Professional Documents
Culture Documents
Kurejo Tema Romane - Tula
Kurejo Tema Romane - Tula
Olyva, pasirodo, irgi ruošėsi tapti režisiere, tik niekaip negalėjo išsirinkti, kokį
veikalą statyti – linksmą ar liūdną? Ir ką pirmiau – Čechovą ar Kafką? Kalbėjo
ji lėtai, tarsi miegodama. Pašildė man „Jaučio kraujo", klausinėjo, ar aš pažįstąs
Nekrošių. Jis vienintelis mat ją gal ir suprastų.Gal ir ... Pasakojo apie nuostabias
atostogas prie Azovo jūros. Sukūkčiojo, prašnekusi apie žuvėdras – kaip jos
moka mirti<...> Gyvenau ten gal savaitę. Palydėjo mane ir į traukinį. Prašė, kad
aš parašyčiau jai bent vieną laišką – ji renkanti visus. Buvo pusmetriu už mane
aukštesnė ir centneriu sunkesnė. Visąlaik filosofiškai nusiteikusi, kartais net
mylėdamasi. Trumpam išėjusi, visuomet grįždavo su vynu ir kiaušinių
dešimtimi. Baskiško omleto specialistė.Kaf-ka, kaf-ka – kranksėdavo Olyvos
prijaukinta varna virš jos skurdaus buduaro. Kaži kur ji dabar? Giedras metas,
štilis, pagalvojau prisiminęs Olyvą, nors prie jūros mudu taip ir nenuvažiavom.
Kūrinio autobiografiškumo apmąstymas
Gal taip ir palikim, aš ryt užrašysiu iki pamainos? Kur ten, nepalieka, varo
kiaurą naktį toliau, vėl žudo, gaivina, drasko, - autoriai taip įsikarščiuoja, jog nė
nepastebi, kaip prabėga naktis, nejaučia, kad šaukia garsiau už lėbaujančius
šeimininkus. Galybę tokių istorijų jiedu prikūrė, nepasakytum, kad prastų -
jautrūs, dirglūs idealistai...trykštantys vaizduote ir kūrybine energija Bet jų
visus kūrinius redakcijos ir leidyklos išsityčioję grąžindavo, o jiedu kibdavo
vienas kitam į plaukus, tu be reikalo juokiesi, Tūla. Na mat... jis kaip buvo, taip
ir liko darbininku... O ji? Žinai, ji...daug vėliau, žinoma, apie tas bemieges
kūrybos naktis parašė puikų romaną... ničnieko nepagailėjo – net savęs – viską
išklojo Kaip jos bendraautorius, girdi, siutęs dėl menkiausios erotinės scenelės,
kaip ji kantriai jam aiškindavusi, kad be to neįmanoma
apsieiti Kaip lovoje cituodavusi jam Freudą... Supranti, Tūla, ji parašė knygą
apie jų pačių gyvenimą ir tą knygą išleido. Ir jis... Jis nužudė ją?
Dar viena persona prie to paties prominentų stalo – vertėjas iš visų germanų
kalbų Bernardas Malonė. Jis mane mato. Jis mane ir pažįsta. Bet nei mato, nei
pažįsta, ar aišku? Kaip jis sustambėjęs! Ir jau gerokai pliktelėjęs. O buvo toks
šiaudas, kai kiemo teatre vaidino Krivių Krivaitį! Plonas aukštas šiaudas. Viską
jis išmano, viską supranta, jau anuomet visi negalėjo atsidžiaugti Bernardu
Malone! Dėstytojai, režisieriai, merginos jį keldavo pavyzdžiu. Jam pavydėjo
nemokšos, prie jo glaustėsi tie, kuriems buvo nesvetimas Kafka, Hugas fon
Hofmanstalis ir Meterlinkas. Bernardas Malonė rašė sonetus, dramas, vaidino ir
režisavo, o man jau tada sakydavo: mano svajonė – savam kambary, susisupus į
chalatą versti Tomą Maną, rūkyti „Tallin“ ir gerti natūralią kavą. Visa tai jis,
rodos, dabar ir daro, bet neatrodo itin laimingas. Plinka net ir itin saikingai
geriantys protmaišiai...