiaukimės – kol kas, gerai?
Rudos Skoto akys neatlaikė mano žvilgsnio; murmėdamas „gerai, žinoma, puiku“ jis patogiau
įsitaisė prie televizoriaus.

Tas dvi valandas išgyvenau kaip amžinybę. Stengiausi negalvoti apie telefoną. Rodos, jis pradegins
mane smerkiančią skylę rankinėje. Dabar turėčiau paskambinti Mirabelei. Išlipusi iš taksi parašiau
jai žinutę, kur esu, po pusvalandžio dar vieną, paklausiau, ar mergaitės tebemiega, ir Mirabelė atsakė
„taip“. Praėjo jau valanda, o aš nesusigaudau, kas vyksta – nei ten, nei čia.
Man nereikėtų čia būti. Suprantu tai. Turėčiau būti namie, bet negaliu grįžti, kol neįsitikinau, kad
jam nieko nenutiko. Kol jos neprabudo, ten viskas gerai. Ir aš norėčiau taip miegoti. Susiriesti į
kamuoliuką, užmigti ir nežinoti, kas vyksta mano gyvenime.

Prieš šešiolika metų

– Ką čia darai su šita? – prašneko jis, pamatęs Skotą.
Tyčiojosi – iš išvieptos burnos krito purvini žodžiai, o akys šlykščiai rėpliojo mano kūnu.
Mudu su Skotu stovėjome atsirėmę į sieną ir laukėme autobuso į Vimbldoną. Rodos, be darbo, aš
daugiau nieko neveikiau, tik laukiau autobusų; net Skotui grįžus iš koledžo, niekas nepasikeitė.
– Ką pasakei? – prastuomenės žargonu atsiliepė Skotas, iš balso nė už ką nebūtum supratęs, ar
nors kiek suirzęs.
Jo brolis dar kartą apčiupinėjo mane akimis, lyg apveldamas bjauriomis gleivėmis. Nenukreipiau
žvilgsnio, nors jis to tikėjosi. Nebuvau ir tokia kvaila, kad prisimerkusi įbesčiau akis, nenorėjau dar
daugiau jo suerzinti ir vis dėlto neketinau leistis įbauginama.
– Ką – čia – veiki – su – šita? – pakartojo jis.
Skotas žvelgė į brolį, žmogų lapės veidu, siaubte nusiaubtu gyvenimo, daugybę kartų pjaustytu
stiklais ar peiliu: kairys skuostas atrodė kaip sulopytas nemokšiškais dygsniais, smakro dešinės pusės
oda visa sutraukta randų, o dešinys antakis prakirstas net trijose vietose.
Skotas palinko prie manęs, pažiūrėjo į akis, bet taip trumpai, kad nieko nespėjau suprasti, ir
įsisiurbė į lūpas. Jo bučinys kiek per ilgas, burna pernelyg atkakli ir reikli, mat tereikėjo pasirodyti
prieš brolį.
– Ar kalbi apie mano merginą? – paklausė atsitiesdamas ir įsmeigdamas akis į jį.
Tasai pasityčiodamas dar labiau išsiviepė, bet nukreipė žvilgsnį nuo manęs į Skotą.
– Kas čia darosi, ar negali susirasti savo veislės, kad pačiulptų, negi būtina šlaistytis po
šiukšlyną?
Spėjau, kad Skoto brolis elgėsi gana santūriai, nes aplinkui stotelėje buvo žmonių – kartu ir
liudytojų. Juk dėl mūsų jam nevertėjo atsidurti kalėjime.
– Maniškė bent jau žmonių veislės, – atšovė Skotas. – Beje, įdomu, kokios veislės gyvuliukai šiais
laikais pamalonina tave patį?
Brolis visas, regis, pritvinko pykčio, veidas net pajuodo iš įniršio.
– Pakartok dar sykį, – suurzgė.
 – Kodėl, tau buvo per gudru?
– Ne toks jau didelis esi, vaikeli, kad nenuspriegčiau, turėk minty.
– Kurgi ne, vienas juokas, juk kaipmat nustojai spriegti, vos tik ūgtelėjau tau duoti atgal, –
atsikirto Skotas.
Jo balsas, universiteto aplygintas ir apdorotas, tarytum grįžo į jaunystę, į tą Londono kraštą,
kuriame mudu užaugome.
– Nekiršink manęs, vaike, – bambtelėjo brolis.
– Kas čia kiršina?
– Dar sykį pamatysiu su šita, tai pasigailėsi, kad gimei, – pasakė jis.
Ir atsikrenkštęs nusispjovė, lyg padėdamas tašką po savo grasinimų.
– Oi, kaip išsigandau, – atsiliepė Skotas.
– Gavai įspėjimą, vaike. Žiūrėkitės.
Paskutinį žodį metęs mums abiem brolis nužirgliojo šalin.
Galiausiai supratau, kas atsitiko Skotui. Susiradau jo ranką ir suspaudžiau delne. Galiausiai
supratau, kad ne bet kas jį vertė elgtis taip atsargiai ir nesirodyti su manimi. Tai buvo jo šeima – kai
ką ji galėjo padaryti ir man.
Vos tik mums už nugaros užsitrenkė mano butuko durys, o pasaulis – jo šeima – liko anapus jų,
mudu susiradome vienas kitą judėdami veik sutartinai, ir mudviejų lūpos susitiko pusiaukelėje.
Bučiavomės lėtai, nurengėme vienas kitą neskubėdami ir niekieno neverčiami, lengvai, tarytum
nešami srovės, netrukdydami patys sau šnekomis, ketinimais ir apmąstymais, kas bus toliau.
Jau lovoje aikčiojome tyliai, susilieję į viena, įsikibę vienas kito, bijodami paleisti, kad niekas,
net oras, neįsiterptų ir nė akimirksnį neperskirtų mudviejų jungties. Šnibždėjome įsikniaubę vienas į
kitą, dejavome vienas kito vardus, paversdami juos malonumo įrašais, ir kūnai judėjo sykiu, siekdami
likti kaip vienas.
– Visai nenorėjau, kad tai baigtųsi, – vėliau pasakė Skotas, delnu tingiai glostydamas man pilvą;
jo pirštai protarpiais apsukdavo ratuką apie bambą.
– Hmm, – išgirdau atsiliepiant save, o mano ranka slankiojo pirmyn atgal, skirdama jo kirkšnies
vagelę dengiančius plaukelius.
– Juk gerai, kad įsimylėjau tave? – kamantinėjo jis.
– Hmm, – atsišaukiau pusiausnūda, nekreipdama dėmesio į nerimą, vos juntamą, bet gana atkakliai
besitelkiantį paširdžiuose.
Skotas kaipmat pakėlė galvą, ir vilnų pagalvėje liko gili įduba.
– Gailiesi? – klustelėjo.
Jo balsas man pasigirdo suplonėjęs, baimingas. Nieko nelikę iš ano vyro, atsilaikiusio prieš
siaubūną brolį.
– Ne, – atsakiau atsigręždama į jį.
Buvo toks pažeidžiamas, dvejojantis, visai ne toks, kokį teko pažinti. Dažniausiai jis pasitikėdavo
savimi – kaip žmogus, kuriam nuo pat jaunų dienų teko viską išsikovoti pačiam. Priglaudžiau delną
jam prie skruosto, kad nuraminčiau ir prisilietimu grąžinčiau ten, kur ką tik buvome mudu abu.
– Visiškai nesigailiu.
 Norėčiau, kad tai būtų tik mudviejų. Kad neatrodytų, jog mudu vienas kitam į glėbį pastūmėjo
pusprotis jo brolis. Kita vertus, o ko gi lūkuriavome? Ką būtų pakeitęs mėnuo ar metai? Nebent
būtume praradę daugiau laiko. Dabar viskas įvyko akimirksniu. O būtume tarytum leisgyviai iš
troškulio, kurį reikėjo apmalšinti. Ir atsigėrę galėjome keliauti toliau.
– Juk gerai, kad tave įsimylėjau? – pakartojo jis.
Jokio troškulio. Niekur nereikia keliauti. Tik mudu abu.
– Taip, – atsakiau. – Turbūt ir aš tave įsimylėjau.

Abu mano bendrai dingę. Daugiasluoksnis buvo išgrūstas lauk, plonasis nuvesdintas kitur. Taip ir
nesužinojau, ko jie čia sėdėjo, bet be jų jaučiuosi vieniša. Laukimas itin kenkia mano mintims. Per
ilgai galvodama po truputį atpainioju tai, ką iki šiol neigiau ir slapsčiau.
Jei visa tai klaida, kodėl Skotas vis dar nepaleidžiamas? Kuo ilgiau jis ten, tuo baisiau visa
atrodo.
Paskutinį kartą taip ilgai laukiau, kai Kora buvo operuojama. Maniau, išeisiu iš proto sėdėdama
jos palatoje ir laukdama žinios, kaip klostosi reikalai. Skotas paskutinę minutę buvo iškviestas į
darbą, tėvai prižiūrėjo Anansę, taip ir likau viena pati laukti, kol išgirsiu, kad viena brangiausių
pasaulyje būtybių bus sugrąžinta man sveikutėlė.
Girgžt! – durys šalia registracijos stalo – iškart pakeliu akis. Tai policininkė, perskaičiusi Skotui
apie jo teises ir įsakiusi jį išvesti. Įveikę priimamojo erdvę mūsų žvilgsniai susitinka, ir jos veidą
sušvelnina blanki, liūdna šypsena.
Ta šypsena, ta užuojauta ir supratimas smogia man į paširdžius, kad net atšlyju. Šito nesitikėjau.
Juk policininkai taip nesišypso savo pačių suimtų vyrų žmonoms?
– Ponia Čalėj, – maloniai sako ji eidama artyn. – Man labai gaila, kad tiek laukėte. Turėjau baigti
apklausą, niekaip negalėjau išeiti. Atleiskit.
– Kaip Skotas? – klausiu.
Trapiam mano balsui šie žodžiai per sunkūs: vos ištrūkę iš burnos jie grimzta tuščio priimamojo
erdvėje.
Ji dar labiau pasitempia, giliai įkvepia ir iškvepia.
– Jis… jis laikosi gerai – šiomis aplinkybėmis.
– Ar greitai galės vykti namo? – teiraujuosi. – Turiu galvoje, kada man užsakyti taksi?
Sumišusi ji kilsteli antakius ir žvilgteli žemyn, tiesiai man į akis.
– Na… – ir sučiaupia lūpas, tada mosteli kėdžių pusėn. – Prisėskim, ponia Čalėj.
– Nebenoriu prisėsti. Sėdėjau čia visą vakarą. Namie vaikai, jie sukrėsti, man reikia būti ten. Bet
pirmiausia turiu sužinoti, kada galėsiu pasiimti vyrą namo ir kada ši siaubinga sumaištis bus
išnarpliota.
– Ponia Čalėj…
– Netarkit mano pavardės šitaip.
– Kaip? – klausia ji sutrikusi.
– Kaip… tarytum būčiau prastuolė ir nieko nesuprasčiau, jei nešnekėsit atsargiau.
– Atleiskit, nepajutau, kad taip kalbu.
 – Jūs tikrai taip darote. Elgiatės su manimi it su kvailiuke. Nežinau kodėl, bet noriu, kad tai
baigtųsi. Nesu kvaila.
– Žinau, kad nesate. Gailiuosi, kad taip atsitiko. Iš tikrųjų. Tačiau…
Dabar ji, regis, nebeišmano, kaip elgtis toliau. Kai skaitė Skotui jo teises, to nebuvo, bet dabar ji
neabejotinai sumišusi, neryžtinga, lyg nenorėtų to daryti.
– Jūsų vyras čia bus laikomas per naktį, o rytą vėl kvočiamas. Norime suteikti jam galimybę
apsigalvoti ir prašyti teisininko pagalbos. Paskui jis greičiausiai bus siunčiamas į teismą išklausyti
kaltinimo, tai yra jam bus formaliai pateiktas kaltinimas.
– Ką? – klausiu.
Staiga pasijuntu esanti ilgame plačiame tunelyje, jaučiu, kaip virpėdami atsklinda tariami garsai,
bet iš tiesų jų negirdžiu.
– Ką? – vėl klausiu. – Jam bus pateikti kaltinimai? Siunčiamas į teismą? Kaip? Kas čia vyksta?
Ką jūs čia… – rankinukas iš mano rankų išslysta ant grindų, suleidžiu pirštus į plaukus. – Ką čia man
kalbate? Jam bus pateiktas… – pajutusi skausmą suvokiu, kad sugniaužusi į saujas dreskiu pečius
siekiančias garbanas. – Jis bus laikomas per naktį ir siunčiamas į teismą už greičio viršijimą?
– Greičio viršijimą? – kartoja ji.
– Žinau, Skotas važinėja per greitai, vaizdo kameros ne kartą jį nufotografavo, o jis ne visada
laiku susimoka baudas, bet juk tai ne… – nuleidžiu rankas, nes galvoje šmėsteli kitas įtarimas. – Jis
ką nors partrenkė? Ar visa dėl to? Partrenkė ir smarkiai sužalojo? Juk jūs suprantate, galiu dėti galvą,
kad Skotas tai padarė netyčia. Tai turėjo įvykti visai atsitiktinai. Ir negalite laikyti…
– Ponia Čalėj, – rūsčiai nutraukia mane policininkė.
Šį kartą ištaria mano pavardę anaiptol nemanydama, kad turi reikalų su kvaiša. Tik norėdama
nutraukti padriką mano vapėjimą.
– Apgailestaudama turiu jums pranešti: jūsų vyras suimtas ne už greičio viršijimą ir, kaip žinote
pati, jis nieko nepartrenkė automobiliu.
Nutylu, o policininkė nepatogiai mindžikuoja nuo kojos ant kojos. Jos lygūs kaštoniniai plaukai,
regis, pirmiau buvę surišti į tvarkingą uodegą, dabar atrodo susivėlę ir išsitaršę – tarytum po
grumtynių.
Mano protas karštligiškai svarsto, kuo dar galėjo nusikalsti Skotas, juk veikiausiai ne kažin kuo.
Gal pasisavino turto, bet pinigų mes turime. Žinau, kiek uždirba jis, kiek aš pati, mums to užtenka
nuostabiai gyventi, jam nebūtų reikėję vogti. Ar tikrai?
Detektyvė seržantė Harvan dar lukteli, tada aiškina, kuo kaltinamas mano vyras. Ji kalba, o žodžiai
ir vėl ataidi iki manęs ilgu ir plačiu tuneliu, o aš pati stingstu ir šąlu. Sulig kiekvienu žodžiu vis
labiau virstu į ledą, į akmenį. Ji baigia kalbėti, klausia, kaip jaučiuosi, ar suprantu, ką išdėstė, bet aš
nepajėgiu pajudėti, tada policininkė suima mane už parankės ir priveda prie kėdžių, pasodina ir
palieka vieną.
Viskas ne taip. Aš netyčia įžengiau į kažkieno kito gyvenimą, ir visa tai turėtų atsitikti tiems
kitiems, kitų žmonių šeimai, o ne mūsiškei, ne man.
Policininkė jau išėjusi, gerasis policininkas už pertvarėlės apdairiai seka mane, ar nesukvailiosiu.
Kodėl turėčiau sukvailioti? Tai ne mano gyvenimas, tai vyksta ne man.
 Staiga pašoku, puolu per priimamąjį prie savo rankinės ir išlekiu į naktį. Bėgu šalin nuo policijos
nuovados į kalvelę, prie geležinkelio stoties, ten galiu pasigauti taksi. Per daug įsibaiminusi, kad
išsikviesčiau telefonu. Pernelyg bijau nors akimirksnį sustoti – tai negali būti mano gyvenimas, taip
turėtų dėtis kitiems, bet kol nesusigrąžinsiu savo gyvenimo, kol visi mano, kad viskuo dėtas yra šitas
žmogus, kad šitai priskiriama jam, turiu su tuo taikstytis. Reikia gyventi taip. Reikia parsirasti namo.
Aš lekiu, kūnas tarytum skrodžia atšalusį nakties orą, o pergąsdinta širdis neįstengia darbuotis
kaip reikiant. Nes policininkės žodžiai vis dar smelkia mane kiaurai. Jie skatina kiekvieną judesį,
stumia taip, kad lekiu kiek įkabindama, kaip niekad nesu lėkusi.
– Man labai gaila, bet turiu pasakyti, ponia Čalėj, kad jūsų vyras apklausiamas dėl labai
sunkaus nusikaltimo. Jis suimtas dėl šiurkščios lytinės prievartos. Kalbu apie tai, kad greičiausiai
jam bus pateikti kaltinimai bandžius išprievartauti savo bendradarbę ir kaimynę Mirabelę Kemini.
 Beatriksė

– Na, Beatrikse, papasakokite man apie save, – ragina jis.

– Nė neketinu, – atšaunu nusišiepusi. – Tai darydamas apsimeti nežinia kuo. Man geriau pažinti
žmogų per laiką, neskubant.
Norit žinoti, kaip jis atrodo? Aukštas, aukštesnis už mane, bet ne itin, nes aš pati tik metro
šešiasdešimt šešių. Jo kūnas žavus, ne atletiškas ar kitaip išskirtinis, ne, tik aišku, kad puikiai jaučiasi
savam kailyje, jei tinka toks apibūdinimas. Plaukai juodi, bet oda balta, raustelėjusi, – suprantat, ką
turiu galvoje, – o akys rudos. Veido bruožų derinį galėtum kaipmat priskirti karštam vyrukui, nors ir
su išlygomis, nes šiaip jis normalus, niekuo neišsiskiriantis: nosis tiesi, akys gražiai iškirptos, burna
kaip burna. Mielas, štai ką bandau pasakyti.
Pergulėčiau su juo, štai ką, po teisybei, mėginu pasakyti, jei viskas apsiribotų tik išvaizda ir
įspūdžiu iš interneto. Tikrovėje viskas man truputį paviršutiniška. Tikėjausi fejerverkų, na, nors
kokios kibirkšties. O čia – lygi linija, kaip užfiksuojant mirtį.
– Pritariu jūsų požiūriui, – kalba jis. – Suprantat, iš to peršasi išvada, kad norite dar kartą su
manim susitikti. Galėčiau jos nusitverti ir laikytis tikėdamasis, kad pačią paskutinę akimirką galbūt
pakeisit savo nuomonę.
– Nuomonę apie ką?
– Apie mane. Apie save. Apie tikimybę, kad vėliau, bet dar šį vakarą kas nors įvyks.
– Ak. Jūs taip pat jaučiate, kad trūksta kibirkštėlės?
– Visai ne. Aš tiesiog kibirkščiuote kibirkščiuoju. Bet jūsų veido ir kūno kalba man pasakė, kad
vos tik įėjusi jūs iškart nusivylėte.
– Nenusivyliau, – paprieštarauju.
Jis netiki ir nuleidžia akis, apsimeta tyrinėjąs valgiaraštį, kiek įsižeidęs, kad neketinu atvirauti.
– Tai ne nusivylimas, – tariu dėdama delną jam ant rankos. – Rimtai. Pati nesuprantu, ko tikėjausi
iš šio pasimatymo, bet jis man prarado bet kokį žavesį. Visai baigiu nusikankinti. Turbūt mano bėda,
kad ieškau meilės iš pirmo žvilgsnio, taigi galim perliuoksėti visus tuos „susipažinkim vienas su kitu
geriau“ ir šleptelėti į pabaigą.
– Ak, tai paskutinio puslapio sindromas, – sako jis linkčiodamas ir vis dar vengdamas žiūrėti man
į akis. – Pasireiškiantis tada, kai vengiate sunkiai triūsti, bet jums rūpi išsiaiškinti tiesą, tiesiog norite
tuoj pat ją sužinoti, taigi skaitote paskutinį puslapį, nors taip nedera.
Skaitydama knygą aš visada taip ir darau. O diduma žmonių nedaro?
– Kartais reikia užsitikrinti, kad knyga verta skaityti toliau, antraip tuščiai iššvaistysi laiką ir
galiausiai karčiai nusivilsi, – dėstau. – Be to, o jeigu tave pervažiuos autobusas? Taip ir numirsi
nesužinojęs, kaip viskas baigėsi. Šeštoje klasėje, prisimenu, vienas berniukas saldųjį patiekalą
suvalgydavo pirmiausia – dėl tos pačios priežasties.
– Kaip? Kiekvieną kartą pietaudamas bijojo būti partrenktas autobuso? Kur jis valgydavo, vidury
gatvės?
Imu juoktis. Neištveriu. Rodos, taip gerai nesijuokiau visą amžinybę, net neaišku, kodėl iki šiol
savo gyvenimą laikiau nuostabiu.
– Rimtai, Beatrikse, o jeigu pats svarbumas išdėstytas kiek anksčiau? Ar taip ir sklaidysite
puslapius, versite atgal, ieškosit, ar pabandysit perskaityti knygą iš eilės?
– Nežinau. Niekad apie tai nesusimąsčiau. Tiesą sakant, taip ir darau, sklaidau nuo galo, žiūriu,
kur paskutinį kartą paminėtas pagrindinio veikėjo vardas, bet man niekad nešauna į galvą vos
pasklaidžius ir iškart neradus, ko ieškau, tiesiog imti ir perskaityti kaip pridera.
– Iš tikrųjų?
– Taip. Turbūt tas pats ir per pasimatymus. Jei mintyse negaliu peršokti į pabaigą ir įsivaizduoti
mūsų kartu po tam tikro laiko, nė nesivarginu ir nesuku sau galvos, ar dar susitikinėti.
– Ir visai nesijaudinate, kad šitaip iš viso praleidžiate kiekvieno naujo pasimatymo patirtį?
– Ne, – atšaunu gūžtelėdama pečiais. – Primenu sau, kad gyvenimas per trumpas vargti, kad
beprasmiška susitikinėti su žmogumi, jei negalėsi tęsti toliau, tad verčiau iškart jo atsikratyti.
– Vaje, – sako jis.
– Nevajuokit čia man. Jūsų dar neatsikračiau.
– Bet jaučiu, kad tai ne už kalnų.
– Jūs klystat, – pareiškiu.
– Vadinasi, dar turiu galimybę?
– Dar neperšokau į pabaigą, kol kas viską palikim, kaip yra, ir pažiūrėkim, kaip seksis vakare.
– Regis, man tai tinka, – jis nusišypso.
Ir aš jam nusišypsau. Netikėtai susivokiau, kokia nuoširdi ta šypsena. Kaip ir tas juokas anksčiau –
nusišypsojau, nes man buvo smagu. Dažniausiai mano šypsena paskubomis pritaikoma prie iškirptės,
aptemptos suknelės ir seksualios katytės įvaizdžio, o darbe prie mano susikurtos esybės, tarsi
sakančios „patikėkit manim, jūs norit tai nupirkti“. O dabartinė šypsena ne iš tokių. Ji mano pačios,
tikra. Rodos, ilgame gyvenimo kelyje buvau ją kažkur nukišusi, kol atsidūriau čia. Tas vyras man
padėjo ją surasti.
– Na, Beatrikse, kas jums valgiaraštyje atrodo ypač gundomai? – teiraujasi jis.
– Vadinkite mane Bea, – atsakau jam.
Beje, jo vardas Rufas.
 Tamė

Prieš dvejus metus

Dievo Apvaizdos aklagatvis, kuriame gyvenome, buvo pusbutelio pavidalo. Mūsų namas stovėjo
kairėje, toje vietoje, kur prasideda butelio etiketė, o tądien patraukiau į namą, esantį tolėliau į dešinę,
prie pat butelio viršaus. Kai pasukau už kampo, nuo kurio prasidėjo butelio kaklelis, iš kito kampinio
namo išėjo aukšta moteris, nešina juodu šiukšlių maišu, – įmesti jį į žalią šiukšliadėžę su ratukais,
stovinčią ant jos žvyruotos įvažos.
Greitai nusukau akis, atpažinusi ją iš kažkur kitur, ne iš aklagatvio. Dar pora žingsnių, ir jau
žinojau, iš kur: moteris dirbo kartu su Skotu, tarptautinio dizaino biuro „Žvilgsnio idėja“ generaliniu
direktoriumi. Aplinkui gyveno daugybė jo darbuotojų, nuolat su jais susidurdavau tai važiuodama į
mokyklas, tai didžiojoje gatvėje, tai savo gatvelėje. Eidama artyn prisiminiau, kas ji iš tikrųjų, ir man
širdis nukrito į kulnus – jo padėjėja. Miriama ar Milena, maždaug taip.
– Ar mes nepažįstamos? – šūktelėjo ji man, kai ėjau pro jos sklypą.
– Ir taip, ir ne, – atsiliepiau sustojusi. – Aš Tamė Čalėj, Skoto žmona.
– Ak, tiesa, – ištarė ji atsargiai kaip žmogus, susitikęs viršininko žmoną. – Malonu susipažinti.
– Man irgi. Atleiskit, nežinau jūsų vardo.
– Mirabelė Kemini.
Neprašyta galvoje ėmė suktis melodija iš „Mamos Mirabelės“ filmukų, iš laidos apie animacinę
drambliukę, keliaujančią per pasaulį. Metų metus tai būdavo mėgstamiausia Koros ir Anansės laida.
– Iš karto suskamba melodija iš drambliukų programos, tiesa? – pasiteiravo ji.
Linktelėjau galvą.
– Atleiskit.
– Taip esti visada, – ji papurtė galvą ir geraširdiškai užvertė akis į dangų. – Iš visų pasaulio vardų
man turėjo būti išrinktas animacinės drambliukės vardas.
Sučiaupiau lūpas, tramdydama besiveržiantį juoką.
– Kodėl jūs be batų, ponia Čalėj? – paklausė Mirabelė, o man kniostelėjo galvon, kur traukiu ir,
dar svarbiau, kaip atrodau.
Buvau apsivilkusi išblukusius, dėmėtus teniso marškinėlius su „Goonies“ serialo veikėjais, pernai
Skoto parvežtus iš Amerikos, o po jais storą megztinį, dažniausiai vilkimą lovoje, mūvėjau pūkeliais
apkibusias sportines kelnes nutįsusiu užpakaliu, ak taip, dar skirtingas kojines.
– Na, reikėtų ilgai pasakoti, – atsakiau. – Trumpiau būtų taip: baisiausiai skubėjau užbaigti
rengiamą projektą, bet pro kabineto langą vis užmesdavau akį į lauką, į šiukšliadėžes, kurias šiukšlių
vežėjas sustatė prie namo ir užgriozdė šaligatvį. Jos mane taip erzino, kad neištvėriau ir išėjau į lauką
susivežti. Žengiau vos porą žingsnių, ir duris už nugaros užtrenkė vėjas, taip ir likau lauke. Iš tiesų
pasakojimas išėjo ilgokas. Taigi atomazga tokia – einu už kampo pas savo draugę Beatriksę, gal
pavyks paskambinti vyrui, o jis atsiųs raktus su taksi.
 – Man laisvadienis, bet jei norit, nuvešiu jus į biurą, – pasisiūlė ji.
– Ne, šitokia negaliu ten pasirodyti.
– O kas negerai? – paklausė ji.
– Apsirengusi ne visai tinkamai „Žvilgsnio idėjos“ biurui, tiesa? – atšoviau.
Biuras buvo tapęs žvilgančia chromo ir stiklo fantazija – visiškai kitoks nei anais laikais, kai pati
jame dirbau. Jei būtum įsidarbinęs ten dabar, būtum turėjęs kasdien atrodyti nepriekaištingai, kitaip
būtum paragintas pasvarstyti, kaip tavo išvaizda padeda perteikti nuostabaus bendrovės dizaino ir
aukščiausio lygio prisistatymo įvaizdį (tai yra būtum išsiųstas namo persivilkti). Šitai bylojo
dabartinio generalinio direktoriaus, už kurio man pasitaikė ištekėti, įsakymas. Jei būčiau atsiradusi
ten šitaip atrodydama, ko gero, jį būtų ištikęs infarktas.
Mirabelė, regis, sumišusi, tiriamai peržvelgė mane.
– Man jūsų išvaizda nėmaž nekliūva, bet jei nenorit ten rodytis, galiu nuvažiuoti viena ir atgabenti
tuos raktus. Arba galit užeiti pas mane ir paskambinti savo vyrui, – ir bedė pirštu į namą sau už
nugaros.
Galiu lažintis, ji viską įsidėmėjo, niūriai sumečiau.
– Būtų puiku, jei jums nesunku.
Priėjusi arčiau buvau priblokšta jos grožio. Daugybė moterų atrodė gražiai, skleidė vidinį žavesį,
bet šita tiesiog kerėte kerėjo. Žvilganti tamsaus karšto šokolado spalvos oda žvilgėjo, tokia lygi ir
gaivi, lyg būtų drėgna. Tamsiame veide neįtikimai išsiskyrė akys – šviesiai rudos, truputį panėšinčios
į katės akis.
– Tai kontaktiniai lęšiai, – tarė ji.
– Atleiskit… – susigėdau, kad ji užklupo mane bežiopsančią.
– Daugelis žmonių vengia žiūrėti tiesiai į akis, nes juodaodė moteris neturėtų būti tokia šviesiaakė,
– jos veidą iškreipė nei šiokia, nei tokia šypsena. – Man lyg ir patinka toks jų poveikis. Pirmąkart
pirkdama dar nebuvau tikra, pasidaviau užgaidai, bet paskui pamačiau, kaip tai veikia žmones, ir
daviau sau valią. Pasilikau tuos lęšius, o drovumas dingo.
– Jie tikrai išsiskiria – gerąja prasme, – patikinau.
– Ačiū.
Skotas daug ir dažnai pasakodavo apie Mirabelę, kol paklausiau, ar nėra jos šiek tiek įsimylėjęs.
Tada jis pagaliau liovėsi. Kai supratau, kad jau kuris laikas nebemini Mirabelės vardo, pasiteiravau,
ar ji neišėjo iš bendrovės.
„Deja, ne, – ėmė pasakoti jis. – Buvo puikiausia darbuotoja, bet dabar jos darbas suprastėjo. Jei
nepasikrutins su savo pasiūlymais, prieisim iki nuobaudų.“
Man buvo keista, ar įmanoma puikiausiam darbuotojui (jis pats taip pasakė) nusiristi iki
drausminės nuobaudos.
– Kavos? – pasiūlė ji. – Gaila, neturiu nei karšto šokolado, nei zefyrų prie jos, bet yra kokosų
pieno, o ne karvės, jei pageidautumėt į arbatą.
– Kodėl taip pasakėt? – paklausiau sunerimusi, kad ji žino, kokio gėrimo norėčiau, nors
neužsiminiau nė žodžiu.
– Nė nežinau, – ji vėl vypteli puse lūpų gudria šypsena. – Turit savyje kai ką, kad galima spėti, ką
labiausiai mėgstate.
– Matyt, Skotas pridejavo, ką geriu? – pasidomėjau.
– Iš tikrųjų, visai ne. Iš jūsų pačios tikrai gali spręsti, ką mėgstate. – Ji plačiai išsišiepė. – Gaila,
negaliu nieko iš to pasiūlyti, bet gal užteks ir arbatos su pienu?
– Su prieskoniais? – paklausiau.
– Ne, iš pakelio. Bet mudvi galim apsimesti, kad užplikiau su prieskoniais, ir net įpilti kokosų
pieno, jei tik norit.
– Ne, man gerai bus ir kava, – sakau aš.
– Kava tai kava. Stipri, su trupučiu pieno ir šaukšteliu cukraus?
– Taip, iš kur jūs… tik nesakykit, kad iš mano išvaizdos.
Ji vėl nusišiepė ir linktelėjo.
– Jauskitės kaip namie.
Likusi viena jos kambaryje drovėjausi atsisėsti, kad nesuardyčiau tvarkos – visa buvo pernelyg
išpuoselėta, minimalistiška ir be priekaištų. Nuobliuotos grindys, milžiniškas kreminės spalvos
kilimas iš mano mažojo pirštelio storumo pluošto. Priešingose kambario pusėse – dvi turbūt pagal
užsakymą pagamintos odinės sofos. Bet svarbiausias daiktas, prikaustantis žvilgsnį vos tik įžengus
vidun, buvo didžiulis paveikslas virš židinio. Nors ir įtaisytas į chromuotus rėmus, jis derėjo
naujoviškai apstatytame kambaryje.
Priėjau prie paveikslo, traukte traukiama vaizdo, staiga apimta noro ištyrinėti kiekvieną potėpį,
nes vos nepražiopsojau, kokie išskirtiniai jie pasirodė esą.
Paveikslas vaizdavo tuščią pajūrį. Vargu ar galėjau lankytis toje vietoje – tolumoje buvo matyti
laibi rudi palmių kamienai su vešliomis žaliaplunksnėmis viršūnėmis, linkstančiomis palei jūrą. Jos
vanduo atrodė šviesiai žydras, bet tamsėlesnis už dangų. Įsibridusi iki pusės blauzdų stovėjo liekna
moteris balta suknele, tarytum sruvenančia jos kūnu ir dingstančia vandeny. Moters rieškučios buvo
kupinos kraujo raudonumo rožių žiedlapių, regis, ji ketino išberti juos į jūrą; nusklendę keli jau
plūduriavo virš vandens. Moteriai už nugaros plytėjo paplūdimys, nusėtas gelsvais, baltais, šviesiai
pilkais akmenėliais. Apkritęs kraujo raudonumo rožių žiedlapiais pakrante driekėsi tamsiai raudonas
takas. Pasilenkiau prie paveikslo arčiau, tyrinėdama kiekvieną žiedlapį atskirai – jie atrodė po vieną
įtapyti į paveikslą: aksominiai, gležni, skleidžiantys saldų kvapą. Pirštai patys tiesėsi prie pakrantės
paglamonėti apklojusių akmenėlius žiedlapių, bet atsitokėjusi susilaikiau – tai buvo tik sustingę, kieti
dažų gurvoliai, kaip juos glostysi. Paveikslo kampe puikavosi dailininko parašas, neįskaitomas tiek,
kad atpažinčiau pavardę. O apačioje per vidurį truputį šviesesniu nei jūros vanduo atspalviu buvo
užrašyta: „Ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?“
Akimis klaidžiojau nuo žodžių prie žiedlapiais išpuošto paplūdimio, paskui prie moters. Jos
veido, dengiamo ilgų juodų garbanotų plaukų bangomis, nebuvo matyti, ir vis dėlto viskas man
priminė Mirabelę – kaip ji stovėjo, kaip laisvai laikėsi pasitikėdama savimi. Moteris atrodė panaši į
Mirabelę ir iš lygios tamsiai rudos odos, kaklo linkio: pasigręžusi nuo dailininko ir įsižiūrėjusi į tolį,
ji ieškojo kažko pranykusio iš akių.
– Visi taip daro, – pasakė sugrįžusi į kambarį Mirabelė. – Turiu galvoje, dažniausiai žmonės
pasiduoda tokiam norui – neištveria nepalytėję rožių žiedlapių. Atrodo dieviškai, tiesa?
 Kalta ir suglumusi atitraukiau ranką nuo paveikslo.
– Atsiprašau, – tariau, o ji man padavė melsvą kaip anties kiaušinis puodelį, tokį platų ir didelį,
panašesnį į sriubos dubenėlį su ąsele. Arbatos šiluma, cukraus saldumas dvelktelėjo į mane ramybe –
netikėtai man labai jos prireikė. – Dėkui.
– Neatsiprašinėkit, – kalbėjo ji, laikydama savo puodelį, manojo dvynį, abiem rankomis. – Nieko
nuostabaus, tas paveikslas žavingas.
– Tai jūs jį nutapėt?
– Aš? Ne! Papasakojau dailininkei istoriją, ir ji viską pavaizdavo štai šitaip.
– Ar tas pasakojimas žinomas? Kažin ar esu jį girdėjusi?
Jos veide vėl išplito pažįstama šypsena.
– Ne, jis girdėtas nedaugeliui, – ištarė užsisvajojusi.
Grakšti ir lyg besvorė ji nusliuogė skersai kambarį ir įsitaisė parietusi kojas ant pažiūrėti gan
nepatogios sofos prie lango. Buvo basa, ir tas laisvumas atrodė keistokas, palyginti su tokia griežta
aplinka. Neatitraukė nuo paveikslo įdėmaus žvilgsnio, susimąsčiusi ir žavėdamasi.
– Kai kadaise jį išgirdau, man tai pasirodė iškalbinga.
– Paveiksle jūs? – paklausiau.
– Taip, – atsakė ji. – Negaliu patikėti, kad supratot, – jūs pirmoji. Dailininkė mano pažįstama, tad
buvau jai modelis.
– Iš tikrųjų puikus paveikslas, – pagyriau.
Vos neišsitariau, jog dėl to, kad paveiksle vaizduojama ji pati, jis dar įspūdingesnis, bet tai nebūtų
derėję, turint galvoje, kas ji tokia.
– Klausykit, labai gaila, kad trukdau, – ar negalėčiau paskambinti iš jūsų Skotui?
– Žinoma, žinoma, – Mirabelė atkišo man telefoną.
Ne iš karto paleido jį iš rankos.
– Džiaugiuosi, kad jūsų durys užsitrenkė, – pareiškė. – Taip radosi proga susitikti. Skotas truputį
pasakojo apie jus, bet man malonu susipažinti kaip reikiant.
– Ir man malonu, – atsakiau, – bet nepasakyčiau, kad labai nudžiugau atsidūrusi gatvėje.
– Jūs visai ne tokia, kaip maniau.
– Ar tai gerai? – suklusau.
Ji nuoširdžiai sulinksėjo.
– Ak taip, taip, iš tikrųjų labai gerai.

Kai atidarau duris, Mirabelė tebesėdi ant laiptų kaip sėdėjusi. Su paltu, su telefonu rankoje.
Neatrodo, kad būtų įžengusi į kambarį, užlipusi laiptais ar net pajudėjusi iš vietos, kol manęs nebuvo.
Uždarau duris kuo tyliausiai. Mirabelė atsistoja, išsitiesia visu ūgiu, už mane ji gerokai aukštesnė.
Atrodo didingai ir elgiasi kaip visada laisvai, be vaidybos.
Įsistebeilijame viena į kitą, skiriamos koridoriaus erdvės, kaip du žvėreliai, įmesti į narvą ir
turintys žūtbūt iš jo ištrūkti. Apžiūriu ją iš naujo, dabar aiškiai matau, ko anksčiau nesupratau: stovi
užsisklendusi ir tarytum gindamasi, iš lūpų likęs tamsus nebylus brūkšnys, šviesiai nuspalvintos akys
seka kiekvieną mano judesį.
 Pažvelgiu į laiptus jai už nugaros, bandydama pagauti nors menką garsą, pranešantį, kad
mergaitėms saugu, kad ji nepadarė joms nieko bloga.
– Nieko joms nepadariau, – sako ji. – Nė nepajudėjau iš čia. Tau išėjus, jos nebuvo prabudusios.
Kol genama siaubo ir nevilties skriste skridau namo kuo greičiau ištraukti iš jos nagų mūsų vaikų,
nesvarsčiau, ką jai pasakysiu. Matyt, pirmiausia ketinau atplėšti Mirabelę nuo mergaičių lovelių, juk
prie jų ji turėjo stovėti palinkusi su pagalve rankose, – ir grumtis, o ne šnekėtis. Dabar visa tai atrodė
kvaila, nes ji tik sėdėjo ir laukė manęs sugrįžtant.
Mačiau Mirabelę vakar. Vakar. Ji ėjo apsipirkti, vilkėjo šiltą tamsiai mėlyną treningą, buvo
apsiavusi sidabriniais sportbačiais, plaukus susirišusi į kuodą, su tamsiais akiniais. Man pasirodė
labai keista, kad ji perėjo į kitą gatvės pusę lyg ko nors vengdama, mat kaip tik išlėkiau lauk
parsivežti šiukšliadėžių ir tai išvydau.
Turbūt Mirabelė pamatė mane, bet, užuot priėjusi paplepėti, nuskubėjo gatve tolyn, spartindama
žingsnį. Šūktelėjau, paklausiau, kodėl ne darbe, ji atsigręžė, nusišypsojo, bet nestabtelėjo. Tik
kilstelėjo ranką apnuogindama riešą ir pamojo mano pusėn, tada nužingsniavo dar greičiau ir kaipmat
dingo už posūkio į kitą gatvę.
Andai pamaniau, kodėl neužsuko šnektelėti, o dabar suprantu: negalėjo kalbėtis su vyriškio, kurį
įdavė policijai, žmona.
Ar suvokė, kad jis bus suimtas vakare, vaikams matant? Ar žinojo, kuo pavers mano gyvenimą?
Mirabelė, mano vyro kaltintoja, stovi visiškai nejudėdama, tarytum akimirksniu pavirtusi į akmenį.
Bet ir įsitempusi kaip spyruoklė. Pasiruošusi kovoti, jei prireiks. Žinoma, ji mano pačios veidrodinis
atspindys. Aš pati suledėjusi, sustingdyta, bet irgi pasirengusi puolama gintis.
Kelis kartus jos akys krypsta į duris, ir man topteli: laukia, kol pasitrauksiu, kad galėtų nulipti nuo
trečios mano laiptų pakopos, įveikti mus skiriantį atstumą ir pasišalinti.
Ji bijo. Manęs? Bijo būti čia? Ar bent kiek įtikima būtų jos byla, jei policijai paaiškėtų, kad tą
vakarą, kai buvo suimtas įtariamas jos užpuolikas, ji praleido jo namuose prižiūrėdama jo vaikus?
Žingteliu į šalį, ir ji iškart krūpteli išsiduodama, kad bijo manęs. Manęs. Dar žingsnį į kairę, toliau
nuo durų, o ji lipdama žemyn traukiasi į dešinę. Mudvi rėžiame pusračius viena apie kitą tarytum
priešininkės, neatitraukiančios akių viena nuo kitos, stengdamosi nesuteikti viena kitai nė menkiausio
pranašumo – ir štai aš ant laiptų, o ji prie durų.
Vis dar įsmeigusi į mane akis, ji sugraibo durų rankeną sau už nugaros ir spusteli.
– Kodėl atsiliepei, kai skambinau, juk žinojai, ką padarei? – klausiu, kol nepradingo.
– Tu nebūtum supratusi, – sako ji.
Turbūt ji teisi. Nebūčiau. Nesuprantu. Iš viso nieko nesuprantu.
Nieko nebesakau.
Tyla mūsų namuose tokia gūdi, tokia visa apimanti, kad paskui Mirabelę užsiveriančios durys
drioksteli kaip sprogimas.
 Beatriksė

Jis šaunus, šauniai praleidau vakarą. Ar skaitysiu romaną, kurio pavadinimas „Rufas“? Kitą kartą gal
ir taip, o dabar? Turbūt ne. Arba galbūt. Nežinau. Jis toks mielas, privertė mane nusijuokti. Visą laiką
šypsojausi, tačiau kibirkštėlės vis dėlto nebuvo.
Klausykit, tik nelaikykit manęs moterimi, kuri vaikšto užrietusi nosį ir nesusigaudo, kokia gera
proga jai pasitaikė. Tačiau – na, paskutinis puslapis, – ir visa kita. Jis mane palydėjo į taksi stotelę
pačiame Koldeno Tako gale, ir stovėjom ten nei šiaip, nei taip neapsispręsdami, ar turėtume
pasibučiuoti. Jis būtų mane pabučiavęs, bet kažin ar tai būtų buvę gerai. Taip ir praėjo patogi
akimirka, tad pasistiebiau – labiau pasirodydama, o ne iš reikalo, juk buvau su tais nežmoniškais
užkulniais – ir prispaudžiau lūpas jam prie skruosto. Kol bučiavau, jo ranka slystelėjo mano liemeniu
ir prisitraukė arčiau.
– Ar jau atsikratėt manim? – paklausė jis, kai atšlijau, ir nenoriai paleido.
– Dar ne, – atšoviau, nes, na, o ką dar sakysiu, kai stovi čia pat.
Atleisk, drauguži, bijau, kad nesuveikė. Aš taip nesielgiu.
Taksi įsuka į Dievo Apvaizdos aklagatvį iš tos pusės, kuri arčiau Tamės ir Skoto namų. Stebiuosi,
kad Tamė iki šiol neskambina ir neparašo žinutės. Kai einu į pasimatymą, ji šiaip jau tikrina, nori
žinoti, ar man saugu (kartais kaip kokia vyresnioji sesuo, dievaži). Po teisybei, telefonas tyli kaip
užmuštas visą vakarą. Imu kuistis rankinuke ir galų gale jį surandu. Išsitraukusi išvystu juodą ekranėlį.
Dar pabandau kelis kartus įjungti – aišku, išsikrovę elementai. Tas kvailas telefonas atsijungęs, nors
dar vakar po pietų įkroviau. Ei, čia tai bent, labai gerai leidau laiką, jei net neatkreipiau dėmesio, kad
jis neveikia. Juk dažniausiai net darbe – kas nors pasakytų: kokia gėda! – esu tarsi prisiklijavusi prie
to telefono.
Jei pas Čalėjus bus šviesu, sustosiu, – nusprendžiu, kai vairuotojas lėtina greitį sukdamas už
kampo. Įsižiūriu – namuose tamsu. Užmetu akį į elektroninį taksi laikrodį – 22.55. Šiaip jau jiems
visiems per anksti miegoti. Tamė dažniausiai savo kabinete dirba prie naujausio projekto, kad kokios
nors nedidelės ar net stambios įmonės „labai šauniai atrodantis“ įvaizdis būtų pakeistas į „itin
sklandų ir stilingą“, o Skotas kur nors įlindęs į savo kompiuterį.
Spėlioju, ar tik kas neatsitiko.
Taksi toliau šliaužia mano namų link.
Kažin, kas galėjo Hove atsitikti tokį antradienio vakarą ir paguldyti juos į lovas taip anksti; jei kas
ir įvyko, sužinosiu gana greitai. Aklagatvyje paslaptys ilgai neišsilaiko.
 Tamė

Prieš penkiolika metų

– Esi tikra? – klausia Skotas.
– Taip. Nesakyčiau tau, jei nebūčiau tikra, tiesa?
– O testą pasidarei?
Pasiėmusi medžiaginį rankinuką pasirausiau viduje ir ištraukiau baltas juosteles jam parodyti.
– Išbandžiau šešis testus. Ir, keista, visi parodė tą patį.
Jis kilstelėjo rankas prie veido ir delnais užspaudė akis.
– O… Viešpatie!
Skotas matė, kaip jo svajonės tobulėti ir jo verslo vadybos magistrantūra nyksta vystyklų,
vidurnakčio maitinimų ir šliaužtinukų debesyse. Regėdamas, kaip dingsta ateities ketinimai, sykiu jis
klausė savęs, ar iš tikrųjų mane myli, ar tik nesuklydo ir kaip galėtų tai atitaisyti.
Sėdėjau, rankinukas buvo nukritęs ant grindų man tarp kojų, o testų juostelės kone pradeginusios
skylę delne, ir sekiau, kaip jis patiria tą patį, ką ir pati patyriau prieš kelias valandas: mačiau
vaizduotėje, kaip vos blykstelėjęs subyrėjo kitas mano paskyrimas bendrovės ryšių valdybos vadove,
o tada paklausiau savęs, ką jam jaučiu. Tai tetruko gal akimirksnį, gal minutę, bet gerokai trumpiau
nei jo klausinėjimas.
– Maniau, kad geri tabletes, – galiausiai pasakė Skotas; kaltinimas buvo gerai paslėptas, bet
kaipmat atsispindėjo ištartame sakinyje.
– Geriu, bet jos veiksmingos tik devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto. Jei būčiau žinojusi,
kaip pasiseks su ta viena šimtąja, būčiau nusipirkusi loterijos bilietą.
– Nejuokinga.
– Žinoma, ne.
Jis klestelėjo į vienintelį fotelį savo bute ir parietė kojas; veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens.
– Klaikiai juokinga. Mirsiu iš juoko, jei paklausi, ar esu tikra, kad tai tavo.
Jis atsakė tik žvilgsniu, ir nors veidas tebebuvo neįskaitomas, supratau neklydusi: norėjo to
paklausti.
– Esi niekšas, ar supranti? – pasakiau. – Sunku įsivaizduoti, kad patikėjau visomis tomis kalbomis
apie meilę, o juk tu tik visiškas niekšas.
Išeik, Tame, nagi, išeik, – liepiu sau. – Dink iš čia ir pradėk tvarkytis savo gyvenimą.
Atsargiai padėjau šešis baltus strypelius ant lovos krašto, pasiėmiau rankinuką ir prisiverčiau
atsistoti.
– Dar pasimatysim, – tarstelėjau žinodama, kad taip nebus.
Daugiau su juo nesimatysiu. Net jei bandys viską aiškinti kitaip, jei bandys taisyti padėtį,
nenorėsiu daugiau jo matyti.
– Galbūt.
 Užsidarydamos man už nugaros, dunkstelėjo jo buto durys, o jis neatplėšė jų ir nieko nelaukdamas
nepakvietė grįžti atgal. Širdis man nuslopo. Dar pastovėjau truputį, bandydama susitvardyti. Turėjau
eiti pietų su šeima, negalėjau atsirasti ten šitaip jausdamasi. Reikėjo sukaupti jėgas. Nebepaisyti, kad
vietoj širdies žiojėjo duobė, galvoti tik apie tai, kas bus, kas auga manyje.

Tamsiame kambary žvelgiu pro langą į lauką, ir mano mintys taikosi prie nedarniai kvėpuojančių
Koros ir Anansės. Žiūriu, kaip į aklagatvį įsuka taksi, kaip lėtai rieda Mirabelės namo link.
Kruopščiai persijoju visą gyvenimą kasyklomis virtusiuose savo atsiminimuose, bandau apčiuopti tą
praeityje slypintį netikrą brangakmenį, kurio netikrumo dažniausiai nepaisydavau, nors jis ir yra
atsakymas, kodėl Skotas policijos kameroje, o mano gyvenimas virto pragaru.

Prieš penkiolika metų

– Pamiršai nupirkti man skrudintų bulvyčių, o juk žadėjai, – susiraukęs bambėjo Sartas.
Jis buvo vyriausias iš mūsų trijų, jau artėjo prie trisdešimties, ir niekaip neatsikratė įpročio
bambėti.
– Galiu pasidalyti, – perplėšiau baltą popierių ir atkišau jam. – Sakau, gali imti mano.
Kartą per kelias savaites susirinkdavome į šeimos pietus ir apsimesdavome, kad nesame
baisiausiai nuvylę savo tėvų: aš dėl universiteto, Ženevjeva – kad pabėgo iš namų ir susituokė Las
Vegase, Sartas – kad neskubėjo baigti medicinos mokyklos. Kai mudvi su Ženevjeva užeidavome
(Sartas ten tebegyveno), dažniausiai gamindavo mama. O tada Ženevjeva vos spėjusi įkelti koją
pareiškė pati pasirūpinsianti valgiais. Spoksojome į ją susižavėję – Ženevjeva ketina gaminti! – o ji,
savo ruožtu apdalijusi mus kandžiu ir niekinamu žvilgsniu, išėjo į krautuvėlę. Ir grįžo be Sarto
bulvyčių.
– Kokia prasmė, vis dėlto, – skundėsi Sartas. – Mano sesuo eina į parduotuvę, parneša maisto
visiems, bet tik ne man. Kaip tai suprasti? Aš vyras, turėčiau būti aptarnautas, o ne pamirštas.
Stengiausi juoktis taip, kad atrodytų panašiau į kosėjimą, suprasdama, kad Ženvjeva turbūt taip
padarė tyčia. Nuo jo šnekų ji neretai virsdavo feministe, o aš jas praleisdavau pro ausis, bet kaip tik
dėl to jis irzdavo dar labiau nei dėl jos pašaipų.
– Kokia aš kvaiša, – maivėsi Ženevjeva. – Kvaila moteriškė. Nesuk sau galvos, kitą kartą
traškučių pasiųsk vyrą, gal jis prisimins, kad tu pranašesnis už visas moteris pasaulyje.
– Kada, brangioji seserie, pagaliau suprasi, kad aš pranašesnis ne už pasaulio moteris. Aš
pranašesnis už visus pasaulyje.
Mums sukliudė durų skambutis. Visų akys savaime nukrypo į mane, mat kaip jauniausiai atidaryti
duris, plauti indus ir daryti visa, ką tik kiti sumanytų užkrauti, buvo paskirta man. Šakute ir pirštais
stumdydama po lėkštę sutelkiau dėmesį į bulvytes. Nors praėjo jau pora valandų, bet taip įskaudinta
Skoto, išgirdusio apie mano nėštumą, neketinau leistis ir čia engiama.
Din dan, skambutis nesiliovė. Aplaižiau riebaluotus pirštus ir nerūpestingai įnikau į kečupą ir
majonezą.
– Šeima baigia iškrikti, – pareiškė Sartas ir atstūmęs kėdę nutrepeno prie durų. – Visi jūs iškrikę.
 Ženevjeva išsiviepė, aš pati sau nusišypsojau. Vargšelis Sartas šiandien tikrai tai pajuto.
– Ta-mi-ja! – pakvietė jis po minutėlės. – Prie durų.
Ištarė mano vardą taip, kad iškart supratau, kas ten. Vis dar negalėjau patikėti, kad Skotui užteko
įžūlumo pasirodyti, nors ir žinojo – daugelio čia, šiuose kraštuose, nedžiugino Čalėjaus pavardė.
– Ta-mi-ja! – Sartas vėl šūktelėjo, šįkart garsiau. – Čia Skotas Čalėjus nori tave pamatyti.
Padarė taip, kad visi, sėdintys prie stalo, sužinotų, iki ko aš priėjau, su kuo broliaujuosi. Kaip jis
ir numatė, po tokio pranešimo visi grįžtelėjo į mane mirkčiodami iš netikėtumo.
– Čalėjus? – tyliai paklausė tėvelis.
– Čia? – taip pat tyliai ištarė mama.
Ženevjeva nepasakė nieko, tik atmetė ilgų juodų plaukų garbanas nuo veido ir įsmeigė akis į mane,
kol pagaliau mūsų žvilgsniai susitiko. Ji nebeatrodė taip priblokšta, tačiau susisielojusi ir nusivylusi.
Vadinasi, tai truko nuo pat tada, kai buvai dvylikos? – nebyliai klausė ji.
– Neleiskit Sartui suvalgyti mano bulvyčių, – pareiškiau, kad užpildyčiau tuštumą, susidariusią po
triuškinamo smūgio. – Gali paimti kelias, tik ne viską.
– Paaukosiu visą savo gyvenimą joms saugoti, – atsiliepė Ženevjeva, bet nepajėgė net akių pakelti
į mane.
Nepateisinau nei jos, nei tėvų vilčių. Bet ji nė neįsivaizdavo, kaip nepateisinusi savo vilčių
jaučiausi pati – gerai žinojau, kad negalima su tuo žmogumi susidėti, bet tik tada, kai įsimylėjau, o
paskui pastojau, man atsiskleidė, kad jis visai ne toks, kokį maniau esant.
Jausdama, kaip jie seka mane akimis, atsistojau virpėdama ir išėjau.
Imdama paltą išgirdau Sartą niūriai bumbant:
– Vakarienė tavęs laukia. Neužtruk.
– Tu man ne tėvas, Sartai, gal pamiršai? – atkirtau žengdama per slenkstį.
– Jei būčiau tėvas, kitokie čia būtų reikalai, – jis dar šaukė man pavymui, bet aš užtrenkiau duris.
– Gal išprotėjai, kad atėjai čia? – sušnypščiau Skotui, kai saugiai stovėjome ant šaligatvio,
atokiau nuo takelio į namą.
Nedrįsau atsigręžti ir pasižiūrėti, nes jie visi galėjo sekti mus pro langą. Greitai nužingsniavau
toliau, kad nebūtų matyti.
– Čia dabar visa mano šeima, tai jie visi įsivaizduoja… – kaip yra iš tikrųjų, susivokiau ir
nutilau.
– Atleisk, atleisk, turėjau su tavim susitikti. Ieškojau tavęs, bet buvai jau išėjusi. Bute tavęs
nebebuvo, tada prisiminiau, kaip šnekėjai apie šeštadieninius pietus čia, tai aišku…
– Kas aišku? Ko tu nori?
– Atleisk, atleisk. Aš taip gailiuosi, elgiausi labai negražiai. Žinoma, kad myliu tave. Aišku,
vaikas mano. Tu geriausia, kas buvo mano gyvenime, toks bus ir vaikas, jei nori jį arba ją pasilikti.
Jei nenori – taip pat gerai. Kad ir ką nuspręstum, aš tau padėsiu. Atleisk, kad nepasakiau iš karto.
– Reikalas tas, Skotai…
– Ne, ne. Tik nekalbėk, – jis stabtelėjo ir puolė ant kelių. – Prašau nesakyti tokiu balsu „reikalas
tas“ ir „Skotai“, nes tada atrodo, kad viskas baigta. Negaliu apie tai nė galvoti. Norėčiau būti tau
geresnis vyras, bet esu koks esu. Noriu būti su tavim. Noriu tave remti. Prašau duoti man dar
galimybę. Turbūt nusipelniau – kaip ten kalbama toje Džerio Springerio programoje – būti išspirtas,
bet labai prašau – nereikia.
– O kodėl nereikia?
– Nes myliu tave. Nes mudu tinkam vienas kitam. Nes, jei mes atskirai, juntu, kad man trūksta savo
paties dalies. Nes myliu tave.
– Ak, gerai, bet kartais meilės nepakanka, tiesa? Iš kur man žinoti, ar nepradėsi vėl kliedėti apie
tai, kad mudu abu atsakingi? Arba nei iš šio, nei iš to klausinėti, su kuo dar gulėjau? Vaikas yra
visokeriopa našta, tad jei nepajėgi jos prisiimti, nenorėčiau, kad būtum netoliese.
– Prašau, aš tavęs maldauju. Padarysiu visa, ką galėsiu. Bet ką. Tik pasakyk. Ir padarysiu. Tik
nenurašyk manęs – prašau.
Jutau, kad gatvės gyventojai spokso į mus pro tinklines užuolaidas ir neriasi iš kailio, kaip čia kuo
greičiau paliežuvauti: Čalėjų vaikinas suklupęs priešais Beraizų mergiščią, sunėręs rankas, matyt, ko
nors maldauja.
– Stokis, Skotai.
– Ne. Ne. Nesistosiu, kol nesuprasi, kaip apgailestauju, kaip myliu tave, kaip tai mane nužudys, jei
negausiu iš tavęs dar vienos galimybės.
– Į mus žiūri žmonės.
Jis apsidairė – gatvė buvo tuščia, tačiau vis dėlto slėgė daugybė į mus įsmeigtų žvilgsnių.
– Man tas pats. Myliu tave, ir man tas pats, ar kas sužinos, – jis išskėtė rankas ir užvertė galvą. –
MYLIU TAMIJĄ BERAIZ! – staiga subaubė. Tada nuleido galvą. – Matai? Man tas pats, ar kas žino.
Aš tavo – dabar ir visados. Ir noriu vaikų.
Aplinkui jau buvo darinėjamos durys, traukomos tinklinės užuolaidos; tie, kurie dar nieko nematė,
ėjo žiūrėti, kas čia šūkauja.
– Gerai, klausyk. Duodu tau galimybę. Bet tik vieną vienintelę, Skotai, jei dar kas nors bent iš tolo
panėšės į šitą niekšybę, manęs nebematysi. Ar supratai?
– Kitos progos nereikės. Neketinu daugiau šitaip sukvailioti.
Jis atsistojo išsišiepęs iki ausų. Pabučiavo mane prieš visus kaimynus, uždėjęs ranką ant pilvo,
šitaip sujungdamas mudu į šeimą.

Man ant kelių tvyksteli mobilusis. Širdis sutvaksi, žaibiškai patikrinu, ar nepažadino Koros ir
Anansės. Šokolado spalvos antklodė, po kuria žymu jųdviejų apybrėžos, nesukruta. Išjungiu telefoną.
Tai tikrai ne Skotas. Žinau, kad šįvakar jo nepaleis, jo telefonai apačioje, ir ką jis galėtų pranešti
žinute, net jei turėtų galimybę paaiškinti šio vakaro įvykius? Išjungiu telefoną, prisitraukiu kelius prie
smakro ir imu įtikinėti save, kad pamiegočiau.

Prieš penkiolika metų

Ji atrodė švelni ir maloni, jos ramuma smelkėsi į mane pro skausmą ir begalinį nuovargį.
– Kaip jaučiatės, panele Beraiz?
– Turbūt gerai, – vos prašnabždėjau pamėlusiomis lūpomis.
 Buvau tokia pavargusi, kad nepajėgiau ilgiau pabūti atsimerkusi, vokai vėl užsivožė, o aš pati
bandžiau grimzti į miegą.
– Praradote tiek kraujo, tai nieko keista, kad dabar jaučiatės išsekusi.
Linktelėjau. Išsekusi, nusiaubta.
Skoto ranka buvo apsivijusi manąją tarytum snaudžianti katė numylėto šeimininko kojas. Kai
atsiradome šioje palatoje, jis manęs taip ir nebepaleido.
– Labai gaila, – toliau švelniai kalbėjo ji. – Bet mes nieko negalėjome padaryti.
– Negalėjote išgelbėti vaikelio? – klausė jis.
– Kai toks ankstus laikas – ne. Dar ne visai aišku, kodėl taip atsitiko, dažnai esti ne viena
priežastis. Man taip gaila.
Linktelėjau galvą.
– Praradote tiek kraujo, todėl norėtume jus pasilaikyti, kol būsime tikri, kad būklė pasitaisė. Ar
gerai?
Vėl linktelėjau, buvau per daug nusialinusi ir sugniuždyta ištarti nors žodį.
Skotas nebesulaikė ašarų, visas veidas jau buvo šlapias. Jis nepaleido mano rankos ir nesišluostė,
palinkęs virš manęs, kad visas pasaulis matytų, kaip sugniuždyta ir jo širdis.

Prieš keturiolika metų

– Išeik į lauką, – vidunaktį tarė man Skotas.
Timptelėjo nuo lovos dygsniuotos pūkinės antklodės, išmargintos raudonais ir baltais raštais,
kampą ir išvyniojo mane iš kokono, į kurį buvau įsisukusi.
Kai grįžau iš ligoninės po… persileidimo, Skotas užsiliko čia manęs slaugyti, o paskui taip ir
nebeišėjo. Dirbo baruose, kad susimokėtų už mokslus, ir laisvo laiko turėdavo tik retkarčiais, bet
visad grįždavo pas mane. Visad įropodavo į lovą ir apsikabindavo mane, nuo šalčio pašiurpdavau ir
pabusdavau, bet po valandėlės pažįstami jo kūno įlinkiai, prisitaikę prie manųjų, imdavo vėl migdyti.
„Myliu tave, T. B., – visada šnibžtelėdavo man į ausį. – Tu man viskas.“
– Na jau ne! – atsiliepiau vartydamasi ir ieškodama savo įšildytos jaukios vietelės. – Ko aš tame
lauke nemačiusi?
– Tik minutėlę, prižadu, kad nepasigailėsi.
Šniokštuodama ir pukšėdama atsisėdau, nusiklojau antklodes.
– Turėtų būti išties didelė vertybė, Čalėjų vaike.
Jis stovėjo lovos kojūgalyje, nenusivilkęs juodo palto, su pilku šaliku apie kaklą. Rankose laikė
pilką ilgą mano apsiaustą. Patenkinta šmurkštelėjau į jį. Pastato šildymas iki ryto buvo išjungtas ir
vasario nakties šaltukas skverbėsi vidun. Prie laukujų durų Skotas man padavė žieminius batus, nors
lauke nebuvo prisnigę.
– Gal man užsimerkti, ką? – paklausiau, lipdama į apačią.
– Kaip nori, bet jei nusirisi žemyn, bus vėlu saugotis, – atšovė jis juokdamasis.
– Ak tu! – ir aš juokais kumštelėjau jam į nugarą.
Lauke gaivus tyras oras išblaškė iš galvos snaudulį, staiga pasijutau visai pabudusi.
 – Tram tararam! – uždainavo jis kaip koks televizijos renginių vedėjas, tiesdamas ranką į
automobilį prie pat mano buto durų. Regis, jis buvo senesnis ir už mudu, vienos rūdys, bet nuvalytas
ir nušveistas.
– Kas čia?
– Automobilis! Tai automobilis! Nupirkau tau automobilį.
Nustebusi sumirksėjau.
– Tu – ką?
– Nupirkau tau automobilį.
– Oho, – pasakiau apžiūrėdama blizgantį vyno raudonumo automobilio paviršių.
Taip niekad ir nesužinojau, kokios markės tas automobilis, bet jis buvo.
– Negaliu patikėti… Iš kur gavai pinigų?
– Uždirbau ir sutaupiau viską iki paskutinio skatiko, – skubiai, lyg gindamasis, atsako jis. – Jei
manim netiki…
– Aš tikiu tavimi, – pertraukiau jį. – Žinoma, tikiu. Tik man įdomu, kaip galėjai sau leisti
automobilį, dirbdamas dviejuose skirtinguose baruose ir šiaip ne taip išsilaikydamas paviršiuje, o
dar susimoki už mokslą.
– Dirbau daugiau pamainų dieną, tai ir galėjau atidėti.
Jis apkabino mane per pečius tarytum susiausdamas drabužį.
– Ar tau jis patinka?
– Jau įsimylėjau, – atsiliepiau. – Bet… kaip tu galėjai pasiimti daugiau dieninių pamainų, jei kone
kasdien turėjai būti paskaitose?
– Kol kas pasidariau pertrauką. Greitai vėl grįšiu.
– Skotai! Koledžas labai svarbu.
– Kas gi čia kalba? Moteriškė, kuri net nepradėjo lankyti.
– Aha, gerai. Galiu bet kada pradėti. O tu, jei jau mokaisi, juk neketini atsisakyti tokios progos?
– Ar žinai, kodėl nupirkau tau automobilį? – paklausė jis, keisdamas temą.
– Hmm, ne.
– Nes manau, kad turėtume vykti į Braitoną dėl tau siūlomo paaukštinimo.
– Neturėtume, juk mes jau aptarėme…
– Ne, ne, likti čia vien dėl manęs yra kvaila. Kad ir ką sakytum, juk lieki tik dėl manęs.
– Dar bus progų.
– T. B., tu gavai paaukštinimą, gali tapti tarptautinės bendrovės ryšių valdybos vadove, per visą
jos gyvavimą būtum pati jauniausia, turinti tokias pareigas. Ar bent supranti, kaip tavimi
didžiuojuosi? Negali to mesti dėl savo vaikino.
Atkraginau galvą, kad galėčiau į jį pažiūrėti, jis pasilenkė prie manęs.
– Tu nesi šiaip sau vaikinas, – atsakiau.
Kas mums nutiko, iš pagrindų pakeitė mudu ir mudviejų buvimą drauge. Nebeslėpėme savo
meilės, apie ją kalbėjome, ją ir rodėme. Mėgavomės ir džiūgavom būdami kartu.
– Klausyk, susikraunam viską į šitą automobilį ir traukiam į Braitoną. Nuvažiuojam, įsitaisom, o
paskui, juk žinai, per metus kitus apgalvosim, ar vėl bandysim.
 Gerai supratau, ką jis turi galvoje: mudu abu norėjome ir vėl lauktis vaiko, abu baiminomės, kad
vėl ko nors neatsitiktų. Vis dėlto norėtume jo – tinkamu laiku, kai viskas būtų savo vietose.
– Visad galėsiu pasinaudoti automobiliu ir grįžti į koledžą, kol rasiu kitas studijas ten.
– Ar vesi mane? – paklausiau.
Skotas plačiai nusišypsojo, veidas tarytum sušvelnėjo, tokio dar niekad nebuvau mačiusi. Tai
turėjo būti įamžinta spalvomis ant drobės, ant bet ko, toks apčiuopiamas buvo tas džiaugsmas.
– Taip, – atsakė jis. – Taip, vesiu. Kaip čia tau prireikė tiek laiko paklausti?
– Na, juk turėjau būti tuo tikra, tiesa? – ir vėl įsmeigiau akis į automobilį.
Mūsų automobilį.
– Jis toks ypatingas, – tariau. – Dovana, prie kurios pridedamas visas gyvenimas.
– Tu to užsitarnavai, mano meile.
– Tu, be abejo, supranti, kad negalėsiu jo vairuoti?
– Ką? – jis priblokštas. – Maniau, kad moki. Nieko sau, Skotas kaip visada perka dovaną
neįsitikinęs, ar žmogus tikrai gali ja naudotis.
– Apšoviau tave, – nusijuokiau.
– Ak tu, – juokėsi ir jis, tada ėmė taip mane kutenti, kol vos neuždusau besikvatodama, ir
prižadėjau daugiau jo neapgaudinėti.

Pirštais apčiuopiu lygų platininio vestuvių žiedo metalą. Sukinėju žiedą apie pirštą. Viskas
beprasmiška. Kai viskas taip, nebėra jokios prasmės.
 3
Beatriksė

Nemėgstu vieno dalyko, kai esu viena: nubusti. Visa kita tikrai suvaldoma, kiti man gali sakyti, ką tik
nori. Bet ta valandėlė man pačiai yra sunkiausia.
Taip trokštu, kad kas nors miegotų su manimi. Sekso gali gauti bet kur, jo taip gausu aplinkui, kad
gali traukti kone iš oro, jei tik nesivaikai (nėmaž) kokybės, o rasti tokį artimą žmogų, kad kartu
miegotų, sunku, išties sunku.
Kaip man patinka prabusti vyro glėbyje ir justi jo kūną šalia, tarytum būčiau visumos dalis, o ne
kažkas neužbaigta, kaip dažniausiai esti. Mėgstu šitai ir kartais geidžiu net labiau nei paties sekso.
Kažin kodėl vienos nakties nuotykis to neatstoja. Gal todėl, kad negali visiškai įsigyventi į vaidmenį.
Negali sau leisti atsipalaiduoti ir gerai išsimiegoti, jei žinai, kad jis ketina dingti ankstų rytą, jei iš
viso pabus ilgiau nei porą valandų. Net jei lieka iki ryto, net jei atsiranda ankstyvo meto artumas,
pereinantis į rytinį seksą, supranti: jis išeis ir niekada negrįš. Jei ilgiesi miegojimo su kuo nors
artumos, apsimesti, kad patirsi ją tas kelias valandas, dar blogiau, nei išvis nieko neturėti.
Šį rytą atsimerkiu persmelkta visiškos tuštumos pojūčio. Mobilusis kaip visad išsikrovęs, tai
reiškia, kad teks keliauti į darbą, nors šiandien ketinau dirbti namuose. Galėčiau be to apsieiti,
nevažiuoti į Kentą, bet tenykščiai negalės su manim susisiekti, nebent elektroniniu paštu; kažin kodėl
darbe to negana. Jiems reikia žinoti, kad gali pasišnekėti su manimi vos tik užsimanę.
Kad ir kaip tvarsyčiausi, nepasiekiu lovos kraštų, mano kūno vieno paties per maža visai lovai
užpildyti.
Prisimenu Tamę su Skotu. Galiu lažintis, maždaug dabar juodu pabunda prigludę vienas prie kito,
liečiasi visa oda taip, kad galėtų būti kaip vienas. Lažinuosi, kad jis bučiuoja ją į viršugalvį, kaip
mačiau darant tūkstančius kartų, lažinuosi, ji šypsosi, jaukiai įsigaužusi jo kaklo linkyje. Sakau tai
pavydžiai, nes man iš tikro pavydu. Pavydžiu kone kiekvienai porai, miegančiai drauge, ne vien
Tamei su Skotu.
Užsimenu apie juos kaip apie porą jau kelintą kartą, tad neabejoju, jums įdomu, kaip su jais
susipažinau. Na, prieš kokius devynerius metus banko tarnautojas, gyvenantis Dievo Apvaizdos
aklagatvio aštuonioliktame name, prarado darbą – meilesniam Onano, atleiskit, banko tarnautojui taip
nebūtų atsitikę, jei norit žinoti. Pažinojau jį, nes esu dirbusi Sityje, o jis amžinai čiupinėdavosi. Šiaip
ar taip, tas žmogus turėjo parduoti savo namą ir, kai atsirado ši pora, siūlanti didelius rankpinigius ir
galinti greitai įsikraustyti, nė nesidairydamas pardavė jiems.

Prieš devynerius metus

Susitikusi kurį nors iš aklagatvio kaimynų visad išgirsdavau skirtingus pasakojimus, kas ketina
įsikraustyti į aštuonioliktą namą. Gasas iš keturiasdešimt aštuntojo sakė, kad tai našlys su šešiais
vaikais. Lenė iš trečiojo šnekėjo apie vienišą motiną, išlošusią loterijoje. Kleo iš šeštojo – apie
bankininką, turėjusį parduoti ankstesnį savo namą svetimu vardu ir taip apmovusį mokesčių
inspektorių. Tad pamačiusi, kaip naujasis savininkas išsitaršiusiais darbininko plaukais išeina iš
namo, vilkėdamas dulkinus teniso marškinėlius ir senus džinsus, daugmaž supratau, kad jis nėra nė
vienas iš minėtųjų asmenų.
– Labas, – pasakė išvydęs mane ir plačiai nusišypsojo.
– Įsikraustot, kiek suprantu, – atsiliepiau stabtelėjusi prie mažų geležinių vartelių ir atsirėmiau į
stulpą.
– Taip, šitai be galo užtrunka, turint galvoje, kad kraustausi iš vieno kambario buto į penkių
kambarių namą. Visko tiek daug, – jis truktelėjo pečiais. – Ir kam viso to reikia, suprantat?
Jis taip šauniai suraukė nosį rodydamas, kaip baisiai jį tai glumina. Nuo jo įpročio – juk galiu taip
pavadinti, nes jis nuolat taip elgėsi, – dešine ranka brūkštelėti sau per kaštonines garbanas man iš
karto ėmė dilgčioti viduriuose. Bet įsimylėjau tik už šypseną, kai vienas lūpų kamputis kilsteli
aukštėliau. Mano mintyse mes jau pasibučiavome, pasimylėjome, susitvarkėme namus, susižadėjome,
atšokome didžiausias vestuves, jau galvojome apie kūdikį – ir visa tai šmėstelėjo jam tariant:
„Suprantat?“
Linktelėjau galvą.
– Vadinasi, atsikraustote jūs vienas? – paklausiau stengdamasi neišsiduoti, ko tikiuosi.
Vieno kambario butas, nė ženklo, kad kas nors jam padėtų persikraustyti, viską daro pats, ir viena
prie kito, regis, labai dera… Ergo, atsikrausto vienas. Vienišas. Laisvas. Kaip ir aš. Laisva, kitaip
tariant…
– Ne, Viešpatie, ne. Vienas pats negalėčiau gyventi tokiame dideliame name. Žmona namuose
vadovauja krovikams. Ji šeštą mėnesį nėščia, bet čia kaipmat imtųsi veiklos, jei tik leisčiau. Ji tokia
nuostabi. Niekaip negaliu jos apraminti.
Ak, vedęs. Jam tai ištarus, akimirksniu išjungiau žiburėlį „laisva“, kuriuo ką tik žybčiojau –
perkeltine prasme – ir įbedžiau akis į gana neįprastą jo sutuoktuvių žiedą. Ir – tai svarbiausia – aš
atsitraukiau. Man patiko medžioklės jaudulys, patiko susitikti su kuo nors ir žinoti, kad mano
priemonės veiksmingos, bet, kaip jau buvau jums sakiusi, pati buvau išduota, su manimi taip pasielgė
mano vyras, paliko mane dėl kitos, tad nė neketinau į tai leistis.
Neilgai trukus susipažinau su Tame ir iki šiol esu dėkinga, kad šie žmonės atsirado mano
gyvenime, kad tapau jiems kaip šeimos narė, o jie man.

Vandens čiurkšlės mano pavargusiam kūnui teikia dievišką malonumą. Niekas taip nepabudina, kaip
pirmas dienos dušas, niekas taip neišjudina. Pasakysiu jums teisybę – mane tai šiek tiek erzina, mat
važiuodama vakar vakare pro Tamės su Skotu namą pamačiau, kad jų šviesos jau užgesintos.
Pastarąjį kartą taip atsitiko, kai Kora patyrė apendicito priepuolį ir buvo skubiai išgabenta į
greitosios pagalbos operacinę.
Pakeliui į darbą neturiu laiko užsukti, vadinasi, reikės po darbo. Bet kai atsirasiu biure, kas žino,
kada iš jo ištrūksiu. Man tarytum katės širdyje skrebena, kad ten ne viskas gerai. Tokia nuojauta…
Ak, turbūt jau juokiatės iš manęs, tai nebesakysiu, apie ką galvoju. Jau geriau paskubėsiu, baigsiu
praustis, susiruošiu į kelią, į Kentą. Linksmiau, linksmiau, linksmiau.
 Tamė

– Ryžių spragėsiai? Ir vėl? – priešinasi Kora, radusi iki kraštų sklidiną dubenėlį susmulkintų
dribsnių.
– Vakar juk valgėt ne ryžių spragėsius, tiesa? – klausiu.
Vakarykštis rytas, regis, buvo prieš visą amžinybę.
– Ne, – atsako ji.
– Tai kas yra?
– Mes visą laiką valgom ryžių spragėsius.
– Išskyrus vakarykštę dieną. Ir, jei gerai prisimenu, užvakar irgi nevalgėt. Po teisybei, per visą šią
savaitę juos gaunat pirmą kartą.
– Mes visą laiką valgom ryžių spragėsius, – kartoja ji.
– Gerai, Ananse, o tu nori ryžių spragėsių? – klausiu imdama priešais ją stovintį rausvą dubenėlį
su baltais taškeliais ir sumainydama su Koros baltai brūkšniuotu žydruoju.
– Gerai, mama, – atsiliepia Anansė. – Tik nenoriu to šaukšto su Gaga. Noriu ano didelio, su
Volesu ir Gromitu. Ne mažiuko, o didelio.
Atlieku ir tą pakeitimą, tada vėl sutelkiu dėmesį į Korą.
– Ko norėtum mainų?
Didelės rudos jos akys pilnos ašarų, lūpų kampučiai nukabę, įtrauktas smakras tirta.
– Kas atsitiko? – klausiu.
– Nenoriu to dubenėlio. Jis vaikiškas.
Šį rytą jos atsibudo didžiojoje lovoje beveik sykiu ir gulėjo nejudėdamos, dairydamosi aplink ir
dėdamosi viską į galvą. Nepatikliai žvilgčiojo viena į kitą, tada apsičiupinėjo po antklode – Kora
apsižiūrėjo tebemūvinti džinsus ir tebevilkinti sportinius marškinėlius. Anansė, visada persirengianti
pižama vos tik grįžusi iš mokyklos, tebebuvo su raudonu kilpiniu chalatu.
– Labas rytas, miegalės, – linksmai pasisveikinau, bandydama kaip nors sutvirtinti įprastą
kasdienybę, kol jos neužgriuvo vakarykščio vakaro skeveldros.
Sėdėjau tarp jų visą naktį tai snausdama, tai būdraudama, laukdama, kad kas nors man pasakytų:
viso to nebuvo, iš tiesų aš viską tik įsivaizdavau.
– Labas rytas, mama, – murmėjo jos, rąžydamosi ir mankštindamos vaikiškus sąnarius.
Pamažu ėmė keistis jų veideliai, buvo matyti, kad prieš akis atgimsta vakarykščiai įvykiai.
Ištiesiau rankas ir priglaudžiau abi mergaites prie savęs.
– Mums viskas gerai, – pasakiau ir pakštelėjau abiem po bučinį į kaktą. – Ir tėveliui taip pat. Jis
puikiausiai susitvarkys, pažadu jums.
Tarytum atsiliepdamos jos apsivijo mane rankutėm, stengdamosi nekliudyti viena kitos, ir tvirtai
prisiglaudė.
O dabar Kora ir Anansė savo ženklais man rodo, kad jų neįtikinau.
 – Štai, prašom.
Perpilu ryžių spragėsius iš Koros dubenėlio į Anansės. Suprantu, kad ištįsusiai aštuonmetei su
dviem kaselėmis iki pečių to neužteks. Dubenėlis užterštas, jokiems kitiems dribsniams jis netiks.
Pasiėmusi jį einu prie kriauklės, pakeliui stabteliu prie indaplovės ir ištraukiu pageidaujamą šaukštą.
Išplaunu abu indų plovimo skysčiu ir kempinėle, darau iš to didžiulį reginį, kad niekas negalėtų
priekaištauti, jog jie užteršti.
– Gerai, tai ko norėtum? – klausiu Koros.
Matau iš akių, iš to, kaip nugręžia veidą, išgirstu iš greito kvėpavimo, dar jai neištarus „kukurūzų
dribsnių“ – be abejo, Kora norėtų, kad grįžtų tėvelis.
– Ir aš taip pat, – sakau jai ir prisipilu savo dubenį kukurūzų dribsnių.
Ji supranta, ką turiu galvoje ir ką sakau.

Prieš keturiolika metų

– Ar kada nors esi radusi savo vardą žvaigždynuose? – paklausė Skotas.
Antrą vakarą Braitone gulėjome paplūdimyje ir žiūrėjome į dangų – tamsiai mėlyną kaip rašalas ir
begalinį, bedugnį vandenyną, pakibusį virš mūsų pasaulio. Šalta, baigėme sustirti, bet atrodė tikras
nusikaltimas neateiti ir iš arti nepažiūrėti į juoduojančią jūrą.
– Ne, niekad to nedariau.
– Pažiūrėk, kaip lengva, – jis kilstelėjo ranką ir užlenkęs kitus pirštus atkišo smilių kaip rašiklį. –
Matai? – ranka piešė ilgus brūkšnius, užgriebdama aibę žvaigždžių, daugybę galaktikų.
Brūkštelėjo žemyn, paskui skersai: T. Įstrižas mostas aukštyn, įstrižas žemyn, tada skersai – A.
Mostas žemyn, trumpesnis įstrižas žemyn ir aukštyn, vėl ilgas žemyn – M. Mostas žemyn, du maži
brūkšneliai viršuje ir apačioje – I. Ilgas su uodegėle žemyn – J. Įstrižas aukštyn, įstrižas žemyn,
skersinis – A. TAMIJA. Jis rašė, ir man buvo tai matyti, mačiau tas neregimas linijas, sujungiančias
dangaus skliautus, kol jie visi užsivėrė virš manęs. Kol aš pati, kol mano vardas užpildė visą dangų.
– Jau matai jį? Matai ten savo vardą?
– Taip, taip, matau, – iškvėpiau.
– Gerai, dabar sulaikyk jį, gerai įsižiūrėk ir tada užsimerk, įsimink savo vardo atvaizdą
žvaigždėse ir išsaugok čia, – jis brūkštelėjo pirštais man per kaktą. – Ir čia, – prispaudė pirštus man
prie krūtinės ties širdimi. – Neleisk pranykti.
Lūkuriavau užsimerkusi, įsakiau savo protui įsiminti, maldavau tai padaryti širdį.
Kai pagaliau jis giliai įstrigo manyje, pakreipiau galvą ir žiūrėjau į Skotą – užsimerkusį, taip pat
įsimenantį ir išsaugantį savo vaizdą. Padariau tą patį: įspaudžiau atmintin susitaršiusius kaštoninius
plaukus, lygią odą, tiesią siaurą nosį, ilgas tamsias blakstienas, plačią, beveik nepriekaištingą burną.
Įsiminiau šį vaizdą, tada užsimerkiau ir perkėliau į galvą bei į širdį atvaizdą vaikino, padovanojusio
man žvaigždes.

Abidvi mergaitės gavo pieno, kiekviena savo mėgstamą šaukštą ir reikiamą televizijos kanalą. Tada
atsisėdau į savo vietą, pasiėmiau šaukštą. Neturėjau jokio noro valgyti, bet ar galėjau raginti jas, nė
neragaudama pati?
Prie šio stalo neįprasta tylėti, ypač tomis dienomis, kai vykdavo pamokos – tada valgymą vis
pertraukdavo šnekos ir spėliojimai, kuri susilauks bėdos, o kuri bus apdovanota ypač geidžiama
dienos žvaigžde. Dažniausiai reikėdavo verste priversti jas vėl valgyti.
Atsargiai padedu šaukštą šalia dubenėlio. Reikia ką nors pasakyti, bet ką, kad suaižėtų mus
gaubiantis nerimo luobas.
– Tėvelis dabar…
Į stojusią po šių žodžių tylą įsiterpia į durų spyną kišamo rakto garsas. Tada dejuodamos ir
aikčiodamos atsidaro laukujės durys, žingsniai jau viduje, pėdos brūkši į kilimėlį – viena koja, paskui
kita, abi gana skubiai, žingsniai kaukši per prieškambario plyteles, pasisuka, eina toliau…
– TĖVELIS! – Kora su Ananse klykdamos nučiuožia nuo kėdžių ir per virtuvę skuodžia pas jį.
Pribėga, o jis suklumpa ant kelių, abidvi apglėbia ir priglaudžia. Įsikniaubia veidu į jų tarpą ir
spaudžiasi vis artyn.
Stoviu ir žiūriu į juos. Kantriai laukiu savo eilės, nors trokštu pulti prie jo, apkabinti, tūkstančiais
bučinių patikrinti, ar sveikas, ar jam saugu, ar nieko neatsitiko. Vis dar laukiu; lengvas mergaičių
čiauškesys pripildo kambarį. Laukiu, laukiu, laukiu.

Skotas joms melavo. Išvežė jas į mokyklą primelavęs pilnas ausis ir numaldęs sudrumstas sielas,
nuramdęs jų baimę. Esu tikra, manė, kad būsią geriausia šitaip apraminti, bet melas yra melas, yra
melas.
– Tėveli, kodėl tave išsivedė policininkai? – paklausė Anansė. – Ar padarei ką nors bjauraus?
– Ne, ne, – atsakė jis, apiberdamas bučiniais jųdviejų galvutes, pirmiausia Koros, paskui
Anansės. – Ne, ne. Man gaila, kad turėjot viską matyti, – bučinys, dar bučinys. – Jie suklydo. Manė,
kad aš kitas žmogus, – bučinys. Vėl bučinys. – Atsiprašė ir patikino, kad taip daugiau neatsitiks.
Žinojau, kad Skotas meluoja, juk policininkė man pasakė. Supratau, kad meluoja, nes nežiūrėjo į
mane. Iš tiesų kaip tik tada ir supratau, nes judino lūpas. Stovėjau nuošaly ir nekliudžiau jam – kartais
nieko daugiau nenori, tik išgirsti melą, nes žinai, kad tiesa per daug baisi, tiesiog nepakeliama.
Jis paliepė joms baigti pusryčiauti, kol pats nusipraus duše, o paskui tarytum ypatingai
pamalonindamas nuvešiąs jas į mokyklą.
Jos padarė kaip liepiamos, o aš lydėdama jas pro duris išspaudžiau šypseną. Dabar jis bet kada
gali grįžti. Nežinau, ką pirmiausia norėčiau padaryti: užkurti gerą pirtį, kad melavo mergaitėms, ar
pirmiausia aprėkti, kad įstūmė mus į tokią padėtį.
Aišku, pamačiusi jį nedarau nei viena, nei kita. Man prailgsta tos kelios akimirkos, kol žiūriu į jį
iš kito virtuvės galo, tada einu pasitikti ir apkabinu; palengvėjimas toks stiprus, kad jame nuskęstu su
visa galva.
Mano vyras taip pat įsitveria manęs, mudu nekalbame, tik stovime laikydamiesi vienas kito, o
aplinkui gyvenimas eina sava vaga.

Prieš vienuolika metų

– Žinai, mums visai nereikia išlaidauti dėl vestuvinių žiedų, – priminiau Skotui.
Juvelyras, priešais kurį mudu stovėjome, matyt, būtų pageidavęs išgirsi ką kita, nors tai buvo
tiesa. Žiedas, suknelė, išvyka, maistas – viskas atrodė labai miela ir puiku, bet, po teisybei,
mūvėdami džinsus ir lankelio pavidalo žiedus ant pirštų nebūtume sumenkinę įvykio reikšmės, juk
svarbiausia buvo ištekėti už Skoto šeštą nėštumo mėnesį.
Kartais pagalvodavau, kad jis to nė nesuprato. Man visa kita nerūpėjo, o jam, regis, priešingai.
Tolydžio didino išlaidas ir rinkosi kas brangiausia, lyg norėdamas įrodyti, kad mūsų reikalai klesti.
Žmonės suko nuo mūsų nosis, ypač jei apsilankydavome ištaigingesnėse vietose, bet aš dėl to
nekvaršinau galvos, tiesiog su tokiais ir neketinau bendrauti. O Skotą tai erzindavo, žeidė, jis
užsigeisdavo atrodyti vis iškilniau ir daryti įspūdį.
– Žinau, – atsakė jis. – Bet mūsų žiedams noriu bent kiek išleisti. Tai simbolis, rodantis, kiek jau
nuėjome ir kiek turėsime eiti – mudu kartu. Vaikystėje, kai augome anuose nameliuose, aš – tokioj
šeimoj, tu atsisakei koledžo… ar kada pasvajojai, kad galėsim sau leisti eiti į tokias parduotuves, ką
ir kalbėti apie kokį nors pirkinį… – Skotas nutilo, metė žvilgsnį į pasipūtusį plikį, stovintį už
prekystalio ir smalsiai besiklausantį mūsų šnekos, tada pasivedėjo mane nuošaliau, kad parduotuvėje,
ne didesnėje už mūsų svetainę, tik labai elegantiškai prigrūstoje vitrinų su neapsakomai puošniomis ir
neprilygstamomis brangenybėmis, galėtume pasišnekėti vieni patys. – Juolab apie tokį išskirtinį ir
brangų, – sušnibždėjo kone prigludęs prie manęs.
Jis sugavo mano žvilgsnį.
– Padarykim taip. Abu gavome gerus darbus, tėkškim sau pirkinį, pasirodykim, kokie mes dabar.
Atsigręžusi nužvelgiau žiedus ant prekystalio, apdengto didele raudono aksomo skiaute. Kūrinėlis
iš platinos, du žiedai, taip įtaikyti vienas į kitą, kad atrodo kaip vienas. Viršutinio, moteriško,
viršutinė briauna ištisinė, o apatinė banguota su paslėptom įkarpom, jungiančiom jį su apatiniu. To
apatinio, vyriškojo, apačia lygi, o viršutinė briauna susukta taip, kad moteriškasis su atitinkamomis
įkarpomis tvirtai laikytųsi ant jo ir abu drauge sudarytų tarsi vieną žiedą.
Juvelyras paaiškino: jei norėsime juos įsigyti, žiedų dydį pritaikys ir prie mūsų pirštų, ir kad tiktų
vienas prie kito. Žiedai buvo labai brangūs, kiekvienas maždaug po tris tūkstančius svarų. Aš turėjau
pinigų. Skotas baigė mokslus ir uždirbdavo, vis dėlto…
– T. B., aš noriu pirkti.
– Nežinau. Šitokie pinigai.
– Klausyk, mes turim juos pirkti. Juk jau ir perkam. Nusipelnėme turėti gražių daiktų, tai ir
perkam, gerai? – Jis palenkė galvą, mudviejų veidai kone susilietė. – Gerai?
Linktelėjau.
– Gerai.
Jis nusišiepė, ir man kaip visada sudilgsėjo viduriuose. Išsiėmė iš piniginės savo kreditinę. Žiedai
buvo per brangūs, bet, padalijus jų kainą iš tų metų, kuriuos ketinome praleisti kartu, išėjo visai
menkutė suma.

– Visiškas košmaras, – tai Skoto žodžiai.

Jis sėdasi ir patogiai atsilošia ant sofos savo mėgstamoje pusėje – arčiau durų, su storiausiomis
pagalvėlėmis.
– Niekad nebūčiau pamanęs, kad man taip gali atsitikti.
– Kas gi tau atsitiko? – klausiu.
Sėdžiu savo mėgstamoje vietoje, arčiausiai durų stovinčiame fotelyje. Negaliu atsipalaiduoti,
noriu ką nors veikti. Nežinia kuo užsiimčiau, kad tik atstumčiau nerimą.
– Detektyvė sakė kalbėjusi su tavim, papasakojusi, kuo aš kaltinamas ir kas tai padarė.
– Taip, tiek ji tepasakė. Nežinau jokių smulkmenų, ničnieko.
– Na, aš irgi nežinau. Jei to nebuvo, tai kaip man žinoti smulkmenas?
– Vadinasi, ji meluoja? Mano geriausia draugė tiesiog pajuokavo, nori pasakyti?
– Vadinasi, aš tai padariau, nori pasakyti?
– Ne, Skotai, noriu tik žinoti, kas čia vyksta.
Jis sėdi priešais mane susijaudinęs, tramdydamas pyktį, veidas išduoda įtampą.
– Klausyk, jos darbas pastaruoju metu neatitinka reikalavimų. Ji apsileidusi, pražiopso terminus,
neatrodo, kad galėtų pasiūlyti naujesnių minčių. Dėl to buvau ją išsikvietęs, žinai, kad versle
nemėgstu prastų žaidėjų, o ji pasiuntė mane kur toliau.
– Kur toliau – tai Darbo santykių teismas, o ne šitai.
– Ji pasakė ketinanti man atkeršyti, akivaizdu, kad taip ir padarė.
– Tai beprasmiška…
– Mes taip dažnai dirbome kartu iki išnaktų, ji negalėjo prisikasti iki manęs ir sugadinti mano
darbo, tai pamėgino kitaip. Kaip matai, pasiekė, ko norėjo, – buvau suimtas, o tu ėmei manim abejoti.
„Moterys taip nedaro, – sakau sau mintyse. – Nedaro, ir viskas.“
– Yra dar kai kas, Skotai, bet tu to nepasakoji.
Jo galva įtemptai dirba, bet jis laukia, kol nutilsiu. Aš tiesiog lūkuriuoju. Skotas tokiu atveju
nepasitelkia tylos, turi kalbėti, kol ima aiškėti, kad esi jau visai apipančiota ir tuoj pakelsi rankas. O
aš – priešingai, galiu laukti. Aš tam tikusi.
– Gerai, – sako spoksodamas į tą vietą, kur stovėjo vakar prieš suimamas. – Gerai. Ji bandė mane
suvilioti.
– Ką?
– Žinau, žinau, bet man buvo taip nepatogu ir gėda, kad iš mano elgesio ji viską ne taip suprato.
Juk pati žinai, aš visada toks, tai ir patyriau smūgį, kai susivokiau, kad kai kas visa tai supranta
visiškai kitaip. Galiausiai ji pasiprašė atleidžiama, tad daugiau jos nebematysiu.
– Ji išeina iš darbo?
– Aha, prieš porą dienų atėjo ir įteikė prašymą, pasakė, kad jai priklauso mėnuo atostogų, ir
pranyko. Maždaug taip – jokių šnekų apie tai, jokio aiškinimosi, kaip perduos pareigas pavaduotojui.
Šitas kaltinimas buvo jos atsisveikinimo šūvis.
– Ar apie tai papasakojai policijoje?
– Maždaug.
– Ką nori pasakyti tuo maždaug?
– Manau, man geriausia prikąsti liežuvį, tegul viskas taip ir baigiasi.
– Ką? Kas čia per sumanymas? Klausyk, ką apie tai šneka tavo advokatas?
 – Aš neėmiau advokato. Man nereikia, neturiu ko slėpti.
– Bet Skotai, ar tu…
– Ne, paklausyk, T. B., nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Turi manim patikėti, kad viskas būtinai
susitvarkys. Turiu galvoje, būsiu paleistas be jokio kaltinimo, nereikės jokio užstato ar ko kito, nes
policininkai nieko neturi prieš mane. Sakė, jiems dar reikia atlikti apklausas, bet ir aš, ir jie patys
žino, kad nėra jokių įrodymų. Man nereikia teisininko. Viskas tuo ir baigsis, aš tau pažadu.
– Bet aš noriu apie tai kalbėtis – tol, kol suprasiu, kas vyksta.
Jis pakelia rankas ir praveria burną, lyg ketindamas prabilti, bet apsigalvoja.
– Tu turėtum manim pasitikėti, – sako jis. – Paklausyk, nekreipk į tai dėmesio. Einu miegoti. Jei
dar čia užsibūsiu, turbūt ko nors prišnekėsiu, o paskui gailėsiuos.
Sulig tais žodžiais jis išeina iš kambario ir lipa aukštyn. Palieka mane apimtą nuojautos, kad iki
šiol šeima man vienintelei ir terūpėjo.

Prieš septynerius metus

Skotas patenkintas ruošėsi sakyti kalbą priešais minią – gal penkiasdešimt žmonių, susirinkusių į
„Žvilgsnio idėją“. Aš vis dairiausi į veidus, labai didžiavausi ir žmonėmis, ir mūsų laimėjimais.
Persikrausčiusi ėmiau dirbti TelemeCo bendrovės ryšių valdyboje. Mudu su Teriu Kransonu,
Londone mane pasamdžiusiu žmogumi, ilgai darbuodavomės iki išnaktų, kol pagaliau parengėme
planą perimti valdybą ir paversti ją nuosavu verslu. Tęsėme darbą su lėšų šaltiniais – kaip juos
atskirti ir įkurti atskirą įmonę, aptarnaujančią ir TelemeCo, ir kitus. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol
tai ims nešti pelną, bet mes buvome tikri, kad TelemeCo sutiks, jei tik neprireiks papildomų išlaidų.
Dar po penkerių metų gavome tokį pelną, apie kokį negalėjome nė svajoti. Skotas dirbo Ryšių su
užsakovais skyriaus vadovu, į tas pareigas jį rekomendavau pati, Teris buvo tarybos pirmininkas, o
aš bendrovės direktorė.
– Visiems dėkoju, kad savo nepaprastai perkrautoje dienotvarkėje radote laiko ateiti čia ir
atsisveikinti su Tamija Čalėj, – maloniai pareiškė Skotas.
Jis buvo prašęs Terio, ar tas negalėtų šiandien pasakyti kalbos. Trumpam nutilo, keli žmonės
pliaukštelėjo delnais, aš nusišypsojau susidrovėjusi. Niekad nemėgau atkreipti į save kitų dėmesį, net
kelias minutes.
– Ne taip jau dažnai vyriškis gauna susitaikyti su tuo, kad guli su savo viršininke, o paskui perima
jos pareigas, – toliau kalbėjo Skotas, sukeldamas juoką, kaip ir norėjo, – bet čia man pasisekė.
Juolab kad po mėnesio Tamė turės gimdyti antrąjį mūsų vaikelį, ir vis dėlto mums visiems labai
gaila, kad paskui ji nebegrįš į darbą. Tamė mano negalėsianti ir sutelkti dėmesio mūsų vaikų
priežiūrai, ir tuo pat metu vadovauti bendrovei, – tik, žinoma, neprasitarkit Teriui, kad aš taip sakau.
– Nuaidėjo dar garsesnis juokas. – Tad ji atsistatydina. Bet aš vis dar būsiu čia ir teiksiu jums
nuolatines apžvalgas apie mūsų šeimos ir mano nuostabiosios žmonos pažangą. – Pasigirdo keli
šūksniai. – Norėčiau jums pasakyti, kad labai didžiuojuosi Tame. Kai tik apsisprendžiau pereiti čia
studijuoti magistrantūroje, Tamė noriai sutiko persikraustyti kartu, tad galėjome nebesiskirti.
Nežinojau, kaip ji susitvarkys ir perduos pareigas, kaip pageidavo.
 Nemačiau, kurioje salės vietoje buvo Teris, tik supratau, kad suakmenėjusiu veidu žiūri į Skotą
netikėdamas savo akimis.
– Tamė – ir, be abejo, Teris – čia sukūrė kai ką nuostabaus, ir manau, mes visi galime pasakyti
esantys itin dėkingi, kad mūsų rankose svajonė virsta tikrove. Baigdamas norėčiau paprašyti jūsų
pakelti taures už Tamę Čalėj.
Kad ir kur būdama jaučiau į save įbestą Terio žvilgsnį, kuriuo jis bandė priminti apie vakarykštį
mudviejų pokalbį, garsiau už daugiabalsį šūksmą „Tamė Čalėj!“ girdėjau Terio balsą.
Teris bandė mane perkalbėti, kad pasilikčiau, dirbčiau tik pusę dienos, neatsisakyčiau darbo
visiškai; vakar net užsuko į namus pasimatyti – žinojo, kad Skoto nebus. Negalėjau pasilikti, man
trūko Koros, net nemaniau, kad tai įmanoma, todėl norėjau praleisti su ja daugiau laiko, kol gims
vaikelis, o ir jam gimus.
Jau norėjau iškrypuoti į priekį ir tarti kelis žodžius, tačiau vėl pasigirdo Skoto balsas:
– Žinau, Tamė neprieštaraus, jei pats pasakysiu, kad ji truputį drovisi viešai kalbėti, todėl
nusprendė nesakyti kalbos, atsisveikinti su kiekvienu atskirai – kiek galės.
Supratau, kodėl jis taip darė – kad nebandyčiau taisyti jo aiškinimų, kaip atsidūrėme Braitone. Aš
ir neketinau taisyti, tikrai neturėjau tokio įpročio, o Skotas turėjo – ir prisiimdavo kitų ketinimus, kaip
dabar.
Žmonės ėjo prie manęs pasikalbėti, o Terio vakar pasakyti žodžiai sukosi man galvoje: „Jis gerai
dirba, atiduosiu jam tą darbą, tačiau abu žinome, kad jis bet kam įsmeigs peilį į nugarą, kad pasiektų
savo. Geriau laikytum Skotą namie, eitum dirbti pati, Tame. Abu suprantame, kur jūsų
bendradarbiavimo jėga.“
„Prašau taip apie jį nekalbėti, – pasakiau Teriui. – Skotas nuostabus vyras ir tėvas. Ir niekada
nepadarys nieko, kad mane įskaudintų. Tai svarbiausia.“

– Nesipykim, – kiek vėliau sako man Skotas.

Ravėjau gėlyną. Neketinau ravėti, bet pamačiau tarp gėlių kyšančias kelias piktžoles,
besikėsinančias jas užstelbti, ir tai mane suerzino. Sukėlė aklą įniršį, ir tas tiesiog parklupdė mane ant
kelių ir privertė jas draskyti. Tos piktžolės, tos išstypusios išsigimėlės priminė man, kad gyvenime
viskas eina pagret, kas nors nelauktai įsibrauna ir sugriauna tai, ką manei esant nepriekaištinga.
Roviau jas pilnomis saujomis, tampiau ir draskiau, kol jos kone sugleždavo mano rankose. Supratau,
kad šiaip jau reikėtų jas iškasti, kad žemėje neliktų šaknų, arba užpilti piktžoles naikinančio skysčio,
tada būčiau tikra, kad nebeliks nė pėdsako, bet norėjau, kad jos pradingtų tuojau pat. Lauk iš mano
darželio, lauk iš akių, lauk iš gyvenimo. Piktžolės nustelbė gėlių gyvenimą, man reikėjo joms
sukliudyti. Reikėjo, kad jos pranyktų – nors ir neilgam.
– Tame, klausyk, – jis uždeda rankas man ant pečių. – Klausyk, man dabar tikrai tavęs reikia.
Reikia, kad pasakytum: tu supranti, jog negalėjau to padaryti.
Nieko neatsakau. Nes žinau, kad man to paties reikia iš jo. Kad pasakytų to nedaręs. Jis taip ir
nepasakė. Dėstė, kad policija neturi jokių įrodymų. Kad nieko neįvyko, kad viskas užsimirš, tik
neištarė: „Aš to nepadariau.“ Nė karto, mano klausiamas.
Jis atsargiai pastato mane ant kojų ir atgręžia į save, kad mudviejų žvilgsniai susitiktų.
 – Dabar turim laikytis išvien. Dėl mūsų, dėl mergaičių. Turime pasitikėti vienas kitu ir glaustis
vienas prie kito. Mudu atsilaikėme, kai žmonės kalbėjo, kad neturėtume būti kartu, mes tiek visko
patyrėme, negalime leistis atplėšiami vienas nuo kito.
Negalime. Jis teisus. Prisimindama prabėgusius metus, visą mūsų gyvenimą, suprantu, koks jis
žmogus. Žinau, ką galėtų padaryti. Ir ko negalėtų. Aš jį pažįstu, o šita visuomenė – ne. Jis to nedarytų.
To nedarytų vaikinas, atidavęs man žvaigždes.
– Ne, – sakau sunerdama rankas jam ant sprando, kad apglėbęs prisitrauktų arčiau. – Negalim
leisti, kad tai mus išskirtų.
– Taip myliu tave, Tame, – kalba mano vyras. – Nežinau, ką be tavęs daryčiau.
– Aš irgi, – atsakau.
Žinau, kad jis to nepadarytų. Bet kodėl taip ramiai išėjo? Kodėl policininkei nereikėjo pasakyti
jam, už ką suimamas? Rodos, pamatęs mūsų svetainėje policininkus, jis jau suprato, kas ir kuo jį
kaltina. Jei yra nekaltas, kodėl šitas suėmimas jo nenustebino?
Žinai, kodėl, štai ką šnibždu sau pačiai labai labai tyliai, nes tokia trapi mano proto būklė vargiai
atlaikytų didesnį garsą. Nes jis jau nebe tas vaikinas, atidavęs tau žvaigždes. Jis vyras, kuris buvo
suimtas vaikams matant ir nė nepaklausė, už ką.
 4
Beatriksė

Labs, Čalėjai! Getviko oro uoste lipu į lėktuvą. Turėsiu paskutinės minutės krizinį
pasimatymą Glazge. Negrįšiu iki pirmadienio. Nieko negirdėt iš jūsų nuo antradienio,
tikiuosi, viskas gerai? Susitikau su vyriškiu oro uoste. KARŠTAS. Viskas kaip per gaisrą.
Apkabinu iš toli ir bučiuoju, myliu. Bea x.

Ir siunčiu. Puiku. Taip jie žinos, kad prisimenu juos, bet nelaikau didele nelaime, kad per keturias
dienas manęs nepasigedo ir kad todėl man visai nesmagu. Dvi dienos be žinučių – nematyta negirdėta,
daugiau kaip pusė savaitės… na, taip seniai nėra buvę.
Galiu įsivaizduoti Tamės veidą, kai gaus žinutę. Užvers aukštyn tamsias rudas akis, tada į didelį
kuodą ant pakaušio viena ranka suims savo plaukų pynes – ne dredus, kaip kartą pavadinau, – ir vėl
paleis kristi iki pečių. Tada papurtys galvą svarstydama, ką atsakyti, ims žaisti su vestuviniu žiedu.
Paskui rašys man žinutę – labai neįpareigojantį atsakymą, linkėdama sėkmės ir kažin kaip išvengdama
neprasitarusi man saugotis, nors ir aiškiai perteikdama savo požiūrį.
Tamė kartais su manimi elgiasi kaip su jaunesne seserimi: skambina ir teiraujasi, kaip laikausi,
kviečiasi pietauti, kad įsitikintų – bent kartą per porą savaičių kaip reikiant pavalgau. Ji mane net
padarė savo Ansės, nuostabiausios šešiametės visame pasaulyje, krikštamote. Tikrų tikriausiai.
Prisimenu Korą, kai ta buvo šešerių, – ne tokia nuostabi. Ak, žinot, nebūgštaukite dėl manęs,
nemanykit, kad esu visiška karvė ir vien šaipausi. Visai ne tai turiu galvoj. Kora gražuolė, nuoširdi,
smagi, puikaus būdo. Anansė tokia išlepinta, bet juokinga ir kaip šešiametė visiškai savarankiška. Tai
ir noriu pasakyti: Anansė nepakartojama šešiametė. Kora nepakartojama devynmetė.
Išsitiesiu, nes mano naujasis kelionės draugas eina artyn, šiek tiek pakeičiu padėtį, kad išryškėtų
krūtinė, lieknas liemuo. Žinojau, kad man apsimokės toji standinta liemenėlė ir aptempta palaidinė.
„Rimtai, Beatrikse, negi užtruksi kelionėje valandų valandas, dėvėdama liemenėlę su lankeliais, dar
būtinai tą milžinišką elastinį korsetą tik dėl mažulytės galimybės patraukti daugiau vyrų dėmesio?“ –
nustebtų Tamė pamačiusi.
Dėl tokio vyro kaip šis – verta. Keliautojų apstu, pati kelionė yra tikra maišalynė – žmonės,
vežimėliai, lagaminai, griaudėja įspėjimai saugotis, nuolatos blyksi atvykimo ir išvykimo ekranai –
bet mano kelionės bendras išties išskirtinis. Abiejose rankose jis atneša žalsvus popierinius
puodelius balintos arbatos su prieskoniais. Bjaurus gėralas, iš tiesų, bet jis tai geria. Vos per tris
valandas reikėjo priversti jį užsimanyti savaitgalio Glazge su manimi, kad ir ką ketino daryti
anksčiau. Jei taip, tai turiu jam parodyti, kad mudu sukurti vienas kitam – mūsų pomėgių sąrašas,
mūsų interesai turi sutapti kaip veidrodinis atspindys. Gerti šiltą pieną su prieskoniais? Tebūnie.
Aplaižau lūpas liežuvio galiuku, rodydama, ko jis galėtų tikėtis, jei tik žais teisingomis kortomis.
– Vienas arbatos su prieskoniais, – sako jis, kaire ranka atkišdamas žalsvą popierinį puodelį.
 – Mėgstu tokią, o tu? – nusišypsau jam.
Jis įsitaiso šalia, bet ne per arti, neprisispaudžia, kad nelikčiau nepastebėta, kad atkreiptų dėmesį
į mano pačios šiltą ir svetingą kūną. Vis dėlto jaučiu, kad tarp mūsų šis tas mezgasi. Jis kalba
pasitikėdamas ir supratingai. Laikosi laisvai, šypsosi maloniai, kartais nusijuokia, jei ir toliau taip
juoksis, man ims dilgčioti viduriuose.
– Tiesą sakant, negaliu jos pakęsti, – sako jis. – Geriu, nes tokią mėgo mano buvusioji. Atsistojęs
prie bufeto taip ir pagalvojau. Nepakenčiu šio gėralo. Geriu vien iš įpročio. Verčiau pasiimsiu
ramunėlių arbatos.
– Ak. Tikrai, – sakau.
Manau, reikia tuo užsiimti, man tai patinka. Iš tikrųjų, baisiausiai to NORIU – pajusti kaip tik tokių
gaudynių virpulį.
 Tamė

Įdomu, ar kiti patiria tą patį? Ar jaučiasi visiškai išplėšti iš ligšiolinio savo gyvenimo?
Dabar pirmadienio rytas, sėdžiu ant suolelio pajūryje. Jei reikėtų kryptelėti galvą į dešinę,
pamatyčiau du didelius pastatus, už jų virtinę paplūdimio trobelių ryškiai nudažytomis durimis,
besidriekiančių Braitono link tarytum vaivorykštės lašeliai. Išvysčiau ir Braitono molą – paplūdimio
lankstą, darantį šią Jungtinės Karalystės dalį panašią į Viduržemio Rivjerą. Žmones, ateinančius ir
nueinančius tarytum lėtai atriedanti banga. Jei reikėtų pažvelgti į kairę, regėčiau pastatą, kuris vos
nebuvo nugriautas, o paskui išgelbėtas – nupirktas ir atstatytas, dar viešojo plaukimo baseino galinę
sieną, kavinę, garsėjančią namų gamybos ledais, dėl jų mėgėjai stovi eilėje. Pamatyčiau nedidelę
pašiūrę dulkinais langais ir nusilupusiais dažais – kaip iš ketvirtojo dešimtmečio filmo. Išvysčiau
tolygiais tarpais niūksančius bangolaužius, išsikišusius į jūrą tarytum sausumos pirštai, ir trumpą
pakylą su oranžiniais ir baltais gelbėjimosi diržais, ir jūrą – ramią, lygią kaip veidrodis.
Nežiūriu nei į kairę, nei į dešinę. Sėdžiu ant suolelio pritraukusi kelius prie pat smakro, įsmeigusi
akis į vandens platybes priešais save. Jūroje matyti žmonių. Net tokiomis dienomis, kai prisivilkus
drabužių, apsiraišiojus šalikais ir apsimovus pirštines vis tiek šalta, regis, jie nesibaimina ledinio
vandens. Matyt, tik pasnigus jūros imama vengti.
Ar kiti jaučia tą patį, ką ir aš? Lyg staiga būtum atsidūręs svetimame gyvenime it popieriaus
karpinys tikrame, apčiuopiamame trimačiame pasaulyje. O gal priešingai? Gal pasaulis yra
popierinis, jei taip lengvai pertvarkomas, be jokios prasmės, o aš – trimatė lėlė, kurią reikia kaip
nors į jį įtaikyti?
Nuvežusi dukteris į mokyklą, ateinu čia, nenoriu likti namie. Negaliu namie galvoti, nevalioju, jei
netoliese yra Skotas. O jis visą laiką netoliese. Savaitgalį mudu nesikalbėjome apie tai, kas atsitiko,
rūpėjo, kaip jaučiasi mergaitės, tai visas dėmesys teko joms. Paskui Skotas nusprendė pasiimti darbo
į namus visai savaitei. Šiandien laikiausi iš paskutiniųjų, trokšdama pasilikti viena, turėjau įsigilinti į
savo mintis nesijausdama kalta ar jį išduodanti. Tai buvo neįmanoma. Kur tik pasisuksi, visur jis
šalia. Jei Skoto ir nėra tame pačiame kambaryje, tai yra jo, besišypsančio su mergaitėmis, su manimi,
nuotraukų, prispaustų magnetukais prie šaldytuvo ar įrėmintų ir pastatytų. Jei ne nuotraukos, tai jo
puodelis, jo šlepetės, jo laikraštis, telefono kroviklis, jo kojinės, drabužiai, jo išsėdėta kėdė. Jis
visur, nes tai jo namai. Tokioje apsuptyje aš negaliu mąstyti.
Nežinau, apie ką mąstyti. Čia galiu sau tai prisipažinti.
Tikiu, kai jis sako, kad to nedarė.
Tikiu bet kuria moterimi, sakančia, kad buvo prievartaujama.
Tai ir sekina mano mąstymo galias. Tikiu jais abiem – o vienas jų būtinai meluoja.
Ir negaliu suprasti, kuris.

Prieš metus ir tris mėnesius

– Eime, pabėgiosim ristele kartu, – pasiūlė ji man.
Jau keletą mėnesių bendravome susitikdamos išgerti kavos ir paplepėti; negalėjau atsistebėti,
kokios mudvi panašios. Abidvi supratome, ką reiškia gyventi, kai virš galvos amžinai kaupiasi tėvų
nepasitenkinimas, ką reiškia džiaugtis savimi tokia, kokia esi, jei ir netapai, kuo galėjai tapti.
– Ne, – pasakiau užsigavusi.
– Kodėl gi? – atsiliepė ji, kaip visada šypsodamasi.
– O kodėl turėčiau – to reikėtų klausti, – atsakiau. – Pabėgioti. Nieko sau.
– Eime, pabėgiosim kartu, – kartojo ji. – Būtų smagu.
– Už jokius pinigus! – atšoviau. – Gal esi mačiusi mane bėgančią? Šitas kūnas, – bedžiau į save
pirštu, – ir šitie plaučiai sukurti ne bėgioti.
– Eime, eime. Bėgioju kas rytą prieš darbą, bet tu iš pradžių gali ateiti tik kartą per savaitę.
– Iš pradžių?
– Kai įprasi, užsimanysi bėgti kartu su manim kasdien.
– Tikrai ne. Be to, man reikia į mokyklą nuvežti du vaikus. Rytas atmetamas.
– O kodėl negali nuvežti Skotas?
– Nes turi dirbti.
– Betgi ir tu turi.
– Nes…
Nutilau, nes man staiga paaiškėjo, kad aš iš tikrųjų dirbu. Ir labai sunkiai. Kol Skotas nebuvo tris
kartus paaukštintas, ir tai gana greitai gerokai padidino jo pajamas, – tik iš mano atlyginimo ir
santaupų galėjome pragyventi be skolų ir įsigyti namą. Aš uždirbau padoriai, o dirbdavau daug, jei
dar pridėsime, ką nuveikdavau, sumigus mergaitėms. Tiesiog taip tapo įprasta, kad kasdien
vežiodavau jas į mokyklą ir iš mokyklos, imdavausi laisvadienius, jei jos susirgdavo, tardavausi dėl
gydytojo priėmimo, papildomų pamokų mokykloje. Kuo daugiau Skotas uždirbo, tuo mažiau
užsiimdavo šiais reikalais – regis, nė vienas mudviejų to nepamatė. Aš tiesiog rūpinausi kiekvienu
namiškiu, nuolatos tvarkiau namus ir uždirbau pinigų.
Jam neturėtų būti baisus dalykas kartą per savaitę nuvežti mergaites ar bent pakelti, nuprausti,
aprengti ir paduoti pusryčius.
– Eime, pabėgiosim kartu, – pasakė Mirabelė, ir pamažu jos veide išplito šypsena.

Prieš metus ir du mėnesius

– Na, mergyt, juk tu gali. Nesustok.
Mirabelė aiškių aiškiausiai mane su kuo nors supainiojo. Tam kažkam pavykdavo penkias minutes
pabėgėti nesustojusiam.
– Pirmyn.
Ji pliaukšėjo rankomis ir bėgo atbula, nuolat stabčiodama ir šokčiodama vietoje, laukdama, kol
prisivysiu, o aš vilkausi takeliu, vargiai išsilaikydama ant kojų, ką jau kalbėti apie bėgimą. Nė
nežinojau, kad esu tokia netikusi, o dabar jaučiau tai kiekviena kūno ląstele. Man skaudėjo visą kūną,
tvinkčiojo po drabužiais, it būčiau badoma daugybe adatų. Kodėl pasidaviau įkalbama? – nuolat
klausiau savęs bėgdama. Taip ir neišsiaiškinau – matyt, lėmė smagumas būti kartu su Mirabele, justi
jos veržlumą. Dar, matyt, tai, kad ji manimi tikėjo. Jau taip seniai nė nenumanydama buvau praradusi
dalelę savasties, kol ji paskatino mane bėgioti. Dėlioti vieną koją paskui kitą man tapo išbandymu,
pati tam nebūčiau ryžusis niekada, o dabar mėgavausi šiek tiek mazochistiškai.
Sustojau, abiem delnais įsirėmiau į šlaunis, aptemptas pilkomis sportinėmis kelnėmis, ir įkvėpiau
iki pat plaučių gilumos – kiek tik galėjau. Mano bėgiojimo apranga nenudėvėta, nes naudojama tik
kartą per savaitę, Mirabelės taip pat apynaujė, nes ji turėjo daugybę sportinių drabužių.
Aplinkui, žinoma, buvo ir kitų žmonių. Bet nė vieno nemačiau taip nepritinkančio šioje vietoje,
kaip aš. Žiūrėdavau, kaip jie bėgioja ristele, kaip laiko iškėlę galvas, kokie lengvi atrodo, ir
stebėjausi, kaip jie įsigudrino peršokti nuo mano lygio iki dabartinio ir kada šį šuolį atliksiu aš pati.
– Ei, dar trupučiuką pabėgėkim, – įtikinėjo ji mane.
Kartais man užeidavo noras išimti iš jos elementus, kad mažiau vargintų.
– Ne-e, – atsiliepiau ir dar kiek pasvirduliavusi dribau ant medinio suolelio.
Mirabelė priėjo ir stabtelėjo priešais mane šypsodamasi, vis dar spyruokliuodama, kad iškart
neatvėstų.
– Tau taip gerai sekasi.
– Tai kas, kaip sako jaunimas, – atsiliepiau. – Kodėl šiandien taip anksti?
– Norėjau tau šį tą parodyti, – atsakė.
Jos drabužiai ir sportbačiai, apkraštuoti auksine juostele, apsiniaukusį rugsėjo rytą skaisčiai
žibėjo.
– Ką tokio? – paklausiau.
Ji grįžtelėjo į Braitono pusę, kur mes bėgome, vėl šypsodamasi ir tylėdama.
– Štai, – pagaliau tyliai, bet didžiuodamasi pasakė.
Nusekiau akimis, kur ji rodė ilga lanksčia ranka, – ten, ties jūra, ties molu, jau kaito žara.
Oranžinė, rausva, gintarinė, ji greitai liejosi krauju per horizontą, nuklodama kelią saulei.
Man dingojosi, tarytum pro šitą brėžį užgimtų pasaulis, o pati buvau čia, kad apsiimčiau tai
paliudyti. Stebėjau vieną tų gyvenimo stebuklų, kuriuos šiaip jau laikiau savaime suprantamais, –
tekėjo saulė.
Aiktelėjau.
– Niekad nematei, kad taip tekėtų saulė, ką?
Nemačiau. Niekad neišeidavau į lauką ir nežiūrėdavau į saulėtekį, nesėdėdavau per naktį lauke ir
nesekdavau, kaip tolumoje sušvinta pirmieji spinduliai. Tai visai kas kita, nei matyti aušrą pro stiklą,
bet net ir tai man pasitaikė tik kelis kartus. Kaipgi atsitiko, kad nebuvau mačiusi, kaip iš tikrųjų
gimsta nauja diena?
– Štai taip visada vaizduojuosi prasidedant dieną Rožių žiedlapių paplūdimyje, – sukuždėjo
Mirabelė.
– Turėsi man kada nors apie tai papasakoti, – paprašiau.
– Kada nors, – atsakė ji. – Bet ne šiandien.
Užuot pasiūliusi pasakojimą apie savo svetainėje kabantį paveikslą, ji ištiesė man ranką. Paėmiau
– ji atrodė švelni ir minkšta, ne tokia, kaip visų moterų, per dienas skalbiančių, besitvarkančių ir
pamirštančių pasitepti rankas kremu – kaip aš pati. Pavydėjau jai tų rankų, pavydėjau plaukų – ji
augino nuostabius juodus spindinčius plaukus iki pusės nugaros ir nenaudojo cheminių priemonių
jiems tiesinti, nes turėjo laiko kaip reikiant juos prižiūrėti. Aš kas porą mėnesių išsitrinkdavau ir
susisukdavau plaukus, nušukuotus nuo veido, nes tai atitiko mano gyvenimo būdą. Ji savo plaukams
švaistė pinigus ir laiką, todėl jie neišvengiamai krisdavo kiekvienam į akis.
Mirabelė timptelėjo ir pakėlė mane. Rodos, saulės galia netikėtai plūstelėjo į mano sąnarius,
sušildydama ir atgaivindama. Atsistojau pasijutusi vėl tvirta, pajėgianti nubėgti iki Braitono molo ir
atgal. Žinoma, ji tai ir turėjo galvoje. Tai ir buvo smagiausia. Ne juokauti su ja, šnekėtis, būti kartu, o
atrasti save kasdienio gyvenimo šurmulyje. Leisti sau kelias nuostabias akimirkas pabūti Tame.
Nebebuvau motina, žmona, laisvai samdoma konsultantė, moteris, Hovo gyventoja, nebaigusi mokslų,
sudaužiusi savo tėvams širdį. Buvau Tamė – neįvardyta, vienintelė, vientisa. Būti pačiai savimi –
džiaugsmas, kokio jau senokai nejutau.
Mirabelė ryžtingai spustelėjo man ranką, aš jai atsakiau taip pat spustelėdama.
Nubėgome Braitono link, tolyn nuo namų, vydamosi kylančią saulę. Kone visą kelią laikėmės
susiėmusios už rankų.

Tai suoliukas, ant kurio anądien buvau susmukusi. Dažniausiai stabteliu čia, jei atsiduriu Braitone, ir
prisimenu, kaip nuo tos dienos ėmiau kitaip sutarti pati su savimi. Tą dieną ėmiau suprasti esanti
svarbi, turinti teisę rūpintis ne tik šeima, bet ir pačia savimi.
Žinau, kad ir ji kelis kartus praėjo pro šalį, bet nesustojo, kol pagaliau, per šį pasivaikščiojimą,
nejučia prisėda ant paties suolo galo – kuo toliau nuo manęs.
Nežiūriu į ją. Negaliu. Priešingai, labiau prisitraukiu kelius, tvirčiau apsiglėbiu. Ne itin noriu su
ja kalbėtis. Žinia, nenoriu ir su Skotu, bet šitaip yra dėl to, kad jis visada čia pat, pripildo visą mano
būtį. Vis dėlto Mirabelė man irgi svarbi. Tik per ją mano gyvenime atsirado bėgimas ir jis, skirtas
man vienai. Mirabelė pradėjo esminius mano minčių, mano jausmų, viso mano gyvenimo pokyčius. Ir,
regis, visa tai pati ir išardė.
– Dažnai ateinu pasėdėti ant šito suoliuko ir pagalvoti, – ištaria ji. – Manau, tai mudviejų
suoliukas.
Krypteliu galvą į ją – ar iš tikrųjų šneka su manimi, lyg nieko blogo nebūtų atsitikę. Lyg nebūtų
užklijavusi mano vyrui prievartautojo etiketės.
Turbūt pamato man ant skruostų dar nenudžiūvusias ašaras, juk sėdėdama čia taip ir praverkiau –
ir jos veidas surūstėja, ji neslepia sielvarto. Susidrovėjusi, kad ne kas kitas, o ji mane pamatė,
nusigręžiu į jūrą ir atgalia plaštaka imu trintis veidą, naikindama ašarų pėdsakus.
– Man tavęs taip gaila, – sako ji. – Ilgai galvojau apie tave, kol pranešiau apie tai. Greičiausiai ir
nebūčiau pranešusi, nes tai ir tave turėjo paveikti. Labai gailiuosi, kad sužinojai, jog jis taip padarė.
– Ar tikrai padarė? – klausiu nežiūrėdama į ją.
Tą kančios akimirką, stojusią tarp mudviejų, ji nebesulaiko skausmo savyje, ir šis smogia man į
pačią širdį.
– Tu netiki? – atsišaukia ji ir nusijuokia – nejaukiai, trumpai. – Išties maniau, kad elgsies kitaip.
– Kitaip? Su kuo? Ar esi šitai dariusi ir anksčiau?
 – Ne, nesu „šito dariusi“. Bet anksčiau esu patyrusi lytinį priekabiavimą. Net nuostabu, kiek
moterų, buvusių tavo draugių, imasi svarstyti „pasitikėjimo klausimą“, kai pradedi nesitaikstyti su
priekabiavimu.
Nežiūriu į ją.
– Štai dėl ko ilgai nepranešiau apie Skoto priekabiavimą. Maniau, jei tylėsiu, dirbsiu kaip dirbusi,
vengsiu jo kiek galėdama, viskas savaime baigsis. Bet viskas ėmė tik blogėti, kol…
– Kodėl niekad nieko man nesakei? Visiškai to nesuprantu. Jei tai tiesa…
– Taip, – įsiterpia ji.
– Tada kodėl tu, mano draugė, visą šitą laiką neužsiminei nė žodžiu?
– Ar būtum manimi patikėjusi?
„Taip, žinoma“, – sukasi ant liežuvio galo, bet taip ir neištariu. Nes pažįstu žmogų, apie kurį ji
kalba, pusę savo gyvenimo.
– Ne, nemanau.
Vėl stoja tyla, jos gijos ima kas akimirką vis stipriau mudvi painioti. Vandens mūša pripildo dėl
neištartų žodžių atsivėrusią tuštumą.
Vėl jos klausiu to paties, kaip ir aną vakarą:
– Kodėl, man skambinant, vis dėlto atsiliepei, juk žinojai, ką padarei?
Iš pradžių man atrodo, kad ji ketina atsakyti taip pat, kaip ir aną vakarą mūsų prieškambaryje. Bet
juodos Mirabelės akys – ji jau nebenešioja kontaktinių lęšių – nuvargusios užsimerkia.
– Nes akimirką man dingtelėjo, – aš vyliausi, – kad skambini, nes tiki manimi. Buvo kvaila taip
manyti, ir prašom – kurgi ne. Visai nenorėjau atsiliepti, bet slapta viltis būtų vertusi mane nuolat
spėlioti, gal manim patikėjai.
Tai visiškai nebesvarbu, ir vis dėlto, kaip ji sutiko prižiūrėti vaikus žmogaus, kurį pati apkaltino
mėginimu…
– Juk galėjai pasakyti „ne“, – tariu jai.
– Gerai prisimink tą pokalbį, Tame: ar galėjau pasakyti „ne“, ar būtum manęs klausiusi? Buvai
pasiekusi isterijos ribą; nesilioviau kartojusi „ne“, bet tu nesitraukei, kol pasidaviau.
Man nepatinka, ką ji šneka. Kitokiomis aplinkybėmis tai atrodytų kaip… Negi taip lengva
prievartauti žmogaus valią kieno nors kito naudai ir nė nesukti sau dėl to galvos? Man reikėjo jos
pagalbos, taigi laikiausi jos įsikibusi, kol gavau, ko norėjau. Niekad nė nedingtelėjo, kad galėjo būti
priežastis tokiam Mirabelės santūrumui. Vien įtikinėjau, kol pasiekiau savo.
Man reikia pakalbėti su Skotu. Pašoku nuo suolo. Turiu su juo pakalbėti, o jam teks viską
papasakoti. Kažkas čia ne taip. Aš tikiu Skotu. Tikiu ir Mirabele, bet čia ne visa tiesa, man reikia
sužinoti, ko trūksta.
 Tamė

Kišdama raktą į durų spyną pajuntu, kad namai pilni gyvybės.

Sodrus erdvinio garso gaudesys sklinda iš virtuvės ir pripildo namus Liuterio Vandroso balso.
Zvimbia stumdomas viršutiniame aukšte dulkių siurblys, jis nustelbia Skotą, pritariantį Vandrosui. Ar
nusikaltęs žmogus būtų toks abejingas, kad imtųsi tvarkyti namus, niūniuodamas dainas apie meilę? Ar
nesuktų galvos, kaip išsipainioti iš savo nusikaltimo? Ar taip elgtųsi nekaltas žmogus? Ar neturėtų
jaudintis, kad bus išvytas? Ar jam nederėtų ieškotis advokato, tvarkytis savo gynybos reikalus?
Nesirūpindama nusiauti batų, traukiu išjungti muzikos, kad tyloje galėčiau jam pasakyti – aš čia,
nors nepranešiau apie save iš anksto. Ranka sustingsta ties iPod’o, įtaisyto stereogrotuvo lizde,
jungikliu, nes imu dairytis po virtuvę. Skotas ją iškuopęs. Kur tik mesi akį – nuplauta, sutvarkyta,
nušluostyta. Jokių indų nei kriauklėje, nei šalia jos. Jis išsiurbė ir iššluostė grindis. Brūkštelėta,
rodos, net per užpakalines duris. Neprisimenu, kada paskutinį kartą iš viso ką nors darė, ką ir kalbėti,
kad būtų viską sutvarkęs.
Ar Skotas elgiasi kaip žmogus, ko nors prisidirbęs ir parnešantis žmonai gėlių? Liuteris užplūsta
mane, galva pildosi jo dainos žodžių, kūnas balso virpėjimo, o juk tenoriu – man tereikia – vien
aiškumo. Man reikia galvoti. Klausytis. Suprasti. Nes viskas atrodo nesąmonė.
Trinkteliu per jungiklį ir nutraukiu Liuterį per pusę žodžio. Tas žodis akimirksnį dar kybo ore, jį
užbaigia viršuje dainuojantis mano vyras. Jis išringuoja dar kelis skiemenis, kol supranta, kad
pritariamasis balsas jau dingęs. Išjungia dulkių siurblį, nutyla. Turbūt lukteli, gal išgirs, ar dar kas
nors yra, gal aš jau namie.
Ant laiptų pasigirsta žingsniai, Skotas kone šokčiodamas skuba žemyn iš naujo įjungti savo
muzikos, kad namuose vėl pasklistų jo džiaugsmas. To suprasti negaliu. Prieš penkias dienas buvo
suimtas, bet elgiasi, lyg nieko nebūtų atsitikę, lyg viskas jo gyvenime būtų kuo puikiausia.
Įeina į virtuvę niūniuodamas „Pasakyk man, kodėl“1 bet, pamatęs stovint mane, stabteli ir sako:
– Ak, nežinojau, kad jau grįžai.
Tyliu, tada Skotas ima skeryčiotis rankomis:
– Tram pam pam! Na, kaip atrodo? Negalėjau susikaupti darbui, tai išnaudojau laiką ir nors
truputį tau padėjau. Tiesą sakant, man visai patiko.
Vis dar nenuleidžiu nuo jo akių. Jis ne tas vyras, kokį vaizdavausi. Tiesiogine žodžio prasme.
Savo kūnu. Jau seniai į jį nežiūrėjau. Iš kur tas tvirtas sudėjimas? Skotas visada buvo lieknokas, vienų
raumenų, bet liesas. Iš kur toji šukuosena? Visad kirpdavosi antru numeriu arba vaikščiodavo
susivėlęs, garbanotas. Kažin kada mano vyras pradėjo naudoti plaukų želė ir šukuoti plaukus atgal?
Šitai esu jau pastebėjusi, tik niekaip neprisimenu, kada. Iš kur atsirado įdegio spindesys ir visa ta
kosmetika? Skotas, kurį aš pažįstu, Skotas, už kurio ištekėjau ir su kuriuo lig šiol gyvenu, turėjo lygią,
jaunatvišką odą, tik ne šitą trykšte trykštantį dirbtinį sveikatingumą.
– Mums reikia pasikalbėti, tiesa? – kreipiasi jis į mano mąslų tylėjimą.
 Linkteliu.
– Turi papasakoti man visą teisybę.
Mūsų svetainėje Skotas man pasakoja visą teisybę. Ir žodis po žodžio tuština mano sielą – iki pat
dugno.

Prieš trejus metus

– Ką darai? – paklausiau Skoto, įžengdama į ką tik palėpėje įsirengtą mūsų biurą. Atliktas milžiniškas
darbas; kol dirbo statybininkai, mes nusivarėme kone iki pamišimo, bet galiausiai viskas susitvarkė.
Sienos švytėjo sviesto geltoniu kaip ir visas namas, tokio pat atspalvio buvo kilimas, po stoglangiais
stūksojo didžiulis stalas su kompiuteriu, spausdintuvu, skaitytuvu ir faksu. Palei vieną sieną lubas
siekė lentynos aplankams, čia pat stovėjo patogus fotelis ir sėdmaišis – erdvė skaityti. Sėdėti galėjai
net ant dėžės apmuštu viršumi, be to, joje buvo sudėti žaislai. Atremtos į sienas laukė, kol bus
pakabintos, mergaičių nuotraukos – tai turėjo vainikuoti darbų pabaigą. Sumanyta buvo taip, kad
vienas iš mūsų galėtų dirbti didžiuoju kompiuteriu, o kitam vis tiek liktų daugybė vietos sėdėti su
nešiojamuoju. Turėjo šauniai pasijusti ir mergaitės – galės ateiti ir žaisti prie kompiuterio ar
skaitymo kampe, vienam iš mūsų dirbant.
– Et, nieko, – atsakė jis ir man įėjus spustelėjo pelės klavišą, pakeisdamas ekrano vaizdą.
– Maniau, ruošiesi gulti, – tariau, ir mano ranka slystelėjo jam už apykaklės, apsivydama sprandą.
– Einu, – man palietus, Skotas vos juntamai įsitempė.
Tai įskaudino – vos vos, nebuvo kada kreipti dėmesio, tad užmečiau ranką jam ant kaklo ir
pasilenkiau prie nešiojamojo kompiuterio.
– Sakau, gal eisim atšvęsti tavo paskyrimo, kaip esame įpratę nuo seno? – kalbėdama pajutau jo
erekciją, o apačioje, po savimi, aštrų prasegto kelnių užtrauktuko kraštą.
Grįžtelėjusi mečiau į jį pašaipų žvilgsnį.
– Ir eisim, – atsakė jis, išspausdamas šypseną. – Tik turiu čia šį tą pabaigti.
Kryptelėjau akis į jo kompiuterį ir spustelėjusi pelės klavišą grąžinau vaizdą, išjungtą man įėjus.
Kas buvo sustabdyta, sustingę, dabar vėl pripildė ekraną, ir tai atstūmė ir mano kūną, ir protą.
Žiūrėjau į tą vaizdą, o šleikštulys tvenkėsi ir kilo aukštyn. Tai nebuvo koks išskirtinis, itin neįprastas
veiksmas, moteris netgi šypsojosi, o vyras ištvirkėliškai vaipėsi, bet mano žvilgsnį prikaustė moters
akys. Jose – galimas daiktas, ir sieloje – tvyrojo beprasmybė ir neviltis, begalinė kančia, kurios
negalėjo paslėpti nė šypsena.
Staiga atsiradę tie žmonės, tos pornografijos žvaigždės, staiga ir pranyko – mano vyras išjungė
kompiuterį. Čiuožtelėjusi iš jo glėbio atsistojau nusigręždama į lentyną ir išgirdau jį užsegant
užtrauktuką. Kai išdrįsau vėl pažvelgti į Skotą, jis atrodė kiek mieguistas, truputį sumišęs, bet šiaip
jau lyg niekur nieko.
– Ketinome pasimylėti, – droviai pratariau.
– Žinau, bet…
Nebaigė sakyti, kodėl jis čia, kodėl tuo užsiima, juk „mudu jau ketinome“, kaip jis tai vadino, visą
dieną. Skotas buvo ką tik paaukštintas, tapęs beveik visatos valdovu, anot manęs pačios. Vienas
žingsnis iki bendrovės generalinio direktoriaus, vos pora žingsnių iki partnerio ir tarybos pirmininko.
Išsipildė visos jo svajonės. Ketinome eiti į patalus su brangaus šampano buteliu ir švęsti. Jis tik
užšoko čia – patikrinti savo elektroninio pašto – ir negrįžo.
– Ar seniai naudojiesi šituo šlamštu? – paklausiau, kai tapo akivaizdu, kad jis dorai neatsakys, ir
niekas nepaaiškės.
– Aš čia užtrukau tik dešimt minučių.
– Tu žinai, ką turiu galvoje.
Tai štai dėl ko kartais įėjusi į kambarį ore užuosdavau silpną sekso kvapą. Visada sakydavau sau,
kad einu iš proto, juk svetainė – bet kuris kambarys – neturėtų atsiduoti seksu, jei mes čia
nesimylėjome.
Jis atsiduso ir sukrutėjo, prikando lūpą, persibraukė ranka plaukus, bet taip ir nežvilgtelėjo man į
akis.
– Tame, tai tik trupučiukas pornografijos. Nedaryk iš to didelio įvykio. Juk čia, tiesą sakant, nieko
ypatingo.
– Iš tikrųjų tai itin rimta. Nežinojau, kad žiūrinėji tą šlamštą. Maniau, labiau gerbi moteris.
Skotas įsmeigė į mane akis. Pernelyg pabrėžtinai.
– Visi vyrai žiūri pornografiją. Tai nereiškia, kad negerbia moterų.
– Tai kodėl nepasakoji man, jei šitai toks įprastas dalykas?
– Kodėl nepaklausi, jei tas dalykas tau toks ginčytinas?
– Nes maniau, kad labiau gerbi moteris.
Skotas dar kartą užvertė akis į dangų, dar kartą atsiduso, ir vėl iš jo veido buvo matyti, kaip jam
visai tas pats, ką šneku.
– Ar dėl to mes savaičių savaites nesimylime? – paklausiau. – Nes pasitenkini šitaip?
– Ne. Tu nuolatos pavargusi ir neatsitrauki nuo mergaičių, ir užsivertusi darbais – tai dėl to mes
savaičių savaites nesimylime.
– Netiesa. Nevisiškai taip. Aš stengdavausi pradėti, o tu, po teisybei, nekreipdavai dėmesio.
– Atkreipdavau, bet ne taip noriai, kaip reikėtų, nes galėjau dėti galvą – tu neįdėdavai širdies.
– Įdėdavau.
– Bet taip neatrodė, Tame. Nejusdavau, kad tu, supranti, nori manęs kaip anksčiau. Kartais
dingojosi, kad šitai darai tik iš reikalo.
– Taip nebuvo. Žinai, kad nebuvo.
– Bet atrodė, kad yra kaip tik taip.
Keletą kartų giliai įkvėpiau įbedusi į jį akis, svarstydama, ar tikrai jautėsi atstumtas, ar griebėsi
andainykščio Skoto gudrybių – viską permesti man ir išlošti ginčą, ar ir viena, ir kita. Be abejo,
niekad to nesužinosiu.
– Klausyk, man nepatinka, kad žiūri tas nesąmones, tikrai norėčiau, kad to nebūtų. Jei vis dėlto
ketini žiūrėti, pasitikrink, kad mergaitės niekada nepamatytų. Sunku patikėti, kad laikai šitai šiame
kompiuteryje, juk Korai užtenka spustelėti nuorodą.
Jis nuleido akis, nunarino galvą; regis, jam buvo gėda. Bent jau galėjo susiprasti, kad šitaip elgtis
visiškai nedera.
 – Jei ir toliau ketini tuo naudotis, negaliu tau sukliudyti, bet jei mergaitės pamatys nors vieną tokį
vaizdą, aš su tavimi išsiskirsiu.
Jis net loštelėjo.
– Juk tai tik trupučiukas pornografijos.
– Jei mergaitės tai pamatys, – kartojau lėtai, kad suprastų, – išsiskirsiu su tavim. Sakau tai dabar,
kad nebūtų jokių ginčų, jei taip atsitiktų. Gerai?
Jis linktelėjo galvą.
Pasisukau eiti, ir jis tarė:
– Atkimšk šampano. Ateisiu į apačią, nespėsi nė mirktelėti.
Atsisukau pažiūrėti į jį, įsitikinti, ar tikrai nejuokauja.
– Neskubėk, – atsiliepiau supratusi, kad ne.
Jis iš tikrųjų manė, kad mudu eisime pasimylėti, nors aš ką tik atskleidžiau tokius dalykus.
Stulbinama.
– Gali neskubėti. Einu miegoti.
Kad ir kaip bandžiau užsnūsti, negalėjau. Tos moters atvaizdas, ta vypsanti šypsena ir kančia,
Windows įrėžta sieloje, – visa tai vertė mane būdrauti ir dar ilgai neįstengiau užmigti.

Šitaip ir suprantu, kad tebesu gyva – man skauda. Įskaudintas visas mano gyvenimas.
Krūtinėje, kur buvo širdis, dabar žioji žaizda – tokia didelė, kad sugrūsčiau visą kumštį ir
nekliudyčiau kraštų.
Per tai suprantu esanti gyva: mane žudo jo žodžiai. Jam kalbant pajuntu, tarytum ant manęs
nestabdydamas būtų užriedėjęs sunkiasvoris automobilis, ir aš, kone sutraiškyta, vis dar jausčiau
skausmą; bet koks jo tariamas garsas mane žudo.
Sėdėdama svetainės fotelyje suvokiu, kad man reikėtų būti kitur. Suprantu, kad viso šito nebūtų
atsitikę, jei nebūčiau gyvenusi svetimo gyvenimo.
Vaizduotėje matau, kaip Skotas tiesia man ranką, o aš einu pas jį didžiąja bažnyčios nava. Jis
šypsosi, veidu srūvant ašaroms. Įsivaizduoju, kaip suspaudžia man delną, suprantu, kad niekad manęs
nepaleis. Girdžiu jį ištariant „kol mirtis mus išskirs“. Mintyse nurimstu ir paleidžiu jo ranką, nes tai
jau visiems laikams.
Skotas turėjo meilės ryšį su Mirabele.
Jis ką tik man pasipasakojo.
– Nenorėjau tau sakyti, – ištarė, kai tik ėmėme kalbėtis.
Buvome svetainėje, savo mėgstamose vietose, abudu prisėdę tik ant kraštelio.
– Iš tikrųjų tikėjausi… – jis nutilo, suspaudė pirštais viršunosę, o akyse jau tvenkėsi ašaros. –
Nenorėjau, kad šitai sužinotum.
Ar ne panašiai kalbėjo Mirabelė? Gailiuosi, kad šitai sužinojai. Nė vienas nepasakė, kad gailisi
ką padaręs, tik apmaudavo, kad man teko apie tai sužinoti.
– Tai buvo flirtas, jis virto nesuvaldomu. Mudu su tavim ne itin sutarėme, tad pasijutau išstumtas
iš tavo gyvenimo, tu rūpinaisi tik mergaitėmis, o man nebeturėjai laiko. Pasijutau iš tikrųjų…
vienišas, taip, vienišas mūsų santuokoje. Pasinėriau visa galva į darbą, bandžiau į nieką nekreipti
dėmesio, o šalia buvo ji. Visa prasidėjo nuo draugystės, daugiausia tik dirbdavome kartu, paskui
ėmėme bendrauti vis ilgiau, pradėjome plepėti ne tik apie darbą, nuo vieno dalyko prie kito.
Nemaniau, kad taip atsitiks. Kai atsitiko, buvo nebeįmanoma nutraukti. Kaskart, kai tik norėdavau
nutraukti mūsų ryšį, ji gąsdindavo, kad pasakys tau. Sakė sugriausianti mano gyvenimą, jei nutrauksiu
mūsų santykius, viską išversianti taip, neva aš ketinąs tave dėl jos palikti. Šito niekad nebūtų atsitikę,
prašau manimi patikėti.
Pasijutau kaip spąstuose. O mudu vėl ėmėme sutarti, tu vėl buvai tokia kaip anksčiau, atrodei daug
linksmesnė, o aš pats jaučiausi esąs visiškas niekšas. Tad užbaigiau su ja kartą ir visiems laikams.
Pasakiau, nesvarbu, ar papasakos tau, nes mėginsiu atgaivinti mūsų artumą iš naujo. Patikinau pats
viską tau papasakosiąs. Tada ji pasiuto. Visaip mane išvadino ir prižadėjo sugriausianti mano
gyvenimą, kaip aš sugriovęs jos. Pasakė ketinanti padaryti tai, kas privers visus manęs nekęsti. Po
trijų dienų buvau suimtas.
Visad maniau, jeigu būčiau buvusi išduota, jei mano mylimas vyras būtų pergulėjęs su kuo nors
man nežinant, aš būčiau išprotėjusi. Būčiau ėmusi šaukti, klykti, išspyrusi jį. Tada būčiau sugriebusi
jo šlamštą ir išmetusi pro langą, rėkdama ir koneveikdama jį, leisdama išsilieti jausmams, o išstūmusi
vyrą iš namų, būčiau paskambinusi skyrybų advokatui. Žinoma, niekad nesitikėjau, kad taip atsitiks
man su Skotu, bet maža kas kartais šauna į galvą, kad imtum apie tai šnekėti – tarkim, gali
įsivaizduoti, kas būtų, jei išloštum loterijoje, nors nė neperki bilietų. Tai tik vaizduotės žaismas, taip
niekad neatsitiks, bet jei atsitiktų, pažindama save esu visiškai tikra, kad kaip tik taip ir elgčiausi.
Tai kodėl sėdėjau čia? Krūtinę, vidurius raižė diegliai, kūnas buvo sustingęs iš siaubo, burna tai
priplūsdavo tulžies, tai vėl išdžiūdavo, mintys sukosi neįtikimu greičiu, bet sykiu neįstengiau galvoti
apie nieką.
– Niekada nė nenorėjau, kad sužinotum, – pasakė Skotas man tylint.
Vos jam ėmus kalbėti nepajėgiau prabilti, nes kiekvienas žodis pjaustyte pjaustė mane,
niokodamas visa, ką maniau apie mus, apie mūsų gyvenimą, apie Skotą, apie save.
– Ar myli ją? – tai paklausė mano balsas, ne aš pati, nes neprisiminiau, kad būčiau ketinusi
kalbėti.
– Ne, Viešpatie, ne. Tai buvo baisi, klaiki klaida. Ypač tai, kas atsitiko pastarosiomis dienomis.
Tikėjausi, kad ji nueis į policiją ir papasakos teisybę. Todėl neėmiau advokato. Žinojau, jog neketina
leisti, kad viskas nueitų taip toli. Kad papasakos teisybę, ir viskas pasibaigs. Iš tiesų nenorėjau, kad
sužinotum šitaip.
– Kiek kartų judu mylėjotės?
– Tai nebuvo mylėjimasis, tai… Tai buvo kvailiojimas. Bjaurus paklydimas.
– Kiek kartų įvyko tas bjaurus paklydimas? – kalbėjau it ne savo lūpomis, jos buvo nutirpusios ir
atšalusios, lyg nepriklausytų mano kūnui.
– Juk nenori to žinoti, – atsakė jis.
– Noriu. Kiek kartų?
– Tame, patikėk, tu nenori sužinoti.
– Nustok aiškinti, ko noriu ir ko nenoriu. Kiek kartų?
– Neatsimenu, – ištarė jis.
 – Kada buvo pirmas kartas?
Skotas susikūprino ir nukreipė akis.
– Išties neprisimenu, Tame.
– Neprisimeni, kada pirmą kartą sugulei su moterimi, dėl kurios iširo tavo santuoka, nors nė karto
nepamiršai savo viršininko dukters gimtadienio. Nešnekėk niekų. Kada tai buvo?
– Prieš pusantrų metų, – atsakė jis.
Daugiau nei prieš metus jis pradėjo man meluoti. Pradėjo mane apgaudinėti. Buvau tikra, kad
prisimena, kiek kartų. Net jei tik kartą per mėnesį, turėjo susidaryti mažiausiai aštuoniolika.
Aštuoniolika kartų! O aš žinojau, koks yra Skotas, koks esti bet kas, gavęs ką nors nauja, – karto per
mėnesį tikrai neužtenka. Turėtų būti daugiau. Tiek, kiek įmanoma.
– Kur tai pirmąsyk įvyko? – paklausiau.
Man reikėjo tai įsivaizduoti. Pamatyti prieš akis, kad galėčiau suprasti. Nes kol tik klausiausi, man
buvo sunku patikėti. Nepajėgiau to suvokti kaip įmanomo dalyko.
Neatsakydamas Skotas įsmeigė akis į židinį. Jis tokio norėjo. Mano galva, židinys buvo per
didelis, pernelyg impozantiškas, jo marmuras susiliejo su gelsvomis sienomis, smėlio spalvos kilimu
ir gelsvai rudomis odinėmis sofomis. Pati būčiau rinkusis išvaizdesnį – masyvų, juodą, kad išsiskirtų
šitame šiaip jau blankiame kambaryje. Bet ne, Skotas nenusileido. „Aš žinau geriau, – pasakė. –
Atrodys fantastiškai.“ Bet neatrodė. Vaizdas išėjo blankus. Niekada to nesakiau, o dabar trūks plyš
užsimaniau pasakyti. Pastatyti jį į vietą. Parodyti, kad Skotas ne visada teisus. Iš tiesų linkęs
lemtingai klysti.
– Kur? – neatlyžau.
Man kilo baisus įtarimas – tai atsitiko čia. Mūsų lovoje. Suėmė ir nebepaleido šleikšti baimė – tą
pirmąjį kartą jie sulaužė ištikimybę man ant mano paklodžių, mano pagalvių, mano namuose. Paskui ji
tikriausiai nusimaudė mano duše. Nusišluostė mano rankšluosčiu. Turbūt peržiūrėjo mano apatinius ir
išsityčiojo iš juodų nuobodžių kasdienių kelnaičių rinkinio. Iš virtinės juodų nuobodžių, paprastučių
mano liemenėlių. Iš paprastų mano drabužių. Iš niekuo neišsiskiriančios plaukų kosmetikos. Jei
būčiau apvyniojusi apie pirštą kieno nors vyrą, matyt, irgi būčiau žiūrinėjusi žmonos drabužius ir taip
pat tyčiojusis. Juk būčiau peržengusi tokią ribą, tad kas man būtų tai užgynęs?
– Kur? – paklausiau dar sykį.
Vėl pajutau tirpstant lūpas. Kaip ir pirmiau, visą kūną siaubė atsiritančios karštos pykčio bangos.
Jis nunarino galvą – mažas šunytis, norintis atgauti pasitikėjimą, juk jis ne toks jau blogas,
nevisiškai išdykęs.
– Kur? – vos išspaudžiau pro sukąstus dantis ir degančias lūpas.
– Nemanau, kad tu…
– Kur? Tiesiog pasakyk man, kur? Kodėl tai šitaip sunku? Juk padarei tai, tai dabar man
papasakok. Kur, kur, kur, kur?
– Virtuvėje, – jis ištarė tai garsiai, kad nustelbtų mane. – Stovėdami priešais kriauklę. Baigėme nė
kaip reikiant nepradėję. Ar dabar tau geriau? Ar tai norėjai išgirsti?
Akyse ėmė ribėti įvairiaspalviai ratilai. Mane vėl traiškė sunkiasvoris automobilis. Sprogimas
išplėšė skylę širdyje. Buvau visa sustingusi, sykiu jaučiausi it liepsnojanti. Plaučiams trūko oro.
Negalėjau lygiai kvėpuoti. Žiopčiodama, prisiversdama trumpai kvėptelėjau, prispaudžiu ranką prie
krūtinės, kitą prie pilvo. Nepajėgiau gerai įkvėpti.

Prieš metus
– Ar Skotas geras vyras? – paklausė Mirabelė.
– Koks keistas klausimas.
– Ne, iš tiesų. Man tik įdomu, ar geras, ar ne. Kitą dieną galėčiau paklausti, ar tu, jo manymu, gera
žmona.
– Klausk sau. Nė kiek nesijaudinu, atsakys, kad esu pati geriausia žmona, kokią vyriškiui lemta
turėti. Kodėl gi ne?
– Bet tu negali taip pat pasakyti apie jį kaip apie vyrą?
– Žinoma, galiu, – atšoviau. – Skotas nuostabus.
Ji nusišiepė man.
– Tai sakydama visai išskysti.
– Na, man leistina. Supranti, juk jis mano vyras. Ir su manim tai daro.
– Kadaise buvau ištekėjusi, – pasakė ji.
– Tu? Kaip čia atsitiko, kad anksčiau niekad apie tai neužsiminei, Mirabele Kemini?
– Tai buvo labai seniai.
– Kas buvo ne taip?
Valandėlę ji žvelgė į tolį, iš tos pusės mudvi buvome ką tik atbėgusios.
– Daug kas. Bet daugiausia dėl mano kaltės. Ištekėjau per jauna ir už ne to žmogaus. Buvau kaip
apsėsta, nenustygau vietoje, nuolat vaikiausi neįmanomų svajonių.
– Kokių?
– Žinoma, meilės. Ką dar šiame gyvenime verta vaikytis?
– Nemylėjai savo vyro?
– Ak, mylėjau jį, žinoma. Tik to nepakako. Mylėjau ne taip. Ypač kai neįmanoma mano svajonė
buvo visai kitur.
Mirabelė atsistojo ir pasitempė; pasikėlus marškinėliams, buvo matyti lygus plokščias pilvas ir
grandelė su deimantu, įverta žemiau bambos.
– Traukiam, dar reikia nusiprausti po dušu ir atlaikyti visą dieną. Jau atlikai pasitempimus?
– Ar buvai neištikima savo vyrui? – paklausiau.
Ji liovėsi daryti baigiamuosius pratimus, nuleido rankas ir sunerimusi žvilgtelėjo į mane.
– Turbūt, jei kalbėčiau sąžiningai. Bet nebūtinai taip, kaip pamanei. Tikrai žinau, kad elgiausi ne
taip, kad galėčiau savimi didžiuotis. Teks su tuo susitaikyti. Kada nors taip ir padarysiu. Stengiuosi
būti nebe tas žmogus, kuris kadaise taip pasielgė. Noriu būti geresnė.
– Mano galva, tu puikus žmogus.
– Dėkui, mieloji, – atsiliepė ji, meiliai suėmė mano plaukų sruogą, išsipešusią iš uodegėlės, ir
užkišo už ausies. – Tu irgi nuostabi. Tikiuosi, Skotas supranta, kaip jam pasisekė, kad turi tave.
Pyypt, pyypt, pyypt!
Telefonas kišenėje priverčia pašokti. Akimis susirandu laikrodį ant židinio atbrailos. Be dešimt trys.
Priminimas, kad ne vėliau kaip už dešimties minučių turiu keliauti paimti mergaičių iš mokyklos.
Skotas įbedęs žvilgsnį į kilimą, pirštus suleidęs į plaukus. Reikia viską užbaigti. Grąžinti laiką
atgal, kol jis nebuvo man nieko pasakęs, dar anksčiau – kol nebuvo nieko padaręs. Prisimenu
mudviejų pirmąjį kartą. Jis visada tai vadino pasimylėjimu. Visada tai turėjo atrodyti ypatingai, lyg
jis niekad nebūtų to daręs dar su kuo nors. Melagis.
MELAGIS!
Kai Skotas man visa tai pasakė, mano kojos buvo tarytum guminės, kūnas sustingęs, bet dabar aš
jau stoviu. Paaiškėja, kad kūnas gali atlaikyti, o sąnariai judėti.
– Man reikia eiti pasiimti mergaičių.
Turiu viską atidėti į šalį, nes kol kas negaliu suvaldyti padėties. Jei viską prisiminsiu iš naujo, jei
dar kalbėsiu apie tai, nebegalėsiu daugiau nieko daryti. Nebepajėgsiu paeiti, mąstyti, o mergaitėms to
nereikia. Jos nenusipelnė, kad aš palūžčiau, nes buvau tokia kvaila ir ištekėjau už jų tėvo, o paskui
susidraugavau su jo meiluže.
– Nenorėjau, kad taip atsitiktų, – prataria Skotas, man einant iš kambario. – Tikrai nenorėjau, kad
viskas paaiškėtų.
Kur tu norėsi, pamanau sau.
Nepasakė, kad gailisi. Nemaldavo, kad atleisčiau už sanguliavimą su kita. Skoto manymu,
didžiausia nelaimė, kad aš sužinojau apie jo neištikimybę.
Ši mintis persekioja mane, skubančią į mokyklą.
Mano vyras labiausiai gailisi, kad buvo sučiuptas, o ne kad taip padarė.

1 Lhuter Vandross, „Say Me the Reason“. Čia ir kitur – vert. past.

 Tamė

– Mama, o kur miega debesys? – klausia Anansė.

Esame paplūdimyje, pietų valgome skrudintas bulvytes ir žuvį. Taip, aš bloga motina, kad taip
darau, bet kol kas mintis grįžti namo, kai jis ten, man nepriimtina. Žvarboka, ypač kai krantinėje
pūsteli vėjas, ir vakaras netrukus nutamsins dangų, vis dėlto dar kelias minutes pabūsime čia, tada
namo, tiesiai į viršų ruošti namų darbų, o paskui mane išgelbės lova.
Žvilgteliu į debesis aukštai virš mūsų ir tolumoje kybančius virš jūros.
– Nežinau, – sakau jai. – Kora, o tu žinai?
– Ne, aš irgi nežinau, – atsiliepia ji.
– Gal tėvelis žinos? – spėja Anansė.
– Gal, – atsakau. – Galbūt.
Surenku jų taukuotus popierius ir suglamžiusi į gniutulą uždedu ant nepaliestų savo bulvyčių.
– Keliaujam. Namų darbai, vonia, lova.
– Ar tėvelis nežadėjo paskaityti mums pasakos? – klausia Anansė, kai jos renkasi savo kuprines ir
krepšius.
Mano rankos šaltos, kone ledinės. Mergaitės irgi sušalusios – paliečiu jas – bet joms nešalta.
Rodos, jos niekada nejaučia šalčio, apsivilkti paltą ar užsisegioti visada tenka priversti – joms
amžinai šilta.
– Galbūt, – parenku neįpareigojantį, mano manymu, žodį. Gal jis paskaitys jums pasaką, o paskui
grįš pribaigti manęs kankindamas pasakojimais apie savo romaną.
 Tamė

Pasirodo, tėvelis nežino, kur nakvoja debesys. Jos klausia, o jis nežino. Be to, nepaskaito joms
pasakos – reikėtų palikti saugų palėpės kambarį, kur visąlaik slepiasi.
Susigūžusi tamsoje kažko laukiu. Gerai nežinau ko, bet laukiu užgniaužusi kvapą, kol galiausiai
nebėra kitos išeities, tik iškvėpti.
Negaliu priversti savęs viską apgalvoti. Man to per daug, pernelyg baisu ir netikroviška. Gal kaip
tik to ir laukiu, kol tikrovė taip mane persmelks, kad protas priims Skoto išdavystę ir Mirabelės melą.
Tik neatrodo, kad tai įmanoma.
Miegamojo durys prasiveria, pro jų tarpą įslenka Skotas, stengdamasis, kad šviesa manęs
neprižadintų. Šiaip jau guldamasis vėliau nesirūpindavo mano miegu. Nenorėjo, kad bėgiočiau su
Mirabele. Purkštavo ir skundėsi, kai pasakiau, kad vieną rytą per savaitę jam reikės suruošti
mergaites, kol galiausiai tariau: „Kas čia bloga, jei paglobosi savo vaikus porą valandų kartą per
savaitę?“ Vienintelis atsakymas buvo „nieko“, tad viskas taip ir paliko. Galėjau numanyti, kad jis
bando sukliudyti man bėgioti, vis dėlto neturėjo drąsos eiti iki galo: Skotui patiko mane žadinti, kad
būčiau nuvargusi ir gal dėl to išsižadėčiau bėgiojimo, bet jis iš karto liovėsi priešintis akivaizdžiai,
kaip antai rengti ankstyvus rytinius posėdžius. Be abejo, dabar suprantu, ką visa tai reiškė.
Būgštaudamas, kad paslaptis nepaaiškėtų, jis norėjo išlaikyti mudvi skyrium.
Skotas rengiasi, tyloje garsiai šiugžda drabužiai, metami ant grindų į krūvą šalia lovos jo pusėje.
Galiu nė nežiūrėdama pasakyti, kokia tvarka: marškiniai, kelnės, sportiniai marškinėliai, apatinės
kelnaitės, kojinės. Taip esti kas vakarą, dar kartais švarkas, kartais megztinis, o visa kita kaip dabar.
Kas vakarą jis nusivelka drabužius ta pačia tvarka ir sumeta ant grindų man, kad sukiščiau į
skalbyklę. Tai ne tyčinis veiksmas, o tik įprotis: palieka juos čia, nes aš sutvarkysiu. Anksčiau aš
tokia nebūdavau, nežinau, nuo kada viskas pasikeitė, nuo kada jis tapo per svarbus, kad galėtų
susikrauti drabužius į skalbyklę, o aš tokia nesvarbi, kad leidau jam taip iškilti.
Lovoje nuo jo kūno sklinda šiluma. Pažįstamas ir patikimas buvimas, metams bėgant, pripratau
prie jo. Be abejo, taip ir turi būti, juk jis mano vyras. Daviau įžadus su šiuo vyriškiu nugyventi visą
gyvenimą kartu. Kur dar jo liaunas, raumeningas kūnas galėtų naktį būti, jei ne lovoje su manimi? Kur
daugiau? Ten, kitapus gatvės, už kampo, tame dideliame name su įvaža ir puikia savininke? Skotas
sujuda lovoje, pamažu slenkasi artyn, dar artyn, kol jo kūnas atsiduria visai greta, jau liečiasi, ir štai
jis visas prie manęs, apglėbia ir prisiglaudžia pridėdamas 99-iems antrąjį skaitmenį, kaip esame
įpratę gulėti.
„Ar prisimeni, kaip naktį grįždavai namo po darbo bare ir susirangydavai šalia, o aš akimirką
nubusdavau ir vėl užmigdavau, ir tada galėdavau įmigti kaip reikiant, nes tu jau būdavai namie? –
noriu jo paklausti. – Prisimeni, kokie nepriekaištingi 99 mudu buvome? – ir dar noriu pasiteirauti: –
Ar ir tada su kuo nors dulkindavaisi? Ar meluodavai dirbąs iki vėlumos, kad galėtum įsiskverbti kam
nors į kūną? – Ir dar man knieti: – Ar gali liautis grandęs mano širdį šaukštu ir šėręs savo šunį?
Darbas dar nebaigtas, ir man taip neįtikimai skauda. Verčiau eik iki galo ir nužudyk mane, kad nieko
nebejausčiau.“ Dar reikėtų paklausti daugybės kitų padrikų, nemalonių, skausmingų, žeidžiančių,
beviltiškų dalykų – negaliu jų ištarti ir dėl to džiaugiuosi.
– Atleisk, kad įskaudinau tave, – šnibžda jis.
Pripratome šnibždėtis, kai mergaitės buvo dar mažos ir miegodavo mūsų kambaryje.
– Atleisk, kad nepagalvojau, ką darau. Tai kvaila, labai kvaila klaida vien per tai, kad jaučiausi
toks silpnas ir vienišas. Negaliu nei mąstyti, nei dirbti, jei mes ne kartu, jei nedirbame sykiu kaip
komanda. Tai tokia baisi klaida… Aš taip gailiuosi.
Aš noriu jo, trokšte trokštu jo. Krūtinėje, tarp kojų, giliai burnoje aš jo geidžiu. Man reikia, kad jis
būtų mano dalis, kad vėl būtų mano ir kaip nors panaikintų savo buvimą su ja. Jo kūnas gali
priklausyti man, nes jis davė įžadus tą dieną, kai susituokėme, juk visus šiuos metus taip ir buvo.
Ištiesiu ranką, ji gerai išmano, kur liesti, kaip jam pranešti, ko aš noriu. Prisiekiu, ji nesusivokia.
Prisiekiu, ji tiesiasi ten, kur, savaime suprantama, reikia pradėti mylėtis, bet jei paliesiu Skotą, jis
supras, ką tai reiškia.
Atsiliepdamas į mano pirštus, liečiančius jo odą, į mūsų kūno kalbos ženklus, jis sujuda šalia
manęs, aš atvirstu ant nugaros, o jis užsliuogia ant viršaus. Trumpai bučiuoja, mudviejų lūpos
susitinka ir perduoda vienos kitoms, kad susitarė, kad priims, kas turi įvykti.
Skotas stačiu ir tvirtu savo daiktu skverbiasi į mane, bet troškimas nesilpsta, nesunyksta, kaip
maniau, jei jau mes kartu. Jis didėja, darosi įkyresnis, skausmingesnis. Išriečiu nugarą, prisitraukiu jį
kuo arčiau, įsikabinu nagais į pečius, stengdamasi susigrąžinti. Man reikia jo viso. Tai aš turėjau,
noriu vėl tai patirti.
Noriu, kad Skotas sugrįžtų.
Traukiuosi jį prie savęs, ir jis pradeda judėti greičiau, tada mano protą perveria paties pirmojo
mūsų karto prisiminimas, ta jėga, artumas, tas troškimas neleisti niekam įsiterpti tarp mūsų.
Jis tai darė su ja.
Ši mintis tuo pat metu užgula sąmonę, krūtinę ir širdį. Tada pasiekia rankas, ir šios savaime
atsileidžia, nuslysta Skotui nuo nugaros, staiga pakyla iki jo smakro ir stumia, o kūnas sukasi nuo jo,
atmeta jį ir atšlyja.
– Liaukis, – vos nerėkiu. – Liaukis. Liaukis. Atstok nuo manęs.
Nieko netaręs jis skubiai nusirita į šalį.
Plūsdama ašaromis sugraibau antklodę ir slėpdamasi nuo Skoto užsitraukiu ant galvos. Nenoriu,
kad mane matytų, net mano apybrėžas. Nenoriu, kad galvotų apie mane nuogą, nes žinau, kad lygina šį
pavidalą su jos. Be abejo, mano trūkumai kaip ant delno. Nes daugiau jau nebesu jam užtektinai gera.
Gal anksčiau žiūrėdamas į mane Skotas negalėjo įsivaizduoti savęs su jokia kita, gal kada nors ir
manė, kad mano kūnas, kad visa aš yra kaip tik tai, ko jis trokšta, bet dabar visa tai suprantu kitaip.
Suvokiu, kad manęs jam negana. Jis žiūri pornografinius filmus, jis užmezgė romaną. Skotui manęs
nebeužtenka.
Jei būtų užtekę, nebūtų šitaip padaręs.
– Atleisk man, – šnibžda jis.
Kūkčioju, Skotas siekteli manęs paguosti, bet aš gūžiuosi ir slenkuosi tolyn. Dabar jo nebegeidžiu.
Nenoriu, kad iš viso liestųsi. Išgirdau pusę pasakojimo, pusę pasiaiškinimo, negaliu leistis jo
liečiama, kol neišgirsiu visko. Kol jis nepasakys tiek, kad suprasčiau. Kol nesužinosiu, kodėl. Ir
kada. Ir kaip. Kaip jis galėjo man šitaip padaryti.
– Man reikia į dušą, – sakau tebekūkčiodama.
Neįtikima, kad taip padariau. Negaliu patikėti, kad bandžiau iš ko nors atsiimti savo vyrą.
Mėginau mylėtis su žmogumi, kuris įskaudino mane kaip niekas kitas per visą gyvenimą. Man reikia
tai nusivalyti.
– Man reikia į dušą. Prašau nusigręžti.
– Kodėl? – klausia jis sutrikęs.
– Nenoriu, kad matytum mane nuogą.
– Penkiolika metų žiūriu į tave nuogą, – atsako jis.
– Tu nesupranti, tiesa?
Kūkčiojimas rimsta, kūną apima ramybė.
– Tik nusigręžk, Skotai. Prašau.
Jis ketina prieštarauti. Spėju iš to, kaip atsikvepia, bet paskui aiškiai apsigalvoja.
Pamačiusi jį žiūrint į spintas priešais lovą, išsliuogiu iš patalo, nulekiu prie durų ir sugraibau savo
chalatą ant metalinio pakabo kitoje durų pusėje. Kilpinė medžiaga, regis, adatomis braižo pernelyg
jautrią mano odą.
Imdama už durų rankenos išgirstu jį kalbant.
– Liepsi man išeiti? – išgąstingai klausia plonu ir silpnu balsu.
Nesu girdėjusi jo taip kalbant nuo pat tos nakties, kai įvyko persileidimas, kai jis klausė gydytojo,
ar dar yra vilties išgelbėti vaisių. Nuo tada Skotas nėra parodęs tokios baimės, tikros baimės. Gal
jautęs, bet neparodęs.
– Kaip galiu liepti tau išeiti, Skotai? – pratariu tarytum kramtydama stiklo šukes. – Juk tu jau
išėjęs.

Prieš metus ir aštuonis mėnesius

– Pasikviečiau Mirabelę ir Beatriksę rytoj vakarienės, – pasakiau Skotui, sėdinčiam lovoje su
ataskaitomis.
– Ką? – atsišaukė jis, nuleisdamas popierius ir nusiimdamas skaitymo akinius. – Kas rytoj?
– Žinai, kad pas mus ateis Beatriksė? O Mirabelė neturi ko veikti, tad pasakiau, kad irgi ateitų.
– Ne, – pasakė Skotas. – To nebus. Ar judviem negana, kad man visą dieną tenka su ja dirbti,
nejaugi turiu ir po darbo valandų su ja valgyti?
– Išties neturi. Gali sėdėti čia, užnešiu tau pavalgyti, jei jau taip griežtai nusistatęs.
– Žinai, ką turiu galvoje, T. B. Ar tau negana, kad ji ateina pasimatyti su tavimi, žaidžia su
mergaitėmis. Kodėl jai reikia nuolatos kištis į mūsų šeimą?
– Nuolatos? Juk pakviečiau pirmą kartą.
– Nenoriu, kad ji būtų šiuose namuose, kai esu čia, – pareiškė jis ryžtingai.
 Dažniausiai tokiu balsu Skotas kalbėdavo darbe su ne itin patyrusiais jaunikliais, su
nesukalbamais užsakovais, su bandančiais išsisukinėti prekybininkais, nepristatančiais užsakytų
daiktų. Jis neabejotinai pamiršo, kad esu jo žmona. Su manim apie nieką nereikėtų kalbėti tokiu balsu.
– Bet aš noriu, o jei būtum užmiršęs, tai čia ir mano namai. Jei dar ką nors užmiršai, iš tiesų tu
man ne viršininkas, kaip sako jaunimas. – Nutaisiau jo balsą: – „Nenoriu, kad ji būtų šiuose namuose,
kai esu čia“, – kaip manai, kam tai pasakei?
– Žinai, tu nelabai sąžiningai su manim elgiesi, – nusiminęs tarė jis. – Grįžtu namo, kad
užsimirščiau nuo darbo, o ne nutaisyti tokio veido, kaip prireikia biure. Čia mano priebėga nuo visų
tų nesąmonių, su kuriomis kasdien tenka susidurti. Glumina, kad tu nesusivoki, juk man reikia atsigauti
nuo darbo, o čia ji po akimis tik didins įtampą. Juk kadaise pati dirbai šį darbą. Manau, dar prisimeni
jo ypatumus.
– Atsiprašau, – pasakiau susigėdusi. – Nepagalvojau. Žinoma, tu teisus. Kaip nors išsisuksiu.
– Ačiū, gražuole. Tikrai tau dėkingas.

Atleisk, mieloji, ar bus gerai,

jei ryt vakarienės neateisi?
Bea nori aptarti kai ką labai asmeniška.
Susitarsim dėl perkėlimo. X

Nesirūpink, gražuole. Tikiuosi, ji laikosi gerai. Labai myliu. M x

P. S. Prisimeni laidą „Be rūpesčių“?
Man patikdavo! M x

Skotas atsėlina žemyn manęs ieškoti, nes nebegrįžtu į lovą. Man geriau čia nei svečių kambaryje,
virtuvėje jaučiuosi saugiau. Vien su chalatu susirangiau ant sofos ir įsijungiau televizorių, azartinio
žaidimo laidą.
– Grįžk į lovą, – sako jis, atsistojęs šalia, bet aš įbedu žvilgsnį į televizorių, kabantį ant sienos
priešais mane.
Susitelkusi į programą, nekreipiu į jį dėmesio. Prisuku garsą, nes nenoriu pažadinti mergaičių – jų
miegamasis tiesiai virš virtuvės, bet šitai laidai garsas ir nebūtinas. Mane užburia žaidėjų elgesys,
kaip jie viskuo rizikuoja. Kas loštų iš visko? Kas pažiūrėjęs į skaičius nuspręstų sumesti daiktan
namus, žmoną, vaikus, darbą, ateitį ir viską pastatyti ant kortos? Kas būtų toks tikras, kad pasiseks?
Tik, atėjus laikui lošti, nebėra nieko tikra. Net apgavikai ilgainiui pagaunami.
– Grįžk į lovą, – ragina Skotas.
Aš neatsiliepiu, tada jis žengia per kambarį ir išjungia televizorių.
– Grįžk į lovą, – neatlyžta.
– Ne, – atsakau.
– Tame, negali čia miegoti, aš tau neleisiu.
– Palik mane ramybėje.
– Negaliu. Elgiesi paikai. Man reikia, kad grįžtum į lovą. Išeisiu miegoti į laisvą kambarį. Būk
gera, paklausyk. Negaliu pakęsti net minties, kad būsi čia viena visą naktį. Prašau.
Skotas nė nežino, ką daro: „Man reikia, kad grįžtum į lovą“, „Negaliu pakęsti net minties…“
Nusijuokiu jam į veidą:
– Manimi tu nesirūpini, tiesa? Nes reikalas svarbus tau pačiam. Toks paprastas dalykas, kaip aš,
mieganti ant sofos, tau rūpi, nes negali pakęsti nė minties, kad būsiu apačioje. Tau reikia, kad
daryčiau, ko tu nori.
– Ne tai turiu galvoje, – sako jis.
– Palik mane ramybėje.
– T. B….
– Nevadink taip manęs, – garsiai sušnypščiu. – Nedrįsk manęs taip vadinti. Atstok nuo manęs, kol
dar nenusprendžiau miegoti automobilyje ir to nepamatė visi kaimynai.
Tai jį sustabdo – ypač po suėmimo.
– Einu miegoti į laisvą kambarį, šiaip ar taip, jei apsigalvosi, – galiausiai ištaria.
– Neapsigalvosiu, – atsakau pašnibždomis.
Pagaliau lieku viena, grįžtu žiūrėti žaidimo – šį kartą išjungtas ir vaizdas.
 Tamė

– Turi eiti į policiją ir papasakoti visą teisybę, – sakau Mirabelei.

Vos jai atidarius duris pajuntu, kad vidujai esu tarsi susigniaužusi į kumštį.
Storos Mirabelės plaukų pynės subrauktos atgal po raiščiu, kurį ji ryši bėgiodama. Veidas
nepadažytas, ryškėja daugybė nedidelių nelygumų – dėmių, gumburėlių ir randelių, matyti tamsūs
ratilai apie akis. O akys raudonos ir pabrinkusios, tarytum ji būtų verkusi. Mirabelė vilki ne
ryškinantį kūno formas kostiumėlį, kaip paprastai, o apdribusį bluzoną ir per dukslius džinsus.
Vakar įsitaisiusi ant sofos nemiegojau visą naktį ir nesilioviau svarsčiusi, kas dabar visų
svarbiausia. Vienas atsakymas vis ateidavo į galvą – Kora ir Anansė. Nereikėjo, kad jų tėvas būtų
vadinamas iškrypėliu, nusikaltėliu, prievartautoju ir visais kitais bjauriais žodžiais, rodančiais, kuo
jis kaltinamas. Kad ir kaip baisiai aš įskaudinta, vis dėlto kaip suaugusi galėjau pati savimi
pasirūpinti. Vaikams reikėtų mano globos. Vadinasi, turėjau pasikalbėti su Mirabele ir priversti ją
atsiimti pareiškimą.
Luktelėjau, kol Skotas išveš mergaites į mokyklą, ir atėjau čia. Kiekvienas žingsnis virto sunkiu
išmėginimu. Nenorėjau būti čia. Nenorėjau žiūrėti jai į veidą ir įsivaizduoti, kaip ji palinksta virš
mano vyro. Nenorėjau matyti jos rankų ir įsivaizduoti, kaip šios įkimba jam į plaukus, o jis glamonėja
ją liežuviu. Nenorėjau žiūrėti į jos kūną ir įsivaizduoti jį judant kartu su jo kūnu.
Mano vyro meilužė akimirksnį sutrinka ir įbeda akis į mane.
– Aš jau buvau policijoje, – atsako ji. – Ir išdėsčiau visą tiesą.
Mano veidas nušvinta iš netikėtumo.
– Ir ką policininkai tau pasakė, kai prisipažinai viską išgalvojusi?
– Nieko, nes aš jiems taip nesakiau. Papasakojau, kaip viskas atsitiko, ką jis man padarė.
– Mirabele, prašau… Klausyk, aš viską žinau. Žinau viską apie jį ir tave, ir…
– Ką tu žinai apie jį ir mane?
Atsidūstu.
– Jis man pasipasakojo. Išdėstė apie jūsų romaną ir kaip tu pasakei atkeršysianti už tai, kad jis
tavęs atsikratė. Aš viską žinau ir esu priblokšta. Nemanau, kad mūsų santuoka išsilaikys. Gavai, ko
norėjai, tai dabar atšauk visa tai.
Ji žiūri į mane neatitraukdama akių kone visą amžinybę. Esu pasirengusi net maldauti, jei tik nuo to
jai būtų lengviau. Iš esmės padaryčiau bet ką, kad tik mergaitės nesužinotų.
Mirabelė atlošia galvą ir ima kvatoti. Tai tikras juokas, jai nereikia prisiversti. Netrukus ji
susilenkia laikydamasi už šonų, nes negali liautis. Netikėtai atsitiesia ir vėl įsmeigia akis į mane.
– Aš su juo? Romanas? Nė už ką prie jo neprisiliesčiau – nė tavo pačios ranka, – išrėkia ji,
purtydama galvą.
– Kaip gali šitaip elgtis, kai esi man tai padariusi? – klausiu.
Kaip ji gali taip elgtis, padėjusi jam suniokoti mano šeimą?
 – Kaip galiu šitaip elgtis? – ji atsidūsta. – Tiesą sakant, neketinu kalbėtis apie tai ant slenksčio, –
sako ji. – Arba užeik ir pasikalbėsim kaip reikiant, arba keliauk sau.
– Puiku, aš išeisiu.
– Tau rinktis.
– Aha, man.
Pasisuku ant kulnų ir žengiu lauk, nes pasipiktinimas virte verda mano gyslose. Kas ji manosi
esanti? Moteris, saujon suėmusi mano šeimos ateitį – štai kas.
Man vėl priėjus, ji atidaro duris, nežiūrėdama pasitraukia į šalį ir įleidžia mane į vidų. Žinau, kad
žengiu į liūto guolį. Ir suprantu, kad nieko negaliu padaryti.
Pojūtis, kad esu traiškoma sunkvežimio, atsinaujina. Jis užlekia ant manęs nelėtindamas greičio,
kai tik Mirabelė pasuka į kairę, į virtuvę. Turiu prisilaikyti už sienos, nes ima linkti keliai.
Paskutinius porą metų buvau nesuskaičiuojamą daugybę kartų ir nežinojau, kad čia jie pirmą kartą tai
padarė. Ar Mirabelė nors virptelėjo, mat aš čia, o ji mintimis grįžta į tą pirmąjį kartą, kai mano vyras
ją pamylėjo? Ar žinodama, kad apgaudinėja mane, pati sau šypsojosi? Negaliu ten įžengti. Užteks man
įkelti koją, ir apspis gyvi jų paveikslai. Jis prispaudęs ją prie virtuvės kriauklės, siaurą sijoną
užsmaukęs jai iki pat liemens, jos kelnaitės ant grindų, o jo kelnės ir apatiniai nusmukę iki kulkšnių,
abudu rujojantys garsiai dejuoja nuo kiekvieno krustelėjimo.
Vienas sunkvežimio ratas užvažiuoja man ant krūtinės, pajuntu nebegalinti atsikvėpti.
– Kas tau? – klausia ji pamačiusi, kad nebeseku iš paskos, ir sugrįžusi į koridorių. – Ar ko nors
norėtum, gal atsigerti?
Purtau galvą, stengdamasi vėl sutelkti pyktį.
– Nieko, – sakau atsitiesdama ir traukdamasi nuo sienos. – Noriu viską užbaigti.
Ji prisiartina ir kalba tyliau:
– Kiek suprantu, jis papasakojo tą nesąmonę, kad mes turėjome romaną? – sako ji.
– Žinoma. Bet aš žinau, jog tai ne nesąmonė.
– Kaip… noriu pasakyti… Ar tikrai manai, kad būčiau galėjusi tau taip padaryti? – klausia ji. –
Kodėl aš, tavo draugė, turėčiau gulėti su tavo vyru?
– Kodėl tu jį apkaltinai… pati žinai kuo?
– Nes jis taip padarė.
Purtau galvą. Netikiu. Ne ja pačia, niekaip negaliu patikėti, kad tai buvo Skotas. Tai beprasmiška,
žinau, bet kol kas tik šitaip galiu sau viską paaiškinti.
– Nejaugi iš tikro nematai, koks jis? – klausia Mirabelė.
– Žinau, koks jis, ištekėjau už jo, neprisimeni?
Ji giliai įkvepia ir garsiai iškvepia pro nosį.
– Tame, jei pasakyčiau, kad kas nors bandė mane… mane… užpulti, ar patikėtum manimi? Ar
paguostum ir pasirūpintum manimi?
– Žinoma.
– Jei pasakyčiau, kad kas nors bandė įsilaužti į mano namus ir apiplėšti, ar patikėtum ir
palaikytum mane?
– Taip, palaikyčiau.
 – Jei pasakyčiau tau, kad kas nors smogė man į veidą be jokios priežasties, ar patikėtum?
– Taip, patikėčiau.
– O jei pasakyčiau, kad kas nors bandė mane… bandė… išžaginti, ar ir tada patikėtum?
– Taip.
– Tai kodėl tiki, kad tai padarė kas nors kitas, o ne jis?
– Nes aš to kito nepažįstu.
– Vadinasi, tam tinka tik vyriškis, kurio nepažįsti?
Tyliu, juk į šitą klausimą nėra jokio atsakymo, tiesa? Pažinojau kitus žmones – lankiau su jais
mokyklą, dirbau kartu, ir jie būdavo kaltinami visokiais nusikaltimais, dažnai jų kaltė būdavo
įrodoma. Tik žinau, kad Skotas taip padaryti negalėjo. Atmintyje kaip žaibas tvyksteli sustabdytas
pornografinis filmas, bet šitai buvo prieš metus. Ir neturi nieko bendra su tuo, kas įvyko dabar.
– Tame, paklausyk manęs. Mes nebuvome užmezgę jokio romano. Niekad tokio neturėjau ir
neturėsiu. Jis bandė mane… Jis bandė…
Regis, ji visąlaik stengiasi išvengti to žodžio.
– Atsidurk mano kailyje nors valandėlę, – įsiterpiu aš. – Ar geriau, jei mylimas žmogus kaltinamas
baisiu pasikėsinimu į kitą tavo mylimą asmenį, ar tik tuo, kad turėjo romaną?
– Jei galėčiau rinktis, verčiau jis būtų mylintis, ištikimas ir ne siaubūnas, – nerūpestingai atšauna
ji.
– Bet man nepavyks šito pasirinkti, tiesa? – atkertu savo ruožtu.
Aklavietė. Mudvi stovime koridoriuje viena priešais kitą, abi pasirengusios gintis.
– Niekaip nepajėgi suvokti, koks jis, tiesa? – klausia Mirabelė. – Be galo įtikėjęs savo
reikšmingumu. O jo pasipūtimas… maniau, kad pati esu pasipūtėlė, bet jo pasipūtimas nesuvaldomas.
Jam reikia net ne atsidavimo, jis kone paraidžiui išsako trokštąs būti garbinamas, antraip sulauksi
padarinių. Ir, be abejo, mano, kad bet kuri moteris juo žavisi, – nebent būtų visiškai šalta arba
šliundra.
– Šitaip tu kalbi apie mano vaikų tėvą, – tyliai ištariu.
– Man labai gaila. Vis dėlto tai tiesa. Kaip ir tai, ką jis man padarė.
Purtau galvą. Netiesa, negali būti.
– Aš ne melagė, Tame.
– Anksčiau nebuvai.
– O dabar, pasak tavęs, meluoju. Kas čia vyksta – tu vadini mane melage.
Negalvodama pakeliu delnus prie burnos, suimu kaire ranka dešinės riešą ir įsibrukusi nykštį į
burną smarkiai sukandu krumplį, bandydama susivaldyti, nepratrūkti. Susikiščiau visą kumštį, kad
neprasiveržtų riksmas. Norisi klykti taip garsiai, kad imtų aižėti pasaulis.
– Pradžia buvo, kai ėmėm dirbti kartu. Maždaug po pusmečio jis pradėjo kibti prie manęs, o aš jį
kiek galėdama švelniau atstūmiau. Tada jis tik pasijuokė, pamaniau, kad viskas bus gerai. Išties kurį
laiką elgėsi lyg niekur nieko, paskui prasidėjo pastabos apie mano darbą. Išrenginėdavo žodžiais prie
žmonių per susirinkimus, reikšdavo pastabas akis į akį. Ne nuolatos, tik retkarčiais, man iš anksto
nesitikint. Nebegalėdavau atsipalaiduoti, nes nežinojau, kada jis užsimanys vėl subjurti.
Žinai, kai mudvi susidraugavome, jis tarsi kiek atlyžo. Gal išsigando, kad galiu pasipasakoti tau –
žodžiu, padėtis pagerėjo, man vėl ėmė patikti darbas.
Tada mudvi ėmėme bėgioti. Tai galėjo jį įerzinti ar panašiai, nes vėl pradėjo kibti, žeminti,
taikytis įgelti, tik skaudžiau nei pirma. Ir šįkart perėjo prie nešvankybių.
– Prie ko?
– Aha, prie visko, ką privertė mane iškęsti, pridėjo dar klausinėjimą, ką manau apie jo žiūrimus
filmus. Smulkiai išpasakodavo turinį ir teiraudavosi mano nuomonės.
– Tai negerai.
– Be abejo. Viskas ten buvo negerai. Bet žinai, jis taip grūsdavo tuos dalykus man į galvą, kad
nebegalėjau atsikratyti. Bandžiau išvengti tokių kalbų, nepasilikti su juo dviese, bet jis buvo itin
atkaklus. Iki šiol prieš akis matau tuos vaizdus, negaliu pamiršti.
Vieną pavakarę jis visiems girdint paprašė, kad pasilikčiau kartu padirbėti – buvo gautas
pasiūlymas pirkti akcijas ir perimti bendrovę. Jis kvietė visiems girdint, jei būčiau atsisakiusi, būtų
atrodę, kad nesiaukoju dėl darbo, vengiu įsipareigoti dėl bendrovės plėtros, kitaip nei jis pats ir kiti
darbuotojai.
Žinau, apie kokį sandorį kalba Mirabelė. Tada Skotas prašė, kad peržiūrėčiau parengtą sutartį, ar
viskas joje be priekaištų. Parašyta buvo puikiai, labai išradingai, bet, nors ir nesmagu sakyti,
supratau, kad tai ne jo vieno darbas. Skotas nė neapsimetė, pasakojo kartu dirbus Mirabelę ir visą
savo komandą, buvo užsidegęs pasiekti, kad būsimoji įmonė perimtų dalį bendrovės akcijų. „Jei tai
pavyktų, neabejotinai tapčiau partneriu“, – kalbėjo jis.
– Labai susijaudinau. Jei nebūčiau pasilikusi, būčiau praradusi darbą, o su pasilikusia dirbti jis
galėjo bandyti iš naujo…
– Tai kas iš tiesų ten įvyko? – klausiu. – Jis ėmė baisiausiai kibti, kaip suprantu, tu nepasidavei,
tai ir išpūtei visą reikalą. Juk taip?
Jos veidas tarytum susitraukia, tvirtai sučiauptos lūpos išsikreipia, paskui ji vėl prabyla:
– Jis laukė, kol visi išeis namo. Iš pradžių valgėme kiekvienas savo maistą. Pakui ėmiau nebe taip
saugotis, nes buvome išsėdėję vieni kelias valandas, ir nieko neatsitiko. Kai šiek tiek atsipalaidavau,
jis griebė mane, pargriovė ant savo stalo ir bandė atsagstyti palaidinę, išrovė tris sagas. Laikė
užgulęs, nuplėšė pusę liemenėlės ir šnekėjo visokias šlykštynes – iki tol nebuvau girdėjusi, kad
žmogus taip kalbėtų. Jaučiausi lyg žvėrelis, kuris bus tuoj suvažinėtas – paklaikusiomis akimis
stebeilijausi ir mykiau iš siaubo ant to, kas turėjo mane sutrėkšti.
– Ar jis šitaip ėmė prie tavęs kabinėtis patį pirmąjį kartą? Klausiu, jei manai, kad pernelyg
išpūčiau visą reikalą.
Turbūt nepajėgsiu pajudėti, net jei norėčiau. Man būtina sujudėti, nes turiu išsivaduoti iš to, ką ji
man kalba.
– Ar jis ir tau išrovė kelnių sagą, grūsdamas ranką į kelnaites? Ar nesiliovė vėmęs tų šlykštynių,
ar šnekėjo, ką padarys, jei jau pradėjo? Ar neėmė…
– Liaukis, prašau liautis, – šiaip taip praveblenu. – Prašau nutilti, nebegaliu klausytis. Prašau,
prašau.
Jos akys paplūdusios ašaromis, veidas ne išsiviepęs nuo pasišlykštėjimo, o iškreiptas kančios.
– Aš ne melagė. Aš neapsimetu. Aš tik dabar jo atsikračiau. Jei nebūčiau… Nesu melagė.
 Tikriausiai tai tiesa, manyčiau, kad tiesa, jei Mirabelė nekalbėtų apie Skotą.
– Tu žinai, koks jis gali būti. Sielos gilumoje, ten, kur pati bijai pažvelgti, kur saugai visas
blogąsias savo mintis ir potyrius, juk žinai, tiesa?
Atmintis man pateikia tokį atvejį. Tąsyk pasakiau „taip“, nes jaučiau „taip“. Bet… buvo veiksmas,
kokio nesitikėjau, nenorėjau. Buvo žodžiai, kokių anksčiau jis nesakydavo. Po visko atsirado mėlynių
ant kūno, nes šitaip šiurkščiai jis dar niekad nesielgė. Būdavo šiurkštokas, kartais dar šiurkštesnis, tik
ne šitaip. Ir man labai skaudėjo. Iškart po visko jis tapdavo švelnus, rūpestingas, artimas. Laikiausi
įsikibusi šitų „po visko“, nors jie darėsi vis trumpesni, kita vertus, jei bent kiek pasipriešindavau,
pailgėdavo. Tada jausdavausi mylima, geidžiama, garbinama. Ir įsibaiminusi, sudraskyta, ištuštėjusi,
nesaugi, išnaudota. „Buvo pasakiška, T. B., juk taip?“ – klausdavo jis. Užsimerkdavau, kad nereikėtų
žiūrėti jam į veidą, suspausdavau jį glėbyje, stengdamasi nenustumti į šalį, uosdavau jo kvapą, nes tai
man primindavo vyrą, kurį mylėjau, – jis visada taip kvepėdavo, – ir murmėdavau „hmm“, kad
nesuprastų, kaip man baisu.
Viskas buvo šitaip, o ne taip, kaip pasakoja Mirabelė. Nuo jos pasakojimo jis virsta nusikaltėliu
ir pabaisa. Mano prisiminimai – tie atvejai, kai ištardavau „taip“, kai leisdavausi, kai nesuprasdavau
– yra visiškai kas kita.
Ji truputį sugrunda, lūpų kampučiai nusvyra žemyn.
– Ak, Tame, jis ir tau tai darė, tiesa?
– Ne, nedarė. Šiurkštus seksas skiriasi nuo… to, apie ką kalbi tu.
– Taip, taip, skiriasi. Kas bent retkarčiais nemėgsta šiurkščiai pasimylėti? Jei kaip tik to ir
norėdavai…
Ar aš to norėdavau? Neprisimenu. Ar kas nors prisimena, kokio sekso norėdavo, kaskart
mylėdamasis?
– Ar to? – kamantinėja ji. – Ar tik šitaip mylėtis norėdavai, ar tik tai sudarė jūsų lytinį gyvenimą?
– Tai visiškai kas kita, – sakau jai.
– Dieve, Tame, visą tą laiką, kai mudvi ėmėme draugauti, iš visų mūsų pokalbių spėjau, kad
vyksta kažkas negero. Jis darėsi vis blogesnis, tiesa? Kuo aukščiau kilo jo žvaigždė, tuo blogiau jis
elgėsi su tavim. Turbūt jau senokai valdė tave ir vis siaurino tavo erdvę. Nesuvokiau, kad leido sau
tiek daug, jog ėmėsi priev…
– Netark to žodžio, man jis taip nedarė, tai ir nekalbėk.
– Aš myliu tave, Tame, – sako ji. – Esi viena geriausių mano draugių, viena įdomiausių iš mano
sutiktų žmonių. Tetrokštu, kad pabustum ir suprastum, koks iš tiesų jis yra. Ką daro tau ir ką padarė
man.
Privalau iš čia ištrūkti. Turiu pasišalinti, jei pasiliksiu, jei ilgiau pabūsiu su ja, jei dar jos
pasiklausysiu, pradėsiu ją girdėti. Imsiu kitaip prisiminti savo santuokos smulkmenas. Imsiu rankioti
jas ir taikyti prie jos aiškinimo. Štai kaip veikia žmogaus protas, ieško įrodymų pagrįsti, kuo tiki. Jei
neišeisiu, imsiu tikėti tuo, ką ji sako.
– Liaukis. Nustok. Daugiau nieko nebesiklausau.
Nusigręžiu nebetardama nė žodžio. Darau duris, bet ji eina man iš paskos.
– Kaskart tave pamačiusi įsitikinu, kad nuėjusi į policiją padariau gerą darbą, – sako ji. – Ne vien
savo labui, bet ir tavo.
Žengiu laukan, link keliuko; manyje kyla įniršio banga. Nepriverčiau jos atsiimti kaltinimo, tiesą
sakant, grįžtu dar labiau abejodama nei pirma.
Iš gatvės įsuka sidabro spalvos automobilis, senesnis už tuodu stovinčius Mirabelės įvažoje.
Neabejoju, jo variklis veikia puikiai, automobilis pereis visus reikiamus patikrinimus. Turi pereiti,
nes priklauso policijai. Viena iš pareigūnų jau imasi veiklos – lipa lauk iš automobilio kaip tik man
išeinant iš namo, jos porininkas, žinoma, pasirengęs laukti automobilyje. Vis dėlto pamatęs mane jis
atidaro automobilio dureles ir taip pat išlipa.
– Ponia Čalėj, stebiuosi čia jus matydama, – nedraugiškai pareiškia detektyvė seržantė Harvan.
Nuoširdumas ir rūpestis, jos parodyti aną vakarą, seniai dingę, turbūt išgaravę tada, kai teko paleisti
Skotą nepateikus kaltinimo.
– Tikiuosi, nebandote daryti spaudimo ar kaip nors įbauginti mūsų liudytojos, – sako pareigūnas.
Jis aukštas, raumeningas tamsiaplaukis gelsvaodis pačiomis didžiausiomis, kokias tik teko matyti,
akimis. Abudu policininkai akimirksnį žvilgteli pro mane į moterį man už nugaros ir vėl į mane. Kaip
pagal komandą.
– Žinoma, ne. Mudvi tik… mudvi tik kalbėjomės.
Vėl abudu sutartinai kreipia žvilgsnius į Mirabelę.
– Hmm… taip, tik kalbėjomės, – pritaria ji.
Mudvi su ja aidu atkartojame viena kitos nerimą ir nervingumą. Iš balsų atrodo, lyg turėtume ką
slėpti.
– Na, ateityje „tik nesikalbėkite“, – sako Harvan.
– Laikykitės viena nuo kitos toliau, – priduria policininkas.
– Mes nenorime, kad kiltų kokių nors nesusipratimų, – neatlyžta Harvan.
– Jie galėtų kelti pavojų visai bylai, – pareiškia policininkas.
– Jokio pavojaus, – sakau. – Nesu tokia.
– Niekas nėra toks, – atkerta Harvan.
– Kol pasidaro toks, – antrina policininkas.
– Gal jūs vienas kitą dubliuojate scenoje, ar ką? – įgelia Mirabelė.
Ir man į galvą šauna ta mintis, tik niekad šitaip nepasakyčiau.
– Tai, kad pabaigiate vienas kito sakinius, neatrodo nei žavu, nei juokinga, tik erzina.
Aišku, aš sau neleisčiau tokių dalykų, nesukaupčiau nė drąsos bet kokiam sakiniui, bet Mirabelė,
matyt, gali taip šnekėti, šiaip ar taip, ji yra auka. Gali daryti ir šnekėti, ką tik nori. Tai man nevalia
peržengti ribos.
– Ar galiu eiti? – klausiu pareigūnų.
– Žinoma, – atsako Harvan. – Tik nesuteikit man kitos galimybės čia jus pričiupti.
Ji gaižiai nusišypso. Policininkas nesišypso. Į mane įsmeigtas šaltas jo žvilgsnis tarsi kaltina, nors
nesu nieko padariusi.
 Beatriksė

Su tuo žmogumi lėktuve nieko neišėjo. Šaunus, bet nesusidomėjo manimi. Tikiuosi, dabar kvailai
nesivaipote. Buvo tik menkutis flirtas. Nebūčiau iš viso nieko dariusi, tai ir nenusiteikit priešiškai ir
nemanykit, kad jau laikas mane peikti. Na… tarkim, nuo tada, kai buvau palikta, man trūks plyš reikia
žinoti, ar tebesu patraukli vyrams. Tiesą sakant, aš tai žinau, žiūriu gi į veidrodį, neriuosi iš kailio,
kad kuo geriau apsirengčiau, bet retkarčiais neprošal būti įvertintai iš šalies.
Žinoti, kad aš visai ne tokia, kaip išsiskirdamas pasakė mano vyras. Ar minėjau, kad paliko mane
dėl kažkokios šliundros, atsiprašau, dėl kažkokios moters? Ji nebuvo už mane dailesnė. Ak, nežinau.
Tik suvokiu, kad esti tokių dienų, kai tik per stebuklą išsiropščiu iš lovos. Ką jis andai kalbėjo apie
mano kūną, apie mūsų lytinį gyvenimą, o daugiausia apie mane pačią, man įsismelkė iki pat kaulų
smegenų. Lyg būtų paėmęs įkaitintą geležį ir amžiais išdeginęs mano sieloje bet kokį gebėjimą žiūrėti
į save kritiškai.
Mano galva, bet kuris vyras, metęs į mane akį, susidomėjęs manim, liudija jį klydus, bando
ištrinti, ką jis pasakė. Tai todėl ir atrodo, kad elgiuosi beatodairiškai. Vis dėlto, kol nepradėjot
manęs gailėtis, pasižiūrėkit į save. Lažinuosi, kad darot tą patį. O jei ne, tai garbės žodis, tikrai jums
pavydžiu.
Iš Čalėjų vis dar jokių žinių. Turbūt esu per daug išsigandusi, tai ir neskambinu, mat jei reikalai
ten prasti – tai bus neapsakomai žiauriai prasti.
 Tamė

– Ponia Čalėj, dėkojame, kad atėjote mūsų aplankyti, – sako policininkė.

Šiuo atveju tikrai neturėjau ko rinktis. Jie nusekė mane nuo Mirabelės namų, sustabdė lauke ir
pareiškė norį su manimi pasišnekėti. Leido pasirinkti: arba aš ateisiu į policijos nuovadą nurodytu
laiku, arba netrukus jie, suderinę laiką, apsilankys mano namuose. Detektyvė seržantė Harvan kalbėjo
taip, kad darėsi akivaizdu – ji metė jausmų kortą ir pasinaudodama mano silpna vieta, Kora ir
Ananse, verčia elgtis pagal jos valią, kitaip sakant, ateiti į nuovadą. Tada tai taptų oficialu,
policininkai galėtų įrašyti pokalbį, pasisodinti mane viename iš kambarių, kuriuose laiko savo
nusikaltėlius, ir taip įgyti pranašumo. Dabar tai ir vyksta. Esu apklausos kabinete pasodinta vienoje
stalo pusėje, juodu susėdę kitoje, magnetofonas įjungtas.
Ne to norėjau, bet po praėjusios savaitės įvykių tetrokštu, kad mergaitės negautų nė menkiausios
progos vėl juos išvysti. Nei Anansė, nei Kora apie tai nebeužsimena, bet žinau, kad jų atsiminimai
tebėra ryškūs – ši patirtis jas persekioja per sapnus, dėl tos pačios priežasties mergaitėms mirk
gyvenk reikia žinoti, kur bet kuriuo metu yra tėvelis. Nenoriu, kad jos matytų mane kvočiamą.
– Prašom, – atsiliepiu, nepatogiai muistydamasi ant kėdės.
Turint galvoje, kaip ilgai ant šitų kėdžių žmonėms tenka išsėdėti, jos išties nedovanotinai
nepatogios – jokios paminkštintos sėdynės, jokių patogesnių įlinkių kūnui priglusti. Matyt, tokia esmė:
atėjai čia ne patogiai pasėdėti, kankinsies, kol viską prisipažinsi, ar būtum kaltas, ar ne.
– Stengiamės gauti kuo daugiau duomenų, galinčių padėti per kvotą, – sako Harvan.
Nujaučiu, kad ji čia viršininkė, nors gal ir klystu, gal iš jųdviejų viršesnis jos kolega, tiesiog jam
patinka sėdėti atokiau ir stebėti, kaip atsakinėja įtariamasis.
Linkteliu jai.
– Ponia Čalėj, kokie jūsų santykiai su vyru?
Kaip visad, puikūs, viskas gerai. Ne be priekaištų, bet kurie santykiai be priekaištų? Suprantat,
viskas gerai. Būna ir šio, ir to, bet nieko ypatinga, nes mylime vienas kitą, esame kartu nuo
neatmenamų laikų, sykiu ir pasensim. Ak, kad galėčiau taip atsakyti. Dar prieš savaitę, vos prieš
šešias dienas būčiau ir atsakiusi.
– Šiuo metu ne kažin kokie, – atsakau timptelėdama žemyn savo rausvojo megztinuko rankoves ir
pašydama rankogalius. Dešiniojo siūlas atiręs, tad siūlė truputį nelygi.
– Kodėl taip yra? – klausia, lyg nežinotų.
– Jiems turėjo įtakos jo suėmimas, sužinojau, kad vyras turėjo romaną su viena geriausių mano
draugių. Porai tai visad išmėginimas.
– Tad jūs nežinojote, kad jis galėjo turėti nesantuokinių ryšių su panele Kemini?
Purtau galvą. Iš tikrųjų nežinojau. Buvau pernelyg patikli. Per didelė lengvatikė. Per akla, kad ir
kas būtų vykę man po pat nosimi.
– Ponia Čalėj, ar dažnai turite lytinių santykių su savo vyru?
 Ką? Man sukasi galva.
– Ką? – sakau atšlydama.
Metu žvilgsnį į vieną, į kitą. Policininkai kaip tikri dvyniai abejingai nenuleidžia akių.
– Ar dažnai turite lytinių santykių su savo vyru? – pakartoja pareigūnė.
– Tai visai ne jūsų reikalas, – atsakau nuleisdama galvą ir imu dar stipriau pešioti atirusį siūlą.
– Man labai gaila, kad taip jaučiatės, bet išties pagelbėtumėt savo vyrui, jei mums pateiktumėt kuo
išsamesnį jo apibūdinimą.
– Į šį klausimą neatsakysiu, – pareiškiu.
Atgimsta prisiminimas, kurį sukėlė pašnekesys su Mirabele. Jis prašosi dar sykį perkratomas iš
naujo, patikrinamas ir iš naujo patiriamas – tik tada galėčiau pati sau paaiškinti, kodėl vengiau apie
tai galvoti. Kodėl, išskyrus tą naktį, kai Skotas papasakojo apie romaną, buvau šitiek laiko su juo
nesimylėjusi. Mudu nesimylėjome maždaug keturis mėnesius. Man sunku tai pripažinti net slaptose
savo pačios mintyse. Tos valandėlės, kai „taip“ iš tikrųjų reiškė „ne“, numarino man bet kokį kadaise
patirtą geismą, sudarė tarp mudviejų užtvarą ir lovoje, ir gyvenime; abudu žinojome, kad kortos mums
nelemia sekso, bent jau artimoje ateityje.
– Jūsų teisė, ponia Čalėj, – sako policininkė, ir jos lūpos nežymiai krypteli.
Šypsena vos matoma, beveik nepastebima, bet vis dėlto ji šypteli. Policininkė džiūgauja. Mano,
kad aš patvirtinu jos prielaidą. Ketina mano atsisakymą kalbėti panaudoti kaip įrodymą kaltinant, kad
jis tai padarė. Skotas negavo to namie, taigi jam reikėjo eiti kur nors ir išsireikalauti iš kurios nors
kitos moters.
Prisimenu, kaip Skoto rankos mane graibo, užvaldo mane, paskui daro, kad skaudėtų: atmintyje
aidi jo balsas, iškvepiantis žodžius, nenoriu tikėti, kad jis gali taip kalbėti, mano kūnas vėl virpa. Su
įstanga atstumiu visa tai, – atsiminimus, jausmus, virpulį, – viską šalin. Bruku sau už nugaros,
užtrenkiu duris. Susitelkiu į tai, kas vyksta dabar.
– Ar jūsų vyras domisi pornografija? – teiraujasi ji.
– O kiti vyrai – ne?.. – atsakau klausimu.
– Ne, – sako ji ir papurto galvą. – Kiti to nedaro.
– Aš – ne, – sako policininkas, andai sėdėjęs automobilyje. Jis pasisakė pavardę: detektyvas
Veidas. Vyriškis kaip vyriškis, neatrodo, kad varžytųsi ar būtų pernelyg moteriškas.
– Maniau, taip daro visi, – pareiškiu.
Laikausi savo. Beviltiška neišmanėlė. Pati tuo netikiu. Šitaip mėginu įtikinti save pačią – nieko
baisaus, kad Skotas tebežiūri. Nors žino, kad negaliu to pakęsti, žiūri nuolatos.
– Ne visi vyrai susijaudina žiūrėdami, kaip žiauriai elgiamasi su moterimis, – taria Harvan.
– Ką? Žiūrėti pornografiją nereiškia susijaudinti dėl žiauraus elgesio su moterimis.
– Pasiskaitykite apie tai, ponia Čalėj, manau, sužinosite, kad diduma to šlamšto gaminama
negarbingai ir neetiškai, – sako Veidas. – Daugelis ten vaizduojamų moterų yra nusmukdytos,
pažemintos – ir tiesiog išprievartautos.
Negaliu apie tai skaityti, man bloga žinoti, kad taip yra. Bloga, nes anos moters veidas, vos
akimirksnį matytas tame filme, per visus šiuos metus nuolatos iškyla man prieš akis, tada kaipmat
įsivaizduoju, ką jai teko iškęsti, ką ji jaučia, kas atsitiko jos gyvenime, kad šypsosi šitaip
skriaudžiama. Nieko daugiau apie tai negaliu skaityti. Ką daryčiau su tomis žiniomis? Kaip tai galėtų
Skotą padaryti mano akyse bent kiek geresnį?
– Ar jūsų vyras masturbuojasi žiūrėdamas pornografines prievartavimo scenas? – klausia Harvan.
– Ką? Ne. Tikrai ne.
– Atsakėte taip tvirtai. Ar tikrinot?
– Ne, bet jis taip nesielgtų. Suprantat? Jis taip nedarytų.
– Esate tikra? Daugelis vyrų pradeda nuo švelnios, vadinamosios kultūringos pornografijos, bet jų
apetitas reikalauja ko nors aštresnio, jiems prireikia vis didesnės dozės.
– Jis to nedarytų.
– Ir moters neužpultų? – klausia ji.
– Nė romano neužmegztų? – antrina Veidas.
Atsinaujina jųdviejų keitimasis vaidmenimis.
– Destis kieno įvykių aiškinimu jūs norite tikėti, – sako policininkė.
– Ar šiaip, ar kitaip, jūsų vyro atveju tai neatrodo gerai, tiesa, ponia Čalėj? – klausia jis.
– Jei esi neištikimas ir žiūri pornografinius filmus, tai dar nereiškia, kad tu… kad esi kaltas tuo,
kuo kaltinate jūs.
– Jūs nustebtumėt, – sako ji.
– Mums ne pirmas kartas, jei tai sužinotume, – priduria jis.
– Todėl mes ir klausiame tokių dalykų, – aiškina ji.
– Žmonos dažnai žino daugiau nei pačios suvokia. Kad taip jos visa sudėtų į viena, – įsiterpia jis.
– Ir pamatytų tikrąjį vaizdą, – ji ima kalbėti tyliau, lyg susirūpinusi. – Ponia Čalėj, ar jūsų vyras
kada nors mylėdamasis darė taip, kad jums skaudėtų? Tyčia ar netyčia.
– Sakiau jums. Nenoriu atsakinėti į tokius klausimus.
Ir vėl žvilgsnis, šį kartą be šypsenos, bet toks pat, tarsi svarstantis, ką galima ištraukti iš mano
atsisakymo.
– Ar dar turite ko paklausti? – noriu, kad visa tai baigtųsi. – Nes aš turiu darbo, reikia ir vaikus
paimti iš mokyklos.
– Kur buvote šių metų balandžio aštuntą?
– Man reikia alibi ar ko nors panašaus? – atšaunu.
Pirmą kartą išgirstu datą. Aišku, Skotas man jos nepasakė, nes to niekad nebuvo.
– Ne, mus domina jūsų vyro emocinė būklė, kai tą vakarą grįžo namo.
– Hmm, balandžio aštunta. Kokia tai buvo savaitės diena?
– Pirmadienis.
– Ak, tada aš turbūt jo nemačiau. Antradienio rytais einu bėgioti, tai guluosi anksti.
– Ar bėgiojate viena? – klausia ji.
– Ne, esu tikra, jūs žinote, kad bėgioju su Mirabele.
– Ar tą rytą po balandžio aštuntosios jūs bėgiojote su panele Kemini?
Man ima dilgčioti viršugalvį, tas pojūtis sklinda nugara žemyn, paskui išplinta po visą kūną. Tai
buvo priešpaskutinė savaitė, vienintelis kartas, kai Mirabelė iš anksto nepranešusi neatėjo pabėgioti.
Papurtau galvą.
 – Kodėl ne?
Liežuvis, regis, prikepęs prie gomurio, man sunku kalbėti.
– Ji nepasirodė.
– Gal numanote, kodėl?
– Ne.
Ilgai laukiau įprastinėje vietoje aklagatvio gale. Risnojau aplinkui, kol praėjo dešimt minučių nuo
mūsų sutartos bėgimo pradžios. Turėjau telefoną dirželiu prisitvirtinusi prie žasto ir nuolatos tikrinau,
ar nėra žinutės ar praleisto skambučio – nieko nebuvo. Po dešimties minučių paskambinau Mirabelei,
bet ji neatsiliepė nė vienu iš savo telefonų. Tada apibėgau aplink jos namą, norėjau pažiūrėti, gal
pramigo, tačiau ji neatidarė durų. Pradėjau nerimauti. Naktinės užuolaidos buvo nuleistos, bet juste
jutau, kad Mirabelė namie.
Dar truputį pavaikščiojau aplinkui, svarstydama, ką daryti. O jeigu kas nors atsitiko, ir ji ten
vienui viena, negali nė pagalbos prisišaukti? O jeigu su kuo nors susitiko ir atsibogino čia? Tada
paskutinis dalykas, ko ji trokštų, – kad atsiųsčiau kavaleriją per patį mylėjimosi įkarštį.
Bandžiau jai skambinti vėl, bet veltui.
Po kelių akimirkų mano telefonas supypsėjo.

Pramigau. Bėk be manęs.

Štai taip. Žinutė kitokia nei jos įprastinė, visada šviesi ir pažymėta bučiniu.
Ar tai reiškia…
– Ponia Čalėj, nepapasakojote, kodėl kitą rytą po panelės Kemini, kaip įtariama, užpuolimo, jūs
bėgiojote viena?
– Hmm, ji pasakė, kad pramiegojo.
Tai buvo visiškai neįtikima. Kiek pažinojau Mirabelę, ji niekad nebuvo pramigusi ar kur nors
pavėlavusi. Paskui ji parašė kitą žinutę – užsigavusi koją ir kurį laiką negalėsianti bėgioti.
– Ar nuėjote pažiūrėti, kas jai?
– Kodėl turėjau nueiti?
– Ar patikėjote ja?
– Kodėl turėjau netikėti?
Atsakydama policininkė nusišypso:
– Iš tiesų – kodėl?
Nudelbiu akis, susierzinusi dėl rankogalio. Nuiro dar daugiau. yra. Viskas yra. Pramigau. Bėk be
manęs, parašyta didžiulėmis raidėmis mano galvoje.
– Ponia Čalėj, dėkojame, kad skyrėte mums laiko, – sako detektyvė seržantė Harvan ir paduoda
man ranką. – Kol kas tiek.
Žodžiai iš paskutinės Mirabelės žinutės stovi man prieš akis. Atsistoju ir paimu pareigūnės ranką.
Paspaudimas stiprus, tarytum kviečiantis pasirodyti, iš ko tu padaryta, ar esi verksnė, ar stipri
moteris. Įkvėpta šio kvietimo irgi spusteliu jai ranką – aš ne verksnė.
– Esu tikra, mums nereikia priminti, kad laikytumėtės toliau nuo panelės Kemini, – sako ji.
 – Jei jai bus grasinama, būsime priversti imtis veiksmų, – priduria Veidas.
– Kodėl turėčiau jai grasinti? Žinau, kad Skotas nekaltas, – mano balsas atrodo nenuoširdus man
pačiai, jiems turbūt dar prasčiau. – Žinau, kad tiesa netruks paaiškėti.
– Ponia Čalėj, čia jūs visiškai teisi, – sako Harvan.
– Bet nuo panelės Kemini vis dėlto laikykitės toliau, – užbaigia pokalbį Veidas.
 Tamė

Žiūriu filmą, tolygų pragaro vaizdui.

Kai Harvan nutaisė tokį veidą ir paklausė – ar esu tikra, kad jis nesimasturbuoja žiūrėdamas tą
šlamštą, ir ar aš tai patikrinau, atsakiau: ne, aišku, ne, nes jis to nedaro, tada buvau visiškai tuo
įsitikinusi, o paskui pamaniau – verčiau pažiūrėsiu. Juk andai buvau taip pat įsitikinusi, kad Skotas
man ištikimas, o jis prisipažino, kad ne.
Grįžusi namo apieškojau visus kambarius, bet jo neradau, tada nusprendžiau, kad pats laikas
greitutėliai dirstelėti: buvau palėpės kabinete, paskutinėje apieškomoje vietoje, čia pat galėčiau
paneigti kvailą prielaidą, Harvan kalamą man į galvą.
Tas aplankas nebuvo taip gerai įslaptintas, bet jame dar buvo per šimtą aplankų. Kiekviename per
šimtą nuotraukų ar filmukų.
Paleidžiu vieną filmą be aiškaus pavadinimo, ir košmaras prasideda. Nesiliauju rinkusi filmų,
aplankų iš akies, tikėdamasi rasti bent kiek švelnesnį.
Ekrane išvystu vaidinamą savo santuokos pabaigą. Tai pragaras. Taip turi atrodyti pragaras
kiekvienai mano pažįstamai moteriai, – be galo tikroviškas. Susidaro įspūdis, lyg ne gaunanti atlygį
už vargą aktorė vaidintų, o kentėtų paprasta moteris. Tokia kaip aš. Su tokia kaip aš šiame filme
žiauriai elgiamasi, tokia pat moteris daužoma ir prievartaujama.
O mano vyras įsirašė šį filmą, kad žiūrėtų kada panorėjęs. Siuntėsi begales tokių filmų vieną po
kito. Tie, kuriuos spėjau pamatyti, painiojasi galvoje. Viename jų vaizduojama tai, kas vieną vakarą
įvyko tarp mūsų, kai „taip“ tapo „ne“. Ir tai, apie ką man pasakojo Mirabelė.
Jis tai padarė.
Man sudiegia vidurius ir ima skausmingai raižyti – išplėšiu laidą iš procesoriaus vildamasi
sudeginti standųjį diską ir baimindamasi, kad nepasiseks, o tada bėgu per visą namą į tualetą
atsikratyti, ką valgiau. Žiaukčioju sausai, skausmingai, viduriai kone plyšta pusiau, bet netikėtai tai
pranyksta, nelieka net glitaus tulžies kartumo; susmunku ant grindų tuščia ir nebyli. Viskas baigta. Jis
tai padarė. Juodu neflirtavo, tiesiog jis tai padarė. Kėsinosi ją išprievartauti. Įlipu su visais
drabužiais į dušą ir paleidžiu vandenį. Noriu viską nusiplauti. Kaip ir aną naktį, noriu atsikratyti viso
prie manęs priskretusio purvo. Noriu vėl pasijusti švari.
 Tamė

Kuo toliau, tuo labiau mane ima drebulys. Vieno tenoriu – paliepti kūnui, kad liautųsi, aprimtų ir
nebevirpėtų. Nuo peržiūrėto kompiuteryje siaubo man sukyla šleikštulys ir įstringa virš duobutės.
Bandau vėl išsivemti. Bandau gerti vandenį. Prisiverčiu nuryti maisto, bet gniutulas tebesilaiko.
Spaudžia po krūtimis, po lygia švelnia oda, kaip tik per vidurį, ties stuburu, stumia šonkaulius į šalis.
Mergaitės neskubiai šnekučiuojasi. Vargais negalais susitvardžiau ir paėmiau jas iš mokyklos, nuo
tada jos ir plepa. Nesupratau, ką burblena. Šypsausi ir spėtinai pritardama linkčiojau, vis
perklausdama: „Tikrai?“ Jiedvi galėtų pasakoti, kaip buvo Mėnulyje, o aš nieko nesuprasčiau.
Dairausi po namus, žiūriu į įsigytus baldus, dailės niekniekius, į daiktus, kauptus metų metus,
sudėliotus, kad sukurtume savo namus, ir vis klausiu savęs: kodėl? kada? kaip?
Kaip Skotas tapo vyru, galinčiu šitaip elgtis? Nebūtinai nusikalsti, bet kaip jis gali patirti orgazmą
žiūrėdamas į judančius paveikslėlius, kuriuose su moterimis elgiamasi prasčiau nei su gyvuliais, – nė
nežinau, ar tai vaidyba, ar tikrovė. Kada jis buvo pasirengęs tikram veiksmui? Kodėl nieko
nemačiau? Kodėl, kodėl, kodėl?
Šalia manęs prie stalo tebečiauška mergaitės. Mes turim išvažiuoti. Reikia susidėti daiktus ir jas
pasiimti. Dabar, iškart.
Išjungiu ugnį – šildžiau vandenį makaronams. Reikia skubėti. Susikrausiu tik reikalingiausius
daiktus, o kai paaiškės, kur keliauti, galėsim…
– Sveiki visi!
Pamatęs mergaites Skotas nušvinta, ir aš žinau, esu šventai įsitikinusi, kad viską blogai supratau,
kad jis negalėjo taip padaryti.
– Labas, tėti, – atsako jos nedarniai.
– Eikšenkit, ruoškitės, vežuosi jus prašmatnių pietų, – sako jis.
Mano įsitikinimo netemdo nė menkiausia abejonė, kad supratau kuo puikiausiai, kad jis tai
padarė.
– Valiooo! – sušunka mergaitės, šoka nuo kėdžių ir lekia persirengti.
– Jos neparuošusios namų darbų, – sakau virpėdama, negalėdama susivaldyti.
– Tik kartelį. Kai grįšim, galės pradėti ruošti, o rytą pabaigs.
Jis negalėjo to padaryti.
– Na, turėk galvoje, kad turi paruošti, nes man vienintelei tenka aiškintis, kai ateina laiškai iš
auklėtojos.
– Jos susidoros. Aš visą laiką nutverdavau laiškus, kuriuos į mūsų namus siųsdavo auklėtoja, taip
ir neteko dėl jų nukentėti.
Jis tai padarė.
– Jei jau taip sakai…
– Klausyk, Tame, dėl vakarykščio…
 Kilsteliu ranką jam sukliudyti.
– Nenoriu apie tai nė galvoti.
Nenoriu galvoti, su kuo aš mylėjausi, su…
– Tik noriu visą dėmesį skirti mergaitėms. Daugiau niekas nesvarbu.
– Gailiuosi, kad tave įskaudinau, – murma jis.
– Ne, tu gailiesi, kad buvai sugautas. Dabar palik mane ramybėje.
Vis dėlto kaip sugautas? Kaip neištikimas ar kaip bandantis išžaginti?
Gręžiuosi eiti iš kambario, bet jis čiumpa man už rankos.
– Nejau vis dar manai, kad aš tai padariau? Nejau tiki, kad aš prievartautojas?
Trūkteliu ranką ir išsilaisvinu. Metu į jį įdėmų žvilgsnį ir nieko nesakydama išeinu.

Beveik prieš trejus metus

– Ar aš tau nusibodau, Skotai? – paklausiau jo, besiruošiančio į sporto klubą, kai apkamšę lovoje
mergaites baigėme vakarieniauti.
Dėdamasis telefoną į kišenę jis stabtelėjo prie durų ir ėmė lėtai gręžtis į mane. Veide šmėsteli
susierzinimas.
– Kodėl tau reikia klausinėti tokių dalykų? – netikėtai jo atsakymas suskambo pernelyg jau
pabrėžtinai.
– Nes… – aš praradau drąsą.
Vakarieniaudami mudu beveik nekalbėjome, kaip ir kas vakarą, kai jis laiku grįždavo namo kartu
pavalgyti – rodos, būdavo čia ir sykiu kitur. Atrodė užgultas rūpesčių – turėjo priimti svečius iš
Amerikos, puoselėjo sunkiai įgyvendinamus sumanymus, kaip atnešti bendrovei milijonus, gyveno
labai nutolęs nuo manęs. Neretai šitaip būdavo ir anksčiau, ir vis dėlto jaučiausi nekaip. Knietėjo
išsiaiškinti, ar aš jam nusibodau, ar jis persisotino manimi, ar mane reikėjo kuo nors pakeisti.
Norėjau visa tai sužinoti, bet įsivaizdavau, kuo galėtų baigtis jo atsakymas. Nebematyčiau kasdien
mergaičių, nežymėčiau „ištekėjusi“ dokumentų langeliuose, nejausčiau finansinio saugumo, galbūt
nebeturėčiau namo – išlaikyti jį iš mano atlyginimo būtų per sunku. Nebeturėčiau, kas pareitų namo.
Nebežiūrėčiau į miegančio mylimo žmogaus veidą ir nebespėliočiau, koks jis tapo. Atsakymas galėtų
padaryti tam galą, maniau. Ar buvau tam pasiruošusi?
– Nekreipk dėmesio, – pasakiau. – Nesvarbu. – Paėmiau nuo stalo naminį salotų užpilą iš pipirų ir
neriebaus majonezo, įdėjau į šaldytuvą. – Pasimatysim vėliau. Gerai pasportuok.
– Ar vėl turi galvoje konsultacijas? – paklausė jis, neslėpdamas paniekos.
Taip ir neištraukiau galvos iš šaldytuvo, vėsindama degantį nuo pažeminimo veidą, slopindama
kaipmat pažeidžiamą savo jautrumą.
– Ne, nieko. Nekreipk į mane dėmesio, – juk dažniausiai taip ir darai.
– T. B., nesuprantu, ką čia šneki.
– Nieko nešneku. Išvis nieko. Gal man reikia anksčiau atsigulti, ar ką.
– Gal nori, kad likčiau namie, neičiau šį vakarą sportuoti? – pasiteiravo jis.
– Tikrai ne. Būtinai eik. Pasimatysim vėliau arba ryt ryte, jei pavyks anksti užmigti.
 Skotas luktelėjo, regis, kažką svarstydamas. Staiga priėjo prie manęs, tebelindinčios šaldytuve, ir
įspaudė bučinį į skruostą.
– Pasistenk pamiegoti, gerai? Gerai pailsėk, juk priklausai man, nepamiršk.
Nutaisiau šypseną, bet nepajėgiau nei pažvelgti į jį, nei atsitraukti nuo šaldytuvo, kol išgirdau
užsiveriant laukujes duris. Skotui išėjus, pasiėmiau juodąją Mullberry rankinę ir grįžau prie stalo.
Ten stovėjo artipilnė vandens stiklinė, mano prisipilta per vakarienę. Išsitraukiau iš rankinės baltą
popierinį vaistinės maišelį. Atlanksčiau viršų ir išsiėmiau citalopramo tabletes, šį antidepresantą man
skyrė gydytojas. Atsisėdusi įbedžiau į jas akis, žinau, ką reikia daryti.
Liūdesys, nerimas ir neviltis turėjo liautis. Buvo negerai mergaitėms, kenkė man pačiai, kliudė
išsaugoti mūsų santykius. Neištvėriau nežvilgtelėjusi į duris, man pasivaideno Skoto pavidalo skylė,
likusi jam išėjus. Vis dėlto bandžiau viską išgelbėti pati, argi ne?
– Mama! – šūktelėjo Kora iš viršaus. – Mama, noriu vandens.
Brukdama dėžutę ir maišelį atgal į rankinę, nusprendžiau šį vakarą dar nepradėti vartoti. Dar
pakentėsiu, bet jei ir toliau taip jausiuosi, jei širdgėla ir tuštumos pojūtis neišnyks, tai ir išgersiu.
Nagais kabindamasi grįšiu į tikrovę ir tik tada imsiuosi savo reikalų.
– Mama!
– Ateinu, Kora, ateinu.

Tai jau trečia didžiulė vyno taurė, tik taip numaldysiu savo virpulį.
– Kur buvote iki šiol? Laukiau ilgiausiai, maniau, grįšit iki man išvykstant, bet jūs taip ir
nepasirodėt, – klausia Skotas.
Jo prieita taip tyliai, tarytum stengtųsi mane užklupti ką nors darant.
Ar šį rytą ėjau pasimatyti su Mirabele ir jį gyniau? Ar tą patį rytą vykau į policijos nuovadą ir vėl
užsiėmiau jo gynyba? Aišku tik tiek, kad šiandien po pietų sužinojau, jog mūsų namuose, viršuje, jis
mėgsta žiūrėti žiauraus sekso vaizdus.
– Tame, kur buvai? – klausia Skotas.
Įkvepiu ir atsiliepiu nuleisdama taurę:
– Policijos nuovadoje.
Jis žvilgteli į taurę, bet nieko nesako. Tada vėl meta žvilgsnį į mano pirštus. Ant bevardžio nebėra
žiedo. Nusimoviau po pietų. Ar tai būtų romanas, ar prievartavimas, – vis tiek nieku gyvu negaliu likti
ištekėjusi už jo.
– Kodėl ten? – klausia jis.
– Policininkai pamatė mane einant gatve ir pakvietė pokalbio. Norėjo, kad patvirtinčiau tavo
pasakojimą apie aptariamą vakarą, be kita ko.
– Ir tu patvirtinai?
– Ar galėjau ką nors paliudyti, jei tu nieko man ir nepasakojai, tik kad Mirabelė negali nurimti tau
neatkeršijusi, tačiau viskas tuoj baigsis, todėl tau nereikia advokato.
– Taip, taip.
– Bet buvo ypač smagu, kai jie ėmė mane klausinėti apie mudviejų lytinį gyvenimą ir tavo polinkį
į pornografiją. Ketinu prašyti, kad pakartotų.
 – Labai gailiuosi, kad tau teko viską iškentėti, – tyliai sako jis.
– Ar tikrai? Ar tik šiaip reikia ką nors pasakyti – pagal aplinkybes?
– Tame, jei būčiau žinojęs, kaip tai apsivers… tikrai gailiuosi. Nuoširdžiai gailiuosi.
Atlošiu galvą, užsimerkiu. Kaip norėčiau pajusti veidu saulę, jos šilumą, kad priverstų mane
patikėti – jis negalėjo padaryti tokio dalyko. Kaip būtų gera, jei ji išdegintų vaizdus, įspaustus
atmintyje mano vyro pornografinių filmų.
– Ar jie… Ar iš jų kalbos galėjai suprasti, kur krypsta tyrimas?
– Ne, bet atrodo, kad tiriama nuodugniai. Iš policininkų elgesio spėju, kad jie gali turėti kokių nors
įkalčių.
– Kaip gali jų turėti, jei to nebuvo? – klausia jis.
– Tik pasakoju tau, ką pamaniau po pokalbio.
Nesakau tau, kad mačiau, kaip tas veiksmas atrodo filme, nesakau sužinojusi, kada tai įvyko nei
kad viskas gali būti patikrinta.
– Tu manai, kad aš tai padariau? – neatlyžta Skotas.
Saiga plačiai atsimerkiu. Žiūriu į lubas – baltas, be garų apnašų nuo gaminamų valgių.
– Tavo tylėjimas labai daug pasako, – luktelėjęs ir akivaizdžiai įskaudintas taria jis.
– Ko iš manęs nori, Skotai? – tebežiūriu aukštyn svarstydama, ar įmanoma pakliūti į tą pasaulį
viršuje. – Dabar geriausiai turėtų suveikti istorija, kad tu man neištikimas. Puikiausias ėjimas.
– Tai ne atsakymas į mano klausimą. Ar manai, kad aš tai padariau?
Ne, ne, nemanau, kad taip padarei.
Taip, taip, manau, kad taip padarei.
– Na, mažų mažiausia bent žinau, ką pats apie tai manai.
Jis atsistoja – medis triukšmingai subilda į plyteles.
– Neketinau to daryti, – sako jis. – Nenorėjau tau įrodinėti, nemaniau, kad to reikės, nes vyliausi,
kad manim patikėsi. Štai, prašom. Mano pasakojimo patvirtinimas. Įrodymas, kad mes… buvome
kartu. – Jo išmanusis telefonas barkšteli ant medinio stalo. – Peržiūrėk išsaugotų žinučių aplanką.
Man gaila, kad tau teks tai perskaityti. Tai ne… Atsiprašau.
Jis palieka mane. Palieka vieną atlaikyti dar vienos kančios, verčiančios gyvenimą aukštyn kojom.

2012 sausio 7
Myliu tave. Nieko iki šiol taip nemylėjau, kaip tave. Nejaugi negali suprasti? M. x

Sausio 21
Neprašau, kad pamirštum tas visas tris moteris, niekad tavęs to neprašyčiau. Tik noriu
tavęs daugiau. Gal per daug prašau? M. x

Vasario 4
Aš vis dar jaučiu tavo skonį. M. x

Vasario 7
 Tebejaučiu tavo pirštus savyje. M. x

Vasario 15
Niekad į nieką kitą nežiūrėčiau. Kodėl negali to suprasti? Aš tavo. Visam laikui. M. x

Vasario 15
Visada. M. x

Vasario 25
Prašau taip niekada nebesakyti. Tai tave aš myliu. Tai tavęs geidžiu. M. x

Kovo 1
Žinoma, noriu, kad būtume kartu, bet neketinu prašyti, kad ją paliktum. Pati kadaise
šitaip palikau, tai baisu. Niekad neprašyčiau, kad kas nors taip darytų. Net tu. M. x

Kovo 3
Ar žinai, apie ką galvojau šiandien? Apie mūsų pirmąjį bučinį. Dar ir dabar jaučiu tavo
lūpas ant savo, kaip tu švelniai kąsčioji mano apatinę. Malonumas ir skausmas, juk taip
sakai? Tu man malonumas, ne skausmas. M. x

Kovo 6
Neįtikima, kaip vakar tave jutau. Tik noriu, kad žinotum. M. x

Kovo 9
Tu mano. Man nerūpi, ką sakai, esi mano. Kovosiu, kad liktum mano. M. x

Kovo 15
Žinau, tai negerai, ir vis dėlto man patinka. Žinau, kad turi šeimą, bet galiu laukti. Lauksiu
visą gyvenimą, kol išties galėsi būti su manim. Man bus labai skaudu, aš tuo nesididžiuoju,
bet myliu tave. M. x

Peržiūriu viską iš naujo, spaudžiu numerį savo telefone – tai jos numeris. Jos. Tai ji siuntė tuos
meilės, geismo ir sekso laiškelius Skotui. Mano vyrui.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge. Juodu buvo įsimylėję. Ji bandė įkalbėti jį
palikti mane.
Geriausia mano draugė turėjo romaną su mano vyru. Juodu buvo įsimylėję. Jis dulkino ją, kaip
niekas dar nebuvo dulkinęs.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Turiu be paliovos tai kartoti, kol galėsiu patikėti.
 Tamė

Norėčiau pabėgioti. Justi tvirtą žemę sau po kojomis, apautomis sportbačiais, ir trypti iš visų jėgų,
kiek tik turiu; noriu, kad pakrantėje siaučiantis stiprus ir negailestingas vėjas blokštųsi į mane, išpūstų
visas mintis iš galvos, išlaisvintų kūną.
Bėgdama gatvėmis į pakrantę dar norėčiau pajusti atlėgstant nerimą, tarytum sumazgytą iš
daugybės gijų, paskui lėkti iki molo, tada iki Rotingdeno kalvos, bet bėgsiu ir toliau, kiek akys mato.
Anksčiau nusigaudavau tik iki Marinos, tada sukdavau atgal, apie dešimtį kilometrų iki Šorehamo
švyturio. Šiandien norėčiau bėgti, bėgti be atvangos ir negrįžti atgal. Nesustoti, kol susmuksiu, kol
fizinis skausmas taps stipresnis už kančią, gremžiančią man širdį.
Užuot bėgusi, sukiojuosi savo kabinete ir bandau apsitvarkyti. Šis kabinetas kadaise buvo mažasis
pirmo aukšto miegamasis, o dabar ta erdvė priklauso man. Joje kabo didžiulė lenta priminimo
rašteliams per visą sieną, virš jos laikraščių iškarpos, atvirukai, man patinkantys vaizdai, šrifto
pavyzdžiai, dienotvarkė ir atliekamų darbų terminai, mano šeimos nuotraukos. Ant stalo
netvarkingomis šūsnimis suversti dar neskaityti verslo žurnalai, išrašytos, bet neišsiųstos sąskaitos,
laiškai, kai kurie gal ir su čekiais, ir kasdienis paštas. Visa tai mintyse stumiu į šoną, kad kaip nors
išsilaikyčiau kelias pastarąsias dienas.
Visą kūną maudžia nuo netekties, patirtos bėgant nuo savo gyvenimo. Rankos ir kojos šąla ir visai
manęs neklauso, liemuo atrodo sustorėjęs, pasunkėjęs, o galva it prikimšta vatos. Jaučiuosi tarytum
senovinis automobilis, laikomas įvažoje – vėstantis, baigiantis savo dienas, nebenaudojamas ilgoms
kelionėms, nors per jas galėtų atgyti, tai paskatintų suktis jo dalis, nes jos suteptos alyva ir
pasirengusios judėti.
Mano vyras turėjo romaną su geriausia mano drauge.
Dėl to man ir norisi bėgioti. Pasislėpti nuo visko.
Tačiau baimė, gėda ir apkalbos laiko mane įkaite mano pačios namuose. Mus tyrinėja, kruopščiai
tikrina ir stebi. Tie, kurie matė, kaip buvo išvestas ponas Čalėjus, tikriausiai laukia kitos dalies.
Daugybė šnibždesių sumyšta ir nuslopsta gatvės ramybėje – spėliojama, svarstoma, smerkiama.
Nesuprantu, kaip tai neįkyri Skotui, juk jis lyg apsėstas rūpinasi vien savo įvaizdžiu, – bet neįkyri.
Šiandien jis veža mergaites į mokyklą ir žada užsukti į biurą pasiimti keleto aplankų. Pasako tai prie
mergaičių, kad neliepčiau užsikrušti ir nekalbėti taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Nesielgti taip, lyg tarp
mūsų dar kas nors kada nors galėtų būti.
O mane tai erzina. Taip įgrysta, kad nebeinu bėgioti ir pagaliau prisiverčiu susitvarkyti darbo
vietą. Mane erzina, kad žmonės galėjo jį matyti įeinantį pas ją ir spėlioti, kodėl. Būgštauju, kad jau
galbūt suprato, kas vyksta, ir žiūri į mane gailėdamiesi. Tamė Čalėj, beviltiška nieko nenutuokianti
žmona.
SKIMBT SKIMBT! BUMBT BUMBT! Pasigirsta metalo džeržgesys – tai laiškų dėžutė – ir sykiu
klyksmas: „Laaabas!“
 Beatriksė.
Ji žiojasi vėl riktelėti savojo „laaabas!“, bet aš jau lekiu koridoriumi, liuoksiu laiptais žemyn ir
skubu tiesiai prie laukujų durų. Trūkteliu jas, Beatriksei dar nespėjus atsilošti, tad ji kone užgriūva
ant manęs. Klupteliu atbula ir išsilaikau ant kojų. Tada pati puolu jai į glėbį.
– Kaip suprantu, turbūt džiaugiesi mane pamačiusi, – sako draugė, man beveik užgulus liekną jos
stuomenį.
– Tu nieko nežinai, – sakau jai.
– Ak, brangioji, – atsiliepia ji. – Nekokios naujienos? Eime, išgersim po puodelį arbatos,
atsisėsim, tada galėsi viską papasakoti.
Užuot paleidusi ir palydėjusi į virtuvę, tvirtai įsikabinu į ją. Beatriksė šiame pragare vienintelė
turinti sveiko proto. Po kelių akimirkų jai permirksta visas petys, bet ji į tai nekreipia dėmesio.
– Tai pasibaisėtina, – sako ji. – Dievuliau, Tame, keista, kad iš viso laikaisi ant kojų. Reikėjo
man paskambinti.
Purtau galvą.
– Ką būtum padariusi?
– Maža ką, – atšauna ji. – Tik pažiūrėk į petį – puikiausiai tinka ašaroms sugerti. Galėjau pasiimti
mergaites pernakvoti, pati būtum pasikalbėjusi su juo. Beje, o kur jis pats?
– Darbe, nuvažiavo pasiimti aplankų.
– Dabar? Negi neturėtų būti čia ir bandyti pasikalbėti su tavim? – ji purto galvą. – Ir dar
pasakysiu, ką galėjai padaryti, – atgrasyti tą ponią.
– To nenoriu, – tariu. – Jei reikės, taip ir padarysiu. Tau irgi nereikia su ja pyktis.
Ji išsprogina žalsvas akis.
– Nereikia su ja pyktis? – rikteli, bet ne per garsiausiai, tarytum kas nors būtų namuose. – Ji
beveik sugriovė tavo šeimą. Bet kokiu atveju reikia susipykti. Nė neprisimenu, kad kada būtų taip
svarbu su kuo nors susipykti.
Vypteliu, nors tai vargiai panašu į šypseną. Taip sunku ir liūdna, kad beveik gelia širdį.
– Tai Skotas, – sakau. – Jis sugriovė šeimą. – Kad ir kas ten buvo, viskas priklausė vien nuo jo
valios.
– Klausausi tavęs, – Beatriksė tiesia ilgas, liaunas rankas per stalą ir atsargiai suima mano delnus.
– Ir visiškai suprantu.
Nežinau, ar visiškai, jei kalbėsim sąžiningai, pamanau spoksodama į jos rankas. Beatriksės
plaštaka gal trečdaliu siauresnė už mano, pačios rankos mažesnės, grakštesnės. Kaip keista, kad ji
mane guodžia, būdama daug gležnesnė.
– Tai kas vis dėlto įvyko, kaip manai? – klausia ji keldama puodelį, kad gurkštelėtų arbatos.
Kelia, kad nereikėtų žiūrėti man į akis, bet vis dėlto stebi mane.
– Nežinau, ką bemanyti, – sakau Beatriksei. – Tas įvykis išvis subjaurojo man gyvenimą. Vis dėlto
manau, kad to nenusipelniau.
O gal nusipelniau? Gal dabar moku tokią kainą, kad neklausiau savo tėvų? Ar to ir nusipelniau, kai
ištekėjau už jo, kilusio iš blogos šeimos, kad nestojau į universitetą, nepasilikau Londone,
didžiavausi turinti nuostabius vaikus, savo akių šviesą? Ar taip ir atsitinka, jei manaisi žinanti, kas
tau geriausia, ir stengiesi gyventi, kaip tau patinka? Turi susitaikyti su padariniais, ar jie būtų
nepakeliami, ar visai menki. Šiuo atveju padariniai sunkiausi, kaip mėgsta sakyti Anansė. Tokie
milžiniški, kad užtemdo Saulės sistemą, tas žvaigždes, į kurias kadaise Skotas įrašė mano vardą.
Beatriksė liūdnai linkčioja.
– Suprantu, ką turi galvoje, – sako ji. – Kai mano vyras išrėžė man senovinę prakalbą „Myliu tave,
bet nejaučiu tau aistros“, nors tai buvo visiškas melas, tada paprasčiausiai dulkino kažkokią šliundrą
– noriu pasakyti, kažkokią moterį, o aš baisiausiai norėjau, kad mano skyrybų priežastis būtų bet
kokia kita. Norėjau, kad jis gautų per galvą ir prarastų atmintį ar dar ko nors panašaus, juk vyras, kurį
pažinojau ir mylėjau, negali manęs išduoti ir palikti.
– Neapkenčiu Skoto už tai, ką man padarė, – prisipažįstu jai. – Neapkenčiu jų abiejų už tai, ką
padarė. Kartais mane apima toks pyktis, prisiekiu, galėčiau abudu užmušti plikomis rankomis.
Beatriksė linkčioja.
– Ir aš taip pat jaučiausi. Tai savaime suprantama. Kai mano vyras nusprendė kuriam laikui
sugrįžti pas mane ir mėginti viską užglostyti, kitaip tariant, kai jo šliundra ėmė leisti į kelnes ir pasakė
nemesianti savo vyro, tada jis ir išsigando – prisimenu, kaip vieną vakarą gamindama jam valgyti
norėjau ištaikyti laiko, sumalti stiklų ir įmaišyti į maistą. Buvau pavyzdinga žmona, juk žinai, taigi jis
nebebūtų manęs palikęs antrą kartą, bet man vis užeidavo tokie baisūs neapykantos ir siuto
priepuoliai, kad galėjau jį užmušti. Atsikeršijau, kaip sakai, iki panagių.
Man sunku įsivaizduoti, kad Beatriksė galėtų jausti tokį įniršį. Ji visada tokia rami ir linksma, jos
gyvenimas pilnas pasimatymų, gero vyno, jogos ir zumbos mankštos, pilateso ir futbolo. Jos
gyvenimas – tai nepriekaištinga pusiausvyra, viengungišką būtį keičia mėgavimasis kartu su mumis
šeimyniniais džiaugsmais; mano manymu, ji sukurta šeimai, jei tokiomis godžiomis akimis retkarčiais
žiūri į mūsų mergaites. Be to, Beatriksė gyvena erdviame bute, įsirengtame pagal savo skonį. Be jokių
bjaurių židinių. Sunku įsivaizduoti, kad jai kiltų tokių žmogžudiškų minčių, kaip man pačiai vos prieš
kelias valandas.
Apžiūrinėju ją vaizduodamasi, kad jaučiuosi taip pat jaukiai, kaip būdavo anksčiau. Beatriksės
veido bruožai smulkūs kaip kūno sudėjimas, dėl to ji panaši į kinišką lėlę, veidas visad braškių su
pienu spalvos, ar būtų padažytas, ar ne, o jau plaukai – oho!
– Kas tau pasidarė? – suklykiu.
Tankūs jos plaukai, visada skaisčiai rudomis garbanomis apkrintantys nugarą, dabar tapo platinos
šviesumo, jie pakirpti iki smakro linijos. Kaip iškart nepamačiau? Matyt, įnikusi į savo bėdas, dorai
nė nežvilgtelėjau.
Beatriksės veide išplinta šypsena.
– Tau patinka? – klausia ji ir suleidžia pirštus į šilkines sruogas.
– Taip, taip, patinka, – atsakau. – Kada tai įvyko?
– Savaitgalį. Glazge ėjau pro kirpyklą ir pamaniau, ar ne metas pasikeisti. Pastaruoju metu
pasidariau nuobodoka, tad nusprendžiau, kad tai mane bent kiek pagyvintų. Ir, žinai, pagyvino.
Ji vėl sukiša pirštus į plaukus.
– Tau tikrai patinka?
– Tikrų tikriausiai, – atsiliepiu.
 Žinoma, dabar ji visai kitoks žmogus. Juk neperšoksi nuo ilgų rudų plaukų prie trumpų ir šviesių ir
nėmaž nepasikeisi. Bet šiaip atrodo visai neblogai.
– Ir tau išties tinka.
– Kitą dieną kalbėjausi skaipu su mama, tai jai labai nepatiko. Bet aš pasakiau: „Motin, ponams
patinka šviesiaplaukės, argi nežinai? Prisimenu, kai kalbėjai, kad man būtina turėti vyrą: tai
vienintelis būdas jam gauti.“ Kaipmat užčiaupiau. Jos vyras mirė iš juoko.
– Kaip laikosi ponia Beatriksės mama?
– Puikiai. Jos oro kondicionierius kelia baisų triukšmą, be to, nenorėčiau, kad mama gyventų
šitaip toli, tame Sidnėjuje, bet ji laiminga, tai ko daugiau norėti, tiesa? – plačiai šypsodamasi sako
Beatriksė.
– Taigi, – pritariu.
– Viskas susitvarkys, – tikina ji mane. – Visas tas sąmyšis su Skotu ir Mirabele pats kuo
puikiausiai išsipainios, viskas vėl bus gerai.
– Tikiuosi, tu neklysti, – atsakau.
– Taip ir bus, tik duok pasakyti vieną dalyką. Nesileisk dabar stumdoma. Jei tau reikia, kad Skotis
išeitų, kol susivoksi savo mintyse, priversk jį išeiti. Aš pati smarkiai gailiuosi, kad neišmečiau savo
vyro lauk, kai jis man taip padarė, kad neišmečiau tą pat akimirksnį, vos tik sužinojusi. Jei jau leidau
rinktis, vėliau jis ir mėgino sugrįžti.
– Pažiūrėsim.
– Nesakau, kad privalėtum taip ir padaryti. Sakau – jei pati nori, tai nebijok. Tai jam tik į gera.
– Gana kalbėti apie mane, – tariu jai, nes anaiptol neketinu jo išvaryti. – Papasakok viską apie
savo pasimatymą ir aną vyrą iš lėktuvo.
– Pasigailėsi, kad paprašei.
Ir ji dviem valandoms išplukdo mane iš čia ant savo pasakojimo bangų į kitą pasaulį, neturintį
nieko bendra su manimi. Regis, tai dvi geriausios valandos, tokių jau seniai nesu patyrusi.
 Beatriksė

Turėsi man labai daug ką paaiškinti. Skambink, kai tik galėsi. Bea x

MYLIU Tamę. Ji tarytum sesuo, nors sesers niekada neturėjau. Tokia nuoširdi ir dosni. Kaip tik dėl to
man dar sunkiau tai sakyti, bet manau, kad iš esmės visa ko priežastis yra ji pati. Fffui. Darosi baisu
vien apie tai pagalvojus. Tačiau dabar išklausykit manęs – taip ir yra, jei pasiaiškinsim, dėl ko.
Norėčiau, kad būtų ne taip. Norėčiau turėti galimybę pažvelgti į jų santykius iš šalies ir pasakyti, kad
man tai staigmena, kad Skotis yra nuklydęs į šoną beprotis, bet negaliu lyg niekur nieko apie tai
šnekėti, nes kaipmat pajuntu užplūstant karštį kelnaitėse.
Kaip pora juodu vargiai gyvaliojo. Kai susipažinau su Tame, ji buvo septintą mėnesį nėščia,
laukėsi Koros ir visa spindėte spindėjo. Prisimenat, su Skočiu susipažinau pirmiau, ir jis įterpė į
pokalbį, kad jo žmona nėščia? Kaskart eidama pro jų namą į Džordžo gatvę, didžiausią Hove,
užmesdavau akį, bet galiausiai pamačiau ją čia, išeinančią iš WHSmith knygyno. Buvo su didžiuliais
akiniais nuo saulės, palaidais plaukais, šypsojosi žmonėms, eidama pro šalį ir nuolat glostinėdama
didelį pilvą su vaikeliu viduje. Dėl šypsenos ir atkreipiau į ją dėmesį, toji šypsena buvo visada
pasirengusi nušviesti ir taip švytintį net po akiniais puikų veidą.
Moteris atsidūrė priešais mane, pamažu pėdinančią namo, ir pasuko į Dievo Apvaizdos aklagatvį
– mano širdis taip ir smuktelėjo žemyn, nes iš veido pažinojau visus čionykščius gyventojus, taigi
greičiausiai čia buvo ji – moteris, kurią buvo vedęs Skotis.
„Ei, labas“, – sušukau jai, beketinančiai kišti raktą į durų spyną. Ji atsigręžė ir pažvelgė į mane.
„Labas“, – atsakė ir vėl šypsodamasi užsmaukė akinius nuo saulės ant pakaušio.
„Jūs Skočio žmona?“ – paklausiau.
„Taip, o jūs turbūt ta draugiškoji kaimynė Beatriksė?“ – pasidomėjo ji.
„Nusikaltusioji.“
Ji išsišiepė, nors nesitikėjau, kad šypsena gali būti dar platesnė, o pati moteris dar labiau švytėti.
„Pagaliau sutikau savo amžiaus kaimynę, – pasakė. – Mano vardas Tamė.“
„Tai jau taip. Šitoje gatvėje pilna senukų su skrybėlėm. Noriu pasakyti, kuo elegantiškiausių, kas
be ko, – pridūriau, nes jai galėjo šauti į galvą, kad esu kalė. – Man taip malonu, kad judu su Skočiu
atsikraustėte čia.“
„Man patinka čia gyventi. Gal užeitumėt kavos? Iš tiesų norėčiau susipažinti su jumis.“
Man reikėjo grįžti į darbą, juk ataskaitos apie parduotas prekes nepasirašys pačios, bet norėjosi
apžiūrėti namą ir pasikalbėti su Skočio žmona. Man rūpėjo, kodėl Skotis ją vedė, kokias moteris
renkasi tokie vyrai, kaip jis.
Popietė pragaišo juokiantis ir krečiant pokštus, puodelį po puodelio geriant arbatą naujai
išklijuotoje plytelėmis jų virtuvėje. Sėdėjome taip ilgai, kad namo grįžo Skotis. Kai ji išgirdo
rakinant duris, tiesiog nušvito visu kūnu, o kai jis pabučiavo ją, iš pradžių bučiniu pasisveikinęs su
vaikeliu, pamačiau, kaip ji sulaikė ranką, kad kuo ilgiau prie jo liestųsi.
Paskui viskas pasikeitė. Kada paskutinį kartą mačiau Tamės veidą nušvintant šypsena dėl to, ką
padarė Skotis, ar vien todėl, kad jis yra? Ji nebespinduliuodavo ir nenušvisdavo nei būdama šalia jo,
nei kalbėdama apie jį. Kartais sėdėdavau pas juos per vakarienę, o ji vargiai dirstelėdavo jo pusėn.
Paduodavo jam lėkštę, o veide jokios paslaptingos šypsenos, liudijančios jos meilę, jokios
papildomos porcijos, rodančios, kad jis jai svarbiausias, jokio slapto mirktelėjimo, atskleidžiančio
įsitikinimą, kad jis geidžiamiausias pasaulyje.
Bėgant metams, Tamė visiškai atsidavė vaikams: maitinimas, rengimas į mokyklą, namų darbai,
bendra veikla, žaidimai, vystymasis, migdymas. Kora. Anansė, Kora, Anansė, Kora, Anansė. Kur
įsiterpti Skočiui? Ar jam yra vietos tame didingame sumanyme?
Kartą, gal prieš pustrečių metų, aš jų abiejų šito paklausiau, bandžiau paaiškinti, kad jų santykiams
gresia pavojus.
„Aišku, niekur“, – Skotis atsakė taip nykiai, kad man vos širdis neplyšo iš gailesčio.
„Kur Skoto vieta? – pakartojo Tamė. – O kur mano ir mergaičių vieta jo gyvenime, turėtum šito
paklausti.“
„Bet čia jis jaučiasi gerokai atstumtas, esu tikra.“
„Todėl manai, kad viskas pasikeistų, jei dažniau palukštenčiau jam kiaušinius ar pažįsčiau
gaidelį? – atšovė ji, priblokšdama savo žodynu. Šito tikrai iš jos nesitikėjau. – O kaip aš? Tvarkau
visus namus, ant mano galvos ir visi vaikų rūpesčiai, ir darbas. Ar nori pasakyti, kad man derėtų
pasirūpinti ir juo, kad jaustųsi mylimas ir vertinamas? Iš ko man pačiai tikėtis tokio rūpinimosi?“
Gūžtelėjau, nes ji, regis, buvo savaip teisi.
„Skotas yra mano gyvenimo meilė. Bet vis pamanau, jei jis labiau įsitrauktų į kasdienį šeimos
gyvenimą, – pati žinai, skalbimas, retkarčiais siurbimas, – net jei grįžtų ankstėliau namo ir suguldytų
mergaites, galėtų labiau pasijusti esąs čia savas. Be to, mudu abu turėtume daugiau laiko vienas
kitam.“
Norėjau priversti suprasti, jog tokiam vyrui kaip Skotis reikia liaupsių, kad pajustų savo vertę. Jis
turi būti ir geidžiamas, ir reikalingas. Siurbimas, skalbimas, mergaičių migdymas vargu ar pakeistų
esminį dalyką – Skotis savo prigimtimi viršesnis už kitus, todėl turi būti kone garbinamas, kiek tai
įmanoma.
Jis pats anaiptol nebuvo be priekaištų. Reikėjo bent kiek labiau ja domėtis. Nupirkti gėlių,
mažyčių dovanėlių, gal net gundančių apatinių. Pasakiau jam tai. Jis susiraukė ir atsakė, kad ji tik
įsiustų, jei jis nupirktų apatinius, juk tada turėtų su juo mylėtis, o taip tai jau nebus.
Jei juodu abu būtų pasistengę, šiandien jo čia nebūtų.

Nedrįsk manęs nepaisyti, Skoti. Tai tau taip lengvai neišdegs. Bea x

Supratau ir tai, kad reikalas su Mirabele turės būti išpūstas. Prieš kelias savaites Skočiui pavyko
gauti mums bilietus Londone į vienas sezono pabaigos rungtynes. Nebuvome nė vienos iš
besivaržančių komandų aistruoliai, būtų reikėję pagalvoti, kad pasakytume, kas ten tokie žaidė. Vis
dėlto tai buvo bendras bilietas į privačią ložę, proga pamatyti žaidimą tiesiogiai. Vykome traukiniu,
nes per prabangius pietus abu ketinome išgerti. Turėjo dalyvauti dar keli Skoto bendradarbiai, tai
reikėjo atitinkamai apsirengti. Buvau pasisiūliusi pažiūrėti mergaites, kad galėtų vykti Tamė, bet ji
atsakė: „Verčiau išsidursiu sau akis“, taigi išvykau aš. Slapta džiūgavau ir nuo to karto DIEVINAU
futbolą. Pakeliui į rungtynes ir jose Skotis atrodė smagus, neįsitempęs. Mes gėrėme, juokėmės,
pokštavome, įsigudrinome pažiūrėti ir žaidimo, o paskui turėjome samdytis automobilį bendrovės
sąskaita, nes pražiopsojome traukinį namo. Kuo labiau artėjome prie Braitono, tuo tylesnis jis darėsi,
galiausiai prisipažino, – ilgokai raginamas, – kad jam baisu grįžti namo, baisu pirmadienį sutikti
Mirabelę darbe ar bet kada gatvėje.
„Kodėl, Skoti?“ – paklausiau jaudindamasi, kad jis atrodo toks sugniužęs.
„Ji bando mane suvilioti, – tarė jis. – Man nelengva atsisakyti.“
„Gal ji tave jau sutvarkė? – paklausiau išsigandusi. – Negi nori su ja prasidėti?“
„Žinoma, ne, – patikino jis. – Tik niekaip negaliu priversti jos palikti mane ramybėj. Tamė nė
nenumano, kokia ji iš tikrųjų.“
„Ką dabar darysi?“
„Būsiu jai griežtesnis, – atsakė jis, tarytum tai būtų reikalavę didžiulių pastangų. Toks žmogus,
kaip jis, tikrai nevadovautų tarptautinei bendrovei cypčiodamas plonu balseliu. – Tik būgštauju, kad
ji pradės visiems skųstis, esą aš prie jos seksualiai priekabiaująs, ar panašiai.“
„Fui. Mane pykina nuo tokių moterų. Jos tik sunkina visų kitų verslo moterų padėtį.“
Skotas gana meiliai nužvelgė mane, bet nieko neatsakė.
„Kodėl taip žiūri į mane?“ – paklausiau.
„Vis dėlto Tamė sunerims. Bandys iš manęs ištraukti, ar Mirabelės kaltinimas turi pagrindą. Ji
mano, kad moterims verslo pasaulyje sunku.“
„Tik jeigu pati pasirenki būti auka“, – pasakiau jam.
„Taigi, – tarė jis. – Taip ir yra. Kaip malonu dėl įvairumo kartais pasikalbėti su žmogumi, kuris
tave supranta.“
Negaliu pakęsti tokių moterų kaip Mirabelė. Nekenčiu ir pačios Mirabelės. Tamė keliskart bandė
mus suvesti į krūvą, bet aš su ja neištverdavau. Gal dėl to, kad jau tada nujaučiau, kad persekiojo
Skotį.

Gerai, matau, kad nežinai, kuriuo pirštu rinkti numerį ar rašyti žinutę, tai netrukus darbe
pradėsiu skirti pasimatymus kitam vaikinui, užuot sėdėjusi su mergaitėmis, kaip ketinau,
tai gali ir nebekalbėti. Būtų gerai, jei tik aš viena norėčiau viską išsaugoti. Dabar paliksiu
tave ramybėje. Bea x

Ir vėl – tik aš galiu suprasti, į ką juodu įsivėlė, tik aš galiu rasti išeitį. Bet kas manytų, kad tai mano
santuoka.
 5
Tamė

Anansė su Kora jau apkamšytos savo lovose, bet niekaip nenustygsta, mat yra perdėm
susijaudinusios. Šį vakarą jas prižiūri Beatriksė, ji užsinešė į viršų savo miegmaišį ir pasitiesė ant
čiužinuko, mūsų klojamo tarp mergaičių lovelių.
– Šiąnakt, matyt, nemiegosit, ar ne? – klausiu visų trijų, bet jų akys tik blykčioja pro apklotų
vaivorykštę.
– Miegosim, – sutartinai atsiliepia mergaitės su Beatrikse.
Jaučiuosi bejėgė, įveikta abejonės, ar išdegs šitas reikalas.
– Visos trys rytoj būsit kaip lavonai, – pareiškiu. – Kentėsiu, kol gana anksti kaip reikiant
pavargsit, o jau tada darysiu tai, kas jums nėmaž nepatiks.
– Mes būsim geros, – sako Kora, užsidengusi burną geltona antklode, bet jos nosytė ir įkypos
didžiulės rudos akys švyti slopinama linksmybe.
– Labai geros, – pritaria Anansė, užsitraukusi rožinę antklodę iki smakro; veido išraiška – Koros
atspindys.
– Išties labai geros, – užbaigia pažadus Beatriksė.
Jos akys žalios, plaukai šviesūs, oda blyški, o veidas vylingas, visai kaip mergaičių, – tarytum
svaigus Kalėdų nerimas, visi gimtadieniai ir šventės, kuriose teko ir teks dalyvauti, tėra kankynė,
palyginti su šia naktimi.
– Gerai, pasitikiu jumis, – pareiškiu suraukusi antakius ir širdyje pasiduodama, nes pažįstu savo
vaikus ir savo draugę.
Ir, žinoma, nėmaž nepasitikiu. Nemanau, kad iš viso kada nors vėl visiškai pasitikėsiu kitu
žmogumi. Ne kitaip. Skotas prašė manęs, tiesą sakant, maldavo pasikalbėti. Nenoriu kalbėtis. Noriu
pamiršti, kad vyksta šitie baisumai. Trokštu peršokti į ateitį, kai būsime su tuo susidoroję; arba grįžti
į tuos laikus, kai mūsų santuoka dar nebuvo tapusi tokia siaubinga, kad Skotui reikėtų visomis
išgalėmis dairytis į šalis ir visiškai ją nutraukti. Nežinau, kada tai įvyko. Galiu spėlioti, vaizduotis,
manyti, kad nujaučiu, bet žinoti nežinau. Negalėčiau bakstelėti pirštu į tą vietą savo gyvenimo
žemėlapyje ir tarti, kad štai čia viskas ėmė irti.
– Myliu tave, iki rytojaus, – bučiuoju Korą. – Myliu tave, iki rytojaus, – bučiuoju Anansę. – Myliu
tave, ačiū, iki rytojaus, – nusišypsau Beatriksei.
Ji atsimoka man susirūpinimu ir narsa, dengiamais šypsenos.
– Viskas bus gerai, – sako vien lūpomis.
Linkteliu, nors žinau, kad nebus.

Nepasikalbėjome iki pat kelionės į miestą. Pastarąsias porą dienų Skotas atrodė tartum nešulinis
arklys, nes veždamas mergaites į mokyklą imdavosi krepšį su dokumentais, nešiojamojo kompiuterio
krepšį ir dar užsikabindavo mergaičių kuprines, taip galėdavo nesimaišyti man po kojų, kol grįš
mergaitės, o tada atsitverti jomis nuo manęs, nekreipiančios į jį dėmesio. Todėl jis jau iš anksto
paskambino – paklausti, kokio maisto pageidaučiau, kol kalbėsimės. Užuot atsakiusi padėjau ragelį.
Negaliu su juo kalbėtis. Kaskart, kai bandau, atmintyje tvyksteli žinutė, ir jos sukeltas vaizdas tarsi
smeigia peiliu į vidurius. Nė nežinau, kas verčia skaudžiau kentėti – ar jausmingosios, ar
geidulingosios žinutės. Visos jos žeidžia, visos atima jėgas.
– Ar mes iš viso kalbėsimės? – netikėtai klausia jis.
Skotas nepakelia tylos, dėl to jau bandė priversti mane kalbėtis, dėl to jam reikia mergaičių – kad
neliktų akis į akį su manimi.
– Mes negalime ir toliau taip tęsti, reikia pasikalbėti.
– Apie ką?
– T. B…
– Jau sakiau, kad manęs taip nevadintum. Žinau negalinti iš tavęs daug reikalauti, bet man tikrai
labiau patiktų, jei neįžeidinėtum manęs tokiu kreipiniu, primenančiu ankstesnį mūsų gyvenimą.
– Kaip tai suprasti?
– Apie ką reikia pasikalbėti, Skotai?
– Kaip mudviem atkurti savo santuoką. Jei nenori išardyti mūsų šeimos nieko nesiimdama.
Einame Bažnyčios gatve, ši įsilieja į kitą gatvę, toji – dar į kitą, ir taip visą kelią iki Braitono.
Anksčiau dažniausiai eidavome pajūriu, stabčiodavome ir kalbėdamiesi žvelgdavome į vandenis,
rankos tarytum nejučiomis slystelėdavo vienas kito liemeniu, žengdavome kartu, jausdami kūnų
šilumą, spoksodavome vienas į kitą ir kvailai šypsodamiesi bučiuodavomės. Skotas buvo besukąs
ten, bet aš pasirinkau šį kelią pro užtemusias parduotuves, pro retus šviesos blyksnius iš restoranų ar
parduotuvių, paliekančių per naktį įjungtus šviestuvus. Tai, regis, visai pritinka – prietema su akį
rėžiančiomis nevilties užuominomis.
Dar neatsakiau į klausimą, nors mudu einame pro skaisčiai apšviestą Tesco, čia pilna žmonių, jie
lėtai ir, rodos, be tikslo, vaikštinėja tarytum zombiai, besirenkantys kuo papildyti savo gretas; tuoj
prieisime Džordžo gatvės pabaigą. Santūri ir neryžtinga, aš neatsiliepiu, nes nesu tikra, ar noriu
išsaugoti mudviejų santykius.
– Ar nori išsaugoti mūsų santykius, ar ne? – klausia jis pasipiktinęs. – Juk mudviem abiem reikia
stengtis, abu turime keistis.
– Po teisybei, nežinau.
Šalia itališko restorano, stūksančio ant Ventnor Vilo ir Bažnyčios gatvių kampo, Skotas sustoja.
– Nežinai, ar nori mus išsaugoti? – netiki jis, bet jo nuostaba sumišusi su nerimu.
Stabteliu ir pasitraukiu į šoną praleisti jaunos poros – susikabinusios rankomis, susiglaudusios.
Nulydžiu ilgesingu žvilgsniu – tokie nekalti, jiems dar viskas prieš akis. Stoviu gatvės žibinto
apšviestoje salelėje, prieina Skotas, ir mudu atsiduriame dėmesio centre. Žvelgiu į restoraną, čia
ruošiami pietūs. Valgoma, geriama, gyvenama. Įdomu, kiek šių žmonių yra patyrę neištikimybę? Kiek
jų siaubingai kenčia iš meilės žmogui, su kuriuo daugiau nebegalės būti kartu?
– Veikiausiai nenoriu.
– O kas, jei aš noriu? Tai neturi reikšmės?
 Taip ilgai buvo pildomi vien tavo norai, sakau mintyse. Niekada jo neįskaudinčiau, ištardama
garsiai, ypač kai toks įsitempęs ir suirzęs, rankos taip ir taikosi mane sugriebti, supurtyti, kad
atsitokėčiau, prisiversčiau permąstyti, ką čia šneku.
– Paklausyk, – prabylu lyg mėgdžiodama jį – labiau nei dera, labiau nei norėčiau. Esu tikra, tai
todėl, kad augome toje pat vietovėje. Tik ne dėl to, kad gyvendama su juo praradau savo tapatybę. –
Mūsų santuokai jau pernelyg pakenkta, nebeatitaisysi.
– Tu nesąžininga. Nusprendi išardyti šeimą nė nesvarstydama apie kitokią galimybę.
– Vis spėliojau, kada tai pareikši ir užsiminsi, kad buvai man neištikimas dėl mano pačios kaltės.
– Nebūčiau nieko daugiau ieškojęs, jei mūsų santykiai būtų teikę man džiaugsmo, – patvirtina jis
ne tiek nusiminęs, kiek jausdamasis teisus.
Šie jo žodžiai man ne staigmena. Žinojau, kad ketina sviesti juos man, nes nuo pat tada, kai
prisipažino, ne kartą apie tai užsiminė – ir vis dėlto išgirsti tai sakant yra visai kas kita. Staiga
tarytum išeinu iš savo kūno ir plevendama viršum žibinto matau mudu, itin aiškiai pačią save. Derėtų
išsitrinkti galvą, iš naujo susukti plaukus, sulyginti išsipešusias sruogas. Mano oda suglebusi ir nusėta
dėmėmis, akys paklaikusios, raudonos, nes nuolat šluostomos, lūpos sukepusios nuo dažno kramtymo
ir kietai suspaustos tvardant besiveržiantį nerimą. Matyt, esu sulysusi – drabužiai atrodo apdribę. Štai
kokia aš Skoto akimis, štai ką jis sako man matęs ir suradęs, ko jam trūko. Tokios moters jam buvo
negana, ir jis pasiieškojo kitur. Štai kokia aš.
– Žinai, tikėjausi, kad taip pasakysi. Jei taip būtų pasakęs vyras, už kurio ištekėjau, kurį mylėjau
visus šiuos metus, tai būtų mane sugniuždę, o tavo žodžiai man kaip nuo žąsies vanduo.
– Ką čia šneki? Aš esu vyras, už kurio ištekėjai.
Dabar mano eilė pasityčioti, nors gal ir neparodysiu to savo veidu, turbūt neverta.
– Žmogus, už kurio ištekėjau, nebuvo pornografinių filmų vartotojas, apsėstas aistros pinigams ir
būtinybės trūks plyš gerai atrodyti. Jis buvo mielas, negailėjo man bučinių, ir jie nebūtinai turėjo
baigtis seksu. Aišku, nusižiūrėtu iš pornografinio filmo. Vyras, už kurio ištekėjau, klausydavo, ką
kalbu, verkė, kai gimė jo dukterys, ir retkarčiais vien dėl to imdavo mane už rankos. Vyras, už kurio
ištekėjau, kartą atidavė Big Issue pardavėjui paskutinį penkių svarų banknotą, nes buvo šalta, todėl
jam norėjosi, kad tas žmogus galėtų nusipirkti bent puodelį kavos. Vyras, už kurio aš ištekėjau, parašė
mano vardą žvaigždėse. Jis man surado Braitono paplūdimy šimtą akmenukų – šiaip sau, paskui visus
sudėjo kur radęs, kad nebūtų pažeista mažoji paplūdimio ekosistema. Vyras, už kurio ištekėjau, kartą
sode žaidė arkliuką su mergaitėmis, purvo ten buvo daugiau nei žolės, todėl vėliau jam teko išmesti
savo mėgstamas kelnes į šiukšlių dėžę. Ir kai viena duktė susirgo vėjaraupiais, jis visą savaitę kas
naktį keldavosi, kad neleistų jai nusikasyti, matavo temperatūrą ir skaitė pasakas. Tu ne tas vyras.
Nežinau, kur dingo Skotas Čalėjus, už kurio aš ištekėjau, bet tai ne tu. Rodos, tu kasdien
užmušdavai po mažą dalelytę tikrojo Skoto Čalėjaus, kol galiausiai jis visiškai dingo, liko tik
žmogus, galįs užmegzti romaną ir dėl savo elgesio viešai suimtas už lytinį smurtą, maža to, privertęs
mane patikėti, kad taip gali būti. Tu atėmei mano geriausią draugą, mano meilužį ir mano vaikų tėvą.
Šitie žodžiai iš anksto nesudėlioti mano galvoje. Nesuvokiau, kad taip ir jaučiausi, kol viską
išsakiau. Visa tai tiesa. Nebežinau, kas jis yra. Visa, kas įvyko, skatina mane nebeneigti tikrovės,
traukia iš patogios nesąmoningos būklės, kurioje leisdavau dienas, į tikrą gyvenimą su visiškai
svetimu žmogumi.
Skotas beaistriu veidu įdėmiai klausosi mano kalbos, neatrodo abejojantis ar priblokštas, net
atšoka iš įniršio. Ir vėl matau vaikėzą, grasinantį ponui Makojui, kad išplėš širdį šaukštu ir sušers
šuniui. Vaikėzas stojasi piestu Skoto kūne, atsispindi veide ir kūno linkiuose, laikysenoje ir
kvėpavime. Skotas sugniaužia kumščius ir žiodamasis perkreipia veidą.
– Tu tokia pervargusi, ką? – ima šaipytis. – Taip sunkiai darbuojiesi, tik be rūpesčių leidi mano
pinigus, gyveni mano namuose, vairuoji mano automobilį, argi ne? O kaip aš? Ta, kurią vedžiau, virto
šalta apsileidusia moterimi, nors kadaise buvo karšta ir aistringa, nevengianti jokių naujovių. Buvo
smagi ir maloni, o aš galėjau ja pasitikėti. O dabar turiu gyventi su neurotiška, senamadiška doruole,
ji nepasivargins apsivilkti ko nors seksualesnio, taigi nevers manęs raudonuoti, jei kur nors eisime
kartu. Seksas? O kas tai yra? Nerasi nė vieno vyro, šitaip apsieinančio be sekso, kaip teko apsieiti
man. Nė nemėginkim prisiminti, kad būtum ką nors padariusi dėl manęs, pirmiau nepakėlusi triukšmo,
kaip šitai atsilieps mažylėms. Nes daugiau tau niekas nerūpi, tiesa? Savo juokingą poreikį visur kišti
nosį ir smulkmeniškai vadovauti vaikams kiekvienam žingsnyje, aišku, tenkini mudviejų bendro
gyvenimo sąskaita. Kažin, kada paskutinį kartą mudu su tavim kaip reikiant pasikalbėjom, Tame?
Kaip iš viso nustebai, kad man reikia kuo nors pasikliauti? Reikia, kad kas nors mane palaikytų? Kad
kas nors su manim pasimylėtų? Namuose viso to neturėjau, man nieko neduodavo ta, iš kurios tiek
tikėtasi.
Jis prieina visai arti, veidas iškreiptas įsiūčio, dar ryškesnio oranžinėje žibinto šviesoje, o balsas
virtęs pagiežingu gergždesiu:
– Kodėl man nepasiieškoti kitur, jei prie stalo sėdi tik šventa senmergė, o lovoje niūkso ledo
luitas?
Jo žodžiai kaip dulkės leidžiasi ant mūsų, dar vienas kaltinimų ir įžeidimų sluoksnis užkloja tai, ką
pasakiau aš. Savotišką pasitenkinimą teikianti ironija: jis pradėjo šį pokalbį, norėdamas įtikinti mane
gelbėti mūsų santuoką, o dabar sukęs nesukęs priėjo tą pačią išvadą kaip ir aš.
– Vadinasi, sutinki, kad nebeliko ko išsaugoti? – klausiu. – Galime pradėti skyrybas?
Skotas akimirksniu ima trauktis – ir atšlyja, ir susitvardo. Net kūnas keičiasi, veidas mainosi; jis
pradeda elgtis, lyg norėtų su viskuo susitaikyti.
– Ne, taip nesakau. Iš viso taip nekalbu. Tik sakau, kad nė vienas mūsų nėra be priekaištų. Aš
nenoriu skirtis.
– Kodėl gi ne? – surinku. – Aš baisi, siaubinga. Esu šalta senamadė, tai kodėl nenori su manim
išsiskirti? Galėtum pradėti gyvenimą su naująja savo moterimi, įdomia ir miegamajame, ir už jo. Gali
eiti ir gyventi su ja, – su Mirabele. Net jei toks gyvenimas man bus tikras peilis į širdį, jei turėsiu
matyti judu drauge, o vaikai nesusigaudys, kodėl tėtis gyvena ten, o ne su mumis, pamažu priprasime.
Tai tavo proga pradėti naują gyvenimą, juk su manim jokio gyvenimo nebuvo.
– Aš nenoriu skyrybų, – nesiliauja jis, jau ramesnis, švelnesnis, nuolaidesnis. – Noriu, kad mudu
išsiaiškintume, o ne išsiskirtume.
Aš irgi noriu išsiaiškinti, kur nenorėsiu. Myliu jį. Neįsivaizduoju, kaip be jo klostytųsi mano
gyvenimas. Kaip atsikelčiau rytais ir galėčiau gyventi, jei jo nebūtų čia, jei žinočiau, kad neketina
grįžti. Net šioje nelaimėje man vis dar švysteli buvusio, tikrojo Skoto bruožai. Bet jei pasiliksiu,
niekas nesikeis, bus dar baisiau. Per daug naujojo Skoto, tik atplaišos senojo ir įkyrus priminimas,
kad jis galėjo pasiduoti kitai. Kūnu, siela, širdimi. Man teliko tik atliekos. Net jei viskas, viskas
šitaip susiklostė, žinau, kad nusipelniau geriau ir daugiau.
Mano kojos imasi vadovauti – apgręžia mane aplink ir veda tolyn į Braitoną, kur ir ketinome eiti.
Skotas priverstas kiūtinti iš paskos. Reikia dar daugiau pasikalbėti, turiu jį įtikinti: skyrybos man
vienintelė išeitis kaip nors išlaikyti sveiką protą.

Vaikščiojome kartu, pasėdėjome restorane, bet nepasišnekėjome, kol galiausiai sustojome prie kito
restorano. Svarstau, kaip atskirti mudviejų gyvenimus. Galvoju apie ištuoką.
Taip daug ką reikia peržiūrėti – namo, mano darbo reikalus, galiausiai, ką pasakyti žmonėms. Ką
pasakyti mergaitėms. Nuolatos dingteli, kad mano protas nukrypsta nuo tikrovės, nuo pačių skyrybų.
Ištuoka. Šis žodis savaime yra košmaras. Jis sunkiasvoris, bauginantis, neįveikiamas. Stoviu
papėdėje vis labiau atlošdama galvą, bet niekaip nematau, kur jis baigiasi, kaip įkopsiu, neturėdama
tikroviškos sampratos apie jo dydį. Čia, šalia to Everesto didumo žodžio, nuleidžiu galvą ir
pasigręžiu į dešinę, bandydama įžiūrėti, kur galų gale yra E raidė, ar ji toli, ar galėčiau pasiekti, bet
ne, ji neapsakomai nutolusi. Ar galiu tikėtis jį apeiti, jei nematau pabaigos? Neįmanoma įkopti,
neįmanoma apeiti, turiu skverbtis kiaurai. Tai kelia siaubą, regis, man reikės brautis ilgu tamsiu
tuneliu, juntant kiekvieną žingsnį, klupčiojant, griūvant, susižeidžiant ir žinant, kad pasukus atgal
greičiausiai tektų brautis vėl tuo pačiu keliu, tik tada būtų dar baisiau, nes iš viso nebežinočiau, kas
manęs laukia.
Aš skiriuosi. Taip man neturėjo atsitikti. Mums. Mūsų santykiams. Mūsų šeimai.
– Ar prisimeni, kai mudviem kelias dienas teko sustoti Turkijoje pakeliui į Egiptą? – klausia
Skotas.
Linkteliu, nuleidžiu akis į standžią baltą staltiesę, ant kurios sudėti lėkštė duonai, peilis sviestui
užsitepti ir mažytis stačiakampis blyškaus nesūdyto sviesto gabalėlis.
– Taip, – sumurmu.
– Prisimeni, kai atvykom į viešbutį ir negavom dviviečio kambario, nes nebuvome susituokę, o
darbuotojai nenorėjo, kad miegotume viename kambaryje ir smukdytume jų pigaus viešbučio
reputaciją?
Vėl linkteliu, o šypsena jau timpteli mano lūpų kampučius, tarytum atgijus atminčiai mane vėl
kerėtų tų laikų vaizdai, garsai ir kvapai.
– O prisimeni, kaip davei jiems velnių, kad ta visa velniava baigtųsi, ir jie galiausiai sušvelnėjo,
tik pasiūlė mums gretimus kambarius?
Šypsena norėtų skleistis, pražysti mano veide ir judesiuose.
– Dar, pameni, ėjome nusipirkti maisto, ir baigėsi tuo, kad valgėme visai tokiais pat baisiais
taukuotais šaukštais, kaip Braitone? O kai grįžome į viešbutį, paaiškėjo, kad katinas, įlindęs pro
atdarą langą, apšlapino tavo lovą? Mes spaudėmės siauroje mano lovoje, o tu vis negalėjai nurimti:
„Atsimenu, kaip uždariau tą langą prieš išeidama. Ar nemanai, kad jie tyčia įleido katiną, o paskui
atidarė langą – kaip priedangą?“ O aš vis sakiau: „Tu išties didelė optimistė, jei manai, kad tai
katinas. Turiu omeny, kaip katinas galėtų suprasti, kad reikia siusioti ant tavo, o ne ant mano lovos?“
 Šnekėjomės ir juokavome, gulėjome susispaudę kaip šaukšteliai stalčiuje ir vis dėlto abudu
kabojome ant lovos kraštų. Tokie prisiminimai iškyla prieš akis, kai apžvelgi visas savo meilės
priežastis.
– Prisimeni? – klausia Skotas.
– Taip, prisimenu, Skotai, ar tai gali turėti ką bendra su kuo nors?
– Aš… tik… su skyrybomis… Tame, žinau, kad tu nenori skirtis, ir aš nenoriu. Prašau. Mudviem
priklausė tiek gerų, ypatingų dalykų. Laikui bėgant daug ką primiršom. Bet aš manau, kad reikėtų
kovoti dėl to, ką turėjome, ką vėl galėtume turėti.
Purtau galvą. Nebenoriu kovoti nei visų tų prisiminimų, apie kuriuos jis ką tik šnekėjo, nes nenoriu
jų perrašyti, tiesą sakant, nerašyti, kai šalia rutuliojasi jo romanas. Tas romanas – tarytum jis ardytų
siūlą iš mūsų santuokos ir mėgintų jį panaudoti kam nors kitam, visiškai naujam ir, be abejo, jau
suterštam. Mūsų santykiai suteršti, kas iš to, kad mudu nuo šiol pasikeisim, jei man reikės kaskart
naujai įtarinėti – kaip ir kada jis mane vėl išdavė. Žinau, kad savo prisiminimų niekad nepajėgsiu
apsaugoti, jie neteks vertės, nes bus perrašyti, pakeisti – ar visai, ar vos regimai. Kam kovoti, kad
sukliudytum bet kokiam išardymui, perdarymui, panaikinimui. Jei noriu išsaugoti, kas dar liko
nesugadinta, turiu kaipmat eiti lauk.
– Mes negalim taip elgtis su vaikais, – kalba Skotas. – Neparodę, kad padėčiai pataisyti
išbandėme viską.
Svarstau, kaip pasakyti mergaitėms, kad mamytė su tėveliu daugiau nebegyvens kartu. Kad nuo
šiol jos mūsų drauge kasdien nebematys. Negaliu net mintyse regėti jų veidų, pamažu suvokiamo
siaubo, kad tai mūsų šeimos pabaiga. Jos turi draugių, kurių tėvai išsiskyrę ir gyvena atskirai, ir toms
draugėms puikiai sekasi. Jos smagios, sveikos, žydinčios. Bet ar iš karto tokios tapo? Kaip jos jautėsi
pirmąsias savaites, dienas, valandas po skyrybų? Kaip pajėgė tvardytis? Matau Koros veidą – kaip ji
užsisklęs, sučiaups lūpas ir susirauks; įsivaizduoju Anansę, kaip ji plačiai atsimerks pražiojusi
burnytę ir ims tankiai, neramiai alsuoti. Nejaugi iš tikrųjų galiu su jomis taip pasielgti?
– Eikim į šeimos konsultaciją. Raskime būdą pasakoti vienas kitam viską, išsiaiškinti, kaip rasti
išeitį.
Galvoju apie mergaites, kaip jos paūgėjusios pamažu suvoks, kad išėjau nė nepabandžiusi
konsultuotis, nedavusi jų tėvui progos pasitaisyti.
– Tame, padarysiu bet ką, kad tik mudu išliktume. Bet ką. Tik sakyk, ko iš manęs reikia, ir gausi. –
Jis patyli. – Net jei iš to nebus naudos, vis tiek eikim konsultuotis ir sužinokim, kaip draugiškai
išsiskirti. Prašau tavęs, juk viskas negali šitaip baigtis.
– Kodėl tik dabar? – klausiu jo. – Kodėl atsisakei pernai, man antrą kartą prašant, kad eitume
konsultuotis?
Dar sykį siūliau kreiptis į konsultaciją, nepaisydama Skoto atsiliepimo apie pirmąjį mano
pasiūlymą (Nebūk kvaila, Tame. Kodėl turėčiau kaip paskutinis šūdžius mokėti už tą šūdiną pokalbį?
Tai man mokama už pokalbius, o ne atvirkščiai. Konsultacijos – tai apgaulė, sušiktas lošimas
puodeliais. Turėtum geriau susigaudyti, tau tikrai nekenktų), nes jo elgesys buvo taip pablogėjęs, kad
nebegalėjau tverti. Akivaizdi tiesa, regis, smogia man į tarpuakį: žinoma, ir anksčiau jis buvo baisus,
žinoma, įmantrūs pažeminimai netruko virsti viešais, žinoma, iškerojo Skoto didžiavimasis – kai savo
romanu pradėjo po siūlą ardyti mūsų santuoką.
– Aš, hmm, nebuvau… anksčiau mano nuostatos buvo kitokios. Buvau…
Kilsteliu ranką, kad liautųsi. Nenoriu, kad toliau kalbėtų, abu žinom, kodėl. Kad ir ką jis dar
pasakytų, tai teatrodys bandymas pateisinti – ne tik romaną, bet ir pablogėjusį elgesį.
– Dabar viskas kitaip, – vėl prabyla jis. – Noriu, kad tai padėtų. Žinau, turi padėti.
Kalba taip, lyg galėtų ištrinti pastarąsias kelias pragaro dienas, paskutinius pusantrų metų – ar
apie tiek – savo romano, paskutinius ketverius metus atstumiančio, vien geismu grindžiamo elgesio,
tokį sunku net apibūdinti. Kur jis galės, bet noriu pabandyti dėl Koros su Ananse. Patausoti jas nuo
skausmo, kurio gal ir galima išvengti.
– Gerai, leisiu pabandyti. Bet nieko nežadu. Tik ką nors susirasime ir išsiaiškinsime, ar galėtų
mums padėti.
Jis atsipalaiduoja tiesiog akyse.
– Ak, ačiū Dievui, – sako. – Žinau, kad mudu galim susidoroti. Išties galim.
Jis atkiša rankas ir nori sunerti mudviejų pirštus. Trukteliu ranką ir atsilošiu – kuo toliau nuo jo.
Vis dar peršti nuo to, ką jis pasakė gatvėje, nors ant odos plika akimi ir nematyti, tai tebėra. Ir skauda
prisilietus. Mano žodžiai, regis, jo neįžeidė, jis tik nubraukė juos šalin ir mano, kad nieko ypatinga
sakyti vienas kitam tokius dalykus, kad po tokių kalbų vis dar galim ką nors atitaisyti. Kaip žmogus,
kurio reputacija ką tik buvo sužlugdyta ir sumaišyta su žemėmis, dar nė valandai nepraėjus atrodo
neįtikėtinai puikiai.
– Tikrai. Gerai, manau, galim šitai priskirti prie nepaprastai svarbių reikalų. Būtų šaunu ištaikyti
laisvo nuo darbo laiko šią arba kitą savaitę. Tikėtina, kad pavyks susitarti šią savaitę. Tik pranešk
dieną, laiką ir vietą – aš prisistatysiu. Galėsiu ir iš darbo išeiti, jei mums bus paskirtas toks laikas.
Dėbteliu į jį svarstydama, ar kalba rimtai. Ar taip gali būti? Žinoma, Skotas nori mane apmauti.
Neabejotinai. Nesakau nė žodžio, akimis tuščiai klydinėdama po jo veidą.
Jis nutyla. Prisimenu šį tą – turėjau pasakyti anksčiau: vyras, už kurio ištekėjau, niekad nelaikė
manęs nei savo asmenine padėjėja, – geriausiu atveju, – nei tarnaite.
– Aš nesitariu dėl konsultacijų, – pareiškiu. – Kodėl turėčiau tartis, jei visai nenoriu ten lankytis –
beje, esminis dalykas: juk ne aš užmezgiau romaną.
Iš pasikeitusio jo veido matau – suprato, apgailestaudamas prisimerkia.
– Gražiai sugebi viską įvardyti, Skotai, – sakau.
– Nebūk tokia, – rėžia jis.
– Kokia?
– Tokia gyvatė. Jei ketinam taisyti padėtį, turim vienas su kitu mažų mažiausiai maloniai elgtis,
suprasti vienas kitą, kol rasim konsultantą, padėsiantį geriau susikalbėti.
Žinoma, jis teisus. Bet aš vis dėlto būgštauju. Gal dar ir dėl to reikia konsultacijų – kad net
pastangos būti maloniems nebūtų suprastos klaidingai.
– Tu turi atsisakyti pornografinių filmų, – sakau.
– Prašau?
– Sakei, kad padarysi bet ką, taigi aš noriu, kad atsisakytum pornografinių filmų.
Akivaizdu, kad įsitempęs jo kūnas ragina iškart prieštarauti.
 – Tikrai. Gerai, nebežiūrėsiu jų.
– Ir ištrinsi, ko esi prirašęs į visas laikmenas. Iš asmeninio kompiuterio, iš nešiojamojo, iš
mobiliųjų telefonų.
Jis nulenkia galvą lyg užsigalvojęs ir nežiūri man į akis.
– Ar kas nors ne taip? – klausiu.
– Ne. Ne. Viskas gerai. Padarysiu tai. Žinoma. Padarysiu.
Tamsios Skoto akys susiranda mano rankas, sudėtas ant kelių. Atkreipiau dėmesį, kad
pastarosiomis dienomis jis vis žvilgčioja į jas.
– O tu turi vėl užsimauti savo vestuvinį žiedą.
Galiu jo nemūvėti, bet turiu kasdien su savimi. Deduosi į kišenę, o jei dėviu ką nors be kišenių,
įspraudžiu į liemenėlę. Man patinka turėti jį prie savęs, nors ir nemūviu. Kai tik susituokėme, man
buvo sunku išbūti su žiedu nors kelias valandas, nes jis erzino piršto odą. Turėjau tai nusimauti, tai
vėl užsimauti, kol ranka priprato, kad metalas nuolat į ją trintųsi; kol mano kūnas įprato priklausyti
ištekėjusiai moteriai. Dabar ant bevardžio piršto yra lygus patamsėjusios odos apvadas, iš čia žiedas
išsikovojo teisę būti nuolatos mūvimas. Tas odos apvadas vargu ar kada nors visiškai išnyks, todėl
man visad primins šią santuoką.
– Neerzink savo likimo, – sakau jam.
Jis nežymiai linkteli.
Tvirtai suspaudžiu kumščius, nagai nelygiais aplūžinėjusiais galais susminga į delnus – stabdau
besitvenkiančias ašaras. Sukrėtimas slūgsta, nutirpęs kūnas atsileidžia. Ir visa tai tarsi sako, kad mano
praeitis negrįžtamai dingusi, mano pasakos apie tikrąją meilę audinys beširdiškai išardytas.
 6
Tamė

Praėjo dvi savaitės.

Dvi savaites esame dar labiau pažeidžiami, bet apsimetame prieš mergaites. Beatriksė užeina kas
trečią dieną, būdama šalia stengiasi sumažinti įtampą. Skotas vėl dirba, namai visą dieną mano.
Jis stengiasi. Kasdien vežioja mergaites į mokyklą, grįžta pietų ir kasdien padeda jas guldyti. Po
pietų suplauna indus, susideda skalbinius į skalbyklę ir prieš eidamas miegoti padžiauna,
savaitgaliais iššveičia vonios kambarį. Tikrina spinteles ir šaldytuvą, ko trūksta, grįždamas namo
užsuka į parduotuvę. Kas antrą dieną per pietus išsiurbia visą namą. Skotas čia. Jis čia yra. Jokių
žinučių ar laiškų telefonais, kol sėdi prie stalo ar su mergaitėmis. Rodo dėmesį joms ir niekam kitam.
Pavyzdingas vyras ir tėvas.
Dėl to neapkenčiu jo beveik taip pat kaip ir dėl romano. Jis žinojo, ką daryti, suprato, kaip buvo
atitolęs nuo mūsų, ir vis dėlto būtinai turėjo pasiekti dugną – netiesiogine prasme – kad vėl būtų čia.
Kad grįžtų į šeimą, užuot kas vakarą siuntinėjęs tik savo apvalkalą.
Mudvi su Ananse einame pas gydytoją, nes jai ausies uždegimas. Skotas jau čia, jis mus lydi.
Šiaip jo čia nebūtų, ką ir kalbėti apie ėjimą sykiu.
Akivaizdu, kad tai neišvengiamai turi atsitikti. Gyvename ne pačiame didžiausiame pasaulio
mieste, toji moteris tikrai neketina slapstytis, kaip slapstyčiausi aš pati, jei būčiau padariusi, ką
padarė ji.
Priešais mus gatve ateina Mirabelė. Pamatau ją ir vėl atsiduriu tarp žinučių, aistros ir geismo,
vaizdinių, kai juodu dviese, – visa tai įstrigę mano atmintyje kaip tos mažytės augalų sėklos, įkibusios
dygliukais į audinį, kad atplėšti gali tik traukydamas po vieną. Šie prisiminimai patys nepasišalins,
juos reikės išrauti vieną po kito ir sunaikinti.
Mirabelė – nuo jos vardo giliai gerklėje susitvenkia šleikštulys – eina ta pačia gatvės puse kaip ir
mes. Lyg niekur nieko, lyg nebūtų išdavusi manęs ir apkaltinusi Skoto, ji ketina praeiti pro mūsų
namus.
Abu jie, Skotas su Mirabele, vienas kitą pamato per pusę žingsnio, susvyruoja ir stabteli. Kaip
elgtis su savo meilužiu, kai tavo išduotas žmogus viską žino?
Nenutuokdama, kas čia vyksta, Anansė klykteli ir nukuria prie jos, puola ir smarkiai apsikabina
per kelius.
– Tetute Mirabele! Kur buvai dingusi? Kaip aš tavęs pasiilgau.
Žinau, mergaitės ją mėgsta, bet gal ne taip jau labai? Nuolatos matydavo, nes Mirabelė dažnai
savaitgaliais užsukdavo kavos, kai Skotas eidavo į sporto klubą ar į kokią nors prekybos parodą
megzti savo verslo ryšių. Sėdėdavo su jomis ir žaisdavo, paskui mudvi plepėdavome. Mūsų
gyvenimai buvo daug labiau susipynę, susimezgę, nei maniau. Užtruks, kol atplėšiu ją nuo savo
pasaulio, nuo mūsų visų pasaulio.
 Mirabelės veide, ant kurio šiandien kur kas daugiau nei dera pudros, akių šešėlių ir tušo, kad
atrodytų kaip visada, išplinta šypsena. Ji pasilenkia iki kelių ir paima Anansę ant rankų. Noriu
išplėšti savo vaiką. Noriu surikti, kad nešdintųsi nuo mano dukters. Ar ji tikrai gali pasikėsinti į
mano šeimą, o paskui apkabinti vaiką kaip niekur nieko? Be abejo, negaliu taip padaryti
neišgąsdindama Anansės ir nesukeldama Korai įtarimo, kad Mirabelė susijusi su įtampa mūsų
namuose.
– Labas, tetute Mirabele, – sako Kora ir susidrovėjusi eina arčiau, kol Mirabelė gali ištiesti ranką
ir truktelėjusi taip pat priglausti ją prie savęs.
Jau nebesuvaldau savo noro ir tikrai žengiu jų atplėšti. Tačiau stabteliu. Jos veidas toks
nelaimingas.
Prisimenu, kartą Mirabelės paklausiau, ar nenorinti turėti vaikų.
„Aš? Vaikų?“ – ištarė ji ir nusišypsojo ta mįslinga šypsena, kaskart atsirandančia veide, tarytum
slepiančiame paslaptį.
„Taip, tu. Ar nori turėti vaikų?“ – pakartojau, nusprendusi šįkart išsiaiškinti.
„Noriu? Galbūt. Man jų reikia? Taip.“
„Kaip tai suprasti?“
„Tai reiškia, kad yra poreikis turėti vaikų. Jei klausi dėl to, kad pamatei mane šiek tiek
įsitempusią su vaikais, nors aš juos dievinu, manau, aš tik… man tik baisu, kad jų nesulaužyčiau.“
„Daugelis tai pergali, kai tik vaikai išauga iš naujagimio amžiaus.“
„Taip, bet man ši baimė nesibaigia. Juk gali visai nenorom sužeisti vaiką. Turiu galvoje, ne tik
fiziškai.“
Mirabelė nežiūri į Skotą. Aš jau paėjėjusi pirmyn, tai jis liko man už nugaros ir turbūt žiūri į ją.
Nežinau. Ar žvelgdamas į ją primena sau, kas tarp jų buvo, ką juodu darė, kaip tiko vienas kitam,
geisdami vienas kito? Gal jis svarsto, ar teisingai pasirinko.
– Tikiuosi, mergaitės, jūs gražiai elgiatės? – klausia ji.
– Taip, gražiai, – sutartinai atsako jos.
– Kada vėl ateisit pas mus į svečius, teta Mirabele? – teiraujasi Anansė. – Negalim be jūsų žaisti
arbatogėrio paplūdimyje.
– Tikrai, – priduria Kora. – Jūs turit atsinešti savo rožių žiedlapių, kad galėtume pažaisti kaip
dera.
– Pažiūrėsim, – ištaria Mirabelė.
– Kitaip tariant, ne, – patikslina Kora.
– Argi pasakiau „ne“?
– Taip. Užuot sakę „ne“, suaugusieji sako „pažiūrėsim“. Kas to nežino.
– Kodėl nenori su mumis žaisti? – klausia Anansė, įsižeidusi ir priblokšta.
– Aš noriu, noriu. Bet kaip tik dabar esu neapsakomai užsiėmusi darbe, neturiu laiko net ateiti
pažaisti. Visai ne dėl to, kad nenoriu, o dėl to, kad neturiu laiko.
Kaip ir Skotas, ji meluoja lengvai. Žodžiai irgi nepastebimai nuslysta nuo liežuvio, lyg neteisybės
visai nereikėtų baimintis. Tarytum ji netūnotų tau už nugaros ir nestingdytų tavo sielos.
– Greitai užeisiu, prižadu.
 Melas. Meluoja žadėdama.
– Prašau užeiti, – Anansė nutaiso liūdną žvilgsnį ir tikrų tikriausią ilgesingą šypseną.
– Taip, prašom, būtinai, – sako Kora, be jokios gėdos pamėgdžiodama sesers veido išraišką.
Gana. Gana, gana, gana. Žengiu prie trijulės dar žingsnį.
– Dabar eikim, mums išties reikia eiti, – paraginu mergaites.
– Oooooi, – nutęsia jos vienu balsu.
– Na, eikit, mergaitės, negalit versti mamos laukti.
Tą akimirką man dingteli, kad Mirabelė pažiūrės į mane, nes jau suprato, kad aš čia, bet ji
nepažiūri. O aš noriu, kad pažiūrėtų. Trokštu pamatyti, kaip atrodo gėda. Geidžiu išvysti, kas tos
melagės akyse. Noriu ją matyti.
Ji rūpestingai ir dėmesingai išlygina Anansės švarkelio apykaklę, o Korai užkiša už ausies
išsipešusią iš kasos sruogą.
– Būkit geros, nes aš žinau, kokios esat.
Mirabelė atsitiesia ir žiūri tik į mergaites, nė nepakeldama akių.
– Greitai susitiksim, gražuolės, – sako su baigtinumo gaidele, ir toji smigteli man į paširdžius.
Kur ji traukia?
– Greitai pasimatysim, – taria Kora.
Anansė pakelia rankytę prie lūpų, pabučiuoja delniuką ir pabrėžtinai siunčia bučinį Mirabelei. Ši
pačiumpa jį delnu.
– Ačiū, – sako. – Įsidėsiu į kišenę ir pasilaikysiu, jei kada nors būtų liūdna. Gerai?
Anansė išsišiepusi linkteli.
– Iki. – Mirabelė nusišypso joms abiem ir užsikabina Mulberry rankinę – maniškės dvynę – ant
peties.
Nežiūri nei į mane, nei į Skotą, net nekrypteli akim, pripažindama mūsų buvimą. Nužengia nuo
šaligatvio, skuba į kitą gatvės pusę ir eina kur ėjusi.
– Aš pasiilgau Mirabelės, – nusprendžia Anansė, ir jos rankutė įslysta man į saują.
Ir aš, vos nepasakau, bet žodžiai įstringa gerklėje.
– Manau, reikia vėl pasikviesti ją pietų. Mums patinka žaisti su ja paplūdimį su žiedlapiais.
Skotas tyli, nuotaika nebe ta, jis paniuręs ir netruks užkrėsti niūrumu kitus. Policijos tyrimas dar
nesibaigė, virš galvos tebekybo skyrybų grėsmė – ko gero, Mirabelės pasirodymas visa tai priminė.
– Kodėl ji nekalbėjo su tavimi ir tėveliu? – klausia Kora, kai atrakinusi automobilį atidarau jai
užpakalines dureles.
Paklausk tėvo, nori tarti pagiežingas balsas, toji mano dalis, kurią turiu prijaukinti, kad „būtų
maloni“ žmogui, išplėšusiam ir sutrypusiam man širdį.
– Gal buvo užsiėmusi, – atsakau.
– Juk ji gali ateiti pas mus į svečius pažaisti, juk taip? – klausia Anansė. – Sakė, ateis.
– Pažiūrėsim, – žinau, kad jiedvi supranta, ką turiu galvoje.
 Tamė

Praėjo trys dienos nuo tos džiaugsmingos naujienos, kad Mirabelė atsiėmė savo pareiškimą, ir dėl to
byla buvo nutraukta, bet vis dėlto širdyje nejaučiu šventės.
Nors detektyvai Harvan ir Veidas pareiškė mudviem su Skotu ketinantys aiškintis, ar šiuo atveju
nebuvo imtasi spaudimo, bandau atsidurti ten, kur buvau prieš Skoto suėmimą. Dar neatsidūriau, man
toli gražu iki tikslo.
– Ar Skotis žiūri pornografinius filmus? – klausia Beatriksė.
Klausimas visiškai ne vietoje. Minimas vyriškis šią šeštadienio popietę prižiūri mergaites, nes
pats taip nori. Liepė man kur nors eiti ir gerai praleisti laiką, tas jo geranoriškumas šiuo atžvilgiu
atrodė visiškai neįprastas. Perėjau Džordžo gatvę, užsukau į keletą parduotuvių, o paskui užėjau pas
Beatriksę, sėdžiu gurkšnodama kavą iš jos aparato ir smaguriaudama mažyčiais rožiniais keksiukais,
nusipirktais prabangiosios gatvės natūralių produktų kepykloje.
– Kodėl tau tai parūpo?
– Na, anądien kažkur skaičiau, kad tarp slaptos pornografijos ir neištikimybės esama labai didelės
priklausomybės. Traukia peržengti ribas, išbandyti pačiam ar panašiai. Tai kaip Skotis?
Man kyla pagunda atšauti „ne“, sakyti, kad jis nepanašus į tokį. Kaip visad instinktas liepia jį
ginti:
– Tiesą sakant, nenorėčiau apie tai kalbėti.
– Taip darė mano vyras. Manau, nuo to viskas ir prasidėjo, supranti? Kol padarė pažangą iki tos
šliundros ir dėl jos mane paliko.
Aš beveik ištryniau iš galvos anuos siaubingus vaizdus. Jie mane persekiojo, bet paskui nurimo,
nes jis liovėsi juos žiūrėjęs.
– Jis… hmm…
Vaizdai manęs nebepersekioja, bet viena mintis tebekirba: ar mano veidas buvo panašus į moters
veidą iš ano filmo – tą naktį, kai „taip“ iš tiesų reiškė „ne“? Ar atrodžiau tokia pat išsigandusi,
paklaikusi, pasibjaurėjusi?
– Jis jau nebežiūri.
Beatriksė stovi prie virtuvės kriauklės ir ramiausiai žvelgia į mane – tokia ji dažniausiai būna, kai
ketina sakyti tai, kas man visai nepatiks.
– Ar esi tikra, brangioji?
Iš pasipiktinimo mane visą išpila karštis.
– Kodėl taip šneki? Ar Skotas tau ką nors sakė? Tai buvo sąlyga, kad liksim kartu ir pradėsim
lankyti konsultacijas. – Nesąmoningai pasitrinu tą vietą, kur turėtų būti vestuvinis žiedas. – Jis
prižadėjo liautis.
– Brangioji, jis mėnesių mėnesius tave apgaudinėjo ir tau melavo, tai kodėl dabar turėtų daryti ką
žadėjęs, atsisakyti pornografijos?
 Kaip tik to aš ir nedrįstu svarstyti. Skotas nepriekaištingas tėvas ir vyras, tai kaip įtarti, kad man
už nugaros jis tebedaro ką daręs.
– Klausyk, Tame.
Ji prieina prie stalo, atitraukia kėdę ir atsisėda. Tada ištiesia rankas per stalą ir suima mano
delnus.
– Mane vyras apgaudinėjo ne kartą. Manau, tai prasidėjo kartu su pornografija. O gal aš tik
viliuosi, kad tai buvo pornografija, ne daugiau. Vis dėlto jis man daugybę kartų prisižadėjo mesiąs ją
žiūrėti, būsiąs ištikimas, ką ir kalbėti apie gulinėjimą su kita, flirtą internetu, keitimąsi nuotraukomis
ar virtualųjį seksą. Ir kaskart meluodavo. Negalėjo išsižadėti pornografijos, neįstengė atsisakyti
jaudulio, patiriamo su kitomis moterimis. Skotis mano draugas, myliu jį be galo, be krašto, tik jei jis
tapo priklausomas nuo pornografijos, tai lengvai jos neatsikratys.
Suprantu, kad ji teisi. Suvokiu apgaudinėjanti pati save, kad mano paprašytas jis ėmė ir atsisakė
savo slaptojo gyvenimo.
– Klausyk, tikrai nenoriu, kad tau baigtųsi kaip man – nors ir kaip menkai save vertinau, nors mano
kūnas buvo vienų mėlynių „abišaliu susitarimu“, jis vis tiek mane paliko. Turi imtis atsakomybės. Iki
šiol daug kartų buvai nemaloniai nustebinta. O jei jis tau meluoja dėl pornografijos, neva
įsipareigojęs drauge viską pradėti iš naujo, tai gali meluoti ir dėl kitko ir toliau tave apgaudinėti.
Man reikia žinoti. Bet ar aš to noriu? Vidinis balselis aiškina, kad geriau nežinoti. Galbūt tokios
mintys sukosi Pandoros galvoje prieš pasirenkant nelemtąjį sprendimą.2

2 Iš graikų mitologijos: iš pradžių smalsi Pandora iš indo išleido ligas, senatvę ir ydas, išsigando ką padariusi ir užvožė dangtį; galiausiai
išleido viltį, kad ši guostų žmoniją.
 Beatriksė

– Ak, nuostabu, – murmteliu pati sau. – Kaip suš… nuostabu.

Ana ten sporto salėje matau tą moterį. Mirabelę. Net mintyse minėdama jos vardą pasijuntu kaip
atsikrenkščianti žalsvu gleivėtu skrepliu. Ji ant bėgimo takelio. Galvos raištis prilaiko plaukus iš
priekio, o užpakaly toji garbanų kaugė suimta į arklio uodegą. Mirabelė apsivilkusi juodu
ilgarankoviu sportiniu kostiumu, pažiūrėti per šiltu tokiam bėgimui, tokiam įsiūčiui, su kokiu mina
takelį. Stebiuosi, kad niekas neprieina ir neliepia jai liautis. Viena šio krantinėje įsikūrusio sporto
klubo siena stiklinė. Beveik visi bėgimo takeliai atgręžti į langus, tai jautiesi lyg bėgdamas lauke. Čia
yra ir dviračių treniruoklių, ir suolelių su svarmenimis.
Nežinojau, kad ji čia ateis. Visada, regis, lakstydavo lauke, ar lyja, ar saulė. Įtraukė į tai ir Tamę.
Prisimenu, kadaise klausiau Tamės, ar nenorėtų drauge su manimi lankyti sporto klubo, tai būtų buvęs
mudviejų, kaip draugių, bendras užsiėmimas, be mergaičių, be Skočio. Ji vos neplyšo besikvatodama.
„Nė už ką!“– žiopčiojo tarp juoko priepuolių. Iš mano veido supratusi, kad įsižeidžiau, tarė: „Juk
žinai, man vaikščiojimas kaip mankšta.“ Paskui sužinojau, kad ji renkasi sportbačius, sportinę
liemenėlę ir pačiu bjauriausiu oru eina į lauką bėgioti su Mirabele. Negalėjau patikėti. Mudviem būtų
buvę taip smagu sporto salėje, bet ne, Mirabelė pasako „bėkim,“ ir Tamė lekia neaišku kur, ir viskas.
Atrodytų, kad aš truputį pavydžiu, tiesa? Tikrai ne. Tikrų tikriausiai. Mudvi su Mirabele nederame
tarpusavyje. Niekada nederėjome, ir ateityje to nebus.

Prieš dvejus metus

– Ar mes ne per senos nakvoti viena pas kitą? – paklausiau Tamės.
Ji ėjo iš proto, nes ketinome nakvoti svetainėje ant grindų – su antklodėmis, kukurūzų spragėsiais,
užkandžiais ir šampano kokteiliais. Iš to, kaip Tamė blaškėsi aplink, kaip būgštavo, ar užteks lėkščių
sumuštinių vakarienei ir taurių šampanui, ar antklodės ir pagalvės kaip reikiant, ar bus iš ko pasirinkti
kompaktinių plokštelių – jei nebūčiau visko žinojusi, būčiau pamaniusi, kad ji it mergaitė įsimylėjusi
Mirabelę. Kol nebuvo susidraugavusi su Tame, mačiau ją gal porą kartų, o dabar turėsiu su ja
praleisti šitiek laiko.
Man buvo aišku – aišku – abidvi su Tame kvatosis už pilvų susiėmusios tik iš joms suprantamų
pokštų, plepės apie natūralius plaukus ir jų priauginimą, o aš sėdėsiu susiraukusi.
– O kuri čia, tiesą sakant, per sena nakvoti? – pasiteiravo Tamė.
– Bet kuri, vyresnė nei dvylikos metų, – atšoviau, matyt, pernelyg pašaipiai, nes Tamė liovėsi
bruzdėjusi ir įsmeigė į mane akis.
– Atleisk, turbūt kaip koks buldozeris tave čia įstūmiau.
– Maždaug.
Tamė priėjo ir įsikabino man į parankę, šiltu ir nuoširdžiu prisilietimu patvirtindama mudviejų
draugystę.
– Matai, reikalas tas, kad judvi su Mirabele – geriausios mano draugės. Tave pažįstu ilgiau, esi
tokia nuostabi, noriu, kad ir ji tave gerai pažintų. Ir kad tu ją pažintum. Būtų nuostabu, jei galėtume
taip draugauti visą laiką, – mes visos trys, – Tamė nutilo ir susimąstė. – Jei kalbėčiau atvirai, išties
atvirai, tai man teliko vos kelios draugės. Daugiausia jų buvo darbe. Čia ne tiek daug žmonių, kuriais
galėčiau pasitikėti, o pati esu tokia lepšė, kad neįsitraukiu į prie mokyklos vartų susirenkančių būrelių
veiklą. Išsodinu mergaites ir nuvažiuoju. Judvi su Mirabele esate mano draugų ratas, gal labiau
trikampis, bet supranti, ką noriu pasakyti.
Aš gerai supratau. Daugelis draugių mano gyvenime ateidavo ir nueidavo, kaip užslenka ir nutolsta
debesys. Savotiškai ja žavėjausi, kad gana nuoširdžiai bandė tai pakeisti, atkakliai įsikibdama į
gyvenime atsiradusią draugystę.
– Na kaip? Pabandysi dėl manęs?
Linktelėjau galvą, susiraukusi kaip paauglė. Šiaip aš kur kas labiau subrendusi, bet prisipažįstu,
kad Mirabelė man kaip druska ant žaizdos, nes buvo dailesnė už mane. Še kad nori – prasitariau.
Pažiūrėti ji daug įspūdingesnė ir aukštesnė už mane. Tamė, kad ir kokia miela, atrodė visai
paprastutė. Gerąja prasme – nuostabi kaip motina žemė, kaip „geriausia draugė, niekad
nenuviliosianti tavo vyro“. Šypsodamasi tiesiog spinduliuodavo, – bet Mirabelė stovėjo per gerą
sprindį aukščiau. Ji galėjo parklupdyti vyriškį be jokių pastangų. Bjauru prisipažinti, bet draugėje
mėgau būti pati dailiausia. Dažniausiai ir būdavau, jei ne Mirabelė šalia.
– Bet jei ji pradės kresčioti plaukus ir būti „aš visa tokia žavi“, eisiu namo.
Įplaukė Mirabelė, pavyzdys, kaip atrodyti nepriekaištingai, ir panorau nusikeikti. Ji atsinešė savo
kosmetikos rinkinį, nagų lako, visko plaukams. Aš pati buvau nupirkusi Blue Nun. Šilto.
Gerai leidome laiką, bet jei tik Tamė dingdavo iš kambario, šneka išsekdavo. Kai likdavome
vienos, mačiau, kaip Mirabelė iš aukšto dirsčioja į mane žvilgančiomis akimis, tarytum būtų už mane
geresnė, ir nė nemaniau su ja šnekėtis. Stengiausi, kaip ir žadėjau Tamei, o štai kaip elgėsi ji. Po to
vakaro jau nebesivargindavau. Mes abi matydavom viena kitą gatvėje, bet apsimesdavom
nepažįstamos ir nė viena neketinome nė piršto pajudinti, kad susipažintume.

Pamatė mane. Labai gerai daro, kad žiūri tarsi kiaurai. Pasiimu rankšluostį ir traukiu į kitą salės galą
prie elipsinio treniruoklio ir suolelių su svarmenimis. Kai praeinu pro šalį, Mirabelė nužvelgia mane
akies kampučiu. Jos skruostas. JOS LIEPSNOJANTIS SKRUOSTAS. Ji nesiliauja melavusi apie
vieną artimiausių man žmonių, o paskui žvilgčioja į mane akies kampučiu. Netikėtai visą mane užlieja
karštis. Kaip ji drįsta! Kas tokia manosi esanti?
Įsiūtis mane prikausto prie grindų, dėbsau į Mirabelę, kol nustoja bėgti ir nušoka nuo takelio.
Žiūriu į jos ranką, apglėbusią didžiulį purų baltą rankšluostį, pajudu iš paskos į persirengimo
kambarį. Mes čia vienos, sėdinčio už stalo žmogaus nebematyti. Vadinasi, jei imčiau su ja kalbėti, jei
tarčiau vieną kitą žodelį, niekas nesužinotų. Nebūtų kam paliudyti, jei ji kreiptųsi į policiją. Jau
pasirodė esanti melagė, kai atsiėmė savo pareiškimą, tad policininkai niekada ja nepatikės.
Mirabelė vis dar apsirengusi, veidas permirkęs prakaitu, pro atvertas spintelės dureles ji traukia
savo krepšį ir kitą mantą.
 – Kas tokia manaisi esanti? – klausiu.
– Ak, čia tai bent, – atsiliepia ji, liaujasi dėtis daiktus ir grįžteli į mane. – Nori man ką nors
pasakyti, Beatrikse?
Taip ištaria mano vardą, kad pajuntu sukylant dar didesnę įniršio bangą.
– Tu esi… Nerandu net tokio žodžio. Tu esi pati gėda. Pažinojau moterų, kurios buvo…
– Pažinojai moterų? Labai tuo abejoju, – nutraukia ji mane.
– Ką čia šneki?
– Esi iš tų, kurias žmonės vadina kambarinėmis. Labai nemėgsti moterų, gal kas nors tau išugdė
nuostatą varžytis su kiekviena jų arba elgtis kaip vyrai, kad prasimuštum, – prisidėti prie visų
užgaulių niekų, kuriuos jie šneka savo darbe. Jei jau nesi kieno nors „auka“, tai manaisi turinti galią it
tikra feministė. Tik niekad nevadini savęs feministe, nes tau tai reikštų „nekenčianti vyrų“. O iš tiesų,
– dabar ji nutaiso saldžią, pajuokiamai supratingą ir globėjišką išraišką, – būti feministe reiškia siekti
moterų lygiateisiškumo. Dauguma feminisčių puikiausiai sutaria su vyrais. Ar viską supratai, ar
pakartoti vienskiemeniais žodžiais?
– Skočio teisybė. Esi…
– Šalta, nekenčianti vyrų lesbietė? Manau, paaiškės, kad jis taip kalba apie bet kurią moterį, jei ji
nesekioja jam iš paskos išsproginusi patelės akis, kad tik jis užuostų jos kvapą, kai užeis nuotaika. Be
abejo, nenori net žinoti, apie ką aš čia, o gal norėtum, Beatrikse?
– Leidi suprasti, kad aš paskui Skotį…
– Juk nė nesvajoji į tai leistis su brangiuoju Skočiu, ką?
– Pati nesupranti, ką čia vapi.
– Manai, jei jau Tamė nemato, kaip sukiesi apie jos vyrą, tai nepajus ir niekas kitas? Naujausios
žinios apie Beatriksę… – ji sudeda delnus kaip garsiakalbį ir šaukia: – visi žino, kad ji jo nori!
– Eik po velnių.
– O jei neisiu, pasiskųsi savo vaikinui? Žinai ką? – ji vėl sudeda delnus. – Aš jo nebijau.
Jei nebūtų už mane aukštesnė ir neatrodytų stipresnė, gerai ją suimčiau. Įsikabinčiau į tuos plaukus,
kuriais taip didžiuojasi, ir gerai patąsyčiau, o galiausiai išdraskyčiau akis.
Ji nusigręžia susidėti daiktų, paskui užsimeta krepšį ant peties ir eina iš persirengimo kambario.
Tai nedidelė patalpa, išklota baltomis plytelėmis, atkovota iš vyrų persirengimo kambario – kadaise
čia būta tik vyrų sporto klubo. Ilgai netrukusi užstoju duris.
Nerimas kaipmat nuslenka Mirabelės veidu, tada, matyt, jai į galvą šauna mintis pasilinksminti iš
mano grasinimo. Ji tiesiog nusikvatoja man į veidą.
– Tavim dėta nė nebandyčiau, nes tau baigtųsi labai blogai, – taria man.
Žingteliu į šoną, ji išeina nieko nebesakydama, o aš nuryju susitvenkusį gerklėje pasipiktinimo ir
siuto kartėlį.
Neapkenčiu jos taip baisiai, kad tikrai ką nors padaryčiau.
Kalė. Kodėl ji negalėtų būti tokia maloni ir tiesiog pradingti? Kvaila tituluota kalė. Niekas taip
su manimi nekalba ir neišeina lyg niekur nieko. Šitai ir ne jos nosiai. Mirabelė iš Dievo Apvaizdos
aklagatvio greitai pajus, kas yra tikra kančia, prižadu.
 7
Tamė

Praėjusią naktį miegojau nenusivilkusi. Išėjau pasivaikščioti basa. Kai apyaušriu atsibudau, prie pėdų
buvo prilipusio purvo ir mažyčių žvyro trupinėlių, per kuriuos žengti turėjo būti skaudu.
Neprisimenu, ką padariau vakar vakare.
Na, sėdėjau virtuvėje, klausiausi Vitnės ir Donos3 ir tuštinau taurę po taurės paties brangiausio
vyno, kokį tik galėjau rasti Skoto sandėliuke, įrengtame po laiptais, kur anksčiau buvo bufetas. Gyva
žaizda perštėję jausmai palengva traukėsi luobele, skausmas atlėgo iki dainos „Tavo meilė – tai mano
meilė“4 lygio; tos dainos žodžius buvome pasirinkę kaip skaitinį per vestuves, jai skambant bene
pirmąsyk šokome. Ten, kur buvo skausmas, dabar ėmė putoti įtūžis. Akinamas, verdantis siutas,
nenugalimas, nepasotinamas noras pačiai kelti skausmą.
Rankomis kone jutau, kiek sveria pagalvė, su kuria tuoj užguliau Skoto veidą ir laikiau, kol
nebejudėjo. Beveik mačiau šilkinę baltintos kakavos atspalvio odą, kai plaštakomis apglėbiau ir
sugniaužiau Mirabelės kaklą. Prisimenu, buvau ir apkerėta, ir paklaikusi iš siaubo, kad taip trokštu
kelti jiems skausmą, jog šis kone tapo tikrove. Jis buvo manyje. Esu kalbėjusi apie tai Beatriksei,
tada tai buvo išprotauta, paaiškinama mintimis, kurios maišėsi man galvoje, o dabar štai šitai iš
tikrųjų buvo vien stiprios emocijos. Suvokiau, kad giliai savo esybėje iš tiesų galėjau taip pasielgti.
Būčiau sugebėjusi užsipulti – tiesiogine žodžio prasme – nes geidžiau sužaloti.
Paskui viskas jau neryšku, aptraukta miglomis. Muzika nebegrojo. Žinojau, kad turiu eiti miegoti.
Nieko nevalgiusi išgėriau du butelius brangaus vyno, bet lovos nepasiekiau. Išėjau lauk. Nei mūsų
takelis, nei įvaža nežvyruoti, bet aš žinau, kieno žvyruoti. Juk nebūčiau ten ėjusi? O gal būčiau?
Oranžinis ir raudonas žvyras šįryt buvo nuplautas į dušo kanalizaciją, o aš esu čia ir ruošiu
pusryčius. Vaikštau po virtuvę, imu du dubenėlius mergaitėms, skrudinu duoną. Įpilu sulčių į jų
raudonuosius kaušelius, padėtus priešais dubenėlius su dribsniais. Išimu pieno, padedu dribsnių
rinkinius tarp jųdviejų indų ir pripilu arbatinį. Tokiai girtai man tereikia menko kvėptelėjimo, ir
kaipmat supykina; dar dvi pasipainiojusios lėkštės trenkiamos šalin nuo plyšte plyštančios mano
galvos.
Nebedarau pusryčių Skotui. Negaliu prisiversti, o jis, regis, ir nesitiki.
Nuo anos dienos iš galvos neišeina Beatriksės žodžiai, kad jis tebežiūri pornografiją. Patikrinčiau,
bet negaliu prisiversti. Deja, jaučiuosi visiška bejėgė, man jau visko iki kaklo. O jeigu tebežiūri?
Negi tai ką nors pakeis? Ar tikrai? Stengiuosi išsilaikyti ant vandens, laukiu konsultacijų. Ir dar ko
nors, kad galėčiau jam paaiškinti norinti skirtis. Todėl aš vis dar čia. Todėl gyvenu kaip robotas, kas
vakarą nusigeriu, kad užmigčiau. Žinau, kad skyrybos bus blogai, bet likti kartu dar blogiau. Tačiau
mes vis dar čia: ne dėl to, kad manau mergaites patirsiant neatitaisomą žalą, ir ne todėl, kad aš vis
dar myliu Skotą, o dėl to, kad jaučiu jam didžiausią neapykantą. Nes pasilikdamas jis palieka mane
ramybėje. Jei turėtų išeiti, ėste užėstų, kad taikytumės. Laukiu konsultacijų, per jas kas nors bus greta,
kai pasakysiu jam, kad mudu nebegalime susitaikyti. Kai visa čia taip klostosi, suvokiu Skotą
nesutiksiant, „kol nebūsim visko išbandę“. Jei noriu išlaikyti švarią sąžinę, negaliu trauktis.
Atsistoju prie stalo ir sustingstu. Tai pertrauka. Leidžiu laiko bangoms plūsti per mane. Man reikia
tokios ramybės, tokių nebūties valandėlių visuotinėje sumaištyje.
Viršuje pasigirdęs bildesys tarytum praneša, kad prasidėjo tarpusavio rungtynės, pusryčiai jau čia
pat.

– Mama, apie ką galvoji? – klausia Anansė.

Nesisėdu prie stalo, tvarkausi, perstatau daiktus, bruzdu, kad nereikėtų atsidurti priešais vyrą.
– Nieko, – atsakau.
– Gal apie šokoladinį pyragą? – įsiterpia Kora.
– Ne, – atsakau.
– Gal svarstai, kiek dryželių turi zebras? – teiraujasi Anansė.
– Ne.
– Galvoji apie savo žiedą? – domisi Kora.
Atsigręžiu į stalą ir matau, kad jiedvi įsmeigusios į mane akis. Skotas nudelbęs žvilgsnį į dubenį
su dribsniais. Kai lioviausi jam gaminusi rytais, nemurmėdamas valgo bet kokius dribsnius, užuot
reikalavęs kasrytinių karštų pusryčių.
– O kodėl turėčiau apie jį galvoti? – klausiu.
– Nes daugiau jo nebemūvi, – atsako ji. – Pametei?
– Ne, jis čia… – Kur tas žiedas? Neišsiėmiau jo iš vakar mūvėtų aptemptų džinsų ir neperdėjau į
šiandieninių kišenę. Po teisybei, vakarykščiai džinsai buvo be kišenių, o gal su kišenėmis? Turbūt
įspraudžiau jį į liemenėlę. – Neprisimenu kur. Gal viršuje, nepamečiau.
– Gerai, kas pasiruošė į mokyklą, o kas žada bėgti paskui automobilį kaip Rausvoji Pantera? –
teiraujasi Skotas, kone pašokęs nuo kėdės.
Kaip ir kaskart, kai jis prabyla, man lyg apsiverčia viduriuose. Vėl nusigręžiu į kriauklę, kad
išvengčiau jo dėmesio.
– Aš! Aš! – sutartinai šaukia mergaitės, net nesuprasi, ar abidvi lėks paskui automobilį, ar jau yra
pasiruošusios; atstumiamos kėdės, plytelių grindimis subilda žingsniai, ir jos išdumia iš kambario.
– Tiku taku, tiku taku laikrodėlis, ei, ei, ei, – draugiškai kviečia Skotas. – Kaip laikosi mano
gražuolė žmona? – sako prisigretinęs prie manęs ir apglėbdamas per liemenį įspaudžia bučinį į
sprandą.
Nutirpstu, nepajėgiu nieko atsakyti. Pirmą kartą po sekso aną naktį jis bando prisiliesti prie
manęs. Nežinau, kodėl peržengė ribą, kodėl mano, kad man tai priimtina. Pajuntu pasibjaurėjimą kone
tekant gyslomis ir sklindant it užkratą po visą kūną.
– Tame, aš sakiau, kad atsiprašau, – sako paleisdamas mane ir atsitraukdamas. Turbūt suleidžia
pirštus į plaukus ir yra labai įskaudintas – taip atrodo iš balso. – Aš tikrai labai stengiuosi. Ko dar iš
manęs nori?
Dabar manim tiki ar ne? – girdžiu kalbant Mirabelę. Rodos, ji taip pasakė vakar vakare. Tarytum
iš jos kalbų aš sužinojau tiesą. Pagaliau išaiškėjo tiesa. Tiesa ir tai, kad aš ja patikėjau.
 – Maniau, mudu vėl grįžtame į vėžes, – man tylint jis kalba toliau: – Aš viską darau. Viską, ko
norėjai, o tu man neduodi nieko. Nė neapkabini. Negaliu ilgai tverti, pati žinai.
– Ar tai įspėjimas? – klausiu.
– Sakau, kažin, ar galiu daugiau prisiimti, negaudamas nieko mainais už savo pastangas. Juk tu taip
pat nesi visiškai nekalta, supranti? – sako jis.
– Kiek kartų jai sakei, kad myli? – klausiu.
Atsako man tyla.
– Kiek kartų mylėjotės mano lovoje?
Tyla.
– Ar žadėjai mane palikti?
Tyla.
– Supranti, kažin, ar dar ilgai kęsiu nežinodama visų smulkmenų. Anksčiau neklausiau, nes
žinojau, kad nebūtum man pasakojęs. Kai pajusi galįs man pasakoti ko prašomas, pasvarstysiu, ar
galiu duoti „ko nors mainais“ už tai, kad darai, ką ir šiaip turėtum daryti savo šeimos labui.
Dabar manim tiki ar ne?
– Klausyk, Ta…
– Tėveli, ar galiu atsisėsti priekyje? – klausia vėl atsiradusi Kora.
– Tikrai ne, – sako jis, sklandžiai pereidamas į beprotiškai mylinčio tėvelio toną. – Užpakalinėje
sėdynėje mažytėms išdykėlėms daug saugiau.
Jis apglėbia ją – man net nebūtina žiūrėti, žinau, kaip tik tai ir daro.
Anansė prieina prie manęs ir apsiveja rankomis kelius.
– Mama, linkiu tau gražios darbo dienos, – taria tiesiog spindėdama.
Retsykiais ji atrodo kaip mano pačios mažytis atvaizdas. Korai dingojasi, kad pasaulis yra
stebuklinga vieta, galiu net regėti jos akių gilumoje švytint tyrą gyvybės šviesą. Tokia ir pati sau
kartais atrodau. Kaip mergytė – įsitikinusi, kad pasaulis pilnas džiaugsmo ir keliantis baimingą
pagarbą, gausus atradimų ir visada smagus.
– Oi, ačiū, – sakau priklaupdama ir ją apkabindama. Ačiū, nes primeni man, kad gyvenime esama
gėrio. Net jei dabar tuo netikėčiau.

Kai visa aplink aprimsta ir nutyla, atsisėdu prie virtuvės stalo ir žiūriu į savo puodelį. Kai tik čia
atsikraustėme, prisimenu, mudu su Skotu atsisėdome ant grindų kampe prie durų, šnekėjomės,
vaizdavomės, kaip turėtų atrodyti ši erdvė. Jis pasilenkė ir uždėjo ranką man ant išsigaubusio pilvo,
ties vaikeliu, ir pabučiavo mane.
„Jei ji jau čia, nemanau, kad mūsų gyvenimui dar ko nors trūktų“, – pasakė.
O aš ėmiau verkti, nes Skotas buvo teisus, tetroškau būti čia, pasilikti šiame laike, kad niekas
nebesikeistų, neatsitiktų nieko bloga.
Beldimas į duris priverčia sustingti. Niekas neateina pirmiau nepaskambinęs. Tik Beatriksė,
grįždama iš komandiruotės, bet tai išimtis. Visi prieš ateidami paskambina.
Neatidarysiu durų, ir nieko neatsitiks. Ypač dabar, kai taip paisiau ženklų, – druska, įtrūkimai,
kopėčios, – net rūpinausi pasisveikinti su šarka. Jei neatidarysiu durų, neatsitiks jokia nelaimė.
 Ant mano laiptų stovi uniformuotas policininkas. Vėl viskas iš naujo, grįžtame kur buvę.
– Laba diena, ponia, – sako jis, ir iki mano sąmonės nebeprasiskverbia daugiau nė žodžio.

3 Whitney Houston, Donna Summer.

4 „Your Love Is My Love“.
 Beatriksė

Atsiliepk! ATSILIEPK Į SKAMBUTĮ! Aš nejuokauju, turi atsiliepti, jei skambinu.

 Tamė

Policininkas papasakojo apie nusikaltimą gatvės gale, klausinėjo, gal vakar vakare ką nors girdėjau
ar mačiau. Jis negalėjo smulkiau nupasakoti nusikaltimo pobūdžio, tiesiog viskas labai rimta, ir
policija ieško liudytojų. Nieko nežinojau, tad nieko jam ir nesakiau. Buvau patenkinta, kad jau galėjau
užsidaryti duris, kad jis nesiveržė ieškoti Skoto.
Beveik iškart į duris vėl pabeldė, tada atidaromas laiškų dėžutės dangtis – stačiakampiame
plyšyje matyti veidas.
– Tame, atidaryk, atidaryk greičiau, – šnypščia Beatriksė.
Atidarau duris, ji klupdama vos neįvirsta į vidų. Pažvelgusi į gatvę, greitai jas užtrenkia ir sunkiai
atsiremia. Pabrėžtinai atsidūsta.
– O Dieve, kaip baisu, – ištaria. – Ar policija tau pranešė, kad gatvės gale įvykdytas sunkus
nusikaltimas?
– Taip, kas ten atsitiko?
Beatriksė patyli, tada sako:
– Mirabelė. Ji nužudyta.
 8
Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Dalykai, dėl kurių mano tėveliui atsileistų varžtai, – jei jis sužinotų:
kad aš rūkau,
kad dažniausiai rūkau po sekso,
kad žodį „seksas“ ne šiaip vartoju, iš tikrųjų, suprantat, tuo užsiimu,
kad užsiimu seksu (man reikia, kad neliktų jokių neaiškumų),
kad svarstau galimybę mesti koledžą.

Tėveliui atsileidžia varžtai nuo daugybės dalykų. Jam tikrai ne pro šalį išmokti nusiraminti.
Mielai pažiūrėčiau tėveliui į veidą, jei kada nors jam tai iškločiau.

Rūkyti išties nederėtų. Tai vienas tų dalykų, apie kuriuos tokia mergina kaip aš neturėtų nė galvoti.
Nebent po sekso. Kai po sekso įjungiama šviesa, aš jau nebe tokia mergina. Suprantat, kitokia.
Prisiglaudžianti prie gulinčio šalia vyriškio ir malanti liežuviu, nes nenorinti, kad jis apsiverstų ant
kito šono ir užmigtų. Toji kitokia nori iš paskutiniųjų išsaugoti tai, kas tarp jųdviejų buvo, juk dabar
jie tapo tokie artimi. Rūkyti – tai tarsi stabtelėti pusiaukelėje: viena vertus, keliesi, rengiesi ir
nešdiniesi velniop lauk, kita vertus, apsikabini ir imi dalyvauti vaidinime, ar „labai jau“ tau šitas
dalykas.
Jei vaikinas tau prie širdies, rodyti, kaip įsijauti, yra pražūtinga. Nemėgstu tokių žaidimų, bet
kartais jie būtini. Kaip ir dabar su šituo vyriškiu. Jau surūkiau keturias cigaretes. Kaip man tai daug.
Man tikrai patinka tas vyriškis. O gaila. Tikrai. Tikrai. Tikrai.
– Kas maišosi tavo galvoje? – klausia jis.
Šviesa iš koridoriaus atsispindi ant jo odos išryškindama ją taip, kad užsimanau palaižyti.
– Kas tik joje nesimaišo, – atsakau labai jau atsainiai.
Ne taip jau lengva išlikti atsainiai šalia to vyriškio. Tikiuosi, jis to nesuvokia.
Susipažinau su juo prieš pusantro mėnesio Senosios mokyklos klube, įsikūrusiame šalia
„Dramblio ir pilies“. Šaunaus jaunimo minioje jis atrodė pats šauniausias. Oda dieviškos karšto
šokolado spalvos, akys tamsios kaip naktis. Galvą visiškai nusiskutęs, – dažniausiai man tokie vyrai
nepatinka, bet jam plaukai būtų išdildę veido bruožus. Jo skruostikaulius būtų galėję išraižyti angelai,
nosis ir lūpos atrodė nepriekaištingai platūs, šypsena bekraštė. Niekad nemaniau kada nors
pamatysianti tokį dailų vyriškį.
Jis, Nojus, atsilošia į pagalves. Kaskart atėjusi randu švarias paklodes, ir šiaip visas jo vieno
kambario butas būna sutvarkytas ir švarus. Be to, jis moka gaminti – niekad nesu ragavusi geresnių
Jolofo ryžių.
 – Žinai, tau vienintelei leidžiama čia rūkyti, – sako jis atsainiai.
Sustingstu, išplėtusi akis spoksau į duris.
– Nemėgsti, kai rūkoma? – klausiu išsigandusi.
Po teisybei, aš neatsiklausiau. Tik užsidegiau cigaretę, o paskui užsidegdavau kada panorėjusi –
iki šiol. Šiaip jau nesu tokia įžūli.
– Man vis vien, tikrai, – atsako jis, ir nuo sodraus gomurinio balso suvirpu iš malonumo,
persmelkiančio nuo kojų pirštelių iki plaukų pašaknių. – Po pirmojo tavo apsilankymo net nupirkau
peleninę.
Laimė, sėdžiu ant lovos krašto ir esu nusigręžusi. „O Dieve. O Dieve. O Dieve“, – krutinu lūpas,
paskui tariu:
– Ak, labai atsiprašau. Turėjau atsiklausti. Tikrai atsiprašau.
Užgesinu cigaretę peleninėje ant staliuko šalia lovos.
– Daugiau čia neberūkysiu. Atleisk.
Matot, ką dabar padariau? Sakau „daugiau“, pasąmoningai teigdama, kad sugrįšiu.
– Viskas gerai, – atsiliepia jis.
Rankinuke ima purtytis mobilusis. Esu išjungusi skambutį, tad negaliu pasakyti, kas skambina.
Šiaip jau nekreipčiau dėmesio, bet įtariu, kad čia tėvelis, o jis nesiliaus skambinęs, kol neatsiliepsiu.
Toks jau yra. Bet turi tam priežasčių.
– Atsiprašau, – sakau Nojui, ir imu griozti rankinuką, kol susirandu telefoną.
Kurgi ne, ekranėlyje blyksi: TĖVELIS.
– Labas, tėveli, – stengiuosi, kad neišgirstų irzlumo gaidelės.
Ar kad ką tik mylėjausi šeštadienio popietę. Ar, tiesą sakant, kad išvis mylėjausi. Nekalta iki pat
vestuvių nakties – tai apie mane.
Daug nekalbu, tik klausausi. Jam baigus pasakoti, keliskart pasakau, kad jaučiuosi gerai, ir
spusteliu mygtuką. Sėdžiu nekrutėdama, telefonas vos laikosi atmestoje suglebusioje rankoje, mano
akys įsmeigtos į vieną tašką.
– Ar viskas gerai? – po valandėlės tylos ištaria Nojus.
Purtau galvą, vis dar stengdamasi įsisąmoninti, ką išgirdau. Mėginu sudėlioti viską į vietas ir
suprasti, kas man buvo sakoma.
– Ne, – ir pakartoju: – Niekas negerai.
Girdžiu, kaip jis atsisėda. Uždeda ranką man žemiau juosmens, smakru prisiglaudžia prie peties,
abiem judesiais tikindamas esąs drauge su manimi.
– Kas atsitiko? – klausia.
Kas atsitiko? Štai kas:
– Nužudyta mano mama.
 Tamė

Tai tarsi netikra. Mirabelės nebėra, ji mirusi, nužudyta. Šie trys žodžiai nusako tikrovę – niekad
nebegalėsiu su ja pasikalbėti.
Pamaniau, kad Beatriksė meluoja. Tai šitaip neįtikima, ir Beatriksė elgėsi visiškai nederamai.
Tarytum pasakotų, kaip užklupo pastorių dulkinantis su ponia Pleik už poros namų nuo šičia. O ne kad
iš manęs, iš gyvenimo atimta geriausia mano draugė.
Ir tikrai pasakiau:
– Visai nejuokinga.
Jos veidas pasikeitė, nebeliko tos nederamos išraiškos, ir tada iš atminties iškilęs prasiskverbė į
sąmonę pokalbis su policininku apie rimtą nusikaltimą; laikas, rodos, staiga sustojo. Norėjau
susmukti, atsidurti ant žemės, tačiau stovėjau sustingusi – visi kūno nariai nelankstūs, suakmenėję. Tai
tiesa. Juste pajutau – Mirabelė mirusi.
Nuo tada nebegaliu nei galvoti, nei jausti.
Pietauti parėjo Skotas, turbūt jau girdėjo naujieną, gal bandė man pranešti, nes ir namų telefonas,
ir mano mobilusis keletą kartų skambėjo – neįstengiau nė vienu atsiliepti. Skotas klestelėjo į kėdę
tarp manęs ir Beatriksės sunerimęs, išpūtęs akis. Sėdėjome visi tylūs, kas įsmeigęs akis priešais save,
kas nudelbęs į puodelį, ir stengėmės suvokti, kas nutiko.
Vakar vakare jaučiausi galinti nužudyti Mirabelę. Šiandien paaiškėjo, kad tai ir įvyko. Išreiškiau
šitą mintį „be apribojimų“. Nelaikiau tų nuodingų žodžių ir pavojingų minčių užrakinusi savo sąmonės
kalėjimo rūsyje, paleidau laisvai klajoti po pasaulį, ir štai kas atsitiko. Žinoma, viskas buvo ne taip,
bet atrodė taip.
Dar kitas dalykas graužė man protą, erzindamas nepaklusnią atmintį, – nuojauta, kad mačiausi su
Mirabele jos namuose. Kad buvau ten, ir ji man šnekėjo: „Tiki manim ar ne?“ Tarytum girdžiu tai
galvoje. Bet tai negali būti tiesa, nes paskutinį kartą viešėjau jos namuose tada, kai paskutinį kartą
susiginčijome. Būtų kur kas aiškiau, jei nuo to laiko, kai sužinojau apie jų romaną, kas vakarą
nebūčiau nusigėrusi iki atminties praradimo.
„Dabar tiki manim ar ne?“ Negalėjau suvokti, nuo kada tas prisiminimas.
Kišenėje supypsėjo telefonas, visi trys pašokome iš užstalės. Atsistojau nė vienam netardama nė
žodžio, pasiėmiau raktus ir iškeliavau paimti mergaičių. Nuvažiavusi tik pusę mūsų gatvės, sustojau.
Jutau, kaip mane slegia policijos aptvaras, kuriame kruopščiai darbavosi tyrėjai, ir sunkų, kibų
mirties pojūtį, – jos priežastį man už nugaros stengėsi išpainioti, – tada man dingtelėjo, kad turėčiau
pasakyti Korai su Ananse, jog tos, kurią jos taip mylėjo, čia jau nebėra. Juk jei ne aš pasakysiu, tai
kas nors kitas; negaliu leisti, kad taip atsitiktų.
Sukrėsta, kad tai viskas, ką galiu padaryti, grįžau namo ir įėjau į virtuvę. Skotas nusigręžęs žiūrėjo
pro užpakalines duris, o Beatriksė, prie verdančio arbatinuko pasistačiusi du puodelius, ketino įsipilti
dar arbatos; tai ir tedarė visą dieną.
 – Turi važiuoti kartu su manim, – pasakiau Skotui.
Jis linktelėjo.
– Pasakysim joms drauge.
– Jau ketinau eiti, – įsiterpė Beatriksė.
– Ne, – paprieštaravau. – Pasilik. Pavakarieniauk su mumis. Kaip tik dabar visiems reikia būti
drauge.
Vakarienė tą vakarą labai tyli. Anansė nelabai tesuprato, linktelėjo ir tarė, kad jai labai liūdna, bet
galėjai numanyti, jog nepajėgė aprėpti nei trukmės, nei baigtinumo to, apie ką jai pasakėme. Kora
išklausė ir beveik nieko neatsakė, jai tai būdinga. Priminiau joms abiem, kad gali kada užsimaniusios
su mumis pasišnekėti, kad nieko bloga paverkti, jei pasidarytų liūdna, ir kad Mirabelė – vien tariant
jos vardą geliantis sielvartas ėmė skleistis pačioje mano esybės gilumoje – jas abi labai mylėjo.
Buvome labai prislėgti, tačiau Beatriksė stengėsi kaip įmanydama palaikyti pokalbį, o paskui jau
buvo laikas į lovas, be jokių maudymųsi.
– Manau, mums reikėtų pasimelsti, – tarė Kora Anansei dar neatsigulusi.
Maždaug prieš metus, kai jiedvi pamatė filme mergaitę, vakare priklaupusią prie lovos, sudėjusią
rankas ir užsimerkusią, pasiteiravo manęs, ką toji daro. Paaiškinau, kad meldėmės, papasakojau, kad
būdama jaunesnė turėdavau kas vakarą melstis. Anansė paklausė, ar joms reikia tai daryti, atsakiau –
jei nori. Jei nenori, irgi nieko bloga. Mergaitės meldėsi gal savaitę, paskui joms nusibodo. Dabar
viena jų pasiūlė po ilgoko laiko.
– Gerai, – sutiko Anansė ir, rūpestingai pasidėjusi Fifu, savo rausvąjį meškiuką, prie lovos,
atsiklaupė ant jo. Kora nuo savo lovos perėjo prie jos ir taip pat atsiklaupė šalia sesutės.
– Brangusis Dieve. Prašau pasirūpinti teta Mirabele, – tarė Kora. – Ji labai puiki ponia. Dėkui. Su
meile, Kora.
Ji luktelėjo, tada ragindama alkūne niuktelėjo Anansei.
– Taip. Dėkui. Su meile Anansė, amžius – šešerių su ketvirčiu. Tai reiškia dar ne šešeri su puse,
bet greitai bus.
– Dievas tai žino, – sušnypštė jai Kora.
– Ak, atsiprašau, Dieve, – sušnibždėjo Anansė, taikydamasi prie Koros. – Pamiršau, kad jau viską
žinai.
Nusiminusi Kora linktelėjo – taip meiliai ji nusivildavo tik savo sesute.
– Atleisk, Dieve, – nuoširdžiai tarė ji. – Tai todėl, kad ji dar jaunutė.
– Jis žino, – vis dar pašnibždomis priminė jai Anansė.
Kora atsidususi baigė maldą:
– Labanakt, Dieve, labanakt, teta Mirabele.
– Labanakt, Dieve, labanakt, teta Mirabele, – pakartojo Anansė.
Abidvi išsirangė iš už lovos, Kora priėjo prie manęs ir apkabinusi atsisveikino:
– Labanaktis, mama, – grįžo į savąją kambario pusę ir palindo po antklode.
Anansė pripuolė ir užmetė ant manęs rankutes.
– Naktis, mama, – tarstelėjo, tada nuliuoksėjo prie lovos, čiupo meškiuką ir nėrė į patalus.
Džiaugiausi, kad jos nelabai suprato, kas atsitiko. Išjungiau šviestuvus ir atsisėdau ant kilimo tarp
jų lovyčių. Dabar jų nebereikėjo migdyti, bet šį vakarą, kai nebeliko Mirabelės, norėjau pasiklausyti
nedarniai nuščiūvančio kvėpavimo. Man reikėjo justi veik nepagaunamą jų būties šiame pasaulyje
virpesį. Turėjau būti šalia jų, nes nebūčiau pakėlusi atskirties.
 Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Šiandien turiu padaryti:
užsisakyti bilietą į Braitoną,
susirasti aprangą laidotuvėms.

Rimtai, jei šį vakarą dar ką nors pavyks padaryti, tai bus kaip priedas.

Per savo gyvenimą esu buvusi tik vienose laidotuvėse. Ir tai tik tėtės draugo trečiosios žmonos, jos
gerai ir nepažinojau. Nėmaž nesitikėjau, kad kitos, į kurias važiuosiu, bus jos – mano motinos.
Dažniausiai vadinu motiną „ji“, nes nežinau, kaip vadinti. „Mirabelė“ būtų bent kiek nepagarbu, juk
buvau mokoma vadinti žmones tetomis ir dėdėmis, jei jie šeimos draugai ar giminaičiai, o „mama“
atrodytų neteisinga, nes ji nebuvo man mama. Tikriau, iš pradžių buvo, o paskui ne.
Šis trumputis žodelis, galbūt vienas iš dažniausiai vartojamų pasaulyje, stringa man gerklėje. Kaip
ir „motina“. Mirabelė buvo gera, labai draugiška, ir kai paaugau, mudvi sutarėme, bet nemanau, kad
mylėjau ją kaip motiną. Visad svarstau, ar ne tai, kad iš tiesų nemyliu savo motinos, ir daro mane
tokią baisią.
Vis dėlto kovoju su tuo, kas jau įvyko. Jaučiuosi sumušta, regis, niekas nepadės atsigauti. Gal
atsisėsti, gal atsigulti, gal stovėti, kad kaip nors liautųsi tie smūgiai, kad nurimčiau ir
atsipalaiduočiau, kaip laisvai jaučiausi iki ano skambučio. Jei kas nors būtų paklausęs, būčiau
išpasakojusi savo rūpesčius ir nerimą, suminėjusi visas mane dirginančias smulkmenas. Dabar ima
aiškėti, kad tai tebuvo menkniekis, kad nepatyriau jokios įtampos. Net keista, kaip tada nesuvokiau
neslegiama jokios naštos, kai dar jos ir nebuvo. Sėdžiu atsilošusi traukinio sėdynėje, pirmos klasės
vagone, – leidžiu pamaloninti save – ir vėl imu nerimauti dėl tėvelio. Jaudinuosi dėl jo visada, kiek
tik prisimenu. Bet tai kas kita. Visa tai įprastiniai rūpesčiai ir dar šiek tiek jaudulio, kad geriau
sektųsi. Tėvelis nenori, kad vykčiau į laidotuves. Nežino, kiek artimai bendravau su ja, Mirabele.
Tėvelis mano, kad mes parašėme viena kitai po kelis laiškus, kad buvau su ja susitikusi porą
kartų. Jis nežino, kad mudvi nuolatos susirašinėjome elektroniniais laiškais ir žinutėmis, kad
sulaukusi šešiolikos matydavausi su Mirabele mažiausiai kartą per mėnesį. Penkerius metus pažįstu
šią nebuvusią man mama moterį kaip motiną, o tėvelis to nė nenutuokia. Sužinojęs visai užsikamuotų.
Rimtai, kartais turiu būti dėkinga, kad rytais išleidžia mane pro duris. Būna dienų, kai jis ypač
nenustygsta – gal artėja jos, Mirabelės, gimtadienis, gal kas kita, ir tėvelis norėtų kartu su manimi
užsidaryti viduje nuo išorinio pasaulio. Jis mano, kad vieną dieną ruošiuosi tiesiog nebegrįžti, kaip ir
ji.
– Flere, tu vis dėlto dorai nepaaiškinai, kam tau reikia vykti į laidotuves, – tarė man prieš kelias
dienas. Nusiėmė akinius ir metė ant virtuvės stalo. – Juk artimiau jos nė nepažinojai.
 Jis pastebimai seno – mano tėvelis. Juodu su Mirabele susilaukė manęs visai jauni – abu
septyniolikmečiai – tad jis nebuvo senas tėtis. Ne taip, kaip daugelio mano mokyklos draugių. Vis
dėlto dabar jo kavos rudumo oda išvagota raukšlių: kaktoje, apie akis ir burną; juodi plaukai
smilkiniuose žilstelėję, tad jis šiek tiek primena plastikinį vyruką iš „Fantastiškojo ketverto“. Per
liemenį jau kiek apsmukęs. Vis dėlto atrodė visai gerai, neabejotinai geriausiai iš visų mano draugių
tėvų, tik tapo vyresnis, brandesnis.
– Ji mano motina, – atsakiau jam ir gūžtelėjau pečiais. – Ji mano motina, – pakartojau, jei nebūtų
supratęs, kad tai svarbu.
– Tik kankinsies, – tarė jis.
Supratau, tėvelis norėjo užsiminti, kad ji galėjo būti mano motina, bet nusprendė, jog nebus nieko
nederama, jei mane paliks; vis dėlto jis nebūtų kalbėjęs taip šiurkščiai.
– Tėveli, negaliu ko nors vengti ar nedaryti vien dėl to, kad tai man gali sugadinti nuotaiką. Pats
mane mokei.
Jis papurtė galvą ir lėtai, tarsi apgailestaudamas, pasakė:
– Taip toli važiuosi tik vienai dienai ir vien tik kankinsies.
„Vaje, – pamaniau. – Juk išties nė neužsiminiau…“
– Tėveli, reikalas tas, kad ketinu ten kelias dienas pasilikti.
Jis, regis, užsisklendė savyje. Pajutau, kad jo žmona Džoselina irgi liovėsi kažką dariusi kitame
virtuvės gale ir užsimerkė. Ir aš, ir ji supratome, kad mano žodžiai išleis liūtą iš narvo.
„Tikėjausi grįžti iš karto, bet pasikalbėjau su jos teisininku, šis sakė, kad ji parašiusi testamentą,
kurio vykdytoja kažkokia Tamija Čalėj, o aš svarbiausioji paveldėtoja; teisininkas turįs pateikti
dokumentus man pasirašyti ir atrinkti daiktus. Negaliu visko spėti per dieną, be to, nėra jokios
prasmės grįžti ir vėl ten važiuoti, todėl sumaniau pasilikti, kol su ponia Čalėj sutvarkysim jos
finansinius reikalus, pateiksiu namą parduoti, tada galėsiu viską jai palikti ir parvykti namo. Nebebus
jokio reikalo dar sykį važiuoti.“
Pridėjau tą pabaigą norėdama jam aiškiai parodyti, kad ketinu sugrįžti. Kad nepabėgsiu gyventi į
Braitoną, kaip padarė mano motina. Tiesą sakant, aš nesu tokia kaip mano motina.
– Važiuosiu su tavimi, – tėvelis šitai pasakė tokiu balsu, kad turėjau suprasti reikalą esant baigtą.
– Nemanau, jog tai geras sumanymas, – paprieštaravau. Iš esmės dėl to, kad laidotuvių data dar
nebuvo paskirta. Truputį pamelavau apie jas, nes norėjau nusigauti ten kiek galima greičiau. Kol kas
nebuvo kam rengti laidotuvių, todėl tikėjausi susitikti su ponia Čalėj, apie kurią ji, atsiprašau,
Mirabelė, nuolatos kalbėdavo, ir mudvi būtume surengusios laidotuves, o paskui būčiau žiūrėjusi, kas
toliau. Ką galėsiu išsiaiškinti. Jei prasitarčiau tėveliui apie savo ketinimus, jis man neleistų žengti nė
žingsnio. Esu dvidešimt vienerių metų, o man vis dar draudžiama tvarkyti reikalus. Jis gali tai
paaiškinti, bet kartais pasijuntu kaip kalėjime.
– Nemanau ir aš, – atsiliepė Džoselina iš kito virtuvės galo.
Tėvelis grįžtelėjo ant kėdės, kad pasižiūrėtų į ją ir vėl į mane. Mudvi retsykiais susivienydavome
tik dėl to, ko tėveliui nereikėtų daryti. Ji nebuvo nedoroji pamotė ar panašiai, mudvi tik neturėjome
nieko bendra.
– Kai ji… kai judu išsiskyrėte, visus šiuos metus ramiai sau gyvenote atskirai, – pasakiau. – Tau
visiškai nebūtina vykti ten ir kankintis.
– Iš tiesų, Donaldai, visai nebūtina. Ir dėl Flerės – tai ne taip jau nešališka. Flerė ketina atiduoti
savo motinai paskutinę pagarbą, jai nėra reikalo imti į širdį, ką galėtum jausti ar ko negalėtum, –
paskendusi per didelėje prijuostėje ant liekno liemens Džoselina priėjo prie tėvelio, sunėrė rankas
jam ant krūtinės ir priglaudė skruostą prie galvos. – Būtų gana savanaudiška taip elgtis, Donaldai.
Flerė nusipelno progos tai atlikti pati viena.
Džoselina šnekėjo, tačiau šviesiai žydros akys nepaleido manęs: ji žinojo, kad nuolat bendravau
su motina, galbūt pašniukštinėdavo mano kambaryje. Kadaise tai būtų mane prislėgę, dabar atrodė
visai nereikšminga, palyginti su tuo, kad motinos nebėra. Ji mirusi.
– Leisk jai važiuoti ir laiku atlikti, ką reikia. Kai tik galės, tai ir sugrįš.
Džoselina vienaip šnekėjosi su tėveliu, o mane įkalbinėjo negrįžti. Visada supratau, kad ją gąsdina
mano buvimas drauge, ji nenorėjo vaikų, jai tereikėjo tėvelio, tad apsimesdavo norinti atstoti man
motiną. Kaip ir sakiau, Džoselina nebjauri, jai tik trūko dėmesingumo. Bet kas, įstengiantis regėti pro
savo paties sielvartą, kad jį paliko mylimas žmogus, tai yra bet kas kitas, tik ne tėvelis, suprastų, kad
aš jai visiškai nerūpiu. Bet siūlydama nebegrįžti Džoselina man pagelbėjo. Vėrė gražaus auksinio
narvelio, kuriame gyvenau visus tuos metus, duris ir rodė, kad keliaučiau sau. Pažvelk atgal, jei tau
prireiks, – sakė jos žvilgsnis, – bet negrįžk.
– Spėju, tavo teisybė, – tarė tėvelis užmiršęs, kas čia ką tik vyko.
Abi jos – mano motina ir pamotė – padėjo man įgyti teisėtą priežastį išvykti iš namų ir atsistoti ant
savo kojų. Tėvelis niekad netrykšdavo džiaugsmu pagalvojęs, kad galiu išvykti, o aš nenorėjau gildyti
jam širdies, todėl, kaip numanote, ir likau namie, įstojau Londone į koledžą ir pasistengiau gauti iš
gyvenimo tiek, kiek įmanoma gyvenant kartu su tėveliu.
Motina su pamote būtų viena kitos nekentusios, esu tikra, bet be jų abiejų niekad nebūčiau gavusi
rimtos progos ištrūkti į laisvę.
 Beatriksė

Nenorėjau, kad ji mirtų. Reikia, kad tai įsidėmėtumėt. Buvau įpykusi, prisipažįstu, ir žadėjau ją
užpulti, bet neužpuoliau, – tai tiesa. Policija ketina apklausti visus jos pažįstamus, bet manęs nekvos.
Kodėl turėtų kvosti, juk aš tą moterį vos pažinojau.
Klausykit, tai buvo tik kvailas kivirčas, mes net rankų nepaleidom į darbą. Man visai nebūtina
dėstyti apie tai policininkams, ir taip aišku, kad jie nesužinos. Jei būčiau tokia kvaiša ir
pasipasakočiau, jie tikrai manytų, jog tai mano darbas. Bet mes su jumis žinome, kad ne mano.
Negalėjau to padaryti, tiesiog negalėjau.
 Flerė

Traukinys įvažiuoja į Braitono stotį.

Per savo gyvenimą esu buvusi čia tris kartus. Ji, atsiprašau, Mirabelė, iš tikro nemėgo, kad čia
lankyčiausi. Manau, būgštavo, kad kas nors nepamatytų mudviejų drauge ir nesusivoktų, koks reikalas.
Turbūt galėjo pasakyti tik vienam kitam žmogui, kad turi dukterį.
Braitonas man prie širdies. Patinka šita stotis. Traukiniui įvažiuojant, iš abiejų šonų matyti
uolienos fasadas, platformų eilės veda į kitą stoties pusę. Man patinka metalinės sijos viršuje,
pasijuntu įžengusi į senovinę stotį iš nespalvotos nuotraukos.
Čiumpu nedidelį kelionmaišį – teko pasiimti patį mažiausią, kad tėvelis neįtartų mano kėslų
išvykti kuo ilgiau, – savo knygą, butelį vandens, rankinę ir didelę baltą skrybėlaitės dėžę.
Išeinu iš stoties, ir Braitonas tarytum trenkia man antausį. Viskas iš sykio. Žybt! Bet nesmarkiai.
Čia pat prasideda miestas: taksi eilės, autobusų stotelės, automobilių srautas, žmonės. Jie traukia į
stotį, pasipila iš jos tarytum sumaišę kryptis, nebeatsirinkdami, kuriuo keliu pasukti.
Ore gali užuosti jūrą, tą ypatingą kvapų mišinį su vos juntamu chemikalų prieskoniu, nors viskas
šimtaprocentės gamtinės prigimties. Sustoju šalia stoties gatvės pakrašty laukdama žalios šviesos ir
visais plaučiais traukdama Braitono orą. Tokiu oru pusę savo gyvenimo kvėpavo ji, atsiprašau,
Mirabelė.
Savotiška paguoda – esu visai netoli nuo ten, kur būdavo ji. Man tai patinka.
Sušvinta žalias šviesoforo žmogiukas, ir aš vos išsilaikau ant kojų, nes už manęs stovintys žmonės
plūsteli pirmyn. Nusprendžiu atsisakyti „Lovų su pusryčiais“, užsimanau į paplūdimį ir pasuku jūros
link. Noriu pamatyti vandenį, iš arti užuosti sūrų kvapą, kiek įmanoma ilgiau pabūti lauke. Namuose
tokia proga pasitaiko nedažnai.
Namai, koledžas – tai mano gyvenimas. Ir Nojus, žinoma. Jis iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Iki
ano skambučio.
Susigūžiu apie tai prisimindama. Per jį visai sugniužau. Iki to skambučio nėriausi iš kailio, kad
neatrodyčiau šitokia mergytė, o pasirodžiau esanti visiškai kitokia, su tokiomis niekas nenori turėti
reikalų: verksnė.
Vis dar netikiu, kad tėvelis galėjo su manim taip pasielgti. Turiu galvoje, užsimanė pranešti
telefonu. Juk tokių dalykų niekas nepasakoja telefonu. O jei būčiau buvusi viena ir man būtų pasidarę
bloga, autobuse ar dar kur nors? Hmm. O kaip tada?
Tiesą sakant, šitai būtų niekai, palyginti su tuo, kas atsitiko iš tikrųjų… Prisimindama net
nusipurtau.
Pasipasakojusi jam išsyk susileidau. Jis mane apkabino, sūpavo ir maldė, sakė, kad galiu
išsiverkti, kiek tik širdis geis, kiek tik reikės. Norėjau liautis, bet kūkčiojau visa tirtėdama, ir jis
glaudė mane vis arčiau, tarsi visa perimdamas. Nepaleido manęs, kol nustojau verkti, kol nieko
nebeliko. Tada paklausė, gal norėčiau, kad iškviestų taksi parvažiuoti namo. Linktelėjau užuot
atsakiusi, nuo sukrėtimo buvau praradusi žadą.
– Saugiai grįžk, gerai? – pasakė. – Paskambinsiu.
Linktelėjau galvą – žinojau, kad nepaskambins.
O jis paskambino. Nes yra toks žmogus. Nei aš atsiliepiau, nei ką. Bet parašiau žinutę su „ačiū“ ir
kad man galvoje košė, kad paskambinsiu, kai pasijusiu geriau. Jis atsakė „viskas gerai“, ir kasdien
rašinėdavo – vis teiraudavosi, kaip jaučiuosi.
Taip užjaučia vyriškis, su kuriuo susipažinau klube prieš pusantro mėnesio.
Pamačiau jį prie įėjimo, ir man toptelėjo, kaip kartais būna, kad norėčiau būti panaši į tas paneles,
kurios lyg niekur nieko prieina prie vyro ir ima čiulbėti. Vos tik nusukusi nuo jo akis grįžtelėjau į
Lariską – ji iš tokių panelių – ir tarstelėjau:
– Pirmą kartą jį matau.
– Ką? – atsiliepė ji, skaudžiai dūrė alkūne man tiesiai į šonkaulius ir pasakė: – Tau galvoj
negerai? Net man nėra jokių prošvaisčių.
– Žinau. Vis tiek jis mano.
– Iš čionykščių atrodo geriausiai.
– Jis mano.
– Pakvaišai, – ištarė purtydama galvą. – Tikra ligonė.
Gūžtelėjau pečiais.
– Mano.
Ji gaižiai susijuokė.
Jis pranyko klubo spūstyje, įsimaišęs į kūnų, apdarų, gėrimų ir šnekų mutinį. Pamaniau, kad
praradau jį, turbūt minioje trinasi apie kurią nors paną ar jau yra su kuria nors, o toji verčiasi per
galvą, kad kiekvienas, vos tik pažvelgęs į tą pusę, suprastų: čia jos, ji kausis iki kraujo, bet nepaleis
iš nagų. Ir staiga jis išdygsta priešais mane, stovi šalia ir žiūri į mane su gundančia – ak, Viešpatie,
kokia gundančia! – šypsenėle. Man spėliojant, ar ketina užkalbinti progai pasitaikius, kad ir užgrojus
Mandrills, jis grįžteli į mane, tada – prisiekiu Dievu, tai tiesa! – tik lūpas krutindamas uždainuoja
„Put Your Money, Where The Funk Is“ tą pačią akimirką kaip ir aš.
Nusišypsojome vienas kitam, ir jis linktelėjo aikštelės pusėn, – pašoksim? – o aš jam gūžtelėjau
pečiais: gerai. Sutartinai patraukėme į aikštelę, kur buvo matyti žmonių netrypiamas grindų plotelis.
Maniau, drovėsiuosi taip šokti, bet ne, daina man patiko, vyriškis patiko, pasijutau persikelianti į kitą
pasaulį. Nebereikėjo sukti galvos dėl jokių prakeiktų smulkmenų, tik judėti pagal muziką.
Buvome taip arti, kaip būna šnibždantis, bet nesilietėme vienas prie kito. Šokome kartu, atsiskyrę
nuo kitų, bet vienijami muzikos, ir stumiančios vieną prie kito, ir sulaikančios atstu. Jo kūnas atrodė
grakštus, paslankus, prisitaikantis. Nuo kiekvieno žingsnio, sukinio, klubų judesio karštis mušė man į
veidą – tada pirmą kartą pajutau, kad šokis gali panėšėti į seksą. Žinoti aš žinojau, kas to nežino, o
dabar pirmąkart patyriau savo kailiu. Dažniausiai, būkim sąžiningi, atrodydavo, lyg kas beviltiškai
bandytų tave išdulkinti, bet šitaip, nesiliečiant vienam prie kito, šitaip, laikantis intymaus atstumo,
jauteisi, lyg tave iš tikrųjų švelniai braukytų, glamonėtų, lyžčiotų ir galutinai išsunktų.
Šokome, švelnūs garsai bangavo aplink ir kerėte kerėjo, mudu glaudėmės vis arčiau vienas kito,
kol ėmė atrodyti, kad mūsų kūnai neišvengiamai susilies, ir mes pasibučiuosim. Vis dėlto jis atšlijo.
Vėl taip pat nusišypsojo. Tada žingtelėjęs artyn, nors ir neprisiglausdamas, pasakė į ausį:
– Kavos? Rytoj kepyklėlėj už kampo? Trečią popiet?
Atsilošiau, norėjau pažiūrėti, ar tai sakoma man. Linktelėjau, nors sekmadienį turėjau pietauti su
tėveliu ir jo žmona kitame Londono gale. Pamaniau, teks atsisakyti. Ausyse jau skambėjo tėvelio
pamokslai, bet nuojauta sakė, kad pasprukti nuo tų pietų apsimokės. Tik tą kartą. Jei nori su kuo nors
sugulti, neverta dėl to keisti savo gyvenimo. Tai būdinga jai. O aš ne tokia.
Geriant kavą, jis papasakojo, kad turėjo anksti išeiti, nes rytą reikėjo lydėti močiutę į bažnyčią, o
paskui pietauti su seseria ir jos šeima. Nėmaž nepatikėjau, na kas gi tuo užsiima? Bet kuo daugiau
šnekėjomės, tuo sunkiau buvo atsikratyti spėlionių – o jeigu jis yra man skirtasis? Atrodė labai
nuoširdus. Nuo kavos perėjome prie pietų. Nuo pietų – prie vakarienės. O dar po kelių pasimatymų
esame čia; nuostabus seksas, geresnis, nei galėjau įsivaizduoti po anų šokių, – ir štai ugdausi įprotį
rūkyti, nes turiu būti rami, susitelkusi ir susivaldanti jo akyse.
Po pirmųjų suartėjimo požymių buvau tikra, kad tvirtą jo užpakalį pamatysiu tik sprunkantį kaip
nuo ugnies. Akivaizdu, kad viskas pasikeitė po ano mano kūkčiojimo. Laikiausi iš paskutiniųjų,
laukiau, kol būsiu pavaryta, bet, kaip jau sakiau, jis tik kasdien rašinėjo žinutes ir klausinėjo, kaip
jaučiuosi, – galbūt dar yra bent kiek vilties.
Visad atsakau: „Ačiū, gerai, o kaip tu laikaisi?“
Vargu ar man gerai, bet juk taip sakoma, tiesa?
Kur ten sakysi, kad važiuoji rengti laidotuvių ir aiškintis, kaip sugauti žudiką, juk taip?
 Flerė

Galiu suprasti, kodėl jai čia patiko. Kvapą gniaužianti vieta.

Imu manyti, kad kažko esama pačiame ore, ir tai daro vietą tokią ypatingą. Kiekviena vieta gali
būti vienintelė ir ypatinga, o šita itin išsiskirianti iš kitų. Regis, imu kvailėti.
Mintys sukasi galvoje, širdis tvaksi. Gal ir nelabai gera mintis traukti į paplūdimį. Verčiau būčiau
ėjusi į „Lovas su pusryčiais“, bet nebežinau, kur tai yra. Buvau susiradusi, kaip iki jų nusigauti iš
stoties, o kaip patekti iš čia – neaišku. Išsigandusi imu graibstytis turėklų.
Ji mirusi. Tikrai mirusi.
Daugiau niekada jos nepamatysiu.
Tokie dalykai man neatsitinka. Gal aš ir esu mergaitė, kurią paliko mama ir kuri užsidega cigaretę
neatsiklausdama šaunių šauniausio iš visų kada nors matytų vyriškių jo paties namuose. Bet šitai –
šitai man atrodo netikra.
Pasilenkiu į priekį, nes ašaros ima rinktis akyse, ir kakta paliečiu turėklus.
„Gyvenimas pilnas netikėtumų, Flere, niekada to nepamiršk“, – pasakė ji man; stovėjo
atsirėmusi į savo automobilio gaubtą, o aš ėjau nuo mokyklos vartelių. Tai buvo paskutinę egzaminų
dieną.
Apstulbusi priėjau pasikalbėti, nes vos prieš ketverius metus ji ėmė ir dingo iš mano gyvenimo.
– Nesitikėjau tavęs čia pamatyti, – tariau užuot pasisveikinusi, taip buvau priblokšta.
– Gyvenimas pilnas netikėtumų, Flere, niekada to nepamiršk.
Ji šypsojosi. Toji plati jos šypsena buvo nepakartojama. Kai šitaip nusišypsodavo, visas veidas
pagražėdavo tūkstantį kartų. Ji nedrąsiai išskėtė rankas.
– Apsikabinsim? – paklausė.
Nepastebimai linktelėjau per petį į draugus, jie visi lūkuriavo prieš eidami švęsti.
– Atleisk, man dera prisiminti, kad ne taip jau šaunu glėbesčiuotis su mama draugų akivaizdoje.
Pasakė taip, lyg nuolatos būtų buvusi šalia, nuolatos kvietusi apsikabinti.
– Gal norit, kad kur nors nugabenčiau? Galiu sutalpinti kokias keturias.
Jos automobilis buvo tikras automatinis ginklas – lietiniai ratlankiai, nuostabi juodos ir sidabro
spalvų apdaila. Ji nuleido stogą, aš įkišau nosį vidun. Juodos odos sėdynės. Mostelėjau Lariskai ir
Žasminai.
– Čia Lariska, čia Žasmina, – pristačiau jas Mirabelei. – O čia…
Jos žinojo, kas čia tokia, nes buvau įsiklijavusi jos nuotrauką savo dienoraštyje, visur
keliaujančiame kartu su manim, tik nebuvo susitikusios, ir man atrodė neteisinga vadinti ją mama.
Arba savo motina.
– Mirabelė, – tarė ji. – Vadinkit mane Mirabele.
– Kaip dramblę? – kvailai nusišiepė Žasmina.
Lariska jai skaudžiai kumštelėjo alkūne.
 – Ką? – atsiliepė Žasmina. – Mano brolis žiūri tą filmą. Jam labai patinka.
– Taigi, kaip dramblę, – pasakė Mirabelė šypsodamasi. – Tai ar norit, kad kur nors nuvežčiau
švęsti?
– Eik tu š…, kaip gerai! – pasakė Žasmina.
Lariska ją vėl niuktelėjo.
– Mergina, jei dar kartą prikiši man prie šonkaulių alkūnę, kaipmat išsuksiu rankas, – suniurzgė
Žasmina.
Mirabelė nuleido galvą, kad neparodytų, kokia juokinga jai Žasmina, paskui atidarė dureles ir
atlenkė priekinę sėdynę, kad abi mano draugės susėstų gale. Aš atsisėdau priekyje, ji nuvežė mus į
Ilingo greitkelį ir išlaipino tik už magistralės.
Kai tiedvi išlipo iš automobilio, ji man padavė baltą kortelę su skaitmenimis.
– Paskambink man, – paprašė. – Jei užsimanysi pasikalbėti ar susitikti, tik paskambink.
Linktelėjau jai, nors žinojau, kad nepaskambinsiu. Tai būtų per daug įskaudinę tėvelį.

Kišenėje supypsi telefonas. Turbūt tėvelis tikrina, ar gerai atvažiavau ir kada grįšiu.
Tai ne tėvelis, tai Nojus.

Pranešk man, kada laidotuvės. Norėčiau atvažiuoti ir pareikšti savo pagarbą. Nojus

Nugalėta jo pasiūlymo kilnumo ir turėdama galvoje, kad jis važiuos tokį kelią pareikšti pagarbos
moteriai, su kuria nė nebuvo susitikęs, iš karto jam atskambinu. Ir stovėdama paplūdimyje kalbu vos
ne valandą.
 Flerė

Čia jos namas. Štai čia ji gyveno.

Jis didžiulis.
Sunku patikėti, kad Mirabelė gyveno čia vienų viena, o mudviejų su tėveliu namelis, ko gero,
išsitektų didžiojoje jos svetainėje. Namas raudonų plytų, o viršutinė frontono dalis pačioje pakraigėje
taip sudėliota eilėmis iš plytų, o gal ir čerpių suapvalintais galais, kad primena undinės uodegą. Visi
langai senovinės išvaizdos, bet tarsi ką tik pagaminti – ar gali taip būti? Juodos laukujės durys ir
didžiulis žalvarinis numeris „57“ tarp dviejų viršutinių lentelių.
Negaliu čia įžengti, neleidžia policijos juosta. Skersai durų, skersai įvažos. Turbūt ir ant vonios,
kurioje ji mirė, durų. Kažin, ar dabar ten viskas taip pat, kaip buvo jai mirštant? Ar policininkai
išlaikė visa neliesta nuo tada, kai tai atsitiko, ar ką nors nuvalė? Prisiverčiu nebežiūrėti, bandau
atspėti, ar vonios kambarys šioje namo pusėje, ar tai tie langai, į kuriuos ką tik žvelgiau, ir kas man iš
to.
Graži gatvė, daugybė medžių, tik keistoka, kad iš pradžių ji daro vingį, paskui eina tiesiai, tada
pasuka stačiu kampu, vėl atgal; dar vienas vingis. Kai žiūrėjau žemėlapyje, tai panėšėjo į viršutinę
butelio dalį. Mirabelė gyveno toje dalyje, kur vingis sueina su butelio kakleliu, kampiniame name su
įvaža dviem automobiliams.
Įdomu, kiek žmonių žino, kad vienas iš automobilių, žydras mini, stovintis šalia jos namo, yra
mano? Ji man jį nupirko. Nesistengė nupirkti mano jausmų, ar panašiai. Šiaip jau norėjo atsilyginti už
tai, kad tėvelis nebūtų man leidęs mokytis vairuoti. Juk šitai, kaip ir bet koks kitas mano gyvenimo
mažmožis, buvo nulemta jos išėjimo. Vairavimas tarsi būtų suteikęs man galimybę išvažiuoti ir
nebegrįžti. Ji, Mirabelė, kadaise įlipo į traukinį, pati pasakojo, bet, mano nuomone, tai tebuvo
principo reikalas. Nuo jo pabėgti buvo galima ir kitaip, o jis turėjo užkirsti kelią.
Tėvelis tuo ir užsiima. Tiesą sakant, sunku paaiškinti, kaip jis tai daro, nes jūs su juo negyvenat. Šį
kartą draudimas mokytis vairuoti baigėsi tuo, kad gavau automobilį.

Prieš metus
Ji, Mirabelė, atvyko į Londoną susitikti su manimi, o aš kaip tik „turėjau reikalų“ su tėveliu.
Galiausiai jam paaiškėjo, kad rūkau. Kaip? Žinoma, išnaršė mano kišenes. Retkarčiais jausdavausi
lyg būčiau už jo ištekėjusi arba jo nuosavybė. Lariska susitikinėjo su kažkokiu žmogėnu, kaip vėliau
paaiškėjo, visišku psichopatu, naršančiu jos kišenes ir ieškančiu neištikimybės įrodymų, nenorinčiu
niekur jos išleisti, bet taip darė ir mano tėvelis. Bandė užsitikrinti, kad nesielgiu kaip bloga mergaitė.
Sakė man, kad nuo pat jaunų dienų turiu būti gerutė. Jei jau mano motina tokia nebuvo ir pabėgo, visa
tai užgulė mano pečius.
Radęs cigaretes tėvelis taip įsiuto, kad pralaužė stogą, išlėkė į orbitą ir tris kartus apskriejo
Saulės sistemą. Tikrai maniau, kad gali man suduoti ar panašiai – būtumėt matę, kaip klykė ir purtė
pakelį man prieš nosį.
Džoselina pasistengė nesipainioti jam po akimis, o aš tik stovėjau ir žiūrėjau. Kartais svarstau, gal
norėjau būti sučiupta? Buvau dvidešimties – vienas iš tų drąsos laikotarpių, kai mąstai: „Tokio
amžiaus aš galiu daryti, ką noriu.“ Vis dėlto tebegyvenau jo namuose ir privalėjau paisyti neoficialiai
paskelbtos komendanto valandos. Jis buvo taip įniršęs dėl tų cigarečių, kad man, ko gero, nė
nevertėjo prašyti laikinojo vairuotojo pažymėjimo. Nors sulaukus mano metų tai buvo įprasta,
miglotai įsivaizdavau, kokių kils sunkumų. Nebuvo taip, kad iš viso negalėjau sau leisti užsisakyti
kursų iš studentiškos stipendijos, turėdama tapatybės kortelę. Bet prisimindama, kas atsitiko su mano
pasu (beveik tas pats, kaip ir su cigaretėmis, tik gerokai baisiau), nemaniau, kad bus vien pagrasinta
pirštu.
Tėvelis atplėšė voką – jis tikrino mano paštą, net pažymėtą „asmeniškai ir slaptai“, – ir vėl
išlėkęs į orbitą atliko savo skrydį aplink Saulės sistemą. Vis dėlto tą kartą nusprendžiau nepasiduoti,
nestovėti ir nežiūrėti, o pateikti savo požiūrį. Pasakiau, kad jei norėsiu, tai ir eisiu mokytis vairuoti ir
kad tai nieko nereiškia. Aš vienintelė iš savo draugių neturėjau vairuotojo pažymėjimo ir nebuvau
pradėjusi mokytis. Jis bandė šnekėti, kad visa daroma tik mano pačios labui, kad automobiliai yra
pavojingi ir brangūs, o aš pasakiau, kad man tai nesvarbu ir kad vis dėlto eisiu mokytis. Šitaip
išlaikiau, jo apmaudui, teorijos egzaminą.
Išlaikiau, kad jis žinotų – darysiu, ką norėsiu. Po teisybei, man to egzamino nė nereikėjo. Bet jei
jau išlaikiau, buvo kvaila nesimokyti vairuoti. Tą dieną, kai susitikau su Mirabele, tėvelis buvo man
pareiškęs: jei galiu sau leisti kursus, tai įstengsiu ir už nuomą susimokėti. Atšoviau: jei jau mokėsiu
už nuomą, tai išsikraustysiu, o jis įsileido į kalbas apie visas sudėtas dėl manęs aukas, esą galėjęs
gauti geresnį darbą, bet atsisakęs, mat reikėję būti tikram, kad liksiąs dėl manęs namie. Aš esanti
neįtikimai nedėkinga, nors taip ilgai buvau jam visas gyvenimas, mat šneku, jog jis iš manęs
nenusipelnęs paprasčiausio padorumo – mano pasitikėjimo, kai sako, kad aš daranti sau bloga.
Tėvelis negalėjo liautis kalbėjęs, o man reikėjo išeiti. Pavėlavau susitikti su ja, nes, pavažiavus
autobusu kelias stoteles, teko išlipti, atsisėsti stotelėje ant suoliuko ir išsiverkti. Buvau visiškai
sugniuždyta. Įpykusi! Kodėl negalėjau tiesiog pasakyti, kad jis neteisus, kad aš, kaip žmogus, turiu
savo teises, kad galiu spręsti savarankiškai? Kad nesiruošiu pragyventi gyvenimo, kaip jam norėtųsi?
Niekaip tam nepasiryždavau. Ir dėl to nekenčiau savęs.
– Kas atsitiko? – paklausė ji, kai susėdome kavinukėje, įsikūrusioje prašmatnioje, bet atkampioje
Grinvičo gatvėje. Čia tėvelis nedaug ką pažinojo ir tikrai nebuvo lankęsis pietiniame upės krante,
nebent itin svarbiu reikalu, tad jautėmės saugiai. Regis, jai buvo žinomos visos šauniausios ir
slapčiausios vietelės. Niekad neidavome į tą pačią dukart, taip buvome tikros, kad mūsų niekas
nepažins. Anot Mirabelės, jei dėl kurios nors priežasties apsilankyčiau su tėveliu, ji nenorinti, kad
kuris nors iš padavėjų prasitartų mane pažinęs ar, dar blogiau, klausinėtų apie ją tėvelio panosėje.
„Taip išties gali atsitikti“, – paaiškino.
Ankštoje kavinukėje buvo languotų staltiesių, dekoratyvinių lėkščių ant sienų, senovinių (tai yra
visiškai išklerusių) baldų ir senamadiškų klostytų užuolaidų ant langų.
– Nieko, – gūžtelėjau.
 Melavau. Tik todėl, kad nenorėjau apie tai šnekėti. Galų gale visa tai vyko dėl jos kaltės. Kita
vertus, taip manyti nesąžininga, juk ji, tiesą sakant, nekalta. Niekur nepasakyta, kad motina turi likti
šeimoje, kol jos vaikas sulauks tokio amžiaus, kad liausis jai skambinęs, tiesa? Noriu pasakyti, jog
galiu save apgaudinėti, kad būsiu ne tokia, betgi taip daro visos mano draugės – ir tos, kurios su savo
motinomis jaučiasi labai artimos, skambina šioms tik tada, kai patogu pačioms. Jos paskendusios
reikaluose kaip ir mes visi – kaip motinos, kaip visi tėvai. Pasigendame jų kaip nieko kito, o jie
patys? Kodėl verčiame tėvus kentėti, kai prireikus jie negali mūsų prisišaukti? Ji mane paliko, bet
atstūmusi nesiliovė būti man motina.
Ir suprasdama, ir sau tai primindama vis tiek ją kaltinau. Tebejaučiau apmaudą. Ir mylėjau ją, jei
įmanoma tai suprasti. Iš tiesų šitai tebuvo tik atgarsis tos meilės, to jausmo, kurį žinojau patyrusi
kadaise, labai seniai, visai neturinčio nieko bendra su šiandiena ir sąlygojamo labiau pareigos, o ne
instinkto. Ne kažin kiek mylėjau ir Džoseliną, nei kaip pamotę, nei kaip žmogų, įsigudrinau jai
nustatyti parinktį „patinka“. Šiaip ar taip, dažniausiai man ji patiko. Jeigu kas, stengėmės laikytis
toliau viena nuo kitos.
– Papasakok man, – įkalbinėjo ji, Mirabelė. Iš jos balso galėjai manyti, kad viską supranta, nors
kaip, po galais, jai suprasti.
– Nieko, – truktelėjau petimi.
Nenorėjau kalbėti nė apie tėvelį. Jo ir taip netrūkdavo: tarytum kažin kas toks didžiulis visada
įsitaisydavo ant stalo tarp mudviejų, visada. Kad ir ką abidvi būtume sakiusios, visa turėjo būti
persijota per sietą „Ką tai išgirdęs pasakytų tėvelis (ar Donaldas)?“
Ji ištiesė ranką per stalą ir uždėjo ant manosios. Jos kūno šiluma persmelkė mane kiaurai; netikėtai
pasijutau lyg įsipainiojusi į neišnarpliojamą nerimo, pykčio, nevilties ir kaltės raizginį, savo gijomis
siekiantį pačią širdį.
– Papasakok, – pakartojo.
– Tėvelis nenori, kad mokyčiausi vairuoti, – išpyškinau, bet jaučiausi tarytum išduodanti žmogų,
kuris mane maitino, rengė ir visą gyvenimą neapsakomai mylėjo. Ir niekada manęs nepaliko, nors
retsykiais jam turėjo būti visai nelengva.
– Dėl to, ką aš padariau? – paklausė ji.
Iš tikrųjų iki šiol apie tai mudvi nė karto nesišnekėjome, nebent užuominomis, ypač per aną
pasivažinėjimą po pamokų, bet niekad iš esmės; nepaisėme, kad tėvelis vis „niūkso“ tarp mudviejų,
vos tik susitinkame.
– Matyt, taip, – atsakiau ir atitraukiau ranką.
Pasijutau geriau, nebereikėjo, kad ji mane prilaikytų. Buvo tiek mane prilaikančių žmonių, kad
užteks visam likusiam gyvenimui.
– Esu tikra, tavo tėvas tau nori tik geriausia.
– O kaip aš pati, ką manau esant geriausia – ar tai nieko nereiškia? Tebegyvenu namuose, nes
tėvelis mano, kad taip bus geriausia. Norėjau stoti į menus ar žiniasklaidą, bet tėvelis patarė
studijuoti ką kita, kad lengviau gaučiau darbą, tad dabar siekiu informatikos bakalauro. Norėjau per
atostogas išvykti su draugėmis, gavau pasą, bet niekur neišvykau, nes tėvelis nusprendė, kad bus
geriau susitelkti į mokslus, užuot laksčius su būriu draugių, neteikiančių reikšmės ateičiai. Galiausiai
man nebuvo leista mokytis vairuoti, nes, tėvelio supratimu, geriau neturėti jokių galimybių pasprukti.
Nors tenorėjau tik laikino vairuotojo pažymėjimo ir galėjau jį gauti. Aš net neketinau mokytis
vairuoti, ir štai dar vienas dalykas papildė man užgintųjų sąrašą.
Išdrįsau šnairomis žvilgtelėti – ji žiūrėjo į mane, bet iš veido nieko negalėjai išskaityti.
– Kada man pradėti gyventi? Negi su tėveliu sulauksiu trisdešimt penkerių, o jis viską spręs už
mane, arba tiksliau – stengsis, kad spręsčiau tik vadovaudamasi jo nuomone, kas man geriausia? Kaip
man kada nors išmokti teisingai apsispręsti, jei nedarau jokių sprendimų, jei net kartais negaliu
suklysti? Man taip pikta, kad galiu net nusispjauti.
Ji neatsakė, tačiau jos šviesios rudos akys – kontaktiniai lęšiai – rūpestingai sekė mane kalbančią.
„Tai buvo nesąžininga, juk, kai išvykai, man nebeliko jokio gyvenimo“, – tikrai ne tai norėjau
pasakyti. Ypač kai ji šitaip klausėsi. Mirabelė nieko negalėjo pakeisti. Toks jau buvo mūsų
gyvenimas ir, žinoma, toks jis tapo tada, kai ji pasirinko savąjį, bet čia ne jos vienos kaltė. Buvo šis
tas, ko nemėgau prisiminti, nes jei tėvelis taip elgėsi ir su ja, nieko keista, kad ji pabėgo. Tik būčiau
norėjusi, kad būtų pasiėmusi mane kartu. Tačiau apie tai beveik negalvodavau. Nes tėvelio atžvilgiu
tai būtų buvę nedora. Jis pasiliko, o ji ne. Kur man būtų reikėję dėtis, jei jis taip pat būtų nuo manęs
išsipirkęs. Senelės iš tėvelio pusės nebėra, ji mirė, kai buvau maža. Abu Mirabelės tėvai jau
seniausiai grįžę į Nigeriją, kartais man parašo, ko nors atsiunčia, bet nenori veltis į šituos reikalus.
Dingusi ji visiems užtraukė gėdą. Visi tikėjosi, kad Mirabelė stos į universitetą ir taps gydytoja ar
panašiai, o ji pastojo, ištekėjo, o paskui pabėgo. Nemanau, kad seneliai kada nors atsigavo ar atgavo
buvusią padėtį vietos nigeriečių bendruomenėje. Išvykdama ji daug kam sugadino gyvenimą.
Tėvelis taip pat ne visada buvo toks griežtas. Gerokai anksčiau jis leido man daryti visa, ką darė
ir kiti vaikai, bet kuo labiau augau, tuo daugiau norėjosi nuveikti, ir tai nereiškė, kad galiausiai grįšiu
namo, tad jis ir vėl ėmė tvarkyti mano gyvenimą.
– Ne, tikrai ne taip, – tarė ji. – Gailiuosi, kad siaubingai pasielgiau, kad visi iki šiol dėl to kenčia.
– Dieve, tai aš gailiuosi, nereikėjo to pasakoti. Ne tavo kaltė, kad tėvelis mėgina tvarkyti mano
gyvenimą.
„Ar jis visad toks buvo?“ – norėjau paklausti, bet nebuvo kaip, nes išdavikiškos mano mintys būtų
iškilusios į paviršių ir virtusios tikrove. Jei taip būtų atsitikę, jei būčiau išsakiusi jas garsiai, būtų
paaiškėję, kad labai lengva vėl tam ryžtis. Sunkiausia pirmąjį kartą, paskui vis lengviau. Nenorėjau,
kad kada nors taptų labai paprasta pasakyti tai tiesiai jam į akis. Nenorėčiau taip skaudžiai jo užgauti
– savo tėvelio.
– Kaip tik mano, – atsiliepė ji. – Galėjau apsimesti, kad jis visad buvo toks valdingas ir kad kaip
tik dėl to išvažiavau, bet buvo ne taip. – Ji papurtė galvą. – Tavo tėvas turbūt patyrė smūgį, kai jį
paliko toji, kurią po tavęs jis mylėjo labiausiai pasaulyje. Jis neapkentė ir mano poelgio, ir jo
priežasčių. Turbūt jis mano, kad jei galėtų visa savo gyvenime suvaldyti, jam nebereiktų to patirti dar
sykį. Nekaltinu jo. Baisu, kad taip pasielgiau. Dažnai trokštu visa sugrąžinti. Bet negaliu. Labai
gailiuosi, kad mano poelgis šitaip paveikė jį, tave, mano tėvus. Nukentėjo visa mano šeima, nes aš
buvau tokia savanaudė.
Ištiesiau į ją rankas.
– Atleisk, nenorėjau, kad imtum graužtis, – tariau.
 – Ne, ne. Liaukis. Nesielk taip. Šnekame ne apie mane, o apie tave. Neketinu tavęs įkalbinėti. Bet
kokiu atveju turi teisę pykti ant manęs, galbūt dar didesnę nei tavo tėvas, ir išreikšti savo pyktį. Jei
nori man suduoti ar kaip nors mane išvadinti, nesivaržyk. Jei nebenori manęs matyti, tai irgi tavo
teisė. Tik mažiau paisyk mano jausmų, nes svarbiausia čia tu.
– Aš tik noriu daugėliau laisvės, – pasakiau. – Supranti, tos tikrosios, o ne menamos, kokią teikia
tėvelis. Nekeliu maišto iš esmės.
– Suprantu, Flere, – ji vėl suėmė mano ranką. – Sugalvosiu, kaip viską sutvarkyti. Jei nori, galiu
pakalbėti su tėveliu.
– Ne!
Juk aš jam neprisipažinau, kad mudvi vėl suartėjome. Ji iš naujo pasirodė mano gyvenime, kai
buvau šešiolikos, bet mudvi nebendravome, kol kartą Londono centre patekau į keblią padėtį – po
vakarėlio Lariska su Žasmina iškaukšėjo sau, o aš pasilikau nakvoti. Buvau pametusi savo elektroninį
bilietą, neturėjau pinigų važiuoti taksi. Žinojau – jei negrįšiu iki aušros, bus panaudotos tėvelio
reaktyvinės galios, todėl paskambinau jai. Ji atvažiavo. Atlėkė iki pat vietos, tada nubogino mane į
Ilingą ir pasakė, kad buvo malonu pasimatyti. Tik tiek, jokių šnekų ir pamokslų apie tai, kad nereikia
būti žioplai; neapsimetė ir besižavinti mano nuotykiais, bet aš žinojau, kad kadaise pati pasielgė dar
blogiau. Todėl parašiau jai elektroninį laišką, padėkojau, ėmėme susirašinėti, siuntinėti viena kitai
žinutes, paskui susitikome. Tėvas nė nenumanė apie tai. Vaizdavosi, kad ji viso labo siuntinėja
gimtadienio ir Kalėdų atvirukus, ir išmesdavo juos į šiukšliadėžę.
– Gerai, – atsakė Mirabelė, kaipmat supratusi, kad aš jam nepapasakojau apie mudvi. – Ką nors
sugalvosiu.
Kai susitikome po dviejų savaičių, ji pareiškė nupirkusi man automobilį. Palaikysianti jį prie savo
namo, kol galėsiu pasipasakoti tėveliui ar išlaikysiu vairavimo egzaminą; sakė norinti mane pamokyti
vairuoti.
– Tu? – nustebau.
– Taip. Žinau, tai ne tas pats kaip tikra vairavimo pamoka ar tėvelio mokymas, – jis išties puikus
vairuotojas, – bet tik tiek tegaliu sugalvoti. Jei nenori, gali atsisakyti.
Žiūrėjau į jį neatitraukdama akių. Ne kažin kiek mano amžiaus merginų turi nuosavą automobilį, o
šitas – ką ir kalbėti – buvo tik trejų metų senumo ir išvis nuostabus.
– Ačiū! – spygtelėjau nesavu balsu ir išskėtusi rankas puoliau jos apkabinti.
– Flere, atleisk, tau buvo taip nelengva. Norėčiau pasistengti bent kiek tai atlyginti. Kiekvieną
dieną, – pasakė ji, pati mane glėbesčiuodama.
Taip mudvi pirmą kartą po tiek metų apsikabinome – vėliau susivokiau. Šitai įvyko visiškai
nesąmoningai, nė nesvarsant, kas dera ar nedera.

Ponia Čalėj gyvena netoliese, toje pačioje gatvėje. Mirabelė man pasakojo atsikrausčiusi dar prieš
gaudama darbą ten, kur dirbo ir ponios Čalėj vyras, o kai mudvi vėl ėmėme bendrauti, pažintis su
ponia Čalėj jai buvęs antras toks puikus gyvenimo įvykis.
Gerokai jaudinuosi eidama su ja susitikti. Manau, Mirabelė jai vienintelei pasaulyje yra
papasakojusi apie mane. Kaipgi kitaip, juk tai tik mudviejų reikalas. Ji niekad netroško kam nors
išsipasakoti apie savo dukterį. Turbūt bijojo, kad žmonės ją pasmerks, jei sužinos, jog palikusi mane
vos šešiametę pabėgo į Braitoną ir nebesugrįžo.
 Tamė

Per radiją groja „Širdy vilionės“.

Pagarsinu muziką ir šoku valydama virtuvę. Ji neapskretusi, nėra ko valyti, bet man reikia ką nors
veikti, kol ateis Beatriksė ir mudvi trauksime į parduotuves pirkti batelių.
Nė viena nežinome, kiek pasistūmėjo policijos tyrimas. Tepaaiškėjo viena kita smulkmena, jau
žinome, kad Mirabelė buvo… ji mirė vonioje. Neabejojama, kad tai ne nelaimingas atsitikimas. Mes
tai supratome, kai kitą dieną po jos mirties Skotas buvo iškviestas apklausti. Be abejo, jis pagrindinis
įtariamasis. Susirūpinęs papasakojo man, ko buvo klausinėjamas, ir pridūrė: „Tame, aš to
nepadariau, turi manim patikėti.“
Žinau, kad nepadarė. Aišku, kad ne. Negalėjo ką nors užmušti, o paskui ramiai sau gyventi, tarytum
nieko nebūtų atsitikę. O kas galėtų?
Skotui kone iškart buvo panaikinti įtarimai, atsisakyta tolesnės apklausos, nes iš jo kompiuterio
atminties paaiškėjo, kad maždaug tuo metu, kai žuvo Mirabelė, jis buvo prisijungęs. Tą vėlų vakarą
buvo prisijungęs. Matyt, policininkai galėjo tiksliai nustatyti, kur namuose jo tada būta, ir nuosekliai
atkurti jo veiksmus: kokias interneto svetaines jis lankė, kiek laiko praleido, ką įsikėlė ir kokie
slapukai liko jo kompiuteryje. Įrašai akivaizdžiai rodė, kad ne šiaip paliko įjungtą internetą ir
išsėlino įvykdyti nusikaltimo, bet tuo metu naršė. Skotui visa tai dėstant, žiūrėjau į jį ir supratau: „Tai
padariau ne aš, nes tuo metu masturbavausi, žiūrėdamas pornografinį filmą.“ Gal net prievartavimo
vaizdus. Jo žvilgsnyje įžiūrėjau kaltės atspindį. Nudelbiau akis, stengdamasi kuo greičiau tai išstumti
iš galvos sumurmėjau „man vis vien“ ir išėjau iš kambario. Atsitiko siaubingas dalykas, tai man
primena, kad turiu sutelkti savo mintis į dabartį. Į gyvenimą. Į tai, kad esu gyva. Tas įvykis verčia
viską pervertinti ir suprasti, kad vėl noriu gyventi. Ieškoti savęs pradėjau dar tada, kai ėmiau bėgioti
ir skirti laiko sau. Aš patenkinta savo gyvenimo vaidmenimis, bet didžiuliai mano savasties klodai,
rodos, pranyko, nes juos užkloja kiti. Reikės laiko vėl atgauti, kas prarasta. Turiu susivokti, kas tokia
– kas toji mano esybė.
Tai prasideda nuo netikusio apavo. Mirabelė turėjo tiesiog fantastiškų batelių. Laikė juos
išrikiuotus drabužinės viršuje. Kartą mane ten įsivedė, išsyk apstulbau išvydusi tiek drabužių, begales
batų, įkurdintų dulsvo ekologiško plastiko dėžutėse su polaroido nuotrauka ant dangtelio.
– Jaučiuosi kaip stebuklų šalyje, – pagyriau.
– Taip ir sumanyta, – atsakė ji.
Leido man pasimatuoti keletą porų. Visi tiko lyg man pasiūti. Kita vertus, tarsi kalbėjo apie tą
mano klodą, kuriame slypėjo drabužių ir brangių daiktų pomėgis.
Mes keliavome apsipirkti, kad vėl galėčiau būti Tamė – mados vergė.
Beatriksė taip pat naudojasi gyvenimu. Pasiėmė laisvadienį ir ketina nusipirkti batelius ir apatinių.
„Kad derėtų prie plaukų, supranti?“
– Gali darbe sulaukti nemalonumų, – įspėjau ją, o pačiai prieš akis šmėksojo nebaigti darbai ant
stalo ir kompiuteryje.
– Nesulauksiu. Manęs taip lengvai nepaimsi, nes mirusieji nekal… – nespėjusi baigti sakinio ji
aiktelėjo.
Abi praleidome kelias akimirkas išgąstingos, bet pagarbios tylos, tada apsimetėme, kad ji nieko
nepasakė, ir skubiai atsiribojome – ėmėme tartis, kur susitiksime.
Vakar paskambino teisininkas ir pasakė, kad aš Mirabelės testamento vykdytoja, gal pageidaučiau
susitikti ir aptarti visas dokumentų tvarkymo prievoles bei pareigas? Nėmaž nepageidavau. Jis
pareiškė, kad kita vykdytoja esanti kažkokia Flerė Stuminer. Pasiūliau, kad teisininkas pasikviestų ją,
nes visa tai neturi su manimi nieko bendra, ir nutraukiau pokalbį. Nenorėjau į tai įsitraukti. Nenorėjau
nė galvoti apie dokumentų rūšiavimą, gilinimąsi į kiekvieną jos biografijos įrašą, ir sekti, kad
kiekvienas susijęs su velione asmuo gautų ko nusipelnęs. Netroškau turėti reikalų su mirusios savo
vyro meilužės gyvenimo likučiais. Šįryt gavau teisininko laišką, bet neatplėšiau. Nukišau kuo giliau į
virtuvės stalčių.
Din dan, sutilindžiuoja skambutis. Širdis smukteli į kulnus. Pastarąsias savaites nelaimė per
dažnai atsistodavo prie mano slenksčio. Gerokai padaugėjo tikimybių, kad kitapus durų stovi žmogus,
ketinantis įtraukti mane į tai, ko visai nenoriu, ko mano gyvenime, aišku kaip dieną, visiškai nereikia.
Čiumpu rankinę, išjungiu radiją ir kone šokio žingsniu nuskrieju prie durų.
– Ateinu, – sušunku, pakeliui stabteliu įsispirti į basutes ir nusikabinti nuo laiptų turėklų savo
tamsiai mėlyną lietpaltį.
– Tikiuosi, pasiėmei savo…
Nelaimė. Ant mano slenksčio nelaimė.
Nežinau, kas ji tokia. Galėtų būti labai puiki moteris, bet ne ta, kurios laukiau, ne Beatriksė, todėl
turėtų būti nelaimė.
Ji aukšta, aukštesnė už mane kone puse galvos. Oda dar tamsėlesnio atspalvio nei Koros su
Ananse, tankūs žiedeliais susiviję plaukai tamsrudžiai iš prigimties, su keliomis patamsintomis ir
pašviesintomis sruogomis, veidas, kūnas, laikysena – persikūnijusios Mirabelės. Ypač akys. Jų vieta,
jų pavidalas, atsargus nuoširdumas jose.
Priešais save matau Mirabelės veidą.
Ar taip esti, kai žmogus išeina per greitai, pernelyg skubiai, neišbuvęs viso jam skirto laiko? Kone
išsyk šasteli atgal ir užima kito žmogaus veidą, kūną?
– Laba diena. Atleiskit. Tikiuosi, padėsite man, – sako ji balsu, nėmaž nepanašiu į Mirabelės. Ji iš
Londono, tenykštė tartis persmelkia kiekvieną žodį. – Aš Flerė Stuminer. Ar jūs ponia Čalėj?
Nenoriai linkteliu galvą.
Ji paduoda man ranką, negalvodama paimu. Sveikindamosi pakratome rankas tris kartus.
– Aš Flerė Stuminer, – kartoja viešnia.
– Taip, jau sakėt.
Šypsena pranyksta, ji nuleidžia akis prislėgta ir sumišusi.
– Ak, – prataria tyliai. – Ji nepapasakojo jums apie mane.
Papurtau galvą spėdama, kad „ji“ – tai Mirabelė; esu tuo beveik tikra.
– Jei ir ketino kam nors pasakoti, maniau, tai būsit jūs. Akivaizdu, kad taip nėra. – Ji vėl paduoda
man ranką. – Sveiki, – taria mandagiai, jau šaltėliau ir dalykiškiau. – Aš Flerė Stuminer, Mirabelės
duktė.
 Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Štai apie ką galvojau šiandien:
kodėl žmonės meluoja? Ar nori tave užgauti, ar apginti? Kodėl?
Tai visada baigiasi ašaromis. Visada.

Cha!
Tik cha!
Vos tik save įtikinau, kad bent ką nors Mirabelei reiškiu – reiškiau, įvyksta šitai, gaunu porą
antausių, primenančių, kad tebuvau maža bjauri jos paslaptis.
Ir kad ji man melavo. Juk sakė papasakojusi apie mane artimiausioms draugėms. Kodėl aš
leidžiuos taip skaudinama? Nuolatos. Tikra kvaiša.
Prisimenu, sėdėjau šalia jos savo automobilyje, kartojomės vairavimo pamokos maršrutą, kuriuo
ketinome važiuoti, ir mudvi pamatė jos draugė. Pamojo mums, tada apėjo aplink prie keleivio durelių
su ja pasišnekėti.
– Labas, – pasisveikino, pažiūrėti tokia gaivi ir spindinti. – Tik pamanyk, tu čia, Kensingtone!
Maniau, niekad neišvyksti iš Braitono.
– Juk žinai, retkarčiais tenka aplankyti didįjį miestą, – atsakė ji, Mirabelė.
Šypsojausi, stengiausi žiūrėti jai į akis, laukiau. Laukiau.
– Ak taip, turbūt nebe pirmą kartą taip šneku.
– Tu man ir šiaip visko prišneki, – tarė ji, Mirabelė.
O toji draugė irgi laukė. Laukė. Laukė, kad ji pasisuktų į mane ir pasakytų: čia Flerė, mano duktė.
– Taigi kas ji? – galiausiai paklausė draugė, nes tai ėmė trikdyti, jai reikėjo arba eiti sau, arba
klausti.
– A, hm, tai Roza, – atsakė Mirabelė. – Mano pusseserės duktė. Skubiai mokau ją vairuoti, hm, tai
tarsi paslauga pusseserei.
Jai buvo taip lengva meluoti. Žodžiai savaime liejosi. Roza – mano antras vardas, jos pačios
pusseserė turėjo mano amžiaus dukterį, – tik aš niekad nieko iš tos šeimos pusės nemačiau, – ir ji
išties mokė mane vairuoti, darė paslaugą. Mirabelės žodžiuose buvo daug tiesos, tik viskas
supainiota, kitaip sudėliota ir papildyta melu.
– Malonu susipažinti, Roza, – pasakė toji ponia.
O aš tik šypsojausi. Negalėjau nieko pasakyti. O gal galėjau? Ne, negalėjau prisidėti prie melo
ištardama „labas“. Verčiau nieko nesakiau. Nebuvau melagė kaip moteris, sėdinti greta.
Ponia dar kurį laiką šypsojosi, paskui tarė:
– Gerai, pasimatysim kitą savaitę, – ir nuėjo.
Eidama keliskart atsigręžė, bet Mirabelė neprakalbo, kol anoji nepranyko iš akių.
 Ji žiūrėjo pro langą – kaip ir aš, nes negalėjau jos matyti.
– Atleisk, kad taip atsitiko, – pasakė. – Išsigandau. Iš tiesų dar nesu pasirengusi dalytis tavimi su
kitais. Jaučiuosi tarytum ką tik tave radusi, noriu pasilaikyti sau. Juk supranti, tiesa?
Ji uždėjo ranką man ant peties.
– Žinoma, – atsiliepiau.
Taaaaaip, aš supratau – kad esu maža bjauri jos paslaptis.

Ponia Čalėj padeda man kavos puodelį ant stalelio greta sofos. Beje, jos manymu, aš geriu kavą lyg
suaugusi. Nei tėvelis, nei anoji, Mirabelė, niekad nepasiūlydavo man kavos, plikydamiesi arba
užsisakydami jos patys. Leisdavo man gerti arbatą, o kavos – neeee, tai suaugusiųjų gėrimas, juk
Flerė dar vaikutis. Amžinas vaikas. AMŽINAI!
Šita moteris paklausė, ko pageidaučiau, arbatos, kavos ar sulčių. Ir atsakiau, kad kavos, – ne dėl
to, kad būčiau litrais gėrusi tą šlamštą, bet iš noro pažiūrėti, ar ji man nepaprieštaraus, gal paklaus, ar
iš tiesų noriu.
– Atsiprašau, – tarė ji. – Negaliu stovėti ir žiūrėti, kol toji kvaila mašina virtuvėje ims veikti, tad
teks gerti tirpiąją.
Ta moteris dreba. Gerai slepia drebulį, bet vis dėlto matau virpant rankas, kai laikydama puodelį
sėdasi į fotelį. Ar ji alkoholikė? Gal ne, bet kas šiais laikais yra toks, koks matyti kitiems? Gali būti
puikiausios išvaizdos ir tuo pat metu slapčiomis girtuokliauti ar dūmyti žolę. Arba turėti tiek
paslapčių, kad jau nebeatrenki, kam ką pasakoti.
Ponios Čalėj akys pasruvusios krauju kaip girtuoklės, bet šitaip esti ir nuo ašarojimo ar nemigos.
Apsirengusi ji gerai. Mūvi aptemptus džinsus, lyg nebūtų sena ponia. Ne tokia jau sena, truputį
jaunesnė už Mirabelę. Balta berankovė palaidinukė su kaspinu priekyje išryškina rankas. Jos nei
storos, nei ką, ir ne vienų kaulų – kaip mano ar Mirabelės. Manau, ji iš tų normaliųjų. Visas jos
kūnas, ilgos susuktos plaukų sruogos, drabužiai atrodo gerai. Maždaug tokia, kokią ir vaizduodavausi
tikrą mamą, ne tokia kaip Mirabelė ar, savaime suprantama, mano pamotė. Ponios Čalėj nagų lakas
baisiausiai apsilaupęs, visai kaip mano draugių motinų; rūpintis nagais jai nėra kada, visa suryja
buvimas mama.
Tyčia nesidairau į sienas šitame kambaryje. Kur pažvelgsi, visur vaikų nuotraukos.
Tėvelis turi keletą maniškių svetainėje ant židinio, bet čia jų vos ne per daug. Nuotraukos
meistriškai padidintos. Dukterys juokiasi, mažesnioji sėdi žolėje ir tyrinėja saulutės žiedelį.
Vyresnioji guli šalia ir kvatojasi iš visų plaučių. Vyresnioji segi rausvą baleto sijonėlį, jaunesnioji,
išsišiepusi iki ausų, sėdi ant raudonos ir žydros plastikinės čiuožyklės. Regis, niekas, ką daro dukros,
neprasprūsta pro tėvų fotoaparato objektyvą ir yra verta išpuošti sienas.
– Jums turėtų būti labai sunku, – sako ponia Čalėj. – Negaliu nė įsivaizduoti, ką reiškia netekti
motinos. Abu mano tėvai tebėra gyvi. Abudu visiškai kvanktelėję, bet vis dar nepalankiai žiūri į visa,
ką bedaryčiau, – afrikiečių tėvai pažiūrėti be galo valdingi, – bet aš juos tebeturiu. – Ji man liūdnai,
nuoširdžiai nusišypso, net širdis suspurda krūtinėje. Tarytum tik dabar suvokčiau, ką reiškia mirtis. –
Labai užjaučiu.
Man suskausta širdį.
 – Viskas gerai. Aš jos išties nepažinojau, – sakau. – Tikrai. Ji mane paliko, kai buvau šešerių.
– Šešerių? – ištaria ponia Čalėj, ir atrodo, tuoj pravirks. – Dar labai mažą.
– Turbūt apie tai daug nemąstau, nes daug ko nežinau. Lyg ir prisimenu kažką. Pasaką, kurią ji man
sekdavo kas vakarą. Tikriausiai mokėjau ją mintinai dar nepradėjusi kalbėti. Kai ji išvažiavo,
savaitėmis negalėdavau užmigti neišgirdusi tos pasakos, o tėvelis sekti nemokėjo.
Mokėt mokėjo, tačiau nebūtų man sekęs, nes labai pyko ant jos, Mirabelės.
– Tai sakmė apie Rožių žiedlapių paplūdimį? – klausia ponia Čalėj.
– Taip. Jūs ją girdėjot? Tai ji papasakojo?
– Maždaug. Nugirdau keletą kartų sekamą mano dukterims. Klausinėdavau apie tą sakmę, ir ji
papasakojo smulkiau.
Dėl tos sakmės ir išvažiavo.
– Man atrodo, lyg jus pažinočiau. Mums susitikus, ji tiek daug apie jus pasakodavo. Nėra
tiesmukai įvardijusi, bet jūs, rodos, buvote geriausia jos draugė. Būčiau galėjusi prisiekti.
Ponia Čalėj tuoj pravirks. Pasakiau kažką ne taip, ir ji sugniūžta. Užsimerkia ir giliai įkvepia,
bandydama nusiraminti.
– Ačiū, kad taip sakot, – ištaria vėl įstengdama atsimerkti. – Jūs tokia miela, stengiatės mane
paguosti, kai viskas taip susiklostė.
Nejaugi taip ir darau? Mano galva, tik sakau, ką manau.
– Aš buvau kuo rimčiausiai įsitikinusi, kad ji papasakojo jums apie mane. Matyt, reiškiau jai
mažiau, nei pati maniau.
– Tai, be abejo, netiesa, – sako ji, padėdama puodelį ir sėsdamasi ant sofos šalia manęs. –
Mirabelė buvo itin sudėtinga asmenybė. Ji pasakojo man ištekėjusi todėl, kad laukėsi. Ir kad tai
nepasiteisino, o aš tariau sau, kad įvyko persileidimas. Jei būčiau ją spaudusi, jei būčiau klausinėjusi,
ką ji turi omeny, būtų man papasakojusi. Esu tikra, kad būtų. Mano išankstiniai samprotavimai ją ir
sustabdė. Noriu pasakyti, kodėl ji būtų turėjusi pasakoti dviejų dukterų motinai, kad paliko savo
vaiką? – Ponia Čalėj paglosto man nugarą – taip gera! Nuo to pasijuntu saugiau. – Ir žinot ką?
Neseniai ji man papasakojo, kad mėgino sugrįžti namo, bet jūsų tėvas neleido. Ir kad tai į gera. Nes
tada ji galvojusi tik apie save, buvo tokia savanaudė. Šnekėjo man, kad stengiasi tapti geresnė,
atitaisyti, ką bloga padariusi. Šitai išgirdau iš jos per ilgą laiką, tada lyg ir supratau, o kai visa
sudedu į viena, tai įgyja visai kitokią prasmę.
Mirabelė norėjo pasakyti, kad gailisi nepasiėmusi jūsų, kad vis galvoja, kaip tai atlyginti. Buvot
jai visas gyvenimas, ji stengėsi elgtis deramai.
Ponia Čalėj glosto man nugarą, turbūt taip daro savo dukterims, galbūt šitaip perteikia, kad visada
dėl jų būsianti šalia. Kur tik ji prisiliečia, pasklinda šiluma, ji smelkiasi į kūną ir malšina širdies
skausmą. Nevisiškai, bet juntamai. Kažin, ar sąmoningai tai daro?
– Jūs teisi, ponia Čalėj, – sakau. – Atleiskit, ponia Čalėj.
– Vadinkit mane Tame, visi taip vadina.
Ir vėl elgiasi su manim kaip su suaugusia.
– Tame, – ištariu išbandydama šį vardą, kaip bandomas naujas keiksmažodis. Taip keista vadinti
vardu vyresnę už save moterį – ir taip lengva. Nieko sau! – Jūs visiškai teisi.
 – Ir tu, Flere, taip pat. Ar galiu vadinti tave Flere?
– Galit.
Net nespėjusi atsigosti, vėl elgiuosi kaip įpratusi. Niekaip negaliu susivaldyti.
Kai susitinku moterį, pagal amžių tinkančią man į motinas, imu spėlioti, ką reikštų būti jos
dukterimi. Įdomu, ar toji būtų griežta, ar smagi, ar verstų išsiplauti lėkštę, ar leistų valgyti kiek tik
telpa ir ko širdis geidžia. Ar pasisodintų mane pokalbio apie paukštelius ir bitutes, ar tiesiog įteiktų
knygą ir pasiūlytų klausti, jei kas neaišku. Ar norėtų išsiaiškinti, gal aš jau vartoju kontraceptikus ir
turiu rimtą vaikiną? Ar kaišiotų nosį į mano kambarį ir skaitinėtų mano dienoraštį, ar eitų iš proto
radusi ką nors, anot jos, nepateisinama? Ar pirmiausia būtų man draugė, ar motina? Ir – tai užvis
svarbiausia – ar paliktų mane vaikydamasi meilužį, kuris pats pirmas papasakojo sakmę apie Rožių
žiedlapių paplūdimį?
Nujaučiu, kad ponia Čalėj, Tamė, būtų griežta, bet kartu ir smagi. Dažniausiai ragintų išsiplauti
indus, nebent kartais matytų, kad tikrai to nenoriu. Žinau, kad šauktų ant manęs, jei būčiau bjauri ir
pavargusi, bet jaustųsi kalta. Pasakotų apie seksą, stengtųsi, kad viskas atrodytų savaime suprantama
ir kartu taip nuobodu, kad nepulčiau bandyti stačia galva. Mėgintų atkalbėti nuo kontraceptikų
vartojimo ir mylėjimosi su bet kuo, kol būsiu tiek suaugusi, kad galėsiu viską suvaldyti. Greičiausiai
jai kiltų pagunda kaišioti nosį, bet taip darytų tik rimtai susirūpinusi, kad tapau pernelyg paslaptinga.
Įjungtų galvoj tam tikrą programą, jei surastų cigarečių ar sargių, bet paskui pasisodintų ir aiškintų,
kad tai mano gyvenimas, kad ji žinanti, kokia pagunda viską išbandyti, bet aš turinti neskubėti,
apgalvoti, ką darau, svarbiausia, gerbti save pačią ir pasirūpinti savimi – ir fiziškai, ir emociškai. Ji
man pasakytų: „Tu mano geriausia draugė, bet aš vis tiek esu tavo motina.“ Ir tai, kad ji yra motina,
sumenkintų kitus vaidmenis, tai reikštų, kad jai tenka nelengvai apsispręsti ir bausti, jei būtina, bet ji
mane besąlygiškai myli, net jei ją ir skaudinu.
Ir niekad manęs nepaliktų. Kad ir kas įvyktų – nepaliktų, nė neketintų palikti.
DAUGELĮ KARTŲ žaidžiau šį žaidimą. Ir Tamė iki šiol atrodo pati geriausia. Noriu, kad ji būtų
mano motina. Šitas vaidmuo mano gyvenime vėl neužimtas.
Gelia širdį.
– Kažin, ar galėtumėt padėti man surengti laidotuves? – klausiu jos.
Norisi jos visko klausinėti, ir to, ką sakė policija. Noriu paklausti, kas, Tamės manymu, galėjo
nužudyti ją, Mirabelę. Noriu paklausti, ką Mirabelė turėjo galvoje, kai prieš kelias savaites man sakė
papuolusi į bėdą? Ar šitai? Ar bijojo, kad jos bėda gali šitaip baigtis? Klausti nedrįstu. Negaliu čia
atėjusi pradėti vaidinti detektyvės. Neatrodo, kad Tamė būtų bent numaniusi apie mano buvimą, kol
nepasirodžiau prie jos slenksčio. Visi tie klausimai palauks. Turbūt man nebūtina pulti ieškoti kaip
akis išdegus. Turbūt nebus galimybės susikaupti kaip universitete. Bet dar yra laiko. Dar yra.
– Nelabai įsivaizduoju, nuo ko pradėti. Mačiau gatvėje kelis laidojimo biurų agentus, bet, tiesą
sakant, nežinau, ar galiu imti ir ten pasirodyti. Gal pirmiau paskambinti? Ir kaip surinkti visas žinias?
Suprantat, apie visus tuos, su kuo ji turėjo reikalų. O gėlės? Ir tikyba? Kaip manot, ji būtų norėjusi
bažnytinių apeigų? Tiek visko, kad nežinau, ką čia padarius. – Grįžteliu žvilgtelėti į ją. – Ar
padėtumėt man?
Regis, ponia Čalėj vėl ketina pravirkti. Sąžiningai sakau nežinanti, kaip su tuo susidorosiu.
Neturiu patirties su ašaromis – nei savo, nei kitų žmonių. Gal reikėtų paskambinti Nojui ir tuoj pat jį
prisišaukti? Aną sykį jam gerai šitie reikalai pavyko. O man ne itin.
– Flere, reikia pasakyti… – ima kalbėti Tamė, ir man sutraukia vidurius. – Nenoriu suteikti dar
daugiau sielvarto, nes tau ir taip nelengva, bet meluoti irgi negaliu. Mirabelė – tavo motina – ir aš iš
esmės nustojome bendrauti dar prieš jos mirtį. Ir…
– Dėl ko?
– Viskas labai sudėtinga, – sako ji, bet iškart susigriebia. – Tiesą sakant, žinai, ne taip jau
sudėtinga. Aš sužinojau, kad mano vyras turėjo romaną su tavo motina.
Nejaugi?
– Tikrai?
– Taip. Buvo šiek tiek keblumų, kai dėl kitų reikalų įsimaišė policija, – nemanau, kad kaip tik
dabar tau būtina žinoti visas smulkmenas, – ir vis dėlto taip, tai itin svarbu. Man labai gaila, kad teko
tau pasakyti. Tikrai norėčiau, jog nebūtų reikėję, juk mudvi su Mirabele nė nebesikalbėjome iki… Ir
šitai kaip akmuo guli man ant širdies ir drumsčia protą; negaliu apsimesti, kad tarp mudviejų viskas
buvo gerai. Neketinau net į laidotuves eiti, ką ir kalbėti apie… – Ji nutyla, stipriai užsimerkia ir
sugniaužia kumščius, net visas kūnas pastėrsta. – Padėsiu tau. Žinoma, padėsiu. Juk šitai atsitiko ne
dėl tavo kaltės. Koks turėtum būti žmogus, kad leistum gedinčiai merginai vargti vienai pačiai, kai ji
čia net negyvena. Paskambinsiu kam reikia, susitarsiu susitikti, nueisime kartu ir padėsiu, kiek reikės.
Tu pati nuspręsi, kaip viskas turės atrodyti. Būsiu kartu ir paremsiu.
Man reikės pačiai nuspręsti? Niekas iki šiol nebuvo suteikęs man žodžio, kai būdavo kalbama
apie esminius dalykus. Man negalima. Aš per jauna. Net ji, Mirabelė, neleisdavo spręsti man pačiai.
Elgėsi kaip įpratusi, lyg tėvelio priešingybė, suteikianti man laisvę, ir vis dėlto tik išklausydavo, ką
sakau, o tada spręsdavo už mane, suprantat, nė nesitardama, ko išties norėčiau. Kaip su tuo
vairavimu. Pasakiau jai, kad tėvelis neleis man mokytis vairuoti, o ką ji padarė? Nupirko automobilį
ir nusprendė pati mane mokyti. Nė neketino sakyti: „Štai pinigai pamokoms, o vėliau pasakyk, kokio
automobilio norėtum, pažiūrėsiu, gal gausiu tokį.“ Man patinka mini, jis labai kietas, labai gražios
spalvos, o jeigu būčiau norėjusi džipo ar nutarusi, kad mano gyvenime labiau pritiks mikra? Niekad
neturėjau progos pati nulemti.
Tai pirmas kartas, kai gaunu tokią progą. Turiu tvarkyti su ja, Mirabele, susijusius reikalus. Ar ne
ironiška?
– Ar jūs tikrai taip manote, ponia Čalėj? Noriu pasakyti, Tame. Man nederėtų dar labiau jūsų
jaudinti.
– Ne, ne, viskas puiku. Pati viena negali šitiek nuveikti. Bet kokiu atveju aš tau padėsiu. Ir
apmokėsiu išlaidas, nesijaudink dėl kainų.
– Ačiū, labai jums ačiū.
– Viskas gerai. Nenoriu, kad tau dar kas nors keltų rūpesčių, ir šiaip jų nestokoji.
Ji glosto man nugarą, ir širdies skausmas vėl šiek tiek atlėgsta. Šiek tiek.
– Gal dar puodelį kavos?
Purtau galvą. Ne. Kai kava siūloma tarytum visiškai leistinas dalykas, man visai jos nebesinori. O
kas, jei taip atsitiks su viskuo? Jei dabar, kai nebesu namie ir galiu nesislapstydama daryti ką tik
užsimaniusi, man to visai nebesinorės? Tarkim, rūkyti. Arba mylėtis.
Imu graibytis rankinės.
– Ar nieko, jei užsirūkysiu? – klausiu Tamės.
– Ne, atleisk, tik ne namuose. Gali išeiti į kiemą, tik ne čia.
O Dieve, juk iš tikro nė nebenoriu tos cigaretės. Kas, jeigu praradau joms bet kokį norą?
– Tau iš viso nereikėtų rūkyti, – sako Tamė. – Tikrai blogas įprotis. Ar nepasvarsčius, kaip to
atsisakyti?
Galiu kone juste justi, kaip dūmai pripildo plaučius, kaip maloniai, malonių maloniausiai kartu su
jais leidžiasi žemyn ir atlėgsta įtampa. Būtų taip gera surūkyti šią cigaretę, man tai be galo patiktų.
Pasidedu rankinę ir dirsteliu į Tamę.
– Viena, ko negaliu suprasti, – sakau jai. – Kalbėjote, kad jūsų vyras turėjo romaną su ja, su
Mirabele?
– Taip.
– Be juk tai neturi prasmės.
– Kodėl?
Ponia Čalėj vėl pradeda virpėti. Tai nerimas. Kažin, ar metas tai aiškintis. Jei noriu jai padėti, tai
turbūt darau visiškai ne laiku.
– Hm. Aš niekaip nesuprantu, kaip ji galėjo tai padaryti savo draugei, – sakau.
– Aš taip pat, – atsiliepia ji, o akys vėl pilnos ašarų.
Šitai gali palaukti. Tai, ką turiu jai pasakyti, niekur nepabėgs. Galiausiai šitaip elgdamasi
pasijuntu bent kiek panašesnė į savo motiną.
 9
Tamė

Flerė stovi priešais veidrodį mūsų vonios kambaryje ir mokosi spausti žmonėms ranką.
– Laba diena, malonu su jumis susipažinti, – kalba sulaikiusi kvėpavimą.
Ji vilki savo atsivežtą siaurą iki pat kulkšnių medvilnės ir elastiko suknelę su klasikine apykakle.
Ant sprando pūpso suimta į kuodą neklusnių plaukų, suvytų į žiedelius, kaugė. Su savo aukštakulniais
Flerė atrodo kaip bokštas, aukštesnė beveik už visus; suku galvą, ar nepasiūlius jai poros savo
žemakulnių.
Ji man panaši į Koros ir Anansės derinį. Turi Anansės gyvumo ir Koros atkaklumo. Kartais
įsižiūriu jai į akis ir matau šešiametę, paliktą motinos; matau mergytę, vis dar vargstančią,
neįstengiančią įveikti sielvarto dėl žmogaus, kurio gerai ir nepažinojo.
Beje, o kas iš mūsų gerai pažinojo Mirabelę? Būkime sąžiningi. Kaip ji galėjo šitai nuo manęs
slėpti? Atvėriau jai visą savo gyvenimą, pripasakojau, ko net Skotui nesu sakiusi, o ji į savo paslaptis
neleido dirstelėti nė akies kampučiu. Ir turėjo dukterį.
– Flere, – sakau mergaitei savo vonios kambaryje, nes negaliu perveikti savęs ir žiūriu į ją kaip į
trečią savo vaiką. – Nesiauk šitų batelių. Na, tiesą sakant, gali autis, bet ir daug ką išvesti iš proto.
Šiandien laidotuvės.
Susiruošti ilgai netrukome. Nežinojau, kad reikalus galima sutvarkyti taip greitai. Nenorėjau
Flerei pasirodyti viską suėmusi į savo rankas, bet ji kone suakmenėdavo, kai reikėjo tarti paskutinį
žodį. Ketinau pasikalbėti su ja apie Mirabelę, apie jos gyvenimą, bet viskas baigėsi daugiausia
nuomonėmis apie knygas. Ji nepasotinama skaitytoja, mėgsta jas ir už jų slepiasi nuo kasdienybės.
Man tai paaiškėjo atsitiktinai, ir vis dėlto matyti, kad nuo gyvenimo namuose jai reikia užuoglaudos.
Vaikystėje aš irgi daug skaičiau. Tik iš knygų ir sužinojau apie aplink esantį pasaulį ir nutariau būti jo
dalimi. Įsivaizdavau, kad juo anksčiau eisiu dirbti, tuo greičiau turėsiu išvykti ir tapti savarankiška.
Būčiau bet kam ryžusis, kad tik nematyčiau, kaip mano gyvenimą perdėm maloniai griauna du žmonės.
Juos paskutinius pasaulyje būčiau įskaudinusi, nors visą laiką žinojau, kad tai, ko jie nori, ne man.
Neketinau stoti į universitetą, jei būtų tekę studijuoti teisę. Anglų kalbą – galbūt, tik ne teisę.
– Manau, jie… šaunūs, – sako ji, žvelgdama žemyn iš savo aukštumų ir atkišusi sukioja pėdą tai
šiaip, tai anaip, kad kaip reikiant apžiūrėčiau.
Flerė visą laiką tokia: nutyla vidury sakinio svarstydama, ką toliau sakyti. Kartais tik pasukdavo
pokalbį – ką nors teigiama apie gyvenimą namuose, bet dažniausiai ji tiesiog stengdavosi pataikyti
geresnį žodį senos moters ausiai, suprantamesnį jos sukempėjusioms smegenims. Toji moteris, be
abejo, aš. Flerė tarytum užsiėmė „jaunuolių“ kultūros aiškinimu. O mane vertė jaustis seniena.
– Tikrai dieviški. Bet, žinai, aukštoki. Turiu porą Jimmy Choo žemakulnių, galiu paskolinti, jei
nori.
– Kaip, tikrų?
 – Taip.
– Tikrų tikriausių Jimmy Choo? Meluoji.
– Ne, nemeluoju, gavau dovanų. Vis dėlto beveik jų neaviu, nes su tokiais brangiais batais nė
neturiu kur eiti.
– Tai ne batai, o ba-teeee-liai.
– Kaip pasakysi.
– Tik taip! Rimtai, ar galiu juos pasiskolinti?
Ji vėl visai kaip Anansė. Šviesiai rudos akys – spalvoti lęšiai, kuriuos taip mėgo nešioti
Mirabelė, – lyg šokte šoka, kūnas lankstus, o rankos taip ir taikosi suploti iš jaudulio. Tai jos, vargšo
vaiko, proga. Negaliu to atimti – pasakyti jai, neva jai reikėtų derintis prie kitų, kad ir kokiais gerais
norais tai būtų grindžiama, kad ir kokias nereikšmingas smulkmenas apimtų.
– Tiesą sakant, ne. Negali.
– Kaip, kodėl?
– Manau, tau reikėtų avėti savo batelius. Turėtum išsiskirti iš visų kitų, nes pati esi ne viena iš jų.
Tu jos duktė ir turi būti matoma.
– Tikrai taip manai?
Linkteliu jai.
– Taip, visiškai.
Atkišu jai ranką.
– Eikš, jau eikim.
Skotas, kuriam negalima vengti laidotuvių, kad nesukeltų įtarimo bendradarbiams, pasiėmęs Korą
su Ananse ir Beatriksę, jau išvažiavęs užkąsti prieš pamaldas.
Flerės ranka slysteli į manąją, ji visai kaip Kora: drovi, santūri, bet besiveržianti iš kiauto, kad
labiau savimi pasitikėtų ir atliktų tai, kas ją gąsdina. Suspaudžiu jai delną, kaip darau vienai iš
saviškių. Tai man panėši į pirmąsias Koros dienas darželyje, Anansės – mokykloje. Jei laikydavomės
už rankų, man būdavo sunku jas paleisti. Daugiau nieko nenorėdavau, tik laikyti jas visą laiką, juk jei
esu kartu, joms nieko bloga negali atsitikti.
 Flerė

Aš teberūkau.
Po teisybei, iš pradžių maniau, kad dažnai lankydamasi pas ponią Č. pasikeisiu. Ji tokia
užsidegusi ir tokia nesivaržanti, kad retsykiais turiu sau priminti jos visai nepažįstanti. Ji NĖRA mano
motina. Jos dvejetukui, Korai su Ananse, be galo pasisekė. Ji stulbinanti.
Noriu pasakyti, kad tarp jųdviejų su vyru dedasi gana suknisti dalykai, nemeluoju.
Ponia Č. vengia būti arčiau jo, ir aš jos nekaltinu. Nežinau, ar ilgai visa tai trunka, bet nuo tada,
kai aš čia, jis nė karto negrįžta, kol nesugula vaikai. Daugiau kaip savaitę parsiranda namo labai
vėlai, būtinai man išėjus. Keletą dienų užeinu, turiu išeiti, paskui vėl sugrįžtu. Ponia Č. – iš tikrųjų
reikėtų vadinti ją Tame, bet aš vadinu ponia Č. („Verti mane jaustis lyg „Happy days“ serialo
veikėją, – pasakė. – O tu esi Fonzas. Bet aš pati visada norėjau būti Klere Huksteibl iš „The Cosby
show“. Ji pati kiečiausia motina televizijoje, ką manai?“ Kai dirstelėjau į ją, nes, suprantat, nelabai
suvokiau, apie ką kalbama, ji užvertė akis ir atsiduso. „Kaip tavo amžiaus jaunimui pavyksta priversti
mane pasijusti seniena, vien tik nutaisant tokį tuščią veidą?“) Žodžiu, ponia Č. dažniausiai prašo
mane pasilikti vakarienės.
Šiaip jau mėgstu pavalgyti ir mieste. Ne prabangiame restorane, ne, man patinka nusipirkti žuvies
ir keptų bulvyčių užkandinėje netoli jų namų, paskui einu iki pat didelių gatvių su daugybe ištaigingų
namų ir traukiu tiesiai prie jūros. O kartais grįžtu į savo „Lovas su pusryčiais“, bet ypač lėtai, ir
valgau savo keptas bulvytes, persūdytas ir gausiai primirkusias acto. Man patinka Braitonas.
Jaučiuosi, lyg jam priklausyčiau.
Net jei būna šaltėliau, esu tarytum atkeliavusi į rojų. Nereikia nė išvykti iš šalies, kai visai čia pat
jūra ir senoviniai pastatai, ir visai kitokie žmonės. Galiu suprasti, kodėl ji, Mirabelė, čia pasiliko.
Tai nuostabi vieta.
Kai parsigaunu į savo „Lovas su pusryčiais“, dažniausiai paskambina Nojus. Šią savaitę mudu kas
vakarą kalbame valandų valandas. Jis toks mielas, plepame apie viską. Be to, jis šiandien atvažiuos.
Bent jau taip sakė, tik nesu tikra, ar taip ir bus. Gal turi man ką nors pasakyti, nes ką gi daugiau jam
daryti, kai papasakojau, ką esu numačiusi nuveikti su ponia Č. Nojus negalėjo tik išklausyti ir
palinkėti smagiai praleisti laiką. Vadinasi, gali ir atvažiuoti. O gal ir ne. Kad ir kaip ten būtų, jis
atrodo esąs iš tų žmonių, kurie padaro, ką pažadėję. Taigi pamatysime, tiesa?
Jam padarė gerą įspūdį žinia, kad už laidotuves moka ponia Č. Ji viską numato iš pagrindų. Nei
piktnaudžiauja savo padėtimi, nei ką. Leidžia man kalbėti, bet paaiškėjus, kad nieko nenuraukiu, pati
duoda užuominą. Ir visada pataiko.
Dėl ponios Č. esu visiškai rami.
Ji nieku gyvu nebūtų taip padariusi. Nė už ką pasaulyje nebūtų nužudžiusi Mirabelės.
Kitą dieną
– Flerė Stuminer? – paklausė manęs antras pasaulio geidulingiausių sąraše vyriškis prieš keturias
dienas.
Pats karščiausias, aišku, yra Nojus. O šis vyras buvo aukštas, plačiapetis, juodi plaukai pakirpti
pirmu numeriu, link sprando dar trumpiau (pamačiau, kai grįžtelėjo į namą, iš kurio buvau ką tik
išėjusi).
Neskubėjau kaipmat atsakyti. Atrodė karštas, bet galėjo būti ir trupučiuką trenktas, jei jau žinojo
mano vardą ir lūkuriavo šalia ponios Č. namo.
– Kas toks būsit? – užuot atsakiusi paklausiau pati.
Jis įkišo ranką į kišenę, išsiėmė juodos odos dėkliuką ir atlenkęs parodė man. Pamačiau baltą
kortelę su jo veidu – tik ne tokiu geidulingu – ir policijos ženkleliu kitoje pusėje.
– Esu detektyvas Veidas. Tiriu Mirabelės Kemini mirtį.
Nemėgstu policijos. Nieko asmeniška, regis, nė vieno policininko niekada gerai nepažinojau, bet,
suprantat, verčiau jau su jais elgtis atsargiai. Visada turiu galvoje, kad jų tikslas tave sučiupti ir ką
nors pripaišyti. Aha, gal nebūtinai sučiupti, bet niekad negali žinoti.
– Mirabelė Kemini mano motina.
– Žinau. Man labai gaila, kad ji žuvo. Darome, ką galime, kad surastume žudiką.
– Ar tai nebuvo nelaimingas atsitikimas? Man nepatinka manyti, kad kas nors su ja taip pasielgė.
Ji mirė vonioje. Tėvelis man pasakė. Paskendo ar panašiai. Jis nė nežinojo smulkmenų, viena kita
žinutė buvo vietos laikraščiuose, juos laikau sau, bet vis dar negaliu lyg niekur nieko atsiversti ir
skaityti. Buvo kilusi mintis, kad galėčiau kreiptis į policiją ir paprašyti informacijos, bet:
a) nemėgstu policijos;
b) bijau, kad policininkai nepasakytų, esą aš negana suaugusi;
c) nerimauju, kad jie nepasakytų tėveliui apie mano klausinėjimą, net nežinau, ką jis į tai atsakytų;
d) man baisu – o jeigu, jiems papasakojus, visiškai pakvaišiu, nes dar negana suaugusi?

Tad buvau palikta pati sau. Sužinosiu viską laikui bėgant, juk ilgainiui viskas visada paaiškėja.
– Iš surinktų įkalčių ir būklės – ne; labai atsiprašau, – pasakė policininkas. – Tai negalėjo būti
nelaimingas atsitikimas. Man iš tiesų labai gaila.
Vėl pajutau sudilgsint tą skausmą. Buvau tikra, kad tai širdis, bet atrodė kvaila, kad man skauda
širdį, kad ją kartais sugelia, net jei nebūnu pernelyg nuliūdusi. Beje, tai buvo visiška nesąmonė.
Žinojau, kad man turėtų būti liūdna, nes netekau motinos, tačiau taip nesijaučiau. Mano galva,
dažniausiai taip ir elgiausi, kaip derėjo, kai buvau rami, priblokšta, nusiminusi, kenčianti. Priblokšta
– šitai neabejotinai ir patyriau, suprantat? Kažin, ar turėjau bent vieną pažįstamą, kuris vėliau buvo
nužudytas. Girdėjau apie porą žmonių dar mokykloje, jie žuvo eismo įvykiuose, bet tai tebuvo
pavardės ir blankūs veidai iš praeities. O ją, Mirabelę, mačiau prieš porą savaičių. Ji buvo su
manimi susijusi. Kažkas ją sąmoningai sužalojo ir užmušė. Štai kodėl buvau sukrėsta. Šitai būdavo
rodoma per televiziją, skleidžiama žiniasklaidos, aprašoma knygose, o dabar ištiko tą, kurią
pažinojau.
 – Ką žinote apie Čalėjus? – paklausė policininkas.
Mano akys užkliuvo už automobilio, stovinčio čia pat, šalikelėje. Pamaniau, kad jis buvo išlipęs iš
jo; priekyje sėdėjo moteris. Gerai neįsižiūrėjau, automobilis stovėjo per toli, bet ji, regis, buvo
šviesiaodė rudais plaukais. Galėjau lažintis, kad lūkuriuodami abudu svarstė, kuris iš manęs daugiau
išpeš, ir nutarė, kad vyriškis. Žinoma, neklydo: išvaizdus vyriškis. Vis dėlto jis buvo tik „penki–
nulis“, kaip farus vadina Žasmina. O jo klausimas turėjo tam tikrą kabliuką. Policininkui reikėjo ką
nors pasakyti pačiam, bet jis panoro, kad aš jam šį bei tą išplepėčiau. Nežinau, ko tikėjosi iš manęs,
ką galėjau pamatyti, mat esu čia jau trys dienos, bet neketinau jam nieko pasakoti. NIEKO.
– Ganėtinai daug, – tariau.
Jis tarytum prajuko, bent taip atrodė. Skruostikauliai, su kuriais galėtum atsipjauti sūrio, atsikišo –
policininkas juokėsi nuleidęs akis ir purtydamas galvą. Pats save taip mylėjo! Manė galįs nusišypsoti
ir lengvai nukreipti pokalbį į šalį. Būkime teisingi, tikriausiai ir galėjo – įprastinėmis aplinkybėmis.
Tik šios anaiptol nebuvo įprastinės.
– Gerai, ar galiu paklausti, gal žinote, kokie buvo jūsų motinos santykiai su Čalėjais prieš jos
mirtį?
– Taip, – atsakiau.
Jis bandė apie kažką užsiminti, tik nebuvau tokia neišmanėlė, kad pasirodyčiau nieko nežinanti.
Tik jau ne taip reikia viską aiškintis.
– Vadinasi, jūs visiškai nesijaudinate būdama kartu su žmogumi, kuris buvo suimtas, kaltinamas
bandymu išprievartauti jūsų motiną ir kvočiamas dėl jos žmogžudystės?
Ar apie tai kalbėjo ponia Č.? „Buvo šiek tiek keblumų, kai dėl kitų reikalų įsimaišė policija, –
nemanau, kad kaip tik dabar tau būtina žinoti visas smulkmenas.“ Nustebau, kad ji man tokia maloni,
elgiasi su manimi kaip su suaugusia, padeda dėl laidotuvių, todėl išties neketinau vėl to teirautis.
Šaltas ir keistas silpnumas užgulė paširdžius. Nebereikės spėlioti, kodėl ponai Čalėjai miega
atskiruose kambariuose, kodėl ji visa įsitempia, kai jis, kaip ir priklauso, būna namie. Nieko keista,
kad tuose namuose viskas nuėję velniop.
– Aš kartu su juo nebūnu, – tariau prisitaikydama prie jo tono.
Policininkas linktelėjo.
– Leidžiate laiką su ponia Čalėj?
– Taip, ir su vaikais. Ji padeda man rengti laidotuves.
– Štai šito aš ir bijojau, – tarė jis.
– Ką jūs norite pasakyti?
– Ar bandėt savęs paklausti, kodėl ji jums padeda?
– Todėl, kad ne kažin ką išmanau apie pasirengimą laidotuvėms.
– Norėčiau, kad ji būtų tokia nesavanaudė, bet tai greičiau kaltės jausmas.
– Taip, žinau, jos jau nesikalbėjo prieš jos mirtį, tad ponia Č. galėtų jaustis dėl to kalta, bet juk
žmonės nuolat susipyksta ir skiriasi. O geri žmonės jaučiasi esą kalti.
– Ne vien tik tai. Būkit atsargesnė, gerai? Ponia Čalėj ne tokia, kokia jums atrodo.
– Ką tai reiškia?
Jis priėjo artėliau ir pritildė balsą – labai jausmingą. Bet kas būtų pamanęs, kad pareigūnas
dalyvauja kokioje nors pramoginėje laidoje apie šnipus.
– Iš tiesų man nereikėtų to sakyti, bet mes turime įrodymų, kad ponia Čalėj buvo aname name tą
naktį, kai buvo nužudyta jūsų motina.
Jis nutilo ir luktelėjo – kaip aš elgsiuosi. O aš tylėjau. Nesu linkusi kaipmat reaguoti į tai, kas man
pasakojama. Tada jis dar pridėjo – įspūdingai pabaigai:
– Manome, ji daugiau žino apie jūsų motinos žudiką, nei pasakoja.
Žingtelėjau atbula, nebenorėjau klausytis tų jo paslapčių. Aiškių aiškiausiai pliurpė nesąmones
tiesiai man į ausį. Ką galėtų žinoti ponia Čalėj ir laikyti paslaptyje?
– Tik būk atsargesnė, Flere. Nenorėčiau išgirsti, kad ir tau kas nors atsitiko. Jei pamatysi ar išgirsi
ką nors įtartina, kas kelia nerimą, iškart skambink man, išsiaiškinsim.
Jis kvietė mane šnipinėti. Tapti policijos skundike. Nebuvau nei tokia, nei anokia. Kas turėtų
atsitikti, kad išduočiau puikiąją ponią Č., apskųsčiau farams. Bet jo pasiūlytą vizitinę kortelę vis
dėlto paėmiau. Ir apie pokalbį poniai Č. nepapasakojau. Nė nežinau, kam paėmiau tą kortelę, kodėl
nieko nepasakiau, bet tada atrodė, kad abiem atžvilgiais elgiuosi teisingai.
Kuo daugiau laiko leidau su ponia Č., tuo labiau aiškėjo, kad visa tai nesąmonė. Ji net nebuvo
kviečiama į nuovadą apklausti – tai būtų buvusi kvailystė. Užteko praleisti kelias minutes su ja, kad
įsitikintum: ponia Č. ne žudikė. Ji tikrai nenužudė Mirabelės. Ir kam jai būtų to reikėję?

Žmonių čia ne tiek ir daug.

Gal penkiasdešimt? Ar tai daug? Šiaip ar taip, pilna tuščių vietų. Galvoju apie tai, kaip stovėsiu
prie durų ir dalysiu ponios Č. sukurtus ir išspausdintus lapelius su pamaldų programa, bet nepažįstu
nė pusės tų žmonių. Po teisybei, nepažįstu nė vieno, o jie nepažįsta manęs. Dar sykį pasijuntu įžeista –
ji, Mirabelė, laikė mane atskirtą nuo savo tikrojo gyvenimo. Reikėjo jos mirties, kad patekčiau į jos
pasaulį. Argi visa tai ne jovalas?
Prisimenu, kai buvau devynerių, radau į šiukšlių dėžę įmestą jos atviruką su gimtadienio
sveikinimu. Mirabelė rašė: „Mano brangioji Gėlių Mergaite, kasdien tavęs pasiilgstu. Greitai
pasimatysim. Myliu tave – Mama.“ Skaičiau jį vis iš naujo, nes ji rašė, kad pasiilgusi, kad greitai vėl
pasimatysim. Anuomet gana aiškiai ją prisiminiau, tad galėjau sau kurti vaizdinius, kaip ji atsisėda,
kaip rašo, palaižo liežuvio galiuku pašto ženklą ir užklijuoja ant atviruko. Man dingojosi, kad ji turėjo
abiem delnais spausti jį prie krūtinės, o paskui išsiųsti, tad pati irgi glaudžiau atviruką prie savęs,
nors šiukšlių dėžėje jis aplipo skrudintos duonos trupiniais ir dribsnių likučiais. Man buvo nesvarbu.
Sykiu su atviruku apkabinau savo mamytę.
Pagaliau lioviausi jį glamonėti ir skaitinėjau vėl iš naujo – tiek kartų, kol galiausiai ausyse kaip
šiltas sirupas ėmė sklisti jos balsas, jutau vandens lelijų kvepalus, kurių ji visad turėdavo, ir jos kūno
šilumą, kai laikydavo mane glėbyje. Ir kai atrodė, kad ji čia pat, lyg stovėtų priešais mane, reikėjo
leisti jai išnykti. Ir vėl. Teko grąžinti atviruką į šiukšlių dėžę, nes tėvelis galėjo pamatyti, kad
paėmiau, ir dėl to jam būtų buvę labai skaudu. Ji išvažiavo, o jis pasiliko, jam būtų plyšusi širdis nuo
minties, kad aš noriu, jog ji grįžtų.
Kaip galima iš pradžių siuntinėti tokius atvirukus, o paskui nepasakoti apie mane nė vienai gyvai
būtybei? Kaip? Kokia nesąmonė. Betgi čia daug kas visiška nesąmonė, ir man nepavyksta nieko
atnarplioti.
Atsigręžiu į skliauto rėminamas medines duris, žiūriu, ar dar kas nors atvyko, ir pamatau jį. Širdis
– tiesą sakant, viskas mano viduje – verčiasi kūliais. Jis atvažiavo. Vilki kostiumą – anglies juodumo
švarkas, pilkos kelnės, juodi marškiniai, juodas kaklaraištis. Stabteli tarpdury, apsidairo po bažnyčią,
– ši gana gerai apšviesta, nors vitražiniai langai vaizduoja kryžiaus kelio stotis, – ir susiranda mane.
Rimtas jo veidas pralinksmėja, – bet jei nežiūrėjai, tai ir nesuprastum, o vos kilstelėję lūpų
kampučiai siunčia man šypseną „liūdžiu kartu su tavimi“.
Man nederėtų to patirti. Dabar nereikėtų pajusti to virpulio ir dilgsinčio sūkurio apie įskaudusią
širdį. Šią turėtų tik gelti, nes praradau ją, Mirabelę. Išties to tenoriu. Bet negaliu susivaldyti.
Jis tyliai šmurkšteli į vietą šalia manęs, ir pajuntu, kaip visa manyje atlėgsta.
– Kaip tu? – klausia tyliai, priglaudžia skruostą prie manojo ir pabučiuoja į paausį.
Atsitiesęs žiūri priešais save, bet susiranda ir paima mano ranką. Atsargiai, švelniai, lyg
žadėdamas pasilikti kartu, kiek tik man reikės.

Prieš dešimt metų

– Flere, mums reikia susidoroti su tom žvakėm ant torto, žmonės greitai norės eiti namo.
– Norėčiau dar trupučiuką palūkėti, tėveli. Prašau. Tik trupučiuką. Ji sakė tikrai atvažiuosianti, tai
gal galim dar trupučiuką palūkėti?
– Flere, gėlyte, ji neatvažiuos. Deja, turiu tau pasakyti: rodos, kažkas bus atsitikę, jeigu jai
nepavyko atvažiuoti.
Žinojau, kad tėvelis apsiriko. Žinoma, ji atvažiuos ir bus čia, pamatys, kaip užpučiu savo žvakutes.
Buvau jau beveik paauglė, gerokai ūgtelėjusi, todėl galėjau pasikviesti ją į savo gimtadienį. Tėvelis
klausė, ar tikrai to noriu, o aš vos neišsidaviau, kad vien to ir tenorėjau užpūsdama žvakutes per
praėjusį gimtadienį, ir kaskart, kai valgydama per pietus vištieną rasdavau „norų kaulelį“. Norėjau,
kad mamytė pamatytų mane darančią ką nors ypatinga – užpučiančią gimtadienio žvakutes, šokančią
priešakinėje eilėje ar laiminčią apdovanojimą per sporto šventę. Ji turėjo mane visur pamatyti, nes
viską dariau dėl jos – kad būtų priversta manimi didžiuotis ir panorėtų grįžti namo.
– Gerai, Fleryte, galim palaukti iki keturių, bet paskui reikės užpūsti žvakutes, kad visi galėtų eiti
namo.
Puoliau jam ant kaklo ir prisiglaudžiau. Ji būtinai atvažiuos. Sakė, kad atvažiuos, vadinasi, taip ir
bus.

Grįžteliu į ponią Č. – atsisėsti ji pagarbiai pasirinko klauptą už manęs, nes pati su vyru, dukterimis ir
drauge užima visą eilę. Tariausi nenorinti čia sėdėti viena, kol atsirado Nojus. Ponia Č. verkia.
Tebelaiko suglaudusi delnus tarytum maldai, paskui prispaudžia sunertas rankas prie lūpų, kol
pagaliau jos nukrinta ant kelių. Ašaros visą laiką teka jai iš akių, lyg ji nė nesuvoktų verkianti. Abi
jos dukterys sėdi šalia, vyras prie vyresniosios.
Šalia jo įsitaisiusi geriausia jos draugė. Kita geriausia draugė. Aš vis užmetu akį į ponią Č. ir jos
vyrą, kaskart matydama, kaip juodu nutolę vienas nuo kito. Ji beveik nežiūri į jį, o jis, žvilgtelėjęs į
ją, regis, nieko nemato. Arba žiūri kaip į visiškai nepažįstamą. Mane nuo to net purto.
Tas vyras palengva tiesia ranką klaupto nugarėle prie ponios Č., paliečia jos petį ir ramindamas
spusteli. Ji kelias sekundes dar nesipriešina, paskui atšlyja – tik tiek, kad ranka paleistų petį, kad
nebesiliestų. Kita geriausia jos draugė šitai irgi mato; mūsų žvilgsniai susiduria.
Šiai porai viskas baigta, – abiem dingteli ta pati mintis. – Jų santuoka gyvas lavonas.
Tą kvailą posakį esu vartojusi tūkstančius kartų, bet šį kartą iškart prisimenu ją, Mirabelę.
Lavonas. Negyva. Jos nebėra. Nebėra net ir už šimto greitkelio kilometrų, man nėmaž nematomos, bet
vis dėlto gyvos.
Nespėju susmukti, kai mane apglėbia jo ranka. Atsargiai prisitraukia prie savęs ir laiko švelniai,
bet tvirtai, ir nuo to man darosi saugiau – tiek, kad vėl galiu verkti savo nepažįstamos motinos beveik
nepažįstamo vaikino glėbyje.

Prieš dešimt metų

– Negali ir toliau su manim taip elgtis, Donaldai, tai nesąžininga.
Ji neatvažiavo. Teko užpūsti žvakutes be jos, ji neatvyko. Nepaskambino, visiškai nieko. Užmigau
verkdama, o tėvelis glostė man nugarą. Jokios dovanos neprilygo galimybei ją pamatyti, bet ji man to
nesuteikė. Tikrai tikėjausi, kad įlėks visa gaubiama kvepalų aromato, atrodys kaip kino žvaigždė su
brangia suknele ir didele skrybėle. „Dabar man kaip tik toks skrybėlių tarpsnis“, – paaiškins man.
Taip norėjau ją parodyti savo draugėms ir papasakoti, kokią žavingą motiną turiu. Tiesa, ji
negyvena su manim, bet tebėra netoliese, jei kas nors atsitiktų.
– Kaip tu gali palikti šešerių metukų vaiką, Mirabele, – sako tėvelis.
– Tu privertei mane rinktis, paskui atėmei, ką pasirinkau.
– Reikėjo geriau pasirinkti.
Balsai kilo iki mano miegamojo. Spėliojau, nejaugi jie nesuprato, kad galėjau nugirsti. Tokius
įrodinėjimus girdėdavau metų metus, bet kada gi ji pagaliau išdrįs čia pasirodyti? Kai jau buvo
nebesvarbu, jau nesiskaitė.
– Ar ji žino, kad sumelavai man laiką, sumelavai dieną? – paklausė ji.
– Ji viską žinojo, ką reikia žinoti, – kad tavęs nebuvo tada, kai žadėjai būti, kad palikai ją ir toliau
nuolat nuvili.
– Kaip aš nesupratau, juk atrodė įtartina, kad esi toks malonus, kai kalbėjomės telefonu, kai
pasakojai, kad laikas pasikeitė. Man derėjo perprasti dar vieną tavo gudrybę, suvokti, kad ir vėl su
manim taip elgiesi. Ar nemanai, kad išties skaudini vienintelę Flerę?
– Myliu savo dukterį – tiek, kad pasilieku su ja.
– Ji ir mano duktė. Jei ir toliau taip darysi, kreipsiuosi į oficialias įstaigas ir susitvarkysiu
dokumentus, kad galėčiau nuolatos ją matyti.
– Padaryk tai, Mirabele. Negaliu sulaukti, kada galėsiu papasakoti visam pasauliui, kaip palikai
savo vaiką dėl senos meilės, tikrai negaliu sulaukti ir visiems priminti, kada ir kaip nesveikai,
iškrypėliškai elgeisi. Tada Flerė jau niekad su tavim nebesikalbės, o teismas tau uždraus iš viso su ja
matytis.
 – Tikrai taip padarysi, ką? Nepaisydamas, kaip skaudžiai tai paveiks Flerę, tu bandysi įskaudinti
mane?
– Ne, padarysiu taip, kad atsidurtum kuo toliau nuo jos, ji nenusipelno, kad tokia iškrypėlė
sukiotųsi aplinkui.
– Išties blogai padariau, kad leidau jai augti su tokiu fanatiku kaip tu, – pasakė ji. – Maniau, esi
geras žmogus; nors ir negalėjau mylėti tavęs, kaip tau norėjosi, savotiškai mylėjau. Ir būčiau
pasilikusi, jeigu…
– Man nerūpi, – atšovė jis. – Eik iš čia.
– Bent sykį leisk man ją pamatyti. Pasakysiu, kad pati sumaišiau dieną ir laiką, kad ne tu taip
padarei, – tarė ji. – Prašau. Nenoriu, kad ji galvotų, esą visiškai ją pamiršau.
– Ji miega.
– Prašau, Donaldai. Prašau.
– Ne. Ji miega, nenoriu, kad dar labiau nusimintų.
– Nors paimk jos dovaną.
– Pasiųsk jai pati.
– Kad pasimestų pašte kaip kiti laiškai ir dovanos, kuriuos visus šiuos metus siuntinėju?
– Nežinau, ką turi galvoje. Ne mano kaltė, kad tau nesiseka su mūsų pašto sistema. Galbūt
nepatinki kam nors aukštybėse.
– Žinai, Flerė amžinai nebus vaikas. Ateis laikas, pasikalbėsiu su ja, papasakosiu, kas esu, kodėl
išvažiavau ir ką tu padarei, kad atstumtum mane nuo jos. Tada nebegalėsi man sukliudyti.
– Pasvajok, Mirabele. Greičiau pamatysiu tave mirusią, nei leisiu, kad kimštum jai į galvą savo
melą.
– Matysim, – atkirto ji. – Kai Flerei sueis dvidešimt vieni, kai ji baigs koledžą ir išsilaisvins nuo
tavęs, matysim, kaip bus.
Norėjau būti dvidešimt vienų metų ir išgirsti teisybę. Bet tegalėjau apsimesti kietai mieganti, nes
tėvelis įėjo patikrinti. Apsimesti mokėjau gerai, nes taip dariau nuo seno, tik šitaip užmigusi ir
sužinodavau ką nors nauja. Kai „miegodavau“, tėvelis nebetildydavo balso kiek gali ir kalbėdamas
telefonu nebevartodavo sutartinių suaugusiųjų pakaitalų.
Man nepatiko apsimesti prieš tėvelį, bet kartais suprasdavau tik šitaip sužinosianti tiesą.

– Nenoriu grįžti namo ir dalyvauti ten, – sakau Nojui, kai einame iš kapinių.
Nenoriu atsidurti būryje visai nepažįstamų žmonių. Be to, tai vyksta pas Čalėjus.
– Neturi daryti, ko nenori, – pritaria jis.
– Gal traukiam pasivažinėti? – teiraujuosi.
– Žinoma.
– Ar galėsiu vairuoti tavo automobilį?
Jis, regis, dar svarsto, žiūri į mane ir apdairiai klausia:
– Turi vairuotojo pažymėjimą?
– Taip. Jai, Mirabelei, taip ir nepasigyriau. Ji mokė mane vairuoti iš širdies. Išlaikiau egzaminą iš
karto, bet man patiko šitaip leisti su ja laiką, tad apsimečiau neišlaikiusi du kartus, kad mane vis dar
mokytų. Ar labai blogai elgiausi?
– Ir taip, ir ne. Mano nuomone, apsimesti negerai, bet jei nemanei galinti atvirai išdėti, kad nori su
ja bendrauti, – turiu galvoje jūsų santykius, – nepasakyčiau, kad taip jau blogai.
– Išties tenorėjau ilgiau su ja pabūti.
– Žinau, – sako jis ir prisitraukia mane arčiau. – Eikš, gali vairuoti tą mano automobilį. Kad
žinotum, koks tai įvykis… Be manęs, niekas mano žvėries nėra vairavęs.
Ponia Č. vis dar kapinėse, suvokiu turinti kai ką pasakyti jai dabar. Matydama ją su vyru suprantu,
kad jai reikia žinoti tiesą.
– Luktelėk, – prašau Nojaus.
Jis klusniai susikiša rankas į kišenes ir laukia manęs grįžtant. Skinuosi kelią atgal prie ponios Č.,
matyt, šiuo metu besikalbančios su anuo pasauliu.
– Ponia Č., – sakau, ir ji grįžteli nuo kapo į mane.
– Buvo nuostabios apeigos, Flere, puikiai viską parengei.
– Ačiū, bet daugiausia padarėt jūs.
– Kur ten, tikrai ne aš.
– Ponia Č., man kai kas buvo neaišku, tik anksčiau nenorėjau jums sakyti, o kai pamačiau jus
šiandien… Sakėt, jūsų vyras turėjo romaną su ja, Mirabele?
Ji apsižvalgo, ar kas nesiklauso, matydama, kad nieko arti nėra, žingteli prie pat manęs ir tyliai
atsako:
– Taip.
– Bet juk tai visiškai neįmanoma, – ir aš kalbu tyliau. – Nebent tai būtumėt buvusi jūs, tik jau ne
jūsų vyras.
– Ką tu šneki?
– Ji…
Sumojuoju rankomis, tarytum jomis kaip nors išreikščiau tai, ko negaliu pasakyti. Labai jau keblu
dėstyti tokius dalykus. Dažniausiai dėl to ji jautėsi nekaip, bet vis dėlto buvo mano motina ir tai
reiškė, kad aš jos atžvilgiu iš esmės kalbėjau – hmm – apie seksą. Įprastai apie savo tėvus taip net
negalvojama, juolab tai neaptarinėjama. Nebent jei yra labai rimtų PROBLEMŲ.
– Ji mėgo moteris. Mylėjo moteris, suprantat?
– Ką? – suklūsta ponia Čalėj.
– Todėl ir išvyko. Išvažiavo į Braitoną ir bandė susirasti savo pirmąją draugę. Jiedvi susipažino
mokykloje, o paskui išsiskyrė, nes buvo užtiktos Mirabelės mamos, mano senelės. Ji tada vos ne vos
išvengė nervinio išsekimo. Ir Mirabelė pabėgo iš namų su mano tėveliu. Kaip tik tada Braitone dingo
anoji draugė, taigi ji išvyko jos ieškoti. Visai kaip knygoje – ieškoti savo pražuvusios meilės. Jai
patiko ir vyrai, bet ne ta prasme.
– Ar nori pasakyti, kad Mirabelė buvo lesbietė? – klausia ponia Čalėj.
Linkteliu galvą.
– Taip, taip, noriu.
 Tamė

Čia, prie Mirabelės kapo, aš viena.

Visi išsiskirstė – kas namo, kas į darbą, kas pas mus į šermenis. Viskas tarytum prarado tvirtą
pagrindą. Ką tik palaidojome Mirabelę. Ji buvo tokia, buvo čia, buvo visada. Gyvybinga – štai tas
žodis. Turbūt. Atrodo neįmanoma, kad taip galėjo atsitikti jai.
Ir ji buvo lesbietė. Apie savo homoseksualumą man taip ir nepasisakė.
Flerė taip pat išvažiavo, paskelbusi man naujieną, regis, išjudinusią pačius pamatus. Tokiu metu
nėmaž nesitikėjau, kad įmanoma dar labiau priblokšti ir sugluminti. Viliuosi, ji išvyko su tuo vyriškiu.
Gal jis paglobos ją. Niekaip neprisimenu jo vardo – Flerė tik užsiminė su kai kuo susitikinėjanti, bet
nerimtai. Tačiau iš to, kaip kalbėjo, kaip nušvito, dedu galvą – jai tai rimta, kad ir kaip atrodytų jam.
Tokių jausmų prisiminimas niekad neišblėsta, pasilieka giliai tavo širdyje ir padeda atsilaikyti,
užėjus prastiems laikams. Nors kažin, ar mums su Skotu kas nors liko? Kai mudu šitiek visko
patyrėme, nemanau, kad būtų likę, kad galėtume kada nors vėl susieiti. Ypač kai dabar jau žinau, kad
tarp jo ir Mirabelės nebuvo romano.
Ji buvo lesbietė.
Ji buvo lesbietė ir neturėjo jokio romano su mano vyru. Šioje vietoje protas mane sustabdo ir
neleidžia toliau žengti nė žingsnio, kad neprieičiau prie išvados, ką jis padarė.
Kapo galvūgalyje stovi paauksuota dėžutė su raudonų rožių žiedlapiais, perduodami ją vienas
kitam susirinkusieji žarstė į kapą ne žemę, o žiedlapius. Suglamžyti lydėtojų rankose šie sklendė
liūdnais ir pagarbiais šuorais, tik kai kurie lapeliai plastelėdavo aukštyn, sujudinti vėjelio, – kaip jos
pačios ir jos meilės ženklai. Daugiausia žiedlapių sukrito ant rudo klevinio karsto dangčio su
žalvarine plokštele, skelbiančia jos vardą, ir pasiliks su ja amžinai.
Susemiu iš dėžutės beveik visus likusius lapelius – atlasinius, veik besvorius, palyginti su mano
oda, – ir sumetu, tad karstas jau kone visas padengtas raudoniu. Noriu, kad jis liktų kaip anoji
paplūdimio sakmė, kad kvapus aksomo apdangalas užklotų ją miegančią. Surenku dar kelis žiedlapius
ir vėl metu. Noriu, kad apsupta rožių, globiama jų Mirabelė pradėtų kelionę į amžinybę. Kad niekada
neliktų viena.
– Tokia daugybė žiedlapių, – sako man kažkokia moteris, kai paskleidžiu dar vieną saują.
Pasitrinu akis, nusišluostau tekančias ašaras ir gręžiuosi į ją. Tai detektyvė seržantė Harvan.
Pagalbininko nematyti, bet turėtų būti kur nors netoliese. Regis, jie keliauja poromis, nepajėgdami
dirbti vienas be kito.
– Mėgo juos, – sakau.
– Tikrai? Tai įdomu. O jūs pati, ponia Čalėj, ar juos mėgstat?
Kurį laiką tyrinėju ją žvilgsniu. Žinau, kad visa, ką pasakysiu, bus kur nors užrašyta.
– Jie puikūs. Bet ši diena ne mano, ji skirta atsisveikinti su Mirabele.
Seržantė Harvan krypteli galvą ir kelias akimirkas žiūri į mane. Plaukai sušukuoti atgal, tad keisto
grožio veidas, regis, sudarytas vien iš neįprastai kampuotų linijų. Jei tik jo neiškreipia rūstumas.
– Manau, tai tiesa, – netikėtai ištaria ji.
– Nežinojau, kad policininkai vaikšto į laidotuves, – pareiškiu, nes atrodo, kad iš manęs tikimasi
atsakymo.
– Einame į daugelį, kai laidojami įtartinomis aplinkybėmis mirę asmenys, – sako ji, gręžte
gręždama mane žvilgsniu. – Nustebtumėt sužinojusi, kad žudikai itin dažnai pasirodo laidotuvėse. Čia
patogu stebėti žmones, kai jie nė nenutuokia esantys sekami, o paskui panaudoti tai pokalbyje su tais,
kurie mus domina.
– Manote, kad Mirabelės žudikas buvo čia? – gal ištariu ir negudriai, bet tikrai nesu naivi.
Man dingojasi, kad jos žodžiuose šis tas slypi.
– Esu beveik tikra, – atsako ji, įbedusi į mane tiriamą, jei ne atvirai kaltinantį žvilgsnį.
– Kodėl man tai dėstote? – klausiu.
– Nes jūs paklausėte, ponia Čalėj.
Neatrodo, kad klausiau. Žinau, kad klausiau, bet atrodo, tarytum kalbėdama ji užuominomis mane
kažkuo kaltina.
– Tiesą sakant, džiaugiuosi susitikusi su jumis, ponia Čalėj, – sako Harvan, tarytum mudvi būtume
atsitiktinai pasimačiusios gatvėje. – Svarstau, ar nesutiktumėt šiomis dienomis užbėgti į nuovadą
pasikalbėti?
– Apie ką kalbėsimės?
– Tai bus bendro pobūdžio pokalbis.
– Ar man reikia teisininko pagalbos?
Ji dėbteli ir nutaiso neva labai nustebusį veidą.
– Jūs nesuimta, ponia Čalėj, mums tik reikia išsiaiškinti keletą dalykų. Įprastinis laisvas pokalbis.
Esu tikra, jums nėra ko nerimauti.
Spėju, pokalbis iš tų, į kuriuos kviečiami „dominantys asmenys“.
– Gerai, – sakau.
– Tada pirmadienį.
– Gerai, pirmadienį.
– Nuostabu. Iki greito pasimatymo.
Palaukiu, kol ji nutols per garso atstumą, ir imu paskutinę saują žiedlapių.
– Atleisk, Mirabele, – sakau jai. – Atleisk už viską. Ilsėkis ramybėje.

Namuose tylu. Žmonės slankioja iš kambario į kambarį ir tyliai kalbasi, stengdamiesi neišsklaidyti
pagarbios nuotaikos. Ar nė vienas iš jų nežinojo to apie Mirabelę? Ar ji iš tiesų buvo taip gerai nuo
visų atsiribojusi? Visi šie žmonės čia atėjo jos paminėti, bet ar daugelis jų iš viso ją pažinojo?
Vengiu Skoto, jis vengia manęs. Nuo tada, kai pasakiau jam padėsianti Flerei ir užmokėsianti už
laidotuves, mūsų gyvenimas, regis, susideda veik iš bandymų vengti vienas kito. „Gal išprotėjai? –
išgirdęs apie mano sumanymą užsipuolė jis. – Toji moteris beveik mus išskyrė.“ Atkreipiau dėmesį į
„beveik“– jis tarėsi, kad mūsų reikalai beveik susitvarkę. „O kaip tavo įprotis žiūrėti pornografiją,
Skotai? – atšoviau. – Gal vis dėlto paskubinsi mūsų konsultacijas?“
 Jis taip stipriai sukando dantis, kad net venos išsipūtė ties smilkiniais. „Daryk, kaip išmanai“, –
tarė ir tuoj pat išėjo iš kambario, tad neišgirdo manęs atsakant: „Kaip tik tai ir darysiu.“
Akimis vėl naršau kambarį, tyrinėju susirinkusiųjų veidus. Ar jie nutuokė apie Skoto ir Mirabelės
tarpusavio priešiškumą, o gal tiesiog priskyrė nesutarimams tarp dviejų asmenybių? Ar nors vienas
žino, kad Skotas buvo suimtas? Ar kas nors iš jų numano, kad mes su juo beveik nebegyvename kartu?
Kadaise dirbau su šitais žmonėmis, buvau jų viršininkė, o dabar tie, kuriuos tebepažįstu kaip savo
bendradarbius, dirba Skotui, jie nusuktų akis, kad ir kas dėtųsi; jei tebenori dirbti, turi taip elgtis, kad
neatsidurtum juodajame sąraše.
Žvilgteliu į Skotą, jis mano kambario kertėje ties erkeriniu langu šnekasi su Teriu Kransonu,
dabartiniu direktorių tarybos pirmininku, mat palikęs prezidento kėdę iš viso panaikino tą postą.
Slapta manau, kad Teris nenorėjo, jog tos vietos siektų Skotas, bet aš su juo metų metus nesu
kalbėjusi, dabar jis man neprisipažintų, jei taip ir buvo.
Mudu mandagiai pasišnekame, bet suprantu, jog jam su manimi nejauku, gal dėl to, kad kadaise
priešinausi jo pastangoms susigrąžinti mane į darbą, vos tik Anansei suėjo metukai, ar todėl, kad vis
dar nemėgsta Skoto iki pasibjaurėjimo, nepasitiki juo, nors žino apie mano ištikimybę vyrui bet
kokiomis aplinkybėmis.
Niekada nepasakojau Skotui, kad Teris lankėsi pas mane kviesdamas grįžti į darbą, nors jau
ilgokai nedirbau. Net tada, kai Skotas gyrėsi savo sėkme nežymiai įgeldamas, esą bet kuriuo atveju ir
man būtų pasisekę, jei būčiau „sukiojusis netoliese“ ir primygtinai teikusi jo parengtą planą. Šitaip jis
perrašė dar vieną mūsų praeities puslapį, o man buvo nepatogu jį taisyti. Dažnai pamanydavau – būta
čia ko, visa tai smulkmenos. Vis dėlto žinojau tiesą, žinojo ir jis.
Jis stovi, šnekasi su žmogumi, į kurio vietą taikosi pats, bet žvilgsnis kur kliuvęs, kur nekliuvęs
krypsta į kambario galą, link židinio. Ten stovi Beatriksė, kalbasi su vienu jo pavaldiniu. Patikėkit,
Beatriksė čia atrodo geriausiai. Niekad nepraleidžia progos…
„Gal jis ir nemeluoja, kad su kai kuo turėjo romaną, tik su kuo? Veikiausiai todėl taip lengvai
patikėjai jo šnekomis, juk pati nuojauta kuždėjo: jis turi kitą moterį“, – taip kalbėjo Mirabelė,
prisimenu vos ne žodis žodin. Pastarąsias kelias savaites daugelį mano prisiminimų gaubia migla, nes
nuolat nusigeriu ir krintu kaip negyva, o šitai prisimenu. Mudvi ginčijomės, ji vilkėjo chalatą. Ne,
negali būti, Mirabelė nė karto iki ano kivirčo nebuvo be įprastinės aprangos. Matyt, blogai prisimenu.
Bet ji tai pasakė. Žvelgiu į Skotą, neatitraukiantį akių nuo Beatriksės.
Lėtai, atsargiai, kad niekas nepastebėtų, net vyras, su kuriuo plepa, ji pasikeičia žvilgsniu su Skotu
ir vos šypteli lūpų kampučiu, o tada vėl žaismingai nusiteikusi sutelkia dėmesį į savo pašnekovą.
„Gal jis ir nemeluoja, kad su kai kuo turėjo romaną, tik su kuo?“ Mirabelė tai žinojo ar bent įtarė.
Skotas man neištikimas su Beatrikse.
 Beatriksė

Ar vėliau galėsi išeiti? Bea x

Žinau, kad Skotis visą dieną nuo manęs nenuleidžia akių, seka, kur esu, ką veikiu, su kuo kalbuosi –
kad ir su anuo vyru, važiavusiu su mumis į fulę prieš porą savaičių. Skotis užmatė mane su juo
plepančią ir automobilyje pakeliui į namus pareiškė esąs nepatenkintas. Pats būdamas susituokęs
nemėgsta, kad viso labo kalbuosi su vyriškiu, kuris pirmas mane užkalbino. Retsykiais Skočio
priekaištai nei į tvorą, nei į mietą.
Kilus triukšmui dėl Mirabelės, jis pasakė, kad mudviem reikia bent kiek atšalti. Skotis norėjo
daugiau laiko praleisti namie, pabūti su vaikais, apraminti žmoną, kad nepultų kaip akis išdegusi,
nepabėgtų juos pasiėmusi. Apie tai jis negalėjo nė pagalvoti, jie ir laikė jį kaip pririšę. Atšoviau, kad
dabar pats laikas jai pasisakyti, išeiti į viešumą, kai ir taip viskas verčiasi aukštyn kojomis. Skotis
neabejojo, kad policija mėgina primesti jam kaltinimus, kad tiki iš piršto laužta Mirabelės istorija ir
ketina trūks plyš jam tai prikergti, tad skyryboms esąs pats blogiausias metas. Net Mirabelei atsiėmus
savo kaltinimus, laikas netiko. Kažin, kokią dingstį jis suras, kai ji jau mirusi? Nepatiklesnė už mane
moteris imtų manyti, kad yra vedžiojama už nosies. Ne, manęs jis už nosies nevedžioja. Žinau tai, juk
seka besikalbančią su šiuo vyru. Pavydi. Taip nepavydėtų, jei jam manęs nereikėtų, jei manęs
nemylėtų.
Kalbuosi su puikios išvaizdos vyriškiais, einu į pasimatymus – reikia Skočiui parodyti, kad turiu
iš ko rinktis, kad kitiems atrodau patraukli, tad jei jis apsileis, netinkamai su manim elgsis, man irgi
gali pasirodyti, kad kuris nors tų vyriškių visai patrauklus.
Be to, Skočiui reikia priminti, kad neketinu amžinai laukti.
Ši svetainė visame name man labiausiai nepatinka – tiek daug jų nuotraukų, tiek neabejotinų
buvusios šeimos liudijimų. Jie ir toliau būtų ją turėję, jei būtų vienas kitam skyrę daugiau dėmesio.
Plaukai šiaušiasi, kai prisimenu aną apsimetinėjimą, kai Skočiui reikėjo išsisukinėti ir užsitikrinti,
kad matysis su mergaitėmis.
Nemanau, kad Tamė yra piktavalė, bet negali žinoti, kas jai trenks į galvą, kai paaiškės, kad turi
pamainą. Man reikia liautis į ją spoksojus. Apsirengusi juodai, pažiūrėti visiškai sugniuždyta. Anoji
moteris, Mirabelė, stengėsi sugriauti jai gyvenimą, o ji sielvartauja dėl anos mirties. Ar tik painioja,
kas ko vertas?
Skotis jai pasipasakojo turėjęs romaną su Mirabele, antraip ji galėjo pradėti gilintis į visas tas
išvykas, vadinamąsias konferencijas, į atvejus, kai darbe būdavo išjungęs telefoną neva dėl
pasitarimo, – ir būtų sužinojusi apie mudu. Sakau, nepatiklesnė moteris išsyk imtų nerimauti, kodėl jis
taip neriasi iš kailio, kad tik ji nieko nebandytų aiškintis, – tik ne aš.
Vos krypteliu galvą į Skočio pusę. Juntu, koks sunkus jo žvilgsnis, pilnas pavydo, tad vos šypteliu
puse lūpų ir esu labai savimi patenkinta. Aš rami. Visiškai.
 Pasistengsiu. Bet jai nekas. Kad tik nereikėtų sėdėti šalia visą naktį. Noriu žinoti, kad tu
dėvi tą žydrai juodą drabužėlį. Vos ištveriu nuo vaizdo, kaip su juo atrodai.

Aš su Skočiu? Niekas nesitikėjo, kad taip susiklostys.

Prieš pradėdama aiškinti turiu pasakyti labai apgailestaujanti, kad iškart neprisipažinau, jei tai jus
bent kiek glumina. Maniau, patys susiprasit iš pasakojimo, kaip vakare po futbolo vykome namo, o jis
laidė užuominas – nelabai gražias jos atžvilgiu ir liaupsinančias mane. Tikrai nesididžiuoju, kad
šitaip elgdavosi gana dažnai, o aš nemėgindavau jo sulaikyti. Nesididžiuoju, kad per visą žaidimą
paslapčia išslinkę susitikdavome tualete ir puldavome vienas kitam į glėbį geismo malšinti. Dar
mažiau didžiuojuosi, kad, jam pasiūlius kelioms valandoms užsisakyti viešbutį, mudu pavėlavome į
traukinį ir laiku negrįžome namo. Kitą dieną pasijutau apgailėtinai, kai Tamė man papasakojo, kad
Korai užėjo pilvo skausmai, vargšelė visą pusdienį vėmė, tad jai reikėjo vargti vienui vienai, ilgiau
nei tikėjosi, nes Skotis negrįžo iki išnaktų.
Prisimindama visa tai darau išvadą, kad jums turėjo viskas paaiškėti dar tada, kai Mirabelė
pasakė nesąmonę apie mane ir Skotį, o aš nė nepaneigiau kaip dera, nors tame paistale buvo daug
daugiau teisybės, nei manė ji pati. Dar vienas gana negražus mano poelgis – po mano raginimo
patikrinti, ar jis vis dar žiūri pornografiją, Tamė, jei prisimenat, privertė jį išeiti iš namų. Aš irgi
maniau, jog tai neatremiami įrodymai. Nesididžiuoju savimi, taip ir žinokit, bet man nebebuvo kur
dingti.
Na, ne taip jau svarbu, išsiaiškinot patys ar ne. Bėda kita – aš nenorėjau, kad viskas taip
susiklostytų. Niekam net į galvą nešovė, kad kas nors galėtų atsitikti. Mudu su Skočiu tikom vienas
kitam nelyginant abi užtrauktuko puselės, ir per tai prasidėjo mudviejų pražūtis.
Mudu sirgome už tas pačias fulės komandas, gėrėme tos pačios markės viskį, mėgome plepėti apie
sportinius automobilius ir rūkyti retos rūšies cigarus.

Turiu naujus apatinius. Žydrai juodi šalia jų kaip skaistybės diržas. Norėtum apžiūrėti?
Bea x

Dieve, baik, tu sukiršini mane, kai nieko negaliu padaryti.

Tai ir yra svarbiausia mintis. Bea x

Jei išdrįstu prisiminti visus įvykius, kuriems andai galėjau sukliudyti, jei imu svarstyti, kokius dar
žingsnius galėjau žengti, visad padarau tą pačią išvadą – neturėjau ko rinktis. Jei tavo būklė tokia, kad
tik apie vienintelį žmogų tegali galvoti, kad dėvi tik tokius drabužius, kokie, kaip paaiškėjo, turėtų
patraukti jo žvilgsnį, o vos prabudusi šnabždi jo vardą, nes kasnakt vien jį sapnuoji, tai supranti
neturinti iš ko rinktis. Nebegali nuklysti į šalį, eini vieninteliu pasirinktu keliu.
Šis kelias veda tiesiai pas tavo vaikiną, kurį trokšti nuvilioti nuo savo draugės.
Prieš metus ir devynis mėnesius
Iki finalinio švilpuko buvo likusios kelios akimirkos, vieni sulaikę kvapą, kiti aikštėje įtempę visus
raumenis ir pasiruošę laukė, ar komandai pavyks. Teisėjas sušvilpė, pasigirdo batų trepsėjimas per
žolę, odos smūgis į odą, tūkstančiai žiūrovų išsižiojo sutartinai kaip vienas ir galiausiai patyrė didį
palengvėjimą, nes kamuolys smogė į tinklą. Riaumojimas, visi pašoko, klykė, stumdėsi, džiūgavo.
Kūnai šalia kūnų, tavo džiugesys stelbė kito žmogaus džiugesį, tada Skoto rankos sučiupo mane ir
suspaudė, jis rėkė man į ausį, jo kūnas tempė manąjį, mudu sutartinai šokčiojome ir žviegėme. Staiga
susivokėme, mudviejų žvilgsniai susitiko; rodos, tai savaime suprantama – reikėjo pasistiebti ant
pirštų galų ir prispausti savo lūpas prie jo, rodos, jam teliko palenkti galvą ir savo burna įsiskverbti į
manąją. Vis dėlto mes nieko nedarėme. Jis paleido mane ir žingtelėjo atgal, mudviejų veiduose it
vandens ženklai ėmė ryškėti sutrikimas, visiškas suglumimas ir kaltė.
– Hm, atsiprašau, – turbūt sumurmėjo jis, nežiūrėdamas man į akis.
Gerai neišgirdau, aplink tebesiautė linksmybė, bet spėjau, kad taip pasakė, juk juo dėta ir pati
būčiau taip pasakiusi.
– Šiek tiek užnešė į šoną.
– Aha, mane irgi, – pritariau.
– Ei, vykstam namo! – sušuko jis. – Aišku, Tamė lauks su šampano buteliu.
Sakydamas jos vardą jis tarsi įterpė ją tarp mūsų. Mudu abu ją mylėjome, abu nenorėjome
įskaudinti. Tai tvyrojo ore, ėmė veikti kartu, kai jis ateidavo pas mane į butą atlikti daugybės smulkių
darbelių. Tamė taip įnikusi į savo milžinišką projektą, kad niekaip neištaikydavo nė vienam mūsų
nors valandėlės. Ji vis dažniau susitikdavo su Mirabele, lėkdavo bėgioti ir taip šalino mudu abu iš
savo gyvenimo. Buvo daugybė mus stumiančių draugėn kvailų niekniekių, bet mes mylėjome Tamę,
niekada nebūtume jos įskaudinę kuo nors daugiau, nei leidžia draugystė. Mudu buvome tik draugai.

Manau, pirmiausia paimsiu tave ant virtuvinio stalo.

Tikrai? Na, gali ir apsigalvoti. Miegamajame gal turiu kai ką ypatinga, kas tave sudomins.
Bea x

Prieš pusantrų metų

Po futbolo rungtynių porą mėnesių buvau gerutė, abu laikėmės atstu, priblokšti, kad kai kas vos
neatsitiko. Jei namie atsirasdavo kokių nors darbelių, stengiausi verstis be jo, bet sykį
prieškambaryje perdegė visos keturios lubų lemputės, nepasiekiu jų, tad turėjau skambinti ir kviestis
jį, kad pakeistų.
Jis užtruko tik kelias minutes, paskui stovėjome virtuvėje ir kalbėjomės. Nerangūs – tinkamiausias
žodis. Nė vienas mudviejų nenorėjo, kad pasikartotų kas nors panašaus kaip andai per rungtynes.
Galėjome per daug prarasti. Stovėjau priešais kriauklę, gurkšnojau vandenį iš stiklinės ir klausiausi,
o jis kalbėjo. Nečiupinėjau akimis vyriško veido bruožų, neįsivaizdavau savo burnoje jo liežuvio nei
jo rankų ant savo sėdmenų, jo…
– Iš tikrųjų, turbūt man reikėtų užbėgti už akių, – tarė jis eidamas arčiau ir dėdamas į kriauklę
stiklinę, iš kurios gėrė.
Atitraukdamas ranką pirštais netyčia brūkštelėjo man per riešą. Laukiau, kol atšlis išsigandęs, kad
mane palietė, juk abiem aišku ir be žodžių, kokie pavojai mūsų tyko. Lėtai, apgalvotai jo pirštai
perbėgo per pliką mano ranką, šiurpstančią lyg žąsies oda, įveikė petį ir pasiekė veidą. Nudelbiau
akis, bet jis atkakliai žiūrėjo man į veidą ir neatitraukė rankos, tada sukaupusi visą drąsą pažvelgiau į
jį, ir mudviejų akys susitiko.
– Bea, – tyliai ištarė jis.
Jau priklausiau jam. Negalėjau nukreipti žvilgsnio, negalėjau pajudėti, jis laikė mane pavergęs.
Pajutau, kaip gera vėl būti geidžiamai vyro. Neįtikima, kad manęs geistų ne kas kitas, o jis. Žinot,
mokykloje visad būna berniukas, apie kurį svajoji, bet jis niekad nė nekvėpteli tavo pusėn. Tas
berniukas – tai Skotis.
Šitai buvo negerai. Be galo gera ir be galo negerai. Jis tebežiūrėjo man į akis, o ranka slystelėjo
žemyn, už gėlėto sijono juosmens, į juodas kelnaites; supratau, kad šitai nebegerai, kad turėčiau jam
sukliudyti. Kai jis atsisegė užtrauktuką, irgi supratau, kad tai blogai, kad reikėjo tam padaryti galą.
Kai jis apgręžė mane ir įsiskverbė, supratau, supratau, supratau, kad tai negerai, kad reikėtų jį
sustabdyti. „Reikėtų“ ir „galėčiau“ šiuo atveju du skirtingi dalykai; man reikėjo jį sustabdyti –
negalėjau jo sustabdyti. Fiziškai neįstengiau atšlyti nuo vyriškio, kuris manęs šitaip geidė.

Prieš pusantrų metų

– Negalim sau leisti, kad vėl taip atsitiktų, – pasakė man Skotis.
Jau trys dienos nepajėgiau atsispirti vis atgimstančiam prisiminimui, jam išblėsti neleido nei
kūnas, nei mintys, neatsispyriau tam malonumui, kai jis įsiskverbė į mane, tam jauduliui, kuris užliejo
mane, jo kūnui ėmus trūkčioti prieš pat svaiginamai tyrą mano orgazmą.
Stovėjome priešinguose virtuvės galuose, atokiai vienas nuo kito. Anąsyk neatlaikėme todėl, kad
pernelyg priartėjome vienas prie kito – ir kūnu, ir nuotaika. Jei tarp mūsų būtų atsiradęs stalas, viskas
būtų buvę gerai. Būtume galėję kalbėtis, ir visa būtų baigęsi, tikriau, nė neprasidėję. O tada prieš tris
dienas jis akimirksniu susitvarkė kelnes ir be žodžių spruko lauk siaubo iškreiptu veidu.
Linktelėjau galvą, protas su tuo sutiko, bet visa kita mano esybės dalis priešinosi. Troškau, kad
šitai vėl atsitiktų. Kas savo noru atsisakytų tokio didžiulio malonumo? Buvau sukrėsta – kaip galėjau
šitai sau leisti su savo draugės antrąja puse, ir vis dėlto jaučiau, kad taip ir turėjo atsitikti, mes
turėjome visad būti kartu.
– Aš su ja nuo amžių amžinųjų. Nenoriu jos skaudinti.
– Ar myli ją? – paklausiau.
Jis neištarė jos vardo, aš irgi. Jei ištarčiau, jis taptų tikrove, ta moterimi, kuri išbėgo iš dalykinio
susitikimo ir atlėkė į ligoninę, kai buvau užpulta. Taptų ta, kuri pasakė: „Ar tau patiktų būti Anansės
krikštamote, žmogumi, į kurį paaugusi ji galėtų kreiptis?“ Ji buvo man draugė, sakė palaiminsianti
kiekvieną mano vienos nakties romaną, jei matysianti, kad galiu susidoroti su vėliau
nepageidaujamais jausmais. Negalėdama su jais susidoroti, turėjau patikėti jos žodžiais, esą aš verta
gerokai daugiau. Mano veržimuisi į meilę ji nebūtų dariusi jokių kliūčių.
Jis nepravėrė burnos, bet mudu nepajėgėme atplėšti akių vienas nuo kito. Būčiau galėjusi amžinai
skęsti rudose jo akys – šviesesnėse už šokoladą, tamsesnėse už klevo lapą.
– Nenoriu jos skaudinti, – pakartojo.
Ir aš nenorėjau. Nuo to galėjai išprotėti. Ji buvo mano geriausia draugė, bent anksčiau. Bet čia
mes susidūrėme su meile. Meilė aukščiau už viską, juk taip? Staiga mudu atsiradome šalia vienas
kito, glėbesčiavomės, bučiavomės su įniršiu, rankomis suėmę vienas kito veidą, kibome į plaukus,
siekėme po drabužiais. Plėšėme apdarus vienas nuo kito, kol galiausiai suklupę ant grindų susitikome,
ir jis vėl tai darė, įsiskverbė į mane, aš ir vėl patyriau malonumą, jis judėjo smarkiai, norėjau
pristabdyti, kad būtų toks švelnus kaip anąsyk, bet supratau, kad šįkart jis pernelyg įsijautęs ir
apimtas aistros, ir tada mudu abu pasiekėme orgazmą.
– Taip neturėjo atsitikti, – jo balse buvo girdėti nuoširdi atgaila. – Atėjau čia vien sutarti, kad
daugiau to nebūtų, bet negalėjau susivaldyti. Šalia tavęs prarandu ryžtą.
– Tikriausiai skaitai mano mintis, – atsiliepiau.
– Nenoriu prarasti mergaičių, – pasakė jis. – Ji niekad neturi apie tai sužinoti, antraip pasiims
mergaites ir išeis.
Atsisėdau ir užsliuogiau ant jo. Troškau pakartoti, bet šįsyk norėjau pati valdyti ir būti atsakinga
už malonumą.
– Niekad nepasakysiu jai. Po šio karto daugiau niekada taip neatsitiks, tai nebus nė ko pasakoti.
Teisingai?
Aiktelėjusi ant jo nugrimzdau žemyn.
– Teisingai, – atsiliepė jis. – Visiškai teisingai.

Pasakyk, kas tai, jei kartais šį vakarą man nepavyktų.

Verčiau užsitikrink, kad būtinai pavyktų, kitaip niekad nesužinosi. Bea x

Prieš metus ir tris mėnesius

– Ar myli Skotį? – paklausiau jos.
Įvykiai buvo mums nepavaldūs, betgi mes nieko ir nenumatėme. Tikėjomės viską užbaigsią anuo
kartu. Tai virto dar keliais kartais – po teisybei, savaitėmis. Gerai, tai truko kelis mėnesius. Mudu
likome kartu mėnesių mėnesius. Vengiau Tamės kiek galėdama, o ji, regis, to nė nesuprato, gal todėl,
kad labai daug laiko leido su Mirabele. Bet retsykiais paskambindavo – sužinoti, ar dirbu namie, ar
nenorėčiau užeiti kavos ir naminių pyragaičių – kaip dabar.
– Žinoma, – atsakė ji. – Jei nemylėtume vienas kito, nebūtume susituokę.
– Net po šitiek laiko vis dar mylite?
– Taip, suprantu, kai mudvi prieš kurį laiką kalbėjomės, atrodė, nebeištversiu su juo, bet tokių
dalykų kartais būna. Dažniausiai mudu esame laimingi.
 – Visose srityse?
– Jei klausi, ar mudu vis dar mylimės, – taip, vis dar. Ne taip dažnai, kaip norėčiau, bet nėra ko
stebėtis, juk vienas kitam turim tiek mažai laiko. Bet vis dėlto mylimės.
– Ar galėtum įsivaizduoti kada nors gyvensianti be jo? – paklausiau.
Neseniai jis užsiminė, kad ryžtųsi didesniems pokyčiams. Norėtų ją palikti ir apsigyventi su
manimi. Iš čia turėtume išsikraustyti – neabejotinai. Mums ši vieta patiko, bet už gyvenimą kartu tektų
sumokėti, kitaip būtume nesuprasti. Visi palaikytų Tamę ir šalintųsi mūsų. Mergaitės iš pradžių
nesusigaudytų, kodėl jų tėvelis gyvena su manimi, turbūt turėtume kurį laiką nuo jų tai slėpti. Skotis
turėtų sunkumų darbe, nes daugybė vyresnių darbuotojų ją pažįsta ir vis dar užverčia užduotimis. Ne,
tai neįmanoma, būtų daug paprasčiau, jei kur nors išsikraustytume, kol viskas aprims. Gal arčiau
Kento, kur įsikūrusi mano pagrindinė darbovietė?
– Ne, – atsakė ji.
– Kitaip tariant, be jokių išlygų ar prielaidų, tiesiog ne?
– Negaliu nė įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. Ir kam stengtis?
Galėtum pabandyti, dingtelėjo man. Akyse staiga superštėjo, krūtinėje, regis, ėmė skleistis kaltės
suvokimas. Aš baisiai nusikaltau mielam žmogui.
– Supranti, viskas gerai, – sugluminta mano elgesio tarė ji. – Nieko neatsitiks.
– Aš tokia kvaila. Vis prisimenu, kaip mane paliko vyras, – atsakiau. – Šiandien būtų buvusios
mūsų metinės.
– Ak štai kas, – nustebo ji ir ištiesė ranką, kad mane apkabintų. – Tau pasiseks, viskas susitvarkys,
prižadu.
Krūtinėje glūdinti kaltė sugniaužė širdį.
Kai ji išėjo, palūžau. Atsisėdau svetainėje ant grindų, gaubiama ką tik patirtos mudviejų meilės
prisiminimų, ir apsiverkiau. Neapkenčiau to, kaip elgiausi, kokią baisią žalą dariau jai pačiai
nesuvokiant, bet mylėjau jį, mylėjau jį, mylėjau jį, mylėjau ir negalėjau jo atsisakyti.
Ašaros virto visą kūną purtančia rauda. Kur man dėtis? Mylėjau jį per stipriai, kad galėčiau
padaryti tam galą, vadinasi, pasirinkau vien kelti skausmą tai, kurią be galo mėgau. Pasijutau
atsidūrusi kryžkelėje, turėdama rinktis draugystę arba meilę.
Net raudodama suvokiau būsianti didesnė savanaudė, jei pasirinksianti tai, kas sukels daugiau
skausmo.

Būtų įspūdinga. Turi man pažadėti, kad šį vakarą ateisi ir išsiaiškinsi. Bea x

Erzini!!!

Visada. Bea x

Kai esi įsimylėjęs, nieko negali padaryti. Kartais negali padėti nė tam, ką toji meilė žeidžia. Viliuosi,
ji supras, kai sužinos. Tikrai viliuosi.
 Tamė

– Man reikia trumpam išlėkti, – sako Skotas.

Mergaitės jau lovose, visi išsiskirstę, tik keletas žmonių užsibuvo pabaigti valyti ir tvarkytis.
Visiems išėjus, Skotas migdė mergaites, o aš atsisėdau svetainėje, anksčiau mėgstamiausioje savo
vietoje, ir apsidairiau, vėl po vieną vertindama kiekvieną daiktą iš mudviejų gyvenimo. Sofos, kėdės,
juokingas židinys, storas užklotas, kilimas, sviesto geltonio sienos, medinės žaliuzės, lubų rozetė,
elektros lizdai, milžiniškas televizorius.
Dabar nekenčiu šio kambario. Rodos, jame įvyko visa, kas blogiausia. Štai čia Skotui buvo uždėti
antrankiai. Ana ten atsisėdusi išklausiau jo pasakojimą apie romaną ir nesupratau, kad jis meluoja
apie asmenį, o ne apie įvykį. Ir visai čia pat, priešais duris, atskleidžiau, su kuo iš tiesų jis guli. Kada
nors būtinai atsinešiu čia liepsnosvaidį. Išdeginsiu viską iki pamatų ir pradėsiu iš naujo. Beveik tą
patį ketinu nieko nedelsdama padaryti su savo santuoka.
Skotas, mano vyras, mano gyvenimo meilė, nekaltybės pavyzdys, tikrina žinutes mobiliajame ir
ketina išeiti. Jis toks pabrėžtinai dailus, kad šitai mane labiau trikdo, nei ramina ar traukia. Juodas
kostiumas brangus vien pažiūrėti. Puikiai guli, labai tinka ir juodas šilkinis kaklaraištis, nupirktas
Beatriksės – įsitikinusi, nes ją pažįstu. Balti marškiniai gurgždantys ir išlyginti, tai jau kito dizainerio
etiketė. Kaip ir batai iš jo rinkinio, turbūt nenauji, nes drabužinėje jokių naujų dėžučių pastaruoju
metu neatsirado. Skoto plaukai sušukuoti atgal ir stilingai sutvarkyti tomis priemonėmis, kurių vonios
kambary gausėja mėnesių mėnesius, o gal ir metus. Jis atrodo netikras. Jis ir yra netikras. Visa, kas su
juo susiję, yra klastotė.
– Eini dulkintis su Beatrikse, tiesa? – klausiu kasdieniškai, nekeldama balso.
Nepasakyčiau, kad šįkart jaučiausi traiškoma sunkiasvorės priekabos. Pagaliau po ilgo laiko
viskas stoja į vietas, pasaulis nebeatrodo pilnas atsitiktinių reiškinių, nesuderinamumo, įžvelgiamo
vien man pačiai, ir todėl turėjau jaustis vedama iš proto. Viskas paaiškėjo. Aš nėjau iš proto.
Nebuvau paranoikė. Nebuvau savanaudė, įsikibusi praeities, leidau sau ir toliau elgtis apdairiai ir
nepasiduoti nerimui. Visas mano elgesys buvo savaime suprantamas, nes buvau vis dar
apgaudinėjama, manęs buvo nepaisoma. Man buvo MELUOJAMA.
– Ką? – Jis krūpteli ir pakelia galvą nuo telefono. – Apie ką čia kalbi?
– Ar ne apie tai visą dieną rašinėji žinutes? Ar greitai pavyks ten nulėkti ir ją išdulkinti?
Jis įsižeidęs, priblokštas, net pyktelėjęs.
– Tame, negali išsijuosusi kaltinti manęs nebūtais dalykais tik dėl to, kad mes su ta moterimi
esame draugai. Turi bent retkarčiais pasitikėti manimi, kitaip beprasmiška pradėti viską iš naujo. Na,
iš tikrųjų buvo ilga ir labai sunki diena. Man reikia išeiti ir prasiblaškyti. Kai grįšiu, galėsim aptarti
juokingus tavo kaltinimus, kaip vienąsyk prisiversi jų atsikratyti.
– Arba kaip judu abu mirėt juokais, kokia aš kvaiša, nemačiau, kas dedasi man po nosim tikrąja
žodžio prasme?
 – Nežinau, iš kur prisirinkai tokių minčių, bet…
– Žinau, kad gulėjai su Beatrikse. Ne su Mirabele, o su Beatrikse. Visą laiką su ja.
Šviesiai rudos Skoto akys skroste skrodžia tarytum norėdamos pragręžti kiaurai mano galvą ir
išsiaiškinti, ką žinau, o ką tik spėlioju.
Jis pajuda ketindamas prašnekti, žiojasi meluoti.
– Nėra prasmės meluoti. Žinau tiesą. Visa tai mačiau savo akimis.
Jis užsičiaupia, lėtai, bet neabejotinai virsdamas kitu žmogumi. Nugara atsitiesia, kūnas pastyra,
veide visi bruožai susilieja į pašaipą, kumščiai susigniaužia. Tikrai esu mačiusi šį žmogų ir anksčiau,
bet su manim jis toks niekada nebūdavo. Kiek pakreipęs galvą kelias nemaloniai ilgas akimirkas
Skotas apžiūrinėja mane.
– Jei viską žinai, kam dar kvaršini galvą ir klausinėji?
Šiuo balsu galutinai baigiasi šito žmogaus virsmas. Jis vėl Čalėjus, tikrasis Čalėjus su visais
sociopatiško individo bruožais.
Turbūt derėtų išsigąsti, bet aš nebijau. Gal tai kvaila.
– Noriu žinoti, kaip gavai iš Mirabelės anas žinutes, juk jos tikrai atsiųstos ne iš jos telefono.
– Kas tave verčia manyti, kad ne iš pačios Mirabelės?
– Žinau, kad ne iš jos, – pareiškiu. – Ji man nebūtų taip padariusi.
– Ką, manai, kad tavo gražioji Mirabelė nebūtų to sugebėjusi? – šaiposi jis.
– Mirabelė buvo lesbietė, – sakau jam.
Pašaipa dingsta nuo veido, nupūsta netikėtumo šuoro.
– Ką? – sukužda priblokštas Skotas.
– Ji buvo lesbietė. Sakė man, kad nebūtų už jokius pinigus nė prisilietusi prie tavęs. O aš, kvailė,
ja nepatikėjau. Turiu galvoje, pati prie tavęs liečiausi, tad mano galvelei atrodė akivaizdu, kad
milijonai kitų moterų turi būti tokios pat kvailės. Bet ne Mirabelė – pasirodo, tu buvai ne jos skonio.
Jis spokso į mane.
– Sakyk, kaip gavai tas žinutes, kurios mane įtikino, kad gulėjai su ja, o ji dėl tavęs taip ėjo iš
proto, kad melavo policijai? Nesuprantu, kaip įsigudrinai.
– Maniau, kas jau kas, o tu žinai visus atsakymus.
– Pavogei jos telefoną ir viską parašei pats, tiesa? Padarei tai, kad galėtum… O Dieve, o Dieve.
Užsitikrinai sau alibi, kad galėtum prisiversti ką nors…
Sukyla šleikštulys. Mano vyras yra šaltas visa apskaičiuojantis lytinis plėšrūnas. Galimas dalykas,
toks buvo ir anksčiau. Mane ima drebulys. Visas siaubas – su kuo aš gyvenau, su kuo gulėjau, ką
mylėjau – iškyla prieš akis nepadoriais, šlykščiais pavidalais.
– Ne, ne, neketinau to daryti, – prieštarauja jis. – Nedariau ir neketinau.
– Tada papasakok man apie žinutes, nes tai vienintelis dalykas, neturintis jokios prasmės.
– Aš, hm… radau jos telefoną…
– Kur? Kur radai?
Atsidūsta, tyli.
– Ant jos stalo. Naršiau jos kabinetą, norėjau šį tą sužinoti apie ją, juk buvo tokia uždara, taip
saugojosi. Visada maniau, kad kažką slepia, tai apieškojau jos stalą, pamačiau, kad eidama į
susitikimą nepasiėmė telefono. Be slaptažodžio apsaugos, – nors ji buvo tikra paranoikė, – tai ir
peržiūrėjau. Radau žinutes, supratau, kad jos skirtos kažkokiam vedusiam vyrui iš tarybos, gal net
Teriui. Man reikėjo laiko išsiaiškinti, kas jis, tai persiunčiau žinutes į savo telefoną kaip draudimo
garantiją.
– Šantažas? – pasibaisėjusi susiimu delnais už veido. – Šantažas, neištikimybė, žiauri
pornografija, prievartavimas…
– Ne, ne, negali taip sakyti, nes aš to nedariau. Nemėginau jos išprievartauti. Viskas taip
susipainiojo. Ji man rodė neaiškius ženklus…
– Kaip ji galėjo rodyti tau neaiškius ženklus? Lesbietė? Ji buvo lesbietė.
Buvo. Buvo. Buvo. O dabar nebėra.
– Gal nesuvokė savo lytiškumo, – sako Skotas. – Bet, supranti, kažin ko norėjo. Maniau, jei imsim
ir to atsikratysim, mūsų santykiai bus paprastesni.
– Imsim ir atsikratysim? Ar ji turėjo galimybę pareikšti savo norus, ar tu tiesiog…
– Taip nebuvo. Nebuvo, kaip nori pavaizduoti. Tu ten nebuvai, nieko nesupranti. Maniau, reikia
tik pradėti, ir ji…
– Ir ji – ką? Džiaugsmingai sutiks su tuo, kas vyksta? Tai, ką tu vaizduoji, yra prievarta, Skotai, –
rėkiu jam. – Pats tai žinai. Bet kuris vyras žino.
– Buvo ne taip.
– Turi išeiti. Reikia, kad susirinktum daiktus ir išeitum.
Jis purto galvą.
– Ne. Aš negaliu, – jis gūžteli.
– Skotai, reikia, kad išeitum.
– Taip negali būti. Negaliu išeiti. Kur man eiti? Negaliu gyventi be jūsų.
– Reikia…
Burna išdžiūva, lukteliu, reikia susitaikyti su tuo, kas vyksta. Susigaudžiau ir anksčiau, kai
supratau, kad jis susidėjęs su Beatrikse, o ne su Mirabele, bet dabar tai tarsi įsikūnija. Prieš akis
matau siaubūną, gyvenantį po lova, vaiduoklį, persekiojantį sapnuose. Jis tikras ir yra čia. Mano
vyras prievartautojas. Jis turi išeiti.
– Tu turi išeiti.
– Negaliu, – sako jis. – Ar nesupranti, kad negaliu.
– Skotai, kaip jaustis, jei tavo dukterys gyvena su žmogumi, kuris buvo suimtas už rimtą
nusikaltimą ir beveik prisipažino jį padaręs? Jei jis ketino šantažuoti, metų metus kasdien meluodavo
jų motinai ir yra priklausomas nuo tokių dalykų, kad jų atskleidimas padarytų joms didelę žalą, – ką
pasakytum? Ar nenorėtum, kad toks asmuo būtų nuo jų kuo toliau? Ar nemanytum, jog jam reikia išeiti
ir išsiaiškinti pačiam su savimi, kad kada nors galėtų su jomis prasmingai bendrauti, net ne tai –
gyventi su jomis ir daryti įtaką jų likimui?
Jo veidas persimaino, jis purto galvą. Sudeda rankas lyg ketindamas maldauti.
– Tame, prašau neversti manęs išeiti.
Atrodo tarytum sumažėjęs, išsigandęs.
– Nė neprašyk, Skotai. Juk pats supranti, kad turi išeiti.
 Staiga jis vėl virsta Čalėjumi, veide vien pyktis ir panieka.
– Čia mano namas, jei tau iškilo sunkumų, tai ir išeik. Aš neketinu niekur eiti.
– Gerai, – sakau. – Gerai. Pasiimsiu mergaites ir išvažiuosim į Londoną. Pagyvensim pas mano
tėvus.
Pradedu svarstyti, kas turėtų įvykti per ateinančias dvi savaites. Geriau to nebūtų. Žinau, kad tėvai
nė iki vakaro neištvertų neleptelėję apie lemtingąjį mano gyvenimo pasirinkimą, – „mes taip tau ir
sakėm“, – kad prasidėtų tikras pragaras, bet nors mergaitėms būtų geriau. O aš mažų mažiausiai
turėčiau galimybę viską apmąstyti.
– Vaikų niekur neišveši, – rėžia jis.
– Pabandyk man sukliudyti, – atšaunu.
Įvyksta dar vienas atsivertimas.
– Tame, – jis ir vėl švelnus, supratingas, – viskas ne taip blogai, kaip tu tvirtini. Aš imsiuosi
priemonių. Aš jau nutraukiau… nutraukiu su ja. Imsiuosi priemonių atsikratyti pornografinių filmų.
Tapsiu geresnis. Bet be tavęs ir mergaičių neištverčiau. Neištversiu, jei išvažiuosit. Man reikia
žinoti, kad būsit čia, kol viskas susitvarkys. Kitaip kokia prasmė? Man reikia, kad jūs čia būtumėt.
– Tu visada būsi tėvas savo mergaitėms. Joms gyvenime visada tavęs reikės.
– O tu? – klausia jis. – Ar visada būsiu tavo gyvenime?
– Mudu turim visada būti jų tėvai, – atsakau. – Vis dėlto turime kartu užauginti dukteris.
Skotas purto galvą, akyse tvenkiasi ašaros.
– Nekalbėk taip, lyg tai ir viskas, kuo būsime vienas kitam.
Tyliu. Negaliu jam pažadėti, kad kada nors gal ir susieisim, nes dabar tai neįmanoma. Nė
neįsivaizduoju, kad galėčiau su juo gyventi.
Dar pradžių pradžioje – tada mudu su Skotu nebuvome net meilužiai – mėgdavome sėdėti mano
kambaryje, žiūrėti televizorių ar vaizdajuostes, valgyti traškučius. Ir plepėti. Valandų valandas
taukšdavome niekus, iš tų žodžių kurdami savo draugystę. Nesuprantu, nuo kada jis ėmė elgtis visiškai
kitaip, nesuvokiu, kaip įstengiu žiūrėti į jį verkiantį, bet neištiesiu rankos ir nepaguodžiu. Vis dėlto
taip yra. Kažin, ką andainykštė Tamija pasakytų dabartinei, jei papasakočiau, kur ji galiausiai
atsidurs?

– Einu, – sako jis man.

Sudėti du lagaminai, dėklą su kostiumais Skotas užsikabinęs ant peties, virš krepšio su ilga
rankena. Taip jis nešiodavo savo mokyklinį krepšį – atsiminimas vos nepriverčia manęs šyptelėti.
– Hmm, aš pasikeisiu, – man linktelėjus, sako jis. – Būsiu vėl tavęs vertas. Prižadu. Būsiu
geresnis tėvas, būsiu toks vyras, koks būdavau anksčiau. Ar supranti? Aš vėl tave užkariausiu.
– Padaryk tai dėl savęs, – sakau jam tyliai. – Gerai? – priduriu švelniau, nes atrodo, kad man tai
nėmaž nesvarbu. Lyg šitai būtų taip lengva, lyg būčiau viso labo žingtelėjusi į šalį, kad pasitraukčiau
jam iš kelio. – Padaryk tai dėl savęs.
Mūsų akys susitinka, pajuntu, kaip tarp mudviejų negailestingai šmaukšteli giljotinos peilis.
Atskirti. Daugiau niekad į jį taip nebežvelgsiu. Jis tarsi ketina dar ką nors sakyti, bet aš kilsteliu
ranką, kad liautųsi, ir purtau galvą. Nebenoriu girdėti tų žodžių. Tūkstančiai „atleisk“ nieko nepakeis.
Milijonai „nenorėjau jūsų įskaudinti“ nepakeis būklės, kurioje mudu atsidūrėme. Vienas „myliu tave“
nepanaikins žalos, padarytos mūsų širdims.
– Iki pasimatymo, Skotai.
– Iki pasimatymo, T. B.
Linkteliu ir nuleidžiu akis, temstančias nuo ašarų. Taip sakydavome vienas kitam pasibaigus
atostogoms, jam grįžtant į koledžą. Tada žinojau, kad jo pasiilgsiu, nes buvo vienas iš tų draugų, apie
kuriuos veik užmiršdavai, nieko apie juos nežinojai, jei jų nebūdavo šalia, ir niekada nesukdavai dėl
to sau galvos – bet atėjus atostogoms mūsų jau niekas negalėjo išskirti.
Kažin, ką andainykštis Skotas man sakytų, jei papasakočiau, kas atsitiko? Kažin, ar bent pažiūrėtų
į mane atidžiau – rimtas, neišmušamas iš vėžių, ryžtingas. Gal susirauktų išklausęs, paskui nutaisytų
šypseną ir tartų: gal tau kas trenkė per galvą? Kad jis niekad taip nepasielgtų – pati neleisčiau, kad iki
to būtų prieita?
Trinkteli laukujės durys, ir tas garsas giliai atsimuša mano krūtinėje.
Noriu bėgti jam iš paskos, sakyti, kad sugrįžtų, kad mes susitvarkysim, kad viskas bus gerai. Bet
kaip tik todėl jis ir turi išeiti.
 Flerė

„Sveika, Flere, čia Tamė Čalėj. Tikiuosi, laikaisi gerai, kiek šiuo metu tai įmanoma. Po teisybei,
skambinu norėdama atsiprašyti. Nepasakiau visos tiesos, kas įvyko tarp tavo motinos, Mirabelės, ir
mano vyro. Maniau, kad jie turėjo romaną, nes svarstyti, kad viskas yra ne taip, mano protui buvo
pernelyg baisu. Iš esmės mano vyras buvo suimtas už tavo motinos prievartavimą. Šitai pripažinti
man atrodė per sunku, todėl griebiausi už šiaudo – patikėjau, kad jie turėjo romaną. Nepasakiau tau
visos tiesos, elgiausi bailiai, pasibaisėtinai, nes taip bandžiau apsisaugoti pati. Ypač nesąžininga
tavo atžvilgiu, nes šito anksčiau gana esi patyrusi.
Mano vyras buvo tardomas ir dėl tavo motinos mirties, bet įrodė nesąs su tuo susijęs. Ketinama
apklausti ir mane, tik nenumanau, ko ir kodėl policija galėtų klausinėti, jei žinoma, kad Skotas
nekaltas. Nebent manoma, kad pati turiu su jos mirtimi ką nors bendra… Dieve, turbūt kliedžiu.
Noriu pasakyti, kad labai gailiuosi. Rodos, daugelis artimų žmonių nesakė tau tiesos, tad man
juolab nereikėjo su tavimi taip elgtis. Baimė verčia žmogų daryti kvailystes. Nuoširdžiai viliuosi, kad
laikaisi neblogai. Jei tau ko nors reikėtų, pranešk man, net jei norėtum tik pasišnekėti. Iki.“
Taigi ponia Čalėj elgiasi taip, kad sunku jos neapkęsti. Tikrai sunku. Nors jaučiuosi išduota, mano
širdyje nėra neapykantos. Tik nepajėgiu suprasti, kodėl iki šiol ji man ne viską pasakė.
Vėl perklausau žinutę.
Jei būtume filmo veikėjai, paaiškėtų, kad ji taip elgėsi iš pat pradžių. Suprantama, čia ne filmas, o
tikras gyvenimas, todėl nemanau, kad viskas baigsis kaip niekur nieko. O gal taip ir bus, kas čia žino?
Svarbiausia, kad ji atsiprašė ir galiausiai prisipažino. Ir, regis, suprato, kad aš, visą gyvenimą
maitinama tik puse tiesos, labai troškau žinoti ją visą.
Man ji patinka. Labiausiai panaši į mano įsivaizduojamą mamą. Vis dėlto liko gyventi su vyriškiu,
užpuolusiu mano tikrąją motiną. Kažin, ar išmintinga visiškai ja pasitikėti, gal nėmaž nereikėtų?
Tebesu čia, Braitone. Nojus taip pat. Dirba ten, kur yra jo kompiuteris, nes yra konsultantas ir
labai daug keliauja, tad gali įsikurti bet kur. Mudu persikraustėme iš „Lovų su pusryčiais“ į šiek tiek
prabangesnį viešbutį, mat norėjome daugiau erdvės ir geresnio interneto Nojui.
Jis sėdi šalia lango prie stalo, kur ką tik pusryčiavome, įkišęs nosį į kompiuterį; ant stalo ir ant
grindų išsklaidyti popieriai baltuoja kaip jį apsnigusios milžiniškos stačiakampės snaigės. Akivaizdu,
viskas čia parengta darbui – Nojus kasosi galvą, raukosi, paskui gerą valandėlę kažko ieško – tai
būtinoji jo darbo dalis. Nėra nieko bendra su negebėjimu tinkamai pasirengti.
Šypsausi ir vėl imuosi kairės kojos nagų dažymo vaivorykštės spalvomis. Mažylio nagas
raudonas, kitas oranžinis, toliau bus geltonas ir žalias, o didysis – žydras. Kodėl? O kodėl ne? Be to,
svarstau apie tatuiruotę, maždaug nuo pėdos iki kulkšnies. Kodėl? O kodėl ne?
Ramybės pojūtis, kad nereikia tuojau pat grįžti į Londoną, man be galo malonus. Nuolat skambina
tėvelis, bet atsiliepiu gal tik į pusę jo skambučių. Nesu bjauri, tik nuo nevilties jo balse man kaskart
pradeda mausti vidurius, apima kaltės jausmas, pasijuntu kaip pati blogiausia duktė.
Prieš aštuonerius metus
– Flere, ar tikrai to nori? – paklausė tėvelis.
– Taip, tėveli, bus labai smagu.
– Tik kažin, ar saugu, – pasakė jis.
Žinoma, į tarpmiestinių autobusų stotį atėjome patys paskutiniai. Visą rytą jis kalbėjo tą patį, o aš
baigiau krautis daiktus keturių dienų kelionei į Velsą, į Spurton Holą. Išvyksiu visoms keturioms
dienoms. Keturios dienos. Mano vaizduotė nepajėgė to aprėpti. Būsiu toli nuo tėvelio, jis negalės
man nurodinėti, kaip elgtis.
– Tėveli, bus smagu, – vis bandžiau ištraukti lagaminą iš jo rankų ir pagaliau man pavyko. –
Skambinsiu tau kas vakarą, galėsi būti tikras, kad einu miegoti visai anksti.
Tėvelis turėjo pritarti kelionei, nes mano auklėtoja panelė Devendis ir mokyklos direktorius ponas
Račfordas jam paaiškino, kad laikausi nuošaliai nuo kitų vaikų: „Flerė puikiai mokosi, bet nesiugdo
bendravimo įgūdžių kaip kiti vaikai, atrodo mažai su kitais bendraujanti.“ Po jų susitikimo su tėveliu
man buvo leista lankyti mokyklos sporto klubą, o dabar vykti į tą kelionę.
Tiesą sakant, nelabai tikėjausi, kad tai įvyks. Pirmiausia tėvelis pasakė, kad negalėsime sau to
leisti, paskui tarsi pakeitė nuomonę ir tarė: gerai. Ir dabar mes čia. Žinojau, kad bet kurią akimirką jis
galėjo apsigalvoti, ir aš niekur nevyksiu, bet mažų mažiausiai jau buvome čia.
– Flere, aš taip daug tikiuosi iš tavęs šioje kelionėje, – tarė panelė Devendis, prieidama ir
paimdama iš manęs lagaminą. Viskas, turėjau važiuoti, nes panelė Devendis laikė mano lagaminą, juk
tėvelis negalėjo būti toks išsišokėlis, kad jį atsiimtų.
Džiugiai nusišypsojau auklėtojai, maniau, ji žinojo, koks mano tėvelis. Gal ir jos tėvelis buvo toks
pat?
– Flere, dabar būk gera mergaitė ir daryk, ką tau lieps mokytojai, – tarė tėvelis, suėmęs mane už
pečių.
– Gerai, tėveli, nesijaudink.
Apkabinau jį ir staiga pajutau nebenorinti niekur važiuoti. Nenorėjau atsiskirti nuo tėvelio, po
teisybei, ką būtų reikėję daryti, jei grįžusi namo būčiau jo neberadusi? Jei būtų išvažiavęs, kaip
išvažiavo ji, ir aš niekada nebebūčiau jo mačiusi? Kas tada man būtų nutikę?
– Na, Flere, tau reikėtų jau eiti, – pasakė tėvelis, laisvindamasis iš mano rankų.
Jam pasidarė nesmagu prieš panelę Devendis.
Negalėjau liautis mojavusi pro autobuso langą, paskui įsikniaubiau veidu į krepšį, laikomą ant
kelių, kad niekas nematytų mano ašarų. Visi kaip vienas atrodė tokie laimingi atsiskyrę nuo tėvų, aš
taip pat. Tik nemanau, kad kieno nors motina irgi dingusi ir kad kieno nors tėvelis galėtų padaryti tą
patį, o tu niekad nesužinotum, kodėl taip įvyko.

Mobilusis vėl užplėšia „Tėveli, nepamokslauk“5 – šią melodiją susiejau su tėvelio numeriu. Šįryt ji
skamba jau penkioliktą kartą, o iki pietų dar toloka. Nojus žvilgteli į telefoną, į mane ir vėl grįžta prie
savo darbo. Supranta, kad dabartinis mano bendravimas su tėveliu visai nesiklosto – jis nori, kad
grįžčiau namo, todėl diduma jo skambučių keliauja į balso paštą, – bet Nojus nesikiša. Nebent
paklausčiau, tada pasakytų savo nuomonę. Gal todėl ir neklausiu. Neklausi – nesako.

Prieš aštuonerius metus

– Greičiau bėgam!
Dar neturėjau tokios progos. Nebuvau pratusi prie tokių dalykų. Iš pradžių į mūsų miegamąjį
įlindo keli berniukai, ir Raimondas Rinė atsisėdo ant mano lovos. Šiaip jis man patiko, be to, nuolat
spokso į mane, todėl maniau, kad irgi jam patinku. Paklausė manęs, kokią futbolo komandą palaikau,
atsakiau: „Žinoma, Arsenal.“ O jis tarė: „Aš sergu už Liverpool.“
Gūžtelėjau pečiais – „Nekreipk dėmesio“, tada jis prajuko ir tarė: „Šneki kaip mano vyresnysis
brolis. Jis serga už Manchester United.“ Paskui – prisiekiu, man nė į galvą nebūtų šovę – pabučiavo
mane į lūpas. Sėdėjau ramutėlė, tik pašnairavau į jį, nes tai įvyko taip greitai, nė nebuvo kaip suvokti,
ar man patiko, ar ne. Todėl ir aš jį pabučiavau, irgi labai greitai – keistas, bet malonus pojūtis.
Norėjau ir dar sykį, bet jo draugai pradėjo kalbėti, kad rado, kaip išsmukti lauk, kad mums visiems
reikėtų eiti lauk ir surūkyti cigaretę.
– Eini, Flere? – paklausė jis.
Eiti man nėmaž nesinorėjo, supratau, kad visi galime prisidirbti nemalonumų. Bet norėjau
pabučiuoti Raimondą, todėl sutikau, mes išlipome pro galinį miegamojo langą ir apėjome namą. Jie
užsirūkė ir ėmė leisti cigaretę per rankas, kol ši pagaliau pasiekė mane. Tada viskas ir prasidėjo –
kažkas išgirdo mokytoją ateinant, kažkas šnipštelėjo „greičiau, bėgam!“, bet jau per vėlu, pernelyg
netikėta. Staiga priešais mus išdygo direktoriaus pavaduotojas ir panelė Devendis, o aš kaip sykis
buvau su cigarete – taikiausi suimti ją lūpomis.
– Prašau neskambinti tėveliui, – netrukus pravirkau stovėdama kabineto vidury. – Prašau,
prašau…
– Flere, neturim ko rinktis, – pasakė panelė Devendis. – Iš tavęs mažiausiai šito tikėjomės, tu
mane labai nuvylei.
– Aš labai gailiuosi, – kūkčiojau.
– Kas dar ten buvo? – paklausė ponas Marmadjukas, pavaduotojas. – Jei pasakysi, nebūsim tau
labai griežti.
Nejaugi galėjau ką nors įskųsti? Tąsyk nė mano gyvenimas nebuvo tiek vertas. Be to, išduoti
draugus atrodė tikra kiaulystė.
– Prašau nepasakyti tėveliui.
– Mes privalome pasakyti. Turime informuoti tėvus apie šitokius dalykus, kad galėtų tave nubausti
kaip tinkami.
Tėvai. Jie būtinai turėjo pranešti tėvams.
– Ar galite paskambinti mamai? – paklausiau. – Mano tėvai išsiskyrę, bet būtų geriau, jei tėvelis
tai sužinotų iš jos.

– Gal nori šį vakarą pavalgyti mieste? – klausia Nojus, pakėlęs galvą nuo savo ekrano ir žiūrėdamas į
mane.
 Keistoka prisiminti pirmąjį berniuką, su kuriuo bučiavausi, čia pat sėdint paskutiniam mane
bučiavusiam vaikinui.
Linkteliu jam. Jis visai kitoks nei Raimondas. Bet visa apimantis pojūtis neišnyksta, jei tau ima
kas nors patikti, tiesa? Gal ilgainiui išnyktų, o dabar jaučiuosi taip pat kaip ir tada. Tarsi kas nors
tave būtų užsupęs, ir niekaip negalėtum atsikratyti svaigulio, tik gerąja prasme.
– Nuostabu. Vadinasi, tu išrinksi, kur, nes aš nusprendžiu, kad eiti verta.
Pasiunčiu jam žvilgsnį pro nuleistas blakstienas – gal jau suprato padaręs lemtingą klaidą?
– Ką? – nekaltu balsu atsiliepia Nojus ir ima gūžčioti. – Juk žinai taisykles, vaikuti. Vienas
nusprendžia, ką veiksime vakare, kitas išrenka, kur tai bus.
– Man kliūva visi geriausi darbai, – sakau vis dar pusiaumirka.

Prieš aštuonerius metus

Tą patį vakarą jie paskambino jai, o kitą rytą šešiomis ji jau čia. Įėjo į kabinetą, kalbėjosi ten visą
amžinybę, paskui sėdėjo šalia manęs, klausėsi, kaip mokytojai dėstė neskelbsiantys apie mano
nusižengimą viešai, bet esantys labai manimi nusivylę ir grąžinantys mane namo su motina. Nežinau,
ką ji ten kalba, bet viskas turėjo kaip nors išsispręsti, kad tėvelis nuolatos man neprikaišiotų. Tada
nieko nebegalėčiau padaryti, daugiau jis manęs niekur nebeišleistų.
– Ar papasakosi tėveliui, kas atsitiko? – paklausiau jos.
Pakelėse pasirodė pirmieji Londono ženklai, supratau, kad artėjome prie jo, tuoj būsime vietoje.
Nemaniau, kad jis mane muš, bet bus labai piktas. Bijojau to pykčio, dar labiau jo riksmo. Kartais,
kai elgdavausi išties bjauriai, jis taip šaukdavo, kad man pradėdavo mausti vidurius. Atrodydavo,
tuoj pravirksiu, man norėdavosi jį apkabinti. Visados būti gerai.
– Flere, kodėl nepapasakoji, kas atsitiko, tada žinočiau, ką sakyti tėvui.
– Aš nieko nedariau. Nerūkiau.
– Kas tada rūkė?
– Ne aš, – tariau.
Šiaip ar taip, tai ji buvo dėl visko kalta. Jei būtų buvusi su mumis, tėvelis nebūtų buvęs toks
liūdnas, toks piktas, nebūtų reikalavęs, kad visąlaik būčiau gera. Jei ji nebūtų mūsų palikusi, tėvelis
nebūtų šitaip šaukęs.
– Gerai.
– Nieko bloga nedariau, – patikinau ją.
Ne taip, kaip tu.
– Gerai.
– Tikrų tikriausiai! Raimondas Rinė kalbėjosi su manim apie futbolą, paskui mane pabučiavo, man
buvo malonu, ir pilve pasidarė keista, labai gera, visai ne taip, kai tėvelis būna piktas ir pradeda
šaukti, o man maudžia viduriuose. Kiti pasakė, kad žino, kaip išsigauti į lauką, ir Raimondas pasiūlė
eiti kartu, tai ir ėjau, nes visiems su manim visada labai nuobodu, tada jie visi rūkė, kol atėjo mano
eilė, o paskui atėjo mokytoja, visi pabėgo, o aš nespėjau, turėjau cigaretę, bet nerūkiau. Aš nerūkiau.
– Bučiavimasis su berniukais ir rūkymas yra du nevaikiški dalykai per vieną vakarą.
 – Aš nerūkiau! – riktelėjau. Nesąžininga išsiųsti mane namo, jei aš niekuo nenusižengiau. – Aš
nieko nedariau.
– Po teisybei, darei, – pasakė ji ir kiek pašnairavo į mane, nes turėjo vairuoti. – Reikėjo neiti su
jais. Jei jau nekreipsim dėmesio į bučiavimąsi su berniuku, nors tam esi dar gerokai per maža.
– Ne per maža. Ir niekas manęs niekur nekviečia, nes su manimi nuobodu. Tėvelis man nieko
neleidžia.
– Nuobodu yra gerai, supranti? Nuobodžios mergaitės dažniausiai geriau mokosi, užaugusios geba
geriau pasinaudoti laisve – tapti, kuo nori, ir daryti, ką nori. Ar neverta nuostabiai gyventi ne dabar, o
paskui?
– Ne, – nepritariau aš.
– Taip, sumautas reikalas, Flere, negerai išėjo. Žinai, kaip tėvas nusimins.
– Žinau.
– Bet grįžkim prie tavęs. Žinai, ko negalima, bet neturėtum to daryti tik dėl to, kad tėvelis
nusimins, reikia, kad tai eitų iš tavęs pačios.
Jaučiausi prastai, mane kone pykino. Nenorėjau susitikti su tėveliu, išvis nieko nebenorėjau.
– Ar galiu gyventi su tavimi?
– Ką sakai?
– Prašau, mama, – ar negalėčiau važiuoti pas tave ir gyventi kartu?
Ji žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, įjungė posūkio signalą ir pavažiavusi į kelkraštį
sustojo tiesiog šalia greitkelio. Automobilių buvo nedaug, todėl tai niekam nerūpėjo. Mama neišjungė
variklio, tik atsisegė diržą ir pasigręžusi sėdynėje pažiūrėjo į mane.
– Flere, man labai patiktų, jei gyventum su manimi, bet nemanau, kad kaip tik šito ir nori, juk taip?
– Taip, – patvirtinau.
Nenorėjau palikti tėvelio, bet troškau gyventi ir su ja. Maždaug taip.
– Manau, esi įsibaiminusi, jaudiniesi, kaip reikės kalbėtis su tėveliu, kai jis sužinos, kodėl esi
išprašyta iš ekskursijos. Nekaltinu tavęs, jei tai būtų mano tėvelis, jausčiausi taip pat, kita vertus,
gyvenimas su manimi reikalo neišspręstų. Tau teks akis į akį su tuo susidurti, nors ir nenori. Turi
išmokti nemalonią pamoką – jei manai esanti ganėtinai suaugusi bučiuotis su berniukais ir prisidirbti
bėdų su draugais, tai turi prisiimti ir bausmę – kaip mergaitė, jau suaugusi tokiems dalykams, – ji
paglosto man skruostą. – Nebus jau taip blogai. O jeigu viską išsiaiškinusi su tėveliu tebenorėsi
gyventi su manimi, galėsi man tai pasakyti, aš su juo pasikalbėsiu. Kaip, tinka?
Linktelėjau galvą.

Spėlioju, ar Nojus nepriekaištingas vyras. Nes tai visiškai kas kita, nei buvau susidūrusi anksčiau. Jis
toks atsipalaidavęs, bet nėmaž neištižęs. Akivaizdu, kad daug dirba. Yra tikras gražuolis, bet tai irgi
niekam nekliūva. Dabar jis atplėšia žvilgsnį nuo kompiuterio ir nusišypso man nuo ausies iki ausies.
Matot? Išties nepriekaištingas.

Prieš aštuonerius metus

– Palauk čia. Nueisiu ir papasakosiu tėvui, kas atsitiko, – pasakė ji man. – Dėl nieko nesijaudink.
Viskas susitvarkys.
Buvo ankstyva šeštadienio popietė, taigi tėvelis greičiausiai žiūrėjo futbolą per televiziją, o
naujoji jo draugė tvarkė namus. Savo merginas jis vadino draugėmis. Nesupratau, kodėl. Žinojau, kad
jos yra jo merginos, žinojau, ką jis su jomis veikė. Užsiiminėjo seksu. Kartais būdavo girdėti, kaip
tėvelis tildo savo draugę – kaip jos vardas? – esą aš mieganti. O aš užsidengdavau pagalve ausis, nes
tai atrodė pernelyg bjauru. Šeštadieniais dažniausiai tvarkydavau kambarį ir rašydavau dienoraštį,
ruošdavau namų darbus.
Ji takeliu nuėjo prie durų. Slystelėjau žemyn, dabar priekinėje sėdynėje buvo matyti tik mano
viršugalvis. Ji spustelėjo skambutį ir žingtelėjo atgal. Praėjo amžinybė, kol tėvelis atidarė duris;
išvydusi jo veidą dar labiau susigūžiau.
Jai prakalbus, jis žvilgtelėjo į automobilį – galėjau galvą dėti, buvo piktas, net įsiutęs.
Nebežinojau, kur dėtis.
Tėvelis suskato eiti prie automobilio. „Ne!“ – tyliai aiktelėjau ir kone atsitūpiau ant grindų. Bet ji
sulaikė jį, pastojo kelią, juodu beveik tokio pat ūgio, tad galiausiai jis stabtelėjo ir ėmė kalbėtis su ja.
Paskui nutilo, tik dirsčiojo į mane, o ji nesiliovė kalbėjusi. Jis jau nebežiūrėjo į mane, tik į ją, bet
vis dar kalbėjo – ilgų ilgiausiai. Paskui ji priėjo prie automobilio, atidarė mano dureles ir tarė:
– Eikš, viskas gerai, jis nešauks ant tavęs ir nekliudys vykti į jokias mokyklos iškylas.
Netikėjau jos žodžiais, todėl nė nekrustelėjau, tik be galo norėjau gyventi su ja. Manęs visiškai
netraukė namo.
Ji priėjo prie automobilio bagažinės, išėmė mano lagaminą, grįžo ir atkišo man ranką. Nebuvo
siūliusi paimti už rankos nuo tada, kai buvau visai mažytė.
– Viskas kuo puikiausiai, – patikino.
Nusišypsojo man, ir tarytum grįžau į anuos laikus, kai buvau tik penkerių. Anuomet ji man dažnai
šypsodavosi, aš irgi jai šypsodavausi, ir atrodydavo, kad su ja man visada bus saugu. Jaučiausi, lyg ji
vis dar laikytų mane ant rankų ir niekur nepaleistų. Man skirtoji šypsena veik įtikino, kad ji vėl tikrų
tikriausia mano mamytė.
Padaviau jai ranką ir išlipau iš automobilio, o ji nuvedė mane pas tėvelį.
– Flere, aš labai tavimi nusivylęs, – pasakė jis.
Supratau jį taip šnekant tik todėl, kad čia stovi ji. Šiaip būtų rėkęs, vainojęs, kad esu tokia bloga,
nors jis dėl manęs šitiek paaukojo, kad spjaunu į jį, stengiuosi tik įskaudinti ir kad nė svajoti
nesvajočiau apie kokias nors išvykas.
– Aš labai gailiuosi, tėveli, – tariau.
– Tikrai paskambinsiu pirmadienį į mokyklą ir pasiteirausiu, ar nesi mažiausiai savaitę pašalinta
iš mokyklos. Nemanau, kad bus pasitenkinta tik grąžinimo namo bausme. Kad ir kaip ten būtų, turi
daugiau į tai nebesivelti.
– Nebesivelsiu, tėveli.
Ji vis dar laikė mane už rankos, kad man būtų saugiau, vis dar buvo mano mamytė.
– Eik į savo kambarį ir imkis kokių nors namų darbų – juk ne viską paruošei. Paskui atnešiu
užkąsti.
 Ir viskas? Tiek ir teketino pasakyti? Žvilgtelėjau į jį – pyktis, regis, buvo atlėgęs, likęs tik
nusivylimas; tėvelis atrodė nebe toks įsiutęs, koks buvo, jai pradėjus kalbėti.
Dirstelėjau į ją spėliodama, ką jam pasakė.
– Gerai, Flere, jau laikas atsisveikinti.
Ji vis dar man šypsojosi kaip kadaise penkiametei. Pasilenkė žiūrėdama tiesiai į akis ir priglaudė
prie savęs. Jaučiausi saugoma, trokštama, mylima. Ji sukuždėjo man į ausį: „Myliu tave, mažyte.
Nepamiršk ir niekada tuo neabejok.“
Tada atsitiesė ir linktelėjo tėveliui.
– Lik sveikas, Donaldai, – atsisveikino tarytum su svarbiu, bet nelabai mėgstamu asmeniu.
– Lik sveika, Mirabele, – atsakė jis.
Ji paskutinį kartą man nusišypsojo ir nuėjo prie automobilio. Paskui pamojavo mudviem su tėveliu
ir nuvažiavo.
Maniau, kad tėvelis pradės šaukti, bet jis tylėjo. Paskui vėl liepė ruošti namų darbus, o vėliau
atnešė kelis sumuštinius su sūriu. Daugiau apie mano nusižengimą neužsiminė.
O vakare rengdamasi gulti priėjau užtraukti melsvų užuolaidų su raudonomis gėlėmis ir pamačiau
kitoje gatvės pusėje kažką stovintį ir žiūrintį į mano miegamojo langą. Iš išvaizdos galėjo būti ir ji,
nors iš čia prastai matyti – tamsu, per toli nuo žibintų.
Užtraukiau užuolaidas, atsiguliau, išjungiau šviestuvą ir užsimerkiau. Mėginau užmigti, bet jutau ją
ten stovint. Tarsi girdėjau, kaip ji seka man sakmę apie Rožių žiedlapių paplūdimį, taip būdavo
kadaise. Sviedžiau antklodę šalin, pribėgau prie lango, atitraukiau užuolaidas ir atidariau apatinį
rėmą, kad persisvėrusi pro langą gerai įžiūrėčiau kitą gatvės pusę – gal atpažinsiu? Bet jos nebebuvo.
Jei iš viso ten buvo ji. Gal vis dėlto buvo, nes nuo tos dienos nemačiau jos ketverius metus.

Nojus vis dar raukosi, įbedęs akis į kompiuterį. Man keista, nes pati neturiu ko veikti. Galiu užsiimti
visokiais niekais, bet širdis nelinksta. Nesiliauju svarsčiusi – kam? Ne dėl to, kad man patiko
koledžas ar panašiai, ir ne todėl, kad šiaip nebeturiu jokio tikslo. Turiu galvoje, štai Mirabelė – darė,
ką norėjo, atsirasdavo ir išnykdavo iš mano gyvenimo, bet ar buvo laiminga? Ar jai tai sukliudė tapti
žudiko auka? Ne. Tai kur toji prasmė?
Sėdžiu atsilošusi lovoje, stebeilydama į skirtingų spalvų kojų nagus. Jie man primena suknelę,
kurią ji dėvėjo tą dieną, kai atvažiavo pasiimti manęs iš Velso. Ta ilga suknelė, susiūta iš
vaivorykštės spalvos juostelių, apgulė jos kūną iki pat šlaunų, išryškino ilgas lieknas kojas ir dar
paaukštino. Ji, mano motina, atrodė tikra gražuolė. Nedaugelis galėjo šitaip rengtis ir šitaip vaikščioti
kaip ji. Apkabino mane lyg atsisveikindama. Lyg reikšdama man visą savo meilę, kiek leidžia
laikrodis, kabantis jai virš galvos. Ką tada pasakė tėveliui, kad daugiau nebepasirodė?
Nė nepradėdama rikiuoti minčių, čiumpu telefoną ir renku tėvelio numerį.
Jis atsiliepia po pirmo signalo.
– Flere, kaip laikaisi? Kada grįši?
– Nežinau, – atsakau. Policija dar neleidžia įeiti į namą, tai negaliu sudėti daiktų ir parengti jo
pardavimui. Ketinu čia pabūti ilgėliau.
– Mano nuomone, tau reikėtų grįžti namo, vėl ten nuvyksi, kai bus galima patekti į namą.
 – Tai gali įvykti bet kurią dieną, – sakau. – Dar luktelėsiu ir pažiūrėsiu, kaip seksis. Ei, tėveli, ar
atsimeni, kaip buvau anksčiau laiko grąžinta iš kelionės po Velsą?
– Taip, – tėvelio balsas atsargus, nes jam nepavyksta manęs įkalbėti, kad grįžčiau namo.
– Ką ji, Mirabelė, mama, tada tau pasakė, kad lioveisi baisiausiai pykti?
Jis tyli, ir toji tyla per laidus ataidi iki čia ir pripildo viešbučio kambarį. Tyliu ir aš, užgniaužusi
kvapą. Nojus stabteli, nebedirba ir žiūri į mane, rodos, taip pat laukia, ką atsakys tėvas.
– Neatsimenu, Flere, juk praėjo šitiek laiko.
– Atsimeni, tėveli, tu visada viską atsimeni, – prieštarauju.
Jis atsimena kokį tik nori pokalbį, kai diduma žmonių visus juos pamiršta.
Staiga Nojus taukšteli „išsaugoti“, susigriebia abu telefonus, striukę ir išeidamas pamojuoja man.
Prieš užverdamas baltas duris, ant kurių kabo lapas su nurodymais, kaip elgtis nelaimės atvejais, dar
kilsteli ranką prie galvos, pirštais rodydamas „paskambink“.
– Kodėl klausi? – domisi tėvelis.
– Nes noriu žinoti. Prisiminiau anuos laikus, žinau, kad kažką jai pasakei, man rūpi, apie ką judu
kalbėjotės.
Jis vėl ilgai tyli, tyla gula ant mūsų kaip sniego užklotas. Dabar derėtų pasakyti: „Tiek to,
nesvarbu. Esu tikra, tai nebuvo itin rimta.“ Dažnai taip sakau, jam nutilus; mūsų pokalbis nebūtinai
turi suktis apie Mirabelę. Vis dėlto šįkart neketinu numoti ranka. Antraip tai, kad jis liovėsi pykęs,
neturėtų jokios prasmės. Pirmą kartą, kai buvo bandomas jo pasitikėjimas manimi, aš jį apvyliau, o
jis neišėjo iš proto ir, tiesą sakant, leido išlipti sausai iš vandens.
– Ji man pasakė, – lėtai ir nenoriai ima dėstyti jis, – kad buvai sugrąžinta iš Spurtono, nes
šlaisteisi su berniūkščiais, kurie rūkė, ir kad labai gailėjaisi, kad bijojai, jog aš siaubingai supyksiu.
– Kas dar? – klausiu.
– Iš esmės viskas.
– Prašau, tėveli, kas dar?
Ji neabejotinai dar ką nors pridūrė.
Jis atsidūsta.
– Ji pasakė, kad taip bijojai mano pykčio, kad net prašeisi gyventi kartu su ja. Ar tai norėjai
išgirsti?
Jis atrodo nusiminęs ir klausia vildamasis, jog parodytas sielvartas sukliudys man kamantinėti.
Vadinasi, tai dar ne viskas.
– Taip, man buvo trylika, aš buvau įsibaiminusi. Kas dar?
– Ji… ji kalbėjo, jei imsiu tave spausti, ji padarys, ką gali, kad pasiimtų tave gyventi su savimi.
Nes tu užvis labiausiai to nori. O tau pasakė, kad išsiaiškintum su manimi, esą jei kas nors būtų ne
taip, ji kaipmat tave pasiimtų. Buvo nusipirkusi didelį namą prie jūros, kad galėtum kartais atvažiuoti
ir pasisvečiuoti, nes aš jai tai prižadėjau.
– Prižadėjai jai, kad galėsiu kartais paviešėti pas ją? Kodėl niekada man to nesakei? Kodėl
neleidai tenai vykti?
– Žinojau, kad nori ne to, Flere. Žinojau, kad anaiptol nenori ten važiuoti, pasilikti su ja ir jaustis
jai našta. Ten buvo jos gyvenimas, tiesą sakant, nė ji pati nenorėjo, kad pas ją svečiuotumeisi, ir
dalijo pažadus tik tam, kad pasijustum geriau.
Tėvas iš tiesų dažniausiai nemeluoja, jis tik ne viską pasako, bet čia jau melas, kitaip nepavadinsi,
jis meluoja. Grynų gryniausias melas. Aišku kaip dieną. Ji labai norėjo, kad pas ją pabūčiau. Labai
manęs troško.
– Ką dar ji sakė? – klausiu džiūstančia burna, odą ima dilgsėti ir erzinti, tarytum tuoj prasidės
alerginė reakcija ar nebesuvaldomas niežulys.
– Kad turiu duoti tau daugiau laisvės. Leisti į mokyklos išvykas, lankyti popamokinius būrelius ir
panašiai. Esą, jei norėtum, leisti tau nakvoti pas drauges. Patikino, kad esi gera mergaitė, kad neturi
kentėti už tai, ką padarė ji.
– Ir?
– Ji… ji pasakė, kad jeigu suteiksiu tau daugiau laisvės, leisiu tau būti tokia, kokios esti visos
paauglės, ji atstos, paliks mane ramybėje. Kitaip tariant, paliks mus gyventi kaip gyvenome.
Negaliu pratarti nė žodžio. Gniaužia gerklę, krūtinę ima spausti vis sunkesnė neteisybės našta:
tėvelis susitarė. Kaip jis galėjo?
– Kodėl… tėveli? – vargais negalais išspaudžiu. Kodėl jis taip padarė?
– Atleisk, Flere, kad teko tai papasakoti. Suprantu, sunku susitaikyti, kad ji nepageidavo didesnio
artumo, kad pasinaudojo dingstimi ir nusiplovė rankas. Dovanok, negalėjau permanyti, kodėl taip
padarė. Tik supratau turįs apginti tave nuo jos, tai atsirandančios tavo gyvenime, tai vėl
išnykstančios.
Štai kodėl po mokyklos kelionės ketverius metus jos nebemačiau. Niekada ir nesupratau, kodėl ji
staiga pradingo, liovėsi siųsti gimtadienio atvirukus, neberašė ir nebebendravo su manimi. Tų
atvirukų aš niekada ir negaudavau, tik po kurio laiko rasdavau šiukšliadėžėje arba tėvelio kambaryje,
jei nebūdavo spėjęs išmesti. Bet ir jų nebebuvo, nieko nebeaptikdavau ir vis spėliodavau, kodėl.
Žinoma, tėvelio klausinėti negalėjau. Dabar žinau.
Ji manęs tebenorėjo. Bet atsisakė mane lankyti, kad padovanotų man gyvenimą. Tėvelis tikrai ėmė
leisti mane į išvykas, kartais galėdavau nakvoti pas drauges, sutiko, kad lankyčiau popamokinius
meno ir teatro būrelius, ir gimnastiką. Augdama pratinausi prie laisvės ir kartais užsibūdavau ilgiau,
nei man būdavo leidžiama, ir panašiai, o tada jis vėl pasikeitė. Vėl ėmė eiti iš proto dėl mano
elgesio, kol supratau, kad neleis išvykti iš Londono į universitetą. Kaip tik tada ji man vėl parašė –
radau išmestą laišką. Mudvi nesusitikome, bet supratau, kad ji visai netoliese, kad atsirado, kai
tėvelis sulaužė jųdviejų sutartį, ir man galutinai paaiškėjo, kad esu jai reikalinga.
– Flere, galbūt išgirsti visa tai labai sunku, kai…
Spusteliu mygtuką ir baigiu pokalbį. Nebegaliu klausytis, kaip apie ją meluojama. Ji pasiaukojo,
jis priėmė auką, o paskui elgėsi – ne kalbėjo, o tik elgėsi – tarytum aš nieko iš jos nebūčiau gavusi.
Melas. Gryniausias melas. O kaip ji? Kodėl pati man nieko nepasakė? Pasiaukojo dėl manęs, bet,
kiek matėmės per visus šiuos metus, nė neužsiminė, kodėl antrąsyk nuo manęs nutolo.
Telefonas užgroja, ekranėlis ima blykčioti.
Virpėdama, drebančiomis rankomis atmetu skambutį.
TĖVELIS – kaipmat sušvinta vėl, telefonas suburzgia, suskamba pirmieji garsai.
Išjungiu.
 Ir dar sykį „Tėveli, nepamokslauk“, ir vėl išjungiu telefoną nė nebežiūrėdama į ekranėlį.
Nušliaužiu nuo lovos, išsiterliodama kelis nespėjusius nudžiūti nagus ir, dar kartą pasigirdus
melodijai, puolu į vonios kambarį. Drebančia ranka užkemšu kriauklę, atsuku karšto vandens čiaupą.
Kita ranka atmetinėju vis atsinaujinančius skambučius. Kriauklei prisipildžius iki pat skylės,
žvilgteliu į telefoną delne.
„Tėveli, nepamokslauk“ užgroja dar kartą, ekranėlyje blyksi TĖVELIS.
– Sudie, tėveli, – sakau mesdama telefoną į vandenį.
Jis burbuliuoja tebegrodamas „Tėveli, nepamokslauk“, kol vanduo turbūt prasisunkia iki
akumuliatoriaus, tada daina nutrūksta, burzgesys nuščiūva, o ekranėlis pajuosta.
Aš negrįšiu. Maniau visada turėsianti ten namus, jei kitur kas nors nesusiklostytų, bet šią valandėlę
man aišku tik viena – negrįšiu. Niekada nebesusitiksiu su tėvu.

5 Papa Don’t Preach – Brajano Elioto (Brian Elliot) ir Madonos daina.

 10
Tamė

– Ar esate mačiusi mirusio žmogaus kūną, ponia Čalėj? – klausia detektyvė seržantė Harvan.
Pareigūnė vaikšto po kambarį lyg ko nors tykodama, todėl liekna jos figūra atrodo kur kas didesnė
ir grėsmingesnė, nelyginant plėšrūno, besitaikančio pulti grobį. Tas grobis turėčiau būti aš.
Mandagybių čia negausu, jos daugiausia sukasi apie įrašą ir netrunka išsekti.
Purtau galvą. Laimė, man neteko matyti, viliuosi, ir neteks.
– Ne.
Jaudinuosi – turiu tam priežasčių. Įtariu, kad policininkai kai ką žino – tai, ką turėčiau žinoti ir aš.
Kad šitas pokalbis dar formalesnis, nei jie užsiminė.
– Esate įsitikinusi?
– Taip.
– O kaip Mirabelė Kemini? – ji tai ištaria lyg tarp kitko, lyg vos ne kasdien būtų sąmoningai
užmušamas – nužudomas – kas nors iš mano artimųjų.
– Nesu mačiusi, – atsakau.
Net prieš laidotuves nemačiau jos kūno. Mudvi su Flere paprašėme, kad juo pasirūpintų laidojimo
paslaugų įmonės vadovė, pačios negalėjome to padaryti, nes nė viena nebuvome tokia stipri.
Nupirkome paprastą baltą apdarą, nusakėme, kaip turėtų būti sutvarkyti plaukai, kaip padažytas
veidas, kaip būtina paslėpti bet kokius smurto požymius, tačiau abidvi nepajėgėme į ją pažiūrėti.
Darbuotoja buvo itin supratinga, padarė nuotraukų, sudėjo į vokus ir užantspaudavo – jei kada nors
kuri iš mūsų apsigalvotų. Aš neketinu apsigalvoti. Ar ketina Flerė, nežinau.
– Jei nematėte kūno, gal galiu papasakoti, kaip jis atrodė?
– Verčiau ne, dėkoju.
– Suprantat, viskas ne taip kaip filmuose, – ji atsistoja man už nugaros.
Nesėdi sau ramiai, valdo situaciją, daro įtaką mano atsakymams. Esu visiškai išmušta iš vėžių ir
suirzusi.
– Nelabai švaru ar nėmaž negražu. Kaip žinot, Mirabelė Kemini buvo iš pradžių pasmaugta,
paskui paskandinta; tai itin siaubinga.
– Nenoriu daugiau nieko žinoti, – prieštarauju.
Akies krašteliu matau, kaip ji linkteli Veidui. Jis paima geltoną kartoninį aplanką, gulintį tarp
mūsų ant stalo, ir atverčia. Matau tik kampelį jo turinio – tai nuotraukos. Juk jie neketina man rodyti
jos nuotraukų? Ar ketina?
Tokios prievartos dar nesu patyrusi. Nenoriu to matyti. Nenoriu, kad vaizdas visam likusiam
gyvenimui atsispaustų akies tinklainėje ir kaskart pasveikintų mane prieš užmingant.
– Jei rodysit man tas fotografijas, nieko nelaukdama išeisiu, – sakau gerokai išsigandusi. – Patys
sakėt, kad neprivalau čia būti.
 Harvan su Veidu susižvalgo svarstydami, ar nejuokauju.
– Man nerūpi, ar ketinate mane suimti ir vėl čionai atvesdinti, nenoriu į jas žiūrėti, ir tiek.
Esu pasiruošusi pabėgti, jei prireiktų.
Jos ranka sunkiai nusileidžia man ant peties – vos nepašoku.
– Nusiraminkite, ponia Čalėj, atsipalaiduokite.
Ji kalba taip, lyg būtų įpratusi raminti vaikus, pakeičia balsą puikiai žinodama, koks tonas
tinkamiausias žmonėms užliūliuoti.
– Nerodysim jums nuotraukų, to nė nereikia. Aš jums papasakosiu.
– Ne.
– Jei būtumėte mačiusi jos kūną, būtumėte atkreipusi dėmesį į viršutinę rankų dalį, pečius, ir kaklą
– jie nusėti mėlynėmis, šios išryškėjo tik praėjus tam tikram laikui po mirties, kai kūnas visiškai
atšalo. Mūsų teismo medikai sako, kad pirmiausia ji buvo įstumta į vonią, galbūt tada jai buvo
suduota, o paskui žudikas sugriebė ją už kaklo. Purtė kaip skudurinę lėlę ir vis grūdo po vandeniu.
Galiu tai įsivaizduoti, bet nenoriu. Kratausi vaizdo, kad su Mirabele buvo šitaip elgiamasi.
– Klausotės, ponia Čalėj? O gal jums nė nereikia klausytis, nes pati ten buvote?
– Manęs ten nebuvo, bet daugiau to klausytis nenoriu.
– Mirabelė vis dėlto bandė priešintis. Be niekur nieko nepasidavė. Plaučiai ir skrandis pilni
vandens, teismo medikai mano, kad ji turėjo gana garsiai šaukti ir nesileisti smaugiama. Rankų nagai
aplaužyti, nuplėšti, tad akivaizdu, kad panelė Kemini graibstėsi už vonios kraštų, kovojo už savo
gyvybę. Kulnai ir blauzdos siaubingai sudaužyti, jai bandant įsispirti. Ant grindų rasta vandens, jo
kiekis rodo, kad ji galėjo keliskart žudikui išsprūsti, bet būdama vonioje nepajėgė deramai
pasipriešinti. Panelė Kemini kovojo, ponia Čalėj, ji nemirė nei ramiai, nei lengvai. Bet jūs tai žinote,
nes ten buvot.
– Nebuvau. Jau sakiau, kad nebuvau.
Pasakojimas jau įsitvirtino man galvoje, vaizdas stovi prieš akis. Jos kova, riksmas, nesiliaujantis
vandens šliuksėjimas.
Harvan vėl prieina prie stalo, kur neseniai sėdėjo, ir rūpestingai įsitaiso užstalėje visai greta
Veido, dabar juodu drauge sudaro jungtinę teisingumo užtvarą.
– Sakot, nebuvote?
– Ne, nebuvau.
– Tai kas čia? – klausia ji ir deda ant stalo permatomą maždaug delno didumo plastikinį maišelį.
Žvilgteliu į jį. Ketinu pareikšti, kad tai tik maišelis, kam gi jis čia, bet išvystu, kas jame – mano
vestuvinis žiedas su neįprasta, banguota briauna, į kurią įtaikomas Skoto žiedas išreiškia pačią mūsų
santuokos esmę.
Kol žiedas neatsirado priešais mane, nesusivokiau nuolat liečianti vietą, kur jis turėjo būti
užmautas, ir čiuopianti jo paliktą vagelę. Nuolat pasidairydavau, vien dėl bendros tvarkos, kur jis
dingo, laikiau prarastu – kaip ir mudviejų santykius – ir tikėjausi savaime atsirasiant.
– Apie įkalčius įrašui: rodau poniai Čalėj platininį vestuvinį žiedą, jame išraižyta „S. Č. nuo T.
B.“ ir skaitmenys: 98.10.21.
„Ar galvoji apie savo žiedą?“ – Koros klausimas nuaidi kaip perkūnas iš giedro dangaus, tada
pirmą kartą pamačiau jo neturinti.
– Ar tai jūsų vestuvinis žiedas, ponia Čalėj? – klausia Veidas.
Spoksau į žiedą, širdis ima mušti tankiau, štai jau daužosi krūtinėje, smūgiai neslopsta, nes esu
verčiama atsakyti.
– Tikriausiai mano, – tariu.
– Ar savo vestuvinį žiedą pametėt neseniai, ponia Čalėj? – klausia Harvan.
Pakliuvau.
– Taip, – sakau.
– Ar jums nėmaž neįdomu, kur mes jį radom? – klausia Harvan.
– Nė truputėlio? – priduria Veidas.
– O kur jūs jį radote?
– Mirabelės Kemini namuose, – sutartinai atsako jie.
Pakliuvau į rimtą bėdą.
– Atpažinau jį iš karto, ypač dėl įrašų. Žinoma, kad ne Veidas, – ji uždeda ranką jam ant peties. –
Vyrai tokių menkniekių nepastebi, tiesa?
– Kai kurie pastebi.
– Na, tik ne mūsiškis Veidas. O aš atpažinau, nes jis toks išskirtinis. Be to, jame toks neįprastas
įrašas. Ne jūsų vestuvių data, kiek supratau. O kieno? Pirmojo pasimatymo? Kokio nors gimtadienio?
Pirmojo meilės prisipažinimo? Pirmojo pasidulkinimo?
Tyliu, jai nereikia to žinoti.
– Ei, ponia Čalėj, pasakykit – juk galit su mumis pasidalyti tokiu skaniu kąsneliu.
Nebeištverdama įtampos imu nesąmoningai trypčioti, tada turiu prispausti kelius delnais, kad
nekrutėtų.
– Jūs nepateisinat mano vilčių. Na, kai radom jūsų žiedą, pamaniau: „Kaip ponios Čalėj žiedas
atsidūrė nusikaltimo vietoje?“
– Aš ten nebuvau.
Tikiuosi, kad nebuvau.
– Jūsų žiedas byloja ką kita, – primena Veidas.
– Veidas pareiškė įdomią mintį, kad judvi su panele Kemini kurį laiką buvote draugės ir galbūt
pametėte jį lankydamasi pas ją kokia nors proga.
Dėkinga žvilgteliu į pareigūną, jis atsako bereikšmiu žvilgsniu.
– Bet aš prisimenu, kad mūvėjot jį atėjusi pas mus pasikalbėti; kaip tik tada įspėjau jus laikytis
atokiau nuo panelės Kemini.
Tai rimta bėda.
– Įsidėmėjau nežymų, bet keistą jūsų įprotį, – ji galvos mostu rodo į mano rankas, – nuolatos žaisti
su žiedu, atkreipiau į tai dėmesį dar per pirmąjį mūsų susitikimą.
Susidėjusi rankas ant kelių suneriu pirštus.
– Taip darėte ir kapinėse, nors žiedo ir nebeturėjote.
– Jei tai būtų tik žiedas, mes nebūtume tokie įsitikinę, kad atvejis labai sudėtingas, – įsiterpia
Veidas.
 – Taigi ant koridoriaus grindų plytelių matyti moters pėdsakai, – sako Harvan.
– Ir juodas plaukas, prikibęs prie aksominių apvadų to šilkinio chalato, kurį radome panelės
Kemini vonios kambaryje.
– Esu tikras, neatsisakysite pateikti savo pėdų atspaudus, kad neliktų įtarimų. Ir plaukų DNR
tyrimams.
Galiausiai abudu nutyla, nutraukia savo dvigubą veiklą ir laukia, kad pradėčiau gintis,
pasinaudočiau proga pasiaiškinti.
– Manau, kad man verta pasikviesti advokatą, – sakau.
Neprisimenu, ar buvau ten, ar ne, – štai kas kebliausia. Todėl šitaip nesuvaldomai plaka širdis ir
jaučiuosi patekusi į bėdą. Naktį, kai žuvo Mirabelė, nėmaž nevalgiusi, visiškai paklaikusi išgėriau du
butelius brangaus vyno. Daugiausia per visą tą laiką. Kaip tik tą rytą nubudau apsirengusi, ant basų
kojų padų buvo prilipę žvyro. Maždaug tuo pat metu mačiau savo žiedą paskutinį kartą. Tiek
teprisimenu iš tos nakties, tai labai rimta, o visa kita – patys ryškiausi, svarbiausi dalykai, kuriuos
derėtų prisiminti, – išnyra tik protarpiais: laikau ją glėbyje, šaukiu ant jos, bandau atstumti – ir nieko
aiškesnio. Nerišlu, netvaru, lyg visa, kas atsitiko, būtų ištekėję pro atminties tarpus. Įprastinėmis
aplinkybėmis man tai nerūpėtų, bet dabar jaučiuosi pakliuvusi į bėdą.
– O kaip su „neturiu ko slėpti ir man nereikia advokato“? – teiraujasi Veidas.
Manyčiau, kad tyčiojasi, jei nebūtų toks rimtas.
– Ne, ne, šitaip pasakė ponas Čalėjus, – pataiso Harvan. – Kitas nusikaltėlis iš Čalėjų šeimynos,
irgi iškilmingai pareiškęs esąs nekaltas.
Aš išties esu nekalta. Žinau, kad negalėjau to padaryti. Girta ar ne, įsiutusi ar ne – negalėjau,
nieku gyvu nebūčiau to dariusi. Jei tik įstengčiau prisiminti, viską jiems papasakočiau, ir visa tai
baigtųsi.
– Mums visada kyla klausimas, ar asmuo, atsisakantis bendradarbiauti ir staiga užsimanantis
advokato, nekaltas, – lyg ir tarp kitko sako Harvan tarsi Veidui, tarsi man.
Suglaudžiu delnus, mėgindama susivaldyti. Atrodo, lyg melsčiausi – tai neprasprūs Harvan pro
akis. Ji pamanys, kad tyliai meldžiuosi, maldauju atleisti, padėti. Bet taip nėra. Kaipmat praskiriu
delnus, nuleidžiu galvą ir imu apžiūrinėti nagus. Odelė apie juos ataugusi, supleišėjusi, niekaip
nepasiduoda stumdoma. Sutelkiu visą dėmesį į rankas, nes kalbėti tikrai neverta. Kur esu girdėjusi,
kad nereikia klausinėti, jei pats nežinai atsakymo? O aš tikrai nežinau atsakymo, tai ir neatsakinėsiu.
– Kas jūsų advokatas, kad galėtume jam paskambinti? – klausia Veidas.
Neturiu advokato. Kam jis man? Dirbu namie, prižiūriu savo vaikus, gyvenau su savo vyru, namą
įsigijau jau seniausiai. Kas taip gyvena, kad dėl viso pikto turėtų žinoti advokato pavardę? Kieno
gyvenimas toks, kad kur buvęs, kur nebuvęs jau trečią kartą mažiau kaip per mėnesį atsidurtų
nuovadoje? Mano.
– Gerai, Veidai, – sako Harvan. – Mums nebūtina aiškintis dėl ponios Čalėj advokato. Ji gali eiti.
– Ji grįžteli į mane. – Galit eiti, – ir į Veidą: – Juk žinome, kad ponia Čalėj čia puikiai įsitaisiusi, nė
nesvajotų išvykti kitur, kol tardymui jos nebereikės. Žinai, kai turėsime teismo nurodymą,
įpareigojantį pateikti mums DNR mėginius ir pėdų atspaudus, tada gal ir reikės ją suimti. Tikiuosi, ne
vaikams matant, kaip teko suimti poną Čalėjų, – ji purto galvą. – Vargšės tos mergaitės. Visai
susipainios, kodėl mes vis suimame jų tėvus. Nenustebčiau, jei jų imtųsi vaiko teisių apsaugos
tarnyba.
Stoja tyla. Galvą nuleidusi krapštau nagus kaip krapščiusi. Žinau, ko ji čia neriasi iš kailio. Ir jai
beveik pavyksta. Jaučiu, kaip man šiurpsta oda, raumenys įsitempia, esu pasirengusi pasiduoti, sutikti
su bet kuo, kad tik nebūtų įtrauktos mergaitės. Betgi ji turi taip daryti. Jei turėtų daugiau įkalčių –
įrodymų – būtų mane jau suėmusi. Man reikia tylėti. Nekreipti dėmesio. Net jei stengiamasi
pasinaudoti mano silpnybėmis.
Nežinia po kiek laiko ji vėl grįžteli į mane ir prabyla:
– Ak, ponia Čalėj, tai jūs dar čia? Negirdėjote, kaip sakiau, kad galit eiti?
Atsistoju, stipriau susisiaučiu megztinį, pasiimu rankinę. Nė neatsisveikinu, nenoriu būti ne taip
suprasta.
 11
Beatriksė

Imu dėl tavęs jaudintis, branguti. Kas čia vyksta? Kaip tu? Pasakyk, kaip galėčiau tau
padėti? Myliu. Bea x

Nebeištversiu. Jau keturios dienos nieko negirdžiu apie jį. Keturios dienos! Net jiems atostogaujant,
jai būnant šalia dvidešimt keturias valandas per parą visą savaitę, jis vidunaktį išsmukdavo iš lovos.
Siųsdavo savo, apsinuoginusio prie baseino, nuotraukas. Kartą Portugalijoje jų vilos miegamajame
mudu surengėme telefoninio sekso seansą, jai maudantis duše vos už kelių žingsnių.
Tai prastas ženklas. Jo nėra darbe ir, regis, niekas neketina paaiškinti man priežasties. Sako, kad
jis nepasiekiamas, ir prašo palikti žinutę – ši būsianti perduota jam sugrįžus.
– Kada jis grįš? – visada klausiu.
– Greitai, – man visada atsakoma.
„Ar žinot, kas aš tokia? – norisi klykti, kaskart tai išgirdus. – Aš antroji ponia Čalėj, jo gyvenimo
meilė, jūs turit man paaiškinti, kas čia vyksta.“
Neištversiu. Nuo tada, kai mačiau jį pastarąjį kartą, beveik nevalgau ir nemiegu. Tenka atsiprašyti
iš darbo dėl ligos, nepajėgčiau važiuoti per visą Kentą nežinodama, kas čia vyksta.
Vakare, kai jis turi ateiti, sėdžiu apsiavusi pritrenkiančiais aukštakulniais ir ką tik nusipirktais
apatiniais – raudonais ir juodais Chantilly nėriniais – ir laukiu.
Ir laukiu.
Ir laukiu.
Nors esu suirzusi, elgiuosi lyg būčiau nepraradusi vilties, vis dar laukiu. Prisitaikau prie visko,
kad ir kas nutiktų aname, svarbesniajame jo gyvenime. Ne taip jau malonu žinoti, kad nepriklausau
tam gyvenimui, bet jei valgai desertą, tai ir nesitiki suliesėti. Aš jam esu skanėstas po darbo dienos,
puikaus vyno butelis, išsaugotas svarbiai progai, geidžiamas malonumas.
Devintą vakaro atkimšau šampano butelį – jo mėgstamiausios Verve markės, ketindama išgerti tik
taurę, nes jis nemėgsta rasti manęs gerokai apsvaigusios. Ištuštinau per pusvalandį. Tada ėmiausi
antro. Ir šis butelis ištuštėjo. Pasistačiusi trečią atsikėliau ir susmukau ant virtuvės stalo. Raumenys
sustingę, pasitempiau sprandą, mano chiropraktikas turės darbo, kol viską atrinks. Buvau viena. Ir,
kiek supratau iš vaizdo aplinkui, visą naktį. Patikrinau telefoną, – jokių žinučių – ir mano įsiūtis įkaito
iki baltumo. Supliekiau piktą žinutę, kad verčiau iš anksto pasiruoštų, kaip pasiteisins. Nieko.
Surinkau numerį – telefonas išjungtas. Jokio atsakymo į elektroninį laišką. Nieko nei feisbuke, nei
tviteryje. Nieko. Nieko, nieko, nieko. Tyla, vien tik tyla. Keturias dienas.
Vienintelis paaiškinimas – jo jau nebėra. Antraip, kodėl jam nepavyko su manimi susisiekti? Jei
taip atsitiko su Mirabele, visko gali būti. Policija visiškai nesusigaudė, kas ją užmušė. Skotis galėjo
tapti antrąja auka. Štai todėl paskambinau jo žmonai.
 Jai. Taip, žinau, apie ką manot, esate visiškai teisūs: aš kalė, jei skambinu meilužio žmonai, kad
išsiaiškinčiau, kaip jis laikosi. Vis dėlto man reikėjo tai žinoti. Myliu jį. Turėjau sužinoti, ar jam
nieko neatsitiko. Ji neatsiliepė mobiliuoju, po antro skambučio visai atsijungė. Mėginau skambinti
laidiniu – atjungtas. Dar viena nuoroda, kad įvyko kas nors bjauraus. Turėjau sužinoti, kas, todėl
netrukus jau žingsniuoju ilgesniuoju keliu aplink visą Dievo Apvaizdos aklagatvį, nes būtų
nepakeliama praeiti pro namą, kuriame mirė Mirabelė. Suprantu, kaip tai juokinga. Mano pačios
butas įrengtas restauruotame name, o šiaip diduma namų šioje gatvėje seni, žmonės juose ne tik
gyveno, bet ir mirė – tačiau aš jų nepažįstu, tiesa?
Galbūt Mirabelė padarė baisų dalyką, apšmeižė Skotą, kad atsikeršytų, man net norėjosi ją
nušauti, kai paskutinį kartą mačiau, tik ji to nenusipelnė. Niekas to nenusipelno. Ji pasmaugta ir
nuskandinta savo pačios vonioje. Ką ir kalbėti, kad kas nors, kaip spėju, užklupo ją nuogą. Niekas nė
nenumano, kas toks, ir tai dar šlykščiau. Gal policija ir žino, bet nesako, kad nesklistų panika.
Virpteliu. Tai, kas atsitiko, savaime baisu, lenda į galvą, kaskart man leidžiant vonioje vandenį. Beje,
mėgstu pasilepinti joje. O dabar nebegaliu, vis dingteli: šitaip mirti… Mane vėl supurto, šįkart
stipriau.
Į namo, kuriame neketinau lankytis, bet esu verčiama visuotinės visų ryšių priemonių tylos, duris
beldžiuosi tyliai, akimirksniu pamiršusi, kad to nė nereikia. Gimus Korai, dažniausiai skambindavau
arba belsdavausi, o tada po kelių akimirkų viduje pratrūkdavo verksmas, durys atsilapodavo, ji
būdavo pajuodusi iš pykčio, bet jau arti ašarų, glėbdavo spiegiantį ryšulėlį su keliomis juodomis
garbanėlėmis. Tada ir išmokau belstis tyliai arba rašyti žinutę, kad esu už durų. Kartais pamirštu, kad
mergaitės mokykloje.
Ji neatidaro. Žinau, kad yra namie, nes kabineto langas atviras. Išeidama ji niekad nepalieka jo
neuždaryto. Pabrėžiu, tai ne jos būdui, ji pernelyg sąžininga.
Dar pasibeldžiu, jau garsiau.
Skambinu ir beldžiuosi.
Laukiu. Laukiu. Nieko.
Žinau, ji viduje. Kone girdžiu, kaip sėdi tame savo bokštelyje ir nekreipia dėmesio į įsibrovėlius,
nes labai jau įnikusi į darbą. Kaip gali būti tokia nepajudinama, kai jos vyrui bėda? Koks čia
nejautrumas? Tik prašom nemanyti, kad apgaudinėju save, jam tikrai kas nors atsitikę. Nesuprantat,
koks ryšys mudu sieja, – jis nenutrauktų jo nieko neaiškindamas. Nes mane myli.
Iškėlusi ranką dedu delną ant durų skambučio ir užgulu visu svoriu. Laikau, kol pasigirsta
žingsniai laiptais, paskui prieškambariu, priartėja prie durų, ir šios staiga atsidaro.
– Labas, – sakau maloniai ir patraukiu delną nuo skambučio. – Turi laiko kavai, pyragaičiui ir
paplepėjimui? – išsišiepiu. – Matyt, kavos ir pyragaičių teks patiekti tau, nes pamiršau ir viena, ir
kita, užtat turiu puikiausią pokalbio liniją.
Jos veidas akimirksnį atitoksta, lūpos išsiviepia į bent kiek niekinamą šypseną, galva vos krypteli.
Ji santūri ir nepatikli, šaltakraujiška, bet patraukli.
– Jo čia nėra, – netikėtai sako.
– Ko nėra? – klausiu.
Stengiuosi vis dar kalbėti maloniai ir lengvai, bet į pačią širdį jau graužiasi baimė – ji žino.
Sužinojo apie mudu su Skočiu. Kas užkliuvo? Pasiklydusi žinutė? Aptiktas laiškas? Neišjungtas
skubus pokalbis?
– Jo čia nėra, – šį kartą ji ištaria tvirčiau.
Regis, dar nesu susidūrusi su šia jos būdo savybe, ji niekad nesivelia į ginčus parduotuvėse,
restoranuose ar kitur, visada aiškiai išdėsto savo nuomonę, jei kyla skundų dėl klientų aptarnavimo.
Prieš mane ji dar niekad nebuvo nutaisiusi tokio veido, tokio balso – po teisybei, bauginančio,
varančio siaubą. Be abejonės, ji žino. Jei taip, tai kodėl manęs iki šiol neužsipuolė? Jei aš pati
sužinočiau, kad Skotis dar su kuo nors prasideda, išlupčiau tai ypatai akis, į jį net nepažiūrėjusi,
nuraučiau plaukus, kad būčiau tikra, jog niekas niekada į ją nė nežvilgtelės, ir sugrūsčiau snukį, kad
neatrodytų per maža.
– Turi galvoje Skotį?
– Mane visada erzina, kad taip jį vadini, – sako. – Niekad nesuvokiau, kodėl tas per didelis
familiarumas, tasai intymumas mane trikdo, bet dabar jau suprantu.
Tai ją visada erzino? Kodėl?
– Iš kur tai ištraukei? – klausiu taikydamasi prie jos nusukamos kalbos.
– Visas pasaulis vadina jį Skotu, visi, išskyrus tave. Nes esi tokia ypatinga, tokia artima jam. Kad
ir kaip ten būtų, jo čia nėra.
– Jau sakei. O kodėl turėtų būti? Juk jis darbe, tiesa? Šiandien dirbu namuose, tai pamaniau,
užeisiu į svečius, pasižiūrėsiu, kaip laikaisi.
Ji žvelgia sau po kojomis.
– Kaip laikausi? – pakartoja tarytum apmąstydama klausimą. Užverčia galvą, trūksmingai įkvepia
ir įsižiūri į kažkokius tolius, mąsliai kartodama: – Kaip aš laikausi?
– Taip! Pasirodo, keblus klausimas, – linksmai patvirtinu, išmušta iš vėžių šnekų apie jo vardą.
Juk aš visada taip darau. Trumpinu arba ilginu vardus, pridedu kitą galūnę kaip šiuo atveju, kad
būtų mažybiniai. Argi diduma žmonių taip nedaro?
Galiausiai ji žvilgteli į mane, veide vos žymu neperprantama šypsenėlė.
– Po teisybei, labai pavargau. Baisiausiai pavargau. Pastarąsias savaites stengiausi išsaugoti savo
santuoką, mat mano vyras buvo susinešęs su mano drauge ir meldė suteikti progą mūsų santykiams
gerinti.
Ji ir anksčiau buvo užsiminusi, kad jis maldavo leisti pasilikti, o kai pati jo paklausiau, paaiškino
neturėjęs ko rinktis, negalėjęs nė krustelėti, kol susitvarkys taip, kad neprarastų bendravimo su
mergaitėmis.
– Šitai tau atėmė daug jėgų, – tariu užjausdama.
Neapsimetu, man nuoširdžiai jos gaila. Giliai širdyje jaučiuosi jos draugė ir noriu ją paremti,
paguosti, kad visa tik į gera.
– Klausyk, – juntu bemaž atlėgstant įtampą, nes suvokiu kol kas turinti jį pamiršti ir būti tikra,
gelbstinčia drauge šiai moteriai, ištvėrusiai šitiek skausmo, – kodėl tau neužkaitus arbatinuko, tada
galėtume išsikalbėti.
Sukruntu eiti į vidų, bet ji nepasislenka, taip ir stovi it koks daiktas, užtveriantis visą tarpdurį.
– Pasirodo, jis visą laiką dulkino tave, – sako įdūrusi akis man į veidą.
 – Ką? – tariu vos neprajukusi, priblokšta to, kas ir kaip pasakyta.
Šaltas šiurpas, užsimezgęs paširdžiuose, tarytum sparčiai augančios vynuogės ūseliai tvirtai ir
sparčiai išplinta visame kūne.
– Aha, tik įsivaizduok, kaip susimoviau. Juk įtariau ne tą draugę.
– Apie ką čia šneki?
Bandau ištrūkti iš baimės virkščių, baigiančių apraizgyti visą mane.
– Supranti, nuo to ir pavargau. Mane išsekino nuolatinis pyktis ir graužimasis, pastangos sutvarkyti
mūsų santuoką, paskui draugės mirtis. Gyvos jos nebepamatysiu. Blogiau nutikti nebegalėjo, todėl
manau, kad visa turi keistis tik į gera. Tikėjau tuo, bet štai teko priversti vyrą prisipažinti, su kuo gi iš
tikro jis mylisi, tada atlaikyti žinią, kaip juodu su meiluže man melavo, kaip manimi naudojosi kone
dvejus metus, ir tik tada svarstyti, kaip priversti vyrą išeiti, – todėl dabar beveik nieko nebepajėgiu
jausti, tik begalinį nuovargį. Šiaip ar taip, jei neprieštarausi ir išeisi, paliksi mane suknistoje
ramybėje, būsiu nepaprastai tau dėkinga.
Ji atsitraukia nuo slenksčio ir užtrenkia duris, man nespėjus nė žioptelėti.
Stoviu ant laiptelių priešais žydras duris6, nesvetingą užkardą į Čalėjų namus, ir nelabai suvokiu,
ką dabar daryti.
Niekad nesukau sau galvos, kaip kas atrodys, kai visa bus atskleista. Tikėjausi, bus ašarų, garsių
kalbų, bandymų nagais išakėti man veidą. Maniau, iš pradžių susitikusios mudvi šauksim, ji įžeidinės,
aš aiškinsiuos, o paskui viskas apsiramins, galėsiu su tuo susidoroti. Būčiau apskaičiavusi, ar tankiai,
ar ilgai mums dera matytis, kol galiausiai ji prisitaikys. Kol pagaliau bus įmanoma paaiškinti, kad
nesu nusiteikusi jos skaudinti, bet kas padaryta, tas padaryta, ir visi turime stengtis toliau tvarkyti
kiekvienas savo gyvenimą.
Nesitikėjau, kad bus šitaip.
Nemaniau, kad ji pasirodys esanti tokia, kad toksai bus mūsų pokalbis. Ir tikėjausi, kad Skotis –
brr, regis, negerai dabar jį taip vadinti, – bus su manimi. Jei panagrinėčiau, ką ji kalbėjo, paaiškėtų,
kaip viskas buvo: ji kažin kaip sužinojo apie mus ir susikirto su Skotu, o šis ne iškart prisipažino. O
kai prisipažino, tai iki galo. Tad ji liepė jam išeiti. Jis nepasitraukė ramiai, bet galiausiai išėjo.
Kyla neišvengiamas klausimas – tai kur jis? Iš to kitas – kodėl neatėjo pas mane? Galiausiai,
kodėl, viskam paaiškėjus, jis neįspėjo manęs, kad ji viską žino?
Į visus šiuos klausimus vienas atsakymas, akivaizdu, kad jūs jį žinot: jis parodė kulnis, dabar
įlindęs į kokią nors skylę laižosi žaizdas, nusprendęs, kad kiekvienas turi paisyti savų reikalų, jei jau
tas š… ištaškytas.
Arba jinai užmušė jį. Neatrodo pernelyg keista, turint galvoje, kas įvyko mūsų gatvėje.
Pasuku nuo durų, nenorom grįžtu iki keliuko ir stabteliu prie vartelių. Nesumoju, ką dabar daryti.
Kur eiti, ką veikti, ką galvoti. Akys prašvinta, pamačiusios šeimyninį Čalėjų automobilį, skirtą
šiokiadieniams. Skotis – Skotas – turi GT-R, kainavusį jam 75 tūkstančius svarų, ir kasmet keičia į
naujesnį. Šituo pastaruosius penkerius metus važinėja ji. Ketino pati pirktis GT-R, juk gavo maišą
pinigų, premiją už tai, kad pavertė bendrovės padalinį nuosava „Žvilgsnio idėja“ ir pirmaisiais jos
gyvavimo metais uždirbo milžinišką pelną. Taigi iš pradžių ji norėjo sportinio automobilio, bet
paskui nusprendė pataupyti šeimos namo įnašui. Net jiems susiradus puikų namą, nuostabią vietą
vaikams auginti, ji vis dar prisimindavo juodąjį GT-R, kurį norėjo nusipirkti.
Netelpa galvoje, iš kur apie ją visa tai žinau, daugybę niekniekių, viena su kita nesusijusių
smulkmenų, iš kurių susideda ir jos gyvenimas, ir ji pati – tokia, kokia yra.
Mintimis grįžtu prie to, kas ką tik paaiškėjo: ji žino.
Sudėjus visa į viena, gerokai keista, kad aš vis dar sveika.

6Žydrai dažomos durys Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros regionuose, manoma, apsaugo nuo blogio. Pagal fengšui žydrai dažomos
durys reiškia ištikimybę ir kita.
 Tamė

Man patinka galvoti apie Mirabelę, apsuptą gėlių, žinoma, rožių. Patinka vaizduotis, kaip ji guli tame
rožių žiedlapių nuklotame savo paplūdimyje ir miega. Tik miega. Gal ji vilki baltąją suknelę, kaip ir
paveiksle, tačiau veidas nutykęs, vokai užmerkti, ilgos juodos blakstienos remiasi į nepriekaištingų
skruostikaulių iškilumus. Spindinčios garbanos gaubia veidą ir krinta ant pečių.
Turiu galvoti apie ją tokią. Būtina vaizduotis ją tokią, turiu susikurti nepaprastai ryškų vaizdą ir
išsaugoti atmintyje, matyti jos suknelės raukšleles, kiekvieną siūlę, puikiausiai apsiūtus palankus,
įsivaizduoti odą – lygią, rudą, be menkiausios ydos, įsiminti kiekvieną bangelę ir žiedelį, iš kurių
susideda jos šukuosena, tvirtai priglusti prie liaunų sąnarių, sužadinti atmintyje jos pilvo linkį, krūtų
iškilumus, kaklo ir pečių grakštumą.
Man būtina tai daryti kaskart, kai imu apie ją galvoti, – dėl to, kad policininkė papasakojo
smulkmenas apie jos mirtį. Jos kaip įdagas mano atmintyje, neįmanoma išdildyti. Kaip toji
peržengianti visas ribas pornografija, matyta Skoto kompiuteryje ir be atvangos šmėksanti man prieš
akis.
Vaizdas, kaip ji stumiama į vonią, blaškosi visu kūnu, rėkia springdama vandeniu, su kokiu
nuožmiu žiaurumu žudiko rankos gniaužia jai kaklą, skandina ir sykiu smaugia, – šis vaizdas
nenumaldomai skverbiasi man į atmintį ir neblanksta. Kone kaskart regiu tas rankas jai apie kaklą –
savo rankas.
 12
Beatriksė

Paklausyk, Skotai, parašyk man žinutę ar laišką. Bet ką. Turiu žinoti, kad tau viskas
gerai. Daugiau nieko. Tik kad viskas gerai. Bea x

Negaliu pakęsti minties, kad Skotis – Skotas – nebuvo laisvas, kai mudu įsimylėjome. Jei geriau mane
pažintumėt, suprastumėt, kad aš ne iš tokių, šiaip tuo neužsiimu. Pripažįstu, kas nors gali pasakyti, kad
būta tų „buvusiųjų“, kad esu turėjusi reikalų su svetimais vyrais. Bet aš pati anaiptol to netroškau.
Prisiekiu. Ir prisiekiu antra tiek, kad nesu viliojanti vyrus šliundra. Tik gyvenimas ima ir pasuka tuo
keliu.
Matot, esu iš tų, kurios geriau sugyvena su vyrais nei su moterimis. Tik nieku gyvu ne kambarinė,
kaip anąsyk mane pavadino Mirabelė. Kiek prisimenu, taip ir būdavo. Iš pradžių burdavau aplink
save drauges, bet jos varžydavosi tarpusavyje, kuri kurią pranoks išvaizda, drabužiais, kosmetika, ir
šitai įgaudavo tokį mastą, kad turėdavome skirtis, žinoma, prisidėdavo ir visokie įtarinėjimai, mat
visada turėdavau savo nuomonę, ko verta naujausia Maiklo Korso kolekcija ar kas žais profesionalų
lygos finale.
Tos draugės netruko susirasti sau porą, o aš – ne, ir prasidėjo alinanti kova. Ilgainiui mane paliko
galybė draugių, dar daugiau jų vyrų matydavau žiūrint fulę ar būriuojantis aludėje. Aš pati visada
būdavau draugiška, smagi. Besidžiaugianti gyvenimu, ir tiek. Kai tų vyrų antrosios pusės nugirsdavo,
kad Beatriksė irgi sukiojasi toje pačioje aplinkoje, prasidėdavo piktumai, ašaros, reikalavimai, ir
diduma tų vyrukų verčiau atsikratydavo manęs dėl šventos ramybės. NET JEI TARP MANĘS IR JŲ
NIEKO NEBUVO.
Su tais, kurie likdavo, susitikinėdavome slapta. Tada ir prasidėdavo painiava; siekdavome
slaptumo vis nuogąstaudami, kad būsime susekti… jausdavomės besielgiantys neleistinai… visa tai
dar labiau suartindavo.
Neapkenčiau savęs už tai, nemeluoju, ir su tokiais vyrais retai kada susitikdavau daugiau kartų, nei
suskaičiuotum ant pirštų, nes žinojau, kad jie būtinai mane įsimylės, norės vis daugiau, o aš negalėsiu
to duoti; nors mano vyras mane paliko dėl kažin kokios šliundros, aš taip niekada nebūčiau padariusi
kitai moteriai. Niekada nebūčiau leidusi vyrui dėl manęs palikti žmonos, kartais ir vaikų. Dulkintis su
jais buvo viena, o ardyti jų santuoką – visai kas kita.
Kai paskutinis iš jų, Kreigas, vyrukas, su kuriuo pirmiausia susipažinau darbe, paskui
susidraugavome kartu žiūrėdami fulę, iš tiesų paliko savo žmoną, nors aš pati irgi jį išspyriau,
prisiekiau sau, kad daugiau niekada to nebus.
Niekad nepamiršiu Kreigo žmonos, pamačiau ją Sainsburry, – jis buvo gal prieš porą savaičių ją
palikęs, – atrodė kaip partrenkta autobuso. Jos plaukai buvo netrinkti, riebaluotos sruogos nutįsusios,
visa perkarusi, išbalusi kaip kreida, karančiu ant kūno apdaru. Nuo pat mūsų pažinties pradžios, kai
dar bendraudavome, pirmą kartą mačiau ją nepasidažiusią, vilkinčią neskoningais, tarpusavyje
nederančiais drabužiais.
Suvokta kaltė ėmė dusinti, užsiglaudžiau už baltai apsirengusios moters, siūlančios varškinių
pyragaičių su braškėmis pavyzdžius, ir pasislėpiau. Kreigas jai saikstėsi – bent man taip sakė – nieko
neturįs.
„Pasakiau, kad mylėjau ją, bet ilgainiui tos meilės nebeliko. Mudu visiems galim pasakoti, kad iš
tavęs tetroškau užuojautos, meilei pasibaigus, – pareiškė lankydamasis pas mane tą vakarą, kai ją
paliko. – Koks kam reikalas, kad mudu buvom įsimylėję.“
„Bet aš tavęs neįsimylėjusi“, – tariau sumišusi, trokšdama, kad jis išeitų.
Kai dar nebuvo laisvas, Kreigas man atrodė toks gundantis, o palikęs žmoną tapo melagiu ir
svetimautoju. Kaip sykis šitoks buvo ir mano vyras.
„Tu mane myli, esu tikras“, – prieštaravo jis.
„Niekada nė neužsiminiau apie meilę. Mudviem buvo gera, bet reikėjo pasistengti nieko
neįskaudinti; niekas nesitikėjo, kad paliksi žmoną. Ir kam tu ją palikai? Ką ji tau padarė, kad to
nusipelnė?“
Rodos, jis dar ilgai bandė mane perkalbėti, kol galiausiai išrėžiau, kad pranešiu jo žmonai ir kad
nešdintųsi iš mano buto velniop. Išėjo saikstydamasis, kad manęs lauks; supratau turėsianti jo vengti.
O išvysti jo žmoną buvo siaubinga. Gerai įsidėmėjau tą žvilgsnį, gerai prisiminiau, ką jauti, kai
niokojamas tavo gyvenimas. Štai ką reiškė atsisakyti vyro, kurį mylėjai, skaitei jo mintis ir pažinojai
kiekvieną kūno kertelę, ir susidėti su kitu, nepažįstamu, vertinančiu jūsų santykius visai kitaip, nei iš
tikro yra.
Tada pasakiau sau – jokių vedusių, jokių priklausomų vyrų. Kad ir koks dieviškas būtų vyras, kad
ir kaip jo antroji pusė jį engtų ir neleistų bendrauti su įdomiomis moterimis, nesikišiu, nes galiausiai
iš to liks vien griuvėsiai.
Viskas buvo puiku, man klojosi gerai, vengiau bet kokių nuotykių su vedusiais ar kitaip
susisaisčiusiais vyriškiais ir baisiausiai didžiavausi savimi.
Kol atsirado Skotas.
 Tamė

Bėgančio vandens garsas mane gąsdina, plukdo ledinę baimę į giliausius širdies užkaborius.
Dar po Mirabelės mirties jis išmušdavo mane iš vėžių, o po detektyvės seržantės Harvan
pasakojimo, po tokio jos elgesio vanduo man įvaro siaubą. Šalti baimės lašai kapsi į gyslas ir
išsivaikšto po visą kūną, todėl vargiai įstengiu išbūti nedrebėdama. Bandau atgaivinti jos, supamos
gėlių, vaizdinį, retsykiais tai padeda atsikratyti siaubo. O kartais tie vaizdiniai sumyšta: rožių
žiedlapiai plūduriuoja vandenyje, ten pat ir nurimusi Mirabelė, jokio garso. Dažnai šis žaidimas
vaizdiniais beprasmis. Pasiduodu vaizduotei, ir ji įsišėlsta, kol iškankinta netenku paskutinių jėgų.
Turbūt tik tą bėgančio vandens garsą ir girdėjau aną naktį, kai ji buvo nužudyta. Žinodama, kad
tąnakt nei aš pati, nei Skotas nesimaudėme, negaliu galvoti apie ką kita… Kad galėjau jį išgirsti tik
ten. Šis garsas sklido ten, kur ji mirė.
Vis dėlto aš nesu tikra. Matyt, tai užvis blogiausia – gerai nežinoti, ar buvau ten, kai į vonią bėgo
vanduo. Ar prisėlinau jai iš už nugaros, pastūmiau, paskui laikiau primygusi, kol liovėsi priešintis,
kol jos neliko? Ar galėjau taip padaryti? Buvau įpykusi. Jei sąžiningai, įpykusi ne tik tą naktį, bet ir
kasdien, kas vakarą nuo pat Skoto suėmimo. Buvau įskaudinta, prigąsdinta, priblokšta, sukrėsta,
įsibaiminusi, o giliausiai širdyje apimta pykčio. Labiausiai pykau ant savęs pačios, kad buvau tokia
naivi ir akla, bet ne mažiau ir ant Skoto, ant Mirabelės. Todėl dabar mane gąsdina visa, ką darau, net
jei ruošiu vaikams vonią.
Pats veiksmas, kai kišu kamštį, kai savo ranka atsuku čiaupą per penkias padalas, sukelia tikrus
traukulius viduriuose. Nuo palangės, paverstos lentyna, imu ekologišką vonios šampūną jautriai odai,
spragtelėjusi atkemšu. Žinoma, drebančia ranka. Šliūkšteliu truputį į vonią ir žiūriu, kaip švarus
vanduo pamažu drumsčiasi, tampa balzganas; nebematyti nei vonios dugno, nei įtiesto žuvies pavidalo
kilimėlio. Nusuku akis nuo vonios kaip tik tada, kai balti debesėliai ima tįsti, o paskui išsisklaido,
tada būtinai turiu žiūrėti į šalį. Tai ne šiaip sau. Nežinau, ar taip išties buvo, ar tik savo galvoje
papildau vaizdus, atgaivintus policininkės pasakojimo, bet tai man primena didžiulį malonumą, kurį
patirdavome leisdami laiką visi kartu.
– Ar abi pasirengusios? – kviečiu jas pro vonios duris.
Giliai įkvepiu ir bandau susitelkti, atstumti prisiminimus – apgaulingus, nė neabejoju. Nebūčiau to
dariusi. Turiu nuolat sau priminti, kad visai nesvarbu, kokie jausmai, koks pyktis andai buvo mane
apėmęs. Nebūčiau SĄMONINGAI nieko žudžiusi. Iš viso nebūčiau galėjusi.
Ar būčiau?
– Pasirengusi! – cypia Anansė.
Ji atitipena pirmoji su rankšluosčiu rankoje, vis dar vilkinti pižamą; plaukai turėtų vis dar laikytis
suimti į tris mano supintas kaseles, bet visur išsipešiojusios sruogos sukuria šaunią netvarkingą
šukuoseną. Prisimenu, kaip netekdavo vilties mano mama – artėjant arbatos gėrimui visuomet
atrodydavau tokia, kaip dabar atrodo Anansė, kad ir kaip tvarkingai sušukuota būdavau iš ryto.
Nežinia kodėl taip jau būdavo, persakant Anansės žodžiais.
– Ateinu, – sako Kora.
Ji neskubėdama įeina į vonios kambarį įsisupusi į minkštą chalatą, apsivyniojusi galvą
rankšluosčiu kaip turbanu. Atrodo esanti visai ne iš šio laikotarpio, turėtų būti iš Holivudo, su
cigaretės kandikliu tarp pirštų vienoje rankoje ir martinio taure kitoje. Galiu įsivaizduoti, kad šitaip
kas vakarą atrodydavo Mirabelė: lengvutė, elegantiška, kerinti.
Kai Kora nusimeta chalatą, man norisi ją čiupti, sukliudyti, kad neliptų į vonią, kad nesulauktų
tokio likimo, kokio sulaukė Mirabelė. Tai nesąmoninga paskata, tad tik atsiklaupiu ir padedu Anansei,
niekaip neišsipainiojančiai iš pižamos.
Gerai, kad jas maudau, vonioje joms nieko neturi atsitikti, nieko bloga voniose neatsitinka. Tai,
kas ištiko Mirabelę, yra retenybių retenybė. Žmonės, tiesa, miršta, tik ne šitaip. Jie nebūna nužudomi.
Anansė taškosi, Kora ne. Stebiuosi, kad ji vis dar noriai maudosi kartu su Ananse. Ne kartą
klausiau, ar jai tai ne keista, ar nepatiktų maudytis savo pačios vonioje, bet ji žiūrėjo į mane kaip į
pamišėlę. Kora mėgsta leisti laiką su sesute, jos išties geriausios draugės. Kai Skotas buvo suimtas,
tapo artimesnės, o jam išvykus visai neišskiriamos.
Žiūriu į vandenį, judinamą kūnų, į šiltus gyvus kūnus, kuriuos jis tarsi didina. Arba mažina. Tai tas
pats, kaip atsirasti vandenyno vidury per pačią audrą, kai aplinkui nejauku, mirtinai pavojinga.
Užsimerkiu, negaliu delnais užsispausti ausų, kad mergaitės nesutriktų, bet šitaip kur kas blogiau. Tik
atimk vieną juslę, iškart sustiprės kitos, juk žinojau. Tai kodėl pasielgiau taip kvailai, kad beveik
išsyk atsirito didžiulė banga, ir vandenynas grumėdamas užliejo visa aplink?

Ji atsidūsta. Prieš akis matau, kaip Mirabelė atsidūsta. Žiūri kažin kur man už nugaros, tarytum
tikrindama, ar gatvėje nebus ko nors įdomesnio.
– Ko tu nori? – klausia priešišku balsu.
Ji nusiteikusi priešiškai? Ji priešiška man?
– Noriu, kad pasakytum, kodėl man taip padarei, – košiu pro dantis.
Ji įdėmiai žiūri į mane, jau nebesižvalgo man už nugaros, liaujasi manęs nepaisyti, sutelkia
visą dėmesį.
– Tu išgėrusi? – klausia, staiga labai susirūpinusi, ir žvilgteli į mano kojas. – Juk tu basa,
Tame. Ak, Viešpatie, Tame, ką tu sau darai?
– Baik, neapsimesk, kad tau tai rūpi, – sakau svyruodama, mat nepajėgiu išstovėti tiesiai ir
ramiai.
– Eikš į vidų, – kviečia ji ir, man nespėjus kaip reikiant pasipriešinti, suima už parankės ir
įsitempia į namą.
– Šalin! – surinku ir stumiu ją nuo savęs. – Neliesk manęs! Neliesk manęs!

– Mama, kas atsitiko? – klausia Anansė, tempdama mane atgal į vonios kambarį.
Visa tirtu. Prisiploju nugara prie sienos, man neužtenka pasikliauti vien žemės trauka ir dabartimi,
kad nebegrįžčiau ten. Dar reikia į ką nors įsitverti.
– Mama, kaip tu jautiesi? – domisi Kora.
 Susirūpinę abiejų mergaičių veidukai spokso į mane iš vonios; suprantu jas nugąsdinusi.
– Gerai. Aš jaučiuosi gerai, – šneku naudodamasi proga atsitraukti nuo sienos. Man išties geriau,
nebegrįžtu atgal. – Nieko neatsitiko.
Mano savijauta gera. Viskas gerai.
– Na, eikšenkit. Lipkit iš vonios ir bėgte į lovą, laikas pasakai.
Viskas man gerai. Kad ir kas tai buvo, atėjo iš ten pat, kaip ir tekantis vanduo. Visa pagimdė mano
vaizduotė. Tai nėra anos nakties dėlionės gabalėlis. Joks įrodymas, kad tai padariau aš. Negali būti
įrodymas, juk niekada nebūčiau taip dariusi.
 Beatriksė

Mielasis, žinau, kad ji žino. Kalbėk su manim. Manau, turi būti man labai dėkingas. Bea x

Prieš keturis mėnesius

– Noriu vaikelio.
Ankstus sekmadienio rytas. Jis pamelavo einąs į sporto klubą, o iš tikrųjų buvo pas mane, mano
lovoje, mudu užsiėmėme visų rūšių meilės malonumais. Nebepaisydami, kur kieno ranka, kur koja,
tingiai lepinomės, pamiršę rytmečio laiką.
– Na, Bea, tai ko iš manęs tikiesi? – paklausė jis.
– Noriu vaikelio, Skoti. Juk neinu jaunyn, o jei tu negali ar nenori, turėsiu susirasti, kas norės.
Neketinau nieko ieškoti. Norėjau jo vaikelio, niekieno kito. Dar niekad neturėjau tokio poreikio,
tik su juo. Norėjau, kad į mane žiūrėtų, kad mane mylėtų kaip savo vaikelio motiną. Norėjau jo veide
išvysti tą išraišką, kurią pamačiau susitikusi pačią pirmąją dieną, jam kalbant apie ją. Norėjau, kad
toks pat būtų ir su manimi.
– Nedaryk to, – pasakė jis.
– Pranešu, kad tau maloniai sutinkant liaujuosi gerti kontraceptikus, todėl nuo dabar tau pačiam
teks pasirūpinti kontracepcija.
– Nedaryk to, – pakartojo jis.
– Aš neprašau tavo leidimo, kalbu rimtai. Jei nori sekso, mūvėk sargį arba pasikliauk savo laime.
– Bea, tai nesąžininga. Tu iš esmės kalbi apie tai, kad aš turėčiau negyventi su mažiausiai vienu iš
savo vaikų, jei ir toliau norėčiau su tavim mylėtis. Tektų rinktis arba Korą su Ananse, arba tavo
vaiką. Žinai, kad negaliu tavęs atsisakyti.
– Ne, aš tik sakau, kad nuo šiol turi pats pasirūpinti kontracepcija, nes gali atsitikti, kad aš
pastosiu ir turėsiu vaiką nuo tavęs.
– Tai tavo paskutinis žodis šiuo reikalu? – pasiteiravo jis.
– Taip, – atšoviau.
– Gerai, – tarė jis. – Gerai.
Tada neatėjo į galvą, kad tokiems kaip Skotis „gerai“ reiškia visai ne tai, ką man.
 13
Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio (apmatai mintyse)

Mąsčiau apie šiuos dalykus.
Tenka ir vėl klausti, kodėl žmonės meluoja? Turiu galvoje ne menkniekius, kalbu apie didelį
melą. Ar norėdamas tik trupučiuką sumeluoti gali įklimpti į didžiulį melą? Ar taip ir
atsitinka, jei manaisi esąs toks svarbus, kad reikia iškreipti tikrovę, prisitaikyti ją sau? Ne į
viską galiu atsakyti, be to, žinau, kad ir pati taip elgiuosi. Ir vis dėlto, kodėl žmonės
meluoja? Kokio gėrio tikisi iš savo melo?

– Ar galit papasakoti apie mano motiną?

Neturiu kitos išeities, tik ateiti čia. Nojus šaunuolis, bet ne viską supranta. Jo motina mirė, kai jis
buvo mažiukas, jį užaugino senelė, tėvas ir seserys. Nojus užaugo šeimoje, tarp žmonių, kurie jį
mylėjo ir suprato, kurie jam nemelavo.
Ponia Č. man sumelavo, bet kaipmat prisipažino. Pastaruoju metu ji vienintelė iš sutiktų žmonių su
manim tokia sąžininga.
Ji plačiai atidarė duris. Atrodė susirūpinusi, bet, kai pamatė mane, jos veidas atsileido ir nušvito.
– Flere, – tarė šypsodamasi. – Kaip miela tave matyti. Maniau, kad visiems laikams tave
atstūmiau. Užeik.
Prieš įžengdama paklausiau jos, ar nepapasakotų apie mano motiną. Atėjau čia dėl vienintelio
dalyko – pasakojimo apie Mirabelę. Dabar jau žinojau, kad ji mane paliko ne savo valia, o juk
maniau kitaip, todėl manyje vėl viskas tarytum verčiasi kūlversčiais. Buvau tarsi apsiraminusi, kol
atsiskleidė jos sandoris, padarytas mano labui. Greičiausiai Mirabelė ko nors prižadėjo mokykloje,
kad anas įvykis su cigarete nebūtų įtrauktas į mano asmens bylą. Pagaliau turiu suprasti, kokia ji buvo,
juk pažinojau tik iš atskirų jos gyvenimo nuotrupų. Noriu vientiso paveikslo; man reikia viską apie ją
žinoti.
– Žinoma, papasakosiu, ką tik nori, – sako ponia Č.
Šiandien, Nojui išvažiavus į susitikimą Londone, basčiausi be tikslo. Paslankiojau po North
Laines, apžiūrėdama visas mažąsias krautuvėles. Dažnai taip darau, lyg ieškočiau, kas man tiktų.
Tarpais prireikia ką nors nupirkti ir pritaikyti neužpildytai savo gyvenimo daliai. Gal rasiu, kas
užpildys spragą manyje, ir toji mano gyvenimo dalis taps vientisa? Sukiojausi po krautuvėles, bet
niekas nekliuvo už akių, o nerimas vis didėjo. Turėjau eiti lauk. Pagaliau susivokiau skubanti į
paplūdimį, traukianti ten, kur atvira ir laisva; man reikėjo erdvės atsikvėpti.
Su stipriu jūros vėju, košiančiu mane kiaurai, sklaidančiu rūką ir uždaros patalpos baimę, gimė
mintis, kad būtinai turiu viską apie ją išsiaiškinti. Negalėjau pajudėti iš aklavietės, kurioje atsidūriau,
nes beveik nieko apie ją, Mirabelę, nežinojau. Kai jos nebeliko, tiek visko praradau. Daug kas
užsivėrė amžinai. Jos nesugrąžinsi. Į jos namą vis dar draudžiama įeiti. Su tėveliu kalbėtis
nebegalėjau, nes jis melavo. Per jo melagystes nebeturiu telefono.
– Maldauju man nemeluoti, – prašau eidama jai iš paskos.
Jos būstas svetingas – tikri namai. Namas, kuriame augau, taip pat pamažu darėsi namais, tik ne
tokiais jaukiais kaip šitie. Čia visur krinta į akis kiekvieno namiškio gyvenimas – paltai, užmesti ant
turėklų laiptų apačioje, batų rinkinys plytelėmis išgrįsto koridoriaus gale, kur stovi nuo drabužių
lūžtanti kabykla. Tik įėjus didžiulis veidrodis žalvariniais rėmais, išpuoštas pirštukų pėdsakais.
Koridoriaus sienos marguoja mergaičių piešiniais – įrėmintais, sukabintais, su vardais ir datomis
apačioje, jie primena, ką piešėjos veikė įvairiais savo vaikystės tarpsniais. Krito į akis, kad
mergaičių nuotraukomis nukabinėtos visų kambarių sienos. Yra keletas ponios Č. su vyru nuotraukų,
tik ne tiek, kiek mergaičių.
Šeimininkė vedasi mane į virtuvę, ištraukia kėdę, kad pasodintų.
Ant sviesto geltonio sofos, pristumtos prie sienos, po rausva antklode įsitaisiusi mažoji Anansė.
Plaukai surišti į uodegėles, ji apvilkta rausva pižama su avytėmis.
– Labas, – sako ji ir kilsteli ranką, nors jai nėra kada, reikia sugrūsti didžiulę žalią varlę į mažytę
sidabrinę dėžutę.
– Labas. Aš Flerė.
– Prisimenu. Tu tetutės Mirabelės duktė.
– Teisingai, – atsakau.
Nebe pirmą kartą man užgniaužia gerklę ir tankiau sutvaksi širdis. Mergaitei taip lengva šitai
ištarti. Jei ji tai žino, tai ir pasako. Kaip keista atsidurti tarp tokių žmonių.
– Anansė negaluoja, – sako ponia Č., vos kilstelėdama antakį; iš to suprantu – veikiausiai
apsimeta, bet mama vis tiek leido jai neiti į mokyklą.
Anansė pareigingai išspaudžia šiokį tokį kosulį ir nutaiso veidą, turintį reikšti liūdesį dėl praleistų
pamokų.
– Maniau, kad prastai jautiesi dėl pilvuko? – klausia ponia Č., kilstelėdama ir kitą antakį.
– Taip, dėl pilvuko, mama, bet gerklė irgi truputėlį skauda.
– Gerai, – sako ponia Č., o iš jos veido matyti: daugiau nebeištversiu.
Tikrų tikriausia mama, pamanau. Neprisimenu, ar ji, Mirabelė, buvo iš tų mamų, kurios leidžia
pasilikti namie, jei susergi. Gal veikiau sakydavo: „Kai ims kristi galva, tada pasvarstysiu, ar leisti
tau pasilikti.“ Tėvelis visada mielai leisdavo likti namie, bet tik tada, kai atsirasdavo, kas mane
prižiūri. Jei tai sutapdavo su laikotarpiu tarp dviejų jo „draugių“, turėdavau eiti, kad ir kas būtų.
Stengiuosi apie jį negalvoti. Galiu lažintis, skambina mano numeriu kiaurą parą. Dedu galvą, jau visai
nusikamavęs, galbūt svarsto, kaip atvažiuoti čia ir partempti atgailaujančią dukterį atgal į Londoną.
Na, taip jau būna: jei esi melagis, žmonės liaujasi su tavimi kalbėtis.
– Kavos? – klausia ponia Č.
– Taip, ačiū, – atsakau.
Žiūriu į Anansę, toji nusišiepia man, liūdesys seniausiai išgaravęs. Dirsteliu į ponią Č., ar ji mato,
kad duktė aiškių aiškiausiai sveika. Ji kitame virtuvės gale, pasiėmusi arbatinuką spokso į čiaupą, lyg
tasai nei iš šio, nei iš to ketintų įkąsti. Nusuku akis į Anansę, ši kviečia mane prieiti arčiau ir prisėsti,
skubiai moja rankute, kad mama nepamatytų.
Paklūstu, einu prie sofos, ji susiglėbia daiktus ir šypsosi man, kad įsitraukiu į jos žaidimą. Šauni
kaip niekas kitas. Yra tokių mergaičių, suprantat, jos atrodo šauniai, ir jų plaukučiai nuostabūs, bet
Anansės šaunumas tiesiog trykšte trykšta. Ir įžūlumas. Norėčiau pamatyti, kaip ponia Č. dorosis su ja,
kai ta paaugs. Už namo berniukai rikiuosis į eilę.
– Nemanyk, Ananse Čalėj, neva aš nematau, jog nesergi taip labai, kad negalėtum pasikviesti sau
draugijos, – sako ponia Č., ir mudvi su Ananse net krūptelim.
Susispaudžiam į krūvą, nutaisiusios išgąstingus veidus. Anansė vėl prisiderina, šįkart užkelia
kojytes man ant kelių ir ant mudviejų užtempia antklodę.
Šypsausi jai, ji man irgi, rodydama švarplę, kur netruks išdygti priekinis dantis, galutinai
apvainikuosiantis jos šaunumą. Man ima aiškėti – esu tyrinėjama. Ji apžiūrinėja mane tarytum pirmą
kartą vartytų kokią nors pasakų knygą.
– Tu maža mergaitė, visai kaip aš, juk taip? – klausia.
Raukausi vietoj atsakymo, tada grįžteliu į ponią Č., ši, pergalėjusi baimę čiaupui, stato arbatinuką
ant stovo, bet delsia įjungti.
Anansė iš dalies teisi, greičiausiai augdama atrodžiau kaip ji, mudviejų panašūs plaukai, tokia pat
burna, net akių pjūvis, nors iš tiesų mes ne tokios jau panašios.
– Ką sakai, Anse? – klausia ponia Č., malonybiniu kreipiniu tarytum smeigdama man tiesiai į
širdį.
Ji, Mirabelė, vadindavo mane Fler, bet kai pasakiau nekenčianti to vardo, liovėsi. Tai buvo jau po
ano įvykio, kai pristatė mane savo draugei kaip Rozą. Norėjau ją įskaudinti, kad išsigina manęs prie
žmonių, tad priverčiau taip nebevadinti. Po teisybei, tas trumpinys man visai patiko, viso labo
norėjau, kad ji pajustų, kaip andai man buvo negera.
– Ji mažytė mergaitė, visai tokia kaip aš, – šešiametė ant sofos aiškina mamai. – Man sakė tetutė
Mirabelė.
– Mano mama sakė, kad aš tokia kaip tu?
– Ji sakė, kad buvo tokia mergytė, atrodanti kaip aš, tik turėjo plaukus, kurie pasidarydavo
auksiniai, jei juos apšviesdavo saulė. Ta mergytė irgi visko klausinėdavo ir mėgo paplūdimio sakmę.
Sakė, kad turėjo tai mergytei sekti paplūdimio sakmę kas vakarą – migdydama.
– Kada gi ji tau sakė? – klausia ponia Č.
– Visą laiką. Korai irgi, bet jai nelabai patiko klausytis, nes mergytė neatrodė panaši į ją, labiau į
mane. Tetutė Mirabelė sakė, kad mergytei kartais ant nosies atsirasdavo strazdanų. Ir ji visą laiką
bandė suskaičiuoti žvaigždes, net jei jų nebuvo matyti pro miegamojo langą.
Dingusi mano pačios dalelytė dabar atsiskleidžia, išplinta manyje, apimdama vis daugiau. Kas
vakarą lovoje jai kalbėdavau, kad noriu suskaičiuoti žvaigždes, kai tik išklausysiu savo sakmės.
– Eik sau! Kaip tau tai pavyks, jei iš tavo lovos nematyti žvaigždžių? – klausdavo ji.
– Žinau, jos čia, mamyte, – atsakydavau. – Reikia apsimesti, kad jos čia, ir suskaičiuoti.
– Tai gerai sumanei, – sakydavo ji.
– Ką dar ji pasakojo? – klausia ponia Č., ir aš už tai jai dėkinga, nes pati negaliu kalbėti.
Anansė gūžčioja pižama apvilktais petukais ir imasi vėl kimšti į dėžutę varlę, nors tai viena, tai
kita žaislo koja vis išsprūsta.
– Turbūt daugiau neprisimenu.
– Pasistenk, – įtikinėja ponia Č.
– Ge-rai. Ji sakė, kad mergytei labai patiko karvės, todėl jai visą laiką reikėdavo pirkti žaislines
karvytes. O aš sakiau, kad ji ne tokia kaip aš, nes aš mėgstu avytes. Ir varles. Ir paršiukus. Ir triušius.
Ir arklius. O tetutė Mirabelė sakė, kad mergytei visa tai patikdavo, bet karvytės labiausiai. Sakė kartą
pasiuvusi jai antklodę su karvytėmis, ji buvo labai švelni, visai kaip karvytė, ir mergytė galėjo prie
jos prisiglausti eidama miegoti.
– Jai visa tai pasakojant, manęs čia nebūdavo, – pareiškia ponia Č.
– Būdavai, mama. Ji visą laiką pasakodavo. Bet tu visai neturėdavai laiko klausytis, virdavai
vakarienę – turbūt.
– Ak. Gerai, – sutinka ponia Č.
– Aš prašiau, kad tetulė Mirabelė leistų pažaisti su ta mergyte, bet ji atsakė, kad mergytė jau
užaugo. Ir pridūrė: „Norėčiau, kad pažaistų, ir ji pati norėtų. Kada nors jos paklausiu, gerai?“ O aš
ištariau: „Taip.“ – Anansė smiliumi parodo į mane. – Ta mergytė – tai tu, tiesa?
Linksiu galvą, vis dar netekusi žado. Jaučiuosi, lyg širdis smuktų į duobę, lyg nuo jos žodžių
viduje viskas imtų eižėti.
– Ar dar turi savąją antklodę su karvytėmis? – klausia ji.
Turiu, galėčiau atsakyti. Susilanksčiau ir pasiėmiau su savimi. Ji tokia sena, jos minkštas kailiukas
nusitrynęs, juodų karvyčių dėmės kone išblukusios, bet turiu tą antklodę nuo pat mažumės, vakarais
miegodama namie suklostydavau po skruostu ir įsitverdavau į ją. Atsivežiau su savimi kaip savo
pačios dalį, kaip savo odą, ir tik atvykus Nojui padėjau į šalį (nenorėjau, kad pamanytų, jog aš
trenkta, ar dar ką).
Nežinojau, kad antklodę man pasiuvo ji, Mirabelė. Buvo aiškiai matyti, kad tai rankų darbas:
siūlės kreivos, dygsniai nelygūs, – bet turėjau ją nuo seno, kiek tik prisimenu, todėl maniau, kad
antklodė padovanota kokios nors giminaitės, ne per geriausios siuvėjos. Nesupratau visus tuos metus
turinti daiktą, su meile pasiūtą mano mamos.
Vėl linkteliu mažylei.
– Galiu į ją pasižiūrėti? – prašo ji.
– Supranti, Anse, juk neturiu jos su savimi. Gal kitąkart parodysiu.
– Ar norėtum su manim pažaisti? – klausia Anansė, atkišdama man varlę ir sidabrinę dėžutę. –
Noriu įtaisyti varlę į dėžutę, kad Kora išsigąstų. Kad varlė iššoktų ir sakytų jai: ūūū! Noriu trupučiuką
ją išgąsdinti, gal pavyks sukišti. Ar nori pažaisti?
– Taip, – sakau, tik turiu keliskart atsikrenkšti, kad pratarčiau žodį. – Labai noriu su tavim
pažaisti.
Anansė vėl nusišiepia.
– Tetutė Mirabelė taip ir sakė.

Prieš šešiolika metų

– Ar nori, kad pasekčiau sakmę apie Rožių žiedlapių paplūdimį?
– Taip, taip, taip.
– Gerai, Flere, ropškis į lovą, tada pradėsiu sekti. Neliūdėk, jei užmigsi. Rytoj papasakosiu, kaip
viskas baigėsi.
– Mamyte, aš neužmigsiu.
– Sakai kas vakarą ir kas vakarą užmingi.
– Bet dabar ne, mamyte, prižadu.
– Gerai. O buvo taip…

Vaikai jau lovoje. Ponia Č. atkemša vyno butelį, mudvi sėdime virtuvėje su pilnomis taurėmis.
Pirmiau kava, dabar vynas!
Naudojuosi ponios Č. telefonu, tikrinu, ar Nojus grįžo į viešbutį, jo numeris vienas iš nedaugelio,
kuriuos žinojau mintinai dar tada, kol nebuvau paskandinusi mobiliojo. Be jo jaučiuosi lyg ir
laisvesnė. Nežinau, kas pasaulyje vyksta, nes nesu nuolatos prisijungusi. Nėra feisbuko, nėra tviterio,
jokių blogų, jokio interneto. Nei žinučių, nei skambučių, nei žaidimų. Gyvenu taip, kad platusis
pasaulis negali su manimi susisiekti, ir man tai patinka… Žinau, kad tai netruks amžinai, juk, tarkim,
policija negali su manim susisiekti ir pranešti, kada galėsiu įeiti į jos namą, bet maloniai leidžiu laiką
ir neįėjusi. Kaip iškritimas iš Matricos, prisimenat? Buvau atjungta nuo tinklo, gavau įkvėpti tikro oro
ir gyventi išoriniame pasaulyje, o ne savo telefone.
– Kada jūsų vyras grįžta namo? – klausiu.
Nenoriu čia būti, kai jis pareis. Negaliu net pagalvoti, ką jis padarė, sutinku su bet kuo, kad tik
neatsidurčiau šalia jo.
Ji stipriai suspaudžia lūpas, tada priglaudžia taurę, mėgina gurkštelėti…
– Jis ne… – sako ji, kai paaiškėja, kad susičiaupus gurkštelėti nepavyks. – Jo čia nėra. Padariau
taip, kad jis išeitų. Išsiaiškinau, kad kone apie viską man melavo, taigi turėjo išeiti.
Man tarsi atitirpsta sąnariai – nebereikia nerimauti, klausytis, ar netrakšteli duryse raktas, nes ten
gali būti jis.
– Ak, – ištariu.
Nesu tinkama tokiems dalykams. Nemoku vykusiai paguosti ar rasti ta proga tinkamą žodį.
– Todėl ir leidau Anansei šiandien pasilikti. Ją ir Korą gerokai sutrikdė visa, kas įvyko pastaruoju
metu, tad leidžiu joms kai kada pasilepinti. Ne visada, tik kartais.
– Ar jis išėjo gražiuoju?
– Flere, prisipažinsiu, nenoriu apie tai nė galvoti, ką jau kalbėti apie aptarimą. Visa virto tokia
maišalyne. Daug kas iš to – mano rankų darbas. Jei būčiau buvusi ne tokia akla, bent kiek drąsesnė,
daug ko nė nebūtų atsitikę. Bent jau nebūčiau išsiskyrusi su tavo motina.
– Nežinau, ką sakyti.
– Ir nereikia. Bet turiu tau prisipažinti, kad, policijos manymu, esu susijusi su tavo motinos
mirtimi.
Išvaizdusis policininkas ir man tai sakė.
– Ak, – tarsteliu.
 – Policija sako turinti įrodymą, kad aną naktį buvau Mirabelės namuose, supranti? Štai kodėl
buvau apie tai kitądien klausinėjama.
– Ar jūs tai padarėt? – žodžiai sprūste išsprūsta man iš lūpų.
Šitai atrodo visiškai neįtikima, štai kas. Tarytum visa tai matyčiau per televizorių, o šalia sėdinti
dama manęs klaustų: „Kaip manot, kas tai padarė?“ – ir imtų pasakoti apie dviejų vaikučių, tokių
mielų ir nuo bet ko apsaugotų, motiną, ir panašiai. O aš ir atsakyčiau: „Ne, tai negalėtų būti ji, nes
moteris, mūvinti aptemptus džinsus ir siūlanti žmonėms vyno bei kavos, ne nusikaltėlė.“
Keliama prie lūpų taurė stabteli pusiaukelėje ir grįžta ant stalo.
– Ne, – ponia Č. įbeda akis į ją. Paskui neskubiai pakelia galvą, atsigręžia. – Ne, ne aš.
Noriu ja tikėti, tikrai noriu. Bet žinot, ką manau apie savo matytas televizijos laidas: jose beveik
visada esama tylenių. Tokie žmonės sėdi ramiai ir turėtų būti visai nekalti, bet iš jų laikysenos, iš
klaidžiojančio žvilgsnio, be jokios priežasties virptelinčių rankų gali numanyti, kad jiems yra ką
slėpti, ir toji paslaptis veikiausiai sunki.
– Tai gerai, – sakau.
– Ar nori, kad papasakočiau apie tavo motiną?
– Ne, – sakau ir trūkteliu gerus du gurkšnius išties puikaus vyno. Labai brangaus, žinoma. – Turbūt
man laikas eiti. Nojus laukia.
Ji linkteli ir seka akimis, kaip atsistoju, pasičiumpu savo džinsinį švarkelį, pasikabintą ant kėdės,
pasiimu rankinę, Gucci kopiją, Žasminos pernai parvežtą iš Dubajaus.
– Iki pasimatymo, ponia Č., – sakau jai prie durų.
– Taip, iki, užsuk bet kada.
– Užsuksiu. Ir perduokit nuo manęs padėką Anansei. Ji šiandien mane kaip reikiant pradžiugino.
Ji linkteli ir nusišypso.
Man labai patinka ponia Č., samprotauju eidama gatve. Tik baisiai norėčiau žinoti, ką ji šitaip
slepia.
 14
Beatriksė

Skotai, aš tave myliu. Man dabar tavęs labai reikia. Prašau atsiliepti. Turiu du draugus, tu
esi vienas iš jų. Kita draugė – moteris, kurią esi vedęs. Su ja negaliu kalbėtis dėl
akivaizdžių priežasčių. Taigi lieki tu. Prašau man paskambinti. Myliu tave. Bea x
 Tamė

Nesitikėjau, kad jo pasigesiu.

Nemaniau pabusianti kas rytą netikėdama, kad kita lovos pusė tuščia, nemaniau šitaip norėsianti,
kad Skotas glaustųsi prie manęs, sudarydamas visus 99. Nesitikėjau, jog žiūrėdama, ką veikia
mergaitės, nejučia sieksiu telefono siųsti apie jas žinutę – vien kad prisiminčiau, jog tai jau
nebeveikia. Leidžiu jam pačiam susisiekti, ir kai jis paskambina, mudu galime tartis, kada pasimatys
su mergaitėmis. Nuolatos jo pasiilgstu, bet paskui prisimenu, kas jis toks ir ką jis padarė.
Vykstu namo palikusi mergaites pas tėvus ilgajam Gegužės banko savaitgaliui, ir baimė kone atima
man kojas. Tris dienas būsiu viena. Galėjau ir aš pasilikti ten, praleisti laiką su jomis, su Sarto ir
Ženevjevos vaikais, bet supratau, kad verčiau pabūti vienai ir viską apmąstyti.
Man reikia susidaryti kokias nors taisykles, kad galėčiau jų laikytis, kai pasidarytų per sunku, kuo
nors vadovautis, kai užeis noras susigrąžinti Skotą. Nes trokštu, kad jis grįžtų. Žinau, kad nieko
nepaisydama atsileisiu. Išsigąsiu dėl savo pačios ateities. Įtikinsiu save, kad mergaitėms taip
geriausia, kai blogiausia, kas įvyko, nebegali pasikartoti. Jei susidarysiu taisykles dabar, kol dar
randu jėgų jo nekęsti, apsisaugosiu nuo nederamų žingsnių ateityje.
„Noriu žinoti tik viena – kodėl mane išdavei“, – tariu. Tie žodžiai netyla mano galvoje, tai nauja
dėlionės dalelė, atsiradusi aną naktį. Nebesikratau jų, nebebijau. Jau geriau žinoti, kaip buvo iš
tikrųjų; kai nelemtosios nakties akimirkos ima sūkuriuoti mano atmintyje kaip sujudusios dulkės,
leidžiu joms nusėsti ir parodyti, ką jos slepia.

– Noriu žinoti tik viena – kodėl mane išdavei?

– Gali tikėti kokiom tik nori kalbom apie mane, bet nepadaryčiau to, ką čia man prikiši, – sako
ji. – Tik ne su juo.
– O kam jam reikėtų meluoti? – sakau.
Esu visiškai girta, tiesiai nebepastoviu, kojos nėmaž nebelaiko, tad susmunku ant grindų kaip
maišas.
Ji purto galvą, veidas be galo liūdnas.
– Mačiau žinutes, – sakau jai.
– Kokias žinutes? Niekada jam nerašiau. Žinai, kad siaubingai jo nekenčiau, turėtum žinoti, jog
nenorėjau turėti su juo nieko bendra; neįsivaizduoju, kas turėjo atsitikti, kad man būtų tekę rašyti
jam žinutes.
– „Žinau, tai negerai, ir vis dėlto man patinka. Žinau, kad turi šeimą, bet galiu laukti. Lauksiu
visą gyvenimą, kol išties galėsi būti su manim. Man bus labai skaudu, aš tuo nesididžiuoju, bet
myliu tave“, – deklamuoju jai. – Tu šitai parašei, tiesa?
Ji priblokšta dėbso į mane.
– Tau reikia eiti iš čia, tuojau pat, – sako mėgindama pakelti mane nuo grindų.
 Nenoriu, kad mane keltų. Esu labai patenkinta, kad čia sėdžiu ir pasaulis apie mane nesisuka.
– Atsikabink nuo manęs, sakau, atsikabink, neliesk! – ginuosi nuo jos rankomis ir kojomis, kad
paliktų ramybėje.
– Šalin nuo manęs! Eik iš čia! Neliesk!

Baigta. Visiškai netikėtai nušvito galvoje ir staiga pradingo, o aš dar bandau vytis, susigrąžinti,
verčiu save prisiminti, kas buvo toliau, kas… Ten, ant kelio, kažkas stovi. Nejučia užgulu stabdį,
automobilis staiga sustoja, o mane bloškia į priekį, ant oda aptraukto vairo, vis dar laikausi jo
įsitvėrusi. Taip sėdžiu valandėlę, dusdama nuo oro pertekliaus plaučiuose. Vos kažko neužmušiau.
Vos neatsitrenkiau. Atsilošiu, stengiuosi kvėpuoti lėčiau, apraminti diegiančią širdį. Vos neužmušiau
žmogaus.
Lėtai pakeliu ranką prie burnos ir kvėpuoju į delną, įtikinėdama save nurimti, atitokti. Nieko
neatsitiko, sustabdžiau laiku, šiandien niekas nesužeistas. Pamažu krūtinė atsileidžia, galiu lygiau
atsikvėpti, galvoje darosi aiškiau, o širdis muša beveik tolygiai, ir visos juslės vėl gali man tarnauti –
tada pagaliau pažvelgiu pro langą. Tikiuosi, tas žmogus jau toli, jau pranyko Dievo Apvaizdos
aklagatvio tamsoje taip ir nesupratęs, kad vos neatsisveikino su gyvenimu.
Bet jis vis dar čia. Stovi kaip stuobrys vidury kelio, žvalgosi į gatvės galą, tik ne į automobilį, vos
neužbaigusį jo būties. Mano žibintai apšviečia susivėlusius platinos šviesumo plaukus, liauną, tarsi
išskaptuotą kaklą ir liekną liemenį. Tai ji.
– Kas tau yra? – rėkiu, kaipmat išvirsdama iš automobilio. – Dar negana pasidarbavai, kad
sugriautum mano gyvenimą? Dar nori, kad patekčiau į kalėjimą užvažiavusi ant tavęs?
Nė nepajuda iš vietos, stovi kaip stovėjusi ten pat, kur vos jos nenutrenkiau, tik krusteli ir pagaliau
atsigręžia. Akys be gyvybės dėbso į mane, tik vargu ar ką mato. Nesąmoningai ištiesiu ranką, kad ją
nuraminčiau, kol prisimenu, kas ir kokia yra.
– Man tas pats, ką čia darai, tik neslankiok keliu. Tavo laimė, kad sugebėjau laiku sustabdyti,
kitam vairuotojui gali ir nepasisekti. Būtų bjauru, jei kam nors taip nutiktų.
Nelyginant iš medžio iškritusi, peikėdamasi ji tankiai mirksi.
– Tamė, – ištaria. – Juk aš ėjau pas tave pasikalbėti, o tu čia. Ačiū. Ačiū, kad atėjai.
Nors atrodo sąmoninga, Beatriksė vapa nesąmones, paraudusios jos akys klaidžioja, vyzdžiai
išsiplėtę.
– Ką nors vartojai? – sakau.
Akivaizdžiai sutrikdyta klausimo ji purto galvą, šviesūs banguoti plaukai gundomai vilnija, ir man
prieš akis neišvengiamai vaidenasi, kaip jo ranka panyra į tuos plaukus, o jųdviejų kūnai susipina
mūsų šeimyninėje lovoje. Vidujai viskas apsiverčia.
– Ne, o kodėl klausi?
– O kodėl iš viso su tavim kalbuosi? – atšaunu. – Kas man darbo tavo gyvybė.
Apsigręžiu ir einu prie automobilio.
– Aš gailiuosi, – garsiai sako ji. – Ėjau pas tave, norėjau šitai pasakyti. Labai gailiuosi. Kai
anąsyk kalbėjomės, nepasakiau. Bet išties labai gailiuosi.
Stabteliu ir laukiu, kol jos žodžiai nugrims į mane ir apdildys susmigusias į širdį skausmo šukes.
Nieko neįvyksta. Tų žodžių negana. Nežinau, ko dar reikėtų, tik ne šito.
– Turiu tau kai ką pranešti! – šūkteli ji.
Žengiu toliau, nes čia nieko nėra, ji nieko negali pasakyti, kad sumenkintų savo niekšybes, kad
priverstų mane stabtelėti ir pasikalbėti. Kol neištaria šito. Ji pabrėžia tik tuos žodžius, nuo kurių
sustoju kaip nudiegta, atsisuku be kvapo ir įbedu į ją žvilgsnį.
– Aš nėščia nuo jo, – sako ji.
Nenuleidžiu akių nuo moters, vėlų šaltą vakarą išėjusios lauk su geltona vasarine berankove
suknele ir raudonomis šlepetėmis. Įdėmiai žvelgiu, nes ji ištarė visai ne tai. Tik maniau, kad ketina
ištarti, ir iš anksto tokiai naujienai apsišarvavau. Betgi čia ne tai, jos žodžiai visai ne tokie.
Stengiuosi suvokti, ką ji pasakė, išgirsti juos iš naujo. Šįkart pavyksta.
– Man krūties vėžys, – štai ką ji man sako.
 Beatriksė

Žinot, kaip man dabar norėtųsi būti aršiai, beatodairiškai į tai žvelgti, kad niekas nesulaikytų.
Norėčiau būti tokia – atsistoti kovotojos stovėsena ir šaukti: „Aš moteris, aš Beatriksė Karenden,
neleisiu savęs nugalėti! Kovosiu ir laimėsiu šitą mūšį!“
Bet esu kitokia moteris – norinti susiriesti į kamuoliuką. Trokštanti, kad kieno nors rankos ją
apglėbtų, maldytų, kuždėtų, kad jai pasiseks. Ta moteris nori pašnibždom prisipažinti. Pasakyti: man
baisu.

Bijau skausmo.

Bijau likti viena.

Bijau, kad turėsiu išeiti taip ir nepalikusi jokio pėdsako šiame pasaulyje.

Bijau galo.

Bijau. Bijau. Bijau. Bijau.

Aš tam netinkama, aš bijau.

 Tamė

Moteris, kurios vos neparbloškiau, sėdi priekinėje keleivio sėdynėje. Nekviečiau jos, tik įlipau pati
ir atidariau kitas dureles. Dabar ji kiūto šalia su prisegtu saugos diržu, o aš vežu ją namo.
Vogčiomis į ją žvilgteliu, į tą kitą moterį. Į savo vyro meilužę. Ji sumenkusi. Visada buvusi
nepriekaištingos išvaizdos, visada geros savijautos, turbūt visada viskam pasirengusi – iki šiol.
Dabar ant mano priekinės sėdynės ji atrodo gležna ir jautri, bežadė ir priblokšta.
– Ačiū, – sako, man įsukant į jos keliuką. – Rimtai, ačiū.
Pravažiavau pro Mirabelės namą. Jis tuščias. Toji tuštuma slegia, net sėdėdama automobilyje
juntu to, kas išėjo, kas buvo atimta, tos netekties svorį. Pirštais kirste įsikirtau į vairą, tarsi tai padėtų
išlikti dabartyje. Šalia šitos moters vengiau prisiminimų. Tai nepadėjo, Mirabelė mano mintyse, man
už nugaros nurodinėjo, ką turiu daryti: aš jai baisiai nusikaltau, todėl dabar turiu deramai elgtis –
nedelsiant.
– Iki pasimatymo vėliau.
Linkteliu, įbedusi akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
– Išties labai gailiuosi.
Vėl linkteliu nežiūrėdama.
– Tame…
Šitą sakinį užbaigiu už ją – įjungdama variklį, dirsčiodama į veidrodėlius ir išvairuodama
automobilį iš stovėjimo aikštelės šalia jos namo.
 Beatriksė

Ei, tu! Gal gali man paskambinti prie progos? Nesuprantu, kas tau yra, bet jei išgirsiu
tavo balsą, tai suprasiu. Myliu tave. Bea x

Prieš metus
– Labiausiai iš tavo kūno mėgstu tavo papus.
– Krūtis, ne papus, – pataisiau. – Ačiū, tai gražiausia, ką apie mane kada nors esi pasakęs.
Skotas pabalino akis. Tarsi sakytų: jau nebeturiu jėgų. Akių vartaliojimo srityje jis tikras
imperatorius, vos girdimų nevilties atodūsių karalius.
– Tik nepasidaryk išvis politiškai korektiška, to man gana ir namie.
– Tas žodis toks… toks menkinantis, jei galima taip sakyti. „Krūtys“ – tarsi būtų kalbama apie
mylėjimąsi, „papai“ – apie skubrų pasidulkinimą, be malonumo.
Jis ėmė nykščiais glostyti man spenelius, ir patiriamas malonumas taikliai atsimušė visose
reikiamose kūno vietose.
– Myliu tavo krūtis, papus, buferius, – murmėjo. – Jie mano numylėtiniai.
Išsitiesiau ant nugaros, leisdama apžiūrėti save visą.
– O mano kojos? Ne mylimiausios? – perbraukiau jas delnais nuo kulkšnelių iki viršaus.
Jis papurtė galvą.
– O užpakalis? – perbėgau pirštais sėdmenis iš šonų.
Jis ir vėl ją papurtė.
– O pilvas? – pasiglosčiau apie bambą.
Papurtė galvą.
– O kaip mano rankos? – atkišau, kad apžiūrėtų.
Tas pats.
– Vadinasi, tai tiesa? Šiedvi yra tavo mylimiausios? – apsimesdama drovuole perbraukiau pirštais
krūtų iškilumus.
Blyški jų oda atrodė lygi ir švelni, saugojau jas nuo saulės, kasdien tepiau šveitikliais ir
drėkinamuoju kremu. Pirštų galais lėtai, gundomai sukau ratukus apie rožinius spenelių kauburėlius ir
blyškiai rausvas, putnias areoles. Dar niekas nebuvo kalbėjęs apie mano krūtis kaip apie mylimiausią
mano kūno dalį. Vis dėlto man patiko, kad tai sakė Skotis, kad jis tiek apie mane galvojo, kad net
išsirinko, kuri mano vieta mylimiausia.

Jei dar nepastebėjot, man patinka mano kūnas. Myliu jį. Jis nepriekaištingai sudėtas, lieknas, grakštus,
su puikiais apvalumais, jis ir sudaro mano esmę. Moterys nuolat nerimauja dėl savo kūno.
Jaudinamės dėl savo sėdmenų ir krūtų didumo, dėl negana plokščio pilvo. Taip iš tiesų yra, nuolat
matau, kas dedasi aplink, bet pati tame nedalyvauju. Nekvaršinu sau galvos, neėdu savęs, nes myliu
savo kūną.
O jis manęs nekenčia.
Mano kūnas atsigręžia prieš mane. Elgiasi šlykščiai ir klastingai, kaip draugas, tapęs išdaviku.
Padaro man niekšybę, įtaiso manyje tai, kas mane lėtai ardo. Nežinau, ar seniai tai vyksta, bet dabar
tai visiems krinta į akis, ir skauda, kaip dar nėra skaudėję… Taip, žinau, mano kūnas man daro tai, ką
padariau jai aš, bet juk tai neteisinga, ką? Juk aš niekada neturėjau tikslo jos įskaudinti.
Myliu savo kūną, o jis verčia mane kentėti.
Buvau ne viena, kai gydytojas atsargiai pranešė man naujieną. Dalyvavo ir chirurgas, dar kitas
gydytojas, specialiosios priežiūros slaugytoja. Kai gydytojas pradėjo kalbėti, ji atsisėdo greta.
Turėjau iškart suprasti, kai jie visi įžengė į kabinetą, – man tikrai neketina pranešti, kad šilauogės
dydžio gumulėlis, apčiuopiamas iškirptės kairėje, ne rimtesnis už cistą. Neatspėjau, nes nuo pat tada,
kai kreipiausi į klinikas dėl tyrimų, kol laukiau pirmųjų atsakymų, mano mintys blaškėsi ir klaidžiojo
kaip vaikas, gavęs valią. Nuolatos turėjau sau priminti, kur esu, kas iš tikro vyksta, užuot spėliojusi,
kada pagaliau atsilieps Skotas. Kuri lygos komanda imsis vadovauti. Kiek dar drabužių, užsakytų per
Prada Mary Janes, turėčiau gauti iš Niujorko. Kai prisiversdavau sutelkti mintis į tikrovę, kaskart
būdavo aišku, kas atsitiko: sėdėdama kabinete, prabėgomis supažindinta su dar trimis žmonėmis,
sužinojau, kad mano kūnas mane suvedžiojo.
Kai gydytojas tai pasakė, akies mirksniu pasijutau atsidūrusi negyvenamoje saloje, supama smėlio
ir vandens, suprantanti, kad čia esu visiškai viena. Palikta likimo valiai, ir niekas negali man padėti.
Dairiausi po salą, ieškodama, kaip ištrūkti. Perkračiau mintyse visus tuos, kurie pabandytų,
kuriems rūpėtų leistis į jūrą ir nusigauti iki manęs, paimti mane už rankos ir priminti, kad nesu viena.
Jūra ilgai plytėjo tuščia, praėjo nemaža laiko, kol man prieš akis atsiskleidė reginys. Stovėjau viena
toje negyvenamoje saloje visą amžių ir galiausiai išvydau vieną žmogų. Vienintelį, kuris bandytų
mane išgelbėti, jam rūpėčiau tiek, kad norėtų būti su manimi. Kas jis, jūs žinot, tiesa? Ir aš pati
žinojau. Jam dabar nelengva, kaip tik dabar reikia laiko. Jei praneščiau jam, jei jis apie mane
sužinotų, esu tikra, norėtų būti su manimi. Jis norėtų apkabinti, glausti ir įtikinėti mane, kad viskas
turėtų būti gerai. Pasakytų, kad eis su manimi į visus paskirtus susitikimus, prižadėtų laikyti mane už
rankos per visas procedūras, žiūrėtų į mane ir matytų tą, kurią visuomet matė, – savo mylimą moterį,
o ne tą, kuria turėčiau pavirsti. Nematytų moters, kurios kūnas nusprendė jos neapkenčiantis.
Žmogus jūroje – vienintelis, mano galva, pasirengęs pereiti viską, kad išgelbėtų mane ir
apsaugotų? Jūs jį pažįstat. Be abejo, pažįstat.

Tamė padeda puodelį priešais mane ir pasitraukia į kitą virtuvės kampą. Nenori būti per arti manęs,
aišku. Kodėl turėtų norėti?
Vis dėlto ji priėmė mane į savo automobilį, parvežė namo, – iš pradžių į mano namus, paskui į
savo, – pasodino virtuvėje ir išvirė arbatos.
– Vaikai pas mano tėvus, – pasakė, kai įėjome, man stengiantis tyliai uždaryti duris. – Čia tik aš.
Ir aš, norėjau cyptelėti. Aš dar čia, dar tebesu.
Akimis nejučiomis susirandu mobilųjį, gulintį ant stalo priešais mane. Nieko.
 Ji stovi užpakaliu atsišliejusi į spintelės briauną, išskėstomis rankomis įsitvėrusi į storą stalviršio
lentą, nunarinusi galvą, nejudri ir įsitempusi.
– Kada sužinojai? – klausia nepakeldama galvos.
– Hm… aš… Kas šiandien? Penktadienis?
Ji linkteli nuleidusi galvą.
– Gerai, jei šiandien penktadienis, tai prieš dvi dienas. Trečiadienį.
Maždaug per dvi savaites turėčiau sužinoti viską: pobūdį, stadiją, matyt, ir gydymo būdus. Šitai
prisimenu.
Tamė vis linkčioja, tarytum žemai nunarintoje galvoje lėtai dėliotų mano žodžius.
– Tik šįvakar gavau kaip su maišu per galvą. Išgirdau, ką sakė daktaras, supratau, bet pirmiau man
tai neatrodė tikra, kol viskas susidėliojo regos centre, spragtelėjo, o tada užvirto kaip griūtis, –
gurkšteliu iš puodelio. – Sunku apsakyti, ką jaučiau.
Ji išsitiesia ir įsmeigia žvilgsnį į dvivėres tamsinto stiklo duris, nelinksmas šypsnys veide
nublanksta vos atsiradęs.
– Taip, – sako tyliai, vis dar nežiūrėdama į mano pusę, – pažįstu tą jausmą.
Ir Tamei teko tai pereiti? Ir jos kūnas ją išdavė? Kada? Kodėl nieko nežinojau – ak, ji turi galvoje
žinią apie mane su Skotu… Tada, kai viskas paaiškėjo, o anksčiau ji manė, kad tai Mirabelė buvo su
juo… Bet tai ne tas pats, tiesa? Ar gali jaustis taip palaužta, visiškai sugniuždyta, jei sužinai, kad tas,
kurio nebemyli, rado savo meilę kitur? Ar tikrai?
Noriu išsiteirauti apie jį. Kaip jis laikosi, kai mergaičių nėra greta? Vis dėlto negaliu klausti.
Šalia yra žmogus, vienintelis susisiekiantis su mano mylimuoju; slegiama baimės, kokią pabaisą galiu
paleisti nuo grandinės, negaliu apie jį klausinėti.
Kodėl klaidžiodama tarp išgąsčio, silpnumo ir pražūties pojūčio vis labiau jaudinuosi dėl jo? Ne
dėl savęs, Tamės ar dar ko nors, o tik dėl jo? Turbūt dėl to, kad taip myliu, bet tokio paaiškinimo man
jau negana. Neatrodo įtikima. Gal aš pati tai neigiu, tai prisitaikau? Gal pati nenoriu matyti, kas bus
toliau, ir puolu prie to, kam visiškai neturiu įtakos? Ar du dalykai, kurių negaliu pakeisti, jau sudaro
visumą?
– Kam jau pasakei? – klausia ji.
– Aš… hm… nepasakiau Skotui, jei tai turi galvoje. Jam išvykus, mes dar nesikalbėjom.
Ji papurto galvą, atkakliai nežiūrėdama į mane. Matyti tamsiame durų stikle atsispindinčios jos
veido apybrėžos; regis, ji tuo netiki.
– Ne, – atsiliepia, – ne tai turiu galvoje… Po teisybei, man nerūpi, ar judu kalbėjotės. Tai tavo
reikalas. Jei jau esi čia, pas mane, o ne pas kurį nors kitą žmogų, spėju, kad nedaug kam spėjai
pasakyti, gal iš viso niekam. Svarstau, ar norėtum, kad kam nors paskambinčiau, kas pabūtų su tavimi,
o pati galėčiau parvežti tave namo.
Štai kodėl ji, sustojusi prie mano namų, atsivežė mane čia – kad nelikčiau viena. Žinojo, kad
daugiau nieko neturiu, nenorėjo po diagnozės išleisti manęs į šaltą, ledinį tuščių namų glėbį. Neketina
man pagelbėti ar kaip nors kitaip padėti, nori tik atsikratyti.
Man ima baisiausiai gniaužti gerklę, beveik negaliu nei nuryti, nei kvėpuoti. Atsargiai pastatau
puodelį ant stalo, akys vėl ieško telefono, gulinčio priešais. Ji nenori, kad čia būčiau. Ir kam aš jai?
Betgi daugiau nieko neturiu.
Mes kvėpuojame vienu ritmu, mudvi su Tame. Abidvi stengiamės giliai įkvėpti, paskui lėtai
iškvepiame. Gyvename vienu metu. Kažin, gal ir širdžių plakimas sutampa? Klausydavausi, kaip tuksi
Skoto širdis, stengiausi priversti savąją prisitaikyti prie jo ir tarsi patvirtinti, kad turime būti kartu,
nors visas pasaulis vadintų tai neteisybe. Tikėjau, kad sielos draugas yra tas, kurio širdis muša kartu
su tavąja, susitraukia ir išsiplečia tame pačiame esminiame mudviejų gyvybės lygmenyje. Mudviejų
širdys niekad neplakė vienodai, kad ir kiek klausydavausi, bet tai nereiškė, kad ateityje to nebus. Gal
kurio iš mūsų širdis sutriks, stabtelės, o tada jau abidvi plaks kaip viena.
Ar mano širdis dera su Tamės širdimi? Ar jos plaka sutartinai dėl to, kad mylėjome tą patį vyrą?
Ar mudvi sielos draugės, jei be jos daugiau nieko neturiu?
Jos pirštai kirste įsikirtę į stalo kraštą. Neabejoju, liks įrantos. Tamė nori, kad išeičiau. Tyla,
sunki nepermaldaujama tyla reiškia, kad ji to nori. Atsivežė čia mane, o dabar tetrokšta, kad išeičiau.
Bet to nepasakys. Nenori tokia būti – moteris, kuri parsiunčia mane į tuščius namus.
Turėčiau pamėginti išeiti, palikti ją ramybėje. Bet neketinu. Žinau, kad esu negeras žmogus. Bet
dabar negaliu būti viena.
Man vėžys, negaliu būti pati viena. Net jei tai reikštų, kad būsiu čia visiškoje tyloje, siejama su ja
tik ritmingo mudviejų kvėpavimo.
 Tamė

Ji užmigo ant mano sofos.

Vakar vakare buvo akivaizdu, kad neišeis. Kad neversiu jos išeiti, ji irgi suprato, ir tai taip pat
buvo akivaizdu. Kada gi aš tapau tokia – patiesalu prie durų, kurį gali mindyti apsimelavęs mano
vyras ir jo meilužė?
Sovėjau virtuvės tyloje, o ji sėdėjo, dar ilgai laukiau, kol pakils ir išeis. Taip padarytų bet kuris
kitas eilinis žmogus. Ar ji iš tokių? Imu tuo abejoti. Kas pasielgtų su mūsų šeima kaip ji ir vis tiek
norėtų būti greta, nors to, kurio ji siekė, jau nebėra? O gal ji vis dar čia todėl, kad tikisi, jog
paskambinsiu Skotui, viską papasakosiu, ir jis šuoliais atlėks jos gelbėti?
Taip ir padaryčiau, kad tik jos atsikratyčiau, jei nereikėtų skambinti. Pasakiau Korai su Ananse,
kad jis ilgam išvykęs verslo reikalais, joms tai visai neužkliuvo. Skotas kalbasi su jomis namų
telefonu – žinau, ne kas kitas, mat pakeičiau numerį, kad Beatriksė nebeskambinėtų, ir tik jis žino
naująjį. Pasakoja joms, kad labai dirba, kad pasiilgo, kad jos turėtų pagloboti mamytę. Neprašo
pakviesti manęs, o aš ir pati nenoriu kalbėtis. Jos neklausia, ar jis ne kalėjime – to gali tikėtis – bet
įtariu, kad tarpusavy apie tai pasikalba. Stengiuosi, kad jų gyvenime atsirastų kitų žmonių, daugybė
kitokių dalykų, kad jos nepajustų, jog namuose tarytum ko trūksta, kai tėvas išvykęs. Jis neketina
grįžti, bet aš to joms dar nepasakiau.
Jis neketina grįžti – tai viena iš priežasčių kaip prikaltai sėdėti virtuvėje ir neiti lauk.
Neilgai trukus užlipau į viršų, į kadaise buvusį šeimyninį miegamąjį, – taip ir neparsikrausčiau
atgal, – atitempiau žemyn antklodę ir pagalvių, palikau svetainėje ir grįžau į virtuvę.
– Gali miegoti ant sofos, – tariau ir nepasakiusi labanakt išėjau, kol nepradėjo dėkoti ar nepapildė
sąrašo dar vienu „gailiuosi“.
Ji tebemiega. Jau devynios, o ji miega. Aš neužmigau, galvoje vaidenosi jie abudu, tie vaizdai
išginė mane iš lovos į kabinetą. Sėdėjau ten ir dirbau, kol pasigirdo pirmieji paukščių balsai, ir
dangus paraudo nuo aušros.
Neįsivaizduoju, kaip reikėtų užmigti, jei sužinočiau tokį dalyką. Kažin, ar galėčiau nors atsigulti,
tai ką ir kalbėti apie miegą. Ar atsilaikyčiau, neprarasdama sąmonės varžtų, suprasdama, kad galiu
jos nebeatgauti. Dažnai pagalvodavau, kad atsiduoti miegui reiškia ne ką kita, kaip tikėti, be jokių
įrodymų, kad vėl pabusi.
– Kiek laiko? – klausia Beatriksė užsimerkusi.
Jos suknelė guli ant grindų, nudriekta ant šlepečių. Kiek kartų ji čia buvo – nuoga ar pusnuogė –
šitame kambaryje, visame name?
– Devynios, – atsakau.
– Negaliu patikėti, kad miegojau. – Ji vis dar užsimerkusi. – Pirmąsyk užmigau nuo tada, kai
sužinojau.
Kai sužinojau aš, nė sykio dorai neišsimiegojau. Miego užteko, kad netapčiau pavojinga vaikams
ar sau, bet tikrai ne tiek, kad jausčiausi sveika, vientisa, žmogiška.
– Negaliu prasimerkti, nes jei pamatysiu tave, prisiminsiu turinti atsiprašinėti, be galo
atsiprašinėti.
– Darėt tai mano lovoj?
Ji atsimerkia, kelias akimirkas ieško, kur aš.
– Ne, nedarėm, – atsiliepia.
– Gerai, – sakau. – Šiandien man daugybė reikalų, todėl…
Apsivilk ir eik lauk.
– Tikrai, žinoma, žinoma.
Ji nė nepajuda. Tik užsimerkia ir užsitraukia antklodę iki ausų. Ji niekur neis.
 Beatriksė

Nepatikėsiu – ji manęs šito paklausė.

Žinoma, kad darėm tai jos lovoje. Kaip ir visur kitur, išskyrus vaikų kambarį ir viršutinį tualetą.
Darėm ir jos kabinete. Man labai nepatiko, kad įsibrovėme į jos asmeninę erdvę kaip kokie bailiai,
bet jis neatlyžo. Paskui verkiau, tai atrodė siaubinga: sėdėjau jos kėdėje ant jo, mylėjausi žiūrėdama į
įrėmintus sertifikatus ant sienos, apdovanojimus ant židinio atbrailos, į tvarkingą šūsnimis sudėliotų
darbo popierių netvarką. Į smagių nuotraukų su vaikais perteklių.
– Atsiprašau, – tarė jis išvydęs mane nusiminusią, kad leidausi jo įkalbama. – Taip daryti buvo
žema. Bjauriai jaučiuosi. Daugiau to nebus.
Lova man buvo mėgstamiausia vieta visame name. Ji man leido pasijusti teisėta įname, tarytum
būtų tik laiko klausimas, kai gyvensim čia kartu ir nuolatos.
Tai buvo netiesa, bet juk būdami įsimylėję visi elgiamės beprotiškai, prašyčiau tai prisiminti.
Tačiau kodėl ji vis dėlto paklausė? Juk sužinojusi tiesą tikrai nepasijustų geriau.
Nepatikėsiu, kad paklausė dėl savęs.
 Tamė

Kai Kora buvo maždaug pustrečių metukų, įsikaliau sau į galvą, kad ji leis save „įkalinti“
aptvarėlyje. Pasistačiau jį virtuvėje, maniau, galėsiu virti, o ji žais su žaislais, dar pažiūrėsiu
vaizdajuostę ar net kelias. Ji bus visai šalia, visąlaik mane matys, o aš galėsiu nudirbti savo darbus.
Tikrovė buvo visiškai kitokia. Ji veikiau atitiko tai, ką pati išmokau kaip mama – nėmaž nežinai, ko
vertas tavo sumanymas, nes kiekvienas vaikas kitoks, tad visiems bendrų taisyklių dažniausiai
nepritaikysi. Atidarydavau vartelius į aštuonkampį aptvarėlį, pamuštą storu standžiu paklotu –
nuostabiu, jei ji būtų užsimaniusi atsigulti ir pasnausti (mane buvo kuo rimčiausiai suklaidinusi),
pridėliotą mėgstamiausių jos žaisliukų, o ji stovėdavo šalia manęs, rankute įsitvėrusi į juodus
metalinius virbus, kojyte būtinai įsispyrusi į virtuvės grindų plyteles, o kita rankute stengdavosi
pasiekti žaislą iš aptvarėlio. „Įlipk, – paragindavau, – ir pasiimk žaisliuką.“ Kora manęs
nepaisydavo, tik vis stengdavosi pasiekti žaislą, bet nesileido apgaunama ir savo valia nesiveržė ten,
kur visai nenorėjo būti palikta.
Beatriksė elgiasi visai kaip pustrečių metukų Kora.
Parvežu ją namo, tylomis palydžiu, nes neketinu jos atsikratyti, kol suvaldysiu padėtį. Ji stovi prie
durų, krapštosi rankinėje, vis ieško raktų, nors bent keletą kartų nejučia stabteli ir išsiduoda radusi,
ko ieško. Kai tai pernelyg užtrunka, įkiša raktą į spyną ir labai sunkiai rakina, mat tasai stringa. Kai
pagaliau atsirakina, prireikia labai daug laiko durims atidaryti.
– Iki pasimatymo, – sakau, o ji grįžteli į mane plačiai atsimerkusi, apimta siaubo.
Visai kaip Kora, kai pakeldavau ir bandydavau įtupdyti į aptvarėlį. Raivydavosi visu kūneliu,
tabaluodavo kojytėmis, tad būtų buvę itin keblu neužsigavusią nuleisti žemyn, o jos akys kone
išsprogdavo dėl galimos išdavystės.
– Hm… aš… – atsikrenkščia ji; matyti, kaip virpa pagalvojusi, kad liks viena. – Gal gali luktelėti,
kol įeisiu?
Skotas prašydavo taksi vairuotojų padaryti tai dėl manęs: „Gal galit luktelėti, kol ji įeis, o tada
važiuoti?“ Tada jis žinojo, kad pavojus gali tykoti ant tavo slenksčio, kaip tik ten, kur manysi esanti
saugi.
– Aš, hm, kaskart jaudinuosi nuo to laiko… žinai, kai Mirabelę… Nebemėgstu būti viena.
Tai žema net jai, šiaip jau gebančiai smukti itin žemai, – juk aišku, kad gulėjo mano lovoje, savo
klausimu aš tik norėjau patirti, kokia ji sąžininga. Kita vertus, tikėtina, kad gali ir nerimauti: mes
nežinome Mirabelės nužudymo priežasties. Ji nebuvo… nebuvo prieš mirtį nei išžaginta, nei
apiplėšta, tačiau tai galėjo būti atsitiktinė žmogžudystė, kas nors galėjo pasikėsinti į moterį – vienišą
ir gyvenančią atskirai. Tai galėjo padaryti ir moteris, tokia girta ir įniršusi, kad nebesuprato, ką daro.
Žinau, kad Beatriksė turi teisę išsigąsti, bet iš manęs ji nori per daug. Ji prašo pagalbos, kad
sudaryčiau jai draugiją. Kad būčiau su ja, kol bandys apsiprasti. Viską ištverti. Įeiti į butą, kuriame
galbūt tyko žudikas psichopatas, prieš jos laukiančią ilgą kelionę. Be abejo, ji to nesako, bet kaip tik
šitai galvoja. Beatriksė nenori eiti į savo pačios aptvarėlį.
– Neturi jokios teisės manęs to prašyti, – tariu.
– Suprantu, – atsako ji. Akimis sugauna mano žvilgsnį, lūpos liūdnai išsiviepia. – Ir gailiuosi.
Nuoširdžiai gailiuosi.
Mirabelė – ji vėl čia, man už nugaros, mano galvoje, ji tikrina mano sąžinę nuo pat mūsų
paskutinio susitikimo.
– Eik ir susirink savo mantą, – paliepiu.
– Ačiū, – atsiliepia ji ir kaipmat apsipila ašaromis. – Ačiū.
Įstumia raktą į spyną ir pranyksta krautis daiktų, akivaizdu, skuba, kad netikėtai neapsigalvočiau.
Aš neapsigalvosiu. Darau tai ne dėl jos. Darau dėl draugės, kurią palikau nelaimėje.
 Beatriksė

– Pirmadienį, jei nori, nuvešiu mergaites į mokyklą, – pasiūlau Tamei.

Ji deda skalbinius į žiojinčią skalbyklės angą. Virtuvė ir visi namai kvepia vištiena, kepama
orkaitėje. Tai jos šeštadienio darbas. Kai iškeps, nupjaustys mėsą ir sudės į atskirus maišelius – du į
šaldytuvą, o visa kita į šaldiklį. Jame atsidurs ir maišelis su kaulais. Susikaupus penkių viščiukų
kaulams, ji išvirs stiprų vištienos sultinį. Kartu pagamins ir daržovių sultinio. Šiandien sultinių
virimo diena. Kol sukasi skalbyklė, ji pradeda gaminti maistą, skirtą užšaldyti dviem savaitėms. Kai
skalbimas bus baigtas, padžiaus skalbinius. Į tarpą dar siurbs, šveis vonios kambarius. Sutaisys kitą
skalbinių partiją. Neretai namuose būna ir mergaitės, tad ji stengiasi suktis greitai. Šiaip jau duoda
joms kokios nors veiklos, o pati tvarkosi taip, kad visos trys galėtų po pietų kur nors išeiti ilgesniam
laikui. Dažniausiai viską darydavo pati viena, nes Skotas gulėdavo su manimi.
Tamė kiša skalbinius kaip kišusi ir sako nepakeldama galvos:
– Ne, ačiū.
– Tai nesunku. Man visai patiktų, – neatlyžtu.
Ji atsistoja visu ūgiu, stipriai užtrenkia skalbyklės dureles ir susikaupusi ima rinkti skaičius, supila
į talpyklą skalbimo miltelius ir spaudžia mygtuką.
– Jau girdėjau – ačiū, ne.
– Noriu tau padėti, – aiškinu. – Pasikliauk manimi.
Kol Tamė sukasi, laikydama mane ilgai trunkančioje tyloje, man visai iš galvos išrūksta, kas esu,
kas manęs laukia; matau tik savo draugę. Ji atrodo siaubingai. Aš visai ne kalė, aš susirūpinusi.
Tamės plaukai, sušukuoti atgal ir suimti į uodegą, išryškina nupilkusį veidą, pilną dėmių ir spuogų. Ji
labai sulysusi, tai matyti iš skruostų, smakro, iš sprando ir pečių, iš viso kūno. Skęste skęsta Goonies
marškinėliuose, sportinės kelnės kabo ant klubų apsmukusios kaip klouno apdaras, tai prilipdamos
prie kūno, tai plaikstydamosi apie jį. Kada paskutinį kartą valgei? – noriu jos paklausti. – Kada
paskutinį kartą rūpinaisi savimi?
– Ar tu iš tiesų nori man padėti, ar, kaip ir anksčiau, vaidinti mano vaikams pakaitinę mamytę? –
klausia ji.
Šito nesitikėjau. Kaip ir tada, kai ji pasakė žinojusi, kad mudu su Skotu meilužiai. Nemaniau, kad
taip pasakys. Nežinau, ko tikėjausi prieš apsigyvendama čia, tik ne šito. Vyliausi, kad ji laikys mane
už rankos. Klausinės, ar nenoriu pasikalbėti, leis išsipasakoti, ką jaučiu, ko baiminuosi, sėdės šalia
apkabinusi ir ramins mane. Gal ragins išsiverkti, atverti giliai slepiamus siaubus ir išleisti į laisvę.
– Hm, aš nevaidinau, – sakau.
– Kaip tik taip ir buvo. Nuo pat pirmos dienos. Norėjai mano vyro, mano namo, mano vaikų, kai jų
atsirado. Maniau, taip domiesi mumis todėl, kad esi vieniša, kad tau reikia šeimos, štai kodėl pati
nuolat skatinau tave tapti mūsų gyvenimo dalimi. Štai kodėl nesipriešinau, kad Skotas eitų su tavimi į
futbolą, užsuktų pas tave padaryti kokio menko darbelio, kad kartu trauktumėt išmesti po burnelę.
Maniau… maniau, kad esi mano draugė, o tu iš pat pradžių tik tykojai mano gyvenimo.
Jei kalbėtume sąžiningai, tai ne taip paprasta. Prisimenat, pati tarsi sakiau Rufui norinti meilės iš
pirmo žvilgsnio? Kad noriu ją patirti su vyru, jei žvelgdama į ateitį iškart suprasiu jį būsiant kartu?
Taip man atsitiko su Skotu. Kai susitikome patį pirmą sykį, pajutau jam trauką, kokios dar niekad
nebuvau patyrusi. Jam prakalbus, supratau trokštanti, kad taip kalbėtų apie mane. Norėjau, kad
vadintų mane miela, svaigtų iš laimės, kad nešioju jo vaikelį, kad mudu pradedame naują gyvenimą.
Neužsibrėžiau tikslo jį laimėti, tik labai mylėjau iš tolo. Nebūčiau taip pasielgusi, jei ne meilė jam.
– Tame…
– Štai dėl ko nekentei Mirabelės. Tiesa? Ji permatė tave kiaurai.
– Žinau, kad nebūtum to supratusi, – stengiuosi rinkti žodžius, numanydama, kaip tai ją įskaudins. –
Bet aš jį mylėjau. Nuo pat… kai tik susipažinome, įsimylėjau jį, bet niekad nenorėjau tavęs
įskaudinti. Buvau tau draugė, tai ėjo iš širdies. Ir tik jį mylėjau.
Kol tarp mūsų su Skotu dar nieko nebuvo, kartais svečiuodamasi rasdavau jį namie ir kone
alpdavau iš baimės, kad ji pamatys, ką jam jaučiu. Ir vis dėlto trokšdavau jį matyti, bet ką iš jo
aplinkos. Jei ne patį Skotą, tai mergaites, nes jos buvo jo dalis. Kartais man užtekdavo atsidurti šalia
Tamės, nes ji su juo gyveno. Mane gąsdino nenumaldomas noras būti su juo, pereinąs į geismą.
Prasidėjus mudviejų romanui, kasdien baiminausi, kad tai baigsis. Kad galiausiai jis vis tiek
pasirinks Tamę ar stipriau pajus savo kaltę. Nebuvo kada atsipalaiduoti, niekad nesijaučiau tvirtai.
Turėjau visada būti prieinama, vaidinti spektaklį ir pasakoti Skotui apie kitus vyrus, kad išlaikyčiau
jo dėmesį, daryti tai, ko pabėgus vyrui prisiekiau niekad nedarysianti, nes nuo to jausdavausi kaip
išsigimėlė, nešvari ir niekam tikusi. Dėl to savęs nekenčiau, vis dėlto būčiau kažin ką padariusi, kad
jis liktų. Kaip įmanydama stengiausi jį išlaikyti. Dariau, ko tik jis prašydavo.
– Na, jei jį mylėjai, vadinasi, viskas buvo galima, tiesa?
– Ne, Tame, ne tai turiu galvoje.
– Kada tau paskirta ateiti? – užuot atsakiusi klausia ji.
– Trečiadienį. Tolesni tyrimai, supažindinimas su operacija.
– Kelintą valandą?
– Dešimtą.
– Gerai. Užsakysiu taksi devintai. Vairuoti į Braitoną tokiu laiku būtų pragariška, kita vertus, teks
ilgokai laukti. Kol prieis eilė, galėsim pasėdėti kavinukėje. Susitvarkysiu, kad mergaitės išgertų
arbatos pas drauges, jei negrįžtume laiku.
– Vis tiek važiuosi su manim?
– Ar kada nors galėjau rinktis? – Tamė įdėmiai žiūri į mane ir laukia, ką atsakysiu.
Mes visi galime rinktis. Kiekvienas mūsų. Kai kurie per akli, kad tai suvoktų. Kai kurie tuo
nepasinaudoja. Kai kas naudojasi nedorai. O iš kitų ta galimybė visiškai atimta, įvilioti į spąstus, jie
nebegali ištrūkti. Ir vis dėlto mes galime rinktis.
Nuleidžiu akis ir gręžiuosi eiti lauk. „Aš iš tikro jį mylėjau“, – sakau vos girdimai. Nežinau, ar ji
išgirsta, šiaip ar taip, neatsako. O gal atsako? Turbūt, nes mintyse man ataidi: „Ar tavo meilė buvo
tokia svarbi, kad turėjo sugriauti kitam gyvenimą?“
 Beatriksė

Paskambink. Bea x

– Bikse, ar tu pas mus visada gyvensi? – klausia Anansė.

Vežu jas į mokyklą. Tamė jų paklausė, ar norėtų, ir jos norėjo. Supratau, kad ji tai padarė dėl jų.
Tarkim, ir dėl manęs. Žino, kad nors mano paskatos iš pradžių buvo ne itin tyros, aš išties jas myliu.
Kaip tik dabar man reikia, kad gyvenimas būtų pripildytas meilės. Ne, iš Skoto nieko negirdėti, jei
bandote spėlioti. Man kilo pagunda pasiųsti jam žinutę ir papasakoti, kas vyksta. Pažiūrėti, ar tai jo
nepriblokš, neprivers susisiekti su manimi. Nenoriu apie jį blogai galvoti. Suprantu, dabar jam
daromas didžiulis spaudimas, bet man jo reikia. Norėčiau, kad atvyktų, man palengvėtų, jei matyčiau
jį šalia ir mylintį mane.
Miegu šeimyniniame miegamajame. Aišku, ji nepatikėjo, kai pasakiau, kad šiuose namuose
nesimylėjome, kad neužkrėtėme jų, anot jos, neabejotina savo išdavyste.
Suprantat, būčiau pajutusi, jei mūsų elgesys būtų išdavikiškas, bet buvo ne taip. Esu baisus
žmogus, jei nejaučiu savo kaltės, bet tiesiog nepajėgiu sukaupti jėgų. Gal tai liguista, gal nejaučiu
kaltės vien todėl, kad nenorėjome jos įskaudinti. Jai buvo skaudu, bet juk mudu nesėdėjome čia ir
nešnekėjome: „Ak, pasimylėkim priešais židinį tą savaitgalį, kai ji vešis mergaites pas saviškius, nes
tai būtinai suteiks jai skausmo.“ Darėme tai, nes savo kūnais norėjome išreikšti, ką jaučiame vienas
kitam.
– Ne, – atsakau. – Neketinu gyventi pas jus amžinai.
Anansės rankutė nuostabiai pritinka mano delne. Kora jaučiasi per didelė mergina, kad laikytų
mane už rankos, nebent pereinant gatvę, kai neturi ko rinktis.
– Pabūsiu, kol pasijusiu geriau. Dabar man nelabai gera, ir jūsų mamytė sako, kad galiu pasilikti,
kol pradėsiu sveikti.
– Jei tėveliui pasidarys blogiau, kažin, ar mama leis jam pasilikti, kol pasveiks?
– Kai skiriesi, taip nebūna, – sako Kora Anansei. Anksčiau ji būtų suirzusi, ėmusi prieštarauti,
atžariai atšovusi sesutei. O dabar yra kantri ir maloni. – Taip niekas nedaro, kai skiriasi, – pakartoja
man, jei kartais nežinočiau.
– Mama nesakė, kad ketina skirtis su tėveliu, – atšauna Anansė. – Tik tėvelis išvykęs su reikalais
ir labai ilgai negrįš.
– Ar bent žinai, kas yra skyrybos? – klausia Kora.
– Taip! – patikina toji. – Žinau. – Tada man: – Prisiekiu, kad žinau.
– Aišku, kad nemeluoji, – sakau.
Manau, kad mano liemenėlė man per ankšta, darosi sunku kvėpuoti, spaudžia plaučius, ima trūkti
oro.
– Mama sakė, kai sužinos, kad tėvelis parvyksta, tai mums pasakys, – toliau kalba Anansė.
 – Visi suaugusieji taip šneka, kai turi galvoje, kad kas nors negrįš. Sako „pamatysim“, jei nori
pasakyti „ne“, arba „mes pakalbėsim ir tau pasakysim“ – tai reiškia, kad tavo norui galas.
– Bet taip nesąžininga, – sako Anansė.
Per tiek laiko jau išsiaiškinau, kad jos kalba tai reiškia neteisinga.
– Bet taip yra. Tiesa, Bikse? – klausia Kora, įtraukdama ir mane į ginčą.
Ginčą, sukeltą mano pačios.
Galbūt Tamė, leisdama man nuvežti mergaites į mokyklą, ir neturėjo aiškesnių paskatų. Gal
norėjo, kad iš arti pamatyčiau, kaip atrodo šeimos griuvėsiai, gal norėjo, kad nors kelias minutes
įlįsčiau į jos kailį ir pabandyčiau susidoroti su dviem vaikais, netekusiais tėvo.
– Juk tai nesąžininga, ką, Bikse? – klausia Anansė.
Mirabelę jos vadindavo tetute tarytum giminaitę, o man patikdavo, kad manęs taip nevadina.
Buvau jų draugė, jų Biksė. Dabar taip pavadinta pajuntu tarsi peilį smingant į pačią širdį. Kokia aš
joms draugė, tiesa? Padariau jų šeimai baisų dalyką. Stabteliu gatvės vidury ir atsitupiu šalia
mergaičių. Apsikabinu abidvi.
– Myliu jus, – sakau. Paleidžiu, nes jos, regis, sutrinka. – Kai pati augau, neturėjau tėvelio.
– Kiekvienas turi tėvelį, – aiškina Anansė. – Kitaip nebūtų gimęs.
– Tikrai, – priduria Kora.
– Taip, žinoma. Noriu pasakyti, kad tėvelis mane paliko, kai buvau dar visai maža.
– Kodėl, ar buvai bloga mergaitė? – klausia Anansė.
– Buvai bloga? – įtariai pakartoja Kora.
– Nevalgydavai pietų?
– Pripaišydavai ant sienų?
– Ar sutraukei mėgstamiausią mamos vėrinį ir paslėpei sofoje?
– Išpylei gėrimą automobilyje, nors mama liepė elgtis atsargiau?
– O gal sulaužei savo sesers mylimiausią lėlę ir apsimetei, kad ne tu, o kas kitas?
– Ne aš sulaužiau! – suklykia ir kaipmat atsigręžia Kora, pasirengusi pulti.
– Tu sulaužei! Tu! Tu!
– Ne aš! Ne aš! Ne aš!
Norėjau jas tik apraminti, smagiai paplepėti, kad pasijustų mylimos, įtikinti, kad jų gyvenimas bus
puikus, net jei tėvelis išvykęs. Norėjau, kad žinotų – Skotas niekad nepadarytų kaip mano tėvas,
neišeitų pas kitą ir neatsisakytų nei mokėti už savo vaiką, nei iš viso su juo matytis. Jis neatstumtų
savo atžalos kaskart sakydamas, kad jos motina yra viso miesto paklodė, jam nebūtų reikalo įrodinėti,
jog vaikas ne jo; prieš akis turėdamas DNR tyrimus Skotas tikrai nepasakytų, kad jai, tai atžalai,
neliko vietos jo gyvenime, nors ir kokio amžiaus būdama ji mėgintų su juo susisiekti. Neverstų jos
pasijusti menkysta.
Žiūriu, kaip jiedvi riejasi, ir tai primena manąsias gatvės peštynes su geriausia savo mokyklos
drauge.

Prieš dvidešimt septynerius metus

Eilisė Vatford raudonplaukė kaip ir aš. Mudvi abi vadinamos meduoliais, bet mes neėmėme į galvą.
Iš viso nieko neėmėme į galvą, nes buvome geriausios draugės ir gyvenome toje pačioje gatvėje. Į
mokyklą eidavome kartu, kaip ir iš jos. Kartais mums net leisdavo lauke kartu pažaisti. Pernai vasarą
lauke praleidome daugybę laiko, nes Eilisės mama buvo išvažiavusi į Velsą pas savo seserį, turinčią
mažą vaiką. Mano mama prižiūrėjo mus abi, kai Eilisės tėvelis būdavo darbe, ji visad pas mus
pietaudavo. Kartais jai būdavo leidžiama net nakvoti, ir mudvi miegodavome vienoje lovoje.
Tądien, mudviem einant į mokyklą, nes jau buvome didelės, mums leidžiama eiti į mokyklą
pačioms, – ji negražiai pavadino mano mamą.
– Nesakyk taip apie ją, – suklykiau ir sugriebusi už plaukų ėmiau ją tąsyti. Buvau girdėjusi, kaip
dideli vaikai, rūkę parke, tokiu žodžiu pavadino vieną mergaitę, kaip juokėsi iš jos, o ši pravirko ir
pabėgo. – Nevadink taip mano mamos!
– Ji tokia ir yra! Ji šliundra! – suklykė Eilisė, bandydama atplėšti mano rankas. – Mama taip sakė.
Ji bučiavosi su mano tėveliu, taigi yra šliundra.
Įsikabinau į ją, trumpais aplūžusiais nagais akėjau jai veidą. Norėjau išdraskyti jai akis. Taip ją
sužeisti, kaip tas žodis įskaudino mane. Ji ėmė tempti mane už drabužių. Klykėme viena ant kitos, tai
nebe žodžiai, tik žviegimas, o tada ponas Džonsonas, gyvenantis tame name, prie kurio susipliekėme,
mus išskyrė.
– Tuojau pat liaukitės! – pasakė laikydamas mus atstu vieną nuo kitos. Jis toks aukštas, kad kone
pakėlė mudvi nuo žemės. – Elgiatės ne geriau už paskutines valkatas. Pasistengsiu, kad motinos abiem
gerai išdirtų kailį.
Jis partempė mus abi į namus. Mano namai arčiau, tad ten ir stabtelėjome. Mama atidarė duris ir
sustojo apstulbusi, kai pamatė mane, pono Džonsono tvirtai laikomą už sprando.
– Kas čia dabar? – tarė.
– Mušėsi gatvėje, – pasakė ponas Džonsonas, regis, labai piktai. – Abidvi. Šitą pristatau į namus.
Tikiuosi, iškaršite jai kailį.
Jis paleido mane, o Eilisę nusivarė iki jos namų.
– Bea, ką tu sau manai? – mama nutvėrusi mane ėmė tempti į namą, kartu dairydamasi, ar kas nors
nemato.
Man visai tas pats, jei kas nors ir matė.
– Ji tave negražiai pavadino! – užrikau.
Ji turėjo žinoti, kad aš nekalta.
Mama susiraukė nesupratusi.
– Kaip pavadino? – paklausė.
– Sakė, bučiavaisi su jos tėveliu. Pavadino tave…
Išgirdau, kaip atsidarė girgždančios durys į kiemą ir dar sykį girgžtelėjusios užsitrenkė. Man net
akys iššoko ant kaktos – namuose kažkieno būta. Kieme išgirdau tapsint. Suklydau, kad kas nors išėjo
iš namo. Juk pati ką tik išėjau į mokyklą, tai kas gi čia galėjo būti.
– Bea, – pradėjo mama, apsimesdama neišgirdusi, kad kažkas išėjo pro duris.
Aš puoliau bėgti. Kojos manęs beveik neklausė, vargais negalais užkopiau į viršų. Supratau, kas
buvo namuose. Jau devynerių supratau, kad Eilisė niekad nebebus mano draugė. Ir kad tai vien mamos
kaltė.

– Turbūt manot, kad taip ir ginčysitės, kol nukeliausim iki mokyklos? – garsiai tariau Korai su
Ananse. – Juk nenorim pavėluoti.
Kora žvilgtelėjo į Anansę, gūžtelėjo ir atsiliepė:
– Turbūt.
– Taip, – pridūrė Anansė. – Turbūt.
Aš bent jau neturiu vaikų. Jiems bent jau nereikės taip jaustis dėl manęs, kaip pati jausdavausi dėl
savo mamos.
 15
Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Štai ką norėčiau nuveikti, kol mirsiu (eilės tvarka nesvarbu):
Pamatyti didįjį Jėzų Meksikoje.
Nusidažyti kojų nagus skirtingomis spalvomis.
Pagyventi Italijoje ir išmokti gaminti tikrą itališką maistą.
Pasimylėti paplūdimyje. Tiktų bet koks, nebūtinai kuo nors ypatingas.
Pašokti nuoga lietuje (paėmiau iš vienos dainos).
Paaukoti labdarai mėnesio uždarbį (žinoma, pirmiau įsidarbinti visą darbo dieną).
Galbūt ištekėti.
Galimas daiktas, turėti vaiką.
Užsidirbti tiek, kad po kurio laiko dirbti nebereikėtų – akivaizdu, tam irgi reikia įsidarbinti.
Suprasti savo motiną.

Esu šiek tiek išsiblaškiusi. Tai dėl sekso. Dėl nuostabaus visa nugalinčio dalyko, vadinamo seksu.
Regis, kaip tik jis ir yra svarbiausioji mano išsiblaškymo priežastis. Seksas su Nojumi, savaime
suprantama.
Seksas man anaiptol ne naujiena, nesaugau vainikėlio, nieko panašaus. Darau tai nuo
aštuoniolikos. Taip ir pasakiau jai, Mirabelei, šiaip ar taip, mamai (tėveliui, be abejo, tebesu
nekalta).
Žinau, kad jie tai darė būdami dar jaunesni, aišku, kad darė, kaipgi kitaip atsiradau aš, tačiau ji
būtų kvaištelėjusi, jei būtų sužinojusi, kad dariau tai jaunesnė. Maždaug, sakykim, keturiolikos. Ne,
nedariau. Argi tėvelis būtų leidęs man ištrūkti iš jo akiračio bent tiek, kad užtektų laiko tam įvykti.
Man buvo šešiolika, o mano vaikinas saugojosi. Na, suprantat, norėjo, kad būtų saugu. Neskubino
manęs, nedarė, ko nenorėjau. Saugiai… Jis antrus metus mokėsi universitete ir manė, kad esu vyresnė.
Turiu galvoje, sakė manąs, kai Lariskos brolis jį pričiupo, o šiaip žinojo, kad nesu. Aš tokia ir
neatrodžiau, nei taip kalbėjau, gal tik elgiausi, – šiek tiek, – bet į vakarą mudu abu šio to pramokome.
O nuo tada viskas ėjosi tvarkingai. Pora geriečių, pora tokių, kad stogas kilnodavosi, – čia apie
pobūvį, ne apie kitką – ir dar pora tokių velniškai puikių, kad buvau paradusi žadą.
Kad ir kaip ten būtų, tai, kuo užsiimame mudu su Nojumi, yra seksas. Ko gero, reikėtų ištarti šį
žodį minkštu, aistringu balsu, kad pabrėžtum jo išskirtinumą.
Jis nuostabus. Toks nuostabus, kad man net maudžia prisiminus. Kai jo nėra, manyje dar iš buvimo
drauge atsiliepia aidas, atsimušantis visame kūne iki mažutėliausių odos ląstelių. Be jo mano kūnas
jaučiasi visai kitaip.
Iš to, kaip jis ima man už rankos, kaip bučiuoja į sprandą, kaip suka ant smiliaus mano plaukus,
manau, jaučia tą patį. Vienas be kito vargstame. Tai gali virsti tikra kankyne, nes aš neišvažiuoju iš
Braitono. O jis ką tik gavo naudingą sutartį kitiems metams, susijusią su Londonu. Iš toli jis galės
dirbti porą savaičių, o šiaip turės būti Londone. Ten visas jo gyvenimas, visa jo šeima. Jis šeimos
žmogus, o aš šeimą palikau. Tam, kad susirasčiau savo šeimą.
Bet kuriuo atveju Nojus atsikrausto čia, mat čia lieka mergina, su kuria jis susipažino.
– Kokios mintys kirba tavo galvoje? – klausia jis. Paglosto nuogą mano pilvą, ir mano kūnas
nejučia glusteli prie jo, trokšdamas prisilietimo. – Beveik įžiūriu sukantis ratukus. Apie ką visą laiką
galvoji?
– Apie tave. Apie mane. Apie mus. Apie tai, kas bus, kai sužinosiu, kas atsitiko mano motinai. Ir
ar greitai tu grįši į Londoną.
Suprantat, dėl ko šis seksas yra visiškai kitoks? Iš jo atsiranda nuoširdumas. Anksčiau visada
imdavau žaisti tokį žaidimą – neatsiduoti iki galo, nepavirsti ta mergina. Pradžia su juo buvo tokia
pat, bet dabar viskas lengva ir neišvengiamai sąžininga.
– Nesistenk pranokti pati savęs, – kalba jis. – Atėjus laikui sužinosim, kas atsitiko tavo motinai.
– Negaliu susilaikyti. Turbūt pasiliksiu čia gyventi. Tiesiog galvoje netelpa, kad galėčiau gyventi
kur nors dar. O juk tau patinka Londonas, tiesa?
– Braitonas vis labiau, – atsako jis. – Jau svarsčiau apie galimybę važinėti pirmyn atgal.
– Gyventi čia ir dirbti ten?
– Aha. Kodėl gi ne?
– Norėtum gyventi kartu? – klausiu. – Kažin, ar tai gera mintis.
– Nesu tikras dėl gerų minčių, bet ši išties gera – visą laiką gyventi šitame viešbutyje.
Jo ranka slenka žemiau, ir maudulys virsta maloniu skausmu, verčiančiu apsikabinti.
Čia iš tikro gera.
– Pakalbėsim apie tai, kai sužinosiu, kas atsitiko mano motinai, – sakau.
Jo pirštai siekia dar žemiau, ir mano kūnas skausmingai geidžia susilieti su jo.
Įžūliai nepaisau, kad galiu nieko niekada ir nesužinoti, juolab tyrimas atrodo tarsi įstrigęs.
Policininkai ne kažin ką daugiau išsiaiškino nuo tada, kai pirmąkart pas juos lankiausi, jie neturi jokių
naujų duomenų ar įkalčių. Man susidarė įspūdis, kad jie ne taip jau uoliai ir ieško, tarsi iš anksto
žinotų, kas ją nužudė.
Turiu du naujus telefonus ir vieną naują numerį. Telefoną su senuoju numeriu kasdien įsijungiu
trumpam, kad perskaityčiau tėvelio žinutes, kitu naudojuosi nuolatos. Vis dar negaliu kalbėtis su
tėveliu. Gal kada nors, tik ne dabar.
Vis dėlto kai ką turiu apgalvoti nedelsdama – kaip sukaupti drąsą ir įeiti į namą, kuriame buvo
nužudyta mano motina.
 Beatriksė

Būtų miela gauti nors skubiąją žinutę, kad žinočiau, kaip laikaisi. Bea x

Kavinukė, įsikūrusi už penkių minučių kelio nuo ligoninės, sausakimša, staliukai sugrūsti vienas prie
kito, kad galėtum susodinti kuo daugiau žmonių, bet jie stoviniuoja ir prie bufeto, tyko, gal kas nors
bent kiek pajudės ir jiems atsiras vietelė.
Mudvi – Tamė ir aš – nesišnekame. Pokalbiai su laikymusi už rankų, kurių lyg ir tikėjausi, taip ir
nevyksta. Pietauju su ja ir mergaitėmis, ji guldo jas miegoti, aš tvarkau virtuvę. Tamė eina į savo
kabinetą – kaskart, jai atidarius duris, pajuntu gėdos antplūdį – ir sėdi ten valandų valandas. Na, mažų
mažiausiai tol, kol grįžtu į savo kambarį. Žiūriu televizorių, panaršau internetą per savo telefoną,
bandau suskaičiuoti kilimo plaukelius. Darau bet ką, kad tik negalvočiau apie trečiadienį, o jis jau
šiandien. Jeigu ji ir prisiverstų su manimi pakalbėti, ką turėčiau sakyti?
Negaliu jai prisipažinti, kad bijau. Nesu toks žmogus. Jaučiuosi dalyvaujanti dramoje, bet šis
vaidmuo ne man. Manasis – laisvo elgesio moteris, santuokos ardytoja, šliundra. Neturinti jokių
jausmų, tik jusles, tik poreikį vogti vyrus, neturinti ir teisės dar ko nors norėti.
Visa, ką man sako Tamė, aš išgirstu lyg su kokiu priedėliu. Prisimenu, kai Korai buvo pirmosios
skaitymo pratybos, ji tyliai dėliodavo raides prie žodžių, ir žaidimas „Atspėk raidę“ tapdavo žaidimu
atsitiktinumais, bet kas galėdavo lengvai virsti ir stalu, ir gėle. Tamė, kaip man girdėti, tarsi priduria
prie kiekvieno sakinio: „Tavo pietūs išvirė (išvirė, šliundra).“ – „Ar turi dar ką nors įdėti į skalbyklę
(į skalbyklę, šliundra)?“
Turiu prisipažinti, mane ima užknisti, kaip ji vaidina kantrią išduotą žmoną. Pasielgiau nederamai,
taip, bet nedariau to tyčia, nenorėjau jos įskaudinti. Jai išties reikėtų kaip nors su tuo susitaikyti. Man
pačiai tenka nerimauti dėl svarbesnių dalykų. Negaliu į tai susitelkti, nes ponia Išduotoji Žmona sėdi
priešais mane. Imu labiau jaudintis ir darausi pažeidžiamesnė, tai matyti iš smarkėliau maišomos
šaukšteliu kavos mano puodelyje. Maišau vis smarkiau, lyg norėdama jį sudaužyti.
– Ar kas nors yra (yra, šliundra)? – klausia Tamė.
– Ne, nieko.
Ji spokso į savo puodelį. Aš užsiimu savojo prievartavimu ir patenkinta matau ją pakeliant akis.
– Ar kas nors atsitiko? Tau aiškių aiškiausiai negerai. Kodėl nepasisakius ir neapsaugojus nuo
prievartos besipriešinančių mūsų molinukų (molinukų, šliundra)?
– Aš… mano padėtis iš tikrųjų nelengva, o tu elgiesi lyg niekur nieko.
– O kaip turėčiau elgtis?
Gūžteliu. Ne taip. Ne taip, lyg būčiau pats blogis.
– Jei tu pati nežinai, kaip man žinoti? Reikalas tas, kad negaliu duoti tau nuodėmių atleidimo, kad
pateisintum tai, ką kadaise pasirinkai.
Ar aš prašau jos atleisti nuodėmes? Ne, turbūt ne, man tiesiog reikia draugės. Žmonės kaip
debesys užslenka tavo gyvenime, gali pasilikti kuriam laikui, bet kai tavo gyvensena jiems
nebepritiks, jie būtinai pamažu sau nutols.
Man nereikia atleidimo, kad įsimylėjau žmogų, kuris įsimylėjo mane. Man reikia tik draugės. O
Tamė ir yra tokia, nes nenutolo nuo mano gyvenimo.
– Man nereikia atleidimo, man reikalinga tik draugė.
– Tu nėmaž nesigaili, tiesa? – klausia ji.
– Gailiuosi, kad tave įskaudinau, bet, prisiekiu, nenorėjau, – atsakau.
Man labai gaila, kad sukėliau jai skausmo, kad sugrioviau šeimą, bet nesigailiu, kad jį įsimylėjau.
Argi galima gailėtis, kad įsimylėjai?
– Negalėjau liautis jo mylėjusi. Negali pasirinkti, ką mylėti.
– Žinoma, negali. Bet gali rinktis, kaip elgtis. – Tamės veide vis dar matyti nepasitikėjimas. – Juk
tau nė kiek negaila, kad taip padarei. – Ji vėl purto galvą. – O ką aš čia veikiu? Matyt, einu iš proto, –
nutaiso man šypseną sučiauptomis lūpomis ir atsistoja. – Tikiuosi, tavo susitikimas eisis gerai.
Neketinu maldauti, kad pasiliktų. Jei ji to negali, tai negali. Bet dabar man kaip niekad reikia
nusiraminimo ir pastovumo, jokių dramų ar įniršio. Man reikalinga Tamė.
Ji tai žino – kaip man reikia, kad kas nors išliktų ramus, kol daktarai aiškins, kas bus toliau. Kaip
vieną po kito ims mėginius, pavyzdžius iš mano kūno, kaip badys ir žnaibys, kol galutinai mane
išsekins. Noriu, kad kas nors sėdėtų su manimi. Šnekėtų man, tegu ir be žodžių, kad dabar taip ir bus.
Mano kūnas man nebepriklauso. Jį pasiėmė vėžys. Vėžys. Į mano kūną turės brautis žmonės, jie
bandys jį sustabdyti, kad nebeplistų. Aš tarsi iš šalies viską stebiu, deduosi į galvą, bandau suvokti.
Esu moteris, patamsyje klupinėjanti šabakštynuose, man reikia vedlio ar bent pakeleivio, kad bent jis
nepradėtų baimintis, būtų šalia, kol susiruošiu į šią kelionę.
Nelabai suprantu, kas man gali atsitikti. Tik žinau nenorinti to patirti viena.
Man reikia Tamės. Ji tai žino. Bandys tuo pasinaudoti.
O gal nebandys? Ji ne tokia. Tai, kad ji išvis su manimi kalbasi, kad atėjo čia su manimi, liudija,
jog ne tokia. Jai nebuvo reikalo čia eiti.
Žiūriu į kavinės duris, pro kurias ji išėjo. Tamė neprivalėjo užsakyti taksi, sumokėti už kelionę, o
paskui sėdėti čia, per puskilometrį nuo tos vietos, kur turėsiu tapti ligone vėžininke.
Eilinė moteris netrukus virs ligone vėžininke.
Man reikia Tamės. Tai savanaudiška, neteisinga, man nereikėjo jos įžeisti. Neturėjau išduoti jos
pasitikėjimo. Nederėjo nė prašyti, kad pabūtų su manim. Bet man jos reikia kaip debesies, kuris
nenuslinktų.
Į mūsų staliuką taikosi vyriškis tamsiai mėlynu kostiumu, lūkuriuojantis prie bufeto, ir galiausiai
užima Tamės vietą. Kvailai man nusišypso. Atsakau jam rūsčiu žvilgsniu. Jis trūkteli petį ir toliau sau
gurkšnoja kavą, įnikęs į telefoną.
Vėl žvelgdama į duris matau, kaip išsilenkdama vienas prie kito pristumtų staliukų ir kėdžių
pareina Tamė. Stabteli prie vyro mėlynu kostiumu, sėdinčio jos vietoje, ir taip pat įsmeigia į jį
nepalankų žvilgsnį. Tasai vos pakelia akis ir nutaria, kad kėdė to neverta. Išnyksta taip pat greitai,
kaip ir atsiradęs. Tamė atitraukia kėdę nuo staliuko ir nusigręžia nuo manęs.
– Nieko nekalbėk, – sako man. – Jei pratarsi bent žodį, išeisiu visam laikui.
 Man tarytum akmuo nuo širdies nusirita, akys paplūsta ašaromis. Nebebūsiu viena. Nekalbėti –
visai nedidelė kaina, bet aš nebebūsiu viena.
 Beatriksė

Esu ir vėl priblokšta.

Sėdžiu čia, klausausi gydytojo kalbos, bet ne kažin ką suprantu ir įstengiu išlaikyti galvoje. Jis
dėsto apie numerius, stadijas, rūšis. Apie operacijas, spindulinį gydymą, vaistus nuo vėžio.
Daugumas žodžių kaipmat išsprūsta iš galvos, tarsi mėginant paimti šlapią muilą – tegali jį sučiupti,
bet labai neilgam.
Galvoje įstringa tik žodžiai „vaistai nuo vėžio“. Štai šitai ir težinau – sykiu su žodžiu „vėžys“. Tau
nuslenka plaukai. Turi nešioti peruką arba ryšėti skarelę. Skarelė man niekad netiko. Kvaila tai
prisiminti, tiesa? Turiu daug dėl ko jaudintis, daug apie ką pamąstyti, daug kam pasiruošti, o
prisimenu šitai. Tai rodo, kad nesu pakankamai suaugusi šiai negandai, kaip ir maniau. Reikia dar
kelerių gyvenimo metų, dar patirties, kad pasiryžčiau susitikti su ja akis į akį.
Kito žodžio kol kas neišgirstu. To, kuris visada siejamas su krūties vėžiu. Turbūt dar išgirsiu.
Laukiu, tikiuosi. Jis tuoj bus ištartas. Kaip nujaučiau, kad tai ne cista, taip nujaučiu artėjant tą kitą
žodį.
Širdis plasteli iš išgąsčio – pajuntu, kaip mano ranką apglėbia kita ranka. Nuleidžiu akis – tai jos
ranka. Tamė atsargiai apkabina manąją, suneria pirštus. Žiūriu į mudviejų rankas neatitraukdama akių.
Jos susikabinusios. Jos kartu. O Tamė nenusuka žvilgsnio nuo vis tebešnekančio gydytojo. Man iš kito
šono, kaip ir anądien, sėdi specialiosios priežiūros slaugytoja. Tada ji taip sėdėjo ilgai, atsakinėjo į
klausimus, o aš nė nežinojau, ar man reikia tų atsakymų. Po teisybei, nė vieno jų nebeprisimenu.
Atmintyje išliko tik paskyrimas – šiandien dešimtą. Visa kita teatrodė kaip pavieniai garsai.
– Vadinasi, mastektomija visai nebūtina? – klausia Tamė.
Mano galva krypteli jos pusėn.
– Ne. Mūsų manymu, užteks plataus pjūvio.
– Ir iš esamo auglio dydžio ir padėties spėjate, kad tai pirmos stadijos pirmo laipsnio vėžys?
– Po operacijos galėsime tiksliau nustatyti jo stadiją ir, atlikę pažasties limfmazgio biopsiją,
matysime, ar neišplitęs į limfmazgius. Jei išplitęs, pašalinsime ir juos.
– O kas bus po operacijos, palaikomasis gydymas?
– Daug kas priklausys nuo esamos vėžio stadijos ir laipsnio, ar jis išplitęs, ar lokalizavęsis. Taip
pat galėsime nustatyti, ar esama estrogeno receptorių. Tokiais atvejais veiksmingiausia gydyti
hormonais. Surinkę į viena visus šiuos duomenis, galėsime numatyti geriausią gydymo kursą.
Tamė kalba, nes aš negaliu kalbėti. Ji klausinėja, daugiausia prašo gydytoją pakartoti, ką jis jau
pasakė, – gal šįsyk išgirsiu. Gal suvoksiu esmę, suprasiu, kas galiausiai vyksta.
Kas vakarą meldžiuosi: brangus Dieve, prašau neleisti, kad tai atsitiktų. Dėkui, Bea.
– Panele Karenden, jūs esat viskam pasirengusi sveika jauna moteris. Rodos, būsime aptikę jūsų
ligą ganėtinai ankstyvos stadijos. Visi šie duomenys kalba jūsų naudai. Jums reikės atlikti daugiau
tyrimų ir priešoperacinių pasirengimų.
 Jis vėl ima aiškinti. Šneka su manimi, o aš klausausi ir vis geriau girdžiu.
Paimdama už rankos ji mane tarsi pririšo. Sukliudė nuplaukti pasroviui, visko šalintis ir viską
neigti, apsimesti, kad nieko nevyksta.
– Kaip po operacijos atrodys mano krūtis? – klausiu, o ji, mano draugė, stipriau suima mano
delną.
 Tamė

– Gailiuosi, kad suteikiau tau skausmo, Tame, – sako man Beatriksė, kai taksi grįžtame namo.
Ji nėmaž neatsiprašo, tik į savo veidmainystę įtraukia mane. Štai ką iš tiesų nori pasakyti: iš kur
žinojai, ko klausinėti? Kaip supratai, kad jeigu gydytojas pakartos kiekvieną savo atsakymą, kas nors
iš to gal ir užsiliks? Kodėl laikei mane už rankos?
Atsakymas aiškus: aš ją pažįstu. Visus tuos metus ji galėjo apsimetinėti, vaidinti mano draugę ir
vogti mano gyvenimą, bet aš jai nepasiduodu. Pažįstu ją. Žinau, kad gyveno atmesdama, nenorėdama į
nieką gilintis, kad galėtų manyti: nieko neatsitiko. Jei nori, kad Beatriksė išgirstų, kas jai sakoma, turi
tai sakyti bent kelis kartus, be to, ją sutramdo tiesioginis prisilietimas. Kaip tik to ji nuolat trokšta,
kad pasijustų gyvenanti. Kartais Beatriksei net dingojasi: jei kas nors nesulaikys, ji gali tiesiog
pranykti, ir niekas netikės išvis ją buvus.
– Juk įspėjau tave, kad nekalbėtum, – sakau jai.
Tame, veidmaine, – kiaurai permatau tave. Nors padarei siaubingą dalyką, vis dėlto žinai, kokia
esi iš tikrųjų. Jei būtum tiek pasikliovusi savimi, kad galėjusi patikėti Mirabele, jei būtum
pripažinusi, kad pažįsti ją lygiai taip pat menkai kaip ir Beatriksę, Mirabelė nebūtų buvusi… O tu
pati nebūtum sukaustyta sąstingio, nelauktum, kol atmintyje atsiskleis kitas dėlionės gabalėlis ir
aiškiau parodys, ką padarei aną naktį.
– Atsiprašau, – murma Beatriksė, nusigręžia atgal ir žiūri į slenkantį už automobilio lango
Braitoną.
 Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Ko labiausiai bijau?
Mane daug kas gąsdina. Ne, ne viskas, ne visas pasaulis. Kaip daugelis žmonių, bijau
žiurkių, storašiknių vorų, bijau būti uždaryta metro.
Bet užvis labiausiai bijau meilės. Sakydamas, kad ką nors myli, suteiki patentą tave
skaudinti. Atrodytų, žema ir pikta taip kalbėti, bet pagalvok apie visą blogį, kurio šiame
pasaulyje pridarė meilės akinami žmonės. Pagalvok apie visus tuos, kuriuos mylėjai, o jie
tave nuskaudė. Meilė kone prilygsta emociniam leidimui blogai elgtis. Žmonės gali tave
įžeidinėti, bet tai niekis, juk šitai daroma tik iš meilės. Arba jie leidžia sau meluoti, nes myli
tave ir nori apsaugoti. Arba būgštauja, kad gali išeiti ieškoti meilės ir nebegrįžti.
Meilė mane gąsdina, ir šis išgąstis slopina gyvastį. Apsvarstyk tai, gerai? Ką galėtum
įskaudinti iš meilės?

Nojus vakar vakare pasakė, kad myli mane. Sukuždėjo įsikniaubęs man į sprandą prieš užmigdamas.
Apsimečiau jau mieganti ir negirdinti. Nenoriu, kad dar sykį pakartotų. Nenoriu baimintis, kad dabar,
po šio pasakymo, visa prasidės. Kad būsiu skaudinama ir turėsiu su tuo taikstytis, nes jis mane myli.
 Beatriksė

Ji sėdėjo čia, kai buvau paguldyta prieš operaciją, laukė, kol buvau išvežta į operacinę ir kol
pabudau. Turėjo maisto, iPod’ą su filmais ir atviruką, Koros ir Anansės pripieštą širdučių, su užrašu
„Greitai pasitaisyk, Bikse“; rodos, tam buvo panaudoti visi jų turimi spalvoti pieštukai. Viduje dar
buvo prikišta nuotraukų su visomis mumis parke, pajūryje, jų svetainėje. Tai atvirukas begemotas, jis
stovi atremtas ant stalelio šalia lovos, nes niekur daugiau netelpa.
Tose nuotraukose aš raudonplaukė, viena jų daryta dar tada, kai negulėjau su jų tėvu.
Limfmazgiai pasirodė neapimti metastazių – dar viena gera žinia. Dar vienas ženklas, kad viskas į
gera. Kai pirmą kartą atvykau su Tame, chirurgas pavaizdavo, kaip turėtų atrodyti mano krūtis po
operacijos, dar kartą parodė prieš pat operaciją. Pasakė, kad turėtų likti nedidelė įduba į kairę nuo
krūtų tarpo.
Šitai jau atlikta, neliko gabalėlio manęs, jis pašalintas siekiant išsaugoti mano gyvybę. Įpratusi
būti vientisa ir visa, dabar nebeturiu gabalėlio.
Turiu būti dėkinga, kad nereikėjo pašalinti daugiau. Dėkinga, kad tai, regis, pirmos stadijos, pirmo
laipsnio vėžys, galimas dalykas, nereikalingas tam tikrų vaistų ir spindulinio gydymo.
Aš ir esu dėkinga. Tik… Kodėl visa tai man? Neturėčiau klausti, žinau, derėtų tai vertinti vien
teigiamai, reikėtų išlikti stipriai. Turėčiau žiūrėti šiam išbandymui tiesiai į akis ir grasinti, kad
suspardysiu užpakalį. Esu įbauginta. O kaip, jūsų manymu, man įveikti baimę?
– Manau, tau reikėtų pasisakyti savo motinai, – kalba Tamė, atėjusi manęs aplankyti.
Vaikus palikusi draugams, – šie juos ir paglobos, ir pamaitins, o ji – kaip šuns šeimininkė iškyloje
– gali ateiti ir pabūti su manimi. Manimi.
– To tai nebus, – sakau bandydama sujudėti, bet man tempia niežtinčias siūles, nelyginant kosminis
skafandras slegia tvarsliava – tai ir sulaiko.
– Ji turi teisę žinoti, – sako Tamė.
– Hm, neturi.
– Man širdis plyštų, jei Kora ar Anansė iškentėtų ką nors panašaus ir nepraneštų man. Kalnus
nuversčiau ir atvykčiau pabūti kartu.
– Prisimink, kaip specialiosios priežiūros slaugytoja sakė, kad rimtai apsvarstyčiau, kam
pasipasakoti, nes žmonių elgesys gali blogai paveikti mano savijautą? Motinos elgesys mane paveiktų
kaip tik taip.
– Betgi tu myli savo motiną. Visada kalbėdavai, kad esate labai artimos.
Nuduriu akis žemyn į antklodę, baltą vaflinę medžiagą, kuri iš tikrųjų visai nešildė.
– Taip, aha, ir čia artima, ir čia artima.
– Vis dėlto manau, turėtum jai pasakyti.
Kai išėjo mano vyras, apsiašarojusi paskambinau motinai. Neturėjau kam pasiguosti, man reikėjo,
kad ji pasakytų, jog viskas susitvarkys. Kad nekaltinčiau savęs ir kad neliksiu amžiams pati viena. Ar
taip sunku motinai visa tai pasakyti savo vaikui? Kad ir ką ji tada galvojo, man reikėjo išgirsti šitai.
Užuot paguodusi, motina buvo tiesiog priblokšta, juk visi tie, kurie buvo vestuvėse, sužinos, kad
nepajėgiau susidoroti. Ji bus išsiskyrusios moters motina. Žmonės, žiūrėdami į ją, manys, kad tai ji
parodė man blogą pavyzdį. Paskui pasipylė užuominos, kad aš nesistengiau jo sulaikyti, o galiausiai
pareiškė, kad, negavęs ganėtinai pasimylėti su manimi, jis turėjo šito ieškoti kur nors kitur. Ir visa tai
per tą patį pokalbį telefonu. Myliu savo motiną tik iš tolo, ji ne tas žmogus, kuriuo galėtum
pasikliauti, stokodamas jautraus palaikymo.
Išgirdusi, ką mano motina pasakė apie mano pačios santuokos pabaigą, Tamė atsitraukia kietai
sučiaupusi lūpas. Apmąsto savo santuoką atkakliai ieškodama paaiškinimo, tarytum smėlio dėžėje
iškritusio kontaktinio lęšio. Beje, ji nuolatos grįžta prie minties, kad piktoji dvasia – tai aš. Gal
visada taip manė, bet tik dabar iš jos kūno kalbos matyti, kad trokšta būti kuo toliau nuo čia.
– Noriu, kad suprastum, – taip pasielgiau iš meilės jam, – sakau jai.
Sulig tais žodžiais ji giliai įkvepia, sudirgusi nusuka akis. Nutylu, žinau, kad ketina kažką pasakyti.
– Ne, čia ne meilė, – galiausiai pareiškia įdūrusi žvilgsnį į langą.
Kol guliu čia, atsigaudama po operacijos ir šnekučiuodamasi su savo varžove, praslenka visas
gyvenimas. Rodos, ji labai toli, kituose kraštuose. Jos balsas tarytum iš už jūrų marių atplaukia iki
manęs palengva ir tyliai.
– Nekalbėk man, ką jaučiu ar ko nejaučiu, – sakau.
Neleisiu, kad elgtųsi su manim kaip su globotine. Kad ir ką dėl manęs darytų, neleisiu aiškinti, kad
nesuprantu to, kas man savaime aišku.
– Aš jį myliu.
– Myli jį? – ji pasigręžia į mane pirmąkart nesuvaldydama pykčio. – Kaip gali mylėti, jei net
nepažįsti?
– Vien dėl to, kad nepažįstu taip ilgai, kaip…
– Kas buvo pirmoji jo pabučiuota mergaitė? – nutraukia ji mane.
– A-aš nežinau…
– Džemė Tanton, kai jam buvo keturiolika, prie vietos autobusų stoties. Kiek kartų per tėvą jis
pateko į ligoninę?
– Ką? Žinojau, kad jo vaikystė buvo sunki, bet kad šitaip…
– Penkis. Kiek kartų jis buvo suimtas, jei neskaitysim paties paskutinio atvejo?
– Ką? Jis buvo…
– Septynis. Kartą už tai, kad vairavo girtas, kitus kartus vien už tai, kad yra Čalėjus. Koks jo
antrasis vardas?
– Jis neturi…
– Keiras. Pagal senelį, nors jis visiems sakosi antrojo vardo neturįs, nes negali jo pakęsti. Kaip
būtų norėjęs pavadinti vaikelį, kurio netekau dėl persileidimo, jei būtų gimęs berniukas?
Man užgniaužia kvapą, skaudžiai suspaudžia krūtinę. Juodu tai patyrė? Jis man nepasakojo.
Neminėjo nieko panašaus.
– Keidas. O jei mergaitė?
Purtau galvą. Nežinau. Ir iš kur man žinoti.
 – Igreinė. Kiek kartų jis buvo vedęs?
– Dukart? – spėju.
– Vieną. Mane. Ar dabar manimi tiki? Tu jo nemylėjai – tikrojo Skoto – nes nė nepažinojai, –
Tamė nutyla ir vėl žiūri pro langą. – Aš irgi nepažinojau. O tariausi pažįstanti daugiau nei pusę savo
gyvenimo. Daugiau nei pusę jo gyvenimo.
Ji teisi. Nepažįstu jo visiškai. Tai nereiškia, kad negaliu mylėti. Kad nemylėjau. Kad nemyliu.
– Negali ko nors mylėti, jei gerai nepažįsti. Tu jo geidei, jis tau atrodė toks patrauklus. Per
devynerius draugystės metus tu niekad nebandei aiškintis, koks jis. Prisipažink, norėjai su juo sekso.
Žinai, kad tai leistina, moterims leidžiama mylėtis be meilės. Manau, apgaudinėji save, kai sakai taip
pasielgusi todėl, kad jį mylėjai.
– Manding, tai tu apgaudinėji save, kad mudviejų nesiejo tai, dėl ko nebūtume pajėgę susivaldyti.
– Tavo tiesa, – sako ji.
– Ką? Nesielk su manimi kaip su ligone, Tame. Tavęs šalia nebuvo, nežinai, kas vyko tarp mūsų.
– Pasakiau: tu teisi, – pakartoja.
– Liaukis. Žinau, kodėl taip elgiesi.
– Niekaip nesielgiu. Nenoriu su tavim ginčytis. Tu neabejotinai teisi, manęs ten nebuvo, nežinau,
kaip viskas vyko iš tikrųjų.
– Taip tik kalbi, nes esu ligoninės lovoje. Jei ne, pultum draskytis kaip katė, kaip ką tik ketinai.
– Nereikėjo man taip daryti, – sako ji.
– Žinoma, kad reikėjo, – noriu šaukti, bet gerklę graužia, mane troškina, ir pasipiktinimas slopsta.
– Kur nereikės, juk padariau baisų dalyką ir mėginau pasiaiškinti, kodėl.
– O tiesos vis dėlto nesakei, ką? Vardiji visas priežastis, dėl kurių sau šitai leidai. O teisybė ta,
kad norėjai su juo gulėti. Jis turėjo kitą, tau reikėjo įtikėti vienintele priežastimi, suteikiančia
pirmenybę prieš tą, kurios vyro gviešeisi, – esą viskas dėl meilės. Juk tau meilė reiškia leidimą
daryti, ką nori. Nekreipk dėmesio į jo žmoną, jis negali jos nei mylėti, nei su ja mylėtis, ji irgi ne itin
jo geidžia, tai kodėl nepabandžius tau.
– Tu su juo nesimylėjai, – primenu jai.
– Čia tu klysti, tai jis su manimi nesimylėjo. Aš norėjau, tačiau visas mano lytinis gyvenimas
kaipmat baigėsi, kai Skotui parūpo pornografinis seksas.
– Sakai, kad jam manęs reikėjo tik seksui, be to, pornografiniam?
– Ne, – atsiliepia ji. – Sakau, kad nebenoriu apie tai kalbėti – nei su tavimi, nei su kuo kitu.
– Ne kas kitas, o tu kalbi netiesą. Tai buvo ne dėl pornografinio sekso, juk taip? Perrašai istoriją,
kad kaip nors sau paaiškintum, kodėl jis suskato ieškotis kitos.
Ji įsmeigia į mane tiesų, nenugalimą žvilgsnį.
– Man patiko mylėtis su Skotu. Mūsų seksas nestokojo artumo, linksmybės, nuotykių ir, žinoma,
meilės. Ir man būtų buvę smagu išbandyti ką nors nauja. Keistesnį mylėjimosi būdą. Bet jis su manim
nesitarė. Jis užsimano, jis ir padaro. Jei jausdavausi nei šiaip, nei taip, jis tik paniurdavo, skųsdavosi
ir atstumdavo mane, kol pasiduodavau. Jei ne – nebeprisiliesdavo prie manęs savaičių savaites: arba
jo siūlomas seksas, arba jokio, – jos akys gręžia mane kaip gręžusios. – Su tavim gal buvo kitaip, gal
jis vėl tapo, koks buvo, bet žinok viena – man atsibodo jo noras, kad viską išbandyčiau, nes po visko
jausdavausi vien purvina, šlykšti ir smukusi, – ji nutyla, veide šmėsteli kančia. – Ar jis manęs nors
kartą klausė, ką pati norėčiau išbandyti? Ar turėjau galimybę pati spręsti, ko noriu iš mūsų lytinio
gyvenimo, o paskui reikšti nepasitenkinimą, jei negaunu, ko užsimaniusi? Ne, ne ir ne. Kodėl turėčiau
mylėtis, jei esu laikoma gyva pripučiama lėle ir verčiama nebeapkęsti sekso? Labai mėgstu mylėtis.
Tik gal nebe su Skotu. Kai galiausiai atsisakiau būti ta lėle…
– Jis rado kitą, – baigiu sakinį už ją. – Juk taip ketini pasakyti, tiesa? Jis rado kitą, sutinkančią būti
sekso žaisliuku, ir toji kita buvau aš.
– Nenoriu apie tai kalbėti. Iš tavęs tikimasi teigiamų nuostatų ir ateities sumanymų. O tai, apie ką
kalbėjomės, gero neduos. Ne apie tai mudviem derėjo šnekėtis. Tau reikėjo neprieštarauti ir
pasvarstyti, kaip pranešti motinai. Bet jei nenori, tai nenori. Rytoj būsi išrašyta, atvažiuosiu pasiimti,
gerai?
Linkteliu jai, po teisybei, nė nesiklausydama. Ji išmuša mane iš vėžių. Nieko nebelaukia.
Nelaukia, kol suabejosiu Skotu ir tuo, ką jis iš tikrųjų man jautė. Išgirdau apie jų santykius iš abiejų
šalių, bet iš to, kaip jis elgėsi, mudviem sutikus, jo aiškinimas man atrodo įtikimas. O jos dar
įtikimesnis, ir taškas. Vis dėlto veju jį iš galvos, nes Skotas ne pabaisa, jis nebūtų melavęs, kad
įsiviliotų į lovą.
– Iki rytojaus, – tyliai sako ji.
Pokalbis ją taip pat sutrikdo. Niekad anksčiau nėra prabilusi apie tokius dalykus. Laikė savyje
užrakinusi kaip brangenybes, nors šios subjaurojo jos santuoką.
Tamė atsistoja, išsitiesia visu ūgiu, ir matyti, kad jai ir toliau krenta svoris, ji neprivalgo ir
nesirūpina savimi. Pirmiau drabužiai jos standžių apvalumų nestokojančią figūrą aptempdavo. Visada
norėjau tokio kūno. Nors mano kūnas man patiko, troškau tokio kaip jos. Dabar jos likę kur kas
mažiau, bet krūtys dar labai žymu. Jos nepriekaištingai pilnos. Dalies savo kūno ji neprarado.
– Kada paskutinį kartą mylėjotės? – klausiu.
– Neprisimenu, – atsako ji.
– Gal praėjusią savaitę? – neatlyžtu.
– Maždaug prieš pusmetį.
Jis sakė, kad prieš metus. Tikino gulėjęs su mumis abiem tik menkutį tarpelį. Tas tarpas buvo
milžiniškas. Taigi Skotas ir man melavo.
– Iki pasimatymo, – sako ji.
– Aha, – atsiliepiu spėliodama, ko jis dar primelavo.

Prieš porą mėnesių

– Dieve, kaip tavęs pasiilgau, – vos įžengęs į mano butą pasakė Skotas, tiesdamas rankas.
Žingtelėjau atbula ir patraukiau į svetainę.
– Kas atsitiko? – suirzęs jis nusekė iš paskos.
– Kas atsitiko? Visų pirma, kaip tau einasi su Mirabele?
Jis palengva atsiduso, pirštais suspaudė viršunosį.
– Tai tavo atsakymas? – paklausiau. – Kitaip tariant, niekaip?
 – Tikrai manai, kad aš prie jos gretinuosi? Net jei turiu tave?
– Mačiau prieš tris valandas tavo žmoną, rodos, ji tuo įsitikinusi.
Jis susijaudino, negalėjo nusiraminti, nenusėdėjo, žingsniavo po svetainę, delnais nuolat
braukydamas plaukus, o žvilgsnis klaidžiojo niekur neužkliūdamas. Nieko nebesakydama laukiau, kol
nusiramins ir įtikins mane, kad čia ne tas atvejis.
– Jei norėčiau to š…, traukčiau namo ir kreipčiausi į žmoną, – pareiškė jis.
Tai buvo š…? Kaip, jo nuomone, turėjo būti – kad, viską iš jos išgirdusi, tiesiog ištirpsiu jo
rankose, nė nespėjusio įeiti pro duris, rankose? Iš pokalbio su ja supratau – kad ir ką jam pasakė, tai
nebuvo tas š… Be to, juk aš ne ji. Argi ne tai svarbu?
– Jauskis kaip namie, – tariau dribtelėdama ant sofos ir sunerdama rankas.
Jis dvejojo priblokštas mano atsakymo ir nemaloniai nustebintas. Tarpais neabejotinai
pamiršdavo, kas esu. Sugniuždytas, atgailaujantis suklupo ir perėjo keliais per kambarį iki pat manęs.
– Atleisk, atleisk, dabar toks laikas, tokia įtampa.
Atsidūręs priešais Skotas suėmė mane už rankų ir palenkęs galvą pažvelgė į veidą iš apačios.
– Atleidi man?
– Ar turėjai nuotykį su Mirabele? – paklausiau neketindama atlyžti, kol viską sužinosiu.
– Ne, dėl Dievo meilės! Tarytum galėčiau prie jos prisiartinti. Argi nepasakojau, kiek ji mane
prierzino? Kai kaip reikiant ją prigriebiau, sakė pareikšianti, kad aš ją lytiškai persekioju.
– Tai kodėl pripasakojai jai nesąmonių apie save ir Mirabelę? Atrodė labai įtikima.
– Žinai, kokia ji, kaip karščiuojasi dėl žmogaus teisių, supranti, kad labiau linkusi patikėti
Mirabele, o ne manimi. Ir žinai, kokia vyrų nekenčianti kalė yra Mirabelė. Per plauką neįtikino
policijos, kad aš tai padariau. Turi manim patikėti, niekada nebūčiau…
– Žinoma, žinoma, – įsiterpiau. – Bet nežinojau, ką ir manyti, kai ji raudodama liejo man širdį.
– Suprantu, kaip nesuprasiu, man baisiai nesmagu, kad turėjau jai primeluoti, bet kitaip nebūčiau
išsisukęs nuo areštinės, būčiau įkliuvęs už tai, ko nepadariau.
– Ar prisieki, kad nieko tarp jūsų nebuvo? – maldavau kaip paauglė, trokštanti, kad jos spuoguotas
vaikinas pažadėtų amžiną meilę ir ištikimybę.
– Prisiekiu mergaičių gyvybe.
Jis mane suerzino, net atšlijau: kažkas kadaise man pasakojo, kad melagį lengvai pažinsi iš noro
prisiekti kieno nors kito gyvybe. Ypač savo vaikų. Ir Kreigas taip darydavo – prisiekdavo savo
vaikais lyg niekur nieko – kai paliko savo žmoną. Vis dėlto Skotis šitaip nebūtų melavęs, nebent jis
labai blogas žmogus. Bet aš neįsimylėjau labai blogo žmogaus.
– Man patinka tavo plaukai, – ištarė jis, švelniai užkišdamas sruogą man už ausies. – Numaniau,
kad su šviesiais atrodysi žavingai.
– Ne dėl tavęs jie tokie, – atsakiau įžūliai, vėl lengvabūdiškai nepaisydama savo metų, o sykiu ir
brandumo. – Nusidažiau, nes norėjau pasikeisti.
Štai taip, dėl paprasčiausios priežasties. Nebuvau jo nuosavybė. Niekad dėl vyro nebūčiau ėmusis
tokių esminių pokyčių, kaip plaukų spalva. Užsimaniau, tai ir padariau.
– Suprantu, bet man malonu, kad pabandei. Atrodai pasakiškai.
– Tik pats neatrodyk prastai.
 – Dieve, kaip tavęs pasiilgau, – sukuždėjo.
– Ir aš tavęs. Todėl man labai nepatiko, kad nieko neparašei.
– Man labai nepatiko klausytis apie tavo susitikimą oro uoste su kažkokiu pašaliniu vyriškiu. Ar
dulkinais su juo?
– Ne, bet būčiau galėjusi.
Jis paniuro.
– Nuostabu. Tai kaip man dabar jaustis?
– Skoti, kai tu kasnakt miegosi šalia manęs ir aš žinosiu, kad nenori sugulti su ja, tada ir liausiuosi
tam reikalui ieškojusi kitų vyrų.
Žiūrėjau į jo didžiulį Adomo obuolį, judantį aukštyn žemyn; Skotas tarsi bandė nuryti savo pavydą
ir bejėgiškumą.
– Jau greitai būsim drauge, – galiausiai pasakė. – Prižadu. – Veide išplito geidulinga šypsena. –
Dabar, mano nuomone, pats laikas patikrinti, ar tavoji šiaudų kupeta dera prie svetainės kilimo.
Jis kaipmat atsitiesė, sučiupo mane už klubų ir parvertė aukštielninką ant sofos. Sukikenau, kai
akimirksniu sklandžiai užsmaukęs sijoną ir nutraukęs kelnaites jis burna įsisiurbė man į tarpkojį.
Orgazmui nuslūgus, suglebau atsilošusi ant baltos odinės sofos, o jis ėmėsi savo kelnių, atsisagstęs
vėl sugriebė mane už klubų, apgręžė ir paguldė kniūbsčią. Iškart supratau, ko nori. Aš nenorėjau.
Troškau mėgautis mūsų sueitimi be šito. Ėmiau po truputį priešintis, rankomis atsargiai stumdama jį
atgal. Jis visada paisydavo tokių paprastų ženklų, kaskart paklusniai ir neskubriai prisitaikydavo – iki
pat šiol. Ir aš neskubėjau, bet vis dėlto nepasidaviau; galiausiai jis stabtelėjo ir pažvelgė į mane lyg
prašydamas, kad nebūčiau tokia kaip anoji, neapvilčiau jo troškimo. Skotas norėjo įsiskverbti į mane
ir be prezervatyvo, ir be pavojaus, kad pastosiu.
Nebeatstūmiau jo, nebesigyniau, net ir silpnai, ir jis vėl mane apgręžė, juk be žodžių daviau
leidimą. Taip, jis mane buvo tarsi pajungęs, priklausiau jam ir trūks plyš norėjau jo vaiko. Anksčiau
niekada to nenorėjau – net nuo savo vyro. Tik dėl to taip pašėlusiai mylėjau Korą ir Anansę, juk jos
buvo pusiau jo; ateityje, kai mudu išties būsime kartu, jiedvi galės būti ir pusiau mano. Kaip būčiau
prikalbinusi jį pradėti mudviejų vaiką, jei būčiau priešgyniavusi dėl tokių dalykų, kaip šis mylėjimosi
būdas?
Priėmiau tai, juk jei myli vyrą, kartais darai, kas neteikia didesnio malonumo, gal net visai
nepatinka, – kad tik pasijustų laimingas, kad neišeitų. O kartais liaujiesi priešintis dar ir dėl tos
priežasties kaip manoji, – nenorėjau elgtis kaip ji.
 Tamė

Man patinka vaikščioti su Beatrikse pas gydytoją.

Pažiūrėti keista, bet tai tiesa. Mėgstu čia lankytis, atėjusi pasijuntu kur kas žemiškiau, nes man
primenama, koks iš tikro yra gyvenimas. Onkologijos skyriaus laukiamajame sėdi žmonės. Vieniša
moteris su mažais gumburėliais vietoj antakių, apsimuturiavusi galvą gėlėtu mėlynos, rausvos ir
smėlio spalvų šaliku, susirišusi jį šone ir ilgą galą permetusi per petį, seginti didžiulius lanko
pavidalo sidabrinius auskarus, viską užmiršusi skaito gulinčią ant kelių knygą. Vyras nugairinta,
raukšlėta ir sena oda, pažiūrėti ne vyresnis už mane, tyliai sėdi šalia savo palydovo, juodu abu atrodo
paskendę kiekvienas savo mintyse, nors yra labai arti vienas kito, net liečiasi pečiais. Aplink jauną
moterį rožiniu peruku spiečiasi keturios draugės tokiais pat rožiniais perukais, kikena ir plepa tarytum
susirinkusios pas kurią nors iš jų į mergaičių vakarėlį su nakvyne. Moteris su vyru laikosi už rankų
sunėrę pirštus, abu skaito savo telefonuose. Visa tai, visi jie irgi yra gyvenimas. Jis vyksta ne tik ten,
gatvėje, kur kiekvienas bruzda, rūpinasi kasdieniais savo reikalais, bet ir čia, kur sėdima, laukiama.
Mudvi su Beatrikse įeiname į laukiamąjį, atsisėdame, užsiimame vietas toje gyvenimo dalyje, kur
jis matuojamas kiekviena laikrodžio skaičiuojama akimirka, kur svarbu kiekvieną jų išnaudoti,
įprasminti, mėgautis jomis, jas aprėpti. Esame čia, nes mums buvo priminta, kad tikrasis gyvenimo
grožis ir yra tai, kad gyvenama.
Mirabelė. Mirabelė. Ji nuolatos mano mintyse. Norėčiau prisiminti. Norėčiau… Norėčiau, kad iš
Mirabelės su Flere nebūtų taip baisiai išplėštas jų bendras laikas. Visada pasižvalgau į kitus čia
laukiančius žmones ir suvokiu, kokį norą gyventi sukelia ši vieta. Tada prisimenu Mirabelę ir Flerę.
Ir pati savęs maldauju neleisti veltui nė vienos man skirtos akimirkos.
 Beatriksė

Jis ne toks jau didelis, kaip maniau. Kokį jutau po tvarsčiais, po neapsakoma daugybe raiščių; tada
dingojosi, kad daktarai bus išpjovę pusę krūtinės. Nors ir numaniau, kad taip nėra, pojūtis buvo toks.
Negalėjau žvilgtelėti, kai atėjusi skyriaus slaugytoja keitė tvarsčius ir ištraukė dreną. Pernelyg
gąsčiojausi, kad kažin ką galiu išvysti, bijojau, kad nesusivaldysiu.
Plotas apie tvarsliavos krūvą atrodė jau atitinęs, nors pirmiau tai buvo viena mėlynė – tamsiai
violetinė, kone juoda, su geltonu ir raudonu atspalviais. Po tvarsčiais, regis, buvau taip žiauriai
suniokota, kad žiūrėti nesinorėjo. Dar nebuvau pasirengusi tai matyti. Man užteko lašinės,
vaizdavausi, kad ir tikrovė turi pripildyti mano gyvenimą pamažu, lašas po lašo.
Šiandien pažiūrėsiu. Esu pasirengusi. Dar kartą įkvepiu. Turiu savo kambaryje veidrodį visu ūgiu,
yra Tamė, atsistojusi kitame kampe, prie durų, tarytum norėtų pabėgti. Pastarosiomis savaitėmis ji
visai neperprantama. Daug nesikalbame, be jokių jausmų, ji padeda man praustis, atneša maisto,
leidžia mergaitėms atsisveikinti prieš miegą ir primena man, kad laikas daryti rankos pratimus.
Neturėtumėt manyti, kad ją išdaviau. Beje, ji vis dar džiūsta. Kažkas ją ėste ėda. Nežinau, kas, bet
ją pamačiusi įtariu skaudžią kaltę. Dėl ko ji turėtų jaustis kalta, nesuprantu.
Matot, ką darau? Galvoju apie visai ką kita, kad nereikėtų atsimerkti ir pažiūrėti žemyn. Man
nesinori matyti, kas ten atsiveria. Juntu oro vėsą toje vietoje, kur žaizda buvo dengiama tvarsčių. Kai
jų svorio nebelieka, tarsi palengvėja.
Dar vienas įkvėpimas, dar viena akimirka pasiryžti, ir pažvelgiu žemyn. Nuo krūtų tarpo į kairę
eina plona, šiek tiek nelygi linija, maždaug penkių centimetrų ilgumo. Visiškas niekis, iš tikro. O aš
tikėjausi didžiulės įdubos.
Atsispiriu norui ją paliesti, akis patraukia ženklais primarginta oda ir beveik išnykusi mėlynė.
Nukreipiu žvilgsnį, kad nebūtų matyti tos vietos, kur atsiradęs mažulytis darinys galėjo mane visai
pribaigti.
– Ne taip ir baisu, kaip maniau, – sakau slaugytojai.
Ji linkteli. Mano akys krypsta į Tamę.
– Ne taip baisu, kaip maniau, – pranešu ir jai.
Ji prisiglaudusi prie sienos, sučiaupusi lūpas, vos ne įtraukusi į burną, veidas apsipylęs ašaromis.
Tai dėl rando? Ar dėl to, kad per arti priėjau? Ar kad esu nuoga iki pusės, ir prieš akis kylantys
vaizdai, ką dariau su jos vyru, jai pernelyg gyvi ir tikroviški?
Nusigręžiu nuo jos. Žingteliu kelis žingsnius prie veidrodžio ir veikiau pajuntu nei išgirstu, kaip ji
išsprūsta iš kambario.
 Beatriksė

Štai ką šiandien sužinojau.

Tai pirmos stadijos vėžys – mažesnis nei dviejų centimetrų (maždaug) ir neišplitęs į limfmazgius.
Tai antro laipsnio vėžys, jo ląstelės dauginasi vidutiniu greičiu.
Jis pasižymi teigiamais estrogenų receptoriais.
Man reikės spindulinio gydymo ir vaistų nuo vėžio.
Būsiu gydoma ir hormoniniais vaistais, galbūt penkerius metus.
Man reikės nuolatos lankytis pas gydytoją ir tikrintis galbūt visą likusį gyvenimą.
Turėsiu iš naujo peržiūrėti savo vaikelio reikalus, nes vėžys, pasižymintis teigiamais estrogenų
receptoriais, daro nėštumą „labai sudėtingą“.
Man reikia keletą kartų tai išgirsti, kol pamažu imu suprasti.

Kažin, ar galėčiau dar ką nors taip baisiai įskaudinti, kaip esu įskaudinusi ją, regis, graužte graužiamą
iš vidaus, bet ji vis tiek laiko mane už rankos, kol klausausi šių kelių sunkių žodžių.
 16
Flerė

Viduje viskas kitaip nei išorėje. Iš lauko namas atrodo senas ir nuobodus, bet vos tik atidarai duris,
pribloškia moderni aplinka, naujumas ir prabanga.
Kartą pasakiau, kad man nejauku žiūrėti, kaip ji leidžia pinigus mano automobiliui, o aš negaliu
net vairuoti, o ji paklausė:
– Kam dar turėčiau juos leisti?
Akivaizdu, turėjo jų krūvas. Iš testamente minimų didžiulių sumų matyti, kad uždirbo didelius
pinigus; namas atrodo kaip lobių saugykla.
Mudu su Nojumi užtrukome, kol čia patekome, turėjome laukti žinios, ar nepasistūmėjo tyrimas.
Niekas nepasikeitė: policija turinti įtariamąjį ir renkanti įkalčius. Kelias dienas buvo
apsimetinėjama, kad padėtis dar gali pasikeisti, kol supratau nebegalinti delsti, turinti įeiti į tą namą.
Įsivaizdavau, kad jau darydama duris ir rengdamasi įžengti vidun ką nors pajusiu, gal jos dvasią
ar ką nors tvyrant aplinkui, o gal ją pačią. Čiupau Nojui už rankos ir stumtelėjau duris, reikėjo, kad
jis būtų kartu ir neleistų man prarasti jėgų.
Jis taip pat jaudinosi, nors stengėsi neišsiduoti. Nė vienas nežinojome, ko tikėtis, kas galėtų
atsitikti ir kaip aš pasijusiu. Tiek metų baisiausiai troškau čia patekti, o prašytis nedrįsau. Ji taip pat
niekada to nesiūlė. Dabar žinau, kad tėvas, tėvelis, man melavo – kas žino, kiek ji prašinėjo metų
metus, ar negalėčiau atvažiuoti ir paviešėti savaitgalį, po trimestro, per vasaros atostogas? Kiek kartų
jis atmetė prašymą, kol pagaliau ji pasidavė?
Susiėmę už rankų žengiame prieškambariu, išgrįstu juodomis ir baltomis plytelėmis, pažiūrėti
senovinėmis, bet iš tiesų naujomis. Nejučia pasukame į koridorių, nelipame laiptais aukštyn.
Spėsime.
Čia keistai tylu. Daug tyliau nei šiaip tuščiame name. Gal kaip tik to ir tikėjausi – ne ką nors čia
pajusti, o tik suvokti, ko nebėra. Nustojo plakti namo širdis, gali justi iš tvyrančios aplinkui tylos.
Pirmiausia įeiname į didžiulę svetainę. Lengvai stumteliu duris, beveik tikėdamasi pamatyti ją,
sėdinčią ant sofos su knyga, o gal su arbatos puodeliu ar net vyno taure, nors būdama su manimi ji
niekada negerdavo. Čia yra dvi odinės sofos, didelis kilimas, pora šoninių stalelių. Ir tasai
paveikslas. Niekada anksčiau jo nemačiau, nė nežinojau esant, o dabar atrodo, kad jis ir turėjo čia
būti. Be šio paveikslo jos namas ar ji pati stokotų vientisumo. Nedrįstame įžengti į kambarį, tai būtų
tarytum klaidžiojimas po slapčiausias jos širdies kerteles, ar panašiai. Tik stovime tarpduryje ir
žvalgomės – čia ir visuose apatiniuose kambariuose. Kitas kambarys yra jos kabinetas – visa siena
knygų, kita, trumpesnė, su lentynomis, kuriose surikiuoti darbo aplankai. Ant stalo stikliniu paviršiumi
stovi kompiuteris, šalia jo spausdintuvas. Traukiame į virtuvę. Ji ne tiek plati, kiek ilga, bet vietos
užtenka, visi prietaisai ir rykai žvilga chromu. Viską visur apžiūrime nuo slenksčio ir grįžtame prie
laiptų.
 – Kol kas tau nebūtina ten lipti, – sako Nojus.
– Jei neužlipsiu dabar, neužlipsiu niekada, – atsakau.
Man silpna. Tikrų tikriausiai silpna keliant koją ant pirmos pakopos. Nežinau, kur vonios
kambarys. Gal jis bus pirmas, į kurį įeisime, o gal paskutinis. Vos nesutraiškau Nojui rankos, pati tai
suprantu, bet man bloga ir, jei stipriai nesuspausiu, mane išties gali supykinti. Mano kojos tarytum
milžino, lipant siaubingai bilda, nors laiptai užkloti kilimu. Užlipę sustojame. Iš stačiakampio
koridoriaus veda penkerios durys. Suprantu toliau turinti žengti pati viena. Labai gerai, kad jis čia,
man jo reikia, bet išvysti, kur ji mirė, turiu pati viena, tik šitaip galėsiu tai priimti. Jei neisiu ir
nepamatysiu, tai tarsi netaps tikra. O jei leisiu sau su kuo nors pasidalyti ta našta, tai nebeteks
prasmės. Nojus jos nepažinojo, nepalaikė tų itin painių santykių, nepatyrė, ką patyriau aš.
– Gal gali… gal gali luktelėti, kol surasiu? – klausiu.
– Jei tikrai taip nori, – atsiliepia jis.
Esu tikra. Ne, nesu tikra, bet nenoriu tai atlikti neteisingai. Nenoriu vestis Mirabelei svetimo
asmens į tą namų vietą, kur ji praleido paskutines akimirkas. Matyt, tai buvo siaubo ir pasibjaurėjimo
persmelkta valandėlė, pernelyg asmeniška, kad galėtum dalytis su nepažinojusiu jos žmogumi.
Norėčiau sakyti: ir su jos nemylėjusiu, nors vis dar mėginu iš visų jėgų save įtikinti, kad ją mylėjau.
Kad šio mano jausmo nenuslopino sielvartas ir pyktis. Mane smaugia pyktis, nes buvau tris kartus
apiplėšta: pirmiausia Mirabelės, paskui tėvelio, galiausiai nežinomo žudiko. Iš manęs tris kartus buvo
išplėštas tas pats žmogus. O su paskutiniu apiplėšimu nusikalsta dvigubai, ir aš jau niekada jos kaip
reikiant nepažinsiu.
Prie pirmų durų iš kairės, visai čia pat, uždedu abi rankas ant varinės rankenos, sulaikau kvapą,
pasuku ją ir stumteliu. Nieko. Durys neatsidaro. Dar kartą pabandau. Ne, užrakinta. Iškart atsikvepiu.
Nemanau, kad kas nors būtų jas užrakinęs, kai išėjo policija, nors už bylą atsakingas policininkas
telefonu sakė, kad galiu įeiti į namą, kad jie paliko viską kaip radę. Gal ir paliko. Gal šios durys
visada būna užrakintos, tik kodėl niekur nematyti rakto? Negi jie būtų tiek varginęsi ir ieškoję rakto,
kad užrakinę kambarį vėl jį padėtų į senąją vietą?
Tai mane glumina. Teks eiti ir ieškoti rakto visame name. Turėsim judinti visus daiktus, sujaukti
jos susikurtus ir susitvarkytus namus.
Einu prie kitų durų ir pasuku rankeną nesitikėdama, kad atsidarys. Vis dėlto, stumtelėjus tamsaus
medžio duris, atsiveria miegamasis. Iš to, kaip įrengtas šis kambarys, kaip paprastai paklota lova,
kaip pastatytas fotelis prie švieslangio ir kaip ant jo sudėti sulankstyti rankšluosčiai svečiams, matyti,
kad patalpa nebuvo dažnai naudojama. Ir vėl – ar policija jį tikrino? Ar ieškodami įkalčių jie čia
ištyrė kiekvieną centimetrą? Neatrodo. Veikiau viską sutvarkė, kaip reikalaujama iš namų tvarkytojo.
„Mes visai nesitikėjome, kad norėsite ateiti iškart po tyrimo, todėl ištyrę liepėme sutvarkyti
valytojai“, – juk policininkė taip pasakė? Iš tiesų nė nesiklausiau. Buvau pernelyg užsiėmusi – ėjau iš
proto, kad galiausiai įeisiu į namą.
– Čia buvo valytoja, – sakau Nojui.
– Tada aišku, kodėl viskas taip tvarkinga.
Kitas ir yra tas, kuris mane labiausiai baugina. Žinau, ką pamatysiu už durų. Giliai įkvepiu, pirštai
suima žalvarinę rankeną ir pasuka. Durys negirgžda, nieko panašaus, jos tyliai pasisuka ant vyrių į
vidų – tvyksteli baltuma ir pripildo visą akiratį. Sienos išklotos baltomis plytelėmis, grindys
pramaišiui baltomis ir juodomis. Priešais vieną sieną stovi didžiulė stiklinė dušo kabina, šalia jos
kriauklė. Tiesiai priešais save matau platų senovinį langą, o kitoje kambario pusėje prie sienos
didelę vonią suapvalintais kraštais, baltą, su masyviais chromuotais čiaupais.
Žingteliu kelis žingsnius, širdis tuksi kaip pašėlusi, lyg norėtų ištrūkti. Turbūt drebu, nė nežinau, ir
nežinau, ar iš viso ką nors jaučiu. Paeinu dar šiek tiek, dar žingsnį, dar, ir štai aš jau prie vonios.
Mudvi kalbėdavomės vonioje. Kai likdavome namuose vienos, o ji norėdavo nusimaudyti,
atsinešdavau pasakų knygą, įsitaisydavau šalia vonios ir kalbėdavausi su ja. Kartais jai skaitydavau,
prikurdavau pasakai tęsinį, ji man padėdavo, ir mudvi juokdavomės kartu, kai pasakoje imdavo dėtis
visai neįtikimi dalykai. Kartais ji aptaškydavo mane, kvatodavausi, kad visur matyti lašeliai – ant
veido, ant pečių, ant plaukų.
Klupteliu prie vonios krašto. Užsimerkiu ir liečiu lygų šaltą jos paviršių.
Prisimenu… Prisimenu, kaip šliuksi vanduo, jai šiūruojantis raudona kempine… kaip radijas
laiptų aikštelėje už durų groja negrų melodijas… jos rožių vandens kvapą, sklindantį po visą
kambarį… garų prišildytą orą, juk ji mėgsta karštą vonią… jos juoko skambesį, man pasakojant, kaip
šuo nuplūduriavo į mėnulį… jos plonus pirštus, įsitvėrusius vonios kraštų, jai ketinant stotis… jos
balsą – „Fleryte, prašau paduoti rankšluostį“ – ir džiaugsmą, kad galiu pasitarnauti ir pasakyti:
„Prašom, mamyte“… Juntu, kaip brūkšteli rankšluostis, gulintis man ant kelių, paduodu jį… ji kaip
milžinė iškyla iš vonios ir atsistoja, siausdamasi kūną.
Prisimenu, prisimenu kiekvieną akimirką.
„Prašau paduoti man rankšluostį, Fleryte“, – girdžiu. Atsimerkiu ieškodama jos, savo mamytės.
Juk tai jos balsas, tikriausiai ir pati turėtų čia būti.
Jos nėra. Tai tik aidas iš mano atminties.
Vėl paliečiu vonią. Pirštai lėtai slysta jos kraštu.
Gerklė tarytum ištinusi, širdis nusmegusi giliai, akys peršti.
„Prašom, mamyte“, – kuždu.
„Ačiū, Fleryte. Ačiū.“
 Tamė

Flerės vaikinas Nojus atremia paveikslą į prieškambario sieną ir ima lankstyti nutirpusius nuo jo
tempimo pirštus.
– Negaliu jo priimti, – sakau Flerei. – To būtų per daug. Paveikslas turėtų priklausyti tau.
– Jis ir yra mano. Vis dėlto noriu, kad jį turėtumėt jūs.
– Bet, Flere…
– Reikalas tas, ponia Č., kad negaliu pakęsti tos sakmės. Taip, taip. Suprantu, kad mano
neapykanta nėra meilės priešingybė, ji ir tereiškia niekur nedingusį emocinį prieraišumą, – tai
sakydama ji dirsteli į Nojų, matyt, šis irgi mėgino ją įtikinti, – ir vis dėlto negaliu pakęsti nei pačios
sakmės, nei šio paveikslo. Jis man primena, kad mano motina mane paliko. Kad verčiau gyveno čia,
šitame paveiksle, kažkokioje įsivaizduojamoje ieškojimų kelionėje, nei pasiliko su manimi.
– Esu tikra, tai ne taip paprasta, Flere. Gyvenimas ne toks paprastas.
– Kartais jis toks ir yra.
– Ji tave mylėjo.
– Tai kas? Mylėjo, bet paliko. Nevaidino jokio vaidmens mano gyvenime, kol užaugau. Imu,
suprantat, žvelgti į tai šaltakraujiškai. Mes visi darome, ką norime. Ir vis dėlto nekenčiu to paveikslo
ir tos sakmės. Taip, gal ji ir apsigalvojo, gal ketino sugrįžti, bet kai kurios klaidos būna per didelės.
Taip, būna, – pritariu mintyse.
– Klausyk, aš laikysiu jį tau. Neturiu teisės ir nenoriu jo savintis, todėl laikysiu tau. Kad ir kur
gyvenčiau, paveikslas bus su manimi, kol panorėsi jį susigrąžinti.
– Ar tai reiškia, kad kur nors iškeliaujat? – klausia ji.
„Šalin nuo manęs! Neliesk manęs!“ Tamsiai rudas šilkas. Garsi kalba. Blaškymasis. Grumiasi
rankomis. Spardymasis. Mirabelės veidas. Aš, netverianti iš įniršio.
– Niekad nežinai, kas tavęs laukia už kampo.
– Tiesa.
Ji vėl žvilgteli į Nojų. Džiaugiuosi, kad jį turi. Kad ką nors turi.
– Jei galėčiau duoti jums lyg ir patarimą, tarkim, iš to, kas jau tai patyrė, – nepalikit savo vaikų.
Žinau, nepaliktumėt, bet, suprantat, nepalikit, ir viskas.
Šypsausi jai.
„Šalin nuo manęs! Neliesk manęs!“
Negalėčiau pasakyti, kiek tai kainavo palikusiai savo vaiką Mirabelei, bet suprantu, kad dabar,
kai viskas taip klostosi, man pačiai gali nebūti kitos išeities.
 Beatriksė

– Sveika, T. B.
Jis toks ramus, toks jaukus, neįsitempęs.
Man nereikėtų kelti ragelio, šiaip ar taip, tai ne mano namai, padarau tai nejučiomis – suskamba
telefonas, ir tu nevalingai pakeli ragelį, juk taip? Na, pakeliu.
Skambina jis. Jis.
Jo balsas… įprastas. Nuo to balso man užgniaužia kvapą, sviedžiu ragelį.
– Tame… – vos girdimas, suplonėjęs jo balsas atsklinda iš ragelio ant kilimo. – Tame, ar čia tu?
Lėtai pasilenkiu, virpančiais pirštais imu pilkai sidabrinį ragelį ir priglaudžiu prie ausies. Ne
visai prie ausies, nes man dingteli, kad neatlaikysiu jo žodžių, ataidinčių per mano kūną.
– Suprantu, kad dabar nenori su manim kalbėti, bet man reikia… atleisk, ko man reikia, nėra labai
svarbu. Bet norėčiau tau pasakyti. Aš ilgiuosi…
Spusteliu raudoną mygtuką ir išjungiu pokalbį. Daugiau negaliu klausyti. Drebančia ranka dedu
ragelį į lizdą, spoksau į jį ir prieš akis matau Skoto veidą. Apybrėžas, iš kurių susidaro išraiškingo
vyriško veido bruožai, tiesią nosį, ryžtingas lūpas, antakius virš tamsiai rudų su šviesiais taškeliais
akių, rūpestingai apkirptus, priderintus prie veido plaukus.
Iš balso neatrodo kenčiantis ir tiek įklimpęs į nuosavą pragarą, kad neturėtų galimybės atsakyti į
mano žinutes, į mano skambučius (net kai klastingai užslėpiau savo numerį); darbe jis nekalbąs su
niekuo, kas neprisistato ir nepasako, kokiu reikalu.
Skoto balsas kaip vyro, pasiilgusio savo žmonos. Vyro, įsimylėjusio savo žmoną. Nekreipk
dėmesio į jo žmoną, jie negali mylėti vienas kito. Argi ne taip pasakė Tamė? Nesuk sau galvos, kad
jis vedęs, melavau sau, tvirtinau, jog viskas gerai, kad ir ką daryčiau, juk aš jį myliu. Gyniau save,
gyniau jį, gyniau visa, ką mudu darėme, sakydama, kad tai meilė, kad mes nepajėgiame jai atsispirti, o
Tamė apgaudinėja save, nes negali su tuo susitaikyti.
Tai aš apgaudinėjau save. Prispaudžiu ranką prie krūtinės ir randu vietą, tarsi slegiamą
nepakeliamos naštos. Aš sau meluoju – ir apie tai, ką padariau, ir kas iš tikro esu.
Atsidaro durys, ji įkiša galvą. Žvilgsnis kaipmat užkliūva už mano rankos, už pačios mano
laikysenos.
– Ar tau suskaudo? – klausia ji. – Gal nori, kad pakviesčiau gydytoją?
Purtau galvą. Mano kaltė plinta tarsi dažai, kapsintys į vandenį, sklaidosi manyje, stingdo kūną.
Kaltė dėl to, ką padariau ką tik, ką padariau praeityje.
– Tikrai nenori? – ji įžengia į kambarį.
Vengia čia būti kiek galėdama. Šitas kambarys tapo mano svetaine, nes vaikai žaidžia arba
virtuvėje, arba savo miegamajame, arba sode. Svarstau, kas gi atsitiko šitame kambaryje, kad ji
pavertė jį lyg nesilankymo zona. Ėmusi čia svečiuotis vengdavau šio kambario, nes jo sienos buvo
nukabinėtos šeimos nuotraukomis. Dabar sėdžiu čia ir gerte geriu šiuos atvaizdus, stengdamasi įtikinti
save, kad žiūrėsiu į juos dar ilgus metus, kad mano reikalai susiklostys. Dabar tokia pertrauka tarp
paskyrimų, atsigaunu po operacijos ir laukiu spindulinio gydymo. Dažniausiai džiūgauju ir drauge
jaučiuosi išsekusi. Aš čia, kartkarčiais sau tai primenu. Aš čia. Ir nebe viena – su savo kalte.
Tamė nejaukiai stovi savo pačios svetainėje ir įdėmiai žiūri į mane.
– Ar tik negirdėjau skambinant?
Nieko neatsakau, nors ir žvelgiu į telefoną laikiklyje. Skoto atvaizdas išsisklaido, bet atsimenu,
kad girdėjau jo balsą, kad pamačiau, kaip iš tikro jis su ja kalbėdavosi, ir man dingojasi, tarytum ji
čia užsibūna kaip sunkus, per tirštas kvepalų aromatas, kuriam išvėdinti reikės laiko. Dar smarkiau
spusteliu randą, kurį slegia nepakeliama našta, iš kurio ima sklisti kaltė.
Jos akys nuo manęs keliauja prie telefono ir vėl prie manęs.
Suvokia, kad pakėliau ragelį, kad skambino Skotas. Turbūt spėlioja, ką jam pasakiau, ar maldavau
sugrįžti. Ar bėgant laikui jis vis tiek pasirodys prie durų reikalaudamas manęs.
– Nekelk mano telefono ragelio, – sako ramiai ir gana maloniai.
– Atsiprašau, – murmu. Atsiprašau, kad keliu tavo telefono ragelį. Atsiprašau, kad gulėjau su
tavo vyru. Atsiprašau, kad stengiausi gudrumu tave priversti jį palikti. Atsiprašau, kad sugrioviau
tavo gyvenimą. Atsiprašau už viską, aš taip gailiuosi, taip nuoširdžiai gailiuosi. Nepasakau nė
vieno iš šių sakinių, nieko. Negana gailiuosi, jei galiu kvėpuoti jos akivaizdoje. Nes nesu tikra, ar
mano atgailos užtektų, kad galėčiau toliau gyventi.
 Tamė

Ji lyg ir pasikeitusi. Tai krinta į akis, kai įeinu į svetainę, o ji stovi susiėmusi už krūtinės, visa
pastėrusi, tarytum imtų byrėti nuo smarkesnio kvėptelėjimo iš šalies, tarytum jai iš naujo būtų
diagnozuotas vėžys.
Ji kalbėjosi su Skotu – kai paklausiau apie telefoną, man tai paaiškėjo. Jis vienintelis žino tą
numerį, tad taip ir buvo. Nežinau, ką jai pasakė, kažin, ar leidosi į kalbas, gal pareiškė niekada
nemylėjęs. Vis dėlto jos dvasia, ar kaip tai vadinama, šitaip ilgai ją palaikiusi, dabar atrodo tarsi
išlupta aštriu peiliu. Tarytum būtų likęs tik apvalkalas žmogaus, nenulipančio žemyn nei pusryčiauti,
nei išvis pavalgyti, vargiai kilstelinčio galvą, kai atnešu patiekalus į viršų.
Mano galva, ji pasiduoda.
Savanaudiškumas, noras paneigti, kokio pobūdžio buvo jų romanas, nuolatinis ginčijimasis su
manimi stumdavo ją į priekį. Dabar tai išgaravę. Matau tik atgailaujančią ir nepakeliamos kaltės
graužiamą moterį.
Ji pasiduoda.
Turiu paklausti Skoto, ką jis pasakė, bet tai reikštų, kad teks su juo kalbėtis. Vis dar neprisiverčiu.
Siuntinėjame vienas kitam žinutes ir laiškus, rašome apie mergaites, bet nesišnekame. Negaliu su juo
kalbėtis. Jo balsas vis toks pat, jis vadina mane T. B., parenka žodžius ir sakinius, kad jie man
atrodytų artimi ir jaukūs, kaip įprastai. Vis dėlto dėdama ragelį kaskart pasijuntu tarsi traiškoma
sunkvežimio. Be to, kas gi skambina savo vyrui, kad sužinotų, ką šis pasakė savo meilužei, jei ji
nebenori gyventi? Gal ir aš.
Nes tokį gyvenimą užsikroviau. Tokį įsitaisiau po Mirabelės mirties, kovodama su savo pačios
kaltės šmėklomis.
Mano nuomone, Beatriksė atsisako gyventi.
Bet nežinau, ar pajėgsiu rasti būdą priversti vėl ją kabintis į gyvenimą.
Priešais mane Rožių žiedlapių pakrantės paveikslas. Mirabelė taip kalbėjo apie dailininkę, kad
norom nenorom imu manyti, kad jos greičiausiai buvo meilužės. Dėl to paveikslas toks asmeniškas,
jos kūnas perteiktas taip kruopščiai, taip vientisai. Ta, kuri perkėlė Mirabelę ant drobės, taip gerai ją
pažinojo, jos meilė buvo tokia didžiulė, kad kuriamame atvaizde atsirado tarsi nepakartojama ir
neįkainojama. Kiekvienas potėpis atrodo tarytum meilės judesys, tarytum meilės sonetas tobulybei,
įkūnytai Mirabelės. Apima vis didesnė gėla dėl jos netekties, tokia netikėta, tokia siaubinga lyg ūmai
atsivėrusi žaizda.
Mirabelė būtų norėjusi gyventi. Būtų kažin ką atidavusi už gyvybę. Sulaužyti nagai, vonios
kambario būklė, mėlynės ant kūno – seržantė Harvan papasakojo apie tai – liudija, kad ji iš visų jėgų
grūmėsi už gyvenimą. Suprasdama, kas jos laukia, turbūt pajuto didžiulę neįveikiamą baimę. Buvo
skandinama, kai kaskart panirdavo, jai į plaučius skverbėsi vanduo, ji priešinosi nepaisydama
skausmo, o kai suvokė, kad nebe jos jėgoms tai sustabdyti, ją apėmė siaubas.
 Mirdama Mirabelė suvokė niekada nebepamatysianti dukters. Negrįžtamai paliksianti savo mažylę
vieną.
Ten, kur jos netektis palieka žaizdą, susitelkia atsiminimai; regiu jos veidą labai aiškiai, šypseną,
odą, stambias juodų plaukų garbanas, žvilgsnį jos akyse, kuris ir darė ją Mirabele. Nebėra. Jo nebėra.
Jos nebėra.
O dabar Beatriksė netenka vilties išgyventi.
Jei būčiau patikėjusi Mirabele, ar vis dėlto ją būtų ištikusi mirtis?
„Šalin nuo manęs! Neliesk manęs!“
Neišmanau, ką galėčiau padaryti, kad Beatriksė gyventų. Galiu jai padėti. Klausiu savęs, ar tikrai
to noriu. Ji man padėjo. Būdama čia, mano gyvenime, mano namuose, neleido man alintis tarytum
Mozė, sulaikęs siautulingus Nilo vandenis. Skausmas, siaubas ir sielvartas, gili žaizda tebėra, bet
pakitę, tarsi užšaldyti iki to laiko, kol jiems vėl bus leista išsilieti. Žinoma, ateis laikas, kai
nebegalėsiu to atidėlioti, bet kol kas, regis, tebeturiu Dievo dovaną – tebegaliu mąstyti, jausti,
kvėpuoti, nes dar nesu galutinai išsekusi nei protiškai, nei emociškai.
Beatriksė nebenori gyventi. Jei nieko nedarysiu, ne kas kitas, o aš būsiu padėjusi ją nužudyti. Ant
mano sąžinės kris dar viena mirtis, mano siela bus aptaškyta dar vieno žmogaus krauju.
Siekiu telefono ragelio, purtoma drebulio.
Surinkusi numerį spaudžiu mygtuką ir girdžiu iškart spragtelint.
– Sveikas, Skotai, – sakau nelaukdama, kol jis ims šnekėti. Turiu kuo ilgiau šnekėti pati, kad
negirdėčiau jo balso, nes jei taip atsitiks, žūsiu, aš sutrūkinėsiu tarytum tie siūlai, išpešti iš mano
gyvenimo audinio.
– Man rodos, mudu turime pasikalbėti.
– Labas, T. B., – atsako jis.
Aš žuvusi.
 Tamė

– Beatrikse.
Kiek kartų ištariau jos vardą nuo tada, kai viską sužinojau? Vengiu jo, nes šitas vardas virtęs
mano santuokos ardytojos sinonimu.
Galiu patikinti nedažnai jį tarianti, nes ji liaujasi žiūrėjusi pro langą ir atsigręžia į mane, kambarys
virtęs tikra irštva. Ji iš jo išeina tik į tualetą ar į dušą ir tuojau pat grįžta. Gulinėja ant lovos, spokso
pro langą, kartais į televizorių, retsykiais įsijungia radiją, bet dažniausiai čia tylu. Gal naršo internetą
telefonu, nežinau. Vis dėlto čia taip tylu, ramu ir pritemdyta, kaip, ko gero, turėtų būti mauzoliejuje.
Žaliuzės visada nuleistos, tvirtai atitvėrusios išorės pasaulį. Žinoma, šviesa įsiskverbia, nes ji
kaip gyvenimas, ji nepasiduoda, kol visiškai nebelieka ko rinktis, bet kambaryje vis tiek viešpatauja
tamsa, tyla ir rimtis. Oras jau seniai nevėdinamas, netyras, persismelkęs gulinčio kūno ir maisto
kvapais. Jis užsistovėjęs. O aš daugiau nė akimirkos neketinu su tuo taikstytis.
Nors ir atkreipiu į save jos dėmesį, atsistoju ir traukiu prie lango. Tempiu žaliuzių virvutes, kad
įeitų šviesos, pasaulio atspindžio, ir pirštais grabalioju sklendę, kad atidaryčiau langą ir įleisčiau
truputį oro, bent kiek gyvenimo dvelksmo.
– Ojojoj… – dejuoja ji nuo lovos. – Nereikia.
Beatriksė nusigręžia nuo šviesos, užsitraukia ant galvos antklodę slėpdamasi nuo gaivos; ši staiga
tarsi prikelia kambarį. Apsauginės velkės neleidžia atverti lango plačiai, tik per penkis–septynis
centimetrus. Jei nereikėtų prieiti prie stalelio šalia lovos ir paimti rakto, atidaryčiau langą dabar pat,
plačiai atlapočiau ir įleisčiau vidun pasaulį, kad apvalytų šį kambarį nuo dvoko.
– Beatrikse, – kartoju grįždama atgal prie lovos, ir šis vardas palieka dėmių man ant liežuvio.
Ji lėtai vaduojasi iš savo apklotų šarvo ir vėl žvilgteli į mane nustebusi, kad vėl ištariau tą žodį,
jos vardą.
– Jis tave mylėjo, – sakau. Nemeluoju. Nemeluoju, nebent… – Aš, hm, su juo kalbėjausi. Ir jis
tave mylėjo. Tai nereiškia, kad nemylėjo ir manęs, bet pati supranti… Skotas. Žinai, koks jis sunkus.
Jis tave mylėjo. Žinau, kad taip buvo.
Kaip būtų gera, jei to nereikėtų. Jei neturėčiau iš paskutiniųjų šitiek išgalvoti.
Ji sujuda tarsi įveikdama didelį skausmą, atsisėda lovoje ir nusikloja iki pusės, tiek, kad
puikiausiai pamatau purviną, nebe baltą drabužį ir atpažįstu jos jogos apdarą.
– Kodėl man sakai tokias nesąmones? – klausia.
– Nes… nes tai tiesa.
– Ne, netiesa, – neigia ji persikreipusiu iš pasišlykštėjimo veidu. – Žinoma, kad ne. Kuo čia
užsiimi?
– Aš… – žiojuosi sakyti.
– Dulkinausi su tavo vyru, gal neprisimeni? Kone dvejus metus. Šitoje lovoje. Dulkinau tavo vyrą,
o kartu ir tave, ir žinau, kad tai ne todėl, kad jis mane mylėjo. Tik dėl to, kad jis galėjo, o aš norėjau.
Tai ko dabar šneki man tas nesąmones?
Mane ima purtyti. Kodėl man šovė į galvą, kad galėsiu tai padaryti, būsiu tvirta? Vėl apima
drebulys. Vėl grįžta poreikis gerti. Vėl klaikstu nuo to, ką manau padariusi.
– Nes jau gana netekčių, turiu padaryti tam galą. Tu pasidavei, nes manei, kad jis tavęs nemylėjo.
Man reikia, kad vėl pradėtum grumtis už save, rūpintis savimi, ir tikėti, kad gali viską įveikti.
Mirabelė… Ji neturėjo galimybės rinktis. O tu turi. Tau reikia… tiesiog gyventi – Beatrikse,
nepasiduok, negaliu prarasti dar ir tavęs.
Ji žiūri įsmeigusi į mane akis, dviem pirštais prispaudusi drebančias lūpas.
– Kas tau yra? – rėžia man. – Kodėl negali tiesiog nekęsti manęs, ir tiek? Pasielgiau siaubingai,
pasibaisėtinai – su tavim, su tavo šeima. Būčiau spaudusi greičio paminą iki dugno, jei būčiau
pamačiusi tave ant kelio, nieku gyvu nestabdžiusi. Būčiau nurovusi plaukus nuo galvos ir sudraskiusi
veidą. Prisimenu, koks įniršis sukilo, kai sužinojau, su kuo davėsi mano vyras. Prisimenu, numalšinti
mano pykčio negalėjo niekas. O tu… Pasirodo, tu negali manęs nekęsti. KODĖL NEGALI MANĘS
NEKĘSTI?
Ji mano, kad aš šventoji. Nesu tokia, tik labai išsigandusi. Paklaikusi iš siaubo, ką galiu padaryti.
Gąsdinama anos nakties prisiminimų, dėliojamų po gabalėlį. Nesu šventa, tik kamuojama baimės.
– Aš nekenčiu ir tavęs, ir to, ką man padarei, – sakau jai. – Bet užvis labiau nekenčiu minties, kad
mirsi. Visiškai paprasta.
Ji žvilgteli įdėmiai, neskubriai. Ir tik tada, kai visa apsipila ašaromis, suvokiu, kad visai
nenorėdama įskaudinau ją labiau, nei galėjau tikėtis.
 Beatriksė

Nekenčiu ir tavęs, ir to, ką man padarei, – taip man pasakė ji. – Bet užvis labiau nekenčiu minties,
kad mirsi. Visiškai paprasta.
Reikalas tas, kad turiu taikingai palikti šį pasaulį sulaukusi devyniasdešimt devynerių,
miegodama, nuo senatvės. Paliksiu jį supama nuostabių palikuonių, laikydama už rankos žmogų, kurį
myliu; jis išeis man iš paskos po kelių dienų, nes negalės nė įsivaizduoti gyvenimo be manęs. Būsiu ir
senelė, ir prosenelė, nugyvenusi įstabų ir visavertį gyvenimą.
Mano liga atpažinta laiku. Prognozės PUIKIOS (nors šiame pasaulyje nėra neabejotinų dalykų),
šitai irgi žinau. Beveik visiškai atsigavau po operacijos. Esu sveika. Esu jauna.
Man sekasi palyginti neblogai, daug geriau nei daugeliui kitų panašios būklės žmonių.
Jei kalbėsim apie mano pačios gyvenimą, tai sėdžiu ant lovos kone perpus sulinkusi, kakta vos
neliesdama kelių, rankomis apsivijusi juosmenį, ir kūkčioju. Kūną purto ir tąso skausminga rauda.
Mane pribaigė šešios nedidelės raidės. Šešios raidės, pirmoji jų M.
Pirmą kartą žodis, prasidedantis M raide, siejamas su manimi ir tuo dalyku. Visi kalba aptakiai,
vartoja žodžius „prognozė“, „mirtingumas“, „stadija“ ir „laipsnis“, visa tai leidžia išvengti tokių
žodžių, kaip tasai iš M raidės, bet iš esmės reiškia tą patį galutinį dalyką. Aš mirštu. Mano kūnas
puola pats save, todėl aš mirštu.
Aš mirštu.
AŠ MIRŠTU.
Pirmiau to nepripažinau. Kam pripažinti tai, apie ką nekalbama, jei negali atsistoti ir pažiūrėti tam
žodžiui į akis? Jei jis skirtas ne man? Kiek kartų nepagarbiai elgiausi su juo ir kitais panašiais pagal
prasmę žodžiais, tiesiog svaidžiausi jais, įpindavau į lengvabūdiškus, nereikšmingus sakinius: „Taip
sutrikau, kad vos nemiriau; mirsiu, jei suvalgysiu dar gabaliuką torto; taip sukaitau, kad atrodžiau
kaip pati mirtis.“ Niekad neturėjau omeny to žodžio iš M raidės, niekada nesupratau, ką jis reiškia.
Išties tai niekada nebuvo su manimi susiję. Ir kodėl turėjo sietis, juk buvau jauna ir sveika? Kai tokie
dalykai, suprantate, tie iš M raidės, nutinka kitiems. Tokie, kaip aš, negauna šitokių tyrimų atsakymų,
tai nutinka kitiems nelaimėliams. Tai žmonės, apie kurių nesėkmes ir vargus jūs puikiai žinote, šiuos
žmones jūs užjaučiate, jų skausmas ir kančios priverčia jus susigūžti, nes visiškai aiškiai suvokiate,
ką jiems tenka iškęsti. Sielodamiesi dėl apverktinos jų būklės jūs nuolat apie juos galvojate,
meldžiatės, jei esate į tai linkę, sukryžiuojate pirštus ir viliatės, kad jiems pasiseks, jie nepraloš, kad
ir kaip prastai kristų kortos.
ŠŪDĄ jūs suprantat. Jūs ničnieko nesuvokiat.
Aš nieko nesuvokiau.
Aš nieko nesuvokiau, kol tai atsitiko pačiai.
Ir net tada, net tada žodžiai iš M raidės nebuvo vartotini. Juos uždarė nuo manęs, visi labai
rūpestingai vengė juos vartoti, verčiau nutraukdavo sakinį per pusę nei pažeisdavo svarbiausią man
skirtą draudimą. Mat tai negali atsitikti, kol niekas apie tai neima šnekėti.
O dabar Tamė ištarė jį. Pasakė tą žodį. Ir viskas ėmė griūti.
– Atleisk, Viešpatie. Aš labai gailiuosi. Aš nenorėjau… atleisk. Labai atsiprašau.
– Juk tu nekalta, – kūkčioju.
– Atleisk.
Dabar jau ji kūkčioja – išsigando pažeidusi draudimą.
– Dieve, – trinasi akis atgaliomis rankomis, – kas man darosi? Prašau man atleisti.
– Tame, aš sugrioviau tavo gyvenimą, gal galėtum liautis atsiprašinėjusi.
Suprantat, aš negaliu to pakęsti. Nepakenčiu, kad ji tokia kilni ir gera. Gerumas dabar taip
nebevertinamas. Ji tiek daug aukojosi padėdama man kapstytis, ir dar tiek padori, kad atlaikytų
užsipuldinėjimus. Man tai nepakeliama.
– Ar supranti, kodėl judu su Skotu suteikiat tik skausmo? – klausia netikėtai, nebe taip
kūkčiodama.
Nenoriu kalbėti apie Skotą, ypač dabar… kai supratau MIRŠTANTI. Bet ar galiu pasirinkti, ką
daryti ar apie ką kalbėti? Gal ir pasirinkčiau, jei kone visą gyvenimą nebūčiau buvusi tokia
savanaudė kalė. Purtau galvą.
– Šitai, – ji giliai įkvepia, kaupdama drąsą, – yra dėl to, kad aš svarsčiau, ar nesi tokia moteris,
kokios jis iš tikrųjų visad norėjo.
Tamės akys paplūdusios ašaromis, pavargusios ir liūdnos. Netikėtai ji atsistoja, gulasi į lovą,
susiriečia ant šono pasigręžusi į mane ir guldo galvą ant gretimos pagalvės.
– Nieko keista, kad tarp judviejų buvo… meilės ryšys. Kartais ir anksčiau paspėliodavau, kad jis
dar ką nors susiras, – ji vėl ima sunkiai kvėpuoti. – Skotas niekada man netiko. Policininkas, tiriantis
Mirabelės nužudymą, tiktų kur kas labiau. Bet taip jau susiklostė, kad mane vedė Skotas. Ne jis taip
nusprendė, mudu abu kartu. Pažinojau jį nuo seno. Mudu buvome geriausi draugai. Jis labai rūpinosi
manimi, aš juo. Ilgainiui ėmiau nepaisyti, kad jis man visai netinka, ir įsimylėjau. Nuolat spėliodavau,
ar jo jausmai tokie patys.
O tada į mūsų gyvenimą atėjai tu, tokia šauni ir laisva, mėgstanti futbolą ir tokią pat muziką. Ir,
žinoma, baltoji. Kaip tos merginos, su kuriomis jis kadaise susitikinėdavo. Dėl jo tavo tėvams nebūtų
kilę jokių sunkumų – niekas nebūtų sužinojęs, kad jis kilęs iš nusikaltėlių šeimos, o maniškiai tai
žinojo ir darė kliūtis.
Mudu su Skotu tarsi Romeo ir Džuljeta. Tai reiškia, kad iš pat pradžių buvome pasmerkti
nelaimingai pabaigai, kad ir kaip būtume tikėję, kad galime ją pakeisti. Todėl mane apėmė siaubas
pajutus, kad jis susirado kitą ir kad jam su ja daug lengviau.
– Tu su Skotu. Judu akivaizdžiai pasirinkot vienas kitą, nes norėjot būti kartu, – siūlau išeitį.
– O jis pasirinko dar kai ką. Tave.
Atsigulu, padedu galvą ant pagalvės ir įbedu akis į lubas. Nuo mudviejų su Tame pokalbio
ligoninėje daug galvojau, kol išgirdau jo balsą, kol jis pabandė pasakyti Tamei, kaip jos pasiilgo, ir
padariau išvadą, kad pati save apgaudinėjau.
Melavau sau, kad jis mane myli, kad jaučia man kai ką daugiau, nei norą įmantriau pasidulkinti,
nes jo žmonai nusibodo būti išnaudojamai. Prašau patikėti, pirmiau taip anaiptol neatrodė. Ne visada.
Kartais – taip. Bet argi ne tokie ir esti žmonių santykiai? Jie nebūtinai visada grindžiami lygybe ir
pagarba. O gal būtinai? Ar tai ir yra esminė gerų santykių prielaida? Argi žmonės kartais nesielgia
blogai? Argi negali paaukoti truputėlio savęs tam savo mylimam žmogui, kad pasijustų laimingas?
Aš apgaudinėjau save, todėl ir galėjau juo tikėti. Ar mylėjau, ar nemylėjau, bet mielai sutikau su
jo aiškinimu apie jųdviejų santykius, nes man tai buvo įtikima. Viskas atrodė gerai, mat jis negaudavo
iki soties pasimylėti namuose, o jei ir gaudavo, tai nesiekė toliau misionieriaus padėties. Dažnai
tylomis pripažindavau, kad jis galbūt perdėdavo, kad kartais per pokalbius su ja prasprūsdavo ir tai,
kas vyksta miegamajame; jei ji taip ilgai su juo pragyveno, matyt, turėjo visa tai išbandyti. Jo
pasakojimas nebūtų manęs įtikinęs, jei būčiau buvusi atidesnė, bet aš pasistengdavau nieku gyvu į tai
nesigilinti.
Neigimas. Neigdama susidariau neįtikimus įgūdžius, ar jums taip neatrodo?
Štai kodėl nekreipiau dėmesio, kodėl jaučiausi tokia pavargusi. O juk vien iš nesuprantamo svorio
kritimo gali spręsti, kad jautiesi nekaip.
Štai kodėl nekreipiau dėmesio į lęšio dydžio gumburėlį, kurį gana seniai aptikau ant krūties.
Sakiau sau, tai cista arba vaizduotės padarinys, nėr ko jaudintis.
Kol gumburėlis išaugo iki stambios šilauogės ir tapo gerai matomas iškirptėje.
Kol paaiškėjo, kad tai vėžys.
Stulbinamai gebu neigti, ir tai vos nekainavo man gyvybės. Žinia, per tą neigimą netekau
geriausios draugės. Ji išlošė laiko kaip reikiant mane pažinti. Mane suprasti. O aš…
– Ne, jis manęs nepasirinko, – galiausiai paprieštarauju. – Kaip jau sakiau, tai padarė
naudodamasis proga ir nujausdamas, kad aš sutiksiu. – Skotas apskaičiavo, kad esu tokia silpna, kad
iškelsiu meilę – ar tai, kas, mano manymu, buvo meilė – aukščiau už draugystę. – Galėjau būti ir aš, ir
bet kuri kita.
– Kokia paguodžianti mintis.
Ar jūs suprantat, ką Tamė padarė? Mačiau ją taip elgiantis tūkstančius kartų su Kora ir Ananse:
išblaškyti, nukreipti dėmesį ir apraminti staigų įniršio priepuolį ar isteriją. Devynis kartus iš
dešimties tai padeda. Padėjo ir dabar.
– Ar žinai, kodėl man prasidėjo depresija? – sakau jai.
Noriu paliesti pirštais ir apčiuopti jos veido bruožus Noriu liepti labiau rūpintis savimi. Kad ir
kas grėstų, taip save graužti tikrai nėra prasmės. Savo sveikatos prarasti neverta dėl nieko.
– Nes Skotas paskambino man, o ne tau, – atsakė ji abejingai.
– Ne, todėl, kad paskambinęs atrodė toks susijaudinęs. Tarsi jam trūks plyš reikėtų su tavim
pasikalbėti. Sakė pasiilgęs tavęs, kol spėjau padėti ragelį.
Palaižau sukepusias lūpas. Lioviausi teptis lūpų balzamu, nors reikėtų. Lioviausi dariusi daugybę
dalykų, prie kurių buvau pratusi, nes iš tikrųjų man tai nebesvarbu. Jau nebesvarbu atrodyti kaip
moteriai, daug svarbiau jaustis gyvai. Nesijaučiu esanti gyva. Bet nejaučiu ir kitko.
– Supratau, kad toji mūsų meilė nebuvo nei didelė, nei kilni. Tai buvo tik nešvarus romaniūkštis.
Buvau susitepusi moteriškaitė ir maniau, jei kas atliko nuo kitos moters vyro, tai visa, ko esu verta.
Bet šiuo atveju būčiau laukusi, kad vyras, su kuriuo guliu, paliktų savo žmoną. Paliktų mano draugę su
vaikais, tarytum tai būtų visiška smulkmena. Tos kelios akimirkos prie telefono privertė mane
suprasti, kokia tapau pabaisa. – Mėginu nuryti seilę, bet gerklė, kaip ir burna, visai išdžiūvusi. – O
tada supratau, kad man nė tapti nereikėjo, visada tokia buvau. Visada elgiausi kaip baisi moteris,
padarysianti bet ką, kad priverstų save įsimylėti.
Tamė kol kas tyli, stengiasi apgalvoti mano žodžius. Tada sako:
– Manau, mes visos sugebame pridaryti siaubingų dalykų, o paskui aiškinti sau, kad viskas taip ir
turėjo būti, kad tai dėl meilės. Ne išimtis ir aš pati.
Krypteliu galvą į jos pusę.
– Netikiu tavim nė per nago juodymą.
Nusišypsau sutrūkinėjusiomis lūpomis, net suskausta.
– Kad ir ką manytum, nesu šventoji Tamė. Esu padariusi baisių… nesu šventa.
– Nėmaž tuo netikiu.
Ji šypsosi, bet ne akimis. Kažkas ją kankina, nebemanau, kad tik jos vyro išdavystė.
– Tame, jei kada norėsi pasakyti, kas tau yra…
Ji įsmeigia į mane žvilgsnį, veide gali aiškiai įskaityti, kaip nepasitiki manimi, tad iškart
nusigręžiu ir nutylu. Jau vėlu. Kadaise, kai mudvi buvome draugės, būčiau galėjusi paklausti, kas ją
taip baisiai kankina, o ji būtų galėjusi kliautis mano pagalba. Dabar… palikta viena su tuo, kas ją
baigia užgraužti. Man dėl to neapsakomai gėda.
– Aš mirštu, – primenu jai po kelių minučių.
– Žinau, – atsako ji.
Ištariu tuos žodžius garsiai ir, tiesą sakant, nieko nenutinka. Nieko gera, toli gražu ne iš gėrio
srities. Bet ir nieko bloga. Nieko klaikaus. Imu ir ištariu. Dabar juos pripažinau, nes rytoj galbūt jau
nebepajėgsiu su jais susidoroti. Rytoj jie patys mane palauš. O gal padės išsilaikyti paviršiuje. Galiu
prisiimti tą sampratą ir toliau stengtis gyventi išnaudodama kiekvieną savo gyvenimo akimirką. O čia
ir dabar aš išsilaikau sakydama tuos žodžius kitai žmogiškai būtybei ir tiesiog sėdžiu, ir jie kartu su
manimi. Ištiesusi ranką, ji pirštų galiukais paliečia gulintį ant lovos mano delną ir vėl juos atitraukia.
– Mes visi gyvename kiekvienas savo gyvenimą, tad ir tu turi stengtis kiek galėdama. Viską
išbandyti, kad pasitaisytum, tik tai įvyks ne iškart.
– Aha, – sakau.
– Taigi, – priduria ji.
Dar gerą valandą mudvi gulime visai nekalbėdamos.
 17
Tamė

– Ačiū, kad sutikai su manim pasimatyti.

Jau senokai negirdėjau jo tokio nusižeminusio. Net apgailestaudamas, – neapsimestinai, – kad
buvo sugautas apgaudinėjant, jis vis dar turi savyje arogantiškojo Skoto pranašumo. Linkteliu galvą.
– Kaip jums aiškinau telefonu, ponia Čalėj, jūsų vyras norėjo, kad susitiktume čia, kad judviem
kalbėtis būtų saugu.
Žiūriu į sėdintį patogiame minkštakrėslyje rudaplaukį vyrą, einantį šeštą dešimtį.
– Galite bet kada nutraukti mūsų susitikimą ir išeiti, – toliau kalba šis. – Jei Skotas kalbės tai, su
kuo nesutinkate ar norite prieštarauti, elkitės laisvai, taip ir darykite. Jei nepatogu pasakyti pačiai,
galite kreiptis į mane, kad būčiau jūsų tarpininkas. Jei iš jūsų elgesio matysiu, kad pokalbis jus slegia
ar kankina, paklausiu, ar norite kalbėtis toliau, ar verčiau baigti šį susitikimą, kad nenukentėtumėt. –
Jis lukteli, matyt, tam, kad geriau suprastume jo žodžius. – Ar tai jums priimtina, ponia Čalėj?
– Tamė. Vadinkite mane Tame, – sakau. – Taip, rodos, viskas gerai.
Akivaizdu, kad verčiau jau manęs čia iš viso nebūtų, bet juk neturiu ko rinktis, tiesa? Leidau
Skotui kalbėti, anądien skambindama dėl Beatriksės. Jei galėčiau ir vėl užtrenkti jam duris, tai tik ne
dabar, – turime išsamiai aptarti, kaip jis matysis su vaikais, kaip tvarkysime pinigų ir skyrybų
reikalus.
Jis visiškai manęs nespaudė, tiesiog paklausė, ar sutikčiau pasimatyti su jo psichiatru ir leisčiau
papasakoti tiesą apie tai, ką jis darė. Man derėjo pasakyti: „Daugiau nebenoriu tavęs matyti“, – bet iš
lūpų teišsprūdo „gerai“. Paskui tariausi su jo gydytoju, kaip viskas vyks.
Sėdime ne tokiame jau mažame, bet jaukiame, patogiame, šeimyniškame kambaryje. Tokių
kambarių Skotas dažniausiai nemėgdavo. Jam patikdavo visa, kas žiba, nauja, minimalistiška. Turbūt
jis tiesiog nekentė mūsų namo.
– Jei jums viskas priimtina, Skotas norėtų pradėti pokalbį, – sako psichiatras.
– Puiku, – pratariu.
Neketinu daug šnekėti.
Vengiu žiūrėti į Skotą. Tik atvykusi stengiuosi sukti žvilgsnį į langus, kairiau nuo jo, kad nebebūtų
mano akiratyje, kad negalėčiau išskirti jokios jo smulkmenos. Jei tik pamatysiu nors kokį menkniekį,
vėl imsiuosi jį atkurti savo vaizduotėje, tarytum lipdydama iš naujo, kol jis taps toks, kokį noriu
matyti, už kokio maniausi ištekėjusi, o ne koks iš tikro yra. Žmogaus, už kurio ištekėjau, jau nebėra, ir
aš vis dar nesu tikra, ar iš viso buvo.
– Ačiū, kaip sakiau, kad sutikai su manimi pasimatyti, – sako Skotas. – Nuo tada, kai išėjau iš
namų, lankiausi pas daktarą Bruvudą, ir jis pasiūlė pabandyti pasikalbėti su tavim, galbūt jau
tinkamas laikas. Būčiau norėjęs kalbėtis anksčiau, bet turėjau luktelėti, nes visa tai būtų buvę dėl
manęs paties, o ne dėl tavęs.
 Pirmiausia, neketinu įkalbinėti, kad priimtum mane atgal. Pasielgei visiškai teisingai mane
išprašydama, kitaip niekad nebūčiau ėmęs gydytis, kad padėčiau pačiam sau. Galbūt tai mane
išgelbėjo. Buvau peržengęs bet kokią ribą… Atleisk. Tai svarbiausia, ką noriu pasakyti. Gailiuosi,
kad priverčiau tave tiek iškentėti. Gailiuosi, kad tau melavau, kad buvau neištikimas ir tave
apgaudinėjau. Taip pat ir dėl visa kita. Išėjęs iš tavęs nusprendžiau dalyvauti nusikaltėlių
programoje. Ji nelengva.
Akies krašteliu matau Skotą linkčiojant, tvirtinant sau pačiam, kokia sunki toji programa. Žinoma,
sunki, turint galvoje, koks jis pats.
– Tai labai vargina. Kol kas dalyvavau tik vienoje sesijoje, bet turėjau sutikti, kad esu nė kiek ne
geresnis už savo tėvą ir brolį. Visad maniau: jeigu neatiminėju iš žmonių pinigų, jei neinu plėšti ar
nemušu vaikų, tai esu už juos geresnis. Ne, nesu. Bet viską darau, kad pasikeisčiau.
Dar labai daug kalbėjausi su daktaru Bruvudu apie savo priklausomybę nuo pornografijos, apie
tai, kaip ji mane paveikė. Ėmiau suprasti, kad man tai padarė neigiamą įtaką, kad ėmiau kitaip žiūrėti
į moteris, apie jas galvoti. Iš esmės visas moteris ėmiau matyti tik kaip sueities galimybę. Visas jas
vaizdavausi tarsi kiaurymes. Man taip pat dingojosi, kad noriu tik sekso, tik tokio, koks jis, mano
manymu, turi būti, kokiam jaučiausi turįs teisę…
Jis nori, kad į jį pažiūrėčiau. Nori, kad tarp mūsų atsirastų jungtis, dingteli man.
Skotas kalba toliau:
– Maniau galįs daryti ką tik noriu ir kada tik noriu. Vis labiau prisimenu, kaip nuspręsdavau
būtinai gauti ko norįs, kad ir kas tai būtų.
Gailiuosi dėl to, kuo paverčiau mūsų lytinį gyvenimą, dėl savo piktinimosi tavimi, kad nenorėjai
pornografinio šlamšto. Labai gailiuosi nė nesusimąstęs, jog tavo seksualumas ne mažiau svarbus už
manąjį. Taip pat aš… neapsakomai gailiuosi… dėl to, ką padariau aną naktį.
Prisimenu tą naktį, kai turėjau pasakyti „taip“ užuot sakiusi „ne“, šitai vėl iškyla man prieš akis;
tarsi iš naujo patirdamas smurtą mano kūnas kaipmat nustėrsta. Esu sutrikusi, paklaikusi, kenčianti
skausmą. Užsimerkiu, kad pasislėpčiau nuo to, kas mane gniuždo, ir iškart atsimerkiu, nes tamsoje
viskas tarsi išryškėja. Esu sutrikusi, paklaikusi, kenčianti skausmą – tie pojūčiai bangomis ritasi per
mane.
– Ponia Čalėj, Tame, kaip jaučiatės? – atsklinda ramus ir malonus balsas. – Ar norėtumėt truputį
pailsėti?
Žmogus, iš kurio mintyse trupučiuką šaipiausi, atrodo toks susirūpinęs, toks mielas. Jis grąžina
mane į tikrovę, nustumia atsiminimus ir jų sukeltus jausmus atgal į praeitį – tvirtai ir saugiai.
– Ar norėtumėt pailsėti? – pakartoja dar švelniau.
– Nenoriu apie tai kalbėti, – tariu sustingusiomis lūpomis.
Prisiminimai išnyksta, bet man neatlėgsta, kūnas nepajėgia iškart atsipalaiduoti nuo emocijų
liekanų. Tai dėl to, ką pasakė Skotas, dėl to, kad pripažino, jog tai nebuvo teisinga ir sąžininga. Visą
tą laiką su manimi gyveno kitas asmuo, pažiūrėti normalus, todėl savo mintyse pati viską įteisinau,
įtikinau save, kad tai aš daug ką suprantu ne taip ir esu per jautri, o ne jis. Dabar jis man sako, kad
yra atvirkščiai. Aš buvau teisi, kai jaučiausi engiama. Tai jis. Jis turėjo… pernelyg sudėtinga
išnarplioti tą visumą, bet jis pasinaudojo mano sutikimu, manuoju „taip“, ir ėmė su manimi žiauriai
elgtis. Pasinaudojo mano meile jam ir šeimai ir apsimetė, kad tai nieko ypatinga. Jei būčiau ir toliau
su juo gulėjus, būtų nesiliovęs, kol… mane nupurto. Mačiau tuos vaizdo įrašus, žinau, kuo tai gali
baigtis. Genu tą mintį šalin. Nebegaliu ir apie tai galvoti, ir grįžti į įprastinį gyvenimą. Kitą kartą su
ja susidorosiu, kitą kartą išnagrinėsiu.
– Gal norėtumėt vandens? – klausia daktaras Bruvudas.
Jis išties puikus žmogus. Nereikėjo iš jo šaipytis net mintyse.
– Ne, tik noriu apie tai nebekalbėti, – vangiai pratariu.
– Atleisk, T. B. Nesusiprotėjau, kaip visi tie prisiminimai paveiks tave pačią. Aš toks kvailys…
Klausyk, dar vienas dalykas – nors visai ne tai norėjau tau pasakyti. Nuėjau į policiją ir papasakojau
teisybę apie Mirabelę. Ką padariau ir kaip melavau.
Staigiai grįžteliu į jį.
– Ką?
Mane pribloškia tai, ką jis sako, bet atidžiau į jį žiūrėdama apstulbstu dar labiau. Jis atrodo…
kaip ankstesnis Skotas. Tarsi būtų praradęs pastaraisiais keleriais metais įgytą blizgesį. Plaukai šiek
tiek banguoti, netvarkingi, tarsi išėjęs iš dušo jis leido jiems patiems išdžiūti. Nebelikę griežto
kirpimo šukuosenos, išdailinto ir stilingo kūrinio, kurį kuo toliau, tuo labiau buvo pamėgęs. Veide
įsirėžusios raukšlės, jis tarsi pažymėtas gyvenimo, matyti kelios atviros poros ant skruostų, oda, nors
ir nevienodai rausva, atrodo sveikesnė, nei buvo ta dirbtinai švelni ir nenatūraliai žvilganti nuo kone
fanatiškai naudojamos kosmetikos. Nagai nelygūs, apkramtyti, seniai nematę manikiūro, nenudailinti.
Skotas vilki senus teniso marškinėlius, kitados buvau juos nusavinusi, nes dvelkė juo pačiu,
pasiimdavau po kelių skalbimų ir tarsi pajusdavau prisiglaudžiant jį patį. Jie man primena laikus, kai
dar gyvenau su juo kitokiu. Be to, Skotas mūvi džinsus, nusipirko juos už penkiolika svarų
šeštadieninėje Liverpulio mugėje, kai mudu lankėme jo seserį su mažais vaikais (ši buvo netikėtai
svetinga, nors aiškiai parodė, kad tėvai neturi sužinoti, jog ji išdrįso pasimatyti su mumis).
Jis taip pat mane nužvelgia. Žiūri, ar nepasikeitusi, kas ne taip. Spėju, stengiasi įžiūrėti, ar
negandos nepaliko manyje žymių. Kur nepaliks. Per pastarąsias kelias savaites mano gyvenimas
visiškai pasikeitė, o gyvenimo pokyčiai visada tave nudrengia – ar iš išorės, ar viduje.
– Ką tu padarei? – pakartoju klausimą.
– Nuėjau ir papasakojau policininkams teisybę. Kokia prasmė šitaip dirbti su savimi pačiu,
stengtis pasikeisti, jei negali pasakyti tiesos, koks dabar esi.
– Ir ką jie pasakė?
Nedrįstu klausti, kokia ta tiesa, o jei ji tokia baisi, kaip ir būgštauju?
Jis nudelbia žvilgsnį į rankas, jo kūnas lyg pasikeičia, nes ir laikosi jis visiškai kitaip. Susigėdęs.
Kadaise laikėsi tiesiai ir atvirai, dabar susigėdęs. Suneria rankas ir vėl paleidžia.
– Ta policininkė, Harvan, man pasakė, kad pareiškimas jau atsiimtas ir ji jau… jos nebėra, todėl
kaltės priepuoliai, anot jos, jau pavėluoti. Pasakė norėjusi mane apkaltinti policijos laiko švaistymu
ir melavimu. Ir kad netrukus turės įkalčius, nebūtinai iš to vakaro, įrodančius, kad ją nužudei tu; kai
juos sukaups, norės iš manęs žinių apie tai, kas įvyko prieš tą įvykį ir po jo.
Atšlyju. Jie vis dar tikisi galėsiantys įrodyti, kad tai padariau aš. Kad įmanyčiau tai padaryti. Aš
vis dar negaliu įrodyti to nedariusi.
 – Kodėl nepasakei man, kad jie įtaria tave? – klausia jis tyliai. – Harvan pareiškė, kad tu
vienintelė jų įtariamoji, bet nepasakė, kodėl. Kaip man apie tai nė neprasitarei?
– Kodėl nepapasakojai man, kad guli su mano drauge? – atšaunu vis dar virpėdama, juk jis
patvirtina, kad policija neatsisakė ketinimo primesti žmogžudystę man.
Skotas giliai įkvepia ir nudelbęs akis lukteli, kol žodžiai nusistovės. Kai vėl žvilgteli į mane, galiu
būti tikra, – iš jo akių spalvos, – kad dar po kelių akimirkų išgirsiu baisias naujienas. Matau iš to,
kaip jis lūkuriuoja prieš atskleisdamas tokius žiaurius dalykus, kad man nebus lengva tai atlaikyti.
– Nebuvau tau ištikimas ir anksčiau, – sako.
Ir vėl nusigręžiu, sutelkiu dėmesį į langą, nes paskutinis sunkvežimis traiško mane nelėtindamas
greičio – patiriu smūgį, nutaikytą tiesiai į mane.
– Daugiau nei kartą, tik nevienodu lygmeniu, – priduria jis.
Nejaugi Skotas nemato, kad aš jau parblokšta, nemato, kad iš visų jėgų bandau atsikelti, kodėl
nededa kojos ant stabdžio paminos ir nespaudžia, kodėl jungia atbulinę pavarą ir ketina dar sykį mane
traiškyti?
– Tada dar ne… iškart nepradėjau nuo tikro meilės ryšio, per tiek metų buvo įvairiausių
atsitikimų, per juos įsitikinau galįs elgtis kaip tinkamas, ir nieko nebus. Iš pradžių šiaip keliskart
pažaidžiau, tai neturėjo jokių padarinių, tai aš ir nekreipiau dėmesio.
Žlegt! Jis jau partrenkė mane, bet nuspaudžia stabdžius, kad atsitrauktų ir vėl priartėtų.
– Tada dar keletą kartų paflirtavau, tai užtruko ilgėliau, buvo žinučių ir laiškų, ir nuogybių
nuotraukų.
Žlegt! Stabdymas. Atgal, vėl pirmyn.
– Su viena pasibučiavau kelis kartus. Po tokių nuotykių stengdavausi atsitokėti, sakydavau sau,
kaip kvaila viską statyti ant kortos, juk mylėjau tave ir mergaites. Dažniausiai tu šį tą įtardavai, –
vieną moterį, – bet aš tave įtikinau, kad tai viso labo tavo pavydas ir paranoja.
Žlegt! Stabdymas. Atgal, vėl pirmyn.
– O kai numojai ranka, turbūt ėmiau manyti, kad nieko neatsitiks, manęs taip lengvai nesučiupsi,
todėl pirma proga vėl į tai leidausi. Šįkart ėjau toliau – keliaudamas verslo reikalais turėjau kelis
vienos nakties nuotykius.
Žlegt! Stabdymas. Atgal, vėl pirmyn.
– Po kiekvieno jų prisiekdavau, kad tai nepasikartos. Nenorėjau tavęs skaudinti. Padariau visiems
žinomą klaidą, man reikėjo liautis ir pradėti iš naujo gyventi su tavim. Susitaikyti su tavimi, net jei
nieko nesužinotum.
Žlegt! Stabdymas. Atgal, vėl pirmyn.
– Bet tada nuėjau per toli, turėjau trijų mėnesių romaną su…
– Su amerikiete, atvykusia domėtis bendrovės veikla, – susivokiu sakanti.
Žinojau, kad ja susižavėjo. Supratau tą pačią valandą, kai mudvi susipažinome, ji užsuko prieš
vykdama pietauti su kitais bendradarbiais. Ir jis jai patiko. Kai ėmiau apie tai kalbėti, Skotas mane
išvadino paranoike, pavyduole, priekabia žmona, dedančią vieną prie vieno ir suskaičiuojančią
šešiasdešimt devynis. Jis taip didžiavosi tuo juokeliu, kad pats vienas dar ilgai iš jo kikendavo.
– Taip, – Skotas atsidūsta.
 Žlegt! Stabdymas. Atgal.
Prieš akis matau tą moterį, jos ilgus kaštoninius plaukus, nepriekaištingai baltus dantis, lygut
lygutėlę odą, besidulkindama apžargomis ji kvatojasi iš manęs. Iš menkos namų šeimininkės, į kurią
sėdėdama mano namuose žvelgė iš aukšto. „Na, jūsų namas puikus. Matyt, labai aukojatės, kad taip
susitvarkiusi“, – tada pasakė toji moteris ir perdėjo sofos pagalvėlę į kitą vietą, kur ši, neklystančiu
jos manymu, turėjo būti. Matau ir jį, žvengiantį iš to, kaip jaudinančiai iki ašarų atrodžiau padavusi
vyno ir prisėdusi šalia, tikrai nenuraukianti, apie ką buvo jų dviprasmiškas pokalbis.
– Man labai gaila, – vėl prabyla jis, – dėl visko. Viskas blogai, neapsakomai baisu. Elgiausi
pasibjaurėtinai, ypač su tavimi.
– Kodėl man visa tai pasakoji? – klausiu negalėdama į jį žiūrėti. – Galėjai ir toliau sau gyventi
nieko nesakęs. Matyt, taip būtų buvę geriau.
Užsidengiu delnais veidą, greitai įkvepiu ir išstumiu orą iš plaučių, kad išvengčiau priepuolio.
– Nenorėjau to sakyti, – jis kalba sunkiai, slegiamas atgailos. – Bet man reikėjo, turėjau atskleisti,
juk tai ir tavo gyvenimas, kol dar nieko nenusprendei. Melavau tau taip ilgai, kad dabar turiu būti
sąžiningas, net jei suprantu, kad tai pabaiga. Baisiai tave įskaudinau, bet nesužinojai nė pusės to, kas
buvo. Atleisk. Nieko daugiau nesugebu, tik pasakyti, kaip gailiuosi.
Tasai žodis. Neapkenčiu to žodžio. Jis nieko nereiškia – tiesiog kaip bet kuris žodis, kurį kartoji
ilgai, kol ima prarasti savo prasmę, viską, ką reiškė iki tol – bet žmonės vis tiek nuolat jį kartoja.
Nuolat jį girdžiu, nors tai tik garsų samplaika, nebetekusi pirmykštės reikšmės, todėl galinti būti be
paliovos vartojama bet kokia proga.
Aistringai neapkenčiu to žodžio.
– Myliu tave, – priduria Skotas vos girdimai. – Visąlaik norėjau pasakyti, kad myliu. Niekad
nesilioviau tavęs mylėjęs, tik maniau, kad bet kuris mano noras daug svarbesnis už tavo.
Tai dar blogiau, sakau pati sau. Myli mane, bet vis dėlto gali padaryti visa tai, tas suktybes ir
melagystes, ir tai kur kas blogiau. Šitaip įrodai, kad meilė tau nieko verta. Nejaugi galima taip
elgtis su žmogumi, kurį myli? Nejaugi?
Negaliu prabilti pro ašaras. Ir ką čia pasakysi? Bet kodėl verkiu? Neatrodo, kad jis kada nors
sugrįžtų – negi galėčiau kada nors vėl su juo gyventi? Galutinai suprantu, kad mums jau viskas baigta
ir kad jau seniai tai žinojau. Tai kodėl gi verkiu? Gal širdies kertelėje vis dar tikėjausi, kad visa tai
kaip nors galima pakeisti? Kad jis kažin kaip atsikratys savo polinkių, savo elgesio, pasipūtimo, savo
nusikalstamos veiklos?
O gal verkiu dėl to, kad dar didesnė mano santuokos dalis turės būti perrašyta, dar daugiau siūlų iš
mano gyvenimo išardyta ir perausta? Dėl to, kad maniausi žinanti viską, nors tai tebuvo išdavysčių
ledkalnio viršūnė?
Čiumpu rankinę, pirštai gniaužia medvilninę rankeną, aptinku, kad pažįstamas pojūtis savotiškai
ramina. Atsistoju, pažvelgiu tiesiai į vyrą. Jis atlaiko mano žvilgsnį, akys pilnos ašarų.
Dabar negaliu kalbėti. Iš viso negaliu kalbėti.
Tylėdama apsigręžiu ir išeinu iš kambario. Daugiau čia nebėra ko tikėtis, jokios galimybės pradėti
iš naujo. Gal atėjau genama slaptos vilties, kad jei viską darysiu teisingai, – nors ir nenutuokdama,
kas yra teisinga ir kas tas viskas, – kaip nors išmoksiu atleisti, išmoksiu pamiršti.
To nebus.
 Beatriksė

Labas, Skotai. Suprantu, kad gali ir neatsiliepti. Bet vis dėlto noriu kai ką pasakyti. Man
reikia pabaigos. Reikia pasikalbėti su tavimi ir viską pasakyti. Neturėjau progos anksčiau,
kol ji apie mus dar nežinojo. Manau, kad tik taip elgtis teisinga. Tu negali nuo visko
nusišalinti. Ji tiek dėl manęs padarė, kad jaučiuosi esanti visiška kalė, bet turiu su tavim
pakalbėti. Man reikia žinoti, ar ką nors tau reiškiau. Suprantama, kad nereiškiau, bet
norėčiau, kad pats tai pasakytum. Turbūt ir aš tavimi pasinaudojau, kad jausčiausi geriau.
Norėjau pajusti, kad metai bėga ne taip greitai, kad esu labiau geidžiama ir gundanti už
moterį, kuriai, rodos, nieko nestinga. Vis dėlto prašau pasikalbėti su manimi. Jei jau mano
gyvenimas šitaip susiklostė, norėčiau žinoti, kad visa tai turėjo prasmę. Man reikia liautis
vaizdavus, kad žinau, kas dedasi tavo galvoje, ir išties tai išsiaiškinti. Buvau tave
įsimylėjusi. Tu irgi sakei mane mylįs. Prašau pasikalbėti su manimi. Prašau. Bea x
 Tamė

– Ar tu dabar laimingas, Skotai? – sakau sugrįžusi į kabinetą.

Visa degu. Nulipau žemyn, jau ėmiau už rankenos, ketindama eiti lauk, ir staiga lėtai įsidegantis
pastarųjų kelių savaičių įniršis įsišėlo pragariškomis liepsnomis. Vargiai galėjau tramdytis, atgal
lėkiau žengdama iškart per dvi pakopas.
– Ar dabar esi patenkintas savimi, kai perkėlei visa tai ant manęs? Ką dabar man daryti su šita
informacija? Kur dėtis sužinojus, kad iš esmės apdergei pastaruosius penkerius šešerius mano
gyvenimo metus?
Puikusis žmogus kampe nieko nedaro, nieko nešneka, neprieštarauja, nebando tarpininkauti.
– Dabar turėsiu sugrįžti namo, nutaisyti prieš tavo vaikus džiugų veidą, nes ne jų kaltė, kad tėvas
nesuvaldo savo geidulių, o motina per kvaila išspirti jį lauk tą pat akimirką, kai užtinka
besimėgaujantį pornografiniais reginiais, iš esmės pradedantį atskirą nuo jos lytinį gyvenimą.
Nesuprantu, kaip galėjau žvelgti dukterims į akis ir vis dar bendrauti su tavimi, nors žinojau, kad
nuolat tenkini geismą žiūrėdamas į prievartaujamas ir žeminamas tų filmų moteris.
Ak, o kaip man pamiršti, kad turėjau virti tavo meilužei ir ją prižiūrėti, nes po to, ką padarei
Mirabelei, ir po jos žūties buvau pernelyg paklaikusi, kad pykčiau dar ant kitos moters, būgštavau,
kad ir ji nenumirtų dėl mano kaltės…
Visiškai sugniuždyta tėškiu rankinę ant grindų ir ne be pasitenkinimo matau, kaip Skotas ir sėdintis
kampe vyras pašoka išsigandę.
– Ar tu jau laimingas? – neatlyžtu. – Kol tuščiai gaišai laiką pliurpdamas su savo pagalbininku,
lakstydamas į konsultacijas ir bandydamas pasikeisti, aš turėjau tempti ant pečių kasdienius
rūpesčius. Su kuo man reikėjo pasišnekėti, ką? Su Mirabele? Ji mirusi. Su Beatrikse? Ji miršta, o kai
paskutinį kartą mudvi kalbėjomės, nėrėsi iš kailio, kad nemačiomis išskirtų mus galutinai. Mano
šeima? Jie nuo seno tavęs nekenčia, negaliu ištarti nė žodžio, kad nepradėtų svarstyti, kaip tave
užmušti. Tai toks mane palaikančiųjų būrys. Kitaip tariant, esu viena. Buvau tokia užsiėmusi, visus
šiuos metus rūpinausi šeima, prižiūrėjau mūsų namus, kad tau nereikėtų jaudintis, užsidirbau
atlyginimą, kad išlaidų našta neužgultų vien tavęs, nieko daugiau nedariau, tik taikiausi prie tavęs ir
tavo nuostabios karjeros, kol pačiai nieko neliko. Visa metų metus buvo skirta tik tau.
Ir man tikrai nekas, buvo gana sunku, o dabar tai, kas buvo tavo galvoje, tu perkeli man, kad
galėtum geriau jaustis. Ką gi man dabar daryti? Kaip pačiai jaustis? Pasakyk, ko man imtis, ką daryti,
ko tikėtis iš ateities, jei visas gyvenimas pasirodė esąs melas?
– Tai nebuvo melas, – sako jis.
– UŽSIČIAUPK! – šaukiu ant jo. – Tik užsičiaupk. Mat negaliu su tavim net pyktis, vis vien įsikiši
ir paaiškinsi, koks čia yra tavo požiūris!
Pyktis nepatrauklus, jis nemoteriškas, moterys turėtų jam nepasiduoti, jo neskleisti. Bet, Dieve,
man daug geriau. Jaučiuosi besilaisvinanti, atsikratanti senų seniausiai mane varžančių lūkesčių. Iš
manęs nesitikima, kad taip įniršiu. Gal truputį sugniušiu, truputį pašūkausiu, gal sukarpysiu jo
kostiumus, truputį per daug išgersiu, prisivalgysiu ledų, susikviesiu savo drauges, kad suteiktų
emocinę pagalbą, o tada veikiausiai atlyšiu ir pasirodysiu verta pagarbos. Iš manęs tikimasi, kad
pasirodysiu esanti aukštesnė už visa tai, kad iš viso niekaip neatsakysiu. Bet pasirodo, jog esu
sukaupusi savyje tiek įniršio, kad galėčiau ištaškyti viską aplinkui, paglostyti Skotą taip, kad sunkiai
atsikeltų; galėčiau ką nors nužudyti.
– Jei nebūtum mano vaikų tėvas, daugiau tavęs nematyčiau. Džiaugčiausi, jei nusikapanotum tiesiai
į pragarą. NEAPKENČIU TAVĘS!
Jaučiu, kaip venos man ant veido ir ant kaklo pritvinksta kraujo, rėkiu ant jo, o jis gūžiasi ir
traukiasi.
– Buvai toks nelaimingas, toks nepatenkinamas, kai gyvenai kartu, tai kodėl neišėjai? – susivaldau
tiek, kad galiu kalbėti, tegu ir šaukdama. – Kodėl neišėjai? Mergaitės? Šiaip ar taip, mažai čia
būdavai, jei būtum išėjęs, gal būtum matęsis su jomis dažniau. Namas? Galėjai pasilikti tą kvailą
būstą, mes su mergaitėmis būtume įsikūrusios bet kur kitur, – nors jis nupirktas už mano pinigus. Ką,
gal pasilikai dėl šeimos įvaizdžio? Galėjai susirasti kitą, nepurkštaujančią prieš pornografinį seksą,
besineriančią iš kailio visuomet gerai atrodyti ir nepaisančią nuolatinio žeminimo bei nepagarbos. Jei
viskas buvo taip siaubinga, kodėl tiesiog neišėjai? Ką? Kodėl?
– Nes nebuvo taip siaubinga, – murma jis. – Visai nesiaubinga, visai nebaisu, tu nieko bloga
nepadarei. – Jis spokso į kilimą. – Tik manęs netenkino tai, ką turėjau. Nenorėjau išeiti, tiesiog
stokojau jaudinančių sekso naujovių… Ir… to, ką vadini pornografija. Tai ne dėl tavęs, ir man visai
nebuvo sunku. Tetroškau nuotykių ir maniau galėsiąs viską aprėpti.
– Negi aš, tavo galva, to nusipelniau – tokio elgesio?
Jis palengva purto galvą.
– Ne. Tikėjausi, kad su tuo taikstysiesi, juk mano mama taikstėsi su viskuo, ką šeimos labui darė
tėvas. Nė neketino pabėgti, kad ir ko jis būtų pridirbęs. Niekad nenorėjau būti panašus į jį, bet tarsi
tikėjausi, kad tu būsi panaši į ją.
– Ak taip, tiesa, pamiršau, turėjai sunkią vaikystę, todėl ėmei su visu pasauliu elgtis kaip su mėšlo
krūva.
– Labai gailiuosi.
– A, eik velniop, tiesiog eik velniop nuo manęs.
Grįžteliu į puikųjį vyrą kampe. Noriu ir jam pasakyti, kad eitų velniop. Galimas daiktas, tai jis
paskatino Skotą įsigudrinti taip šnekėti, pasirodyti kaip sąžiningą ir atvirą, juk juodu nuolat kalbasi;
tai pagalbininkas, žinantis jo paslaptis. Vis dėlto šis žmogus man nieko bloga nepadarė, tad prikandu
liežuvį. Sugraibau rankinę, apsidžiaugiu, kad iš jos niekas neiškrito, ir šūsteliu prie durų. Nutvėrusi
už žalvarinės rankenos atlapoju jas, nesukdama galvos, kad trinktelės į sieną, ir pasileidžiu mėlynu
koridoriaus kilimu, paskui išklibusiais laiptais žemyn. Užtrenkiu už savęs laukujes duris
nepaisydama, kad trukdau kitiems, galbūt sėdintiems kitų psichiatrų kabinetuose.
Lekiu gatve kuo toliau nuo pilkojo pastato, kuriame buvo sunaikintas ir perrašytas kone visas
mano gyvenimas, nė nestabteldama ir nesidairydama pereinu į kitą pusę. Mano bėda – laikytis
taisyklių, daryti tik tai, kas teisinga, kvaršinti galvą, kaip mano veiksmai atsilieps kitiems. Gal
išplėšti po lapą iš Skoto, Beatriksės, Mirabelės knygų ir pirmiau patenkinti savo poreikius? Tada
ramiai atsilošti ir lūkuriuoti, kol visi ims laikytis nustatytų taisyklių.
– Tame, – girdžiu Skoto balsą toli sau už nugaros.
Dabar negaliu su juo kalbėtis, jei kada nors iš viso galėsiu. Pasileidžiu dar greičiau, bet tolstu nuo
tos vietos, kur palikau automobilį. Turbūt reikėtų pirkti naują bilietėlį, nes į skaitiklį įmečiau pinigų
tik už valandą. Maniau, paklausysiu, ką Skotas pasakys, išeisiu ir grįšiu prie automobilio nė valandai
nepraslinkus.
Netikėtai šūsteliu už kampo, rankinei pasiutusiai daužantis į šoną. Matau siaurutę šoninę gatvelę, ji
visa žalia, apsupta žalitvorių kaip seni, regentystės laikų, šio rajono pastatai. Tikiuosi, krūmokšniai
mane paslėps. Atsigręžiu, kad įsitikinčiau, ar Skotas manęs nepamatė, jei bėgo iš paskos, ar nepradės
įkalbinėti. Ir atsigręžusi susiduriu su stambiu kūnu.
Tvirtai nutvėrusios mane laiko dvi rankos. Pakeliu akis į naujausią kliūtį savo kelyje. Įniršis,
pulsuojantis gyslomis, regis, išsiverš, bet netrunka nuslūgti. Jei, be Skoto, dar ko nors nenorėčiau
susitikti, tai šio žmogaus.
– Ponia Čalėj? – balsas sodrus ir žemas, kaip kava šaltą, apsiblaususį rytą. – Ką čia veikiat?
 Beatriksė

Skotai, prašau. Tikrai labai norėčiau pasikalbėti. Nė neketinu pradėti visko iš naujo, tik
nuoširdžiai noriu užbaigti, kas tarp mudviejų nutiko.
 Tamė

Ištrūkstu iš Veido gniaužtų ir atsitraukiu per kelis žingsnius.

– Ką čia veikiat, ponia Čalėj? – kartoja jis.
– Esu laisvoje šalyje, galiu būti kur tik panorėjusi, – atšaunu.
Atžariai kalbu su policininku ir net nesijaudinu.
– Tiesa.
– O ką jūs čia veikiat? – mėgdžioju jį.
– Gyvenu netoliese, – atsako Veidas.
Jis visiškai atviras. O aš tikėjausi, kad po mano atsakymo irgi kalbės įžūliai.
– Tikrai, – ištariu. – Tai iki pasimatymo.
Čia yra suoliukas, norėčiau prisėsti, bet man dingteli, kad vos spėsiu atsisėsti, ir visas mano
pyktis ir įniršis sutekės į didelį klaną po kojomis, o aš pati nebeturėsiu sveikatos niekam, net kelionei
iki automobilio. Vis dėlto reikia atsisėsti, adrenalinas slūgsta gyslose ir gali kaipmat pakirsti kojas.
Nusigaunu iki suoliuko, esu laiminga, kad Skotas, regis, manęs nepamatė – jei būtų pamatęs, galvą
dedu, jau sėdėtų greta. Šnekėtų, aiškintų, vartotų savo kvailąjį, bereikšmį žodį.
Įsitvėrusi į gulinčią ant kelių rankinę, įkvepiu oro. Čia ne taip toli jūra, galiu išgirsti ją savo
mintyse, aiškiausiai jaučiu ore druskos sūrumą. Atlošiu galvą, užsimerkiu ir mąstau apie suoliuką
pakrantėje ir tolėliau plytinčią jūrą – ramią, ritančią plieno melsvumo vandenis. Ir oranžinius
spindulius, šokčiojančius ant siauručių bangelių keterų. Girdžiu, kaip švelniai ir jausmingai į krantą
šliuksi bangelės, kaip tingiai supasi vandenys.
Tai šitoks mano pakrantės vaizdinys, jame nėra kruvinų pėdsakų, virstančių rožių žiedlapiais, nėra
prarastos meilės paieškų. Mano pakrantėje tik taika ir ramybė.
– Atrodot prislėgta, – sako Veidas, sėsdamasis greta.
Atsimerkiu, prisiverčiu atsitiesti.
– Argi? – atsiliepiu.
– Taip, ponia Čalėj.
– Na, ne veltui tarnaujate skyriuje su civiline apranga, turit sakalo akį.
– Taip, aš toks, – sako jis.
Dirsteliu akies kampučiu, svarstau, ar jis tikrai nesuvokia minties, ar dumia man akis.
O pareigūnas dėbso priešais save, tingiai supdamas rankose plastiko maišelį su vietinės
pusgaminių parduotuvės užrašu. Žinoma, dumia akis.
– Ką tik buvau susitikusi su vyru, – sakau. – Nelabai sklandžiai viskas vyko.
– Norite apie tai pasikalbėti? – teiraujasi jis.
– Destis ar tai, ką pasakysiu, gali būti panaudota prieš mane teisme.
– Jei turėsiu panaudoti, tai ir panaudosiu, – pareiškia Veidas.
– Tada nenoriu apie tai kalbėti, – atsakau jam.
 – Tiesą sakant, mačiau jūsų vyrą visai neseniai, – sako jis, nesiliaudamas supti to savo puspilnio
maišelio. Kažin, kas viduje, ką toks vyras pusiaudienį perka iš vietinės bakalėjos.
– Taip, jis man pasakojo.
– Ne taip dažnai žmogus ateina ir prisipažįsta nusikaltęs, kai byla jau baigta.
– Anot jūsų, jis užsitarnavo medalį? O gal derėtų visų pirma nenusikalsti – ar šiais laikais tai per
griežta nuostata?
– Nesakau, kad jūsų vyras geras vaikinas ar kad nenusipelno bausmės už tai, ką padarė. Kalbu tik
iš savo patirties, nes susiduriu su tokio pobūdžio reikalais – tikrai nedaugelis žmonių prisipažįsta, jei
gali neprisipažinti.
– Hm.
Adrenalinas, sukeltas mano įsiūčio, išgaravo, jaučiuosi visai subliūškusi, tartum iš manęs būtų
išleistas oras: tesu suglebęs moters apvalkalas, pasodintas ant suolo vidury Braitono ir besigailintis
savęs.
– Harvan išėjus iš kabineto, jūsų vyras ėmė klausinėti mano nuomonės apie nusikaltėlių kursus, –
toliau dėsto jis. – Norėjo sužinoti, ar verta į juos užsirašyti, ar jie padeda, nes jis kaip tik dabar
vienus tokius lanko.
– Ką jam pasakėt?
– Pasakiau, kad neturiu jokių iliuzijų. Per savo amžių pažinojau daugybę vyrų, lankiusių tuos
kursus – minias. Daugelis juos lankė teismo sprendimu. Kiti – nes žmona ar draugė iškėlė tokią
sąlygą, kad nenutrūktų jų santykiai. Kaip sakiau, pažinojau daugybę tuos kursus lankiusių vyrų, gal per
tūkstantį, ir sutikau gal du tris po jų pasitaisiusius, jie nebenusižengdavo – bent iki mūsų susitikimo.
Sunerimusi grįžteliu į jį.
– Pasibaisėtina.
– Ne, jei gerai pagalvoji. Labai nedaugelis kursų lankytojų nori pasikeisti. Nemano, kad jų elgesys
blogas. Ne, tai gyvenimas ir moterys priveda iki nusikaltimo. Jie lanko kursus, nes turi laikytis
nuosprendžio sąlygų ar užčiaupti tą velnio žmoną. Jiems nereikia pasikeisti. O kam, juk tai ne jų, o
aplinkos kaltė.
– Jeigu taip, tai Skotui nėra jokios vilties, – tariu nusivylusi.
Visų pirma, jokios vilties juo pasitikėti, palikti jam mergaites, kad būtų vienas iš tėvų, o per
ateinančias savaites to gali prireikti, jei būsiu priversta padaryti tai, ką nusprendžiau.
– Juk aš taip nesakiau, tiesa? – pataiso jis. – Sakiau neturįs iliuzijų. Pažįstu vyrų, kurie
nebenusižengė, jie lankė kursus savo noru, buvo asmeniškai konsultuojami psichiatro. Jie norėjo
pasikeisti. Sąžiningai vadovavosi programa, nemanė viską žinantys geriau už kitus, nenorėjo ko nors
apgauti. Dėjo pastangas, kad įsisąmonintų, ko mokomi. Tiems vyrams pasisekė. Taškas jūsų vyro
naudai, nes jis užsirašė pats, niekieno neliepiamas. Dar vienas taškas – atėjo ir prisipažino.
– Nekokie reikalai, jei bandote suteikti man vilčių dėl mano vyro, – sakau. – Tada turbūt jis gali
išpirkti savo kaltę.
– Mes visi turime galimybę pasitaisyti, ponia Čalėj, jei pasinaudojame palankia proga, ir tai
keičia mūsų likimą ar mūsų būdą.
Jaučiu jo žvilgsnį – įdėmų, rūstų, svarų.
 – Beje, tai reiškia, jog turime tą progą atpažinti, kad galėtume išpirkti savo kaltę.
Aš jos nežudžiau – noriu jam pasakyti. Kaip reikiant neprisimenu, kas atsitiko aną naktį, bet
žinau, kad nebūčiau nužudžiusi. Veikiausiai jutau tokį įniršį, kad būčiau pasiryžusi bet kam, ir vis
dėlto galvoje netelpa, jog būčiau galėjusi tai padaryti. Kaip aš jos ilgiuosi, kokį sielvartą jaučiu –
man tai byloja viską, ką turiu žinoti. Galėjau būti pas ją aną naktį, bet nenužudžiau. Negalėjau jos
nužudyti. Nebūčiau galėjusi palikti gulinčios krauju pasruvusiame vandenyje nulaužytais nagais,
iki mėlynių nudaužytais kulnais, pastėrusiu veidu ir kūnu be gyvybės ženklų.
– Su šia žinia jus ir palieku, – sako Veidas stodamasis.
– Taip, ačiū. Dabar jaučiuosi kur kas geriau, – atsakau.
– Puiku. Tačiau pagalvokite, ką pasakiau apie kaltės išpirkimą.
– Pagalvosiu, – atsakau mėgindama jam šyptelėti vien suspaustomis lūpomis. – Būtinai
pagalvosiu.
 Beatriksė

Elgiesi nesąžiningai. Tik paskambink man ar parašyk žinutę – ką nors. Man reikia žinoti,
ką galvoji. Ar per daug prašau? Manau, mažų mažiausiai esi man tai skolingas.
 Tamė

Grįžusi prie automobilio randu Skotą.

Po valytuvu pakištas plastikinis vokelis su žalsvu kvitu. Stovėjimo aikštelės bilietas. Tai visai
nereikšminga, bet jei Skoto čia nebūtų, turbūt susiriesčiau į kamuoliuką automobilyje su tuo bilietėliu
rankoje ir dejuočiau, kad viskas žiauru ir neteisinga.
– Tavo namų raktai, – sako jis ir tiesia man nedidelę Tiffany raktinę su penkiais raktais. – Iškrito
iš rankinės. Šiaip jau daktaras Bruvudas būtų tau paskambinęs ir grąžinęs, o ne užkoręs man, bet
įvarei jam siaubo.
Neprašytas prieš akis iškyla daktaras Bruvudas, besislepiantis už savo bloknoto, liumpsintis iš
baimės ruduose drabužiuose, o aš šaukiu įsišėlusi. Blankiai nusišypsau.
– Sakė, būna, kad partneriai susipyksta, bet šitaip einant iš proto jam dar neteko matyti.
Kai imu raktus, mūsų pirštai susiliečia, akimirksniu perteikdami savo karštį vieni kitiems. Man
būdavo prie širdies tie trumpučiai, nereikšmingi, atsitiktiniai mudviejų prisilietimai. Šiais
menkučiais, bet labai reikalingais saitais, saugomais vienas kitam, patys sau primindavome, kokie
esame artimi. Ir šitai iš manęs jau atimta.
– Ar ketini skirtis su manimi? – klausia Skotas, man dedant raktus į rankinę.
Dabar turėsiu išmesti tą raktinę. Jis nupirko ją man viešėdamas Niujorke darbo reikalais. Be
abejo, dulkinosi su ta amerikiete. Štai dėl ko viskas taip painu. Yra tiek mažyčių, mažutėlaičių
dalykėlių, kurie mus sieja, kurie primins tokius mūsų santykius, kokius susikūriau savo vaizduotėje.
Raktinė, mėgstamas puodelis, šlepetės, – jis padėjo vaikams jas išrinkti per paskutinę Motinos dieną,
– net medinis takelis prie laukujų durų, kurį išsirinkome Prancūzijoje per penkioliktųjų mūsų vestuvių
metinių savaitgalį. Mūsų namai prigrūsti bendro gyvenimo ženklų.
– Taip, Skotai.
Jis kiek sukumpsta, veide matyti nusivylimas.
– Žinojau, ką atsakysi, bet neleidau sau prarasti vilties.
Nuleidžiu akis į šaligatvį. Apsiavęs sportbačiais, per gimtadienį padovanotais mergaičių prieš
dvejus metus. Kartą mieste pamačiau, kaip dairosi į juos, bet – kaip niekad – jis tuoj pat jų
nenusipirko, tad pasitarusi su Kora ir Ananse nupirkau aš. Įteikėme juos per staigmenų pobūvį: rytą
buvo visai nesunku geras dvi valandas atsikratyti Skoto, o kai jis grįžo, namas buvo jau išpuoštas
vaišėms.
– Prisimeni tau surengtą staigmenų pobūvį? – klausiu jo. – Kai pasakei, kas vyksta, man taip
norėjosi įamžinti tavo veidą.
Jaučiu, kad jis šypsosi nuo tų prisiminimų, tačiau nepakeliu galvos, kad pasižiūrėčiau.
– Kaip įsimiklinai taip surengti, sukviesti penkiasdešimt žmonių, kad aš nesužinočiau? Niekad ir
nesupratau.
– Kora su Ananse sakė, kad tai iš viso geriausias mūsų staigmenų pobūvis – labiausiai dėl tos
gausybės saldainių, kuriuos jos nusikabino nuo atbrailų. Bet jos taip kalba apie kiekvieną pobūvį,
kam čia pūstis.
Jis paima mane už rankos ir nebepaleidžia.
– Buvo pasakiška, turi teisę dėl jo pūstis.
Nemačiomis atsitraukiu. Jo ranka pakimba tuštumoje, ji norėtų siekti manosios. Vargiai pavyks.
– Pati nežinau, kodėl tai prisiminiau, – tariu.
– Kartais randu užuominų apie tai, ką mudu kadaise darėme, dažniausiai kokius nors menkniekius,
tada taip noriu apie tai su tavimi pasikalbėti, kad, rodos, nieko paprastesnio ir negali būti.
Ką gi, kaip tik šitai ką tik ir įvyko, tik nesusivokiau, kol jis neišsižiojo.
– Labiau už bet ką skaudina, kad leidžiu tau ką nors daryti, – sakau jam.
Jis atitraukia ranką supratęs, kad jokių prisilietimų daugiau nebenumatoma.
– Man įsmigo į širdį, ką sakei apie savo motiną, kaip ši taikstėsi su viskuo, juk mudu irgi tai ir
tedarėme. Vis svarstydavau, kas čia negerai, klausinėdavau tavęs, o tu mane žemindavai, sakydavai,
kad esu paranoikė, pavyduolė, vaidinga, dar kokia nors – ir užsičiaupdavau, nors suprasdavau, kad ne
mano tai kaltė. Pirmiausia pasitikėjau tavimi ir tik paskui savimi. Kaip tada, kai dulkinaisi su ta
amerikiete, supratau, kad kažkas negerai – elgeisi kaip visada, o sykiu visai kitaip. Buvau taip
susigraužusi, kad gydytoja man paskyrė vaistų nuo depresijos. Paklausinėjo šio bei to, kaip reikalai
namuose, bet aš pasakiau, kad viskas puiku, juk tu man sakei, kad puiku. Įtikinai, kad esu vienintelis
kliuvinys.
– Kodėl man nesakei apie tuos vaistus? – paklausė jis sutrikęs.
– Aš jų negėriau. Buvau bepradedanti, bet nujaučiau, kad nereikėtų. Supratau, kad mano gyvenime
dedasi negeri dalykai, bet nežinodama teisybės tariau sau, jog tai tik mano būsena. Nusprendžiau, kad
per porą mėnesių tai baigsis, ir jei niekas nepagerės, pradėsiu gerti tabletes. Akivaizdu, kai lioveisi
ją dulkinęs ir tapai toks, koks buvai anksčiau, man praėjo depresija.
– Dieve, man nė nedingtelėjo, – sako jis.
– Būkim sąžiningi, Skotai, jei ir būtų dingtelėję, ar būtum liovęsis? O gal būtum prisipažinęs? Ar
paaiškinęs man, kad kliuvinys tu pats? O gal tai būtų tapę dar viena dingstimi mane žeminti, kad ir vėl
galėtum daryti ką daręs?
– Nežinau, kaip visa tai atitaisyti, kaip padaryti, kad būtų geriau, – jo balsas beviltiškas. –
Stengiuosi ką nors sugalvoti ir padaryti, bet kažin, ar to bus gana.
– Tu gali atitaisyti, – sakau ir galiausiai pakėlusi akis sugaunu jo žvilgsnį.
Žiūrime vienas kitam į akis, jau seniai to nebuvo. Žiūrėdavom vienas į kitą, bet visad būdavo
kažin kas slepiama, lyg tarp mūsų būtų atsiradusi kokia siena. Dabar žiūrime atvirai, dabar elgiamės
sąžiningai.
– Mūsų santuokos nebeliko, pats supranti. Jos nebeatkursi.
– Nenoriu, kad tai būtų tiesa, – sielvartingai sako jis, balsas prikimęs nuo ašarų.
Ir man jos jau renkasi. Tai tikrų tikriausia pabaiga. Pirma nusuku akis ir imu raustis rankinėje
ieškodama raktų.
– Kai baigsiu tą programą ir būsiu apsilankęs daugiau kartų pas daktarą, ar nieko, jei tave, na, kur
nors pasikviesčiau, net jei greičiausiai būsime jau išsiskyrę?
 Net stabteliu nuo jo žodžių.
– Tu nenori manęs, Skotai. Tau manęs vienos negana.
– Noriu. Gana. Nesvarbu, kas bus toliau, niekada nesiliausiu tave mylėjęs. Man tai padeda.
Padarysiu taip, kad bus aišku – šitai nebepasikartos.
– Aš tavim tikiu, – sakau jam. – Žinau, kad stengiesi, elgiesi labai gražiai ir kaip žmogus, ir kaip
mergaičių tėvas, bet man… aš negaliu… tiesiog negaliu.
Skotas stengiasi giliai kvėpuoti, kol pasiduoda:
– Gerai. Suprantu.
– Supranti? Ar tikrai?
Skotas niekad nenusileidžia. Gali tik apsimesti, nes yra numatęs stambesnį laimikį, ar nusprendžia
ką nors laimėsiąs kitokiomis priemonėmis, bet nusileisti jis nenusileidžia. Net prieš tapdamas
pašaliniu žmogumi.
Jis linkčioja.
– Man tai nepatinka, man anaiptol nelengva tvardytis, kad neapgaučiau tavęs, bent kol kvaršinu
galvą ir kviečiu į ateities pasimatymus. Ne, aš nieko nedarysiu, nes viską suprantu. Tu teisi.
– Ačiū, – atsišaukiu darydama automobilio dureles. Sėduosi vidun, bet nespėju jų užtrenkti, o jis
vėl sako:
– Ačiū, kad atėjai. Atleisk, kad tau tai buvo taip siaubinga.
Aš tik linkteliu.
– Pabučiuok nuo manęs mergaites, – ištaria. – Ir perduok, kad myliu jas.
– Gali pasakyti pats. Gali šeštadienį pasikviesti jas pietų, jei nori.
– Tikrai?
Jo veidas mainosi daugybe džiaugsmo atspalvių, ir mano širdis ima plakti smarkiau, prisimenu,
kaip šis vyras verkė laikydamas ant rankų ką tik gimusias savo dukras, kaip keisdavomės naktimis,
kol Korai suėjo mėnuo, vienas mūsų nuolat budėdavo, mudu pernelyg baiminomės negalėdami nė
akimirką atitraukti akių, o kai gimė Anansė, vėl taip darėme, nors dabar jau žinojome, ko tikėtis.
Širdis vos neiššoka iš krūtinės, kai prisimenu vyrą, pasakiusį, kad mums reikėtų į vestuvinius žiedus
įrėžti datą, kai turėjo gimti mūsų pirmagimis.
Linkteliu.
– Paklausiu, kur jos norėtų eiti, ir užvešiu jas tau.
– Ačiū, – sako jis vis dar linksmai šypsodamasis. – Labai ačiū.
Turiu važiuoti, kol visai nesugniužau. Žinoma, tai Skotas, už kurio ištekėjau. O kitas Skotas jį
užmušė.
 Beatriksė

Ji sėdi tamsoje prie virtuvės stalo su pilna stikline vandens prieš save. Apsivilkusi chalatą ant
viršaus, tarytum ketino persirengti prieš eidama miegoti ir pamiršo, o chalatą vis dėlto apsivilko. Iš
koridoriaus sklinda šviesa, tai matyti nerimo raukšlė kaktoje, ji sėdi įbedusi žvilgsnį tiesiai priešais
save, tarytum nė neatpažintų manęs, įeinančios į virtuvę.
Aš vilkiu naują pižamą. Atsitraukiu kėdę minkštu dugnu ir atsisėdu priešais ją.
– Kaip tu? – klausiu.
Ji paleidžia stiklinę iš rankų, atsilošia ir sunėrusi rankas susideda ant kelių. Perkelia žvilgsnį į
mane ir bando išspausti šypseną suspaustomis lūpomis; iškart aišku, kad nieko gera.
– Man, – sako ji, – man prastai. – Užsimerkusi patrina akių vokus. – Bet tai seni reikalai, senos
žaizdos. Tikriau, prie senų reikalų vis kas nors prisideda.
Ir vėl nukreipia žvilgsnį, vėl šiaip taip šypteli, akyse dar aiškesnis liūdesys.
– Ar neketini dar ko nors prie jų pridėti? – klausia.
Susigėdusi žiūriu į stalą, nes kaip tik tai ir ketinau daryti. Iš gėdos negaliu atitraukti žvilgsnio nuo
stalo. Spoksau į jį ir pirmą kartą matau, kad visai nepritinka virtuvėje, toks pigus. Ne šiaip pigus ir
bjaurus, ne, jis pagamintas iš gražios šviesios medienos, tiesiog ne rankų darbo, nors ir brangiausias
iš visų stalų, kokių rasi daugumoje virtuvių. Esu tikra, šis stalas iš seniausių laikų, kai Čalėjai dar
buvo neturtingi ir daugiausia laikėsi iš Tamės atlyginimo.
Jaučiuosi visiškai niekam tikusi dėl to, ką iškrėčiau, bet negaliu nieko padaryti. Šitai veikia kaip
apžavai, jiems atsispirti neturiu galios.
– Aš silpna, – sakau. – Silpna ir suvargusi. Ir neapkenčiu savęs už tai, ką padariau. Rašiau Skotui
žinutes. Man reikėjo viskam padėti tašką. Norėjau užbaigti tą skyrių kaip priklauso, kad galėčiau eiti
toliau. Maldavau, kad susisiektų su manim. Man reikėjo jį išgirsti. Išgirsti, ką mano apie viską. Nieko
negalėjau sau padaryti. Atleisk. Labai gailiuosi. Tikrai nenorėjau tavęs skaudinti. Tiesiog man reikėjo
tai sužinoti. Dabar mano gyvenime labai daug netikrumo, tariau sau norinti visa suimti į save, tai
leistų pajusti, kad vėl stoviu ant tvirtos žemės. Atleisk.
Ji žiūri į stiklinę. Gal nori mane kur nors sandariai uždaryti? Ja dėta taip ir daryčiau. Teisybę
sakant, būčiau tai padariusi jau labai seniai. Ji gurkšteli – iš to, kaip susiraukia, matyti, kad ne
vandens. Tai stiklinė degtinės, rusiškos ar vokiškos. Atsargiai stato ją ant stalo.
– Suprantu, – sako ji. Ir vėl lėtai suka žvilgsnį, kol randa mano veidą. – Tikrai. Suprantu, ką
reiškia būti priklausomam nuo žmogaus, būti silpnam. Man tas pats buvo su Skotu. Ir ilgai, tad tikrai
suprantu. Nesijausk taip blogai, gerai? Sutelk jėgas, kad atsigautum, kad pasitaisytum.
Gal ji virsta šventąja, ar panašiai? Negaliu to pakęsti. Turėjau jai tai pasakyti, norėjau, kad kaip
nors atsilieptų. Žinoma, jis nekreipė į mane dėmesio, o man reikėjo nors truputį pripažinimo, kad tai,
ką darau, teisinga. Kad jis turi viską man paaiškinti. Taip, savanaudiška to prašyti iš jos, bet mane iš
karto galima vadinti mažąja savanaude. Jei būdami mano būklės negalėtumėt nors kiek apie save
pagalvoti, tai kada iš viso galėtumėt?
– Tau reikia išsikraustyti, juk supranti tai? – sako ji. – Daugiau negali čia pasilikti. Aš prisirinkusi
tokių beprotiškų baimių, jos ir privertė mane neišmintingai apsispręsti ir sutikti su nepriimtinais
dalykais. – Ji liūdnai man šypsosi. – Žinau, kad tu išgąsdinta, Bea. Žinau, kad bijai ateities. Bet
daugiau nebegaliu tavimi rūpintis. Man tai išties ne į sveikatą. Baigiu palūžti. Stengiuosi ištveri. Tai
kvaila. Nepavyksta atsigauti nuo to, kas mane ištiko, kol esi čia. Žinojau tai iš anksto ir su tuo sutikau.
Dabar tai mane žudo, trikdo mergaites, bet maniau galėsianti tau padėti pasijusti geriau. Vis dėlto
nieko negaliu padaryti, jei ketini įsileisti jį atgal į savo gyvenimą. Nebeįstengiu tavęs palaikyti. Tu
turi išsikraustyti.
Aš buvau ką tik nustumta nuo uolos. Neįspėta, negavusi progos pasirengti. Numesta, nutraukti visi
saitai. Kalnas, kurį matau priešais save, man per status, užsikarti nė nesvajok, jei ir sugebėčiau
perplaukti audringus šėlstančius vandenis ir pasiekti krantą. Ji mane palieka vieną. Paleidžia mano
ranką, nors atrodė, kad ketina visada ją laikyti.
– Jei nori, vis dar galėsiu vaikščioti su tavimi pas gydytoją.
O kaip vakarai, kai rengiuosi užmigti žinodama, kad esu namuose ne viena? O kaip mergaitės,
rytais skubinamos ruoštis į mokyklą? Kas jas vežios į pamokas? O kaip jausmas, kad esu šeimos
dalis? Jis man padėdavo užčiuopti taką į šį naująjį pasaulį, prie kurio kranto mane atnešė srovė. O ji
nustūmė mane nuo uolos ir šalia numetė tik žaislinį gelbėjimosi ratą, kad išsilaikyčiau šėlstančiame
vandenyne. Man nereikia, kad kas nors mane lydėtų į ligoninę. Man reikia šeimos aplinkos, kad
padėtų pasveikti.
– Išeisiu rytą, – sakau.
– Gerai, – atsiliepia ji.
Atstūmusi kėdę atsistoja, braižomų grindų garsas perveria ausis.
Pasiėmusi stiklinę nuslenka prie kriauklės, stebeilijasi į ją kurį laiką, paskui kankinamai ilgai pila
lauk. Skalauja stiklinę lašeliu vandens ir apverčia kriauklėje, kad nuvarvėtų.
– Labanakt, – sako eidama iš virtuvės.
– Labanakt, – murmu jai pavymui.
Man reikia šeimos. Visada reikėjo šeimos. Todėl bandžiau pasiimti josios šeimą.
 18
Tamė

Pirmą kartą po Mirabelės mirties išeinu pabėgioti.

Regis, tai nedera.
Rišu kairį sportbatį dvigubu mazgu, bet mano pirštai nebeatpažįsta raištelių. Man visad
prireikdavo tik akimirkos. Mirabelė buvo kairiarankė, štai kodėl, manau, dešinį sportbatį audavosi
paskiausiai. Galėjai suprasti iš to, kaip nepatikimai būdavo užrištas. Pirmąjį mazgą visad riši
rūpestingai, sąmoningai stengiesi, kad būtų tvarkingas. Antrąjį gebi savaime, juk ką tik rišai, tad jam
nebereikia tokios priežiūros ir dėmesio.
Pabėgiojusi trauksiu į policijos nuovadą.
Iš tos nakties, kai žuvo Mirabelė, prisimenu kone viską.
Pabėgiojusi vykstu į policijos nuovadą, ketinu prisipažinti, ką tąnakt padariau.
 19
Beatriksė

Šita moteris, šita registratorė nė žinot nežino, kaip siaubingai jos nekenčiu. Neapkenčiu jos balso,
jos judesių, jos buvimo šiame pasaulyje. Tai ji, Skotui pradingus, pirmosiomis dienomis man
atsakydavo „netrukus“, kai tik paklausdavau, kada jis grįš į darbą. Tai ji dabar džiūgaudama atrenka
jam skambučius. Porą dienų turėjau reikalų su ja ir jos dėmesiu. Pasvarsčiau, gal bus lengviau, jei
užeisiu pati. Iš tikrųjų tai kur kas blogiau, ji mane mato ir gali žiūrėti iš aukšto.
Aš ir pati į save žiūriu iš aukšto, turiu su tuo susitaikyti. Atrodau kasdieniškai. Taip, žinau,
nesitikėjote iš manęs to išgirsti, bet tai tiesa. Matot, man atauga plaukai, tai dabar po šviesiu vainiku
turiu bepradedančią švytėti raudonai oranžinę aureolę. Plaukai vėl atgauna ankstesnį bangavimąsi ir
taip nebežvilga. Veidas pablyškęs, nepadažytas, nepaskaistintas. Vilkiu patogesniais drabužiais, ne
siekdama pasirodyti: apdribę džinsai, teniso marškinėliai, laisvas zomšinis švarkelis, likęs dar nuo
mano vyro laikų kartu su patogiomis kelnaitėmis ir liemenėlėmis.
Negaliu dabar vargti su ta apranga, neįsivaizduoju savęs įsispraudusios į aptemptą, paryškinantį
liemenį sijoną, neprisiverčiu ištiesti rankos į makiažo šepetėlį ir imtis kūrybos, išbaigtumo. Man
sunku džiovintis plaukus fenu ar pradėti juos tiesinti. Štai ir esu tokia, kokia esu. Kasdieniška.
Kaip manot, kodėl? Kasdieniška ne taip jau blogai: nedaugelis vyrų žvilgtelėtų į mane antrą kartą,
jei atrodyčiau, kokia esu. Jaučiuosi patogiai, kad nereikia rodytis. O registratorėms tai nekelia
pagarbos.
Jei būčiau apsirengusi kaip anksčiau, ji negalėtų elgtis taip atsainiai. Nemanytų turinti teisę elgtis
su manimi kaip su tuščia vieta.
Po teisybei, jai nė netopteli, su kuo turi reikalą.
– Norėčiau susitikti su ponu Čalėjumi ir aš su juo susitiksiu, – pareiškiu jai.
Ji sėdi sau su tomis savo ausinėmis, su ištiesintais, išpūstais ir prišukuotais plaukais. Kilsteli
antakį, linkėdama sėkmės, bet balsą nutaiso itin globėjišką:
– Ponia, tai visiškai neįmanoma. Ponas Čalėjus nepaprastai užsiėmęs.
– Puiku. Dar dvi minutės, ir pradėsiu nusirenginėti. Kas minutę nusivilksiu po drabužį, kol liksiu
nuoga. – Apžvelgiu laukiamąjį, priekinė jo siena visa stiklinė, tad iš lauko labai gerai matyti, kas
dedasi viduje. – Tada ketinu pradėti rėkti, kad visur girdėtųsi. Taip, policija gali čia puikiausiai
atvykti ir mane išsivesti, apsaugininkai gali mane išgrūsti pro ana tas duris, bet pirma atkreipsiu
DIDŽIULĮ dėmesį į jūsų bendrovę. Turbūt norėsit perduoti ponui Čalėjui, ką pasakiau. – Kilsteliu
ranką ir apsimetu žiūrinti į laikrodį. – Ir dar, dėl visa pikta, man jau seniai nebuvo priepuolio.
Registratorių registratorė taip ir neišmokyta suktis iš tokios padėties. Žiūri tai į mane, tai į
apsaugininką, sėdintį prie durų ir vaidinantį, kad neišgirdo grasinimo. Jam nemokama tiek, kad eitų
imtynių su pamišusiomis moteriškėmis. Juolab su žadančiomis šiek tiek apsinuoginti. Nusivelku
švarkelį ir iškilminga tėškiu ant grindų.
Sučiaupusi lūpas ji spaudžia mygtuką skyde priešais.
– Beatriksė Karenden, jei kartais pamiršot, – primenu.
 Tamė

Detektyvė seržantė Harvan norėtų mane užmušti.

Šiaip jau tikėčiausi, kad nori mane užrakinti ir išmesti raktą. Tačiau iš jos veido matyti, kad galėtų
pasilenkti per stalą, suimti rankomis už kaklo ir spausti, kol nusibaigsiu. Man atrodo, kad Mirabelei
atsiėmus pareiškimą jos padėtis policijos skyriuje ėmė svyruoti. Galbūt nepadeda ir tai, kad ji
neranda Mirabelės žudiko. Geriausia, ką jie įstengia nuveikti, – jei kas savanoriškai atvyksta
pagelbėti jiems susidoroti su apklausomis. Nujaučiu, kad detektyvė Harvan nemėgsta tų, per kuriuos
prastai pasirodo. Detektyvas Veidas, regis, įsižeidęs ne taip labai. Gal mano, kad įkvepianti jo kalba
prieš porą dienų galiausiai paskatino mane ateiti ir papasakoti teisybę, nors širdyje piktinasi mano
įžūlumu slėpti informaciją nuo pat paskutinio apsilankymo nuovadoje dienos.
Abudu sėdi priešais mane, abu jau padarę savo pareiškimus, skirtus įrašui, dėl laiko, vietos ir
dalyvių. Geltonas Harvan bloknotas su mėlynu permatomo plastiko tušinuku ant viršaus guli priešais
ją, Veidas taip pat pasidėjęs geltoną liniuotą bloknotą, bet tušinuką laiko rankoje. Jis klausys, ji
klausinės, o aš atsakinėsiu.
Neturiu advokato, nes, tiesą sakant, nėra prasmės. Aš tik noriu, kad būtų išgirsta tiesa. Trokštu
nusimesti naštą.
– Iki šiol prisimenu dar ne viską, kas tąnakt atsitiko, – sakau jiems, įdūrusi žvilgsnį į padėtas ant
stalo savo rankas. Viena ranka, be vestuvinio žiedo, vis dar atrodo tarsi plika. – Vis dėlto dabar
prisimenu gerokai daugiau. Todėl, jei tinka, papasakosiu jums, ką tikrai prisimenu, tada galėsite
spręsti, ką toliau daryti.
Mergaitės vieši Londone pas tėvus, pasiliks ten visą savaitgalį, gal ir ilgiau. Nelygu kaip klostysis
įvykiai. Norėjau, kad jos būtų toliau nuo čia, kai šitai darysiu. Jei policininkai mane sulaikys,
paskambinsiu ir pasakysiu Skotui. Nors jis žengė tik vieną žingsnį savo ilgame kelyje, kuriame turėtų
atvirsti geru žmogumi, turės parsikraustyti atgal į namus ir prižiūrėti mergaites.
Nujaučiu, kad esu laikoma „galinčia vengti atsakomybės“, todėl neatrodo, kad galėčiau būti
paleista už išpirką. Nesu suimta, todėl manęs nebūtina supažindinti su mano teisėmis – nesakyti, kas
vėliau gali būti panaudota prieš mane teisme; vis dėlto išgirstu, kad jei vėliau būsiu suimta ir man bus
pateikti kaltinimai, bet kas, ką dabar pasakysiu, bus panaudota bylai prieš mane sudaryti. Iš esmės jie
aiškina man, kad dabar galiu kiek noriu „save inkriminuoti“, bet negalėsiu pasakyti nesanti įspėta, jei
nuspręsiu būti gudresnė ir pasirūpinti advokatu.
– Tą vakarą buvau girta. Geriu nedažnai, todėl du buteliai brangaus vyno į tuščią skrandį, nualinti
nervai – visa tai mušė stačiai į galvą, – iš pradžių pasakau lyg tarp kitko, nežinau, kokia turi būti toji
pradžia, todėl taip ir kalbu.
Gal reikės kalbėti apie praeitį, gal šokti į ateitį, bet aš pradedu nuo šito: nuo savo išpažinties.
 Tamė

Nežinau, ko iš manęs tikimasi pokalbio pradžioje, todėl pradedu nuo čia. Gal reikės kalbėti apie
praeitį, gal šokti į ateitį, taigi pradedu nuo savo išpažinties.
Geriu nedažnai, todėl du buteliai brangaus vyno į tuščią skrandį, nualinti nervai – visa tai mušė
stačiai į galvą.
Tik užsimenu, kad tai buvo labai brangus vynas iš asmeninio Skoto rinkinio. Nepadoriai brangus ir
retas, o aš išsyk atsikimšau abu butelius, nes jis mane įskaudino; žinojau greičiausiai galinti jį įžeisti
mušdama per kišenę. Neketinau išgerti abiejų butelių, tik norėjau, kad jis pamatytų juos ant stalo ir
suprastų, kad taurusis jo vynas buvo sugirdytas ne kokiam svarbiam asmeniui, o jo senutei. Kvailai
nemokšai žmonai, kurią jis apgaudinėjo. Būtų buvę net geriau, jei būčiau palikusi jį atkimštą, kad
išsivadėtų.
Buvau be galo įpykusi. Mano galva, turėčiau tai pripažinti. Tada maniau, kad Mirabelė mane
išdavė. Laikėme save draugėmis, labai artimomis draugėmis, jai patikėdavau beveik viską – net tai,
ko nebuvau sakiusi nei Skotui, nei Beatriksei. Nuoširdžiai maniau, kad Mirabelė palaikė meilės ryšį
su mano vyru ir norėjo, kad jis mane paliktų. Dėl to buvo kaltas Skotas, bet jis stengėsi pasikeisti.
Arba taip pavaizdavo – jis stengėsi, mudu abu stengėmės gerinti savo santykius, labiausiai dėl vaikų.
Aš pati save apgaudinėjau, dabar tai pripažįstu. Ir staiga paaiškėjo, kad viskuo kalta Mirabelė.
Žinau, kad tai netiesa. Tai buvo ne jos kaltė, net jei būtų su juo gulėjusi, kaltas buvo tik Skotas.
Bet jei į tavo gyvenimą įsiterpia kita moteris, apima neapykanta, besikaupianti viduje. Toji moteris
įsigudrina nepastebimai įsiskverbti į tavo mintis ir širdį, į tavo vaikų širdis, mintis ir gyvenimą, o tau
už nugaros visą laiką iš tavęs juokiasi. Ką gi jai daugiau daryti, tik juoktis iš tavęs, jei sugebėjo šitaip
tave išduoti.
Sėdėjau virtuvėje ir gėriau, niekaip neatsikratydama tokių minčių, užvaldoma tolydžio augančio
įniršio, kol galiausiai pašokau ir išslinkau iš namų, pamiršau net apsiauti.
Norėjau su ja pasikalbėti, paprašyti pasiaiškinti, kodėl taip pasielgė. Buvo kvaila ten eiti, nes
nepajėgiau protauti, buvau išgėrusi ir, reikia būti sąžiningai, norėjau ją įskaudinti, kaip ir ji įskaudino
mane. Žinoma, šneku, kaip man atrodė tada, kaip tada viską supratau, o ne tai, ką žinau dabar.
Geriausiai prisimenu taką sau po kojomis. Dieną palijo, takas tebebuvo drėgnas ir žemėtas,
nespėjęs išdžiūti. Po kojomis jutau kiekvieną akmenėlį ir nebuvau tiek girta, kad įminčiau į paukščių
išmatas, jų pilna ant mūsų kelio.
Ji atidarė duris ir, kaip dažnai būdavo ją pamačius, mane apėmė pagarbi baimė. Jūs esate ją matę,
žinote, kad ji buvo iš tų itin gražių moterų, visiškai patenkintų savimi. Vilkėjo savo šilkinį chalatą,
buvo apsiavusi pūkuotomis šlepetėmis, plaukus susisukusi į kuodą ant pakaušio.
Atrodė kaip įprastai. Gulinėjo su mano vyru mėnesių mėnesius ir atrodė taip, tarytum nieko nebūtų
įvykę. Tyra. Puiki. Neturėjo teisės atrodyti kasdieniška, nesutrikdoma – tokia, kokia aš pati nebuvau.
Ne tiek pavydėjau, kiek buvo pikta, kad privertė pasijusti antra iš geriausių, jei suprantat, ką noriu
pasakyti. Ji nieko nedarė, tik po visko aš pasijutau tokia. Nors mudvi šitiek laiko praleidome drauge,
šnekėjomės, dalijomės, draugavome, nors ji paskatino mane bėgioti, nors retkarčiais pajusti savo
vertę ir atgauti pasitikėjimą savimi, nepaisyti vyraujančios nuomonės, kokia turėtų būti motina, žmona
ir moteris, – ji viliojo mano vyrą. Kaip kirmėlė prasigraužė į mano gyvenimą.
Mane pamačiusi Mirabelė atsiduso ir žvilgtelėjo man už nugaros, tarytum ieškodama gatvėje ko
nors įdomesnio.
– Na? Ko nori? – paklausė nesvetingai.
Nejaugi ji man rodė priešiškumą?
– Noriu, kad pasakytum, kodėl man taip padarei, – išveblenau.
Ji liovėsi dairytis man per petį ir įbedė žvilgsnį į mane.
– Tu išgėrusi? – pasakė netikėtai susirūpinusi. Tada žvilgtelėjo man į kojas. – Ir be batelių. Ak.
Dieve, Tame, ką tu sau darai?
– Neapsimetinėk, kad tau tai rūpi, – atšoviau ir susverdėjau.
– Eikš į vidų, – ir, man nespėjus kaip reikiant pasipriešinti, suėmė už parankės ir įsitempė į namą.
– Šalin nuo manęs! – surikau stumdama ją nuo savęs. – Neliesk manęs!
Ji mane paleido, atsišliejau į sieną, buvau patenkinta, kad ji kieta, kad galiu įsikibusi tvirtai
laikytis.
– Noriu žinot tik viena – kodėl mane išdavei, – prisimenu, kad taip pasakiau.
– Gali tikėti kokiom tik nori kalbom apie mane, bet nepadaryčiau to, ką čia man prikiši, – atsakė
ji. – Tik jau ne su juo.
– O kam jam meluoti? – paklausiau.
Kaip tik tada man pasidarė per sunku stovėti, susmukau ant grindų.
Ji papurtė galvą, veidas atrodė toks liūdnas.
– Gal jis nemeluoja, kuo užsiėmė, – tarė ji. – Tik su kuo? Gal dėl to taip mielai patikėjai jo
žodžiais, kad giliai širdyje supratai turint kitą?
– Mačiau žinutes, – pasakiau jai.
– Kokias žinutes? Niekad nesiunčiau jam jokių žinučių. Jei žinotum, kaip baisiai jo nekenčiau,
suprastum, kad nenorėjau su juo turėti nieko bendra, juolab siuntinėti žinučių.
– „Žinau, tai negerai, bet negaliu nejausti, kaip man tai patinka. Žinau, turi šeimą, bet aš galiu
laukti. Lauksiu visą gyvenimą, kol galėsi būti vien su manim. Man labai skaudu, aš tuo nesididžiuoju,
bet myliu tave“, – padeklamavau jai. – Tu šitai parašei ar ne?
Ji dėbsojo į mane akivaizdžiai priblokšta, kad sužinojau apie žinutes, pasibaisėjusi, kad šitaip jas
prisimenu, galiu net cituoti – nesuprato, kad jos tarsi išdegintos pačioje mano esybėje.
– Tau reikia eiti iš čia, tuojau pat, – pasakė ir suskato kelti mane nuo grindų.
Bet aš visai nenorėjau būti keliama, buvau girta ir jaučiausi visai patenkinta, kad sėdžiu ant grindų
ir niekas apie mane nesisuka.
– Atsikabink nuo manęs, sakau, atsikabink, neliesk! – gyniausi rankomis ir kojomis, kad paliktų
mane ramybėje. – Šalin nuo manęs! Eik iš čia! Neliesk!
Štai čia iš pradžių ir baigėsi mano prisiminimai. Kitas dalykas, kurį prisiminiau vėliau, kuriuo
galiu pasikliauti, – kad atsibudau savo lovoje visiškai apsirengusi, bet be batelių ir kojinių,
siaubingai skaudančia galva, apimta nuojautos, kad atsitiko didžiulė blogybė. Kai išgirdau, kaip
žiauriai buvo nužudyta Mirabelė, kai prisiminiau, kaip įniršusi nebetvėriau savam kailyje, kaip
sudaviau jai, kaip spardžiausi – šitai gerai įstrigo man į atmintį – pamaniau, kad pati tai ir padariau.
Vėliau atmintis prašviesėjo, sugrįžo pavieniais blyksniais, pojūčiais ir déjà vu akimirkomis. Užuot
bijojusi, ėmiau jas gaudyti ir dėlioti prie kitų nuotrupų, kol sugebėjau atkurti visai nemažus laiko
tarpus. Neprisimenu jų visų. Bet gerai žinau, kad paskui ji liovėsi mane kelti, atsitraukė ir žvelgė
žemyn nusiminusi, netekusi vilties.
– Man nesmagu matyti tave tokią, – pasakė.
– O kokia turėčiau būti, kai viskas taip blogai? – paklausiau. – Papasakok man, kodėl taip
pasielgei, bet tokiais žodžiais, kad galėčiau suprasti, ir pasijusiu geriau. Išnyks jausmas, kad esu
partrėkšta sunkvežimio, tikrai išnyks. Man tik reikia suprasti, kodėl.
Ji atsisėdo greta. Įrėmusi galvą į sieną kraipiau į visas puses, sprandas atrodė toks lankstus, o pati
buvau visai suglebusi. Žvilgtelėjau į ją, o ji į mane.
– Negaliu nieko papasakoti, nes nieko nepadariau.
Mirabelė man buvo giminiška siela. Mano galva, mudvi abi pasaulyje retkarčiais jausdavomės
pasiklydusios. Kas žino, ar pati įsimylėjusi nebūčiau padariusi to paties? Visad maniausi žinanti, kaip
elgtis bet kokiomis aplinkybėmis, bet, kai vyras tapo man neištikimas, jo neišvariau. Kas žino, jei
būčiau ką nors sutikusi ir be galo susižavėjusi, ar nebūčiau sulaužiusi santuokos įžadų, ar būčiau
nutarusi, kad pergulėti kur kas svarbiau, nei likti ištikimai savo vyrui? Gal šitaip būčiau tapusi
Mirabele?
Žiūrėjome viena kitai į akis. Ne, aš taip nebūčiau padariusi.
– Pabandykim dėl tvarkos panagrinėti šitas prielaidas, kad ir juokingą teiginį, jog aš su juo
turėjau… romaną. Kodėl taip noriai priimi tai, kas šitaip žeidžia ir yra visiškai negarbinga? Kodėl
nori su juo likti? Ypač jei gerai jį pažįsti. Šitaip tavo dukterys išmoks neteisingai vertinti žmonių
santykius.
– Nekalbėk apie mano dukteris, tau jos neturi rūpėti.
– Po teisybei, man jos labai svarbios. Tai dėl jų aš… Tame, juk jis tai padarė – man taip gaila,
kad negali to suprasti. Vis dėlto atsiėmiau savo pareiškimą, nes supratau, kad labiausiai nukentėtų
Anansė ir Kora. Jei kas sužinotų, kad jų tėvas prievartautojas, tai apnuodytų joms gyvenimą, o jos to
nenusipelnė, oho, tikrai nebūčiau jaudinusis, jei joms nebūtų reikėję gyventi tokioje bjaurioje
aplinkoje.
– Pati nežinai, ką čia šneki.
– Puikiausiai žinau. Gal augai šeimoje, kur tėvai rodė, kaip myli ir gerbia vienas kitą, o gal augai
su tėvais, kurie miegojo atskiruose kambariuose, retai kalbėdavosi, svaidėsi bjauriomis užuominomis
apie vienas kitą, šnairavo ir kasdieniu savo elgesiu primindavo, kad jei vienas iš sutuoktinių
savanaudis ir pasipūtęs, visi jam turi keliaklupsčiauti, nes tai lengviausia, nereikia ardyti
nusistovėjusios tvarkos.
Mirabelė žinojo, kokioje šeimoje augau, buvau pasipasakojusi. Atsivėriau jai, nors
neatviraudavau jau daugelį metų, ir išklojau visą teisybę apie savo šeimos gyvenimą. Apie savo tėvą,
kuris galėjo būti mums meilus, bet nevengdavo nevaldomo įsiūčio priepuolių, apie motiną, kuri
globojo mus ir auklėjo, bet nelauktai galėdavo tapti šalta ir abejinga. Atskleidžiau jai tokius dalykus,
kokių nebuvau sakiusi net Skotui, nes gyvenimas jo šeimos namuose pranoko bet ką, niekur negalėjo
būti taip blogai, kaip pas Čalėjus.
Mirabelė tai žinojo, suprato ir nuolat man sakydavo, kad tai ne mano kaltė. Dėl to ėmiau ja
pasitikėti, dėl to jos neištikimybė atrodė tokia nežmoniška.
– Ar atsimeni, prisiekei niekad neleisianti, kad tavo vaikams tektų iškęsti tai, ką perėjai pati? –
paklausė ji. – Ar prisimeni, kaip prisižadėjai išmokysianti mergaites, kad būti vieniša mama geriau
nei būti menkinama ir nelaimingai ištekėjusia?
– Prašau liautis.
– Gerai, tylėsiu. Bet ir tu nebekalbėk. Galim čia pasėdėti ir nors kelias minutes apsimesti, kad
nieko nebuvo, kad nelaikai manęs išdavusia tavo pasitikėjimą, o aš galiu apsimesti, kad nors ir netiki,
kad mane beveik išprievartavo, man visai tas pats. Pasėdėkim čia kaip dvi draugės, kurioms gera ir
patylėti, ir niekuo nesirūpinti.
Taip ir sėdėjome tylėdamos, žvelgdamos į sieną priešais.
– Prisimeni, kaip kadaise viena moteris pasiteiravo, ar mudvi ne seserys? – paklausiau jos. –
Tada pasakei, kad iš tiesų mes meilužės, ir toji priblokšta vos nenualpo.
Ji prajuko, šiaip dažniausiai prajuokindavo mane, ir mudvi galiausiai išgriūdavome
besikvatodamos.
– Kodėl apie tai pagalvojai?
– Tada šitai atrodė juokinga, dabar tik pavyzdys, kaip lengvai ir įtikimai gali meluoti.
Ji nieko neatsakė, ir aš suglumau. Sunkiai galėčiau paaiškinti, bet manau, kad ją labai įžeidė mano
žodžiai, gal ir galėjau jaustis bent kiek atsikeršijusi, nors atsitiko visai ne taip – pasijutau bjauriai.
– Žinai, aš tau tikrai šį tą sumelavau, – pripažino ji. – Jei jau manai, kad man nebeliko ko
pasakoti, o tik meluoti.
Kryptelėjau galvą ir pažiūrėjau į ją.
– Jis liovėsi, – tęsė ji. – Jis nuplėšė man drabužius ir graibė apie… – nutilusi ji keletą kartų giliai,
sunkiai įkvėpė. – Man padėjo ištrūkti ne telefono skambutis – jis pats liovėsi. Tarytum kažkas būtų
truktelėjęs jį atgal, kad atsikvošėtų. Kol jis… jo akys… Jos buvo kaip stiklinės, visiškai tuščios.
Netrukus jis tarsi sugrįžo į save. Atrodė… nežinau, suglumęs, kaip šitai galėjo. Tik tada suskambo
telefonas, akimirką atitraukė jo žvilgsnį, tada aš jam spyriau ir pabėgau.
– Jis liovėsi? – tariau. – Ar papasakojai apie tai policijai?
– Žinoma, papasakojau. Bet tai nepanaikino to, ką jis man padarė. Vis dėlto užpuolė mane,
gąsdino, vis dėlto įsiskverbė pirštais – tai lytinė prievarta. Dėl to buvo suimtas.
Užsiėmiau burną rankomis, nes tulžis, sumišusi su brangiu vynu, staiga sukilo iki gerklės.
Supratau, kad ji sako tiesą. Tiesiog žinojau. Visas mano gyvenimas ėmė griūti. Jis tai padarė.
Atsitiko pasibaisėtinas dalykas, gal dėl to ėmė šlubuoti mano atmintis. Nenorėjau to pripažinti.
Nenorėjau, kad tai būtų tiesa, todėl mintimis pasistengiau nuo jos pabėgti. Pasislėpiau girtame
kvaitulyje ir nebenorėjau iš jo vaduotis.
– Dabar jau manim tiki, ar ne? – pasakė ji.
Tokia buvo Mirabelė. Kartais permatydavo mane iki sielos gilumos. Dažnai atrodydavo, kad
pažįsta mane geriau už mane pačią, kad pažinojo visą gyvenimą. Štai kas, mano galva, ir traukė mane
prie jos. Ji man leido tai pajusti.
Paskui jau nieko nebegalvojau, tik stengiausi kvėpuoti pro nosį, kad gaučiau daugiau deguonies ir
manęs nebepykintų.
– Gailiuosi, kad jis tau taip padarė, – pasakiau, kai pajėgiau susivaldyti. – Ir dar gailiuosi, kad
iškart nepatikėjau.
Nors taip kalbėjau, protas man šaukte šaukė apie žinutes. Tarp jų neabejotinai buvo meilės ryšys.
Vėliau Skotas tapo šiurkštus, šitaip jai padarė, ir ji metė jį. O gal metė todėl, kad pajuto savo kaltę,
jos žinutės bylojo, kad jautėsi kalta, bet jam tai nepatiko. Jis norėjo ją susigrąžinti, suvilioti, tačiau
viskas apvirto kitaip, jis ėmė elgtis per šiurkščiai, kol vos ne… Ne jis tai baigė, o ji. Vis dėlto jis tai
padarė, ji irgi. Ji turėjo su juo meilės ryšių.
– Man reikia eiti, – pasakiau sukdama galvą, kaip atsistoti, nes mane pykino, be to, kojos atrodė
lyg vatinės, rankos nutirpusios.
Ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Vis dėlto manai, kad aš su juo gulėjau, tiesa? – paklausė. – Nors ir tiki, kad jis išties tai padarė,
vis dėlto manai, kad mudu mylėjomės.
– Mačiau žinutes.
– Nebuvo jokių… – ji nutilo ir nebeatsakė, tik staiga pašoko ir ėmė tempti mane, stengdamasi
pastatyti ant kojų. – Tu teisi, tau jau reikia eiti.
Prisilaikydama atsirėmiau į sieną, spoksojau į ją temstančiomis nuo girtumo akimis.
– Išeik, – tarė rūsčiai. – Kad ir ką sakyčiau, niekas nepakeis tavo nuomonės. Eik sau.
– Kodėl nepaaiškini apie žinutes? Jei negulėjai su juo, tai kodėl nieko nesakai apie žinutes? Žinau,
kad jas rašei. Jei ne jam, tai kam?
Ji pervėrė mane akimis.
– Sudie, Tame, – tarė, tada nusigręžė ir pasileido laiptais į viršų – taip didingai, kaip vien ji
temokėjo.
– Išeidama užtrenk duris.
Norėjau eiti jai iš paskos. Norėjau priversti pasiaiškinti dėl žinučių, nes jos vienintelės visiškai
nepritiko prie pasakojimo apie tai, kas įvyko. O jo pasakojime jos vienintelės skambėjo įtikimai. Tai
kodėl ji negalėjo paaiškinti?
Girtas nuovargis mane galutinai priveikė, sunkiai laikiausi ant kojų, šlitinėjau vietoje, vos
negriūdama atgal. Reikėjo eiti. Galėjau pakalbėti su ja ir vėliau.
Man ne galvoj, kaip reikės aiškintis su Skotu, kai sužinojau, kad jis tai padarė. Kaip sakiau, turbūt
kračiausi tų siaubingų minčių, kad visai neišeičiau iš proto.
Neprisimenu, ar ilgai ten išbuvau, kaip parsiradau namo. Gerai žinau, kad atsibudau lovoje
apsirengusi, bet basa, kaip sakiau. Miglotai nujaučiau, kad naktį mačiausi su Mirabele, bet nieko
aiškaus negalėjau prisiminti. Iš naujo pajutau pasibjaurėjimą Skotu, nors mudu ketinome lankyti
konsultacijas – jomis, beje, jis taip ir nepasirūpino. Beveik nebegalėjau pakęsti, kai prieidavo arčiau,
tik nelabai supratau, kodėl. Štai ir viskas. Štai kas atsitiko tą naktį. Visai neseniai prisiminiau daugiau
smulkmenų, o kai atkūriau beveik visą vaizdą, supratau turinti ateiti ir jums papasakoti.
 Ne mano valioje, kas dabar įvyks; jei norite oficialiai mane suimti – tebūnie.
Jei norite mane apklausti, prašom. Esu tikra, jau seniai ketinote, bet man turbūt reikėtų paaiškinti,
kad ne kažin ką atsakysiu.
 Beatriksė

– Negaliu patikėti, kad taip su manimi pasielgei, – priekaištauja Skotas, įstūmęs mane į pasitarimų
kambarį ir uždaręs duris.
Kartą jis mane čia išdulkino. Apsidairiau, kambario langai buvo į kiemelį aukštu žemiau, ten
ruošdavo kokteilių vakarėlius. Stiklas veidrodinis, iš lauko nieko nematyti. Prisiminiau, kaip žiūrėjau
į mudviejų atspindžius, o jis bučiavo mane į kaklą, glamonėjo visą kūną ir pamažu stūmė prie ilgo
ovalaus stalo su mikrofonais, kyšančiais ties kiekviena kėde. „Dabar pasitarimuose bus kur kas
smagiau sėdėti“, – pasakė skubiai įsiskverbdamas į mane, ir pasitenkinimas sumišo su baime, kad
mus, šitaip neleistinai besielgiančius, užtiks apsaugininkas.
– Turėjau taip daryti, kad su manim susitiktum, – sakau jam.
Šiandien negalime eiti į jo kabinetą, bet kas pamatytų per stiklines sienas. Jei jis nuleistų
užuolaidas, vis tiek žmonės apkalbėtų. Kažin, ar šnekos apie mano apsilankymą nepasiektų Tamės.
Nuo paskutinio mūsų pasimatymo Skotas atrodo nepaprastai pasikeitęs. Nebe toks žvilgantis,
labiau… labiau panašus į vyrą, andai sutiktą gatvėje, kai jie atsikėlė gyventi. Taip atrodė Skotas, kai
Tamė ištarė savo priesaiką, – skleiste skleidžiantis padorumą, geranoriškumą, švelnumą. Besirūpinąs
tavimi, išklausantis ir prireikus atsirandantis šalia. Rengdavosi dailiai, bet santūriai, eidamas iš namų
nesukdavo sau galvos dėl šukuosenos, tačiau plaukai atrodė tvarkingai. Toks man labiausiai ir patiko,
tokį andai ir įsimylėjau. Mėgau jį tokį. Nesupraskit klaidingai, naujesnis Skotas Čalėjus buvo
įspūdingesnis, iškilesnis, todėl labiau pastebimas, – niekas nepraeidavo pro šalį jo neįsidėmėjęs, – ir
jis įsimylėjo mane. Tasai naujesnis itin lengvai atkreipdavo į save dėmesį ir, svarbiausia, turėjo
kruopelę niekšiškumo, o šis vyrų bruožas man patiko. Pranašesnieji kėlė man geidulį.
Vyro, esančio priešais mane, stokojančio tikrojo, įspūdingojo Skoto Čalėjaus laikysenos, veidas
iškreiptas pykčio, bet žvilgsnis neužkliūva už manęs. Jis nenori čia būti. Gal nustebtų sužinojęs, kad
nenoriu ir aš. Bet neatsakinėjo į žinutes, į skambučius. Nesikalbėjo su manimi. Todėl turėjau jį
priversti.
– Ko nori, Beatrikse?
– Štai kaip dabar klostosi reikalai, ką? Tik „Beatrikse“ ir tik „ko nori“? – einu prie jo arčiau ir
tiesiu ranką, noriu prispausti jam prie krūtinės. Noriu, kad tai mudu sujungtų, nes jis vientisas,
kvėpuojantis ir gyvenantis, jam nereikėjo pašalinti kūno dalelės, kad išgyventų. Aš pažįstu visą jo
kūną, esu išbučiavusi kiekvieną jo centimetrą, todėl noriu, kad mano kūnas prisimintų, ką reiškia būti
su kuo nors vientisu, juk su juo kadaise sudarė viena. Noriu liesti jį taip, kaip neliečiu nieko kito. Tik
paliesti ir įsitikinti, ar atsiminsiu, kaip tai būna, ar atgaivinsiu pasitenkinimo pojūtį.
– Juk vadindavai mane Bea, – ištariu žemu ir kimiu balsu, – ir žiūrėdavai lyg į gražiausią moterį
pasaulyje. Prisimeni?
Jis žingteli atbulas, atsitraukia nuo manęs, neleidžia prisiliesti. Dar keli žingsniai atgal, ir mus
skiriantis tarpas griežtai nustatytas.
 – Ko tu nori? – klausia vėl.
Sugniaužiu kumščius, pirštai sulenda į delnus, šitai tramdo nuo smūgio tvinksintį visą kūną.
Norėjau jį tik paliesti. Daugiau nieko. Jei ir būčiau norėjusi daugiau, nieko daugiau nebūčiau galėjusi.
Bet paliesti, pajusti ryšį su kitu žmogumi, pajusti jo gyvybę po savo delno oda – to reikia. Man
reikia.
Gal jis nesupranta, gal nežino?
– Ar Tamė tau pasakė, kad man…
– Taip, taip, pasakė. Ir mane tai gerokai suglumino, juk tu, tiesą sakant, atsikraustei į mūsų namus,
kad ji tave prižiūrėtų. Po visko, ką dėl mūsų turėjo iškentėti.
– Buvo ne taip, – atsiliepiu.
Noriu uždėti delną sau ant rando, apsaugoti save, sužalotąją savo dalį nuo to, kas čia vyksta. Ne
šito tikėjausi. Nieku gyvu ne šito.
Jis užsimerkia, pasitrina tarpuakį nykščiu bei smiliumi, visai kaip užvakar Tamė.
– Atleisk, – sako. – Žinau, kad ne taip. Tau turėjo būti labai baisu. Siaubinga. Tikiuosi, dabar
jautiesi gerai ir galutinai pasveiksi. Žinoma, gerai, kad suradai, kas galėjo su tavimi pabūti. Tik tai
neturėjo būti Tamė. Ne ji turėjo tave prižiūrėti, juk su tavo pagalba taip baisiai su ja elgiausi.
– Kai įsimyli, nieko nebegali padaryti, – įsiterpiu. – Mes neketinome jai kenkti, mes buvome tik
įsi…
– Ne, – nukerta jis. – Ne, Beatrikse, mes nebuvome įsimylėję. Tu man patikai. Patikai, ir viskas.
Daugiau nieko.
– Netikiu. Kaip tu elgeisi su manimi? Juk nesielgi taip su bet kuo, jei nemyli. Prisimink, juk tai
buvau aš. Žinau, kad mane mylėjai, pats sakei.
Delsdamas atsakyti jis atsidūsta – gilių giliausiai, kaip sunkų darbą dirbęs.
– Beatrikse, aš savanaudis. Lankausi pas psichoterapeutą ir turiu pripažinti toks esąs. Ir tada
buvau savanaudis, tuščiagarbis žmogus ir elgiausi negarbingai. Dabar turiu iš visų jėgų stengtis su tuo
susidoroti. Bet ir tu būk sąžininga. Prisimink visa, kas įvyko tarp mudviejų, – jei iš tikrųjų būčiau tave
mylėjęs, kaip tada sakiau, tai kodėl nepalikau žmonos? Buvau savanaudis, paisiau vien savo poreikių
ir norų, tad kodėl tiesiog neišėjau pas kitą, tariamai padariusią mane laimingą?
– Vaikai – tiek kartų man sakei, kad nenori palikti vaikų.
– Jei būčiau taip juos mylėjęs, kodėl neleidau su jais viso laisvalaikio, užuot slapta lakstęs
pasidulkinti? Apgaudinėjau ne vien Tamę, sykiu vogiau laiką ir iš savo vaikų. Pasinaudojau jais, nes
troškau sekso su tavimi, bet vengiau pernelyg tau įsipareigoti. Sakiau, esu negarbingas padaras.
– Netikiu, ką čia šneki. Turbūt šitaip nori susigrąžinti Tamę. Turbūt išsigandai suvokęs, kad
kasdien nebematysi mergaičių, todėl kalbi ir darai bet ką, kad tik žmona įsileistų atgal.
– Tamė su manimi skiriasi. Neketina manęs įsileisti jokiomis aplinkybėmis. Taip man pasakė ir
turi tokią teisę. Praradau ją ir man taip skaudu – nebūčiau net pagalvojęs. Štai ko esu nusipelnęs.
– Jei neketinat vėl sueiti, kodėl man taip ir nepaskambinai? Kodėl?..
Jis sutrikęs nuleidžia galvą. Iš tikrųjų nė neketino man skambinti. Nenorėjo nieko su manim veikti.
Būtų mielai viską užbaigęs netardamas man nė žodžio. Nors sirgau, o jis tai žinojo, nors buvome
sykiu kone dvejus metus, – dar ilgiau, jei įskaitysim mano pastangas, – būtų mielu noru su manim
nebesusitikęs.
Jis manęs nemyli.
Niekada manęs nemylėjo.
Man ima vertis žemė po kojomis. Kone jaučiu jos drebėjimo, jos poslinkių sukeltus virpesius,
girdžiu, kaip dejuodama plyšta pusiau, numanau tuoj prasmegsianti. Neturiu į ką įsitverti, kas
sulaikytų smunkančią anapus. Išdaviau savo geriausią draugę dėl vyriškio, kuris niekad manęs
nemylėjo. Kuris manimi pasinaudojo, man melavo. Ko stebėtis, kad mano pasaulis sugriuvo. Aš pati
viską sugrioviau kliaudamasi užnuodyta viltimi. Net vežama į operacinę svarsčiau, kaip čia greičiau
pasveikus, kad galėtume būti sykiu. Net kai prisipažinau Tamei esanti baisi savanaudė, neketinanti
nieko aukoti dėl meilės, svajojau apie mudviejų su Skotu bendrą ateitį, kaip glamonėdamiesi lovoje
kada nors prisiminsime šitą baisų, bet galiausiai atkentėtą savo gyvenimo tarpsnį. Net tada, net tada,
kai buvau visiškai nusiminusi, vaizdavausi pasakojanti jam apie tai: jis ima mane ant rankų, bučiuoja
į kaktą ir sako niekada daugiau nebeleisiąs man taip kamuotis…
Gyvenau pažadais, užrašytais ant vandens, skirdama savo ligos atsitraukimą, savo išgijimą
žmogui, kuris buvo jau įrodęs esąs melagis ir priesaikos laužytojas. Užuot pasikliovusi savimi,
tikėjau kažin kuo.
Vos nepaaukojau savo gyvenimo meilei. O tai net nebuvo meilė.
– Nebuvai ištikimas Tamei ir anksčiau, tiesa?
Kai pasaulis ėmė skilti pusiau, pagaliau praregėjau.
Jis linkteli nepakeldamas galvos. Negali į mane žiūrėti. Neįstengia pažiūrėti man į akis ir
pripažinti, kad melavo, melavo, melavo. Bestuburis gyvis.
– Ar apie tai ir kalbėjai su Tame prieš tris dienas?
– Taip, o kodėl klausi?
Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl atėjau su juo susitikti. Ne nutraukti mūsų santykių, ne išvysti jį ir
priversti prisiminti, ką man jautė. O dėl to, kad savo tylos ir vienišumo buveinėje nuolat regėjau jos
veidą. Vis svarsčiau, kokia palūžusi ji atrodė. Mąsčiau apie moterį, tikrąja žodžio prasme laikiusią
mane už rankos sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis, o paskui virtuvėje atrodžiusią taip, tarytum
pati pultų žemyn nuo pasaulio krašto. Atėjau čia dėl savo draugės.
– Todėl, – ir dėl to atėjau pas tave, – kad prieš tris dienas pusiaunaktį užėjau į virtuvę ir radau ją
tūnančią tamsoje su aukšta stikline gėrimo, turbūt grynos degtinės.
– Kaip ji jautėsi?
– Prastai. Po teisybei, išsigandau dėl jos (kai įstengiau nugalėti siaubą, kad esu išprašoma lauk),
nes atrodė nusibaigusi iš sielvarto ir rūpesčio. Ji tarsi pasakė, kad prie senų žaizdų prisidėjo dar šis
tas, bet aš iki šiol ir nesupratau, ką turėjo galvoje. Tada prisipažinau, kad rašiau tau žinutes, nes
norėjau viską užbaigti. O dar toji Mirabelės žūtis… Manau, Tamė dabar tokia įsitempusi, kad gali
nebeatlaikyti, pakelti ranką prieš save.
– Kaip ji atrodė šiomis dienomis? – jis klausia vos valdydamasis.
– Nežinau, tada ji paprašė, kad išsikraustyčiau.
– Ką? O tu ją ir palikai? Kas tau darosi? Kodėl nepasakei anksčiau?
– Nežinau, gal ir todėl, kad neatsiliepei į sumauto telefono skambučius, – atsakau mintyse
pridėdama: mulki.
– O Dieve, reikia su ja pakalbėti.
– Aha, pasikalbėk.
Užsikabinu rankinę ant peties ir susikišu rankas į kišenes. Pirštai apgniaužia akmenuką, kadaise
Anansės man parneštą iš paplūdimio. Toks lygus. Matyt, gulėjo pajūryje daug daugiau amžių, nei
galėčiau sutalpinti savo galvoje, gludinamas bangų ir veikiamas gamtos, nuglostytas ir apdaužytas. Jis
maždaug tokio dydžio, kiek kartu su augliuku man išpjauta iš krūties. Nedidelis, bet neįtikimai
reikšmingas.
Tada jai padėkojau ir įsidėjau akmenuką į kišenę, ketindama grąžinti į pakrantę, nes Anansei
neatrodė svarbu palikti ką radus gamtoje, neardyti pusiausvyros, nieko neperkelti į kitą vietą. O juk
gamta pati nuolat su mumis taip elgiasi, kaskart atima ką nors iš tavęs, o išsiaiškinti, ar tai į gera, ar
ne, tenka tau pačiam. Štai teko iš manęs atimti dalį krūties, kad būčiau sveika. Iš manęs buvo atimtas
Skotas, nes niekada man kaip reikiant ir nepriklausė.
Štai atimtas ir pasitenkinimas savimi, primenama, kad susiimčiau, susivokčiau, ką turinti, kuo
galėčiau pasikliauti, kas už mane norėtų gyventi, kiek pati noriu. Turiu savo gyvenimą, reikia gyventi
pačiai.
– Dėkui, Beatrikse, – sako Skotas. Nuoširdžiai.
Linkteliu jam jau eidama pro duris. Linkteliu, tad nebeprireikia ne per tyliausio atsakymo: nėr už
ką, mulki.
 Tamė

– Štai ko nesuprantu, ponia Čalėj, – prabyla detektyvė seržantė Harvan, išklausiusi mano pasakojimo.
– Likote gyventi su vyru, kuris buvo apkaltintas prievartavimu. Tai kaip jūs pati su savimi sutariat?
– Nežinau, – atsakau, – maniau, kad tarp jų buvo meilės ryšys, kad ji melavo iš keršto, nes jis ėmė
trauktis. Sužinojusi tiesą paprašiau jo, kad išeitų.
– Ar Mirabelė buvo jau mirusi? – klausia ji.
Žvilgteliu žemyn apimta nerimo – į tą vietą, kur turėtų būti mano vestuvinis žiedas.
– Taip.
– Ar jūs ją nužudėte? – klausia detektyvas Veidas.
– Ne.
Atsakau ne taip tvirtai, ne taip piktai, kaip atsakytų nekaltas asmuo. Ir vis dėlto esu nekalta.
– Galiu jums papasakoti, ką manau apie tai, kas atsitiko? – sako Harvan.
Linkteliu galvą.
– Manau, kad buvote girta ir labai įtūžusi. Kai nusprendėte susitvarkyti gyvenimą su prievart…
atleiskit, su savo vyru, nebeturėjot ko rinktis ir nusprendėte išgiežti pyktį ant Mirabelės. Taigi
nusigėrėte ir patraukėte, galimas dalykas, ne jos užmušti, gal tik pasikalbėti. Sakykim, kad viskas
tikrai vyko taip, kaip papasakojote, bet nemanau, kad išėjote, kai ji užlipo į viršų. Tikriausiai vis dar
niršote ir užlipote paskui ją, reikalaudama pasiaiškinti dėl žinučių. Ji nekreipė į jus dėmesio, ir tai
dar labiau jus įsiutino. Sučiupote ją ir stengėtės panardinti galvą į vandenį. Ji priešinosi, gal
besigindama net sudavė jums, tada ir nebesusivaldėte. Galų gale šita moteris sugriovė jums
gyvenimą, matyt, gulėjo su jūsų mylimu vyru. Dar ir sudavė.
Turbūt panardinote ją po vandeniu, kad pamokytumėt, o kai ji grumdamasi išniro ir ėmė grasinti
visiems atskleisianti, ką padarėte, supratote negalinti leisti, kad tai įvyktų. Prisiminėte savo dukteris,
jas ir taip smarkiai pribloškė reginys, kaip tėvelį išsiveda policininkai; o dabar ir jūs būsite suimta,
tad jums paaiškėjo, kad vienintelis būdas ją užčiaupti visiems laikams – baigti, ką pradėjote.
Jai kalbant visąlaik purtau galvą apimta siaubo – nejaugi ji gali tai įsivaizduoti? Nejaugi iš tiesų
mano, kad kas nors taip paprastai galėtų nužudyti?
– Ne, taip nebuvo, – sakau.
– Man tai atrodo labiau nei įtikima, – įsikiša detektyvas Veidas.
– Ne, taip nebuvo. Aš išėjau. Neužlipau į viršų.
– Ką sakytumėt, jei papasakočiau, kad radome įkaltį, kad jūs ne tik užlipote į viršų, bet ir įėjote į
vonios kambarį?
Įdėmiai žiūriu į ją, paskui perkeliu žvilgsnį į Veidą. Dumia akis. Atpažįstu, kai blefuojama. Ypač
dabar, po ilgų Skoto pasakų apie tai, kad juoda yra balta, pirmiausia turiu pasitikėti savo pačios
įrodymais, o jau paskui visų kitų.
– Paklausčiau jūsų, kodėl manęs dar nesuėmėt, net dabar, kai prisipažinau buvusi tame name aną
naktį, kai ji žuvo.
Jie ir toliau užbaigia vienas kito sakinius, bet šį kartą tik susižvalgo. Svarsto, ar paika namų
šeimininkė, sėdinti priešais juos, galų gale užkibs ant kabliuko, ar reikėtų imtis ko kito.
– Pasakysiu, ką mes dabar darysime, ponia Čalėj, – taria detektyvė seržantė Harvan.
– Nes neturime jokių abejonių, kad panelę Kemini nužudėte jūs, – priduria detektyvas Veidas.
– Ketiname kuo nuodugniau patikrinti visus mūsų įkalčius ir tikimės aptikti tai, kas galutinai
įrodytų, kad esate Mirabelės žudikė. Tiesą sakant, ieškome įrodymo, kad buvote įėjusi į vonią. O
tada, ponia Čalėj, mes jus suimsime. Pasiruoškite kalėjime praleisti daug laiko.
– Jūs nieko nerasit, nes aš to nepadariau.
– Pamatysim, ponia Čalėj, – sako Veidas.
– Pamatysim, – pritaria Harvan. – Akivaizdu, kad būtų itin neišmintinga užsisakyti kokį nors
netikėtą kelialapį ar šiaip išvykti iš Braitono.
– Ir, patikėkit manim, mes sužinosime, jei tai įvyks.
– Mano dukterys Londone, – sakau.
– Na, turėsite susirasti, kas jas parveš, – atremia Veidas.
– Tad linkime sėkmės, – taria Harvan.
Tai nauja našta ant mano pečių. Aš laisva, žinau, kad jos nežudžiau, pasakodama apie tai radau
vietos paskutiniams dėlionės gabalėliams. O Mirabelės vis tiek nebėra. Mirė žinodama, kad ja
nepatikėjau. Šitos gėlos niekada nenumalšinsiu.
– Aš to nepadariau, – sakau būdama visai prie durų. – Niekad nebūčiau galėjusi to padaryti.
Ar reikėjo tikėtis ko nors daugiau nei nebylios paniekos?
 Tamė

Šalia policijos nuovados stovi mano vyras.

Stabteliu ant akmeninių laiptelių ir klausiu savęs, gal čia ne jis. O jei jis, tai kažin kieno burtų
veikiamas čia atsirado, juk tikrai ne mano. Jis kone paskutinis žmogus, kurį dabar norėčiau čia matyti.
– Ką čia veiki? – teiraujuosi vis dar nuo laiptelių.
Jis prieina – tarp antakių nerimo raukšlė, lūpos kietai suspaustos, visas įsitempęs ir nerimastingas.
– Į mano darbą atėjo Beatriksė, – ištaria jos vardą nė nestabtelėdamas, nors derėtų, juk tai jo
meilužė. – Buvo dėl tavęs labai susirūpinusi, tai pamaniau, kad reikia žvilgtelėti, kaip tau einasi. Ji
bijo, kad ko nors sau nepasidarytum. Pasakojo paskutinį kartą tave mačiusi labai susikrimtusią. Nė
neprisimenu, kad būtų taip susirūpinusi dėl tavęs. Tai ir išsigandau.
– Iš kur sužinojai, kad aš čia?
– Bandžiau susiskambinti mobiliuoju, kol įkaito, tada paskambinau į mokyklą pasiteirauti apie
mergaites, kaip jos atrodė, gal pati joms ką nors pasakei, gal kas nors iš mokyklos rytą kalbėjosi su
tavimi. Gavau atsakymą, kad mergaitės neatvažiavo, tada jau visai paklaikau. Staiga persmelkė
nuojauta, kad tavęs nebepamatysiu. Paskambinau tavo motinai ir viską traukte ištraukiau. Beje,
mergaitės laikosi puikiai, gali dėl jų nesijaudinti.
Nepapasakojau motinai tiesos apie Skotą, tik kad jis labai apsikrovęs darbais, o mes nekaip
sutariame. Iš jos veido supratau, kad ji kaipmat ištars klasikinius senelės žodžius „aš taip ir sakiau“,
ir, kol tai nesprogo man virš galvos, nuslydau nuo virtuvinės kėdės ir tekina nulėkiau pasikalbėti su
mergaitėmis. Motina buvo įsimiklinusi susieti savo posakį su bet kuo, jis apėmė smulkiausius atvejus,
kai jos nepaisiau praeityje, taip pat kaip bet kas iš to man gali atsiliepti ateityje. Pasakiau jai turinti
eiti į nuovadą pasikalbėti su policija apie nužudytą savo draugę, kad policininkai apklausė daugybę
žmonių, o aš ją pažinojau itin gerai, mudvi matėmės jos žūties dieną, todėl jie norės kalbėtis ilgiau. O
aš neketinanti skubėti kaip akis išdegusi paimti mergaičių iš mokyklos. Nesakiau jai, kad galbūt aš ir
nužudžiau, nes nebuvau tikra, ar padariau tai, ar ne. Nepaminėjau turinti papasakoti policijai, ką
žinau, nes baigiu save užgraužti.
Apkabinau mergaites lyg paskutinį kartą matydama laisvėje, bet apsiėjau be gausių jausmingų
„sudie“, nenorėjau jų gąsdinti.
Kai buvau vienuolikos, pasikalbėjau su berniuku, savo būsimo vyro, už kurio nuo pat mažų dienų
ketinau ištekėti, pirmavaizdžiu. Dažnai spėlioju, kas būtų atsitikę, jei nebūčiau jam tada pasakiusi,
kad galės tapti kuo panorėjęs, kad jam nebūtina elgtis kaip galvažudžiui vien dėl to, kad taip elgiasi
jo brolis. Ar jis būtų stojęs į universitetą? Ar mudu būtume tapę draugais, paskui meilužiais, vėliau
pora, kuri drauge išgyveno mano persileidimą, privertusį iškilmingai pažadėti savo gyvenimą vienas
kitam? Dažnai svarstau, ar lemtis būtų radusi, kaip suvesti mudviejų takus, kad jie vis iš naujo
susikirstų, kol bendro mūsų gyvenimo audinys taip persipins, kad galiausiai abudu atsidursime čia: jis
– kaltinamas pasibaisėtinu elgesiu, ir aš – įtariama žmogžudyste.
 Klausiu savęs, ar buvo įmanoma mudviem su Skotu nugyventi gyvenimą vienam be kito?
Jis prieina arčiau, ir netikėtai man ima kone gelti visą kūną – esu taip pasiilgusi vietos toje
mažytėje jo širdies kertelėje, kurią mano prašomas galėtų man išsaugoti. Būtų taip paprasta ištirpti
jame, leisti, kad perimtų mano naštą. Ir kaskart prisimenu, kad tai visai paprasta, bet ir sudėtinga, nes
jis taip jau padarė, – jis pakreipė mudviejų gyvenimus. Tai jis pasuko mano gyvenimą šia kryptimi ir
atvedė iki čia.
– Žinau, kad ne iš manęs šito norėtum, – sako jis. – Suprantu, be mano kaltės nebūtų nieko atsitikę,
suvokiu, kad šitai nieko nepakeis, kad tarp mūsų nieko nebėra, ir vis dėlto eikš čia.
Jis trukteli mane į glėbį. Nesipriešinu ir nebandau atstumti. Tuoj subyrėsiu. Manęs nebeliks,
suirsiu ir iš išorės, kaip jau kuris laikas jaučiuosi suirusi viduje.
– Įsivaizduok, kad čia kas nors kitas, – kužda man į plaukus, glausdamas arčiau. – Įsivaizduok, čia
kitas, ir leisk tavimi pasirūpinti.
Nežinau net kada pati pasijuntu verkianti, o jo rankos apglėbia stipriau, jis imasi mane tildyti,
atsargiai, švelniai glostydamas plaukus.
– Maniau, kad aš tai padariau, – girdžiu save kūkčiojant. – Visą laiką maniau, kad aš nužudžiau
Mirabelę.
 20
Tamė

Labai seniai
– Kaip tu atsiradai Braitone? – paklausė manęs Mirabelė.
Pabėgiojusios mudvi stabtelėjome atvėsti prie jos namo, darėme tempiamuosius pratimus. Kojos
pirštus prispaudusi prie sienos, tempiau kulną, kartu ir pakinklio sausgysles.
– Ta pati sena istorija, – atsakau.
– Atsekei jam iš paskos? – paklausė.
– Ne, man čia buvo pasiūlyta dirbti. Tarptautinės bendrovės padalinys, kurios dalis anais laikais
buvo „Žvilgsnio idėja“, ieškojo kokio nors darbuotojo, galinčio iš Londono atsikraustyti čia. Siūlė
man, bet norėjau atsisakyti dėl Skoto. O Skotas negalėjo man to leisti, tad persikėlė savo magistro
studijas čia.
– Atvyko tau iš paskos? Oho, negaliu patikėti, kad jis galėtų taip padaryti.
– Ne tu pirma taip sakai. Kai pradėjome dirbti „Žvilgsnio idėjoje“, daug kas irgi netikėjo, bet
ilgainiui pasakojimas tarsi pasikeitė, maždaug, kad jis ieškojo čia magistro studijų, todėl aš
pasiprašiau perkeliama, ir mudu atvykome kartu.
– Ir tai tavęs neužknisa?
– Ne, – atsakiau.
– Bet kodėl? Mane užknistų.
– Nes jis žino tiesą, ir aš žinau. Jis jautėsi nekaip, bijojo, jei bus atsekęs man iš paskos, tai
jaunesniems darbuotojams pasirodys silpnas, apakintas meilės, – beje, tai visiška nesąmonė, – todėl
suskato perrašyti istoriją. Man tai nekliudo, jau sakiau, mudu abu žinome tiesą, kaip ir mane įdarbinę
žmonės. Bet juk supranti, jei kas nors ką nors pasako, tai savaime nevirsta tiesa. Gali kartoti be
paliovos, vis tiek nevirsta.
– Matyt, taip vertinti geriausia.
– Kaip tu atsidūrei Braitone? – paklausiau jos.
Ji baigė tempiamuosius pratimus ir liuoktelėjo ant tvorelės, juosiančios jos įvažą. Padariau tą patį,
nujausdama, kad atėjo laikas ilgesniam pasakojimui. Man ji patiko. Mokėjo taip kalbėti, kad
įsitraukdavau į jos pasakojimą, tiesiog jame ištirpdavau.
– Mano gyvenime buvo toks metas, kai, regis, visa ritosi žemyn. Tada buvau ką tik ištekėjusi…
Turbūt praradau pati save. Tikrąją save. Tada išgirdau, kad kadaise dingusi mano draugė persikraustė
į Braitoną. Važiavau ten traukiniu jos ieškoti. Kaip galvą pametusi, ką? Nelabai žinojau, koks tas
Braitonas, ar didelis, kur kas yra, bet man reikėjo ten važiuoti ir susirasti ją. Turbūt maniau, kad
paplūdimys turėtų būti panašus į pakrantę sakmėje. Beje, ji ir pasekė man tą sakmę.
Vakarop teko grįžti namo tuščiomis. Bet kitą savaitę vėl atvažiavau, kasdien vykdavau jos ieškoti.
Taip ėjo mėnesiai, kol vieną dieną sutriko traukinių eismas, negalėjau laiku parsigauti į Londoną ir
atsirasti ten, kur turiu būti. Mano vyras pašėlo – ir buvo teisus. Nepasakiau jam, ką darau. Tai ir
turėjau galvoje tada, kai klausei, ar buvau neištikima vyrui. Nebuvau, bet nevisiškai. Tik
neatskleidžiau didžiulės paslapties, ir iš tiesų tai kone prilygo išdavystei. Mano atveju ji nebuvo
susijusi su kokiu nors asmeniu, tik su ieškojimais ir su šia vieta. Kaskart atvykusi vis labiau
įsimylėdavau Braitoną.
Vyras įpyko, kad tai vyksta jam už nugaros, tad kurį laiką lioviausi ieškojusi, prisižadėjau gerai
elgtis ir išmesti iš galvos tas kvailystes – surasti draugę. Prašiau vyro, kad persikraustytume čia ir
pradėtume naują gyvenimą. Buvau įsitikinusi, kad persikėlus reikalai pasitaisys, bet jis atsisakė.
Londone buvo jo gyvenimas, jo giminės ir darbas, be to, jam buvo įtartinas mano užsidegimas
išvažiuoti.
Atsigręžusi Mirabelė žvilgtelėjo į mane, pro suimtas į uodegą ir apsklidusias veidą iš šonų
garbanas nušvito šypsena.
– Supranti, jis, Braitonas, tapo tarsi dalimi mano savasties: druska prakvipęs oras, kirų klyksmas,
jūros grumėjimas ir bangų mūša pakrantėje. Kaip širdies dūžiai, kaip mano širdies plakimas, – ji
nutilo, akys apsiblausė. – Todėl išvažiavau. Pasakiau jam, kad tik trumpam, kol rasiu draugę, kol
prašvis galva, kol aptiksiu nors truputėlį savojo pirmykščio „aš“. Nes buvau praradusi save, Tame.
Be galo stengiausi bandydama prisitaikyti, būti ta, kokia iš tikro nebuvau, kol nebesusivokiau, kas iš
viso esu. Mano galva, kaip motina tu gali rasti čia sąsajų, kaip manai? Ar retsykiais nenori nuo visko
pabėgti, susirasti vietelę ir atsisėdusi pasijusti ankstesne savimi? Ar bent pabandyti būti tokia, kokia
anksčiau buvai, ir nesitaikstyti su kasdienybės reikalavimais?
– Turbūt taip. Bet štai pradėjau bėgioti.
– Jis man pasakė, kad jei išvažiuosiu, tai visiems laikams, kad nebegalėsiu grįžti. Aš prieštaravau,
man reikėjo pasinaudoti ta galimybe, ir jis suminkštėjo – jei tai netruksią per ilgai, jis duosiąs man
laiko. Aš taip maldavau jo paramos, erdvės sau pačiai, bet jis nepajėgė nei suprasti, nei man to
suteikti, tad galiausiai tariau – vis tiek išvažiuosiu. Štai tau ir ironija.
Žvilgtelėjo atgal, į kitoje gatvės pusėje išsirikiavusią raudonplyčių namų virtinę, bet žvilgsnis taip
ir sustojo pusiaukelėje.
– Per visą mano gyvenimą tada buvo bene sunkiausia išvažiuoti. Labai verkiau apimta siaubo, kad
darau didelę klaidą. Bet būtinai turėjau išvažiuoti. Jei būčiau pasilikusi, manęs pačios būtų visai
nebelikę, nes negalėjau būti savimi. Tik po kurio laiko pamažu supratau, kokia buvau savanaudė. Tas
sprendimas… Juk galvojau tik apie save, tai tinka, jei nesi susijęs su kitais, bet jei yra…
– Ar susiradai draugę?
– Ne. Nebeprisimenu, kada lioviausi ieškojusi. Retsykiais, kai ką nors sutinku, man pasidingoja,
kad tai ji, nes akys visad ieško jos tokios, kokią mačiau paskutinį kartą, supranti? Nuolat ieškau jos
jaunos, ne tokios, kokia turėtų būti dabar.
– Ar kada nors buvai apsisprendusi grįžti?
– Taip. Nenutraukiau ryšių, skambinau vos ne kas antrą dieną, rašiau laiškus, siuntinėjau atvirukus,
važinėjau į svečius. Bet išvykau per vėlai. Kai pabandžiau sugrįžti, buvo jau vėlu, buvo praėję per
daug laiko, nors išties ne daugiau kaip metai. Jis nebenorėjo, kad grįžčiau, puikiausiai apsiėjo ir be
manęs.
 – Kaip tada jauteisi?
Jos veide šmėstelėjo kančia, bet kaipmat dingo, ir ji vėl tokia, kokią gavau pažinti.
– Padariau klaidą, dabar galiu tai pripažinti. Ilgai visus kaltinau, kad nesuprato, kad neturėjo
kantrybės, kad nepristabdė savo gyvenimo ir neluktelėjo, kol surasiu save. Man nereikėjo taip ilgai
būti svetur. Ėmiau gilintis į save, man patiko naujasis gyvenimas. Štai šito niekaip negaliu suprasti.
Ar turėjau pasilikti ir mirti – kasdien po truputį, kol galiausiai vieną rytą būčiau pabudusi ir
apsižiūrėjusi, kad iš manęs nieko neliko, – ar išvažiuoti, kaip ir padariau, kad galėčiau vėl gyventi?
– Turbūt iš tikrųjų niekad ir nesužinojai, juk jau tada pasirinkai.
– O ką būtum dariusi tu?
– Aš? Nežinau. Jei kalbėtume apie Korą su Ananse, nė galvoj netelpa, kad galėčiau išvažiuoti,
taip pat neįsivaizduoju, kad palikčiau Skotą. Turbūt jis pernelyg tvirtai įpintas į audinį, iš kurio
sudaryta aš pati.
– Todėl aš ir leidausi į paieškas. Ieškojau žmogaus, kuris buvo mano pačios audinio gija. Niekada
neužmiršiu, kaip mano vyras užtrenkė duris man prieš nosį. Tąsyk vos nepalūžau. Galiausiai
sugniužau pamačiusi… pamačiusi, kokią padariau žalą. Tikinti save, kad elgiesi teisingai, visada
buvo lengva – kol savo kailiu nepatyriau nuopuolio.
Ėmė trinti rankas tarytum norėdama sušilti. Ir man darėsi žvarbu – nors diena karšta, mudvi kaip
reikiant nepasimankštinome ir per staigiai atvėsome, sparčiai džiūstant prakaitui.
Mirabelė pasakojo toliau:
– Buvau pati kalta. Ilgai stengiausi sugrįžti, bet jis atsisakė net įsileisti pro duris. Tada
pasižiūrėjau į save iš šalies, be jokio gailesčio. Ir nusprendžiau pasikeisti. Gauti gerą vietą ir
pasitempti, tapti verta pagarbos, sumania darbuotoja. Čia pat užsirašiau į koledžą, baigiau bakalauro
studijas, paskui magistro, kartu visą laiką siekiau įgyti kuo daugiau darbo patirties. Kad tapčiau tokia,
kokia esu, dirbau nematydama šviesios dienos.
– Taip, tai iš tiesų apsimokėjo.
– Ne, neapsimokėjo, – tarė ir nusišypsojo taip, kad man smigtelėjo į širdį. – Tame, aš vis dar
viena. Vis dar atskirta nuo žmogaus, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. Atvykau čia ieškodama tos,
kuri buvo mano gyvenimo audinio gija. Likau čia siekdama meilės ir pilnatvės, nors tai galėjau turėti
namie. Tik tada nežinojau. Stengiuosi, kad tai manęs nepriveiktų, bet, supranti, kartais taip įvyksta.
– Jis vis dar nenori, kad grįžtum?
– „Dabar jau nebegali pasirinkti, grįžti ar ne“, – taip jis man kadaise pasakė. Esą reikia
pasvarstyti, kaip eiti pirmyn.
– Norėjai, kad jis būtų tavo vaiko tėvas, bet nėštumas nepavyko? Viskas dėl to? Tai todėl jį taip
myli? Prisimenu, man tas pats buvo su Skotu, pasijutau tokia tuščia, norėjau, kad mane iškart
pripildytų kitas vaikelis, bet vėliau bijojau prisiimti tokią atsakomybę – o jei vėl taip atsitiks? Tada
supratau, kad esu beprotiškai priklausoma nuo Skoto. Nežinau, kur būtume mudu, jei nebūtų įvykusi ta
nelaimė, bet po jos neįsivaizdavau be jo savo gyvenimo. Negalėjau be jo, nes buvo vienintelis
žmogus, geriausiai žinantis ir suprantantis, ką jaučiu. Niekas nežino, kad Skotas pasiūlė į mūsų
vestuvinius žiedus įrėžti datą, kai turėjo gimti mūsų pirmasis vaikelis, vadinasi, ir jis apie tai galvojo.
Jei taip, galiu suprasti, kodėl buvai tokia neatsiejama nuo jo. Ar taip?
 – Tam tikra prasme, – pratarė ji tyliai.
– Praradai vaikelį? – paklausiau tiesdama ranką, kad paglostyčiau jai nugarą.
Mirabelė kone dejuodama atsiduso iš pačios gilumos.
– Negaliu apie tai kalbėti. Ką aš padariau… Kaip ją apleidau, – bešnekant ją ėmė dusinti, bet po
kelių akimirkų ji vėl kvėpavo tankiai ir giliai. – Nuolat matau jos veidą prieš akis, nuolat apie ją
svajoju… Viskas, ką darau, – tik jai, tik dėl jos… Ak Dieve, Dieve.
Ir delnais užsidengė veidą. Gaudė orą greitai, trūksmingai, kol galiausiai ėmė kvėpuoti lygiau.
– Negaliu apie tai galvoti. Man reikėjo būti su ja, bet to nepaisiau ir ją praradau. Negaliu apie tai
galvoti.
Paėmusi ją už parankės, sunėriau mudviejų pirštus ir prisiglaudžiau dar arčiau, lyg sakydama, kad
gali manimi pasikliauti.
– Žinau, kad elgiuosi taip, tarytum man niekas nesvarbu, kad esu stipri, o gyvenimas ir skirtas juo
naudotis, kad galiu daryti, ką noriu, vykti, kur noriu, bet… aš šąlu. Be jos šąlu.
Apglėbiau ją ir prisitraukiau prie savęs. Ji padėjo galvą man ant krūtinės, pajutau, kaip kiek
atsileidžia. Priglaudžiau dar arčiau, dar tvirčiau ir beveik nesąmoningai pabučiavau į kaktą, kaip
Korą ar Anansę, kai joms ką nors skauda.
Kai įsivaizduoju savo vaikelį, man skaudu, bet netekti vaiko, kurį auginai, pažinojai kiekvieną jo
veido bruoželį, ilgomis naktimis migdydama pripratai prie jo alsavimo, netekti vaiko, kurio šypsena
kėlė iš giliausios duobės… Net galvoti apie tai kančia.
– Atleisk, – tarė ji atšlydama. – Man jau geriau. Dabar jau geriau.
– Nebūtinai visada turi atrodyti narsi. Retkarčiais gali truputį sugniužti.
– Taip, nepriekaištingoji Tame, žinoma.
– Aš? Nepriekaištingoji? Nieko sau! Siekiu būti nepriekaištinga, tai tiesa, tik niekas nekreipia
dėmesio – geriausiu atveju.
– Nemeluoju. Mačiau tave su vaikais, žinau, kokia esi iš tikrųjų.
– Ne, matei su vaikais tik tada, kai viskas klojasi gerai. Nematei manęs stovinčios miegamajame
ir stūgaujančios kaip šmėklos, nes mergaitės niekaip nebaigia triukšmauti ir nė neketina miegoti.
Nematei užlindusios apatiniame tualete paverkti, nes nesusitvarkau. Dabar man kiek lengviau, jos
daugeliu atžvilgių vyresnės, dabar nebeužeina noras išeiti ir nebegrįžti net, ooooi, dvi valandas ir
trisdešimt septynias minutes.
Jos veide šypsena nušvito kaip saulė, užtekanti virš Braitono, – skleidžianti šilumą ir nuostabi.
– Iš tikrųjų norėdavai išeiti ir viską palikti?
– Taip, manau, kad tai patiria kiekviena motina. Tik nė viena nepasakoja apie sunkias valandėles,
tiesa? Gali išgirsti apie bemieges naktis, apie tai, kaip trūksta laiko pabendrauti, tačiau niekas
nesiskundžia, kad nėra laiko pamąstyti apie save, ko norėtum gyvenime. Jokia mama nesiskundžia
bijanti, kad viską daro ne taip ir tik kenkia savo vaikui. Niekas nepasakoja, kaip gelia ir tau, kai
skauda tavo vaikui, kai nežinai, kaip apmalšinti jo skausmą. Negirdėti ir apie baimę kartą pažvelgti į
veidrodį ir suvokti, kad į tave žvelgia visai ne ta, kurią tikėjaisi išvysti, ir kas žino, kas nutiko tai
moteriai, kuri turėjo pasirodyti.
– Tau tai negresia, – pasakė dar plačiau šypsodamasi Mirabelė. – Iš tikrųjų.
 Pakėlusi ranką man prie veido nykščiu švelniai paglostė skruostą, kadaise panašiai darydavo
Skotas, kai mudu pradėjome viešai rodytis kaip pora ir naudodavomės kiekviena dingstimi paliesti
vienas kitą.
– Priminei man draugę, kurios čia, Braitone, ieškojau, – tarė ji atitraukdama ranką, bet
tebesekdama mane įdėmiu žvilgsniu. – Kartais net dingojasi, ar tik ji nepersikūnijo į tave.
– Kur ten. Aš tokia vienintelė. Ar negirdėjai, kai buvau išlieta, buvo sudaužyta liejinio forma.
Jos juokas kaip pirmas karšto skrebučio su sviestu kąsnis, toks dieviškas ir teikiantis malonumo,
kad turėjai valdytis ir akimoju nepraryti. Man norėjosi, kad ji nuolat juoktųsi, kad galėčiau pasisotinti
tais nuostabiais garsais.
– Girdi? – paklausė manęs.
– Ką?
– Vanduo, artėjančio potvynio garsas.
– Ne, – atsiliepiau, nors iš tiesų girdėjau.
Girdėjau vandens srautą, šniokščiantį pakrante, užliejantį smėlį ir kylantį vis aukščiau. Sulig
kiekviena atplūstančia banga pasaulis apie mane šviesėjo, pastatai nyko, pagaliau jis tapo vienas
mėlynas dangus, kokį matau tik savo svajonėse. Saulė – didžiulis, oranžinis kamuolys – aukštai
danguje, o apie mus visur smėlis, akmenukai ir stambūs, tvirti palmių kamienai. Iš dangaus ėmė lyti –
raudonai raudonai, dar daugiau raudonio. Apkrito mūsų pečiai, galvos, visa pakrantė. Smėlis, ant
kurio mudvi sėdėjome, buvo nuklotas raudonais žiedlapiais. Švelniais šilkiniais raudonų rožių
žiedlapiais.
Grįžtelėjau į Mirabelę.
– Tai šito pokalbio nebuvo, tiesa?
– Manau, kad buvo, – atsakė ji.
– Tai kaip galėjau prisiminti visą tą kalbą apie Flerę?
– O gal ir nebuvo, – atsiliepė.
– Sakyk, ar buvo?
– Negaliu pasakyti, turi pati išsiaiškinti.
– Bet…
– Tu juk žinai, Tame, ką daryti, ar ne?
– Nežinau.
– Tikrai žinai, kur nežinosi, juk esi mama. Na, mama. Mama. Mama. Mama? Mama!

Priešais mane stovi Anansė su dviem mano mėgstamiausio puodelio dalimis rankose.
– Aš visai netyčia, mama, visai netyčia, – sako ji.
Gurkteliu sausa gerkle, bandydama susigaudyti, kas čia vyksta ir kaip parsigauti į tikrovę.
– Atsiprašau, mama, – sako Anansė.
– Suprantu, – sakau sėsdamasi.
Galva tarytum ką tik iš spaustuvų. Atsiminimas panašus į sapną, o sapnas atrodo kaip atsiminimas.
Jame esama kažko, kas man neduoda ramybės, jau seniai graužte graužia. Ar mudvi vis dėlto
kalbėjomės? Man atrodo, kad kalbėjomės. Tikrai prisimenu, kaip sėdėjome ant tvorelės prie jos
namo, betgi mes dažnai taip darydavome. Nors esu tikra, kad prisimenu atvejį, kai ji nesusivaldė ir
papasakojo apie prarastą dukterį.
– Mama, reikalas tas, kad aš turbūt trupučiuką prišiukšlinau, – sako ji.
Kora nakvoja svečiuose pas draugę, aš turėjau likti su Ananse. Ji užsimanė žaisti svetainėje, o
man iš nuovargio labai merkėsi akys.
– Kur? – klausiu dairydamasi po virtuvę.
– Bet turi prižadėti, kad nešauksi, – prašo ji.
– Galiu tik prižadėti, kad pasistengsiu nešaukti labai garsiai.
– Turėjau patiekti pusryčius meškiukams, – aiškina ji, – tai teko atsinešti į svetainę dribsnių. Jų
reikėjo Anansės restoranui. Atsiprašau, mama.
Turint galvoje visas aplinkybes, prišiukšlinta ne taip jau baisiai. Tik ant kilimo sutrupinta pusė
pakelio dribsnių, taip pat išpilta šiek tiek pieno, tačiau neatlaikė mano mėgstamas puodelis, be to,
teko įeiti į svetainę ir viską išsiaiškinti. Tam kambariui vis dar jaučiu pasibjaurėjimą.
Čia pradėjo irti mano gyvenimas. Tai čia tuo pačiu laiku kaip tik ir prasidėjo mano gyvenimas.
– Atsiprašau, mama, – sako Anansė.
– Nieko baisaus.
Vis dar apsimiegojusi lenkiuosi rinkti oranžinių kukurūzų dribsnių, nuklojusių sviesto spalvos
kilimą. Jei kilimas būtų smėlis, o dribsniai raudoni, tada lyg rinktume žiedlapius Rožių žiedlapių
pajūryje.
– Ką sapnavai, mama? – klausia Anansė, su manimi rinkdama dribsnius.
– Sapnavau, kad einu į Rožių žiedlapių paplūdimį, kaip toje sakmėje, kurią jums sekdavo tetutė
Mirabelė.
– Ak. Ar ir ji ten buvo? – domisi ji.
– Taip, po teisybei, buvo.
– Kaip puiku. Ar smagiai praleidot laiką?
– Smagiai.
Kažkas iš to pokalbio man kelia nerimą, jau seniai mane graužia. Kai ko trūksta. Tas kai kas
tarytum nuolat šmėkšo man prieš akis.
Kai pilu Anansės puotos likučius į šiukšlių dėžę, į akis krinta paveikslas su rožių žiedlapiais
pajūryje. Grįždama pas Anansę praeinu pro jį ir dirsteliu į figūrą paveiksle, nutapytą su meile.
Ak, Mirabele, sakau mintyse, ir mano žvilgsnis ieško atilsio tarp rožių žiedlapių jos delnuose.
Žiūriu į tuos žiedlapius, ilgokai žiūriu, paskui žvilgsnis užčiuopia ranką. Pliką ranką, pilną rožių
žiedlapių. Pliką ranką.
Galvoje staiga ima spengti, beveik iškart užsidega visas kūnas. Žinau, kas tai padarė. Kas nužudė
Mirabelę.
 Flerė

Ponia Č. iš tikrųjų labai sutriko, kai mudu išdygome su paveikslu.

Name tai pirmasis daiktas, kurį pakeičiau. Ne dėl to, kad rengčiausi čia gyventi ar panašiai.
Negalėjau pakęsti, kad jis yra čia, nes žinojau, kad dėl jo ji išvyko.
Jaučiu tai ir dabar. Nuo to laiko, kai įėjau į vonią, kai atsiminimai užplūdo mane kaip upė, per
potvynį verčianti užtvankų sienas, jaučiu labai aiškiai. Nojus sako, kad tai praeis. Stengiuosi
išsilaikyti ir nepalūžti įtikinėdama save, kad nieko nejaučiu, nors iš tiesų jaučiu. Sutikčiau su juo, jei
visąlaik nejausčiau. Jei širdgėla nebūtų tokia aštri, kad tarpais neištvėrusi pravirkstu iš skausmo,
visai ne dėl to, kad jos nebėra.
Dažniausiai rytais vartausi lovoje, svarstau, kaip mudvi būtume praleidusios kartu dar dieną. Tada
tikrai būčiau pasikalbėjusi. Būčiau paklaususi, kodėl ji išvyko. Kaip galėjo būti tokia tvirta.
Paprašyčiau, gal vėl galėtų būti mano mama. Būti mama, užuot buvusi moterimi, su kuria
susidraugavau. Dažniausiai tildau Nojų, jis bando prašnekti, bet supranta ir apie mano troškimus
nebesako nė žodžio. Troškau gyvenimo, kurį būčiau turėjusi gyventi. Maldavau to, kas niekada
nebuvo mano.
Paveikslas turėjo būti išneštas.
Ta sakmė ir išvogė mano gyvenimą, nenorėjau, kad čia atvykusią ji mane kaskart pribaigtų savo
priminimais. Žinojau, kad ponia Č. jį įvertins. Nebuvau tikra, ar suprato, kad moteris paveiksle
pernelyg panaši į mano motiną. Nieko apie tai jai nesakiau. Nežinojau, kaip jausis turėdama ant
sienos mano motiną po visko, bet širdimi nujaučiu, kad kaip tik jai paveikslas ir turi likti.
Iškrėtėme visą namą ieškodami rakto nuo užrakinto kambario, paskui suradome valytoją, toji
apverkė Mirabelę, bet pasakė niekada to rakto neturėjusi ir to kambario netvarkiusi. Paskambinome į
policiją, greičiausiai policininkai padėjo tą raktą į vietą, tik niekaip negalėjo nurodyti kur. „Naudos
kaip iš krapštukų per lietų“7, – po to pokalbio pasakė Nojus. Pasižiūrėjau į jį nustebusi, nes visiškai
nesupratau.
Vadinasi, kitas mūsų veiksmas – išlaužti duris.
– Ar tikrai to reikia? – klausia Nojus.
– Taip, – atsiliepiu.
Tiesą sakant, nežinau. Teisiniu požiūriu tai mano namas, ir vis dėlto jos. Mano mintyse ji gali
pasirodyti kiekvieną akimirką ir aprėkti, kad atsikračiau jos paveikslo ir išlaužiau duris į slaptąjį
kambarį.
Jam prireikia keturių bandymų jas įveikti, smarkiai kenčia petys ir vyriškasis orumas.
– Mano didvyris, – sakau jam, mainais jis bando mane pakutenti, bet su skaudančiu petimi ne kažin
kiek pasigrabaliosi; galiausiai vos neįvirstu į kambarį.
Tikėjausi netvarkos, bet jos čia nėra. Lovos apklotai atlankstyti, jokių rankšluosčių svečiams ant
krėslo prie švieslangio, mielas, jaukus kambarys – ant lovos graži gėlėta antklodė, didžiulis kilimas
su saulutėmis, mano mėgstamiausiomis gėlėmis. Nors kituose kambariuose įtaisytos žaliuzės, čia kabo
užuolaidos – skaisčiai mėlynos, mano mėgstamiausios spalvos. Prie lovos šviestuvas iš lavos. Kai
buvau jaunesnė, man tokie itin patiko, norėjau juos rinkti, tik mano kambarėlyje neužteko vietos.
Sienos blyškiai melsvos, tokios pat kaip mano kambarėlyje, kai buvau dar mažytė. Čia mano
kambarys.
Kad mano, suprantu ne iš daiktų, kuriais jis apstatytas, bet iš savo nuotraukų ant sienų. Mokyklinės
nuotraukos suklijuotos į vieną didelį chromuotą rėmą, dar atskirtos baltu kartonu ir sudėliotos pagal
metus. Matau save šešiametę plonomis kasytėmis, septynmetę su išsipūtusiu plaukų kamuoliu, surištu į
uodegą. Tėvelio draugo žmona pamiršo, kad tądien mokykloje bus fotografuojamasi, ir paliko mano
plaukus sušukuoti tėveliui. Štai aš sulaukusi aštuonerių, su dviem ilgomis kasomis, jų galai papurenti,
o ne papuošti kaspinais, nes man taip patinka. Devynmetės plaukai gana trumpi, nes tėvelis jau
nesusidorojo, tai nusivedė pas kirpėją ir paprašė, kad nukirptų. Verkiau nesustodama. Aš dešimties –
didžiulis afrikietės plaukų kamuolys, šypsausi objektyvui tarytum šauniausia dešimtmetė pasaulyje
(atrodžiau išties kietai). Vienuolikmetės plaukai vėl iki pečių, nes mokykloje pasirodė ji, mama,
nuėjusi į valgyklą paprašė vienos spalvotosios virėjos, kad ši man perduotų jos nupirktas plaukų
priežiūros priemones ir pamokytų, ką su jomis daryti. Tada ir pradėjau naudoti kokosų aliejų. Aš
dvylikos, plaukai krenta ant nugaros. Trylikos – paslaptingai dengia akį. Keturiolikos – slepiuosi už
plaukų, veido beveik nematyti.
Nežinojau, kad ji turi šias nuotraukas. Rėmuose ant sienos yra ir kitų: aš ketverių metukų, žaidžiu
su ja paplūdimyje, penkerių – atnešu jai arbatos į mūsų užpakalinį kiemelį, ji laiko mane dar visai
mažytę ant rankų. Tai senos nuotraukos, nuo laiko parudusios, bet ji gerokai jas padidinusi ir
pasikabinusi. Dar yra keletas iš pastarųjų mūsų metų, fotografuota mobiliuoju telefonu, sėdžiu savo
automobilyje ir šypsausi jai, Levišamo kavinėje puikuojuosi jos didžiaisiais akiniais nuo saulės,
nueidama atsigręžiu per petį pažiūrėti į ją, tiesiog šypsausi jai per kavinės staliuką. Nuotraukų kokybė
prastoka, bet ir šias ji padidinusi ir pakabinusi. Visa siena vien mano nuotraukos. Mano.
– Šauni buvai, – sako Nojus.
Žiūriu į nuotraukas, ir širdis ima smarkiai plakti. Noriu pulti, versti stalčius, atidaryti spintas,
karštligiškai ieškoti – kas dar iš mano gyvenimo čia užrakinta? Skubu prie didelio raudonmedžio
bufeto šalia lango ir traukau stalčius. Pirmas pridėtas rankšluosčių, antras paklodžių, kiti du tušti, bet
paskutinis pilnas laiškų su įstaigų antspaudais. Kaip stoviu, taip ir atsisėdu, susigūžusi imu vieną po
kito traukti juos iš vokų. Tai laiškai iš mano mokyklų. Mokyklos kelionių, susitikimų blankai, atvirų
vakarų skelbimai, mano mokymosi ataskaitų kopijos, – originalai kur nors tėvelio namuose, – net
mano egzaminų tvarkaraštis.
– Nesuprantu, – sakau garsiai, nors viską kuo puikiausiai suprantu.
Ji prašydavo mokyklų, kad šios nuolat praneštų naujienas. Įdomu, ar pasisakė mokytojams, kad
mane paliko, ar prisipažino, ar paaiškino, kodėl nebegali grįžti? Norėjo apie mane viską žinoti.
Kaupė mokyklines nuotraukas ir mokymosi ataskaitų nuorašus. Štai kodėl žinojo, kada atvažiuoti po
paskutinio egzamino. Štai kodėl žinojo, kad tėvelis sulaužė susitarimą. Tai ji, tikriausiai ji, prašė
direktorės ir panelės Devendis pasikalbėti su tėveliu, kad leistų mane į mokyklos ekskursiją.
Ji visą laiką buvo ten. Dalyvavo mano gyvenime iš tolo.
 – Aš jai daug reiškiau, – sakau Nojui.
Jis susiraito šalia, savas ir mielas. Apkabina mane.
– Žinoma, daug, – patvirtina.
– Tik pažiūrėk, – sakau tiesdama jam pluoštą savo praeities. – Visą laiką galvojo apie mane,
stengėsi dalyvauti mano gyvenime kaip įmanydama.
– Matau, – sako jis. – Mažyte, iš to, ką sužinojai ir ką pati prisiminei, – iš visko gali spręsti: kažin
ką būtų atidavusi, kad galėtų dalyvauti tavo gyvenime. Labai tave mylėjo. Ji buvo tavo mama.
– Mano mama.
Mama. Pavartalioju tą žodį burnoje tarsi skonėdamasi. Mama. Toks trumpas žodis, o reiškia tiek
daug. Mama.
Žiūrinėju tą nuotrauką, kurioje ji laiko ant rankų mane – mažutę, rausvais šliaužtinukais. Ji pati
puikuojasi daugybe afrikietiškų kasyčių, nežiūri į kamerą ir nesišypso, žvelgia į mane ir šypsosi man.
– Mama, – sakau nuotraukai. Tą žodį esu ištarusi vos kelis kartus. Čia pirmas kartas, kai išties
noriu jį ištarti.

7Kiek dantų krapštukų buvo numesta ant grindų filme „Lietaus žmogus“? – klausiama ironizuojant kino aistruolius. Garsiojoje „Lietaus
žmogaus“ scenoje su nukritusiais dantų krapštukais vaidina Dastinas Hofmanas ir Tomas Kruzas.
 21
Tamė

– Tai padarėt jūs, tiesa?

Stoviu šalia žudikės. Šalia tos, kuri tikslingai, sąmoningai, tyčia atėmė gyvybę. Ne tam, kad kam
nors palengvintų kančias, ne gelbėdama kieno nors gyvybę. Norėdama sunaikinti, padaryti galą.
– Ponia Čalėj, – sako ji šypsodamasi man taip pat šiltai, kaip ir policijos nuovadoje per patį
pirmąjį mūsų pokalbį. – Visada malonu jus matyti.
Akimirką suglumstu, tačiau paskui pagaunu tą jos veido išraišką, ši vos šmėsteli ir dingsta akių
gilumoje. Ji supranta, kodėl aš čia, ir grakščia ranka mosteli, kad sėsčiausi priešais ją.
Radau ją žvirgždėtoje pakrantėje, paplūdimio kavinukėje prie staliuko ant pakylos. Iki čia atklysta
nedaugelis, mat įdienojus visai netoliese praplaukia žvejų valtys, saulė būna gana aukštai, ir žuvies
kvapas rieste riečia nosį.
Jos plaukai palaidi, veidą dengia akiniai nuo saulės, ant plastikinio stalelio guli knyga.
Dažniausiai ją matydavau su kostiumėliu, o šiandien mūvi džinsus, vilki gražią gėlėtą palaidinukę ir
zomšinį švarkelį – matyt, jai laisvadienis.
– Prašom sėstis, – ji šneka vis taip pat šiltai ir svetingai, nusiėmusi akinius baksteli jais į kėdę
priešais.
Negaliu atitraukti akių nuo jos rankos. Rankos, nužudžiusios Mirabelę.
Aš svarstau. Tai lankoma vieta, tiesa, žmonių nedaug, bet mus iš kavinukės puikiausiai mato vyras
dėmėta prijuoste. Keli žmonės palei pat jūrą sėdi ant sulankstomų kėdžių, viltingai sumerkę
seklumėlėse meškeres. Čia ji man nieko nedarytų. Jos stilius – žmogžudystė privačioje aplinkoje. Itin
apdairi žudikė.
Vis dar neryžtingai sėduosi ant plastikinės kėdės. Ji ir vėl nusišypso. Ar šypsojosi ir tada, kai
stengėsi išlaikyti Mirabelę po vandeniu, o gal iš neapykantos rėkė ir plūdosi? O gal jai tai nieko
nereiškė, tiesiog reikėjo padaryti, ir viskas?
– Noriu atsigriebti, nes jau seniai neskaičiau, – sako rodydama knygą ant stalo, ši guli nugarėle į
viršų.
Negaliu liautis spoksojusi į jos rankas. Švelnios ir laibos, nagai trumpi ir tvarkingai apkirpti.
– Taigi kuo galiu jums padėti?
– Tai padarėt jūs, tiesa? – pakartoju savo klausimą.
Įduria į mane žvilgsnį, galvą krypteli į šoną lyg svarstytų, ką atsakyti. Kaip ir Veidas, aš nė karto į
ją neįsižiūrėjau. Visad laikosi nuošalyje, bet dabar suprantu, kuo patraukė Mirabelę. Jos veidas
mielas ir jaukus, turbūt neprieštarautum tokį išvysti kas rytą atmerkęs akis, tarytum jį kuriant taikyta
šimtai tūkstančių šypsenų, kol sulieta į vieną, įkūnijančią prieraišumą. Jei nežinočiau, kad ji žudikė,
laikyčiau tikra gražuole.
– Nesuprantu, apie ką kalbat, ponia Čalėj, – atsako ji.
 – Tiek daug smulkmenų mane trikdė, tiek dalykų, kurie atrodė nei šiokie, nei tokie. Pirmiausia, kad
pirmąkart pas mus atėjusi mane išsyk pažinote. Nepasiteiravot vardo, – juk duris galėjo atidaryti bet
kas, – nes žinojot, kad tai aš.
Labą dieną, ponia Čalėj. Ar jūsų vyras namie?

– Dar atsimenu, kaip Mirabelė suirzo prie savo namų, kai judu su Veidu vis baigdavot vienas kito
sakinį. Nebuvo įsižeidusi, bet pavyduliavo, kad turite kitą asmeninį gyvenimą, o ji jame nedalyvauja.
Gal judu abudu vienas kitą scenoje dubliuojate, ką? Nes tai, ką čia darot, – tik pabaigiat
vienas kito sakinius, – neatrodo nei žavu, nei juokinga, tik erzina.

– O policijos apklausų kabinete paklausėt, ar ėjau į Mirabelės namus patikrinti, ar nepramigo, nes
žinojot, kad ėjau. Greičiausiai pati ten buvot.
Ar nenuėjote pažiūrėti, kas jai?

– Pati man sakėt per laidotuves, kad beveik neabejotina, jog į jas ateis ir žudikas.
Nustebtumėt, jei žinotumėt, kaip dažnai žudikas pasirodo laidotuvėse.

– O kai aš atėjau ir papasakojau, kas atsitiko tą naktį, kai ji mirė, užsimiršusi pavadinote ją ne panele
Kemini, o Mirabele – iškart pamaniau, kad pažinojote. Ištarėte jos vardą lyg kalbėdama apie mylimą
žmogų.
Jūs nusprendėte susitvarkyti gyvenimą su prievart… atleiskit, su savo vyru, todėl nebeturėjot
ko rinktis ir nusprendėte išgiežti pyktį ant Mirabelės.

– Vis dėlto svarbiausia – mano vestuvinis žiedas. Jūs žinojot, kokia ten data. Vienintelis žmogus,
kuriam kada esu apie tai sakiusi, buvo Mirabelė – tik todėl, kad maniau, jog ir ji prarado kūdikį. Tik
iš jos galėjote tai išgirsti, Mirabelė žinojo, kad tai paslaptis, nebūtų prasitarusi bet kam, nebent
mylimam žmogui.
Aš jį atpažinau, nes jis toks neįprastas. Be to, jame toks keistas įrašas. Ne jūsų vestuvių data,
kiek supratau. O kieno? Pirmojo pasimatymo? Kokio nors gimtadienio? Pirmojo meilės
prisipažinimo? Pirmojo pasidulkinimo?

– Mačiau jos paveikslą, moteris jame nemūvi žiedo, tada ir supratau, kaip čia yra. Ne kas kita, o tai
mane nuolatos graužė. Jei tai buvo eilinė jūsų byla, jūs per daug žinojote apie mane.
Detektyvė seržantė Harvan – nežinau net jos vardo – nieko neatsako. Šypsena jos veide švelni ir
gera. Aš irgi tyliu, tada ji maloniai klausia:
– Tai ką tikitės išgirsti iš manęs?
Ko tikiuosi? Išpažinties? Paneigimo? Ko nors per vidurį?
– Prisipažįstu, nežinau. Po teisybei, noriu, kad pasakytumėt – kodėl? Mačiau žinutes, kurias ji
jums siuntė, buvo visiškai jus įsimylėjusi. Kodėl jums reikėjo ją užmušti? Kaip galėjote?
Detektyvė seržantė Harvan ilgokai tyli, tada lėtai pakelia akis ir sutinka mano žvilgsnį.
 – Kartą turėjau draugę, – ima pasakoti iš lėto, rinkdama žodžius. – Ji buvo laimingai ištekėjusi,
augino du vaikučius. Turėjo puikų darbą ir prakeiktai nuostabų gyvenimą – bent taip atrodė. Mano
draugė jautėsi mirštanti gyva, ji man pasakojo. Jos gyvenimas buvo be priekaištų, bet širdyje vėrėsi
praraja.
Bet kartą išėjusi pabėgioti ji susitiko patį nuostabiausią pasaulyje žmogų. Iš pradžių kokias dvi
savaites abidvi tik prasilenkdavo, atpažindamos viena kitą, paskui pasikeisdavo šypsenomis,
linkčiojimais. Draugė pasakė, kad ėmė gyventi tik dėl tų valandų, tų akimirkų, kai vildavosi, kad
nuostabiausia pasaulyje moteris jai nusišypsos ir įprasmins visą dieną.
Gyvenu tik dėl tavo šypsenų. Jos viskam suteikia vertę.
 Erika

Tamija Čalėj įduria akis į mano rankas. Negali atplėšti žvilgsnio, turbūt vaizduojasi, kaip viską jomis
padariau. Niekad nesupratau, ką joje matė Mirabelė. Tamija nuobodi ir nešiuolaikiška, tikra vištelė,
nė nesuvokianti, kad tokia yra.
– Mano draugė išsigando to ryšio, – pasakoju toliau. Beje, vis primenu sau, kad nekalbėčiau lėtai
ir apgalvotai, regis, ji to nemėgsta. – Ji niekada taip nesijautė su moterimi. Ir anksčiau įsimylėdavo
tik vyrus, bet ši moteris galėjo ją išvesti iš proto. Dievaitė kasdieniame pasaulyje. Galiausiai jiedvi
ėmė kalbėtis, susitikusios stabtelėdavo, susėsdavo paplūdimyje ir plepėdavo, šnekos užtrukdavo vis
ilgiau, o bėgiojo jos vis trumpiau.

Žinai, kai mudvi susitinkame, man tai geriausias metas, jau seniai. Tu išties šauni.

– Ir draugė suprato beįsimylinti tą nuostabią, nepakartojamą asmenybę. Jiedvi turėjo tiek daug
bendra, joms patiko tie patys filmai, tokia pat muzika, prajuokindavo tie patys dalykai. Ir kartą, kai
gražioji bėgikė atsitiktinai palietė draugės ranką, šiai pasirodė, kad ji žuvusi ir kartu užgimstanti
gyventi iš naujo.

Kodėl tau neužėjus pas mane išgerti kavos? Gyvenu ne taip toli nuo čia. Galėsi išsamiai
paaiškinti, kodėl man reikia kitų sportbačių, o ne šitos vargšės dabar avimos porelės.

– Tada bėgiojimui atėjo galas, jiedvi susitikdavo jos namuose, visada slaptai, nes niekas neturėjo to
žinoti; draugė buvo ištekėjusi, o gražioji moteris – lesbietė. Draugė pasakojo, kad pirmą kartą išdrįso
tik pabučiuoti gražiąją moterį, jos sėdėjo ant sofos ir žiūrinėjo paveikslą, – sakmė apie jį tai
stebuklingajai moteriai tiek daug reiškė, – ir tada ji tai padarė. Pasigręžė virpėdama kaip lapelis,
palinko artyn ir palietė lūpomis. Draugė sakė, kad anksčiau nebuvo pajutusi nieko panašaus į tą karštį,
tą išlydį, tą aistrą, peršniojusią visą kūną. Su jokiu vyru jai to neteko patirti. Net su savuoju, karštai
mylimu.

– Nemaniau, kad mane pabučiuosi. Dingojosi, kad tau tai visai nerūpi. Pati norėjau tave
pabučiuoti nuo pat tada, kai mudvi susitikome bėgdamos patį pirmąjį kartą, o tu atsigręžei ir
pasižiūrėjai į mane, nesiliaudama bėgti atbula. Pamaniau sau, kaip miela. Jei būčiau buvusi nors
kiek drąsesnė, būčiau apsigręžusi ir nudūmusi tau iš paskos.
– Jei būčiau bent nujautusi, ką man tai duos, būčiau kaipmat leidusis sugaunama.

– Po kelių savaičių, kai jos atsidūrė lovoje, draugė manė, kad jos širdis nebeatlaikys. Tada, tik tada ji
suprato, kas yra meilė ir seksas, ką reiškia pajusti visišką pasitenkinimą.
– Tik dabar supratau, kad iki šiol nė nesimylėjau. Nuo to, ką man darei, iki šiol tebevirpu.
– Ir aš dar niekada taip nesimylėjau. Tu man viskas.

– Bet juk ji turėjo vaikų, tiesa? Draugė negalėjo lyg niekur nieko imti ir palikti vyro, nes nebūtų
galėjusi kasdien matytis su savo vaikais. Tai būtų ją pribaigę. Todėl ji taip ir liko, vis giliau
klimpdama į meilę, patirdama nuostabų seksą ir pagaliau pradėdama suprasti, kas tokia yra.

Tikiuosi, supranti, kaip neapsakomai tave myliu.

– Mano draugė mylėjo vis labiau, bet sykį pajuto, kad gražuolė atrodo išsiblaškiusi. Tiesiog pajuto,
suprantat, taip esti, kai ką nors myli. Kažkas buvo pasikeitę, bet ji negalėjo pasakyti, kas.
Galiausiai gražuolė prasitarė, pasakė vardą, dabar jos galėsiančios kartu bėgioti, – žinoma,
nuostabioji moteris galėjo su kuo nori bėgioti ir su kuo nori flirtuoti. Galėjo daryti ką užsimaniusi, o
draugė, vargšė, neturėjo kur ištrūkti, juk ji buvo nepriekaištinga motina, nuostabi žmona, puiki
darbuotoja.

– Tamė tokia šaunuolė. Turėtum su ja susipažinti. Kurį vakarą galėtume nueiti į barą ar dar kur
nors. Prikalbinau ją bent kiek pabėgioti, kartą per savaitę.
– Ar čia ta, ištekėjusi už to tipelio Skoto?
– Taip, bet miela, iš tikrųjų miela.
– Mano galva, laikykis nuo jos atokiau. Jei jau iš jo nieko gero, tai ir ji bus tokia pat.
– Ji nepanaši į tokią. Iš tiesų. Kai su ja susipažinsi, suprasi, ką turiu galvoje.

– Gražuolė nė nesusimąstė, ką reiškia sėdėti ant atsarginių suolelio ir žiūrėti, kaip įsibėgėja nauja
bičiulystė su naująja bėgimo drauge. Tada mano draugė, visai neseniai tokia laiminga, tokia atgijusi,
išsigando. Ji baiminosi prarasianti gražuolę, neteksianti šeimos. O ši ėmė pasakoti apie naujus
vargus, patiriamus darbe vis per tą patį vyriškį, tiesiogiai susijusį su naująja bėgike.

– Kai susidraugavau su Tame, jis lyg apsitvarkė, o tada mudvi ėmėme bėgioti, ir še tau kad nori –
jis vėl ėmė manęs nekęsti. Dar baisiau nei pirma. Bjauriau, baisiau, visiškai atvirai. Ir ėmė
priekabiauti pasitelkdamas pornografiją.
– Manau, turi jį įskųsti už lytinį priekabiavimą.
– Man patinka mano darbas.
– Na, jis bus išmestas, o tu galėsi dirbti toliau.
– Tikrai, taip visada ir esti. Moterys neišvadinamos lesbėmis, jos nedrumsčia ramybės, jei
praneša apie tokį vyruką, jo niekas nelaiko geru žmogumi, tik palaidaliežuviu, mėgstančiu
nešvankius juokelius, o juk užtektų tekštelti tokiam per nagus. Sakyk, gal aš jau čia buvau?

– Iš to supratau, kad galiausiai reikalai susitvarkys. Nes kam gražuolei ir toliau draugauti su savo
bėgimo partnere, jei šią prievartauja tos vyras? Bet ne, nesusitvarkė. Gražuolė buvo taip pavergta
naujosios draugės, kad negalėjo jos atsisakyti. Kas, kad draugės vyras bandė ją išprievartauti?
Tamija Čalėj susigūžia iš siaubo. Ji nemėgsta apie tai galvoti, tiesa? Žinojo, kad jis taip padarė,
bet jai patiko apsimesti, kad viskas gerai, ir toliau miegoti su prievartautoju vienoje lovoje. Jai reikia
sau pasakoti, kad ji nežinojusi, nemaniusi, kad jis sugebėtų, kad galiausiai ji padarė teisingai. Višta,
ir tiek.
– Gražuolę tai gerokai pribloškė. Kiek aš su ja sėdėjau ir guodžiau verkiančią dėl to, kas įvyko,
kas dar įvyks. Ji nenorėjo skaudinti bėgimo draugės, bet nenorėjo, kad ir jis sausas išliptų iš vandens.
Juolab kad toji draugė nieko nė neįtarė. Tad gražuolė sukaupė drąsą ir parašė pareiškimą. Aš… mano
draugė ją įtikino, kad ėmėsi tos bylos, kad nori pateikti kaltinimą tam vyriškiui, taip nuskriaudusiam
gražuolę, jos gyvenimo meilę. Be to, žinojo, kad šitaip užsibaigs visa, kas gali būti tarp gražuolės ir
jos bėgimo draugės.

– Jei būtum mačiusi, kaip pakrantėje ji vos neišverkė akių… Vargšė Tamė. Jaučiuosi baisiai.
– Tai jis turėtų baisiai jaustis. Ir ji, jei sužinotų, su kokiu padugne gyvena.
– Ji pažįsta jį pusę gyvenimo. Kaip jai permanyti, koks jis iš tikrųjų? Juk tasai žmogus
išgraviravo vestuviniuose žieduose datą, kai turėjo gimti vaikelis, kurį ji prarado. Kaip jai
patikėti, kad toks dėmesingas vyras galėtų šitaip pasielgti?
– Žinai, tokie vyrai, kaip jis, nedaro šitaip nei iš šio, nei iš to. Nuolatos tai matau. Viskas
prasideda nuo menkutės neištikimybės, paskui vis bjaurėja, o kai jie darosi vyresni, – jo atveju
prisideda ir sėkminga karjera, – nė nebesislapsto, nes beveik nieko nebebijo. Vis dėlto tau dėl
nieko nereikia rūpintis, galvok tik apie tai, kas geriau tau pačiai.

– Deja, gražuolė nepajėgė su tuo susitaikyti. Negalėjo pakęsti, kaip dėl tyrimo eina iš proto jos
bėgimo draugė. Nesistengė dėl savęs, nepalaikė manęs, nors man buvo daromas didžiulis spaudimas,
jai rūpėjo tik ji. Tai buvo blogiausia, ko galėjau… ko galėjo tikėtis mano draugė. Ji maldavo gražuolę
apsigalvoti, pasvarstyti, kas atsitiks jos karjerai – mat gražuolės viršininkai labai nenorėjo, kad ji
persekiotų visiems pažįstamą verslininką, net jei jis ir kaltas dėl tų dalykų, kuriais – žiauria
pornografija, ištvirkavimu – jie ir patys buvo susitepę. Draugė pateikė jam ieškinį, nes tai buvo
teisinga, o dabar jai tenka gėrėtis, kaip jis išsisuka patenkintas. Cha cha. Ar supratot, kaip viskas
buvo?
Gražuolė nebeketino apsigalvoti, jai daugiau niekas nerūpėjo, tik bėgimo draugė ir jos vaikai. Mat
praeityje ji pati buvo nedorai pasielgusi, tai stengėsi padaryti ką nors teisingai. Nenorėjo sužlugdyti
nekaltos moters ir jos vaikų, kaip buvo padariusi kadaise. O kaip aš? Ar aš jai ką nors padariau? Ar
mano vaikai jai ką nors padarė?
– Tai dėl to ją ir nužudėt? – klausia Tamija Čalėj, nekaltybės pavyzdys, tarytum visa tai įvyko
anaiptol ne dėl jos kaltės.
Jai tas pats, tiesa? Tas pats, kuo virto mano gyvenimas – kad mano įsimylėjimas, regis, pirmas
toks, galiausiai atskleidė manyje tai, ko visą laiką stokojau. Nebuvau palaužta, nebuvau vieniša, tik
gyvenau ne su tuo žmogumi. Kol pamačiau, kad viskas vėl slysta man iš rankų: darbas būtų tapęs
nepakenčiamas, jei būčiau jį taip ir paleidusi. Daugumas vyrų manim nepasitikėjo, nes
neprisidėdavau prie jų šiurkščių juokelių, apsimesdavau negirdinti kvailų seksistinių anekdotų, jie
būtų apkalbėję mane, neva aš nekenčianti vyrų, ir pagaliau pasijutę teisūs – kad esu tikra lesbė (jie
taip mane vadindavo, nes nesileisdavau su jais flirtuoti), viso labo jaučianti pagiežą šauniam vyrukui,
gal ir sukančiam į šalį, bet juk tai joks nusikaltimas.
Tamija Čalėj nesupranta, kad gražuolė, stengdamasi apsaugoti savo bėgiojimo draugės šeimą,
griovė mano draugės gyvenimą.
– Taip negalėjo ilgai trukti. Mano draugė buvo pasiryžusi bet kam. Ji vis dar stengėsi įrodyti
gražuolei savo teisybę. Viskas taip ir buvo, suprantat? Ji stengėsi, kad toji pagaliau suprastų. Bet
gražuolė nepajėgė suprasti. Tik kartojo, kad reikia pasinaudoti proga ir išpirkti kaltę už tai, ką
kadaise padarė. Esą ji suteikė sielvarto vienam iš visos širdies mylimam žmogui, todėl nebenori
ardyti gyvenimo kitiems, net jei tai reikštų jos pačios galą.

– Jei liausiuosi skaudinusi tas mergaites, jei neleisiu, kad jos patirtų policijos tyrimo ir teismo
pragarą, gal viskas susitvarkys. Gal kas nors pasislinks pačioje visatoje, viskas stos į savo vietas,
o ji vėl mane mylės, kaip mylėjo iki šiol. Pažiūrės į mane, kaip žiūrėdavo, ir pagaliau ją
susigrąžinsiu. Norėčiau, kad kaip nors suprastum – ji man viskas, noriu, kad vėl mane pamiltų.
Atiduočiau kažin ką, kad vėl pamiltų.

– Aš… mano draugė suprato, kad gražuolė kalba apie savo čionykštės karjeros ir gyvenimo Dievo
Apvaizdos aklagatvyje pabaigą, bet draugei atrodė, kad tai reiškia visa ko pabaigą. Ji atėjo
pasikalbėti su gražuole, paklausti, ar toji nepakeitė savo nuostatos, ir pamatė, kaip ji pusnuogė
įsileidžia bėgiojimo draugę į namus. Beveik nė nesislapstydama. Draugė laukė, kol ši išeis, ir
svarstė, ką gražuolė ketina paaukoti, kol suprato, kad bėgiojimo draugei negana materialinių aukų –
mano draugei teks patirti, ką reiškia viską prarasti.

– Tu manęs nesiklausai. Turiu tau kai ką pasakyti. Pasiskųsk, kad jie norėjo tave įbauginti, sakyk,
buvai išsigandusi, kaip tai paveiks Čalėjų vaikus, kalbėk bet ką. Aš pridursiu, kad mačiau ją ką tik
išeinant…
– Tai tu buvai netoliese? Seki mane?
– Ne taip, kaip manai.
– Tai reiškia – taip.
– Gal baigsi kaitalioti temą? Mano viršininkai nori kelti tau bylą dėl policijos laiko gaišinimo,
tai rimta. Tau reikia grįžti prie savo pareiškimo.
– Tu manęs nesiklausai. Vadinasi, nebėra jokios prasmės su tavimi kalbėtis. Einu išsimaudyti
vonioje.
– Ne, tu… Apsivilk chalatą. Sugrįžk. Nenueik taip nuo manęs. Negi niekad…

Bandau pamiršti, kas tada atsitiko. Bandau negalvoti apie tai, nes viskas galėjo būti kitaip, jei ji būtų
manęs išklausiusi. Būtų buvę į gera mums visiems, jei ji būtų padariusi, kas priklauso.
– Aaaaaai! Ką darai? Vos nepaskandinai. Ar negali išeiti? Nebeturiu ko tau sakyti.
– O aš turiu labai daug.
– Nenoriu girdėti.
– Kas sau manaisi esanti? Dėl tavęs viską padėjau ant kortos – ir darbe, ir namie.
– Žinau, žinau, aš tau be galo dėkinga, bet…
– Tokiuose dalykuose nebūna jokių bet. Padarysiu viską, kad apsaugočiau savo karjerą ir
šeimą; jei tai reiškia, kad teks tave skaudinti, taip ir bus.
– Mane skaudinti? Gal tu man grasini? Manau, tavo viršininkai į tai pažiūrės labai rimtai,
kaip manai? Turbūt tau reikėtų tuoj pat išeiti, kol nesileidai į dar…

Ji iš tikrųjų mylėjo savo bėgiojimo draugę. Galėjo ramiai sau gyventi, bet atidavė savo gyvenimą
jums. Esu tikra, jums tai baisiausiai patiko.
Tamija Čalėj spokso į mane patelės akimis, kurias paleido į darbą ir viliodama Mirabelę, ir dar
šimtus kartų, kad susuktų jai galvą. Jos žvilgsnyje užgimsta pasibjaurėjimas. Man gal labiau patiko,
kai šiek tiek manęs prisibijojo.
– Ji ne mane turėjo galvoje, – sako Tamija Čalėj, prie pasibjaurėjimo pridėdama dar ir panieką. –
O savo dukterį Flerę. Norėjo, kad duktė vėl ją pamiltų. Paliko ją kadaise, tai ir buvo tasai nedoras
darbas. Spėju, ji tikėjosi kažin kaip atkurti visatos svarstyklių pusiausvyrą, jei padarys ką nors gero
mano vaikams – tada jai bus leista dar kartą tapti savo dukters gyvenimo dalyve.
Tamija Čalėj kažkodėl ilgai bando sumirksėti, lėtai ir vos pastebimai purto galvą, tiesia pirštus,
kad pasitrintų didįjį pirštą, kur būta žiedo. Ne tik jos judesiai tokie lėti, visas pasaulis sustingsta, kai
ji taip pasako.
– Jums niekada nešovė į galvą paklausti, kokį blogą darbą ji padarė praeityje, juk taip? Jūs
manėte, kad įvykdė kokį nors nusikaltimą, tad nepaklausėt, kad nereikėtų įskųsti. Kaip ironiška,
buvote tokia griežta man, kad apgaudinėjau save dėl mylimo vyro, o pati iš esmės darėte tą patį dėl
mylimos moters.
Tamija Čalėj meluoja. Turi meluoti.
– Dar labiau ironiška, kad elgėtės visai taip pat, kaip elgdavosi Skotas – paisė tik savo poreikių,
savo norų, savo lytinio pasitenkinimo. Nusprendėte, kad Mirabelė turėjo galvoje mane, – kitą galimą
meilužę, – nes kaip tik to būtumėt norėjusi. Ir tebenorit.
Tamija Čalėj vėl purto galvą, vėl lėtai. Mirabelės duktė. Žodžiai skverbiasi į mano sąmonę,
graužiasi į smegenis, nelyginant kirmėlės rytų pūvantį lavoną. Esu tai mačiusi, be abejo. Mačiau tai ir
dar šimtus tokių pat baisių ir ne mažiau šlykščių dalykų. O dabar tai vyksta mano viduriuose. Ji visa
tai darė, kad susigrąžintų dukterį.
Kai pamačiau kambarį jos namuose, kuris buvo ne kas kita, kaip jos dukters šventovė, visiškai
suglumau, kaip būtų suglumęs bet kuris kitas jos nepažinojęs žmogus. Bet numaniau, kad ji buvo išties
laisvos dvasios ir kad skirdamasi nebūtų pristigusi drąsos palikti vaiką su tėvu.
– Ar bent kartą pasiteiravote, kaip ji gyvena, kai judvi nesimatote? Kokios jos viltys, jos
svajonės? Kaip ji gyveno praeityje? Ar kalbėdavot vien apie tai, kaip ji pakeitė jūsų gyvenimą, jūsų
lytiškumą, jūsų tą ir jūsų aną – jūsų, jūsų, jūsų?
 Tamija Čalėj nė trupučiuko nebebijo. Kalbasi su manim kaip su bet kuriuo kitu.
– Nekilkit taip aukštai, Čalėj, bus skaudžiau kristi.
– Ak, žinau, žinau.
Atsistoja, matyt, rengiasi didingai išeiti, sviedusi baigiamąjį sakinį – šis turėtų parodyti mano
tikrąją vietą.
Niekada nesupratau, ką Mirabelė joje matė. Kaskart susidūrusi nustebdavau, kaip ji sužavėjo
Mirabelę, kuri pati buvo tarsi tavo įkvepiamas oras. Moteris, be kurios jau nebeišgyvensi, susiejusi
su ja savo gyvenimą. Tokia nuostabi, dieviško kūno ir neįtikimo proto. Kai ji tapo mano, negalėjau
jos prarasti, negalėjau leisti jai trauktis. Pas nieką. Net jai pačiai, Mirabelei, užsisklęsti savyje.
Kam Mirabelei būtų reikėję Tamijos Čalėj? Geriausias atsakymas – Tamija Čalėj jai galėjo
pasiūlyti tai, ko ji pati kadaise nepadarė, juk vėliau stengėsi viską daryti tik dėl dukters. Tai būtų
galėję paaiškinti jos elgesį. Viską paaiškinti – jei žvelgtum Čalėj akimis.
– Neketinu aukštai kilti, – atsiliepia ji. – Bet neprivalau gyventi su žudikės vardu.
Tik tiek? Tai geriausias tavo atsakymas, kokį gali pasiūlyti?
Kam patiktų žiūrėti į gyvenimą Tamijos Čalėj akimis? Užverčiu aukštyn savąsias – tai bent
tragedijos karalienė – ir pasiimu knygą. Tamija Čalėj turi daugybę priežasčių meluoti, kodėl
Mirabelė galėjusi taip elgtis. Kodėl gi ne? Juk žino, kad niekas nieko prieš mane neturi, supranta
esanti vienintelė Mirabelės mirties priežastis. Ja dėta, meluočiau neužsičiaupdama. Nes meluoja visi,
ypač patys sau.
Tamija Čalėj bandė mane įskaudinti tik taip, kaip išmano. Man tas pats, jei jos žodžiai ką nors ir
paaiškina. Kodėl Mirabelė ne kartą užsiminė, kaip baisiai jaučiasi sujaukusi mano šeimos gyvenimą?
Ne taip baisiai, jei nesiliovė jaukti. Bet jeigu iš tikrųjų taip darė tik dėl savo dukters, visa nušvinta
jau kita šviesa. Gal ir būčiau supratusi, jei ji pati būtų paaiškinusi savo veiksmus, bet vis vien leidžiu
sau tikėti: tai padarė Tamija Čalėj, kas, kad po vandeniu Mirabelę laikiau aš.
Viskas būtų buvę kitaip, jei Mirabelė būtų buvusi su manim nuoširdesnė. Vėl Tamijos Čalėj kaltė,
be abejo, ji turi už tai sumokėti. Kai atrado jos žiedą, pagalvojau – čia būsianti dangaus dovana.
Galėjau jai primesti žmogžudystės naktį. Tačiau ji įsigudrino išsisukti. Priversiu sumokėti ir už tai.
Priversiu.

– Veidai! – išvystu, kaip priėjęs jis sėdasi į Tamijos Čalėj paliktą vietą. – Ką čia veiki?
Jis žiūri į mane lyg į svetimą, veidas rimtas ir rūstus. Mudu kaip brolis ir sesuo, dirbame beveik
be žodžių – suprantame, ką kitas ketina pasakyti, galime atspėti, kokį ėjimą tas ketina padaryti. Man
nepatinka, kad turiu nuo jo slėpti dalį savo gyvenimo, bet jis manęs nesuprastų. Jis suvokia faktus,
numano priežastis, bet nesupranta aistros ir meilės, ir poreikio gelbėti save bet kokia kaina.
– Pasakiau tai Čalėj, kad ji išprotėjo, – Veidas kalba itin ramiai, taip visada pradeda pokalbį su
įtariamuoju. – Todėl ir šnipštelėjau, kur galėtų tave rasti. Beprotė, jos gyvenimas bjauri painiava, tai
stengiasi ir visiems kitiems jį sujaukti. Liepiau jai eiti ir pasikalbėti su tavim, pažadėjau pastovėti
ana ten ir pažiūrėti, nes kalbėtis ji ketino trumpai. Dar pasakiau, kad suimsiu ją už policijos laiko
gaišinimą ir bandymą sutrukdyti nešališkai nagrinėti bylą.
– Ji beprotė. Išties jos gyvenimas visiška košė.
 – Žiūrėjau, kaip ji čia sėdi. Mačiau, kaip atsistojo. Tu neliepei jai eiti. Kalbėjaisi su ja.
Paaiškinai jai. Nueidama man nepasakė nė žodžio, tik pažiūrėjo į mane taip, lyg būtų velnią regėjusi.
Žinai, apie ką kalbu, jau tiek kartų tai darėm.
– Klausyk, Veidai, tu ne taip viską supratai. Prisipažįstu, kad pažinojau panelę Kemini dar iki
bylos. Nebuvo itin išmintinga imti…
– Nenoriu nieko girdėti, – nutraukia jis mane stodamasis.
Nusisega nuo diržo antrankius ir deda ant stalo.
– Galime tai padaryti paprastai, galim ir sudėtingai.
– Veidai, tai juok…
– Harvan, žinau, ką sakau, ir nenoriu nieko girdėti. Stokis.
– Ne. Tai be galo didel…
Bet jo ranka jau ima man už žasto ir kelia nuo kėdės. Kita ranka ima antrankius ir po vieną
apjuosia abu riešus.
– Erika Harvan, suimu tave įtariamą žmogžudyste ir bandymu sutrukdyti nešališkai nagrinėti bylą.
Tau nebūtina sakyti to, kas galėtų pakenkti tavo gynybai, ir neužsiminti apie tai, kuo vėliau
pasinaudosi teisme.
Tai siaubingas nesusipratimas. Veidas supras. Jam gali būti nesuvokiama aistra, meilė ir baimė,
bet galiausiai ir jis supras. Tikrai supras.
 22
Flerė

Ponia Č. pakvietė mane susitikti čia, paplūdimy.

Braitone ši vieta man labiausiai prie širdies, jei tik įmanyčiau, galėčiau čia praleisti visą laiką.
Sėdime tylomis jau gerą valandėlę, ji turėtų man ką nors pasakyti. Spėju iš to, kaip kalbėjosi
telefonu, iš neramaus veido, – man priėjus, jis iškart krito į akis, – iš to, kaip nesiliauja virpėti.
Nenoriu nieko girdėti, kad ir ką sumanė. Verčiau pasiliktų sau, nes kol kas tik bandau prisitaikyti
prie šio pasaulio, kurį mama jau paliko – galiu ją taip vadinti visai nebeužsikirsdama. Tai savotiška
vieta. Taip nedegina pyktis, ne toks įtikinamas pojūtis, kad buvau apiplėšta. Turbūt pamažu stojuosi į
vėžes.
– Žinau, kas nužudė tavo motiną, – prataria ponia Č., šitai sako taip švelniai, tarytum mostelėtų
paukščio sparnu. – Man be galo gaila. Kaip gailiuosi, kad taip atsitiko. Gailiuosi, kad pati turiu
pranešti tau šitą žinią. Bet manau, gal bus geriau, jei išgirsi iš manęs, ne iš policijos.
– Vadinasi, tai ne jūs? – sakau su vos girdima humoro gaidele.
Ji purto galvą.
– Ne, mieloji, ne aš.
– Tik pasitikrinau, – tariu aukštesniu ir skambesniu balsu. – Gerai.
Drebėdama graibausi vidinėje kišenėje cigaretės. Mane kaip reikiant purto. Kaip reikės užsidegti?
Išsitraukti cigaretę iš pakelio tai išsitraukiu. Ir bruku atgal. Nenoriu rūkyti. Nenoriu nieko daryti, o
mažiausiai girdėti, ką pasakys ponia Č.
– Kas jis?
Ji mane apkabina ir prisitraukia prie savęs, kaip darydavo mama, sekdama pasaką; mudvi
glausdavomės viena prie kitos ant sofos. Stengdavausi būti prie jos kuo arčiau ir norėdavau, kad
pasaka truktų amžinai, ir man nereikėtų atsitraukti. Ponia Č. laiko mane apkabinusi ir pasakoja, kaip
žuvo mano motina. Pasako, kas tai padarė ir kodėl. Tik nepasako, ką man su šia žinia daryti.
Nepasako, kaip turėsiu gyventi, visa tai žinodama. Štai ką ji kalba:
– Tavo motina buvo viena nuostabiausių moterų, kiek man teko pažinti. Ji pasielgė neteisingai, bet
tai žinodama vis dėlto liko neįtikimai žmogiška. Labai ją mylėjau. Norėčiau būti nors per pusę narsi,
kokia buvo ji, ir turėti nors trupinėlį tos drąsos, kurią turi tu.
Negaliu pratarti nė žodžio, nes gerklę lyg kas laiko užėmęs.
– Atnešiau štai ką, – sako ponia Č., kiša ranką į kišenę ir išsitraukia nemažą maišelį sumuštiniams,
prikimštą rožių žiedlapių. – Galėtume išbarstyti į jūrą ir palinkėti jai geros kelionės.
Atsigręžiu į ponią Č. Galvoje net spengia. Esu visiškai sutrikusi.
– Man tai irgi patinka, – sakau. – Iš tiesų patinka.
 23
Po trijų savaičių

Beatriksė

Kreipiuosi į save – brangioji, tu gali tai padaryti. Siunčiu tau visą savo meilę. Beatriksė x

– Pasiruošusi, – sakau jai.

– Gerai, tada einam, – atsiliepia ji.
Trypčioju, nors ir maniau, kad esu pasiruošusi. Dairausi po savo buto prieškambarį, žinau, kad
šaldytuvas prigrūstas, miegamajame lova perklota, padėta dar viena antklodė, šūsnis diskų su filmais,
dar didesnė krūva knygų ir žurnalų, ąsotis vandens, patogi pižama, o ne tie pasirodyti skirti
naktinukai, kuriuos kadaise dėvėdavau. Telefonas. Iš mano geriausios draugės svetainės atitemptas ir
padovanotas milžiniškas televizorius. Viskas suruošta, bet jaučiu, kad kažko ieškau, – taip buvo ir
anąsyk.
– Labai bijau, Tame, – prisipažįstu.
– Suprantu, – sako ji. – Bet tu vis tiek neįtikimai drąsi.
– Nemanau.
– Vis dėlto esi. Gali vis dar bijoti, nors ir esi drąsi. Tu gali padaryti, – įkalbinėja ji. – Beje, kas
baisiau – pirmasis gydymas vaistais nuo vėžio ar mama, atvykstanti neribotam laikui?
– Tylėk! – šnypščiu jai, tuoj susijuoksiu, nes ji žino, kas man baisiau. – Jau dabar ima pagunda
pulti atgal į lovą, kol visa tai vyksta, turint galvoje ir mamos viešnagę.
– Kada ji vėl atvyksta?
– Pati puikiausiai žinai – poryt.
– Taip, žinau.
Ji čiumpa savo rankinę, tada manąją, atidaro duris, atsigręžia į mane ir atkiša ranką.
– Eikš.
Mano ranka kaipmat įslysta Tamei į saują, žengiu lauk jai iš paskos.
Lėtai uždarau duris sau už nugaros. Žinau, kai kitą kartą jas darysiu, tai bus jau kitas mano
gyvenimo tarpsnis.
 Flerė

Iš Gėlių paplūdimio mergaitės internetinio dienoraščio

Štai ką užrašiau ant atviruko, kurį šiandien išsiunčiau tėveliui.
Brangus Tėveli, myliu tave, bet būk geras, liaukis skambinęs. Dabar visiškai negaliu su
tavim kalbėti. Greit sugrįšiu, tada galėsim pasišnekėti. Dabar gyvenu su geriausia mamos
drauge ir jos šeima. Ketinu stoti į vietos koledžą. Turiu vaikiną, jis irgi atsikrausto čia.
Svarbiausia, aš ketinu stengtis būti laiminga. Noriu, kad būtum laimingas ir tu. Prašau to.
Aš nuoširdžiai, nuoširdžiausiai tave myliu. Flerė x
 24
Po trijų mėnesių

Tamė

– Šššš, negalima žadinti debesų, – šnibžda Anansė.

Mes visos trys paplūdimyje, vėl žiūrime į dangų.
– Mes vis tiek nežinom, kur jie miega, – šnibžda Kora taip pat tyliai.
– Aš žinau, – švelniai sakau joms.
– Kur, mama? – klausia abidvi.
– Rožių žiedlapių pajūryje.
– Kartu su tetute Mirabele? – klausia Kora.
– Taip.
– Ten labai gera miegoti, – nusprendžia Anansė. – Smagiai pasibūkit su tetute Mirabele, – palinki
ji dangui.
– Taip, smagiai pasibūkit, – priduria Kora.
Ant mūsų užslenka šešėlis, ir abi mergytės klykteli nudžiugusios, pašoka nuo suolo…
– Tėvelis! – šaukia abi.
Tildymas, kurio reikėjo miegantiems debesims, jau užmirštas. Jos puola prie jo tarytum
nemačiusios šimtą metų, nors iš tiesų tik tris dienas.
Jis suklumpa ant kelių ir stipriai jas apkabina. Rodo, kaip smarkiai jas myli, kad yra pasirengęs
dėl jų aukotis. Tai ne vien žodžiai ar parodomieji mostai, jis pasiima jas savaitgaliui ir visą laiką
praleidžia kartu. Žaidžia, ruošia namų darbus, verda ir skalbia. Ir kasdien rodo, kad jos jam
svarbiausios.
Dar tebevaikšto į psichoterapijos seansus, dar tebelanko nusikaltėlių kursus, vis dar stengiasi tapti
geresnis.
Atsistoju, nusipurtau ir pasitaisau paltą.
– Iki pasimatymo, – sakau ir bučiuodama jas abi sulaikau prispaudusi lūpas prie galvučių.
Palieku jas savaitgaliui ir einu šalin, dabar jau lengviau, nors vis dar geliama širdimi. Nėra
daugiau kaip tai aprašyti. Tačiau ir tai yra mano gyvenimas.
– Smagiai pasibūkit.
– Iki pasimatymo, mama, – atsiliepia darnus choras, jau įpratęs prie tvarkos. – Pasibūsim.
– Paskambinsim tau vėliau, – tikina Skotas.
– Taip, puiku, – ir aš jau įpratusi.
Pradedu savo kelionę per akmenėlius iki tako, širdį gelia vis labiau, vis stipriau. Iš tikrųjų tai
visiškai neatlėgsta, kol vėl pasiimu jas, juk šitaip ilgai nebūname kartu.
– Vaje, – staiga sušunka Skotas.
Stabteliu ir atsigręžiu.
 Jis krypteli smakrą, kaip darydavo kadaise, prieš daugelį metų.
Tarp mūsų jau viskas baigta, bet mes turime Korą ir Anansę, turime savo pirmagimio atsiminimą,
yra dar gyvenimas, jį turėjome, kol dar mūsų istorija buvo rašoma. Bet kurio tų dalykų esame susieti.
Ir toji meilė, kurią jam jaučiau, kuri, žinau, niekada visiškai neišnyks.
Ir mano veide išplinta šypsena, kaip visus tuos metus.
Koja už kojos slinkdama namo, žvalgausi į debesis. Slenka ir jie, visiškai nekreipdami dėmesio į
pasaulį, gal jau taikydamiesi numigti Rožių žiedlapių pajūryje, o gal tiesiog sklęsdami į kitą Žemės
rutulio pusę.
Ir pati dabar galiu taip daryti – sklęsti nekreipdama dėmesio į pasaulį.
 25
Mirabelė

Ne taip jau seniai

Lėtai užmerkiu akis, vildamasi, kad galiu sustingdyti pasaulio pavidalą. Taip padariusi, sustabdžiusi
jį, jau žinau, kad ir mano mylimoji bus čia netoliese, ir mudviejų gyvenimai nebeprasilenks.
Lediniai jūros vandenys tykšta man į kojas, ir nors taip nenoriu, žinau, kad turiu atsimerkti. Turiu
grįžti, kur sukasi, juda, plyti pasaulis.
Žmonės Braitono paplūdimyje pamatys mane čia, jūroje, su nuostabia rože rankoje ir spėlios, ką
čia veikiu, gal jau visai pamišusi. Žinoma, pamišusi. Tačiau man reikia čia būti, turiu tai daryti, nes
negaliu sustingdyti pasaulio pavidalo.
Švelniai trukteliu žiedlapį – vieną, paskui kitą, jie atsiskiria nuo rožės žiedo, plėšiu juos, kol
išstypęs žalias stiebelis visai nuplinka, lieka tik kietai susivijęs vidinis pumpuras, sudėtas tarsi iš
mažučių delniukų apie švytinčią raudoną širdelę. Sauja pilna raudonų žiedlapių, stengdamasi jų
nesuglamžyti brendu giliau į laukiančią jūrą.
Užmerkiu akis be galo lėtai, bandydama sustingdyti pasaulio pavidalą. Noriu, kad man pavyktų,
trokštu sustabdyti pasaulį, nes negaliu patikėti, kad visa tai atsitiko man. Negaliu patikėti, kad jau
nebegyvenu Londone, kad savo valia esu ištremta į Braitoną, šalia jūros. Atsimerkiu, įsižiūriu į
horizontą, į miestą, kuriame praradau savo mylimąją, į tą vietą, kur mano gyvenimas turėtų prasidėti
iš naujo.
Brendu gilyn į jūrą, vandenys godžiai siurbiasi į mano suknelę, grobia iš mano kūno šilumą.
Atsargiai, lėtai leidžiu žiedlapiams kristi nuo delno. Noriu būti tokia pat drąsi, kokia buvo moteris iš
sakmės apie Rožių žiedlapių pajūrį.
O, kad galėčiau pasielgti, kaip padarė ji, paaukoti gyvenimą ir surasti savo mylimąją! Josios
mylimasis žuvo jūroje, nesvarstydama nė akimirkos ji išplaukė į negyvenamą salą, kur buvo jį
mačiusi paskutinį kartą, ir pasižadėjo apieškoti kiekvieną žemės lopinėlį, kad galiausiai surastų. Ji
vaikščiojo, ir aštrūs pakrantės akmenėliai žeidė kojas, bet jos meilė buvo tokia nepaprasta ir
nuostabi, tokia stipri ir tyra, kad kiekvienas kraujo lašas virto rožės žiedlapiu; galiausiai visa
pakrantė regėjosi užklota puikiu žiedlapių kilimu.
Keletas žiedlapių išplasnoja man iš delno ir nusklendžia švelnaus vėjelio pagauti, kiti blaškosi
ratu, kol pasiekia putotus vandenis, ir atslūgstančios bangos kaipmat nuneša juos į šalį.
Išvaikščiojusi visą salą moteris prigulė pakrantėje, savo rožių žiedlapių pajūryje, ir užmigo
paskutiniu miegu. O tada susapnavo sapną, niekada nesibaigiantį sapną, jame ir surado ilgai ieškotą
savo mylimąjį.
O, kad galėčiau būti tokia tvirta kaip toji moteris iš sakmės! Pasaulis man nebeatrodytų toks
sustingęs; pasižadėčiau bet ką padaryti, kad apie savo mylimosios gyvenimą ir mirtį sužinočiau viską.
Stovėdama čia vis dėlto nujaučiu nesužinosianti tiesos, ne mano jėgoms ją rasti – labai bijau, kad
mylimoji buvo nužudyta ir kad manęs laukia tas pats.

Dabar
Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?
Kaip manote, ar dėl tos sakmės būtų galima numirti?
Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?
Jei girdėjote, tai žinokite, kad palikau visa, ką turėjau Londone, ir atvykau į Braitoną, kad
susirasčiau savo pirmąją meilę, tą, kuri man parodė, kas turėjau būti.
Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?
Jei girdėjote, tai žinokite, kad galiausiai numiriau visai ne dėl savo mylimosios, o dėl jos, savo
dukrelės, savo vienintelės, – ji man buvo viskas.
Ar girdėjot pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūry?

Jei girdėjot, tai žinokite, kad man nieko nebeliko, tik atsigulti čia, savajame rožių žiedlapiais
nusėtame pajūryje, ir užmigti niekad nesibaigsiančiu miegu.
Ar girdėjote pasakojimą apie rožių žiedlapius pajūryje?
Tikiuosi, kad girdėjote. Norėčiau, kad pritaikytumėte jį sau, kaip pritaikiau aš, – jis privertė mane
patikėti savimi ir niekad nepasiduoti, nes visad surasi, ko ieškojai.