Versta, iš: Nicholas Sparks

The Notebook

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.

ISBN 978-609-8184-14-3

Copyright (c) 1996 by Nicholas Sparks

© Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Edita Giniūnienė, 2017
© Viršelio dizainas, Artūras Karosas, 2017
© UAB BALTO trader, 2017
Šią knygą su meileskiriu Cathy,
savožmonai ir draugei
 Padėka

Šiandien ši istorija yra tokia, kokia yra, dviejų ypatin­

gų žmonių dėka. Noriu padėkoti jiems už viską, kąjie dėl
to padarė.
Theresai Park, agentei, kuri ištraukė mane iš nežino­
mybės. Ačiū už gerumą, kantrybę ir daugybę valandų,
praleistų dirbant su manimi. Visada liksiu dėkingas už
tai, ką padarėte.
Jamie Raabui, savo redaktoriui. Ačiū už išmintį, hu­
morą, geraširdiškumą. Dirbti su tavimi buvo nuostabi
patirtis, džiaugiuosi galėdamas vadinti tave savo draugu.
 Stebuklai

Kas aš toks? Ir kaip ši istorija baigsis?

Saulė patekėjo, ir aš sėdžiu prie lango, nors matau kaip
per miglą, tarsi j stiklą būtų kvėpavęs praėjęs gyvenimas.
Na, ir atrodau šį rytą: vilkiu dvejus marškinius, mū­
viu storas kelnes, kaklą du kartus apmuturiavęs šaliku,
sukamšęs jį į šiltą megztinį, kurį duktė numezgė mano
gimtadienio proga prieš trisdešimt metų.
Šildytuvas pakabintas mano kambaryje kiek įmanoma
aukščiau, kitas, mažesnis, stovi tuoj už mano nugaros.
Šitas trakšteli, padūsauja ir kaip koks pasakų drakonas
išspjauna karšto oro gūsį, nors mano kūną vis tiek krečia

9
 NI C H OL A S SPARKS

drebulys jau gerus aštuoniasdešimt metų, ir kitaip jau ne­

bebus. Kartais pamąstau apie tuos savo metus ir, nors su
amžiumi jau susitaikiau, vis dar stebiuosi, kad taip ir ne­
sušilau nuo Džordžo Bušo prezidentavimo laikų. Kažin,
ar taip būna ir kitiems mano amžiaus žmonėms?
Koks mano gyvenimas? Ne taip jau lengva jį nusaky­
ti. Jis nebuvo toks siautulingai nusisekęs, kaip įsivaizda­
vau, bet ir vargo pele manęs negalėtum pavadinti. Ma­
nau, kad jis labiau priminė pelningas ir saugias akcijas:
buvo daugiau sėkmės nei nusivylimų, o metams bėgant
vertė pamažu kilo. Geras koziris, laimingas bilietas - su­
pratau, kad ne kiekvienas gali taip apibūdinti gyvenimą.
Tik nenoriu jūsų klaidinti. Nesu koks nors išskirti­
nis, tuo esu tikras; tik eilinis žmogus, mąstau paprastai
ir gyvenu kaip visi. Man nestatė paminklų, ir mano var­
dą greit užmirš, bet aš mylėjau kitą žmogų visa širdimi,
ir man nieko daugiau nereikėjo.
Romantikai pavadintų tai meilės istorija, cinikai -
tragedija. Mano galva, yra truputis jų abiejų ir visai ne­
svarbu, kokia bus galutinė jūsų nuomonė, ji nepakeis
fakto, kad tai didelė mano gyvenimo ir pasirinkto kelio
dalis. Nesiskundžiu nei dėl jo, nei dėl vietų, į kurias jis
mane atvedė; nors galbūt neužtektų rankų pirštų suskai­
čiuoti nuoskaudoms, kurias patyriau dėl kitų dalykų,
mano pasirinktas takas teisingas, ir gyventi kitaip nebū­
čiau norėjęs.

10
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Laikas, deja, gyvenimo naštos nepalengvina. Takas,

koks buvo tiesus, toks ir liko, tik dabar jis nubertas žvy­
ru ir akmenimis, susikaupusiais gyvenant. Prieš trejus
metus buvo nesunku nekreipti į tai dėmesio, tačiau da­
bar tai neįmanoma. Mano kūną sukrėtė liga, jau nesu
nei stiprus, nei sveikas ir leidžiu dienas kaip balionas po
vakarėlio: vangus, sutižęs ir kasdien vis minkštesnis.
Sukosėju ir, šnairomis metęs akį į rankinį laikrodį,
sumoju, kad metas eiti. Pakylu nuo kėdės prie lango ir
velku kojas per kambarį. Stabteliu prie rašomojo stalo
paimti šimtąkart skaitytos užrašų knygelės. Jos nevartau,
tik pasikišu po pažastimi ir kėblinu ten, kur turiu nueiti.
Slėpsiu baltų pilkai taškuotų plytelių grindimis. Jos
primena mano ir daugelio čia esančių žmonių plaukus,
nors šį rytą koridoriuje esu vienui vienas. Visi tūno savo
kambariuose (iškiša nosis nebent dėl televizoriaus), bet
jie, kaip ir aš, esame prie to įpratę. Žmogus prie visko
pripranti, tik reikia laiko.
Tolėliau išgirstu tramdomą kūkčiojimą ir gerai žinau,
kieno jis. Medicinos seserys mane pastebi, mes šypsomės
ir sveikinamės. Jos —mano draugės, ir mes dažnai kal­
bamės, be abejonės, joms rūpiu ir aš, ir mano kasdienės
bėdos. Man einant pro šalį jos ima šnabždėtis. „Jis ir vėl
ateina, - girdžiu sakant, —reikia tikėtis, kad viskas bus
gerai.“ Bet į akis man nieko nesako. Žinoma, joms at­
rodo, kad tokį ankstyvą rytą man būtų skaudu kalbėti
 NI C H OL A S SPARKS

apie savo bėdas, o kadangi save pažįstu, manau, kad jos

teisios.
Neilgai trukus prieinu kambarį. Kaip ir kaskart, durys
man plačiai atvertos. Dvi medicinos seserys viduje su šyp­
senomis pasitinka mane įeinantį. „Labą rytą“, —sveikinasi
jos džiugiais balsais. Aš pasinaudoju proga paklausti apie
vaikus, mokyklas ir artėjančias atostogas. Mes kalbamės
gal minutę, nepaisydami verkšlenimo. Atrodo, kad verks­
mo jos nepastebi, nes jam atbuko, tačiau netrukus, kaip ir
aš, vėl jį prisimena.
Po kiek laiko sėdžiu kėdėje, kuri (linkusi pagal mano
figūrą. Seselės jau baigia savo darbą; ji jau aprengta, bet
vis tebeverkia. Žinau, kad joms išėjus bus ramiau. Ryto
bruzdesys ją visada nuliūdina, o ši diena - ne išimtis. Pa­
galiau širma praskleidžiama, ir seselės išeina. Eidamos pro
šalį jos mane paglosto ir nusišypso. Įdomu, ką tai galėtų
reikšti?
Kurį laiką sėdžiu ir įdėmiai ją stebiu, tik į mano žvilgsnį
ji nereaguoja. Suprantu, kad ji nežino, kas aš toks. Jai aš
svetimas. Nusisukęs palenkiu galvą ir tyliai meldžiu stipry­
bės žinodamas, kad jos prireiks. Visuomet tvirtai tikėjau
Dievą ir pasitikėjau maldos galia, nors - būsiu sąžiningas -
mano tikėjimas pateikė visą sąrašą klausimų, į kuriuos
prieš iškeliaudamas anapus tikrai noriu gauti atsakymus.
Esu pasiruošęs. Užsidedu akinius, iš kišenės išsitraukiu
skaitymo lęšį. Dedu jį ant stalo trumpam, kol atsiversiu

12
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

užrašų knygelę. Net du kartus paseilinu savo suriestą

pirštą, kad gerokai susidėvėjęs knygos viršelis atsiverstų
ties pirmu puslapiu. Tada pridedu didinamąjį stiklą prie
vietos, nuo kurios pradėsiu skaityti.
Būna, kad prieš skaitant mano mintys trumpam su­
sijaukia. Įdomu, ar taip nutiks ir šiandien. Nenumanau,
niekada nežinau to iš anksto, nors iš esmės tai ir nesvar­
bu. Tai galimybė judėti pirmyn, ne garantija, man - tai
savotiškos lažybos. Galite vadinti mane svajotoju, kvaiša
ar dar kitokiu, vis tiek tikiu, kad viskas yra įmanoma.
Suprantu, kad aplinkybės ir mokslas yra prieš mane.
Gyvendamas supratau ir žinau, kad mokslas - dar ne vis­
kas, ir nenustojau tikėti, jog stebuklai, kad ir kokie ne­
paaiškinami ar neįtikėtini jie būtų, egzistuoja ir gali vykti
nepriklausomai nuo įprastos gamtos tvarkos. Todėl vėl,
kaip ir kiekvieną dieną, skaitau garsiai, kad tik ji girdėtų,
vildamasis, jog stebuklas, atėjęs viešpatauti mano gyveni­
me, vėl triumfuos.
O gal —tik gal - taip ir bus.
 Šmėklos

Buvo ankstyvas 1946-ųjų spalis, ir Nojus Kalhunas

iš savo plantacijų stiliaus namo žaluma apsuptos veran­
dos stebėjo dylančią ir vis žemiau besileidžiančią saulę.
Sunkiai padirbėjęs visą dieną jis ypač mėgdavo čia sėdė­
ti vakarais, leisdamas mintims klajoti, kur patinka. Taip
jis ilsėdavosi, tokios rutinos buvo išmokęs iš tėvo.
Jam labai patiko žiūrėti į medžius ir jų atspindžius
upėje. Vėlų rudenį medžiai Šiaurės Karolinoje būna
gražūs: žali, geltoni, raudoni, oranžiniai ir visokių tar­
pinių atspalvių. Jų akinamos spalvos žėrėjo saulėje, ir

15
 NI CHOL AS SPARKS

Nojus Kalhunas jau kokį šimtąjį kartą svarstė, ar pir­

mieji namo šeimininkai vakarodami mąstė apie tuos
pačius dalykus kaip ir jis.
Namas, pastatytas 1772 metais, buvo vienas seniau­
sių ir didžiausių Niu Berno namų. Sumanytas jis buvo
kaip pagrindinis namas veikiančioje plantacijoje; Nojus
nusipirko jį tuoj po karo ir vienuolika mėnesių truku­
siam remontui išleido ne tiek jau mažai pinigų.
Prieš kelias savaites Rolio laikraščio apžvalgininkas
savo straipsnyje teigė, kad tai vienas puikiausių jo ma­
tytų restauravimo pavyzdžių. Su namu taip ir buvo. Kas
kita —likęs turtas, ir būtent tvarkydamas jį Nojus pra­
leisdavo kone visą dieną.
Namas stovėjo dvylikos akrų sklype, prigludusiame
prie Braiso upelio. Nojus taisė medinę tvorą, iš trijų pu­
sių juosusią jo nuosavybę, tikrino, ar neras papuvusių
sausuolių ir termitų, reikalui esant keitė stulpus. Jam
dar reikėjo prie jos padirbėti, ypač vakarų pusėje. Tad
padėjęs įrankius į šalį mintyse sudėliojo užsakymą tele­
fonu medienai parsigabenti. Nuėjęs į namą išgėrė sti­
klinę saldžios arbatos, paskui nusimaudė po dušu. Pa­
sibaigus dienai jis visuomet taip darydavo, juk vanduo
nuplaudavo ir nešvarumus, ir nuovargį.
Nušukavęs plaukus nuo kaktos užsimovė nublu­
kusius džinsus, apsivilko mėlynus marškinius ilgomis

16
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

rankovėmis, prisipylė dar vieną stiklinę arbatos ir išėjo

j verandą, kur dabar ir sėdėjo ir kur būna tuo pat metu
kiekvieną dieną.
Jis pakėlė rankas virš galvos, tada ištiesė į šalis ir, pa­
sukiojęs pečius, taip baigė eilinę mankštą. Dabar jautėsi
gerai, buvo švarus ir gaivus. Jo raumenys nuvargo, ir jis
žinojo, kad rytoj jaus lengvą maudulį, tačiau smagu,
kad užbaigė tai, ką buvo sumanęs.
Imdamas gitarą, Nojus prisiminė tėvą ir pajuto, kaip
jam jo trūksta. Kartą subrązginęs, paderino dviejų sty­
gų įtempimą, paskui vėl perbraukė per stygas. Šįkart
garsas buvo bemaž tobulas, ir Nojus pradėjo groti švel­
nią, ramią melodiją. Iš pradžių kiek paniūniavo, o kai
jį apsiautė naktis —uždainavo. Jis grojo ir dainavo, kol
nusileido saulė ir dangus tapo juodas.
Buvo kiek po septynių, kai jis baigė groti, ir, atsilošęs
kėdėje, pradėjo sūpuotis. Iš įpročio pažvelgęs į rudeninį
dangų išvydo mirgančius Orioną, Didžiuosius Grįžulo
Ratus, Dvynius ir Šiaurės žvaigždę.
Jo galvoje pradėję suktis skaičiai greitai liovėsi. Ka­
dangi namui buvo išleidęs vos ne visas savo santaupas,
žinojo, kad tuoj pat reikėtų susirasti darbą, tačiau tą
mintį jis nustūmė į šalį, nusprendęs tuo nebesirūpin­
ti, o mėgautis likusiais restauravimo mėnesiais. Jis juto,
kad jam pasiseks, juk visuomet sekėsi. Be to, galvojant
apie pinigus jį visada apimdavo nuobodulys. Nojus

17
 N I CHOL AS SPARKS

anksti išmoko džiaugtis paprastais dalykais, kurių nega­

lima nusipirkti už pinigus, ir jam sunkiai sekėsi suprasti
žmones, manančius kitaip. Tai buvo dar vienas jo bruo­
žas, paveldėtas iš tėvo.
Prišliaužė Klem, jo kalė aviganė, ir prieš atsiguldama
prie kojų apuostė jo ranką.
—Ei, drauguže, kaip laikaisi? —paklausė jis, paplekš­
nodamas jos galvą; kalė meiliai suinkštė ir švelniomis
apvaliomis akimis įsistebeilijo į savo šeimininką. Auto­
mobilio avarija nusinešė jos koją, bet ji vis dar neblogai
judėjo ir palaikydavo jam kompaniją tokiomis ramio­
mis naktimis kaip ši.
Dabar jis buvo trisdešimt vienų, dar nesenas, bet
toks jautėsi, kadangi buvo vienišas. Nuo tada, kai čia
sugrįžo, į pasimatymus neidavo, nors ir nebuvo sutikęs
nė vienos moters, kuri bent kiek jį domintų. Jis žinojo,
kad tai jo kaltė. Kažkas vertė jį laikytis atstu nuo bet
kurios moters, mėginusios su juo suartėti, kažkas tokio,
ko, jo manymu, jis negalėtų pakeisti, net jei ir mėgintų.
Kartais prieš užmigdamas jis susimąstydavo, ar jam taip
ir lemta likti vienišam visą gyvenimą.
Vakaras praėjo, bet tebebuvo gražu ir šilta. Nojus
klausėsi žiogų čirškimo ir lapų šnarėjimo galvodamas,
kad gamtos garsai tikresni ir kelia daugiau emocijų
už daiktus, tokius kaip mašinos ar lėktuvai. Gamta
duodavo daugiau nei pasiimdavo, o jos garsai visada

18
 UŽR AŠŲ KNYGELĖ

sugrąžindavo jį j tą būseną, kurioje žmogus ir turi būti.

Per karą, ypač po didžiojo mūšio, buvo dienų, kai jis
dažnai mąstydavo apie tuos paprastus garsus. „Jie sau­
gos tave nuo beprotystės, —pasakė jam tėvas tą dieną,
kai Nojus turėjo išplaukti. —Tai Dievo muzika ir ji par­
ves tave namo.“
Baigęs gerti arbatą jis įėjo vidun ir pasiėmė knygą,
grįždamas į verandą uždegė šviesą. Vėl atsisėdęs pažvel­
gė į knygą. Ji buvo sena, įplėštu viršeliu, puslapiai ne­
švarūs ir sulieti vandeniu. Tai buvo Volto Vitmeno „Žo­
lės lapai“ —knyga, kurią nešiojosi per visą karą. Kartą ji
net išgelbėjo jį nuo kulkos.
Jis patrynė viršelį, kiek nuvalydamas dulkes. Tuomet
leido knygai atsiversti kur papuola ir prieš akis išvydo
žodžius:

Tai tavo valanda, o Siela, tavasis skrydis

į bežodę erdvę,
tolyn nuo knygų, nuo menų,
ištrynus dieną, pamoką išmokus.
Kai išnyri visa, tyli, stebi
Ir apmąstai mieliausias tau temas —
Naktį, miegą, mirtį ir žvaigždes.*
* Čia ir toliau eilėraščius vertė Birutė Lenktytė.

19
 NICHOLAS SPARKS

Nojus nusišypsojo pats sau. Nežinia kodėl Vitmenas

visuomet jam primindavo Niu Berną; jis jautėsi paten­
kintas, kad grįžo. Nors jis buvo toli nuo čia, visus ke­
turiolika metų vis tiek čia buvo jo namai, jis pažinojo
nemažai vietinių žmonių, daugelis buvo iš jo jaunystės
laikų. Nieko keista, kad žmonės, kurie čia gyveno, lik­
davo nepasikeitę, kaip ir kitų pietinių miestų gyvento­
jai, tik kiek pasendavo.
Pastaruoju metu jo geriausias draugas buvo Gusas,
septyniasdešimtmetis juodukas, gyvenantis netoliese.
Jie susitiko praėjus porai savaičių po to, kai Nojus nu­
sipirko namą, tuomet Gusas apsireiškė nešinas naminiu
likeriu ir Bransviko troškiniu. Tą pirmąjį vakarą jie pra­
leido dviese, vis labiau nusigerdami ir pasakodamiesi
savo istorijas.
Dabar Gusas užsukdavo porai vakarų per savaitę,
dažniausiai apie aštuntą. Jis gyveno kartu su keturiais
vaikais ir vienuolika anūkų, todėl jam reikėjo kartkar­
tėmis ištrūkti iš namų, ir dėl to Nojus negalėjo jo kal­
tinti. Paprastai Gusas atsinešdavo savo armoniką ir kiek
pašnekėję jie kartu pagrodavo kelias dainas, nors kartais
grojimas trukdavo ištisas valandas.
Jis įprato laikyti Gusą šeimos nariu. Iš tikrųjų jokio
kito ir nebuvo, bent jau nuo tada, kai pernai mirė tė­
vas. Nojus buvo vienintelis vaikas; jo motina mirė nuo

20
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

gripo, kai jam buvo dveji metukai. Tėvas taip ir nevedė,

nors vieną kartą norėjo tai padaryti.
Jis neabejojo, kad tėvas tąkart mylėjo. Tik vienintelį
kartą, ir tai buvo labai seniai. Meilė jį pakeitė visam
laikui. Tik tobula meilė taip paveikia žmogų, o ji buvo
tobula.
Žvilgėdami sidabru mėnesienoje per vakaro dangų
lėtai ritosi pakrantės debesys. Kai jie sutankėjo, Nojus
atlošė galvą ant supamojo krėslo atkaltės. Jo kojos pa­
čios judėjo vienodu ritmu kaip ir kitais vakarais, ir No­
jus pajuto, kaip atmintis grįžta į prieš keturiolika metų
buvusį tokį pat šiltą vakarą.
Tai vyko tuoj po mokyklos baigimo, 1932-aisiais,
Niuso upės festivalio atidarymo metu. Visi miesto žmo­
nės vaikščiojo gatvėmis, mėgavosi kepsniais ir sėkmės
žaidimais. Tą naktį buvo drėgna —dėl vienos priežas­
ties jis tai gerai įsiminė. Nojus atvyko vienas, ir kuomet
vaikštinėjo minioje ieškodamas draugų, pamatė Finą
ir Sarą (žmones, su kuriais užaugo), besikalbančius su
mergina, kurios Nojus anksčiau niekada nebuvo matęs.
Jis prisiminė pamanęs, kad ji gražutė, o kai pagaliau
priėjo, nepažįstamoji pažvelgė jo pusėn svajingomis
akimis ir nebenusisuko. „Sveikas, —tarė ji paprastai ir
ištiesė ranką. - Finlis man daug apie tave pasakojo.“
Banali pradžia, kurią būtų galima pamiršti, jei tos
mergaitės vietoje būtų buvusi kita, tik ne ji. Kol jis

21
 NI C H OL A S SPARKS

spaudė jos ranką ir jo akys skendo jos kerinčiose sma­

ragdinėse akyse, nespėjus jam darkart įkvėpti, jis jau
žinojo, kad tokios kaip ji ieškotų ir nebesurastų, kad
ji - ta, su kuria jis norėtų praleisti likusį gyvenimą. Ji
atrodė tokia gera ir tobula.
Kol jis taip galvojo, vasaros vėjas šnarino medžių la­
pus. Toliau viskas nuskriejo lyg tornadas. Finas pasakė
jam, kad ji su šeima Niu Berne vasaroja, kadangi tėvas
dirba R. J. Reinoldsui, ir nors Nojus tik linktelėjo, iš
to, kaip ji žiūrėjo į Nojų, buvo matyti, kad jai patiko
net jo tylėjimas. Supratęs, kas vyksta, Finas pratrūko
juoktis, o Sara pasiūlė išgerti vyšnių kokteilio. Jie visi
keturi liko festivalyje tol, kol žmonių minia praretėjo ir
visa užsidarė nakčiai.
Jie susitiko kitą dieną, paskui dar kitą ir greitai tapo
neišskiriami. Kas rytą (išskyrus sekmadienius, kai jis
turėdavo eiti į bažnyčią) Nojus skubėdavo kuo greičiau
baigti namų ruošą ir tuomet droždavo tiesiai į Fort To-
teno parką, kur jo laukdavo ji. Kadangi buvo neseniai
atvykusi ir anksčiau negyvenusi mažame miestelyje, jie
leido dienas veikdami tai, kas jai buvo visiškai nauja.
Jis mokė ją uždėti jauką ant meškerės kabliuko ir seklu­
mose žvejoti didžiažiočius upėtakinius ešerius, imdavo
ją su savimi, kai eidavo pasižvalgyti po Kroatano girios
tankmes. Jie plaukiojo kanoja, stebėjo vasaros perkūni­
jas ir atrodė, kad jau seniai pažįsta vienas kitą.

22
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Jis taip pat kai ko išmoko. Tai ji išmokė jį šokti valsą,

trypti čarlstoną, ir nors per pirmų kelių dainų melo­
dijas jie painiojo žingsnius, jos kantrybė pamažu atsi­
pirko, ir jie kartu šoko miesto šokiuose tabako klojime
tol, kol nutilo muzika. Paskui jis lydėjo ją namo ir, kai
pasakę „labanakt“ jie uždelsė verandoje, jis pirmą kartą
ją pabučiavo ir pats stebėjosi, kodėl nepadarė to anks­
čiau. Į vasaros pabaigą jis atsivedė ją į šitą namą ir, ne­
žiūrėdamas į griuvenas, pasakė jai, kad vieną dieną taps
namo savininku ir jį suremontuos. Jie praleido kartu
marias laiko kalbėdami apie savo svajones, - jis apie tai,
kad nori pamatyti pasaulį, ji —kad nori tapti meninin­
ke, - ir drėgną rugpjūčio naktį abu prarado nekaltybę.
Po trijų savaičių ji išvyko, pasiėmusi visą likusią vasarą
ir dalelę jo paties. Vieną ankstų rytą, lietui lyjant, jis
matė ją išvykstančią iš miesto, sekė akimis, kurių per
visą naktį taip ir nebuvo sumerkęs, paskui parėjo namo
ir susikrovė krepšį. Visą kitą savaitę jis praleido Harker-
so saloje.
Nojus rankomis perbraukė plaukus ir pažvelgė į ran­
kinį laikrodį. Buvo dvylika minučių devintos. Jis paki­
lo ir nuėjęs į fasadinę namo pusę apžvelgė kelią. Guso
nebuvo matyti, tad sumojęs, kad tas ir nesiruošia ateiti,
Nojus grįžo prie supamojo krėslo ir vėl atsisėdo.
Prisiminė, kaip apie merginą pasakojo Gusui. Kai
užsiminė pirmą kartą, Gusas pakraipė galvą ir ėmė

23
 N I CH OL A S SPARKS

juoktis. „Tai šmėkla, nuo kurios tu bėgi.“ Paklaustas, ką

turi galvoje, Gusas atsakė: „Zinai, šmėkla - tai atmintis.
Aš stebiu tave dirbantį dieną ir naktį, vergaujantį taip,
kad vargiai beturi laiko atsikvėpti. Žmonės daro taip
dėl trijų priežasčių: arba jie pamišę, arba kvaili, arba
nori užsimiršti. Supratau, kad tu nori užmiršti, tik ne­
žinojau ką.“
Nojus galvojo apie Guso žodžius. Žinoma, jis teisus.
Dabar Niu Bernas - vaiduoklių vieta, kurią lanko jos
atminties šmėkla. Jis matydavo ją kiekvieną kartą, kai
praeidavo pro jų vietelę Fort Toteno parke, išvysdavo ją
tai sėdinčią ant suolelio, tai stovinčią prie vartų, visada
besišypsančią. Jos šviesūs plaukai švelniai liesdavo pe­
čius, o akys būdavo smaragdų spalvos. Kai Nojus su gi­
tara naktį sėdėjo verandoje, išvydo ją šalia savęs, ramiai
besiklausančią jo grojamų vaikystės melodijų.
Jausdavo tą patį ir tada, kai nueidavo į Gustono vais­
tinę ar Masonų teatrą arba kai vaikštinėdavo po mies­
tą. Visur, kur tik pažvelgdavo, regėdavo jos atvaizdą,
pastebėdavo dalykus, kurie iš naujo sugrąžindavo ją į
gyvenimą.
Jam ir pačiam buvo keista. Jis užaugo Niu Berne.
Čia praleido pirmuosius septyniolika metų, bet kai pa­
galvodavo apie Niu Berną, rodėsi, kad prisimena tik pa­
skutinę vasarą, tą, kai jie buvo kartu. Kiti prisiminimai

24
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

liko tik fragmentais, buvimo tai vienur, tai kitur aki­

mirkomis, ir vos keli jų galėjo sužadinti kokius nors
jausmus.
Vieną naktį jis apie tai pasipasakojo Gusui, ir pasta­
rasis ne tik suprato, bet ir pirmas paaiškino, kodėl taip
yra. Jis pasakė labai paprastai: „Mano tėtis man saky­
davo, kad kai įsimyli pirmą kartą, gyvenimas pasikeičia
visam laikui ir tas jausmas niekur nedings, kad ir kaip
stengtumeisi. Mergaitė, apie kurią pasakojai, —tavo
pirmoji meilė. Kad ir ką darytum, ji pasiliks su tavim
amžinai.“
Nojus papurtė galvą ir, kai jos atvaizdas pradėjo
blėsti, grįžo prie Vitmeno. Skaitė apie valandą, kart­
kartėmis, pakėlęs nuo knygos akis, stebėjo meškėnus ir
oposumus, šmirinėjančius prie upelio. Pusę dešimtos
užvertęs knygą, užlipo laiptais į miegamąjį ir įrašė į savo
dienoraštį ne tik asmeniškus dalykus, bet ir pastabas
apie atliktą namo tvarkymo darbą. Po keturiasdešimties
minučių jis jau miegojo. Klem užsiropštė laiptais, ap-
uostė jį miegantį, paskui pasisukiojo ratais, kol galiau­
siai susirietė jo lovos kojūgalyje.

* * sfc * 5fC

Tą patį vakarą, kiek anksčiau, už šimto mylių nuo tos

vietos moteris sėdėjo tėvų namų verandos sūpynėse, po

25
 NI C H OL A S SPARKS

savimi parietusi koją. Kai atsisėdo, sūpynės buvo mažu­

mėlę drėgnos, neseniai smarkiai, kaip iš kibiro, nulijo,
bet debesys jau sklaidėsi, tik ji žiūrėjo ne į juos, bet j
žvaigždes ir svarstė, ar jos sprendimas teisingas. Daug
dienų ji dėl to kankinosi —tebekovojo su savimi ir šį
vakarą, kol pagaliau suprato, kad niekada sau neatleis,
jei nepasinaudos galimybe.
Lonas nežinojo tikrosios priežasties, kodėl kitą rytą
ji išvyko. Prieš savaitę ji buvo užsiminusi, kad norėtų
apsilankyti antikvarinėse parduotuvėse prie vandenyno
pakrantės. „Tik porai dienų, —tarė ji. —Be to, man rei­
kia atitrūkti nuo vestuvių planų!“ Pamelavusi pasijuto
blogai, tačiau suprato, kad jokiu būdu negali jam pasa­
kyti tiesos. Su Lonu jos išvykimas neturėjo nieko ben­
dra ir būtų neteisinga maldauti Loną ją suprasti.
Kelionė iš Rolio buvo nesunki, truko kiek ilgiau nei
dvi valandas, ir ji atvyko prieš vienuoliktą. Užsiregis­
travusi mažame viešbutyje miesto centre nuėjo į savo
kambarį ir, išsikrovusi lagaminą, sukabino sukneles į
sieninę spintą, o visa kita sudėjo į stalčius. Ji greit su­
valgė priešpiečius, pasiteiravo padavėjos apie artimiau­
sius antikvariatus ir praleido juose kelias valandas. Prieš
pusę penkių ji vėl grįžo į savo kambarį.
Sėdėdama ant lovos krašto surinko numerį ir pa­
skambino Lonui. Jis negalėjo ilgai kalbėti, nes turėjo

26
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

būti teisme, bet prieš pokalbio pabaigą ji davė jam tele­

fono numerį to viešbutuko, kur buvo apsistojusi, ir pa­
žadėjo paskambinti kitą dieną. „Gerai“, - pagalvojo ji,
dėdama ragelį. Eilinis pokalbis, nieko ypatingo. Nieko,
kas keltų įtarimą.
Ji pažinojo Loną jau beveik ketverius metus; ėjo
1942-ieji, kai jie susitiko, prieš metus Amerika buvo
įstojusi į karą, kurį kariavo pasaulis. Kiekvienas atliko
savo pareigą, o ji dirbo savanore centrinėje miesto li­
goninėje. Ten ji buvo reikalinga ir vertinama, nors jai
sekėsi sunkiau, nei tikėjosi. Pirmieji sužeistų jaunų ka­
reivių srautai pradėjo grįžti namo, ir ji leido dienas prie
luošų vyrų ir sudarkytų kūnų. Kai Lonas, pasitelkęs visą
savo žavesį, prisistatė jai per Kalėdų pobūvį, ji išvydo
kaip tik tokį žmogų, kokio jai reikėjo: tikintį ateitimi
ir turintį humoro jausmą, ir tai nuvijo visas jos baimes.
Lonas buvo gražus, inteligentiškas ir energingas,
klestintis teisininkas, aštuoneriais metais už ją vyresnis.
Jis dirbo savo darbą su užsidegimu, ne tik laimėdavo
bylas, bet ir tapdavo vis žinomesnis. Jai buvo supranta­
mas jo atkaklus sėkmės vaikymasis, nes jos pačios tėvas
ir nemaža dalis sutiktų vyrų iš jos socialinės aplinkos
buvo tokie patys. Kaip ir jie, jis buvo išauklėtas, o Pietų
kastų sistemoje šeimos vardas ir pasiekimai dažnai bū­
davo svarbiausi vedybų veiksniai. Kai kuriais atvejais jie
buvo vieninteliai dėmesio verti motyvai.

27
 N I CH O L A S SPARKS

Nors nuo pat vaikystės ji ramiai maištavo prieš tokj

požiūrį ir susitikinėjo su keliais vyrais, kuriuos geriausiu
atveju galėjai pavadinti „nutrūktgalviais“, ją patraukė
betarpiškas Lono bendravimas ir palengva jį įsimylėjo.
Jis buvo jai geras, nors ir labai užsiėmęs darbu. Tikras
džentelmenas, kiek subrendęs, tiek ir atsakingas, ir to­
mis baisiomis karo dienomis, kai jai reikėjo palaikančio
žmogaus, jis nė karto nuo jos nenusigręžė. Su juo jau­
tėsi saugi ir žinojo, kad jis ją irgi myli, todėl sutiko su
jo pasiūlymu.
Apmąstydama šituos dalykus ji jautėsi kalta dėl to,
kad buvo čia ir žinojo, jog reikėtų susikrauti daiktus ir
išvykti, kol nepakeitė savo nuomonės. Kartą, seniai, ji
jau buvo tai padariusi ir neabejojo, kad jei dabar išvyks,
niekada neturės jėgų vėl čia grįžti. Ji pasiėmė rankinę,
padvejojo ir buvo beveik beišeinanti. Betgi čionai ją pa­
stūmėjo atsitiktinis sutapimas, ir ji vėl padėjo rankinę
supratusi, kad jeigu atsisakys savo sumanymo, taip ir
nesužinos, kas vis dėlto būtų nutikę. Juto, kad negalėtų
su tuo jausmu gyventi.
Nuėjusi į vonios kambarį, atsuko čiaupą. Eidama per
kambarį išsisegė auksinius auskarus ir pasuko link tu­
aletinio stalelio. Susiradusi makiažo dėžutę ją atidarė,
išsiėmė skustuvą, gabalėlį muilo ir tuomet, atsistojusi
priešais sekreterą, nusirengė.

28
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Nuo mažumės ją vadino gražuole, ir jei jau ji nuoga,

tai turi progą apžiūrėti save veidrodyje. Jos kūnas buvo
tvirtas ir gerai sudėtas, krūtys švelniai apvalios, pilvas
plokščias, kojos grakščios. Iš mamos ji paveldėjo aukš­
tus skruostikaulius, lygią odą ir šviesius plaukus, bet ge­
riausias bruožas buvo jos pačios. Akys „kaip vandenyno
bangos“, taip mėgdavo sakyti Lonas.
Pasiėmusi skustuvą ir muilą ji vėl nuėjo į vonios
kambarį, užsuko čiaupą, pasidėjo rankšluostį taip, kad
galėtų pasiekti, ir atsargiai įlipo į vonią.
Jai patiko, kad vanduo ją atgaivino, ir ji dar giliau į
jį paniro. Diena buvo ilga, nugara - įsitempusi, bet ji
buvo patenkinta, kad taip greitai susitvarkė su pirki­
niais. Jai reikėjo grįžti į Rolį su kažkuo, kas vertinga, o
daiktai, kuriuos ji išsirinko, atrodys puikiai. Mintimis
ji perbėgo ir kitų Boforto regiono parduotuvių pava­
dinimus, tuomet staiga suabejojo, ar to reikės. Lonas
nebuvo iš tokių, kad ją tikrintų.
Pasiekusi muilą, išsimuilino ir pradėjo skusti kojas.
Tuo metu ji galvojo apie savo tėvus ir ką jie pamanytų
apie jos elgesį. Be abejo, jie nepritartų, ypač mama. Iš
tiesų, motina taip niekada ir nesusitaikė su tuo, kas įvy­
ko vasarą, kai jie čia atostogavo, nesusitaikys su tuo ir
dabar, kad ir kokią priežastį sugalvotum.
Dar kiek pamirkusi vonioje ji pagaliau išlipo ir nu­
sišluostė rankšluosčiu. Nuėjusi prie spintos išsirinkti

29
 NI C H OL A S SPARKS

suknelės, galiausiai išsitraukė ilgą geltoną, su nedide­

le iškirpte priekyje, tokią, kokios madingos Pietuose.
Apsivilko ją ir apžiūrėjo save veidrodyje, pasisukioda­
ma į šonus. Suknelė jai tiko, su ja ji atrodė moteriška,
bet vis tiek nusprendė jos atsisakyti ir vėl pakabino ant
pakabos.
Vietoje šitos suknelės ji susirado kitą, kasdieniškes-
nę, uždaresnę, ir ją apsirengė. Šviesiai mėlyna su trupu­
čiu mezginių ir sagelėmis priekyje, ne tokia graži kaip
pirmoji, tačiau, jos manymu, šitas įvaizdis buvo daug
tinkamesnis.
Ji beveik nepasidažė, tik patepė šešėliais akių vokus
ir tušu paryškino blakstienas. Paėmė kvepalus, saikingai
pasikvėpino. Susiradusi auskarus su mažomis grande­
lėmis, juos įsisegė, įsispyrė į gelsvai rusvas žemakulnes
basutes, kurias nešiojo ir anksčiau. Perbraukė šepečiu
šviesius plaukus, susegė juos ant viršugalvio ir užmetė
akį į veidrodį. Ne, to jau per daug, pamanė ji, ir vėl juos
paleido. Taip geriau.
Baigusi puoštis, žengė žingsnį atgal, kad save įvertin­
tų. Atrodė gerai: nei per daug puošniai, nei per kasdie­
niškai. Ji nenorėjo persistengti. Šiaip ar taip, net neži­
nojo, ko tikėtis. Praėjo daug laiko - gal per daug —ir ga­
lėjo įvykti įvairiausių dalykų, netgi tokių, apie kuriuos
buvo baisu net pagalvoti.

30
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Nuleidusi akis pastebėjo, kad dreba rankos, ir ją su­

ėmė juokas. Tikrai keista; paprastai ji taip nesinervin-
davo. Kaip ir Lonas, ji jau vaikystėje pasitikėjo savimi.
Atsiminė, kad kartais tai tapdavo problema, ypač kai
eidavo į pasimatymus, nes tas jos bruožas sutrikdydavo
daug jos amžiaus vaikinų.
Ji susirado rankinę, mašinos raktelius, tada pasiėmė
kambario raktą. Porą kartų pavartė jį rankoje galvo­
dama: „Tu taip toli atvažiavai, tai dabar nepasiduok.“
Buvo beišeinanti, bet vėl klestelėjo ant lovos. Metusi
žvilgsnį į laikrodį pamatė, kad jau beveik šešios. Žinojo,
kad po kelių minučių turi išeiti —juk nenorėjo nuvykti
sutemus, bet jai prireikė dar šiek tiek laiko.
„Prakeikimas, —sušnabždėjo ji, —ką gi aš čia darau?
Neturėčiau čia būti. Tam nėra priežasties.“
Bet vos ištarusi tuos žodžius suprato, kad tai netiesa.
Kažkas buvo. Jei nebūtų, ji žinotų atsakymą.
Ji atsegė piniginę ir pervertė ją nykščiu, kol surado
sulankstytą laikraščio iškarpą. Lėtai, netgi pagarbiai ją
išėmusi, stengdamasi neįplėšti, ją išlankstė ir kuriam
laikui įsigilino į ją. „Štai dėl ko, - pasakė ji sau paga­
liau. —Štai dėl ko visa tai.“

*****

31
 NI C H OL A S SPARKS

Nojus atsikėlė penktą, ir kaip visada valandą paplau­

kiojo baidare Braiso upelyje. Baigęs plaukioti apsivilko
darbo drabužius, pasišildė kelias vakarykštes bandeles
su sviestu, pasigriebė porą obuolių ir nuplovė pusryčius
dviem puodeliais kavos. Jis vėl dirbo prie tvoros, tai­
sė didžiąją dalį stulpų, kuriems to reikėjo. Buvo bobų
vasara, temperatūra viršijo 80 laipsnių pagal Farenhei­
tą.* Iki priešpiečių jis perkalto, pavargo ir džiaugėsi
pertrauka.
Valgė prie upelio, nes jame šokinėjo kuojos. Jam
patiko stebėti, kaip jos pašoka tris ar keturis kartus ir
čiuožia oru prieš panirdamos į sūroką vandenį. Kaž­
kodėl jį visuomet džiugino faktas, kad žuvų instinktas
liko nepakitęs tūkstančius, o gal ir dešimtis tūkstančių
metų.
Kartais jis svarstydavo, ar per tą laiką pasikeitė žmo­
gaus instinktai, ir visada prieidavo išvadą, kad ne. Bent
jau pagrindiniuose, primityviausiuose dalykuose. Kiek
žinojo, žmogus visada buvo agresyvus, siekiantis valdy­
ti, besistengiantis kontroliuoti pasaulį ir visa, kas jame
yra. Karai Europoje ir Japonijoje tai patvirtino.
Jis baigė darbą šiek tiek po trijų ir nuėjo į nedide­
lę pašiūrę šalia savo prieplaukos. Įėjęs vidun susirado
meškerę, porą masalų, —kelis gyvus žiogus laikė ant
* Apie 27 laipsnius Celsijaus. (Red. past.)

32
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

rankos, —tada nupėdino prie molo, užkabino vilioklį ir

užmetė meškerę.
Meškeriojimas visuomet paskatindavo jį susimąstyti
apie gyvenimą. Taip buvo ir šį kartą. Jis dar prisiminė,
kaip po mamos mirties teko gyventi vis kituose namuo­
se, kaip neaišku dėl kokių priežasčių pradėjo mikčioti
ir dėl to buvo erzinamas. Jis kalbėjo vis mažiau, pen-
kerių nebekalbėjo visai. Kai pradėjo lankyti mokyklą,
mokytojai manė, kad jo vystymasis atsilieka, ir reko­
mendavo neleisti jo į mokyklą.
Tačiau tėvas paėmė šį reikalą į savo rankas. Jis paliko
sūnų mokykloje, o vėliau liepdavo jam ateiti į miško
medžiagų sandėlį, kur ir pats dirbo; reikėdavo sutampy­
ti ir sukrauti medieną į krūvas. „Gerai, kad mes pabū-
name kartu, —sakydavo jis, kai jie dirbdavo šalia vienas
kito. - Visai taip, kaip aš su tėčiu.“
Per tą laiką, kai jie būdavo kartu, tėvas kalbėdavo
apie paukščius ir gyvūnus arba pasakodavo istorijas ir
legendas apie Šiaurės Karoliną. Po kelių mėnesių, nors
ir ne visai gerai, Nojus vėl kalbėjo, ir tėvas nusprendė
mokyti jį skaityti, pasitelkęs poezijos knygas. „Išmok
skaityti šitą garsiai, ir tu galėsi pasakyti, ką tik pano­
rėsi.“ Tėvas ir vėl buvo teisus, nes iki kitų metų No­
jus nustojo mikčioti. Bet ir toliau jis kas dieną eidavo į
medienos sandėlį vien dėl to, kad ten dirbo jo tėvas, o

33
 NI C H OL A S SPARKS

vakarais garsiai skaitydavo Vitmeną ir Tenisoną, o tėvas

supdavosi krėsle šalia. Nuo to laiko jis skaitė poeziją.
Labiau subrendęs savaitgalius ir atostogas leisdavo
vienas. Jis ištyrinėjo Kroatano mišką, savo pirmąja ka­
noja plaukdamas kokias dvidešimt mylių Braiso upeliu
iki tos vietos, kur nebegalėjo plaukti toliau, o tuomet
mylias, likusias iki pakrantės, įveikdavo pėsčiomis. Sto­
vyklavimas ir tyrinėjimas tapo jo aistra, jis praleisdavo
miške valandų valandas, sėdėdamas po juodaisiais ąžuo­
lais, tyliai švilpaudamas ir grodamas gitara bebrams, žą­
sims ir laukiniams pilkiesiems garniams. Poetai nekly­
do sakydami, kad vienuma gamtoje, toli nuo žmonių ir
žmogaus rankomis pagamintų daiktų, yra geras dalykas
sielai, o jis visuomet tapatino save su poetais.
Nors jis buvo ramus, metai, praleisti sunkiai kil­
nojant rąstus miško sandėlyje, prisidėjo prie sėkmės
sporte ir padėjo pelnyti populiarumą mokykloje. Jam
patiko futbolas ir lengvosios atletikos rungtys ir, nors
dauguma jo komandos narių kartu leisdavo laisvalaikį,
jis retai prie jų prisidėdavo. Pašaliniam asmeniui galė­
jo pasirodyti, kad jis arogantiškas, trumpai tariant, jis
brendo truputį greičiau už kitus. Mokykloje draugavo
su keliomis mergaitėmis, bet nė viena niekuomet ne­
padarė jam jokio įspūdžio, išskyrus vieną, kuri atsirado
baigus mokyklą.

34
 UŽR AŠŲ KNYGELE

Elė. Jo Elė.
Jis prisiminė pokalbį su Finu apie Elę po to, kai tą
vakarą grįžo iš festivalio, prisiminė ir Fino juoką. Tada
Finas paskelbė dvi pranašystes: pirma, kad jie įsimylės,
antra, kad nieko gero iš to neišeis.
Pajutęs silpną meškerės timptelėjimą Nojus tikėjo­
si ešerio, bet trūkčiojimas galiausiai liovėsi. Suvyniojęs
valą ir patikrinęs jauką, jis užmetė meškerę iš naujo.
Dėl abiejų įžvalgų Finas buvo teisus. Kone visą vasa­
rą, kai tik jie norėdavo pasimatyti, Elė turėdavo sugal­
voti pasiteisinimus tėvams. Nepasakytum, kad tėvai jo
nemėgo, tačiau jis priklausė kitam visuomenės sluoks­
niui, buvo per daug neturtingas, ir tėvai niekada nebū­
tų pritarę savo dukros rimtam susižavėjimui tokiu kaip
jis. „Man nerūpi, ką galvoja mano tėvai. Aš tave myliu
ir visada mylėsiu, —sakydavo ji. —Mes rasime būdą,
kaip būti kartu.“
Tačiau jie taip ir nesurado. Iki rugsėjo pradžios ta­
bako derlius buvo nuimtas, ir ji nebeturėjo pasirinki­
mo, kartu su šeima turėjo grįžti į Vinstoną-Seilemą.
„Baigėsi tik vasara, o ne mūsų meilė, Ele, —pasakė jis tą
rytą, kai jai reikėjo išvykti. —Mūsų meilė nesibaigs nie­
kada!“ Deja, ji baigėsi. Dėl jam ne visai suprantamos
priežasties į laiškus, kuriuos jis rašė, niekada nebuvo
atsakyta.

35
 NI C H OL A S SPARKS

Galų gale jis nutarė išvykti iš Niu Berno ne tik dėl

to, kad galėtų ją pamiršti, bet dar ir dėl to, kad dėl kri­
zės užsidirbti pragyvenimui Niu Berne tapo beveik ne­
beįmanoma. Pirmiausia jis nuvyko į Norfolką ir pusę
metų dirbo laivų statykloje, kol buvo atleistas, paskui
persikėlė į Naująjį Džersį, nes sužinojo, kad pragyveni­
mo lygis ten ne toks jau ir žemas.
Pagaliau jis susirado darbą atliekų rūšiavimo įmo­
nėje, kur teko metalo atliekas atskirti nuo viso kito.
Savininkas, žydas Morisas Goldmanas, labai stengėsi
surinkti kuo daugiau metalo laužo, kadangi buvo įsi­
tikinęs, kad Europoje greit prasidės karas, o Amerika
bus į jį įtraukta. Nojui priežastis nerūpėjo, jis tik buvo
laimingas suradęs darbą.
Darbas buvo sunkus, bet metai, praleisti miško
medžiagų sandėlyje, jį buvo užgrūdinę. Triūsas ne tik
padėjo jam nebegalvoti apie Elę dieną, bet pats gerai
jautėsi dirbdamas. Tėvelis visada sakydavo: „Gauni atly­
gį - atidirbk. Mažiau dirbti yra vagystė.“ Toks požiūris
bosui patiko. „Gaila, kad tu ne žydas, —sakydavo Gol­
dmanas. —Tu toks puikus vyrukas visais atžvilgiais.“Tai
buvo geriausias komplimentas, kokį Goldmanas būtų
galėjęs sugalvoti.
Nojus ir toliau svajodavo apie Elę, ypač naktimis. Jis
rašydavo jai kartą per mėnesį, bet niekada negaudavo

36
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

atsakymo. Pagaliau jis parašė paskutinį laišką ir prisi­

vertė pripažinti, kad vienintelis juos siejantis dalykas -
tai vasara, kurią jie praleido kartu.
Tačiau Elė vis tiek liko su juo. Praslinkus trims me­
tams po paskutinio savo laiško jis nuvyko į Vinstoną-
Seilemą, tikėdamasis ją surasti. Nuėjęs į jos namus su­
žinojo, kad ji išsikėlė kitur, ir pakalbėjęs su kaimynais
pagaliau paskambino į R. J. Reinoldso kontorą. Mergi­
na, atsiliepusi telefonu, buvo naujokė ir tokios pavardės
nežinojo, bet ji peržiūrėjo personalo kartoteką ir išsi­
aiškino, kad Elės tėvas paliko kompaniją ir pasikeitusio
jo adreso kortelėje nebuvo. Ta kelionė buvo pirmas ir
paskutinis kartas, kai Nojus jos ieškojo.
Dar aštuonerius metus jis dirbo Goldmanui. Iš pra­
džių buvo vienas iš dvylikos tarnautojų, bet metams
slenkant bendrovė didėjo, ir jis buvo paaukštintas. Iki
1940 metų perprato verslą ir tapo atsakingas už visą
jo eigą, sudarinėjo sandorius ir vadovavo trisdešimties
žmonių personalui. Įmonė tapo didžiausia metalo laužo
tiekėja Rytų pakrantėje.
Tuo metu jis susitikinėjo su keliomis moterimis.
Vieną buvo įsižiūrėjęs rimtai. Ji dirbo padavėja vietos
valgykloje. Jos akys buvo tamsiai mėlynos, plaukai juo­
di ir švelnūs kaip šilkas. Nors jie draugavo dvejus metus
ir būdami kartu gerai leido laiką, jis niekada nejautė jai
to paties, ką buvo jautęs Elei.

37
 N I CH OL A S SPARKS

Tačiau ir nepamiršo jos. Ketvertais metais vyresnė, ji

išmokė jį būdų įtikti moteriai, kokias vietas liesti ir bu­
čiuoti, kur uždelsti, kokius žodžius šnabždėti. Kartais
jie praleisdavo lovoje visą dieną, apsikabinę ir mylėda-
miesi taip, kad abu pajustų visišką pasitenkinimą.
Moteris nujautė, kad jie neliks kartu visam gyveni­
mui. Kartą, prieš jų santykių pabaigą, ji tarė: „Norėčiau
tau duoti, ko ieškai, tačiau nežinau ko. Dalį savęs laikai
paslėpęs nuo visų, taip pat ir nuo manęs. Jaučiuosi taip,
lyg būčiau ne ta, su kuria esi iš tikrųjų. Tavo mintys
sukasi apie kažkokią kitą moterį.“
Nojus bandė paneigti, bet ji juo nepatikėjo.
—Aš esu moteris ir išmanau tuos dalykus. Kartais,
kai į mane žiūri, jaučiu, kad matai kažką kitą. Atrodo,
tarsi lauktum jos išnyrančios iš lengvo rūko, kad būtum
nuneštas tolyn nuo viso šito...
Po mėnesio ji apsilankė pas Nojų darbovietėje ir pra­
nešė jam, kad sutiko kitą žmogų. Jis suprato. Jie išsisky­
rė taikiai, o kitais metais jis gavo jos atviruką, kur ji rašė,
kad ištekėjo. Nuo to laiko apie ją nieko nebegirdėjo.
Būdamas Naujajame Džersyje kartą per metus, per
Kalėdas, aplankydavo savo tėvą. Jie leido laiką žvejoda­
mi ir kalbėdamiesi, kartais keliaudavo prie vandenyno
pakrantės ir stovyklaudavo palapinėje Išoriniame Bank-
se netoli Okrakoko.

38
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

1941 metų gruodį, kai Nojui sukako dvidešimt šeše-

ri, prasidėjo karas, kaip Goldmanas ir buvo pranašavęs.
Kitą mėnesį Nojus įžengė į Goldmano kontorą praneš­
ti jam apie ketinimą užsirašyti į armiją, tada sugrįžo į
Niu Berną atsisveikinti su tėvu. Po penkių savaičių jis
atsidūrė naujokų apmokymo stovykloje. Būdamas ten
gavo Goldmano laišką, kuriame tas dėkojo jam už dar­
bą. Prie laiško buvo pridėta kopija pažymos, suteikianti
Nojui teisę gauti nedidelius procentus už metalo įmo­
nę tuo atveju, jei ji būtų parduota. „Nebūčiau be tavęs
apsiėjęs, - buvo rašoma laiške. - Tu puikiausias iš visų
man dirbusių jaunų žmonių, nors tu ir ne žydas.“
Kitus trejus metus jis praleido Trečiojoje Patono ar­
mijoje, žygiuodamas per Siaurės Afrikos dykumas ir
Europos miškus su trisdešimties svarų kroviniu ant nu­
garos. Jo pėstininkų dalinys niekada nenutoldavo nuo
karo veiksmų zonos. Jis matė, kaip miršta jo draugai,
kaip kai kurie iš jų laidojami už tūkstančių mylių nuo
namų. Kartą, kai slėpėsi apkasuose netoli Reino, įsivaiz­
davo, kad mato jį stebinčią Elę.
Jis prisiminė karo pabaigą Europoje, o dar po kelerių
metų - ir Japonijoje. Kaip tik prieš savo demobilizaciją
gavo laišką iš Naujojo Džersio advokato, atstovavusio
Morisui Goldmanui. Susitikęs su advokatu Nojus su­
žinojo, kad Goldmanas mirė prieš metus, o jo turtas

39
 N I CH OL A S SPARKS

likviduotas. Verslas buvo parduotas, ir Nojus gavo be­

veik septyniasdešimties tūkstančių dolerių čekį. Keista,
bet kažkodėl tai jo visiškai nenudžiugino.
Kitą savaitę jis sugrįžo į Niu Berną ir nusipirko šitą
namą. Prisiminė, kaip kiek vėliau nusivežė ten tėtį,
aprodė jam visa, ką ruošėsi nuveikti, atkreipė dėmesį
į būsimus pakeitimus, kuriuos ketino atlikti. Jo tėvas
atrodė paliegęs, vaikščiojo kosėdamas ir sunkiai alsavo.
Nojus susirūpino, bet tėvas liepė jam nesijaudinti, užti­
krino, kad tai dėl gripo.
Nepraėjus nė mėnesiui tėvas mirė nuo plaučių už­
degimo ir buvo palaidotas šalia žmonos vietos kapinė­
se. Nojus reguliariai ten užsukdavo, nunešdavo gėlių,
kartais palikdavo ir raštelį. Ir kiekvieną vakarą, nepra­
leisdamas nė vieno, rasdavo laiko prisiminti tėvą, mels­
davosi už žmogų, kuris išmokė jį visko, kas gyvenime
svarbu.

*****

Susukęs valą, jis padėjo reikmenis į šalį ir grįžo į

namą. Ten rado kaimynę Martą Šo, kuri atėjo jam pa­
dėkoti už pagalbą ir atsilygindama atnešė tris kepalus
namie keptos duonos ir sausainių. Jos vyras žuvo kare
ir paliko ją su trimis vaikais ir suklypusia lūšna, kurioje

40
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

reikėjo juos auginti. Artinosi žiema, ir kelias praėjusios

savaitės dienas jis darbavosi moters name: taisė stogą,
keitė sulūžusius langus, dar kitus kamšė ir remontavo
krosnelę. Reikėjo tikėtis, kad to pakaks šeimai praleisti
žiemą.
Kai kaimynė išėjo, jis įlipo į savo apdaužytą „Dodge“
markės pikapą ir nuvažiavo pas Gusą. Visuomet ten su­
stodavo, kai vykdavo į parduotuvę, nes Guso šeima ma­
šinos neturėjo. Viena iš dukterų įšoko į sunkvežimį ir
išvažiavo kartu; jie apsirūpino prekėmis „Capers“ pre­
kybos centre. Grįžęs namo jis neskubėjo išpakuoti ba­
kalėjos prekių, vietoj to išsimaudė duše, susirado „Bu-
dweiser“ alaus, pasiėmė Dilano Tomaso knygą ir nuėjo
pasėdėti į verandą.

* * * * *

Ji vis dar negalėjo patikėti, nors laikė įrodymą savo

rankose. Jis pasirodė laikraštyje jos tėvų namuose prieš
tris sekmadienius. Ji nuėjo į virtuvę išgerti puodelio ka­
vos, o kai grįžo prie stalo, tėvas nusišypsojo ir, parodęs į
mažą nuotrauką, paklausė: „Prisimeni šitą?“
Jis padavė jai laikraštį, ir iš pradžių ji neparo­
dė jokio susidomėjimo, bet kažkas nuotraukoje pa­
traukė jos žvilgsnį ir ji pasižiūrėjo atidžiau. „Negali

41
 NI C H OL A S SPARKS

būti“, —sušnabždėjo ji ir, kai tėvas ją smalsiai nužvelgė,

nekreipdama į jį dėmesio atsisėdo ir perskaitė straips­
nį tylėdama. Miglotai prisiminė, kaip prie stalo priėjo
mama ir atsisėdo priešais. Kai pagaliau ji atidėjo lai­
kraštį į šalį, motina įsispoksojo į ją su tokia pačia veido
išraiška, kokią anksčiau ji kartais matydavo tėvo veide.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė mama, pasilenkusi
per kavos puodelį. —Atrodai išblyškusi.
Ji atsakė ne iš karto, nes negalėjo, ir kaip tik tada
pastebėjo, kad jos rankos dreba. Kaip tada, kai viskas ir
prasidėjo.

*****

—Ir vienaip ar kitaip pasibaigs, —sušnabždėjo ji dar

kartą. Sulanksčiusi laikraščio iškarpą, padėjo ją atgal.
Prisiminė, kad tą dieną vėliau išvyko iš tėvų namų ne­
šina laikraščiu, kad galėtų išsikirpti straipsnį. Tą vakarą
prieš guldamasi miegoti vėl jį perskaitė, norėdama įsi­
gilinti ir paskaityti dar kartą kitą rytą, kad įsitikintų,
jog visa tai ne sapnas. O dabar, po tris savaites trukusių
vienišų pasivaikščiojimų, po trijų savaičių jaudinimosi,
straipsnis ir buvo jos atvykimo priežastis.
Namie paklausta apie keistą elgesį ji atsakė, kad
kaltas stresas. Tai buvo tobulas pasiteisinimas; visi ją

42
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

suprato, drauge ir Lonas, todėl jis ir nesiginčijo, kai ji

panoro porai dienų išvykti. Vestuvių planai kėlė įtampą
visiems, kurie prie jų prisidėjo.
Buvo pakviesti beveik penki šimtai žmonių, tarp
jų gubernatorius, senatorius ir ambasadorius Peru. Jos
nuomone, svečių buvo per daug, bet šios sužadėtuvės
laikytos naujiena ir dominavo socialiniuose puslapiuose
nuo tada, kai prieš pusę metų Lonas pranešė apie savo
ketinimus. Kartkartėmis jai norėjosi pabėgti su savo
busimuoju vyru ir ištekėti be sambrūzdžio. Bet ji žino­
jo, kad Lonas nesutiks; kaip daug siekiantis politikas jis
mėgo būti dėmesio centre.
Ji giliai įkvėpė ir atsistojo. „Dabar arba niekada“, —
sušnabždėjo, tada pasiėmė daiktus ir žengė prie durų.
Tik mažumėlę stabtelėjo prieš jas atverdama ir nulipo
žemyn. Jai einant pro šalį, administratorė nusišypsojo
ir lydėjo akimis, kol ėjo pro duris link savo automobi­
lio. Nuslydusi už vairo, ji paskutinį kartą žvilgtelėjo į
veidrodėlį, tada užvedė variklį ir pasuko tiesiai į Fronto
gatvę.
Ji nesistebėjo, kad taip gerai atsimena tą nedidelį
miestelį. Nors čia nesilankė daugybę metų, miestukas
liko mažas ir ji lengvai manevravo gatvėmis. Pervažia­
vusi Trento upę senamadišku pakeliamuoju tiltu, pasu­
ko į žvyruotą kelią ir pradėjo paskutinį kelionės etapą.

43
 N I CHOL AS SPARKS

Buvo nuostabu čia, žemumoje, kaip ir visad būdavo.

Ne taip kaip Pidmonto regione, kur ji užaugo; kraštas
čia buvo ištisa lyguma, dirvožemis toks pat trąšus, der­
lingas ir idealus medvilnei ir tabakui auginti. Šioje vals­
tijos dalyje tie du augalai ir mediena užaugino miestus.
Važiuodama užmiesčio keliu ji matė grožį, kuris pir­
miausia pritraukdavo žmones į šį regioną.
Kraštas visai neatrodė pasikeitęs. Laužyti saulės spin­
duliai skverbėsi pro šimtų pėdų aukščio juoduosius
ąžuolus ir karijas, pagyvinančias rudens spalvas. Jai iš
kairės geležies spalvos upė vinguriavo kelio link, o tada
suko tolyn, atiduodama savo gyvastį kitai, didesnei
upei, tekančiai už mylios. Žvyruotas kelias vinguriavo
tarp prieškario fermų, ji žinojo, kad kai kurių ūkinin­
kų gyvenimas liko toks pats, kaip ir prieš gimstant jų
seneliams. Nepasikeitusi vietovė sugrąžino virtinę prisi­
minimų, viduje Elė juto įtampą, vieną po kito atpažin­
dama seniai pamirštus orientyrus.
Saulė kabojo ties medžių viršūnėmis iš kairės. Įvei­
kusi posūkį, ji privažiavo seną bažnyčią, apleistą, bet
dar tebestovinčią. Apžiūrėjo ją tą vasarą, kai ieškojo su­
venyrų iš karo tarp valstijų laikotarpio. Dabar tos die­
nos įvykiai buvo tokie gyvi, tarsi atsitikę tik vakar.
Atsiminimai tapo dar ryškesni, kai ant upės kranto
pasirodė didingas ąžuolas. Jis buvo visai toks pat kaip

44
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

tada, šakos žemos ir storos, išsitiesusios horizontaliai,

kedeninės tilandsijos it šydas dengė jo šakas. Ji prisimi­
nė, kaip karštą liepos dieną po šiuo medžiu sėdėjo su
žmogumi, kuris žvelgė į ją su tokiu ilgesiu, kad visa kita
nebeturėjo prasmės. Kaip tik tą akimirką ji pirmąkart
įsimylėjo.
Jis buvo dvejais metais už ją vyresnis, ir, jai važiuo­
jant šiuo keliu per laiką, jo atvaizdas vėl tapo pats svar­
biausias. Prisiminė galvodavusi, kad jis vyresnis, negu
yra iš tiesų. Vėjo nugairintu veidu jis priminė fermerį,
grįžtantį namo po ilgų laukuose praleistų valandų. Jo
rankos buvo sudiržusios, pečiai platūs, kaip žmonių,
kurie sunkiai užsidirba gyvenimui, o pirmosios, vos
pastebimos raukšlelės, pradėjusios formuotis apie akis,
rodėsi, skaito kiekvieną jos mintį.
Nojus buvo aukštas ir stiprus, rusvais plaukais ir sa­
vaip gražus, bet labiausiai ji įsiminė jo balsą. Tą dieną jis
jai skaitė; švelniai ir raiškiai skaitė jai, kai abu gulėjo žo­
lėje po medžiu, o jo žodžiai skambėjo visai kaip muzika.
Jo balsas skambėjo lyg radijo diktoriaus, ir kol jis skaitė,
balsas tarsi pleveno ore. Ji atidžiai klausėsi užmerktomis
akimis, leisdama žodžiams paliesti jos sielą.

Jis įkalba manepavirst migla sutemus.

AI išnykstu kaip oras, o saulė besileidžianti
manąsias garbanas kedena...
 NI C H OL A S SPARKS

Jis vartydavo senas knygas su užsilenkusiais pusla­

pių kraštais, kurias buvo skaitęs šimtus kartų. Būdavo,
šiek tiek paskaitys, tada nustos, ir jie abu kalbėsis. Ji
sakydavo jam, ko norinti iš gyvenimo, - kalbėdavo apie
savo viltis ir ateities svajones, o jis įdėmiai klausydavo­
si ir tuomet pažadėdavo viską išpildyti. Sakydavo taip,
kad buvo neįmanoma juo nepatikėti, ir tada ji suprato,
kiek daug Nojus jai reiškia. Kartkartėmis paprašytas jis
pasakodavo apie save arba aiškindavo, kodėl pasirinko
būtent tą eilėraštį ir ką apie jį mano, kitais kartais tik
stebėdavo ją tuo savo įdėmiu žvilgsniu.
Jie sekė akimis besileidžiančią saulę ir valgė mirksint
žvaigždėms. Buvo vėlus metas ir, žinoma, tėvai būtų pa­
šėlę, jei būtų žinoję, kur ji yra. Nors tada, iš tiesų, tas jai
visai nerūpėjo. Ji tegalvojo apie tai, kokia ypatinga buvo
diena ir koks jis nepaprastas. Kai po kelių minučių jie
patraukė jos namų link, jis paėmė jos ranką į savąją, ir
ji visą kelią juto jos šilumą.
Dar vienas kelio vingis, ir pagaliau tolumoje išniro jo
namas. Jis buvo labai pasikeitęs ir smarkiai skyrėsi nuo
to, kokį ji prisiminė. Pristabdžiusi mašiną, privažiavo
arčiau ir pasuko į ilgą medžiais apsodintą negrįstą alėją,
vedančią link švyturio, tarsi iškvietusio ją iš Rolio.
Elė važiavo lėtai, stebėdama namą, ir giliai atsiduso,
pamačiusi Nojų verandoje. Jis žiūrėjo į jos automobilį,

46
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

vilkėjo kasdieniais drabužiais. Iš tolo atrodė toks pat,

koks buvo kadaise. Akimirkai, kai saulės šviesa sutvisko
jam už nugaros, jis beveik susiliejo su gamtovaizdžiu.
Mašina lėtai judėjo į priekį ir pagaliau sustojo po
ąžuolu, teikiančiu pavėsį namo fasadui. Ji pasuko rak­
telį, nenuleisdama nuo jo akių, ir variklis spragtelėjęs
užgeso.
Jis žengė nuo verandos ir artėjo prie jos lengvu žings­
niu, bet, jai išlipus iš automobilio, staiga sustojo kaip
įbestas. Ilgą laiką jie nejudėdami ir nustebę žiūrėjo vie­
nas į kitą.
Elisoną Nelson, dvidešimt devynerių metų susiža­
dėjusi aukštuomenės dama, ieškanti atsakymų, kuriuos
jai reikėjo sužinoti, ir Nojus Kalhunas, trisdešimt vienų
svajotojas, aplankytas šmėklos, kuri atsirado, kad vieš­
patautų jo gyvenime.
 Susitikimas

Žiūrėdami vienas į kitą jie taip ir nepajudėjo.

Jis neištarė nė žodžio, atrodė, kad jo raumenys užša­
lo. Akimirką jai dingtelėjo mintis, kad jis jos nepažino.
Staiga pasijuto kalta, kad atvyko neįspėjusi, ir nuo to
darėsi dar sunkiau. Anksčiau manė, kad bus lengviau,
kad ji žinos, ką pasakyti. Visa, kas dabar atėjo į galvą,
atrodė, netiko, kažko vis trūko.
Sugrįžo mintys apie jų kartu praleistą vasarą, ir įdė­
miai į jį žvelgdama pastebėjo, kaip nedaug jis pasikeitė
nuo tada, kai matė jį paskutinį kartą. Manė, kad Nojus

49
 N I CHOL AS SPARKS

atrodo gerai. Vilkėjo marškinėlius, laisvai sukamšytus į

senus nublukusius džinsus; kaip ir prisiminė, išliko tie
patys platūs pečiai, siaurėjantys link klubų ir plokščio
pilvo. Jis buvo įdegęs, lyg dirbęs lauke visą vasarą, ir
nors plaukai retesni ir šviesesni nei anksčiau, jis atrodė
toks pats, kaip tada, kai jį pažinojo.
Pagaliau atsitokėjusi ji giliai įkvėpė ir nusišypsojo.
- Sveikas, Nojau, gera vėl tave matyti.
Jos žodžiai jį pažadino ir jis žvelgė į ją su nuostaba
akyse. Paskui, vos linktelėjęs galva, nežymiai šyptelėjo.
—Tave taip pat, —sumikčiojo pasičiupinėjęs smakrą,
o ji pastebėjo, kad jis nesiskutęs. - Ar tai tikrai tu? Ne­
galiu tuo patikėti.
Suprato iš jo balso, koks jis sukrėstas, ir tai ją nu­
stebino, viskas susipynė - jos buvimas čia ir tai, kad jį
mato. Ji pajuto vidinį drebulį, stiprų ir pažįstamą, nuo
kurio sekundei apsvaigo galva.
Pagavusi save kovojant su jauduliu nesitikėjo, kad
taip atsitiks, nenorėjo to, juk buvo susižadėjusi ir atvy­
ko čia ne dėl to, kad... tačiau...
Tačiau...
Tačiau nepaisant jos valios pastangų, jaudulys ne­
atslūgo, ir trumpam ji vėl pasijuto penkiolikos. Seniai
taip nesijautė, atrodė, kad visos jos svajonės dar gali
išsipildyti.

50
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Jausmas buvo toks, tarsi pagaliau būtų grįžusi namo.

Netardami nė žodžio, jie priėjo vienas prie kito, lyg
tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje, ir jis ap­
kabino ją, prisitraukdamas arčiau. Jie laikėsi tvirtai ap­
sikabinę, juto, kad tai tikra, abu leido tiems keturiolikai
išsiskyrimo metų ištirpti gilėjančiose sutemose.
Stovėjo taip ilgą laiką, kol Elė pagaliau atsitraukė,
kad pažvelgtų į Nojų. Iš arti pastebėjo pasikeitimus,
kurių nepamatė anksčiau. Dabar jis buvo tapęs tikru
vyru, veidas nebeatrodė jaunatviškai naivus. Nežymios
raukšlelės apie akis pagilėjo, ant smakro švietė anksčiau
nematytas randas. Buvo žavus kitkuo; atrodė labiau pa­
tyręs ir atsargesnis, tačiau tas apkabinimas leido jai su­
prasti, kaip smarkiai jo ilgėjosi nuo tos akimirkos, kai
matė paskutinį kartą.
Kai pagaliau jie vienas kitą paleido, jos akys priplū­
do ašarų. Neatgaudama kvapo, ji nervingai nusijuokė
ir nusišluostė ašaras, susitvenkusias akių kampučiuose.
—Ar tau viskas gerai? —paklausė Nojus, ir dar tūks­
tantis klausimų buvo matyti jo veide.
—Labai atsiprašau. Neketinau verkti...
—Viskas gerai, —tarė jis šypsodamasis. —Vis dar ne­
galiu patikėti, kad tai tu. Kaip mane suradai?
Ji žengtelėjo atgal stengdamasi susitvardyti, braukda­
ma ašarų likučius.

51
 N I CH OL A S SPARKS

—Prieš porą savaičių Rolio laikraštyje perskai­

čiau straipsnį apie namą ir turėjau atvažiuoti vėl tavęs
pamatyti.
Nojus plačiai nusišypsojo.
—Džiaugiuosi, kad taip padarei. —Jis atsitraukė per
žingsnelį. —Dieve, tu atrodai fantastiškai. Dabar tu dar
gražesnė, nei buvai tada.
Ji pajuto, kad nuraudo. Kaip ir prieš keturiolika
metų.
- Ačiū. Tu taip pat atrodai šauniai.
Be jokios abejonės, taip ir buvo. Prabėgę metai išėjo
jam į naudą.
—Taigi, kur buvai dingusi ir kodėl tu čia?
Jo klausimai sugrąžino ją į dabartį, priversdami su­
prasti, kas galėtų atsitikti, jei nebus atsargi. „Neleisk sau
atsipalaiduoti, —tarė ji sau. —Kuo ilgiau tai tęsis, tuo
bus sunkiau.“ O ji nenorėjo, kad būtų sunkiau.
Bet, Dieve, tos akys. Tos švelnios tamsios akys.
Ji nusisuko ir giliai įkvėpė svarstydama, kaip tai pa­
sakyti, ir kai pagaliau prabilo, jos balsas buvo ramus:
- Nojau, prieš tau susidarant klaidingą nuomonę,
norėjau tave pamatyti dar kartą, bet yra dar kai kas be
šito. - Ji sekundei nutilo. - Atvykau čia dėl vienos prie­
žasties. Turiu tau kai ką pasakyti.
- Ką būtent?

52
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Ji nusuko akis į šalį ir kurį laiką tylėjo pati sau stebė­

damasi, kodėl jam dar nepasakė. Įsivyravus tylai, Nojus
smarkiai susijaudino. Nieko gero ta tyla nežadėjo.
—Nežinau, kaip pasakyti. Iš pradžių maniau, kad ga­
lėsiu, bet dabar nesu tokia tikra...
Staiga orą perskrodė veriantis meškėno riksmas, ir
iš po verandos piktai lodama išlindo Klem. Išgirdę su­
bruzdimą, abu atsisuko, ir Elė buvo patenkinta, kad dė­
mesys nukrypo kitur.
—Ar jis tavo? - paklausė ji.
Nojus linktelėjo, pajutęs spazmus skrandyje.
—Iš tiesų tai ji. Jos vardas Klementina. O, taip, žino­
ma, ji mano.
Jie abu stebėjo, kaip Klem papurtė galvą, išsitiesė ir
nušlubčiojo garsų link. Elė išplėtė akis, kai pamatė kalę
šlubuojant.
—Kas atsitiko jos kojai? —pasiteiravo, norėdama iš­
lošti laiko.
—Prieš kelis mėnesius partrenkė mašina. Daktaras
Harisonas, veterinaras, pakvietė mane pažiūrėti, ar ne­
norėčiau jos paimti, kadangi savininkui ji tapo neberei­
kalinga. Supratęs, kas atsitiko, tiesiog negalėjau palikti
užmigdyti.
—Tu visada buvai geras, —tarė Elė mėginda­
ma atsipalaiduoti. Ji nutilo, paskui pro jį pažvelgė į

53
 NI CHOL AS SPARKS

namą. - Puikiai padirbėjai restauruodamas namą. Jis

atrodo tobulas, žinojau, kad vieną dieną taip ir bus.
Jis pasuko galvą ta pačia kryptimi, galvodamas apie
jų nutrukusį pokalbį, ir svarstė, ką ji nutyli.
- Ačiū, malonu, kad taip įvertinai. Tai buvo didelis
darbas, nors nežinau, ar toliau jį tęsiu.
- Aišku, kad taip, - tarė ji gerai žinodama, ką jis jau­
čia šitai vietai. Kadaise ji žinojo jo požiūrį į viską —deja,
tai buvo prieš daugelį metų.
Dingtelėjus tai minčiai Elė suprato, kad nuo to laiko
daug kas pasikeitė. Dabar jie svetimi; tai ji galėjo pasa­
kyti vos į jį pažvelgusi. Neabejojo, kad keturiolika metų
atskirai - ilgas laiko tarpas. Per ilgas.
—Kas yra, Ele? —Jis pasisuko į ją, norėdamas sulaukti
jos žvilgsnio, tačiau ji ir toliau spoksojo į namą.
—Aš tikrai kvaila, ar ne? —paklausė ji, mėgindama
nusišypsoti.
—Ką turi galvoje?
- Visą šį reikalą. Pasirodymą iš niekur, nežinojimą,
ką noriu pasakyti. Tikriausiai manai, kad išprotėjau.
- Visai ne, —pasakė jis švelniai. Jie stovėjo vienas
šalia kito, jis laikė jos ranką, o ji tam nesipriešino. Jis
kalbėjo toliau: —Nors ir nežinau kodėl, bet matau, kad
tau sunku. Kodėl mums nepasivaikščiojus?
—Kaip buvome įpratę?

54
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

- Kodėl gi ne? Manau, abu galėtume pasinaudoti ta

pačia proga.
Ji sudvejojo ir pasižiūrėjo į paradines namo duris.
- Ar tau reikia kam nors pasakyti?
Jis papurtė galvą.
- Ne, nėra kam. Esame tik mudu: aš ir Klem.
Nors ji ir paklausė, tačiau tikėjosi, kad viduje nieko
nėra, nes nežinotų, kaip jaustis. Dabar tapo dar sunkiau
pasakyti, ką norėjo. Pavyktų lengviau, jei name kas nors
būtų.
Jie pajudėjo link upės ir pasuko į taką netoli kranto.
Ji paleido jo ranką, tuo jj nustebindama, ir ėjo toliau
tiek nuo jo atitolusi, kad, gink Dieve, negalėtų susiliesti.
Nojus žiūrėjo į ją. Elė vis dar graži, plaukai tankūs,
akys švelnios. Ji judėjo taip pat grakščiai, lyg skristų. Ir
anksčiau jam buvo tekę matyti gražių moterų, tačiau
toms, kurios patraukdavo jo dėmesį, jo nuomone, trū­
ko bruožų, kurie atrodė patys geidžiamiausi, —tokių
kaip protas, pasitikėjimas, dvasios jėga, bruožų, kurie
įkvėpdavo kitus didingumui, tokių, kokių jis troško
pats sau.
Žinojo, kad Elė tuos bruožus turi, ir dabar, jiems ei­
nant, jis vėl juos pajuto, paslėptus nuo žmonių akių.
„Gyva poema“, - šitie žodžiai jam visuomet ateidavo į
galvą, kai mėgindavo apibūdinti ją kitiems.

55
 NI C H OL A S SPARKS

—Prieš kiek laiko čia grįžai? —paklausė ji, kai takas

atvedė prie žole apaugusios kalvelės.
—Praeitą gruodį. Mažumėlę padirbėjau Šiaurėje,
paskui trejus metus praleidau Europoje.
Jos akys žvelgė klausdamos:
—Kare?
Jis linktelėjo, ji kalbėjo toliau:
—Taip ir maniau, kad gali ten būti. Džiaugiuosi, kad
tau viskas gerai.
—Aš taip pat, - tarė jis.
—Ar džiaugiesi grįžęs namo?
—Taip. Mano šaknys čia, taigi ir turiu čia būti, —jis
kiek patylėjo ir paklausė, tikėdamasis blogiausio: —O
kaip tu?
Ji prabilo po ilgos tylos.
—Aš susižadėjusi.
Jai ištarus šiuos žodžius, jis nuleido galvą, staiga pa­
sijuto nebe toks stiprus. Vadinasi, tai ir buvo. Štai ką ji
turėjo jam pasakyti.
—Sveikinu, —tarė jis pagaliau pats stebėdamasis, kaip
įtikinamai nuskambėjo jo žodžiai. —Kada gi svarbioji
diena?
—Po trijų savaičių nuo šeštadienio. Lonas norėjo ves­
tuvių lapkritį.
—Lonas?

56
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Lonas Hamondas Džeremis. Mano sužadėtinis.

Jis linktelėjo nustebęs. Hamondai buvo viena galin­
giausių ir įtakingiausių valstijos šeimų. Pinigai iš me­
dvilnės. Sero Leono Hamondo mirtis buvo aprašyta
pirmame laikraščio puslapyje, ko nepasakysi apie jo
paties tėvą.
—Girdėjau apie juos. Jo tėvas sukūrė nemažą verslą.
Ar Lonas jį perėmė?
Ji papurtė galvą.
—Ne, jis advokatas ir turi kontorą miesto centre.
—Su tokiu vardu jis tikriausiai turi darbo.
—Taip ir yra. Jis daug dirba.
Nojui pamanė, kad išgirdo kažką keisto jos balse, ir
sekantis klausimas išsprūdo nevalingai:
—Ar jis gerai su tavimi elgiasi?
Elė atsakė ne iš karto, tarsi tą klausimą svarstytų pir­
mą kartą. Pagaliau ištarė:
—Taip, jis geras žmogus, Nojau. Tau jis patiktų.
Jos balsas buvo toks oficialus, o gal jam tik taip at­
rodė. Galbūt protas krečia jam tokias išdaigas, pamanė
Nojus.
—Kaip sekasi tavo tėčiui? - paklausė ji.
Prieš atsakydamas Nojus dar žengė porą žingsnių.
—Jis mirė metų pradžioje, tuoj po mano sugrįžimo.
—Užjaučiu, —tyliai tarė ji žinodama, kaip daug jis
Nojui reiškė.

57
 N I CH OL A S SPARKS

Jis linktelėjo ir kurį laiką abu ėjo tylėdami.

Pasiekę kalvos viršūnę, jie sustojo. Tolumoje dunk­
sojo ąžuolas, už jo žėrėjo oranžinė saulė. Žiūrėdama ta
kryptimi, Elė juto įsmeigtą Nojaus žvilgsnį.
—Su ta vieta susiję daug prisiminimų, Ele.
Ji nusišypsojo.
—Žinau. Pamačiau jį vos atvažiavusi. Ar prisimeni
dieną, kurią ten praleidome?
—Taip, —atsakė jis, nerodydamas noro pasakyti ką
nors daugiau.
—Ar kada nors apie tai pagalvoji?
—Kartais, —pasakė jis. - Dažniausiai, kai dirbu šioje
vietoje. Ąžuolas dabar mano žemėje.
—Tu jį nupirkai?
—Negalėjau pakęsti minties, kad jis virs virtuvinėmis
spintelėmis.
Ji juokėsi vos atgaudama kvapą, keistai dėl to
džiaugdamasi.
—Ar vis dar skaitai poeziją?
Jis linktelėjo.
—Taip, ir nebuvau nustojęs. Spėju, kad ji įaugusi
man į kraują.
—Ar žinai, kad esi vienintelis mano sutiktas poetas?
—Aš joks poetas. Skaitau, bet negaliu parašyti nė ei­
lutės, nors ir mėginau.

58
 UŽRAŠŲ k n y g e l ė

—Vis tiek tu —poetas, Nojau Teilorai Kalhunai, —

jos balsas sušvelnėjo. - Aš vis dar daug apie tai galvoju.
Pirmą kartą man buvo skaitoma poezija. Iš tiesų, tai ir
vienintelį.
Jos žodžiai abu nuskraidino į praeities prisiminimus.
Jie lėtai ėjo namo link ir pasuko nauju taku, vedančiu
pro molą. Saulei smuktelėjus dar žemiau ir dangui nu­
sidažius oranžine spalva, Nojus paklausė:
—Ar ilgai viešėsi?
—Nežinau. Neilgai. Gal iki rytdienos, o gal dar iki
kitos dienos.
—Ar tavo sužadėtinis atvyko čia dėl verslo?
Ji papurtė galvą.
—Ne, jis vis dar Rolyje.
Nojus kilstelėjo antakius.
—Ar jis žino, kad tu čia?
Ji vėl krestelėjo galvą ir lėtai pralemeno:
—Ne, aš jam pasakiau, kad ieškau antikvarinių daik­
tų. Sis mano atvykimas jam būtų nesuprantamas.
Jos atsakymas Nojų kiek nustebino. Viena buvo ap­
lankyti, visai kas kita —nuslėpti tiesą nuo sužadėtinio.
—Tau nereikėjo čia važiuoti, jog pasakytum man,
kad susižadėjai. Galėjai parašyti arba paskambinti.
—Žinau, bet dėl vienos priežasties turėjau pasakyti
tai asmeniškai.

59
 N I CH OL A S SPARKS

—Kodėl?
Ji padvejojo.
—Nežinau... —tarė išsisukinėdama, bet pasakė taip,
kad privertė Nojų ja patikėti.
Jie žengė kelis žingsnius tylėdami, po kojomis girgž­
dėjo žvyras. Tada jis paklausė:
—Ele, ar tu jį myli?
Ji leptelėjo nepagalvojusi:
—Taip, aš jį myliu.
Žodžiai žeidė, bet ir vėl Nojus pamanė, kad išgirdo
jos balse kažką tokio, lyg ji būtų tai pasakiusi norėdama
pati save įtikinti. Jis sustojo ir, švelniai rankomis suėmęs
ją už pečių, privertė atsisukti į jį veidu. Kol jis kalbėjo,
jos akyse spindėjo gęstanti saulė.
—Jei tu laiminga, Ele, ir jį myli, aš tavęs nestabdysiu,
kad pas jį grįžtum. Bet jeigu nors dalelė tavęs abejoja,
tuomet netekėk. Tai ne toks dalykas, kad būtų galima
ieškoti kompromiso.
Jos atsakymas nuskambėjo pernelyg greitai.
—Aš ieškau teisingo sprendimo, Nojau.
Kokią sekundę jis stebėjo ją svarstydamas, ar patikė­
ti. Tuomet linktelėjo ir abu pajudėjo toliau. Po akimir­
kos jis tarė:
—Taigi, aš tau nepalengvinau užduoties, tiesa?
Ji vos šyptelėjo.

60
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Viskas gerai. Aš tikrai negaliu tavęs kaltinti.

—Aš vis tiek atsiprašau.
—Neatsiprašinėk, tam nėra priežasties. Tai aš turė­
čiau atsiprašyti. Galbūt man reikėjo parašyti.
Jis papurtė galvą.
—Būsiu sąžiningas, aš tikrai džiaugiuosi, kad atvykai.
Nepaisant visko, gera vėl tave matyti.
—Ačiū tau, Nojau.
—Ar nemanai, kad būtų įmanoma pradėti viską iš
naujo?
Ji smalsiai į jį pasižiūrėjo.
—Tu buvai geriausia draugė, kokią kada turėjau. Vis
tiek norėčiau, kad liktume draugai, net jei esi susižadė­
jusi ir net jeigu tai truks tik porą dienų. O jeigu pažin­
tume vienas kitą geriau?
Ji apie tai pagalvojo, pasvarstė, ar pasilikti, ar išvykti,
ir nusprendė, kad jeigu jis jau žino apie jos sužadėtuves,
tai gal viskas bus gerai. Arba bent jau nebus nieko blo­
go. Ji vos šyptelėjo ir linktelėjo.
—Aš to norėčiau.
—Gerai. O kaip dėl pietų? Žinau vietą, kur ruošia
geriausius krabus mieste.
—Malonu girdėti. Kur?
—Mano namuose. Visą savaitę stačiau spąstus ir pa­
stebėjau, kad prieš porą dienų įkliuvo keli geri krabai.
Ar tu ne prieš?

61
 NI C H OL A S SPARKS

—Ne, skamba puikiai.

Elė sekė jį nueinanti pastebėjo, kad įtampa, kurią
juto pasakodama apie sužieduotuves, pradeda slūgti.
Užmerkusi akis, nubraukė rankomis plaukus, kad len­
gvas vėjelis vėsintų skruostą. Giliai įkvėpusi trumpam
sulaikė kvėpavimą ir pajuto, kaip iškvėpus atsipalaiduo­
ja pečių raumenys. Galiausiai atmerkusi akis įsispokso­
jo į ją supantį grožį.
Ji visuomet dievino tokius vakarus kaip šis, kai švel­
nūs pietų vėjai atskraidindavo vos juntamą rudens lapų
aromatą. Mylėjo medžius ir jų skleidžiamus garsus.
Klausydamasi jų, ji dar labiau atsipalaidavo. Po aki­
mirkos atsisuko į Nojų ir pažvelgė į jį taip, kaip žiūrėtų
pašalinis žmogus.
Dieve, jis atrodo gerai, praėjus šitiek metų.
Ji stebėjo, kaip jis paėmė virvę, kabančią vandenyje,
ir pradėjo ją traukti. Nors dangus aptemo, buvo matyti,
kaip jam keliant spąstus iš vandens susitraukia jo rankos
raumenys. Leidęs narvui pakaboti virš upės, pakratė jį,
kad išbėgtų vanduo. Padėjo spąstus ant molo, juos atidarė
ir vieną po kito pradėjo traukti krabus, dėti juos į kibirą.
Tuomet Elė žengė link jo ir, klausydamasi žiogų čirš­
kimo, prisiminė pamoką iš vaikystės. Suskaičiavusi čirš­
kimų skaičių per minutę, pridėjo dar dvidešimt devynis.
Šešiasdešimt septyni laipsniai, pamanė ji šypsodamasi.

62
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Nebuvo tikra, ar apskaičiavo tiksliai, bet nujautė, kad

maždaug pataikė.
Eidama apsižvalgė supratusi, kad buvo pamiršusi,
koks gaivus čia oras ir kaip gražu aplinkui. Pažvelgusi
per petį, kiek tolėliau išvydo namą. Nojus buvo palikęs
porą įžiebtų lempų ir atrodė, kad tas namas čia —vie­
nintelis, bent jau vienas toks, kuriame yra elektra. Čia,
už miesto ribų, dėl nieko negalėjai būti tikras. Tūks­
tančiams kaimo trobų dar trūko tokios prabangos kaip
vidaus apšvietimas.
Ji užlipo ant molo ir tas sugirgždėjo po jos kojomis.
Garsas priminė surūdijusios, suspaustos skardinės tarš­
kėjimą, ir Nojus, pakėlęs galvą, pamerkė akį, tada toliau
tikrino, ar krabai reikiamo dydžio.
Elė priėjo prie supamosios kėdės ant molo, palietė
jos ranktūrį, pirštais perbraukė per atkaltę. Įsivaizdavo
jį čia sėdinį, meškeriojantį, skaitantį, galvojantį.
Ji svarstė, kiek laiko jis čia praleido vienui vienas ir
kokios kartais būdavo jo mintys.
—Tai mano tėčio kėdė, —pasakė Nojus nepakelda­
mas akių ir ji linktelėjo. Danguje zujo šikšnosparniai,
prie vakarinės žiogų muzikos prisijungė varlės.
Nuėjusi į kitą molo galą ji pajuto, kad dvejonės iš­
sisklaidė. Čia atvykti jai teko prisiversti, o dabar pir­
mą kartą po trijų savaičių tapo aišku, kad reikėjo tai

63
 N I CH OL A S SPARKS

padaryti. Kažkaip juk ji turėjo pasakyti Nojui apie savo

sužieduotuves, kad jis suprastų ir su tuo susitaikytų.
Dabar ji buvo tuo tikra —mintys apie Nojų priminė tai,
kuo jie dalijosi nuo tos kartu praleistos vasaros.
Panarinusi galvą ji lėtai žingsniavo kažko ieškoda­
ma, kol pagaliau surado, —širdyje išraižytus žodžius
NOJUS myli ELĘ, įamžintus mole likus kelioms die­
noms iki jos išvykimo.
Lengvas vėjelis sudrumstė ramumą, ir dėl vėsos ji su­
kryžiavo rankas ant krūtinės. Taip ir stovėjo, pakaito­
mis žvilgčiodama tai į raižinį, tai į upę, kol išgirdo, kad
prie jos priėjo Nojus. Pajutusi jo artumą, jo šilumą, ji
prabilo svajingu balsu:
—Čia taip ramu.
—Žinau. Dabar dažnai ateinu čia pabūti arčiau van­
dens, tada gerai jaučiuosi.
—Jeigu būčiau tavo vietoje, daryčiau tą patį.
—Nagi, jau eikim. Uodai darosi pikti, o ir aš išalkau.

*****

Dangus pajuodo ir Nojus pajudėjo namų link. Elė

ėjo šalia jo. Tyloje žingsniuojant taku, jos mintys klai­
džiojo, ji jautėsi lengvabūdė ir išsiblaškiusi. Buvo įdo­
mu, ką apie jos viešnagę galvoja Nojus, bet ji nenumanė,

64
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

ar pati žino atsakymą. Kai po poros minučių jie priėjo

namą, juos pasveikino Klem, kaišiodama savo drėgną
nosį kur papuolė. Nojus nuvijo, kad ji eitų šalin, ir ka­
lytė nusliūkino paspraudusi uodegą tarp kojų.
Nojus parodė į automobilį:
—Ar nepalikai ten ko nors, ką reikėtų pasiimti?
—Ne, jau anksčiau viską išsikroviau.
Jos balsas jai pačiai nuskambėjo kitaip, tarsi išsisky­
rimo metų nė nebūta.
—Tada gerai, —pasakė jis, lipdamas laiptais į galinę
verandą. Pastatęs kibirą prie durų, žengė vidun ir nuėjo
į virtuvę, kuri buvo čia pat, dešinėje, didelė ir kvepian­
ti šviežiu medžiu. Spintelės buvo padarytos iš ąžuolo,
kaip ir grindys, langai nemaži ir žvelgė į rytų pusę, kad
iš pat ryto vidun patektų saulės šviesa. Namo atnaujini­
mas buvo atliktas skoningai, interjeras neperkrautas, o
to paprastai trūkdavo perstatant tokius namus.
—Ar tu nieko prieš, jei apsižvalgysiu?
—Ne, pirmyn. Neseniai buvau parduotuvėje ir turiu
susidėti prekes.
Jų akys trumpam susitiko, ir Elė, kai nusisukusi ėjo
iš kambario, juto, kad jis stebi ją išeinančią. Joje vėl
kažkas sukirbėjo.
Dar kelias minutes moteris vaikščiojo po namą;
ėjo per kambarius ir stebėjosi, kokie jie puikūs. Viską

65
 N I CHOL AS SPARKS

apžiūrėjusi vos beprisiminė, koks apšiuręs tas namas

buvo anksčiau. Nulipo laiptais, pasuko į virtuvę ir pa­
matė Nojaus veidą profiliu. Vienai sekundei jis vėl virto
jaunu septyniolikmečiu, ir ji dar sekundės dalį palaukė
prieš įeidama. „Po galais, —pamanė ji, —tvardykis. Ne­
pamiršk, kad esi susižadėjusi.“
Ramiai švilpaudamas šeimininkas stovėjo prie baro,
poros spintelių durys buvo plačiai atvertos, tušti pir­
kinių krepšiai išmėtyti ant grindų. Jis jai šyptelėjo ir
į spintelę įdėjo dar keletą skardinių. Ji sustojo už ke­
lių pėdų nuo jo ir, sukryžiavusi kojas, pasirėmė į barą.
Krestelėjo galvą stebėdamasi, kiek daug darbo jis buvo
padaręs.
- Neįtikėtina, Nojau. Kiek laiko truko remontas?
Jis pakėlė akis nuo paskutinio iškraustomo krepšio:
- Beveik metus.
- Ar pats viską darei?
Jis nusijuokė.
- Ne, kai buvau jaunas, visada maniau, kad pajėgsiu
viską padaryti pats, tai taip ir pradėjau. Bet pasirodė per
sunku. Būčiau užtrukęs metų metus, taigi baigiau dar­
bus pasisamdęs kelis žmones... Iš tiesų nemažai žmonių.
Bet net ir su jais darbo buvo tikrai daug, dažniausiai už­
baigdavau gerokai po vidurnakčio.
- Kodėl taip sunkiai dirbai?

66
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

„Dėl ŠMĖKLŲ" —norėjo pasakyti jis, bet nepasakė.

- Nežinau, manau, dėl to, kad norėjau pabaigti. Gal
nori ko išgerti, kol pradėsiu gaminti pietus?
—O ko turi?
- Tiesa, ne tiek ir daug. Alaus, arbatos, kavos.
—Gerai bus arbata.
Jis surinko krepšius, padėjo juos į šalį, tada nuėjo
į mažą kambarėlį toliau nuo virtuvės ir grįžo nešinas
dėžute arbatos. Ištraukęs porą arbatos maišelių, padėjo
juos prie krosnies, tuomet į arbatinuką pripylė vandens.
Pastatęs jį ant viryklės, uždegė degtuką ir pasigirdo įsi­
degusios liepsnos garsas.
—Užtruks tik minutę, —tarė jis. —Šita viryklė įšyla
ypač greitai.
- Puiku.
Kai arbatinukas sušvilpė, jis pripylė du puodelius ir
vieną padavė jai.
Elė nusišypsojo, išgėrė gurkšnelį ir tada priėjo prie
lango.
- Kertu lažybų, kad kai vidun patenka ryto saulė,
virtuvė būna nuostabi.
Jis linktelėjo.
-Taip ir yra. Dėl to šioje namo pusėje sudėjau dides­
nius langus. Taip pat ir miegamuosiuose viršuje.
—Esu tikra, kad tai patinka tavo viešnioms. Nebent,
žinoma, jos norėtų ilgiau pamiegoti.

67
 N I CHOL AS SPARKS

—Iš tiesų, tai dar neturėjau jokių viešnių. Nuo tada,

kai mirė tėtis, tikrai nežinau, ką pakviesti.
Iš Nojaus tono buvo aišku, kad jis tik stengiasi pa­
laikyti pokalbį, ir kažkodėl Elė pasijuto... vieniša. Tarsi
supratęs, kaip ji jaučiasi, ir neleidęs įsijausti į tai, Nojus
pakeitė temą.
—Atsinešiu krabus ir prieš troškindamas kelias mi­
nutes pamarinuosiu, - pasakė jis, dėdamas puodelį ant
baro. Nuėjęs prie indaujos, išsiėmė didelį troškinimo
puodą ir dangtį. Atsinešęs puodą prie plautuvės, įpylė
vandens ir nunešė indą prie viryklės.
—Gal galiu kuo padėti?
Jis atsakė per petį:
—Žinoma. Gal supjaustytum daržoves? Šaldytuve jų
nemažai, šalia rasi ir dubenį.
Jis priėjo prie spintelės netoli plautuvės; Elė nurijo
dar vieną gurkšnį arbatos, padėjo puodelį ant baro ir
išsitraukė dubenį. Nusinešė jį prie šaldytuvo ir ant že­
mutinės lentynos surado valgomųjų ybiškių, cukinijų,
svogūnų ir morkų. Šaldytuvo durelės buvo atidarytos
ir, kai Nojus prie jos priėjo, ji pasitraukė į šalį. Kol jis
stovėjo šalia, ji užuodė jo kvapą - švarų, pažįstamą, iš­
skirtinį, pajuto prisiliečiant jo ranką, kai jis pasilenkęs
iš durelių ėmė alų ir butelį aštraus padažo. Paskui sugrį­
žo prie viryklės.

68
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Atidaręs alų, Nojus supylė jį į vandenį, pridėjo pada­

žo miltelių ir šiek tiek kitų prieskonių. Pamaišęs vande­
nį, kad ištirptų milteliai, nuėjo prie galinių durų paimti
krabų.
Jis neskubėjo grįžti į vidų, spoksojo į Elę, pjaustančią
morkas, ir tuo pat metu svarstė, ko ji atvyko, jei yra su­
sižadėjusi. Nors nebuvo prasmės apie tai galvoti.
Betgi Elė visuomet mėgo stebinti.
Jis šyptelėjo prisiminęs, kokia ji buvo. Griežta, ne­
nuspėjama, aistringa - kaip ir dauguma menininkų.
Ji buvo tikrai tokia. Toks talentas tapyti kaip jos yra
dovana. Jis prisiminė matęs tapybos darbus Niujorko
muziejuose ir neabejojo, kad jos darbai tokie pat geri.
Tą vasarą prieš išvykdama ji padovanojo jam pa­
veikslą, kuris dabar kabojo virš židinio svetainėje. Buvo
pavadinusi jį savo svajonių paveikslu ir Nojui jis atrodė
ypač jausmingas. Kai į jį žiūrėdavo - tai jis dažnai dary­
davo vėlai vakare, - spalvose ir linijose įžvelgdavo aistrą
ir, jei tik labai susikaupdavo, net galėdavo įsivaizduoti,
ką ji mąstė, darydama naują potėpį.
Tolumoje sulojo šuo ir Nojus atsitokėjo, kad per il­
gai stovi neuždaręs durų. Jis greit jas užvėrė ir grįžo į
virtuvę. Eidamas svarstė, ar ji bus pastebėjusi, kaip ilgai
jis užtruko.

69
 N I CH OL A S SPARKS

*****

—Kaip sekasi? - paklausė jis pamatęs, kad ji baigia

pjaustyti daržoves.
—Gerai. Beveik baigiau. Gal dar ką padaryti?
—Turiu namie keptos duonos, kuria ketinu pavaišinti.
—Iškeptos namie?
—Atnešė kaimynė, —pasakė jis, įstatęs kibirą į plau­
tuvę. Atsukęs čiaupą ėmė skalauti krabus, laikydamas
juos po vandeniu, paskui leido vieniems šliaužioti po
plautuvę, kol plovė kitus. Pasiėmusi puodelį Elė atėjo
pasižiūrėti.
—Ar nebijai, kad jie tau įžnybs, kol juos knebinėji?
—Ne, aš čiumpu juos štai taip, - pademonstravo jis
ir ji nusišypsojo.
—Pamiršau, kad tu užsiimi tuo visą gyvenimą.
—Niu Bernas nedidelis, bet čia galima išmokti daly­
kų, kurie gyvenime praverčia.
Ji pasilenkė virš baro, pasislinko arčiau ir išgėrė arba­
tą. Paruoštus krabus Nojus sudėjo į ant viryklės stovintį
puodą. Plaudamasis rankas jis atsisuko į Elę.
—Ar nori pasėdėti verandoje? Tegu jie pamirksta
kokį pusvalandį.
—Žinoma, - pasakė ji.
Jis nusišluostė rankas ir jie abu nuėjo prie galinės ve­
randos. Jiems išėjus, lauke Nojus įjungė šviesą ir pats

70
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

atsisėdo į senesnį supamąjį krėslą, jai pasiūlęs naujesnį.

Pastebėjęs, kad jos puodukas tuščias, jis minutėlei grįžo
į vidų ir pasirodė nešinas kitu puodeliu arbatos ir alumi
sau. Jis ištiesė jai puodelį, ji paėmusi gurkštelėjo ir pa­
dėjo jį ant stalo.
—Sėdėjai čia lauke, kai atvykau, ar ne?
Įsitaisęs patogiau jis atsakė:
—Taip, aš sėdžiu čia kas vakarą. Tai jau tapo įpročiu.
—Suprantu kodėl, - tarė ji apsidairiusi. - Ir ką gi
veiki pastaruoju metu?
—Teisybę pasakius, nieko ypatinga, kaip tik dabar
darbuojuosi prie namo. Tai patenkina mano kūrybinius
poreikius.
—Kaip tu gali... Aš turiu omeny...
—Morisas Goldmanas.
—Ką nori tuo pasakyti?
Jis nusišypsojo:
—Tai mano senasis viršininkas iš šiaurės. Morisas
Goldmanas. Jis pasiūlė man dalį verslo kaip tik tuomet,
kai įsirašiau į armiją, ir mirė prieš man grįžtant namo.
Kai grįžau į Valstijas, jo advokatai davė man čekį pa­
kankamai didelei sumai. Užteko pinigų nusipirkti šią
vietą ir ją pertvarkyti.
Ji nusijuokė:
—Tu visada man kartodavai, kad rasi būdą, kaip tai
padaryti.

71
 N I CH O L A S SPARKS

Jie abu sėdėjo ramūs, mintimis trumpam grįžę į se­

nus laikus. Elė vėl gurkštelėjo arbatos.
—Ar atsimeni, kaip atsliūkinom čia naktį, kai pirmą­
kart pasakei apie šitą vietą?
Jis linktelėjo. Ji pasakojo toliau:
—Tą vakarą namo parėjau vėlai ir mano tėvai buvo
įtūžę. Vis dar regiu savo tėtį, stovintį svetainėje, rūkantį
cigaretę, o mamą ant sofos, įsmeigusią akis tiesiai prieš
save. Prisiekiu, jie atrodė taip, lyg būtų palaidoję šeimos
narį. Tai buvo pirmas kartas, kai mano tėvai suprato, kad
aš rimtai nusiteikusi tavo atžvilgiu, ir tą vakarą mano
mama kalbėjo su manimi iki vėlumos. Ji man pasakė:
„Esu tikra, kad manai, jog nesuprantu, kas su tavimi
vyksta, tačiau aš suprantu. Tik kartais mūsų ateitis pri­
klauso nuo to, kokie mes esame, o ne nuo mūsų norų.“
Pramenu, kad buvau labai įsižeidusi, kai ji taip pasakė.
-Tu papasakojai man apie tai kitą dieną. Tai įžeidė ir
mano jausmus. Man tavo tėvai patiko, nė nenumaniau,
kad jie manęs nemėgsta.
—Negalėčiau pasakyti, kad jie tavęs nemėgo. Jie tik
manė, kad tu manęs nevertas.
—Nedidelis skirtumas, —ištarė jis su liūdesio gaidele
balse. Aišku, kad turėjo teisę taip jaustis.
Ji pažiūrėjo į žvaigždes, perbraukė ranka plaukus,
nuo veido nubraukdama užkritusias sruogas.

72
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Žinau. Visada žinojau. Galbūt todėl, kai kalbame

su mama, atrodo, kad mus skiria praraja.
—Kaip jautiesi dabar?
—Taip pat kaip ir tada. Tai blogai ir neteisinga. Man,
mergaitei, buvo baisu sužinoti, kad visuomeninė padė­
tis svarbiau už jausmus.
Tai išgirdęs Nojus jai švelniai nusišypsojo, bet nieko
neatsakė.
—Nuo tos vasaros apie tave galvojau visą laiką, —tarė
ji-
—Tikrai?
—Tu tuo netiki? —Ji atrodė nuoširdžiai nustebusi.
—Tu neatsakydavai į mano laiškus.
—O ar tu rašei?
—Tuzinus laiškų. Rašiau tau dvejus metus ir negavau
jokio atsakymo.
Ji lėtai pakraipė galvą, paskui nuleido akis.
-Aš nežinojau... —pagaliau ramiai tarė ji, ir jis supra­
to, kad tikriausiai paštą tikrindavo jos mama ir išimda­
vo laiškus be Elės žinios. Jis tai visuomet įtarė, o dabar
stebėjo Elę, kuri, akivaizdu, buvo tos pačios nuomonės.
—Nojau, ji elgėsi neteisingai ir aš apgailestauju, kad
ji taip darė. Bet pamėgink suprasti. Jeigu jau išvykau, ji
tikriausiai manė, kad taip man bus lengviau viską pa­
miršti. Ji niekada nesuprato, kaip daug tu man reiški, ir,

73
 N I CHOL AS SPARKS

būsiu sąžininga, aš net nežinau, ar ji kada mylėjo mano

tėtį taip, kaip aš tave. Jos manymu, ji tik bandė ap­
saugoti mano jausmus ir, matyt, galvojo, kad geriausias
būdas tai padaryti —tai nuslėpti tavo laiškus.
—Ji neturėjo teisės spręsti už tave, —pasakė jis ramiai.
—Žinau.
—Ar būtų buvę kitaip, jei būtum juos gavusi?
—Aišku. Aš visą laiką sukau galvą, kas tau galėjo
atsitikti.
—Na, turiu omeny mus. Ar manai, kad mums būtų
kas nors išėję?
Jai reikėjo laiko atsakyti.
—Nežinau, Nojau. Tikrai nežinau, ir tu taip pat ne­
gali žinoti. Mes nebe tokie žmonės, kokie buvome tuo­
met. Mes pasikeitėme, užaugome. Mes abu.
Ji patylėjo. Nesulaukusi atsako, ji tylomis žvelgė į
upelį, paskui vėl prakalbo:
—Taip, Nojau, manau, kad būtų. Bent jau norėčiau
taip manyti.
Jis linktelėjo, pažiūrėjo žemyn, paskui nusisuko.
—Kaip Lonas atrodo?
Ji padvejojo, nes tokio klausimo nesitikėjo. Su Lono
vardu į paviršių iškilo nedidelis kaltės jausmas, ir kurį
laiką ji nežinojo, ką atsakyti. Ji paėmė savo puodelį, nu­
gėrė dar gurkšnį arbatos ir klausėsi, kaip tolumoje kala
genys. Tada ramiai prabilo:

74
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Lonas gražus, žavus, jam sekasi, ir dauguma mano

draugių man nesveikai pavydi. Jos mano, kad jis tobu­
las, ir aš žinau, kad jis savaip mane myli. - Ji truputį pa­
tylėjo, kad sudėliotų mintis. - Nors mūsų santykiams
visuomet kažko trūks.
Ji pati nusistebėjo savo atsakymu, bet žinojo, kad
daugmaž tai buvo tiesa. Žiūrėdama į Nojų ji suprato,
kad jis iš anksto numatė atsakymą.
—Kodėl?
Ji vos šyptelėjo ir kilstelėjo pečius.
—Spėju, kad ieškau tokios meilės, kaip kad mūsų aną
vasarą. - Jos balsas buvo ne ką garsesnis už šnabždesį.
Kurį laiką Nojus galvojo apie tai, ką ji pasakė, ir tuoj
pat prisiminė santykius su kitomis moterimis.
—O kaip tu? —pasidomėjo ji. —Ar kada galvojai apie
mus?
—Visą laiką, ir dabar galvoju.
—Ar su kuo susitikinėji?
—Ne, —atsakė jis, papurtęs galvą.
Rodos, abu galvojo apie tą patį, bandė, tačiau taip ir
nesugebėjo to pamiršti. Nojus baigė gerti alų, pasijuto
nustebęs, kad taip greitai ištuštino butelį.
—Einu užkaisti vandens. Gal tau ko atnešti?
Ji papurtė galvą. Nuėjęs į virtuvę, Nojus sudėjo kra­
bus į troškintuvą, o duoną pašovė į orkaitę. Jis susirado

75
 NI C H OL A S SPARKS

miltų ir kukurūzų daržovėms apvolioti, į keptuvę įpylė

kiek riebalų. Nustatęs žemiausią temperatūrą ir troški-
nimo laiką, išsitraukė iš šaldytuvo kitą butelį alaus ir
pasuko atgal į verandą. Visa tai darydamas jis galvojo
apie Elę ir meilę, kurios jiems abiem trūko.
Elė taip pat galvojo apie Nojų, save ir daugelį kitų
dalykų. Akimirką ji panoro nebūti susižiedavusi, bet
greitai save už tai pasmerkė. Ji mylėjo ne Nojų; mylėjo
jų praeitį. Bet juk taip jaustis normalu. Jos pirma tikra
meilė, vienintelis vyras, su kuriuo ji susitikinėjo, —kaip
ji galėjo tikėtis jį užmiršianti?
Tačiau ar tai normalu, kad pajunta jo artumą vidu­
mi? Ar normalu išsakyti tokius dalykus, kurių ji negalė­
tų prisipažinti niekam kitam? Argi normalu atvykti čia
likus trims savaitėms iki vestuvių dienos?
„Ne, tikrai ne, - pagaliau sušnabždėjo ji sau, žiū­
rėdama į vakaro dangų. - Visame tame nėra nieko
normalaus.“
Tą akimirką pasirodė Nojus, ir ji jam nusišypsojo
džiaugdamasi, kad jis grįžo ir jai nebereikės ilgiau apie
tai galvoti.
—Turime luktelėti dar keletą minučių, - pasakė jis
atsisėdęs.
- Gerai. Taip smarkiai dar neišalkau.
Kai jis į ją pažiūrėjo, jo akyse ji išvydo švelnumą.

76
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Džiaugiuosi, kad atvykai, Ele, —tarė jis.

—Aš taippat. Nedaug trūko, kad būčiau neatvažiavusi.
—Vis dėlto, kodėl tu pasirodei?
„Buvau priversta“, — norėjo pasakyti ji, tačiau
nepasakė.
—Atvykau tik dėl to, kad norėjau tave pamatyti, su­
žinoti, ką veiki, pažiūrėti, kaip tau sekasi.
Jis suabejojo, ar ji pasakė viską, bet toliau neklausi­
nėjo, pakeitė temą.
—Be kita ko, norėjau tavęs paklausti, ar dar pieši?
Ji papurtė galvą.
—Jau nebe.
Jis atrodė apstulbęs.
—Kodėl ne? Tu juk tokia talentinga.
—Nežinau...
—Esu įsitikinęs, kad žinai. Matyt, buvo kokia nors
priežastis.
Jis neklydo. Ji turėjo priežastį.
—Tai ilga istorija.
—Aš turiu visą naktį, —atsakė jis.
—Ar tikrai manai, kad aš talentinga? - paklausė ji
ramiai.
—Eime, —tarė jis, imdamas ją už rankos. —Noriu tau
kai ką parodyti.
Ji pakilo ir nusekė paskui jį į svetainę. Nojus sustojo
prieš židinį ir parodė į paveikslą virš židinio atbrailos.

77
 NI C H OL A S SPARKS

Elė išsižiojo iš nuostabos, juk nematė jo anksčiau; ste­

bėjosi, kad paveikslas iš viso čia kabo.
—Tu jį išsaugojai?
—Žinoma, aš jį išlaikiau. Jis nuostabus.
Ji skeptiškai nužvelgė Nojų ir jis paaiškino:
—Į jį žiūrėdamas jaučiuosi gyvas. Kartais turiu atsi­
kelti ir jį paliesti. Jis toks tikras —formos, šešėliai, spal­
vos. Kartais jį net sapnuoju. Neįtikėtina, Ele, bet aš ga­
liu spoksoti į jį ištisas valandas.
—Matau, kad šneki rimtai, - pasakė ji sukrėsta.
—Taip rimtai, kaip visuomet.
Ji neatsiliepė.
—Nori man pasakyti, kad anksčiau niekas tau to ne­
buvo sakęs?
—Mano profesorius buvo užsiminęs, —pagaliau tarė
ji. —Bet manau, kad juo nepatikėjau.
Jis juto, kad buvo kažkas daugiau. Prieš prabildama
Elė nusuko žvilgsnį į šalį.
—Aš piešiau ir tapiau nuo vaikystės. Manau, kad ta­
pusi vyresnė supratau, jog man sekasi, ir man tai patiko.
Prisimenu, kaip tą vasarą kasdien tapiau šį paveikslą, vis
ką nors pridėdama, pakeisdama taip, kaip keitėsi mūsų
santykiai. Neprisimenu, kaip viskas prasidėjo nei kokio
aš jo norėjau, bet kažkokiu būdu jis tapo toks.
—Pamenu, negalėjau liautis piešusi, kai grįžau namo
tą vasarą. Manau, tai buvo būdas išvengti skausmo, kurį

78
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

išgyvenau. Vienaip ar kitaip, baigėsi tuo, kad įstojau

mokytis į meno koledžą, kadangi turėjau ką nors veikti;
prisimenu, kaip praleisdavau valandas studijoje vienui
viena, džiaugdamasi kiekviena akimirka. Aš mylėjau
laisvę, kurią išgyvenau kurdama, jaučiausi daranti kažką
gražaus. Prieš pat man baigiant mokyklą mano profeso­
rius, kuris, pasirodo, buvo dar ir vieno laikraščio meno
kritikas, pasakė man, kad aš turiu talentą ir galėčiau
mėginti laimę kaip menininkė. Bet aš jo neklausiau.
Ji trumpam stabtelėjo, dėliodama savo mintis.
—Mano tėvai nemanė, kad tokiai kaip aš pritinka
užsidirbti gyvenimui piešiant. Po kiek laiko nustojau
tapyti ir nepaliečiau teptuko kelerius metus.
Ji įdėmiai žiūrėjo į paveikslą.
—Ar manai, kad kada nors vėl pradėsi?
- Nesu tikra, ar dar galėsiu. Praėjo daug laiko.
- Dar gali tai padaryti, Ele. Žinau, kad gali. Turi ta­
lentą, kuris sklinda iš tavo vidaus, iš tavo širdies, o ne
pirštų. Ką turi, nereikia, kad pražūtų. Kiti žmonės apie
tai gali tik pasvajoti. Tu —menininkė, Ele.
Jis kalbėjo ne dėl to, kad įtiktų, - žodžiai buvo ištarti
taip nuoširdžiai, kad ji nesuabejojo. Nojus tikrai tikėjo
jos gebėjimais, ir kažkodėl tai jai buvo itin svarbu. Bet
tada nutiko tai, kas buvo dar svarbiau.
Ji taip ir nesuprato, kaip tai atsitiko, tačiau bū­
tent tada Elei pradėjo užsiverti bedugnė, kurią buvo

79
 NI C H OL A S SPARKS

gyvenime susikūrusi tam, kad atskirtų skausmą nuo

malonumų. Ir tuomet, ne visai sąmoningai, ji suprato,
kad yra dar kai kas, ko ji nedrįsta prisipažinti.
Tačiau tą akimirką ji viso šito dar nesusivokė ir pa­
sisuko į jį veidu. Ji paėmė jo ranką, nedrąsiai ją palietė,
maloniai nustebusi, kad po visų tų metų jis dar nebuvo
pamiršęs to, ką jai norėjosi girdėti. Kai jų akys susitiko,
ji ir vėl turėjo pripažinti, koks jis nepaprastas.
Ir trumputę akimirką, mažytį laiko tarpsnį, kuris pa­
kibo ore tarsi jonvabaliai vasaros naktį, ji pagavo save
svarstančią, ar vėl jį įsimylėjo.

Laikmatis virtuvėje išsijungė, suskambėjęs neilgu

dzin, ir Nojus nusisuko, pertraukdamas tą keistą bū­
seną, įsivyravusią po to, kas tarp jų ką tik įvyko. My­
limosios akys jam pasakė, ką troško išgirsti, tačiau jis
buvo bejėgis sustabdyti galvoje aidintį jos balsą, pasa­
kojantį apie meilę kitam vyrui. Eidamas į virtuvę išim­
ti duonos, jis tyliai keikė laikmatį. Vos nenusideginęs
pirštų numetė kepalą ant baro ir pastebėjo, kad keptuvė
jau įkaito. Pridėjęs daržovių, tuoj išgirdo jas čirškant.
Tada bumbėdamas sau po nosimi iš šaldytuvo ištraukė
sviestą, užtepė jo ant duonos, o didesnę dalį ištirpdė
krabams.

80
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Elė nusekė paskui jį į virtuvę ir kostelėjo:

- Gal paruošti stalą?
Nojus mostelėjo plačiu peiliu:
- Žinoma, lėkštės štai ten. Ten pat indai ir servetėlės.
Paimk daugiau —po krabų lieka daug atliekų, taigi ser­
vetėlių mums prireiks.
Kalbėdamas jis vengė į ją žiūrėti. Jis nenorėjo galvoti
suklydęs dėl to, kas tarp jų nutiko. Troško, kad tai ne­
būtų klaida.
Elė taip pat galvojo apie tą akimirką ir nuo tos min­
ties jai darėsi šilta. Žodžiai, kuriuos jis pasakė, atgimė
jos galvoje, kol ji ieškojo ir traukė visa, kas buvo rei­
kalinga stalui: lėkštes, stalo įrankius, druską ir pipirus.
Baigiant dengti stalą, Nojus jai padavė duoną, ir jų pirš­
tai trumpam susilietė.
Jis vėl nukreipė savo dėmesį į keptuvę, pavartė dar­
žoves. Nukėlęs puodo dangtį pastebėjo, kad krabams
reikia dar kokios minutės, paliko juos troškintis. Paga­
liau susitvardęs grįžo prie trumpo, lengvo pokalbio.
- Ar kada teko valgyti krabų?
- Porą kartų, bet tik mišrainėje.
Jis nusijuokė:
- Tada bus tikras nuotykis. Palauk truputį.
Jis trumpam išnyko viršuje, tada grįžo su jūreiviškais
mėlynais marškiniais ir padavė juos Elei.

81
 N I CH OL A S SPARKS

—Štai, apsivilk. Nenoriu, kad išsiteptumei suknelę.

Elė apsivilko ir užuodė marškiniuose tvyrantį kva­
pą - jo kvapą, išskirtinį, natūralų.
—Nesijaudink, —tarė jis, pastebėjęs jos išraišką. —Jie
švarūs.
Ji nusijuokė:
—Žinau. Man jie primena mūsų pirmą tikrą pasi­
matymą. Tu davei man savo švarką tą naktį, prisimeni?
Jis linktelėjo.
—Taip, prisimenu. Finas ir Sara buvo su mumis. Visą
kelią, kol grįžom į tavo tėvų namus, Finas baksnojo
mane alkūne, kad paimčiau tave už rankos.
—Bet tu nepaėmei.
—Ne, —atsakė jis, papurtęs galvą.
—Kodėl ne?
—Gal dėl to, kad buvau nedrąsus ar bijojau. Neži­
nau. Tuo metu man atrodė, kad taip daryti netinka.
—Kai pagalvoji, tai buvai iš tų nedrąsiųjų, tiesa?
—Man labiau patiktų žodžiai „ramus ir pasitikintis
savimi“, —atsakė jis mirktelėjęs ir nusišypsojo.
Daržovės ir krabai baigė troškintis beveik tuo pat
metu.
—Atsargiai, jie karšti, - tarė Nojus juos paduodamas,
ir jie susėdo vienas priešais kitą prie mažo medinio sta­
lo. Tuomet prisiminusi, kad arbata dar tebėra prie baro,

82
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Elė atsistojo ir ją atsinešė. Įdėjęs į lėkštes kiek daržovių

ir duonos, Nojus pridėjo po krabą, ir Elė trumpam j jį
įsispoksojo.
—Jis primena vabalą.
—Tačiau gerą vabalą, —tarė jis. —Štai, leisk parodyti,
kaip tai daroma.
Jis greitai išdorojo krabą, nuėmė mėsą ir sudėjo ant
Elės lėkštės. Pirmą kartą Elė sutraiškė krabo kojas per
stipriai, ne ką geriau sekėsi ir kitą kartą, ji turėjo pirštais
atskirti kiaukutus nuo mėsos. Iš pradžių ji buvo susi-
kausčiusi, nervinosi, kad jis mato kiekvieną jos klaidą,
bet greit suprato tiesiog nepasitikinti savimi. Jam nie­
kada nerūpėjo tokie dalykai. Jie jam buvo nesvarbūs.
—Na, o kas atsitiko Finui? - pasiteiravo ji.
Atsakymui jam prireikė laiko.
—Finas žuvo per karą. Keturiasdešimt trečiaisiais į jo
eskadrinį minininką pataikė torpeda.
—Apgailestauju, - tarė ji. —Žinau, kad jis buvo geras
tavo draugas.
Dabar jo balsas pasikeitė, tapo duslesnis.
—Taip, tikrai. Pastaruoju metu daug apie jį galvoju.
Ypač prisimenu tą dieną, kai mačiau jį paskutinį kartą.
Vėl susitikome, kai atėjau atsisveikinti prieš stodamas į
armiją. Jis buvo menkių žvejys, kaip ir jo tėvas, ir tą sa­
vaitę mes daug laiko praleidome kartu. Kartais galvoju,

83
 N I CHOL AS SPARKS

kad aš įkalbėjau jį stoti į armiją. Nemanau, kad jis būtų

ėjęs, bet užsirašė dėl manęs.
—Tai neteisinga, —pasakė ji pasigailėjusi, kad palietė
tą temą.
—Tu teisi. Aš tik ilgiuosi jo, ir viskas.
—Man jis patiko. Jis mane prajuokindavo.
—Jam tai visuomet sekėsi.
Ji klastingai į jį žvilgtelėjo.
—Žinai, aš jam patikau.
—Žinau, jis man tai sakė.
—Sakė? Ką jis sakė?
Nojus patraukė pečiais.
—Tą, kas būdinga tik jam. Kad jam reikėjo su lazda
gintis nuo tavęs. Kad jį nuolat vaikeisi, maždaug taip.
Ji švelniai nusijuokė:
—Ir tu juo patikėjai?
—Žinoma, —atsakė jis. —Kodėl turėčiau netikėti?
—Jūs, vyrai, visada einate išvien, —tarė ji ir, siektelė-
jusi per stalą, bakstelėjo į jo ranką pirštu. - O dabar pa­
pasakok man viską, kas tau nutiko nuo tada, kai mačiau
tave paskutinį kartą.
Jie įniko į pokalbį, norėdami atsigriebti už praras­
tą laiką. Nojus pasakojo apie išvykimą iš Niu Berno,
apie darbą laivų statykloje ir metalo supirktuvę Nauja­
jame Džersyje. Jis maloniai kalbėjo apie Goldmaną ir,

84
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

vengdamas detalių, menkai teužsiminė apie karą, pa­

pasakojo jai apie tėvą ir kaip labai jo trūksta. Elė dėstė
apie koledžą, tapybą ir savanorystės valandas, praleistas
ligoninėje. Pasakojo apie savo šeimą, draugus ir labda­
ros renginius, į kuriuos buvo pasinėrusi. Nė vienas ne­
užsiminė apie žmones, su kuriais eidavo į pasimatymus
nuo to laiko, kai abu matėsi paskutinį kartą. Nebuvo
užsiminta net apie Loną, ir nors abu pastebėjo, kad jį
praleido, jo taip ir nepaminėjo.
Vėliau Elė bandė prisiminti, kada paskutinį kartą jai
pavyko taip pasikalbėti su Lonu. Nors jis buvo geras
klausytojas ir jie retai ginčydavosi, jis nebuvo iš tų žmo­
nių, kuriems galėtum atverti širdį. Dalytis mintimis ir
jausmais jam buvo nesmagu, kaip ir jos tėvui. Ji mėgino
paaiškinti, kad jai reikia jo artumo, tačiau niekas taip ir
nepasikeitė.
Dabar ji suprato, ko jai visą laiką trūko.
Dangus patamsėjo, į vakaro pabaigą mėnulis pakilo
aukščiau. Nė vienam sąmoningai to nesuvokiant pra­
dėjo atgyti familiarus ir intymus ryšys, kurį anksčiau
jiems buvo tekę patirti.

jjc 3|e + sfc +

Jie baigė valgyti, jautėsi patenkinti patiekalais ir ne­

turėjo noro kalbėti. Nojus pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau

85
 N I CHOL AS SPARKS

vėlu. Suspindo visos žvaigždės, žiogai tapo ramesni. Jam

patiko pokalbis su Ele, ir jis būgštavo, ar nekalbėjo per
daug, mąstė, ką ji galvoja apie jo gyvenimą, puoselėda­
mas viltį, kad nuo to kažkas pasikeistų, jei tik galėtų.
Nojus pakilo ir vėl pripylė arbatinuką. Jie drauge nu­
nešė indus prie plautuvės, nuvalė stalą. Įdėjęs arbatos
maišelius į du puodelius, Nojus pripylė į juos karšto
vandens.
- Gal grįžtam į verandą? - paklausė jis, paduodamas
jai puodelį. Elė sutiko ir ėjo pirma. Jis pačiupo pledą
tam atvejui, jeigu viešniai būtų šalta, ir jie vėl susėdo.
Pledas nugulė Elei ant kojų, supamasis krėslas pajudėjo.
Nojus akies krašteliu stebėjo Elę. „Dieve, kokia ji gra­
ži“, - pamanė jis. Ir viduje pajuto skausmą.
Dėl kai ko, kas nutiko per vakarienę.
Visai paprasta - jis vėl įsimylėjo. Dabar, kai jie sėdė­
jo vienas šalia kito, jis buvo tuo tikras. Įsimylėjo ne jos
atminimą, bet naująją Elę.
Tik jis nebuvo nustojęs jos mylėti - žinojo, kad tai
jo likimas.
- Nebloga naktis, - pasakė jis tylesniu balsu.
- Taip, tikrai, - pritarė ji. - Nuostabi naktis.
Nojus pasisuko į žvaigždes, jų mirgančios švieselės
priminė, kad Elė greitai išvyks. Viduje jis pajuto tuš­
tumą. Jam norėjosi, kad šita naktis niekada nesibaigtų.

86
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Kaip jai tai pasakyti? Ką jis galėtų ištarti, kad priverstų

ją pasilikti?
Nojus nežinojo, todėl nusprendė nieko nesakyti. Tik
suprato, kad jam nepasisekė.
Supamieji krėslai lėtai judėjo. Virš upės pasirodė
šikšnosparniai, verandos lempą bučiavo drugiai. Aišku,
kažkur žmonės mylėjosi.
—Pakalbėk su manimi, —pagaliau ištarė ji jausmingu
balsu. O gal jo sąmonė krečia išdaigas?
—Ką turėčiau sakyti?
—Kalbėk su manimi taip, kaip kalbėjai po ąžuolu.
Jis taip ir padarė; deklamavo santūrių eilėraščių iš­
traukas, skelbė tostus už naktį; skaitė Vitmeną ir Tomą,
nes jam patiko jų kuriami įvaizdžiai, Tenisoną ir Brau­
ningą dėl to, kad jų temos buvo tokios pažįstamos.
Ji atlošė galvą į supamojo krėslo atkaltę, užmerkė akis
ir, kol jis kalbėjo, jai pasidarė truputį šilčiau. Ne vien
dėl eilių ar jo balso. Viskas buvo viena, visuma, didesnė
už dalių sumą. Ji nenorėjo jos suardyti, tikrai nenorėjo,
nes poezijos taip ir reikėjo klausytis. Jos nuomone, po­
ezijos netinka analizuoti; jos paskirtis —įkvėpti, net be
priežasties, paliesti ir jos nesuprantantįjį.
Dėl jo ji apsilankė keliuose poezijos skaitymuose,
kuriuos koledže surengė Anglų kalbos katedra. Ji sėdė­
jo ir klausėsi įvairių žmonių įvairių eilėraščių, bet greit
nustojo ten vaikščioti nusivylusi tuo, kad nė vienas jos

87
 N I CH OL A S SPARKS

neįkvėpė arba neatrodė įkvėptas, o tikras poezijos mė­

gėjas turėtų toks būti.
Kurį laiką jie suposi, gėrė arbatą, sėdėjo ramūs, pa­
skendę savo mintyse. Būtinybė, ją čia atvedusi, išny­
ko, —tuo ji džiaugėsi, —tačiau ji nerimavo dėl naujai
užplūdusių jausmų, pojūčių, kurie pradėjo atsisijoti ir
suktis jos odos porose kaip aukso dulkės upių aukso
plovyklose. Ji mėgino juos paneigti, nuo jų pasislėpti,
bet suprato, jog dabar nenorėtų, kad jie išblėstų. Ji to
nejuto jau daugelį metų.
Lonas tokių jausmų sukelti negalėjo. Niekada to ne­
buvo, tikriausiai niekada ir nebus. Galbūt dėl to ji su
juo taip ir nemiegojo. Anksčiau jis bandė, siekė jos artu­
mo daug kartų, naudodamas viską pradedant gėlėmis,
baigiant kaltės jausmu, o ji visuomet stengėsi išsisukti
sakydama, kad nori palaukti iki vestuvių. Paprastai jis
dėl to nesupykdavo, ir kartais ji pagalvodavo, kaip jis
liūdėtų, jei kada sužinotų apie Nojų.
Bet buvo dar kai kas, dėl ko ji norėjo palaukti, ir tai
buvo susiję su pačiu Lonu. Jis buvo pasinėręs į darbą,
kuris pasiglemždavo didžiąją dalį jo dėmesio. Svarbiau­
sia - darbas, ir jis neturėjo laiko eilėraščiams ar vakarais
sūpuotis verandose. Todėl jam ir sekėsi, iš dalies už tai
jį buvo galima gerbti.
Tačiau ji juto, kad to neužtenka. Norėjosi kažko dar,
kažko kito, kažko daugiau. Gal aistros ir romantikos,

88
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

galbūt ramių pokalbių žvakių apšviestuose kambariuo­

se, gal ko nors paprasto, tarkime, kad ir nebūti antrai
po darbo.
Nojus sėdėjo ir taip pat rikiavo savo mintis. Šitą
vakarą prisimins kaip vieną ypatingiausių vakarų. Be­
sisupdamas jis prisiminė viską iki smulkmenų, paskui
permąstę dar kartą. Visa, ką Elė darė, jam atrodė lyg
įelektrinta.
Dabar, sėdėdamas šalia jos, jis svarstė, ar per tuos
metus, kai jie buvo atskirai, ji svajodavo apie tuos pa­
čius dalykus kaip ir jis. Ar jai kada kilo mintis apie juos
apsikabinusius ir besibučiuojančius švelnioje mėnesie­
noje? O gal ji nueidavo toliau ir svajodavo apie jų nuo­
gus kūnus, kurie pernelyg ilgai buvo atskirti...
Jis pažiūrėjo į žvaigždes ir prisiminė tūkstančius tuš­
čių vakarų, praleistų nuo tada, kai jie matėsi paskutinį
kartą. Ją pamačius visi jausmai iškilo į paviršių ir nebe­
įmanoma buvo jų nuslopinti. Jis tik žinojo, kad nori su
ja mylėtis ir kad į jo meilę būtų atsakyta. To jam reikėjo
labiau už viską pasaulyje.
Bet jis taip pat suprato, kad to niekada negalės būti,
ypač dabar, kai ji susižiedavusi.
Iš jo tylėjimo Elė pajuto, kad jis galvoja apie ją, ir
tuo mėgavosi. Neaišku, kokios jo mintys, jai tai tikrai
nerūpėjo, ji suprato, kad jos skirtos jai, ir to pakako.

89
 NI CHOL AS SPARKS

Ji mąstė apie jų pokalbį per vakarienę ir apie viena­

tvę. Jokiu būdu negalėjo įsivaizduoti jo skaitančio poe­
ziją kokiai kitai moteriai arba besidalijančio svajonėmis
su kita. Jis ne tokio tipo vyras. Arba taip ir buvo, arba ji
nenorėjo patikėti, kad galėjo būti kitaip!
Ji padėjo arbatą ir užsimerkusi rankomis perbraukė
plaukus.
—Ar pavargai? —pagaliau pasiteiravo jis, išsivadavęs
nuo minčių.
—Truputėlį. Po poros minučių tikrai turėčiau
važiuoti.
—Žinau, —tarė jis slėpdamas jaudulį ir linktelėjęs
galva.
Elė neskubėjo išeiti, paėmusi puodelį, išgėrė pasku­
tinį arbatos gurkšnį, gerklėje jausdama šilumą. Ji siurbė
vakarą į save. Mėnulis pakilo dar aukščiau, vėjas siūba­
vo medžius, padvelkė vėsa.
Ji pažvelgė į Nojų. Pažiūrėjus iš šono jo veide bolavo
randas. Įdomu, ar tai nutiko per karą, ar jis iš viso kada
buvo sužeistas? To jis neminėjo, o ji nepaklausė, pir­
miausia dėl to, kad nenorėjo to įsivaizduoti.
—Turiu vykti, —galiausiai tarė ji, grąžindama jam
pledą.
Nojus linktelėjo, tada be žodžių atsistojo. Jis nešėsi
pledą; jiems einant prie automobilio, po kojomis čežėjo
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

nukritę lapai. Jis atidarė mašinos dureles, Elė pabandė

nusivilkti Nojaus duotus marškinius, bet jis ją sustabdė.
- Pasilaikyk juos sau, —pasakė jis. —Noriu, kad juos
turėtum.
Ji nepaklausė kodėl, nes ir pati norėjo juos pasilik­
ti. Ji juos pasitaisė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės,
gindamasi nuo vėsos. Stovėdama čia atsiminė, kaip po
iškilmingo šokių vakarėlio stovėjo savo namo priekinėje
verandoje, laukdama Nojaus bučinio.
- Nepaprastai gerai praleidau šį vakarą, - tarė jis. -
Ačiū, kad mane suradai. —Jis sukaupė visą drąsą. —Ar
pamatysiu tave rytoj?
Paprastas klausimas. Ji žinojo, koks turėtų būti at­
sakymas, ypač jei norėtų, kad jos gyvenimas išliktų
paprastas. „Nemanau, kad turėtume pasimatyti“, —tai
viskas, ką jai reikėjo pasakyti, ir tai būtų buvusi visiška
pabaiga. Bet kurį laiką ji tylėjo.
Tada priešais iškilo pasirinkimo demonas, erzino ją,
metė jai iššūkį. Kodėl to nepasakius? Ji abejojo, bet kai
pažvelgė į Nojų, ieškodama reikiamo atsakymo, išvydo
vyrą, kurį kažkada įsimylėjo, ir staiga abejonių neliko.
- Aš to norėčiau.
Nojus nustebo. Nesitikėjo tokio atsakymo. Jam no­
rėjosi ją paliesti, apkabinti, tačiau jis to nepadarė.
- Ar galėsi atvažiuoti čia apie vidudienį?

91
 N I CHOL AS SPARKS

—Žinoma. Ką galvoji daryti?

—Pamatysi, —atsakė jis. —Žinau vietą, kur galėsim
nuvykti...
—Ar buvau ten kada nors anksčiau?
—Ne, bet tai ypatinga vieta.
—Kur ji yra?
—Tai staigmena.
—Ar man ji patiks?
—Tu pamilsi ją, —užtikrino jis.
Ji nusisuko, kad jis nebandytų jos pabučiuoti, nors
nežinojo, ar taip bus, bet neabejojo, kad, jei taip atsi­
tiks, jai bus sunku jį sustabdyti. Dėl viso to, kas dė­
josi galvoje, ji dabar negalėtų susivaldyti. Elė įsmuko
už vairo lengviau atsidususi. Nojus uždarė automobilio
dureles, ir ji užvedė variklį. Kol tas kaito, ji mažumėlę
nuleido langą.
—Pasimatysime rytoj, —trumpai tarė, o jos akyse at­
sispindėjo mėnesiena. Kol ji atbula važiavo iš kiemo,
Nojus mojavo ranka. Ji apsuko mašiną ir nuvažiavo alė­
ja miestelio link. Nojus sekė akimis, kol mašinos švie­
sos dingo už tolimų ąžuolų ir nebebuvo girdėti variklio
gausmo. Prišlubčiojo Klem ir jis pritūpė, ją paglostė.
Kasė jai kaklą, ypač ten, kur ji nebegalėjo pasiekti. Jis
pažvelgė į kelią paskutinį kartą, ir abudu pasuko link
namo, ėjo vienas šalia kito galinės verandos link.

92
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Jis vėl sėdėjo supamajame krėsle, šį kartą vienas,

mėgindamas mintyse atgaivinti ką tik praėjusį vakarą.
Galvojo apie jį, vis atsukdamas jį atgal, vėl girdėjo ir iš
naujo matė vaizdus, slenkančius pro šalį lyg sulėtintame
filme. Dabar nebesinorėjo nei groti gitara, nei skaityti.
Jis net nežinojo, ką jaučia.
—Ji susižadėjusi, —sušnabždėjo ir tada ilgam nutilo,
buvo girdėti tik jo krėslo traškėjimas.
Naktis buvo rami, veikti nieko nesinorėjo, nebent
pasirūpinti Klem, kuri kartkartėmis ateidavo pas jį pa­
sitikrindama, tarsi klaustų: „Ar tau viskas gerai?“
Maždaug po vidurnakčio tą giedrą spalio naktį jaus­
mai užtvindė Nojaus sielą ir jį užplūdo ilgesys. Ir jei kas
būtų jį tokį pamatęs, būtų palaikęs senu žmogumi, per
porą valandų susenusiu taip, lyg būtų nugyvenęs ilgą
gyvenimą. Būtų išvydęs žmogų, sulinkusį kėdėje, užsi­
dengusį veidą rankomis, pilnomis ašarų akimis.
Jis nežinojo, kaip jas sustabdyti.
 Telefono skambučiai

Lonas padėjo telefono ragelį.

Jis skambino septintą, tada pusę devynių ir dabar,
žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, vėl patikrino laiką. Buvo be
penkiolikos minučių dešimt.
Kurgi ji?
Jis žinojo, kad ji ten, kur ir buvo sakiusi, nes anks­
čiau skambino administratoriui ir jis sakėsi ją matęs.
„Eina vakarieniauti“, —pamanęs jis. Ne, nuo to laiko jos
nebematė.
Lonas krestelėjo galvą ir atsilošė kėdėje. Kontoroje
jis buvo likęs vienas ir visur viešpatavo tyla. Nagrinėjant

95
 N I CHOL AS SPARKS

bylą tai normalu, net jei ji būdavo nesudėtinga. Teisė -

jo aistra, o vėlyvas metas leisdavo jam atsigriebti darbe
netrukdomam.
Buvo aišku, kad bylą laimės, jis buvo gerai įvaldęs teisės
dalykus ir mokėdavo sužavėti teisėjus. Jamvisuomet sekė­
si, ir pastaruoju metu pralaimėdavo retai. Iš dalies dėl to,
kad sugebėdavo atsirinkti bylas, kurioms buvo pasiruošęs.
Tą lygį jis pasiekė dėl praktikos. Tokį statusą turėjo tik keli
rinktiniai advokatai, tai patvirtino ir jo pajamos.
Bet didesnę jo sėkmės dalį nulėmė sunkus darbas. Jis
visuomet kreipė dėmesį į detales, ypač savo praktikos
pradžioje. Pastebėti mažus, nelabai reikšmingus dalykus
dabar tapo jo įpročiu. Savo srityje jis buvo stropus, ne­
svarbu, ar tvarkydavo teisės, ar atstovavimo reikalus, ir
dar karjeros pradžioje tai padėjo jam laimėti keletą bylų,
kai jis akivaizdžiai būtų turėjęs pralaimėti.
O dabar jį trikdė maža detalė.
Ne dėl bylos. Su byla viskas gerai. Tai kas kita.
Susiję su Ele.
Prakeikimas, jo rankos surištos. Kai šįryt ji išvyko, jis
jautėsi puikiai. Bent jau taip manė. Bet kažkuriuo metu,
gal po valandos ar panašiai, po jos skambučio kažkas įsi­
jungė jo galvoje. Maža detalė.
Smulkmena.
Kažkas nereikšmingo? Kažkas svarbaus?
Galvok... mąstyk... Po perkūnais, kas gi tai?

96
 UŽR AŠŲ KNYGELĖ

Jo sąmonėje vėl kažkas švystelėjo.

Kažkas... kažkas... kažkas sakė?
Kažkas buvo pasakyta? Taip, buvo. Jis tai žino. Bet
kas? Ar Elė pasakė ką telefonu? Pokalbio pradžioje ir Lo-
nas dar kartą perkratė jį mintyse. Ne, nieko ypatingo.
Bet kažkas buvo, jis tuo tikras.
Ką ji pasakė?
Kelionė jai pasisekė, ji užsiregistravo, kažką nusipir­
ko. Paliko savo telefono numerį. Ir tai viskas.
Dabar Lonas galvojo apie ją. Jis ją myli, tuo yra ti­
kras. Elė ne tik graži ir žavi, bet ir tapo jo stabilumo
garantu, geriausia jo drauge. Po sunkios darbo dienos ji
buvo pirmoji, kuriai jis skambindavo. Ji išklausydavo,
juokdavosi, kai reikėdavo, ir nujausdavo, ką jis norėda­
vo išgirsti.
Bet dar svarbiau, kad jis žavėjosi tuo, kaip ji reikš­
davo savo mintis. Atsiminė, kad po kelių pasimatymų
pareiškė jai tą patį, ką buvo sakęs visoms su juo drau­
gavusioms moterims, - kad jis nepasiruošęs rimtiems
santykiams. Kitaip nei kitos, Elė tik linktelėjo ir atšo­
vė: „Puiku.“ Bet eidama pro duris atsisuko ir pareiškė:
„Tavo problema - tai ne aš ar tavo darbas, ar tavo laisvė,
ar dar kas nors. Problema ta, kad tu vienišas. Tavo tė­
vas išgarsino Hamondų pavardę ir visą gyvenimą tave
tikriausiai lygina su juo. Niekada nesi buvęs savimi.
Nuo tokio gyvenimo kaip tavasis žmogaus vidus darosi

97
 N I CHOL AS SPARKS

tuščias, ir tu ieškai kažko, kas stebuklingai tą tuštumą

užpildytų. Bet niekas už tave to nepadarys.“
Žodžiai pasiliko su juo visai nakčiai ir atrodė teisingi
dar ir kitą rytą. Jis vėl jai paskambino, paprašė antros
galimybės ir, kiek pasispyriojusi, ji nenoriai sutiko.
Per ketverius jų pažinties metus Elė tapo viskuo, ko
jis troško, nors juto, kad turėtų skirti jai daugiau laiko.
Teisės praktika apribojo jo laisvę ir to padaryti buvo ne­
įmanoma. Nors ji visada tai suprato, vis tiek keikė save,
kad to laiko draugei taip ir nesurado. Pats sau pažadėjo,
kad jei jau ves, tai darbo valandas sutrumpins, lieps se­
kretorei kontroliuoti jo dienotvarkę ir sekti, ar jis nevir­
šija to, kas nustatyta.
Kontroliuoti...
Ir jo sąmonėje įsirėžė dar viena įranta.
Kontroliuoti... tikrinimas... užsiregistravimas?
Jis pažiūrėjo į lubas. Užsirašymas?
Taip, tas buvo. Jis užsimerkė ir sekundę pagalvojo.
Ne. Nieko. Kas tada?
Tęsk toliau. Tau turi pasisekti. Galvok, po perkūnais,
galvok.
Niu Bernas.
Kaip tik tuomet jam toptelėjo mintis. Taip, Niu Ber­
nas. Būtent. Maža detalė arba jos dalis. Nors, kas dar?
Niu Bernas, pamanė jis, ir tas vardas jam buvo žino­
mas. Šiek tiek pažinojo miestą dėl kelių teismo procesų,

98
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kuriuose dalyvavo. Buvo apsistojęs ten kelis kartus, vyk­

damas prie vandenyno pakrantės. Nieko ypatingo. Jie su
Ele ten niekuomet nesilankė.
Bet Elė yra buvusi ten anksčiau...
Ir graužatis sustiprėjo, kai sutapo ir kita pusė.
Kita pusė... bet buvo daugiau...
Elė, Niu Bernas... ir... ir kažkas vakarėlyje. Komenta­
ras einant. Ištartas Elės motinos. Jis vos jį išgirdo. Tačiau
ką ji tada pasakė?
Tai prisiminęs Lonas išbalo. Atsiminęs, kas buvo taip
seniai pasakyta. Supratęs, ką kalbėjo Elės mama.
Tai buvo kažkas apie Elę, kuri kadaise mylėjo vaikiną
iš Niu Berno. Motina pavadino tai „meile seile“. „Nieko
sau“, —pamanė jis tai išgirdęs ir atsisuko nusišypsoti Elei.
Bet ji nesišypsojo. Ji supyko. Ir tada Lonui šovė min­
tis, kad ji tą žmogų mylėjo labiau, nei numanė jos moti­
na. Galbūt dar labiau nei mylėjo jį, Loną.
Ir dabar ji ten. Įdomu.
Lonas suglaudė delnus lyg maldai ir prispaudė juos
prie lūpų. Sutapimai? Galėtų nieko nebūti? Galėtų būti
tiksliai taip, kaip ji pasakė. Galėtų būti stresas ir antikva­
rinių daiktų pirkimas. Įmanoma... Netgi galimas dalykas.
Tačiau... vis tiek... O kas, jeigu?..
Lonas apsvarstė kitą galimybę ir pirmą kartą po ilgo
laiko rimtai nusigando.
Kas, jei?.. Kas, jeigu ji sujuo?

99
 NI C H OL A S SPARKS

Jis prakeikė bylą trokšdamas, kad ji būtų pasibaigusi,

kad jis būtų išvykęs su ja. Įdomu, ar ji pasakė jam tiesą?
Reikia tikėtis, kad pasakė.
Ir tada jis apsisprendė, kad jos nepraras. Jis padarys
bet ką, kad tik ją išlaikytų. Ji buvo viskas, ko jam visuo­
met reikėjo, ir jis niekada neras kitos tokios kaip ji.
Todėl drebančiomis rankomis surinko telefono nu­
merį ketvirtą ir paskutinį kartą tą vakarą.
Ir vėl neišgirdo jokio atsako.
 Baidarės
ir pamirštos svajos

Pažadinta nesibaigiančios varnėnų šnekos kitą rytą

Elė pabudo anksti ir pasitrynusi akis pajuto maudimą
visame kūne. Ji miegojo prastai, pabusdama po kie­
kvieno sapno, prisiminė visą naktį sapnavusi laikrodžio
rodykles, rodančias vis kitas valandas, tarsi žymėjusias
praėjusio laiko tarpsnius.
Miegojo apsirengusi minkštais marškiniais, kuriuos
jai davė Nojus, ir, galvodama apie kartu praleistą vaka­
rą, vėl užuodė jo kvapą. Į atmintį grįžo pajuokavimai ir

101
 N I CH OL A S SPARKS

pokalbis, tačiau labiausiai ji įsiminė, ką Nojus kalbėjo

apie jos paveikslus. Tai buvo taip netikėta, bet sutei­
kė jėgų, ir į jos sąmonę pradėjo grįžti žodžiai. Ji su­
prato, kaip gailėtųsi, jei būtų nusprendusi daugiau jo
nepamatyti.
Žvelgdama pro langą stebėjo čiauškančius paukš­
čius, ankstų rytą ieškančius maisto. Žinojo, kad No­
jus savaip sveikindavo rytą, mat buvo vyturys. Jis mėgo
plaukioti baidare arba kanoja, ir ji prisiminė vieną tokį
rytą, kai plaukė su juo kanoja ir stebėjo tekančią saulę.
Jai teko slapčiomis išlipti per langą, nes tėvai nebūtų
jos išleidę - nors niekada nebuvo jų pagauta. Atsimi­
nė, kaip Nojus dienai auštant apkabinęs ją prisitraukė
arčiau. „Žiūrėk štai ten“, - sušnabždėjo jis, ir ji stebėjo
pirmą saulės patekėjimą, padėjusi galvą jam ant peties,
svarstydama, ar galėtų būti kas geriau už tai, kas vyko
tą akimirką.
Ji išlipo iš lovos nusimaudyti ir po kojomis pajuto
šaltas grindis. Jai parūpo sužinoti, ar stebi jis dienos
pradžią ant vandens ir šį rytą. Nusprendė, jog tikriau­
siai taip ir yra.
Ji neapsiriko.

^ *

102
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Nojus pakilo auštant. Kaip ir praėjusį vakarą, greitai

apsimovė tuos pačius džinsus, apsivilko apatinius marš­
kinėlius, ant jų —kitus švarius flanelinius, užsivilko mė­
lyną švarką ir apsiavė batus. Išsivalė dantis, paskubomis
išgėrė stiklinę pieno ir prieš išeidamas pasigriebė porą
sausainių. Po to, kai Klem pasveikino jį dviem šlapiais
lyžtelėjimais, jis nuėjo prie molo, kur laikė savo baida­
rę. Jam patiko leisti upei daryti savo stebuklus: atpalai­
duoti raumenis, sušildyti kūną, išgryninti protą.
Sena baidarė, gerai išlaikyta, bet nešvari nuo upės
vandens, kabojo ant dviejų surūdijusių kablių, pritvir­
tintų prie molo virš vandens linijos, kad neliptų polipai.
Jis nukabino ją nuo kablių ir pasidėjo prie kojų, tada,
greitai apžiūrėjęs, nunešė prie kranto. Keliais įgudusiais
judesiais, įgytais per ilgas treniruotes, nuleido baidarę į
vandenį ir nusiyrė į aukštupį —pats buvo ir kapitonas,
ir variklis.
Oras gaiviai vėsino odą. Dangus buvo apsitraukęs
visokiausių spalvų migla: pradedant juoda, kuri kaip
kalno viršūnė dunksojo tiesiai virš jo galvos, tada be­
ribės skalės mėliu, šviesėjančiu iki horizonto, o jau ten
užleidusiu vietą pilkai spalvai. Kelis kartus giliai įkvė­
pęs oro, uosdamas pušų ir sūraus vandens kvapą Nojus
susimąstė. Šios gyvenimo dalies jis ilgėjosi labiausiai,
kai gyveno šiaurėje. Dėl ilgų darbo valandų turėjo per

103
 NI C H OL A S SPARKS

mažai laiko, kad galėtų paplaukioti baidare. Stovyklavi­

mas, turizmas, irklavimas upėse, pasimatymai, darbas...
Kažko reikėjo atsisakyti. Didesnę dalį laiko, vos radęs
atliekamą minutę, jis pėsčiomis tyrinėdavo Naujojo
Džersio apylinkes, bet per keturiolika metų nė karto
neplaukiojo nei kanoja, nei baidare. Tai buvo vienas
pirmųjų dalykų, kurių ėmėsi grįžęs.
Sutikti aušrą virš vandens yra kažkas ypatinga, beveik
mistiška, pamanė jis sau, ir tai jis dabar darydavo vos ne
kasdien. Kai irdavosi geležies spalvos upe, galvoje aidint
ritmiškai muzikai, buvo visai nesvarbu, ar diena saulėta
ir giedra, ar šalta ir niūri. Jis pamatė vėžlių šeimą, be­
siilsinčią ant pusiau nugrimzdusio rąsto, stebėjo, kaip
skrydžiui pakilo ir sidabro sutemose, pranašaujančiose
aušrą, pranyko garnys.
Nojus nusiyrė į upelio vidurį žiūrėdamas, kaip van­
dens paviršiuje pradeda skleistis oranžinis švytėjimas.
Yrėsi lėčiau, neeikvodamas jėgų, stengdamasis tik tiek,
kiek reikia norint išlaikyti baidarę vienoje vietoje. Pa­
mažu pro medžius pradėjo smelktis šviesa. Tai akimir­
ka, kai reginys tampa toks išraiškingas, tarsi pasaulis
būtų naujai gimęs, - prieš aušrą jam visuomet patikda­
vo neskubėti, bet paskui jis vėl pradėjo irtis smarkiai,
jausdamas, kaip atsikrato įtampos ir pasiruošia dienai.
Tuo metu jo galvoje tarsi vandens lašai keptuvėje
šoko klausimai. Jam parūpo, koks žmogus yra Lonas ir

104
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kokie jų su Ele santykiai. Nors daugiausia galvojo apie

Elę ir dėl ko ji atvyko.
Kol pasiekė namus, suspėjo pasijusti nauju žmogu­
mi. Pasižiūrėjo į laikrodį ir nustebo supratęs, kad jau
prarado dvi valandas. Laikas čia gyvenant krėsdavo
pokštus, ir Nojus jau daugelį mėnesių nebeklausinėjo
savęs, kodėl taip būna.
Pakabinęs baidarę džiūti, jis porą minučių pasirą­
žė ir nuėjo į pašiūrę, kur laikė savo kanoją. Atsinešęs
prie kranto, paliko ją už kelių pėdų nuo vandens; kai
pasisuko eiti namų link, pajuto, kad jo kojos tebėra
sustingusios.
Ryto rūkas dar neišsisklaidė ir buvo aišku, kad toks
gamtos sąstingis pranašauja lietų. Pažvelgęs į dangų va­
karų pusėje Nojus pamatė tirštus sunkius audros debe­
sis, dar tolimus, bet tikrai jau artėjančius. Vėjas nebuvo
smarkus, tačiau nešė debesis artyn. Prakeikimas. Kiek
laiko jis dar turi? Kelias valandas, galbūt daugiau, gal
mažiau.
Grįžęs namo išsimaudė po dušu, apsimovė naujais
džinsais, apsivilko raudonais marškiniais ir apsiavė juo­
dais kaubojiškais batais, susišukavo plaukus ir nulipo
žemyn į virtuvę. Suplovęs vakarykščius indus šiek tiek
apsitvarkė, išsivirė kavos ir nuėjo į verandą. Dangus dar
labiau apniuko, ir Nojus patikrino barometrą. Slėgis

105
 N I CH OL A S SPARKS

buvo nepakitęs, tačiau vakarų dangus žadėjo, kad jis

greitai pradės kristi. Jis jau išmoko nenuvertinti oro,
tad dabar svarstė, ar verta kur nors vykti. Mokėjo elgtis
lietui lyjant, tačiau visai kas kita būti lauke žaibuojant,
ypač kai esi ant vandens. Kanoja netinkama vieta, kai
drėgname ore kibirkščiuoja elektra.
Jis baigė gerti kavą, sprendimą atidėjo vėlesniam lai­
kui. Nuėjęs į įrankių pašiūrę susirado kirvį. Patikrino
ašmenis, prispaudęs prie jų nykštį, ir pustykle galando
įrankį tol, kol tas pasidarė aštrus. )VAtšipęs kirvis pavo­
jingesnis už aštrų“, - sakydavo jo tėtis.
Kitas dvidešimt minučių Nojus kapojo rąstgalius ir
krovė malkas į rietuvę. Tai jis darė lengvai, kirčiai buvo
taiklūs, ir jis nė nesuprakaitavo. Kelis pagalius atidėjo
į šalį vėlesniam laikui, baigęs darbą įnešė juos vidun ir
padėjo prie židinio.
Pažvelgęs į Elės paveikslą siekė jį paliesti, vėl praras­
damas viltį, kad ją dar pamatys. Dieve, kas gi joje yra,
kad verčia jį taip jaustis? Net po visų šitų metų? Kokią
galią ji jam turi?
Pagaliau jis nusisuko, palingavo galva ir nuėjo link
verandos. Ten vėl patikrino barometrą, bet rodmenys
nebuvo pakitę. Tada pažiūrėjo į rankinį laikrodį.
Elė greitai turėtų būti čia.

106
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Baigusi maudytis Elė apsirengė. Anksčiau ji buvo

pravėrusi langą norėdama pažiūrėti, koks oras. Lauke
nebuvo šalta, ir ji nusprendė apsivilkti kreminės spalvos
pavasarinę suknelę ilgomis rankovėmis ir aukštu kaklu.
Suknelė buvo minkšta ir patogi, gal kiek ankštoka, bet
atrodė gerai, ir Elė prie jos priderino baltas basutes.
Ji praleido rytą vaikštinėdama po prekybinę miesto
dalį. Krizė čia buvo pasidarbavusi, tačiau galėjai matyti
grįžtančius gerų laikų ženklus. Masonų kino teatras, se­
niausias veikiantis šalyje, atrodė dar labiau apšepęs, bet
rodė porą naujausių filmų. Fort Toteno parkas toks pat
kaip ir prieš keturiolika metų, ir jai teko pripažinti, kad
vaikai, kurie suposi sūpynėse, irgi atrodė tokie patys.
Tuomet ji nusišypsojo savo prisiminimams, mintimis
grįžo į laikus, kai viskas buvo paprasčiau, o gal jai tik
taip atrodė.
Rodėsi, kad dabar nieko paprasto nebeliko. Tiesiog
neįtikėtina, kad viskas taip susiklostė. Ką ji dabar veik­
tų, jei taip ir nebūtų pamačiusi to straipsnio? Nesunku
įsivaizduoti, nes jos kasdieniai įpročiai retai keisdavo­
si. Buvo trečiadienis, ir tai reiškė, kad ji žaistų bridžą
klube, paskui sektų veikla Jaunųjų moterų lygoje, kur
su kitomis moterimis tikriausiai rengtų kokią rinkliavą

107
 NI CH OL A S SPARKS

privačios mokyklos ar ligoninės fondui. Dar vėliau vi­

zitas pas mamą, paskui kelionė namo ruoštis vakarienei
su Lonu, nes sau jis buvo davęs pažadą baigti darbą iki
septynių. Tai buvo vienintelis vakaras per savaitę, kai
matydavo jį reguliariai.
Užgniaužusi savyje kylantį vienišumo jausmą Elė no­
rėjo tikėti, kad vieną dieną viskas pasikeis. Sužadėtinis
dažnai žadėdavo ir kelias savaites to pažado laikydavosi,
bet paskui grįždavo prie įprastos dienotvarkės. „Negaliu
šįvakar, mieloji, - teisindavosi jis. - Labai gaila, bet ne­
galiu. Leisk man atsiteisti tau už tai kiek vėliau.“
Ji nemėgo su juo ginčytis, žinojo, jog jis sako tiesą.
Darbas teisme reikalaudavo daug laiko ir prieš procesą,
ir po jo, tačiau kai kada ji negalėjo nesistebėti tuo, kad
jis rasdavo jai tiek daug laiko, kol jie draugavo, o dabar
to daryti nebenori.
Ji išsiblaškiusi praėjo meno galeriją, bet tuoj apsisu­
ko ir grįžo atgal.
Sekundę pastovėjo prie durų, stebėdamasi tuo, kaip
seniai ji lankėsi parodoje. Praėjo mažiausiai treji metai,
gal ir daugiau. Kodėl ji to vengė?
Įėjusi vidun —galeriją atidarydavo tuo pačiu laiku
kaip ir Fronto gatvės parduotuves —ji ėmė apžiūrinė­
ti paveikslus. Dauguma dailininkų buvo vietiniai ir jų
darbai stipriai dvelkė jūra. Daugybė vandenyno scenų,

108
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

smėlėti paplūdimiai, pelikanai, seni plaukiojantys lai­

vai, laivai vilkikai, krantinės ir jūrų žuvėdros. Paveiks­
luose vyravo bangos: įvairių formų, dydžių ir kokių tik
galima įsivaizduoti spalvų, tačiau pamažu jos visos su-
panašėdavo. Menininkai arba neturėjo įkvėpimo, arba
buvo tinginiai, pamanė ji.
Ant vienos sienos kabojo keletas paveikslų, kurie la­
biausiai atitiko jos skonį. Visų autorius - Eleinas, daili­
ninkas, apie kurį ji nebuvo girdėjusi, pasirodo, sėmęsis
įkvėpimo iš graikų salų architektūros. Paveiksle, kuris
jai patiko labiausiai, menininkas buvo tikslingai išdidi­
nęs sceną su mažesnėmis nei natūralios figūromis, tapė
plačias linijas, darė sunkius spalvinius potėpius, tarsi
būtų ne visai susikaupęs. Tačiau spalvos buvo gyvos,
šoko, traukė akį lyg nurodydamos, į ką žiūrėti toliau.
Tai buvo dinamiškas ir dramatiškas kūrinys. Kuo dau­
giau ji apie tai galvojo, tuo labiau paveikslas jai patiko.
Buvo apsisprendusi jį nupirkti dar prieš suvokdama,
kad jis jai patinka, nes priminė jos pačios darbus. Dar
atidžiau jį apžiūrėjusi pagalvojo, kad Nojus tikriausiai
teisus. Gal jai vėl pradėti tapyti?
Pusę dešimtos Elė iš galerijos nuėjo į „Hoffman-La-
ne“, universalinę parduotuvę miesto centre. Ji užtruko
kelias minutes, kol surado tai, ko ieškojo: popierius,
piešimo kreidelės ir pieštukai buvo pardavinėjami

109
 NI C H OL A S SPARKS

mokyklinių prekių skyriuje, nors ir ne aukščiausios

kokybės, bet pakankamai geri. Tai dar ne tapyba, tik
pradžia, bet j savo kambarį ji sugrįžo labai susijaudinu­
si. Atsisėdusi prie rašomojo stalo pradėjo dirbti: nieko
ypatinga, tenorėjo susigrąžinti piešimo pojūtį, formoms
ir spalvoms leido tekėti iš jaunystės prisiminimų. Susi­
kaupusi per kelias minutes nupiešė eskizą gatvės scenos,
kurią matė pro savo kambario langą. Jautėsi nustebusi,
kaip lengvai pavyko. Atrodė, kad piešti ji net nebuvo
nustojusi.
Baigusi piešinį apžiūrėjo ir liko patenkinta savo pa­
stangomis. Elė mąstė, ką veikti toliau, ir pagaliau nu­
sprendė. Kadangi neturėjo modelio, prieš pradėdama
piešti jį įsivaizdavo. Nors tai buvo sunkiau nei gatvės
scena, viskas vyko natūraliai, piešinys pamažu pradėjo
įgyti formą.
Minutės bėgo greitai. Elė dirbo ramiai, bet, kad ne­
vėluotų, dažnai žiūrėjo į laikrodį. Baigė piešti dar prieš
vidudienį. Dirbo beveik dvi valandas ir galutinis rezul­
tatas jai patiko. Atrodė, tarsi tam būtų prireikę žymiai
daugiau laiko. Susukusi piešinį įsidėjo jį į rankinę ir su­
sirinko likusius daiktus. Eidama pro duris ir nužvelgu­
si save veidrodyje, jautėsi keistai atsipalaidavusi, tik ne
visai numanė to priežastį.
Nulipo laiptais ir buvo beišeinanti, bet prie durų ją
pasivijo balsas:

110
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Panele?
Ji atsisuko įsitikinusi, kad klausimas skirtas jai. Tai
buvo administratorius. Tas pats žmogus kaip ir vakar,
smalsiai į ją žiūrintis.
—Taip?
—Vakar jums kelis kartus skambino.
Ji apstulbo:
—Tikrai?
—Taip. Visi skambučiai buvo pono Hamondo.
O, Dieve.
—Skambino Lonas?
—Taip, panele, keturis kartus. Aš kalbėjau su juo, kai
paskambino antrą kartą. Jis buvo labai dėl jūsų susirū­
pinęs, prisistatė kaip jūsų sužadėtinis.
Ji vos šyptelėjo, mėgindama nuslėpti mintis. Keturis
kartus? Keturis? Ką tai galėtų reikšti? O kas, jei kas nors
nutiko namie?
—Ar jis ką nors pasakė? Ar tai buvo skubu?
Administratorius greitai papurtė galvą.
—Iš tiesų, tai jis nepasakė, panele, jis nieko neminė­
jo. Atrodė labiau susirūpinęs dėl jūsų.
Gerai, pamanė ji. Tai gerai. Staiga krūtinėje vėl nu­
diegė sąžinės priekaištas. Kodėl taip skubiai? Kodėl tiek
daug skambučių? Ar ji vakar ką nors užsiminė? Kodėl
jis toks atkaklus? Tai jam visai nebūdinga.
 NI C H OL A S SPARKS

Ar gali būti, kad jis kaip nors sužinojo? Ne, tai ne­
įmanoma. Nebent kas nors pamatė ją čia vakar ir pa­
skambino... Bet tada jiems būtų reikėję pasekti ją iki
Nojaus. Niekas to nebūtų padaręs.
Ji turi paskambinti jam dabar, kitos išeities nėra.
Keista, bet ji to nenorėjo. Tai jos laikas, ir ji ketino jį
praleisti taip, kaip nori. Ji neplanavo kalbėti su Lonu iki
vėlumos ir kažkodėl juto, kad pokalbis sugadintų visą
dieną. Be to, ką ji jam pasakytų? Kaip paaiškintų, kodėl
grįžo taip vėlai? Vėlyva vakarienė, paskui pasivaikščioji­
mas? Galbūt. Arba filmas? Arba...
—Panele?
Jau beveik popietė, pamanė ji. Kur jis galėtų būti?
Tikriausiai savo kontoroje... Ne. Teisme, staiga toptelė­
jo jai, ir ji pasijuto lyg išsilaisvinusi iš grandinių. Nėra
kaip su juo pasikalbėti, net jei ir norėtų. Ji nustebo dėl
savo jausmų, žinojo, kad neturėtų taip jaustis, tačiau jai
visai nerūpėjo. Ji žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį.
- Ar jau beveik dvylika?
Pažvelgęs į laikrodį, administratorius linktelėjo:
—Taip, iš tiesų be penkiolikos dvylika.
- Gaila, —pradėjo ji. —Kaip tik šiuo metu jis teisme
ir aš negaliu su juo susisiekti. Jei jis vėl paskambintų, ar
galėtumėte pasakyti, kad išėjau į parduotuves ir mėgin­
siu susisiekti su juo vėliau?

112
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Žinoma, —atsakė jis, nors ji išvydo klausimą jo

akyse: „Kur buvai vakar vakare?“Jis tiksliai žinojo, kada
ji grįžo. Ji buvo tikra, kad šiame mažame miestelyje vie­
nai moteriai grįžti tokiu laiku buvo per vėlus metas.
—Ačiū, —padėkojo ji šypsodamasi. —Aš tai vertinu.
Dar po dviejų minučių ji jau buvo savo automobily­
je ir važiavo pas Nojų, užbėgdama dienos įvykiams už
akių ir visai nebesirūpindama dėl telefono skambučių.
Vakar ji būtų nerimavusi; įdomu, ką visa tai reiškia?
Beveik po keturių minučių, jai važiuojant pake­
liamuoju tiltu, iš teismo rūmų į viešbutį paskambino
Lonas.
 Judantis vanduo

Nojus sūpavosi krėsle, gėrė saldžią arbatą ir klausėsi, ar

atvažiuoja mašina, kol pagaliau išgirdo ją sukantis alėjo­
je. Jis apėjo namą ir žiūrėjo, kaip automobilis sustoja po
ąžuolu, ten pat, kur vakar. Prie mašinos durelių pribėgusi
Klemsulojo ir pavizgino uodega, automobilyje Nojus pa­
matė mojuojančią Elę.
Ji išlipo iš automobilio, inkščiančiai Klem paglostė
galvą, tuomet atsisuko ir nusišypsojo prie jos einančiam
Nojui. Ji atrodė labiau atsipalaidavusi ir pasitikinti savi­
mi, ir ją išvydęs Nojus vėl patyrė lengvą šoką, nors kitokį
nei vakar. Dabar tai nebuvo paprasti prisiminimai, bet

115
 N I CHOL AS SPARKS

naujesni jausmai. Trauka prie jos po nakties tik sustiprė­

jo, atsirado daugiau įtampos, ir Elės akivaizdoje jis mažu­
mėlę nervinosi.
Elė sutiko jį pusiaukelėje, ėjo nešina nedidele rankine.
Ji nustebino jį, švelniai pabučiavusi į skruostą, jos laisva
ranka užsibuvo prie jo liemens, jai per žingsnelį atsitrau­
kus atgal.
- Sveikas, - tarė ji spindinčiomis akimis. - O kurgi
staigmena?
Jis pajuto palengvėjimą, dėkojo už tai Dievui.
- Netgi be „labą dieną“ arba „kaip praleidai naktį“?
Ji šyptelėjo. Kantrybė niekada nebuvo viena iš sti­
priausių jos savybių.
- Puiku. Labą dieną. Kokia buvo naktis? O kur
staigmena?
Jis lengvai sukikeno, patylėjęs prabilo:
- Ele, aš turiu blogą naujieną.
- Kokią?
- Ruošiausi tave pasiimti į vieną vietą, bet dėl šitų ar­
tėjančių debesų nesu tikras, ar mums reikėtų vykti.
- Kodėl?
- Dėl audros. Mes būsime lauke ir galime sušlapti. Be
to, tikriausiai žaibuos.
- Dar nelyja. Kaip toli toji vieta?
- Paplaukus mylią upeliu aukštyn.
- Ar aš ten niekada anksčiau nebuvau?

116
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Tada dar to nebuvo.

Ji kiek pamąstė ir apsižvalgė aplinkui. Kai prakalbo,
jos balsas skambėjo ryžtingai:
—Tuomet vyksime. Man nerūpi, ar lis.
—Ar tu tuo tikra?
—Visiškai.
Jis vėl pažvelgė į debesis, matė, kaip smarkiai jie artėja.
—Tada mums geriau vykti dabar, - nusprendė jis. - Ar
galiu įnešti į vidų?
Ji linktelėjo, paduodama jam rankinę, o jis nunešė ją
vidun ir padėjo ant kėdės svetainėje. Tuomet pasigriebė
gabalėlį duonos, įsidėjo į krepšį ir pasiėmė su savimi.
Jie ėjo link kanojos; Elė visai šalia jo, daug arčiau nei
vakar.
—Kokia tiksliai yra ta vieta?
—Pamatysi.
—Neduosi man nė užuominos?
—Ne, —tarė jis. —Ar pameni, kai buvome išplaukę
kanoja ir stebėjome tekančią saulę?
—Aš galvojau apie tai šį rytą. Atsimenu, net verkiau.
—Tai, ką matei, atrodys paprasta, palyginti su tuo, ką
pamatysi dabar.
—Spėju, tai bus kažkas ypatinga.
Prieš atsakydamas Nojus žengė kelis žingsnius.
—Tu nepaprasta, - pagaliau tarė jis, bet jis ištarė taip,
kad privertė ją susimąstyti, ar norėjo jis dar ką nors

117
 NI CH OL A S SPARKS

pridurti. Tačiau jis nieko nebepasakė ir prieš nukreipda­

ma žvilgsnį Elė šyptelėjo. Ji pajuto vėją pučiant į veidą;
jis buvo stipresnis negu ryte.
Dar po akimirkos jie priėjo molą. Nusviedęs krepšį
į kanoją, Nojus greit patikrino, ar ko nors nepamiršo,
tuomet įstūmė kanoją į vandenį.
- Ar galiu kuo padėti?
—Ne, tik įlipk.
Elei įlipus, jis pastūmė kanoją į gilesnę vietą, bet lai­
kėsi netoli molo. Tada grakščiai žengė nuo jo pats, at­
sargiai statydamas kojas, kad kanoja neapsiverstų. Elei
padarė įspūdį jo vikrumas, ji žinojo, kad tai, kas atro­
do greita ir lengva, iš tiesų buvo sunkiau, nei galėtum
pamanyti.
Elė sėdėjo kanojos pirmagalyje, nugara į priekį. Prieš
pradėdamas irtis, Nojus įspėjo ją, kad ji taip sėdėdama
nematys gamtovaizdžio, bet tik ji papurtė galvą ir pasa­
kė, kad viskas gerai.
Tai buvo tiesa.
Pakreipusi galvą, ji matė viską, ką norėjo matyti, bet
labiausiai už viską ji troško žiūrėti į Nojų. Atvažiavo
pamatyti jo, ne upelio. Nojaus marškiniai viršuje buvo
prasegti, ir ji stebėjo, kaip su kiekvienu yriu jo krūtinės
raumenys susitraukia. Rankovės buvo atraitotos, matėsi
nežymiai išsišovę jo rankų raumenys. Jie buvo gerai išsi­
vystę, nes Nojus irkluodavo kiekvieną rytą.

118
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

„Meniškas“, —pamanė ji. Tikrai yra kažkas meniško,

kai jis tai daro. Kažkas gauta iš gamtos, tarsi buvimas ant
vandens nepriklauso nuo jo paties, o yra genetiškai per­
duotas jam iš kažkokio nematomo paveldimo šaltinio.
Jos akimis, taip galėjo atrodyti pirmieji šią vietą atradę
keliautojai.
Ji neprisiminė nė vieno žmogaus, kuris nors iš tolo
būtų į jį panašus. Jo charakteris buvo sudėtingas, daug
kur prieštaringas, tačiau paprastas, savotiškai erotiškas. Iš
pažiūros jis buvo kaimo vaikinas, grįžęs namo iš karo,
tikriausiai tokiu save ir laikė. Tačiau jame sutilpo daug
daugiau. Gal poezija padarė jį tokį įvairiapusį, o gal tai
dėl vertybių, kurias jam augant įskiepijo tėvas? Kad ir
kaip būtų, buvo matyti, kad jis jaučia gyvenimo skonį
geriau už kitus, ir tas jo bruožas ją ypač žavėjo.
- Apie ką galvoji?
Kažkas sukirbėjo jos viduje, kai Nojaus balsas grąžino
ją į tikrovę. Ji tikrai nebuvo labai šneki, kai jie išvyko,
ir vertino tylą, kurioje Nojus leido jai pabūti. Jis visada
būdavo toks dėmesingas.
- Apie gerus dalykus, - atsiliepė ji ramiai ir iš jo akių
suprato, kad jis žino, jog ji galvoja apie jį. Jai tai patiko,
ji vylėsi, kad jis taip pat apie ją mąsto.
Ji vėl suvirpėjo kaip ir prieš daugelį metų. Stebėti jį,
matyti jo kūną judant reiškė pajusti jį. Ir kai jos akys

119
 N I CH OL A S SPARKS

trumpam ties juo sustojo, ji pajuto karštį kakle ir krūtyse,

paraudo ir nusisuko, kol jis to nepastebėjo.
- Kiek dar reikės plaukti? - paklausė ji.
- Gal pusę mylios ar panašiai. Ne daugiau.
Tyla. Tuomet ji ją pertraukė:
- Čia gražu. Taip švaru. Ramu. Tai vos ne grįžimas
laiku atgal.
- Manau, tam tikra prasme taip ir yra. Upelis išteka iš
miško. Nėra nė vieno ūkio nuo šičia iki tos vietos, kur jis
prasideda, ir vanduo toks švarus kaip lietaus. Jis tikriau­
siai toks grynas, koks buvo visuomet.
Ji palinko prie jo.
- Pasakyk man, Nojau, ką tu labiausiai įsiminei iš va­
saros, kurią praleidome kartu?
- Ją visą.
- O ką nors išskirtum?
- Ne, —atsiliepė jis.
- Tu neprisimeni?
Jo ramus rimtas atsakymas nuskambėjo ne iš karto.
- Ne, ne tai. Tai ne tas, apie ką galvoji. Aš rimtai kal­
bėjau, kai pasakiau „ją visą“. Aš pamenu kiekvieną mūsų
buvimo kartu akimirką ir kiekviena iš jų buvo savaip
nuostabi. Tikrai negalėčiau išskirti vieno kurio momen­
to, svarbesnio už kitus. Visa vasara buvo tobula, tokia,
kokios linkėčiau visiems. Kaip galėčiau išskirti vieną aki­
mirką iš kitų? Poetai dažnai aprašo meilę kaip emociją,

120
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kurios mes negalime kontroliuoti, tokią, kuri nugali lo­

giką ir sveiką protą. Man taip ir buvo. Aš neplanavau
įsimylėti tavęs ir abejoju, ar tu turėjai tokį ketinimą.
Bet kai susitikome paaiškėjo, jog nė vienas nesugebame
kontroliuoti to, kas su mumis vyksta. Mes įsimylėjome
nepaisydami mūsų skirtumų, ir, jei jau taip atsitiko, at­
sirado kai kas neeilinio ir gražaus. Aš tokią meilę išgyve­
nau tik kartą, ir dėl to kiekviena minutė, kurią praleido­
me kartu, įsirėžė į mano atmintį. Nepamiršiu nė vienos
akimirkos.
Elė klausėsi, įsmeigusi akis. Anksčiau jai niekas ne­
buvo sakęs ko nors panašaus. Niekada. Ji nežinojo, ką
atsakyti, tad tylėjo, tik jos veidas kaito.
—Atsiprašau, jei priverčiau tave pasijusti nesmagiai,
Ele. Aš to nenorėjau. Bet ta vasara liko su manimi ir
tikriausiai visada taip bus. Žinau, kad tarp mūsų negali
būti to, kas buvo, bet tai nekeičia mano jausmo, kurį
tada išgyvenau.
Ji prakalbo ramiai, viduje jausdama šilumą:
—Aš nepasijutau nesmagiai, Nojau... Tai tik dėl to,
kad niekada negirdžiu tokių žodžių. Viskas, ką pasakei,
puiku. Taip kalbėti gali tik poetas, o tu, kaip jau sakiau,
esi vienintelis mano sutiktas poetas.
Ant jų nusileido palaiminga tyla. Kažkur tolumoje
riktelėjo erelis žuvininkas, netoli kranto pliaukštelė­
jo kuoja; irklas judėjo ritmiškai, keldamas verpetus,

121
 NI CH OL A S SPARKS

lengvai supančius kanoją. Vėjelis nurimo, debesys dar

patamsėjo, kanoja plaukė tolyn nežinoma kryptimi.
Pro Elę nepraslydo nė vienas garsas, nė viena mintis.
Jos jausmai teikė jai drąsos, sąmonę buvo užvaldę pasta­
rųjų kelių savaičių įvykiai. Ji galvojo apie tai, kaip neri­
mavo dėl šios kelionės. Sukrėtimas pamačius straipsnį,
bemiegės naktys, jos nesivaldymas viešumoje. Dar vakar
ji tebebuvo išsigandusi, norėjo pabėgti. Dabar įtampa
atslūgo, jos visai neliko, ją pakeitė kažkas kita. Elė tyloje
tuo džiaugėsi; sena raudona kanoja plukdė ją tolyn.
Ji juto keistą pasitenkinimą, kad atvyko, džiaugėsi, jog
Nojus tapo tokiu žmogumi, apie kokį ji svajojo, ir buvo
laiminga, kad visą likusį gyvenimą gyvens tai žinodama.
Per pastaruosius kelerius metus ji matė tiek daug vyrų,
sužlugdytų karo, laiko ir netgi pinigų. Reikėjo turėti va­
lios ir neprarasti vidinės aistros, o Nojus jas abi turėjo.
Tai ne poetų, bet darbininkų pasaulis, ir žmonėms
sunku būtų Nojų suprasti. Amerika pačiame bėgimo pir­
myn įkarštyje, apie tai rašo visi laikraščiai, žmonės veržia­
si į priekį, už savęs palikdami karo baisumus. Priežastys
aiškios, tačiau jie nepaiso tokių dalykų, kurie dovanoja
pasauliui grožį, o, kaip ir Lonas, vaikosi ilgų darbo valan­
dų ir pelno.
Argi Rolyje atrastum nors vieną, kuris skirtų laiko na­
mui suremontuoti? Arba skaitytų Vitmeną ar Eliotą ir są­
monėje kurtųsi vaizdinius arba turėtų dvasios minčių? Ar
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

„medžiotų“ saulėtekį iš kanojos pirmagalio? Ne tai buvo

visuomenės variklis, bet Elė juto, kad tokių dalykų nega­
lima priskirti prie nesvarbių. Dėl jų verta gyventi.
Tas pats ir su menu, nors tai ji suprato tik čia atvykusi.
Arba, kalbant tiksliau, atsiminė. Anksčiau ji jau žinojo, o
dabar vėl ėmė graužtis, kad buvo pamiršusi, kaip svarbu
kurti grožį. Tapyba jai skirta likimo, dabar ji tuo neabe­
jojo. Sį rytą jos jausmai tai patvirtino ir, kad ir kas atsi­
tiktų, ji tikrai suteiks sau antrą progą. Suvis bus taiklus ir
nesvarbu, ką kalbės kiti.
Ar Lonas skatintų ją tapyti? Ji prisiminė, kaip po po­
ros mėnesių, kai jie pradėjo susitikinėti, parodė jam vie­
ną iš savo paveikslų. Tai buvo abstraktus piešinys, turėjęs
žadinti mintį. Tam tikra prasme jis priminė paveikslą virš
Nojaus židinio. Nors jame ir nebuvo tiek aistros, Nojus
jį labai gerai suprato. Lonas spoksojo į paveikslą išpūtęs
akis, galima sakyti, išstudijavo jį, o tuomet paklausė, ką ji
norėjo pavaizduoti. Ji nepasivargino atsakyti.
Ilgiau pagalvojusi suprato, kad nėra visiškai teisi. Ji
myli Loną ir visada mylėjo, tik dėl ko kito. Nors jis ne
Nojus, Lonas vis dėlto geras žmogus, toks, už kokio ji
visuomet norėtų ištekėti. Su juo nenutiktų staigmenų ir
būtų saugu galvoti apie ateitį. Jis būtų jai geras vyras, oji —
gera žmona. Ji turėtų namus netoli draugų ir šeimos, su­
silauktų vaikų ir užimtų padorią padėtį visuomenėje. Tai
buvo gyvenimas, kokio ji visuomet tikėjosi, kokį norėjo

123
 N I CH OL A S SPARKS

gyventi. Ir nors negalėtų pavadinti jų santykių aistringais,

jau seniai buvo save įtikinusi, kad tokie ir nebūtini, net
jei bendrauji su žmogumi, už kurio ketini ištekėti. Laikui
bėgant aistra išblės, o jos vietą užims bičiulystė ir ben­
drumas. Jie su Lonu tai turi ir, jos manymu, to pakanka.
Tačiau dabar, kai stebėjo Nojų iriantis, šia mintimi
abejojo. Jo vyriškumas sklido ir iš jo paties, ir iš to, ką jis
darė, ir ji pagavo save galvojant apie jį taip, kaip susižadė­
jusiai moteriai nederėtų. Ji stengėsi nespoksoti ir dažnai
nusukdavo žvilgsnį į šalį, bet jo kūno judesiai buvo tokie
lengvi, kad tapo neįmanoma susilaikyti į jį nepažvelgus.
- Štai mes ir atplaukėme, - ištarė Nojus, kai privairavo
kanoją prie medžių netoli kranto.
Elė apsidarė, bet nieko nepamatė.
-Kur?
- Čia, - pakartojo jis, nukreipdamas kanoją prie nu-
virtusio seno medžio, užstojusio laukymę, pasislėpusią
nuo žmonių akių.
Jis apiplaukė kanoja aplink medį, ir jie abu turėjo nu­
lenkti galvas, kad į jį neatsitrenktų.
- Užsimerk, - sušnabždėjo jis ir Elė užsidengė veidą
rankomis. Ji girdėjo vandens verpetų keliamą garsą, juto
kanojos judesius, kai jis nukreipė ją priekin, tolyn nuo
upelio srovės.
- Gerai, - pasakė jis, pagaliau baigęs irtis. - Dabar gali
atsimerkti.
 Gulbės ir audros

Jie sėdėjo viduryje ežerėlio, kurį maitino Braiso upelio

vandenys. Jis buvo nedidelis, gal šimto jardų skersmens,
ir Elė stebėjosi, kad prieš kelias akimirkas jo buvo tiesiog
nematyti.
Reginys buvo įspūdingas. Juos glaudžiai supo mažo­
sios gulbės ir kanadinės žąsys. Jų buvo tūkstančiai. Kai
kuriose vietose paukščiai plaukė taip arti vienas kito, kad
nebuvo matyti vandens. Iš toli gulbių pulkai atrodė be­
veik kaip ledkalniai.
—O, Nojau, - pagaliau tyliai pasakė Elė. - Tai nuos­
tabu.

125
 NI C H OL A S SPARKS

Kurį laikąjie sėdėjo tylėdami ir stebėjo paukščius. No­

jus parodė į pulkelį neseniai išsiritusių žąsiukų. Netoli
kranto jie sekiojo būrį žąsų ir stengėsi nuo jų neatsilikti.
Oras buvo pilnas žąsų gagenimo ir šnypštimo. Kol
Nojus plukdė kanoją tolyn, paukščiai nekreipė į juos jo­
kio dėmesio. Sunerimo tik tie, kuriems reikėjo pasitrauk­
ti iš kelio. Elė siekė paliesti arčiausiai esančius paukščius
ir pirštais kedeno jų plunksnas.
Nojus ištraukė krepšį su duona, pasiimta iš namų, ir
padavė Elei. Ji trupino duoną, ja pamalonino pačius ma­
žiausius paukštelius, šypsojosi ir juokėsi, kai šie plaukiojo
ratais, ieškodami daugiau maisto.
Jie leido laiką tarp paukščių, kol išgirdo griaustinio
dunkstelėjimą - negarsų, bet galingą, ir abiemtapo aišku,
kad metas grįžti atgal. Nojus nuplukdė kanoją iki upelio
srovės, yrėsi stipriau negu iš pradžių. Elė dar tebebuvo
apstulbusi nuo to, ką pamatė.
—Nojau, ką jos čia veikia?
—Nežinau, tik aišku, kad žąsys iš šiaurės kiekvieną
žiemą migruoja į Matamuskito ežerą, spėju, šį kartą jos
atskrido anksčiau nei įprastai, tik nežinau kodėl. Gal dėl
to kalta ankstyva pūga. Gal jos išklydo iš kelio arba buvo
kita priežastis, bet kelią atgal jos suras.
—Tai jos nepasiliks?
—Abejoju. Jas gena instinktas, ir tai ne jų vieta. Kai ku­
rios žąsys gali čia žiemoti, bet gulbės grįš į Matamuskitą.

126
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Kai tamsūs debesys pradėjo ristis tiesiai jiems virš gal­

vų, Nojus ėmė kabinti irklu iš visų jėgų. Netrukus pradė­
jo lyti, iš pradžių vos purškė, bet pamažu įsilijo smarkiau.
Žaibas... pauzė... paskui vėl griaustinis. Sį kartą garsesnis.
Gal už šešių ar septynių mylių. Prapliupo smarkesnis lie­
tus, ir Nojus irklais darbavosi dar greičiau. Su kiekvienu
mostu įsitempdavo jo rankų raumenys.
Dar tankesni lašai.
Krinta...
Lietus su vėju...
Kerta smarkiai ir tankiai... Nojus iriasi... Eidamas
lenktynių su dangumi... Dar labiau permirkdamas...
Keiksnodamas sau po nosimi... Pralaimėdamas Motinai
Gamtai...
Ėmė lyti vienodai, ir Elė stebėjo iš dangaus krintan­
čius lašus. Įstrižai - lyg jie mėgintų nuneigti traukos
dėsnį —ir jojančius ant vakario vėjo, švilpiančio virš me­
džių viršūnių. Dangus dar patamsėjo, iš debesų vis krito
dideli sunkūs lašai. Uraganiniai lašai.
Elė džiaugėsi liūtimi ir trumpam atlošė galvą, kad lie­
tus kirstų tiesiai jai į veidą. Aišku, kad per porą minučių
jos suknelė bus kiaurai permirkusi, bet dėl to ji nesijau­
dino. Tik įdomu, ar tai pastebi Nojus? Greičiausiai, kad
taip, pamanė ji.
Ji perbraukė rankomis savo šlapius plaukus. Jie buvo
nuostabūs, ji jautėsi nuostabiai, ir viskas buvo nuostabu.

127
 NI C H OL A S SPARKS

Net per lietų girdėjosi sunkus Nojaus kvėpavimas. Tas

garsas ją smarkiai jaudino - ji seniai buvo patyrusi ką
nors panašaus.
Debesis pratrūko tiesiai virš jų galvų ir lietus ėmė
pilti kaip iš kibiro. Tokios liūties jai dar nebuvo tekę
matyti. Elė pakėlė akis ir nusijuokė, visai nebijodama
kiaurai permirkti. Kad tik Nojus mažiau nerimautų, nes
jis juk nežino, kaip ji dabar jaučiasi. O Nojus abejojo,
ar ji bent įsivaizdavo, kad pateks į tokią audrą, nors pati
nusprendė leistis į šią iškylą.
Po poros minučių jie pasiekė molą, ir Nojus priėjo
prie Elės, kad padėtų jai išlipti. Ją iškėlęs iššoko pats ir
užtraukė kanoją ant kranto, kad ji nenuplauktų atgal.
Dėl viso pikto pririšo ją prie molo, nes buvo nebesvarbu,
kad ji dar pamirks lietuje.
Rišdamas kanoją jis pakėlė akis į Elę ir kuriam laikui
nustojo kvėpavęs. Ji buvo neįtikėtinai graži, laukdama
jį stebėjo ir, nors lijo, jautėsi visai neblogai. Ji nebijojo
sušlapti ir nemėgino dangstytis, suknelė buvo glaudžiai
prigludusi prie kūno, pro medžiagą aiškiai švietė krūtų
kontūrai. Lietus buvo nešaltas, bet matėsi krūtų spene­
liai, išsikišę ir kieti, kaip maži akmenukai. Pajutęs jaudulį
žemiau juosmens, Nojus greit nusisuko, sumišęs ir mur­
mėdamas sau po nosimi, patenkintas, kad lietus slopina
kiekvieną garsą. Baigęs darbą atsistojo ir labai nustebo,
nes Elė paėmė jį už rankos.

128
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Nepaisydami liūties jie nubėgo namo link. Nojus užsi­

svajojo apie tai, kas būtų, jei praleistų naktį su ja.
Elė taip pat galvojo apie Nojų. Ji juto jo rankos šilu­
mą ir svajojo apie jas, liečiančias jos kūną, ją visą ir lėtai
slenkančias jos oda. Vien nuo tos minties ji pradėjo giliau
kvėpuoti, pajuto dilgčiojimą krūtų speneliuose ir naują
kūnu besiritančią karščio bangą.
Tada ji suprato, kad nuo jos atvykimo momento kai kas
pasikeitė. Ir nors negalėtų tiksliai pasakyti, kada tai įvyko -
vakar po pietų ar šiandien iš ryto kanojoje, ar tuomet, kai
jie žiūrėjo į gulbes, galbūt dabar, kai abu eina laikydamiesi
už rankų, - ji žinojo vėl įsimylėjusi Nojų Teilorą Kalhuną,
o gal taip niekuomet ir nebuvo nustojusi jo mylėti.

*****

Visai nesivaržydami vienas kito jie priėjo duris ir įėję

vidun padelsė prieškambaryje, nes nuo jų drabužių var­
vėjo vanduo.
—Ar atsivežei ką persirengti?
Ji papurtė galvą, vis dar kupina emocijų ir svarstyda­
ma, ar to neišduoda jos veidas.
—Manau, kad surasiu tau ką nors, kad galėtum nu­
sivilkti šituos drabužius. Gal manieji ir didoki, bet bus
šilti.
—Tiks bet kas, —tepratarė ji.

129
 N I CHOL AS SPARKS

—Tuoj grįšiu.
Nojus nusispyrė batus, užbėgo laiptais į viršų ir po
minutės grįžo. Povienos rankos pažastimi buvo pasikišęs
medvilnines kelnes ir marškinius ilgomis rankovėmis,
kitoje rankoje laikė džinsus ir mėlynus marškinėlius.
- Štai, - tarė jis, paduodamas Elei kelnes ir marš­
kinėlius. - Gali persirengti viršuje, miegamajame. Vo­
nios kambaryje yra tau skirtas rankšluostis, jei norėtum
nusimaudyti.
Ji nusišypsojusi jam padėkojo ir lipdama laiptais
juto, kaip jis lydi ją akimis. Įžengusi į miegamąjį ir už­
dariusi duris padėjo kelnes ir marškinėlius ant lovos ir
nusimetė visus drabužius. Nuoga nuėjo prie spintos ir,
susiradusi pakabą, pakabino suknelę, liemenėlę ir kel­
naites. Paskui nunešė drabužius į vonios kambarį, nes
nuo jų ant kietmedžio grindų lašėjo vanduo. Ji juto
keistą jaudulį, kad stovi tame pačiame kambaryje, ku­
riame miega Nojus.
Maudytis po dušu sulytai lietaus nebesinorėjo. Jai
patiko liesti savo švelnią odą, tai buvo tarsi užuomina
į tai, kaip žmonės gyveno senovėje. Natūraliai. Kaip
Nojus. Prieš apsivilkdama jo drabužius metė žvilgsnį į
veidrodį. Kelnės buvo didokos, bet, sukamšius marš­
kinėlius, jos lyg sumažėjo, be to, ji paraitojo liemenį,
kad jos nesivilktų grindimis. Apykaklė buvo kiek įply­
šusi, todėl marškinėliai kabojo nukarę nuo vieno peties,

130
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

bet jai vis tiek buvo gera, kad jie jai tinka. Atraitojusi
rankoves bemaž iki alkūnių ji nuėjo prie komodos, su­
sirado puskojines ir, užsitraukusi jas ant kojų, žengė į
vonios kambarį ieškoti plaukų šepečio. Drėgnus susi­
vėlusius plaukus šukavo taip, kad jie laisvai kristų ant
pečių. Veidrodis privertė ją pasigailėti, kad neatsivežė
plaukų segės arba nors poros segtukų.
Ir dar blakstienų tušo. Ką gi dabar daryti? Apie akis
juodavo anksčiau užtepto tušo likučiai. Paėmusi servetė­
lę, pavalė juos kaip mokėjo ir, baigusi gražintis, vėl apžiū­
rėjo save veidrodyje. Lipdama laiptais žemyn Elė jautėsi
graži.
Nojus buvo svetainėje, tupinėjo prieš ugnį ir labai
stengėsi įpūsti jai gyvybės. Jis nepamatė jos įeinančios,
tad ji stebėjo, ką jis veikia. Nojus taip pat buvo persi­
rengęs ir atrodė gerai: plačiapetis, šlapiais plaukais virš
apykaklės ir kojas aptempusiais džinsais.
Jis pažarstė ugnį, pajudino malkas ir pridėjo jų dau­
giau. Elė stovėjo atsirėmusi į durų staktą, sukryžiavusi
kojas ir toliau jį stebėjo. Per kelias minutes įsiplieskė
liepsna, lygi ir vienoda. Nojus pasisuko į šoną sutvarkyti
likusių malkų ir, akies krašteliu pastebėjęs Elę, greitai į ją
atsisuko.
Su jo drabužiais ji atrodė puikiai. Po akimirkos, dro­
viai nuleidęs akis, jis toliau dėliojo malkas.
—Negirdėjau, kaip įėjai, - tarstelėjo nerūpestingai.

131
 NI CHOL AS SPARKS

- Žinau, ir negalėjai. - Ji suprato, ką jis galvoja, ir jai

buvo smagu matyti, kad jis taip jaunai atrodo.
- Ilgai čia stovi?
- Porą minučių.
Nojus nusibraukė rankas į kelnes, tuomet parodė j
virtuvę:
- Gal galiu pavaišinti tave arbata? Užkaičiau vandenį,
kol buvai viršuje.
Trumpas pokalbis, sakant bet ką, kad tik prablaivėtų
galva. Bet, po perkūnais, ji atrodo...
Ji kiek pagalvojo, sugavo jo žvilgsnį, ir seni instinktai
paėmė viršų:
- Gal turi ko stipresnio, o gal dar per anksti gerti?
Jis šyptelėjo:
- Sandėliuke turiu burbono. Ar tiks?
- Kuo puikiausiai.
Jis pajudėjo virtuvės link, ir Elė matė, kaip prieš išei­
damas ranka perbraukė šlapius plaukus.
Smarkiai sudundėjo griaustinis ir prasidėjo nauja liū­
tis. Elė girdėjo lietaus barbenimą į stogą, malkų spragsė­
jimą, matė mirgančios liepsnos apšviestą kambarį. Kai ji
pasisuko į langą, pilką dangų trumpam nutvieskė akinan­
tis žaibas. Po kelių akimirkų pasigirdo dar vienas griausti­
nio trinktelėjimas. Šį kartą arti.
Nuo sofos ji pasiėmė pledą ir atsisėdo ant kilimėlio
priešais ugnį. Sukryžiavusi kojas prisidengė pledu, įsitaisė

132
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

taip, kad būtų patogu, ir įsižiūrėjo į šokančias liepsnas.

Grįžęs Nojus išvydo ją sėdinčią prie ugnies ir prisėdo ša­
lia. Pastatęs dvi taures, abi pripylė burbono. Tuo metu
dangus lauke dar patamsėjo.
Vėl nugriaudėjo griaustinis. Audra įsisiūbavo visu
smarkumu, vėjas lietų suko ratilais.
- Na, ir audra, - prašneko Nojus, žvelgdamas į ver­
tikalias lietaus sroves, tekančias langais. Jie buvo pakan­
kamai arti vienas kito ir, nors jų kūnai nesilietė, Nojus
matė, kaip kaskart jai įkvepiant lengvai kilnojasi krūtinė.
Jis įsivaizdavo, kad vėl ją liečia, bet pasistengė greitai save
sutramdyti.
- Man patinka, - pasakė ji, nurijusi gurkšnelį gėri­
mo. - Visuomet mėgau perkūniją, dar nuo tada, kai bu­
vau jauna mergaitė.
- Kodėl? - Sakyk bet ką, kad tik neprarastum pu­
siausvyros, pagalvojo Nojus.
- Nežinau. Ji man visada atrodė tokia romantiška.
Elė kiek patylėjo; Nojus gėrėjosi ugnimi, mirgančia
jos smaragdo spalvos akyse. Tuomet ji prakalbo:
- Ar pameni, kaip sėdėjome ir stebėjome audrą likus
keliems vakarams iki mano išvykimo?
- Žinoma.
- Kai išvykau namo, visą laiką apie tai galvojau. Vi­
suomet prisimindavau tave tokį, koks buvai tą naktį.
Svajonėse tave matydavau tik tokį.

133
 NI CH OL A S SPARKS

—Ar aš labai pasikeičiau?

Ji dar gurkštelėjo vyno ir nuo jo jai darėsi šilta. Prieš
atsakydama ji palietė jo ranką.
—Tikrai ne. Bent jau tai, ką prisimenu. Aišku, esi
vyresnis, už tavo pečių daugiau patirties, bet tavo akys
spindi taip pat. Tu tebeskaitai poeziją ir tebeplaukioji
upėmis. Tau netrūksta švelnumo, net karui nepavyko
jo pasiglemžti.
Susimąstęs apie tai, ką ji pasakė, Nojus pajuto, kaip
jos ranka užsibuvo ant jo rankos, o nykštys lėtai ve­
džioja ratus.
—Ele, anksčiau manęs klausei, ką atsimenu iš vasa­
ros. O kokie tavo prisiminimai?
Praėjo nemažai laiko, kol ji atsakė. Atrodė, kad jos
balsas sklinda iš toli.
—Prisimenu, kaip mylėjomės. Tai man įstrigo la­
biausiai. Tu buvai man pirmas, ir viskas įvyko nuosta­
biau, nei galėjau įsivaizduoti.
Nojus nurijo gurkšnį burbono, vėl prisimindamas
seniai išgyventus jausmus. Tuomet staiga papurtė galvą,
nes tapo per sunku apie tai galvoti. Elė kalbėjo toliau:
—Prisimenu, kad prieš tai taip bijojau, jog net dre­
bėjau, bet tuo pat metu buvau tokia susijaudinusi.
Džiaugiuosi, kad buvai man pirmas. Esu laiminga, kad
galėjome tuo pasidalyti.

134
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Aš taip pat.

—Ar tu bijojai kaip ir aš?
Nojus tylomis linktelėjo, o ji nusišypsojo, kad jis
toks sąžiningas.
—Aš taip ir maniau. Tu visada buvai toks nedrąsus,
ypač iš pradžių. Pamenu, kaip paklausei, ar turiu drau­
gą, ir kai pasakiau, kad turiu, nebenorėjai net kalbėti
su manimi.
—Nenorėjau įsitepti tarp jūsų.
—Nors galų gale vis tiek taip padarei, nepaisant tavo
nekaltumo, —tarė ji šyptelėjusi. —Ir aš džiaugiuosi, kad
taip pasielgei.
—Kada gi pagaliau pasakei jam apie mus?
—Grįžusi namo.
—Ar buvo sunku?
—Visai ne. Aš mylėjau tave.
Elė spustelėjo jo ranką, paleido ją ir prisėdo arčiau.
Ji pakišo pirštus po jo ranka ir supo ją, padėjusi gal­
vą jam ant peties. Padvelkė jos kvapas, švelnus ir šiltas
kaip lietus. Elė ramiai paklausė:
—Ar pameni, kaip ėjome namo iš festivalio? Aš pa­
klausiau, ar nori pamatyti mane dar kartą. Tu tik link­
telėjai galva ir nepasakei nė žodžio. Tai nebuvo labai
įtikinama.
—Niekada anksčiau nebuvau sutikęs tokios kaip tu.
Vos galėjau susilaikyti. Nežinojau, ką atsakyti.

135
 N I CH OL A S SPARKS

- Žinau. Tu niekuomet negalėjai nieko paslėpti.

Tavo akys visuomet tave išduodavo. Jos buvo pačios
nuostabiausios, kokias tik kada buvau mačiusi.
Tada ji pritilo, pakėlė galvą nuo jo peties ir pažiūrėjo
tiesiai jam į akis. Kai ji prakalbo, jos balsas buvo virtęs
šnabždesiu:
- Manau, kad tą vasarą aš mylėjau tave taip, kaip nie­
ko daugiau nemylėjau.
Vėl blykstelėjo žaibas. Tylos akimirkomis dar prieš
perkūniją jų akys susitikdavo, tarsi jie būtų bandę iš­
trinti iš atminties tuos keturiolika metų, o vakar abu pa­
jutę, kad kažkas staiga pasikeitė. Kai pagaliau perkūnija
liovėsi, Nojus atsiduso ir nusisuko į langą.
- Norėčiau, kad būtum perskaičiusi laiškus, kuriuos
tau rašiau, - pasakė jis.
Ji ilgai tylėjo.
- Taip buvo ne tik tau, Nojau. Nesakiau, kad po to,
kai parvykau namo, parašiau tau tuziną laiškų. Tik jų
niekada neišsiunčiau.
- Kodėl? —nustebo Nojus.
- Manau, kad per daug bijojau.
-Ko?
- Dėl to, kad galvojau, jog galbūt tai nebuvo taip ti­
kra, kaip man atrodė. Kad tikriausiai pamiršai mane.
- Niekada nebūčiau to padaręs. Nebūčiau galėjęs net
taip pagalvoti.

136
 UŽR AŠŲ KNYGELĖ

- Dabar tai žinau. Matau iš tavo akių. Bet tada, kai

grįžau, atrodė kitaip. Įvyko tiek nesuprantamų dalykų,
kuriuos jaunos mergaitės protui buvo sunku atsirinkti.
- Ką turi galvoje?
Ji patylėjo, rikiuodama mintis.
- Kai tavo laiškų taip ir nesulaukiau, nežinojau, ką
galvoti. Pamenu, kaip tariausi su savo geriausia drauge
dėl to, kas tą vasarą buvo nutikę, o ji pasakė, kad tu gavai
ko norėjęs ir ji visai nesistebės, jei man neparašysi. Neti­
kėjau, kad gali taip pasielgti, niekuomet nebūčiau pati­
kėjusi, tačiau išgirdusi jos žodžius ir prisimindama mūsų
skirtumus pradėjau manyti, kad tikriausiai vasara man
reiškė daugiau nei tau... Ir kol visa tai sukosi mano galvo­
je, iš Saros sužinojau, kad išvykai iš Niu Berno.
- Finas ir Sara visada žinojo, kur mane rasti.
Ji pakėlė ranką, kad jį sustabdytų.
- Žinau, bet niekada neklausiau. Pamaniau, kad iš­
vykai pradėti naują gyvenimą be manęs. Dėl ko gi dar
būtum nerašęs? Arba neskambinęs? Ar neatvykęs manęs
aplankyti?
Nojus tylėdamas žiūrėjo į šalį. Elė tęsė:
- Aš to nežinojau, o su laiku nuoskauda sumažėjo ir
pasidarė lengviau visa tai paleisti. Bent jau taip maniau.
Tačiau visuose vaikinuose, kuriuos sutikau per sekan­
čius keletą metų, ieškojau tavęs, o kai jausmai per daug
įsisiūbuodavo, sėsdavau rašyti tau dar vieną laišką. Jų

137
 NI C H OL A S SPARKS

neišsiunčiau bijodama to, ką galiu sužinoti. Tu gyvenai

toliau, o aš nenorėjau net pagalvoti, kad gali mylėti kokią
kitą merginą. Norėjau prisiminti mus tokius, kokie bu­
vome tą vasarą. Negalėjau to netekti.
Ji pasakė taip švelniai, taip nekaltai, kad, jai baigus
kalbėti, Nojus norėjo ją pabučiuoti. Bet to nepadarė. Jis
grūmėsi su užvaldžiusiu troškimu, bet susitvardė jausda­
mas, kad jai reikia ne to. Nors ji buvo tokia nuostabi, kai
vis prie jo prisiglausdavo...
—Paskutinį laišką parašiau prieš porą metų. Jau buvau
sutikusi Loną, kai rašiau tavo tėčiui norėdama sužinoti,
kur esi. Bet mačiau tave taip seniai, nežinojau, ar jis ten
tebegyvena. O dar tas karas....
Ji nutilo ir kurį laiką jie tylėjo paskendę mintyse. Prieš
Nojui pertraukiant tylą, dangų vėl nušvietė žaibas.
—Vis tiek norėčiau, kad tuos laiškus būtum išsiuntusi.
—Kodėl?
—Nors kai ką būčiau išgirdęs apie tave, sužinojęs,
kaip tau sekasi.
—Galėjai nusivilti. Mano gyvenimas nėra labai įdo­
mus. Be to, nebesu tokia, kokią prisimeni.
—Tu dar geresnė už tą Elę, kurią pažinojau.
—Tu toks mielas, Nojau.
Jis nutilo, manė, kad, jei laikys žodžius viduje, vis
dar galės save kontroliuoti, o būtent tai ir darė visus ke­
turiolika metų. Bet dabar Nojų užvaldė kažkoks kitas

138
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

jausmas, kuriam jis pasidavė puoselėdamas viltį, kad

jis kažkokiu būdu sugrąžins juos atgal į tai, ką jie taip
seniai kartu išgyveno.
—Sakau tai ne todėl, kad esu malonus. Sakau,
nes tave myliu ir visada mylėjau. Labiau nei tu gali
įsivaizduoti.
Deganti pliauska spragtelėjo ir į dūmtraukį paži­
ro kibirkštys. Abu pastebėjo, kad žarijos vos rusena.
Ugniai reikėjo malkų, tačiau nė vienas nepajudėjo iš
vietos.
Elė vėl gurkštelėjo burbono ir pradėjo jausti jo povei­
kį. Vis dėlto ne alkoholis privertė ją tvirčiau prisiglausti
prie Nojaus ir pajusti jai skirtą šilumą. Elė pažvelgė pro
langą —dangų dengė grėsmingai juodi debesys.
—Palauk, pakurstysiu ugnį, - pasakė Nojus. Jam rei­
kėjo atitokti ir Elė jį paleido. Jis nuėjo prie židinio,
atidarė dureles ir įdėjo porą rąstgalių. Jiems įsidegus,
pajudino juos žarstekliu, kad greičiau įsipliekstų ugnis.
Malkos užsiliepsnojo ir Nojus vėl priėjo prie Elės.
Kaip ir pirma, ji susirietė į kamuoliuką, tylomis padė­
jo galvą jam ant peties, ranka švelniai glostė jo skruostą.
Nojus pasilenkė arčiau ir sušnabždėjo jai į ausį:
—Tai primena man metą, kokie tuomet buvome.
Jauni.
Ji nusišypsojo, galvojo tą patį. Apsikabinę jie ilgai ste­
bėjo ugnį ir dūmus.

139
 N I CHOL AS SPARKS

- Nojau, tu niekada manęs neklausei, bet noriu, kad

žinotum...
-Ką?
Jos balsas tapo dar švelnesnis:
—Niekuomet nebuvo jokio kito, Nojau. Tu buvai pir­
masis ir esi vienintelis, su kuriuo mylėjausi. Nesitikiu,
kad pasakysi tą patį, bet norėjau, kad žinotum.
Nojus nusisukęs tylėjo. Žiūrint į ugnį tapo šilčiau. Elė
perbėgo ranka per jo tvirtus, kietus raumenis po marški­
niais, kai jie vėl palinko vienas į kitą. Lygiai taip pat jie
sėdėjo apsikabinę ir tada, kai žinojo - jiems tuomet taip
atrodė, - kad tai jų paskutinis buvimas kartu. Sėdėjo jie
ant pylimo, įrengto sulaikyti Niuso upės vandenims. Ji
verkė, kad jie taip ir nepasimatys, manė, kad nebegalės
būti laimingi. Vietoj žodžių jis įspraudė jai į ranką laiške­
lį, kurį ji perskaitė pakeliui į namus. Jį išsaugojo, kartkar­
tėmis paskaitydama visą, kai kada dalimis. Nežinia kodėl
kaip tik dabar atėjo į galvą fragmentas, kurį buvo skaičiu­
si šimtus kartų. Jame buvo žodžiai:

*****

Priežastis, dėl kurios mums taip sunku išsiskirti, —

ta, kad susijungė mūsų sielos. Tikriausiai taip buvo
visada ir taip visuomet bus. Gal gyvenome tūkstan­
čius gyvenimų iki šio ir kiekviename gyvenime vis

140
 UŽRAŠŲ KNYGEL.Ė

surasdavome vienas kitą. Ir tikriausiai kaskart tu­

rėdavome išsiskirti dėl tų pačių priežasčių. Todėl ši­
tas „sudie“yra atsisveikinimas dešimtims tūkstančių
metų, kuriepraėjo, ir įžanga į tai, kas dar įvyks.
Kai žiūriu į tave ir matau tavo grožį bei grakš­
tumą, žinau, kad kiekviename iš gyvenimų, kuriuos
nugyvenai, jie tik stiprėjo. Kiekvieną gyvenimą iki
pastarojo gyvenau tavęs ieškodamas. Ne kokios nors į
tave panašios, bet tik tavęs, nes mūsų sielos visuomet
turi susieiti. O tada dėl mums abiem nesuprantamos
priežasties būnamepriversti atsisveikinti.
Norėčiau tau pasakyti, kad viskas išeis mums į
gera, irpažadu padaryti viską, ką galiu, kad įsitikin­
tum, jog taip ir yra. Betjei mes niekada nebesusitik­
sime ir šitas „sudie“tikrai buspaskutinis, žinau, kad
vėlpasimatysime kitame gyvenime. Mes vėl surasime
vienas kitą, gal net ir žvaigždės bus kitokios, o mes
mylėsime vienas kitą ne tik tame laike, bet ir už tuos
amžius, kuriuos buvome nugyvenę.

„Ar gali taip būti? - mąstė ji. - Negi jis teisus?“

Ir niekada neatmetė to, ji troško pasikliauti jo paža­
du. O jei tai tiesa? Ta mintis padėjo jai išgyventi daug
sunkių dienų. Buvimas čia atrodė kaip patvirtinimas
teiginio, jog jiems lemta būti atskirai. Nebent po pa­
skutinio jų susitikimo žvaigždės tapo kitokios.

141
 N I CHOL AS SPARKS

Gal tikrai taip ir buvo, bet ji nenorėjo į jas žiūrėti.

Įsikniaubusi į Nojų juto tarp jų tvyrantį karštį, jo kūną
ir tvirtai ją apglėbusią ranką. Ir jos kūnas pradėjo vir­
pėti nuo tokio paties laukimo, išgyvento tada, kai jie
pirmą kartą buvo kartu.
Atrodė taip teisinga čia būti. Viskas savo vietose.
Ugnis, gėrimas, audra - nebegalėjo būti tobuliau. Lyg
stebuklas rodėsi ir tai, kad jų metai, praleisti atskirai,
tapo visai nebesvarbūs.
Už lango dangų vėl perskrodė žaibas. Ugnis, skleis­
dama karštį, šoko ant iki baltumo įkaitusių malkų. Spa­
lio lietus aklinai uždengė langus, nuslopindamas visus
kitus garsus. Tuomet jie atsidavė tam, su kuo kovojo
visus keturiolika metų. Elė pakėlė galvą nuo jo peties,
pažvelgė į jį primerktomis akimis, ir Nojus švelniai pa­
bučiavo ją į lūpas. Ji kilstelėjo ranką prie jo veido, pa­
lietė skruostą ir meiliai paglostė. Jis lėtai pasilenkė ir
vėl ją pabučiavo, vis dar labai švelniai ir atsargiai, o ji
atsilygino tuo pačiu, jausdama, kaip išsiskyrimo metai
tirpsta aistroje.
Ji užsimerkė ir pravėrė lūpas, jo pirštai lėtai ir lengvai
slinko jos rankomis aukštyn ir žemyn. Jis bučiavo jos ka­
klą, skruostus, akių vokus, ji juto vėsą tose vietose, kurias
lietė jo lūpos. Ji paėmė jo ranką ir nuvedė prie savo krūtų.
Kai jis švelniai per ploną audinį jas palietė, iš jos gerklės
išsprūdo kūkčiojimas.

142
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Pasaulis atrodė pasakiškas. Elė atšlijo nuo jo, ir ugnis

raudonai nušvietė jos veidą. Be žodžių pradėjo segioti jo
marškinių sagas. Nojus stebėjo jos judesius, klausėsi jos
švelnaus kvėpavimo. Jos ranka slydo vis žemiau. Su kie­
kviena saga jos pirštai vis lietė jo kūną, jis matė ją meiliai
besišypsančią. Kai ji pagaliau baigė segioti marškinius,
pajuto, kaip delnai nuslydo po jais, lietė jį kiek įmano­
ma atsargiau, tyrinėjo kūną. Jis buvo įkaitęs, ir ji perbė­
go ranka per jo sudrėkusią krūtinę, tarp pirštų jausdama
plaukus. Pasilenkusi prie jo, švelniai pabučiavo jam ka­
klą, nutraukdama jam marškinius ant pečių ir surakinda­
ma jo rankas už nugaros. Ji pakėlė galvą ir leidosi jo bu­
čiuojama, kol jis judino pečius, stengdamasis išsivaduoti
iš rankovių.
Bučiuodamas lėtai ištiesė rankas. Kilstelėjo jos marš­
kinius, lėtai perbraukė pirštu per pilvą, prieš pakeldamas
jos rankas ir nutraukdamas drabužį. Kai jis palenkė galvą
ir bučiavo jai tarp krūtų lėtai slinkdamas prie kaklo, jai
pritrūko oro. Jo rankos švelniai glostė jos nugarą, rankas,
pečius, ji juto, kaip jų įkaitę kūnai spaudžiasi vienas prie
kito, oda prie odos. Jis bučiavo jos kaklą švelniai krams­
nodamas, ji pakėlė klubus leisdama nutraukti kelnaites.
Ji ranka siekė jo džinsų, atitraukė užtrauktuką ir žiūrėjo,
kaip Nojus juos nusitraukia. Kol jų nuogi kūnai pagaliau
susiglaudė, jie judėjo lyg sulėtintame kino filme, abu vir­
pėdami prisiminę tai, kuo kadaise dalijosi.

143
 N I CHOL AS SPARKS

Nojus pervedė liežuviu jos kaklą, delnais slinkda­

mas lygia įkaitusia jos krūtų oda, paskui pilvu žemyn
pro bambą ir vėl aukštyn. Jautėsi pakerėtas jos grožio.
Blizgantys plaukai, apšviesti liepsnos, tiesiog žaižaravo.
Oda buvo glotni ir graži, kone tviskanti židinio ugnies
šviesoje. Ant savo nugaros juto jos raginančias rankas.
Jie gulėjo arti ugnies, oras buvo pritvinkęs karščio.
Jos nugara lengvai išsilenkė, kai jis vienu judesiu ją už­
gulė. Jis palinko virš jos ant visų keturių, apžergęs jos
šlaunis. Pakėlusi galvą ji giliai kvėpuodama bučiavo jo
smakrą ir kaklą. Perbraukė ranka jo plaukus, jis laikėsi
pakibęs virš jos. Jo rankų raumenys buvo įsitempę. Vi­
liojamai suraukusi antakius ji patraukė jį arčiau savęs,
bet jis atsispyrė. Tik nusileido žemiau, švelniai pasitry­
nė krūtine ir pajuto, kaip jos kūnas nekantriai reaguo­
ja. Bučiuodamas kiekvieną jos kūno dalelę jis lėtai ju­
dėjo pirmyn ir atgal, klausydamasis jos mielų, aistringų
aimanų.
Glostė, kol ji nebeištvėrė, ir pagaliau, kai jie tapo
lyg vienas kūnas, ji garsiai riktelėjo ir smarkiai įsikibo
pirštais jam į nugarą. Ji panardino savo veidą į jo kaklą,
juto jį giliai savyje, pažino jo jėgą ir švelnumą, raume­
nis ir sielą. Ji ritmiškai judėjo kartu su juo, leidosi jo
vedama ten, kur jis norėjo, kad ji būtų.
Elė atmerkė akis, žiūrėjo jį židinio šviesoje ir grožė­
josi. Nojaus kūnas blizgėjo krištoliniu prakaitu, kuris

144
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

lašeliais lyg karoliukais ritosi jo krūtine, paskui krito

ant jos kaip lietaus lašai už lango. Ir su kiekvienu lašu,
su kiekvienu atodūsiu ji pati, visos jos pareigos ir visi
gyvenimo momentai tolo ir darėsi nebesvarbūs.
Jų kūnai spinduliavo visišku atsipalaidavimu ir pa­
sitenkinimu, jai buvo atlyginta iki tol nepažintu po­
jūčiu. Tas jausmas tęsėsi ir kartojosi, vilnydamas jos
kūnu ir įkaitindamas, kol galiausiai nuslūgo, paliko ją
virpančią po Nojumi, vos atgaunančią kvapą. Bet tą
akimirką, vos nurimęs, jis netruko atgimti, ir nauji po­
jūčiai sekė vienas po kito. Kai lietus liovėsi ir nusileido
saulė, jos kūnas buvo išsekęs, tačiau vis dar trokštantis
malonumo.
Jie praleido dieną vienas kito glėbyje kartkartėmis
mylėdamiesi prie židinio, paskui apsikabinę žiūrėjo į
malkas ryjančias liepsnas. Kartais jis deklamuodavo
vieną iš savo mėgstamų eilėraščių, o ji, gulėdama šalia
jo, klausėsi užmerktomis akimis, įsijausdama į žodžius.
Kai būdavo pasiruošę, jie vėl susijungdavo, ir tarpuo­
se tarp bučinių, apglėbęs ją, Nojus šnabždėjo meilės
žodžius.
Taip jie praleido visą vakarą, norėdami atsigriebti už
atskirai pragyventus metus, ir tą naktį jie miegojo vie­
nas kito glėbyje. Kartkartėmis jis pabusdavo ir žiūrė­
davo į ją, į jos pailsusį spinduliuojantį kūną, ir atrodė,
kad viskas šiame pasaulyje staiga stojo į savo vietas.

145
 NI CHOL AS SPARKS

Akimirką, kai jis žiūrėjo į ją prieš auštant, jos akys

suplazdėjusios atsimerkė, ji nusišypsojo ir palietė jo
veidą. Jis švelniai priglaudė pirštus prie jos lūpų, kad ji
nekalbėtų, ir jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą.
Kada gumulas jo gerklėje atslūgo, jis jai sušnabždėjo:
—Tu esi atsakas į kiekvieną mano sukalbėtą maldą.
Esi daina, svajonė, kuždesys, ir tiesiog nežinau, kaip
galėjau taip ilgai be tavęs gyventi. Ele, aš tave myliu la­
biau, nei gali įsivaizduoti. Visada tave mylėjau ir visada
mylėsiu.
—O, Nojau, - ištarė Elė, prisitraukdama jį arčiau
savęs. Ji troško jo kaip nieko kito, jai jo dabar reikėjo
labiau nei kada nors anksčiau.
 Teismo salė

Kiekvėliau tą rytą trys vyrai - du advokatai ir teisėjas -

sėdėjo teisėjo kabinete. Lonas baigė kalbėti. Atėjo metas
prabilti teisėjui:
- Tai neįprastas prašymas, - prakalbo jis, įvertinęs si­
tuaciją. - Man atrodo, kad teismo procesas tikrai galėtų
baigtis šiandien. Norite pasakyti, kad šio skubaus reikalo
negalima atidėti iki vakaro ar rytojaus ryto?
- Ne, Jūsų Kilnybe, negalima, - atšovė Lonas greičiau,
nei reikėjo. „Atsipalaiduok ir giliai įkvėpk“, - paliepė jis
sau.
- Ir tai neturi nieko bendra su byla?

147
 N I CHOL AS SPARKS

- Ne, Jūsų Kilnybe. Tai asmeniškas reikalas. Žinau, tai

neįprasta, bet man tikrai reikia tuo pasirūpinti.
„Jau geriau“, —pasakė jis pats sau.
Teisėjas atsilošė kėdėje tarsi akimirką jį vertintų.
- Pone Beitsai, ką jūs dėl to pasakysite?
Beitsas atsikrenkštė.
- Ponas Hamondas paskambino man šį rytą ir aš jau
pasikalbėjau su savo klientais. Jie neprieštarauja, kad byla
būtų atidėta iki pirmadienio.
- Aišku, - tarė teisėjas. - Ar esate tikras, kad tai ne­
prieštarauja jūsų klientų interesams?
- Esu tikras, - pasakė jis. - Ponas Hamondas sutiko
atnaujinti diskusiją konkrečiu klausimu, kuris šiame po­
sėdyje aptartas nebuvo.
Teisėjas griežtai nužvelgė juos abu ir susimąstė.
- Man tai nepatinka, - tarė jis pagaliau, - visai ne­
patinka, bet ponas Hamondas niekada anksčiau nebuvo
prašęs ko nors panašaus, ir aš suprantu, kad tai jam labai
svarbu.
Jis padelsė, norėdamas padaryti įspūdį, tuomet žvilgte­
lėjo į kažkokius popierius ant savo rašomojo stalo ir tarė:
- Sutinku padaryti pertrauką iki pirmadienio. Lygiai
devintos valandos.
- Dėkoju, Jūsų Kilnybe, - tarė Lonas.
Po dviejų minučių jis paliko teismo rūmus. Nuėjo link
mašinos, stovinčios kitoje gatvės pusėje, sėdo į ją ir dre­
bančiomis rankomis išvažiavo Niu Berno link.
 Netikėta viešnia

Nojus paruošė pusryčius Elei, kol ji dar miegojo sve­

tainėje. Nieko ypatinga, tik kiaulienos, sausainių ir ka­
vos. Kai ji pabudo, jis padėjo padėklą šalia jos ir, vos
baigę valgyti, jie vėl mylėjosi. Tam nebuvo pabaigos ir
akivaizdžiai patvirtino tai, kuo jie dalijosi praėjusį vakarą.
Elė išlenkė nugarą ir paskutinės jausmų atoslūgio bangos
metu garsiai suriko, apglėbė jį rankomis. Jie gulėjo išsekę,
buvo girdėti tik jų vienodas kvėpavimas.
Kartu jie nusimaudė po dušu, paskui Elė apsivilko su­
knelę, kuri per naktį išdžiūvo. Rytąji praleido su Nojumi.
Abu pašėrė Klem ir patikrino langus, ar audra nepadarė

149
 NI CHOL AS SPARKS

žalos. Pasirodė, kad buvo išverstos dvi pušys, o nuo pa­

šiūrės stogo vėjas nupūtė keletą malksnų. Nepaisant šito,
likusio turto audra beveik nepalietė.
Bemaž visą rytą Nojus laikė ją už rankos. Jie bendravo
nesivaržydami, nors kartais Nojus nustodavo kalbėjęs ir tik
įdėmiai į ją žiūrėdavo. Tokiomis akimirkomis ji suprasda­
vo, kad reikėtų ką nors pasakyti, bet taip ir nesugalvojo
nieko prasminga. Paskendusi mintyse ji tik nenustojo jo
bučiavusi.
Prieš pat vidudienį Nojus ir Elė nuėjo ruošti priešpie­
čių. Abu buvo išalkę, nes vakar mažai valgė. Valgyti pa­
sigamino iš turimų atsargų: išsikepė viščiuką, dar vieną
partiją sausainių ir abu užkandžiavo verandoje, klausyda­
miesi strazdo serenadų.
Jau būnant viduje ir plaunant indus, pasigirdo beldi­
mas į duris. Nojus paliko Elę virtuvėje.
Kažkas pabeldė dar kartą.
—Ateinu, —pasakė Nojus.
Vėl beldimas. Dar kartą. Garsesnis.
Jis priėjo prie durų.
Bar bar.
—Ateinu, —pakartojo jis ir atidarė duris.
—O, Dieve.
Kurį laiką jis spoksojo į gražią, penktą dešimtį pradė­
jusią moterį, kurią būtų atpažinęs bet kur.
Nojui užėmė žadą.

150
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Sveikas, Nojau, —ištarė ji pagaliau.

Nojus tylėjo.
—Ar galiu įeiti? - paklausė ji tvirtu, emocijų neišduo­
dančių balsu.
Jis sumikčiojo atsakymą, o ji praėjo pro jį ir sustojo
priešais laiptus.
—Kas atėjo? - šūktelėjo Elė iš virtuvės, ir moteris, iš­
girdusi jos balsą, atsisuko.
-Tavo mama, - pagaliau atsakė Nojus ir iškart išgirdo
dūžtančio stiklo garsą.

+ 3(C

—Žinojau, kad čia tave rasiu, —pasakė Ana Nelson

savo dukteriai, kai jie trise susėdo prie kavos stalelio
svetainėje.
—Kaip galėjai būti tokia tikra?
—Tu juk mano dukra. Vieną dieną, kai turėsi savo
vaikų, tu irgi žinosi atsakymą. - Ji nusišypsojo, bet jos
elgesys buvo šaltas, ir Nojus įsivaizdavo, kaip jai turėtų
būti sunku. - Aš mačiau straipsnį ir tavo reakciją. Be
to, pastebėjau, kokia įsitempusi buvai paskutines porą
savaičių. Kai pasakei, kad važiuoji į parduotuves prie
pakrantės, žinojau tiksliai, ką turi galvoje.
—O kaip tėtė?
Ana Nelson papurtė galvą.

151
 N I CH OL A S SPARKS

- Apie tai nekalbėjau nei su tavo tėvu, nei su kuo kitu.

Niekam neprasitariau ir kur šiandien važiuoju.
Prie stalo įsivyravo tyla, visi mąstė, kas bus toliau. Ana
išliko rami.
- Dėl ko atvykai? - pagaliau neištvėrė Elė.
Motina kilstelėjo antakį.
- Manau, kad man reikėtų tavęs to klausti.
Elė išbalo.
- Atvykau, nes turėjau atvykti, - tarė jos motina. -
Esu įsitikinusi, kad ir tu atvažiavai čia dėl tos pačios prie­
žasties. Ar aš teisi?
Elė linktelėjo.
Ana pasisuko į Nojų:
- Šios pastarosios pora dienų tikriausiai buvo pilnos
staigmenų?
- Taip, - atsiliepė jis paprastai ir Ana jam nusišypsojo.
- Žinau, kad atrodo kitaip, bet man visada patikai,
Nojau. Tik nemaniau, kad tinki mano dukrai. Ar gali tai
suprasti?
Jis papurtė galvą ir rimtai tarė:
- Ne, tikrai ne. Tai buvo neteisinga tiek mano, tiek
Elės atžvilgiu, kitaip jos čia nebūtų.
Ana stebėjo jį kalbantį, tačiau neištarė nė žodžio. Nu­
jausdama artėjantį ginčą įsiterpė Elė:
- Ką turėjai omenyje sakydama, kad reikėjo čia atva­
žiuoti? Ar nepasitiki manimi?

152
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Ana nusisuko nuo dukters.

-Tai neturi nieko bendra su pasitikėjimu. Tai susiję su
Lonu. Vakar vakare jis paskambino man į namus pasakyti
apie Nojų ir šiuo metu jis kaip tik pakeliui į čia. Buvo
labai nusiminęs. Pamaniau, kad norėsi žinoti.
Elė giliai atsiduso:
- Jis važiuoja čia?
- Taip. Susitarė, kad teismo procesą atidėtų kitai savai­
tei. Jeigu jis dar ne Niu Berne, tai jau netoli.
- Ką jam pasakei?
- Nedaug. Bet jis žinojo. Jis pats viską išsiaiškino. Pri­
siminė, kaip prieš kelerius metus buvau prasitarusi apie
Nojų.
Elei išdžiūvo burna.
- Ar jam pasakei, kad aš čia?
- Ne, ir nesakysiu. Tai tik judviejų reikalas. Kadangi
jį pažįstu, neabejoju, kad, jei pasiliksi, jis tave čia suras.
Reikia tik poros skambučių atitinkamiems žmonėms. Juk
ir aš sugebėjau tave rasti.
Nors akivaizdžiai susirūpinusi, Elė nusišypsojo
motinai.
- Ačiū, —pasakė ji ir mama paėmė ją už rankos.
- Žinau, kad mes skirtingos, Ele, ir ne viską matome
vienodai. Nesu tobula, tačiau tave augindama dariau vis­
ką, ką galėjau. Aš - tavo mama ir visada ja būsiu, o tai
reiškia, kad visada tave mylėsiu.

153
 NI CHOL AS SPARKS

Akimirksnį Elė patylėjo, o tuomet paklausė:

- Kaip man pasielgti?
- Nežinau, Ele. Spręsti tau. Bet aš apie tai pagalvo­
čiau. Nuspręsk pati, ko iš tiesų nori.
Elė nusisuko. Jos akys paraudo ir po akimirksnio
skruostu nuriedėjo ašara.
- Nežinau... - pralemeno ji; motina suspaudė jos
ranką. Ana pažvelgė į Nojų, kuris sėdėjo nuleidęs galvą
ir atidžiai klausėsi. Lyg pajutęs užuominą ir sutikęs jos
žvilgsnį, jis supratingai linktelėjo ir išėjo iš kambario.
Jam išėjus Ana sušnabždėjo:
- Ar tu jį myli?
- Taip, myliu, - atsakė Elė tyliai. - Labai.
- O ar myli Loną?
- Taip, myliu ir jį. Jis man brangus, bet kitaip. Su juo
taip nesijaučiu kaip su Nojumi.
- Niekas už tave nenuspręs, - tarė motina ir paleido
Elės ranką. —Negaliu priimti sprendimo už tave, tik pati
gali tai padaryti. Bet noriu, kad žinotum, jog tave myliu.
Ir visada mylėsiu. Žinau, kad tai nepadės, bet tik tiek
galiu padaryti.
Ji pasiėmė rankinę ir iš jos ištraukė pluoštą laiškų, su­
rištų juostele. Vokai buvo seni ir nuo laiko pageltę.
- Tai Nojaus tau rašyti laiškai. Aš jų neišmečiau ir
niekada taip ir neatplėšiau. Aišku, kad neturėjau jų nuo

154
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

tavęs slėpti, ir dėl to gailiuosi. Norėjau tave apsaugoti.

Nesupratau...
Elė juos paėmė ir apstulbusi perbėgo pirštais.
- Metas važiuoti, Ele. Turi apsispręsti, o laiko nedaug.
Gal nori, kad mieste tavęs palaukčiau?
Elė papurtė galvą.
- Ne, tai mano reikalas.
Ana linktelėjo ir kurį laiką susimąsčiusi stebėjo duk­
terį. Galiausiai atsistojo, apėjo aplink stalą, pasilenkė ir
pabučiavo ją į skruostą. Elė pakilo ir apkabino mamą; ji
suprato, kad dukra dvejoja.
- Ką ruošiesi daryti? - paklausė motina, traukdamasi
atatupsta. Stojo ilga tyla.
- Nežinau, - pagaliau tarė Elė.
Jos dar pastovėjo apsikabinusios.
- Ačiū, kad atvažiavai, - pasakė Elė. - Aš tave myliu.
- Ir aš tave.
Elei pasigirdo, kad žengdama link durų mama su­
šnabždėjo: „Klausyk savo širdies“, bet ji nebuvo tuo tikra.
 Kryžkelės

Anai Nelson išeinant, Nojus atidarė duris.

- Sudie, Nojau, - pasakė ji tyliai. Jis be žodžių linkte­
lėjo. Abiem buvo aišku, kad daugiau nėra ką sakyti. Ji nu­
sisuko ir išėjo, uždarydama paskui save duris. Nojus matė,
kaip ji nuėjo prie mašinos, įsėdo ir neatsigręždama nuva­
žiavo. „Stipri moteris“, - pamanė jis sau. Tapo aišku, iš kur
stiprybės sėmėsi Elė.
Žvilgtelėjęs į svetainę ir pamatęs, kad Elė sėdi panarinu­
si galvą, Nojus nuėjo į galinę verandą supratęs, jogjai reikia
pabūti vienai. Slinko minutės, o jis ramiai sėdėjo supama­
jame krėsle, nenuleisdamas akių nuo tekančio vandens.

157
 NI C H OL A S SPARKS

Atrodė, praslinko amžinybė, kol jis išgirdo atsidarant

galines duris. Tada dar neatsisuko į ją pažvelgti —kažko­
dėl negalėjo, —tik išgirdo ją sėdantis į krėslą šalia.
- Man labai gaila, —prašneko Elė. —Nemaniau, kad
taip atsitiks.
Nojus pakraipė galvą.
- Nesijausk kalta. Abu žinojome, kad anksčiau ar vė­
liau taip nutiks.
- Bet vis tiek sunku.
- Žinau. —Pagaliau jis pasisuko į ją ir paėmė ją už
rankos. —Ar galiu kuo padėti, kad būtų lengviau?
Ji papurtė galvą:
- Ne, tikrai ne. Aš turiu tai padaryti pati. Be to, dar
nežinau, ką jam pasakysiu.
Elė nuleido akis; jos balsas pritilo ir nutolo, lygji kal­
bėtųsi su savimi.
- Manau, tai priklausys nuo jo ir nuo to, ką jis žino.
Jei mama teisi, jam galėjo kilti įtarimų, bet jis dėl nieko
nėra tikras...
Nojus pajuto spazmus skrandyje. Kai jis pagaliau
prabilo, jo balsas buvo tvirtas, bet Elė girdėjo jame
skausmą.
- Juk tu nesiruoši jam pasakyti apie mus, tiesa?
- Nežinau. Tikrai nežinau. Būdama svetainėje vis
klausiau savęs, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo.

158
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

- Ji suspaudė jo ranką. —Žinai, koks buvo atsaky­

mas? Ogi tas, kad noriu dviejų dalykų. Pirmiausia noriu
tavęs. Noriu mūsų. Aš tave myliu ir visada mylėsiu.
Prieš kalbėdama toliau ji giliai įkvėpė:
- Bet aš taip pat noriu laimingos pabaigos, kad nie­
ko neįžeisčiau. Žinau, kad, jei pasiliksiu, žmonės įsižeis.
Ypač Lonas. Nemelavau sakydama, kad jį myliu. Su juo
nesijaučiu kaip su tavimi, bet jis man rūpi ir jo atžvilgiu
tai būtų neteisinga. Pasilikdama čia įžeisiu ir savo šeimą,
ir draugus. Išduosiu kiekvieną, kurį pažįstu... Nemanau,
kad galiu taip pasielgti.
- Negali nugyventi gyvenimo dėl kitų. Turi daryti tai,
kas teisinga tau, netgi jei tai skaudina mylimus žmones.
- Žinau, - atsiliepė ji, - kad ir kurį pasirinkčiau, turė­
siu su tuo gyventi. Amžinai. Turiu rasti jėgų eiti į priekį
ir nebesidairyti atgal. Ar gali tai suprasti?
Jis pakraipė galvą ir bandė išlaikyti balsą tvirtą:
- Ne visai. Ne, jei tai reiškia, kad prarasiu tave. Nega­
liu to dar kartą patirti.
Ji nuleido galvą, bet tylėjo. Nojus kalbėjo toliau:
- Ar tu tikrai galėtum mane palikti, nesidairydama
atgal?
Prieš atsakydama ji prikando lūpą. Jos balsas ėmė
trūkčioti:
- Nežinau. Tikriausiai ne.
- Ar Lono atžvilgiu tai būtų teisinga?

159
 N I CHOL AS SPARKS

Ji atsakė ne iš karto. Atsistojo, nusišluostė veidą, nuė­

jo prie verandos krašto ir atsirėmė į stulpą. Sukryžiavusi
rankas įbedė akis į vandenį ir tik paskui ramiai atsakė:
-Ne.
—Taip neturėtų būti, Ele, —tarė jis. —Anksčiau to ne­
galėjome padaryti, o dabar mes suaugę žmonės ir galime
rinktis. Mums lemta būti drauge. Juk visada ir buvome.
Jis priėjo prie jos ir uždėjo ranką jai ant peties.
- Nenoriu nugyventi likusio gyvenimo galvodamas
apie tave ir svajodamas apie tai, kaip galėjo viskas susi­
klostyti. Pasilik su manim, Ele.
Jos akys paplūdo ašaromis.
—Nežinau, ar galiu, - pagaliau sušnabždėjo ji.
—Gali, Ele... Negalėsiu gyventi ir būti laimingas žino­
damas, kad esi su kitu. Tai nužudys dalį manęs. Tai, ką tu­
rime, retai pasitaiko ir per gražu, kad galėtume atsisakyti.
Ji neatsiliepė. Po akimirksnio Nojus švelniai atgręžė
ją į save, paėmė už rankų ir žiūrėjo, tetrokšdamas išvysti
jos žvilgsnį. Pagaliau Elė pakėlė į jį nuo ašarų drėgnas
akis. Po ilgos tylos Nojus pirštais nubraukė ašaras jai nuo
skruostų, jo žvilgsnis suspindo švelnumu. Jis užsikirto
pamatęs, ką sako mylimosios akys.
- Ar tikrai nesiruoši pasilikti? - Jis vos šyptelėjo. -
Nori, bet negali.
- O, Nojau, - pralemeno ji ir vėl pasirodė ašaros. -
Prašau, pamėgink suprasti...

160
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Jis pabandė ją sustabdyti:

- Žinau, ką nori pasakyti, matau tavo akyse, bet neno­
riu to suprasti, Ele. Netrokštu tokios baigties. Noriu, kad
tai niekada nesibaigtų. Jei tu išvyksi, abu žinome, kad
niekada nebepasimatysime.
Ji palinko prie jo ir prapliupo verkti dar smarkiau.
Nojus tramdė save, kad nepravirktų pats.
Apsivijęs ją rankomis tarė:
- Ele, negaliu priversti tavęs likti su manimi. Kad ir
kas nutiktų mano gyvenime, niekada nepamiršiu šių po­
ros dienų. Svajojau apie tai metų metus.
Jis švelniai ją pabučiavo, ir jie apsikabino kaip prieš dvi
dienas, kai ji išlipo iš automobilio. Pagaliau Elė jį paleido
ir nusišluostė ašaras.
- Turiu pasiimti savo daiktus, Nojau.
Jis nėjo su ja į vidų, prislėgtas atsisėdo j krėslą. Matė
ją einančią ir klausėsi, kol nebesigirdėjo jokių garsų. Ji
išniro iš namo kiek vėliau, nešina viskuo, ką buvo atsi­
vežusi, priėjo prie jo nuleidusi galvą ir įteikė jam piešinį,
nupieštą praėjusį rytą. Jį imdamas Nojus pastebėjo, kad ji
tebeverkia.
- Štai, Nojau. Nupiešiau tau.
Paėmęs lapą Nojus lėtai jį išvyniojo saugodamas, kad
neįplėštų. Jame buvo du atvaizdai, vienas jų dengė kitą.
Didžiausią dalį priekiniame plane užėmė portretas. Jis
vaizdavo Nojų ne prieš keturiolika metų, bet tokį, koks

161
 NI C H OL A S SPARKS

yra dabar. Ji buvo nupiešusi kiekvieną jo veido detalę,

netgi randą. Atrodė, lyg kopijavo neseniai padarytą jo
nuotrauką.
Antras vaizdas buvo namo fasadas. Ir čia detalės taip
pat neįtikėtinos, tarsi ji būtų dariusi eskizą sėdėdama po
ąžuolu.
- Jis puikus, Ele. Ačiū. - Jis pasistengė išspausti šyp­
seną. - Sakiau, kad tu menininkė.
Ji linktelėjo nuleidusi akis ir suspaudusi lūpas. Jai rei­
kėjo važiuoti.
Netardami nė žodžio, jie lėtai nužingsniavo prie ma­
šinos. Kai ją priėjo, Nojus su ašaromis akyse vėl apkabi­
no Elę. Bučiavo jos lūpas, skruostus, tada pirštu švelniai
brūkštelėjo per tas vietas, kur buvo bučiavęs.
- Aš tave myliu, Ele.
- Ir aš tave.
Nojus atidarė mašinos dureles ir jie pasibučiavo dar
kartą. Tada ji nuslydo už vairo, neatitraukdama nuo
jo akių. Salia savęs pasidėjo ryšulėlį laiškų ir pinigi­
nę, susiradusi raktą, nervingai jį pasuko. Automobilis
lengvai užsivedė, variklis ėmė nekantriai suktis. Laikas
išvažiuoti.
Abiem rankom Nojus užtrenkė mašinos dureles, Elė
nuleidusi lango stiklą žiūrėjo į jo rankų raumenis, liū­
dną šypseną ir įdegusį veidą. Kai ji ištiesė ranką, Nojus
akimirkai švelniai prie jos prisilietė.

162
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Pasilik su manimi, —be garso ištarė Nojus, ir tai

buvo dar skaudžiau, negu Elė galėjo tikėtis. Ašaros liete
liejosi, bet kalbėti ji negalėjo. Nenoriai, nusukusi akis
į šalį, ištraukė savo ranką iš jo rankos, įjungė pavarą ir
lengvai nuspaudė pedalą. Jei neišvyks dabar, neišvyks
niekada. Automobiliui pradėjus riedėti Nojus mažumė­
lę atsitraukė.
Supratus situacijos tikrumą jį kone apėmė transas.
Stebėjo mašiną lėtai riedant pirmyn, girdėjo, kaip po
ratais gurgžda žvyras. Automobilis lėtai sukasi nuo jo į
kelią, sugrąžinsiantį Elę į miestą. Išvažiuoja —palieka!
Nuo to vaizdo Nojui apsvaigo galva.
Juda į priekį... Dabar pro jį...
Ji mostelėjo ranka paskutinį kartą, jau be šypsenos, ir
ėmė didinti greitį. Jis mostelėjo jai pavymui.
—Neišvažiuok, —norėjo sušukti jis, automobiliui vis
labiau tolstant. Tačiau nieko taip ir neišrėkė, o po aki­
mirkos mašinos nebebuvo matyti ir Elės buvimą čia iš­
davė tik automobilio paliktos vėžės.
Ilgą laiką jis stovėjo nejudėdamas. Elė išvyko taip pat
greitai, kaip ir atvyko. Šį kartą visam laikui. Amžinai.
Tada jis vėl užsimerkė, dar kartą regėdamas, kaip ji
važiuoja, kaip jos mašina nesulaikomai nuo jo tolsta ir
su savimi išsiveža jo širdį.
Kad ir kaip liūdna, teko pripažinti, kad ji daugiau
nebeatsisuko, kaip ir jos motina.
 Laiškas iš vakardienos

Vairuoti su ašaromis akyse buvo sunku, bet ji vis tiek

važiavo vildamasi, kad į viešbutį nuves instinktas. Stiklas
tebebuvo nuleistas, atrodė, kad grynas oras padės jai pra­
blaivėti, tačiau nepadėjo. Niekas nepadėtų.
Elė jautėsi pavargusi, nežinia, ar užteks stiprybės, kai
reikės kalbėtis su Lonu. Ką ji pasakys? Dar nenumanė,
tačiau tikėjosi, kad laikui atėjus ką nors sugalvos.
Taip turėtų būti.
Kol privažiavo pakeliamąjį tiltą, vedantį į Fronto ga­
tvę, ji šiek tiek susitvardė. Ne visai, tačiau pakankamai,
kad galėtų kalbėti su Lonu. Bent jau jai taip rodėsi.

165
 NI CHOL AS SPARKS

Eismas nebuvo intensyvus, todėl važiuodama per

Niu Berną Elė turėjo laiko stebėti nepažįstamus žmo­
nes, skubančius savo reikalais. Degalinėje mechanikas
žiūrėjo po automobilio kapotu, kitas žmogus, tikriau­
siai mašinos savininkas, stovėjo šalia. Už „Hoffman-
Lein“ parduotuvės dvi moterys, plepėdamos ir spokso-
damos į vitrinas, stūmė vežimėlius su vaikais. Priešais
„Hearns“ juvelyrikos parduotuvę jaunas pasiturinčiai
apsirengęs vyras energingai žingsniavo nešinas portfe­
liu. Padariusi dar vieną posūkį ji pastebėjo jauną vyrą
iškraunantį bakalėjos prekes iš sunkvežimio, užtverusio
dalį gatvės. Gal jo laikysena, o gal judesiai priminė jai
Nojų, gaudantį krabus prie molo.
Kai užsidegė raudona šviesoforo šviesa, Elė sustabdė
mašiną ir priekyje, tolėliau nuo gatvės, išvydo viešbutį.
Užsidegus žaliai šviesai ji giliai įkvėpė ir lėtai pajudėjo
stovėjimo aikštelės, kuria viešbutis naudojosi su pora
kitų įmonių, link. Lono automobilis stovėjo arčiausiai.
Vieta šalia jo buvo tuščia, bet Elė ją pravažiavo ir pasi­
rinko kitą, toliau nuo aikštelės pradžios.
Ji pasuko raktą ir variklis tuoj pat užgeso. Dėklėje
susirado veidrodėlį ir šepetį plaukams, gulėjusius ant
Siaurės Karolinos žemėlapio. Pažvelgusi į save pamatė,
kad akys tebėra raudonos, vokai pabrinkę. Kaip ir vakar
po lietaus, išvydusi savo atvaizdą pasigailėjo, kad nepa­
siėmė jokios kosmetikos, tik kažin ar ji dabar padėtų.

166
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Pabandė plaukus užleisti ant vienos veido pusės, paskui

ant abiejų, bet to sumanymo galiausiai atsisakė.
Ji pasiekė rankinę, išsiėmė laikraščio iškarpą ir per­
žvelgė straipsnį, dėl kurio čia atvyko. Sunku patikėti,
kad praėjo tik trys savaitės, o tiek daug visko nutiko.
Nejaugi ji atvyko tik užvakar? Rodosi, kad nuo pietų su
Nojumi prabėgo visas gyvenimas.
Medžiuose šnekėjo varnėnai. Sklaidėsi debesys, tarp
baltų lopinėlių mėlynavo dangus. Saulė vis dar buvo pasi­
slėpusi, bet dangus jau skaidrėjo. Diena turėtų būti graži.
Kaip norėtųsi tokią dieną praleisti su Nojumi... Apie jį
pagalvojusi Elė tuoj pat prisiminė motinos atvežtus laiš­
kus ir juos paėmė.
Atrišo ryšulėlį, susirado pirmą Nojaus jai siųstą laiš­
ką. Jau ruošėsi atplėšti voką, bet susilaikė, nes numanė,
kas jame parašyta. Be abejonės, kažkas paprasta - aprašyti
nuveikti darbai, vasaros įspūdžiai, gal ko nors klausiama.
Juk tikėjosi gauti atsakymą. Vietoje pirmojo, iš laiškų
krūvelės ji išsitraukė paskutinį laišką. Atsisveikinimo. Šis
ją domino daug labiau už kitus. Kaip jis apie tai kalbėjo?
Kaip ji būtų tai pasakiusi?
Vokas buvo nestoras. Vienas, gal du puslapiai. Kad ir
ką jis rašė, laiškas neatrodė ilgas. Pirmiausiai jį apvertė
voką ir apžiūrėjo kitą pusę. Jokios pavardės, tik gatvės
pavadinimas Naujajame Džersyje. Užgniaužusi kvapą Elė
nagu atklijavo voką.

167
 NI C H OL A S SPARKS

Išlankstydama popierių pastebėjo, kad laiškas rašytas

1935-ųjų kovą. Dveji su puse metų be atsakymo.
Nesunku buvo įsivaizduoti Nojų prie seno rašomojo
stalo kuriantį jai laišką ir jaučiantį, kad tai jau pabaiga.
Jai pasirodė, kad popieriuje mato ašarų dėmes. O gal tai
tik jos vaizduotė?
Pro mašinos langą liejosi švelni balta saulės šviesa. Iš­
tiesinusi lapą, Elė pradėjo skaityti:

Mano brangioji Ele,

Nežinau, ką pridurti, be to, kadpraeitą naktį ne­
galėjau užmigti nujausdamas, kad tarp mūsų viskas
baigta. Nebūčiau patikėjęs, kad man teks tai išgyven­
ti, bet žvelgdamas atgal matau, kad, deja, kitaip ir
negalėjo būti.
Tu ir aš esame skirtingi. Abu atėję iš kitokių pa­
saulių, nors tu buvai vienintelė, išmokiusi mane su­
prasti meilės vertę. Parodei man, kaip reikia rūpintis
kitu, ir dėl to tapau geresnis. Noriu, kad visuomet tai
prisimintum.
Dėl to, kas atsitiko, nepykstu. Priešingai, esu ra­
mus žinodamas, kad tai, kas mus siejo, buvo tikra, ir
aš laimingas, kad nors trumpai galėjome būti kartu.
Galbūtgyvensime naujus gyvenimus, betjei kada ku­
rioje tolimoje šalyje išvysime vienas kitą, ašsu džiaugs­
mu nusišypsosiu ir priminsiu tau, kaip vasarojomepo

168
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

medžiais, brendome meilėje ir mokėmės vienas iš kito.

Gal nors trumpą akimirką pajusi tą patį, apdovanosi
mane šypsniu ir išsaugosiprisiminimus, kuriais visuo­
met dalysimės.
Aš tave myliu, Ele.
Nojus

Ji perskaitė laišką dar kartą, šį kartą lėčiau, prieš dė­

dama į voką perbėgo jį akimis trečią kartą. Ji vėl išvydo
Nojų rašantį ir kiek padvejojo, ar nepaskaičius dar vieno
jo laiško, bet gaišti nebegalėjo. Jos laukė Lonas.
Kai išlipo iš automobilio, jai pakirto kojas. Kiek pa-
delsusi, giliai įkvėpė oro ir nužingsniavo pro mašinų eiles,
nelabai žinodama, ką pasakys sužadėtiniui. Taip ir neap­
sisprendė, kol priėjo duris, jas atidarė ir išvydo vestibiu­
lyje stovintį Loną.
 Žiema dviem

Pasakojimas baigiasi, todėl užverčiu užrašų knygelę,

nusiimu akinius ir nusišluostau akis. Jos nuvargusios ir
paraudusios, nors iki šiol manęs dar neapvylė, bet neabe­
joju, kad netrukus taip atsitiks. Nei jos, nei aš negalime
gyvuoti amžinai. Dabar, kai baigiau skaityti, žiūriu į ją,
bet ji manęs nepastebi. Įsispitrėjo pro langą į kiemą, kur
susitinka draugai ir šeimų nariai.
Manosios akys nuseka jos žvilgsnį ir abu stebime tą
patį vaizdą. Per visus šiuos metus rutina liko nepakitu­
si. Jie kiekvieną rytą pradeda rinktis praėjus valandai po

171
 NI CH OL A S SPARKS

pusryčių. Jauni žmonės vieni arba su šeimų nariais at­

vyksta aplankyti čia gyvenančiųjų. Jie atsineša nuotraukų
ir lauktuvių, sėdi ant suoliukų arba vaikštinėja takais, ku­
rie apsodinti medžiais ir suprojektuoti taip, kad pasijus-
tum esąs gamtoje. Kai kurie pasilieka dienai, tačiau dau­
guma jų išvyksta po kelių valandų, ir kai tai įvyksta, man
visuomet būna liūdna dėl tų, kurie čia lieka. Nors tai ne
mano reikalas, kartais tampa įdomu, ką galvoja mano
draugai, matydami nuvažiuojant savo mylimus žmones.
Niekada jų apie tai neklausiu, suprantu, kad visi turime
teisę į savas paslaptis.
Nors netrukus jums išduosiu keletą savųjų.

* 34c + * *

Kai dedu užrašų knygelę ir didinamąjį stiklą ant stalo

šalia savęs, jaučiu maudimą kauluose ir eilinį kartą su­
vokiu, koks atšalęs mano kūnas. Nepadeda net skaity­
mas ryto saulėje. Tai manęs nebestebina, nes pastaruoju
metu kūnas gyvena pagal savas taisykles.
Tačiau nesu labai nelaimingas. Čia dirbantys žmo­
nės mane pažįsta, žino mano trūkumus ir daro viską,
kad jausčiausi geriau. Ant stalo galo man palikta karš­
tos arbatos ir aš imu ją abiem rankomis. Turiu gerokai
pasistengti, kad įsipilčiau jos į puodelį, nes man reikia

172
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

sušilti, be to, manau, kad judėdamas išvengsiu visiško

sunykimo. Tik, gaila, aš jau sunykęs. Surūdijęs kaip
koks išmestas dvidešimties metų senumo automobilis
Evergleidse.
Sį rytą, kaip ir kasdien, jai skaičiau, nes tai vienas iš
tų dalykų, kuriuos privalau daryti. Ne iš pareigos - nors
manau, kad tai galėtų būti ir dėl to, - tačiau skaitau
dėl kitos, daug romantiškesnės priežasties. Norėčiau pa­
aiškinti kiek išsamiau, bet dar ankstyvas metas ir kal­
bėti apie romantiką iki priešpiečių nelabai išeina, bent
jau man. Be to, įsivaizduoju, kaip viskas susiklostys, ir
būsiu sąžiningas —geriau nesitikėsiu, kad mano viltys
išsipildys.
Būname kartu kiekvieną dieną, bet mūsų naktys pra­
eina atskirai. Gydytojai draudžia man lankyti ją sute­
mus. Su jais aš sutinku ir puikiai žinau priežastis, bet
taisyklių ne visada laikausi. Vėlai vakare, kai būnu ne­
blogos nuotaikos, vogčiomis išsėlinu iš savo kambario,
einu pas ją ir stebiu ją miegančią. Ji apie tai nė nenutuo­
kia. Būna, įeinu, matau, kaip ji kvėpuoja, ir žinau, kad,
jei ne ji, taip ir būčiau likęs viengungis. Žiūrėdamas į
jos veidą, kurį pažįstu geriau nei savąjį, prisimenu, kad
jai taip pat labai rūpėjau, gal net labiau. Nesugebėčiau
paaiškinti, kodėl man tai taip svarbu.
Ten stovėdamas kartais pagalvoju, koks esu laimingas,
kad štai jau bemaž keturiasdešimt devynerius metus esu

173
 NI C H OL A S SPARKS

ją vedęs. Kitą mėnesį tiek ir sukaks. Jai reikėjo kęsti mano

knarkimą visus keturiasdešimt penkerius metus, bet nuo
to laiko mes miegame atskirai. Be jos aš blogai miegu.
Blaškausi ir vartausi, ilgiuosi jos šilumos ir didesnę dalį
nakties guliu atmerktomis akimis, stebėdamas ant lubų
šokančius šešėlius tarsi augalus, vėjo ridenamus per dyku­
mą. Gerai, jei pavyksta numigti porą valandų, nors prieš
aušrą vis tiek pabundu. Bet tai man jau neberūpi.
Greitai ateis pabaiga. Aš tai žinau, o ji nežino. Mano
įrašai dienoraštyje sutrumpėjo, jiems užrašyti reikia ma­
žiau laiko. Dabar jie paprasti, nes dauguma mano die­
nų vienodos. Manau, šiąnakt įrašysiu eilėraštį, kurį man
surado viena seselė numanydama, kad man patiks. Jis
skamba taip:

Taip meilės nebuvau patyręs

Su saldžia ir staigiajėga.
Jos veidas tarsi žiedas tyras
Man širdį pagrobė staiga.

Kadangi mūsų vakarai priklauso tik mums, buvau

paprašytas lankyti ir kitus ligonius. Taip ir darau, nes
aš skaitovas ir esu reikalingas, bent jau taip man sako­
ma. Pereinu koridorius ir pasirenku, kur įeiti, nes esu
per senas aukotis dienotvarkei. Širdies gilumoje juntu,

174
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kam tuo metu manęs labiausiai reikia. Jie mano draugai,

ir pastūmęs jų duris išvystu kambarius, kaip ir manasis,
visuomet pritemdytus, apšviestus tik „Laimės rato“ arba
laidos vedančiosios Vannos dantų. Visur baldai tokie pa­
tys, o televizoriai bliauna, nes nė vienas gyventojų gerai
negirdi.
Man įeinant šypsosi arba vyrai, arba moterys, išjungia
elektros prietaisus ir kalba pašnabždomis.
„Taip džiaugiuosi, kad atėjai“, —sako jie ir klausia
apie mano žmoną. Kai kada jiems pasakoju. Galėčiau
daug pasakoti apie jos meilumą ir žavesį, apie tai, kaip
ji išmokė mane matyti pasaulį tokį gražų, koks jis yra iš
tikrųjų. Būna, kad prisimenu mūsų pirmuosius metus
kartu ir aiškinu, jog mūsų laimei tikrai nieko netrūko,
kai sėdėdavom apsikabinę po žvaigždėtu dangumi. Ypa­
tingomis progomis šnabždu apie mūsų patirtus nuoty­
kius, meno parodas Niujorke, Paryžiuje arba pilnus sa­
paliojimų kritikų straipsnius, parašytus kalbomis, kurių
nemoku. Aišku, daugiausia aš šypsausi ir sakau jiems,
kad jos būklė tokia pati, ir jie nuo manęs nusisuka. Tai
primena jiems jų pačių mirtingumą. Todėl sėdžiu su jais
ir skaitau, kad sumažinčiau jų baimes:

Nebijok būk rami su manim...

—

Tol, kol saulė tavęs neatstums, neatstumsiu ir aš,

175
 N I CH OL A S SPARKS

Tol, kol vandenys tau žvilgėt nenustos,

O lapai šlamėti, mano žodžiai tol
Tau žvilgėt ir šlamėt nenustos.

Ir aš skaitau, kad jie žinotų, kas esu:

Klajoju pernakt savo vizijose, ....

Lenkiuosi akim atmerktom virš užmerktų
akių miegančiųjų,
Klajoju sutrikęs, išbarstęs save, be dermės,
prieštaringas,
Sustingstu, žvelgiu, lenkiuos ir sustoju.

Jei tik galėtų, į šitas vakaro ekskursijas mane lydėtų

žmona, nes poezija buvo viena iš jos daugelio meilių.
Tomas, Vitmenas, Eliotas, Šekspyras ir psalmių auto­
rius karalius Dovydas. Žodžių mylėtojai, kalbos kūrė­
jai. Mintimis grįždamas į praeitį stebiuosi savo aistra
jiems ir kai kada net gailiuosi. Poezija suteikia gyveni­
mui ne tik daug grožio, bet ir liūdesio, ir nesu tikras,
ar tai teisingi mainai mano amžiaus žmogui. Žmogus
turėtų džiaugtis kitais dalykais, jei tik gali: paskutines
dienas reikėtų leisti saulėje. Savąsias aš praleisiu prie
stalinės lempos.
Vos velku kojas link jos ir sėduosi prie jos į kėdę.
Sėdint paskausta nugarą. Primenu sau jau kokį šimtąjį

176
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kartą, kad šitai kėdei turiu gauti naują pagalvėlę. Sie­

kiu jos rankos; ji kaulėta ir trapi. Ji tokia puiki. Atsako
man sutrūkčiodama ir po truputį jos nykštys ima švel­
niai glostyti mano pirštą. Tyliu, kol ji pradės kalbėti,
aš to išmokau. Didžiąją dalį dienų sėdžiu tylėdamas,
kol nusileidžia saulė, ir tomis dienomis apie ją nieko
nežinau.
Slenka minutės, kol ji pagaliau atsisuka. Verkia. Aš
šypsausi ir paleidžiu jos ranką. Iš kišenės išsiėmęs nosi­
nę šluostau jai ašaras. Ji mane stebi, o man įdomu, apie
ką ji galvoja.
—Tai buvo puiki istorija.
Ima dulksnoti. Maži lietaus lašeliai švelniai teškena
į langą. Aš vėl paimu jos ranką. Matau, kad diena bus
gera, labai gera. Stebuklinga diena. Sunku susilaikyti
nesišypsojus.
-Taip, tikrai, —atsakau aš.
—Ar tu ją parašei? —klausia ji. Jos balsas virto šnabž­
desiu, lengvu vėjeliu, šlaminančiu lapus.
—Taip, —patvirtinu aš.
Ji pasisuka į padėklą, paliktą nakčiai. Mažame puo­
delyje yra jos vaistai. Nedidelės piliulės šviečia vaivo­
rykštės spalvomis, kad nepamirštume jų išgerti. Dabar
čia, į jos kambarį, neša vaistus ir man, nors taip būti
neturėtų.
—Jau esu ją girdėjusi, tiesa?

177
 N I CH OL A S SPARKS

- Taip, - patvirtinu vėl, kaip visada, kai dienos būna

tokios kaip ši. Išmokau būti kantrus.
Ji tyrinėja mano veidą. Jos akys žalios kaip vandenyno
bangos.
- Pasiklausiusi jos mažiau bijau, —sako ji.
- Žinau, - linkteliu vos palinguodamas galva.
Ji nusisuka, o aš vis dar kažko laukiu. Ji paleidžia
mano ranką. Ima stiklinę vandens nuo padėklo, kur guli
jos vaistai. Nurijusi gurkšnį klausia:
- Ar ta istorija tikra? - Pasikėlusi lovoje ji vėl atsigeria.
Jos kūnas išliko stiprus. - Turiu galvoje, ar tu pažinojai
šituos žmones?
- Taip, - patikinu vėl. Galėčiau pasakyti daugiau, bet
dažniausiai nesakau.
Ji tebėra graži ir klausia tokio akivaizdaus dalyko:
- Tai už kurio gi ji pagaliau ištekėjo?
Aš atsakau:
- Už to, kuris jai tiko.
- Kuris gi tai buvo?
Šypsausi.
- Tu suprasi, —sakau ramiai. —Dienos pabaigoje. Su­
prasi.
Ji nežino, ką apie tai manyti, bet daugiau manęs ne­
klausinėja, tik ima nerimauti. Galvoja, kaip užduoti kitą
klausimą, tačiau akivaizdu, kad nežino, kaip tai padaryti.

178
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Taigi kuriam laikui nutaria jį atidėti ir ima vieną iš

vienkartinių puodukų.
- Ar jis mano?
- Ne, štai šitas, - ištiesiu ranką ir pristumiu vais­
tus arčiau jos. Negaliu sugraibyti jų pirštais. Ji paima
piliules ir jas apžiūri. Iš to, kaip ji į jas žvelgia, man
tampa aišku, kad ji nesupranta, kam jos reikalingos.
Man prireikia abiejų rankų pastangų, kad galėčiau pa­
siimti puodelį ir susigrūsti vaistus į burną. Ji padaro tą
patį. Šiandien nereikia su ja kovoti, todėl man - žy­
miai lengviau. Juokais, tarsi tostui, pakeliu puodelį ir
arbata nuplaunu žvyro skonį burnoje. Darosi šalčiau. Ji
patikliai nuryja vaistus ir užgeria juos didesniu kiekiu
vandens.
Už lango sučiulba paukštelis, ir abu pasukame gal­
vas jo link. Kurį laiką sėdime tyliai, džiaugdamiesi tuo,
kad mus sieja kai kas gražaus. Kai paukštelio nebelieka,
ji atsidūsta.
- Turiu tavęs kai ko paklausti.
- Kad ir kas tai būtų, stengsiuosi atsakyti.
- Bet tai sunku.
Aš negaliu matyti jos akių, nes į mane ji nežiūri.
Taip ji slepia savo mintis. Kai kurie dalykai niekada
nesikeičia.
- Neskubėk, - tariu aš. Žinau, ko ji paklaus.

179
 NI CH OL A S SPARKS

Pagaliau ji atsisuka ir žiūri tiesiai man į akis. Ji meiliai

šypsosi, tik ne kaip mylimoji, o kaip vaikas.
—Nenoriu įžeisti tavo jausmų, nes tu man visada toks
geras, bet...
Aš laukiu. Nuo jos žodžių man skaudės. Jie atplėš
mano širdies gabalėlį ir paliks randą.
—Kas tu toks?

* * * * *

Jau treji metai mes gyvename Kriksaide, ilgalaikės

slaugos namuose. Čia atvykti buvo jos sprendimas ne
vien dėl to, kad įstaiga yra arti mūsų namų, bet ir dėl
to, kad, jos manymu, man taip būtų lengviau. Mes
išnuomojome savo namus, nes nė vienas nepajėgėme
prisiversti jų parduoti, pasirašėme kai kuriuos popie­
rius ir taip, beveik mainais už laisvę, gavome vietą, kur
gyvename ir numirsime ir dėl kurios turėjome dirbti
visą gyvenimą.
Aišku, ji pasielgė teisingai. Vienas nebūčiau galėjęs
susitvarkyti, nes ligos mus abu užklupo vienu metu.
Gyvename paskutines savo dienų minutes, laikrodis
tiksi. Garsiai. Įdomu, ar aš vienas jį girdžiu.
Pirštus man nusmelkia tvinkčiojantis skausmas
ir primena, kad nuo tada, kai čia atvykome, taip ir

180
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

nebeteko jų sunerti. Man dėl to liūdna, bet tai mano

kaltė, ne jos. Sunkiausia artrito forma, reumatoidinis,
jsisenėjęs. Rankos dabar išsukinėtos ir groteskiškos,
kai nemiegu, jos visą laiką tvinksi. Žiūriu į jas ir no­
riu jų neturėti, trokštu, kad jos būtų amputuotos, tik,
deja, tuomet nebegalėčiau atlikti ir tų mažų darbelių,
kuriuos dar privalau nuveikti. Taigi naudoju savo žny­
ples (kaip kartais jas vadinu) ir kasdien, nepaisydamas
skausmo, imu jos rankas į savąsias ir labai stengiuosi
kuo ilgiau palaikyti, nes ji iš manęs to laukia.
Nors Biblijoje rašoma, kad žmogus gali gyventi iki
šimto dvidešimties metų, aš to netrokštu ir nemanau,
kad mano kūnas įstengtų tai padaryti, jei ir norėčiau.
Jis yra, miršta po trupinėlį, vyksta nuolatinė vidaus or­
ganų ir sąnarių erozija. Iš mano rankų nebėra jokios
naudos, vis prasčiau dirba inkstai ir kas mėnesį blogė­
ja širdies būklė. Dar blogiau, kad man vėžys, šį kartą
prostatos. Tai trečias mano susirėmimas su nematomu
priešu, ir galų gale jis mane pribaigs, bet tik tada, kai
pasakysiu, kad jau laikas. Gydytojai dėl manęs suneri­
mę, bet tik ne aš pats. Išgyvenu saulėlydį, todėl neri­
mui nebėra laiko.
Iš penkių mūsų vaikų keturi dar gyvi ir, nors ne­
lengva jiems mus lankyti, jie ateina dažnai ir už tai
esu jiems dėkingas. Net ir tuomet, kai jų čia nėra, jie

181
 N I CH OL A S SPARKS

kasdien, neišskiriant nė vieno, gyvi mano mintyse, su­

grąžina atmintin ir šypsenas, ir ašaras, kurių gyvenda­
mas šeimoj išvengti negali. Ant mano kambario sienų
išsirikiavęs geras tuzinas nuotraukų. Vaikai —mano pa­
likimas, mano įnašas į pasaulį, ir tuo labai didžiuojuosi.
Kartais svarstau, ką apie juos galvoja mano žmona tada,
kai svajoja, ar ji išvis mąsto apie juos ir ar apskritai turi
svajonių. Yra tiek daug visko, susijusio su ja, ko aš visai
nesuprantu.
Įdomu, ką apie mano gyvenimą pasakytų mano tėtis
ir kaip elgtųsi būdamas mano vietoje. Jau penkiasde­
šimt metų, kai jo nebematau, ir mano mintyse jis ta­
pęs tik šešėliu. Nebegaliu matyti jo paveikslo aiškiai, jo
veidas patamsėjęs, tarsi šviesa kristų jam iš už nugaros.
Nesu tikras, ar tai dėl blogėjančios atminties, ar tiesiog
dėl to, kad prabėgo daug laiko. Turiu tik vieną nuo­
trauką ir ta pati labai išblukusi. Per ateinančius dešimt
metų ji, kaip ir aš, visai susidėvės, jo atminimas išsitrins
kaip žodžiai smėlyje. Galiu prisiekti, kad jei ne mano
dienoraščiai, būčiau nugyvenęs pusę tiek, kiek gyvenau.
Ilgi mano gyvenimo laikotarpiai tiesiog pradingo. Ir net
dabar, skaitydamas pastraipas, susimąstau, kas aš buvau
tuomet, kai tai rašiau, nes negaliu prisiminti visų savo
gyvenimo įvykių. Būna dienų, kai sėdžiu ir svarstau,
kur visa tai išnyko.

182
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

* * * * *

—Mano vardas, - sakau, - yra Hercogas. Aš visada

buvau Džono Veino gerbėjas.
—Hercogas, - šnabžda ji sau. - Hercogas.
Suraukusi kaktą kurį laiką mąsto, jos akys - tokios
rimtos.
—Taip, - sakau. —Aš čia dėl tavęs.
„Ir visada būsiu“, —pagalvoju.
Nuo mano atsakymo ji parausta. Jos akys sudrėkusios
ir raudonos, iš jų ima riedėti ašaros. Jau kokį tūkstantąjį
kartą dėl jos man plyšta širdis, bet kad ir kaip norėčiau,
niekuo negaliu jai padėti. Ji kalba toliau:
—Apgailestauju. Visai nesuprantu, kas su manimi da­
rosi. Štai kad ir tu. Kai klausausi, kaip kalbi, rodos, tave
pažįstu, o vis dėl to ne. Aš net nežinau tavo vardo. - Ji
nusišluosto ašaras ir prašo: —Padėk man, Hercogai, pa­
dėk man prisiminti, kas esu arba bent kas buvau. Jau­
čiuosi tokia sutrikusi.
Atsakinėju jai nuoširdžiai, tačiau dėl vardo pameluoju.
Dėl savojo taip pat, nes tam yra priežastis.
—Tu - Hana, gyvenimo mylimoji, stiprybė tiems,
kurie su tavimi dalijasi draugyste. Esi svajonė, laimės
kūrėja, menininkė, jaudinai tūkstančius širdžių. Gyve­
nai pilnakraujį gyvenimą, nieko netrokšdama sau, nes

183
 N I CH OL A S SPARKS

tavo poreikiai —dvasiniai ir žvelgi tik į savo vidų. Esi

švelni, ištikima ir matai grožį ten, kur kiti jo neįžvel­
gia. Esi nuostabi mokytoja, svajotoja apie geresnius
dalykus.
Minutėlei stabteliu, norėdamas atgauti kvapą.
- Todėl, Hana, nėra priežasties, dėl kurios turėtum
jaustis sutrikusi, nes:

Iš tiesųjuk niekas neprarasta, negali būtprarasta,

Gimimas, tapatybė arforma —niekaspasauly,
Nei gyvybė, galia ar kitas regimas daiktas;...
Tas kūnas vangus, senas, šaltas plėnys liepsnųpraeities,
—

....vėlpamažu įsidegs;

Ji trumpam susimąsto dėl to, ką pasakiau. Abu tylime.

Aš pažiūriu pro langą ir matau, kad jau nustojo lyti. Į jos
kambarį ima lietis saulės šviesa. Ji klausia:
- Ar tu tai parašei?
- Ne, tai Voltas Vitmenas.
- Kas toks?
- Žodžių mylėtojas, minčių meistras.
Ji kiek patyli. Veria mane žvilgsniu, kol mūsų kvėpa­
vimas suvienodėja. Įkvepiame. Iškvepiame. Įkvepiame.
Iškvepiame. Įkvepiame. Iškvepiame. Giliai padūsaujame.
Įdomu, ar ji jaučia, kad galvoju, jog ji graži?

184
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Ar dar pabūsi kiek su manimi? - pagaliau paklausia

ji-
Šypsausi ir linksiu galva. Ji taip pat šypteli, siekia mano
rankos, meiliai ją ima ir prisitraukia ją sau prie liemens.
Įdėmiai žiūri į sukietėjusius gumbus, kurie atsirado ant
mano deformuotų pirštų, ir švelniai juos glosto. Jos rankos
tebėra angelo rankos.
- Eime, - tariu stodamasis didžiausiomis pastango­
mis. - Eikime pasivaikščioti. Oras gaivus ir mūsų laukia
žąsiukai. Šiandien gražu.
Ištaręs šiuos žodžius įdėmiai į ją žiūriu.
Ji nurausta, o aš ir vėl jaučiuosi jaunas.

* * jįc :4c

Be abejonės, ji buvo garsi. Kai kas sakė, kad ji - viena

geriausių dvidešimtojo amžiaus tapytojų pietuose. Kaip
ir tada, aš vis dar ja didžiuojuosi. Ne taip kaip aš - mat
nesugebėjau sukurpti nė paprasčiausio eilėraščio, - mano
žmona galėjo kurti grožį taip lengvai, kaip Dievas kūrė
žemę. Jos paveikslų yra pasaulio muziejuose, bet sau pa­
silikau tik du. Pirmąjį, kurį man davė, ir paskutinįjį. Jie
kabo mano kambaryje ir dažnai vėlyvomis naktimis sė­
džiu ir spoksau, o kai kada į juos žiūrėdamas apsiverkiu
ir nežinau kodėl.

185
 NI C H OL A S SPARKS

Taigi, metai ėjo. Gyvenome savo gyvenimus, dirbo­

me, tapėme, auginome vaikus, mylėjome vienas kitą.
Žvelgiu į kalėdines, šeimos išvykų, mokslo baigimo ir
vestuvių nuotraukas. Matau anūkus ir laimingus veidus.
Žiūriu į mūsų atvaizdus, kur vis baltesni mūsų plaukai
ir gilesnės veidų raukšlės. Stebiu gyvenimą, rodos, tokį
įprastą, tačiau nepaprastą.
Mes negalėjome nuspėti ateities, bet kas gali? Dabar
gyvenu ne taip, kaip tikėjausi. O ko tikėjausi? Poilsio.
Išvykų su anūkais, galbūt daugiau kelionių. Ji visada
mėgo keliauti. Maniau užsiimsiantis mėgstama veikla,
kuo tiksliai, nežinojau, bet greičiausiai laivų buteliuose
statyba, mažų su smulkiomis detalėmis laivelių, bet da­
bar, su tokiomis rankomis, apie juos nebeįmanoma net
pagalvoti, nors kartėlio dėl to nejaučiu.
Neabejoju, kad negalima vertinti mūsų gyvenimo pa­
gal tai, kaip gyvename pastaruoju metu, ir manau, kad
turėjau numanyti, kas mūsų laukia ateityje. Kai minti­
mis grįžtu atgal, viskas atrodo taip aišku, bet iš pradžių
jos sutrikimas man rodėsi visai suprantamas ir neišskir­
tinis. Ji pamiršdavo, kur padėjusi raktus, tačiau kam gi
taip nėra nutikę? Neatsimindavo kaimynės vardo, bet ne
vardų tų, kuriuos gerai pažinojome ar su kuriais bendra­
vome. Kartais, pildydama kvitus, suklysdavo dėl metų, o
aš eilinį kartą suvokdavau tai kaip paprastas klaidas, ku­
rias padarai, kai galvoji apie ką nors kita. Įtarti blogiausia

186
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

pradėjau atsiradus ligai būdingesnių požymių: lygintu­

vas šaldiklyje, drabužiai indų plovimo mašinoje, knygos
orkaitėje ir dar kai kas daugiau. Bet ta diena, kai radau
ją prie automobilio vairo už trijų kvartalų nuo namų
verkiančią, kad negali rasti kelio namo, buvo pirmoji,
kai mane tikrai apėmė baimė. Ji taip pat išsigando, nes
kai pabeldžiau jai į mašinos langą, ji pasisuko į mane ir
tarė: „Dieve, kas su manimi darosi? Prašau, padėk man.“
Man pilvą sutraukė mėšlungis, bet apie tai, kas blogiau­
sia, pagalvoti nedrįsau.
Po šešių dienų ją apžiūrėjo gydytojas ir pradėjo tes­
tų serijas. Nenutuokiau apie juos tada, nesuprantu jų ir
dabar, manau, dėl to, kad bijau žinoti tiesą. Ji praleido
kone valandą su gydytoju Bernvelu ir grįžo pas jį kitą
dieną. Tai buvo pati ilgiausia diena mano gyvenime,
žiūrinėjau žurnalus, kurių negalėjau skaityti, ir žaidžiau
žaidimus apie juos negalvodamas. Pagaliau jis pakvietė
mus abu į savo kabinetą ir paprašė atsisėsti. Ji patikliai
laikė mano ranką, bet gerai prisimenu, kad ir mano pa­
ties rankos drebėjo.
- Man gaila, kad turiu jums apie tai pranešti, - pra-
dėjo gydytojas Bernvelas. —Bet atrodo, kad jums anks­
tyvoji Alzheimerio ligos stadija...
Man aptemo sąmonė, nebesuvokiau nieko, temačiau
ryškią šviesą virš mūsų. Mano galvoje aidėjo žodžiai
„ankstyvoji Alzheimerio ligos stadija“.

187
 N I CH OL A S SPARKS

Mano pasaulis sukosi ratu, pajutau, kaip žmona su­

spaudė mano ranką ir tyliai sušnabždėjo daugiau sau
pačiai:
- O, Nojau... Nojau...
Ir kai pabiro ašaros, į mano sąmonę vėl grįžo žodis:
„Alzheimerio“...
Tai niokojanti liga, tuščia ir be gyvybės, tarsi dykuma.
Tai širdžių, sielų ir atminčių vagis. Kol ji verkė man
ant krūtinės, nežinojau, ką pasakyti, tiktai laikiau ją ap­
kabinęs ir sūpavau pirmyn atgal.
Gydytojas atrodė niūriai nusiteikęs. Jis —geras žmo­
gus, ir jam pačiam buvo sunku. Jo akivaizdoje paju­
tau savo amžių, nes jis buvo jaunesnis už mano jaunėlį
sūnų. Man susijaukė protas, meilė patyrė sukrėtimą ir
vienintelis dalykas, kuris atėjo į galvą, buvo šios eilutės:

Nė vienas skęstantis žmogus nežino,

Kuris lašelis bus taspaskutinis,
Nutraukęsjo kvėpavimą...

Išmintingi poeto žodžiai, tačiau manęs jie nepaguodė.

Nežinau, ką jie reiškė ir kodėl juos prisiminiau.
Mes lingavome į priekį ir atgal, ir Elė, mano meilę,
mano nesenstanti gražuolė, paprašė manęs jai atleisti.
Žinojau, kad nėra už ką atleisti ir sušnabždėjau jai į ausį:

188
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

„Viskas bus gerai“, - tačiau viduje buvau išsigandęs. Jau­

čiausi tuščiaviduris, neturintis ką pasiūlyti, tuščias kaip
išmestas viryklės kaminas.
Tik prisimenu gydytojo tolimesnio aiškinimo
nuotrupas:
—Tai degeneracinė smegenų liga, paveikianti atmintį
ir asmenybę... nėra gydymo ar terapijos kurso.
...Nėra būdo nustatyti, kaip greit ji progresuos... Kie­
kvienam individui vis kitaip... Būtų gerai, kad žinočiau
daugiau.
...Kai kurios dienos bus geresnės už kitas... Laikui
bėgant ligos eiga blogės... Apgailestauju, kad būtent aš
turiu jums tai pranešti...
Man gaila...
Man gaila...
Man gaila...
Visiems buvo gaila. Mano vaikus prislėgė širdgėla,
draugai nuogąstavo, kad ir jiems taip nenutiktų. Nepa­
menu, nei kaip išėjome iš gydytojo kabineto, nei kaip
važiavome namo. Tos dienos prisiminimai išnyko, ir
šiuo atžvilgiu mes su žmona vienodi.
Praėjo ketveri metai. Nuo tada, jei tik įmanoma, da­
rome viską, kas geriausia. Elė sutvarkė tai, kas nuo jos
priklausė. Suorganizavo išvykimą iš namų ir persikėli­
mą į šią vietą. Perrašė testamentą ir patvirtino jį. Paliko

189
 N I CHOL AS SPARKS

specialius nurodymus laidotuvėms ir, nors jų neskai­

čiau, jie guli apatiniame mano rašomojo stalo stalčiu­
je. Paskui ėmė rašyti laiškus draugams ir vaikams. Rašė
broliams ir seserims, pusbroliams ir pusseserėms. Taip
pat dukterėčioms, sūnėnams ir kaimynams. Parašė laiš­
ką ir man.
Kai būnu gerai nusiteikęs, kartais jį paskaitau, ir
tada prisimenu Elę šaltais žiemos vakarais, sėdinčią prie
liepsnojančio židinio. Su taure vyno šalia, skaitančią
mano laiškus, parašytus jai per kelerius metus. Ji išlaikė
juos, tuos laiškus, o dabar aš juos turiu, nes ji išgavo
mano pažadą, kad taip padarysiu. Pasakė, kad žinosiu,
kaip su jais pasielgti. Ir buvo teisi: supratau, kad man
patinka skaityti po truputį, po gabalėlį, kaip darydavo
ji. Jie man įdomūs, šitie laiškai, nes juos skaitinėdamas
suprantu, kad romantika ir aistra galimos bet kuriame
amžiuje. Žvelgiu į Elę ir žinau, kad niekada jos nemylė­
jau labiau nei dabar, bet skaitydamas laiškus suprantu,
jog visuomet jaučiau tą patį.
Skaitaujau tris vakarus iš eilės, nors seniai turėjau mie­
goti. Buvo beveik dvi, kai nuėjęs prie rašomojo stalo su­
siradau nemenką krūvelę nuo laiko pageltusių laiškų. At­
rišau kone pusės amžiaus senumo kaspinėlį, radau tuos,
kuriuos buvo nuslėpusi jos motina, ir tuos vėlyvesnius.
Visas gyvenimas laiškuose, laiškai, kuriuose išpažindavau

190
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

meilę, laiškai iš mano širdies. Peržiūrinėjau juos su šyp­

sena veide, kilnodamas ir atrinkinėdamas, kol galiausiai
atverčiau mūsų pirmųjų vestuvių metinių laišką.
Perskaičiau ištrauką:

Kai dabar matau tave —judančią lėtai, su nauja

tavyje augančia gyvybe tikiuosi, jog žinai, kokia
, —

esi man svarbi ir kokie ypatingi buvo šitie metai.

Nėra žmogaus, labiau palaiminto už mane, ir aš
myliu tave visa širdimi.

Atidėjau laišką į šalį, panaršiau krūvoje ir susiradau

kitą, parašytą šaltą vakarą prieš trisdešimt devynerius
metus:

Sėdėjau šalia tavęs mokinių pasirodymo metu per

Kalėdų šventę, ir kai mūsų jaunėlė dukra „nusidai­
navo“, žiūrėjau į tave ir mačiau, kaip didžiavaisi,
o taip būna tik tiems, kurių širdys labaigiliaijaučia,
ir aš žinojau, kad negali būti žmogaus, laimingesnio
už mane.

Po mūsų sūnaus, vienintelio panašiausio į mamą,

mirties... Tai sunkiausias metas, kokį mums teko išgy­
venti. O žodžiai ir šiandien tebeskamba teisingai:

191
 NI C H OL A S SPARKS

Kai užguls širdgėla ir sielvartas, apkabinsiu ir

sūpuosiu tave, pasiimsiu tavo liūdesį ir padarysiu jį
savuoju. Kai verki tu, verkiu ir aš, kai skauda tau,
skauda ir man. Kartu stengsimės atlaikyti ašarų ir
nevilties potvynius ir pereiti duobėtomis gyvenimo
gatvėmis.

Trumpam stabteliu prisiminęs sūnų. Tuo metu jis

buvo ketverių, dar kūdikis. Išgyvenau už jį dvidešimt
kartų ilgiau, tačiau jei būtų buvusi mano valia, būčiau
atidavęs už jį savo gyvybę. Baisus dalykas gyventi ilgiau
už savo vaiką, tai tragedija, kurios niekam nelinkėčiau.
Labai stengiuosi nepravirkti. Kad praskaidrėtų gal­
va, peržiūriu dar kelis laiškus ir susirandu vieną iš mūsų
dvidešimtųjų metinių, o apie jas galvoti jau lengviau.

Kai matau tave, mano brangioji, rytaisprieš dušą

ar tavo studijoje, išsitepusią dažais, susivėlusiais
plaukais irpavargusiomis akimis, vis tiek žinau, kad
esi gražiausia moterispasaulyje.

Laiškai sekė vienas kitą, ši gyvenimo ir meilės kores­

pondencija tęsėsi, perskaičiau tuzinus jų. Kai kurie buvo
skausmingi, bet didžioji jų dalis šildė ir gaivino širdį. Pa­
vargau, bet iki trečios valandos pasiekiau laiškų krūvos

192
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

apačią. Liko vienas, paskutinis mano jai rašytas laiškas.

Jutau, kad būtinai turiu jį perskaityti.
Pakėliau voko trikampį ir išėmiau du lapus. Antrąjį
atidėjau į šalį, pirmąjį pasitraukiau į šviesą ir pradėjau
skaityti:

Mano brangiausioji Ele ,

verandoje tylu, išskyrus garsus, kurie atplaukia iš

šešėlių, ir kaip visuomet man trūksta žodžių. Tai —
keistapatirtis, nes kai galvoju apie tave ir gyvenimą,
kuriuo dalijomės, galiu tiek daug kąprisiminti. Pri­
siminimų gyvenimas. Bet kaip tai nusakyti žodžiais?
Nežinau, ar sugebėsiu. Aš nepoetas, o reikiapoemos,
kadgalėčiau išreikšti viską, ką taujaučiu.
Taigi, mano mintys klysta į praeitį ir menu, kaip
šį rytą, ruošdamas kavą, pagavau save galvojantį
apie mūsų kartu praleistą laiką. Virtuvėje buvo Kei­
tė ir Džeinė, man įeinant abi nutilo. Mačiau, kad
buvo verkusios, ir nesakydamas nė žodžio prisėdau
šaliajų prie stalo, paėmiaujas už rankų. Ir žinai, ką
pamačiau į jas žiūrėdamas? Ogi tave, lyg atėjusią iš
anų laikų ir tos dienos, kai pasakėme „sudie“vienas
kitam. Jos primena tave, jos tokios, kokia tu buvai
tada, graži, jautri ir įskaudinta dėl nuoskaudos, ku­
rią patiri, kai netenki ko nors brangaus. Ir dėl man

193
 N I CHOL AS SPARKS

nesuprantamospriežasties atėjo įkvėpimaspapasako­

ti joms mūsų istoriją.
Pasišaukiau į virtuvę Džefą ir Deividą, ir kai
vaikai atėjo ir buvo pasiruošę klausyti, pasakojau
jiems apie mus ir apie tai, kaip labai seniai tu pas
mane sugrįžai. Kalbėjau apie mūsų pasivaikščio­
jimus ir krabus pietums virtuvėje, ojie šypsojosi ir
klausėsi, kaip plaukiojome kanoja ir už langų siau­
čiant audrai sėdėjomeprieš ugnį. Užsiminiau ir apie
tavo motiną, įspėjusią mus, jog kitą dieną atvyks Lo-
nas. Jie atrodė tokie nustebę, lygiai kaip mes tada
buvome. O taip, ašjiems netpapasakojau, kas įvyko
vėliau tą pačią dieną, tau grįžus į miestą.
Nors praėjo tiek laiko, ta istorijos dalis iš mano
atminties neišblėso. Manęs ten nebuvo, bet kartą
apie tai pasakojai ir prisimenu, kaip žavėjausi tavo
stiprybe, kurią tą dieną parodei. Vis dar negaliu įsi­
vaizduoti, kas dėjosi tavo galvoje, kai įžengusi į ves­
tibiulį išvydai Loną arba ką jutai žinodama, kad
reikės sujuo kalbėtis. Sakei, kad abu išėjote iš viešbu­
čio, sėdėjote ant suolo prie senos metodistų bažnyčios
irjis vis tiek laikė tavo ranką net tuomet, kai paaiš­
kinai, jogprivalai likti su manimi.
Žinau, kad buvai jam neabejinga. Iš jo elgesio
supratau, kad ir tujam rūpėjai. Jis negalėjo suprasti,

194
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

kad tavęs neteks, bet kaipgijis būtų galėjęs. Net kai

paaiškinai, jog visada mane mylėjai ir būtų netei­
singa, jei liktum su juo, jis taip ir nepaleido tavo
rankos. Žinoma, jis buvo įsižeidęs ir supykęs ir kone
valandą mėgino taveperkalbėti, kadpakeistum savo
nuomonę, tačiau kai vis tiek laikeisi savo ir tarei:
„Gaila, bet negaliu grįžti su tavimi“, —jispagaliau
suprato, kad tavo sprendimas galutinis. Sakei, kad
jis tik linktelėjo galva irjūs dar ilgai sėdėjote tylėda­
mi. Man visuomet buvo įdomu, kąjis tada galvojo,
bet manau, kad turėjo jaustis lygiai taip, kaip vos
prieš kelias valandasjaučiausi aš. Pagaliau, palydė­
jęs tave iki mašinos, pasakė, kad aš laimingas žmo­
gus. Jis elgėsi kaip džentelmenas, ir dėl to supratau,
kodėl tau buvo taip sunku pasirinkti.
Pamenu, kad kai baigiau pasakoti, kambaryje
tvyrojo tyla, kol Keitėpagaliau atsistojo ir mane ap­
kabino. „O, tėveli“, tarė ji su ašaromis akyse ir,
—

nors tikėjausi, jog sugebėsiu atsakyti į jų klausimus,

jie taip nieko ir nepaklausė. Vietoj tojie padovanojo
man kai ką ypatingesnio.
Kitas keturias valandas kiekvienas vaikas pasa­
kojo man, kokie jiems buvome svarbūs jiems au­
gant. Vienaspo kitojie kalbėjo apie dalykus, kuriuos
jau seniai buvau užmiršęs. Pabaigoje apsiverkiau

195
 N I CH OL A S SPARKS

supratęs, kaip gerai mes juos išauklėjome. Didžia-

vausi jais ir tavimi ir buvau laimingas dėl to, kaip
gyvenome. Ir niekas niekada to neatims. Niekas.
As tik trokštu, kad būtumei čia ir galėtume džiaug­
tis kartu.
Jiems išėjus, tylėdamas sūpausi, mintimis sugrįž­
damas į mūsų bendrogyvenimo dienas. Tu visuomet
čia, su manimi, bentjau mano širdyje, ir man labai
sunku prisiminti tą metą, kai nebuvai mano dalis.
Nežinau, kuo būčiau tapęs, jei tą dieną nebūtumei
pas mane grįžusi, tik neabejoju, kad būčiau gyve­
nęs ir miręs besigrauždamas. Bet, laimė, to niekada
nebebus.
Myliu, tave, Ele. Esu toks, koks esu, tavo dėka.
Tu kiekviena mano mintis, svajonė ir viltis, ir,
—

kad ir kas nutiktų mums ateityje, kiekviena diena,

praleista kartu, būna laimingiausia mano gyveni­
me. Visuomet būsiu tavo.
Ir tu, mano brangioji, visuomet būsi mano.
Nojus

Atidėjau lapus į šalį ir prisiminiau, kaip sėdėjau su

Ele mūsų verandoje, kai ji pirmą kartą skaitė šitą laiš­
ką. Buvo vėlyva popietė, ir vasaros danguje buvo matyti
raudoni dryžiai, paskutiniai gęstančios dienos atšvaitai.

196
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Iš lėto keitėsi dangaus spalva ir, stebėdamas besileidžian­

čią saulę, pamenu, pagalvojau apie tą trumpą mirgančią
akimirką, kai diena staiga pasikeičia į naktį.
Tada supratau, kad sutemos - tik iliuzija, kadangi
saulė yra arba virš horizonto, arba žemiau jo. Ir tai reiš­
kia, kad ne tiek jau daug dalykų taip susiję tarpusavyje
kaip diena su naktimi, jos nebūna viena be kitos, tačiau
negali egzistuoti tuo pačiu metu. Pamenu, mąsčiau, kaip
reikėtų jaustis būnant kartu, bet amžinai atskirtiems?
Atsigręždamas į praeitį manau, kad tai tikrai ironiška,
kad ji panoro perskaityti laišką būtent tą akimirką, kai
tas klausimas šovė man į galvą. Žinoma, ironiška, nes
dabar žinau atsakymą. Aišku, dabar mes kaip diena ir
naktis, visuomet kartu, bet atskirti visam laikui.

* * * * *

Gražu čia, kur mes su Ele šią popietę sėdime. Tai

mano gyvenimo kulminacinis taškas. Jie čia visi prie
upelio: paukščiai, žąsys, mano draugai. Paukščių kūnai
plūduriuoja vėsiame vandenyje, kuris atspindi subti­
liausius jų plunksnų atspalvius, ir atrodo didesni, nei
yra iš tikrųjų.
Elę taip pat pakerėjo jų grožis, ir po truputėlį prade­
dame vienas kitą pažinti.

197
 N I CHOL AS SPARKS

—Gera kalbėtis su tavimi. Jaučiu, kad to pasiilgstu,

net jei ir nereikia taip ilgai laukti.
Aš nuoširdus, ir ji tai žino, bet ji vis tiek dar keistoka.
Aš jai - nepažįstamasis.
—Ar mes dažnai tai darome? - klausia ji. - Ar ilgai
čia sėdime ir stebime paukščius? Turiu galvoje, ar mes
vienas kitą gerai pažįstame?
—Ir taip, ir ne. Manau, kad kiekvienas turime pa­
slapčių, bet mes pažįstami jau daugelį metų.
Ji pažiūri į savo rankas, paskui į mano. Kurį laiką
mąsto, jos veidas pasisukęs tokiu kampu, kad ji vėl at­
rodo jauna. Mes nemūvime žiedų. Ir vėl yra priežastis
paklausti:
—Ar buvai kada vedęs?
Aš linkteliu.
—Taip.
—Kokia ji buvo?
Aš sakau tiesą.
—Ji buvo mano svajonė. Ji pavertė mane tuo, kas
esu, ir laikyti ją apkabinus man buvo svarbiau nei mano
širdies plakimas. Galvoju apie ją visą laiką. Netgi dabar,
kai sėdžiu čia, galvoju apie ją. Niekada negalėjo būti
jokios kitos.
Ji tai suvokia, tik nežinau, kaip dėl to jaučiasi. Paga­
liau ji tyliai prabyla. Jos balsas kaip angelo, jausmingas.
Įdomu, ar ji žino, kad apie tai mąstau?

198
 UŽR AŠŲ KNYGELĖ

—Ar ji mirusi?
Kas ta mirtis? Susimąstau, bet apie tai nekalbu. Tik
pasakau:
—Mano žmona visuomet gyva mano širdyje. Ir vi­
suomet bus.
—Tu ją tebemyli, tiesa?
—Žinoma. Bet aš myliu daug dalykų: buvimą čia su
tavimi arba dalijimąsi šios vietos grožiu su kažkuo, kas
man rūpi, arba stebėjimą erelio žuvininko, kai jis puola
žemyn į upelį ir randa sau pietus.
Ji kiek patyli. Žvelgia į šalį, todėl negaliu matyti jos
veido. Taip daro jau daugelį metų.
—Kodėl tai darai? —Jokios baimės, tik smalsumas.
Tai gerai.
Žinau, ką ji galvoja, bet vis tiek klausiu:
-Ką?
—Kodėl leidi dieną su manimi?
Aš šypsausi.
—Esu čia, nes čia man ir vieta. Tai nesudėtinga. Abu
džiaugiamės vienas kitu. Nesigailėk praleisto su manimi
laiko —jis nepraeina veltui. Aš ir pats to noriu. Sėdžiu
čia ir kalbamės, o aš sau galvoju —kas gali būti geriau
už tai, ką darome?
Ji žiūri man į akis ir akimirksniui, tik vienai akimir­
kai, jos akyse sužybsi kibirkštėlė. Lengva šypsena pra­
žysta ant jos lūpų.

199
 NI CHOL AS SPARKS

—Man patinka būti su tavimi, bet jei norėjai mane

sudominti, dėl ko taip darai, tau pavyko. Prisipažįstu,
aš mėgaujuosi tavo kompanija, tačiau nieko apie tave
nežinau. Nesitikiu, kad papasakosi savo gyvenimo isto­
riją, bet kodėl esi toks paslaptingas?
—Kartą skaičiau, kad moterys myli paslaptingus ne­
pažįstamuosius.
—Matai, iš tiesų tai neatsakei man į klausimą, kaip ir
į daugelį jų. Tu net nepasakei man, kokia buvo istorijos
pabaiga šį rytą.
Aš patraukiu pečiais. Kurį laiką sėdime tylėdami. Pa­
galiau klausiu:
—Ar tai tiesa?
—Kas tiesa?
—Kad moterys myli paslaptingus nepažįstamuosius?
Ji mąsto apie tai ir juokiasi. Tada atsako taip, kaip ir
aš atsakyčiau:
—Manau, tik kai kurios moterys taip daro.
-Otų?

—Užklupai mane netikėtai. Tam tave per mažai

pažįstu.
Ji mane erzina, o man tai patinka.
Mes ramiai sėdime ir stebime supantį pasaulį. Mums
prireikė viso gyvenimo, kad to išmoktume. Turbūt tik
seni žmonės gali sėdėti vienas šalia kito, tylėti ir vis tiek

200
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

jaustis patenkinti. Jauni, įžūlūs ir nekantrūs visuomet

suardo tylą. Tai jau nuostolis, nes tyla - švari. Tyla -
šventa. Ji suartina žmones, nes tie, kuriems gera kartu,
gali išbūti nekalbėdami. Tai tikras paradoksas.
Laikas eina ir po truputį mūsų kvėpavimas ima vie-
nodėti, kaip ir iš ryto. Gilūs įkvėpimai, atsipalaidavimas
iškvėpus, ir ateina akimirka, kai ji užsnūsta, kaip nu­
tinka tiems, kuriems gera būti drauge. Įdomu, ar jauni
žmonės gali tuo pasidžiaugti? Pagaliau, kai ji pabunda,
įvyksta stebuklas.
- Ar matai tą paukštį? - Parodo į jį, ir aš įtempiu
akis. Mano nuostabai, aš jį matau, bet tik todėl, kad
skaisčiai šviečia saulė. Rodau į jį.
—Plėšrioji žuvėdra, —sakau tyliai, ir mes skiriame jai
savo dėmesį, spoksome tol, kol ji sklando virš Braiso
upelio. Ir kai nuleidžiu ranką jai ant kelio, lyg senam
įpročiui atgijus, mano rankos ji nenustumia.

*****

Dėl to, kad išsisukinėju, ji teisi. Tokiomis dienomis

kaip ši į jos klausimus atsakau aptakiai, nes per pasta­
ruosius kelerius metus daug kartų buvau įžeidęs savo
žmoną neapgalvotais leptelėjimais visai to nenorėdamas
ir nusprendžiau nebeleisti, kad vėl taip atsitiktų. Taigi

201
 N I CHOL AS SPARKS

save riboju, atsakau tik paklaustas, kartais kai ką nuty­

liu ir nerodau iniciatyvos.
Tai dvejopas sprendimas, kiek geras, tiek ir blogas,
bet reikalingas, nes su žinojimu ateina skausmas. Savo
atsakymus riboju, kad ne taip skaudėtų. Būna dienų,
kai ji nieko nesužino apie savo vaikus arba kad esame
vedę. Labai dėl to apgailestauju, bet kitoks nebūsiu.
Ar mano elgesys negarbingas? Galbūt, tačiau mačiau,
kaip informacijos lavina apie jos gyvenimą ją sugniuž­
dė. Ar galėčiau matyti save veidrodyje paraudusiomis
nuo ašarų akimis, drebančiu žandikauliu ir žinoti, kad
pamiršau visa, kas buvo svarbu? Nei aš, nei ji negalėjo­
me. Taip ėmiau elgtis, kai prasidėjo ši odisėja. Pasako­
jau jai apie jos gyvenimą, vedybas, vaikus, draugus ir
darbą. Klausimai ir atsakymai buvo panašaus formato
kaip šou žaidime „Tai tavo gyvenimas“.
Dienos buvo sunkios mums abiem. Aš tapau enciklo­
pedija, objektu be jausmo, atsakinėjančiu j klausimus iš
jos gyvenimo: kas, ką ir kur (kai iš tiesų reikėjo klausti
„kodėl“), apie dalykus, kurių nežinojau ir negalėjau at­
sakyti taip, kad iš to būtų buvę naudos. Būdavo, ji įdė­
miai žiūri į užmirštos pirmagimės nuotraukas, laiko tep­
tukus, kurie nebeteikia jokio įkvėpimo, ar skaito meilės
laiškus, kurie nebedžiugina. Silpnėjo ji valandomis, vis
labiau blyško, tapo piktesnė ir diena baigdavosi blogiau,

202
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

nei prasidėjusi. Mūsų dienos ėjo niekais, aš ją vis labiau

prarasdavau, o dėl egoizmo pasimečiau ir pats.
Taigi, aš pasikeičiau. Tapau Magelanu ar Kolumbu,
žmogaus proto paslapčių tyrinėtoju, mokiausi lėtai ir
pedantiškai, bet vis tiek mokiausi, ką reikia daryti. Ir
išmokau to, kas aišku ir vaikui, kad gyvenimas yra tie­
siog mažų gyvenimų rinkinys, sudarytas iš kiekvienos
atskirai nugyventos dienos. Kiekvieną dieną reikėtų
praleisti ieškant grožio gėlėse, poezijoje ir pasikalbant
su gamtos kūriniais. Geriau ir būti negalėtų, jei pavyktų
praleisti dieną svajojant, stebint saulėlydžius ir juntant
gaivaus vėjelio dvelksmą. Tačiau svarbiausia, įsitikinau,
jog gyvenimu galima vadinti ir sėdėjimą ant suolelių
prie senų upokšnių, padėjus ranką jai ant kelio, o kar­
tais, kai ateina geros dienos, įsimylėti iš naujo.

*****

—Apie ką galvoji? —klausia ji.

Jau temsta. Mes pakilome nuo mūsų suolelio ir šlep­
sime apšviestais takais, vinguriuojančiais aplink slaugos
kompleksą. Ji įsikibusi man į parankę, aš esu jos paly­
dovas. Tai ji taip sugalvojo. Ji tikriausiai manimi žavisi.
Gal nori mane prilaikyti, kad neparkrisčiau. Kad ir kaip
būtų, dėl to šypsausi sau į ūsą.
- Galvoju apie tave.

203
 NI CH OL A S SPARKS

Į tai ji nieko neatsako, tik suspaudžia mano ranką ir

aišku, kad mano atsakymas jai patinka. Mūsų bendras
gyvenimas leido man rasti sprendimus, net jei ji pati jų
nežino. Aš kalbu toliau:
- Žinau, kad negali prisiminti, kas esi, bet užtat aš
galiu ir suprantu, kad labai gerai jaučiuosi, kai į tave
žiūriu.
Ji plekšnoja man per ranką ir šypsosi:
- Tu esi malonus žmogus mylinčia širdimi. Manau,
kad džiaugiausi tavimi ir anksčiau taip, kaip džiaugiuo­
si dabar.
Dar kiek paeiname. Pagaliau ji sako:
- Turiu tau kai ką pasakyti.
- Sakyk.
- Manau, kad turiu gerbėją.
- Gerbėją?
- Taip.
- Suprantu.
- Tu manimi netiki?
-Tikiu.
- Turėtum tikėti.
- Kodėl?
- Kadangi manau, kad tai tu.
Galvoju apie tai, kai tylomis, laikydamiesi vienas kito,
einame pro kambarius, pro teniso kortus. Ateiname j

204
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

sodą, kuriame žydi vien laukinės gėlės, ir aš ją sustab­

dau. Priskinu jai visą puokštę - raudonų, rožinių, gel­
tonų, violetinių. Įteikiu jas, o ji prikiša gėles prie nosies.
Užsimerkusi uosto jas ir šnabžda: „Labai gražios.“ Mes
einame toliau, vienoje jos rankoje —aš, kitoje - gėlės.
Žmonės mus stebi, nes mes —vaikščiojantis stebuklas,
bent jau taip man sakoma. Tam tikra prasme tai tiesa,
nors dažniausiai nejaučiu, kad man sektųsi.
—Manai, kad tai aš? —pagaliau klausiu aš.
—Taip.
—Kodėl?
—Kadangi radau, ką paslėpei.
-Ką?
—Šitą, - sako ji, paduodama man mažą popieriaus
skiautelę. - Radau ją po savo pagalve.
Skaitau, kas joje parašyta:

Nors kūnas stings mirties gėloj, kaspažadėta,

Net mūsų saulei gęstant nepranyks.
Pažadins meilės džiaugsmą netikėtai
Švelnusprisilietimas, bučinys.

—Ar daugiau turi? - pasiteirauju aš.

—Savo palto kišenėje radau dar ir šitą:

205
 NI C H OL A S SPARKS

Mūs sielos buvo kaip viena ,

Neskirkim jų jokiu būdu.

Švyti man auštančia diena.
Einu tavin save randu.
—

—Suprantu, —ir daugiau netariu nė žodžio.

Saulė nunyra dar žemiau, mes einame toliau. Netru­
kus vieninteliu dienos pėdsaku lieka sidabrinė prieblan­
da, o mes vis dar kalbame apie poeziją. Romantika ją
pakerėjo.
Kol prieiname tarpdurį, spėju pavargti. Ji tai supran­
ta, nes ranka mane sustabdo ir priverčia į ją pažvelgti.
Taip aš ir padarau, jaučiu, koks dabar esu susikūprinęs.
Šiuo metu mūsų ūgis vienodas. Kai kada džiaugiuosi,
jog ji neatsimena, kaip smarkiai aš pasikeičiau. Ji atsisu­
ka į mane ir ilgą laiką įdėmiai stebi.
—Ką darai? - klausiu aš.
—Nenoriu pamiršti tavęs ir šios dienos, stengiuosi
išlaikyti tavo atminimą gyvą.
Ar šį kartą pavyks? Susimąstau, bet tikrai žinau, kad
taip nebus. To negali būti, nors apie savo abejones jai ne­
prasitariu. Vietoj to šypsausi, nes jos žodžiai tokie mieli.
—Ačiū, —išsprūsta man.
—Aš tikrai taip manau. Nenoriu vėl tavęs pamiršti.
Tu man labai brangus. Nežinau, ką šiandien būčiau be
tavęs dariusi.

206
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Man užgniaužia gerklę. Po jos žodžiais slepiasi jau­

dulys, aš irgi neapsieinu be emocijų, užtenka vien apie
ją pagalvoti. Žinau, kad dėl to gyvenu, ir šią akimirką
labai ją myliu. Kaip norėčiau būti toks stiprus, kad ga­
lėčiau savo rankomis nunešti ją į rojų...
- Nieko nesakyk, —liepia ji man. - Pajuskime šią
akimirką kartu.
Aš paklustu ir pasijuntu esąs danguje.

*****

Jos ligos eiga dabar blogesnė negu iš pradžių, nors

Elė kitokia nei dauguma ligonių. Čia yra dar trys mote­
rys, sergančios tokia pačia liga, ir jos tarsi apibendrina
mano praktišką šios ligos patirtį. Kitaip nei Elės, jų liga
labiau pažengusi, tos moterys beveik visai prarastos. Jos
pabunda sutrikusios dėl haliucinacijų, kurios vis karto­
jasi. Dvi iš trijų nesugeba pačios valgyti ir greitai mirs.
Trečiajai būdinga klaidžioti ir paklysti. Kartą ją rado
nepažįstamo žmogaus automobilyje už mylios nuo šios
vietos. Nuo to laiko ją prie lovos riša diržu. Tam tikrais
momentais visos gali būti piktos, kitais kartais —sutri­
kusios kaip kūdikiai, liūdnos ir vienišos. Nedažnai jos
atpažįsta personalą ar žmones, kurie jas myli. Tai išban­
dymų liga, ir būtent dėl to jų ir mano vaikams sunku
čia lankytis.

207
 NI C H OL A S SPARKS

Elė, žinoma, taip pat turi savų problemų, kurios laikui

bėgant tikriausiai tik sunkės. Ji labai bijo rytais ir nenu­
maldomai verkia. Kai ją stebiu, man atrodo, kad ji mato
mažus žmogiukus, panašius į nykštukus, ir klykia, norė­
dama juos nuvyti. Ji noriai maudosi, bet nereguliariai val­
go. Dabar ji sulysusi, mano manymu, net per daug liesa,
ir geromis dienomis darau viską, kad ji priaugtų svorio.
Čia panašumas su kitomis ligonėmis ir baigiasi. Štai
kodėl Elė laikoma stebuklu, nes kai kada, deja, tik kar­
tais, man jai paskaičius, jos būklė būna ne tokia bloga.
Paaiškinimo tam nėra. „Negalimas daiktas, —sako gydy­
tojai. —Jai tikriausiai ne Alzheimerio liga. Tačiau ji šia
liga serga. Daugumą dienų ir kiekvieną rytą dėl to nekyla
jokių abejonių. Dėl šito sutariama.“
Bet kodėl jos būklė kitokia? Kodėl kartais, kai jai pas­
kaitau, ji pasikeičia? Aš sakau gydytojams priežastį —jun­
tu ją širdimi, bet jie manimi netiki. Ir ieško paaiškinimo
moksle. Keturis kartus buvo atvykę specialistai iš Čapel
Hilio ieškoti atsakymo. Tiek pat kartų išvyko nieko neiš­
siaiškinę. Aš jiems sakau:
- Nelabai galėsite tai suprasti, jei remsitės tik praktika
ir savo knygomis.
Bet jie purto galvas ir tvirtina:
—Alzheimerio ligai tai nebūdinga. Esant tokios bū­
klės pokalbiai arba laikini pagerėjimai neįmanomi.
Niekuomet.

208
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Bet su Ele taip būna. Ne kasdien, ne didesnę dalį

dienų ir tikrai rečiau nei anksčiau, tačiau kartais. Ir
tomis dienomis išnyksta tik jos atmintis, lyg jai būtų
amnezija. Bet jos emocijos būna normalios, mintys taip
pat. Tomis dienomis žinau, kad elgiuosi teisingai.

* Ą.

Kai sugrįžtame, jos kambaryje mūsų jau laukia va­

karienė. Viskas paruošta, kad valgytume čia, visuomet
taip būna tokiomis dienomis, ir eilinį kartą nebegalė­
čiau norėti ko nors daugiau. Čia žmonės viskuo pasirū­
pina. Jie man geri ir aš jiems dėkingas.
Šviesos pritemdytos, kambarį apšviečia dvi žvakės,
pastatytos ant stalo, prie kurio sėdime, tyliai groja
muzika. Puodeliai ir lėkštės iš plastiko, grafinas pilnas
obuolių sulčių, bet taisyklės yra taisyklės ir, atrodo, jos
jai nerūpi. Nuo reginio ji lengvai atsikvepia. Jos akys
plačiai atmerktos.
—Ar tu tai padarei?
Aš linkteliu ir ji eina į kambarį.
—Atrodo nuostabiai.
Aš pasiūlau savo ranką ir lydžiu ją prie lango. Kai ten
nueiname, mano rankos ji nepaleidžia. Jos prisilietimas
puikus, ir šį krištolinį pavasario vakarą mes stovime

209
 NI CHOL AS SPARKS

prisiglaudę vienas prie kito. Langas kiek pravertas ir

ant skruosto jaučiu lengvą vėjelio dvelksmą. Pakilo mė­
nulis, mes ilgai jį stebime, kol vakaro dangų aptraukia
debesys.
—Niekuomet nesu mačiusi nieko gražesnio, esu tuo
tikra, —sako ji ir aš jai pritariu.
—Ir aš taip pat, - sakau, bet žiūriu j ją. Ji supranta,
ką turiu omenyje, ir išvystu šypseną.
Po akimirkos ji šnabžda:
—Manau, kad žinau, su kuo liko Elė istorijos
pabaigoje.
-Tikrai?
—Taip.
—Su kuo?
—Ji liko su Nojumi.
—Tu tuo tikra?
—Visiškai.
Aš linkteliu ir nusišypsau.
—Iš tiesų, ji taip ir padarė, —sakau tyliai ir ji apdova­
noja mane šypsena. Jos veidas spinduliuoja.
Labai pasistengęs atitraukiu jai kėdę. Ji sėdasi, aš įsi­
taisau priešais ją. Per staląji ištiesia savo ranką, aš imu ją
į savąją ir pajuntu, kaip jos nykštys pradeda judėti kaip
ir prieš daugelį metų. Tylomis ilgai įdėmiai į ją žiūriu,
vis išgyvendamas prabėgusio gyvenimo akimirkas, jas

210
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

visas prisimindamas ir atgaivindamas. Man sugniaužia

gerklę ir vėl pajuntu, kaip stipriai ją myliu. Kai pagaliau
prabylu, mano balsas virpa.
—Tu tokia graži, —ištariu aš. Iš jos akių matau, kad
ji supranta, ką jai jaučiu ir ką iš tikrųjų mano žodžiai
reiškia.
Ji tyli. Vietoj atsakymo ji nuleidžia akis ir man įdo­
mu, ką ji galvoja. Ji neduoda man jokių užuominų ir aš,
švelniai suspaudęs jos ranką, laukiu. Pažįstu jos širdį ir
žinau, kad aš jau beveik joje įsitvirtinau.
Ir tada įvyksta stebuklas, patvirtinantis, kad aš teisus.
Žvakių apšviestame kambaryje, grojant Gleno Mile­
rio muzikai, stebiu, kaip palengva ji atsiduoda joje tei­
nantiems jausmams. Matau, kaip jai ant lūpų pradeda
žaisti šilta šypsena, tokia, dėl kurios verta gyventi. Ste­
biu, kaip ji pakelia į mane savo drumstas akis ir prisi­
traukia mano ranką.
—Tu nuostabus... - sako ji meiliai, nebaigia ir tą aki­
mirką mane taip pat įsimyli; tai aš žinau, nes esu matęs
tuos ženklus tūkstantį kartų.
Ji nieko daugiau nebepasako, nes to nereikia, apdo­
vanoja mane žvilgsniu iš kito gyvenimo laikotarpio, ir
aš vėl pasijuntu pilnavertis. Nusišypsau su tiek aistros,
kiek įstengiu, ir mes ryjame vienas kitą akimis, mūsų vi­
duje kaip vandenyno bangos šėlsta jausmai. Aš dairausi

21 1
 NI C H OL A S SPARKS

po kambarį, pažiūriu į lubas, paskui į Elę ir nuo to, kaip

ji žvelgia į mane, man darosi šilčiau. Staiga vėl jaučiuosi
jaunas, man nebešalta, nieko neskauda, nebesu nei su­
linkęs, nei suklypęs ar kone apakęs nuo kataraktos.
Vėl esu stiprus, išdidus, laimingiausias tarp gyvųjų ir
ilgai sėdžiu prie stalo priešais ją taip nusiteikęs.
Kai sudega trečdalis žvakių, esu pasiruošęs nutraukti
tylą ir tariu:
- Aš tave labai myliu ir viliuosi, kad tu tai žinai.
- Aišku, žinau, - ištaria ji vos atgaudama kvapą. - Aš
visada tave mylėjau, Nojau.
„Nojau, - girdžiu vėl. - Nojau.“ Žodis atsiliepia aidu
mano galvoje. Nojau... Nojau. Ji žino, galvoju sau, ji
žino, kas aš toks...
Ji žino...
Toks mažytis dalykas, šitas žinojimas, bet man jis -
Dievo dovana, ir aš vėl išgyvenu mūsų bendro gyveni­
mo metus - kaip laikydavau ją apkabinęs, myluodavau
ją ir buvau su ja geriausiais savo gyvenimo laikotarpiais.
Ji murma:
- Nojau... mano mielas Nojau...
Ir aš, niekuomet nesusitaikęs su gydytojo žodžiais,
nors akimirkai, bet vėl triumfuoju. Atsisakau paslap­
tingumo, bučiuoju jai ranką, priglaudžiu ją sau prie
skruosto ir šnabždu jai į ausį:

212
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

- Tu esi pats nuostabiausias kada nors man nutikęs

dalykas.
- O, Nojau, - sako ji su ašaromis akyse. - Aš tave
taip pat myliu.

*****

Būčiau laimingas, jeigu šitaip ir pasibaigtų. Bet taip

nebus. Dėl to esu tikras, nes laikui einant pradedu pa­
stebėti jos veide nerimo ženklus.
- Kas negerai? —klausiu.
Pasigirsta jos tylus atsakymas:
- Aš taip bijau. Bijau, kad vėl tave pamiršiu. Tai ne­
teisinga... Negaliu pakęsti, kad turiu to atsisakyti.
Kai ji nutyla, jos balsas užlūžta, bet nesumoju, ką j
tai atsakyti. Žinau, kad vakaras artėja į pabaigą ir aš nie­
ko negaliu padaryti, kad sustabdyčiau tai, kas neišven­
giama. Šiuo požiūriu aš nevykėlis. Galiausiai jai sakau:
- Aš niekada tavęs nepaliksiu. Tai, ką išgyvenome,
išliks amžiams.
Ji žino, kad tai viskas, ką galiu padaryti, nes nė vie­
nas mūsų nenori tuščių pažadų. Bet iš to, kaip ji į mane
žiūri, galiu pasakyti, kad ji ir vėl trokšta kažko daugiau.
Žiogai mums groja serenadą ir kimbame į valgį. Nė
vienas nesame alkanas, bet aš rodau pavyzdį, o ji mani­
mi seka. Ji ima valgį mažais kąsneliais ir ilgai kramto,

213
 NI C H OL A S SPARKS

bet aš patenkintas matydamas ją valgančią, nes per pas­

taruosius tris mėnesius ji numetė per daug svorio.
Po vakarienės, to nenorėdamas, ir pats pradedu bi­
joti. Žinau, kad turėčiau džiaugtis, nes šis susitikimas
rodo, kad mūsų meilė dar gali nesibaigti, nors jaučiu,
kad varpas šį vakarą jau suskambo.
Saulė seniai nusileido, ir turi ateiti vagis, o aš nieko
negaliu padaryti, kad jį sustabdyčiau. Taigi įsistebeiliju
į ją ir laukiu, per šias likusias akimirkas nugyvendamas
ištisą gyvenimą.
Nieko.
Laikrodis tiksi.
Nieko.
Apglėbiu ją ir mes sėdime apsikabinę.
Vėl nieko.
Jaučiu, kaip ji virpa, ir aš šnibždu jai į ausį.
Paskutinį kartą šį vakarą sakau jai, kad ją myliu.
Ir tada ateina vagis.
Visada nustembu, kaip greitai tai įvyksta. Netgi da­
bar, praėjus tiek laiko. Nors ir laiko mane apsikabinusi,
ji pradeda greitai mirkčioti ir purtyti galvą. Tada, pasi­
sukusi į kambario kampą, įsispitrėja ilgam laikui, į jos
veidą įsigraužia nerimas.
„Ne! —šaukia mano protas. —Dar ne! Ne dabar... Ne
dabar, kai mes tokie artimi! Ne šįvakar! Bet kurį, tik ne

214
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

šį... Prašau!“ Mano viduje aidi žodžiai. „Negalėsiu to

iškęsti dar kartą. Tai neteisinga...“
Bet ir vėl iš to jokios naudos.
—Tie žmonės, —pagaliau ištaria ji rodydama, —spok­
so į mane. Prašau, sustabdyk juos.
Nykštukai.
Mano skrandyje iškyla gumulas, kietas ir standus.
Akimirkai nustoju kvėpuoti, paskui vėl pradedu, šįkart
ne taip giliai. Išdžiūva burna ir jaučiu, kaip plaka mano
širdis. Žinau, kad viskas baigta, ir aš teisus. Atėjo sau­
lėlydis. Šitas vakaro sutrikimas, susijęs su Alzheimerio
liga, kuri veikia mano žmoną, yra spats sunkiausias.
Nes, kai tai įvyksta, jos nebelieka, ir kartais aš svarstau,
ar dar tebemylėsime vienas kitą.
-Čia nėra nė vieno, Ele, —sakau aš stengdamasis
atsiriboti nuo neišvengiamybės. Ji manimi netiki.
—Jie į mane spokso.
—Ne, - šnabždu aš purtydamas galvą.
—Ar tu jų nematai?
—Ne, —sakau aš ir kurį laiką ji galvoja.
—Bet jie čia pat, —sako ji atstumdama mane. —Ir jie
mane stebi.
Tą ištarusi ji pradeda kalbėti su savimi, o dar vėliau,
kai bandau ją nuraminti, ji dreba išsproginusi akis.
—Kas jūs tokie? - šaukia ji balsu, pilnu siaubo, jos
veidas išbąla. - Ką jūs čia darote?

215
 NI CHOL AS SPARKS

Jos viduje auga baimė, mane apima skausmas, nie­

kuo negaliu jai padėti. Ji atitolsta nuo manęs, traukiasi
atatupsta, atkiša rankas lyg gindamasi, tuomet kalba la­
biausiai širdį draskančiais žodžiais:
- Eikit šalin! Atsitraukit nuo manęs! - spiegia ji. Pa­
sibaisėjusi stumia nykštukus nuo savęs, šiuo metu už­
miršusi apie mano buvimą.
Atsistoju ir pereinu skersai kambarį iki jos lovos. Da­
bar aš paliegęs, man skauda kojas ir keistas skausmas
įsimeta į šoną. Nežinau, iš kur jis atsirado. Reikia pa­
sistengti, kad galėčiau paspausti mygtuką ir pasišaukti
medicinos seseris, nes mano pirštai tvinkčioja ir atrodo
sustingę, bet pagaliau man pasiseka. Žinau, kad sesutės
greitai bus čia, ir aš jų laukiu. Belaukdamas atidžiai ste­
biu savo žmoną.
Dešimt...
Dvidešimt...
Praeina trisdešimt sekundžių, o aš spoksau toliau,
mano akys nieko nepraleidžia, prisimenu visas mūsų
kartu praleistas akimirkas. Bet per visą tą laiką ji ne-
atsigręžia, o man vaidenasi vaizdiniai, kaip ji kovoja su
nematomais priešais.
Sėdžiu prie lovos su skaudančia nugara ir, kai paimu
užrašų knygelę, pradedu verkti. Elė nepastebi. Supran­
tu, nes jos sąmonė prigesusi.

216
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Pora lapų nukrinta ant žemės ir aš lenkiuosi jų pa­

imti. Dabar aš toks išvargęs, todėl sėdžiu vienas, ats­
kirai nuo žmonos. Kai atskuba seselės, jos pamato du
žmones, kuriuos reikia paguosti. Moterį, drebančią iš
baimės nuo jos protą apsėdusių demonų, ir seną vyrą,
kuris myli ją labiau už patį gyvenimą, tykiai verkiantį
kampe, užsidengusį veidą rankomis.

* * * * *

Likusią vakaro dalį leidžiu vienas savo kambaryje.

Durys pusiau pravertos ir matau praeinančius žmones,
keletą nepažįstamų, kelis draugus ir, jei susikaupiu, ga­
liu girdėti juos kalbant apie šeimas, darbus, apsilanky­
mus parkuose. Paprasti pokalbiai, nieko daugiau, bet
jaučiu, kad pavydžiu jiems jų bendravimo lengvumo.
Žinau, kad tai dar viena mirtina nuodėmė, bet kartais
nieko negaliu sau padaryti.
Yra čia ir gydytojas Bernvelis, jis kalbasi su viena iš
sesučių. Įdomu, kas taip serga, kad nusipelno gydyto­
jo vizito tokią valandą. Primenu jam, kad jis dirba per
daug. Sakau leisti laiką su šeima, nes artimųjų nebus
amžinai, bet jis manęs neklauso. Jis sako, kad jam rūpi
pacientai ir pakviestas privalo ateiti. Tvirtina neturintis
kito pasirinkimo, bet tai jį daro žmogumi, kurį drasko

217
 N I CHOL AS SPARKS

prieštaravimai. Jis nori būti gydytoju, visiškai pasišven­

tusiu pacientams, ir žmogumi, atsidavusiu savo šeimai.
Jis negali būti ir tas, ir kitas, nes paroje nėra tiek valan­
dų, bet jis dar turi kai ko išmokti. Kai jo balsas nutolsta,
susimąstau, ką jis pasirinks arba, kad ir kaip liūdna, kas
pasirinks jį.
Sėdžiu lengvoje kėdėje prie lango ir galvoju apie šian­
dieną. Buvau ir laimingas, ir liūdnas, buvo nuostabu ir
skaudėjo širdį. Prieštaringi jausmai nutildė mane dau­
geliui valandų. Šį vakarą niekam neskaičiau, negalėjau,
nes poetinės įžvalgos būtų privedusios mane iki ašarų.
Laikui bėgant koridoriai nurimsta, girdėti tik naktį bu­
dinčių apsaugininkų žingsniai. Vienuoliktą valandą iš­
girstu pažįstamus garsus, kurių lyg ir tikėjausi. Man tie
žingsniai gerai pažįstami.
Pro duris įkiša galvą gydytojas Bernvelis.
—Pastebėjau pas tave degant šviesą. Neprieštarausi,
jei užeisiu?
—Ne, —sakau purtydamas galvą.
Jis įeina ir, prieš atsisėsdamas per kelias pėdas nuo
manęs, apsidairo.
—Girdėjau, —sako jis, —kad su Ele gerai praleidote
dieną.
Jis šypsosi. Domisi mumis ir mūsų santykiais. Neži­
nau, ar jo domėjimasis grynai profesinis.

218
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

—Manau, kad taip.

Po mano žodžių jis pakreipęs galvą žiūri į mane.
—Nojau, ar tau viskas gerai? Atrodai nusiminęs.
—Jaučiuosi puikiai. Tik truputį pavargęs.
—Kokia buvo Elė šiandien?
—Jai buvo viskas gerai. Mes kalbėjome apie keturias
valandas.
—Keturias valandas? Nojau, tai... neįtikėtina.
Aš galiu tik linkčioti. Jis tęsia, kraipydamas galvą:
—Nesu nei matęs, nei girdėjęs nieko panašaus. Spė­
ju, kad tai dėl meilės. Abu esate vienas kitam skirti. Ji
tikriausiai labai tave myli. Tu tai žinai, ar ne?
—Žinau, - sakau aš, bet daugiau kalbėti negaliu.
—Kas tau kelia nerimą, Nojau? Ar Elė pasakė arba
padarė kažką tokio, kas įžeidė tavo jausmus?
—Ne, iš tikrųjų, tai ji buvo nuostabi. Tai dėl to, kad
dabar jaučiuosi vienišas.
—Vienišas?
—Taip.
—Niekas nebūna vienišas.
Pažiūriu į savo rankinį laikrodį ir pagalvoju apie jo
šeimos narius, ramiai miegančius namie, kur ir jis turė­
tų būti, ir sakau:
—Aš vienišas kaip ir jūs.

219
 N I CHOL AS SPARKS

*****

Kelios po to sekusios dienos buvo nereikšmingos. Elė

visai manęs nebepažino ir pripažįstu, jog mano dėme­
sys jai tarpais sumažėdavo, kadangi mintys daugiausia
sukosi apie ką tik drauge praleistą dieną. Nors pabaiga
visada ateina per greitai, laimei, aną dieną niekas nebu­
vo prarasta, tik laimėta, ir aš buvau devintame danguje,
nes vėl pajutau palaimą.
Iki kitos savaitės mano gyvenimas daugmaž grįžo į
normalias vėžes. Arba bent jau į tiek normalias, kiek
dabar mano gyvenime tai įmanoma. Skaitymas Elei,
skaitymas kitiems, slampinėjimas koridoriais, nemiga
naktimis ir sėdėjimas rytais prie šildytuvo. Savotiškai
nusiraminu galvodamas, kad gyvenime man taip buvo
lemta.
Vieną vėsų, ūkanotą rytą, prabėgus aštuonioms die­
noms po mūsų drauge praleistos dienos, prabudau anks­
ti, nes toks mano įprotis, ir tupinėjau apie savo rašo­
mąjį stalą tai žiūrinėdamas nuotraukas, tai skaitydamas
prieš daugelį metų rašytus laiškus. Bent jau stengiausi
tai daryti. Nelabai pajėgiau susikaupti, man skaudėjo
galvą, todėl atidėjau viską į šalį ir nuėjau pasėdėti savo
kėdėje prie lango, kad galėčiau stebėti patekančią sau­
lę. Žinojau, kad po poros valandų turėtų nubusti Elė,

220
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

tad norėjau atsigauti, nes nuo ilgo skaitymo dieną galvą

įsiskaudėtų dar labiau.
Kelioms minutėms užmerkiau akis, mano galvoje pa­
kaitomis tai kalė lyg plaktuku, tai vėl nurimdavo. Tada
atsimerkiau ir stebėjau savo seną draugą upelį, tekantį
po mano langu. Kitaip nei Elei, man davė kambarį, pro
kurio langą galėjau matyti upelį, ir jam visuomet sekėsi
mane įkvėpti. Tikras paradoksas šis upelis —šimtametis,
bet atsinaujina po eilinės liūties. Šįryt su juo kalbėjau­
si, šnabždėjau taip, kad jis girdėtų: „Mano drauge, tu
palaimintas kaip ir aš, ir drauge sutiksime ateisiančias
dienas.“ Lyg pritardamos pynėsi bangelės ir sukosi ver­
petai, blyškioje ryto saulės šviesoje atspindėdami pasau­
lį, kuriuo dalijamės. Upelis ir aš. Tekėjimas, atoslūgis,
atsitraukimas. Manau, stebėti vandenį taip pat yra gy­
venimas. Žmogus tiek daug gali išmokti.
Tai atsitiko man sėdint kėdėje, saulei ką tik pažvel­
gus iš už horizonto. Pastebėjau, kad man pradėjo dilg­
čioti ranką, ko anksčiau niekada nebūdavo. Mėginau
ją pakelti, bet buvau priverstas sustoti, nes galvoje pra­
dėjo kalti. Sį kartą dar smarkiau, lyg kas būtų daužęs
ją kūju. Aš užsimerkiau ir stipriai suspaudžiau vokus.
Ranka nustojo dilgsėti, bet pradėjo taip tirpti, lyg kaž­
kur prie plaštakos man staiga būtų buvę pažeisti ran­
kos nervai. Surakino riešą, ir it šūvis staigus skausmas

221
 N I CHOL AS SPARKS

supurtė mano galvą, nuslinko kaklu žemyn į kiekvieną

kūno ląstelę, tarsi potvynio banga, naikinanti ir triuški­
nanti visa, kas pasitaiko kelyje.
Nieko nemačiau, visai prie pat galvos išgirdau tary­
tum traukinio ratų bildėjimą ir supratau, jog mane iš­
tiko insultas. Skausmas perskrodė it žaibo blyksnis, ir
paskutinėmis sąmoningomis akimirkomis regėjau Elę,
gulinčią lovoje, sutrikusią ir sumišusią, visai nesugeban­
čią, kaip ir aš, sau padėti, laukiančią istorijos, kurios
nebepaskaitysiu.
Kai mano akys galutinai užsimerkė, pamaniau sau:
„O, Dieve, ką gi aš padariau?“

*****

Ištisas dienas sąmonė tai atsirasdavo, tai vėl prading­

davo, ir tomis akimirkomis, kai gulėdavau prabudęs,
jutau, kad esu prijungtas prie aparatų, su vamzdeliais
nosyje ir stemplėje, du skysčio maišeliai kabojo prie
mano lovos. Girdėjau silpną prietaisų dūzgesį, kai jie
įsijungdavo ir išsijungdavo, kai kada jie leido garsus,
kurie buvo man nepažįstami. Vienas aparatas pypsėjo
apie mano širdies darbą ir savotiškai ramino, aš vėl pa­
sijusdavau užliūliuotas, neribotam laikui patekęs į Nie­
kados šalį.

222
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

Gydytojai buvo susirūpinę, akių kampučiais ma­

čiau jų veiduose nerimą, kai jie tikrino lenteles ir tvar­
kė prietaisus. Jie išsakydavo savo mintis pašnibždomis,
manydami, kad jų negirdžiu. „Galėjo būti rimtas in­
sultas, - sakė jie. - Tokiame amžiuje kaip jo pasekmės
gali būti rimtos.“ Niūrūs veidai buvo lyg jų pranašys­
čių įžanga - kalbos praradimas, judesių sutrikimas, pa­
ralyžius. Dar vienas įrašas į lentelę, dar vienas keisto
aparato pyptelėjimas, ir jie išeidavo, taip ir nesužinoję,
kad girdėjau kiekvieną jų žodį. Po to stengdavausi apie
tai negalvoti, vėliau sutelkdavau dėmesį į Elę ir, kai tik
galėdavau, į atmintį sugrąžindavau jos paveikslą. La­
bai stengiausi mintyse susieti mūsų gyvenimus, kad ir
vėl taptume vienu. Mėginau pajausti jos prisilietimus,
išgirsti balsą, išvysti veidą ir, tai bedarant, ašaros už­
temdydavo man akis, nes nežinojau, ar kada galėsiu ją
vėl apkabinti, šnabždėti jai, leisti su ja dienas, kalbėti,
skaityti, vaikščioti. Nesitikėjau ir neįsivaizdavau tokios
pabaigos. Visuomet maniau, kad išeisiu vėliau, tačiau
atsitiko tai, kas nebuvo numatyta.
Kartais būdavau sąmoningas, kartais ne, kol vieną
ūkanotą rytą Elei duotas pažadas pabudino mano kūną
iš letargo. Atmerkęs akis išvydau kambarį pilną gėlių, o
jų kvapas mane dar labiau paskatino. Suieškojau iškvie­
timo mygtuką, ir po trisdešimties sekundžių pasirodė

223
 N I CHOL AS SPARKS

seselė, lydima gydytojo Bernvelio, kuris man tuoj pat

nusišypsojo.
- Noriu gerti, —pralemenau gergždžiančiu balsu ir
gydytojas išsišiepė iki ausų.
—Sveikas sugrįžęs, - tarė jis. - Žinojau, kad tau
pavyks.

*****

Po dviejų savaičių jau galėjau palikti ligoninę, nors

dabar esu tik pusiau žmogus. Jei būčiau kadilakas ir va­
žiuočiau ratais, tai suktųsi tik vienas ratas, nes dešinė
mano kūno pusė silpnesnė už kairiąją. Man sakoma,
kad tai gera žinia, nes galėjo būti viso kūno paralyžius.
Kartais atrodo, kad mane supa vieni optimistai.
Bloga žinia ta, kad dėl savo rankų negaliu naudotis
nei lazdele, nei invalido vežimėliu, todėl turiu žings­
niuoti savo išskirtiniu ritmu, kad išlikčiau tiesus. Ne
kairę dešinę kairę, kaip buvau įpratęs jaunystėje, arba
šlepu šlepu jau vėliau; žingsniai virto labai lėtu šlept
čiūžt į dešinę ir vėl lėtu šlept. Dabar einu koridoriais
kaip tikras avantiūristas. Toks ėjimas net man per lėtas,
nors prieš porą savaičių gal nebūčiau aplenkęs nė vėžlio.
Kai grįžtu, būna jau vėlu, ir pasiekęs savo kambarį ži­
nau, kad neužmigsiu. Giliai kvėpuoju ir uodžiu kvapus,

224
 UŽRAŠŲ KNYGEI.fi

prasiskverbiančius į mano kambarį. Langas praviras, vė­

soka. Temperatūros pokytis mane veikia teigiamai. Eve­
lina, viena iš daugelio čionykščių seselių (kurios amžius
tesudaro trečdalį manojo), padeda man pasiekti kėdę,
stovinčią prie lango, ir rengiasi jį uždaryti. Aš ją sustab­
dau ir, nors jos antakiai klausiamai pakyla, su mano pa­
siūlymu ji sutinka. Girdžiu, kaip atsidaro stalčius, ir po
akimirkos mano pečius apgaubia megztinis. Seselė pa­
taiso jį, lyg būčiau vaikas, ir uždėjusi ranką man ant pe­
ties švelniai paglosto. Tai darydama netaria nė žodžio,
ir iš jos tylėjimo suprantu, kad žvelgia pro langą. Ilgą
laiką ji nejuda ir man įdomu, ką ji galvoja, bet nieko
neklausiu. Pagaliau išgirstu, kaip ji atsidūsta. Ji pasisuka
eiti, bet sustoja, pasilenkia į priekį ir tada, meiliai, kaip
mano anūkė, pakšteli man į žandą. Aš dėl to nustebęs,
o ji ramiai sako:
—Gerai, kad grįžote, Elė jūsų pasiilgo, o ir mes visi
taip pat. Meldėmės už jus, nes kai jūsų nebuvo, viskas
čia buvo kitaip.
Ji man nusišypso ir prieš išeidama iš kambario pa­
glosto mano veidą. Nieko neatsakau. Vėliau išgirstu,
kaip ji praeina koridoriumi, stumdama vežimėlį, ir kal­
basi su kita sesele.
Šiąnakt žiba žvaigždės ir pasaulis nusidažo niūriai
mėlyna spalva. Čirpia žiogai, jų muzika nustelbia visus

225
 NI C H OL A S SPARKS

kitus garsus. Sėdėdamas svarstau, ar kas mane, šitą kūno

belaisvį, mato iš lauko. Ieškau gyvybės ženklų medžiuo­
se, kieme, ant suoliukų, netoli žąsų, tačiau visur tuščia.
Nurimęs net upelis. Tamsoje jis atrodo kaip tuščia er­
dvė ir jaučiu, kaip mane traukia jo paslaptis. Stebiu jį
valandų valandas ir bespoksodamas pastebiu, kad de­
besų atspindžiai nuo vandens ima tolti. Artėja audra ir
netrukus dangus taps sidabrinis lyg temstant.
Laukinį dangų perskrodžia žaibas ir mano mintys
nuklysta į praeitį. Kas mes tokie, Elė ir aš? Ar mes —
senas vijoklis ant kipariso, ūseliai ir šakos taip tvirtai
susipynę, kad, jei mus atskirtų, abu numirtume? To
nežinau. Dar vienas žaibo blyksnis gana aiškiai apšvie­
čia stalą šalia manęs, o ant jo pamatau Elės nuotrauką,
geriausią iš visų mano turimų. Ją įrėminau prieš dau­
gelį metų vildamasis, kad po stiklu ji tvers amžinai. Aš
ją imu ir laikau kiek atitraukęs nuo veido. Ilgai žiūriu,
negaliu susilaikyti nežiūrėjęs. Nuotrauka daryta jai bū­
nant keturiasdešimt vienų, ir čia ji pati gražiausia. Dar
norėčiau tiek daug jos paklausti, bet žinau, kad nuo­
trauka neatsakys, taigi atidedu ją į šalį.
Sį vakarą, kai Elė savo kambaryje, esu vienas. Visuo­
met būsiu vienas. Taip galvojau ir gulėdamas ligoninėje.
Neabejoju ir dabar, žiūrėdamas pro langą ir stebėdamas
artėjančius audros debesis. Liūdžiu ne dėl savęs, bet dėl

226
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

mūsų priesaikos, nes pamenu, kad aš taip ir nepabučia­

vau jos, kai paskutinį kartą buvome kartu. Greičiausiai
ir nebeteks. Sirgdamas šia liga nieko negali numatyti.
Kodėl apie tai galvoju?
Galų gale atsistoju, einu prie rašomojo stalo ir užsi­
degu lempą. Tam man prireikia daugiau jėgų, nei ma­
niau. Esu įsitempęs ir negrįžtu į kėdę prie lango, bet
atsisėdu ir keletą minučių žiūrinėju ant stalo gulinčias
nuotraukas: šeimos, vaikų ir atostogų. Elės ir savo at­
vaizdus. Grįžtu mintimis į tą laiką, kurį leidome vieni
arba su šeima, ir manęs nebepalieka suvokimas, koks
esu pasenęs.
Atidarau stalčių ir randu gėles, kurias kažkada jai
padovanojau. Jos išblukusios ir surištos kaspinu. Kaip
ir aš, jos sudžiūvusios, trapios ir baisu, kad tik nesu­
laužyčiau. Bet Elė jas išsaugojo. „Nesuprantu, kam jos
tau?“ —klausdavau aš, tačiau ji nekreipdavo dėmesio.
Vakarais kartais matydavau ją pagarbiai laikančią gėles
rankose, lyg jose glūdėtų pati gyvenimo paslaptis. Ak,
tos moterys!
Kadangi atrodo, jog tai prisiminimų vakaras, ieš­
kau vestuvinio žiedo ir pagaliau jį randu. Jis guli vir­
šutiniame stalčiuje, suvyniotas į ploną audeklą. Nešio­
ti jo daugiau nebegaliu, nes mano krumpliai sutinę ir
pirštams trūksta kraujo. Atvynioju skiautę ir regiu jį

227
 N I CHOL AS SPARKS

nepasikeitus}. Jis turi galybės, tai —simbolis, ratas, ir

žinau, tikrai žinau, kad niekuomet negalėjo būti kito.
Žinojau tai tada, žinau ir dabar. Tą akimirką garsiai
šnabždu: „Aš vis dar tavo, Ele, mano karaliene, mano
nesenstanti gražuole. Tu esi ir visada buvai geriausias
dalykas mano gyvenime.“
Įdomu, ar ji mane girdi, kai tai sakau, ir aš laukiu
ženklo. Tačiau taip ir nesulaukiu.
Jau pusė dvylikos, ir ieškau jos rašyto laiško, kurį
skaitau, kai būnu šitaip nusiteikęs. Randu jį ten, kur
palikau paskutinį kartą. Prieš išimdamas iš voko, porą
kartų jį pavartau, ir man ima drebėti rankos. Pagaliau
pradedu:

Brangus Nojau,
rašau šį laišką prie žvakės šviesos, kol tu ilsie­
si miegamajame, kur leidžiame naktis nuo vedybų
dienos. Nors negirdžiu tylaus tavo šnopavimo mie­
gant, pakanka, kad tu čia, ir aš greit, kaip visada,
atsigulsiu šalia tavęs. Jausiu tavo šilumą, paramą,
o tavo atodūsiai lėtai ves mane iki svajonių apie
tave, ir ašgalvosiu, koks nuostabus žmogus tu esi.
Žvakės liepsna primena man ugnį, degusią prieš
dešimtmečius. Matau save su tavo minkštais dra­
bužiais, o tave —su džinsais. Jau tada žinojau, kad

228
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

visada būsime kartu, nors kitą dieną buvau trum­

pam tuo sudvejojusi. Iš Pietų kilęspoetaspagrobė ir
pririšo mano širdį ir vidumijutau, kadji visuomet
bus tavo. Kas aš tokia, kad abejočiau meile, kuri
jojo ant praskriejančių žvaigždžių ir ošė kaip dūž­
tančios bangos?Tokiaji buvo tarp mūsų tada, tokia
yra ir šiandien.
Menu, kaip sugrįžau pas tave kitą dieną, kai
mus aplankė mama. Buvau tokia išsigandusi, bijo­
jau labiau nei kada nors anksčiau, nes neabejojau,
kad man niekada neatleisi už tai, kad tavepalikau.
Drebėdama lipau iš mašinos, bet kai tu nusišypsojai
ir ištiesei man savo ranką, visas nerimas staiga din­
go. „Gersim kavos?“—tai buvo viskas, ką pasakei.
Per visus mūsų drauge praleistus metus tu niekada
prie to negrįžai.
Nieko neklausdavai ir tuomet, kai išeidavau
iš namų ir keletą dienų klaidžiodavau viena. Kai
grįždavau su ašaromis akyse, tu visada žinojai, ar
man reikia, kad mane palaikytum, ar kad leis­
tum man pabūti vienai. Nesuprantu, kaip tai ži­
nojai, bet taip buvo, ir man buvo lengviau. Kiek
vėliau, kai nuėjome į mažą koplyčią, sumainėme
žiedus ir davėme priesaikas, pažvelgusi tau į akis
supratau, kad mano sprendimas teisingas. Dar

229
 N I CHOL AS SPARKS

daugiau —supratau, kokia buvau kvaila, kad taip

ilgai galvojau apie kitą. Nuo tada man niekada ne­
bereikėjo abejoti.
Kartu nugyvenome nuostabų gyvenimą ir dabar
daug apie tai galvoju. Kartais užsimerkiu ir ma­
tau tave su žilomis sruogelėmis plaukuose, sėdintį
verandoje ir grojantį gitara, matau mažuosius, ku­
rie žaidžia ir ploja į tavo sukurtos muzikos taktą.
Tavo drabužiai išsitepę nuo ilgo darbo, tu pavargęs
ir, nors tau siūlau pailsėti, tu šypsaisi ir sakai: „Tai
dabar ir darau. “Tavo meilė mūsų vaikams man at­
rodo labai jautri ir jausminga. „Esi geresnis tėvas,
nei manai“, —sakau tau vaikams sumigus. Paskui
greit nusiplėštame drabužius ir prieš palįsdami po
flanelinėmis antklodėmis visai pametame galvas.
Myliu tave už daug ką, ypač už tavo aistras, nes
jos visuomet buvo tie dalykai, kurie yra gražiausi
pasaulyje. Myliu už meilę ir poeziją, tėvystę ir bi­
čiulystę, meilę grožiui ir gamtai. Džiaugiuosi, kad
išmokei vaikus tų dalykų, ir dėl tojų gyvenimas bus
tik geresnis. Jie pasipasakoja man, koks esi jiems
brangus, ir kaskart, kai jie man tai sako, jaučiuosi
laimingiausia moterimi tarp gyvųjų.
Tu mane mokei, įkvėpei ir palaikei tapant; ne­
žinojai, kiek daug man tai reiškia. Dabar mano

230
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

darbai kabo muziejuose ir privačiose kolekcijose, ir

nors buvo kartų, kaijaučiausi nualinta ir suglumsi
dėl parodų ir kritikos, tu visada buvai šalia, ne-
šykštėdavai malonių žodžių ir manepadrąsindavai.
Supratai mano poreikį turėti savą studiją, savą er­
dvę ir įžiūrėjai ne vien tik dažus ant mano drabu­
žių, plaukų, kartais net ant baldų. Žinau, kad su
manimi buvo nelengva. Gyventi su manimi galėjo
tik tikras vyras, Nojau. O tu gyvenai. Keturiasde­
šimtpenkerius metus iki dabar. Nuostabius metus.
Tu mano geriausias draugas ir mylimasis, ir
nežinau, kuri tavo pusė man patinka labiausiai.
Branginu kiekvieną jų taip pat kaip ir mūsų gy­
venimą drauge. Nojau, tu turi savyje kai ką tokio,
kažką gražaus ir stipraus. Žiūrėdama į tave matau
švelnumą, kurį pastebi kiekvienas. Būtent švelnu­
mą. Tu esi pats atlaidžiausias ir taikiausias žmogus
iš visų mano pažįstamų. Su tavimi yra Dievas. Jis
turi būti, nes iš visų mano sutiktų žmonių esipana­
šiausias į angelą.
Žinau, kadpalaikei mane išprotėjusia, kai prieš
mums paliekant namus visam laikui panorau, kad
užrašytum savo gyvenimo istoriją, nes turiu tam
savų priežasčių ir dėkoju tau už kantrybę. Ir nors
klausei, aš taip ir nepasakiau, dėl ko visa tai, bet
dabar, manau, pats laikas tau sužinoti.

231
 NI CHOLAS SPARKS

Mes gyvenome tokį gyvenimą, apie kurį daugelis

porų nė nenutuokia, tačiau žiūriu į tave ir baimi­
nuosi, nes žinau, kad visa tai greitai baigsis. Juk abu
žinome mano prognozę ir kąji mums atneš. Matau
tavo ašaras, ir tu man rūpi daugiau nei ašpati, nes
bijau skausmo, kurį tau neabejotinai teks patirti.
Nėra žodžių, kad išsakyčiau, kaip dėl to sielvartau­
ju, ir esu visai sutrikusi.
Myliu tave taip stipriai, taip neįtikėtinai stipriai,
kad nepaisydama savo ligos rasiu būdą pas tave su­
grįžti, tai aš tau pažadu. Dėl šito reikia mūsų isto­
rijos. Kai būsiu suglumusi ir vieniša, paskaityk ją
taip, kaip papasakojai mūsų vaikams, —žinau, kad
kažkokiu būdu suvoksiu, kadji apie mus. Ir gal, tik
galbūt, mes rasime išeitį, kaip vėl būti kartu.
Prašau, nepyk ant manęs tomis dienomis, kai
tavęs neatsiminsiu, juk abu žinome, kad jos ateis.
Žinok, kad tave myliu, kad visada mylėsiu ir, kad
ir kas atsitiktų, prisimink, kad nugyvenau patį pui­
kiausią gyvenimą, koks tik yra įmanomas. Gyveni­
mą su tavimi.
Irjei išsaugosi šį laišką, kad vėlpaskaitytum, tuo­
metpatikėk tuo, ką dabar tau rašau. Nojau, nesvar­
bu, kur esi ir kur dabar yra laiškas, aš tave myliu.
Myliu tave dabar, kai rašau, ir myliu dabar, kai jį

232
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

skaitai. Ir man taip gaila, jei negaliu tau pati to

pasakyti. Aš myliu tave visa širdimi, mano vyre. Tu
esi ir visada buvai mano svajonė.
Elė

Baigęs skaityti laišką, atidedu jį į šalį. Pakylu nuo

kėdės prie rašomojo stalo ir susirandu šlepetes. Jos prie
mano lovos ir, kad apsiaučiau, turiu atsisėsti. Tuomet
atsistojęs pereinu kambarį ir atsidarau duris. Vogčio­
mis apžvelgiu koridorių ir matau Dženisę, sėdinčią prie
budėtojų stalo. Bent jau manau, kad tai ji. Jei noriu
patekti pas Elę, turiu praeiti pro šitą stalą, tačiau man
neleidžiama išeiti iš savo kambario tokiu paros metu, o
Dženisė niekuomet nebuvo ta, kuri laužytų taisykles.
Jos vyras - teisininkas.
Laukiu, kad ji nueitų, bet neatrodo, jog ji pajudės iš
vietos, ir aš pradedu nekantrauti. Pagaliau vis tiek palie­
ku savo kambarį, padarau lėtą šlept, pačiuožiu į dešinę
ir vėl kitas lėtas šlept. Tam nuotoliui įveikti reikia am­
žinybės, bet kažkodėl ji nemato, kaip aš priartėju. Aš -
lėta pantera, sėlinanti džiunglėmis, aš toks nematomas
kaip maži balandėliai.
Galiausiai aš pastebėtas, bet stoviu prieš ją visai
nesutrikęs.
—Nojau, —sako ji. - Ką darai?

233
 N I CHOL AS SPARKS

—Vaikštinėju, —sakau aš. —Negaliu užmigti.

—Juk žinai, kad tau negalima taip elgtis.
—Žinau.
Tačiau net nepajudu. Aš apsisprendęs.
—Iš tiesų tai išsiruošei ne pasivaikščioti, ar ne? Eini
pasimatyti su Ele.
—Taip, —atšaunu aš.
—Nojau, juk prisimeni, kas atsitiko paskutinį kartą,
kai naktį su ja susitikai.
—Prisimenu.
—Tada žinai, kad taip elgtis neturėtum.
Neatsakau tiesiogiai, vietoje to pareiškiu:
—Aš jos ilgiuosi.
—Aišku, kad ilgiesi, bet negaliu leisti tau ją pamatyti.
—Tai mūsų vestuvių metinės, —sakau aš. Ir tai tiesa.
Liko vieni metai iki mūsų auksinių vestuvių. Šiandien
keturiasdešimt devyneri metai.
—Aišku.
—Tada galiu eiti?
Ji trumpam nusuka žvilgsnį į šalį ir jos balsas pasi­
keičia. Dabar jis mielesnis ir aš stebiuosi. Niekuomet
neatrodė, kad ji iš tų sentimentaliųjų.
—Nojau, dirbu čia jau penktus metus, o prieš tai dir­
bau kituose slaugos namuose. Mačiau, kaip šimtai porų
kovojo su sielvartu ir liūdesiu, bet niekuomet nemačiau

234
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

nė vieno, kuris taip tvarkytųsi su tuo kaip tu. Nė vienas

iš čia esančiųjų —nei gydytojai, nei medicinos seserys —
nėra matę nieko panašaus.
Ji akimirkai nutyla ir keista jos akyse matyti ašaras. Ji
pirštu jas nubraukia ir kalba toliau:
—Mėginu suprasti, kaip turi jaustis, kai tas tęsiasi
diena po dienos, bet negaliu to įsivaizduoti. Nežinau,
kaip tau pavyksta. Kartais su jos liga net susikauni.
Nors gydytojai to nesupranta, mums, seselėms, viskas
aišku. Tai meilė, juk tai taip paprasta. Tu labiausiai neį­
tikėtinas dalykas iš visų mano matytų.
Mano gerklėje iškilo gumulas ir aš nebegaliu kalbėti.
- Bet, Nojau, tau negalima šito daryti, aš negaliu
tau to leisti. Taigi grįžk į savo kambarį, —tada švelniai
šypsodamasi, šniurkščiodama ir dėliodama kažkokius
popierius ant stalo ji sako: —Einu žemyn kavos. Kol
kas negrįšiu tavęs patikrinti, taigi neiškrėsk kokios
kvailystės.
Ji greitai pakyla, paliečia mano ranką ir nueina laip­
tų link. Ji neatsigręžia, ir štai lieku vienas. Nežinau nė
ką manyti. Žiūriu į tą vietą, kur ji sėdėjo, ir matau jos
kavą, pilną puodelį, dar tebegaruojantį, ir eilinį kartą
suprantu, kad pasaulyje yra gerų žmonių.
Kai pradedu savo žygį į Elės kambarį, pirmą kar­
tą po tiek metų nebejuntu šalčio. Einu tokio ilgumo

235
 NI CHOL AS SPARKS

žingsneliais kaip plastmasiniai šiaudeliai, bet net ir tai

man kelia pavojų, nes mano kojos jau pavargusios. Su­
prantu, jog turiu atsiremti į sieną, kad nepargriūčiau.
Virš galvos blizga lempos, nuo liuminescencinio jų
švytėjimo man skauda akis ir aš kiek prisimerkiu. Pra­
einu pro kokį tuziną pritemdytų kambarių, kuriuose
anksčiau esu skaitęs, ir suprantu, kad pasiilgau žmonių,
esančių ten, viduje. Jie mano draugai. Jų veidus taip
gerai pažįstu ir juos visus pamatysiu rytoj. Tačiau ne
šį vakarą. Šios kelionės metu nėra laiko sustoti. Skubu
toliau, o judėjimas varo kraują apmirusiomis arterijo­
mis. Su kiekvienu žingsniu darausi stipresnis. Išgirstu,
kaip už manęs atsidaro durys, bet žingsnių negirdžiu ir
einu toliau. Dabar aš —nepažįstamasis. Manęs negalima
sustabdyti. Medicinos seserų kabinete suskamba telefo­
nas, o aš stumiuosi į priekį, taigi manęs nepagaus. Esu
vidurnakčio plėšikas su kauke, iš apsnūdusių dykumos
miestų skriejęs ant arklio ir į geltoną mėnulį šaudantis
aukso dulkėmis iš balno krepšių. Esu jaunas ir stiprus,
pilnas aistros, ir aš išlaušiu duris, paimsiu ją ant rankų
ir nusinešiu į rojų.
Ką mėginu apgauti?
Gyvenu paprastai, esu apykvailis, įsimylėjęs senis,
svajotojas ir svaičioju apie niekniekius, bet skaitau
Elei ir palaikau ją, kiek galiu. Esu nusidėjėlis, padaręs

236
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

daugybę nuodėmių, žmogus, tikintis stebuklais, bet per

senas keistis ir per senas rūpintis.
Kai galų gale prieinu jos kambarį, pasijuntu nusilpęs.
Kojos vos laiko, akyse temsta, širdis krūtinėje keistai
plaka. Man nesiseka su durų rankena, prireikia abiejų
rankų ir trijų krovininių sunkvežimių jėgos pastangų.
Kai durys pasiduoda, iš koridoriaus prasiskverbęs švie­
sos srautas apšviečia lovą, kurioje miega ji. Kai žiūriu
į ją, suprantu, kad esu niekas, tik amžiams pamirštas
judrios miesto gatvės praeivis.
Jos kambaryje tylu. Ji guli pusiau apsiklojusi. Po aki­
mirkos pastebiu, kaip ji verčiasi ant kito šono, ir tas
vaizdas į mano atmintį sugrąžina laimingesnius laikus.
Kai ją stebiu, ji atrodo tokia mažutė, ir aš žinau, kad
tarp mūsų viskas baigta. Oras tvankus, aš net suvirpu.
Si vieta tapo mūsų kapu.
Šių mūsų metinių proga, nors trokštu jai pasakyti,
kaip jaučiuosi, bet bemaž minutę nejudu, išlieku ra­
mus ir nutariu jos nežadinti. Be to, viskas surašyta ant
popieriaus skiautelės, kurią pakišu jai po pagalve. Čia
tokie žodžiai:

Tos valandos, kai meilė liesis

Tokiajautri, tokia tyra.
Pažadink, meilę, ryto šviesa,
Tik tą, kuri yra tikra.

237
 N I CHOL AS SPARKS

Man rodosi, kad girdžiu kažkieno žingsnius, todėl

įeinu į kambarį ir uždarau paskui save duris. Apgaubia
tamsa, tačiau mintinai žinau kelią prie lango. Atitrau­
kiu užuolaidas ir vakaro sargas mėnulis spokso į mane
didelis ir pilnas.
Aš atsisuku į Elę ir mane užplūsta tūkstantis svajo­
nių. Nors žinau, kad neturėčiau to daryti, sėduosi ant
jos lovos ir pakišu popieriaus lapelį po pagalve. Tada
stengiuosi ją pasiekti ir glostau jos veidą, minkštą kaip
pudros milteliai. Glostau jos plaukus ir man užima kva­
pą. Išgyvenu stebuklą, pagarbą, lyg kompozitorius, pir­
mą kartą išgirdęs Mocarto kūrinius. Ji sujuda ir atmer­
kia akis, meiliai žvairakiuodama. O aš tuoj pat pradedu
gailėtis, kad buvau toks kvailas, nes neabejoju, kad ji
pradės verkti ir šaukti, nes ji visada taip daro. Supran­
tu, kad esu impulsyvus ir silpnas, bet pajuntu stimulą
išmėginti neįmanomą dalyką, taigi pasilenkiu ir mūsų
veidai susiliečia.
Ir kai jos lūpos susitinka manąsias, pajuntu keistą
virpulį, kurio nesu jutęs per visus mūsų kartu praleis­
tus metus, bet nesitraukiu atgal. Ir staiga, o stebukle,
pajuntu, kaip ji praveria burną, ir aš atrandu prarastą
rojų, per tuos metus nepasikeitusį ir nesenstantį kaip
žvaigždės. Jaučiu jos kūno šilumą, ir kai mūsų lūpos
vėl susiliečia, leidžiu sau išnykti, kaip tai darydavau

238
 UŽRAŠŲ KNYGELĖ

prieš daugelį metų. Užsimerkiu ir pasijuntu it galingas

laivas putojančiuose vandenyse. Stiprus ir bebaimis, o
ji —mano burės. Aš pirštais švelniai liečiu jos skruosto
kontūrą, tada imu jos ranką savojon. Bučiuoju jos lū­
pas, skruostus ir klausau, kaip ji įkvepia. „O, Nojau...
Aš tavęs ilgėjausi.“ Kitas stebuklas —didžiausias iš visų!
Ir neįmanoma sustabdyti ašarų, nes mes artėjame prie
paties rojaus. Tą akimirką, kai jos pirštai pasiekia mano
marškinių sagutes ir ima vieną po kitos sagstyti, pasau­
lis pilnas žavesio.
 Nicholas Sparks
UŽRAŠŲ KNYGELĖ

anglų kalbos vertė Zita Edita Giniūnienė

Redagavo Jūratė Šamelienė
Tekstą tvarkė Aušra Tamošiūnienė
Viršelį kūrė Artūras Karosas

15 sp. 1. Tiražas 1 500 egz.

Išleido BALTO
Utenos g. 41 B, LT-08217 Vilnius

Spausdino UAB BALTO print, 2017