DRAMA „MAŽVYDAS“ 1975/1976

Struktūra. Dramą sudaro 3 dalys.

Laikas ir vieta: 1562 m. Ragainė, Prūsija (dabartinė Kaliningrados sritis), Nemunas

atskiria Prūsiją nuo Lietuvos. Prūsijoje galima matyti ir šaukti į Lietuvą, kuri anapus
Nemuno.

Prologai: špitolininkų choras gieda giesmę apie Mažvydą (išvardijami geri darbai – moraliniai ir
praktiniai; suteikiama žinių apie Mažvydo ankstesnį gyvenimą; Katrikės ir Berankio kvietimas į
vestuves

I dalis: Mažvydą tyko daug pagundų; daug pagoniškų apeigų, 10 Dievo įsakymų laužymas;
ąžuoliuko sodinimas, špitolinkinkų ir Mažvydo tarpusavio santykiai; Tirva Tilžėjė (dab. Šiaulių
rajonas) pardavė Mažvydo knygą. Martynas Mažvydas aiškina, kad jį apgavo, bet lieka
dėkingas: „Žmogus brangesnis nei knyga: O ypač / Kai jis iš purvo keliasi…“ ; Benigna
— dideliame skurde atsidūrusi našlaičių šeimos vyriausioji duktė — vedė Martynas
Mažvydas. Tik jauniausias Benignos brolis — Kristupas— be mokslo, anot M. Mažvydo,
jis „guvus, greitas, supratingas“, bet „jo dvasia tamsi.“ Mažvydo dvasinė būsena (nelaimingas);
pokalbis su Benigna; Mažvydo gyvenimas, rūpinimas šeima; Mažvydas su Kristupu; Kristupas:
Žino daugiau apie „dievą“ nei žmogų, nesustojo „dievo“ šlovinti. Martynas Mažvydas pradeda
šaukti, sako, kad žmogus yra nelaimingas, „Bijok laimingų, jeigu jų yra, / Nes jiems
nereikia nei dangaus, nei meilės.“

M. Mažyvdui tikėjimas be gero darbo kaip valtis be irklų.

II dalis

Mažvydo gyvenimas praeityje (prisiminimai); vaidinimas; mintys apie kūną; Mažvydo

monologas - Laisvai mąsto apie tai, kas jo laukia, galbūt mirtis? Jo atrama — tikėjimas.; pokalbis
su Kasparu; sužino, kad marija mirė, buvo nukankinta, o Kasparas jo sūnus. Mažvydo dvasinė
būsena (palūžęs).

III dalis

Kasparo ir Kristupo pokalbis; Kasparas: „Kur turtingesnis dievas — vargingesnis / Tenai

žmogus…“ Užstoja Martyną Mažvydą. Kristupo paveikslas („tamsi siela“) – nori būti
katalikų kunigu, nes „Lietuvoj bažnyčios auksu tviska“, Kristupas savanaudiškas, matoma
moralinių vertybių degradacija. Kasparas yra nusikaltėlis — nužudė Ariogalos tijūną,
nes Mariją jis nužudė .Benigna ir Mažvydas; Martyno atlaidų rytas; kalba apie Dievą; lietuvių
savybės (girtuoklystė: „Lietuvoje ko rasi, ko nerasi,/ Bet jau degtinės – tai neatsiginsi“; vienybės
stoka: „Kur du lietuviai – ten keli dievai“; priešiškumas ir žiaurumas: „Kur du lietuviai-/ Ten
peilis prie gerklės“). Mažvydas su Milkiu susitinka su nusidėjeliais — Gendrė (turi 5 metų
vaiką), Gečys (iš miškų, neina į bažnyčią, verčiasi burtais, lieja žvakes, užsiima bitininkyste) ir
Gelbūda (su garbingu vyru, kurią nubaudžia).

Finalinė scena:

Mažvydas nori įsisūnyti Kasparą; Benigna pratrūksta; Mažvydas padėjęs tūkstančiams žmonių;
mylėti tūkstančius lengviau nei vieną žmogų.

Epilogas:

Epiloge Martynas Mažvydas skiemenuoja sąbalses, balses. Choras ir Martynas Mažvydas šaukia
žodį „Lietuva“. Kūrinyje atskleista M. Mažvydo meilė tėvynei.

Dramos esmė

 Išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas – istorinė asmenybė,

pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama
vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui
dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Jis
nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo
misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo
prasmė
 Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir krikščionybės
sankirta, protestantų ir katalikų konfliktas. Ąžuoliuko sodinimas (ąžuoliukas – dvasinės
stiprybės ženklas, jo sodinimas atkartoja paties Mažvydo likimą), o Nemunas („pykčio
upė“) perskiria Lietuvą į dvi dalias, nors ir viename ir kitame krante gyvena tos pačios
tautos žmonės. Mažvydas ketina įstiklinti langą, kad būtų galima matyti Nemunas ir kitas
krantas ir dar toliau. Langas taip pat įgyja perkeltinę prasmę – lango į pasaulį per
knygą, žodį, kultūrą.
 Pokalbyje su savo pusbroliu Baltramiejumi Vilentu, Mažvydas savo veiklą lygina su
Sizifo darbu. Mažvydas yra pasiekęs vidinę ramybę, sizifišką gyvenimą suvokia ne kaip
kančią, o kaip džiaugsmą: „Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu,/ Laikysiu,
 stumsius, risiu jį į kalną,/ Kaip tas Sizifas akmenį… O galgi/ Tasai akmuo Sizifui – ne
bausmė,/ O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal/ Be to akmens gyvenimo nebūtų…“
 Mažvydui neatliekant pareigos šeimai, artimiausi žmonės pradeda jį atstumti. Žodį
prilygina Dievui; nelaimingas nes negali gyventi Lietuvoje, nes dvasininkai nutolo nuo
Dievo; žmogus apie Dievą žino daugiau nei apie žmogų. Nelaimingas, nes nepavyko
suvienyti abiejose Nemuno pusėse gyvenančių lietuvių. Visą savo gyvenimą paskyrė
krikščioniškoms tiesoms skleisti. Kaltas dėl Marijos apkaltinimo raganavimu ir jos
mirties; slegia Kasparo padarytas nusikaltimas; du kartus praranda sūnų. Nelaimingas,
nes draskomas abejonių dėl vertybių. Dideliems darbams įvertinti laiko reikia daugiau
negu lemta gyventi žmogui
 Žodis yra visagalis. Ko nepadarė kardas, tą padarys knyga ir Dievo žodis.