Perskaitykite ištraukas, atlikite užduotis.

Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat
pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas
imituojamas XLVIII skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija“:

<...> Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar
taip buvo galima, — ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, — likdavo gyvi ir
sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones
uždaryti kameroje dar sekdavosi, — suvaro juos tenai, sukemša, užrakina — ir baigta. Bet, va,
dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines
kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur
jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas
reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam
laikui, reikia dujos išleisti, — vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu
buvo.

1. Kokie ženklai tekste leidžia suprasti, kad pasakotojas išjuokia, baisisi tokiu
cinišku „rūpestingumu“?
Kad autorius išjuoka ir baisisi tokiu poelgiu galima suprasti iš jo kalbos manieros – ji labai
paprasta, kasdieniška. SS vyrus, kurie per kaminą įmeta dujų gaminimo preparatus, prilygina
katinams, nemau, kad žmogus, kalbantis apie tokį įvykį rimtai, būtų pasirinkęs šiuos žmones
prilyginti katinui ar kitam mielam gyvūnui.
2. Ką pasakojimu parodo pasakotojas?
Pasakotojas stengiasi parodyti skaitančiąjam žiaurų ir neatleidžiamą elgesį su žmonėmis,
jų nunuodijimą ir kankinimą lageryje. Tačiau jis tai pasakaja lyg tai gan normalus dalykas,
kadangi jis priprato prie tokio kasdieniško elgesio.

Dehumanizuojanti sistema veikia taip stipriai, kad dėl išlikimo paminamos etinės normos: kaliniai
dalyvauja stovyklos „savivaldoje“, daro „karjerą“, išsigimsta. Kalėjimas pasakotojui primena valstybę su
savitais visuomenės luomais, tarpusavio santykiais (spekuliacija, meilikavimu, kyšiais, šiltesnių vietų
ieškojimu, bausmėmis, tyčiojimusi). Kūrinyje groteskiškai pristatomos žmonių auklėjimo sistemos

— Cha cha cha! — skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, — koks tu, profesoriau, naivus
 tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme
ne mes, sistemą nustatė vokiečiai esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome kaip tu. Kalinys
kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam
ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi
žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni
tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet
to gi čionai nėra. Čiagi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys,
plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto!
Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia — žmonės čia pasiutusiai alkani!
Jau matei turbūt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą
ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos — jiem aukščiausias skanėsis. Dėl
duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės
graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos
spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis
buvo kaltas — tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio
laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai
pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys — ir dabok jį, kad kiti
nesusprogtų. Kepenis, širdį — bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti
žmogaus padėtį kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai,
kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu?
Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus
čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip —
jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš — ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę
danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau.
Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai
lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.
Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai. Nebeišdrįsau toliau su juo
ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas
Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

3. Kaip veikia koncentracijos lagerio sistema, kad tarp kalinių negali būti vienybės?
Kuo baisi šitą „mušeikizmo filosofija“?
Lageryje yra privežta įvairių tautybių, tikėjimo, bei politinių įsitikinų turinčių žmonių,
todėl palaikyti tarp jų taiką yra labai sudėtinga. Kiekvienas turi savo pincipus ir nenori nusileisti
kitaip manančiąjam. Ši „mužeikiška filosofija“ yra labai baisi, nes lagerio valdžiai nereikia net
įsikišti, žmonės patys sunaikina save ir kitus, tai chaosas sukeltas pačių žmonių, o ne viršesniųjų.
4. Ar tikrai norėdamas išsikovoti vietą po saule turi žeminti kitus? Ar taip galima
„užgrūdinti“ žmogų?
Manau taip žmogaus neužgrūdinsi, tik priversį jį išmokti ignoruoti tokį žiaurų poelgį. Bent kiek
mąstantis žmogus supras, kad toks elgesys yra nepateisinamas ir nepriims jo kaip „normalaus“
elgesio. Protingas žmogus supras, kad žemindamas kitus, silpnesnius už save, jis niekaip
nepasieks auštumų, neiškovos vieto po saule, tik patenkins savo ego.
Aprašydamas lagerio tvarką pasakotojas išlaiko pirminį įspūdį. Šoką, nustebimo,
netikėtumo poveikį išgauna hiperbolėmis ir litotėmis. Jos dažnai esti viena greta kitos, tuoj pat
ironiškai apverčiamos, sukeičiamos; iškyla klausimuose, vertinimuose.

<...> [prižiūrėtojas Hauptas] pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet
nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis
nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tekštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne
iš blogo noro jis grybštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau, tėviškai, dėl pamokos ar
smagumo.

<...> Na, tiek ir tos sveikatėlės mums bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton — ir nuvirstų...
O kol tą prakeiktą rastą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės
kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro.

<...> Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo,
— ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino
kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, — ir dar kaip
sotūs!
5. Kur čia būtų hiperbolės ir litotės pavyzdžių? Kokią prasmę jos įgauna?
Hiperbolės: „Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas“ – išryškinamas balsas,
labai gerai girdimas, lengva jį atpažinti.
Litotės: „ kitam sprigtu duotum kakton — ir nuvirstų“ – žmonės buvo labai išsękę, tereikėdavo
menkiausio postūmio, kad nukristų.
Jos tekstui suteikia gyvibingumo, geriau paaiškina lagerio gyvenimą ir žmonių būseną.
 Atidžiai į kalinio būtį įsižiūrima XII skyriuje „Numirėliška dalia“.

— Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! — šaukia į mus bloko
raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. — Ei, jūs, šuns
uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibjaurojęs, liežuviu ir visom
keturiom pamataravęs, sako jis mum:
— Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie
ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jums košę padarysiu!
Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas — ir
lavonus tampyk!
— Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskių išvažos! — putoja padūkęs
tirolietis Toni Fabro, — nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!
— Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis Toni Fabro, perkūnas jį žino, — atsidūsti
patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.

6. Patyrinėkite, kaip sukomponuota skyriaus pradžia: prižiūrėtojo Toni Fabro

riksmai ir kalinių reakcija. Kaip kuriamas šaržas?
Šaržas apie Tonį Fabro piečiamas naudojant labai daug sušukimų, parodomas labai įsakus
ir valdingas šio veikėjo charakteris.
7. Kaliniai šaukiami ir pagal profesiją, ir aprėkiami gyvuliniais keiksmažodžiais, — o
kas jie yra lageryje iš tiesų? Pagrįskite skaitomu tekstu.
Lageryje nesvarbu nei tavo profesija, nei kilmė, žmonės čia visi vienodi. Kaliniai lageryje yra paprasčiausi
darbininkai, kurie atlieka bet kokią prižiūrėtojų paskirtą užduotį. Tai matome iš to, kad net poetui
lageryje tenka nešti numirėlius. Keiksmais kreipiamasi į visus kalinius.