Dvasinis tobulėjimas per santykius poroje

(Ezoterinė meilės ir santuokos filosofija Dione Fortune)

Idealios santuokos pasitaiko labai retai, bet kiekvienas santuokos ryšiais susisiejantis
žmogus tikisi, kad tai suteiks jam aukščiausią žemišką laimę. Intuityviai jis žino, kad
tik vienijantis su kita priešingo poliškumo būtybe gali būti pilnai realizuotos visos
žmonijos evoliucijos galimybės. Turėdamas viltį pasiekti aukščiausias žmogui
pasiekiamas evoliucijos pakopas, jis žengia į gyvenimą, kuris pagrįstas sąveika su
priešingos lyties būtybe. Žengdamas šį žingsnį jis rizikuoja visu savo gyvenimu, bet
tik retais atvejais vedybos suteikia tai, ko taip trokšta jo siela.

Vienos santuokos išsilaiko tik dėl abipusio pakantumo; kitos susietos tarpusavio
nauda; dauguma porų neišsiskiria dėl Visuomenės nuomonės spaudimo; nors visais
atvejais šie žmonės vedybomis tikėjosi pasiekti aukščiausios vienovės jausmą, kurį
gali suteikti tik santuoka.

Todėl santuokos esmę galime apibūdinti:

' arba kaip poreikį išlaisvinti per kraštus besiliejančią gyvybinę energiją;

' arba kaip poreikį gauti jėgą, kurios iš prigimties trūksta žmogui.

Tik ta sąjunga atitinka savo tikslus, kurioje šios reikmės yra patenkinamos, o
kiekvienas iš partnerių kitame ieško ne tik savo paties geismų patenkinimo šaltinio,
bet ir suvokia savo poreikį atiduoti tai, ką jis pats siekia atiduoti. Čia turi įvykti
tarpusavio mainai, išlaisvinantys vieną iš partnerių nuo liguisto energijų pertekliaus ir
suteikiantys kitai pusei tai, ko jai trūksta.

Jeigu tokio visa apimančio tarpusavio papildymo nepavyksta pasiekti, tai siekis
vienytis išliks:
● arba kaip nepatenkintas ir nuolat kankinantis alkio jausmas;
● arba kaip nuolatinės paieškos patenkinti tai iš šalies, lydimos visų su šiuo
žingsniu susijusių nelaimių ir socialinio sukrėtimo.

Susvetimėjimas gali būti dalinis arba visa apimantis:

● žmogus gali visiškai nusigręžti nuo savo partnerio ir ieškoti nesantuokinių
ryšių su kitais su visomis nelengvomis to pasekmėmis;
● žmogus gali nusigręžti nuo savo partnerio tik kuria nors savo prigimties
dalimi, ieškodamas iš šalies tik intelektualinio artumo arba užuojautos ir
susilaikydamas nuo fizinio vienijimosi akto, kuris visuotinai vadinamas lytiniu
aktu.
 Ezoterinė filosofija sueities dėsnius suvokia kur kas plačiau už paprastą fizinio
vienijimosi aktą, nes įžvelgia žmogaus septynis kūnus ir lytį, arba poliškumą,
kiekviename iš septynių Planų, atitinkančią jų konkrečias sąlygas.

Ezoterinė filosofija moko, kad kol visi žmogaus kūnai nepasieks savo optimalaus
evoliucinio subrendimo lygio, tol jis nepatirs vienovės su artimu žmogumi, tol jo
santuokinis ryšys bus netobulas, tol jis jaus seksualinį alkį ir toliau tęs partnerio
paieškas.

Žmonės vystosi netolygiai. Mūsų laikais vidutinio žmogaus struktūroje vienijimuisi

subrendę tik pirmi trys kūnai:
● fizinis kūnas, arba iš regimos fizinės materijos susiformavęs kūnas;
● instinktų kūnas, arba iš neregimos gyvybinės substancijos susiformavęs
kūnas;
● emocinis kūnas, arba iš neregimos astralinės substancijos susiformavęs
kūnas.

Kitaip sakant, šiuolaikinis žmogus sugeba atlikti sueities aktą, jausti instinktyvų
potraukį ir išreikšti švelnius jausmus savo partnerio atžvilgiu, labai menkai
nutuokdamas apie intelektualinį bendravimą.

Labiau evoliuciškai subrendusios struktūros žmogui būdingas ir intelektualinio

bendravimo idealas. Jeigu jo proto kūnas jau funkcionuoja, jis ieškos žmonos, kurios
gyvybiniai interesai artimi jo paties mintims. Iš kitos pusės, primityvesnis žmogus iš
savo gyvenimo draugės reikalaus vien tik fizinių poreikių patenkinimo, o patenkinęs
savo aistrą liks jai visiškai abejingas.

Akivaizdu, kad jeigu vyras, turintis tris išugdytus kūnus ir sugebantis reikšti švelnius
jausmus, ves moterį, kurios struktūroje funkcionuoja tik du kūnai ir kuri vedybiniame
gyvenime vertins vien kūno aistrą, tai katastrofa neišvengiama.

Jeigu vyras, turintis keturis funkcionuojančius kūnus, ves moterį, sugebančią tik
mylėti ir nesugebančią būti artima jo gyvenimo drauge, tai ir jis nebus patenkintas
tokiu gyvenimu. Moteris gaus iš vyro viską, ko jai reikia, nes ji pati funkcionuos trijų
Planų galimybių ribose. Tačiau jos vyro mentalinis kūnas, likęs be partnerio,
neišvengiamai veršis jo ieškoti ir galbūt ras aukšto intelekto moterį, sugebančią
funkcionuoti ketvirtame, konkretaus proto, Plane. ​Tada užsimegs tikrai platoniškas
ryšys, kurio egzistavimą kiekvienas instinktyviai įtaria kaip išdavystę, bet taip ir
nedrįsta pasmerkti ir įvardinti kaip visuotinai priimtos moralės normų pažeidimo.

Kitaip sakant, kad ir koks lojalus būtų vyro elgesys žmonos atžvilgiu, nuo jų sąjungos
aukštesniame Plane vis tiek atsišakos gyvybinių energijų srautas kuris sukurs trumpo
sujungimo situaciją ketvirtame Plane. Šio vyro gyvybinių energijų srautas, užuot nutekėjęs
per visus jo kūnus, kad galų gale per gimdymo organus grįžtų į Dieviška Pradą grandinę
uždarančio fizinio vienijimosi su žmona akto metu, veršis pas jo intelektualiąją draugę,
įgavęs intelektualios jėgos formą. Jo jausmai žmonai taps tušti kaip išdžiūvusi upės vaga
žemiau uždaryto šliuzo, nukreipusio vandenis kita kryptimi.

Aišku, išlieka klausimas, ar dorovinis platoniškos meilės tyrumas sugebės išlaikyti srautą jam
skirtoje vagoje, ar pasireiškimo ieškančių visatos energijų spaudimas išneš juos abu iš
platonizmo būsenos. Jeigu jų dorovė neatlaikys šio spaudimo, tai gyvybinės jėgos išsiverš į
laisvę ir, tekėdamos prigimtiniais kanalais, suaktyvins emocinius bei gyvybinius kūnus, kol
pagaliau pasieks fzinį kūną. Edd ir tik tada bus galima kalbėti apie „nesantuokinį ryšį“.

Dabar išanalizuokime santuokai besiruošiančio žmogaus su

evoliuciškai brandžiais aukštesniais kūnais atvejį ir nustatykime
idealias sąlygas tokiai sąjungai.

Pirmiausia jis turi atminti, kad skirtingi jo kūnai subręsta skirtingame amžiuje (kai kurios
ezoterinių mokslų mokyklos kūnų subrendimą skaičiuoja septynmečiais, bet skirtingi žmonės
bręsta skirtingai, todėl čia pateikiamas tikslesnis variantas):

1. kūnas jau gimsta pakankamai susiformavęs;

2. kūnas pradeda funkcionuoti tik pasiekus lytinę brandą, kuri ir yra signalas, kad šis kūnas
jau susiformavo;
3. švelnūs jausmai išugdomi per antrą gyvenimo dešimtmetį;
4. kūnas susiformuoja per trečią gyvenimo dešimtmetį;
5. susiformuoja per ketvirtą gyvenimo dešimtmetį;
6. dvasinė žmogaus prigimtis atsiskleidžia tik penktos dešimties pabaigoje.

Todėl žmonėms su evoliuciškai brandžiais aukštesniais kūnais nereikėtų skubėti tuoktis, o

vertėtų palaukti, kol subręs aukštesnieji kūnai ir atskleis, kokia kryptimi vyksta jų evoliucija.

Deja, daugelis jaunų žmonių, funkcionuojančio geismų kūno skatinami, skuba įsigyti nuolatinį
partnerį ir susituokia su pirma pasitaikiusia priešingos lyties būtybe, vertindami šią sąjungą
kaip vienintelę išeitį iš juos draskančių geismų. Kita skubančių grupė klaidingai suvokia
bendravimo su priešingos lyties būtybe emocinį pakilimą ir susituokia, iki galo neišsiaišf king
savo prigimtics galimybių, nes emocinis kūnas gali bręsti ir po vedybų.

Sėkmė lydi tą sutuoktinių porą, kurios partnerių kūnų raida toliau vyksta nuosekliai ir abiejų
vienu metu. Vedybinio gyvenimo metai tik stiprins ir turtins jų meilę, nes vienas po kito
pradėsiantys funkcionuoti aukštesni kūnai leis nuolat naujai atrasti savo partnerį.

Jeigu vienas iš sutuoktinių pasieks pilną evoliucinių kūnų brandą, o kitas bus dar tik
pakeliui į tai, tokiu atveju laimingai prasidėjusi santuoka baigsis arba kompromisu,
arba visiška nesėkme, nes evoliuciškai labiau subrendęs partneris jaus reikmes, kurių
antroji pusė nesugebės nei suprasti, nei patenkinti.
Idealios santuokos atveju ta pati pora pasiekia vienovę kiekvienu savo aukštesniu kūnu, kai
tik šis pradeda funkcionuoti, kiekvieno sueities akto metu patirdama vis naujus meilės gylius.

Fizinis aktas, paremtas abipusiu geismu, jų nervų sistemai atneš harmoniją ir

Stabilumą. Meilė sulies geismus, norus bei siekius į vieną visumą ir sujungs draugėn
abi asmenybes. Jų artumą dar labiau suburs bendros įgytos žinios. Tikėjimas vienais
ir tais pačiais idealais bei principais šeštame Plane nukreips jų gyvenimą viena vaga,
o vienodi dvasiniai tikslai ir idealai persmelks jų sąjungą naujomis vertybėmis.

Pagaliau jų sąmonės pakils į septinto Plano, į grynosios dvasios sferas. Dviejų sielų
sukurta didi meilė nugalės visas kliūtis ir jų sąjunga apims visą būtį. Kai porai
pasiseka pasiekti tokios vienovės, ezoterinės filosofijos požiūriu, į evoliuciją įsilieja
aukščiausi Stimulai, kokius tik gali sukurti fizinė sfera.

Šie abu visose sferose vienovę pasiekę partneriai įžengia į Šviesą ir negrįžta atgal iš Jos“
kaip atskiri individai, bet tampa vienu dvigubos prigimties individu, pasiekusiu vidinę pilnawę
ir tapusiu pačiam sau pakankamu. Tokios būtybės pereina į aukštesnę gyvenimo kokybę už
mūsų žemišką, kurios mes savo fiziniais jutimo organais nepajėgiarne fiksuoti.

VIENIJIMOSI DĖSNIAI KIEKVIENAME IŠ

BUTIES PLANU
Partnerių vienijimasis kiekviename iš būties Planų priklauso nuo konkretaus Plano
substancijos realaus tankio:

● pirmame, arba fiziniame, Plane vienijimosi sueitį lemia reprodukcinių organų

susijungimas ir vyriškos sėklos išsiveržimas į moters makštį;
● antrame, arba geismų, Plane sueitis įvyksta tada, kai įsiliepsnoja abipusis geismas ir
vyras žvelgia į moterį, kad jos panorėtų, o ji jaučia panašią aistrą jo atžvilgiu;
● trečiame, arba emocijų, Plane vienijimąsi lemia emocinis sielų giminingumas;
● ketvirtame, arba konkretaus proto, Plane vienijimąsi lemia vienodas sąmoningumo
lygis ir interesų bendrumas;
● penktame, arba abstraktaus proto, Plane vienijimąsi apsprendžia intelektualinis
artumas;
● šeštame, arba gyvybinės dvasios, Plane vienijimąsi apsprendžia bendri dvasiniai
idealai, bendros dvasinės vertybės;
● septintame, arba grynosios dvasios, Plane Viskas yra Vienovė, ir Vienovė yra Viskas;
čia neįmanomas dar tampresnis vienijimasis už tą, kuris egzistavo pačiose evoliucijos
ištakose dar iki Pirmojo Pasireiškimo.
Šio sudėtingo vienijimosi proceso skirtumus skirtingose būties substancijose
nulemia tai, kad vienuose Planuose (numeruoruose poriniais skaičiais) tik panašūs
vienijasi su panašiais, o kituose (numeruotuose neporiniais skaičiais) vyksta abipusė
priešybių trauka. Pirmuoju atveju susivienijusios Monados sustiprina viena kitą, o
antruoju papildo viena kitą:

● pirmame Plane vyksta abipusė priešybių trauka, kurią skatina fizinių kūnų struktūriniai
skirtumai;
● antrame Plane vienijimosi potraukis priklauso nuo to, ar vienodai abi pusės įžiebė
aistrą; tik tuo atveju panašus traukia panašų;
● trečiame Plane trauką vėl lemia priešybės, nes tuos, kurie turi stiprią meilės jėgą,
traukia prie tų, kuriems jos reikia; šiuo atveju globos instinktas verčia ieškoti
partnerio, kuris tikėtųsi iš savo mylimojo rūpestingo dėmesio ir švelnumo; ir
atvirkščiai, tie, kurie iš meilės tikisi paguodos ir palaikymo, ieško partnerio, kupino
užuojautos ir apsaugos;
● ketvirtame Plane abipusę simpatiją lemia vienodas sąmoningumo lygis; tie, kuriuos
jungia panašus požiūris į daugelį dalykų, atranda daug interesų bendrumo;
● penktame Plane, priešingai, geriausiais partneriais tampa tie, kurie savo
intelektualines problemas sprendžia skirtingais metodais; čia kritinis vieno partnerio
protas prilaiko nesutramdomą, veiklų antrojo vaizduotės skrydį, o dedukcinis
mąstymo metodas paryškina tuos, kurių mąstymas yra indukcinio tipo;
● šeštame Plane vienijimąsi lemia vertybių panašumas, t. y. spindulio spalva; čia
partneriai randa vienas kitą pagal sielų giminingumo požymį, o tarp tų, kurie priklauso
skirtingiems spinduliams, tokia sąjunga neįmanoma.

Šiuolaikinis ezoterinis mokslas teigia, kad sueitį kiekviename iš būties Planų lemia
faktinė kūnų funkcija, ir manoma, kad vienijimasis tarp partnerių vyksta tol, kol
išlaikomas jų aktualus poliškumas. Dingus poliškumo harmonijai nutrūksta ir pati
partnerystė.

Vadinasi, negalima painioti sąvokų ir vienijimusi vadinti tik juridine sutartimi pagrįstas
vedybas, kurių veiksmingumas priklauso nuo teisinių normų, o ne nuo realaus jų egzistavimo
būties Planuose.

Santuoka yra sutartis, kuri sudaroma tarp vyro ir moters iš vienos pusės ir kūdikio iš kitos
pusės. ( ir tai aptarsime atskirame skyriuje). Čia mes tik pateikiame šią santuokos sampratą,
kad paaiškintume skirtumą tarp santuokos ir vienijimosi taip, kaip jį suvokia ezoterinė
filosofija.
● Fiziniame Plane sueitis trunka tik keletą lytinio akto akimirkų ir galima tarp bet kurių
priešingos lyties tos pačios biologinės rūšies individų.
● Antrame Plane sueitis trunka tol, kol išlaikomas geismas, t. y. tik poravimosi periodu
arba, jeigu kalbame apie žmogų, tame amžiuje, kada pasireiškia aktyvus lytinis
potraukis.
● Trečio Plano kūnai išlaiko vienijimąsi tol, kol išlaikomas tarpusavio prisirišimas.
● Jeigu partneriai pakilo iki vienijimosi ketvirto Plano kūnais, kurių sąmonės formuojasi
per visą inkarnaciją, tai toks vienijimasis truks per visą inkarnaciją, ir niekas, išskyrus
mirtį, nepajėgs jo nutraukti.
● Vienijimasis tarp giminingų idealų ir principų žmonių pasiekia penktą Planą ir patenka
į Individualybės sritį. Žmogaus Individualybė gyvena per visą žmonijos evoliucijos
trukmę, ir šis ryšys išlieka iki pat konkrečios evoliucijos pabaigos. Sielos lūkuriuoja
įsikūnijimo' ir susiranda viena kitą kiekvieną naują gyvenimą Žemėje, toliau tęsdamas
tą nuostabų ryšį, kuris, vieną kartą užsimezgęs, suves jas kartu iš skirtingų pasaulio
kraštų ir nugalės visas kliūtis.
● Kai ryšys įsitvirtina Dvasiniame Plane, tai pora faktiškai ir fiziškai tampa vieninga
visuma; ji „įžengia į Šviesą ir negrįžta atgal iš Jos“.