------------------------[1 PASKAITA]--------------------------

Seniausi apibrėžimai:
1735 m Karlas Linėjus sugrupavo visą gamtos pasaulį į 3 karalystes:
1. Vegetabilia – augalai
2. Gyvūnai
3. Mineralai

Vegetabilia - augalai

-------------Plantae sensu amplo – augalai plačiausia reikšme,

-------seniausias apibrėžimas.

(Vegetabilia Linneaus – augalai pagal Linėjų )

Į šią augalų karalystę patenka viskas, kas nejudrūs, fotosintezė nebuvo svarbus požymis:
● Augalai
● Grybai
● Dumbliai

-------Plantae sensu lato – naujesnis, siauresnis apibrėžimas ------

Archaeplastida - augalai plačiąja prasme
 Atsiskiria iš šios karalystės grybai.

Plastidės – organelės, kurios suteikia augalui žalią spalvą (chloroplastai)

Patenka:
● Augalai
● Raudondumbliai
● Žaliadumbliai
Dumbliai ne visi patenka į archaeplastida grupę, jie nėra filogenetinė grupė, nėra tarpusavyje
gimininga viena šeima. Tai skirtingos kilmės ekologinė organizmų grupė, kuri šiuolaikinėse
filogenijose (gyvybės sistemose, kuriose organizmai grupuojami pagal tai, kaip jie atsirado
evoliucijos eigoje) dumbliai išskaidomi į įvairias grupeles.
Grybai evoliuciškai artimesni gyvūnams negu augalams.

Chloroplastų atsiradimas endosimbiozės būdu – teigia, kad buvo pirminės „proto“ ląstelės,
kurios negebėjo fotosintetinti, bet turėjo branduolį, pabandė praryti melsvabakterę, o
melsvabakterė gebėjo fotosintetinti, turėjo chlorofilo, gebėjo pasinaudoti saulės šviesa, kaip
energijos šaltiniu. „Proto“ ląstelės prarijo melsvabakterę, bet nesuvirškino, apgaubė
melsvabakterę papildoma membrana, pradėjo iš melvabakterės gauti naudą (medžiagas). Šią
teoriją išduoda tai, kad aplink plastides (chloroplastus) randama dviguba membrana.
Archaeplastida platesnei visuomenei pateikiama kaip augalai.
Evoliucijos eigoje augalai kilo vandenyje, archeaplastida protėviai susidarė vandenyje, dalis jų
prisitaikė gyventi įvairiuose sluoksniuose, gyliuose, vykdyti fotosintezę skirtingam apšvietime,
gyvuoti skirtingo druskingumo vandenyje, vėliau sugebėjo išlipti į sausumą.
Taigi seniausi archeaplastida grupėj yra dumbliai, o vėliau atsirado augalai.

---------------------Plantae sensu stricto – augalai griežtąja prasme---------

Viridiplantae – siauresnis požiūris negu archeaplastida
(viridi – žalias, žalieji augalai)
● Atmeta dalį dumblių
● Jiems būdingas ne tik evoliuciškai senesnis chlorofilas A (archeaplastida
visi jį turi, raudondumblis turi tik chlorofilo A, todėl nėra priskiriamas
Viridiplantae)
● Chlorofilas b yra Viridiplantae naujas požymis, būdingas šiems
organizmams (sinapomorfija)
● Nebelieka:
o Raudondumblių
o Glaukofitų
● Priklauso:
o Augalai
o Žaliadumbliai (Chlorophyta)
o Maurabragūnai (Charophyta)

● Žaliuose augaluose charophytes (maurabragūnų) grupė (vieninteliai iš

dumblių) ir sausumos augalai apjungiami į kladą, vadinamą streptophyta
klada.

● Žaliadumbliai laikomi senesni už charophytes, nes manoma, kad kažkada jie

buvo paplitę plačiai įvairaus sūrumo vandenyse, tačiau dalis jų prisitaikė
gyventi lagūnose, kuriose krituliai ir upės sudarydavo tik pusiau sūrius
vandens telkinius. Sūrumas keičia augalų savybes. Taip iš žaliadumblių
atsiskyrė charophytes (maurabragūnų) grupė, jie auga gėluose arba pusiau
gėluose vandenyse.

● Maurabragis (chara) ir coleochaete yra laikomi artimiausi savo sandara bei

išvaizda sausumos augalams. Taip yra nes:+------
 o Ląstelės juose sudaro plazmodezminius ryšius, per kuriuos vyksta
medžiagų apykaita; susidaro simplastas, visos ląstelės susietos
plazmodezmomis. Taip yra tik streptophyta grupėje.

o Jų ląstelėms dalijantis mitozės būdu, citokinezės metu susidaro

struktūra, kuri suformuos pirminę sienelę, kuri atskirs ląsteles.
Susidaro fragmoblastas (plokštelė, kuri atskiria tarpusavy
besidalijančias ląsteles ir iš jo susidaro pirminė ląstelė).

o Taip pat šiai streptophyta grupei būdingos gametangės (daugialąstės

struktūros, kuriose susidaro gametos, pažangus bruožas), kurios
tobulės, keisis. Kiaušialąstės nejudrios (moteriškoji gametangė;
naujas bruožas) streptophyta grupėse susidaro oogonėse (pažangus
bruožas), o spermatozoidai susiformuoja anteridžiuose, kuriems
praplyšus vandeny pasklinda judrūs spermatozoidai, kurie atplaukia
iki oogonės, ir per karūnėlę, jei kiaušialąstė subrendus, įplaukia į vidų,
įvyksta gametų susiliejimas ir susidaro zigota.

o Oogamija – būdinga šios klados atstovams, tačiau gyvenimo ciklai

pasikeis evoliucijos eigoje.

(Oogonės viršuje yra 4 ląstelių karūnėlė, kuri praveria arba užveria tarpą, pro kurį įplaukia judrūs
spermatozoidai).
Gyvenimo ciklas:
Streptophyta grupėje visuose primityviausiuose organizmuose po apvaisinimo susidaro
diploidinė zigota, kuri mejozės būdu dalijasi į 4 haploidines mejosporas (mejozės būdu
susidariusias sporas), vėliau iš mejosporų mitozės būdu susidaro haploidinis organizmas, kuris
mitozės būdu formuoja gametas, kurios vėliau susilieja ir susidaro zigota.
Choleochaete po gametų susiliejimo, susidariusi zigota nepalieka haploidinio motininio
organizmo, aplink ją susidaro specializuotos motininio haploidinio organizmo ląstelės, kurios
sudaro plazmodezmas su zigota ir ją aprūpina maisto medžiagomis.
Sausumos augalai išmoksta rūpintis nelytine karta .
Artimiausi sausumos augalams atstovai yra Chara (turi gametanges) ir Coleochaete (rūpinasi
savo zigota).

----------------------Plantae sensu strictissimo – augalai griežčiausiaja prasme-----------

Embriophytes (Gemaliniai augalai) – pats siauriausias požiūris

Embriophytes = Stuomenininiai augalai (Cormobionta, Cormophyta) = Archegoniniai ir

žiediniai augalai = Sausumos augalai = Gemaliniai augalai

Augalai, kurie evoliucijos eigoje išmoko gyventi sausumoje.

Sausumos augalai, bet tai nėra ekologinė grupė, turima galvoje jų evoliucija.
Manoma, kad pirmieji sausumos augalai atsirado iš archajinių dumblių Paleozojaus eros
Ordoviko, o gal net Kambro perioduose, prieš 400 - 500 milijonų metų (paremta
mikrofosilijomis) (molekulinis laikrodis parodo, kad dar seniau atsirado: prieš 600 mln. metų).

Gemaliniams augalams būdinga:

● Labai svarbi nauja struktūra – archegonė, kuri yra pažangesnė už oogonę. Vietoj 4
oogonės ląstelių atsiranda kaklelis, kuriame yra žiotys, kurias uždaro kanalėlio ląstelės.
Kol kiaušialąstė bręsta, tai kanalėlį uždaro kanalėlio ląstelės. Kai kanalėlio ląstelės suyra,
tai suirimo produktai privilioja spermatozoidus.

● Zigota – diploidinė ląstelė, išmoksta dalintis mitozės būdu ir susidaro grupės diploidinių
ląstelių, kurios specializuojasi, suformuoja audinius, organus ir susidaro nauja struktūra –
gemalas (diploidiniai). Gemalai mitozės būdu didėja ir išsivysto atskiras organizmas -
sporofito karta, kuris gali suformuoti daugybę sporangių. Iš vienos zigotos susidaro
 nebe 4 sporos, o sporangėje gali mitozės būdu susiformuoti milijonai sporų. Sporofitai
gali tapti net daugiamečiai.
Kodėl didinamas sporų kiekis, o ne spermatozoidų ar kiaušialąsčių?
Sporos sausumos augalų yra specializuotos ląstelės, pritaikytos plisti sausumoje. Jos
sėkmingiau gali plisti nei pvz., spermatozoidai.

Kuo ypatinga spora, kaip ląstelė?

Spora turi dangalus, turi ne tik pirminę sienelę, bet turi ir daugiau sluoksnių, kurie gali
padėti suformuoti sporangę, sintetinti įvairius junginius, kurie impregnuoja besiformuojančias
mejozės būdu ląsteles. Jos gali būti ilgą laiką gyvybingos.
Daugelyje sausumos augalų, kur sporose gerai išvystyta sporoderma, galima pamatyti
trispindulinę vagelę – randą, kuris yra sausumos augalų požymis.

------------------------------[2 PASKAITA]----------------------------

Embriophytes - Gemaliniai augalai

● Gyvenimo cikle būdinga kartų kaita. Gyvenimo ciklas - Haplodiplontinis, vykstant

heteromorfinei kartų kaitai
● Lytinė karta – gametofitas, kuris atsiranda iš haploidinių sporų. Gametofitas
moteriškose gametangėse – archegonėse – mitozės būdu formuoja moteriškas
kiaušialąstes, o vyriškose gametangėse – anteridžiuose, formuoja vyriškus
spermatozoidus, kurie primityvesniuose augaluose bus judrūs, o pažangių sėklinių augalų
jau neteks judrumo.
Lytinėms ląstelėms susiliejus susidaro diploidinė zigota ir ji dalindamasi mitozės būdu
suformuoja gemalą, kuriuo rūpinsis motininis organizmas. Gemalas toliau auga, ląstelės
diferencijuojasi į grupes, audinius ir susidaro suaugęs diploidinis sporofitas (nelytinė
karta).
Sporofituose visų gemalinių augalų mejozės būdu susidarys sporos (lytinės kartos
pradžia), jos susidaro specializuotose struktūrose – sporangėse, o iš sporų mitozės būdu
susidaro haploidinė gametofito karta.
-----------------AUGALŲ SISTEMATIKA------------
 ● Bėgant laikui mūsų žinios apie augalų rūšis augo iš pradžių eksponentiškai, vėliau
sulėtėjo.
● Apie 1,5 milijono rūšių yra moksliškai aprašyta.
● Prognozuojama, kad viso Žemėje šiuo metu gali būti 5 ± 3 milijonai rūšių.
● Pasaulyje apie 350 tūkst. gemalinių augalų (Embriophytes) rūšių.

Utilitarinis požiūris į augalų skirstymą (pats pirmasis skirstymas)

Skirstymas pagal daug tam augalui būdingų savybių, praktinę reikšmę, aprašymas.
Pagal tai kaip augalas atrodo.
Teofrastas (370-285 prieš Kr.), Aristotelio mokinys, botanikos pradininkas, pasiūlė augalus
suskirstyti pagal:
Jų gyvenimo forma: Medis, krūmas, žolė...
Visžaliai ar vasaržaliai?
Laukinis ar kultūrinis?
Sausumos ar vandens?
Žydi ar nežydi?

KARLO LINĖJAUS SISTEMA

Karlas Linėjus sukūrė augalų sistemą. Ji paremta augalų grupavimu atsižvelgiant į vieną
pasirinktą požymį. Jis populiarino požiūrį, kad augalai turi lytį.
Karlo Linėjaus sistema:
● Šią sistemą sudaro 25 klasės.
● 24 klasės nustatytos pagal žiedo kuokelių skaičių ir jų išsidėstymą.
● Kiekvienoje klasėje yra atskiros eilės, grindžiamos piestelių skaičiumi.
● 25 klasei buvo priskiriami augalai, kurie neturi kuokelių, piestelių – neturi lyties –
kriptogamai.

Karlo Linėjaus augalų sistema neatspindi giminystės, todėl vadinama dirbtine

sistema.
Bendras visų šiuolaikinių augalų, grybų ir gyvūnų mokslinių klasifikacinių sistemų bruožas yra
hierarchiškumas, kuris reiškia sistematinių vienetų tarpusavio pavaldumą.
Rangų buvimas yra linėjinės sistemos požymis.
Augalų hierarchinės klasifikacijos pagrindas yra rūšies lygmens atstovų išskyrimas.

KLADISTIKA IR FENETIKA
Kladistika – tai gyvūnų klasifikavimo metodas, kuris pagal daugeliui gyvūnų būdingus
požymius nustato skirtingų rūšių giminystę. Svarbiausias klasifikavimo požymis, kuriuo remiasi
kladistika, yra kladas (bendrą protėvį, kartu su iš jo kilusiomis rūšimis, turinti gyvūnų grupė).
Vienas žymiausių visų laikų pasaulio gamtininkų Čarlzas Darvinas.
Teigė, kad organizmai visi kilę iš vieno bendro organizmo.
Filogenija - organizmų ar organų raida evoliucijos eigoje.
Kuriant filogenijas tikslas yra kuo geriau atspindėti evoliuciją, organizmų tarpusavio
giminingumą.

Pokyčiai organizmų sistematikoje:

● Kladistinių metodų atsiradimas kartu su DNR sekų duomenimis nuo 1990-ųjų
pastūmėjo kurti naujas augalų (kaip ir kitų organizmų) klasifikacijas. Kladistika
klasifikuoja organizmus pagal jų protėvius ir evoliucijos ryšius.
● Tikslas – panaudoti naujus informacijos šaltinius ir kartu pašalinti subjektyvumą taikant
statistinius ir kitokius metodus.

● Fenetika klasifikuoja organizmus pagal morfologinius ir struktūrinius požymius

● Tikslas organizmus sugrupuoti į grupes. Neatspindi evoliucijos.

KLADISTIKA:
Kladistų metodai dažnai vadinami parsimonijos metodais.
Parsimonijos principas skamba taip: trumpiausias hipotetinis pokyčių kelias, kuris paaiškina
dabartinį fenetinį tipą laikomas pranašiausiu būti evoliuciniu keliu.

Monofiletinis taksonas atsirado iš bendro protėvio (siekiamybė).

Polifiletinis taksonas - daugiau nei vienas protėvis. (neteisingai atspindi giminystę, turėtų būti
taksonas išskaidytas atskirai).
Parafiletinio taksono visi nariai turi vienintelį protėvį, bet neapima visų to protėvio
palikuonių.

Požymiai padeda atspėti kaip atsirado vienas ar kitas organizmas, kaip jie susiję vienas su kitu.

Požymių vertinimas kladistikoje:

Apomorfija – naujas bruožas, kuris nebuvo būdingas ankstesniems organizmams, bet
perduodamas palikuonims. (gali būti, kad apomorfija dar vėlesnėj kartoj išnyksta kaip
nebereikalinga, tačiau jo kelias organizmo genome vis tiek išlieka). Tai leidžia organizmus
pavadinti vienu vardu. (pvz viridiplantae organizmai turi ir chlorofilą B, o gemaliniai augalai turi
archegones, kurios nebuvo būdingos chara ar cholehete dumbliams, moderniausiuose augaluose
archegonių apomorfija išnyksta)
Apomorfijos, būdingos monofiletinei grupei vadinamos sinapomorfijos.
Plesiomorfija – iš ankstesnių organizmų paveldėtas bruožas.
(gemaliniai augalai priklauso Viridiplantae, todėl gemaliniai augalai, kaip ir viridiplantae turi
chlorofilą A ir B, tai yra plesiomorfija, tačiau jei viridiplantae lyginam su archeaplastida, tai
chlorofilas B yra apomorfija)
Homoplazija – analoginių savybių/požymių paralelinis atsiradimas esant evoliuciškai nutolus
(lemtas aplinkos veiksnių)

Šiuolaikinės filogenijos pasižymi tuo, kad jos yra hierarchinės, bet berangės. (vadinsime
grupes kladomis, arba filogenetinėmis organizmų grupėmis)

Taksonomija
● Liaudies taksonomija
o dūlė, pumputis, rapukas, žemobuolis (bulvė)
o čambrukas, čebras, čebrelis, čebriukas, čepronėlis, čiabriukas, čiumbrelis,
dievaitis, maironas, puronėlis, šilažolė, timijonas, timkis, timkus, timkužis.
(čiobrelis)
● Botaninė nomenklatūra
 o Vaccinium pedunculis unifloris, foliis serratis ovatis deciduis, caule angulato.
(mėlynė, kurios žiedkočiai su pavieniais žiedais, lapai pjūkliškai kiaušiniški,
nukrintantys, stiebai kampuoti.)
o Tokio pobūdžio augalų vardų sistema (iš daugelio vardų) vadinama
polinominaline nomenklatūra.
o Karlas Linėjus „Species Plantarum“ veikale pateikė binarinės nomenklatūros
idėją.
o Buvo suformuotos naujos ir dabar galiojančios augalų vardų sudarymo taisyklės,
kurių visuma vadinama binarine nomenklatūra.

-----------------------------[3 PASKAITA]-----------------------------
AUGALŲ LĄSTELĖS

Ląstelė - Elementari biologinė sistema, gebanti atsinaujinti, atsikurti ir vystytis. Augalo ląstelės
dydis: 10-100 mikrometrų.
Šleideno-Švano ląstelės teorija (1838-1839):
1. Visi gyvi organizmai sudaryti iš vienos ar daugiau ląstelių.
2. Ląstelė yra svarbiausias visų organizmų struktūros, funkcionavimo ir organizacijos vienetas.
3. Visos ląstelės atsiranda iš ankstesnių, gyvų ląstelių.

Proplastidė – plastidė, iš kurios gali susidaryti įvairios kitos plastidės (labai mažos).
Plaušų ląstelių ilgis siekia 55cm, plotis mažiau nei 0,1mm
Characeae ląstelė yra 10cm ilgio.

Ląstelės pagal formą:

● Prozenchiminės ląstelės (B) - viena kryptimi ištįsusios, ilgis keliasdešimt kartų viršija
plotį. Dažniausios funkcijos - perneša medžiagas skysčiuose, suteikia atsparumo.
● Parenchiminės ląstelės (A) - ilgis ne daugiau kaip 3 kartus viršija plotį. Dažniausios
funkcijos – perdirba, kaupia medžiagas.

Augalinės ląstelės išskirtinės struktūros:

● Plastidės – chloroplastai;
● Sienelė (iš pradžių būna pirminė sienelė, vėliau kai kur formuojasi antrinė sienelė)
● Plazmodezmos
● Vakuolė
Protoplastas – gyvoji ląstelės dalis.

Citoplazma – protoplastas be branduolio.

Tipiška ląstelė būdinga Streptophyta grupei. (menturdumblio ląstelė tipiška augalo

ląstelė).

Augalinė ląstelė:

● Tarp daugialąsčių augalų ląstelių yra tarpinės plokštelės. Tai gretimas ląsteles
sujungiantis tarpląstelinis sluoksnis, kuriame yra gausu pektino (angliavandenio). Jis
sutvirtina ląsteles tarpusavyje, neleidžia joms atsiskirti.
● Ląstelės jungiasi plazmodezmomis, pro kurias praeina endoplazminio tinklo kanalai ir
tokiu būdu vyksta medžiagų apykaita simplastiniu keliu. (plazmodezmos būdingos tik
augalams)

Simplastinis kelias – medžiagų judėjimas per plazmodezmas.

Apoplastinis kelias – medžiagų judėjimas tarp ląstelių sienelių, ne per plazmodezmas.

Ląstelės sienelė:
● Pirminė. Labai plona.
● Specializuotose ląstelėse yra ir antrinė sienelė, šiek tiek storesnė, tvirta.
o suteikia tvirtumo ląstelėms, audiniams, organams, augalui;
o palaiko ląstelių formą;
o apsaugo protoplastą nuo pažeidimų;
o kaupia specifines medžiagas.

Pirminė sienelė:
- Plona elastinga struktūra, sudaryta iš celiuliozės (1/3 biomasės), hemiceliuliozės,
pektino, baltymų (nedidelė baltymų biomasė 10 proc.).
- Ji yra į išorę nuo plazmolemos.
 - Tai jaunos, nespecializuotos ląstelės struktūra.
Tarpinėj plokštelėj ir senelėj esantis pektinas išgaunamas ir susidaro želatina.
Ląstelių sienelių pokyčiai:
- Medėjimas (kaupiasi ligninas – medžiaga, kurią išmoko sintetinti induočiai augalai,
samanos nemoka sintetinti lignino, todėl nemedėja); tokios ląstelės sukietėja,
praranda elastiškumą, atsparios spaudimui, dažnai žūsta.

- Kamštėjimas (antrinėse sienelėse kaupiasi suberinas, kuris gali išsidėstyti specifiniu

būdu; sukamštėjusiais ląsteles taip pat galima rasti antriniuose dengiamuose
audiniuose, t.y. kamštinio ąžuolo peridermoj susikaupia suberinas, ląstelės žūsta,
tačiau sukamštėjęs audinys tampa nelaidus vandeniui ir orui, stabdo medžiagų
judėjimą apoplastiniu keliu);

- Kutikulizacija (išskiriamas kutinas; būdinga specifinėms – epidermio ląstelėms,

kutinas išskiriamas tik jei epidermio ląstelės sąveikauja su išore, link vidinių audinių
neišskiriama. Dėl kutino susidaro kutikulinis sluoksnis – kutikulė, jame yra vaškų.)

- Gleivėjimas (išskiriamos gleivės, jose yra daug pektino, jos gali greit išbrinkti
sąveikoj su vandeniu; tai būdinga šakniaplaukiams ir kai kurių sėklų luobelėms);

- Mineralizacija (kaupiasi netirpios mineralinės druskos, funkcija apsauginė; pvz

asiūkliai yra šiurkštūs dėl mineralų sienelėse; apsaugo nuo žolėėdžių, nes tokie
augalai tampa nemalonūs liesti, griaužti, ėsti).

Neląsteliniai dariniai – pvz. epidermio ląstelės sekretų suformuota kutikulė.

Lignifikacija - ląstelių sienelių sumedėjimas. Induočiams augalams, jų ramstinę / apytakinę

funkciją atliekančioms ląstelėms būdingas procesas. Antrinė sienelė susidaro į vidų nuo pirminės
sienelės.
Fragmoblastas – Naujos sienelės konstravimasis ląstelės viduje citokinezės metu. (būdingas
tik streptophyta grupei)

Augalinės ląstelės membranos

- Plazmolema
- Organoidų membranos
- Tonoplastas (vakuolės membrana)
Membranos 6-10 nanometrų.
Membranose yra baltymai, fosfolipidai.

Tonoplastas, Vakuolė:
Vakuolę riboja tonoplastas.
Vakuolės vandens ir ištirpusių medžiagų koncentraciją reguliuoja tonoplaste esantys baltymai –
akvaporinai , kurie aktyviai gali keisti vandens koncentraciją, tokiu būdu ląstelės gali reguliuoti
savo formą, aquaporinai reguliuoja, kad jos nekeistų savo formos.
Antocianai - augalų ląstelių pigmentai, kurie stipriai rūgščioje (apie pH 2) terpėje būna raudoni,
artimai neutraliai (pH 6-7) — violetiniai, silpnai šarminėje (pH 8)— mėlyni, stipriai šarminėje
(pH 9-12) – žali.
Vakuolėse gali būti kaupiamos įvairios medžiagos, gali būti kaip ertmė, kurioje ląstelė šalina įv
nereikalingas medžiagas, keičia jų konc. Taip pat vakuolėje galima rasti įvairias struktūras,
kurios leidžia atlikt ląstelei įvairias funkcijas, pvz apsauginę funkciją (pvz kalcio oksalatas).

Į vakuoles medžiagos patenka autofagijos būdu, t.y. nereikalingos medžiagos, makromolekulės,

nefunkcionuojantys organoidai ląstelėje į vakuolę patenka susidarant lizosomai.

Citoplazma:
Sudaryta iš citozolio ir citoskeleto.
Citozolis - plazminės membranos apgaubtas vidinis ląstelės turinys, išskyrus organoidus. Tai
skaidrus ir dažniausiai klampus gelis. Jame daugybė ištirpusių neorganinių ir organinių
medžiagų. Apie 20 % sudaro baltymai.
Citoskeletas – baltyminių plaušų tinklas. Pagrindiniai citoskeleto komponentai: mikrovamzdeliai
ir mikrofilamentai. (mikrovamzdelis sudarytas iš alfa, beta tubulino baltymų, o mikrofilamentai
iš aktino molekulių).

Centriolės ir žiuželiai, blakstienėlės:

Centriolės yra gemalinių augalų spermatozoiduose (anteridiozoidai), tačiau pažangiausi
gemaliniai augalai neformuoja judrių vyriškų gametų.
Blakstienėlės nuo žiuželių skiriasi ne tik ilgiu, bet ir judesio tipu.

Organoidai:
Branduolys – stambiausias organoidas.
Prasidėjus mitozei, chromatinas kondensuojasi į lazdelės pavidalo kūnelius, vadinamus
chromosomomis. Kiekviena augalų rūšis turi tam tikrą chromosomų skaičių.
Branduolėlis – branduolio vidaus sritis, suyra prasidėjus mitozei ir susidaro jai baigiantis.
Sintetinama tRNR, susidaro ribosominės dalelės.
Kariokleptija – reiškinys, kai mikroorganizmai pavogia svetimą branduolį. Pagrobia iš pvz
dumblių branduolius.
Ribosomos nedidelės ląstelės struktūros, kuriose vyksta baltymų sintezė. Eukariotuose
ribosomos didesnės, stambesnės. Jos sudarytos iš dviejų skirtingo dydžio dalių.
Plastidės:
1. Protoplastidės – pirminės plastidės, esančios jaunose ląstelėse, iš jų susidaro kitos
plastidės.

2. Leukoplastai – bespalviai, kaupia atsargines maisto medžiagas (amilopastai,

proteoplastai, elajoplastai...).

3. Chromoplastai – karotinoidų turinčios plastidės, todėl yra geltonos-raudonos spalvos.

Nudažo žiedus ir vaisius.

4. Chloroplastai – atlieka fotosintezę. Svarbiausi pigmentai – chlorofilas a ir b, yra

karotinų, ksantofilų.

Mitochondrijų funkcijos:
• ląstelė aprūpinama energija (sintetinama ATP – adenozintrifosfatas);
• amino rūgščių, kai kurių hormonų sintezė;
• jonų kaupimas;
• užprogramuotos ląstelės mirties inicijavimas.
Mikrokūneliai:
Peroksisoma – smulkūs kūneliai, endoplazminio tinklo dariniai. Dažniausi augalinių ląstelių
mikrokūneliai:
- peroksisomos (fermentai, skaidantys vandenilio peroksidą)
- glioksisomos (padeda perdirbti riebiąsias rūgštis į cukrus)

------------------------[4 PASKAITA]--------------------------
Gemalinių augalų morfologinė charakteristika
Augalas formuojasi individualaus vystymosi – ontogenezės – metu.
Augalas auga 2 kryptimis:
1) Į viršų - antžeminės struktūros (stiebai, lapai)
2) Į apačią – šaknys, požeminė dalis
Iš pradžių formuojasi vegetatyvinių organų sistemos, vėliau vystosi reprodukcinių organų
sistemos.
Vegetatyvinių organų sistemos:
● Mitybos
● Medžiagų apykaitos funkcijos
Reprodukcinių organų sistemos:
● Dauginimosi funkcijos

Individualus vystimasis – ontogenezė:

● Daigas turi šaknis ir ūglį, kuris turi skilčialapius, iš jų susidaro epikotilis, virš kurio
formuosis jau daigialapiai, vėliau lapai. Šaknis yra žemiau hipokotilio, būna pagrindinė
šaknis, iš jos išauga šoninės šaknys.
● Generatyvinės brandos augalas – nebėra daigui būdingų dalių.
Konvergencija – augalai negiminingi, bet panašios formos. Dėl panašių sąlygų
skirtingose pasaulio vietose susidaro panašios išvaizdos, bet skirtingos kilmės augalai.

Analoginiai organai – skirtingos kilmės, tik atlieka panašią funkciją.

„Lapai“ ir lapai – ANALOGIJOS:

1) Filoidai (samanų filoidai) – plokšti, fotosintetinantys, gametofito lytines,

haploidinės kartos dariniai. Juose nėra žiotelių, dujų apykaita vyksta tiesiogiai
per plonuosius audinius. Juose nėra apytakos indų, tačiau yra pvz lapsamanėse
gyslos, kurioje yra laidžiosios ląstelės, bet nėra apytakos sistemų, lignifikuotų
ląstelių.

2) Mikrofilai (pataisų plokščiosios fotosintetinančios struktūros, enacijų kilmės) –

sporofitų dariniai, diploidinės kartos; stiebe yra apytakos sistemos elementai –
tracheidės, rėtinės ląstelės, indų kūleliai – stelė – iš stelės į mikrofilą nueina 1
indų kulelis. Mikrofile tik 1 nešakota gysla. Rasime mikrofiluose žioteles.
Mikrofilai – bekočiai.

Augalų ašinėse struktūrose esančių apytakos audinių visuma su greta esančiais

kitais audiniais vadinama stele. Stelę sudaro ksilema, floema, apytakos audinius
juosiantis endodermis ir periciklas, šerdis.
 3) Tikrieji lapai (telominės kilmės) - sporofitų dariniai, diploidinės kartos; Stelėje
yra šerdis, į lapą nueina didelis indų kūlelių kiekis, kad net stelėje susidaro lapo
spraga. Lape išsišakojusi gysla, galimas sudėtingas gyslotumas. Susidarė iš
suplokštėjusių stiebų. Gali būti masyvūs, dideli lapai.
Telominės kilmės lapas – dorsiventralinę (viena pusė į dangų, kita į žemę)
simetriją įgijęs riboto augimo pakitęs ūglis.
Adaksialinė – prieašinė pusė, viršutinė.
Abaksialinė – nuoašinė pusė, apatinė.

Lapai pagal lapalakščio tipą skirstomi į:

● Paprastuosius, kurie turi lapalakštį, kuris gali būti ištisinis, karpytas, ar panašiai,
lapalakšty yra gysla, dažniausiai turi lapkotį ir gali turėti prielapius.

● Sudėtiniai – lapkotis pereina į sudėtinį lapalakštį, jame lapkočio tęsinys vadinamas –

rachis, o nuo rachės išauga lapeliai, kurie turi lapkotėlius.

Lapai ant to paties stiebo gali būti skirtingi:

● Skilčialapiai – nepilnai išvystyti
● Daigalapiai – nepilnai išsivystę, neturintys lapalakščio, žvyniški..
● Lapai
Lapai ant stiebo išauga tam tikra tvarka, stengiasi neužstoti vienas kito, kad neužstotų šviesos.
Filotaksis – lapo išsidėstymas ant ūglio.

Homologinis organas – ta pati kilmė, tačiau galima skirtinga forma ir funkcija.

Heterofilija - paties augalo skirtingos formos lapai; būdinga krantų, vandens augalams,
priklauso nuo aplinkos sąlygų, kuriose tos pačios rūšies augalas gyvena.

Šaknų homologijos:
Šaknelė (lot. radicula) – sėklinių augalų gemalo viena iš struktūrų. Tai pirminės šaknies
pradmuo.

Šoninės šaknys susiformuoja endogeniškai, iš pirminės šoninės meristemos – periciklo .

Pridėtinės šaknys išauga papildomai - iš stiebo šono.
Kontraktilinės šaknys – žiemojančius stiebus įtraukia į žemę.
Šakniagumbis – sustorėjusi šoninės ar pridėtinės šaknies dalis, kurioje sukaupiama maisto
medžiagų atsargas.

Šakninės atžalos susiformuoja endogeniškai, iš meristeminiu aktyvumu pasižyminčiame

pericikle susidariusių pridėtinių pumpurų.
Šakninės atžalos – ūgliams homologiniai dariniai
STIEBAI - sudarytas iš pasikartojančių fragmentų – metamerų.
Analogijos:
● Kauloidas (lot. cauloidum) – stuomeninių samanų stiebų pavidalo ašinė struktūra.
● Stiebas (lot. caulis) – iš bamblių ir tarpubamblių susidariusi ašinė ūglio dalis.

Stiebo homologai:
● Šakniastiebis - rhizomos (imbieras)
● Stiebagumbis (bulvė)

Rametas – vegetatyvinės kilmės ūglis, klono funkcinis elementas.

Genetas – lytinio dauginimosi kilmės individas (rametų grupė).

Vystimosi periodai: embrionalinis, latentinis, virginilinis, generatyvinis, senilinis

------------------------[5 PASKAITA]--------------------------
Visi gemaliniai augalai yra daugialąsčiai organizmai.
Audiniai – vienodos formos, turinio, sandaros ir kilmės ląstelių grupės, atliekančios tas pačias
funkcijas.

Audinių tipai (skirstymas) pagal išsivystymo laipsnį:

1) Gaminamieji arba meristemos – iš jų vystosi visi kiti audiniai; čia vyksta
intensyvi mitozė; jaunos ląstelės, jose nėra sukaupta daug maisto medžiagų,
ląstelės nėra storasienės;

a. Viršūninės (apikalinės) meristemos – tai tos meristemos, kurios yra

ašinių struktūrų viršūnėlėse; augalas didėja, pirminis augimas.
(pumpuruose)

b. Šoninės (lateralinės) meristemos – jų pagalba augalas gali suformuot

papildomas struktūras išaugančias iš ašinių struktūrų į šonus; jei tai
antrinės šoninės meristemos – tai jų dėka augalas gali storėti radialine
kryptimi, vyksta antrinis storėjimas.

1. Pirminės šoninės meristemos (kilusios iš viršūninių

meristemų)
a. Periciklas – stelę apgaubiantis sluoksnis, kilęs
iš probrazdžio.
b. Probrazdis – tarp ksilemos ir floemos esanti
pirminė šoninė meristema atviruose indų
kūleliuose;

2. Antrinės šoninės meristemos - jų dėka storėja ašiniai

organai ir susidaro antriniai audiniai.
a. Indų brazdas – jo dėka susiformuoja antrinė
ksilema ir antrinė floema. Jis gali būti kūlelinis
ir tarpkūlelinis.
b. Kamštinis brazdas (felogenas) – formuoja
antrinius dengiamuosius audinius, felomą
(kamštinį audinį)
 c. Įterptinės (interkaliarinės) meristemos – jos yra įv organų
pamatuose, tarpubumbliuose, juose vyksta intensyvi mitozė, tad jų
dėka augalų lapai, tarpubambliai gali ilgėti. Užgyja žaizdos.

2) Pastovieji audiniai:

a. Paprastieji audiniai – ląstelės visos vieno tipo, užpildo augalo vidų.

1. Parenchima-purusis audinys.
2. Kolenchima
3. Splerenchima

b. Sudėtiniai audiniai – ląstelės kelių tipų

1. Dengiamieji audiniai formuoja išorinę apsauginę
augalo dangą (epidermis, periderma).
a. Epidermis
b. Periderma – antrinis dengiamasis audinys
c. Apvalktis
2. Ramstiniai
a. Sklerenchima
b. Parenchima
c. Kolenchima
3. Laidieji - audiniai augalo viduje pergabena vandenį su
maisto medžiagomis bei atlieka ramstinę funkciją
(tracheidės, trachėjos, rėtinės ląstelės, rėtiniai indai).
a. Floema
b. Ksilema
Storą kutikulą turi kserofitai, epifitai. Kutikulos neturi ar ji menkai išsivysčiusi - higrofitai,
sciofitai, gemalinių augalų gametofitai.
Žiotelės tik sporofito kartoje. Žiotelės tik epidermoj.
Žiotelės gali būti abejose lapų pusėse, tik adaksialinėje (vandenyje plaukiojančių lapų) arba tik
abaksialinėje pusėje (dažniausiai).
Peridermoje yra žievlęšiukai (lenticeles) – ventiliacinės sistemos dalis.
Antrinis dengiamasis audinys – periderma. Ji sudaryta iš felogeno (žievės brazdo) formuojamų į
išorę kamštinio audinio (felomo) sluoksnių, kurie izoliuoja ankstesnius, išoriau esančius felogeno
ir felodermos (žievės parenchimos) sluoksnius ir lemia jų žuvimą. Žuvę audiniai sutankėja,
deformuojasi ir suformuoja žiauberį.Ląst. sienelėse sukauptas suberinas. (jis nelaidus vandeniui)