JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.

Masių poetas. Vaidilioniškas. Jo poezija negili, jį aukština jo kartos sovietiniai žmonės. Jam
buvo leista statyti spektaklius santvarkoje, jis labai prisitaikė prie sistemos, kūrė sisteminius
eilėraščius. Jis atseit išsaugojo lietuvybę santvarkoje. Kaip Vaidilionis traukia žodžius poezijai
iš tam tikros jam duotos dėžutės. Eilėraščiai yra dainos. Nėra skausmo, sąžinės, beldimosi į
užmigusią sovietinio lietuvio sąžinę, nėra drąsos jokios.
Konformistas. Tautos vedlys, atseit. Leido lietuviams būti pamylėtiems Sovietų Sąjungoje,
todėl jį labai gerbė atbukintos sovietinių lietuvių minios.

Po nepriklausomybės atkūrimo dingo iš viešosios erdvės, galimai atsiprašymo motyvas, kaip

Neries.
Jis labai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo aktyvus. Jį skatino visi eiti į prezidentus, minios
būtų jį išrinkusios. Tačiau jis nekandidatavo. Dėl sąžinės.

KONTEKSTAS
“30-ųjų metų kartos poetai” - Vytautas Bložė, Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis, Janina
Degutytė; Algimantas Mackus, Liūnė Sutema - bežemiai (išvažiavę jauni)

BIOGRAFIJA.
Gimė 1930 m.. Anksti neteko mamos. KGB užsako jam parašyti kūrinį, diskredituojantį
bohemą. Nes bohemoje nelaisvėje galima protestuoti, siekti laisvės. Skatina dirbti, būti
komjaunuoliu - būsi išgelbėtas.

Marcinkevičiaus eilėraščiuose - sąžinės nervas: “Būti lietuviu - labai labai sunku, tragiškai
sunku”. Kai vyksta apsisprendimas, kaip būti režime. Marcinkevičiui režimas - didysis
išbandymas.
Komunistų partijos narys, naudojosi komunistų lengvatomis - geras butas, gražūs drabužiai.

“Niekad apie tai nesu kalbėjęs, bet dabar būtina pasakyti - didžiuojuosi, kad esu
lietuvis, bet būti lietuviu labai sunku. Tragiškai sunku.” - Marcinkevičius

Patackas teigia, kad laisvi žmonės niekada neįsileido Marcinkevičiaus į savo tarpą. Vidinė
laisvė neįsileidžia vidinės nelaisvės.

“Istorija rodo, kad kompromisai yra vienintelė mažų tautų išlikimo galimybė, o išmintingi
politikai niekada nesivadovavo principu “arba, arba”.

MARCINKEVIČIAUS KŪRYBA.
Rašė eilėraščius, taip pat poemas. “Mindaugas”, “Mažvydas” ir “Katedra”.
Mindauge gėris kuriamas krauju (kuriama žemė). 13 amžius.
Mažvydas - 16 amžius. Gėris kuriamas kalba. Tėvynė kuriama kalba.
Katedra - 18 amžius. Gėris kuriamas menu, kultūra.

Trilogija laikoma nacionaliniu epu.

MAŽVYDAS.
Parašytas laukiant 430 metų sukakties pirmos lietuviškos knygos.
http://www.kalbam.lt/wp-content/uploads/2014/01/Justinas-Marcinkevicius-MAZVYDAS.pdf
Pagrindinė idėja: lietuvybės abipus Nemuno išsaugojimas.
Seno ir brandaus Mažvydo refleksija apie save, savo darbus, religiją.
Mažvydas - moralinis simbolis. Sukūrė biografinius faktus, problemos, sukurtas meninis
paveikslas. Laisvas, poetinis veikėjas. Moraliniai nusižengimai, palikta mylimoji, reflektavimas
- išgalvojimai.
Nemunas - lietuviškos ir vokiškos Lietuvos padalijimas.
Stiklas buvo brangus, langai būdavo iš gyvūlių skrandžių ir stemplių - matosi tik šviesa.
Mažvydas nusiperka vieną stiklą, kad matytų Lietuvą - kas už Nemuno.

Tai yra drama.

PROLOGAS.
Tamsos ir šviesos kovos motyvai.
Mindaugas - baltas ir juodas metraštininkai. Simbolinės figūros.
Skirgailoje yra tamsus ir šviesus riteriai.
Mažvyde šį vaidmenį atlieka Milkus. Milkus šlovina Mažvydą.

Sakoma, kad Mažvydas yra mokytojas, vaduojantis iš nuodėmės (išrauna nuodėmes -

atleidžia), vedlys, tas, kuris parodo labai nusidėjusiems dangų, gydytojas, gydo ir kūno, ir
dvasios ligas, bendruomenės brolystės kūrėjas, telkiantis bendruomenę.

Biografija pasakojama - į Ragainę atvyko iš Lietuvos, Žemaitijos.

PIRMA DALIS.

1 SCENA.

Po pirmosios knygos - 15 metų. Brandaus, seno Mažvydo viso gyvenimo refleksija.

Veiksmas vyksta prie Nemuno, šventoriuje, naktį. Naktis reikalinga, nes gabena ąžuolą,
sodins - reformatų kunigas negali sodinti, nes tai pagonybės reliktai.

Nikodemas pavogė Mažvydo arklį, bando užmėtyti pėdsakus. Kitas Berankis irgi vogė,
nukirto ranką, kairę.

Špitolninkas pavadina Nemuną pykčio upe, o vėliau meilės: skirtingos upės pastoviai
pykstasi, keikiasi, vagia; meilės upė - kartais kartu dainuoja.

Platesnis kontekstas: (Škėma) Lapių žmonės sakė, kad vargonininkas mikčiojo, bet kai
dainuodavo, nebe - kai žmogus pakyla į dvasinį, meninį lygmenį iš buitinio, atsiranda šviesa,
dvasingumas, meilė. Keikiasi, pykstasi, bet kai uždainuoja - dainuojam visi kartu.

Mažvydas pyksta, kad tauta padalinta.

Špitolninkai apie Mažvydą pasako, kad jis yra iš anapus, ir čia yra vienas kaip pirštas
(Nikodemas). Visko pilna, žmona, dvaras, bet jis vienas - nes jis neprigijęs, jis ilgisi, kažką
mąsto.
Ateina su krepšiu pastorius, krepšy buvo vynas ir duona - Jėzaus paskutinės vakarienės
vaizdinys. Paralelė: mokytojas ir mokiniai, ne tik ąžuolėlio sodinimas, bet ir bendruomenė,
išsikalbėjimas, dvasinis išsivalymas, pakilimas (špitolninkai pakils).

Žiurkė - prietarai, pagonybė.

Nuplešia nuo kaklo Nikodemui karoliukus su kaukolėmis - turėtų pagoniškus dalykus mesti į
duobę.

“Žmogus brangesnis nei knyga, o ypač besikeliantis iš purvo.” - Žmogus, pripažįstantis

nuodėmę yra svarbesnis už nuodėmę.

Jo viena dalis dar yra pagoniška - tapatybiniai klausimai.

2 SCENA.
Klebonija. Benigna. Mažvydas suserga po ąžuoliuko sodinimo, Benigna juo rūpinasi. Barasi,
kad Mažvydas per daug aukojasi dėl kitų. Milkus atneša Vergilijų parduoti. Kristupas,
Benignos brolis, ištraukia skenduolį.

Benigna. Mažvydo žmona. Vedęs, nes protestantų kunigas. Ji buvo iš didelės, skurdžios
šeimos, Mažvydas ištraukė juos iš skurdo. Ji vertina pinigus ir materialinę vertę -
pragmatiškas žmogus ir augimo sąlygos. Žiūri naudos sau ir artimiesiems pirmiausiai.
Šeimoje - devyni žmonės. Mažvydas davė seserims kraitį, broliams nupirko žemių.
“Gal tai erezija, bet man atrodo, / Kad ne tikėjimas svarbus, ne maldos / O tai, kiek žmogui
gero padarai” - tiko sovietams. Kristupas - reikėjo leisti mokytis, Benigna prašo, kad surastų
kur. Manoma, kad Kristupas mokysis Karaliaučiuje ir pakeis Mažvydą.

Konfliktas: Mažvydas labai rūpinasi kitais žmonėmis, tad yra Benignos priešingybė - ji
nesupranta, kaip galima viską išdalinti. Ji mano, kad sugrauš juos geri darbai. Iš Lietuvos
pradės plaukti - Kasparas, Mažvydo sūnus.

Konfliktas: Kaltina, kad bevaisės, išdžiūvusios įsčios - ji moteris, turėtų susilaukti vaikų.
Konfliktas: Dėl religijos - ji kaltina, kad jis užsiiminėja stabmeldiškais dalykais.

Mažvydo savirefleksija, savitas sąmonės srautas. Jis ilgisi Lietuvos: šienas, kvailys,
negalėjimas turėti laimės, nusiraminti, Dubysa, gyvenimo epitetai: bespalvis, bekvapis,
beskonis. Skydo motyvas. Jis dangstosi pareigos skydu nuo savo jausmų ir troškimų. Tačiau
vis tiek tas skydas praleidžia kančios.
Kai špitolninkai sako, kad Mažvydas jų nemyli, tai jie žino ir jaučia, kad tai tik Mažvydo
priedanga nuo jausmų, tai nenuoširdu. Dangstosi pareiga kaip skydu.

Vergilijaus pardavimas. Tai labai vertinga knyga, dovanota kunigaikščio, įrišta odoje.
Tai rodo kunigaikščio kontaktą su lietuvių telkėju Prūsijoje, nes per knygas, per globą ir
pavyzdį, provincijos globą. Tai turėtų padėti vokietinimui ir reformacijai. Todėl kunigaikštis ir
nori laikyti kontaktą.
Milkus siunčiamas parduoti Vergilijų ir pirkti stiklo ir žvakių. Stiklas tam, kad matytų, kad
užnemunėje. Nes ilgu Lietuvos.
Nesutarimai rodomi tam, kad būtų parodoma, kad nors ir skundžiasi, pykstasi, bet rūpinasi,
myli. Tai šeimyninė meilė, žmonos pareiga.
Taip pat tai yra nelaimingo žmogaus portretas. Viskas už Nemuno nelaiminga.
3 SCENA.
Kalbasi apie skenduolį, kurį Kristupas ištraukė. Vis pertraukia, klausia, ką žino apie dievą ir
žmogų. Tikrina Kristupą, nes jis pakeis Mažvydą, todėl tokie klausimai. Kaip skaitytojai, mes
matome, kad jis bus prastas Mažvydo pakeitėjas (Mažvydui blogai). Finalas: skenduolis
duoda žiedą, o jame išgraviruota “Dabar ir visados”.

Kristupas: pradeda kalbėti apie tikėjimą: “kas be gero darbo, kaip valtis be irklo”. jis atsako -
jis paklūsta, nemąstantis, tikintis, “knyginis” žmogus - sako, ką moko knygos, o Mažvydui
reikia mąstančio žmogaus, besirūpinančio žmogumi, o tik po to Dievu. O Kristupas bukokas.
Apie Dievą gali pasakyti daugiau, nei apie žmogų, jis šlovina ir aukština Dievą.

Kristupas sako, kad žino, jog Dievas yra, jog labai tiki ir t.t. Mažvydas perklausia, abejoja,
ironiškai klausinėja, ar tikrai yra Dievas, ar tikrai mylintis. Tie klausimai tam, nes Mažvydas
mato, kad Kristupas žino tik tikėjimo teoriją, bet nežino nieko apie praktiką, o praktika yra
rūpestis žmogumi. Ieško žmogaus, kuris rūpintųsi tikinčiaisiais, o ne tikėjimu.
Kristupas - naivus, gerutis, rūpinasi skenduoliu, o Mažvydas provokuoja. Mažvydas
savotiškai juokiasi iš naivumo.

Mažvydas šaukia. Kristupo laikysena jį erzina. Jis šaukia, kad svarbiausia, kad žmogus
nelaimingas. Nelaimingas žmogus turi būti tyrinėjimo objektas. Špitolninkai laimingesni už
Mažvydą, nes paprasti. Mažvydas viduje nešiojasi ne tik nelaimę dėl asmeninio gyvenimo,
bet ir jaučiasi kaltas, nes Marija nukankinta dėl tikėjimo juo, dėl Katekizmo skaitymo. Jis
nelaimingas dėl Lietuvos.
Mažvydas suklumpa prieš krucifiksą.

Minimas Vilentas iš Karaliaučiaus. Tai biografinė detalė. Vilentas - pusbrolis. Jie peržiūrės
giesmyną. Pirmoji knyga 1547 metais. Veiksmas vyksta 1562, Mažvydas mirė 1563 metais.
Vilentas Karaliaučiuje. Jie kartu ruošę lietuvišką Giesmyną.

Žiedas. Kristupas atneša žiedą ir jame atpažįsta metus ir “Dabar ir visados”. Metai - 1544 -
meilės istorija su Marija, 3 metai iki Katekizmo pasirodymo.

Mažvydas krinta prieš krucifiksą. Tai kol kad kontaktas su Marija per žiedą. Sūnus atplaukia
kaip priekaištas, sąžinės išjudintojas, kaltė. Mažvydas tiek metų buvo užspaudęs akmeniu
meilę ir liūdesį.
Suklumpa priešais kryžių - Jėzus yra siųstas tėvo numirti; aš išleidau savo sūnų ir sūnus
atplaukia kaip priekaištas, Mažvydas jo nepripažins ir išleis jį nužudyti.

ANTRAS PROLOGAS.
Giesmės dedamoji, Mažvydo biografiškumas. Taip pat prisideda špitolninkai. Jiems atrodo
neteisinga, kad vienų istorijos svarbesnės už kitų. Nes juk visi šie Mažvydo geri darbai yra
svarbūs. Todėl giesmė, šlovinanti Mažvydą, turi turėti VISUS jo gerus darbus. Juk
bendruomenė telkiama ištisai, tolygiai. Be kiekvienos detalės nyksta didingumas
bendruomenės kūrimo.
Milkus toliau veda giesmę. Mažvydas gyveno Vilniuje ir pažino tikrą Dievą. Tikras Dievas -
protestantų Dievas.
Dalyvavo Kulviečio mokyklos veikloje. Academia Kulvensis. Aukštoji mokykla. Įtariama, kad
dirbo Mažvydas Kulviečio mokykloje. Katalikai labai priešinosi reformacijai ir labai kankino
Mažvydą ir Kulvietį.
Tada Žemaitija, susiranda meilę. Tada Karaliaučius.
Verkia, liūdi, nes likimas.
Mažvydas iš esmės yra lietuvystė ir kunigystė.
Giesmė yra simbolinė, kaip ir Milkus, labiau simbolinis, kaip Mindauge raštininkai.
Milkaus veikėjas - simbolinis.

ANTRA DALIS.

1 SCENA.
5 metai iki knygos išleidimo. Mažvydas suimamas už tikėjimo skleidimą.

2 SCENA.
Mažvydas kalinamas Domininkonų požemyje.
Klaustrofobija, geležinės durys - atrodo kaip karstas.
Refleksija - būsena labai skaudi, klausiama “ką aš turiu?”. Konstatuoja, kad turi tik skausmą.
Pagrindinė Mažvydo paskirtis, kai gyveno Ragainėje.
Sopulio centre žmogus, priglausti nelaimingą žmogų. Skausmas veržiasi į paviršių, jis rėkia,
bando jį užtildyti. Jo neįmanoma nuraminti, jis užpildytas skausmu, nėra ramybės.
Įsiterpia pagoniški dalykai - pagoniški burtai - motina žinojo, kaip skausmą nuraminti
burtažodžiais (gamta padeda).
Fiziškai Mažvydas bando užkasti skausmą žeme, o dvasiškai - pats bando save įtikinti
žodžiais.
Su refleksija apie mamą ateina regėjimas - takelio, varpo skambesys, gaivi vakaro atmosfera
- prisimena vaikystę. Su pagonybe atgimsta jo vaikiška dalis, tėvynė, lietuvybės simboliai.
Jaučiasi piktai, galvoja, kaip galėtų nugalėti katalikus. Apie savo kūną galvoja: kūnas
priklauso tėvams domininkonams; kitatikį uždarys į karstą, sudegins, numes patvory - jis juos
nugalės, kai iš jo pelenų išaugs gėlės, altorių apkaišys tomis gėlėmis, prieš Mažvydą
priklaups prioras. “ne tik prieš jį, bet ir prieš Jį” - priklaups prieš Mažvydo Dievą, religiją - iš to
ateis pergalė.

Siela Dievo nuosavybė, todėl Mažvydas visiškai nieko neturi. Siela jam tarsi skolinta. Tai
savotiška arogancija - nieko neturiu, nieko negaliu.
Jam liko: skausmas, vargas, svajonė, žinių ir mokslo troškimas, meilė ir Lietuva.

Mažvydas šaukia, kad kai knygos dega, dega patys žmonės.

Ateina vienuoliai, jį ištremia iš Vilniaus. Su vienu iš vienuoliu pažįstami iš Tauragės

(Mažvydas iš Vakarų Žematijos). Nuo laužo išgelbėjo Radvila - pusbroliai, abu skleidė
reformacijos judėjimą. Laukia Mažvydo “mergšė” - Marijos ir Mažvydo kontaktas nuo
Kulviečio, ji jį gelbėja. Pavadina pirmuoju kankiniu - ši drama yra apie pirmą mūsų kultūrinį
kankinį. Mažvydas gelbėjamas - Marija jį išveš su arkliais į Bukiškį ir ten atsiras darbo. Ten
gims meilė ir Katekizmas.
3 SCENA.
Mažvydas suklupęs prieš krucifiksą, ten, kur ir palikome jį.

Mažvydo malda. Be skyrybos ženklų, nes tai sąmonės srauto simuliavimas.

Sąmonės srautą išjudina jaunystės prisiminimai. Šis srautas - refleksija jausmų iš jaunystės,
mąstoma, kad yra gyvenimas, kad teisinga, kas gera, prasminė kelionė šiokia tokia. Tai -
nelaimingo žmogaus monologas.

Mažvydas nelaimingas, nes jis buvo laimingas Lietuvoje, o pareiga - jo skydas. Širdies
pasaulis yra slepiamas. Atsiradus Kasparui, išprovokuojamas Mažvydo atvirumas, kaltė,
atgaila. Kasparas sudaužo visus skydus.
Paskutinė strofa srauto yra teisinimasis, kad jis į Prūsiją atėjo tik dėl Lietuvos, dėl žmonių, dėl
tautos.

Kasparas atėjo. Mažvydas paklausia, iš kur Kasparas gavo žiedą. Jis negali patikėti, kad ten
tikrai jo sūnus. Remarkos, šūksniai į Viešpatį tai rodo.
Jis prašo Kasparo pasakojimo apie mamą. Kasparo pretenzijos, kodėl Mažvydas paliko
Mariją ir jį.

Kasparas kandus, jis skaudanti žaizda, nes ką tik užmušė tijūną, nukankinusį mamą. Jis
atvažiavo namų, o jų negavo. Taigi, kaltinimas tėvo.
Mažvydas pradeda teisintis - “aš privalėjau”. Vėl bando prisidengti savo pareiga, istorija.
Butkiškė - pats laimingiausias.

Kasparas kreipiasi į Mažvydą kaip į tėvą. Mažvydas nesupranta kreipinio, jis blokuojasi,
negali vėl atverti žaizdos, dengiasi skydais.

Apversta sūnaus palaidūno epizodo interpretacija - atsiprašyti reikėtų tėvui.

TREČIA DALIS.

PROLOGAS
Špitolninkai. Paprasti beraščiai žmogeliukai ir traukia per dantį. Jie šneka apie giesmes,
kurias jie sudėjo, nes tai auginti, mokyti klebonijoje žmonės, yra įtaka - noras pakilti,
pašlovinti - vadinasi pamokos veiksmingos.

Milkus pyksta, nes stoviniuojama, neproduktyvu. Klebonas supyktų, nes Mažvydas nemėgsta
stoviniavimo - pareiga.

Biografija - ateina į Ragainę, ilgėjimasis Lietuvos, žiūrėjo per langą, laukė naujienų. Ir
naujienos atėjo - atplaukia Kasparas. Tai kančia, per skausmą, bet laukimas pagaliau buvo
išpildytas (ne vien pareiga).

Lietuvybė, blaivybė, vienybė, išdrukavoti knygelę - prispausdino knygelių, varguolių tėvelis,

per dantį traukia valdininkus, grįžtamasis ryšys, meilė, noras, pagarba. Taip per 3 prologus
sudėta Mažvydui giesmė.
1 SCENA.
Pastorius, lietuvybės puoselėtojas - viskas beveik nunykę, nuvokietėję. Provincijoje geresni
reikalai lietuvybės klausimu.

Gurkšnoja vyną - rengia, ruošia, aptaria giesmyną - Mažvydas nesulaukė giesmyno, numirė.
Tai - bendruomenės telkimas, giedojimas lietuviškai bažnyčioje.

“Mes vystam, Vilentai” ir aruodo motyvas - aruodas yra derliaus kaupimas (derlius - ką
užsiauginame viso gyvenimo metu) - Lietuva nyksta; Dievas ne tiek svarbus kiek žodis - žodį
Mažvydas iškelia virš Dievo, nes per knygą, per lietuvišką žodį telkiasi bendruomenė.
Aruodai nepilni, pabirę - nedaug padarė. Mažvydas pesimistas, Vilentas optimistas -
susiduria požiūrį.

Titano darbas - TIK giesmynas (dažna fakto klaida)

Vertina darbą kaip nesibaigiantį. Mažvyde pesimizmas iš seno žmogaus, gyvenimo

saulėlydyje, pavargusio - o Lietuvybės suklestėjimas, bendruomenės, lietuvių subūrimas
nepavyko. Akmuo labai sunkus, tampa vertingas, kai tampa kažkieno dalimi - pagrindo dalis.

Jis pats pasirinko keliauti į Ragainę, nes turi špitolninkų bendruomenę ir nėra kunigaikščiui
po padu, lengviau suburti. Vilentui sunkiau, nes didelis miestas, politika. Jis optimistas, nes
gaus giesmyną ir galės per bažnyčią gintis + Mažvydo raminimas, ūpo kėlimas.

Kunigaikštis - Mažvydas atėjęs į Karaliaučių ieškojo paramos, gavo, tik vėliau suprato
motyvus - nes jis norėjo naudotis Mažvydu pavergti lietuvius, suvokietinti - savotiška
minkštoji galia. Kunigaikštis laimina lietuviškas knygas, bet perspektyvoje aš geras, įtikėsite
reformatizmu, tapsite vokiečiais; lėtai ir tvirtai.

Daug galintis mažas žmogus. Mažvydas per lietuviškas Ragainei, atsiunčia dar vieną
pastorių vokietį budėti, įskųsti.
Beprasmis darbas - vis vien gyvenimo dalis, pareiga - gyvenimo įprasminimas, nes kitaip
išeinu iš proto (sieti su Kamiu).

Vidinio konflikto atomazga - Dievas ar žodis → Žodis yra mano Dievas. Atspindi tai, ką
Mažvydas padarė - mums svarbiau, ką jis parašė, nei kad buvo kunigas.

Kristupas skundžia Kasparą, sesei Benignai, nes jai nepatinka papildoma burna, ir dar
lietuviška. Kristupas gaus Mažvydo poziciją, jei liks, todėl skundžia.

Sūnaus ir tėvo konfliktas - Kasparas toks išdidus, nes Marija buvo apleista, pamiršta.
Kasparas sako, kad buvo nužudyta, nes buvo ragana - gimdo vaiką be santuokos, nes
Mažvydas pabėgo. Mažvydas kaltas, nes ji reformatė, nes ji progresyvi, nes skaitė jo
Katekizmą, nes mokė sūnų rašto, į bažnyčią. Ragana graži (Savickio “Kova” - mamanka).
Patriarchalinėje visuomenėje perėmė progresyvias idėjas.

Mažvydas paskelbia visiems kareiviams, kad nori įsisūnyti Kasparą - tai didžiulė klaida, nes:
 - Kasparas supranta tai kaip ignoravimą problemos, įžeidimą - tikram sūnui pasakyti
“įsisūnyti”.
- Iškilmingas pranešimas - nes Mažvydas bijo pripažinti savo kaltę, turi palaikyti savo
įvaizdį prieš žmones. Sūnaus egzistavimas sugriauna harmoniją, kuri buvo
pareigingai sudėliota - nesantuokinis kunigo vaikas (sugriūva harmonija - Škėma).

Kasparas tai laiko antra išdavyste, nes antrą kartą apleidžia vaiką. Nesiklausia, kaip geriau
eiti, dangstosi tuo, kad vaikui reikia tėvo, o Kasparui reikia tikro tėvo.

Nukankinama Marija, nes buvo apšaukta ragana. 13 kartų kišo į vandenį, stengėsi sukalbėti
“Sveika, Marija”. Mirties vieta tuo pačiu meilės vieta prie šermukšnio, todėl skauda.

Kareiviai ateina, suima ir išsiveda Kasparą. Mažvydo elgesys - puola po kojomis, pripažįsta,
kad čia jo vaikas, per vėlai pavadina sūnumi. Kasparo elgesys - tyli.

Iki Lietuvos kalbasi su Dievu, kad sūnus išleistas išpirkti kaltes, o aš atperku kaltę savo
vaiku.
“Aš nežinau kur nešti savo kryžių” - jis iš tiesų žino, nes epiloge susisodina špitolnikus ir
skėmenuoja Lietuvą, deda žodį, jo malda yra žodis. Lietuva man neatleidžia tos išdavystės.

APIBENDRINIMAS.
Fiktyvus Mažvydo portretas. Šis kūrinys apibūdina savireflektuojantį seną pareigos žmogų,
išgyvenantį ilgesį, kančią.
Mažvydas yra didvyris ir kankinys. Jis renkasi sunkią dalią germanizuojamame krašte.
Kankinys, nes po pareigos skydu slepiamas liūdnas asmeninis gyvenimas, kaltė.
Sąžinė suaudrinta, siela sujudinta, bet Mažvydas toliau tęsia pareigas ir lipdo toliau Lietuvą.
Simboliai: ąžuoliokas ir Nemunas. Nemunas dalija dvi valstybes geografiškai, skiria jaunystę
ir senatvę, laimę ir pareigą, atsakomybę ir jos iškeitimą į kitus dalykus, skiria religijas, Lietuvą
dalija pusiau, skiria rusifikaciją ir germanizaciją.
Nuolatinė pastanga kurti žodį, kurti Lietuvą. Paraleliai “Mindaugui” prarandamas asmeninis
gyvenimas, viskas griūva tik Lietuvos kūrimo kaina. Tai Lietuvos kūrimo kaina.
Atvirkštinis sūnus palaidūnas. Tėvas turi grįžti pas sūnų, atsiprašyti jo. Tačiau to nepadaro.