Kokį žmogų galima vadinti laisvu?

Žmogaus nepriklausoma laikysena yra kone svarbiausias dalykas, leidžiantis išgyventi sudėtingose
situacijose. Ji yra neatsiejama nuo svarbiausios žmogaus vertybės – laisvės, be kurios gyventi pilnavertiškai
atrodo neįmanoma. Visgi kiekvienas ją supranta individualiai. Vieniems tai gyvenimas be apribojimų ir
suvaržymų, komfortiška aplinka, materialinis turtas tiesioginis nepriklausymas nuo jokių žmonių. Vis dėlto
asmens laisvę geriausiai apibūdina jo vidinė, dvasinė būsena, kuri nulemia, kaip žmogus elgsis fizinės
nelaisvės ar grėsmės akivaizdoje.
Būdamas laisvas žmogus randa vidinę ramybę, remiasi vertybėmis, kurios atitinka savitas moralines normas.
Būti laisvam – tai būti fiziškai ir dvasiškai nepriklausomam, laisvai reikšti savo idėjas ir įsitikinimus,
atstovauti savo interesams, realizuoti save bet kurioje srityje. Žmogus iš prigimties yra socialus, todėl taip
pat jo gyvenime yra svarbu laisvai bendrauti su aplinkiniais, reikšti emocijas ir norus. Siekdami visapusiškos
laisvės dažnai neįvertiname pasaulio absurdiškumo. Įvairūs karai, okupacijos ar kiti istorijai reikšmingi
įvykiai kliudo pasiekti laisvę. Apie laisvą pasirinkimą karo metu rašo ir Gi De Mopasanas kūrinyje „Du
draugai“. Pagrindiniai veikėjai Sovažas ir Moriso vieną neramų vakarą Prancūzijoje, kur tada vyko karas su
Prūsija, laisvai klajojo ir staiga nusprendė pameškerioti netoli priešų pusės. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodytų
visiškai neracionalus sprendimas, galintis privesti prie dar didesnio pavojaus. Bet visa tai galime interpretuoti
kaip nevaržomą asmens pasirinkimą nepriklausomą nuo išorinių veiksnių. Deja, draugus ištinka
negailestingas likimas. Juos sučiumpa prūsų kareiviai ir liepia prisipažinti, esantys šnipai. Štai čia išryškėja
dar vienas laisvo asmens laikysenos bruožas – Sovažas ir Moriso neištaria nė žodžio ir pasirenka oriai
atiduoti gyvybę savo gimtinėje. Galime suprasti, kad laisvė gali būti išreiškiama tam tikrais poelgiais, kurie
priimtini ne visiems, bet savotiškai teisingi. Ne išimtis ir Lietuva, kur žmonės taip pat atkakliai siekė laisvės
ir priešinosi nuolatinei okupacijai. Neretai įtakingi ar nepalankiose aplinkybėse atsidūrę asmenys tapdavo
KGB masalu ir privalėdavo išduoti artimiausius, atskleisti tam tikrą informaciją iš lietuvių pusės. Dažnas
palūžęs tapdavo išdaviku, tačiau dvasiškai laisvas asmuo visada pasiaukodavo, priimdamas savąjį sprendimą.
Apibendrinant, galima teigti, kad žmogus laisvas tada, kai jo priimti sprendimai atneša vidinį pasitenkinimą,
atitinka asmens vertybių sistemą bei nepriklauso nuo bet kokių nepalankių ir pavojingų aplinkybių.